Nuo 1990 Lietuva plėtojo daug svarbių  programų šioje srityje, įgyvendindama inovatyvią praktiką bendruomeniniu lygiu[1]. Jau 1990 metų pradžioje Lietuva buvo įsteigusi daug modernių paslaugų sutrikusio intelekto vaikams ir jauniems suaugusiems: ankstyvos intervencijos paslaugos kūdikiams ir ikimokyklinio amžiaus vaikams, specialaus ugdymo centrai vaikams su vidutiniu ir sunkiu protiniu atsilikimu, ir kitos paslaugos. Tačiau šie centrai nesulaukė pilnos Vyriausybės paramos, dauguma Vyriausybės investicijų buvo skiriama tradicinei institucinės globos sistemai (kūdikių namams, psichoneurologiniams internatams ir kt.).

Gimus vaikui su negalia, tėvai dažnai negauna išsamios informacijos apie vaiko negalią ar ligą, apie institucijas, kuriose būtų galima gauti reikiamą pagalbą. Šeima nepasirengus vaiko išėjimui į visuomenę, o visuomenė mažai informuota ir nepasirengusi bendrauti ir priimti tokias šeimas. Lietuvoje, kaip ir kitose postsovietinėse valstybėse, išlieka didelis skaičius vaikų, apgyvendintų valstybinėse globos institucijose. Specialiosiose mokyklose ir specialiojo ugdymo centruose 2007 m. gyveno 2786 vaikai su negalia[2].

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 4, 9, 10 str., bei Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 23 str. įpareigoja šalis imtis atitinkamų veiksmingų priemonių, kad neįgalieji nebūtų diskriminuojami šeiminiais klausimais, taip pat, kad vaikams(taip pat ir neįgaliems) būtų suteikiamos lygios teisės gyventi šeimoje. Tačiau šeima, kurioje gyvena neįgalusis (suaugęs ar vaikas), patenka į socialinės atskirties rizikos grupę. Neįgalųjį auginantiems, prižiūrintiems, slaugantiems šeimos nariams sunku derinti šeimos gyvenimą ir profesinį užimtumą. Dėl pagalbos stokos dažnai vienas iš tėvų ar globėjų negali dirbti, mažėja šeimos pajamos, didėja šeimos socialinė atskirtis.

Šiuo metu institucinė globa vaikui vis dar nustatoma dažniau negu kitos alternatyvios vaiko globos (rūpybos) formos (globa šeimoje ar šeimynoje), nepakankamas dėmesys skiriamas globėjų (rūpintojų) parengimui, paslaugų šeimai teikimui ir prevenciniam darbui su socialinės rizikos šeimomis, darbuotojams, dirbantiems su tėvų globos netekusiais vaikais, trūksta socialinių pedagoginių žinių.

Iš oficialių institucijų ataskaitų yra sunku nustatyti, kiek ir kokių socialinių paslaugų buvo skirta sutrikusio intelekto vaikams ir jų šeimoms (išskyrus suteiktas tradicines ilgalaikės socialinės globos paslaugas). Dauguma bendruomeninio tipo paslaugų Lietuvoje yra įgyvendinamos tėvų inicijuotų nevyriausybinių organizacijų, ir nuo 1990 m. buvo palaikomos ir finansuojamos tarptautinių fondų. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare situacija pasikeitė Vyriausybei perėmus visų europinių finansinių fondų kontrolę. Tai sukėlė grėsmę visiems pilotiniams projektams bei paslaugoms bendruomenėje, kadangi vyriausybė ir savivaldybės neskuba užtikrinti šių paslaugų tęstinumo, o teikia pirmenybę tradicinėms ilgalaikės globos ir priežiūros paslaugoms. Lietuva yra viena tų šalių, kuri per pastaruosius keletą metų didelę Europos struktūrinės paramos dalį naudojo stiprinti tradicinę institucinės priežiūros sistemą (tiek vaikų, tiek suaugusių asmenų atžvilgiu), o ne investavo į alternatyvias bendruomenines paslaugas.

Tekstą galite parsisiųsti ir PDF formatu.

Kontoros vadovaujančiąja partnere tapo advokatė Audronė Petronytė.

Sutartis įsigalioja nuo jos patvirtinimo Lietuvos Advokatūros advokatų taryboje dienos.

“Skype” atstovai paskelbė, jog šie sutrikimai – netikėti ir netipiniai, todėl imtasi visų įmanomų priemonių problemoms naudojantis “Skype” išspręsti. PAPILDYMAS: “Skype” jau funkcionuoja.

Tikime, kad mūsų nuolatos veikiantis adresas legitum.law bus atstatytas jau greitai, o tuo tarpu siūlome susipažinti su oficialiu “Skype” kūrėjų pranešimu, publikuotu jų internetinėje svetainėje anglų ir vokiečių kalbomis: http://www.skype.com/intl/en-us/StatusUpdate/.

Pagarbiai,
Advokatų kontoros LEGITUM administratorius

Turbūt kai kurie iš Jūsų žino, kad ketvirtadienis anglosaksų tradicijoje (thursday) yra pavadintas skandinavų dievo Toro (Thor) vardu. Mitologijoje jis siejamas su griaustiniais, žaibais ir žmonijos sergėjimu. Ironiška, kad būtent tokia diena tapo juodu įrašu Lietuvos parlamentarizmo istorijoje.

Skaičiai kalba už save: populiarumo konkurse vienas parlamentaras vargiai perlipo tokiame nedideliame, tačiau valstybės egzistavimui pirmiausiai reikalingame, dokumente iškeltą kartelę, o kitam pritrūko tik šiek tiek, vos vos. Ir jie abu drąsiai būtų buvę be jokių ceremonijų pagerbti už savo ryžtą valdyti valstybę.

Perfrazuojant p. Karalių, aš net nenoriu kalbėti apie tai, kad valstybę turėtų valdyti brandūs ir dori žmonės. Sąmoningi piliečiai tą ir taip žino. Nepaisant to, privalau pastebėti, jog būtent Aristotelis ir Platonas dar prieš kelis tūkstančius metų kėlė labai aiškius kriterijus valstybės valdymui, kaip doriausiai iš doriausių veiklų, ir politikos menui, kaip aukščiausiam iš aukščiausių menų. Taip, dabar galėtume sakyti, jog jų amžiaus cenzas šių dienų standartais yra diskriminuojantis, tačiau sveiku protu (arba dar gražiau: common sense, t.y. bendru jausmu) besivadovaujantys asmenys supranta, kam reikalingos amžiaus kartelės įgyvendinant savo pasyviąją rinkimų teisę ir kandidatuojant savivaldų tarybų, Seimo ir prezidento rinkimuose. Daugiau jokio reikalavimo ir nėra, nes ten toliau sekantys padoraus žmogaus kriterijai šiandien visiškai nebesvarbūs.

Taip, mandatą praradęs veikėjas p. Karalius ir tokį pat statusą išsaugojęs p. Sacharukas yra teisūs: daugelis jų kolegų ir posėdžius praleidinėja, ir balsuoja salėje nesančių asmenų vardu. Tačiau nors šioje apkaltoje galime įžvelgti labai ryškių politinių motyvų, tai yra pirmas žingsnis, kuris prima facie atrodo labai teisingas.

Vienas parlamentaras (atrodo, p. Ramonas) sakė, jog po p. Pakso apkaltos Seimo reitingai nepakilo. Iš tiesų, nereikia tikėtis, jog rytoj piliečiai prabus ir pradės gerbti parlamentarus, pasitikėti jais ir jų sprendimais. Tiesą sakant, rytoj nubudę daugelis gali dar labiau jais, švelniai tariant, abejoti. P. Andriukaitis, iš esmės vienintelis iš visų, kalbėjusių po balsavimo rezultatų oficialaus skelbimo, užminė labai racionalią minklę: ką dabar daryti su mandatą išsaugojusiu asmeniu? Priesaika pažeista, nebegaliojanti, žmogus šiurkščiai pažeidė Konstituciją (teisininkų ir sąmoningų valstybės žmonių požiūrį į ją aukščiau jau minėjau), o dabar jis lieka Lietuvos Respublikos parlamente – viename iš trijų valdžios galios centrų, kuriuos taip aiškiai atskyrė ir tokį atskyrimą argumentavo Monteskjė.

Viskas, nuo šiandien, mieli ponios ir ponai, turime ne tik nelegitimų, bet ir nelegalų Lietuvos Respublikos Seimą. Nesiimu prognozuoti, kas bus toliau, tačiau labai aišku, jog tokio įstatymų leidėjo sprendimai nebegali būti legalūs: kiekvienas iš šiandien balsavusių prieš (čia įskaitant ir biuletenius sugadinusius, ir susilaikiusius nuo balsavimo) patys sulaužė duotą priesaiką paklusti Lietuvos Respublikos įstatymams, o tie įstatymai labai ryškiai visus juos saisto: Konstitucinio Teismo, kaip teisminės valdžios grandies, išvada yra galutinė ir neskundžiama. Visi išvedžiojimai apie jos neprivalomumą yra absurdiški. Mielieji, konstitucinė atsakomybė, kaip teisinės atsakomybės dalis, egzistuoja. Jos įgyvendinimas yra saistantis tiems, kurie pagal atitinkamus įstatyminius reikalavimus privalo patvirtinti tokią išvadą. Vienintelė konstitucinė atsakomybė už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, i.e. priesaikos sulaužymą, yra tokia, kurią Lietuvos Respublikos buvusiam prezidentui, p. Paksui, jau prieš kurį laiką pritaikė Lietuvos Respublika: pašalinimas iš pareigų ir draudimas užimti kitas tokias pareigas, kurioms reikalinga priesaika.

Baigdamas tiesiog noriu pasakyti, kad šiandien aš esu šoke. Abejonių buvo visiems, po kilimais Seimo nariai gražiai stumdė savo interesus, tačiau šiandien išryškėjo ta pagrindinė ir tuo savaime labai didelė problema: parlamento nariai nebesuvokia, ką ir kaip priima, nes tą daro Seimo vardu: jų jau nebeslegia asmeninė atsakomybė už tai, kad deda parašą, spaudžia mygtuką ir kelia ranką. Galbūt metas įvesti labai rimtą kokybinę kontrolę? Čia tiesiog mintis. Nes, tiesą sakant, nei vienoje Lietuvos gyvenimo srityje tokios kontrolės nesu matęs. Viena, ką esu girdėjęs, tai tokios rajono teismo sekretorės reakciją į mano kolegės komentarą apie nutarties aiškų prieštaravimą Civilinio proceso kodeksui: “Nu, tai ką?”.

Šiandien Seimas in corpore kreipėsi į besiskundžiančius Lietuvos piliečius būtent taip, kaip ta maža viešojo administravimo subjekto darbuotoja. Gal jai ir atiduokime valdyti valstybę? Tiesa, panaši jau tą ir daro.

Šiandien informacijos čia dar nėra daug, tačiau mūsų svetainė sukurta taip, kad visa joje esanti informacija kistų ir jos keitimas vyktų kaip įmanoma dažniau bei sklandžiau.

Šią svetainę sudaro dvi pagrindinės dalys: statiniai puslapiai, kuriuose pateikiama bendra informacija apie mūsų advokatų kontorą, personalą, būdus, kaip interesantai galėtų su mumis susisiekti, ir dinaminiai įrašai, t.y. naujienų tekstai, kuriuose nurodoma jų paskelbimo data ir jų autoriai. Visas šis turinys tvarkingai yra ir bus išdėliotas taip, kad viską lengvai rasite naudodami aukščiau esantį meniu, paieškos formą, esančią dešinėje šio teksto, bei svetainės medį, kuris labai aiškiai išdėlioja mūsų svetainės statinių puslapių strūktūrą.

Nuoširdžiai dėkojame prie šios svetainės gamybos prisidėjusiems: ITT komandai (itt.lt), sukūrusiai svetainės dizainą, Marijai Benetytei (graphicbin.lt), išmąsčiusiai ne tik kontoros logotipą, bet ir visą firminį stilių, ir, savaime suprantama, WordPress (wordpress.org) komandai, sukūrusiai tokią patogią ir patikimą platformą, kurią, tikime, naudosime dar tikrai labai ilgai.

Tuo pačiu, turime pasakyti, jog maloniai lauksime svetainės lankytojų grįžtamojo ryšio: komentarų, pastabų ir reakcijų.

Pagarbiai,
Advokatų kontoros LEGITUM komanda

P.S. Apie “Labas, pasauli” kreipinį galite paskaityti čia.