Photo: Eric Langley (cc Flickr / Wikimedia Commons)

Sykį jau kalbame apie nemalonius pojūčius, tai turiu vieną tikrai gerą. Ką? Nekalbėjome apie tai? Na, tokiu atveju: sykį jau kalbu apie nemalonius pojūčius…

Spyris į pilvą. Tikrai bjaurus jausmas, kai kas nors spiria į pilvą. Skauda, tikiesi, kad tuoj nustos, kartoji sau: „tuoj, tuoj, pala, tuoj, nustos, hmpffff...“. Bet tie likę šviesaus proto gabaliukai kiek užjaučiančiu veidu skėsteli rankomis: „ne, dar kurį laiką po šito skaudės, patikėk manim, čia gerai gavai“.

Pojūtis šiek tiek panašus į tą, kurį patiri apsinuodijęs maistu, tik nėra kaip išsivemti. Na ir dar papildomi, kiek mažiau išskirtiniai nemalonumo sluoksniai, išvirstantys į kone nevalingą apatiją: „ai, aš čia gal prigulsiu dabar“.

Spyris į pilvą labai efektyviai giliai į vidų sukiša visą tavo ego, kurį galbūt iki tol gana efektyviai, povo, ar, mažiau švelniai išsireiškus, gaidžio, principu demonstravai pasauliui. Neretai itin intensyviai rodeisi tam pačiam žmogui, kuris tau atsilygino batu po diafragma.

Beje, būtina paminėti – neretai negali kitoje spyrio pusėje atsidūrusios pusės kaltinti. Nutinka gyvenime tokių situacijų, iš kurių kitos išeities kaip ir nėra, net jei labai nenori koja bandyti kažkieno kito paširdžių. Nemanau, kad čia kas norės ginčytis – būna, kad reikia ir tiek. Tad štai ir nutinka: „ai, aš čia gal prigulsiu“, kur nors ant šaltų plytelių.

Jei skriaudikas bus geranoriškas – prieis, paguos, išties ranką ir padės atsistoti. Nuskriaustojo reakcija į tokį priešininko dosnumą priklauso nuo to, ar jis jaučiasi užsidirbęs ir nuo to, kelintą kartą jam jau tenka šį nuostabų visa apimantį jausmą patirti.

Pirmą kartą tai tarytum pasaulio pabaiga – po spyrio aplink taškosi inkštimo, dejonės, verksmų aibė, o į ištiestą ranką esi pasiruošęs kibti dantimis ir nagais. Nelabai išdidus momentas gyvenime, kai pažiūri retrospektyviai.

Vėliau pradedi atskirti, kada užsidirbai, o ir skausmas tampa šiek tiek pažįstamas (tiesa, kaskart gauni į šiek tiek kitą pilvo vietą). Tada bandai atsistoti, nusivalyti dulkes, atsakai į atsiprašymus atitinkamai mandagiomis frazėmis ir lieki vienas dorotis su visa pojūčių palete.

Purtantis dulkes juodulys, nuo skausmo dengęs akis, pamažu pradeda trauktis. Kartu su grįžtančia šviesa pasaulis taip pat sugrįžta į matymo lauką. Jis, kol gulėjai, buvo susitraukęs iki erdvės, apimančios skausmo židinį, išsprogusias akis ir šaltą plytelių paviršių, prie kurio lietėsi veido oda.

Dabar prisimeni, kad visą šitą spektaklį stebėjo visas būrys žmonių, su kuriais prieš muštynes dar linksminaisi. Ir paaiškėja, kad jie liko visai nesužavėti. Bet ne dramatišku finalu (tiksliau, fiasko), bet tuo, kad sugadinai jiems nuotaiką egoistiškai įsiveldamas į muštynes. Niekas nenorėjo nei to matyti, nei mato, kame tu čia įžvelgei visam šiam nemaloniam reikalui pretekstą. Be to, jiems jau nusibodo laukti, kol tu baigsi šitą spektaklį.

Todėl moralas toks. Hm... Turėtų būti koks nors... Nežinau koks. Kokias norit išvadas pasidarykit. Jūs vis tiek apie tai net nekalbėjot.

P. S. Susirūpinusiems: ne, neįsivėliau į muštynes ir negavau lupti, esu sveikas ir gyvas. Aš kartais rašau ir grožinius įrašus į tinklaraštį.

Photo: Gage Skidmore (cc Wikimedia Commons)

Žinote ką? Kadaise maniausi (ir vis ruošiausi) parašyti labai gražią paralelę apie tai, kokiais požiūriais Lietuva jau tapo kaip JAV.

Ruošiausi, bet, kaip visuomet, dienoje valandų skaičius ribotas, o čia reikia susirankioti statistiką, kurią kadaise mačiau, o dabar jau nebepamenu tiksliai, o tai užtruktų laiko, daryti grafikus taip pat... O veiklos ir taip netrūksta. Esu tikras, žinote, koks tai jausmas. Tad vietoje gražios paralelės liko tik apmaudas dėl laiko trūkumo.

Rašyčiau, maniau, apie dalykus, kuriais šlapius sapnus apie nuosavą automatą trijų kambarių chruščiovkėje sapnuojantys redneckų simpatikai galėtų pasidžiaugti. Pavyzdžiui, kad labai panašiai, kaip amerikiečiai, mylime Jėzų. Gal ne taip, kaip Užkalnį, bet tikrai labiau už Tapiną.

Rašyčiau apie tai, kad mus jaudina toks pat primityvus mačizmas, tik čia ginklus keičia automobiliai (taip, sakysite, kad tik BMW vairuotojai lochai ir aš jumis tikėsiu, nes juk nėra audinėmis, guoliais ir džetomis lakstančių puspročių, traiškančių senutes Lietuvos kaimo keliukuose).

Maniau, maitinamės panašiai klaikiai, kaip ir jie. Panašiai bijome kamieninių ląstelių ir skiepų, jau nekalbant apie tai, kad Evoliucijos teorijos ir klimato kaitos atžvilgiu esame nusiteikę panašiai skeptiškai, kaip ir visas Biblijos ruožas. Tikime prietarais ir sąmokslo teorijomis, bei nepažįstame pilietinei balsavimo pareigai atlikti reikalingo elementoriaus. Tiesa, amerikiečius čia gelbsti, kad pasirinkimas tik vienas iš dviejų (iš tikro, tai iš vieno).

Ir visais šiais klausimais savo tamsumą mokslo dalykuose ir buką politinį angažuotumą su pasididžiavimu demonstruojame kaip vėliavą.

Tačiau bėgo laikas, vyko dalykai ir mano ši nuomonė subliuško. Nesame mes dar net arti amerikiečių, teko galų gale pripažinti man.

Taip, kaip ir amerikiečiai vis dar išsirenkame visą pulką intelektualiai frigidiškų profesionalių partijos narių kėdžių nusėdėtojų. Taip smarkiai, kad Kongresas stovi kaip įbestas, o Seimas nesugeba priimti nieko, kas būtų reikalinga ir tik tai, kas yra absoliučiai neišvengiama. Arba trivialu. Arba žalinga visuomenei ir valstybei. Bet visuomet atras laiko ginčytis dėl Sausio 13-osios.

Gerai, kad šie žmonės patenka ne į aukščiausius postus, o tik į žemesnius. Šį kartą. Bet – there is strength in numbers. And numbers bring strength to stupid people.

Stebėjau Donaldą Trumpą iš toli ir maniau, kad čia bus mano kalėdinė žvaigždė eglutės viršūnėje. Ir tuomet aš pamačiau, kaip jis dorojasi su interviu su Stephenu Colbertu. Ir tuomet aš pažvelgiau, ką socialiniuose tinkluose rašo mūsų politikos vyrai ir moterys – grandai, no less.

Ir pasakiau sau – ne. Duokit man Donaldą Trumpą. Any time.

Nes net ir jo idėjos iš viduramžių yra geriau, nei mūsiškių idėjos iš kosmoso.

Photo by Alena Blažejovská (cc Wikimedia Commons)

Štai ant karštųjų sužinojau, kad Vilniaus miesto mero komanda nusprendė kalbėtis su Vilniaus miesto muzikantais apie tai, kaip „spręsti problemą dėl muzikos gatvėje“, kaip buvo išsireikšta [1].

Mintis yra „sukurti Gatvės Muzikos Zonas Vilniuje“ (toliau - GMZV).  Tokias vietas, „kuriose niekam nebūtų drumsčiama įstatymiškai suteikta ramybė. O jose grojantiems muzikantams policininkai neturėtų teisės rašyti baudų už triukšmą, jeigu muzikantai, žinoma, nepažeidinėtų BK“.

Įkūrus tokias Zonas mieste, muzika jose nebebūtų gatvės, o būtų zonos. Zonos muzika. Bet bala nematė, tebūnie taip, nes juk kokia puiki mintis, nesikabinėkime.

Įstatymiškai suteikta ramybė

Nepamenu, kad būčiau kada girdėjęs apie „ramybės įstatymą“. Arba „ramybės kodeksą“, kuriame man būtų įstatymiškai suteikta ramybė. Man atrodo, įstatymiškai ramybę suteikia tik Civilinės metrikacijos biuras, išduodamas mirties liudijimą. Bet jis pavaldus Vilniaus miesto savivaldybei, bent jau Vilniuje, tai viskas čia gerai.

Gal. Gerai nepagalvojau, nes degte degu troškimu pasidalinti keletu minčių dėl galimų GMZV lokacijų. Kuriose būtų įstatymiškai užtikrinama ramybė, o muzikantai, nepažeidę BK, nebūtų baudžiami.

Pirma. Požeminė perėja po Savanorių prospekto žiedu. Žinome, kad muzikantams itin svarbu, kad praeinantys žmonės įmestų į kepurę monetų, bet nebūtų pažeidžiama jų įstatymiškai suteikta ramybė. Po velnių, šitam irgi reikia sutrumpinimo. ĮSR, tebūnie.

Antra. Jau buvo siūlytas Šventaragio slėnis. Negaliu nesutikti. Jis „yra kaip ir Pilies gatvės tęsinys, tik be gyvenamųjų namų“. Visgi manau, kad visas Šventaragio slėnis būtų kiek per drąsu. Apsiribokime tik konkrečiomis vietomis. Kad nebūtų trikdoma parko lankytojų ĮSR, groti nepučiamaisiais instrumentais būtų galima toje mažoje kavinukėje, na toje, kur anksčiau ledainė buvo. Žinoma, tik nusisukus į jos vidų. Niekada negali žinoti, kam neatsargiai žiobraudamas gali pažeisti ĮSR.

Trečia. Na, čia antra su puse. Ties Trimis Kryžiais, kol jų apšvietimu nesibaisi Mantas Adomėnas. Galima paeiti truputį toliau nuo jų, į tą pusę kur „į n*ch*j niekur b**t“, kaip Laiko Valdovė išsireiškė. Ten galima groti kuo tik nori, bet tik krikščionišką roką, kryžiai, visgi.

Ketvirta. Arba antra su trim ketvirčiais. Antra Vilnelės pusė. Ta, kur kitas krantas, nei Bernardinų sodas. Jei upė netriukšminga, galima groti tik nusisukus į kalną. Vienas didelis privalumas yra tas, kad muzikantas gali netyčia gauti pinigų, kurie originaliai buvo taikyti į Vilnios upę, o klausytojai rizikuoja netyčia įmesti muzikantui skirtą pinigėlį į Vilnios upę – taip išsipildys jų noras.

Žinoma, jokiu būdu negalima groti, jei klausytojai yra toje pačioje pusėje, kaip muzikantas, nes rizika pažeisti ĮSR tokiu atveju yra per didelė. Čia juk ne kokiems nusikaltėliams Zonos, o muzikantams, gerbiantiems kitus ir norintiems tik dalintis muzika ir gera nuotaika, ir džiaugsmu, ir administracinio, bet ne baudžiamojo kodekso pažeidimais.

Visi juk pažįstame tuos nusikaltėlius, kuriems ir pinigų kepurėje reikia, ir kad juos išgirstų praeiviai. Anokie jie muzikantai. Visokių nusikalstamų veikų tie probleminiai muzikantai prisigalvoja.

Penkta. Čia visai rizikinga mintis. Neries krantinė. Bet ten, kur jau baigiasi betoninė krantinė, o miesto merui ją betonuojant muzikantai turėtų trauktis. Nes betonine krante vaikšto žmonės su ĮSR. Kurios nevalia pažeidinėti. Muzikantai galėtų susimokėti grojimo mokestį, iš kurio būtų finansuojamas betoninės krantinės tiesimas. Taip jie ne tik turėtų, kur su savimi dalintis muzika, bet ir gražintų gimtąjį (ar atvyktąjį) miestą.

Šešta vieta - IKEA stovėjimo aikštelė prekybos centro nedarbo valandomis. Kol aplinkui nepridygo namų, kuriuose gyventų gyventojai, kurių ĮSR reikėtų saugoti. Nes, pavyzdžiui, apie „Akropolį“ jau namų yra, – ten esančias vaikų žaidimo aikšteles nuolat lanko policija, suiminėdama per garsiai krykštaujančius mažuosius nusikaltėlius. Galbūt būtų galima leisti groti stadiono griuvėsiuose, jei juos ramybėje paliktų. Bet nepalieka. Todėl negalima. 

Septintoji vieta nutaikyta taip, kad padėtų pritraukti oro linijų reisų į jų desperatiškai siekiantį miestą. Taip, atspėjote – šalia Vilniaus oro uosto nusileidimo tako. Kur jau nebeasfaltuota. Žalia žolytė būtų minkšta muzikantų kojytėms, o patys muzikantai savo muzikavimu džiugiai ir stilingai sveikintų miesto svečius, kurie tada miestui atneštų kokios nors naudos, priešingai, nei muzikantai.

Vilnius – nebe žemai skraidančių angelų miestas. Vilnius – tyliai grojančių muzikantų miestas.

Too much to ask

Nesistebiu, kad į mero komandą kreipiasi muzikantai, kurie neturi menkiausio supratimo apie tai, kas yra gatvės muzika, kam yra gatvės muzika ir kodėl yra gatvės muzika. Sakiau ir sakysiu, muzikantai turi gražiai groti, sportininkai – būti greiti, stiprūs, vikrūs. Kad jie bus ir protingi, yra asking too much.

Lygiai ta pačia nata - liberalai turi žinoti, kaip mažinti Vilniaus miesto skolą ir kaip efektyviai valdyti savivaldybės ūkį. Tikėtis, kad jie žinos, ką daryti su miesto kultūriniu gyvenimu yra taipogi, asking too much.

Dabar svarstau, kaip jie spręs per greitai vaikštančių žmonių problemą, kad juos padaryti teisiškai oficialiais ir legaliais.

Pataisymas

Ėt, pasirodo, ne liberalų čia iniciatyva. Tad prireikė išbraukti dalykus, kuriuos niekšingai pasakiau apie juos... Tačiau esu tikras, kad jie mane supras – jų kultūros ministras sugebėjo pasiūlyti uždaryti vieną didžiausių Lietuvos bibliotekų. Todėl neturėtų stebinti, kad jaučiuosi galįs iš jų laukti visiškai bet ko. 

Tačiau pasirodo tai pačių gatvės muzikantų (kelių gatvės muzikantų) iniciatyva. Liūdna, liūdna iniciatyva.

Bankrutavęs „L. W. Schwenk“ bankas, JAV, 1914 m.

Buvo daug triukšmo dėl bankų. O aš vėluoju apie juos parašyti. Tad štai, keli dalykai, kuriuos pamiršome.

Faktas tas, kad bankai šiuo metu atsidūrė nemalonioje padėtyje. Iki šiol vykdytos veiklos pelnas ėmė trupėti iš visų pusių.

Pavyzdžiui. Pinigai atpigo (ECB ir kitų dalykų dėka) – jų galima gauti daugiau už pigiau. Idėja visai nebloga ir kol kas makroekonominiai rodikliai leidžia ECB vadovui, Mario Draghi, šypsotis ir juoktis iš to, kad kuo geresnės naujienos, tuo mažiau žurnalistų susirenka į jo rengiamas spaudos konferencijas.

Ta pačia proga, pinigai atpigo ir bankams skolinantis iš bankų. Tai reiškia, kad bankas paskolinti kitam bankui jau nebegali šiaip sau. Bankai kitų bankų pinigus įdarbins tik tada, jei bankai primokės, nors ir nedaug (iš čia – neigiama Euribor marža).

Taip, galime manyti, pripildant rinką pinigų, bankai skatinami ne gyventi iš palūkanų, o investuoti į grąžą nešančius projektus. Tačiau rasti investicijų, kurios neštų didelę grąžą, nėra labai lengva, ypač lėtai augančioje Europoje. Reikia stengtis ir dirbti, prisiimti nemažą riziką ir panašiai. O kam patinka rizika ir darbas? Taip, teisingai, niekam.

Lietuvoje, be kita ko, neseniai bankrutavo du dideli bankai, kurie savo indėlius - pinigus, kuriuos bankai turėtų įdarbinti ir iš to uždirbti - sunešė į visus likusius. Vadinasi, bankai turi pinigų, kuriuos reikia įdarbinti.

Be to, metų pradžioje įsivedėme eurą, todėl nebekapsi garantuoti pinigai už valiutų keitmą.

Žodžiu, vienas nuostolis.

Tokiais sunkiais, pigių pinigų laikotarpiais bankams į pagalbą ateina jų investicinės bankininkystės skyriai. Ir jie ateina. „Deutsche Bank“, pavyzdžiui, atsistatydinus porai vadovų, vadovauti bankui pasikvietė Johną Cryaną, dirbusį investicinėje bankininkystėje šveicarų banke UBS. „Barclay's“ kaip skudurą ištrenkė investicinę bankininkystę apkarpyti norėjusį Anthony Jenkinsą ir ieškos, ko gero, dar vieno Bobo Diamondo.

Lietuvoje taip pat matome pokyčius, tačiau galbūt nevisai tokius, kokių tikėtumėmės iš darbščių, jaunatviškų, prireikus ir agresyvių bankų. Bankai, užuot investavę ir užsidirbę taip, pas mus nusprendė... pasakoti apie tai, kaip ant pinigų gyvena bakterijos.

Nejuokauju, tas paskutinis dalykas – liūdna SEB banko realybė, stengiantis įkalbinti bankomatus pamėgusius lietuvius imtis banko kortelių. Toje pačioje liūdnoje realybėje – ir visi kiti liūdni Nerijaus Mačiulio pasakyti dalykai, kuriuos kolegos tinklaraštininkai jau išnarpliojo.

Tad štai viena mintis pamąstymui. Žinome, kad investicinis sveikatos draudimas yra labiau piramidinė schema, nei vartotojui naudą nešantis instrumentas. Galbūt tai tik viena finansinė priemonė, kuriai nesiseka, o galbūt – bendrą bankų investuotojų talentą atspindintis rodiklis?

Pasvarstykite – galbūt mūsų bankai tiesiog yra blogi bankai? Na, ta prasme, kaip mažai pridėtinės vertės kuriantis darbuotojas yra blogas darbuotojas?..

„FDR Memorial wall“. Licensed under CC BY-SA 3.0 via Wikimedia Commons

„Facebook“ postas, rašomas su gramatinėmis klaidomis, kuriame dėstomi vargiai logiškai susekami pezalai, nėra mintis, tai saviraiška. Nedevalvuokite žodžio „mintis“.

Kai nesi labai įsigilinęs į viešosios komunikacijos subtilumus ir akivaizdumus, samdykis viešųjų ryšių specialistą. Pageidautina, kieno nors kito parekomenduotą – antraip gali nusisamdyti identišką oblių, koks esi pats.

Jei nepavyko – tavo viešosios komunikacijos nesėkmės, kolosalios ir juokingos – yra tavo bėda. Tavo saviraiškos laisvė niekur nedingo ir tu nesi bandomas užčiaupti, tu tiesiog susimovei – katastrofiškai ir kvailai susimovei lygioje vietoje. Tik todėl, kad tavo saviraiškos laisvė buvo užtikrinta through and through.

Neigiama reakcija į tavo tragišką negebėjimą sliuogti plokščia viešosios komunikacijos banga nėra automatiškai „cenzūra“. Tai yra reakcija į tavo saviraišką, kurios tu laukei. Na taip, rašydamas laukei kiek kitokios reakcijos, bet reakcijos laukei. Kam nepasitaiko.

Tai, kad mane pasiekia tas briedas, kurio tonomis prigamina lietuviškame (neekskliuzyviai) „Facebook“ negudriais dalykais pulsuojantys personažai, yra gyvas informacijos sklaidos, minties ir saviraiškos laisvės Lietuvoje liudijimas.

Beje, kaip visada ir sakiau. Muzikantai turi gerai muzikuoti, sportininkai turi būti greiti, stiprūs, vikrūs. Tikėtis, kad jie bus ir protingi, yra asking too much.

Photo: (cc) Tony Fischer (via Flickr)

Šauktinių kariuomenės idėja susilaukė sočiai kritikos. Dėl prastos komunikacijos, skubotų ir gal nebūtinai vykusių įstatymų projektų. Įstatymų kūrėjų iniciatyvose, nestebėtinai [1], galima gana gausiai prirankioti skylių. Jei ne kaip rėtyje, tai bent jau kaip gerame olandiškame sūryje.

Tačiau po viskuo slypi viena siaubinga fundamentali tiesa.

Visa pamatinė šauktinių kariuomenės idėjos kritika vožiasi aukštielninka keliais būdais. Neretai ji yra pateikiama supainiojant priežastis ir pasekmes. Tai yra, pavyzdžiui, Mildos Dargužaitės pasisakyme išskaityta [2] karo nuotaikų skatinimo kritika. Neva, gąsdindami karu gąsdiname investuotojus.

Šiuo atveju tiesiog pamirštama, kad narystė NATO yra tas saugumo garantas, kuris ramina verslininkus, atvykstančius į nestabilaus psichinio ligonio kaimynystėje gyvenančią Lietuvą. Šauktinių kariuomenė, savo ruožtu, yra vienas iš būdų, kaip mes atliekame savo vaidmenį aljanse. Vadinasi, ji ne didina, o mažina politinio nestabilumo grėsmę stiprina verslo aplinkos saugumą bei stabilumą.

Kitas būdas apsivožti pykstant ant šauktinių kariuomenės yra užuot ieškojus faktų, pirma griebtis teorijos. Taip daro liberalai, besipiktinantys valdžios noru jiems aiškinti, „kur man praleisti 9 mėnesius savo gyvenimo”. Pirma, žinoma, norisi priminti, kad ką tik jie valdžios sprendimu praleido 10 metų mokykloje ir tuo nesipiktino. O čia kalbame apie 9 mėnesius, ne 25 metus caro kariuomenėje.

Tačiau iš esmės klaida įsivelia, kuomet Makso Weberio „valdžios kaip legalios jėgos struktūros“ apibrėžime imama ieškoti faktinių dabartinės Lietuvos valdžios veiklos motyvų. Neva, valdžia visų pirma siekia apriboti individo laisvę, o visa kita yra tik priedanga, todėl privalomoji karinė tarnyba yra blogis.

Tame yra riebus krislas wishful thinking. Tuo pačiu, čia slypi visas situacijos liūdunumas. Visi norėtume, kad Rusijos agresijos nebūtų, kad tai būtų melas, kad viskas būtų gerai. Suprantu. Norėtume, kad šauktinių, o gal ir visai jokios kariuomenės nereikėtų. Deja, jos poreikis kyla ne iš opresinio valstybės siekio „dresuoti visuomenę“, kaip sako dresuoti visuomenę pasiryžusi filosofė [3], o iš branduoliniu ginklu visiems, kam pakliūna, grasinančios kaimynės.

Visgi ginčas yra ne filosofinis, o praktinis. Šauktinių kariuomenė – vienas iš sprendimo būdų situacijoje, kurioje esame atsidūrę. Šalia Putino, kuris kas kelis metus užpuola po silpnesnę kaimynę. Norėtųsi, kad taip nebūtų, bet taip yra, karo grėsmė yra reali. Kito sprendimo būdo – profesionalų kariuomenės – neįperkame.

Tiesa, jei būtų pasiūlyta didinti mokesčius profesionaliai kariuomenei samdyti, tie patys liberalai pasipiktintų vėl. Juk tai būtų ir verslo sąlygų prastinimas, ir „kodėl aš turiu savo pinigus atiduoti valstybei“.

Kai kuriems neįtiksi.

Bėdų turi ne tik liberalai. Konservatoriai savo poziciją „už“, pateikia tiesiog kvailai, įvilkdami ją į kažkokius atgyvenusius patriotizmo marškinius. Kas yra kvailystė. Taisyklė, kurią vertėtų prisiminti, skamba taip:

O šauktinių kariuomenei ideologijos beveik nereikia. Jei jaunam vaikinui nesugebi parduoti tikro „Call of Duty“ su socialinėmis garantijomis vos ilgesniam laikui, nei vienas semestras, tau tiesiog nelemta nieko parduoti. 

[1] Taip, prastas Seimo ir Vyriausybės darbas nestebina. Kol visos be išimties politinės partijos patiria kadrų krizę, šios dvi institucijos patiria talento krizę. Talento planuoti dalykus, svarstyti dalykus, kurti dalykus ir įgyvendinti dalykus. Nesakykite, kad nepastebėjote.

[2] To be fair, jos pareiškimas buvo ne apie pačią šauktinių kariuomenę, o apie atmosferą informacinėje erdvėje. Tačiau raginimas atsižvelgti į verslo aplinką, kuomet kalbame apie realią karo grėsmę, atrodo šiek tiek išvirkščias.

(cc) Jebulon, „Wikimedia Commons“

Šį įrašą pradėsiu eilėraščiu.

Intuityviai tai, kad Reiganesque dešinieji ir tautinę, o dabar ir religinę nepakantą kaip šventą ugnį pakūrenti mėgstantys portalai ant musulmonų drėbė nematuodami, manęs nenustebino. Jų toks darbas, jie iš to uždirba pinigus. Nespręskime iš to apie juos kaip žmones – nesame tikri, ar jie žmonės apskritai. Galbūt jie yra tiesiog pakelto tono ir skandalų informacinėje erdvėje gimę klikus generuojantys biorobotai, ką aš žinau.

Lygiai taip pat nenustebino nuomonės, kuriomis dalinosi kairuoliško tipo bleeding heart liberalai, teigę, kad „žodžio laisvė yra gerai, bet... “ Ties „bet“ imdavau ir išjungdavau tuos tekstus po velnių. Juos rašė akademiškai perspektyvą pametę, nors galbūt ir gero norintys, šmikiai.

Visgi, reikia šiek tiek spustelėti šioje vietoje, kad skirtumas tarp dviejų nusikaltimų – jei blogą skonį galime pavadinti nusikaltimu – įsirėžtų ryškiau į minkštus kolonijinės kaltės persmelktus pasaulėvaizdžius. Nes blogas skonis – tai yra sunkiausias nusikaltimas, kuriuo galima apkaltinti nukentėjusį leidinį.

Tie žmonės, kurie žuvo išpuolio metu yra mirę. Visai visai galutinai. Jų nebėra – jų svajonių, minčių, jausmų – nieko. Visiškai nieko. Kietai užsimerkite ir pamėginkite įsivaizduoti, kad taip atrodo viskas visada ir niekada nebebus kitaip. Smagu? Tai va, žuvusieji net to nebeturi. Jei vis dar atrodo, kad tai yra kokiu nors būdu užsitarnaujama nupiešus kaži kieno įsivaizduojamą draugą paveikslėlyje, jums reikia rimtos psichologo pagalbos.

Tavo nematomas draugas nėra labiau matomas, nei kieno kito nematomas draugas

Kalbant apie įsivaizduojamus draugus, – šitai mane nustebino, – vietinis dominuojantis įsivaizduojamas draugas tą pat akimirką sulaukė preemptive gynėjų, besidievagojančių, kad jų įsivaizduojamas draugas yra geresnis, nei tas kitas įsivaizduojamas draugas, ar netgi visai geras.

Aš suprantu paniką, kuri apima tikinčiuosius, kuomet kai kurie iš jų ima ir padaro ką nors išties siaubingo. Na, ne Senojo Testamento mastais, bet vistiek siaubingo. Jie mato, kaip nemaloni substancija krenta ant industrinio dydžio ventiliatoriaus ir siekia kuo greičiau prisidengti bent jau burną ir akis.

Tačiau tai bergždžia. Šventose knygose yra prirašyta tiek siaubo, kad faktas, kad Korano, o ne Biblijos skaitytojas ėmėsi tokių nepateisinamų, nežmogiškų veiksmų, yra tik laimingas atsitiktinumas – religijų daugybė, žmonių dar daugiau. Šį kartą – ne taviškiai. Šį kartą.

Antra vertus, net jei taviškiai ir nesiima tokių veiksmų (o jie, statistiškai kalbant, tikriausiai imasi), tai taip pat negelbsti. Jei esate Romos katalikas, kuris niekada net nepagalvotų apie nužudymą (t.y. ignoruojate Senąjį Testamentą), sveikinu. Bet turiu priminti vieną dalyką.

Jūs savo laisvu noru priklausote institucijai, kurios vadavietėje – Vatikane – susirenka puikų aukštąjį išsilavinimą turintys labai turtingi pagyvenę vyrai ir rimtais veidais – ne akademinės diskusijos kontekste, o kaip pagrindą vykdomajam sprendimui (angl. executive decision)  – aptarinėja stebuklus.

Stebuklus.

Gerai gerai pagalvokite – ar Jūs tikite stebuklais? Ko gero, ne. Ar jums užtektų gerų darbų sąrašo, norint paskelbti labai labai gerą žmogų šventuoju? Ko gero, taip. Vatikane susirenkantiems kardinolams to neužtenka. Mums visiems toks brangus popiežius Jonas Paulius II, jei nežinojote, per savo gyvenimą įvykdė lygiai vieną stebuklą.

Ne tą, kurį mes, sveiko proto žmonės, pavadintume stebuklu – labai gerą ar labai sudėtingą darbą. Tikrą stebuklą. Tai buvo įrodyta, nes tam, kad jį beatifikuoti, reikėjo įrodyti, kad jis per gyvenimą įvykdė stebuklą. Ar taip mąsto ir elgiasi sveiki suaugę žmonės?

Ant scenos lipau ne pirmą kartą, todėl nedrebėjo nei rankos, nei, tikiuosi, balsas. Juo labiau, kad lipau ne tam, kad visus išversčiau iš koto. Lipau tam, kad apie humorą netektų rašyti taip ir nepabandžius prajuokinti pilno klubo nepažįstamų žmonių.

Deja! Apie mano kilnius tikslus neinformuota publika patirtį ir įspūdžius šiam straipsniui (straipsnis publikuotas paskutinėje 2014 m. „Verslo klasėje“ – aut. past.) rinkti leido... Minutę? Galbūt pusantros. Po to sutartiniu ženklu paprašė užleisti eilę kitam atviro mikrofono dalyviui.

– Jėzau, čia kaip kokioje paskaitoje, – draugei pasibaisėjusi tarė mergina pirmoje eilėje, palydėdama nosimi žemyn liepsnų kamuolyje link dirvonų smingantį mano pasirodymą „Humoro klubo“ organizuotame atvirame mikrofone.

Tai vyko prieš metus, gal seniau. Kiek man yra tekę patirti – o pažeminimų yra tekę patirti nemažai – tai buvo brutaliausias mano vyriško ego sukapojimas iš visų. Man prireikė ištisų mėnesių tik tam, kad atsigaučiau ir prisiruoščiau parašyti jums apie humorą.

Humoro kūrėjai

Tiesa, mano nedideliai paguodai, maža dalis atviro mikrofono dalyvių sulaukė didesnės ar mažesnės sėkmės. Kai kurie dalyvavo ne pirmą ir nebe antrą kartą. Kai kuriems dalyviams nesisekė nebe pirmą ir nebe antrą kartą. Bet jie publikos kuo žiauriausiai išpertus kailius atvilkdavo vėl ir vėl – nes noras prajuokinti šimtą žmonių vienu metu buvo stipresnis.

Nemanau, kad taip sugebėčiau. Tuomet maniau, dabar nebemanau. Juo labiau nemanau, kad rekomenduočiau šį užsiėmimą kam kaip hobį. Viena vertus, atviri stand-up žanro humoro vakarai yra retas reiškinys Lietuvoje. Kita vertus, tai nei kiek nepanašu į įprastas pramogas, pavyzdžiui, karaoke. Karaoke bare niekas (be labai ypatingos priežasties) nešvilpia ir nenuploja. Čia, kita vertus, auditorija reikalauja, kad naujokas būtų juokingas, labai ir iš karto.

Sako, kad tai vyriškas užsiėmimas. Patinas, negebantis prajuokinti patelės, evoliucijos eigoje prarasdavo didelę dalį šansų pratęsti su ja giminę. Prašau nepykite, mintis ne mano, o Christopherio Hitchenso. O jis jau miręs, vadinasi – saugus. Kurtas Vonnegutas (taip pat jau miręs) sakė, kad juoku mes atsakome į savo prigimtinį mirtingumą, susidūrimą su mirtimi. George‘as Carlinas (miręs irgi) sakė, kad juokindamas žmones jis siekė gauti aplinkinių dėmesio, nelikti pamirštas.

Panašu, kad teorijų pobūdis priklauso nuo požiūrio taško. Pirmosios teorijos autorius (dar būdamas gyvas) mėgo vieną kitą skandalą ir tikrai nevengė užkabinti feministes. Kurtas Vonnegutas juokėsi rūkstančiuose Drezdeno griuvėsiuose, mirties apsuptyje. George‘as Carlinas buvo cinikas ir... legenda.

Kad ir kaip humorą apibūdintume ar paaiškintume, viena yra nenuginčijama – pokštai, anekdotai ir juokeliai mus persekiojo nuo pat civilizacijos aušros.

Humoras yra civilizacija?

Humoras yra senas kaip raštas. Bent jau Šumerų dantiraščiu užrašytas ankstyviausias žinomas pokštas datuojamas 1900 metų prieš mūsų erą. Kiek vėliau, nei šumerai, mums kaip juokingas žmogus išliko aprašytas Demokritas. Graikų filosofas, laikomas vienu atomo teorijos, teigiančios, kad visas pasaulis sudarytas iš elementariųjų nedalomų dalelių, kūrėjas, buvo žinomas kaip „besijuokiantis filosofas“. Tokią pravardę užsidirbęs dėl to, kad juokėsi iš savo bendrapiliečių kvailystės.

Ciceronas, Seneka, Kvintilianas – Antikos pasaulio mąstytojai, auklėdami būsimus oratorius ir besiginčydami tarpusavyje humorą, o ypač ironiją, laikė vienu svarbių oratoriui prieinamų instrumentų. Sokrato „Apologijoje“ užrašytas ironijos tipas buvo taip ir pavadintas – sokratiškoji ironija. Mat žymųjį pasakymą „žinau, kad nieko nežinau“, jis panaudojo tam, kad kvailiais išvadintų savo bendrapiliečius politikus, poetus, skulptorius. Vietoje, kuri šiandien vadintųsi teismo sale.

Net per iš pirmo žvilgsnio visai nejuokingus viduramžius, kaimus ir miestus lankė bardai ir ministreliai, kvailiai ir muzikantai, profesionalūs linksmintojai – o jų karjeros viršūnė, neabejotinai, buvo Tiudorų dvare XVI a. Jame rūmų juokdarys buvo išskirtinė figūra – vienintelis asmuo, galėjęs valdovui pasakyti viską, ką apie jį galvojo. Juokdarys galėjo kritikuoti valdovą – už ką kitiems nesunkiai galėjo grėsti kaltinimas valstybės išdavyste. Juokdario atvirumas buvo brangiai perkama paslauga feodalinėje visuomenėje – o ji galimai buvo prasčiausia visuomenė nepritapėliams gyventi.

Humoro ugdymas: komikas ir auditorija

– Lietuvoje nėra humoro kultūros, – sako man Paulius Ambrazevičius iš „Humoro klubo“ (dar gyvas). Kalbėjausi dar net dorai žaizdų neišsilaižęs. – Nesakau, kad tik čia, bet Lietuvoje nėra įprasta juokauti iš viešos tribūnos. Svarbu, kad visur atrodytum kuo rimčiau, manoma, kad juokaudamas gali pasirodyti kvailiu, o už tai nieko blogesnio būti negali.

Galėtume mėginti tai aiškinti mūsų istorine praeitimi ar šiaurietišku charakteriu. Tačiau tiems, kurie tautiniais ar geografiniais stereotipais nepasitiki, nusistatymas prieš linksmybes turi tamsiąją pusę. Humoras yra viena iš aukštesnių žmogaus kognityvinių funkcijų, todėl jo pajautimo neturėjimas, jei jau tokį apibendrinimą darome, neitin pozityviai liudija apie mus pačius.

Kad suprastume net ir elementariausius pokštus, turime žinoti vietinį, o kartais ir svetimą kultūrinį kontekstą. Gebėti supriešinti hipotetinę ir realią situaciją, ir įžvelgti esminius skirtumus. Gebėti žaisti žodžių reikšmėmis, prasmėmis, sąskambiais. Turime suprasti užuominas.

Taip, iš dalies tai priklauso ir nuo pokštininko gabumų. Tačiau savaime suprantama ir tai, kad pavėluotai nusijuokęs kompanijos narys sukelia antrą juoko bangą. Iš čia ir prilyginimai žirafoms. Iš čia aliuzijos į žirafų kvailumą. Niekuo nenusikaltusių žirafų – ne jos kvailos, o tie, kurie pokštų nesupranta.

Galbūt nenuostabu, toptelėjo man, kad tapti sėkmingu stand-up komiku nėra lengva. Žanro superžvaigždė Louie C. K. sako, jog geram komikui subręsti reikia bent dvidešimties metų. Žanro legenda George‘as Carlinas teigė, kad jo didžioji dalis įgūdžių ir gebėjimų paveldėti. Žanro atstovas Paulius Ambrazevičius taip pat sako, kad geram komikui neužtenka pastangų, reikia ir tiek pat, jei ne daugiau, įgimto talento. Vėl – dar viena priežastis jei imtis humoro, tai imtis jo rimtai.

Tačiau jei komikais didžiąja dalimi gimstama, Paulius nė trupučio neabejoja, kad auditoriją išmokyti juoktis galima, o gal ir privalu.

– Jei „Humoro klubas“ ir turi kokią nors misiją – o nesu tikras, ar turi – tai yra mokyti auditorijas. Ir palyginti su tuo, kas buvo kai pradėjome, progresas jaučiasi, – sakė jis.

Veidu į pasaulį, bet be šypsenos

Vos įsėdusi į valstybės vairuotojo sėdynę, valdančioji dauguma įkvėpė ne vieną pokštą, memą ar virusinį video. Neilgai trukusi jais pasekė ir opozicija. Deja, nei vienas pokštas nebuvo sugalvotas tyčia.

Jei jau pamiršote, priminsiu, kad viena pirmųjų, patekusių į socialinių tinklų šmaikštuolių nemalonę, buvo Birutė Vėsaitė. Po ilgos „Red is the new blond“ kampanijos, įgijusi Birutės Coolness pravardę, ministrė bandė taisyti padėtį, kviesdamasi tinklaraštininkus pokalbiui, siekdama, tarp kitko, paklausti, „kas yra tos memės, ir kodėl kai kurios man nejuokingos“.

Atsakymai dar nenuvykus piršosi du. Ministrei memai pasirodė nejuokingi, nes apie ministrę, arba dėl to, kad ji neturi humoro jausmo. O tai, kaip jau išsiaiškinome, kelia rimtų abejonių žmogaus socialiniais ir galbūt netgi akademiniais gebėjimais.

Nepraeina daug laiko ir štai – Rasa Juknevičienė socialiniuose tinkluose skundžiasi gavusi pylos nuo Birutės Vėsaitės už tai, kad juokėsi iš paveikslėlio apie naują internetų legendą – Loretą Graužinienę. Pastaroji neliko nepastebėta, iškilmingai pareiškusi valstybės reikalams spręsti įkvėpimo besisemianti iš Ernesto Hemingvėjaus „Senio ir jūros“. Adekvatumo gerokai pritrūko ir Seime, ir užsienyje, situacijos nepataisė ir pasirodymai televizijos ekrane. Ta proga internetai atsidėkojo – jei ne pravarde, tai montuotu muzikiniu numeriu apie Konstituciją.

Visą tą laiką Birutė Vėsaitė kalba apie tai, kad konservatoriai visus šiuos pokštus užsako. Bet neužsako. Nes štai Viktorija Adomėnienė, Manto Adomėno žmona pasidemonstruoja memu „esu konservatorė, nes klausau savo vyro“. Jis buvo siaubingas savaime, tačiau be visų siaubingų politinių konotacijų pademonstravo ir tą patį skaudų humoro jausmo neturėjimo faktą.

Man neramu, kad juoktis mes mokame. Neretai netgi persistengiame. Patyčios mokykloje yra oficialiai pripažinta, nors kartais ir vangiai, visuomenės problema. Žinomi komikai reikalui esant žiniasklaida tampančiose socialinių tinklų paskyrose laikas nuo laiko taip pat persistengia, užsitraukdami įsižeidusiųjų rūstį. Po to eina į televizijos laidas ir kalbasi. Arba viešai atsiprašinėja tų, kurie įsižeidė. Net ir tais atvejais, kai patys įsižeidusieji nevengia tėkšti taip pat ir riebiau. Net ir tais atvejais, kai pokštas buvo nukreiptas net ne į įsižeidusiuosius.

Žinoma, individualių asmenų veiksmus galime praleisti pro akis, juoba, kad dalis jų yra profesionalūs skandalų apie savo asmenį palaikytojai. Tačiau kai kuriais atvejais, humoro jausmo ar net elementaraus gebėjimo pasijuokti iš savęs stoka rimtai trikdo net ir svarbiausių vykdomosios valdžios funkcijų vykdymą. O tai jau turėtų neraminti, nes tai rodo gilesnes problemas.

 Viena didesnių absurdo dramų – ne skandalo mastais, o atotrūkiu nuo realybės – įvyko Panevėžyje. Miesto savivaldybė leido sau leisti savo mokesčių mokėtojų pinigais apmokamas darbo valandas, svarstydama, ar įsižeisti dėl virusinės mineralinio vandens reklamos. Joje komikas Mantas Katleris, mat, juokėsi iš manomai Panevėžiui būdingų kultūrinių realijų ir Panevėžio krašto akcento. Panevėžio miesto taryba svarstė, ar jiems nereikėtų kartais dėl to įsižeisti. Jiems, kaip miestui. Gerai gerai apie tai pagalvokite.

Politinio korektiškumo paradoksas

Norėčiau pasakyti, kad humoro jausmo neturi tik valdantieji, bet meluočiau. Priminsiu senesnę, bet iliustratyvią istoriją. 2012 metų rugpjūtį Jungtinės Karalystės šešėlinės vyriausybės sienų apsaugos ir imigracijos ministras, leiboristas Chrisas Bryantas pareiškė, jog  britų mažmeninės prekybos gigantas „Tesco“ dempinguoja birtų darbuotojų atlyginimus samdydamas darbuotojus iš A8 šalių, o „Next“ apskritai vengia vykdyti darbo kodekso nuostatas.

Po pareiškimo sekusio daugiakrypčio ir daugiapakopio Ch. Bryanto bei „Tesco“ ir „Next“ kailių skalbimo metu „The Independent“ dienos komiksui publikavo Tesco reklamą, kurioje buvo pavaizduoti mėsos pakuotėje gulintys imigrantai darbininkai, o įprastas šūkis „Every Little Hepls“ pakeistas šūkiu „Every Lithuanian Helps“.

Lietuviška internetinė žiniasklaida užsiplieskė ir vieningai burnojo ant „The Independent“, tuo užplieksdama ir dalį žiniasklaidos rusų kalba. Buvo piktinamasi, kad toks paveikslėlis yra rasistinis ir ksenofobiškas, žeidžiąs lietuvių tautos jausmus, komentaruose tiško grasinimai paduoti visus į teismą ir prisiteisti kompensacijas. Lietuvos ambasadorė Jungtinėje Karalystėje parašė laišką, taip, kaip ambasadoriai rašo piktokus laiškus. Tęstinio susidomėjimo, tiesa, neparodė, bet, mano nuomone, galėjo jo nerodyti išvis.

Tie patys žmonės, kurie žodžio laisvės griebiasi kaskart, kai vienu ar kitu prastesniu ar geresniu juokeliu pasipiktina feministės, gėjai ir lesbietės, lenkai, rusai, žydai ar kuri kita visuomenės grupė, reiškia teises į pasipiktinimą, kai pokštas nukreipiamas į juos. Siaubingas dalykas, kai mūsų laisvę riboja ir teismais grasina visokios etninės, lytinės ir kitokios mažumos, kaip jie drįsta! Tačiau juoktis iš Lietuvos? Kaip jie drįsta, į teismą juos!..

Kas kaltas?

Kas dėl viso to kaltas? Aš jums atsakysiu – redaktoriai. Laikraščių redaktoriai, radijo ir televizijos laidų redaktoriai. Žmonės, tamsiausią žmonijos valandą išradę skiltį „Humoras“. Žmonės, atsakingi už tai, kad ėmėme dėlioti gyvenimą į lentynėles – kur politika, kur kriminalai. Akademikai, kuriems humoro jausmas nesvetimas, bet į kuriamus raštus tegul nesisunkia. Gal kas ne taip supras.

Tad visuose leidiniuose yra juokingi dalykai, jie būna pažymėti rubrikomis „Pasijuokime“, „Dienos anekdotas“ ir „Satyra“. Visose kitose rubrikose humoro būti negali, nes gal kas ne taip supras.

Rimtos politinės laidos Vakaruose žiūrimumu ir įtaka neprilygsta toms, kurias kuria ir veda komikai – „The Daily Show“, „Colbert Report“ ar „Real Time“. Mūsuose rimtos laidos yra rimtos, o juokingos negali būti rimtos ir turi būti juokingos. Jei kalba apie politiką, kuri, kaip visi žino, yra šventai tik rimta tema, tai bent jau tegul apsirengia kvailai, kaip pelės pavyzdžiui. Nes kitaip nebus akivaizdu, kad čia ne žinios, o žyyynios, kad tai ne rimtas politinis komentaras, o šmaikštus.

Žinot, kas būtų dar geriau? Tegul kalbėdamas personažas apsispjaudo – tada tikrai nekils niekam abejonių.

Kodėl aš visuomet sugalvoju keliauti, kuomet bjaurus oras?

Sėdžiu tuomet oro uosto terminale, už kurio lango staugia vėjas ir lietus, ir mintyse po vieną į kantrybės taurę kapsi litai, kuriuos sutaupiau pirkdamas prakeiktą „Ryanair“ bilietą[1]. Kapsi, kaip ir praėjusį kartą, ir keikiu iš visos sveikatos studentą savo viduje, kuris neatsispyrė 5 € lėktuvo bilieto kainai.

Tiesą sakant, šioje vietoje norėjau rašyti apie vaikus, – visuomet atsiranda koks vienas, – pamišėlių veidais klykiančius dėl nepaaiškinamos priežasties. Klykiančių vis smarkiau, nes motina su kiekvienu pliūpsniu panikuoja vis labiau ir vis labiau šaukia ant vaiko tėvo[2], kuris, turbūt, neatlieka kažkokių magiškų ritualų, nuraminsiančių demonus vaiko sieloje. Bet nerašysiu, nes koks skirtumas, čia tik klykiantis vaikas iš pragaro. Viena ausinių pora – and he‘s gone.

Galvojau pridėti apie apsaugą, kuri, sykį verčia nusirenginėti, galėtų bent jau kokios tinkamos muzikos pagroti. Galėtų leisti pasirinkti iš „You Can Leave Your Hat On“ ir „Baila Morena“, vietoje to, kad barstytų brangiosios tamponus po grindis, siekdami neutralizuoti makiažo valiklio grėsmę visiems lėktuvo keleiviams. Arba vietoje to, kad atsitiktinai atrinkę kruopščiai grabinėtų mano padus.

Bet kam rūpi – ėjimas pro oro uosto apsaugą tai toks ceremoniškas socialinis veiksmas, leidžiantis prisiminti, kad už tave mažiau uždirbantys žmonės yra piktesni ir blogesnės nuotaikos. Aš irgi būčiau blogesnės nuotaikos, jei uždirbčiau mažiau, nieko čia nuostabaus.

Galbūt derėtų paminėti keleivius, kurie yra tokie liūdni ir vieniši, kad slinkdami iš paskos šnypščia savo visiems labai įdomias pastabas nepažįstamiesiems į nugaras.

„Nežinau, kaip čia jums leido prasivežti praeitam oro uoste, nes šiaip tai niekada negalima“, – komentuoja mažų nušiurusių šiaurės barbarų oro uostų specialistė, vežanti puokštę lytiškai plintančių ligų atgal į Lietuvą. Puokštę, kurią gavo nuo savo bachūro, kuris pachalina norgėj ir per laisvadienius kruša lenkes kurvas.

„Piniginės įdėti į maišelį nebūtina, bet kosmetiką tai reikia“,  – inkščia toliau, negalėdama prisičiaupti, atidžiai, bet be refleksijos nagrinėdama svetimus daiktus. Net smogti dorai atsivėdėjęs negali, nes apsauga pamanys, kad esi teroristas.

Tačiau tikrai norėjau paminėti tuos keleivius, kurie lenda į eilę. Eilių, dievaži, oro uostuose netrūksta, tačiau jos nėra mirtinai ilgos ir jei jau pajuda, juda gana sparčiai. Tačiau emigrantai, apimti panikos, kad nespės į savo gerai apmokamą darbą žuvų fabrike, kad galėtų prisipirkti lenkių kurvų, braunasi kuo greičiau net ir į uždarytą terminalo rankovę, kuri nebus ištiesta, o tik atidarytos durys, kad galėtum be autobuso kulniuoti per plyną lauką iki lėktuvo[3].

Toje gyvuliškos baimės tamsoje – galvojau aš, sėdėdamas oro uosto terminale, kol emigranto tvaikas gėrėsi į mano rūbus, akis, plaukus ir odą – slepiasi ne tik tyliai raudantis sulysęs paniekintas ir palaužtas sveikas protas. Ten slypi galingas savisaugos instinktas, pasirodantis tada, kai nėra kuo jo pridengti. Gaivališka jėga, siejanti nekvalifikuotą emigrantą ir jo nekvalifikuotą darbą, kurio Lietuvoje išvengti jis tikėjosi važiuodamas į tą mėnesį madingą rojaus kampelį, kuriame lietuviai dabar užtikrintai uzurpuoja automobilių vagių ir asocialių šeimų stereotipą.

Pripažinsiu, palyginimas gal ir nevisai lygiavertis. Jei kokiu mistiniu būdu oro uostą užkariautų jūra ir dviems stichinėms jėgoms – Ahabui, besivejančiam banginį ir emigrantui, besibraunančiam link savo „Ryanair“ skrydžio – tektų susidurti, kapitonas, ko gero, būtų priverstas bent trumpam nuleisti harpūną ir luktelėti, kol proto netekusi Bestija prasibraus iki to paskutinio koridoriaus, kuriame galės laukti sprinto iki lėktuvo, kuriame 40 minučių trukmės skrydžiui labai svarbu užsiimti kuo geresnę vietą[4].

[1] Gerai, kad bent jau eurą įves, tai reikės skaičiuoti 3,45280 karto trumpiau.

[2] Turbūt vaiko tėvo, ką aš žinau, vaikas tuo metu atrodo nepanašus nei į tariamą mamą, nei į tėvą – į pomidorą jis tuo metu būna panašiausias.

[3] Tame, beje, irgi nėra nieko blogo – aš neturiu nieko nei prieš vaikščiojimą, nei prieš vėją, juo labiau tokioje neįprastoje vietoje, kaip oro uostas.

[4] Priminsiu – „Ryanair“ skrydžiuose nėra gerų vietų. 

Photo (cc) Wikimedia Commons

Beprotybė visada ateina netikėtai. Nei vienas beprotis negalėtų jums pasakyti – „ak taip, kaip šiandien pamenu tą dieną, kai nusprendžiau būti bepročiu. Egzaminai nebuvo patys lengviausi, bet pasistengiau, gavau valstybės finansuojamą vietą...“

Niekas neplanuoja Beprotybės. Beprotybė yra kaip „Buffalo Springfield“ apdainuota paranoja.

Niekas nenori tapti bepročiu. Ėjimas iš proto nėra aktyvus procesas. Tiesą sakant, beprotis net nepastebi, kaip tampa bepročiu. Nes ateinanti Beprotybė vargšei jos aukai atrodo mažiausiai tokia tikra, kaip supantis pasaulis – o dažniau net dar tikresnė.

Na, gal „tikresnė“ nėra tas tinkamiausias žodis. Jei pasaulis šviečia kokiais tolygiais dujiniais 40 W medžiu apkaltame kambaryje, Beprotybė ateina ir pliekia į akis 500 W halogenu operacinėje. Beprotybė nepalaužia tavęs, beprotybė palengva (arba staigiai) užgožia visa kita, ne išstumia, ne pakeičia, o uždengia.

Neįmanoma rimtu veidu, žinant visa tai, prieiti ir pasakyti žmogui – nustok būti beprotis. Nes jis nemano esantis beprotis. Jis kuo nuoširdžiausiai nežino, kurioje vietoje jo beprotybė prasideda ir baigiasi – bei kur prasideda ar baigiasi tikrovė. Mažų mažiausiai toks prašymas jam pasirodys keistas, o galimas daiktas, jis bepročiu palaikys jus.

Turėkite tai omenyje, kuomet bendraujate su bepročiais.

Photo (cc) Dvortygirl via Flickr.

Šio mėnesio žurnale „Verslo klasė“ pasirodė mano straipsnis apie tango, tokį šokį. Tačiau prieš jam nugulant tarp blizgių žurnalo puslapių, redakcija, kaip jai ir priklauso, apkapojo ataugas ir galūnes, idant tekstas tilptų į minėtuosius puslapius. Aš dabar jas surinkau ir įkeliu į savo tinklaraštį.

Apie viešnamius ir vaikinų poras

Jei manote esąs konservatorius, jūsų jautrią sielą gali užkabinti viena kita vaikinų pora, aistringai šokanti tango televizijos ekrane. Nepulkite keikti modernių laikų ir homoseksualų propagandos – vaikinų poros tango yra įleidusios gilias šaknis.

XIX a. Argentina buvo ne mažesnis emigrantų traukos centras, nei JAV. Šalies žemesniųjų klasių demografija tai labai ryškiai atliepė. Emigranto dalia, darbo pobūdis – kalnakasyba ir žemės ūkis – bei pavojinga kelionė per Atlantą lėmė, kad į Naująjį pasaulį išsiruošdavo gerokai daugiau vyrų, nei moterų. Sakoma, kad moterų trūkumas, ar vyrų perteklius, emigrantų apgyvendintuose Pietų Amerikos miestų lūšnynuose padarė didelę įtaką tam, kaip tango buvo – ir tebėra – šokamas.

Trumpai tariant, konkurencijos nebuvimas netruko vietines merginas išlepinti. Galėdama rinktis iš daugelio šokėjų, panelė – išskyrus tuos atvejus, kai vaikinas būdavo neatsispiriamai gražus – nebūdavo linkusi veltis į šokius su nepatikrintais, todėl galimai kaip reikalas prastais šokėjais.

Taip susiklosčiusios socialinės normos jaunus vaikinus – mokyklą jau baigusius trylikamečius – palikdavo labai nejaukioje padėtyje. Nemokančio šokti vaikino prekės ženklas to meto širdžių mugėje mažai ko bebuvo vertas, tačiau šokti niekas negimė mokėdamas. Vienintelė išeitis – vyrai, sutikdavę mokyti jaunesniuosius.

Jaunėliams, kol prakusdavo, tekdavo šokti moters partiją ir tik vėliau jie būdavo suporuojami su kitais, panašaus lygio ar kiek silpnesniais bendraamžiais, kol išmokdavo vesti. Pirmą šokį su mergina būdavo sunku suorganizuoti – viešai su mergina nešokusį vaikiną turėjo rekomenduoti kas nors iš jo vyresnių draugų ar brolių.

Taip pat šioje istorijoje ir slypi tango kaip viešnamyje šokto šokio mitas – sklando gandai, kad šis šokis buvo šokamas viešnamiuose – matyt, dėl jį šokusios liaudies ar paties šokio vulgarumo. Tiesa, tango buvo šokamas viešnamiuose, kuriuose laukiančius klientus linksmindavo tango muzikantai.

Tačiau jis buvo šokamas ne suviliojimo tikslais – merginų trūkstančiame mieste dirbančios merginos tikrai neturėdavo laiko šokiams. Šokdavo vaikinai, vienas su kitu. Ne suviliojimo, o laiko praleidimo ir praktikos tikslais – ne visur ir ne visada aplink galėdavai rasti gyvos muzikos, o gyva muzika, nepamirškite, buvo vienintelė muzikos rūšis. Tad – jei jau tenka laukti eilėje, kodėl nepašokus, manydavo jie.

Man staiga toptelėjo, kad viskas yra sugedę, niekas neveikia ir aš nežinau kodėl, bet manau, kad vien to išsakymas garsiai gali pagelbėti – ir tai galioja visai Lietuvai. Na, nebūtinai Lietuvai, nemėgstu prisirišti prie Lietuvos. Tai galioja viskam, kas veikia, kaip Lietuva.

Ar, tiksliau tariant, neveikia taip, kaip neveikia Lietuva.

Pastaruoju metu man darosi nuostabu, kaip visuomenė nesugriūna, kuomet kiekviena jai būtina funkcija yra atliekama taip atžagariai. Yra toks terminas procrastination, reiškiantis laiko stūmimą nedarant tau priklausančio darbo. Ši veikla, atliekama vietoje darbo, yra tai, kas stabdo ne tik vienos, pavyzdžiui, mūsų šalies ekonomikos augimą, bet visą civilizacijos raidą. Nenoriu Jūsų gąsdinti, bet terminas procrastination galioja ne tik feisbukinantiems Jūsų ofiso darbuotojams.

Niekas – niekas nedaro to, kas jiems priklauso. Visi daro kažką kita.

Žurnalistai nebepraneša naujienų, jie ieško skandalų ir generuoja klikus. Mokslininkai nebeatlieka tyrimų, jie pildo popierius grantams, rašo ataskaitas, konkretų skaičių straipsnių, registruoja patentus ir užsiima pridėtinės vertės kūrimu. Mokytojai pildo pamokų planus, vietoje to, kad ruoštųsi pamokoms ar jas vestų. „Regitra“, turinti registruoti transporto įmones ir dalinti teises vairuoti automobilį, užsiima „pelno siekiančia veikla“. Politikai ne ieško geresnių būdų spręsti valstybėje ir jos valdyme kylančias problemas, o užsiima „rinkiminėmis kampanijomis“ ir „viešųjų ryšių akcijomis“. Premjeras „dirba su dokumentais“. Savivaldybės steigia oro linijas. Menininkai aiškinasi mužikams ir menkystoms.

Visa ši veikla neturi prasmės. Niekam neįdomu, kiek klikų prigeneravai, nes jei būtų išties įdomu, vienas mažas robotukas viename serveryje pakeistų visus pasaulio žurnalistus. Niekam nerūpi, ar tikrai granto pinigai buvo išleisti reikalingai, ar ataskaitose nėra pilna niekų ir išgalvotų dalykų, niekam ministerijose neįdomu, kas parašyta moksliniuose straipsniuose. Niekas neskaito pamokų planų – aš žinau, nes aš vieną sugebėjau perskaityti. Niekam nerūpi, ar teises gavęs jaunuolis moka vairuoti. Nesvarbu, ar išrinkti politikai tikrai pildys visus pažadus, ar premjero darbas su dokumentais reiškia ką nors daugiau, nei smaukymą prie kompiuterio kabinete, ar oro linijos yra reikalingos, ar meno vertė priklauso nuo menkystos nuomonės.

Turi prasmės, sakysite, juk viskas čia gerai, čia nauji laikai, čia visuomenės nuomonė ar whatnot. Viskam rasite paaiškinimą. Good for you.

Taip, klikai turi prasmės reklamos užsakovui, nes kažkas jį įtikino, kad taip galima pasiekti skaitytoją – mojuojant jam prieš akis užrašais ir matuojant tai nesuprantamais dalykais. Ministerijos klerką ar grantų fondo administratorių kažkas įtikino, kad tinkamai užpildyta forma reiškia tinkamai užpildytą realybę. Kad testo įveikimas iš septinto karto reiškia, kad jaunuolis jau moka vairuoti. Kad rinkiminės programos surašymas reiškia, kad partija žino, ką daryti. Kažkas nuoširdžiai tiki, kad į darbotvarkę įrašytas „darbas su dokumentais“ yra geriau, nei tuščias laukelis, kad oro linijos yra dreamweavinimas ir tai yra a thing, o menas yra demokratija.

Visa tai yra virtualių realybių burbulai, jie neturi nieko bendro su mus supančia tikrove. Tokių burbulų yra tiek daug, kad imu stebėtis, kaip civilizacija apskritai juda į priekį. Visa civilizacija tapo išvestiniais investiciniais instrumentais, kurių logika suprantama tik juos kūrusiems nuo praktikos Sityje laikų nuo kokaino paklaikusiems ekonomistams.

Tai kaip įžymybės ar politikai, kurie, paklausti apie šiuo metu skaitomas knygas, neišdrįsta pasakyti: aš dirbu įtemptą darbą ir turiu du vaikus bei žmoną, todėl knygos rimtai atsivertęs nebuvau pastaruosius dvejus metus. Vietoje to jie pradeda pasakoti apie „daug knygų ant stalelio prie lovos“, apie „Senį ir jūrą“ ir panašius kliedesius.

Nes jiems kažkas pasakė, kad apsimesti, kad skaitai knygas, yra geriau, nei pripažinti, kad turi gyvenimą.

Prieš kurį laiką, kuomet kairieji pasirodė esantys absoliučiai negebantys valdyti, o populistinės partijos ėmė palengva byrėti – vienos greičiau, kitos lėčiau – atrodė, kad netrukus turėsime dešiniųjų vyriausybę ir viskas šioje žemėje bus gerai [1].

Tačiau dabar susidaro įspūdis, kad dešinieji, lygiai taip pat, kaip kairieji, ima trūkti kadrų.

Dalis tų, kurie atrodė esantys pakankamai reprezentatyvios išvaizdos, paaiškėjo esantys gerokai per smarkiai katalikai, kiti buvo sulaužyti ar paaukoti ant krizinės vyriausybės aukurų, o dalį kadrų patys konservatorių rėmėjai viešojoje erdvėje tiesiog atstūmė kaip nepakankamai konservatorius.

O dabar reikia kautis dėl vieno iš konservatorių bastionų – Vilniaus – vadovo posto. Siaubo sukaustytas pasiskelbęs „Dešinysis trolibanas“, jei pastebėjote, pastaruoju metu transliuoja vieną žinutę:

Galėtum pamanyti, kad tai vyksta dėl to, kad pasiskelbęs „Dešinysis trolibanas“ juos akivaizdžiai ir triuškinamai pralaimės. Bet ne, negali būti.

Taip, tai yra agitacija už Zuoką, visada buvo agitacija už Zuoką, nuo tos akimirkos, kai paaiškėjo, kad mano geras bičiulis ir asmeninis draugas [2] Pucikas neturi net menkiausios vilties patekti į postą, kurio konservatoriai taip ilgai norėjo ir kuris buvo toks pasiekiamas. Paaiškėjo, kad kadrų krizė pasivijo ir dešiniuosius – nebėra žmonių, kurie galėtų pasipriešinti net ir tokiems lengviems taikiniams, kaip grafas Zuokula.

Paaiškėjo, kad, politika yra šiek tiek sudėtingiau, nei „Facebook“ žinučių rašinėjimas.

Bet tai nesvarbu, nes vienintelė žinutė, kurią vilniečiams transliuoja galingasis ir įtakingasis pasiskelbęs „Dešinysis trolibanas“, yra ši:

Taip, po to seka „patarimai, kaip laimėti prieš Zuoką“, kuriais niekas nesinaudos, nes, pirma, tai yra bla bla bla dalis, kuri rūpi tik jauniesiems konservatoriams [3]. Antra, niekas tais patarimais nesinaudos, nes tai yra prasti patarimai. Jei nebūtų prasti, juos dalinantieji to nedarytų viešai internete, o privačiai ir už pinigus. Sorry you had to find out this way.

Kvailystė būtų manyti, kad grafo Zuokulos niekas nerinks, nes, ko gero, rinks. Tačiau jei viešuose debatuose nesugebi sutrinti tokio priešininko į miltus atsikrenkšdamas, prieš dėstydamas savo programą, tuomet nėra ko į tuos debatus ir lįsti. Savaitę pasėdėjęs net aš galėčiau visą kritiką sudėti į keturis tiksliai sumontuotus nelabai ilgus sakinius, bet reikia, kad būtų kas juos perskaito.

Tai, kas šiuo metu vyksta, yra pasiskelbusiojo „Dešiniojo trolibano“ pasiruošimas galimai nemaloniam plojimuisi skaudžiai veidu į Konstitucijos prospekto asfaltą. Tai nėra niekaip nenatūralu (priešingai, nei gėjai), tai yra tiesiog „self-handicapping“ [4]. Geriau pralaimėti prieš čempionus, sako. Todėl dabar yra užtikrintai teigiama, kad Zuokas yra toks nenugalimas, kaip Hidra, ar bent jau kaip Monty Pythono Juodasis riteris.

Pucikas puls ir tai yra tiesiog neišvengiama, nes grafas Zuokula yra nemirtingas.

Nes grafas Zuokula yra „dream-weaveris“ ir whatnot. Please let me be the first to call this bullshit. Jei rinkėjai pasirodys balsuoti, Zuokas nelaimės. Nebent „Lietuvos rytas“ ir pasiskelbęs „Dešinysis trolibanas“ įtikins rinkėjus, kad geriau balsuoti už neišvengiamą nugalėtoją.

Tačiau ne tai yra svarbiausia žinutė, kurią norėčiau, kad prisimintumėte iš šio teksto. Dešiniųjų aukso amžiaus nebus, nes jie nebeturi pakankamai kadrų, kad įvykdytų politinės sistemos užgrobimo operaciją. Vilniaus mero rinkimai ir pasiskelbusiojo „Dešiniojo trolibano“ pozicija tai tik iliustruoja.

[1] Tai yra nebus gėjų, visi bus susituokę taip, kaip turi būti ir visas jaunimas bus apsaugotas nuo visos informacijos katalikiškose mokyklose, kuriose nebus net kvapo lytinio švietimo, o miestuose nebus jokių nešvankių spektaklių ir konservatoriams negražių skulptūrų. Ir niekada niekada į Lietuvą nebeatvažiuos Olegas Gazmanovas.

[2] Nėra jis nei viena, nei kita, nei, bet pagal nerašytą pasiskelbusiojo „Dešiniojo trolibano“ kodeksą, visi vierchai turi būti seni bičiuliai ir geri draugai ir tai reikia garsiai deklaruoti. Kuomet visi visus ima pažinoti, beje, taip pat yra ženklas, kad partijoje nebėra naujų žmonių, nevyksta jokio judėjimo ir viršūnė mąžta ir ragėja.

[3] Gal žinote, kada jaunieji konservatoriai tampa tiesiog konservatoriais? Niekaip nepavyko išsiaiškinti. Ir kodėl tiek suaugusių žmonių trinasi apie jaunuosius konservatorius? Grooming? Ir kada jie tampa tikrais konservatoriais? Kartu su pensija? Po pirmo infarkto?

NATO AWACS (Boeing E-3 Sentry). Nuotrauka – Wikimedia Commons.

Kartais visi nugirstame, vienoje ar kitoje spaudos priemonėje, apie tai, kaip Rusija didina išlaidas, o NATO jas mažina, o tuomet ištraukiamas koks nors generolas, pageidautina NATO, kuris teigia, kad NATO būtų labai sunku apginti Rytų Europą ir ji yra tam visai nepasiruošusi.

Viena vertus, tai turbūt yra teisybė. Baltijos šalis turbūt išties yra sunku ginti. Kita vertus, prie Baltijos šalių veda beveik išimtinai sąjungininkų apsupta jūra, šalys nubarstytos karinėmis bazėmis ir kariniais oro uostais, turi funkcionuojančias karines pajėgas, nors ir nedideles.

Ne, neturime ypatingų įtvirtinimų (žemė – oras sistemų tikrai norėtųsi) ir nuolatinių karinių bazių su 40 tūkst. karių, kas yra galbūt netobula. Galbūt karo veiksmų planai nėra detalūs ar net konkretūs. Visa tai gali būti visiška teisybė, ne tai mane nervina labiausiai. 

Mane nervina šitai. Kai spauda pradeda ieškoti panika išgaunamų spragsulių, kurie atneša taip reikalingus reklamos užsakovų pinigus, o koloradams ir kvailiams dirbant savo darbą, gali pradingti perspektyva, apie kokius pinigus mes visgi kalbame. Todėl sumečiau Jums palyginimą.

Skaičiavimo metodika paprasta, galbūt netgi primityvi – NATO šalių narių BVP x išlaidos gynybai % nuo BVP = NATO išlaidos gynybai.

Kaip matome, jei Rusija norėtų išlaidomis prilygti NATO, jai tektų kilstelėti išlaidas gynybai daugiau, nei dešimt kartų. Kad prilygtų NATO be JAV – keturis kartus. NATO, vos padvigubinusi dabartines nedideles išlaidas (t. y. iki 2-4% BVP) gynybai, prilygtų Rusijai, paskelbusiai totalinį karą.

Tuo nenoriu pasakyti, kad Rusija negali pridaryti bėdų, paklauskite ukrainiečių. Nesakau, kad mums nereikėtų, dėl daugybės priežasčių, gynybai išleisti daugiau, tikrai reikėtų. Tačiau bijau, kad kartais, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, norint gero ar blogo, Rusijos karinė galia yra perdedama.

Nepamirškite elementariojo fakto – Rusija yra besivystanti šalis, o NATO – išsivysčiusių šalių blokas. Mes uždirbame daugiau.

Saldžių sapnų.

When it comes to the conflict between Ukraine and Russia, the most important thing Western diplomacy seems not to understand is this: the bully and the victim are not "the two sides".

Angela Merkel, after meeting with Ukraine's president Petro Poroshenko today was hopeful, that there can be a peace deal made on Tuesday, when they get to meet presidents of Russia, Kazachstan and Belarus. But the way she put it, or rather, the way "Reuters" put it, was odd.

If the goal is to see that there are two sides seeking peace, Merkel is visiting the wrong country – she should be in Moscow. Russia is leading this war and Ukraine is defending itself. Evidence for this is abundant, while Russian defence when facing these accusations is styled in a manner of Shaggy – and it seems to be an impenetrable defence at that.

On the other hand, we know why she is not in Russia. She can only reach a deal with sane people, people who adhere to civilized conduct and are actually worth talking to. Russia has not kept to a single word, has broken numerous treaties and can not be expected to do anything it says it would.

Even if some sort of agreement is reached, there are no assurances that Russia could give that would convince anyone, short of a complete withdrawall of all forces from Crimea, Lugansk, Donetsk and reducing military presence at the border to the pre-war levels. And that is not going to happen. 

So, talking to Russia is pointless, there can be no "two sides". But then, there never were. There was a bully and a victim. And calling them "the two sides" is just as cynical, as urging the victim to go to what should be it's attacker's trial and "keep an open mind".

P. S. Might it be that Merkel's political allies are actually pushing for this? You tell me. There is, after all, a vice chancellor in Germany who after all that has happened already still spouts complete nonsense in public.

That's a late bloomer, don't you think?

(cc) Broken Inaglory (Wikimedia Commons)

Dabar, sėdėdamas puikiu oru balkone tarp kebabų lukštų, kibiro vietoje peleninės ir gaiviųjų gėrimų, prie visų įmanomų mobiliųjų ir mažiau mobilių įrenginių, pajungtų, kaip sporto varžybų metu, vienam tikslui, niekaip negaliu atsikratyti vienos įkyrios minties, kuria noriu pasidalinti su jumis [rašyta rinkimų naktį].

Kadaise rašiau štai tokią politinę įžvalgą apie dabartinę Vyriausybę:

Manau, buvau tikslus, bet ne iki galo – bent jau dėl kadrų. Kadrų krizė Lietuvos politinį gyvenimą purto ne tik iš kairės, bet visą. Bendrai. Tokiam teiginiui pagrindas turbūt kiek subjektyvokas, bet turiu tokį įtarimą, kad teiginys tikslus. Problema prasimuša į paviršių, kuomet svarstome, ką iš mėgstamos partijos siųsti į Europos Parlamentą, o ką „pasilikti“ rinkimams Lietuvoje. Tai ne tik atspindi rinkėjo dilemą, bet ir rodo, kad partijos neturi pakankamai kandidatų visoms politinio gyvenimo sritims užpildyti.

Panaši situacija kyla, kai pažvelgiame į naujų žmonių atėjimą į politiką. Čia į galvą šauna, ar bent jau kėsinasi šauti, Gabrielius Landsbergis, kuris buvo vienas iš nedaugelio su didesniu triukšmu į politinę padangę atėjęs „naujas žmogus“. Antanas Guoga galbūt galėtų būti kitas pavyzdys, bet jis į politiką atėjo „iš šono“, veikiau nei „iš apačios“. Du nauji žmonės per pastaruosius penkerius metus akivaizdžiai nėra pakankamai, kad patenkintų rinkėjus, laukiančius, už ką balsuoti ir nenorinčius išsiųsti mėgstamų politikų „tenais“.

Visų partijų „senosios gvardijos“ darosi senos ir retėja. Kai kuriuos senųjų gvardijų karius, panašu, tuoj reikės vežti į Seimą vežimėliais. Tiek A. Zuoko, tiek V. Gapšio kartos tesugebėjo atnešti šiek tiek viešų ir privačių interesų painiavos, bet ne rimtą pakaitalą Sąjūdžio ir šiek tiek vėlesnio meto politikams.

Gali būti kelios nevykstančios kartų kaitos priežastys ir kurios iš jų galioja kurių partijų sąrašams aš tikrai nežinau. Bet 44040 litų istorija lyg rodytų, kad kai kurių partijų kadrų atrankos kriterijai yra pasirinkti, kaip čia pasakius, mažų mažiausiai keistai. Todėl į klausimą, kodėl kai kurios partijos neatranda naujų kadrų, atsakymas gali būti toks: nes jos ne partijos, o institucijos, skirtos išvežti tam tikrą „savų“ grupelę.

Kas vyksta kitose politinėse partijose turbūt nedrįsčiau ir spėti. Galbūt jie nesugeba pritraukti talento dėl neįdomaus darbo, perspektyvos stokos, darbo prastame kolektyve, iniciatyvą gniuždančios aplinkos? Nežinau, kaip jums, bet man toks apibūdinimas skambėtų gana įtikinamai.

Kaip bebūtų, jei niekas nepasikeis, po penkerių metų turėsime Dalią Grybauskaitę rinkti trečiai kadencijai, nes jos pamaina taip ir nepasirodys.

Kadangi populiariausi interneto portalai Lietuvoje skaičiuoja europarlamentarų atlyginimus[1], o šmaikštieji metų knygų autoriai pataria į Europos parlamentą žiūrėti kaip į politikos šiukšlinę, nes ten esantys politikai (perfrazuoju) „nedirba jam“[2], nusprendžiau atkreipti dėmesį į kelis dalykus, kurie gali rūpėti sveiko proto žmonėms ir galbūt paskatinti atidžiau pasižiūrėti, kam atiduodame balsą rinkimuose į Europos Parlamentą.

Galėčiau pradėti nuo to, kad po Lisabonos sutarties įsigaliojimo 2009 gruodžio 1 d. Europos Parlamentas įgijo naujų galių ir įgaliojimų, todėl tapo ne tik reprezentacine, bet ir „darbine“ institucija. Bet tai internetams įspūdžio paprastai nedaro. Geriau pakalbėkime apie tai, ką jie jau nuveikė.

Turbūt jau žinojote, kad EP nubalsavus teigiamai, nuo 2015 metų Europos Sąjungoje naikinami mobiliųjų operatorių roaming'o mokesčiai. Įsivaizduoju, nemažai daliai jūsų tai gali atsiliepti sumažėjusiomis sąskaitomis už mobilųjį ryšį – ar vykstant atostogų, studentų mainų programų metu, lankant emigravusius gimines ar verslo kelionių metu (jei jums reikia tas sąskaitas apmokėti). Galėtų būti kaip pavyzdys, kaip kuriama bendra rinka pasitarnauja kiekvienam, kuriam reikia iškelti koją iš gimtosios žemės.

Tačiau nevisada Europos institucijos yra palankios mums, technologijų naudotojams. Prieš dvi dienas, tai yra gegužės 13, Europos teisingumo teismas pasisakė asmeninės informacijos apsaugos klausimu, teigdamas, kad asmens pageidavimu kompanijos, šiuo konkrečiu atveju, „Google“, turi pašalinti nurodytą informaciją apie asmenį iš savo serverių[3]. Niekas, tiesa, tiksliai nežino, kaip tai turėtų vykti, ar ką konkrečiai tai reiškia tolesnei interneto vyksmų praktikai.

Nepaisant to, šis teismo sprendimas turės būti imamas domėn valstybių narių teismuose, beigi juo smarkiai paremiama 2012 metais EP kilusi iniciatyva peržiūrėti asmens duomenų apsaugos įstatymus – kuri gyva, nepaisant to, kad žymioji ACTA ir liko, ne be Jūsų visų pagalbos, suspardyta istorijos šalikelėje.

Spręsti minėtus sudėtingus klausimus, ko gero, teks ateinančiam Europos Parlamentui. Nuo to sprendimo priklauso, kaip tai palies mus visus ir mūsų teises, savo reputaciją internete mielai pašvarinsiančius politikus ir verslininkus, interneto neutralumo principą ir daugybę kitų mūsų skaitmeninio gyvenimo aspektų. Ar tai taps fundamentaliu internetą nuo įvairių nepageidaujamų įtakų apsaugosiančiu įstatymu, ar dar vienu jo veiklą cenzūruojančiu dokumentu?..

Kadangi esame ES šalis narė, turėtume galų gale imti rimčiau žiūrėti į šią narystę. Kol kas su religingu atsidavimu vykdome Briuselio rekomendacijas kaip Maskvos nurodymus, tačiau tai turi pasikeisti. Pradėti galime EP rinkimų dieną. Vietoje to, kad nuėję balsuoti antrajame prezidento rinkimų ture į EP rinkimų biuletenį pritapintumėte nesąmonių, susimąstykite, ar tokie pokštai negrįš bumerangu į virtualius dantis.

Gal geriau pasidairykite kokių XXI a. standartais apsišvietusių kandidatų. Kad sąžinė būtų rami.

Gyvuoja, galbūt labiau tarp istorikų, nei populiariojoje spaudoje, toks įsivaizdavimas, kad Lietuva, būdama Rytų Europos pakraštyje, yra istoriškai itin patogioje pozicijoje bent jau taikos metu (karo metu mūsų krašte paprastai vyksta karo veiksmai) tapti tarpininku tarp dviejų pasaulių: Rytų tipo despotiškojo ir Vakarų demokratijos. Niekada tai nebuvo taip akivaizdu, kaip šiandien. Niekada tai nebuvo paslėpta taip giliai informaciniame triukšme, kaip šiandien.

Nevisiems yra savaime suprantama, kad šiandien turime istoriškai beprecedentį Vakarų užnugarį, istoriškai beprecedentį laisvą priėjimą prie visų Vakarų civilizacijos privalumų ir istoriškai beprecedentę funkcionuojančią modernią demokratiją. Regis, daug kas pasikeitė ir suprantame – net ir visiški prorusiški kvailiai neretai supranta – kad naudingiausia įsitverti tos istorinės ribos iš vakarinės pusės. Bet nuo pačios ribos tolyn mes nepasistūmėjome.

Įprasta į šį nuolatinį valstybės būvį reaguoti dvejopai. Galime, kaip politinė kairė (vėlgi, tai sąlyginis terminas) siūlo, „ieškoti dialogo“, „nepulti“, stengtis nepykdyti. Sako, būkime rytietiški – paklusnūs. Baikštūs. Priklausomi. Jokiam laisvam žmogui toks būvis nepatinka, o kairieji, tarsi be gailesčio už uždarų durų talžoma žmona, viešai nedrįsta pripažinti, kad jos gyvenimas yra tapęs pragaru. Dalis populistų iš to vienaip ar kitaip uždirba, dalis verslininkų – taip pat. Bet iš principo tai nėra pozicija, tai pasiruošimas ją užleisti kur reikės.

Antras būdas yra įprastesnis politinei dešinei. Čia vienintelė priimtina pozicija atrodo stovėti ir priešintis. Ji turi visus pranašumus prieš kairiųjų ir populistų ideologiją. Pirma, tai yra pozicija. Antra, tai yra save gerbiančios visuomenės dalies pozicija – nebijoti mušeikų. Kiek tikrinau, vis dar laikoma pagirtina savybe. Trečia, ir mano supratimu, svarbiausia, tai yra pozicija, kurios besilaikydami giname akivaizdžiai pranašesnį gyvenimo būdą, politinę santvarką nuo akivaizdžiai prastesnio gyvenimo būdo ir politinės santvarkos – kaip bematuosi.

Tai, kad užimtina pozicija yra akivaizdi, nekeičia fakto, kad geografiškai nuo Rusijos mums pasitraukti nelemta. Turint omenyje, kad Rusijos inkarnacijos gadina mums gyvenimą jau kelis šimtus metų, būtų protinga užtikrinti, kad dabar jau sąjungininkai Vakarai būtų tinkamai informuoti apie mūsų kaimyną. Būtų protinga, net jei ir galime pasirodyti kaip Starkai, nuolatos kartojantys vieną tropą: „the winter is coming“. Būtų protinga sugebėti priversti juos mus išklausyti.

Ar jūs nustebote, kad Rusija, atėjus reikalui, be skrupulų ėmė laužyti visas įmanomas tarptautines sutartis? Ne, ko gero ne. Tačiau nemažai žmonių, nesusidūrusiu su šiandieninės Rusijos ideologine ir politinės kultūros pradininke ir įkvėpėja, Sovietų Sąjunga, turbūt nustebo. Kas nors bent akimirkai suabejojo, kad nežinomi žali žmogeliukai yra iš Rusijos? Ne, nei akimirkai. Ar nustebino, kad Rusija kišasi į kaimynės vidaus reikalus? Ne. Ar ką nustebino nenutrūkstantis propagandos srautas? Ne. Ekonominiai ir politiniai grasinimai? Tikrai ne. Per ilgai šalia tos degalinės gyvenam, kad nežinotume, kaip ji veikia.

Turime žinią, kuri yra ne tik šviečiamojo pobūdžio. Ji padėtų mūsų naujiems sąjungininkams geriau suprasti mūsų padėtį. Kas padėtų mums. Ir jiems patiems – apsisaugoti nuo šrioderizmo. Kol kas tam tikslui pasiekti, tai žinutei perduoti, veikiame vienu būdu – politiniu. Gana sėkmingai – Rytų partnerystės atveju, parama Gruzijai, energetinio saugumo ir panašios iniciatyvos. Tačiau tam, kad kitos visuomenės suprastų, kodėl jų išrinktiems vadovams atrodo, kad pavyzdžiui, reikia rūpintis įvykiais Ukrainoje, vien politinių veiksmų neužtenka. Žinią kitoms kultūroms, kitoms visuomenėms perduodame ne tuo kanalu.

Reikalingas kanalas yra humanitarika ir menai. Tai yra masinės komunikacijos tarp visuomenių priemonės. Jomis galima perduoti ne tik elementariąsias žinutes, bet ir (didesnėmis ar mažesnėmis dalimis) savo istorinę patirtį, vaizdinius ir įvaizdžius. Jomis padedame jiems suprasti mus.

Į humanitarikos pusę (o ypač – socialinius mokslus, kuriuos aš, kaip ir menus, kiek arogantiškai, bet tik lakoniškumo dėlei, laikau humanitarais) pastaruoju metu daugokai šnypščiama. Viena vertus, pramonininkų konfederacijai reikia darbininkų, todėl visi turi eiti dirbti į pramonę. Bent jau tokia žinia siunčiama. Iš kitos pusės, visą humanitariką norima sustatyti prie Rusijos sienos ir veikti taip, tarsi nieko kito pasaulyje nebūtų. Rusiškai mėginama visą kultūrinę komunikaciją paversti propaganda. O nuo šitos minties šiek tiek pykina.

Tačiau nepamirškime, kad mums nereikia nieko išsigalvoti. Mūsų istorinė patirtis neišgalvota, jos nereikia sukurti, žinutė, kurią siunčiame, yra tikra. Reikia tik leisti ją atskleisti. Reikia leisti mūsiškiams papasakoti mūsų istoriją. Kuo įvairesnėmis kalbomis. Mums neužtenka turėti grupę žmonių, kurie, kaip Starkai, nuolatos kartos, kad žiema Putinas ateina. Mums reikia žmonių, kuriems sakant, kad žiema Putinas ateina, jų klausytųsi. Ne savi, savi ir patys žino. Tie kiti, kurie žiemos Putino nepažįsta taip, kaip mes. Ir tie žmonės, kurių mums akivaizdžiai reikia, yra istorikai, rašytojai, menininkai, žurnalistai. Humanitarai.

Todėl nebijokite humanitarų ir nebijokite jais tapti. Jų reikia, nebūtinai kuo daugiau, bet tikrai – kuo geresnių. Ant humanitarų pečių guli komunikacijos tarp visuomenių našta.

Būkite mandagesni su humanitarais. Duokite jiems laisvę ugdytis ir veikti. Ir pinigų.

P. S. Tiems, kurie sako, kad humanitariniai mokslai yra lengvi, o štai matematika sunku – išmokit naują kalbą.

(cc) Wikimedia Commons

Nesijaučiu labai jėgovas, ta pačia bendriausia prasme. Todėl, gavęs kvietimą iš Andriaus Kubiliaus, paprastai stengiuosi sureaguoti. Ir atvykti kur kviečiamas, nes ar man, mirtingąjam, atsakyti. Todėl penktadienį užsukau į jo paties organizuojamą konferenciją „Rusijos minkštoji galia“ ir ten dar kažkas. Ir būtent po apsilankymo šioje... em... konferencijoje? Galų gale išgimdžiau tris tezes, kuriomis galime apibrėžti pagrindines viešosios diskusijos apie „Rusijos vykdomą informacinį karą“ problemas.

Turbūt jau numanote, o jei ne, tai pasakysiu dabar: esu gana skeptiškai nusteikęs dėl žiniasklaidoje eskaluojamo informacinio karo sampratos. Taip pat, kaip galbūt pastebėjote, esu kuo toliau, tuo labiau nusivylęs TS-LKD partija, ypač kultūros ir visuomenės reikalų sferose. Jų su žmogaus teisėmis besikertančios iniciatyvos ir bereikalinga akistata su tautinėmis mažumomis jau kuris laikas kaip mano akyse nusvėrė jų manomai blaivią fiskalinę politiką.

Todėl labai malonaus pusdienio ir nesitikėjau. Tačiau tokio ekstatiško dergimosi iš visų, kurių tuo metu nebuvo viešbučio konferencijų salėje, nenumaniau ir nemanau, kad numanyti begalėjau.

Apie Rusijos vykdomą informacinį karą kalba diletantai

Pradžiai mane, pavėlavusį, į kėdės gilumą nubloškė iš tribūnos išrėžta tezė, kad kalba yra vienas iš informacinio karo ginklų. Taip yra, nes „išmokdami kalbą žmonės išmoksta mąstyti taip, kaip ta kalba kalbantys žmonės.“ Dėl to, kaip supratau, nereikia mokytis užsienio kalbų (šiuo atveju - rusų, baltarusių turbūt). Kas nėra geras patarimas, kaip bežiūrėtum. Galbūt aš kažko nesupratau. Visgi, negirdėjau pranešimo nuo pradžių, o jis čia pat ir baigėsi. Bet nuteikė įtariai.

Net tada, kai informacija yra prieinama vienos paieškos atstumu, žymi susirinkusiųjų dalis geriau rinkosi Holivudo filmų įkvėptus fantastinius vaizdinius apie hakerius.

Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, viena iš informacinio karo vėliavnešių viešojoje erdvėje, tuom tarpu, nutarė visiems papasakoti, kaip informacinį karą savo kailiu pajuto DELFI. Gegužės mėnesį vykęs DDoSinimas, kaip kankinio žymė, buvo parodyta susirinkusiems. Na, gal ne parodyta. Paminėta. Nes parodymui reikėtų kažkokio turinio, o vyriausioji DELFI redaktorė pamiršo jo pridėti į savo pranešimą.

Pateikė komentarų pavyzdžių, kaip yra komentuojama po portalo straipsniais. Nei paaiškinimo, ar tai yra iš rusiškų IP adresų rašyti komentarai, ar tai yra žinomi biobotai, ar dar ką. Nepaisant to, kad redakcija be abejonės tą informaciją turi. Vienintelė sąsaja su Rusija buvo prieš DDoS ataką gautas laiškas iš yandex.ru elektroninio pašto vartotojo. Ir tai, kad išsiųstas jis buvo DELFi.ru redakcijai.

Piktinamasi, aišku, buvo valstybinių institucijų nesikišimu, nors ir parodžius pakankamai dėmesio (kas portalui gali būti geriau, nei nemokama reklama). Jos kompetetinga (not!) nuomone, „valstybinis kibernetinis lygmuo“ yra visiškai neapsaugotas. Ja sekęs Paulius Saudargas antrino porindamas apie pasaulinius hakerius ir tai, kaip DELFI turi šaunią nuo DDoS atakos juos apgynusią komandą (ne Teo chebra, kurios krizių kontrolės centre neseniai lankėmės, bet pats DELFI).

Nothing to see here, move along… (nuotr. mano)

Aš jau net neminėsiu Aleksandro Matonio, šaltu veidu pezančio sarmatų sąvokomis apie „polonofilus“ ir „sarmatofilus“ istorikus – tokį mat jųjų tarpusavio susiskaldymą jis įžvelgiąs ir šioms dviems istorikų pusėms reikalingą pagalbą susitaikymui siūlo suteikti.

Pripažinsiu (tai buvo vienas paskutinių pasisakymų), kad maniau, kad iš įsiūčio trūks kraujagyslė ir po šitokių informacinių vėmalų susikaupti padoriai taip ir nesugebėjau. Suprantu, kaip prašalaičiui tai gali pasirodyti girdėti žodžiai ir todėl nesuprantama mano įsiūčio priežastis, todėl paaiškinsiu. Jei kas pažįstat tą mulkį, parodykit, prašau, jam šitą paaiškinimą[1].

Pastaroji informacija galbūt ir neatrodo akivaizdi, o ir reikalauja specifinių žinių. Tačiau likusioji yra pasiekiama viena paieška internete. Supratimas, kaip veikia serveriai, DDoS atakos ir naujienų portalai nėra raketų mokslas. Net ir tais atvejais, kai informacijos yra pakankamai, su Rusijos informacinėmis atakomis besigalynėjantys nerodo nei menkiausio noro ja pasinaudoti.

Diskusijos atmosfera isteriška, veikiau nei kritiška

Šis nenoras būtų problema rimtos diskusijos rėmuose. Tačiau nėra, nes diskusija nėra rimta. Veikiau, isteriška. Leiskite, pateiksiu pavyzdį.

Pirmojoje dalyje Rusijos vykdomam informaciniam karui įrodyti ar iliustruoti buvo iš esmės pateikti tik du faktai: PBK su Sausio 13-osios interpretacija ir savo „Stalino sūnumis“, bei Olego Gazmanovo koncertas. Po vyriausiosios DELFI redaktorės pasisakymo ataidėjus ovacijoms ir palaikantiems šūksniams, pakomentuoti stojo Audronius Ažubalis. Išsakė, mano supratimu, visai teisingas pastabas.

– Galbūt nereikėtų pervertinti – apytiksliai cituoju – kažkurių konkrečių koncertų ar televizijos laidų bendrame kontekste, – sakė šešėlinės vyriausybės užsienio reikalų ministras.

Auditorija jį pasitiko triuškinančia tyla. Iš ovacijomis iki tol garsėjusio kampo pasigirdo vyriškas mūkimas – nuuuu, nuuu... Suprask, „nu ką tu, stumi čia ant mūsų, aišku, kad reikia pervertinti“. Mano veidas eilinį kartą paniro į delnus. Supratau, kad turiu reikalo ne su klausytojais, ne su diskusijos dalyviais, o su fanais.

Tokioje atmosferoje vykstančius pasisakymus vadinti „diskusija“ yra šiek tiek šventvagiška.

Tai nereiškia, kad nepasitaikė protingų minčių. Andrius Kubilius pasiūlė atskirti kibernetinį karą nuo informacinio karo ir minkštosios galios. A. Matonis pasiūlė iš inercijos nepulti kalbų mokymosi ar tautinių mažumų. Audronius Ažubalis kalbėjo apie būtinybę valstybės atstovams turėti vientisą aiškią poziciją valstybės, valstybingumo ir kitais aktualiais istorijos klausimais, idant reakcija tarptautinėje erdvėje būtų vienalytė. Rasa Juknevičienė kalbėjo apie konkrečias organizacijas ir konkrečius pinigus, o ne svaičiojo apie DELFI straipsnių komentarus.

Tačiau šios pastabos paskendo isterijos apimtų žmonių panikos įkvėptose kalbose apie kultūros srities kontrolę.

Siūlomos priemonės yra neadekvačios, o kartais ir antidemokratinės

Savaime suprantama, pirmas dalykas, kuriuo turėjo pasigirti kalbėjusieji, tai dalykai, kuriuos jie, neva, pasiekė informacinio karo fronte. PBK draudimais džiaugėsi kone visi iš eilės, mandagiai nutylėdami faktą, kad dabartinis kanalo šūkis yra „Nesitikėjote? Mes sugrįžome!“ Tą numatyti galėjo du vaikai, susėdę ant puodukų, nes visiškas kanalo uždraudimas nėra opcija demokratinėje visuomenėje. Tačiau suprantu, kodėl tai gali vis dar atrodyti kaip pergalė viešojoje erdvėje nesigaudantiems dešiniesiems.

Kas mane išties šokiravo, tai bandymas nemokamą O. Gazmanovo koncerto reklamą paversti pergale. To ėmėsi M. Garbačiauskaitė-Budrienė, teigdama, kad jie, kaip žurnalistai, negali tokiais atvejais tylėti, nes tai esą „per daug svarbu“. Nejuokauju, ji tikrai sakė, kad O. Gazmanovo koncertas yra per svarbus, kad apie jį nekalbėti. Mano antakiai nespėjo grįžti į Žemės orbitą, o sekantis teiginys juos spyrė atgal link Jupiterio: DELFI vyriausiosios redaktorės teigimu, koncerto bilietų pardavimai „krito“ dėl „neigiamos auros“.

Dariaus Jakubausko nuotr., via 15min.lt

Nejuokauju, savo ausimis girdėjau. Tai yra siaubingai sumaitoto sąryšio tarp žmogaus ir realybės požymiai.

Tad tiek kritiškai yra vertinamos priemonės, kurių imamasi dabar. Tai reiškia, kad niekas tiems žmonėms neprieina ir nepasako:

– Žiūrėk, ta dalis yra tikrai gera, bet štai šią galime įgyvendinti nesikėsindami perduoti akademinių klausimų kontrolės iš mokslininkų į politrukų rankas. O štai šitai taip pat yra labai gerai, tačiau tam nereikia papildomų įstatymų, galime tai išspręsti be papildomų kontrolės įstaigų.

Tokio patarimo galbūt reikėtų Imanueliui Zingeriui, kai jis kalba apie tą patį, ką sakė ir A. Ažubalis: valstybė turi turėti labai aiškią poziciją tam tikrais jautriais istorijos klausimais. Ar tai būtų antinacinis judėjimas, ar Holokaustas, Vilniaus okupacija ar kiti dalykai.

Paprastas būdas tai atlikti būtų pasisamdyti vieną ar du akademikus istorikus, kurie ramiai išdėstytų akademinius pasiekimus ir išgrynintų politinę poziciją Lietuvos atstovams ir diplomatams. Galima būtų papildomai finansuoti istorijos mokslą, per LMT (kuri ir taip yra orientuota beveik išimtinai į valstybės užsakymą, o ne fundamentalius istorijos tyrimus), bet tai, suprantu, yra pasiūlymas virš visko.

Vietoje tokio veiksmų plano A. Ažubalis siūlo sukurti istorijos politiką (tas siaubingas istorijos cenzūros įstatymas, pasak kurio tremtiniai ir visuomenės veikėjai istoriją išmano geriau, nei akademikai, tuo užsiimantys profesionaliai). Kas savaime yra probleminis reiškinys. Piktindamasis dabartinės valdančios daugumos elgesiu ir siūlydamas tai, ką jis siūlo, A. Ažubalis faktiškai šauna sau į koją: valdančioji dauguma tokiu atveju turėtų ne tik galimybę elgtis vienaip ar kitaip, bet ir siūlyti įstatymo pataisas istorijos politikos reikalams, o opozicija negalėtų prieštarauti, nes jie patys tai darė...

Finansuoti šešėlinis užsienio reikalų ministras siūlo būtent istorijos politiką, o per ją finansuoti... Tą patį istorijos mokslą, tik nevisai mokslą? Nelabai įsivaizduoju, kas tai turėtų būti. Bet kuriuo atveju, darbą dirbtų akademikai istorikai, tik juos nuo istorinės tiesos „kraipymo“ saugotų valstybės užsakymą „rašyti teisingai“ saugantys... Biurokratai? Visuomenės atstovai? Nesu tikras. Nemanau, kad A. Ažubalis yra tikras.

– Negalime tylėti melo akivaizdoje, – sako A. Ažubalis, ataidėdamas M. Garbačiauskaitės-Budrienės pasakymą apie žurnalistus.

Sunku ginčytis. Tačiau kai gintis trokštama nuo Aliaksandro Lukašenkos užsakytų baltarusių kliedesių bei Vladimiro Putino oficialios propagandos, ypač – lygiai tais pačiais metodais, šiaušiasi plaukai. Nėra ten nuo ko gintis. Sveikas akademinis mokslas yra pajėgus bet kokią propagandą ištaškyti į šipulius be didesnio vargo. Jei tik yra pakankamai finansuojamas.

Galbūt esu naivus, tačiau taip pat manau, kad Lietuvos pozicija istorijos atžvilgiu turėtų būti paremta sąžiningu, profesionaliu, pakankamai savikritišku žvilgsniu į savo praeitį, o ne parankių interpretacijų tvirtinimu valstybės užsakymu. Taip pat suprantu, kad istorikai sunervino visą tą šutvę, pasipiktindami jų smegenų vingius lyginančio kvailumo įstatymine iniciatyva, todėl toje isteriškoje aplinkoje bet koks pasiūlymas akademiniam mokslui skirti pinigų yra pasmerktas žlugimui.

Tai, žinoma, tik vienas kvailysčių pavyzdys. A. Matonis sugebėjo pasiūlyti valstybės institucijoms selektyviai siundyti verslininkus mokesčių ir darbo inspekcijomis, tik tam, kad jie į Lietuvą nevežtų rusų atlikėjų, kad kurortuose verslininkai neaptarnautų rusų turistų. Aš vėl, nejuokauju.

Po šios „konferencijos“ būrėjos iš delno galėjo mano ateitį burti nuo mano veido.

Baikite kvailystes, kad pradėtume kalbėti kaip civilizuoti žmonės

Tad štai trys dalykai, kurie neleidžia diskusijos apie Rusijos informacinį karą prieš Lietuvą pakylėti į produktyvaus politinio projekto lygmenį. Juos reikėtų sutvarkyti. Nes jei nesuprantame apie ką kalbame, leidžiame pokalbyje dominuoti klykaujantiems diletantams, palaikomiems isteriškų fanų, bei siūlome autokratiškas antidemokratiškas priemones tam, kad priešintumėmės autokratiniams, prieš demokratiją nusiteikusiems diktatoriams, negalime tikėtis priimti jokių veikiančių sprendimų.

Ši problema, savo ruožtu, nedings niekur, kol nedings mūsų kaimynai. Pastarieji, įtariu, ketina mūsų kaimynystėje užsibūti. Todėl ir spręskime geriau anksčiau, negu vėliau.

[1] Pirma, „polonofilai“ yra terminas, sugalvotas naciukų apibūdinti medievistams istorikams, kurie bent jau bendrais bruožais seka akademine, Edvardo Gudavičiaus (vadinu taip su išlygomis) istorijos linija. Joje naciukams baisiausi dalykai yra krikšto civilizacinės naudos Lietuvai pripažinimas, Lietuvos valstybingumas po Liublino unijos ir ATR istorijos pripažinimas sava. Tai yra faktiškai visi profesionalūs Lietuvos istorikai, tai yra normali akademinė istorija. „Polonofilai“ nėra istorinės mokyklos apibrėžimas, o įžeidimas, sugalvotas debilų pagonių, nekenčiamiems išsilavinusiems žmonėms pavadinti. Antra, „sarmatofilai“ nėra istorikai. Lyginti pseudomokslininkus su mokslininkais yra nekorektiška, vadinti pseudomokslininkus mokslo mokykla yra tiesiog kvailystė. Žinau, Algimantai, bandei atsikirsti Jūratės Statkutės de Rosales veikalo sėkme, Jovaišos ir Žulkaus panegirikomis. Žulkus yra archeologas, o trijų nupušėlių nuomonės nėra istorijos mokykla. J. Statkutės veikalo komercinė sėkmė nemaža dalimi priklausė nuo milžiniško DELFI parodyto dėmesio, o ne dėl akademinio tvirtumo. O tam, kas ten mane bandė stabdyti į mikrofoną mekendamas „lektoriaus nepertraukinėjam“ – tylėk, kvaily diletante, nuo tavo durnumo tave gelbsčiu.

I write this short note only to convey a plea of personal note with national interests in mind and with substantial consequences if granted. And short it is – I do understand, that You, Sir, are a very busy man – all that business of rather unconvincingly and presently fruitlessly attempting to shove the interests of City of London down European Union's throat. With all its cheesegraters and cucumbers – not even taking heed at the latter being much easier on the throat than the former.

Please, dear Mr. Cameron, give us our criminals back. I do not mean the small scum we have been – I will admit, slightly heartlessly – exporting to Your welcoming country. For one it would be difficult to find and deport all of them for the number swells almost to 100,000 (according to some estimates). On a more selfish note, we quite enjoy the decrease in petty crime on our streets and of accidents on our roads since the small scum left. Naturally, some of it seems to be coming back – though I would not ask You to do anything about that either.

Please, Mr. Cameron, we would like our financial criminals back. We wish to put them on trial and, if they were subject to be found guilty, to jail.

It is a strange twist of fate that led Mr. Antonov and Mr. Baranauskas to flee for London and fight extradition there for it is our justice system that is supposed to be easily corruptible by wealthy criminals like these – us being the Eastern Europe and all. In the wake of a couple local banks going bust – strangely, not because of the global financial crisis but gross misconduct being the cause – our criminals booked tickets not to their favourite Moscow, but to Your country's hospitable capital, London.

I fear Mr. Antonov and Mr. Baranauskas might only be the early birds. It was an odd wave of gossip in the press mentioning the same flight destination to be that of Mr. Romanov – I would not put anything past the possibility of Your kind nation acquiring another one of our fine local criminal specimens.

Even though they tend to eventually end up in Moscow anyway – making me sincerely wonder about whatever they are doing in London in the first place – I do not think London Heathrow Airport would lose much money on the price difference between LHA-DME and LHA-VNO. That difference would be a small price to pay for justice to be properly served, I hope You would agree.

I wish to end with a warning – although intelligent men (such as yourself) might find it unnecessary and excessive and the message in it rather obvious. I am acutely aware of the fact that criminals of such nature might look similar to some small top percentage of 300,000+ workers of the aforementioned City of London. Be not deceived I say, for they truly are of ill intent and cannot bring nothing good to otherwise fair Great Britain.

Yours Truly,

Leonas Vaitiekus Lenokas, Vilnius, Lithuania.

It seems like a lifetime ago when The Economist wrote about the Poland's turn to real-politik, its attempt to try and play in the same league with the "big boys". Back then, this turn gave much fuel for thought on the prospects of the Lithuania's and Poland's relations. Today, that fuel and those thoughts seem only too trivial, for a teeny problem got worse, then started a snowball effect that got out of control and then got even worse. Now, it is a blame game even before the snowball stopped rolling.

The Western media (if it cares) rightfully exclaims "disaster". Meanwhile, as many locals would probably agree, both Lithuanian and Polish media have better things to write about -- governmental crisis in Lithuania or the investigation of the tragedy in Smolensk in Poland, for example. Only an occasional scandal makes the big headlines. This does not make the problems go away, of course. What it does is it makes them a little less likely to dramatically escalate further.

Tomas Jermalavičius[1] (en) makes an excellent reference to hardcore electorates to whose opinions politicians are bound both in Vilnius and in Warszaw. A common trait and problem in post-communist countries, last time it was upcoming elections in Warszaw, today it is Lithuania's turn. Here a ruling coalition struggles to maintain at least an orderly front with all the pre-election activities behind the scenes. It would not be unthinkable that our President, who is commonly very involved in domestic politics, is rather busy mending her recently diminished support statistics. She, undoubtedly, is not the only one and the sight is not unseen elswhere. Polls take the high ground while so much of political life turns slightly chaotic.

What actually is unthinkable is to look at this as some sort of power struggle in the region between Poland and Lithuania, as Jerzy Haszczyński[2] (pl) suggests. What such claims are -- and I am not exaggerating -- is as close as makes no difference absurd in its purest. I think, since we are already speculating wildly, there is a better explanation for this recent and already infamous Dalia Grybauskaitė's act of diplomatic (self)destruction. In order to see that, however, we need the whole story.

The problem at the core of this meaningless, counterproductive and now -- outright destructive bickering is the alleged continuous failure, from Lithuania's side, to comply with responsibilities undertaken by signing the "Treaty between the Republic of Lithuania and the Republic of Poland on friendly relations and good neighbourly cooperation" in 1994. To such heights it escalated after polish minorities' leaders in Lithuania bursted into hysteria[3] (lt) due to the ammendments to the Law on Educations in 2010. It did not make any sense then, nor does it now. But the fresh and enthusiastic Donald Tusk's government took the bait. And now they are hanging themselves with the line.

One of the first moves of Tusk's government without late Lech Kaczyński's take on politics was to limit the diplomatic talks. Radoslaw Sikorski decided not to visit Lithuania untill things would be fixed. Things that weren't broken in the first place. Visiting the leaders of the Polish minority was still acceptable. I wonder, what ass these people are pulling their diplomatic protocol from. Obviously, some wording was changed that was supposed to calm the rattling in the Vilnius region down. Didn't help. Since then it was only "the worsening situation of the Poles in Lithuania" and the whole thing with the treaty.

Let me ask you a hypothetical question: does having a job somehow worsen one's situation? Being able to compete in a job market? No, I thought so. Statistically the Polish-inhabited regions in Lithuania have noticeably higher unemployment rate. The unemployed are being supported by "SoDra", State Social Insurance Fund Board that is on constant verge of bankrupcy. It ought to be a mutual interest - better knowledge of the Lithuanian language might help to lessen unemployment in the Polish community of Lithuania and reduce the strain on social security system somewhat. However, the Polish minority's political party's projects do not work under the assumption that things might be getting better. An enemy in a form of Lithuanian Government is needed. And any excuse will do.

Warszaw, as I mentioned, took the bait offered by the Polish minority in Lithuania. Angrily and agressively. PKN Orlen and energy projects got entangled into this mess together with diplomatic relations. However, bullying did not work. All efforts to "subdue" the Lithuanians failed. Finally, Bronisław Komorowski, it seems, took on the job of damage control (the Lithuanian Prime Minister Andrius Kubilius did it earlier on), Sikorski, though, did not seem too much into it. An address to the Polish Sejm and a combination of lies and threats later, Grybauskaitė turned down an offer for a summit in Warszaw. And here we are.

So what did actually go wrong? Besides the initial fact that nothing was really wrong or missing, that is. Well, first of all, news of the aforementioned events formed a strongly negative public opinion towards the Poles and Poland. Even the initial incentive from the Lithuanian intellectuals, urging not to give in to negativity lost its momentum as it fell on deaf ears, having to struggle with every new step of the Ministry of Foreign Affairs of Poland. The simple ridiculousness of Tomaszewski's public statements and proven or rather self evident redundancy of the party he is leading as a political force eventually cornered any public positive sentiment towards the Poles. This does not mean, however, that the Lithuanians hate the Polish people now. Just that they would not wish to live next to one (as the polls showed back in 2011). Any ideas on which government did more damage to the Polish minority in Lithuania?

Never mind that. We are not afraid of 200 thousand Poles polonising Lithuania, as Jan Widacki  suggests in "Przegląd". Civilisation did not abandon Lithuania and sane mind did not abandon its people. Despite the polls. The attitude could be summed up, I think, like this: "something has gotten into the Polish government and hell knows when it is going to end". The numbers in the polls, on the other hand, did not abandon the scheming minds of elected officials in this country. Thus, either unknowingly or unwisely, Tusk and his gang decided to go bullying against a president who, in contrast to Valdas Adamkus, posed specifically as a strong figure and did pay loads of attention to the popularity polls.

Grybauskaitė did (and still does) reasonably well in domestic politics (where she did and does not traditionally belong, if you ask me), though displayed a lack of coherent plan on what to do with the rest of the countries. Poland - relationship with whom were strongly maintained on a presidential level - gave her focus in times of need. So she followed the polls and gave Poland a finger, so to speak. Even though it is tempting to go schooling the President[4] (lt) right now I would hope that she did not forfeit anything of vital importance for a jest. That does still mean that the jest was childish, juvenile, immature. Or plainly stupid. Yet, I am kept calm more than some by sanguine and sane voice of Kubilius[5] (lt). I would guess the same thing happened to Tusk's Government, who now feel the responsibility for their electorate to tame the wild pagans in the North East. And the longer they try, the harder the fall will be. It seems to me that already they only have options that are labeled "insane" left.

Contrary to Kaczyński and Adamkus, the today's elected officials of both countries failed to keep up a good front despite of differences of opinion or ongoing diplomatic negotiations. It is sad to see that this regional aliance was only based on two intelligent people rather than a more widespread mutual understanding. Since, due to incompetence, vanity and silly stubbornness bilateral relations spilled over into the international realm, both countries will pay the price. A toll on Lithuania is somewhat limited to hopefully temporary diplomatic stigma and some damage that was inflicted directly by Poland. Plans on becoming a regional leader should concern the Polish side. If they are not dead yet with an attitude like this they soon will be dead, gone and forgotten. For there is one strong armed leader in the region. And she, contrary to our historic brothers and neighbours, at least has gas and oil.

P.S. A note to all writing about this... em... situation: restrain yourselves from using historic references. It is a bad tone to do that in Eastern Europe. Too many grudges. If you haven't learned the lesson yet, do it quickly. Saying that today's situation reminds you of some particular point in history of the two nations is like a minister, beginning the wedding ceremony by saying: „a couple hours ago, as I was molesting groom's adolescent nephew...". Just don't do that.

Photo: Gordon Parks, "Showgirls", 1958.

Įvadas: apie nekrokratinį tautiškumą

Įsivaizduokime šachmatų partiją. Žaisdami šachmatais stengiamės numatyti ne tik savo ėjimą, bet ir galimus priešininko kontraėjimus. Kai įgundame taip mąstyti, imame svarstyti ir savo veiksmų galimybes po kiekvieno priešininko ėjimo. Jei stengiamės dar labiau (ir esame labai įgudę), galime apgalvoti ir variantus dar vienu žingsniu į priekį. Tačiau taip darydami pastebėtume, kad su kiekvienu ėjimu galimų variacijų daugėja labai sparčiai, tad visko apgalvoti tiesiog neleidžia laikas.

Taip vyksta net tokiame griežtame žaidime kaip šachmatai. Juose nemažą dalį standartinių situacijų galime išmokti, kas palengvina dalies sprendimų priėmimą. Tačiau, kaip minėjau, šachmatai – labai griežtas žaidimas, jame mažai veiksmų laisvės. Mažai, žinoma, palyginus su bet kokia realia situacija, kai ne tik (priešingai nei šachmatuose) nežinome visų figūrų, galinčių sukliudyti pasiekti tikslą, ir jų galimybių, tačiau ir variacijų viena figūra yra tūkstančius kartų daugiau.

Idėjos ar minties išbaigtumas paprastai priklauso nuo to, kiek žingsnių į priekį, kaip ir šachmatuose, ją sugalvojęs žmogus yra apsvarstęs. Savaime suprantama, net ir šachmatuose negalime reikalauti numatyti visų žingsnių į priekį, tačiau pageidautina įsivaizduoti bent šiek tiek numatomų veiksmų pasekmių. Realiose situacijose reikalauti kelių žingsnių į priekį darosi beveik neįmanoma. Tačiau, priešingai negu šachmatuose, laikas nėra taip griežtai ribojamas ir idėjos raiška neprivaloma, kol jos iki galo nesame apmąstę.

Todėl laikausi nuomonės, kad net ir diletantizmo choleros purtomoje viešojoje interneto erdvėje nėra pasiteisinimo neišbaigtoms idėjoms skleisti. Juo labiau jas mėginti pateikti kaip geras. Kas yra mažiausiai atleistina, kai keisto pakartotinio simbolinio revanšo prieš praeitį imamasi po dvidešimties metų, o emocijai perteikti pasitelkiami mirusieji, neturintys ničnieko bendro su problema. Tai ir yra nekrokratinis tautiškumas, kuriam svetimo smurto aukos tereikalingos savoms idėjoms prastumti. Tikiuosi, tokiu žemu elgesiu dalis žmonių ėmėsi dangstyti savo pozicijas tiesiog nesusimąstę apie tikėtiną savo idėjų evoliuciją.

Visuomenė ir istorija: atsiminti viską

Atminties ir užmaršties klausimas, kažkada minėjau, paskutiniame istorikų suvažiavime buvo priimtas su nuostaba – kaip tai užmiršti? Užmiršti negalima, reikia prisiminti. Atrodytų, istorikams tokia reakcija yra padiktuota profesijos, tačiau tai būtų klaidingas įsivaizdavimas. Atsiminti privalu ne tik istorikams, tai jų duona, jų raginti nereikia. Prisiminti turi plačioji visuomenė. „Atsiminti viską“ – tokia ir tik tokia nuostata turėtų būti grindžiamas visuomenės santykis su istorija.

Bet koks kitoks santykis sudaro sąlygas istorija manipuliuoti politiniais ir ideologiniais tikslais. Tai matome tiek šiandieninėje Rusijoje, tiek Austrijoje, o pavyzdžių istorijoje jau ir nebesuskaičiuotume. Pavyzdžiui, faraonų vardų ištrynimas viešosiose erdvėse senovės Egipte būdavo naujos politinės tvarkos ženklas, kurios pirma užduotis – priversti pamiršti senąją. Kad neatsirastų pagrindo lyginimui, o vienai oficialiajai versijai neatsirastų alternatyva.

Istorija vaidina pagrindinį vaidmenį žmogaus identiteto formavimesi. Istorija, kaip nuosekli bendrais bruožais tapačių menamų atsiminimų ir interpretacijų visuma, apie save formuoja bendruomenę. Tai reiškia, kad mes tapatinamės su tais žmonėmis, kurių „savos“ istorijos pasakojimas yra bendrais bruožais tapatus mūsiškiam. Tai nėra vienintelis elementas, formuojantis mūsų bendruomenę, bet yra vienas iš svarbiausiųjų.

Galia, įgyjama kontroliuojant šį savimonei reikšmingą pasakojimą, buvo pastebėta ir naudojama kone visų despotiškų režimų pasaulio istorijoje. Jo reikšmės supratimas nebuvo įgimtas, o veikiau išmoktas, iš pradžių – tik politikų kuluaruose. Kaip ir laisvo žodžio ar laisvos minties reikšmė, istorijos sampratos svarba buvo suprasta daug vėliau, nei buvo pradėta riboti. Tad šiandien atminties, kurios visapusiškumu remiasi laisvas istorijos supratimas, kaip ir laisvo žodžio ar laisvos minties, riboti neturi teisės joks režimas, o to siekia tik tie režimai, kurie turi ką slėpti.

Tad atsiminti privalome viską. Kitaip rizikuojame leisti kažkam manipuliuoti mumis, atimti vieną iš svarbiausiųjų laisvo žmogaus teisių. Kai kurias jų supratome esant tokias svarbias, kad pasistengėme jas apsaugoti namie ir, kaip ir kiekviena sveika demokratiška visuomenė, stengiamės užtikrinti ją visiems ir kiekvienam svetur. Laisvė viską atsiminti nėra įtvirtinta tarptautinėmis chartijomis ar deklaracijomis, tai tiesa. Tačiau reikalauti laisvės atsiminti viską yra laisvo proto diktuojama laisvo žmogaus pareiga.

Atminties formos

Žinoma, kaip ir žodžio laisvės principas galioja apibendrintai, taip ir teisė viską atsiminti galioja pačiu bendriausiu pavidalu. Todėl derėtų atskirai aptarti atminties formas arba tai, kaip mes prisimename vienus ar kitus dalykus. Tai neturi nieko bendra su faktų falsifikavimu, nes tai yra manipuliavimas istorija, kuris akivaizdus tik tuomet, kai nieko nebūname pamiršę, tai yra, nuolatos turime su kuo palyginti mus pasiekiančias naujas versijas. Taipogi tai nėra istoriko darbo metodika, nes pastaroji galioja tik srities profesionalams, galintiems skirti po aštuonias ir daugiau valandų per parą savo profesijai. Didžioji dalis plačiosios visuomenės tiek laiko ir noro paprasčiausiai neturi.

Tad visuomenė, kaip visuma, atmintinus dalykus žymisi kitais būdais: atmintinomis dienomis ar šventėmis ir minėjimais, paminklais ir muziejais. Pastarieji yra kone įprasčiausi, jų istoriją skaičiuojame nuo šešioliktojo amžiaus. Pirmieji muziejai nebuvo teminiai, muziejų pirmtakais laikomos privačios įdomybių iš kolonijų pasaulio kolekcijos. Jos neturėjo jokių konkrečių atrankos kriterijų ar vertės, o buvo skirtos tik nusistebėjimui ar pramogai. Vienintelis kriterijus, dažniausiai vienijęs kolekcijų eksponatus, buvo neįprastumas.

Tam tikrą pramogos laipsnį muziejai išlaikė iki šiol. Muziejus nėra atvira erdvė griežtąja prasme. „Ėjimas į muziejų“ vis dar yra specifinė laisvalaikio leidimo forma. Muziejaus eksponatas nėra nuolatinis ar nepriklausomas nuo konteksto. Ekspozicijos yra keičiamos, jos seka savą naratyvą, kuriame objektas gali įgyti pačias įvairiausias reikšmes. Pavyzdžiui, Jano Mateikos „Žalgirio mūšis“ gali būti pasakojimo apie karų istoriją, pasakojimo apie Lietuvos ir Lenkijos bendrą istoriją ar pasakojimų apie kiekvieną jų atskirai dalimi. Retas kuris muziejus turi vietos eksponuoti visus turimus objektus, tad dalis jų neišvengiamai pasitraukia į saugyklų šešėlį ir tampa nebepasiekiami plačiąjai publikai.

Ne veltui ekspozicijos muziejuose yra tik laikina priemonė sekti pasakojimą visuomenei. Šventės ir minėjimai, kartojami periodiškai, tampa atminimo ritualu, kuriuo palaikomas nuolatinis tam tikro įvykio ir visuomenės santykis. Santykis kinta – pavyzdžiui, ne taip seniai imta pastebėti, kad valstybinės šventės Lietuvoje darosi linksmesnės. Tačiau įvykiai lieka nuolatos prisimenami. Tačiau vėlgi iškyla problema – ne viskas, ką pasakoja identiteto ašimi esanti istorija, gali būti sutalpinama į vieną datą. Išties nuolatinis, belaikis priminimas (neretai įtraukiamas į atminties ritualus) yra išreiškiamas paminklais, paminklinėmis lentomis. Daug anksčiau nei atskiruose keliautojų namų kambariuose ėmė steigtis pirmieji muziejų protoplastai, paminklus atstodavo religinio pobūdžio fundacijos.

Tipiškiausias tokio paminklo pavyzdys yra „Nežinomo kario paminklas“, kuriais nusagstyta visa Europa tapo po Pirmojo pasaulinio karo. Su kiekvienu tokiu paminklu susiejamos pačios abstrakčiausios vertybės ir skirtingi prisiminimai, jie yra įtraukiami į įvairius ritualus ir lankomi įvairiausiomis progomis. Toks paminklas neturi konkrečios datos ar konkrečios vietos, tačiau yra nuolatinis tam tikrų abstrakcijų priminimas. Santykis su šiais paminklais yra vienu metu ir individualus (kiekvienam atskirai tas pats paminklas gali reikšti skirtingus dalykus), ir visuotinis (jis yra siejamas su visus vienijančiu prisiminimu).

Vieša erdvė užtikrina įvykį, asmenį ar procesą įkūnijančio paminklo nuolatinį pasyvų dalyvavimą visuomenės gyvenime. Pavyzdžiui, Vilniaus Katedros aikštėje stovintis Gedimino paminklas, simbolizuojantis ir didįjį kunigaikštį, ir Vilniaus paminėjimą istoriniuose šaltiniuose, vasaromis tampa tokia jaunų žmonių susitikimo ar bendravimo vieta, kokia niekada netaptų Arsenalas ar Jūrų muziejus. Priešingai nei švenčių ir minėjimų atveju, valstybė neturi paminklų statymo monopolio, nors ir užima didžiausią rinkos dalį. Tą labai aiškiai parodė paminklas Frankui Zappai Vilniuje.

Palikti, negalima išvežti

Kaip šie du teoriniai kolektyvinės atminties aspektai siejasi su pagrindine šio įrašo tema, kuri visgi yra Žaliasis tiltas ir jo papuošimų likimas? Gana tiesiogiai. Tačiau visų pirma nusikratykime dalykų, kurie šiame kontekste yra nesvarbūs. Nėra labai svarbu, kaip nutiko, kad Žaliasis tiltas nebuvo nupuoštas, kai buvo nukeliami okupacinio sovietų režimo simboliai visoje Lietuvoje. Taip pat nėra labai svarbu, ką apie tai mano vienas ar kitas įstatymas, nes kalbame ne apie mūsų santykį su jais, o su savo praeitimi.

Nėra svarbus šios dienos mūsų jausmai tam papuošimui. Tai nėra paminklas okupacinio režimo vadams. Tai nėra valstybės pavaldumą demonstruojantis paminklas. Šiandien tai yra paminklas laikotarpiui, kuris nėra labai malonus visai tautai, o atskiriems individams gali būti ir labai skaudus. Tačiau kai į šalį sugrįžo legali ir legitymi valdžia, nurimus nacionaliniam patosui reikia permąstyti santykį su to laikmečio atmintimi. Kaip minėjau pirmoje paskaitos dalyje, jei save laikome laisvais žmonėmis, gyvenančiais laisvoje šalyje, esame skolingi, pirmiausia sau, leisti sau prisiminti viską. Net ir tai, kas kol kas nėra labai malonu prisiminti.

Historia est magistra vitae, kadaise rašė Ciceronas. Vienas mano bičiulis panašiai aktualizavo istoriko darbo svarbą šiandien: istorikai bus reikalingi tol, kol kas nors galų gale pasimokys iš istorijos, nes iki šiol, dievaži, niekas dar to nepadarė. Skaudus prisiminimas mums yra skaudus, todėl naikinimas yra natūralus atsakas, tačiau jis yra neteisingas, jei norime bent jau įsivaizduoti, kad vadovaujamės aukštesnėmis kognityvinėmis funkcijomis nei tik instinktai.

Negalime sau leisti precedentu įgalioti ką nors spręsti, kas gali likti miesto ir valstybės istorijos dalimi, o kas turi keliauti lauk. Ir be to ne viskas mūsų kultūros politikoje vyksta sklandžiai ir darniai. Mažiausiai ko kas kelerius metus besikeičiančiai valdžiai trūksta, tai precedento įgyvendinti savą ideologinę politiką miesto erdvėje. Viskas nevyksta sklandžiai, šio mūšio nenorime sau pasunkinti. Nes tai, kas šiandien Jums brangu, gali tapti kitos valdžios nepasitenkinimo objektu. Nestatykite savęs į tą padėtį.

Išvežimas į kitą vietą taip pat nėra išeitis, jei norime istorijos pamoką išsaugoti savo vaikams. Mūsų kaimynas niekur nedings, o mūsų vaikai mūsų pasakomis netikės, nes gyvens (tikėkimės) laisvoje vakarietiškoje visuomenėje. Privačiame muziejuje, kuriame vieni didžiausių žinomos istorijos žmogžudžių paverčiami degtinės matu ant stiklinės šono, o režimas yra paverstas įdomybe ir pramoga, jie tos pamokos neišmoks. O neišmoktos pamokos neišvengiamai veda prie kurso kartojimo. Manote, to norėtų žmonės, kurių gyvybės užgeso tą prakeiktą sausio naktį ir kurie nebepamatė taip smarkiai skaistesnės aušros tą naują rytą? Ar tikrai vietoje šaukiatės jų pritarimo?

Jei išties siekiate naudos šaliai ir tautai, o ne ciniško savo instinktyvių norų ir troškimų įgyvendinimo, tarsi po jūsų nieko nebeliks, pamėginkite pamąstyti bent vienu žingsniu į priekį. Jei norite, kad jūsų anūkams nereikėtų žvelgti į dar vienos okupacijos reliktus, pasirūpinkite, kad jie išmoktų praeities pamokas. Geriausias tų pamokų įsisavinimo būdas – viską prisiminti.