Apie maisto švaistymo drakoniškus mastus kalbėjome ir rašėme ne kartą: Lietuvoje kasmet išmetama 581 tūkst. tonų maisto atliekų, vienam lietuviui per metus tenka 171 kg išmetamo maisto.

Atrodo, tai nebėra naujiena. Tik ar ją išgirsta tie, nuo kurių sprendimo priklauso, kad maisto švaistymas mažėtų?

Gal tie skaičiai – daugiau kaip pusė milijono tonų išmetamo maisto – pernelyg sunkiai suvokiamas dydis, todėl atmetamas? Gal lengviau kalbėti apie tai, kad nereikia pirkti keturių indelių jogirto pakuotės, kai iš tiesų šeimai reikia vos dviejų?

Pernelyg lengva maisto švaistymo kaltę suversti vartotojams, žmonėms. Juk dažnas mūsų maistą išmetame ir nelabai sau sukame galvą dėl to. Čia kaip su rūkymu ar saldumynų valgymu.

Atrodo – na ir kas šiandien išmečiau apdžiūvusios duonos kepalą. Na ok, vakar irgi, ir rytoj. Bet kai tą darome nuolat, visi – tai jau tampa reikšminga problema. Milijonai pinigių keliauja į šiukšlines.

Kiekvienas ES gyventojas vidutiniškai į šiukšlyną per metus išmeta maisto už 750 eurų. Skirtingų apklausų duomenimis, lietuviai į šiukšlyną išmeta apie 15–20 proc. nusipirkto maisto, daugiausia daržovių.

Tačiau namuose maisto išmetama ne tiek daug, kaip turtingose ir išlepusiose Vakarų šalyse (kuriose pirmiausiai ir pradėtas skelbti maisto švaistymo aliarmas). Namų ūkiuose susidaro tik 19% maisto atliekų. Likęs maistas prarandamas žemės ūkio, maisto pramonės ir prekybos sektoriuose.

Lietuvos prekybos grandyje susidaro apie 40% visų šalies maisto atliekų. Dalis išmetamo maisto gali būti išgelbėta, nelaukiant galiojimo datos termino pabaigos. Nespėjami parduoti produktai galėtų būti laiku perduodami skurdžiai gyvenantiems – o tokių Lietuvoje kas penktas.

Prekybos įmonės nenoriai kalba apie vartotojams nepatiekto maisto nuostolius ir neskuba spręsti šios problemos. Išimtis čia – prekybos tinklas „IKI“, nuo 2009 metų nepasiturinčiųjų maitinimui atiduodantis paskutinės galiojimo dienos maisto produktus. Labdarai “IKI”  perduoto maisto vertė perkopė 36 mln. Lt ribą. O ką kiti prekybos tinklai?

Lietuviai brangina ir vertina maistą. Tyrimai sako, kad Lietuvos šeimų išlaidų dalis maistui sudaro 29%.

54% lietuvių mėnesio gale sunku apmokėti sąskaitas. 36,8% lietuvių teigia, kad perkant maistą pagrindinis kriterijus yra jo kaina. Tad paskatų nešvaistyti, tausoti maistą turime daugiau nei pakankamai.

Bet ar susimąstome, kad mes patys sumokame už prekybininkų išmetamą maistą? Juk prekybos tinklai, kurie nespėtą parduoti maistą utilizuoja atiduodami sąvartynams, turi už tą paslaugą susimokėti.

Ir visai nemažai – už toną išvežtų atliekų tenka susimokėti kelis šimtus litų. Šios sąnaudos įskaičiuojamos į mūsų perkamų maisto produktų kainą.

Tad gal laikas būti labiau sąmoningiems – pirkti tik tuose prekybos tinkluose ir tokių gamintojų prekes, kurie iš tiesų myli maistą – matydami, kad nerealizuos, laiku juos atiduoda gero maisto neįperkantiems žmonėms.

Yra ir kita maisto švaistymo priežastis – tai galiojimo datos. Tyrimai (o ir empyrinė pirkėjų patirtis) rodo, kad daugeliu atvejų galiojimo terminas nereiškia,kad maistas tampa nevalgomas – jis dažniausiai nurodo į aukščiausios kokybės laiką. Juk nebūtina suvytusio obuolio išmesti, ar apdžiūvusio sausainio – šis maistas puikiai valgomas, kad ir būdamas truputį mažiau patrauklus, nei tik ką nuskintas ar ištrauktas iš krosnies.

Gamintojai ir prekybininkai dėl visa ko uždeda tokius terminus, apsidrausdami dėl galimų skundų kokybės atžvilgiu. Pasibaigusio galiojimo maisto negalima teisėtai vartoti nei atiduoti – nors dažnu atveju toks maistas būtų paknakamai geras mitybai. Esant trumpam terminui nelieka laiko atlikti laboratorinių tyrimų ir išduoti termino pratęsimo leidimus.

Todėl kalnai maisto išmetami ne tik iš kiekvieno mūsų šaldytuvų, bet ir iš prekybos dėl pernelyg griežtų galiojimo terminų taisyklių. Politikai, valdžia galėtų mažiau reguliuoti, o leisti vartotojams patiems nuspręsti, valgomas maisto produktas, ar ne – juk dažniausiai tai leidžia nustatyti mūsų juslės – išvaizda, kvapas ir skonis paprastai neapgauna. Tad dėl maisto švaistymo tikriausiai kaltas ir mūsų besaikis biurokratinis noras apsidrausti ir apsikarstyti normatyvais.

Tad šią Pasaulinę maisto dieną pagalvokime apie maisto vertę – ir priimkime tinkamus sprendimus. Nes nuo mažų kiekvieno mūsų daromų veiksmų pasaulis gali keistis. Į gera ar į bloga – lemiame mes, čia ir dabar.

***

For my first full week of work, I thought it was crucial that I absorbed as much as I could. So, I have been observing my colleagues, writing things down, listening, and asking questions and I am slowly beginning to understand how everything works.

“Maisto Bankas” started in 2007 and has since become one of the biggest NGO’s in the country. Its goal is food recovery, or not letting stores throw out food because it is close to expiration. This food, while still perfectly edible, should be given to people who otherwise may not have access to it, making them feel equal, grateful, and ultimately, not hungry.

In a week, I have begun to learn about the individual responsibilities of the seven people I share an office with and am absolutely amazed at how much they accomplish each day. I have learned about how “Maisto Bankas” advertises, fundraises, “foodraises”, organizes volunteers, and reaches so many people in Lithuania.

None of this would be possible without the donations from businesses that “Maisto Bankas” has formed relations with. So this week, we spent a great amount of time working on ways to thank them.

We arranged an event at a food canteen in which volunteers would pack small boxes of cookies to send to the grocery stores who work hand-in-hand with our organization. We arranged for a crew to create a video that would also be a part of the thank you process as well as framing formal letters from our organization. I have grown to understand in such little time how crucial these relations are as well as any other individual or group who donates to the food bank.

My internship has definitely kept me busy. I have gotten the chance to visit the warehouses, and observe as a colleague arranged work for volunteers, who are a huge reason why this organization is so successful.

I have also learned about another interesting aspect of “Maisto Bankas”, its healthy living program, “Sveikatiada“. This is a program that encourages schools throughout Lithuania to promote a healthy and active lifestyle to its students. I was very impressed by the concept and execution of the program and am further intrigued to compare this to similar programs, if we have any, in the United States.

My daily life in Vilnius is always an adventure. Getting on the right bus, ordering food at restaurants, or trying to roll my “r” for proper pronunciation is always laugh-worthy. But I am highly fascinated by this city’s people and its beauty. This weekend I got to spend a day at Trakai and a day wandering around the streets of Užupis. Both were absolutely lovely and I am extremely grateful to have had this opportunity to see only parts, so far, of this beautiful country. And, I must say, I feel very spoiled to be able to walk to the grocery store, pick up koldūnai, and make myself a nice warm dish with a huge pile of sour cream for dinner.

I am sure that my remaining week at “Maisto bankas” will be filled with even more learning, understanding, and most importantly, helping give back to the people.

***

Džesikos įmažintas paramos maistu dalinimo akimirkas rasite čia.

O “Maisto banko” biure Vilniuje mums visą mėnesį talkins iš JAV atvykusi lietuvių kilmės Jessica Zikaras. Mes Jessicos paprašėme pasidalinti savo įspūdžiais apie “Maisto banką” ir jo veiklą.

Tekstą Jessica rašo angliškai – bet juk tia ne bėda :) Tie, kas angliškai nersuprantate, nesunkiai išsiversite naudodamiesi pvz. Google Translate programa. Taigi – malonaus skaitymo :)

* * *

This week I began my volunteer work at “Maisto Bankas”, a food bank in Vilnius, Lithuania. Before I get into the details of what I have learned so far, I think it is only appropriate you learn a little bit about me.

My name is Jessica (very American, I know) Zikaras (now there’s the Lithuanian!). I am a recent college graduate and I have come to Lithuania for six weeks as part of the Lithuanian International Student Services LISS Program.

In this program, I am traveling the country, taking Lithuanian classes, and most importantly, volunteering with “Maisto Bankas”.

Now you may assume that I joined this program because I graduated college and find myself with nothing to do but avoid the real world. However, this is far from the truth.

I have wanted to come to Lithuania since the first time I ate kugelis, which was probably around the age of 5. I have gone to a Lithuanian Summer Camp in the United States for my entire life and blame my extreme passion for being Lithuanian on my weeks spent at Stovykla.

When I finally had the summer off, in between my college graduation and my upcoming start to graduate school, I knew that this would be the best time for me to journey to what we American Lithuanians call the “homeland”. I dreamed of seeing beautiful places, eating the food, and learning the language. And personally, I wanted to see what life was like for my ancestors, especially my Great Grandfather, Lithuanian sculptor Juozas Zikaras.

So I joined the LISS Program which would help me do all of these things. The Program arranged an internship for me with “Maisto Bankas” because I wanted to learn about social welfare organizations in Eastern Europe, how they function, and the people they help.

From my experience, I have learned that the best way to learn about a culture from a social work perspective is to meet the people your organization serves. And on day two, I can already say I have begun to do just that.

I am going to blog about my experience to not only share my adventure but also to raise awareness about the work “Maisto Bankas” does, the people it serves and the mission it has to accomplish. I

have already learned so much about food waste and am excited to learn how this agency in the small country of Lithuania is working to prevent it.

[bus daugiau...]

Šeštadienį Vilniuje pažymėta Tarptautinė restoranų diena. Ta proga visi kviečiami vienai dienai atidaryti restoraną, kavinę ar valgyklą ir pasimėgauti valgymo ir vaišinimo pramogomis. Atsiliepdami į šį kvietimą, „Maisto banko“ savanoriai sugalvojo Vilniuje atidaryti vienos dienos restoraną.

Galiausiai taip sutapo, kad gegužės 18 dieną minima dar ir Tarptautinė žavėjimosi augalais diena.   Iš visų žavėjimosi objektų nusprendėme išsirinkti Jos Didenybę Dilgėlę. Šią kandžią patvorių žolę nepaprastai vertino mūsų senoliai, pavasarį (ir ne tik) virdami dilgėlių sriubas, salotas, dėdami dilgėles į košes, pautienę ir t.t. Gydymuisi vartojamos dilgėlių sultys, dilgėlėmis plakamasi nuo reumato, o dilgėlių šampūno nereikia nė minėti.

Taigi – šeštadienį po buvusios Fluxus ministerijos skliautais atidarėme Dilgėlių sriubos restoraną. Šio pastato terasa – puiki vieta nedidelei lauko užeigai. Restoraną dekoravome tikromis dilgėlėmis, kurios sriubai virti pristatytos iš atokaus Švenčionių rajono Vidutinės kaimo.

Pasidairyti į Gatvės muzikos dienos renginius išėjusius vilniečius raginome stabtelti paskanauti pavasariškos dilgėlių ir rūgštynių sriubos. Šio patiekalo receptą pasiūlė gera „Maisto banko“ draugė visiems gerai pažįstama kulinarijos knygų autorė ir laidų vedėja Beata Nicholson.

Pati recepto autorė Beata su vyru Tomu, uošviene Paddy, vaikais Jurgiu ir Izabele iš pat ryto atvyko patikrinti „Dilgėlių“ restorano“. Paragavusi „Sriubos namų“ išvirtos ir „Maisto bankui“ pristatytos sriubos, kulinarijos ekspertė negailėjo pagyrų ir ragino praeivius ne tik nepraleisti progos pasilepinti gardžiu sezoniniu patiekalu, bet ir paaukoti lėšų nepasiturintiems.

Tiesa, karšta šeštadienio saulė ne itin viliojo srėbti šilto viralo. Vilniečius žymiai labiau masino vienadieniame restorane siūloma šalta miežių arbata „Gėris“. Karščio iškamuoti praeiviai noriai pirko gėrimą ir maloniai nustebę „Maisto banko“ savanorių klausinėjo apie jo gamybą.

Vakare suskaičiavę dilgėlių sriubos restorano pelną, „Maisto banko“ savanoriai liko patenkinti. Nepasiturinčių maitinimui surinkta 560 litų. O improvizuotame restorane patirtos smagios akimirkos bendraujant su čia užsukusiais miestelėnais atmintyje išliks ilgam.

„Maisto bankas“ dėkoja visiems, prisidėjusiems prie dilgėlių sriubos projekto – Beatai Nicholson už receptą ir idėjos populiarinimą, „Sriubos namams“ už pagalbą verdant sriubą, „Labradoro įmonių grupei“ už leidimą įsikurti savo valdose, Tomui Grabauskui ir Lietuvos šaulių sąjungai už lauko virtuvę, šauniesiems „Maisto banko“ savanoriams Laurai Slenderytei, Miglei Zdanavičiūtei, Mantui Zdanavičiui, Astai Zubkaitytei, Rinai Lukasik, Simonai Sriubaitei,  Dainai Mieželaitytei, Sandrai Gribauskaitei, Martynui Šiauliui, Marija Karkockaitei, Karolinai Bukovskytei, Algirdui Skrebei. Galiausiai ačiū viso šio reikalo koordinatoriui Modestui bei jam talkinusiai Irmai, Aušrai, Vaidotui ir Deimantei ;)

Apie Didįjį ketvirtadienį liturginiuose kalendoriuose be kita ko rašoma, kad “gražu šiandien pasidalyti maistu su kitu asmeniu ar šeima, kuri gyvena skurdžiai, ar su kuo nors, su kuo norime atnaujinti draugystę. Grupėse ar bendruomenių judėjimuose galima rinkti aukas stokojančioms šeimoms.”

Didmiesčiuose nebepažįstame kaimynų, menkai težinome, kas iš aplink gyvenančių gyvena prasčiau. Kartais gali pasirodyti, kad tai tik vargetos, besirausiantys šiukšlynuose. Dedu galvą, kasdien sutinkame vieną kitą varguolį (regis jų tik daugėja, ir tai labai liūdina) – tik ar išdrįstame prieiti, pakalbinti, pasiūlyti ko nors.

Tačiau statistika negailestinga – skurdo riziką patiria kas penktas. Tas skurdas neafišuojamas (nes gėda), galbūt už uždarų durį yra šalia, jūsų laiptinėse. Bet nematome, nežinome. Kaip rusai saкo: с глаз долой – из сердца вон. Nematai – neskauda.

Tad tiems, kuriems skauda ir rūpi, geriausia tokią dieną atjautą ir solidarumą realizuoti tiesiog užėjus į parduotuvę – Maximose prie kasų prisiminkime kabančius “Maisto banko” paramos žetonus, didžiosiose “Rimi” maisto palikti galima specialiose “Maisto banko” dėžėse.

Wikipedija dar rašo, kad Didysis ketvirtadienis vadintas dar „Čystuoju ketvirtadieniu”. Šią dieną buvo tvarkomos sodybos, sodai, namai, krečiami kaminai, iš trobų išnešama visa, kas nereikalinga.

Tad jei betvarkydami virtuvės spinteles ar podėlius rastumėte nenaudojamo, gero maisto – perduokime jį “Maisto bankui” ar kitai skurdžiau gyvenančius maitinančiai socialinei organizacijai. Būsite padarę gerą darbą ;) Juk sakoma, kad Velykoms žmonės turi būti fiziškai ir dvasiškai apsivalę- tai gali nulemti visų metų sėkmę :) Anksčiau net Velykų eglutes kiaušiniais puošdavo – visai kaip per naujus metus :)

Tad pasitikime naują pradžią! Ačiū Jums, ir gražių bei prasmingų ateinančių pavasario švenčių!

Tik va nepaprastai liūdina matyti puikių paskutinės galiojimo dienos produktų, kurie po valandos kitos taps išmestinomis šiukšlėmis.

Štai ir šiandien – ne penkiolikos vienuolika, matau nukainotų produktų skyrelyje pamestus kelis puikius lašišos didkepsnius. Šalia – nuostabus šaltai rūkytos lašišos šmotas.

Nors kaina sumažinta, į tokį produktų skyrelį pažvelgiančių plonesnių piniginių turėtojų delikatesai nedomina – retas kuris mokės 12,99 Lt už besibaigiančio galiojimo lašišos pjausnį.

Širdis krauju apsipila matant skanėstus, kurie po keleto minučių keliaus į šiukšlių konteinerį. Tortai, keptas kumpis ir dešrelės, desertiniai sūreliai, pelėsiniai sūriai ir t.t. – krūvos puikaus maisto nenuperkama ir turi būti utilizuojama.

Ir net jei nelabai nevertiname nepaklausią kiaulienos šoninę, karpių galvas ar pigiausią pieną, sveikas protas sako, kad išmesti gerą maistą neteisinga.

Juk šį maistą kažkas rūpestingai augino. Tam naudojo dirvą, ją alino. Naudojo gėlą vandenį, kurio kai kur vis labiau trūksta. Augino, ir ne pačiomis draugiškiausiomis sąlygomis, gyvus sutvėrimus. Juos nugalabijo tam, kad patiektų ant mūsų stalo.

Kažkas sunkiai dirbo, kad šis mūsų maistas būtų užaugintas, saugiai sutvarkytas, dailiai supakuotas ir spėriai pristatytas mums suvalgyti. Neretai šis maistas atkeliauja iš tolimų kraštų, o jam pristatyti išdeginama nemažai kuro bei išmetamomis dujomis prismardinamas orą.

Jei jau kalbame apie dujas – irdamos maisto atliekos gamina metaną, kuris daug kartų labiau didina šiltnamio efektą, nei taip peikiamas anglies dioksidas.

Tad turėtumėme gerbti visas šias aplinkybes – įdėtas pastangas, išteklius ir gamtai padarytą žalą – ir turėtumėme trūks-plyš pasistengti, kad kiekvienas maisto kąsnelis būtų panaudotas pagal paskirtį.

Ar pas mus nėra tokių, kurie vakare mielai suvalgytų papildomą porciją? Paklauskime benamių, paklauskime iš mažų pensijų ar pašalpų gyvenančių žmonių.

Sakysite – juk kai kurios parduotuvės patyliukais pasibaigusį galiojimo maistą sudeda prie konteinerių, kur susirenka ir jį pasiima bomžai? Bet argi tie varguoliai kokie katinai, kad jiems valgyti pametame prie šiukšliadėžės? Argi tai tinkamas, pagarbus požiūris į žmogų ir į maistą?

Tai kodėl gerą maistą išmetame? Juk atrodo taip paprasta – susitarti su “Maisto banku”, kad atvažiuotų, apimtų sutartu laiku ir išdalintų tiems, kam reikia.

Tačiau atrodo, kad parduotuvėms dažnai nerūpi nespėjamą parduoti maistą išgelbėti nuo prapulties. Kam stengtis, jei paprasčiau atiduoti kiaulėms, ar tiesiog išversti kariotiškėse… Gali būti, kad kur nors tas “šiukšles” degina ir gamina energiją, bet man lašišomis ar vinegretais šildomi miestai skamba taip pat makabriškai, kaip ir duonos kepalais užpilant duobes taisomi keliai.

Ar galima tam užkirsti kelią? Kaip priversti milijardines apyvartas turinčius prekybos tinklus liautis švaistyti? Juk jie tikriausiai žino, kad saujelė nepatenkintųjų pernelyg nesumažins pirkimų…

O jei ne saujelė? O kas, jei vis daugiau pirkėjų pradės rinktis tą prekybos tinką, kuris besibaigiančio galiojimo maisto produktus atiduoda nepasiturintiems? Tūkstančiai, dešimtys tūkstančių?

Jei prie įėjimų į tokius prekybos tinklus stovėtų savanoriai, kurie dalintų proklamacijas, skatinančias rinktis socialiai atsakingus prekybininkus, tegul ir esančius pora autobuso sustojimų toliau, bet maisto nemėtančius, o atiduodančius nepasiturintiems?

Neveltui sakoma, kad vartodami ar pirkdami balsuojame už norimus pokyčius. Tad padėkime prekybininkams pajusti, ko iš tiesų norime mes. Parodykime, kad mums rūpi, jog rūpestingai užauginta žuvis, paukštis ar galvijas būtų suvalgomi iki paskutinio gabalėlio tų, kuriems jie buvo auginti.

Taip ne tik išreikšime pagarbą žemei, gamtai ir gyvybei, bet ir prisidėsime prie visuomenės gerovės. Kiekvieno mūsų pasirinkimas yra pasaulį į gerą keičianti jėga – tad išnaudokime ją!

Tik ar tikrai tradiciškai? Šiais laikais retai laikomės tikro pasninko, mėnesį ilsindami pilvus taip, kad per šventes  norėtume užtarnautai prisikirsti į valias. Šiais gausos ir pertekliaus laikais esame sotūs net pasninkaudami.

Todėl nenuostabu, kad nuo vaišių lūžtantys stalai tampa ne šventine atgaiva sielai ir kūnui, o Mezim Forte reikalaujančia kankyne. Braškančiais pilvais valgome ir geriame, ir vistiek maisto lieka beprotiškai daug.

Taigi kaip gražiausias metų šventes sutikti džiaugsmingiau ir prasmingiau?

Pirmas dalykas, kurį verta paminėti – prisiminkime tuos, kuriems šios šventės neatneš gausybės valgių ir gėrimų. Nors gruodžio gale supermarketuose susidaro milžiniškos spūstys, yra žmonių, kurie priversti skaičiuoti centus ir tenkintis simbolinėmis vaišėmis. Jų nepamatysime Akropoliuose – vengdami smalsių, užjaučiančių ar pašaipių žvilgsnių, nepasiturintys dažniau apsiperka mažo biudžeto parduotuvėse ar turguose.

Kaime ar mažame miestelyje lengviau sužinoti, kuriam iš kaimynų sekasi sunkiau – kad galėtum per šventes pasibelsti į jų duris su kraitele vaisių ar pyragu. Didmiesčiuose pažįstame vis mažiau aplink mus gyvenančių žmonių – ką nors sutikęs laiptinėje, nė nebežinai, sveikintis ar ne. Varge matome tik vis dažniau prie šiukšliadėžių sutinkamus ten besikapstančius pavargėlius – tik retas išdrįstame juos pakalbinti. Todėl vargingiau gyvenančiam kaimynui padėti norėdamas miestietis dažnai lieka savo gerų paskatų nerealizavęs…

Tad jei pažįstate vienišą neturtėlį ar vargingiau gyvenančią šeimyną – išdrįskime aplankyti ir pasiūlykime ką nors gardaus nuo savo stalo – dalintis juk gera.

O jei nepažįstame, geriau skirkime pinigų tiems, kurie rūpinasi nepasiturinčių maitinimu. Paramos telefonu numeris 1417 veiks iki naujųjų metų. Na, o didesnę nei 5 Lt paramos  sumą patogiausia pervesti portale aukok.lt – projektas “Pasidalink”.

Kas dar? Pirkdami maistąvaišėms, stenkimės šventinius pirkinius susiplanuoti taip, kad netektų sukti galvos, kur dėti kalną nesuvalgytų gėrybių: kartais mažiau yra geriau :)

Na, o jei visgi liko nesuvartot maisto, pasistenkime jį išgelbėti surengdami teminį likučių vakarėlį, juos užšaldydami vėlesniam naudojimui arba pasigamindami pietus nusinešti į darbą.

Tikiu, kad daugeliui skaitančių šį tekstą tokių dalykų priminti nė nereikėjo – bet pasidalinkime šiuo įrašu su kitais – mažu kas bus ir primiršęs ;) Gerų Jums švenčių ir laimingų, sočių ateinančių metų!

Kai mūsų širdys plaka išvien: telemaratonui pasibaigus

Ligoninėse, globos namuose klientų paros maitinimui skiriama daugmaž 7-10 Lt. Kas gydėsi, turbūt paliudys, kad be namiškių atnešamų gardumynų būtų liūdna.

Eidamas pro šalį užsukau į vargetas maitinančią „Smulkaus urmo“ valgyklą. Čia pietūs kainuoja 5,49 Lt – tiesa, varguoliai atsiskaito savivaldybės duotais talonais. Tiesa, dalis pavargėlių talonus bandė mainyti į pinigus – alkoholio matyt labiau norėjosi nei lėkštės sriubos su duona, maltinio su bulvių koše ir kopūstais bei kompoto. Pietūs matyt gardūs – kelios talonų pripirkusios močiutės kibirėliuose namo išsinešė po keletą porcijų.

Anądien skaičiau apie kalinių maitinimą. Nepaisant aimanų, jog nusikaltėlius šeria poniškai, dirbančio kalinio maitinimui skiriama pusšešto lito dienai. „Blatnesni“ kaliniai į „valdiško“ valgio pusę nė nežiūri – maistą perkasi kalėjimų parduotuvėse.

Nesupraskit klaidingai, pigiu ir sveiku valgiu nesiskundžiu. Toks maistas yra valgomas ir naudingas. Tik gomurio per daug nelepina. Turint fantazijos įmanoma pagardinti nykų valgį. Verdant miežinę košę įdėjau kubelį baravykų sultinio (kainuoja vos ketvirtį lito) – gavosi savotiškas „varguolio risotto“:

Na, o tradicinė „šilkinė košė“ nenuviltų ir išrankaus valgytojo. Tiesa, riebius mirkalo spirgus pakeičiau smulkiai pjaustyta dešrele.

Jau rašiau, kad maitinantis sveikai būtina vengti cukraus, daug paprastų angliavandenių turinčio maisto , riboti sočiuosius ir trans- riebalus. Rekomenduojama užtikrinti maisto įvairovę, nevengti gerųjų riebalų turinčios mėsos, žuvies, varškės, ankštinių, riešutų, taip pat žalių daržovių ir vaisių.

Visgi už 4 litus sunku užtikrinti įvairų ir pilnavertį racioną. Ribojant saldumynus ir riebesnį maistą, organizmui ima stigti serotonino. Dėl to prastėja ūpas, ima liūdesys, piktumas ar net apninka psichikos sutrikimai.

Viena, jei ribotą maisto racioną renkiesi sąmoningai, žinodamas, kad panorėjęs gali sušlamšti pyragėlį ar kebabą. Antai budistų vienuolių mityba kukli  – porąsyk per dieną valgo ryžių su trupučiu daržovių. Neseniai Vilniuje viešėjęs garbaus amžiaus jogas tikino, kad tokia mityba yra ilgo ir laimingo gyvenimo receptas.

Nesavanaudiškai kitus mylinčio ir neigiamas energijas sutūrėti mokančio dvasiškio organizme tikriausiai daug oksitocino.  Jis laimės pojūtį teikia net stipriau nei serotoninas. Bet ką daryti nesavanoriškos „biednos mitybos“ atveju, jei neturi gerų įgūdžių reguliuoti nuotaikas?

Ne veltui sakoma, kad alkanas žmogus piktas. Sunku varvinti seilę ir nejausti pagiežos. Kai aplink tiek skanių pagundų, alkani balsuos už tuos politikus, kurie žadės smarkiau didinti algas, išmokas ir pensijas.

Vingio parke buvau žiūrėti fejerverkų. Turėjau termosą arbatos – nesmagu, kai negali išlenkti stiklą alaus (6 Lt) – o kur dar nosį kutenantys kepsnių kvapai…

Gal todėl nepasiturintieji neretai tampa nuotaiką šokdinančių produktų trijulės – kofeino, cukraus, alkoholio – įkaitais?

Na bet juk galima kažkaip suktis? Tikrai taip. Ekspertai pataria nevengti sudėtingų angliavandenių – tad košės, natūralūs (rudieji) ryžiai (kurie beje pigesni už įprastus), neluptos virtos bulvės ar juoda duona nėra taip blogai. Tamsią duoną bandoma reabilituoti kaip gana sveiką patiekalą – juk tai mūsų tradicinės virtuvės pamatas.

Pieno produktai laimei yra įperkami. Liesa varškė pasukos, kefyras, net jogurtas be priedų nesunkiai įsikomponuoja ant stalo valdant už 4 Lt dienai. Liesi pieno produktai yra puikus reikalingų baltymų šaltinis. Prie jų turėtume paminėti ir ankštinius. Lęšiai, pupelės, žirneliai ne tik nebrangūs (tiek džiovinti, tiek konservuoti).

Žuvis – atrodytų, kad vargetos ją turėtų matyti kaip savo ausis, tačiau tai nėra būtinai taip. Sykį pavyko su gera nuolaida nusipirkti salotoms skirtų lašišos gabalėlių. Taupiai naudojant, išeina gardūs sumuštiniai. Taigi, lašiša nėra vien tik išrinktųjų valgis. Nepamirškime ir silkės. Parduotuvėse sūdytos dvigubosios filė galima gauti už porą litų – tiek pakanka pavalgyti porą kartų. Riebios žuvys yra svarbus naudingų riebalų šaltinis – jos racione turi būti.

Žuvies konservai nėra tinkamiausias pasirinkimas. Nors kaina patraukli, atgraso saldūs smarkiai kalorijų pridedantys padažai arba aliejus. Vienok natūralios sardinės konservas (2,24 Lt) gerai „suėjo“ gaminant makaronus. Gi čempionas – smulkintas tunas savo sultyse. Jei jo pavyktų rasti su nuolaida, puikiai tiks salotoms ar makaronams.

Kiek pasitaupęs įpirkčiau ir šaldytos žuvies, o turguje lengva rasti nebrangaus šviežio jūrų laimikio. Kilogramas plekšnių kainuoja apie 4 litus, tik ne visi moka ar turi laiko išsidarinėti.  Nedrįsau pabandyti iš karpio galvos virti žuvienę – bet tikiu, kad toks valgis ne tik katinui patiktų.

Tiesa,  nustebau perskaitęs pasiūlymą neįperkantiems geros žuvies vartoti žuvies taukus – gera mintis, pats nebūčiau sugalvojęs.

Mėsa, kas be jos negali apsieiti, nebuvo dažnas svečias mažo biudžeto valgiaraštyje. Dažniausiai teko pirkti kaulus ir virti sultinį – tekainavo litą. Subproduktams ruošti šįkart neturėjau laiko – bet su malonumu pamenu kadaise troškintus inkstus. Paukštienai dažnai būna nuolaidų – poros kulšelių pilnai pakanka gardžiai vištienos sriubai išvirti.

Tiesa, nepamirškime dešrelių. Tik pigiausias iš jų vargu ar galima mėsa vadinti. Išvirusios jos kvepia … manų koše, o ir savo forma dešrelių neprimena.

Alkoholis – tabu. Vyno ragavau tik kartą – draugai iš užsienio vaišino. Abstinencija nekamuoja – nors įnikus kas vakarą ką nors gurkšnoti ilgainiui gyvenimas be svaigalų atrodo neįmanomas.

Saldumynai praktiškai dingo iš raciono. Tačiau gyvenimą užtektinai saldina obuoliai ar slyvos, avižų košėn įmesta saujelė razinų ar džiūvėsėlis su arbata. Ne taip jau blogai J

Žinoma, gelbėjo rudens daržovės. Kopūstai, moliūgai, cukinijos, morkos, svogūnai. Rauginti kopūstai – gardus ir nebrangus gardumynas. Patiekalus gardinau grybais – turiu atsargą šaldiklyje.

Rezultatai? Įkritę žandai, laisvesni drabužiai – per tris savaites netekiau 4 kg. Linksmumo galėtų būti daugiau – bet spartietiška mityba padėjo taupyti, o tai guodžia. Alkio nebejaučiu – po pirmos savaitės skrandis susitraukė ir prisitaikė prie naujo režimo. Skanūs tapo patiekalai, apie kuriuos galvodamas raukiau nosį. Dar niekad taip gardžiai nebuvau graužęs šviežio kopūsto lapo.

Taigi – sunkmetis gali padėti ne tik subalansuoti susitraukusį biudžetą, bet ir pataisyti sveikatą. Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad ši išvada paviršutiniška – neigiamos skurdžios mitybos pasekmės ne visad matomos plika akim.

Netrukus rinkimai, gera proga politikams priminti lietuvišką patarlę – skurdas ne draugas. Neišgalintys sveikai ir skaniai pavalgyti žmonės kelia problemas – didina biudžeto išlaidas sveikatos priežiūrai ir graso socialiniais neramumais. Palengvinti tokių žmonių dalią nesunku – tereikia finansuoti perteklinio maisto paskirstymą nepasiturintiems. „Maisto bankas“ už vieną litą pateikia 23 Lt vertės maisto, kuris kitaip būtų išmestas – tai 13 porcijų nepasiturintiems.

Žinoma, jei visi mažiau vartosime, kukliau valgysime, nesidžiaugs nei prekybos tinklai, nei turgaus prekeiviai. Lietuviška kiauliena prekiaujančios moters veidas buvo nelinksmas, kai pirkau tik keletą kaulelių. Jei didieji prekybos rykliai išsisuks atradę naujas rinkas, mažiesiems gali tekti iš žaidimo pasitraukti. Todėl verždamiesi diržus turime nepamiršti atpalaiduoti reguliavimo ir mokesčių retežius – leiskime verslui laisviau kvėpuoti ir plėtotis. Nes iš ubago daug neatimsi – nei lazdos, nei terbos.

Dietinės mitybos struktūra panaši – maistas turi būti įvairus, tiesiog mažiau negerų riebalų, perdirbtų angliavandenių ir cukraus. Daugiau daržovių, ląstelienos, liesų baltymų ir žemesnio glikeminio indekso angliavandenių.

Tačiau valgant už 4 litus toks racionas yra per didelė prabanga.

Pirmosios savaitės pamoka yra tokia – norėdamas sutilpti į ribotą biudžetą, supratau, kad tik vienas iš trijų valgymų gali būti toks, kaip buvau pratęs. Jei pusryčiams valgai kiaušinių, varškės sūrio ar lašišos, pietums ir vakarienei telieka daržovės ir kruopos. Tas pats galioja pietums ar vakarienei – jei sau leidai varškės, dešrelę ar kitokią mėsišką gėrybę – pusryčiams turi tenkintis koše su kava.

Toks racionas nėra visiška bausmė – laimei, pigios sunokusios daržovės leidžia pagerinti patiekalų skonį, o jei dar žiupsnelis rytietiškų prieskonių, galima pasimėgauti. Sriubos suteikia malonios šilumos, o košės ilgam pasotina.

Tačiau geresnius produktus pamiršk. Vartojant juos kaip įprasta – įpirkti praktiškai neįmanoma. Sakydamas „geresnius“ turėčiau omenyje net tokius, į kuriuos neretai žiūrime iš aukšto – paprastas lietuviškas baltas varškės sūris, dešrelės, pigiausia lašiša.

Liūdnai tenka konstatuoti, kad norint rasti baltymų „pagal kišenę“ reikia paplušėti – skirti laiko ir kantrybės pigiausios prekės paieškoms ir etikečių skaitymui (pigiausios produkcijos sudėtį perskaityti kitąsyk nepadeda nė lupa – pvz, atspausdinta smulkučiu šriftu šviesiai geltonais dažais ant skaidraus plastiko).

Akcijos gelbsti. Įgudęs mažo biudžeto pirkėjas turėtų akis kreipti tik į akcijines prekes – jos gali būti pigesnės nei pigiausi „Favorit“ ar „Optima linijos“ variantai. Ir nepastebėjau, kad kasininkės ar kiti pirkėjai kreivai dėbčiotų į tokiais pirkiniais nukrautą kasos konvejerį. Krizė regis gerokai pakoregavo pirkėjų įpročius.

Susumuokim. Ketvirtadienį ir penktadienį suvalgyto maisto suma dar lipo virš nubrėžtos ribos – 5,38 Lt ir 4,58 Lt. Tik savaitgalį galiausiai pavyko meniu susidėlioti, kad įsitekčiau į rėmus. Šeštadienio meniu: avižų košė, trinta daržovių sriuba, miežinė košė su dešrele ir daržovėmis, obuoliai, arbata – 1688 kcal ir 3,94 Lt. Sekmadienis – miežinė košė,  su kiaušiniai, sriuba, ryžiai su daržovėmis, įprasti užkandžiai – 1685 kcal už 3,88 Lt.

Ką gi, atrodytų, telieka tęsti toliau. Bet pirmos savaitės rūpesčiai nebuvo vien susiję su kalkuliacijomis ir svėrimais. Alkis – kai jo nejauti, nesusimąstai. Bet apie tai – jau kitos savaitės rašiniuose.