Pirmiausia SRD komitetas sureagavo į trijų MIALTNA dalinančių organizacijų (Caritas, Raudonojo Kryžiaus ir “Maisto banko”) pasirašytą laišką prašant skirti lėšų iš dalies kompensuoti kitąmet sumažėsiančią ES intervencinių maisto atsargų paramos nepasiturintiems programos MIALTNA paramą mažiausias pajamas turintiems asmenims. Vietoj dabar išduodamų per metus išduodamų 40 kg svorio 8-10 pavadinimų maisto produktų (kruopų, miltų, dribsnių etc.) kitąmet nepasiturintys gaus 4 kg maisto produktų, kuriuos gaminant naudojami pieno miltai – kondensuoto pieno, pyrago mišinio, trapučių.

Mes pasisakėme pirmieji, trumpai aptarę problemą siūlėme ne tik skirti lėšų kompensuoti MIALTNA praradimams, bet ir skirti lėšų maistui gelbėti ir tiekti ant nepasiturinčiųjų stalo, atkreipėme dėmesį į aukštą tokios veiklos kaštų efektyvumą.

SADM atstovai į tai reagavo sakydami, jog reikia sulaukti galutinio Briuselio sprendimo dėl MIALTNA programos teisinio reglamento – galutinis verdiktas bus paskelbtas gruody. Tačiau Žemės ūkio ministerijos atstovas patikino, kad stebuklo tikėtis kažin ar verta, nes 6 ES prieš buvusią dosnią tvarką nusistačiusios šalys jau kelis metus laikosi savo nuomonės ir greičiausiai jos nepakeis; o laukiant gruodžio rizikuojama pavėluoti į biudžeto svarstymo traukinį ir nesuplanuoti jokių lėšų MIALTNA pokyčiams kompensuoti.

Seimo nariai klausė, ar negalima rasti prašomų lėšų nepasiturinčių maitinimui organizuoti. SADM, ŽŪM atstovai tvirtino, kad neturi pinigų – esą ir taip visoms ministerijoms jau reikėjo susimažinti biudžeto poreikius 2 procentais, ir imti nebėra iš kur – be to naujiems pinigams skirti reikia teisinio pagrindo (patvirtinti naują programą). Finansų ministerijos atstovai sakė negalį niekuo padėti – esą Žemės ūkio ar Socialinių reikalų ministerijos turi ieškoti lėšų šiam tikslui. Greičiausiai klausimas dėl pinigų turi būti adresuotas Vyriausybei.

Komiteto posėdžio metu jo nariai A.Melianas ir A.Sysas “Maisto banko” siūlymą aktyviai palaikė, klausė kiek lėšų reikėtų gelbstint maistą. Mes sakėme, jog už 300 000 Lt paramos “Maisto bankas” galėtų surinkti ir išdalinti 4,2 mln. vertės maisto, kas leistų nepasiturintiems pavalgyti 2,6 mln. kartų (15 tūkst. asmenų visus metus nebereikėtų maistu rūpintis vieną dieną per savaitę).

Komitetas regis pritarė A.Meliano suformuluotam trijų punktų pasiūlymui -

1) pažeminti pajamų kartelę MIALTNA paramos gavėjams (iki 350 Lt pajamų vienas asmeniui),

2) prašyti vyriausybę ieškoti būdų skirti bent 10 mln. pirkti ilgo galiojimo maisto produktų iš Lietuvos gamintojų ir juos dalinti mažiausias pajamas turintiems,

3) prašyti Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją parengti programą, skirtą remti paramos maistu rinkimą iš prekybos tinklų ir maisto gamintojų, tinkamą vartoti maistą gelbstint nuo išmetimo ir tiekiant nepasiturintiems.

Valstybės biudžeto projektas su Seimo pastabomis ir pasiūlymais bus grąžintas svarstyti Vyriausybei, kuri atsižvelgusi į pastabas ir atlikusi pakeitimus šį biudžetą Seimui tvirtinti teiks ko gero gruodžio mėnesį. Mes visomis išgalėmis sieksime pagelbėti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai rengti sprendimus skirti lėšų nepasiturintiems maitinti, jei tik bus politinė valia ir finansinės galimybės.

Turėkime vilties ir laikykime špygas, kad kiti metai nepasiturintiems nebūtų gerokai liesesni, nei šie.

Ta proga prisiminėme dosnų Širvintų rajone ūkį turintį Juozą Čeponį, paskambinusį “Maisto bankui” ir pasiūliusį paimti 17 abelnai užderėjusių moliūgų.

Vienas jų – tikras moliūgas-čempionas, svėręs beveik 90 kg! Galiūną pakelti pavyko dviems diktiems mūsų vyrams :)

Dovanoti moliūgai atiteko labdaros valgykloms ir kitoms valgį mažas pajamas turintiems klientams verdančioms socialinėms organizacijoms.

Supjaustę ir nepasiturintiems maitinti išdalinę daržovę-milžinę, ūkininko prašymu surinkome ir grąžinome moliūgo sėklas – kitąmet tikėsimės dar stambesnių “palikuonių” :)

Juozas pasirodė beesąs tikrai geros širdies žmogus. Vykdami į moliūgų lauką kalbėjomės apie tai, ką veikia “Maisto bankas” – pasiklausęs gerasis ūkininkas pažadėjo apklausti ir kaimynus, ar kas neturi per gausiai užderėjusio derliaus – obuolių, bulvių ar morkų – kuriuos galėtų skirti bėdžiams pamaitinti. Ačiū, Juozai!

O kad iš moliūgų gaunasi maistingas, naudingas ir gardus valgis, tikriausiai nė nereikia sakyti.

Taigi, jei helouvynui skobsite moliūgą, jo neišmeskite – pasikvieskite į svečius draugų ir išvirkite gardžią kreminę moliūgų sriubą ar makaronus su rozmarinais (ar šalavijais) pagardintais moliūgais – pirštus laižysite :) Skanaus!

Taip pajutome, kad esamiems ir potencialiems rėmėjams ne visada “savaime aišku”, kodėl mums reikalinga parama, ką už ją padarome, kodėl remti litais taip pat svarbu, kaip ir maistu. Todėl pabandėme ant popieriaus į šį klausimą atsakyti taip, kaip paaiškintumėme bet kuriam bičiuliui ar bičiulei:

Dažnai sulaukiame klausimų, ar „Maisto bankui“ reikalinga finansinė paramą, jei mes gauname ir daliname maistą. Žmonės teiraujasi, kaip mums pavyksta už 10 Jūsų paaukotų litų keturių asmenų šeimą išmaitinti net penkias dienas. Juos stebina, kad kiekvienas „Maisto bankui“ paaukotas litas pavirsta 14 Lt vertės parama maistu tiems, kam sunku sudurti galą su galu.

Pirmiausiai pabrėžkime, kad „Maisto banko” kovoja su skurdu stengdamasis mažinti maisto švaistymą. Kasdien “Maisto banko” darbuotojai ir savanoriai bendrauja su maisto gamintojais ir prekybininkais siekdami, kad kuo daugiau tinkamo vartoti, bet netinkamo parduoti maisto būtų ne sunaikinama, o perduodama ant nepasiturinčiųjų stalo.

Kiekviena nauja įmonė, nusprendusi nebenaikinti maisto, svariai prisideda prie kovos su skurdu, nes nepatirdama didelių kaštų atiduoda vargingųjų maitinimui dešimtis, šimtus ir net tūkstančius tonų tinkamo vartoti maisto.

Kai “Maisto banko” darbuotojams pavyksta įtikinti gamintoją ar prekybininką maisto nebenaikinti, tada prasideda paramos maistu organizavimo rutina. Reikia profesionaliai vesti apskaitą, deklaruoti gautą ir išdalintą paramą Valstybinei mokesčių inspekcijai, paramos davėjui rengti ataskaitas apie jo suteiktos paramos maistu panaudojimą. Žodžiu, tai nemažas darbas.

„Maisto banko” „popierius“ tvarko keli profesionalūs darbuotojai  (finansininkas, paramos koordinatoriai) ir būrys jiems talkinančių savanorių. „Maisto banko” padalinių veiklą Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje  koordinuoja keturi darbuotojai – kukliems jų atlyginimams irgi reikalinga Jūsų finansinė parama. Kas mėnesį vienam darbuotojui „į rankas” sumokant kiek daugiau nei 1000 Lt, jis sugeneruoja 50 tonų 200 000 litų vertės maisto. Tiek maisto leidžia nepasiturinčiuosius pamaitinti 125 000 kartų! Taigi, tai labai efektyvus būdas panaudoti kiekvieną Jūsų paramai skiriamą litą.

31 mieste „Maisto banko“ sandėliuose ir maisto dalijimo punktuose kasdienius darbus padeda nuveikti virš šimto savanorių. „Maisto banko“ sandėliuose didžiuosiuose miestuose dirba penki samdomi vairuotojai- sandėlininkai. Jie užtikrina, kad parama maistu iš rėmėjų būtų surenkama operatyviai ir laiku. Kas rytą „Maisto banko“ automobiliai važiuoja į 98 prekybos tinklo „IKI“ parduotuves ir surenka paskutinės dienos galiojimo maistą, kurį dar iki pietų išdaliname nepasiturintiems ir juos globojančioms socialinėms organizacijoms.

Vien kurui vežant maistą į dalinimo punktus pernai išleidome 56 000 Lt. Mums labai reikalinga Jūsų parama degalų įsigijimui, nenaujų automobilių priežiūrai ir remontui, privalomam draudimui.

***

Taigi, atsakymas į Jūsų klausimą „Kur „Maisto bankas” naudos paaukotas lėšas?“ yra paprastas – jos bus naudojamos paramos maistu organizavimui nepasiturintiems. Lėšos organizuojant paramą maistu reikalingos transportavimui (kurui, mašinų priežiūrai, vairuotojų atlyginimams), sandėliavimui (nuomai, komunalinėms paslaugoms), ryšiams ir administravimui (važtaraščių ir ataskaitų rengimui, apskaitai, paramos paieškai).

Maisto nepasiturintiems remti „Maisto bankas“ niekada neperka, bet kreipiasi į verslo įmones, kad šios nenaikintų maisto, arba kviečia visuomenę paaukoti. Jūsų finansinė parama leidžia mums vargingai gyvenantiems žmonėms patiekti dešimt kartų daugiau maisto, nei galėtumėte nupirkti parduotuvėje.

Na, o jei dar paklaustumėte – kas yra tie, kuriems Jūs padėsite paremdami „Maisto banką“, ar tikrai parama maistu yra reikalinga – atsakysiu pateikdama pavyzdį. Neseniai „Maisto banko“ pašto dėžutėje radome keturių vaikų mamos klaipėdietės Linos Petrikienės laišką. Ji rašo, kad „Maisto banko“ paramos dėka jos šeima galėjo paragauti maisto produktų, kuriuos matydavo parduotuvėje, bet niekada negalėdavo įsigyti. Svarbiausia, rašo Lina, kad gaudama paramą maistu ji sutaupo pinigų vaikų rūbams ir avalynei. Sumažėjus šeimos išlaidoms maistui, ji galėjo nupirkti šiemet gimnaziją baigusiam sūnui išleistuvių kostiumą ir batus.

Tačiau “vis dar pasitaiko” požiūris, kad labdaros organizacijos turi versti vien iš šv. Dvasios malonės, savanorių pagalbos savaitgaliais ir geraširdžių į aukų dėžutes įmestų centų.

Savaitgalį Lietuvos Caritas išplatino pranešimą apie galimai nutrūksiantį bendradarbiavimą su “Maisto banku”. Priežastimi tapo paramos maistu tvarkymo mokestis, kurį “Maisto bankas” įveda prašydamas paramą maistu gaunančias organizacijas solidariai prisidėti dengiant labdaros tiekimo sąnaudas.

Caritas vadovus papiktino socialinių paslaugų “komercializacija” – esą savanoriškai labdaros organizacijai nedera kalbėti apie mokesčius ar mokamas socialines paslaugas.

Žinoma, Caritas yra viena seniausių ir didžiausių organizacijų, ir jos atstovų nuomonę svarbu girdėti. Tačiau dauguma iš 150 “Maisto banko” paramą priimančių skurstančiais besirūpinančių organizacijų supratingai sutiko dalintis sąnaudų našta ir panašių klausimų nekelia.

XX a. 6 dešimtmetį prasidėjusi ne pelno sektoriaus transformacija 9 dešimtmetyje jau buvo vadinama ne pelno revoliucija, toli į praeitį nusviedusi vien išmalda gyvų labdaringų organizacijų įvaizdį. Tačiau ne vieną dar šokiruoja tai, kad ne pelno organizacijos išsilaiko ne privačių aukų dėka, o iš pajamų už teikiamas paslaugas, tame tarpe ir socialines.

Šiuolaikinės ne pelno organizacijos daug labiau panašios į verslo bendroves, nei į elgetaujančių vienuolių ordinus. Atidžiau pažvelgus, juk nevyriausybinės organizacijos irgi savotiškai perka ir parduoda paslaugas.  Savotiškai, nes dažnai tai nėra tiesioginis “parduodu klientui, o jis sumoka” – dažniausiai už klientą “sumoka” rėmėjai. Tik “pirkimą-pardavimą” mes vadiname kitaip – lėšų telkimu (fundraising) ir rėmimu.

Tiesą sakant, galima pasakyti dar radikaliau – rėmėjai iš labdaros organizacijų “perka” džiaugsmą darant gerą darbą ir sielos ramybę jį atlikus. Aukodami aplinkosaugininkams “perkame” švaresnę aplinką, o “gerumo dienose” perkame savotišką “draudimą”, kad ištikus bėdai mumis bus pasirūpinta taip gerai, kaip tik įmanoma.

Verslo rėmėjams gerus darbus darančios organizacijos “parduoda” geresnę reputaciją ar patrauklesnį prekės ženklą, geresnį mikroklimatą darbovietėse, kas galop bendrovėms padeda pasiekti geresnių savo veiklos rezultatų.

Visuomenė “perka” geresnį išsimokslinimą vaikams, geresnę senelių priežiūrą ar slaugą. Ir ne tiek svarbu, ar tai darome mokėdami mokesčius, apmokėdami pateiktą sąskaitą ar remdami aukomis. Net bažnyčia ir ta, nors tai kam nuskambės šventvagiškai, už aukas “parduoda” liturgines paslaugas.

Atsižvelgiant į paslaugų ypatingą pobūdį (viešąją naudą), ne pelno subjektai savo “verslui” gauna mokesčių lengvatas ir valstybės subsidijas bei kitokią paramą. Ir neapsirikime manydami, kad “ne pelno” reiškia pelno negaunantys ar neturintys – neretai pamirštama, kad NBA ar FIFA yra ne pelno organizacijos – tegu ir “vartančios” milijardus už milijonierių žaidimų kamuoliu organizavimą.

Ne pelno organizacijos yra ir didieji universitetai, muziejai, teatrai, ligoninės, vienuolynai ir bažnyčios. Didžiųjų pasaulio labdaros organizacijų biudžetai irgi gali nustebinti savo dydžiu. Sudėjus 22 šalių ne pelno sektoriaus ekonominę galią, gautųsi šalis, savo BNP dydžiu panaši į Jungtinę Karalystę ar Italiją.

Septintame dešimtmetyje sukurtas “Maisto banko” veiklos modelis remiasi paprastu principu – racionaliai panaudoti maisto perteklių ir perskirstyti jį tiems, kas kenčia nepriteklių (resource recycling). Išmetamo maisto kiekiai yra bedieviškai dideli, o net turtingiausiose šalyje skursta šokiruojančiai daug žmonių. Šį maistą išgelbėti reikia milžiniškų pastangų, geros infrastruktūros ir daug sąnaudų. Tačiau išgelbėto maisto vertė ir suteikta parama gali būti keliolika kartų didesni.

Džiaugiamės tuo, kad padedami supratingų bendrovių ir gerų žmonių kasmet surenkame ir nepasiturintiems išdaliname vis daugiau maisto. Dalindamiesi šio darbo kaštus su paramą gaunančių socialinių organizacijų tinklu mes galėsime ne tik pasiekti dar didesnių rezultatų, bet ir užtikrinti sklandesnį darbo organizavimą.

Paramos tvarkymo mokestį kaip solidarų būdą dalintis išlaidas taiko daugelis pasaulio maisto bankų. Finansinis paramos gavėjo indėlis taip pat užtikrina didesnę gavėjų motyvaciją ir efektyvų gautos paramos panaudojimą.

Prieš kurį laiką prie kaštų solidaraus pasidalinimo principo perėjęs britų maisto bankas “FareShare” yra sulaukęs nemaža pagyrų už efektyvų veiklos organizavimą. Beje, “FareShare” vadovas Tony Lowe įspėjo, kad pereinant prie mokesčio kelios organizacijos gaunamos paramos maistu gali atsisakyti. Tačiau daugelis jų netrukus sugrįžta, sakė mums Tony, supratusios maisto banko paramos teikiamą vertę sau ir klientams.

“Maisto bankas” – tai atvira ir dinamiška, siekianti efektyviai dirbti organizacija. Tikiu, kad vykdomos permainos padės mums drauge su partneriais ir rėmėjais smarkiau kovoti su nepritekliumi ir maisto švaistymu. Ir labai to linkiu!

Ne kartą esame rašę apie tai, kad jos dažniausiai įsimeta atkeliavusios pakuotėse su kruopomis (o ne iš paramos maistu dalytojų sandėlių, kaip kitąsyk klaidingai manoma).

Portale alfa.lt aptikome gerą straipsnį, kur VMVT maisto produktų inspektorė L.Herbstė ir “Kraft Foods Lietuva” atstovė R.Bagdonienė dalinasi patarimais, kaip šių nepageidaujamų kenkėjų atsikratyti.

O gal Jūs žinote kitų, geresnių būdų, kaip maistą apsaugoti nuo sparnuotų smaližių? Pasidalinkite ;)

Kaune “Samsono” parduotuvės kasoje prieš mane pirkęs senukas nusipirko šiek tiek kiaulienos inkstų, sumokėjo 1,14 Lt. Parduotuvėse ne tiek daug prekių, kurias nusipirktum už vieną litą. Pigiausių makaronų, kruopų pakelis, batonas, varškė ar pienas kainuoja daugiau.

Žodžiu, turėdamas litą nepavalgysi – tiesa?

Bet išeitis yra. “Maisto bankas” už kiekvieną gautą litą suteikia paramos maistu už visus 14 Lt. Nė nereikia sakyti, kad už tiek neblogai pavalgytum miesto kavinėje, o ir parduotuvėje  jau galėtum šio bei to nupirkti.

Žinoma, parama maistu skirta nepasiturintiems. Vieną kartą pavalgyti žmogui pakanka apie 400 g baltymų, angliavandenių ir riebalų. Tokie vieni pietūs ar vakarienė kainuotų apie 1,60 Lt.

Vadinasi, už vieną litą “Maisto bankas” gali žmogų pamaitinti 8 kartus!

Toks maisto bankų efektyvumas žinomas daugelyje šalių - jį lemia savanorių nudirbami darbai ir dosnios geraširdžių žmonių ir socialiai atsakingų bendrovių (tokių, kaip prekybos tinklas "IKI") finansinė parama.

Žinoma, labai malonu į "RIMI" parduotuvėse stovinčią "Maisto banko" dėžę įmesti pakelį makaronų ar dėžutę konservų. Jausmas, kad padedu mažiau sėkmingam žmogui, kaskart aplanko, kai "MAXIMOJE" prie savo pirkinių pridedu 3 Lt obuolio formos žetonėlį.

Pasiskaičiavau, kad "Maisto bankui" tokiu būdu kas mėnesį paremiu +/- 30 Lt. Keli pakeliai miltų, kruopų ar makaronų, pora konservų ir butelis aliejaus - tiek maisto tikrai užtektų pavalgyti keliasdešimt kartų.

Tačiau jei tuos pinigus tiesiog pervesčiau  "Maisto bankui", nepasiturinčius būtų galima pamaitinti net 240 kartų!

Akivaizdu, kad finansinė parama "Maisto bankui" yra kelis kart naudingesnė ir efektyvesnė, nei tiesiog nupirkti maisto.

Nežinau, kaip Jums, bet man tapo aišku - pasinaudosiu savo e-banko periodinio pavedimo galimybe ir kas mėnesį "Maisto banką" remsiu pinigais.

Ir nors suma kukli, bet jos filantropinė galia taps daug didesnė, nei mano kišenė galėtų pakelti, jei nuspręsčiau tiek maisto pirkti ir aukoti pats. Ką į tai Jūs?

Galite paklausti – kokio velnio reikėjo belstis į rokerių vakarušką ir ten rinkti paramą?

Pirmiausia – nepaisant sėkmingo darbo renkant paramą maistu, kasmet susiduriame su nemažais iššūkiais dengiant būtinas veiklos išlaidas (kuras, nuoma, ryšys, algos), tad prašome paramos kiekviena įmanoma proga. O darbuotis roko festivaliuose pabandyti nusprendėme paakinti kaimynų lenkų pavyzdžio.

Mūsų septyniukė dviem iki lubų pakrautais ekipažais atvyko penktadienį – pasistatėme Žirmūnų liberalų maloniai paskolintą oranžinę palapinę (didžiulis ačiū jiems!) ir ėmėme kviesti festivalininkus dalyvauti “Maisto banko” loterijoje.

Simboliškai parėmus “Maisto banką”, buvo galima išbandyti savo laimę traukiant loterijos bilietėlį. Vieni laimėjo “Maisto banko” lipdukų ar magnetuką, kiti – stiklinę naminės giros ar gabalėlį savanorių iškepto pyrago su arbata. Didelę paklausą turėjo skaniausi loterijos prizai – obuoliai ir apelsinai – už šias specialiai šiam renginiui dovanotas gėrybes dėkodami žemai lenkiamės “IKI” prekybos tinklo Panevėžio logistikos centrui ir bendrovei “Augma”.

Žmones itin džiugino išlošti “Maisto banko” draugo” marškinėliai bei drobiniai maišeliai, tačiau tikroji kova vyko dėl trijų “Sveikatiados” tinklinio kamuolių ir didžiojo prizo – vakarienės dviems su virtuvės guru Beata Nicholson :)

Stebino sėkmės džentelmenai. Vienas tokių traukdamas tris bilietus gavo dvejus marškinėlius (sau ir draugei) bei mūsų stilingąjį shopping’o maišelį. Tačiau visus pritrenkė tikras laimės kūdikis, pirmuoju  bandymu ištraukęs vakarienę su Beata. Kadangi žmogus ne vilnietis, jam pageidaujant prizą iškeitėme į kamuolį. Po kurio laiko vyras sugrįžo išmėginti laimę darsyk – ir dviem kartais ištraukė marškinėlius ir maišelį.

Aukojo žmonės įvairiai – kas keliasdešimt centų baltais (pasitaikė ir latviškų), o kas negailėjo ir dvidešimtinės. Į mūsų aukų dėžutę skambančių metė ir viena kita garsenybė. Vienas vaikinas loterijoje dalyvavo tol, kol jam pavyko ištraukti išsvajotą bilietą su užrašu “kamuolys”. Į savo palapinę atkaklusis dalyvis grįžo pasidabinęs visa įmanoma “Maisto banko” draugo ekipiruote ir sočiai atsigėręs mūsų giros.

Malonu buvo girdėti “Maisto banko” adresu sakomus komplimentus. Smagu buvo prie oranžinės palapinės sutikti ir “Maisto banką” remiančių bendrovių – “Swedbank”,”Barclays TC”, “M-1″, “Eugesta” – darbuotojus. Na, o abejones dėl būtinybės remti skurstančius išdėstė vos pora skeptikų. Džiaugėmės įsikūrę arti Lofto scenos (ir žavingų keturkojų paviljono) – eidami atsigerti alaus ,muzikos mylėtojai neretai stabteldavo ir prie mūsų palapinės.

Puikus oras, šiltas ežeras, draugiški paviljonai kaimynystėje…. Išties nedaug kas galėtų pasigirti galimybe vienu metu ir dirbti, ir klausytis koncertų (juolab, kad ir šalia groję muzikantai buvo neprasti). O ir iki pagrindinės scenos buvo ranka paduoti – tad matėme ir Skampus su Bix’ais, ir garsiuosius Blaze Bailey ar visų laukiamus Guano Apes. Ypatingai pažymėsime prietelių G&G Sindikato pasirodymą – jų koncertas (dažnam netikėtai) buvo be abejonės geriausias.

Paramos rinkimo akcija pavyko: dviejų dienų derlius – 1009 litai su galu! Žinoma, tai nebūtų įmanoma be PUIKIŲ mūsų savanorių Daivos, Eriko, Rimos ir Tomo – žavūs ir drąsūs, jie prikalbindavo dalyvauti loterijoje net tuos, kurie vargu ar patys sugalvotų ką nors paremti. Turint omenyje, kad vienas litas “Maisto banke” pavirsta 14 Lt vertės parama maistu nepasiturintiems – tai nuostabus rezultatas.

Ar buvo minusai? Nebent nepatiktų iki paryčių plokšteles sukančių Metal on Metal kaimynystė (nuo jų žemė drebėjo tikra to žodžio prasme). Supratome, kad į festivalį be reikalo atsivežėme projektorių su ekranu; mažai ką domino ir mūsų metinės ataskaitos (išimtis čia buvo per Guano Apes koncertą mus ilgokai apie galimybę savanoriauti klausinėjusios dvi jaunos merginos :) Na, kitą kartą jau geriau žinosime tuos do’s and don’ts.

Išvada: tikrai bandysime tokiu būdu paramą rinkti ir vėl. Jei norite savo jėgas šiame reikale išbandyti ir Jūs – rašykite ar skambinkite mums.

NUOŠIRDUS AČIŪ VISIEMS GALAPAGUOSE PARĖMUSIEMS “MAISTO BANKĄ”!

PS – daugiau užfiksuotų mūsų nuotykių Galapaguose akimirkų rasite čia arba mūsų puslapyje Facebook’e.

Suprantamas dešiniųjų rūpestis neleisti mokesčių lengvatomis ir pašalpomis naudotis tiems, kam jos nepriklauso – slepiantiems gaunamas pajamas, nemokantiems mokesčių. Kalbama, kad šešėlinė ekonomika sudaro kone trečdalį ūkio, trečdalis darbo biržose registruotų iš tiesų neieško darbo, tik pašalpų. Kairieji teisūs sakydami, kad socialinė parama nepakankama - tik penktadaliui realių bedarbių mokamos pašalpos, o socialinė 315 lt pašalpa vargu ar gali padėti pragyventi.  

Kalbos apie socialinės paramos efektyvumą, taiklumą tiesiogiai liečia ir “Maisto banką”. Juk kam remti paramos maistu organizavimą, jei dalis jos skiriama ne tiems, kam reikia? Arba – jei tas maistelis nepadeda skurdo įveikti, žmonės vistiek bėga į Vakarus skalsesnės duonos ieškoti…

Dešinės ir kairės disputą reikia vertinti indiškos pasakėčios apie akluosius ir dramblį kontekste. Viena aišku - reikia kompleksinės strategijos, gerinančios socialinę paramą tiems, kuriems ji būtina, mažinančios galimybes ja piktnaudžiauti. Tokią strategiją galėtume sukurti tik giliai išanalizavę tokios paramos skirtingų gavėjų grupių poreikius ir motyvaciją. Užuot viską movę ant vieno kurpalio, turime pripažinti akivaizdžius skirtumus.

Skiriasi jauno žmogaus, jaunos šeimos poreikiai ir perspektyvos didmiesčiuose ir rajonuose.  Skiriasi ir gyvenimo poreikių krepšelio sudėtis ir vertė. Skiriasi jaunų ir pagyvenusių bedarbių aspiracijos ir galimybės. Turinčių mažus vaikus, ir jau suaugusius. Piktnaudžiaujančių alkoholiu, ir tvarkingai gyvenančius. Pilnų ir nepilnų šeimų. Neįgaliųjų ir sveikųjų. Lietuvių, lenkų ir čigonų.

Skirtingais atvejais norėdami pasiekti to paties rezultato - atstatyti ar sukurti asmenų gebėjimą savarankiškai užsitikrinti orų gyvenimą – neišvengiamai patirsime skirtingo dydžio išlaidas. Skirtingas bus ir rezultatyvumas - juk tiek dėl išorinių, tiek dėl vidinių priežasčių dalis buvusių paramos gavėjų vėl sugrįžta prie darbo biržos, savivaldybės socialinės paramos skyriaus ar labdaros valgyklos durų. Turime skaičiuoti kaštus, turime stebėti rezultatus ir gebėti prognozuoti savo pastangų grąžą. 

Jei kur nors ministerijoje ar institutuose tokie tyrimai ar vertinimai yra atliekami – jų rezultatus turime žinoti visi - tiek vykdantys socialinės paramos priemones, tiek per savo mokamus mokesčius ar teikiamą paramą jas finansuodami.  

Būtina diferencijuoti, būtina individualizuoti socialinę paramą. Ir čia man regis susiduriame su dviem iššūkiais - silpnomis metodikomis, ir biurokratizmu.

Juk vargu ar vien apsilankę šeimos bute galime nustatyti, gauna šeima nelegalų pajamų ar pagalbos iš artimųjų, ar ne. Tačiau tikriausiai įmanoma nustatyti tam tikrus rizikos faktorius, ir jiems esant papildomai patyrinėti šeimos situaciją? -

Jei atsiimti MIATLNA programos eurokruopų šeima atvyksta su apynauju džipu su išskirtiniais numeriais, pasidabinusi auksiniais papuošalais, juk turėtumėme suabejoti, ar ši parama tikrai reikalinga? Ir nepaisant to, kad asmenų formaliai deklaruotos mažos pajamos… Nes tikėtina, kad tos kruopos pateks vištoms, kiaulėms, ar šunims, kai tuo tarpu kas nors tikrai alkanas tų kruopų gauna per mažai; 

arba – jei maistą į namus prašo pristatyti pagyvenusi moteris, turinti dirbančius suaugusius vaikus, gyvenanti viena trijų kambarių bute miesto centre – nepaisant to, kad jos pensija nedidelė? 

Deja, abejotinus atvejus matantys savivaldybių socialiniai darbuotojai neturi paskatų koreguoti sprendimus, kvestionuoti paramos tikslingumo. Viena vertus, teisės aktai numato juodai-baltas arba-arba procedūras. Kita vertus, už pastangas taikliau teikti paramą darbuotojai neskatinami. Net ir baigę aukštuosius socialinius mokslus, įstaigų darbuotojai greitai perpranta, kad tą pačią algą gaus ir tas, kas užsikraudamas papildomus rūpesčius aiškinsis įtartinus atvejus, ir tas, kuris tvarkingai savo krėsle atsėdės 8 darbo valandas.  

Tačiau reikia kovoti ne vien su neblogai gyvenančiais apsuktuoliais.  Dar didesnis iššūkis yra efektyviai padėti tikrai mažus socialinisu gebėjimus turintiems bendrapiliečiams.

Štai vakar prie Maximos prašydama centų  prie manęs prišoko pagyvenusi moteris. Drabužiai “Humanos”,  tvoskia pigių burnos skalavimo skysčiu. Sako - iki pensijos trečiadienį turiu dvylika centų. Kažką nerišliai kalba apie Kubilių (matyt jau pagavo, kad šis burtažodis lengviau padeda atrišti geraširdžių aukotojų pinigines). Į mano nurodymus kreiptis į socialinius darbuotojus keikdamasi atšauna, kad savivaldybėje jai “Tumienė” pasakė, kad niekas nepriklauso, jei pensija didesnė nei 425 Lt, o jos pensija matai 530 Lt. Sakau, bent jau parama maistu priklauso, jei pajamos mažesnės nei 525 Lt. Sakau – ateik iš ryto į “Maisto banką”, duos tau ir duonos, ir prie duonos, ir papasakos, kaip reikia toliau susitvarkyti. Senoji tik suplėvesavo rankomis, man pavymiui pasipylė triaukščiai prakeiksmai už parodytą socialinį nejautrumą…

Tai štai klausimas: kaip galime padėti tokiems žmonėms? Kur socialiniai darbuotojai, kurie gatvėse surankioja tokius elgetautojus, už rankos palydi ten, kur teikiama reali parama, padeda sutvarkyti reikiamus popierius? Nes jei tokiems žmonėms nemokėsime ar nenorėsime padėti, atrodys, kad organizuodami paramą maistu dirbame nenaudingą Sizifo darbą – kaip tos bobulės, daugiabučių kiemuose šeriančios benames kates … 

Jei efektyvios metodinės pagalbos nesulaukiame iš valdiškų įstaigų, ieškokime pagalbos privačiame, akademiniame sektoriuose, pasitelkime nevyriausybines organizacijas. Žinoma, joms reikia sumokėti – dabar dar neretai tikimasi, kad vien gerais ketinimais vedini visuomenininkai stums progreso vežimą pirmys. 

Iki šiol keista, kad socialinę pagalbą teikiančios nevyriausybinės organizacijos negali prieiti prie Socialinės paramos informacinės sistemos duomenų. Čia galėtume ne tik greičiau sužinoti apie į mus besikreipiančius klientus ir patikliai išvengti apgavikų*, bet ir patys teikti duomenis apie savo žmonės suteiktą paramą. Juk tiek NVO, tiek biudžetininkai yra viešieji juridiniai asmenys, siekiantys bendrų tikslų. Kita vertus, didėjant verslo socialinei atsakomybei, ribos tarp trijų sektorių vis labiau išsitrina – tad turime dirbti kartu, vardan tos. 

Galiausiai, patyrinėkime, kaip su socialinės paramos taiklumo iššūkiais tvarkosi pažengusios Vakarų šalys. Smagu girdėti, kad patyrę socialinės paramos specialistai ir politikai ragina judėti panašia kryptimi. Mes mielai prisidėsime prie taiklesnės socialinės paramos receptų paieškos ar kūrimo. Kviečiame savo pastabomis ir pasiūlymais dalintis ir Jus :) 

2010 metų “Socialiai atsakingos įmonės” apdovanojimą (ir dar du - “Metų darbovietės” ir “Aplinkosaugos įmonės”) pelnė ”TEO LT”. Garsėjanti parama savanoriškai veiklai, ši bendrovė tikrai nusipelnė nevyrausybininkų bendruomenei – finansuoja tyrimus apie mūsų šalies gyventojų įsitraukimo į savanorišką darbą, savanorystės viešinimą, savanorių paieškų portalą. Taip sutapo, kad šiandien “TEO LT” rengiamos koroporatyvinės savanorystės dienos proga rengiamoje “Savanorių Pecha Kucha”  ”Maisto bankas” pristatys savo veiklą ir savanoriško darbo galimybes mūsų labdaringos veiklos baruose.

Smagu ir dėl kitos bendrovės, gavusios “Socialiai atsakingo verslo” apdovanojimą tarptautinių kompanijų kategorijoje - tai “Maisto banko” plėtros partneris “Swedbank”. Kaip sakiau – nenustebino, juk nedaug įmonių krizės metu ieškojo būdų, kaip paremti socialines iniciatyvas, įtraukti į pagalbos teikimą darbuotojus. Prisimename prieš Kalėdas vykusią smagų “workshopą” su “Swedbank” kolektyvu apie tai, kaip būtų galima padėti “Maisto bankui” geriau padėti nepasiturintiems.

Apdovanojimą gavo ir “Rimi Lietuva“. Nacionalinių atsakingo verslo apdovanojimų globėjas ekselencija Valdas Adamkus, apdovanojimus teikę ministrai sakė, kad  socialinė verslo atsakomybė mūsų šalyje įgauna pagreitį, ir yra dar daug verslo bendrovių, kurių veiklą būtų galima nominuoti ir apdovanoti. Mintyse galvojau, kad reiktų pasidomėti atrankos procedūromis, bei pasiūlyti šiame konkurse apdovanoti kitiems mūsų geradariams, kurių parama ir pagalba visuomenei ir aplinkai tikrai verta pagarbos ženklų.

Šiame renginyje dalyvavau pirmąsyk, atvažiavau dviračiu, vilkėdamas marškinėliais, kaip dera visuomenininkui. Nors verslo elitas nebuvo išsipuošęs frakais, Vilniaus Alma Mater Mažosis aulos aplinka, prezidento V.Adamkaus kalba, styginių kvarteto Mocartas sukūrė iškilmingą atmosferą. Kitais metais šiai progai tikriausiai teks traukti iš spintos kostiumą. Patiko tai, kad nemažai apdovanojumus gavusių įmonių vadovų pasirodė kuklūs, šviesūs, negražbyliaujantys žmonės - gerus darbus darbuotojams ir visuomenei darantys be didelių mokslų, iš širdies. O po renginio buvo smagu pabendrauti su senais draugais iš Jungtinių Tautų organizacijų šeimos, kolegomis nevyriausybininkais ir profsąjungiečiais, paspaust ranką ministrams ir garbių bendrovių vadovams. Ačiū Jungtinių Tautų vystymo programai už pakvietimą – ir dar kartą džiugu pasveikint pripažinimą gavusius geradarius ;)

Nenuostabu – artėja gegužės 2-ji – paskutinė diena, kai turime galimybę savo mėgstamai organizacijai skirti iki 2 procentų savo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio. Dalis žmonių suskumba savo 2% skirti vos išgirdę, kad VMI jau paruošė deklaracijas, dalis gi linkusi laukti paskutinio savaitgalio. Ši pastaroji atidėliotojų grupė (kuriai žinia priklausau ir aš) kaskart rizikuoja užlaužti VMI serverius ir neįšokti į benuvažiuojantį mokestinio gerumo traukinį. Paskutiniosios tikriausiai laukiame ne dėl to, kad neapsisprendžiame – tiesiog vis neprisėdame turėdami kitų reikalų.

Tad tegul šis įrašas būna paraginimu – prisėskime, nelaukime, nors liko dar pora savaitėlių. Per pietų pertrauką ar po darbo – viens du, ir bus baigta.  Jei galime – skirkime savo 2% “Maisto bankui”.

O kodėl skirti “Maisto bankui”, paklausite? Juk iš pažiūros atrodo, kad šiai organizacijai ir taip puikiai sekasi – paramos maistu surenkama vis daugiau, veikia keturi sandėliai, maistas renkamas ir dalinamas 28 miestuose, nuolat dirba 12 žmonių ir dešimt kart tiek savanorių. Pavydėtinas efektyvumas – už vieną rėmėjų skirtą litų suteikiama 13 Lt vertės maisto.

Tas tiesa. Bet tiesa ir tai, kad augant “Maisto banko” veikloms apimtims ir rezultatams, auga ir finansinės išlaidos. Maistui surinkti ir išvežioti reikia vis daugiau patalpų, degalų, samdomų koordinatorių. O finansinių rėmėjų nedaugėja. Priešingai, finansinės paramos “Maisto bankas” surenka ženkliai mažiau, nei paramos natūra.

Žinoma, sunkmečiu paramos gerokai sumažėjo apskritai. Bet reikia turėti omenyje, kad mūsų srityje itin smarkiai daugėjo žmonių, kuriems reikia pagalbos. Bedarbystei šokus nuo 4 iki mažne 20 proc., pernai paramos maistu prašė virš pusės milijono Lietuvos gyventojų.

Kita vertus, iš gyventojų pajamų mokesčio išskyrus PSD sumažėjo ir 2 procentų skiriama suma – nuo 73,5 mln. sumažėjo iki 39 mln. 

Sakysite – dabar visiems striuka… Vis gi “Maisto bankui” sunkiau nei kitiems dėl kelių priežasčių:

1. Rinkdamas paramą maistu, ”Maisto bankas” nevykdo lėšų rinkimo, ir tuo yra išskirtinis. Dėl to išskirtinumo ”Maisto banko” akcijų metu žmonės noriai aukoja maistą, už ką jiems šimtąkart dėkui.

2. “Maisto banko” klientai mums negali skirti savo “2%”. Dauguma paramos maistu gavėjų negauna pajamų, nuo kurių galėtų skirti 2%.  Antra vertus, daugeliu atveju ”Maisto banko” parama juos pasiekia per kitas socialines organizacijas, kurios suprantama renkasi 2% savo reikmėms.   

3. “Maisto bankas” yra labdaros fondas, neturi narių, kurie kaip pvz. Raudonam Kryžiui kasmet mokėtų nario mokestį, ar kas sekmadienį eidami į mišias aukotų bažnyčiai.

4. Galiausiai, ”Maisto bankas” neturi galimybės, kaip šuniukų ir kačiukų globėjai, kasdien siųsti dešimtis žinučių su jaudinančiais vaizdais ir pasakojimais. “Maisto banko” paramą absoliuti dauguma gauna per tarpininkus - 373 socialinių ne pelno organizacijų ir įstaigų tinklą. Tai šios organizacijos pasakoja nepasiturinčių šeimų, vaikučių, senelių, neįgaliųjų ar benamių iliustruotas istorijas. “Maisto banko” misija įpareigoja padėti pamaitinti žmones ten, kur jie gauna daugiau ir įvairesnių paslaugų.  

Todėl “Maisto bankui” išties sunku apeliuoti į visuomenę prašyti skirti savo 2%. Matome, kad kasmet daugiausiai 2% paramos susirenka pastovų TV eterį turintis “Bėdų turgus”, gyvūnų globėjai, ligoninės, gimnazijos, bei drausmingoji lenkų mažuma.   

Pernai žmonių skirto 2% dėka “Maisto bankas” gavo virš 37 tūkst. Lt. Ši nemaža suma leido subalansuoti transportavimo ir maisto surinkimo regionuose išlaidas. Žinoma, negalime lygintis su dešimteriopai daugiau gaunančiais čempionais.

Taigi – jei jau patys pervedėme “Maisto bankui” ar kuriai kitai organizacijai, gal galime pasiūlyti paremti “Maisto banką” savo bendradarbiams, draugams, giminei? Mums brangi ir reikalinga kiekvieno suprantančio ir remiančio ”Maisto banko” misiją bičiulio pagalba. Siūlau kelis variantus -

1. Išsiųskime elektroninę žinutę savo draugams. Gavęs draugo raginimą padėti ar paremti, aš rimčiau reaguoju, nei pamatęs reklamą. Užtektų paprastos žinutės, pvz.: “Sveiki - ar jau skyrėte savo 2 proc. pajamų mokesčio? Jei ne, kviečiu 2% skirti “Maisto bankui”. Kaip tą padaryti sužinosite užsukę į www.maistobankas.lt.”

2. Į savo el. pašto žinutės šabloną įsikelkime kvietimą paremti “Maisto banką”, pvz.: “Skirk savo 2% “Maisto bankui” – žr. www.maistobankas.lt“. Nežinote kaip? Nesidrovėkite, paklauskite klausimą komentare, ir bus atsakymas :)

3. Savo draugams išsiųskime SMS.

4. Facebook’o draugams pasiūlykime nuorodą, skirtą 2% paramai “Maisto bankui” – http://www.facebook.com/#!/maistobankas?sk=app_198730643493554.

Ačiū, gerieji draugai! Kartu mes galime žymiai daugiau! ;)