Didžiausia namų prabanga yra, aišku, šaldytuvas. Atskleisiu paslaptį – virtuvės baldų spalva parinkta būtent pagal šaldytuvo spalvą, o ne atvirkščiai. Pamenu kažkada vienoje didelėje buities prekių parduotuvėje pamatėme kreminės spalvos „Side-by-Side“ šaldytuvą LG. Žmonai Vilmai jis taip krito į akį, kad nusprendėme jį nusipirkti, kai turėsime savo butą. Vos tik įsikraustę į butą, puolėme ieškoti šio šaldytuvo, bet, dejas, tas vienintelis modelis buvo parduotas. Gerai, kad buvau užsirašęs tikslų jo modelį. Kreipiausi į vieną padėvėta buitine technika prekiaujančią įmonę, kuri užsakė šį šaldytuvą. Po mėnesio jis atvažiavo… Beje, jau buvo sugedęs – per nekokybiškai užlydytą vamzdelį išbėgo freonas. Meistras prileido naujo, o nuo to laiko jau antrus metus neturiu jokių nusiskundimų.

Vonios kambarys pas mus mažas. Kaip seniau Vilma ten galėjo kirpti – neįsivaizduoju… Kaip ir visuose namuose yra skalbyklė. Su ja irgi cirkų buvo, nes laukėme jos 2 mėnesius. 40 centimetro gylio Candy skalbyklė, kuri gali skalbti 6 kg. skalbinių tada buvo gana retas paukštelis. dabar jau yra nemažai tokių negilių, per šoną atidaromų skalbyklių, o tada toks modelis ir kainavo brangiai, ir tokių pasirinkimas buvo nedidelis. Skalbyklė gera, vietos taupo 20 centimetrų (standartinės skalbimo mašinos gylis yra 60 centimetrų), tačiau kai užsimanėm ant jos pastatyti džiovyklę, paaiškėjo, kad 40 cm gylio džiovyklių nebūna… Vietos taupymas turi ir savo trūkumų, pasirodo.

Įmontuojama buitinė technika mane šiek tiek baugina. Bijau, kad suges, nes prisimenu, kiek turėjau problemų, kol pajungiau indaplovę Beko. Nuo indaplovės iki kanalizacijos vamzdžio – daugiau nei 2 metrai, tad teko gerokai pavargti… Pirkome ją mažą ir kompaktišką, nes įsivaizdavome, kad indus plausime retai. Dėl šio sprendimo kartais gailiuosi, nes kai esame keturiese, indų paprastai būna 2 kartus daugiau. Yra ir šviesioji pusė. 4 asmenų šeima šalto vandens suvartojame 2-3 kubinius metrus per mėnesį, karšto – 2 kubinius metrus. Vandenį taupanti indaplovė tikrai prisideda prie tokio taupumo.

Nesame virtuvės vergai, maisto gaminimas mums yra būtinybė, o ne koks hobis ar malonumas. Electrolux kaitlentė ir įmontuojama orkaitė kaip tik buvo akcijinis paketas, tad labai daug dėmesio jai neskyrėme. Reikėjo pirkti išsivalančią, nes gramdyti prikepusius riebalus nepatinka nei man, nei žmonai. Kai vaikai paaugs reikės įvesti bausmę – orkaitės valymas (tualetą valo sėkmingai…). Bet kuriuo atveju esame patenkinti, nes maistą gaminame ne taip jau dažnai.

Gartraukis pas mus nenustatytos veislės, įmontuojamas, tad apie jie nieko gero pasakyti negaliu. Turim Philips dulkių siurblį, apvyniotą izoliacija. Jam jau du garantiniai laikotarpiai pasibaigę (tiksliau sakant, jis senesnis, nei mūsų pažintis ir santuoka). Lygintuvas antrojo pabrolio – dovanotas iš Anglijos vestuvių proga. Kadangi nesu kostiumuotis, jis naudojamas dažnų dažniausiai 1 kartą per savaitę. Aišku, naudojamės elektriniu virduliu. Jis pas mus parvežtas iš Vokietijos – Bomann. Veikia taip garsiai, kad kartais net televizoriaus nesigirdi. Galingumas 2000 W tai užverda labai greitai. Garų puodą Tefal pastaruoju metu naudojame retai.

Dažniausiai tada, kai užsimanome padaryti lietuviškos mišrainės, nes bulvės su lupenomis ir morkos geriausiai verda būtent jame. Šis puodas – naujausias mūsų buitinės technikos šeimos atstovas – padovanotas žmonai per paskutinį gimtadienį.

Didžioji dalis elektronikos prietaisų mūsų namuose buvo nupirkta internetu. Bet kuri internetinė parduotuvė gali pasiūlyti geresnes kainas, nei buitinės technikos tinklai. Tereikia tik gerai paieškoti ir pasilyginti kainas.

Atrodo, kad esame normali šeima, kaip ir daugybė kitų. Visi miestiečiai turi skalbimo mašinas, šaldytuvus, orkaites. Jei ateis vagys, tai tegul apvagia ir kaimyną – galės palyginti, pas kurį buitinė technika brangesnė

Po dviejų metų pertraukos, mama Vilma grįžo į darbą.

Keičiasi ir mūsų šeimos rutina. Vaikai į darželį paprastai nuvažiuodavo su tėčiu, o parvažiuodavo jau su mama. Dabar mama dirba kirpykloje iki 8 valandos vakaro, tad vaikus tenka paimti man. Tai sukelia nedidelių nepatogumų, nes reikia per visą miestą grūstis per kamščius, o ir tai kartais vaikus tenka paimti iš budinčios grupės (grupė, kuri surenka vaikus ir dirba iki 18.30). Nors Vilmos kirpykla Fabijoniškėse, bet vaikų paimti ji negali kritiniu atveju. Kur tu juos dėsi nuo 6 iki 8 kai pats didžiausias žmonių antplūdis?.. Žodžiu, tenka aukoti savo darbo valandą ir norom nenorom atsigriebinėti laisvalaikio su vaikais sąskaita namie. Jie vis neša savo piešinukus ir žaisliukus reikalaudami dėmesio, tad tokie paėmimai kartais kainuoja šiek tiek nervų.

Džiaugiuosi, kad mama vėl dirba. Tiesa, ne kas antrą dieną, o po kelias iš karto (pasitaiko ir savaitgaliais), tad interesantai namie priimami tik jau konkrečiai susitarus. Bet kuriuo atveju jai pačiai tai į naudą. Juo labiau, kad abu pasižadėjome mesti svorį per 2012 metus. Darbas stovint ir nuolatos pakeltomis rankomis jai tuos riebaliukus tirpdo… Kad taip man padirbėti kartais taip…

Grįžom į tuos metus, kai neturėjom vaikų ir rūpinomės tik savo darbais. Dabar reikia viską suderinti. Dabar jau tikrai esame normali miestiečių šeima

Ar žinote, kaip padaryti iš popieriaus „armonikėlę“? Tai tikriausiai labai paprasta. Tokiu pačiu būdu pagaminamos ir plisuotos žaliuzės. Speciali medžiaga su metaliniu sluoksniu yra suplisuojama (sulankstoma „armonikėle“, įveriama speciali virvutė ir viskas patalpinama į specialų profilį. Tokiu būdu gaunamos žaliuzės, tarp kurių juostelių nėra tarpų. Nepaisant to, jos gali būti suspaustos iki minimumo, nes gaminamos iš labai plonos medžiagos. Įdomu yra tai, kad jos gali būti įvairių formų – trikampio, rombo, trapecijos, net apskritimo. Aišku, tokios gaminamos pagal užsakymą. Domus Lumina darbuotojas pasakojo, kad tokie užsakymai būna gana reti, tačiau pasitaiko…

Domus Lumina parduotuvės prekiauja dar viena įdomia žaliuzių rūšimi – horizontaliomis žaliuzėmis išorės fasadui. Viskas čia logiška – žaliuzės padarytos iš lauko sąlygoms patvarių juostelių, kurios yra kur kas storesnės ir kietesnės, nei vidaus sąlygoms. Įdomu tai, kad jos ne tik sulaiko 80 procentų saulės šviesos, bet ir gali atlaikyti fizinius smūgius, pavyzdžiui su tokiomis fasadinėmis žaliuzėmis uždengto stiklo akmuo neturėtų išmušti. Kur tokios naudojamos? Puikiausiai tiktų mano svajonių name – pasyviame name, kuriame pietinės pusės fasadas paprastai būna didelis ir stiklinis. Vasarą jis galėtų sulaikyti saulės spindulius ir namai liktų vėsūs.

Žinojau, kad yra medinės žaliuzės, bet kad jų būna ir vertikalių, sužinojau pirmą kartą. Domus Lumina puslapyje yra daug gražių nuotraukų, kurios padėjo suvokti, kaip jos iš tikrųjų atrodo. Iš esmės nieko stebuklingo – normalius vertikalios žaliuzės, naudojamos kaip užuolaidos nuo lubų iki grindų, tik padarytos iš bambuko medienos. Keista, bet jos nerenka dulkių ir nuo drėgmės nesideformuoja. Tokios kaip tik būtų mediniuose namuose, kuriuose išlaikomas natūralaus medžio interjeras.

Domus Lumina reklamuoju šiaip sau. Man tiesiog džiugu, kad yra vadybininkų, kurie sugeba taip įtaigiai ir gražiai papasakoti. Šimtas metų man iki tų žaliuzių (pas mane kabo roletai), bet kai žmogus taip užsidegęs aiškina, su tokia aistra, tikrai negaliu nepaminėti. Pirkti nieko neskatinu, nes paprastai čia tik naujakuriams aktualu, kad užtiesalo nereikėtų kas kartą su langu prispaudinėti (teko ir man pačiam kažkada), tiesiog malonu sutikti savo srities profesionalą, kuris sugeba sudominti. Kažin, ar aš pats sugebėčiau taip apie savo darbą…

Taip veikia pasyvaus namo šildymo sistema

Viena iš mano svajonių – pasyvūs namai. Negirdėjote tokių? Paaiškinsiu trumpai. Pasyvus namas yra paprastas gyvenamasis namas tik be šildymo sistemos – radijatorių ir katilinės. Centrinės šildymo sistemos tiesiog jame nėra. Pasyvus namas per metus sunaudoja 15 KWh energijos į kvadratinį metrą. Čia per metus, o ne per mėnesį. Paprastas namas su centriniu šildymu – apie 120 KWh per metus. Skirtumas akivaizdus. „Projektų rengimo centras“ įmonės puslapyje prisikaičiau, kad viskas daroma gana paprastai – tiesiog ypatingas dėmesys skiriamas langų įrengimui, sienų ir stogo dangos apšiltinimui. Viskas įrengiama taip, kad oras į išorę neišeitų, o cirkuliuotų viduje iš kambario į kambarį naudojant rekuperacinę sistemą. Nežinau, ką tas žodis reiškia, bet kažkada man paaiškino gana paprastai.

Pietų pusėje yra įrengiami dideli trijų stiklo sluoksnių langai, tuo tarpu šiaurinėje pusėje langai būna maži arba iš viso jų nebūna, siekiant sumažinti šilto oro išėjimą į aplinką. Šalia namo pietinėje pusėje taip pat įrengiamas gana platus šaligatvis, nuo kurio dar ir atsispindi saulė žiemą. Kai šviečia saulė pro langą, kambario grindys yra šildomos, tad kambarys įšyla. kadangi oras yra varinėjamas iš vieno kambario į kitą per ventiliacinę sistemą, sušyla visi namai. Taip yra palaikoma reikalinga šiluma.

Pasyvus namas šilumą gauna ir kitais būdais – nuo elektros prietaisų. Visi elektros prietaisai skleidžia šilumą. Tai nebūtinai tik orkaitės ir viryklės, bet ir elektros lemputės. Tiesa, elektros instaliacijas pasyvūs namai paprastai turi labai išradingas ir gana brangias, nes naudojamos tik kokybiškos LED lemputės, kurios yra ekonomiškos ir ilgaamžės. Nors jų efektyvumas yra labai didelis, tačiau apie 20 procentų energijos šios lemputės vis dėlto atiduoda ne šviesai, o šilumai. Taigi, degant elektrai, veikiant kompiuteriui, skalbyklei ar mikrobangei į aplinką patenka šiluma, kuri dėl sandarių sienų į aplinką neišeina, o sušildo virtuvės orą, kuris per ventiliacijos sistemą patenka į visą namą.

Vonios kambarys yra ypatingas šilumos šaltinis, nes tekant karštam vandeniui ir maudantis labai daug šilumos atiduodama aplinkai. O kur dar džiovyklė („gyvatukas“) ir šildomos grindys? Pasyvūs namai šyla ir kai yra daug žmonių. Paprasta – žmogaus kūno temperatūra – 36 laipsniai, o kambaryje reikia palaikyti 21-23 laipsnių temperatūrą, taigi kambarys šyla net nuo žmonių buvimo. Reiškias žiemą reikia kviesti kuo daugiau svečių ir viską aprodinėti, ir namas pats sušils. Jis dar sušils ir nuo mano judrių vaikų, kurie jau dabar kambaryje dažnai taip žaidžia, kad mamai tenka perrengti, nes yra šlaput šlaputėliai. Va čia tai vaikščiojantys radijatoriukai

Įsirengus židinį ar stilingą krosnelę atsiranda dar vienas šilumos šaltinis šaltais žiemos vakarais. Malkų galiu parsivežti ir iš tėvų Tauragės rajone, nes jie kas metai jas kerta. Pasyvių namų projektai vis dar ruošiami Lietuvoje, jų nėra daug, bet kai turėsiu tiek pinigų, kad galėsiu juos įsigyti arba pasistatyti, jų tikriausiai bus daugiau.

Pasyvus namas paprastai labai domina dėl ekologijos pamišusius žmones. Aš toks nesu, bet man labai patinka ta idėja, kad nereikia labai daug išleisti šildymui. Išlaidos šildymui ir elektrai mane visada labiausiai gąsdina vos pagalvojus apie bet kokius namus. Pasyvūs namai atsirado Austrijoje ir Vokietijoje. Berods Lietuvoje jau yra pastatytas vienas toks namas, bet sprendžiant iš to, kad aktyviau pradėjo reikštis tokios įmonės kaip „Projektų rengimo centras“, greitu laiku galime tikėtis pagyvėjimo šiame reikale. Dujos nepigs, o naftos produktai tik brangs, o galų gale jų iš viso nebeliks. Tai atsitiks per artimiausius 10 metų. Taigi pasyviais namais reikia pradėti rūpintis jau dabar.

Taip atrodo pirmojo lietuviško pasyvaus namo projektas. Namas jau pastatytas ir yra Vilniuje, Gulbinuose.

Gražiai čia pasvajojau, ar ne? Kažkur skaičiau, kad pastatyti tokį namą (80-120 kv. m) Lietuvoje kainuoja apie 200-300 tūkstančių litų plius dar įrengimas koks 100 000, taigi ne tokia jau ir didelė prabanga.

Gruodžio 10 dieną Perkūnkiemyje – Kalėdų senelio diena. Kaip ir pernai, taip ir šiemet, buvo atgabenta eglė ir papuošta dideliais reklaminiais žaisliukais. Patys gyventojai irgi neša savus žaisliukus ir puošia. Esame dėkingi CityCervice, kad pasirūpino egle ir seneliu, nes vaikams tai – didelis džiaugsmas.

Senelis pabuvo vos pusvalandį, tačiau saldainių buvo pakankamai. Na ne tiek daug, kaip pernai, kai mūsų jaunuoliai juos tempė dėžutėmis. Krizinės Kalėdos, bet ne kiekyje laimė. Pasakėme ir išmoktus eilėraščius į mokrofoną. Greičiausiai scenos baimės užaugusiems nebus

Keletas nuotraukėlių iš Kalėdinio Perkūnkiemio šurmulio. Gaila tik, kad visas vakarykštis sniegas jau nutirpo… Iki tikrųjų Kalėdų laiko dar yra, tad turėtų dar prisnigti.

Perkūnkiemio Kalėdų eglė

Karolis deklamuoja eilėraštį Kalėdų seneliui

Kalėdų senelis ir vaikai Perkūnkiemyje

Kaip čia ramiai papozuosi prie eglutės?

Trys vyrai Kuitniauskai prie Kalėdų eglutės

Ragana ir raganiukas su kepurėmis ir baisia dekoracija už nugaros

Sunkmečiu pradėjome šventes švęsti ne baruose ir klubuose, bet namie. Neabejoju, kad taip pat pasielgė ir dar daugiau jaunų šeimų, nes išlaidauti per daug nesinori. Švęsdami namuose iš karto susidūrėme su problema – kaip kasdien matomas sienas, duris ir lempas papuošti taip, kad jaustųsi tikrai šventiška nuotaika. Nepatikėsite, bet balionai tapo viena iš geriausių puošimo elementų. Taip, tie patys lateksiniai (guminiai) balionai, tik kokybiškesni už kiniškus, kurie pardavinėjami prekybos centruose. Iš jų galima patiems nesunkiai nupinti įvairias girliandas ar kitus puošybos elementus, pvz. labai gražiai atrodo gėlytės iš 6 balionų, 5 dideli surišti tarpusavyje, o vienas mažiukas centre.

Visa šeima šventėme Helouvyną, tai neapsiėjome be baisių gyvių ir vaiduoklių. Geriausias vaiduoklis – didelis helio balionas, ant kurio uždėtas dieninės užuolaidos arba paprastos medžiagos gabalas. Jei dar įmanoma pašviesti iš apačios – vaizdas nepakartojamas (yra specialių balionams skirtų lempučių, kurios dedamos į patį balioną). Nežinančiam, kas čia gali pasirodyti, kad vaiduoklis – tikras. Kodėl helio balionas? Todėl, kad jis kyla į viršų ir nuolatos kabo palubėje. Pasibaigus šventei šis balionas dar kurį laiką atitarnavo kaip paprasčiausias žaislas vaikams, tad tikrai nebuvo gaila sumokėtų už jį pinigų.

Neseniai buvome užsukę į naują šventinės atributikos parduotuvę Šiaurės miestelyje. Prisižiūrėjome įvairiausių formų balionų. Aišku, labiausiai sužavėjo įvairios balionų figūros, kurios būna ne tik įspūdingos, bet ir gana didelės. Kai kurios jų – didesnės už vaikus, tad labai smagu stebėti, kaip jie bando nešioti už save didesnį daiktą. Nors balionų figūra – gana brangi dekoracija, vakarėliui ji suteikia labai daug žavesio. Be to ji puikus žaislas net ir pasibaigus vakarėliui, nes dažniausiai balionų figūros yra žmogaus pavidalo. Jos pardavinėjamos pripūstos, tad pačiam vargti nebereikia.

Apskritai pastebėjome, kad kokybiški balionai yra kur kas patvaresni nei prekybos centruose pardavinėjami. Jie gaminami iš natūralaus latekso, todėl ir yra tvirtesni. Vaikai su balionais žaidžia audringai ir linksmai, todėl ši savybė ne kartą gelbsti balioną iš labai sudėtingų situacijų.

Dvipusė balionų pompa veikia paprastai - ir traukiant ir stumiant, oras vis tiek pučiamas į baliono vidų.

Ruošiantis vakarėliui taip pat labai svarbu pasirūpinti pūtimo įranga – specialiu kompresoriumi arba rankine balionų pompa. 50 balionų su burna pūsite labai ilgai, po to skaudės ir žandikaulis, ir plaučiai, o pripūstas balionas bus nehigieniškas.

Tai ypač aktualu mažesniems vaikams, kurie vis dar kiša viską, kas pasitaiko į burną. Balionui sprogus, visos viduje esančios seilės ir kondensatas patenka ant baldų, grindų ar odos. Kažin ar patiktų kito žmogaus seilės ant jūsų rankų?.. Vakarėlių dar bus ne vienas ir ne du, tad nusipirkti pompą nėra jau tokia didelė investicija – nuo 3 iki 30 litų, beje ta pačia pompa sėkmingai galima pripūsti ir čiužinį svečiui, ir grilio žarijoms pūsti pravers pavasarį. Laiko bus sutaupyta labai daug, taip pat pats balionų pūtimas yra nebloga atrakcija vaikams, kurie turi dalyvauti bet kurios namų šventės dekoracijų paruošime.

Balionai paprastai asocijuojasi su dideliu apvaliu kamuoliu ant virvutės. Tai pasenęs įvaizdis, nes dabar balionai yra pačių įvairiausių formų, su įvairiausiais piešiniais, o jų paskirtis irgi prasiplėtė. Pailgas siauras balionas per kelias sekundes gali tapti kardu, šalmu, šuniuku, lėlyte, gulbe ir dar daugybe kitų formų. Vaikams tai – patys šauniausi žaislai, kurių namuose paprastai neturi. Tereikia tik išmokti lankstyti balionus. Tai nesudėtinga, be to internete pilna mokomųjų video, kaip tai padaryti.

Kai namuose organizuosite kad ir nedidelę šventę, prisiminkite, kad atmosfera pasikeis, jei pakabinsite keletą ryškių balionų. Balionai turėtų būti kiekvienuose namuose, ne vien tik pas šeimas su vaikais, nes jie nuotaiką pakelia tiek vaikams, tiek suaugusiems.

Pradėkim nuo vaikų mėgstamiausio maisto – blynų. Vaikams dažnai net nesvarbu, su kuo tie blynai, bet jie vis tiek nori ant jų užsidėti uogienės. Nesvarbu, kad blynai su mėsa. Nieko, įtikinome, kad su grietine skaniau…

Taigi, cukinijų blynai su mėsa. Juos pamačiau tik jau gatavus, tačiau žmona Vilma labai norėjo pasidalinti receptu su visais.

Natūralu, kad cukinijų blynai daromi iš cukinijų. Taigi, imame cukiniją, nuskutame, išrenkame sėklas. Sieneles sutarkuojame burokine tarka į didelį dubenį. Taip pat per burokinę tarką galime įtarkuoti ir kokias 3 dideles bulves. Sutarkuojame ir kelias morkas. Net svogūną sutarkuojame. Tik česnako netarkuojame, o jį sutraiškome.

Visą šią masę maišome. Idedame šiek tiek krakmolo, kad geriau viskas liptų. Jei krakmolo neturite, bulves tarkuokite per bulvinę tarką, visą skystį supilkite į cukinijų košę. Įplakame pora kiaušinių ir visą tešlą išmaišome. Aišku, pridedame druskos, prieskonių.

Tuo metu, kai vyksta intensyvūs tešlos maišymo darbai , traukiame keptuvę ir ant įkaitinto aliejaus dedame faršą. Į faršą taip pat dedame svogūno, česnako. Faršą kepame, kol jis iškeps – kelias minutes, tada sudedame atskirai.

Cukinijų košė išmaišyta, traukiame keptuvė ir kaitiname aliejų. Dedame šauktą košės ant keptuvės. Kai sudedame pilną keptuvę blynų, dedame ant jų šiek tiek faršo ir šaukšteliu šiek tiek paskleidžiame per visą blyną. Tada vėl sluoksnis cukinijos košės. Atsargiai apverčiame šiek tiek pakepę. Jei krakmolo per mažai, blynai gali būti birūs. Į likusią košę pabandykite daugiau įdėti miltų, krakmolo, kiaušinį. Turėtų padėti.

Taigi, pakepame blynus. Stebėkite, kad iškeptų cukinijos košė, nes faršas jau yra iškepęs.

Ta-taaa! Cukinijų blynai su mėsa – ant stalo. Skaniausiai valgomi su daug grietinės. Patiekalas, atrodo visai neblogai, tad galima vaišinti ir svečius

Cukinijų blynai su mėsa

Ingredientai:
1 cukinija
3 bulvės
5 morkos
200-300 gramų faršo (bet kokios mėsos)
2 svogūnai
kelios česnako skiltelės
2 kiaušiniai
šaukštas krakmolo
4-5 šaukštai miltų
aliejus kepimui, druska, prieskoniai pagal poreikius

Niam niam niam… (Laimonas ir Karolis suvalgė po 2 blynus)

Laimonas kerta cukinijų blynus su mėsa

Su šia dilema susidūriau vos tik pasikeitęs padangas. Vežiojausi jas savaitę bagažinėje, bet juk tai nesitęs amžinai. Galiu išmesti kažkur pakelyje, kaip tai daro didžioji dauguma, arba išvežti į kokį mišką. Taip pat galiu ieškoti artimiausių statybų ir patyliukais, kad sargas nematytų įmesti į statybinių atliekų konteinerį. bet kuriuo išvardintu atveju darysiu didesnį ar mažesnį nusižengimą, už kurį gresia baudos arba šiaip sargo paburnojimas. Nemalonumai – garantuoti. Ką man daryti, jei mano norai yra itin paprasti – atsikratyti nenaudojamų padangų.

Kaip ir daugelis kitų, internete pradėjau ieškoti, kur tas padangas galima priduoti. Radau du adresus Vilniuje – Viršuliškių skg. 60 ir Lentvario g. 15. Važiuoju į Viršuliškes. Ieškojau, klaidžiojau, kur ta statybų atliekų aikštelė. Neiškentęs nuėjau į vieną parduotuvę, kur pardavėjas nustebęs papasakojo, kad statybinių atliekų aikštelė čia buvo prieš kelis metus. Dabar jos nėra. Keikiausi išėjęs, nes sugaišau visą pusvalandį, o padangomis neatsikračiau. Nurodytos aikštelės – NEBEVEIKIA.

Vėl į internetą ir šį kartą jau nusistačiau, kad rodytų ne visus rezultatus už paskutinius 5 metus, o tik per paskutinius mėnesius. Dabar jau pasidarė aiškiau, kad bene vienintelė nemokama padangų pridavimo aikštelė yra Gariūnų 71 – Ecoservice aikštelė.

Iki jos patekti nėra sunku. Gariūnų sankryžoje sukate į kairę ir važiuojate į kalniuką šalia degalinės (priešais Statoil). Pavažiavę kokį 200 metrų, pamatote Ecoservice šiukšlių vežėjų tvorą. Tada prasideda visi įdomumai.

Norint priduoti padangas reikia pirmiausiai užsiregistruoti. Pateikiau asmens dokumentą, adresą, net mašinos numerį užsirašė. Tada pakėlė šlagbaumą ir pervažiavau per svarstykles. Su žemesniais automobiliais ten gali būti ir bėdos, nes jos skirtos sunkvežimiams sverti, tad metalinės konstrukcijos – gana aukštos. Tik tada pamačiau didelį konteinerį su padangomis. Norinčių padangas išmesti nebuvo, nors dabar turėtų būti eilės. Išmetęs padangas vėl iškilmingai per estakadą ir šlagbaumą išvažiavau. Aišku, mokėti už tai nereikėjo, nors paprastai padangų pridavimas yra mokamas.

Džiaugiuosi atsikratęs padangų, bet piktintis tikrai yra dėl ko:

1. Vienam asmeniui galima atvežti tik 5 padangas. Mano šeimoje – 2 automobiliai. Man būtina siųsti žmoną, kad galėtume išmesti tas 8 padangas? Absurdas!
2. Padangų pridavimas yra dažniausiai mokamas. Kodėl aš turiu mokėti už daiktą, kurį perdirba į pramoninę gumą, kuri naudojama kelių tiesimui? Kelininkams už ją sumoka valstybė ir ES, perdirbėjams už gumą sumoka kelininkai, surinkėjams už padangų žaliavą sumoka perdirbėjai, tad kodėl paprastas žmogus turi primokėti už padangas surinkėjams? Čia tas pats, kas atnešti suplotas skardines ar stiklo duženas ir už jas susimokėti, jog atnešei, nes nenori teršti gamtos ir rūpiniesi vaikų sveikata ir gyvybe.
3. Vilniuje yra tik 1 (nesu tikras dėl Lentvario g. padangų aikštelės) aikštelė, kurioje surenkamos padangos – Gariūnuose. Vilniuje gyvena 700 000 žmonių, važinėja keli šimtai tūkstančių automobilių, tad kodėl tik viena aikštelė? Nenuostabu, kad žmonės meta padangas bet kur, nes ne kiekvienas gali ir nori važiuoti per visą miestą 15 kilometrų ir atgal, kad galėtų priduoti senas padangas. Tai užima valandą laiko, kurį reikia aukoti darbo metu, per pietus ar net savaitgalį.

Tikiuosi, valdžia gerai žino šią problemą ir žino, kaip ją spręsti. Patys darome sau tik blogiau, nes gamtą esame priversti teršti net to nenorėdami.

Nieko čia aprašinėti nereikia, užteks pasižiūrėti nuotraukas. Iš karto pasakiau, jokio smurto nebuvo, vaikai patys prisiprašė… nukirstų pirštukų…

Iš paprastos sausainių tešlos padarėme pirštukus ir iškepėme orkaitėje. Šiek tiek raudonos uogienės tik padarė juos realistiškesnius. Skanaus!

Nupjovėm tuos pirštus...

Karolis - tikras zombiukas

Ragana ir raganiukas

žinau, ką padarei su tėtės šampūnu... Ir kur nukišai mano telefoną žinau. Dabar teks už tai atsakyti

Tikra Adamsų šeimynėlė

Tėtė tapo tikras Pūlinys

Mama - ragana, kuri valgo pirštelius.

Ragana paprastai žino, kaip reikia prisivilioti ir mažus vaikus, ir suaugusius vyrus...

Atiduok kaukę! Tu juk netikras! - eilinį kartą viskas perėjo į aktyvius veiksmus...

Helouvynas švenčiamas spalio 31 dieną. Tai senovinė keltų pagoniška šventė All Hallows Eve – visų mirusių išvakarės. Tikima, kad būtent šią dieną riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio yra pati ploniausia. Lietuvių mitologijoje visi mirusieji taip pat būdavo pagerbiami šią dieną, o atėjus krikščionybei, tai tapo krikščioniška švente, kurios metu pamini visi mirę krikščionių šventieji.