Visa stovykla mano akimis:

Viskas prasidėjo nuo skype pokalbiu (chat’ų), dar ne nuvaževęs, jau daug maž susipažinau su nevienu geru žmogum. Viską susiruošęs, išvažiavau traukiniu į Vilnių, kur mane pasitiko vienas iš vadovų, palaukėm dar kelių atvažiuojančių žmonių ir nuvaževom prie mūsų laukiančio autobuso. Tada sekė žaidimas “Bumčikabum”, kuris vėliau manau tapo visų labiausiai mėgstamu. :D Susidėjom daiktus į autobusą ir iškeliavom į trasą.
Vienas geriausių žaidimų autobuse buvo, keitimasis vietomis, kad susipažint su kitais sėdinčiais. Tas dalykas galiu pasakyt buvo tikrai labai stiprus žingsnis stovyklos vieningumo link.

Atvažiavus į stovyklą mus pasitiko verslo vadybos fakulteto (VVF) “fuxai”, kurie iškarto privertė mus išsipurvinti ir tai buvo taip pat labai stiprus žingsnis supažindinantis mus su tuo, kas mūsų laukia.

Vėliau sekė visų surašymas ir suskirstymas į komandas, bei kuprinių patikrinimas. Visi privalėjo palikt po viena batą ir ant kortelės pasirašyt savo vardą. Vėliau tie batai random būdų buvo padalinti į grupes ir mes turėjome ieškoti, kur yra mūsų batai. Taip visi susiskirstėme į panašias komandas.
Mūsų grupėje buvo nuostabūs žmonės ir mūsų mylimi vadovai tėtis Sabina ir mama Artūras, jei neklystu. :D

Pirmą dieną alkoholis buvo visiškai uždraustas ir tai buvo žiauriai geras spendimas iš vadovų pusės, nes jei pirma diena būtume visko prigėrę, kitos dienos rungtys ir varžybos nebūtų pavykę, dėl per didelio kiekio neblaivių asmenų.

Visų rungčių gal nepasakosiu, bet galiu pasakyt, kad jos privertė kiekviena iš mūsų daryt viską, ką gali dėl savo komandos.
Manau visiems iš mūsų labiausiai įsimintina rungtis buvo orientacinės varžybos, kuriose buvo visko. Nuo maudynių iki lakstimo nuogiems. Pradžia buvo pagal duotus lapelius su tekstu rasti tam tikras vietas ir jas pasiekti. Vienoje vietoje teko šokti į nelabai šilta ežero vandenį ir traukti butelį su lapeliu apie tolimesnę vietą. Mums siūlė šokti visiems į vandeni vienu metu arba šokti po viena renkantis viena iš, jei neklystu, 6 butelių, kuriame galėjo būti tas lapelis. Bet mūsų grupėje buvo keli žmonės, kurie truputį sirguliavo ir mes nusprendėme, kad sveiki grupės narei aukosis dėl tų žmogeliukų, kad jie dar labiau neapsirgtų. Aišku šokinėjimas po viena užėmė daug laiko, bet viskas gavosi gerai, toliau sekė kitos rungties dalys ir turbūt viena iš labiausiai įstrigusių, tai kur reikėjo nusirengti. Mūsų komanda buvo labai vieninga ir pradžioje vyrai drasiai išsirengė, kadangi buvom gan lėti ir pralaiminėjom, tad teko pasiaukoti ir merginoms. Aišku, niekas nevertė to daryt, kaikurios grupės, taip ir liko daugiau ar mažiau apsirengusios. Toliau sekė kita runkties dalis, kur reikėjo (vis dar nuogiems) padėti ant pagalio galva, suktis 10 kartų ir spirti kamuolį į vartus. Mums tai nesukėlė didelių problemų, bet nuogoms merginoms, tai turbūt buvo toks nevisai lengvas išbandymas. Nepamirštam, kad mūsų grupė buvo tikrai labai vieninga, tad visi mūsų grupės vyrai sustojo į sieną, kad uždengti besisukančias merginas, nuo kitų stovyklos narių. Nepraspyrėm nei vieno kamuolio ir sėkmingai laimėjom vien dėl mūsų super vieningo žaidimo.

Pralaimėjusi komanda, kaip visada gamina valgyt.

Toliau buvo socialinis vakaras, kuriam visos komandos turėjo parengti po vaidinimą. Kadangi mes buvom, kaip orginaliausi prieš tai buvusioje naktinėje rungtyje, tad mums reikėjo tik suorganizuot patį renginį. Visi pasirodymai buvo super, truputi kai kurie “pošli”, bet tikrai labai smagūs ir įdomūs.
Toliau prasidėjo šventimas ir toliau aišku, kaip viskas buvo, kadangi visi daugiau ar mažiau buvom vieningi, tai viskas praėjo be incidentu ir visi buvom patenkinti, bent aš taip manau.

Ryte su skaudančiom galvom ir pykinimo jausmu pradėjom naują dieną. Susitvarkėm, susiruošėm, pasitikom, kitus “fuxus”, juos irgi truputį papurvimom ir palikom juos praleisti turbūt smagiausias 3 dienas iš visos vasaros.

Atsiprašau už rašybos klaidas. :D

Kaip jau aišku baigiau mokyklą, egzaminų rezultatai nebuvo stebuklingi (lt:72,mat:23,info:34), bet įstojimui buvo per akis, kursinis balas gavosi 14.84. Pirmu numeriu rašiau Vilniaus kolegiją (kur ir labiausiai norėjau mokytis), antru numeriu VDU, trečiu ir ketvirtu VGTU, bet skirtingas studiju programas. Realiai žinojau, kad tikrai įstosiu į VK, tad paskutiniai trys variantai, galima sakyt. buvo tik tam, kad pilnesnis lapas atrodytu ir aišku būt už garantuotam, kad kažkur įstosiu nesėkmės atveju.Vilniaus kolegijoje stoju į studijų programą: “Programų sistemos”. Tai manau man labai tinkamos studijos. Labai apsidžiaugiau, kad apie 1h nakties gavau laišką į el.paštą su kvietimu atvykti.

——————————————————————————————-

Mielas stojantysis / Miela stojančioji,

informuojame, kad baigėsi bendrojo priėmimo pirmasis etapas.  Jūs esate kviečiamas / kviečiama studijuoti:

  Studijų programa: programų sistemos (duomenų bazių sistemos; internetinės technologijos), NL
  Aukštoji mokykla: Vilniaus kolegija
  Finansavimo pobūdis: vf
  Pageidavimo numeris: 1

Sutartį su aukštąja mokykla galite pasirašyti nuo š. m. liepos 27 d. 14 val. iki liepos 31 d. imtinai toje aukštojoje mokykloje, į kurią Jūs esate pakviestas /pakviesta studijuoti.

Linkime sėkmingų studijų!

 ——————————————————————————————-

Šiandien nuvykau, pasirašiau popierius ir t.t. Keisčiausia buvo matyt, kad eilės ne prie registravimo ar dar ko nors, o prie kopijavimo aparato, kuris ir taip buvo vos gyvas, ir suvalgė visus smulkius pinigus. Dar liko tik susitvarkyt reikalus su bendrabučiu.

Tai tiek šiam kartui. :)

Nusprendžiau jums skaitytojai papasakot, kaip atrodė ir kaip sakėsi mano egzaminų laikymas. Kadangi nebuvai vienas iš tų pavyzdingu mokinių, tad buvo visai nelengva ir nemažai nervų man sugadino.

Lietuvių kalba:

Rašymas:

Lietuvių kalbai ruošiausi ganėtinai nedaug, peržiūrėjau kai kurių autorių kūrinių turinius, tematikas ir panašiai. Kadangi samprotavimo rašinius  man rašyt sekdavosi gan neblogai, tai tereikėjo viska tiesiog pakartoti minimaliai. Likus dienai prieš egzaminus pažiūrėjau kelis neblogus filmus, gerai išsimiegojau ir tiek. Ryte atsikėlus jau ir man pradėjo kilt įtampa, nervingumas ir panašiai. Truputi prisibijojau, kad gali būt labai nepalankios temos arba aš tiesiog nesugalvosiu, ką rašyt, kuo remtis ir t.t. Kaip numaniau taip ir buvo. Pamačius temas galvojau, na nėra taip blogai, kaip galėjo būt, pasirinkau pirmąją temą, bet pradėjus darytis planą tiesiog išgaravo visi rašytojai ir visi jų kūriniai, nieko nepamenu nors galva daužyk. Pradėjau tada maždaug rašytis teiginius, gal kas nors atsigamins, po kurio laiko atsigamino Šekspyro kūrinys “Hamletas”, jis gal ir nėra pats tinkamiausias šiai temai, bet vis geriau negu nieko. Parašius pastraipą rementis Hamletu vėl užstrigau. Tuo metu prisiminiau savo geros lietuvių kalbos mokytojos L.V. žodžius: “Būtinai peržiūrėkit ir interpretacijai duotus tekstus. Niekas nedraudžia jais naudotis”. Tad taip ir nusprendžiau ir atradau iš dalies tinkamą kūrinį “Balta drobulė” Tad taip į planą susidėjo antros pastraipos tekstas. Trečioje pastraipoje, kuo remtis taip ir nesugalvojau, tad prisiminęs knygnešius pradėjau apie kalbėti trečioje pastraipoje.Vėliau susidėliojau pilną.Po to įžangą ir prie viso parašyto teksto priderinau pabaigą. Viska susidėliojau, kaip mane mokė viskas atrodo normaliai, bet viena bėda… Trūksta žodžių. Tad teko prie trumpiausios pastraipos pridėti dar kažką. Pridėjau truputi savo prisiminimų iš istorijos pamokų apie sausio 13. Taip viską susidėliojau, perrašiau ir vos vos sudėliojau reikiamą skaičių žodžių. Baigiau likus gal 7min iki pabaigos, tad dar spėjau perskaityt ir pataisyt kai kurias klaidas. Žiūrėsim, kas gavosi.

Teksto suvokimas:

Po “45min” pertraukos, kuri realiai truko gal tik kokias 15min, dėl visų ceremonijų ir t.t.  Labai tikėjau, ir labai norėjau kokio nelabai sudėtingo teksto, bet papuolė toks, kuris skirtas tik siaurai žmonių grupei. Tema irgi nesuprasi kažkokia. Sekundę papykęs ir pasikalbėjęs su savimi ėmiausi darbo. Paskutinį atsakimą parašiau likus labai nedaug laiko iki pabaigos, bet svarbu suspėjau.

P.S. Lietuvių kalbos egzaminas neapsiėjo be kuriozų. Be skubėdamas pažiūrėjau ne į tą numerį ir sumaišiau sėdėjimo vietą, bet viskas baigėsi gerai. :D

Informatika: 

Pirmoji dalis:   Viskas vyko mūsų mokyklos bibliotekoje.  Pirmoji dalis buvo nelabai sunku, daugmaž viską supratau tad labai nesiparinau.

Antroji dalis:    Antroji dalis buvo mano silpnoji dalis. Programų rašymas kiek mokėjau tiek parašiau, tikiuosi bent kelis taškus iš ten susirinkt.

Matematika:

Tai turbūt man buvo sunkiausias egzaminas, dėl kurio stipriai parinaus. Privėliau nemažai akies klaidų ir dar grafikas su sqrt(x) tai vieno įspūdingo nežada.

Laukiu rezultatų. 

Informatikos valstybinio egzamino 2012 užduotys

Tinginiukams:  SIŲSTIS VISUS IŠ KARTO

Kaip žine šeštadienį įsigijau HTC EVO 3D ir nusprendžiau jums papasakoti apie jį, ką manau, kas gerai, kas blogai ir t.t.

Dizainas ir ar smagu jį laikyt rankose:

Telefonas ir išvaizdos man žiauriai patinka, viskas taip įspūdingai atrodo, didžiulis 4,3′ ekrana, 4 lietimui jautrūs mygtukai, gale dvi kameros išryškintos rusvu apvadu, o tarp jų dviguba LED blykstė. Taip pat didelis kameros mygtukas ir 2D/3D jungiklis. Viršuje standartinis ausinių lizdas ir įjungimo mygtukas, kuris kartu yra ir atrakinimo mygtukas. Ir “ore” kabanti microUSB jungtis kairėje, kas man pradžioje pasirodė keista, bet vėliau man net pradėjo tai patink, nes įpratus taip net patogiau.

Šita žvėriuką priskirčiau prie sunkiasvorių (170g), toks nelengvas visai, bet rankose laikydamas jauti, kad laikai jį rankose. Galinė dalis yra ruplėta, todėl rankose neslidinėja ir mažiau baimės, kad jis netyčia išslys iš ranku.

Viduriai ir ar patogu juo naudotis:

Telefone yra HTC Sense UI, kurios daug žmonių nemėgsta, bet man, kaip dar mažai laiko praleidusiam prieišmaniųjų ji kaip kokia lobių sala. Viskas taip gražu, taip patogu, pasaka kažkokia. Android funkcionalumas tiesiog nuostabus, o kam ir to negana gali root’int telefoną ir gauti super admin teises, su kuriomis galima daryt turbūt viska. Visi telefono sensoriai veikia idealiai.

Kamera:

2D įprastinė kamera, tai nieko įspūdingo 5MP, viskas veikia kaip ir turi būt. O 3D tai man buvo kažkas tokio neįprasto, pats vos kelis kart realiai mačiau tą 3D vaizda, tai man tai, kaip koks pasivaikščiojimas po naujas žemes. Pažintis su 3D telefone buvo Omnitel salone, atrodė taip keistai, kažkokia mirguliuojanti holograma arkažkas panašaus, bet tai manęs neatbaidė nusipirkti šį HTC kūrinį. Pirmas dienas daugiausiai ir praleidau bežiūrinėdamas ta 3D vaizdą. Ir ką galiu pasakyt, 3D telefone yra keista, bet kartu ir įspūdinga, reikia telefoną tam tikroje pozicijoje ir panašiai, bet vistiek tai įspūdinga.

Taip pat telefonas ir pats tiek fotografuoja, tiek filmuoja 3D vaizdu ir tai yra dar smagiau. Pažiūrėt į savo draugus 3D nuotraukose yra lyg kažkas nepaprasto ir kartu labai smagaus.

Telefono minusai:

Pirmasis minusas su kuriuo susidūriau tik nusipirkęs jį, tai kad sunku rasti jam dėklą, bet paieškojus šiaip ne taip susiradau, į kuriuo jis galėjo įtilpti. Kitas minusas, gal ir netrukdo ir nelabai pastebimas, bet kameros mygtukas yra labai klibantis ir šiaip atrodo lengvai iškrisiantis, bet aišku taip tik atrodo, jis laikosi tvirtai, bet vistiek mažiukas minusas jam. Ekrano apsauga, būtų labai gerai, kad jis turėtų taip vadinama “Gorila” apsauginį stiklą, nereikėtų vis stengtis nesubraižyt ekrano.

Tai tiek apie mano naują pirkinį.

Komentuojam, like’inam, dalinamės.

——————————————————————————————————————————-

Papildymas:

#Minusas:

Užrakinimo mygtuka kartais tenka labai stipriai paspaust ir nevisada jis sureaguoja.

Šiuo metu mano gyvenimas įgavo pastovumą. Nevyksta nieko per daug įspūdingo ar dramatiško, taip ramiai viskas ir slenka. Gal tik tai, kad pakeičiau savo seną,  gerą ir ištikimą  draugą – nokia x3.

Jau keli mėnesiai jautėsi, kad jam jau artėja pabaiga, dažnai nesiorientuodavusi savo aplinkoje, dažnai pamiršdavo savo MicroSD, kartais neatpažindavo asmenų, kurie jam skambindavo ir rašydavo. Po kurio mano nokia pradėjo griebti paralyžius.. Ir suparalyžiavo didžiąją dalį mygtukų. O dabar tik pasisveikint baltu ekranu temoka – išviso suseno. Greitu metų jį priglaus senelių namai, kaip “SenasTelefonas.lt”. Šiandien senuką pakeitė jaunas ir veržlus žvėris HTC EVO 3D  (vėliau apie jį papasakosiu).

Jau labai nedaug liko iki egzaminų ir aš kažkodėl visiškai nepergyvenu, ramiai gyvenu ir laukiu, streso minimaliai. Tik va bėda, kad rezultatai tai nieko įspūdingo nerodo. Na tikėkimės geriausio.

Laikau:

1. Lietuvių kalbą
2. Informatiką
3. Matematiką

Man manau sunkiausias egzas bus matematikos. Nes paskutiniais metais tikrai nepasižymėjau gerais rezultatai. Bet viskas bus gerai!

1. Laikas – vis vėluoju, rytais beveik visada tenka bėgt į traukinį, net nepusryčiavus, tuščiu skrandžiu atsėdėt pusdienį, kol pagaliau ką nors įmeti į skrandi ir vėl pusalkanis sėdi kitą pusdienį. Sprendimas labai paprastas: telefono laikrodį pasukau +5min į priekį. Rezultatas: Ryte atsikėlus, viską susitvarkius, lieka laiko įmest ką nors į savo per naktį išbadėjusį skrandį. Beveik niekur nevėluoju, todėl kažkiek ir savijautageresnė, nes nervintis be reikalo nereikia.
2. Namai – dėl namie susiklosčiusios situacijos nusprendžiau persikraustyti anksčiau, nei planavau. Dėje butų/kambarių nuoma yra žvėriškai didelė, dėl to vis dar ieškau pigaus varianto.
3. Mokykla, egzaminai ir t.t. Šiuo metu nervinuosi dėl visų savo laikomų egzaminų, gal tik dėl informatikos mažiausiai. Sprendimas: mokytis, kol dar nevėlu.
4. Nusivylimas - užplūdusias pesimistiškas mintis labai padeda išvaikyt žmonės, tad nusprendžiau, kai yra galimybė susipažint, pabūt, bendraut su kuo daugiau žmonių. Na kol kas dar tokio kaip ir efekto didelio nesimato, bet vat kokį šeštadienį smagų turėjau, pasaka. Atrodo lyg visą Kauną būtume apėją, kojas skaudėjo, kad lipt sienom galima, bet buvo verta, dėl smagiai praleisto laiko.

Tad ir jums norėčiau palinkėt pradėt spresti savo problemas.

Manau kiekvienas esame susidūrę su situacija, kad nežinoma ką dovanoti, ką gi tokiu atveju daryti?

Turbūt geriausias būdas sužinoti, ką dovanoti yra pažinti tą žmogų, koks jis yra, kas tam žmogeliukui patinka, kuo domisi, koks hobis, kaip leidžia laisvalaikį. Gal tas žmogus būsimas dainininkas ar sportininkas, o gal kompiuteristas ar koks žvejys. Tai labai palengvina dovanos paieškas. Pvz, jei žmogus žaidžia futbolą ar jam patinka, tarkim, „FC Barcelona“, tai mano nuomone puiki dovana butų kokia nors tos komandos atributika.

Labai gera dovana yra tam žmogui reikalingas daiktas, pvz: gal tas žmogus neturi šaliko arba gal rūko ir dažnai neturi kuo prisidegti, arba gal dažnai vaikšto tamsoje ir neturi gražaus atšvaito. Tokiu atveju labai lengva rasti dovaną, kuri manau tikrai pradžiugins.

Nepatarčiau pirkti brangių dovanų, nes tai netik, kad brangus malonumas, bet ir tą žmogų dažnai verčia jaustis skolingu.

Mano nuomone, pačios geriausios dovanos yra smulkmenos.

Ypač gerai merginoms, kurios užsiima rankdarbiais ar šiaip smulkių daiktų gaminimu, gali pagamint įvairių daikčiukų ir juos padovanot.

Pvz.: man 2011 pavasarį padovanojo:

Pakabukas telefonui

Degtukų dėžutė

Pakabukas telefonui: Pagaminta iš karoliukų vėliau iškvepintas arba juose išmirkytas, pamenu taip kvepėjo, kad kelis mėnesius jį uosčiau (dar ir dabar jaučiasi kvepalai).

Degtukų dėžutė: Ant viršelio užrašytas tam žmogui skirtas tekstas, o ant kiekvieno degtuko dar po tam tikrus žodžius. Jei žmogus smalsus (kaip aš) tai sugaiš nemažai laiko kol visus juos perskaitys. Super!

Dovanos tėvams turbūt paprasčiausias dalykas, aš visad dovanoju, ko reikia namuose. Pvz.: Kalėdoms padovanojau laikrodį ant sienos.

Mano nuomone pati blogiausia dovana yra taupyklė, niekam niekada nedovanočiau jos, nebent tam žmogui ji tikrai reikalinga! Man jas yra padovanoję gal 3 ar 4, o man jos nei patinka, nei reikia.

O kokios dovanos jums patinka ? kokia dovana labiausiai pradžiugino ?

7 minutės ir jau laukiu traukinio, prie stoties 3 merginos kalbasi. Pažįstu tik viena. Prieinu pažiūrėt, kiek liko laukti iki traukinio pasigirsta “Labas”. Pasisveikinu ir einu į peroną. Lyg ledinis senukas iš tamsos išnyra traukinys. Sustojus atsiveria durys, įlipu. Mmm šilta, bet bus šilčiau. 8 minutės, 10 kilometrų ir aš jau netoli vietos.

Baltame sniege batai palieka savo žymę, laikiną žymę, kas minutę vis prasčiau matomą. Kažin kokią žymę paliksiu šitame pasaulyje ? Ateitis parodis.

Sparčiu žingsniu einu miesto gatve, kai kur vis dar nenuimti kalėdiniai papuošimai. Skubu, nekantrauju. Raudonas “ERGO” ženklas traukia aky, jaučiuosi varna, kuriai patinka spindintys daiktai. Einu toliau ir jaučiu spurgų kvapą, kurios man primena vaikyste ir laisvės alėją Kaune. Einu toliau ir pasigirsta malonus garsas – atėjo sms, o tai kelia mano savivertę. Dar smagiau perskaityti vardą nuo ko gauta sms. Rrrrrr.. Kaip smagu.. Pakėliui akis ir negaliu patikėti, o gi tos sms autorė. Akys sekundei aptemsta. Jaučiuosi, kaip filme.

Pusaklės akys per stiklą mato nuostabų HD vaizdą. Po truputi atsiduriu kito žmogaus asmeninėje erdvėje. Ech, kaip man tai patinka. Po truputi, kaip šiandieninis sniegas, pabyra žodžiai, einam, kur mato akys, 4 pusaklės akys. Laikui bėgant iš dviejų tapome trimis.

Einam toliau, dar toliau ir dar toliau, vis dar byra žodžiai. Tai lyg pažintinė kelionė. Supratau, net kelis savo įpročius.

Stovim ir žiūrim į upelį. Baltame sniege, juodas upelis ir apgriuvęs tiltelis. Stovim ant jo, tylu, ramu, keli šimtai metrų aplinkui nieko nėra. Kas gali būrt geriau ? Iš manęs vis dar nepaliaujamai byra žodžiai visomis temomis, kartais gražūs, kartais keisti, kartais nesuprantami, kartais neįdomūs ar beprasmiški, bet svarbu išgirsti ir suprasti. Klausau ir aš, klausau puikaus balso, patinka girdėti ir jausti, kad tai girdžiu tik aš. Vėl kyla mano savivertė ir kiekviena sekundę vis geriau jaučiuosi.

Einam toliau, dar ir dar toliau. mokyklą, norfa, gatvės, geležinkelis, peronas, puikiai pažįstamos vietos, pro kurias jau po pusmečio vis rečiau eisiu. O gar ir ne ? Kas čia žino, kaip bus toliau. Šią akimirka aš džiaugiuosi dabartimi.

Vėl ir vėl, daug kartų atsiduriu įdomaus žmogaus asmeninėje erdvėje. Ech tas, kaip man tai patinka.

Jau peronas, liko pusė valandos džiaugsmo ir puikių emocijų. Toliau tęsiasi puikus vakaras, šaltas, bet kartu ir nepakartojamamas. Jaučiuosi taip gerai, kad net jaučiu, kaip teka kraujas, plaką širdis. Netik mano širdis. Plaka stipriai ir greitai.

Kaip negerai, kad šalta, jaučiuosi lyg savanaudis, nes dėl manęs, žmogus turi tai kęsti. Bet kartu ir esu laimingas, linksmas ir puikiai nusiteikęs. Gero nuotaikos užtaisas visam savaitgaliui.

Dar kelios minutės ir vėl stovėsiu vienas perone.

Nemaniau, kad turėsiu tokį nuostabų savaitgalį.

Tik 1,5h, o atrodo lyg 10 minučių.

Apsipirkinėdamas beveik niekada neimu pirmų prekių, imu iš vidurio. Manau, kad dėl to, kad pirmos prekės būna “nučiupinėtos” ar kažkas panašaus.

Beveik visada būti su kojinėmis ar tapkėmis, keistas įprotis, bet nemėgstu vaikščioti basas.

Būti arti žmonių, mėgstu prieiti prie žmonių labai arti, pasisveikinant/atsisveikinant apkabinti (tik merginas :D).

Dažnai žiūrėti, kiek valandų ar niekas neparašė į telefoną. Būna tokių atvejų, kad net, kai telefonas išsikrovęs išsiimu jį iš kišenės “pasižiūrėt, kiek valandų”, o po to tik prisimenu, kad jis išsikrovęs.

Patikrint ar nieko nepalikau, apsižiūrėt kišenes ir daug kartų patikrint ar užrakinau namų duris.

Daug kalbėti, bet nieko nepasakyti, kalbu daug, bet retai kanors prasmingo.

Rytais pavalgyt, jei nieko neužkandu pradeda rėkauti mano pilvas.

Vėlai užmigti, ypač tai pasireiškia atostogų metu.

Mandagiai elgtis, šiuo metu jau apmažėjąs įprotis, bet dažnai reikalingas.

Grįžus iš mokyklos nueiti į WC, beveik visada prispiria būtent tada, kai grįžtu namo.

Būti geros nuotaikos ir stengtis ją pakelti kitiems, gan dažnai nutinka blogų įvykių, kurie kelia liūdesį, bet vis net apie tai negalvodamas stengiuosi pralinksmėti ar pralinksmint ką nors.

Nerašyti pirmam (sms, skype), beveik niekada nerašau pirmas nematydamas tam prasmės, jei rašau reikia man tai svarbu. Taip pat, dažnai pats nesusimastydamas parašau pirmas, kas antrą, kas trečią dieną, taip stebėdamas ar žmogus parašo pirmas, jei ne, ilgainiui po truputi nutraukiu bendravimą (būna išimčių), bet nekartą taip yra buvę.

Save neigiamai vertinti.

Nepaisyti, nepriimti nesvarbių man žmonių nuomonės. Toks gilesnis įprotis, nesidomėti kitų žmonių nuomone apie save, jei tas žmogus man nėra svarbus.

Vakare užsidegti savo sieninę lempą (kuri valgo daugiau elektros) vietoje įprastos.

Nespėti pasikloti lovos ryte, įprotis susiformavęs dėl laiko trūkumo. Po truputi naikinų šitą kvailą įprotį.

——————————

Iš žalingų įpročiu tai manau galėčiau paminėti:

Per ilgą sėdėjimą prie kompiuterio.

Saldumynų mėgimą, dažnai negaliu susivaldyti neužvalgęs, ko nors skanaus, o tai man labai nepatinka.

Kol kas tiek, daugiau šiuo metu neprisimenu.