Mindamas pedalus ne vien tik į kelią spoksau.

EveryTrail – Find trail maps for California and beyond

Šaltasis metų laikas – tai ne tik tamsa ir šaltis, bet ir metas, kai į galvą lenda visokios durnos ir sunkios mintys. Sulaukus pavasario, kai jau galima išridenti laukan dviratį, atsiranda poreikis ne tik vėl mankštinti kūną, varyti iš jo žieminį tinginį, bet ir pravėdinti galvą. Pravėdinti taip, kad visas prisikaupęs šlamštas išskristu lauk kartu pro ausis švilpiančiu vėju. Pradiniai trumpi prasivažinėjimai galbūt yra gerai kūnui, bet ne sielai. O ir asfalto šlifavimas tuo pačiu režimu ir maršrutu tam tikrai nepadeda. Tai gi, vakar nusprendžiau, kad jei dar tegalima minti pedalus ant asfalto, tai tam, kad ir galva vėdintųsi, tai reikia daryti ilgai ir ten, kur dar nevažiuota. Kad akys gautų naujų vaizdų ir naujos mintys išstumtų senąsias.

Atvirai pasakius, nieko gudresnio nesugalvojau, kaip pratęsti savo treniruočių maršrutą tolyn link Pabradės ir prasukti ratuką pro tas vietas, kur būta taip senai, kad jau nebepamenu kaip tos vietos atrodo. Aišku, nedera pamiršti, kad man dar tik sezono pradžia, tad aš tikrai dar nepasiruošęs jokiam rimtesniam tempui ir apkrovoms. Tad planas buvo judėti palengva, vis užmetant akį ne tik į supančius vaizdus, bet ir į kompiuterio ekraną, kur skaičiai rodo ne tik greitį, numintus kilometrus, bet ir mano varikliuko darbo parametrus.

Pirmi 18 km iki posūkio link Danilavos ant storų mano dviračio padangų susivyniojo gan greitai ir palyginus tikrai nesunkiai. Net ir kalniukai, tiek prieš Pailgę, tiek ir didžioji dauba, dėl kurių aš labiausiai nerimavau, buvo įveikti gan nesunkiai. Vienintelis nemalonumas – tai intensyvus eismas ir prietrankos visokių laužų vairuotojai, kurie ne tik nesugeba normaliai aplenkti dviratininko, bet ir spausdami jį nuo asfalto dar ir pypina. Kaip ne keista, tokių veikėjų automobilius gan dažnai puošia ir taksi numeriai. Ypatingai adrenalino kiekį kraujyje padidina priešais atlekianti fūra, kuri smagiai lenkia lėtesnius eismo dalyvius. Laimei kelias čia platus, tad vietos prasilenkti dažniausiai pakanka, o nuvažiavimas ant kelkraščio su plačiomis kalnų dviračio padangomis tikrai nesukelia jokių nepatogumų. Bet tai tikrai nelabai džiugintų minančius ant turistinių ar plentinių dviračių, jei jie dar ir visokiais krepšiais apkabinėti. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl aš pasirinkau kalnų dviratį ir mieliau keliauju visokiais miškų ir laukų keliukais. Taip ir gryno oro bei gamtos daugiau, bei tausoja nervus ir sveikatą.

Tačiau nepaisant visko, po nepilnos valandos aš jau buvau stovėjimo aikštelėje prie Pravalo ežero:

Čia sustojau ne tik atsipūsti, bet ir kiek užkąsti. Tad labai apsidžiaugiau čia radęs mikroautobusą – parduotuvę su karštai kibinais, kurie tikrai buvo geriau nei mano pasiimti bananai ar šokoladas. Šiltas maistas leido kiek ilgiau čia pabūti, nes nuo vis dar užšalusio ežero dvelkiantis šaltis lengvai permušė lengvą saulės šilumą.

Toliau jau važiavau žymiai ramesniu asfaltuotu keliuku link Danilavos, kantriai laukdamas kol baigsis šaltą pavėsi generuojantis miškas. Bet, išvažiavus iš miško, supratau, kad turiu kitą bėdą – po laukus skrajojantį stiprų ir nelabai mielą priešpriešinį vėją. Jis buvo toks stiprus, kad leidžiantis nuo smagesnės nuokalnės vis tiek tekdavo intensyviai minti, jei nenori visai sustoti. Su tokiu vėjo teko kovoti visą likusį kelia, t.y beveik 30 km iki pat namų. Tokiomis sąlygomis tebuvo du variantai kaip važiuoti. Arba minti su gera apkrova ir aukštu pulsu, kad palaikyti bent jau šiokį tokį tempą, arba palengva irtis pirmyn, tausojant dar tam nepasiruošusią širdį. Pasirinkau antrą variantą, nors kalvotas kelias nelabai leido to režimo laikytis. Taip besigalynėdamas su vėju ir savo pulsu neužilgo pasiekiau Skirlėnų kaimą:

Kaip ir dauguma tokių gyvenviečių, kaimas pilnas kontrastų: šalia gražiai sutvarkytų sodybų stūkso apleisti sovietiniai daugiabučiai, žvelgdami į kelią išdaužytais langais. Tačiau kaip ten bebūtų, bet tų gražių sodybų vis daugėja. Ir tai yra gerai, nes tai rodo po truputį gerėjantį gyvenimą, kad ir kaip bedejuotų visokie nevykėliai.

Pravažiavus Skirlėnus, už kelių kilometrų iš tolo šviečiančiais baltais namukais mane pasitiko ir Danilava:

Tai dar vienas kaimas, kuris dėl šalia esančio gražaus ežero po mažu virsta kurortine gyvenviete:

Ir tai tikrai nestebina, nes šalia yra Asvejos regioninis parkas su savo nuostabiais ežerais ir gamta.

Prie pat kaimelio pabaigos, šalia kelio pūpso tikrai nemažas kalnas:

Žinau, kad prie Danilavos yra piliakalnis ir įtariu, kad tai būtent šis kalnas. Deja, jokios lentelės ar nuorodų nėra, tad galiu ir klysti.

O toliau vėl tęsėsi kova su smagiu priešpriešiniu vėju ir kalniukais. Nors dviračio kompiuterio altimetras rodė, kad tai kylu, tai vėl leidžiuosi, bet man atrodė, kad pastoviai minu į įkalne, kuriai ir galo nematyti. Bet galas tam vis gi atėjo kartu su Sužionių apgriuvusių fermų panorama:

Nežiūrint pirmo įspūdžio, patys Sužionys tikrai nėra apgriuvę. Be to, tai jau tikrai ne eilinis pakeliui sutiktas kaimelis, o visai solidi gyvenvietė:

Čia yra ne tik didelė centrinė aikštė, bet nors ir mažutė, bet graži bažnytėlė:

Be to, čia gyvenimas rutuliojasi pagal savas taisykles:

Ant šaligatvio priparkuotas visureigis čia nieko nestebina ir nepiktina. O kaip gi kitaip? Juk statusas įpareigoja ! O ir čia pat už kampo esančio baro lankytojai tikrai nesuprastų, jei tokį daiktą priparkuotum kaip visi:

Jei pasielgtum kitaip, tavo kieto bičo reputacija kristų veidu giliai į purvą ir niekada iš ten nebepasikeltų.

Išvažiuodamas iš Sužionių dar pakeliui mačiau gražiai renovuotas ar tai mokyklas, ar tai dar kažką, bet jų fotografuoti jau nebestojau, nes vėl ruošiausi kovai su vėju ir kalniukais. Bet vienu momentu, kai tolumoje sušmėžavo dar viena įkalnė, supratau, kad vien moralinio nusiteikimo čia nebeužteks, nes kibinai tikrai sudegė iki paskutinės kalorijos, o pasaulis pradėjo praradinėti spalvas:

Tad čia teko stoti autobusų stotelėje ir papildyti savo kūną bananų ir šokolado pavidalo kuru. To pilnai užteko, kad užšalusį Minkelių ežerą vėl matyčiau spalvotai:

Esu jau čia kartą lankęsis su dviračiu. Tada nors ir buvo ruduo, bet buvo dar šilta ir žymiai maloniau. Todėl čia ilgai neužsibuvau ir palengva numyniau link Veriškių.

Veriškės mane pasitiko dar viena smagia įkalne, kurios, po pramintų 40 km, aš jau nenorėjau įveikinėti. Pasitenkinau tuo, kad užsistūmiau dviratį pėsčiomis ir taip pražygiavau visą gyvenvietę. Pakeliui dar žvilgterėjau į už tvenkinio ir parko medžių pasislėpusį Veriškių dvarą:

Ir tau jau paskutinis kadras, nes nuo Veriškių kelias pagaliau pradėjo leistis žemyn. Nuokalnė darėsi vis statesnė ir aš visai smagiai pagaliau grįžau namo.

Bevažiuodamas plentu, pakeliui vis žvilgčiojau į miško ir laukų keliukus. Dar kokia savaitė tokių orų, ir tada šį maršrutą tikrai bus galima paįvairinti dar keliomis lankytinomis vietomis, tokiomis kaip Raudondvario dvaras ar Nemenčinės piliakalnis. Be to, nebereikės minti asfaltu ir dalintis keliu su pro šalį švilpiančiais automobiliais.

O kaip su galvos pravėdinimu? Tikrai prasivėdino. Sėdžiu va dabar toks visas patenkintas, rašau šį įrašą, žiūriu pro langą į gražų sekmadienį, o mintimis vėl kažkur toli, kur dar neatrasti keliukai bei visas dulkėtas dviratis. Kur aš, nusikalęs bet laimingas visais plaučiaus traukiu į save miškų ir laukų kvapus, o besidairydamas pro objektyvą bandau pagauti tą visą mane supantį gamtos grožį. Nežinau kaip jums, bet man tai patinka.

Šiemet sezoną pradėjau tikrai vėlai. Bet ką darysi, pavasaris taip pat neskubėjo. O ir vakarai nešilti. O miške dar oi kaip daug sniego, nors Nemenčinės plento dviračio takelis vietomis jau pravažiuojamas. Tačiau kol kas teks draugauti su plentu.

Taip vadinosi šios raudonos uogos, kurias kadaise galima buvo aptikti Lietuvos miškuose dar iki ledynmečio. Kas keisčiausia, kad tą laikotarpį to meto žmonės vadino globalaus atšilimo amžiumi.

Tokį klausimą man šiandien ryte uždavė veidaknygė. Pirma pagalvojau: KPŠ, kiba amžina atilsi Adolfas prisikėlė, ir dabar viso pasaulio visokie naciai turės savo rudas Velykas? Kitas klausimas – kodėl ši velniava išplaukė ant mano FB sienos?

Jei primas klausimas buvo daugiau retorinis, tai antrasis turėjo labai aiškų atsakymą. Pasirodo tūlas Blogeris Zeppelinus virtualiai bando čia mus supažindinti. Prisiminęs seną patarlę “Pasakyk, kas tavo draugai, aš pasakysiu, kas tu toks”, užsukau pasižvalgyti po atgimusio Fiurerio profilį. Ir nors virtualių “draugų” tikrai negalima tapatinti su tikraisiais,  bet tai vis tiek kažką pasako apie virtualų personažą:

Nors kompanija ir negausi, bet man tikrai jos nesinorėtų papildyti. Paskui dar pažiūrėjau, kam simpatizuojama:

Kas yra Fiurerio favoritai:

Atvirai paskysiu, kad nacizmas ir bolševizmas su visomis savo atmainomis, gerbėjais bei pasekėjais – tikriausiai patys baisiausi ir šlykščiausi dalykai kada nors nutikę žmonijai. Ir žiūrėdamas į šiuos “rinkinėlius” aš visiškai nenoriu būti susietas su visu šiuo mėšlu nei realioje, nei virtualioje tikrovėje. Ne tik kad tiesiogiai, bet ir per kažką, kas su šiais dalykais pats yra kaip nors susijęs. Ir nors apie tai ne kartą yra kalbėta ar rašyta, bet tai geras priminimas, kad net ir virtualioje erdvėje verta atidžiai žiūrėti, kas yra tavo virtualių draugų ar gerbėjų gretose, jei nenori, kad ši smarvė paliestų ir tave. Tiksliau pasakius, nežinau kaip čia visiems šmėžuojantiems žmonėms, politikams ar partijoms, bet man tokių draugų ar gerbėjų tikrai nereikia. O tokių personažų taip ir norisi paklausti:

O gi apie blogerių rinktinės vizitą pas linksmai internetuose išgarsėjusią ūkio ministrę Birutę Vėsaitę, kuri, beje, tą rinktinę pati (ar su kieno nors pagalba) ir sudarė.

Atrodytų kas čia tokio? Tokie blogerių vizitai pas politikus vyko ir anksčiau, ir niekas dėl to purslų nekėlė. Bet tik ne šį kartą. Matosi, kad nemažai interneto gyventojų šį pasisvečiavimą savo mintyse pavertė vos ne kažkokia misija ir apipynė ją kažkokiais savo lūkesčiais. Kažkas, tikėdamasis dar smagesnio trolinimo ar dar ko nors, tikriausiai užsipirko nemažai popkorno ir coca colos atsargų. Ir staiga gavosi, kad nei vienas lūkestis nebuvo pateisintas. Tad nieko nuostabaus, kad įaudrinta publika audringai ir sureagavo. Kiekvienas savaip, kiekvienas iš savos varpinės. Žiniasklaidos ir PR’o riteriai pradėjo aiškinti apie kažkokias pralaimėtas kovas, dėl vaizdumo pasitelkdami sportinius terminus. Kiti, kurie suprato, kad tie pinigai popkornui išmesti veltui, ar šiaip liko su kažkokiomis nepatenkintomis seksualinėmis fantazijomis, pratrūko tulžimi aiškindami, kaip ten tie vargšai blogeriai buvo paturėti visokiomis pozomis. Tai čia viena medalio pusė.

Kita gi – irgi ne mažiau linksmesnė. Tame susitikime dalyvavę blogeriai vos ne sutartinai, kaip kokie prasikaltę vaikai, pradėjo teisintis, kad ten nieko tokio, o tuo labiau minėtų orgijų, tikrai nebuvo ir niekas jokios nekaltybės ten neprarado. Kiti, kurie ten sudalyvavo tik šiaip iš smalsumo, liko naiviai nesupratę, kokio velnio dabar prie jų čia visi kabinėjasi. Iš visos tos kompanijos išsiskiria nebent Aurelijus Katkevičius, kuris bent jau tam susitikimui ruošėsi bei normaliai, kaip ir Leo Lenox, be jokių pasiteisinimų papasakojo ką ten matė bei girdėjo. Na dar prie jų galima būtų prilipdyti ir Commonsense.lt, kurie irgi tam buvo netgi labai pasiruošę, bet kažkaip jų pasiektas rezultatas atrodo tikrai įdomiai.

O taip čia visas šis erzelis man atrodo iš šono? Atsakysiu, kad kažkaip juokingai. Ypač skundai tų, kurie ten nuėjo šiaip sau, ar dėl smalsumo, ar iš noro į kitus pažiūrėti, ar tai save parodyti. Bet pamoką, manau turėjo išmokti visi. O ji tokia:

Politika – reikalas purvinas. Ir jei jau prie to daikto prisilieti, o ypač viešai, tai tikrai nepavyks išlikti visiškai švariam, nors ir tai padarei visiškai atsitiktinai.

Tai reiškia, mieli blogeriai, kad jūs nepaturėjo kažkokiom tai pozom. Palikime tai aiškinti rėksniam. Bet jumis pasinaudojo visi, kas netingi, netgi, galima sakyti, ir aš, rašydamas šį įrašą. Kiekvienas savais būdais ir saviems tikslams. Bet taip jau nutinka visiems, kurie patampa viešais asmenimis, o politikoje tai jau tikrai. Tad ateičiai, jei jau sugalvosite vėl tai pakartoti, tai bent jau tikrai žinokite vardan ko ten lendate ir ko iš to norite. Tada bent jau nereikės stebėtis, piktintis ar teisintis dėl to, kad kažkas jus kažkokiame kontekste volioja.

© bruxelles5

Nuostabūs, tvarkingi ir labai spalvoti Olandijos tulpių laukų peizažai – džiaugsmas akims ir atsvara žiemos baltumui.

Flying over the Tulips Fields – a set on Flickr

O buvo tada, šilta, galima sakyti karšta, buvo gražu ir smagu. Vienu žodžiu, Vasara.

Žiema, kai turi žymiai daugiau laisvo laiko, yra pats tas metas nubraukti dulkes nuo kai kurių dalykų, kuriems kažkada to laiko neužteko. Taip atsitiko su praeitais metais spalio mėnesį vykusiu renginiu „Ti voglio bene mia Alfa Romeo!“ (it.„Myliu tave, mano Alfa Romeo!”), kurį surengė “Autobrava” savo klientams, tarp kurių esu ir aš.

Apie patį renginį tikrai nepasakosiu, nebent pasakysiu tiek, kad tai buvo tikrai didelis ir malonus siurprizas. Už ką tikrai didelis ačiū, nors ir pavėluotas, rengėjams. Dvigubai malonu buvo ir tas, kad visis dalyvavusieji tada gavo vardinius kvietimus ir tai tikrai kartai paglosto savimeilę. O iš savo daugiametės draugystės su šia atstovybe, kuri tikrai kantriai ir gerai rūpinasi mano Alfa, galiu pasakyti, kad jie – tai tikras pavyzdys to, kaip reikia dirbti.

Bet grįžkime prie renginio. Atvirai pasakius, didžiąją renginio dalį aš praleidau ne pačiame servise, o už vairo baltos gražuolės Alfa Romeo Giulietta, kuria tą progą išbandžiau. Tad tai ir liko įamžinta pirmoje nuotraukoje, kuri šiaip jau savaime yra retas kadras, kuriame esu aš. Taigi, kas dar manęs nepažįstate, turite retą progą bent jau pamatyti, kaip aš atrodau .

Bet, prieš išvykdamas į trasą, visgi pasidairiau pro fotoaparto vaizdo ieškiklį, nes Alfos visada yra vertos būti fotografuojamos:

Ką gi, per visokius darbus ir remontus net nepastebėjau, kaip į praeitį nudundėjo 2012-ieji metai. Tačiau šis tas liko įamžinta nuotraukose, todėl galima laikas nuo laiko pasižiūrėti ir prisiminti kaip šie metai atrodė. Tad jūsų dėmesiui jau tradiciniu šiame tinklaraštyje tapęs metų nuotraukų rinkinys.