Vidmantas Maskoliūnas

Perlas #012

2010-08-29T14:41:00.003+03:00

-- Paprastai pripažįstama, kad praėjus laikui įvykius galima įvertinti ramiau, geriau pajusti sąsajas.
-- Klastojant faktus! Bet koks pavienis istorinis įvykis pernelyg sudėtingas, kad kas nors jį pakankamai išmanytų. Tai pranoksta intelektinius žmogaus gebėjimus. Mes pripratę laukti, kol pakankamai smulkmenų užsimirš. Be abejo, tuomet viskas atrodo paprasčiau! Taip veikia mūsų atmintis -- išsaugome tuos faktus, apie kuriuos lengviausia galvoti.

B.F.Skineris, Antrasis Voldenas, 1948 (vertimas Viktorijos Labuckienės)

Perlas #011

2010-08-13T17:39:00.000+03:00

Lietuva tampa lietuvių kurortu.

vz.lt, vieno komentatoriaus žodžiai apie emigrantų dėka "atsigaunančią" Lietuvos ekonomiką.

Kodėl Katedros durys liko užvertos,

2010-07-02T12:05:00.001+03:00

...arba, kodėl A.M.Brazausko karstą buvo atsisakyta priimti į Vilniaus arkikatedrą baziliką?

Net ir palaidojus mirusįjį, sklando pačių įvairiausių nuomonių, pateikiamų žurnalistų, vyskupijos ir paprastų žmonių, apie Bažnyčios atsisakymą leisti velionį šarvoti Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
Aš asmeniškai neatmetu ir tokios daug diskusijų sukėlusio sprendimo priežasties: tam tikri žmonės labai įsižeidė dėl Valdovų rūmų atstatymo praktiškai Katedrai "po langais". Ne paslaptis, kad A.M.Brazauskas buvo, ko gero, esminis projekto globėjas, ir toks jo vaidmuo statybų darbams drumsčiant Katedros ramybę, o vaizdui bei paskirčiai užgožiant Katedros didingumą ir "įsibraunant" į jos teritoriją, greičiausiai ne visiems patiko. Kadangi A.M.Brazauskui esant gyvam "teisybės atstatyti" nebuvo kaip (pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Prezidentas visgi atrodė per daug įtakingas žmogus), tai galėjo tapti bent jau viena iš galimybių simboliškai "suvesti sąskaitas" po jo mirties.

A. de Saint-Exupery - Naktinis skridimas. Karo lakūnas

2010-06-08T06:45:00.000+03:00

Mirti galima už namus, o ne už daiktus ir sienas. Mirti galima už katedrą, ne už akmenis. Mirti galima už tautą, ne už minią. Mirti galima iš meilės Žmogui, jei tas Žmogus -- Visuomenės skliautų spyna. Mirti galima vien už tai, kuo gyveni.

Gera citata. Nors šie du Egziuperi romanai pasirodė labai orientuoti į prievartą ("skatinimą"?) pamiršti "savąjį AŠ" ir pasišvęsti "aukštesniam visuomenės tikslui", bet pateikta citata visgi "išlygina" jėgų santykį ir primena, kad taip atsiduoti įmanoma tik sąmoningai nubrėžtam ir nešančiam naudą visuomenei ar tam tikrai bendruomenei "dideliam tikslui", o ne kiekvienos lėlės žioptelėjimui.

Perlas #010

2010-06-01T14:09:00.000+03:00

Delfi rašo:

Jeigu pradedi matyti, kad tau už tą skolą reikia kas mėnesį mokėti dideles palūkanas arba taip vadinamą skolos aptarnavimo mokestį, tada pradedi galvoti, kad turėti tokią didelę skolą iš tikrųjų visiškai neprotinga. Tai štai šiandien mes turime taip pat pasirinkti ir valstybės mastu.

A.Kubilius apie išaugusią šalies skolą

Well, dar ne taip seniai buvo krykštaujama ir piarinamasi, kaip nuostabu, kad mes galime (prasi)skolinti(s). O štai jau dabar atrieda atidunda didysis rūpestėlis dėl tos skolos mokėjimų... Rodos, pirma padaroma, tada pradedama matyti kas padaryta, o dar vėliau pradedama galvoti, kas padaryta.
Beje, scenarijus labai panašus į kai kuriuos nepasvėrusius savo galimybių fizinius asmenis, kurie prasiskolino su dangiškom vizijom lengvai skolas atiduoti, o užsivėrus pinigų šaltiniui, įkrito į finansinę duobę: mokėjimai spaudžia, einamosioms išlaidoms praktiškai nėra pinigų, o pajamos neauga kaip tikėtasi. Negi eilinį kartą nebuvo numatyta bent keli ėjimai į priekį ir apsvarstyta ne tik vienintelis optimistinis scenarijus, kad skolas lengvai atiduosim ir tiek (kaip anekdote -- atskrenda marsiečiai ir mus išgelbsti)?... Negi niekas "aukštai esančių" nepagalvojo, kas bus ir kaip reikės gyventi, jei skolos nesugebėsim atiduoti? Duokdie išlipti sąlyginai sausiems iš šito liūno.

Parduodamos V. Pelevino knygos

2010-05-23T22:05:00.002+03:00

Ryšium su tuo, kad jau perskaičiau turimas Pelevino knygas, galvoju jas parduoti:
- "Čiapajevas ir Pustota"
- "Generation P"
- "Skaičiai"
- "Empire V"
- "Šventoji vilkolakio knyga"

Visos knygos -- lietuviški vertimai (be abejo, popieriniame formate).

Pageidavimus rašykite komentaruose.

IELTS egzaminas

2010-05-22T17:02:00.000+03:00

Kol įspūdžiai dar ganėtinai "švieži", papasakosiu apie gegužės mėn. vykusį IELTS (International English Language Testing System) egzaminą.
Pirmiausia, kas tas IELTS? Tai anglų kalbos egzaminas, laikomas norint studijuoti tam tikrose mokymo įstaigose bei imigracijos ar darbo tikslais. Oficialiai egzamino rezultatus pripažįstančias institucijas galima rasti čia. Testas susideda iš keturių dalių (klausymas, skaitymas, rašymas ir kalbėjimas), iš kurių dvi (skaitymas ir rašymas) gali būti dviejų krypčių: akademinės (academic) arba bendrosios (general). Stojantiesiems į universitetus dažniausiai reikalingas akademinio profilio egzamino rezultatas, o imigrantams ir darbuotojams pakanka bendrųjų žinių rezultato. Oficialiame IELTS tinklapyje galite rasti pavyzdines užduotis. Kiekviena iš keturių kalbos dalių gali būti įvertinta balais nuo 1 (Non user) iki 9 (Expert user) pagal tam tikrą apibūdinimą. Iš šių keturių balų išvedamas bendrasis balas (taip pat nuo 1 iki 9). Verta pastebėti, kad testo rezultatai galioja 2 metus.
Norint laikyti egzaminą, visų pirma reikia užpildyti anketą, pateikiamą Britų tarybos (British Council, BC) tinklapyje (yra ir anketos pildymo instrukcija) bei ją kartu su paso (asmens tapatybės kortelės) kopija ir mokėjimo pavedimo kvitu išsiųsti nurodytu adresu arba atnešti tiesiai į konsulatą ir įmesti į tam skirtą pašto dėžutę antrame pastato aukšte (Jogailos g. 4, Vilnius). Daugiau informacijos pateikiama (tvarkaraščiai, reikalavimai, apmokėjimas ir kt.) BC tinklapyje bei šiame handbooke. Egzamino kaina -- apie 600 Lt (gali būti keičiama, atrodo, kartą per metus). Egzaminui registruotis reikia bent prieš 5 savaites. Tik tokiu atveju garantuojama galimybė testą laikyti. Vėlesnė registracija įmanoma, jei būna atsisakiusiųjų dalyvauti, o apie laisvas vietas pranešama tame pačiame BC tinklapyje.
Kai anketa priimama ir patvirtinima, kelių dienų bėgyje gausite tai patvirtinantį laišką elektroniniu paštu, kuriame taip pat bus pateikta nuoroda į internetinę mokymuisi skirtą priemonę "Road to IELTS" bei prisijungimui reikalingi identifikacinis numeris ir slaptažodis. Jei po kelių dienų dar nebūsit gavę tokio laiško, patikrinkit savo dėžutės spam katalogą -- mano atveju, GMail sistema šį laišką buvo palaikius šiukšle. Priemonė ganėtinai įdomi -- joje yra filmuoti interviu pavyzdžiai, taip pat įvairios klausymui ir skaitymui skirtos medžiagos.
O tuomet telieka ramiai laukti artėjančios testo dienos. Kalbėjimo dalis gali vykti kitą dieną, nei likusios (klausymas, skaitymas, rašymas) -- taip yra dėl tipiškai didelio norinčiųjų laikyti testą kiekio ir riboto egzaminuotojų skaičiaus, su kuriais vyksta gyvas "akis į akį" pokalbis. Tačiau šią ir kitą informacija apie tai, kada ir kur vyks egzaminas bei kas leidžiama ar draudžiama egzamino metu, gausite elektroniniu paštu maždaug savaitė prieš patį "didįjį įvykį".
Kaip vyksta egzaminas? Aprašysiu savo asmeninę patirtį "žingsnis po žingsnio", kad pirmąjį kartą laikantieji galėtų susidaryti savo nuomonę. Tiesa, egzaminą perlaikyti galima kiek nori kartų ir kada nori -- nėra jokio privalomo išlaukti laiko tarpo. Tačiau, kaip patys egzamino rengėjai pataria, jei esate nepatenkinta(s) rezultatu -- prieš perlaikydama(s) pasimokinkite.
Egzaminas buvo organizuotas Reval Hotel Lietuva konferencijų salėse, kur, mano apytikriu skaičiavimu, į bendrąją dalį (klausymas+skaitymas+rašymas) susirinko gal kokie 300 laikančiųjų testą. Registracija prasidėjo 8.30. Pats egzaminas vyko keliose salėse. Ties kiekviena jų registratoriai priimdavo kandidatus pagal pavardę, patikrindavo asmens dokumentą (būtina turėti tą patį dokumentą, kurio kopiją pateikėte pildydami anketą), o užsiregistravęs kandidatas gaudavo nedidelį lapelį su atspausdinta spalvota savo nuotrauka, kandidato numeriu, identifikaciniu kodu, kandidato gimtosios kalbos kodu (lietuvių kalbai suteiktas 066 kodas) bei kandidato kalbėjimo dalies data ir laiku. Iš karto galima registratorių informuoti, kad būsimą sertifikatą norite atsiimti konsulate (kitaip jis bus siunčiamas paprastu paštu). Tuomet registratorius pasako, kuris stalas yra skirtas egzaminuojamajam (ant stalų yra kortelės su numeriais).
Ką galima ir ko negalima neštis į egzamino salę? Galima: pieštuką (kuris tiks visoms egzamino dalims, net ir rašomajai), trintuką, šratinuką ir savo asmens dokumentą. Kortelę su nuotrauka, išduodamą registracijos metu, taip pat reikia turėti ir laikyti ant stalo (pirma, joje yra užrašytas kandidato numeris, kurį reikės pažymėti visuose egzamino lapuose, antra, pagal nuotrauką ir asmens dokumentą patikrinama, ar kandidatas yra tikrai tas asmuo). Nors oficialiai egzamino metu negalima turėti maisto ir gėrimų, tačiau salėje teko matyti kelis žmones su mažais permatomais mineralinio vandens buteliukais. Apskritai, organizatoriai draugiški, ir salėje net turi nemažą krūvą pieštukų tam atvejui, jei jūsiškis sulūžo ar pamiršote. Tiesa, mobiliųjų telefonų ir visų kitų elektronikos prietaisų net turėjimas egzamino patalpoje yra uždraustas, o pačius daiktus galėjome palikti viešbučio konferencijų sparno rūbinėje.
Kadangi egzaminas netrumpas -- viso trunka apie 3,5 valandas, nuo 9.00 iki maždaug 12.30, nenuostabu, kad tarp tokio kiekio žmonių atsiranda norinčiųjų "į tualetą". Tokia "5 minučių išėjimo" galimybė yra, pradedant antrąja testo dalimi, bet ne vėliau kaip 5 minutės prieš baigiant trečiąją egzamino dalį bei po jos iki tol, kol bus surinkti visi darbai ir oficialiai paskelbta egzamino pabaiga.
Taigi, 9.00 egzaminas startuoja. Egzamino vykdytoja(s) angliškai perskaito instrukcijas, kas galima ir kas negalima egzamino metu, griežtai įspėja nesukčiauti ir išvardina priemones, kurios laikomos sukčiavimu (kolegų stebėjimas ar nusirašinėjimas nuo jų, paruoštų atsakymų pateikimas (spėju, turėjo omenyje "šperas"), rašymas į atsakymų lapus pasibaigus laikui ir t.t.). Supažindinama su egzamino struktūra, trukme ir data, kai bus pateikiami rezultatai. Tuomet paleidžiamas CD su įrašu pirmajai (klausymo) daliai bei patikrinama, ar visi salėje esantys gali girdėti įžanginį CD takelį. Salės įgarsinimas buvo visai neblogas -- kampuose esančios garso kolonėlės žmogaus balsą atkūrė ganėtinai aiškiai, nors yra tekę girdėti apie kai kurių egzaminų metu naudotas individualias nuotolines ausines. Prieš pradedant klausymo dalį, išdalinami sąsiuviniai su šios dalies užduotimis bei egzamino dalyviai instruktuojami (anglų kalba), kaip reikia užpildyti visus reikalingus asmens duomenis tiek užduočių sąsiuvinių viršeliuose, tiek atsakymų lapuose.
Pirmosios dalies metu teko klausytis keturių garso įrašų (pokalbis, kuriame interesantas domisi laipiojimo (climbing) sporto klubo treniruočių kainomis ir darbo laiku; dialogas tarp profesoriaus ir studentės apie jos rašto darbą; pokalbis apie kelionių agentūrų teikiamas pramogines keliones į dykumas; sūraus vandens distiliatoriaus, naudojančio saulės energiją, veikimo principas ir nauda). Verta paminėti, kad dažnai pateikiama spell'ingo užduotys, t.y. girdimas paraidžiui ištariamas angliškas žodis (vardas, pavardė, pavadinimas, adresas ar šiaip koks nors įmantrus darinys), tačiau šį kartą to nebuvo. Klausymo daliai skiriama, atrodo, 20 minučių. Kiekvieno įrašo pradžioje duodama laiko perskaityti atitinkamas užduotis, o pabaigoje minutė ar dvi skiriamos atsakymų pasitikrinimui. Įrašai nekartojami. Išklausius visus įrašus, per 10 minučių atsakymus reikia perkelti į specialų atsakymams skirtą lapą.
Tuomet klausymo užduočių sąsiuviniai surenkami, ir išdalinamos skaitymo dalies užduotys. Užfiksuojamas ir užrašomas laikas, kada pradedama antroji egzamino dalis. Jai skiriama 60 minučių, per kurias reikia perskaityti 3 tekstus, atlikti užduotis ir atsakymus perkelti į atsakymams skirtą lapą (priešingai nei pirmoje dalyje, tam papildomo laiko nesuteikiama). Tekstai atrodė nesudėtingi, o kartu ir labai įdomūs (apie Tasmanijos tigrą ir kitus nykstančius gyvūnus; apie marketingą ir pardavimų psichologiją; apie gamtoje sutinkamų idėjų taikymą industrinėje praktikoje (biomimetics/biomimicry)). Užduočių nemažai, tad reikia pasimokinti, kaip skaityti akademinius tekstus (ruošiantis akademinio profilio egzaminui) ir iš karto orientuotis į tai, kad vienam spausdinto A-4 lapo ilgio tekstui perskaityti, suprasti bei užduotims atlikti reikia skirti ne daugiau 20 minučių, taip pat verta išmokti anglišką tekstą "skanuoti" ieškant užduotyse panaudotų raktinių žodžių (žmonių vardai; įmonių pavadinimai; produktų pavadinimai; gyvūnai; reiškiniai ir t.t.). Tai padeda greitai surasti tekste vietą, kurioje pateikiama klausimui atsakyti reikalinga informacija.
Salės priekyje kabėjo laikrodis, tačiau papildomai egzamino komisija keletą kartų balsu pranešė, kiek minučių praėjo ar liko iki skaitymo dalies pabaigos (po 20 minučių bei po 40 minučių nuo pradžios, o taip pat, atrodo, likus 5 ir 2 minutėms iki skaitymo pabaigos).
Praėjus valandai, skaitymo užduotys surenkamos kartu su atsakymų lapais (vienoje lapo pusėje rašomi klausymo dalies, kitoje -- skaitymo dalies atsakymai) ir išdalinama sąsiuviniai, kuriuose bus rašomi rašto dalies darbai -- akademinio egzamino variante tai yra informacijos santrauka ir esė nurodyta tema. Organizatoriai perskaito instrukcijas apie rašto darbus (du darbai, pirmam iš jų turi būti skirta maždaug 20 minučių ir parašyta ne mažiau 150 žodžių; antram -- 40 minučių ir parašyta ne mažiau 250 žodžių; rašyti galima pieštuku arba šratinuku; perrašinėti nieko nereikia; į tualetą nebus galima išeiti 5 min iki egzamino pabaigos; kaip užpildyti sąsiuvinio viršelyje informaciją apie kandidatą; kad pirmą užduotį reikia pradėti rašyti pirmame lape, o antrą -- trečiame ir pan.). Rašto darbui skiriama taip pat 1 valanda ir lygiai tokiais pačiais intervalais pranešinėjamas laikas, kaip ir skaitymo dalyje.
Tuomet dalyviamas išdalinami užduočių sąsiuviniai. Šį kartą teko rašyti tokiomis temomis: pirmoji -- apibūdinti lentelėje pateiktus duomenis ir ten, kur reikia, juos palyginti. Duomenys -- vienos šalies darbuotojų procentas įvairiose srityse, išmatuotas kas 10 metų, ir pateiktas darbuotojų vyrų bei darbuotojų moterų procentas pagal metus ir darbo sritį (sritys, tarp kitko, catering, banking, manufacturing industry ir education; o metai 1986, 1996 ir 2006). Esė tema -- vyrauja dvi nuomonės: pirmoji, kad sėkmę sporte lemia fizinis žaidėjų ir komandų pasiruošimas, antroji -- kad svarbiausia protas. Aptarti abi nuomones ir pateikti savąją.
Po egzamino -- užduočių surinkimas, papildomas pranešimas, kad jei kas nori atsiimti savo sertifikatus BC -- prašome prieiti ir pasakyti organizatoriams, bei palinkėjimas gauti gerus įvertinimus.
Kalbėjimo dalies pokalbiai vyko visą egzamino savaitę, kiekvieną dieną tam tikrais intervalais. Pokalbio dalis vyksta individualiai su žmogumi, kuris yra specialiai paruoštas tokius interviu vesti. Tipiškai tai būna britas arba britė, tačiau mano atveju pokalbį vedė lietuvė moteris. Nors abejoju, ar būčiau pajutęs kokį nors skirtumą, jei būtų tekę sėdėti prieš grynakraujį anglakalbį. Pokalbis vyko atskiroje salėje, kurioje pašalinių žmonių nebuvo (bet yra tekę girdėti apie atvejus, kai toje pačioje patalpoje egzaminuojami keli žmonės iš karto, o taip pat gali sėdėti nepriklausomas stebėtojas). Viskas įrašinėjamas diktofonu. Įėjus į salę, buvau pakviestas atsisėsti ir pokalbis prasidėjo nuo bendrų dalykų: egzaminuotoja padarė įžangą, kad diktofone būtų užfiksuota kas ir kada vykdė pokalbį bei kandidato duomenys. Tuomet pasisveikino, prisistatė, ir paklausė mano pilno vardo bei paprašė pateikti asmens dokumentą. Po to -- trumpi klausimai apie tai, ką veikiu gyvenime, kokie drabužiai patinka, ar mėgstu shopintis ir pan. Tai užtruko apie 5-8 minutes, ir galiu pasakyti, kad tos minutės labai gerai nuteikia psichologiškai. Klausimai paprasti, jokios įtampos.
Antroji pokalbio dalis -- gavau pieštuką, popieriaus lapą ir temą, kuria turėjau kalbėti 1-2 minutes be pertraukos. Tema buvo pateikta ant kito atskiro lapo, tai pat jame įvardintos trys potemės, kurias turėčiau apžvelgti kalbėdamas. Pasiruošimui skirta 1 minutė. Egzaminuotoja iš karto įspėjo, kad nenustebčiau, jei ji nutrauks mano prezentaciją pasibaigus laikui. Todėl tą minutę verta išnaudoti maksimaliai ir tiksliai susirašyti temai tinkamus raktažodžius, trumpas mintis, esmines detales ir jų griežtai laikytis, nenuklystant "į pievas". Kitaip pašalinės mintys, atsirandančios bekalbant, užgožia prašomą pateikti informaciją, o laikas artėja į pabaigą. Tema pasitaikė paprasta, susijusi su kelionėmis, todėl planelyje esminius punktus susidėlioti problemų neiškilo.
Trečioji dalis -- šiek tiek susijusi su antrąja, tačiau vyksta klausimų-atsakymų forma (oficialiai tai vadinama, atrodo, two-way discussion, bet į diskusiją panašu nebūna -- labiau į žurnalisto interviu). Egzaminuotoja užduoda vieną po kito klausimus, apie kuriuos reikia pateikti savo platesnius atsakymus. Toks pokalbis trunka keletą minučių. Pabaigoje pranešama, kad ačiū, tai viskas. Dėkui už pasikalbėjimą ir viso geriausio.
Kalbėjimo dalyje, beje, į salę negalima neštis nieko, išskyrus savo asmens dokumentą -- nei telefono, nei pieštuko ar popieriaus.
O po visko telieka laukti rezultatų. Rezultatai pateikiami po dviejų savaičių.

Perlas #009

2010-05-22T13:22:00.000+03:00

Žmogaus protą šiandien veikia trys pagrindinės galios. Tai glamūras, diskursas ir vadinamosios naujienos. Kai žmogų ilgą laiką šeria reklama, ekspertize ir dienos naujienomis, jam kyla noras pačiam tapti brendu, ekspertu ir naujiena. Štai tam ir egzistuoja dvasinės išvietės, tai yra internetiniai blogai. Naudojimasis blogu -- apsauginis psichikos, kurią visą laiką žaloja glamūras ir diskursas, refleksas. Juoktis iš to nederėtų.

Taip vienas veikėjų apie tinklaraščius kalba V.Pelevin romane "Empire V" (lietuviškas vertimas (c) Jurgis Gimberis)

Perlas #008

2010-03-31T20:53:00.000+03:00

Delfi rašo:

"Kai bedarbystė 12-13 proc., nežinau, kaip ten tie streikai gali būti", - tvirtino A.Kubilius.

Gerb. Premjere, ar Jūs tikrai manote, kad padidėjus bedarbystei visi dirbantieji privalo savigarbą nuleisti į klozetą, nuolankiai nulenkti plikas galveles ir leisti prikišti į kepurę?

V.Pelevin - Čiapajevas ir Pustota

2010-03-01T17:19:00.001+02:00

Turiu pripažinti, kad mane Pelevino kūryba, tie keletas romanų, išleistų lietuvių kalba, nepaprastai žavi. Joje nuostabiai dera filosofiniai apmąstymai, polemika, fantastikos ir tikrovės scenų persipynimas, "veiksmas", personažų dialogai, siekiantys perkainoti vertybes ir priversti pažvelgti į idealistinės filosofijos metafizinį pasaulį, bei legendomis, rusų ir rytų istorijos, tautosakos ir kultūros elementais paremtų scenarijų įvykių eigos netikėti posūkiai.
"Čiapajevo ir Pustotos" atramos tašką galėtų puikiai pristatyti ši kūrinyje beveik tiesiogiai sutinkama frazė: "Ar esu žmogus, ir kartais sapnuoju beskraidąs drugeliu, ar esu drugelis ir kartais sapnuoju esąs žmogus?". Dvi skirtingus pasaulius atstovaujančios siurrealybės, viena su kita kovojančios pagrindinio veikėjo viduje, rodos, mūšį užbaigia dėka abiejuose pasauliuose dalyvaujančių veikėjų apgalvotų veiksmų. Tačiau ne karą...

F.Kafka - Pasakojimai

2010-01-17T12:48:00.000+02:00

Tai, ką rašė Kafka ir tai, ką piešė Dali, galima pastatyti visuomenei ant pjedestalo ir pasiūlyti apdovanojimą už ieškojimą bendrų požymių, rodančių kūrybos idėjų panašumus ir skirtumus. Tačiau visuomenei nebūtina lyginti šių įžymių palikimų, kurie, beje, nebūtinai galėjo pasiekti dabartinius laikus. Dabartinei visuomenei net nebūtina žinoti apie palikimą sukūrusius asmenis daugiau, nei kad jie egzistavo. Iš tiesų mes net negalim būti tikri, kad jie egzistavo tokie kaip žmonija juos įsivaizduoja, nes kūrėjai gyvena daugialypį gyvenimą -- vienokį jį mato visuomenė, o kitoks jis yra atsiduodamas savo veiklai. Todėl Dali potėpių ir Kafkos plunksnos judesių analizavimas bei lyginimas gali pasirodyti ne tik grynas laiko švaistymas, bet netgi žalingas užsiėmimas savo bandymu sulyginti visiškai skirtingos prigimties ir skirtingo rezultato siekiančius veiksmus. Vis dėlto taip manyti būtų klaidinga dėl to, kad patys ieškotojai gilinasi į detales pamiršdami apie bendrą rezultatą. Toks analizės smulkmeniškumas savaime nėra blogas, nes yra daugybė sričių kur atlikdami analizę ir rašydami veiklos ataskaitas piliečiai ne tik pajunta pasitenkinimą, bet ir būna užsispyrimo pavyzdžiais savo bendruomenei, kruopščiu darbu ir atkaklumu siekdami rasti tai, ko galbūt ne tik, kad nėra, tačiau niekada ir nebuvo, ir visas įsivaizduojamas didingas ir svarbus užsiėmimas tėra išgalvotas, siekiant užsiimti sau malonia veikla ir pateisinti jos reikalingumą, užuot laikiusis bendruomenės papročiais įtvirtintų tradicijų. Tačiau įsitvėrus senos tradicijos moderniai bendruomenei ilgai išsilaikyti neįmanoma, todėl mokslininkų, istorikų, filologų, filosofų, literatų ir šiaip prašalaičių, siekiančių patekti į aukščiau minėtą dalyvių grupę, spektakliai, siekiant atkreipti plačiosios visuomenės dėmesį, kartais tampa nauja tradicija. Pradžioje neformalia, pripažįstama tik siaurame pačios tradicijos kūrėjų rate, tačiau pamažu, tarsi gilė, virstanti nepajudinamu ąžuolu, augančia tarp darbo grupę autoritetais laikančių piliečių. Ilgainiui prie tradicijos priprantama, ir tampa sunku įsivaizduoti, kad prieš tai buvo kita tradicija. Tuomet ji pradeda žaibiškai plisti po įvairias, tame tarpe ir mokymo institucijas kaip gairė, kuria reikia sekti ir tikėti, pamirštant jos šaknis -- saujelę nesusitaikančių su senąja tradicija diletantų. Vis dėlto viskas tuo nesibaigia, nes visiems galutinai įtikėjus skleidžiama žinia, atsiranda naujų maištautojų, iš po minkšto dulkių sluoksnio ištraukiančių metraštininko užrašus, kuriuose minima šios tradicijos atsiradimo užuomazgos ir vystymasis. Tuomet nelieka nieko kito, kaip pastatyti tradicijas ant pjedestalo prieš visuomenę ir pasiūlyti apdovanojimą už ieškojimą bendrų požymių, rodančių tradicijų panašumus ir skirtumus... [trūksta dviejų puslapių]

Va taip.

Perlas #007

2010-01-12T13:38:00.001+02:00

lrytas.lt rašo:

"Visada važiuoju labai lėtai", – [...] kalbėdama su „Lietuvos rytu“, atkirto politikė [Dalia Teišerskytė]. [...] Priminus, kad per 10 mėnesių ji penkiskart bausta už greičio viršijimą, politikė ėmė teisintis. Esą kelio ženklai statomi blogai matomose vietose, neapšviesti – per rūką, sningant ar sutemus juos sunku pastebėti.

Įdomu, kaip jaustųsi aplinkiniai vairuotojai, prasilenkdami/lenkiami 2008-ųjų gamybos Honda Civic'o, vairuojamo raminamųjų prisigėrusios pensinio amžiaus moteriškės, lekiančios 40 km/h greičiau, nei yra leidžiama, ir net nežiūrinčios į ženklus. Gal net telefonu kalbančios tuo pačiu metu. Ir čia ji dar važiuotų labai lėtai. O kas būtų, jei važiuotų normaliu tempu, ar net greitai?

V.Pekelis - Žmogaus galimybės

2010-01-02T13:16:00.000+02:00

Šią knygą įsigijau dar vasarą, tačiau tik neseniai paėmiau į rankas. Knygą galima būtų priskirti kelioms kategorijoms iš karto. Viena -- "Self-Help". Kaip 1983 metų, Tarybų Sąjungos sąlygomis parašytas veikalas -- tikrai novatoriškas, toliaregiškas, pasakojantis apie individualaus žmogaus ir kolektyvo fizines ir protines galimybes, pateikdamas pavyzdžius, aprašantis keletą fizinio lavinimo, sveikos gyvensenos, intelekto lavinimo, psichologinių ir šiuolaikinės vadybos elementų (ribiniai fiziniai mankštos krūviai; gyvenimas be tabako ir alkoholio; greitasis skaitymas ir atminties lavinimas; autogeninė treniruotė nuo nemigos; "smegenų ataka", turinti sąsajų su dabar plačiai žinomu brainstorming; darnių kolektyvų egzistavimo prielaidos ir pan.). Didelis dėmesys skiriamas motyvuoti skaitytoją siekti kuo geresnių rezultatų visame kame -- ir kūno lavinime, ir proto tobulinime.

Antra kategorija -- tai įdomybių knyga apie daug pasiekusių žmonių gyvenimo principus, faktus, taikomas metodikas rezultatams siekti. Aprašoma daug motyvuojančių pavyzdžių, pateikiami genijų gyvenimo momentai ir t.t. Tačiau pati knyga kupina teksto, būdingo to meto tarybinėms mokslo populiarinimo knygoms (dominuojantys žodžiai -- Leninas, leninizmas, Marksas, Engelsas, marksizmas, darbas, darbininkas, socializmas, visuomenės labui, našumas, gamybos rezultatai, tarybų valdžia, tarybinė santvarka, tarybinis mokslininkas, kolektyvas, kolektyvinė santvarka...).

Ir trečioji kategorija -- kibernetikos, informatikos ir kompiuterių mokslo populiarinimas, daug kur pateikiant ateities vizijas. Nemažai ateities prognozių šiuo metu pripažįstu išsipildžiusiomis (aptarta dalis Interneto idėjos, masinis kompiuterių paplitimas, netgi buhalterio darbas buvo įžvelgtas kaip ateityje tapsiantis gan prestižiniu, nes visą mechaninį "kalkuliavimą" darys kompiuteris, o žmogus bus labiau viso proceso "dirigentas". Nupieštos ateities mokymo proceso gairės -- jos, tiesa, šiek tiek prasilenkia su realybe: vienas iš pavyzdžių -- kad ESM pakeis gyvą mokytoją -- nepaplitęs).
Trumpai tariant, įdomus skaitalas. Nors tekste ir jaučiasi to laikmečio dvasia, tačiau pati knyga gan glausta ir informatyvi.

Perlas #006

2009-12-29T23:36:00.001+02:00

Delfi.lt rašo:

Uždarius senąją Ignalinos AE, 2010 - ieji taps energetinės nepriklausomybės pradžios metais. Lietuvos energetikos sistema buvo ir yra priklausoma nuo Rusijos, nes visi energetiniai ištekliai - ir dujų, ir elektros tiekimas yra susiję su šia šalimi. Tokia priklausomybė nuo vienos šalies susidarė būtent dėl senosios elektrinės. Ją apraizgę interesai buvo pririšę Lietuvą prie Rusijos ir neleido vystyti nei alternatyvios energetikos, nei kurti elektros tinklų su Vakarų regionais. [...] Pagaliau prasidės realus elektros rinkos kūrimas, kurio nė viena politinė jėga nedrįso pradėti esant senajai Ignalinos AE.

D.Grybauskaitė

Jei būtų sekama tokia logika, tuomet norint išardyti "giminių" ir "oligarchų" klanus vienintelis kelias yra paleisti Vyriausybę, Seimą, visų apskričių administracijų ir ministerijų valdininkus ir apskritai visus valdžios atstovus, taip pat panaikinti visą įstatyminę bazę bei atsisakyti visų teisinėje sistemoje dirbančių asmenų paslaugų. O tuomet paskelbti konkursą ir šias paslaugas pirkti iš užsienio, kiekvienam "subrangovui" siūlant savo įstatymus. Juk daug kas mano, esą visos problemos kyla "dėl valdžios ir ją apraizgiusių interesų". Pievos.

Perlas #005

2009-12-29T21:28:00.001+02:00

vz.lt rašo:

Pasak "Prisma" vadovo, kuo daugiau Baltijos šalyse veiks didelių prekybos tinklų, tuo mažesnė bus jų užimama rinkos dalis ir tuo didesnės bus prekių kainos.

Net sudėtinga pasakyti, ar į tai reikėtų pažiūrėti rimtai, ar juokais. Viena vertus, kai kažkada Maxima ir Švyturys susiginčijo, ko pasekoje prekybcentrio lentynose neliko Švyturio alaus, rodo, kad didelis klientas turi ilgesnių svertų "paspausti" tiekėją. Tačiau ar tai kompensuoja konkurencijos lemiamas žemesnes kainas, jei laikysimės idėjos, jog neegzistuoja oficialūs ar neoficialūs karteliniai susitarimai?

Požiūris į "multitaskingą" (daug darbų darymą vienu metu)

2009-12-23T17:47:00.000+02:00

Gyvenime teko susidurti bent su keletu žmonių, kurie gyrėsi sugebantys "multitaskinti" (po žodžiu "gyrėsi" iš tiesų slypi kažkas panašaus į tų žmonių išreiškiamą arba bent jaučiamą užuojautą ar net lengvą panieką kitiems, kurie, anot jų, tuo nepasižymi). Pats terminas multitasking greičiausiai atėjo iš informacinių technologijų srities, kur "gūdžiais" maždaug 1995 metais Microsoft pristatė savo Langus'95. Vienas iš piaro pateiktų faktų, kurie man įstrigo, buvo multitasking -- atrodo, Lietuvoje verstas kaip "daugiaužduotiškumas". Šis terminas reiškė operacinės sistemos galimybę vienu metu vykdyti keletą programų. Pavyzdžiui, vienu metu galėjo būti rodomas videofilmas, dirbama su Microsoft Office programų paketu, iš interneto siunčiamas failas bei archyvuojami seni dokumentai.
Žmogiškojo darbo srityje multitaskingas matyt turėtų reikšti žmogaus sugebėjimą tvarkytis su keliomis užduotimis vienu metu. Pavyzdžiui, kalbėti telefonu, ranka išrašinėti sąskaitą-faktūrą bei žiūrėti televizorių. Žinoma, visiškai tuo pačiu metu tai gali būti labai sudėtinga, nes išrašinėjant sąskaitą akys nukreiptos į popierių ir raitomas raides, o ne televizorių. Lygiai taip pat atidžiai klausant pašnekovo, pro ausis greičiausiai prasprūs TV žinių reportaže minima veiksmo vietovė. Tad kalbant konkrečiau, multitaskingu reikėtų vadinti žmogaus sugebėjimą viduryje vieno darbo ar veiklos jį mesti ir griebtis kito, o pirmąjį pratęsti vėliau, taip "šokinėjant" tarp keleto darbų, iš kurių mažą kiekį galbūt net pavyksta dirbti tuo pačiu laiko momentu (pvz. minti kardio-dviračio pedalus, rankomis ploti katučių ir su kolegomis aptarinėti paskutinių futbolo varžybų transliacijos epizodus).
Čia reikėtų prisiminti sklandančias kalbas, kad moterys "multitaskinasi" daug geriau, nei vyrai. Nesiimu vertinti tiesa tai, ar ne, tačiau pamenu skaitęs apie "platesnę jungtį tarp kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulių". Apie tai specialistai turbūt galėtų parašyti ne vieną tomą. Mane labiau domina, ar pats multitaskinimas yra tikrai tas reiškinys, kuriuo reikėtų girtis ar juo piktnaudžiauti? Manyčiau, tai kiekvienas atvejis yra unikalus ir priklauso nuo daugelio situacijos aplinkybių. Maišant virtuvėje puodą, nubėgimas kambarin atsinešti skambančio telefono greičiausiai niekam nepakenks, o jei sriuba ir išbėgs, nuostoliai -- nedideli. Tačiau jei taip pasielgtų chirurgas, darantis širdies operaciją? Palyginkim šiuolaikinio vadybininko ar projektų vadovo darbą per ligoninės gyvenimo prizmę. Vienam ligoniui, atsigaunančiam po prieš savaitę padarytos operacijos, vakarop sumažėja kraujo spaudimas, pulsas pasidaro retesnis, o ligonis pasijunta mieguistas. Jaunutė slaugė griebiasi telefono ir skambina tiesiai chirurgui X. Chirurgas X tuo metu vienam pacientui atvertoje krūtinės ląstoje pjaustinėja aortas, kai išgirsta skambantį telefoną. Net nenusimovęs pirštinių, iš kišenės, kurioje nešiojasi sumuštinį pietums, paciento kortelę, kabineto raktus ir telefoną, pastarąjį išsitraukia. Raktai netyčia įkrenta į operacinę sritį, iš kurios chirurgui X tenka juos ištraukti ir atgal dėti į kišenę, greta jau saugiai ir šiltai savo eilės laukiančio sumuštinio. Atsiliepia. Slaugė sutrikusiu balsu kažką šaukia apie kritinę padėtį ir reikalauja neatidėliotinos pagalbos. Chirurgas X meta operaciją, palieka operacinę ir visu greičiu išlekia į palatą. Ten "užgesina gaisrą" slaugei pasakydamas, kad viskas okei, kraujo spaudimas ligoniui prieš miegą krenta. Grįžta atgal į operacinę ir patenkintas čepsi lūpomis, kai nuryja paskutinius paskubomis suvalgyto sumuštinio kąsnius. Pakeliui prisimena, kad supjausčius sumuštinį, skalpelis liko palatoje. Pakeliui sutinka med. seselę Y, kurios paprašo iš palatos paimti skalpelį ir jį nunešti į operacinę. Tuo tarpu pats "pagauna" kelias laisvas minutes ir lekia laukan parūkyti... Rūkydamas susitinka su kolega, ir abu ima aptarinėti naujausią atvejį -- dirbtinės kelio girnelės implantavimo procedūrą, karštai ginčydamiesi operacijos sėkmės tikimybe. Operacinėn tęsti darbo grįžta po pusvalandžio. Pamato, kad per tą laiką asistentai nenuobodžiavo -- vienas telefonu derasi dėl automobilio išperkamosios nuomos, antras mėgaujasi iš kavos aparato išbėgusios skystos konsistencijos marmališku skoniu, trečiasis gi apžiūrinėja skubiai atvežto ranką nesunkiai susižalojusio paciento sužeidimus ir kažką rašo į savo medicininius užrašus. Grįžus chirurgui X, visi meta ką buvo pradėję, ir toliau tęsia greičiausiai jau paskutinę operaciją pirmajam pacientui.
Epilogas kažkoks niūrus gavosi. Toks visai netinkamas šventiškai nuotaikai.

Perlas #004

2009-12-14T21:44:00.005+02:00

vz.lt:

"Didžiausia turbūt klaida, kad neatsistatydinau prieš metus. Būčiau jaunesnis, galėjęs intensyviau ieškoti kito darbo“, - sako 52 m. amžiaus p. Mikaila.

P.S. Nežinantiems: Mindaugas Mikaila ~~yra~~ buvo SoDros direktorius. Beje, einant tiesiogiai, per VZ.LT puslapį, šio "perlo" jau neberasite. Portalas internete -- tai ne spausdintas laikraštis, iš jo pašalinti ~~ne patį~~ geriausiai skambantį turinį trunka neilgai. Tad čia -- "nuotraukėlė" "atminčiai":

Požiūris į žmogaus visagalybę

2009-12-09T00:01:00.000+02:00

Žmogus yra per daug susireikšminęs ir savo unikalumą įsivaizduojąs darinys, kad patikėtų galimybe, jog galbūt jis tėra menka matematinė viltis ar lakus neuronas kur kas sudėtingesniame darinyje.

Perlas #003

2009-12-08T11:56:00.001+02:00

Visą tai darome, darėme ir darysime ir dar daug naujų darbų darysime, nes galbūt sulauksime to laiko, kai mažiau laiko reikės skirti tam jau šiek tiek pabodusiam išlaidų karpymui.

A.Kubilius

Taigi, Jums jau šiek tiek pabodo tas išlaidų karpymas... Nes karpot karpot, o rezultato liaudis kaip nemato, taip nemato. Gal visai vertėtų pora naujų kirpėjų etatų ta proga įsteigti?

Požiūris į vartojimą

2009-11-29T01:24:00.003+02:00

Ekonomikos menas -- tai ne vien tiesioginių, bet ir netiesioginių kiekvieno veiksmo ar veikimo politikos padarinių analizė, atskleidžianti jų poveikį ne vienai kuriai nors grupei, bet visoms grupėms.

H.Hazlitt, 1946

Sukosi mintis kada parašyti apie vartojimą. Viena vertus, gyvenimas be vartojimo gamtoje yra neįmanomas -- iš esmės kiekvienam gyvam organizmui gyvybės palaikymui reikalingas vienoks ar kitoks vartojimas -- vandens, šviesos, šilumos, maisto produktų, skysčių, vitaminų ir mineralų, deguonies ir t.t. Kiekvienas sudėtingesnis organizmas vartoja daug daugiau: pavyzdžiui, paukščiai vartoja gamtines medžiagas lizdų sukimui, kai kurios žuvys analogiškus "namus" įsirengia neršto metu ir panašiai. Tačiau ko gero pats didžiausias ir didžiausios išteklių įvairovės vartotojas yra žmogus. Jis randa kur panaudoti tiek vandenyje, tiek sausumoje, tiek ore, tiek kosmose ar kituose kosminiuose kūnuose (pvz.Mėnulio uolienos -- tyrimams) esančią materiją ir reiškinius (pvz. gravitaciją). Žmogus sugeba išnaudoti Žemėje esančius gamtos reiškinius (vėjas, saulės šviesa, bangavimas, upės tėkmė, žemės drebėjimas (pvz. seismologiniams tyrimams) ir t.t.). Homo sapiens yra būtybė, kuri sugeba ne tik panaudoti esamas materialias gamtines medžiagas, bet ir susintetinti naujas. O ypač trečio tūkstantmečio gyventojai tampa liudininkais tokio materialiojo pasaulio pavidalo, apie kokį prieš kelis šimtmečius būtų drįsę svajoti tik vienetai lakios vaizduotės mokslininkų ar rašytojų (geras pavyzdys -- Aldous Huxley romanas "Brave New World", išleistas prieš nepilną šimtmetį (1932 m.) ir aprašantis reiškinius, kurie dabar greičiausiai būtų laikomi "tai nėra neįmanoma", tuo metu turėjo kelti daugybę "ar tai įmanoma" tipo klausimų).

Po tokios įžangos, grįžtu prie minties apie vartojimą. Čia turime kelis kraštutinumus: asketiškumą ir vartotojiškumą. Pirmasis skatina minimizuoti vartojimą siekiant svarbiausiu dalyku laikyti žmogų ir tai, kas jis yra, tuo pačiu įprasmindamas egzistavimą ir žmogaus prigimtį pačią savaime (palyginčiau su garsiuoju Dekarto "mąstau, vadinasi, egzistuoju" (man labai gražiai skamba lotyniškasis variantas: "cogito, ergo sum")), tuo tarpu antrasis sureikšmina tai, ką žmogus gali "pervirškinti": asmens vertė kyla iš jo gebėjimo ir galimybių vartoti (gal tiktų vartoju, vadinasi, egzistuoju?). Abu požiūriai vargu ar gali būti vienas be kito. Jie tarsi stovi skirtinguose atkarpos galuose, ir šiame intervale kiekvienas pasirenkam sau priimtiną egzistavimo "intervaliuką". Kas platesnį, kas siauresnį, kas arčiau vienos pusės, kas arčiau kitos.

Tačiau visais laikais turime "šauklių", raginančių daryti vienaip ar kitaip, kartais netgi pateikiančių argumentų taip elgtis. Pavyzdžiui, dabar valstybės valdančiuosiuose sluoksniuose netyla mintis apie būtiną vartojimo skatinimą, kuris paspartintų verslo atsigavimą ir išlipimą iš ekonominės duobes (gal reikėtų sakyti "kraterio", link kurio dugno dar tik ritamės? Pamatysim ateityje). Kita vertus, pasisako ir daugybė "atsivertėlių", kurie dabar naudojasi galimybe ir reklamuoja savo antivartotojišką arba bent jau nuosaikų vartotojiškumo atžvilgiu požiūrį taip tarsi sutikdami, kad ekonominio pakilimo laikais, galėję naudotis neribotais malonumais ir "blizgučiais", jie dabar priima realybės iššūkį ir riboja savo išlaidas. Pavyzdžiui, mano jau "perlų" srityje cituotas E.Kubilius:

Pašnekovas sako supratęs, kad laisvalaikis kurti yra prasmingesnis nei laisvalaikis leisti pinigus. O už tuos, kurie, p. Evaldo žodžiais, pozuoja žurnalams sėdėdami ant persiško kilimo su jorkšyro terjeru, jam gėda.

Tiesa, neaišku, ką tiksliai pasakė pats E.Kubilius, nes iš citatos akivaizdu, kad tai tėra žurnalisto interpretacija.

Pabandykim į vartotojiškumą pažvelgti be išankstinės nuostatos. Pirmykštė bendruomenė. Išgyvenimą lemia sunkus ir atkaklus darbas. Laimi tas, kas geriau pasirengęs ir prisitaikęs -- stipresnis fiziškai, darbštesnis, atkaklesnis, drąsesnis. Papuošalai laisvalaikiu gaminami iš natūralių medžiagų, įvairių trofėjų. Gamtos ištekliai pakankami patenkinti nedidelės žmonijos nedidelius poreikius. Antika. Civilizacija -- nesulyginama su pirmykštės bendruomenės. Tiek žmonijos santykių formatu, tiek gamtinių resursų panaudojimo galimybėmis ir įvairove, tiek technologijų, tiek žinių, tiek gebėjimų, tiek saviraiškos požiūriu. Gamtos išteklių vis dar daugiau, nei pakankamai (neskaitant atvejų, kai dominuoja besaikis godumas, pavyzdžiui, troškimas "viso pasaulio aukso"). Vidaus degimo variklio nėra, naftos magnatų nėra (nors IV-ame amžiuje Kinijoje jau daromi pirmieji naftos gręžiniai), plastmasės nėra. Gamtos taršos problema ne tokia ir aktuali, apie ją kažin ar kas galvoja. XX amžius. Vidaus degimo variklis jau išrastas, automobiliai gaminami visu pajėgumu, vyksta pasauliniai karai, Ameriką aplanko "Didžioji depresija", nepaprastu tempu vystosi mokslas, atsiranda pajėgi elektroninė skaičiavimo technika, vykdomi genetiniai tyrimai, analizuojamos branduolinės ir termobranduolinės reakcijos panaudojimo galimybės, šturmuojamas kosmosas, pradedama gydyti nuo sudėtingiausių ligų (ir, tikėtina, kuriamos naujos), tikrinamos organų persodinimo galimybės (sako, kažkur buvo bandyta šunims ar beždžionėms sukeisti galvas), sintetinami nauji junginiai -- tame tarpe ir įvairūs plastikai, turėję didžiulę reikšmę tolimesniame tiek buitiniame, tiek pramoniniame panaudojime. Ką turim? Į kovą su besaikiu gamtos išteklių naudojimu, jos teršimu, floros ir faunos naikinimu, šiltnamio efektu, globaliniu atšilimu ir tirpstančiais ledynais kyla "žalieji". Įvairūs mokslininkai ir tyrinėtojai trimituoja apie senkančius Žemės išteklius ir demografinį "sprogimą", prognozuoja, kada, esant dabartiniams ir numatomiems ateities vartojimo tempams, gamtiniai resursai baigsis bei skatina ieškoti alternatyvių energijos šaltinių, mažinti anglies dvideginio ir kitų kenksmingų medžiagų išmetimą į atmosferą.

Kokios gi viso šio neregėto vystymosi tempo ir galimo Žemės "nugyvenimo" priežastys? Noras dominuoti, pasipuikuoti arba "neatsilikti". Pasaulyje turbūt visuomet egzistavo (ir egzistuoja) žmonijos dalis, pasiekusi "garantuoto saugumo iliuziją" (nes prieš galimas gamtos kataklizmas visi esam lygūs). Mano manymu, jie gyvena "savirealizacijos" lygmenyje, kur svarbu ne minimalių, bazinių organizmo gyvybės palaikymo poreikių užtikrinimas, o kur kas aukštesni tikslai -- komunikacija, filosofija, išradimai, literatūra, teatras, kelionės, menas, politika, "schemų rengimas", vadovavimas, pasaulio tyrinėjimas, garbės troškimas ir t.t. Šių poreikių tenkinimas dažnai sukuria atitinkamą aplinką, savaime skatinančią nuolatinį inovacijų poreikį. Sukūrus automobilį, atsirado pirkėjai. Sėkmė paskatino automobilį tobulinti: didinti jo greitį, manevringumą, saugumą ir komfortą. Vartotojai, nežiūrėdami, ar iš tiesų yra natūralus* poreikis, žavėdavosi naujais automobiliais ir juos vėl pirkdavo. Ratai sukosi -- tobulėjanti technika, karštas kraujas ir nesnaudžiantis ego, emocijų poreikis greitai sudarė prielaidas įvairiausių automobilių lenktynių atsiradimui. Pavyzdžiui, F-1 varžybos į trasas ir prie televizorių ekranų sutraukia milijonus šio autosporto gerbėjų, kurie vyksta stebėti renginio įvairiu transportu (važiuoja automobiliais, naudojasi keliais, degalais, skrenda lėktuvais, pilotuojamais lakūnų mokyklas baigusiais pilotais, naudojasi aviakompanijų aptarnavimu, elektroninėmis informacinėmis sistemomis bilietams įsigyti, pakeliui naudojasi specialiai lėktuvuose įrengtos infrastruktūros elementais -- maistu, tualetu, video filmais, ventiliacija, saugos diržais, o esant kritinei situacijai -- pasinaudotų ir automatiškai pripučiamomis liemenėmis); kurie stebi varžybas savo plazminiuose ar skystųjų kristalų televizoriuose, aptarinėja tai mėgėjų klubuose, o naudodamiesi kompiuteriais -- ir Interneto forumuose diskutuodami apie gyvai pateikiamus varžybų eigos duomenis, stebėdami vaizdo įrašus... Televiziją paminėjau ne atsitiktinai -- turbūt dar daugelis iš mūsų prisimena nespalvoto vaizdo "Taurus" ar "Šilelius", kurių pilkuosiuose ekranuose matydavome daug "sniego". Jei Lietuvos vartotojai būtų buvę patenkinti tuo, ką turėjo -- kažin, ar plačiojoje visuomenėje šiandien regėtume Samsungus ir Sony, kurių plokšti ir ploni ekranai formuoja nepalyginamai kokybiškesnį, mažiau akis varginantį vaizdą, bei kurie nenaudoja elektronų pluošto vaizdo formavimui. Be troškimo nugalėti gamtos "prilipdytą" gyvenimo trukmės ribojimą, virusinių infekcijų sukeltą nedarbingumą ar mirtį, neturėtume visos farmacijos industrijos -- niekam nebūtų įdomu "apgauti likimą". Geras pavyzdys buvo vienas delfyje skaitytas straipsnis, kurio esmė -- giliai tikintys tėvai sergančios mergaitės nepatikėjo medikams, o bandė išgydyti maldomis. Mergaitei mirus, teisėjas tėvus nuteisė už aplaidumą (bausmė nebuvo labai griežta), kartu į jų žodžius "Tikėjomės, kad Dievas išgelbės dukrą" atsakydamas "Kartais Dievas veikia žmonių rankomis".

Antra vertus... Ar yra sveika (kas yra sveika, kas yra nesveika -- atskira tema) nuolat vaikytis naujausio mados šūksnio, būti tuo vartotoju, kuris apsuptas pačių paskutinių išradimų rezultatais? Ar vos rinkoje pasirodžius naujam 5 klasės BMW, reikia pulti jį pirkti, net jei nėra jokių priekaištų senesnės laidos, prieš keletą metų įsigytam automobiliui? Ar reikia pirkti naują spintą kambariui, vien tik dėl to, kad ji "patraukė akį" (nors senesnioji, puikiai deranti kambaryje, taip pat kažkada buvo įsigyta kaip "patraukusi akį")? Viskas gerai, jei yra tam galimybės, ir senasis daiktas nebus išmestas. Kodėl? Nes bet kuriam pramonės gaminiui pagaminti yra įvykdoma pati ilgiausia grandinė veiksmų, įtraukiant pačių įvairiausių kategorijų ir veiklos sričių žmones ir jų pastangas bei gamtos išteklius. Pavyzdžiui, plastikinis maišelis. Dar ne taip seniai Lietuvos nebuvo apėmusi "greitai suyrančių maišelių" manija. Nuėjai į maksimą ir už 30 centų įsigijai polimerinį chemijos inžinerijos ir mechanikos inžinerijos pagalba pagamintą maišelį, kurio formą, siekdamas praktiškumo, sugalvojo koks nors fizikas, papuoštą brandu besirūpinančių specialistų ir dizainerių sukurtu logotipu. Grįžai ir maišelį išmetei, arba, jei esi praktiškesnis žmogus -- panaudojai vietoje šiukšlių maišelio. Ir? Ir tas pramonės stebuklas šimtus metų gulės kur nors Kariotiškėse, vietoje to, kad jį pakartotinai panaudojus kitam apsipirkimui. Bet... Tokie dalykai atliekų tvarkymą paverčia visai neblogu bizneliu. Nes jei visos atliekos suirtų komposto krūvoje, šios paslaugos apimtys gerokai sumažėtų -- o atliekų tvarkymas, išliekant problemos mastams, vėlgi reikalauja inovacijų: naujų atliekų perdirbimo metodų, socialinės iniciatyvos atliekų rūšiavime ir pan.

Taigi -- vartotojiškumas. Blogis ar gėris? Kur riba, atskirianti vienareikšmiškai žalingą vartotojiškumą nuo vienareikšmiškai naudingo? Ar ji yra? Gal ji yra per daug plati, kad būtų įmanoma atrasti jos pačios ribas? Ar pamišę iPhone vartotojai tėra mados auka, ar inovacijų variklis? Kur yra linija, kurią pasiekus technikos, mokslo, visuomenės pažangą bus galima "pristabdyti"? Juk visi sutiksit, kad tai ką dabar turime, pavyzdžiui, farmacijos sektoriuje, yra žymiai geriau nei prieš 100 metų. Tačiau sveikas protas lygiai taip pat sako, kad sukūrus nemirtingumą, ypatingą smegenų ir viso organizmo aktyvumą, regeneraciją bei atsparumą išorės dirgikliams suteikiantį gyvybės eliksyrą, toliau šioje srityje eiti nebūtų kur. O gal ir ši stadija būtų įvertinta jau kaip visų ribų peržengimas, ir gamta pati pasirūpins, kad taip nenutiktų -- lygiagrečiai vykstantys gamtos išteklių eikvojimo, taršos procesai žmoniją sunaikins dar prieš jai įžengiant į amžinojo gyvenimo rojų?

O mano požiūris? Buvo laikas, kai kažkas nauja ar "dar neturėta" sudomindavo. Dabar -- gyvenimo periodas, kai gyvenu kiek paprasčiau, ir labiau domina knygos, informacija, žinios bei pamąstymai, nei cute daiktai. Ir tarp įvairių minčių apie tai, ką turėčiau įsigyti kitais metais (jie artėja kiek greičiau, nei tikėjausi) -- Chevrolet Corvette nebus, net jei loterijoje laimėčiau milijardą.

* natūraliu poreikiu vadinu poreikį priemonei, reikalingai tam tikros problemos optimaliam sprendimui. Priklausomai nuo situacijos, natūralus poreikis judėti gali būti patenkinamas vaikštant pėsčiomis, važinėjant dviračiu, viešuoju transportu, motoroleriu, nuosavu automobiliu ar net skraidant lėktuvais -- nelygu, kokioje situacijoje yra problemos veikiamas subjektas. Tuo tarpu sintetiniu poreikiu vadinu išoriškai (reklamos, draugų, visuomenės, tradicijų, tuščiagarbiškumo, pasitikėjimo savimi ar savivertės trūkumo) įteigtą ar pačio subjekto sau įsiteigtą netikrą poreikį arba perdėtą poreikį. Pavyzdys -- studentas, kurio ego neleidžia jam gyventi "pagal pajamas" ir studento principus, tad žmogus save universiteto bei studentų aplinkoje siekia pristatyti kiek įmanoma prabangiau -- naujas švytintis iš tėvų kišenės lizingu įsigytas Lexus (beje, su Lexus'u tikrai malonu važinėti), nuolatiniai vakarėliai, aukso grandinės ir kasdieniai baliukai. Kitas pavyzdys -- ribinio dydžio paskolą namui ekonominio klestėjimo piko metu pirkti paėmęs jaunuolis (ir vėliau jį turėjęs skubiai parduoti), kuriam ego neleido gyventi senos statybos bute, o protas, žinių ir patirties trūkumas laiku "neužtildė" ego. Abiem atvejais nesiimu vertinti, ar tai yra gerai, ar tai yra blogai -- nes natūralaus poreikio atskyrimas nuo sintetinio nėra trivialus dalykas, o ir Lexus'as, ir individualus namas yra tikrai malonūs daiktai -- tiek širdžiai, tiek kasdieniam gyvenimui, tiek pasipuikavimui prieš kitus. O štai, pavyzdžiui, nepo.lt prieš gerus metus buvo aprašęs priešingą požiūrį į gyvenimo komfortą, pavadinęs "ekonomišku gyvenimu" -- tiesa, nežinau, ar autorius aprašė savo, ar hipotetinį įmanomą "ekonomišką" gyvenimą.

Radau kažkuriuo metu ~~man patikusį~~ mane sužavėjusį video klipą. Jame įdomiai pavaizduojamos gyvenime sutinkamų daiktų ir fizikinių reiškinių sąsajos. Kiekvieną kartą jį žiūrėdamas, atrandu ką nors nauja, ko dar nebuvau pastebėjęs prieš tai:

Perlas #002

2009-11-28T20:51:00.004+02:00

Evaldas Kubilius, išsinuomavęs Lietuvos kino studijos pastatus ir besitikintis juos prikelti "naujam gyvenimui", cituoja savo draugus: "svarbiausia iš ministerijos gauti bent 1 Lt, tada jau gali prašinėti be pabaigos – tai įgarsinimui, tai montažui, tai filmui baigti". Situacija labai jau primena įvairius statybų projektus: valdovų rūmus, nacionalinį stadioną...

Perlas #001

2009-11-25T10:05:00.001+02:00

Geriausia frazė, kurią išgirdau ryte per BBC: "Everybody's business is nobody's business". Daug tiesos. Ypač žvelgiant į kaltų ieškojimą dėl smukusios ekonominės padėties.

Požiūris į atsakomybių pasiskirstymą

2009-11-24T16:49:00.001+02:00

Tam tikru pjūviu matau du žmonių darbo (ir ne tik darbo, bet ir kitų sričių veiklos) pobūdžio kraštutinumus: strategas ir vykdytojas. Strategai sukuria strategiją, o vykdytojai ją įgyvendina "žodį paversdami kūnu". Labai gražiai tinka palyginimas su miško sodinimu. Jį tarsi remia daug patarlių ir priežodžių ("daug rankų didžią naštą pakelia", "per medžius nemato miško" ir t.t.). Strategas sukuria miško viziją, medžių sodintojai ją įgyvendina. Elementaru, Vatsonai. Tačiau akivaizdu, kad realybė su teorija dažnai prasilenkia. Strategas ne visada sugeba sukurti gerą strategiją, o vykdytojas -- ne visada ją gerai įvykdo. Arba alternatyvūs atvejai. Vienas iš jų -- strategas sustrateguoja ir imasi vykdymo. Antras -- strategas nesustrateguoja arba sustrateguoja prastai, todėl vykdytojai yra priversti imtis strategavimo ir vykdymo. Trečias -- strategas sustrateguoja bet vykdytojai dirba nevienodai (išsilavinimas, patirtis, darbštumas, atsakomybė, motyvacija, jėgos, sveikata, sugebėjimai ir kt. faktoriai), todėl vieni vykdytojai padaro didžiąją dalį darbo, kai kitiems vykdytojams telieka "trupiniai". Daugeliu atvejų tokia situacija neigiamai įtakoja korporacijose pasitaikančią "separation of duties" (SoD) ideologiją, kurios esmė -- atskiri subjektai (žmonės, organizaciniai vienetai, grupės) yra atsakingi už atskirų produkto gamybos etapų ar imčių vykdymą (čia tarsi struktūrinis-šakinis arba struktūrinis-regioninis skirstymas: galima objektus suskirstyti pagal jų pobūdį ir savybes, o galima pagal dislokacijos vietą). Strategavimas taip pat yra tam tikra duty už kurią atsakingas strategas. Ir idealiu atveju šis mechanizmas turėtų veikti kaip šveicariškas laikrodis. Deja, būtent taip ir yra... Tik daugeliu realių atvejų laikrodis būna geriausiu atveju "Made in China. Assembled in a tight cave at night without a beam of light". Mechanizmas gerai veikia ir pasiteisina tol, kol viskas vyksta pagal sėkmės scenarijų. Tačiau užtenka mažiausio nukrypimo nuo idealaus atvejo, kai atsiranda didesnis ar mažesnis "krumpliaračio" "išėjimas iš orbitos". Lygiai taip pat ir išėjimas iš zonos, kurią subjektui ("krumpliaračiui") griežtai numato SoD planas. Vienose situacijose tai atsitinka gan retais atvejais (pvz. sąskaitų už prekes išrašymas ir pinigų kasoje apskaita). Kartais net būna apibrėžta "ką daryti, kai atsitinka vienaip ar kitaip" ("atsarginis atvejis" -- backup case). Be to, pvz. sąskaitų išrašymas ir kasos apskaita yra du dideliu panašumu pasižymintys atvejai -- ar vienas, ar kitas produktas, ar viena kaina, ar kita -- sąskaitos išrašymas vykdomas iš esmės taip pat. Kitose situacijose SoD bandomas taikyti remiantis jau kitais, tai aplinkai būdingais faktoriais ir galimų atsakomybių rinkiniu, todėl problemos kyla dažniau. Be to, priklausomai nuo SoD stratego, SoD planas gali pasižymėti mikro-atsakomybių išskyrumu arba makro-atsakomybių išskyrimu; griežtu (strict) atsakomybių tarpusavio atskyrimu arba aiškų ribų nebuvimu (cohesive). Komunikacija tarp atskiras duty turinčių subjektų gali būti vykdoma horizontaliu, vertikaliu lygiu arba per tarpininką, t.y. vienas subjektas gali tiesiogiai ir nevaržomai keistis informacija ar/ir darbo rezultatais su kitu (pagelbėti, asistuoti, pavaduoti ir pan.) -- galima tai įvardinti horizontaliu lygiu, per "strategą" arba "vadovą" arba "tik su jo palaiminimu" -- galima tai įvardinti vertikaliu lygiu, arba tik naudodamasis apibrėžtą procedūrą (pvz. CRM sistemą, DMS ar pan.; tarpininku galima laikyti ir biurokratinius raštus siuntinėjamus vienos institucijos kitai ir pan.). Pavyzdžiui, informacinių sistemų kūrimo procese galima išskirti programavimo, modulių surinkimo, sistemos diegimo, testavimo ir palaikymo fazes. Tačiau priklausomai nuo dirbančiųjų kompetencijos, skaičiaus ir darbo krūvio, toks skirstymas daugiau ar mažiau [, tačiau vis tiek] anksčiau ar vėliau pažeidžia SoD -- pavyzdžiui, dėl trūkumų sistemos dokumentacijoje programuotojui tenka atsakinėti į kliento klausimus, nors įdiegtos sistemos palaikymo komandoje dirba visai kiti žmonės. Arba, kai kuriems vykdytojams tenka nuolat išeiti iš jiems apibrėžtos rolės ribų, nes gretimame lygyje dirba nekompetetingi žmonės, ir "užkaišioti jų paliktas skyles". Arba, strategas nesugeba sustyguoti visų SoD apibrėžtų rolių bendradarbiavimo -- pavyzdžiui, kai kurioms sritims teikia per mažai dėmesio, jas nuvertina arba duoda neadekvačiai daug laisvės, taip sukurdamas dirbtinius "butelio kakliukus" arba leisdamas kristi kokybei.

Iš principo, SoD idėja yra naudinga. Aš asmeniškai pritariu darbo pasiskirstymui. Tačiau kokias galimas rizikas ir problemas kai kuriais atvejais įžvelgiu? Esminiu blogiu pavadinčiau kai kuriais atvejais įvykdomą "tiltų deginimą". Kartais pradedant kurti ar modifikuojant SoD planą yra nusprendžiama griebtis strict politikos visiems atvejams, arba net ir bausti už "įgaliojimų viršijimą". Atskirais atvejais tai reikalinga, norint išskirti pakankamai didelės apimties veiklas, kurių vienas žmogus/grupė/organizacinis vienetas nėra pajėgus kokybiškai atlikti laiku, bet po atskyrimo suteikiant naujiems vienetams papildomų teisių. Gali būti nesaugu A komandos darbuotojui leisti manipuliuoti informacija, kurios jis anksčiau nepasiekdavo, vien dėl to, kad dabar dalį jo ankstesnio darbo daro B komandos darbuotojas, prieinantis prie "jautrios" informacijos (pvz. anksčiau vadybininkas priimdavo sunkvežimiais atvežtas prekes, sunešdavo jas į sandėlį ir iš ten vėliau išdėliodavo salės lentynose; dabar gi jam išskirta pareiga paimti prekes iš sandėlio ir išdėlioti jas tiek į lentynas salėje, tiek prie parduotuvės kasų, o prekių priėmimu rūpinasi kitas vadybininkas, kuriam šis darbas buvo prijungtas prie jo vykdomo prekių užsakinėjimo. Akivaizdu, kad ankstesnis salės darbuotojas neprivalo automatiškai gauti priėjimo teikti užsakymus vien todėl, kad anksčiau darė darbą -- priimdavo atvežtas prekes -- kurį dabar daro jau kitas žmogus, be priėmimo galintis dar gali ir užsakinėti prekes). Tačiau kiti atvejai liudija ir priešingą efektą -- pvz. įvedant SoD IT kompanijose, panaikinamas vienų grupių priėjimas prie kitų grupių informacinių sistemų, ko pasekoje vienai grupei nebesusitvarkant su problema tenka "eiti kryžiaus kelius" biurokratiniais labirintais vien tam, kad buvęs sistemos prižiūrėtojas galėtų gauti prisijungimo slaptažodį. Arba, teisinės institucijos 8 mėnesius pasiuntinėja viena kitai (dar gerai, kad nepasiuntinėja viena kitos) įvairiais raštais, turinčiais mažą reikšmę ir savaitės ar dviejų vykdymo terminą, taip vilkindamos skandalingas bylas. Šitoje vietoje situacijos apibūdinimui labai tinka Oscar Wilde citata: "Bureaucracy expands to meet the needs of the expanding bureaucracy". Šiek tiek perfrazuočiau -- "Only bureaucrat is always looking for a way to expand bureaucracy to meet..."

Moralas: jei tam tikras procesas veikia gerai, sėkmingai ir efektyviai, jo radikaliai negadinkit vien tik dėlto, kad norite pasirodyti prieš kažką kaip aktyviai dirbantis, taikantis vadovėliuose aprašytas "tiesas" ar siekiantis žūtbūt, nepateisinamomis sąnaudomis, išspausti likusį 0,01% efektyvumą. Žmonės ne krumpliaračiai, kad visą amžių dirbtų tik per apibrėžtą ir siaurą "langą". Dirbtų nepriekaštingai preciziškai ir be jokio "nukrypimo į šoną". Net jei ir sugalvojat priežasčių, dėl ko vienos ar kitos pareigos SoD reikalingos -- nedeginkit tiltų, nes anksčiau ar vėliau gali tekti nusivilti pokyčiais bei atstatyti senąją tvarką ar vėl ieškoti ko nors naujo. Tuo tarpu pasekmės gali būti nuostolingos ar net kritinės, o tarpusavio sinchronija išderinta ilgam.

P.S. Pas mane idėjos įrašams dažniausiai gimsta spontaniškai. Pradinė mintis buvo aprašyti požiūrį iš tam tikro taško į išsilavinimą, tačiau jau po pirmųjų eilučių pasirodė dėmesio verta ir ši tema. Pagirkit arba išpeikit, nes visa, kas yra aukščiau, ekspromptu išdėsčiau šiek tiek chaotiškai. O apie išsilavinimą įrašo teks dar palaukti.

Požiūris į emigraciją iš Lietuvos

2009-11-23T17:45:00.001+02:00

Teigiamas. Nes:

1. Lietuvoje situacija nestabili: sunkumų akivaizdoje partijos pešasi dėl įtakos zonos, "mėto kamuolį" kas kaltas ir kas nekaltas, įstatymai, akcizai, mokesčiai, socialinės išmokos buvo keičiami keletą kartų ir pan.

2. Korupcija klesti (manęs tai nežavi), ypač valstybiniame sektoriuje (Kubilius labai gražiai išsidavė, jog viešuosius pirkimus galima "suefektyvinti" kokiais 30%).

3. Suvokimo, tolerancijos, geranoriškumo lygis -- žemas

4. Pirmojo būtinumo prekių, buitinės technikos, automobilių, būsto kainos -- didelės

5. Atlyginimai -- vidutiniai ar net žemi

6. Neformaliai egzistuojanti kastų sistema

7. "Švogerių" kraštas

8. Auganti bedarbystė

9. Augantis nusikalstamumas

10. Etiketė "savižudžių kraštas" (žudytis skatina tam tikros priežastys, dažniausiai psichologinės -- neretais atvejais jas iššaukia darbo netekimas)

Depresiškai nuteikia, taip?

Na, bet yra čia ir gerų dalykų:

1. Lietuva nėra didelio seisminio aktyvumo zonoje

2. Saugi gamta -- nėra didžiulių uraganų, sugriaunančių miestus, nuodingų vorų, skorpionų, miestuose pasirodančių didžiųjų plėšrūnų (liūtų, tigrų, krokodilų)

3. Turime puikias sąlygas žemės ūkiui ir gyvulininkystei -- tad iš bado nemirsim

4. Turim didžiules gėlo vandens atsargas

5. Turime puikias galimybes siekti išsilavinimo (nors apie jo kokybę reikėtų atskirai padiskutuoti)

6. Galime didžiuotis turtinga, įvairia ir ganėtinai ilga šalies istorija (palyginkim su JAV, kurių pagrindinė istorija tėra vos kelių šimtų metų senumo)

7. Turime galimybę naudotis vienu greičiausių pasaulyje interneto kanalų

8. Būdami Lietuvos piliečiais, galime laisvai keliauti po Europos Sąjunga, o būdami Europos Sąjungos piliečiais -- ir po daugelį kitų valstybių.

9. Lietuvoje galime mėgautis visais keturiais metų laikais

10. Lietuvoje nėra įtampos dėl religinio susiskirstymo.

Tačiau žmonės, kurie išvyko -- apie grįžimą vėliau paprastai nebegalvoja...

D.Noonan - Ezopas ir vadovavimo pamokos

2009-11-22T11:57:00.000+02:00

Kartais paskaitau kokią lengvo turinio knygelę. Tam, kad greičiau užmigti arba "atpalaiduoti smegenis". Kaip tik užbaigiau David Noonan "Ezopas ir vadovavimo pamokos" (originalus angliškos knygos pavadinimas "Aesop and the CEO"). Knygelės struktūra: devyni teminiai skyriai, kurių kiekviename pateikiama po keletą Ezopo pasakėčių. Prie kiekvienos iš jų randamas autoriaus siūlomas "Ezopo moralas", atsispindintis pasakėčioje, bei gerokai už pačią pasakėčią ilgesnis komentaras su realiais pavyzdžiais, patvirtinančiais "moralą". Pabaigoje -- papildomas "verslo moralas", ir literatūros sąrašas, kuriuo remtasi rašant komentarą.
Smagi knygelė, kurios akivaizdžiausia nauda -- pažintis su įvairių kompanijų "paklydimais", kai kada sukėlusiais nedidelių problemų, o kai kada -- kainavusiais kompanijai gerą vardą ar net jas visiškai sužlugdžiusiais.