Šį kartą, turbūt ne pirmą ir ne paskutinį, kalbėsiu apie automobilį. Keturratėms transporto priemonėms aistrą jaučiu nuo labai mažų dienų, kuomet dar net ant savo „ratų“ stabilai nestovėjau. Jais ne tik žavėjaus, bet ir domėjaus. Plėčiau savo žinias, suvokimą, tobulinau skonį, susikūriau savo stiprią nuomonę.

Kadangi jais duomiuosi jau net ne pirmą dešimtmetį ir nėra mano gyvenime dienos, kai nebūtų užvesta diskusija apie juos, tai ir nuomonių išgirstu įvairių. Taigi šį įrašą greičiausiai galima priskirti prie viešų atsakymų tiems, kurie galvoja kitaip nei aš ir norėtų pasiginčyti.

Sutikau nemažai žmonių, kurie teigia, kad automobilis tai tik metalo gabalas, kuris sukelia per daug emocijų, atima žmonų laiką su vyrais, merginų su vaikinais, išsiurbia per daug pinigų kurie galėjo būti skirti šeimos vakarienei ar naujiems bateliams žmonai.

Kadangi kalbu iš vyriškos pusės, manau drąsiai galiu sakyti „mes“. Taigi tai yra mūsų mūza, tai mūsų meno kūriniai, tai atgaiva akims, atgaiva sielai, diskusijų objektas, paniekos objektas, vaizduotės vaisius ar piniginės šlavėjas.

Automobilis jokiu būdu negali būti pavadintas pervertinu metalo gabalų! Juos kuria žmonės, juos projektuoja žmonės, braižo eskizus, daro maketus, žiūri iš įvairių kampų, vertina pagal įviairias aplinkybes. Žmonės įdeda savo sielą, savo širdį, savo laiką, rankas, protą vien tam, kad sukeltu kažkokias emocijas, kad įtiktų savininkui, kad glostytų sielą bežiūrint į šį meno kūrinį.

Kiekvienas automobilis turi net savo žvilgsnį! Savo figūrą, užpakalį, akis, kvapą. Moterys dažnai nesupranta vyrų, kurie nužiūri automobilius kaip paneles, aptarią apvalumu, privalumus ar trūkumus, įvertina savo skalėje.

Lai nesupyksta mano Mylimoji (apie merginą aš, ne mašiną :-)), prisiminu pirmąjį mūsų draugystės pusmetį, kuomet vargšelė net pavyduliavo, kai einant gatve nesąmoningai lepteldavau „gražuolė…“, manydavo, kad kitas merginas nužiūrinėdavau. Praėjus nemažai metų man pasakius tokius žodžius išgirstu pritarimą „aha, du su puse turbo, pasaka…“. Taigi tai ne tik vyrų džiaugmas, mano Brangioji užsikrėtus tuo ne ką mažiau nei aš. Nors, žinoma nepamiršta ir moteriškų „mūzų“.

Bent jau aš pajutau tokį trūkumą, nors nieku gyvu iš jų nepirkčiau. Žmonės, kur perkat IT stuff’ą? Jau tikrai prarandu viltį. Su kiek kompanijų bandžiau bendrauti, prašyti, klausti kada galėsiu gauti reikiamą gaminį, tai teko gauti tik pažadų arba neigiamų atsakymų.

Objektyvas paprastutis, F4 40mm. Nuotraukų daryti dar nebandžiau, nes tik šiandien gavau, bet jei kas nors pavyks – būtinai publikuosiu. Dėklas kaip naujas.

Gamintas buvo 1973-1985, išleista 2 mln. vienetų.

Nastela, ačiū už dovaną!

Nuotraukos gan buitinės, neturiu įrangos fotkint studijine šviesa ir aplinka. Kiek iš kelių A4 lapų ir handmade’inės refleksinės šviesos pavyko išgaut, tiek.

Ačiū merginoms už kompaniją ir Juliui už organizavimą.

Apie Zenit’ą svajojau jau eilę metų ir niekaip neįsigydavau. Lietuvoje jie buvo gana brangūs ir prastos kokybės, o, kad galėčiau atsiųsti, reikėjo kreditinės kortelės, kurios man niekas nedavė, nes neturiu pastovių pajamų.

Labai nemėgstu prašyti kitų, gaišinti jų laiką ir kantrybę. Tačiau susiradęs tikrai gerą variantą eBay’uj paprašiau Karolio Pociaus pagalbos. Turbūt visi žinot, kad jis tai jau niekada nepasakys „ne, nepagelbėsiu tau“. Žmogus buvo šiek tiek užsiemęs, tai tik kelis kartus pabid’inom, savo limitą išeikvojau ir nieko nepešiau, kažkas arba norėjau labiau to fotoaparato už mane, arba turėjo daugiau pinigų.

Po kelių dienų kažkaip su mama išsikalbėjom, kad ji turi kreditinę ir jau seniai. Gavo velnių, kad nieko nesako, nes aš zyziau irgi gan seniai. Tuojau pat užsiregistravau eBay’uj, susiradau dar geresnį variantą ir dar pigiau. Susisiekęs su pardavėju sužinojau, kad siuntimas kainuos £16, buvo brangoka, bet mane tenkino. Kaina pakilo nuo £5 iki £10. 10 svarų jau buvo mano riba, nenorėjau per daug pinigų iš leist. Na bet, pagalvojau, dar kelis svarbus pakelsiu, gal pasiseks. Nereikėjo nė tiek, pakėlus kainą dar £0.53 niekas didesnės sumos nepasiūlė ir buvau paskelbtas Zenit 11 pirkimo laimėtoju.

Fotoaparatą atsiuntė per keturias dienas. Anksti ryte paštininkė žodžiu patikrino mano tapatybę, įbruko siuntinį ir nubėgo žemyn laiptais.

Nebuvo kada skaityt visų lipdukų ant pakuotės kai atvyko taip lauktas siuntinys. Bet kiek pažaidęs perskaičiau kas parašyta: už siuntimą sumokėta: £8. Susinervinau akimirksiu. Tuoj pat parašiau laišką pardavėjui. Stengiaus neatrodyt labai piktas, galbūt tai tik nesusipratimas. Nežinau kaip ten buvo iš tikro, bet pardavėjas iškart atsiprašė už nesusipratimą ir pervedė pinigus atgal. Daugiau nebesiaiškinau. Moralas: reikia būti atidžiam iki galo!

Nuo to laiko, kai užsiregistravau eBay’uj — pirkinėju visokius niekučius. Net dabar bid’inu dar du Zenit’us su įvairiais priedais. Taip pat labai noriu LOMO fotoaparato, bet vis pagailiu pinigų.

Taip pat atsisiunčiau HDMI laidą 10 kartų pigiau nei jis kainuoja Lietuvoje, įvairių SD adapterių ir t.t. Žodžiu — išlaidauju.

O dabar kelios nuotraukos darytos su Zenitu:

Priartėjęs prie kamščio veidrodėlyje stebiu atlekiantį tą patį Sunny, tik jau su užsilenkusiu kapotu į viršų ir stiprus smūgis į mašiną stovinčią šalia manęs. Moteriškė susiėmusi už galvos, o žilas vairuotojas ramiu veidiu patraukiojo rankinį, atsisegė diržą iš išlipo.

Turiu dvi versijas:

1. neveikė stabdžiai
2. neveikė smegenys

Tada labai džiaugiausi, kad nusprendžiau persirikiuoti į trečią juostą… Po smūgio susidūrė dar dvi mašinos priekyje. Pastūmė viena kitą.

Carmageddon’as ar GTA?

Nuotrauka amriar.

Pinigai — įdomus dalykas. Vienam jie viskas, kitiem nereiškia nieko. Yra žmonių, kurie banknotą vertina labiau nei žmoną, yra tokių, kurie kaip kasos čekį sulamdę nešioja kešinėj.

Šiek tiek ilgiau, nei mėnesį dirbu fotosalone. Mano darbo diena susideda iš bendravimo su klientais, pinigų skaičiavimo, darbo su kasa. Visą šį laiką stebiu žmones, kaip jie elgiasi su pinigais. Neretas labai nustebina.

Žmogus, atrodo, apsirengęs gražiai, tvarkingai, švariai. Užsisako paslaugų ar prekių už kelis litus ar net kelis centus ir gali keliasdešimt minučių derėtis dėl nuolaidos dar keliems centams. Atrodo juokinga, bet gal būtent dėl tokio būdo ir apsirengė brangiais ir madingais rūbais? Jie patys tik težino.

Vargšai mūsų pensininkai, sakytume. Atrodo prastai, suvargę, vaistai brangūs, pensijos mažos. Tačiau jų negasdina aukštos foto paslaugų kainos. Ateina, žmogus, po kelis kartus per dieną, perka brangias juosteles, daro brangias nuotraukas, gėrisi, net, kitas, grąžos neima, palieka tuos centus. Tikrai ne dėl to, kad pamiršta, priminu — „pasiimkit grąžą“, nusišypso ir lepteli, kad pasilikčiau.

Man patinka stebėti kaip žmonės nešiojasi pinigus. Kartais paduoda tokius banknotus, kad nors į sekciją dėk. Gražūs, nė karto neperlenkti, nesulamdyti, net kampai neužlankstyti. Piniginė, matyt, vientisa, turi galimybę saugot.

Kitas gi nešiojasi stambius, smulkesnius ir monetas atskiruose skyriuose. Arba dešimtines deda kartu su centais perlenkęs du kartus. Moteriškė turi dvi pinigines: vieną popierėliams, kitą — monetoms. Ir abi piniginės atskirose kišenėse.

Suvargęs pusamžins vyriškis iš pavargusių šortų išsitraukia sulamdytą, kartu su centais sumaišytą 500 Lt vertės banknotą, perka prekių už 350 Lt. Grąžos neskaičiuoja, čekis taip pat tik šiukšlė.

Įdomiai apsirengus panelė banknotus laiko piniginėj kartu su kreditinėm kortelėm jų vietoj. Banknotų vietoj — čekiai, centai languotų kelnių kišenėje.

Vaikams reikia nuotraukų moksleivio pažymėjimui. Ateina suspaudę rankose mamos įduotas monetas. Karštos, net dega, šlapios nuo prakaituotų delnų „man reikia nuotraukų, keturių. Mano broliui ir sesei irgi.“, išberia monetas; „sėskit vaikai, nufotografuosiu“.

Galėčiau pasakoti iki ryto. Įdomus dalykas tie pinigai. Įdomu stebėti kaip žmonės su jais elgiasi.

Šiandien sugalvojom su dviračiais numynti iki Rūtos senelių sodo. Į vieną pusę apie 25 kilometrai matuojant nuo Lazdynų. Atstumas tikrai nėra didelis, neskubėdami nuvažiavom šiek tiek trumpiau nei per dvi valandas. Važiavom visiškai neskubėdami, sustojom prie parduotuvės nusipirkti ledų. Iki Jeruzalės važavom šaligatviais, o tada prasidėjo dviračių takai. Nustabus maršrutas. Nuo Verkių parko dviračių takas driekiasi mišku, puikus asfaltas, kai kur žvyras. Nuo Verkių ežero kelias pasikrepia siauru miško keliuku. Tačiau visiškai nepavojingu. Labai malonu važiuoti, oras grynas ir vėsus. Šiandien išvis oras buvo puikus važiuoti dviračiu. Temperatūra vidutiniška, saulė nekepino, užstojo ploni debesys.

Sode sočiai pavalgę, pasirinkę žolių (gydymui ir arbatoms), kiek atsipūtę pajudėm atgal. Dabar jau nestojom niekur, bet kelias atgal visada būna ilgesnis ir lėtesnis, todėl atvažiavom per tokį pat laiką (primenu, nestojom niekur).

Važiuojant į priekį nusmuko mano sėdynė, todėl kokius penkis kilometrus teko važiuoti tik stovėdamam ir kai kur sustoti pailsinti kojas.

View Larger Map

Girtis negražu, bet džiugu. Jei dar yra skaitančių mano BLOGą kurie ten mokosi/įstojo šiemet — rėkit.

Pagaliau bent kažkoks saldesnis vaisius nukrito tarp šaknų.

Prašymą pildžiau internetu, todėl išvengiau vienos didelės eilės ir galėjau koreguot sąrašą tiek kartų, kiek norėjau. Nereikėjo jokių mokesčių už tai mokėt. VGTU mechanikos fakultete (šį pasirinkau ne šiaip sau) viskas praėjo labai lengvai. Dirbantys žmonės nurodė ir į kokią eilę stoti, ir ką pasiruošti, ir ką atsišviesti, ir kur ir kada laukti, viską. Respektabilu. Žinant save, po tokių antplūdžių žmonių, tiek klausimų ir nesusipratimų aš jau seniai būčiau visus apstaugęs. Šaunuoliai, ramiai, su šypsena, maloniu tonu viską paaiškino ir padėjo atsirinkti. Pylimo g. / Tragų g. visas pastatas nukabintas plakatais su rodyklėmis link priėmimo punkto. To iš lietuviškos sistemos tikrai nesitikėjau.

Užtat VGTU, kur laukia jaunimas, kad laikas neprailgtų, ant stalo pabarstyta vadovėlių „Matematinė statistika“. Jaunieji protai įdėmiai skaitė. :-)

Kadangi planuoju stoti į VGTU ir šiandien dar buvau KPC (eilinį kartą), tai ilgaausius vienu šūviu nušoviau. KPC taip pat pasisekė, kad buvau jau anksčiau nuėjęs pasiimti šauktinio liudijimo, tai šiandien nereikėjo (na šiek tiek tik) stovėti eilėje. Moteriškė susirinko atestato kopijas ir atleido nuo tarnybos koridoriuje.

To sum up, viskas praėjo smoothly, paskutinioji poniutė patikino mane, kad beliko laukti tik rezultatų, kur juos galiu pažiūrėti, su kokiu loginu, kokią dieną ir valandą. Ačiū, geroms jums dienos!