﻿<?xml version="1.0" encoding="utf-8"?>
<rss version="2.0">
﻿<channel>
		
				<title>Mediena.net Visi straipsniai</title>
				
				<link><![CDATA[ 
				http://www.mediena.net/straipsniai
				 ]]></link>
				
				<description>Mediena.net - Lietuvos medienos rinkos skelbimų portalas - visi straipsniai</description>
				<item>
				
						<title>Straipsnis: <![CDATA[ 
						Kaip natūraliai išdžiovinti malkas
						 ]]></title>
						
						<link><![CDATA[ 
						http://www.mediena.net/kaip-naturaliai-isdziovinti-malkas;179.html
						 ]]></link>
						
						<description><![CDATA[ 
						Malkos
– seniausiai žmonių naudota ir dabar naudojama biokuro rūšis.
Šlapios, tik ką sukapotos malkos netinka nei krosnims, nei
židiniams, todėl labai svarbu žinoti, kaip reikia tinkamai malkas
išdžiovinti ir jas laikyti. Malkos, kurių drėgnumo koeficientas
siekia 50 – 60 proc., blogai dega, nešildo, degant išskiria daug
smalos ir vandens garų, užteršia degimo kamerą ir dūmtraukį.
Kokybiškai išdžiovintose malkose yra nuo 15 iki 20 proc. drėgmė


Kaip
teisingai sukrauti malkas laikymui

Malkos
turėtų būti sukapotos vienodo dydžio pliauskomis, kurių storis
neviršytų 15 cm, tada jos visos išdžius tolygiai ir vienodai. Jei
pliauskos mažos, galima pašalinti žievę, užlaikančią drėgmę.
Kraunant malkas į rietuves, tarpuose galima įdėti akmenų ar
plytų, kad padidėtų ventiliacija. Rietuves geriausia krauti
saulėtoje, gerai vėdinamoje, nuo lietaus apsaugotoje vietoje. 



Malkinės

Malkas
galima džiovinti gerai vėdinamose patalpose arba lauke. Svarbiausia
– apsaugoti jas nuo lietaus. Geriausia, kai malkos gali džiūti
mažiausiai vienerius metus, idealiu atveju - du metus. Jei taip
ilgai negalite laukti, kitą malkų partiją sukraukite šiltoje
vietoje, šalia krosnies, kur jos išdžius per keletą dienų. Labai
gerai iš malkų drėgmę ištraukia cementinės grindys. Jei
įmanoma, išnaudokite šią cemento savybę jau pradžiūvusias
malkas laikydami rūsyje su cementinėmis grindimis ir gera
ventiliacija.
Malkos
džiūna ir žiemą, bet pats tinkamiausias laikas malkoms džiovinti
yra sausa vasara. Du, tris mėnesius džiovinant malkas atvirame
lauke galima išdžiovinti jas iki 15 proc. drėgnumo.


Truputis
istorijos

Senovės
šaltiniai mums pasakoja, kad kai kurios tautos malkas džiovindavo
grūduose. Pavasarį malkas užpildavo grūdais, kurie per porą
savaičių ištraukdavo iš malkų visą drėgmę. Senovės žmonės
tikėdavo, kad pavasarį iš medienos ištraukta drėgmė turi didelį
poveikį grūdams, skirtiems sėjai. Jie greičiau pabusdavo iš
žiemos miego, o išberti į žemę greičiau sudygdavo.

						 ]]></description>
						
					</item>
					
					<item>
				
						<title>Straipsnis: <![CDATA[ 
						Manotvora.lt: Juostiniai tvoros pamatai
						 ]]></title>
						
						<link><![CDATA[ 
						http://www.mediena.net/manotvoralt-juostiniai-tvoros-pamatai;178.html
						 ]]></link>
						
						<description><![CDATA[ 
						
	Kokybiškos
 tvoros statyba neįmanoma be pamatų – tai pati svarbiausia darbo dalis. 
Patikimai ir gerai išmūryti pamatai laikys jūsų tvorą daugelį metų, ji 
nesugrius ir nesukryps.

	&nbsp;

	Juostiniai tvoros pamatai liejami iš ne mažesnio, nei M200 (B15) markės betono skiedinio. Juostinių pamatų plotis gali būti įvairus, tai priklauso nuo būsimos tvoros konstrukcijos pločio. Sunkioms metalinės
 tvoros konstrukcijoms juostiniai pamatai turėtų būti kuo platesni, o 
profiliuotų plieno lakštų tvorai pamatai gali būti daug siauresni, bet 
gilesni. Tai padės atlaikyti šoninį vėjo slėgį.

	&nbsp;

	Juostinių pamatų statybos technologija 

	&nbsp;

	1. Iškasti
 nuo 30 iki 80 cm gylio tranšėją. Gylis priklauso nuo keleto veiksnių, 
tokių, kaip dirvožemio stabilumas, regiono temperatūros sąlygos ir 
būsimos tvoros svoris. Paprastai pamatus daro 60-80 cm gylio.

	&nbsp;

	2. Iš žvyro ir smėlio sutankinamas gruntas. Tam, kad būtų patogiau sumontuoti klojinius, galima įrengti 5-7 cm aukščio papėdę.

	&nbsp;

	3. Montuojamos jungiamosios detalės. Standartiniams pamatams ant skaldos pagrindo tiesiama 10 mm armatūra, tarp skaldos ir armatūros paliekant 5-7 cm tarpą. Pirmieji
 du armatūros strypai statomi ant plytų, po to kas 40 cm jie 
sutvirtinami horizontaliais ir vertikaliais strypais ir padaromas 
armatūrinis karkasas, sutvirtinami kampai. 

	&nbsp;

	4. Sukalami
 klojiniai tvoros pamatams. Tam naudojamos 25 mm storio lentos. Turint 
omeny, kad pamatai turi būti ne mažesni, kaip 30 cm aukščio, padaroma 
reikiamo dydžio tvirta lentų dėžė. Klojiniai gerai sutvirtinami ir 
sustiprinami.

	&nbsp;

	5.&nbsp;Klojiniai užpildomi betonu. Jeigu tvoros atramoms naudojami stulpai, jie turi būti pastatyti ir sulyginti iki pilant betoną.

	&nbsp;

	&nbsp;Tvoros
 pamato kaina nustatoma individualiai, nes skaičiuojant atsižvelgiama į 
sklypo ypatumus, gruntą, transporto prieigą prie statybos vietos ir 
kitus veiksnius.

	&nbsp;

	&nbsp;Kad tvora aplink namą, kotedžą ar kitą teritoriją optimaliai atliktų apsaugos funkciją, statyti pamatus turėtų tik specialistai.

	&nbsp;

	Norėdami gauti daugiau informacijos apie savo tvoros pamatų statybą, prašome susisiekti su mūsų ekspertais.Šaltinis: Manotvora.lt
						 ]]></description>
						
					</item>
					
					<item>
				
						<title>Straipsnis: <![CDATA[ 
						Manotvora.lt: Vielos tinklo tvoros montavimas
						 ]]></title>
						
						<link><![CDATA[ 
						http://www.mediena.net/manotvoralt-vielos-tinklo-tvoros-montavimas;177.html
						 ]]></link>
						
						<description><![CDATA[ 
						
	Jeigu
 nusprendėte aptverti savo namų valdą, sporto ir žaidimų aikštelę arba 
kitą teritoriją, vienas iš tinkamiausių sprendimų būtų pasirinkti vielos
 tinklo tvorą. Ji lengvai montuojama, patvari, estetiška ir ilgaamžė. 

	Prieš
 pirkdami medžiagas naujai tvorai turite pasirinkti tvoros tipą. Tvora 
iš metalinio vielos tinklo gali būti vientisa, kai tinklas yra ištemptas
 tarp stulpų arba sekcijinė. Vientisinė tvora – pigesnis ir greitesnis 
variantas, bet estetinė išvaizda yra prastesnė. Sekcijinė tvora 
brangesnė, nes tinklas ištempiamas ant metalinio rėmo arba vamzdžio ir 
tada montuojamas. Tokia tvora daug patrauklesnė.

	&nbsp;

	Vielos tinklo įvairovė

	Pasirinkus
 tvoros tipą būtina pasirinkti ir vielos tinklą. Vielos tinklas yra 
kelių rūšių. Pats pigiausias modelis – tinklas iš paprastos vielos. Ši 
viela neturi jokios apsauginės dangos, todėl yra mažiau atspari 
atmosferos poveikiui. Ji greitai rūdyja, praranda savo kokybę ir 
išvaizdą. 

	Cinkuotas
 tinklas daug patvaresnis, yra ypač populiarus, o kainuoja vos brangiau 
nei paprastos vielos tinklas. Jeigu tvorą iš cinkuoto tinklo padengsite 
kokiu nors apsauginiu sluoksniu, ji ilgai stovės ir džiugins akis.

	Iš naujųjų vielos rūšių būtina paminėti vielos tinklą, padengtą plastizoliu, kuris labai atsparus korozijai ir gana atsparus klimato poveikiui. Tokia
 tvora nebijo vandens, nereikalauja reguliariai atnaujinti apsauginiu 
dažų sluoksniu. Ir svarbiausia - turi gražią išvaizdą.

	Kitas
 vielos tinklo pasirinkimo kriterijus - akių dydis. Populiariausias - 50
 mm, kai vielos skersmuo nuo vieno iki dviejų milimetrų. Tvora iš 
plonesnės vielos bus mažiau patikima ir patvari.

	Apskaičiuojant,
 kiek reikia tinklo ir stulpų reikia žinoti, kad atstumai tarp stulpų 
turi būti ne didesni nei 3000 mm. Jeigu stulpo aukštis virš žemės yra 
1500-1600 mm, reikia žinoti, kad iki 500-700 mm jis bus įkastas į žemę, 
todėl bendras stulpo aukštis turi būti 2100-2200 mm.
&nbsp;
	

	Tvora iš vielos tinklo: statome stulpus

	Tvoros
 stulpų medžiaga taip pat turi atitikti sąlygas ir tvoros naudojimo 
laiką. Laikinai tvorai tiks mediniai 120-150 mm stulpai. Požeminė 
medinio stulpo dalis turėtų būti 15-20 mm žemiau dirvožemio užšalimo 
gylio. Nuo medinio stulpo turi būti nuimta žievė, o medis padengtas 
apsauginiu bitumo sluoksniu arba kita apsaugine medžiaga.

	Metaliniams
 strypams paprastai pasirenkami 60-120 mm skersmens plieno vamzdžiai. 
Vamzdžio sienelės storis turi būti ne mažesnis nei 2 mm. Vielos tinklo 
montavimui ypač tinka kvadratinis profilis. 
&nbsp;
	

	Vielos tinklo tvoros montavimas

	Pirmiausia
 reikia pažymėti tvoros ribas ir įmūryti stulpus. Vientisinei vielos 
tinklo tvorai tarp stulpų tvirtinami horizontalūs elementai, prie kurių 
tvirtinsis vielos tinklas. Tarp medinių stulpų tvirtinami mediniai, o 
tarp metalinių - plieniniai strypai, vamzdžiai arba kampuotis. Palikus 
tarpą tarp tinklo ir žemės, vielos tinklo tvora bus apsaugota nuo 
ankstyvos korozijos.

	Ant
 pastatyto būsimos tvoros rėmo tvirtinamas vielos tinklas. Prie 
plieninių elementų vielinė tvora privirinama arba sutvirtinama 
tvirtinimo detalėmis, o prie medienos tvirtinama vinimis.Šaltinis: Manotvora.lt
						 ]]></description>
						
					</item>
					
					<item>
				
						<title>Straipsnis: <![CDATA[ 
						Manotvora.lt: Ar saugūs automatiniai vartai vaikams
						 ]]></title>
						
						<link><![CDATA[ 
						http://www.mediena.net/manotvoralt-ar-saugus-automatiniai-vartai-vaikams;176.html
						 ]]></link>
						
						<description><![CDATA[ 
						Renkantis
automatinius vartus daugelis savininkų teiraujasi ar saugi ši
įranga vaikams. Pavyzdžiui, jei vartai atidaromi mechaniniu būdu,
asmuo visada gali pastebėti bet kokią anomaliją ir imtis priemonių
pašalinti neigiamą poveikį. Ar automatika gali būti tokia
„sąmoninga"?
Tikriausiai taip, nes modernūs segmentiniai garažo vartai turi
aukštą saugos lygį.
Visų
pirma, tai susiję su įrenginio funkcijomis. Pakėlėjas paslėptas
specialioje dėžėje, kuri paprastai yra montuojama prie lubų.
Užkabinti ją savo automobiliu yra tiesiog nerealu. Tuo labiau, kad
blokas yra virš metalinio profilio, todėl net aukštų mašinų
arba mikroautobusų stogai jokio kontakto neturės. Jei vaikas norės
pakabėti ant profilio, jo svoris bus lengvai išlaikomas, nors
tokius žaidimus vaikams geriau uždrausti.
Kadangi
vartų sijų gamyba atliekama gamykloje, visi jos elementai
kruopščiai tarpusavyje suderinti. Prie įvažiavimo yra specialus
griovelis, kuris nesukuria sunkumų mašinai išvažiuojant, bet
leidžia užtikrinti didesnį stabilumą. Kita vertus, galite
apsieiti ir be jo, nes guminis sandariklis šiuolaikiniams vartams
suteikia papildomą apsaugą.
Vaikai
mėgsta organizuoti varžybas ar suspės prasmukti pro užsidarančius
vartus. Žinoma, tai yra labai pavojinga. Ypač intensyviai naudojant
vartus gali nutrūkti kabelis, todėl gali įvykti savaiminis vartų
užsidarymas. Tačiau šiuolaikiniuose vartuose yra įrengta
papildoma apsauga. Susidūrus su menkiausia kliūtimi jie bus
sustabdyti. Atsižvelgiant į tai, kad vartų kraštuose yra guminės
juostos, sunkių sužeidimų nei vaikas, nei suaugusysis nepatirs.
Įmanomas,
tačiau mažai tikėtinas variantas, kai trukdis įvyko tuo pačiu
metu, kaip ir elektros energijos nutraukimas. Segmentiniuose vartuose
yra specialus įtaisas, kuris leidžia vartus atidaryti net tokioje
situacijoje. Anksčiau traumos buvo patiriamos dėl sukimo spyruoklės
trūkimo. Segmentinių vartų gamintojai išsprendė šią problemą
įrengdami prietaisus su specialiais blokavimo mechanizmais. Jie
automatiškai suveikia savavališkai užsidarant vartams.
Kaip
matote, modernūs segmentiniai automatiniai garažo vartai vaikams
yra visiškai saugūs.Šaltinis: Manotvora.lt

						 ]]></description>
						
					</item>
					
					<item>
				
						<title>Straipsnis: <![CDATA[ 
						Manotvora.lt: Statybvietės paruošimas tvoros statybai
						 ]]></title>
						
						<link><![CDATA[ 
						http://www.mediena.net/manotvoralt-statybvietes-paruosimas-tvoros-statybai;175.html
						 ]]></link>
						
						<description><![CDATA[ 
						
	Parengti sklypą tvoros statybai galite ir patys. Turėtumėte atlikti šiuos darbus:

	1. Pašalinkite senąją tvorą,

	2. Nupjaukite žolę,

	3. Išvalykite statybos vietą,

	4. Jei reikia, išlyginkite reljefą,

	5. Pažymėkite teritorijos ribas,

	6. Nustatykite vietą vartams ir varteliams.

	&nbsp;

	Dabar aptarsime kiekvieną punktą atskirai.

	Pirmasis punktas. Būtina išardyti
 senąją tvorą. Tam gali prireikti laužtuvo, plaktuko, kirvio, kastuvo, 
pjūklo, vinių ištraukėjo ir diskinio pjūklo. Su šiais įrankiais jūs 
galėsite kruopščiai išardyti tvorą arba, jeigu jums jos nereikia, 
tiesiog supjaustyti ją gabalais. Šis darbas nėra sunkus, bet gali 
pareikalauti nemažai jūsų laiko ir pastangų. Sunkiau bus išardyti 
stulpus. Paprastai jie yra giliai įkasti į žemę, todėl juos ištraukti 
gali prireikti specialios technikos, t.y. ekskavatoriaus ar buldozerio. 
Jei gerai įvertinote situaciją ir nutarėte, kad viską padarysite be 
specialios technikos, stenkitės stulpą išsiūbuoti, tada į atsiradusį 
tarpą pripilkite vandens, kad suminkštintumėte dirvožemį ir bandykite 
apsukti stulpą aplink savo ašį. Taip padarius stulpą bus lengviau 
ištraukti. Šis metodas tiks tada, jei stulpai yra iš betono. Medinius ir
 metalinius stulpus geriau nupjauti su diskiniu pjūklu.

	

	Antras punktas. Nupjauti žolę. Tai visiškai paprasta. Naudokite benzininę, elektrinę arba rankinę žoliapjovę.

	

	Trečias punktas.
 Reikia išvalyti tvoros statybos vietą: pašalinkite krūmus, medžius, 
kelmus ir akmenis. Šiam darbui atlikti taip pat gali prireikti 
specialios įrangos. Nukirstų medžių šaknis turite išrauti, nes kitaip 
jos trukdys tvoros statymui.

	

	Ketvirtas punktas.
 Jei reikia, išlyginkite reljefą. Būtina išlyginti nelygumus ir duobes 
tvoros tvėrimo vietoje. Šiam darbui atlikti gali prireikti ne tik 
specialios technikos, bet ir papildomo grunto.

	

	Penktas punktas.
 Pažymėkite teritorijos ribas. Šią užduotį jūs lengvai atliksite. 
Paimkite savo sklypo planą ir pagal jį pažymėkite teritorijos ribas į 
žemę įkaldami kuoliukus. 

	

	Šeštas punktas.
 Nustatykite vietą vartams ir varteliams. Atsižvelkite į jų dydį, kelio 
plotį, atstumus, kad įvažiavimas ir įėjimas į teritoriją būtų patogus.

	Štai ir viskas.

	

	Bet
 jeigu jūs visų aukščiau aprašytų darbų atlikti negalite arba tiesiog 
nenorite vargintis, mūsų įgudę darbininkai senąją tvorą išardys 
naudodami savo techniką, o jums liks tik rūpestis, kur ją padėti.Šaltinis: Manotvora.lt
						 ]]></description>
						
					</item>
					
					<item>
				
						<title>Straipsnis: <![CDATA[ 
						Karkasiniai.lt: "Pasistatyk Pats"
						 ]]></title>
						
						<link><![CDATA[ 
						http://www.mediena.net/karkasiniailt-pasistatyk-pats;174.html
						 ]]></link>
						
						<description><![CDATA[ 
						Yra puikus būdas sutaupyti tiems, kurie nori savarankiškai pasistatyti svajonių būstą, sodo namelį, jaukią pirtelę, garažą ar kitą statinį pagal savo unikalią idėją.Norime pristatyti savo naują projektą, sukurtą specialiai jums.&nbsp; Kiekvienas, tikriausiai, esate girdėjęs apie „LEGO“ - kai vos iš kelių tipų kaladėlių galima sukonstruoti praktiškai bet ką: galimybes riboja tik kaladėlių kiekis. Viskas yra labai paprasta – jums neprireiks specifinių žinių, brangių įrankių ar kėlimo technikos.&nbsp; Pakaks elementarių įrankių, noro bei fantazijos sukurti kažką nauja.Mes suteiksime jums išsamią konsultaciją ir pateiksime detalią instrukciją, o reikalui esant prisidėsime patys. Daugiau informacijos:&nbsp; "Pasistatyk Pats"
						 ]]></description>
						
					</item>
					
					<item>
				
						<title>Straipsnis: <![CDATA[ 
						Žalios medinės architektūros išlikimo idėjos
						 ]]></title>
						
						<link><![CDATA[ 
						http://www.mediena.net/zalios-medines-architekturos-islikimo-idejos;173.html
						 ]]></link>
						
						<description><![CDATA[ 
						Kažkoks Lietuvos bajoras, turėjęs vykti Toskanijon išgauti palikimą. Išsigandęs jis žinios, kad nesą medinių dvarelių. Niekais nueitų palikimas, jeigu begyvendamas mūro namuose įgausi ligą. Todėl pasiėmė bajoras kartu su savim dailidę, kuris Toskanijoj pastatydino bajorui medinį dvarelį, o sau namą, kuris dar XVIII a. gale buvo italų žingeidumo objektas.P.Galaunė „Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai“. Kaunas, 1930, p. 41 (originalo kalba netaisyta)Mediniai miestaiMiestas – žmogaus rankose brandintos evoliucijos kūrinys. Mieste įsikūnijusi architektūra neatsikvėpdama perpasakoja skirtingų kultūrų istorijas, vesdama nelygiu ir sudėtingu pažinimo keliu. Tolimoje daugelio miestų praeityje tykiai tūno medinės architektūros tradicija. Lietuvoje medis buvo ypač gerbiamas ir garbinamas, labai reikšmingą vietą jis užėmė senovės lietuvių mitologijoje, tautosakoje, folklore. Mediena ilgus šimtmečius buvo pagrindinė ir nepakeičiama žaliava žemės ūkyje, buityje, gyvenamųjų trobesių, smulkiosios bei sakralinės architektūros statyboje.Medinių namų statybos tradicijos gana ryškios įvairiuose Lietuvos miestuose, prie kurių ilgainiui buvo prijungti mediniais nameliais „apsodinti“ priemiesčiai, virtę unikaliais šiandieninių didmiesčių rajonais. Pastarųjų pavyzdžių gausu Vilniuje (Žvėrynas, Markučiai, Šnipiškės, Antakalnis), Kaune (Vilijampolė, Panemunė, Žemieji Šančiai, Žaliakalnis), savitais medžio architektūriniais šedevrais pasižymi Druskininkai (senoji miesto dalis), Klaipėda ir kurortiniai miesteliai.Miestų medinės architektūros svarbą ir užimamą tvirtą poziciją atspindi ryški medinių pastatų tipų gausa bei aiški jų lokalizacija atskirose miestų zonose ar rajonuose, pavyzdžiui, karininkų ir darbininkų mediniai nameliai Žemuosiuose Šančiuose, gyvenamieji daugiabučiai namai Šnipiškių rajone, medinės vilos Panemunėje, gyvenamieji – prekybiniai mediniai pastatai Naujininkuose ir t. t. Be to, atskiri medinių pastatų tipai pasižymi skirtingomis stilistinėmis išraiškomis, t.y. dekoro detalėmis, išplanavimu bei profesionalių architektūrinių stilių (baroko, moderno) atkartojimu. Plati medinių namų tipologija ir stilistinė jų įvairovė tik patvirtina faktą, jog Lietuvos miestų medinė architektūra yra itin savitas ir charakteringas reiškinys, turintis didelę reikšmę lokaliai miesto ir visos šalies kultūrai bei urbanistikai.Gausios medinukų miestų dalys žavi ne tik architektūriniu ar urbanistiniu požiūriu, tačiau ypač traukia jų natūrali prigimtis, šiluma ir ekologiškumas, žavi įgimtas medinio statinio trapumas. Medis – neilgaamžė, lengvai pažeidžiama, tačiau nesunkiai atnaujinama medžiaga.Medis šiuolaikinėje architektūrojeŠiandieniame Lietuvos mieste mediniai pastatai nėra dažnas reiškinys. „Medis yra tvarus!“ – skelbė šiuolaikinės medinės architektūros parodos „Šiuolaikinė tvari Austrijos medinė architektūra“ – reklaminės antraštės. Paroda vyko Vilniuje 2012 metais, joje buvo pateikta 30 pavyzdžių, kuriuose medis puikiai derėjo prie šiuolaikinės architektūros stilistikos. Vienas geriausių medžio konstrukcijų panaudojimo pavyzdys galėtų būti naujas sporto maniežas Marijampolėje ir jo statyboms panaudotos klijuoto medžio arkos. Šio tipo konstrukcija visiškai pasiteisino, tačiau, nepaisant įvairių paskatinimų ir jau pasitvirtinusių pavyzdžių, dauguma architektų ir inžinierių vis dar neskuba sekti maniežo autoriaus S. Tamkvaičio pėdomis. Kur kas dažniau galima pastebėti medinių ar medžio imitacijos akcentų, detalių, įkomponuotų šiuolaikiško pastato eksterjere ir interjere. Vienas iš pavyzdžių Kaune galėtų būti prekybos ir pramogų centro „Mega“ pastatas, kurio eksterjerą puošia subtiliai komponuojami medžio elementai. Medienos ir šiuolaikiškumo darna Vilniuje pasižymi centrinės banko „Swedbank“ būstinės pastatas, medžio plokščių apdaila gausiai naudojama Valstybinės mokesčių inspekcijos Druskininkų skyriaus pastate.Pavyzdžių, kai medis nenusileidžia ar puikiai dera su šiuolaikinėmis technologijomis, – netrūksta. Tinkamai jį paruošus, tvirtumu gali prilygti ir metalui ar gelžbetoniui, o deramai prižiūrint, tarnaus šimtus metų. Be to, kai kuriais aspektais jis netgi pranašesnis už minėtąsias statybines medžiagas. Medinis namas yra ekologiškas ir patvarus, o jo gyventojai – sveikesni, nes medis žmogų veikia teigiamai tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Veikiant elektrostatinėms medienos ypatybėms, namuose neskraido dulkės, todėl savo šeimininkams medinis namas neretai palengvina net alergijos naštą. Be visų prieš tai įvardytų privalumų, mediena – labai šilta medžiaga, todėl jaukumas, pasistačius medinį gyvenamąjį būstą – garantuotas.„Žalios“ idėjosVytauto Didžiojo universitete dirba grupė mokslininkų ir savanorių, kurie intensyviai prisideda prie vizualinės, bei dokumentinės medžiagos apie sparčiai nykstančią Kauno medinę architektūrą kaupimą. Duomenų bazės ,,Archimedė“ publikavimu internete yra siekiama supažindinti su mediniu paveldu įvairias tikslines visuomenės grupes, tokias kaip miesto medinių namų gyventojai, architektai praktikai, mediniu architektūros paveldu besidomintys paveldosaugos ir architektūros specialybių studentai ir t.t. Kartkartėmis, vykdydami sklaidos projektus arba turėdami svarbių žinių, mes mielai jomis dalijamės ir su medinį paveldą saugančiais ekspertais bei namų savininkais, taip tikėdamiesi suburti kuo platesnį bendraminčių būrį, kurie galėtų pasidalinti naudingais ir „žaliais“ patarimais įvairiais medinio paveldo išsaugojimo klausimais, – teigia ,,Archimedės“ koordinatorė dr. Ingrida Veliutė.Šįkart galima pasidžiaugti neseniai įvykusiu moksliniu praktiniu renginiu „Žalios“ medinės architektūros išlikimo idėjos“. Renginio organizatoriai – Vytauto Didžiojo universiteto klasterio „Lietuvos meno ir kultūros paveldo tapatumo tyrimai“ mokslininkai ir VDU Menų fakulteto magistrantai. Renginio dalyviai – medinės architektūros mėgėjai, tarp kurių buvo žinomi Kauno architektai, atstovai iš LR kultūros ministerijos, Kauno miesto savivaldybės bei KPD Kauno teritorinio padalinio darbuotojai.Renginio programoje buvo parengtos kelios prezentacijos ir pranešimai. Dalyviai turėjo galimybę pamatyti VDU MF magistrantų parengtą prezentaciją apie Kauno miesto medinį paveldą ir ką apie jį mano Lietuvos architektai. Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio inspektorius A.Liako minčiai, jog kasdienybė mediniuose namuose taps tam tikru gyvenimo būdu, pritarė ir Kauno m. savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vyr. specialistas S.Rimas. Šių įstaigų darbuotojai, dažnai susiduriantys su medinių namų savininkais ir naudotojais, savo darbo specifiką pailiustravo įvairiais praktiniais pavyzdžiais. LR kultūros ministerijos EEE finansinio mechanizmo programų vadovė E.Mečinskaitė pristatė jau šiais metais prasidėsiančios EEE finansinio mechanizmo programos „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“ galimybes atnaujinti medinį paveldą. Šioje programoje numatyta įvairių apribojimų, tačiau kiekvienas renginio dalyvis galėjo asmeniškai aptarti jam rūpimus klausimus. Susitikimą užbaigė vedėjos prof. dr. N.Lukšionytės ir „Archimedės“ koordinatorės dr. I.Veliutės pristatymas apie naujas duomenų bazės ir tinklalapio www.archimede.lt galimybes.Nuomojamų butų namas Kaune, ŽaliakalnyjeĮ renginio programą aktyviai įsitraukė susirinkusi auditorija, buvo papasakotos kelios medinių namų savininkų istorijos, užduoti įvairūs klausimai KPD ir Kauno miesto savivaldybės atstovams. Architektės Onos Urbšytės nuogąstavimus dėl elementarios pagalbos ir supratimo stokos papildė architekto Audrio Karaliaus pasiūlymas rimtai apmąstyti gana sudėtingą medinių namų išsaugojimo situaciją ir pradedant nuo mažų žingsnių žengti didesnių darbų link. Pabaigai architektas juokais pasiūlė vietoje blokinių dėžučių mediniuose namuose įrengti studentų bendrabučius. Po renginio vyko vieša diskusija, kurios metu renginio dalyviai ir organizatoriai galėjo vaišintis kava ir atvirai diskutuoti jiems rūpimais klausimais.Šiuo renginiu buvo tikimasi atkreipti visuomenės dėmesį į medinės architektūros svarbą ir reprezentuoti ją kaip unikalią architektūrą, kurios šiandien dar gausu Baltijos ir Skandinavijos šalyse. Taip pat vienas iš svarbių šio susitikimo akcentų – mediniu paveldu besirūpinančios bendruomenės telkimas ir skatinimas, kaip galima intensyviau bendrauti, keistis geromis idėjomis ir dalintis naudingais patarimais, kad būtų išsaugota kuo daugiau ir įvairesnių miestų medinių pastatų.Žymūs architektai apie medinę architektūrąVDU Menų fakulteto magistrantų pokalbiuose su žinomais Kauno architektais – doc. J.R.Paliu, doc. Ž.Paškūnu, K.Balčiūnaite, M.Maziliausku, B.Jankauskaite ir V.Beigiene – atsiskleidė ir miesto veidą formuojančių specialistų požiūris į medinę Kauno architektūrą bei jos išsaugojimą.Architektas doc. Jurgis Rimvydas Palys: Medinė architektūra man labai artima ir miela. Bet tik ne kaimas, ne šiuolaikinės sodininkų karikatūros. Aš kalbu apie rimtą, gerą, tikrą medinę architektūrą. Pirmiausia ji yra tikrai ekologiška. Žaliakalnyje yra daug tokių kaip ir minimalizmo viršūnių. Paprasta dėžutė, skardinis stogas, langai, laiptinė ir vėl langai – tai puikiausias minimalizmas. Galų gale ta pati nuotaika, tarkim, Vydūno alėjoje, kur nemažai medinukų likę, jie sudaro tą nostalgišką nuotaiką. Medžių alėjos, praeivių dunksintys kulnai, girgždančios langinės, eini, matai: balkoniukas, galvoji, kaip ten žmonės gyvena. Tai sudaro tokią miesto dvasią, turi tam tikrą aurą. Labai gaila dėl prarastos medinės pramonės architektūros, tarkim, Vilijampolėje, buvusioje varykloje, taip pat Lietūkio sandėlis, Vytauto prospekte, kur buvo du milžiniški mediniai sandėliai, dar Šančiuose, Juozapavičiaus pr., buvo, caro laikais statyti, tokie kaip barakai. Labai gaila, kad šių objektų jau nebėra. Nesupranta žmonės, jog tai vertinga ir nugriauna, o po to stato medines saunas, sodų namukus. Doc. Žilvinas Paškūnas: Reikia saugoti, kas turi išliekamąją vertę, nesvarbu, ar tai medinė, ar kitokia architektūra. Tačiau menkavertės medinės architektūros tikrai nereikėtų saugoti. Turėtų būti nustatomi aiškūs medinės architektūros vertingųjų savybių saugojimo tikslai ir prioritetai. Taip pat galimybė ją pritaikyti šios dienos poreikiams ir galbūt naudoti šiuolaikines medžiagas.Architektė Kristina Balčiūnaitė: Medinių paveldosaugos pastatų Kaune yra gana nemažai, ypač minėtinas Žaliakalnis, kuriame išties gausu medinių pastatų. Juos reikėtų saugoti, restauruoti bei išsaugoti ateities kartoms.Architektas Mantas Maziliauskas: Šiandien medinis paveldas yra negerbiamas. Tačiau jam saugoti reikėtų suteikti daugiau laisvės, nes apskritai architektūra, taip pat ir paveldas, turi tarnauti žmogui, bet ne atvirkščiai.Trukdo architektų bei paveldosaugininkų nesusikalbėjimas. Paveldosaugininkai pyksta ant architektų, jog jie siūlo „beprotiškus“ projektus, o architektai širsta ant paveldosaugos, kad taip drastiškai riboja kūrybiškumą ir laikosi konservatyvaus požiūrio.Laikui bėgant, žmonės ėmė labiau vertinti mūrą negu medį. Galima visaip interpretuoti. Galbūt pagarbą medžiui pakeitė religijos pasikeitimas (kalbu apie labai senus laikus, kai lietuviai tapo krikščionimis) ir medis nebebuvo toks svarbus. Kaip žinoma, medžiai turėjo ypatingą svarbą žmonių gyvenime ne tik kaip sakralinis objektas, bet taip pat ir kaip statybinė medžiaga. Lietuvoje pagrindinė medžiaga buvo mediena, nes tą diktavo gamtinės sąlygos.Apibendrinant galėčiau pasakyti taip: medinę architektūrą PRIVALOME saugoti. Tam reikia architektų bei paveldosaugininkų bendro sutarimo, taip pat padėtų tokia politika kaip užsienio valstybių pavyzdžiuose.Architektė Birutė Jankauskaitė: Norint išsaugoti medinę architektūrą geriausia būtų ją atkurti iš turimų duomenų, vaizdinės medžiagos bei naudojant medinius elementus ir panašias technologijas. Taip pavyktų pasiekti artimą autentišką rezultatą.Architektė Vilioleta Beigienė: Yra fantastinių medinės architektūros „perliukų“, tik juos reikėtų daugiau propaguoti, eksponuoti, gal net sudaryti atskirą turistinį medinės architektūros žemėlapį. Jei būtų įvesta dorovės ir kultūros disciplina, tikrai būtų galimybė ir moksleiviams pereiti šiuo ar kitu maršrutu ir susipažinti ne tik su literatūros, bet ir su meno ar architektūros statiniais savo gimtajame mieste. Be to, jų sutvarkymui reikalingos lėšos. Laikas labai negailestingas ir daug ką gali nebegrįžtamai sunaikinti.
						 ]]></description>
						
					</item>
					
					<item>
				
						<title>Straipsnis: <![CDATA[ 
						Miškuose - pavasario polaidis - rekomenduojama vengti miško kelių
						 ]]></title>
						
						<link><![CDATA[ 
						http://www.mediena.net/miskuose---pavasario-polaidis---rekomenduojama-vengti-misko-keliu;172.html
						 ]]></link>
						
						<description><![CDATA[ 
						Pagaliau pavasaris atėjo ir į miškus. Prasidėjo polaidis. Miško keliams tai -- pavojingas metas. Važinėjant jais, ypač sunkiasvore technika, miško kelius galima nepataisomai suniokoti.„Labiausia miško keliai nukenčia per pavasarinį polaidį. Ne rudenį, kai jie būna taip pat pažliugę, bet pavasarį, kai dar neišėjęs pašalas. Tokiu metu važinėjant juos galima labai sugadinti“,- pastebėjo Ukmergės miškų urėdas Vigantas Kraujalis.Miškininkai prašo miškų lankytojus bei medienos vežėjus bent porą savaičių, kol išeis pašalas, nevažinėti miško keliais.Stabdo medienos vežimąVakar iš Ukmergės miškų urėdijos Balelių girininkijos išriedėjo paskutinis medienvežis. Nors paruoštos medienos miškuose dar yra, jos išvežimą girininkija stabdo. „Nenorime gadinti kelių“,- paaiškino girininkas Vytautas Buzys.Tą daryti jis ragina ir miško savininkus – gali būti, jog polaidis ilgai netruks ir pasiimti medieną jie galės, kai miško keliai sutvirtės. „Nelygu, koks būna pavasaris. Jei naktimis ir toliau, taip kaip dabar pašalvens, nelis, pašalas išeis pamažu, ir keliai greitai susitvarkys“,- Balelių girininkas viliasi, jog keliams pavojingas laikas šįmet ilgai netrūks.Tačiau kol jie pažliugę, sunkiasvorė miško technika kelius gali suardyti nepataisomai. „Nuslenka kelio danga, sugriūna pralaidos. Atstatyti suniokotą kelią kitą kartą būna sunkiau, nei nutiesti naują“,- pastebėjo Ukmergės miškų urėdas V.Kraujalis.Važinėjant pavasario polaidžio metu kenčia visi keliai, tačiau labiausia tie, kurie yra perteklinio drėgnumo miškuose. Ukmergės miškų urėdijoje tokių miškų – dauguma, jie sudaro daugiau nei 74 procentus visų miškų.Bėdų tokiuose miškuose gali pridaryti ne tik medienvežiai, bet ir lengvieji automobiliai. Tad urėdija prašo miško lankytojus be būtino reikalo dabar, kol miškuose tirpsta sniegas ir išeidinėja pašalas, į miškus nevažiuoti.Gaudys pažeidėjusPavasario polaidžio metu sugadinami ne tik miško, bet ir kiti – rajonų bei respublikinės reikšmės keliai.Ant jų, kaip ir miško kelių, statomi važiavimą sunkiasvorėmis mašinomis draudžiantys ženklai, tačiau, kaip teigia Ukmergės savivaldybės administracijos direktorius Juozas Varžgalys, ne visi vežėjai jų paiso.Savivaldybės administracijos direktoriaus teigimu, su urėdija problemų nėra. “Ji saugo ir savo, ir mūsų kelius. To nepasakysi apie privatininkus“, - teigia jis.„Šie nieko nežiūri: polaidis, ar ne, jei tik mašina išvažiuoja, pjauna keliuose giliausias vagas“,- tvirtino savivaldybės administracijos atstovas.Savivaldybė įpareigojo seniūnus gaudyti pažeidėjus, juos gaudo ir urėdijos miškininkai bei kelių policija, tačiau pagauti juos ne visada pasiseka. „Jei nutveriame kurį, verčiame kelią sutaisyti, bet sugadintą kelią pataisyti būna ne jo jėgoms,“ – pastebėjo Ukmergės savivaldybės administracijos vadovas.Pasak jo, privatūs vežėjai kelius gadina ne tik polaidžių metu, bet ir vasarą ar rudenį sukraudami medieną pakelėse. „Atvaro didžiausius medienvežius, pastato pakelėse, po to pusę kelio nušliaužia“,- pastebėjo savivaldybės administratorius.Pasak jo, įprastai privatininkai žada išsivežę medieną kelią sutaisyti, bet dingsta su paskutiniuoju medienvežiu.Kainuoja milijonusKelių remontas, kaip ir jų statyba, kainuoja ne mažus pinigus. Savivaldybė kasmet tam skiria apie 200 tūkst., urėdija – apie milijoną litų. „Kelias yra gyvas daiktas. Jį reikia nuolat lyginti, valyti griovius, šienauti pakeles, genėti medžius. Šįmet įsigijome naują pakelių šienavimo agregatą“,- apie kelių priežiūros darbus pasakojo Ukmergės miškų urėdas V.Kraujalis.Ukmergės miškų urėdijoje yra apie 1100 km kelių. Šįmet Želvos girininkijoje, Adomiškio miške, ji stato naują 3,2 km kelią. Naujo kelio statyba kainuos apie pusę milijono litų.Iš viso šalyje yra apie 25 tūkst. km vidaus miško kelių, kurie yra naudojami miško sodinimo, priežiūros, sanitarinės ir priešgaisrinės apsaugos, aplinkosauginių ir rekreacinių objektų įrengimo ir tvarkymo darbams atlikti, miškų ūkio gamybinei veiklai organizuoti, taip pat ir miško lankytojams – grybautojams, uogautojams bei vietinių gyventojų susisiekimui ir kitoms reikmėms tenkinti.Generalinės miškų urėdijos duomenimis, miško kelių tiesimui ir taisymui bei tiltų remontui šalies urėdijos kasmet išleidžia apie 25 mln. Lt savo uždirbtų lėšų.
						 ]]></description>
						
					</item>
					
					<item>
				
						<title>Straipsnis: <![CDATA[ 
						Miškai pasipuoš jaunais medeliais
						 ]]></title>
						
						<link><![CDATA[ 
						http://www.mediena.net/miskai-pasipuos-jaunais-medeliais;171.html
						 ]]></link>
						
						<description><![CDATA[ 
						Kupiškio miškų urėdija, kaip ir kiekvienais metais, ruošiasi svarbiam pavasario darbui – miškasodžiui. Į pagalbą miškininkams šioje misijoje dažnai ateina ir rajono bendruomenės. Juk sodinti medį – prasmingas darbas.Šiais metais rajono urėdija žada vėl apsodinti beveik 200 hektarų miškų naujais medeliais. Didelė dalis šių plotų ištuštėjo dėl parazitais ir ligomis užsikrėtusių medžių.Pusė milijono medeliųPo savaitės ar kitos, kai miške baigs išeiti pašalas, Kupiškio miškų urėdijos darbuotojai kibs į miškasodžio darbus. Šiais metais jiems žada padėti policijos pareigūnai, ugniagesiai ir kai kurios rajono partijos.Iš viso planuojama naujais medeliais apsodinti 189 ha miškų. Daugiausia plotų (apie 47 ha) teks apželdinti Skapiškyje. Mat čia per pastaruosius metus buvo daugiausia kertama mediena.„Tokia mūsų prievolė: iškertame mišką, pasiimame pajamas ir per trejus metus privalome jį atkurti. Tai daroma dviem būdais: atsodinant naujais medeliais arba paliekant atželti. Pastaruoju būdu lengvai atkuriami juodalksnynai. Paprasčiausiai kirtimo vietoje paliekame sėklai tinkamą medį, aplinkui paruošiame žemę ir atželia jaunas miškas“, – aiškino VĮ Kupiškio miškų urėdijos urėdas Dainius Stonkus.Tik 17 ha žemės žadama įveisti mišku – tai yra medžiais apsodinti apleistą ne miško žemę. Anksčiau tokių plotų, pasak urėdo, būdavo daugiau. Tačiau užsitęsus žemės reformai sunku gauti laisvų dirvonų.Iš viso šiemetiniam miškasodžiui urėdija planuoja išleisti apie 300 tūkst. litų. Didžioji dalis šios sumos numatyta sodinukams pirkti. Juos kupiškėnai atsiveža iš Panevėžio, Anykščių medelynų. Skaičiuojama, kad prireiks apie pusės milijono jaunų eglučių, pušelių, berželių, ąžuoliukų ir kitų medelių.„Atsodinti miškus planuojame daugiausia mišriais medeliais. Gal kai kur bus ir nedidelis ąžuolynas. Bet mūsų krašte tokių miškų nėra daug“, – sakė D. Stonkus.Miško sodinimo darbai, pasak urėdo, prasideda prieš metus iki pačių medelių sodinimo į žemę. Dar rudenį parinkti plotai specialiai apdirbami. Mat rajono miškai gana šlapi, todėl išariamos vagos, į kurias nubėga vandens perteklius, o aukštesnėse vietose sodinami medeliai.Išguldė ligosPalyginti su ankstesniais metais, šį pavasarį Kupiškio miškų urėdija žada atsodinti daugiau plotų. Tai, D. Stonkaus teigimu, lėmė per pastaruosius metus miškus užpuolusios ligos ir kenkėjai. Šimonių girioje netikrasis eglinis skydmaris nusiaubė daugybę medžių. Šiais vabzdžiais užsikrėtusio augalo išgelbėti paprastai nebepavyksta ir belieka tik nukirsti.Tikra mįsle net mokslininkams tapo ir visoje šalyje masiškai nudžiūvę uosynai. Buvo įvairių šio reiškinio versijų – paskutinė, kad medžius nužudė kažkoks šaknis naikinantis grybas. Neva šis kenkėjas paliko uosius lyg į žemę subestus baslius.Tikroji uosių žūtis gali paaiškėti atlikus mokslinį eksperimentą su šių medžių sodinukais. Pernai jauni uosiai iš kelių šalies regionų pasodinti ir mūsų rajone – Alizavoje, ekspertai stebės jų augimą.Vienu metu šalies miškininkus buvo išgąsdinę ir džiūti pradėję ąžuolai. Dabar ši bėda grėsmės nebekelia.„Yra įvairios versijos, kodėl miškuose vyksta tokie reiškiniai. Čia dirba mokslininkai. Gali būti, kad mūsų medžius veja šylantis klimatas. Nenuostabu, jei Lietuvoje ims augti bukas. Lenkijoje šis medis jau puikiai prigijo, bet girdėjau, kad ir pietų Lietuva bukams visai palanki“, – kalbėjo urėdas.
						 ]]></description>
						
					</item>
					
					<item>
				
						<title>Straipsnis: <![CDATA[ 
						Ką miškininkai giriose veikia pavasarį?
						 ]]></title>
						
						<link><![CDATA[ 
						http://www.mediena.net/ka-miskininkai-giriose-veikia-pavasari;170.html
						 ]]></link>
						
						<description><![CDATA[ 
						Pavasaris – pats darbymetis: paukščiai skuba sukti lizdus, žvėrys ieško ramesnių vietų jaunikliams atsivesti, o miškininkai imasi miško atkūrimo ir įveisimo, priešgaisrinės bei sanitarinės miško apsaugos darbų.Šis pavasaris neįprastas. Beveik iki balandžio vidurio tiek Anykščių rajone, tiek ir kitur Lietuvoje žemė buvo užklota žiemos apsiaustu, šaltis taip pat nesitraukė. O pavasariui įpusėjus, atsirito šilto oro banga – sniegas ėmė staigiai tirpti, parskrido paukščiai, pražydo šalpusniai bei žibuoklės. Rodos, viskas vienu metu!Prasidėjo miškasodisPavasaris skuba atsigriebti už prarastą laiką, todėl šiemet miško želdinimo ir įveisimo darbus miškininkai privalės atlikti kaip niekad greitai: nes čia dar pašalas neišėjęs, o, žiūrėk, už savaitės kitos, jei saulutė spindulių nepagailės, dirvožemis taip pradžius, kad sodmenų prigijimo tikimybė smarkiai sumažės.Kirtavietėse dirvą miško želdinimui paprastai miškininkai paruošia jau iš rudens, nes pavasarį gali neužtekti laiko: kol žemė įšalusi arba per drėgna, suarti dirvą labai sudėtinga, o kai pašalas apleidžia savo pozicijas, jau laikas sodinti. Juk visuomet verta didžiausiems metų darbams pasiruošti iš anksto. Kartais prieš dirvos ruošimą reikia nuleisti paviršinį vandenį, pašalinti nepageidaujamų rūšių atžalas ir ataugas.O kaipgi sodinsime mišką be sodmenų? Miškų urėdijos, nors ir ne visos, turi savo medelynus, kuriuose užsiaugina sodmenis savo reikmėms bei pardavimui. Anykščių miškų urėdijos 24,5 ha ploto medelyne kasmet auginama apie 4 mln. įvairių medžių rūšių sodmenų, iš kurių daugiau nei 1,5 mln. sudaro metinę medelyno produkciją.Kai tik išeina pašalas ir dirva pradžiūsta, miškų urėdijų medelynuose organizuojami sodmenų iškasimo darbai. Ten jie ne tik iškasami, bet ir rūšiuojami pagal kokybę – kokybės reikalavimų neatitinkančiais sodmenimis miškas negali būti atkuriamas arba įveisiamas.Iškasti ir išrūšiuoti sodmenys iš medelyno vežami į atkuriamus arba įveisiamus plotus. Svarbu, kad iškasant ir gabenant sodmenis į sodinimo vietą neapdžiūtų jų šaknys, nes tokiu atveju pasodinti jie neprigis. Kad taip nenutiktų, iškasti sodmenys pamirkomi molio arba molio ir mėšlo tyrėje, kuria apsivėlusios šaknys iki sodinimo išsaugo drėgmę.Kaip vyksta sodinimo darbai?Kai dirva paruošta, sodmenys pristatyti į sodinimo vietą, belieka tik griebti pundą sodmenų, sodiklį, o svarbiausia draugą už parankės, ir pradėti ši malonų ir prasmingą darbą. Jei sodmenys pasodinti ne šaknimis į viršų, gerai apspaustos šaknys, tinkamas sodinimo tankumas bei dirvoje pakankamai drėgmės – ateityje žaliuojantis miškas beveik garantuotas!Šiemet pavasarį Anykščių miškų urėdijos miškininkai numatę atkurti 110,8 ha miško, iš jų 66,1 ha želdinant, 11,2 ha atkuriant mišriu būdu ir 33,1 ha taikant natūralų miško žėlimą. Siekiant didinti krašto miškingumą bus mišku apželdinta 9,5 ha valstybinės žemės miškui įveisti.Miškų priešgaisrinė apsaugaNutirpus sniegui bei pradžiūvus pernykštei žolei bei miško paklotei Lietuvos miškų urėdijų miškininkai imasi visų būtiniausių priešgaisrinės apsaugos priemonių. Prieš gaisrams kilti palankų laikotarpį jau turi būti atnaujintos priešgaisrinės juostos, patikrinti priešgaisriniai automobiliai, suformuotos gaisrų gesinimo komandos.Šiuo metu, valstybiniuose miškuose įdiegus automatinę antžeminę miško gaisrų stebėjimo sistemą, galimos gaisrų kilimo vietos stebimos nebe iš budėjimo bokštų, o centralizuotai prie kiekvienoje miškų urėdijoje įrengto centrinio pulto. Budinčiajam kompiuteriai garsiniu arba vaizdiniu signalu praneša apie gaisrą ir monitoriuje nurodo gaisro koordinates. Prie centrinio pulto budinčiam operatoriui belieka priimti sprendimus. Į kompiuterius siunčiamas tiesioginis vaizdas iš kelių įvairiose urėdijos vietose aukštai (dažniausiai ant mobiliojo ryšio operatorių bokštų) pakabintų kamerų, kurios ir fiksuoja gaisro pradžią.&nbsp;Anykščių miškų urėdijoje automatinė antžeminė miško gaisrų stebėjimo sistema pradėjo veikti 2011 metais. Kylantys gaisrai fiksuojami keturių kamerų pagalba.Gaisrų stebėjimas miškų urėdijose pradedamas pavasarį, nutirpus sniegui ir pradžiuvus žolei iki kol prasideda rudeniniai lietūs ir gaisrams kilti nebėra galimybių. Nederėtų pamiršti, kad miškų urėdijų miškininkai organizuoja gaisrų gesinimą ne tik jiems valdyti priskirtuose miškuose, bet ir privačiuose miško plotuose. Ugdomųjų kirtimų ribojimasPavasaris – meilės bei veisimosi laikotarpis, kai kiekvienas gyvas sutvėrimas rūpinasi savo paties tęstinumu. Augalai krauna žiedus, iš kurių vėliau išbyrės subrandintos sėklos – naujų augalų pradai. Paukščiai suka lizdus, kur tuoj tuoj bus padėti kiaušiniai, o įvairūs žinduoliai jau ieško atokesnių vietų, kur netrikdomi galės atsivesti jauniklių.Būtent dėl šio gamtai ypač svarbaus meto, pavasarį ribojami kai kurių rūšių kirtimai. Ūkiniuose (IV gr.) miškuose nuo balandžio 1 d. iki birželio 1 d. nevykdomi jaunuolynų ugdomieji kirtimai, o retinimai ir einamieji kirtimai bei medienos traukimas nevykdomi nuo gegužės 1 d. iki liepos 1 d.Saugomų teritorijų miškuose, priskirtuose II ir III miškų grupėms, nacionalinių parkų miškuose ugdomieji miško kirtimai ir medienos ištraukimas iš jų draudžiami nuo kovo 1 d. iki liepos 1 d. Sanitarinė miškų apsaugaPavasario metu, kaip ir kitais metų laikais, Anykščių miškų urėdijos miškininkai vykdo sanitarinius kirtimus – kerta liemenų kenkėjų pažeistus ir nusilpusius medžius, tvarko žalias vėjavartas, vėjalaužas, snieglaužas, taip užkirsdami kelią arba stipriai sumažindami galimybę masiškai išplisti medžių liemenų kenkėjams. Ypač tai aktualu šiemet po pernai metais rudenį praūžusios audros, kurios pasekmė – daugybė kietmetrių ( apie 30 tūkst. ktm) išlaužytos medienos bei, laiku nesuspėjus jos sutvarkyti, galimas liemenų kenkėjų masiškas išplitimas. Tačiau sanitariniai kirtimai – tai tik viena iš kovos priemonių prieš kenkėjų išplitimą. Jau nuo medyno auginimo pradžios miškininkai taiko visą eilę profilaktinių ūkinių priemonių, kad sudarytų kuo nepalankesnes sąlygas kenkėjams.Kiekvienais metais prieš sugrįžtant iš Pietų mūsų giesmininkams miškininkai skuba kelti inkilus. Juk tai taip pat viena iš sanitarinės miško apsaugos priemonių, nes paukščiai – tai entomofagai, t.y., minta vabzdžiais, tame tarpe ir medžių kenkėjais.&nbsp;Kitos miškų urėdijose naudojamos naikinamosios kenkėjų priemonės – tai vabzdžiagaudžiai medžiai arba vabzdžiagaudė mediena bei feromoninės gaudyklės.Pavojingiausiu liemenų kenkėju yra laikomas žievėgraužis tipografas, kuris pažeidžia egles. Kartais, kai šis vabzdys dėl abiotinių veiksnių, lemiančių medžių nusilpimą, masiškai paplinta, pradeda džiūti ištisi eglynų plotai. Žievėgraužis tipografas pradeda skraidyti trečioje balandžio mėnesio dekadoje, lapojant beržams. Iki šio laiko miškų urėdijose šalia eglynų išdėstomi vabzdžiagaudė mediena ir medžiai bei feromoninės gaudyklės.Kiti eglynus pažeidžiantys liemenų kenkėjai pradeda skraidyti vėliau, taigi jie taip pat pakliūva į paruoštus „spąstus“. Kai po vabzdžiagaudžių medžių žieve atsiranda kenkėjų lėliukės, šie medžiai yra išvežami 3 km nuo miško, kuriame yra daugiau nei 20 proc. eglės, pakraščio arba nužievinami, o žievė sudeginama.Tokie yra bene svarbiausi pavasariniai miškininkų darbai. Kiti darbai, kaip miško apsauga nuo neteisėtų kirtimų bei medienos vagysčių, privačių miško savininkų konsultacijos, įvairių projektų administravimas, vyksta kiaurus metus.Netrukus atskubės ir vasara su jai būdingais miškininkavimo darbais.
						 ]]></description>
						
					</item>
					
					</channel>
				</rss>