Kuo gali baigtis melas tarp mylimųjų

Penkto dešimtmečio pabaigoje teisininkas iš Niujorko Burtas Pugachas buvo pamišęs iš meilės Lindai Riss, kuriai buvo 21-eri. Tačiau megina romaną nutraukė, sužinojusi, kad jos mylimasis turi žmoną ir vaiką. Kerštaudamas Pugachas pasamdė vyrą, kad šis [...]]]> Tai tikros istorijos apie įsimylėjėlius, kurie iš pavydo, nevilties ar ieškodami nuotykių įvykdė nusikaltimus, rašo Msnbc.msn.com.

Kuo gali baigtis melas tarp mylimųjų

Penkto dešimtmečio pabaigoje teisininkas iš Niujorko Burtas Pugachas buvo pamišęs iš meilės Lindai Riss, kuriai buvo 21-eri. Tačiau megina romaną nutraukė, sužinojusi, kad jos mylimasis turi žmoną ir vaiką. Kerštaudamas Pugachas pasamdė vyrą, kad šis mylimosios veidą apipiltų šarmu. Merginos veidas liko subjaurotas ir ji apako viena akimi. Už šį nusikaltimą Pugachas buvo nuteistas 14 metų kalėjimo ir visą tą laiką nuolatos rašė Riss. Kai jį išleido į laisvę, pora susitaikė ir susituokė. 1976 metais jie parašė knygą „Kitokia meilės istorija“, kur papasakojo savo istoriją.

Ji nupjovė mylimojo penį

Prieš 16 metų Lorena Bobbitt nupjovė savo vyro Johno Wayne’o Bobbitto penį virtuviniu peiliu. Apimta šoko po tokio savo poelgio, ji išėjo iš namų ir sėdo į automobilį. Vairuodama ji suvokė, kad rankoje laiko nupjautą savo vyro penį ir jį išmetė pro langą į laukus. Vėliau policijai jį pavyko surasti, o gydytojams jį prisiūti atgal. Teismo proceso metu prisiekusieji atsižvelgę į tai, kad Lorena patyrė psichologinį ir fizinį vyro smurtą, ją išteisino, teigdami, kad nusikaltimo metu ji buvo nepakaltinamos būsenos.

Tragiška Clyde’o Barrowo ir Bonnie Parker istorija

Clyde’as Barrowas ir Bonnie Parker įsimylėjo Didžiosios krizės metais. Kartu jie įvykdė keletą ginkluotų apiplėšimų ir pareigūnų žmogžudysčių. Kaip buvo pasakojama per „Discovery Channel“, amerikiečiams jie buvo kaip modernioji Romeo ir Džiuljetos bei Robino Hudo istorija. Deja, tačiau ši meilės istorija buvo trumpa. 1934 metais per policijos pasalą pora žuvo nuo kulkų krušos.

Statuso pakeitimas „Facebook’e“, kainavęs gyvybę

Wayne’as Forresteris sielvartavo dėl žlugusios santuokos su Emma Forrester. Tačiau paskutinis lašas, perpildęs jo kantrybės taurę, buvo tai, kad buvusi žmona „Facebook’e“ savo statusą iš „ištekėjusi“ pakeitė į „vieniša“. Vos tik tai pamatęs, Forresteris nuvyko į jos namus ir mirtinai subadė buvusią žmoną mėsininko peiliu.

Užduotis – įvykdyti tobulą nusikaltimą

Draugai ir meilužiai Nathanas Leopoldas Jaunesnysis ir Richardas Loebas sugalvojo įvykdyti tobulą nusikaltimą. 1924 metais viską gerai apgalvoję jie nužudė 14 metų Bobby Franksą ir buvo pagauti. Jiems pavyko išvengti mirties bausmės ir vaikinai buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos.

Žudikai, susipažinę per pažinčių skelbimą

Raymondas Fernandezas ir Martha Beck susipažino per pažinčių skelbimus laikraštyje. Netrukus po pažinties Beck paliko savo du vaikus ir kartu su nauju mylimuoju ėmė apgaudinėti ir plėšti kitas moteris dėl pinigų. Už įvykdytas kelias žmogžudystes Fernandezas ir Beck savo gyvenimus pabaigė elektros kėdėje 1951 metais.

Lolitos istorija

Plačiai pagarsėjusią šešiolikmetės Amy Fisher ir Joey Buttafuoco meilės istoriją sunku pamiršti. Apakinta pavydo 1992 metais Fisher nušovė Buttafuoco žmoną, Mary Jo Buttafuoco. Fisher gavo kalėti septynerius metus už žmogžudystę. Išėjusi iš kalėjimo, ji tapo garsia žurnaliste, rašytoja, kovotoja už kalinių teises bei pornografijos žvaigžde.

Istorija, įkvėpusi filmą „Blogos žemės“

Mokykloje patyręs patyčias Charlesas Starkweatheris buvo piktas žmogus. Kai jam suėjo 18 metų, jis įsimylėjo keturiolikmetę Caril Ann Fugate ir 1958 metais su ja ėmė žudyti žmones. Iš viso Starkweatheris nužudė 11 žmonių, įskaitant ir Fugate šeimos narius. 1959 metais jis gyvenimą pabaigė elektros kėdėje, o jo mylimoji kalėjo iki 1976 metų.

Pastorių nužudė jo žmona

Žmonės pradėjo nerimauti, kai pastorius Matthew Winkleris nepasirodė per vakarines mišias Tenesio bažnyčioje 2006 metais. Paaiškėjo, kad jį nušovė žmona Mary Winkler. Teismo metu prisiekusieji susižavėjo Mary, kai ji papasakojo apie nuolatinę vyro kritiką ir pyktį dėl pinigų.

Sidas ir Nancy

1957 metais gimęs Simonas Johnas Ritchie vėliau tapo Sidu Viciousu, „Sex Pistols“ bosistu. Jis sutiko gerbėją Nancy Spungen 1977 metais. Pora ėmė kartu vartoti heroiną. 1978 metais Sidas buvo apkaltintas nužudęs Nancy viešbučio kambaryje Manhatane. Paleistas už užstatą jis buvo rastas negyvas nuo heroino perdozavimo.

8 SKYRIUS

Vyrai ir moterys dažniausiai net neįtaria, kad jų emociniai poreikiai yra skirtingi. Jie nežino, kaip tinkamai palaikyti vienam kitą. Vyrai su moterimis elgiasi taip, lyg jos būtų kiti vyrai, o moterys su vyrais — taip, lyg šie būtų kitos moterys. Kiekvienas klaidingai įsivaizduoja, kad partnerio poreikiai yra tokie pat, kaip ir jo paties. [...]]]>

8 SKYRIUS

Vyrai ir moterys dažniausiai net neįtaria, kad jų emociniai poreikiai yra skirtingi. Jie nežino, kaip tinkamai palaikyti vienam kitą. Vyrai su moterimis elgiasi taip, lyg jos būtų kiti vyrai, o moterys su vyrais — taip, lyg šie būtų kitos moterys. Kiekvienas klaidingai įsivaizduoja, kad partnerio poreikiai yra tokie pat, kaip ir jo paties. Galiausiai viskas baigiasi nepasitenkinimu ir nuoskauda.

Ir vyrai, ir moterys mano, kad jie nuolat aukojasi, nieko už tai negaudami. Jie jaučia, kad jų meilė nepripažįstama ir neįvertinama taip, kaip jie norėtų. Iš tiesų jie myli partnerį pakankamai, bet ne taip, kaip jis trokšta.

Pavyzdžiui, moteris tariasi rodanti savo meilumą, kai pateikia jam daugybę rūpestingų klausimų. Jau išsiaiškinome, kad vyrui tai gali būti labai įkyru. Jis ima jaustis per daug kontroliuojamas ir pradeda norėti daugiau laisvės. Ji jaučiasi įskaudinta, nes pati taip siūlomą pagalbą labai vertintų. Jos pastangos būti mylinčia geriausiu atveju ignoruojamos, o blogiausiu — erzina.

Panašiai ir vyrai mano, kad elgiasi meiliai, tačiau jų meilės išraiška gali pasirodyti moterims užgauli, o jos pačios — paliktos likimo valiai. Pavyzdžiui, kai moteris nusimena, jis viliasi savo meilę ir paramą jai išreiškiąs guodžiamais pasakymais, kurie, jo manymu, mažina problemą. Jis sakys: „Nesijaudink, tai nėra taip baisu, kaip atrodo.” Arba paprasčiausiai ją ignoruos, manydamas, kad taip suteikia jai daugiau erdvės nusiraminimui ir tūnojimui oloje. Tai, ką jis laiko parama, ją tik priverčia pasijusti nemylima ir ignoruojama.

Kaip jau žinome, dėl ko nors nusiminusi moteris nori būti išklausyta ir suprasta. Vyras, kuris nieko nenumano apie skirtingus vyro ir moters poreikius, tik stebėsis, kodėl jo pastangos ją pralinksminti visada žlunga.

DVYLIKA MEILĖS RŪŠIŲ

Daugumą mūsų emocinių poreikių galima išreikšti kaip vieną meilės poreikį. Vyrai ir moterys turi po šešis skirtingus meilės poreikius, kurie yra vienodai svarbūs. Vyrams reikia pasitikėjimo, pripažinimo, įvertinimo, gėrėjimosi, palankumo ir padrąsinimo. Moterims reikia rūpinimosi, supratimo, pagarbos, atsidavimo, patikinimo ir garantijų. Perpratę šias dvylika skirtingų meilės rūšių, žengsite didelį žingsnį visiško savo partnerio supratimo link.

Peržvelgę šį sąrašą, iš karto suprasite, kodėl jūsų partneris nesijaučia mylimas. Bet svarbiausia — pagal šį sąrašą galėsite nustatyti, ką daryt tuo atveju, kai nežinote, kaip elgtis su priešingos lyties asmeniu.

Pirminiai moterų ir vyrų meilės poreikiai

Čia paeiliui išvardyti skirtingi meilės poreikiai:

Moterys trokšta

1. Rūpinimosi

2. Supratimo

3. Pagarbos

4. Atsidavimo

5. Patikinimo

6. Garantijų

Vyrai trokšta

1. Pasitikėjimo

2. Pripažinimo

3. Įvertinimo

4. Gėrėjimosi

5. Palankumo

6. Padrąsinimo

Pirminių poreikių samprata

Be jokios abejonės, kiekvienas vyras ir moteris nori visų dvylikos rūšių meilės. Moterims priskiriamas šešių rūšių meilės poreikis nereiškia, kad vyrams tų rūšių meilės nereikia. Vyrai irgi laukia rūpinimosi, supratimo, pagarbos, atsidavimo, patikinimo ir garantijų. „Pirminiais” tie poreikiai vadinami todėl, kad juos patenkinus, galima skirti dėmesio ir kitoms skirtingoms meilės rūšims bei šią meilę nesunkiai laimėti.

Vyrai tada įvertina šešis pirminius moters meilės poreikius (rūpinimosi, supratimo, pagarbos, atsidavimo, patikinimo ir garantijų), kai visiškai patenkina savo pirminius poreikius. Moteriai irgi reikia pasitikėjimo, pripažinimo, įvertinimo, gėrėjimosi, palankumo ir padrąsinimo. Bet kad šiuos vyro poreikius patirtų ir pradėtų vertinti, iš pradžių jai reikia patenkinti savo pirminius poreikius.

Suprantant savo partnerio pirminius poreikius, galima pataisyti visus vyrų ir moterų tarpusavio santykius.

Moteriai, kuri prisimena, kad vyrai yra kilę iš Marso, bus lengviau suvokti, kad jų pirminiai meilės poreikiai skirtingi. Moteris lengvai duoda tai, ko jai pačiai reikia, ir pamiršta, kad jos mylimas marsietis nori visiškai ko kito. Taip pat ir vyrai dažnai sutelkia visą savo dėmesį į tai, ko jie norėtų patys, ir užmiršta, kad jų elgesys venerietėms neatrodo toks rūpestingas ir meilus, kaip jiems.

Iš šios dvejopos meilės sampratos galima padaryti labai naudingą ir lengvai pritaikomą išvadą: skirtingos meilės išraiškos tarpusavyje sąveikauja. Pavyzdžiui, jeigu marsietis bus rūpestingas ir suprantantis, tai venerietė į jo jausmus atsakys pasitikėjimu ir pripažinimu — būtent tuo, ko jam pirmiausia reikia. O į venerietės parodytą pasitikėjimą marsietis savaime atsako rūpinimusi, kurio jai ir reikia.

Paskesniuose šešiuose skyreliuose aptarsime pagrečiui dvylika meilės pasireiškimų ir atskleisime jų tarpusavio sąsajas.

1. Jai reikia rūpinimosi, o jam — pasitikėjimo

Kai vyras stengiasi parodyti, kad jam rūpi partnerės jausmai ir kad jis neabejingas jos vidinei būsenai, ji jaučiasi mylima ir rūpima. Įtikinus ją, jog šiuo metu jam nėra nieko svarbiau už ją, jam pasiseka patenkinti jos pirminį poreikį. Ji pradeda labiau juo pasitikėti. Kartu pasidaro daug atviresnė ir jautresnė.

Kai moteris atvira ir jautri vyrui, jis jaučia, kad juo pasitikima. Pasitikėti vyru — tolygu tikėti, jog jis stengiasi daryti viską kuo geriau partnerės labui. Kai moteris palankiai ir pritariamai atsiliepia apie vyro galimybes ir ketinimus, tai yra patenkinamas jo pirminis poreikis. Jis savaime pasidaro daug rūpestingesnis ir atidesnis jos jausmams ir poreikiams.

2. Jai reikia supratimo, o jam — pripažinimo

Kai vyras klausosi moters su užuojauta ir susilaiko nuo komentarų, jai daug lengviau išreikšti savo jausmus ir pasijusti išgirstai bei suprastai. Gebėt suprasti — vadinasi, ne tik gerai žinoti kito mintis ar jausmus, bet ir suvokti to, kad pasakoma, esmę. Supratimas, atjauta sutvirtina tarpusavio santykius. Kuo geriau patenkinamas moters poreikis būti išgirstai ir suprastai, tuo lengviau jai parodyti vyrui savo pripažinimą, kurio jis laukia.

Kai moteris su meile pritaria vyrui, nebandydama jo pakeisti, jis jaučiasi pripažintas. Pripažinimas parodo, kad vyras yra išskirtas iš kitų. Tai nereiškia, kad moteris laiko jį tobulu. Ji tiesiog nebando jo pakeisti, tikėdama jį patį pasikeisiant. Kai vyras jaučia pritarimą, jam daug lengviau ją išklausyti ir skirti jai tiek dėmesio, kiek jai reikia ir kiek ji užsitarnavo.

3. Jai reikia pagarbos, o jam — įvertinimo

Kai vyras bendrauja su moterimi, pripažindamas ir vertindamas jos teises ir poreikius, ji jaučia jo pagarbą. Kai jis deramai įvertina jos mintis ir jausmus, ji jaučiasi iš tiesų gerbiama. Pagarbos pareiškimai, pavyzdžiui, dovanojamos gėlės, prisimenamos sukaktys bei gimtadieniai, puikiai patenkina trečiąjį pirminį moters meilės poreikį. Jausdama vyro pagarbą, ji parodo jį vertinanti, ko jam ir reikia.

Kai moteriai teikia džiaugsmą ir pasitenkinimą įvairūs vyro darbai ir pastangos, jis jaučiasi įvertintas. Įvertinimas yra natūralus palaikymo būdas. Kai vyras jaučiasi įvertintas, jis žino, kad stengėsi ne veltui, ir tai jį skatina dar labiau stengtis. Įvertintas vyras įgauna naujų jėgų ir būna linkęs rodyti dar didesnę pagarbą savo partnerei.

4. Jai reikia atsidavimo, o jam — gėrėjimosi

Kai vyras teikia pirmenybę moters poreikiams ir aukote aukojasi, visais įmanomais būdais stengdamasis jai įtikti ir kuo geriau ją aprūpinti, patenkinamas ketvirtasis pirminis moters meilės poreikis. Moteris tiesiog švyti, jausdamasi vienintelė ir išskirtinė. Vyras suteikia jai galimybę tokiai pasijusti, kai jos jausmus ir poreikius laiko svarbesniais už savo darbą, mokslą ar kokius pomėgius. Žinodama esanti svarbiausia jo gyvenime, moteris neabejotinai pradeda juo gėrėtis.

Kaip moteris nori jausti vyro atsidavimą, taip vyrui būtinas moters gėrėjimasis jo asmeniu. Gėrėtis vyru — vadinasi, stebėtis, žavėtis juo, jam pritarti. Vyras jaučiasi esąs vertas pasigėrėjimo, kai ją labiau žavi jo charakterio savybės ar sugebėjimai, pavyzdžiui, humoro jausmas, jėga, atkaklumas, dorumas, nuoširdumas, romantiškumas, garbingumas, meilumas, supratingumas ir kitos vadinamosios senos, bet geros ypatybės. Kai vyras jaučia, kad juo žavimasi, jis būna pakankamai atsidavęs moteriai ir garbina ją.

5. Jai reikia patikinimo, o jam — palankumo

Kai vyras nesiginčija su moterimi dėl jos jausmų ar norų, o pripažįsta jų teisėtumą ir pagrįstumą, moteris jaučiasi mylima, nes patenkinamas penktasis jos pirminės meilės poreikis. Vyras patikina moterį turint teisę elgtis taip, kaip ji nori. (Vyrui dera paisyti moters požiūrio į tą ar kitą problemą, nors jo požiūris butų visiškai kitoks.) Kai vyras išmoks parodyti moteriai pasižymintis ta tolerancijos savybe, ji tikrai patenkins jo pirminį palankumo poreikį.

Giliai širdyje kiekvienas vyras savo moteriai nori būti didvyris ar nenugalimas riteris spindinčiais šarvais. Signalas, rodantis, kad jis išlaikė skirtus išbandymus, yra jos palankumas. Moters palankumas vyrui visų pirma yra jos pasitenkinimo juo ir jo elgesiu išraiška. (Atminkite, kad palankumas vyrui ne visada reiškia sutikimą su jo nuomone.) Palankus požiūris padeda įžvelgti jo elgesio teigiamybes. Jausdamas jos palankumą, jis lengviau patikins jos jausmus esant teisėtus ir pamatuotus.

6. Jai reikia garantijų, o jam — padrąsinimo

Kai vyras nuolat kartoja ir parodo jai, kad ja rūpinasi, ją supranta, gerbia, yra jai atsidavęs ir pasiryžęs patikinti ją esant teisią, jos pirminis garantijų poreikis yra patenkinamas. Garantijos moteriai sako, kad ji ir toliau yra mylima.

Vyras dažnai klaidingai mano, kad, patenkinusi pirmus penkis meilės poreikius, moteris daugiau nieko netrokšta, nes ir taip jaučiasi saugi ir laiminga. Tai netiesa. Jis neturi pamiršti kartkarčiais jai garantuoti savo jausmų tikrumą. Taip patenkins šeštąjį pirminį jos meilės poreikį.

Panašiai ir vyrui reikia moters padrąsinimo. Jam moters padrąsinimas suteikia pasitikėjimo savimi, padeda išreikšti savo charakterį ir realizuoti galimybes. Kai moters laikysena reiškia pasitikėjimą, pripažinimą, įvertinimą, gėrėjimąsi ir palankumą, tai vyrui suteikia jėgų ir padrąsina jį parodyti viską, ką jis gali. Padrąsintas jis stengiasi suteikt moteriai garantijas, kad tikrai ją myli ir gerbia.

Kai vyro visi šeši pirminiai meilės poreikiai yra patenkinami, jis švytėte švyti. Bet kai moteris nežino, ko iš tiesų jis nori, ir vietoj pasitikėjimo siūlo jam rūpestingą meilę, tai, pati to nežinodama, griauna tarpusavio santykius. Būtent tai ir panagrinėsime kitame skyrelyje.

RITERIS SPINDINČIAIS ŠARVAIS

Kiekvienas vyras giliai širdyje yra didvyris ar riteris spindinčiais šarvais. Labiau už viską jis trokšta apginti savo moterį ir jai įtikti. Kai jis jaučia jos pasitikėjimą, jo kilnioji dalis atgyja. Jis pasidaro rūpestingesnis. Nejausdamas jos pasitikėjimo, jis praranda dalį savo gyvybingumo ir energijos, o galiausiai net gali ir iš viso nustot ja rūpintis.

Įsivaizduokite riterį spindinčiais šarvais ramiai jojantį lauku. Staiga jis išgirsta moters pagalbos šauksmą. Nieko nelaukdamas jis paragina arklį ir pasileidžia pilies link. Ten ji kali, saugoma pikto drakono. Kilnusis riteris, išsitraukęs kardą, nukerta drakonui galvą. Išlaisvinta princesė jam dėkoja.

Kai vartai atsidaro, jį sveikina princesės šeima ir miesto gyventojai. Jis prašomas pasilikti mieste ir paskelbiamas didvyriu. Jie su princese įsimyli vienas kitą.

Po mėnesio kilnusis riteris išvyksta į žygį. Grįždamas jis išgirsta savo mylimos princesės pagalbos šūksnius. Kitas drakonas užpuolė pilį. Prijojęs riteris išsitraukia savo kardą, norėdamas užmušti drakoną. Nespėjus jam užsimoti, princesė iš aukšto bokšto sušunka: „Neužmušk jo kardu, geriau imk štai šitą kilpą. Taip bus daug geriau.”

Ji numeta kilpą ir aiškina jam, kaip ja naudotis. Jis neprieštaraudamas jos paklauso. Apvyniojęs tą kilpą drakonui apie kaklą, stipriai suveržia. Drakonas nustimpa, ir visi vėl džiaugiasi.

Per šventinius pietus riteris jaučiasi ne visai to nusipelnęs. Jis mano esąs nevertas miesto pagarbos ir pasitikėjimo, nes drakoną nugalabijo ne savo kardu, o jos kilpa. Po šio įvykio jis nusimena ir net pamiršta nušveisti savo šarvus.Po mėnesio jis vėl išvyksta į žygį. Išjojant princesė jam primena, kad būtų atsargus ir nepamirštų pasiimti kilpos. Grįždamas jis išvysta dar vieną drakoną, puolantį pilį. Jis metasi drakono link, iškėlęs kardą, bet sudvejoja, pagalvojęs, kad galbūt reikėtų panaudoti kilpą. Kol jis dvejoja, drakonas pūsteli ugnimi ir nudegina jo dešinę ranką. Sumišęs jis pažvelgia aukštyn ir pamato savo princesę, pro pilies langą mojančią jam ranka ir šaukiančią: „Naudok nuodus, kilpa dabar nepadės.”

Ji numeta jam nuodus, kuriuos jis supila drakonui į gerklę, tuomet šis pakrato kojas. Visi džiaugiasi ir švenčia pergalę, ir tik riteris sėdi susigėdęs.

Po mėnesio jis ir vėl išvyksta į žygį. Išjojant princesė jam primena, kad nepamirštų nuodų ir kilpos. Jam nesinori jos klausytis, bet jis padaro taip, kaip ji liepia.

Žygio metu jis išgirsta kitos moters pagalbos šauksmą. Jisai skuba į pagalbą, jausdamas jėgų antplūdį ir pakilią nuotaiką. Bet, išsitraukęs kardą ir rengdamasis kirsti drakonui, jis vėl sudvejoja: „Ar aš turėčiau naudotis kardu, kilpa, o gal nuodais? Ką pasakys princesė?”

Trumpam jis sutrinka. Bet prisimena, kaip puikiai jausdavosi prieš pažintį su princese, tuomet, kai teturėjo vien kardą. Kupinas pasitikėjimo savimi, jausdamasis nepaprastai stiprus, jis išmeta kilpą bei nuodus ir puola drakoną, iškėlęs savo ištikimą kardą. Visi žmonės džiaugiasi, kai jis nugalabija drakoną.

Riteris spindinčiais šarvais niekada negrįžo pas savo princesę. Jis pasiliko šiame savo išgelbėtame mieste ir laimingai gyveno. Jis vedė kitą princesę tik visiškai įsitikinęs, kad ji nieko nežino apie kilpą ir nuodus.

Prisimenant šią labai pamokančią metaforą, kad kiekvienas vyras yra riteris spindinčiais šarvais, jums bus lengva suprasti tikruosius vyro poreikius. Nors vyrui kartais patinka, kai juo rūpinamasi, bet per didelis kišimasis į jo gyvenimą sumažins jo pasitikėjimą savimi arba net visiškai atitolins jį nuo jūsų.

KAIP JŪS GALITE NEJUČIA ATSTUMTI NUO SAVĘS PARTNERĮ

Nežinodami, kas yra svarbu priešingai lyčiai, vyrai ir moterys net neįsivaizduoja, kaip smarkiai gali įskaudinti savo partnerį. Dažnai matome, kad ir vyrai, ir moterys nejučiomis bendraudami elgiasi taip, tarsi specialiai norėtų, kad partneris nuo jų nusisuktų.

Moterų ir vyrų jausmai yra lengviau pažeidžiami, kai jie nėra patenkinę pirminių meilės poreikių. Moterys dažniausiai nežino, kad jos kartais elgiasi visiškai priešingai, negu nori vyrai, taip juos tik įskaudindamos. Moteriai rūpi vyro jausmai, bet kadangi jo pirminiai meilės poreikiai kitokie negu jos, ji instinktyviai elgiasi priešingai, negu jis tikisi.

Įsisąmoninusi vyro pirminius meilės poreikius, moteris lengvai supras, kas jį verčia elgtis ne taip, kaip ji norėtų. Toliau pateiktas sąrašas klaidų, kurias moterys daro, bendraudamos su vyrais.

Dažniausios moterų klaidos

1. Ji bando pakeisti jo elgesį arba jam padėti įvairiais patarimais.

2. Ji bando pakeisti ar kontroliuoti jo elgesį, dalydamasi savo liūdnais jausmais. (Gerai, kad dalijatės savo jausmais, bet nebandykite jais manipuliuoti ar bausti.)

3. Ji nemini to, ką jis padarė dėl jos, bet skundžiasi tuo, ko jis nepadarė.

4. Ji kišasi į jo gyvenimą ir aiškina, ką jam daryti, tarytum jis būtų mažas vaikas.

5. Ji reiškia savo liūdnus jausmus, papildydama juos tokiais retoriniais klausimais: “Kaip tu galėjai taip pasielgti?”

6. Kai jis mėgina imtis iniciatyvos ir priimti sprendimus, ji bando jį taisyti ar kritikuoti.

Kodėl jis nesijaučia mylimas

1. Jis nesijaučia mylimas, nes ji nustojo juo pasitikėti.

2. Jis nesijaučia mylimas, nes ji nepriima jo tokio, koks yra, — taigi jam nepritaria, jo nepripažįsta.

3. Jis nesijaučia mylimas, nes ji neįvertina to, ką jis dėl jos padarė.

4. Jis nesijaučia mylimas, nes juo nesigėrima.

5. Jis nesijaučia mylimas, nes ji nustojo rodyti jam palankumą. Jis nemano esąs geras partneris.

6. Jis nesijaučia mylimas, nes ji nepadrąsina jo veikti pagal savo sugebėjimus.

Kaip moterys lengvai klysta, bendraudamos su vyrais, taip ir vyrai niekuo joms nenusileidžia. Jie nežino, dėl ko moterys pasijunta įskaudintos ir paniekintos. Vyras gali matyti, kad ji nelaiminga, bet nežinos, kodėl ir ko jai iš tikrųjų reikia.Vyras, suprantantis moters pirminius poreikius, elgsis su ja daug pagarbiau. Toliau išvardytos klaidos, kurias daro vyrai.

Vyrų daromos klaidos

1. Jis jos nesiklauso ir nepateikia įdomių ir protingų klausimų.

2. Jis nesistengia suvokti jos jausmų ir siūlo jai patarimus, manydamas, kad jai jų reikia

Kodėl ji nesijaučia mylima

1. Ji nesijaučia mylima, nes jis nėra pakankamai dėmesingas jai ir neparodo, kad ji jam rūpi.

2. Ji jaučiasi nemylima, nes jis jos nesupranta. .

3. Jis bando jos klausytis, bet po kurio laiko pradeda ją kaltinti sugadinus jam nuotaiką.

4. Jis sumenkina jos jausmų ir poreikių svarbą.

5. Kai ji nusiminusi, jis aiškina jai, kodėl jis yra teisus, sakydamas, kad ji neturėtų būt nusiminusi.

6. Išklausęs jos, jis neprataria nė žodžio ar paprasčiausiai nueina šalin.

3. Ji jaučiasi nemylima, nes jis negerbia jos jausmų.

4. Ji nesijaučia mylima, nes jis nėra jai atsidavęs ir nelaiko jos ypatinga.

5. Ji nesijaučia mylima, nes jis nepatikina jos jausmus esant pamatuotus ir verčia ją jaustis vienišą ir nereikalingą.

6. Ji jaučiasi nemylima, nes jis negarantuoja, kad ją myli ir supranta.

KAI MEILĖ BLĖSTA

Meilė dažnai išblėsta dėl to, kad žmonės instinktyviai duoda tai, ką nori gauti patys. Kadangi moters pirminiai poreikiai yra būti suprastai, rūpimai ir t.t., tai ji ir savo vyrui duoda tai, ko pati trokšta.

Vyras moters rūpestingumą vertina kaip nepasitikėjimą jo jėgomis. Pirminis vyro poreikis yra pasitikėjimas juo, o ne rūpinimasis. Moteriai sunku suprasti, kodėl jis neįvertina jos rūpestingumo ir tinkamai į tai neatsako. Jis, žinoma, jai skiria visai kitos rūšies meilę, negu ji laukia. Taigi juos įsuka nesėkmių ratas, ir jie veltui bando patenkinti vienas kito poreikius.

Beta skųsdamasi pasakoja: „Kiek aš galiu jam aukotis ir nieko už tai negauti? Artūras neįvertina to, ką dėl jo darau. Aš jį myliu, o jis manęs — ne.” Artūras šitaip skundžiasi: „Jai blogai viskas, ką aš darau. Nebežinau, kaip bus toliau. Jau viską išbandžiau, o ji manęs vis tiek nemyli. Aš ją labai myliu, bet tai nieko nepadeda.”

Beta ir Artūras vedę aštuonerius metus. Jie įpuolė į nusiminimą, nes nesijautė mylimi. Paradoksalu, bet jie abu skundėsi, jog daugiau duoda, negu gauna. Beta buvo įsitikinusi, kad daugiau duoda ji, o Artūras manė, kad jis. Iš tiesų jie abu „duodavo”, bet nė vienas negaudavo to, ko jam reikėjo.

Jie mylėjo vienas kitą, bet jų meilė negalėjo įveikti partnerio norų nesupratimo sienos. Beta davė tai, ką pati norėjo gauti, taip pat elgėsi ir Artūras. Galiausiai jie visiškai išseko.

Daugelis žmonių išsiskiria, kai santykiai pasidaro pernelyg įtempti. Supratus partnerio pirminius norus, bendravimas palengvėja. Ne duodami daugiau, bet duodami tai, ko reikia, jūs niekada neišseksite. Dvylika skirtingų meilės rūšių paaiškina, kodėl kartais mūsų meilė išblėsta. Kad patenkintumėte savo partnerį, jūs turite išmokt mylėti taip, kaip jam ar jai pirmiausia reikia.

KAIP IŠMOKT KLAUSYTIS NESUPYKSTANT

Norėdamas sėkmingai patenkinti moters poreikius, vyras pirmiausia turi išmokt su ja bendrauti. Juk žinote, kad Veneroje bendravimas yra svarbiausias dalykas. Išmokus klausytis moters išgyvenimų, vyrui bus nesunku parodyti jai savo rūpinimąsi, supratimą, pagarbą, atsidavimą, patikinti jos jausmus esant pagrįstus ir garantuoti savo meilę.

Dažnai vyrai po pokalbio su moterimi suirzta ir pasidaro pikti, nes užmiršta, kad moterys yra kilusios iš Veneros ir bendrauja kitaip nei jie. Tai viena didžiausių problemų, su kuria susiduria vyrai klausydamiesi moters. Toliau išvardijami moterų bendravimo ypatumai ir patariama, ką geriausia daryti vienu ar kitu atveju.

KAIP KLAUSYTIS NESUPYKSTANT

Ką reikėtų atsiminti

1. Atminkite, kad pykstate, nes nesuprantate jos požiūrio tuo klausimu, o anaiptol ne dėl jos kaltės.

2. Atminkite, kad nors jos jausmai ne visai pagrįsti, vis dėlto juos reikia gerbti ir ją atjausti.

3. Atminkite, kad pykstate, nes neišmanote, kaip pataisyti padėtį. Žinokite, kad nors jai iš karto ir nepalengvėja, jūsų atjauta ir klausymasis jai padeda.

4. Atminkite, kad jums nebūtina sutikti su ja, jums tereikia būti geru klausytoju.

5. Atminkite, jog jums nebūtina kaip reikiant suprasti jos požiūrio, kad būtumėte įvertintas kaip geras klausytojas.

6. Atminkite, kad jūs nekaltas dėl jos nuotaikos. Atrodys, kad ji kaltina jus, bet iš tikrųjų ji nori būti suprasta.

7. Atminkite, kad jeigu ji jus siutina, vadinasi, ji ne visiškai jumis pasitiki. Tarsi maža mergaitė ji bijo atsiverti ir būti įskaudinta. Jai trūksta jūsų supratimo ir gerumo.

Ką daryti ir ko nereikėtų daryti

1. Bandykite suprasti tai, ką girdite. Nekaltinkite jos dėl savo blogos nuotaikos. Dar kartą pamėginkite suvokti, ką ji nori pasakyti.

2. Giliai įkvėpkite ir nieko nesakykite! Atsipalaiduokite ir suimkite save į rankas. Bandykite vaizduotis pasaulį jos akimis.

3. Nekaltinkite jos dėl to, kad po jūsų pasiūlymų ji nepasijuto geriau. Kaip ji gali pasijusti geriau, kai jai visiškai nereikia jūsų patarimų? Susilaikykite nuo pagundos patarinėti.

4. Jeigu ketinate pareikšti savo nuomonę tuo klausimu, prieš tai įsitikinkite, ar ji jau iki galo išsakė savo požiūrį, ir dar kartą jį apsvarstykite. Nekelkite balso tono.

5. Leiskite jai suprasti, kad jūs ne viską suvokiate, bet norite tai padaryti. Nekaltinkite jos ir nesakykite, kad neįmanoma suprasti, ko ji nori.

6. Nebandykite gintis ir teisintis, kol ji nepajus, kad jūs ją supratote ir nesate jai abejingas. Tada jau galite atsargiai pasiaiškinti ar atsiprašyti.

7. Nesiginčykite su ja dėl jos jausmų ir nuomonės. Padarykite pertraukėlę ir palaukite patogesnio laiko diskusijoms. Išbandykite Meilės Laiško techniką, kuri aprašyta 11 skyriuje.

Vyras, kuris moka išklausyti moterį nesupykdamas ir nesusierzindamas, įteikia jai puikią dovaną.

Tai saugumo jausmas, be kurio ji negali atsiverti. Kuo labiau ji atsiveria, tuo lengviau jai pavyksta pasijusti išgirstai bei suprastai. Tuomet ji savo ruožtu apdovanoja pasitikėjimu, pripažinimu, įvertinimu, gėrėjimusi, palankumu ir padrąsinimu — tuo, ko jam iš tikrųjų ir reikia.

KAIP SUTEIKTI VYRUI NAUJŲ JĖGŲ

Kaip vyrui reikia išmokt išklausyti moterį, taip moteriai reikia išmokt suteikti vyrui jėgų. Kai moteris įvertina vyro paramą, tai suteikia jam jėgų padaryti viską, kas yra įmanoma. Vyras patiria jėgų antplūdį, kai jaučia moters pasitikėjimą, pripažinimą, įvertinimą, žavėjimąsi, palankumą ir padrąsinimą.

Kaip ir mūsų pasakojime apie riterį spindinčiais šarvais, dauguma moterų bando padėt savo vyrui pasikeisti, ir tuo savo neišmaningumu tik susilpnina ir įskaudina jį. Bet koks bandymas jį pakeisti tarsi užkerta kelią visų pirminių jo meilės poreikių patenkinimui.

Norint suteikti vyrui jėgų, niekada nereikia bandyt jo pakeisti. Žinoma, gal jūs norite, kad jis pasikeistų, bet siekiate to ne taip, kaip reikėtų. Jis esti pasirengęs keistis tik tada, kai pats aiškiai prašo padėti.

Suteikite pasitikėjimą, o ne patarimą

Veneroje patarimo davimas yra vienas iš meilės pasireiškimų. Marse meilė parodoma, išreiškiant pasitikėjimą kito pajėgumu pačiam rasti sprendimą.

Tai nereiškia, kad moteris turėtų užgniaužti savo jausmus. Ji gali jaustis ir įskaudinta, ir supykus, bet tegul nebando keisti jo gyvenimo būdo. Bet koks bandymas tai padaryti bus sutiktas labai nepalankiai.

Moteris iš meilės vyrui dažnai nori keisti tarpusavio santykius. Ji padaro jį savo bandomuoju triušiu. Mat tikisi pamažu jį perauklėti.

Kodėl vyrai nesutinka keistis

Ji bando jį pakeisti begale įvairiausių būdų. Ji mano taip rodanti jam savo meilę, bet jam dėl to nejauku, jis jaučiasi nemylimas ir kontroliuojamas. Jis mėgins nuo jos atsiriboti, nes ji nepriima jotokio, koks yra. Kai moteris bando pakeisti vyrą, jis nejaučia jos pasitikėjimo ir pritarimo, kuris kaip tik yra būtinas jo augimui ir pokyčiams.

Kai aš paklausiau, ką apie tai mano auditorija, keli šimtai moterų ir vyrų atsakė vienodai: kuo atkakliau moteris bando pakeisti vyrą, tuo labiau jis priešinasi.

Problema yra ta, kad moteris klaidingai supranta jo nenorą keistis. Ji mano, kad jis nesutinka su tuo todėl, jog nepakankamai ją myli. Iš tikrųjų jis atsisako keistis, nes tariasi pats esąs nepakankamai mylimas. Kai vyras jaučiasi mylimas, suprastas, pripažintas ir t.t., jis savaime pradeda keistis, taisytis ir augti.

Dvi vyrų rūšys, tačiau viena elgesio rūšis

Vyrai būna dviejų rūšių. Vienos rūšies vyrai niekada nepasiduos moterų bandymams juos pakeisti, kitos rūšies — sutiks keistis, bet vėliau užmirš savo pažadus ir vėl pasidarys tokie, kokie buvo. Vyras gali priešintis pasyviai arba aktyviai.

Kai vyras jaučiasi nemylimas toks, koks yra, jis sąmoningai ar nesąmoningai kartos elgesį, kuris moteriai yra nepriimtinas. Kažkokia vidinė jėga verčia jį elgtis taip tol, kol jis pasijunta mylimas ir priimamas toks, koks yra.

Taigi kad galėtų pradėt keistis, vyras būtinai turi pasijusti priimtas toks, koks yra. Todėl jis bando apsiginti ir likti koks buvęs. Jis nori būti priimtas toks, koks yra, o tada jau pats savo jėgomis ieškot būdų galimam pasikeitimui.

Vyrai nenori būt gerinami

Kaip vyrai nori moterims paaiškinti, kodėl jos neturėtų būti nusiminusios, taip ir moterys nori paaiškinti vyrams, kodėl jie neturėtų elgtis taip ar kitaip. Kaip vyrai klysta, kai nori „pataisyti” moteris, taip ir moterys klysta, kai nori „pagerinti” vyrus.

Vyrai į pasaulį žiūri marsiečių akimis. Jų šūkis: „Nieko netaisyk, kol galutinai nesugedo.” Kai moteris bando pakeisti vyro elgesį, jis mano, kad ji laiko jį sugedusiu. Tai skaudina vyrą ir verčia jį imtis apsaugos priemonių. Jis toli gražu nesijaučia mylimas ir pripažintas.

Vyras nori būti priimtas toks, koks yra, su visais trūkumais. Sunku taikstytis su asmens trūkumais, ypač jeigu atrodo, kad juos galima pašalinti. Tai padaryti bus daug lengviau, kai suprasime, kad geriausias būdas padėt vyrui tobulėti — tai atsisakyt bet kokių bandymų jį pakeisti.

Toliau pateikiamas sąrašas būdų, kuriais moteris gali padėt vyrui tobulėti, nebandydama jo pakeisti.

KAIP ATSISAKYT BANDYMŲ PAKEISTI VYRO ELGESĮ

Ką jai reikia atsiminti

1. Atminkite: neuždavinėkite jam daug klausimų, kai jis yra nusiminęs, nes jis pasijus taip, tarsi bandytumėte ji pakeisti.

2. Atminkite: nebandykite jo pakeisti. Tobulėjimui jam reikia ne jūsų nepasitikėjimo, o meilės.

3. Atminkite: kai duodate jam neapgalvotą patarimą, jis jaučiasi taip, tarsi jį kontroliuotumėte ir juo nepasitikėtumėte.

Ką ji gali padaryti

1. Nekreipkite dėmesio į jo nusiminimą, kol jis pats nepanorės apie tai pasikalbėti. Parodykite truputį susidomėjimo, bet ne per daug, tik tiek, kiek reikia kviečiant pokalbiui.

2. Pasitikėkite jo paties sugebėjimu keistis. Nuoširdžiai pasidalykite savo jausmais, bet nereikalaukite, kad jis pasikeistų.

3. Ugdykitės kantrybę ir tikėkite, kad jis pats supras, jog turi pasikeisti. Palaukite, kol pats paprašys jūsų patarimo.

4. Atminkite: jei vyras užsispiria ir nesutinka keistis, jis jaučiasi nemylimas; jis bijo padaryti klaidų, dėl kurių jūs jo nemylėsite.

5. Atminkite: jeigu jūs aukositės, tikėdamasi, kad jis elgsis taip pat, tai jis pasijus esąs verčiamas keistis.

6. Atminkite: kai reikšite savo neigiamus jausmus, nebandykite jo pakeisti. Jam bus daug lengviau jus išklausyti, jei jis jausis pripažįstamas.

7. Atminkite: jeigu jūs nurodinėsite, kaip jam elgtis, ir spręsite tai už jį, jis jausis kontroliuojamas.

4. Parodykite jam, jog jis neturi būti tobulas, kad užsitarnautų jūsų meilę. Išmokite atleisti. (Žr. 11 skyrių.)

5. Bandykite elgtis taip, kad jūsų laimė priklausytų labiau nuo jūsų pačios, o ne nuo jo pastangų.

6. Dalydamasi su juo savo jausmais, nebandykite tuo parodyti, ką jis turėtų daryti, bet paaiškinkite, kad norite jam išsipasakoti.

7. Atsipalaiduokite. Išmokite nekreipti dėmesio į trūkumus. Nebandykite jo mokyti nei taisyti, vertinkite jo jausmus.

Kai vyrai ir moterys išmoks pagelbėti vienas kitam taip, kaip jiems iš tikrųjų reikia, jie savaime keisis ir tobulės. Perpratę ir išmokę patenkinti šešis pirminius partnerio poreikius, jūs pataisysite tarpusavio santykius.

Jei tau bus liūdna, Aš tave pasveikinsiu su vasara - Galėsi džiaugtis pievų gėlėmis, Naktį – Mėnulio pasaka.

Jei tau bus liūdna, Aš tave pasveikinsiu su rudeniu - Galėsi džiaugtis išskrendančiais paukščiais Ir šiltu vėjo ūžesiu.

Jei tau bus liūdna, Aš tave pasveikinsiu su žiema - Galėsi džiaugtis snaigėmis puriom Ir papuošta egle.

Jei tau bus liūdna, Aš tave pasveikinsiu su pavasariu - Galėsi džiaugtis saulės spinduliais Ir vėl upeliuku [...]]]>

Jei tau bus liūdna,
Aš tave pasveikinsiu su vasara -
Galėsi džiaugtis pievų gėlėmis,
Naktį – Mėnulio pasaka.

Jei tau bus liūdna,
Aš tave pasveikinsiu su rudeniu -
Galėsi džiaugtis išskrendančiais paukščiais
Ir šiltu vėjo ūžesiu.

Jei tau bus liūdna,
Aš tave pasveikinsiu su žiema -
Galėsi džiaugtis snaigėmis puriom
Ir papuošta egle.

Jei tau bus liūdna,
Aš tave pasveikinsiu su pavasariu -
Galėsi džiaugtis saulės spinduliais
Ir vėl upeliuku čiurlenančiu.

Saulei spiginant
Per kaitrą didžiausią
Ištiesk man vandens
Ąsotį pilniausią.

Kai valgyt norėsiu
Per badą baisiausią
Paduoki man duonos
Kąsnį skaniausią.

Jei kartais man tavo
Pagalbos reikėtų,
Ištiesk savo ranką,
Kad man padėtum.

Jei kartais tau būtų
Linksma be galo,
Pasidalink su manim
Džiaugsmu savo.

O jeigu kas nors
Tau skausmą sukeltų,
Tu man pasakyki -
Padėsiu iš karto.

Man patinka naktį žiūrėt į
mėnulį,
Žvaigždėse aš tave
išvystu.

Man patinka rytą žiūrėti į
žolę,
Rasoje aš tave
išvystu.

Man patinka dieną žiūrėti į
dangų,
Saulėj aš tave
išvystu.

Man patinka vakare žiūrėti į
tolį,
Toliuose aš tave
išvystu.

Man patinka bet kada žiūrėt į
bet ką,
Nes bet kur aš tave
išvystu.

Aš prisiglausiu prie žemės,
O aplink lašės lietus,
Bet man vis vien.

Aš pasinersiu į svajas,
O realybėj kęsiu skausmą,
Man nieks nebepadės.

Norėsiu mirti,
Bet kažkas neleis.
Norėsiu skristi,
Bet mane nutvers.
Norėsiu bėgti -
Kojos neklausys.
Norėsiu rėkti -
Burną man užkimš.

Aš apkabinsiu seną beržą,
Stiprybės jis suteiks,
Bet man jos neužteks.

Ir vėl panirsiu į svajas,
Bet ir iš ten kažkas išvys
Ir vėl gyventi teks.

Norėsiu verkti -
Ašarų nebus.
Norėsiu šaukti -
Balsas taps kimus.
Norėsiu žengt tolyn -
Kažkas mane laikys.
Norėsiu būt gyva -
Ir vėl kančia atklys…

Per visa savo gyvenimą pasakiau daugybe žodžių…
Iš savęs išleidau daug sakiniu….
Išliejau daug ašarų…
Jutau skausmą, pykti ir meile
Bet dabar viskas atrodo nebesvarbu,,,
Nebegaliu ištarti nei vieno žodžio, nebegaliu išlieti nei vienos ašaros…
Nebejaučiu nieko…
Nebeįstengiu galvoti, miegoti, valgyti netgi nebegaliu žengti žingsnio
Ir tai tik dėl to kad patyriau tai ką reiškia mirti…
Aš numiriau kartu su tavimi.

Šiąnakt sapnavau tave
Sakiau kad nebekentėčiau
Sakiau kad nebeišliečiau ne vienos ašaros
Aš atsakiau kad negaliu
Pasakiau kad aš vergsiu iki kol tu grisi
Tada tu pradėjai raudoti
Ir aš supratau kad u visada vergsi kartu su manimi
Dėl to aš sapnuosiu tave kasnakt

1. Galite jausti didžiulę meilę partneriui, bet prabudę kitą rytą suvokiate, kad jis ar ji jums nusibodo, ir negalite [...]]]> Vienas iš meilių tarpusavio santykių paradoksų: kai viskas klojasi puikiai ir kai jaučiame vienas kitą mylintys, staiga emociškai nutolstame nuo savo partnerių arba toli gražu nemeiliai su jais pasielgiame. Galbūt jūs pažinsite save viename iš šių pavyzdžių:

1. Galite jausti didžiulę meilę partneriui, bet prabudę kitą rytą suvokiate, kad jis ar ji jums nusibodo, ir negalite paslėpti pagiežos.

2. Esate švelnūs, kantrūs ir supratingi, bet vieną dieną pasidarote pernelyg reiklūs ir viskuo nepatenkinti.

3. Jums baisi vien mintis, kad galėtumėt nemylėt savo partnerio, bet kitą dieną jūs susipykstate ir nei iš šio, nei iš to pradedate galvoti apie skyrybas.

4. Partneris padaro jums ką nors malonaus, o jūs jaučiatės nepatenkinti, nes prisimenate praeitį, kai jis ar ji jus ignoravo.

5. Jūs jaučiate, kaip partneris jus traukia, bet paskui staiga suprantate, kad jis ar ji jums nieko nereiškia.

6. Tariatės esą laimingi su partneriu, ir staiga pajuntate jūsų bendravimui trūkstant tarpusavio pasitikėjimo arba jus pačius esant bejėgius gauti tai, ko jums reikia.

7. Esate tvirtai įsitikinę, kad partneris jus myli, bet staiga įpuolate į neviltį, nes jaučiatės esą nevykėliai.

8. Esate tikrai mylintys, ir staiga pasidarote nesusivaldantys, kritiški, pikti, kontroliuojantys ir teisiantys.

9. Laikote partnerį žaviausiu žmogumi, bet kai jis ar ji padaro ką nors bloga, susižavėjimas dingsta arba pradedate manyti kitus esant daug patrauklesnius.

10. Trokštate mylėtis su savo partneriu, bet kai jis ar ji to nori, tuomet to nenorite.

11. Esate patenkinti savimi ir gyvenimu, bet staiga pasijuntate virtę nieko nevertais netikšomis.

12. Puikiai praleidote dieną ir laukiate susitikimo su partneriu, bet jums susitikus, jis ar ji pasako ką nors tokio, kas jus smarkiai nuliūdina; jūs pasijuntate išvargę, atstumti ir bejausmiai, puolate į depresiją.

Galbūt pastebėjote, kad taip atsitinka ir jūsų partneriui. Radę laiko, vėl perskaitykite šiuos pavyzdžius, galvodami apie savo partnerį, kuris irgi gali netikėtai prarasti visas galimybes jus mylėti taip, kaip jūs esate nusipelnę. Turbūt jums teko patirti tokius jo ar jos staigius „persijungimus”. Įprastas dalykas, kad du aistringai vienas kitą mylintys žmonės vieną dieną susipyksta, o kitą dieną vėl mylisi.

Tokie „persijungimai” labai vargina. Bet jie normalūs. Jeigu nežinotume, kodėl taip būna, manytume, kad einame ir proto, arba padarytume klaidingą išvadą, jog mūsų meilė užgeso. Bet, laimei, tai galima paaiškinti.

Įsimylėjus išryškėja mūsų jausmų prieštaringumas. Vieną dieną jaučiamės mylimi, o kitą — bijome tikėti meile. Jaučiant patiklią ir atlaidžią partnerio meilę, iškyla skaudūs praeities vaizdai, kai mus atstumdavo.

Nesvarbu, ar tam tikru momentu mes mylime save, ar mus myli kiti, užgniaužti skaudūs jausmai veržiasi į paviršių ir trikdo meilės atmosferą. Jie trokšta būt išgirsti ir pagydyti. Dėl tomes nei iš šio, nei iš to galime suirzti, imt atsikalbinėti, ką nors kritikuoti, jaust nepasitenkinimą, ko nors reikalauti, apkiausti ar virst pikčiurnomis.

Jausmai, kurių negalėjome išreikšti praeityje, staiga užplūsta mūsų sąmonę, kai jaučiamės esą saugūs. Meilė iškelia nuslopintus jausmus į viršų, ir šie galiausiai įsibrauna į mūsų tarpusavio santykius.

Atrodo, tarytum jūsų skaudūs jausmai laukia, kol pasijusite mylimi, ir tada išlenda į paviršių, tikėdamiesi būt išgydyti. Kiekvienas iš mūsų nešioja savyje aibę neišreikštų jausmų, praeities žaizdų randų, kurių neskauda tol, kol nepasijuntame mylimi. Tuomet, kai mes esame saugūs, mūsų skaudūs jausmai iškyla į paviršių.

Kai mums pavyksta šiuos jausmus sėkmingai atskleisti kitam, pasijuntame kur kas geriau, o mūsų kuriamosios ir meilės galios tik išauga. Bet jeigu, užuot pasigydę praeities žaizdas, imame kovot ir ginčytis su partneriu, tai tik nusimename ir vėl nuslopiname savo jausmus.

Kaip užgniaužti jausmai iškyla į paviršių

Blogiausia yra tai, kad užgniaužti jausmai neišlenda į paviršių, sakydami: „Labas, mes esam tavo neišreikšti jausmai iš praeities.” Užvaldyti skaudaus nereikalingumo jausmo, patirto vaikystėje, jausitės taip, tarsi partneris jus įskaudino ar atstūmė. Praeities skausmas projektuojasi į dabartį. Dalykai, kurie šiaip jau būtų visai nereikšmingi, dabar labai jus skaudina.

Metų metus mes slopiname skaudžius savo jausmus. Kai vieną dieną įsimylime, meilė sukuria pakankamai saugią aplinką mums atsiverti ir tiesiai pažvelgti į savo jausmus. Meilė priverčia mus atsiverti, ir tuomet pradedame jausti savo skausmą.

Kodėl poros nesutaria, kai viskas puikiai klojasi

Praeities jausmai reiškiasi ne tik tada, kai esame įsimylėję, bet ir kitais kartais, kai jaučiamės tikrai gerai, kai esame laimingi ar mylimi.

Tuomet, kai pora turėtų būti visiškai laiminga, gali prasidėti nepaaiškinama jos tarpusavio kova.

Pavyzdžiui, nesutarimai gali prasidėti persikraustant į naują namą, darant remontą, gavus mokslinį laipsnį, per religinę šventę, per vestuves, gavus dovanų, išvykus atostogauti ar pasivažinėti automobiliu, įgyvendinus svarbų sumanymą, pasiryžus atsikratyti neigiamo įpročio, perkant naują automobilį, pakilus karjeros laiptais, laimėjus loterijoje, uždirbus labai daug pinigų, nusprendus išleisti didesnę sumą pinigų ar nuostabiai pasimylėjus.

Visomis šiomis ypatingomis progomis vienas ar abu partneriai staiga patiria nepaaiškinamą nuotaikos pasikeitimą — liūdesys ir nusiminimas užplūsta prieš pat įvykį, jo metu ar tuoj po jo. Peržvelkite ką tik išvardytas ypatingas progas ir prisiminkite bei palyginkite, kaip jų metu elgėsi jūsų tėvai ir kaip elgiatės jūs patys.

90/10 PROCENTŲ TAISYKLĖ

Supratę, kaip reguliariai atgyja mūsų praeities jausmai, nesunkiai suvoksime, kodėl partneris gali taip lengvai mus įskaudinti. Kai esame nusiminę, tai maždaug 90 proc. to nusiminimo sudaro mūsų praeities išgyvenimai, ir tai neturi nieko bendra su tuo, kas, mūsų manymu, yra nusiminimo priežastis. Dažniausiai tik 10 proc. nusiminimo priklauso nuo dabarties išgyvenimų.

Išnagrinėkime pavyzdį. Jeigu partneris mus truputį kritikuoja, tai mus šiek tiek žeidžia. Bet mes esame suaugę, todėl žinome, kad jis nenorėjo mūsų skaudinti arba kad jam šiandien buvo sunkus laikas. Taigi jo kritika pasidaro neskausminga. Mes netaikome jos sau.

Bet kitą dieną jo kritika jau būna labai skaudinanti. Mat tą dieną mūsų skaudūs jausmai iš praeities ima kilti į paviršių. Dėl to pasidarome jautresni partnerio kritikai. Mums skaudu todėl, kad vaikystėje buvome smarkiai kritikuojami. Partnerio kritika skaudina mus labiau, nes sujudina ir mūsų praeities skausmą.

Vaikystėje negalėdavome suprasti esą nekalti dėl savo tėvų blogos nuotaikos. Būdami vaikai, manydavome, kad jie mus kritikuoja, atstumia, kaltina dėl mūsų elgesio.Kai pradeda reikštis šie iš mūsų vaikystės atklydę jausmai, mes linkę interpretuoti savo partnerio pastabas kaip kritiką, atstūmimą ir kaltinimus. Tokiais atvejais sunku kalbėtis kaip suaugusiesiems. Viskas suprantama klaidingai. Kai mums atrodo, kad partneris mus kritikuoja, iš tikrųjų tik 10 proc. mūsų reakcijos yra atsakas į kritiką, o kiti 90 proc. siejasi su mūsų praeitim.

Įsivaizduokite, kad kas nors lengvai spaudžia jums ranką arba nesmarkiai jus kumščioja. Jūs beveik nieko nejaučiate. Dabar įsivaizduokite, kad kas nors pradeda jums trinksėti tiesiai per atvirą žaizdą ar neužgijusį randą. Jums skaudės kur kas labiau. Taip pat atsitinka ir atgijus mūsų neišreikštiems jausmams, — tuomet būname daug jautresni tarpusavio bendravimo spustelėjimams ir kumštelėjimams.

Tarpusavio santykių pradžioje nebūname tokie jautrūs. Reikia laiko, kad imtų reikštis mūsų praeities jausmai. Bet kai jie atgyja, mes visiškai kitaip elgiamės su partneriu. Daugeliu atveju 90 proc. iš to, kas mus verčia nusiminti, neliūdintų mūsų, jeigu tuo pat metu neatgytų neišreikšti praeities jausmai.

Kaip galime vienas kitam padėti

Pajutęs praeities dvelktelėjimą, vyras dažniausiai stengiasi įlįsti į olą. Tuo laiku jis pasidaro labai jautrus, ir jam reikia supratimo. Kai atgyja moters praeitis, ji netenka pasitikėjimo savimi. Ji nugrimzta į gilų jausmų šulinį, kur ieško švelnaus rūpestingumo.

Tai suprasdami jūs kontroliuosite savo jausmus, kai jie iškils į paviršių. Jeigu partneris jus nuvylė, tai prieš kalbėdamiesi su juo ar ja, išdėstykite savo jausmus popieriuje. Rašydami Meilės Laiškus, nuslopinsite neigiamas emocijas, ir jūsų praeities skausmas išnyks. Meilės Laiškai padeda sutelkti visą dėmesį į dabartį, ir jūs galite atsakyti partneriui su didesniu pasitikėjimu, supratimu, pritarimu ir atlaidumu.

Prisiminkite 90/10 procentų taisyklę ir tada, kai partneris audringai sureaguoja j jūsų poelgį ar kalbą. Žinodami, kad jis ar ji taip elgiasi veikiami savo praeities, gebėsite juos atjausti ir jiems padėti.

Jausdami partnerį ištiksiant „priepuolį”, niekada nesakykite, kad jo elgesys pernelyg audringas. Tuo tik dar labiau jį įskaudinsite. Užgavę kieno nors skaudamą randą, neturėtumėt sakyti, kad tas kas nors yra per daug jautrus.

Žinodami, kaip iškyla mūsų praeities jausmai, galėsime geriau suprasti, kodėl mūsų partneriai reaguoja būtent taip. Tai yra jų gyjimo proceso dalis. Leiskite jiems atvėsti ir vėl būkite pasirengę juos išklausyti. Jeigu jums per sunku klausytis jų išgyvenimų, įtikinkite juos parašyti jums Meilės Laišką, prieš pradedant kalbėtis apie tai, dėl ko jie taip nusiminė.

Gydomasis laiškas

Žinodami, kad praeitis veikia jūsų dabarties poelgius, nesunkiai pagydysite savo jausmus. Partnerio įskaudinti, parašykite jam Meilės Laišką. Rašydami paklauskite savęs, kaip tai, ką rašote, susiję su jūsų praeitimi. Jums gali iškilti įvairių praeities prisiminimų, ir jūs suvoksite, kad esate nusiminę dėl savo tėvo ar motinos. Rašykite laišką toliau, bet skirkite jį tėvams. Tada parašykite meilų Atsakomąjį Laišką. Parodykite (paskaitykite) šį laišką partneriui.

Jam tikrai patiks jūsų laiškas. Jam bus malonu patirti, kad partneris prisiima 90 proc. atsakomybės dėl nuoskaudos, nes ji ateina iš šio praeities. Šito nesuprasdami, mes būtume linkę kaltinti savo partnerį ar bent jau jis jaustųsi kaltinamas.

Jeigu norite, kad partneris būtų atidesnis jūsų išgyvenimams, atverkite jam skaudžius savo praeities jausmus. Tuomet jo nestebins jūsų jautrumas. Meilės Laiškai tam labai praverčia.

JŪS NUSIMENATE DĖL KITOS PRIEŽASTIES NEGU MANOTE

Kai įprasite rašyti Meilės Laiškus ir tyrinėti savo jausmus, padarysite vieną atradimą: dažniausiai jūs nusimenate visai ne dėl to, dėl ko tariatės esą nusiminę. Supratę tas gilesnes priežastis,pajusite, jog bloga nuotaika sklaidosi. Kaip staiga mus apninka neigiami jausmai, taip greitai galime jų ir atsikratyti. Štai keli pavyzdžiai:

1. Vieną rytą Džimas pabudo, jausdamas, kad jam įgriso jo partnerė. Jį erzino viskas, ką ji darė. Rašydamas jai Meilės Laišką, Džimas suprato, kad iš tikrųjų jį erzino jo motina, mat kadaise pernelyg jį kontroliavo. Kaip tik tai jį ir kamavo, todėl jis parašė trumpą Meilės Laišką savo motinai. Rašydamas jis vaizdavosi save iŠ tų laikų, kai buvo kontroliuojamas. Parašęs laišką, Džimas staiga pajuto nepasitenkinimo partnere nelikus nė pėdsako.

2. Po kelių meilės mėnesių Liza nei iš šio, nei iš to pasidarė labai kritiška savo partnerio atžvilgiu. Parašiusi Meilės Laišką, ji suprato, kad bijojo būt nepakankamai gera ir nustot jį dominti. Supratusi savo paslėptus nuogąstavimus, Liza pajuto vėl grįžtant meilius jausmus.

3. Po kartu praleisto romantiško vakaro Bilas ir Džina kitą dieną smarkiai susipyko. Viskas prasidėjo nuo to, kai Džina šiek tiek pyktelėjo jam užmiršus kažką padaryti. Paprastai Bilas tokiais atvejais būdavo atlaidus, bet šįsyk panoro skyrybų. Vėliau jis parašė Meilės Laišką ir suprato, kad iš tikrųjų bijo būti Džinos paliktas ir pasijust niekam nereikalingas. Jis prisiminė, kaip jausdavosi būdamas vaikas, kai nesutardavo jo tėvai. Bilas paprašė laišką savo tėvams ir pajuto, kad vėl myli savo žmoną.

4. Suzenos vyrui Tomui darbe teko labai įtemptai triūsti, kad suspėtų laiku atlikti, ką reikia. Jam grįžus namo, Suzena buvo nepatenkinta ir pyko. Kažkuri jos dalis suprato, kad jis neturėjo kitos išeities, bet emocinis jos nusiteikimas reiškėsi įsiūčiu. Rašydama Tomui Meilės Laišką, Suzena suvokė, kad viskuo kaltas buvo jos tėvas, kuris vaikystėje paliko ją su netikusia motina. Būdama vaikas, Suzena jautėsi bejėgė, visų apleista, ir šitie jausmai atgijo. Dabar juos reikėjo užglostyti. Ji parašė Meilės Laišką savo tėvui ir staiga pasijuto daugiau nepykstanti ant Tomo.

5. Rašelė buvo susižavėjusi Filu, kol jis neprisipažino ją mylįs ir nepasiūlė už jo tekėti. Kitą dieną jos nuotaika nelauktai pasikeitė. Ji pradėjo dvejoti, ir jos aistros kaip nebuvę. Parašiusi jam Meilės Laišką, Rašelė suprato, kad pyko ant savo tėvo, kuris buvo abejingas jos motinai ir šią įžeidinėjo. Parašiusi Meilės Laišką tėvui ir išreiškusi savo neigiamus jausmus, Rašelė netrukus vėl pajuto, kad ją traukia Filas.

Pradėjusius rašyti Meilės Laišką jus ne visada užplūs praeities prisiminimai. Bet, atvėrę širdį ir pažvelgę atidžiau į savo jausmus, suprasite, kad jeigu esate labai dėl ko nors nusiminę, dažniausiai tai yra susiję su kuo nors, kas nutiko praeityje.

ATSAKAS į NUSLOPINTĄ REAKCIJĄ

Mūsų praeities išgyvenimai gali iškilti į paviršių ne tik tuomet, kai mylime, bet ir gavus tai, ko trokštame.

Prisimenu, kaip aš pats pirmą kartą tai sužinojau. Prieš daugelį metų norėjau pasimylėti su savo partnere, bet ji buvo nenusiteikusi. Mintyse aš pateisinau jos atsisakymą. Kitą dieną vis sukiojausi aplink ją, o ji vis dar atsisakinėjo. Taip buvo ir kitom dienom.

Praėjus beveik dviem savaitėms pradėjau jausti nepasitenkinimą. Bet tuo metu dar nežinojau, kaip reikia elgtis, kai užplūsta tokie jausmai. Užuot kalbėjęs apie tai, ką jaučiu ir koks esu susinervinęs, apsimetinėjau, kad viskas yra gerai. Stengiausi užgniaužti savo neigiamus jausmus ir elgiausi meiliai. Dvi savaites mano nepasitenkinimas vis didėjo.Aš dariau viską, ką įmanydamas, kad jai įtikčiau ir kad ji būtų laiminga, nors giliai širdyje smerkiau ją mane atstūmus. Baigiantis antrai savaitei, nupirkau jai gražius naktinius marškinius. Parsinešęs namo, tą vakarą jai padovanojau. Atidariusi dėžutę, ji maloniai nustebo. Kai paprašiau juos pasimatuoti, ji atsakė nesanti nusiteikusi.

Štai tada ir pasidaviau. Aš tiesiog užmiršau seksą. Pasinėriau į darbą, kad numalšinčiau savo aistrą. Mintyse kartojau, kad viskas gerai, ir bandžiau užgniaužti nepasitenkinimo jausmą. Maždaug po poros savaičių, kaip paprastai grįžus iš darbo namo, ji pasitiko mane su paruošta romantiška vakariene ir vilkėdama tais naktiniais marškiniais, kuriuos buvau jai nupirkęs. Šviesa buvo pritemdyta, skambėjo švelni muzika.

Ar galite įsivaizduoti mano reakciją? Staiga mane užplūdo nepasitenkinimo banga. Pats sau maniau: „Dabar tu kentėk keturias savaites.” Visas nepasitenkinimas, susikaupęs per keturias savaites, staiga išsiveržė. Pasikalbėjęs su ja apie savo jausmus, aš supratau, kad jos noras duoti man tai, ko troškau, atgaivino mano senesnį nepasitenkinimą.

Kai poros staiga pajunta nepasitenkinimą

Aš ėmiau įžvelgti panašų elgesį ir daugelyje kitų situacijų. Savo dėstymo praktikoje taip pat pastebėjau šį fenomeną. Kai vienas partneris nori pasikeisti į gerąją pusę ar padaryti ką nors gera, tai kitas staiga pradeda rodyti nepritarimą ar abejingumą.

Kai Bilas prisiruošė padaryti tai, ko prašė Merė, ji pareiškė nepasitenkinimą, sakydama: „Dabar jau per vėlu” bei „Na, ir kas.”

Nuolat konsultuodavau poras, gyvenančias kartu jau po dvidešimt metų. Jų vaikai užauga ir palieka namus. Staiga moteris užsimano skyrybų. Vyras pabunda iš snaudulio ir supranta, kad jis nori keistis ir kad jam reikia pagalbos. Jam pradėjus keistis ir teikti jai tą meilę, kurios ji troško dvidešimt metų, ji į tai atsako šaltu pasipiktinimu.

Atrodo, tarsi ji norėtų, kad dabar jis kentėtų dvidešimt metų, kaip ir ji. Laimei, tai ne liga. Jeigu jie vienas kitam atvers savo jausmus ir jis ją išklausęs supras, kad lig šiol ji jam nerūpėjo, tai ji pasidarys atlaidesnė ir pritars jo keitimuisi. Beje, būna ir atvirkščiai: vyras pasiryžęs išeiti, o moteris norėtų pasikeisti, bet jis tuo tik pasipiktina.

Išaugusių lūkesčių krizė

Kitoks nuslopintų reakcijų atvejis pastebimas socialinėje plotmėje. Sociologijos moksle tai vadinama išaugusių lūkesčių krize. Ji pasireiškė septintame dešimtmetyje prezidentaujant L. Džonsonui. Mažumos gavo didesnes teises negu kada nors anksčiau. To rezultatas buvo pykčio, maištų ir smurto protrūkis. Staiga prasiveržė visi užgniaužti rasiniai prieštaravimai.

Tai irgi galima laikyti nuslopintų jausmų atsipalaidavimo pavyzdžiu. Kai mažumos pasijuto saugesnės, išryškėjo jų nepasitenkinimas. Pradėjo reikštis kitados nuslopinti jausmai. Šiuo metu tokia situacija klostosi šalyse, kurių žmonės baigia išsivaduoti iš valdžia piktnaudžiaujančių lyderių gniaužtų.

KODĖL SVEIKIEMS ŽMONĖMS GALI PRIREIKTI KONSULTACIJŲ

Kai savitarpio santykiai pasidaro artimesni, meilė sustiprėja. Tuomet ima reikštis giluminiai, skausmingesni jausmai, pavyzdžiui, gėda ir baimė, reikalingi gydymo. Mes pasimetame, nes dažniausiai nežinome, kaip tokiais atvejais elgtis.

Mes juos pagydysime tik jei išsipasakosime. Bet mes bijome ar gėdijamės pažvelgti į tai, ką jaučiame. Todėl mus be jokios aiškios priežasties gali ištikti depresija, neviltis, mūsų niekas nebedomins, mes jausimės išsekę. Tai artėjančio „priepuolio” simptomai, kurie atkerta mus nuo realybės.

Jūs instinktyviai bandysite bėgti nuo meilės arba įgysite naujų blogų įpročių. Tai metas, kai reikia stengtis susigaudyti savo jausmuose, o ne bėgti nuo jų. Protingai pasielgsite, jei iškilus šiems slaptiems jausmams nueisite į konsultaciją.Mūsų giluminių jausmų poveikio neišvengs ir partneris. Jeigu nesijautėme tokie saugūs, kad būtume galėję išlieti savo jausmus tėvams ar ankstesniam partneriui, negalėsime staigiai susigaudyti savo jausmuose dabartinio partnerio akivaizdoje. Vadinasi, kad ir koks supratingas ir jautrus jis būtų, jūsų jausmai liks užgniaužti.

Tai tikras paradoksas: kadangi jaučiatės saugūs su savo partneriu, jūsų slapčiausi nuogąstavimai turi galimybę iškilti j dienos šviesą. Išsigandę jūs negalite pasidalyti tuo, ką jaučiate. Iš baimės jus gali net apimti stingulys. Kai taip atsitinka, į paviršių kylantys jausmai įstringa.

Tokiu metu psichologo konsultacija gali virsti neįkainojama pagalba. Bendraudami su žmogumi, kuris nesusijęs su jūsų nuogąstavimais, jūs nepatiriate baimės. Bet jeigu liksite tik su savo partneriu, tai pasiduosite išgąsčio stinguliui.

Štai kodėl net ir tie žmonės, kurių tarpusavio santykiai be galo geri, turėtų konsultuotis. Toks pat gydomasis efektas patiriamas išsipasakojant paramos grupėse. Būdami su žmonėmis, kurių artimai nepažįstame, bet kurie nori mums gero, mes atveriame skaudžius savo praeities jausmus ir pasijuntame išklausyti.

Mūsų partneriai, patiriantys kadaise nuslopintų mūsų jausmų poveikį, niekuo negali mums padėti. Jiems belieka paskatinti mus kreiptis pagalbos į specialistą. Supratę, kaip praeitis veikia mūsų tarpusavio santykius, pajėgsime ištverti meilės potvynius ir atoslūgius. Tikėsime meile kaip gydomuoju procesu. Turime būti lankstūs ir prisitaikyti prie meilės sezonų kaitos, jei nenorime, kad meilė išblėstų.

MEILĖS SEZONAI

Draugystė panaši į sodą. Jis vešliai auga ir žaliuoja nuolat laistomas. Jį auginant reikia atsižvelgti į metų laikų kaitą ir nenumatytus orų pasikeitimus. Turime pasėti naujas sėklas ir išrauti piktžoles. Panašiai reikia elgtis ir norint išlaikyti negęstančią meilę. Privalu atsiminti ją esant sezonišką ir stengtis patenkinti tam tikrus jos poreikius.

Meilės pavasaris

Įsimylėjimą galima palyginti su pavasariu. Mums atrodo, kad laimė truks be galo. Negalime įsivaizduoti kada nors nemylėsią savo partnerio. Tai — nekaltybės amžius. Meilė regis amžina. Tai — nuostabus laikotarpis, kai viskas savaime puiku ir nereikia ypatingų pastangų. Partneris neturi sau lygių. Mes sukamės nerūpestingo šokio sukūry, džiaugdamiesi puikia likimo dovana.

Meilės vasara

Atėjus meilės vasarai suprantame, jog mūsų partneris nėra tobulybė, kaip mes įsivaizdavome, ir reikia dėti pastangų, kad draugystė neiširtų. Pasirodo, mūsų partneris yra ne tik kilęs iš kitos planetos, — jis ar ji, kaip ir visi žmonės, gali klysti, turi kai kurių trūkumų.

Didėja susierzinimas ir nusivylimas; reikia išrauti piktžoles, o augalus — papildomai palaistyti kepinamus kaitrios saulės. Dabar ne taip lengva teikti ir patirti tą meilę, kurios mums reikia. Mes pastebime ne visada esantys laimingi ir mylintys. Tai — ne mūsų laukta meilė.

Dauguma porų tuomet praranda visas iliuzijas. Jos nebesistengia išlaikyti draugystės. Tokios poros jau netiki, kad pavasaris truks amžinai. Partneriai kaltina vienas kitą ir pasiduoda. Jie nesupranta, kad mylėti ne visada būna paprasta; kartais tenka sunkiai paplušėti, kepinant kaitriai saulei. Meilės vasarą partnerio poreikiais turime rūpintis taip pat, kaip ir savais. Niekas nesidaro savaime. Tik taip patirsime laukiamą meilę.

Meilės ruduo

Rūpinusis sodu vasarą, ateina metas naudotis sunkaus triūso vaisiais. Sulaukiame rudens. Tai — auksinis metų laikas, turtingas įvairių gėrybių. Brandi mūsų meilė padeda susitaikyti su partnerio netobulumais taip pat, kaip ir su savais. Tai — dėkingumo ir atsivėrimo laikas. Per vasarą sunkiai dirbę, dabar galime atsipalaiduoti ir džiaugtis ta meile, kurią patys sukūrėme.

Meilės žiema

Netrukus pasikeičia orai ir ateina žiema. Saitais ir bevaisiais žiemos mėnesiais apmiršta visa gamta. Tai — poilsio, susikaupimo ir atsinaujinimo metas. Tuo laiku bendraudami mes išvystame kitados nuslopintus savo išgyvenimus ar savo pačių šešėlį. Tai — laikas, kai nelieka jokių apribojimų ir atgyja mūsų skaudūs jausmai. Tai — brandos amžius, kai ir meilei patirti, ir savo poreikiams patenkinti reikia mūsų pačių, o ne vien partnerių pastangų. Šis laikas skirtas gydymuisi. Tuomet vyrai tūno olose, o moterys skendi šulinių dugne.

Po tamsios žiemos, kai rūpinomės savimi ir gydėmės žaizdas, nekviestas grįžta pavasaris. Vėl mes sukibirkščiuojame tikėjimu, meile ir neribotomis galimybėmis. Gydantis žiemos metas įgalina mus vėl atverti savo širdis ir pajusti meilės pavasarį.

TARPUSAVIO SANTYKIŲ GROŽIS

Dabar, kai jau atidžiai perskaitėte šią knygą, galite neabejot tarpusavio bendravimo sėkme. Jūs žinote, kaip pasiekti savitarpio supratimą ir pasinaudot draugystės teikiamais privalumais. Jums nėra ko baimintis meilės sezonų kaitos.

Man teko regėti savo akimis, kaip, anaiptol ne vaizdžiai tariant, per vieną naktį pasikeitė gal tūkstančio porų tarpusavio santykiai. Šeštadienį jie apsilanko mano savaitgalio paskaitose, o jau sekmadienį per pietus vėl pasijunta mylintys vienas kitą. Semdamiesi žinių iš šios knygos ir jas taikydami, atmindami, kad vyrai yra kilę iš Marso, o moterys — iš Veneros, ir jūs patirsite tokią pat sėkmę.

Bet noriu jus įspėti, kad atsimintumėt meilę kintant sezoniškai. Pavasarį su ja nebūna rūpesčių, o vasarą dėl jos tenka pavargti. Rudenį būsite ramūs ir patenkinti, bet žiemą pajusite savyje tuštumą.

Informacija, be kurios jūs neištversite darbų kupinos vasaros, lengvai užsimiršta. Meilė, jaučiama rudenį, nesunkiai prarandama žiemą.

Skurdžią meilės vasarą, kai jums taip sunkiai klojasi, netikėtai galite užmiršti visa, ko išmokote iš šios knygos. Žinojimas išgaruoja akimirksniu. Jūs pradėsite kaltinti partnerį ir nebeprisiminsite, kad ir jam reikia jūsų paramos.

Kai jums atsivers žiemos tuštuma, pajusite neviltį. Užuot mylėję save ir savimi rūpinęsi, pradėsite save kaltinti, net imsite nepasitikėti ir savimi, ir partneriu. Galite virsti cinišku nevykėliu. Visa tai — ciklo dalys. Visada tamsiausia prieš auštant.

Tik tada susiklostys geri mūsų tarpusavio santykiai, kai taikysimės prie įvairių meilės sezonų. Kartais meilė liejasi savaime; kitais kartais ji mums kainuoja nemažai pastangų. Kai kada mūsų širdys būna sklidinos meilės, o kai kada jaučiame tuštumą. Neturėtume tikėtis, kad mūsų partneriai visada bus mums meilūs ar bent jau atsimins, kaip jiems dera elgtis. Taip pat ir patys turime būt pakankamai blaivūs ir tuščiai nesivilti atsimint visa tai, ko išmokome apie meilų elgesį.

Mokymosi proceso metu tenka ne tik sužinoti ir įsisąmoninti, bet ir užmiršti bei vėl atsiminti. Visą laiką, skaitydami šią knygą, jūs mokėtės tokių dalykų, kurių jūsų negalėjo išmokyti tėvai. Jie to nežinojo. Bet dabar, kai jūs tai žinote, būkite realistai. Leiskite sau daryti klaidas. Daugelis jūsų naujai išmoktų dalykų tam tikrą laiką liks užmarštyje.

Pasak pedagogikos teorijos, norint ko nors išmokti, reikia tai išgirsti du šimtus kartų. Tad neverta tikėtis, kad mes (ar mūsų partneriai) atsiminsime visa, ką sužinojome iš šios knygos. Privalome kantriai ir atlaidžiai stebėti mažiausią jų žingsnelį. Šioms idėjoms įsisąmoninti ir pritaikyti gyvenime reikės šiek tiek laiko.

Mums reikia ne tik išgirsti naujus dalykus du šimtus kartų, bet ir užmiršti tai, ko esame išmokę praeityje. Tik nepatyrę vai-kai gali iš naujo mokytis sėkmingo tarpusavio bendravimo. Tuo tarpu mes esame paveikti ir savo tėvų, ir kultūrinės aplinkos, kurioje užaugome, ir skaudžiųjų savo praeities pamokų. Vadovavimasis šiuo nauju požiūriu į tarpusavio santykius praktikoje yra tarsi iššūkis. Jūs esate pionieriai, žengiantys į dar netyrinėtas žemes. Tikėkitės kartais pasiklysti. Atminkite, kad pasiklys ir jūsų partneris. Naudokitės šia knyga nuolat, kaip žemėlapiu, padėsiančiu orientuotis šiose dar neištirtose teritorijose.

Kitą kartą, kai partneris jus suerzins, atminkite, jog vyrai yra kilę iš Marso, o moterys — iš Veneros. Net jeigu neprisiminsite nieko daugiau iš šios knygos, tai žinojimas, kad mums privalu būti skirtingiems, sušvelnins jūsų būdą. Visiškai atsisakę kaltinimų ir nuolat prašydami to, ko jums reikia, galiausiai galėsite džiaugtis tais nepaprastai gražiais tarpusavio santykiais, kurių trokštate ir esate verti.

Jums prieš akis ateitis. Galite ir toliau augti meilėje ir šviesoje. Dėkoju už leidimą kiek pakeisti jūsų gyvenimą

Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos; žiūri be galo [...]]]> Ar meilė yra menas? Jei taip, tai jai reikia žinių ir pastangų. O gal meilė tik malonus jausmas, kurį mums dovanoja atsitiktinumas, kai kažkas pasijunta laimei nusišypsojus, “apimtas meilės”. Ši knygelė remiasi pirmąja prielaida, nors dauguma šiuolaikinių žmonių, be jokios abejonės, tiki antrąja.

Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos; žiūri be galo daug filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę, girdi šimtus banalių dainų apie laimę, bet vargu ar kas galvoja, jog mylėti galima mokytis.

Tokia savotiška nuostata remiasi keliomis prielaidomis. Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Taigi jiems problema yra – kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu. Šio tikslo jie siekia keliais būdais. Vienas – jį dažniausiai renkasi vyrai – tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė padėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo, rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t. Kiti būdai pasidaryti patraukliu naudojami ir vyrų, ir moterų: išmokti malonių manierų, būti įdomiu pašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami “įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms”. Iš tikrųjų tai, ką dauguma mūsų kultūros žmonių laiko vertu meilės, iš esmės tėra tik populiarumo ir seksualinio potraukio mišinys.

Kita prielaida, remianti požiūrį, kad meilėje nėra ko mokytis, yra įsitikinimas, kad meilė yra objekto, o ne sugebėjimo uždavinys. Žmonės galvoja, kad mylėti yra paprasta, tik sunku rasti tinkamą objektą savo meilei arba pasiekti jo meilės. Šitokia nuostata turi kelias priežastis, glūdinčias šiuolaikinės visuomenės raidoje. Viena jų – tai labai pakitęs dvidešimtajame amžiuje požiūris į meilės objekto pasirinkimą. Karalienės Viktorijos epochoje, kaip ir daugelyje tradicinių kultūrų, meilė paprastai nebūdavo asmeninis spontaniškas išgyvenimas, kuris galėtų būti vedybų priežastimi. Priešingai, vedybas lemdavo sutartis, sudaryta garbingųjų giminaičių arba piršlio, arba ir be jokių tarpininkų pagalbos; tai rėmėsi visuomeniniu susitarimu, ir buvo tikima, kad meilė atsiras po vedybų. Kelioms pastarosioms Vakarų pasaulio kartoms beveik visuotine tapo romantiškoji meilės samprata. Jungtinėse Amerikos Valstijose, nors konvencinis požiūris ir nėra visiškai išnykęs, dauguma ieško “romantinės meilės”, asmeninio meilės išgyvenimo, kuris turėtų baigtis vedybomis. Šis naujasis laisvės meilėje supratimas smarkiai padidino objekto reikšmę, palyginus su funkcijos reikšme.

Su šiuo faktu glaudžiai susijęs kitas šiuolaikinei visuomenei būdingas požymis. Visa mūsų visuomenė persmelkta pirkimo aistros, abiem pusėms naudingų mainų idėjos. Dabartinio žmogaus laimės išraiška – tai virpulys, kuri jis patiria žiūrėdamas į parduotuvių vitrinas ir pirkdamas viską, ką gali – grynais ar išsimokėtinai. Jis (arba ji) ir į žmones žiūri taip pat. Patraukli mergina vyrui ir patrauklus vyriškis moteriai – tai apdovanojimas, kurio jie siekia. “Patrauklus” – paprastai reiškia puikų komplektą savybių, kurios yra populiarios ir turi paklausą asmenybių rinkoje. Kas daro asmenį ypač patrauklų, priklauso nuo to laiko mados ir fizine, ir dvasine prasme. Trečiajame dešimtmetyje patrauklia buvo laikoma gerianti ir rūkanti, šiurkšti ir seksuali mergina; šiandien mada reikalauja daugiau šeimyniškumo ir kuklumo. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje ir dvidešimtojo pradžioje vyriškis turėjo būti agresyvus ir ambicingas – šiandien, kad būtų patrauklus, jis privalo būti socialus ir tolerantiškas. Bet kuriuo atveju įsimylėjimo jausmas paprastai yra susijęs su tokiomis žmogiškomis savybėmis, kurios asmeniui pasiekiamos mainuose pagal galimybes. Aš esu pasirengęs sandėriui; objektas turėtų būti geistinas dėl savo socialinės vertės ir tuo pačiu metu turėtų norėti manęs dėl mano akivaizdžių ar paslėptų privalumų bei galimybių. Du žmonės įsimyli vienas kitą, kai jaučiasi radę labiausiai tinkamą objektą, kuris neperžengia jų pačių mainų galių. Dažnai, kaip ir perkant tikrą daiktą, reikšmingą vaidmenį šiame sandėryje gali suvaidinti paslėptos galimybės. Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė savybė, nėra ko stebėtis, kad žmonių meilės ryšiai tik atkartoja tuos pačius mainų modelius, kurie valdo prekių ir darbo rinką.

Trečioji klaida, verčianti galvoti, kad nėra ko mokytis mylėti, slypi tame, kad neskiriamas pradinis “įsimylėjimo” išgyvenimas ir pastovaus buvimo meilėje būklė. Jei du žmonės, buvę visai svetimi, kaip kad visi mes esame, staiga leidžia sienoms tarp jų sugriūti ir pasijunta artimi, tapę kažkuo vienu, šis vienybės momentas tampa vienu iš pačių nuostabiausių ir labiausiai jaudinančių gyvenimo įvykių. Ypač tai stebuklinga ir nuostabu tiems, kurie iki tol gyveno užsidarę, atsiskyrę, be meilės. Šis staigus intymumo stebuklas dar labiau sustiprėja, jei jį lydi ar sukelia lytinis potraukis ir suartėjimas. Aišku, šitokia meilė dėl pačios savo prigimties negali būti ilgalaikė. Du asmenys vis geriau pažįsta vienas kitą, jų intymūs santykiai ima prarasti savo stebuklingumą, kol pagaliau abipusis antagonizmas, nepasitenkinimas, nuobodulys numarina viską, kas dar buvo likę po pradinio susižavėjimo. Tačiau iš pradžių jie dar viso to nežinojo: tikrovėje jie savo susižavėjimą, savo “proto praradimą” vienas dėl kito palaikė meile, nors tai buvo tik jų vienišumo įrodymas.

Šis santykis – kad nieko nėra lengvesnio už meilę – tebelieka vyraujančiu požiūriu į meilę, nors akį rėžia visai priešingas reiškinys. Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis milžiniškomis viltimis ir lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų kaip meilė. Jei tai liestų kurią nors kitą veiklos sritį, žmonėms būtų lengviau suvokti savo nesėkmių priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau, – arba jie apskritai atsisakytų tokio užsiėmimo. Kadangi neįmanoma atsisakyti meilės, regis, yra tik vienas kelias įveikti nesėkmes – išanalizuoti jų priežastis ir tęsti toliau meilės reikšmės studijas.

Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos, tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos.

Kokie būtini etapai mokantis bet kurio meno?

Bet kurio meno mokymosi procesas galėtų būti santykinai padalytas į dvi dalis: viena – teorijos įsisavinimas, kita – praktikos įvaldymas. Jei aš noriu išmokti medicinos meno, privalau viską žinoti apie žmogaus kūną ir apie įvairiausias ligas. Kai jau turiu visas tas teorines žinias, aš, be abejo, esu kompetetingas medicinos mene. Bet aš galiu tapti tikru šio meno meistru tik po didelės praktikos, kai pagaliau mano teorinės žinios ir praktiniai rezultatai susilydys mano intuicijoje – bet kurio meninio meistriškumo esmėje. Tačiau, be teorijos ir praktikos įsisavinimo, yra ir trečias būtinas, turintis mums labiausiai rūpėti dalykas – tai meistriškumas; negali būti nieko svarbesnio pasaulyje už meną. Tai neabejotinai teisinga muzikoje, medicinoje, audime – ir meilėje. Galbūt čia ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl mūsų kultūros žmonės taip retai mokosi šio meno, nors nuolat patiria nesėkmes; nors kiekviename yra giliai įsišaknijęs meilės troškimas, beveik viskas pasaulyje laikoma svarbiau už meilę – sėkmė, garbė, pinigai, valdžia, – beveik visa mūsų energija eikvojama mokantis siekti šių tikslų ir jos beveik nebelieka mokytis meilės.

Ar iš tiesų verta mokytis tik tų dalykų, kuriais uždirbami pinigai ar prestižas, o meilė, kuri naudinga “tik” sielai, šiuolaikine prasme atrodo visai nenaudinga prabanga, dėl kurios mums nedera eikvoti per daug jėgų? Tačiau kaip bebūtų, toliau aptarsime ir analizuosime meilės meną: pirmiausia aptarsiu teorinius klausimus – tai sudarys didesniąją knygos dalį, po to – meilės praktiką – tai bus mažiausia, ką galima pasakyti apie bet kokią praktiką.

Uždavinys sudėtingėja dar ir dėl to, kad šiandien dauguma žmonių, taigi ir daugelis šios knygos skaitytojų, tikisi nurodymų, “kaip tai daryti pačiam”. Mūsų atveju tai reiškia, kad jie nori būti mokomi, [...]]]> Išnagrinėję teorinę meilės meno pusę, dabar susiduriame su kur kas sunkesniu klausimu, t.y. meilės meno praktika. Ar galima išmokti meilės meno praktikos be paties praktikavimo?

Uždavinys sudėtingėja dar ir dėl to, kad šiandien dauguma žmonių, taigi ir daugelis šios knygos skaitytojų, tikisi nurodymų, “kaip tai daryti pačiam”. Mūsų atveju tai reiškia, kad jie nori būti mokomi, kaip mylėti? Aš bijau, kad kiekvienas taip nusiteikęs labai nusivils paskutiniuoju skyriumi. Meilė yra asmeninis išgyvenimas, kurį kiekvienas gali turėti tik pats ir tik savyje; iš tikrųjų vargu ar atsiras toks, kuris niekada nėra patyręs meilės, bent jos užuomazgos – vaikystėje, paauglystėje ar jaunystėje. Kalbos apie meilės praktiką, jei ką ir gali, tai tik aptarti prielaidas ir nuostatas, būtinas meilės menui, taip pat įvertinti šių prielaidų ir nuostatų praktiką. Eiti prie tikslo gali tik kiekvienas asmeniškai, kalbos baigiasi, kai žengiamas lemiamas žingsnis. Taigi aš manau, kad diskusija apie nuostatas gali būti naudinga įvaldant šį meną tik tiems, kurie nelaukia “receptų”.

Bet kurio meno praktika reikalauja tam tikrų būtinų sąlygų, nepriklausomai nuo meno rūšies: ar audimo, ar medicinos, ar meilės meno. Pirmiausia meno praktika reikalauja disciplinos. Aš niekada nepasieksiu nieko reikšmingesnio, jei nedarysiu to drausmingai; jei aš kažką darau tik tada, kai “esu nuotaikoje”, tai gali būti puikus ir nuostabus hobi, bet aš niekada netapsiu to meno meistru. Kalbame ne tik apie discipliną praktikuojant apibrėžtą meną (sakysim, skiriant jam kiekvieną dieną tam tikrą valandų kiekį), bet apie viso asmeninio gyvenimo discipliną. Kai kam gali atrodyti, kad nieko nėra lengvesnio šiuolaikiniam žmogui kaip drausmė. Argi jis nepraleidžia aštuonių valandų per dieną disciplinuočiausiu būdu darbe, kuris griežtai rutinizuotas? Akivaizdu, kad šiuolaikinis žmogus visai nekreipia dėmesio į savidscipliną po darbo. Kai nedirba, jis nori patinginiauti, atsipalaiduoti arba, vartojant gražesnį žodį “relaksuotis”. Jau pats noras tinginiauti iš esmės yra pasipriešinimas gyvenimo tvarkai. Kadangi žmogus yra verčiamas aštuonias valandas per dieną savo energiją eikvoti tokiems tikslams, kurie nėra jo asmeniniai ir kuriuos jam diktuoja darbo ritmas, jis maištauja. Šis maištas įgauna infantiliško nuolaidžiavimo sau formą. Be to, kovoje prieš autoritarizmą jis tampa nepakantus bet kokiai drausmei, prievartiniam iracionaliam autoritetui, lygiai kaip ir racionaliai paties nusistatytai disciplinai. Be tokios drausmės gyvenimas, aišku, tampa išblaškytas, netvarkingas, jam trūksta susitelkimo.

Kažin ar būtina įrodinėti, kad koncentracija yra būtina sąlyga pasiekti meistriškumą mene. Kiekvienas, kas kada nors bandė mokytis menų, tai žino. Vis dėlto koncentracija yra dar retesnis dalykas mūsų kultūroje negu savidisciplina. Priešingai, mūsų kultūra, kaip jokia kita, veda į nesukauptą ir išblaškytą gyvenimo būdą. Jūs darote daugybę dalykų vienu metu: skaitote, klausotės radijo, kalbatės, rūkote, valgote, geriate. Jūs esate vartotojas “pilna burna”, galintis ir pasiruošęs praryti viską – paveikslus, likerį, žinias. Šis susikaupimo trūkumas ryškėja mūsų nepajėgume būti vienam su savimi pačiu. Sėdėti ramiai, be kalbų, rūkymo, skaitymo, gėrimo – tai daugeliui žmonių neįmanoma. Jie tampa nervingi ir neramūs, privalo kažką daryti rankomis ar burna, (Rūkymas yra vienas iš susikaupimo trūkumo požymių; tai užima išsyk rankas, burną, akis ir nosį.)

Trečias veiksnys yra kantrybė. Ir vėlgi, kas siekė meistriškumo bet kuriame mene, tas žino, kad kantrybė yra būtina, jei norite ko nors pasiekti. Jei siekiama greitų rezultatų, meno niekada neišmoksi. Vis dėlto šiuolaikiniam žmogui sudėtinga būti kantriam, kaip ir disciplinuotam bei koncentruotam. Visa mūsų industrinė sistema ugdo visišką priešybę – greitį. Visos mūsų mašinos yra sukurtos greičiui: mašina ir lėktuvas greitai nugabena mus į vietą ir – kuo greičiau, tuo geriau. Mašina, kuri pagamina tiek pat, tik dvigubai greičiau, yra dvigubai geresnė negu senesnė ir lėtesnė. Aišku, tam yra svarbių ekonominių priežasčių. Bet, kaip ir daugeliu atvejų, ekonominės priežastys ima lemti žmogiškąsias vertybes. Kas gerai mašinoms, gerai ir žmogui – tokia logika. Šiuolaikinis žmogus galvoja, kad jis kažką praranda (laiką), kai kažko nedaro greitai, nors pats nežino, o ką gi jam daryti su tuo laiku, kurį laimės – nebent “užmušti” jį.

Pagaliau bet kurio meno įvaldymo sąlyga yra išskirtinis noras mokytis meno. Jei menas nėra nepaprastai svarbus, mokinys niekada jo neišmoks. Geriausiu atveju liks geru diletantu, bet niekada netaps meistru. Ši sąlyga būtina ir meilės menui, lygiai kaip ir kitoms jo rūšims.

Atrodo, kad mėgėjų meilės meno srityje ir yra kur kas daugiau nei meistrų.

Dar vieną dalyką derėtų pabrėžti, kai kalbama apie bendrąsias meno mokymosi sąlygas. Paprastai meno pradedama mokytis netiesiogiai. Prieš imantis paties meno, reikia išmokti daug visokių, regimai su tuo nesusijusių, dalykų. Tas, kas mokosi dailidės amato, pirmiausia išmoksta apdoroti medį, pianistas pradeda nuo gamų grojimo, besimokantis šaudymo iš lanko dzen būdu pradeda nuo kvėpavimo pratimų (Zen in the art of archery, by E.Herrigel, London, Rontledge, 1954). Jei kas nori tapti meistru bet kurioje meno srityje, tam turi skirti visą savo gyvenimą arba bent susieti su tuo. Jo paties asmenybė tampa meno įrankiu ir turi būti išlavinta pagal paskirtį. Meilės meno atveju tai reiškia, kad kiekvienas, kuris nori tapti šio meno meistru, turi pradėti nuo kasdieninės drausmės, susikaupimo ir kantrybės praktikavimo visose savo gyvenimo srityse.

Kaip ugdyti savyje drausmingumą? Mūsų seneliai buvo geriau parengti atsakyti į šį klausimą. Jų patarimai būtų tokie: keltis anksti, atsisakyti nebūtinos prabangos, sunkiai dirbti. Šitokia disciplina turi aiškių trūkumų. Ji nelanksti ir autoritariška, paremta taupumo ir tausojimo dorybėmis ir daugeliu atveju yra priešiška gyvenimui. Kaip pasipriešinimas tokiai disciplinos rūšiai ryškėja nuostata priešintis bet kokiai drausmei ir paversti nedrausmingu, tingiu visą likusį gyvenimą – po aštuonių darbo valandų, kad rutinizuotas gyvenimo būdas būtų papildytas ir subalansuotas. Laiku keltis, kas dieną skirti apibrėžtą laiko kiekį meditacijai, skaitymui, muzikos klausymui, pasivaikščiojimui; neįsitraukti, bent jau apsiriboti tam tikru minimumu, į tokias bėgimo nuo tikrovės veiklas, kaip detektyviniai romanai ir kino filmai, nepersivalgyti ir nepersigerti – tai tik kelios aiškios ir paprastos taisyklės. Svarbiausia, kad drausmė nevirstų išorine prievarta, bet kad tai būtų savo paties valios raiška, kad būtų jaučiamas pasitenkinimas; kad galėtum pamažu prisitaikyti prie elgesio, nuo kurio galima atprasti, nustojus praktikuoti. Nelemtas vakarietiškas drausmės sampratos bruožas yra išankstinė jos sąsaja su kažkuo kankinančiu, esą tik tai, dėl ko kenčiama, gali būti “gera”. Rytai jau labai seniai yra suvokę, kad tai, kas yra gera žmogui – jo kūnui ir sielai – priimtina, nors iš pradžių ir tektų įveikti tam tikrą pasipriešinimą.

Susikaupti yra ypač sunku mūsų kultūroje, kurioje, atrodo, viskas tam kliudo. Svarbiausia, mokantis koncentracijos, yra išmokti būti pačiam su savimi be skaitymo, radijo klausymosi, rūkymo ir gėrimo. Iš tiesų mokėti susikaupti – reiškia mokėti likti vienam su pačiu savimi, ir šis gebėjimas yra būtina sąlyga mokantis mylėti. Jei aš esu prisirišęs prie kito žmogaus, nes negaliu būti savarankiškas, jis ar ji yra mano gyvenimo išgelbėtojai, toks santykis dar nėra meilė. Paradoksalu, bet gebėjimas būti vienam yra gebėjimo mylėti sąlyga. Kiekvienas, mėginantis likti vienas su savimi, suvoks, kaip tai sunku. Jis pradės jaudintis, nervintis ir labai nerimauti. Jis bus mielai linkęs teisinti savo nenorą tęsti šį užsiėmimą, įrodinėdamas, kad visa tai neturi vertės, kad yra kvaila, kad atima per daug laiko ir t.t. Jis taip pat pastebės, kad visos jo mintys sukasi apie jį patį. Jis pagaus save galvojant apie savo planus likusiai dienos daliai ar apie sunkumus darbe, ar apie tai, kur eiti vakare, ar apie daugelį kitų dalykų, kurie užpildo jo protą ir neleidžia likti tuščiam. Pagelbėtų keletas labai paprastų pratimų, pavyzdžiui, sėdėti atsipalaidavimo pozoje nei išdribus, nei įsitempus, užmerkti akis ir pabandyti pamatyti baltą ekraną ir mėginti išvalyti visus vieną ant kito užplaukiančius vaizdus, tada pamėginti patikrinti savo kvėpavimą; negalvoti apie jį, nekeisti jo, bet sekti jį ir, darant tai, paskui pamėginti apčiuopti jausmą “aš”, aš – pats, kaip savo jėgų centrą, kaip savo pasaulio kūrėją. Tokį koncentracijos pratimą reikėtų daryti kasryt po dvidešimt minučių (jei galima, ir ilgiau) ir kiekvieną vakarą prieš einant gulti (Labai daug šiuo požiūriu teorijoje ir praktikoje yra atradusi Rytų kultūra, ypač Indijos, nors pastaruoju metu tų pačių tikslų pradėta siekti ir Vakaruose. Reikšmingiausi, mano požiūriu, pasiekimai yra Gindler mokykloje, kur siekiama pajusti savo kūną. Gindler metodo supratimui žr. taip pat Šarlotos Selver darbą, jos paskaitose, skaitytose Naujoje Mokykloje, Niujorke).

Be šių supratimų, kiekvienas turi išmokti susikaupti bet ką darydamas – klausydamas muzikos, skaitydamas knygą, kalbėdamas su žmogumi, stebėdamas vaizdą. Šio momento veikla privalo būti vienintelis dalykas, kuriam esi visiškai atsidavęs. Jei jis yra susikaupęs, visai nesvarbu, ką jis daro; ką nors reikšminga ar nereikšminga, daiktai įgyja naują realybės dimensiją, nes sutelkia visą asmens dėmesį. Mokantis susikaupimo, reikia vengti, kiek įmanoma, trivialių pokalbių, t.y. tokių, kurie nėra nuoširdūs. Jei du žmonės kalba apie medžio, kurį jie abu žino, augimą arba apie duonos, kurią kartu valgė, skonį ar apie bendrus išgyvenimus darbe, toks pokalbis gali būti svarbus su sąlyga, jei abu išgyvena tai, apie ką kalbą, ir tai nėra tik pokalbis apskritai; kita vertus, pokalbis gali liesti politikos, religijos dalykus ir vis tiek būti trivialus, tai atsitinka, kai du asmenys vartoja klišes, kai jų širdys toli nuo to, ką jie sako. Aš pridėčiau, kad išvengti lėkštų pokalbių yra taip pat svarbu, kaip ir blogos draugijos. Blogai draugijai aš priskiriu ne tik tuos žmonės, kurie yra ydingi ir destruktyvūs, kiekvienas turėtų vengti tokios draugijos, nes jos įtaka veda į nuopolį. Aš turiu galvoje taip pat “zombius”, žmones, kurių sielos yra mirusios, nors kūnai ir gyvi; žmonių, kurių mintys ir kalbos yra lėkštos, kurie plepa užuot kalbėję, kurie siūlo nuomonių klišes vietoje mąstymo. Aišku, ne visada galima išvengti tokių žmonių draugijos ir netgi ne visada būtina. Jei kas nors su jais pasielgia nelauktu būdu, t.y. ne standartiškai ir ne lėkštai, bet nuoširdžiai ir žmoniškai, tai dažniausiai tokie žmonės keičia savo elgesį, nors jaučiasi it gavę smūgį iš nuostabos ar netikėtumo.

Norint būti susikaupusiam santykiuose su kitais, pirmiausia reikia mokėti klausytis. Dauguma žmonių klauso kitų ar net duoda patarimus, iš tikrųjų jų nesiklausydami. Jie nevertina kito žmogaus kalbos rimtai, nevertina ir savo pačių atsakymų rimtai. Paprastai pokalbis juos vargina. Jie galvoja, kad dabar labiau nuvargtų, jei klausytųsi susikoncentravę. Bet iš tiesų yra atvirkščiai. Bet kuri veikla, jei atliekama susikaupus, didina aktyvumą (nors po to apima natūralus ir naudingas nuovargis), tuo tarpu kiekviena veikla nesusikaupus verčia būti mieguistam, nors, dienai pasibaigus, užmigti vis vien būna sunku.

Būti susikaupusiam reiškia gyventi tik dabartyje, dabar ir čia, negalvoti apie kitus dalykus, kurie dar turės būti padaryti, kai darau ką nors dabar. Ar verta kalbėti apie tai, kad susikaupimas turi tapti svarbiausiu įgūdžiu žmonėms, mylintiems vienas kitą. Jie turi mokytis būti dėmesingi vienas kitam be išsisukinėjimų, kaip tai įprasta daryti. Pradėti mokytis susikaupimo yra labai sunku: atrodo, niekada nepasieksi tikslo. Kažin ar reikia priminti, kad čia būtina kantrybė. Jei žmogus nežino, kad viskas atsiranda savo laiku, ir nori ką nors pasiekti per jėgą, tai iš tiesų jam niekados nepasiseks susikaupti ir meilės mene. Tam, kad pasidarytų aišku, kokios kantrybės čia reikia, pasižiūrėkime į vaiką, besimokantį vaikščioti. Jis krenta, krenta vėl ir vėl ir vis dėlto nesiliauja mėginęs, stengęsis, kol vieną gražią dieną pradeda vaikščioti be vargo. Ką galėtų suaugęs žmogus pasiekti, jei turėtų vaiko kantrybę ir jo susikaupimą siekdamas to, kas jam svarbu!

Negalima išmokti susikaupti netapus dėmesingam sau. Ką tai reiškia? Ar kiekvienas privalo nuolat galvoti apie save, “analizuoti” save? Jei mes kalbėtume apie dėmesį mašinai, nedaug tereiktų aiškinti. Kiekvienas vairuojantis mašiną yra jai dėmesingas. Reaguojama į mažiausią neįprastą garsą, kaip ir į mažiausią motoro sąrangos pokytį. Taip pat vairuotojas jautriai reaguoja į pasikeitimus kelyje, kitų automobilių judėjimą. Betgi jis negalvoja apie visus šiuos veiksnius, jo protas yra atpalaiduoto budrumo būsenoje, jautrus visiems galimiems pokyčiams, kuriuos jis susikaupęs seka, kad važiavimas būtų saugus.

Geriausias žmogaus jautrumo kitai žmogiškai būtybei pavyzdys – tai motinos jausmas ir atsakomybė savo kūdikio atžvilgiu. Ji pastebi menkiausius kūno pasikeitimus, reikmes, nerimą dar prieš tai, kol šie atvirai pasireiškia. Ji keliasi, nes jos vaikas verkia, nors kitas, gal ir gerokai stipresnis garsas jos neprikeltų. Visa tai reiškia, kad ji jautri savo vaiko gyvenimo raiškai, ji nei nerimauja, nei susirūpinusi, bet yra budrios pusiausvyros, atsiliepia į bet kurį reikšmingesnį vaiko ženklą. Taip pat galima būti jautriam savo paties atžvilgiu. Jei jaučiamės, pavyzdžiui, nuvargę ar prislėgti vietoje to, kad nugrimztume į jas ir dar labiau sustiprintume slogias mintis, visada esančias šalia, pravartu paklausti savęs “o kas gi atsitiko?” Kodėl aš esu toks prislėgtas? Tą patį galima daryti aiškinantis, kodėl kažkas kitas yra suirzęs ar piktas, ar linkęs svajoti, ar dar kitaip bėgti nuo tikrovės. Kiekvienu atveju svarbiausias dalykas yra suvokti, kas vyksta iš tikrųjų ir nesiteisinti kaip paprastai vienu iš tūkstančio ir vieno būdų, svarbu būti jautriam savo vidiniam balsui, kuris pasakys, dažnai beveik akimoju, kodėl aš esu neramus, prislėgtas, suirzęs.

Kiekvienas žmogus yra jautrus savo kūnui, pastebi net mažiausius pokyčius ar skausmo apraiškas; tai pajusti yra gana lengva, nes dauguma žmonių įsivaizduoja, ką reiškia būti sveikam. Tokį patį jautrumą psichikai yra kur kas sunkiau pasiekti, nes daugelis niekad nėra sutikę žmogaus, kuris būtų be priekaištų. Jie perima savo tėvų ir artimųjų ar tos socialinės grupės, kurioje gimė, psichines nuostatas kaip normą ir, kol jose telpa, jaučiasi normaliai, nemato prasmės kažkuo rūpintis. Yra daug tokių, kurie nėra net matę mylinčio, harmoningo, drąsaus, dėmesingo žmogaus. Kad būtum jautrus pačiam sau, reikia įsivaizduoti, ką reiškia pilnavertis, sveikas žmogaus gyvenimas ir kaip galima išsiugdyti tokį jausmą, jei neturėjai jo nei vaikystėje, nei vėliau. Nėra paprasta atsakyti į šį klausimą, bet jis kreipia dėmesį į vieną labai kritikuotiną mūsų auklėjimo sistemos bruožą.

Kai mes kaupiame žinias, užmirštame, kad svarbiausios mūsų žmogiško vystymosi pamokos yra tos, kurias paprastai duoda subrendusio, mylinčio žmogaus buvimas šalia. Ankstesnėse kultūrinėse epochose Kinijoje ir Indijoje labiausiai vertinamas buvo tas žmogus, kuris išsiskirdavo dvasinėmis savybėmis. Netgi mokytojas pirmiausia buvo vertinamas ne kaip žinių šaltinis, o kaip apibrėžtų žmogiškų nuostatų nešėjas. Dabartinėje kapitalistinėje visuomenėje – tas pats tinka ir Rusijos komunizmui – žmonės, išaukštinti žavėjimuisi ir visuotiniam dėmesiui, gali būti viskuo, tik ne išskirtiniai dvasingi žmonės. Nuolatinis rodymasis publikos akyse eiliniam žmogui kelia tam tikrą pasitenkinimą. Kino žvaigždės, radijo komentatoriai, redaktoriai, žurnalistai, reikšmingi biznesmenai ar politinės figūros – tai sėkmės pavyzdžiai. Jų tinkamumą tokiam vaidmeniui lemia tai, kad jiems pasisekė būti originaliais. Vis dėlto situacija neatrodo visiškai beviltiška. Jei toks žmogus kaip Albertas Šveiceris galėjo tapti įžymiu Jungtinėse Valstijose, jei pastebėsim, keik daug galimybių supažindinti jaunimą su gyvomis ir istorinėmis XX_a. asmenybėmis, kurios parodo, ką žmonės gali pasiekti kaip pilnavertės žmogiškos būtybės, o ne kaip programuotojai (plačiąja to žodžio prasme), jei prisiminsime visų laikų literatūros ir meno kūrinius, sutiksime, kad dar yra vilties sukurti pilnaverčio žmogaus gyvenimo vaizdinį, taip pat ir dėmesingumą nevykusiam gyvenimo būdui. Jei mums nepasiseks išlaikyti sveiko gyvenimo įžvalgos gyvybingumo, tada iš tikrųjų būsime atsidūrę prieš realią grėsmę, kad visa mūsų kultūrinė tradicija žlugs. Ši tradicija remiasi ne tam tikrais žinojimo dalykais, bet apibrėžtų žmogiškų savybių saugojimu. Jei ateinančios kartos nebeperims šių savybių, penkių tūkstančių metų kultūra žlugs, net jei jos žinios bus toliau perteikiamos ir plėtojamos.

Iki šiol aš aptarinėjau, ko reikia bet kuriai meno praktikai. Dabar aptarsiu tas savybes, kurios svarbios būtent gebėjimui mylėti. Remiantis tuo, ką jau sakiau apie meilės prigimtį, pagrindinė meilės sąlyga yra savo narcisizmo įveikimas. Narcisistinės nuostatos žmogus jaučiasi tikras tik tiek, kiek yra savo viduje, išorinio pasaulio reiškiniai jam neturi tikrumo ir išgyvenami tik tiek, kiek yra naudingi ar pavojingi. Narcisizmo priešingybė yra objektyvumas, tai yra gebėjimas matyti žmones ir daiktus; kokie jie yra, ir gebėjimas skirti šį objektyvų vaizdą nuo vaizdinių, kurie susiformuoja dėl subjektyvių troškimų ir baimių. Visos psichozės formos – tai kraštutinis nesugebėjimas vertinti objektyviai. Nesveikam asmeniui vienintelė realybė, kuri egzistuoja, tai realybė jo viduje, sąlygota jo baimių ir norų. Išorinis pasaulis tampa jo vidinio pasaulio simboliu, jo kūriniu. Visi mes darome tą patį, kai sapnuojame. Sapnuose kuriame įvykius, statome dramas, kurios yra mūsų norų ir baimių išraiška (nors kartais tai irgi mūsų įžvalgos bei sprendimai), kai mes miegame, esame įsitikinę, kad sapnų vaizdiniai yra tiek pat tikri, kaip ir pati realybė, su kuria susiduriame atsibudę.

Išprotėjusio ar sapnuojančio žmogaus išorinio pasaulio supratimas yra visiškai neobjektyvus; bet visi mes esame daugiau ar mažiau nenormalūs ir daugiau ar mažiau miegantys; visų mūsų pasaulio vaizdas yra neobjektyvus, iškreiptas narcisistinės nuostatos. Ar reikia pavyzdžių? Kiekvienas lengvai gali jų rasti stebėdamas save, kaimynus, skaitydami laikraščius. Skiriasi tik narcisistinio pasaulio iškreipimo laipsnis. Pavyzdžiui, moteris skambina gydytojui, sako, kad nori ateiti pas jį tuoj pat vakare. Gydytojas paaiškina, kad šį vakarą yra užimtas, bet gali priimti kitą dieną. Jos atsakymas toks: “Bet, gydytojau, aš gyvenu tik penkios minutės kelio nuo jūsų ofiso”. Ji negali suprasti, kad jam nuo to, jog ji gyvena taip arti, laiko nepadaugėja. Moteris traktuoja situacija narcisistiškai. Kadangi ji turi laiko, vadinasi, ir jis turi laiko; vienintelė realybė yra ji pati.

Ne tokie ryškūs, – o gal tik mažiau akivaizdūs, – yra kasdienių asmeninių santykių iškreipimai. Daugelis tėvų savo vaikų elgesį vertina pagal tai, kiek jie yra paklusnūs, jiems malonūs, ar jaučiantys pareigą ir pan., užuot pamėginę suvokti ar bent pasidomėti, ką jaučia pats vaikas. Kiek daug vyrų turi susikūrę išankstinį valdingos savo žmonos vaizdinį tik todėl, kad jų santykiai su savo motina verčia galvoti, jog bet kuris reikalavimas yra jų laisvės ribojimas. Kiek daug žmonų galvoja, kad jų vyrai yra neaktyvūs ar kvaili, nes negyvena pagal tuos spindinčius pasakų princų įvaizdžius, kuriuos jos susikūrė dar vaikystėje.

Visiems žinomas vertinimo neobjektyvumas, kai kalbama apie kitas tautas. Kitos tautos vaizdinys diena po dienos pasipildo pagedimo ir šėtoniškais bruožais, o savo tauta gina tikrąjį gėrį ir kilnumą. Visi priešo veiksmai vertinami vienu masteliu – visi savo veiksmai – kitu. Net geri priešo poelgiai vertinami kaip velnio kerai, kuriais siekiama apgauti mus ir aplinkinį pasaulį, tuo tarpu mūsų pačių blogi poelgiai yra būtini ir vertinami pagal mūsų kilnius tikslus, kuriems tarnauja. Iš tiesų, kas tiria tautų, taip pat ir individų santykius, prieina prie išvados, kad objektyvumas yra tik išimtis, o didesnis ar mažesnis narcisistinis iškreipimas – taisyklė.

Gebėjimas galvoti objektyviai yra išmintis, emocinis santykis, kuriuo remiasi išmintis, yra kuklumas. Būti objektyviam, naudotis savo protu galima tik tiek, kiek tampama kukliu, išsivaduojama nuo vaikiškų visa žinojimo ir visa galėjimo sapnų.

Kalbant apie meilės meno praktiką, tai reiškia: mylint reikia santykinai atsisakyti narcisizmo, meilė reikalauja ugdyti savyje kuklumą, objektyvumą ir išmintį. Visas kiekvieno iš mūsų gyvenimas turėtų būti skirtas šiam tikslui. Aišku, kuklumas ir objektyvumas nedalomi, kaip ir pati meilė. Aš negaliu būti iš tiesų objektyvus savo šeimos atžvilgiu, jei negaliu būti objektyvus svetimų atžvilgiu, ir atvirkščiai. Jei aš noriu išmokti meilės meno, aš privalau siekti objektyvumo visais atvejais ir tapti dėmesingas toms situacijoms, kur aš esu objektyvus. Aš turiu stengtis įžvelgti skirtumus tarp asmens ir jo elgesio mano sukurtame vaizdinyje, kuris gali būti narcisistiškai iškreiptas, ir realaus asmens, koks jis yra nepriklausomai nuo mano interesų, reikmių ir baimių. Objektyvumas ir išmintis yra tik pusė kelio įvaldant meilės meną, bet jis turi būti pasiektas visų, su kuriais žmogus bendrauja, atžvilgiu. Jei kažkas norėtų apriboti savo objektyvumą tik mylimu žmogumi ir tuo požiūriu nesiskaityti su visu likusiu pasauliu, jis greitai patirtų visišką nesėkmę.

Galia mylėti priklauso nuo gebėjimo išsivaduoti nuo narcisizmo, nuo kraujomaišinio prisirišimo prie motinos ir klano; tai priklauso nuo mūsų gebėjimo augti, vystyti produktyvią nuostatą į save patį ir pasaulį. Šis subrendimas, gimimas, pabudimas reikalauja vienos būtinos sąlygos – tikėjimo. Meilės meno praktika reikalauja tikėti ta praktika.

Kas yra tikėjimas? Ar būtinai tikėjimas susijęs su tikėjimu į Dievą ar į religines doktrinas? Ar tikėjimas būtinai yra proto ir racionalaus mąstymo priešybė? Norint suvokti tikėjimo problemą, reikia skirti racionalų ir iracionalų tikėjimą. Iracionaliu tikėjimu aš laikau tokį tikėjimą į asmenį ar idėją, kuris grindžiamas asmens paklusnumu iracionaliam autoritetui. Priešingai, racionalus tikėjimas yra įsitikinimas, pagrįstas savo paties mintijimu ir išgyventais jausmais. Racionalus tikėjimas tai nėra vien įsitikinimas, o to įsitikinimo tikrumas ir stiprumas. Tikėjimas yra greičiau viso charakterio bruožas, apibūdinantis asmenybės visumą, o ne koks apibrėžtas įsitikinimas.

Racionalus tikėjimas remiasi vaisinga intelektualia ir emocine veikla. Manoma, kad racionaliame mąstyme tikėjimui nėra vietos, tuo tarpu racionalus tikėjimas yra svarbi jo sudėtinė dalis. Kaip mokslininkas, pavyzdžiui, siekia atradimo? Argi jis nepradeda daryti vieną eksperimentą po kito, dėti faktą prie fakto, tikėdamas tuo, ką svajoja rasti? Retai padaromi svarbūs atradimai be tikėjimo savo numatymu. Žmonės neprieina svarbių išvadų, jei jie tik medžioja savo svajonę. Kūrybinis mąstymas bet kurioje žmogaus reiškimosi srityje visada prasideda nuo to, kas gali būti pavadinta “racionalia svajone”, gimstančia iš ankstesnių tyrimų, mąstymo ir stebėjimo. Kai mokslininkui pasiseka surinkti pakankamai duomenų ir sukurti matematinę formuotę, patvirtinančią naują jo įžvalgą, jis, galima sakyti, jau iškelia eksperimentinę hipotezę. Rūpestinga šios hipotezės analizė, nagrinėjanti visas iš jos kylančias išvadas, ir keisti duomenys, patvirtinantys ją, veda prie dar tinkamesnės hipotezės, kuri, galimas dalykas, bus įtraukta į bendrąją teoriją.

Mokslo teorija yra turtinga tikėjimo protu ir tiesos įžvalga pavyzdžių. Kopernikas, Kepleris, Galilėjus ir Niutonas – visi jie buvo persmelkti tikėjimo žmogaus protu. Todėl Bruno buvo sudegintas, o Spinoza atskirtas nuo bažnyčios. Tikėjimas yra būtinas kiekviename žingsnyje – nuo racionalios svajonės iki teorijos formulavimo: tikėjimas įžvalga, kaip racionaliai vertingas tikslas, tikėjimas hipotezėmis, kaip galimais ir tikėtinais pasiūlymais, ir tikėjimas galutine teorija dar iki tol, kol bus galutinai susitarta dėl jos vertingumo. Šis tikėjimas pagrįstas išgyvenimu, pasitikėjimu savo paties mąstymu, stebėjimu ir vertingumu. Iracionalus tikėjimas kažką laiko teisinga vien tik todėl, kad taip teigia autoritetas ar dauguma, o racionalus tikėjimas – neprievartiniu įsitikinimu, grindžiamu vaisingu savo paties stebėjimu ir mąstymu, nepaisant daugumos nuomonės.

Racionalus tikėjimas būdingas ne tik mąstymui ir vertinimui. Žmonių santykių srityje tikėjimas yra neįkainojama kiekvienos svarbios draugystės ar meilės savybė. Tikėti kitu žmogumi reiškia būti tikram dėl jo pagrindinių nuostatų, jo asmenybės branduolio, jo meilės pastovumo ir tvirtumo. Tuo aš nenoriu pasakyti, kad asmuo negali keisti savo nuomonių, bet jo pagrindinės nuostatos lieka tos pačios; jo pagarba gyvenimui ir žmogiškam vertingumui yra jo paties dalis, tad negali kisti.

Taip pat mes tikime ir savimi. Mes suvokiama savo pačių egzistenciją, savo asmenybės šerdį, kuri nesikeičia ir išlieka per visą mūsų gyvenimą, nepaisant kintančių aplinkybių ir nepriklausomai nuo kintančių nuomonių ir jausmų. Tai yra esmė, kuri slypi už žodžio “Aš” ir kuria remiasi įsitikinimas savo tapatumu. Jei mes netikime savo savasties pastovumu, mūsų tapatumo jausmas tampa lengvai pažeidžiamu, mes patenkame į priklausomybę nuo kitų žmonių, kurių vertinimas tampa mūsų tapatumo jausmo atrama. Tik tikintis savimi žmogus gali tikėti kitais, nes tik jis gali būti tikras, kad ir ateityje bus toks pat, kaip ir šiandien, jaus ir veiks lygiai taip pat, kaip ir dabar. Tikėjimas savimi yra gebėjimo žadėti sąlyga, kadangi, kaip Nyčė sakė, žmogų galima apibūdinti pagal jo gebėjimą tesėti pažadus, tikėjimas yra vienas iš žmogaus egzistencijos sąlygų. Kalbant apie meilę, tai reiškia tikėjimą savo meile; t.y. savo patikimumu ir gebėjimu žadinti kitų meilę.

Kita tikėjimo žmogumi prasmė liečia mūsų tikėjimą kitų sugebėjimais. Pati seniausia jo rūšis yra motinos tikėjimas savo kūdikiu: kad jis gyvens, augs, vaikščios, kalbės. Aišku, paprastai vaikai taip ir vystosi, todėl, atrodytų, ir nebūtina tikėti. Kitaip yra su tomis potencijomis, kurios gali ir neišsirutulioti: vaiko gebėjimas mylėti, būti laimingu, mąstyti ir dar ypatingesni sugebėjimai, pvz., meniniai gabumai. Tai yra sėklos, kurių daigai auga ir ryškėja tik tam tikromis sąlygomis, ir jos gali nunykti, jei pastarųjų nebus.

Tarp šių sąlygų svarbiausia yra tai, kad jo galiomis tikėtų reikšmingas jam asmuo. Šis tikėjimas skiria auklėjimą nuo manipuliacijos. Auklėjimas prilygsta pagalbai realizuoti vaiko potenciją (Žodžio “e-ducere” šaknis reiškia: vesti priekin ar išryškinti tai, kas potencialiai yra). Auklėjimo priešybė yra manipuliacija, kuri remiasi netikėjimu, kad šios galios išsivystys, ir įsitikinimu, kad suaugęs privalo sudėti į jį visa, ko pats pageidauja, ir nusopinti, kas jau atrodo nepageidautina. Robotui nereikia tikėjimo, nes jame nėra gyvybės.

Tikėjimo kitais viršūnė – tai tikėjimas žmonija. Vakarų pasaulyje šis tikėjimas religine kalba buvo išreikštas judėjų ir krikščionių religijose, o pasaulietine kalba jis tapo stipriausiai išreikštas pastarųjų pusantro šimto metų politinėse ir socialinėse humanizmo idėjose. Kaip ir tikėjimas vaiku, šis tikėjimas remiasi mintimi, kad žmogaus galimybės, esant palankioms sąlygoms, gali sukurti socialinę tvarką, valdomą lygybės, teisingumo ir meilės principų. Deja, žmogus dar nesukūrė tokios tvarkos, todėl įsitikinimas, kad jis gali to pasiekti, reikalauja tikėjimo. Bet, kaip ir kuris nors racionalus tikėjimas, tai nėra vien įnoris. Tai tikėjimas, paremtas akivaizdžiais žmonių giminės pasiekimais, vidiniu kiekvieno individo išgyvenimu, savo paties proto ir meilės išgyvenimu.

Iracionalus tikėjimas remiasi paklusnumu jėgai, kuri laikoma be galo stipria, visagale ir visažine, tuo tarpu savo paties vidinėmis galiomis nepasitikima. Racionalus tikėjimas remiasi priešingu išgyvenimu. Mes tikime tam tikra mintim todėl, kad tai yra mūsų pačių stebėjimo ir apmąstymo rezultatas. Mes tikime kitų, savo ir žmonijos galiomis todėl ir tiek, kiek mes patys išgyvename savo galių augimą; to augimo tikrumą, mūsų pačių ir meilės galią. Racionalaus tikėjimo pamatas yra produktyvumas; gyventi tikint – reiškia gyventi produktyviai. Vadinasi, kad tikėjimas jėga (valdymo prasme) ir jėgos naudojimas yra tikėjimo priešybė. Tikėti esama jėga yra tolygu netikėti, kad galima išugdyti tas galias, kurios kol kas dar nepasireiškė. Taip nusakoma ateitis, remiantis tik tuo, kas yra regima, bet tai virsta baisia painiava, visiškai iracionaliu žmogišku galimybių ir žmogaus augimo nepaisymu. Jėgai nereikia racionalaus tikėjimo. Jėgai reikia nuolankumo, o kita vertus, tie, kas ją turi, nori ją išsaugoti. Nors prievarta daugumai atrodo pats tikriausias dalykas, žmogaus istorija įrodė, kad tai vienas iš pačių nepatvariausių žmogaus pasiekimų. Dėl to, kad tikėjimas ir jėga yra vienas kitą šalinantys dalykai, visos religinės ir politinės sistemos, kurios iš pradžių rėmėsi racionaliu tikėjimu, išsigimė ir pagaliau prarado tą jėgą, kuria rėmėsi, jei patikėjo jėgą arba susisiejo su ja.

Tikėjimas reikalaują drąsos, gebėjimo rizikuoti, pasiruošimo patirti skausmą ir nusivylimą. Kas orientuojasi į saugumą ir ramybę, kaip pirmines gyvenimo sąlygas, negali turėti tikėjimo; o kas užsisklendžia apsigynimo sistemoje, kur užsklendimas ir nuosavybė tampa apsaugos priemonėmis, paverčia save kaliniu. Kad būtum mylimas ir mylėtum, reikia drąsos, drąsos ginti tam tikras vertybes, kaip svarbiausią dalyką – pasiryžti šuoliui ir viską vertinti pagal šias vertybes.

Ši drąsa labai skiriasi nuo tos, kurią turėjo galvoje žinomas pagyrūnas Musolinis, mesdamas šūkį – “gyventi pavojinga”. Jo drąsa yra nihilistinė. Ji pagrįsta gyvenimo griovimo nuostata, stengiasi paneigti gyvenimą, nes nepajėgia jo mylėti. Nevilties drąsa yra priešybė drąsai mylėti, lygiai kaip tikėjimas yra priešybė tikėjimui gyvenimu.

Ar galima kaip nors lavinti savyje tikėjimą ir drąsą? Iš tikrųjų mūsų tikėjimas yra nuolat išbandomas. Tikėjimo reikia kad užaugintum vaiką, kad galėtum užmigti; reikia tikėjimo, kad pradėtum bet kokį darbą. Bet mes visi esame įpratę prie šios rūšies tikėjimo. Kas jo neturi, kenčia perdėtą nerimą dėl savo vaiko ar nuo nemigos, ar dėl nepajėgumo imtis bet kokio produktyvaus darbo; arba yra įtarus, bijo suartėti su žmogumi, ieško savy ligos, nepajėgia planuoti savo ateities. Laikytis savo nuomonės apie žmogų, net jei viešoji nuomonė arba kai kurie nenumatyti faktai ją griauna, laikytis savo įsitikinimų net, jei jie yra nepopuliarūs – visa reikalauja tikėjimo ir drąsos. Priimti sunkumus, pralaimėjimus ir liūdesį gyvenime kaip išbandymą, kurį įveikę, mes tampame stipresni, o ne kaip neteisingą bausmę, kuri neturėjo būti mums skirta, visa tai reikalauja tikėjimo ir drąsos. Tikėjimo ir drąsos praktika prasideda nuo smulkių kasdienio gyvenimo detalių. Pirmas žingsnis – pastebėti, kur ir kada buvo prarastas tikėjimas, nepasikliauti pasiteisinimais, kurie naudojami pridengti tikėjimo praradimą, atpažinti, kur buvo bailiai pasielgta, ir nepaisyti, kaip tai vėl bus pateisinta. Suvokti, kad kiekvienas tikėjimo išsižadėjimas mus silpnina, o padidėjęs silpnumas veda į naujas išdavystes ir taip toliau – užburtu ratu. Tada suvoksime, kad nors sąmoningai kiekvienas bijo, kad yra nemylimas, iš tiesų dažniausiai nesąmoningai tik pats bijo mylėti. Mylėti – nebijoti likti be garantijų, atiduoti save kitam žmogui, tikint, kad mano meilė uždegs meilę ir mylimame žmoguje. Meilė yra tikėjimo veiksmas, ir kas mažai tiki, mažai ir myli. Ar gali kas daugiau pasakyti apie tikėjimo praktiką? Kai kas gali; jei aš būčiau poetas ar pamokslininkas, taip pat galėčiau. Bet kadangi nesu nė vienas iš jų, aš negaliu nė mėginti ką nors daugiau sakyti apie tikėjimo praktiką, nors aš įsitikinęs, kad kiekvienas, kas iš tikrųjų tuo rūpinasi, gali išmokti tikėti, kaip kad vaikas išmoksta vaikščioti.

Dar viena neįkainojama meno mylėti prielaida, kuri iki šiol buvo numanoma, dabar turėtų būti aptarta apibrėžčiau, nes ji yra meilės praktikos pagrindas: tai – aktyvumas. Aš jau ankščiau sakiau, kad aktyvumas nereiškia “daryti bet ką”, tai yra vidinis veiklumas, produktyvus jėgų naudojimas. Meilė yra veiklumas: jei aš myliu, aš esu nuolat, veikliai dėmesingas mylimam asmeniui. Ir ne vien jam ar jai. Nes aš negalėsiu savęs aktyviai susieti su mylimu asmeniu, jei tingėsiu, jei nebūsiu nuolatinio budrumo, veiklumo būsenoje. Miegas yra vienintelė tinkama neveiklumo būsena, bet atsibudus nebeturėtų likti vietos tingumui. Paradoksali daugeliui šių dienų žmonių būsena yra tai, kad jie ir atsikėlę lieka pusiau miegantys, ir lieka pusiau budrūs, kai miega. Visiškas atsibudimas yra sąlyga, kad nenuobodžiautum ar nebūtum įkyrus; ir iš tiesų viena iš pagrindinių meilės sąlygų – nepasiduoti nuoboduliui ar irzlumui. Būti aktyviu mintimis, jausmais, akimis ir ausimis per visą dieną nepasiduoti vidiniam tingumui, grynam vartojimui, apsidraudėliškumui, tuščiam laiko švaistymui – tai būtinos meilės meno praktikos sąlygos. Naivu galvoti, kad galima būtų paskirstyti savo gyvenimą taip, kad būtum produktyvus meilėje, bet liktum neproduktyvus visur kitur. Produktyvumas nepasiduoda tokiam darbo padalijimui. Galia mylėti reikalauja pasitempimo, budrumo, padidinto vitališkumo, o tai kyla iš vaisingos ir veiklios nuostatos visose kitose gyvenimo srityse. Jei asmuo nėra produktyvus kitur, jis nėra produktyvus ir meilėje.

Kalba apie meną mylėti negali apsiriboti individualiu išsiugdymu šiame skyriuje aptartų savybių ir nuostatų. Tai yra neatsiejama nuo visuomenės. Jei mylėti reiškia vadovautis meilės kiekvienam nuostata, jei meilė yra charakterio savitumas, tai ji būtinai pasireiškia ne tik šeimoje ar draugystėje, bet ir darbe, reikaluose, profesijoje. Negalima atidalinti meilės saviems nuo meilės svetimiems. Priešingai, pirmoji egzistuoja tik su ta sąlyga, kad egzistuoja ir antra. Vadovaujantis tokiu požiūriu rimtai, reikia ryžtingai atsisakyti įprasto santykiavimo su žmonėmis būdo. Nors didžioji dalis mūsų nenuoširdžių paslaugų yra laikoma duokle religiniam mūsų artimo meilės idealui, iš tikrųjų mūsų santykiu geriausiu atveju lemia padorumas. Būti padoriam reiškia prekių, paslaugų ir jausmų mainuose nenaudoti apgavystės ir sukčiavimo. “Aš duodu tau tiek, kiek tu duodi man”, tai svarbiausia etinė kapitalistinės visuomenės materialinių vertybių maksima. Netgi galima būtų pasakyti, kad padorumo etikos atradimas yra konkretus kapitalistinės visuomenės įnašas į etiką.

Šito priežastys glūdi pačioje kapitalistinės visuomenės prigimtyje. Ikikapitalistinėse visuomenėse gaminiai buvo paskirstomi arba tiesiogine jėga, arba pagal tradiciją, žmonių draugystės ar meilės ryšį. Kapitalizme visa lemiantis veiksnys tuose mainuose yra rinka prekių turguje, darbo biržoje ar paslaugų rinkoje. Kiekvienas asmuo keičia, ką jis nori parduoti, kad gautų tai, ką nori įsigyti pagal rinkos sąlygas be prievartos ir apgavystės.

Padorumo etika atrodo panaši į aukso taisyklės etiką. Maksima: “Daryk kitiems taip, kaip tu norėtum, kad su tavim būtų elgiamasi” gali būti suprasta: “Būk doras mainuose”. Iš pradžių taip populiariai buvo persakomas Biblijos priesakas “Mylėk savo artimą kaip pats save”. Iš tiesų judėjų ir krikščionių broliškos meilės norma labai skiriasi nuo padorumo etikos. Mylėti savo artimą – reiškia jaustis atsakingam už jį, būti kartu su juo, tuo tarpu padorumo etika reikalauja ne jaustis atsakingam ar būti išvien su juo, o būti atsiribojusiam ir išlaikyti nuotolį; tai yra gerbti savo kaimyno teises, o ne jį mylėti. Nieko nuostabaus, kad ši auksinė taisyklė tapo populiariausia religine maksima šiandien, kadangi gali būti interpretuota padorumo etikos sąvokomis, tai yra tokia religinė taisyklė, kurią kiekvienas supranta ir noriai ja vadovaujasi. Bet meilė gimsta tik tada, kai pradedama skirti padorumą nuo meilės.

Čia iškyla svarbus klausimas. Jei visa mūsų socialinė ir ekonominė organizacija remiasi kiekvieno naudos siekimu, jei ji valdoma egoizmo principų, tik sušvelnintų padorumo etikos, kaip gali kažkas dirbti, vystyti kokią nors veiklą šioje visuomenėje ir tuo pačiu metu mylėti? Ar meilė nereikalauja visų asmeninių pasaulietiškų interesų atsisakymo ir gyvenimo dalijimosi su vargšais? Tą klausimą kėlė ir radikaliu būdu į jį atsakė krikščionys vienuoliai ir tokios asmenybės kaip Tolstojus, Albertas Šveiceris (Albert Schweitzer) ir Simona Vail (Simone Weil). Esama ir tokių, kurie mano, kad meilė ir normalus pasauliečio gyvenimas mūsų visuomenėje iš esmės yra nesuderinami. Jie priėjo prie išvados, kad kalbėti apie meilę šiandien reiškia dalyvauti bendroje apgavystėje. Jie skelbia, kad tik kankinys ir beprotis gali mylėti šiuolaikiniame pasaulyje, taigi visos kalbos apie meilę tėra tik pamokslai. Šis labai prakilnus požiūris ypač tinka cinizmui pateisinti. Iš tikrųjų juo slapčiomis vadovaujasi eilinis žmogus, kuris galvoja: “Aš norėčiau būti geras krikščionis, bet juk tada aš būčiau priverstas badauti, jei žiūrėčiau į tai rimtai”. Šis “radikalizmas” pasireiškia moraliniu nihilizmu. Ir “radikalieji mąstytojai”, ir eiliniai žmonės tėra nieko nemylintys automatai, vienintelis skirtumas tarp jų, kad paskutinieji nesuvokia, o pirmieji suvokia ir įrodinėja šio reiškinio “istorinį būtinumą”.

Aš esu įsitikinęs, kad teiginys apie meilės ir “normalaus” gyvenimo absoliutų nesuderinamumą yra teisingas tik abstrakčia prasme. Principai, kuriais remiasi kapitalistinė visuomenė, ir meilės principai yra nesuderinami. Bet šiuolaikinė visuomenė, nuodugniai ją ištyrus, yra sudėtingas reiškinys. Pavyzdžiui, beverčių prekių pardavėjas negali ekonomiškai išsilaikyti nemeluodamas; o kvalifikuotas darbininkas, chemikas, fizikas – gali. Panašiai ir fermeris, darbininkas, mokytojas, biznesmenas. Jie gali mylėti nieko nenustodami ekonomiškai. Jei kas ir tvirtintų, kad kapitalizmo principai yra nesuderinami su meilės dėsniais, turėtų sutikti, kad “kapitalizmas” yra sudėtinga ir nuolat besikeičianti struktūra, kurioje vis dėlto atsiranda galimybių daugeliui nonkonformizmo ir asmeninės laisvės pasireiškimų.

Taip sakydamas, suprantama, aš neturiu minties, kad esama socialinė sistema gyvuos be galo ir kad mes galim puoselėti viltį, jog broliškos meilės idealai pagaliau bus realizuoti. Žmonės, gebantys mylėti dabartinėje santvarkoje, yra tik neišvengiamos išimtys: meilė šių dienų Vakarų visuomenėja yra ribinis reiškinys. Ne tik todėl, kad daugelis veiklos rūšių neleidžia mylėti, o dėl to, jog į gamybą orientuota dvasia, prekių godi visuomenė yra tokia, kad tik nonkonformistas gali sėkmingai nuo jos apsiginti. Tie, kas į meilę žiūri rimtai, kaip į vienintelį racionalų atsakymą į žmogaus egzistencijos problemą, turi prieiti prie išvados, jog svarbūs ir radikalūs pokyčiai socialinėje struktūroje yra būtini tam, kad meilė taptų socialinių, o ne išimtinai individualiu, sunkiai pasiekiamu reiškiniu. Apie tokių pakitimų pobūdį šioje knygoje tik užsimenama (”The Sane Society”, Routledge, London, – šioje knygoje aš mėginau detaliau aptarti minimą problemą). Mūsų visuomenė yra valdoma menedžerinės biurokratijos, profesionalių politikų; žmonių nuostatos yra masinės propagandos paveiktos, jų siekis – daugiau gaminti ir daugiau vartoti. Visokia veikla nukreipta ekonominiams tikslams, priemonės tampa tikslais; žmonės yra automatai – gerai maitinami, gerai aprengti, tačiau be jokio supratimo apie tai, kas yra jo išskirtinės žmogiškos savybės, kokia jo paties paskirtis. Tam, kad žmogus galėtų mylėti, jam turi būti grąžintas jo išskirtinumas. Ekonominė mašina turi jam tarnauti, o ne jis tarnauti jai. Jis turi vėl gyventi ir jaustis laisvas, dirbti, o ne (geriausiu atveju) dalintis pelnu. Visuomenė turėtų būti sutvarkyta tokiu būdu, kad visuomeninė, mylinti žmogaus prigimtis nebūtų atskirta nuo jo socialinės būties. Jei meilė iš tiesų yra vienintelis sveikas ir patenkinamas atsakymas į žmogaus egzistencijos problemą, – o aš mėginau tą parodyti, – tada bet kuri visuomenė, kuri slopina gebėjimą mylėti, ilgainiui turi žlugti, nes žlugdo svarbiausias žmogaus prigimties reikmes. Kalbos apie meilę nėra “pamokslavimas” vien dėl tos paprastos priežasties, kad tai kalbos apie svarbiausią žmogiškosios būtybės troškimą. Jei šitas troškimas ignoruojamas, dar nereiškia, kad jo nėra. Gilintis į meilės prigimtį, reiškia suvokti bendrą jos stygių šiandien ir pasmerkti tas socialines sąlygas, kurios atsakingos už šį stygių. Tikėti meilės galimybe kaip visuomeniniu, o ne išskirtiniu individualiu reiškiniu, yra racionalus tikėjimas, pagrįstas giliosios žmogaus prigimties įžvalga.

Mokslininkai tvirtina, kad vyrams geras bučinys yra toks, [...]]]> Mokslininkai tvirtina, kad moterims pirmasis bučinys padeda analizuoti savopartnerio pranašumus bei trūkumus. Vėliau bučiuodamosi moterys bando įsitikinti, ar vyras ištikimas ir ar jo ketinimai rimti.Vyrams bučiniai nėra tokie svarbūs. Kai kuriais atvejais jie gali padėti keistis hormonine informacija, tačiau paprastai lūpų susiliejimą stiprioji lytis traktuoja kaip sekso preliudiją.

Mokslininkai tvirtina, kad vyrams geras bučinys yra toks, kai jie naudoja liežuvį ir partnerė į tai atsako aistringomis dejonėmis.

Daktaras Gordonas Galapas iš Olbanio universiteto (JAV) praneša: “Bučinio metu transliuojama informacija gali lemti romantiškų santykių pradžią arba jų pabaigą. Prie romantiškos sąjungos veda daug kelių, tačiau bučinys – o ypač pirmasis – gali viską sugadinti.”

Šią informaciją – sąmoningai ir ne – renka ir interpretuoja abu partneriai, tačiau ji reikšmingesnė moterims, nes jos labiau suinteresuotos ilgalaikiais santykiais, teigia tyrėjai.

Moterims, kai jos bučiuojasi, būdinga kreipti daugiau dėmesio į partnerio kvėpavimo gaivumą, burnos skonį ir sveikus dantis.

“Moterys, rinkdamosi partnerį, teikia daugiau reikšmės bučiniui nei vyrai, – sako mokslininkai. – Mūsų darbo rezultatai byloja, kad moterys įvertina, kaip partneris moka bučiuotis, remdamosi cheminiais duomenimis, tai yra kvapu ir skoniu. Tyrimas rodo, kad jausmingas bučinys galėjo atsirasti kaip pradinė gundymo strategija, kuri yra partnerio pasirinkimo algoritmas, seksualinio susijaudinimo sužadinimo priemonė, taip pat tvirtų santykių užmezgimo būdas.”

Pusė tyrime dalyvavusių moterų atsisakė sekso su partneriu, su kuriuo pirmasis pasibučiavimas joms buvo nemalonus. Jos taip pat neleido naudoti liežuvio, sako tyrimo autoriai.

Vyrai, atvirkščiai, pasirodė esą ne tokie išrankūs ir dažniausiai siekė suartėjimo nepaisydami to, kad partnerė bučiuojasi prastai arba išvis nenori šito daryti.

Mokslininkai nustatė, kad, įteisinę santykius, vyrai praranda norą bučiuotis, nors moterims bučiniai nepraranda reikšmės.

Beje, moterims, kitaip nei vyrams, būdinga partnerį bučiuoti po seksualinio artumo, rašoma “The Times”.

Olga Beleičeva

Trylikametės mergaitės, kurią iš pažiūros greičiau pavadintum simpatiška, gražia mergina, skruostai patvinsta ašaromis. Nors laikas baigia užgydyti slogius prisiminimus, gyvenimas pažeria vis daugiau skaudžių netikėtumų. Neseniai Darius – [...]]]> Norėčiau viską greičiau pamiršti, – vis kartojo su žurnalistais nebenorinti bendrauti Rūta (nepilnametės vardas pakeistas). – O dabar tie teismai, tie tąsymai, žmonių apkalbos. Kartais atrodo, kad nebeištversiu…

Trylikametės mergaitės, kurią iš pažiūros greičiau pavadintum simpatiška, gražia mergina, skruostai patvinsta ašaromis. Nors laikas baigia užgydyti slogius prisiminimus, gyvenimas pažeria vis daugiau skaudžių netikėtumų. Neseniai Darius – vaikinas, kurį ji be galo myli, – nuteistas realia 5 metų laisvės atėmimo bausme. Baudžiamojo kodekso straipsnis, pagal kurį apkaltintas 23-ejų metų jaunuolis, skamba labai baisiai. Trumpiau – Darius nuteistas už Rūtos išžaginimą.

Apkaltintas draugas

Daugelis, ko gero, dar nepamiršo rajoną sukrėtusio įvykio, kai prieš pat Kalėdas, gruodžio 23 d., į ligoninę iš Pilviškių buvo pristatyta leisgyvė trylikametė mergaitė. Tuo metu įtarta, jog paauglė tapo kriminalinio aborto auka. Mergaitė karščiavo, kliedėjo, jai dėl užkrėtimo išsivystė toksinis šokas. Kauno universitetinių klinikų medikai ilgai kovojo dėl trylikametės gyvybės. Kaip pačią pirmą dieną, taip ir vėliau Rūta laikėsi parodymų, jog būdama nėščia 6 mėnesius, ji virbalu prasidūrė vaisiaus vandenų dangalus, taip sau sukeldama persileidimą. Įvykį tyrę pareigūnai ilgai abejojo, ar taip galėjo padaryti pati mergaitė, tačiau įrodymų, kad jai kažkas atliko kriminalinį abortą, rasti nepavyko.

Baudžiamajame kodekse nėra straipsnio, pagal kurį atsakytų moteris, sukėlusi abortą pati sau. Be to, vaikai iki 14 metų pagal mūsų įstatymus neatsako net už sunkius nusikaltimus. Nežinia, ar Rūta tuo metu apskritai galvojo apie baudžiamąją atsakomybę. Jai ramybės nedavė vienintelė mintis – kas bus, kai visi sužinos, kad ji nėščia. Viskas būtų taip ir likę nežinomybėj, jei ne Rūtos karščiavimas ir sunki būklė, kuri galėjo baigtis mirtimi.

Baigusi tyrimą ir gavusi ekspertų išvadas prokuratūra pateikė kaltinimą Rūtos draugui Dariui. Iš pradžių buvo manoma, kad vaikinui bus pritaikytas kitas BK straipsnis – už santykiavimą su lytiškai nesubrendusiu asmeniu. Tačiau mūsų įstatymai vaikus iki 14 metų traktuoja kaip mažamečius. O bet kokie lytiniai santykiai su mažamečiais laikomi išžaginimu.

Žiaurus nuosprendis

Rūta skaudžiai išgyvena dėl draugui paskirtos bausmės. Ji mano, kad Darius tikrai dėl nieko nekaltas. Dėl visko kalta tik ji pati. Juk jokio išžaginimo niekada nebuvę. Darius jų namuose gyveno nuo praėjusios vasaros. Jaunas vaikinas dirbo su Rūtos tėvu, jam buvo toli važinėti į darbą iš kito rajono galo, tad priėmė gyventi, kaip suvalkiečiai sako, „ant kambario“. Tiesa, Rūta teigia, kad iki tol jau metus draugavo su Dariumi. Kadangi tėvų namuose – tik du kambariai ir virtuvėlė, Darius buvo apgyvendintas Rūtos kambaryje, kuris perskirtas didele spinta. Tačiau ar gali būti spinta kliūtis tokiame amžiuje, kai meilė atrodo svarbiau už viską pasaulyje, ir niekas nebaisu, kad tik būtum drauge?

Kai Kauno apygardos teismas paskelbė Dariui nuosprendį, Rūta vos neapalpo. Per ašaras nematydama kelio mergaitė išlėkė iš teismo salės ir klaidžiojo miesto gatvėmis. Artimieji ilgai ieškojo, kol rado Kaune pasiklydusią trylikametę.

Žeidžia sielą

Apie buvusį Rūtos nėštumą visi suaugusieji tvirtina sužinoję tik tuomet, kai mergaitė po drastiško savo poelgio atsidūrė ligoninėje. Tuomet baisias įvykio aplinkybes užgožė vienintelė mintis – kad tik Rūta pasveiktų. Trylikametė pamena, kaip gulint jai reanimacijos palatoje Darius verkdavo prie jos lovos. Mama jai pasakojo, kad vaikinas nieko nevalgo, tūno savo kambaryje, viduržiemy jo net nepasikurdamas, ir žiūri į vieną tašką.

Kai Rūta pasveiko, Darius jai niekada nepriminė baisiųjų įvykių, nepriekaištavo dėl prarasto vaikelio. Kartais jie pasvarsto apie savo ateitį. Tuomet Rūta tikina, jog norėtų vieno, o Darius – dviejų vaikų.

Tačiau tokie įvykiai negali nepalikti randų jauno žmogaus sieloje. Vyresnė mergaitės sesuo, jau sukūrusi šeimą, dabar augina mažą sūnelį. Jis gimęs šiek tiek prieš Kalėdas. Panašiai tokiu pat metu, kai įvyko tas nelemtas trylikametės gyvenimo momentas. Rūta – sesers vaikelio krikšto mama. Beje, berniukas gimė neišnešiotas, šešių mėnesių. Kai užeina sunkios minutės, šie sutapimai tarsi aštrūs akmenys daužo Rūtos širdį. Dabar ji sako, jog niekada daugiau taip nepasielgtų. Jau tada, kai mama ištarė, jog nereikėjo taip daryti, slėpti – būtų kartu užauginusios vaikelį, Rūta pajuto padariusi nepataisomą klaidą. Iki tol ją kankino tik nerimas ir baimė, kas bus, kai apie nėštumą sužinos mama, klasės draugai, mokytojai.

Po skandalu virtusio įvykio praėjus kiek laiko mergaitė vėl lankė mokyklą. Ji niekada nepajuto klasės draugų, septintokų, niekinančių žvilgsnių ar kandžių replikų. Bendraamžiai ją užjautė, stengėsi padėti. Gal tik suaugusiųjų kartais neatsargiai numestas žodis žeisdavo sielą. Be abejo, Rūtos poelgio pateisinti negalima. Smerktinas ir Darius, per anksti įtraukęs mergaitę į suaugusiųjų gyvenimą. Tačiau bausmė už jo nusikaltimą daugeliui atrodo neadekvati.

Ne bejėgė asmenybė

Pasitaręs su advokatu, Darius apskundė Kauno apygardos teismo sprendimą. Vaikinas tikisi, jog teismas atsižvelgs į įvykio aplinkybes ir skirs lengvesnę bausmę. Juk negalima jo ir Rūtos meilės įstatymo vardu paversti prievarta ir baisiu nusikaltimu.

Senasis baudžiamasis kodeksas nenumatė, jog santykiai tarp suaugusiojo ir mažametės gali vykti abiejų apsisprendimu ir iniciatyva. Pagal BK, suaugęs asmuo galėjo tik priversti arba pasinaudoti mergaitės bejėgiškumu. Naujasis baudžiamasis kodeksas atsižvelgia į tai, jog jaunimas dabar suauga greičiau, ir trylikametės – nebe mažametės, bejėgės asmenybės.

Gelbsti mylimąjį

Rūta padarytų viską, kad tik apsaugotų Darių nuo bausmės. Jau tuomet, kai pirmą kartą davė parodymus, paauglė nurodė, jog jos negimusio vaiko tėvas – visai kitas vaikinas, kuris, anot Rūtos, – paprasčiausias jos pažįstamas. Tačiau mergaitė jau tuomet turėjo nuojautą, kad dėl plačiai nuskambėjusio įvykio nemalonumų gali turėti Darius. Klaidingu keliu pasukę teisėtvarkininkai vėliau sulaukė paties Dariaus prisipažinimo.

Ne pagal metus kliuvusių išbandymų užgrūdinta paauglė ir dabar ieško būdų, kaip išgelbėti mylimąjį nuo bausmės ar bent ją sušvelninti. Anot jos, gulėdama Kauno universitetinėse klinikose išsiaiškino, jog jos brendimui galėjo turėti įtakos vaikystėje patirtos dvi narkozės. Medikai linkę manyti, jog ją pagal subrendimą galima pripažinti dviem metais vyresne. „Jei aš visiškai lytiškai nesubrendusi, kaip galėjau pastoti ir išnešioti kūdikį?“ – tarsi savęs klausė Rūta. Tačiau iki šiol įstatymas subrendimą traktavo tik pagal metus.

Jei Rūtos išgirstą medikų nuomonę patvirtintų ekspertai, Dariaus nusikaltimas būtų traktuojamas kitaip. Teisininkai nenori komentuoti, kas būtų, jei būtų, tačiau pritaria, jog vaikino veika tikrai neturėjo išžaginimo požymių. Deja, toks įstatymas.

Atsisveikindama Rūta sakė, jog neįsivaizduoja savo gyvenimo be Dariaus. Jeigu jį pasodintų į kalėjimą, ji ir pati nenorėtų gyventi. Vienintelė viltis – apeliacinis teismas, kurio sprendimų objektyvumu įsimylėjėliai dar tiki.

Eglė KVIESULAITIENĖ

Informacijos šaltinis: Santaka

sms tekstai esančiais šioje svetainėje.

1. Tarp žiauriu gyvenimo verpetu,klajodama aš tave sutikau,ir sužavėta Tavo žodžio,karstai tave pamilau!!

2. Norėčiau… justi tavo kvapą, norėčiau… aš kas ryt pabust šalia tavęs, norėčiau… saule tau nuskinti, norėčiau…. kad norėtum tik manęs……

3.Šiąnakt aš pasiversiu nakties šešėliu ir kartu su naktiniais drugiais išskrisiu pro praverta nakčiai [...]]]> Gali kai kurie kartotis su ankstesniais

sms tekstai esančiais šioje svetainėje.

1. Tarp žiauriu gyvenimo verpetu,klajodama aš tave sutikau,ir sužavėta Tavo žodžio,karstai tave pamilau!!

2. Norėčiau… justi tavo kvapą, norėčiau… aš kas ryt pabust šalia tavęs, norėčiau… saule tau nuskinti, norėčiau…. kad norėtum tik manęs……

3.Šiąnakt aš pasiversiu nakties šešėliu ir kartu su naktiniais drugiais išskrisiu pro praverta nakčiai tavo langą…

4. Šešėliu karalystėj mes žaidžiam slėpynes, aistra, švelnumas, meile paslėpti po bejausmėm kaukėm… ir ašara nurieda, tik ašarų čia niekas nemato…..

5. Jei tavo širdis butu kalėjimas – norėčiau būti uždarytas jame iki gyvos galvos.

6. Aš myliu tave nuo žemės iki mėnulio…

7. Drugeliui reikalingi sparnai, ledkalniui – saltas vanduo, man – tu.

8. Meile lyg karas – lengva pradėt, sunku baigt, neįmanoma pamiršt…

9. Aš norėčiau būti ašara – gimęs tavo akyse, gyvas riedėdamas tavo skruostu ir mirštantis tavo lupose…

10. Tu toks, kurio man… Tu toks, kuris nieko… Tu toks, kad aš negaliu… Tu toks mažas, kaip… Bet koks tu bebūtum, vis viena esi man…

11. Kas yra gėlė be saules, kas yra žemė be be dangaus? Kas esu aš be tavęs, štai kodėl tau sakau kad myliu tave.

12. Jei tu gyvensi šimta metu, aš norėčiau šimta metu be vienos dienos, tada man netektu gyvent be tavęs nei dienos.

13. Kai saule į  jūra nugimsta, tamsa apkabina gatves… Kažko man širdis neberimsta, galbūt, kad ilgiuosi tavęs…

14. Kai suvilios tave vaikino akys, o sieloj bus taip gera ir ramu, atmink, kažkas yra pasakęs – pamilti lengva, o mylėt sunku…

15. Atšalo ant stalo kava, Užmigo man meile visa, Mano širdis džiaugsis ir dainuos, bet niekas to nesužinos…

16. Jei pažvelgsiu aš aukštyn į tavo dangų, jei šilta žvaigžde nukris ant mano ranku, jos keista viltis pateiks man vilti, jog turiu surasti kelia į tavo širdį.

17. Gražioji fėja, gražiomis akim…Sapnuok draugus pavargusiomis mintimis…Prabudus anksti ryte tu pažinsi jausmus, kai švelni širdies ranka pasibels į tavo namus.

18. Atėjus rudeniui saltam, sustingo laikas trumpam, upes teka vis ramesnes, širdys tampa vis šiltesnės…

19. Kartais mintimis į rytojų vaziuojų, kartais kaip vaikas kvailioju, kartais tavo vardą sapnuoju, kartais tavo žvilgsnį medžioju…

20. Vakaras – tai metas kada viskas nurimsta ir apsigobia meiles skraiste, tada įsimylėjusios sielos skuba viena pas kita, kad galėtų džiaugtis begaline meile…

21. Labas rytas, mano saule, tikiuosi sapnai buvo saldus ir esi žvali, nes ketinu išsibučiuoti tavo gaivu kūną. Bučkis, bučkis, bučkis…

22. Prieblanda, aplink tyla… tavo lupos, jos jau čia… prisiglaudžia, nuramina, vėl užkaitina, vėsina… tam nėra jokiu ribu – tai lyg jūra be krantu…

23. Įsivaizduok, karsta diena, ledukas slysta tavo krūtine. Nors ledas saltas, bet meile tai karsta, be to ledukas mano dantyse!!!!

24. Tu mano meile, džiaugsmas ir svajone, tu mano nuostabus sapnai, myliu tave kaip galima mylėti žmogų, myliu tave dabar, o gal ir amžinai!!!

25. Ant stogo krašto vaikšto miegas. Jo žydros žydros akys žiūri į mane ir mano basos kojos šąla, nes vėl šiąnakt miegu vienas!!!

26. Noriu į tavo glebi beprotiškai noriu… Mintyse karstai tave bučiuoju!!!

27. Aš užtrenkiau širdies vartus ir saugiai paslėpiau raktus. Mergyte tik nusišypsojo ir durys jai atsilapojo!!!

28. Markt akytę, duokš rankytę – pabučiuoti noriu ja! Noriu švelniai apkabinti ir pabust visai šalia.. Taip arti, jog Tu pajustum mano širdį  plakant Tau.. Tau vienai…

29. Saulute pakilo anksti rytuose, mėnulis pasiliko giliai po žeme.. Kur mano meile? ..O ji kažkur laukia, kol rytas ateis ir pažadins vėl ja saldžiais bučiniais…

30. Noriu apkloti Tave šiltais meilės sparnais, apkabinti karstai karstai.. Pabučiuoti tyliai tyliai ir švelniai, kad net pavydėtu balti angelai!!!

31. Tu žinai kaip aš jaučiuos blogai, kodėl man nesiseka taip, kodėl aš vienas visalaik, kodėl manęs nemyli taip kaip aš myliu tave labai!!!?

32. Tu juk žinai, kad mano širdelėj busi amžinai, tu žinai, kad man patinki labai, bet, turbūt, nežinai kad man esi reikalinga labai!!!Nes aš myliu tave labai…

33. Tu nežinai, kiek aš miegojau, kaip aš atrodau ir jaučiuosi, bet žinok, kad mano mintyse tu busi nuolatos…

34. Nurimo vejas, visur tylu aplink,girdžiu tiktais kaip plaka tavo širdis arti. Tu susišnibždėjai man kažką gražaus, aš neištvėriau ir pabučiavau!

35. Šaukiu per miegus tavo vardą. Sanuoju, kad mes ir vel kartu. Jaučiu aš vėl ta pati jausmą, kad be tavęs gyvent aš negaliu!!!

36. Kiekviena karta atsikėlėles, aš žinau, kad ir tu atsibudai ir nors man salta, mane šildo tavo man jausmai!!!

37. Gyveni, kad mirtum! Miršti, kad gyventu kitas. Tokia gyvenimo prasme man nepatinka, o su tavim mergyt, mano gyvenimas prasmingas, tik su tavim jaučiuos laimingas!

38. Buk gele, tik ne kiekvieno skinama ir prie širdies segama !

39. Begu begu takučiu ir tave drauge kviečiu: susitiksime sapne – pabučiuosi tu mane. O dabar greičiau i lova, eik miegoti, kazanova! Labanakt!

40. Šiąnakt dovanoju tau žvaigždes… juoką iš laimingos praeities… kvepiančias svajonėmis gėles ir dalele lindinčios nakties…….saldžiu sapnu…

41. Užmerk akis, nusišypsok, pajusk kaip aš tave bučiuoju, ir apie nieką negalvok – šią naktį tau padovanoju…

42. Ateis tamsi tamsi naktis, o su naktimi ir sapnas atkulniuos, kuriame visi man bus vienodi, tačiau tave aš atpažinsiu iš akių, kuriu pamiršti niekaip negaliu…

43. Priglusk prie mano lupu ir išbučiuok akis…Širdis tau tyliai “myliu” pasakys…pajusk šiluma sapnu, nes tik per juos te ateinu…

44. Ateik šiandien į mano sapną ir aš tau parodysiu tiesiausia kelia į žvaigždes. Leisk tave pajausti ir aš visa amžinybe busiu tavo…

45. Ar žinai kodėl šypsosi saule, ko pasaulis toks šiandien šviesus? Tai todėl, kad margajam pasauly, mes atradom šilčiausius jausmus!

46. Atleisk, gyvenime ne taip jau būna, o aš nedaug tau blogo padariau… Tad stengiuosi iš kelio pasitraukti vien tik todėl, kad butu tau geriau…

47. Atleisk, kad aš tave mylėjau, atleisk, kad aš tave trukdžiau, atleisk, kad aš tavim tikėjau ir tik šiandiena viska supratau…

48. Tavo veido švelnus bruožai, ranku šiluma, tavo mintys…Tavo žodžiai…Mano vienuma…

49. Daugel ašarų išlieta… Daug karstu minčių… Atminimuose belieka… žodžiai be raidžiu…

50. Ašarų upeliais plaukia dar viena diena,-išėjai “sudie” netaręs – sieloj tuštuma…

51. Kol nesutikau tavęs, aš niekad šito dar patyrus nebuvau – kad ateina meile ir palieka žemėj ir širdy šviesiau!

52. Trim dalykais pasižymi žmogus:siela,protu ir kūnu.Sielos trauka gimdo draugyste,proto trauka-pagarba,kūno trauka-geismą.Susijungus visoms trims gimsta meilė…

53. Mylėdami gėrimės vien savo pačiu sukurtomis iliuzijomis…

54. Aš ne viena, o tu vis stovi ir kažko lauki. Aš vėl liūdna, bet tu ir vėl paguodi mane. Aš kartais linksma, bet tik kai tu būni šalia. Tad niekur neik, lik šalia…

55. Kai ašaros užtvindo mėlynas akis ir niekas nepasakys, kad mano meile niekad jau negris ir liks pasaulis praeity, tol, kol ta ašara širdy paskęs toli toli toli…

56. Jei baltos snaiges kris ant tavo veido, šviesus mėnulis tau bučiuos akis, prisimink, kad kažkur pasauly yra dėl tavęs plakanti širdis!

57. Ar žinai, kodėl saules zuikučiai tokie linksmi? Todėl kad šiame pasaulyje Tu esi! Ar žinai, kodėl mėnulis žiūri žemės kryptimi? Į Tave! Jis juk žiūri kartu su manim!

58. Ar žinai, kodėl saules zuikučiai linksmi?! Nes šiam pasauly Tu esi!!!

59. Sutiksiu aš tave sapne, apkabinsiu nejučia.Žvaigždės po kojomis patiesiu, su Tavo lupom susiliesiu. Atsikeliu aš ryte, ak, ak, kaip gaila, buvo tai sapne!!!

60. Saulute pabėgo kažkur tai toli, mane paskandino giliam liūdesy. Man trūksta tavęs, tu nuostabi, norėčiau kad būtum arčiau nei esi…

61. Norėčiau laime dovanot, deja, aš pats jos neturiu, karstai norėčiau pabučiuot, bet per mobilu negaliu…

62. Ateis tamsi naktis, visi ramiai miegos, tiktai mana širdis apie tave galvos…

63. Kam gyventi, jei gyvenimas trumpas? Kam mylėti, jei meile kančia? Kam sakyti, kad myli mane, jei rytoj pasakysi, kad ne?!

64. O aš tikėjau tavo meile, tikėjau žodžiu gražumu, bet visa tai tiktai apgaule, kaip sniegas vasaros laike…

65. Kiekviena karta saulei nusileidus, Paskęstu aš gražiuose sapnuose, Tu bėgi auksinius plaukus paleidus, Tu tirpsti meiles svajose…

66. Kai Tu gimei, lijo lietus. Bet tai ne lietus, tai verkė dangus. Kad prarado dar viena ANGELĖLI…

67. Zuikute !!! Man širdį sopa nuo jausmu, kuriuos giliai aš Tau jaučiu! Užmiršti jų aš negaliu, nes mirsiu greitai aš be jų.

68. Buk Tu laiminga, kaip saule patekėdama. Buk skaidri, kaip ežero vanduo. Buk saldi, kaip bičiu medus. Tu tik buk… šalia manęs…

http://mylėk.lt

69. Prašiau Dievo gėlės – davė darželi. Prašiau Dievo obuolio – davė soda. Prašiau Dievo medžio – davė mišką. Prašiau Dievo meiles – davė tavo telefono numeri…

70. Žinok kad meile aukso perlas, žinok kad meile paslaptis, žmogus be meilės aklas vergas, o ir gyvenimas tartum naktis..

71. Tos ilgos naktys be mėnulio, padangėj pilna debesų, bet niekada aš netikėjau, kad be tavęs bus taip sunku!

72. Aš nežinau, ko liūdi mano siela, aš nežinau kas paverge mane, man be tavęs gyventi nebemiela, man be tavęs pasaulio nebėra..

73. Virš manęs žvaigždėtas dangus… prieš mane tyli jūra… tik kažko man trūksta… man trūksta tavęs…

74. Nusišypsok, užmerk akis, tegu tai bus tau paslaptis, tokia švelni kaip ta pusnis, kur gimė pirmas bučinys..

75. Pakilo rytmečio vėsa ir nusileido ant kalnu rasa. Lašelis mažas tu esi kurs žvilga spindi iš toli. Norėčiau i rankas paimt, priglaust ir švelniai apkabint.

76. Jei tu būtum angeliukas ir gyventum danguje, tai aš bučiau tas velniukas, kuris gundytu tave.

77. Padovanok man miela užsmirstą žodi, kažką labai paprasto, kažką visai nereikšmingo, kaip balsą lapo, kuris spali vienas laikosi ant medžio… Padovanok man žodį.

78. Meilė neklausia tavo vardo, ir kiek tau metu nesvarbu… sustoja ji ties tavo langu, ir tyliai sako – ateinu…

79. Nėra vaisto nuo meiles, nebent tik mylėti dar labiau…

80. Norėjau draugauti su saule, norėjau draugauti su tavimi, bet tu buvai ir busi kiaule, geriau draugaut su avim.

81. Viskis su kola – gerai. Lietus – nuostabu. Seksas – labai gerai. Seksas su tavimi – nepakartojamas įrodymas, jog verta gyventi…

82. Kai Tu miegosi, aš galvosiu apie Tave, kai Tu eisi, aš svajosiu eit šalia, kai Tu verksi, aš busiu ašara tava, kai Tu džiaugsiesi, aš busiu džiaugsmo dalele…

83. Mylėk Tu mane ir aš Tave pamilsiu, Glamonių svaiguly paskęsime abu… Aistringais bučiniais Tave aš apipilsiu, Tereikia Tau tiktai- pašaukt mane vardu.

84. Kaip aš norėčiau Tave visa glamonėti, Uždegti aistra Tavyje Nebegaliu ramiai aš sedėti, Nebetelpu aš savyje…

85. Susipažinom rudenį, o vasara išdžiuvo prūdas. Be tavęs gyvenimas atrodytu kaip šūdas!

86. Kiek kainuoja tavo lupos ir nors trečdalis akies? Aš verkiu kvailai parklūpus penkta naktį iš eilės… Kiek kainuoja tavo pirštai, tavo rankos, tavo kojos?

87. Vos pamačius tave mirštu bet veliau vėl atsistoju. Jeigu kūno neparduodi, gal nors žvilgsni išnuomotum?

88. Tikėk saule, net tada kai ji nešviečia,tikėk meile,net tada kai jos nejauti,tikėk laime,net tada kai ji labai labai toli.Šiaip tai šypsokis, ryt bus tik geriau!

89. Kad vėl dangus taip skardžiai juoktus, primindamas jog tu šalia esi, kad neštu man mintis sparnuotas ir leistu jausti kaip šiltai mane apkabini..

90. Kas jaučia meile, o kas ne! Priprask, pasaulyje jau taip yra, kad zmogu nugali aistra, bet jei jo meile amžina, nenugalės jos niekas, niekada!

91. Meile – ji nuveda savo keliu, įskaudina ir palieka… Bet kartais ji suveda du skirtingus žmones!

92. Nebijok žaizdų- jos užgyja. Nebijok skausmo- jis praeina. Nebijok mirties- ji neišvengiama. Nebijok meiles – ji būtina…

93. Dabar atsisėsk… Atsipalaiduok… Nieko nieko negalvok… Jauti? Kažkas švelniai paliečia tavo lupas.. nebijok, tai aš tave bučiuoju prieš miegą…

94. Negaila man, kad žūsta meile, negaila man, kad skiriasi keliai, bet gaila kad tave mylėjau, o meiles tu nesupratai…

95. Tavo švelnios rankos mano širdį apkabino, ilgesiu apdovanojo, naktimis aš jas sapnuoju. tavo rankos apkabino apsvaigino…

96. Draugyste tai žvaigždė, o meile.. meile- tai žvakė. Žvaigzdė nenustoja žibėt net ir tada kai žvakė sudega…

97. MEILES RECEPTAS: 200g šviežių jausmu ir 100g aistros. Pridėt kuo daugiau bučinių ir sumaišyt su apkabinimais. VARTOTI DVIESE LOVOJE!

98. Įsimylėti tai lyg nuvalyti dulkes nuo pilkos kasdienybes, viskas nušvinta ryškesnėm spalvom. Šv. Valentino dienos proga linkiu, kad tos dulkes nespėtu nusėsti..

99. Nuo meiles yra visokiu vaistu, tačiau nėra ne vieno patikimo.

100. Tegul tau saule sviečia nuostabiausiais spinduliais, mėnulis teneša tau laime, tegul tau daug žvaigždžių rodo tiesu kelia, o vejas tegul atneša tau meile…

101. Ryte nevalgiau- galvojau apie tave. Diena nevalgiau- galvojau apie tave. Vakare nevalgiau- galvojau apie tave. Naktį nemiegojau.. nes norėjau.. valgyti

102. Širdelė mano smarkiai plaka, nuo meiles tau esu apakus!

103. Mylėti galima tik viena karta… Ir dar karta… Ir dar karta… Nes gyvenimas tiesiog per trumpas, kad butu galima nemylėti!

104. Nėra meilės be vilties, nėra sexo be trinties, nėra bučkio be liežuvio, o prieš miega liūlio liūlio.. LABANAKTIS… zZz…zZz…zZz.

105. Dušia skęsta alkoholy, mano kunas taves nori, mano noras begalinis, stoviu as su apatiniais, nebandyk mano kantrybes, skambink greitai nekankines..

106. Meilė prasideda idealais, o baigiasi – adijalais.

107. Kai švelnus vėjelis praskrisdamas pakuzdes tau mano varda paslapcia, tai zinok, as taves pasiilgau, mintimis skrendu pas tave..

108. Kada naktis apgaubia zeme ir gesta namuose sviesa, Tave matyt ir jausti noriu, tu mano dziaugsmas ir aistra…

109. Tu nuostabus… Zavus… Vyliojantis mano sapnas. Noriu, kad jis niekada nesibaigtu…

110. Labanakt, mano angele aplankysiu tave sapne.. Jei pajusi svelnu lyg pukas prisilietima, zinok, kad tai as glostau ir buciuoju tave…

111. Paliesk mane zvilgsniu-ir as pamilsiu tas akis,O lupas kuriomis buciuosi,sapnuosiu naktimis.Paliesk mane,i savo sapna panardink Ir svelniai svelniai apkabink…