Savo dienas (ir dažnai ne tik dienas) leidžiu savo svajonėje, tapusioje realybe – Vaikystės sode. Vaikystės sodas – ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklas (šiuo metu yra trys ugdymo įstaigos Vilniuje ir viena Kaune). Kuo jos ypatingos? Tuo, kad jose įgyvendinama tai, ko nėra niekur kitur: autorinė, unikali, neturinti analogų Lietuvoje Kontekstinio ugdymo programa. Akivaizdu, kad XXI amžiuje viskas yra susiję tarpusavyje, viskas integralu, todėl ir vaiko ugdymas turi būti visapusiškas.

Mūsų vaikams auklėtojai yra lygiaverčiai partneriai, sėdintys Ryto rate, drauge dalyvaujantys kasdieninėse veiklose. Mūsų vaikai daug keliauja, daug tyrinėja, daug analizuoja ir visa tai aptaria. Mūsų klasės – mišraus amžiaus, kad vaikai mokytųsi vieni iš kitų ir drauge augdami tobulėtų. Būtent kontekstinis ugdymas XXI amžiuje sąlygoja, kad auga vaikai labiau jaučiantys visuomenę. Įdomu? Ateikite ir pamatykite savo akimis!

Šįkart net kelios tinklaraščio skaitytojos ir pažįstamos atsiuntė nuorodą į vieną straipsnį, kuriame yra lyginami “prancūziški” ir “amerikietiški” vaikai. Pats straipsnis man patiko. Kadangi pirmoji nuorodą atsiuntė pažįstama, kuri šiuo metu gyvena Belgijoje, tai mes, kaip sakant, susižvalgėme laiškuose, kad, rodos, straipsnyje aprašomi ne “prancūziški”, o “belgiški” vaikai.

Taigi: noriu-nenoriu, bet turiu pripažinti, kad straipsnyje yra tiesos. Kadangi straipsnis apskritai parašytas kaip ir reklamuojant vieną knygą, tai pasiskaičius daugiau recenzijų vis dėlto knygos skaityti nepanorau (nors pradžioje – kai tik perskaičiau straipsnį – buvau labai užsidegus).

Tai kokie gi tie prancūzų ir amerikiečių vaikai ir kodėl tie skirtumai yra tokie dideli, kad reikia net knygos jiems aprašyti? Iš tiesų man nepatiko tas skirstymas į “amerikiečius” ir “prancūzus”. Tai yra du vaikų auginimo būdai, ir tiek. Turiu tikrai pažįstamų amerikiečių, kurie augina vaikus “prancūziškai” ir mačiau belgų (nors – turiu pripažinti – per beveik ketverius metus mažokai ), kurie augina savo vaikus “amerikietiškai”. 

Ką aš pastebėjau Belgijoje? Pavyzdžiui, kad vaikai neužkandžiauja. Šaldytuvo durys nėra varstomos. Valgoma tik tam tikru metu, o elgesys prie stalo – itin kultūringas (liežuvis būtent nori sakyti “prancūziškas”). Prisimenu, kai Vilhelmo draugai atvažiuodavo pas mus pažaisti, tai tam tikru metu VISADA tėvai pasiimdavo, nes mes X valandą valgome vakarienę. Ta prasme, šis reikalas buvo šventas. Iš tiesų taip prie to pripratau, kad dabar jaučiu pareigą visiems vaikų draugams pasakyti, kad jie gali pas mus pabūti iki vakarienės Man ši taisyklė patiko, nes ir mes namuose visi susėdame prie vakarienės stalo. Ir visi laukia, kol pavalgys visi. Tiesa, būna ir išimčių – tikrai nėra taip, kad jeigu laikas vakarienei, tai baigiasi visa kita. Mes vis vien liberalesni

Anot autorės, tėvai-prancūzai nėra apsėsti tėvystės: jie nemano, kad tėvai turi nuolat patarnauti savo vaikams ir tuo labiau dėl to nejaučia kaltės jausmo. Jei amerikiečiai yra tėvai-malūnsparniai, tai prancūzai tikisi, kad vaikai žais savarankiškai. Ir moko vaikus palaukti (neleidžia pertraukti kalbant; vaikas turi sulaukti tinkamo saldainiams valgyti laiko; moko žaisti savarankiškai ir pan.).Kadangi amerikiečių vaikai dažnai nemoka palaukti, nenuostabu, kad juos dažnai ištinka pykčio priepuoliai – jie nemoka kontroliuoti savo impulsų ir norų.

Trumpai ir aiškiai: prancūzų tėvai anksti vaikams parodo, kad tėvų autoritetas ir taisyklės yra gerbtini. Ir tai visiškai netraumuoja prancūzų vaikų.

Skaičiau šį straipsnį ir galvojau: o kokie mes, tėvai-lietuviai? Ir kokie mūsų vaikai?

Turiu pasakyti, kad, grįžus iš Belgijos, dažniau sulaukiu pasakymo, kad esu griežta mama.  Kita vertus, norėčiau užduoti klausimą: kurie yra kūrybiškesni? Kurie daugiau išranda? Kurie turi (overall) didesnę motyvaciją? Kurie yra savarankiškesni, atkaklesni? Kas drąsiau rizikuoja? Ar žinote, kad Prancūzijoje daug daugiau paauglių nori dirbti valstybės tarnyboje, nei JAV? Kodėl? Gal dėl to, kad yra gerai išmokę vykdyti nurodymus, o rizikuoti, savarankiškai priimti sprendimus ir pan. nedrįsta?

Taigi, mano nuomone, nei vaikai-karaliai, nei tėvai-malūnsparniai nėra siekiamybė. Pavyzdžiui, man svarbu, kad mūsų vaikai gerbtų suaugusius ir man labai nemalonu, jei jie išsidirbinėja. Tačiau aš lygiai taip pat tikiuosi iš jų aplinkoje esančių suaugusiųjų, kad ir jie neišsidirbinės bendraudami su mano vaikais. Ir taip, vaikas turi teisę turėti savo nuomonę, turi teisę ją išsakyti ir būti išgirstas, tačiau jis lygiai taip pat turi pareigą gerbti kito nuomonę ir suprasti, kad – net jei ir esi išgirstas – toli gražu ne visada gausi ko panorėjęs. Yra dienų, kai mama arba tėtė gauna ko panorėję. Ir, kaip sakant, too bad jeigu jam tai nepatinka. Ir aš tikrai nejausiu kaltės jausmo ir pasakysiu: suprantu, kad tau nepatinka, tačiau šįvakar bus taip. (ir nuoširdžiai nesuprantu tėvų, kurie, pavyzdžiui, sako (kai nori paaiškinti, kodėl niekaip niekur neišeina): mūsų vaikai neišleidžia. Ta prasme?!?!?)

Ir, kaip sakant, visai į temą: 10 mokslinių patarimų kaip išauginti laimingus vaikus:

1. Drauge juokitės

2. Būkite pozityvūs

3. Būkite atidūs sau

4. Nebūkite tėvai-malūnsparniai

5. Puoselėkite santuoką

6. Rūpinkitės savo psichikos sveikata

7. Būkite jiems artimi, tačiau…

8. …suteikite vaikams ir autonomijos

9. Nesiekite tobulybės

10. INDIVIDUALIZUOKITE, nes nėra tobulo recepto, kuris tiktų visiems

Daug kas susišaukia, ar ne?

]]> http://www.austejosblogas.lt/2012/02/koks-yra-lietuviskas-vaikas/feed/ 1 http://www.austejosblogas.lt/2012/02/koks-yra-lietuviskas-vaikas/ http://feedproxy.google.com/~r/naujasAustejosBlogas/~3/V06w-z6lyjw/ http://www.austejosblogas.lt/2012/02/ka-mes-dabar-skaitome-ir-kodel-mergaites-neraso-muzikos/#comments Mon, 06 Feb 2012 20:07:57 +0000 Austėja Landsbergienė http://www.austejosblogas.lt/?p=16160

Su mergaitėmis skaitome knygą, kuri kas vakarą įtraukia mus visas tris.

Ją parsisiuntė ir man parodė Gertrūdos mokytoja, o aš, žinoma, nedelsdama parsisiunčiau iš AppStore Apps’ą. Ir, žinoma, jeigu randu kažką gero (arba kas nors rekomenduoja), tai tuoj pat keliauja ir į Sodelio iPad’us. Bet grįžkime prie mūsų vakaro skaitinių.

Skaitėme apie Handel’į ir klausėme jo fejerverkų muzikos. Po to apie Bach’ą ir klausėme jo tokatos ir fugos Dmol. Užsimerkiame. Atsigulame. Ir apsikabinusios klausome. Ar jūs žinote, kiek aš laukiau šios akimirkos? AR ŽINOTE??? Kai užgrojo Grieg’as, Gertrūda net pašoko: čia Grieg’as, čia Grieg’as! (Jie Sodelyje kalbėjo apie Grieg’ą, klausėsi jo muzikos, piešė pagal jo muziką, vaidino pagal jo muziką ir pan.) Širdis dainuoja.

Bet aš ne tik apie tai. Skaitome šįvakar, ir Morta klausia: “Kodėl muziką kuria tik vyrai? Na, kodėl mes skaitome tik apie vyrus, kurie parašė muziką?” Man kvapą užgniaužė. Jau? Very well, then. Taigi šiandien papasakojau trumpai apie tai, kad mergaitės nėjo į mokyklą, nes buvo manančių, kad jos nėra tokios protingos kaip vyrai; kadangi nėjo į mokyklą, tai nemokėjo skaityti, negalėjo kurti ir t.t. ir pan. Morta pavartė akimis (o, tas vaizdas vertas milijono!) ir pasakė: “Durniai”. Yeah, baby. Jau nekalbant apie tai, kad ji šiandien nusuko atsuktuvu visas mūsų valgomojo stalo kojas (žr įrašo iliustraciją).

Į tą pačią temą. Vakar reikėjo rasti keletą mano senų nuotraukų. Pasidėjau ant naktinio stalelio. Ateina Gertrūda, peržiūri ir sako: “Tu šiose nuotraukose tokia protinga!“

Vat taip. Aš kiekvieną vakarą paimu savo dukrų veidukus į delnus ir klausiu: ar žinai, kad esi protinga? ar žinai, kad esi nuostabi? ar žinai, kad esi kūrybinga? ar žinai, kad viską gali? Ir dažniausiai jos varto akimis ir sako: žinauuuuu, žinauuuuuuu. Bet aš noriu, kad jos 100% tuo neabejotų. Ever.

]]> http://www.austejosblogas.lt/2012/02/ka-mes-dabar-skaitome-ir-kodel-mergaites-neraso-muzikos/feed/ 19 http://www.austejosblogas.lt/2012/02/ka-mes-dabar-skaitome-ir-kodel-mergaites-neraso-muzikos/ http://feedproxy.google.com/~r/naujasAustejosBlogas/~3/7xIBqtu7PVU/ http://www.austejosblogas.lt/2012/02/musu-seimos-stalo-zaidimai-saboteur/#comments Sun, 05 Feb 2012 20:53:42 +0000 Austėja Landsbergienė http://www.austejosblogas.lt/?p=16141

Šįvakar penkiese susėdome žaisti stalo žaidimo. Jį pirmą kartą žaidėme per Vaikystės Sodo tėvų ir auklėtojų asociacijos stalo žaidimų vakarą: susirinko nemažai tėvelių (kai kurie poromis, o kai kurie – po vieną), buvo nusamdyta kompanija, kuri davė įvairius stalo žaidimus ir du vakaro vedėjus, kurie ir paaiškindavo, kaip reikia žaisti vieną ar kitą žaidimą. Tą vakarą žaidėme daug nuostabių žaidimų. Saboteur mums patiko, nes gan greitai žaidžiasi, įtampa auga, o atomazga gali būti visiškai netikėta!

Nors žaidimas siūlomas vaikams nuo 8 metų (tai galėtų žaisti tik Augustas su Vilhelmu), tačiau Morta (01.25. sukako šešeri) žaidė kuo puikiausiai! Paskutinį kartą žaidžiant tai niekas negalėjo patikėti, kad būtent ji buvo Saboteur – gerai užsimaskavusi buvo.

Aš vis būdavau gerasis nykštukas (kuris kasasi link aukso), o šįkart teko pabūti ir saboteur’u (nykštuku, kuris griauna kelią ir visaip kitaip trukdo, tačiau stengiasi neišsiduoti, kad jo neužblokuotų gerieji nykštukai).

Kas atspės: gerasis nykštukas ar saboteur’as?

Bandymai išsiaiškinti, po kuria korta slepiasi aukso grynuolis (yra trys kortos, o auksas – tik vienoje, vadinasi, dar gali taip būti, kad pasiekti tikslą, tačiau ten bus ne auksas, o akmuo).

Džiugesys dėl gerų kortų.

Hmmmz….

Tikslas pasiektas!

Žodžiu, smagus, greitas ir interaktyvus žaidimas, puikiai tinkantis didesnei grupei žmonių (apraše rašoma, kad geriausia yra kokie 8 žaidėjai). Manau, kad absoliučiai puiki dovana paaugliukams – kvatos iki nukritimo!  Ir, žinoma, teks pasukti galvą. Gera kombinacija, ar ne?

Šįryt su merginomis atlikome bandymą. G prisiminė skaitęs ir matęs, kad tokioje temperatūroje – jeigu pili verdantį vandenį – jis virsta garais. Ką gi, išbandėme ir mes. Smagiausia buvo matyti merginas ir plojančias, ir šūkaujančias susižavėjimo šūksnius.

Kas sakė, kad tokiu oru nėra ką veikti?!?!

Šį savaitgalį su vaikais daug kalbame apie netektį/mirtį. Augustas vakar klausė, koks jausmas, kai miršti. Morta klausė, ar ji – jeigu susirgs – numirs. Augustui atsakiau, kad, deja, nieko negaliu jam atsakyti, nes niekada nesu to patyrusi.

Diskutavome apie tai, kad – jeigu skauda – tam yra vaistai ir, ačiūdiev, gyvename XXI amžiuje ir galime tikėtis, kad – jeigu mirtis bus skausminga – bus galima skausmą palengvinti.

Visi šie klausimai ir mintys kilo vaikams, nes vakar vaikai susidūrė su netektimi. Pagarba, kaip reagavo mokykla: visi tėvai gavome laišką, o vėliau kiekvienam asmeniškai buvo ir paskambinta.

Aš tuoj pat paskambinau mūsų pediatrei, kuri tuo metu nedirbo, tad tiesiog poliklinikos registratūroje dirbanti moteris pasiūlė kuo greičiau atvažiuoti ir pasikonsultuoti su gydytoju. Susirinkau vaikus ir išvažiavome. Poliklinikoje susitikome ir Mortos, ir Vilhelmo klasiokų. Jie jau buvo apsilankę pas gydytoją, tai pasakė, kad vaistus galima susileisti arba gerti, nusprendėme, kad tikriausiai leisime. Nuėjome pas gydytoją, vaikai, aišku, pasakė, kad jie gers. Tada nuėjome į vaistinę, kur, pasirodė, mums išrašytas receptas ir buvo geriamiems vaistams. Kadangi teko eilėje stovėti už babyčių, kurios pirko kompensuojamus vaistus, o vaikai buvo pakankamai irzlūs ir išsigandę, tai, kaip sakant, nesiruošiau eiti naujo recepto ir iš naujo stovėti eilėje.

Kadangi buvome sutarę, kad po vaistų (maniau, kad vaistus leis) važiuosime ledų, tai nebuvo kur trauktis ir važiavome ledų.

Šiandien vėl gavome mokyklos laišką. Yra informacija apie ligą, kurią suteikė Visuomenės sveikatos centras ir, manau, naudinga žinoti visiems. Kodėl? Todėl, kad, pavyzdžiui, mes Vaikystės sode turėjome atvejį, kai viena šeima visus sukėlė ant kojų teigdami, kad vaikui įtaria meningokokinę infekciją, o aš jau turiu lėkti dezinfekuoti patalpų. Tuo metu nebuvau Vilniuje, puoliau skambinti į Visuomenės sveikatos centrą, ten man pasakė, kad jie nieko nežino, vadinasi, tėvai tiesiog panikuoja ir t.t. ir pan. Be to, nieko dezinfekuoti nereikia, čia visiškai ne tokia liga. Žodžiu… Kita vertus, geriau pranešti, nei nepranešti: turėjome atvejį, kai vaikas susirgo Noro virusu, tačiau mes apie tai sužinojome per trečiuosius asmenis, o tėvai taip ir nepatvirtino. Tai, kaip sakant, geriausia, kai tėvai informuoja tada, kai liga yra patvirtinta: nes tikrai nėra protinga nei kelti panikos, nei ignoruoti tai, kas neturėtų būti ignoruojama. Žinoma, negalima lyginti šių dviejų atvejų, bet tokiu atveju kaip pirmasis tuo labiau negalima juokauti.

Taigi: kokia tai liga ir ką reikia daryti?

- kai tik sužinoma, kad yra patvirtintas atvejis, reikia informuoti visus ugdymo įstaigą lankančius vaikus ir darbuotojus, kad visi galėtų kreiptis į savo šeimos gydytojus konsultacijoms;

- ligos sukėlėjas – bakterija Neiserija meningitidis. Ši bakterija sukelia beveik pusę bakterinių meningitų. Išskiriama daugiau nei 13 jos tipų, Išorinėje aplinkoje Neiserija labai greitai žūsta, bet, nežiūrint į tai, sukėlėjas labai paplitęs, cirkuliuoja nuolat ir visur. Reikalavimai privalomam aplinkos kenksmingumo pašalinimui (dezinfekcijai) netaikomi, rekomenduojamas patalpų vėdinimas. Neįmanoma „atsinešti“ meningokoko ant drabužių, knygų ar kitų daiktų paviršių. Užsikrėsti gali tiek sergantis asmuo, tiek sveikas bakterijų nešiotojas. Bakterijų nešiojimas gali tęstis iki kelių savaičių. Inkubacinis periodas svyruoja 1-10 dienų (vidutiniškai 3-4 dienos). Didžiausias pavojus susirgti yra žmonėms, buvusiems sergančiojo aplinkoje.

- susirgimai dažnesni šaltuoju metu (rudenį-žiemą-pavasarį);

- visais atvejais ligos pradžioje pakyla temperatūra, atsiranda galvos skausmas, galimas raumenų skausmas, kaklo raumenų rigidiškumas (stingimas, atsiradęs dėl raumenų įtempimo), vėmimas. Kai kuriems ligoniams pasireiškia nosiaryklės katariniai pakitimai, jautrumas šviesai ir triukšmui. Būdingas meningokokcemijos požymis – odos bėrimas nuo smulkių hemoraginių elementų iki stambių raudonų žvaigždžių formos dėmių.

Keletas nereikalingų, neveiksmingų, bei nerekomenduojamų veiksmų :

o    Dezinfekcija arba įstaigos uždarymas

o    Gleivinės dezinfekcija/gydymas ar tyrimai, turėjusiems artimą kontaktą

o    Bendruomenės, artimųjų ar kt. žmonių izoliacija, ypač mokyklose

Rekomendacijos :

-          Profilaktinis gydymas antibiotikais, asmenims turėjusiems artimą kontaktą.

-          10 dienų padidinto stebėjimo periodas visiems kitiems, po infekcijos diagnozavimo

Jau kartą esu rašiusi apie tai, kaip geriausia elgtis, kai – jau turėdami klausimus užduodančių vaikų – susiduriate su netektimi.

Kita vertus, nežinau, kaip jūs, bet aš – su kiekvienais metais – vis filosofiškiau žiūriu į gyvenimą ir mirtį. Gyvenimas yra toks beprotiškai trapus, kad – jeigu mes staiga sąmoningai suprastumėme tą trapumą – tikriausiai išprotėtumėme ir gyventumėme kažkokį fobišką gyvenimą: bijotumėme ir patys gyventi, ir neleistumėme gyventi vaikams. Būtų paradoksalu: turime trumpą galimybę gyventi ir džiaugtis gyvenimu, o užsidarytumėme ir jo bijotumėme. Tad, teisybę pasakius, reikia gyventi. Aš kažkaip tikiu, kad visi man artimi žmonės, kurių netekau, to norėtų: kad aš ne gedėčiau, o gyvenčiau. Jeigu jie mane mato, jiems tikriausiai gera matyti mane gyvenančią, o ne visą gyvenimą bijančią.

Apskritai tema – nepaprastai skaudi. Net mažiausia savo dalele negaliu išgyventi to, ką išgyvena mano vaikų bendramokslės tėvai. Užuojauta jiems. Ir linkėjimai ramybės. Kažkaip man atrodo, kad man tokiu metu būtų svarbiausia, kad žmonės nenudelbtų akių ir nebėgtų į šoną, o prieitų, pažiūrėtų man į akis empatišku žvilgsniu ir leistų man išgyventi neišgyvenama.

Gražus britų poeto D.Harkins eilėraštis:

“You can shed tears that she is gone,
or you can smile because she has lived.
You can close your eyes and pray that she’ll come back,
or you can open your eyes and see all she’s left.
Your heart can be empty because you can’t see her,
or you can be full of the love you shared.
You can turn your back on tomorrow and live yesterday,
or you can be happy for tomorrow because of yesterday.
You can remember her only that she is gone,
or you can cherish her memory and let it live on.
You can cry and close your mind,
be empty and turn your back.
Or you can do what she’d want:
smile, open your eyes, love and go on.”

Nuotrauka: Death Valley Road by Heidi & Matt

Knygos pristatyme pagalvojau, kad mano (kaip mamos) pagrindinis tikslas dabar yra tiesiog apkabinti vaikus, pasikalbėti su jais, išraityti tinginį, vakare smagiai skaityti žurnalą/knygą. Visiškai ne(be)turiu tikslo kažką iš jų nulipdyti: noriu, kad jiems būtų gera, kad jie būtų laimingi ir – svarbiausia (be sveikatos) – kad gerai mokytųsi Nes jeigu gerai mokysis, tai bus ir laimingi, ir patenkinti, nes galės rinktis. Nieko nėra baisiau, kaip aklavietė. Ypač, jei pats save į ją įstumi.

Prieš keletą dienų draugė atsiuntė nuorodą, kurioje būtent ir aprašomi tie mažyčiai žingsneliai, kurie leidžia vaikui pajusti mūsų meilę, rūpestį ir šilumą. Žinote, kada vaikai jaučiasi ypatingi? Tada, kai mes juos gerbiame, kai pastebime, kai girdime ir išgirstame. Ach, kaip norėčiau, kad visi, kurie nori duoti viską savo vaikams, įsiklausytų į šiuos žodžius.  Viskas iš tiesų yra patys paprasčiausi dalykai gyvenime, kurie yra lengvai pasiekiami ranka, tačiau mes netikime, kad gyvenime gali būti taip paprasta.

Žinote, kas yra labai veiksminga? Girti savo vaikus. Sakysite, ir taip aišku? Bet kodėl mes taip retai viešai giriame savo vaikus? Nemandagu? Pagalvos, kad pasikėlę? Po galais, juk vaikas yra brangiausia, ką turiu, tai, kaip sakant, galiu pasidžiaugti! Džiaugiamės nauja knyga, nauja mašina, nauju butu, o vaikais vis pamirštame pasidžiaugti. Jiems girdint. Kartais apsimetant, jog nematome, kad jie girdi .

Ką galima daryti?

a) Mes pastebėjome, kad geriau vaikus žadinti šiek tiek anksčiau, nei šiek tiek vėliau. 100% tiesa. Mergaitės ypač mėgsta įvairius pažaidinimus. Man, pavyzdžiui, patinka įsirangyti pas berniukus (pas kiekvieną paeiliui) į lovą ir visaip juos žadinti.  Pastebėjome, kad mergaitės būna it širšės, jei skubiname. Jeigu duodame laiko susikuisti, ramiai išlipti iš lovos ir atsibusti, tai rytas būna daug geresnis. Žodžiu, tikrai pasitvirtino taisyklė, kad geriau mažiau miego ir daugiau laiko (kalbu apie 10-15min), o ne atvirkščiai.

b) Visi žinome fizinio kontakto svarbą, tačiau ar visada pamyluojame mylimą žmogų? Žinote, aš iš tiesų įpratau myluoti savo vaikus dar savo sesei gimus. Žinau, kad kartais mano mylavimas užknisa, bet iš tiesų niurkau savo vaikus nuolat. Žinoma, Augusto ir Vilhelmo niurkymo (ypač viešo) laikas jau pasibaigęs – aš tikrai nesu nukvakus mama, kuri niurko vaikus bendraamžių viešam išjuokimui, tačiau Mortą vis dar apsikabinu, o Gertrūdą galiu dar išbučiuoti nuo galvos iki kojų. Be galo dievinu fizinį kontaktą su savo vaikais. Keista. Nes šiaip esu turinti be galo didelę asmeninę erdvę. Paklauskite net artimiausių žmonių – tikrai nesu nei laikymosi už rankų šalininkė, nei sėdėjimo susiglaudus (bet mylimą žmogų mėgstu apsikabinti iš visos širdies), o vat su savo vaikais neturiu jokio erdvės barjero.

c) Vaikai mėgsta būti dėmesio centre. Kur ten mėgsta – dievina. Žinote, kaip yra sakoma: vaikams nesvarbu,koks yra dėmesys: jei mato, kad daugiau dėmesio gauna netinkamai elgdamasis, tai taip ir ima elgtis. Viskas dėl to dėmesio… Neseniai teko kalbėti su mama, kurios vaikas pradėjo bėgti iš pamokų. Teko lankytis pas psichologą. Žinote, kodėl tas vaikas bėgo? Nes norėjo su mama eiti pas psichologą! Tiesiog tol, kol viskas gerai, mama neturėjo laiko. Dar vaikai labai mėgsta istorijas apie save. Mūsų namuose viena mėgiamiausių – “papasakok, kai aš buvau mažas”. Kvatoja visi. O mes tų istorijų turime devynias galybes.

d) Įgalinkite vaikus ir leiskite jiems būti savarankiškais. Aš savo mokytojoms nuolat kartoju: darbas vyks daug efektyviau, jei vaikai dalyvaus veiklų planavime, ugdomųjų klausimų išsikėlime, susitvarkyme ir t.t. ir pan.  Namuose tegul rūšiuoja išdžiūvusias kojines, tegul drauge gamina vakarienę. Juokiausi, kai perskaičiau, kad viena mama drauge su vaikais dirba prie kompiuterio – aš (ne visada) darau tą patį: skaitome, ką parašiau, žiūrime, kokias nuotraukas įdėjau ir t.t. Jeigu vaikams nepatinka, fotografuojame iš naujo. Pavyzdžiui, Morta ir Vilhelmas yra nuoširdūs padėjėjai, viską nori daryti drauge. Gertrūda ir Augustas meistriškai nusimuilina: na, nėra jiems tie darbeliai drauge kažkas ypatingo. Manau, kad Gertrūda pakankamai veiklų turi Sodelyje, todėl namuose nori tiesiog žaisti (jeigu aš noriu prisijungti, visada mielai priima), o Augustas apskritai yra toks individualistas. Na, nebent geras stalo žaidimas jį pritraukia.

e) Vaikams labai patinka laužyti taisykles. Patikėkite, nesakyčiau, jei neturėčiau daug patirties šioje srityje! Kai leidžiu Gertrūdai atkeliauti į mūsų lovą, kai netikėtai leidžiame pažiūrėti naują filmą, kai spontaniškai nuvažiuojame ledų, ach-kokie-laimingi būna mūsų vaikai! Ugdymo įstaigoje šiek tiek sudėtingiau, nes kasdieninė tvarka garantuoja…tvarką Man patiko ta mintis, kad kartais galima neiti į mokyklą ir tiesiog būti drauge. Va, kam galima panaudoti mamadienius Du kartus metuose Patiko ir tai, kad kita mama – kaip ir aš – blogą dieną visus siunčia į lovą. Atsipalaiduoti. Kita vertus, ir mes esame vietoj ėjimo miegoti…nuėję žiūrėti filmo!

f) Vienas smagiausių dienos laikų yra tas, kai mes su mergaitėmis nusiprausiame, susirangome lovoje ir skaitome knygą. Kai paskaitome, susikočiojame lovoje, ir aš abiems glostau galvas. Tada išbučiuoju, jos pasislepia po antklode ir jų ieškoti ir išbučiuoti ateina tėtė (kuris, žinoma, iš pradžių jų niekaip neranda!). Straipsnyje rasite daug įdomių ritualų, tačiau – neabejoju – ir jūs galite susikurti savąjį. Mes jau turime. Ir kaskart – kai negaliu būti namuose, kai mergaitės eina miegoti – šiek tiek nuliūstu. Nes tai – mūsų ypatingas laikas, kai aš galiu visą savo dėmesį skirti joms.

g) Ar jūs kvailiojate su vaikais? Aš nepaprastai mėgstu kvailioti. O G – dar labiau. Kaip Morta vieną rytą pareiškė (labai rimtu veidu ir dar rimtesne intonacija): Žinai, ką, tėti? Man jau nusibodo tavo juokeliai. Bet, žinia, dažniausiai tie juokeliai labai patinka ir mūsų trimetei, ir 10-mečiui. Man labai patinka tai, kad mūsų vaikai turi puikų (na, mūsų šeimai ) humoro jausmą. Jų tėtė turi fantastišką humoro jausmą, tad nėra nuostabu, kad ir jų – puikus. Augustas fenomenaliai jaučia ironiją ir sarkazmą. Vilhelmas – tikras Harmsas, Morta su Gertrūda kol kas dar neatskleidė, kur jų stiprioji savybė, tačiau mėgsta šėlioti, kvailioti ir smagiai pasijuokti. Morta turbūt rimčiausia. Bet ji, kaip sakant, mėlyno kraujo, tad ko norėti…

h) Geras patarimas: sakykite ne “aš tavimi didžiuojuosi”, o “tu turėtum didžiuotis savimi!”. Perkelkime akcentą nuo to, ką “aš” darau, į tai, koks yra vaikas. Ką aš didžiuojuosi išmokusi? Ogi girti savo vaikus kitiems. Apmaudu, kai tėvai sako: “Galėtų ir pasistengti” ir pan. kitiems girdint. Aš kitiems labai sąmoningai stengiuosi girti savo vaikus. Ypač tiems, kurių nuomonė vaikams svarbi. Ar visada pavyksta? Tikriausiai ne. Neabejoju, kad kartais pasakau ir kokią nesąmonę. Bet iš esmės žinau, kad didžiuojuosi savo vaikais ir nebijau to pasakyti kitiems. Vakar buvo tokia situacija, kad Morta nerado  20Lt, kuriuos jai padovanojo senelis. Žinoma, apsiraudojo. Ir tada Augustas atnešė jai savo  20Lt. Ir atidavė. Tiesiog. Pasakė: jeigu rasi, atiduok man šiuos. Jeigu nerasi, nieko tokio, aš tau dovanoju. Mūsų pirmagimis, kuris šiaip nėra emociškai brandžiausias žmogus (jo stiprioji pusė nėra EQ) parodė tokią emocinę brandą, kad daug kas galėtų pasimokyti! Tai šiandien jį gyriau ir jam girdint, ir jam negirdint, ir jam galvojant, kad aš nežinau, jog jis girdi . Neabejoju, kad tokia mano reakcija paskatins jį dažniau pasielgti būtent taip.

i) Ir, žinote, ką? Negalvokite, kad reikia padaryti KAŽKĄTOKIO, kad vaikas jaustų jūsų meilę. Neabejoju, kad visiems smagiausios yra tiesiog akimirkos. Man smagu matyti, kai tėvai ateina skaityti vaikams pasakų. Mes turime Sodelyje vieną tokią klasę, kur tėvai – pradėjus vieniems – dabar reguliariai ateina ir ateina. Kaip jais didžiuojasi vaikai! O tėvai pamato, kaip mes gyvename Sodelyje, tampa trumpam auklėtojais, įsigilina, kokia vaiko kasdienybė, kai jie yra darbe. Tą juk galima padaryti per pietus. Arba pusdienį.

Smagiausia, kad – skaitydama šį straipsnį (kurio nuoroda yra mano įraše) – galvojau, kad realiai viską darome. Ir ne tik darome, bet būtent tuo pačiu tikime. Tas straipsnis lygiai taip pat galėjo būti parašytas mano. Ir net ne kaip patarimų straipsnis, o kaip pasidalinimas patirtimi. Turiu pripažinti – užliejo geras jausmas. Nes aš – tikriausiai kaip ir kiekviena daug dirbanti mama – vis turiu, kas mane pamoko (ir žinau, kad – bent jau dauguma – tikrai ne iš piktos valios), kad per mažai laiko būnu su vaikais, kad mirties patale norėsiu būti daugiau laiko praleidusi su jais ir t.t. ir pan.  Bet aš žinau, kad jeigu dabar atgulčiau į kokį nors patalą, tai jausčiausi visai gerai: ir dėl darbų, ir dėl vaikų. Vienintelio, ko gailėčiau, tai laiko: norėčiau padaryti darbe daugiau, o su vaikais praleisti ilgiau. Ir be proto noriu pamatyti savo anūkus. Savanaudiškai galvoju, kad iš visų vaikų ir anūkų kažkam tikrai (:))būsiu toks žmogus, į kurį panašiu ji(s) norėtų būti. Ir tada jau galėsiu ramiai keliauti į kitą dimensiją. Nes šiaip manau esanti gera mama. Ir tuo išmokau didžiuotis. Todėl tos vidinės ramybės linkiu ir jums: tiesiog džiaukitės akimirka, nes, teisybę pasakius, neabejoju, kad esate geri tėvai ir savo vaikams – patys geriausi. Tikiuosi, kad tą žino ir mano tėvai!

O KOKIOS YRA JŪSŲ YPATINGOS AKIMIRKOS?

Šiandien buvo nepaprasta diena. Ir teigiama, ir neigiama prasmėmis. Bet geriau pradėsiu nuo geros žinios. Šįryt į Sodelio duris kažkas paskambino, ir mūsų administratorė nuėjo įleisti. Grįžta su dėže. MAN. Turiu pripažinti, įpakavimas buvo iš pasakų srities: tokiame įpakavime gali būti BET KAS – vis vien nuotaika jau bus pasakiška!

Šios nepaprastai gražios dovanos priešistorė buvo tokia, kad vieną – dar ne tokią šaltą – sausio dieną gavau labai gražų laišką nuo G iš Spalvotos raidės.  Iš tiesų buvo labai gera, kad žmogus, užsisukęs verslo pradžios reikaluose (dievulėliau, kaip suprantu, ką tenka išgyventi!), geba parašyti gražų laišką nepažįstamam žmogui.

Ir štai šiandien atkeliavo ir dovana. Aikčiojau ne tik aš, bet ir visi, kurie buvo aplink. O namuose džiūgavo vaikai. Ką čia daugiau pasakoti…grožėkitės!

Nepaprastai gražu, ar ne? Vaikai vienas per kitą pasakojo, kad pakabins šias raides naujuose namuose ant durų. Taip, perskaitėte teisingai – naujuose namuose. Bet apie tai – kitame įraše. O dabar tiesiog dar kartą noriu padėkoti Spalvotoms raidėms už mūsų vaikų spalvotas raides ir taip gražiai šiandien nuspalvintas akimirkas: AČIŪ!

Radom žurnalą vaikams! Šįvakar, pasiėmusi vaikus iš skautų sueigos, užėjau į netoliese esančią IKI ir kažkaip Morta priėjo prie žurnalų ir ėmė vartyti tuos visus barbiškus-kičinius-Austėja-tuoj-gaus-infarktą žurnalus. Aš priėjau pažiūrėti, ar yra bent jau National Geographic Kids ir…ką-jūs-sau-manote…radau šaunų žurnalą!

Aišku, šiandien – sausio 31d, o žurnalas – gruodžio mėnesio Nieko, vis vien pirkome. Nuo grįžimo į Lietuvą perkame du žurnalus vaikams: National Geographic Kids Vilhelmui ir Iliustruotą mokslą Augustui. Viskas prasidėjo tuo, kad Augustui užprenumeravome NGeoKids, bet jis – jau po pirmo numerio – pareiškė, kad neperskaitė nieko naujo. Tada ėjom rinktis, ir jis išsirinko IM. Taip ir liko. Šiemet senelio šeimyna per Kalėdas padovanojo prenumeratą dar vieniems metams. Su berniukais, kaip sakant, viskas aišku.

O mergaitėms niekaip nieko nerasdavau. Ir vat šiandien nusipirkome KODĖL. Žinoma, toli gražu visko dar neperskaitėme: perskaitėme tik apie telefonus (puiki proga su Morta pasikartoti, ką reiškia evoliucija!) ir apie skonį (sužinojau, kad mano vaikas nežino, kas yra “kartu”, todėl ryt ryte virsime pelynų arbatos ). Kadangi Vilhelmas irgi nusičiupo, tai, manau, patiks ir jam: jis skaitys pats, o mudvi su Morta drauge.

Liko Gertrūda Taigi klausimas: kokius žurnalus jūs perkate savo vaikams? Nes man tai kažkaip patinka tas laukimas, patinka, kaip vaikas vis bėga tikrinti ir patinka, kai po to prie vakarienės stalo dalinasi įvairiausia informacija, užduoda klausimus, diskutuoja. Super!

Kai buvau konferencijoje ir dalyvavau direktorių forume, daug kalbėjome apie samdymą, atleidimą, kokybės kontrolę ir pan. Konferencijos metu supratau, kodėl, tarkim, daug daugiau start-up’ų yra JAV, o ne Lietuvoje. Įdomu, kad nuo tada, kai grįžau, akis vis užkliūva už panašaus pobūdžio straipsnių: tai pati užmatau, tai kas nors atsiunčia nuorodą. Iš vienos pusės – norisi viską mesti. Iš kitos pusės – storėja oda.

Pirmoji nuoroda buvo vengro straipsnis, kodėl jis – nors galėtų – neįdarbina žmonių. Ir kodėl jis tikrai nesamdytų moterų ir žmonių, kuriems yra daugiau, nei 50 metų. Citata apie moteris:

I wouldn’t hire a woman.

The reason is very simple: women give birth to children. I don’t have the right to ask if she wanted to. If I had the right, and she answered, she could deliberately deceive me or she could change her mind.

Don’t get me wrong, I don’t have any problem with women giving birth to children. That’s how I was born and that’s how my child was born. I wouldn’t hire a woman because when she gets pregnant, she goes for 3 years maternity leave, during which I can’t fire her. If she wants two children, the vacation is 6 years long.

Of course, work has to be done, so I would have to hire somebody who works instead of her while she is whiling away her long holiday years. But not only couldn’t I fire her while she’s away, I couldn’t fire her when she comes back either. So I would have to fire the one who’s been working instead of her the whole time. When a woman comes back from maternity leave, I would be legally forced to increase her salary to the present level in her position. Also, I would be required to give out her normal vacation days, that she accumulated during her maternity leave. When she finally comes back to work, she would start with 2-4 months of fully paid vacation.

Po to perskaičiau Domo Mituzo straipsnį/įrašą. Citata apie darbo pobūdį:

Esant tokiai gyvenimo kainai aukštieji slėnio atlyginimai nebėra tokie įspūdingai aukšti (nors vis tiek aukščiausi technologijų pasaulyje) – o dar nusilpęs doleris europiečiams, perkantiems elektroniką namiškiams Best Buy’uje, nedaro ypatingo įspūdžio. Iš ties, gaunantis šešias savaites atostogų, trisdešimt valandų per savaitę dirbantis eurosocialistas nesupras, ko čia žmonės aria.

Dvi savaitės atostogų per metus (Google duoda tris, Facebook – keturias!!!) čia yra norma, keli mėnesiai motinystės atostogų – ypatinga prabanga. Prieš kelias dienas tą ypatingąjį požiūrių skirtumą neblogai pademonstravo Dilbert’as:

Ta slėnio industrija, apie kurią girdime, bet kur kitur būtų prilyginta žmonių išnaudojimui. Žmonės dirba, nes turi įdomius projektus, nes gali padaryt didelę įtaką visam pasauliui, nes gali save realizuot.

Realiai nėra net kažkokio idealaus darbdavio, skirtingos kompanijos turi skirtingus darbo profilius. <…>

Iš tiesų tai yra didelė ekosistema, kuri visų pirma susideda iš darbščių ir talentingų žmonių, atvažiavusių dirbti į industrijos priekyje esančias kompanijas, kurios čia kūrėsi, nes čia yra daug darbščių ir talentingų žmonių. Na ir geras oras

Visgi, toje technologinių kompanijų ekosistemoje svarbiausia dalis yra patys technologai – specialistai, kurie supranta, kad asmeninės tobulėjimosi pastangos yra didžiausia jų asmeninės (o kartu – ir kompanijų, kuriose jie auga) sėkmės dalis. Mano kolega, technologijų sektoriaus veteranas, mėgsta sakyt man, kad už gerą idėją ir keturis dolerius gali gauti kavos Starbucks’e – taip pabrėždamas, kad didžiausias indėlis yra dirbančio, o ne šnekančio.

Jis, kaip ir kiti kolegos, taip pat nuolat domėsis visom naujovėm, seks akademinio pasaulio tyrimus, dalyvaus industrijos konferencijose. Jie mokėsi toli nuo namų, bakalaurus, magistrus ar daktarus įgijo važiuodami į tuos universitetus, kurie jiems arčiausiai širdies pagal vykdomus tyrimus.

Ir čia man prieš akis iškyla specialistai (?), kurie, išgirdę apie galimybę dalyvauti kvalifikacijos kėlimo seminare, ima vartyti akimis. Toks įspūdis, kad iki supratimo, jog asmeninės tobulėjimo pastangos yra didžiausia sėkmės dalis, šviesmečiai. Ir čia kalba apie seminarą, kuris yra jau apmokėtas, suruoštas – reikia tik ateiti. Keli Vaikystės Sodo pedagogai, dalyvaujantis Goethe instituto organizuojamuose mokymuose, tokių perliukų parveža, kad supranti, jog yra daug specialistų (?), kuriems kalbos apie pasaulio tyrimus, konferencijas ir pan. yra tikras kosmosas. Dar Domas pasisakė ir apie mokesčius, tačiau paskaitykite patys, necituosiu.

Ir dar pabaigai į šį pirmą trijų straipsnių ciklą pasidalinsiu Iljos Laurso mintimis. Jo nuomone, „Europa, turint omenyje pastarųjų metų orientaciją į socialinę gerovę, socialinę apsaugą, darbo sąlygų gerinimą ir pan., yra mažai konkurencinga, lyginant su likusiu pasauliu. Netgi pridedami tokie banalūs, keistai skambantys faktai kaip, pavyzdžiui, tokiose šalyse kaip Prancūzija daug dirbti yra nelegalu. Daug, jų įstatymų supratimu, yra daugiau nei 35 valandos per savaitę. <…> Tuo metu likęs pasaulis dirba daugiau: Jungtinės Valstijos dirba 50-60 valandų per savaitę, Azija dirba 60-70 valandų per savaitę. Taigi tokios sąlygos Europoje, toks orientavimasis į griežtą valstybės darbo reguliavimą ir netgi neleidimas žmonėms, kurie nori dirbti, dirbti daug pastato Europą į labai nekonkurencingą padėtį, lyginant ne tik su JAV, bet ir su Azijos šalimis. Visų pirma, tai labai kenkia Europai, nes priveda prie to, kad verslas nebeinvestuoja į Europą, o nusprendžia darbo vietas kurti kitur, kur ta darbo aplinka yra atviresnė ir lengvesnė ir kur verslas gauna geresnę grąžą, tai reiškia didesnį norą kurti tas darbo vietas“.

Ir dar prisimenu M.Gladwell, kuris teigė, kad proveržį gali padaryti tik tas žmogus, kuris daug dirba. Nėra žmogaus, įgyvendinusio svajonę, kuris neturėjo laiko…jos įgyvendinimui Aš puikiai suprantu, kad ne visi siekia svajonių įgyvendinimo. Yra žmonių, kurie nori dirbti tas 35 val/sav. Bet esmė – pasirinkimas.

Dabar Lietuvoje tiek reguliavimų, kad kartais pagalvoju, kad, norėdami gerovės, patys ją griauname. Teisybę pasakius, pavyzdžiui, man labai patinka tėvadieniai. Mudu su vyru gauname net du (mat esame daugiavaikiai) per mėnesį. Bet, teisybę pasakius, mano akimis tai yra didžiulė nesąmonė! Žinoma, jei duoda, tai, kaip sakant, reikia naudotis, tačiau tai reiškia, kad aš turiu teisę nedirbti 24 darbo dienas per metus. Tikiuosi, visi suprantame, kad tai reiškia beveik penkias darbo savaites?!?!? Spėkite, ar aš norėsiu samdyti daugiavaikę mamą/tėtį, kuri(s) nedirbs man beveik penkias savaites, o aš turėsiu verstis per galvą galvodama, ką man daryti tomis dienomis, kai jo(s) nebus??? Jau užtenka tų, kurios pasiima po vieną mamadienį – 12 darbo dienų, t.y. pustrečios savaitės, darbuotoja tiesiog pasako: manęs nebus, o tu daryk, ką nori! Suprantu, kad mamos/tėtės tiesiog naudojasi jiems suteikta galimybe, bet realiai?!?!?! 12 dienų metuose?!?!?!?!? Tai reiškia, kad vos ne kasdien stringa darbas. Arba nedirbama optimaliai.

O kur dar privalomos kasmetinės atostogos su darbo inspekcijos išaiškinimu, kad darbuotojas PRIVALO atostogauti? Motinystės atostogos, kurios trunka dvejus metus ir PRIVALOMA išsaugoti darbo vietą?

Ir po to dejuojame, kad Lietuvoje situacija negerėja.

Ir tai – tik ledkalnio viršūnė.

Suprantu, kad mane sunkiai supras tie, kurie nėra darbdaviai ir kuriems atrodo, kad darbdaviai=kraugeriai . Suprantu, kad darbuotojai savo sąskaitoje mato, pavyzdžiui, 1700Lt, tačiau aš to darbuotojo užmokesčio eilutėje matau beveik 3000Lt. Ir aš noriu, kad tas žmogus ir jo darbas būtų verti 3000Lt šios dienos Lietuvoje. Nes – kaip labai gerai pasakė A.Užkalnis – mašina Lietuvoje kainuoja tiek pat, kiek Vokietijoje, nes tai yra ta pati mašina, tačiau lietuvių darbas ir vokiečių darbas bei sukuriamas produktas, deja, kol kas nėra lygūs. Bet turbūt pikčiausia yra tada, kai apsilankai kokioje nors institucijoje, o ten geria kavą (plačiąja prasme). Ir matai, kad jau ne pirmą pusvalandį. Ir supranti, kad realiai jų darbo vietą išlaiko tavo ir kitų – dirbančių toli gražu ne  40val/sav –  sumokėti mokesčiai. Ir mane vis sunkiau įtikinti socializmo gėriu. Ir tik nereikia lyginti(s) su Skandinavija. Kaip pasakė mano Švedijos mama: mes visi labai sunkiai dirbame, kad turėtumėme tai, ką turime. Ir kai mano Švedijos tėtė net Kalėdų rytą keliasi penktą ryto į darbą, suprantu, ką ji turi omeny. Nes – bent jau kiek man tenka susidurti – dažnai norime turėti kaip Švedijoje, o dirbti kaip…Lietuvoje!

Nuotrauka: Working from Home by edgeplot