Pagaliau – jau nuo šio rudens – atidarau Lietuvoje mokyklėlę. Šį žingsnį žengti užtruko, nes  vis galvojau, kad dar turiu kaip ir kur tobulėti. Tačiau vieną dieną supratau, kad žmogui, kuris tiki, kad mokomasi visą gyvenimą, niekada nebus gana: vis atrodys, kad galima daugiau  išmokti, labiau įsigilinti, tapti profesionalesne.

Mokyklėlėje:

- autorinė ugdymo programa

- specialiai pagal šią programą dirbti apmokyti pedagogai

- surinkta geriausia patirtis iš moderniausių ir sėkmingiausių pasaulio ugdymo įstaigų

- maksimizuojama visapusiška vaiko raida

Jau seniai sugalvojau pavadinimą “Vaikystės Sodas”. Sodas man daug gražiau, nei daržas. Tiesiog. Be to, pačios darželio patirtis nebuvo nuostabi: vis dar prisimenu prievartinį pietų miegą (žinoma, nemiegojau, todėl uždengdavo akis šiurkščiu, tačiau, matyt, higienos reikalavimus atitinkančiu, rankšluosčiu), auklėtojų grasinimus pastatyti nuogą ant palangės (jei neklausysiu) bei tą dieną, kai mane privertė valgyti virtą svogūną. Džiaugiuosi, kad jau tada buvau kietas riešutėlis, ir auklėtojai teko eiti plauti savo suknelę. Tik kartais pagalvoju, ar tik ne nuo tos dienos nesu turėjusi svogūno burnoje…

Yra žmonių, kurie man sakė: na, ir kas, kad ten truputį pasityčiojo?! Juk va, vis vien nesugniuždė! Bet aš – kalbėdama apie patyčias ir apie karčias ikimokyklinio ugdymo patirtis visada klausiu – taip, nesugniuždė, bet kas žino, kur aš šiandien būčiau, nei mane būtų skatinę, o ne gniuždę? Jei man būtų padėję skleisti sparnus, o ne nuolat juos pakirpinėję? Kas gali atsakyti į šį klausimą?! Deja, niekas.

Todėl visada svajojau kada nors įkelti koją į ugdymo įstaigą, kurioje tuos sparnus padėtų skleisti. Ir man teko ta laimė. Dirbti, akredituoti, stebėti tokias ugdymo įstaigas. Žinoma, mačiau ir tai, ką norėjosi (pa)keisti. Štai taip brendo Vaikystės Sodo idėja. Sodo, į kurį vaikas galėtų ateiti mamai arba tėčiui grįžus į darbą. Sodo, kurį vaikas galėtų pradėti lankyti kartu su brangiausiu žmogumi. Sodo, kur niekas negalvotų, kad vaiką galima mylėti ir gerbti per daug arba kad vaikas gali užlipti ant galvos.

Kadangi esu ir akademinės bendruomenės narė, norėjosi, kad Vaikystės Sodas būtų ir moderniausia motinos mokyklėlė visomis prasmėmis: kad puiki ugdymo programa būtų ne tik skambus šūkis internetiniame tinklalapyje, kad pedagogai būtų ne šiaip puikūs pedagogai, o mano pačios išauginti siekiant, kad taip, kaip dirba jie, būtų visų, dirbančių su mažais vaikais Lietuvoje, siekiamybė. Vaikystės Sodas – ne darželis, ne dienos ir ne priežiūros centras. Tai – filosofija. Praktinė filosofija. Tokia, kokia įgyjama daugiau nei dešimtmetį atsiraitojus rankoves dirbant su vaikais, dirbant akademinį darbą, keliaujant ir akredituojant mokyklas bei jas steigiant. Žodžiu, patirta visais pojūčiais.

Todėl neseku nė vienu pasaulio edukologu. Tačiau pripažįstu, kad nė vienas žmogus nėra negyvenama sala: man įtaką darė ir Reggio Emilia darželių principai, ir H.Gardner’io Intelektų įvairovės, ir  L.Vygotskio teorija. (Kitos, žinoma, pro akis irgi nepraslydo…)

Mano ugdymo programa remiasi ir Tarptautinio Bakalaureato, ir Tarptautine pradine (ankstyvojo ugdymo), ir nacionaline Švedijos ikimokyklinio ugdymo programomis. Šios programos – ne šiaip perskaitytos, o pagal jas dirbta, stebėta, kaip dirba kiti ir iki paskutinio siūlo analizuota, paimta tai, kas, mano manymu, geriausia ir pritaikyta Lietuvai.

IŠANKSTINĖ IR NUOLATINĖ REGISTRACIJA Į “VAIKYSTĖS SODĄ”.

SKUBĖKITE REGISTRUOTIS, nes mokyklėlėje vietų skaičius LABAI RIBOTAS!

DAUGIAU INFORMACIJOS:

(Jeigu nuoroda dar neveikia, patikrinkite po kelių dienų – informacija sparčiai ruošiama).

Vaikystės Sodo programa.

Vaikystės Sodo lankymo ir mokėjimų tvarka.

Dažnai užduodami klausimai.

Vaikystės sodo pavyzdinis dienos ritmas.

Vaikystės sode – mišraus amžiaus (heterogeninės)grupės.

Vaikystės sode – prasminga veikla lauke.

Vaikystės sode – bendruomenė, kurioje vaikas atsiskleidžia.

Vaikystės sode – specialiai ruošiami pedagogai.

Jeigu į Jūsų klausimus vis dar neatsakyta, rašykite vaikystessodas@gmail.com, ir Jums TIKRAI bus atsakyta!

Nuotrauka: Toddler and Pasta Duncan H

Perskaičius šį delfi straipsnį, kilo daug minčių. Mano išeities taškas – vaikai turėtų kentėti minimaliai – nesvarbu, kokie jų tėvai. Bet ar jūs norėtumėte tokiai šeimai duoti savo būstą? Likti su keliolikos tūkstančių skola JUMS? Ar vis dėlto turėtų būti veikiantis mechanizmas, kaip valstybė galėtų pasirūpinti piliečiais, kuriems iškyla sunkumai, kad nenukentėtų kiti piliečiai? Suprantu, kad atsimušinėjima tuo, kad nėra pinigų, kad socialinių būstų ir taip trūksta, bet vaje vaje kaip liūdna, kad mūsų socialinė (pagalbos) sritis yra tokia…suvargusi?

Kita vertus, straipsnis užgavo ir asmeninį skaudulį. Straipsnyje minima, kad “Aušrą su vaikais į gatvę išvarė buto, kurį ji nuomojosi, šeimininkai”. Žinote, kokia mano pirma mintis? Ačiū Dievui, kad pavyko išvaryti tol, kol skola tėra keli šimtai litų! Nes – patikėkite – tie keli šimtai bus tų žmonių, kurie nuomavo butą, dovana Aušrai ir jos šeimynai, nes Lietuvoje mechanizmas yra, tačiau kaip čia tiksliau įvardinus jo NEveikimą…

Taip sakau, nes tokią situaciją patyrėme savo kailiu. Išvažiuodami į Belgiją nusipirkome verslo liudijimą ir nuomavome savo būstą vienai šeimai su keturiais vaikais. Buvome susitarę, kad už komunalines paslaugas jie mokės patys. Ir štai po pusmečio jie parašo, kad prasidėjo krizė, sunki verslo padėtis, tačiau tuoj tuoj turės pinigų ir mums sumokės. Kadangi nuomos mokestis dengdavo mūsų paskolą bankui, tai jo nebuvimas reiškė, kad mūsų bute kažkas gyvena IR mes dar mokame už būsto paskolą. Pasitarėme su Gabrieliumi, pagalvojome, kad, na, negi meluos šeima su keturiais vaikais (kuri – paaiškėjo – laukiasi penkto) ir t.t. ir pan. Kadangi viską kontroliuoti iš Belgijos sudėtinga, o mūsų giminaičiai nėra tokie, kurie važiuotų ir aiškintųsi už mus, teko laukti keletą mėnesių, kol galėjome atvažiuoti į Lietuvą. Prieš atvažiuojant į Lietuvą man kilo mintis paskambinti dujų, vandens ir elektros tiekėjams. Pasirodo, visur buvo NEŽMONIŠKI įsiskolinimai. Vieną kartą jau elektra buvo atjungta, jie šiek tiek sumokėjo ir…vėl gyveno skolon.

Grįžę pasakėme, kad jie privalo išsikraustyti. Jie pasakė, kad neturi, kur. Ir nesikraustys tol, kol nesuras, kur. Pagal Lietuvos įstatymus, daugiavaikės šeimos su mažamečiais vaikais išmesti negalima – nebent jie patys sutinka. Žodžiu, už verslo liudijimą MOKI (nes juk nori viską daryti legaliai ir tvarkingai), skolos kaupiasi TAVO vardu, bankui paskola mokama TAVO vardu, o jie sau gyvena ir švilpauja. Suprantu, jei valstybė dengtų tų šeimų, atsidūrusių tokioje padėtyje, įsiskolinimus. Na, bent jau padėtų su(si)mokėti už komunalines paslaugas. O dabar – nieko. Tik vat išmesti negalima. Nes vaiko teisių apsaugininkai turi garantuoti, kad vaikai turi, kur gyventi. Mes klausiame: bet juk tai labai blogina mūsų – irgi daugiavaikės – šeimos gyvenimo sąlygas. Ta prasme, TRAGIŠKAI blogina! Mums buvo atsakyta: bet jūs turite, kur gyventi! Tada paklausėme dujininkų (ten skola buvo didžiausia): kas bus, jei mes nedengsime skolos? Pasirodo, mus duos į teismą. Ir išsireikalaus iš mūsų. O po to mes – kadangi turime ir verslo liudijimą, ir legalią sutartį, galėsime reikalauti(s) iš buvusių nuomininkų. Aha. Tarytum tai būtų įmanoma.

Mūsų buvę nuomininkai rado, kur išeiti. Po daugybės bemiegių mūsų naktų, nes jau buvome panikoje, kad jie taip ir neišsikraustys. Ir išeidami paliko beveik 11 000 litų skolą, daugybę problemų namo bendruomenėje (kur teko atsiprašinėti, mokėti skolas dalimis ir pan.), o tos skolos – praėjus jau beveik dvejiems metams – mes neatgavome nė lito. O tam, kad padengtumėme skolas, sunaudojome visas savo santaupas. Ir dar. Išeidami jie nudaužė lempų jungiklius, nudaužė klozetą, ant sienų prirašė nuo lietuviško b…s iki rusiško k…a (neatsiplovė, teko perdažyti sienas) ir prišlapino į mūsų sofą, kurią teko išmesti. Ir tai – dar kartą kartoju – nė karto neatrodė asociali šeima. Atrodė, kad tvarkinga daugiavaikė šeima, kuriai tiesiog yra sunkumų atėjus krizei su verslu (jie turėjo barą). Kuria mes tikėjome, kad tuoj tuoj jiems kažkas tuos pinigus sumokės (grąžins), ir jie skolas padengs. Nes juk iš tiesų siaubingai nesinorėjo išmesti daugiavaikės šeimos į gatvę… Beje, paskaičius straipsnį kitame naujienų portale, neatrodo, kad ta šeima jau buvo tokia “tvarkingai gyvenanti”…deja.

Žodžiu, 11 000 litų minusas, remonto rūpesčiai (nes juk reikėjo viską po jų sutvarkyti, nes mūsų išmylėtas, pačių įsirengtas butas atrodė (ir smirdėjo) kaip asocialų irštva), remonto kaštai ir… pamoka visam gyvenimui.

Grįžtant prie tos šeimos. Ačiū Dievui, kad vaikais buvo pasirūpinta. Pikta, kad nebuvo pasirūpinta anksčiau. Bet žmonės, kurie su tokiomis šeimomis susiduria, yra visiškai neapsaugoti. Deja.

Nuotrauka: Big Family 2 by Peter Kaminski

Ką gi, šiandien prašysiu jus truputį papriekabiauti: kelios galvos geriau, nei viena! Jau baigiu apsispręsti dėl maitinimo. Jam turėjau keletą reikalavimų: a) kad tiektų įmonė, kuri jau turi patirties ir įdirbį tiekiant maistą vaikams, nes visiškai nesinorėjo eksperimentuoti šioje srityje; b) kad įmonės politika būtų lanksti ir atsižvelgtų į mano prašymus ir c) svarbiausia – visavertis ir kokybiškas maistas.

Na, eko ar bio man nebuvo taip aktualu – svarbiausia, kad atitiktų visas subalansuotos mitybos vaikams normas. Tai – higienistų darbas. Kadangi įmonė, kuri tieks maistą, viską su jais suderins ir turės visus leidimus, tai, kaip sakant, patikėsiu darbą specialistams. Aš apskritai tikiu profesionalumu ir manau, kad kiekvienas turime dirbti savo darbą.

Tačiau…vis dėlto savo trigrašį (nors ir ne mitybos specialistės) galiu įkišti. Ir prašau, kad įkištumėte ir jūs:) Taigi: ką manote apie tokį valgiaraštį? (Aš turiu pasakyti savo nuomonę ir tada bus koreguojama atsižvelgiant į ją).

Pirma savaitė:

PIRMADIENIS        Kopūstų sriuba
Vištienos maltinukas,virtos bulvės,morkų salotos

ANTRADIENIS        Pieniška grikių sriuba
Balandėliai,grietinė

TREČIADIENIS        Vištienos sultinys su makaronais
Varškės apkepas,trintos braškės,grietinė

KETVIRTADIENIS        Rugštynių sriuba
Kiaulienos guliašas,grikiai,agurkai

PENKTADIENIS        Burokėlių sriuba
Natūrali kepta žuvytė,ryžiai,švž.kopūstų salotos

Antra savaitė:

PIRMADIENIS        Švž.kopūstų sriuba
Kiaulienos maltinukas,virtos bulvės,agurkai

ANTRADIENIS        Ryžių kruopų sriuba su mėsos kukuliais
Morkų blynai,grietinė

TREČIADIENIS   Daržovių sriuba
Vištiena kari,ryžiai,morkų salotos

KETVIRTADIENIS        Bulvienė su mėsos kukuliais
Virtinukai,trintos uogos,grietinė

PENKTADIENIS        Žirnių sriuba
Žuvies maltinukas,bulvių košė,pomidorai

Ką manau aš:

a) Iš ilgoooos darbo su vaikais patirties galiu pasakyti, kad salotų beveik nė vienas vaikas nevalgo. Gaila būdavo žiūrėti, kaip viskas keliauja į šiukšlių dėžę. Geriausia – vien tik viena ar kita daržovė. Pavyzdžiui, ne morkų salotos, o tiesiog virtos morkos gabaliukai. Jei jau vaikas nevalgo tos daržovės, tai nevalgys bet kokiu pavidalu, o jei valgo, tai mieliau valgo tą daržovę, o ne jos salotas.

b) Balandėliai – irgi ne ikimokyklinukų maistas. Geriausia būtų tiesiog troškinti mėsos kukuliai.

c) Žuvytę aš troškinčiau, o ne kepčiau.

d) Vištieną daryčiau švelnesnę, ne kari. Ir apskritai prieskoniai vaikams – kuo natūralesni, kuo paprastesni, kuo priimtinesni šiaurietiškam skrandukui: druska (ir ne per daug!), pipirai ir įvairios žolelės ir augalėliai. Manau, kad visokių egzotiškų ir vegetinių prieskonių jie ir taip prisivalgo:)

e) Dar man norėtųsi trintų sriubų. Tiesiog vaikai nelabai mėgsta plaukiojančias gėrybes , o ir valgyti trintą mažyliams paprasčiau.

Daugiau minčių nekilo…o kokios kyla jums???

Nuotrauka: Pumpkin Ginger Soup by elana pantry

Šiandien dirbau pas šešurą, o į susitikimus mane išleisdavo vyro sesuo Elena, vaikų (ir ne tik ) meiliai vadinama Elium. Tai štai jie su Vilhelmu šiandien meistravo Gertrūdai gimtadienio tortą. Kadangi jo nekepė, tai ir rašau, kad meistravo. Tortą ir aš, ir Gabrieliaus brolis Jonas įvertinome kaip labai puikų, o kadangi jo receptas buvo sukurtas būtent Gertrūdai būtent šiandien, tai ir dalinuosi Tetos Elenos torto Gertrūdai Elenai receptu:

Receptėlis – kaip pati Elius rašė – Tetos Elenos tortuks:

Reikia:

- 1 pokiuko plaktos grietinėlės (35proc)

- kondensuoto pieno (3 dideli š)

- 3 biskvitų šviesių

- šilauogių

- 1 kriaušės

- 1 pieniško ir 1 juodo šokolado

- kokio likerio (tiramisu, airiško kremo ar pan.)

Procesas:

1. Suplaki grietinėlę. Kai ji pasidaro tokia (kieta?) įdedi tris šaukštus kondensuoto pieno. Dar paplaki, kol grįžta į (kieta?) stadiją. Padedi į šaldytuvą (15min).

2. Imi biskvitą, pasidarai, kokį tau reikia, dydį ar formą. Paimi likerio. Jį gali praskiesi vandeniu santykiu 2:1 (šaukštai) iš ištepi skiediniu biskvitą.

3. Ant ištepimo sudedi šilauoges, o ant viršaus uždedi grietinėlę. Beje, dėk šilauoges ne prie pat krašto, o po to, kai uždėsi antrą biskvietą, sukiši dar jų

4. Ant antrdo biskvito irgi užtepi likerio, tada supjaustai kriaušę ir uždedi ją ant biskvito. Ant viršaus – vėl grietinėlę.

5. Uždedi trečią biskvitą, ant viršaus uždedi šilauoges.

6. Ištirpdai šokoladą puode, kuris yra kitame puode su vandeniu. Kai jis pasidaro pakankamai skystas, su šaukštu imi šokolado ir pili ant torto, kol padengi visą.

7. Padedi į šaldytuvą.

Viskas. Skanaus!

Gerb.Teta Elena

Dar Elius sakė parašyti, kad šį tortą labai lengva gaminti vaikams, nes beveik viską darė Vilhelmas – ji tik sakė ir padėjo! Žodžiu, puikus projektas kartu su vaiku ir…labai skanu! Beje, mūsų gerb. teta Elena vakar pridavė visus dokumentus ir dabar jau ji – medicinos studentė. VALIOOOOOO!

Tortadienio akimirkos:

Dar Elius Gertrūdai padovanojo šuniuką, kuris Gertrūdai labai patiko – mat jis eina ir viauksi, po to sustoja ir…pašokęs ore apsiverčia. Ir vėl eina, viauksi, sustoja, apsiverčia… Elena pamokė Gertrūdą sakyti “šok!”, tai dabar Gertrūda absoliučiai įsitikinusi, kad tas gyvis šoka todėl, kad ji taip liepia. Taigi, šiam pašokus, ploja ir šaukia: vajooo! Žodžiu, gėris tas šuo

O dabar…dabar jau mūsų uoga miega. Rytoj jau atsibus pilnų dvejų metų mergina. Žinoma, gerokai ūgtelėjus ir solidi kaip reikalas O kaip gi kitaip?

P.S. Dar norėjau pasakyti, kad radau ir labai apetitną ir sugundžiusį keksiukų su šilauogėm receptą. Jau jeigu šilauogės tai, kaip sakant, iki pat pergalingos pabaigos šilauogės

“love child”.

Kaip jums toks kultūrinis skirtumas? Bent jau aš visai kitaip jausčiausi, jei mano vaikas būtų vadinamas “love child”, o ne “mergos vaiku”. Nes nu blyn gi moteris, viena auginanti vaiką, nėra mergelė Marija ir kažkur laksto tas bernas, kurio tas vaikas yra lygiai taip pat!

Sakysite, kad pavadinau netiksliai, kad tai yra kalbinis skirtumas? O man atrodo, kad būtent kalba atspindi ir kultūrinus skirtumus.

]]> http://www.austejosblogas.lt/2010/07/kulturiniai-skirtumai/feed/ 12 http://www.austejosblogas.lt/2010/07/kulturiniai-skirtumai/ http://feedproxy.google.com/~r/naujasAustejosBlogas/~3/qo1FkMtKD64/ http://www.austejosblogas.lt/2010/07/gertrudele-ikopia-i-treciuosius-metelius/#comments Wed, 28 Jul 2010 06:02:40 +0000 Austėja Landsbergienė http://www.austejosblogas.lt/?p=12325

Šiandien mūsų saulutei Gertrūdėlei – dveji. Jau, kaip sakant, didelė mergaitė! Vakar sėdžiu ją apsikabinusi ir klausiu: tu mano mažylė? O ji: ne! Tai buvo pirmas kartas, kai ji taip sureagavo, kai aš sakau, kad ji – mano mažylė. Anksčiau visada sakydavo: teiiiiip

Gertrūda tik patvirtino tai, ką supratome su Morta: kiekvienas vaikas yra nepakartojamas…nors tu ką! Ir nors aplinka labai veikia žmogaus gyvenimą, tačiau neįtikėtinai daug tas žmogus ir atsineša. Be jokios abejonės, Gertrūdos gyvenimui darys įtaką tai, kad ji – jaunylė, kad ji turi du vyresnius brolius ir vieną vyresnę sesę ir pan., bet aš visada prisiminsiu, kaip jie visi juokdavosi iš visko, ką ji padarydavo neleistino.

Įsivaizduokite: yra vienturtis, kuris, pavyzdžiui, nusprendžia mėtyti daiktus nuo stalo. Ką daro tėvai? Parodo, kad nenorėtų, jog vaikas taip darytų, ar ne? Gertrūdėlės atveju yra taip: du tėvai rodo, jog nenorėtų, kad vaikas taip darytų, o TRIMS žmonėms (kurie, beje, yra ir didžiuliai sektini herojai ) tai atrodo laaaaaabai juokinga (nors kartais tą juoką ir bando nuslėpti). Žodžiu, ji auga aplinkoje, kur vaikų namuose – dauguma. O ji – tas vaikas, kuris sulaukia daugiausiai palaikymo, nes dažniausiai yra šešios + keturios rankos, kurios gali padėti.

Be to, su Gertrūda niekas nekonfliktuoja. Morta, galima sakyti, VIS DAR nėra rimtai susipykusi su Gertrūda. Ji gali pakelti balsą arba apsisukus išeiti, bet nėra nei stūmus, nei kaip nors kitaip užgavus Gertrūdos. Berniukams Gertrūda – per maža, kad su ja galima būtų pyktis. Ir jeigu Vilhelmas su Morta susipyksta (tarp jų – beveik treji), tai su Gertrūda jau (dar?) ne. Niekas nekonfliktuoja, bet…visi žaidžia. Gertrūda tiesiog dievina Mortulę, nes ji taip gražiai, kantriai ir rūpestingai su ja žaidžia, kad man tiesiog širdis dainuoja. Žinoma, kartais Gertrūda, pavyzdžiui, nenori būti šuniuku ir bando išsisukti, bet dažniausiai žaidžia viską, ką Morta pasiūlo. O tvirto ir vadovauti mėgstančio charakterio Mortai tokia adoracija – kaip medus.

Gertrūda auga mums ją mintyse lyginant su kitais vaikais…tokia pati švelnutė kaip VIlhelmas, tokia pati laipūnė ir lakstūnė kaip Augustas, lygiai taip pat dievinanti techniką kaip Augustas (net Morta kartais jos paprašo, kad viską sujungtų!), išmokusi iš sesės daugybę apžavėjimo triukų, bet tuo pačiu tokia atsipalaidavusi, kokio vaiko dar neturėjome! Vilhelmas buvo maminukas, tačiau ji – dar didesnė maminukė. Jau kaip supyks, kai man reikia išeiti! O jos bučiniai…yra kažkas dieviško. Ji vis užsiropščia ant kelių ir bučiuoja, bučiuoja… Mielumas neišpasakytas…

Kokia dar mūsų dvimetukė? Užsispyrusi. Savarankiška. Tik ką pradėjusi kalbėti taip, kad galima būtų registruoti kalbėjimo pradžią. Pradeda kalbėti dviem kalbom, tačiau dominuojanti – lietuvių. Siaubingai nemėgsta maudytis duše/vonioje, bet nepaprastai mėgsta vandens telkiniuose. Jeigu surišu plaukus, dažniausiai viską išplėšia. Daug šypsosi. Dainuoja. Nustebome, nes vieną dieną mašinoje užtraukė: “epi tu jū, epi tu jū” (happy (birthday) to you). Kai susitinka brolius/sesę/tėtį/mane ir kitus artimus žmones, visada bėga į glėbį…ir taip nepaprastai, nepaprastai ištirpdo apsivydama kaklą savo putliomis rankutėmis. Kai išlydėjome tėtį į Belgiją, man nubėgo kelios ašaros. Ji, tai pamačiusi, suėmė mano veidą savo rankutėmis ir klausia: Mama? Gejai? (Gerai?) Gejai? Ir tooooks rūpestis jos akutėse… Į ją žiūrėdama aš visada iki skausmo pajaučiu, kaip vis dėlto ilgėsiuos jos mažų basų kojyčių šlepsėjimo per grindis, kaip su ilgesiu žiūrėsiu į sienas be jos pirštukų atspaudų, nes dabar per ją aš tarsi išgyvenu ir kitų trijų vaikų kūdikystę: prisimenu, kokie jie buvo, ką jie darė. Atrodo, vienas mažylis, tačiau leidžia dar kartą išgyventi keturis… Dovana, ne kitaip… Ir nors viena mano pusė jau kaip ir laukia tos dienos, kai visi vaikai bus gerokai ūgtelėję ir jau su mažiausiu, o ne vyriausiu diskutuosime apie kapitoną Bladą, tačiau iš tiesų tai nepaprastai džiaugiuosi šia galimybe prisiliesti prie to, ką manau esant gražiausia – ankstyvosios vaikystės. Ir Gertrūda – labiau nei be kuris kitas vaikas – padeda be galo be krašto tuo džiaugtis, nes jau esu supratusi, kokia ta vaikystė laikina. Ir kaip negalima jos skubinti. Kaip reikia žiūrėti į miegantį mažylį ir gerti tą vaizdą visa savo esybę, kad po to, kai jau bus didelis ir išves iš kantrybės, tarsi kokią mantrą matytum prieš savo akis tą vaizdą, kai, atrodė, gali devynias upes perplaukti ir devynis kalnus basa perlipti, kad tik tas vaikelis būtų sveikas ir laimingas. Nes iš esmės juk kiekvienas suaugęs turi savyje tą mieliausią pasaulyje tvarinį – tik reikia mokėti jį pamatyti…

Labai norėjome su Gertrūdėle gimtadienį atšvęsti prieš išvažiuojant tėveliui, todėl pasikvietėme keletą artimiausių draugų šeimynų į mano tėvų sodybą. Gimtadienio tema – katinukai, mat Gertrūdai labai patinka katytės. Spalvą šiemet pasirinkome geltoną ir taip apsirengti pakvietėme ir visus svečius. Žodžiu, geltonai oranžiniai katinukai! (Pernai tema buvo boružėlės, o spalva – raudona).

Tačiau…visus planus sujaukė tai, kad Gertrūdėlei pakilo temperatūra. Teko atšaukti visus draugus ir į sodybą važiavome vien todėl, kad pabėgtumėme nuo miesto karščio. Be to, kadangi tortas buvo užsakytas, tai jį reikėjo pasiimti. Na, ir šiaip jau buvome susiruošę… Kadangi kaži ar pavyks vėl visus sukviesti (nes vieni atostogauja vieną savaitę, kiti – kitą, be to, ir mums tų savaičių jau nedaug likę), tai, galima sakyti, Gertrūdėlės gimtadienis buvo labai ramus ir idiliškas.

Mėgiamiausia Augusto drebulė. Ji yra prie lauko stalo, ten dažnai sėdi mano mama, tai taip ir kalbasi: Augustas medyje, o mama – ant kėdės Pernai krisdamas iš tos drebulės Augustas prasiskėlė galvą, teko “lopyti”, tačiau meilė drebulei dėl to nė kiek nesumažėjo…

Gertrūdai be galo patinka suptis. Kadangi Morta jau moka suptis pati, tai reikia supti tik mažylę. Taip ir supame visi pasikeisdami…

Šią žaidimų aikštelę bočiai pastatė, kad vaikams sodyboje būtų ką veikti. Ir apskritai visa sodyba yra pritaikyta vaikams, todėl šie neįsivaizduoja vasaros be sodybos…

Mortulė su bočium apžiūri ūkį, ruošia salotas prie grilintos mėsytės:)

Man šioje nuotraukoje nepaprastai įstrigo Vilhelmo žvilgsnis į mano tėtį.

Šilauogės – Gertrūdos uogos. Visų pirma, Gertrūda be galo be krašto mėgsta uogas, jas valgo be sustojimo. Visų antra, šilauogių sezonas trunka vos keletą savaičių, o Gertrūdėlė gimė būtent tada! Ir pernai, ir šiemet per gimtadienį buvo du pagrindiniai akcentai: Bijolos tortas (galima liežuvį praryti!) ir šilauogės…mmmmmm…

Nors Vilhelmas puikiai plaukia, tačiau jam patinka plūduriuoti ir, eidamas į tvenkinį, dažnai ant rankų užsitempia plūdurus. Aras – geras berniukų draugas, beveik kasdien trijulė linksmai išsidūksta. Be to, Augustas gali jį jau net nusivesti į mišką pasivaikščioti, žodžiu, yra ir šios toks autoritetas šiam dideliam šuniui.

Gabrielius kai pradeda kalbėti su tėte, tai nėra galo:)

Morta su baba medituoja…

Morta vis klausė: kada bus Gertrūdos su gimimo diena? Tai mes sakom: gi jau vyksta, mes čia susirinkom, atšvęsim. Morta sako: ne, su gimimo diena bus tada, kai bus TORTAS! Taigi teko traukti tortą PRIEŠ grilių, nes Morta niekaip negalėjo sulaukti. Tortas, žinoma, katytė:)  O jau skanumas… Darėme jogurtinį su bananais ir suvalgėme apsilaižydami.

Mūsų Morta vis dar atsargiai žvelgia į gamtą ir jos teikiamus malonumus (Morta kaži, ar pritartų šio žodžio vartojimui šiame kontekste): nuo kojyčių nusirankioja šapelius, vis vaiko vabzdžius ir mieliau sėdi ant akmens, o ne ant žemės.

Gertrūda – nuolat alkanas vaikas. Vos atsibudus pirmasis žodis būna: VALGYTI:) Na, ir jis kartojamas maždaug kas tris valandas. Valgo mergina viską ir su pasimėgavimu. Tiesa, būna dienų, kai skanėstas gali virsti blehhhhrk (čia toks mūsų vaikų išsireiškimas, kai kažkas nepatinka…niekaip neišgyvendinamas ), bet iš principo tinka viskas ir visada. Kol laukė torto ir griliaus, mergina rado Medeinos keptų sausainių lėkštę: suvalgė likusius sausainius, o po to ir visus trupinėlius.

Morta vilki suknelę, kurią man nunėrė močiutė – mamos mama.

Su tėveliu. Kai grįžome po savaitgalio iš sodybos (Gabrielius jau buvo išskridęs į Belgiją), Gertrūda bėgo iš lifto ir šaukė: “Tiati, jabas!”

O čia – gyva katytė. Jos vardas – Fėja. Mano tėtė taip ją pavadino, nes maža Mortulė vis sakydavo, kad ji – “fėva”. (Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad tai ne JI, o JIS, bet vardas liko tas pats ) Gertrūda mėgsta it šešėlis sekioti Fėjų, jį paniurkyti ir glostyti. Turiu pripažinti, kad daro tai labai gražiai, ir Fėjus nėra nė karto jos užgavęs (tfutfutfu).

“Pėšiam”

Kukū

Baba padovanojo abiems mergaitėms po vandens leliją iš bočių tvenkinio…

Galų gale valgysime tortą. Tėtė su ketveriuke.

Bengališkos ugnelės ir fejerverkai akimirkai išgąsdino mažąją jubiliatę.

Tačiau pūsti žvakeles – fantastika. Pasiruošiam.

Uždegam žvakeles.

Pučiam.

VALIOOOOO! (Ir tą kartojom daug daug kartų)

Gertrūda vaišina babą savo tortu.

Ir vėl pučiam žvakutes, nors pusės torto jau nelikę

Koks gimtadienis be tikrų taurių ir be tikrų burbuliukų???

DUOKIT DARRRRRR TŲ ŽVAKIŲ PŪSTI:)

Šilauogės…hmmm…gėėėėėris.

ČIA mano tortas. O metai – DU (rodo vieną pirštuką. KOL KAS, nes sesė su ja šia linkme intensyviai dirba ).

Kai suvalgė tiek torto ir tiek šilauogių, kiek norėjo, prasidėjo chemija. Nežinau, kaip jūsų vaikai, bet mūsiškiai labai mėgsta pažinti tūrio ir erdvės, priežasties ir pasekmės sąvokas viską išbandydami:) (Na, visi vaikai tą mėgsta, bet ne visi turi galimybę…)

Nieko sau. Gertrūda vis pažiūrėdavo į mus ir sako: Matei? Wow!

O kas bus, jei dar prikrausiu ir šilauogių?

Morta iš pradžių labai įtartinai žiūrėjo – jau pamiršusi, kad ir pati taip dar visai neseniai eksperimentuodavo:)

Tačiau netrukus atsipalaidavo ir prisijungė prie sesės.

Po tokių sunkių eksperimentų mažylė užmigo – juk vis dėlto dar net sirgo!

o mes tęsėme vakarėlį prie laužo, visaip stengdamiesi išvengti uodų antpuolio:)

Kitą dieną Gertrūdos pasveikinti atvažiavo ir Medeina su Pauliumi.

Dovanų Gertrūda gavo minkštutėlį Disney asiliuką ir žaislinį telefoną. O jau muzikėlės…na, kodėl negali į tuos telefonus įrašyti, pavyzdžiui, Mocarto arba Vivaldžio? Juokingiausia, kad Gertrūda ne pati klausė, o vis kišo katinui prie ausies, tai taip ir vaikščiojo jį gaudydama po kiemą

Karštą dieną arbūzas – pats tas!

Vaikai labai myli Medeiną ir visada džiaugiasi, kai ji atvažiuoja, kai būna su jais. Tądien dūko su visais, tai vaikai taip įsisiautė, kad po to buvo sunku nuraminti. Smagiausia buvo berniukams, kai jiedu su Pauliumi žaidė su jais futbolą.

Krikštamotė su krikštadukra…

Gimtadienio mergaitė su teta…

Štai toks buvo savaitgalis, kai buvome nusprendę švęsti mažylės gimtadienį. Kadangi galvojome, jog mažoji bus sveika ir bus grupė vaikų, buvau prigalvojusi visokiausių atrakcijų. Jas vis vien aprašysiu, nes juk jau viską buvau susirinkusi, tačiau…gal dar pavyks suburti vaikus? O šiaip turiu pasakyti, kad – nors visai nepatiko, kad Gertrūdai pakilo temperatūra – gimtadienis labai patiko. Nes vaikai gavo mažiau atrakcijų, bet daugiau dėmesio. Ir iš tiesų darė tai, ką norėjo. Ypač jubiliatė. O juk kartais taip yra būtina daryti būtent tai ir tik tai, ką daryti nori! Su antruoju gimtadieniu tave, mylimoji!

Publikuodama Leonardo darbelį “Pelėdžiukė”, prisiminiau, kad ir mes lygiai prieš mėnesį, kai pas mus svečiavosi Krislyna, darėme pelėdas iš popierinių maišelių.

Maišelius užlankstome štai taip

Ir klijuojame snapą, akis ir sparnus iškirptus iš spalvoto popieriaus

Štai ir viskas

P.S. Kad pelėdos būtų išsipūtę, o ne liesutėlės , į maišelių vidų prikimšome suglamžytų senų laikraščių skiaučių.

Leonardas pagamino ir atsiuntė labai labai mielą pelėdžiukę.

P.S. Pelėdoms aš jaučiu ypatingą simpatiją. Gal, kad mano draugės mane vadina “pelėdžioku”, nes vis naktinėju iki paryčių

Mama Dalia rašo:

“Mėgstantiems animacinius filmukus siūlome pasidaryti animacinių filmukų personažus. Vaikai tada išmoksta pasakoti ir kalbėti intonuodami.

Ilgąjį šventinį liepos pradžios savaitgalį Leonardas praleido sodyboje, o nuo kaitrios saulytės slėpėsi kambaryje ir darbavosi.

Mama Dalia pasakoja:

“Šį kartą noriu pristatyti vasarišką darbelį.

Sesutė Goda ir broliukas Leonardas nepailsdami dėlioja žirafas.

Mama Dalia rašo:

“Siunčiame dar vieną pulką žirafų.