“Kiekvienas iš  vaikystės turim sodą – užburtą vietą, kurioje spalvos – šviesesnės, oras – minkštesnis, o rytas – kvapnesnis, nei kada nors vėl.” - Elizabeth Lawrence

Vaikystės Sode:

- autorinė ugdymo programa

- specialiai pagal šią programą dirbti apmokyti pedagogai

- surinkta geriausia patirtis iš moderniausių ir sėkmingiausių pasaulio ugdymo įstaigų

- maksimizuojama visapusiška vaiko raida

Pagaliau – jau nuo šio rudens – atidarau Lietuvoje mokyklėlę. Šį žingsnį žengti užtruko, nes  vis galvojau, kad dar turiu kaip ir kur tobulėti. Tačiau vieną dieną supratau, kad žmogui, kuris tiki, kad mokomasi visą gyvenimą, niekada nebus gana: vis atrodys, kad galima daugiau  išmokti, labiau įsigilinti, tapti profesionalesne.

Jau seniai sugalvojau pavadinimą “Vaikystės Sodas”. Sodas man daug gražiau, nei daržas. Tiesiog. Be to, pačios darželio patirtis nebuvo nuostabi: vis dar prisimenu prievartinį pietų miegą (žinoma, nemiegojau, todėl uždengdavo akis šiurkščiu, tačiau, matyt, higienos reikalavimus atitinkančiu, rankšluosčiu), auklėtojų grasinimus pastatyti nuogą ant palangės (jei neklausysiu) bei tą dieną, kai mane privertė valgyti virtą svogūną. Džiaugiuosi, kad jau tada buvau kietas riešutėlis, ir auklėtojai teko eiti plauti savo suknelę. Tik kartais pagalvoju, ar tik ne nuo tos dienos nesu turėjusi svogūno burnoje…

Yra žmonių, kurie man sakė: na, ir kas, kad ten truputį pasityčiojo?! Juk va, vis vien nesugniuždė! Bet aš – kalbėdama apie patyčias ir apie karčias ikimokyklinio ugdymo patirtis visada klausiu – taip, nesugniuždė, bet kas žino, kur aš šiandien būčiau, nei mane būtų skatinę, o ne gniuždę? Jei man būtų padėję skleisti sparnus, o ne nuolat juos pakirpinėję? Kas gali atsakyti į šį klausimą?! Deja, niekas.

Todėl visada svajojau kada nors įkelti koją į ugdymo įstaigą, kurioje tuos sparnus padėtų skleisti. Ir man teko ta laimė. Dirbti, akredituoti, stebėti tokias ugdymo įstaigas. Žinoma, mačiau ir tai, ką norėjosi (pa)keisti. Štai taip brendo Vaikystės Sodo idėja. Sodo, į kurį vaikas galėtų ateiti mamai arba tėčiui grįžus į darbą. Sodo, kurį vaikas galėtų pradėti lankyti kartu su brangiausiu žmogumi. Sodo, kur niekas negalvotų, kad vaiką galima mylėti ir gerbti per daug arba kad vaikas gali užlipti ant galvos.

Kadangi esu ir akademinės bendruomenės narė, norėjosi, kad Vaikystės Sodas būtų ir moderniausia motinos mokyklėlė visomis prasmėmis: kad puiki ugdymo programa būtų ne tik skambus šūkis internetiniame tinklalapyje, kad pedagogai būtų ne šiaip puikūs pedagogai, o mano pačios išauginti siekiant, kad taip, kaip dirba jie, būtų visų, dirbančių su mažais vaikais Lietuvoje, siekiamybė. Vaikystės Sodas – ne darželis, ne dienos ir ne priežiūros centras. Tai – filosofija. Praktinė filosofija. Tokia, kokia įgyjama daugiau nei dešimtmetį atsiraitojus rankoves dirbant su vaikais, dirbant akademinį darbą, keliaujant ir akredituojant mokyklas bei jas steigiant. Žodžiu, patirta visais pojūčiais.

Todėl neseku nė vienu pasaulio edukologu. Tačiau pripažįstu, kad nė vienas žmogus nėra negyvenama sala: man įtaką darė ir Reggio Emilia darželių principai, ir H.Gardner’io Intelektų įvairovės, ir  L.Vygotskio teorija. (Kitos, žinoma, pro akis irgi nepraslydo…)

Mano ugdymo programa remiasi ir Tarptautinio Bakalaureato, ir Tarptautine pradine (ankstyvojo ugdymo), ir nacionaline Švedijos ikimokyklinio ugdymo programomis. Šios programos – ne šiaip perskaitytos, o pagal jas dirbta, stebėta, kaip dirba kiti ir iki paskutinio siūlo analizuota, paimta tai, kas, mano manymu, geriausia ir pritaikyta Lietuvai.

REGISTRACIJA Į “VAIKYSTĖS SODĄ”.

SKUBĖKITE REGISTRUOTIS, nes mokyklėlėje vietų skaičius LABAI RIBOTAS!

DAUGIAU INFORMACIJOS:

(Jeigu nuoroda dar neveikia, patikrinkite po kelių dienų – informacija sparčiai ruošiama).

Vaikystės Sodo programa.

Vaikystės Sodo lankymo ir mokėjimų tvarka.

Dažnai užduodami klausimai.

Vaikystės sodo pavyzdinis dienos ritmas.

Vaikystės sode – mišraus amžiaus (heterogeninės)grupės.

Vaikystės sode – prasminga veikla lauke.

Vaikystės sode – bendruomenė, kurioje vaikas atsiskleidžia.

Vaikystės sode – specialiai ruošiami pedagogai.

Jeigu į Jūsų klausimus vis dar neatsakyta, rašykite vaikystessodas@gmail.com, ir Jums TIKRAI bus atsakyta!

Nuotrauka: Toddler and Pasta Duncan H

Šiandien prasideda nauji mokslo metai. Aš visą laiką metus skaičiuoju nuo rugsėjo pirmosios Man “kiti” metai būna metai po rugsėjo pirmosios ir dėl to net ne kartą esu atsidūrusi kurioziškoje situacijoje. Kai žmonės išpučia akis ir sako: ta prasme…kitais metais??? Ach, tiesa, kitais MOKSLO metais

Nepaprastai džiaugiuosi, kad pasirinkau gyvenimo kelią, kai einama greta vaikų, kai augama kartu su jais, kai kiekvieną dieną lydi vaikų šypsenos ir juokas. Net neįsivaizduoju, kas gali būti geriau. Kartais bandau įsivaizduoti, tačiau nepasakyčiau, kad pavyksta

Ir štai dar vieno ištrauka…

Labas, Austėja!

Baigėsi stovykla ir nors buvom nusiteikę nelankyti darželio, dabar esam sutrikę. Visą savaitę negalėjau patikėti, kad Liepa po visos aktyvios dienos NEMIEGOJUSI vakare buna tokia pozityvi. Tiek daug pasakoja apie veiklą, rodo darbelius, yra absoliučiai atsipalaidavusi ir kartu yra tokia pastabi detalėms, skaičiuoja, dainuoja  ir pan.

Ar gali būti kas nors geriau už štai tokius laiškus žmonėms, kurie dirba su vaikais? Ačiū, mielieji, kad pasitikėjote, kad buvote, kad patikėjote mums brangiausia, ką turite – vaikus. Dvi savaitėlės stovyklos buvo pasakiškos ir visada prisiminsime, kad būtent jos buvo Vaikystės Sodo pradžių pradžia.

SU RUGSĖJO PIRMĄJA!

Pirmadienį, rugpjūčio 30 dieną, 18 valandą, bus atvirų durų diena “Vaikystės Sode”. Tai – galimybė susipažinti su “Vaikystės Sodo” ugdymo programa, pasikalbėti, užduoti klausimus, kurie rūpi, bei gyvai pabendrauti su manimi ir pedagogėmis.

Jeigu Jums įdomu, rašykite ir registruokitės adresu vaikystessodas@gmail.com

Rugpjūčio 19 dieną jau buvo Informacinis vakaras, į kurį susirinko tiek tėvelių, kad vos tilpome ir teko sėdėti ant žemės! Tačiau buvo, kurie negalėjo, be to, susidomėjo ir nauji tėveliai. Taigi darau dar vieną vakarą, į kurį galėtų atvykti visi tie, kurie dar neturėjo galimybės. Nes “Vaikystės Sode” dar liko vietų, nors ir nedaug!!!

Registruokitės! LAUKIAME ATVYKSTANT!

Iš tiesų negaliu patikėti, kad nekaip neateinu iki tinklaraščio. Teisybę pasakius, vos ne kasdien ruošiuosi ateiti, bet nulaužia nuovargis. Toks juodas juodas nuovargis. O jis juodas dėl labai paprastos priežasties – dirbu po keliolika valandų. Ir dar, kaip sakant, esu vieniša mama. Na, ne visada su keturiais vaikais, bet… Rūpesčių daug. Nerimo daug. Matyt, ir tai daro savo.

Tačiau šiandien – žiūrėdama Vaikystės Sodo nuotraukas – šypsojausi. Man gražu. Ir gyva.

Kai tvarkėmės ir ruošėmės, plušome be darbo valandų ir be savaitgalių. O kur dar mokymai auklytėms! Ačiūdiev, kartkartėm prisimindavome, kad reikia ir užvalgyti! Tada sėsdavome ant vaikiškų kėdyčių ir kalbėdavome apie savo vaikus, pasakodavome įvairiausias istorijas…turbūt geriausias team-building’as, koks tik gali būti!

Kartais pagalvoju: kaip gera būtų turėti daug pinigų: vienas-du, ir viskas įrengta, sutvarkyta, pastatyta ir pan. Kita vertus, nebūtų to džiugaus nuovargio, kai supranti, kad esi ne vienas, kad turi draugų, kurie atvažiuos ir – nieko neskaičiuodami – padės. Vis dėlto tai – grožių grožis.

Ruošiamės…

Vaikų darbelių siena (tiesa, kol kas sieną puošia mūsų vaikų darbeliai – mat Vaikystės Sodo vaikų darbelių ekspozicijai dar neturime)…

Informacijos tėvams siena…

Mūsų žaismingasis užkandėlių šaldytuvas…

Vis dar karpome, ruošiamės, tvarkomės…

Dėlionės mažiesiems jau surūšiuotos:

Kūrybos kambarys:

Vincentas padeda rūšiuoti priemones:

Ir… suka stalus bei stebi, kaip tėtė tvirtina lentą:

O mama stalą dažo:

Štai taip gaminami informaciniai plakatai:

Viskas turi savo vietą:

Mažiausiųjų “bačka”:

“Bačkos” turinys:

Raidžių ir skaičių apsuptyje:

(PA)sisveikinimo su kaimynais žinutės (deja, nepasitvirtinusios):

Pradeda ryškėti grupės kontūrai:

Jau paruoštos kėdutės:

Ši kėdutė man ypač brangi, nes ji – pirmasis Vilhelmo bandymas (žinoma, ne be Renatos pagalbos) dekupuoti:

Namų centriukas:

Erdvė mažiausiems:

Ir jau labai laukiame atkeliaujančių štai tokių lovyčių (nuotrauka – iš Mortos ir Gertrūdos lopšelio):

Darbų dar – begalė. Pavyzdžiui, atkeliauja likę baldai. Ir lauko žaidimų įranga. Visa tai reikės pasiimti, susukti, sutvarkyti, paruošti. Ir čia tik ūkiniai darbai. Manęs dar laukia aibė įvairių strateginių sprendimų. Ir, žinoma, tuoj paaiškės, kiek tėvelių patikės savo vaikučius Vaikystės Sodui.

O šiandien man – jau 33. Už lango siaučia audra, žaibuoja ir griaudžia. Įdomu, ką tai galėtų reikšti??? Indėnai manė, kad žaibas – kūrybiškumo (kuriančioji) kibirkštis, susijusi su ugnimi ir vandeniu, galinti kurti ir naikinti. Beje, tą patį reiškė ir graikams (kad tai – aukščiausia, kūrybinė galia). Simbolių aiškintojai (pavyzdžiui, M.Steinon Merten) teigia, kad žaibas – naujo ciklo pradžia. Dar kai pagalvoju, kad 33 dar vadinamas Kristaus amžiumi…žodžiu, prasideda naujas ciklas. Bet tai, kaip sakant, faktas. God speed.

Šį šeštadienį galėčiau pavadinti siurprizų šeštadieniu: susitikau seniai matytą pusbrolį, atėjo du mano belgiški vaikai, susipažinau “gyvai” su dviem žmonėmis, su kuriais iki šiol bendravau tik virtualiai, mūsų renginį filmavo Labo Ryto laida ir atėjo netikėtai daug žmonių! Be to, šįkart vaikai dar aktyviau dalyvavo, nei praeitą kartą, o man tik dar labiau širdis dainavo! Deja, nuotraukos darytos tik pačioje pradžioje – kol Renata dar nepabėgo į darbelių centrą. Na, bet nuotaiką, manau, tikrai pajusite!

Vos atėjusi (o atėjome anksti, prieš valandą pradėjome ruoštis: pūtėme balionus, juos kabinome, dėliojome savo patiesaliukus, knygeles ir pan.) išvydau savo daugybę metų nematytą tėtės pusbrolį su žmona ir dukrele (su kuriomis šiandien pirmą kartą ir normaliai pasikalbėjau Mat jos buvo atėjusios ir praeitą šeštadienį, tačiau tądien nepasikalbėjome…). Man buvo itin smagu, nes su tuo tėtės pusbroliu – už mane vos dvejais metais jaunesniu – daugybę vaikystės vasarų lakstėme kartu Kretingoje (mat ten gyveno mano močiutė ir mano prosenelė – jo močiutė). Žodžiu, buvo labai smagu vėl užmegzti ryšį, o dėl to užmezgimo turiu dėkoti pusbrolio žmonai, kuri mane atrado ir pakalbino:) Kadangi aš iškart įdarbinu savanorius, tai H – kadangi aukštesnis už mane ir koleges – padėjo sukabinti balionus

Taip mums besiruošiant atėjo ir Aistė su šeimyna (na, ne visa, nes savarankiškasis pirmagimis atostogauja:)). Iš tiesų buvo smagu pasilabinti “gyvai”: juk vis tai susirašydavome, tai gmail’e žodžiu-kitu persimesdavome, tai jie atsiųsdavo nuostabių darbelių įvairiems konkursams. Puikumėlis! (Dar pasigirsiu, kad šiandien grįžusi namo – o grįžau vėl labai vėlai – radau gražų ir įkvepiantį Aistės laišką…ačiū!)

Kai tik pasiruošėme, aš – kaip ir praeitą kartą – nerimavau, kad nesirenka vaikai. Kaip tik tuo metu atkeliavo ir Labo Ryto žurnalistai, o susirinkusių vaikų dar buvo tikrai mažoka. Pradėjau skaityti ir…vaikai ėmė dygti kaip grybukai po lietaus!

Tiesa, dar prieš pat pradedant skaityti prie manęs priėjo pasilabinti ir Asta! Su ja taip pat pirmą kartą labinomės būtent šiandien. Gan juokinga, ar ne: darome su žmogumi projektą, vis susirašome, o niekada nebuvom paspaudę viena kitai rankos…ką padarėme šiandien! Negaliu nepagirti Astos sūnelio, kuris “Miško pasakas”, kurias skaičiau šiandien, tiesiog citavo mintinai! Toks mažas žiogutis, o toks didis renginio dalyvis!

Aš žinojau, kad atvyks Labo Ryto žurnalistai, nes jie mane kalbino prieš keletą dienų (mat sakiau, kad renginio metu kalbėti negalėsiu, nes…skaitysiu pasakas!). Mačiau, kad jie šiandien kalbino vaikučius ir tėvelius, o Renata suskubo net nufotografuoti!

Negalėjau patikėti savo akimis, kai pamačiau net du savo belgiškus vaikučius! Fausta atėjo ir pritūpė ant dekiuko, o Saulius prisėdo netoliese ir klausėsi. Pasijaučiau tarsi vėl Belgijoje, senajame Ambasados pastate, kur kiekvieną šeštadienį šeštadieninėje mokyklėlėje skaitome su vaikais bent vieną pasaką… Pamilau aš tą Belgiją, nors tu ką… Ir, žinoma, šeštadieninės mokyklėlės vaikučius ir jų šeimynėles! Saulius, pasirodo, tik vakar atskrido paviešėti į Lietuvą ir šiandien…atėjo pasiklausyti pasakų! Siunčiu bučkius savo belgiškiems lietuviukams… Gabrielius prieš keletą dienų minėjo, kad jau net jam skambino tėveliai klausdami, ar bus šį rudenį šeštadieninė mokyklėlė. Miela…

Šiandien vėl triukšmavome, dūkome, dūzgėme kaip bitės, merginos rodė, kokios jos stiprios ir gali pakelti sunkias knygas, aiškinomės, kas yra “plikė” ir visokie kitokie įdomūs žodžiai, kuriuos perskaitėme pasakų puslapiuose Man vis krito karūna ir painiojausi savo princesiškos suknelės klostėse (beje, mergaitės sakė, kad jos visiškai nesipainioja. Nusprendėme, kad aš, matyt, netikra princesė, o jos, žinoma, tikros ).

Šis savaitgalis buvo sėkmingesnis ir organizacine prasme, nes darėme tik du skaitymo “centrus”, o trečiasis buvo darbelių “centras”, kuriame sukosi Renata ir darė su vaikais darbelius! Man vaikai vis atnešdavo drugelius ir rodė, kokie jie nuostabūs ir spalvingi! Manau, kad taip pat darysime ir kitą savaitgalį. Kadangi kitą savaitgalį vėl ateis Elzė, tai pagalvojau, kad ji puikiai galės padėti Renatai, kuriai šiandien, sakė, būtų pravertusi pagalba. Žodžiu, kiekvieną šeštadienį tobulėjame

Po renginio pakalbėjau su tais, kurie norėjo pakalbėti ir…važiavome į Vaikystės Sodą, kur tvarkėmės, ruošėmės ir kūrėme nuostabiausią sodą Ačiū Jurijui, kuris viską sukabino ir sukalė Ir, žinoma, dar kartą Renatai, Ingai, Justei ir Gintarei už pagalbą, o Vincentui už kantrybę

Štai kaip Vincentas ir GIntarė kantrių kantriausiai žaidė mūsų bibliotekėlėje…

Ir aš visiškai nejuokauju. Esu paskendusi Vaikystės Sode. Šiandien Gabrieliui pasakojau, kad dažniausiai 10val jau turiu susitikimą. Iki tol rašau laiškus, todėl keliuosi 7.30. Iš Vaikystės Sodo grįžtu apie 23.00. Tada vėl sėdu prie kompiuterio, nes per dieną gaunu vidutiniškai 30 laiškų. Kol į visus atsakau, dažniausiai jau švinta. Kai suskamba žadintuvas, kišu galvą po antklode ir galvoju: dar minutėlę, darrrrrrrr minutėėėėėėlęęęęęę….

Vakar pamečiau telefoną. Ne iš pat ryto, bet šiek tiek vėliau. Kai radau, buvo praleisti 38 skambučiai. TRIS-DE-ŠIMT AŠ-TUO-NI O aš, žinia, dabar tik mokausi draugauti su mobiliuoju telefonu, nes šiaip visi žino: man geriau rašyti laišką arba – dar geriau – į Skype. Anksčiau draugai sakydavo, kad neįmanoma man prisiskambinti, nes tiesiog neturiu telefono (nepasiėmiau, neįkrautas ir pan.), o dabar sako, kad visą laiką užimta

Na, bet čia – ūkiški niuansai. Svarbiausia yra tai, kad absoliučiai gyvenu tuo, ką darau. Su auklytėmis kiaurą dieną dirbame. Aš jau greitai joms sukursiu odę…rimtai! Mat jos lygiai taip pat ateina iš ryto ir…išeina drauge su manimi: mes Vaikystės Sode valgome, dirbame, mokomės. Mokomės be galo daug. Jau seniai pamečiau skaičių valandų, kai mes diskutuojame, diskutuojame, diskutuojame… Noriu, kad viskas būtų tobula, kad jos pasitikėtų savimi, kad Vaikystės Sodui iš tiesų nebūtų lygių…

Kai kalbam, įdedu visą širdį. Vakar pasakodama apie vaikų integraciją apsipyliau ašaromis. Kartais susigraudinu ir kalbėdama su tėvais, kurie dabar (bent keli) kasdien lankosi Vaikystės Sode. Nes turiu labai aiškią, na, ryškią viziją, kaip viskas turi būti. Kaip vaikas turi jaustis. Kaip turi jaustis tėvai. Kokia nepakartojama ir nuostabi bus mūsų bendruomenė…

Pavyzdžiui, kalbėjome apie tėvų vaidmenį. Sakiau, kad man baisiausia, kai tėvai ateina į darželį, kalba, kažko prašo, o aš pamatau, kaip auklytės susižvalgo (tarsi sakytų: ir vėl ta mama su savo nesąmoningais prašymais…) Nes iš tiesų tai reikia be galo be krašto džiaugtis, kad tėvams rūpi jų vaikai! Be to, tėvams privalo atrodyti, kad jų vaiku galėtų pasirūpinti ir geriau Kas kitas, jei ne tėvai, taip galvos? Kaip kitaip mes tobulėsime? Kaip kitaip KARTU KURSIME savo ir jų vaikams tobulą sodą? Žodžiu, tėvai – partneriai, draugai, žinovai (juk iš tiesų apie vaiką jie žino daug daugiau, nei mes ir, pasidalinę informacija, jie labai palengvins ir mūsų būtį su vaiku!), o ne lendantys ten, kur nereikia ir įkyruoliai. Jeigu jie klausia, jeigu nerimauja – tai daro ne todėl, kad prikibtų, o todėl, kad jiems RŪPI!  Žodžiu, labai daug kalbame apie tėvus. Apie jų lūkesčius. Apie bendravimą su jais. Apie jų įdarbinimą kuriant bendruomenę ir aktyvų dalyvavimą bendruomenės veikloje. Apie neišmatuojamą jų svarbą mūsų darbe ir apie nepaprasto grožio draugystes, kurios užsimezga su vaikų tėvais…

Šiandien su Renata važiavome pirkti priemonių. Ir šen, ir ten…visą dieną ant kojų. Vilhelmas (taip, taip, mano mažasis Vilhelmas ) šiandien dekupavo vieną kėdutę vaikams (mat visos kėdutės bus skirtingos ir dekupuotos). Augustas vakar su mokytojos Ingos vienmete dukrele Gintare dėliojo minkštą dėlionę-kilimą – pasaulio žemėlapį (per VISĄ kambarį!), kuris bus mūsų bibliotekėlėje, kurioje jau šiandien yra beveik 200 knygų! Šiandien mokytoja Inga su savanore Juste baigė dėlioti dėlionę ir, kol mes su Renata begalėje parduotuvių rinkome įvairiausias priemones bei indus (kad jūs žinotumėte, kokius nuostabius išrinkome: puodelio, sriubos lėkštutės ir lėkštelės rinkinį su avinėliais…net pačios tokių užsimanėme!), rūšiavo Vaikystės Sode žaislus, priemones ir šveitė viską nuo grindų iki lubų. Kai grįžome su Renata, net aiktelėjome! Žinote, kaip būna tose reklamose? Na, atrodė, kad žybsi kampučiuose

Užvakar mudu su M iš L parsivežėme daugybę mūsų daiktų, kuriuos vis pirkdavau ir kaip koks žiurkėnas tempiau pas L sakydama, kad visa tai – mano Vaikystės Sodui. Ir taip – ne vienerius metus. Tuo metu I pamaitino ir mokytojas, ir laukė manęs su vakariene. Ir ne bet kokia – iš Juodkrantės parvežė žuvies, apie kurią aš svaigau jiems išvažiuojant į Juodkrantę… O L padovanojo man fantastišką rankų darbo angelą…kad saugotų mane ir mano svajonę – Vaikystės Sodą. Apsikabinau savo draugių draugę ir krikšto dukrelės mamą ir susigraudinau…abi susigraudinome. Tą vakarą ilgai galvojau, kokių nuostabių nuostabiausių draugų vis dėlto esu užgyvenusi. Ir koks begalinis turtas jie yra…

Šiandien aš tiesiog be galo be krašto esu patenkinta auklyčių pasirinkimu. Jos – taip pat beprotiškai tikinčios tobulo sodo idėja kaip ir aš Žinoma, nebus jis visiems tobulas, na, juk negali būti visiems tobulas, tačiau tiems, kurie sode bus, jis bus pačių pačiausias… Šįryt Inga iš namų atitempė savo magnetofoną, nes labai norėjome, kad mūsų bibliotekėlėje grotų terapinė klasikinė muzika, o su pinigėliais kol kas striuka… Renata iš namų susitempė visas valymo priemones, o jos išrinktasis šiandien nušlifavo stalą, kurį, atrodo, galėsime prikelti naujam gyvenimui! Mano mama žiūri mano mergaites, o Vilhelmo krikšto tėtė šiandien nuo pietų pramogavo su berniukais: iš pradžių ėjo į Vichy parką, o po to – į kiną. Ach, mielieji, ką aš be jūsų daryčiau??? O dar kai vis brūkšteli ar skimbteli Gabrielius – suprantu, kad mano dienos iš tiesų yra kaip šventė…

Amelija, kartu su mama Julija, atsiuntė savo fėjų šventės aprašymą.

Mama Julija rašo:

“Gaila neturime veiklos nuotraukų, bet pradėkim nuo pradžių:

Fėjos Amelijos šventė
Artėjant vaiko gimtadieniui vis mąstome, ką galėtumėme nuveikti su vaikais, kaip jiems padaryti smagią šventę, ką pakviesti ir kokį tortą kepti.
Šiemet (pirmą kartą mūsų istorijoje), Amelija pati nusprendė, kad bus Fėjų šventė , išvardino mergaites, kurias nori matyti savo puotoje. Suknelę, močiutės dovanotą, jau turėjome (nors ji visai ne “fėjiška”, bet sugalvojau ją papuošti kaspinu ir ji puikiai tiko fėjai), pritaikėme nuo Kalėdų likusią karūną, tik apipynėme ją kaspinėliais ir štai fėja jau pasipuošusi

Tada nutarėme, kad reikia pagaminti burtų lazdeles. Jas gaminome iš kinietiškų lazdelių. Lazdeles apsukome juostelėmis, surišau kaspinėlius  ir viršuje pritvirtinau gėlytę. Jubiljatei lazdelę padariau su žvaigžde, nes ji, pamačiusi lazdeles su gėlytėmis, pasakė, kad šios bus jos draugėms. Žvaigždę iškirpau iš popieriaus ir pritvirtinau lazdelės viršuje

Tortą užsakėme, nes šį kartą nedrįsau kepti pati, nes mažas kūdikėlis namuose, tad pabijojau. Tortą mums pagamino išties princesiškai fėjišką

Kai viskas buvo paruošta, laukėme viešnių. Kiekvienai atėjusiai mergaitei užrišau karūną (padarytą iš kaspino) ir daviau išsirinkti burtų lazdelę.
Susirinkus visoms fėjom, pradėjome fėjų šokį. Šokome sugalvodamos vis kitokius judesius- tai atsitūpusios, tai atsisėdusios, tai modavom rankomis, plodavom, tai rankomis plekšnojome į kelius ir t.t. Visos mergaitės labai smagiai šoko, įsilinksmino ir buvo be galo patenkintos.

Po smagių šokių žaidėme susipažinimo žaidimą. Žaidimo metu reikėdavo pasakyti savo vardą. Pirmoji fėja turėjo pasakyti TIK savo vardą, antroji- pirmosios fėjos ir savo,… o paskutinė turėjo pasakyti visų fėjų vardus.

Po to žaidėme žaidimą ”Pele, pele, pas ką žiedas žydi”. Mes turėjome fėjų žiedą. Viena fėja pasislėpusi skaičiuodavo iki 10, o kita dalindavo žiedą. Kai jau norėdavom, kad ateitų “nežiūrinti” fėja, dainuodavom “fėja, fėja, pas ką žiedas žydi”

Tada visos mergaitės gamino Amelijai atvirukus. Naudojo šias priemones: kartonas, žirklės, flomasteriai, klijai,… Atvirukus surišime ir išsaugosime.
Pagaminusios atvirukus, šokome fėjų šokius “beveik be taisyklių”. Svarbu buvo tik, kad plasnotų sparnais ir motų lazdele

Po šokių buvo prizai. Kiekviena mergaitė traukė iš dėžutės saldumynus.
Vėliau fėjos ėjo žaisti į lauką, o jau tada valgė fėjišką tortą

“Vasara su pasaka” įvyko ir pavyko.

Kol kas tik fotoreportažas:

Turiu dvi nuostabias naujienas, susijusias su “VASARA SU PASAKA” renginuku. MES GAVOME KNYGŲ DOVANŲ ir KINO TEATRAS “PASAKA” PASIŪLĖ RENGINUKUI SAVO PATALPAS JEI LYTŲ Tačiau apie viską iš pradžių…

Kai sužinojau, kad renginukas galės vykti, pradėjau ieškoti knygų. Na, man Lietuvoje su knygomis bėda – juk visos liko Briuselyje! Taigi teko klausti draugų, ar galėčiau pasiskolinti ir t.t. ir pan. Ir štai kilo išganinga mintis: rasti ką nors, kas galėtų padovanoti knygų renginiui ir (galbūt) paremti Vaikystės Institutą knygomis! Kadangi Vaikystės Institutas tikrai vykdys skaitymo skatinimo programą, tai…liko tik rasti ką nors, kas patikėtų mano vizija! Ilgai sukau galvą, kam čia parašius. Galvojau, kas ir ką leidžia vaikams Lietuvoje, kokios tai knygos ir t.t. ir pan. Galų gale apsisprendžiau parašyti Alma Littera leidyklai. Na, pagalvojau, per galvą juk neduos Ir ką jūs manote? Man ne tik atrašė, bet ir atrašė, kad nori bendradarbiauti, kad mano idėja verta dėmesio! Tiesa, atrašė iš Knygų Klubo. Skridau kaip ant sparnų, galvojau, kad mūsų susitikimas gali būti nuostabaus ir turiningo bendradarbiavimo pradžia. Susitikimas buvo nuostabus ir idėjine, ir dvasine, ir rezultato prasmėmis! Idėjine, nes turėjome daug idėjų, kaip galėtumėme bendradarbiauti; dvasine, nes visada be galo smagu sutikti žmogų, su kuriuo lengva kalbėti ir rezultato, nes INSTITUTAS GAVO DOVANŲ BIBLIOTEKĖLĘ!!! Man atrodė, kad, eidama iš susitikimo, tuoj pradėsiu šokti it dervišas: išsisprendė ne tik knygų VASARAI SU PASAKA problema, bet ir pajutau, kad iš tiesų galėsiu įgyvendinti vieną svajonę: padaryti alternatyvų užimtumo centrą vaikams, kuriame jie ne lakstys kamuoliukuose, o skaitys knygas, žais stalo žaidimus ir darys pasakiškus darbelius! Be to, Knygų Klubas bendradarbiaus ir su mano tinklaraščiu, tęsime bendradarbiavimą su Vaikystės Institutu ir apskritai…bendradarbiausime!

Bet tai dar ne viskas… Vieną dieną gaunu aš sau laišką iš kino teatro “PASAKA”. Kaip sakant, mūsų pavadinimai labai gražiai skamba drauge, ar ne? PASAKA ir VASARA SU PASAKA Susitariame susitikti. Ir šis susitikimas – fantastinis. Nežinau, bet aš kaifuoju, kai sutinku žmones, su kuriais mąstom panašiai, su kuriais turime tarsi bendrą viziją! Pradedame kalbėtis ir…suprantame, kad niekas nesibaigs VASARA SU PASAKA, kad turime TIEK daug minčių, kurias drauge galėtumėme įgyvendinti…uch! Tačiau grįžkime prie VASARA SU PASAKA: JEIGU LIS, mes žygiuosime į kino teatrą “PASAKA” ir knygeles skaitysime ten! Tiesiog taip nenukentės vaikai, kuriems tėveliai bus pasakę, kad šeštadienį važiuos klausytis pasakų ir tie, kurie yra pasiruošę klausytis pasakų bet kokiu oru Žodžiu: jeigu pliaupia lietus, keliaujame ne į Sereikiškių parką, o į kino teatrą “PASAKA”!!! Ir dar šnabžtelsiu, kad rudenį Vaikystės Institutas tęs bendradarbiavimą su kino teatru “PASAKA”…laukite SAVAITGALIŲ SU PASAKA – tegul vaikystė nebūna be pasakų!

Dar kartą primenu, kad renginys vyks tris šeštadienius: rugpjūčio 7, rugpjūčio 14 ir rugpjūčio 21 dienomis.

Pasakų skaitymas prasidės 11 valandą ir baigsis 12.30.

ATSINEŠKITE PATIESALIUKĄ (arba pagalvėlę), ANT KURIO(S) NUTŪPĘ GALĖSITE KLAUSYTI PASAKOS, vandenuko atsigerti ir morkyčių pagraužti Žodžiu, laisva ir linksma!

Turbūt nenustebsite, kad man labiausiai patinka 0-10 metų vaikai. Žinoma, savi vaikai – nesiskaito. Jie patiks ir tada, kai vaikščios su lazdelėmis (jei Dievas duos man sulaukti tos dienos…). Tačiau iš visų pyplių man žaviausi yra dvejų metų pypliai. Jie dar tokie minkštučiai, tokie kūdikėliškai mielučiai, tačiau pritrenkiantys savo besiskleidžiančiom asmenybėm taip, kad iš esmės – bendraujant su dvimečiu – esi arba nuolat išsišiepęs, arba atvipusiu žandikauliu.

Ir nors tai yra mano specialybė, ir aš puikiai žinau, kad tas džiaugsmas labai lengvai gali virsti šnopavimu sukandus dantis, vis vien žaviuosi, kokios nepakartojamos asmenybės yra tie dvimečiai. Kartais tėvai manęs klausia: ar JI(S) NORMALI(-US)? O, taip, žinoma! O kad tam tikromis akimirkomis (dvimečių-trimečių tėvai tikrai žino, apie ką aš kalbu) neprarastumėte noro turėti daugiau vaikų, siūlau pažvelgti į dvimečius šiek tiek pro kitokią prizmę:

- Kai ji ant manęs šokinėja. Arba užšoka. Arba griūva. ..taip tikrina, ar visada turės žmogų, į kurį galės sunkiomis akimirkomis atsiremti. O juk noriu, kad vaikas jaustųsi, jog turi, ar ne? Dėl to tuos šuolius toleruoju. Štai vakar Gertrūda atsistojo lovoje ir TAIP šoko ant skrandžio, kad, atrodė, ne tik turinys, bet ir visas skrandis išlėks, tačiau aš išspaudžiau šypseną ir pasakiau: “Oi, Gertrūdėle!”

- Kai ji atsuka į mane žvilgsnį, kuri be jokių abejonių išmoko iš manęs ir pasako NE, suprantu, kad taip ji įtvirtina save kaip asmenybę. Ir suprantu, kad man reikia tik džiaugtis ir tikėtis, kad ji išlaikys tą atkaklumą iki paauglystės ir turės tokį patį atsakymą visiems tiems paaugliukams, kurie drįs prie jos artintis O kai ji suaugs, tai šis jos bruožas labai pravers darbe, nes tada jis jau vadinsis ryžtingumu.

- Kai ji įmetė mano tėvų printerio adapterį į vandens kibirą, ir šis, žinoma, baigė savo dienas, aš stengiuosi galvoti, kad ji tiria pasaulį ir atranda, kaip veikia daiktai. Galbūt vieną dieną ji bus inžinierė arba nepakartojama mokslininkė…

- Kai ji pripiešia ten, kur neturėtų, taip ji išreiškia savo kūrybiškumą. Stengiuosi galvoti, kad ji dar tik mokosi būti menininke. Ir dar. Svarbiausia, kad ji nori palikti žymę po savęs, kad pasaulis ją prisimintų.

- Kai ji sudaužo mano kvepalus ir šypsosi man artinantis, ji mokosi bendrauti su visokios nuotaikos žmonėmis. Galbūt vieną dieną ji bus fantastiška politikė.

- Kai ji sugrūdo brolių kelias dienas statytą LEGO laivą į dėžutę ir, ją uždarydama, laivą sulaužė, aš galvoju, kad taip ji eksperimentuoja erdvės sąvokomis ir lavėja jos erdvinis mąstymas.

- Kai ji plešia iš Mortos rankų žaislą ir rėkia MANO tokiu balseliu, jog, atrodo, girdisi kitoje valstybėje, stengiuosi galvoti, kad tai parodo jos drąsą susiimant su didesniu ir siekiant užsibrėžtų tikslų. Tik, tikiuosi, kad ateityje ji netrinktelės ir nekąs, kai atrodys, kad kovą gali pralaimėti…

- Kai ji kariasi ant karstyklių, kurios tikrai ne jos amžiui, ji įrodo, kad visi sunkumai yra įveikiami. Ir kai keliauja su mano tėtės vilkšuniu gilyn į mišką, ji nenori užsidaryti savo mažame pasaulėlyje, o nori visą pasaulį pažinti.

-Kai ji pripuola prie brolių/sesės ir niurko juos pešdama plaukus ir bučiuodama juos visur, kur papuola, ji rodo, kad nebijo parodyti savo tikrųjų jausmų.

- Kai ji penki šimtai penkiasdešimt penktą kartą šaukia DAR, kai nueiname pasisupti ant supynių, ji moko mane kantrybės.

- Kai ji meta virtinukus į jogurtą ir nekreipia dėmesio į mano NE, tai įrodo, kad ji moka baigti pradėtą darbą.

- Kai ji apsidžiaugia tuo, kas man atrodo savaime suprantama (pavyzdžiui, vakar ji TAIP džiaugėsi drugeliais, kad mes valandą juos stebėjome, gelbėjome (nešėme iš pirties) ir leidome į laisvę), aš suprantu, kad jos dėka vėl galiu matyti pasaulį vaiko akimis.

- Kai ji pas Liudviką ir Renatą valgė katės maistą, ji įrodė, kad nebus išranki valgytoja, kad gebės išlikti ten, kur gyvenimas ją nublokš.

- Kai ji vidury nakties prikelia mane, nes nori “kaku”, aš ją nunešu į tualetą, o ten ji nusprendžia, kad “kaku” nenorėjo…taip ji naudojasi savo teise keisti nuomonę.

- Kai aš ją pašaukiu, o ji bėga į priešingą pusę…taip ji įsiklauso į vidinį savo balsą, kuris jai neleidžia tapti prisitaikėle.

- Kai ji lifte nusprendžia, kad čia puiki vieta pykčio priepuoliui (o mes, žinoma, važiuojame juo ne vienos), ji moko mane nuolankumo.

- Kai ji apsiauna mano batus, kuriuose visiškai dingsta jos mažos putlios pėdutės ir visaip krypuodama vaikšto po namus, ji priverčia mane susimąstyti apie atsakomybę, kurią turiu kaip pavyzdys, kaip žmogus, kuris ją moko gyventi.

- Ir kai ji visiškai nuoga šoka sodyboje…aš stengiuosi galvoti tik geras mintis, kas gali iš to būti:)