(ne)redaguotos mintys

kelionės žurnalas: Frankfurt am Main

2011-11-05T10:45:00.006+02:00

lets get lost in Frankfurt!

keturios tobulos dienos be plano, kelioniniais batais vaikštant "the most international city in Germany" gatvėmis. vėlyvą šeštadienį bastantis nežinomo miesto senamiesčiu. drum & base protestu vienoje miesto aikščių. besisukinėjančiais moterų kūnais pagrindinės traukinių stoties prieigose. užmiegant skylėtame hostelyje su juokingu kiniečiu, kuris rankos mostais bando paaiškinti kur yra dušas :)

sekmadienį netikėtai užbėgam "ant" BMW Frankfurt Marathon, darosi sudėtinga kirsti gatves norimo kurso link, bet taip tik įdomiau :) išgeriam po pusę litro baltos kavos, haha ne jokio ne alaus ar kažką ten. keletas gatvės akimirkų, keletas praeivių, keletas sienų, keletas momentinių nuotraukų kelioniniam albumui. uber alles, uber alles!

o tada prasideda kelionės traukiniais, ligoninės stogais, pasivaikščiojimais prie Maino, mažais miesteliais, draugiškais butais, pietumis & pusryčiais, pokalbiais, ateitimi..

p.s. Mmm Skyscraper I Love You (Live)

wee apie blynus

2011-10-22T22:48:00.007+03:00

muzika
idėja

pirmas blynas:

midsummer dream

2011-08-14T21:18:00.001+03:00

midsummer dream , a set on Flickr.

7 days in sunny Greece.

kelionės žurnalas: Oslo & Besseggen

2011-06-26T23:18:00.010+03:00

maži pasaulio oro uostai, lyg kokios niekam nepriklausančios teritorijos, tvarkingai subraižytomis nuorodomis, pypsinčiais patikrinimo postais ir atsisveikinimų persmelktomis nuotaikomis. rytinis Kaunas mus išlydi su saule, tačiau leidžiantis apytiksliai šimto kilometrų nuo Oslo atstumu jau smagiai pila lietus.

Oslas pakeliui tik keletui valandų. metro nusigaunam iki apsiblaususio Vigelandsparken parko. <...> bandau pašerti žuvėdrą riešutais, bet ji tik sukiojasi ir jų neryja. šalimais stovinčioje telefono būdelėje suskamba telefonas, prieinu, pakeliu ragelį:
- labas Neo..
kitame laido gale girdisi tik trukdžių keliamas triukšmas. pakabinu ragelį, pats laikas išnykti iš to parko :)

savaitgalį mane visiškai valdo kalnai!!! šeštadienio rytas gal kiek šaltokas ir apniūkęs, pirštuotomis rankomis fiksuoju akimirkas. laikas sustoja, vienas po kito atsiveria snieguotos kalnų viršukalnės, posūkis už posūkio kelias vingiuoja aukštyn, smaragdo ežeriūkščiais, ties bedugnėmis.. don't make me lose the will to love. gražesni tik tie kalnai kuriuose dar nebuvai.

kelionės žurnlas: Lloret de Mar & Barcelona

2011-04-30T10:29:00.001+03:00

keletas padrikų minčių ilgam atsiminimui :)

internetas meluoja! nors gi "everybody lies" - rezervuojant hostelio bilietus www žadėjo šviesų kambarį, gal ne su vaizdu į jūrą, bent jau su vaizdu.. rezultate grotuotas langas(?) į tualetinio popieriaus ir valiklių kambariuką :D užtat pusryčiai buvo nuostabūs :)

Lloret de mar para laiko prie gilios, žydros, šaltokos Viduržemio jūros - tobula!

mane paleidžia pakeliausioje į Barseloną traukinių stotyje. su kažkokiu turimu žemėlapiu, nevykusiais sportbačiais einu į naująjį nakvynės hostelį. kambaryje jau gyvena trys azijiečiai, visi su kompai, ketvirtas kažkas miega, visi sinchroniškai atsako "Hi" į mano "Hi!" ir toliau kodas liejasi laisvai. naktį kambarys užsipildo, išgirstu kaip kažką sutampo, mergiotė mieganti po manim garsiai knarkia :D pabundu aštuntą ryto vietos laiku, vienas azijiečių jau yra online, neįtikėtina!

turim ribotą laiką neribotam mieste - nutariam pabūti turistais - nusiperkam vienos dienos bilietą į "Barcelona tour city" - visa diena ant ratų išlipant ir įlipant į turistinį dviejų aukštų autobusą. variantas reikia pripažinti nėra idealus, nes visų "turistinių objektų" per dieną apžiūrėti yra fiziškai neįmanoma. žinutė ateičiai apsispręsti ką tikrai norisi pamatyti dar prieš lėktuvui nusileidžiant ir koks viešasis transportas ten važiuoja.

kelionės atrakcija - parkas Guell (aka Gaudi parkas), turkiškos išvaizdos prekeiviai pasitiesę staltiesėles su įvairiais "gaudiškais" siuvenyrais ima ir per tris sekundes viską susivynioję pasileidžia bėgti. pradžioje nesupratom kas čia per manevras, bet atrodo prekyba suvenyrais nelegali ir juos nuolat gaudo policija. 2 eurai senjorita, nebijokite, kaip jums tik du eurai ;)

kelionės praradimas - nepamatyti šokantys & grojantys fontanai Ispanijos aikštėje, su ta sąlyga kad jie vyksta ne tom savaitės dienom, kuriom buvom mes, mmmier...

sometimes I feel like I'm in Barcelona
see anytime I hear this tune I just start drifting away
and all I wanna do is go back...

būna dienų ilgų kaip šimtmečiai

2011-04-22T17:45:00.005+03:00

būna dienų ilgų kaip šimtmečiai, kurios prasideda lengvais žingsneliais neatrastų miestų gatvėmis, pro metro langus su pirmo karto euforija stebint bėgančius pro šalį filmų trupinius. kelyje nėra vakarykščių dienų, spontaniškai susigalvojami tikslai ir rytinis kavos puodelis nepažįstamoje aplinkoje yra puiki maža adrenalino dozė prieš pasineriant į dar vieną gyvenimo nuotykį. auštantis rytas kažkuriam neatrasto pasaulio taške, neklystant laiko skirtumuose, nesiblaškant kryžkelėse.

neprisimenam vietovardžių, sutiktų žmonių veidai įsigeria į miesto kontekstą. pamatyti vaizdai įsirašo į mūsų laikinąją atmintį, o miestai keičia miestus. nepažįstamieji tampa draugais, draugai mylimaisiais, mylimieji priešais, priešai nepažįstamaisiais - tarsi amžinas santykių ciklas ratu susimaišęs laike su "kas jeigu" sąlygomis, teorijomis ir aksiomomis.

stipriai pasiilgau, būti kelyje. kuprinė susikrauta, lėktuvas rytoj ryte. Barselona!

kelionės žurnalas nrxx: (alles) uber Berlin

2010-11-07T19:38:00.003+02:00

nežymus laiko juostų skirtumai. pasauliai padalinti sienų, politikos, valdžios, pinigų, istorijos! UBER ALLES UBER ALLES! tai ką skrendam dar kartą! lėktuvas leidžiasi paryčiais. prasideda saulėtekis ir tamsiai pilkas rudeniškas dangus išsitaško purpuro raudonumo spalvomis. mieguistomis akimis žiūriu į bundantį sekmadienį. mažai šurmulio, tarsi sulėtintam kadre keičiasi žmonių srautai. stoviu sau su kuprine, nuo ko prasideda kelionės? emm nuo bilietų pirkimo :) viskas labai paprasta: mums reikės vienos bilietų pardavimo mašinos, 2.80 eurų monetomis (gal tinka ir popierinė valiuta nežinau). Berlynas suskirstytas į A,B,C zonas, oro uostas C-joje. pasirenkam anglų kalbą, ABC, sumėtom monetas ir laimingas bilietas iškrenta. get out of here. man reikia traukinio, seku ženklais ir ateinu iki perono. S9, dabar jau tikrai prasideda kelionė, važiuojam!

pustuštis traukinys ritmingai kratosi, miesto vaizdai už lango vis dar veikia migdančiai. noriu kavos. vienoje iš tarpinių stotelių įsvirduliuoja pusgirtis vaikinas su "Bacardi" buteliu rankoje, jame paskutinis neišgertas romo gurkšnis. ramstydamasis lėėėėtai prasivaikšto turėklais ir pranyksta kitame vagone. stotelė po stotelės. man reikia pakeisti traukinį. viskas čia vyksta pagal grafiką, punktualumu vokiečiai pasižymi.

mano hostelis vos kelių minučių bėgyje nuo Landsberger Allee stotelės. Generator hostel Berlin - lagest and cheapest sako internetas, man tinka. chek-in'ui kiek per anksti, tačiau susimoku už nakvynę, pusryčiai man dar nepriklauso, bet vaikinas mandagiai pasiūlo pasivaikščiot iki valgomojo, ten iš kart į dešinę. internetas mokamas, nebent turit savo PC, tuo atveju Wi-Fi jums nemokamas. turit bagažą, galit palikti. nėra bagažo, nėra problemos :)

geriu hostelyje kava, lengvai aplamdytas žemėlapis ant kelių, dėlioju dienos planą. tegul pirmas objektas bus The Berlin Wall East Side Gallery - 1,3 km ilgio sienų blokai, netoli miesto centro. apie 160 menininkų purkštų graffiti iš viso pasaulio įprasmina laisvės sąvoką ir tai matyt yra ilgiausia po atviru dangumi veikianti galerija pasaulyje. nuotraukos iš flickr portalo.

aštuonviečiame kambaryje keturios dviaukštės lovos. miegam septyniese. susipažįstu su niujorkiečiu, dažęs sienas žmogus vieną dieną nusprendė kad jo nebetenkina darbas, politinė šalies sistema, metė darbą, metė šalį, dabar keliauja po Europą kol baigsis pinigai. virš jo miega klubų vaikinas, netilpo matyt bičas į gretimą savos chebros kambarį, kažkurią naktį grįžo paryčiais pamiršęs kortelę-raktą ir tol beldė į duris kol kažkas iš apačioje miegančių jo neįleido. po manim miegojo ispanas, čia jau visa savaitė, pasigyrė kad prieš tris savaites maudėsi Viduržemio jūroje. kalbamės ispaniškai. tu labai gerai kalbi ispaniškai, kur išmokai? haha vadinasi Lotynų Amerikos pamokos nenuėjo veltui! gretimai prie kitos sienos paskutinį vakarą atsikrausto brazilas, aštuoniolika metų gyvenantis Londone, turi savo mažą verslą, gyvenimo partnerę perujietę, du mažamečius vaikus, jie dabar Peru, prasitaria kad Kalėdoms planuoja pas juos skristi, ta pačią naktį jis čia nenakvoja, naktinis Berlynas turi ką pasiūlyti kiekvienam pagal poreikius. dar kambaryje japonų (?) pora, su jais bendravau "labas/iki" principu, nes jie nuolat kažką aiškinosi tarpusavyje ir dėliojo daiktus :)

prasilenkiu su lietuvių porele, išgirstu ją jam sakant: "bl(pyp) atsibodai!". lietuvių galima sutikti visur, bet daugiau mieste jų susitikti neteko.

taupau pinigus, nes laiko turiu į valias, o pinigų ne :) visas dienas vaikštau savomis kojomis su pradedančiais plyšti kelioniniais batais bei žemėlapiu kišenėje, tačiau labiau vadovaujantis ką pamatysiu va už šito kampo principu :)
dangus nuotraukoms nepalankus, iš visų dienų gal tik pirmosios dienos antroje pusėje man šviečia saulė, bet ir tai pro mažus debesis. nelyja, o tai jau privalumas.

keliaut Berlynu labai paprasta, su draugu, kompanija ar ir vienam. gal vėlyvas ruduo nelaimėtų prieš pavasario žaidimus, bet kiekvienas metų laikas turi savų privalumų. einant po kojomis čia čeža lapai, geltoni geltoni, man taip patinka juos paspardyt velkant kojas :D
<...> reikėtų gal surašyt kur buvau ir ką mačiau, bet vietos kartojasi, o apie turistinius maršrutus informacijos pilnas internetas. aplankytos kelios fotografijų parodos, vienas muziejus, žodžiu planas įvykdytas. plius plius plius

pakeliauju miestu be vidinių monologų, susidėlioju artimiausius planus čia ir sugrįžus. Berlyno siena buvo nugriauta 1989 m. lapkričio 9 d., panašu kad man nebeliko ką griauti, haha dviprasmiškai čia :) klajonės dažniausiai taip stipriai atjungia nuo "vakar", kad sugrįžus reikia vėl šiek tiek laiko įsivažiuot į situaciją kodiniu pavadinimu "čia ir dabar". neabejotinai kelionės yra uber alles!
kelionės žurnalo pabaiga.

Blog Action Day 2010 Water

2010-10-15T16:50:00.004+03:00

norėjau parašyt apie Pietų Ameriką, apie tai koks brangus ten buvo kiekvienas vandens lašas, kaip norėjosi kad palytų lietus ant tos sukepusios Bolivijos žemės, koks džiaugsmas apimdavo girdint kaip vanduo pumpuojamas į mažytį boilerį vonios kambarėlyje, bet benaršant nete suradau šitą jpg ir nieko rimtesnio parašyt nebeišėjo :)

source

p.s. užsuk čiaupą, nebeleisk tiek daug vandens, net ir vienas gurkšnis gali trumpam numalšinti beprotišką troškulį. (gurkšt) :D

kelionės žurnalas nrxx: lOndOn

2010-09-17T19:52:00.004+03:00

6 dienos. išvaikštau visus planus. fotografuoju akimirkas akimis ir optika. važiuojant metro ausinėse draugo atsiųstas Underwold'ų Barking albumas, nors jo realisas tik šiandien, awesome!!!

šeriu balandžius parke vienos dienos sumuštinio likučiais. įsimyliu praeivį ir tą pačią minutę jį pamirštu. man reikia pagalvoti ir aš galvoju

kaip myliu tokias akimirkas "čia ir dabar" be žvilgčiojimų į praeitį ar užbėgimų į ateitį

sėdim kažkurioj Londono gatvėj, kažkuriam man nežinomam kvartale, tiesiai ant šaligatvio, rūkom vieną cigaretę po kitos ir kalbamės apie keliones, darbą, bendrus pažįstamus ir viską į ką sutelpa žodis draugystė

5 naktys. mojito (gurkšt). suspėjam į paskutinį traukinį, kuris žinoma kad nelaukia, bet mes suspėjam!!!

- čia kas? - slovakas :) Slovakijos žemėse 2010 - 2 dalis

2010-08-04T15:24:00.026+03:00

Disnėjaus paveikslėliai pristato

vietiniai Slovakijos ypatumai

herojų paieškos [Bratislava]

konkuruojanti firma [Bratislava]

gatvės manifestai [Bratislava]

nas niedagoniesh [slovakiška versija]

its all about .....

fall for games and not in trouble

už devynių jūrų, septynių marių ant aukšto aukšto kalno

how deep is your love? emmmmm 79,2 m :D

[ateis ar neateis?]

tiesiog

mažojo princo planetoje

sveikatos ministerija įspėjo!

panašūs įrašai:
- čia kas? - slovakas :) Slovakijos žemėse 2010 - 1 dalis

- čia kas? - slovakas :) Slovakijos žemėse 2010 - 1 dalis

2010-08-03T22:38:00.026+03:00

prabudimas. jau kažkur Slovakijos žemėse

neišsiaiškinti numeracijos subtilumai

Bardejov centrinė aikštė zombiškų akių fokuse

garbinga Bardejov pilis, pastaba: kaip ir visos kitos ;)

Stara Lubovna. o ir vėl pilis!

visai kaip gyvas. persistengta su blicu..

liūdni sakalai (savo) vaidinimo belaukiant

nedraugiški kelio ženklai

- klausyk brangioji, gal užsisakykim dar alaus?

prasiirstymas autostrada tarp Slovakijos ir Lenkijos žemių

išsigalvojimai belaukiant autobuso

Spiš pilies šlaitų panorama saulėlydžio ritmu

lietus užklupo netikėtai ir taip tris kartus

pro skardinės dėžutės langą tyliai linojo

svaiginantis (ne)matomumas

Norvegijos fiordus prisimenant

piktos akys :)

rojuje, gal į Bratislavą?

mažieji silpnapročiai :D

bus daugiau

kelioninių daiktų sąrašas

2010-07-20T23:16:00.005+03:00

kadangi paskutiniu metu gyvenimas šiek tiek sukasi ant ratų, sąrašas daiktų kurie priklausomai nuo kelionės tipo ir oro sąlygų turėtų pakliūti į kuprinę / lagaminą arba mašinos bagažinę. taigi mums reikės:

Svarbu:
* Pasas/ID
* Valiuta / Banko kortelės
* Lėktuvo bilietai / kiti bilietai
* Kiti dokumentai (vairuotojo pažymėjimas; paso kopija; draudimas; skiepų pasas; ...)
* Žemėlapiai
* Mobilus telefonas / kroviklis
* Kontaktai, adresai

Miegui:
* Palapinė
* Miegmaišis
* Kilimėlis
* Marškinėliai & kelnės
* Miego kojinės
* Kepurė, šalikas

Hig. dalykai:
* Dantų šepetukas
* Dantų pasta
* Muilas
* Rankšluostis
* Prausiklis veidui
* Kremas veidui
* Kremas nuo saulės veidui/kūnui
* Dušo želė
* Kremas rankoms
* Vazelinas lūpoms
* Šukos
* Veidrodėlis
* Plaukams segtukai
* H. paketai
* Prezervatyvai
* Drėgnos servetėlės
* Šampūnas & kondicionierius
* WC popierius
* Ausų krapštukai
* Skutimosi peiliukai
* Kosmetika
* Indas prausimuisi

Apranga:
* Šilti rūbai (marškinėliai, megztinis, striukė)
* Marškinėliai (trumpom rankovėm)
* Kelnės/šortai
* Kojinės
* Apatinis trikotažas
* Lietskraistė
* Sandalai/Batai
* Maudymosi apranga

Virtuvė:
* Puodelis arbatai / kavai / vandeniui
* Bliudelis
* Šakutė + šaukštas
* Peilis visiems gyvenimo atvejams
* Degtukai/žiebtuvėlis + žvakė
* Virvė
* Šiukšlių maišai
* Kastuvėlis
* Kirvis
* Puodai maistui virti / arbatinukas
* Primusas + dujų balionėliai
* Indų prausiklis
* Virtuvinis rankšluostis
* Talpa vandeniui
* Pjaustymui lentelė

Maistas:
* Maistas suplanuotas pagal meniu
* Maistas nesuplanuotas pagal meniu
* Arbata/kava + cukrus
* Druska + prieskoniai

Vaistinėlė:
* Bintas
* Peroksidas
* Vaistai skrandžiui ("angliukai" ar kt.)
* Asmeniniai vaistai
* Pleistriukai
* Vaistai nuo skausmo
* Vaistai nuo karščiavimo
* Purškalai nuo erkių / uodų

Kiti dalykai:
* Fotoaparatas + kroviklis
* Bloknotas + tušinukas
* Celofanas (nuo lietaus)
* Prožektorius
* Žirklės + adata ir siūlai
* Gitara + dainynas
* UNO
* Bižuterija
* Akiniais nuo saulės
* t.t.

* gera nuotaika :)

p.s. jei ko nors trūksta, palikit komentarą papildysiu.

sugrizimas (finisas)

2010-06-28T02:19:00.004+03:00

pirma dalis. antra dalis. f*ck you Aerolineas Argentinas!!!!

i Madrida atskrendu miegodama, nepajuntu kaip praeina tos 17 valandu, po 24h dramos Buenos Aires, nenuostabu. vietos laikas 7 valandos ryto, birzelio 26-oji, valanda veliau nei turejom pagal naujausiaji tvarkarasti, bagazas nepradinges. ateina laikas aiskintis del likusiu prarastu skrydziu, teoriskai i paskutiniji Berlynas - Ryga - Kaunas dar galeciau suspeti. teoriskai... praktiskai is Madrido i Berlyna keturiu likusiu valandu laikotarpyje yra vienas skrydis su abejotina tikimybe ar suspeciau i kita.

kalbuosi su argentinos mergaitemis. kadangi jusu bilietai pirkti atskirai, mes neatsakome uz kitus prarastus skrydzius. kontrakto prie saves neturiu, niekada nesigilinau kuri puse atsakinga uz veluojancius skydzius. paprasau dokumento apie tai kad skrydis velavo, matyt pasikabinsiu tualete.. klausiant informacijos Buenos Aires, buvo pasakyta: informuosime kitas oro linijas, kad veluosite, paskutini karta aiskinantis tiesiog pasake kad turesiu kalbetis jau Madride. ka gi Madride mandagiai pasako jusu problema, pagal kontrakta mes turejom jus pristatyti i Madrida, pristateme.

niekada never ever nepirksiu bilietu is Argentinas Aerolineas. be to ta savaite jie linke veluoti, be musu dar velavo trys skrydziai.. tarpiniai skrydziai zymiai pigiau, ypac jeigu skydis i kita kontinenta, rizika didele, reiketu pirkti su galimybe keisti data, taciau kaina isauga, kiek tai apsimoka finansiskai reiktu pasiskaiciuoti. kainos ir rizikos santykis. taip pat avantiuros :)

tai-ka, ieskau grizimo alternatyvu. viena is ju - grizti autiku per Helsinki, kaina 300 euru, su velgi sesiu valandu praleidimu Helsinkyje, tada i Vilniu. dar kelios papildomos dienos autobuse manes kazkodel nesuzavi. isbraukta is saraso.

vaziuoju is oro uosto i salia esanti Barajas miesteli, susirandu interneto kavine, ieskau ir nusiperku bilietus uz nesveikai prabangia kaina. susirandu hoteli. Madridas diena, vietoj Berlyno nakti irgi variantas :) ta diena jame +41, centras pilnas ivairiu rasiu ir tautybiu zmoniu, asfaltuoti saligatviai, ciulbantys sviesoforai, kuriu spalvu visi paiso. viskas apgalvota iki smulkmenu. tikriausiai visas grazumas skirtumuose, gyvenimui cia ir dabar tam tikram tarpui galima pasirinkti bet kuria sali, patirtis nereali!!!

tai koks rezultatas? 4:0 Argentinos naudai? kiekvienas pralaimejimas - patirtis ir ta patirtis jau yra laimejimas. uz pergales, keliones ir sugrizima!!!

sugrizimas (papildymas)

2010-06-25T13:46:00.002+03:00

pirma dalis cia. zaidimas tesiasi. as vis dar Buenos Aires. septynios valandos ryto, austa 2010 birzelio 25-oji. pirminiam variante turejom isskristi 21:00, atidejus skrydi 02:00 nakties, ties cia prasideda naujas nuotykis: stovi 400 zmoniu eilute, 01:30 nakties, mums sako: skrydis veluos palaukit 20 min, pralaukus oro uoste 10 valandu - 20 minuciu yra niekis. praeina minutes. prasideda linksmiausia dalis, pasirodo lektuve aptiktas kazkoks nenustatytas elektroninis gedimas, prasome palaukti iki 03:45, jei iki to laiko nesutvarkys skrydis bus atidetas.. nepasitenkinimo suksniai garseja, norim informacijos, bet vis dar laukiam.. daugelis tame tarpe ir as turi tarpinius skrydzius. sulaukus 03:45 pranesimas - skrydis atidetas, tikslus laikas nezinomas. prasideda piktumai, jau totali nesamone laukti 6,5h atideto skrydzio, bet dar didesne kai nezinai kada is vis jis bus. kito lektuvo nera (oficiali versija), kito kelio nera, kito varianto nera.. po ilgu diskusiju, stalu trankymais, emocionalus argentinieciai :) mums pasakoma kad tikrai tikrai skrydis birzelio 25-aja 14:00. na ka einamuoju metu laukiu :)

mama, i Kauna devinta vakaro negrisiu :D faktas :) nepamatysiu naktinio Berlyno irgi faktas. ar busiu Madride pazadetu naujuoju laiku nezinau, tikekimes lektuvas pakils su visais varzteliais. kokiu marsrutu grisiu i Kauna nezinau. 3:0 laimi Argentinos oro linijos. zaidziam iki pergales, ane? ;)

o tuo laiku austa nuostabus birzelio rytas, panasu kad bus dar viena grazi diena, linkejimai :)

volver (sugrizimas)

2010-06-25T05:04:00.004+03:00

perkant lektuvo bilietus matyt reiketu pasitarti su astrologu, psichologu arba kitu -logu, nes skrydiu data issirinkau kartu su nuotykiais :)

vietoj izangos. Bolivija, geguzes sauletas savaitgalis, pietauju su draugo seima. jie klausia kada mano grizimo skrydis. 24 birzelio. i ka seka atsakymas: ta diena ryte skrydziu nebus, kuriuo laiku tavo skrydis? zinoma ryte :) kodel nebus? nes nakti pries tai Bolivijoj jonines su "hot-dog'ais" ir lauzu deginimais, kuriu pasekoje ryte per dumus skrydziai nevykdomi. ir tikrai, gaunu elektronini pranesima su prasymu pasikeisti data. 1:0 i mano vartus..

einamuoju metu uzstrigau Buenos Aires oro uoste, ziuriu i informacijos lenta ir negaliu patiketi, visi trys lapai skrydziu i bet kuria pasaulio puse, visi on-time, Madridas - veluos.. visas penkias valandas!!! informacijos kodel nera, neesme tos valandos jeigu Madride netureciau kito skrydzio i Berlyna. viso siame oro uoste teks praleist nei daug nei mazai desimt valandu. Madride turesiu valanda laiko naujam skrydziui, ka gi plius viena avantiura, 2:0 i mano vartus..

rezultate: ziuriu futbola Japonija - Danija, saunuoliai japonai 3:1 danams i vartus! geriu vakarine kava. susirandu likimo draugu is Bolivijos. naudinga pastaba ateiciai, jeigu uzstrigote oro uoste ilgiau nei sesiom valandom turit teise valgyti oro liniju saskaita, israso maisto taloneli paskutinei vakarienei Lotynu Amerikoje :)

vietos laikas 23:00, iki 2 nakties visas oro uostas mano, kiek laikys kompo baterija klausimas, kiek laikys mano baterija irgi :) ausyse take that - how deep is your love, tiu ru ru tiu ru :)

nepaisant rezultato, tegul zaidimas tesiasi!!!

kelionės žurnalas Nr.xx: el camino de la muerte - Coroico

2010-06-21T00:22:00.005+03:00

vietoj įžangos - čia trumpėja dienos ir ilgėja naktys. rytoj Aymara Naujieji Metai.

neišpildžiau savo plano nuvažiuot iki Aricos (Čilėje) todėl strategiškai susigalvojau kitą - važiuoti kalnų dviračiu "the world's most dangerous death road". toks skambus pavadinimas dėl begalės mirčių siauram ir stipriai vingiuotame kalnų kelyje. nuo 2005 m. transportas važiuoja naujuoju keliu iš La Paz į Corioco, kuris vis dar konstruojamas, vienas brangiausiai Bolivijai kainavusių kelių. going down's never been better!!!

kelio pradžia. La Cumbre (aukštis 4800 metai). apsivelkam šiltai ir ryškiai, pasimatuojam dviračius, išklausom american guy tai yra gide saugumo instrukcijų. startas. kelias taip pat dar vadinamas vienas gražiausių pasaulio kelių, vingiuoja žemyn. greitis beprotiškas, jausmas irgi :) stabdžiai veikia :)

pradžioje lekiam plentu, lenkiam mašinas, ūžia šaltokas vėjas, kiekvieno posūkio nefotografuosi, bet norėtųsi.. stojam maždaug kas 15-20 minučių paklausyt kokia bus kita kelio atkarpa. už kiekvieno posūkio viskas atrodo dar gražiau. stojam, fotkinam, važiuojam, stojam, fotkinam, važiuojam kokius x kartų. be nuotykių pravažiuojam narkotikų tikrinimo postą. paliekam plentą ir įsukam į senąjį "the world's most..." žvyrkelį. mašinų beveik nėra tik kalnai ir dviratininkai.

vienos atkarpos metu pravažiuojam kaskadas, vanduo kaip duše silpnai srovena tiesiai virš galvos, po kojomis purvynas, po šios atkarpos valau purvą nuo fotoaparato ir nuo galvos iki kojų esu purvina, trečiadie.... :)

su kiekvienu posūkiu aukštis krenta, darosi šilčiau, leidžiamės į tropikų zoną. finišas laukia La Senda Verde (Žaliasis kelias) namuose konfiskuotų nelegaliai įsigytų gyvūnų (kelerių rūšių papūgos, beždžionėlės, smauglys...). gyvūnus prižiūri savanoriai, tą kart jų daug iš Anglijos, galima pasilikt keletai savaičių taip pat pamaitint bežones. čia mūsų keliai skiriasi, chebra grįžta į La Paz aš važiuoju į Coroico.

Coroico (aukštis 1760 metrai), mažas miestelis, žaliuojančiu kalnų apsuptyje. veši žali žali kokos krūmeliai, bananų miškeliai. kalnų šlaitais pasivaikštau iki kaskadų. rojus žemėja - pasitinka užrašas prieš įvažiuojant, visai galimas dalykas :)

kas dar? despedidos ir lagamino susidėjimas. mieli draugai ir šio įrašo skaitytojai už keletos dienų grįžtu namo!!! viskas :)

p.s. nuotraukos

kelionės žurnalas Nr.xx: Potosi

2010-06-09T23:46:00.003+03:00

yra kelionių kurios planuojasi šiek tiek sudėtingiau. į Potosi, miestą Bolivijos pietvakariuose, kelionės datą stumdėm gal tris mėnesius, žmonių skaičių irgi. rezultate išvažiavom dviese.

ketvirtadienio naktis autobuse, pasiskolintas miegmaišis praverčia, žiemos laikotarpiu naktys vėsokokos. atvažiuojam paryčiais į naująjį terminalą. Potosi išsidėstęs Cerro Rico (turtingas kalnas) kalno papėdėje beveik 4100 metrų aukštyje ir yra antras tarp aukščiausiai įsikūrusių miestų pasaulyje (pagal gyventojų skaičių pirmas tokiam aukštyje).

Cerro Rico. legenda byloja kad XVI amžiuje indėnas Diego ganydamas lamas kalno papėdėje vieną pragano ir ima jos ieškoti, sutemsta, jis prisiglaudžia vienoje kalno nišų, susikuria laužą ir nustemba kaip viskas sužiba sidabru. po metų ispanai užkariautojai čia įkuria miestą, kuris tuo metu tampa vienas didžiausių miestų pasaulyje. sakoma, kad iš kalno sidabro buvo galima nutiesti tiltą tarp Potosi ir Madrido. deja būtų galima nutiesti du tokius tiltus iš žmonių kaulų, kurie mirė kasdami tą sidabrą..

rytas šaltokas, nesunkiai surandam šalia pagrindinės aikštės išsidėsčiusias kelionių agentūras, kurios siūlo ekskursijas į Cerro Rico kasyklas. jus pamatysite kaip dirba kalnakasiai, palandžiosite 2 kilometrus aukštyn žemyn šachtomis, pamatysite Tio statulas ir t.t. kalnas turtingas šachtomis, nebeprisimenu tikslaus skaičiaus todėl bijau pameluot bet atrodo šiai dienai yra apie 150 kompanijų, kurios dirba šachtose. minerologų prognozėmis darbo turėtų užtekti dar 10-15 metų. pirmas įspūdis įžengus tamsu, šviečia tik žibintuvėlis ant galvos, daug dulkių ir labai karšta. temperatūra 25-30 laipsniai šilumos. prisispaudžiam prie sienos, nes pro mus pravažiuoja keletas vagonėlių su skalda, lydimu dviejų kalnakasių. šachtose išvedžioti vamdžiai pro kurios šnypčia grynas oras, bet vis tiek oksidų dioksidų ir kitų -idų stiprus kvapas įsigeria į rūbus. kalnakasiai dažnai dirba 24 valandas be maisto, vienintelis energijos šaltinis kokos kramtymas. darbai vyksta rotacijos principu: kasamas kalnas; iškasenos gabenamos iki transportavimo vietos ir rankomis kasama į didžiules pintines; mechaniniu būdu jos keliamos į šachtos viršutinį aukstą; iškratomos iš pintinių ir supilamas į vagonėlius, kurie iškasenas išgabena iš šachtos. toliau chemija. gražios sidabro dulkės, tik ar jos vertos sveikatos ir gyvybės hmmm...

dinamitas. mieste yra kalnakasių turgus. parduotuvėlėse viskas ko jiems reikia, pradedant apranga, įranga, baigiant maistu. čia galite nusipirkti dinamito, legaliai, sako mūsų gidas. viskas ko reikia turėti šiek tiek pinigų. mažytis nitroglicerino ir t.t. mišinys gali kainuoti duobė jūsų darže arba ir blogiau. parduodamas bet kam, neklausinėjant kas ir kodėl.
ekskursijos po šahtą pabaigoje prie mūsų akių sulipdomas sprogmuo, trys minutės fotografijai ir dvi padėti ją saugiu atstumu. sprogimas daug galingesnis nei įsivaizdavau. filmuota medziaga harde.

antra dalis dienos praleidžiama klaidžiojant po miesto širdį. kolojinis miestas su daugeliu bažnyčių. užlipus ant San Francisco (Sv. Pranciskaus) bažnyčios stogo atsiveria miesto panorama. kitą dieną dar buvo užpilta ir ant Katedros stogo, gražus tikrai gražus tas Potosi.

nueita į filmą – „Alisa stebuklų šalyje“. stebuklų šalyje (mano pastaba: Bolivijoje) pilnos gatvės piratinių filmų, gal todėl salėje sėdim keturiese, į filmo vidurį prisirenka daugiau žiūrovų :)

Casa de la Moneda (Monetų kalykla). ryšium su dideliais sidarbo ištekliais, ispanai užkariautojai mieste pastato Monetų kalyklą. muziejus turtingas to laiko istorija ir eksponatais. vergų darbo ir gyvenimo salygos, monetų kalimo principai ir t.t.

Convento Santa Teresa. vienuolynas muziejus su septyniolikto amžiaus istorijomis. antras vaikas šeimoje sulaukęs penkiolikos metų būtinai (priverstinai) turėjo tapti vienuoliu(-e). mergina peržengusi vienuolyno slenkstį daugiau niekada nepamatydavo savo šeimos. buvo ir daugiau baisių istorijų, bet su sąlyga kad rašau vėlai ir noriu pabaigt iki rytojaus su šiuo įrašu ir nuotraukomis detaliau neberašysiu :)

nuotraukos čia

kelionės žurnalas Nr.xx: Salar de Uyni & Reserva de Fauna Andina Eduardo Avaroa

2010-05-17T23:50:00.000+03:00

pasaulyje begalybė gražių vietų ir tikriausiai gražiausios visada atrodo tos kuriose dar nebuvai :) ką gi metas planuoti ir metas keliauti!!!

penktadienis (įžanginė diena)
12:00 susitinku su Margarita (lietuve, savanoriaujančia 2h atstumu nuo manęs). Cochabambos autobusu stotyje sužinom kad autobusai į Oruro nevažiuoja nes.. pagrindinis kelias, kuriuo mums reikia važiuoti užblokuotas, streikas. kelių blokavimas čia dažnas reiškinys, vykstantis beveik periodiškai kas 1,5 ar 2 mėnesius.. artimiausias terminalas pakeliui Quillacollo, pasiūlau bandyt laimę ten. bandom: šiaip taip įtelpam į gal 6-jį ta linkme važiuojantį mikrą. visi jie veža tik iki 10 kilometro, terminalas 12-tame. nesvarbu, važiuojam. kepinant vidurdienio saulei pėdinam tuos 2 km, kur pasako kad iki vakaro jokio judėjimo mums reikiama kryptim. nenusimenam, nes policininkas pasiunčia toliau dar truputį pasivaikščioti kur galima rasti transportą. truputį paeinam dar 3-4 km ir randam mikriuką į Oruro. vienas keleivis prašosi priimamas važiuoti į bagažinę, bet ten daiktai ir kuprinės, todėl jis nebetelpa, ekstremalai čia vietiniai :) apie 15:00 pajudam iš mirties taško!!!

į Oruro atvažiuojam vakare, nusiperkam bilietus į Uyuni ir ieškom maisto. valgom aka keptą vištieną su ryžiais ir laisvom bulvytėm, kabako aplinka man labai primena Vilniaus autobusų stoties užkandinę :) tempiam laiką, susirandam interneto kavinę, kuri sausakimša vaikų žaidžiančių futbolą ir vieną tų strateginių "sukurk ir sunaikink civilizaciją" žaidimų.

šaltokoka, grįžtam į agentūrą kur pirkom bilietus pratemt dar 1h. sužinom kad vietoj 23:00 išvažiuosim 01:00, nes keliai blokuoti globaliu mastu. sėdim, šnekam, laukiam, rrrrr..

šeštadienis (pirma diena)
01:30 pajudam Uyuni link, autobuse yra dekiai, bet vis tiek velniškai šalta. kelias tai žvirkelis, krato nemigdančiai. paryčiais mes Uyuni, nespėju išlipti iš autobuso ir pasirodo jau turim kelionės agentūrą.

Uyuni vėjų pustomas geležinkelio miestas 3668 metrų aukštyje. savo klestėjimo metu buvęs vartais į Čilę ir Argentiną. stebėtina kaip jis netapo vienu tų miestų vaiduoklių kai jo klestėjimo laikai baigėsi. šiandien tai mažytis miestas pritraukiantis mases turistų pamatyti Salar de Uyuni ir Reserva Nacional de Fauna Andina Eduardo Avaroa druskynų ir kalnynų.

starto laikas 11:00. džipas visais keturiais varomais ratais. šauni kompanija: du vaikinai iš Peru, porelė iš Šveicarijos ir mes dvi lietuvės plius vairuotojas-gidas.

Salar de Uyuni. plotas 9000 kv km. didžiulė teritorija padengta tvirtu druskos sluoksniu, kuris lengvai atlaiko mašinos svorį. lietinguoju sezonu (gruodis - balandis) dideli jos plotai prisipildo vandens, bet net ir tada sluoksnis suplonėja vos 1m ar mažiau. įspūdis lyg būtum kitoj planetoj, neaprėpiami plotai druskos. bei įspūdingas dienos ir nakties temperatūrų skirtumas: +30/-25 (kartais -40).

Cementerio de trenes (traukinių kapinės). kapinynas rūdijančių garvežių kadaise gabenusių auksą iš senai apleistų kasyklų. šiandien tai paminklas šlovingai plieno ir garo technikai. girdžiu kaip aukso ieškotojų dvasios šnibžda savo istorijas..
mūsų vairuotojas-"gidas": draugai, traukinių kapinės, 15 minučių nuotraukoms. kelionės metu panaši frazė nuskambėdavo kiekvieną kart mums sustojus naujoj vietoj, daugiau jokios info, nebent patys klausdavom. hmmm su gidu mums nelabai pasisekė..
bėgiai dabar jau į niekur. uuuuuuu švilpauja vėjas. kapinės.

Salar de pescado (žuvies sala). viena iš keletos salų druskynuose, labiau žinoma Inca Wasi vardu (quechua kalba). taip vadinama nes salos forma primena žuvį. sala nusėta kaktusais, kurių amžius siekia šimtus metų. vieniši keturmetriniai spygliuočiais druskingųjų žemių draugijoje.

temsta, prasideda viešbučio paieškos. atvykus į pirmąjį veidrodiniais langais paaiškėja kad vietų nebėra. į bilieto kainą nakvynės vieta įskaičiuota, panašu kad laimės dalykas kelių "žvaigždučių" jis bus. atvažiuojam į kitą. kambaryje dvi lovos bei cementinės grindys. nei kėdės daiktams, nei rozetės fotikui/telefonui pakrauti. tiesa savininkas man džiugiai pareiškia kad visame kaime 21:00 gesinama šviesa, bet viešbutis turi nuosavą elektros varikliuką. kam po bemiegės nakties ir visos dienos atrakcijų šviesa vėlų vakarą klausimas retorinis. paklaidžiojam po miestelį tamsoje. beribis dangus nusėtas milijonais žvaigždžių. i can see dead people.. muchacha :D

sekmadienis (antra diena)
5:30 Bolivijos laiku mus prižadina šveicaras su šveicarišku laikrodžiu. prancūziški pusryčiai. "lekiam" Laguna Colorada (Spalvingo ežero) link, jokių kelio ženklų, jokio pažymėto kelio, jokių sankryžų. Laguna Colorada didžiausias rezervato ežeras, raudonos spalvos. ežeras keičia spalvą priklausomai nuo jame esančių dumblių, kurie ir "nudažo" jį savo natūraliais pigmentais. tie patys dumbliai yra ir flamingų maistas, 3 rūšys čia suka savo lizdus, daugiausiai lizdų pasaulyje prisuka James flamingai. kadangi artėja žiemos sezonas, flamingų šį kart mažai ir visi nutolę per stabiliai saugų jiems atstumą, reikėtų stipresnio objektyvo juos užfiksuoti, gaila..

pakeliui neaprašomi toliai, užgesusių ugnikalnių snieguotos viršukalnės, išdžiuvusios žolės plotai, druskingos žemės ir plieskianti saulė. aukštis kelionės metu svyruoja nuo 3600 iki 4800 metrų, taip aukštai dar neteko pasivaikščioti.

pirmadienis (trečia diena)
antrojo viešbučio kambario temperatūra neprognozuojama, stoglangis apledėjas. 4:30 keltis šalta. dušo čia nėra. tamsoje išvažiuojam žiūrėt geizerių ant veikiančio (?) ugnikalnio šlaitų. mintyse galvoju gal neišsiverš jis, matyt žinių iš Europos įtaka :) sustojam. geizeris: iš žemės veržiasi baltai pilkšvi dūmai ir girdisi stiprus šnypštimas. tokių pamatom ir daugiau.

kalnų viršūnės nusidažo rausvai. aušta. Sol de manana (ryto saulė). lauke minus 2-3 šalčio, natūraliam gamtos sukurtam baseine apie plius 30. iš pradžių įmerkiu kojas, geraiiiiiiii, kaaaaaršta, tai negi sustosi :) pasinėrus išlysti norisi sunkiai :) nesvarbu kaip būtų šalta, negalima praleisti progos išsimaudyti!!! lediniais plaukais valgom pusryčius, raudonos saulės apskritimas keliauja dangum aukštyn.

Reserva de Fauna Andina Eduardo Avaroa (plotas 7147 kv.km)
Laguna Verde (žaliasis ežeras). aukštis 4300m. arsenikas ir kiti mineralai nulemia šio ežero spalvą, priklausomai nuo temperatūros ir vėjuotumo. važinėjam skersai išilgai rezervatą ir klausomės hiphopo ispaniškai jau jau :)

vakare grįžtam į Uyuni, perkam bilietus atgal į Oruro, šalam autobuse. gerokai prieš auštant atvažiuojam į Oruro, perkam bilietus į Cochabambą, šalam autobuse. nemiegu, pro šalį lekia kaimeliai, posūkiuose atsiveria apšerkšnojusios kalnų žemės.
Cochabambą pasiekiam miestui jau pradėjus busti, įdienojus čia bus ne mažiau 20-25 šilumos. kelionės žurnalo pabaiga :)

p.s. nuotraukos niekada neatspindės vaizdų taip kaip viskas yra realybėje, bet keletas atspindžių čia.

ruduo, egzaminas & savaitės filmas

2010-04-25T23:07:00.000+03:00

rytai jau darosi vėsesni, tačiau įdienojus vis tiek kepina saulė. lietus lijo tik vieną kartą visas tris dienas. tą kartą ploviau drabužius lietaus vandeniu. toks truputį purvinas vandenėlis, bet kai krane skaičiuojamas kiekvienas lašas pasirenki iš karto teisingą variantą.

savanoriavimas. darželyje-lopšelyje vaikai "laikė egzaminą". turėjom užpildyt anketas, pagal amžių ką vaikas sugeba ir ko dar ne. rezultate:

2,7 metukų Džioel rodom paveikslėlį, kuriame nupieštas gaidys ir klausiam, apibūdink ką čia matai. jis pasižiūri į paveikslėlį ir garsiai rikteli: kakariekūū!!! tikslinam klausimą: kas čia? pirštu rodydami į gaidžiuko snapą. vaikas: ko-ko-ko-ko-ko. vos laikausi nesijuokus garsiai :D

su spalvom irgi sava stategija. rodau raudoną pieštuką, klausiu kokia čia spalva, sako raudona. gerai, pagalvoju. imu geltoną pieštuką, kokia čia spalva. mėlyna sako man vaikas. emmm :) žalias pieštukas pavadinamas juodu. kitas raudonos spalvos pieštukas jau tampa geltonu. po aštunto suprantu kad spalvos yra vardinamos randomize būdu. auga tikimybių teorijos šalininkas :)

ar žinai kaip vadinasi gatvė kurioje gyveni, rajonas? - taip, nusileidi nuo kalno, pasuki į dešinę ir paeini du kvartalus..

kambario prieblandoje, per loptopą žiūriu "Australiją", gražūs gamtovaizdžiai, adventure siužetas. vieną akimirką žvilgsnis nukrypsta į artimiausią sieną. ant jos aiškiai kažkas tupi ir tai ne mano kambario draugas voriukas, tas kažkas ryškiai didesnis. žvilgsnis iš arčiau - skorpionas!!! (AAAAAAAA...!!!!!)
gerai, mažiukas jis, jų nuodai tik savaitei lengvai paraližuoja įkastą ranką, koją ar kitą kūno vietą, bet mane tai mažiausiai jaudina. žaibiškai atsiduriu per tris metrus ir bijau prieiti arčiau. po keletos minučių vidinio monologo pasiimu ispanų kalbos užrašus, terkšt ir vienu skorpionu pasaulyje mažiau. miegu ant grindų, manykim šitas buvo pirmas ir paskutinis.

peštukai ir pieštukai

2010-03-19T00:32:00.003+02:00

po trijų mėnesių nieko neveikimo (užskaitant anglų kalbos pamokas, keliones ten ir atgal, ispanų kalbos vadovėlio atsivertimo ir užvertimo bandymus) prasidėjo mano savanoriavimas. pagal pirminį planą vasarį su mokslo metų pradžia turėjom pradėt keturis projektus, pradėjom apskritą nulį, dėl pačios elementariausios priežasties - nėra pinigų.. todėl teko persikraustyt ir vėl sugrįžti į Cochabambą.

kraustymasis vyko nesklandžiai, dvi naktis nakvojau su dantų šepetuku, džinsais, marškinėliais ir kompu (tarkim organizaciniai nesklandumai). nauja vienutė antrame aukšte, su dviem langais, dvejom geležinėm lovom, dvejom plastikinėm spintom, dviem mediniais staliukais. šalia asmeninė vonia su dušu (verdantis vanduo puikiai vis tik bėga :)).

pagaliau ir vėl namie yra internetas! stovi čia gal dešimties metų senumo kompas, sukasi taip lėtai kaip tik galima įsivaizduoti. lužta dažniau nei norėtųsi..

savanoriavimas. jeigu niekas nepasikeis tai gal jau bus paskutinis etapas. šiandien esu dienos centro bet labiau vaikų lopšelio darželio tramdytoja :D

viskas atrodo maždaug taip: rytas prasideda pabudimu viešajame transporte ir važiavimu iki dienos centro. vedini (arba nešini) tėvais, broliais ar tetomis į centrą susirenka apie trisdešimt mažųjų. amžius nuo vienerių iki penkerių metų. kiekvieną rytą atsisveikinant kas nors būtinai apsiverkia. toliau dienotvarkėje pusryčių ritualas su šimtu n-iolika kartų pakartojamu: valgyk, sėdėk gražiai, valgyk, netrukdyk kitų ir panašiom frazėm.

sekantis kantrybės išbandymas rašto darbai. dirbu su keturmečiais - penkiamečiais, kurie ruošiasi į prekinder {pastaba: pirmąją klasę}, keletas iš jų jau beveik du menesius į ją jau eina. pirmieji žingsniais šviesaus rytojaus link sekasi sunkiai. noro mokytis rašyti penketus yra daug mažiau nei lakstyti. pieštukas yra ne tik rašymo priemonė, su juo galima įdurti draugui, jo atsikąsti, smagiai sviesti kuo toliau žiūrint kokia bus reakcija. sasiuviniai irgi yra valgomi, svaidomi, ypač smagu yra išpaišyti ne savo, bet draugo. išsėdėti vietoje daugiau nei penkias minutes beveik žygdarbis, nes būtina pažiūrėti kaip spalvoja kitas, kas vyksta kitame kambario gale, kas ir kodėl verkia ir t.t. draugiškos gaudynės, po minutės lakstymo virsta į rankų ir kojų dvikovas ar trikovas ir jai nesuspėji pasakyti gana nekaltas žaidimas baigiasi ašaromis. tie kurie spalvoja ramiai (tokiu yra gal trys keturi) būtinai paklaus ar gražu kokius dvidešimt kartų :)

pietūs. didysis kantrybės išbandymas. valgoma daugiau nei valanda laiko. į garsajuostę galima būtų įrašyt dvi frazes: "valgyk" ir "na gi valgyk!" valgoma šaukštais, kai niekas nemato rankomis, kai kuriuos reikia maitinti, nes kitu atveju stumdo maistą kaip šaškes, bet į burną nepatenka niekas.

popietinė veikla: žaidimai, paišymas ir kitos mažos atrakcijos. vienas kambarys pilnas įvairiausių mokomųjų žaidimų. čia kaip pasiseka, dešimt minučių ramybės, kol kas nors ko nors neatima, neišmėto lego po visą patalpą, kaladėle nepabando draugo pakaušio tvirtumo.

diena centre pasibaigia pavakariais, susišukavimu ir laukimu tų, kurie ateis pasiimti.

trumpam

2010-03-10T21:37:00.004+02:00

įsivaizduok. esi išradėjas, dar nežinai ar garsus. tie, kuriuos mylėjai tave išdavė, gyvenimas tapo nemielas ir kad užsimirštum tu iškeliauji antru pasitaikusiu lėktuvu. pats netikėdamas atsiduri ten kur ir turėjai atsidurti. čia gyveni ramiu saulėtekių ir saulėlydžių ritmu. vietiniams tu patinki ir jie paskiria tau didesnį atlyginimą. slenka dienos, bėga naktys. susirandi draugų, kepat baobabus, žiūrit povandeninių šaškių tiesiogines transliacijas. vieną kartą internete sutinki ją, neiškart, bet ir vėl įsimyli. jūsų horoskopai sutampa ir tu nusivedi ją prie altoriaus. ta proga kepat baobabus. išrandi savaime pasikraunantį mobilaus telefono aparatą, vietiniai džiūgauja, nori tau suteikti miestelio garbės vardą. atsisakai, nes kas tau iš tos laimės ir iš tos garbės. mėnulis įžengia į Mergelės žvaigždyną ir tu išsiskiri su pirmąja žmona. toliau dirbi prie kitų įdomių projektų. nepastebi kad jau praėjo devyneri metai. vieną šviesią naktį rūkydamas kažką stipresnio supranti kad norėtum grįžti, nors trumpam, kad pasižiūrėtum koks esi ten. sėdi į lėktuvą, praskrendi porą kontinentų ir štai esi namie. niekas tavęs nebepažįsta. gatvėje netikėtai pamatai ją, savo penktąją meilę, dabar esi vyresnis, gal net gražesnis, nuo baobabų šiek tiek pageltusias dantim. ji pažvelgia į tave, bet neatpažįsta, jos žvilgsnis prasiskverbia pro tave ieškodamas kažko kito. apsiverki grįždamas paskutiniu metro namo. sėdi ant sofos ir valgai pasišildytą picą, pasirodo televizorius ir čia rodo povandeninių šaškių turnyrą, tiesa vaizdo įrašą, bet tą akimirką tau tai nepasirodo taip jau ir svarbu. įsivaizduok! :)

įrašas trijų metų (ne)redaguotų rašinėlių gimimo proga. įsivaizduok :)

Oruro karnavalas

2010-02-17T21:33:00.002+02:00

- tienes espíritu de aventura.
- claro que.. si : )

kuo skurdesnė šalis tuo daugiau fiestų. žymiausia iš jų Bolivijoje – Oruro karnavalas. negali jo praleisti. argi aš galėčiau : )

kelionę planuoti sekasi sunkiai, planai keičiasi kas antrą dieną, bet vis tik pavyksta. Chapaqueada San Simon – San Simon universiteto šokių grupė tampa mano kelionės draugais. linkėjimai Milisenta ;) vakarėja, poros sukasi Sucre aikštėje, laukiam autobuso. su laiku Bolivijoje blogai. turim išvažiuoti devintą vakaro, išvažiuojam šiek tiek po dvylikos nakties.

paryčiais atsiduriam Oruro. miestas išsidėstęs netoli ežero Uru Uru (pasakyk pavadinimą greičiau ir žinosi iš kur miestas gavo vardą). vėsokoka. pusryčiaujam turguje. kava su pienu nenusakomai keisto skonio, ne kavai tame turguje : )

pasiruošimas karnavalui (pirma dalis). užsidedu lietskraistę nuo lietaus, nors dangus jo nežada. karnavalo laikotarpiu (plius dvi savaitės ir minus savaitė po Oruro karnavalo) šalyje vyksta masinis laistymasis vandeniu. gatvės pilnos žmonių su vandens balionais ir putų flakonėliais. nesušlapti neįmanoma. terkšt ir jaučiu kaip nugara teka vanduo. du paaugliai nuo triaukščio namo stogo su kibiriukais tvarkingai laisto žmones, bet visi laimingi, karnavalas : )

aplankom Museo Etnografico Minero. Oruro turtingas kasyklomis. vienos didžiausių alavo kasyklų užaugino jį iki miesto. leidžiantis į nebeveikiančią šachtą-muziejų oras tampa nemaloniai bjaurus. ekspozicijos ilgis apie 200 metrų. lipant laiptais žemyn pirmasis eksponatas Čyru-Čyru (isp. Chiru-Chiru) – plėšikas vagiantis iš turtingųjų ir atiduodantis grobį vargšams. šis herojus buvo nušautas šachtoje, pasak legendos jo žuvimo vietoje buvo rastas nutapytas M. Marijos paveikslas. nusileidus galima apžiūrėti šalmų, gražtų, lempų, rašomųjų mašinėlių ir kitų naudotų šachtose daiktų kolekciją. šachtos gale jūsų lauks susitikimas su Tio (isp. dėde). šis dėdė – požemių valdovas ir šachtų karalius, kiekvienoje šachtoje stovi jo statulos. tikima kad kalnų lobiai priklauso požemių valdovams ir reikalingas jų sutikimas norint išgabenti iškasenas į žemę. Tio statalos gausiai apibarstytos cigaretėmis, kokos lapais, bei laistomas alkoholis prašant apsaugos ir stiprybės. jei pragaras yra jis panašus į šachtą – dar vienos legendos žodžiai.

karnavalas. pirmieji šokėjai pradėjo savo 12 kilometrų kelią aštuntą ryto, jis jiems užtruks plius minus penkias ar šešias valandas. Šokančių apie tūkstantis gal ir daugiau. folkloras Bolivijoje klesti, stipriai susimaišęs su krikščionybe šiandieninis karnavalas skirtas M. Marijos garbei. margaspalviai šokėjai šoka savo šokį, minia džiūgauja. šokis su demonais – diablada – man iš visų gražiausias. strykt strykt tam taram tam param : )

pasiruošimas karnavalui (antra dalis). po pietų sugrįžtam į laikinus namus, nes mano bendražygiams reikia persirengti. pagal planą jie turėtų pradėt savo maratoną dešimtą vakaro. matyti kad laiko planavimu organizatoriai nesirūpina, prastovim šokėjų minioje visas penkias valandas ir tvarkingai apie pusę trijų ryto šokis prasideda. visą kelią einu kartu, naktinis karnavalas pilnas girtų žmonių, policijos naktį nėra, tačiau visi taikiai svirduliuoja su šokančiais, siūlo išgerti, tie kurie dar blaivūs nori fotografuotis, tie kuriems karnavalas jau pasibaigė miega ramiai tiesiog belekur. saliut!

šokėjai savo šokį baigia Santuario del Socavon (Socavon šventovėje), keliais prieš M. Marijos paveikslą, pasižadėdami tris metus šokti Oruro karnavale. nežinau kiek procentų šokančiųjų katalikai, bet pažadu šventai tikima ir stengiamasi laikytis.

po dviejų nemiegotų parų autobuse užmiegu tą pačią minutę. sapnuoju kaip šoku su demonais. saliut!

p.s. nuotraukos

kelionės žurnalas Nr.xx: La Paz - Tiwanaku - Copacabana

2010-01-25T20:58:00.025+02:00

"Todo empieza de nuestros corazones esa relación del hombre con la naturaleza y el cosmos; Todos al ser hijos del mismo sol debemos retornar a un orden natural de las cosas y fluir como el rió que no conoce fronteras." /Marcelo Yaksic Vera/

„Viskas prasideda mūsų širdyse, šis žmogaus ir gamtos bei visatos ryšys; Visi esame vaikai tos pačios saulės privalome gražinti viską į savas vietas ir tekėti kaip upė, kuri nepažįsta ribų" – žodžiai ant vieno iš Tiwanaku miestelio aikštės paminklų.

saulės vaikai keletas istorijų iš naujos kelionės. šeštadienio vakaras. biliete į La Pasą (La Paz) išvykimo laikas 20:45. norėtum, autobusai čia tikriausiai niekada laiku neišvyksta. 22:20 sėdžiu autobuse, šalia miega čiolita su kokos prieskoniu, bet taip taip koka vis dar ne narkotikas :P naktis autobuse, jei prabudimus ir užmigimus galima pavadinti miegu, tarkim miegu.

La Pasas - miestas kalnuose tikrąją šių žodžių prasme. gatvės ir gatvelės vingiuoja stačiais šlaitais tai aukštyn tai žemyn. iš vienos apžvalgos aikštelių jis atrodo milžiniškas. teoriškai šis miestas sostinė, 3500 metrų virš jūros lygio aukštyje, praktiškai sostinės titulas visuose šaltiniuose priklauso Sukrei (Sucre). antroje sausio pusėje čia vėsoka, vaikštinėjant pagrindinėmis didmiesčio gatvėmis manęs neapleidžia jausmas - visai kaip pavasaris Lietuvoj.

ispaniškai žodis la paz = taika. vienos dienos pasivaikščiojimo mažoka kad pajustum miesto dvasią, bet iš antro žvilgsnio jis man pasirodo taikus. centras pilnas vietinių ir žmonių su fotoaparatais. senoji ir naujoji architektūra neatskiriamai šalia, bankai vienoje upės pusėje, lūšnynai kitoje. pro vakarėjantį mikroautobuso langą matau skubančius kostiumuotus praeivius ir nuolankiai išmaldos prašančius elgetas. dar vienas kontrastų miestas. mašinos signalizuoja. šviesoforai didelės reikšmės nevaidina. trumpam užstringam kamštyje.

muziejai. vienintelis kurį aplankiau vadinosi Museo Nacional de Arte (Nacionalinis Meno Muziejus). šaunus muziejus. ekspozicija gal ir nedidelė, tačiau eksponatai įvairūs iš skirtingų laikotarpių. ir štai iš vieno paveikslo į jus žvelgia šiuolaikinis menas :) nuotraukos ant sienos rėkauja: pasauli toks tu esi šiandien ir koks busi rytoj?

kaip visada ieškau graffiti. faktas - visa šalis išpaišyta politiniais šūkiais, ryšium su gruodį vykusiais prezidento rinkimais. ši meno dalis mane nelabai domina. Bolivijos gatvės menas glaudžiai susijęs su istorija bei mitologija. antras po prezidento čia ant sienų draugas Ernestas Če Gevara (isp. Ernesto Che Guevara). toliau politiniai purškalai su inkais ir šachtininkais. bei vis dar mane žavintys užrašai ant sienų: draudžiama šlapintis :)

La Pase man gražu: kolonijinė Murijo aikštė (isp. plaza Murillo) su ledais valgančiais ir balandžius maitinančiais žmonėmis; Švento Pranciškaus (San Francisco) bažnyčia su tyloje ir tamsoje skendinčiomis šventųjų statulomis; Sagarñaga gatvė su turistams skirtais rankdarbiais; bei ilgoji aveniu Avenida Mariscal Santa Cruz, kitaip dar žinoma Prado pavadinimu. nebeliko laiko bet būtų įdomu pasivaikščiot po Raganų turgų (Mercado de Hechiceria) jame liaudies medicinos prekės pvz. džiovintos lamos...

paskutinę sausio savaitę mieste vyks Feria de Alasitas. didžiulis turgus, kuriame perkami miniatiūriniai daiktai, kurių trokštama realiame gyvenime. troškimai varijuoja nuo piniginių kupiūrų, elektronikos prietaisų, mašinų, namų, diplomų, lėktuvo bilietų, busimų sutuoktinių ir kitokio gėrio. tikima kad dievas Ekeko (Equeco) išpildys troškimus, paaukojus jam svaigalų, cigarečių ar svajojamų dalykų mini projekcijų. hmmm nuvažiavau savaitę per anksti :D

pirmadienio rytas prasideda kelione į Tiwanaku (kitaip Tiahuanaco) - kaip rašo "The rough guide to Bolivia" tai viena iš labiausiai monumentalių ir intriguojančių archeologinių vietų Pietų Amerikoje. sostinė didingos imperijos, buvusi namais 50.000 gyventojų, kurių palikuonys vėliau vadinosi inkais. Andų civilizacijos lopšys datuojamas 1000 BC. iki šių dienų tai bene svarbiausia vieta boliviečiams, čia rengiamos šventės ir įvairios ceremonijos.

šiandien ten stūkso galingos imperijos akmeniniai likučiai. Akapana – didžiulė septynių akmeninių platformų piramidė, turėjusi vandens kanalų sistemą. tačiau tai belieka tik įsivaizduoti, nes toje vietoje, kur stovėjo piramidė, išliko tik keletas akmeninių sienų.

Templete Semi-Subterraneo (liet. pusiaupožeminė šventykla). maždaug dviejų metrų gylyje išlikusi siena su akmeniniais žmonių veidais. skirtingų etninių grupių veidai galėjo simbolizuoti tų žmonių priklausomybę Tiwanaku imperijai. šventyklos viduryje stovi trys statulos, vienos seniausių Tiwanaku, iškaltos iš raudono akmens bei dekoruotos pumų bei gyvačių atvaizdais.

Kalasasaya dar viena šventykla, manoma kai tai buvo dievų-imperatorių deginimo vieta. masyvūs akmeniniai blokai ramiai ilsisi saulės atokaitoje. viena smagesnių pramogų garsiakalbio efektas - sienose yra angų, kurios veikia garsiakalbio principu. veikia tikrai puikiai. šiaurinėje įėjimo į šventyklą pusėje stovi Puerta del Sol (liet. Saulės vartai) dekoruotas portikas iškaltas iš akmens svėrusio dešimt tonų, deja suskilęs. manoma kad Saulės vartai galėjo būti atgabenti čia iš netoliese buvusios Puma Punku šventyklos.

Puma Punku randasi maždaug dešimties minučių ėjimo atstumu nuo ruinų, bet verta pasivaikščioti. didingos piramidės vietoje šiandien čia krūva dekoruotų akmenų..

Tiwanaku muziejus. keletas ekspozicijų neveikė, tai kas veikė buvo mažai  bei stebinantis bileitų kainų skirtumas: Bolivijos gyventojams ir rezidentams – 10 Bs (bolivianų), turistams - 80 Bs.

užsukus į pagrindinę miestelio aikštę galima pamatyti šešioliktą amžių menančią kolojininę bažnyčia, pastatytą iš tų pačių ruinų. gaila, bet į vidų patekti nepavyko.

sekanti diena (antradienis) buvo praleista Kopakabanoje (Copacabana). nedidelis kurortinis miestelis ant Titikakos (Titicaca) ežero kranto. kelias link miestelio nuostabus! kalnynai ir vanduo. sukiojantis kalnuotu keliu ežeras tai išnyksta tai atsiranda horizonte. saulė zenite. muzika – regeaton‘as, važiuojam :)
pakeliui miestelis Tiquina, padalintas ežero į dvi dalis. reikia išlipti iš autobuso ir pirkti bilietus laiveliui, kuris gabena žmones į kitą krantą. automobiliai ir autobusai saugumo sumetimais keliami atskirai.

Kopakabana pilna argentiniečių. katedra ir didžiulis šventorius. Cerro Calvario (Kalvarijos kalva) nuo kurios atsiveria įspūdingas miestelio ir ežero vaizdas. verta palaipioti.

kruizas Isla del Sol (Saulės sala) link. inkai tikėjo kad dievas-kūrėjas Viracocha kilo iš Titikakos ežero bei sukūrė saulę ir mėnulį. gaila kad kelionei į salą ir atgal turiu tik pusę dienos, čia verta praleisti naktį. mirguliuojantis smaragdo mėlynumo vanduo ir mažytės salelės. žvelgiant į tolį man jis primena jūrą :) atplaukus lieka tik šiek tiek daugiau nei pusvalandis apsižvalgyti. kopiu stačiu ir vingiuotu takeliu aukštyn. 21 km ilgumo ir 8 km platumo sala gyvenama, jums pasiūlys nakvynę, pabandys parduoti rankų darbo gaminių. už išlipimą į salą reikia susimokėti, nesusimokėjus jus bandys persekioti ir matyt deportuos iš salos :)

vakarėja ir leidžiasi saulė. tuo pačiu kalnuotu keliu grižtam La Paso link. su kiekviena minute darosi vėsiau ir velniškai norisi miego.

nakvynė, pusryčiai, atsisveikinimas, lauktuvių pirkimas ir sugrįžimas namo. kelionės žurnalo pabaiga :)

dinozaurų keliais - Torotoro

2010-01-05T16:55:00.018+02:00

prasitariau kad kelionės yra vienas geriausių dalykų pasaulyje. Ne man vienai :)

penktadienis. sausio pirmosios rytas nieko nesiskiria nuo kitų rytų. praūžus globaliai fiestai rytinis miestas pamažu bunda. esam susitarę susitikti 9:30 Cochabambos centre, laiku čia niekas neįvyksta, nes išvažiuojam 12:00. penkios valandos kelio puikiu kraštovaizdžiu, kalnai žalumoje, žemaūgiai medeliai, krūmynai, raudonas dirvožemis, moliniai nameliai išsibarstę pakelėje, išdžiuvusios upės vagos. Važiuojam dviem džipais Torotoro nacionalinio parko link.

kelias akmenuotas, kokybe nepasižymi, n-iolika kartų tenka pervažiuoti vandens užlietus "tiltus". į Torotoro miestelį atvažiuojam vakarop, hotelių pilna ant kiekvieno kampo, nevisi tiesa veikia nes sausio 1-oji. nakvynės kainos svyruoja priklausomai nuo norų ir galimybių. susirandam už 50 bolivianų nakčiai žmogui daugiaviečiam kambaryje. susitariam dėl rytinio transporto ir gido. vakarieniaujam moderniajam turguje. man savaitę uždrausta valgyti gatvėje, nes prisijuokavau ir vis tik turiu kažkokią infekciją skrandyje, geriu antibiotikus, trečiadienis!

naktinis Torotoro ramus, siauros tik mėnulio pilnaties apšviestos gatvelės. šilta. man patinka maži miesteliai, čia visi sveikinasi nesvarbu kad matomės pirmą ir paskutinį kartą. moliniai namukai mediniais vartais, kelios parduotuvės, kuriose galima rasti įdomių dalykų. tarkim maišeliai su žemėmis ar tai akmenukais, paklausus pardavėjos kas tai yra, ji tik gūžtelėja pečiais. sukam ratus, nes miegot dar nesinori.

šeštadienis. 6:30 pliaupia lietus. visi sulindę į mažytę parduotuvę nusiteikę optimistiškai laukiam kol jis liausis. po geros valandos jis kiek aprimsta ir mes sulipam į mašiną atviru stogu, tiesa kad mūsų nesulytų ant jos užtempia brezentą. joje atsisėsti galima nebent ant grindų ar čia besivoliojančios atsarginės padangos. nutariam kad karves irgi vežioja tokiomis mašinomis, linksmai pamūkaujam ir pradedam kelionę link Cuidad de Itas.

pusantros valandos dardant lietus galiausiai visiškai liaunasi ir nušvinta saulė. išlipam viduryje laukų ir kalnų, kopiam pamatyti salių iš uolienų, tarpeklių, pasikarstom stačiais šlaitais. vienoje iš viršūnių mus vėl užklumpa lietus. gražu, aplinkui kiek tik užmato akys kalnų masyvai, dominuojanti uolienų spalva raudona ruda su žaliuojančios augmenijos prieskoniu.

valanda po vidurdienio, tuo pačiu transportu dardam iki Caverna Umajalanta. prieš mus didžiulis urvas, kuriuo teka vanduo, Umajalanta Ketchue kalba reiškia tekantis vanduo. kiekvienas turim po šviečiantį daiktą aka prožektoriuką ir leidžiamės žemyn. jausmas nerealus, dienos šviesa pamažu ištirpsta ir tu atsiduri giliai po žeme. keturių kilometrų ilgio pasivaikščiojimas požeminėmis salėmis iš stalaktitų ir stalagmitų. vietomis tenka leistis su virve žemyn, vietomis aukštyn, kartais atrodo kad kelio toliau nėra, bet gidas parodo kuriuo plyšiu galima praslysti. kai paskutinėje salėje paprašo užgesinti savo prožektoriukus atsiduriam aklinoje tamsoje. kas geriau nematyti, negirdėti ar nejausti? nesinorėtų prarasti bet kurį iš tų pojūčių. paskutinė atrakcija - šliaužti išėjimo link. ne, ne tikrai netilpsiu, tikrai netilpsiu, hmm žiūrėk pralindau :)

kai po trejeto valandų vėl išvysti dienos šviesą netikėtai supranti kaip gera matyti ir vaikščioti o ne šliaužioti :)

grįžtant Torotoro link mus užklumpa stiprus lietus, kuris bevalgant vakarienę netikėtai baigiasi. tačiau vis tiek visą naktį ir vėl lyja..

sekmadienis. po vakarykščių žygių naujus tęsiam keturiese plius mūsų gidas. laiko turim iki vidurdienio. kelias veda link upės. po naktinio lietaus ją galima tik perbristi, tilto čia vis dar nėra. tiesa vandens šiek tiek virš kelių, upė ne tokia ir srauni, bet šaltoka. brendam :)

pamatom dinozaurų migracijos metu paliktus pėdsakus. dvidešimt keturios rūšys dinozaurijos migravo prieš milijonus metų. antspaudai gana ryškūs nuo mažyčių pėdų iki gigantiškų letenų.

ir čia išsikrauna mano fotoaparato baterija.. liūdesys, nes sekantis objektas kelionė link įspūdingojo kanjono. kelias link jo vingiuoja išsekusia upe, su meilės tiltais ir kitais gražiais dalykais. sugrįžtam pavargę, bet pilni įspūdžių. viso gero Torotoro!!!

2009-12-23T21:21:00.003+02:00

nepraėjus nei trims mėnesiams turiu pase leidimą gyventi Bolivijoje metus laiko. procesas tenka pripažinti ilgas ir užknisantis. nesibaigiantis popierių rinkimas. interpolas, AIDS testas, policija, migracijos departamentas. tris kartus skirtingose vietose ėmė pirštų antspaudus. tris kartus fotografavo. nebepasakyčiau kiek kartų reikėjo įvairiuose blankuose rašyti savo vardą, pavardę, tautybę, gimimo datą, gyvenamosios vietos adresą, kuris įrašytas ne visai toks koks yra ištikrujų, ir t.t.. popierizmą lengviau tvarkyti su agentūros pagalba, kaip šiuo atveju ir buvo. po pietų dar kartą reikės eiti į migracijos departamentą pasiimti rezidentės kortelės. manykim čia jau bus taškas.

kažkurią iš vakar dienų neplanuotai teko sudalyvauti masinės panikos scenoje. sugalvojau užsukti į turgų po stogu suvalgyti vaisių salotų. "tik jokiu būdu
nevalgyk turguje" - vienas iš pirmųjų patarimų esant čia. nehigieniška, įsigyti infekciją skrandyje paprasta, bet žinant patikimas vietas valgyti tikrai galima.
belaukiant kol paruoš salotas kitoje halės pusėje pasigirsta sprogimas ir žmonės pasileidžia bėgti išėjimo link. tokiais atvejais galvojasi greitai. tada man atrodo kad tuoj tuoj viskas išlėks į orą ir didžiulis ugnies srautas nušluos tai kas bus jo kelyje. bėgam. takas praėjimui/bėgimui siauras, kažkas parkrinta ir... nieko nebenutinka, panika pasibaigia. pasidaro isteriškai linksma. šalia manęs mano vaisių salotų pardavėja. šypsomės ir sugrįžtam prie prekystalio. - aqui es peligroso (cia pavojinga). taaaip... :)
skanios čia vaisių salotos.. bei tą dieną daugiau jokių fejerverkų :)

atrinkau nuotraukas iš paskutinių šių metų mėnesių: su vaikais, iš kelionės į Huanuni per Oruro ir spalvingojo karnavalo.

Kalėdos nusimato su panetonu (saldus kekso tipo pyragas su riešutais ir džiovintais vaisiais), paukštienos patiekalu ir vyno taure tiksliai nežinau kokių žmonių draugijoje.

p.s. pasiilgau. baltų ir šviesių artėjančių Kalėdų!