Dar mane šiandien erzina visokie techniniai netikslumai: kai lentelė Worde pasistumia ne taip kaip reikia, kai media plano vertė gaunasi, pavyzdžiui, 7000,02 Lt.
Dievaži, eidama namo būčiau ką nors panašaus pamačius:

… būčiau pribėgus prie random praeivio ir jį suspardžius.
Bet, negaliu ginčytis – gyvenimas įdomus.

Ne be reikalo horoskopas ryte žadėjo demonus: “nebūsite apsaugoti nuo vidinių demonų, kurie nori veržtis į šviesą ir jums pakenkti.“

Don’t want to let you down
But I am hell bound

Faktas, kad su vaikais nelabai noriu būti ir vienoje patalpoje. Ir kiekvienas komentaras pareiškęs “suaugsi, kitaip galvosi” gali eiti nx, nes man tą giminė kartoja nuo septyniolikos, o dabar jau dvidešimt penki ir niekas nepasikeitė, so screw you.

Kodėl man taip nutiko, buvo iškelta daug teorijų. Viena iš jų – kad aš vaikų bijau, nes nemoku su jais elgtis. False. Paauglystės vasaromis terliojausi su brolio-pusseserės-pusseserės-pusbrolio komplektu. Sauskelnių gal ir nepakeisčiau, beet tam tikrus pagrindus turiu.
Ir puikiai žinau, kad kai jaunėlis brolis arba draugai apsivaikuos, visai mielai pabūsiu ta keista tetule ir net kartais sutiksiu atžalas prižiūrėt. Svarbu, kad nepriprastų.

Bet šiaip visas vaikų kultas man jau gerklėj. O gal ir mamų kultas. Nebesuprasi.
Kai žiemą jie visi ridinėjasi nuo kalniuko, tai man visiškai nusispjaut. Bet vasarą, kai bandau dviračiu kirsti Vingio parką, tai nors apsiverk. Po ratais šokinėjantys vaikai ir piktos mamos ir pagrindinis parko užpildas šiltais vakarais.

Tikriausiai nemaloniausia susidūrima su supermama ir superatžala patyriau dar kai važinėjau riedučiais. Kadangi aplink estradą asfaltas normaliausias, ratus dažniausiai ir sukdavau ten. O takeliai nėra labai platūs. Buvo gan ankstus rytas, žmonių nedaug, tai ir mano greitis didesnis. Ir staiga pakelėje žolytes rankiojęs snarglius metasi į takelį. O riedučiai nėra toks transportas, kuris sustoja akimirksniu. Verčiausi ant nugaros su pačiu snargliumi rankose, kad tas nesiplotų ant asfalto. Ačiū Dievui, ant žolės pataikiau. Vaikas nė žemės nepalietė, bet pakako, kad išsigąstų ir pradėtų klykt. O tada pripuolusi mamytė irgi pradėjo klykt, kad jos aukselio vos neužmušiau. Pasakiau ilgą sakinį rusiškai ir nušliaužiau tolyn.

Paskui šitie vaikai užauga, prie Žvėryno tilto išsinuomuoja longboardus ir irgi trūkdo eismui. Fuck this shit.
Ir apskritai, reikia cituoti George Carlin:

Children are not our future, and I can prove it with my usual, flawless logic. Children can’t be our future, because by the time the future arrives, they won’t be children anymore, so BLOW ME!

Milijoną kartų kartojau ir dar sykį pasakysiu – man nė trupučio negėda, kad namuose esu grafomanė. O ir jums koks skirtumas – juk dažniausiai netenka tos grafomanijos skaityti.
Bet vakar aš padėjau paskutinį tašką.
Dokumentas sukurtas 2010.04.10, 18:17.
Taškas padėtas 2013.04.29, 23:50.
Daugiau nei 3 metai.
401 puslapis.
Daugybę kartų buvau juos palikusi, nusprendusi, kad imsiuosi kažko rimto, kažko, ką galima publikuoti, tačiau visada grįždavau. Buvau skolinga visiems jiems laimingas pabaigas ir šią skolą grąžinau.

Kai į palatą įžengė Džonas, ji pajuto, kaip siaubas jos plaučiuose ima augti ir plinta po visą kūną. Dažniausiai tai trunka tik sekundės dalį, kol adrenalinas kraujyje nusėda. Tačiau ji nemiegojo beveik savaitę ir atrodė tarsi greta jos tikrosios, atsirado kita, juoda širdis, kuri varinėjo po jos kūną siaubą. Ji nebegalėjo įkvėpti. Ji suprato, ką jis padarė. Džonas pažvelgė į ją ir nusišypsojo. Ji nebebuvo ji. Ariadnė buvo grynas siaubas, apvilktas žmogaus oda.

Ariadnė tikriausiai amžiams liks mano mylimiausia. Trejus metus ji kantriai talpino vaizdžiai aprašytus mano baimę ir pyktį. Ji buvo pati pati stipriausia – jei jau ji galėdavo nukauti demonus, tai, pagalvokime, kokius kalnus nuversti galėdavau aš?

Jis paėmė jos ranką ir priglaudė pirštus prie lūpų. Niekada jos nepaliks. Stovės su ja nugara į nugarą, nesvarbu, kokios baisybės bus juos apsupusios. Ir paskutinę sekundę tikėsis, kad kai nebebus kelio atgal, jų širdys sustos tuo pačiu metu. Ariadnė neatitraukė nuo jo akių. Ji lengvai pagavo šią jo mintį ir plačiai nusišypsojo.
-          Aš irgi to tikiuosi, – sušnabždėjo.

Ji pajėgi kone aklinai mylėti. Ariadnė jau išgyveno mano svajonę vairuoti Chevy Impalą dykumos keliu, kai vėjas draiko plaukus. Tai ji miegodavo su Beretta 92 po pagalve.

-          Mažoji, – išgirdo balsą. – Ari!
Ji įsivaizdavo, kaip jis randa ją taip begulinčią ant žemės ir į tarpuakį suvaro kulką. Dar geriau – tris. Todėl ji leido jam ją rasti. Idėja mirti nuo jo rankos atrodė maloni. Kėlė ekstazę ir atrodė, kad tai tikrai yra bausmė, kurios ji nusipelnė.

Kai pagalvoju, aš taip juos skriaudžiau savo iškrypusiomis literatūrinėmis užgaidomis… Jei kas nors tai publikuotų, nieko gero nebūtų. Bet man taip patiko žaisti.

Vėjas kilo, nes ji to norėjo. Norėjo, kad ateitų uraganas, pūga ir stichija jai pakluso. Šuorai darėsi vis agresyvesni ir pasirodė sniegas. Snaigės buvo milžiniškos ir aštrios, mažyčiai ledo gabalėliai. Ariadnė atmetė rankas į šonus ir užsimerkė, jausdama, kaip šimtas mažų skutimosi peiliukų vienu metu raižo suledėjusią jos odą. Jos neliko kūne. Ariadnė nesusimąstė, bet kadaise ji įgavo gebėjimą dingti iš savo kūno, kai skausmas peržengdavo ribą. Tais kartais, kai beprotystė aplink pasidarydavo nebevaldoma, kai reikėdavo perkrauti protą, ji palikdavo tuščią kiaukutą ir išeidavo į juodą erdvę. Skausmas išgrynina.

Aš taip juos myliu. Taip labai, kiek galima mylėti tą, kurį pati sugalvojai.
Bet šitos pabaigos reikia, nes man reikai naujos pradžios.
O jie jau buvo nusipelnę taikos, nes kažkada jų karas turėjo baigtis.

I wanted to believe
As I watched your world
Crumble in your hands
I wanted to believe
As you raised your glass
To your last stand

Prieš beveik šešerius metus paryčiais ėjau nuo Tauro kalno iki Saulėtekio ir verkiau, nes buvo dar tik mėnesis Vilniuje, dėjosi baisus dalykai ir buvo liūdna. Ir atrodė, kad visa tekanti saulė nusėdo ant kryžiaus. Tas vaizdas taip mane apsėdo, kad kelerius metus sapnavau istorijas, kurių pabaigoje veikėjai eina Gedimino prospekto viduriu susikibę rankomis ir nenuleidžia akių nuo saulės ant kryžaus.

Prieš porą metų buvau sugalvojus rašyti radijo dramą, nes buvo konkursas ir reikėjo pinigų. Paaiškėjo, kad I suck at it, bet pabaiga buvo TA.

JIS: Buvo vilko valanda, laiko skylė tarp tamsos ir aušros. Metas, kai daug žmonių miršta, o kiti sapnuoja giliausius košmarus. Mes po juos vaikščiojom. Tu ėjai pačiu prospekto viduriu, gatvėje nebuvo nė vieno žmogaus, nė vieno automobilio. Sekiau iš paskos nekeldamas nei garso. Ir tada tu sustojai.

JI: Sustojau, nes saulė atsispindėjo nuo auksu dengto katedros kryžiaus.  Tu sustojai greta ir apglėbei delnu mano pirštus. Buvai dar labiau sušalęs nei aš. Ir tada manęs nebeliko.

JIS: Dabar jie galvos, kad mus, kaip du kvailius stovinčius viduryje gatvės, partrenkė sunkvežimis.

JI: O ne taip ir buvo?

JIS: Ne. Aš pasakysiu, kas tau nutiko. Aš paėmiau tave už rankos, tačiau tu nesujudėjai. Tu nenuleidai akių nuo kryžiaus ir šviesos, atsispindinčios nuo jo. Ir ta šviesa liejosi pro ragenas į tavo galvą, plaučius, kojų ir rankų pirštus, į tolimiausius kūno kampelius, smulkiausius kapiliarus… Ir kai buvai pilna, tau kūne nebeliko vietos. Buvai išstumta lauk iš kūno kitos, šviesesnės ir stipresnės būtybės. Todėl ir nebėra nei tavo pirštų, nei plaukų.

JI: Iš kur žinai?

JIS: Nes man nutiko tas pats. Pasaulis pradėjo drebėti, atrodė, kad pertrūks mano paties oda, kad išsikals sparnai ar įvyks šiurpi mutacija, tačiau kitą akimirką manęs jau nebebuvo.  Ta, kuri liko tavo kūne, nebeina naktimis viena į kapines, nebėga per tamsą, tarsi kokia įkyri mintis būtų skalbinių segtukais prisegta prie jos smilkinių… Ji žino, kas yra baimė. Ir tame kūne tau nebėra vietos.

JI: Ar kam nors mes dar egzistuojame? Ar kas nors mus mato?

JIS: Šikšnosparniai. Negi nepastebėjai, kaip meistriškai jie aplenkia mus tamsoje, kai vėjas nuneša virš Bernardinų ir Vilnelės? Pagalvok, vėjas, naktis, lietus – tau nebereiškia nieko. Tavęs nėra, niekas negali tavęs užgauti, niekas negali išgąsdinti.

JI: Aš žadėjau jiems pasakyti kodėl manęs nebėra. Aš melavau.

JIS: Sakei, kad norėjai rasti Drugelių kapines. Štai jos. Mes drugeliai. Tik mūsų sparnų nėra.

Tokiomis naktimis, kaip pastaroji, aš prisimenu liūdnus dalykus. Liūdniausius dalykus.

Lizzy jau minėjau – mano sfera yra esktremumai. Negaliu pakęsti pilkos zonos. Negaliu pakęsti situacijų, kuriose reikia išlaukti. Nekenčiu sau pripažinti, kad man nėra px. Ir dar labiau nekenčiu, kokia veidmainė per savas problemas jaučiuosi. Bet niekas nesikeičia.

Tada šeštadienį ateinu į RO generalinę. Ir visi tokie nuostabūs,gražūs ir talentingi, kad per midi himną apsiverkiu, nes pažįstu šiuos nepaprastus žmones. Ir dar truputį apsiverkiu, nes pasijaučiu tokia sena su savo komunaliniais ir ataskaitom, kai žmonės jauni ir jiems tik “katino jau dienos atėjo”.

Ir tada visą sekmadienį praleidžiu lovoje, galvodama, kad norėčiau, jog man kas nors parašytų. Sekmadienis atrodo visiškai be ryšio ir visai norėčiau į ką nors įsikabinti, kad neišeičiau iš proto. Bet nėra ko čia stebėtis – sekmadieniais aš visada labai paranoiška. T.y. labiau nei įprastai.

And you are standing on a cliff
Then you can close your eyes
And make a wish and take a step
And change somebody’s life

*Chuck Palahniuk – Invisible Monsters

Kai išsikraustėm į butą, neturėjom nė vienos lovos. Bet turėjom du labai pigius čiužinius iš JYSK, kurie per naktį ant slidžių grindų išsivaikščiodavo į skirtingus kambario galus. Tada išlindo spyruoklės, todėl čiužinius sudėjom vieną ant kito ir meditavom.

Antrame bute turėjom tobulą lovą. Užimančią tikriausiai daugiau nei trečdalį kambario, neišardomą. Buvo atnešta dalimis, surinkta ir iš kambario jos niekaip neišneši. Tikriausiai, kai buvo pirkta, vadinosi “Pergalė” ar “Aušra”. Žvėriškai patogi.

Kadangi abu griežtai atsisakom pirkti nuosavą lovą, dabar miegam ant dviejų sustumtų kušečių – idėja visai gera, nes lova gaunasi platesnė, tačiau kušetės skirtingo aukščio. Todėl per naktį nusėdu vyriškio lovos pusėje ir negaliu užsiridenti atgal. Bet ten ir čiužinys patogesnis.
O miego pozų turim dvi, abi – kodiniais pavadinimais.
Pirmoji vadinasi “Little spoon“. Nespėliokim, kuris čia iš mūsų.

Jei nesimiega, kodinė miego pozos keitimo frazė yra “do the barel roll“. Jei kuriam nors miegasi – informuojama alkūne į šonkaulius.
Antra poza – iš esmė panaši, bet ne. Vadinasi “jetpack“. Čia jau aš ūžiu.

Bet kad ir kaip besivaryčiau, sapnuojasi gerai. Paskutiniu metu – filosofiškai.

- Tai ar supranti, ko mes ieškome? – klausia manęs, sėdėdamas sostą primenančiame fotelyje.
- Gali būti, kad žinau, – atsakau ir toliau ėdu braškes iš didelio dubens.
- Negali žinoti daugiau nei žinai.
Aplink slankioja tigras, kuris tik atrodo, kaip tigras, bet yra šuo. Jo vardas Liusilė.
- Godo. Mes ieškom Godo.

Sapno priešistorė tokia:
Vakar baigiau “Devil may cry 5″. Žaidimo istorija pasakoja apie du brolius – Dante ir Vergil, kuriu tėvelis buvo demonas, o mamytė – angelas. Ir būtent dėl to jie turi galią nužudyti super-demoną. Jau įdomu? Taip ir žinojau. Kadangi žaidimas gamintas, berods, japonų, tai visų plaukai labai faini, vyrai šlaistosi ilgais švarkais, nes tai tikrai pats patogiausias rūbas kovoj, o apie tai, kodėl Dantės kardas toks ilgas, geriau blaivi nekalbėkim. Bet veikėjų akys maždaug normalaus dydžio.

Dabar grįžkim į sapną.
Sėdim ofise ir ruošiames važiuot į festivalį. Tada – PYST – pareina potvynis ir pusė pastato nugriūva. Bandom bėgti, bet iš liftų plūsta vanduo, o laiptų nebėra. Galiausiai pavyksta išsikrapštyti ant stogo. Pasirodo, ten plyti milžiniška pieva su visokiais runomis apipeckiotais akmenimis. Kadangi apačioj potvynis ir vistiek – YOLO, su kolege akmenų pagalba teleportuojamės.
Atsirandam pasaulyje, kuris atrodo kaip maždaug 18 a. pabaiga, tik labiau steam punk. Deja, šitam pasaulyje moterims su teisėmis labai nepasisekė.Nepasisekė ir su suknelėmis, nes net sapne suprantu, kad su tais lankais sijone man sėdėti neišeina. Todėl juos išplėšiu nafik ir iš karto tampu apkalbų objektu, nes padorios moterytės taip nesielgia.
Kadangi nėra teisių, tai nelabai yra ir ką veikti, Todėl visos padorios moterytės sėdi svetainėje ir gurkšnoja arbatėlę atkišusios mažuosius pirštelius. Užeina keletas vyrų, vienas iš jų – Vergil. Atsisėda šalia manęs, atmestinai kažką tarytum sau pasako apie orą ir aš nejučia atsakau. Tada jau visi kambaryje supranta, kad this one is a bitch, not a lady. Oh well.
Vergil nuolatos su savimi turi dieviško grožio kataną (kada nors bus įrašas apie mano fetišą tam tikriems ginklams). Turi ją ir sapne. Pradedu klausinėti, jis atsako, ištraukia ginklą iš dėklo.
- Imk. – sako ir įteikia kalaviją man. Visi kambaryje nuščiuva, nes to dar nebuvo – kad vyras leistų moteriai paliesti jo ginklą (no sexual pun intended).  Nereikia nė sakyti, kad per tas kelias minutes sapne mirtinai jį įsimyliu.
Prie manęs prieina kolegė. Pasirodo, mano apyrankėje slypi mechanizmas, galintis teleportuoti mus atgal namo. Ir dar pasirodo, kad mūsų buvimas čia, kenkia mūsų egzistencijai namie. Aišku, aš namo nenoriu, o kolegė grasina ir rausia mano akinių dėklą, kuriame ir realybėje laikau visokiu pakabučius ir auskarus.
- Tu man ne mama, – pareiškiu (ne konkrečiai taip, bet kažką panašaus) ir perkeliu mechanizmą į ilties formos kaklo pakabuką. Slepiu jį rankovėje ir pasiraitojusi sijoną bėgu per miestą.
Vergil turi savo restoraną. Ir jis vaikšto tarp staliukų, visas aukštas, pasitempęs ir su ta pačia katana rankose. Pamatęs mane, čiumpa už riešo (ši detalė kažkodėl labai svarbi) ir tempiasi per visą salę. restoranas milžiniškas, atrodo visą amžinybę nardom tarp staliukų. Išbėgam į laiptinę ir sustojam.
- Aš niekur nedingsiu, – sakau ir užkabinu pakabuką Vergil ant kaklo.
Tada, atrodo, bučiuojamės. Ir tada žadintuvas.

Po galais, kodėl aš nerašau taip gerai kaip sapnuoju?

Kadaise skaičiau interviu su J.K.Rowling.

– O kokia knyga paskutinį kartą Jus pravirkdė?
– Jei atvirai – tai buvo „Casual Vacancy“. Aš tiesiog rėkiau rašydama šios knygos pabaigą, iš naujo ją skaitydama ir redaguodama.

Perskaičiau tai ir pagalvojau, kad WOW. Ir dabar pažiūrėjau filmą, o viena scena įstrigo galvoje… Kadangi nė nesigėdyju to, kad esu grafomanė, kartais taip nutinka. Tada vaizdas ar dialogas sukasi galvoje, ir sukasi, sukasi, taip įkyriai, kad paprasčiau yra imti, užrašyti ir pamiršti.
Pirmame grafomaniškame sakinyje JIS miršta. Ir JI sėdi greta lavono ir pasakoja JO sūnui, kaip suspažino su tėvu. Ir kaip labai JĮ mylėjo. Froidas turėtų ką pasakyti apie tai, kad JI yra jausnesnė už JO sūnų ir daugiau nei dvigubai jaunesnė už JĮ. Ir JO sūnus yra tas, kuris nežinodamas paliko kulką tėvo krūtinėje.
Žodis po žodžio, atsirado 26 puslapiai. Ir aš jau žinau, kaip JIE susipažino, kaip… Ir tada aš iš kart imu ašaroti, nes man velniškai gaila, kad JIS mirė pirmame sakinyje. Nors niekam ir nerodysiu, jaučiuosi turinti pabaigti istoriją, bet aš nežinau kaip JI galėtų gyventi be JO, todėl nežinau ir ką rašyti.

O apskritai apie gyvenimą: viskas keičiasi ir man liūdna. Nes šitie pokyčiai į gerą, bet puikiai žinau, kad jau niekada nebebus taip kaip buvo.

There are things
I have done
There’s a place
I have gone
There’s a beast
And I let it run
Now it’s running . . .
My way

Nes aš dar mėgstu tai daryti slaptai ir viešumoje (tššš, naughty you).
Nuolatos išgalvoti veikėjai užsuka į mano galvą pasikalbėti. Tačiau jei užeina manieji veikėjai, tai dažniausiai reiškia gilią kūrybinę krizę ir mums tenka ginčytis, bučiuosis jie ar ne.

Dar dažniau užsuka svetimi, išsakyti to, ko niekas neparašė ir nesuvaidino. Dažniausiai visokių buitinių smulkmenų, kurios įdomios tik man. O kartais net ir man px.
Gerai atsimenu, kai buvau gal keturiolikos, po mokyklos mikrobangėge šildžiau pietus ir Aragornui aiškinau kaip pastaroji veikia.
Dar senajame darbe, atsimenu, pildžiau prenumeratos užsakymus, o mintyse su Deksteriu aptarinėjau, koks geriausias būdas nuslėpti dvigubą žmogžudystę.
Kažkada, pakeliui naktį iš baro, teko girtai gerai pasiginčyti su Lestatu, tik dabar nebepamenu dėl ko.

Apie balsus galvoje kadaise pasakojau.
Jei iki čia daskaitėt, turiu įtarimą, kad dar neskambinant tarnyboms, kad mane kur nors išveštų ir galiu pasiteisinti, jog iš tiesų mintyse praktikuojuosi rašyti niekam neįdomius dialogus.
Bet dažniausiai, kai pasakau “o mano galvoje yra keturi balsai“, žmonių veido išraiška būna priceless.
And I like feeling special.
Bet dabar galvoje tylu. AŪŪŪ, KUR JŪS?

I need another story
Something to get off my chest
My life gets kinda boring
Need something that I can confess

Galiu skaityti knygą ir žiūrėti televizorių ir atsiminti, ką perskaičiau ir ką pamačiau (na nebent rodo transliaciją iš seimo, o skaitau kokį S.R. Green, tada px man tas telikas).
Galiu rašyti straipsnį ir žiūrėti filmą.
Galiu kalbėti su kažkuo apie orą, o tuo pačiu metu angliškai kam nors atrašinėti per skype apie ananasus (na, bet ne apie integralus ar fotosintezę).
Kai vyriškis gyveno Anglijoj, kalbėdavau su juo, o tuo pačiu metu rašydavau lietuvių interpretacijas.
Žodžiu, jei tai ne matematika ar fizika, i can multitask.
Apskritai, nesu ta, kuri ilgai gali būti tyloje. Žinoma, kai kalnuose vėlyvą vakarą išeini ant žvyruoto kelio, ta tyla gera. Kai atsikeli ryte prie ežero ir tik žuveliokai vandenyje burbuliuoja – irgi gera. Bet visais kitais atvejais, geriau jau tegul televizorius su manim pakalba.
Nes ir šiaip man su attention span kažkokios bėdos. Ir jei jau labai ties rašymu susikaupiu, įvyksta mutantai.
Bet dabar – PYST – pervargau ir nebegaliu.

Daugiausiai ką galiu daryti, tai gulėti ant lovos (žiurkinas laksto aplink ir lenda bučiuotis). Dar kartais ką nors paskaitau. Jei tyloje įprastai galvoje ūžia balsai, dabar – nė cypt.
Ir dar kartais sau tyliai groju Depeche Mode “Touring the Angel Live” įrašą.

Reikia atostogu, bet geriausiu atveju gegužę. Nėr gyvenimo.