Turiu pripažinti, kad per Login 2010 diskusiją šį svarbų aspektą apmaudžiai praleidome. Gerai, kad yra ONN mūsų žinių spragoms užtaisyti.

Tai bent dienelė buvo! Nors buvau suplanavęs visą ją praleisti konferencijoje Login 2010, teko planus pakoreguoti. Paskambino TV/radijo (šių laikų konvergencija) laidos „Forumas“ vedėjas Virginijus Savukynas ir pakvietė į pokalbį tiesioginiame eteryje. Kadangi laida buvo apie autorių teisių problemas, visai nenustebau foje sutikęs LANVA pirmininką Vytą Simanavičių.

Tai ir pakalbėjom. Laidos įrašas yra kovo 18 dienos LRT archyve. Norite santraukos? Agitavau mažumėlę atsipalaiduoti dėl visų tų represinių priemonių ir teisinio persekiojimo. Vietoje to siūliau lipti lauk iš ketvirtos nuo galo vietos, steigti skaitmeninio turinio platinimo ir pardavimo tarnybas, mokytis sveiko įžūlumo iš Google (Google Books iniciatyvos), rodyti iniciatyvą ir nestenėti dėl piratavimo, kol nepateikėme patogios, nebrangios ir gražiai įpakuotos skaitmeninės prekės savo žiūrovams, klausytojams, skaitytojams ir vartotojams apskritai.

Kalbėjau, regis, ne į tuštumą, nes grįžęs vakare radau gražų Gustavo laišką:

„Gerą dieną, p. Džiugai

Labai patiko laida šiandien per LTV, manau, kad reikėjo tik vieno Jūsų, kiti atliko tik daugumos vaidmenį. Sėkmės.

P.s. Aš sutikčiau mokėti tam tikrą metinį mokestį už Jūsų kaip autoriaus darbą. Taip, kad kaip Jūs sakėt. „BANDOM“!!

Tai tiek.“

Net gera pasidarė. Ne dėl pasiūlymo mokėti (tokių tikrai nemažai sulaukiu, ir už visus esu labai dėkingas), o dėl to, kad žmonės pritaria minčiai nestabdyti progreso vien dėl kažkas bijo to, ko nesupranta.

Beje, Login 2010 pabaigoje, per Ignite sesijas išgirdau šiek tiek tų bijančių ir nesuprantančių. Poroje pranešimų buvo ištrauktas į paviršių ganėtinai apdulkėjęs „originalios kūrybos“ mitas ir argumentai prieš kopijavimą ir remiksą. Tinklaraščiai kartojasi kaip papūgos, Facebook ir Twitter mala ir permala tas pačias naujienas, studentai kopijuoja Vikipediją – kiek kartų girdėti šie argumentai? O ar jie pagrįsti?

Google atidžiai pažiūrėjo į žiniasklaidą internete ir rado vos 11% originalaus turinio. Australijos nepriklausomos žurnalistikos centras atidžiai pažiūrėjo į spaudą ir rado, kad joje nuo 42 iki 70 procentų skelbiamos medžiagos yra inicijuota viešųjų ryšių kompanijų. Apie kokį originalumą čia šnekama?

Nežinau, koks būtų originalumo procentas tinklaraščiuose, bet jei atsirastų bent 3-4%, tai būtų visai neblogai kaip mėgėjams, dirbantiems be atlygio. Kuo skiriasi neoriginalias žinias rašantis profesionalas nuo neoriginalias žinias rašančio mėgėjo? Tuo, kad pirmasis už tai gauna pinigų. Klausimas, ar ilgai gaus – jei skaitytojui teks rinktis, ar mokėti už naujienas, tai jis įvertins ir originalumo kiekį, ir PR įtaką. Beje, drįsčiau teigti, kad pastarųjų įtaka tinklaraščiams kol kas tikrai nesiekia pusės ar 2/3 turinio.

Apie panašius dalykus diskutavome su „Verslo žinių“ vadovu Rolandu Barysu, „15 min“ vadovu Tomu Balžeku, Tieto atstovu Mindaugu Butkumi, kolega Ernestu Janušu iš Radiocentro ir moderavusiu diskusiją Mindaugu Nastaravičiumi. Kadangi viešą žiniasklaidos atstovų nuomonę apie medijų ateitį retai girdžiu, tai labiau stengiausi klausytis, o ne ginčytis, bet su gerb. Barysu mažumėlę padiskutavau – ypač dėl vadinamojo „turinio“ vertės.

Na, taip – turinį dievina Rupertas Murdochas, gal visai nuoširdžiai. Ir aš laikau, kad tai geras dalykas. Tik man atrodo, kad ne vien Murdocho turinys yra geras dalykas. Ir su manimi sutinka bent pusė milijardo žmonių. Facebook neturi kito turinio, kaip tik tas, kurį sunešė ir surašė patys žmonės. Bet keturiems šimtams milijonų vartotojų tas turinys yra daug didesnės vertės už padėtą kokiame nors portale.

Manau, kad žmonės intuityviai supranta, kad tas turinys yra tik žaliava, iš kurios paskui jie, turinio kuratoriai, sudėlioja prasmingesnę jiems patiems ir jų „genčiai“ mozaiką. Tai laisvos formos, mėgėjiškas agregavimas. Jis yra santykinai naujas dalykas, tačiau jau dabar ieškoma, kaip dar efektyviau remiksuoti naujienas, kad jos duotų daugiau naudos ir atskleistų platesnes galimybes.

Nauja koncepcija – plataus konteksto tarnybos. Apie jas papasakosiu atskirai, tačiau pakanka paminėti Google Living Stories eksperimentą, žinių konteksto gelmę Vikipedijoje ir „atviro kodo žiniasklaidos“ iniciatyvas. Kažkur čia slypi žiniasklaidos ateitis.

Ta ateitis neįmanoma be kopijavimo ir remikso. Kaip neįmanomas mokslas, kūryba ir eksperimentavimas. Todėl kopijuokite drąsiai – kuo daugiau, tuo geriau. Idėjos neplinta be kopijos. Idėjos miršta be kopijos.

Tai visiškai nereiškia, kad žmonės nemokės už jiems patinkantį turinį. Mokės. Bet į tą kainą turės būti įskaičiuota visiška kopijos ir remikso laisvė – kaip kitaip mes perduosime visą žinių ir išminties lobį kitiems, kitoms mūsų kartoms? Uždrauskite mokiniui „kopijuoti“ iš mokytojo gautas žinias ir nebeturėsite mokytojų…

Spaudos krizė

Nors tai, atrodo, visiems žinoma, tačiau retas atkreipia dėmesį į tai, kad spauda yra unikali žiniasklaidos rūšis vien dėl to, kad ji vienintelė yra mokama. Mokama tiesiogiai, iš žmonių kišenės. Televizija, radijas ir žinios internete gyvena iš reklamos, o štai spauda, tarpininkaujant maloniai kioskininkei, privalo iškaulyti po pinigą iš kiekvieno norinčio ją skaityti.

Žinoma, tai nėra absoliutu: kabelinė televizija irgi mokama (nors jos turinys perkamas kaip pramoga, ne kaip žinios), yra nemokamų laikraščių. Tačiau tai nekeičia esmės. Pasaulinė spaudos krizė yra visuotinio mokamų naujienų atsisakymo pasekmė.

Jei pažiūrėsime į žiniasklaidos bėdas iš šios pusės, ketinimai didinti žinių apmokestinimą (branginti laikraščius ir žurnalus, rinkti mokestį visuomeniniam transliuotojui, paslėpti portalus po mokesčių siena) atrodo gerokai absurdiški. Lyg lauktume, kad padegęs namą pats jį ir puls gesinti. Arba skaičiuotume emigrantų pajamas svetur ir įvestume „grįžimo mokestį“, kad jie apmokėtų mūsų sąskaitas. Kada nors.

Krizė, žinia, tada ir būna, kai įprastomis priemonėmis nebeįmanoma išspręsti kilusių problemų. Rodymas pirštu į internetą kaip į sprendimą, prasidėjęs prieš kokių 15 metų irgi pasirodė klastingas. Bet apie šią Pandoros skrynią – kiek vėliau.

Kodėl reklama neišgelbėjo spaudos turinio? Juk ji vis dar išlaiko TV, radiją ir didžiuosius portalus internete? Kelios (bet ne visos) priežastys:

1. Internetas labai greitai „suvalgė“ pagrindinę spaudos reklamos teritoriją: asmeninius ir darbo skelbimus (Amerikoje CraigsList pavyzdys yra triuškinantis, ne ką mažiau pasidarbavo ir daugybė lietuviškų skelbimų bei CV portalų). Kuponai Lietuvoje taip ir nebuvo prigiję, bet ir Vakaruose jie jau beveik persikraustė į internetą.
2. Menkavertis popierius ir teplūs dažai sunkiai dera su reklamos, ypač iliustruotos, poreikiais. Žinoma, galima dėti spalvotus įdėklus, bet tai daroma tik tol, kol paštas nepasiūlo išbarstyti tuos pačius įdėklus į žmonių pašto dėžutes pigiau – o dar ir paskirstymas išeina geresnis.
3. Blizgantys, prabangūs puslapio ar viso atvarto maketai žurnaluose – produktas, skirtas turtingai vidutinei klasei. Mes turime tokią? Lietuvoje neparduodama tiek Mercedes, Rolex ir Chanel No. 5, kad ši reklama išlaikytų visus jos geidžiančius žurnalus. Mes net nenuperkame pakankamai HP ir Dell, kad išlaikytume bent porą padorių žurnalų apie kompiuterius.
4. Kokybiška žurnalistika, tenka pripažinti, ko gero ne mūsų kišenei. Ir ne mūsų verslo kišenei. Didelis verslas nusiperka žiniasklaidos priemones sau, o sėkmingas smulkesnis yra ten pat, kur vidutinioji klasė – kažkur ne Lietuvoje.

Gal neverta dėl to labai sielotis? Popierius traukiasi kaip informacijos nešėjas ne vien žiniasklaidoje. Gal tiesiog pereiname prie skaitmeninės žurnalistikos ir plečiamės internete?

Kartą paragavęs…

Aš tikrai nežinau visų priežasčių, dėl kurių žiniasklaida internete nuo pirmos dienos buvo nemokama, bet spėju, kad

a) tikėdamasi pinigų iš reklamos ir mažesnių sąnaudų ji taip konkuravo su tuomet visagale buvusia spauda;
b) interneto „dvasia“ padiktavo tam tikras sąlygas – juk pačioje žiniatinklio aušroje ne tik į mokesčius, bet ir į kiekvieną komercinę struktūrą „žmonių internete“ buvo žiūrima kreivai;
c) buvo tikimasi, kad netrukus atsiras veiksminga mikromokėjimų sistema (jos nėra iki šiol);
d) iš pradžių internete buvo daug investuotojų pinigų, tikėjimo dideliu verslu jame ir optimizmo.

Rezultatas buvo labai priimtinas publikai. Neabejotina, kad nemokamos žinios labai prisidėjo prie interneto patrauklumo plačiajai visuomenei. Net jei tūlas Petriukas jo norėjo vien dėl apsinuoginusių merginų ir piratinių žaidimų, argumentas tėvams apie enciklopedijas ir laikraščius internete buvo lemiamas.

Paradoksalu, tačiau niekas taip neįtvirtino gležnos „nemokamo visiems“ interneto kultūros, kaip pačių komercinių žiniasklaidos ir pramogų firmų pastangos. Žmonės paragavo, žmonėms patiko. Šiandien JAV „Pew Project for Excellence in Journalism“ tyrimo išvados, kad vos 19% (o gal tik 7%?) interneto vartotojų yra išties pasiryžę mokėti už žinias, pateikiamos kaip sensacija (Nielsen skaičiai, beje, tokie patys). Tai čia didžiausioje pasaulio ekonomikoje. Lietuvoje tikriausiai reikėtų skaičius dalinti iš 3, o gal ir iš 5…

Sunku spėlioti, kiek žmonių iš beveik 70 tūkstančių, apsilankiusių nežinau.lt per pastarąjį mėnesį, sutiktų nusiųsti SMS už vieną litą – spėju, kad koks 1000, jei labai pagraudenčiau. Gaučiau 500 Lt geriausiu atveju, kurių už šilumą nepakaktų sumokėti, o kitą mėnesį žinutę atsiųstų jau kokie 200. Trečią – 20. Čia labai optimistiškai. Nes, kai žmonės sako mokėsią už žinias, jie skaičiuoja tik vienkartinį mokestį. Pabandykite paklausti „ar sutiktumėte per artimiausius penkerius metus už X portalo prenumeratą sumokėti 3000 litų?“ ir pamatysite tikresnę reakciją. O jei priminsite, kad žmogus skaito dar ir apie krepšinį, finansus, ūkio patarimus, kas bendroje sumoje galėtų kainuoti apie 10 tūkstančių, tai kalba apie mokamą turinį pasibaigs nė neprasidėjus.

Net jei už žinias internete bus prašoma labai mažai, vis tiek norinčių mokėti atsiras tik pirmosiomis „reformos“ dienomis. Periodiniai mokesčiai yra finansinis įsipareigojimas, kuris ne kiekvienam žmogui yra tinkamas, nes ne visi planuoja savo pinigus. Lizingo bumas parodė, kiek žmonių neturėjo nė menkiausio supratimo, kiek jie išleidžia ir skolinasi – viską varė tikėjimas, kad ryt uždirbsime daugiau nei šiandien.

Kitas aspektas yra tai, kad iš mokesčių už žinias išgyventų tik tie, kas šiandien ir be jų išgyvena – gal 10 didžiausių svetainių Lietuvoje. Tas pats Pew tyrimas parodė, kad 21% Amerikoje žinias internete gauna tik iš vieno šaltinio, o dar 57% – nuo dviejų iki penkių. Man regis, kad mes skaitome panašiai – ir tai atsispindi niekad nekintančiose Gemius Audience dvidešimtuko ataskaitose.

Visagalis skydelis

Bet kam mums tie mokesčiai, jei reklamos turime? Ir jos, sprendžiant iš retkarčiais paskelbiamų reklamos biudžeto prognozių, internete vis daugėja ir daugėja. Bėda ta, kad beveik viskas, kalbant apie „skydelį visagalį“, yra apgaulinga.

Pirma. Kai verslas sako, kad didins išlaidas komunikacijai internete, toli gražu ne viskas būna numatyta reklamai. Ar kas įsivaizduoja, kiek pinigų suryja animuotos Flash svetainės, kuriamos, regis, kiekvieno naujo produkto ar paslaugos pristatymui – svetainės, kurios po 100 ar 150 tūkstančių litų ir poros mėnesių santykinio aktyvumo (kurį irgi reikia kurstyti už papildomus pinigus) virsta „namais-vaiduokliais“? Tie pinigai sumokami vietos interneto sprendimų kūrėjams – tai gerai, bet tie pinigai nenaudojami turiniui išlaikyti.

Antra. Kasdien vis didesnės sumos patenka ne turinio kūrėjams, o interneto tarnyboms – visų pirma Google (per AdSense ir pan.) ir Facebook. Google po centą išdalina kiekvienai svetainei, kurioje mirga, bet liūto dalis atitenka jai pačiai už komisinius ir paieškos rezultatus. Facebook viską susižeria sau, nes žmonės mielai ten rašo už dyką. Iš tikrųjų Google AdSense yra puikus „pinigų deginimo“ pavyzdys – paimi iš kelių apčiuopiamą sumą, išdalini ją šimtams tūkstančių, ir ta suma virsta beverčiais variokais. Užsakovai gauna daug mirgesio ir šiek tiek paspaudimų, turinio kūrėjai negauna nieko. Daugiau pinigų uždirbsi rankiodamas centus aplink kioskus, nei apsikarstęs „specialiai tavo svetainei pritaikyta“ tekstine reklama.

Trečia. Žiniatinklis auga daug sparčiau nei jam skirti reklamos pinigai. Ir visi jų nori. Ko tik žmonės nedarė, laukdami išganingų skydelių: keitėsi (ir dar keičiasi) nemokamai tarpusavyje (kad tik vieta būtų užimta, kaip užuomina komerciniam užsakovui); dėjo graudžius „čia galėtų būti…“; džiaugėsi bent kokiais menkaverčiais pasiūlymais, tikėdami, kad skydelis už 40 litų iki 2020-ųjų pabaigos yra geriau, nei visiškai nieko. Reklamos rinką internete ištiko visiška jai skirtos vietos infliacija. O kai yra milijonai laukiančių skydelio, tai skydelio talpinimo kaina iš to paties milijono ir dalinama. Nenorite? Visada rasim, kas įdės pigiau.

Ketvirta. Tas nelemtas pamatuojamumas. Pakrautas tinklalapis – suskaičiuota, paspaustas skydelis – suskaičiuota, nupirkta prekė – irgi suskaičiuota. Reklama ir iš jos gyvenantys galėjo tikėti nerūpestinga ateitimi, kol į duris nepasibeldė griežta apskaita. Natūralu, kad gavęs tokią galimybę, reklamos užsakovas panoro mokėti tik už rezultatą. O štai tūlas portalo reporteris, parašęs reportažą iš Kaziuko mugės gavo papildomas pareigas: jam dar reikia suvilioti žmones mobiliojo interneto planu, parduoti kokių nors „pupyčių“ DVD, išnuomoti antstolių atsiimtą 2001-ųjų Lexus ir dar dievai žino ką, kas mirga šalia jo rašinio. Bent taip būtų, jei turinio kūrėjai visiškai nesipriešintų CPC (cost-per-click sistema, kai mokama tik už skydelio paspaudimą, bet ne jo rodymą). Su CPC skydelio talpinimas akimirksniu atpinga šimtus ar net tūkstančius kartų – tai irgi negauti pinigai.

Penkta. Skydelių įkyrumas. Kadangi jie tapo beprotiškai pigūs, kompensuoti teko arba jų kiekiu, arba priimant tokias jų formas, apie kurias anksčiau redakcijos nė pagalvoti nedrįso: riaumojančius įvairiausiais balsais, išsiplečiančius į turinį ir užstojančius jį, neuždaromus ar nepaslepiamus, kai kur – netgi platinančius kenkėjiškas programas. Žurnalistas gavo ginklą prieš skaitytoją. Ak, jūs mane skaitote? Štai jums Flash! Dar negana? Šekite animaciją per pusę ekrano! Jūs dar čia?!? Gal jus bėgančia eilute užsiundyti?!? Tokie vizualiniai cirkai gali pagausinti piniginę šiandien, bet negrąžinamai ją nuskriausti ateičiai. Kai visi skaitytojai bus nugalėti, kas mokės už karą prieš juos?

Čia, žinoma, ne viskas. Bet likusią dalį, dabartinių permainų apžvalgą ir ateities perspektyvas paliksiu trečiam rašiniui apie sudėtingus turinio ir reklamos santykius.

Žiniasklaidos priemonėse turinys, pateikiamas skaitytojui, klausytojui ir žiūrovui nuo pat spaudos atsiradimo buvo bent iš dalies apmokėtas reklamos užsakovų. Vadinamosiose socialistinėse šalyse turinio rėmėjo ir užsakovo vaidmenį perėmė valstybė, tačiau jų ūkiui grįžus prie kapitalo valdomų rinkų, valstybės ar bendruomenių paramos vaidmuo staigiai sumenko, vėl užleisdamas vietą reklamai.

Todėl šiandieninės diskusijos apie finansines žiniasklaidos problemas, taip pat ir internete, negali ignoruoti medijų santykio su komercine reklama. Juo labiau, kad pajamų iš reklamos sumažėjimas yra viena iš dažniausiai minimų žiniasklaidos problemų priežasčių. Kitos dvi dažniausiai minimo kaltininkės – finansinė krizė ir technologijų kaita. Visos jos yra susijusios – tiesa, jei tiesioginis ryšys tarp krizės ir reklamos sumažėjimo yra aiškus, į technologijų poveikį žiniasklaidos ir reklamos santykiams gilinamasi mažai.

O gal verta peržiūrėti, kaip dėl technologijų keitėsi ir kaip šiandien keičiasi turinio ir reklamos santykiai? Jei mes rasime patikimus atsparos taškus, tai geriau suvoksime, kodėl vyksta, tai, kas vyksta, ir kas gali įvykti ateityje.

Šiam rašiniui (iš tikrųjų tai keliems, nes vienas būtų per ilgas tinklaraščiui) neieškojau specialios literatūros. Jis nepretenduoja į mokslo tyrimą ar analizę – rėmiausi tik kai kuriais žiniasklaidos istorijos dalykais, savo paties 17-os metų patirtimi žiniasklaidoje ir reklamos srityje bei naujausiais pranešimais apie permainas žiniasklaidoje ir ateities scenarijus (dėl ne iki galo suprantamų priežasčių – beveik vien užsieniniais). Tai tiesiog pamąstymai ir, tikiuosi, pakuros būsimoms diskusijoms.

Simbiozė

Tam, kad reklama būtų naudinga visiems trims jos proceso dalyviams – užsakovui, žiniasklaidai ir reklamos žinutės gavėjui – reikalinga tam tikra harmonija. Reklamos užsakovui reikia, kad žiniasklaida santykinai nebrangiai perduotų norimą signalą tiksliai atrinktai auditorijai taip, kad ši jį sutiktų kuo palankiau (ir gal būt imtųsi norimo veiksmo, jei to siekiama). Žiniasklaida suinteresuota turėti pakankamai daug reklamos, kad turinio kūrimas ir sklaida būtų pelninga, tačiau siekia išlaikyti turinio nepriklausomybę, atskirtį nuo komercinių pranešimų ir redakcijos savarankiškumą. Žiniasklaidos vartotojas gi pirmiausiai moka už turinį, tačiau jam tinka ir reklama tol, kol ji netrukdo skaitymui, klausymui ar žiūrėjimui ir duoda naudos.

Idealiu atveju įmanoma suderinti visų interesus, tačiau kiekvienas grandies dalyvis natūraliai stengiasi tempti į savo pusę: reklamos užsakovai ieško kuo pigesnio būdo perduoti pasiūlymą, žiniasklaida nori kuo daugiau pelno iš reklamos (čia jos savininkų ir žurnalistų požiūriai dažnai gerokai išsiskiria), vartotojai gi linkę perjunginėti kanalus ar stotis, praversti laikraščių ar žurnalų puslapius su reklama, ignoruoti ar blokuoti skydelius internete. Kuo labiau viena kuri grandis patraukia į save, tuo mažesnė galimybė, kad reklamos sistema žiniasklaidoje veiks sklandžiai.

Klasikinis simbiotinis reklamos ryšys savaitgalio laikraščiuose: reklamos užsakovai skelbia nuolaidas savaitgalio apsipirkimui; laikraščiai iš tos reklamos pajamų gali išleisti storesnius ir įdomesnius sekmadieninius leidinius; pirkėjai, planuodami savaitgalio pramogas, tuo pačiu išsikerpa kuponus pirkiniams (krossbow nuotrauka).

Transliacijos įkaitai

Tiesa, tenka pripažinti, kad tokia darna labiausiai veikia tose žiniasklaidos rūšyse, kuriose iš jos vartotojo pusės egzistuoja tam tikras interaktyvumas – labiausiai spaudoje ir internete. Reklama per TV ar radiją neleidžia pasirinkti, nori žmogus ją matyti ar ne, kada ją peržiūrėti ar kiek dėmesio jai skirti (užtat už ją nereikia mokėti – bent jau tiesiogiai). Po antrojo pasaulinio karo reklama televizijoje ar per radiją tapo geidžiamiausia jos užsakovams: kelis dešimtmečius iki skaitmeninių radijo imtuvų ir televizoriaus valdymo pulto atsiradimo žmonės tiesiog buvo reklamos įkaitais – stotis rankiniu būdu reguliuoti buvo keblu, kaip ir bėgioti prie televizoriaus perjungti kanalą.

Kanalų ir stočių perjungimas ir šiandien tebėra pagrindinis būdas išvengti transliuojamos reklamos pertekliaus, tačiau dėl jos kiekio eteryje, vis sunkiau pataikyti į „švarią“ transliaciją. Kuo įdomesnė laida, tuo mažesnė paskata kaitalioti kanalus, nes taip galima pražiopsoti svarbų rungtynių momentą, diskusijos dalį ar filmo veiksmą.

Skaitmeninės transliacijos, ypač per internetą, žada sugrąžinti žmonėms prarastą kontrolę. Jau dabar tokie prietaisai kaip TiVo leidžia kilnoti laidas laike pagal žiūrovo poreikius ir, panaudojus specialias programas ar prietaisų funkcijas, išvalyti jas nuo reklamos. Transliuojamą per internetą srautą galima analizuoti, algoritmais atpažįstant vaizdo spalvų ir dinamikos, garso dažnių pokyčius, pažymėti juos kaip reklamą ir ištrinti ją iš įrašo, jei jis žiūrimas netiesiogiai.

Prieš tokius įrenginius ar programas tikrai kovos tiek turinio kūrėjai, tiek transliuotojai, tiek ir reklamos užsakovai. Iš dalies dėl „nevaldomų“ programų, kurias galima įdiegti į asmeninį kompiuterį, ir jų keliamos grėsmės reklamos peržiūroms iki šiol televizija ir radijas labai vangiai skverbiasi į internetą, kompiuterius ir mobiliuosius įrenginius. Panašu, kad dar ilgą laiką TV ir radijas galės priverstinę reklamą pateikti užsakovams kaip pagrindinį privalumą. Ypač dabar, kai turėdamas laisvę, žiniasklaidos vartotojas vis dažniau renkasi turinį be reklamos, jei tik tai gali padaryti.

Iš vartotojo pusės reklama per TV ar radiją yra pakenčiama tol, kol ji jam teikia tiesioginę ar netiesioginę naudą. Tiesioginę naudą jis gauna sužinojęs ką nors naujo apie įdomius jam produktus ar paslaugas, netiesioginę – suvokdamas, kad nemokamai gali žiūrėti filmą ar kokią laidą vien dėl reklamos užsakovų pinigų. Netiesiogiai reklamos vertę žmonės įvertina ir lygindami radijo stočių bei TV kanalų be reklamos (dažniausiai valstybinių ar bendruomeninių) transliacijas su komercinėmis. Jei pirmosios jį labiau tenkina, tai pasipriešinimas reklamai yra didesnis – jei labiausiai norisi populiarių pramogų, tai reklama suprantama kaip patenkinamas „įėjimo mokestis“.

Veidrodžių karalystė

Kitas svarbus veiksnys, leidžiantis ligšiolinei televizijai ir radijui išlaikyti reklamos pajamų status quo, yra netiesioginis turinio ir reklamos efektyvumo tyrimas. Spauda savo efektyvumą gali aktyviai stebėti pagal laikraščių ir žurnalų pardavimus bei prenumeratą, internete apskritai išmatuojama viskas spragtelėjimų pele ir sekundžių tikslumu, o štai transliuojamojoje neskaitmeninėje žiniasklaidoje be tiesioginio atgalinio ryšio niekas dorai nežino, ar vykusi buvo ką tik transliuota laida, ar efektyvi buvo joje skelbta reklama.

Televizija ir radijas naudojasi reitingais, kuriuos tyrimų agentūros sudaro pagal tai, kaip žiūri TV ar klauso radiją tam tikri atrinkti jos vartotojai. Toks reitingavimas – ko gero geriausia, ką galima gauti be interaktyvių skaitmeninių transliacijų, tačiau dėl jų metodikos, tikslumo ir savalaikiškumo buvo ir tebėra daug abejonių. Pernai lapkritį „Lietuvos rytas“ rašė apie neveikiančius, pasenusius ar neaiškiais principais remiantis išdalintus TV žiūrimumo tyrimo įrankius. Tačiau net tais atvejais, kai TV metrai veikia gerai, neįmanoma nustatyti, ar TV yra įjungtas tik kaip fonas (ypač aktualu dabar, kai didžiąją dalį komercinių stočių autorinio turinio sudaro įvairiausi koncertai). Nepadeda ir tai, kad apie laidų populiarumą sužinoma tik po kelių mėnesių ar net po pusmečio/sezono. Tai ką jau bekalbėti apie reklamos efektyvumo televizijos ar radijo laidose analizę?

Neturėdami aiškių ir patikimų duomenų apie reklamos efektyvumą, jos užsakovai elgiasi labai keistai: viena vertus, jie tiki, kad reklamos, transliuojamos tam tikrų laidų metu, efektyvumas yra lygus tos laidos reitingams, tačiau tuo pat metu privačiuose pokalbiuose su reklamos kūrėjais, planuotojais ir gamintojais teigia netikį jos poveikiu ir „dalyvaują eteryje“ labiau dėl prestižo ir įvaizdžio, nei dėl poveikio ar žinios žiūrovams bei klausytojams. Pinigingiausi transliuojamos reklamos užsakovai, mobiliojo ryšio tiekėjai ir alkoholinių gėrimų gamintojai, varžosi dėl įspūdingiau pagamintų klipų kuo prestižiškesnėse agentūrose ir apdovanojimų reklamos festivaliuose, o realius nuopelnus pristatant rinkai naują produktą ar paslaugą skiria gerai organizuotiems pardavimams, kainodarai ir sklandžiam tiekimui.

Žinoma, reklamos efektyvumui tirti irgi yra apklausos. Tačiau jų rezultatai geresniu atveju atskleidžia tik produkto ar prekės ženklo žinomumą rinkoje. Skirtingai nuo apsilankymo prekybos centre, atsakant į apklausą nereikia pasirinkimą pagrįsti finansiškai, tad žmonės gali patvirtinti matę išgalvotą reklamą ar įvertinti nesamo gėrimo privalumus bei trūkumus. „Klausimėlis“ yra parodija, tačiau tam tikrų sąsajų su reklamos efektyvumo apklausomis galima rasti.

Galima sakyti, kad šiandieninė TV ir radijas dar tebėra palaimingoje kreivokų veidrodžių karalystėje, kur izoliacija nuo žiniasklaidos vartotojo leidžia tyčia ar netyčia apgauti save ir reklamos užsakovus. Spaudos ir interneto leidiniams belieka tik pavydėti, tačiau apie jų santykius su reklama – jau kitoje dalyje.

Sako, kad Login 2010 dar turi laisvų vietų „Ignite“ stiliaus pranešimams. Pagal organizatorių sumanymą, tie pranešimai buvo rezervuoti tinklaraščių autoriams, kurie šiaip skųsdavosi dėmesio stoka per pernykštę ar užpernykštę konferenciją (įskaitant ir mane, žinoma). Tai dabar kyla klausimas, kodėl ne visos vietos užimtos? Nebeturime, ką pasakyti? Išsikvėpėme? Gąsdina formatas?

Galėčiau pašnekėti už visus, bet aš pats sau ant scenos atsibodau, tai ką jau kalbėti apie kitus. Be to, kalbu prieš auditoriją 4 dienas per savaitę – norisi ir iš galinio suolo pažiūrėti, kas dedasi. Nepaisant to, bent vienoje diskusijoje dalyvausiu. Kas dar?

Jei turite, ką pasakyti, organizatoriai dar priima registracijas.

Perskaičiau daugiau kaip šimtą skaitmeninių knygų ir supratau, kad dabartinis jų pavidalas, tiek pačių knygų, tiek ir jų skaityklių, dar yra labai „žalias“. Tai neišsklaido mano entuziazmo skaityti jas ar tikėjimo, kad ateityje skaitmeninis formatas bus pagrindinis visos teksto informacijos nešėjas, tačiau šiandien dar yra labai daug liūdnų dalykų.

Sparta. Popierius yra daug spartesnis už skaitmeną. Keista, bet taip yra. Galiu suprasti, kad santykinai lėtas ekrano „perpiešimas“ elektroninio rašalo skaityklėse stabdo navigaciją po knygos skyrius ir puslapius, bet negaliu suprasti, kodėl Adobe Digital Editions kompiuteryje ar Stanza, eReader, Kobo ir Kindle telefone yra tokios pat lėtapėdės. Kiek procesoriaus pastangų reikia atversti kitą puslapį? Kodėl taip ilgai kraunamas naujas knygos skyrius? Ar būtina kiekvieną kartą „permaketuoti“ knygą, įjungiant skaityklės programą ar paverčiant vaizdą skaityti horizontaliai?

Navigacija. Skirtingos skaityklės turi skirtingas navigacijos priemones, bet visos jos „nevež“. Vienos neleidžia peržiūrėti skyrių sąrašo, neišmetusios lauk iš skaitomo puslapio, kitos kiekvieno skyriaus puslapius skaičiuoja atskirai (kiek kartų skaitant vieną knygą galima pradėti nuo pirmo puslapio?), trečios knygą suskaido į kintamas dalis, nieko bendro neturinčias su autoriaus sukurtais skirsniais. Tiesiogiai peršokti nuo vienos skaitomos knygos prie kitos negali, prieš tai negrįžęs į pagrindinį meniu.

Viršeliai ir tipografija. Galiu suprasti, kad piratinių knygelių išvaizda yra tragiška, galiu pateisinti kuklų Gutenbergo projekto knygų dizainą, bet kai įsigyji komercinį e-tekstą iš leidyklos su prastai nuskenuotu viršeliu ir siaubingu knygos šriftu, tai norisi verkti. Kodėl, po galais, iliustracijas galima matyti kompiuteryje, bet ne skaityklėje (tegu ir nespalvotas) ar telefone?

Paraštės. Popierinės knygos turi paraštes pastaboms, skaitmeninės turi jas irgi turėti. Formatas yra labai dėkingas rašyti pastabas ir dalintis jomis internete. Jei skaitau „Pasaulio finansų istoriją“, tai labai norėčiau pamatyti, ką pasižymėjo ankstesni jos skaitytojai (žinoma, jei jie sutinka dalintis savo pastabomis). Išties, dalinimasis anotacijomis būtų vienas didžiausių skaitmeninių knygų privalumų. Aš, pavyzdžiui, rašyčiau juokingas.

Vertė. Leidykla Macmillan ketina prekiauti „skaitmeninėmis knygomis kietais viršeliais“. Proto bokštai. Pasak jų, kai kurie žmonės norės mokėti už tą patį tekstinį failą daugiau, jei jiems pasakysi, kad jis turi įsivaizduojamą kietą viršelį. Tai gal geriau sukurti anotacijų sistemą ir pridėti knygoms realios vertės?

Dizainas. Dizainas plačiąja prasme. Jis yra nykus. Stanza ir eReader turi gal tuziną įvairių fonų tekstui: įprastą baltą „popierių“, papiruso, pergamento, drobės, marmuro, metalo ir žvaigždėtos nakties imitaciją. Aš nejuokauju. Kažkas pagalvojo, kad tai yra labai svarbu – svarbiau už padorią navigaciją ir iliustracijas knygose. Duokite kam nors paskaityti „Altorių šešėlį“ šlifuoto metalo fone ir turėsite e-knygų priešą visam gyvenimui.

Suprantu, kad popierinių knygų skaitymo imitacija atrodė logiškas skaitmeninių jų atitikmenų kūrimo sprendimas, bet nieko jis neapgavo. Kas mėgsta uostyti spaustuvės dažus (jie nekenkia smegenims?), tas ekrano neuostys, tad gal vertėjo iš karto skaitmenines knygas daryti kitokias? Be puslapio vertimo imitacijos ir užlenktų puslapių kampų, tačiau su fantastiška paieška, pastabomis, socialiniu skaitytojų tinklu (tos pačios knygos skaitytojus, manau, sieja stipresni saitai, nei atsitiktinius el. pašto kontaktus Buzz sraute), gyvais meniu pačioje knygoje ir kitomis gėrybėmis, kurias suteikia interaktyvi būsena?

Dabar man atrodo, kad pastangos ekrane atkurti popieriaus baltumą, paviršiaus šiurkštumą ir tą magišką puslapio vertimo jausmą yra bergždžios. Elektroninė skaityklė turi pamojuoti ranka popierinei knygai ir ištekėti už kompiuterio. Belaidis ir/arba 3G ryšys, didelė sparta, dailus dizainas, universalūs formatai (knygos, žurnalai, laikraščiai, bukletai, animuotos interaktyvios istorijos, komiksai, netgi žaidimai – viskas turi tilpti) ir gyvos sąsajos yra daug svarbiau. HP planšetė ir Apple iPad eina teisinga kryptimi, bet abu daiktai kol kas yra tik pažadas. Bet geriau rinktis pažadą, o ne paiką bandymą imituoti tai, ko imitacija nepralenksi.

Maždaug ketvirtis amerikiečių internete svetaines aplanko su mobiliaisiais įrenginiais. Sunku pasakyti, kuriems iš jų tai yra įprastas, o kuriems – atsitiktinis apsilankymas, bet aišku, kad naršymas mobiliuosiuose įrenginiuose populiarėja.

Nežinau.lt skaitytojas Gintas šiandien atsiuntė laišką su trumpa mobiliesiems telefonams pritaikytų resursų apžvalga ir mandagiu priekaištu nežinau.lt dėl nedraugiškumo telefonų naršyklėms.

Gintas išvardino šiuos telefonų naršyklėms pritaikytus resursus:

m.google.com
m.lrytas.lt
m.15min.lt
m.vz.lt
m.facebook.com
m.one.lt
wap.frype.lt
wap.seb.lt
ib.swedbank.lt/mobile
www.zilionis.net

Žinoma, jų yra gerokai daugiau, tačiau pritaikymas mobiliosioms naršyklėms tebėra išimtis, o ne norma. Kodėl? Kodėl, pavyzdžiui, „mobilumo“ neturi Delfi.lt?

Visų pirma, Lietuva – tai ne Amerika. Analytics sako, kad per pastarąjį mėnesį šioje svetainėje su mobiliosiomis naršyklėmis apsilankė vos 0,35% skaitytojų. Beveik du trečdaliai iš jų – su iPhone/iPod, ketvirtis – su Symbian, dešimtadalis – su Android. Mano asmeniniai linkėjimai tam vienam skaitytojui, kuris apsilankė su Blackberry, tačiau praleido daugiausiai laiko – 10 minučių.

Antra, mobiliosios naršyklės yra pakankamai patogios. Nors Safari atidaro visą svetainės plotį santykinai nedideliame ekrane, atskiros teksto skiltys gali būti padidintos porą kartų bakstelėjus jas pirštu. Kai įpranti, navigacija net po nepritaikytas svetaines yra pakankamai patogi.

Tiesa, nepritaikytos svetainės skriaudžia 3G telefonus dėl didelio duomenų srauto ir mažesnės krovimo spartos. WPTouch, WordPress įskiepio tinklaraščiams, skirto pritaikyti turinį mobiliosioms naršyklėms, kūrėjai teigia, kad svetainės krovimą, pritaikius sąsają, galima paspartinti tris kartus ar daugiau. Kelyje tai iš tikrųjų labai svarbu.

Todėl verta svetainės pritaikymą mobiliesiems įrenginiams įtraukti į darbų planą. Juo labiau, kad niekas nuo to nenukentės – svetainės išvaizda bus parenkama pagal naršyklės ID: įprastų naršyklių vartotojai matys „didelę“ svetainę, o mobiliosioms bus kraunama atskira sąsaja.

Šįryt Delfi pranešė, kad Kultūros ministerija vėl siūlo taisyti Autorių teisių įstatymą – šį kartą ketinama prie apmokestinamų laikmenų įrašyti ir USB atmintines. Apie tokių mokesčių prasmę lapkričio mėnesio susitikime su teisės studentais pasakojo LATGA-A atstovai: pasak jų, valstybė šitaip atlygina autoriams už „legalų piratavimą“ – laikmenose daromas legaliai (!) įsigytų kūrinių kopijas asmeninėms reikmėms (!!).

Tebūnie. Tarkime, kad toks mokestis yra pagrįstas pagal kai kurių autorių teisių organizacijų intelektinės nuosavybės sampratą. Tačiau jis visiškai beprasmis praktiškai. Jei norime būti sąžiningi (juk negalime būti sąžiningi tik su autoriais), pirmiausiai turime tiksliai žinoti, kokią dalį USB atmintinėse rašomo turinio sudaro asmeniniai vartotojų sukuriami duomenys, o kokią – „sertifikuotų“ autorių kūrinių kopijos.

Antra, prieš įvedant tokį mokestį visuomenė ir politikai turėtų pasidomėti, kiek ir kam buvo sumokėta iš kelis metus renkamų mokesčių už CD, DVD ir kitas laikmenas. Šie skaičiai ir ypatingai pačių autorių liudijimai (kiek, pavyzdžiui, iš tuščių CD/DVD prekybos uždirbo populiariausi muzikos atlikėjai, TV laidų redakcijos, kiti kūrėjai) padėtų suprasti, ar toks mokestis yra bent kiek prasmingas. Jei net muzikos įrašų pardavimai koncertuojančioms grupėms yra labai nedidelis pajamų šaltinis (Metallica iš koncertų uždirba 22,8 milijonus dolerių, o iš visų parduotų įrašų – 1,6 mln.), tai kokia suma atitenka iš tuščių laikmenų? Kaip atrodytų laiškas „Miela Lady Gaga, kaip laikaisi? Štai mes siunčiame tau 11 lietuviškų centų, gautų iš prekybos tuščiomis laikmenomis 2009 metais, perlaidą. Pasitikrink, ar gavai. Nepyk, kad nelabai daug, bet kitais metais gal jau bus kokių 13 centų, nes imsime mokestį ir už USB atmintines. Iki!“?

Mokestis autoriams už tuščias laikmenas yra per mažas, kad po surinkimo, administravimo ir apskaitos kaštų liktų bent kiek apčiuopiama suma autoriams. Tačiau Lietuvos įmonėms, prekiaujančioms kompiuterine įranga, jis yra labai žalingas. Technologinių produktų pirkėjams prieinamos visos parduotuvės internete, kur jie nuolat gali lyginti kainas ir įsigyti prekes pigiau iš užsienio. 3-6% mokestis nepaskalsins autorių duonos, bet sugriaus vietos IT prekybos verslą (jei dar liko ką po pernai metų griauti). Jei pabrangs USB atmintinės, kas sukliudys žmonėms jas pirkti užsienyje, kad ir iš tos pačios DealExtreme? Jos pakankamai pigios, kad nebūtų apmokestinamos muitais, tad skirtumas gali susidaryti pakankamas visiškai nepirkti jų Lietuvoje. Kam nuo to bus geriau?

Beje, stebėdamas pastarojo meto autorines „iniciatyvas“, brukamas įstatymų leidėjams, pastebėjau kryptingą „nutekamajį vamzdį“ Kultūros ministerijoje. Kažkas ten labai uoliai ir periodiškai siūlo vis žalingesnes ir žalingesnes įstatymų pataisas. Visuomenei būtų sveika pasidomėti, kas yra šių kūrinių autorius ir kokie yra jo/jų interesai. Nes jie nesutampa net su pačių autorių interesais, nekalbant jau apie verslą ir visuomenę.

Portalas 15min.lt paskelbė ataskaitą apie vieno iš 106 interneto vartotojų, apskųstų LANVA, bylos eigą (nuorodą radau Evaldo tinklaraštyje). Kaip ir galima buvo tikėtis, bylos šiame procese išties nėra. Kaltinamojo gynėjas suabejojo vartotojų sekimui naudotos įrangos tinkamumu (paskaitykite ataskaitą – ten daug juoko tarp eilučių). Gali būti, kad tai vaisingiausia gynybos kryptis, turint galvoje, kad analogiją su nesertifikuotais automobilių greičio matuokliais lengviau suprasti, nei programų licencijų ar programų sklaidos internete dalykus.

Jei norime, kad ateityje tokių bylų nebūtų, reikia daugiau ir dažniau rašyti apie tai, kaip internete platinamos programos ir kitas skaitmeninis turinys, kaip juo naudojamasi ir pan. – ypač platesniam skaitytojų ratui skirtuose leidiniuose ir portaluose. Už rimtus ir svarbius sprendimus Lietuvoje atsakantys žmonės (politikai, teisėjai, policininkai) turėtų daug geriau gaudytis, kas yra licencijos, transliacijos internetu, visuomeninė nuosavybė, DRM užraktai ir kiti dalykai, kurie šiandien yra savaime suprantami tik labiau išprususiai interneto bendruomenės daliai. Gal net Facebook vertėtų sukurti grupę, populiariai pateikiančią informaciją apie svarbiausias sąvokas?

Turiu vilties, kad kitą savaitę paskelbtas nuosprendis bus palankus kaltinamajam ir bent kiek užkirs kelią nepagrįstam interneto vartotojų persekiojimui. Bet grėsmė liks tol, kol bendras skaitmeninis visuomenės „raštingumas“ bus žemo šiandieninio lygio.

Niekas taip neskatina skaitmeninio piratavimo kaip užraktai. Niekas. Kaip aktyvus legalių programų, knygų ir kito skaitmeninio turinio pirkėjas galiu paliudyti, kad tai tiesa – ranką ant Šventojo Rašto padėjęs, jei reikia. (radau Daring Fireball tinklaraštyje)

Visosnaujienos.lt yra nuostabus dalykas. Beveik magiškas. Bet neklausykite manęs – atverkite svetainę naršyklės lange ir palikite kokiam pusvalandžiui. Galite tuo metu dirbti dienos darbus, gurkšnoti kavą, šnekučiuotis su kolegomis ar namiškiais. Tai, ką jūs akies krašteliu matysite ekrane, yra šalies pulsas – gyvas naujienų srautas. Tai yra žiniasklaidos ateitis ar bent vienas jos modelis.

Visosnaujienos nuolat renka informaciją iš Lietuvos portalų bei tinklaraščių ir pateikia ją viename paprastame gyvai atsinaujinančiame lange: naujausi pranešimai „įkrenta“ į patį srauto viršų, senesni dingsta iš paskutinių eilučių. Vienu metu pagrindiniame lange galite matyti maždaug valandos šalies žinių pjūvį.

Portalas neturi archyvo ir papildomų „daugiau“ puslapių apačioje. Tai labai svarbi detalė, nes Visosnaujienos nėra įprastas naujienų agregatorius – veikiau jau ji yra langas į gyvas žinias, nenutrūkstamo informacijos srauto atkarpa.

Jis man šiek tiek primena televiziją. Žmogus stebi žinias, jis yra įvykių liudininkas, gaunantis galimybę justi jų dinamiką. Skirtingai nuo TV jis bet kuriuo metu gali paspausti antraštę ir perskaityti straipsnį, pažiūrėti nuotraukas ar reportažus. Portalo formatas neįpareigoja skaityti viską ar primygtinai spręsti, ką skaityti (kaip tradiciniame portale), palikdamas, tačiau, galimybę gilinti žinias. Jis suderina pasyvų televizinį žinių stebėjimą su pasirinkimo laisve. O ir „kanalų“ pasirinkimas yra didžiulis: nuo pagrindinių Lietuvos ir pasaulio įvykių iki siauresnių kaimo ar teatro naujienų.

Praleidęs kelias valandas su Visosnaujienos portalu likau sužavėtas. Jis yra idealus turinys antram monitoriui. Viename dirbi kasdienius darbus, kitame stebi dienos naujienų srautą. Man realaus laiko srautas įprasmina žiniasklaidos misiją ir vertę. Jame slenkančios žinios tarsi įgauna didesnę svarbą – kaip nesustabdomi akcijų kursų skaičiukai, bėgantys biržų ekranuose ir žymintys ar netgi lemiantys šalies ekonomikos būklę.

Visosnaujienos.lt nėra „galutinis sprendimas“ – jis ne visiems ir ne viskam tinka. Portalas atlieka labai specifinę funkciją, bet man atrodo, kad labai svarbią. Pasak tyrimų 42% visų skaitančių žinias portale Google News pasitenkina tik antraštėmis, nespausdami straipsnių nuorodų. Tie žmonės yra naujienų stebėtojai, o ne jų skaitytojai. Taip yra ne tik dėl laiko stokos ar didėjančio nenoro skaityti ilgus tekstus. Tiesiog žmonės stengiasi gilintis į tam tikras sferas, kuriose renka daug informacijos, o bendram naujienų srautui yra linkę skirti vakarinę „Panoramos“ per TV ar žinias per radiją pakeliui į darbą. Gyvas naujienų srautas naršyklėje yra „neįpareigojantis“, bet savaip informatyvus. Net nesigilinant ir neskaitant kiekvienos žinutės atskirai, vien iš antraščių galima jausti, kas šiandien vyksta.

Visosnaujienos idealiai dera su tokiais sprendimais kaip Instapaper. Stebint srautą galima sudominusius straipsnius sumesti į „vakarinių skaitinių krepšį“, kurį galima ištuštinti tiek prie kompiuterio, tiek ir telefono (na gerai, išmaniojo telefono) ekrane. Švarus, tvarkingas „išgliaudytas“ Instapaper tekstas – papildomas privalumas reklamos mirgėjimo išvargintoms akims.

Žinoma, Visosnaujienos nėra visiškai naujas dalykas. Su realaus laiko srautu yra eksperimentuota nemažai. Apie giminingą tarnybą Collecta rašiau prieš pusmetį. Visosnaujienos.lt neturi tiek funkcijų, kiek turi Collecta, tačiau kol kas jų paprastumas man atrodo labai patrauklus. Toks patrauklus ir užkrečiantis, kad nesinori uždaryti naršyklės. Juk tada niekas nebevyks…

Skaitmeninių knygų leidėjai baiminasi, kad dar besistiebianti e-skaitymo rinka jau yra pasidalinta tarp Amazon Kindle bei Apple su jos iPhone ir būsimuoju iPad. Sprendžiant iš leidybos naujienų internete, atrodo, kad kito kelio, kaip tik derėtis su Amazon ar Apple dėl knygų platinimo sąlygų, ir nėra. Iš tikrųjų skaitmeninių knygų rinkoje bus labai daug dalyvių – po didesnį ar mažesnį kąsnį atsirieks ne vienas virtualus knygynas. Aš jau dabar perku knygas iš „alternatyviojo“ Kobo, o Ibis Reader kūrėjai surado dar paprastesnį (ir, spėju, pigesnį) būdą ateiti pas skaitytoją.

Ibis Reader yra interneto tarnyba, leidžianti knygas skaityti naršyklės ekrane arba mobiliuosiuose telefonuose. Tačiau ji sugebėjo išvengti priklausomybės nuo nuolatinio ryšio su serveriu kiekvienam knygos puslapiui pakrauti: pavyzdžiui, Ibis Reader iPhone telefonams, apsilankius jos svetainėje, paklausia ar leisime paskirti 50 MB savo telefone knygų saugyklai ir įsikuria tarp kitų telefono programų kaip žiniatinklio programa (webapp).

Jausmas ja naudojantis beveik nesiskiria nuo tikrų telefono ar kompiuterio programų: puslapiai verčiami pakankamai greitai, skaityklė atsimena paskutinį skaitytą puslapį, nesvarbu, iš kurio įrenginio prie jos buvo jungtasi – visada gali tęsti nuo tos vietos, kur baigei skaityti.

Toks „išorinis“ sprendimas turi ir daugiau privalumų – nebereikia varžytis dėl vietos pagrindiniame iTunes AppStore lange ir, tai ne mažiau svarbu, galima visiškai apeiti pagarsėjusią Apple turinio kontrolę. Iš to, kad Ibis Reader debiutavo iš karto trims telefonams, sprendžiu, kad ne taip sudėtinga programą paruošti įvairiems išmaniųjų telefonų modeliams – bent jau paprasčiau, nei rašyti atskiras programas kiekvienai sistemai.

Taigi virtualių knygynų pasirinkimą tikrai turėsime, kaip ir knygų bei kainų pasirinkimą. Kobo žmonės spėja, kad šiemet sulauksime ir skaityklių už 100 dolerių (dabartinės yra apie tris kartus brangesnės), ir bestselerių už 5 dolerius (dabar – 10-15 dolerių). Knygynų ir knygų platinimo modelių įvairovė padės diferencijuoti kainas. Negana to, turėtų atsirasti ir skaityklių ar skaitymo programų, kurios leidžia dalintis knygomis su draugais. Knygų mainai yra neatskiriama skaitymo tradicija (žinau, nes pats nesulaukiu grąžinant kelių paskolintų knygų). Vienintelis dalykas, kurio trūksta yra tinkami teisiniai susitarimai.

Virtualios programos gali padėti „išlipti iš naršyklės“ ir žiniasklaidai. Tiesa, iPhone jau dabar turi bent pustuzinį specializuotų naujienų iš Lietuvos skaitymo programų. Neseniai atradau, kad yra ir „Lietuvos ryto“ skaityklė. Tačiau ne kiekvienai redakcijai biudžetas leidžia užsakyti atskirą telefono programą. Ibis Reader receptas atrodo gerokai prieinamesnis.

Pasirodžius iPad ir kitoms didesnio formato „tablet“ tipo skaityklėms turėtų prasidėti elektroninių knygynų aukso amžius. Nors šiandien tik viena iš 50 nuperkamų knygų yra skaitmeninė, nežinia kokia jų dalis susidarys atsiradus kainų įvairovei ir įtraukus visas nemokamas knygas. Visos Ibis knygos, pavyzdžiui, yra nemokamos.

Palinkėčiau link mobiliųjų įrenginių pajudėti ir Skaitykle.lt projektui. Pirmąsias tris knygas iš jos perskaičiau kompiuterio ekrane, bet tai nepatogu – norėčiau skaitymui naudoti ir telefoną. Nepaisant formato apribojimų, knygas pirkti ir skaityti patiko. Baigdamas skaityti Romualdo Drakšo „Žmogų“ net susigėdau, kad gavau jį nemokamai – todėl paskubėjau įsigyti tęsinį „Žmonija“. Nežinau, ar visus veikia tokia rinkodara, bet aš tai rimtai užkibau ir, spėju, pirksiu visas šio rašytojo knygas, kurias rasiu. Jei tik bus skaitmeninės…

Va čia tai trimatis ekranas! Neįsivaizduoju, kokia energija leistų ekrano segmentams taip judėti (kas nors jau išrado taikomąją antigravitaciją?), bet idėja prikišamai parodyti, kur guli ieškomi raktai yra gera. Idėja nuardyti „Žuviuko Nemo“ vaizdą vardan priminimo palaistyti gėles nėra tokia gera… (Boing Boing)

Pats tu toks (www.patstutoks.lt)

RSS

Įkurtas: 2009 m. gegužės 24 d.

Pagrindinės temos: muzika, kinas, recenzijos, naujos grupės, debiutai, muzikinės senienos, vinilinės plokštelės.

Autoriaus aprašymas: Vieną dieną bendraminčiai melomanai priėjo bendros išvados – klaidingas mitas apie klausytojus snobus, kuriems nepatinka ir vieno, ir kito atlikėjo muzika, o tik ta, kurią klauso jie. Tikras muzikos gerbėjas mėgsta neišmatuojamą galybę muzikos, net jei visa ji – menkai žinoma plačiajai auditorijai. Jei kas nors sako, kad muzika tik fonas, mes sakom Pats Tu Toks.

Google yra įtakingiausia technologijų bendrovė ir viena pelningiausių pasaulyje, tačiau pastarųjų savaičių įvykiai parodė, kad ir iš po jos galima išmušti pagrindą – bent teoriškai. Pagrindinė Google stiprybė, modernios dalyvaujamojo interneto technologijos (tinklaraščiai, žmonių sukurtų klipų portalai) ir tarnybos, staiga tapo labiausiai pažeidžiama vieta.

Milano teismas Italijoje nusprendė, kad keturi vadovaujantys Google darbuotojai yra asmeniškai atsakingi dėl vieno į YouTube 2006-aisiais vartotojų patalpinto klipo, kuriame buvo nufilmuoti iš neįgalaus vaikino besišaipantys paaugliai. Nemačiau to klipo, bet įsivaizduoju, kad jis turėjo būti šiurpus. Tokių, beje, nemažai pasitaiko ne tik užsieninėse, bet ir mūsų vaizdo įrašų tarnybose. Kai tik kas juos aptinka ir praneša, jie pašalinami, bet teisėjui Italijoje to pasirodė negana. Jis nusprendė, kad YouTube yra ne interneto tarnyba, o turinio prodiuseris, panašiai kaip tradicinis TV kanalas. Toks pats mąstymas Microsoft atvedė prie bylos prieš Linkomaniją. Kaltas ne tik tas, kas pažeidžia įstatymą – kaltas ir tas, kieno įrankius naudojant tas įstatymas pažeistas…

Italų teisėjas sustojo ties Google. Bet taip nebūtinai turėjo būti. Galima buvo atsakomybėn patraukti ir interneto ryšio tiekėjus (jei ne jų paslaugos, klipo nebūtų matę žmonės), serverių gamintojus, gal net elektros energijos tiekėjus.

Mums gali atrodyti, kad šis konkretus teisėjas visiškai nesigaudo, kaip veikia internetas ir kokį vaidmenį jame atlieka Google, bet ar bandytume spėti, kiek tokių teisėjų yra pasaulyje? Dėl Google paieškos, YouTube, Blogger tarnybų paplitimo tokios bylos galimos kasdien – šimtais, jei ne tūkstančiais. Google galima parklupdyti vien išsiuntus milijoną kvietimų į visokius teismus ir teismelius nuo Azorų iki Zanzibaro. Nesvarbu, kad didžioji dalis ją išteisins – firmą surys procesas…

Beje, apie Blogger. Ne taip seniai Google sugebėjo išvengti teismo dėl nelegalaus muzikos platinimo ištrynusi kelis gerai žinomus muzikinius tinklaraščius. Pakako IFPI (tarptautinės įrašų industrijos federacijos) grasinimo, ir daugybės žmonių darbas dingo kaip į vandenį. Ir žinote ką? – Tie tinklaraščiai muzikos įrašus buvo patalpinę visiškai legaliai. Tinklaraščio „I Rock Cleveland“ autorius kruopščiai rinko leidimus patalpinti kiekvieną muzikos kūrinį, visus juos jis gavo tiesiogiai iš įrašų studijų ir pačių atlikėjų, visi jie buvo skirti legaliam muzikantų įrašų pristatymui su autorių žinia. Autorius yra pasiruošęs visus dokumentus pateikti tikrintojams, bet manote, kad tai kam nors rūpi? IFPI jau pareiškė, kad jai nusišvilpt į legalumą – ji kovoja ne prieš nelegalų naudojimą, o prieš parsisiunčiamą muziką apskritai.

Čia irgi turime vieną vietinį analogą. LANVA nežino, ar turėjo teisę (licenciją) siųstis Windows 7 žmonės, kurių adresus ji perdavė policijai. Jai vienodai rodo – ji prieš programų platinimą internete apskritai… Tas „viskas, kas man nepatinka, yra nelegalu“ principas pasiekė absurdo lygį – Tarptautinis intelektinės nuosavybės aljansas IIPA apskundė kelias šalis (Indoneziją ir kt.) JAV prekybos atstovybei, nes jų valdžia ketina naudoti Linux! Linux, žinote, skatina piratinį mąstymą…

Vienos pusės spaudimą galima atlaikyti su kitos pusės parama. Jei Google pultų tik persekiotojai, tai vartotojų ir žmogaus teisių organizacijos padėtų atsispirti. Tačiau impulsyviai trindama savo vartotojų turinį, net neįsitikinusi, ar jis išties yra nelegalus, ji praranda paramą ir čia. Žmonės gėdina Google dėl neapdairios reakcijos į kiekvieną skundą iš vienos pusės, o visokie teismeliai kabinėjasi į atlapus dėl kiekvieno dar neištrinto klipo ar tinklaraščio. Ar smagus gyvenimas tarp kūjo ir priekalo?

Cenzūros ir autorių teisių įstatymai interneto kontekste yra atgyvena, tačiau jie galioja ir jų tenka paisyti. Negana to, kiekvienoje šalyje jie skiriasi, todėl net klipo apie katę, besivejančią pelę, visam pasauliui neįdėsi, nes kai kurios šalys (gal ir mes?) tai interpretuos kaip smurtą ir žiaurumą propaguojantį vaizdą. Ar galės tokiomis sąlygomis veikti Google ir kitos interneto tarnybos? Ar joms visoms teks kraustytis į Islandiją, kuri ketina suteikti prieglobstį cenzūros persekiojamoms bendrovėms. Planas gražus – islandai šaunuoliai, bet ar tai reiškia, kad necenzūruojamo interneto reikės skristi į pačią Islandiją?…

KlauskIT (www.klauskit.lt)

RSS

Įkurtas: 2009 m. kovo 27 d.

Pagrindinės temos: kompiuteriai, internetas, įvairūs patarimai, pramogos, pamokos ir pagalba.

Autoriaus aprašymas: Šis tinklaraštis skirtas žmonėms, kuriems iškyla vienokių ar kitokių klausimų dirbant/pramogaujant su kompiuteriu. Todėl jame rasite daug praktinių patarimų apie internetą ir kompiuterius. Kodėl pavadinimas būtent KlauskIT? Todėl, kad tikėjausi jog žmonės kartas nuo karto ko nors paklaus apie Informacines Technologijas. Plius… Tai lyg ir mano užrašų knygelė, kurioje renku informaciją, kurios galėtų prireikti man arba kam nors kitam ateityje.

Buvo nerūpestingi laikai, kai besidomint kokios nors firmos produktais ir paslaugomis tereikėjo lyginti jų privalumus ir kainą. Dabar gi į privalomų sužinoti dalykų sąrašą pateko ir privati informacija bei kontaktai, kuriuos firmos yra pasiryžusios išduoti teisėsaugos institucijoms ar kitiems smalsuoliams su įgaliojimais (LANVA kodeksą pamenate?). Atviras klausimas, ar privalėjo, tarkime, MegaNet pateikti visą vartotojų jai patikėtą informaciją, bet faktas, kad žmonėms tapo smalsu, ką jų paslaugų tiekėjai kaupia į tuos „įdavimo krepšelius“.

Neseniai svetainei Cryptome į rankas pakliuvo įdomus Microsoft dokumentas, kuriame išdėstyta firmos turimų vartotojų duomenų perdavimo pagal valstybės institucijų užklausą tvarka. 22 puslapių dokumentas buvo paskelbtas Cryptome svetainėje, bet tai kažkodėl nepatiko pačiai Microsoft, kuri kreipėsi į Cryptome talpinančią Network Solutions, kad svetainė būtų uždaryta remiantis kaltinimu, neva Cryptome pažeidė Microsoft autorių teises. Na, ji ir buvo uždaryta. Tik efektas gavosi visiškai priešingas. Dokumentas tuojau pat pasklido po internetą, jį paskelbė Wired, pakomentavo C|Net ir daugelis kitų.

Taigi jei jums smalsu, štai ką Microsoft turi suruošusi perduoti:

• El. pašto registravimo duomenis (saugomi, kol galioja paskyra).
• El. pašto IP prisijungimo duomenis (60 dienų).
• Laiškus, saugomus MSN serveriuose (bet ne tuos, kurie saugomi vartotojų kompiuteriuose).
• 10 paskutinių prisijungimų prie Live ID.
• Windows Live Messenger kontaktų sąrašą, bet ne pokalbių su tais žmonėmis turinį.
• Windows Live Spaces tinklaraščių ir komentarų skelbimo duomenis (90 dienų).
• MSN Groups prisijungimo ir duomenų persiuntimo informaciją (60 dienų).
• Xbox vartotojų gimimo datą, vardą, el. pašto adresą, gyvenamąjį adresą, pašto indeksą, telefoną, kredito kortelės numerį ir tipą, jos galiojimo laiką, žaidimų kompiuterio numerį visą interneto istoriją su IP adresais (visi duomenys saugomi, kol galioja paskyra).

Nieko labai nuostabaus, ar ne? Į akis krenta nebent tai, kad Messenger pokalbių turinys yra santykinai saugus, o štai Xbox tauta yra sekama „nuo iki“ (spėju, kad taip daroma dėl apsaugos nuo „čipinimo“ bei nelegalių žaidimų kopijų).

Man regis, kad firmos turėtų ne slėpti tokius duomenis, o atvirkščiai – skelbti šalia pasiūlymų naudotis jų paslaugomis, kad vartotojas turėtų visą informaciją apie potencialius džiaugsmus ir rūpesčius. Gal dalis jų nuspręstų rinktis paslaugų bendrovę pagal tai, kaip kukliai ji pasiryžusi kaupti svetimus duomenis? Kodėl ne? Prasidėjus The Pirate Bay procesui daug interneto paslaugų tiekėjų pasigyrė saugosią prisijungimo duomenis kuo trumpiau arba išvis nesaugosią. Kai kam tai yra rimtas konkurencinis privalumas.

Gal mūsų supratimas, kuri firma labiau gerbia vartotojų privatumą yra klaidingas? Tik turėdami oficialius „įdavimo krepšelių“ duomenis palyginimui galėtume spręsti, kas saugiau – Google, Yahoo, Microsoft ar kieno kito tarnybos…

Kuo gražesni mantros žodžiai, tuo dažniau mantra kartojama. O gražiausi mantros žodžiai tam tikrame „turinio valdytojų“ ratelyje yra Ruperto Murdocho citata „turinys yra ne tik karalius, jis yra visos elektroninės erdvės imperatorius“. Štai ir Jimas Spanfelleris, buvęs Forbes.com vadovas, dabartinis Interneto leidėjų asociacijos vadovas sako: technologijos yra niekas, turinys yra viskas.

Ir, žinoma, su tuo nepasiginčysi – kam reikalinga moderni svetainė su tuščiais tinklalapiais be jokio turinio? Turinys išties yra viskas. Jis tikrai yra svarbesnis už technologijas. Tačiau yra vienas dalykas, į kurį abu minėti vaikinai neatkreipė dėmesio – turinio statusas globaliame tinkle. Turinys buvo imperatorius. Šiandien turinys yra pilietis. Imperatorius valstybėje yra vienas. Piliečių valstybėje yra tiek, kiek yra žmonių. Nuo to nė kiek nesumažėja bendroji turinio vertė: Liudviko XIV laikais jis vienas buvo valstybė, šiandien valstybė yra visi jos piliečiai kartu sudėjus, bet valstybės svarba dėl to nesumažėjo – veikiau jau atvirkščiai.

Taigi turinys yra viskas, bet tuo pat metu viskas yra turinys. Kvalifikuotų redaktorių paruošta „Encyclopaedia Britannica“ yra imperinis turinys, Wikipedia yra pilietinis turinys. Disney.com yra imperinis turinys, YouTube yra pilietinis turinys. FT.com yra imperinis turinys, Facebook yra pilietinis turinys. Ir nors kokybe ir paruošimo profesionalumu senasis turinys dažnai lenkia naująjį, bendruomeninį, pastarasis turi tiek naujų privalumų, kad kokybės kartelę laikinai galima nuleisti.

Jei tenka rinktis tarp laisvės, bendruomeniškumo ir universalumo iš vienos pusės ir „aukštų standartų“ iš kitos pusės, tai pirmoji visada laimi. Be išimčių. Vienuolių rankomis pieštos knygos buvo gražesnės už spausdintas staklėmis, bet siauras turinys pralaimėjo plačiam. Individuali karietų drožyba buvo tikras menas, bet žmonės drąsiai išmainė ją į ant konvejerio nukaltus automobilius, nes tai buvo „platus turinys“. Kiek yra šansų, kad pasaulis staiga susivoks nebenorįs interneto ir pradės siųsti tūkstančio dolerių čekius „Britannica“ leidėjams (tiek iš tiesų kainavo enciklopedijos CD 1995-aisiais)?

Kokybės mums reikia. Kokybė – svarbu. Bet technologijos ir kokybės kainą pakoregavo. Vėl kaltas tas globalumas. Visas National Geographic archyvas (apie pusantro tūkstančio žurnalų) – 150 litų. Jei „Lietuvos rytas“ pasiūlys visą savo archyvą už tiek ar pigiau – imu. Jei ne – jau turiu ką skaityti. Elektroninės „Verslo žinios“ mėnesiui – 40 Lt. The New York Times mėnesiui – irgi 40 litų. Myliu abu leidinius, bet prenumeruoju Times, nes išeina kiekvieną dieną, įskaitant sekmadienius, turi daug daugiau medžiagos numeryje ir šiaip… „world’s greatest newspaper“ gi… Juo labiau, kad už tuos pačius pinigėlius gauni prieigą prie archyvo, siekiančio beveik pusantro šimto metų.

Turinys yra viskas. Bandymas apsimesti, kad technologijos jo nepakeitė yra niekas.

Turiu prisipažinti esąs klipata. Asmeninės sveikatos nesėkmės pastaruoju metu atėmė iš manęs daug įdomių susitikimų, sustabdė darbus, projektus ir bendravimą su studentais. Labai gaila, kad viena jų (trys ištrauktos dantų šaknys šiandien anksti ryte ir arbūzo formos kairioji žandikaulio pusė) atėmė ir labai lauktą progą padiskutuoti su Ernestu Parulskiu ir Deividu Talijūnu Knygų mugės forume. Todėl nusprendžiau kai kurias mintis išdėstyti čia – anksčiau arba vėliau jos vis tiek būtų paskelbtos…

Aš labai myliu skaitmenines knygas. Myliu knygas apskritai, tačiau skaitmeninės man šiandien yra mielesnės dėl to, kad yra demokratiškesnės, mažiau pretenzingos, žada atverti žmonėms visą literatūros lobyną, kvepia ateitimi, ir iš dalies dėl to, kad jas taip niekina „tikrųjų knygų mylėtojai“. Žiūrint racionaliai, šie pilkieji leidybos ančiukai dar neatrodo verti gilių jausmų ar prieraišumo: pasiklydę tarp formatų, užrakinti visokiomis spynomis, pritaikyti tik tam tikros rūšies skaityklėms, dažnai be kokybiško maketo ar tipografijos pilkšvai niūriuose ekranuose. Toli jiems iki kokybiškos popierinės knygos žavesio. Bet jis turėtų pradėti skleistis netrukus…

Žmonėms neduoda ramybės du klausimai: kada skaitmeninės knygos pakeis popierines ir kiek jos turėtų kainuoti? Skaitmeninių knygų augimas dar tik įgauna pagreitį, bet jau dabar akivaizdu, kad turime tą pačią tendenciją, kaip ir su kitais informacijos produktais: žiniasklaida, muzika ir filmais. Ateitis yra skaitmeninė, o konkrečios lūžio datos priklauso tik nuo technologijų plėtros atskiroje šalyje. Klausimai dėl kainos gerokai keblesni, nes vieni lenkia prie popierinės knygos kainos, kiti – prie kelis kartus pigesnės.

Lietuvoje pernai pradėta leisti skaitmenines knygas. Iš pradžių – nemokamas, nors dabar Skaityklė.lt pristato ir pirmąsias mokamas. Jų kainos yra gerokai mažesnės už popierinių – kai kurių dvigubai, kitų – ir dar mažesnės. Pirmiesiems skaitytojams ir entuziastams tai daro įspūdį. Man irgi: šiandien asmeniniame kalendoriuje pažymėjau svarbią dieną – įsigijau pirmąją skaitmeninę lietuvišką knygą, Ernesto Parulskio „Kasdienybės kunstkamerą“.

E. Parulskio „Kasdienybės kunstkamera“ kompiuterio skaityklės ekrane.

Skaitmeninės knygos pirkimas iš Skaityklė.lt nėra sudėtingesnis nei bet kokios kitos prekės pirkimas internete – skirtumas tik toks, kad papildomai reikia užregistruoti ir aktyvuoti savo Adobe ID (ji reikalinga DRM užraktams). Išmanančiam tai yra juokų darbas, bet naujokui gali pasirodyti painu.

Už knygą sumokėjau 16 litų, kuriuos laikau „ankstyvojo entuziasto“ kaina. Atsižvelgiant į skaitmeninės knygos prigimtį ir naudojimo specifiką, man artimesnė yra 9,99 Lt kaina.

Kodėl? Ar aš norėčiau „apiplėšti autorių“*? Ne. Aš tiesiog norėčiau mokėti už tai, ką gaunu. O gaunu, lyginant su popierine knyga, toli gražu ne lygiavertį produktą. Jei materialūs skirtumai man neatrodo blogi (negaunu fizinio daikto, bet užtat gaunu galimybę skaityti keliuose skirtinguose įrenginiuose, keisti teksto dydį, paieškos tekste galimybę ir pan., tai teisės, gaunamos su skaitmenine knyga skiriasi nuo popierinės kaip dangus nuo žemės.

Popierinė knyga yra fizinis objektas, kurį įsigijęs, žmogus gauna teisę ją parduoti ar dovanoti. Jis gali tyčia pirkti retesnes knygas, kad vėliau jas parduotų daug brangiau. Jis gali kaupti svarbiausių leidinių biblioteką vaikaičiams. Su skaitmeninėmis knygomis tai neįmanoma, nes skaitmeninis knygos pavidalas neturi „kūno“. Autorius ar leidykla neparduoda skaitmeninės knygos tiesiogine prasme – jie pirkėjui suteikia licenciją skaityti jos turinį, panašiai, kaip tai daro programų kūrėjai.

Taigi jei jau reikėtų lyginti skaitmeninės knygos pirkimą ir kainas su kuo nors labiau pažįstamu, tai artimiausia analogija būtų DVD nuoma. Originalus DVD kainuoja apie 40 litų (žiūrėjau Muzikos bomboje), tačiau peržiūrai filmą galima išsinuomoti už dešimtadalį kainos. Panašiai turėtų būti ir su skaitmeninėmis knygomis, nes jos suteikia panašias teises: negauni jokios nuosavybės, o tik leidimą peržiūrėti turinį vieną ar kelis kartus, ribojant jo kopijavimą, atkūrimą, saugojimą ir t.t. Kadangi skaitmeninės knygos licencija galioja neterminuotai, tai „nuomos“ kainą galima už šią privilegiją padauginti iš 2 ar 3 kartų. Taip ir gauname tuos 10 litų, kuriuos aš šiandien laikyčiau „normalia“ skaitmeninės knygos kaina. Net jei daugelis knygų čia ir užsienyje (kur aš pagal tą pačią nuomos formulę gavau 10-12 dolerių kainą) kurį laiką bus brangesnės, ilgainiui jos leisis prie labiau pateisinamos dešimtinės. Teoriškai skaitmenines knygas su DRM galima pardavinėti ir už 3 ar 4 litus, ribojant skaitymo laiką ar puslapių atvertimo kiekį (kai kurios programos tai gali reguliuoti). Tuomet analogija su filmų nuoma būtų dar artimesnė.

Man pačiam DRM užraktai labai nepatinka, bet jei jie tarnautų įvairovei, tai kodėl gi ne? Pavyzdžiui, literatūrinį popsą galėtume skaityti kaip vienkartinį dalyką už tuos kelis litus – išliekamosios vertės tos knygos neturi, tad kuo pigiau gausime, tuo geriau. Įvairiausią negrožinę literatūrą ar šiaip rimtesnes knygas galima pirkti su „pilna“ skaitmenine licencija, o pačias vertingiausias iš jų nupirkti namų bibliotekai išspausdintas ant popieriaus.

Kadangi viską, apie ką rašau teoriškai, bandau ir praktiškai**, tai skelbiu šiuos metus skaitmeninės knygos metais. Kiekvieną savaitę įsigysiu bent po vieną skaitmeninę lietuvišką arba užsieninę knygą, skaitysiu jas ir bandysiu subjektyviai įvertinti visus formato aspektus: kainą, patogumą, knygų pasirinkimą, suvaržymus ir taip toliau. Viešą sąrašą papildysiu ir geriausiomis nemokamomis knygomis.

Pirmosios dvi įsigytos knygos (esu pirkęs ir anksčiau, bet nenoriu surašinėti atbuline data):

1. Niall Ferguson „The Ascent Of Money: A Financial History Of The World“. Kaina – 11,19 USD. Knygynas – Kobo. Formatai: svetainė, iPhone (spec. programa), ePub. Su DRM.
2. Ernestas Parulskis „Kasdienybės kunstkamera“. Kaina – 16,00 Lt. Knygynas – Skaityklė.lt. Formatas: ePub. Su DRM.

Kelios ankstyvos pastabos ir pageidavimai. 1) Daugiau formatų. Skaitmeninę knygą turėtų būti galima skaityti visur – naršyklėje, atskiroje programoje kompiuteryje (Stanza, eReader ar Adobe Digital Editions), telefone ir skaityklėje. 2) Virtuali biblioteka. Apskaičiavus perskaitomų per mėnesį knygų vidurkį (3-4?) galima sukurti virtualią biblioteką, kurioje galima skaityti visas norimas knygas už fiksuotą mėnesinį mokestį. Pasibaigus abonentui knygos tiesiog tampa nebeprieinamos. Panašiai veikia DVD nuomos klubai, panašiai žaidimus leidžia žaisti Gamehouse Fun Pass. 3. Socialiniai įrankiai. Skaitmeninės knygos yra idealiai pritaikytos rekomendacijoms, apžvalgoms ir skaitytojų bendravimui internete. Leidyklos ir pardavėjai turėtų sukurti įrankius, leidžiančius skaitytojams savo svetainėse, socialiniuose tinkluose rodyti skaitomas ir mėgstamas knygas, naujausius pirkinius, rekomendacijas, citatas ir pan. Tai labai paspartintų skaitmeninių knygų skaitymo plėtrą.

Tiek minčių šiam kartui. Knygų mugėje, jei būčiau galėjęs dalyvauti, būčiau pasakęs leidėjams: „Nebijokite skaitmeninių knygų. Tačiau supraskite formatą ir jo vartotoją, neapsirikite su kainomis ir išnaudokite visas virtualių knygų galimybes“. Skaitmeninės ir popierinės knygos nėra priešai. Tiesiog nuo šiol skaitmeninės knygos bus kasdienis „vartojamasis“ formatas, o popierinės – jų archyvinis pavidalas. Bus žmonių, kurie išsivers tik su kuriuo nors vienu, bet dauguma naudos abu.

*– „apiplėšti autorių“ yra dažniausiai man komentaruose lipdomas ketinimas.
**– antras dažniausiai lipdomas man dalykas yra tariamas aprašomų dalykų neišmanymas.

Autorių teisių šalininkai ir oponentai gali imtis naujos dilemos, kuri yra unikalus autoriaus valios ir visuomenės, suteikusios jam teisę spręsti kūrinių likimą, konfliktas.

Alexandre Grothendieck yra žymus matematikas, daugiau kaip prieš 50 metų iš esmės pakeitęs algebros mokslo aprėptį. Jo idėjos ir kartu su mokiniais išleistos 20-ties tomų mokslinės monografijos papildė geometrinę algebrą skaičių teorija, kitomis gretimų sričių teorijomis ir kartu paklojo pagrindą visiškai naujai šio mokslo kartai. Grothendiecko darbų studijavimas tapo tiesiog privalomas visose rimtose matematikos mokslo ir švietimo įstaigose. Mokslininkas pelnė šlovę ir mokslinės bendruomenės dėkingumą dėl naujai atvertų perspektyvų.

Tačiau Grothendieck, kaip daugelis genialių žmonių, yra ne tik aukščiausio intelekto mokslininkas, bet ir labai ekscentriškas žmogus. Jis jau daugelį metų nebedalyvauja aktyvioje mokslinėje veikloje ir gyvena užsisklendęs (kaip supratau, nežinoma, net kur), nors retkarčiais dar paskelbia labai vertingus laiškus ir pamąstymus. Viskas būtų labai gerai – mokslininko teisė rinktis gyvenimo būdą ir dalyvavimą ar nedalyvavimą mokslinėje veikloje. Bėda ta, kad keliasdešimt metų nebeleidžiami jo fundamentalūs darbai, o tų kopijų, kurias kadaise išleido Vokietijos leidykla, šiandien nebeužtenka nei mokslininkams, nei universitetams. Deja, Alexandre Grothendieck iš principo nesutinka dėl naujo jo kūrinių leidimo.

Kodėl? Mokslininkas turi savo motyvų, kurie nėra susiję su įprastais autorių teisių sričiai atlygio dalykais. Sakoma, kad Alexandre Grothendieck yra nusivylęs savo mokslo pasekėjais: „visi tik skina vaisius, bet niekas neprižiūri sodo“. Jis norėtų, kad atsirastų mokslininkų, kurie pratęstų fundamentalių geometrinės algebros teorijų gvildenimą, o neapsiribotų naujojo mokslo taikymu siaurose sferose. Šis nusivylimas lyg ir būtų pagrindinis motyvas nebeleisti naujų jo darbų kopijų.

Mokslininko ir visuomenės konfliktas į paviršių iškilo santykinai neseniai dėl kito matematiko, olando profesoriaus Baso Edixhoveno veiklos. Matydamas, kad nėra naujos Grothendiecko darbų laidos, profesorius sumanė didžiulį projektą – perkelti visus rankraščius į skaitmeninę erdvę, pakeliui ištaisant visas pasitaikiusias ankstesnio leidimo klaidas ir papildant vertingomis išnašomis bei nuorodomis. Kruopštus darbas vyko aštuonerius metus, per kuriuos pavyko parengti dvi Grothendiecko knygas.

Darbai staiga nutrūko originalių leidinių autoriui pareiškus protestą netikėtame laiške. Jame jis negrasina teismais ir nereikalauja atlygio, tačiau gėdina „piratus“ ir ragina mokslininkus bei bibliotekas atsisakyti naujųjų kopijų.

Taigi štai jums dilema:

Visuomenė, norėdama, kad Grothendieckas turėtų akstiną moksliniam darbui, išradimams ir mokslo idėjų sklaidai, suteikė jam plačias teises į kūrinį, įskaitant teisę spręsti, ar jis gali būti dauginamas ir platinamas apskritai.

Autorius, pasinaudodamas visuomenės jam suteikta teise, priėmė priešingą visuomenės interesams ir pamatiniams autorių teisių principams sprendimą. Paradoksalu, bet jis priėmė sprendimą, priešingą net savo norams ir principams (kas iš naujųjų mokslininkų pratęs Grothendiecko darbą, jei neturės galimybės su juo susipažinti?).

Pagal galiojančias autorių teises Alexandre Grothendieck yra teisus ir gali taip elgtis. Mokslas, jei autorius ar jo palikuonys nepakeis nuomonės, jo kūrinius tegalės atgauti po jo mirties praėjus bene 70-čiai metų. Žmonijos matematikos žinių lobyne ima rastis didelė juoda skylė.

Kaip turėtų pasielgti visuomenė? Kaip ji turėtų pasielgti, jei analogiška situacija susiklostytų dėl efektyvių vaistų nuo vėžio? Nors kam tas dramatizavimas – matematikos mokslas yra pakankamai svarbus, kad Grothendiecko sprendimas nebūtų vien siauros autorių teisių interpretacijos dalykas.

Nors aš puikiai suprantu mokslininką (kaip rašo Steve Landsburgas, Grothendieckas – toli gražu ne pirmas mokslininkas, nepatenkintas savo išradimų panaudojimu), manau, kad informacija iš esmės sklinda kaip eterio bangos ar šviesa, ir jos sugrąžinimas ar uždarymas yra neįmanomas. Kažkur kosmoso platybėse sklinda Gebelso radijo transliacijos, pasklidusios iš Vokietijos praeito amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Mes gal norėtume jas atšaukti ar pakeisti, bet tai visiškai neįmanoma. Galime tik vėliau išsiųstomis parodyti tariamiems mūsų klausytojams Visatoje, kad reikalai galiausiai pakrypo į geresnę pusę.

Panašiai ir su Grothendiecko darbais. Jie jau yra žmonijos žinių dalis. Dirbtinis jų sklaidos ribojimas iš principo ar kaprizo skriaudžia visus, įskaitant, šiuo atveju, ir patį autorių. Jei jau norėtume būti praktiški, tai išleistume matematiko darbus prieš jo valią, o visas gautas atiduotume jam arba, jam nesutinkant jų priimti, kokiam nors mokslo skatinimo fondui.

Žinoma, realios problemos kaip ir nėra. Visi matematikos studentai, kuriems reikia mokslininko darbų, turi nelegaliai ar pusiau legaliai bibliotekose padarytas jų kopijas. Autoriaus valia realios išraiškos neturi. Bet nejau tokia situacija visus tenkina?