Nedaugiažodžiaujant: štai čia yra prizas. Taip, naujutėlaitis SonyEricsson Aino, kurį iki šiol lietė tik mano rankos (švariai nuvaliau, nesinervinkite).

Štai čia yra šifras. Jo raktas yra šioje svetainėje, tiesiogiai susijęs su prizu.

Jūsų užduotis:

1. Iššifruoti tekstą, pasinaudojant nežinau.lt rastu raktu. Gausite pirmąją sakinio dalį.
2. Sukurti sakinio tęsinį ir parašyti šio įrašo komentaruose tik savo tęsinį. Kuo išradingiau, tuo geriau.
3. Suspėti tai padaryti iki trečiadienio, lapkričio 11 dienos vidurdienio.

Laimėtojas burtų keliu bus išrinktas iš atrinktų įdomiausių atsakymų.

Sėkmės žaidžiant!

Informacinės grafikos paskirtis – padėti suvokti sudėtingas sąvokas ar reiškinius. O kas gali būti sudėtingiau visuomenėje už jos valdžios politiką? Svetainė „Information is Beautiful“ pateikia įdomią amerikietiškosios kairės ir dešinės diagramą (didinasi ir paveikslėlis viršuje). Joje aiškiai ir vaizdžiai išskirti pagrindiniai šių politinių krypčių principai valstybės valdyme, versle ir jo apmokestinime, visuomenėje, šeimoje, bendražmogiškose vertybėse ir t.t. Įdomu ir verta laiko panagrinėjimui, net jei daugumą dalykų ir taip žinome.

Būtų nuostabu, jei kas nors tokiu pačiu principu sudėliotų Lietuvos politinių partijų diagramas. Ne pagal programas, nes nė viena jų nesilaiko, o pagal balsavimo Seime rezultatus, vyriausybės nutarimus, politikų pareiškimus ir konkrečius veiksmus. Kažin, ar būtų taip paprasta ir aišku, kaip Amerikoje?

Peržiūrėjęs diagramą, atradau savo vidinio konflikto priežastį: nesu nei kairysis, nei dešinysis. Valstybės valdymo principai ir santykiai su verslu man patrauklesni iš dešinės, o šeimos bei visuomenės vertybių – iš kairės. Kaip gamtoje vadinamas toks variantas? Pasiklydėlis?

Tiesą sakant, renginį organizuoti padėti gali tik geranoriški ir iniciatyvūs žmonės. Bet rankų, ypač organizuojant didesnius renginius, nuolat trūksta, tad jei randi kokią nors programą ar interneto tarnybą, kuri gali padėti, labai apsidžiaugi. Spalio mėnesį vykusį T*nklą organizavome beveik „aklai“: nebuvau numatęs, kaip ir ką darysiu, kokius įrankius naudosiu, kaip planuosiu ar bendrausiu su pagalbininkais. Būtų buvę įdomu tokiam tikslui išbandyti Google Wave, tačiau jos paskyrų dar neturėjome, todėl pasitenkinome Gmail, Google Docs ir telefono skambučiais.

Iš specializuotų tarnybų (ne)konferencijos organizavimui naudojome tik Eventbrite. Suradau ją per paiešką, norėdamas rasti nemokamą renginio dalyvių registracijos programą. Žinojau, kad registruodamas el. paštu būtinai ką nors pamesiu, pamiršiu ar supainiosiu.

Eventbrite yra daug daugiau, nei dalyvių registracijos tarnyba. Ji gali prekiauti bilietais (kredito kortelės ir PayPal, Google CheckOut); grąžinti pinigus tiems, kas apsigalvojo; paruošti spausdinimui dalyvio korteles su renginio atributika; pateikti registracijos metu dalyviams apklausą; nurodyti tikslų laiką, kada parduodami bilietai ir kada baigiasi prekyba; diferencijuoti bilietų kainas ankstyviesiems pirkėjams, įprastiniams ir „paskutinės minutės“; registruoti dalyvius iš anksto, iki bilietų pardavimo; priglausti renginio tinklalapį ir leisti dėti į jį naujienas; rinkti paramą ir aukas renginiui; pateikti labai išsamią bilietų pardavimo ataskaitą.

Eventbrite turi galybę papildomų įrankių ir priedų, leidžiančių jūsų renginį pareklamuoti Twitter, Facebook ir kituose tinkluose, įterpti į kitas svetaines registracijos, bilietų pardavimo ar tiesiog naujienų blokus, siųsti kvietimus ir papildomą renginio informaciją el. paštu. Pabandykit surasti, ko jai trūksta!

Žinoma, atsiskaitymo per lietuviškų bankų sąsają internete čia nerasi, bet visa kita yra. Šauniausia, kad Eventbrite veikia „sąžiningu“ principu: jei jūsų renginys nemokamas, tai ir visos tarnybos paslaugos nemokamos. Kitu atveju Eventbrite ima komisinį mokestį (99 JAV centus + 2,5% bilieto vertės už parduotą bilietą, bet ne daugiau kaip $9,95), tačiau tą mokestį ji ima tik po renginio – iš anksto nieko mokėti nereikia. Jei apdairiai įvertinsite savo renginio bilieto kainą, Eventbrite tikrai jūsų nenuskriaus.

Tačiau natūralu, kad dėl santykinai nedidelio kredito kortelių paplitimo Lietuvoje Eventbrite labiausiai tinka organizuojantiems nemokamus renginius. Mano patirtis buvo nepaprastai gera. Nuoširdžiai rekomenduoju tarnybą, nes geresnės neradau. Įdomu būtų sužinoti, ar lietuviškos komercinės bilietų prekybos tarnybos (Tiketa ar Bilietai.lt) suteikia tiek galimybių ir taip patogiai, kaip Eventbrite?

Reikalai. Nors šeimyninis požiūris į valstybės finansus gali padėti atsikratyti nereikalingų išlaidų, tačiau kokia šeima norėtų būti mūsų valstybė? Prasiskolinusia, su bemoksliais vaikais ir badmiriaujančiais seneliais? Ak, ir dar nemokanti anglų kalbos? Nes taip pasiklysti vertime reikia sugebėti. • Dalis žiniasklaidos miršta, tačiau bent jau kol kas nepraranda įtakos valdžiai. Atvirkščiai, atsisakiusi bet kokių pretenzijų į nešališkumą, iš esmės ji imasi partijų vaidmens.

(Noras / © MariukasM)

Pirmyn-atgal. Įmones galėsime steigti internetu, bet dėl mokesčių nenorėsime to daryti. Gražu, kai remiami filmai, bet kai jie priešingi firmos įvaizdžiui? Technika genda – nieko nepadarysi, bet kur ją nešti, kai bankrutuoja pardavėjas? Bendruomeniškumas gal ir svarbesnis už atvirą kodą, bet už atvirą kodą paprasčiau agituoti. Kas žino, kas tas bendruomeniškumas yra?

Gabalėliai. Vokiečių gatvėje su girtuokliais bendraujama ir palubėje, ir palei žemę. • Naktinė apranga Londone ir Lietuvoje (gal meilė Tėvynei sušildytų?). • Kai turi pinigų…

(Auksinė upė / © Liutkus.eu)

Čia, gerbiamieji, yra atsakymas į klausimą, ką veiksime, kai/jei išjungs internetą – rašysim tinklaraščius kreida ant lentos. Šiek tiek primena projektą Web 0, ar ne? (Slashdot)

Džiaugiuosi, kad Lietuvių dizainerių idėja pateko į Boing Boing. Cituoju: „Lietuvos dizainerių komanda sukūrė seriją valgomo apavo iš duonos, kurį galima įsigyti jų svetainėje. Panašu, kad tai išties patogios naminės šlepetės“. Bravo Remigijui ir Egidijui Praspaliauskams! Tiesa, už 17 eurų tikriausiai nepirksiu, bet gal iš „šeimyninio“ batono pabandysiu pasidaryti pats.

Kaip čia negrįši prie šių dienų aktualijos, ypač kai iš manęs tikisi komentaro. Šiandien net kvietimą į atvirą diskusiją su Lanva ir Latgaa-a žmonėmis gavau (papasakosiu po to įspūdžius). Bet labiausiai mane paskatino parašyti be reikalo tąsoma Kauno miesto policija. Dievaži! Štai ši citata (pajuodinimas mano):

“Gali paaiškėti, kad daugelis kūrinius vagiančių asmenų – ne kauniečiai. Tada jų duomenis perduotume kolegoms iš kitų miestų ar rajonų. Policininkų krūvis ir taip didelis, todėl internete pirataujančių privačių asmenų paieška užtruktų ne vieną savaitę ar net mėnesį“, – sakė Žaliakalnio komisariato prevencijos poskyrio viršininkas Dainius Trumpelis.

Tarsi Kauno – ypač Kauno – policija dabar neturėtų, ką veikti. Gal kas su elementariomis teisinėmis ir interneto žiniomis perduotų gerb. Dainiui Trumpeliui, kad Lanva policijai pakišo 106-ių visiškai niekuo dėtų žmonių IP adresus?

„Kaip tai visiškai niekuo dėtų?“, paklausite, – „Jie piratai! Siuntėsi Windows 7!“. Pasistengsiu viską paaiškinti visiškai paprastai. Nors Gediminas šiandieniniame rašinyje labiausiai nagrinėja tai, kad IP adresas savaime neparodo, kas yra pažeidėjas (ir tai yra tiesa), paaiškinimas yra dar paprastesnis: šiuo konkrečiu aptariamu atveju neįvyko išvis nieko nelegalaus, net jei žmonės iš tiesų parsisiuntė Windows 7, sutampa jų IP ir jie patys tai pripažintų.

Kodėl? Todėl programinė įranga turi savo platinimo specifiką. Teisiniai santykiai su produkto kūrėjais (savininkais) ir vartotoju užsimezga tik tada, kai jis, norėdamas naudotis produktu, paleidžia jo diegimo programą, perskaito jo dėmesiui pateikiamą licencinę sutartį ir sutinka su jos sąlygomis, paspausdamas mygtuką „Sutinku“ („Agree“ ar pan.). Iki to momento jokie turtiniai, nuosavybės ar kiti teisės aktais reglamentuojami santykiai su programos kūrėjais ir vartotoju nė neegzistuoja. T.y. šiuo konkrečiu atveju Lanva turėtų pagrindą pateikti skundą policijai tik tuo atveju, jei turėtų įrodymų, kad vartotojai pradėjo naudotis Windows 7 operacine sistema, sutiko su licencine sutartimi, bet ją pažeidė. Tačiau akivaizdu, kad pats operacinės sistemos parsisiuntimo faktas apie tai neduoda jokios informacijos.

Situacija visiškai išteisina besisiuntusius Windows 7 ir dėl kitų priežasčių. Aktyviai sekę šios operacinės sistemos paruošimą išleidimui puikiai žino, kad Microsoft pati leido siųstis Windows 7 bandomąją versiją beveik pusę metų. Tik santykinai neseniai oficialus „download“ adresas (http://www.microsoft.com/windows/windows-7/download.aspx) pakeistas į „get“ (http://www.microsoft.com/windows/windows-7/get/). Kaip labai taikliai pastebėjo vienas Gedimino cituojamų komentatorių „Kur yra parašyta, kad va ŠITO failo siųstis negalima, nes jis nelegalus ir tau gresia bauda?“.

Nenaudoju Windows 7, tai negaliu pasakyti 100%, bet ankstesnės Windows versijos, įskaitant Windows Vista suteikdavo vartotojui laiko aktyvuoti registraciją ir „legalizuoti licenciją“. Tas laikas, kaip įprasta platinant programinę įrangą, dažniausiai būdavo apie 30 dienų. Jei per tą laikotarpį įrašydavai į registracijos laukelius savo asmeninę informaciją ir tinkamą aktyvavimo raktą, pradėdavo galioti asmeninė produkto licencija, jei ne – tekdavo produktą ištrinti (dažnai programos tokiais atvejais nustoja veikusios arba apriboja funkcionalumą). Bet netgi tuo atveju, kai per 30 dienų neužregistravote produkto ir nusprendėte jo atsisakyti ištrindami iš savo kompiuterio, jūs vis dar viską darėte legaliai ir nepažeidėte įstatymų!

Tai taip paprasta ir aišku, kad net graudu darosi dėl kilusio erzelio. Atsipeikėkite gi! Aš kiekvieną savaitę visiškai legaliai parsisiunčiu dešimtis įvairiausių programinių produktų, įskaitant komercinius ir labai brangius. Aš juos išbandau, aprašau čia, jei jie įdomūs publikai, nusiperku, jei jie man asmeniniam darbui pasirodo vertingi, ir ištrinu visus kitus. Tai yra normalu, legalu ir šiais interneto paplitimo laikais yra pagrindinis programų platinimo bei pardavimo kanalas! Tai, kad Windows 7 parsisiųsta ne iš Microsoft serverio visiškai nieko nereiškia – žmogus perka licenciją naudotis programa, o ne pačią programą. Programą jis gali gauti iš kur nori ir kopijuoti, kiek tiktai nori. Dirbantys su Microsoft produktais verslui puikiai žino, kad vienas CD/DVD gali būti naudojamas kopijų diegimui per tinklą į šimtus ar net tūkstančius kompiuterių – Microsoft rūpi tik tai, kad visų tų kopijų naudojimas būtų apmokėtas (įsigytos legalios licencijos). Ką jau kalbėti apie faktą, kad Microsoft yra siūliusi su nuolaida (!) legalizuoti Windows tiems, kas to nepadarė?

Taigi ši istorija išties tragikomiška. Ji tokia yra dėl elementarių informacinių technologijų metodų ir teisės neišmanymo iš pernelyg uolių lobistų pusės. Kodėl Microsoft teisininkai nepakonsultavo Lanva žmonių prieš pradedant taip išgarsintą „operaciją“, man yra paslaptis, bet gal Lanva, be galo savimi pasitikėdama, tos teisinės pagalbos ir nesikreipė?

Piratai. Šiandien smarkiai pakvipo romu. Ne vien tinklaraščiuose, bet ir portalų komentaruose, forumuose, Skype ir IRC. Iš pat ryto apie tai ir su Vyteniu per radiją paplepėjome. Pramiegojote? Na, Lanva pakišo 106 žmonių adresus policijai, tikėdamasi, kad jų kompiuteriuose pavyks rasti ką nors nelegalaus. Arvydas pasakoja, iš kur įrašų firmų lobistai prisirankiojo tų adresų, o Edvardas mąsto, kaip galima kaltinti žmones siuntus ką nors nelegaliai, jei negali nustatyti, ar produktas legalus, jo neišbandęs. Juk Lanva perspėjimų nesiuntė, ar ne?

Sigitas tikisi, kad kova su piratais išpopuliarins Linux, nors taip tikrai nebus. Linux radosi iš laisvos informacijos mainų ir hakerių kultūros, be kurios ji nebegalės tobulėti ir bus užspeista į kampą. Be to, išgaudžius piratus, ateis ir Linux eilė – pamenate Microsoft pareiškimus apie tai, kiek Linux pažeidė jos patentų?

NetLife siūlo vietoje nelegalios muzikos siuntimo klausytis jos internete. Tai tinkamas variantas, kai sėdi prie kompiuterio, tačiau ką tuomet įsidėsi į grotuvą ar telefoną? O ir Grooveshark legalumu užsienyje smarkiai abejojama…

Triukšmas dėl piratavimo primena žiniasklaidos ekstazę nuo kiaulių gripo. Teksto su šauktukais daug, o realaus pagrindo baimėms, ypač dėl skiepų pavojingumo, beveik nėra.

Biudžetas. Kitas didelis aistrų puodas verda kurstomas valstybės finansų politikos. Galima svarstyti iki pamėlynavimo, bet man labiau patinka pasiūlymai žaisti žaidimus. Net jei trumpam apsimesime, kad valstybės biudžetas yra šeimos išlaidos, kaip mat rasime, ko galime atsisakyti.

Margai. Europos Parlamentas – nevaldoma institucija. Na, nes jis atsakingas tik rinkėjams, o rinkėjams jis visai nerūpi. • Jei kada sumanysite patekti į EP ar panašią vietą, pasirūpinkite tinkama apranga vakarėliams ir priėmimams. Džinsai netinka. • Ar teisė šiukšlinti nepageidaujama reklama yra prigimtinė? O galėtum taip pagalvoti… • Yra lengvas būdas išvengti kontrolės viešajame transporte – griūti ant grindų ir apsimesti girtuokliu.

Praktiškas dienos patarimas: patylėk, jei neišmanai. Kas tą geriau supranta už mane? Esu išbandęs tiek įvairios technikos ir programų, o kurio nors vieno prekės ženklo aistruoliai vis moko ir moko gyventi…

Nepraktiškas dienos patarimas: ką reikia žinoti, kad 90 sekundžių nebijotum vakuumo.

Trumpa istorija iš vaikų darželio gyvenimo. Bet ne tik. Objektyvas mus skiria nuo realybės. Viskas, kas yra vaizdo ieškiklyje, net jei jis netikras, yra iš kito, ne mūsų gyvenimo. Iš filmo. Žmogus už kameros, gali filmuoti mirštantįjį, net nepagalvodamas apie pagalbą: „Štai guli vienas iš sukilimo dalyvių. Galva praskelta, jis be sąmonės. Panašu, kad nesulaukęs greitos pagalbos, jis mirs. Ar pavyks jam jos sulaukti? Ak, panašu, kad jis mirs taip jos ir nesulaukęs… Jūs stebite žiaurią dramą, mieli televizijos žiūrovai!…“ (Boing Boing)

SonyEricsson Aino yra vienas įdomiausių pastaruoju metu matytų telefonų. Netikėti ir tikrai stebinantys techniniai sprendimai, funkcijos, sąsajos įmantrybės – su Aino SonyEricsson išties pasistengė suvilioti jaunąjį (ir turtingąjį) pirkėją. Orientacija į jaunimą aiški ne vien dėl margaspalvės sąsajos su įvairiausiais animaciniais efektais, bet ir dėl specifinių funkcijų, pavyzdžiui, galimybės naudoti Aino kaip nuotolinį PlayStation 3 žaidimo pultą.

Pagrindiniai Aino išskirtiniai bruožai ir yra ta PlayStation jungtis, dvigubas klaviatūros ir ekrano lietimo valdymas, pridedamos belaidės Bluetooth ausinės ir įdomus stalinis kroviklis. Kitais atžvilgiais tai panašus į kitus SonyEricsson telefonus modelis, tiesa turintis 8,1 megapikselių fotoaparatą ir nemažą 3 colių (7,5 cm) įstrižainės ekraną.

Kai pirmą kartą įjungiau Aino ir pamačiau jo ekrane didžiulį horizontalų laikrodį su data, labai apsidžiaugiau. Pamaniau, kad su krovikliu, kuris atlieka ir stovo funkciją, telefoną krovimo metu ir šiaip dirbant namuose galima naudoti kaip skaitmeninį stalo laikrodį. Gal tuo pačiu metu ir radijo klausant (nes Aino turi FM imtuvą)? Pasirodo, kad yra ne visai taip: telefono ekranas po kelių sekundžių išsijungia net kroviklio dėkle, įjungtame į elektros tinklą. Radijo imtuvo irgi neišeina klausyti be belaidžių ausinių. Taigi klasikinio radijo imtuvo su žadintuvu Aino nepakeis. Bet ne tam jis ir sumanytas…

Aino yra įdomus valdymo prasme. Jo ekranas yra jautrus lietimui. Skirtingai nuo Satio, Aino ekranas naudoja elektros kondensacijos principą, todėl yra labai paklusnus ir jautrus. Tiesa, jautrus jis ne visada, o tik tuomet, kai klaviatūra yra uždaryta. Vaizdas ekrane tada matomas horizontaliai ir yra padalintas į penkias sritis: fotografavimo, nuotraukų peržiūros, muzikos grojimo, videoperžiūros ir radijo imtuvo. Kitaip tariant, uždarius klaviatūrą, Aino virsta fotoaparatu ir grotuvu su jautriu ekranu, o atidarius – telefonu, naršykle ir žaidimų valdymo pultu su mygtukais.

Klaviatūros mygtukai yra labai mažyčiai, tačiau telefoną valdyti jais nesudėtinga net stambiais pirštais – šiokių tokių keblumų gali sudaryti tik viršutiniai programiniai meniu mygtukai. Telefono meniu ir komandų išdėstymas man pasirodė logiškas, tik niekaip neradau, kur išjungti spėjamąjį teksto rašymą. Jis veikia ir naršyklėje, tad neišjungus beveik neįmanoma į adreso laukelį parašyti svetainės pavadinimą, jei jis nepanašus į jokį žodį telefono žodyne.

Aino naršyklė, kaip ir daugelis dalykų šiame telefone, yra „dviguba“. Starto ekrane pateikiami du laukeliai: paieškos (Google) ir adreso. Jei rašote į paiešką, tai gaunate rezultatų sąrašą supaprastintame navigacijai, į WAP panašiame puslapyje. Jei rašote adresą, tai naršyklė veikia „pilnu“ režimu. Naršymas ir skaitymas yra pakankamai patogus, nors matyti, kad internetas nėra pirminė šio telefono paskirtis.

O kas yra? Aino, man regis, pirmiausiai yra grotuvo ir telefono junginys, tačiau padarytas taip, kad kiekvienas iš šių komponentų turėtų ryškią atskirą „asmenybę“: paprastas, lietimu valdomas, spalvingas grotuvas traukia akį įdomiais į priekį slenkančių piktogramų sluoksniais, virtualiomis nuotraukų ar vaizdo įrašų „kadrų juostomis“. Telefonas, atidarius klaviatūrą, yra labiau tradicinis, gerai pažįstamas SonyEricsson naudojusiems anksčiau.

Norintiems įsigyti šį telefoną-„transformerį“ ko gero didžiausia kliūtis bus jo kaina. Oficialiai Aino Lietuvoje bus parduodamas nuo lapkričio 7 dienos ir kainuos apie 1800-2000 litų (be sutarties). Tačiau kažkam vienam jis nekainuos… visiškai nieko. Kaip tai įvyks sužinosite skaitydami nežinau.lt artimiausiomis dienomis.

Daugybė tiesų yra internete. Kadangi nežinau tos tikrosios, kurios reikia ieškoti, tai randu visokių kitokių: apie tai, kad tikrasis skurdas yra tik mūsų; apie tai, kad galima mokytis taupyti negailint pagalbos ir kitiems; apie tai, kad bankrotas yra mirtis (tik tiek, kad prie biurų niekas vainikų nededa). Šita tiesa man buvo naujiena, nes iki šiol maniau, kad bankrotas yra ne likvidacija, o atvirkščiai – apsauga nuo panikuojančių kreditorių, kad įmonė galėtų atsigauti ir vėl tapti moki. Toks bankrotas, beje, visiškai galioja ir fiziniam asmeniui. Tikrąją tiesą žino tik Eligijus Masiulis, nes jis viską mato. Tas jo netikėtas akylumas yra žanrinis netikėtumas, gal būt atskleidžiantis neregimą intrigą. O gal ir ne, nes anas Masiulis yra popierinis.

(Raštai ir pavidalai / © Grumlino palėpė)

Komjaunimas yra teisus dėl interneto godumo laikui. Internetas apskritai yra plėšrus ir apgaulingas. Pavyzdžiui, apgauna panacėjos laukusius verslininkus. Nes jie tikriausiai pervertino savo žinias, darė bet kaip ir gavo, kaip visada. Ir dar tas internetas jiems kiša špygą į Lietuvą siunčiančių prekes pigių kiniškų interneto parduotuvių pavidalu. Bet jei pasaulinis tinklas nenumirs, tai mūsų rašiniai jame virs skaitmeniniu senų dienoraščių palikuonimi.

Dienos neapsisprendimas: tai Windows 7 ar vis dėlto Linux Mint?

Dienos kaimynė: užpustytoji…

Ar yra koks nors unikalus viešas jūsų asmenybės identifikatorius? Kai kurie iš mūsų turi nepakartojamą vardo ir pavardės derinį, tačiau tik kai kurie. Esu tikras, kad nei Lietuvoje, nei pasaulyje nėra kito žmogaus su mano vardu ir pavarde, tačiau žmonės su populiariomis Jankausko ar Kazlausko pavardėmis turi turėti itin retą vardą, kad nebūtų supainioti su kitais. O ką bekalbėti apie Kinijos, Indijos, Rusijos ar anglakalbes šalis?

The Next Web autoriaus Martino Bryanto istorija rodo, kad dabartinė žmonių atpažinimo pagal vardus ir pavardes sistema yra pasenusi, o kai kuriais atvejais gali būti žalinga. Australijoje apie technologijas rašantis žmogus painiojamas su serijiniu žudiku; Nyderlanduose spauda, ieškodama informacijos apie pasikėsinusį į karališkosios šeimos gyvybes, į laikraščius sudėjo bendrapavardžio, niekuo dėto žmogelio nuotraukas. Skandalo spaudoje galėjo nebūti, jei žurnalistai būtų atidžiau tikrinę faktus, bet vardo ir pavardės sutapimas su liūdnai ar linksmai pagarsėjusiais visuomenėje asmenimis visškai nekelia džiaugsmo tiems, kurie turi tokias pačias.

Nors mūsų vardai ir pavardės yra visiškai nesusiję su asmenybe (nebent tikite vardų mistine galia), žmonės elgiasi taip, tarsi jos kažką žmogui duotų ar iš jo atimtų. Turiu kolegę su Prezidentės pavarde. Spėju, kad jai iki koktumo įgrįso juokeliai ir kalambūrai, net jei lyginama su gerbiamu žmogumi. Pagalvokime patys: ar nesukeltų reakcijos generaliniu komisaru tapęs Henrikas Daktaras (ne, ne tas!)? Ar būtų teisingumo ministru paskirtas Borisas Dekanidzė (irgi ne tas!)?

Žmonės savo oficialių vardų nesirenka, nebent turi labai svarią priežastį ar pasinaudoja galimybe pakeisti pavardę santuokos metu. Standartinis vardo ir pavardės junginys tapo nebeadekvatus atsiradus internetui. Juk erdvė, kurioje esame ir bendraujame, akimirksniu padidėjo daugiau kaip 2000 kartų! O vardas ir pavardė buvo sugalvoti žmogaus atpažinimui santykinai mažos bendruomenės ribose.

Kai žmonės gyveno mažose pirmykštės bendruomenės šeimose, tikriausiai pakakdavo vardo ar pravardės. Atsiradus keliams, ratui, prijaukinus arklį ir užmezgus ryšius su kitomis bendruomenėmis, prie vardo teko pridurti genties pavadinimą, kilmės vietovardį, profesijos pavadinimą. Taip atsirado vardo ir pavardės junginys. Kai kur, pavyzdžiui, Rusijoje naudojamas trijų žodžių – vardo, tėvavardžio ir pavardės, junginys. Jis du Sergejus Belovus padeda atskirti pagal tai, kad vieno tėvas buvo Ivanas, o kito – Kuzma. Didelėse, gausiose žmonių šalyse daugianaris žmogus vardas yra įprastas: Prancūzijoje – du vardai (Jean Paul), Anglijoje ir JAV – papildoma vidurinė raidė (Edward W), Ispanijoje – ir keli vardai, ir kelios pavardės (Jose Raul Rojas y Mendez).

Man atrodo, kad pasauliui tampant vienalyte sujungta bendruomene tikrai praverstų ir unikalus ID. Demokratiškiau būtų, jei jis būtų parenkamas ne tėvų ar paveldimas, bet pasirenkamas paties žmogaus. Gal net kelis kartus gyvenime, nes 12-mečio pasirinktas vardas retai betiks sulaukus 21-erių.

Martinas savo straipsnyje rašo, kad 12-os raidžių ir skaičių pakaktų nepasikartojančiam visų Žemės gyventojų ID. Taip, bet skaičiai – toks kalėjimas… Geriau jau 20 ženklų, bet tik raidės. Arba kas nors panašaus į domenų principus: vienastoks.nj.vl.lt apribotų vardą iki vieno miesto rajono, bet leistų jiems dažniau kartotis.

Kokio vardo 2.0 norėtumėte jūs? Na, jei stenėjimą dėl pasikėsinimo į tautines ar religines tradicijas bent trumpam padėtume į šalį ir kreptumėmės į vaizduotę?

Blogorama grįžta pas žmones. Keistą dieną, per Vėlines. Bet Vėlinės gi – prisiminimų apie šeimą, gimines, draugus, pažinotus ar niekada nepažinotus žmones, o kartu ir amžino gyvenimo su jais diena. Vėlinės yra mūsų tradicija, kol kas labai sėkmingai nepasiduodanti girtų vakarėlių siaubo tema invazijai. Nors gal labai jauniems ir nemokantiems galvoti apie mirtį, helouvynas yra galimybė pabėgti nuo minčių.

Pirmos lapkričio dienos pilnos gūdžių tekstų net ir be tiesioginių ataskaitų iš kapų. Ar žinojote, kad Giltinė yra lietuviška deivė moters-gyvatės kūne? Arba kad yra patiekalų, kurie paskui savaites naktimis sapnuojasi? Net apie ligas daugiau radau, nei kitomis dienomis: nuo fiziologinės baimės ir nerimo prigimties iki manipuliacijų statistika sukeltos baimės ir nerimo.

(Marcinkonys / © Logarium)

Laimėjimai-pralaimėjimai. Google eilinį kartą peržiūrėjo savo PageRank skaičiukus. Nežinau.lt šešetas liko nepakitęs, o manofonas gavo „naujoko trejetą“. • Ar dėl mažos kainos pralošia pats pirkėjas? Uždarose, mokesčių tarifais saugomose rinkose – gal. Visur kitur, bandymus sumažėjusias kainas pakelti numuša importas ir pirkimai internete.

Dienos patarimas: kaip kietojo disko formatą pakeisti iš FAT32 į NTFS.

Dienos išradimas: neatsakingas genas.

Jei iš pirmo žvilgsnio Logitech Wireless Keyboard K350 atrodo pažįstama, tai jūs neapsirinkate – tai prieš pusantrų metų „Teksto kalvės“ apžvalgose aprašytoji „Desktop Wave“, tik mažumėlę patobulinta ir su universalia belaide jungtimi, leidžiančia naudoti iki šešių įrenginių su vienu USB siųstuvėliu. Nors atrodo, kad skiriasi tik kelių klavišų spalvos ir tas USB siųstuvas, vis dėlto buvo smalsu išbandyti ir pasižiūrėti, kaip pasikeitė (jei pasikeitė) mano pojūčiai rašant šia ergonomiška klaviatūra su grotuvo valdymo mygtukais.

Pagrindiniai klaviatūros privalumai liko nepakitę: jos formos išgaubimas, pagrindinio klavišų bloko išdėstymas, bei minkšta pagalvėlė po riešu yra labai patogūs įpratusiems rašyti klasikinėmis klaviatūromis, ypač „akluoju“ būdu. Galimybė atremti riešą ramybės būsenoje man atrodo svarbi, nes pasigendu jos rašydamas su savo miniatiūrine Apple klaviatūra.

Tiesa, didelės rašymo spartos su K350 man nepavyko pasiekti. Mat aš rašau „pseudoaklai“: į klaviatūrą beveik nežiūriu, tačiau klavišus spaudau 2-3 kiekvienos rankos pirštais, o ne visais. Todėl rašymo sparta tiesiogiai priklauso nuo to, kaip gerai mano rankos „pažįsta“ klaviatūrą, su kuria dirbu – su visomis naujomis, žinoma, rašau lėčiau.

Tarp Desktop Wave trūkumų minėjau klavišų „lėtumą“ ir nestandartinį navigacijos bloko išdėstymą. Neįprastoje vietoje esantis „Insert“ ir didžiulis „Delete“ pripratus bus patogūs, bet smalsu būtų sužinoti, kiek žmonių, pradėjusių naudoti K350 per pirmą savaitę ištrina informacijos bebandydami spausti „insert“?

Kam Logitech Wireless Keyboard K350 geriausiai tiktų? Namų kompiuterio su Windows OS vartotojui, kuris turi erdvų darbo stalą (klaviatūra yra nemaža), dažnai naudoja grotuvą, rūpinasi, kad rašant daug teksto nepavargtų rankos, vertina komfortą. Na, ir dar nenorėtų išleisti klaviatūrai daug pinigų. Mat K350, jei tik rasite parduotuvėse, galima įsigyti už 190-200 litų. Tai labai nedaug už geros kokybės belaidę klaviatūrą su papildomomis funkcijomis.

TechRadar radau beveik visų Windows versijų pakuočių nuotraukas, tai ta proga galiu jas sudėlioti čia iš eilės pagal tai, kurias naudojau ir turėjau ar pirkau.

Windows 1.0 akyse nemačiau, pirmoji versija, su kuria teko dirbti, buvo Windows/286, vėliau atnaujinta į Windows/386. Abi šios versijos nebuvo naudojamos kaip nuolatinė aplinka. Jas paleisdavai tik tada, kai programai (PageMaker ar Excel) reikėdavo. Visą kitą laiką leisdavome DOS. Visiems kompiuteriams turėjome vos vieną programos dėžutę, bet anais laikais ir tiek buvo daugiau nei gana…

Pirmoji Windows versija, su kuria galima buvo dirbti visą dieną buvo 3.0. Bet ji buvo labai nestabili, kaip ir jos atnaujinimas 3.1. Labiausiai paplitusi tos kartos OS buvo Windows for Workgroups 3.11. Ji sparčiau veikė, turėjo vietinio tinklo tvarkykles, galėjo jungtis prie NetWare ir kitų serverių. Kai žaisdavai, reikėdavo persijungti į DOS, bet šiaip WfW 3.11 jau turėjo visas reikalingas programas grafinėje aplinkoje.

Nors tai buvo pirmoji mano nuosavo kompiuterio OS, aš jos licencijos neturėjau. Tiesa, teko nemažai jų įdiegti įvairiose įstaigose. CD su Windows dar nebuvo, tad diegimas buvo nuobodus užsiėmimas, kaitaliojant diskelius.

Windows 95 buvo pirmoji mano legali Windows versija. Gavau ją dovanų. Maniškė buvo kompaktiniame diske – taigi galėjau diegti ją nors ir kas savaitę (taip dažnai nereikėjo, bet kartą per porą mėnesių – būtinai). Ilgai delsiau pereiti prie Windows 95, nes buvau pripratęs prie WfW ir susitvarkęs aplinką taip, kaip man buvo patogu. Be to, Windows 95 irgi ilgai buvo nestabili – „į žmones“ ji išėjo tik su versija OSR2, kai ant nosies jau buvo Windows 98. 98-tųjų pats neturėjau, bet, žinoma, bandžiau. Ta irgi lūžinėjo ir lėtai veikė, kol galiausiai pasirodė Windows 98 SE – paskutinė tinkama naudoti versija iki pasirodant XP.

Prieš pasirodant Windows XP buvo dar tokia „tūkstantmečio“ versija Windows ME (Millennium Edition). Kraupus reikalas, bet trumpam buvau įdiegęs. Naujas Windows versijas tais laikais diegdavome dėl 2 priežasčių: 1) pasigirti (jei anksti gavai); 2) dėl tvarkyklių. Kiekviena versija turėjo vis daugiau tvarkyklių spausdintuvams, skeneriams ir kitai įrangai. Ilgą laiką Windows tvarkyklių iš interneto nesiųsdavo, tad turėjai naudoti arba gautas su įranga, arba su nauja Windows versija.

Windows XP Professional OEM buvo pirmoji Windows versija, už kurią sumokėjau pinigus. Pirkau ją kartu su procesoriumi, pagrindine plokšte ir kitais komponentais. Iki šiol tai yra mėgstamiausia Windows versija – viskas darbui ir jokių nesąmonių. Žinoma, kaip ir kitos versijos, padori ji tapo tik po papildymų (SP2). Ir dar įdomu pažymėti, kad iki Windows XP Microsoft operacinių priedai vadindavosi vis kitaip: tai versija po taško keisdavosi (3.1), tai OSR, tai SE, tai PE, tai SP…

Tamsiai žalią Vista Home Premium gavau dovanų Blogin konferencijoje. Kitą licenciją gavau kartu su nešiojamuoju kompiuteriu. Nejaučiu jai didelių simpatijų, bet įpratau. Daug ką iš kliudančių spartai ar patogumui dalykų galima išjungti. Kadangi žaidžiu dažniausiai tik senus žaidimus, XP man vis dar geresnė, bet Vista universalesnė – tinka visiems kompiuteriams ir virtualioms mašinoms, o XP OEM versiją gali naudoti tik su tuo kompiuteriu, kuriame aktyvavai…

Windows 7 neturiu ir net nebandžiau. Žinau, kad ji yra tarsi XP 2.0, tik su Vista sąsaja. Bet stabili, sparti ir santykinai kukli resursų. Kadangi iki šios dienos esu už Windows sumokėjęs tik 400 litų, galima būtų Windows 7 nusipirkti. Tik kad man nebelabai aktualu – pagrindiniame kompiuteryje MacOS X, o kitų vartotojos visiškai nepageidauja keisti savo OS versijų.

Darbo rinkos brandą Vakaruose galima vertinti ir pagal sąlygas dirbti laisvai samdomo specialisto darbą. Lankydamasis Vokietijoje, Nyderlanduose, Skandinavijos šalyse atkreipdavau dėmesį į tai, kokia didelė konferencijose bei kituose renginiuose surinktų vizitinių kortelių rodydavo žmones dirbant patiems sau, laisvai samdomais specialistais. Architektai ir dizaineriai, teisininkai ir verslo konsultantai, kūrybos ir meno žmonės, baigę mokslus ir įgiję patirties didelėse įmonėse dažnai pradeda dirbti individualiai.

Kodėl žmonės tampa laisvai samdomais specialistais? Ne vien dėl laisvės planuojant savo laiką, šeimos gyvenimą, pajamas, laisvės būti atskaitingam tik sau pačiam. Labai dažnai individuali profesionali veikla pradedama dėl siekio optimaliai pritaikyti turimus įgūdžius ir žinias. Tarkime, kad jūs puikiai išmanote vieną kurią sritį: įmonės žmogiškųjų resursų optimizavimą, kompiuterių ūkio ir technologijų planavimą, verslo ir socialinių medijų santykius. Vienoje įmonėje išsprendę problemas jūs jau nebeturite ką veikti. Žinoma, galima dirbti ką kita, tačiau jei jums patinka spręsti problemas ir aplink yra dar tūkstančiai įmonių su tokiomis, kokią jūs ką tik išsprendėte savojoje? Tuomet jūs išeinate ir pradedate „dirbti laisvai“.

Nauja svetainė dirbalaisvai.lt yra pagalbinė priemonė surasti įvairių sričių laisvai samdomus specialistus. Nuo drabužių dizainerio iki kompiuterių specialisto. Peržiūrėjęs žmonių sąrašą, radau daug pažįstamų gyvenime arba pagal reputaciją profesionalų, kurių kompetencija nė kiek neabejočiau. Svetainės administratoriai tikriausiai nori kokybę išsaugoti ir toliau – spėju, kad būtent todėl savo paslaugų įtraukimas į katalogą yra mokamas (15 Lt/mėn, 180 Lt/m.). Kad neprisirinktų vaikigalių su „joomlomis“. Dirbalaisvai.lt pasilieka teisę peržiūrėti dalyvio anketą ir atmesti kandidatus, kurie atrodo nepakankamai rimti. Tai svarbu, nes kitu atveju jos paslaugų atsisakytų rimti žmonės: mokslų daktarai, rinkodaros profesionalai su daugiamete patirtimi, pripažinti menininkai.

Taip jau sutapo, kad apie Dirbalaisvai.lt sužinojau priešpaskutinę darbo dabartinėje firmoje dieną. Nuo lapkričio pirmosios pagrindinis mano darbas bus su studentais Vilniaus universitete. Bet turimų įgūdžių ir žinių kitose srityse – reklamos, kūrybinių tekstų, interneto – nesinorėtų išbarstyti. Todėl netrukus dirbalaisvai.lt pateiksiu ir savo kandidatūrą. Gal ir Lietuvoje pagaliau sustiprės laisvai samdomų profesionalų sluoksnis?

Kai buvau 12-14 metų, pagrindinis mano ir keleto artimų draugų laisvalaikio užsiėmimas buvo įvairiausi „techniniai“ brėžiniai. Pirkdavome milimetrinį popierių, storus sąsiuvinius, įvairiausias liniuotes bei trafaretus, skolindavomės iš draugo tėčio (jis – architektas) rapitografus ir braižydavome įvairiausius skraidančius, plaukiančius, nardančius bei važiuojančius aparatus, labai mažai turinčius bendro su realybe. Mus įkvėpė Žiulio Verno romanai, karinės technikos (sovietiniai) ir modeliavimo žurnalai. Išpiešdavome pačias smulkiausias detales ir sugalvodavome paaiškinimą, kaip jos veikia.

Čia ne mano brėžiniai, bet jie stulbinamai panašūs – jei ne sumanymu, tai dėmesiu ir kruopštumu vaizduojant nerealius dalykus. Iliustracijos šiam įrašui yra Karl Hans Janke, kuoktelėjusio vokiečio (jis beveik 40 metų praleido uždarytas šizofrenikų prieglaudoje) kūryba. Janke (1909-1988) paliko per 4000 brėžinių ir kelis šimtus modelių, lenkiančių vienas kitą fantazija, atlikimo kruopštumu ir nuosekliu fizikos dėsnių nepaisymu.

Fizika nužudė mano „techninę“ kūrybą. Energijos tvermės dėsnis buvo nesuderinamas su fantazija. „Energija iš niekur neatsiranda“ buvo 1000 kartų žiauriau nei „Kalėdų Senelio nėra“ vaikystėje. Todėl fiziką mokiausi nenoriai, nesutariau su mokytoja, gaudavau nelabai gerus pažymius ir iki šiol širstu ant šio mokslo.

Karl Hans Janke liga leido ignoruoti mokslo dėsnius. Žmogelis nė kiek nesisielojo dėl to, kad jo aparatai iš principo negali veikti, braižė vis keistesnius ir siuntė juos Vokietijos mokslo institucijoms, išradimų ir patentų biurams. Pagarba jam už tai. Gal išties turi būti kuoktelėjęs, kad nenustotum kūręs ir po to, kai tau racionaliai paaiškinama, kad tokie mechanizmai negali veikti?

Benoit Sokal ne mokslininkas, o menininkas. Todėl jo niekas į beprotnamį neuždaro ir už prisukamus mechaninius traukinius, kurie gali nuvažiuoti tūkstančius kilometrų, nenaudodami jokios kitos energijos. Kaip žaidimas Syberia nėra joks stebuklas, bet kaip fantastiškų mašinų pasaulio atvaizdas… beveik neturi analogų.

Jei ką nors kuriate, nesustokite vien dėl to, kad jūsų kūryba prieštarauja dėsniams. Geriau kuoktelėti, nei turėti 10 iš fizikos.

Desertui: 3500 Karl Hans Janke iliustracijų Vokietijos fototekoje.