1. Policinės valstybės link. Įdomu, kai Seimo Žmogaus teisių komitetas stoja prieš Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą. Pastarasis, beje, vertas nebent jungtuko „ir“ savo pavadinime…
2. Menas su programa. Kol „kultūringi“ komitetai neuždraudė, smalsu susipažinti su aktyvizmu mene. Tai tarsi propaganda be žodžių, dažnai neparanki valdžiai ir tuo populiaresnė, kuo labiau valdančiųjų nekenčiama.
3. Saulė. Šiauliai – saulės miestas, kuriame šilumos ir šviesos nėra tiek daug, kiek galėtum tikėtis iš savireklamos.
4. Riedėjimas. Kaunas – apvalus miestas? Tiems, kas nori riedėti – tinkamas. Riedėti galima kiek tik nori, ir senam, ir jaunam.
5. Kamuolys. Apvalainų formų pasiilgo ir Klaipėda – uostamiestis nori naujo futbolo klubo. Na, bent jau vienas jo gyventojas nori. Kiti įsinorės po pirmų pergalių.
6. Chrome + Ubuntu = KM. Nesvarbu, koks Google tikslas kuriant Chrome OS – tai gali būti geriausia, kas nutiks Ubuntu Linux ir mažiesiems nešiojamiesiems kompiuteriams.
7. Dėžutė. Nešiojamųjų kompiuterių miniatiūrizacija paviliojo ir stacionariuosius. Nebe pirmą kartą, bet gal šį kartą sėkmingiau?
8. Jungiklis. Jei nepavyksta eksperimentai su telefonu ir galiausiai jis apskritai nebeveikia, belieka pradėti iš pat pradžių.
9. Tobulėjimas. Google Blog Search ilgai buvo „pamirštoji Google paieška“. Dabar gi ji po truputį tampa naudingesnė.
10. Balsas. Jei gali papasakoti, bet negali parašyti – papasakok diktofonui ir nusirašyk nuo jo.

Dienos vaizdai:

Tiek naujienų portalai, tiek ir laikraščiai ir žurnalai mokslo skyriuose nevengia parašyti apie naujausius daug žadančius medicinos tyrimus, kurie žmoniją priartina prie vaistų nuo vėžio, kitų nepagydomų ligų, netgi priemonių prieš senėjimą išradimo. Kartais tie atradimai veda klystkeliais, kartais tai būna tiesiog gandas, o netgi tais atvejais, kai mokslininkų darbas išties atverčia naują medicinos puslapį, jo rezultatų laukti tikrai neverta…

Žurnale Discover paskelbtas įdomus straipsnis apie tai, kiek laiko prireikė, kol medicina žmonėms pasiūlė vaistus nuo aterosklerozės. Rusų mokslininkas Nikolajus Aničkovas, šerdamas triušius kiaušinių tryniais aptiko, kad jų arterijose atsiranda trombų dar 1913-aisiais. Tačiau, kaip cholesterolis dalyvauja formuojantis arterijų sienelių sustorėjimui nepavyko išsiaiškinti ištisus dešimtmečius. Tik 1971-aisiais Japonijoje pavyko atrasti bakterijas, kovojančias prieš cholesterolį ir tik dar po dešimtmečio pasirodė pirmieji šiuo principu paremti vaistai, vadinamieji statinai. Taigi atradimą ir vaistą nuo ligos skiria šiuo atveju 70 metų.

Sovietmečiu skaitydamas tuomet labai populiarų „Mokslą ir gyvenimą“ būčiau lažinęsis, kad iki amžiaus pabaigos (vėliausiai iki 2000-ųjų) tikrai bus išrasti ir plačiai paplis vaistai nuo visų tuo metu žinomų ligų. Tačiau jų nėra ir šiandien, nepaisant medicininių sensacijų beveik kiekviename žurnalo numeryje. Daugėja tik pavojingų ligų…

Esu tikras, kad Google pranešimas apie naują Chrome operacinę sistemą antradienį beveik visiems buvo netikėtas. Google jau turi Android OS, kuri gal ne visai sėkmingai, tačiau plinta išmaniuosiuose telefonuose ir netgi netbook kompiuteriuose. Naują OS, skirtą tiems patiems netbook galima pateisinti dėl to, kad šis kompiuterių segmentas auga bene sparčiausiai, tačiau vien to nepakanka. Nori nenori – į galvą šauna gilesnės teorijos:

• Android netinka kompiuteriams. Nors teko skaityti apie kelis projektus, kurie Android naudoja kaip kompiuterio OS, gali būti, kad Google ją kūrė tik telefonams ir nenumatė plėtros į didesnius įrenginius. Tokiu atveju firma greitai apsisprendė paleisti naują operacinę sistemą, kol dar yra galimybė atsiriekti šios rinkos pyrago ar bent jau pristabdyti vartotojus, nusitaikiusius rudenį į netbook įdiegti Windows 7.
• Chrome naršyklei maža vietos po saule. Europos Sąjunga stengiasi, kad vartotojai galėtų kartu su Windows pasirinkti bet kurią iš naršyklių. Bet taip daro tik ES. Google puikiai supranta, kad Chrome turi mažai galimybių įsibrauti į tą gigantišką rinką, kurioje mėlyna „e“ raidė tebereiškia internetą. Microsoft ant darbastalio Chrome nepadės, tai gal tuomet reikia patiems platinti OS su savo naršykle?
• Chrome OS – kerštas už Bing. Nors aš, peržiūrėjęs Bing, tik gūžtelėjau pečiais ir grįžau prie Google paieškos, Jungtinėse Valstijose, kur Microsoft leidžia šimtus milijonų dolerių reklamai, Bing vis dėlto įsisegė vartotojams į skverną. Šios paieškos dalis dar labai nedidelė, galima sakyti – niekinė, bet Google gali nepatikti pati tendencija prarasti dalį rinkos pagrindinei konkurentei.

Nors pranešimas apie Chrome OS buvo „staigus“, jam užkulisiuose buvo neblogai pasiruošta: svarbias naujosios operacinės sistemos dalis kartu su Google kuria Intel; pardavinėti kompiuterius su Chrome OS jau pasižadėjo Acer, Lenovo, Asus, Toshiba ir Hewlett-Packard. Atrodo pernelyg rimta kaip paprastam „įgėlimui“…

Koks bebūtų tikrasis Chrome OS tikslas, pati Google, kaip taikliai pastebi Anil Dash, iš esmės pasikeitė: ji jau nebekuria produktų pagal vartotojų poreikius, o kuria juos pagal savo korporacinės strategijos reikmes. Jei karas su Microsoft įsiplieks iš tikrųjų, tai galimas dalykas, kad pamatysime daug „atsakomųjų“ sprendimų. Vieno iš jų laukčiau – Windows Live Writer analogo visoms operacinėms sistemoms…

Yra viena keista gyvenimo savybė: jeigu iš jo reikalaujate tik geriausių dalykų, dažniausiai juos ir gaunate.

W. Somerset Maugham

Sveiki, pailsėję nuo nežinau.lt! Nepažadu, kad nuo šiandien tinklaraštis grįš į įprastinį ritmą – man vis dar atostogos – tačiau apie svarbesnius ir įdomesnius dalykus pasistengsiu parašyti, nes per atokvėpio Palangoje dienas prisirašiau gausybę minčių ir idėjų – tiek įrašams čia, tiek ir ateities darbams.

Beje, apie tuos ateities darbus: BlogOut 09 susitikime Palangoje skaičiau pranešimą apie „turinio tinklo“ projektą. Tai ateities dalykas, kurio plačiau kol kas neketinau aptarti, tačiau sulaukęs netikėtai kietos kritikos, privalau išrankioti pagrindinius spyglius, kad jie netrukdytų dirbti tiems, kas nori projektą įgyvendinti, ir neišsklaidytų jų entuziazmo. Kitaip tariant, ginu ne namą, o jo brėžinius.

Gausiausiai kritikos „turinio tinklui“ (TT – jis tiesiog dar neturi kito pavadinimo) pažėrė Artūras Račas, iš dalies cituodamas Artojo pamąstymus. Abu autoriai, tiesa, viliasi, kad projektas pavyks, todėl kritika ir abejonės laikytinos konstruktyviomis, tačiau pakomentuosiu jas, nes su daugeliu išsakytų dalykų nesutinku arba interpretuoju juos visai kitaip. (Prieš skaitant toliau vertėtų bent trumpai peržvelgti skaidres ir perskaityti oponentų pastabas, nes nebus aišku, apie ką kalbu).

• Skaitomumas ir kokybė susiję. Artūras mano kad tik kokybė skatina skaitomumą, o aš pridėčiau, kad ir citavimas, nuorodos bei apžvalgos gerina kokybę. Tai per du Blogoramos gyvavimo metus patikrinta daugiau kaip 600 kartų. Aš netgi nedidelį susijusį tyrimą skaidrėse pateikiau. Žinoma, ne visi autoriai išnaudoja galimybę rinkti skaitytojų auditoriją, kaip ne visi žurnalistai sugeba išnaudoti šansą parašyti nacionaliniam dienraščiui ar portalui, bet bendruomenėje yra daug autorių, norinčių tobulėti. O kokybiškų tekstų skaitinių portalui jau dabar yra daugiau nei pakankamai – kiekvienai dienai. Tas pats visiškai tinka ir RSS prenumeratoms – rašyti įdomius tekstus labai svarbu, bet kol kas daug didesnė problema yra juos surasti ir pristatyti.
• Komentarų kiekybė ir kokybė. Didesnis skaitytojų srautas į tinklaraštį padidina ir komentarų skaičių prie straipsnių. Nors padaugėja ir gerų, ir blogų komentarų, galimybė rinktis ir filtruoti juos, formuojant turiningai diskutuojančią tinklaraščio skaitytojų bendruomenę, atsveria tuos netikusius komentarus, kuriuos palieka atsitiktiniai priklydėliai. Juo labiau, kad iš bendruomenės tinklo tokių patenka kur kas mažiau, nei iš visiškai svetimų šaltinių, įskaitant portalus ir Google paiešką. Iš TT atėjęs žmogus parašys vertingesnį komentarą, nei skaitytojas atkeliavęs iš paieškos. Pirma, jis jau veikiausiai bus komentavęs tinklaraščiuose ir žinos, kad diskusija juose dažniausiai autorių prižiūrima, antra, jis ateis „su rekomendacija“, todėl sumažės tikimybė, kad pataikys į visiškai svetimą jam temą.
• Turinio archyvo vertė. Sunkiai besupratau Artūro pastabas dėl nuorodų. Iš jų galėtum pagalvoti, kad vertingas yra tik tas tekstas, kuris paskelbtas šiandien. O visa TT idėja remiasi visiškai atvirkščiu dalyku – vertingo, bet nematomo turinio panaudojimu tiek projekte, tiek ir tinklaraščių tekstuose. Man tas dalykas toks pats akivaizdus, kaip žurnalistui – redakcijos kaupiamo archyvo vertė.
• Tinklo įtaka. Visiška netiesa, kad tinklas nedidina jo tekstų įtakos skaitytojų visuomenei. Nors paskirą „skandalą“ (aš netgi drįsčiau ginčyti Artūro pateikiamo pavyzdžio tinkamumą „įtakai“ iliustruoti) gali paskelbti bet kas (ar tiesiog nusiųsti populiariausiai naujienų svetainei), dauguma esminių pokyčių („ė“ iniciatyva, „Sveiko vaiko“ gynimas) vyksta tik bendruomenės jėgomis ir vieno kurio tinklaraščio be jos paramos nėra įvykdomi.
• Minčių aruodas. Nors turinio tinklas niekaip neapsaugos žmonių nuo fizinio išsekimo, dvasinių išgyvenimų ir pan., jis tikrai padės nuo temų rašymui išsekimo. Tinklaraščių rašymas yra toks pats „reaktyvinis“, kaip ir žinių – tik žurnalistai reaguoja į įvykius, o tinklaraščiai dažniausiai – į diskusijas (kaip aš dabar). Todėl sekdami jų srautą, turėdami jų archyvą ir matydami aktualiausias temas, jie gali vėl pasigauti įkvėpimą tęsti darbus ar rasti naujų temų.

Tolesnės rašinio mintys dar labiau nustebino. Autorius informaciją suskirsto į dvi grupes: faktus ir nuomones. Tik pirmoji, esą, domina skaitytojus. Iš kur tokia išvada, neaišku, nes tiek publicistika, tiek nuomonių skiltys laikraščiuose bei portaluose, straipsniai žurnaluose, įrašai tinklaraščiuose buvo ir yra labai gausiai skaitomi. Dar daugiau – pakanka peržvelgti keliasdešimt portalų straipsnių, kad pamatytum, jog nuomonės užvesta diskusija paprastai būna gyvesnė už sausą „agentūrinį“ faktą. O jei tas faktas labai svarbus, bet paliktas „plikas“, tai skaitytojų bendruomenė tuoj pat suskumba užpildyti analizės ir komentaro stoką savo mintimis po juo. Dievaži, liūdna būtų, jei visas informacijos poreikį patenkintų tik „Valstybės žinios“ ir naujienų agentūros. Viską už ataskaitų apie faktus ribų pavadindamas „menkaverčiu turiniu“, Artūras tarsi nubraukia ir visus savo daugelio metų darbus, dirbamus eteryje, portaluose ir savo tinklaraštyje.

Aš suprantu, kad tinklaraščiai negali tikėtis portalų sėkmės, nes taip pasakė A. Račas per Login 2009, bet jei galvoje dar kam nors kirba abejonių, siūlau atlikti nedidelį eksperimentą:

1. Imti kurių nors dviejų populiarių portalų poros dienų medžiagą ir sugretinti ją. Išmesti iš sąrašo visus pasikartojančius pavadinimus – naujienų agentūrų ir pranešimų spaudai produkciją.
2. Atidžiai perskaityti likusį tuziną ar pan. rašinių ir įvertinti ne mažiau griežta, nei A. Račo, akimi. Ar jie visa galva lenkia geriausius tinklaraščių tekstus? Ar juos parašę žmonės yra labiau kvalifikuoti ir informuoti už tinklaraščius rašančius Česlovą Iškauską, Justą V. Paleckį, Artūrą Račą, Andrių Kubilių, Aurelijų Katkevičių, Artūrą Zuoką, Justiną Žilinską, Petrą Kudarą, Simoną Bartkų, rinkodaros ir reklamos specialistus iš Marketer.lt, Dansu Dansu, Apie reklamą, medijų komentatorių Uagadugu, Gediminą Gasiulį, Opinijas, sistemų saugumo specialistus ir finansų analitikus ir dar porą šimtų kitų, siauresnių sričių specialistų?
3. O ką, jei prie tinklaraščių dienos temų pridėtumėme BNS, Elta ir spaudos pranešimus? „Neužpykite, bet visiška utopija.“? Nepykstame, nes ne utopija.

Edukacija, One.lt ir „Visada susitvarko“

TT projektas yra sumanytas kitoks, nei dabar egzistuojantys dienos skaitinių šaltiniai. Tai leidžia Artojui daryti prielaidą, kad jis bus nesėkmingas. „Nes masėms nereikia informacijos“ (o portalai ką skelbia?). Esą ilgalaikis Delfi dominavimas informacijos sklaidos internete priemonių viršūnėje simbolizuoja ne tik stagnaciją, bet ir žmonių inerciją, nenorą naudoti informaciją kitaip.

Atspėjote – žinoma, nesutinku! Kaip greitai žmonės išmoko naudotis mobiliaisiais telefonais, iš esmės pakeisdami savo bendravimą su kitais? Kaip greitai iškilo socialinių tinklų fenomenas? Net vienos kartos akimis žiūrint, tai įvyko akimirksniu. Jokios inercijos, „tautos durnumo“ ar įgimto konservatyvumo nėra. Inercija ar stagnacija yra ten, kur neatsirado naujų idėjų, naujų įrankių ir būdų naudoti informaciją.

TT – vienas iš bandymų tai pakeisti. Iniciatyvesnė, tinklaraščius skaitanti ir rašanti, socialinius tinklus ir naująsias medijų formas aktyviai naudojanti žmonių dalis tą supranta. Kaip ir poreikį stagnaciją išjudinti. BlogOut dalyvių replikos One.lt adresu, kuri irgi yra dalis tos stagnacijos, yra ne populiarumo pavydas (lygiai taip galėtum sakyti, kad A. Račas apie LEO rašo pavydėdamas jai pinigų), o noras tiek edukacija (daugybė įrašų apie tai buvo), tiek ir bendruomenės spaudimu keisti padėtį. Manote, neveiksminga? Pasižiūrėkite į lietuviškosios bendruomenės augimo Facebook tinkle tempus.

TT – taip pat ir prieštara Artojo „Viskas susitvarkys savaime. Visada susitvarko“. Ne, nesusitvarko. Kažkas dirba, stengiasi ir sukuria tai, kas mums, pasyviems, sudaro savaiminio susitvarkymo iliuziją. Jei norime patys ką nors keisti, tobulinti ir siekti daugiau, tai geriau dirbkime patys!

Dėl labai konkrečių įgyvendinimo dalykų (investicinės paramos ar fondų finansavimo) kol kas nenorėčiau diskutuoti – šis bei tas paaiškės per susitikimus artimiausias porą savaičių, tačiau projektas gali būti pradėtas ir kuriamas be stambaus finansavimo. Tolesnė jo sėkmė tikrai priklausys nuo to, kaip patraukliai ir naudingai skaitytojui bus pateikta informacija ir įrankiai ja naudotis. Čia galima smarkiai susimauti – nė kiek to neginčiju. Tačiau esu visiškai tikras, kad prielaidos tokiam projektui yra tvirtos – kartą nepavykus, galima bandyti dar ir dar kartą. O gal to nė neprireiks…

Gaila, kad tik Post Scriptume, bet vis tiek noriu nuoširdžiausiai padėkoti BlogOut organizavusiam Andriui, visiems susitikimo ir diskusijų dalyviams, visiems tiems, kas jau atsiuntė laiškus ar Twitter žinutes su klausimais, kuo gali prisidėti prie projekto įgyvendinimo. Man reikės šiek tiek laiko konsultacijoms ir organizaciniams dalykams, tačiau netrukus traukinys turėtų pajudėti iš vietos. Aš nė nesitikėjau, kad taip greitai.

Vienas pažįstamas, pavadinkime jį Marium, atostogoms nuomavęs vilą prie Balatono ežero, tuo metu, kai tos pačios kompanijos bičiuliai plušo samdomuose darbuose, mėgdavo oponuoti: „Jeigu tu toks protingas, tai kodėl ne toks turtingas?“

Šis jo posakis erzino daugelį mūsų, nes buvome išsilavinę, kupini entuziazmo ir vilčių jauni žmonės, įvaldydavome naujus darbus, kūrėme buitį. O Mariui tuo metu rūpėjo verslo vystymas, nuosavos įmonės steigimas ir verslo ryšiai.

Susitikimuose, vakarėliuose šnekučiavomės apie pasisekimus darbuose, viršininkų keistenybes, vaikų auginimą ir kreditavimo sąlygas. Marius pokalbius apie gyvenimo problemas palaikydavo minimaliai ir vis labiau tolo. Mes gi, savo ruožtu, smalsiai spėliodavome, ar iš tikrųjų jis segi Cartier laikrodį ir dėvi Armani kostiumą.

Po kiek laiko Marius galutinai apleido mūsų kompaniją – apsistojo Ženevos priemiestyje, kaip ir planavo.

Ši įžanga skirta parodyti sėkmingo verslininko ir eilinio išsilavinusio samdomo darbuotojo elgesio ir nuomonės apie save skirtumą.

Verslininkas prisipažįsta, kad daug ko nežino ir vis bando vieną ar kitą dalyką įgyvendinti.

Samdomas specialistas mano esąs protingas, išsilavinęs, daug žinantis, tačiau kažkodėl nelabai turtingas, o ir jo darbui vadovauja kiti asmenys.

Verslininkas, kaip Sokratas – žino, kad nieko nežino.

Samdomo specialisto pažiūrų net nėra su kuo palyginti, kokios jos tipinės. „Aš protingas, bet aplinkybės trukdo būti turtingu“.

Verslininkas vystosi, atranda ir daro žingsnius.

Samdomas specialistas sustingo arba žingsniuoja vietoje.

O problema slypi štai čia: savęs laikymas protingu ir visažiniu labiausiai trukdo mokytis ir siekti naujų iššūkių bei rodo asmeninio vystymosi krizę.

Ši išmintis filosofijoje ir psichologijoje minima daug kartų. Tai ir Sokrato „Aš žinau, kad aš nieko nežinau“, ir dzen istorija „Arbatos puodelis“ apie tai, kad tik tuščią indą įmanoma pripildyti išminties, ir psichologų patarimai pradėti nuo švaraus lapo.

Būnant protingu:

• labai sunku pradėti veikti
• labai sunku būti kūrybišku

Būnant nežinančiu:

• įmanoma judėti pirmyn
• galima siekti aukštesnio lygio

Bet koks tikras žingsnis į priekį lydimas suvokimo „Koks aš buvau kvailas! Kiek sugaišau laiko!“

Bet koks sąstingis lydimas įsitikinimo „Aš žinau, ką darau, viskas vyksta teisingai. Tiesiog truputį nesiseka.“

Tikiuosi, visi mes suprantame būtinybę siekti geresnio, tačiau ne kiekvienas pasiruošęs pripažinti, kad dabartinis jo „protingumo“ ir rezultate „turtingumo“ lygis yra nepakankamas.

Taigi, norint tapti protingu, laimingu, turtingu, visų pirma būtina nustoti laikyti save tokiu ir pripažinti – „aš nežinau“ (ir užeiti į nezinau.lt). :)

Jei manote, kad dar ne viską pasiekėte gyvenime, kviečiu apsilankyti www.verslogalia.lt. Mano projekto tikslas – parodyti, kad verslo esmė ne tiek brutalus pinigų užkalimas, kiek asmens kūrybinių bei protinių galimybių išraiškos įrankis ir būdas. Stengsiuos aprėpti verslo psichologijos, sociologijos ir švietimo tematiką bei padėti pradedantiems verslininkams kurti nuosavą verslą.

Nuoširdžiai, Inga Vertere.

Iš visų atitinkančių taisykles nuotraukų sudėliojau štai tokią mozaiką (paspaudę nuotrauką, pamatysite autoriaus komentarą pirmajame etape, atvedę pele – jo vardą ar pseudonimą).

Gal jums bus įdomi bendra pagautų automobilių įvairovė: turim Audi (2), BMW (5), Lada, Lexus, Mazda (2), Mercedes Benz, Nissan (3), Opel, Renault, Rover, Subaru, Toyota, Volkswagen (6), Volvo ir vieną modelį, kurio aš, kaip nevairuojantis, nesugebėjau atpažinti. Kaip ir galima buvo tikėtis pagal vokiškų automobilių populiarumą Lietuvoje – geriausiai į porą N97 tinka Volkswagen automobilis.

Ką gi – pabandykime išsiaiškinti, kuri gi nuotrauka ją atsiuntusiam atnešė laimę. Kaip visada tokiais atvejais, kreipiuosi pagalbos į Random.org:

Ir štai… (dėmesio, būgnai ir fanfaros!!!) rezultatas:

Sveikinu Tautvydą, laimėjusį naujutėlaitį Nokia N97 telefoną su garantija ir visais kitais būtinais atributais. Su laimėtoju susisieks prizo steigėjai – Bitė ir Nokia, aš gi visiems labai dėkoju už dalyvavimą, linkiu nenusiminti nelaimėjusiems – jei skaitote nežinau.lt, žinote, kad konkursų ir prizų čia būna – laimėsite kitą kartą!

P.S. Tautvydui sėkmę atnešusį Volkswagen Golf patikrinau Regitroje – nepadirbtas tikrai (DHN977).

Nors naująjį Nokia flagmaną, išmanųjį telefoną N97, turiu jau savaitę, dėl darbų gausos nė nespėjau jo normaliai išbandyti. Tačiau apie įspūdžius galiu papasakoti, nes salone apžiūrinėdamas ir tiek negauni pabandyti.

Forma. N97 yra storokas ir nelengvas (apie 150 g) telefonas su dideliu (3,5″) atstumiamu ekranu, kurį patraukęs nuo klaviatūros pamatai ant nugarėlės, kodėl jis toks yra: 32 GB plečiama atmintinė, 5 megapikselių fotoaparatas su Carl Zeiss optika, nHD ekranas (640×360 taškų), A-GPS, Bluetooth, 3G, Wi-Fi, USB 2.0 ir radijo imtuvas su RDS. Žinoma, visa tai gali tilpti ir į dvigubai plonesnį korpusą, bet N97 turi QWERTY klaviatūrą – tiesa, su perklotais skaičiukais (reikia spausti specialų klavišą).

Ne kišenėms N97 pritaikytas. Rankinėje, portfelyje ar kuprinėje – taip, kišenėje, ypač marškinių – tikrai ne. Man tai visiškai nebūtų problema, nes 95% nemiego laiko praleidžiu prie darbo stalo, o N97 tam idealiai pritaikyta. Mat atstumtas ekranas automatiškai pasvyra maždaug 35 laipsnių kampu – kaip tik taip, kaip jį patogiausia matyti, padėjus ant stalo. Beje, to ekrano atstūmimo ir uždarymo garsas yra labai malonus – neveltui jis buvo pirmojoje N97 konkurso dalyje.

Ekranas ir klaviatūra. Negaliu čia būti objektyvus. Mat Nokia savo N97 modeliui panaudojo to paties tipo paspaudimams jautrų ekraną, kokį naudojo 5800 Xpress Music. Jis būtent yra jautrus paspaudimams, o ne prilietimui. Pripratęs prie iPhone, gali net nesuprasti, kad N97 ekranas apskritai turi jutiklius – prilietimai nieko nedaro, reikia spausti rimtai, pageidautina – smailu daiktu (Nokia prideda labai įdomios formos plunksnelę ekrano valdymui).

Šiaip ekrano geba ir ryškumas yra labai geri. Teksto raidžių ribos ryškios, gerai matomas net labai smulkus tekstas. Iš pradžių sąsajos vaizdas man pasirodė keistai matinis, tačiau paskui supratau, kad Nokia tiesiog panaudojo smulkiai dryžuotą ekrano foną…

Klaviatūrai ir krypties navigatoriui priekaištų neturiu. Visi klavišai jautrūs, giliai spausti nereikia, todėl galima rašyti lengvai liečiant. Gal norėtųsi labiau juntamų iškilimų ant F ir J klavišų rašantiems akluoju būdu, bet šiaip N97 klaviatūros minkštumas ir jautrumas po kietokų Blackberry klavišų atrodo labai malonus.

OS ir programos. N97 naudoja tą pačią 5-os kartos S60 OS, kaip ir 5800, tačiau šis aparatas įvedė dvi nemažas ir reikšmingas naujoves: aktyvias budėjimo ekrano programas ir pagaliau veikiančią Ovi programų parduotuvę. N97 ekrane galima patalpinti kelis programų segmentus, kurie yra „gyvi“ – orų blokas rodo orų prognozę, Facebook rodo tris naujausius pranešimus ir pan. Čia galima sekti akcijų kursą, pašto dėžutę ir daug kitų dalykų, įskaitant gyvas portalų ir tinklaraščių RSS prenumeratas. Idėja tikrai neprasta – juk nepaleidus konkrečios programos daugumoje telefonų tegali matyti laiką ir gal datą; geriausiu atveju – skaičiukus, kiek atėjo laiškų ar kiek darbų suplanuota (taip pat ir iPhone).

Nokia gi pasuko kitu keliu. Čia meniu su programomis pasiekiama vieno mygtuko spustelėjimu, o budėjimo ekraną užima gyva, automatiškai atsinaujinanti, žmogui svarbi informacija. Nokia atrado, kad mobiliųjų įrenginių naudotojai informaciją juose naudoja porcijomis, o ne nuosekliai, kaip kompiuteryje. Pasak statistikos, žmonės su telefonais dažniausiai „tikrina“ kažkokias naujienas, o ne jas „skaito“. Todėl nedideli fragmentai viename ekrane yra tiek kartų geriau, kiek kartų reikia paleisti atskiras programas tai informacijai gauti.

Kiti Symbian S60 dalykai man tokio didelio entuziazmo nesukėlė, kaip ir Ovi Store. Meniu navigacija ir komandos vis dar keblokos nepratusiam prie S60, Ovi dar turi labai nedaug programų (tai, žinoma, keičiasi bematant), ypač tokių, už kurias verta mokėti eurus. Bandant prisijungti prie Ovi parduotuvės, ekrane atsirado pranešimas, kad yra nauja jos versija. Viskas gerai, bet jos įdiegimui prireikė keturių komandų, kai iPhone, pavyzdžiui, tereikia vienos: Ovi iš pradžių turėjau paspausti patį pranešimą, tuomet duoti leidimą siųstis, po to – patvirtinti pranešimą apie versijų pasikeitimą ir galiausiai duoti leidimą įdiegti naujinimą.

Medijos. Jomis beveik neužsiėmiau dėl laiko stokos. Grotuvas beveik identiškas XpressMusic, fotoaparatas tikrai neprastas, su pašvietimu, bet be ksenono blykstės. Patiko radijo imtuvas su RDS (jis paslėptas „music“ meniu. Grotuvą patogu valdyti, nes ausinių laidas yra iš dviejų dalių: pirmoji turi nedidelį valdymo pultelį. Į jį, beje, galima jungti bet kokias kitas ausines, o tai tikrai patrauklu žmonėms, kurie ir gatvėje ant galvos nešioja „sriubos dubenėlius“.

Naršyklė. N97 naršyklė krauna tinklalapius lėtokai ir nerodo jų turinio, kol pilnai nepakrauna (bent jau nežinau.lt), tačiau navigacija, vaizdo didinimas ir mažinimas išspręstas tikrai patogiai. N97 nerodo Flash, bet tai pasikeis jau šį rudenį. Spėju, kad turėdamas N97, neskubėčiau siųstis Opera Mini – pridedama naršyklė tikrai yra pakankama skaitymui.

Išvados. Apžvalgų pabaigoje aš dažniausiai bandau atspėti, kokiam vartotojui produktas turėtų būti patraukliausias. Šį kartą tai padaryti yra itin keblu. Jaunieji technikos entuziastai atkrenta dėl ~2200 litų kainos. Prabangai ir prestižui atspindėti yra ir kompaktiškesnių modelių. Naudojęs iPhone, prie mažiau jautraus ekrano niekada nenorės pereiti. Sakyčiau, kad lieka ištikimų Nokia prekės ženklui pasiturinčių žmonių grupė, kuri stengiasi turėti moderniausią telefoną ne dėl pasipuikavimo, o norėdami išnaudoti visus naujausių technologijų teikiamus privalumus. Galimybė turėti ekrane „gyvą informaciją“ yra fantastiškas „push“ technologijos pritaikymas ir, spėju, bus daugelio kitų kopijuojamas.

Vienas šių telefonų, beje, jau penktadienį bus kažkieno laimėtas!

Papildomai. Pakankamai teigiamas Last100 įvertinimas, žaismingas Engadget dviejų autorių testas (daug skaitymo, bet labai juokinga!) ir N97 Geeks bandymas plauti šį telefoną (bepročiai!)

Pastaba. Prieš kokias 10 minučių gavau dovanų N97 marškinėlius su nežinau.lt tinklaraščiu ir RSS prenumerata telefono ekrane. Smagus būdas pamaloninti tinklaraščio autorių, ar ne? Straipsnį, tiesa, jau buvau parašęs, tai dovana jam įtakos neturėjo. O marškinėliais galėsiu pasipuošti per BlogOut – nežinau.lt N97 ekrane visai neblogai atrodo…

Visų pirma, noriu padėkoti nežinau.lt autoriui Džiugui už galimybę rašyti savo straipsnius į šį tinklaraštį. Tikiuosi, kad man pavyks perteikti savo šiokią tokią tinklapių kūrimo, programavimo bei kitokią patirtį tiems, kam šios sritys yra įdomios. Bet pradėsiu nuo bendro straipsnio apie tai, kaip mes visi galime būti aktyvūs internete.

Taigi, už lango 21-as amžius. Nors ir vasara įsibėgėjo, paukšteliai čiulba, už lango šviečia saulė, daug žmonių ilsisi kurortuose ar šiaip užmiestyje, bet internete gyvenimas nesustoja. Ten viskas ir toliau bėga pašėlusiais tempais. Internetas jau seniai ne tik skaitomas ir naršomas, jis kasdien yra kuriamas. Taip taip, būtent kuriamas, tokių paprastų internautų kaip mes. Tam nereikia mokėti programuoti ar valdyti Photoshop, internetas dabar atveria duris visiems, kas nori prisidėti prie jo vystymosi. Kaip gi galima tai padaryti? Būdų yra tikrai nemažai.

Diskusijos, komentarai

Pakelkite ranką tie, kurie nė karto neskaitė nei vieno Delfi straipsnio. O dabar pakelkite tie, kurie nėra parašę nei vieno komentaro prie straipsnių (ne tik Delfi). Mm, jau daugiau rankų. Ką gi, štai ir mintis – daug jūsų žiūri į internetą kaip į žinių šaltinį, bet negi nesinori pasidalinti ir savo žiniomis, savo patirtimi, savo nuomonėmis. Juk tai daug įdomiau – parašai komentarą, į jį atsako dar 20 žmonių, gaunasi gyva diskusija, po kurios gal net gyvai susipažįsti su tais komentatoriais. O ir straipsnių autoriai, tokie kaip aš arba nežinau.lt šeimininkas Džiugas, tikimės iš skaitytojų kažkokios reakcijos, kad matytume, jog ne veltui darome savo darbą, kad mūsų temos tikrai įdomios. Tas pats ir su diskusijų forumais, kad ir tokiais kaip populiarieji uždarbis.lt su 20 tūkstančių lankytojų ar supermama.lt, kur vartotojų skaičius peršoko 100 tūkstančių. Kad ir kaip paradoksaliai skamba, ten vyksta gyvas bendravimas. Negi nenorite tapti jo dalimi? Juk tai iš esmės ir yra interneto kūrimo dalelė.

Ar esate įkliuvę į socialinius tinklus?

Facebook, Twitter, galų gale tas pats one.lt – visa tai yra taip vadinami socialiniai tinklai. Šis žodžių junginys skamba kažkaip sausokai, bet jis labai gerai apibūdina šių tinklapių paskirtis. Žodį „socialinis“ gerai šiuo atveju apibūdina Wikipedia: „Social refers to a characteristic of living organisms“. Būtent bendraudami ar, nelietuviškai išsireiškiant, „socialiaudami“, mes esame gyvi ir aktyvūs. O žodis „tinklas“ čia, mano nuomone, turi dvejopą reikšmę: viena vertus, jis sujungia į vieną tinklą daugelį žmonių, o kita vertus, tie žmonės dažnai įkliūna į tuos tinklus ir iš ten sunkiai išsipainioja, net jei nori. Taigi, vietoj bendrų žodžių, sausa statistika apie mano minėtus portalus:

Facebook – daugiau nei 200 milijonų (!) vartotojų, iš jų 144 tūkstančiai lietuvių (daugiau čia).

Twitter – balandžio mėnesį užfiksuota virš 19 milijonų vartotojų, turint omeny, kad šiam servisui yra tik 3 metai.

One.lt – palyginus su ką tik paminėtais dviem grandais, „kuklūs“ 903 604 aktyvūs vartotojai, bet tai yra faktiškai beveik trečdalis Lietuvos gyventojų!

Apibendrinant mintį apie socialinius tinklus: jais naudojasi milijonai žmonių pasaulyje. Negi jums ne smalsu, ką jie ten veikia? Užsiregistruokite patys ir pažiūrėkite, gal ir jums patiks.

Kitas žingsnis – savo svetainės kūrimas

Prieš tai kalbėjau apie tai, kaip dalyvauti kitų žmonių sukurtose svetainėse. O jeigu norisi turėti savo? Šiais laikais tai nebėra taip sudėtinga. Nebūtina užsakinėti sukūrimą ir mokėti didelius pinigus, iš viso svetainę galima sukurti be jokių išlaidų. Be abejo, viskas priklauso nuo poreikių. Apie įvairių svetainių kūrimo teoriją ruošiuosi parašyti atskirą straipsnį, čia tik paminėsiu pagrindinius variantus.

1. Asmeninė svetainė arba tinklaraštis. Kai yra poreikis tiesiog būti matomam internete ar pranešti draugams apie savo gyvenimo peripetijas ar tiesiog rašyti dienoraštį. Tokiu atveju yra begalė įvairių tarnybų, siūlančių sukurti tokią svetainę pačiam nemokamai ir greitai, neturint jokių programavimo žinių. Tai ir blogas.lt, ir wordpress.com, ir blogger.com. Be abejo, turint noro, galima padirbėt pačiam ir sukurti tobulesnę svetainę ir patalpinti ją savo serveryje, bet tam jau reikia kažkiek įgūdžių ir piniginių investicijų.
2. Svetainės idėjos įgyvendinimas. Čia turiu omeny tokį variantą, kad jūs norite sukurti svetainę, skirtą tam tikrai temai, nes žinote, kad ji bus populiari ir lankoma, tai yra jaučiate tokio projekto poreikį ir esate įsitikinę gera savo asmenine ar komandos idėja. Šiuo atveju galima naudoti kokią nors nemokamą turinio valdymo sistemą (TVS arba angliškai CMS) ir tiesiog pritaikyti ją savo poreikiams. Bet rimtesniems projektams ir rimtesnėms idėjoms šis variantas retai tinka, nes turinio valdymo sistemos siūlo bendro pobūdžio funkcijas – straipsnių rašymą, apklausas, naujienas, forumus, vartotojų registraciją ir t.t. Tačiau specifinei svetainei to dažnai nepakanka, o prie esamos TVS kodo pridėti savo funkciją net įgudusiam programuotojui būna pakankamai keblu.
3. Svetainės kūrimas pagal užsakymą. Esmė panaši kaip ir ankstesnio varianto, tik čia jau jūs įgyvendinate ne savo paties idėją, o kuriate produktą žmogui/įmonei ir gaunate už tai pinigų. Čia jau, be abejo, reikia daugiau įgūdžių. Nebūtinai prorgamavimo (kartais ir čia užtenka pritaikyti TVS), bet, vykdant rimtesnius projektus, reikėtų išmanyti ir programavimą, ir serverių darbą, ir tinklalapių optimizavimą paieškos sistemoms, ir dar daug smulkmenų. Iš esmės, čia jau gaunasi pats tas tikrasis interneto kūrimas ir vystymas. Būtent iš tokios srities atsirado mums visiems dabar žinomi Google, Delfi, One ir kiti portalai.
   

Ar esi interneto kūrėjas?

Siūlau nedidelį žaidimą „pagūglink save“. Ar bandėte kada į Google paieškos laukelį įrašyti savo vardą ir pavardę? O niką (pseudonimą)? Pabandykite. Kai kurie rezultatai gali jus tikrai nustebinti. Jei jūsų vardas ir pavardė dažni, pvz., Jonas Petraitis, bus sunkiau žaisti šį žaidimą. Iš tikrųjų, tai net nėra žaidimas – tiesiog noriu, kad pažiūrėtumėte, kaip aktyviai dalyvaujate interneto kūrime, o tai iš dalies priklauso nuo to, ką apie jus žino paieškos sistemos. Na, ką radote? Facebook įrašą? Ar klase.lt savo nuotrauką? Ar pasirašėte kur nors peticija.lt? O gal jūsų pavardė figūruoja prie kokio nors tinklalapio skiltyje „Autoriai“? Abejoju, kad atsiras tokių žmonių, kurie įrašę savo vardą ir pavardę nerastų nei vieno įrašo. Kartais smagu taip pasižiūrėti į save patį iš pasaulinio tinklo pusės.

O gal nereikia kurti to interneto?

Ir visai jau baigdamas, noriu šiek tiek paprieštarauti sau. Šio straipsnio pagrindinė mintis yra ta, kad žmonės turi aktyviai dalyvauti kurdami internetą, nes nuo kiekvieno internauto priklauso maža dalelė to didelio tinklo. Tačiau, kita vertus, per daug į tai nerti gal ir nevertėtų, nes gyvenimas virtualiame pasaulyje niekada nepakeis gyvo bendravimo su žmonėmis, normalaus poilsio gamtoje, sporto ir kitų mūsų mėgstamų užsiėmimų. Taigi, dabar atsitraukite sekundei nuo kompiuterio ir pažiūrėkite pro langą. Ar šviečia saulė? Ar geras oras? Tai gal išeikite į lauką ar bent plačiai atverkite langą ir tiesiog pasidžiaukite gyvenimu. O internetas tegul palaukia – jis niekur nedings.

Štai ir sulaukiau užtarnautų atostogų! Tinklaraštis perjungiamas į poilsio režimą – internete būsiu randamas Twitter. Per artimiausias dvi savaites naujų įrašų nebus, išskyrus kelis nebaigtus darbus:

• Penktadienį paskelbsiu Nokia N97 konkurso nugalėtoją (kaip sekasi medžioti numerius?).
• Ryt arba poryt papasakosiu savo įspūdžius apie N97.
• Jei spėsiu, įdėsiu šeštadieniui savo pranešimo BlogOut santrauką. Jei nespėsiu, tai tuomet grįžęs po atostogų.

Iki pasimatymo liepos viduryje! Linkiu visiems daug saulės, plačių šypsenų ir apvalių iš laimės galvų.

Pirmas atsakymas oficialiai – tokį garsą skleidžia Nokia N97 atidaroma ir uždaroma klaviatūra. Kad būtų paprasčiau, visi atsakymai, kuriuose paminėtas modelio pavadinimas, yra laikomi teisingais. Kas yra šio konkurso prizas, tikriausiai irgi visiems aišku – tai naujutėlaitis nė neatidarytas (tas džiaugsmas paliekamas laimingajam, jį laimėjusiam) Bitės ir Nokia dovanojamas Nokia N97 išmanusis telefonas – naujausia žvaigždė supertelefonų padangėje. Jais šiomis dienomis jau pradedama prekiauti Bitės salonuose, tačiau aš esu tikras kad apie 200 teisingai atsakiusiųjų į pirmo konkurso etapo klausimą bandys jį laimėti antrajame etape. Aš bandyčiau – nežinau kito žaidimo su tokios vertės prizu, kuriame šansas laimėti yra toks didelis.

Juo labiau, kad antrasis etapas bus sudėtingesnis ir laimėjimas kur kas labiau priklausys nuo jūsų sumanumo ir energijos. Taigi…

Dėmesio! Antrojo etapo užduotis:

Šį kartą jums teks leistis į fotomedžioklę ir pagauti fotoaparato ar fotografuojančio telefono kadre bet kokio automobilio valstybinį registracijos numerį, kurio trys gretimi ženklai sudaro kombinaciją N97. Tuomet belieka tik išsiųsti nuotrauką adresu vienastoks@nezinau.lt iš to el. pašto adreso, kuriuo pasirašėte teisingą atsakymą pirmojo konkurso etapo metu. Nuotraukas siųskite iki šios savaitės ketvirtadienio pabaigos.

Užduoties paaiškinimas:

1. Konkursui atsiųstoje nuotraukoje turi aiškiai matytis automobilio numeris ar jo dalis, kuri sudaro derinį N97. Kadangi Lietuvoje dažniausiai pasitaiko trijų raidžių ir trijų skaičių numeriai, tai N raidė veikiausiai bus paskutinė, o skaičiai 97 – pirmieji. Tinkamo numerio pavyzdys – AVN 974. Tinka ir kitų šalių registracijos numeriai, jei jie atitinka N97 derinio reikalavimus. Derinyje negali įsiterpti kiti ženklai (bet gali būti tarpelis), todėl tokie numeriai kaip DKN 097 arba ANJ 977 netinka. Tikiuosi, kad aišku.
2. Nuotrauką prieš siųsdami sumažinkite, kad ji neviršytų 200 KB dydžio (gali būti mažesnė, svarbu, kad numeris būtų įžiūrimas).
3. Konkurso nugalėtojas bus renkamas atsitiktiniu būdu tik iš teisingai atsakiusiųjų pirmajame etape ir el. paštu iš to adreso, kuriuo pasirašė komentarą su teisingu atsakymu, atsiuntusių šios užduoties sąlygas atitinkančią nuotrauką. Kad būtumėte ramūs, visiems atsiuntusiems trumpai atrašysiu apie gautą nuotrauką.

Visiems geros fotomedžioklės! Būkite atsargūs ir nefotografuokite automobilių gatvėse, judančių. Aš, pavyzdžiui, apsilankyčiau didelio prekybos centro stovėjimo aikštelėje, arba pastovėčiau su paruošta kamera prie didelės sankryžos. Tiksliai galimybių neskaičiavau, bet daugiau kaip 2000 automobilių peržiūrėti tikriausiai nereikės – gali būti, kad pataikysite labai greitai. O gal net patys tokį vairuojate?…

O kol jūs medžiosite laiminguosius numerius, aš artimiausiomis dienomis jus supažindinsiu su pačiu prizu.

1. Palanga prieš 30 metų. Lietingą vasaros dieną sesuo degina 15 kapeikų monetas tarpmiestinių pokalbių centre, o aš visai netoliese skandinu laivus. Vėliau jau beveik visada laimėdavau nemokamų papildomų „raundų“.
2. Vartotojo valdomos interneto radijo tarnybos smarkiai riboja prieigą lietuviams, bet išsirinkti vis dėlto galima. Aš dažnai klausau Deezer, nes ji negina lauk, nors ir nelabai gausi dainų.
3. Kai neveikia technika, pirmiausiai reikia tikrinti laidus, kai programa ar svetainė – įskiepius. Pats ne kartą esu nudegęs – ir visada dėl kreivų įskiepių.
4. Bet visiškai be įskiepių gyventi nuobodu. Todėl kartais krapštinėjame net tokius, kurie dubliuoja pačios naršyklės funkcijas – kad tik kas nors naujo…
5. Priežasčių nemylėti Lietuvos visada daugiau, nei priežasčių mylėti. Bet meilė – visiškai neracionalus dalykas.
6. Kai kurios firmos, atrodo, visai nesirūpina savo prekės ženklų modernizacija ir dizaino madomis, bet laikosi rinkoje geriau už ultramodernius naujadarus. Nostalgija – labai stiprus ir universalus „ženklas“.
7. 1% Linux rinkos dalis atrodo nedidelė, kol nepradedi žiūrėti, kur tas procentas yra. Imkime, kad ir interneto serverius. Nedidelis procentas, bet svarbesnis už 90 kitų.
8. Paslaptys paslaptimis, bet vertėjams Microsoft turėtų duoti gyvas Windows versijas pasižiūrėjimui. Nes naujosios Windows 7 lietuviška versija atrodo dar baisiau už Vista vertimą.
9. Mane šiek tiek nuvylė šių metų fantastika didžiajame ekrane. Net nematau prasmės eiti į kinoteatrą. Manau, kad „Mėnulis“ turėtų kompensuoti.
10. Prienuose jau buvo tūkstantis.

Dienos vaizdai:

„Outlet Wall“ atrodo kaip meninė šiek tiek elekriškai pamišusio žmogaus sugalvota instaliacija. Tokios sienos nėra – ji kainuotų bent 15 tūkstančių dolerių, ir dar neaišku, kad galėtų į bet kurį iš lizdų tiekti energiją. Nemanau, kad tokiame kambaryje norėtųsi miegoti. Tačiau tokie projektai, kaip šis ar anksčiau paminėtas „perimetrinis“ lizdas rodo, jog technikos prijungimo problema yra. Netgi labai didelė. Tiksliai nesuskaičiavau, bet atrodo, kad namuose yra 9 ar 10 prailgintuvų…

Optimalų darbo režimą surasti labai sudėtinga. Kaip beplanuotum dieną ar savaitę, vis tiek atsiranda nuovargio periodų, delsimo ir tinginiavimo, vėlavimo ir graužimosi. Net po didžiosios GTD bangos, kai šią sistemą išbandė daugybė žmonių ir užsienyje, ir Lietuvoje, netyla diskusijos: kas geriau – keli darbai iš karto ar vienas darbas susikaupus?

Dirbdamas daugiau darbų iš karto sunkiau paskirstai dėmesį ir pastangas pagal poreikius, kebliau įvertinti, kuris darbas yra svarbiausias, kiek jis truks ir kokią įtaką jam daro kiti. Todėl dabar vis dažniau žmonės atmeta kelių darbų darymą (multitasking) vienu metu ir ragina grįžti prie seno mokyklos metodo, kai konkretus laikas (pamoka) yra skirtas tik vienam dalykui, jį dirbant reikia susikaupti (drausmė ir tyla klasėje) ir baigti iki nubrėžto laiko (iki skambučio).

Man gi atrodo, kad nė vienas iš šių metodų nėra tobulas – idealiausia būtų suderinti juos abu reikiamomis proporcijomis.

Mano (labai prastas) darbo procesas paprastai susideda iš trijų pakopų: kelių darbų vienu metu (multitasking arba MT), vieno darbo susikaupus (singletasking arba ST) ir buko nieko neveikimo (zerotasking arba ZT). Ciklas būna maždaug toks:

1. Po poilsio arba baigęs ankstesnius darbus aš esu kupinas energijos, todėl godžiai geriu naują informaciją, tvarkau įvairiausius reikalus, kuriu ir rašau. MT
2. Ilgainiui pavargstu, o tuo pat metu pastebiu, kad kai kurie darbai grėsmingai artėja prie termino pabaigos arba kai kurių ima kauptis. Vis dar bandau suspėti viską, bet nebespėju. MT
3. Baisiausiai susinervinu, kad nespėsiu, viską metu, uždarau programas arba tiesiog stebiu laikrodį nieko neveikdamas. Jaučiuosi visiškai pavargęs, neturįs jėgų. Mintyse galvoju, kokius darbus galima „paaukoti“ apskritai jų nedarant. ZT
4. Pagaliau atsipeikėju, kad toks trūnijimas yra blogiau už viską ir nusprendžiu, kurį vieną darbą turiu padaryti „mirk-gyvenk“. Viską uždarau, išskyrus darbui reikalingą programą, nekeliu telefono, neskaitau laiškų. Imu ir darau darbą. ST
5. Baigiu darbą, priduodu jį ir pajuntu milžinišką palengvėjimą. Paplekšnoju sau per petį, kad susitvarkiau, bet jaučiuosi nuvarytas kaip kuinas. ZT
6. Po kiek laiko, pailsėjęs, vėl puolu į darbus, vejuosi dar nepadarytus. Ciklas kartojasi. MT

Aiškiai matyti, kad yra bent du periodai sekoje, kai laikas gaištamas veltui. Ar įmanoma to išvengti? Drausminant save – žinoma! Reikalingi tik du dalykai: a) laiku įvertinti darbų apimtis ir imtis svarbiausiojo jų neatidėliojant (po 1 etapo iškart pereiti prie 4); b) baigus vieną darbą susikaupus, tą darbingą periodą išnaudoti dar porai darbų nuveikti (susikaupimas šiais laikais didelė vertybė – panaudoti jį tik vienam darbui yra pernelyg nuostolinga).

Jei tai pavyksta, tai galima produktyviai dirbti derinant kelių darbų ir vieno darbo režimus. Nes dirbant tik kuriuo vienu, arba nepavyks įveikti rimtesnių užduočių, arba darbas apkars dėl nuobodumo ir monotoniškumo.

Kikenau pamatęs. Iš karto aišku, kas šiame name gyvena. Šiuo vaizdeliu pridedu naują temą tinklaraštyje „savaitgalis“ – nerimtiems įrašams, skirtiems poilsiui ir atsipalaidavimui. (The Presurfer)

1. Prezidentas pasiūlė Seimui dar kartą pagalvoti apie pasakų žalą nepilnamečiams. Mūsų Seimas arogantiškas – dažniausiai po veto nesusimąsto. Bet vis gera žinia… Nes aš jau buvau beskaičiuojąs kiek žalingos informacijos požymių atitinka šis tinklaraštis.
2. Politinės karjeros rizija: iš patarėjo virsti pritarėju.
3. Kaunas bijo piešinių ir nesupranta ironijos? Ne, ne Kaunas. Tik miestas prastai atstovaujamas municipalitete.
4. Kam, padidinus PVM, Lietuvoje gyventi bus gera? Joje nebesantiems.
5. Bet jei norai verstis prekyba neapleido, tai šaunu nors, kad elektroninių parduotuvių pasirinkimas yra – ir nemažas.
6. Negali antrašte patikėti, neperskaitęs viso straipsnio. Bet! Atidžiai perskaitykite įraše pateiktą citatą – „pusiau humoristinis“. Pusiau…
7. Bitė pamalonino savo klientus 120 MB mobiliojo interneto už 3 litus. Gera akcija, nors aš nemėgstu limitų – turiu paranojišką jausmą, kad laukiama, kol bus pasiektas 121-as megabaitas…
8. Jei turėtumėte galimybę susikurti robotą, ką jis darytų? Valgį tai galėtų gaminti, ypač rytais, kai užsimiegojęs taikausi druskos į kavą priberti…
9. O be maisto dar galėtų namų ūkį prižiūrėti. Sušėrei į jo skenerį naudingų patarimų, o vakarais (tikėkimės) grožiesi rezultatais.
10. Jei nori pasijusti turtingu amerikiečiu, važiuok į Filipinus.

P.S. Mirė Michaelas Jacksonas. Visi apie tai rašė. Tik keista, kad žmones taip jaudina fizinė mirtis. Juk šiaip jį jau koks dešimtmetis kaip buvome pamiršę…

Daugelis skaitančių RSS yra visiškai patenkinti savo skaitykle: Google Reader, FeedDemon, NetNewsWire ar prenumeratų skaitymu Outlook programoje, Firefox ar Safari naršyklėse. Aš niekada nebuvau patenkintas nė viena, nes naudoju jas ne vien skaitymui, bet ir informacijos atrankai apžvalgoms, rūšiavimui, citavimui, archyvavimui ir pan. Nė vienas įrankis iš bandytų neatitinka poreikių visiškai. Vietos geresniam yra, bet programų kūrėjai tikriausiai paniškai bijo Google dominavimo – apie naujas skaitykles dažniau kaip kartą per porą metų neperskaitysi.

Todėl nenustebsite, kad vos perskaitęs apie naujokę Fever, čiupau ją nežiūrėdamas kainos (30 dolerių) ir nepaisydamas, kad jos negalima išbandyti (yra tik demonstracinis filmukas).

Mane suviliojo du netikėti dalykai: 1) Fever, kaip ir Google Reader yra skaityklė internete, tik Fever įsidiegi sau savo serveryje; 2) Fever naudoja unikalų skaitomos medžiagos atrankos mechanizmą.

Truputėlį apie tą originalųjį Fever mechanizmą. Jis visus srautus siūlo padalinti į dvi grupes: tinklaraščių ir agregatorių. Tinklaraščiai eina į „pakurų“ grupę (Kindling), o agregatoriai (Topix, Digg, Slashdot, Reddit, Delicious, MetaFilter ir t.t.) – į žiežirbų (Sparks). Žiežirbų grupės prenumeratų bendrame sraute nė nesimato, tačiau jos atlieka įdomią funkciją – „uždega“ prenumeruojamų tinklaraščių įrašus, kad šie pakiltų virš kitų į atskirą „karštą“ grupę (Hot).

Konkretus pavyzdys: kadangi lietuviškų tinklaraščių „žiežirboms“ naudoju Topix (o ką daugiau?), tai tarp visų dienos prenumeratų į „karštą“ zoną pakyla kelio ženklai, Michaelas Jacksonas, užlietas kaimas ir juoda gulbė, nes Topix skaitytojai per „žiežirbas“ pakūrė būtent šiuos mano skaitomų tinklaraščių įrašus. Jei neturiu laiko skaityti visus, tai teoriškai per kelias minutes galiu susipažinti bent jau su pačiais populiariausiais.

Su lietuviškais tinklaraščiais sistema veikia prastokai, nes mes turime tik vieną normalų agregatorių. Užsienietiškiems tinklaraščiams pakanka į Sparks sumesti jau vardintus Digg, Reddit ir pan., kad į paviršių iškiltų patys populiariausi įrašai. Kuo daugiau paminėjimų, tuo didesnę „temperatūrą“ paskiria Fever ir tuo aukščiau neskaitytų įrašų sąraše padeda. Žmonėms, kuriems trūksta laiko, turėtų būti idealu – blogiausiu atveju pagrindines dienos naujienas sužinosi per 10 sekundžių, dirstelėjęs į pirmas tris Fever padėtas antraštes.

Man Fever netinka dėl to, kad Blogoramai atrenku įrašus pagal kitus kriterijus. Nors neretai ten patenkantys įrašai sutampa su Topix (tie patys kelio ženklai ar užlietas kaimas), aš renkuosi ir mažiau populiarias, bet svarbias temas. Blogoramos santykis su Topix simbiotinis – skaitydamas daug tinklaraščių, aš stengiuosi pačiuose įvairiausiuose surasti įdomių rašinių, kuriuos po to jau žmonės pakelia į Topix (ypač jei autoriai turi įsidėję Topix kodą).

Taigi Fever principas tikrai įdomus: jei nori gauti skaityti mažiau, turi užsiprenumeruoti kuo daugiau agregatorių. Fever net nerodo, kiek pranešimų iš jų atkeliauja, nors skaičius ir pačius pranešimus galima pamatyti paspaudus Sparks nuorodą (žr. pav.). Neturėdamas ką veikti, gali atsidaryti „žiežirbų“ skyrelį ir perskaityti visas agregatorių naujienas.

Fever turi ir kitų patrauklių bruožų. Jos pilkšva sąsaja mano išvargusioms akims malonesnė už ryškius Google Reader kontrastus. Slenkant vaizdą straipsniai gali žymėtis kaip perskaityti, Fever, kaip ir Reader, turi pilną valdymą klaviatūros komandomis. Pasirinktus straipsnius galima išsaugoti – jie išnyks tik atsisakius prenumeratos (kiti straipsniai saugomi serveryje apie dvi savaites). Fever turi ir paieškos laukelį. Visai neblogai, kaip 4 KB užimančiai programėlei (kuri, tiesa, paskui gerokai išauga nuo duomenų ir papildomų apdorojimo failų).

Deja, minusų Fever turi kur kas daugiau:

1. Keblokas konfigūravimas. Nors autorius labai stengėsi, kad viskas būtų paprasta, serverio programos visada būna sudėtingesnės sukonfigūruoti už diegiamas kompiuteryje. Man, pavyzdžiui, nepavyko suderinti Fever su cron programa serveryje, kad srautai atsinaujintų patys – dabar jie atsinaujina tik kai naršyklėje turiu atidaręs Fever kortelę.
2. Lėtas atsinaujinimas. Fever automatiškai atsinaujina kas 15 minučių. Bėda ta, kad jai tų 15 minučių nepakanka atnaujinti 600+ RSS srautų – todėl bent jau mano atveju, atnaujinimas vyksta nuolat. Skaityti galima, viskas veikia, tačiau labai apkraunamas serveris, o sąsaja tampa nepaslanki.
3. Vienas vartotojas. Fever duoda tik vieną prisijungimą be galimybės dalintis skaitykle. Nepaisant to, kad Fever yra įdiegta po nežinau.lt sparnu, naudotis ja galiu tik aš vienas. Nieko nuostabaus, bet tai juk serverio programa…
4. Ribotos rūšiavimo galimybės. Fever neturi žymų, kokias turi Google Reader, ar aplankų, kokius turi FeedDemon. Čia pasižymėtas straipsnis tiesiog patenka į skyrių Saved be papildomo kategorizavimo galimybių.
5. Lėtas „uždegimas“. Fever reikia kelių parų, kad Hot srityje pradėtų atsirasti „karščiu“ įvertinti straipsniai.

Išvada – koncepcija labai įdomi ir verta įdiegti (bent jau kaip galimybė) į visas skaitykles tiems atvejams, kai mes neturime laiko, bet norėtume perskaityti bent svarbiausius rašinius, tačiau ši konkreti Fever versija dar netinkama naudojimui. Net nežinau, ką toliau darysiu – autorius pinigų už programą negrąžins, todėl tikriausiai bandysiu ir toliau, laukdamas patobulinimų. Gal kurią nors dieną ji ims ir pradės rimtai konkuruoti su Google Reader?

Google sumanė įdomų paraginimo naudoti daugiau Gmail funkcijų būdą – el. pašto nindzės testą. Sekdami sąrašą galime žymėtis įveiktus punktus ir žiūrėti, kokios spalvos diržą pavyks pelnyti. Maniškis gavosi margas. Galime pasitikrinti ir pasižiūrėti, kodėl:

Baltas diržas (pradinukams):

• Žymėjimas žvaigždutėmis. Naudoju visada. Turiu pasirinkęs keturias žvaigždeles: geltona reiškia, kad laukiu atsakymo, mėlyna – kad turiu pats atsakyti, žalia varnelė reiškia, kad laiške yra medžiaga įrašui, o raudonas šauktukas – kad laiškas susijęs su skubiai atliktinu darbu.
• Atsakyti pokalbiu. Nenaudoju griežtai. Manau, kad teksto pokalbiai yra netinkamas būdas atsakyti į laišką, net jei tuo metu matau žalią rutuliuką, rodantį, kad žmogus yra prisijungęs prie Gmail. Mano Gmail paštas atviras visą dieną, bet tai nereiškia, kad galiu plepėti. Todėl ir kitų netrukdau.
• Etiketės. Naudoju, kai gaunu daug laiškų kuria viena tema ir juos reikia išskirti. Pavyzdžiui, kai rinkau Merfio dėsnius, buvau pasidaręs atitinkamą etiketę, kuri užsidėdavo automatiškai arba aš pats uždėdavau. Taip ne tik galėjau atskirti „akcijinius“ laiškus nuo paprastų, bet ir peržiūrėti juos atskirame sąraše.
• Komanda Move To. Labai naudingas dalykas, nes vienu ypu ir etiketę uždeda ir į archyvą padeda (išima iš gautų laiškų dėžutės). Nuolat naudoju.
• Paieška vietoje rūšiavimo. O kaip kitaip? Turiu dešimtis tūkstančių laiškų – joks rūšiavimas nebepadėtų. Žmonėms, migruojantiems iš Outlook, gal tai sunkiai suprantama, bet iš tiesų paieška pašto dėžutėje sugaišto laiko prasme yra daug efektyvesnė už naršymą po jos aplankus.
• Archyvavimas nieko netrinant. Jei nebūčiau trynęs nė vieno gauto laiško, būčiau grėsmingai priartėjęs prie dabartinės 7 GB Gmail ribos. Netrinu asmeninių, su darbu ar tinklaraščiu susijusių laiškų, tačiau trinu senus pranešimus spaudai, keliasdešimties interneto tarnybų, kuriuose buvau užsiregistravęs, naujienlaiškius ir panašius dalykus.
• Seno pašto įkėlimas. Čia tai Google perlenkė lazdą. Mano paskyroje dar neatsirado galimybė įkelti paštą iš Yahoo! – kai atsiras, tada ir uždėsim pliusą. Nors šiaip esu sujungęs vienoje Gmail dėžutėje kelis naudojamus pašto adresus.
• Šablonų naudojimas. Bandžiau, bet kad jie labai negražūs.
• Žymėti šlamštą. Google filtro patikimumas yra tikrai neblogas, bet kartais šiukšlės vis dėlto prasprūsta. Žinoma, visada pažymiu jas, nes žinau, kad taip mokosi filtro programa.

Rezultatas – 7/9.

Žalias diržas (vidutiniokams):

• Vaizdo pokalbiai. Nesąmonė. Nebent turėčiau baisiai išsiilgstamų nutolusių žmonių. Bet ir tai paprastas paštas geriau.
• Darbų sąrašas. Bandžiau. Nepatinka, kad jo nuolat nesimato – labai lengva pamiršti suplanuotus dabus. Jis man tiesiog per primityvus.
• Filtrų naudojimas. Geras dalykas. Prastai padaryta jų kūrimo sąsaja (dėl to žmonės retai ir naudoja), bet šiaip filtrai yra galingas dalykas – automatiškai pažymimos gautos sąskaitos, Google Analytics ataskaitos ir pan.
• Gmail telefone. Aha, naudoju. Neseniai Gmail patobulino sąsają iPhone, kad laiško perbraukimas suveiktų kaip komanda trinti. Patogu.
• Prisegtų failų peržiūra. Taip įpratau, kad kartais net nesisiunčiu į kompiuterį, jei Google nemoka peržiūrėti prisegto failo.
• Atšaukti išsiuntimą. Nenaudoju. Aš lėtapėdis – per tiek laiko, kiek Google duoda apsispręsti, nespėčiau atšaukti vis tiek. Jei padariau klaidą, tai tiesiog atsiprašau.
• Būsenos naudojimas. Nenaudoju, nes neplepu pašte. Jei siela išsiilgsta trumpų sakinių, yra Twitter.
• Prisegtukų priminimas. Aš naudoju „atvirkščią“ rašymo tvarką – prisegu failus prieš rašydamas laišką, todėl retai tepamirštu.
• Autoatsakiklis. Kam jis man reikalingas, jei paštas šalia manęs visą parą visus metus?
• Šypsniukai. Na jau ne! Man visiškai pakanka tekstinio :) , jei manau, kad kitaip žmogus nesupras.

Rezultatas – 4/10.

Juodas diržas (patyrusiems):

• Klaviatūros komandos. Naudoju, bet ne visas atsimenu. Geriausiai atsimenu tas, kurios sutampa su Google Reader.
• Paieškos operatoriai. Taip, jei nepavyksta rasti reikiamo laiško su paprasta paieška.
• Adreso variantai. Papildoma informacija filtrams, pavyzdžiui, vienastoks+durnius@nezinau.lt piktiems laiškams arba vienastoks+blogout@nezinau.lt besiruošiant susitikimui Palangoje. Nenaudoju.
• Adresatų skaičius. Laiškų atpažinimas pagal tai, ar jie tiesiogiai tau siųsti, ar grupei (> ir >> ženkliukai). Geras dalykas. Reakciją į masinius laiškus galiu atidėti savaitei ar dviems.
• Atsijungimas nuo interneto. Pašto skaitymas ir rašymas atsijungus. Pasakykite priežastį, dėl ko tai reikia daryti, atsijungsiu.
• Kelių failų prisegimas. Vienas svarbiausių šiųmetinių Gmail atnaujinimų. Visada naudojamas, kai to reikia.
• EOM žyma laiško temoje. Nesąmonė. Stengiuosi nerašyti tuščių laiškų – tam yra teksto pokalbiai.
• Laiškų paruoštukai. Turiu kelis pasidaręs, bet bijau naudoti, kad standartinis sausas tekstas neįžeistų korespondento. Jau geriau smarkiai pavėluosiu, bet atsakysiu asmeniškai.
• YouTube peržiūra. Džiaugiuosi, kad niekas man nesiunčia klipų.
• Trumposios nuorodos. Kitaip tariant, svetainių nuorodų rinkinukas pašte. Nematau prasmės, nes jų čia neieškočiau, net jei pasižymėčiau.
• Siuntimas ir archyvavimas. Stebuklingas mygtukas. Ir pagrindinis, nes kitaip niekad neištuštinčiau gautų laiškų dėžutės.

Rezultatas – 6/11.

Meistro lygis (profesionalams):

• Kalendorius ir dokumentai. Turiu įsidėjęs. Bet tos dėželės nėra taip jau naudingos, kaip norėtų Google.
• Nuotolinis atsijungimas. Esu pratęs uždaryti nenaudojamus langus ir programas, todėl nenaudoju.
• Informacinių iškarpų pritaikymas. Aš jas išjungiau iš viso. Kai dirbu su paštu man papildomi trikdžiai nereikalingi. Informacijai yra Reader ir Google News.
• Saugus jungimasis. Naudokite SSL, junkitės per HHTPS. Visada, kai tik yra tokia galimybė!
• Žvaigždelių vardai. Ups. Pirmą kartą sužinojau, kad jos juos turi…
• Google Apps jūsų domenui. Aha, naudoju. Galėtų Google neskriausti Apps for Your Domain vartotojų – dabar gi visos naujienos vėluoja pusmetį…

Rezultatas – 3/6.

Todėl ir sakau, kad mano Gmail diržas margas – iš visų po gabalėlį. Aš nesutikčiau su tokiu Gmail funkcijų išdėstymu: YouTube Preview prie juodo diržo? Cha! Bet būtų smalsu sužinoti, ar kas nors surenka maksimalų taškų skaičių kuriam nors diržui. Tik sąžiningai.

1. Atvirkščių Kalėdų proga radau keletą įrašų, apibendrinančių, ką dabar mums skauda. Kaži, ar rinkdami Seimą, tikėjomės tokio radikalaus klerikalizmo? Tokio siaurakaktiškumo ir nepakantumo, cenzūros ir davatkiškumo…
2. Visiškai nenuostabu, kad tinklaraščiai nebetyli. Dansu Dansu radau bene geriausią pasiūlymą, kaip Seimui sužinoti, ko verta jo ekonominė politika. Nes iš istorijos tai niekas nesimoko. Net drąsiais labai jau nedrąsiai prisistatome.
3. Windows 7 bus labai brangu, todėl nenuostabu, kad RedHat akcijos kyla. Ar neliks su legaliomis programomis tik žaidimuose laimėję? Ir, žinoma, mokantys naudotis atvirojo kodo operacinėmis sistemomis.
4. Dažnas vairuotojas kiekvieną kelio ženklą išsiaiškina savaip. Gal todėl, kad pirmą kartą lėkė trasomis išvis be kelio ženklų? Nors kartais eismo signalai gali būti pavojingi. Spūstys ir kliūtys visur – netrukus netgi ant namų sienų.
5. SEO patarimai palaipsniui artėja prie sveiko proto. Dar yra painiavos su „nofollow“, bet kitką galima į vadovėlį dėti.
6. Žodžiais galima ir karą sukelti, ir žaizdas užgydyti. Jei diskusijos dalyviai gerbia oponentus, joje galima kautis rimtai, bet garbingai.
7. Birželio lietūs mieste nebaisūs, tačiau kaime bėdų pridarė daug ir rimtų.
8. Dienos kelionė – į sostinę su centru iš pusantros gatvės.
9. Ieškantiems darbo: CV siųskite šimtais, nes atsako tik 1 iš 20-ties. O kitur ir eiti neverta.
10. Ir beje – kaip atšventėte?

Dienos vaizdai: