Savaitgalio pramogai – slaptasis agentas ir netikėtas jo priešas. (The Presurfer)

Retas neišleistas produktas sukelia tiek šurmulio, kiek sukėlė ChromeOS (nors jos atvirąjį Chromium variantą galima parsisiųsti, jei naudojate VMWare virtualizacijos programą). Iš dalies jį galima suprasti: tai nauja ir radikaliai nuo kitų besiskirianti operacinė sistema, be to, ją sukūrė Google. Tačiau žiūrint iš praktiško taško, kuo ji ypatinga, lyginant su kokia nors minimalia Linux distribucija ir ta pačia Chrome (ar Chromium) naršykle? Kuo ji pranašesnė?

Mashable surašė penkis pagrindinius išskirtinius ChromeOS bruožus: 1) tai tiesiog naršyklė, 2) ji yra apsaugota nuo virusų ir savaime taiso savo kodą/persikrauna, 3) ji neturi diegiamų programų – naudoja tik interneto tarnybas, 4) ji nenaudoja tvarkyklių ir nepažįsta išorinių įrenginių, 5) ji labai greitai pasileidžia.

Antras ir penktas punktas yra aiškūs privalumai, tačiau antrąjį juk galima pritaikyti ir Chrome naršyklei, o penktasis praranda išskirtinį patrauklumą, jei kompiuteris „pabunda“ vos per sekundę ar dvi. Todėl veikiausiai ChromeOS privalumas būtų kitas – tai pirma nemokama OS, remiama tokios didelės ir įtakingos interneto bendrovės. ChromeOS galima būtų bandyti naudotis vien iš simpatijų Google. Bet ar tai racionalu?

ChromeOS dar neišleista ir veikiausiai oficialiai bus platinama tik po pusmečio ar vėliau. Per tą laiką dar daug kas gali pasikeisti. Šiandien gi klipuose ir nuotraukose pristatytas variantas neatrodo labai patrauklus – net kaip pagalbinio kompiuterio OS.

1. Darbas be pramogų. Žaidimų nėra ir nebus, nebent ChromeOS naudos įdiegtą Java (bet kaip ją atnaujins be diegimo?). Daugelis pramoginių tarnybų (Pandora, Hulu ir t.t.) ribojamos geografiškai – lieka žiūrėti YouTube ir klausytis Grooveshark. Tai nėra blogai, bet kažin ar patenkins masinį vartotoją, nebent tik asketus.

2. Tarnybos yra gerokai lėtesnės už programas. GMail, Google Docs, Reader ir kitos tarnybos tebemėgsta rašyti „Oops…“ ir „Still working“. Didesnių nuostolių dėl to nėra, tačiau pasitikėjimo nekelia. Meniu komandos, vaizdo slinkimas ir kiti kraunami iš interneto elementai veikia gerokai lėčiau už kompiuterio programas. Tai, beje, gali pasikeisti, jei ChromeOS naudos SPDY ir jei šis protokolas pateisins į jį dedamas viltis.

3. Ar galima išsiversti be duomenų saugyklos? Tarkime, kad norime iliustruoti straipsnį. Mums reikia įkelti ir pakoreguoti nuotrauką, kartu ją ir sumažinant. Taip, tam yra daug interneto tarnybų, tačiau dauguma jų prašo siųsti failą iš disko. O jei jo nėra? Jei ChromeOS tikrai neturės tvarkyklių ir negalės įkelti nuotraukų iš fotoaparato per USB? Beliks fotografuoti telefonu ir tiesiai siųsti nuotrauką į Flickr ar Picasa. Kas nors bandė lyginti tokio kelio spartą (telefonas > nuotrauka > įkėlimas į Picasa > įkėlimas į redagavimo tarnybą > išsaugojimas Picasa > įterpimas į rašinį) su „drag&drop“ apdorojimu kompiuteryje?

4. Saugumas ir ryšys. Wired rašo, kad T-Mobile Sidekick savininkai, neseniai dėl serverio klaidos praradę visus juose saugotus duomenis, tikriausiai ChromeOS nesusižavės. Net jei esame ramūs dėl duomenų internete saugumo, ar būsime tikri, kad internetas visur bus laisvai pasiekiamas? O jei ne? Google sako, kad įdiegs kešavimo (Gears?) funkcijas, bet ar tai padarys kitų tarnybų kūrėjai?

Labai gali būti, kad GoogleOS bus eksperimentinis, ganėtinai siauro panaudojimo produktas, o tikroji Google OS, konkuruojanti su Windows atsiras tik sujungus GoogleOS su Android. Tokių ketinimų tikrai esama, tik nežinia, kada pamatysime pirmuosius prototipus.

O jei iš tiesų smalsu pasitiktinti, ar jums GoogleOS tiks, tai tam net VMWare nereikia – praleiskite dieną kitą vien su Chrome naršykle, neliesdami OS ir kitų programų. Gal iš tiesų tiek ir pakanka?

106 istorija ėmė šiek tiek pabosti, ypač kai ja ėmė naudotis „menkesnieji vagys“, norėdami paniekos pilnais tekstais pademonstruoti savo pranašumą prieš „didžiuosius vagis“. Bet negali sakyti, kad diskusijoje nebuvo įdomių minčių. Keletą jų ir vakar dar radau. Common sense klausia, kodėl niekas nerenka aukų. Tikriausiai todėl, kad tie kurie bando rinkti „ant alaus“, negali pasigirti putos gausa. Rimtesnę sumą galima surinkti tik kolektyvinėmis pastangomis – kaip tik tai dabar tinklaraščiai ir daro. Ir jūs galite paspausti skydelį šio tinklaraščio reklamos skiltyje, padovanodami vargingų vaikams kelis centus Kalėdų dovanoms (net ne iš savo, o iš IKI kišenės).

Scania siūlo autorių teisių saugotojams prigriebti prekybos centrus, taikančius nuolaidas diskams ar knygoms. Akivaizdu, kad jos nederintos su autoriais, pažeidžia jų dievišką teisę reikalauti bet kokios kainos už savo produkciją, tad už tai turėtų būti kaip mat areštuotas prekybininkų turtas (arba bent kasos aparatai). Sigitas spėja, kad susidorojimo grėsmės nebeliks, kai nebeliks kietųjų diskų kompiuteriuose (ChromeOS ir kitos dainos iš šios operos). Deja, deja… naršyklės visiškai pakanka tam, kad į ekraną patektų bent vienas „ne to“ autoriaus sukurtas bitas (nesvarbu, „0“ ar „1“) ir „saugios OS“ vartotojas būtų įskųstas.

(Neblogas vakaras / © Karolis Matusevičius)

Išgalvotas gyvenimas yra paklausus: jei daugelis statistikos skaičių krenta, tai grožinės literatūros ir istorijų žurnaluose skaitomumas didėja. Tiesa, savotiškos egzotikos miestų gatvėse atsirado kartu su kaukėtais žmonėmis. Jos kol kas atrodo nuobodokai, tačiau tikiu, kad netrukus pasirodys „firminių“ – su trimis dryžiais ar plunksnele. Staliai, beje, negavo kaukių, todėl nenori važiuoti pas klientus apžiūrėti, kur statyti laiptus.

Jei nuo originalaus CD/DVD nenuskaitoma nė ta viena „legaliai“ leidžiama kopija, pasinaudokite specialia programa. O jei norisi tylos ir ramybės, paleiskite Google Wave – ten tiesiog vakuumas. Gal dėl to iki šiol tegalima daryti Wave apžvalgas, bet ne bandymus.

Dienos klausimas: „Kur aš susirasiu merginą už 50 Lt per mėnesį ir be jokių apribojimų?“

Dienos perspėjimas.

(Automobilis irgi gali būti Kalėdine eglute / © A. Aleksandravičius)

Kol žurnalistai-profesionalai ieško, kaip išsigelbėti nuo pilietinės, arba kitaip – pačių žmonių, žurnalistikos, Google savo YouTube tarnyboje suteikia naują įrankį „totalinių žinių“ kūrimui. YouTube Direct yra tarsi nemokamas CNN iReport portalas kiekvienam, net pačiam mažiausiam portalui, tinklaraščiui ar kitai svetainei. Galingai, ar ne?

Nuo šiol videoreportažą apie įvykį gali parengti arčiausiai jo buvęs liudininkas (daugelis gi jau turi filmuojančius telefonus), o svetainės be papildomų investicijų gauna visą infrastruktūrą, skirtą klipų priėmimui, suglaudinimui ir talpinimui YouTube kanale bei įterpimui į tinklalapius. Netgi nuoroda į jūsų svetainę bus prie visų į YouTube jūsų užsakymu įkeltų klipų. Be to, svetainių administratoriai gauna patogią medžiagos atrankos ir moderavimo sąsają, kad į svetainę netyčia nepatektų netinkami klipai ar nepageidautina reklama.

Panašių, tačiau individualiai (ir brangiai) sukurtų sprendimų teko matyti dar prieš kelis metus, tačiau dabar Google videožinias padarė prieinamas visiems. Apokalipsė? Profesionalios žurnalistikos žudymas? Na, kaip pažiūrėsi… Žinoma, būtų puiku, kad kiekvienas susipažintų su etikos kodeksu, bet ir be jo tikriausiai blogiau negu taip neįmanoma padaryti…

Pamenate, sakiau, kad esu kviečiamas į diskusiją su LATGA-A, LANVA atstovais? Tai štai, ta Europos teisės studentų asociacijos Lietuvoje surengta diskusija šiandien ir įvyko – neseniai iš jos grįžau. Nors ji prasidėjo 13-tą valandą ir turėjo trukti apie porą valandų, tiek oficialios, tiek ir neoficialios diskusijos po renginio pabaigos užtruko gerokai ilgiau.

Renginyje dalyvavo jau minėti LATGA-A, LANVA, įrašų industrijos, Vilniaus universiteto teisės fakulteto, Linkomanija.net, Games.lt (gerbiamas Artojas!) ir nuolankiai jūsų Nežinau.lt atstovai bei geras šimtas teisės studentų ir šiaip smalsių jaunų žmonių, užsiregistravusių į renginį. Visi į LATGA-A salę sunkiai tilpo, buvo ir stovinčių visas tris pagrindinės diskusijos valandas. Spėju, kad reta kita teisinė tema sulauktų tiek susidomėjimo, ypač iš jaunų žmonių.

Nesugebėsiu atpasakoti visos diskusijos. Lyg girdėjau, kad bus galima pažiūrėti jos įrašą. Jei tokia galimybė iš tiesų bus, labai rekomenduoju – galėsite susidaryti savo įspūdį, kas kaip siekia spręsti informacijos sklaidos ir turinio piratavimo internete problemas. Be diskutavusių retorikos, gestų, publikos reakcijos ir viso teksto, tai padaryti būtų labai sudėtinga.

Čia sudėsiu tik ryškiausias nuotrupas, kurios liko atmintyje:

• Nors turėjome ieškoti piratavimo problemų sprendimo būdų, realiai to nedarėme. Gal dėl to, kad tai buvo pirma tokio tipo diskusija, didžioji jos laiko dalis buvo skirta pozicijų dėl esminių informacijos mainų internete dalykų dėstymas.
• Kokios tos pozicijos? LANVA: mūsų verslo modelis – siaura autorių teisių interpretacija ir teisinis persekiojimas. LATGA-A: dabartinio turinio internete apmokestinimas ir legalizavimas – labai sudėtinga ir sunkiai išsprendžiama problema. Įrašų industrija: internetas mums skolingas 40 milijardų dolerių. VU teisininkas: siaurąja prasme persekiotojai teisūs, bet laikas atsižvelgti į realią rinkos situaciją, visuomenės nuomonę ir ieškoti priimtinų sprendimų. Games.lt: vieni blogai daro, kad vagia, kiti blogai daro, kad netinkamai su tuo kovoja. Nežinau.lt: autoriai neegzistuoja be auditorijos, todėl prievarta jų vardu prieš kūrinių gerbėjus yra pražūtinga – reikia ieškoti naujų, visus tenkinančių modelių. Linkomanija.net: puldami piratus internete autoriai praras ir savo kūrybos gerbėjus, esamus ir potencialius.
• O publikos, kuri, beje, nepaprastai aktyviai dalyvavo diskusijoje, nuomonė? Duokite mums sąžiningą kainą ir sudarykite sąlygas – mes mokėsime.

Du trečdalius diskusijos laiko užėmė oponuojančių pusių bandymai įrodyti savo tiesą įvairiais argumentais. Neproduktyvu, bet labai aistringa ir įdomu. Man labai patiko (na gerai – netgi smarkiai sujaudino) susirinkusios auditorijos klausimai ir argumentai, pateikiami autorių teisių gynėjams. Buvo daug nuoširdžių priekaištų, aštrios kritikos, bet visa tai ko gero jungė viena mintis: ką, be baudžiamųjų priemonių ir persekiojimo darote jūs, kad žmonės galėtų atlyginti autoriams už kūrinius?

Atsakymo į tai, išskyrus „nepatinka – nesinaudokite“ nebuvo. Ar tai vienintelis galimas atsakymas? Ar neįmanomas joks kompromisas? Ar negalima pradėti naudoti Vakarų šalyse palaipsniui diegiamų naujų būdų padaryti turinį prieinamą platiesiems visuomenės sluoksniams (Youtube, Spotify, Pandora, Hulu, Google Books ir t.t ir pan.)? LATGA-A sako, kad tai labai brangu. Tai tiesa, bet įmanoma bent jau eksperimento lygyje viską padaryti ir pigiai ar išvis be išlaidų.

Apie labai konkrečias idėjas, kaip tai galima bandyti daryti, deja, jau šnekėjome po renginio, grupelei labiausiai susidomėjusių susirinkus į kavinę. Kadangi prieš pradedant judėti link problemos sprendimo reikalingi bandymai, tai kodėl nepadarius keleto tyrimų? Pavyzdžiui:

• Užsiregistravusiems žmonėms leisti atsiskaityti už kūrinių vartojimą savanoriškai, „pagal faktą“. T.y. žmonės naudojasi turiniu internete, kaip jiems reikia, o mėnesio pabaigoje pateikia ataskaitą, kiek ir ko klausė, žiūrėjo ir skaitė. Tarkime, kad už tai jie sumoka kažkokią proporcinę sumą. Kadangi tai yra tyrimas, tai autoriai iš jo tiesiogiai nepraturtės, tačiau jie ir jų teises ginančios organizacijos gaus vertingos informacijos apie žmonių poreikius ir galimybes mokėti (žmonės galėtų pateikti ir savo siūlomas sumas už kūrinių naudojimą).
• Analogišką tyrimą galima padaryti nustatant fiksuotą mokestį už kūrinių naudojimą internete, tačiau rinkti iš savanorių kiekybinius duomenis apie vartojimą: kiek filmų, dainų, knygų ar ko kito jie parsisiuntė. Tai leistų įvertinti teorinę „interneto mokesčio“ galimybę. Nesvarbu, kad ji gal ir liks tik teorinė – visuomenė, autoriai ir jų teisių gynėjai bent jau turės apčiuopiamų duomenų argumentams ir tolesnių kelių ieškojimui.

Po visko, grįždamas namo, sugalvojau, kad dabartinė autorių teisių problema internete nėra visiškai unikali. Yra viena organizacija, kuri susidūrė su beveik analogiška situacija. Vedant paraleles, kaip ji elgėsi ir elgiasi dabar, galima būtų ieškoti laiko patikrintų sprendimo būdų. Kas tai per organizacija? Kol kas neišduosiu – tikriausiai sugalvosite ir patys, o aš, gal ir šį savaitgalį, parašysiu apie tai atskirai.

Išvada: labai dėkingas ELSA atstovybei už surengtą diskusiją. Pats laikas pradėti apie tai viešai tartis, diskutuoti, ieškoti kelių į geresnius sprendimus, nei teisinis persekiojimas. Bausmės yra dažnai naudojamas būdas atgrasyti visuomenę nuo tam tikro, mažai jos daliai būdingo elgesio. Bet kai visi tai elgiasi, tai būtina ieškoti naujų kelių.

Kodėl žmonės nepaiso taisyklių, draudžiančių be leidimo naudotis skaitmenine informacija, jau rašiau. Bet kodėl patys autoriai nesinaudoja tokia griežta ir beatodairiška intelektinės nuosavybės apsauga asmeniniam pasipelnymui? Nejau rašytojams, muzikantams, aktoriams, programų kūrėjams nepatiktų bylinėtis teismuose su savo gerbėjais ir gyventi vien iš uždirbamų baudų? Juk pažeidėjų tai netrūksta!

Kodėl daugelis iš jų atlaidžiai žiūri į piratavimą, o kiti netgi aktyviai skatina jų kūrinių siuntimą, nepaisydami net savo studijų ar leidyklų draudimo? Kas tokie yra Paulo Coelho, Cory Doctorow, Lawrence Lessig, Moby, Radiohead, Nine Inch Nails, 50 Cent, Chamillionaire? Bepročiai? Paklydėliai? Piratai?

Žinoma, visur yra žmonių, pritariančių laisvai informacijos sklaidai internete, tačiau nemokamas kūrinių platinimas internete yra ne vien reveransas skaitmeninei kartai – tai ir rimto verslo modelio dalis, ir būdas užtikrinti autoriaus nepriklausomybę bei karjeros tęstinumą.

Pažiūrėkime į populiariosios kultūros rinką. Joje tebenaudojamas senas “žvaigždžių fabriko” principas. Imama dailios išvaizdos ypata, nugrimuojama, įgarsinama, išdresiruojama ir, sumerkus kelis milijonus į reklaminę kampaniją, išparduodama per kelias šlovės savaites. Joms pasibaigus, vienadienė žvaigždelė atsiduria šiukšlyne, iš kurio, paradoksaliai, ją gali išgelbėti tik internetas ir failų mainai jame.

Natūralu, kad toks verslas reikalauja maksimalios investicijų grąžos per tas kelias “hitų” savaites, antraip visos išlaidos pudrai ir balso sintezatoriams bus bergždžios. Greitas popso paplitimas internete yra peilis žvaigždžių fabrikams, nes momentinis poreikis patenkinamas, o iki rimto su tokia kūryba niekad ir neprieisi – retas iš tokių atlikėjų kada nors yra turėjęs ar galėtų turėti gyvą koncertą, nekalbant jau apie “unplugged”. Suprantama ir tokios žvaigždės perspektyva: jai svarbu uždirbti kuo daugiau, kol yra šlovės viršūnėje, nes vėliau to nebepavyks padaryti.

Visai kitokie yra talentingų kūrėjų interesai. Jie žino, kad ištikimi gerbėjai gali dešimtmečiais palaikyti mėgstamą rašytoją, muzikantą ar aktorių/režisierių, pirkdami jo įrašus, knygas, plakatus ir visokią atributiką. Joks sveiko proto kūrėjas nenorės prarasti ištikimų savo kūrybos gerbėjų dėl kvailų bylų, kurias RIAA, MPAA ar Lanva Lietuvoje bando prikergti vartotojams. Nusikopijavai į telefoną be leidimo? Kopijuok dar į šimtą telefonų, tik būkime visada draugai!

Kūrėjai žino, kaip nelengva užkariauti gerbėjų simpatijas ir ištikimybę, esant tokiai didelei kūrinių įvairovei. Jie pasiryžę paaukoti momentinio uždarbio dalį mainais į ilgalaikes simpatijas ir paramą. Taigi Moby, Nine Inch Nails ar Paulo Coelho nėra bepročiai. Tai labai racionalūs žmonės, su didele nauda sau leidžiantys neribotai siųsti savo kūrinius, daryti jų kopijas ir dalintis su draugais. Gal tarp jų atsiras naujų ištikimų pasekėjų, kurie pradės kolekcionuoti spausdintas autoriaus knygas iš meilės jo kūrybai, lankys grupės koncertus ir t.t.?

Kartais dėl to autoriai sąmoningai pažeidžia jų pačių kūrybos apsaugai sumanytas teises. Smagus pavyzdys – JAV hiphopo atlikėjas Chamillionaire, kuris, nepaisydamas savo studijos (Universal) draudimo, įdėjo naujo kūrinio klipą į YouTube su teise įterpti jį į kitas svetaines. Kas tos Universal taisyklės atlikėjui, kuris planuoja savo karjerą? Studiją nesunku pakeisti, o gerbėjų niekuo nepakeisi.

Laisvas platinimas internete duoda naudos ne tik žinomiems profesionaliems autoriams, bet ir naujokams. Neseniai į torrentus buvo paleistas švedų režisierės Hanna Skold filmas “Nasty Old People”. Per pirmas dvi platinimo savaites jis vien iš aukų surinko penktadalį filmo biudžeto. Tai neblogai netgi pagal Holivudo kriterijus. Atminkime, kad tokie filmai paprastai visiškai neatsiperka, yra 100% remiami vyriasybinių kultūros programų, įvairių fondų ir privačių rėmėjų, dėl kurių skiriamų lėšų vyksta nuolatinė ir arši konkurencija. Ar nenorėtų nepriklausomi kūrėjai turėti galimybę kurti visiškai nepriklausomi, remiami tik pačių žmonių?

Visos šios mintys ir pavyzdžiai yra diskusijos dėl dabartinės autorių teisių sistemos dalis, skirta atremti argumentus, teigiančius, kad autorių teisių apsauga yra naudinga visiems autoriams. Deja, autorių teisės dažniausiai gina labai menkavertę produkciją, kurios apsauga ar klestėjimo skatinimas kažin ar yra visuomenės interesas. O rimtiems kūrėjams tuo metu tenka patiems pažeisti taisykles ar net įstatymus, kad užtikrintų ateitį kūrybai.

Žinau, kad dar yra nemažai Internet Explorer 6 naršyklės vartotojų, bet negaliu jų nei suprasti, nei pateisinti. Ši naršyklė ne tik kelia pavojų kompiuterio saugumui dėl spragų, ne tik nekorektiškai atvaizduoja interneto svetaines, bet ir neleidžia judėti į priekį, pasinaudoti naujais žiniatinklio standartais ir galimybėmis.

Įsivaizduokite tad mano apmaudą, kai universitete buvau priverstas naudotis pats ir demonstruoti studentams interneto, elektroninių komunikacijų, tinklaraščių, socialinių tinklų ir kitas naujoves su naršykle, kuri gal trečdalio jų nesugebėdavo net ekrane parodyti. O kai studentams prireikdavo rašyti savo tinklaraščius, tai naršyklė dėl itin prasto JavaScript apdorojimo kartais pradangindavo visą valandos ar pusantros darbą. Patikėkite, nejuokinga. Jau galvojau, kad teks viską demonstruoti iš atsinešto kompiuterio, o studentų prašyti darbus daryti savo asmeniniuose kompiuteriuose. Gėda.

O štai šįryt maloniai nustebau ant darbastalio radęs FrontMotion Firefox. Tai speciali Firefox versija (sukurta nepriklausomai nuo Mozilla), skirta diegti centralizuotai, panaudojant Active Directory funkcijas. Taigi ją galima diegti ir valdyti iš Microsoft serverių stambiose organizacijose. FrontMotion priedai leidžia administratoriams parinkti ir centralizuotai diegti reikiamus įskiepius, apriboti vartotojų teisę modifikuoti naršyklės išvaizdą ir funkcijas. Nors Firefox esmė yra jos modifikavimas pagal poreikius, aš mieliau atsisakysiu tokios galimybės, nei liksiu dirbti su visomis prasmėmis pasenusia IE naršykle (VU įdiegta FrontMotion Firefox versija yra 3.0.3).

Rašau apie FrontMotion Firefox ne tik norėdamas padėkoti VU techninio centro žmonėms, bet ir paraginti atsinaujinti kitas organizacijas, kurios tebesinaudoja senomis Internet Explorer versijomis vien todėl, kad įmonės politika griežtai reikalauja naudoti tik centralizuotai diegiamas ir administruojamas programas. Tokie sprendimai kaip FrontMotion leidžia žengti (pagaliau!) į XXI amžių, nesukeliant papildomų rūpesčių sistemų administratoriams.

Sveikite, visi negaluojantys! Aš dabar su jumis – dėl to ir rašymas apleistas. Užtat turiu galimybę išbandyti modernias sveikatos apsaugos technologijas. Kiekvienas, kam teko registruotis pas šeimos gydytoją didelėje miesto poliklinikoje (pavyzdžiui, Centro), žino, kad skambutis į registratūrą yra labai nykus dalykas. Ne dėl to, kad nemaloniai aptarnauja, o dėl to, kad prisiskambinti rytais, ypač po savaitgalio, yra labai sudėtinga. Ir dar nežinai, kada tave priims – keblu planuoti laiką.

Abi šias problemas turėtų padėti išspręsti svetainė Sergu.lt, tačiau kol kas išsprendžia tik vieną. Sergu.lt yra išankstinės registracijos pas gydytojus tarnyba, kurią naudoja apie 20 poliklinikų ir ligoninių didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Alytuje, Telšiuose, Utenoje ir Šiauliuose. Registruotis galima telefonu 1815 (nebandžiau) ir internetu, tiesiai svetainėje. Pirmą kartą reikia 50 centų už SMS su slaptažodžiu, bet paskui viskas nemokama.

Prisijungus prie tarnybos ir įrašius savo asmens kodą galima vienu mygtuko spustelėjimu užsiregistruoti pas savo šeimos gydytoją ar peržiūrėti specialistų konsultacijų laiką. Sergančiam yra du dideli privalumai: pirma, išklotinėje matomi visi laisvi gydytojų „talonėliai“, tad galima pasirinkti norimą dieną ir laiką – tai itin svarbu dirbantiems ir labai užimtiems; antra, kaip minėjau, registracija tėra tik vienas mygtuko paspaudimas.

Bet čia teoriškai. Praktiškai gi, paspaudęs norimą laiką, gauni VBS klaidos kodą. Iš pradžių maniau, kad tai yra dėl naršyklės (nenustebčiau, jei būtų suprogramuota tik IE vartotojams), tačiau pabandęs su IE gavau tą patį. Projekto aprašyme nurodyta, kad Sergu.lt vyksta nuolatiniai darbai, ir atsiprašoma lankytojų, bet gaila, kad nenurodoma bent apytikslė normalaus veikimo pradžia.

Šį kartą teko registruotis telefonu, tačiau bent jau žinojau, kokiu metu galiu patekti pas gydytoją. Šiaip toks projektas yra labai sveikintinas. Ateityje gal jis ir tyrimų paskyras/rezultatus administruotų, priglaustų žmonių sveikatos istorijas (tik čia jau saugumo reikėtų rimto) ar net sudarytų sąlygas „ekstra“ konsultacijai su budinčiu specialistu per Skype ar panašią tarnybą. Internetas ir medicina yra natūralūs draugai.

Šį mėnesį paskelbtas pranešimas apie 106 Linkomanija.net vartotojų ikiteisminio tyrimo pradžią dėl dalinimosi ir prieigos prie autorinėmis teisėmis apsaugotų duomenų sukėlė daug emocijų iš interneto vartotojų. Vieni, suskubo kaltinti LANVA absurdiška ir galbūt net neteisėta veikla, kiti atvirkščiai, parėmė LANVA iniciatyvą ginti autorines teises ir net nepatingėjo surasti atitinkamus LR įstatymus ginančius autorių teises.

Nežinau.lt taip pat buvo ne vieną kartą kalbėta apie piratavimo problemą: priežastis, daromą žalą bei ateities situaciją internete. Dabar turime galimybę pateikti beveik 20 klausimų ir tiek pat atsakymų iš pačio LANVA pirmininko Vyto Simanavičiaus.

Kuo LANVA užsiima tuo metu, kai nesistengia sumedžioti piratų? Suformuluosiu klausimą, kitaip, ką veikiate (organizacija) tuo metu, kai neperduodate įvairių duomenų teisėsaugos struktūroms, nes apie Jūsų veiklą tiek ir tematome, kiek laikraščiai ar kokia kita informavimo priemonė paskelbia, jog LANVA pagavo 106 piratus ir pan?

Lanva (arba ANVA) svetainėje minima, jog „Kurti bendrus projektus su užsienio šalių juridiniais ir /ar fiziniais asmenimis, rengti konferencijas, organizuoti seminarus, mokymus ir aktyviai juose dalyvauti“, „Šviesti visuomenę apie antipiratinę veiklą elektroninėje erdvėje “. Gal galėtumėte pakomentuoti daugiau? Pavyzdžiui, nurodyti Jūsų rengiamų konferencijų datas, atliktų projektų rezultatus ir pan.

Pradėkime nuo to, kad LANVA organizacija atstovauja Lietuvos gamintojus:  ACME, „Forum cinemas“, „BOD group“ ir kt. Jie ir yra LANVA steigėjai. Dirbame vadovaudamiesi LANVA įstatais, kurie yra vieši, ir mūsų veikla, kuri reikalinga nariams, yra juose nurodyta. Be to, kad kaip rašote, perdavėme 106 IP adresus policijai,  dar dirbame LANVA narių labui, renkame informaciją apie narių neteisėtą autorių ir gretutinių teisių panaudojimą, atliekame kitas funkcijas, reikalingas nariams, jų intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimui, tarp jų ir interneto, t.y. viešos elektroninės erdvės monitoringas. Dirbdami vadovaujamės daugeliu LR teisinių norminių aktų. Pagrindiniai jų – LR ATGTĮ, Asociacijų įstatymas.

Kitos kryptys – bendradarbiavimas su policijos įstaigomis, kitomis valstybinėmis institucijomis, atsakingomis už intelektinės nuosavybės apsaugą.

Dalyvaujame policijos patikrinimuose, teikiame jiems išvadas apie produkcijos teisėtumą.

Dėl mokymų – ruošiame metodines rekomendacijas, mokymus partneriams dėl interneto monitoringo, pažeidimų identifikavimo. Taip pat turėjome konferenciją IVPK prie LRV su Interneto paslaugų teikėjais ir policijos pareigūnais, kaimyninėje šalyje, kuriantis antipiratinei organizacijai suteikėme visą reikalingą informaciją apie teisių gynimą, šiemet buvo įgyvendintas Etikos kodeksas. Bendradarbiaujame su JAV filmų gynimo asociacija MPA, kitomis ES šalių antipiratinėmis organizacijomis. Švietimas – spaudoje, radijuje, TV visuomenė nuolat šviečiama apie pažeidimus ir gręsiančią atsakomybę. Paskutinis interviu apie pažeidimus internete buvo per LR radiją berods prieš savaitę. Tik gaila, kad interneto vartotojai ne visada išgirsta tai, kas jiems nenaudinga.

Ar manote, kad pakankamai dėmesio skiriate visuomenės informavimui apie piratavimą? Juk yra daugybė nepatyrusių informacinių technologijų (IT) vartotojų, kurie neretai tiksliai nežinodami naudojasi įvairiausiomis Torrent tarnybomis ar siunčiasi failus iš draugų. Galbūt kelio užkirtimas piratavimui būtų sėkmingesnis šios problemos sprendimas nei baudos, prievarta ir gąsdinimai didžiulėmis pinigų sumomis?

Apie piratavimą dažnas vartotojas tikrai žino. Ir žino apie internete daromus pažeidimus. Nuolat informuojame per žiniasklaidos priemones apie Torrent tipo serverius, pažeidimus, vartotojų atsakomybę. Ne kartą buvo parašyta, kad vartotojų dar netrauksime atsakomybėn už pažeidimus, bet ateityje gali būti, kad ir jie bus baudžiami. Pasikeitus įstatymams atsirado administracinė atsakomybė ir vartotojams. Nors visada, kalbėdamas apie pažeidimus, pabrėžiu – tarpininkams (IPT) numatyta viena atsakomybė, serverio savininkams kita, vartotojams („šaring“, „seeder’iams“,  „uploader’iams“) – kita. Taip pat neteisėtas kūrinio parsisiuntimas yra atsigaminimas, už kurį taip pat yra administracinė atsakomybė. Tačiau šiuo konkrečiu policijos tyrimo atveju vartotojams atsakomybė bus taikoma ne už parsisiuntimą, bet už neteisėtą kūrinio padarymą viešai prieinamu internete.

Kai dėl Torrent’ų, tai Torrent tipo tinklapiuose yra begalė autorių ir gretutinių teisių saugomų kūrinių, kurie yra neteisėtai padaryti viešai prieinamais internete. Norint išvengti atsakomybės, reikia pirmiausiai įsitikinti, ar legalu siųstis kurį tai kūrinį. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. O kelio užkirtimas piratavimui ir yra teisiniai veiksmai tam, kad apginti savo narių teises. Tai yra, jei numatyta administracinė atsakomybė, ją ir taikysime, informuodami teisėsaugos pareigūnus. Taip pat galiu pasakyti, kad pagal Asociacijų įstatymą, asociacija gali ginti viešą interesą. Taigi galime informuoti policiją apie visus internete vykdomus pažeidimus. Norėdami pranešti apie pažeidimą, mes ir pateikiame pirminę medžiagą, kad policija priimtų sprendimą pradėti ar nepradėti tyrimą. O dėl baudų – teismas sprendžia apie atsakomybę bet kuriuo atveju. Tai nėra gąsdinimai, grasinimai. Jei nusižengei įstatymams – atsakyk. Jei jus sustabdo policija kai viršijate greitį, o jūs sakote, kad nematėte ženklo, jus vistiek nubaus. Taip pat analogiškai ir autorių, ir gretutinių teisių pažeidimų atvejais.

Vėl gi galiu pasakyti, kad kiekvienu atveju žiūrime į pažeidimo pobūdį. Dėl vartotojų atsakomybės, tai mes akcentavome, kad policijai perduota medžiaga dėl vartotojų, kurie kūrinius neteisėtai padarė viešai prieinamais internete. Tai yra jiems ne už parsisiuntimą bus taikoma atsakomybė, o už viešą paskelbimą. Kodėl gi akcentuojama vienas ar kitas kūrinys, kodėl nežiūrima tai kaip į reiškinį. Neturi reikšmės, kokį kūrinį vartotojai neteisėtai viešai paskelbia. Neturi leidimo iš teisių turėtojo – nedaryk neleistinų veiksmų.

Taip pat būtų įdomu sužinoti iš ko gaunate finansavimą: ar Jūsų ginamos įmonės Jums teikia tam tikrą išlaikymą? Galbūt prie kovos su piratavimu prisideda ir valstybė, Europos Sąjungos parama ir t.t.?

Mes nesame išlaikomi iš mokesčių mokėtojų pinigų, t.y. valstybės. Mūsų veiklą remia Lietuvos gamintojai. Tai tie, kurių kūriniais neteisėtai naudojasi dauguma Torrent puslapių vartotojai. Daugelis gamintojų neatlaikė konkurencijos su nelegaliu turiniu ir bankrutavo. Tai pavyzdys, kas vyksta šiuo metu. Vieni kuria kūrinius, gamina, investuoja dideles investicijas, o kiti neteisėtai naudojasi. Tai nėra gerai. Tuo labiau, kad legalios produkcijos kaina tikrai nėra didelė ir įperkama visiems vartotojams.

Kokie įstatyminiai aktai ir straipsniai Lietuvoje reglamentuoja piratavimą ir galimas bausmes (būtų gerai, jeigu galėtumėte pateikti konkrečius duomenis, galbūt net pacituoti – žmonėms įdomu susipažinti su konkrečia jų atsakomybe)?

Įstatymų yra keletas. Vartotojams aktualūs yra šie įstatymai ir teisiniai aktai:

Pagrindinis jų – LR “Autorių teisių ir gretutinių teisių” įstatymas, už kurio pažeidimus numatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė.

LR ATGTĮ numatytos šios autorių ir gamintojų turtinės teisės, už kurių pažeidimus yra atsakomybė:

15 straipsnis. Autorių turtinės teisės

1. Autorius turi išimtines teises leisti arba uždrausti šiuos veiksmus:

1) atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu;

2) išleisti kūrinį;

3) versti kūrinį;

4) adaptuoti, aranžuoti, inscenizuoti ar kitaip perdirbti kūrinį;

5) platinti kūrinio originalą ar jo kopijas parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba valdyti, taip pat importuojant, eksportuojant;

6) viešai rodyti kūrinio originalą ar kopijas;

7) viešai atlikti kūrinį bet kokiais būdais ir priemonėmis;

8) transliuoti, retransliuoti ir kitaip viešai skelbti kūrinį, įskaitant jo padarymą viešai prieinamu kompiuterių tinklais (internete).

2. Bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio Įstatymo numatytus atvejus).

3. Autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio naudojimo būdą, susijusį su autorių turtinėmis teisėmis, nurodytomis šio straipsnio 1 dalyje. Už viešą kūrinio atlikimą autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą, tiek kai kūrinys atliekamas tiesiogiai (gyvas atlikimas), tiek panaudojant fonogramą ar audiovizualinį kūrinio įrašą, radijo ir televizijos transliaciją ar retransliaciją. Už kūrinio transliaciją, retransliaciją ar kitokį viešą kūrinio paskelbimą, įskaitant kūrinio padarymą viešai prieinamu perduodant kompiuterių tinklais (internete), autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą, tiek kai tiesioginis (gyvas) kūrinio atlikimas transliuojamas, retransliuojamas ar kitaip viešai skelbiamas, tiek panaudojant fonogramą ar audiovizualinį kūrinio įrašą. Autorinio atlyginimo dydis ir mokėjimo tvarka nustatoma autorinėje sutartyje, taip pat autorinėse licencinėse sutartyse, kurias kūrinių naudotojai sudaro su autoriais arba su autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijomis.

54 straipsnis. Fonogramų gamintojų teisės

1. Fonogramos gamintojas turi išimtines teises leisti arba uždrausti šiuos veiksmus:

1) atgaminti fonogramą;

2) išleisti fonogramą;

3) padaryti fonogramą ar jos kopiją viešai prieinamą;

4) platinti fonogramą ar jos kopijas parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba valdyti, taip pat jas importuojant ir eksportuojant.

2. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta teisė padaryti fonogramą ar jos kopiją viešai prieinamą apima jų perdavimą laidais ar bevielio ryšio priemonėmis, kad visuomenės nariai galėtų jas pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku (pvz., kompiuterių tinklais (internete) pagal pareikalavimą arba kitokiais būdais).

57 straipsnis. Audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojo teisės

1. Audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojas turi išimtines teises leisti arba uždrausti šiuos veiksmus:

1) atgaminti audiovizualinio kūrinio (filmo) įrašą ar jo kopiją;

2) transliuoti, retransliuoti ir kitaip viešai skelbti audiovizualinio kūrinio (filmo) įrašą;

3) platinti audiovizualinio kūrinio (filmo) įrašą ar jo kopijas parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba valdyti, taip pat juos importuojant ir eksportuojant;

4) padaryti audiovizualinio kūrinio (filmo) įrašą ar jo kopijas viešai prieinamus, įskaitant perdavimą kompiuterių tinklais (internete).

73 straipsnis. Autorių teisių, gretutinių teisių ir sui generis teisių pažeidimas

Autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių pažeidimu laikomi veiksmai, kuriais pažeidžiamos bet kurios šio Įstatymo ir kitų įstatymų saugomos autorių teisės, gretutinės teisės ar sui generis teisės.

Ir kitos šio įstatymo nuostatos skirtos intelektinės nuosavybės apsaugai. Be jų dar yra civilinė atsakomybė, t.y. patirtos žalos kompensavimas (iki 200 procentų kūrinio mažmeninės kainos vertės) ir teisingumo atkūrimas (neturtinė žala). LR ATPK 214 (10) str.:

LR ATPK 214⁽¹⁰⁾ straipsnis. Autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimas

Neteisėtas literatūros, mokslo ar meno kūrinio (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes) ar gretutinių teisių objekto arba jų dalies viešas atlikimas, atgaminimas, viešas paskelbimas, kitoks panaudojimas bet kokiais būdais ir priemonėmis nekomerciniais tikslais, taip pat neteisėtų kopijų platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais –

užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų su kūrinio ar gretutinių teisių objekto neteisėtų kopijų konfiskavimu.

Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytus pažeidimus, –

užtraukia baudą nuo dviejų tūkstančių iki trijų tūkstančių litų su kūrinio ar fonogramos neteisėtų kopijų ir jų gamybos priemonių ar įrangos konfiskavimu.

Pastaba. Kūrinio ar fonogramos neteisėtų kopijų gamybos priemonės ar įranga – techninė įranga, medžiagos ir kitos priemonės, kurios išimtinai ar dažniausiai naudojamos kūrinio ar fonogramos neteisėtoms kopijoms atgaminti ir (ar) platinti arba kurių paskirtis ir naudojimo tiesioginis tikslas – atgaminti ir (ar) platinti neteisėtas kūrinio ar fonogramos kopijas.

LR Baudžiamojo kodekso 192 straipsnis. Literatūros, mokslo, meno kūrinio ar gretutinių teisių objekto neteisėtas atgaminimas, neteisėtų kopijų platinimas, gabenimas ar laikymas

1. Tas, kas neteisėtai atgamino literatūros, mokslo ar meno kūrinį (įskaitant kompiuterių programas ir duomenų bazes) ar gretutinių teisių objektą arba jų dalį komercijos tikslais arba platino, gabeno ar laikė komercijos tikslais neteisėtas jų kopijas, jeigu kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų, o kai jų nėra, pagal atgamintų kūrinių originalų kainas viršijo 100 MGL dydžio sumą,

baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

*2. Tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, jeigu neteisėtų kopijų bendra vertė pagal teisėtų kopijų, o kai jų nėra, pagal atgamintų kūrinių originalų kainas viršijo 250 MGL dydžio sumą,

baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

T.y. už neteisėtą kūrinių parsisiuntimą, “šarinimą”, “seedinimą”, “uploadinimą” (manau terminai vartotojams suprantami), kitus veiksmus, kuriais pažeidžiamos gaminojų ar autorių teisės gręsia baudos ir civiliniai ieškiniai.

Kokias teises Jums kaip asociacijai suteikia Jūsų ginamos organizacijos? Kaip galėtumėte pakomentuoti „Microsoft Lietuva“ kompanijos nuostabą išgirdus apie Jūsų atliktą tyrimą konkrečiu Linkomanija.net atveju? Kontekstas 15min portale.

Sutartys yra konfidencialios, jų punktų nekomentuosiu. Kaip minėjau, Asociacija gali ginti viešą interesą, šia teise pasinaudojome, ir toliau naudosimės, artimiausiu metu bus perduoti duomenys policijai vartotojų, kurie neteisėtai padarė viešai prieinamais internete filmus. Mūsų šalies teisiniai aktai, pasirašytos tarptautinės sutartys numato visų pasaulio autorių ir gamintojų teisių apsaugą. Todėl vartotojai turėtų įsidėmėti – negalima naudotis svetimais kūriniais, neturint teisių turėtojų leidimo.

Ar, manote, jog reiktų taikyti tris kartus pagautiems piratams tokias bausmes, kaip atjungimą nuo interneto? Tikriausiai sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą be jo: atliekamos bankinės operacijos, mokami mokesčiai, gaunama nemokama (ir legali) informacija apie įvairiausius gyvenimo aspektus, žinių šaltinis. Ar tikrai tokie grubūs poelgiai sustabdytų piratavimą ir verti to? Kodėl?

Žmonėms, kurie padaro itin žiaurius nusikaltimus yra atimama laisvė. Jie irgi nusikalsta kažkurioje vienoje srityje, o netenka laisvės. Taip ir čia – internetas skirtas daugeliui funkcijų, tačiau jei nuolat vykdomi pažeidimai internetu, atjungimas, manau padėtų. Nevalia naudotis svetimu turtu nemokamai. Tai yra viena iš išeičių. Tai nėra grubus poelgis.

Ir šiuo atveju matau tendenciją formuoti neteisingą visuomenės sampratą. Juk pažeidžiamos vienų asmenų teisės t.y. nukenčia teisių turėtojas. Nukentėjusiojo interesai yra aukščiau už pažeidėjo. Kažkodėl žiniasklaida formuoja įvaizdį, kad puolami interneto vartotojai. Šioje vietoje pasakyčiau:  STOP! Jie (interneto vartotojai) yra pažeidėjai. Tai yra globalus reiškinys, kurį reikia sustabdyti. Dažnai, beveik nuolat girdime – demokratija, aš nekaltas, kol neįrodė teismas. Ką gi, tada išeitis eiti į teismą, kuris nuspręs, ar vartotojas kaltas, ar ne. Kodėl žiniasklaida dažnai gina pažeidėją, kodėl nematoma kita pusė? Juk teisių turėtojai moka visus mokesčius, sukuria darbo vietas, suteikia mums galimybę maloniai praleisti laisvalaikį. Jie investuoja, todėl turi būti grąža, ir tai yra rinkos dėsnis. Naudojiesi kūriniu – mokėk. Tai ne tavo turtas, jei neturi įsigijęs turtinių teisių į jį. Todėl, jei nuolat pažeidinėji gamintojų ir kūrėjų teises, interneto atjungimas yra pateisinamas.

Piratavimas yra nusikaltimas (įrodytas piratavimas), kaip manote ar trūkstant finansavimo ir trukdant policijos bei teismų darbą su bylomis, kurios neturi aiškios ateities, besistengiant sukurti, kaip Jūs ne kartą sakėte, precendentą verta taip švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus? Sakysite, nusikaltimas yra nusikaltimas, tačiau ar tikrai vienos dainos kopija, kurią kopijuoti leidėjui fiziškai nereikia jokių įrankių ar finansavimo taip pakenkia jiems? Ar tikrai susidaro tokios didelės „moralinės“ žalos kiekis? Juk „ copy/paste“ nieko nekainuoja šiais laikais. Kaip galėtumėte tai pakomentuoti?

Na, pradėkime nuo kūrinio „copy/paste“. Ar jūs turite tam teises? Greičiausiai ne. Jei neturite teisių (angl. “copyright” ir reiškia “kopijavimo teisė”), šie veiksmai yra neteisėti, už kuriuos numatyta atsakomybė. Sakote, trukdome policijos darbą? Tai gal jūs netrukdykite jos, jei jus apvogs. Policija, kaip teigiate perkrauta… Trūksta finansavimo… Taip nėra. Kiekvienas nusižengimas, kiekviena nusikalstama veika, kokia ji bebūtų, turi būti ištirta. Tas „copy/paste” ir yra ne kas kita, o VAGYSTĖ. Intelektinio turto vagystė. Juk LR ATGTĮ autorių ir gamintojų teisės vadinamos turtinėmis (yra ir neturtinės), t.y. tai yra žmogaus turtas, kuris yra vagiamas, kaip ir kitos turto rūšys. Niekam nevalia naudotis svetimu darbu nemokamai, už tai įstatymas numato atlygį. Jis ir turi būti gaunamas. Priešingu atveju teks atsakyti įstatyme numatytomis sankcijomis. Kodėl nesistebime, jei nubaudžiamas vagis, pavogęs automobilį? Arba, jei atimamas telefonas? Taip ir čia. Vagiami kūriniai. Vogti galima tol, kol viską išvogsi. Jei nieko nedarysime, gali ateiti laikas, kai nebus ką vogti. Ar reikia to laukti? Policija ir yra ta institucija, kuri užtikrina šalyje saugumą. Todėl vartotojai turi suprasti, kad už visus neteisėtus veiksmus gali būti traukiami atsakomybėn.

Ar tikrai Microsoft operacinės sistemos (OS) atsisiuntimas yra piratavimas? Juk pačioje Microsoft svetainėje galima parsisiųsti 90 dienų bandomąją kopiją, kurią galiu įdiegti arba ne, o parsisiuntęs dar nieko nepažeidžiu – juk nesutikau su jokiomis sąlygomis ar sutartimis. Žmonės perka licenciją naudotis programa, o ne pačią programą – tai, kaip gali būti pirataujama tiesiog parsisiuntus programą ir su ja nieko nedarant? Ar aš esu nusikaltėlis, jeigu dabar iš draugo kompaktinio disko nusikopijuosiu OS į savo kompiuterio kietąjį diską? Kodėl?

Gal labiau susikoncentruokime į problemą. Policija atlieka tyrimą dėl kūrinio neteisėto viešo paskelbimo, t.y. kūrinio neteisėto padarymo viešai prieinamu internete. Tai skirtinga turtinė teisė nei parsisiuntimas. Bet kurio kūrinio, ar tai būtų programinė įranga, filmas, muzika, žaidimas, kitos rūšies kūrinys neteisėtas padarymas viešai prieinamu yra pažeidimas. Ir šiuo atveju kalbama būtent apie viešo paskelbimo sąvoką, ne atsigaminimą. Piratavimo sąvoka neapima tik atsigaminimo. Autorių ir gamintojų turtinės teisės yra išdėstytos LR ATGTĮ. Už bet kokį šių teisių pažeidimą yra numatyta atsakomybė. Tai kame problema? Gal geriau formuokime kitokį požiūrį į šią problemą? Neginkime pažeidėjų, o gerbkime teisėtų teisių subjektų teises. Ir nesvarbu, ar būtų OS, ar architektūrinė programa, bet koks neteisėtas panaudojimas yra draudžiamas. Licencijos yra programų asmeniniam vartojimui. Viešas paskelbimas – kaip minėjau, kita turtinė teisė.

Jei nusipirkote DVD, kuris skirtas asmeniniam naudojimui, tai filmą galite žiūrėti namie, šeimos draugijoje. Bet jei tą filmą pradėsite viešai rodyti, tai jau bus turtinių teisių pažeidimas.

Kaip manote, ar IP adresai yra pakankami įrodymai, norint apkaltini žmogų piratavimu. Juk, pavyzdžiui, TEO LT sistemoje daugybė vartotojų naudojasi nuolat besikeičiančiais IP adresais (kitaip dinaminiais) – kas gali atsakyti už tai, jog būtent tikrasis piratas sėdėjo prie kompiuterio su tuo IP adresu, o ne kokia namų šeimininkė?

Na, tyrimo nekomentuosiu. Yra įrodymų visuma, ne vienas IP adresas.

Kaip komentuojate pasisakymus apie tai, jog IP adresas yra privati žmogaus informacija. Palyginkime jį su realiu gyvenamosios vietos adresu (juk IP iš esmės tas pats – kompiuterio, prijungto prie interneto, tam tikras adresas tam tikru laiko momentu arba tai yra specialios įrangos, kuri paskirsto interneto srautą adresas). Ar galima bet kam pasiimti ir naudotis tais duomenimis? Kodėl?

Vienas IP adresas be kitų duomenų tėra skaičių kombinacija. Prie jo nenurodėme kitų duomenų. Pateikti IP yra vieši duomenys, kurie matomi naudojant atviro kodo programą uTorrent. Vartotojai patys įdiegdami šią programą vieną aplanką padaro viešai prieinamu, kad būtų galima dalintis „failais”. Tai P2P veikimo principas. uTorrent programoje šis IP ir kiti duomenys vieši bet kuriam vartotojui, kuris tuo metu naudojasi šia programa. Mes nesilaužiame į kitų vartotojų kompiuterius, jie patys tą informaciją padaro viešai prieinama. Atskiras klausimas šioje vietoje yra ir vartotojo duomenų saugumas dėl „šarinto“ aplanko. Tačiau tai atskira tema.

Kaip vertinate Linkomanija.net pranešimą (angl. disclaimer), kuris draudžia Jūsų asociacijai priklausantiems asmenims naudotis šia tarnyba? Ar Jūs sutinkate, jog pažeidėte tarnybos naudojimosi sąlygas ir negalėjote ja naudotis be leidimo? Ar Jūs naudojate slaptą vardą, ar „lanva“?

Tai vieša erdvė, ne privati. Portale lankosi asmenys iš įvairių vietų. Jei linkomanija.net atstovai mano, kad mes pažeidėme įstatymus, tegul kreipiasi į policiją dėl tyrimo. Jei mes ką nors pažeidėme, tai kodėl tada į seniau nusiųstą įspėjimą gavome Kęsto Ermano atsakymą, o ne pranešimą, kad neturėjome teisės lankytis svetainėje? Kurio vartotojo prisijungimais naudojamės nenorime atskleisti. Tai privatūs to žmogaus duomenys.

Jūs traktuojate, kad leidimas atsisiųsti dalį programinės įrangos iš kompiuterio vartotojo (kalbant apie  „torrent“ tinklų veikimą) yra pažeidimas, bet žmogus, juk Jums nesiūlo siųstis viso failo – tik dalį. Ar nemanote, kad bandydami nustatyti tariamus pažeidėjus, Jūs taip pat pažeidėte tam tikrus nuostatus ir siūlėte parsisiųsti dalį programinės įrangos už kurią ir bandote nubausti?

Tai ne mes traktuojame, tai yra įstatymo nuostata – LR ATPK ir BK aukščiau nurodytuose straipsniuose aiškiai nurodoma – neteisėtai atgaminti arba padaryti viešai prieinamu kūrinį arba jo dalį.

Dėl mūsų veiklos – mes vadovaudamiesi Asociacijų įstatymu ir turėdami teisę ginti viešą interesą surinkome medžiagą ir perdavėme policijai apie vykdomus pažeidimus.

Ar gali būti įrodymu laikoma ekrano nuotrauka? Juk visi žinome apie Photoshop ir kitų programų galimybes dėl kurių pasaulyje keliami klausimai apskritai apie fotografijų ir vaizdo medžiagos patikimumą teisminiuose procesuose. Ekrano nuotrauka – apskritai kompiuterio sugeneruotas vaizdas, kurį galima koreguoti ir taisyti, kaip tik nori – niekas nenustatys šito. Ką manote apie tai?

Yra įrodymų visuma, ne tik ekranvaizdis. Yra ir kiti įrodymai, apie kuriuos kol kas nenoriu kalbėti, kad nepakenkčiau policijos tyrimui.

Pagal jūsų formuluotę teismai privalėtų atmesti visas nuotraukas visose bylose, kuriose užfiksuoti įrodymai. Tačiau taip nėra. Kai jus nubaudžia už greičio viršijimą, kurį užfiksavo fotoradaras, ar kyla abejonių dėl fotonuotraukų, kuriose taip pat tada gali būti pakeista duomenys, greitį? Taip ir šiuo atveju.

Kaip galėtumėte paaiškinti ir kitas ekrano nuotraukas, kuriuose internete, sakoma, Linkomanija.net naudojasi ir LRS, prezidentūros kompiuteriai? Gal pirmiausia turėtų būti užtikrinama skaidri veikla valstybinėse institucijose ir komercinėse įmonėse?

Negaliu komentuoti to, su kuo neesu susipažinęs. Neturiu duomenų apie tai, kad valstybės tarnautojai tuo naudojasi. Skaidrumas reikalingas visose srityse. Šiuo atžvilgiu, bent jau mūsų srityje, galiu drąsiai pasakyti – Lietuvos valstybinės institucijos yra tikrai visiškai skaidrios. Ir matome kiek daug dėl to nepatenkintų. Didžiausia problema – individualūs interneto vartotojai.

Kokia jums (asociacijai) finansinė ar kitokia nauda iš to, kad pagaunate vieną ar kitą pažeidėją?

Esame visuomeninė ne pelno organizacija, pelno iš to neturime. Giname narių teises.

Kalbama, jog Linkomanija.net dalinamasi ne tik, taip įvardijamais, piratiniais failais, bet ir legalia programine įranga, kuri yra nemokama ar atvirojo kodo. Kodėl Jūs turėtumėte uždaryti tarnybą, kuri suteikia galimybę žmonėms legaliai ir greitai parsisiųsti jiems reikiamą informaciją ar programinę įrangą? Ar tai nepažeistų tų vartotojų teisių?

Negaliu to patvirtinti ar paneigti, galbūt taip ir yra. Tarnybą, įvertinęs įrodymų visumą,  uždaryti ar ne, sprendžia teismas, ne mes. O kad šiame tinklapyje yra daug padaryta  neteisėtai viešai prieinamais internete kūrinių, tai faktas, kuris bus įrodinėjamas. Jei taip yra, kad yra platinama  „open source“ programų, gal kuris interneto vartotojas sukurs legalų „bylų“ keitimosi tinklalapį? O dėl legalių parsisiuntimų, tai kiekvienas kūrėjas, jei jis nemokamai suteikia galimybę parsisiųsti savo kūrinį, paprastai leidžia tai daryti iš savo tinklapio.

Kaip vertintumėte anksčiau internete pasirodžiusias kalbas, jog Windows 7 beta versijas pati Microsoft kompanija nutekina į tokias tarnybas kaip Linkomanija.net? Ar pati Microsoft nepažeidžia savo anti-piratavimo taisyklų ir ko tada vertas visas šis bylinėjimasis?

Dėl konkrečių produktų panaudojimo turėtumėte kreiptis į tų produktų gamintojus. Internete pilna gandų, kuriais neverta tikėti.

Linkomanija.net pažeidžia Jūsų nuostatas ir Lietuvos Respublikos įstatymus dėl to, jog leidžia žmonėms susirasti galimybę dalintis informacija tarp kitų savo vartotojų ar dėl to, jog renka aukas už vartotojų išsilaikymą sistemoje? Kokią konkrečiai žalą patiria dėl to Jūsų ginamos kompanijos, kokią žalą patyre mūsų valstybė ar individualūs asmenys? Atkreipkime dėmesį, kad toks apmokestinimas nieko nesiskiria nuo, tarkime, populiariausio Lietuvojo portalo one.lt atsiskaitymu SMS už tam tikras paslaugas – vartotojas pats pasirenka nori jis ar ne mokėti už siūlomas paslaugas.

Tinklapyje pažeidžiamos LR „Autorių ir gretutinių teisių“ įstatymo nuostatos, dėl šių pažeidimų mūsų nariai patiria didžiulius nuostolius, už tai numatyta atsakomybė. Teisinėje sistemoje įtvirtinta nuostata – panaudojai kūrinį – autorius ar gamintojas už tai turi teisę gauti atlyginimą. Tai ir yra negautos pajamos už panaudojimą, kitaip sakant, – patirta žala. Patiriama žala gali būti skaičiuojama milijonais. Žala yra vertinama pagal teisėtą mažmeninę kainą. Jei, pavyzdžiui vieną filmą vartotojai atsisiuntė 1000 kartų, o filmas parduotuvėje kainuoja 20 Lt., tai žala yra 20 000 Lt. Paskaičiuokime, kiek yra kūrinių, ir kokios jų kainos. Žalos dydis? Milžiniškas. O nuo to nemokami mokesčiai valstybei, žlunga pramogų industrija.

Atsakomybė, dėl to ar mokama už paslaugas, ar ne, jei vykdomi pažeidimai, išlieka.

Ką daryti su internete vis plintančia izoliacija – kai mūsų valstybės vartotojai negali peržiūrėti tam tikros informacijos vien dėl to, jog jie yra iš Lietuvos. Pavyzdžiui, ką daryti asmenims, kurie nenori pažeisti įstatymų, tačiau nori žiūrėti įvairias informacines laidas, populiariuosius serialus, rodomus už Atlanto ir t.t.? Ar parsisiųsdami serialo epizodą, peržiūrėdami jį, niekur neplatindami ir ištrindami pažeidžiame įstatymus? Kodėl?

Anksčiau jau minėjau, kad bet koks kūrinio panaudojimas be teisių turėtojo leidimo yra pažeidimas. Todėl jei parsisiunčiate, pažiūrite ir ištrinate kūrinį, jo neplatindami, jei šiems veiksmams nebuvo teisių turėtojo leidimo, darote pažeidimą. Jei teisių turėtojas galvoja, kad suteikus galimybę tam tikros šalies vartotojams, bus didelis „piratavimas“, ar dėl kitų priežasčių to neleidžia, reiškia teisių nėra, ir to kūrinio negalima naudoti jokiais būdais ir priemonėmis. Bet koks kūrinio panaudojimas – parsisiuntimas taip pat – yra pažeidimas.

Jeigu pažeidžiame, kodėl Jūsų asociacija nesiima veiksmų, kad būtų galima tai atlikti be jokių įstatymų pažeidimų? Kodėl, tarkime, organizacija neskatina elektroninės parduotuvės įkūrimo, kurioje pagal visus įstatymus būtų mokama už programinę įrangą, kino filmus, serialus ir laidas? Ar linkomanija.net būtų „legali“, jeigu sutiktų mokėti tam tikrą sumą leidėjams apmokestindama visus vartotojus? Kodėl nėra kuriamas, siūlomas toks planas Lietuvos verslininkams? Ką apie tai manote?

Mes giname teises, o neužsiimame verslu. Jei kuris verslininkas turi noro, gali kurti elektroninę parduotuvę. Tačiau dauguma teisių turėtojų neduoda „Interneto“ teisių. Reiškia, platinti internete tų kūrinių negalima. Kiekvienas teisių turėtojas turi savo turtines teises. Elektroninei parduotuvei įkurti reikia visų teisių turėtojų leidimo, o tai tikrai sudėtingas procesas. Nei vienas Torrent tipo puslapis šiai dienai nebūtų legalus, jei ir norėtų mokėti pinigų. Jie jau naudoja kūrinius be leidimo. Taigi, pažeidžia teises. O su tokiais partneriais, manau, nei vienas teisių turėtojas nenorėtų bendradarbiauti. Planas verslininkams? Ką galima daryti, jei negalima naudoti kūrinių? Kiekvienas verslininkas pats planuoja verslą. Neturime teisės niekam nurodinėti, kaip daryti verslą. Ir teisių turėtojai patys sprendžia, kaip naudoti kūrinius, kokias turtines teises perduoti partneriams.

Kokia Jūsų asmeninė (pamirškite, jog esate LANVA  pirmininkas) nuomonė apie piratavimą? Ar, pavyzdžiui, Microsoft „nenuplėšia“ nuo vartotojų per daug už savo programinės įrangos produktus? Ar tikrai kainos yra tokios, kokios yra ir ar tikrai sutiktumėte mokėti, tarkime, 2000 litų už OS?

Mano asmeninė nuomonė yra ta, kad piratavimas yra labai blogas reiškinys. Žlugdoma pramogų industrija, bendrai valstybės ekonomika. Galima daug diskutuoti apie šį reiškinį, tačiau noriu pasakyti, kad tikrai 90 % vartotojų žino ir supranta, ką daro. Mūsų visuomenė nesubrendusi, arba tokia nori atrodyti. Pažiūrėkime į tai šiuo kampu: perdavėme policijai IP apie pažeidėjus. Tačiau beveik visose masinėse informavimo priemonėse esame teisiami mes, kurie giname teisių turėtojų teises, kurios buvo pažeistos. Argi ne atvirkščiai turėtų būti? Visuomenė turėtų smerkti prasižengusįjį. Kur link einame? Kol mūsų sąmonė radikaliai nepasikeis, situacija blogės. Tėvai nuo mažumės turėtų vaikams skiepyti į sąmonę, kad kiekvienas darbas, triūsas turi būti apmokėtas. Priešingu atveju išaugs nauja karta, kuri nevertins nieko, išskyrus materialines vertybes.

Ką manote apie Atvirąjį kodą (angl. Open Source)? Ar tai tinkama alternatyva Lietuvos atžvilgiu? Ką manote apie galimybes krizės metu sutaupyti pinigų diegiant tokią programinę įrangą ir apmokant žmones ja dirbti? Kodėl?

Apie atvirojo kodo programas manau, kad tai tikrai ne išeitis. Nemokamo nieko nebūna. Darbuotojų apmokymai, techninis programinės įrangos palaikymas ir aptarnavimas kainuotų ne ką mažiau, o galbūt ir daugiau, negu šiuo metu esančių. Taip pat vartotojams naujai prisitaikyti prie naujos programinės įrangos nėra lengva.

Ką aš turėčiau daryti, jeigu norėčiau, kad gintumėte mano autorines teises? Kaip man to pasiekti?

Jei esate teisių turėtojas, manote, kad jūsų teisės dažnai pažeidinėjamos ir norite jas apginti, rašote prašymą tapti LANVA nariu. Narių susirinkimas sprendžia apie narystę.

Ko siekiate artimoje ateityje, kokie Jūsų pagrindiniai (ir konkretūs) tikslai šiuo atveju? Kaip jie keisis priklausomai nuo 106 žmonių likimo – jeigu juos nuteis, jeigu nenuteis?

Mūsų tikslas – ginti narių teises. Tą mes ir darome. Greitu laiku turėsime atvejį dėl filmų neteisėto viešo paskelbimo, informaciją renkame šiuo metu. Norėčiau priminti – medžiagą renkame ne dėl parsisiuntimo, bet dėl neteisėto viešo paskelbimo. Nesvarbu ar vartotojas kūrinį padaro viešu internete, ar serverio administratorius pažeidžia teises, tai yra pažeidimai. Mūsų veiklai įtakos neturi kurio nors atvejo baigtis. Dirbame, ir toliau ginsime teises.

Dėkoju už atsakymus.

1984-ųjų vasaris. Garsus technologijų apžvalgininkas John C. Dvorak laikraštyje „San Francisco Examiner“ rašė:

„Nei Apple (nei jokia kita bendrovė) nesupranta asmeninio kompiuterio esmės. Apple arogantiškai mano, kad ji žino, ko jūs norite ir ko jums reikia. Tačiau ji, deja, praleidžia klausimą „kodėl?“, „kodėl man to reikėtų?“ Macintosh naudoja eksperimentinį valdymo įrenginį, vadinamą „pele“. Nėra jokių įrodymų, kad žmonės nori ja naudotis. Man nereikia šių naujoviškų išradimų“. (Brainstorm Tech, CNNMoney)

Taigi. Man jau beveik niežti pirštai traukti iš senų komentarų jausmingas kolegų pastabas apie lietimu valdomus ekranus („telefonas be klaviatūros yra nesąmonė“), į atskirą krūvelę renku pop-knygų (popierinių knygų) gerbėjų protestus („kad aš kada nors gyvenime ekrane skaityčiau!!!“).

Prognozės išties yra labai slidus dalykas. Ypač kai jos būna kategoriškos ir sakomos apie itin novatoriškus produktus, kurie jau atsiranda rinkoje (iPhone, e-knygos, išplėstinė tikrovė). Nereikia sakyti „niekada“. Geriau sakyti „dar nesuprantu“. Nes vėliau galime imti ir pagaliau suprasti…

Nėra to populiaraus, kas nevirstų pokštu. Šiandien nemažai šurmulio sukėlė „106-ių“ piratų sąrašo fragmentas, pasirodęs internete. Tai buvo pokštas, o gal ir sumani „virusinė“ reklama, bet dalį žmonių iš tikrųjų išgąsdino (išsigando, tai nevogs?). Ką gi – jei jau išsigando kas, tai gali ruoštis pasislėpti geriau. Slėptis, beje, gali tekti ir Vyriausybei, jei laiku licencijoms nesukrapštys. Gal tikrai laikas susidomėti atvirojo kodo sprendimais?

(Raštai ir pavidalai / © Grumlino palėpė)

Tinkle. Įdomus sumanymas – klasifikuoti Lietuvos Web 2.0 resursus. Skirstymas įdomus, bet nežinia, ar labai geras, nes skirtingos medijos (tekstai, nuotraukos) gali būti naudojamos bet kuriame iš jų. • Painiavos randasi ir skaičiuojant interneto augimą Lietuvoje. Mobilusis internetas tikrai labai sparčiai auga, bet ar sparčiau už fiksuotąjį? • Dvi geros naujienos: tinklaraštis irgi gali būti enciklopedinis šaltinis ir nauja Firefox beta, sauganti nuo pavojingų DLL failų. • Dienos didvyris – sumanus vaikis.

(Padėkliukas / © [g12])

Turtas. Kurią psichologinę krizės fazę esame pasiekę? Aš pats esu kažkur tarp depresijos ir readaptacijos. Daug kas gyvenime keičiasi, bet dabar gal jau į gerąją pusę. Bet tik su sąlyga, kad neskaitau Vyriausybės nutarimų. • Kraupu būna ir verslo „hardkorą“ skaityti – tai labai gera paskata dirbti be viršininko, kad jis apie jus tokių laiškų nerašytų. • Bet paskui paskaitai, kad žmonės vis dar kalakutus Kalėdoms renkasi, ir nusiramini. Net jei pats tokios prabangos negali sau leisti ir ketini pasitenkinti naujais marškinėliais. • Žavų sprendimą siūlo alkoholio ir tabako kontrolieriai: rūkai „Kąstytį“, bet flomasteriu gali užsirašyti „John Player Specials“. Ar baltų viskio butelių irgi bus? Vaikai namuose būtų įdarbinti kurti „Blue Label“ etiketes.

(Berlyno siena / © mop)

Tarp mūsų. Grožis, žinia, padeda atsirinkti, su kuo daugintis. Bet kai tas grožis paimtas iš televizoriaus, tai tik su televizoriumi ir gali tekti santykiauti. Ta proga dienos patarimai: atitrūkti nuo civilizacijos, išmokti vertinti ir stebėtis tuo, ką ji duoda, ir mėgautis visais dienos malonumais.

Irgi be ilgų išvedžiojimų: sveikinu Vladą, kuris užšifruotą frazę „Aš su savo Aino…“ pabaigė „…pasikviesciau vienas toks “ant alaus” :)))“. Tik nereikia manęs įtarinėti korupcija! Pirma, aš alkoholinių gėrimų negeriu, antra, laimėtoją išrinko atsitiktinių skaičių generatorius Random.org. Nebent dabar turėsiu pažįstamų kraustydamasis į kitą butą… (Vladas nurodė šią svetainę kaip savo).

Iš viso suskaičiavau 128 dalyvius, daugiausiai Julius ir Mindaugus… 90% visų atsakiusiųjų naudojasi Gmail.

Įdomu, kad pirmiesiems keliems savo atsakymus surimavus, kiti pratęsė tokį atsakymo pateikimo būdą. Ką gi – palavinome eiliavimą. Radau ir dvejetainį (Vejo) atsakymą, kurio nesupratau, bet dėl to jis netapo mažiau gražus.

Visiems labai dėkoju už dalyvavimą ir skubu patikinti, kad tai ne paskutinis žaidimas nežinau.lt tinklaraštyje. Sunku spėti, ar šiemet Kalėdos bus tokios gausios dovanų kaip pernai, bet žaidimų su prizais tikriausiai dar bus. Dalyvaukite!

Šiandien pralinksmino Vilniaus universiteto Teisės ir Komunikacijos fakultetų rūmuose iškabinti plakatai (atleiskite už prastą kokybę – fotografavau telefonu patamsyje). Jų tekstas sako:

Byla Nr. 001:

Visuomenė vs. Internetinį piratavimą

Kaltinamasis: Torrent’ai

Tu esi teisėjas šioje byloje
Kokį sprendimą priimi?

Parašų skiltyje „išteisinti“ mačiau, skiltyje „nuteisti“ – nė vieno. Turint galvoje, kad pro plakatus eina į paskaitas ir iš jų teisės studentai…

Taigi kyla klausimas, kodėl taip yra? Teisės į šį reikalą dabar nevelkime, tačiau kaip gi yra su morale? Juk analogiškame plakate su tekstu „Ar galima vogti pensiją iš vargiai gyvenančios senutės“ skiltyje „išteisinti“ vargu ar rastume pritariančiųjų. O torrentai tai vagystė. Ar vis dėlto ne?

Aš vos vos spėjau skaityti jūsų komentarus po rašiniais apie Lanvos ir 106 istoriją – jų tiek daug! Buvo piktų, buvo mąslių, buvo dvejojančių, bet labiausiai man į atmintį įstrigo analogijos. Analogijos su automobilio vagyste, pavyzdžiui, ar su obuolio nukniaukimu iš svetimo daržo. Analogijos yra stiprus kalbinis ginklas pasakojant – jis padeda suprasti ir įvertinti naujas, nelabai pažįstamas sąvokas ir reiškinius. Tačiau šiuo atveju dauguma pateiktų analogijų (nesvarbu, kurios pusės) buvo netinkamos.

Mat mes kalbame apie skaitmeninę informaciją, kuri yra begalinė. Begalybę ir šiaip suvokti keblu (kai kas sako, kad neįmanoma, antraip ji nebūtų begalybė), o kai dar perkeliame ją į labai žemiškus palyginimus…

Iki skaitmeninės terpės atsiradimo, viskas, ką vadinome begaliniais, buvo itin neapčiuopiama: meilė, tikėjimas, laisvė, erdvė, laikas… Dalykai, kurie piniginės išraiškos neturi, nes jos neįmanoma pritaikyti begalybei. Skaitmeninė informacija gi yra potencialiai begalinė, t.y. jos kopijų skaičius nėra ir negali būti apibrėžtas. Kai kada jos sklaidą bandoma riboti techninėmis priemonėmis, tačiau net tas ribojimas yra skaitmeninis kodas, kurį taip pat galima kopijuoti iki begalybės. Skaitmeninis kodas yra „saugus“ tol, kol nėra naudojamas.

Su begalybe nepritaikyta gyvuoti ir ekonomika. Labai nedaug ekonomistų drįsta plėsti tradicinę gamybos iš baigtinių resursų teoriją. Nes tai, visų pirma, griauna įprastus ekonominius mainus, o jei labiau pasigilintume, tai gresia ir visiems turto ir nuosavybės suvokimo pamatams.

Neberandu dabar komentaro, kurį norėjau pacituoti. Jame autorius (ar ne Liutauras?) teigia, kad ir skaitmeninėje erdvėje galioja tradiciniai ekonominiai principai, ekonominiai mainai. Vieni turi prekę, kiti jos nori, todėl paėmimas prekės be atlygio yra vagystė. Teisiškai – taip. Bet šįkart kalbame apie moralę. O kodėl tuomet moralė dviems trečdaliams interneto vartotojų (jei ne daugiau) leidžia imti be atlygio?

Ogi todėl, kad mainais į begalinį produktą (kad ir skaitmeninę Windows kopiją) norima gauti baigtinį produktą (pinigų). Jei mes galėtume patys prisispausdinti pinigų, kiek tik norime, arba – kad būtume arčiau temos – prisikopijuoti jų skaitmeniniu būdu, už begalinę Windows kopiją visada būtų atlyginama begaliniais pinigais. Negi sunku? Belieka nepamiršti to padaryti. Tačiau pinigų, kaip ir daiktų, kuriuos galėtume išmainyti į prekes, mes turime ribotai. Ir tuo pat metu matome, kaip bet koks internete padėtas failas akimirksniu, be jokių pastangų virsta šimtais, tūkstančiais, milijonais identiškų kopijų. Kažkur pasąmonėje žmogus prisimena, kad savo darbą yra priverstas mainyti tik į baigtinius resursus ir… atsisako mokėti.

Dar kartą pabrėžiu, kad ieškau čia tik moralinių „vagystės“ pagrindimo ištakų. Teisė ir ekonomika įvedė intelektinės nuosavybės sąvoką visiškai neapsvarsčiusios, kad daugeliu atvejų jų sklaida skaitmeninėje erdvėje ir iš to sekanti vertė rinkoje yra visiškai naujos. Niekur įstatymuose nemačiau pripažinto begalinės sklaidos dalyko. Bet jis yra ir labai bado akis mums visiems.

Todėl ir gaunasi tokie paradoksai, kad teisės studentai „visuomenės prieš piratus“ byloje balsuoja prieš visuomenę. Prieš save. Nes tai natūralu, nors gal jų pačių ne iki galo suvokiama. Būtų suvokiama iki galo, jei ekonomikos ir teisės specialistai nebijotų leistis į visiškai naują ir nepatirtą begalinių produktų rinkoje vertės ir mainų sritį.

106. Retkarčiais paremiamas pritariančių ar pertariamas abejojančių balsų, iki šiol apie skaitmeninės informacijos teisines problemas lietuviškajame internete rašiau bene vienintelis. Dabar jau nebe. Dešimtys balsų visada geriau už vieną. Juo labiau, kad „Lanva vs. 106“ istorija apaugo naujomis žiniomis: Microsoft, pasirodo, nieko apie tai nežinojo; Teo į 15 min. klausimą apie „privalomą“ ryšio mazgų saugą atsakė, kad ji pageidautina, bet neprivaloma. Šiuo metu dauguma tarsi sutaria, kad Lanva operacija nepavyko ir kad ši organizacija neturi jokių duomenų bylai prieš menamus pažeidėjus pradėti.

Vienaip ar kitaip ši istorija paskatino pamąstymų apie piratų vaidmenį internete, žmogiškų „piratavimo“ ataskaitų, ūkiškų tokios veiklos paskaičiavimų. Beje, mus su Dovile (ir ne vien mus) irgi apvogė (Dovilė šioms apžvalgoms sugalvojo pavadinimą). Man dėl to galvos neskauda – tik atrodo keista pradėti svetainės kūrimą nuo tokios reputacijos… Bet sako, kad ten vaiko darbas. Nežinau.lt jau pergyveno kelis tokius „viska copy is neto“ projektėlius.

(Pirmasis sniegas, taip ilgai lauktas ir pagaliau sulauktas / © Mindaugo fotoblogas)

Piniginė. Atrodytų, kad esame gilioje skylėje, bet tokiu metu dažniausiai pradedami dideli ateities sumanymai (Google irgi gimė iš krizės). Todėl gal dabar pats laikas domėtis e-komercija? Žiūrint, kaip užsienyje dygsta viena po kitos skaitmeninių knygų leidyklos, norisi, kad Lietuvoje irgi kas nors daugiau už apklausas svetainėse prasidėtų. Va, ko neverta daryti neapgalvojus, tai pirkti skolon. Geriau jau išmokti taupyti – laikas tinkamas. Žinoma, dar blogiau pirkti už svetimus bankroto akivaizdoje. Bet sąrašas dalykų, kuriuos galima atimti iš piliečių, atrodo begalinis, tai kodėl gi ne? Liberalizmo vardan. Neskaitančio laiškų liberalizmo vardan. Na, o mėgstantys skaičiuoti, gali sužinoti viską apie tą nuvalkiotą, bet vis dar nesuprastą BVP.

(Rudens armonika / © Grumlino palėpė)

Technariumas. Ubuntu, žinia, visada laimi. Jei kriterijus parenka taip, kaip jai patogiau. Bet realybėje naudojami visai ne sintetiniai savybių rinkiniai, o realus pojūtis ir patirtis dirbant. Bus matyti, ar ta patirtis padės Google Wave pateisinti bent menką dalį to, kas apie ją rašoma. Gavau pakvietimą ir aš. Bet kol kas tik standartiškai: prisijungiau, paspoksojau buku žvilgsniu ir išjungiau. Štai Facebook, nors ir labai marga ir dažnai kintanti tarnyba, kelia nebent praktinius klausimus – kaip įdėti savo tinklaraščio srautą į šį bendruomeninį tinklą?

(Raštai ir pavidalai / © Grumlino palėpė)

Įvairovė. Mūsų kelionės po vietas, pastatytas iš plytų ir iš kaukolių. • Mūsų žavėjimasis išradingumu įrengiant duris ir panaudojant palanges. • Mūsų domėjimasis, kas teka po grindiniu ir kas skamba po žeme. • Anuomet barzdaskučio praktika trukdavo 6 metus. Dėl suprantamų priežasčių. • Dabar gi daugeliui mūsų trūksta visuomeninio aktyvumo. Pavyzdžiai yra vienetai. Visi likę yra prisitaikėliai? Nepatenkinti ir kritikuojantys prisitaikėliai?

Šiandien pilvui: orkaitėje kepti makaronai.

Šiandien poilsiui: tuščia telefono sąskaita.

Tuo leiskite šį diskursą ir baigti.

Liutauras nepatingėjo sudėlioti teisinius argumentus Lanva naudai. Negali pykti – jie tokie patys vienpusiški, kaip mano rašyti priekaištai lobistų operacijai. Su teisine kalba man, neturinčiam teisininko išsilavinimo, labai sudėtinga diskutuoti, tačiau pabandysiu. Kaip ir anksčiau, aš teigiu, kad bet kurio iš tų Lanva „pagautų“ 106 Linkomanijos narių kaltė neįrodoma arba jos išvis nebuvo.

Faktinės aplinkybės. Gal apskritai užtektų ir prieštaravimų čia, nes nė vienas iš Liutauro išvardintų dalykų nėra faktas: 1) gal būt galima teigti, kad Lanva platino Windows 7 Linkomanijos tinkle, bet iš turimų duomenų negalima teigti, kad minėti vartotojai ja keitėsi, ypač bet kokia funkcionalia jos dalimi; 2) Lanva pateikti duomenys rodo, kad vartotojai siuntėsi failus, tačiau kieno adresus ji gavo, neaišku. Formuluotė „registruoti įrenginiai atsisiuntė“ yra klaidinga, nes IP išorėje turi maršrutizatorius, o ne kompiuteris; 3) Diskai buvo nukopijuoti oficialiai leidus Microsoft (bent jau taip teigia Lanva). Nustatyti, ar pirminis kopijavimas buvo nelegalus neparsisiuntus failo yra sudėtinga, o gal ir neįmanoma.

Dėl teisinės bazės dalies neverta diskutuoti, nes 1) tai yra teisė; 2) ji nebuvo pažeista.

Subjektas arba, kitaip tariant, ar IP ir siuntėjo kompiuteris yra tas pats? Liutauras išdėsto daug punktų, kuriais siekiama įrodyti, kad IP administratorius (maršrutizatoriaus, kito ryšio mazgo) yra atsakingas, net jei per jį jungėsi kažkas kitas. Ryšio organizacijos gali tam samdyti specialų personalą ir diegti apsaugos priemones, žmonėms gi parduodami masinės gamybos produktai, kurie ne visada turi sukonfigūruotą apsaugą nuo įsilaužimo ar prisijungimo iš išorės. Kai kuri įranga, pvz., Fonera, yra tyčia atvira bent jau to paties tinklo vartotojams. Ne vienas tinklaraščio autorius yra aptikęs ir aprašęs nerakintą kaimynų prieigą, kiti gi geranoriškai dalinasi savo interneto jungtimi. Čia reikėtų atsižvelgti į tai, kad asmeninių sistemų ir ryšio mazgų saugumo pažeidimas nėra nei išimtinis, nei netgi retas dalykas – saugumo specialistai teigia, kad pasaulyje yra keliasdešimt milijonų kompiuterių, kuriuose įdiegti virusai platina el. pašto šiukšles, naudojami failų perdavimui ir pan. (botnetai).

Liutauras rašo, kad šioje srityje nėra teisinės patirties. Lietuvoje gal ir nėra, tačiau galima pacituoti šiomis dienomis Danijos kovos su piratavimu organizacijos (Antipiratgruppen) paskelbtą pareiškimą: „courts do not sentence owners of Internet connections simply because of technical identification of IP-adresses and technical recognition of files“ („teismai neteisia interneto jungčių šeimininkų vien dėl techninio IP adreso identifikavimo ir techninio failų atpažinimo“). Daugiau informacijos yra Freeform101.

Subjektyvioji pusė arba ar yra kaltė? Čia Liutauras nepateikia stiprių argumentų. Jei teismas teistų pagal išankstinę nuomonę ir be įrodymų („Visi Linkomanijoje yra piratai“, „Microsoft internetu programų neplatina“ (!!!) ), tai ši dalis būtų suprantama. Bet! Microsoft platino ir platina programas, įskaitant Windows OS internetu. Geras pavyzdys – šiandieninis Milvio rašinys apie (tikiuosi legaliai) parsisiųstą Windows 7 Enterprise. Taigi Windows 7 platinimas internetu vyksta ir dabar, todėl išankstinių vartotojo žinių apie tai, kuri versija (Ultimate negalima, o Enterprise galima?) yra potencialiai legali, o kuri ne, siuntimo metu, dar prieš peržiūrint licenciją, gali ir nebūti.

Liutauras taip pat teigia, kad vartotojas turi žinoti, kad Microsoft produktus galima siųsti tik iš kūrėjo svetainės. Tai irgi klaida. Beveik visa programinė įranga platinama daugybėje įvairiausių serverių: specializuotų programų archyvų Tucows, Download.com ir t.t. Netgi didelės firmos stambių siuntinių distribucijai naudoja serverius-tarpininkus, nuomodamos jų tinklą iš Akamai ar pan. Kadangi Microsoft specialiai apie tai nėra perspėjusi, tai vartotojas gali rinktis sparčiausią ir patogiausią jam sprendimą.

Čia nederėtų pamiršti ir to, kad torrentai yra pagrindinis Linux OS platinimo kanalas (oficialus). Operacinių sistemų diegimo failai yra labai dideli, todėl torrentai naudojami dėl spartos. Vartotojas negali žinoti atskirų firmų politikos konkrečių svetainių atžvilgiu, juo labiau, kad mato Windows platinamą internete įvairiausiais būdais.

Objektas arba ką siuntėsi žmonės? Šis klausimas dabar atrodo įdomiausias. Jei imsiu Liutauro argumentus ir panaudosiu juos priešinga kryptimi, tai gausiu štai ką: „Kaltinami piratavimu 106 asmenys siuntėsi Microsoft legaliai šiam tikslui perduotą ir Lanva legaliai mainams ir siuntimui patalpintą programinę įrangą“. Tai kuo jie kaltinami?

Liutauras skuba suteikti visas teises taip elgtis Microsoft ir Lanva, bet ne vartotojams. Ak, na taip – sutinku, vartotojai negalėjo žinoti, kad būtent ši versija platinama su Microsoft leidimu. Bet kodėl jie, nepamatę, kas yra siuntinyje, vos iš kelių bitų parsisiųsto fragmento turėjo nustatyti, kad tai yra nelegaliai platinama versija? O jei viduje būtų buvusi Windows 7 Enterprise, per klaidą pavadinta Windows 7 Ultimate? Tuomet būtų tik procedūrinis pažeidimas (siųsta ne iš to serverio), ar ne?

Dar smagiau šioje vietoje dėl žalos. Žala, patiriama dėl failų mainų apskritai, yra atskiros diskusijos dalykas, tačiau šiuo konkrečiu atveju kažin, ar buvo patirta žala apskritai, nes viskas vyko sąmoningai, su Microsoft leidimu. Platintos programinės įrangos, net jei ja kas pasinaudotų, serijos numeris veikiausiai buvo netikras arba įtrauktas į blokuojamus („blacklisted“). Teismas turėtų nustatyti, kad tokia programa neįmanoma naudotis ir neįmanoma turėti iš jos nei komercinės, nei nekomercinės naudos.

Objektyvioji pusė arba tai kaip vis dėlto iš tikrųjų? Aš lieku prie savo nuomonės, kad Lanva policijai perdavė duomenis be reikalo ar išvis nepagrįstai. Jei nepakanka ankstesniame ir šiame rašiniuose išdėstytų argumentų, tai galėsime pratęsti toliau, bet aš siūlau atsižvelgti į keletą svarbių dalykų:

1. Teisinė praktika su IP ir failų vardų perdavimu kaltinant piratavimu Europos Sąjungos šalyse yra. Tokia informacija pripažinta nepakankama.
2. Europos Sąjungos Parlamentas ir Europos Taryba yra priėmusi sprendimą dėl pažeidimų internete ir interneto atjungimą už juos. Tai ne visai tiesiogiai susiję, tačiau verta pacituoti: „Interneto tiekimas vartotojui galės būti apribotas tik tuomet, kai tokia priemonė proporcinga ir „būtina demokratinėje visuomenėje“, atsižvelgus į nekaltumo prezumpciją ir žmogaus privatumą bei pritaikius sąžiningą nešališką procedūrą, pagal kurią vartotojas būtų išklausytas ir galėtų laiku apskųsti sprendimą.“
3. Microsoft šioje vietoje galėtų būti apkaltinta nesąžingumu, nes pati patalpino Windows 7 torrentų tarnyboje, praėjus labai neilgam laikui po to, kai nutraukė oficialų bandomosios versijos platinimą. T.y. panašu į tai, kad ji spendė spąstus, tikėdamasi, kad į juos įklius ne tikrieji piratai, o vartotojai, kurie tikėjosi parsisiųsti legalią bandomąją versiją, tačiau pavėlavo.
4. Lanva gali būti apkaltinta (tai nurodo ir Liutauras) pažeidusi Linkomanijos svetainės taisykles, neteisėtu būdu gavusi privačią uždaro tinklo vartotojų informaciją. Reikėtų teisiniu aspektu įvertinti ir Windows 7 kopijavimo/platinimo faktą. Nors Microsoft leidimą davė, tačiau abejoju dėl tokio veiksmo legalumo panaudojant jį kaip operatyvinės veikos dalį (man regis, tai yra valstybės teisėsaugos institucijų prerogatyva).

Na ir galiausiai – mano prisipažinimai:

Nesu piratas ir tiesiogiai su jais nesu susijęs. Nesisiunčiau Windows 7 ir apskritai esu ją matęs tik Microsoft stende kelias minutes. Visada perku visą man reikalingą programinę įrangą. Esu legalus trijų Windows OS vartotojas (Windows Vista Home Premium, Windows Vista Home Premium OEM, Windows XP Professional OEM).

Rašau ir ginčijuosi su Liutauru ir kitais dėl to, kad tikiu, jog skaitmeninių failų mainai yra tobulas programinės įrangos ir skaitmeninės informacijos platinimo mechanizmas, kad priemonės, skirtos atskiroms programoms apsaugoti yra nukreiptos visų pirma prieš legalų vartotoją, kenkia visoms programoms, platinamoms internete ir sudaro prielaidas tokių organizacijų, kaip Lanva, piktnaudžiavimui suteiktomis teisėmis.

Nedaugiažodžiaujant: štai čia yra prizas. Taip, naujutėlaitis SonyEricsson Aino, kurį iki šiol lietė tik mano rankos (švariai nuvaliau, nesinervinkite).

Štai čia yra šifras. Jo raktas yra šioje svetainėje, tiesiogiai susijęs su prizu.

Jūsų užduotis:

1. Iššifruoti tekstą, pasinaudojant nežinau.lt rastu raktu. Gausite pirmąją sakinio dalį.
2. Sukurti sakinio tęsinį ir parašyti šio įrašo komentaruose tik savo tęsinį. Kuo išradingiau, tuo geriau.
3. Suspėti tai padaryti iki trečiadienio, lapkričio 11 dienos vidurdienio.

Laimėtojas burtų keliu bus išrinktas iš atrinktų įdomiausių atsakymų.

Sėkmės žaidžiant!

P.S. Jei tekstas našyklėje išsiklaipo, žiūrėkite čia.

Informacinės grafikos paskirtis – padėti suvokti sudėtingas sąvokas ar reiškinius. O kas gali būti sudėtingiau visuomenėje už jos valdžios politiką? Svetainė „Information is Beautiful“ pateikia įdomią amerikietiškosios kairės ir dešinės diagramą (didinasi ir paveikslėlis viršuje). Joje aiškiai ir vaizdžiai išskirti pagrindiniai šių politinių krypčių principai valstybės valdyme, versle ir jo apmokestinime, visuomenėje, šeimoje, bendražmogiškose vertybėse ir t.t. Įdomu ir verta laiko panagrinėjimui, net jei daugumą dalykų ir taip žinome.

Būtų nuostabu, jei kas nors tokiu pačiu principu sudėliotų Lietuvos politinių partijų diagramas. Ne pagal programas, nes nė viena jų nesilaiko, o pagal balsavimo Seime rezultatus, vyriausybės nutarimus, politikų pareiškimus ir konkrečius veiksmus. Kažin, ar būtų taip paprasta ir aišku, kaip Amerikoje?

Peržiūrėjęs diagramą, atradau savo vidinio konflikto priežastį: nesu nei kairysis, nei dešinysis. Valstybės valdymo principai ir santykiai su verslu man patrauklesni iš dešinės, o šeimos bei visuomenės vertybių – iš kairės. Kaip gamtoje vadinamas toks variantas? Pasiklydėlis?

Tiesą sakant, renginį organizuoti padėti gali tik geranoriški ir iniciatyvūs žmonės. Bet rankų, ypač organizuojant didesnius renginius, nuolat trūksta, tad jei randi kokią nors programą ar interneto tarnybą, kuri gali padėti, labai apsidžiaugi. Spalio mėnesį vykusį T*nklą organizavome beveik „aklai“: nebuvau numatęs, kaip ir ką darysiu, kokius įrankius naudosiu, kaip planuosiu ar bendrausiu su pagalbininkais. Būtų buvę įdomu tokiam tikslui išbandyti Google Wave, tačiau jos paskyrų dar neturėjome, todėl pasitenkinome Gmail, Google Docs ir telefono skambučiais.

Iš specializuotų tarnybų (ne)konferencijos organizavimui naudojome tik Eventbrite. Suradau ją per paiešką, norėdamas rasti nemokamą renginio dalyvių registracijos programą. Žinojau, kad registruodamas el. paštu būtinai ką nors pamesiu, pamiršiu ar supainiosiu.

Eventbrite yra daug daugiau, nei dalyvių registracijos tarnyba. Ji gali prekiauti bilietais (kredito kortelės ir PayPal, Google CheckOut); grąžinti pinigus tiems, kas apsigalvojo; paruošti spausdinimui dalyvio korteles su renginio atributika; pateikti registracijos metu dalyviams apklausą; nurodyti tikslų laiką, kada parduodami bilietai ir kada baigiasi prekyba; diferencijuoti bilietų kainas ankstyviesiems pirkėjams, įprastiniams ir „paskutinės minutės“; registruoti dalyvius iš anksto, iki bilietų pardavimo; priglausti renginio tinklalapį ir leisti dėti į jį naujienas; rinkti paramą ir aukas renginiui; pateikti labai išsamią bilietų pardavimo ataskaitą.

Eventbrite turi galybę papildomų įrankių ir priedų, leidžiančių jūsų renginį pareklamuoti Twitter, Facebook ir kituose tinkluose, įterpti į kitas svetaines registracijos, bilietų pardavimo ar tiesiog naujienų blokus, siųsti kvietimus ir papildomą renginio informaciją el. paštu. Pabandykit surasti, ko jai trūksta!

Žinoma, atsiskaitymo per lietuviškų bankų sąsają internete čia nerasi, bet visa kita yra. Šauniausia, kad Eventbrite veikia „sąžiningu“ principu: jei jūsų renginys nemokamas, tai ir visos tarnybos paslaugos nemokamos. Kitu atveju Eventbrite ima komisinį mokestį (99 JAV centus + 2,5% bilieto vertės už parduotą bilietą, bet ne daugiau kaip $9,95), tačiau tą mokestį ji ima tik po renginio – iš anksto nieko mokėti nereikia. Jei apdairiai įvertinsite savo renginio bilieto kainą, Eventbrite tikrai jūsų nenuskriaus.

Tačiau natūralu, kad dėl santykinai nedidelio kredito kortelių paplitimo Lietuvoje Eventbrite labiausiai tinka organizuojantiems nemokamus renginius. Mano patirtis buvo nepaprastai gera. Nuoširdžiai rekomenduoju tarnybą, nes geresnės neradau. Įdomu būtų sužinoti, ar lietuviškos komercinės bilietų prekybos tarnybos (Tiketa ar Bilietai.lt) suteikia tiek galimybių ir taip patogiai, kaip Eventbrite?