Projekto tikslas – stabdyti smurtą dėl lyties prieš moteris su negalia ir vykdyti jo prevenciją.

Projekto uždaviniai:

• išnagrinėti atsako į smurtą dėl lyties prieš moteris su negalia reglamentavimą Lietuvoje (įskaitant ir socialinės globos paslaugas teikiančias įstaigas);
• kurti ir stiprinti moterų su negalia apsaugos nuo smurto dėl lyties mechanizmus socialinėse ir psichikos sveikatos priežiūros įstaigose įveikiant lyčių ir negalios stereotipus;
• didinti specialistų, dirbančių socialinėse arba psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, gebėjimus reaguoti į smurtą dėl lyties prieš moteris su negalia;
• bandomosiose savivaldybės vystyti koordinuoto institucijų atsako į smurtą dėl lyties algoritmą, atsižvelgiantį į moterų su negalia patiriamas kliūtis;
• didinti specialistų, dirbančių su atsaku į smurtą artimoje aplinkoje savivaldybėse, gebėjimus atpažinti lyties ir negalios sankirtos nulemtą pažeidžiamumą;
• didinti smurto dėl lyties prieš moteris su negalia atpažįstamumą tarp pačių moterų ir jų aplinkinių;
• didinti visuomenės sąmoningumą ir pagalbos besikreipiančių moterų su negalia palaikymą.

Projektą įgyvendina Lygių galimybių plėtros centras, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, psichikos sveikatos srityje dirbanti nevyriausybinė organizacija „Psichikos sveikatos perspektyvos“ ir socialinės reklamos agentūra „Nomoshiti“.

Bendras projekto biudžetas: 489 301,37 EUR

Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Piliečių, lygybės, teisių ir vertybių programos 2021 m. lėšomis (sutarties su Europos Komisija Nr. 101049158 – SEEN).

„Žiūri – Geros naujienos eina pėsčios, o blogos – joja ant arklio… Sako: Kokia neteisybė – Greičiau apsikeiskit“ – (R. Lileikis, Kiaulės sakmė, Skambalėlis)

Peržiūrėjau paskutinio valstybinio konkurso kuriame teko dalyvauti dokumentus: konkurso sąlygos – 21 lapas, techninė specifikacija – 6 lapai, iš jų naudinga informacija užduoties atlikimui (tai, ką rastum reklamos agentūros brief‘e) – pusė lapo. Per tuos 13 metų, kai domiuosi ir dirbu su socialine reklama ar aplink ją, tenka konstatuoti, kad valstybės lygmeniu į šią prevencijos formą žiūrima lyg į pinigų išmetimą į balą, o jeigu kažkas ir daroma, tai labiau todėl, kad reikia (na, nes ES reikalauja, nes copy–paste iš kito projekto gerai gavosi, nes kiti taip darė ir pan.), o ne todėl, jog tikima, kad tai reikalinga ir efektyvu. Iš to netikėjimo gimsta ir atitinkami rezultatai – svarbu tiesiog padaryti, įsisavinti pinigus ir geriau būtų, kad viskas praeitų be triukšmo – na, kad kėdės nepradėtų barškėti, nekiltų koks bereikalingas skandaliukas. Pavyzdžiui, prieš rinkimus vieną patvirtintą kampaniją prie kurios teko prisidėti, paskutinę akimirką įsikišęs ministras X ir jo aplinka liepė nušlifuoti (ministro patarėja laiške leido sau tris kartus parašyti „veto!“) nes pabijota, kad kampanija per aštri ir gali atsiliepti rinkimų rezultatams. Ministrui X tai nepadėjo, kaip ir nepadėjo sprendžiamai problemai – kampanija praplaukė niekieno nepastebėta.

Koks požiūris į socialinę reklamą konkrečiai ir komunikaciją bendrai, jau metus Lietuvoje galime stebėti tiesiogiai. Nes nelabai daugiau yra, ką veikti. Nes aktualu. Tik jeigu iki šiol socialinių reklamų tematika būdavo specifinė, dažnai naudinga tik atskirai žmonių grupei, tai covid-19 ir jo sukeltos problemos palietė absoliučiai visus. Ir čia jau negali svarstyti, jog vienas ar kitas projektas nesulaukė pakankamo finansavimo, nes paskutiniu metu bažnyčios atstovai per dažnai pietavo Vyriausybės ar Seimo valgyklose. Covid-19 palietė visus ir todėl tai, kaip sprendžiamos su tuo susijusios problemos parodo maksimalius valstybinius resursus – tiek protinius, tiek vadybinius (šio įrašo atveju – kiek tai liečia socialinę reklamą, komunikaciją). Ir turint omenyje, kad visai netrukus Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) skelbs (ar jau paskelbė) konkursą kalbėjimui apie vakcinavimą, atrodo prasminga peržvelgti kelis šiol įvykusius bandymus komunikuoti reklamos pagalba, kurios, turint omeny problemos mastą, buvo apgailėtinai mažai (kas vėl gi parodo požiūrį į socialinę reklamą).

Pavyzdžiui, Vilnius. 2020 metų pavasarį pirmąją bangą Vilnius pasitiko, kaip aš vadinu, „šaipokų rinkiniu“ iš kurių merui Remigijui Šimašiui labiausiai patiko „Nelankysiu tėvų per Velykas, kad galėčiau aplankyti per Kalėdas“. Dabar tai skamba ne tik juokingai (pro ašaras), bet ir ironiškai, tačiau, kaip teigė vienos (kitos) reklamos herojė: „Aš nesu nereikalinga – aš galiu būti panaudota, kaip blogas pavyzdys“. Kas buvo blogai su šia reklama (kampanija, serija)? Iš esmės – viskas. Ir pradėti būtų galima nuo mero atsakymo į klausimą, kiek ši kampanija kainavo: „Kaina tokia, kad mokesčių mokėtojams kainuos nulį. Galime galvoti nebent apie 2000-3000 eurų, tiek gali kainuoti didelius stendus pagaminti, maksimali suma, kurią išleistume“. Yra kuo pasididžiuoti – sprendžiama problema, kokios XXI amžius dar nematė ir tai mokesčių mokėtojams tekainuos 3000€! Čia tas pats, kas džiaugtis, jog mokyklų moksleiviai sutiko pagaminti milijoną kaukių iš „Grigeo“ tualetinio popieriaus ir lipnios juostos. Iniciatyva graži, vertė abejotina. Reklamos ir PR agentūros atėjo su tekstinėm reklamom, nes čia jų resursai ir baigiasi – fotosesijos kainuoja, video klipų kūryba kainuoja ir, kad ir kokie būtų gražūs tekstai, žmonės lengviau identifikuojasi per kitų žmonių istorijas ir niekas neverktų per „Titaniką“, jeigu tai būtų ne vaidybinis, bet tekstinis filmas. Taip, „Titanikas“ kainavo brangiai, bet savo pasiekė. „Šaipokai“ kainavo nebent 2000-3000€, kurių visi buvo išmesti į balą, jeigu ne blogiau (kai tu vieną kart sakai, jog pakentėkit per Velykas, kad galėtume kartu švęsti Kalėdas, o per Kalėdas uždaroma visa šalis, tai nereikia būti komunikacijos specialistu, kad suvoktum, kokį tai gali turėti poveikį).

Negaliu kaltinti reklamos agentūrų (PR agentūrų, etc.), kurios atėjo su tokiomis idėjomis, kokiomis atėjo, nes jos savo kūrybiškumą panaudojo atsiliepdamos į pro bono brief‘ą „padarykit ką nors apie covid‘ą“. Ir čia vėl būtina akcentuoti, jog covid-19 atnešė į komunikacijos sritį problemą su kuria dar niekam nebuvo tekę susidurti, tad agentūros negalėjo atsigręžti atgal ir pažiūrėti, ką šiuo klausimu darė kiti, anksčiau, tad nesant tyrimų beliko tik spėti ir bandyti pataikyti. Kaip rodo Velykinis pavyzdys, pataikyta buvo tiesiai į akį. Ta prasme, kad vienos akies neliko.

Iš to buvo galima pasimokyti, bet nepavyko sprendžiant iš rudenį pasirodžiusios naujos reklamos, kurioje žmonės dėvintys kaukę ne taip, kaip reikia, po nosimi, būdavo pašiepiami tekstu „tai tas pats, kas apatinius mūvėti štai taip:“ ir pavaizdavimu, jog tie apatiniai nedengia organų kažkuo panašių į penį ar moterišką krūtinę. Šioje vietoje tenka konstatuoti, jog reklamos ir vėl buvo pagimdytos iš šventosios dvasios, nes jeigu jų kūrėjai ar užsakovai gatvėje paprašytų žmonių nešiojančių kaukes po nosimi parodyti (už dešimt eurų), kaip kaukes reikia dėvėti taisyklingai, jie nustebtų pamatę, kaip greitai tirpsta pinigai. Problema niekada nebuvo nežinojime.

Na ir, galiausiai, naujausia Vilniaus kampanija , šį kartą apie vakcinavimą, pavadinimu „Pasiraitokime rankoves vardan Lietuvos“ ir pošūkiu „Skiepas nuo covid-19 – saugu, efektyvu, nemokamai“. Kampanija startavo dar nesulaukus SAM organizuotos apklausos rezultatų dėl vakcinavimo, tad, tikriausiai, ir vėl buvo paruošta spėjimo principu. Reklama ir vėl paprasta, pieštinė (pavadinkim tai Vilniaus stiliumi), bet tuo pačiu neadresuojanti problemų, kurias turėtų išspręsti. Pavyzdžiui, ką reiškia „saugu“ ar „efektyvu“? Kaip reklama mane įtikina, jog ji yra saugi ir efektyvi? Nes tiesiog… jūs taip sakote? Ne, taip reklama neveikia. Lygiai kaip, kad neveikia „pasiraitokime rankoves vardan Lietuvos“, nes jau n mėnesių stebim, kaip žmonės vyniojasi kaukes po nosimi ir bando vynioti iš vieno miesto į kitą kirsdami savivaldybių ribas. Tiesa, aš pamatęs šią reklamą esu pasiryžęs atsiraitoti rankoves vardan Lietuvos. Bet problema yra, kad aš jas buvau pasiruošęs pasiraitoti ir iki jos atsiradimo. Neabejoju, kad tiek šią reklamą sukūrę, užsakę, tiek ir patvirtinę žmonės taip pat yra pasiruošę atsiraitoti rankoves vardan Lietuvos. Bet mes nesam visa Lietuva.

Kad su tokiu priėjimu prie vakcinavimo turime problemą akivaizdu iš SAM vykdytos apklausos, kurioje matyti tikroji situacija: „Europos Sąjungoje patvirtinta vakcina nuo COVID-19 sutiktų skiepytis 64 proc. šalies gyventojų“, kai kolektyviniam imunitetui pasiekti reikia, kad bent 70% (dažnai minima 70-90%) gyventojų būtų paskiepyti ar jau pasveikę nuo covid-19. Šis skaičius rodo ne tiek šviesą tunelio gale, kiek ilgą kelią iki tunelio. 64% pasakė dar nereiškia, kad taip ir bus, kai ateis laikas. Kokius (dar) duomenis turi SAM ir kaip ji juos interpretuos gali lemti 50% kampanijos sėkmės. Deja, bet patirtis rodo, kad didžioji dalis socialinių kampanijų žlunga dar iki prasidedant pirkimo procesui, rašant užduotį (kuri nepamenu ar kada viršija 1 lapą plačiomis paraštėmis, 12 fontu, 1.5 space’ingu), likusios – ilgainiui. Kelios problemos, kurios matau gali nulemti vakcinavimo kampanijos ne/sėkmę: 

Problema nr.1: Kompetencijos trūkumas organizuojant komunikacijos kampanijas

Skirtingai nei komunikacijos specialistų (reklamos/PR, laisvai samdomi komunikacijos ir marketingo specialistų), valstybinių įstaigų komunikacijos skyrių kompetencija dažniausiai apsiriboja bendravimu su žiniasklaida ir pranešimų spaudai rašymu. Reklamos kampanijų organizavimas, susidaro įspūdis, valstybės tarnautojams yra našta su kuria ir nenorima, ir nežinoma, kaip tvarkytis. Vienas kitas per metus ar penkerius iššautas komunikacinis/reklaminis projektas nepadaro tavęs šios srities specialistu, o net ir tais atvejais, kai mes kalbame apie 100 000+ biudžetus, išoriniai specialistai/konsultantai nėra samdomi. Ar taip valstybės įstaigose daroma, nes bijoma parodyti savo nekompetenciją (kas yra normalu ir pataisoma) ar dėl kokių kitokių priežasčių, man nėra žinoma. Dažniausiai girdėtas atsakymas į klausimą kodėl nesamdote tų, kas išmano problematiką ir specifiką bei galėtų paruošti užduotį yra gūžtelėjimas pečiais ir pripažinimas, kad tiesiog taip visada buvo daroma.

Per paskutinį pusmetį pamenu bent dvi socialines reklamas, kurios buvo išimtos iš eterio ar/ir susilaukė specialistų kritikos (kritiška paprastų žmonių reakcija į socialines reklamas yra normalu – jeigu nebūtų, tai, matyt, nebūtų ir reikalo kalbėti atitinkama tema). Pirmoji buvo apie alkoholį vartojančių motinų vaikus. Jeigu neklystu, šios reklamos ištakos buvo savižudybių prevencijos grupėje iš kurios, pamatęs, kad 100 000 € planuojama skirti Verygos arkliukui–anti–alkoholio reklamai, (bendras biudžetas nebuvo dosnus tokiam gabalui), pasitraukė Paulius Skruibis. Reklama po kritikos iš eterio dingo, o kai bandžiau su SAM atstovais aiškintis kodėl niekada neteko matyti šios reklamos pirkimo, paaiškėjo, kad tai būta mažos vertės pirkimo, tad išsiversta su paprastesnėmis procedūromis (galėjo būti 3 pasirinktų partnerių apklausa e-paštu). Rezultatas toks, kad buvo ne tiek sutaupyta, kiek pinigai išmesti į balą ir dar sukurta nauja, didesnė problema stigmatizuojanti tam tikrą visuomenės grupę. Būtent ši ministerija netrukus vykdys vakcinavimo kampaniją.

Naujesnis pavyzdys yra Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAĮT) užsakymu sukurta socialinė reklama.https://www.linkedin.com/embeds/publishingEmbed.html?articleId=7735794496290187443

Su šia reklama teko susipažinti kiek geriau, nes padėjau vienai konkurse dalyvavusiai agentūrai. Įdomu, kad šiuo konkrečiu atveju pralaimėjom ne dėl didesnės kainos (ji buvo mažesnė), bet būtent dėl idėjos. Ar laimėjusi agentūra galėjo išvengti šio kilusio pasipiktinimo? Jeigu apsiribojo tik tuo, kas buvo parašyta užduotyje ir tarnybos specialistais – neturėjo jokių šansų. Ir ne tik todėl, kad kūrybinė užduotis buvo parašyta biurokratiškai, bet todėl, kad tarnybai yra nesvetimas mamų kaltinimas dėl vaikų auklėjimo. Tą nėra sunku sužinoti pabendravus su kitomis (ne valstybinėmis) organizacijomis, kurios rūpinasi vaikų gerove ar smurto prieš moteris mažinimu. Gali būti, kad pati įstaiga net ir nemato savęs, kaip problemos dalies, ką man yra tekę patirti kitame konkurse. Tuomet teko pakalbėti su atstovais iš organizacijų, kurių atstovaujamus narius palies būsimos reklamos. Kai kampanijos užsakovams užsiminiau, jog x ir y sakyti negalime, nes tai jau yra pasekmės struktūrinių problemų (kurių nesugeba išspręsti pats užsakovas, bet tą aiškiai įvardina nevyriausybinės organizacijos), atsakymą gavau klausimo pavidalu: „kokios dar struktūrinės problemos?“. Nutariau į tai nesivelti.

Ir šias dvi kampanijas miniu tiek, kaip iliustraciją, jog įstaigose trūksta kompetencijų arba noro jų turėti, tiek todėl, kad aš apie šias dvi kampanijas žinau ir girdėjau. Tegalima įsivaizduoti, kiek panašių kampanijų prasisuko per TV pigiausio eterio metu, netinkamai surašius sąlygas arba praplaukė FB projekte komunikacijai nusimačius 1000€. Kartais tenka matyti tokių neadekvačių reklamos biudžetų, jog nesupranti iš kur jie yra traukiami. Kitais atvejais sunku suprasti, kodėl reikia padaryti tris klipus po penkioliką sekundžių (žinoma, plius klipo gale įvardinant fondus, rėmėjus, organizatorius), o ne vieną 45 ir panašūs media sprendimai; adekvataus biudžeto nebuvimas.

Kompetencijos trūkumas apima tiek nesigaudymą veiklos lauke, kuo užsiima kiti šio lauko veikėjai (tiek potencialūs ar esami partneriai, tiek konkurentai), tiek ir įsivaizdavimą, kokios informacijos reikia, norint pradėti kampaniją (tyrimas, tikrosios problemos identifikavimas, etc.), sugebėjimas tą informaciją išdėstyti suprantamu/naudingu būdu – sąrašas yra begalinis.

Problema nr.2: Kūrybos ir kūrybiškumo vertinimas

Jeigu per klaidą ši pirma pakopa yra įveikiama (nusimatyti tinkami biudžetai, protingi darbų atlikimo terminai, gerai paruošta užduotis, etc.), šansai, kad nebus paslysta ant konkursinių darbų vertinimo – minimalūs.

Aš net nenoriu kalbėti apie mažiausios kainos konkursus. Šioje vietoje 99% atvejų galioja citata „If you pay peanuts, you get monkeys“ (liet. atitkmuo galėtų būti „š… moki, š… gauni“).

Geriausia, ką teko matyti ekonominio naudingumo konkursuose, tai 70% svertas kūrybai, 30% kainai. Ant popieriaus gan kietas svertas. Realybėje? Realybėje kaina vertinama taip, kaip ir priklauso, pagal formulę. Jokių čia interpretacijų. Gi, kūrybinė dalis dažniausiai vertinama geriausiai idėjai skiriant 10 balų, antrai geriausiai „nu gal 9“, trečiai „nu tikrai ne daugiau 8“.

Ir nors techninėse specifikacijose dažnai minimi žodžiai originalumas, novatoriškumas ar kūrybiškumas, realiai tai reiškia, kad jeigu komisijos nariui tai nėra to, ką jis jau matė kopija, tai idėja yra originali bei kūrybiška. Tais atvejais, kai į šį reikalavimą pažiūrima reklamos žmogaus akimis, viskas baigiasi taip, kaip EUROBASKET konkurso metu baigėsi tuo metu geriausiai reklamos agentūrai Lietuvoje – „Milk“. Tikslaus dalyvių skaičiaus tame konkurse nepamenu, bet atmintyje yra likę, kad tarp daugiau nei 10 dalyvavusių agentūrų, „Milk“ liko ar tai paskutiniai, ar tai priešpaskutiniai. Žinau, ką siūlė mano agentūra ir neįsivaizduoju, kad „Milk“ galėjo pasiūlyti blogiau. Jeigu kam atrodo, kad konkursus laimi geriausios idėjos, tai galvokit iš naujo.

Ir čia vėl atsitrenkiama į kompetencijų klausimą: jeigu tu nesi komunikacijos specialistas (lentelė „komunikacijos skyriaus vadovas/-ė“ ant durų dažniausiai reiškia ne tai), kuris domisi reklama, stebi ir žino, kas yra efektyvi/kūrybiška reklama, kaip tu gali išrinkti geriausią kūrybinį pasiūlymą? Problema ta, kad ir šiame etape, išorės specialistai nėra samdomi. Per savo karjerą dirbdamas su valstybiniais klientais esu susidūręs tik su viena institucija, kuri į idėjų vertinimą kvietėsi žinomą reklamos specialistą. Ir, beje, jis tai darydavo nemokomai.

„Bet juk vis tiek, žmonės gi ne durni, jie gi patys žiūri TV, jie vis tiek išrenka gan gerą idėją…“, – ne taip greitai! Kai rašau neva kažkieno lūpomis tariamą „nu tikrai ne daugiau 8“, galvoje girdžiu, kaip man tai pasakytų projektų vadovas bet kurioje iš reklamos agentūrų, kuriose teko dirbti: „Rymeiki, čia visiškas š… – toliau“. Bet su idėjom nedirbantys žmonės kūrybą vertina kitaip. Jiems tarp labai patinkančios idėjos ir tokios, kuri visai nepatinka, skirtumas dažnai yra toks, kiek yra idėjų. Taip idėja, kuri įvertinta 10 balų ir 100 000 €, pralaimi idėjai, kuri realiai niekam nepatinka, bet yra įvertinta 8 ar 9 balais ir 50 000 €, nes buvo tik dvi idėjos. Dar blogiau būna tais atvejais, kai idėja yra įvertinama 5 ar 6 balais, bet kadangi kainuoja tik 25 000 €, laimi būtent ši idėja. Įsivaizduojat, mokykloj jūs matematikos turit 5 ir mokykla jus išsiunčia į Lietuvos matematikų Olimpiadą? „Gera reklama, bet už 100k, prasta – bet vos už 25k“. Realiai šis sutaupymas yra ne sutaupymas, bet lygiai 25 000 € išmestų mokesčių mokėtojų pinigų. Bet jeigu viskas atlikta pagal procedūras, tai nė viena kėdės koja nesubarškės – check. Kaip per trisdešimt nepriklausomybės metų niekas nesugeba nieko padaryti, jog tokių paslaugų pirkimas neprilygtų kibirų pirkimui man išlieka paslaptimi, nors ir nestebina.

Problema nr.3: Valstybinių institucijų organizuojamų reklamos konkursų įvaizdis.

Taip, pačios valstybinių institucijų organizuojamos kampanijos prašosi atskiros įvaizdžio kampanijos, bet čia reikia prisiminti kitą agentūriniame pasaulyje ne kartą girdėtą minti, jog net geriausia alaus x reklama nepadės parduoti alaus x, jeigu alaus x nebus prekyboje. Šia prasme kol kas būtų labai sunku gerinti valdiškos socialinės reklamos įvaizdį, kai ji pačių institucijų dažniausiai laikoma našta, kuria reikia kuo greičiau atsikratyti. O įvaizdis kol kas yra labai prastas ir nebaigtinis problemų sąrašas yra: 1) Ten reikia siūlyt š…, su gerom, kūrybiškom reklamom ten nelaimėsi, 2) Ten laimi savi, nugalėtojas aiškus dar prieš pirkimo paskelbimą, 3) Ten nėr pinigų, 4) Ten dalyvauja tik lopai ir visokios Šaraškino kontoros, 5) Ten tiek reikalavimų dalyviams, kad jau geriau kokiai nevyriausybinei organizacijai realiai kartą per metus kažką pro bono nemokamai padaryti negu mėnesį pildyti dokumentus ir su mėnesį galvota idėja pralaimėti, kokiam š.

Ir, jeigu pirmos dvi problemos, mano galva, yra lengvai išsprendžiamos, tai trečiosios sprendimas reikalauja ne atskirų punktų kosmetinio patvarkymo, bet pokyčių iš esmės, nes daugelis dalykų yra įvaizdžio, kuris atsiradęs iš realių problemų, atspindys. Tarkim, mano agentūra apsiriboja kūryba/strategija todėl valstybiniuose konkursuose mes dalyvaujam nebent kaip partneriai ar konsultantai, kur partneriai yra „atkalę ranką“ ant dokumentų pildymo (kelis kartus juos užpildžius, vėliau viskas kartojasi). Valstybininkai man ne kartą yra pasakoję istorijas, kai į skirtingus konkursus ta pati agentūra atsiunčia kone identišką kūrybinį sprendimą (idėją, jog kažkas važiuoja troleibusu ir pamatęs problemą iššoka iš jo ir problemą išsprendžia, galima pritaikyti beveik bet kam), tikėdamasi, kad vieną dieną išauš ir jų valanda. Tokių agentūrų kainos pasiūlymai nebūna dideli ir kartais joms iš ties pavyksta laimėti, kai kažkas iš užuojautos jų kūrybą įvertina 8, kainai esant arti minimumo. Kartais turimi biudžetai būna tokie, kad kitokio lygio agentūros dalyvauti negalėtų net ir norėdamos, tad tenka rinktis iš tų, kas gali.

 KELI PROBLEMOS SPRENDIMO BŪDAI:

–Kultūros, kurioje pripažįstama, kad galima kažko nežinoti (neturėti tam kompetencijos) kūrimas ir sprendimas tai keisti (kursai, specialistų konsultacijos, etc.).
– Papildomas išorės ekspertų samdymas.
– Ugdyti kompetencijas (mokymai, savišvieta).

*
– Perskaityti tai, kas čia parašyta ir kitą kartą idėjas vertinti kritiškiau, akivaizdžiai prastesnes idėjas vertinant apčiuopiamai prasčiau.
– Nekviesti į vertinimo komisijas darbuotojų, kurie neturi nei noro dalyvauti neikompetencijų.
– Ekonominio naudingumo svertus kuo labiau nusverti kūrybiškumo vertinimo pusėn.
– Pirkimo reikalavimų kūrybiniams projektams peržiūrėjimas (iš esmės), pavyzdžiui, nevertinti kainos pasiūlymo, jeigu idėjos vertinimas yra mažiau 8 balų.
– Pirkimo reikalavimų kūrybiniams projektams peržiūrėjimas (iš esmės).

*

– Neapsiriboti konkurso paskelbimu CPO sistemoje. Jeigu jums patiko kokia (komercinė ar socialinė) reklama, pasidomėkite, kas ją sukūrė ir nusiųskite užklausą ją kūrusiai agentūrai. Tik darykite tai ne biurokratiškai, o lyg iš tikrųjų norėtumėt, kad ta agentūra dalyvautų. „Human touch“ iš valstybės tarnautojo pusės yra retesnis dalykas nei Kanų Liūto apdovanojimas agentūros lentynoje, tad galėtų suveikti, kaip, kad suveikia kūrybiška socialinė reklama nykiame lietuviškos socialinės reklamos vandenyne.
– Atskiros institucijos, kuri kuruotų socialinę reklamą Lietuvoje įkūrimas (pagal JAV AdCouncil pavyzdį, bet čia jau būsimo įrašo tema ir daug laiko reikalaujantis sprendimas).

***

Niekaip neadresavus trijų aukščiau paminėtų problemų, šansų, kad socialinė reklama galėtų pakeisti žmonių požiūri į karantino reikalavimus, vakcinavimą (ar kitas problemas) tikėtis neverta. Tai būtų daugiau atsitiktinumas, stebuklas.

Su vakcinavimo reklama ir mes ir, tikėtina, daugelis kitų pasaulio valstybių, vėluoja pusmečiu, gal net ir atsilieka keliais metais nuo pagreičio, kurį įgauna antivakserių judėjimas. „Geros naujienos eina pėsčios, o blogos – joja ant arklio…“ – geriau ir nepasakysi. Ir su tokiais fenomenais negali kovoti biurokratiniais: „Vyriausybės puslapyje viskas surašyta, yra visa reikalinga informacija, jeigu žmonės nori, visada gali prisijungti ir susipažinti“. Grabe. Stebint dabartinį komunikacijos lauką akivaizdu, kad komunikacija vyksta, jos daug, bet ji vyksta ne visiems suprantama kalba, pasiekia ne visus.

Prieš maždaug savaitę „BeWorks“, behavioural economics grupė, paskelbė apie Kanadoje vykusį tyrimą, kurio rezultatus galima rasti raporte „COVID-19 Vaccine Hesitancy:A Behavioural Lens on a Critical Problem“. Viena svarbiausių jų išvadų yra, jog 4 kognityviniai faktoriai, tokie kaip tikėjimas konspiracijos teorijom, savo įsitikinimų statymas aukščiau empirinių įrodymų, mokslo žinių ne/turėjimas ir susirūpinimas dėl vakcinos saugumo paaiškina net 44% visų intencijų dėl skiepijimosi. Tuo tarpu 14 demografinių faktorių, tokių, kaip amžius, lytis, etc. paaiškina tik 14% visų intencijų. Skaičiai Kanadoje nėra kardinaliai skirtingi nuo Lietuvos (%) ir tik jų skirtsymas į grupes yra kiek kitoks, tad kuriant užduotį konkursui ar jame dalyvaujant verta atsižvelgti į, atrodo, tikrai vertingas BeWorks rekomendacijas. BeWorks išskiria, kad komunikuoti reiktų su kiekviena iš trijų (jų atveju) grupių atskirai kiekvienai naudojant skirtingą priėjimą – tiems, kurie jaučiasi saugūs dėl vakcinų; tiems, kurie yra ant ribos ir tiems, kurie yra nusiteikę priešiškai. Yra net nurodyti priėjimo būdai prie šių auditorijų, tad tereikia imti ir naudotis. Galbūt ir SAM vykdytame tyrime bus naudingos medžiagos būsimos kampanijos organizatoriams, bet patirtis to tikėtis neleidžia.

***

Kadais TED pokalbyje „Choice, happiness and spaghetii sauce“ Malcolm Gladwell sakė: „There is no perfect pickle; there are only perfect pickles.”

Tad gal kiek ir naiviai, bet norisi tikėti, kad išsprendus kai kurias kampanijų organizavimo, kūrybos vertinimo ir gal net kiek užgriebus įvaizdžio problemas, šį (ar bent kurį kitą) kartą pavyks atrasti tuos „perfect pickles“ ir Lietuvoje.

 ***

Kitą kartą – sėkmingo case‘o aprašymas.

***

Šis įrašas atspindi tik subjektyvią autoriaus patirtį dirbant su valstybinėm institucijom ir domintis socialine reklama. Nepaisant išsakytos kritikos ir pastebėjimų, reikia pripažinti, kad valstybinėse institucijose yra daugybė puikių, iniciatyvių žmonių, kuriems čia išsakyta kritika nėra ir negalėtų būti taikoma. Daugeliu atvejų nuo jų priklauso pernelyg mažai, kad kas iš esmės pasikeistų.

LeYa | Escape the lockdown

Johanniter-Unfall-Hilfe e.V. | In Your Way

Amaze | Little Kids, Big Questions

American Foundation for Suicide Prevention Jed Foundation | Whatever Gets You Talking

Deutsche Umwelthilfe | Forever Lasting Moments

This content is password protected. To view it please enter your password below:

Password:

MCPU | #ArtOfQuarantine

This Girl Can (Sport England). Me Again

Securite Routiere. Lea, Marc

Unimed Curitiba. Animals
(Some stains don’t belong to your skin. Use solar filter and see your doctor if you notice any different sign on your skin.)

The Department for Education. Every Lesson Shapes a Life

YMCAA. World Without Y

Ad Council. A Message From The Future

State of the Arts: -60% culture

SAAQ. It has to stop

Thai Health Promotion Foundation. The Road Home

ILGAComing OutDoor

AIESEC. Don’t ruin beautiful gatherings

Quelli che con Luca. The Worst Disease

Brontosaurus. Physics