Šitas jau matytas senokai ir praskrido pro visus blogus.

Bet kaip apsidžiaugiau radusi dar du iš tos pačios serijos! Ir kas gi pasakys, kad kačių elgesys ne toks? Geriau pavaizduoti būtų sunkoka :)

Pirmiausia, pėdkelnės yra gan nepatogus drabužis. Jei bent kiek netinka dydis ar šiaip nekokybiškos, tai susisuka, smunka, plyšta ir šiaip negražiai atrodo. Storos pėdkelnės - kas kita. Žiemą ant jų drąsiai galima vilktis sijoną. O jei kokios raštuotos ar ryškios spalvos, tai dar ir labai smagiai atrodo.

Kam vyrams pėdkelnės? Nežinau, garbės žodis. Jei vyras transvestitas, jam tiks ir moteriškos. Jei reikia spektakliui kokiam, turbūt galima išsinuomoti “Lietuvos kino studijoje“. Dar galima nusipirkti šokių rūbų parduotuvėse. O jei šalta - gal geriau apsivilkti storesnės medžiagos džinsus ar kelnes šiltas. Dar gi galima ilgas kojines įsigyti. Na, tikrai nėra taip ir patogu tos pėdkelnės. Bent jau man.

Bet atkakliems vyriškų pėdkelnių ieškotojams yra išeitis - pėdkelnės, kurios tinka ir vyrams. Tokių būna sekso prekių parduotuvėse. Nuotraukos man atrodo šiek tiek juokingai, bet niekas neprilygs prekės aprašyme esančiam komentarui: “Aš turiu problemą - raumeningas šlaunis, kurių nemėgstu demonstruoti, o dėvint šias pėdkelnes mano kojos tampa lygios.” Emmm… gražu raumeningos vyru šlaunys. Kam jas slėpti po pėdkelnėmis? O kultūristams jos šiaip ar taip nebepadės…

Neturiu nieko prieš neįprastus poreikius. Tuo labiau, metroseksualumas dabar labai madingas. Bet keistai skambėtų vyro zirzimas: “Brangioji, susiplėšiau šiandien pėdkelnes…”.

P.S. Enciklopedinė informacija vyrams, jei visgi sugalvosite pirkti: pėdkelnių storis matuojamas denais. Kuo jų daugiau, tuo storesnės ir tankesnės pėdkelnės. Koks skaičiukas prie žodelio DEN nurodytas ant pakuotės, tiek gramų sveria 9 km siūlo, iš kurio pagamintos pėdkelnės. Plonos pėdkelnės yra 6-20 denų, vidutinės 20-40 denų, storos - 50-180 denų.
Ten, kur užrašytas dydis, rinkitės patį didžiausią skaičių, kokį rasite :))

Dviem nedidelėms porcijoms reikės:

10-11 šaukštų (su kaupeliu) manų kruopų. Kiekis subjektyvus, nes aš mėgstu labai tirštą manų košę. Norite skystesnės - dėkite mažiau. O tinkamiausią kiekį nustatysite išvirę košę kelis kartus.
2 stiklinės (400 ml) pieno - bet visada įpilu vos vos daugiau
Stiklinė (200 ml) vandens
Nedidelis gabaliukas sviesto (gal pusė šaukšto)
3-4 šaukšteliai cukraus. Nemėgstate saldžios - dėkite 3.

Stipriai užkaitinkite pieną su vandeniu. Teoriškai reikėtų užvirinti, bet aš niekada nelaukiu, kol pienas pradės putoti. Įdėkite cukraus, maišykite, kol ištirps. Tada visas smagumas - manų kruopų bėrimas. Ar darau taip: laikau šaukštą virš pieno su vandeniu, pilu į jį kruopas, beriu iškart į puodą ir kas kelis šaukštus kruopščiai pamaišau. Taip matau, kada košė pradeda tirštėti. Žinoma, galima iškart atsimatuoti kruopų kiekį ir pilti jas iš kokios stiklinės, bet… visiems savo keistenybės :)

Kaisdama košė labai smarkiai tirštėja, taigi nenustokite maišyti ir nepersistenkite su kruopom. Geriau jau pamatyti, kad beveik pagaminta košė per skysta ir įdėti dar šaukštą kruopų, nei valgyti akmeninį manų košės gabalą. Tada įdedate sviesto gabaliuką ir dar kartą gerai pamaišote.

Košę visi valgo kaip kam patinka: su sviestu, su cinamonu, su uogiene… O aš nusiperku indelį lietuviško vyšnių kompoto ir apdėlioju ją saldžiarūgštėmis vyšniomis, įpilu vos vos skysčio. Tokia manų košė man skaniausia - labai gaivi.

Net televizoriaus nepažiūrėsi. Skalbtis negaliu. Iškart kilo panika dėl šaldytuvo atlydžio. Na, raminuosi, gal netruks taip ilgai. Jau pusvalandis. Einu, paskaitysiu, kol šviesu. Perskaičiau 30 psl, sutemo. Suvalgiau kalnelį čipsų.

Atsibeldžia senukas kaimynas, gyvenantis kažkur virš mūsų. Apyšiltis toks jau. Keistas koks, galvoju, kad bilsnoja kumščiu į duris… Ai, tiesa, elektros tai nėra. Sako: mobilų turite? Mano išsikrovė (seka trumpa istorija, kad pas jį Tele2 ir jis ilgai su draugu kalbėjosi). Na, turiu. Atitempia telefonų knygą. Šimtą metų nemačiau, kad kas tokią turėtų. Laiptinėj šviečia prožektoriumi, surandam numerį. Skambinu, užimta. Užimta, užimta, užimta. Negali būti!, - piktinasi kaimynas. Ir ima aiškinti, kad jis 20 metų dispečerinėj dirbo, tai visada telefonu atsiliepdavo. Sakau, tai gal tyčia nekelia, skambina gal visi iš mūsų namo. Vėl aiškina, kad taip negali būti. Dar kartą patikrinam numerį. Numeris tas, bet vis tiek užimta.

Sakau, paskambinsiu vėliau. Išsiskirstom. Po penkių minučių vėl beldžia. Aiškinu, kad užimta. Vėl klausausi pasakojimo apie 20 metų dispečerinėj. Ir toks įtarimas kyla, kad jis dar “šiltesnis”. Bute priešais mama su vaiku grįžta namo, vyras atidaro duris: o, sako ji, kaip romantiška, prie žvakių…

Aš irgi žvakių turiu tam reikalui. Bet, ai, tingiu. Trečia kartą atsibeldžia kaimynas. Jam įpusėjus pasakojimą apie 20 metų dispečerinėje, laiptinėje užsižiebia lemputė. Ačiū Dievui, galvoju. Nors ne jis gi elektros tinklus tvarko. Kaimynas: bet aš tikrai žinau, aš tikrai dispečerinėje 20 metų dirbau! Tikiu, tikiu jumis, sakau. Nueina ramus.

Eisiu obuolių pyrago kept ir manų košės virti. Po dviejų valandų be elektros išalkau. Stresas visgi - išgyventi tokiomis laukinėmis sąlygomis tiek laiko.

Neseniai mūsų darbo galvų galva ėmė pasakoti istoriją apie tai, kaip senovėje drąsūs vyrai medžiodavo, o kiti bobas prižiūrėdavo ir kitokiais būdais smagindavosi. Ilgainiui medžiotojų neliko, nes visi norėjo savo vyriškumą kitoje aplinkoje įrodyti. Tad, pasak galvų galvos, medžioklė - puiki vyriška tradicija, kurią reikia atgaivinti ir kurioje dalyvauja tik tikri vyrai.

Man įdomu, ar medžiojantys gyvūnus bent kartais susimąsto apie tai, kaip šie jaučiasi? Neimsiu aiškinti, kad pašautiems žvėrims pro akis prabėga visas gyvenimas, jie mintyse atsisveikina su savo šeimomis… Tarkim, gyvūnus valdo instinktai. Bet juk jie tikrai nesupranta, kas vyksta ir, svarbiausia, kodėl.

O į klausimą “Kodėl?” vyriškumo demonstruotajai turi ilgą pasiaiškinimų grandinę: juk mes ne tam medžiojame, kad prišaudytume kuo daugiau gyvūnų; yra ten visokie įstatymai - ribojantys ir nurodantys; čia labiau sportinis azartas ir pramoga. Žinot, jei būčiau kiškis, dar suprasčiau tą dvikojį, kuris mane nušovė dėl to, kad neturi ką valgyti. Na, atranka yra atranka. Bet kaip suprasti žmogų, kuris nušauna gyvūną dėl pramogos???

Būna žmogžudžių, kurie nužudo iš įniršio ar gindamiesi. Būna tokių, kurie žudo iš malonumo. Gal ne visai teisinga lyginti medžiotojus su žmogžudžiais, bet panašumų įžvelgiu. Ir vieniems, ir kitiems malonu planuoti, kaip pričiups auką, ruoštis ginklus, kurti strategijas, o jau kiek džiaugsmo būna pasiekus rezultatą. Ir kuo gi ne panašu?

Žudymas nėra pramoga. Ne toks aš žmogus, kuris apsirengęs meška eitų į žaliųjų demonstracijas. Ne toks, kuris ignoruotų odines rankines ir batus. Bet nesuprantu aš vyrų, išdidžiai aiškinančių, kuo gyvūnų žudymas ir visa ta atrakcija yra gėris.

Kas labiausiai nustebino - tai visiška ramybė. Buvau pripratusi tris metus nuolat girdėti pro šalį važiuojančius automobilius, savaitgaliais - turgaus triukšmą, naktimis girdėti girtais balsais dainuojančius žmones ir iš šalia turgaus esančio bariuko sklindančią muziką. Kaimynai lauždavo duris, kaukšėdavo kulniukais, čiaudėdavo radiatoriai, o pirmam aukšte gyvenančiai porelei kelis kartus policiją kvietėm. Kad bent darbo dienomis trečią valandą ryte neklausytų muzikos, kiek “neša” kolonėlės.

Čia, daugiaaukščių džiunglėse (dabar suprantu, kodėl šituos rajonus taip vadina), girdžiu tik vaikų klykavimus pavakary. Kol juos visus sukviečia vakarienės ir tampa tylu tylu. Žmonės miegoti eina anksti. Žinoma - juk reikia kuo anksčiau keltis ir važiuoti į darbą, kad išvengtum kamščių. Galvojau, kad žinau, kas yra automobilių spūstys. Pasirodo, nė velnio. Bet dabar slenku jose kas rytą. Galėčiau, žinoma, ir autobusais važinėti. Bet juk jie lygiai taip pat stovi kamščiuose, negelbsti net atskiros juostos.

Kaimynai tylūs. Išskyrus tuos virš mūsų. Jau buvusi buto nuomininkė pasakė: “Kaimynai ramūs, tik tie viršuje “pasikolioja” kartais”. Kartais? Kasdien. Štai dabar, rašydama šį tekstą, girdžiu, kaip rusiškai baubia (kitaip negalėčiau apibūdinti) vyras, o jam įkandin žviegia (irgi gan tikslu) moteriškė. Su keiksmais, pasiuntimais, trenksmais. Trumpai jie, bet kokis penkis kartus per vakarą. Nieko, jei ne šitie bendrauti nesugebantys individai, man būtų iš vis nejauku - per tylu.

Čia net muzikos niekas garsiai neklauso. Kartais tokie studentai gretimame name, bet iš jų muzika girdisi tik tada, kai jie eina į balkoną parūkyti. O praeitą ketvirtadienį kažkurie kaimynai beveik vidurnaktį sugalvojo pademonstruoti savo muzikos kolekciją. Bet labai jau trumpai jos klausėmės. Iškart išgirdau smarkų beldimą į duris, garsų burbuliavimą ir muzika nutilo. Štai kaip čia - miegamajame rajone naktimis reikia miegoti.

Koks bebūtų ramus ar įdomus rajonas, kaimynų aš nemėgstu. Ir pati nenoriu niekam būti kaimynė už sienos. Nenoriu girdėti kitų gyvenimo, nenoriu, kad kas nors girdėtų manąjį. Kartais naktimis kyla noras garsiai paklausyti muzikos, bet sąžinė neleidžia kitiems trukdyti. Nieko, dar kokių 10 metų stebėsiu šalia gyvenančius žmones. Dabar dar neuždirbam tiek, kad gautume paskolą svajonių namui :)

Todėl ir skaičiau vasarą kiek telpa. Dabar nurimau - ir laiko tiek nėra šiuo metu, ir akytes pailsinti norisi. Jau laukiu žiemos išpardavimų - gal vėl bus knygynuose nuolaidų metas? O vasarą skaičiau štai ką:

Labai greitai perskaityta Katherine Neville “Aštuoni“. Stora, mistiška knyga. Šiek tiek primena D. Browno trilerius, bet ne tokia popsinė. Knyga apie ypatingą šachmatų komplektą, didžiules galias, įpinta su šiek tiek meilės, netikėtų giminystės ryšių… Na, filmą galvoje skaitydama sukūriau neblogą. Sakyčiau, lengva, bet intriguojanti istorija.

Zoe Heller “Skandalo užrašai“ man nepatiko. Ne tiek, kiek nepatiko knygos turinys ar rašymo stilius, bet labai antipatiška pagrindinė herojė. Kvaiša mokytoja, susižavėjusi savo mokiniu ir dėl to labai nukentėjusi - tvarkoj. Bet toks moters kvailumas, pataikavimas ir abejingumas susiklosčiusiai situacijai - visai netvarkoj. Nemėgstu knygose silpnų herojų. Ypač, jeigu tai moterys. Taip ir norisi ją pakratyti už pečių ir pasakyti “Atsipeikėk!”.

Isabel Allende knygas labai mėgstu. Jų skleidžiamą romantišką nuotaiką, gerą aurą, švelnumą. Bet “Apie meilę ir šešėlius“ kažko pritrūko. Kaip visose Allende knygose, taip ir šioje daug meilės, karo ir dėl karo žlugusios bei vėl atgimusios meilės. Bet ši istorija per daug ištęsta, per daug neaiškiai baigiasi, taigi likau šio to nesupratus. Žinau, kad yra ir filmas pagal knygą. Reikės pasižiūrėti, gal jis patiks labiau.

Prasidedant mokslo metams labai reklamavo Maeve Binchy “Mokslo draugus“. Žinau, kad pavadinimas atitiko laiką, bet to mokslo knygoje tai tiek pat, kiek mūsų mokyklose pirmą rugsėjo savaitę. Knyga, galima sakyti, yra apie nieką: gyvenimas, meilė, vakarėliai, išyrančios ir vėl atgyjančios draugystės. Bet visai įdomi. Pirmiausia, patiko rokenrolų laikmetis. Tiesiog jaučiu tą atmosferą. Ir dar tai, kad pagrindinė veikėja - naivi storuliukė, o ne supergražuolė ilgomis blakstienomis.

Visi taip svaigsta dėl filmo apie savo vyriškumą bandančius įrodyti veikėjus, kad įsigijau knygą (viena iš nukainotų). Prisipažinsiu, filmą sąžiningai bandžiau žiūrėti du kartus. Gal ne ta nuotaika buvo, bet abu kartus nemačiau ten nieko, išskyrus gerus aktorius. Neištvėriau tos šizofrenijos. O perskaičius Chucko Palahniuko “Kovos klubą“ jau sugebėjau susikurti galvoje istorijos vaizdą. Nors šis kur tik įmanoma cituojamas šedevras nepaliko man gilaus įspūdžio. Taikus aš žmogus ir nesuprantu, iš kur kiti turi tiek neapykantos šiam pasauliui.

Dar viena knyga, kurią įsigijau pigiau - tai keista, sunkiai skaitoma, bet visai įdomi Michelio Houellebecq’o “Salos galimybė“. Trumpai galėčiau apibūdinti taip: daug sekso ir dar daugiau fantastikos. Knygoje persipynęs degradavęs realus ir šiurpokas ateities gyvenimas. Būtent tie klonuoti, visiškai jokių emocijų neturintys ateities žmonės, ryšius užmezgantys kompiuteriais ir gyvenantis kiekvienas izoliuotuose nameliuose, man ir paliko įspūdį. Tiesiog susimąsčiau, kad nenorėčiau tapti bejausme, savo gyvybines funkcijas palaikančia mineralinėmis kapsulėmis, būtybe.

Matilde Asensi “Paskutinysis Kato“ - dar viena mistiška knyga, tiesiog skirta Holivudo kino studijoms. Vienuolė, pabaigoje atsižadanti tikėjimo, rūstus generolas ir žavus archeologas tiria paslaptingas tatuiruotes, mena mįsles ir vykdo įvairias užduotis. Veiksmo knyga, ne kitaip. Sukišta viskas, kas madinga: lobiai, paslaptys ir bažnyčia. Bet perskaičiau skaniai. Be to, kaip niekada neįveikusiai Dantės “Dieviškosios komedijos“, buvo proga gauti nemažą jos dozę.

Vienintelė į lietuvių kalbą išversta Haruki Murakami knyga, kurios dar nebuvau skaičiusi - “Norvegų giria“. Kaip ir visos jo knygos, nuo šitos taip pat sunku atsitraukti. Ir, kaip ir visos, ji priverčia daug mąstyti apie save, lyginti asmeninius išgyvenimus su veikėjų. Bet, kitaip, nei iki šiol skaitytos Murakamio knygos (išskyrus gal “Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“), ši nėra šizofreniška. Veiksmo joje nėra. Tik įvykiai. Labai ramūs, bet gilūs išgyvenimai. Knyga apie meilę ir mirtį arba, tiksliau, apie tai, kaip suvokti meilę ir mirtį.

Kažkam iš mano draugų labai patiko Peterio Høego “Panelės Smilos sniego jausmas“. Radau nupigintą ir puoliau skaityti. Po keliolikos puslapių numečiau. Nepatiko visai. Po to prisiverčiau skaityti toliau. Ir ką - puslapis po puslapio ji mane taip “užkabino”, kad negalėjau sustoti. Turinys kaip turinys - toks lengvas detektyvas. Bet panelė Smila tai puiki veikėja. Tokia, kaip ir kitos danų, švedų, norvegų rašytojų sukurtos moterys - vyriška, kieta, žiauroka, bet nuolat lengvai panikuojanti. Kitas žingsnis - pažiūrėti ir filmą. Visą iš eilės, o ne priebėgomis.

Žinot, jei kažkam, tik pradėjusiam mėgti skaitymą, duotumėt Jorge’o Molist’o “Katarų sugrįžimas“, tai žmogus turbūt ilgam atsisveikintų su knygomis. Nes ši tokia lėkšta, kad net sunku aprašyti. Na, būna filmai, kurių niekas net nerodo kino teatruose, iškart išleidžia DVD, tai va čia tokia knyga. Ją reikėtų platinti nemokamai paplūdimiuose, tada sueitų. Kvaila meilės istorija, kvailos pinklės, pati mistiškiausia mistika, kad jau net nebeįdomu ir… net nežinau. Padalinus į dalis išeitų kelios “Svajonių romanų” dalys. Nebrisimenu, ar buvo nupiginta. Jei ne - išmečiau pinigus į balą. Po “Evangelijos pagal Judą” tai antra knyga, kurią perskaičius pagalvojau: “Nu ir šūdas”.

Štai taip ir šnekamės aš, Salomėja ir Donatas darbe. Kariaujam “Kosmoso karuose“. Velniava tie naršykliniai žaidimai - užkabina ir nepaleidžia. Važiuoji namo ir galvoji apie tai, ką statysi ir gaminsi. Važiuoji į darbą ir džiaugiesi, kad per naktį daug resursų priaugo. Kuri strategijas darbo metu, daliniesi patirtimi. Kas ką pastatė, kaip tą ir aną daryti. Įkūrėm žaidime CBL klaną (gal prisijungt norit? :)). Žodžiu, dirbam.

Prieš tai “Riterių karus” žaidėm. Na, aš, rašydama interneto naujienas, prisiregistravau, o kolegos, nuolat matydami mano darbalaukyje žaidimo langą, susidomėjo. Šįkart kaltas Donatas. Galvojau, tikrai nesiregistruosiu ir nepradėsiu žaisti. Nes po to mirštu be interneto ryšio galvodama, ar kas nors užpuolė, ar jau galiu naują pastatą statyti. Bet visgi pradėjau ir žinau, kad žaisiu. Niekada nemėgau strategijų, bet, pasirodo, sugebu kažką sugalvoti. Ir karinga esu :).

Rašydama žurnale apie tokius naršyklinius žaidimus supratau, kiek daug jų yra ir kiek žmonių juos žaidžia. O niekas dėl jų taip nemiršta kaip dėl įprastų žaidimų. Nebūna pompastiškų pristatymų ir straipsnių žurnaluose ar tinklalapiuose. Bet kai kurie virsta trikromis manijomis. Štai, “Travianas” - kaip kokia liga. Pradėjo žaisti vyras ir taip įsijautė, kad pradėjau rimtai pykti. Tikra priklausomybė išsivystė. Kentėjom, kol pats suprato, kad reikia trauktis iš žaidimo. Dabar ramiai žaidžia sau futbolą “Hattrick“. Sekasi gerai, laiko daug neužima.

Ir man gerai internetiniame kosmose kariauti. Pasišneku nesuprantamais terminais su kolegomis, pasidarau minutės pertraukėlę dirbdama ir visada turiu ką veikti, kai nėra ką veikti. Tik vieno principo visuomet laikausi - nemokėsiu už papildomas paslaugas nė lito. Jei naršykliniai žaidimai nemokami, tai ir žaidžiu juos nemokamai. Net smagiai jaučiuosi, kai nieko nepirkdama žaidžiu geriau už tuos, kurie realius pinigus moka už virtualius dalykus ;)

4 vidutinio dydžio porcijoms reikės:

Bulvių (kiekis priklauso nuo dydžio, apie 6 vidutinio dydžio)
Mažo šviežio kopūsto arba savojos kopūsto (jo reikėtų pagal originalų receptą, bet puikiai tinka ir paprastas šviežias kopūstas)
1 mažo svogūno
Kelių saujų kubeliais pjaustytos rūkytos šoninės
1 šaukštelio maltos saldžiosios paprikos
Druskos ir pipirų

Nuskuskite ir išvirkite pasūdytame vandenyje bulves. Po to jas sugrūskite (pieno ir grietinės nereikia). Kol verda bulvės, kitame puode sūriame vandenyje apvirkite kopūstą. Savojos kopūstą paprastai perpjaunu per pusę, o paprastą - į tris ar keturias dalis. Patariu pjauti taip, kad neiširtų lapai (t.y. palikti kotą). Po to bus lengviau išgraibyti jį iš vandens. Virti reikia apie 10-15 minučių (savojos kopūstui dažniausiai užtenka apie 10 min.). Suminkštėjusį kopūstą nusunkite - galima palaikyti rėtyje ir paspaudyti - ir stambiai supjaustykite lapus. Kietą kopūsto dalį išmeskite.
Didelėje keptuvėje ar troškintuve pakepkite smulkiai supjaustytą svogūną. Tada sudėkite kubeliais pjaustytą šoninę ir pakepkite kartu su svogūnais. Įberkite pipirų ir paprikos miltelius. Sudėkite trintas bulves ir kopūstą ir viską labai gerai sumaišykite. Bulvės šiek tiek patyžta ir sulimpa su kopūstais bei šonine. Išjunkite ugnį, uždenkite viską dangčiu (jį puikiai atstoja folija ar didelė lėkštė) ir palaikykite apie 15 minučių. Visa košė pakvimpa šonine, o kopūstas suteikia jai lengvumo - labai skanus, kvapnus ir nesunkus maistas.

Pabundu nuo beprotiško žviegimo, kaukimo, baubimo ir kitokių kosminių garsų. Neįsivaizduoju, kelinta valanda, bet iš visiškos tylos lauke sprendžiu, kad gili naktis. Vartausi, kankinuosi - gal gi nutils. Bet ne, kaukia bjaurybės toliau. Galvoju, ką čia dabar daryti - eiti į lauką išvaikyti jų, mesti obuolį, aprėkti iš balkono? O! Idėja. Išsikapstau iš po antklodės ir žingsniuoju pažiūrėti pro virtuvės langą. Va jos - tiesiai po balkonais.

Šiaip nebūčiau pastebėjusi, bet viena katė balta. Išsidavė. Traukiu indelį iš spintelės. Prileidžiu vandens. Apsirengiu megztuką ir slenku į balkoną. Nusitaikau ir… šliūkšt! Atsitraukia. Pilu dar kartą. Aplieju kaimynams langus. Katės atsitraukia dar per kelis žingsnius. Trečias šliūkštelėjimas nemeluoja. Pabėgo. Aplaisčiau šaligatvius, visus įstiklintus balkonus aplink. Bet savo pasiekiau. Pergalingai grįžtu į lovą.