Filosofija ir saviarcheologija

Naujausia informacija apie šio tinklaraščio turinį!

2013-08-05T16:18:00.003+03:00

Sveiki,

kaip jau minėjau paskutiniame įraše, šis tinklaraštis oficialiai nebeaktyvus.

Visus naujausius mano įrašus galite rasti blog.saviarcheologija.lt.

Visus čia buvusius įrašus sukėliau atgal į draft'ą, todėl jų iš šio tinklaraščio nebepasieksite. Jeigu ieškote kažkokių čia anksčiau buvusių įrašų, juos galite rasti blog.saviarcheologija.lt (Jei reikalinga, pasinaudokite ten dešinėje pusėje meniu esančia paieška.)

Visa čia buvusi informacija – ar bent didžioji jos dalis – palaipsniui bus perkelta į blog.saviarcheologija.lt.

Jeigu kažko, kas anksčiau buvo šiame tinklaraštyje, neberandate, galite susisiekti su manimi čia nurodytais kontaktais.

Jeigu norėtumėte įsigyti domeną outsider.lt, susisiekite su jo savininku čia nurodytais kontaktais.

Pranešimas apie šio tinklaraščio ateitį!

2013-03-13T15:15:00.000+02:00

Sveiki,

kaip kai kas iš jūsų tikriausiai žinote, rašau ir kitą, pagrindinį savo tinklaraštį, blog.saviarcheologija.lt, ir jau kurį laiką į šį tinklaraštį (Filosofija ir saviarcheologija) talpinu tik tuos pačius įrašus iš ano tinklaraščio.

Kad ateityje išvengčiau tų pačių įrašų talpinimo į kelis tinklaraščius, planuoju į šį tinklaraštį naujų įrašų nebetalpinti. Greičiausiai šis tinklaraštis vienokia ar kitokia forma ir toliau internete egzistuos, tiesiog planuoju jo nebeatnaujinti arba atnaujinti minimaliai. O kai kurie tik šiame tinklaraštyje esantys senesni įrašai galbūt bus integruoti į blog.saviarcheologija.lt.

Taigi, tie, kurie norite matyti naujausius mano įrašus ir vertimus, kviečiami prisijungti prie tinklaraščio blog.saviarcheologija.lt. O norėdami sekti visas projekto Saviarcheologija.lt naujienas ir gauti papildomos naudingos informacijos, prisijunkite prie Saviarcheologijos puslapio Facebooke.

Ačiū, kad esate, ir iki susitikimų!

Darius Cikanavičius

INFORMACIJA. Oficialus puslapis Facebooke

2013-03-08T12:50:00.000+02:00

Sukurtas oficialus projekto Saviarcheologija.lt Facebooko puslapis - https://www.facebook.com/pages/Saviarcheologija/147247148770322

Čia galėsite rasti visą naujausią informaciją ir kitokios naudingos medžiagos.

Tad galite nesidrovėdami jame spausti 'Like' mygtuką.

Ramios ir šiltos dienos.

Darius

4. Epistemologija

2010-03-12T16:14:00.013+02:00

Epistemologija, gnoseologija – žinių, žinojimo, pažinimo mokslas.

Kaip buvo minėta ankstesniame įraše apie metafiziką, žmonės pradėdami diskusiją pagal nutylėjimą priima keletą dalykų:

Žmonių sąmonės egzistuoja atskirai viena nuo kitos.
Pojūčiais galima pasikliauti.
Pašnekovai geba suvokti ir vartoti kalbą.
Pasaulis egzistuoja objektyviai, nepriklausomai nuo žmonių minčių ar žodžių.

Žmogaus teiginys negali būti teisingas, jeigu prieštarauja pačiam procesui, kuriame žmogus dalyvauja. Pavyzdžiui, teiginys, kad kalba yra netinkama komunikuoti: jeigu pašnekovas šį pranešimą priimti gali, tai kalba yra tinkama komunikuoti, jei negali, tada nėra prasmės apskritai to sakyti.

Panašus paradoksas nutinka, kai radikalaus skepticizmo atstovai teigia, kad išorinė realybė yra tik iliuzija („Matrica“, dekartiškasis demonas) ir sako, kad nėra nieko neabejotino. Tokio teiginio paradoksas yra tas, kad tai sakantis žmogus neabejoja, jog nėra nieko neabejotino, t. y. neabejojama, jog viskuo ir visada reikėtų abejoti. Jeigu neabejotina tai, kad nėra nieko neabejotino, vadinasi yra dalykų, kurie yra neabejotini ir šis teiginys yra klaidingas. O jeigu pats teiginys yra abejotinas, tai jo turinys negali būti priimtas kaip faktas, kaip tiesa.

Tokie teiginiai, kaip „Skaniausias gėrimas yra kava“ ar „Tulpė – gražiausia gėlė“, yra subjektyvūs, nesaistantys teiginiai. Galbūt ir tiesa, kad tai sakančiajam kava yra skaniausias gėrimas, o tulpė – gražiausia gėlė, bet suprantama, kad neįmanoma logiškai teigti, jog braškiniai ledai objektyviai yra skaniausi, o žalia spalva yra objektyviai gražiausia. Tai gali būti tiesa tai sakančiajam, tačiau toks teiginys nėra saistantis kitus žmones taip, kaip, pavyzdžiui, teiginys „Visi akmenys krinta žemyn“, nes kiti žmonės visai neprivalo mėgti kavos ar tulpių, tačiau traukos jėga veikia visus ir akmenys krinta žemyn visiems.

Taigi, kas yra faktas / tiesa, kuo tai skiriasi nuo nuomonės ir kaip logika siejasi su tiesa?

Yra daugybė žmonių, kurie mano, kad tiesai rasti yra kitokių alternatyvų nei logika: įvairios religijos, spiritualizmas, astrologija, įvairus kolektyvinis mąstymas ir t. t. Kodėl reikėtų rinktis logiką?

Logika siejasi su tiesa, nes tiesa nėra egzistuojanti vidinėje realybėje, nėra tiesiog sugalvota mintis. Tiesa yra panašumas tarp mintyse kylančių teiginių ir realybės. Kaip jau buvo minėta anksčiau, teiginio teisingumą galima patikrinti jį palyginus su realybe. Tokius teiginius, kaip, pvz., „Čia yra akmuo“, galima patikrinti realybėje, ko negalima padaryti su tokiais teiginiais, kaip, pvz., „Šiąnakt sapnavau dramblį“, nes nėra nulinės hipotezės, nėra būdo tai paneigti, nėra kaip patikrinti, todėl tokie teiginiai apskritai neturi tiesos / klaidos vertės.

Taigi, jeigu teiginys yra susijęs su realybe, patenkama į tiesos sferą, ir reikalingas išorinis patvirtinimas, nepriklausomas nuo teigiančiojo sąmonės. Kadangi teiginio tiesos vertė priklauso nuo to, kaip tiksliai teiginys koreliuoja su tuo, ką jis apibūdina realybėje, tai logika yra svarbi priemonė teiginio tiesos vertei nustatyti.

Logika nėra kažkoks šiaip sau žmonių susigalvotas konceptas, o yra kylanti iš materialaus pasaulio.

Žmogus niekada negali turėti visų įmanomų įrodymų, nes tai fiziškai neįmanoma, tačiau remiantis svaria ir nekintančia informacija [ta prasme, kad akmuo nevirsta šaldytuvu ir mums neišauga 18 galvų, kad neegzistuoja priešingas savybes turintys daiktai ir t. t.] galima pagrįstai manyti, kad realybė yra logiška, nuosekli, neprieštaringa, pastovi.

Realybė yra logiška ir nuosekli, materija ir energija yra logiška ir nuosekli. Gamtos dėsniai yra universalūs, nuoseklūs ir neišvengiami. Logika yra, nes materija ir energija pasaulyje veikia logiškai. Akmuo yra akmuo. Akmuo nėra akmuo ir kengūra tuo pačiu metu. Akmuo nėra dabar akmuo, po 5 min. – šaldytuvas, o dar po 5 min. – puokštė tulpių. Akmenį galima paimti į ranką. Akmuo, jį paleidus, nukrenta ant žemės. Akmuo turi pastovias, nuspėjamas, objektyvias, neprieštaringas daikto savybes. Būtent iš to ir žinome, kad teiginiai apie materialų pasaulį turi būti nuoseklūs, logiški ir neprieštaraujantys logiškai, pastoviai, objektyviai ir nuosekliai materijai ir energijai, egzistuojančiai realybėje.

Kadangi realybė yra logiška, nuosekli, neprieštaringa, pastovi, tai ir teiginiai apie realybę turi būti logiški, nuoseklūs ir neprieštaringi.

Taip tiesa siejasi su logika. Tiesa yra objektyvūs teiginiai apie pasaulį: ne apie sapnus, ne apie gražiausią spalvą, ne apie pokalbius su nematomu draugu, nes tokie teiginiai, kaip minėta anksčiau, neturi tiesos vertės. Tuo objektyvi tiesa, faktas ir skiriasi nuo nuomonės. Tiesa yra teiginys apie tai, kas egzistuoja realybėje.

Apibendrintai: galvoje yra mintys, suformuluojamas teiginys, santykis tarp teiginio ir realybės parodo, ar tas teiginys yra teisingas. Jeigu neįmanoma sąlyga, su kuria teiginys galėtų būti neteisingas, toks teiginys neturi objektyvios tiesos / klaidos vertės.

Trys [Aristotelio] logikos dėsniai.

„Nuo Aristotelio Vakarų pasaulis vadovaujasi aristotelinės filosofijos principais. Ši logika grindžiama tapatybės dėsniu, teigiančiu, kad A yra A, priešybės dėsniu (A nėra ne A) ir trečio nebuvimo dėsniu (A negali būti ir A, ir ne A arba nei A, nei ne A).“ – iš E. Frommo „Meilės Menas“.

Tapatumo dėsnis:
P = P
~P = ~P

~ žymi ne (neigimas)

Pvz., obuolys yra obuolys.

Neprieštaravimo dėsnis:
~(P & ~(P))

& žymi ir (konjunkcija)

Pvz., teiginys negali būti ir teisingas, ir klaidingas tuo pat metu.

Trečio nebuvimo dėsnis:
P v ~(P)

v žymi arba (disjunkcija)

Pvz., teiginys yra arba teisingas, arba klaidingas.

Kodėl apskritai yra svarbu kalbėti apie epistemologiją?

Akivaizdu, kad tarp žmonių yra nesutarimų. Filosofija ir epistemologija padeda išsiaiškinti, kuris yra teisus, tiksliau – kas yra tiesa. Jeigu žmogus A ir žmogus B mato daiktą, kurį žmogus A pavadina akmeniu, o žmogus B – obuoliu, galima patikrinti to daikto savybes ir išsiaiškinti, ar tai yra akmuo, ar obuolys, ar nei vienas, nei kitas.

Kadangi žinias apie realybę gauname per jutimo organus, tai kilus prieštaravimui tarp idėjos ir realybės, logikos, tokią idėją tenka atmesti kaip neteisingą. Kitaip tariant, išorinė realybė laimi prieš vidinę realybę, nes vidinėje realybėje kylančios mintys apie išorinę realybę randasi iš išorinės realybės, kuri yra logiška, nuosekli, objektyvi, neprieštaringa, pastovi. Taigi, jeigu idėja yra nelogiška ir / ar prieštaraujanti [išorinei] realybei, ir / ar nematome ją patvirtinančių įrodymų, ji yra neteisinga. Būtent tuo yra paremtas mokslinis metodas ir apskritai mokslas.

Tikėtinumas.
Galima teigti, kad kažkas egzistuoja, jeigu tai neprieštarauja logikai ir turime to kažko egzistavimo įrodymų.
Pavyzdžiui, galiu teigti, kad arbata mano puodelyje egzistuoja, nes galiu ją paragauti, užuosti, matyti, girdėti, kaip teka man į skrandį.

Galima teigti, kad kažkas gali egzistuoti, jeigu tai neprieštarauja logikai, nors ir neturime įrodymų, jog tas kažkas egzistuoja.
Pavyzdžiui, kad už Plutono yra pasislėpęs asteroidas, kuris juda taip, kad žiūrint iš Žemės niekaip nėra matomas. Kol neturime jokių įrodymų, negalime teigti, kad jis egzistuoja, tačiau tokia galimybė yra.

Negalima teigti, kad kažkas egzistuoja, jeigu neturime jokių įrodymų ir tai prieštarauja logikai.
Pavyzdžiui, kad iš Žemės nematomas ir niekaip kitaip neapčiuopiamas už Plutono pasislėpęs asteroidas yra tuo pat metu sudarytas iš ugnies ir ledo.

O kaip yra, jeigu turime įrodymų, kad kažkas egzistuoja, tačiau tai prieštarauja logikai? Tokiu atveju galima teigti, kad tas kažkas egzistuoja, nes tai iš tikrųjų neprieštarauja logikai ir gamtos dėsniams, tačiau nėra akivaizdu, kodėl taip yra, ir mūsų konceptas nėra teisingas ar visiškai tikslus.

Pavyzdžiui, turime teiginį, kad viskas krinta žemyn arba Žemėje veikia traukos dėsnis.
Matome, kad mašina tvirtai stovi ant žemės, patys neskraidome, numetame ant žemės knygą, numetame ant žemės akmenį, atrodo, teiginys teisingas, tačiau gatvėje pamatome vaiką, rankoje laikantį balioną, kuris jam išslydęs iš rankų ne krinta žemyn, o ima kilti į dangų. Gali atrodyti, kad balionas pažeidžia Traukos dėsnį, tačiau išsiaiškinę, kad balionas yra lengvesnis už orą, t. y. kad į viršų nukreiptas slėgis yra didesnis už į apačią nukreiptą slėgį, todėl balionas kyla aukštyn, o ne leidžiasi žemyn. Taigi, kylantis balionas Traukos dėsnio nepažeidžia, o kaip tik padeda jį geriau suprasti ir pakoreguoti teiginį „Viskas krinta žemyn“.

Yra trijų rūšių žinios:

Tai, ką žinome, jog žinome, arba žinios, kurias turime apie kažką, yra teisingos.

Tai, ko aš nežinau, ir suprantu, kad to nežinau, arba žinių apie kažką neturime ir žinome, kad jų neturime.

Tai, ko nežinome, bet nežinome, kad to nežinome, arba turime žinių apie kažką, bet jos yra neteisingos, tačiau to nežinome.

3. Metafizika

2010-02-09T17:20:00.017+02:00

Metafizika – filosofijos šaka, nagrinėjanti bendrąją būties teoriją (Tarptautinių žodžių žodynas).

Yra 3 požiūriai į realybę:

1. Radikalusis skepticizmas / dekartiškoji metafizika.

Tokios pozicijos atstovai teigia, kad realybė yra neegzistuojanti, tik iliuzija ar sapnas, sukeltas išorinės jėgos. Tikra yra tik žmogaus sąmonė.

Dekartas (R. Descartes) manė, kad egzistuoja demonas, kuris sukuria išorinio pasaulio iliuziją ir taip klaidina sąmonę, todėl žmogaus jutimo organais negalima pasitikėti.

2. Platoniškasis, religinis požiūris.

Teigiama, kad išorinė realybė egzistuoja, pojūčiais pasikliauti galima, tačiau yra kita aukštesnė, jutimais nepasiekiama sfera: Dangus, Platono formų pasaulis, Kanto noumenų sfera.

Taigi, egzistuoja 2 realybės: viena pasiekiama pojūčiais, naudojant logiką, racionalumą, kita – aukštesnė, daug svarbesnė, geresnė, tobula, egzistuojanti neempiriškai, nesensualiai.

3. Materializmas / mokslinis metodas.

Teigiama, kad egzistuoja materija ir energija, nieko „aukščiau“ nėra.

Kuris požiūris teisingas? Gal nei vienas? Aptarkime visus iš eilės.

Pirmasis.
Išorinė realybė yra iliuzija, pojūčiai yra beverčiai.

Šios pozicijos atstovus galima suskirstyti dar į dvi grupes:

a) Žmonės, sakantys, kad egzistuoja tik jo vieno sąmonė, visa kita yra iliuzija.

b) Žmonės, sakantys, kad egzistuoja daug sąmonių, kurioms visoms realybė yra iliuzija / „Matricos“ scenarijus.

Jeigu žmogus A teigia, kad egzistuoja tik jo sąmonė, jis pirmiausia pagal nutylėjimą priima, kad egzistuoja bent vienas žmogus (pavadinkime jį žmogumi B), kuriam dedikuojamas šis teiginys, kad galima komunikacija, kitaip nebūtų prasmės apskritai kažką teigti. Kam įrodinėti sąmonei, kuri neegzistuoja, kad ji neegzistuoja?

Antra, jis priima, kad pojūčiai yra teisingi, nes pats naudoja savo pojūčius komunikuodamas su žmogumi B ir „kreipiasi“ į jo pojūčius (jei balsu – nukreipta į klausą, jei raštu ar ženklų kalba – nukreipta į regą). Sakyti žmogui B, kad jis negali pasikliauti savo pojūčiais yra tas pats, kas sakyti jam, kad jis nieko negirdi: arba jis iš tikrųjų negirdi ir jam tai pasakyti yra beprasmiška, nes jis negirdės; arba jis girdi, ir tokiu atveju teiginys bus neteisingas ir, aišku, taip pat beprasmis.

Trečia, jis priima, kad logika ir kalba yra reikalingos ir tinkamos preimonės komunikuoti ir kad adresatas supranta žmogaus A pasirinką kodą.

Taigi, žmogus A pats paneigia savo poziciją ją išsakydamas žmogui B. Žmogus A priima tai, kam prieštarauja, kad įrodytų savo teiginį.

Jeigu žmogus A sako, kad egzistuoja daug atskirų sąmonių, o viskas tarp jų yra iliuzija, tai, kaip ir a) atveju, tai nėra jokios komunikacijos su žmogumi B galimybės, todėl nėra ir prasmės apskritai kažką teigti; kaip ir a) atveju, žmogus A priima tai kam prieštarauja, kad įrodytų savo teiginį.

Kita problema – nėra nulinės hipotezės, t. y. nėra galimybės šios teorijos paneigti.

Nulinė hipotezė.

Jeigu sakoma, kad kažkas yra tiesa, tai turi būti ir galimybė pagal tam tikrus kriterijus tam kažkam būti netiesa. Pavyzdžiui, jeigu žmogus A sako, kad turi obuolį, tai galima patikrinti (paragauti, pamatyti, pauostyti), ar tai obuolys: jeigu pasirodys, kad tai daiktas, neturintis obuolio savybių, tai bus galima teigti, kad žmogaus A pasakymas „Tai yra obuolys“ yra netiesa. Taigi, nulinę hipotezę „Tai nėra obuolys“ tokiu atveju patikrinti įmanoma.

Jeigu žmogus A sako, kad jį stebi žmonės iš Saugumo, o paklausus, ar matė bent vieną jį sekantį saugumietį, atsako, kad nematė, nes jie labai gerai slapstosi, tai nėra jokios galimybės paneigti šią hipotezę, todėl ji tiesos atžvilgiu yra bevertė. Panašiai būtų sakyti, kad sapnavau dramblį arba kad mano piniginę pavogė ateiviai: gal taip buvo, gal ir ne, objektyviai to nėra kaip patikrinti.

Antrasis.

Egzistuoja 2 realybės, kurių viena yra nejuntama pojūčiais, bet visais atžvilgiais geresnė. Aukštesnėje sferoje egzistuoja dievai, velniai, konceptai kaip realūs daiktai ir t. t.

Šios teorijos pradininkas yra Platonas, vartojęs urvo metaforą.

Urvo metafora.

Žmonės sėdi urvo vidury prie ugnies ir mato tik priešais esančią sieną. Aplink yra įvairūs gyvūnai ir daiktai, bet žmonės iš vidaus mato ant sienos tik jų šešėlius, kurie yra nepastovūs, mirgantys, neparodantys tokių daiktų, kokie yra tikrovėje. Žmonių tikslas yra išlįsti į šviesą ir pamatyti tikrąją realybę.

Kaip žinome, kad realybėje kažkas egzistuoja? Pavyzdžiui, obuolys yra atomų ir energijos rinkinys, „įvyniotas“ į konceptualią idėją. Pats konceptas obuolys realybėje neegzistuoja, obuolys yra konceptas galvoje.

Kaip sugalvojame konceptą obuolys? Susipažįstame su obuolio savybėmis, matome obuolį, girdime apie obuolį, atpažįstame, kad nupieštas ar plastmasinis obuolys nėra tikras obuolys ir pan.

Empiristai ir mokslininkai teigia, kad obuolio idėja kyla iš kiekvieno atskiro obuolio pavyzdžių, kuriuos sutinkame gyvenime. Viskas, ką apibūdiname kaip obuolį, turi turėti visas savybes, būdingas visiems kitiems obuoliams, kad tai būtų galima teisingai pavadinti obuoliu.

Platonas (ir kiti šitos pozicijos šalininkai) sako, kad žinome, jog obuolys yra obuolys, nes prieš mums gimstant mes pažinojome pasaulį, kur egzistuoja tobuli, idealūs konceptai, tarp jų ir tobulas obuolys. Gimdami mes pamirštame tą idealų pasaulį, bet mumyse pasilieka emocinė ar intelektualinė nuoroda į jį, o kai pradedame pažinti pasaulį, pradedame prisiminti tas tobulas formas ir taip žinome, kad obuolys yra obuolys.

Paradoksalu, nes Platonas naudoja pojūčių metaforą, kad paneigtų pojūčius – juk aukštesnės sferos patirti pojūčiais negalime: jeigu kažką galima pajusti, tai yra jau nebe aukštesnės sferos dalis.

Taip pat iškyla nulinės hipotezės problema: Nėra galimybės, kad tai, jog egzistuoja aukštesnė sfera, būtų netiesa, nes aukštesnė sfera žmogui yra nejuntama, todėl tyrimui negalima pritaikyti jokių kriterijų.

Aišku, ir kasdieniame gyvenime nepasitaiko tokių pavyzdžių, kad [sveiko proto] žmogus, pavyzdžiui, parašęs „100 + 100 = 3“ ar „akmenys kyla aukštyn“ sakytų, jog tai gali būti tiesa aukštesnėje sferoje, todėl šis teiginys nėra neteisingas, t. y. praktikoje niekas nelygina tiesos realybėje su „tiesa“ aukštesnėje sferoje.

Taigi, nėra nulinės hipotezės, kriterijų, pagal kuriuos aukštesnė sfera būtų neegzistuojanti, ji nepasiekiama pojūčiais ir priešinga empirikai logikai, racionalumui, mokslui. Jeigu jau pasiūloma tokia kontraintuityvi teorija, tai įrodymo našta tenka siūlantiesiems. Aišku, tai padaryti yra neįmanoma.

Deja, šis požiūris yra dominuojantis per visą žmonijos istoriją...

Trečiasis.
Egzistuoja tik materija ir energija, išorinė realybė egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės.

Taigi, remiamasi žmogaus pojūčiais, logika, racionalumu, moksliniu metodu siekiant objektyvios tiesa ir teisingo pasaulio pažinimo.

Kartais yra teigiama, kad žmonės, pavyzdžiui, žiūrėdami į žalią sieną mato skirtingą žalios spalvos atspalvį, o kai kurie žmonės nemato spalvų ar apskritai yra neregiai, todėl siena nėra objektyviai žalia. Tačiau „žalia“ nėra objektyvus terminas. Objektyvus spalvos terminas yra „dažnis ir bangos ilgis“, t. y. kiekvienai spalvai būdingas tam tikras dažnis ir bangos ilgis, todėl pamatavus šiuos parametrus gaunama objektyvi skaitmeninė žalios spalvos, kuria nudažyta siena, išraiška.

[Apie minčių ir realybės santykį, pojūčius ir šitą, vienintelę sferą jau šiek tiek rašiau ankstesniuose įrašuose ir rašysiu ateityje, todėl čia nebesiplėsiu.]

2. Įvadas į filosofiją

2010-02-02T18:49:00.005+02:00

Filosofija yra tiesos tyrinėjimas.

Tarp minties (koncepto) ir realybės [realybę apibrėžiant kaip materijos ir energijos veikimą, kuris yra išoriškas sąmonei] yra santykis. Konceptas gali realybę apibūdinti tiksliai, netiksliai, arba visai neapibūdinti.

Tiesa tyrinėjama konceptus lyginant su realybe.

Tiesa – tai ideali konceptų ir realybės koreliacija.

Kadangi filosofija tyrinėja tiesą, o tiesos ieškojimas yra kiekvieno mokslo pagrindas, tai filosofija yra visų mokslų pagrindas.

Žmogus yra sąmoningas ir gali rinktis savo veiksmus. Kadangi žmogaus protas geba klysti, yra reikalingas mokslas, kuris padėtų išvengti klaidos / netiesos, atpažinti esamas klaidas / netiesą ir tai ištaisyti.

Vieni dalykai yra žmogui suprantami intuityviai, o kiti – ne.

Yra įgimtas supratimas, pvz., įkišęs ranką į ugnį, žmogus pats susiprotėja ją ištraukti. Šiuo atveju nociceptorinė sistema perduoda nervinius impulsus ir žmogus, jausdamas skausmą, ištraukia ranką iš ugnies, nes supranta, kad laikyti ją ugnyje yra nemalonu ir žalinga ir nėra jokios priežasties ją toliau laikyti ugnyje. Žmogus intuityviai galvoja, kad visi akmenys krinta žemyn, nes kiek akmenų bepaimtų, paleidus visi nukrenta ant žemės.

Tačiau daug dalykų gyvenime yra neintuityvūs, bet juos pasiekus, patiriama daug džiaugsmo ir pasitenkinimo. Yra dalykų, kurie nėra akivaizdūs ir nesutampa su natūraliais norais ir instinktais.

Pvz., mažai kam tikrai norisi kasdien sportuoti ar gamintis sveiką maistą namie: taip darome, nes / jei rūpinamės sveikata ir / ar išvaizda, t. y. reikia išorinio stimulo, išorinės informacijos, nes žmogus intuityviai to nedarytų, o, pavyzdžiui, užsisakytų picą į namus ir, užuot valandą laiko plušėjęs sporto salėje, pasirinktų veiklą, nereikalaujančią tiek valios ir pastangų. Žemė žmogui intuityviai neatrodo apvali, saulė ir mėnulis neatrodo skirtingo dydžio ir pan. Taigi, žmonės geba daryti klaidas.

Žmogaus veiksmas ar mintis yra klaida, palyginti su kuo?

Visiškai ideali būsena realybėje niekada nebus pasiekta: žmogus niekada nebus mąstantis be klaidų taip pat, kaip ir nebus visiškai sveikas, taip pat, kaip ir vanduo nebus visiškai tyras. Tačiau tai nereiškia, kad nėra skirtumo tarp vėžio ir peršalimo ar tarp jūros vandens ir šaltinio vandens.

Kai kalbame apie sveikatą, kalbame apie ilgaamžiškumą, energingumą ir skausmo nebuvimą. Taigi, žinome, kad nukrypome nuo tų dalykų, jeigu, pvz., jaučiame skausmą, jaučiamės pavargę, mirštame ir pan.

Kas filosofijoje yra ideali būsena ir kaip žinoti, kada nuo jos nukrypome? Tiesa kaip tokia pasaulyje neegzistuoja taip pat, kaip neegzistuoja, pavyzdžiui, skaičiai. Tiesa, kaip minėta anksčiau, yra tikslus santykis tarp vidinių idėjų ir išorinio pasaulio.

Kai sakoma, kad kažkas yra tiesa, pasakoma, kad:

Yra netiesos galimybė.
Tai yra objektyvi tiesa.
Reikia mintį palyginti (patikrinti, pamatuoti ar pan.) su realybe.

Informaciją iš išorinio pasaulio priimame jutimo organais: akimis, ausimis, nosimi, oda, liežuviu. Kartais gali atrodyti, kad jutimo organai klysta, tačiau ne jie klysta, o mūsų pojūčių interpretacija gali būti neteisinga. Pavyzdžiui, pagalį įkišus į vandenį, atrodo, kad jis yra perlūžęs, nors iš tikrųjų pagalys nelūžta, o vyksta refrakcija, t. y. šviesa lūžta pereinant iš vienos aplinkos į kitą. Atrodo, kad akys apgauna, tačiau akys šviesos spindulius priima teisingai. O kad pagalys iš tikrųjų nesulūžęs galima įsitikinti pirštais perbraukus pagalį išilgai – ne veltui turime kelis jutimus.

Tiesa būna dviejų rūšių: sensualistinė (jutiminė) ir konceptuali (abstrakti). Sensualistinė yra tokia, kuriai būdingi tiesioginiai percepciniai (fiziškai juntami) įrodymai. Sensualistinės tiesos pavyzdys galėtų būti toks – rodyti į akmenį ir sakyti: „Tai yra akmuo“.

Konceptualios tiesos pavyzdys galėtų būti konstatavimas, kad visus akmenis veikia traukos jėga. Akivaizdu, kad paskutinį teiginį patikrinti empiriškai – t. y. pakelti kievieną akmenį visatoje ir pažiūrėti, ar paleidus iš rankos jis krinta žemyn – yra neįmanoma.

Sensualisinė tiesa nereikalauja diskusijų, ji gali buti tik patirta tiesiogiai ir pranešta, perduota sąžiningai. Tačiau konceptuali tiesa siejasi su argumentavimu, o kiekvieno abstraktaus argumento teisingumas yra nustatomas remiantis logika, t. y. universaliais principais, kylančiais iš empirinės realybės.

Pagrindinis filosofijos tikslas yra optimalios psichinės sveikatos siekimas ir palaikymas, taip pat, kaip pagrindinis medicinos tikslas yra optimalios fizinės sveikatos siekimas ir palaikymas. Kaip ir medicina, filosofija kartais siūlo veiksmus, kurie sukelia laikiną diskomfortą ar netgi skausmą. Geras odontologas rekomenduos vengti saldumynų, nors ir jie ir yra skanūs, tam, kad dantys ilgiau išliktų sveiki. Sąžiningas filosofas elgsis taip pat – rekomenduos atsikratyti netiesos nepaisant to, kad ji gali teikti komfortą.

Tiesos apibrėžimą nukreipti nuo subjektyvių nuomonių objektyvios realybės ir racionalumo link yra įdomus, reikalaujantis daug pastangų ir kartais skausmingas procesas. Tai reikalauja atsisakyti daugybės iliuzijų ir mitų, kurių esame išmokyti. Skausmą gali sukelti labiau ne tų iliuzijų kratymasis, bet tų žmonių, išmokiusių mus tokių kvailysčių, motyvų suvokimas bei tų motyvų kilmės supratimas.

Tačiau atlygis už laikiną skausmą ar diskomfortą yra neįkainojamas – laimė.

1. Konceptai

2010-01-11T18:02:00.008+02:00

Egzistavimas yra 3 rūšių:

1. Egzistavimas ir išorinėje realybėje (toliau - realybėje), ir vidinėje realybėje (toliau - galvoje, mintyse).
Pavyzdžiui, mašina arba kompiuteris egzistuoja ir realybėje ir, kaip konceptas, galvoje.

2. Egzistavimas tik galvoje.
Pavyzdžiui, skaičiai, kaip konceptas, galimi naudoti realybėje, bet jie neegzistuoja taip, kaip egzistuoja mašina. Be to, kai kurie konceptai gali būti arba yra nesuderinami su realybe, jai prieštaraujantys, beprasmiai, pavyzdžiui, kvadratinis trikampis.

3. Egzistavimas tik realybėje.
Pavyzdžiui, apie Plutono egzistavimą žmonės sužinojo tik 1930-aisiais, todėl žmonių galvose Plutono konceptas iki 1930-ųjų neegzistavo. Tačiau realybės tai nekeičia – Plutonas egzistavo ir egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar apie tai kas žino, ar ne.

Kadangi realybė yra stabili, įmanoma sukurti konceptus jai apibūdinti. Aišku, pasaulis keičiasi, bet yra stabilus ta prasme, kad, pavyzdžiui, traukos dėsnis veikia kasdien, o lėktuvai nevirsta mandarinais ir panašiai.

Konceptai arba sąvokos išorinėje realybėje neegzistuoja, jie egzistuoja tik galvoje, mintyse. Konceptai yra vartojami realybėje egzistuojantiems daiktams (plačiąja prasme) pavadinti ir / ar grupuoti.

Pavyzdžiui, miškas realybėje neegzistuoja, egzistuoja tik medžiai. Miškas tėra tam tikro medžių kiekio arba tam tikros teritorijos, kurioje yra medžių, pavadinimas.

Konceptais daiktus pavadiname, sujungiame, klasifikuojame.

Pavyzdžiui, kėdė yra daiktas, dažniausiai su 4 kojomis ir atlošu, skirtas sėdėti. Taigi, šiuo atveju svarbu panašumas ir paskirtis: daiktus su kojomis ir atlošu, skirtus sėdėti, galime vadinti kėdėmis.

Tam tikrą skaičių žmonių, esančių tam tikroje teritorijoje, pvz., bestovinčių prie parduotuvės, galima pavadinti būriu arba grupe ar pan. Šiuo atveju svarbu panašumas (žmonės, ne šunys ar šaligatvio plytelės) ir atstumas tarp žmonių (šie žmonės yra sąlyginai arti vienas kito).

Realybė yra sudaryta iš atomų, kurie turi tam tikras savybes, ir žmonės, daiktus pavadindami tam tikrais vardais, juos sugrupuodami ar suklasifikuodami, niekaip nepakeičia jų, kaip atskirų daiktų, ypatybių.

Taigi, medžius pavadindami mišku, žmones – grupe, niekaip nepakeičiame tų žmonių ar medžių sandaros ir / ar savybių.

Tikslus santykis tarp minčių ir realybės yra tiesa.

Ar mintys / konceptai yra teisingi, galima patikrinti juos palyginus su realybe.

Konceptai yra kilę iš realybės, todėl, jeigu mintys nesutampa su realybe, teisinga yra realybė.

Kadangi konceptai yra kilę iš realybės, jie, kad būtų teisingi, būtinai turi apibūdinti realybėje egzistuojančius daiktus, materiją, energiją, kitu atveju – bus subjektyvūs, klaidingi ar beprasmiai.