Ankstesnės šios įrašų serijos dalys:
Betranzuojant po Europą | Įžanga

Suerzinau skaitytojus paskelbęs, kad grįžau iš kelionės aplink Europą ir užtilau. Karts nuo karto manęs klausė, kur tas įrašas, o aš ir pats to savęs klausinėjau… Grįžęs po kelionės pabodau pasakoti apie savą išvyką, o tuomet į mano namus atvyko du draugai Rumunai, Emilis ir Armandas. Taip, iš tos pačios kompanijos, kurioje svečiavausi :). O po jų 10 dienų svečiavimosi išlėkiau į Estiją. Pastaroji kelionė sutrumpėjo kardinaliai po vieno nemalonaus įvykio, tačiau apie tai kada nors vėliau.
Pridursiu, jog iškart atsiprašau kalbininkų už žodį „fūra“, tačiau lietuviškas atitikmuo „sunkvežimis“ man netinka.

Lietuva. Kelionės planavimas.

Jau po pirmosios viešnagės Rumunijoje, aš norėjau ten grįžti. Įkvėptas minties, jog galiu ten nutranzuoti, suprantu, jog mano draugų sąraše „nėra bepročio, kuris su manimi važiuotų“, o vienas tokiai odisėjai nepasiryžtu. Neilgai trukus jau randu kelionės partnerę Indrę. Šįkart mane išgelbsti ne itin standartinis variantas – ją randu pasinaudojęs Autostop.lt svečių knyga. Kadangi susipažįstam dar žiemą, laiko apsispręsti, ar vienas kitam tinkam į kelionę, turim į valias. Kelios kelionės dviese po Lietuvą, žygis į miškus – lyg ir viskas tvarkoj. Tiesa, noras važiuoti į Rumuniją stipresnis už viską ir prarasti vilties tikrai nenorėjau. Indrė – už mane šiek tiek vyresnė Vilnietė, keliavusi autostopu po Europą. Tai palengvino reikiamų daiktų planavimą. Tiesa, ilgai tylėjau apie šią idėją, jog kelionės draugę susiradau internetu. Dabar – tai joks tabu, tiesiog dar viena patirtis ir dar vienas įrodymas, kad internetas kartais būna naudingas.

Lietuva. Kelionės pradžia

Taigi, liepos 21d. išaušta – Indrė tuo metu apsigina kursinį ir mes galim važiuoti. Nors jai visiškai nepakeliui, tą dieną ji atsiduria Panevėžyje – buvome suplanavę prieš kelionę miegoti ant seno fabriko stogo. Niekas mums to padaryti nesukliudo, jei ne ilgas naktinėjimas po Panevėžį, o saulė pateka jau ketvirtą valandą ryto. Mes dar nemiegojam. Snuduriavimas ilgai netruko – ankstyvą rytą pradeda lyti, pakuojamės daiktus ir lendam jau po tuo pačiu stogu. Išaušus diena svarbi man – tai mamos gimtadienis. Jau 8 ryto būname pas mane namuose, papusryčiaujam. Pasveikinu mamą ir bėgam ant kelio link Vilniaus – mes dar nepasirūpinę maistu, kolegė nori pasveikinti draugę su bakalauro įteikimu. Kelyje Vilnius-Trakai atsiduriam tik 17:15.

Kelionės pradžioje susiduriame su lietumi. Indrės pasiūlymas važiuoti iki Marijampolės ne pro Kauną, o pro Trakus, pasirodo, nėra geriausias. Iškyla asmeninė problema – nors iki kelionės buvau sutranzavęs vos 58 vairuotojus, nebuvau strigęs kelyje (nes buvau įpratęs tranzuoti vienas) ilgiau nei valandai ar kitai. Kažkur rasta frazė „jei per pusvalandį nieko nesustabdei, kažką darai blogai“ sukasi galvoje. Marijampolę pasiekiame jau gerai sutemus, dar prie degalinės tranzuojame dvi valandas ir pasigauname mašiną, važiuojančią iki Byalistok. Užtrunkame ilgai, kelias ne geriausias. Kažkur vidury kelio tamsoje sustoja linksmų jaunuolių kompanija iš vietinės provincijos – kaip dabar atsimenu jų reakciją į mūsų kelionės planus: „a jūs pablūdot, jums į galvą prišikt reikia!“.

Pirmą dieną (liepos 22) nutranzuota: 462km, 6 vairuotojai.

Lenkija. Keiksmai prasideda!

Vairuotojas mus išleidžia paryčiais, apie 5h ryto. Sekantis tikslas – Liublinas, Lenkija. Akivaizdu – eiti miegoti per vėlu, teks stovėti ant kelio. Vėl išgąsdina lietus, slepiamės po statomu tiltu – lyja tikrai tragiškai, jei nebūtumę slėpęsi, būtume visai šlapi.

Tokiu metu sutikti svečių – retas atvejis, tačiau netoli mūsų praeina pagyvenęs vyriškis pavargusiu ar tai pagiringu veidu. Niekas nestoja, nors fūrų važiuoja ne viena. Kas mums belieka, stovim ant kelio. Tas pats vyriškis grįžta iš kažkur netoliese dirbusio baro ar parduotuvės. Sustoja prie mūsų, labai sunkiai susišnekam, tačiau paaiškina, kad mum reikia važiuoti autobusu. Duoda dvi skardines alaus, pasiūlo pavalgyti, tačiau atsisakome – reikia tęsti kelionę, o ir entuziasmo pas jį eiti kažkodėl nelabai yra. Tenka pėdinti iki artimiausios stotelės. Ji nėra itin toli, tačiau pareikalauja jėgų. Reikiamas autobusas vis dėl to neatvažiuoja. Po kiek laiko atvažiuoja kito maršruto autobusas, nutariu pakalbinti vairuotoją. Indrė rusiškai nešneka, man kalbėti šia kalba ne ką lengviau. Vairuotojas žvilgteli į tvarkaraštį ir mus pasitinka lenkų mėgstamiausias keiksmažodis „kurva“, kuris turėtų reikšti nesėkmę ar ką nors dar baisiau. Stebuklingai išsiaiškiname, kur mums reikia nusigauti. Išleidžiu beveik visus turėtus zlotus autobuso bilietams, bet dabar stovime jau kitoje miesto pusėje – ten, kur ir turėtume. Iki pirmojo sustojimo praeina ne tiek ir mažai laiko – 7 valandos. Asmeninis antirekordas? Tikrai taip. Tiesa, tam yra paaiškinimas – Lenkijoje prasidėjo 4 dienų savaitgalis, kažkokia tais religinė šventė. Visi važiuoja pilnomis mašinomis arba tiesiog eina į bažnyčią ar sėdi namuose.
Dauguma vairuotojų mums rodo mistinį ženklą, su kuriuo anksčiau nesusidūrėme nė vienas iš mūsų – rodomasis pirštas žemyn. Spėliojame, ką galėtų reikšti. Užbėgsiu už akių – tai ženklas, jog vairuotojas važiuoja tik kažkur netoli. Pasirodo, kelias į Liubliną irgi ne rožėm klotas, daug posūkių, kelias prastas ir tikrai ne tranzitinis. Vienas iš šią dieną važiavusių vairuotojų važiavo iš uošvės, ir kaip įprasta tokiomis situacijomis – labai jau laimingu veidu. Bekeliant kuprinę iš bagažinės vairuotojas pakelia maišelį sausainių: “Do you want some cookies? I don’t like it”. Neimti būtų apmaudu, o sausainiai su karamelės ir riešutų įdaru – ir sotūs, ir skanūs :). Per 7 mašinas visgi nuvažiuojame iki Liublino. Aplinkelis ne itin patogus, pėdinti reikėtų daug – ką daryti? Išlipę iš mašinos dar kažką krapštomės, ar tai maisto ieškojom, ar šiaip eilinis daiktų patikrinimas. Sustojo fūra stotelėje, gal 100m nuo mūsų. Indrė nieko nelaukia, bėga klausti, ar važiuoja mūsų kryptimi – iki Rzeszow. Sunkiai susišnekam, tačiau jau sėdime kabinoje, ir bandom neužmigti po bemiegės nakties. Indrė visgi snaudžia kabinos lovoje, aš keletą kartų snusteliu keleivio sėdynėje. Mus paleidžia vos ne miesto centre, tenka pėdinti apie valandą (4~5km) iki miesto galo. Vėl stovim sutemus, tačiau visai greitai sustoja lengvoji mašina ir šiaip ne taip privažiuojam Lenkija-Slovakija pasienį. Ten ir apsistojame, šalia tvoros, kuri riboja Lenkiją su Slovakija.

Antrą dieną nutranzuota apie 508km, sustabdyti 9 vairuotojai (1 iš jų fūra).

Slovakija

Ryte papusryčiavę, susitvarkę ir pakalbinę poilsiaujančius fūristus, ar nevažiuoja tinkama kryptimi, kertame sieną pėsčiomis ir toliau tranzuojame. Vieni iš sunkvežimių vairuotojų – Rumunai, tad progos jų pakalbinti praleisti negalima. Skaudi realybė ta, jog jie šneka tik prancūzų, ispanų ir rumunų kalbomis. Rankų mosikavimo pagalba išsiaiškina, jog mūsų kelionės tikslas – miestas Braila. Paplepam apie
tikslą, ko mums ten reikia – „prieteni“, arba lietuviškai – draugai. Manau, palikome vieni kitiems gerą įspūdį – mes, kaip pakvaišę keliautojai ir jie, kaip itin svetingi ir malonūs žmonės.

Indrė, nugarą atsukus į Lenkiją. Poilsio minutė.

Užrašų knygutė nutyli, kas tą dieną vyko – pamenu tik tiek, jog nuo sienos neskubėjome išsinešdinti, o ir kelionės metu buvo labai daug pertraukų. Tėra paminėta, kad susistabdėm tris vairuotojus, ir kur miegojome – šalia kelio, netoliese Košice miesto:

Diena vėl pasitaikė lietinga.

Šią dieną nutranzuota: 110km, 3 vairuotojai. Pasiekimas tik toks, jog pravažiavome beveik visą Slovakiją.

Išsimiegoti pavyksta ne visiškai – nuotraukos fone matomas tiltas traukiniams vis dar funkcionuojantis, tad šeštą ryto aš jau prabudęs „džiaugiuosi“ traukinio keliamu triukšmu. Indrė miega ir neskleidžia jokio garselio – pavydžiu tokiems žmonėms, aš per daug jautriai miegu.

Kita diena. Nedaug belikę iki sienos su Vengrija. Su pirmuoju vairuotoju sunkiai susišnekame, tad paleidžia degalinėje. Jokių orientyrų, kur mes esame. Aš kiek pavargstu tranzuoti, paprašau Indrės pasikeisti. Prižada pakeisti mane „tuoj“, tačiau pažadą dar greičiau pamiršta – sumąsto pereiti griovį ir pagulėti ant pievutės… Deja, griovyje – klampi žemė ar molis, tad Indrė įklimpsta. Negaliu sakyti, jog ją tuo metu užjaučiau, tačiau ir apie jos pažadą nutylėjau. Jai bėdų ir taip užtenka – batas tampa visas purvinas, kojinė taip pat:

Nuotrauka daryta po apsivalymo degalinėje.

Pasirodo, ten buvo belikęs geras kilometras iki sienos, tad sugaištame gerą valandą ar dvi, kol susitabdome mašiną… iki minėtos sienos.

Indrė tranzuoja su H (Hungary – Vengrija) ženklu.

Vengrija

Vengrijos sienoje išsikeičiu 3 eurus į vietinę valiutą – 735 Vengrijos forintus – HUF, kad prireikus nereikėtų naudotis kortele. Po nesėkmės ką nors susitranzuoti nusprendžiame pailsėti vietiniame „restorane“ šalia pasienio.. Sumoku 400 HUF už dvi 200ml vyno taures. Kur kas svarbiau nei vyno skonis yra išsiaiškinti, kiek visgi kainavo taurė vyno. Paskačiuoju, jog 200ml vyno taurės kaina „restorane“ (su baltomis staltiesėmis!) tėra 2.5lt. Visai geras laimikis. Čia pat susitinkame du lietuvius, keliaujančius su nameliu ant ratų. Gaila, jog grįžta iš tų kraštų, į kuriuos mes tik važiuojame – jei būtų tik važiavę į tą pusę, būtų mestelėję praktiškai iki pat tikslo.

Pailsėję grįžtame ant kelio, pakalbiname vairuotojus, ar niekas nevažiuoja mūsų kryptimi. Vieną fūristą visgi atrandame – tik jis tuo metu ilsėjosi, tad teko palaukti nepilną valandą. Indrė mane ramina, jog „kol nesėdi kabinoje, tol nesidžiauk“ – jis gali ir apsigalvoti. Visgi toks scenarijus neįvyksta, ir mus veža tiesiai iki Rumunijos sienos, netoli Oradea miestelio. Pasiseka – Vengrija įveikta vienu automobiliu :). Išlipame dar nesutemus. Pakilios nuotaikos, bimbinėdami po kelią ir užsukę į kelias Duty Free parduotuves (esančias kairėje kelio pusėje) pasidairyti, einame toliau kaire kelio puse. Besimėtydami konkorėžiais ir šiaip beišsidirbinėdami taip ir kertame sieną. Prie mūsų privažiuoja Rumunų pasieniečių mašina, pasisveikiname, paprašo dokumentų. Mano ID kortelė – naujo tipo, o Indrės – senojo. Iš išvaizdos jos labai skirtingos. Pridūręs, kad esame iš Lietuvos, šį vairuotoją paliekame be žado. Mums atiduoda korteles, vairuotojas vis dar tyli, šalia sėdintis pasienietis leidžia eiti. Vos paėjus keletą metrų prisistato dar vienas pasienietis, šįkart vengras. Jis mums paaiškina, jog kertame sieną nelegaliai. “It’s a big mistake!”, su gana juokingu akcentu jis taria. Atsiprašau, tačiau išgirstu dar kartą tą pačią frazę. Jis kažką dar sakė, tačiau aš jau nebegirdėjau – supratau, jog nieko naujo, jog kirtom sieną nelegaliai nesužinosim. Tad pabandau dar kartą atsiprašyti. “It’s a big mistake!”. Ech, jau buvo akivaizdu, jog turėsim problemų. Taigi, ir klausiu, ką mums dabar daryti. Jis nepasimetęs: “Talk to my boss!”. Bosas jis ar ne, bet atrodė toks pat pasienietis, tik gal aukštesnio rango. Trečią kartą praeiname dokumentų patikrą ir esame laisvi. Visgi prisimenu, jog Rumunija – ne Šengeno erdvės narė. Problemų priežastis dabar tai jau tikrai aiški. Gerai, kad sveiką kailį išnešėme ir nereikėjo kokiam pasieniečiui į kišenę eurų dėti… :)

Rumunija

Saulė dar nenusileidus, tad einame toliau nuo pačio pasienio ir bandysime tranzuoti. Bėda viena – labai daug žmonių ir palapinės pasitiesti ramiai tikrai nepavyks. Žmonės čia kitokie: daug malonesni, siūlantys pagalbą, ir kas svarbiausia – daugiau šnekančių angliškai. Šnektelėjus su degalinės darbuotoju, siūlo pasisaugoti netoliese esančių romų (čigonų), kurie keičia pinigus. Tiesa, visi sutikti žmonės gąsdina, kad mums niekas nesustos, o kaip žinia, vakarais fūristai eina miegoti, nes saulė po truputį leidžiasi. Kelionės draugei vizitas į Rumuniją yra pirmas – jos neramina tai, ką ji mato ir girdi. Aš kažkodėl jaučiuosi ir saugiai, ir ramiai – Rumunijoje žmonės tranzuoja, o ir romų čia nėra tiek daug, kiek galima įsivaizduoti.

Pro mus praeina žmogelis, kuris papurto galvą. Gerai, kad pašnekinau – pasirodo, važiuoja ta kryptimi, prižada mus paimti, tik jam tereikia nusipirkti vinjetes. Nutariame palaukti, tačiau grįžęs po keliolikos minučių mums praneša, jog turi tik vieną laisvą vietą. Jis dar kartą persigalvoja: visgi gali mus abu paimti, tačiau vieną iš mūsų veš jo kolega, važiuojantis ta pačia kryptimi. Rizika ir nerimas išaugo – pirmą kartą tenka Indrę palikti likimo valioje ir tikėtis, jog ji išlips sveika. Bėda, jog maniškis vairuotojas angliškai nešneka – naktį sėdint ir neturint ką veikti labai lengva snustelti. Taip ir nutiko, keletą kartų. Kabinoje susisiekiu su draugu Adrianu iš Braila miesto, kuriame ir žadame praleisti keletą dienų. Praneša, jog jei mes atriedėsim iki Brasov miesto iki 12-os valandos, jis ir jo tėtis mus parveš iki Braila (apie 260km) – skamba neįtikėtinai, jog spėsim, bet pabandyti verta. Abu išlipam sveiki. Indrei nuo miego trūkumo darosi šalta – užsideda bridžus ant kelnių, rengiasi kuo daugiau sluoksnių. Paradoksalu, bet iš tiesų, atvykus į pietus vėjas ir šaltis trukdė džiaugtis malonumu pasiekus šią šalį :). Lauke jau tamsu – vėlgi, miegoti nesiruošiam, bandom toliau tranzuoti. Stovime gana ilgai, kartais galima buvo išgirsti laukinių šunų, kas irgi nekūrė jaukios atmosferos. Akivaizdu, jog iki 12-os valandos būti Brašove nelabai realu – dabar naktis, o kelio dar daugiau nei 300km.

Tranzuojam toliau. Prieš mus sustoja 3 mašinos, jei neklystu – iš Vokietijos. Mūsų nelaimei, jie sustojo tik pasitarti tarpusavyje. Nieko nepešęs grįžtu atgal, kur ir tranzavom. Prie mūsų privažiuoja vienas ekipažas iš tos pačios trijulės, atsidaro langas.
Jis: “Do you have food, water?”
Aš (gana gailiu balsu): “Yes, but just a little.”
Iš mašinos išlipa vairuotojas, atsidaro bagažinę, išsitraukia du pakelius po 500g biskvitinių sausainių ir du žuvų konservus. Kadangi žuvies nemėgstu, tai bent galiu džiaugtis sausainiais :). Padėkoję ir gal kiek pralinksmėję tranzuojam toliau… Sustoja dvivietis furgonas (toks, kaip Lietuvos paštininkų, su didele bagažine), tačiau vairuotojai nekalba nei angliškai, nei rusiškai. Jie važiuoja ten, kur mums reikia – į Brasov miestą. Suprantame, jog sako, kad gale nėra sėdynių, tačiau tai mums ne bėda. Jog nėra šviesos, supranta tik Indrė, tai irgi nekliudo šokti tiesiog į tamsą. Uždaryti toje skardinėje dėžutėje, pradedame juoktis tikrai nuoširdžiai – taip važiuoti dar neteko. Sėdim ant metalinių grindų konstrukcijos, uždengtos kilimu. Tikrai nepatogu, o kelionė netrumpa, bent keletas valandų. Juokaujam, jog veža į skerdyklą. Po valandos kelio prasideda posūkiai, sustojame. Šiek tiek išsigąstu, nes vietos pasiekti tikrai negalėjome, o kelias turėtų būti tiesus. Atsidaro durys – sustojame degalinėje. Be to, kad į „mūsų“ bagažinę dar ir įmeta talpą su benzinu ir nuo jos sklinda kuro kvapas, riedame toliau. Miegoti ten įmanoma, nes tamsu kaip šuns būdoje, o veikti daugiau ir nėra ką. 5h ryto išlipame Brašove (Brasov) – tikslas beveik pasiektas!

Per dieną ir naktį nuvažiuota apie 670km, per 5 mašinas. Va ką reiškia dvi fūros ir teisingas maršrutas :).

Dar kartą džiaugiuosi, jog planas pasiekti Brasov miestą pavykęs – netgi turime daugiau laiko, nei galima pagalvoti. Šiame mieste aš jau buvau ir buvau sužavėtas – tad grįžti ir pasivaikščioti tomis pačiomis senamiesčio gatvėmis tikrai gera. O tuo labiau, ir tokiu metu gatvės tuštesnės, gražiau :).
Jau pirmą kartą pamatęs kalną, kuris remiasi į miestą, norėjau į jį užlipti. Dabar tai buvo realu. Pasirodo, keltas pradeda veikti nuo 9 ar 10-os valandos ryto, tad yra tik vienas būdas atsidurti viršūnėje – pėsčiomis. Kalnas nežemas, tačiau visgi pradedam kopti. Sunku eiti kalno takučiu, kai naktį beveik nemiegoję ir esame su nelengvais kroviniais ant nugarų. Kartą nutariame neiti zigzagais, o tiesiog eiti tiesiai į kalną. Nors aš su kalnų batais, o kolegė su vadinamais „inkarais“, nė vienam iš mūsų nėra lengva. Vienoje gana stačioje vietoje akmenys po mano kojomis išslysta, kita koja irgi slysteli, rankomis įsikabinti nėra kur. Koordinuotų judesių ir šalto proto pagalba nenukenčiu – atsipirkau tik rankų išsipurvinimu ir adrenalino doze, tačiau jei ne tokia sėkmė, būčiau nusiridenęs apačion… Su keliomis trumputėmis pertraukomis į kalną užlipame beveik per porą valandų – šalta tikrai nėra :). Sutinkame keletą vietinių, kurie labai maloniai nusiteikę, persimetam keliais sakiniais, bet nieko ypatingo. Įsikūrę ant kalno viršūnės karaliaujame vieni – vaizdas iš tiesų gražus:

Aš, ant kalno viršūnės.

Trikojo pagalba pavyksta įsiamžinti abiems, nors ir sunkiai matomės.

Ant kalno sutinkame ir penkių studentų prancūzų grupę, kurie keliauja traukiniais. Trumpai šnekteliu, džiaugiuosi, jog būtent ši kompanija iš Prancūzijos angliškai kalba kur kas geriau nei dauguma jų tautiečių. :)

Dar pasivaikštome po Brailą ir Adrianas jau atsikėlęs – jau tuoj turėtume susitikti. :)

Pirmosios dalies pabaiga

Kitoje dalyje rašysiu apie susitikimą su draugu Adrianu, mūsų būsimuoju šeimininku ir svečiavimąsį pačioje Rumunijoje. Trečioje dalyje – kelionė namo :).

Pastaba: Įrašas publikuotas sename tinklaraštyje, dabar ištaisytos klaidos, tad įrašas šiek tiek pakitęs. Sekanti dalis bus greitai!

It’s always better to be at home wishing you were on the road, then on the road and wishing you were at home.

Ahoy! Turbūt pamenat, kad ankstesniame įraše buvau užsiminęs apie tai, jog žadu tranzuoti po Europą. Planas išdegė! :) Kadangi kelionė nebuvo trumpa, visko į vieną įrašą sutalpinti tikrai nepavyks. Pasistengsiu bent dalimis, kasdien prisėdant parašyti viską nuo A iki Z ar Ž. Kelionėje buvo visko: ir sėkmingų posūkių, ir nesėkmių. Ir sunkių akimirkų, ir tokių svaiginančių, jog stipriausi narkotikai tokios ekstazės nesuteiktų.

Kelionės tikslas buvo aiškus – Braila, Rumunija. Grįžti pas draugus, pas kuriuos jau svečiavausi Comenius projekto “Everybody Fits In” dėka. Keletas „pašalinių“: pasidžiaugti Čekijos alaus kainomis, nukakti iki Juodosios jūros ir žinoma, pakeliauti.

Keletas skaičiukų:
Maršrutas: apie 4900km. Lietuva – Lenkija – Slovakija – Vengrija – Rumunija – Bulgarija – Rumunija – Vengrija – Slovakija – Čekija – Lenkija – Lietuva. Jeigu detaliau:

View Larger Map
Važiavome 42 skirtingomis transporto priemonėmis, ir nė karto neteko mokėti už kelionę. Už vieną neilgą atkarpą su draugais tenka prisidėti prie kuro išlaidų (važiavome prie jūros), keletą kartų važiuojam viešuoju transportu, jei patenkam į miestą.
Kelionės trukmė: 19 dienų;
Biudžetas žmogui: 160~180EUR. Sutinku, kad per daug sau leidau. Kodėl? Bus aišku bepasakojant apie kelionę. Tačiau pagrindinės išlaidos: pramogos, maistas. Ar tai būtų įvykę čia, Lietuvoje, ar kažkur toli, skirtumo nėra – išleistų pinigų kiekis būtų labai panašus. Mažiau nei 10 eurų dienai – tikrai nedaug :).

Šįkart tiek. Tikiuosi sudominau ir jau artimiausiu metu turėtų pasirodyti pirmoji kelionės dalis. :)

Sekančios įrašų dalys:
Laukia redagavimo

Pastaba: Įrašas publikuotas sename tinklaraštyje, dabar ištaisytos klaidos, tad įrašas šiek tiek pakitęs. Sekanti dalis bus greitai!

Įvyko skyrybos – geefre.com tinklaraštis, kuriame rašiau ir apie IT, ir apie keliones, ir apie gyvenimą bei ten pat talpinau fotografijas, yra uždaromas visam laikui. Jau kurį laiką rašau tinklaraštį įDebesis apie debesų kompiuteriją. Tad asmeninis tinklaraštis, nerasdamas vietos po saule, tapo nebereikalingas. Nusprendžiau, jog galiu atsidaryti naująjį blogą apie keliones. Prieš pirmąsias savarankiškas keliones, teko daug paplušėti, jog rasčiau reikalingos informacijos – noriu pasidalinti tuo, ką patyriau ir ką išmokau. Tad šiame tinklaraštyje bus ir kelionių įspūdžių, ir patarimų keliaujantiems alternatyviai.

Kodėl Papa.lt?
Man patinka mano inicialai – PP. Taip pat, fonetinėje abecelėje „P“ atitinka „Papa“. Taigi, po ilgų ieškojimų, atradau žaismingą ir paprastą adresą.

Norintiems pirmiems gauti informaciją, rekomenduoju užsisakyti RSS naujienų srautą.

Kol kas tinklaraštį pildysiu vienas, tačiau bendraminčių visuomet lauksiu!

Dar vienas “Everybody Fits In” projekto susitikimas

(beveik) Visi, kas dalyvavo šiame susitikime: Prancūzijos, Rumunijos, Lenkijos, Ispanijos, Bulgarijos ir Lietuvos mokiniai bei jų mokytojai

Tačiau kur kas svarbesnis dalykas, kurio neaprašyti negaliu – “Everybody Fits In” projektas Lietuvoje. Turbūt pameni, kai rašiau apie šį projektą dar visai neseniai – praeitų metų rudenį. Tuomet su šiuo projektu aplankiau Rumuniją, gyvenau pas Adį. Taip, taip, laikas greit prabėgo, buvo dar vienas susitikimas Prancūzijoje (kuriame nedalyvavau) ir išaušo laikas susitikimui Lietuvoje. Jau žinojau, kas pas mane gyvens – savaime aišku, Adi, nors pilnas jo vardas – Adrian. Kietas bičiukas, nieko nepridursi.

Du geriausi draugai – Barbu (kairėje) bei Adi

Projekto susitikimai Lietuvoje ir Rumunijoje – visiškai skirtingi dalykai. Pirmiausia, Rumunijoje jautėmės kaip svečiai, taikėmės prie šeimininkų, nieko nepažinojome. Tiesiog labiau jaučiausi kaip turistas, kuris galvą suka tik dėl dviejų dalykų: (ar) ką valgysiu ir ką veiksim vakare. Tuo tarpu, Lietuvoje turėjome būti kur kas rimtesni: nuo mūsų priklausė daug kas. Nors jaučiausi truputį per daug apkrautas darbais (todėl baisiai pavargau), esu labai patenkintas šiuo susitikimu. Taigi, ką mes veikėme?

Šokių pamokos užsieniečiams

Susitikimo tema ir darbo sesijos

Šio susitikimo tema buvo „Mūsų panašumai ir skirtumai“. Be galo plati tema, todėl buvo nuspręsta, jog darysime plastilininę animaciją. Tai – daugybė sujungtų nuotraukų, kai kas nors juda. Gauname gana įdomų ir fainą vaizdo klipą. Džiaugiuosi, jog po mano prezentacijos, kaip visa tai atlikti, projekto dalyviai suprato, ką reikia daryti. Buvau penktosios (Hunka Lunka united) grupės lyderis-fotografas, tačiau darbas neprailgo. Mūsų ir kitų komandų rezultatai štai tokie:

Penki video. Alternatyvi nuoroda

Ką parodėme užsieniečiams?

Nors galbūt pradžioje sunku būtų išskirti, ką turistui būtinai reikia pamatyti Lietuvoje, tačiau mūsų „sąrašas“ atrodė taip: Anykščiai (arklių muziejus su sodyba, kurioje mokoma kepti duonos, Laimės žiburys), Vilnius (senamiestis, Belmontas), Trakai (Trakų pilis, kibinai), Šiauliai (Kryžių kalnas) bei keletas objektų, kurie buvo pakeliui: Šeduvoje esantis Velnių malūnas (restoranas), Burbiškių dvaras (tulpių žydėjimo šventė).
Gal kiek gaila, kad neaplankėme Kuršių Nerijos, Druskininkų, Aukštaitijos Nacionalinio Parko ir daugybės kitų vietų, tačiau yra žmonių, kurie žada sugrįžti į Lietuvą, tad ne viskas prarasta :).

Trumpai drūtai

Savaitė prabėgo gana greitai, o nauda – milžiniška. Patobulinau anglų kalbos žinias, susidraugavau su daugybe kitataučių: lenkais, bulgarais, prancūzais, ispanais ir rumunais, palaikau ryšį su žmonėmis (ir ne vien feisbuku, bet ir tradiciniu paštu). Ką jau kalbėti apie tobulinamus bendradarbiavimo įgūdžius darbo sesijos metu arba organizavimo tikslus, kai rodos, viskas priklauso nuo paties savęs.

Daugiau nuotraukų:

Projektas baigtas, ir kas iš to?

Jau būdamas Rumunijoje puoselėjau vieną mintį, tačiau tuomet tylėjau. Tačiau dabar galiu drąsiai pasakyti, jog grįžtu atgal į Rumuniją! Ir tai ne drambliuko svajonės, o jau rytoj susikraunu kuprinę, susitinku su drauge ir tranzu pasieksime Rumuniją. Tačiau apie šią kelionę – jau po visko. Žadu parašyti ne vien kaip sekėsi kelionėje, bet ir kuo daugiau padėti keliavimo tranzu naujokams. Juk iškeliauti trims savaitėms nežinant ką pasiimti su savimi gana sudėtinga… :)

Vos ne dvi savaites kaupiuosi parašyti įrašą – vieną (trumpą) Blogeriams.lt tinklaraštyje, o čia labiau norėčiau pasidalinti atsiminimais ir nuotaikomis iš Login 2011 :).

Labiausiai patikę pranešimai

Norėčiau išskirti du labiausiai patikusius pranešimus. Jų autoriai yra Aral Balkan ir Miriam Sääse.

Aral Balkan patiko todėl, kad nenuobodžiai įdomia tema, įterpdamas daug juokelių, pavyzdžių, kodėl mes mokame daugiau už tą pačią funkciją atliekantį produktą, pvz. kodėl liftas su „liečiamais mygtukais“ arba keista durų atidarymo traukinyje sistema yra nesąmonė.

Kai kalbėjo Miriam Sääse, Omnitel salėje vyko taip pat pristatymas apie WEB 3.0. Tačiau pranešimas tema „Web 3.0 kaip mokslo socializavimo priemonė – technooptimistinė futurologija“ atrodė visai įdomus. Taip pat, retas Lietuviškai šnekantis pranešėjas kalbėjo angliškai – šioji su kolege iškart paklausė, ar yra klausytojų, kurie nesupranta Lietuviškai. Deja, tokių neatsirado, klausėmės pranešimo Lietuvių kalba. Įdomu paklausyti idėjų, pranašaujančių, jog šaldytuvas prilygs kompiuteriui ir panašiai.

Tačiau visi pranešimai buvo žavūs – vieni dėl įžymių pranešėjų, kiti dėl įdomių temų. Buvo ir nuobodžių temų ir kalbėtojų – tokius gydžiausi kava arba iDose dozėmis.

Login 2011 „žaisliukai“

Kinect žaisliukas
Login metu vaikščiojant po Litexpo koridorius stebino įrenginių gausa: Zebra reklamuojamas „3D“ fotoaparatas, Microsoft Kinect žaisliukai, iPad’ai. iPad’us, beje, labai daug kur naudojo: tiek Hostex, rodydamas planų kainas, tiek (užbėgdamas už akių) reklaminės merginos, besitikrinančios feisbuką Login 2011 afterparty metu (ką jos ten veikė, man liko mįslė).

Vaizdas prie Apple stendo

Fotografas su „3D“ fotoaparatu

Fotografas dirba…

Du afterparčiai: oficialus ir nelabai

Pirmąją dieną vis juokavau, kad blogerių susitikimo neorganizuoju – susiorganizuosim kartu, susitikę po paskutinio pranešimo. Taip ir įvyko – kavinėje „Būsi 3“ mūsų susirinko 23, tačiau nusprendžiau, jog fotografuoti nelabai verta – per daug neformali veikla ir aplinka (visgi, padariau keletą kadrų… su dalyviais galėsiu pasidalinti, rašykit asmeniškai) :).

Oficialus (ne geek’ų) afterpartis įvyko Lofte, tačiau po Interneto apdovanojimų neužsibuvau, trumpai – nepatiko…

Ar galėjo būti geriau?

Šįkart didelių nusiskundimų Login organizatoriams nebeturiu – jie iš tiesų stengėsi ir jiems tai pavyko! Vėlgi, norėtųsi, jog jei pranešimui duodama valanda, jis nesibaigtų po 20-ies minučių ir tada turėtum 40 laisvų minučių kažkokiai papildomai veiklai, bet tai irgi privalumas – daug netuščiažodžiavę pranešėjai leido mums atsipūsti ir pasimėgauti kavos puodeliu ar pašnekesiu su vienu ar kitu blogeriu. :)

Susitinkam dar kartą?

Per įvykusį BlogBarCamp išvystėme workshop’ą, kuriame sugalvojome įkurti Blogerių gyvenimo blogą, ir kartu su juo — naują susitikimą Vilniuje arba Kaune. Kviečiu visus apsilankyti apklausoje arba išreikšti nuomonę komentaruose – mums tai itin svarbu!

P.s. Šiektiek daugiau Login 2011 nuotraukų

Toks vaizdas — skrydžio į Rumuniją metu.

Apie projektą

„Everybody fits in“ — Comenius organizuojamas projektas, kuriame dalyvauja 6 šalys: Lietuva, Rumunija, Ispanija, Prancūzija, Lenkija ir Bulgarija. Šio projekto tikslo nepamenu, bet jaučiu, jog tokie projektai gerina tarptautinį bendradarbiavimą, skirtingų šalių pažinimą ir didina mokinių pasaulėžiūrą. Kiekvienoje iš šių šalių vyksta susitikimai. Tad man pakliuvo garbė vykti į Rumuniją. Sąlygos mane tenkino: kai bus susitikimas Lietuvoje, tada aš turėsiu priimti žmogų, pasirūpinti jo maitinimu ir užimtumu. Tuo tarpu, aš apsigyvenau ir valgiau pas Rumuną Adrian.
Rumunijoje viešėjome spalio 15-24 dienomis, 8 narių komanda.

Ką veikėm?

Veiklos planas suskirstytas į tris grubias dalis: darbo sesijos, kelionės ir laisvas laikas.

Darbo sesijos

Šio susitikimo tema buvo „karjeros“. Pirmoji darbo sesija buvo „kaip pasiekti sėkmę darbo rinkoje“ — ją jau buvome padarę Lietuvoje, nes tai buvo atskirų šalių pristatymai. Kitos trys darbo sesijos — tarptautinės. Vienoje darbo sesijoje turėjome diskusiją apie sugebėjimus, kitą kartą dirbome pagal „šešių mąstančių skrybėlių“ principą, o per paskutinę darbo sesiją darėme plakatą apie karjeros siekimą.

Kelionės

Turėjome netgi 5-6 keliones (keletas vietinių, bet aplankėmė ir kitus miestus). Aplankėme Sinaja, Tulcea, Brasov, Galati, Slanic Moldova miestus. Iš visų aplankytų objektų galima būtų išskirti Peleš pilį — bene gražiausia pilis, kokią teko kada nors matyti. Aišku, už papildomą mokestį, viršijantį 40lt, galima fotografuoti viduje (tačiau be blykstės) — sąžiningai laikiausi ir nefotografavau. :)
Galati miestas:

Minėta Peleš pilis:

Taip pat, turėjome numatytą sporto dieną. Deja, planai šiek tiek pasikeitė: pirmadienį žaidėme futbolą uždaroje pripučiamoje aikštelėje, o antradienį tik stebėjome tarpmokyklines krepšinio varžybas — netgi 3 žaidėjai taip pat dalyvavo projekte. :)


Projekto dalyviai — gana audringi sirgaliai :)

Įspūdis apie šalį

Pagal pažįstamų suformuotą įvaizdį, Svedas.lt, Wiki ir kitus šaltinius susidariau (sudarė) nuomonę, kad Rumunija pasižymi turinti daug šunų, čigonų ir neaiškių kabelių stulpuose. Deja, nereikėtų taip sutirštinti ir viskas ten tvarkoje.
Pirmiausia, nuo čigonų (Romų). Rumunai ir romai iš tiesų skiriasi. Tų tikrųjų, anot jų, „black gypsy“ yra, ir jie tokie patys kaip Lietuvos čigonai. Jie klajokliai, jų mieste daug tikrai nėra. Per tą visą laiką nematėm tiek, kiek jų kiekvieną savaitgalį būna prie Panevėžio turgaus (būrimai, vagystės, aukso prekyba gatvėje pas mus įprasta). O ten tik kartą teko bendrauti su čigone — siūlė išburti. Atsisakius, mandagiai atsisveikino ir viskas baigta.
Nei laidai, nei šunys, nėra didelė bėda. Pasirodo, jie anksčiau neprasivedė brangiai kainuojančių tunelių ir dabar kabelinė televizija, telefonas, internetas yra „virš žemės“. O jei kas nori prisijungti? Tiesiog tam ir yra laidai „atsargai“. Vaizdas kiek bjaurokas, bet po to jų visiškai nebepastebi.
Šunų tikrai daug. Tačiau jie pavojingi tik naktį, nes gali sutikti ir 5-7 šunų būrelį, kurie gali aploti. Tad malonu nėra, bet bent Bukarešte jų stebėtinai mažiau.

Du, kur kas labiau nustebinę dalykai: darbo sauga ir jų nacionalinės mašinos „Dacia“. Per tą laiką mačiau du žmones, dirbančius ant stogų visiškai neprisirišusius ir be šalmų (vienas vaizdas buvo pirmasis, ką pamačiau Rumunijoje — skrydis buvo naktį, o išlipus iš lovos ir pasižiūrėjus pro langą, žmogelis ant 4-5 aukštų pastato stogo darbavosi be jokių apsaugos priemonių). Šalyje daug kontrasto: šalia gali stovėti ir vos nauja mašina ir šalia senutė Dacia. Kadangi įspūdžio „nuliovas bėmvas“ man nedaro (gal todėl, kad gyvenu Panevėžyje ir tokiai „religijai“ nepritariu?), tai džiaugiausi Žiguliukų ir Moskvyčių kopijomis Rumunijoje.

Apie šalis ir bendravimą

Projekte dalyvavo 6 šalys. Išskirti būtų verta Prancūzijos ir Ispanijos komandas — jos praktiškai angliškai nešneka, kol „pagaliu nestumdysi“. Geriausiai Lietuvių komanda sutarė su lenkais ir rumunais — nuoširdūs, linksmi žmonės. Apie bulgarus daug nieko negaliu pasakyti — bendrauti teko tik su vienu žmogumi…

Pokalbiai vyko anglų kalba. Pirmosios dienos labiau priminė Alias žaidimą: „you know, it’s white and (rodo pirštais, kad birus)“. Jo, jo, tai miltai. O kaip angliškai? Pagalvoji ir sakai: „you use them then you are making a bread“. Abu palinksim galvom ir aišku. Po to kiek persilaužiau ir kalbėti angliškai tapo visiškai ne problema, nes pradedi nebeversti sakinius iš Lietuvių į Anglų kalbą, o tiesiog mąstyti anglų kalba :).

Trumpas žodinėlis, ką išmokau būdamas ten:
Labas rytas = Buna dimineaca;
Labas = Buna;
Gero apetito = Pofta buna;
Ačiū = Mersi (neformalus) arba mulcumesk (formalus);
Iki (Bye) = pa, „bye bye“ = papa;
Į sveikatą (cheers) = norok;
Su gimtadieniu = La multi ani; (turėjome du Rumunų gimtadienius per 9 dienas!)
Labanakt = Nopte buna.
Tarimas daugmaž sulietuvintas. Kirčiavimo kažkaip neįsidemėjau, nėra labai pabrėžtinų balsių. Naujoje šalyje išmokti keletą naujų žodžių niekada nepamaišė, o kai kurie vietiniai net nusišypso ir pagiria. :)

Žmonės (Rumunai)

Rumunai man pasirodė labai malonūs ir svetingi. Deja, per mažai teko bendrauti su kitais žmonėmis, kad kažką galėčiau paskelbti viešai. Buvo įvykis, kai vietiniai mokytojai visus vaikinus ir merginas išsodino atskirai: vaikinus į autobusiuką, merginas į autobusą. Šiek tiek kvepia feminizmu, tačiau galbūt tai tebuvo vienas atvejis ir jo nesureikšminau. :)
Tiesa, Lietuvių komanda su mano išvada, jog rumunai džiaugiasi tuo, ką turi, sutiko. „Va, žiūrėkit, kokią mes biblioteką turim!“. Na taip, įvaizdis — aplūžusios kaimo bibliotekos, tačiau juk čia kur kas svarbiau knygos. Nepalyginsi su n (3 ar daugiau) aukštų Panevėžio Gabrielės Bitės-Petkevičaitės viešąja biblioteka, bet ar verta lyginti…

Miestas

Kaip jau minėjome, daugiausia laiko praleidome miestelyje Brăila (Lietuviškai tariama „Breila“). Jame netrūksta apleistų pastatų (tačiau Panevėžyje jų irgi netrūksta), o senamiestis itin didelis. Miestas „žalias“, turi keletą bulvarų. Man asmeniškai patiko, nors čia daugumos nuomonė išsiskyrė. Vieni teigė, kad mieste klesti netvarka ir skurdas, o man tai prideda šarmo ir nedramatizavau kiekvieno aplūžusio namuko.

Gamta

Rumunija pasižymi kalnais, ir kas be ko, Dunojaus upe. Kadangi mane kalnai žavi, tai labai džiaugiausi, kad teko pamatyti išties nuostabių peizažų. Deja, ne visur buvo tinkamas laikas ir technika fotografuoti, nors dėl to per daug nepergyvenau.

Dunojaus upė

Karpatų kalnai

Maistas

Labai didelio maisto skirtumo nepajaučiau, išskyrus tai, kad maistas kur kas liesesnis (nekepa riebaluose). Turi nacionalinius valgius „sarmale“ (sumažinti balandėliai), „zacusca“ (kažkoks daržovių mišinys, kuris man atsidavė silke) bei kukurūzų košė/pyragas „mămăligă“.
Apie maistą šeimoje galėčiau ir nutylėti, nes tai buvo tik šeimos, o ne šalies bruožas. Pasirodo, mano šeimininkas labai mėgsta sausus pusryčius… su sumuštiniais su dešra. Deja, mano organizmas mėsos ir pieno derinio nelabai suprato, tad teko kiek pabadauti, skrandį skalauti kola ir po kiek laiko viskas susinormalizavo. Bet iš esmės, valgėme skaniai ir sočiai :).

Saugumas

Gana stiprus ryšys yra tarp čigonų ir vagysčių. Daug kas kalba, jog šalis nesaugi, todėl net ir aš galvojau nesivežti savo veidrodinio fotoaparato (dėl ko po to būčiau gailėjęsis bent kelis mėnesius). Galiu tik paneigti, kad per tas 9 dienas nieko blogo nenutiko, apart viena rumunė ir vienas lietuvis per neapdairumą kažkur pinigines pametė. Nors pas mus jos ir dažniausiai neatsiranda, jei nesaugai…

Bukareštas — Rumunijos sostinė

Kadangi mūsų skrydžių laikas buvo apgailėtinas, tad teko viena diena anksčiau nei visi kiti atvykti į šalį ir viena diena vėliau išvykti. Dėl to nė kiek neliūdna — paskutinę projekto dieną turėjome daug laiko pamatyti Bukareštą. Vietinio gido neturėjome, tad pastebėjome, kad prie kelių lankytinų objektų vis aptinkame žalias pėdutes. Nutarėme jomis sekti, nors visiškai nesupratome, kur jos nuves. Juokų forma, o po to ir nebe, sakėme, jog tai spąstai turistams, kojų masažo salonas ar dar koks velnias. Tik tos pėdos, rodos, niekada nesibaigė, tad nuėję n+k kilometrų nusprendėme šokti į metro ir vykti iki Parlamento rūmų. Šie rūmai — didžiausias administracinis pastatas Pasaulyje.


Minėti Parlamento rūmai

Fotografija

Stengiausi apsieiti su kuo mažiau turistinių kadrų ir kartais tai pavykdavo. Nenorėjau „čia aš prie < ...>, o čia jau prie < ...>“.
Įranga buvo gana sunki (daugmaž 4.5kg), tačiau viską sudėjus, gavau tai, ko norėjau — gražių vaizdų prisiminimui :).
Galiu pasidžiaugti, jog fotografijos juostų kainos ir jų tvarkymas gana pigus. Už juostą, jos ryškinimą (kuris buvo nemokamas, nes ta fotoateljė taikė tokią akciją), skanavimą ir perkėlimą į CD sumokėjau vos 11.8lt. Pas mus kainos daugmaž 10lt+3lt+0.2lt*36+2lt = 22.2lt! Aišku, Kodak juostos ne geriausios, bet ko norėt, ne pro esu.

Užsiminus apie kainas, galiu pasakyti tik tiek, kad produktų, kavinių ir paslaugų kainos gana panašios. Gal kiek pigiau McDonalde ir atrakcionai, tačiau kažko stebuklingo tikėtis neverta (t.y. paprastas lietuvis milijonieriumi ten netaps).

Apibendrinimas

Šaliai ir žmonėms galima dėti riebų pliusą. Patarti keliauti į šią šalį patariu, tuo labiau, yra ir juodoji jūra prie pat. :)
Susitikimas pavykęs, gavome daug patirties bendraujant anglų kalba, taip pat — renkantis specialybę (kurią aš jau pasirinkęs). Šalį palikti buvo gaila, nes jaučiu, kad kai kurių žmonių nebepamatysiu. Dedu visas viltis grįžti ten, jei bus bent menka galimybė. Nors „eurotrip“ maršrutą kartas nuo karto vis atnaujinu prisiminęs, kad „aplankyti ir ten būtų gerai“, supratau, kad svarbu, ne ką pamatysi, o ką aplankysi. Pagyvensim, pamatysim…

Paskutinės vakarienės paskutinis „grupinis apsikabinimas“…

… ir tortas.

O toks vaizdas mus stebino skrendant atgal.

Dar šiek tiek pakalbėję, sužinome apie jį daugiau informacijos: jis yra David iš Nancy miestelio, kuris turi apie 200 tūkstančių gyventojų. Vakarėjant pasiūlau, jog kitą dieną galime važiuoti pažiūrėti mašinų slalomo varžybų ir praleisti dar vieną dieną Panevėžyje. Man — puiki proga pasitobulinti anglų kalbos žodyną ir gebėjimą bendrauti užsienio kalba, daugiau sužinoti apie Prancūziją ir jų gyvenimo stilių (kadaise teko lankytis, kaip turistui), ir aišku, turėti gerą laiką! David sutinka su viskuo: valgo viską, maistas, kaip pats sako, labai skanus (mama kiek pasistengė), butas irgi geras. Malonu tai girdėti, nors tai gal ir nenatūralu. Tačiau jis įtikino į gyvenimą žvelgti pozityviai :).

Antrą dieną mes praleidžiame netoli Bistrampolio dvaro, žiūrime slalomo varžybas, po to vykstame maudytis ir papiknikauti. Kiek vėliau aplankome Panevėžio miesto centrą. Vakare žiūrime futbolą — žaidžia Ispanai su Vokiečiais. Jis tikėjo Olandų pergale, tačiau nė kiek nenusiminė, jog Prancūzija jau iškritusi. Tuo tarpu, mes kaltiname valdžią, Kubilių, trenerį, žaidėjus ir varžovus, kai mūsų rinktinė pralošia varžybas. :)))

Trečiąją dieną lydžiu draugą link kelio į Kauną. Šypsenėlė, užrašas „Kaunas“ atsiduria ant kartono, rasto šalia šiukšliadėžių. Viskas, išlydžiu draugą. Nors praėjo tik 3 dienos nuo pasisveikinimo, darydamas paskutinę nuotrauką, išties nuliūdau. Neverkiau per artimųjų laidotuves, niekada neverkiau dėl paliekamų draugų, bet… Nežinau, kaip jam seksis toliau. Norėjau iškvosti dar daugiau apie viską, bet nebuvo laiko arba prisiminiau tai tik per vėlai. Niekis — kitąmet jis žada vėl daryti tokį patį „eurotrip’ą“. Turėtume susimatyti :).

Keletas padrikų faktų:

• Jis išvyko iš savo namų kovo 18 dieną, žada grįžti apie rugsėjo mėnesį. Žada nuvykti 8-9 tūkstančius kilometrų.
• Kol kas kelionėje išleido 100-150 eurų (pagrinde — keltui).
• Keliauja su 80l talpos kuprine, kuri sveria daugmaž 30kg.
• Žadėjęs pernakvoti Estijoje tik 1 naktį, užsibuvo ten visą mėnesį.
• Susitiko Keith Wheeler — keliautoją, kuris panašiai keliauja 25 metus (deja, jis Lietuvoje dar neapsilankė).
• Jam pasisekė — jis buvo išlipęs iš „sutranzuotos“ mašinos Panevėžyje apie 3 minutes po to, kai sutiko mus.

Ir pasidalinsiu keletu kadrų iš šių nuostabių dienų: