Notes to Self

Mažam kambarėly, rankenas valiau

2025-12-19T18:16:00.002+02:00

Kažkur esu skaitęs teoriją, kad žmonija užsilenkė 2020-aisiais kai užėjo Covidas, ir mes visi dabar esam pragare. This would explain *things* (kita nebloga teorija yra ta, kad mes visi (arba bent jau aš vienas) gyvenam simuliacijoj, kuri per daug atitolo nuo jos pradinio taško, tad extrapoliacija į ateitį pradėjo degraduot. This would also explain *things*). Kaip ten bebūtų, aš sugebėjau išvengt Covido visus penkerius metus.

Kaip tau tai pavyko???

jaučiu gerbiamo skaitytojo nuostabą. Nepriekaištinga higiena, skiepai ir asmeninės apsaugos priemonės (galvos kandonas)? Visiškai ne! Esu namisėda. Niekur neinu, nosies nekišu, ir nors niekas labai oficialiai to ir neleido, nuo pat 2020-ųjų dirbu iš namų. Took an executive decision, kaip sakoma. Iki šiol niekam neužkliuvo (viduj iš tiesų bijau, kad net nepastebėjo) ir atlyginimą gaunu be parkių, tai (turbūt) all good.

Beje, aš čia vienas toks, kad eidamas gatve ir pamatęs priešais ateinančią grupelę žmonių *nustoju kvėpuot*? Tada prasilenkiu su ta grupele ir suprantu, kad einu ta trajektorija, kuria jie katik ėjo ir kvėpavo, vadinasi negaliu dar įkvėpt. Po kiek laiko pradedu vertint vėjo kryptį ir stiprumą kad daugmaž nuspėt tikimybę, kad random žmonės be jokių simptomų iš tikrųjų turi Covid ir jų iškvėptame ore yra pakankamai viruso dalelių, kurių pakaktų mane užlenkt. Tada man pradeda temt akyse ir suprantu taip nužingsniavęs kokį 100 metrų ir netyčia katik prasilenkęs su kita grupele. I guess I die now.

Nustebusiam šio rašinio gerbėjui priminsiu, kad skaitot paranoid.lt, o ne sveikasprotas.lt, taip kad ramiai.

Žodžiu, metams bėgant pradėjau po biški atsipalaiduot ir galvot, kad blogiausia jau praeityje. Pasiekiau tokį lygį, kad pradėjau vaikščiot į, wait for it, koncus! KONCUS! Su tūkstančiais nepraustaburnių, antivakserių ir kito socialinio planktono. Taigi, galų gale, ar apsimokėjo eit į tą Kraftwerk koncą? Nežinau, koncerto vidury pradėjo springt ir glitchint jų monitorius, tai kaip ir nudaužė vibe'ą,o ir grupės merch'as ne labai jau kažkoks:

Koncertas trečiadienį, sekmadienį atsibundu plyštančia galva su 80+ pulsu, tuo pačiu metu sušalęs ir prakaituojantis, drebantis kaip dėdė Jurgis, 6 ryto prie dar neatidaryto alubario. Nafik. Lieka tik klausimas ar jau užkrėčiau žmoną ar dar ne. Nes jei užkrėčiau, tai bus reikalų, kadangi kuomet ji pasigavo Covid prieš kiek daugiau nei metus, aš pračanelinau vidinį konclagerinį feldmaršalą (su manim prie vairo, nebūtų nei zombių apokalipsių, nei facehuggerių, nei maro) ir taip užkarantininau žmoną, kad po to sėdėjau troboj ramus kaip Belgas, kol ji tručinos tam vienam kambarėlį. Karts nuo karto atneši maisto, dezinfekciniu skysčiu pravalai rankenas ir paviršius, ir ledas. Po savaitės ji sveika, o aš ne tik kad nesusirgau, bet ir pribaigiau porą žaidimų ant playstation.

Nelabai panašios patirtys, taip sakant.

Tai turbūt suprantat kaip būtų negerai, jei *aš* dabar tapčiau užkrato šaltiniu. Čia viena iš tų situacijų apie kurią būtų primenama kiekvieno ginčo metu. Esu kaip baltasis kraujo kūnelis, supratęs, kad įlipau į šūdą ir vaikštau po kambarius su tais pačiais batais. Klaidinančios metaforos, bet ką jau padarysi.

Na ką, užsimaukšlinu buboninę kaukę, atsisėdu į kampelį, ir sėdžiu jame visą savaitę, iš pradžių sąmoningai, po to nesąmoningai ir galiausiai obsesyviai dezinfekuodamas rankas kažkokiu žmonos pirktu pramoniniu skysčiu, kuris ko gero yra biodyzelino gamybos proceso pašalinis produktas. Valgau trupinius, neliečiu rankenų, vandens čiaupų, nesimaudau (gal man pasiutligė?), tik pilu tą skystį ant savo dehidratuojančio merdėjančio kūnelio (beje numečiau 3kg - is this normal?) ir tikiuos geriausio. Galiausiai to skysčio aš suvartojau tiek, kad jei eičiau dabar ir plikom rankom daryčiau nusikaltimus, nepalikčiau nei trupučio identifikuojamo DNK (Gatakoj būčiau safe):

Vyr. detektyve Montvydai, pagaliau gavome nusikaltimo vietos DNK-rezultatus. Nusikalstamą veiklą įkykdė ... kažkoks tai rūgštažmogis sudarytas iš 99% etanolio.

Visi testai pozityvūs. Bent vienoj gyvenimo srity rimtai overachievinu. Vieną dieną tas antras brūkšnelis blankesnis, kitą - pyst ir vėl solidžiai informuojantis mane, kad

♬♪♬♪

niekada man dezinfekcinio skysčio nebus per daug,

niekada man dezinfekcinio skysčio nebus per daug,

niekada man dezinfekcinio skysčio nebus per daaaauuuuug

♬♪♬♪

vidinį feldmaršalą keičia vidinis Škėma. Up ir down, up ir down. Užrakintas emociniam lifte, savo mažam pasaulėly, išlįst galiu tik per mažą rakto skylutę parodęs testą be antros eilutės. Ir tada, septintą dieną, kažkodėl Šiaulietiškai kalbantis Dievas, tarė:

nu gèrai gèrai...

Pagaliau išlendu iš savo tos virusinės katorgos. Smirdantis. Sukūdęs. Alkanas. Visos žmonijos pamirštas ir niekam nereikalingas. Ir tiesiai į darbą.

Up ir down, up ir down, up ir down...

Kick-banned by God/Faith is not a sport club

2017-03-06T10:36:00.003+02:00

Šią vasarą jūsų visų mylimas, gerbiamas ir neužmirštamas lokalinis paranoičikas, kultūrinis kalkoznikas ir lėkštas žmogelis - moi - kels vėselę. Long story short - I'll spare you the details - kaip įprasta tokiais atvejais, planuojam surengt kokią-tais ceremoniją ir po to sekantį masyvų tūsą. Dėl tūso viskas kaip ir aišku - mokėk per dantis ir durys i rojų atviros. Dėl ceremonijos, pasirodo, kiek sudėtingiau, hence the title.

*Record Scratch* *Freeze Frame* - you're probably wondering the fuck I'm ranting about. Let's go back some seven years back to where it all started.

Vos atsibaladojus i tvarkingąją Vokietiją, kur vis dar pakiliai užimu reziduojančio vyresniojo emigranto pareigas, turėjau nuvykt i vietinę biurokratinę kaburką užregistruot savo lietuvišką pasturgalį. Pasturgalio registravimo metu, Herr Oberstregistrator, or whatev..., klausia

- "Ihre Glaube, Herr Oberstemigrant?", t.y. kokį tikėjimą išpažįstat, tamsta?

- "Kaip ir jokį", atsakau.

- "Negaliu įrašyt 'jokį'. Reikia kažkokio". Pasimeta Oberstbiurokraterius.

- "Tada krikščionis, demokratas" - mesteliu aš.

Big fucking mistake, buddy.

Tuomet aš dar nežinojau, kad atskleidus savo giliai puoselėjamą tikėjimą, tamsta esi įmetamas į religingų debilų registrą ir kas mėnesį turi mokėt Jėzui "už apsaugą". Nice life you've got there. Would be a real shame if ... something happened to it.

Po kiek laiko, baigus studijas ir pradėjus art, primečiau, kad pervedinėt Jėzui 100€ kas menesį smirda atrūgom ir aš geriau nusipirkčiau tikrų atrūgų už tuos šekelius, tad nuėjau ir išsiregistravau.

That's when the second shoe drops, buddy. Haha, fucking amateurs.

Jėzus, pasirodo, vis dar pamena senąjį Testamentą ir šūdo nemala, kuomet kažkas patrumpina jo bašliavą. Gotta protect them cash flows, mofos. Vos tik nustoji mokėt už kardinolo auksinį tūliką - pyst ir gauni baną for life, for ever, for .. everywhere.

Revelation 20:15 - And whosoever was not found written in the book of receivables was cast into the lake of fire.

Back to the future. Me & the Missus sugalvojom ceremoniją iškelt bažnytukėj, kaip ir pridera. Nueinu pas dėdę kunigą, o tas sako "reikia pervedimo" iš Vokietijos, t.y. skambink savo vietiniam Jėzaus parūčnikui, gauk lapuką ir ceremoninkis Lietuvoj kiek tik nori.

Aš mielai skambinčiau, tik nežinau kur. Tiesioginė Jėzaus linija pastoviai užimta bobučių poteriais, o man niekas taip normaliai ir neišaiškino kur mano tie mokesčiai keliaudavo. Apskambinus pusę miesto bažnycių, pagaliau radau mane prižiūrintį Sith Lord'ą:

- "Laba diena, Darth Altorious, noriu vest, duokit lapuką" - sakau aš į ragelį.

- "O JŪS, IŠSTOJĘS?" - kažkaip pernelyg smagiai, dūsdamas, į ragelį atsako Darth'as.

- "Nu kaip ir jo" - primetu, kad mano šansai ne kokie.

- "Hhhmhhhmhhh" - creepy ass laughter

- "A?" - a?

- "Tai gal Jūs tada kokioj ortodoksų bažnyčioj ar dar kur bandykit. Pas mus jokių šansų" - triumfuodamas konstatuoja kardinolas Rugiapėdis.

- "Nu gerai, gal tada galima ... atgal įstot ir mokėt jums tą bašliavą toliau?" - bandau derėtis. Missus is going to kiiiill me, galvoju sau.

- "Tikėjimas, matot, nėra sporto klubas. Negalima tiesiog įstot ir išstot kada tik norit" - atsako į sportklubį ryškiai neinantis dievo tarnas. Rask tu man kokį tai fitnesinį sklepą, kur galėtum išstot na ura.

John 15:6 - If a man abide not in me, he is cast forth as a branch, and is withered; and men gather them, and cast [them] into the fire, and they are burned.

kita vertus:

It's better to burnout, than slowly pay the taxes - Kurt Cobain

So, anyways, mielas skaitytojau, pamokėlė tau - su eretikais, kaip ir buvo per amžių amžius, amen, niekas nesiterlioja. Dirbk, pirk, mirk, bet prieš mirdamas susimokėk už kelionę ~~Styx~~ Neries upe. Jei kapeikų nemoki - esi shit out of luck:

God doesn't forgive, God doesn't forget. Expect him.

The fuck is wrong with you

2016-09-20T00:41:00.001+03:00

Kaip ir daugelis expatnikų, bent porą kartų metuose grįžtu Lietuvon. Šiaip sau. Aplankyt šeimą, susitikt su draugais, pasivalkiot tom pačiom, iki skausmo pažįstamom gatvėm (tik dabar šen bei ten dar stovi koks naujas Lidlas) ir t.t. Nors būdamas anapus Poznanės skaitau you-wont-believe-what-happens-next.lt ir kitus lietuviškus šūdraščius.lt, nothing prepared me for the shit that actually goes on in here. Kad mielas skaitytojas nebūtų priblokštas informacijos pertekliaus, turinį dėstysiu palaipsniui, viena nesąmonė po kitos.

Kadangi paskutinį kartą šiame Dievo užmirštame rantaliatoriuje pasireiškiau prieš kiek daugiau nei trejus metus, turėsit man atleistį raiškos ir spalvingų išsireiškimų stoką. It takes some time to get into my usual paranoiance (yes, it's a real word. Yes, it is made up, and all this is a lie). So here we go.

Shitcase #1: naujasis darbo kodeksas

Nothing new here, right? Lengviau atleist, mažiau išmokų, mažiau atostogų, daugiau neužtikrintumo iš darbuotojo pusės. Darbo jėgos liberalizavimas, they call it. Nuo ko ją liberalizuot/kas ją suėmęs, ffs, mąstau aš sau, leisdamas penktą iš 30'ies savo vokiškų atostoginių (darbo, ne kalendorinių) dienų. Cut the crap su tais pačiais argumentais apie konkurencingumo didinimą ir pan. Krušt visą šalį dėl kelių šimtų darbo vietų (assuming, kad 380€ minimumas yra neperžengiamas tarptautinės konkurencijos barjeras). Niekas į tą Lietuvą pradrožtų call-centrų, cukruoto vandens perpilstymo ir dar kokio-tais krušalo gaminimo įmonių nekels ir niekam jų nereikia. Lietuviai yra pakankamai išradingi, kad patys ištemptų savo ekonomiką, just stop with the capitalistic diarrhea and political impotence. Just. Stop.

Berašant visą šitą bullshit, per teliką pasirodo kokia tai politinė babcė, aiškinanti, kad jai po kadencijos LR Seime prireiks mažiausiai 6k€, jog grįžti į darbo rinką, ir kad tai turėtų padengt jos išeitinė išmoka (kuri, pasirodo, sieks 17k€). Darbo jėgos liberalizavimas, pasirodo, viešajam sektoriui nereikalingas. Last time I checked, pasibaigus terminuotai sutarčiai išeitinės kompensacijos nemokamos (o Seimo kadencija, kaip ten bežiūrėtum, ir yra terminuota sutartis). Tada kitas kelmgraužis pradeda pasakot, kad rinkimų metu neperrinkti Seimo nariai yra tas pats, kaip privačiame sektoriuje atleistas darbuotojas, tad kodėl jam turėtų galioti kitos taisyklės (t.y. jam turėtų būti mokama išeitinė kompensacija, bet ne ta vieno mėnesio, kaip paprastam mužikui, o ta šešių mėnesių).

What kind of cognitive dissonance of the spotless mind is this shit? No, really. Dažniausiai visai smagu pasijuokt iš viešojo sektoriaus atotrūkio nuo likusios šalies, bet čia net ir George Carlin pasimestų. Seimas kruša visus kitus subtiliai ir po truputį - that was always the deal. Tai, kas čia dabar? This is illegal, Roy.

Shitcase #2: viešieji pirkimai

Prieš metus su drauge įsirengėm naują virtuvę Niemclande. Sumokėjom aštuonis lietuviškus šaukštus. Pigiai visai, atsižvelgiant į tai, kad vien atvežimas ir įrengimas kainavo du šaukštus. Ot ėmė ir išlindo į žinias, kad viešieji pirkimai Lietuvėlėj yra nekontroliuojami. Daug rankų plauna daug kitų rankų ir galų gale viskas visiems gerai, nes visos rankos švarios. Mielas skaitytojau, eik ir pavartyk viešųjų pirkimų duombazę. For shits and giggles. Look at all dem monies. Vieni nuomoja mikrūškę už 23k€, kiti visą autobusą su vairuotoju už 3k€. Vieni perka radioaktyvias medžiagas už 3k€, kiti apklotus už 203k€. And not a single soul gives a fuckery fuck about it. Aš, aišku, nė velnio neraukiu apie daugumą tų daiktų, bei jų vertę (nors 600€ už paklodę gal ir kiek daugoka), bet gal kas nors vis tiek turėtų pacheckint. You know, for the hell of it. Gal tie šaukštai ir paklodės tikrai superiniai, o gal tai maybelline.

Shitcase #3: parolimpiečių premijos

Čia irgi viskas normaliai - kam tau, invalidui, tos lygios teisės? Ir kad jau kalbam apie suprantamus dalykus - kas leido moterim balsuot ir dirbt? Nuo kada homoseksualūs asmenys nebesodinami į kalėjimą? Kas paleido visas tas buožes iš konclagerių? Come on, people. Lygios teisės yra sveikų baltaodžių vyrų privilegija. Stop messing with our shit, wheelchairpeople.

Premjeras, sujaudintas parolimpiečių pasiekimo (ir visai ne klausimo kodėl jų premijos septynis kartus mažesnės nei sveikų sportininkų), nusprendė (ačiū, Dievui) premijas padvigubinti (still five times less), bet tą padvigubinimą išmokėt kitąmet. Bus **drum roll, please** svarstoma ar premijas suvienodint. Jei, karc, taip būtų nuspręsta, teks taip pat spręsti, ar tą vienodinimą atlikt mažinant premijas sveikiesiems, ar didinant tiems su negalia.

Do you even hear yourselves speak, dipshits? Holy shit.

Shitcase #4: Masiulis

Čia irgi nieko keisto, jei koks tai ministronis gauna kelis šimtus tūkstančių iš kokio tai koncerno. Ne, ne kyšis. Taip, paskola be palūkanų ir sutarties. Taip, paskolą atiduos per metus. Taip, uždirba mažiau nei 3k per mėnesį, bet, cituojant Coelho, jei kažko tikrai nori, pats pasaulis tau padės tai pasiekti.

Read this.

Aš tikrai nieko nemeluoju. Aš dar kartą noriu pasakyti, kad aš kaip politikas padariau nedovanotinas klaidas, supainiodamas, pamindamas politinę moralę ir dėl to aš labai išgyvenu. O dabar ką aš sakau, tai yra tiesa.

Shitcase #5: Hotel California

Žinoma sena lietuviška patarlė: "nori pastatyt namą, statyk didesnį, nei leistina viešbutį". Simple as that. Vienas lietuvis stato "viešbutį", kiti davolni perka, nes sutarty parašyta, kad pastato paskirtis bus pakeista ir kad, and I'm not shitting you on this one, "visas baudas ir nuostolius apmokės statybų bendrovė". Let me translate that for you: pačioj sutarty visos sutarties pusės sutaria, kad veikla neteisėta, bet visi žino, kad pastato niekas negriaus ... for reasons. Kažkas ryškiai prasnaudė visus subtilumo kursus. Lietuviai, būdami gilūs krikščionys, žino, kad iš pradžių reikia daryt, o po to prašyt atleidimo. Cituojant statybų įmonės savininką: "viskas ten yra gerai, ir aš nežinau kuo jie ten nepatenkinti". Cituojant užmirštą lietuvos poetą: kas kam neaišku?

... ir čia tik savaitė lietuviškų naujienų. Wha...

Didžiausia visų šių shitcase'ų problema yra ta, kad net neaišku iš kurios pusės reiktų pradėt tvarkyt, kad sumažint visą tą bardaką. Eilė referendumų? Steigt partiją ir bandyt atkrušt tvarką iš vidaus? #occupy? Blogiausia, kad šios istorijos primena mano paties postus, kuomet parašęs neperskaitau antrą kartą ir spaudžiu "publish". Just plain bullshit. Nei prielaidos, nei paaiškinimai, nei pasekmės net iš tolo neprimena kažko suderinamo su logišku mąstymu. **wink, wink** and carry on.

Lietuva, taip gyventi verta.

I am Jack's lack of new cultural references

2013-01-07T21:57:00.003+02:00

Taigi, kaip ir kiekvienas Dievą ir mamą mylintis emigrantas, švenčiausias šventes švenčiau ~~Švenčininkuose~~ namie. O kadangi kiekvienas emigrantas prieš išvykdamas yra prieš jo paties valią impregnuojamas (kokias geras penkias minutes žaidžiau su įvairiom žodžio "injekcija" mutacijom, bet galiausiai apsistojau ties impregnacija. Lėkštas jumoras. Low hanging fruit and all that..) kažkokiu tai suvalkietišku antigenu, kur jau kur, bet ant kelionės taupyt tampa būtina, hence 24'ias valandas autobusu trunkanti kelionė. Gerai, 24'ias valandas turėjusi trukti, bet galiausiai virtusi 33 valandų fiasko...kelionė. I am the Great Cornholio! I need TP gentle massage for my ~~bunghole~~ ass in general.

Keli pastebėjimai drąsiam keliauninkui, prieš mums pasineriant į visas tas nuvalkiotas Palahniukiškas referencijas (kill me, now). Kaip žmogus nuo plūgo, autobusisinį transportą visuomet laikiau kažkuom patikimai paprastu ir paprastai patikimu. Atsisėdi ant vienos iš keliasdešimties kėdžių, it titanai palaikančių didžiausias pasaulio subines, įskaitant mano archaiškus pusmėnulius, ir stabiliai riedi iš taško A į tašką C (aš esu pirmasis žmogus sėkmingai pravažiavęs tašką B). Kaip plyta yra apribota estetikos atžvilgiu, taip autobusas yra apribotas visokio įmanomo komforto. Tai tik riedalas. Tačiau, pasirodo, nemaža mano patirto ne-subininio diskomforto priežastis (Let's face it, pusantros paros sėdint toj pačioj vietoj pasturgalį skaudėt pradėtų net ir <insert sexual references here>), visgi yra mano paties žioplumas. Gerai apsičiupinėjęs po minėta sėdimąja, gali rasti energingą rozetką, o insijungęs kondiuperį - bevielį lėtanetą (protiškai atsilikęs interneto pusbrolis). Jei dar sugebėjai nusipirkt bilietą į vieną iš 1-4 numeriais pažymėtų vietų (t.y. prieš langą antrame aukšte), tuomet tikrai bus ką veikt kelionės metu (*cough* ekshibicionizmas *cough*). Visą šią patirtį surinkau, deja, per vėlai ir tespėjau lėtanete palaistyt savo fermas bei nuimt derlių (juuust kiddin'. No seriously... viskas supuvo) kol galiausiai teko ropštis į kalėdišką realybę.

Back to Jack. Viena iš neužmirštamų (bent jau man) scenų Palahniuko Fight Club (niekaip neprisiverčiu rašyt "Kovos klubas", nes kad ir kokiom apsukom bandytų pasaulį suprast mano smegenai - šiuos du žodžius visuomet perskaitau ne taip. First rule of Kavos klubos - we don't talk about kavos klubas. If it's your first night at Kavos klubas - you drink latte macchiato) yra apie vienkartinius draugus (ironiškai alsheimeriška, bet nepamenu ar ši scena taip pat yra knygoj. Oh brain, you funny). Ar čia Chuck'o genialumas, ar mano Baader-Meinhof'iškumas (now that you googled it and think I'm a commie, read this), bet keliaudamas matau ir sutinku tik single-serving friends. Don't get me wrong, - tai vieni įdomiausių žmonių, kuriuos tik esu sutikęs - pradedant dviem lezbietėmis apsimetančiomis panomis (or so they told me, to confuse my manspear), baigiant nupezusiais Varšuvos bomžais, pasakojančiais istorijas apie vietinį metro. Išsipasakoji įdomiausias istorijas, saulei leidžiantis prisiklausai liūdnų emigrantiškų pasakojimų su smagiais šėlsmo epizodais, tuomet persėdi į kitą dėžę ant ratų ir, jei Dievas tavo pusėj, daugiau niekad jų nesutinki (kartą Vilniuj sutikau panką, su kuriuo tūsavojom Bliuzo naktyse. Shit got weird) Tiesa, viena mano klasiokė ištekėjo už vienkartinio draugo (hey, that's so romcom, even my mangina starts to weep) o, neabejoju, visai neblogus ryšius užmezga ir daugelis kitų socio-psichologiškai stabilių asmenų (me? not one of them. No siree). Bet po to kai visi atsikando facebookinio draugavimo, tetrapakiniai bičiuliai dažniausiai tokiais ir lieka. Geriau pagalvojus, daugelis piliečių yra jei ne single-serving, tai recyclable friends. Go green, I guess.

Post'as bus be normalios pabaigos, because I care too little.

Your one and only,
recyclable blogger.

The curse of inconsistency

2012-10-22T02:15:00.004+03:00

clockwork paranoid

Visi mano pareiškimai, pasirodo, tėra karštas pasturgalio oras. A bleep for no reason, kaip išsireiškė viena(-as) internova(-whatevs). Ryšium su nevykusiu skaitmeniniu nusigalabijimu ir dar prasčiau surežisuotu prisikėlimu - daugiau tokio pobūdžio pasisakymų nebebus. All hail inconsistency. Seek it, love it, become it.

Kaip ir dauguma šiuolaikinių saviraiškos mediumų interwebuose, blog'ai atlieka specifinę outlet'ų rolę - tai priemonė, kurią žmonės naudoja nesuvaldomai tiesmukiškam gyrimuisi (though šiais laikais tai daug paprasčiau ir efektyviau galima atlikt reklamknygėj^TM), nobody-gives-a-shit-just-die-you-cunt verkšlenimui arba sulig mikrobangėj ištežintų smegenų abortuoto minčių sultinio pylimui iš tuščio į kiaurą. Nors, asmeniškai, šiame tinklaraštyje stengiuosi inkorporuoti visų rūšių atrūgas, šiandien nusprendžiau labiau susikoncentruot ties dviem paskutinėm kategorijom ir papasakot gerbiamam visažiniam skaitovui kodėl taip netikėtai (hence - inconsistency) nusprendžiau sėst prie nuo čipsų (ar padėk Dieve - ko nors kito) riebaluotos klaviatūros ir, kaip senais gerais laikais, pasidalint savo pseudo-under-intelektualiais pasimąstymais (nebijok, mielas internaute - skaityti šį mėšlaraštį tau taip pat sunku, kaip ir man rašyt).

Kaip ir kiekvieno sąžiningo wage-slave, taip ir mano egzistencija pastaruoju metu kaip sudilęs sputnikas kratosi rutinos orbitoje. 7:15 - padjom, Input-Output operacijos virtuvėj ir vonioj (eilės tvarka rekomenduotina, bet nebūtina. Though virtuvėj atliekamas outputas vertintinas švelniai neigiamai), 8:01 - galiorka geltonam autobusiuky, 8:41, agromnas slovikas kavos ir kokia nors loterinė bandelė (loterijos laimėtojas apdovanojamas kokiu-tais saldžiu įdaru) vietinėj kafetkėj, 8:50-19:00 tap tap tap, skamba ofisinės klaviatūros ir kapsi kvapą gniaužiančio gyvenimo sekundės, 19:15 - vėl geltonas autobusiukas, 20:05-01:xx rutininis laisvalaikis (reddit, mostly). Viskas lyg ir normalnai. Kuomet į visą šį reikalą įsivažiuoji kaip arklys su gobtuvu, laikas bėga palaidais plaukais ir nepridengtu pimpalu per gyvenimo pievas ir kikena kutenančiai žoliai švilpaujant paslėpsniais. Bent jau iki tol, kol viena vokiečių kilmės ofisinė šimpanzė nusprendžia išsikraustyt užsienin ir pradeda rašyt pulicerinį šūdblogį a la "inter-tvorinis žolės žalsvumo atspalvių tyrimas: čia žaliau, blet.".

Skaitydamas eilinį "šian valgiau vietinę nedavirtą bulvę" post'ą, kažikaip susimąsčiau apie savo pirmuosius įrašus, kuomet kabarodamasis dviveidžių amerikiečių stogais, keisdavau sutręšusias dalis ne ką mažiau apgailėtinu šiferiu ir kepinant nedovanotinai Ohio saulei valgydavau kancerogeninius sumuštiakus, nuplaudamas juos kibirais Monster energy drink (dat goddamn taste..). Kitaip sakant, visa ši blogosferinė afera prasidėjo dėl mano dispozicijos iš gimtųjų girių ir laukų in naują ir neišexploruotą kraštą. Egzotika! Naujovė! Nuotykis (nah, not really..)! It was fun, while it lasted and it did for quite a while. So why dafaq did I stop? Jau treti metai, kaip sėdžiu Alemanijoj, kiekviena diena pilna nesusipratimų, nevykusių vertimų ir idiotiškų sprendimų. Lyg ir turėčiau apie ką trydaliot savo skaitmeniniam privačiam-I-hope-everyone-will-read-it dienorašty, but I don't. Social-fatigue? Death by boredom? Terminal case of who-gives-a-shit? All above, below and under, I presume.

Kuomet gyveni ieškodamas straipsnių savo blogiūkščiui, gyvenimas neatrodo toks interpoliuotai lygus. There are some ups and downs, some ohs and ahs. Neprotokoluojama egzistencija without any loss of generality, idealiai atkuriama viena vidutine diena. Pirmu matematiniu momentu. All hail inconsistency.

The Renaissance of the bored, the lazy and the unemployed

2012-04-27T20:48:00.000+03:00

All aboard the hypocrisy train!

So yeah, neilgai tetruko mano internetinis charakiri po visų tų "išjunkit šviesą", "captain, oh captain" ir panašių pareiškimų. It wasn't the first time I attempted digital-suicide, and it surely won't be the last. That's why they call me "The Immortal". Immortal-douche, that is.

Bandžiau ignoruot pranešimą apie besibaigiančią paranoid.lt registraciją, tačiau for reasons related to nostalgia, misery and boredom, paskutinę dieną šiaip ne taip sukrapščiau tuos 35Lt ir voila - grįžau į savo nesąmonėmis apdergtą ir pelėsiais smirdantį kūrybinį kampelį.

Did I miss anything? Vargiai. Jei vaikystėje laikas eidavo skausmingai lėtai, o kiekviena akimirka būdavo tarsi industriniu presu prigrūsta įvairių nuotykių ir atsitikimų, ir pasakų, ir istorijų, tai dabar laikas trūkt-patrūkt, kaip savo paties benzino garuose dūstantis moskvyčius, dūzgia pilkom gyvenimo automagistralėm, kur visi lekia kaip akis išdegę, o pro langus matyt tik tie patys medžiai ir pievos, ir nuo saulės šešėly pasislėpusios, be jokio gėdos jausmo, šikančios karvės. "Tu palauk, - palauk ,- sustok. Pasakyk nors vieną žodį" (reik suprast per magiuką groja Rondo).

"Neišvengiama žmogaus gyvenimo tragedija yra tame, jog jis šika", pamenu skaičiau vienoj knygoj (do you feel enlightened yet?). Well, actually, minėtoji žmogaus gyvenimo bėda tėra pasekmė to fakto, kad norint šikt, reikia valgyt, norint valgyt - reikia pinigų, ale "Чтобы строить - надо знать! Чтобы знать - надо учиться!". O vat pinigai, deja, už sedėjimą ant taburetkos, nedalinami ir kad tu nors ką. Reikia dirbt - ir žmonės dirba. Ir dirba, ir dirbo, ir dirbirbir, ir dirbarbar. Хуиня, tas proletariatas, tiesą sakant.Visad užsiėmę, visad pavargę, visad kaupiantys varines kapeikas for the next big thing.

Not that I'm any different - ateinantį trečiadienį pradėsiu dar vieną kostiumuotą kelionę ofisinės šlovės link, maudysiuos šaltose oro kondicionieriaus srovėse, nardysiu po "ASAP!!!!" e-mailus ir po darbo eisiu nuo spoksojimo į excelines tabuliacijas perštinčiomis akimis, su nekantrumu laukdamas rytdienos 6:30 kvietimo į savo kapitalistinę maldelę, puslitrį kavos ir entuziastingą šliaužimą atgal į eurais trykštančią Uždarąją Akcinę Meką.

Pavasaris, tai tas žavus metas, kuomet ketvirtakursiai perestukinai pradeda siuntinėt savo smėlio pripiltus reziume į smėliu šikančias įmones, norėdami gaut melejardus už kavos pilstymą ir popieriaus stumdymą, o vėliau sutikdami su bet kuo ir galiausiai gaudami tik grašius už neuro-chirurgiją ir biochemiją. Cyviakus siuntinėja ir daugelis kitų - šįryt modelį CVDE120427, su netradiciškai realistiniu požiūriu į savo klišus sugebėjimus, lipdžiau aš, už valandos skype video-chat'e iš oro bursim vieno Lietuvoj užstrigusio draugo kurikuliacinį-vitražą™ (aš - kaip kreatyvinis kretinas/būrmeistris mak-melagis, jis - kaip neiškreiptos informacijos tiekėjas), su HR-fėjom, matau, kovoja ir alkoholikairnieksai, ir buvę kursiokai, ir kone šeštadalis visos Europos. Sėkmės, ir duokdie lengvų derybų bei nepadulkinančių atlyginimų.

Toks, vat, yra mano sugrįžimas ir be ryšio pirmasis įrašas. It will get better with time, but don't expect much.

paranoid out.

Mass Extinction of the Creative Thought

2011-10-19T01:45:00.002+03:00

And this, my dear friend, seems to be the end of it. Le Bliogs are dead. And the Bliogosphere is full of corpses of the dead poets.

Oh captain, my captain.

Vienas po kito krito didieji rašytojai, iškeitę savo amatą į like-knopkę, nuorodas su lolcats snukučiais ar kokį patogesnį būdą keistis beprasmiais bitais, baitais ir kitais aukšto laipsnio dvejetukais. Not that I can blame them.

Mes, rašytojai (pronounce with sarcasm), buvom ta karta, kurią blog'ai užpuolė netikėtai. Universitetiniai vaikiai, neturintys rimtos veiklos, rašantys beprasmius tekstus su viltim plačiajam ~~pornografijos~~ interneto vandenyne užmegzti kontaktą su skaityti mokančia būtybe.

Ir tuomet, lygiai taip pat staiga visi užaugom. Susiradom darbus ar bedarbystę, žmonas ar vyrus (spėju kai kurie ir tą, ir tą) ir rūpesčius dėl šildymo sezono (fun fact: vaikystė oficialiai baigiasi, kuomet pradedi rūpintis šilumos kainomis), benzino kainų bei visų kitų žemiškų dalykų. Užaugom ir tapom rimti, užimti ir pavargę. Tokiom sąlygom, juk nerašysi pseudo-pasakų internautams ir internovoms. O net jei ir prisėstum prie apdulkijusios (o pas kai ką - lipnios) klaviatūros, ką gi papasakotum? Liūdnas trydaliones apie neįveikiamą kasdienį status-quo? Hamster-like existence, without the entertainment of the running-wheel.

So yeah, that's where we are now. Trūnijančios RSS nuorodos, užcache'inti puslapiai ir tyliai šnabšdama tiesa apie pabaigą, technologinių inovacijų sukeltą paviršutiniškumo marą.

It's like I'm living with a bandwidth-lag of some sorts. Žmonės migruoja iš visų (interwebinių-)sferų, kurios man suteikia bent kiek džiaugsmo. Visų pirma žmonija nustojo bendrauti akis į akį, tuomet, tarsi skęstantį laivą, paliko IRC (my long lost love...) ir galiausiai išsilogino iš blogger, wordpress or whatever mutated notepad they used...

***

O po tokio nuostabaus intro, su gerbiamu skaitytoju bei visa kita interneto fauna, atsisveikina ir paranoid.lt. I did my best, I had my fun(z), but it's over now. Negaliu pasakyt, jog savo rašliavom pasiekiau tai, ko norėjau ar radau tai, ko ieškojau, bet turiu pripažint, jog per savo menkų, retų, tačiau įsimintinų įvykių prizmę bent šiek tiek geriau pažinau save patį. And I suck:D

Aaaanyhow, kaip ir kiekvienas mažo biudžeto, šūdinų aktorių prigrūstas filmas, šis blog'as turės savo sequel'ą. Tiksliau aš ir toliau rašysiu, tik kitur, ne čia. Rašysiu (Achtung, baby!) angliškai, apie dalykus, kurie nedomina populiaraus jaunimo, kurie daugelio internautų RSS-skaityklėse krenta į folder'į TL;DR, ir kurie wouldn't get you laid even at the brink of dies irae: math, statistics, literature and all the nerdy things in between. Put the lotion in the basket...

Užuot rašęs "ant viršaus", nutariau migruot iš paranoid.lt į dar dažais kvepiantį domain'ą, nes seriously? Have you read this shit? ALL of it? And - NO - to answer your unspoken question, it's not nerdyfatguy.com.

Tiek naujienų. Ačiū dar kartą tiems, kurie skaitė ir komentavo. Paskutinis atsisakantis RSS subscription, išjunkit šviesą.

-- paranoid

Brilliant sunlight & indigo shadows

2011-06-03T10:00:00.016+03:00

Good morning blogosphere, ~~gossip girl~~ paranoid here. Did you miss me?

[... insert loud chirping of crickets and/or tumbleweed rolling somewhere in the background...]

Enjoying the god-damn sunny afternoons, carelessness of summer and earthly pleasures of some sorts, I presume. Well good for you. Enjoy it while it lasts, because winter is coming (a misdirected tribute to "the game of thrones" of which there will be no more mentioning hereafter).

Žmonės, bliamba, dievina vasarą. Tai tas metas, kuomet taip maloniai šilta, tas metas, kuomet mergaitės pagaliau turi naivių pastabų nesusilauksiantį pretekstą išvilkt savo per pavasarį vien dėl to krosais, dviračiais ir kitokiu beprasmiu sportu nukamuotą bei suformuotą užukepaliuką ("noooo nooo, I run 15km every morning because I like the smell of the morning air and shit". I bet you do, darling. I bet you do), pridengtą kokiu darbužėliu, dėl ryškaus medžiagos trūkumo ne visai suderinamu su žodynine "drabužėlis" prasme. I say: whatever keeps you cool, love.

Tai tas metų laikas, kuomet birds do it, bees do it, even educated fleas do it, and GODS be damned if you're the only one not doing it. And by "that" I mean, well, whatever you think the cool kids are doing and you are not. Ryšium su tuom, kad skaitai šį intelektualiai neišsivysčiusį blog'ą vietoj to, kad mėgautumeisi visa ta vasariška pasaka - I bet you don't get any after all. Not that I really care. We're still good though, right?

Aaanyhowz, aš savo vasarišką pasaką leidžiu pasiklydęs kažkur n-matėj erdvėj, kur viskas abstraktu ir racionalu iki nesveiko skausmo. "...and on the first day GOD created maths. And that's about it, really". Aš sėdžiu pustuštėse auditorijose, kur matematika su kiekviena diena vis labiau primena genomo kodą, as in ACAA GATG CCAT TGTC CCCC GGCC TCCT GCTG CTGC TGCT CTCC GGGG CCAC GGCC ACCG CTGC CCTG CCCC TGGA GGGT CGGC, šaltose bibliotekose, kur girdi tik knygos lapų šnarenimą, o užmerkęs akis gali įsivaizduot girdįs kažinkokį...popierinį lietų. Atsimerkęs, kiekvienąkart vis dažniau, atsiduriu vidury žalios vejos priešais Filosofijos fakultetą. Atsiduriu vidury pokalbio, kuriame, pasirodo, ginu kažkokį abstraktų argumentą, deja, vokiškai. Arba sėdžiu su knyga ant kelių, ir per į ausis sugrūstas ausines girdžiu vis pasikartojantį Julia Stone klausimą: do you believe that there's treasures in the ocean? Nežinau. Does it really matter what I believe?

Vasara, tai tas metas, kuomet saulėtas savaitgalio popietes praleidi alaus soduose (Biergarten), kuomet su kiekvienu bokalu daraisi vis draugiškesnis ir smagesnis. Kuomet dalini pažadus, kurių žinai nesilaikysiąs ir sulauki pažadų, kurie, žinai, yra beprasmiai.

Vasaros oras lengvas ir saldus, saulė šildanti ir svaiginanti, o šešėliai vėsūs, tačiau augantys kaip koks birželio gyvybę vagiantis vėžys, galiausiai kulminuojantis odą šiaušiančia šalta naktim. You couldn't care less, tačiau Julia Stone dar kartą klausia apie tuos prakeiktus lobius. It's kinda hard to think about it, kuomet pakeliui namo atiduodi paskutines jėgas kopdamas į tą prakeiktą, tiesiogine to žodžio prasme, Kartuvių kalną. Galgenberg. That's a funny place to live on, isn't it? Barakas ant kartuvių kalno. Try and top that, New York.

Likus puskilometriui iki namų, ausines permuša kažkur tolumoj skambantis dar vienas debilavotas klausimas - "I said maybe, You're gonna be the one who saves me?". Wonderwall. Prakeiktas girtų Erasmusininkų himnas. Tarsi fucking clockwork netrukus išgirstu švento Morčiaus neštą ir pamestą prancūzę, jau kelintą naktį ieškančią kažkokio Achmedt. Prieš miglotas akis nevalingai išnyra vaizdinga analogija - murkianti ir į taburetės koją užpakalį betrinanti raina katė. Vaizdinį nutraukia spiegiantis "Axmeeedt, where are you?

Questions. People have way too many questions.

Raktai, durys, antros durys - bomžo smarvė, signalizuojanti kambariokės grįžimą - durys, paskutinė stotelė: sehr geehrte Fahrgäste, bitte aussteigen. Permeti akim tvarkaraštį ir liūdnai konstatuoji, jog univeran teks kilt septintą. Konstatuoji liūdnai ne dėl universiteto, o dėl už lango skambančių klausimų: you're gonna be the one who saves me? Achmeeedt, where art thou?

Bloody fucking hell.

...2AM, 3AM, 4AM, 5AM. Įsijungi elektrinę gitarą, suki ampo rankenėles iki kol visos lemputės pradeda mirgsėt tarsi pjaunamos. Well, I can play Oasis too.

Yippie ki-yay, motherfuckers.

xoxo,

Liam - the paranoid - Gallagher

Romantically miserable ode to the bartender-girl

2011-05-01T16:31:00.001+03:00

O geltonkase baro fėja, dalinanti džiaugsmą ir neviltį, kažkokiam randominiam Passau kabake. Koks žiaurus ir nuostabiai sarkastiškas yra likimas, tarsi už rankos, ar gal geriau sakyt - kablio žiaunoj - atvedęs mane į tavo barą. Tavo šventovę, kurioje įgudusiomis rankomis pili degradavusiems studentams aštuntą alaus, ir su nepakartojama gracija atneši bokalą, sakydama kažkokį skaičių, kurio nesupratę, bet bijodami tai parodyti jie duoda tau penkis eurus, o tu už tai atsidėkoji pusę sekundės trunkančia, gyvenimus keičiančia ir šeimas ardančia šypsena, mintyse sakydama "kažin kodėl už kiekvieną alaus jie duoda du eurus arbatos?".

Kad tu matytumei save, nors be abejo visą tai žinai, iš šono, kuomet it šunys susigrūdę ties baru bernai laka alų, o tu, laukdama naujų užsakymų, niuniuoji kažinkokią dainą, ar strikinėji kaip spyruoklinis kačiukas palei Muse - supermassive black hole ritmą. I thought I was a fool for no one, but ooh, baby I'm a fool for you.

It's beyond cute. You are the Merriem-Webster dictionary definition of cute. And beautiful. La femme fatale with the mission to get me drunk, to get my money, to take my sanity away and make me sing where is my mind. And I'll allow it. Hell, I can't fight it, so why bother. I'm on an autopilot to self-destruction, self-pity and a hangover worth writing about.

Aš pasakyčiau tau kokį komplimentą ar...parašyčiau odę ant servetėlės, kokią gerėlesnę nei ši, bet matai - ant baro dedu, tiesa sakant nebepamenu kelintą, bokalą, tad mano vokiečių šią akimirką kiek šlubuoja, o kognityvas palaiko tik bazines funkcijas - įkvėpt, iškvėpt; bokalą pakelt, išgert...kvėpuot - nepamiršk kvėpuot.

Einu laukan, įkvėpsiu gryno, šalto oro, pamėtysiu cigaretiniam jaunimui bajerių apie kūdikius mikrobangėj. I'm a funny guy, you know. Nah, you don't. Net ir tokioj kondicijoj ekonomistas lieka ekonomistu. Negaliu išmest iš galvos tos teorijos, na žinai - apie padavėjų ir ekonomikos santykį, atseit gali spręst apie padėtį šalies ekonomikoj vien pagal tai kiek gražios yra padavėjos. Kuo gražesnės, tuo ekonomikai prasčiau. Tokiu atveju Vokietijai xana. Simple as that.

Kažin, savo CV, prie savybių bei sugebėjimų įterpi "Fucking breath-taking"? I heard that helps to sell a lot of beer. Beer being the only thing a guy can order where you don't have to call the cops.

Ties ta akimirka suprantu, jog mano pakeleiviai traukia vidun, jiems įkandin ruošiuos ir aš, bet vos žengęs kelis žingsnius lieku stovėt prieš akis deginančią ir antrą ryto visą miestą apšviečiančią supernovą. Tu stovi prieš mane, su ta dvidešimt keturių karatų šypsena, cigaretė rankoj, one black dress away from a french-noir spy movie. Staiga kognityvas pereina į overdrive'ą. Aš vėl tas pats, laisvai vokiškai šūdą malantis mad-scientist type-o-guy, tuo tarpu visas tas alkoholio poveikis nukeliauja užuomarštin, tarsi senas nostalgiškas XVIIIa. sentimentas. Darwin to the rescue.

We talk, I make you laugh. Now I know how proud are people, who get the Nobel prize. This was like discovering the cure for cancer. Aišku, tau turbūt mokama ir už tai, bet - ignorance is bliss. Who wants the fucking red pill anyway (geek reference to the matrix. Excusez-moi). The key to happiness - is to enjoy that, which doesn't exist. Simulacra and simulation.

Vienas Dostojevskio personažų yra kartą pasakęs "Grožis išgelbės pasaulį". Argumentum ad hominem: tas personažas buvo Idiotas.

New acquaintances

2011-04-28T23:18:00.001+03:00

So, short story long - šiam semestrui turiu naują blokiokę/kaimynę. Vokiečių pana, kaip ir visos vokiečių panos - su savo kliūrkom ir navarotais.

Nežinau kaip į naujus rūmus kraustosi mano mielas skaitytojas, bet šios rašliavos autorius, kaip, kad buvo eksponuota čia, čia ir čia paprasčiausiai susigdrūda visą savo mantą į nedaugiau kaip aštuonis tvirtus šiukšlių maišus, atitempia juos į naują irštvą ir okupuoja ją ilgesniam laikotarpiui. No questions asked. Žinoma, kartais due diligence neatlikimas sąlygoja būtinybę pusantrų metų laipiot (arba inside joke terminais: perlipt. Holla back at ya, Kolega) per laiptinėj miegančius ir šikančius tautiečius, bet all in all it's a good way to move out/in.

Mano kaimynės procesas kiek kitoks.

Visų pirma, savaitės-dvejų dažnumu atliekami trys, žvalgybiniai žygiai, nuodugniai ištyrinėjant 15 kvadratinių metrų erdvę, su nenurimstančiu baimės jausmu, kad kažkas galėjo pasikeist nuo paskutinio vizito. Tuomet reikia ištyrinėt paranoid spinteles, pakilnot paranoid indus ir įvertint paranoid kavos aparatą. Galiausiai vizitas užbaigiamas parūkant ir pizdėlinant lauk.

Ketvirtojo vizito metu, pasitelkus motherzillos pagalbą, išplaunama virtuvė ir vonios kambarys, aiškiai ignoruojant faktą, kad lygiai tą patį aš atlikau vakar. Well, whatever floats your boat. Kambariai papildomi įvairiais rakandais ir muilais, kvapais, dešrom. You know the drill.

Viskas lyg ir būtų proto rėmuose (Trust me, I've seen a lot of ridiculous stuff as a Saulėtekio/Žirmūnų barakuda), jei ne naujausias išmyslas: daiktų, tokių kaip toasteris, rankų muilas ir apskritai visos higienos priemonės, tualetinis popierius ir maistas, tempimas iš bendrų erdvių į savo kambarį, o norint juos pritaikyt pagal paskirtį - gabenimas iš kambario į atitinkamą bendrąją erdvę. Now don't get me wrong, aš dar pamenu tuos laikus, kuomet, su kažkokiu gėdos jausmu (trumpas akibruokštas barake negyvenusiam skaitytojui: atsiplėšdamas tualetinio popieriaus, aiškiai deklaruoji savo kambariokams, jog eini šikt. Stengdamasis to išvengt, kaip taisyklė, prieš plėšdamas popierių, kambariokas sukuria kokią nors distrakciją: "ar gali pažiūrėt nete kada sekantis 2'as važiuoja?" ir kol neketinantis šikt kambariokas ieško, šikti kėtinantis kambariokas plėšia popierių ir kiša jį kišenėn. Aišku tokia distrakcija niekuomet nesuveikia ir visi, it laikrodis, žino kada kas šika. That's life in Saulėtekis.), atsiplėšdavai, žmogau, tualetinio, ir žygiuodavai į Niujorkinio barako tūliką, tikėdamasis, kad bent jau trisdešimt iš trisdešimt keturių tavo kaimynų šiuo metu nešika ar nešiko prieš penkias minutes (because believe me - when it smells, it smells like hydrogen sulfide just vomited in there), bet ar tikrai imsiu aš dabar ir nupyzdinsiu visus 8 rulonus, kuriuos pats nupirkau prieš kelias dienas + svetimą popierių. Is toilette paper's the new currency and I just missed the memo?

I'll go out on a limb here and say it: arba mano kaimynė jau bus savo gyvenime kur sutikusi tautietį-lietuvį ir nuo to laiko padarė atitinkamas išvadas apie visą mūsų tautą, arba mano mordačka/maistas/indai pasirodė labai jau įtartini:

Waaaait a minute, jo spintoj tik makaronai ir kava, o šaldytuve kečupas. He's a fucking food-thief, that's who he is!

Well, at least somebody thinks I'm a baaaad boy. Rhiaaaurh!

Hipster Experience

2011-04-26T16:13:00.001+03:00

Neabejoju, smalsusis mano kūrybos skaitovas yra ne kartą girdėjęs žodį "hipster" ar bent jau matęs interwebuose besimėtančius paveikslėlius, kaip antai "hipster kittie". Ir jei tas pats smalsusis bei pasauliu pasibjaurėjęs skaitytojas pats nėra minėtasai hipsteris, tuomet tikrai pažįsta vieną kitą.

Hipsterį lengviausia atpažinti išgirdus tokias frazes, kaip "[...] čia jau visiškas popsas [...]" ar "[...] Yorke'as Radiohead'uose žiauriai atskleidžia pasaulietišką pompastiką [...]".

Hipsteris (oh yeah, šiame įraše kalbama tik apie vaikinus-hipsterius. Aš asmeniškai negaliu atskirt tos ribos, kur paną jau galima laikyt hipstere, o kur - tiesiog batshit crazy) dievina šalikus, bet ne tokius, kokius galėtumei nusipirkt kokioj konzumerinėj šventovėj, kaip antai - Akropolis, o tuos, kuriuos iš savo vaiko plaukų numezgė kokia našlė iš Uzbekistano.

Hipsteris nešioja Konversus. Also known as Inkariukai, tik neduok-die pasakysi hipsteriui, kad tai inkariukai, nes, matai, konversai kainuoja ~150Lt, o Inkariukai - vizualiai ir neabejoju bet kokiom kitom ypatybėm idealiai atkartojantys konversus - tik 15Lt.

Hipsteris rūko. Čia egzistuoja dvi galimybės - arba nežinomos ir niekam negirdėtos Uzbekiškos cigaretės "DūmXūj", kurių gali gaut tik vietos gyventojui pardavęs bandą avių, arba mėtinis kurių nors konvencionalių cigarečių variantas. Ypač margus šalikus nešiojantys hipsteriai rūko cigariles.

Hipsteris maukia vyną. Buteliais. Ne tai, kad jam jis skanus - tiesiog tai yra lengviausias ir pigiausias būdas atsiribot nuo visų tų pasaulio banalybių ir konzumerinių vampyrų, kurie anot hipsterio yra visiškai visi aplinkiniai. 10 Hipsterių, sėdinčių ratu ir maukiančių vyną, nepratariant nei žodžio, trust me (bo šitą esu atidžiai stebėjęs prieš kokį penketą metų), yra vertas dėmesio reginys. It's like a bunch of heroin addicts on a camping trip.

Hipsteris gyvena kavinėj. Tiesa sakant tokios kavinės kartais primena hipsterių bendrabučius, bo kiekvienas hipsteris atskirai laiko tą kavinę "savo" ir "išskirtine", tuo tarpu visi krūvoj jie primena čigonų taborą on the loose, na jei neįskaitant tos krūvos šalikų. Labai net tikėtina, jog hipsteris su savim kavinėn atsivelka ir laptopą, su kuriuo, lėtai gurkšnodamas caffe macchiato, rašo pseudo-filosofinius straipsnius, kaip antai - "Misanthropy & Malthus: consumerism is the new plague" savo blog'e "The elegant machine of blind emotion".

-- * --

Neabejoju, eilinis šio blog'o skaitytojas buvo priblokštas tokio "nei į tvorą nei į mietą" įrašo, taip ryškiai besiskiriančio nuo įprastų mano nesąmonių. Tiesa sakant, iš pradžių norėjau rašyt savo įprastu stilium apie "Kartuvių kalną" (jei nepamiršiu ką norėjau apie jį papasakot, tuomet atliksiu tai vėliau), bet tuomet sugalvojau išlįst miestan, tuo pačiu prigriebiau laptopą ir galiausiai atsidūriau hipsteriškoj kavinėj (The Black Bean), kur bernai vaikšto su flanerinėm kelnėm ir prietemoj sėdi su akiniais nuo saulės, o panos susisukusios į dešimtis šalikų, tarsi kokoną iš vilnos ar kokio hipsteriško šūdo.

Well, can you blame me? Monkey see, monkey do write about it in his elegant blog.

I die a little more

2011-04-20T23:30:00.001+03:00

Based on a true story (stories). Names and places aren't changed to protect the innocent or me, or whoever gives a flying-fuck-on-fire.

Ryšium su mano akademine veikla užsieniuose, neišvengiama yra ta akimirka, kuomet turiu susipakuot savo smirdančias kojines į kuprinę (tam, kad, jei kartais aerouoste lieptų parodyt jos turinį, knysliai neliktų nusivylę) ir sėst į kokį tais automobiliuką ar prikakotą Kautros autobusą, tuomet į padangių Ikarusą (Ryanair), o po to Hahno autobusą, o dar vėliau Deutsche Bahn traukinuką ir galiausiai vietinį (tikrą) Ikarusą. Bendrai paėmus - 14h kelyje.

Kitaip nei pamanytų sveikos nuovokos žmogus, pagrindinis item'as, kurį ŽŪTBŪT turiu turėt kiekvienos kelionės kiekvieno etapo kiekvieną minutę - yra ne bilietas, ne pasas ir ne pinigai, o pilnai pakrauta Noškė. And the reason why this is so important? Because in comparison with me (the guy, writing under nom de plume PARANOID), mano motušė is to paranoia as Albert Einstein is to the theory of relativity. Yes, paranoia was invented back in 1986 when my naked ass came into this world. I am very sorry, dear World.

And the reason I'm telling all this to anonymous couldn't-care-less-if-you'd-be-Jesus-himself auditorijai? Nes šiandieninės kelionės metu Noškė man išsikrovė. O kaip žemės drebėjimai sukelia cunamius, taip išsikrovusios Noškės sukuria isterišką paranojos protrūkį kažkur-tais Šiaulių pietiniam. Fucking Chaos theory.

Vos pamatęs, jog telefonas išsijungęs, supratau, kad šis vakaras bus įamžintas kaip "Didžioji 2011'ųjų Noškės krizė" (mano šeimos archyvas pilnas tokių įvykių, kaip antai "Didžioji 2000'ųjų morgo ekspedicija"). Dar bandžiau surast kokią mobiliakų parduotuvę ir paprašyt porai minučių pakraut telefoną - bent vienam sms'ui, bet traukinių stoty mobiliais kaži-kode niekas neprekiauja, tad likau nieko nepešęs ir likusios kelionės metu bandžiau sukontempliuot šios krizės pasekmes. Žinodamas savo mamos mąstyseną atgaminau daugmaž tokį minčių srautą:

Turbūt nukrito lėktuvas → pažiūrėt žinias/internete → lėktuvas nenukrito → matyt nušovė aerouoste → žiniose apie tai nieko nėra → turbūt nudūrė stoty → arba traukinys nuriedėjo nuo bėgių → arba važiuodamas priešprieša susidūrė su krovininiu traukiniu gabenusiu radioaktyvias atliekas → jei ne tai, tuomet matyt primušė einant nuo stotelės link barako →o gal pavogė telefoną ir nudūrė → arba gal tik pavogė telefoną → o gal paprasčiausiai Noškė išsikrovė?

Kitaip sakant, pati paprasčiausia ir labiausiai tikėtina versija (Occam is dead and unhappy) visuomet yra svarstoma pabaigoje (arba net nesvarstoma), tuo tarpu uždavus klausimą kas dažniau įvyksta - išsikrauna telefonai ar krenta lėktuvai (su sąlyga kad aš esu lėktuve), racionalaus atsakymo "iškritimo" tikimybė lygi epsilonui su riba artėjančia į kiaurą nulį.

Tačiau galiausiai parsibasčius barakan ir per skype pašnekėjus su (jau verkiančia) mama, paaiškėjo, jog be jau minėtų galimybių, šįkart buvo apsvarstytos dar dvi, iki šiol nefiguravusios nei vienoj "paranoid mirė" krizėj: 1) įsėdau į ne tą lėktuvą ir nuskridau į Maskvą 2) Užsilenkiau aerouoste.

Būdamas smagios dūšios žmogelis, per daug nenusiminiau, kad esu laikomas potencialiu savižudžiu (visgi lietuviais esame mes gimę:D), tiesiog gaila, kad motušė taip jau be reikalo rūpinasi. Juk, apart blog'o ir komentarų alkoholikuoseirniekšuose, aš esu beveik tobulas sūnus: nerdy over-achiever with no drug-addictions, or pregnant girlfriend(s). What else could you ask for?

Mama, aš tave labai myliu ir pažadu nuo šiol visad pasikraut Noškę. Nepergyvenk taip dėl mano aplaidumo. Ir neskaityk mano blog'o, jei karc jį atradai. It's all LIES, seriously.

Birhauzo kronikos

2011-04-17T21:39:00.001+03:00

Septynios ryto. Jau antrą savaitę tėvų namuose vegetuojantis, per senas, kad tai būtų cute - per jaunas, kad negalėtų pakelt savo šiknos nuo sofos, parazitas-sūnus pramerkia vos prieš tris valandas užmerktas akis. Pažiūrėjęs laikrodin, kruvinaakis it prastai parašytas excelinis makrosas mintyse akimirksiu atlieka rutina tapusią if-then-else analizę:

Kėlimasis iš lovos → bandymas per dvidešimt minučių vandens ir įvairių cheminių priemonių pagalba paverst smelly zombie-like fizionomiją į reprezentatyvų Dievo kūrinį, tinkamą gabenimui viešuoju transportu bei keletą valandų truksiančiam alaus degustavimui, neduok die prisišniojant iki žemės ar padavėjų graibymo.

VS

Dar penkios valandos miego → SMS'ai į meet'ą su jo Didenybe paskutiniuoju Lietuvos emigrantu, didžiųjų mokslų patriarchu ir blogosferos pažiba pakviestiems bičiuliams ir bičiulėms, bandant prakišt su majų kalendoriumi susijusius pasiteisinimus ir įvairias kitas hipochondrines priežastis.

Nusprendęs atidėti klausimo svarstymą netolimai ateičiai snooze knopkės pagalba, alaus namų kolumbas atsibunda praėjus valandai (well, žodis atsibunda gal čia ir nelabai tiktų. Tiksliau būtų: yra pažadinamas motušės riaumojimo, atseit koks jis bato aulas, neatsakingas ir išpindėjęs benkartas), o traukinukui Klaipėda-Vilnius jau riedant pro Radviliškį.

Atklausęs dar vieną deklamaciją ryšium su pramigelio persona, pagrindinis šios istorijos personažas šiaip ne taip nusivelka į dušą, kur turkšdamasis po drungnu vandeniu ir plaudamas iš plaukų vakarykščių čipsų trupinius, sudainuoja "I will survive", tada nusiskuta robinzonišką velėną bei bismarkiškus ūsus ir galiausiai išdunda pro duris ieškot transporto su kokiom nors indikacijom apie kėtinimą riedėt Vilniaus kryptin.

Prie pat autobusų stoties jaunuoliui iš interwebų kelią pastoja įtartinai keistos išvaizdos (keistos as in: pedo-exhibitionist fake-jewelery salesman) vidutinio amžiaus diedas, kaip koks drug-dealeris bandantis atkreipt keliautojo dėmesį: "pssst, pssssst. Ei, jaunuoli...". Jaunuolio mordačkai atsisukus ir pademonstravus visažinį, ypatingai abejingą veidą, taip ir sakantį "so what ya gonna ask for, ol' creep - cigarettes/money?", dėdė-krypas užduoda kol kas unikaliausią ir didžiausią iš visų tų "nū aš katik išėjeu yš kalėjimas ir man reikia dvejų litų an bylietą į Alyytų" response susilaukusį klausimą: "Klausykit, jaunuoli, o nuo šios dienos už kiek laiko Jums bus penkiasdešimt devyneri metai?". And the response was an extremely prolonged laughter, that could only be expressed in geek terms via this picture:

Atvykęs į Vilnių, Bavarijoj imitęs šios rašliavos autorius visų pirma susitinka su Kolega (beje, vertas dėmesio yra šio jaunojo redaktoriaus and all-things-kalbajob verstas ir redaguotas Werk'as: "Apie tiesą"). Meet'as įsipaišo į tradiciniu tapusį framework'ą: pėdinimas kažinkur, pasisedėjimas valgant ~~kartoninius~~ eko-čipsus ir kontempliuojant su pavasariu koreliuojantį reiškinį, kuomet kiekviena moteris nuvalo dulkes nuo rusy ar kur kitur (wherever I may roam, where I lay my head is home) laikomo vaikiūkščio ir išsitempia jį Vingio parkan parodyt kaimynams ir kaimynėms, pastumdyt vežimėly ar pasodint ant dviračio ir žiūrėt kaip tas, tikrindamas Darwino valią, krinta nuo jo stačiom ir rėžiasi morda į amfiteatro laiptus. Darwin gives and Darwin takes it back.

Vėluodamas iš susitikimo su Kolega, ponas organizuotumo-įsikūnijimas (po to kai atsimena kokie Vilniaus trūlai kurion Vilniaus skylėn kaišo savo ūsus), pagaliau atsitarabanina Kudirkos aikštėn, kur jo laukia ne vienas ir ne du (do you hear that sharp sound of a personal-record being broken?!) bičiuliai. Po penkiolikos minučių supažindinimų ir improvizuoto "stand-up'o a la paranoid" ("stand-up a la paranoid" = grotesquely failed attempt to make someone laugh. Anyone. I don't even laugh myself at my own jokes), galiausiai buvo nutarta prisigert alaus namuose. Tai yra ne kas kita kaip plano "STFU" sudedamoji dalis: as long as that shitbag is busy drinking, he'll be busy being STFU.

Alaus namai yra magiška vieta. Tai vieta, kurioje alus liejasi laisvai, kur varnai ryja varniukus, kur padavėjos skaisčios kaip angelai ir gražios kaip į alaus ruošimo kubilą krintantis tyras rasos lašas, kur į klausimą "o kurį šviesų alų galėtum rekomenduot" tau atsakoma "na, vyrai čia geria Vilniaus" ir tu nesupranti ar čia dabar tau ir gert to Vilniaus, kad būtum vyras, ar čia buvo durnas klausimas ir tau toliau reiktų maukt varniukus, kur išėjęs pakvėpuot (ehem), gali pasiglebesčiuot su ten jau kvėpuojančiom panom ir niekas tau neužduoda svarbiausio klausimo "tai kiek jau išgėrei?", nes alaus namuose niekas bokalų neskaičiuoja. Na, bent jau neskaičiuoja dėdė paranoid, o gavęs sąskaitą sumoka pagal Bayeso tikimybių sudėties taisyklę. There's a lesson to be learnt from that: don't let drunks drive, don't let nerds drink.

Pasimėtęs bajeriais į kairę ir į dešinę, emigravusio jaunimo susitikimų su bičiuliais ir bičiulėmis Lietuvoje organizacinio komiteto prezidiumo vyriausiasis fachmeisteris (skaitytojas, matyt, pastebėjo prasidėjusią rašinio stagnaciją dėl nevykusių sinonimų, nusakančių autorių iš trečiojo asmens perspektyvos), dėl susiklosčiusios "pay-up bitches" situacijos, ryšium su alaus namuose prasidėjusiu koncertu, perkelė iškilmes į Pianoman - 15 kvadratinių metrų kabaką, turintį 400 kvadratinių metrų tualetą. I mean, the priorities of this establishment are preeetty clear, aren't they?

Kokiam pusvalandžiui persikėlęs į vokiečių gatvės čiliaką, meet'as galiausiai finišavo Gedimino prospekto makdake, like every great party should.

Diiing - fries ready!

Dirty crossroads

2011-04-15T18:01:00.000+03:00

Bet kuris, perskaitęs bent porą knygų ar tualetinio popieriaus sudėties etiketę, randa tuose kūriniuose tam tikrų personažų, kad ir - kaip kad aš dažnai išsireiškiu - gimstančių ir mirštančių tame pačiame puslapyje, kurie elgesiu, mintimis ar kokiomis mažiau svarbiomis detalėmis mums(!) primena mus pačius.

Ir kartais toks savęs identifikavimas priklauso nuo nuotaikos: kuomet ji gera - esi besidžiaugiantis gyvenimu, carpe-diem ant užpakalio išsitatuiravęs ir belenką pasiekti, užkariauti bei sukurti galintis didžiadvyris, tarsi Francisco d'Anconia iš Atlas Shrugged. Kuomet ji prasta - nesąmoningai randi asociacijų su kokiu nors mid-life-crysiniu nevykėliu, tešliuku iš Lodge'o "Terapija". Kuomet ji stačiai sušikta - esi sunykęs Jack'o dešinysis smegenų pusrutulis arba dar geriau - a copy of a copy of a copy. Some distant meaningless supernova, lost in the darkness of limitless space.

It's kinda strange, kai tokiomis dienomis, kuomet neturi visiškai jokių įsipareigojimų, darbų, pažadų ir kitokių suvaržymų, kuomet gali mėgautis atostogomis ir daryt tiesiogine to žodžio prasme - belenką kas tik šauna į galvą, vienu metu trokšti visko ir nieko. Absoliučiai nieko. Užsiimi kokia nors trivialia veikla, kurios esmė prastumt laiką iki ... well you have no idea iki ko, bet atrodo kad ta riba, tas slenkstis ties kuriuo viskas pasikeis yra už kitos "the mentalist" serijos ar penkių šimtų kodo eilučių. Well it isn't.

I'm a broken boy, I guess. Can't enjoy shit which I'm supposed(?) to enjoy, won't hate things that are generally hated, don't appreciate things that should be appreciated. Or maybe I'm not broken at all...maybe the reality is broken: gal mano narkomaniška-priklausomybė nuo streso, deadline'ų, neišsimiegojimo ir pergrūsto tvarkaraščio, to jausmo, jog būtina atlikt tam tikrus darbus, pasiekt tam tikrų rezultatų ir apskritai, ieškojimas tos ribos, ties kuria aš galiausiai kapituliuosiu yra natūrali post-universitetinio gyvenimo stadija? Occam's razor says - in your fucking dreams, fool.

Nekenčiu atsotogų. Nekenčiu galimybės užsiimt kuo tik nori ir kada nori - kelionių miestan, ėjimų į kino teatrus, pool'o žaidimų ir alaus gėrimo, knygų skaitymo ir programų rašymo, ilgo miego ir sėdėjimo iki paryčių, susirašinėjimų ir blog'o rašymo (šį įrašą rašau jau trečia diena), gandų bei apkalbų, kelionių ir atvykimų ir visų svarbiausia - baimės nieko nenuveikt per atostogas.

P.S. šis įrašas nėra ir neturėtų būti nuoseklus bei logiškas. It's just some dumb shit I wrote while thinking about what I should do next.

Inglorious Socialising

2011-03-25T03:23:00.004+02:00

...because sometimes jokes are lost in translation or prejudice. Or both.

Beveik dvi savaites iš eilės sėkmingai įgyvendinęs savi-adaptuotą namų areštą iš įvairiausių "keistų" knygų barako kambary pasistatytam distopijų ir cyberpunk'o forte, pagaliau pasidaviau aplinkinių spaudimui ir išlindau iš savo trobos pasižmonėt.

Six days and a scholarship spent in pubs and sushi-bars later, pirkdamas pigiausius, iš sustabarėjusių batų šniūrelių pagamintus spagečius (48ct/500gr. Suck on that, Maxima), pradėjau mąstyt apie tai, jog reiktų stabdyt arklius ir bent jau iki balandžio pradžios, kuomet užtarnautoms atostogų atostogoms grįšiu Lietuvon ir visus savo prabangaus užukepalio išlaikymo kaštus permesiu tėvams, daugiau skaityt, mažiau ... žmonėtis.

Pasirodo ne viskas taip paprasta in the land of the brave and the bratwursted. Per tas dvi ramybės savaites, išsisukinėjimui nuo kvietimų dalyvaut kvapą gniaužiančiuose social-ritualuose, išnaudojau visus įmanomus pasiteisinimus, įskaitant, bet aišku neapsiribojant, "pasitempiau akies hitro-perforinę sausgyslę", which, of course, doesn't even exist, but translated into German sounds like a legitimate thing (hitroperforische Augensehne) and is just weird enough so it wouldn't raise any follow-up questions. So anyhow, neturėdamas nieko gudraus prieš-pasakyt, iškrapščiau iš kiaulės taupyklės ir butelio, kuriame kaupiu centus skalbimui (because clean socks are THE priority) visas šaibas (= 15 eurų) and off to all the funz Bavaria has to offer I was.

Tam, kad įrašo pavadinimas ir dailios damos iliustracija nebūtų vien mano dešiniojo smegenų pusrutulio prieš-insultinis pasireiškimas, trumpai, bet ganėtinai hiperbolizuotai ir įžeidžiančiai (because that what you don't know can't really hurt you, now can it?) aptarsiu pagrindinius šiandieninės puotos dalyvius:

1. Piktas tešliukas, švabiškų robotukų programuotojas 2. Dalelyčių fizikas, už vandenį ir cepelinus mokantis femme fatale pacanas 3. Pasimetęs vadybos fuxas 4. Femme fatale as in "all erections in the world can't describe your limitless beauty" 5. Betmenas (Michael Keaton versija) ir kiti mažiau reikšmingi personažai, įskaitant moi - švabų nekertantis ir už skolintus pinigus (bo sushi kainavo tuos nelemtus 15 Eurų) alų geriantis pokštininkas, manantis kad lietuviški bajeriai, kaip antai didelį pripažinimą pelnęs "geriau tėvas nuo stogo nei lašas pro šalį" nėra ribojami kokių-tais geografijos ar kultūros skirtumų, egzistuojančių tarp gimtosios Lietuvos ir merkelinio Bundeslando.

As far as assumptions go - this one is axiomatically incorrect in the most basic sense.

Kaip žinia, po tam tikro kiekio alaus ir tam tikro skaičiaus be klaidų ištartų vokiškų sakinių, manyje tūnantis intravertas pakabina šlipsą ant vinies, prasisega viršutinę marškinių sagą ir kaip koks trečio laipsnio post-napoleoninis šizofrenikas, nejučia persijungia į hyper-extravertišką, amfos pririjusį visų istorijų tėvą ir didyjį legendų pasakotoją, galintį itin nekorektiškai ir gramatiškai vargiai taisyklingai atsakyt į visą žmoniją jau nuo senų senovės kankinantį klausimą why did the chicken cross the road.

Ryšium su tuom, vakarui bėgant, sušiams nykstant, o alui drožiant mano rezistorius, tranzistorius ir neurotransmiterius (or whatever keeps that failure of a brain of mine going), kaip kad eksponentė saulėtą liepos dieną, aukštyn stiebėsi ir pokštų kokybė. Kulminacija: mano self-righteous and narcissistic rant apie Prancūziją, palyginant ją su dryžuotas nailonines pėdkelnes susiplėšiusia, cigaretę be filtro žiaumojančia senyvo amžiaus prostitute (hence the picture), manančia jog ji vis dar gali parodyt šį bei tą, nors iš tiesų nei šio, nei to nenori matyt nei vienos akys. Idėją esu skolingas vienam iš VU profesorių (Holla back at you, dear professor), tuo tarpu visi pagražinimai ir detalės garbingai priklauso man. Galėčiau paaiškint ir čia, ką bendro tarpusavyje turi minėta garbingo amžiaus mademoiselle ir Prancūzija, bet vargu ar ką sudomins integralais paramstytas ir ribinius darbo produktus teigiamos pirmosios išvestinės srityje analizuojantis ekonometrinis modelis, tad let's just leave it at that.

Little did I know, kad šįvakar sedėjau apsuptas itin gerai vokiškai kalbančių prancūzų. Well, as they say in the really shitty movies only the most desperate of us watch: you live and learn. And then exploit the mysterious art-forms of improv, poker and bitch-straight lying, bandydamas išsikapanot iš situacijos.

When such shit hits the fan - even mr. Schrödinger knows, that the cat is fucking dead.

Relationships. An essay by a nerd.

2011-03-23T20:31:00.001+02:00

Monkey see, monkey do.

Nepaisant to, jog slapyvardis "alkoholikaiirnieksai" toli gražu neskamba per daug patikimai (neither does paranoid, but you're still reading this crap), supista bokalo magija verčia susimąstyt daug dažniau nei kruvinai-intelektualūs pokalbiai su dauguma mano pažįstamų (including but not limited to FB-friendsters). Which is sad in some very special way...

Ryšium su paskutiniu, akivaizdžiai iš paširdžių originavusiu gerbiamos autorės postu bei mano neturėjimu daugiau apie ką rašyt, išskyrus latest crap-book I've read (care for a post about World War Z and/or Neuromancer? That's what I thought..), primečiau, kad užuot teršęs supistos bokalo magijos komentarų skiltį, galiu apdovanot internetą savo nuostabiai beviltišku požiūriu į santykius ir tą gyvūlišką pavasarinį potraukį inbrukt kam nors ką nors kur nors. *mirkt* (just a reminder: šioj skylėj *mirkt* reikia suprast kaip ženklą, kad buvo pavartotas eufemizmas).

Tam, kad turinys atitiktų pavadinimą, leisiu sau preziumuot, jog mano brutaliai intelektualus skaitytojas yra bent kaži-kiek girdėjęs apie vieną esminių searching-markets postulatų, paaiškinančių kodėl žmonės ieško (be it a job, a girlfriend, a f*ck-buddy): people search, because they believe, that there always exists a better alternative than what they're having. Kad ir kokia rūpestinga yra tavo žmona, visuomet rasi rūpestingesnę. Kad ir kokia graži yra tavo panelė, visuomet rasi gražesnę. Kad ir kokia švelni yra tavo dešinioji ranka, well, let's just say there are always other options left (pun intended).

Tačiau kaip ir kiekviena ekonominė teorija, pastaroji yra beviltiškai skylėta ir pradrožta visais įmanomais empiriniais būdais. Dangerous is the man who has rationalized his emotions (~ D. Borenstein), tad bijodami būt pavojingais (ar racionaliais), dauguma to magiško kolektyvo, vadinančio save mano draugais, narių injungia savo hominem quero cellular automata ir kaip kokie jonvabaliai ieško jonvabalienių, turinčių kuo ryškesnį užukepalį. Because it's so shiny and shit.

Not that I haven't done my share of that. Tiesiog, four miserable relationships later, man pagaliau dašilo, jog biologiniam laikrodžiui nemušant dvylikos ir dar nepradėjus haliucinuot apie cute-little-babies, niekur nevedantys romanai ir friends-with-benefits approach is the right way to go. Tokiu atveju - nebent esi šešiolikinė pana ir tau reikia, kad kas nors nupirktų cigarečių bei pavėžintų su automóbiliu - saistantys santykiai make no sense.

Gal čia kalba manyje tūnantis cinikas poliarizuotom kiaulės-akim, nesugebančiom matyt tos tikrosios tiesos, bet jam bent jau aišku, jog tokio dalyko kaip unconditional love nėra. Love is earned. Earned by who you are, what you are and what you do, earned because you are a totem of something that is appreciated by others, because you are a set of traits, skills and abilities that have high value in society or biology. No one will love YOU, but only that what you represent. A perfect projection, a dream concept that was created in the process of forming that relationship. A projection that will be ruined by time and failure to keep the illusion of perfection going. A projection that doesn't deserve love anymore. A dream from which one awakens. The love - that expired or wasn't even there to begin with.

Perfrazuojant Welsh'ą: I choose a lie. I choose never waking up from my dream. I choose lying in my bed on a Sunday morning thinking of all the possibilities that today might bring. I choose an open path that never crosses that of somebody else. I choose life that is not a compromise made by somebody else.

And by that I probably chose dying alone:-D

Origami life

2011-03-20T23:57:00.000+02:00

Pogaminta moteriškės vardu
Isabella Grill

Ryšium su žemės drebėjimu, tsunamiu ir visom tai sekusiom pasekmėm (seriously, Earth, calm the fuck down), studžiai iš Japonijos sugalvojo sukviest vietines barakudas solidarumo akcijai "meldžiamės už Japoniją", kurios esmė: užuojautos pareiškimas video-pranešimu, keliais šimtais išlankstytų origamių ir kažinkokiu kubu iš kartono, ant kurio žmogai rašė įvairius pranešimus, tipo: "laikykitės draugai".

Nenoriu nuskambėt kaip cinikas (well, that train left long ago, didn't it?), bet kam ne px popieriniai gandrai ir kažinkoks popiergalis su mano vardu ant jo, kuomet be pastogės, maisto ir dar su potencialiu branduoliniu melt-down'u liko tūkstančiai just-happened-to-be-in-the-wrong-place-at-the-wrong-time modern-day samurajų?

Gestas be abejo gražus, bet žinot kas yra dar gražiau? Galimybę nenumirt belenkokioj, savo buvusių namų vietoj pastatytoj palapkėj bei viltį kada nors atstatyt tuos namus turintis žmogas. Ryšium su tuo vaizdiniu galvoj, ir tuo, kad gyvenu turbūt pačioj biurokratiškiausioj šaly pasauly (and this is the only way in which it is a good thing), tad galiu būt garantuotas, jog socialinių reikalų ministerija vykdys planą by the fucking letter, pervedžiau akcijai "Deutschland-hilft" 50 Eurų, bo let's face it: žmogaus, kad ir nepažįstamo ir esančio tiesiogine to žodžio prasme - kitoj planetos pusėj - poreikis nenumirt via non-Darwinist random stupid-ass-accident caused by hysteria-stricken Earth yra didėlesnis nei mano poreikis nusipirkt stupid-ass trilogiją apie homoseksualų buratiną ir jo geriausią draugą la chupacabrą.

Just to be clear: aš jokiu būdu nesu tas žmogas, kuris yra linkęs atiduot paskutinius marškinius ir eit pieškom in Afriką gydyt vietinių vaikų nuo maliarijos ar AK-47 priklausomybės, bet pora video klipų, kuriuose visas Japonijos miestas nušluojamas greičiau nei youtube spėja užkraut tą klipą ir ypač ši nuotrauka is more than my black-leaden-heart may carry. This shit's not fair.

Tribute from district 12: Lisbeth Salander (part II/II)

2011-03-19T17:23:00.000+02:00

Tęsiant nieko nedominančią temą apie rašliavines trilogijas bei a wee tinny bit pristabdant negatyvų burbėjimą apie tai kaip viskas šiam harry-poteriniam pasauly sucks dogz bollocks in a major-league way, behold trilogiją, kuri bendroj įskaitoj doesn't suck at all, nors paskutinę knygą, panašu, bus parašęs melodramų prisižiūrėjęs trolis. Anyhow:

Trilogy

Hunger Games

Fucking insane

Ok, I guess

Sex & the City
without the sex

Mielas skaitytojas, neskipinantis įrašų ir skaitantis visą mano mėšliaraštį iš eilės (I would skip if I were you, so no judging there) jau matyt bus užmetęs akį in/ant įrašo apie pirmąją trilogijos dalį, o gal net ėmėsi skaitymo ir pats (yeah, right), tad dabar trumpai apie likusias dvi knygas:

I couldn't care less, kad visa ši serija yra laikoma "young-adult literature", tad esą 24'erių metų bernas jau per senas tokiems skaitiniams. I'm young and I'm an adult, o be to - pasakojimai apie su strėlėm headshot'us darančią post-apokaliptinę fyfą a la "Twilight meets mad Max" yra labiau pritaikyti minėtam 24'erių nolifer'iui, su Kolega zombiams galvas šaudančiam (Left 4 Dead) benkartui, nei kokiam horny 16'mečiui (horny šiam sakiny pavartotas ne be reikalo, nes knygos protagonistė leaves absolutely every guy high and dry (some puns are intended). Akivaizdu, jog tuomet nieko daugiau ir nelieka, kaip tik killint kitus horny teenager'ius). Tęsiant šią nukrypusią temą - pamenu kaip kartą viena draugė pasakojo, jog jai didželiausias malonumas šioj ašarų pakalnėj yra tuomet, kai jos labai nori keletas [sic] baxūrų, o ji tada gali rinktis (be abejo su sąlyga, kad visi baxūrai atitinka absoliučios laimės kriterijų: has a chocolate penis that ejaculates money). Extrapoliuojant šį pasisakymą, knygą bei bendrą žmogiškąją prigimtį, galima daryt išvadą, jog šis dėsnis galioja visoms pasaulio damoms kartu ir kiekvienai atskirai.

O žmonės dar sako, jog tobula konkurencija ir rinkos ekonomika yra žlugę konceptai...

Bet antroji knyga šiame kontekste dar visai nieko. O štai paskutinė trilogijos dalis - Mockingjay - yra tikrų tikriausias "Sex & the City" with some occasional killing on the side. Kaži-kaip šiais literarūriniais laikais labai populiarus visas tas "jamt blizgantį vampyrą ar bukanosį vilkžmogį?" požiūris, šiuo atveju - good-boy-baker's-son VS mysterious-bad-boy-from-the-woods. Matyt vien ta galimybė rinktis sukelia moteriškajai auditorijai kokį-tais konsumerinį orgazmą. It's probably the same feeling as in choosing a pink dress over a black one or buying shoes. Alternatives are what matters most. Alternatives and chocolate penises.

Tribute from district 12: Lisbeth Salander (part I/II)

2011-03-15T18:42:00.003+02:00

Nutempta iš
http://www.bazaardesigns.com/

Ryšium su Žaliųjų judėjimu, globaliniais kataklizmais ir amfos nudrožtom rašytojų (screenwriters included) smegeninėm, recycling'as tapo populiariu reiškiniu ne tik rūšiuojant pieno pakelius, alaus bonkes ir pradurtas gumines lėles, bet ir idėjas. Nežinau kiek mano smalsusis skaitytojas domisi kino ir knygų pramone, tačiau bet kokiu atveju, drįstu spėt, bus pastebėjęs it šūdų tsunamį in konsumerinį paplūdimį atidundančią reboot'ų, prequel'ų, sequel'ų ir remake'ų bangą. Kuomet net 63'ų Arnold-GeDaaaaaun-Schwarzenegger pradeda kalbėt apie S. King'o "The Running Man" reboot'ą (running man, seriously?), pradedi svarstyt ar pasauly iš tiesų neliko nei vienos originalios idėjos?

On the related note: gerbiant visus kapitalistinius ir psichologinius exploitus, knygrašiai pradėjo taikyt rowling-schmowling paradox: išskaidyt paprastą pasakojimą į kuo daugiau knygų, prikišant visiškai nieko bendro (and I can't stress that enough) su siužetu neturinčių įvykių, kad tik išspaust trilogiją ar - jei tu tikrai geras šūdmalys - septologiją, bo vis tiek žinai, kad ant pirmos knygos užsikabliavę mulkiai pirks likusias šešias, kad tik sužinotų kaip viskas (banaliai) baigiasi septintojoje (rule of thumb: vienas svarbus personažas miršta, kiti pridrožia vaikų ir toliau gerai gyvena).

Pastaruoju metu daugiau nieko ir neskaitau, kaip tik trilogijas (not by choice). Vien dabar prieš akis stovi devyni modernūs masterpiece-my-ass, kuriuos visus be vargo būtų galima atpasakot vienoj 900psl knygoj, užuot pilstant iš labai tuščio į be galo kiaurą ir taip sunaudojant 4900. Anyhow, here it goes:

Trilogija:

Millennium Trilogy

(mergina su drakono tatuiruote)

Ok, I guess...

Pretty good

King of kings of diarrhea

Apie šios drožtologijos siužetą berods esu pasakojęs: delfi žurnalistas ir asociali couldn't-care-less-even-if-you'd-rape-me hackerė kovoja už teisybę narpliodami tarpusavyje susijusius nusikaltimus. 85% viso teksto nupasakoja kaip minėtasis delfi žurnaliūga researchina ir rašo savo straipsnius (which probably gives wood to every journalist reading this book) ir 15% where something actually happens. Aš suprantu, kad kokiai močiutei iš Prūžienų kaimo kondiuperis ir visi su juo susiję keiskmažodžiai atrodo it švento Stepono paniekinimas šetono pramyslais, bet kai ponas autorius pradeda rašyt "<...> tada ji įsijungė savo MacBook Pro su 512MB RAM ir 85GB HDD, su OSx: Leopard ir į USB skylaitę inkišo 4gb USB raktą bei tuo pačiu metu paleido Safari naršyklę, kurioje surinko Olandijoje esančio serverio IP <...>", ką reiktų laikyt jo išmone in all-things-hacking bei kruopščiai atliktu research prieš rašant knygą, manyje tūnantis facebook'inis internautas išleidžia skrandžio turinio čiurkšlę, bo this shit sucks Caesars balls like they've never been sucked before. Net The Social Network, su visom savo kalbom apie Apache ir actual kodo bei wget eilutėm buvo more sophisticated than this soup of dog-bollocks people call Millennium trilogy. Bet čia dar nieko, palyginus su vienoje iš knygų atkuriamu teismo procesu. Net būdamas antro kurso teisės studžium, galiu pasakyt kad mielas autorius nė nebuvo atsivertęs proceso kodekso. Suis mon conseil to improve your writing: less jacking-off while reading CNN, more doing some actual research.

Trečia knyga buvo tokia beprasmė, kad net sunku ją laikyt trilogijos dalim. Ties tiksliai 358 lapu (iš masyvių 860'ies) suvokiau, kad kol kas tebuvo atpasakota antra knyga ir dar riebiai patrydaliota apie žurnalistinį šlamštą. Taip tęsėsi ir toliau, o visa knygos esmė išsibarstė per 100-150psl. Turinio prasme būtų pakakę išmest visą tą šūdą iš visų trijų knygų ir parašyt vieną normalų pasakojimą apie Lisbeth Salander. Bet, žinoma, tuomet vietoj trijų knygų parduotum tik vieną ir tai būtų triskart lėviau, nei post-mortem susikraut gigabelejoną kronų, kad dėl jų visą likusį gyvenimą pjautųsi giminaičiai.

Natūraliai kyla klausimas: kodėl gi, ponas paranoide, skaitėt visas tas tris knygas, jei jos tokios jau lėvos? Be savaime suprantamo pagrindo - because I'm missing some bolts in my head - kaip ir buvo siekta autoriaus, manyje pasireiškė tas dalbajobiškas smalsumas ir žavėjimasis aspergerine profesionale (If you think about it, šiuolaikinėj pop-kultūroj kaži ar rasi kokį ne-asocialų ir ne-genijaus lygmens personažą, would it be Grissom (CSI. Asperger's Syndrome, entomology genius), House (House MD. Sociopath, medical genius), Brennan (Bones. Asocial, anthropology genius), Lightman (Lie to me. Can't commit to other people, facial expression expert), Bishop (Fringe. Mad scientist), Cooper (Big Bang Theory. Asocial, mad theoretical-physics scientist) ir t.t.). Niekam neįdomūs normalūs, problemų neturintys žmonės. We want some asocial, cigarette smoking, Jack Daniels drinking, fuck-around that can solve 10x10 Rubik's cube while disarming a nuclear bomb and reciting a poem by E. A. Poe or we won't buy that shit.

Verdiktas: Don't waste your time reading it, unless you're a journalist. In that case: meh..

situs inversus

2011-03-14T16:39:00.001+02:00

Once in a while pasitaiko tokių dienų, kuomet nepakeldamas savo riebaus užkepalio nuo sofos visą dieną spoksai Lost, o tada naktį sapnuoji kaip bėgi per kažinkokias džiungles, o tave vejasi baltasis lokys. Tuomet pabudęs ryte puikiai supranti kur čia krapai pakasti - visą dieną kišant tą pačią informaciją į savo pusantro tūkstančio kubinių cemų (nuostabioji Vilnius tarmė) protdėžę, susvilini kelis neuronus, grandinė užsitrumpina ir lostai toliau špylina hippocampus'e (FYI: that's not how the brain functions. At least not the normal brain). Like a broken record on a never ending loop with shuffle turned off.

Anyhow, tęsiant post'ų seriją "shit paranoid dreams about", pasirodo, jog mano smegenams pasąmonėje rūpi visai svarbūs dalykai (bei mass-murdering monkeys) ir bent jau miegodamas esu rimtas kaip pranciškonas. Tokie dalykai man kažkiek primena inception, only in reverse (or is it?!) - an idea is planted and then dreamt.

Vakar skaitydamas Max Brooks - World War Z (amaaazing zombie thingie) užtikau terminą situs inversus with dextrocardia. Me being a sucker for all-things-medicine (with the only and most important exception of Grey's Anatomy - sucking of which is limitless like a fucking Möbius strip), ėmiau skaityt apie tai niekad neklystančiam ir absoliučiai teisingam žmonijos žinių lobyne - wikipedijoj (so, tiems, kas tingi domėtis savarankiškai - situs inversus totalis yra genetinis sutrikimas, kuomet žmogaus vidiniai organai yra išsidėstę visiškai priešinga tvarka nei turėtų būt - širdis dešinėj pusėj, kepenys kairėj ir t.t.).

Antrasis svarbus tolimesniam pasakojimui įvykis - žemės drebėjimai Japonijoj. Per pastarąją savaitę visiškai nesidomėjęs įvykiais pasaulyje due to my god-damn vacationz (apie tai vėliau), grįžau into what looks like the final rehearsal for the end of the world in 2012. Žemės drebėjimai, tsunamiai, net pro fortkę tekantis uranas - not the best time to be the last samurai, is it?

Sapnas

--- * ---

Žinau, jog grįžau iš kažkokios svarbios kelionės. Rankoj čemodanas, lyg ir vilkiu kostiumą. Esu Šiauliuose, pietiniam prie IKI. Einu link troleibusų stotelės (nors Šiauliuose troleibusų ir nėra) - važiuosiu su #2 per Antakalnį (aiškiai užsilikus barakudinė-Saulėtekinė nostalgija). Staiga suprantu, jog žemė sukasi į priešingą pusę (kurį laiką net matau vaizdą iš kosmoso:D). Galvoju, jog tai yra labai blogai, bet vis tiek įšoku į katik atvažiavusį truliką. Troleibusas užsuka į Tilžės gatvę (Šiauliai), tada sustoja Tverečiaus stotelėj (Vilnius). Lipu lauk, bet išlipu tiesiai į kažkokį nepažįstamą butą ir tada prasideda žemės drebėjimas. Žinau, kad už lango atsibaladoja tsunamio banga, o visas pastatas yra vidury jūros. Galvoju lįst po stalu, bo lyg ir kažkur mačiau, kad esant žemės drebėjimui reikia taip daryt. Ieškau to prakeikto stalo, bet tada į kambarį įbėga beždžionas (Evil Monkey iš family guy) ir taikosi mane užlenkt arba nutraukt kautus - taip ir nespėjau sužinot, bo pabudau.

Čia toks afterthought intelektualiniam pasvarstymui: kaip gali, žmogau, nebūt paranoikas, kai sapnuoji tokius sapnus ir vice versa? Ir kodėl su kuo tik pašneku (not that I do that a lot) - visi sapnuoja kokius tai juos gaudančius manijakus, tsunamius, kritimus iš nuostabiai mirtino aukščio ir šiaip - bad shit in general. Hey brain, are you trying to tell me something, you mysterious-joker you.

What shit do you dream about, nuolankusis aukštą intelekto natą skambinantis skaitytojau?

paranoia's on vacation mode

2011-03-03T18:31:00.001+02:00

So dig this - kaip kad rašiau anksčiau, su akademiniais naparnikais nagrinėjom galimybes kur nors atsikvėpt po sesijos. And although aš būčiau mieliau užlipęs ant snieglentės ir pasiklydęs kur nors vokiečių Alpėse, this is what we came up with:

Copied right and left by http://bookableholidays.co.uk

Aišku, Gran Kanarija gal kiek ir per gerai, kaip tokiam varguoliui (a la S. Poška), bet sugebėjom iškapstyt apypigį pasiūlymą (130EUR/sav), tad why not. Išskrendam ryt ir jei nenuskęsiu ar kaip kitaip nesėkmingai nenusigalabysiu - grįšim po savaitės.

Turėčiau parkeliaut atsigavęs ir pakilesnės nuotaikos (with some enhancement due to intoxication) , tad tai tiesiogiai persiduos ir bloginiams pezalams. Šiuo metu aš kaip barzdaskutė (first thing with batteries that came to mind. What did you think of?) su nusėdusiom batareikom - recharge is a necessity.

Kiti, du mėnesius truksiančio Spring-break, planai: knygos (damušt "Milenium trilogy" (tuo bus pasirūpinta dar šiandien), "Hunger games" trilogiją (liko dvi knygos), Gibson'o "Neuromancer", Brookso "World War Z", Rand "The Fountainhead" ir galiausiai (don't ask why) - Rossi "Fucking Berlin"), php (po pakaušiu slepiasi trys projekčiukai, kuriuos noriu suprogramint. Code is poetry) ir Lietuva (musiet kokio balandžio vidury).

Who am I kidding - viskas baigsis tradiciškai besaikiu skaitymu ir valgymu nepakeliant užpakalio nuo sofos. But still, you need to have a plan.

Wahnsinn

2011-03-02T18:59:00.000+02:00

Sesijos metu mano paranoiška asmenybė patampa šizofreniška ir suskyla į mažiausiai tris identitetus: (1) bičą, kuris visą semestrą vaikščiojo į paskaitas ir sudarinėjo konspektus, su tokiom puikiom remarkom kaip:

"Kodėl skirstinys būtent chisq nelabai suprantu. Per daug ilgas paaiškinimas 142 psl"
"Kaip įrodoma A3 pateikta 224 skaidrėj. Įrodymas nesunkus, bet ilgas ir vargiai reikalingas"
"WTF? A→B?"

Mokslo štabas a la paranoid

(2) panikuojantį studžių, bandantį pasiruošt egzaminui. Galiu drąsiai pasakyt, jog pastaroji asmenybė nekenčia to, konspektus rašiusio, gaidjurgio, bo jo užrašai niekam tikę, o planas - palikt 70% sunkiausio dalyko medžiagos paskutinėms dvejoms dienoms was and still is priceless.

Ir galiausiai - (3) dėdę blogger'į, užrašinėjantį minėtų dviejų burundukų mokymosi ypatumus, like it's something remarkable.

Aišku, užuot rašinėjęs čia, galėčiau damušt tą šimto lapų konspektą ir eit spręst uždavinius, bo akivaizdu, jog tokiais tempais šian vėl teks sedėt iki ryto, tačiau šiuo metu eterį paėmęs dėdė bloggeris and there's nothing (2) can do.

If only I could concentrate. A girl can only dream, right? That's probably (4) speaking.

P.S. ryšium su paskutiniu egzaminu, daugiau atrofuotų post'ų mokslų tema nebebus. Nuo ryt - vėl dalbajobiški post'ai apie nieką. It's nice to be back.

Saturday night live

2011-02-27T00:00:00.001+02:00

Just a short thought:

So, karc nuo karto, kuomet pradedu nebesuprast kuri matrica į kurią plokštumą projektuoja ir su kuriom matricom toji, anoji ir dar kokia kita matrica yra stochastiškai nepriklausomos ir išvis kokioj matricoj aš pats sėdžiu, pakeliu akis nuo konspekto ir paspaudau kelis linkus savo gūgliniam chrome.

Šian keliskart užmyginau ant facebook ir biški pasipiktinau, kad nei vienas iš mano draugų (whoever those people are) nieko įdomaus šian nesharina ir nediskutuoja. Tada supratau, kad taip ko gero yra todėl, kad šian šeštadienis ir normalūs žmonės, kurių gyvenimas neprasideda ekonometrija ir nesibaigia blog'u iš tiesų turi šiokios tokios prasmingesnės veiklos nei rašinėt facebook'e ir tuo entertainint the miserable soul-sucking black hole of need that is me.

Nao I explicitly demand you all to have less fun so it would be fair to those of us who are too nerdy to have any, thankyouverymuch!

Just couldn't care less

2011-02-23T17:47:00.000+02:00

Per paskutinius kelis mėnesius pastebėjau ypatingai ryškų trendą of me not caring just a tinny little bit about almost everything. Pradedant paprasčiausiu pasirinkimu ką valgyt, baigiant du mėnesius truksiančių atostogų planais ar (and that's probably the best consequence of it) - ką kas apie mane galvoja.

Pasak J. Lajoie, vidutinis žmogus "gives 60% too much of a fuck". Well, I've mastered not giving it totally and now am the self-proclaimed king of not caring just a wee bit. Tam tikra prasme tas apatiškumas yra borderline pathologic, bet tam tikra kita prasme - it's awesome.

Pors pavyzdžių:

*-* Šian su keliais akademiniais naparnikais bandėm susiplanuot post-sesijines atostogas a la traveling to some over-advertised tourist heaven, all things inclusive, ir visos tos diskusijos metu vienintelis dalykas apie kurį galėjau galvot buvo "just choose something, aaanything and let's be done with it, for fuck's sake". Alternatives are so overrated.

*-* Kitą savaitę laikysiu paskutinį egzaminą, o po paskutinio egzamino, remiantis nerašytais barakudų įstatymais, reiks šventę švęst (pabrėžiant žodį "reiks"). Could I care less about it? Me thinks - Not. Paskutinis egzaminas kaip ir paskutiniai švarūs triūsikai - vertas dėmesio reikalas, bet ir vienu ir kitu atveju jie bus pakeisti naujais (vieni akademinėj, kiti barako skalbykloj), tad who gives a shit (it's always the best strategy not to give a shit if you're down to your last pair of briefs).

Dar vienas pastebėjimas: kuo daugiau bendrauji su žmonėm, tuo dažniau susiduri su situacijom, when shit shouldn't be given. I'm just starting to lose the ability to care for random dumb shit. Should I be concerned?

Who cares.

I am Jack's sleep deprived brain. I Choose the future.

2011-02-22T14:03:00.000+02:00

Choose a job. Choose a career. Choose a family. Choose good health, low cholesterol, and dental insurance. Choose your friends. Choose DIY and wondering who the fuck you are on Sunday morning.

But why would I want to do a thing like that? I chose not to choose life. I chose somethin' else. And the reasons? There are no reasons. Who needs reasons when you're living the high life?

And no, I'm not spotting trains, nor chasing the dragon - I'm gettin' high the modern way. Self-improvement is ~~masturbation~~ hellava drug. At least that's what Irvine Palahniuk says.

Pamenu eidavau į teisės egzus, per savaitę sukrapštęs dešimt valandų miego, stengdamasis kuo mažiau judint galvą, kad pro ausis neišbyrėtų taip kruopščiai sugrūsti kodekso straipsniai - jausmas, kurio maniau atsikratęs (ne iš galvos byrančių straipsnių - that shit happens all the time, o atrofuotų smegenų krušimo vargiai pritaikoma informacija, kuriai ant kaktos, gaktos ir visų su tais žodžiais besirimuojančių glydmasių ištatuiruotas mirties nuosprendis būt užmirštai vos ją užrašius ant žalio egzamininio popiergalio (talk about use & recycle)), but alas - pusšimčio metų senumo teoremų (nusakančių kaip optimaliausia valgyt pyragą jei gyveni amžinai) ir kitokio über-intelektualaus briedo užrašinėjimas iki penktos ryto, nusiteikus kilt septintą ir pradėt visą tą rat-race iš naujo is back like some fucking terminator, who's never gonna let you down, till your heart goes on. Oh iceberg, where art thou.

Pop-culture references - I haz themz.

Seriously, palyginus su vidutiniu pašlemėku aš lyg ir turėčiau neblogai nusimanyt apie racionalų elgesį, naudingumo funkcijų maximizavimą ir consumption based asset pricing (eee..scratch that last one), kad sugebėčiau priimt tokius pasirinkimus, dėl kurių nereiktų ketvirtą ryto vilktis in apšerkšnijusį kiemą parūkyt, permąstant ideologinius ir konsekvencinius egzistavimo pro ir kontraargumentus, galiausiai konstatuojant, jog laikas grįžt prie konspekto numeris (1+1/n)^n because the sun will rise soon and with it - 90 minutes of fame/shame and everything in between trying to find the saddle point of an imaginary function who's sole purpose is to show me my cognitive deficits. Challenge accepted and lost with honour.

To answer your questions, which you possibly don't even conscientiously know of having: yes, I am very sleep deprived and yes, I'm listening to Lux Aeterna like it's an anthem of never ending joy of my unbearable lightness of being and yes, God damnit - I do it all for the lolz.