Neneigiu, gėlių gauti smagu, bet kai tam yra proga, o dar geriau – ir be jos. Tuo tarpu mūsuose kažkaip priimta šią dieną vadinti Moters diena ir pamirštama formuluotė „Tarptautinė moterų solidarumo diena“. Taigi, labai trumpai apie tai, kas ta Kovo 8-oji: moterys subruzdo kovoti dėl lygių teisių XIX a. antroje pusėje, kai prasidėjo industrializacija, moterys pradėjo dirbti fabrikuose, sąlygos buvo žygiai prastesnės nei vyrams (ilgos darbo valandos, daug mažesni atlyginimai, etc.). Pirmasis garsus moterų protestas įvyko Niujorko tekstinės fabrike 1857 m. – nepatikėsite – kovo 8 d. Vėlesniais metais moterys visame pasaulyje ir toliau burdavosi kovo 8 d. kovoti už lygias teises (balsavimas, vienodos darbo sąlygos ir t.t.).

Dabar įsivaizduokite, kaip būtų reagavusios moterys, kurios plyšauja su plakatais, kad nori didesnių atlyginimų, jeigu fabriko direktorius būtų atėjęs ir įteikęs kiekvienai po tulpę? LOL.

Esmė tokia – Kovo 8-oji nėra ta diena, kai vyrai turi sveikinti savo damas su tuo, kad jos gimė su dviem papukais ir gimda. Ak, žaviosios, nuostabiosios, jūs – mūsų gėlės… Ačiū, faina, malonu, bet vis tiek bullshit‘as ir (kas baisiausia) pačių moterų išsireikalautas bullshit‘as. Tai yra ta diena, kai moterys turėtų burtis drauge ir kalbėtis apie savo visuomenines problemas. Tai yra moterų solidarumo diena, tad jeigu kas nors kam nors ir turėtų dovanoti tulpes, tai tik moterys kitoms moterims.

Beje, šiandien draugės pakviesta nuėjau drausmingai atšvęsti moters dieną – sudalyvauti mitingėlyje „Už moters teisę rinktis“ ar pan. Žodžiu, prieš abortų draudimą. Čia visiškai neketinu plėsti apie savo pažiūras, ėjau, nes minčiai pritariu, kaip ten bebūtų… nu kodėl visada kai moterys renkasi kažko deklaruoti, už/prieš kažką kovoti yra tiek daug neskanaus patoso, kvailų šūkių ir pseudo gilių nesąmonių? Kol taškysimės daugtaškiais kaip gvardija vasiliauskaičių ir kasdienybės prozos poezijomis kaip fakultetas dūsaujančių filologių, aišku, kad niekas nežiūrės rimtai. O dar kai tai praskiedžiama keleto drąsuolių agresijos protrūkiais (neaiškink man!) ir šūkiais, kurie visam likusiam pasauliui primena, kad vyrai yra tironai, tol tikrai niekas nežiūrės į jokius viešus moterų susibūrimus rimtai.

Žodžiu, Kovo 8-osios proga sveikinu save ir visas kitas moteris, kad tų, kurios rinkdavosi ir renkasi Kovo 8-ąją dėka, mes galime džiaugtis tikrai geromis sąlygomis. Nežinau, kaip jūs, bet aš jaučiuosi pilnavertė visuomenės narė ir dėl to labai džiaugiuosi. Man nereikia tulpių, kurios tai dienai užglaistytų per metus prisikaupusias nuoskaudas. Problemų yra, tikrai galima mūsų visuomenei dar tobulėti, bet gal užuot agresyviai rėkusios arba deklamavusios baltąsias eiles prie Seimo, burkimės ir kalbėkime, dalinkimės patirtimi ir išmintimi, kad pačios taptume labiau savimi pasitikinčios, pradėtume jausti savo vertę ir tuomet jau galėtume nueiti ir pasiimti tas savo teises užuot laukusios, kol mums jas įteiks kaip kokia vystelėjusią tulpę.

Pirmiausia turbūt todėl, kad apie tuos, kas yra ne gėjai ir lesbietės, seksualinių mažumų teisių opozicija išvis nelabai žino. Arba biseksualai yra laikomi „lengvesniais atvejais“, tie, kur „kartais paklysta, bet juos galima išgelbėti“. Ir vėlgi, taip kalbant, omenyje praktiškai visada turimi vyrai, kuriems patinka ne tik moterys, o įvairių lyčių atstovai.

Apie homoseksualias moteris nešnekėsiu ir aš, manau, kad perskaičiusiems iki galo bus aišku, kodėl. Apskritai, šiame neapykantos spektaklyje mūsų, moterų (nesvarbu, kokios pakraipos), vaidmuo yra labai menkas. Amžių amžius moterų pasaulėžiūrą formavo patriarchalinė santvarka ir svarbus jos formuotojas – Bažnyčia. Vyrai nusprendė, kas mūsų visuomenėje yra moralu ir kaip reikia gyventi ir pagal tai auklėjo moteris. Todėl seksualinių mažumų dramoje pagrindinis klausimas yra: kodėl heteroseksualiems vyrams taip kliūva gėjai?

Kai vyrai išgirsta „lesbietės“, jie įsivaizduoja erotinį arba porno kadrą. Kai išgirsta „gėjai“, susikoncentruoja į išangę.

Pradėti turbūt reikėtų nuo to, kad nors ir kaip norėtume manyti kitaip, esame gamtos dalis – gyvūnai, žinduoliai. Gamtoje yra toks gana įprastas tarp žinduolių reiškinys, kai patinas, norėdamas laimėti visas pateles, demonstruoja savo pranašumą prieš kitą patiną – ant jo užlipdamas kaip ant patelės. Kadangi heteroseksualus patinas pats „neliptų“ ant kito vyro, jis automatiškai jaučiasi nesaugus, nes instinktyviai žino, kad tas kitas patinas tikrai galėtų tai padaryti. O lipa tik ant romių patinų, kurie nesipriešina dominuojančiai alfai, taigi reikia pulti demonstruoti savo kovinius manevrus ir niekada neatsukti užpakalio. Grynas instinktas, visiška biologija. Tam nereikia psichologijos žinių, užtenka būti mačius pakankamai „National Geographic“ filmų apie gamtą.

Ir tikrai nemanykime, kad tie instinktai kažkur dingsta mums tolstant nuo gamtos. Kadangi esu filologė, raktelį man mestelėjo kalba. Joje užkoduojama nepaprastai daug dalykų, mes vartodami formuojame kalbą, o kalbą vartojant, ji formuoja mus. Ir štai sekmadienį, ko gero pamačiusi vieną iš plakatų, kur vaizduojami santykiaujantys vyrai, o gal perskaičiusi kažką eilinio apie šiknaskyles, atsiminiau, kaip kažkada dirbome su kolega jo ir jo mylimojo namuose. Ir štai aš, sugebanti vis ką nors toookio baisiai korektiško leptelėti, mestelėjau frazę, kažką panašaus į  „[klientas] padarys mus per šikną“. Staiga suvokusi ką pasakiau, baisiai susinepatoginau, bet užsidėjau pokerfeisą ir dirbom toliau. Nežinau, ar jis nesureagavo, ar tiesiog buvo korektiškas, bet vėliau esu ne kartą tai atsiminusi ir vėl labai susigėsdavau dėl savo nesubtilios kalbinės raiškos. Šį sekmadienį susimąsčiau – kodėl? Juk tai, ką sakiau, buvo niekaip nesusiję su homoseksualumu.

Ir štai man dilgtelėjo: frazė, kurią nesusimąstydama vartoju tiek aš, tiek daugybė kitų lietuvių, yra kalėjimo (jei tikėtume gandais, ir kariuomenės) realybė. Nedaug kas iš mūsų yra sėdėję, o ir aktualu tai tik vyrams (todėl apie juos ir kalbame), tačiau retai kada žargonas pareina iš aukštųjų, kultūringųjų visuomenės sluoksnių. Bet žargonas plinta: žąsinai, gaidžiai, padarymai per šikną ir visos kitos kalėjimų aktualijos yra plačiai paplitę vartosenoje, o plisdami nešasi su savimi ir prasminį krūvį. Prasminis frazės „padaryti per šikną“ krūvis yra labai stiprus. Ji slepia du dalykus: pirma, kad patinėlių dominavimo kovos nėra tik tolima teorija (padaryk jį arba jis padarys tave); antra ir svarbiausia, tai yra psichologinio pažeminimo ir sužlugdymo  išraiška. Tai, kad dauguma mūsų vartoja šią frazę norėdami pasakyti „kitas bus labai piktas ir mums bus gėda/baigsis nemalonumais“, neištrina to, iš kur ta frazė atkeliavo į mūsų kasdienę kalbą, taigi ir nešamo stipraus negatyvaus krūvio. Priešingai – ta paplitusi frazė, nesąmoningai vartojama nemažos visuomenės dalies, mano nuomone, yra didžiausias homoseksualių vyrų priešas šiandieninėje Lietuvoje.

Galvojant apie tokį kontekstą, darosi lengva suvokti instinktyvią heteroseksualių vyrų baimę. Jie daro tą patį, ką kalėjimuose daro kiti (dėl dominavimo/iškrypimo/per prievartą), tik jie tai daro savo noru. Kad tai abiems asmenims teikia malonumą, niekam nerūpi, todėl jų instinktyviai saugomasi taip pat, kaip saugomasi buvusių kalinių. O kai galvojama apie kalinius, niekas negalvoja apie kyšininkus arba vagis, tiesa? Iš čia gal nelabai suvokiama, bet atsiranda analogija. „Ar leisime prievartautojui/žudikui/gėjui gyventi savo name?“, „Ar prileisime prievartautoją/žudiką/gėjų prie savo vaikų?“. Visos šitos analogijos, kurias galima girdėti tam tikromis situacijomis, šiandien yra užkoduotos vienoje frazėje „padaryti per šikną“.  Ir tai yra labai liūdna, kad neva protu (o ne instinktais) besivadovaujančiųjų galvose dedamas toks baisus lygybės ženklas. Kad tai, kas kyla iš meilės (arba tiesiog abipusio malonumo ir tai NĖRA BLOGAI) yra prilyginama tam, kas kyla iš prievartos ir žiaurumo. Netikite? Pažiūrėkite į plakatus:

Plakatuose beveik visada matome užbrauktus du būtent iš nugaros santykiaujančius vyrus, kai vienas palenkęs kitą (kalėjiminių santykių per jėgą simbolinė išraiška). Bet niekas plakatuose nevaizduoja dviejų vienas kitą oraliniu būdu tenkinančių vyrų, tiesa? Nes tai būtų abipusio geidulio simbolis, kas tiesiog niekaip nesuvokiama išsigandusių heteroseksualių vyrų bandai. Kodėl visi skanduoja apie šiknaskyles ir jų vienintelę paskirtį, bet retas kuris išdrįsta rėkti apie tai, kad burna skirta tik valgyti? Nes šiais laikais bet kuris taip pasakęs vyras, būtų arba labai užjaustas kitų vyrų, arba moterų įtrauktas į sąrašą „su šituo niekada“.

Linkiu mūsų visuomenei greičiau tapti laisvai. Būti laisviems patiems ir leisti kitiems tokiais būti. Linkiu daug savimonės ir savistabos, kad pajėgtume suvaldyti kai kuriuos instinktus. Mieli vyrai, tai, kad šalia jūsų yra gėjus, nereiškia, kad jis puls prievartauti visus aplinkui esančius heteroseksualius vyrus, juo labiau neapsikrėsite homoseksualumu :)) Jis jus kabina? Priimkite kaip komplimentą ir atstumkite jį, kaip atstumtumėte bet kurią jums nepatrauklią moterį.

Ir galų gale, tai, kad žinome, jog jie yra du vyrai/dvi moterys, nesuteikia mums teisės manyti, kad žinome, kas ir kaip vyksta jų miegamuosiuose. O jeigu labai puikiai galite įsivaizduoti, tai gal jau meskite tuos porno filmus – visuomenei kenkia. Rimtai,  jeigu visi apie visus žinotume, ką veikiame su savo partneriu/partneriais intymioje aplinkoje, tai nei kas nors su kuo nors sveikintųsi, nei kas nors kam nors norėtų patikėti savo vaikus. Go for it, nevaržykit vaizduotės ir pamėginkit įsivaizduoti, ką lovoje veikia jūsų vaikų darželio auklėtoja. Sėkmės.

2013-03-15   Dėl priesagos -inti veiksmažodžių, patiriančių kirčio vietos kaitą, kirčiavimo normos ir realiosios vartosenos
Ar mokate taisyklingai kirčiuoti veiksmažodį „apmokestinti, apmokestina, apmokestino“? Greičiausiai ne. Atlikto tyrimo duomenimis, taisyklingai – „apmókestinti“ – kirčiuoja tik 3 proc., 97 proc. – „apmokẽstinti“. Panašiai paslenkamas kirtis tariant kitus priesagos -inti veiksmažodžius, pvz.: turėtų būti „nuãsmeninti“, „skaĩtmeninti“, bet dažniau skamba „nuasmẽninti“, „skaitmẽninti“. (Patvirtinamas teiginys, kad trečiasis nuo galo skiemuo yra apskritai du kartus dažniau kirčiuojamas nei ketvirtasis nuo galo skiemuo.) Lietuvos edukologijos universiteto profesorius ir VLKK Tarties ir kirčiavimo pakomisės narys Vidas Kavaliauskas ragina įteisinti išplitusį kirčiavimą kaip gretybes. Pakomisė skelbia trijų kirčiavimo rekomendacijų pakeitimo ir papildymo projektus.

Pabaigą patamsinau specialiai tiems, kurie pradėtų dusti iš juoko/įsiučio/whatever skaitydami, kad “nu pipiec, net 97 proc. piliečių netaisyklingai kirčiuoja“ ir nebeskaitytų toliau, nes išvados jau padarytos (na nes būna tokių).  Kaip matote, ne visada kalbos prievaizdai tik mosikuoja bausmių kirviais ir bando vargšę pavergtąją tautą priversti byloti pagal kalbininkų dūdą, ką aš vis bandydavau pasakyti visokiems “von kalbininkus, tegu kalba pati tvarkosi“ šalininkams.

Litovski whatever

Šiųmetis Vilniaus savivaldybės sprendimas neleisti niekam žygiuoti Gedimino prospektu yra nuostabus. Dalyvauju visuose minėjimuose nuo vaikystės, bet dar niekada nejaučiau tokio kolektyvinio džiaugsmo – eini, o visur taiku, gera, linksma. Kodėl taip yra? Nes Gedimino prospektas, kuriuo eini į minėjimą prie Seimo ir iš jo – virte verda veiksmu. Vaikų piešinių paroda, fotografijos paroda, skeiterių kalneliai, mėtymo į krepšį varžybos, beisbolas, stalo futbolas, didelė scena, kurioje kažkas gal nelabai kokybiškai dainuoja, o gal repetuoja vakarui, o prie Nacionalinio dramos – bardų ir poezijos skaitovų scenikė. Vilnius alsuoja džiaugsmu, o jo arterija Gedimino prospektas – pulsuoja bendruomeniškumu. Visi šypsosi, visiems smagu, niekas nebijo kalbėti nei lietuviškai, nei lenkiškai, nei rusiškai – visiems vienodai gera.

Ai, ir policininkai. Jų buvo po 2–3 gal kas 100 metrų ir man buvo nuostabu matyti juos linksmai besišnekučiuojančius, tarpusavyje arba su praeiviais. Kovo 11-ąja būdavau įpratusi matyti juos pusiau kovinėje parengtyje su nuolat šnypščiančiomis racijomis, o šiemet toks jausmas, kad ir jie dirbdami galėjo sau leisti švęsti.

Žodžiu, nuostabus jausmas nuostabią dieną. Visgi nesame tokia jau liūdesio tauta :) Dar kartą su švente visus!

Dar pamenu neseniai su kolega apie tinklaraščius kalbėjom – turbūt artėjančio LOGINo proga – tai sakiau, kad pas mane dar vis per gūglą ateina, nors jau seniausiai nerašau. „Tai turbūt geroj vietoj tave turėtų mest,“ – pasakė kolega. Kadangi šią savaitę vėl komentarai suaktyvėjo, aš ir patikrinau:

Hell yeah! Aplenkiau SODRĄ ir Wikipediją! Akivaizdžiai darbas išmokė labiau džiaugtis skaičiukais ir reitingais :))

Šiaip tai jeigu rimtai, aš SODROS vietoje stipriai susirūpinčiau, kad daugiau nei pusmetį nerašomas tinklaraštis gūglo paieškoje yra aukščiau už juos. Tai yra akivaizdus įrodymas, kad jų sistema yra tikrai labai nepatogi paprastam vartotojui.

Kadangi man jis labai patiko, tai vis laukdavau pasirodant daugiau perliukų. Ir pasirodė. Entuziazmo klyksmo (kaip kad pirmasis gabalas) man jis nesukėlė, tačiau irgi smagus. Beje, pliusiukas – šį sykį autorius pridėjo ir tekstą, kad vargšeliams nežemaičiams būtų lengviau. Aišku, įdainuotasis tekstas kur kas smagesnis. Taigi, dedikuoju visiems, (ne)slapčia mylintiems Žemaitiją :)

O šiandien bendradarbė pasakoja, kad važiuodama pro Pašilaičius savom akim negalėjo patikėti – prie vaikų žaidimo aikštelės įrengti trenituokliai. Seneliai, prižiūrintys savo anūkus, išeina į kiemą ir štai: vaikučiai į žaidimo aikštelę, o senjorai – ant treniruoklių. Fantastika, kai pagalvoji – vien jau tai, kad vaikai nuo mažumės mato pavyzdį, kaip (net!) jų seneliai sportuoja, sveikata rūpinasi. Galima tikėtis, kad sportas taip ims asocijuotis su žaidimu, taigi ir su smagumu – va, aš čia einu pasikarstyti, o mano močiutė irgi žaidžia – tik ant kitokios karstynės.

Bendradarbė turbūt labiau buvo nustebusi ne dėl to, kad tokių dalykų pas mus yra, o dėl to, kad savivaldybės nesigiria tokiais iš tiesų gerais darbais. Tikrai keistoka, kad anksčiau neteko girdėti apie treniruoklius, juolab, kad Pašilaičiuose ir Karoliniškėse jie buvo įrengti 2010 m., tačiau savivaldybei čia, regis, nelabai ir būtų kuo girtis, nes treniruokliai, skirti senjorams, įrengti Nacionalinės pastatų administratorių asociacijos (NPAA) iniciatyva „Mūsų kiemas“.

Tiesa, kadangi mūsų kieme nuo 2010 m. rudens pakitimų lyg ir nematyti, pabandžiau pasigūglinti apie šiuos geradarius. Nes jeigu yra asiciacija, kuri kažką veikia, o tavo kieme nieks nesikeičia, kyla mintis, kad arba tavo namu besirūpinanti įmonė nepriklauso asociacijai, arba asociacija mažiau veikia negu kalba. Tiesą sakant, pasigedau koncentruotos informacijos. Pavyko rasti šį bei tą apie projektą “Mūsų kiemas“ ir projekto tikslai tikrai kilnūs – atgaivinti daugiabučių kiemus, skatinti daugiabučių administratorius rūpintis gyventojų gerove ne tik namo viduje, bet ir už jo sienų, gyventojams priminti, kad už savo aplinką esame atsakingas kiekvienas iš mūsų. Gražius tikslus išsikelti, žinoma, ne stebuklas, bet kai tikslai tokie, keistoka, kad NPAA neturi savo puslapio. Juk internetas – puiki terpė komunikacijai ir puikus būdas kviesti prisijungti prie geros iniciatyvos. Nors aš čia turbūt per anksti bambu.

Žinoma, norint pabūti kokiu nors tikru bambalu, nuolat nepatenkintu dėl to, kad visi aplinkui plauna pinigus, galima būtų sakyti, kad NPAA tyliai plauna pinigėlius ir per daug į viešumą stengiasi nelįsti tam, kad ilgiau niekam neužkliūtų, ypač kai randi, info, kad NPAA įsteigusi įmonė “City Service“ kurį laiką buvo vienintelė asociacijos narė. Ir tai atradus, šypseną kelia jų teiginys: „City Service“ – pirmoji daugiabučius namus administruojanti įmonė, palaikiusi ir parėmusi „Mūsų kiemo“ iniciatyvą (o rly?). Kadangi oficialaus puslapio nėra, tai nežinia, ar/kiek įmonių prisijungė prie šios asociacijos, bet bent projekte “Mūsų kiemas“ dalyvauja ir daugiau įmonių (pvz., NPC).

Bet kokiu atveju, NPAA darbų žiniasklaidoje paminėta nemažai: tie patys treniruokliai, renovuotos krepšinio aikštelės, švaros akcija seniems baldams atsikratyti, žieminės nemokamų kastuvų dalybos Kaune ir Klaipėdoje, naujos vaikų žaidimo aikštelės, sporto užsiėmimai vilniečiams, atvira čiuožykla Pašilaičiuose, įvairių švenčių ir bendruomeninių konkursų organizavimas (užgavėnės, gražiausias kalėdinis balkonas, margučių ridenimas, piešinių konkursai etc.) ir taip toliau. Tiesą sakant, neišenkanti gerų naujienų jūra – tų mažų naujienų, kurios nublanksta prieš visokius pranešimus apie išprievartautus vyrus ir kitokius skandalus. Ir visgi, šias naujienas sudėjus į vieną krūvą, matyti vienas didelis nuoseklus vykstantis darbas, viena didelė gera naujiena, kad privatus sektorius rūpinasi tuo, kas, anot NPAA tarybos pirmininko Vytauto Turonio, teisiškai yra neaišku kam priklausanti “niekieno žemė“.

Socialiai atsakingas verslas rūlz. Nežinau, kaip jūs (skaitydami), bet aš (rašydama) tikrai vis galvojau apie vaizdą pro savo langą ir galvojau, kad būčiau visai nieko prieš gyventi NPAA priklausančios įmonės administruojamame name. Už pastato administravimą mokami pinigai dažniausiai yra gan nemaži, o realios naudos retam pavyksta pajusti, bet jeigu matai aplinkui vykstančius realius pokyčius, rečiau kyla klausimas “už ką aš tiek moku“.  Todėl manau, kad tai yra vienas iš puikių pavyzdžių, kad socialinio atsakingumo faktorius gali turėti įtakos įmonės sėkmei. Apskritai, turbūt socialiai atsakingas verslas iš tiesų gali padaryti taip, kad ir vilkas būtų sotus, ir avys sveikos. Ar bent jau taip baisiai nebliautų kerpamos.

1. Švara – po FB makalošės, krūvos visokių grūpsų, aplikeišinų ir dar bala žino ko, įsijungus G+ man tiesiog vaizdelis yra gražesnis.

2. Paprastumas – tai, ko tau gali prireikti yra iškarto pakišama po nosim, nereikia ieškoti tarp milijonų nustatymų. Juokas, bet tik pradėjus naudoti G+ sužinojau apie tai, kad ir FB turi tokias pačias funkcijas (pvz., peržiūrėti, kaip kažkas kitas mato tavo profilį).

3. Mažiau nepageidaujamos info – man žiauriai patinka, kad man niekas neperša informacijos, kurios aš nepageidauju matyti. Čia labiausiai kalbu apie tuos atvejus, kai savo naujienų sraute feisbuke matydavau, ką apie šitą pasaulį galvoja kokio nors pažįstamo sesuo. O matydavau, tikriausiai todėl, kad ji pasirinko postinti draugų dragams, manydama, kad yra baisiai įdomi panikė ir visiems baisiai rūpi. Žodžiu, užknisdavo spaudalioti “nerodyk man šito žmogaus nesąmonių“. Prie to paties turbūt reiktų paminėti ir atvejus, kai tau įmeta į naujienų srautą informaciją, kad tavo pažįstamas pakomentavo po nuotrauka žmogaus, kurio tu nepažįsti.

4. Ratai – jie yra kur kas geriau už FB grupes:
a) jų nereikia ieškoti nei “apsiratinant“ su žmogumi, nei vėliau, jeigu nusprendi, kad jį norėtum perkelti, pvz., į ratą “nelįsk man į akis“.
b) junginėdama ratus jaučiuosi lyg skaitydama naujienų portalą pagal rubrikas. Tik rubrikas pasidarau tokias, kokių pati norėjau.
c) su kuo nori dalintis, tą įtrauki į ratus, o kitus gali nugrūsti į ratą “nelįsk man į akis“. Ir tai pastarasis variantas tik tuo atveju, jeigu labai jau reikia, kad tas žmogus matytų, kad yra tavo ratuose, o kaip pavadintas ratas, kuriam jis priskirtas, vis tiek žmogus niekada nesužinos, nes pavadinimus matai tik tu. Kadangi nebėra “draugų“ ir “pasiūlymų draugauti“, tai nėra tokio dalyko kaip įsižeidimas, kad nepriėmei žmogaus į savo “draugus“. Žodžiu, semantiškai neįpareigojantis variantas.
d) ratai leidžia neaukojant privatumo plėsti savo akiratį. Pasirinkus “incoming“ matai tuos, kurie tave įsidėjo į savo ratus, bet nėra tavo ratuose. Nenori jų matyti, tau neįdomu? Ok, tiesiog niekada neatsidaryk “incoming“ ir būsi ramus kaip bitė.

5. Info kokybė – įsijungusi FB kiekvieną sykį užblokuoju po keletą kokių nors testukų šmikikiukų ir ten galiu paskaityti kokių nors asmeninių blevyzgų apie savo draugus. Žinoma, to kažkiek yra ir Pliuse, tačiau jame, bent jau mano ratuose, didžiąją dalį sudaro nuorodos į įdomius straipsnius arba smagius bajeriukus. Bajeriukai ir naudingos nuorodos Pliuse sudaro turbūt tokią pačią dalį, kokią Snukiaknygėje sudaro nuotraukos ir itin asmeninio pobūdžio pasisakymai.

6. Info paieška – man tikrai patinka Pliuso “Sparks’ai“. Čia tai jau tikrai tas pats, kas skaityti naujienų portalą. Tik kad naujienų portalas yra pasaulinis, o rubrikos – tik tos, kurios tave domina.

7. Nėra “sienos“ (visiškas privatumas) – žiauriai geras reikalas. Jeigu nori ką nors parašyti vienam ar keliems žmonėms, tiesiog pasirenki dalintis tik su konkrečiais žmonėmis ir niekas dėl to neliūdi. Nepaslaptis, kad daugeliu atveju žmonės FB rašo tiesiai ant sienos, o ne siunčia žinutes, o kas parašyta ant sienos, matoma visiems “draugams“. Ir čia jau gali prasidėti visokie kuriozai, iš serijos “sūneli, o ką reiškia, kad ta mergaitė ant tavo sienos rašė apie…“
Viename straipsnyje skaičiau, kad G+ turinys kokybiškesnis, nes vartotojai jaučia, kad G+ yra viešesnis, todėl labiau galvoja apie tai, kokią informaciją pateikia. Aš tai manau, kad yra atvirkščiai – G+ yra kur kas privatesnis, o turinio kokybę nulemia kontingentas ir vartotojų interesai. Ok, gal nevisai teisinga sakyti, kad G+ yra kur kas privatesnis, nes FB yra daugelis tų pačių funkcijų, todėl pasitaisysiu: Pliuse daug lengviau išsaugoti savo privatumą nesistengiant ir nuolat apie tai negalvojant, be to, privatumas priklauso tik nuo tavęs (kas yra logiška) ir jam neturi visiškai jokios įtakos nesąmones ant tavo “sienos“ postinantys kiti žmonės, kurių tu negali kontroliuoti (gali nebent suskubti ištrinti nepageidaujamas žinutes nuo savo sienos).

8. +1 – su šiuo punkteliu gal slidžiau, nes darbas daro įtaką mano mąstymui :) Įmonėms +1 nereiškia nieko labai gero, nes nekuria tokio virusinio efekto, kaip “Like’ai“, bet žvelgiant iš privatumo perspektyvos, tai yra dar vienas kūl dalykas. Kadangi nebėra sienos, yra atskiras tab’as +1, kuriame kiti gali pažiūrėti tavo pripliusuotus linkus už G+ ribų. Tačiau šitas tab’as kitiems automatiškai nėra rodomas – jį rodo tik jeigu pats taip pasirenki redaguodamas savo profilį. Žodžiu, +1 atlieka “approvinu šitą reikalą“ funkciją, tačiau turėdami mane kuriame nors iš savo ratų, savo “stream’e“ nematysite, pvz., kad man šiandien patiko 12 demotyvacijų. Apskritai, matysite tai tik tokiu atveju, jeigu jums bus įdomu, ką aš veikiu internete  už G+ ribų ir jeigu aš jums leisiu tai pamatyti. Taigi, jeigu ką nors norite ne tiesiog approvinti, o pasidalinti su kitais, tai ir dalinatės, o ne pliusuojat. Taip išvengiama to, kad įsijungus į soc. tinklą matoma tik tai, ką laikino ir komentavo jūsų draugai, o ne tai, kas jus iš tiesų domina.

Juokingiausia, kad galvojau, jog parašysiu trumputį įrašą, o matau, kad pripyliau ištisą litaniją :) Pabaigai smagumas: jeigu įsimylėjote G+, balsuokite čia – reik nurungti feisbuką :))

Besidomintiems migracija iš FB į G+ rekomenduoju:
Kaip persikelti draugus iš FB į G+ (LT)
Kaip įvairiausią stuffą perkelti į G+ (EN)

Linksmoji viso to dalis: kai paskaitai tokius elementarius straipsnius apie absoliučiai nekomplikuotus ir nepolitinius dalykus, juose labai ryškiai ima matytis, kaip kas mėgsta nuspalvinti naujienas. Net jeigu nėra ką spalvinti. Belieka tik pakelti visa tai kvadratu, kai kalba eina apie politiką.

Nuotrauką vogiau iš Užkalnio.

O šiaip tai… atsinaujinau visom įmanomom prasmėm ir po truputį grįžtu į asmeninį internetą (juokinga, bet turbūt daugiausia įtakos tam turėjo Google+). Jau turiu laiko paskaityti, ką rašo kiti (pavyzdžiui, apie tą patį Google+) tai gal atsiras jo ir kažką parašliavoti, o taip pat ir skolą tinklaraštininkams grąžinti.

Taigi štai. Sėdžiu aš prie savo BBD. Visai gerai einasi, eilinė krizytė praėjo, sakiniai vėl dėliojasi. Gurkšteliu kavos ir nusprendžiu, kad įsipyliau per mažai pieno. Einu į virtuvę. Atsidarau šaldytuvą. O ten lentynoje stovi kavos dėžutė. O dabar spėkit, kas paskutinis lindo į šaldytuvą?

Dar vakar naktį skaipe su makedoniete susirašinėjau, dirbau mat. Mai lav for raiting in ingliš in zis stupid vei iz kikin mai ęs nau:

aš: then it’s osamly osam and don’t bother yourself with additional stuff
ji: ???
ji: didn’t get that “osamly osam“ thing

[nugi visai negudra makedonietė, galvoju]

aš: […] You know the word “osam“? :)
ji: nope :)
aš: it’s like “great/ wonderful/ etc.“

[vai vai, kokia aš čia mat gudra ir protinga]

ji: awesome?

Žodžiu, stadija pasiekta, pradedu krėst visokias linksmybes. Bet sekasi man gerai, ačiū. Sakiniai dėliojasi, panikos lyg ir nėra (na, toks sveikas jos laipsnis, tas natūralusis). O poilsio pertraukėlėmis nugrimztu į svajones, kaip vėl grįšiu į normalų gyvenimą, kaip su brangiuoju žiūrėsim daug filmų, kaip galėsiu stačia galva pasinerti į mėgstamą darbą ir pasimatyti su išsiilgtais žmonėmis.

Ir dar nekantraudama laukiu, kada galėsiu perskaityti viską, kas susikaupė ryderyje, o čia surašyti visokias įdomybes, pasiknaisiojusi po tą pačią BBD medžiagą ne akademiniais sumetimais, o dėl smagumo.

Break’s over, back to work.