📖 Istorija iš pažiūros labai paprasta. Keturiasdešimtmetis Fausto bėga nuo savo sugriauto gyvenimo Milane, nuo skyrybų, kūrybinės krizės ir, tiesą sakant, nuo nuolatinio triukšmo savo paties galvoje. Jis apsistoja mažame kalnų kaimelyje ir įsidarbina paprastu virėju nedideliame restoranėlyje. Ten jis susitinka Silviją – jauną moterį, kuri kalnuose ieško savo laukinės prigimties, savo viršukalnių. Čia nėra jokios banalios meilės dramos ar dirbtinių siužeto posūkių, tiesiog pasakojimas apie du žmones, kurie bando suprasti, kokiame aukštyje virš jūros lygio jų nervų sistema pagaliau gali nustoti budėti.

🌱 Kaip psichologė, skaitydama tiesiog fiziškai jaučiau, apie ką rašo autorius. Cognetti nuostabiai atskleidžia, kaip kraštovaizdis gydo mūsų perkaitusį vidų. Fausto darbas virtuvėje – paprastas daržovių pjaustymas ar malkų krovimas – tampa tikra somatine praktika, padedančia jam sugrįžti į savo kūną. Kalnuose nėra socialinio triukšmo, čia išnyksta poreikis vaidinti ar kažką įrodinėti. Lieka tik akmuo, vėjas, sniegas ir tavo pačios kvėpavimas.

🐺 Įstrigo knygos idėja apie vilko laimę, kilusi iš senos pasakėčios: šuo yra sotus, saugus, pririštas prie būdos ir glostomas šeimininko, o vilkas – alkanas, sušalęs, nuolat judantis, bet laisvas. Šios knygos herojai yra tie laukiniai vilkai. Jie nesiekia visuomenės primestų laimės standartų. Jų laimė trapi, susidedanti iš visiškai paprastų, sensorinių akimirkų: bendros nakvynės kalnų trobelėje, karštos arbatos puodelio po ilgo žygio ar tylėjimo kartu, žiūrint į slėnį.

🌲 Tai knyga-pauzė.

#KnygųApžvalga #Psichologija #NervųSistema #Sąmoningumas #LėtasGyvenimas #KūnoIšmintis

🏢 Nors pavadinimas iškart provokuoja rytietiškas asociacijas, Budos asmenybės ar religijos čia nerasite – veiksmas keliasi į istorinį Vengrijos miestą Budą, kur tarp senų sienų ir Europą krečiančių permainų narpliojama dviejų žmonių santykių drama.

⚖️ Tai įdomus, intelektualus ir psichologiškai gilus kūrinys. Teisėjo ir jo buvusio mokyklos draugo susitikimas skyrybų bylos fone atveria įdomius vidinius sluoksnius: apie profesinę kaukę, pareigos jausmą, nenumaldomą aistrą ir tai, kaip mes pasirenkame gyventi savo gyvenimus. Dialogai ir monologai čia priverčia sulėtėti ir įsiskaityti.

🌾 Visgi, užvertus paskutinį puslapį, liko jausmas, kad to psichologinio gylio galėjo būti dar daugiau. Autorius meistriškai užkabina pamatines dvasines ir emocines krizes, tačiau kai kuriose vietose pritrūko to galutinio, stipresnio emocinio svorio, kurį paliko prieš tai skaityti autoriai. Nepaisant to, tai labai kokybiška, estetiška ir brandi literatūra, puikiai tinkanti lėtam, mąsliam vakarui.

#knygųapžvalga #sandormarai #skyrybosbudoje #vengrųliteratūra #lėtasgyvenimas #psichologija #skaitiniai

🎻 Tačiau tai nereiškia, kad ji bloga. Istorija apie aistrą muzikai, paslaptį ir genialų smuikininką yra įtrauki ir vizualiai turtinga. Autorius meistriškai kuria vaizdus – skaitant puslapius, prieš akis tiesiog dygsta senosios Venecijos vaizdai, girdisi stygų virpesys ir jaučiasi ta senosios Europos elegancija. Tai labai estetiška literatūra.

🌾 Man ši knyga tapo dar vienu puikiu įrankiu tiesiog prablaškyti mintims. Kai kasdienybėje tenka narplioti sudėtingus psichologinius procesus, kartais norisi istorijos, kuri nieko nereikalauja – tik leisti vaizduotei pasigrožėti siužetu. Tai geras savaitgalio skaitinys, kai kūnui ir pavargusiai nervų sistemai norisi lengvo, kokybiško atokvėpio be jokių sunkių egzistencinių svorių.

📖 Jei ieškai kažko lengvo, bet labai estetiško ateinančioms dienoms – „Juodasis smuikas“ tikrai maloniai užpildys tavo laiką 🤍✨

#knygųapžvalga #lėtasgyvenimas #emocinisbalansas #laimėspsichologija #laikasau

❄️ Čia viskas sukasi aplink tylą, spalvų nebuvimą ir poeziją. Istorija apie jauną haiku rašytoją ir moterį, einančią lynu, parašyta taip lengvai, tarsi pats autorius būtų teptuku vos palietęs popierių. Skaitai ir jauti, kaip tavo pačios vidinis tempas sulėtėja iki vienos snaigės kritimo greičio. Tai gryna somatinė terapija skubantiems protams.

🌾 Tiesa, kaip taikliai po vienu mano įrašu pastebėjo sekėja – tai knyga iš tų, kurias „perskaitei ir pamiršai“. Joje nėra sudėtingų siužeto vingių ar dramų, kurias nešiotumeisi mėnesiais. Istorija ištirpsta greitai, kaip sniegas pavasarį. Tačiau po jos lieka kai kas kita –  jaukus, švarus ir šviesus poskonis. Kartais to visiškai pakanka.

📖 Jei šį vakarą tavo kūnui ir pavargusiai nervų sistemai norisi ne sudėtingų psichologinių sūkurių, o tiesiog lengvo, poetiško poilsio – leisk sau porai valandų pasinerti į šį baltumą.

Ar tavo lentynoje yra knygų, kurių siužeto jau nebeprisimeni, bet iki šiol tiksliai atmeni tą jausmą ar poskonį, kurį jos paliko? 🤍✨

#knygųapžvalga #lėtasgyvenimas #poilsis #emocinisbalansas #laimėspsichologija

🔑 Šią knygą parašė moteris, kuri pati būdama paauglė perėjo Aušvico pragarą, todėl joje nėra sausos teorijos. Autorė aiškiai rodo, kad net ir baisiausiomis sąlygomis mes visada išlaikome vieną esminę laisvę – laisvę pasirinkti savo požiūrį į tai, kas vyksta. „Dovana“ yra labai praktiškas gidas, kaip pamatyti savo proto kuriamus spąstus, nustoti bėgti nuo savo skausmo ir pagaliau prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.

🛑 Autorei gijimas prasidėjo tada, kai ji liovėsi laukti, kol kas nors ją išgelbės ar atsiprašys už praeities skriaudas. Tikrasis išsilaisvinimas įvyksta tada, kai tu pati nuleidi ginklus, nustoji kovoti su savo praeitimi ir leidi sau tiesiog būti dabartyje. Kiekviena patirtis, net ir pati sunkiausia, gali tapti dovana, jei tik leidi jai tave subrandinti, o ne sulaužyti.

📖 Jei jauti, kad tavo pačios protas šiuo metu tau yra tapęs per ankštas, labai rekomenduoju atsiversti šiuos puslapius. O dabar noriu paklausti tavęs – kaip tau atrodo, kas šiandien yra tavo pačios didžiausias vidinis kalėjimas: ar baimė suklysti, ar tas įprotis nuolat save lyginti su kitais? Pasidalink komentaruose, padiskutuokime.

#editheger #dovana #savipažinimas #emocinisbalansas #vidinėlaisvė #psichologija #sąmoningumas #asmeninėbranda

Sėdėdama prie jūros galvojau apie tai, kad mes visi turime savo „gegutės lizdus“. Tai nebūtinai grotos ar palatos. Dažniausiai tai tos nematomos taisyklės, kurias patys sau susikuriame, kad tik nebūtume „keisti“, „nepatogūs“ ar „per garsūs“. Mes taip bijome pasirodyti nesubalansuoti, kad galiausiai tiesiog nustojame skristi.

Ken Kesey parašė istoriją apie drąsą būti savimi tada, kai visa aplinka rėkia, kad privalai būti „normalus“. Ir žinot, kas baisiausia? Kad didžiausias prižiūrėtojas sėdi ne už durų, o mūsų pačių galvose. Tas balsas, kuris sako: dar ne laikas, prisiderink, geriau patylėk.

Ačiū leidyklai „Trigrama“ už šią dovaną. Ji privertė mane sustoti ir pasitikrinti – ar aš vis dar skrendu, ar tik vaikštau pagal nubraižytas linijas?

Linkiu mums visiems drąsos bent akimirką nebetilpti į jokius rėmus. Lengvo skrydžio!

​Mano kelionė su ja buvo banguota: iš pradžių – didelis susidomėjimas, vėliau sekė etapas, kai darėsi nuobodu, o štai paskutinis trečdalis… Jis mane tiesiog įkalino. Jaučiausi patekusi į labai keistus spąstus.

​Mano protas šaukė: „Dar, dar truputį! Noriu žinoti, kas toliau!“, bet filosofinis, kontempliatyvus turinys vertė stoti. Negalėjau bėgti per eilutes, nes kiekviena mintis reikalavo laiko suvirškinti. Tai tas retas jausmas, kai Tavo alkis žinioms susiduria su poreikiu tiesiog patylėti ir apdoroti tai, ką perskaitei.

​Bet įdomiausia dalis man, kaip psichologei ir meditacijos praktikei, buvo atpažinimo džiaugsmas. Tie patys dalykai, kuriuos pažinau per teravados budizmą ir neuromokslą, čia atsivėrė iš visiškai kitos – filosofinės – perspektyvos.

​Tai buvo tarsi lipimas į tą patį kalną kitu šlaitu. Vaizdas nuo viršūnės – tas pats, bet kelias – visiškai naujas ir neįtikėtinai praturtinantis. Pamatyti moksliškai pagrįstus faktus ir dvasines tiesas, susipinančias su Vakarų filosofija buvo didžiausias šio skaitymo malonumas.
Mano ​vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.

Ačiū Leidykla „Trigrama” už šią dovaną ne tik protui, bet ir širdžiai. Tai knyga, po kurios vidinis radijas skamba visai kitais dažniais.

„Kai dingsta kas nors brangaus ir nepakeičiamo, jaučiamės lyg pabudę iš sapno. Mano atveju tas jausmas buvo siaubingai tikras. Juk manoji palaima kilo iš tokios pat paslapties kaip ir sapno palaima, ji radosi iš galimybės laisvai vienu metu išgyventi viską, kas įmanoma, žaidžiant sumaišyti išorinius ir vidinius dalykus, kaip kulisais naudotis laiku ir erdve. Kaip be automobilių ir laivų išmaišydavom pasaulį, kaip savo tikėjimu užkariaudavome sukrėstą karo pasaulį ir paversdavome jį rojumi, taip vienon dabarties akimirkon mes, Brolijos nariai, kūrybiškai sutalpindavom praeitį, ateitį, pasaką.”

Skaitydama kiekvieną Hermanno Hesės knygą jaučiuosi tarsi savotiškai grįždama namo. Ši – berods jau penktoji mano perskaityta. Vis norisi grįžti prie šio autoriaus dėl jo neįtikėtino jautrumo ir intelektualaus gylio, kuris kažkaip sugeba nuraminti ir kartu priversti išlikti budriai.

Nors knygelė visai nedidelė, beveik kišeninė, nereiškia, kad ją perskaitysi greitai. Čia kone kiekvienas sakinys prašosi pauzės. Tai pasakojimas apie kelionę, kuri nevyksta jokiame žemėlapyje. Apie tą akimirką, kai Tavo susikurtos iliuzijos subyra ir lieki stovėti priešais nuogą tikrovę. Kaip po labai ryškaus sapno, kurį norisi sugrąžinti, bet nebegali.

Skaitydama galvojau apie tai, kokią didelę galią turi mūsų protas. Mes galime būti vidury chaoso, bet jei viduje yra ryšys su savo vertybėmis ar tikėjimu – išorinis pasaulis nustoja gąsdinti. Gebėjimas vienoje akimirkoje sutalpinti viską: ir savo praeitį, ir svajones, ir šitą sniegą už lango – yra didžiausia laisvė.

Hesė labai taikliai pagauna tą jausmą, kai ieškai kažko didingo, o galiausiai supranti, kad visa kelionė tebuvo sugrįžimas į savo paties centrą.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.