Laisvos ir nelaisvos valios debatuose kartais pasitaiko terminas silpna ir stipri valia. Dera pastebėti, kad silpna ir stipri yra kokybiniai rodikliai. Anot Hannahos Arendt¹, stipri valia galėtų būti prilyginta laisvai valiai, mat stiprybės terminas savaime suponuoja Nietzsche‘s valią galiai. Tuo tarpu silpna valia negalėtų būti nei laisva, nei nelaisva. Tai labiau terminas, pabrėžiantis, jog tokios valios savininkas balansuoja ties valios praradimo riba – „silpna valia“ bet kuriuo momentu gali būti palaužta kitos („stiprios“) valios akto.

Laisva valia negali egzistuoti savaime, kadangi ji nėra universalija ar kažkokia substancija. Laisva valia, kaip savęs realizacijos įrankis, visada pasireiškia veiksmu, kitu būdu ji neaptinkama. Nesvarbu, į ką ji nukreipta – į ego drausminimą ar savo nuomonės įteigimą kitam, tai vis vien – valiojimas. Kartu laisva valia yra ir išskirtinis žmogaus bruožas. Augalai ir gyvūnai neturi laisvos valios, kadangi valia kartu yra ir sąmoningas veiksmas (todėl sietinas su atsakomybe), išryškėjantis per aš noriu, todėl galiu, arba aš noriu, bet galiu susilaikyti². Deja, šios tiesos yra tapusios tokiomis banalybėmis, kad dėl to tapo labai paprasta spekuliuoti laisvos valios egzistavimu ir, kaip vėliau parodysiu, – asmenine atsakomybe.

Pastaruoju metu tokią spekuliacija pasikartojo ne kartą. Įdomu, kad savo struktūra tai – iš tos pačios tendencijos kylančios mintys. Pirmoji apraiška pasirodė paskutiniame Pašvaistės numeryje. Tai Silvestro Polinausko straipsnis apie mirties bausmę³. Mano manymu, autorius savo tekste bene stipriausiu argumentu prieš mirties bausmę laiko teiginį, kad nė vienas asmuo negali būti visiškai atsakingas už savo veiksmus, nes vieno žmogaus veiksmus visais atvejais veikia kito žmogaus ar žmonių veikla. Pavyzdžiui, žudikai negali būti laikomi kaltais, nes jų veiksmus dažniausiai sąlygoja tėvų žiaurumas, patyčios mokykloje ir t.t.

Dar kartą panašus teiginys iškilo visai neseniai. Turiu galvoje Delfi portale publikuotą straipsnį apie Stalino gyvenimą⁴, kuriame paminėtos įvairios Josifo Stalino biografijos detalės, susijusios su šio asmens jaunyste, pvz. tėvo smurtas, nelaimingi atsitikimai, ligos, pašaipos, muštynės gatvėse ir t.t. Pastarosios detalės sukuria įvaizdį, jog ne kas kita, kaip įvairios gyvenimo aplinkybės lėmė nepaprastai žiaurų tirono būdą. Viena draugė visai natūraliai prasitarė mananti, kad veikiausiai kaltė dėl įvykdytų nusikaltimų turėtų kristi ne tik Stalinui, tačiau ir bendruomenei, kuri suformavo tokį žmogų. Verta atkreipti dėmesį, kad tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju kaltė perkeliama nuo individo ant bendruomenės pečių. Taip panaikinama bet kokia žmogaus laisva valia, jis tarsi nebėra atsakingas už savo veiksmus. Kiekvienas žmogus tampa kitų žmonių valios projekcija.

Norėčiau parodyti platesnį tokio mąstymo paveikslą. Laikantis pozicijos, kad asmuo neturi laisvos valios, kartu teigiama, kad jis yra veikiamas visuomenės ir negali jai atsispirti. O dar tiksliau – joks tokio asmens veiksmas nėra ir negali būti autentiškas, visi veiksmai jau savaime, iš anksto nulemti visuomenės. Kalbėdami apie žudiką iš pirmosios istorijos ar Staliną iš antrosios (nors, tiesą sakant, būtų kiek keista Staliną atskirti nuo žudiko), mes kildiname jų ydas iš bendruomenės, o bendruomenės ydos tokiu pat principu perduodamos iš kartos į kartą. Tad pagal tokį grandininės reakcijos modelį galiausiai prieiname išvados, kad visi kalti dėl visko, kitaip tariant, yra sutepta žmogaus prigimtis, o ne konkreti visuomenė ir juolab ne konkretus žmogus.

Lygtis šiuo atveju būtų tokia: individas nėra atsakingas, nes neturi laisvos valios, kadangi yra veikiamas visuomenės valios, todėl visuomenė yra atsakinga už individą. Tai iškart skamba nelogiškai, mat jei nėra laisvos valios, kaip gi galima kalbėti apie valią apskritai? Šis teiginys nėra logiškas ir todėl, kad tvirtinama, jog visuomenė – individų visuma – yra atsakinga už pavienį individą, o tai reiškia, jog kiekvienas individas kaip visuomenės narys – atsakingas už kitus, tačiau ne save.

Norėčiau pastebėti, kad, vadovaujantis tokiu mąstymo būdu, prieinama teisingų išvadų, tačiau priimami klaidingi sprendimai. Teiginys, kad ne konkreti visuomenė ar žmogus yra sugadinti, tačiau egzistuoja sutepta prigimtis, yra visiškai teisingas. Kitą vertus, klaidinga, kaip mėgina įrodyti S.Polinauskas, atimti asmens atsakomybę ir perkelti ją ant bendruomenes. Juk teigdami, kad visi yra kalti dėl visko, mes nebegalime kaltinti nei vieno konkretaus žmogaus, nebent pačią žmogaus prigimtį. Todėl būdamas nuoseklus, mirties bausmės priešininkas turėtų kaltinti prigimtį ir ją teisti. Tai, žinoma, yra absurdiška.

Išties, atrodo, kad čia esama šiokios tokios aklavietės. Kaip visgi derėtų elgtis? Juk žinoma, kad žmogaus prigimtis – nuodėminga. Tačiau kartu neatsisakoma ir laisvos valios teigimo. Taip pat norima, kad už valios aktus būtų teisiamas veiksmą atlikęs asmuo, o ne bendruomenė. Tačiau juk bendruomenė irgi turi įtakos pastarojo asmens veiksmams. Tad kaip galų gale su šia bendruomene pasielgti?

Tai, jog laisva valia, tikrai yra (nepaisant prigimtinės nuodėmės diktato), lengvai įrodoma tuo, jog žmogus sugeba peržengti savo ydas, atsispirti pagundai ir paklydimams bei puoselėti savo dorybes. Todėl dar kartą galima grįžti prie teiginio, kad valiojimas yra savotiška kova su gyvūnu žmoguje –ydų naikinimas ir dorybių ugdymas. Būtent tai ir daro žmogų žmogumi – asmens potencialo tapti tikru žmogumi išpildymas.

Čia prieinama prie krikščioniško žmonių santykių suvokimo. Dievas mums suteikė laisvę pasirinkti, nors galėjo ją atimti ir priversti jėga, autoritetu, mistika, stebuklais paklusti Sau⁵. Taigi tapdamas laisvas, asmuo pats turi rinktis ir prisiimti atsakomybę. Žmogus savo laisvės vertas tampa tik tuo atveju, jeigu išlaiko jam siųstus išbandymus – tai vienas esminių Šventojo Rašto motyvų. Po šito egzistuoja tik dvi galimybės: būti išganytam arba prisiimti amžiną pasmerkimą.

Atsakomybė čia visiškai susieta su valios veikimu. Veiksmas sąlygoja pasekmes. Už pasekmes mes prisiimame atsakomybę – būtent tokiu būdu įstatymai veikia teisinėje valstybėje. Gali kilti klausimų: o kaipgi dėl žmonių, turinčių silpną valią? arba įvairių nusikaltėlių – gal jų valia yra palaužta kitų ir todėl jie neturėtų prisiimti atsakomybės? Tiesą sakant, tai procedūriniai klausimai. Juk teisinę sąvoką nepakaltinamas puikiai tiktų išversti į bevalis. Tai reiškia ne daugiau nei tai, jog asmuo yra visiškai praradęs savo valią, kuri negali būti atsieta nuo žmogaus sąmoningumo.

Paskutinė detalė šioje mozaikoje yra kolektyvinė atsakomybė. Mes sutinkame su Edmundu Burke‘u, jog tauta (arba bendruomenė) yra tokia bendrija, kuri „jungia ir gyvuosius, ir mirusiuos, ir gimsiančiuosius“⁶. Bet šią atsakomybę, kaip teigia profesorius Alvydas Jokubaitis, dera sieti tiek su asmenybės atsakomybe „kitam žmogui“, tiek su kultūriniais, socialiniais ir politiniais įsipareigojimais.⁷ Kadangi pastarieji šiame kontekste nėra aktualūs, verta kalbėti būtent apie atsakomybę kitam žmogui. Dera pastebėti, kad profesorius šioje vietoje iškart nubrėžia individualios atsakomybės santykį. Kalbant apie kolektyvinę atsakomybę, dažnai nuklystama į savotišką žodžių poeziją. Tai ta pati „poezija“, kurią naudojant buvo padaryta klaida per Versalio taikos sutartį. Kaltinti vokiečių tautą dėl karo buvo tiek pat beprasmiška, kiek kaltinti lietuvius dėl sovietinio režimo įsigalėjimo. Ir karas, ir režimas buvo pradėti konkrečių asmenų – jie ir turėjo būti teisiami arba išteisinami. Tenka sutikti su tuo, kad kiekvieno piliečio pareiga yra puoselėti pilietiškumą, kuris turėtų būti išreiškiamas dalyvaujant viešajame valstybės gyvenime, bet tai kokybiškai skiriasi nuo važiavimo į Maskvą parsivežti Stalino saulės. Kitaip tariant, bendruomenė niekad netampa monolitiniu kūnu, kuris daro veiksmus, priima sprendimus, todėl ji ir negali prisiimti atsakomybės, tai įmanoma nebent utopinėje-totalinėje valstybėje. Atsakomybę prisiima būtent konkretūs asmenys, kurie atlieka sąmoningus veiksmus.

Tardami, kad žmogus turi laisvą valią, mes neteigiame, jog jis negali būti veikiamas kitų žmonių, t.y. kad laisvos valios turėjimas sukuria tokią autonomijos būklę, kai esi absoliučiai laisvas nuo aplinkos poveikio. Laisva valia kur kas labiau siejasi su sąmoningu pasirinkimu bei atsakomybe. Laisva kartu yra ir priešprieša vergovei, o visų pirma instinktams. Valios veikimas iškyla ir per ekstremalias situacijas, ir per kasdienę manifestaciją.

Kaip pabrėžia vienas svarbiausių XX a. religijotyrininkų, Mircae Eliade, vienas iš judėjo-krikščioniškosios pasaulėžiūros išskirtinumų – tiesinė laiko samprata. Čia laiko dimensija įgauna pradžios-pabaigos sąvokas, atsisakoma ciklinio laiko sampratos, nebelieka mitologinio laiko kartojimo religinių švenčių metu. Išnyksta suvokimas apie dievus, išmokiusius žmones sėti, pjauti ar gaminti valtis – žmogus suvokia, kad to išmoko pats; nebelieka kosmogoninių mitų pakartojimo periodinių švenčių metu. Tiesiniame laike progresas įgauna žymiai didesnę reikšmę, kadangi suprantama, jog įvykiai nesikartoja ir tai, kas jau buvo, neįvyks dar kartą, kad žmonių palikuonys gyvens kitaip, nei jų protėviai ir taip progresas tampa natūraliu procesu.

Iškart būtų galima nujausti logišką prieštaravimą – juk tiek Judaizmas, tiek ir Islamas, kaip religijos, turinčios tiesinę laiko sampratą, taip pat turėjo lemti nekrikščioniškų civilizacijų iškilimą. Tačiau būtina prisiminti, kad iš didžiųjų monoteistinių religijų krikščionybė yra labiausiai ortodoksinė – pirma akcentuojanti doktrinos svarbą. Judaizmas bei Islamas yra daugiau ortopraksinės religijos, didesnę reikšmę teikiančios praktikai, o ne doktrinai. Krikščionybės dėmesys doktrinos vystymui ir tobulinimui skatina progresą, kuris savo ruožtu neapsiriboja vien teologine sfera, bet persipina ir su kitomis: ekonomine, moksline, socialine.

Pavyzdžiui žmogaus teisių stiprėjimas ir laisvėjimas prasidėjo būtent Europoje, o šiame procese svarbų vaidmenį suvaidino laisvos valios doktrina bei moralinės žmonių lygybės dogma. Būtent Katalikų Bažnyčia inirtingai priešinosi vergovei bei siekė įtvirtinti socialinius santykius be jos: nors žmonės socialinėje sistemoje ir užima skirtingas padėtis, santykiai tarp jų turi būti pagrįsti abipusio teisingumo principais. Dėl šios priežasties Europoje gana greitai pasiekta vergovės pasmerkimo, o XVI a., vos ėmus kolonizuoti kitus žemynus, buvo pasmerktas ir vietinių gyventojų vertimas vergais (šio bažnytinio nurodymo nesilaikantiems tikintiesiems grėsė ekskomunika). Toks požiūris į visuomenę, individą bei laisvę lėmė laisvesnės visuomenės Vakaruose susiformavimą, o tai savo ruožtu paskatino ir ekonominį suklestėjimą.

Vis dėlto Renesanso ir ypač Apšvietos laikotarpiu buvo stengiamasi kiek galima labiau supriešinti tariamą Viduramžių tamsumą bei prietaringumą su tuometiniu sekuliarumu. Būtent tuo metu ir įvyko lūžis, pereinant iš kultūros į civilizaciją (pirmasis šias dvi sąvokas panaudojo J. G. Herderis, jas sėkmigai pritaikė ir Oswaldas Spengleris savo garsiajame veikale Der Untergang des Abendlandes). Kaip teigia Rogeris Scrutonas, kultūra čia suvokiama kaip civilizacijos raidos etapas plačiąją prasme, kuomet egzistuoja sakralumas ir bendruomeniškumas. Bendruomeniškumas jungia individus ne tik esamame laike, bet ir su mirusiaisiais, ateities kartomis – čia sakralumas taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Bendruomenė įgauna laiko dimensiją ir taip akcentuoja glaudesnius tarpusavio ryšius bei leidžia išlaikyti nekintančias vertybes. Civilizacijos etapas kiek skiriasi: pastarajame dominuoja sekuliarumas ir visuomeniškumas, o pačią kultūrą išstumia technologinis progresas. Gyventi visuomenėje, tai lyg gyventi svetimam tarp svetimų – šis Apšvietos laikotarpio lūžinis momentas žymi ir negrįžtamą civilizacijos posūkį žlugimo link.

Modernioje sekuliaroje visuomenėje ypač giliai įsišakniję mitai, kurių dauguma kyla iš jau minėto Apšvietos laikotarpio. Pastarieji mitai supriešina religiją ir mokslą, Viduramžius vaizduoja kaip visiškos stagnacijos laikotarpį. Visgi mokslas, koks jis suvokiamas šiuolaikine prasme, gimė būtent krikščioniškoje Europoje tais pačiais „tamsiais prietarų ir religijos“ laikais. Įsitikinimas, kad žmogus, norėdamas pažinti pasaulį, turi atrasti dėsnius ir jais remtis, taip pat susiformavo būtent to meto Europoje, kur teorijos ir empirikos susiejimas leido mokslui vystytis, sukūrus teorijas, galinčias paaiškinti aplinkinį pasaulį. Juk pirmieji universitetai taip pat buvo krikščioniškos institucijos. Nors tuomet svarbiausia disciplina laikyta teologija, tačiau šis faktas nedarė tikrų kliūčių mokslo raidai. Kaip rašė Šv. Tomas Akvinietis, siekiant geriau pažinti dieviškuosius dėsnius, reikia remtis logika. Kitaip tariant, aiškinimas ir ryšių ieškojimas yra kelias į pažinimą, kuris yra skatintinas, nes leidžia geriau pažinti Dievo sukurtą pasaulį.

Kalbant apie kone mitinius „tamsiuosius amžius“, dažnai pamirštama, jog būtent tuo metu Europoje ėmė sparčiai plisti tokie mūsų laikais įprastai atrodantys dalykai, kaip akiniai ar šaunamieji ginklai. Svarbu ir tai, kad iš kitų civilizacijų perimtiems išradimams greitai buvo rasti nauji pritaikymo būdai. Tad priešingai, nei teigia giliai įsišaknijęs istorinis mitas, būtų galima tvirtinti, kad krikščionybės ir mokslo santykis Viduramžių Europoje nebuvo ir negalėjo būti negatyvus.

Dar viena svarbi Viduramžių naujovė – dirbtinės energijos panaudojimas. Europoje, kitaip nei likusioje pasaulio dalyje, buvo pradėti naudoti nauji gamtos teikiamos energijos išgavimo būdai, kurių pagrindinis buvo malūnai (malę ne tik grūdus, tačiau ir padėję atkovoti žemes, užlietas vandens). Malūnai naudoti ir daugelyje pramonės šakų – dėl šios priežasties gerokai išaugo gamybos produktyvumas. Viduramžiais įvyko ir agrarinė revoliucija, leidusi gerokai padidinti gaunamo derliaus kiekį – būtent tada atsirado trilaukė sėjomaina, o žemės ūkyje pradėti naudoti arkliai. Tokia ekonominė raida Europoje taip pat sietina su krikščionybe.

Verta pastebėti, kad Bažnyčia, leidusi egzistuoti ekonominei laisvei, padarė lemiamą įtaką besikūrusių visuomenių socialinei sanklodai. Nors ankstyvoji Bažnyčia neigiamai vertino prekybos būdu gautą pelną, tačiau jau pats Šv. Tomas Akvinietis rašė, kad į prekės kainą reikėtų įtraukti ne tik šiai pagaminti skirtas sąnaudas, bet ir pirkėjo norą prekę įgyti bei pardavėjo interesą šią prekę parduoti. Tokiu būdu pateisintas pelnas ir jo siekimas darė tiesioginę įtaką sparčiai ekonomiškai besivystantiems Vakarams.

Kapitalistinių (finansinių) centrų prototipais būtų galima laikyti taip pat krikščioniškas institucijas – vienuolynus. Nors egzistavo ir neturtingieji ordinai, pavyzdžiui, pranciškonai, visgi dauguma vienuolynų buvo gana gerai aprūpinti ar apsirūpinę ir užsiėmė ekonomine veikla. Vienuolynai rinkoje nuolat parduodavo savo ir pirkdavo kitų gaminamą produkciją. Specializuodamosi vienoje siauroje srityje bei samdydamos darbuotojus, vienuolijos sugebėjo stipriai sumažinti gamybos kaštus, o tai leido gauti dar didesnį pelną. Taigi pirmieji kapitalizmo židiniai buvo ne kas kita kaip krikščioniškos dvasininkų brolijos.

Būtent toks „pasaulietiškasis“ kapitalizmas, paplitęs Viduramžiais, dar XIII a. Italijos šiaurėje padėjo sukurti ekonomiškai klestinčius miestus. Verta pastebėti, kad klestėjimą ir ekonominį augimą tuo metu beveik išimtinai išgyveno tik tie miestai, kuriuose buvo užtikrinta sąlyginė laisvė, paremta teisingais valdovo-pavaldinių santykiais, savo ruožtu įtvirtintais būtent krikščioniškosios pasaulėžiūros. Tuo metu vietose, kur vis dar vyravo despotizmas (pvz. pietinėje Apeninų pusiasalio dalyje), ekonomikos augimu ir gerbūviu, panašiu į egzistavusį šiaurinėse žemėse, net nekvepėjo. Čia galima prisiminti (ir su juo nesutikti) Maxo Weberio puoselėtą įsitikinimą, kad kapitalizmas turėtų būti siejamas išimtinai su protestantizmu. Anot Fernando Braudelio, protestantiškosios šalys iš senųjų kapitalizmo centrų paprasčiausiai viską perėmė, pačios neišrasdamos „nei technologijų, nei verslo valdymo“, o Randallo Colinso teigimu, Europoje ir seniau egzistavo „protestantiška etika be protestantizmo“.

Kalbant apie kultūrinę „tamsiųjų amžių“ pusę, tereikia paminėti muzikos rašto atsiradimą bei tokius architektūrinius stilius, kaip romanika bei gotika – švietėjiškas požiūris į krikščioniškąją Europą čia galutinai nuvainikuojamas. Galiausiai „tamsiųjų amžių“ mitą galima sugriauti labai paprastu klausimu: jeigu „tamsieji“ laikai buvo tokie tamsūs, tai kodėl Europa jau XVI a. neturėjo nei vieno sau lygaus priešininko visame pasaulyje?

Ironiška, tačiau Apšvietos laikotarpiu atsiradęs moralinis nevaisingumas, savo civilizacijos iškilimo amžius leidęs apskelbti „tamsiais“, veda ne tik į dvasinį, tačiau ir fizinį bergždumą. Vakarų visuomenių senėjimas tėra akivaizdi šio fakto pasekmė. Iškreiptas požiūris į šeimą, kai atsisakoma natūralių, abipuse pagarba paremtų santykių, Vakarų civilizaciją stumia ne tik į sustabarėjimą, tačiau ir į vis gilėjančią dekadanso bedugnę. Įvairūs gnostiniai judėjimai, tokie kaip liberalizmas, marksizmas, pozityvizmas (ar begalė panašių), neigdami pamatinių vertybių transcendentinę kilmę ir užuot pripažinę egzistencinę moralės būtinybę, skatina priimti savipakankamumą, o į Dievo vietą be didesnių sentimentų stato žmogų. To padarinys – Vakarų visuomenes užvaldęs reliatyvizmas, tapęs naujųjų antivertybių, pažeidžiančių pačias mūsų civilizacijos išskirtinumo ir sėkmės šaknis, pagrindu. Deja, posūkis atgal nuo sekuliarumo prie sakralumo, o tuo pačiu ir grįžimas prie bendruomeniškumo, civilizaciniu mastu tampa nebeįmanomas. Vis dėlto būtina bent jau teisingai įvertini Vakarų civilizacijos ir krikščionybės vaidmenį pasaulio, o kartu ir mūsų pačių istorijoje – tik taip pavyks išsaugoti tai, ko dar nespėta sunaikinti.

Tęsinys.

Jūsų dėmesiui – Seimo nario ir filosofo dr. Manto Adomėno paskaita apie konservatizmo kilmę ir pamatines vertybes. Publikuojama antra paskaitos dalis, kurioje kalbama apie lietuviško konservatizmo sampratą, religijos vaidmenį, apie postmodernų žmogaus prigimties suvokimą bei švietimo svarbą. Taip pat atsakoma į moksleivių klausimus.

O kaip yra su lietuvišku konservatizmu? Tiesos, apie kurias kalbėjau anksčiau, yra būdingos lietuviškajam konservatizmui kaip ir bet kuriam kitam, bet kiekviena konservatizmo atmaina formuoja savo nuostatas iš savo valstybės bei tautos tradicijos ir istorinės patirties. Konkrečios šalies ar tautos konservatizmas tampa atsaku į jos savitą istorinę patirtį. Lietuviškajam konservatizmui šiuo atžvilgiu yra itin būdingi ir svarbūs du elementai.

Pirmasis elementas būtų paradoksali mūsų valstybingumo patirtis. Paradoksali ta prasme, kad pastaruosius du šimtus metų Lietuvos valstybingumas buvo atimtas, o nepriklausomybė tebuvo trumpas blyksnis istorijoje. Todėl lietuviškas valstybingumas buvo daugiau išreiškiamas per pastangas atgauti nesamą valstybingumą, negu per turimą valstybingumo patirtį. Kitaip tariant lietuvių valstybingumo siekis buvo kur kas aiškiau išreiškiamas per XIX a. sukilimus, knygnešių veiklą, vėliau per XX a. partizanų ir disidentų judėjimą, negu per tuos trumpus epizodus, kai valstybingumas išties egzistavo. Tad tai yra metafizinė duotybė, kai žmonės žino, kad turi valstybingumo siekti, nors ir nežino, kaip atrodo to dalyko patirtis. Dauguma žmonių, kurie stovėjo Sausio 13-ąją prie parlamento rūmų žinojo, kad savos valstybės reikia siekti, nors neturėjo gyvos valstybingumo patirties, nežinojo, ką reiškia gyventi nepriklausomoje valstybėje. Taip pat valstybingumo patirtyje yra svarbu ir LDK valstybingumo patirtis, kurią kiekviena sukilėlių karta vis kitaip transformavo, kol galiausiai ji tapo neatpažįstama – buvo prieita prie etnografinės valstybės idėjos.

Kitas elementas yra mūsų priklausomybė krikščioniškajai Vakarų Europos civilizacijai. Mes turime pirmiausia prisiminti, kad Lietuva yra labiausiai į rytus nutolusi katalikiška valstybė. Ir buvimas tokiame paribyje suformavo labai aiškią orientaciją: religinėje plotmėje mes pabrėžėme savo katalikiškumą prieš Rytų krikščionis – stačiatikius, tuo tarpu politinėje plotmėje akcentavome žmogaus laisvių ir demokratijos idėjas prieš rytų despotiją ir satrapišką valdymą. Tai ir būtų antrasis lietuviškojo konservatizmo sandas – civilizacinės orientacijos į Vakarus pabrėžimas.

Krikščionybė ir konservatizmas yra glaudžiai susiję. Konservatizmas be religijos yra įmanomas, bet konservatizmas neišvengiamai remiasi moraline sankloda, kurią suformavo religinės struktūros, nes moralinė visuomenės sankloda neatsiranda savaime, ji atsiranda iš transcendentinės sankcijos.

Tačiau jeigu kalbame apie religijos ateitį, tai galime tarti, kad religija jokiu būdu nesitraukia. Į šį klausimą galima pažvelgti ne per religijos kaip tokios prizmę, o per idealizmo ir pragmatizmo paradigmą. Idealizmo paradigma, kuri yra pagrįsta transcendentinėmis vertybėmis, pastarąjį pusšimtį metų Vakaruose buvo atmetama kaip nerealistiška. Bet dabar mes matome, kad tos valstybės, kurios pragmatiškai ir egoistiškai susitvarkė savo gyvenimą, turiu omeny Vakarų valstybes, patiria ir labai aiškiai apibrėžtų pragmatinių sunkumų. Vaikų gimstamumas menkas, populiacija sensta, dirbti žmonės nebenori ir valstybės tampa vis labiau priklausomos nuo iš išorės įsivežamos darbo jėgos. Tą patį mes matome ir kitose plotmėse, kurios yra veikiamos reliatyvizmo. Susilpnėja valstybės galimybė priimti bendrus politinius sprendimus, greitai ir veiksmingai reaguoti į išorinės aplinkos pokytį, kadangi visi klausimai paskęsta begaliniuose ginčuose, nebėra solidarumo ir bendro veikimo. Čia tik menkas pjūvis, kuris parodo, kas atsitinka valstybėms, kurios atmeta aukojimosi ir pareigos idealus. Šituo pavyzdžiu norėjau pasakyti štai ką: visuomenės, kurios išlaikė moralinę sanklodą, ilgainiui pasirodo esančios stipresnės ir atsparesnės, o tos, kurios atsisakė bendro sutarimo dėl vertybių, pasidaro silpnesnės ir jas pakeičia tos tautos, žmonių grupės, kurios išlaikė bendro veikimo principus. Todėl kai mes nagrinėjame religijos klausimą, matome, jog ji traukiasi tik iš Europos, Kanados ir JAV rytų pakrančių valstijų, niekur kitur ji nesitraukia. Skęsta tik mūsų laivas, tačiau tai mums, žvelgiant iš savo perspektyvos, neišvengiamai atrodo kaip visuotinė pasmerktis.

Jūs minėjote, kad konservatoriai suvokia žmogų per teologinę sampratą, kuri apibrėžia, kad žmogus yra prigimtinės nuodėmės suteptas. Bet šiuo metu mes matome postmodernaus požiūrio įsigalėjimą – viena vertus mechanistinį, kuris redukuoja žmogaus prigimtį į ekonominius įnorius, kita vertus žmogus vis dažniau yra sulyginamas su gyvūnu. Tokios minties geriausias pavyzdys yra gyvūnų teisių judėjimas. Tad ką Jūs galėtumėte pasakyti apie tokią postmodernią žmogaus sampratą?

Atsakyti galima dviem būdais. Juk jeigu priimame tokią sampratą, kad žmogus tėra neuronų, genų, raumenų, kaulų darinys, tai pripažįstame, kad visos moralės normos neegzistuoja. Tad kodėl tada mes tada turime laikytis dorovės nuostatų, įstatymų? Kas mums trukdo nudėti tą, kuris bando įpiršti tokį mechanizmą? Juk jo paties siūlomos taisyklės tokio dorybingo susilaikymo nepaaiškina ir nepagrindžia. Tai yra praktinis ironiškas požiūris.

Bet už to glūdi filosofinis argumentas. Mes galime žavėtis teorijomis apie savanaudį geną arba visagalį determinizmą, kuris mus priverčia daryti vienokius ar kitokius veiksmus, bet jeigu norime pereiti gatvę, ir išsaugoti savo geną, tai mums labai svarbu, jog kelių eismo taisyklėmis naudotumėmės ne vien mes, bet ir kiti. Ir jeigu mes norime išsiimti pinigų iš bankomato tam, kad išlaikytumėme savanaudišką geną, tai mums yra labai svarbu, kad žmogus stovintis eilėje, savo savanaudišką geną sutramdytų, ir čiupęs mums iš rankų pinigus nepabėgtų.

Kitaip tariant, mes turime labai aiškiai regėti, kas yra pirminė tikrovė, kuri nulemia – galbūt ne visais atvejais, bet fundamentalia prasme – mūsų gyvenimą ir elgesį. O tai yra moralės normos, įstatymai, elgesio modeliai, kurie yra atpažįstami graikui, bet kažkodėl neatpažįstami XX a. biologui. Nenoriu ginčytis su jais kaip mokslininkas, nes man kaip politiniam gyvūnui pirminė tikrovė yra tai, kad aš jums pažadėjau atvykti 18 valandą, nors mano savanaudiškas genas man sakė, kad kur kas maloniau būtų pasilikti namie. Mes galime džiaugtis postmodernia žmogaus samprata, bet neįmanoma pagal ją gyventi.

Jūs minėjote, kad konservatoriai pasisako už ugdymo susiejimą su vertybių diegimu ir minėjote, kad tuo turėtų užsiimti šeima bei švietimo įstaigos. Tačiau vis tiek užauga daug amoralių piliečių. Tad kas šiuo atveju kaltas: ar švietimas nesiremia dorovinėmis nuostatomis, ar problemų yra su šeimos institucija?

Kai jūs sakote, kad švietimas nesiremia moraliomis idėjos, ši mintis tampa paslėptu bandymu mąstyti struktūriškai, t.y. kad reikia kažką pakeisti švietimo sistemoje, ją pataisyti, „įdėti“ tas morales idėjas ir sistema taps savaime gera. Ir tuo rėmėsi mūsų švietimo kaita per pastaruosius 15 metų. Buvo manoma, kad jeigu mums trūksta pilietiškumo, reikia įvesti pilietinių pagrindų kursą. Trūksta moralės? Reikia sustiprinti dorinį ugdymą (nors tai ir nebuvo padaryta). Kitaip tariant, instrumentalistinis požiūris teigtų, jog perskaitęs „piliečio atmintinę“ tapsi tobulu piliečiu. Yra daug nuostabių žmonių, kurie eina dirbti į mokyklą, bet žvelgiant į bendrą vaizdą matyti, kad platesne prasme ji yra nustekenta: dėl žmonių, galinčių būti moraliniais autoritetais, stygiaus, dėl auklėjimo struktūros suirimo, dėl supančios visuomenės aplinkos. Moraliniai autoritetai mokykloje paplitę kur kas mažiau, negu norėtume. Be mokytojo, kaip moralinį pavyzdį skleidžiančios asmenybės, negali būti perteikiama moralinė nuostata. Moralinė nuostata yra anapus verbalizacijos, ji perduodama pavyzdžiais.

Pamėginkime jūsų klausimą perkelti į politiką. Kaip atsiranda geras politikas? Pavyzdžiui, palyginkime visų nepriklausomos Lietuvos Seimų sudėtis su vidutiniška dabartine Didžiosios Britanijos parlamento sudėtimi. Paaiškės, kad šie žmonės yra išaugę iš labai senos politinės tradicijos, jie turi tam tikrus veikimo, kalbėjimo, įtikinėjimo, klausymo ir išklausymo įgūdžius, galų gale yra atrinkti didžiulės atrankos būdu, kur kas didesnės negu Lietuvoje. O kaip tapti geru politiku Lietuvoje, kai tos tradicijos nėra? Čia joks politologijos kursas ar mokymai Seime nepadės. Norint tapti politiku reikia ugdytis ilgą laiką, stebėti gero politiko veikimą, kokius jis priima sprendimus, kaip jis formuluoja argumentus. Tai savotiškas pameistrystės darbas. Tačiau Lietuvoje tokių meistrų nėra arba jų labai reta. Tuomet lieka tik istorija arba kitų valstybių politika, nors ir ten didžių asmenybių dabar nėra pernelyg daug. O kalbant apie istoriją, tai ištisos politinių veikėjų kartos kadaise išaugdavo skaitydamos Plutarcho “Paralelines biografijas” arba Cicerono kalbas. Tokiu keliu ir siūlyčiau mokytis būsimiems politikams, o ne žvalgantis į dabartinį Seimą – tik tiek, kad dabar prie senųjų autorių dar galėtume pridėti Churchillo, Reagano kalbas.

O koks yra konservatorių santykis su ekonomika? Panašu, kad konservatoriai save pozicionuoja prieš liberalus moralinė plotmėje, bet ekonomikoje šios dvi ideologijos lyg ir sutaria. Šiuo atveju Lietuvoje – laisvosios rinkos klausimais. O kadangi pastarojo meto dauguma politinės darbotvarkės klausimų yra ekonominiai, konservatizmas tarsi ištirpsta ir lieka vien liberalizmo hegemonija. Ar tai netampa konservatizmo problema?

Minėjau, jog konservatizmas neturi jokių pozityvių doktrinų, susijusių, pavyzdžiui, su ekonomika. Tarkime, XIX a. konservatizmas reiškė ekonominį protekcionizmą, kas yra visiškai atvirkščia laisvajai rinkai. Laisvajai rinkai konservatizmas pradėjo pritarti XX a. antrojoje pusėje, tai sietina pirmiausia su Margaret Thatcher ir Ronaldu Reaganu. Nuo to laiko laisvoji rinka tapo savotiška konservatizmo dogma. Ji tapo tokiu galingu šūkiu, kad net kai JAV ir Jungtinėje Karalystėje atėjo kairieji, Billas Clintonas ir Tony Blair, jie aiškiai ėmė propaguoti „Trečiojo kelio“ politiką – socialiai jautrią, bet pripažįstančią laisvąją rinką. Laisvoji rinka buvo savotišku bendruoju principu iki krizės.

Pirmoji reakcija į krizę piršo mintį, kad globalizacijos ir pasaulinio kapitalizmo kryptis keisis. Bet paskui prasidėjo išlipimas iš krizės ir tie jausmai apsilpo. Bet įvertinant krizės pasekmes konceptualiai, tampa akivaizdu, kad laisvoji rinka buvo tapusi ne tik ekonomikos, bet ir moralinių nuostatų viešpataujančiu principu. Ekonominė tikrovė tapo pirmine tikrove ir nebuvo nuostatų, kurios galėtų riboti ekonomikos hegemoniją – pelno siekimas nebuvo varžomas jokių etinių impulsų, bendruomenė suiro kaip ekonominė terpė. Mitiniais “senais laikas” savo paskolą pasiimdavai iš banko, kuris būdavo už poros namų, bankininkas žinodavo kaip tau sekasi, todėl galėdavo realiai apskaičiuoti situaciją ir pareikalauti grąžinti paskolą esant reikalui ar neišduoti naujos.

Tad kokia yra alternatyva? Socialdemokratai nėra teisūs manydami, kad mes dabar pasuksime gerovės valstybės keliu. Tiesa, jog vyks atitolimas nuo laisvosios rinkos, bet tai nereiškia, kad mes sugrįšime į valstybinį reguliavimą, nors ir valstybės vaidmuo ir didės. „Istorija nesikartoja, istorija tik rimuojasi“, kaip sakė Markas Twainas. Vieninteliai konservatoriai, kurie kartojo, kad atsakymas šiuolaikinei valstybei yra ne laisvoji rinka, o socialinė rinkos ekonomika, buvo Vokietijos krikdemai, ir jų mintis verta išsitraukti į paviršių ir apsvarstyti.

Tai gal socialinė rinka ir būtų atsakymas į laisvąją rinką? Pavyzdžiui, garsūs konservatorių mąstytojai Russellas Kirkas ar Rogeris Scrutonas savo paskaitose ir tekstuose ne kartą yra minėję Wilhelmą Röpke, kuris kartu su Kondradu Adenaueriu pastatė ant kojų Vokietijos ekonomiką pokario laikotarpiu.

Kas šiame klausime mane gąsdina, tai toks mąstymas: istoriškai, tarkime, susiklostė, jog yra keletas ekonominių modelių, konkrečiu atveju laisvoji rinka ir socialinė rinkos ekonomika, ir jei mums nepavyksta susitvarkyti su vienu, tai mes staiga norime mestis į kitą pusę. Netgi nekreipiant dėmesio, kad tai pasiteisino prieš 50 metų. O gal yra kitaip, gal tiesa yra dar tik ateityje ir mes jos nežinome? Tiesa tai, kad kai kurie elementai galbūt sugrįš iš praeities, bet globalumas niekur nedings, tad ir prieš tai veikę modeliai dabar nebėra tinkami.

Su Lietuvos atveju yra dar sunkiau. Mes nesame pakankamai ekonomiškai nepriklausomi, kad galėtume kurti savo ekonominę paradigmą. Jeigu 1999 metų krizės metu mes žinojome, kad yra patikrinti ekonominiai receptai ir jų tiesiog reikia laikytis (ir mes išlipome iš krizės), tai ši krizė buvo ypač sunki, nes niekas nežinojo kaip tiksliai reikia elgtis.

Drauge tiesa ir tai, mes neturime pakankamai aukštos klasės specialistų. Neseniai buvau Krynicos forume. Tai buvo, kaip rašė Edwardas Lucas, savotiškas „poor man‘s Davos“ (vargšų Davosas). Forume buvo pora ekonomistų, Nobelio premijos laureatų, kurie kalbėjo apie krizės ateitį. Tame forume buvo ir Lenkijos ekonomikos ministras, kuris yra Harvardo ekonomikos profesorius. Tai jau visai kitokio masto figūra, jis gali kaip lygus su lygiais kalbėtis ir diskutuoti su kitais ekonomistais. O ar mes ką nors panašaus turime?

Ar jūs nemanote, jog reiktų mažinti konservatizmo įtaką, nes pasauliui reikia didelių globalinių reformų, kaip gamtos tarša, emigracijos mažinimas, o konservatoriams trūksta ryžto, juk jie yra status quo šalininkai?

Paimkime Didžiąją Britaniją ir JAV. Kada šiose valstybėse įvyko pagrindinės stambaus masto valstybės valdymo, ekonomikos, socialinės politikos ir pačios visuomenės sandaros reformos? Margaret Thatcher ir Ronaldo Reagano laikais. Nenoriu pasakyti, kad viskas ten buvo vien gerai, bet būtent Thatcher laikais visos pagrindinės valstybės įmonės buvo privatizuotos; ekonomika pertvarkyta į laisvosios rinkos principus; leido žmonėms, kurie gyveno socialiniuose būstuose, juos įsigyti, iš išlaikytinių jie tapo savininkais, ir panašiai. Pasekmė buvo ta, kad Jungtinės Karalystės ekonomika sustiprėjo. Panašių veiksmų ekonomikoje ėmėsi ir Reagano administracija, tuo pačiu metu įvykdytos ir sveikatos apsaugos sistemos bei socialinės rūpybos reformos. Taigi akivaizdu, jog ryškiausios reformos sietinos būtent su konservatyviais lyderiais.

Lietuvos istorija yra panaši. Kolūkių panaikinimas, 1999 metų krizės įveikimo reformos, aukštojo mokslo reforma buvo įgyvendintos konservatorių. Tad konservatoriai nėra priešiški reformoms, gal tik pavadinimas taip sugestijuoja. Konservatyvūs autoriai pabrėžia, kad kaita yra būtina. Britų konservatoriai mėgsta cituoti Lewis Carrollo Alisos frazę – „reikia labai greitai bėgti, kad išliktum toje pačioje vietoje“.

O kuo konservatorių pokyčių siekis skiriasi nuo liberalų ir kairiųjų nesiliaujamo progreso troškimo? Konservatorių reformos remiasi siekiu išlaikyti visuomenės sanklodą esmingai nepakitusią. Konservatoriai keičia mechanizmus, bet nekeičia vertybių.

Parengė Simas Čelutka ir Vilius Bartninkas

Jūsų dėmesiui – Seimo nario ir filosofo dr. Manto Adomėno paskaita apie konservatizmo kilmę ir pamatines vertybes. Publikuojama pirmoji paskaitos dalis, kurioje kalbama apie konservatizmo ištakas bei pagrindines konservatyviąsias nuostatas: politinės bendruomenės istoriškumą, antiutopiškumą, realizmą žmogaus prigimties atžvilgiu bei pozityviąją laisvės sampratą.

Konservatizmo nereikia painioti su faktu, kad viena iš partijų Lietuvoje turi savo pavadinime žodį „konservatoriai“. Ideologinės nuostatos ne visada atitinka praktinės politikos laikysenas, ir tai galioja visoms partijoms. Vis dėlto ideologijos santykis su konkrečia partija yra pernelyg platus klausimas, į kurį šiandien nesileisiu.

Vienas dalykas, kurį reikia žinoti apie konservatizmą, yra tas, jog konservatizmas, kitaip negu liberalizmas / naujoji kairė / senoji kairė, yra labai sunkiai universalizuojamas. Jeigu paimsime skirtingas šalis, tai konservatyvioji mąstymo ir politinio veikimo srovė jose skirsis kur kas labiau – ir tie skirtumai yra esminiai – negu, pavyzdžiui, socialdemokratijos ar liberalizmo atšakos. Šios yra kur kas lengviau perkeliamos per valstybių sienas ir yra linkusios sintezuotis į vieningą ideologiją, kuri gali nesunkiai būti “išversta” iš vienos kalbos ar kultūros į kitą. Tai nėra savaime blogas dalykas, nes, tarkime, krikščionybė, kurią aš laikau labai geru dalyku, taip pat yra nesunkiai universalizuojama. Tuo tarpu konservatizmas toks nėra. Tai susiję, viena vertus, su jo kilme, o kita vertus – su jo esme. Kaip jau pats pavadinimas sugestijuoja (beje, conservare lotyniškai reiškia ne „konservuoti“, kaip kad dažnai manoma, bet „sergėti“), konservatizmas yra atsakas į kažką; tai nėra pozityvi ideologinė laikysena, kaip liberalizmas, kuris grindžiamas (ir pavadinime tai irgi girdėti) išlaisvinimo nuostata. Konservatizmas save apibrėžia negatyviai – ne kaip savarankišką turinį, bet kaip kažko sergėjimą. Tai aiškėja žvelgiant į konservatizmo raidą: jis atsiranda kaip atsakas į istorinius įvykius, pirmiausia į Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, XIX a. revoliucinius įvykius, marksizmą ir galiausiai totalitarinių diktatūrų patirtį. Bet pirmiausia tai yra atsakas, sergėjantis atsakas. Bendriausia prasme konservatizmas yra reakcija žmonių, kurie nori išlaikyti tradicinę visuomenės sanklodą ir jos moralinį audinį, sergstint jį nuo išorinių kataklizmų.

Aiškia, sąmoninga konservatizmo pradžia gali būti laikoma reakcija į Didžiąją Prancūzijos revoliuciją. Kiekviena valstybė ir visuomenė į išorinius iššūkius reagavo savaip. Didžioji Britanija ir Prancūzija suformulavo intelektualinį atsaką į šią revoliuciją; šiose šalyse susiformavo atskiros konservatizmo tradicijos. Didžiojoje Britanijoje tai pirmiausia sietina su Edmundo Burke‘o figūra. Šis mąstytojas pradėjo nuo liberalių pažiūrų, tačiau patyrė sukrėtimą stebėdamas, kaip vyksta visiškas vertybių perkainojimas ir absoliutus socialinės tvarkos apvertimas. Burke‘as itin skeptiškai ir įtariai vertino šį utopinį bandymą sukurti naują visuomenę, nepaisant jokių anksčiau egzistavusių socialinių ryšių ir paveldėtų vertybių. Prancūzų švietėjai bandė panaikinti patį istoriškumo principą, manydami, jog galima taip paprastai imti ir nubraukti ankstesnę visuomenę ir sukurti naują. Istoriją, pasak jų, galima pradėti nuo nulio. Burke‘o reakcija yra paprasta: tokie „projektai“ neįmanomi ir pasmerkti žlugti, jie daro žmones nelaimingus. Pasak jo, ignoruodama istoriškumą bendruomenė (ar valstybė) atmeta patį politiškumo ar net tam tikrą bendruomenės konstitutyvinį principą, kurį Burke’as įvardija kaip kontraktą tarp mirusiųjų (tų, kurie jau buvo), gyvenančiųjų ir gimsiančiųjų (tų, kurie dar ateis). Valstybė nėra tik vienu momentu egzistuojantis sinchroninis pjūvis. Tai yra istorijos visuma, kurios nei pradžios, nei pabaigos nežinome.

Vis dėlto Burke‘o atsakas į Didžiąją Prancūzijos revoliuciją plaukia iš jo angliškosios patirties, yra jos sąlygojamas, todėl yra nuosaikesnis ir artimesnis mūsų patirčiai, nei ta atšaka, kuri susiformavo Prancūzijoje. Čia konservatizmas siejamas su normalios, ikirevoliucinės tvarkos atkūrimu. Prancūzijos konservatorių–reakcionierių požiūriu, Prancūzijos revoliucija paneigė Dievo sankcionuotą, pašventintą tvarką, kurią simbolizuoja karaliaus ir Bažnyčios, arba sosto ir altoriaus, sąjunga. Taigi Prancūzijos konservatizmas yra radikalesnis, pirmiausia sietinas su restauraciniais Burbonų siekiais ir katalikiškąja reakcija, kurios žymiausi atstovai – Josephas de Maistre‘as bei Louis de Bonaldas. Kaip matome, reakcija į tą patį įvykį skyrėsi priklausomai nuo konkrečios valstybės kultūrinės patirties. Todėl žymiausi XX a. konservatizmo teoretikai visuomet pabrėždavo, kad konservatizmas neturi kažkokios vienos nedalomos esmės. Reikia suvokti, jog Austrijos konservatizmas nebus tapatus Lietuvos, Prancūzijos ar JAV konservatizmui. Konservatizmas yra skirtingų istorinių ir socialinių tapatumų išsaugojimo pastanga.

Taigi, ką teigia konservatizmas? Pirmiausia, konservatoriai tiki politinės bendruomenės istoriškumu – tą jau šiek tiek aptariau; valstybė ar kiti socialiniai ryšiai nesukuriami čia ir dabar, jie yra paveldėti ir bus perduoti. Vertybės taip pat nėra arbitralus pasirinkimas, tai yra sudėtingas ir daugiasluoksnis dialogas su tradicija bei pasirengimas ją perduoti. Michaelas Oakeshottas, XX a. konservatyvus mąstytojas, įvardijo individo vaidmenį moralinių  ir politinių idealų plotmėje kaip kalbos vartotojo arba poeto vaidmenį. Jis paėmė pačią konservatyviausią terpę – kalbą – kaip tarpinį sandą prilyginimui sukurti. Oakeshottas sakė, kad talentingas politikas perkeičia savo visuomenės vertybes ir paskatina atrasti naujas prasmes, lygiai kaip ir poetas atranda naujas prasmes kalboje ir priverčia jas suskambėti naujais garsais. Čia šis prilyginimas yra labai svarbus. Poetas neišranda žodžių – jis juos paveldi, kaip paveldi ir gramatikos taisykles. Jis gali jas laužyti ir modifikuoti, kaip tą daro modernistai, tačiau jis privalo remtis baziniu kalbos paveldu. Modifikuodamas kalbą poetas vis tiek remiasi šiuo paveldu kaip savotišku horizontu ir viliasi savo kūrybą palikti ateities kartoms (joks poetas neįsivaizduoja savęs kaip paskutinio skaitytojo). Taigi Oakeshottas užčiuopia labai svarbų dalyką – moralės ir politikos istoriškumą. Neįmanoma susikurti vertybių iš nieko, kaip ir neįmanomas vakuume kuriantis politikos genijus. Šia prasme menas, kaip ir politika, yra nuolatiniame dialoge su tradicija. Bandymas tradiciją neigti, kaip žinia, veda į labai pavojingus eksperimentus. Antiutopiškumas, grandiozinių visuomenės pertvarkymų atmetimas yra pamatinis konservatizmo bruožas. Simptomiška tai, jog autoritariniai projektai vangiausiai buvo įgyvendinami ten, kur buvo stiprios tradicinės visuomeninės sąrangos, kurių politinė išraiška, be abejonės, yra monarchija. Taigi antiutopiškumas – antra svarbi konservatizmo nuostata.

Trečias konservatizmo bruožas – realizmas žmogaus prigimties atžvilgiu. Tai krikščioniška nuostata, kad žmogus yra iš esmės pažeistas. Blogis yra neišvengiamas žmogaus veiksmų šalutinis produktas. Ką tai reiškia praktinėje politinėje plotmėje? Pirma: utopijos yra neįmanomos. „Komunistinis rojus“ ir panašūs utopiniai projektai yra neįmanomi dėl žmogaus polinkio į nuodėmę, kuris pasireiškia tais atvejais, kai žmogus vietoje gėrio pasirenka blogį. Be abejo, visiems norėtųsi tikėti, jog galima sugalvoti ir pritaikyti žmonijai tokį visuomenės sutvarkymo modelį (pavyzdžiui, laisvąją rinką), kuris viską išspręs. Deja, Francio Fukuyamos pranašauta „istorijos pabaiga“ taip ir neatėjo, laisvoji rinka neišsprendė visų problemų, kai kurias tik pagilino. Taigi tie konservatoriai, kurie rašė apie prigimtinę žmogaus nuodėmę, buvo ištikimesni tikrovei ir realiai istorijos eigai.

Realizmas žmogaus prigimties atžvilgiu susijęs su požiūriu, jog žmogus negali būti be galo tobulinamas. Viena iš totalitarizmo nuostatų buvo ta, jog galima išauklėti „naująjį žmogų“, kuriam nebebus būdingos senosios ydos, tokios kaip išnaudojimas, savanaudiškumas, godumas, žmogžudiškas impulsas. Konservatoriai nuo Burke‘o laikų sako, jog šitaip žmogaus prigimties pakeisti nepavyks, nes žmogus visada sugebės šias ydas iš naujo savyje atrasti. Kaip sakė vienas lietuvių kunigas, atsakydamas į progreso, kuris neva neišvengiamai atves į visuotinį rojų, propagandą, “Nieko naujo čia niekada nebus – žmonės visada meluos, vogs ir ištvirkaus”. Taigi žmogaus prigimties netobulumas politinėje plotmėje reikalauja tam tikro realizmo ir santūrumo siūlant tokius „viską išsprendžiančius“ sprendimus. Todėl natūralu, jog konservatorius, norėdamas spręsti visuomenės problemas, kalbės ne apie valstybės struktūrą kaip mechanizmą, bet apie žmogaus charakterį ir vertybes. Mes Seime labai dažnai pasiduodame šiai ydai: galvojame, kad problemų priežastis yra ta, jog blogi yra įstatymai, arba kad tam tikrai problemai dar nėra atitinkamo įstatymo. Mąstome, jog vos tik atsiras įstatymas, problema automatiškai išnyks jau tą pačią sekundę. Pavyzdžiui, norėdami sumažinti žūčių keliuose skaičių, sumažiname alkoholio vartojimo normą ir manome, kad žmonės nebesės girti už vairo ir nebežus keliuose. Bet taip nėra – visuomet atsiras grupė žmonių, kurie nusižengti norės labiau nei paklusti įstatymui ar savisaugos instinktui. Tai ir yra tas žmogaus prigimties plyšys, apie kurį kalba konservatoriai. Tuo tarpu liberalams būdingas požiūris, jog sukūrus tobulą struktūrą blogis išnyks ir visuomenė eis nevaržomu tobulėjimo keliu. Dalis tiesos tame yra, įstatymus tobulinti ir šalinti jų spragas reikia, bet visada yra riba. Apie ją ir kalba konservatoriai. Jie siūlo ugdyti moralinį žmogaus charakterį pagal tam tikras vertybes ir mokytis elgtis tam tikrais būdais. Taigi svarbiausia yra ne įstatyminė bazė, o nuoseklus savo atžalų ugdymas, mokant juos atsakomybės, ištikimybės, atkaklumo, darbštumo, drąsos, nuolankumo bei kitų pamatinių dorybių. Vėlgi, ir čia konservatoriai yra realistai – toli gražu ne visada pavyks tinkamai išauklėti žmones ir tikrai niekada pasaulis nebus tobulas. Tačiau stengtis reikia. Socialdemokratai šioje vietoje mano, jog tinkamai perskirsčius turtą visi taps laimingi ir nusikaltimų šiame žemiškame rojuje nebus. Patikėkite, bus – netgi Švedijoje. (Tarp kitko, Švedijoje nusikaltimų lygis žemas ne dėl teisingai sutvarkytos mokesčių sistemos, o todėl, kad XIX amžiuje ten už pakankamai nedidelius nusižengimus kapodavo rankas – tačiau tai jau kita tema.)

Paskutinė konservatorių savybė, apie kurią norėjau pakalbėti, yra laisvės samprata. Kaip žinia, Isaiah Berlinas yra apibrėžęs dvi laisvės sampratas – pozityviąją ir negatyviąją. Negatyvioji laisvė yra „laisvė nuo“, t.y. nuo išorinių apribojimų ir suvaržymų, tiek ideologinių ir politinių, tiek moralinių ir religinių; ji reiškia individo autonomiją pačiam priimti sprendimus. Pozityvioji laisvė yra „laisvė į kažką“, pvz., laisvė turėti darbą, laisvė save įgyvendinti per kūrybinius projektus, laisvė siekti išganymo per tikėjimą ir t.t. Liberalai pasisako už negatyviąją laisvę, t.y. laisvę nuo suvaržymų. Liberalų problema ta, kad jie nieko nesako piliečiams apie tai, kaip išmokti ta laisve naudotis. Konservatoriai savo ruožtu sako, kad negatyvioji laisvė yra tik pusė reikalo, nes būtina suprasti, kaip tą laisvę realizuoti. Šį skirtumą galima iliustruoti vienu pavyzdžiui. Kai Sąjūdžio mitinguose žmonės stovėjo su plakatais, ant kurių buvo užrašyti šūkiai „Už laisvę“, „Už Lietuvos laisvę“, „Už mūsų ir jūsų laisvę“, tai laisvė tuomet buvo suvokiama kaip negatyvi laisvė, t.y. laisvė nuo sovietinės priespaudos, nuo komunistinės ideologijos ir pan. Galų gale tuo metu toks aktualus politinis nepriklausomybės idealas irgi pagrįstas negatyvios laisvės samprata: nepriklausomybė – tai laisvė nuo išorinių suvaržymų. Tačiau kai jau laisvę įgijome, atėjo laikas apmąstyti, o kaipgi ją panaudoti, realizuoti. Užsienio politikoje dar žinojome, ką veikti – persiorientuoti iš sovietinės sistemos į Vakarų, demokratinę, išvyti sovietinę kariuomenę ir pan. Užtat niekas deramai negalėjo pasakyti, kaip atgautą laisvę realizuoti viduje, pačios valstybės ir jos moralinio audinio kūrime. Ir tas nežinojimas, kaip laisve naudotis, kaip kurti valstybę, visuomenę ir savo gyvenimus ja naudojantis, vedė prie nusivylimo laisve ir prie jėgų, atstovaujančių sovietinei Lietuvai, išrinkimo 1992 m. Lemiamas veiksnys, mano nuomone, buvo netikrumas naujos tikrovės akivaizdoje ir nostalgija Sovietų Lietuvoje vyravusiai jaukiai ir savotiškai patogiai būsenai, kai nereikia pačiam rinktis, naudotis savo laisve.

Taigi, konservatorių nuomone, pozityvi laisvė yra ne mažiau svarbi nei negatyvi. Standartinė šio skirtumo iliustracija: ar laisvesnis yra taisyklingai pianinu grojantis profesionalas, ar bet kaip klaviatūrą maigantis mėgėjas? Konservatorių nuomone, laisvesnis yra pirmasis. Taigi pozityvioji laisvė neatsiejama nuo įgūdžių formavimo bei taisyklių, padedančių laisvę realizuoti, įsisavinimo. Liberalai, remdamiesi negatyviąja laisvės samprata, atmeta pozityviąją, sakydami: „Nereikia jokių taisyklių! Kiekvienas iš jūsų pats geriau žinote, kaip laisve naudotis.“ Liberalams bet kokia užuomina apie dorybių ugdymą ir pamatinių vertybių pripažinimą reiškia laisvės suvaržymą. Konservatoriai, kalbėdami apie laisvę, pabrėžia mokymosi aspektą – norint laisvę realizuoti, reikia mokytis iš tradicijos. Pavyzdžiui, norint turėti laimingą šeimą, reikia išsiugdyti pastovumo, ištikimybės, tiesos sakymo, tam tikro altruizmo vertybes. Konservatizmas būtent ir pabrėžia, kad charakterio ugdymas ir „įaugimas“ į tradiciją yra tai, kas suformuoja pilnavertį žmogų, pajėgiantį naudotis savo laisve.

O kaip gi yra su laisva valia ir paveldėjimu? Štai liberalai mėgsta akcentuoti, kad tauta yra asmens pasirinkimo klausimas, tuo tarpu vokiečių romantikai kalbėjo, jog tautos tapatybė yra žemėje, kalboje, etniniuose papročiuose. Yra labai gražus XIX a. pavyzdys apie etninius baltarusius, 1863 m. sukilėlius, kurie pasirinko būti lietuviais ir save laikė lietuviais, nes “tikėjo laisve ir gerbė Lietuvos Statutą”. Taigi yra du modeliai, kurių vienas tautą apibrėžia per visuomeninę sutartį, socialinį kontraktą, kitas – per paveldėjimą. Tad koks yra šių dviejų sampratų santykis? Konservatorių atsakymas būtų, kad vienodai svarbu ir viena, ir kita. Graikų poetas Pindaras yra suformulavęs tokią mintį: „tapk tuo, kuo esi, mokydamasis“. „Tuo, kuo esi“ reiškia paveldėtą momentą, apie kurį kalba romantikai; tai yra, kad tu jau gimei lietuviu, ir negali staiga nuspręsti tapti kažkuo kitu, gali tik apsimesti. Bet lietuviu „tapti“ tu gali tik „išmokdamas“, išmokdamas elgesio būdų, galų gale išmokdamas pasirinkti sąmoningai tą tapatybę, kurią gavai kaip tam tikrą paveldą. Žmogus per auklėjimą įauga į tradiciją ir vėliau ją gali pasirinkti kaip sąmoningas žmogus.

Bus tęsinys.

Parengė Simas Čelutka ir Vilius Bartninkas

Išskyrus ryškiai sumenkusį naujosios JAV prezidento administracijos dėmesį Vidurio ir Rytų Europai bei keletą šiurkščių diplomatinių klaidų, praėjusiais metais Jungtinių Valstijų užsienio politikos turinys, lyginant su G. W. Busho prezidentavimo laikų politika, beveik nepakito. Tačiau panašu, kad teroristinio Al Qaeda tinklo suaktyvėjimas Arabijos pusiasalyje ir šios teroristinės organizacijos bazių įkūrimas Jemene, B. Obamos administraciją verčia imtis iki šiol nepraktikuotos taktikos. Tačiau tai anaiptol nėra nauja taktika JAV užsienio politikoje. B. Obama gavo progą pratęsti dar Billo Clintono pradėtą kairuolišką Demokratų partijos užsienio politikos programą, kurios vykdymui 2009-aisiais naujoji JAV prezidento administracija neturėjo galimybių. Tiesa, pirmąsias tokios programos apraiškas buvo galima stebėti staigiame JAV santykių su Vidurio ir Rytų Europa atšalime. Panašu, kad po metus trukusio štilio JAV užsienio ir saugumo politikoje, nesėkmingas teroristinis aktas B.Obamos administraciją sugrąžino į nesaldžią tikrovę, vis dar supančią Jungtines Amerikos Valstijas. Tai nieko unikalaus – tragiški 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai išprovokavo staigius pokyčius G. W. Busho užsienio ir saugumo politikoje, pasukusioje iš B. Clintono propaguotos kairės į neokonservatyviąją dešinę.

Taigi, šių metų pradžioje, prabėgus savaitei po nepavykusio teroristinio išpuolio, JAV uždarė, o po dviejų dienų vėl atidarė savo ambasadą Jemene. Tai buvo gana keistas manevras, tačiau jis tapo ryškiu ženklu, kad JAV užsienio politikos Artimųjų Rytų kursas neišvengiamai krypsta link didesnio nekarinių priemonių (vadinamosios soft power) naudojimo. Šią nuojautą dar labiau sustiprino pati H. Clinton, pareikšdama, kad problemos sprendimui Jemene neužteks vien tik karinių oro atakų ir diplomatijos. Clinton nuomone, vystomosios programos ir pagalba neturtingiems kraštams, tampantiems radikalaus islamizmo židiniais, turėtų tapti pagrindine priemone, siekiant sutramdyti teroristines organizacijas. Tai teisingi, tačiau kartu ir labai pavojingi žodžiai.

Neabejotina tai, kad pagalba neturtingoms valstybėms yra viena iš būtinų priemonių norint realiai priartėti prie karo su terorizmu pabaigos. Žlugusių valstybių ekonomikos atkūrimo (nors tai dažniausiai galima pavadinti sukūrimu), infrastruktūros vystymo, švietimo, socialinės ir sveikatingumo situacijos gerinimo bei kitos programos yra labai svarbios ir neatsiejamos nuo bet kurios ilgalaikės karinės strategijos. Tačiau tokios programos negali tapti panacėja, kuria tikimasi užgydyti visas pasaulio žaizdas. Veikiau priešingai – soft power sureikšminimas grasina tapti didėjančio globalinio nesaugumo, gilėjančio neturtingų valstybių skurdo ir nestabilumo priežastimi.

Moderni karo strategija pabrėžia būtinybę pelnyti vietinių bendruomenių, kurių teritorijoje kovojama, palankumą ir neleisti šių bendruomenių nariams pereiti į priešo pusę. Pastarosioms bendruomenėms svarbu pateikti priimtinų alternatyvų – t.y. pasiūlyti kažką geresnio nei siūlo priešininkas. Neabejotina, kad JAV, kovodama karus Artimuosiuose Rytuose, tų kraštų žmonėms siūlo laisvę ir demokratiją, tačiau jau G. W. Busho antrosios kadencijos administracijai tapo akivaizdu, kad vien laisve irakiečiai ir afganai nebus sotūs. Šiuo atveju verta prisiminti Abrahamo Maslow poreikių piramidę, kurioje fizinių poreikių patenkinimas (pvz. maistas) yra prielaida kitų poreikių tenkinimui (taip pat ir laisvei). Dėl šios priežasties nedemokratiniai režimai nuolat palaikydami tam tikrą „pusiau sočios liaudies“ būseną geba ilgai išsilaikyti valdžioje.

Moderni karo strategija pabrėžia būtinybę pelnyti vietinių bendruomenių, kurių teritorijoje kovojama, palankumą ir neleisti šių bendruomenių nariams pereiti į priešo pusę. Pastarosioms bendruomenėms svarbu pateikti priimtinų alternatyvų – t.y. pasiūlyti kažką geresnio nei siūlo priešininkas.

Jungtinės Valstijos pradėjusios karus Afganistane ir Irake iš naujo atrado, kad vien tik suteikta galimybė patiems nuo konfliktų kenčiančių šalių piliečiams laisvai ir demokratiškai valdyti savo valstybę nėra besąlygiškos paramos šaltinis. Būtina užtikrinti sugriautos ekonomikos ir infrastruktūros atstatymą, padėti atkurti socialinius ryšius, o svarbiausia užtikrinti, kad vietiniai gyventojai turėtų minimalaus pragyvenimo galimybę. Šį principą puikiai suprato Talibanas ir Al Qaeda: kol Jungtinės Valstijos mąstė kodėl parama joms Irake ir Afganistane mažėja, teroristinės organizacijos į savo gretas užverbavo tūkstančius jaunų vyrų, tapusių „islamo kariais“. Šiems kovotojams mokama tam tikra alga, todėl jie yra pajėgūs išmaitinti save ir savo šeimas. Už tai „islamo kariai“ atsisako visų savo laisvių bei teisių ir gana lengvai pasiduoda į radikaliojo islamo glėbį. Jungtinių Valstijų politinė ir karinė vadovybė galiausiai ir pati įsisąmonino tai, kad norėdama pelnyti žmonių palankumą, jiems privalo ne tik suteikti galimybę išmaitinti šeimas, bet kartu ir pastatyti elektrinę, naują tiltą ar nutiesti kelią. Vietinius gyventojus sėkmingai išmaitinti gali ir islamistai, tačiau pastarieji nėra pajėgūs karinių konfliktų spaudžiamoms vietinėms bendruomenėms užtikrinti tokio lygio gyvenimo kokybę, kokią gali suteikti JAV. Jungtinės Valstijos pastarąją pamoką išmoko kiek per vėlai ir tai leido radikaliųjų islamistų organizacijoms persigrupuoti bei atgauti jėgas. Visgi ilgainiui (greta taikant kitas priemones, pvz. nenutrūkstamą karinę paramą) situacija Irake pradeda sparčiai gerėti, o Afganistanas, jei tik laiku sulauks tinkamo dėmesio, taip pat turės perspektyvą. Būtent ši soft power ir hard power sintezė, abi jas saikingai naudojant, praktikoje atneša daugiausiai naudos.

Piktnaudžiavimas soft power yra pavojingas, nes ši priemonė gana stipriai iškreipia realybę ir lengvai pasiduoda manipuliacijoms. Soft power idėja remiasi nekarinių priemonių naudojimo prioritetu užsienio ir saugumo politikoje. Diplomatija (ypatingą dėmesį skiriant viešajai diplomatijai), ekonominio spaudimo priemonės, vystomosios ir humanitarinės programos skirtos neturtingoms valstybėms yra vienos svarbesnių šio principo sudedamųjų dalių. Soft power politika taip pat linkusi į daugiašališkumo ir liberalizmo tarptautiniuose santykiuose sureikšminimą. Šie procesai yra gana komplikuoti, todėl norint juos geriau suprasti, norėčiau išanalizuoti vieną tipinį atvejį, kai tokia politika buvo įgyvendinama visu pajėgumu. Tai buvo dvi JAV prezidento Billo Clintono prezidentavimo kadencijos. Taip pat šis buvęs Prezidentas yra svarbus ir todėl, kad turi didelę įtaką B. Obamai. Dabartinio JAV prezidento kabinete dirba daug buvusių B. Clintono komandos narių, o jo žmona vadovauja JAV užsienio politikai. Taigi, B. Clintonas neužimdamas jokio oficialaus posto yra ypatingai įtakinga asmenybė dabartinėje JAV politikos scenoje.

1993 m. JAV prezidentu buvo inauguruotas Williamas Jeffersonas „Billas“ Clintonas. Jis užbaigė Ronaldo Reagano ir Georgeo Busho vyresniojo 12 metų valdymo epopėją. Šių dviejų galingų vyrų vykdytos politikos dėka pasibaigė Šaltasis karas, griuvo Berlyno siena, žlugo SSRS ir nepriklausomybę atgavo daugybė buvusio komunistinio bloko tautų. Po pastarųjų įvykių plačiai paplito įsitikinimas, kad pagaliau atėjo visuotinės taikos ir klestėjimo laikai. Visgi siekiant šio tikslo kelias buvo dar tolimas ir sunkus. B. Clintonas savo rinkiminę kampaniją rėmė tokia pačia stipria orientacija į pokyčius, kaip ir B. Obama, tačiau B. Clintono politinė programa buvo pradėta įgyvendinti skubiau ir kur kas radikaliau nei dabartinio JAV prezidento.

Tuo metu ekonomine ir karine JAV galybe nebuvo abejojama. Jungtinės Valstijos iš esmės tvarkė visus svarbiausius pasaulio reikalus. Vienas iš tokių svarbių reikalų buvo prastėjančios situacijos Afrikoje suvaldymas. JAV aktyviai įsitraukė į nuolat kraujuojančios Afrikos žaizdos – Somalio – pilietinį konfliktą. Dar prieš B. Clintonui pradedant savo kadenciją, Somalyje jau buvo dislokuotas nemažas JTO taikdarių būrys. Tai buvo ypatingai svarbi Jungtinių Tautų operacija, o JAV joje vaidino pagrindinę rolę, nes būtent amerikiečių kariai sudarė taikdarių kontingento branduolį. Ir štai 1993 m. pabaigoje įvyko didelio atgarsio sulaukęs Mogadišo mūšis, kurio metu Somalio sukilėliai nukovė 19 ir sužeidė dar 84 JAV karius. Amerikos televizijos parodė žvėrišką Somalio maištininkų elgesį su nukautų Jungtinių Valstijų karių kūnais. Po šio įvykio kilo didžiulis JAV politikų ir visuomenės pasipiktinimas. Amerikiečių reakcija nepatyrusį prezidentą Billą Clintoną užklupo nepasiruošusį ir jis pasidavė visuomenės spaudimui išvesti JAV karius iš Somalio. Atrodytų, kad šis įvykis nėra ypatingas, ypač turint omenyje, kad JAV specialiosios pajėgos vykdė ir vykdo operacijas didelėje dalyje pasaulio valstybių, tačiau daugumos ekspertų nuomone pergalė Somalyje tuo metu buvo jau ranka pasiekiama, nes sostinė Mogadišas buvo likusi paskutiniuoju maištininkų ir islamistų forpostu.

Po Somalio įvykių B. Clintono administracija pradėjo stipriai remti ir įgyvendinti nekarinės pagalbos priemones Afrikai bei kitų kontinentų neturtingoms valstybėms. Milijardai dolerių buvo skirti humanitarinei pagalbai, įvyko daugybė daugiašalių derybų ir JTO susitarimų, o JAV ėmėsi taikytojo vaidmens įvairiuose konfliktuose. Tai lėmė daugybę taikos sutarčių (pvz. Izraelio ir Palestinos konflikto nutraukimo susitarimas, Daytono taikos susitarimas dėl Bosnijos karo užbaigimo ir pan.). Visas šis didžiulis aparatas su milžiniškomis diplomatinėmis pastangomis ir dar didesniais pinigais žlungančioms valstybėms „sutaisyti“ buvo išvystytas būtent prieš šešiolika metų. Pradedant nuo Somalio ir Sudano iki Nepalo, Rytų Timoro ir Kosovo neturtingų, ir iš esmės žlugusių, valstybių atstatymui bei humanitarinių nusikaltimų prieš jų žmones sustabdymui buvo skirti milijardai dolerių. Paradoksalu, tačiau tai nepadėjo užkirsti kelio Serebrinicos žudynėms, genocidui Ruandoje, Zimbabvės finansiniam ir humanitariniam žlugimui, autoritarinių režimų įsitvirtinimui didelėje dalyje buvusių sovietinių respublikų Rytų Europoje ir Centrinėje Azijoje, Talibano įsiviešpatavimui Afganistane ir kylančiam radikaliajam islamizmui kituose Artimųjų rytų kraštuose. Būtent dvidešimtojo amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje visą savo galią sukaupė Al Qaeda. Panašu, kad tuo metu, nors ir būta didžiulių pastangų, siekiant daugiašalių susitarimų Jungtinėse Tautose ir kitų organizacijų kontekste, tačiau pasaulis tapo ypatingai fragmentuotas ir nesaugus. Galiausiai savo kadencijos pabaigoje B. Clintonas turėjo pripažinti, kad „minkštoji galia“ nėra visagalė. 1999 metais JAV prezidentas kartu su NATO partneriais jėga nutraukė Jugoslavijos agresiją Kosove.

Iš nagrinėtų pavyzdžių galima daryti išvadas, kad, nepaisant didelių pastangų, vien tik soft power naudojimas patyrė fiasko. Daugiašaliai susitarimai gali egzistuoti tik tarp vienodas vertybes ir teisines normas išpažįstančių partnerių, tačiau tikėtis, kad jų laikysis žlugusių valstybių diktatoriai, kurie savo režimą palaiko tik brutalia jėga, ar radikalios sukarintos grupuotės, kurioms vienintelė teisė yra jų ideologinės arba religinės dogmos, yra ganėtinai absurdiška. Panaši logika veikia ir kalbant apie humanitarinę bei vystomąją pagalbą neturtingoms valstybėms. Humanitarinė pagalba jau senai yra tapusi didelių diskusijų objektu, nes dažniausiai nepasiekia tų žmonių, kuriems jos reikia labiausiai. Didelė pagalbos dalis nusėda vietinių genčių vadų ir korumpuotų valdininkų kišenėse. Be abejo, kai kur tai padėjo stabilizuoti blogėjančią humanitarinę situaciją, tačiau humanitarinė pagalba yra tik trumpalaikė priemonė žmonių egzistencijos palaikymui. Ji nesukuria ilgalaikės pridėtinės vertės, kuria skurstančios tautos galėtų realiai pasinaudoti ateityje. Esama situacija galėtų būti palyginta su kiauru maišu, į kurį per vieną galą pilami pinigai, per kitą išbyra lauk. Maišas taip niekada ir nepapilnėja, o humanitarinių problemų daugėja.

Finansinės priemonės, skiriamos Vyriausybių gelbėjimui, taip pat neduoda reikiamo rezultato. Pirmiausia dėl milžiniškos korupcijos, nesustabdomo grobstymo ir neprotingo jų panaudojimo valstybių viduje. Maža skiriamų lėšų kontrolė ir pasikliovimas vien tik tų valstybių vyriausybių sveiku protu privedė prie tokios situacijos, kai bent trečdalį Afrikos šalių valdo diktatoriai, kurie savo galią sukaupė pasinaudoję būtent Vakarų valstybių finansine parama. Galiausiai tai grasina ir Vakarų valstybių (ne išimtis ir Lietuva) saugumui, nes žlugusiose valstybėse sėkmingai tarpsta radikalieji islamistai ir kitos teroristinės organizacijos. Būtent žlugusios valstybės, kurių tarpe yra ir Jemenas, tampa pagrindiniu placdarmu teroristinių išpuolių rengimui.

JAV ieško „pokyčių“, tačiau šios paieškos sukelia didelį pavojų, grasinantį vietoje progreso, globalaus saugumo srityje, išsivystyti į sistemą, kuri paskatins dar didesnę regresiją. Būtent tai ir gali įvykti, jei JAV Prezidentas, dėl savo ribotos patirties užsienio ir saugumo politikos srityse, kartos tas pačias klaidas, kurios buvo daromos B. Clintono valdymo laikais.

Norėdamas realių pokyčių tarptautinėje erdvėje, B. Obama pirmiausiai privalo tinkamai užbaigti tai, ką pradėjo ir ko nebaigė G. W. Bushas – stabilizuoti Iraką ir Afganistaną. Šio uždavinio įgyvendinimo sėkmei G. Busho administracija paskutiniaisiais savo darbo metais padėjo didžiules pastangas, todėl nesiremti tuo, kas jau pasiekta, būtų neatleistina klaida. Galų gale nutrūktgalviškumas ir radikalus poslinkis į kairę JAV užsienio ir saugumo politikoje būtų pražūtingas pirmiausia toms dviems valstybėms, kuriose savo kraują lieja ne tik JAV, bet ir jos sąjungininkių kariai.

O kalbant apie Jemeną, neabejotina, kad dar vieną karą Artimuosiuose Rytuose JAV visuomenė ir biudžetas pakeltų labai sunkiai. Būtina ieškoti efektyvių alternatyvų, tačiau tik vienos rūšies galios panaudojimas neduos reikiamos naudos. Todėl neatmesčiau galimybės, kad Jungtinės Valstijos naudodamos kompleksines priemones ir nesiveldamos į platesnį konfliktą, kartas nuo karto galėtų pasiųsti savo karinės oro pajėgas paremti Jemeno Vyriausybės kovą prieš šalyje įsikūrusius radikaliuosius islamistus.