Didžiausias dėmesys pranešimuose ir diskusijose buvo skirtas Rytų Europos valstybėms ir jų problemoms, susijusioms su demokratija bei spaudos laisve. Konferencijoje dalyvavo Rusijos ir Baltarusijos opoziciniai politikai, Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos parlamentarai, tarptautinių nevyriausybinių organizacijų, dirbančių su Rytų Europa, atstovai.

Amerikai dar rūpi Rytų Europa

Konferenciją pasveikinę Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis pažadėjo, kad Lietuva niekada neatsuks nugaros pagalbos reikalaujančioms kai­myninėms valstybėms ir toliau skatins demokratijos plėtrą į Rytus. Sveikinimo žodį tarė ir žymiausias svečias, JAV Senato narys, buvęs kandidatas į JAV prezidento postą Johnas McCainas. Savo kalboje jis pabrėžė: „Jums gali pasirodyti, kad Amerika neskiria dėmesio Europai, ypač Vidurio ir Rytų Europai. Norėčiau pasakyti aiškiai – vertybės yra labai svarbios. Ne tik JAV prezidentas, bet ir Kongresas, ir visa tauta įsiparei­gojo ginti šias vertybes. Šie įsipareigojimai remiasi ne tik mūsų bendrais interesais, idėjomis ir vertybėmis, bet ir atsakomybe mūsų sąjungininkams.“

Buvusios Ukrainos ministrės pirmininkės Julijos Timošenko dukra Jev­henija Carr, negalėjusi dėl mamos sveikatos būklės atvykti į konferenciją, atsiuntė laišką, kuriame padėkojo konferencijos rengėjams už neabejingumą Ukrainos politiniams kaliniams: „Šiandien Ukrainoje politinės represijos pasiekė tokį lygį, kai yra žlugdomas ne tik oponentų politinis gyvenimas, bet ir pačių politinių kalinių likimas yra pavojuje. Mano mama jau 15 dienų badauja. Mes nenorime, kad Ukraina būtų izoliuota, tačiau norime, kad ši politinė krizė būtų išspręsta. Dėkoju už jūsų indėlį gelbėjant politinius kalinius ir mūsų šalį.“

Maskvoje vis dar mąstoma apie įtaką Baltijos šalims

Konferencijos darbas buvo padalytas į tris plenarinius posėdžius. Pirmasis iš jų turėjo apžvelgti pastaruosius politinius įvykius Rytų Europoje nūdienos pasaulinių iššūkių šviesoje. Atidaręs posėdį Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris pabrėžė Rusijos demokratinių jėgų indėlį į Sovietų imperijos žlugimą. Rusijos opozicijos atstovas Borisas Nemcovas kalbėjo apie Rusijos ir Europos santykius: „Kiek tai yra susiję su eiliniais Rusijos piliečiais? Jie mažai žino apie tai, kas vyksta Baltijos šalyse. Informacijos apie tai labai nedaug, nusimano tik specialistai. Yra žmonių, jaučiančių nostalgiją imperijai, tačiau jų nedaug. Mūsų kompleksai abipusiški, kai kas Maskvoje turi kompleksą, kad mes praradome Baltijos šalis ir būtina sugrąžinti mūsų įtaką. Tai, žinoma, visiškai neįmanoma.“

Aptariant nevyriausybinių organizacijų ir parlamentarų bendradarbiavimą skatinant demokratiją Rytų Europoje, svarbiausia buvo Ukrainos parlamento nario Boryso Tarasiuko kalba: „Mes, opozicija, negalime apsimesti, kad Uk­rainoje niekas nevyksta ir kad viskas yra gerai“. B.Tarasiukas paragino Europos vadovus nevykti į viršūnių susitikimą Jaltoje ir taip parodyti nepasitenkinimą represijomis prieš kitaminčius: „Šį renginį organizuoja Ukrainos prezidentas, kuris yra kaltas dėl to, kad Ukrainoje prastėja demokratijos būklė, kad imamasi represijų prieš opoziciją, ypač prieš buvusią Ukrainos premjerę J.Timošenko, buvusį vidaus reikalų ministrą Jurijų Lucenko.”

Tironai garantijų neduoda

Trečiajame posėdyje apie pavienių valstybių (Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos, Rusijos, Ukrainos ir Kongo De­mokratinės Respublikos) demokratijos plėtrai kylančius sunkumus ir galimybes verta buvo atkreipti dėmesį į vieno iš Baltarusijos opozicijos vadovų Anatolijaus Lebedkos žodžius: „Mano požiūriu, Lietuvai svarbu žiūrėti strategiškai – kokio kaimyno ji nori. Dabar kaimynas yra tokios būklės, kad jam negalima duoti degtukų, jis gali ir savo namą sudeginti, o ugnis gali persimesti pas kaimyną. Jei tai Lietuvos verslininkus tenkina, tai jie gali pirkti degtukų A.Lukašenkai. Tačiau tuo pat metu jie turi žinoti, kad niekas jiems neduos garantijų, jog jų kapitalas Baltarusijoje bus saugus.“

Visi konferencijos dalyviai oficialiai kreipėsi į Ukrainos prezidentą V.Ja­nukovyčių, prašydami leisti J.Ti­mošenko gydytis Europoje: „Jūs turite įgaliojimą humaniškumo sumetimais priimti sprendimą, kuriuo J.Timošenko būtų suteiktas gydymas užsienyje. Tikime, kad šis humaniškas Jūsų veiksmas bus teigiamai įvertintas ne tik Ukrainoje, bet ir visame pasaulyje.“

Taip pat buvo priimta 19 punktų deklaracija. Konferencijos dalyviai pasmerkė Ukrainos valdžią dėl politiškai motyvuoto opozicijos lyderės J.Ti­mo­šenko teismo proceso ir kalinimo bei Baltarusijos režimą dėl keliolikos opozicijos atstovų persekiojimo ir kalinimo. Deklaracijoje išreikštas nuoširdus apgailestavimas, kad 2011–2012 m. rinkimai Rusijoje vyko ne pagal demokratijos standartus, todėl sumenko institucijų teisėtumas ir sulėtėjo tikros bei teisingos demokratijos plėtra. Konferencija išreiškė paramą Gruzijos ir Moldovos Respublikos pastangoms skatinti demokratinių reformų pažangą ir dar kartą paragino Rusijos Federaciją išvesti savo ginkluotąsias pajėgas iš Gruzijos ir Moldovos teritorijų.

A.Lukašenka savo įkaitais laiko dar 15 politinių kalinių. Žymiausi jų – žmogaus teisių gynimo centro „Vesna“ vadovas Alesius Beliackis, buvę kandidatai į prezidentus N.Statkevičius ir A.Sanikovas, opozicijos kandidatų rinkimų kampanijų vadovai Pavelas Severinecas ir D.Bondarenka, politinis kalinys Sergejus Kovalenka, kuris protestuodamas ilgai badavo ir smarkiai susigadino sveikatą.

Politiniai kaliniai – režimo įkaitai

A.Lukašenkos įkaitai, arba „gyvoji prekė“, – tai ne tik buvę kandidatai į prezidento postą, opozicijos aktyvistai ir kiti žmonės, išdrįsę nepaklusti šalį valdančiojo režimo reikalavimams nurimti ir „gyventi teisingai“. Prekyba kaliniais – toli gražu ne naujas A.Lukašenkos metodas. Po 2006-ųjų rinkimų už protesto akcijų, pavadintų riaušėmis, rengimą irgi buvo areštuojami ir teisiami opoziciniai politikai, tarp kurių – tuometinis buvęs kandidatas į prezidento postą Aleksandras Kazulinas. 2008-aisiais A.Kazulinas buvo paleistas, kai JAV pritaikė ekonomines sankcijas įmonėms, finansiškai susijusioms su režimu. A.Lukašenkai Baltarusijos politiniai kaliniai yra vienas iš jo visagalybės ženklų – įkalindamas juos, jis įsivaizduoja esantis kiekvieno piliečio laisvės šeimininku, kuris gali ją atimti ar vėl dovanoti.

Jam labai svarbu ir tai, kad politiniai kaliniai yra jo režimo „gyvoji valiuta“. Po vieną paleisdamas kalinius A.Lukašenka tikisi gauti iš Europos finansinę paramą, lengvatinius kreditus, taip pat savo režimo teisėtumo pripažinimą. Vargu ar jis sutiktų paleisti visus kalinius vienu metu – tai būtų smūgis ir jo savigarbai, ir naudai, kurios jis tikisi.

Baltarusijos politikas Vincukas Večiorka yra įsitikinęs: „Paleisti kalinius jį gali priversti ekonominės problemos, jo asmeniai, grupuotės ir šalies ekonomikos sunkumai, kai Rusija rimtai „suspaus gerklę“, o Europa vėl bus reikalinga. Prasidės „švytuoklės politika.“

„Stabiliausios ekonomikos“ mito žlugimas

Baltarusijoje kilo neregėto masto ekonomikos krizė, nes visiškai buvo ignoruojamos būtinos reformos, buvo siūloma išsaugoti sovietinę planinę ekonomiką ir nuolat didėjo priklausomybė nuo pigių Rusijos energetinių išteklių. Apie neišvengiamą krizę pradėta kalbėti dar 2010-aisiais, kai A.Lukašenka teigė užsienio žurnalistams, kad „krizės Baltarusijoje nėra ir nebus“.

Beveik triskart nusmukęs Baltarusijos rublis labai skaudžiai atsiliepė gyventojų pajamoms. Daugumos baltarusių vidutinės pajamos vietoje režimo žadėtų 500 JAV dolerių per mėnesį sudaro tik 150–200. Verta prisiminti, kad daugumos produktų ir paslaugų kainos nenusileidžia jų kainoms Lietuvoje.

Šiandien Baltarusijos infliacijos lygis yra pats aukščiausias Europoje. Palyginus su 2010-aisiais, Baltarusijos piliečių atlyginimai sumažėjo maždaug perpus ir krito žemiau Kirgizijos, Moldovos ir Armėnijos lygio, o senatvės pensijos sumažėjo beveik pusantro karto. Šiuo metu, įvairiais duomenimis, 67 proc. baltarusių priskirti mažai aprūpintųjų kategorijai. Beveik 80 proc. savo pajamų žmonės priversti išleisti vis brangstantiems maisto produktams. Tad graudūs juokai, kad žmonės dirba už maistą, tampa realybe kaimyninėje valstybėje. Su darbuotojų streikų bandymais valdžia susidoroja grasinimais ir iniciatorių persekiojimais.

Sankcijos ir represijos

ES Užsienio Reikalų Ministrų Tarybos į juodąjį sąrašą buvo įtrauktos 29 įmonės ir 12 privačių asmenų, talkinančių Baltarusijos režimui. Režimas į tokius veiksmus sureagavo labai skaudžiai, neadekvačiai, ir sukūrė asmenų, kuriems draudžiama išvykti iš Baltarusijos, sąrašą.

Vasario pabaigoje portalas „Tut.by” nutekino slaptą informaciją apie 108 asmenis, kuriems draudžiama leisti išvykti už Baltarusijos ribų. Tarp jų – opozicijos aktyvistai, žmogaus teisių gynėjai, žurnalistai. Tiesa, pasirodo, kad net nebūdamas tame sąraše negali būti apsaugotas nuo neadekvačių represijų. V.Večiorka dar kovą buvo gavęs vidaus reikalų ministerijos pažymą, kad jis neįtrauktas į šį sąrašą, tačiau, vykdamas į Prahą, buvo išlaipintas iš traukinio pasienyje su Lenkija. Pasieniečiai tik kartojo, kad jie turi „vidaus instrukciją“, neleidžiančią išleisti V.Večiorkos už šalies ribų. Nesaugu išvykti iš šalies net per atvirą sieną su Rusija – kovo 28-ąją opoziciniai politikai A.Liabedzka, S.Kaliakinas ir A.Atroščankavas buvo suimti traukinyje Oršoje bei išlaipinti. Neva milicininkai ieškojo narkotikus gabenančių asmenų.

Rusija nesnaudžia

Akivaizdu, kad Rusija produktyviai išnaudoja savo naudai prastą Baltarusijos ekonomikos padėtį. Kremlius toli gražu nesiruošia griauti A.Lukašenkos režimo ir juolab nerems šalies demokratinių permainų. Kremliui naudinga ir toliau derėtis su valdžios narkomanu tapusiu diktatoriumi dėl tolesnio abiem pusėms naudingo bendradarbiavimo.

A.Lukašenkai reikia pigių žaliavų, lengvatinių paskolų ir geopolitinės paramos. Kremlių domina strateginės šalies įmonės. Būtent todėl neseniai Baltarusijos vadovas panaikino įmonių, kurios negali būti privatizuotos, sąrašą. Tarp būsimų Rusijos pirkinių – naftos perdirbimo įmonės, metalurgijos gamyklos, garsusis „BelAZas“.

Akivaizdu, kad Baltarusijos valdžia tampa pavojinga savo šalies piliečiams. Nepaisant to, kad šis režimas gali būti nuverstas tik pačių baltarusių, nuo Europos ir jos politikų priklauso, ar gyvybingesnė bus diktatūra, ar šalies demokratinė perspektyva. Baltarusija – testas Lietuvos ir visos Europos vertybinei politikai.

Be kita ko, EŽTT pranešime teigiama, jog Europos šalys neprivalo įteisinti santuokos tarp tos pačios lyties asmenų. Tokiems atvejams, kada valstybė nori suteikti tam tikrą teisinę formą minėtoms poroms, yra civilinės partnerystės institutai.

Šis išaiškinimas tik pakartojo Europos Sąjungos (ES) teisėje užfiksuotus principus, jog nacionalinė valstybių narių valdžia gali pati apsispręsti dėl asmenų poros teisinių įsipareigojimų pobūdžio ir šeimos sudėties. Taigi Lietuvos Seimo narių grupė iniciavusi Konstitucijos pataisą, kuria norima apibrėžti santuokos ir šeimos statusą, nesikėsina pažeisti nei ES įstatymų, nei žmogaus teisių. Tai yra, priešingai negu nori įrodyti kai kurie ideologiškai suinteresuoti veikėjai.

Prieš keletą savaičių rašiau šia tema ir sulaukiau, kaip ir reikėjo tikėtis, nevienareikšmiškos reakcijos. Tad keletą pagrindinių vartotų argumentų derėtų aptarti atskirai.

Visų pirma, kas krito į akį skaitant žmonių atsiliepimus buvo tai, kad diskusijoje vartojamos pagrindinės sąvokos nėra tiksliai apibrėžiamos. Tarkime tokios kaip šeima, santuoka, valstybė ar valdžia. Dėl to, argumentacija praranda loginį nuoseklumą ir tampa neadekvati.

Keista, jog gyvenant daugiau nei 20 metų nepriklausomoje Lietuvoje dalis žmonių atkakliai save atskyrinėja ir priešina su valstybe bei jos valdžia. Demokratinėje santvarkoje, kokią mes dabar turime, kiekvienas žmogus turi teisę rinkti ar būti renkamas į valdžios institucijas bei spręsti valstybės reikalus. Mūsų valstybė yra mes patys, o valdžia yra mūsų išrinkti patikėtiniai. Pilietis lygiai kaip ir valdžia yra to paties politinio kūno, vadinamo valstybe, dalis. Tad asmuo, valstybės interesus visada priešinantis savo interesams, veikiausiai serga lengva asmenybės susidvejinimo ligos forma.

Kita klaidingai vartojama sąvoka yra šeima. Kai kurie žmonės, kalbėdami apie šeimą turi omenyje buitines jos reikšmes. Močiutė, senelis, vaikaičiai, dėdės, tetos ir pan. neva irgi gali būti šeimos nariai. Vis dėlto reikia priminti, jog Lietuvos Konstitucijoje kalbama ne gatvės ar kiemo šnekta, o juridine kalba. Šeima kaip ir santuoka turi aiškias, įstatymuose nustatytas ribas ir iš to išplaukiančias teisines pasekmes. Močiutės ir vaikaičio formalus teisinis santykis gali atsirasti tada, kai vaikas yra netekęs tėvų arba iš jų buvo atimtos tėvystės teisės. Tokiu atveju, vaiką oficialiai įsivaikinti gali ir dėdžių, tetų šeimos.

Dar vienas ne kartą kartotas argumentas, jog neva tik santuoka yra juridinė sąvoka, tuo tarpu šeima – ne. Todėl šeimai sukurti pakanka emocinio ryšio. Vis dėlto yra priešingai. Šeima yra teisinė sąvoka, lygiai tokia pat kaip ir santuoka. O teisinė – dėl to, jog yra apibrėžiama Konstitucijoje bei kituose įstatymuose. Jei šeima tebūtų buitinis terminas, jo valstybės teisyne nebūtų aptinkama. Todėl emocinio ryšio nepakanka sudaryti nei santuokai, nei šeimai, nes valstybės įstatymuose nėra nurodyta kriterijų ar vienetų tam ryšiui aptikti ir pamatuoti.

Iš šio paaiškinimo išplaukia kitas dažnai vartotas argumentas, jog santuokos ir šeimos pagrindas yra meilė vienas kitam. O meilė, kaip žinia, yra laikoma emociniu ryšiu. Tad neretu atveju žmonės tiki, jog Konstitucijoje užfiksuotos santuokos ir šeimos sąvokos yra tapačios kasdieninėje kalboje vartojamiems analogams. Tačiau, kaip jau buvo minėta, teisėje meilė ir kiti emociniai ryšiai neturi galimybės būti aptinkami dėl savo prigimtinės specifikos – juridinio neapčiuopiamumo. Kyla beveik retorinis klausimas – nuo kada sugulovus reikėtų imti vadinti šeima – ar nuo momento, kada sugulė ar gal po penkto sugulimo?

Valstybės akyse nepalyginamai aiškesnis bei apčiuopiamesnis už meilę pagrindas šeimai sudaryti yra teisinis įsipareigojimas – santuoka. Būtent tai ir fiksuoja valstybės teisinis aparatas. Tačiau kadangi praktikoje neretai santuokinis įsipareigojimas ir meilė sutampa, žmonės santuoką nejučia ėmė sieti su meile. Vis dėlto, tai yra loginė klaida. Sudarant santuoką teisinis įsipareigojimas yra visada, o meilė – anaiptol. Tarkime, santuoka gali būti sudaryta iš išskaičiavimo, bet jos teisinė reikšmė yra lygiai tokia pat, kaip ir santuokos sudarytos iš meilės. Tai tiesiog ne valstybės reikalas tikrinti ar tarp būsimų sutuoktinių yra emocinis ryšys ar ne.

Kitas esminis punktas yra tas, kad teisiškai apibrėžti šeimos ir santuokos institutai valstybei yra reikalingi palaikyti natūralias bendrabūvio normas. Įsipareigojimas ir pasiaukojimas savo šeimos nariams yra sveikos bendruomenės principai. Todėl valstybė, kaip tam tikra bendruomenė, siekdama išlikti bei plėstis, yra suinteresuota savo įstatymais remti šiuos principus.

Tuo tarpu asmenys, bandydami individo norą ar kaprizą be pilnos teisinės atsakomybės prakišti kaip įstatyminę normą, nejučia ardo valstybės piliečių bendrabūvio pamatus. Kitaip tariant, individualūs norai negali tapti įstatymų principais, jei valstybė tikisi egzistuoti ilgiau nei vienos žmonių kartos laikotarpį. Taigi, bendruomeninio gyvenimo normos yra ne „moralinis autoritarizmas“, o elementari padoraus sugyvenimo ir tarpusavio pasitikėjimo tikrovė. Įstatymai tam ir kuriami, kad ribotų ir draustų kai kurias realybėje pasitaikančias praktikas, o ne naikintų ribas tarp bendruomeninio gėrio ir blogio.

Pabaigai derėtų pastebėti, jog neverta klausyti visokių neaiškių psichologų sofistikų, jog pilna šeima nėra vertybė savaime. Teisinės sistemos tikslas visų pirmiausia turi būti padoraus bendruomeninio gyvenimo normų skatinimas ir apsauga. Todėl įvairios visuomenės gyvenime pasitaikančios anomalijos, tokios kaip nepilna šeima, smurtaujantys sutuoktiniai, seksualiniai iškrypimai ir pan., negali tapti įstatyminių normų pagrindu.

Ar įmanoma sugrįžti, jei nebuvai niekur dingęs? Įmanoma, jei esi Vladimiras Putinas. Kovo 4-osios Rusijos prezidento rinkimai neatnešė jokios staigmenos – gegužės 7 dieną V. Putinas trečią kartą žengs į Didžiųjų Kremliaus rūmų Andrejaus salę tam, kad formaliai dar kartą taptų Rusijos Federacijos vadovu.

Atsižvelgus į šias aplinkybes, verta persikelti į kitą pasaulio galios polį. Ką rinksis JAV? Jau šių metų rudenį vyks JAV prezidento rinkimai. Dabartinio Prezidento Baracko Obamos prezidentavimo laikotarpis JAV ir visame pasaulyje sukėlė daug polemikos ir kritikos. Vis dėlto Obama ruošiasi siekti antrosios kandencijos. Tuo metu vidiniai respublikonų kandidato rinkimai pasiekė įkarštį. Tad veikiausiai netrukus turėtų paaiškėti, kas taps Obamos varžovu.

Respublikonų partijos kadidatų tarpusavio kova vyksta itin inirtingai. Iš septynių rinkimines kampanijas pradėjusių kandidatų beliko keturi: Mittas Romney, Rickas Santorumas, Ronas Paulas bei Newtas Gingrichas. Paskutinieji du rinkimuose dalyvauja jau beveik tik formaliai – jų šansai vertinami labai kritiškai.

Kitokia situacija susiklostė buvusio Masačiusetso gubernatoriaus Romney ir anksčiau senatoriaus Pensilvanijoje pareigas ėjusio Santorumo fronte. Šiuo metu abu kandidatai yra stipriai išsiveržę į priekį. Nepaisant to, vis dar nežinia, kam teks garbė varžytis su dabartiniu prezidentu Obama. Labai tikėtina, kad kandidatas nebus žinomas iki pat vasaros Respublikonų partijos suvažiavimo. Tad kol kas negalima nurašyti nė vieno iš jų, o ir autsaideriai Paulas bei Gingrichas dar turi teorinių šansų. Pažvelkime į kiekvieną kandidatą iš arčiau.

Newtas Gingrichas

Dar visai neseniai 68 metų, buvęs JAV atstovų rūmų pirmininkas, Newtas Gingrichas, buvo vertinamas kaip vienas iš potencialiausių kandidatų laimėti respublikonų rinkimus ir laprikičio 6 dieną stoti  į dvikovą su prezidentu Obama. 2011 metais gruodžio 9 d. vienas didžiausių JAV dienraščių New York Times išplatino apklausą, kurioje buvo užduodamas esminis klausimas: „kas, anot rinkėjų, būtų pagrindinis kandidatas, galintis įveikti Obamą pagrindiniame rinkimų maratone rudenį?“ Net 31 proc. atsakė, jog tai būtų būtent Gingrichas. Reikia pažymėti, kad Santorumas net nebuvo įvardintas tarp galimų kandidatų.

Nuo to laiko situacija pasikeitė kardinaliai. Jau žinomi rezultatai iš pirmųjų trisdešimties valstijų. Buvusiam atstovų rūmų pirmininkui pavyko laimėti tik Šiaurės Karolinoje ir Džoržijoje. Rinkimų pradžioje Gingrichas buvo pateikiamas kaip alternatyva nuosaikiajam respublikonui Romney. Tai nekelia nuostabos. Būtent jo iniciatyva 1994 metais respublikonai po ilgos pertraukos atgavo persvarą kongrese. Tai buvo smūgis tuometinio JAV prezidento, demokratų partijos atstovo, Billo Clintono administracijai. Gingricho pirmininkavimo laikotarpiu buvo įvykdyta teigiamų reformų, pvz. sumažinti mokesčiai ir padidintos išlaidos šalies gynybai. Didžiulę patirtį politikoje nustelbė Gingricho utopinės idėjos ir neadekvati retorika užsienio politikos klausimais.

Save pristatydamas kaip „idėjų žmogų“, politikas gana rimtai pateikė siūlymą sukurti JAV koloniją mėnulyje. Šią mintį išjuokė ne tik kandidato konkurentai, bet ir jį palaikantys rinkėjai. Kiti kandidatai, norėdami sutriuškinti Gingricho kaip solidaus konservatoriaus įvaizdį, pasinaudojo buvusio atstovų rūmų pirmininko asmenininio gyvenimo istorija. Paaiškėjo, kad anksčiau jis buvo siūlęs savo antrajai žmonai gyventi atviroje santuokoje. Šis faktas diskreditavo Gingricho, kaip politiko, puoselėjančio šeimos vertybes, įvaizdį. Taip pat buvo akcentuota, kad jis tik 2009 metais atsivertė į katalikybę, anksčiau buvo baptistų tikėjimo atstovas. Šie du dalykai privertė rinkėjus abejoti N. Gingricho konservatyvumu ir užduoti klausimą, ar jis geresnis už liberalias vertybes atvirai deklaruojantį Romney.

Beje, staigus Santorumo pakilimas rodo, kad socialiniai konservatoriai tikrai nelaiko Gingricho alternatyviu kandidatu Romney. Tai leidžia daryti išvadą, kad šio politinio veikėjo elektoratą sudaro daugiausiai nepriklausomi, vidurinės klasės rinkėjai, kurie tebetiki Gingricho „idėjų žmogaus“ įvaizdžiu. Vis dėlto dabartinės sociologinės apklausos rodo, jei JAV prezidento rinkimai vyktų šiandien, Gingrichas tikrai pralaimėtų Obamai. Tad galima teigti, kad rinkėjai nusisuko nuo buvusio atstovų rūmų pirmininko.

Ronas Paulas

76 metų Teksaso kongresmeną Roną Paulą derėtų tituluoti JAV prezidento rinkimų veteranu. Dar 1988 metais Paulas siekė JAV prezidento posto atstovaudamas Amerikos Libertarų partijai, o 2008 m. varžėsi jau respublikonų partijos gretose. Tada, kaip žinia, nusileido Johnui McCainui ir dabartiniam savo varžovui Romney. Paulas garsėja kaip ekscentriškiausias iš visų keturių respublikonų kandidatų. Nors jis, anskčiau atstovavęs libertarams, jau seniai yra Respublikonų partijos narys, tačiau Paulo atsivertimas į tradicinį konservatizmą – ar bent į liberaląją dešinę – taip ir neįvyko. Politikas išlaikė libertarui būdingas pažiūras. Būtent todėl R. Paulas yra vadinamas „Arbatos partijos“, kuri simbolizuoja visuomeninį, politinį judėjimą, propaguojantį libertarų idėjas, intelektualiniu krikštatėviu.

Wall Street Journal iškėlė mintį, kad Paulas būtų realus respublikonų pretendentas į JAV prezidento postą, bet juo veikiausiai niekad netaps ir dėl to gali kaltinti tiktai save. Amerikos dienraštis teigia, jog Paulas nesugebėjo išlaikyti savo idėjų nuoseklumo. Dar visai neseniai „Arbatos partijos“ krikštatėvio retorikoje skambėjo tokie pasiūlymai, kaip narkotikų legalizavimas JAV.

Kitas achilo kulnas Paulo rinkiminėje kampanijoje yra jo užimama pozicija užsienio politikos klausimais. Jis aršiai kritikavo George‘o Busho veiksmus dėl intervencijos į Iraką, taip pat kaltino Obamos administraciją neva provokuojant karą su Iranu. Tokia pozicija galbūt užtikrina liberalių rinkėjų palaikymą, bet tradicinius respublikonus tai tikrai atgraso. Daugelis JAV piliečių labiausiai nuogąstauja dėl neryžtingos Obamos užsienio politikos, taigi jie tikrai nebalsuos už kandidatą, kuris yra linkęs pratęsti JAV užsienio politikos amorfiškumą. Wall Street Journal akcentuoja, kad būtent Paulo propaguojama izoliacinė užsienio politika verčia rinkėjus į jį žvelgti nepatikliai.

Radikalizmas ir politinis kitoniškumas Paulo kandidantūros perspektyvoms partijos vidaus rinkimuose turi aiškiai neigiamą faktorių. Tai įrodo ir faktas, jog jis dar nepasiekė pergalės nė vienoje valstijoje. Tad daugiausiai, ko Paulas gali tikėtis yra dar neapsisprendusių rinkėjų balsų ir, aišku, didelio „Arbatos partijos“ šalininkų palaikymo. Reikia pastebėti, jog jo populiarumas spalvotųjų amerikiečių tarpe taip pat menkas. Sunku įsivaizduoti Paulo galimybes laimėti prieš Obamą, po jo neatsargaus pareiškimo, kad „mes galime teigti, jog 95 procentai visų juodaodžių tame mieste [Vašingtone] yra nusikaltėliai arba visiški nusikaltėliai.“ Šis ir pamašūs radikalūs pareiškimai  veikiausiai neprideda daug pasitikėjimo balsų galimoje kovoje prieš Obamą. Vis dėlto, Teksaso kongresmenas neatrodo galintis kelti rimtą grėsmę respublikonų kandidatams, jau nekalbant apie tikimybę susigrumti su Obama dėl prezidento posto.

Rickas Santorumas

Prieš prasidedant respublikonų rinkimų maratonui atrodė, jog JAV piliečiai nepatikliai vertina buvusį Pensilvanijos senatorių, 53 metų Ricką Santorumą. Viena pagrindinių to  priežasčių buvo politiko pralaimėjimas 2006 metų Senato rinkimuose. Dar prieš prasidedant pirminiams rinkimams, buvęs senatorius net nebuvo įtrauktas į potencialių  pretendentų į JAV prezidento postą, sąrašą.

Vis dėlto verta pastebėti, kad politikos apžvalgininkai Santorumą nurašė per anksti. Jis gana netikėtai laimėjo pirmąją  rinkimų sueigą Ajovoje, o vėliau po ilgesnės Romney pergalių serijos, sugebėjo laimėti Kolorade ir Minesotoje ir dar 8 valstijose. Taip Santorumas reabilitavosi ir tapo potencialiu varžovu pirmaujančiam Romney. Būtina pažymėti, kad Santorumas sugėbėjo atsilaikyti ir pirminiame balsavime Mičigane, kuris yra Romney gimtinė (pralaimėjimas tik 4 proc.) Tad buvęs Pensilvanijos senatorius iškilęs tarsi iš niekur sukelė didžiulį galvos skausmą savo pagrindiniam oponentui.

Santorumas rinkėjus labiausiai traukia savo ideologiniu tvirtumu bei sugebėjimu akcentuoti žmonėms labiausiai rūpimas problemas. Propaguodamas socialinį konservatizmą, jis konsoliduoja tvirtą dešinįjį rinkėjų sparną. Romos katalikų tikėjimas, neigiamas ir radikalus požiūris į tos pačios lyties žmonių santuokas, pasisakymas prieš abortus, socialinės sferos reformos, alternatyvi sveikatos apsaugos reforma – tai idėjos padedančios kurti moralaus ir politiškai tvirto vadovo įvaizdį.

Reikia pabrėžti, kad Santorumas, iškeldamas tikėjimo svarbą, pritraukia ne tik Romos katalikų bažnyčios tikinčiuosius, bet taip pat ir protestantus. Politologas Davidas Gibsonas tinklapyje huffingtonpost.com, nagrinėdamas Santorumo religingumą, pabrėžia: „Santorumas yra evangelikas širdyje“. Beje, už Santorumą tikrai balsuoja nemaža dalis evangelikų protestantų. Gibsonas pabrėžia, jog daugeliui religingų žmonių imponuoja Santorumo mintys dėl nenormalios seksualinės orientacijos asmenų santuokų bei abortų uždraudimo.

Plėtodamas savo socialinio konservatizmo idėją, Santorumas aukština šeimos vertybes bei itin akcentuoja socialinės sferos problemas. Šilta, per daug politika nesidominčiam žmogui suprantama retorika vaidina svarbų vaidmenį Santorumo rinkiminėje kampanijoje. Ši taktika jam padėjo reabilituotis ir de facto įveikti pagrindine alternatyva Romney buvusį Gingrichą. Didelė dalis tvirtų vidurinės klasės respublikonų žavisi būtent Santorumu.  Apklausos rodo, kad jeigu jis būtų nominuotas respublikonų kandidatu, veikiausiai galėtų įveikti dabartinį JAV vadovą Obamą rudenį vyksiančiuose prezidento rinkimuose. Tačiau to nereikėtų sureikšminti, nes pastaruoju metu apklausos palankumą rodo ir Romney atžvilgiu.

Santorumas amerikiečių akyse įkūnija tai, ko stokoja Paulas ar dabartinis prezidentas Obama. Buvęs Pensilvanijos senatorius, savo pareiškimais sudaro ryžtingo politiko užsienio politikos klausimais įspūdį. Vienuose respublikonų debatuose Santorumas pasakė, kad, jeigu būtų išrinktas prezidentu, JAV, esant rimtai priežasčiai, nedelsadama pultų Iraną ir sunaikintų jo intencijas sukurti atominį ginklą. Vis dėlto tokie pareiškimai, nors sukelia tvirtų respublikonų simpatijas, tačiau neleidžia užtikrintai tikėtis sėkmės grumiantis dėl prezidento posto su demokratų kandidatu.

Be kita ko, Santorumas neabejotinai išlieka kaip idėjiškai tvirčiausias kandidatas. Tad jo galimybės atstovauti savo partijai rinkimuose vertinamos teigiamai. Vis dėlto respublikonai šiuose rinkimuose neabejotinai bijo rizikuoti. Santorumo teiginiai, kad prezidentas Obama yra snobas dėl noro, jog kiekvienas JAV pilietis lankytų koledžą arba griežta kritika buvusiam JAV prezidentui Johnui F. Kennedy už jo propaguotą mintį atskirti bažnyčią nuo valstybės, partijos viduje kelia atsargias diskusijas, kad reikia rinktis saugesnį variantą, t.y. Romney. Ateitis parodys, ar Santorumo socialinis konservatizmas padės jam laimėti respublikonų partijos palankumą. Kol kas jo šansai yra tikrai nemenki.

Mittas Romney

Šių metų kovo 12-ąją dieną 65-ąjį gimtadienį minėjo buvęs Masačiusetso gubernatorius bei pagrindinis favoritas į respublikonų kandidatus JAV prezidento rinkimuose Mittas Romney. Rinkimus pradėjęs pralaimėjimu Ajovoje, vėliau sugebėjo reabilituotis ir dabar jau yra laimėjęs 18 valstijų bei Vašingtono DC, įskaitant ir savo gimtąjį Mičiganą. Anksčiau vienareikšmiškai vertintas kaip vienintelė alternatyva stoti į kovą su Obama, dabar po Santorumo pakilimo, buvęs gubernatorius nebegali jaustis toks saugus ir užtikrintas. Vis dėlto, nemažai rinkėjų Romney puoselėjamą nuosaikaus respublikono idėją vertina teigiamai. Be to, reikia pastebėti, kad Romney nėra naujokas prezidentinėje kampanijoje. 2008 metais jis dalyvavo respublikonų rinkimuose, bet tuomet nusileido kitam partijos kolegai McCainui.

Buvusį gubernatorių labiausiai vertina už jo ekonominę patirtį, mat Romeny ilgus metus vadovavo savo sukurtam verslui. Taipogi jam sėkmingai sekėsi vykdyti reformas ir Masačiusetso valstijoje. Tad didžiausia visų laikų JAV skola, siekianti daugiau nei 15 trilijonų dolerių, smarkiai gadinanti dabartinio prezidento Obamos įvaizdį, Romney perspektyvoms suteikia teigiamų potėpių.

Dar vienas geras Romney bruožas yra jo sugebėjimas valdyti emocijas ir laviruoti tarp įvairių rinkėjų nuomonių. Tuo jis pranašesnis už Santorumą. Tarkime, jie abu akcentuoja JAV nacionalinio saugumo klausimą ir labai kritiškai vertina Irano branduolinę programą. Tačiau esminis skirtumas tarp jų yra, kad Santorumas, pasiduodamas emocijoms, dažnai atsidūria prieštaringai vertinamoje pozicijoje. Tuo tarpu Romney, sugebėdamas išlaikyti principingas nuostatas, tą patį požiūrį sugeba išreikšti šiek tiek diplomatiškiau. Šioje vietoje atsiskleidžia jo centro dešiniosios pažiūros (angl. – moderator), kurios yra patrauklios nepriklausomiems kandidatams, kurie oponuoja dabartiniam prezidentui, bet tuo pačiu ir nenori remti radikalaus kandidato.

Prie teigiamų Romney kampanijos veiksnių galima išskirti tokį aspektą, kad jį palaiko kiti iškilūs respublikonų politikai. Tiesiogiai jo programai pritarė buvęs 2008 metų JAV prezidento rinkimų respublikonų partijos kandidatas McCainas. Be to, palaikymo sulaukė ir iš buvusio prezidento George’o W.H. Busho. Pastarasis teigė, kad Romney yra saugausias kandidatas iš galinčių varžytis su Obama. Netiesioginiu Romney draugu yra tapęs ir Gingrichas, kuris sėkmingai padeda jam skaldyti socialinio konservatizmo šalininkus – Santorumo elektoratą.

Silpnybių Romney taip pat turi. Santorumas per debatus pabrėžė Romney priklausomybę nuo Wall Street kompanijų. Romney draugai, kurie gana glaudžiai susiję su minėtuoju Wall Street negaili pinigų kandidato rinkiminei kampanijai. Tuo yra pabrėžiama jo priklausomybė nuo tam tikros interesų grupės. Sanotumas taip pat dažnai retoriškai klausinėja, kuo Romney siūloma sveikatos apsaugos programa skiriasi nuo vadinamos Obamacare. Buvęs senatorius remiasi argumentais, kad Romney tokią pačią sveikatos apsaugos programą taikė ir savo vadovavimo laiku Masačiusetse. Be to, Romney yra mormonas. Šis faktas šiek tiek diskredituoja kandidatą, jo konservatyviąją idėją eilinių krikščionių akyse.

Nepaisant šių minusų, nemažai respublikonų yra pasiruošę rinktis Romney. Priešiškumas Obamos vykdomai politikai, neleidžia respublikonų rinkėjui naudotis laisva pasirinkimo galimybe. Jų intencija šiuo metu yra tokia: „Nesvarbu kas, svarbu, kad tik ne Obama“.

Prognozės

Akivaizdu, kad respublikonams reikia atlikti labai svarbų ir lemiamą sprendimą. Pagrindinė dilema yra ši: ar rinktis ideologiškai tvirtą ir charizmatišką kandidatą, t.y. rizikuoti ar rinktis liberalesnį bei pragmatiškensį, bet nuosaikesnį politiką? Kol kas į šį klausimą atsakymo nėra. Viskas priklausys ne tik nuo žmonių moralinio apsisprendimo, bet ir nuo rinkiminei kampanijai panaudotų lėšų kiekio.

Obama dėl savo neryžtingumo ir padarytų klaidų daugelio amerikiečių akyse smarkiai nusmukdė šalies vidaus ir užsienio politiką. Didžiulis nedarbas ir milžiniška valstybės skola bei nesugebėjimas ryžtingai spręsti Palestinos ir Irano klausimų žmones priverčia ieškoti alternatyvų. Vis dėlto tikėtina, jog pagrindinis kriterijus apsisprendžiant dėl kandidato į prezidentus bus baimė rizikuoti, todėl Romeny šansai yra vertinami labiausiai. Kita vertus, JAV respublikonų partija dar niekada nėra turėjusi tokio tvirto socialinio konservatoriaus, kaip Santorumas. Kad ir ką bepasirinks respublikonai, aišku viena – prezidentas Obama bet kuriuo atveju turės rimtą konkurentą.