Kritika vs. isterija

Revoliucijos, kad ir kokios teigiamos kartais būtų, dažnai stokoja vienos klasikinės dorybės – saiko. Taip ir įvyko dabartinėje Vengrijoje. Fidesz, turėdama 2/3 arba konstitucinę daugumą parlamente, nesugebėjo įgyvendinti sklandaus, šalies ministro pirmininko ir partijos vadovo Viktoro Orbano žodžiais tariant, pagaliau įvykusio galutinio perėjimo į demokratiją. Visgi prie to stipriai prisidėjo ir liberaliai angažuota Vakarų žiniasklaida, kuri pasitelkdama ideologizuotą požiūrį arogantiškai ir neadekvačiai švaistėsi skambiais bei neigiamais epitetais.

Taigi, šiuo atveju norint atskirti informacinius pelus nuo grūdų, reikia padaryti griežtą skirtį tarp realios Fidesz politinių manevrų kritikos ir nepamatuotos isterijos, kurios, kaip minėjau, yra pernelyg gausu.

Vertybės

Išskirtinai vertybinis aspektas analizuojant dabartinę padėtį Vengrijoje nebuvo toks populiarus, kaip įstatyminės bazės liberalaus angažuotumo nyksmas ekonominėje, politinėje ir žiniasklaidos plotmėje. Nepaisant to, ir čia pasigirdo šalies opozicijos, žmogaus teisių gynėjų ir politikos komentatorių balsai, protestuojantys prieš naująją Vengrijos konstituciją. Kritika dažniausiai buvo nukreipiama į krikščionybės išskirtinumą, abortų uždraudimą, vengrų tautos išskirtinį statusą bei, jų nuomone, diskriminacinę paramą šeimai, atmetant dviejų vienos lyties asmenų pretenziją į šį statusą.

Nepaisant to, kad šis nepasitenkinimas yra natūralus kultūriniams ir socialiniams liberalams, kritika Vengrijai yra selektyvi. Štai pavyzdžiui, Vokietijos ar Airijos konstitucijose įvairiomis formomis randamos akivaizdžios nuorodos į išskirtinį krikščionybės ar Dievo statusą jų politinėse bendruomenėse. Prie to galima pridurti tai jog Europoje esama valstybių, kuriose konstituciškai uždrausti abortai. Galiausiai Lietuvos konstitucijoje nurodyta, jog „suverenitetą kuria Tauta“ o ne tautos, tačiau nei prieš Lietuvą, nei prieš kitas liberaliųjų kanonų neatitinkančias valstybes neskelbiami savotiški informaciniai kryžiaus karai.

Tačiau pagrindinis priekaištas yra tas, jog konstitucijos tekstas buvo parašytas beveik išimtinai Fidesz jėgomis. Nežiūrint į tai, kad kitos politinės jėgos buvo kviestos prisidėti prie jo rengimo, nesunku atspėti užprogramuotą tokio žingsnio nesėkmę. Jausdama didelį palaikymą iš rinkėjų, Fidesz greičiausiai užėmė per griežtą poziciją diskusijose apie tai, kaip turėtų atrodyti naujoji konstitucija, ir taip atbaidė opozicinių jėgų mėginimus bent kuo nors svariau prisidėti. Be abejo, objektyviai žvelgiant, jų indėlis ir neturėjo teisės būti pats svariausiais vien žinant katastrofiškus rinkimų rezultatus, parodžiusius itin didelį nusivylimą dabartine opozicija. Visgi reikia pabrėžti, kad Fidesz nepasinaudojo teisingiausiu būdu – referendumu – priimti naująją konstituciją, taip pritraukdama vieną svariausių akmenų į savo konstitucinių reformų daržą.

Ekonomika, politika ir žiniasklaida

Kaip jau buvo minėta anksčiau, Fidesz ekspermentai ekonomikos ir politikos srityse sukelė daugiausiai bruzdesio. Nors ir čia būta neadekvataus žiniasklaidos vertinimo, visgi daugeliu atveju kritika buvo pagrįsta.

V. Orbanas, nepaisant savo partijos milžiniško populiarumo netgi po dvejų biudžeto išlaidų karpymo seansų, nesusilaikė nuo troškimo konsoliduoti savo partijos politinę įtaką ne itin demokratinėmis priemonėmis. The American Prospect apžvalgininkas Yannis Palaiologos trumpai reziumavo susidariusią situacija: dar 2010 metais priimtas žiniasklaidos įstatymas, kuriuo žiniasklaidos reguliavimas atsiduria išskirtinai centrinės valdžios rankose (kartu su keistai motyvuotais baudų mechanizmais kaip pvz. už „nesubalansuotą“ informacijos nušvietimą); negana to, V. Orbanas pastatė saviškius buvusiose nepriklausomose nuo politinių partijų institucijose, kurie turės teisę kontroliuoti jų vadovus – tai ir audito įstaigos, prokuratūros, teismų ir centrinio banko vadovybės. Pats keisčiausias dalykas yra tas, jog  šiuos ir kitus neįprastus pakeitimus įgalinusi įstatyminė bazė yra apsaugota negailestinga įstatymų pakeitimo sąlyga – 2/3 parlamento daugumos pritarimu, o naujai sukurtos institucijos ar pareigos – itin ilgomis kadencijomis (siekiančiomis iki 12 metų).

Tokie veiksmai yra mažų mažiausiai sunkiai suprantami, ir, ko gero, nepateisinami. Galbūt tai galima paaiškinti Fidesz baime, jog pralaimėjus rinkimus automatiškai negrįžtų socialistinis košmaras, kamavęs XXIa. pirmo dešimtmečio Vengriją. Kita vertus, artimiausiu metu tokia perspektyva yra labai menka, turint omenyje ne tik mažai krentantį partijos populiarumą, tačiau ir visišką bei vis gilėjantį Vengrijos socialistų partijos krachą, kurio pabaigos nematyti.

Kita vertus, kai kurie pokyčiai turi daugiau pliusų, nei minusų. Štai juristų, vyresnių nei 62 metai (anksčiau buvo 70 metų) priverstinis išleidimas į pensiją, yra kritikuojamas užmerkiant akis į faktą, jog tai leis atsikratyti sovietinio raugo likučių teisininkų bendruomenėje.

Kaip taikliai pastebėjo JK konservatorių europarlamentaras Danielas Hannanas, eurokratų kritikuojama neleistina valdžios kontrolė Vengrijos centrinio banko valdyme iš kitos pusės gali būti apibūdinama kaip niekeno nerinktų technokratų pakeitimas rinkėjų suteiktą mandatą turinčiais tautos atstovais. Be to, jie kone fiziškai negali pasirodyti blogiau už biurokratinius funkcionierius, kurie nepaisant savo buvusio nepriklausomumo nesugebėjo užtikrinti sėkmingos banko veiklos.

Nepagrįstai buvo kritikuojamas ir pakeistas rinkimų įstatymas, kuriuo naudojantis rinkimų apygardos buvo perbraižytos taip, jog kituose rinkimuose neišvengiamai suteiktų pranašumą Fidesz atstovams. Tai – klasikinis vadinamojo gerrymanderingo pavyzdys, kuris plačiai naudojamas Vakarų demokratijose. Taip, galbūt tai ir ne pats garbingiausias rinkimų kovos būdas, tačiau tikrai ne pakankamas pagrindas apkaltini Fidesz autoritariška veikla.

Visgi V. Orbanas, patirdamas spaudimą iš ES ir TVF, su kuriuo derasi dėl Vengrijos rimtai šlubuojančiai ekonomikai būtinos finansinės pagalbos, po truputį atsitraukia. Prieš daugiau nei savaitę Vengrijos premjeras pranešė, jog plačiai kritikuotas centrinio banko ir finansinių rinkų reguliavimo tarnybos sujungimas atšaukiamas, o dėl kitų nesutarimų susijusių su centrinio banko veikla taipogi „bus galima susitarti“. Kitaip tariant, V. Orbanas pagaliau pradeda suprasti, jog finansinė pagalba reiškia tam tikrą suvereniteto mažėjimą, o populistinis siekis bet kokia kaina išlaikyti ekonominį suverenitetą gresia valstybės nesugebėjimu užsimokėti savo skolas, t.y. bankrotu.

Politinės priežastys ir pasekmės

Taigi, kas labiausiai daugiausiai kaltas dėl šios mėsmalės? Be abejo, didelė kaltės dalis griūna ant Fidesz ir V. Orbano pečių, kurie sugebėjo keistais ir su demokratine praktika besikertančiais manevrais diskredituoti pagirtinus siekius konstituciškai įtvirtinti europietiškus kultrūrinius ir moralinius idealus. Tokie veiksmai, kaip savavališkai nacionalizuoti privatūs pensijų fondai, skirti užmokėti valstybės skolas ar nepakantus kitai nuomonei žiniasklaidos įstatymas skaudžiai smogia valstybės patikimumui šalies viduje ir įvaizdžiui užsienyje.

Tačiau iš kitos pusės bejėgiška Vengrijos opozicija kartu su daugeliu Vakarų žiniasklaidos priemonių prisidėjo prie informacinio karo, kuris kartais peržengdavo elementaraus padorumo ribas. Įvairaus plauko opozicionieriai ir netgi tokie pripažinti leidiniai, kaip The New York Times, The Washington Post ar The Financial Times, švaistėsi visiškai neadekvačiais ir dažnai nieko bendra su realybe neturinčiais teiginiais, kaip „Vengrijos „putinizacija“, „autoritarizmo ir vienpartinės valdžios įsigalėjimas“, „Fidesz flirtas su kraštutinių dešiniųjų partija Jobbik“ ar tiesiog „ Vengrija tampa Orbanistanas“. Simptomiška, kai protesto akcijose Budapešte netgi buvo pastebėtas transparantas su užrašu „Linksmų 1984-ųjų metų“, kurį galima suprasti tik taip – jį laikęs protestuotojas tikrai nėra skaitęs garsaus rašytojo George‘o Orwello antiutopijos „1984-ieji“.

Žinant iš dalies populistinį Fidesz atspalvį tokia purvasklaidos kampanija buvo blogiausia įmanoma opozicionierių ir didžiumos vakarietiškos žiniasklaidos taktika. Be abejo, opozicija, būdama itin nepopuliari, ko gero, neturi kitos išeities, o tik stengtis išpūsti esamas problemas iki tokio dydžio, kuris užmaskuotų jų vis augantį menkavertiškumo kompleksą.

Tačiau liberaliai angažuota žiniasklaida pasielgė pernelyg arogantiškai ir neatsakingai – gi kai mažoje valstybėje vyksta kas nors įdomaus, visada lengviau rašyti apie „kylančią radikaliosios dešinės grėsmę“, nei realiai įsigilinti į problemos esmę atsižvelgiant į valstybės ir jos visuomenės savitumus. Toks beatodairiškas valstybės puolimas, susijungęs su ES ir TVF keliamomis sąlygomis, išginė šimtatūkstantinę vengrų minią į Budapešto gatves, taip dar labiau apsunkindamas galimą abiejų konfliktuojančių pusių galimybes susitarti išlaikant orumą.

Visgi Vengrijos stuburas, kad ir koks stiprus bebūtų, ko gero neatsilaikys prieš Vakarų valstybių ir institucijų-galiūnių spaudimą, kuriam talkina ir finansiniai Vengrijos sunkumai. Belieka tikėtis, kad Vengrija bus priversta nusileisti tik tose vietose, kur tikrai pridarė grubių klaidų, o susitaikymas bus pagrįstas abipuse pagarba, kurios kol kas tikrai trūksta.

Bedantės Arabų lyga ir tarptautinė bendruomenė

Kruvini neramumai Sirijoje apnuogina tarptautinės bendruomenės ir suintersuoto arabų pasaulio neįgalumą spręsti rimtas problemas. Štai prieš savaitę baigėsi Arabų lygos inicijuota stebėtojų misija Sirijoje, kurios tikslas buvo patvirtinti, ar Sirija laikosi susitarimų sustabdyti smurtą šalyje bei pradėti dialogą su opozicinėmis jėgomis. Ji patyrė visišką fiasko – per mėnesį trukusią misiją Sirijoje nužudyta apie 1000 protestuotojų. Nors ji ir buvo pratęsta, misijoje atsisakė dalyvauti viena iš įtakingiausių arabų valstybių – Saudo Arabija. Arabų lyga, nepaisant pirmosios iniciatyvos nesėkmės, nusprendė žengti antrąjį žingsnį – B. al-Assadui pasiūlė perduoti valdžią viceprezidentui ir nurodė formuoti nacionalinės vienybės valdžią, už dvejų mėnsių skelbiant priešlaikinius prezidento ir parlamento rinkimus. Nors tai ir netikėtai aštri Arabų lygos pozicija (prieš tai Kataras netgi siūlė įvesti arabų karinės pajėgas į Siriją), tačiau pagrindinis tikslas nebuvo pasiektas – Alžyro ir Libano, esančio Sirijos įtakos zonoje, pastangomis nebuvo pritarta siūlymui iniciatyvą perduoti JT Saugumo tarybai.

Iš kitos pusės, net jei tai ir pavyktų, vargu, ar Saugumo taryba sugebėtų išspręsti vidines prieštaras, kylančias dėl Sirijos krizės sprendimo būdų. Kinija ir ypač Rusija sėkmingai sabotuoja bet kokius Saugumo tarybos veiksmus siekiant priimti ryžtingesnes ir realiai veikiančias rezoliucijas, kurios prisidėtų prie taikos užtikrinimo Sirijoje. Kita vertus, kol kas neaišku, kiek tos pačios Vakarų valstybės gali sau leisti mėgindamos suvaldyti kraugerišką B. al-Assado režimą.

Vakarų dilemos

Jau dabar Sirijoje žuvo daugiau žmonių, nei Libijoje iki to laiko, kai prasidėjo Saugumo tarybos rezoliucija paremta karinė intervencija. Viduriniųjų Rytų politikos ekspertas Stevenas A. Cookas įžvelgia tikimybę, jog be panašios karinės operacijos, kruvinasis status quo gali užstitęsti neleistinai ilgai. Iš tiesų Vakarų pasaulio kartojama mantra, jog B. al-Assado režimo griūtis tėra laiko klausimas, realiai niekuo neprisideda prie jo griūties. Ekonominės sankcijos ir tarptautinė izoliacija padarė didelių nuostolių Sirijos ekonomikai ir politiniam elitui, tačiau atrodo, kad tik dar labiau paskatino valdžios fanatizmą bei sustiprino ryžtą kovoti iki paskutinio kraujo lašo.

Negalima pamiršti fakto, jog kruvini susirėmimai tarp valdžios jėgos struktūrų ir protestuotojų Sirijoje tęsiasi jau 10 mėnesių. Vakarai, žodžiu smerkdami B. al-Assado režimą, naudodami bedantes ekonomines sankcijas ir nesugebantys į savo pusę palenkti kolegų Saugumo taryboje (Rusijos ir Kinijos), praranda paskutinius, kaip moralinio autoriteto, resursus ne tik Arabų pasaulyje, bet ir pačiose Vakarų visuomenėse.

Pagaliau kiek galima laukti „neišvengiamos“ autokratinio režimo griūties? Ar politiniai elitai įvardina aukų skaičių, kuris pakeistų jų nuomonės apie šį „neišvengiamumą“? Vakarams kyla itin skaudi dilema – laukiant norimos krizės pabaigos, situacija gali tapti dar kruvinesnė ir nevaldoma, tačiau iš kitos pusės nuo ryžtingų veiksmų sulaiko kitos ne mažiau svarbios aplinkybės.

Rusijos faktorius

Visgi dera pripažinti, kad kol kas Vakarų rankos yra surištos ne tik dėl ideologinių bei moralinių įsitikinimų. Kaip jau buvo minėta, Rusija ir Kinija daug prisideda prie to, kad Saugumo taryba nepriimtų jokios vakarietiškai angažuotos rezoliucijos nukreiptos prieš B. al-Assado režimą, taip atimdamos galimybę visos tarptautinės bendruomenės vardu imtis ryžtingų veiksmų siekiant suvaldyti šia politinę krizę.

Ypač svarbų vaidmenį čia vaidina Rusija, kuriai Sirija, prisimenant glaudžius santykius su SSRS Šaltojo karo metu, išlieka pagrindinis forpostas atstovauti savo politiniams interesams regione. Anot The Daily Star apžvalgininko Hussaino Abdul-Hussaino, Sirija kasmet iš Rusijos nuperka ginkluotės už 1 milijardą JAV dolerių (10 procentų viso Rusijos karinio eksporto), tad Kremlius yra visai nesuinteresuotas B. al-Assado režimo griūtimi po to, kai prarado 4 milijardus JAV dolerių, kuriuos turėjo gauti iš Muammaro Gaddafio Libijos. Tad nenuostabu, jog Rusija ne tik kad nesibodi išreikšti solidarumą su valdančiu režimu siųsdama savo karinius laivus į Sirijos uostus, bet ir nepaisydama ES paskelbto embargo Sirijai, siunčia amunicijos bei sprogmenų, skirtų ir karui, ir kovoms gatvėse – kitaip tariant, priemonių sėkmingai toliau dorotis su protestuotojais.

Kita vertus, Rusijos pozicija pamažu keičiasi. Pirmiausia dera pabrėžti, jog B. al-Assado režimas pastebimai silpnėja, o Rusija puikiai supranta, kad likti pralaiminčioje pusėje nėra geras strateginis sprendimas. Be to, opozicinės Sirijos nacionalinės tarybos vadovas Burhanas Ghaliounas apdairiai prasitarė Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergėjui Lavrovui, jog Rusijos interesai Sirijoje jo pergalės atveju bus užtikrinti. Visgi kol kas neatrodo, kad Rusija, nekamuojama moralinių dilemų dėl kylančio žuvusiųjų skaičiaus, nusileis Vakarų iniciatyvoms Saugumo taryboje ir turbūt suteiks dar vieną šansą B. al-Assadui susidoroti su protestuotojais.

Kodėl Sirija nėra Libija

Dar viena problema, trukdanti Vakarams imtis Sirijoje tokių ryžtingų veiksmų, kaip pavyzdžiui Libijoje, yra jos didesnė santykinė karinė galia. Sirijos oro pajėgos neleistų taip laisvai skraidyti ir bombarduoti strateginės reikšmės objektų, kaip brangi, bet nelabai veiksni M. Gaddafio karo lėktuvų kolekcija. JAV savo ruožtu po milijardų pareikalavusios nevykusios karinės operacijos Irake susikūrė sau kompleksą, dėl kurio bet kokia kita panaši operacija kels alergiją ir politiniam elitui, ir visuomenei. O Sirija turi visas galimybes tapti antruoju Iraku.

Prieš keletą dienų Laisvosios Sirijos armija pranešė kontroliuojanti šalies pietvakariuose stovintį Zabadanio miestą. Kaip pastebi Stratfor, nepaisant sukilėlių mėginimo propagandinėmis priemonėmis išpūsti tai kaip itin svarbų faktorių tolimesnėje kovoje, šis laimėjimas turi tik simbolinę reikšmę. Sirijos sukilėliai, priešingai nei kolegos iš Libijos išsivadavimo judėjimų, neturi saugios bazės karinių operacijų palaikymui bei tuo pačiu hinterlando atsitraukimui. Zabadanis, nuo sostinės Damasko nutolęs tik 30 kilometrų, nėra geras atitikmuo Benghaziui, naujosios Libijos pradiniam židiniui, kuris pasižymėjo būtent tokia gyvybiškai reikalinga specifika. Be abejo, Libija neturėjo šalia Izraelio, kurio žvalgybiniai pajėgumai karinės intervencijos atveju būtų nepamainomi, tačiau vargu ar pakankami atsverti B. al-Assado karinės mašinos strateginius pranašumus. Kitaip tariant, „neišvengiamas“ B. al-Assado žlugimas gali išties prailgti.

Drebinančios geopolitinės slinktys

Kad ir kaip baigtųsi krizė Sirijoje, ji turės didelių geopolitinių pasekmių Viduriniųjų Rytų galios balansui. Jei visgi B. al-Assadas sugebės išlaikyti valdžią savo rankose ir išskersti sukilėlius, Vakarai patirs politinį smūgį žemiau juostos. Ant jų pečių (kaip ir visada panašiais atvejais) guls atsakomybė už tūkstančius žmonių gyvybių, nesėkmingai kovojusių už laisvę. Iranas išlaikys savo vienintelį sąjungininką kovoje prieš Vakarus ir musulmonų sunitų valstybes regione, kas gali paskatinti dar agresyvesnę galingosios hierokratijos (dvasininkų valdymas) užsienio politiką. Čia dera paminėti, jog B. al-Assadas yra vienos iš šiitų sektos – alavitų – atstovas, kuri tesudaro 11 procentų visos Sirijos populiacijos, dominuojamos sunitų (atitinkamai 74 procentų), tad nenuostabu, jog šiitiška Irano valstybė regi dabartinėje Sirijos valdžioje savo sąjungininką.

B. al-Assado režimui pralaimėjus, pasekmės yra sunkiau nuspėjamos. Nors Vakarų žinaisklaida to ir nenori girdėti, vis labiau pasigirsta balsų, kad lamėjus Sirijos sukilėliams, situacija būtų panaši, kaip ir Egipte. Kitaip tariant, ne demokratinės jėgos, kurių atstovai sukilėlių tarpe taip žavi vakariečius, tikinčius demokratinių vertybių universalumu, o radikalūs islamistai su Musulmonų Brolija priešaky, konsoliduotų savo jėgas Sirijoje. Šalyje gyvenantiems krikščionims, kurie buvo pakankamai gerai integruoti į B. Al-Assado režimą, būtų nesaldu, kaip Egipto krikščionims koptams.

Taipogi nereikia atmesti galimybės, jog tokia įvykių eiga prisidėtų prie dar didesnio chaoso religinės nesantaikos draskomame Irake. Dabartinis Irakas, kurio 65 procentus gyventojų sudaro šiitai, o likusią dalį – sunitai (geografiškai išsidėstę prie Sirijos), yra ant pilietinio karo ribos. Savo sunitišką identitetą išgryninusi Sirija gali tapti dar vienu dezintegraciniu veiksniu Irake, bei mėginti pakeisti nuo Šaltojo karo nusistovėjusias nenatūralias abejų valstybių sienas ir politinių elitų sandarą, kai mažuma valdo daugumą. Tokia įvykių eiga būtų didelis smūgis šiitiškam Iranui bei pakeistų dinamiką didžiojoje arabų pasaulio – sunitų ir šiitų – priešpriešoje.

Reziumuojant, galima pasakyti, jog abu scenarijai nėra džiuginantys. Viena aišku, kad nepaisant nepalankių aplinkybių, Vakarams derėtų kuo aktyviau mėginti spręsti Sirijos klausimą. Kol kas yra mindžikuojama vietoje, tačiau negalima pamiršti, jog tokiu atveju sudėtinga situacija gali tapti neišsprendžiama.

Naujoji ES sutartis – ES skilimas

Europos valstybių skolų krizė (angl. European sovereign debt crisis), nuo 2009 metų neraminanti politikus ir ekonomistus jau dabar keičia Europos veidą. 2010 ir 2011 metais karštligiškai ieškota ekonominių sprendimų, kurie padėtų užtikrinti finansinį stabilumą visoje ES bei tuo pačiu neleisti žlugti eurui. Galiausia pastangas vainikavo per gruodžio menesį įvykusį ES viršūnių susitikimą, kur buvo priimta prieštaringai vertinama naujoji ES sutartis. Ją pasirašė 26 valstybės narės, išskyrus Jungtinę Karalystę, kuri tuo patvirtino savo, kaip labiausiai savarankios Europos valstybės statusą.

Pirmiausia dera pažymėti, jog Jungtinė Karalystė, atmesdama naująja sutartimi sukuriamą fiskalinę sąjungą, sudarė prielaidas dviejų greičių ES vystymuisi. Nepaisant įvairių nuomonių, kurios šį žingsnį vertina arba kaip savanorišką įsistūmimą į izoliaciją, arba pragmatišką bei apgalvotą sprendimą, viena yra aišku – vienybės stoka ekonominiuose klausimuose Europos Sąjungoje yra akivaizdi.

Taipogi nereikėtų suklysti manant, jog likusių 26 valstybių sutarimas, arba, ironiškai tariant, atsidavimas Merkozy (taip vadinamas didžiųjų ES valstybių – Prancūzijos ir Vokietijos lyderių duetas) valiai, rodo bendrą šių valstybių ryžtą siekiant finansinio stabilumo visoje Europoje. Tai geriausiai iliustruoja Kipro prezidento Dimitrio Christofio žodžiai, jog „Mes [likusios valstybės] turėtume organizuoti revoliuciją prieš Angelą Merkel ir Nicolas Sarkozy, tačiau kiekvienam iš mūsų jie yra reikalingi, kad apskritai ką nors padarytume“.

Neįgalumo manifestacija ir iracionalus nepasitenkinimas

Visgi liūdina ne tik faktas, kad be Prancūzijos ir (ypač) Vokietijos Europos Sąjungoje negali būti priimami jokie rimtesni sprendimai. Kalbu apie naujosios ES sutarties skuriamus įsipareigojimus valstybėms narėms, kurių svabiausias – privalomas ne didesnis nei 3% biudžeto deficitas. Neįvykdžius šios sąlygos valstybės bus automatiškai baudžiamos, o tai turėtų atgrasyti nuo neatsakingo noro gyventi ne pagal išgales.

Reikia pažymėti, jog minėtas įsipareigojimas rodo tam tikrą kapituliaciją. Tai – gėdingas pripažinimas, jog dažna Europos demokratinė valstybė nesugeba protingai tvarkyti savo ekonomikos ir yra lyg mažas vaikas, kurį atpratinti nuo besaikio saldumyno poreikio įmanoma tik skaudžiai suduodant per nagus. Nejaugi gėrio pritvinkusios ES narės laisva ranka po visą pasaulį skleidžia labdarą, saugo gamtą, propaguoja darnų vystymąsi, didžiuojasi savo brandžiomis pilietinėmis visuomenėmis, tačiau ekonomikoje disciplinos laikytis geba tik prisibijodamos finansiškai skausmingų bausmių? Pagal naująją sutartį reikėtų suprasti būtent taip, ir nuo šiol Europos Sąjungoje ekonominio mąstymo neįgalumas bus oficialiai pripažintas, o kova prieš jį -  institucionalizuota.

Tačiau ne viskas yra taip blogai. Vokietijos ekonomikos modelis, paremtas konkurencinga gamyba, griežta fiskaline politika bei darbo etika, objektyviai įrodė savo sėkmingumą – tai kone vienintelė Europos valstybė, kuria investuotojai vis dar visiškai pasitiki ir kuriai negresia kredito reitingo sumažinimas. Tas pats N. Sarkozy vienoje iš savo kalbų pasmerkė seniai įprastą Prancūzijos politiką stimuliuoti ekonomikos augimą paprasčiausiai daugiau pasiskolinant bei teigė, jog pergalėti dabartinę finansinę krizę galima tik „darbu, didelėmis pastangomis ir kontroliuojamomi išlaidomis“.

Der Spiegel taikliai pastebėjo, kad šis teiginys skambėjo labai vokiškai, o, žinant perdėtą prancūzų orumą, galima suprasti, kiek pastangų kainavo toks prisipažinimas. Naujoji ES sutartis būtent ir siekia bent iš dalies priversti valstybes nares laikytis vokiškojo ekonomikos modelio. Taigi, reikėtų džiaugtis šiuo akivaizdžiu proveržiu Europos politinio elito ekonominėje mintyje, kuriuo siekiama užkirsti kelią tolimesniam Europos sėdėjimui ant kredito adatos.

Be abejo, ES pasirinktas kovos su krize kelias susilaukė ir daug kritikos. Vieni ekonomistai teigia, jog skirama per daug dėmesio griežtai fiskalinei politikai, kai didžiausias pastangas reikėtų dėti į ekonomikos augimo skatinimą. Kitaip tariant, vėl siūloma skolinantis bei spausdinant eurus inicijuoti ekonomikos augimą ir padėti bankams aktyvinti verslą naujomis finansinėmis injekcijomis.

Įkvėpti tokių svarstymų per Europą nuvilnijo protestai prieš ES germanizaciją. Tas pats Der Spiegel pasakoja apie italų televizijoje pasirodantį Merkel šaržą su kaizerinės Vokietijos kariuomenės šalmu. Taipogi cituojama kylanti Prancūzijos socialistų partijos žvaigždė Arnaud Montebourgas, kuris kviečia prancūzus „ginti savo vertybes“ ir taip kovoti prieš „vokiečių diktatą“. Graikų protestuotojai žengė dar toliau, lygindami Merkel su Hitleriu, nepaisant tos pačios Merkel indėlio Graikijai nurašant 50 procentų skolų.

Ši absurdiška kritika prasilenkia su sveiku protu. Kažkodėl nenorima suvokti, jog ne Vokietija kalta dėl užgriuvusių finansinių sunkumų. Vietoje to, kad pastebėtų akivaizdžią koreliaciją tarp savo šalies ekonominio modelio ir finansinės krizės sunkumo, nepatenkintieji Vokietijos siūloma sėkmės istorija ją iracionaliai apšaukia prievartine ekonomikos germanizacija ir kėsinimusi į nacionalines vertybes. Kodėl retas besipiktinantis nepagalvoja, kad būtent šios daugelio Europos valstybių nacionalinės vertybės ekonomikoje, kaip besaikis skolinimasis, didžiulės socialinės apsaugos išlaidos, neadekvačiai trumpa darbo savaitė ar ankstyvas išėjimas į pensiją, privedė prie krentančių skolinimosi reitingų ir lėtėjančios ekonomikos, neatlaikant konkurencijos rinkoje? Apgailėtina, kai slepiantis už nacionalistinių lozungų siekiama pateisinti savo ydingą ekonomikos modelį ir pulti neišvengiamas taupymo priemones, melagingai pasmerkiant jas kaip vokiškąjį ekonominį diktatą.

Ką tai reiškia ES tapatybei?

Visgi reikia pripažinti, jog nepaisant sąlyginio praregėjimo, finansinė krizė jau sudavė itin didelį smūgį ES, kaip politinei ir ekonominei sąjungai. Tai kad, ES kamuoja identiteto krizė, jau senokai nestebina, tačiau kad vienintelė dar nediskredituota tapatybės dalis – abipusiai naudingas ekonominis bendradarbiavimas – bus taip sudrebinta, daugelis tikrai nesitikėjo.

Gruodį įvykęs ES viršūnių susitikimas, skambiai vadintas paskutiniu šansu išgelbėti eurą, pasibaigė gėdingu dviejų greičių ES vystymosi principo pergale. Nepaisant fakto, kad kartu su šiuo principu įvesti griežti ekonominiai suvaržymai yra veikiau teisingi ir, ko gero, neišvengiami, ES idėja dar niekada anksčiau neatrodė taip pajungta Merkozy diktatui – kone tiesioginiam Vokietijos ir Prancūzijos vadovavimui. Iliuzijos, kad ES gali tapti tikra federacija ar demokratiškesne struktūra, pastaruoju metu atsitrenkia ne tik į klampią eurobiurokratiją, tačiau ir į beprecedentį dviejų didžiųjų ES valstybių norą ir gebėjimą privatizuoti ateities Europos idėją – jei tai apskritai dar galima pavadinti idėja.

Bendras vaizdas iš tiesų liūdnas: beveik viską nusprendžia Vokietija ir Prancūzija, Didžioji Britanija šalinasi, kitos valstybės nori paveikti sprendimus, bet nepajėgia, o galiausiai pačios europiečių visuomenės nemato toliau už savo kiemo ir reikalauja panaikinti vis didesnę prarają tarp troškimų ir niūrios realybės. Tokios Europos Sąjungos tapatybė yra chaoso tapatybė. Galbūt pats metas prisiminti gyvybingesnes identiteto formas?

Arabų pavasario tragedija

Svarbiausias 2011 metų politinis įvykis yra vis dar besitęsiantis Arabų pavasaris. Nors formaliai jis prasidėjo 2010 metų pabaigoje, tikroji jo svarba išryškėjo tik 2011-aisiais. Iš pradžių daugybė tarptautinių santykių specialistų Vakaruose pasidavė džiaugsmo bangai, kuri skelbė, jog pagaliau arabų pasaulyje demokratinės jėgos pradeda kelti galvas. Galiausiai taip ir įvyko – pavyzdžiui neseniai Tunise demokratiniu būdu buvo išrinkta valdžia, prieš tai nuvertus ilgus metus gyvavusį korumpuotą autoritarinį režimą. Demokratiniai rinkimai įvyko ir Egipte, o Libijoje žmonės atsikratė Muammaro Gaddafio jungo.

Visgi kai kur protestai buvo nesėkmingi – štai Bahreine arba Sirijoje diktatoriai kol kas brutalia jėga išlaiko savo pozicijas, tačiau vakarietiškos demokratijos pranašus po truputį pribloškia ir arabiškosios demokratijos rezultatai. Islamistiniai Musulmonų brolijos ir dar radikalesni Salafistų judėjimai, atsiradus valdžios vakuumui po Vakarų valstybių finansuojamų ir palaikomų, o vietinių arabų nekenčiamų diktatorių pralaimėjimų, pasinaudojo savo organizuotumu bei nuosaikiųjų jėgų faktiniu bejėgiškumu. Šiuo metu Vakarai pakraupę stebi, kaip musulmonų radikalai demokratiniu keliu konsoliduoja savo galias minėtose atsinaujinusiose arabų valstybėse, atverdami kelią islamiškąjam radikalizmui. Pavyzdžiui Egipte jau kurį laiką liepsnoja religinė nesantaika – musulmonų radikalai kryptingai persekioja ir žudo krikščionių koptų bendruomenės atstovus.

Arabų pavasaris, nuversdamas vakariečių išlaikomus ir todėl jiems palankius diktatorius, turėjo padėti nuplauti Vakarų politinių elitų nešvarią sąžinę. Vis dėlto tai ne tik atėmė paskutinius įtakos svertus Arabų pasaulyje, tačiau ir naivioms bei liberalios demokratijos slėpinio užkerėtoms visuomenėms parodė vis baisėjančias arabiškosios demokratijos grimasas.

ES mito žlugimas

Kitas svarbus 2011-ųjų įvykis – taip vadinamoji Europos valstybių skolų krizė (angl. European sovereign debt crisis). Be abejo, ES, kaip ekonominės gerovės simbolio dienos buvo suskaičiuotos jau anksčiau, tačiau dabar atsiskleidė tikroji vidinė Bendrijos būklė. Tai kad, ES kamuoja identiteto krizė – jau seniai žinomas faktas, tačiau kad vienintelė dar nediskredituota identiteto dalis – abipusiai naudingas ekonominis bendradarbiavimas – bus taip sudrebinta, daugelis tikrai nesitikėjo.

Neseniai įvykęs ES viršūnių susitikimas, skambiai vadintas paskutiniu šansu išgelbėti eurą, pasibaigė gėdingu dviejų greičių ES vystymosi principo pergale. Nepaisant fakto, kad kartu su šiuo principu įvesti griežti ekonominiai suvaržymai yra daugiau teisingi ir, ko gero, neišvengiami, ES idėja dar niekada anksčiau neatrodė taip pajungta vadinamąjam Merkozy diktatui – kone tiesioginiam Vokietijos ir Prancūzijos vadovavimui. Iliuzijos, kad ES gali tapti tikra federacija ar demokratiškesne struktūra, 2011 metais atsitrenkė ne tik į klampią eurobiurokratiją, tačiau ir į beprecedentį dviejų didžiųjų ES valstybių norą privatizuoti ateities Europos idėją – jei tai iš vis dar galima pavadinti idėja.

Socialinių iliuzijų sklaidymasis

2011 metai buvo turtingi visuomeniniais neramumais. Štai vasaros pabaigoje nuvilnijusios riaušės Jungtinėje Karalystėje, išprovokuotos po to, kai policija ne visai aiškiomis aplinkybėmis nužudė nusikaltėlį iš vietinių juodųjų bendruomenės, atvėrė įsisenėjusias šios šalies problemas. Visas pasaulis baisėjosi, kai afroeuropiečių minios, prie kurių prisijungė ir daugybė baltųjų chuliganų, daužė viską, kas pakliuvo po ranka, o riaušių policija, kamuojama paralyžuojančios rasizmo baimės, tik bejėgiškai žiūrėjo į niokojamą niekuo dėtų žmonių turtą.

Visuomenę itin sutrikdė tai, kad tarp griaunančių bei vagiančių buvo jaunuolių ir iš pasiturinčių šeimų, o pačios „nuskriaustųjų“ riaušės buvo organizuojamos prabangiais Blackberry telefonais. Ši situacija uždavė klausimus ne tik Jungtinės Karalystės politiniam elitui, tačiau ir visoms likusioms Europos šalims, kuriose yra kuriama socialiai jautri gerovės valstybė. Taigi, ar politinė sistema nėra užprogramuota gilėjančioms socialinėms takoskyroms ir prievartai ateityje, kai joje tam tikra visuomenės dalis smurtauja melagingai slėpdamasi po skurdo vėliava, o iš tiesų dėl neturėjimo ką veikti (kam dirbti, kai yra dosnios socialinės išmokos) ir dėl pavydo dirbantiems bei uždirbantiems?

Taikesnis, tačiau tiek pat absurdiškas buvo ir Okupuokime Wall street judėjimas Niujorke, susilaukęs atgarsių ir kituose Vakarų pasaulio miestuose. Viena vertus, šie „okupavimo“ judėjimai su reikalavimais tuojau pat didinti žmonių gerbūvį globalios finansinės krizės akivaizdoje, atrodė labai neatsakingai. Kita vertus, tai tik dar labiau patvirtino, jog komunistuojanti, socialinės atskirties „išvarginta“ bei kitaip prieš valdžią burnojanti visuomenės dalis tėra pajėgi tik rėkauti prieš televizijos kameras, tačiau jokiu būdu ne kažką realiai okupuoti.

Istorija grįžta

Be abejo, daug įsimintinų įvykių lieka neaptarti, kaip pavyzdžiui valdančiojo tandemo Rusijoje rokiruotė bei klastoti Dūmos rinkimai, kas sukėlė beprecedenčius, tačiau tuo pačiu ir (bent kol kas) bedančius protestus šalyje. Taipogi įvyko buvusio Tarptautinio valiutų fondo vadovo Dominique‘o Strausso-Kahno sekso skandalas, atskleidęs moraliai supuvusį pasaulio finansinio elito seksualinį elgesį. Buvo nukautas Osama bin Ladenas, o neseniai mirė Šiaurės Korėjos diktatorius Kim-Jong-Ilas, tačiau turbūt pats simboliškiausias metų įvykis buvo JAV kariuomenės pasitraukimas iš susiskaldžiusio bei religinio nepakantumo draskomo Irako. Tai tarsi parodė, jog vakarietiškos demokratijos eksportas į Arabų pasaulį yra beviltiškas užsiėmimas, o JAV politologo Francio Fukuyamos po Šaltojo Karo baigties skelbta „istorijos pabaigos“ idėja dar sykį įrodė savo absurdiškumą.

Belieka tikėtis, kad 2012-ieji dar sėkmingiau sklaidys miglas ir vaduos Vakarus nuo savanoriškai užsidėtų ideologinių akidangčių, nes tik gebėjimas matyti daiktus bei reiškinius tokius, kokie jie iš tiesų yra, leidžia identifikuoti tikrąsias problemas.

Tekstas pranešimo, skaityto konferencijoje Idėjos, vertybės, asmenybės Lietuvos ateičiai, 2010 m. gruodžio 3 d. LR Seime

Šiandien dažnai girdime įvairių akademikų, politikų, žurnalistų ar kitų visuomenės veikėjų lūpose linksniuojamas frazes apie visuomenės moralinį nuopuolį, žmones užvaldantį materializmą, vartotojiškumą, nykstantį saiko jausmą, menką pagarbą dvasiniams autoritetams bei t.t. Šiuo pranešimu, remdamasis ispanų filosofo José Ortegos y Gasseto įžvalgomis, bandysiu detalizuoti kokios bėdos dorybių lygmenyje yra apėmusios šiandienos visuomenę  bei tikiuosi paskatinti susimąstyti, kokį ateities kelią vertėtų rinktis mums lietuviams, ir apskritai, europiečiams.

Mūsų postmodernioje epochoje yra įprasta, o kartais net privalu, kalbėti apie visa ką apimantį reliatyvumą, prasmės ir krypties santykinumą bei nereikšmingumą. Šis požiūris liudija gilias žmogaus abejones savimi ir jį supančia aplinka. Tai lyg vizija alpinistui užkopusiam į savo gyvenimo kalno viršūnę ir žiūrint apačion – koks skirtumas, kuria kryptimi dabar pasukti, vis tiek jos visos veda tik žemyn. Aišku, galima alternatyva, likti stovėti vietoje tol, kol galbūt aukštesnioji jėga pasiims tave kartu su savimi, į dausas.

Štai tokioje padėtyje dar praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje Europą įžvelgė esant Ortega y Gassetas.

„Šių dienų Europos visuomenės gyvenimą – gerai tai ar blogai – lemia vienas itin svarbus faktas: visa valdžia masių rankose. Kadangi iš esmės masės nei privalo, nei sugeba valdyti netgi savo likimo, o ką jau kalbėti apie visą visuomenę, – vadinasi, dabar Europa išgyvena vieną sunkiausių krizių, kokia tik gali ištikti žmogų, tautas, kultūrą. Jos veidą mes pažįstame ir žinome padarinius. Žinome ir jos vardą – tai masių sukilimas.“

Šioje vietoje turėtų kilti klausimas – ką bendro turi dabartinė ir tų laikų Europa, juk praėjo jau 80 metų. Ir iš tiesų, mes jau keletą dešimtmečių gyvename, anot Jeano-François Lyotardo, postmodernaus būvio sąlygomis, tuo tarpu Ortega y Gassetas visą savo intelektualinę energiją buvo sutelkęs į sumodernėjusios europinės visuomenės gyvenimo būdo kritiką. Tačiau tuo metu, kada buvo rašoma knyga Masių sukilimas (La rebelión de las masas), t.y. 1929-30 metais, Europa jau buvo peržengusi klasikinio modernizmo slenkstį. Tad šis kūrinys, galima manyti, yra ne tiek modernizmo, kiek beužsimezgančios postmodernios visuomenės vertybinė kritika.

Ypatumai skiriantys modernios ir postmodernios visuomenės individą, galima teigti, yra vienas svarbesnių elementų, kuriais savo knygoje operuoja Ortega y Gassetas. Modernioje epochoje žmogus jau gimsta su teisėmis, t.y. su prigimtinėmis teisėmis, kurių nevalia pažeisti, nei valstybei, nei kitam žmogui. Šias teises jam garantuoja valstybė bei praeities kartos, padėjusios savo galvas tam, jog tai taptų realybe. Modernioji politinės minties samprata individą po truputį ėmėsi atpalaiduoti ne tik nuo dėkingumo protėviams už savo prigimtines teises, bet ir nuo moralinių saitų. Žmogus gali rinktis savo kelią, siekdamas asmeninės laimės, laisvės ir individualaus arba bendrojo gėrio. Autoritetas iš šalies individui nebegali įsakyti, kas gyvenime daryti gera, o kas bloga. Vis dėlto modernioje visuomenėje dar išlieka nenunykusi tradicionalistinė žmogaus kaip tikslo, o ne priemonės samprata. Tačiau, kaip teigė vienas iškiliausių klasikinio liberalizmo filosofų Immanuelis Kantas, individui dera elgtis taip, jog jo elgesio maksima galėtų tapti visuotiniu dėsniu, kuris būtų priimtinas ir jam pačiam.

Tuo tarpu postmodernioje visuomenėje žmogus tiek moralę, tiek ir pareigas pasirenka pats. Taip yra dėl to, jog niekas negali apibrėžti bendros gėrio vizijos. Tad individas gali elgtis kaip tinkamas, nes visa ką jis daro yra jo asmeninė saviraiška. Net teoriškai nebelieka punkto galiojusio modernioje visuomenėje, kad žmogus turi elgtis taip, jog jo elgesys galėtų tapti visuotiniu pavyzdžiu. Dabar – visi žmonės skirtingi, todėl visi elgiasi kaip nori.

Nors kita vertus, sudėtinga teigti, jog dabar apskirtai esama individo, mat jį išlaisvinus nuo bet kokio imperatyvaus tono, jis atsisako pagrindinių bruožų, kurie žmogų išskiria iš gyvūnijos pasaulio. Teisės, kurias visuomenė suteikia individui jam vos gimus, beveik nereikalauja jokio grįžtamojo ryšio, nes tai yra traktuojama kaip neginčijama duotybė, žmogaus gyvenimo atskaitos taškas. Taigi šiuo atveju, žmogus nuo bet kurio kito gyvūno skiriasi ne tiek savo elgesio ypatumais bei gebėjimų visuma, kiek dėl išorinių išvaizdos veiksnių. Tą kaskart patvirtina šių dienų mokslininkai, savo praktiniais ekspermentais vis nesurandantys žmogaus sielos.

Ortegos y Gasseto masės žmogaus sąvoka yra labai panaši į jau aptartą šiandienos eilinį, paprastą postmodernios visuomenės atstovą. Dar XVIII amžiuje žmogaus gyvenimas jam buvo našta tikrąja to žodžio prasme – tiek ekonominiu, tiek fiziniu atžvilgiu. Apskritai, žodis gyvenimas paprastam žmogui reiškė apribojimus, pareigas, priklausomybę arba, vienu žodžiu, priespaudą. Priespauda egzistavo ne tik socialinėje ar juridinėje terpėje, tačiau buvo juntama ir dvasiniame gyvenime. Dideli XIX amžiaus pokyčiai žmonių kasdienybėje apvertė buvusią pasaulio tvarką mažne aukštyn kojomis. Ortega y Gassetas išskiria trejetą faktorių, kurie iš esmės lėmė šios buitinės revoliucijos atsiradimo priežastis, t.y. liberalioji demokratija, eksperimentinis mokslas ir industrializacija.

Naujasis žmogus beveik nebesusiduria su priespauda visuomeniniame gyvenime, disponuoja tokiais namų apyvokos ir higienos daiktais, kurių anksčiau neturėjo net labai pasiturintys žmonės, gali puoselėti savo troškimus daugelyje sričių, nes nuo šiol jo beveik niekas nebevaržo. Dabar jo psichologiją formuoja du pagrindiniai aspektai, tai nežabotas poreikių tenkinimas bei nedėkingumas už savo dabartinį klestėjimą. Jis paprasčiausiai nesuvokia, kodėl ir kam reikia dėkoti už tai, jog jo gyvenimas yra toks nesudėtingas bei smagus. Dabartinė padėtis jam yra tarsi gamtos duotybė – kaip yra dabar, taip ir turi būti, nes kitaip ir nebuvo.

Dar vienas labai svarbus aspektas gvildenamas Ortegos y Gasseto knygoje yra masės ir elito žmogaus mentaliteto distinkcija. Kaip jau buvo minėta, paprasti žmonės iki XIX amžiaus savo gyvenimą jautė esant suvaržytą kone iš visų pusių. Jeigu kažkokiu būdu pavykdavo pakilti socialinės sanklodos laipteliais aukštyn, tai buvo laikoma esant aukštesnės jėgos atpildu už visas prieš tai tekusias kančias. Tuo tarpu dabar žmogus gyvenimą be apribojimų suvokia kaip natūralią būseną, kurios neverta aiškinti. Tai savo ruožtu jam leidžia manyti esant aukščiausiuoju autoritetu, kurio poreikius būtina patenkinti. Kadangi prieš nieką nebereikia lankstytis, jis ima jaustis tobuliausiu Žemės kūriniu, kuriam nebereikia siekti aukštesnių, dvasinių tikslų. Nes jie jau pasiekti.

Šis požiūris liudija gilias žmogaus abejones savimi ir jį supančia aplinka. Tai lyg vizija alpinistui užkopusiam į savo gyvenimo kalno viršūnę ir žiūrint apačion – koks skirtumas, kuria kryptimi dabar pasukti, vis tiek jos visos veda tik žemyn. Aišku, galima alternatyva, likti stovėti vietoje tol, kol galbūt aukštesnioji jėga pasiims tave kartu su savimi, į dausas.

Tačiau iš esmės pasikeitė tik žmogaus suvokimas apie aplinką ir save, o ne pati aplinka ar jis pats. Masės žmogus liko toks pat – ribotų fizinių ir protinių galimybių, daugeliu atvejų nekūrybingas ir neatsakingas. Nors iki tol jam tekdavo už savo veiksmus atsakyti ar savo ponui ar visuomenei ar pačiai gamtai, dabar šios atsakomybes tarsi nebeliko, nes autoritetų taip pat.

Kaip atsvarą tokiam žmogaus tipui Ortega y Gassetas pateikia visuomenės elito atstovo portretą. Visų pirma, tai labiau metaforiška, nei kūniška būtybė. Ji nuolat junta savo žmogiškojo prado menkumą palyginti su dieviškąja Būtimi. Bet, tuo pat metu, nepasiduoda nevilčiai ir visomis išgalėmis stengiasi siekti vis kažko daugiau nei iki šiol yra pasiekęs. Valios pastangų dėka iš savęs reikalaudamas vis sunkesnių tikslų, jis jaučiasi priartėjęs prie dieviškojo prado. Elito žmogus bando pateisinti žmogaus, kaip aukštesnės gyvūnų rasės atstovo statusą ir nepasiduoda valdomas tik savo biologinių instinktų ar emocinių kaprizų.

Žmogaus statusas elito atstovą įpareigoja derinti savyje tiek gyvuliškąją, tiek dieviškąją prigimtį, neteikiant nei vienai pirmenybės. Visas jo gyvenimas tampa vidine kova su išorės pagundomis, kurios kėsinasi nusverti harmonijos svarstykles į kažkurią vieną pusę. Tokio tipo žmogaus gyvenimo misija yra tarnavimas kitiems, autoritetui ir Dievui. Tik šitoks gyvenimas gali būti tikrai kilnius. Anot Ortegos y Gasseto, esminis kilnumo bruožas yra reiklumas sau, pareiga, o ne privilegijos. Vidinio saikingumo jausmas yra tai, kas skiria elito žmogų iš visų kitų.

Moderniosios minties sąjūdis padedamas industrinės revoliucijos pasiektų laimėjimų iš esmės panaikino tradicinę visuomenės hierarchiją, tuo pačiu tūkstantmetę valdžios pasidalinimo praktiką. Tai įvyko, anot autoriaus, dėl vieno kilniausių gestų žmonijos istorijoje, kada dalis privilegijuotųjų savo valia nusprendė savo teisėmis pasidalinti su mažuma (santykine dauguma). Visa tai inspiravo modernaus intelektualinio sąjūdžio sukeltas liberalios minties pakilimas valdančiojo elito sluoksniuose. Vystantis politiniams pokyčiams išskirtinė mažuma ne tik išsižadėjo dalies savo teisių vardan socialinės lygiavos, tačiau ir prisiėmė atsakomybę nuo šiol valdyti kartu su opozicija. Ilgainiui elitas patikėjo masinio gyvenimo lygio pakilimo sukeltais žmonijos progreso apžavais, t.y. jog visi žmonės taps panašūs į juos, tam tik tereikia suteikti galimybę įvykti.

Rodos, toks istorijos posūkis turėjo pradžiuginti ir nuraminti ilgus amžius socialinę neteisybę kentusius žemesniuosius luomus, pagaliau sulaukusius savosios šlovės valandos. Naujos gyvenimo sąlygos paprastam žmogui atvėrė iki tol net nesvajotus horizontus – mašininė gamyba leido atsirasti laisvalaikio sąvokai. Tai savo ruožtu reiškė, jog žmonės galės disponuoti anksčiau tik aristokratijai prieinamoms privilegijoms – savišvietai, dvasiniam ir fiziniam savo asmens tobulinimui.

Tačiau praktika parodė, jog tai iš esmės nepakeitė, nei masės žmonių sąmonės, nei pasaulėžiūros, nei pomėgių. Vietoj to, kad būtų masiškai pradėta ugdyti savo skonį, dvasią, lavinti kūrybiškumą, skatinti nesavanaudiškumą, gilintis į įvairius mokslus arba, trumpai tariant, siekti tiesos ir tobulybės, buvo pasitenkinta trumpalaikiais, neturinčiais išliekamosios vertės, kūniškais malonumais. (Pvz., kalbant apie šiandienos Vakarų, taip pat ir Lietuvos, vartotojiškas visuomenes galima pastebėti akivaizdžius to požymius, kada vietoje dvasinio tobulėjimo paprastai kur kas labiau yra siekiama patenkinti dirbtinus, masinių paslaugų ir pramogų vajaus suformuotus poreikius) Skirtumas tas, jog šį kartą mases valdo ir jas subordinuoja jau nebe už visuomenės gerovę, stabilumą ir ateitį atsakingas elitas, o neaiškios, menkų moralinių įsipareigojimų turinčios, paprastai pelno ir politinės įtakos siekiančios asmenų grupės. Joms neįdomu kas atsitiks su visuomenės struktūra po jų rengiamų eksperimentų, turinčių vieną pagrindinį tikslą – uždirbti pinigus ir išlaikyti galią savo rankose.

Daugeliu atvejų, šie visuomenės gyvenimui vadovaujantieji sluoksniai atitinka Oretgos y Gasseto masės žmogaus prototipą, beje, kaip ir jų valdomieji žmonės. Jie neketina keistis ar bandyti supanašėti su tikrojo, klasikinio elito atstovais, perimti jų manieras, pasaulėžiūrą, istorinį atsakomybės jausmą. Tiek dabartinis pseudoelitas, tiek ir likusi didžioji visuomenės dalis sutinka dėl vieno ir pačio svarbiausio dalyko – Dievo nebeliko, tegyvuoja Žmogus! Tiksliau tariant ne tas Žmogus – Dievo ir Gamtos sūnus bei tarpininkas, o žmogus – biologinė būtybė.

Visuomenė, kurioje moralinės užkardos yra beveik išgriautos arba sparčiai griaunamos, žmogus ima supanašėti su personažu, kurio egzistencinę situaciją yra aprašęs italų politinis filosofas Niccolò Machiavelli. Tenai individas tikėdamasis išlikti nesutryptas tarp tokių kaip jis pats, paprasčiausiai nebegali laikytis mandagaus/moralaus elgesio normų. Tokioje visuomenėje žmonės skaldosi į smulkias, fragmentiškas viena kitai priešiškas grupeles, arba apskirtai, iki individų lygmens. Juos paprastai sieja tik bendras baimės jausmas dėl savo gyvybės ir troškimas pašalinti kliūtis, kurios trukdo tenkinti jų kūniškus poreikius. Sekant Machiavelli įžvalgomis, norėdamas suvaldyti šią demoralizuotą žmonių minią, valdovas/valdžia galiausiai tegalės naudotis tik klasta, jėga ir negailestingumu.

Tikiuosi, jog daugeliui jūsų iškilo nemažai aliuzijų ir asocijacijų su dabartinėmis visuomenės problemomis Lietuvoje. Tad ko gi galėtumėme pasimokyti iš Ortegos y Gasseto įžvalgų? Ar šiandien, gyvenant postmodernioje epochoje, mums belieka raminti sąžinę, jog esame per maži ir per silpni, jog galėtume pasipriešinti masyvios, bedievės minios srautui ir kovoti tik už savavąjį, individualųjį gėrį? O gal vis dėlto valios pastangomis mums verta bandyti sau kelti dvasiškai aukštesnius, bendrojo gėrio tikslus? Atsakymus į šiuos klausimus norėčiau palikti atvirus kiekvieno savarankiškiems apmąstymams.

Literatūra

1. Herrero, J. Ortega y su crítica a la sociedad de masas. Madrid: Arbor 359, 1995.
2. Kantas, I. Dorovės metafizikos pagrindai, 1980.
3. Makiavelis, N. Valdovas. Kn: Makiavelis, N., Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1992.
4. Ortega i Gasetas, Ch. Masių sukilimas. Vilnius: Mintis, 1993.
5. Ortega y Gasset, J. España invertebrada. Kn: Obras completas de José Ortega y Gasset. Tomo III. Madrid: Revista de Occidente, 1966.
6. Sabine, G. H.; Thorson, Th. L. Politinių teorijų istorija. Vilnius: Pradai, 1995.