visos iki tol mano skaitytos oreilio knygos buvo labai techninės, todėl šita pasirodė vos ne kaip filosofijos pradžiamokslis, nes joje daugybė pamąstymų ir nuomonių, o techninės informacijos beveik nulis. pagrindinė knygos vertė, kaip ir daugelio kitų “patterns” knygų, – suteikti pavadinimai  daugeliui paieškoje naudojamų interfeiso triukų. man labiausiai patiko terminas “pogosticking” – kai paieškos rezultatų sąrašas yra neinformatyvus ir lankytojas atidarinėja kiekvieną grąžintą rezultatą.

wtf? aš net sutikčiau sumokėti kelis litus, kad tik turėčiau progą pažiūrėti tuos įrašus sau patogiu laiku. net neparsisiųsti, o tik pasistreaminti. kodėl niekas nenori mano pinigų? visos kliūtys tik vadovų galvose. o dabar aš esu piratas.

tai trumpa ir nuotaikinga alkoholinių gėrimų visuomenėje istorija iš gėrimų entuziasto požiūrio taško. šiais laikais alkoholis labai stigmatizuotas, bet taip nutiko tik paskutiniais šimtmečiais. įdomi autorės teorija, kad labiausiai gėrimams koją pakišo automobilis. iki tol lėbautojus namo gabendavo arkliukai, kurie blogiausiu atveju nerasdavo namų, o su automobilio atsiradimu kiekvienas, sėdęs prie vairo po taurelės, yra potencialus žudikas. netikėtas pastebėjimas knygoje – žodis “pagirios” anglų kalboje atsirado tik XX amžiuje.

nežinau, ar knyga būtų nuotaikinga žmonėms, kurie iš arčiau susidūrė su alkoholizmu, bet vis tiek rekomenduoju ;]

aprašysiu, ką nuveikiau, gal kam bus įdomu arba turėsit gerų patarimų. pirmiausia per šventes sukurpiau puslapį ir patalpinau programą tinkle. voicelatch.com domeną pirkau jau senokai, būtent tėvo projektams, ilgai vargau, kol sugalvojau unikalų pavadinimą, kuris būtų į temą ir neužimtas google indekse. atsiradimas internete neapsiėjo be kuriozų – šiek tiek anksčiau vienas pažįstamas buvo pasisiūlęs įdėti programą į savo puslapį ir pamėginti pardavinėti. įvyko kažkoks nesusikalbėjimas, nes jis neturėjo jokio puslapio, o užregistravo voicecipher.com ir nieko mums nepranešė ;] dar nežinau, kaip išspręsime šitą klausimą.

svarbiausias mygtukas pardavinėjant yra “buy now”. daug neieškojau, bet pasitikėjau tudumo autoriaus pasirinkimu – tarnyba FastSpring, kuri  padeda daryti įvairias parduotuves internete. jie turi specialias priemones programų licencijų pardavimui. nėra jokio startinio mokesčio, nes jie ima procentus nuo pardavimų.

kitas paprastas žingsnis – programos užregistravimas įvairiuose programų kataloguose. ganėtinai keistas, bet standartizuotas pasaulis. kadaise programų gamintojai susitarė dėl standartinio programos aprašymo failo PAD. jį reikia patalpinti savo svetainėje ir tiesiog visiems pranešti šio failo adresą. radau katalogų sąrašą, surikiuotą pagal jų PageRank, užregistravau į pirmą keturiasdešimtuką. prastesnės kokybės katalogai programą į savo puslapius įtraukia nedelsiant. dažniausiai net duoda 5 žvaigždučių įvertinimą, kad tik savo puslapyje įsidėtum nuorodą į juos. kiti žada duoti penkias žvaigždutes, jei įsidėsi nuorodą į juos. nors truputį rimtesniuose kataloguose tikrinimas užtrunka ilgiau. dažniausiai siūlo susimokėti pinigus už greitesnį įtraukimą į katalogą. didžioji dauguma tiesiog nukopijuoja tai, ką randa PAD faile. bet, pavyzdžiui, softpedia padarė savo screenshotus ir šiek tiek patvarkė aprašymus. dar laukiu kol būsime įtraukti arba atmesti snapfiles.com, nes pagal compete.com, tai vienas labiausiai lankomų programų katalogų. tucows.com po kelių savaičių nuo registracijos vis dar esu 2781 iš 3004 patvirtinimo eilėje. aišku, už pinigus jie pastumtų mus šiek tiek aukščiau ;] download.com neleido registruotis, nes programos puslapis padarytas ant wordpress, o jie atsisako registruoti blogus. wtf? egzistuoja daugybė tarnybų, kurios už pinigus suregistruotų tavo PAD failą į šimtus ar net tūkstančius katalogų. išbandžiau tik nemokamą avangate pasiūlymą. nemanau, kad yra daug vertės atsirasti daugybėje abejotinos kokybės programų katalogų.

nežinau, džiaugtis ar verkti, bet šiandien internete jau pasirodė nulaužta mūsų programos versija. didelės apsaugos ir nebuvo, bet nesitikėjau, kad piratai dirba be švenčių ir taip operatyviai ;]

dabar dar ruošiuosi paieškoti tinkamos temos blogų, kurie sutiktų parašyti review arba paminėjimą apie mūsų programą. nesiruošiu už tai mokėti pinigų. galbūt galima padovanoti vieną kopiją nemokamai. didelių vilčių sulaukti daug pardavimų irgi neturiu, nes produktas labai jau specifinis: orientuotas į paranojikus, bet nežinia, ar pakankamai juos įtikinantis ;] dėl galimo vos vieno kito pardavimo nesinori mušti kainos. ties tuom ir pasibaigia mano marketingo idėjos…

tokie vat marketingo viceprezidento pasigodojimai ;]

džiaugiuosi, kad pavyko nueiti į knygos pristatymą “rene” restorane, nes tai padėjo suvokti, koks yra autoriaus santykis su šia knyga. daugybė šurmulio medijoje ir plakatai gatvėse sukelia įspūdį, kad tai labai pretenzingas leidinys. kaip supratau aš – arvydui tiesiog smagu pasidalinti su mumis savo kelių metų nauja aistra – fotografija.

taip, knyga sudaryta iš tekstų ir nuotraukų, kurie pagal arvydą yra vienodo svarbumo. bet tekstai sukurti ir publikuoti jau anksčiau, o ir jų tvarka parinkta leidinio sudarytojos sigutės. aš pats perskaičiau tik kelis puslapius, nes nesijaučiu pakankamai subrendęs, o gal nusiteikęs, tokio gylio tekstams.

rytas nėra mano stichija, todėl net pavydu žiūrėti, kokias akimirkas yra surinkęs arvydas. kaip sakė per pristatymą: “parsinešti rojaus akimirkas į pilaitės septintą aukštą.” lengvas aušros rūkas ir nuostabi gamta.  spalvotas peizažas nėra dažnai spausdinamas, todėl tik dar įdomiau. bet mane kažkas tose nuotraukose neramina, gal keistas koloritas – niuri rudeninė žaluma. gal silpnesnėse nuotraukose iššokantys skaitmenos artefaktai.

labiausiai knygos formate nepatinka, kad visų nuotraukų penktadalis perkeltas ant kito puslapio. gal reikėjo pastumti tekstą virš/po nuotrauka arba pasirinkti dar platesnį puslapio formatą, nes tas įlinkis, dalyvaujantis kiekvienoje nuotraukoje, joms tikrai kenkia.

atėjau – prie durų eilė, viduje minia žmonių, daugybė video kamerų ir žurnalistų. pasirodo, visiems rūpi paksienės toršerai ir brazausko džipas. filmuojančius kažkodėl išvarė už durų, bet tarp žiūrovų matėsi gan daug žurnalistų, kurie kruopščiai konspektavosi pirkimo eigą. todėl dabar delfyje galima paskaityti visas kainas. pirma parduota mašina buvo palydėta ovacijomis. nemačiau, kaip vyko statymai už tą džipą, bet kaina tikrai įspūdinga (28k), galbūt čia pats brazauskas nusipirko nostalgiškai ;] foteliukų pirkimo net nelindau žiūrėti, nes tame garažiukyje labai mažai vietos buvo.

po trumpos pertraukėlės atkakliausieji susigrūdo ankštoje patalpoje prie foto, kompiuterių ir paksienės toršerų. už toršerus statė labai keisti dėdės, gali būti, kad pakso reikalų patikėtiniai, nes su tokiais kiaulelės veidais ir juodais ploščiais būna tik iš politikos ;] foto prekių kainos buvo aktyviai didinamos, todėl slapta viltis įsigyti mamiya iškart išgaravo. kažkoks vyrukas, viso kambario džiaugsmui, apsirikęs vietoje skaitmeninės muilinės įsigijo juostinę. aš nutariau, kad negaliu grįžti namo tuščiomis, todėl pasiėmiau vieną mamyia objektyvą. bet tik todėl, kad niekas daugiau juo nesusidomėjo. vincentas buvo prašęs pabidinti už jį ant skaitmeninės muilinės, bet tai buvo kažkokia plytos dydžio 5 megapikselių seniena. nepaisant to, dėl jos susikovė gal net trys pensininkai. kai išeidinėjau, kaina jau buvo užkilus iki 150 lt.  didžioji dalis likusiųjų buvo žurnalistai ir kompiuterių pirkėjai. tikiuosi, kad jiems visiems užteko kompiuterinio barachlo ;]

gal kam reikia mamyia 150mm f/3.5 N manual focus 645 sistemai? skirtas prezidentiniams portretams!

mano 37 signalais išplauta smegeninė labai sunkiai virškino pirmą iljos pranešimą apie kompanijos darymą pardavimui. tačiau per šią savaitę paskaičiau įvairesnių straipsnių, daugiau pamąsčiau šia tema ir jau nesu taip priešiškai nusiteikęs šiai minčiai. we’re only in it for the money. bet vis tiek, ilja neturėtų taip greit nurašinėti pelningo verslo neskirto pardavimui. svarbiausia vinis, kurią reiktų pasiimti iš iljos pranešimo – “think global”. projektus lietuvai ar vilniui galima daryti tik iš altruizmo arba europos pinigų.

labiausiai pralinksmino kažkokios merginos naivus pareiškimas iš salės, kad ji pažįsta programuotojus, kurie yra baigę ktu ir už 1k lt suprogramuos ką tik nori.

dabar laukiam, barbenam pirštais į stalą, kol atsidarys startups.lt, o tuo metu galima prisijungt prie socialinio pokalbio facebook’e arba linkedin’e.

dar užkliuvo tai, kad niekaip nesupratau, kas yra fikcija, o kas tikra istorija. negali žinoti, ar čia gudrus autoriaus spėjimas, ar seniai žinomas faktas. taip pat, visą knygą laukiau, kol pagaliau prasidės veiksmas, bet taip jo ir neužčiuopiau. gali būti, kad pritrūkau susikaupimo, nes į knygos galą visai pasimečiau ir susipainiojau, kas kur ir kodėl vyksta. dabar žiūriu į du storus šios serijos tęsinius ir nežinau, ar išdrįsiu juos atsiversti.

kai gavau rakčiuką, iškart atspėjau, kad tai kokio nors prekybcentrio saugojimo dėželės raktas. bijojau, kad ten bus paslėpti žaidimo nurodymai, reikės blaškytis po miestą ir daryti kvailas užduotis, o galų galiausiai mus nufilmuos ir rodys vakarais prieš panoramą reklaminiame segmente. ačiū iki ir publicum media, kad šįkart jie apsiribojo tik skaniomis dovanomis. vienintelis sutrikimas buvo tai, kad pirmadienį bazavausi paranojos bastione, kur nėjo prisikasti iki instruktažinio filmuko. juokingiausia, kad viskas vyko mano kasdieniniame ikiuke. torto šiek tiek valgiau, bet beveik viską nacionalizavo žmona dalykiniam daktarų susitikimui.