geriausias fotikas yra tas, kurį visada turi prie savęs. d80 yra bandūra, kurią pasiimi, tik kai yra proga ir tai dar pagalvoji, gal geriau imti muilinę. tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl pradėjau dairytis į m4/3. taip pat, teko pafotografuoti su d700 naudojant šviesius zoomus ir supratau, kad tokių bandūrų niekada gyvenime neįpirksiu ir nepirksiu, kol fotografija yra hobis ir pramoga.  į m4/3 atkreipiau dėmesį, nes patiko craigmod gf1 apžvalga ir kirk tuck susižavėjimas olympus pen modeliais. kitas svarbus šios sistemos aspektas - ant m4/3 su adapteriais maunasi beveik visi objektyvai, todėl aš galiu pasinaudoti savo juostinukų objektyvais, o ypač leicos sistemos stiklais. atsiranda šiokia tokia objektyvų linijų sinergija ;] kaip tik jau buvau prisiruošęs keisti nikono objektyvus, nes išaugau iš kitinuko, o 50mm ant dx yra žiūronas, o ne standard prime.

jau apsisprendus pirkiniui, pasirodė samsung nx-10, kuris tikrai viliojo tiek kaina, tiek aps-c sensoriumi, bet jie nepavarė su savo bajonetu, nes jam fiziškai negalima padaryti leicos adapterių. dabar sony jau išleido nex-3 ir nex-5, kurie irgi turi aps-c dydžio sensorių ir yra suderinami su leicos stiklais, galbūt tai visai nebloga alternatyva, bet apie juos aš beveik nieko nežinau.

gf1 yra pakankamai geras. prie aukštų iso jis turi mažiau triukšmo nei d80, o fokusavimas yra greitas net ir tamsoje. nežinau, ar čia naujo gadgeto džiaugsmas, bet man jame dabar viskas dar patinka. viewfinderio nepasigendu, nes man su akiniais viso vaizdo per viewfinderį nesimato ir tie užrašai viduje sunkiai įskaitomi. kai panasonicas paleis geresnės kokybės evf, nei turi dabar, galbūt pamąstysiu, nes ryškioje saulėje lcd sunkiai matosi, bet aštrioje saulėje su bet kokiu fotiku gaunasi muilinės vertos fotkės, tai galima ir prastai sukomponuoti ;] pasigesiu wireless shutterio, bet nusipirkau laidinį su intervalometru, todėl galiu pasižaisti su timelapse filmukais. teoriškai pasigesiu wireless blico, bet aš jo nebuvau nusipirkęs ir tikriausiai nebūčiau… galbūt pritrūksiu siauro dof, bet ant 50mm/1.4 jis man buvo jau per siaurias. kitinio 20mm/1.7 dof’as tikrai neblogas. be to, jei labai reiks plauto fono, turiu c330 su plačia juosta ;]

su savo gf1 jau buvau išvykęs turistauti, pasimaliau po vakarinį miestą, fotografavau keliose vestuvėse ir nuo trikojo fiksavau naktinį vilnių. visose situacijose jis manęs nepavedė ir nikono tikrai nepasigendu. manau, kad ateityje pradinio lygio dslr rinka turėtų visai nunykti ir perleisti pozicijas evil fotoaparatams. jei ruošiatės atnaujinti savo fotoūkį, rekomenduoju pasidomėti aukščiau išvardintais aparatais. nebent norite atrodyti kietais fotografais, tada jau geriau pirkti kokią nors big-ass bandūrą.

galima visko mokytis pačiam iš interneto ir knygų, paverčiant vonią eksperimentų poligonu, bet niekas nepakeis patyrusio meistro patarimų. kartu įmerkus pirštus į ryškalą paaiškėja, kurie proceso žingsniai yra iš tikro svarbūs, o į kuriuos galima žiūrėti atsainiau. padrąsintas pirmos išryškintos juostos kursuose, grįžęs namo išsiryškinau dar kelias juosteles. psichologinis barjeras įveiktas.

atvirosios fotografijos dirbtuvės yra atviros ne tik lankantiems kursus, bet ir visiems norintiems. namuose neturiu galimybės atsispausti fotkės iš plačios juostos, todėl ruošiuosi ten apsilankyti, kai tik nušausiu popieriaus vertų kadrų.

šią savaitę nutariau išmėginti low-tech sprendimus – nuėjau į senukus ir už 30 lt prisipirkau visokio šlamšto: tris indelius maistui, 1w tūliko lempelę, raudoną papkę, matavimo ąsotėlį ir prailgintuvą (maniškiai visi su raudona lempele). chemija su popieriumi kainavo daugiau, nei visa mano technika kartu sudėjus ;[

vieną vakarą praleidau vien tik knebinėdamas didintuvą, kol supratau, kaip ten viskas veikia. šiandien, jau po visko, aptikau, kad dėžėje buvo pridėtas manualas, bet kažkokiu specifiniu rusišku žargonu visos detalės aprašytos - beveik nieko nesupratau ;]

pirmos trys nuotraukos išėjo visai juodos, kol supratau, kad reik užsidaryt diafragmą, susimažint išlaikymą ir įsidėti filtrą. o tada, lo-and-behold, išlindo kelios visai neblogos fotkės. taip ir nepavyko susidraugauti su rėmeliu, nes tikriausiai jis gaidiškas – dėk nedėjęs, vistiek fotkė bus kreiva.

vietoj didintuvo taimerio naudojau savo biologinį laikrodį, o ryškinimo ir fiksažo taimeriui naudojau ifoną su išjungtu ekrano pašvietimu. pincetus pakeičiau kinietiškomis valgymo lazdelėmis. seniems foto vilkams viskas čia juokas, bet aš jaučiuosi kaip koks makgaiveris ;]

procesas įdomus. jei turit galimybių, tai būtinai pabandykit. nežinau, ar daug aš tų fotkių išvirsiu, bet kol nepasibaigs popierius arba chemija, tai dar pabandysiu ;]

kadangi supainiojau konferencijos datą, tai ruoštis pradėjau nestudentiškai anksti, nepaisant to, gerų skaidrių nepasigaminau, bet jei yra norinčių, jas galite atsisiųsti. ruošiausi kalbėti, todėl skaidrės skystokos. bet prieš mane šnekėjusio profesoriaus skaidrės buvo užpildytos su kaupu, todėl per mus abu gavosi pakankamai pauerpointo turinio ;]

aš atėjau pasisocializuoti ir apturėti gerą laiką, todėl viskuo likau patenkintas. tie, kas atėjo pasidaryti naujo biznio ar gauti nemokamų developerių, turėjo šiek tiek nusileisti ant žemės. o tie, kas į reikalą pažiūrėjo itin rimtai, tai turėjo būti priblokšti ;] mane vienu metu buvo apėmęs deja vu, nes veiksmas šiek tiek priminė saulėtekio verslumo mokyklą, bet tai tik tematinis panašumas.

dabar jau laukiu kito karto, nors neįsivaizduoju, kaip atrodys renginio dinamika, jei visiems dalyviams teks susimokėti už bilietą. nežinau ar leidžia taisyklės, bet manau, kad pradėt pitchinti galima dar prieš renginį: pasiskelbti draugų rate, pradėti rinkti komandą. jei yra noras užsiimti įgyvendinimu, tai reik pasiruošti darbo priemones.

mano tėtis infobaltą vadino kompiuteristų mišiomis, tai loginą galima pavadinti internautų mišiomis. nesvarbu, kas ten vyksta ir ar tai yra aktualu, bet sudalyvauti einame dėl žmonių. o susitikus su žmonėmis reikia išgerti alaus, todėl, paskatintas scorps ir užimdamas atsakingas ambasadoriaus pareigas, pasirūpinau pre-afterparty organizavimu. jeigu jūs nesate iš vakarėlių liūtų kartos, kuriems į tūsą ateiti iki dvylikos yra laža, tai užsakiau stalelį alaus namuose 18:30 – kaip ir  įprasta geriantiems po darbo iki paskutinio autobuso ;]

visos iki tol mano skaitytos oreilio knygos buvo labai techninės, todėl šita pasirodė vos ne kaip filosofijos pradžiamokslis, nes joje daugybė pamąstymų ir nuomonių, o techninės informacijos beveik nulis. pagrindinė knygos vertė, kaip ir daugelio kitų “patterns” knygų, – suteikti pavadinimai  daugeliui paieškoje naudojamų interfeiso triukų. man labiausiai patiko terminas “pogosticking” – kai paieškos rezultatų sąrašas yra neinformatyvus ir lankytojas atidarinėja kiekvieną grąžintą rezultatą.

wtf? aš net sutikčiau sumokėti kelis litus, kad tik turėčiau progą pažiūrėti tuos įrašus sau patogiu laiku. net neparsisiųsti, o tik pasistreaminti. kodėl niekas nenori mano pinigų? visos kliūtys tik vadovų galvose. o dabar aš esu piratas.

tai trumpa ir nuotaikinga alkoholinių gėrimų visuomenėje istorija iš gėrimų entuziasto požiūrio taško. šiais laikais alkoholis labai stigmatizuotas, bet taip nutiko tik paskutiniais šimtmečiais. įdomi autorės teorija, kad labiausiai gėrimams koją pakišo automobilis. iki tol lėbautojus namo gabendavo arkliukai, kurie blogiausiu atveju nerasdavo namų, o su automobilio atsiradimu kiekvienas, sėdęs prie vairo po taurelės, yra potencialus žudikas. netikėtas pastebėjimas knygoje – žodis “pagirios” anglų kalboje atsirado tik XX amžiuje.

nežinau, ar knyga būtų nuotaikinga žmonėms, kurie iš arčiau susidūrė su alkoholizmu, bet vis tiek rekomenduoju ;]

aprašysiu, ką nuveikiau, gal kam bus įdomu arba turėsit gerų patarimų. pirmiausia per šventes sukurpiau puslapį ir patalpinau programą tinkle. voicelatch.com domeną pirkau jau senokai, būtent tėvo projektams, ilgai vargau, kol sugalvojau unikalų pavadinimą, kuris būtų į temą ir neužimtas google indekse. atsiradimas internete neapsiėjo be kuriozų – šiek tiek anksčiau vienas pažįstamas buvo pasisiūlęs įdėti programą į savo puslapį ir pamėginti pardavinėti. įvyko kažkoks nesusikalbėjimas, nes jis neturėjo jokio puslapio, o užregistravo voicecipher.com ir nieko mums nepranešė ;] dar nežinau, kaip išspręsime šitą klausimą.

svarbiausias mygtukas pardavinėjant yra “buy now”. daug neieškojau, bet pasitikėjau tudumo autoriaus pasirinkimu – tarnyba FastSpring, kuri  padeda daryti įvairias parduotuves internete. jie turi specialias priemones programų licencijų pardavimui. nėra jokio startinio mokesčio, nes jie ima procentus nuo pardavimų.

kitas paprastas žingsnis – programos užregistravimas įvairiuose programų kataloguose. ganėtinai keistas, bet standartizuotas pasaulis. kadaise programų gamintojai susitarė dėl standartinio programos aprašymo failo PAD. jį reikia patalpinti savo svetainėje ir tiesiog visiems pranešti šio failo adresą. radau katalogų sąrašą, surikiuotą pagal jų PageRank, užregistravau į pirmą keturiasdešimtuką. prastesnės kokybės katalogai programą į savo puslapius įtraukia nedelsiant. dažniausiai net duoda 5 žvaigždučių įvertinimą, kad tik savo puslapyje įsidėtum nuorodą į juos. kiti žada duoti penkias žvaigždutes, jei įsidėsi nuorodą į juos. nors truputį rimtesniuose kataloguose tikrinimas užtrunka ilgiau. dažniausiai siūlo susimokėti pinigus už greitesnį įtraukimą į katalogą. didžioji dauguma tiesiog nukopijuoja tai, ką randa PAD faile. bet, pavyzdžiui, softpedia padarė savo screenshotus ir šiek tiek patvarkė aprašymus. dar laukiu kol būsime įtraukti arba atmesti snapfiles.com, nes pagal compete.com, tai vienas labiausiai lankomų programų katalogų. tucows.com po kelių savaičių nuo registracijos vis dar esu 2781 iš 3004 patvirtinimo eilėje. aišku, už pinigus jie pastumtų mus šiek tiek aukščiau ;] download.com neleido registruotis, nes programos puslapis padarytas ant wordpress, o jie atsisako registruoti blogus. wtf? egzistuoja daugybė tarnybų, kurios už pinigus suregistruotų tavo PAD failą į šimtus ar net tūkstančius katalogų. išbandžiau tik nemokamą avangate pasiūlymą. nemanau, kad yra daug vertės atsirasti daugybėje abejotinos kokybės programų katalogų.

nežinau, džiaugtis ar verkti, bet šiandien internete jau pasirodė nulaužta mūsų programos versija. didelės apsaugos ir nebuvo, bet nesitikėjau, kad piratai dirba be švenčių ir taip operatyviai ;]

dabar dar ruošiuosi paieškoti tinkamos temos blogų, kurie sutiktų parašyti review arba paminėjimą apie mūsų programą. nesiruošiu už tai mokėti pinigų. galbūt galima padovanoti vieną kopiją nemokamai. didelių vilčių sulaukti daug pardavimų irgi neturiu, nes produktas labai jau specifinis: orientuotas į paranojikus, bet nežinia, ar pakankamai juos įtikinantis ;] dėl galimo vos vieno kito pardavimo nesinori mušti kainos. ties tuom ir pasibaigia mano marketingo idėjos…

tokie vat marketingo viceprezidento pasigodojimai ;]