Artūras Račas

Monika praregėjo, Dainius atsibudo, o 50 mln. nebėra

2019-09-05T22:51:55Z

Sveiki. Niekur aš nedingau, Viską skaitau ir viską matau. Nepasikeičiau. Tik prioritetai pasikeitė – savos bulvės, kaliaropės ir pomidorai šiandien man artimesni nei Karbauskio ir Pranckiečio santykių aiškinimasis ar R.Šimašiaus bejėgystė turėti stuburą.

Bet žiniasklaidos vyksmai man vis dar įdomūs. Todėl palikau trumpam bulves ir pupeles ir prisėdau prie kompo (R.Savukyno kurmiai čia manęs blokuoti negali ir net Audriukas Matonis iš VSD čia bejėgis).

Taigi: Monikos Garbačiauskaitės vadovaujama LRT atliko tyrimą. Ir išsiaiškino, kad per pastaruosius trejus metus valstybės įstaigos reklamai žiniasklaidoje ištaškė 50 mln. eurų.

Ot tai naujiena… Na, galbūt teksto autoriui Mindaugui Aušrai, kuris, spėju yra maždaug mano vidurinio sūnaus amžiaus ir nelabai ką išmano apie žiniasklaidą.

… Buvo, berods, 2009 metai. Rinkimus laimėjo konservatoriai ir atrodė, kad kas nors gali pasikeisti.

Pasiprašiau susitikimo su tuometiniu Ūkio ministri Dainiumi Kreiviu ir (V.Ramanauskaitė neleis sumeluoti) sakiau, kad pirmas dalykas, kurį reikia tvarkyti – viešinimo lėšų panaudojimą. D.Kreivys lingavo galvą, bet prasidėjo krizė ir žiniasklaida buvo reikalinga tik tam, kad paskelbtų, jog D.Grybauskaitė ir A.Kubilius nebus impotentais ir nesiderės su TVF (kiek tai mums visiems kainavo, dar niekas neskaičiavo).Latviai pasiderėjo ir todėl ten šiandien nekyla klausimo apie NT apmokestinimą.

Bet grįžkime prie žiniasklaidos ir LRT tyrimo.

Tas LRT „Tyrimų skyriaus“ berniukas Mindaugas Aušra vartoja terminą „komercinės žiniasklaidos priemonės“. Suprask, tos, kurios gali imti pinigus už reklamą, nes LRT negali.

Tas M.Aušra skaičiuoja valstybės institucijų išlaidas viešinimui nuo 2017 metų. Tikriausiai taip nurodė M.Garbačiauskaitė, kuri šiandien yra „nekomercinė“.

O bet tačiau ir iki 2017 metų valstybės institucijos negailėjo pinigų viešinimui.

Tada M.Garbačiauskaitė dar buvo „komercinė“ ir jos „krūtų portalas“ (atsiprašau, bet jis tikrai tosk buvo prie Monikos) sugebėdavo įsisavinti gana nemažą dalį tų pinigų.

Pati Monika, kai dar buvo komercinė ir kai M.Aušra dar tikriausiai vaikščiojo po stalu arba laikė egzaminą pas Ž.Pečiulį arba A.Vaišnį (nesistebiu, kad išlaikė) , bandė pristeisti iš manęs tūkstantėlį eurų, kai viešai kalbėjau apie nerealius pinigus, kuriuos ministerijos moka krūtų portalui, Nepavyko, nes argumentai kartais laimi prieš bukumą. (Rekomenduoju M.Aušrai ir kitiems „tyrėjams“ perskaityti teismo nutartį nuo iki, bet spėju, kad neskaitys, nes tyrėjai neskaiti. Jie rašo.)

D.Radzevičius ir jo „žurnalistų sąjunga“ tada manęs negynė. Bylinėjausi už savus.

Šiandien D.Radzevičius atsibudo ir kalba apie galimai korupcines schemas ir įstatyminę bazę. Labas rytas, pirmininke. O kur buvote, kai Aplinkos ministerija ir Žemės ūkio ministerija dalijo pinigus į kairę ir į dešinę? Tepėte sumuštinius senjorams, kurie už tamstą balsuoja pirmininko rinkimuose?

O bet tačiau, nepaisant Monikos posūkio nuo komercijos į visuomeniškumą (alga tai gera) ir D.Radzevičiaus praregėjimo (LŽS pirmininko rinkimai vėl artėja), problema tikrai egzistuoja.

Tačiau ji egzistuoja ne nuo 2017 metų, kaip „ištyrė“ LRT „tyrėjas“ M.Aušra. Problema egzistuoja nuo maždaug 2008-2009 metų, kai žiniasklaidos pajamos krito perpus ar net daugiau ir didžioji jos dalis nusprendė parsidavinėti. Labai gerai prisimenu tuos laikus ir labai gerai prisimenu, kaip sunku buvo atleidinėti žmones užuot neparsidavus. Nes, pavyzdžiui milijonas už grynas.lt galėjo leisti žmonių neatleisti.

Parsidavinėjimas tapo įpročiu. Jį įteisino vadinamosios žinaisklaidos „savireguliacijos institucijos“, paskelbusios, kad nepažymėta reklama yra etiškos žiniasklaidos požymis.

Parsidavinėjimą įteisino Seimas, nes daugumai jo narių iš tikrųjų nerūpi Lietuvos žiniasklaidos būsena. Jie galvoja tik apie būsimus rinkimus ir todėl leidžia siautėti E,Jakilaičiui, R.Miliūtei ir Monikai, Tikisi laimėti. O kai nepavyksta, vėl laukia savo šanso. Bet tik savo, negalvodami apie valstybę.

O valstybei (normaliai) reikia žiniasklaidos, kuri neparsiduoda, kuri nekeršija buvusiai „komercinei“ darbovietei. kuri nepropaguoja voveraičių politikos.

Valstybei (normaliai) reikia žiniasklaidos, kuri gali išsilaikyti ne todėl, kad vienos partijos politikai savo komentarus joje skelbia 10 kartų dažniau nei kitų partijų lyderiai, o vien dėl to, kad ji gali išlikti objektyvi ir nešališka, net tada, kai negauna ministerijų ar partijų pingų.

Valstybei (normaliai) reikia žiniasklaidos, kuri gali susivienyti ne tik tada kai voveraitės ir ulbinaitės bando pasinaudoti ja savo asmeniniams tikslams. Valstybei reikia žiniasklaidos, kuri geba susivienyti vardan žiniasklaidos pagrindinio tikslo, O jis paprastas – informuoti.

Su LŽS pirmininku D.Radzevičiumi to tikriausiai nepavyks pasiekti. Nes žmogus, nedirbęs žurnalistu, niekada nesupras, ką reiškia būti žurnalistu. Tikrąja to žodžio prasme. Bet, sumuštinius senjorams, kai ateis laikas, suteps gerai.

Šiaip jau LRT „tyrėjas“ M.Aušra padarė gerą darbą, Dar kartą priminė, kokia apgailėtina yra Lietuvos žiniasklaidos būklė. Jo bosė yra geriausias to įrodymas. Kaip ir A.Ramanauskas visuomeninės televizijos eteryje. Vertybių nepaslėpsi. Krūtų portalo filosofijos – taip pat.

Blogiausiai tai, kad tai niekam nerūpi. Net S.Malinauskui, kuris kažkada taip pat buvo „tyrėjas“, o šiandien yra skvernelio monika.

Tai tiek šiandien. Grįžtu prie bulvių ir pupelių. Bet dar grįšiu ir čia. Nes užknisa „tyrėjai“.

Manęs kol kas nesuėmė arba apie šnipą A.Paleckį ir nacionaliniam saugumui jautrias temas. Skiriama D.Jauniškiui ir kitiems dundukams

2018-12-19T22:15:02Z

Visda svarbu pasikartoti tekstą

Šiandien man paskambino iš LRT naujienų tarnybos (ordininkas A.Matonis jai nebevadovauja, bet įdirbis ir Monikos žavesys tikriausiai daro savo).

Nepamenu to mandagaus žurnalisto pavardės, bet prieš jam užduodant savo klausimą, paklausiau aš: „Norite žinoti, ar aš vis dar laisvėje?“ Paaiškėjo, kad būtent to jis ir norėjo paklausti. Spėju, kad jis jaunas ir apie Sausio 13-osios įvykius ir apie mane žino tik iš delfių ir A.Matonio pasakojimų. Dėl to, jo visai nekaltinu.

Tas mandagus LRT naujienų tarnybos žurnalistas dar klausė, ar su manimi kas nors buvo susitikę. Kai perklausiau jo, ar jis turi omenyje Rusijos specialiąsias tarnybas, mandagus žurnalistas nesusilaikė nusijuokęs. Manau, jis normalus žmogus. Nes tkriausiai dar nėra gavęs ordino, kaip buvęs LRT naujienų tarnybos vadovas A.Matonis. Bet jam dar viskas prieš akis ir ordiną jis dar gali gauti. Jei pasistengs.

Bet ne apie ordininką A.Matonį šis įrašas ir ne apie miegojimą pasigėrus ant darbo stalo. Juo labiau ne apie jaunas ir mažai apsirengusias žurnalistes viešbučio kambaryje su vedusiu redaktoriumi.

Šis įrašas apie „karščiausią“ Lietuvos naujieną, susijusią su nauju „šnipinėjimo“ skandalu, kuris iš esmės vainikuoja sovietų kolaborantės prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo eros pabaigą Lietuvoje.

Ta, šiandien mane pralinksminusi mizanscena su mandagiu LRT naujienų tarnybos žurnalistu labai gerai iliustruoja, ką partškolos lektorei pavyko pasiekti per dvi kadencijas. Kurios, mano asmenine nuomone, buvo žalingiausios Lietuvos valstybei per visą beveik 30 metų atkurtos Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį.

Nuolatinė D.Grybauskaitės isterija apie puolančius rusus, partškolos lektorei pavaldžių institucijų klapčiukų noras jai įtikti, valstybės ordinais, ES ir ministerijų pinigais šeriamos „žiniasklaidos“ tapinų, pancerovų, matonių ir garbačiauskaičių pastangos per pastaruosius 10 metų davė rezultatų.

Tas mandagaus LRT naujienų tarnybos žurnalisto (kuris galbūt irgi gaus ordiną) skambutis man yra geriausias įrodymas, kad nuosekliai platinant propagandą, panaudojant tam valstybės institucijas ir už ordinus ir ES pinigus parsidavinėjančią žiniasklaidą galima įtikinti visuomenę, kad žmonės, turintys, kitokią, nei D.Grybauskaitė, A.Anušauskas ar M.Garbačiauskaitė, nuomonę, yra a priori valstybės priešai.

Tas mandagus LRT naujienų tarnybos žurnalistas neskambino R.Valatkai, A.Užkalniui, R.Bogdanui, V.Laučiui ar A.Matoniui. Nes jie visi rašo, taip kaip reikia. Jų visų nuomonės sutampa su partškolos lektorės skelbiamomis tiesomis.

Tas mandagus LRT naujeinų tarnybos žurnalistas skambina man. Nes, mano nuomone, partškolos lektorės politika daro žalą Lietuvai. Ir Lietuvos teismai, nepaisant leišių ir šaulių pastangų, patvirtino, kad aš turių teisę tokią nuomonę turėti. Mandagus LRT naujienų tarnybos žurnalistas tikriausiai nieko nežino apie tą teismo sprendimą ir galvoja, kad aš esu potencialus priešas. Nes į tai, kas vyksta Lietuvoje, žiūriu kitaip, nei sovietų kolaborantė partškolos lektorė ar jos klapčiukas D.Jauniškis.

Šiandien kelis kartus peržiūrėjau prokuroro, policijos vado ir vargšo Jauniškio, kuris visą laiką skaitė iš lapelio spaudos konferencijos įrašą. Klausiau ir įvairiausių komentarų – pradedant šiek tiek neadekvačiu buvusiu kolega M.Laurinavičiumi, progą pasireikšti gavusiais juokingais A.Anušausku ir V.Baku ir baigiant gana racionaliais M.Laurinkaus pastebėjimais.

Man buvo labai liūdna. Dėl Lietuvos valstybės ir dėl to, kuo ji virto dėka sovietų kolaborantės pastarųjų 10 metų vykdomos politikos.

Trys pagrindiniai Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų vadukai pranešė, kad užtiko „šnipą“ A.Paleckį. Pranešė praėjus dviems mėnesiams po to, kai A.Paleckis buvo pasodintas. Ir praėjus dienai po to, kai apie tai pranešė BNS (linkėjimai Jūratei ir Sauliui).

Jums nekeista, kad klapčiukas D.Jauniškis nepasigyrė apie sėkmingą operaciją iš karto po to, kai A.Paleckis buvo pasodintas? Juk tai didelė pergalė – išaiškintas dar vienas Rusijos šnipas, patvirtinta partškolos lektorės isterija, kad rusai puola?

Jums nekeista, kad klapčiukas D.Jauniškis spaudos konferencijoje skaitydamas iš lapelio, nuolat kartojo žodį „galimai“? Jums nekeista, kad baisioji agresija prieš Lietuvą įvyko prieš metus, A.Paleckis cypėje sėdi jau du mėnesius, o pats VSD vadas apie šnipus vis dar kalba tariamąja nuosaka?

„Paaiškėjo, kad su Lietuvos politine sistema siejami asmenys galimai turėjo Rusijos Federacijai palankių ir su Lietuvos nacionaliniu saugumu nesuderinamų tikslų. Nustatyta, kad ši veikla atitinka užsienio žvalgybos veikimo būdus. Domėjimosi temos galėjo kenkti mūsų nacionaliniam saugumui.

Šis atvejis tik patvirtina, kad grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui vertinime išsakyti teiginiai, kad Rusija, deja, ir toliau aktyviai ir visomis priemonėmis siekia daryti įtaką valstybei ir jos politiniams procesams. Šiam tikslui verbuojami asmenys gali tiesiogiai arba per tarpininkus daryti įtaką politinės partijos programoms ar jų struktūrai, pasinaudodami įvairiais žiniasklaidos kanalais siekti Rusijos minkštosios galios stiprinimo mūsų šalyje“

Tai VSD Vaduko citata.

Pabandykite paskaityti ją sveiku protu, be išankstinių nusistatymų.

„Galimai turėjo Rusijos Federacijai palankių ir su Lietuvos nacionaliniu saugumu nesuderinamų tikslų“.

„Veikla atitinka užsienio žvalgybos veikimo būdus.“

„Domėjimosi temos galėjo kenkti mūsų nacionaliniam saugumui“.

Beje, ar atkreipėte dėmesį, kokia, pasak pagrindinių trijų partškolos lektorės klapčiukų, buvo pagrindinė „šnipo“ A.Paleckio „domėjimosi tema“?

Sausio 13-osios įvykiai, jei ką.

A.Anušauskas, galbūt padedamas savo jaunos žmonos, ar M.Laurinavičius, paveiktas studijų JAV ir iš ten gaunamo finansavimo, jums tikriausiai nesunkiai paaiškins, kaip domėjimasis sausio 13-osios įvykiais yra susijęs su šnipinėjimu ir grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Aš, kadangi mano sutuoktinė yra mano amžiaus ir kadangi nesimokiau JAV institucijose, to negaliu paaiškinti. Nepaisant to, kad A.Paleckis, mano nuomone, yra kvailas nelaimėlis, kuriam gyvenime tiesiog nepasisekė.

Bet būčiau dėkingas visiems, kurie man paaiškintų, kaip domėjimasis Sausio 13-osios įvykiais, gali būti susijęs su šnipinėjimu Rusijos naudai. Ko Rusija ir Lietuva dar nežino apie šiuos įvykius, ką gali sužinoti A.Paleckis?

Šiandien, kai klausiau galybę įvairiausių komentarų, man labiausiai įsiminė M.Laurinkaus mintys apie tai, kad paskelbę apie A.Paleckio „šnipinėjimą“ partškolos lektorės klapčiukai turės pateikti labai rimtus įrodymus. Mečys taip pat kalbėjo, kad Lietuvos žiniasklaida skirs daug dėmesio šiai bylai ir kels daug klausimų.

Manau, kad M.Laurinkus klysta. Lietuvos žiniasklaida nekels klausimų. Nes jai viskas aišku. A.Paleckis jau buvo teistas už savo kvailumą. V.Ivanovas taip pat yra nusikaltėlis, nes, be kita ko, davė į snukį Borato kostiumo mėgėjui. O per kratą pas V.Ivanovą rado dujinį ginklą – kaip pasakytų klapčiukas Jauniškis: galimai norėjo nušauti dujomis partškolos lektorę per I.Šimonytės inauguraciją. Arba rinko jautrią informaciją dujomis.

Tiesa, „galimų“ įrodymų kol kas nepakako, ir V.Ivanovas buvo paleistas į laisvę. Bet Rusijai užteks ir tų keliolikos valandų, kad eilinį kartą galėtų pasityčioti iš partškolos lektorės ir jos klapčiukų. Galbūt toks ir buvo tikslas, nes delfiai ir garbačiauskaitės LRT būtinai praneš, kaip Rusija reagavo į dar vieną Lietuvos VSD „šnipų“ išaiškinimo operaciją.

Bet partškolos lektorės klapčiukai sako, kad be V.Ivanovo ir A.Paleckio dar yra ir „tinklas“. To „tinklo“ dalyvių skaičius ir jų tapatybės kol kas neįvardijamos. Nes gali pakenkti ikiteisminiam tyrimui. Tiesa, „žiniasklaida“ mini, kad vienas „tinklo“ narių gali būti V.Titovas, Facebook’e neteisingai pasisakęs apie Lietuvos partizanų veiklą.

Nežinau, ko mokė sovietų kolaborantė Dalia savo studentus partškoloje, bet įdomumo dėlei pragooglinau Lietuvos „žiniasklaidą“ apie Rusijos žmogaus teisių aktyvisto L.Ponomoriovo įkalinimą. Keista, bet Lietuvos „žiniasklaida“ apie tai rašė labai nedaug, nors šiaip tai V.Putino režimo aktualijos Lietuvos žiniasklaidoje užima ne mažiau vietos nei mokytojų streikas.

L.Ponomoriovas, jei nežinojote, V.Putino režimo buvo pasodintas į cypę už tai, kad Facebook’e jis pasidalino raginimu dalyvauti protesto akcijoje. Tiesa, šnipinėjimu Lietuvos naudai L.Ponomoriovas nebuvo apkaltintas. Bent jau iki šiol.

A.Paleckis ir V.Ivanovas nėra žmogaus teisių aktyvistai. Jie yra nenusisekę nelaimėliai, kurie dėl savo nenusisekusio gyvenimo galbūt kaltina Lietuvos valstybę.

Bet, paklauskite savęs, ar tai yra pakankamas pagrindas vadinti juos Rusijos šnipais? Ir ar Lietuvos valstybė dėl sovietų kolaborantės partškolos lektorės isterijos bei jos klapčiukų, vadovaujančių pagrindinėms teisėsaugos institucijoms kvailumo ir neįgalumo turi sodinti nenusisekusius nelaimėlius už grotų.

Aš manau, kad ne. Jei atvirai, tai aš manau, kad už grotų už nuolatines pastangas kiršinti Lietuvos visuomenę reikėtų sodinti sovietų kolaborantę partškolos lektorę ir jos klapčiukus, kurie nesupranta, ką daro. Tik ne už šnipinėjimą, o už nesuvokimą, kokia yra jų atsakomybė prieš Lietuvos valstybę ir jos žmones, kurie partškolos lektorei ir jos klapčiukams patikėjo postus, kuriuos jie šiandien (laikinai), deja, užima.

… Neseniai gausiai pasnigo. Šiaip ne taip privažiavau iki savo sodybos. Tikiuosi, kad D.Jauniškio klapčiukai neprivažiuos. O be to, ir dujinio ginklo, kaip V.Ivanovas, čia neturiu. Tik kirvį. Ir dar šunį, kuris klapčiukus užuodžia iš tolo.

Welcome, kaip sakoma.

P.S. Žinote, kas įdomu? „Šnipų“ istorija labai naudinga S.Skverneliui, nes ji palaidos mokytojų streiką. Bet tai nestebina, nes klapčiukai mato tik tris dienas į priekį ir nesugeba įžiūrėti perspektyvos. Keista, kad partškolos lektorė klapčiukų nepaprotino.

Apie žiniasklaidos etiką. Apie delfių „apžvalgininkus“. Skiriama V.Žukienei, jei ji dar turi šiek tiek sąžinės.

2018-12-19T19:45:05Z

Turiu pripažinti – esu nepastovus. Jau ne kartą ir ne du sakiau sau ir viešai, kad nebėra prasmės bandyti stengtis, kad žiniasklaida Lietuvoje būtų normali.

Pabandžiau ir viešuosius ryšius ir daržovių auginimą (labai gerai sekasi), bet negaliu atsikratyti to jausmo, kai rūpi tai, ką dariau didžiąją dalį savo gyvenimo.

Todėl, nors ir žinodamas, kad mažai kam rūpi, vis tiek noriu dar kartą pasisakyti apie tai, apie ką jau ne kartą kalbėjau ir ką bandžiau pasakyti politikams, kurie nenorėjo girdėti.

Prieš ketverius metus nepatingėjau ir parašiau laišką visiems Seimo nariams, prašydamas jų nepasiduoti nieko bendro su žurnalistika neturintiems D.Radzevičiui ir A.Žilinskienei, bei kitiems žiniasklaidos verslo interesų lobistams.

Dabartinis delfių apžvalgininkas R.Valatka. kuris tuo metu vadovavo 15min.lt. tada rašė, kad aš „pašokdinau LSDP ir visą Seimą“. Tikriausiai, prisimindamas tuos laikus, kai mes kartu dirbome „Lietuvos ryte“ ir kai tame laikraštyje, nereikėjo „antro valatkos“, kaip man atviru tekstu pasakė vyr.redaktorius G.Vainauskas, prieš man išeinant.

Visada žinau, ką kalbu. Ir dažniausiai, tai, ką kalbu, tampa realybe. Žinote kodėl? Todėl, kad kalbu apie tai, ką suprantu ir žinau, o ne už 100 000 eurų ES paramos, kaip A.Tapinas.

Tada, 2014 metais rašiau, kad D.Radzevičiaus, A.Žilinskienės ir kitų žiniasklaidos lobistų, mintančių Lietuvos biudžeto ir ES pinigais siūlomos pataisos palaidos žiniasklaidą ir jos etiką ir tos laidotuvės bus finansuojamos mokesčių mokėtojų pinigais.

Šiandien galiu patekti įrodymus, kad buvau teisus.

Seimo nariai 2014 metais neišgirdo manęs ir pasidavė D.Radzevičiaus vilionėms. Žurnalistų etikos komisija tapo Visuomenės informavimo etikos komisija. Komisijoje beveik neliko žurnalistų, daugumą ten šiandien sudaro lobistai, o vienu iš pirmuojų smuiku ten groja padugnės A.Ramanausko advokatas. Nors pagal Visuomenės informavimo įstatymą, tai turėtų būti žurnalistų „SAVIREGULIACIJOS“ institucija.

Kaip žurnalistai gali „savireguliuotis“, kai jų nėra „savireguliacijos“ institucijoje, jums gali paaiškinti tie Seimo nariai, kurie balsavo už pataisas, arba R.Valatka, kuris laiku suprato, kad jam neužtenka kompetencijos būti E.Masiulio konsultantu.

Nežinau, ar dėžutė buvo per maža, ar R.Valatka buvo per protingas E.Masiuliui, bet faktas tas, kad R.Valatkos šiandien nėra tarp liudininkų „MG Baltic“ byloje.

R.Valatka šiandien dirba savo darbą delfiuose, o E.Masiulis darbuojasi teisme. Jiems abiems kol kas neblogai sekasi. Nes kompetencijos tam tikrose srityse negali pragerti.

Bet aš čia ne apie R.Valatkos ir E.Masiulio kompetencijas.

Aš čia apie žiniasklaidą ir jos etiką.

Ta naujoji D.Radzevičiaus ir A.Žilinskienės (kuri dar ir tapo tos komisijos nare) pastangomis sukurta nauja Visuomenės informavimo etikos komisija 2018 rugpūčio 7 dieną nusprendė, kad delfių „apžvalgininkė“ Sandra Vilimaitė, pratrūkusi A.Užkalnio ir A.Ramanausko stiliaus padugnine ir kitus žmones įžeidinėjančia leksika, elgėsi etiškai.

Lobistų etikos komisijos nuomone, skelbti padugninius komentarus ir šmeižti kitus žmones galima, kai šmeižikiški komentarai yra „išprovokuoti kritiškais pasisakymais“ delfių apžvalgininkės atžvilgiu. Ir draugiškai pasiūlė S.Vilimaitei „nepasiduoti emocijoms“, kai kas nors parašo, kad delfių apžvalgininkė yra kvaila višta, pateikdams argumentus, kodėl kvaila ir kodėl višta.

Aš suprantu, kodėl Visuomenės informavimo etikos komisija priėmė tokį sprendimą. Tos komisijos nariai apie žurnalistiką išmano tiek pat, kiek delfių „apžvalgininkė“ S.Vilimaitė. Ir jų supratimas apie etiką yra toks pat, kaip padugnės Ramanausko advokato A. Čekanavičiaus.

O bet tačiau man sunku suprasti, kodėl A.Žilinskienei, A.Čekanavičiui, V,Žukienei ir kitiems žiniasklaidos savininkų lobistams, mokesčių mokėtojai turi atiduoti savo pinigus už tai, kad jie kažkam tarnauja. Nežinau, ar R.Valatka, E.Masiulis ir R.Kurlianskis yra su tuo kaip nors susiję.

Bet žinau, kad Lietuvos žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, kuri yra atskaitinga Seimui (nes V.Žukienės, A.Čekanavičiaus ir A.Žilinskienės vardo komisija nėra atskaitinga niekam už mokesčių mokėtojų pinigus), turi kitokią nuomonę apie delfių „apžvalgininkės“ S.Vilimaitės padugninius pasisakymus viešojoje erdvėje.

Priešingai, nei A.Žilinskienės, V.Žukienės, A.Čekanavičiaus ir kitų lobistų įsivaizdavimui apie tai, už ką jiems moka mokesčių mokėtojai (galbūt tik jie) etikos inspektoriaus tarnyba nusprendė, kad delfių „apžvalgininkės“ S.Vilimaitės šmeižikiški padugniniai vieši komentarai pažeidžia Lietuvos Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimus.

Leisu sau pacituoti: „Atsižvelgiant i tai, kad ginčijamos nuomonės neturi objektyvaus faktinio pagrindo ir yra
reiškiamos nesąžiningai, neetiškai, siekiant pažeminti Pareiškėją, konstatuotina, jog viešosios
informacijos rengėja (skleidėja), paskelbdama ginčo teiginius, ne tik peržengė nuomonės reiškimo
ribas (VIf 2 straipsnio_36 dalis), bet ir pažemino Pareiškejo garbę ir orumą VIĮ 19 straipsnio 2 dalis).“

Jei ką, čia buvo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimas apie delfių „apžvalgininkės“ S.Vilimaitės padugninius šmeižikiškus viešus pareiškimus, kuriuos Visuomenės informavimo etikos komisija su V.Žukiene, A.Žilinskiene, A.Čekanavičiumi ir kitais pripažino etiškais.

Aš žmogus geras, Ne piktas. Bandžiau suteikti progą V.Žukienei, A.Žilinskienei, A.Čekanavičiui ir kitiems lobistams, mintantiems mano uždirbamais pinigais, pasitaisyti. Bandžiau apeliuoti į jų sąžinę, moralę ir etiką. Kadangi esu naivus ir galvoju, kad normaliems žmoniems tai yra suprantamos sąvokos.

Bet paaiškėjo kad esu naivus.

Nes gavau Etikos komisijos (sic!!!) atsakymą, kurį, atsiprašu, noriu pacituoti, kaip liudijimą, kad 2014 metais buvau teisus ir kad, deja, šiandien suskiai ir padugnės sprendžia, kokia bus Lietuvos žiniasklaida: „Bendru sutarimu nusprendžiama šio prašymo netenkinti ir paaiškinti pareiškėjui, jog ŽEIT sprendimas nėra pakankamas pagrindas tokiam jo prašymui tenkinti, kadangi ŽEIT pasisakė dėl galimai pažeistos jo garbės ir orumo bei VIĮ nuostatų pažeidimo, o Komisija pasisakė profesinės etikos klausimu“

Žėkit, aš galbūt esu naivus ir durnas. Bet paaiškinkit man, durnam, kaip galima nepažeisti profesinės etikos šmeižiant kitus ir pažeidinėjant įstatymus?

Neabejoju, kad D.Radzevičius, A.Žilinskienė, R.Valatka, V.Žukienė žino atsakymą į šį klausimą. Kaip ir tie Seimo nariai, kurie balsavo už tai kad žurnalistų savireguliacija būtų perduota parsidavusiems radzevičiams ir žiniasklaidos lobistams.

Žinau, kad jums tai nerūpi. Ir man tai nesvarbu. Dėjau ant durnių.

P.S. Jei atvirai, man visada patiko V.Žukienė. Ji protinga. Bet E.Masiulis irgi protingas.

P.P.S. Įdomiausia yra tai, kad net po to, kai teismas pripažins, kad S.Vilimaitė yra padugninė šmeižikė, V.Žukienė, A.Žilinskienė, A.Čekanavičius ir kiti parazitai, mintantys iš žiniasklaidos etikos ir toliau gaus algą už tai, ką jie daro.

M.Garbačiauskaitės LRT atvažiavo į Visaginą: infantiliška mokslo sriuba, odė sovietijai ir Algirdui Mykolui

2018-11-06T19:32:12Z

Dabartinės LRT generalinės direktorės Monikos Garbačiauskaitės auklėtinis V.Saldžiūnas krūtų portale vis dar dusinasi ieškodamas sliekų apatinėje kūno dalyje ir bandydamas įrodyti, kad Rusija tuoj tuoj užpuls Lietuvą. Jis kovoja prieš propogandą ir specialiai jam krūtų portale buvo sukurta skiltis „Medijos karas propaganda“. Spėju, finansuojama mokesčių mokėtojų lėšomis.

Spėju, kad tos skilties kitais metais nebeliks, kaip ir neliks V.Saldžiūno, nes jis savo propagandinę misiją jau atliko ir krūtų portalas pinigus sėkmingai įsisavino.

Gali būti, kad naujoji LRT generalinė direktorė pasikvies V.Saldžiūną į LRT, kaip pasikvietė M.Jackevičių, kuris iš stiliaus žinovo LRT patapo politikos ekspertu. LRT tai būtų ne naujiena, nes kažkada A.Siaurusevičius pasikvietė A.Matonį vadovauti naujienų tarnybai.

V.Saldžiūnas LRT praverstų. Nes jis geresnis nei I.Končius, kuris veda laidą „Mokslo sriuba“.

Nėra toje laidoje nei mokslo, nei sriubos (bent jau tos, kuri būtų valgoma).

Tai laida, kurioje infantilus jaunuolis pirmą kartą savo gyvenime atvažiavo į jau nebeveikiančią Ignalinos atominę elektrinę ir susižavėjo ja stačiusiais uzbekų ir kazachų kareiviais bei skalbiamomis kojinėmis.

Tai laida, kurioje atvirai žavimasi okupuotai Lietiuvai primestu Černobylio tipo monstru, kuri kėlė ir iki šiol tebekelia grėsmę valstybei.

Infantilus jaunuolis žavisi moderniomis IAE sistemomis, barakais, kuriuose gyveno atsiųsti kolonistai ir „didvyriškomis“ statytojų pastangomis.

Reportažo vinis yra paskutinio LKP CK pirmojo sekretoriaus Algirdo Mykolo prisiminimai apie eglutę, kurią puošė radiacijos perspėjimo ženklais.

Bravo, Monika. Užskaitau. Geresnės sovietinės propagandos net prie Siauro nebuvo.

Nors nesistebiu. I.Končiaus infantilumas yra tiesiogiai proporcingas tavo, Monika, profesionalumui. Todėl pasikviesk V.Saldžiūną. Jis bent jau neatrodys taip juokingai, nes jam užteks savigarbos savo rašliavų vadinti „mokslu“.

Ir kaip, beje, laiku, Monika, tavo krūtų portalas šiandien paskelbė Virglijaus Poderio komentarą apie tai, kodėl LRT būtinos permainos.

Ir kaip laiku tavo, Monika, buvę auklėtiniai tą komentarą nukišo ten, kur jo niekas nemato. Nes delfių skaitytojai nepratę mąstyti, tu Monika, juos taip išauklėjai.

Gal net gerai, kad Ž.Pečiulis pasirinko tave, Monika. Taip, LRT generalinė direktorė skamba išdidžiai ir alga gal kiek didesnė. Be to, tikriausiai turi tarnybinį automobilį, kaip Siauras. Bet, laimei, LRT žiūri gerokai mažiau nei skaito delfius. Ir I.Končiaus sovietinė propaganda pasieks tik tuos, kurių jau nebegalima pakeisti.

Ačiū, Pečiuli.

Ar Dalią Grybauskaitę galima vadinti girtuokle, o A.Ramanausko advokatą A.Čekanavičių ligoniu, priklausomu nuo išgerto pigaus vyno kiekio? Etikos komisija leidžia, bet tik tuo atveju, jei D.Grybauskaitė ir Ą.Čekanavičius jums nepatinka

2018-08-23T12:36:45Z

Kaip galvojate, jei parašyčiau, kad Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė yra girtuoklė ir jos politika priklauso nuo mėnulio fazių ir išgerto pigaus vyno kiekio ir tokią savo „nuomonę“ argumentuočiau tuo, kad man nepatinka prezidentės vykdoma politika, kiek laiko truktų, kol koks nors tapinas kreiptųsi į kokį nors leišį, kad šis iškeltų man baudžiamąją bylą?

O jei parašyčiau, kad nuo mėnulio fazių ir pigaus vyno priklausoma girtuoklė yra Visuomenės informavimo etikos komisijos pirmininko pavaduotoja Vaiva Žukienė, o jos narys, A.Ramanausko advokatas Ažuolas Čekanavičius, kartu su komisijos pirmininku Viktoru Trofimišinu, pavyzdžiui, parsidavinėja po Baltuoju tiltu, nes jų „pragertas protelis kužda“, kad tai yra geriausiais būdas užsdirbti pinigų ir kad jie yra „niekada neišsiblaivantys žmonės“ ir „ligoniai“, pragėrę savo karjerą“, ir savo teiginius argumentuočiau tuo, kad man nepatinka kvaili, konformistiški ir nieko bendro su etika neturintys tos komisijos sprendimai? Kiek laiko truktų, kol ta „Etikos“ komisija pasklebtų mane neetišku ir bandytų kaip delfiai iš manęs prisiteisti vieną kitą tūkstantėlį už jų garbės ir orumo žeminimą?

Atsakykite į šiuo klausimus patys. Nes aš jau pavargau į juos atsakinėti ir man nuoširdžiai gėda už tuos, kurie kaip jie patys skelbia, užsiima Lietuvos žiniasklaidos savireguliacija ir priima sprendimus dėl etikos.

Bet nors ir pavargau, vis tiek manau, kad tos „Etikos“ komisijos niekingus sprendimus ir jų „etiką“ reikia viešinti. Todėl ir rašau.

Nes visai neseniai ta komisija nusprendė, kad delfių „apžvalgininkė“ Sandra Vilimaitė turi teisę vadinti mane „girtuokliu“, „niekada neiišsiblaivančiu žmogumi“, priklausomu nuo mėnulio fazių ir išgerto pigaus vyno kiekiu“, „ligoniu“, kuriam kužda „jo pragertas protelis“. Etikos komisijos sprendimu, tai visiškai etiška, nes tokiai padugnių leksikai S. Vilimaitė buvo išprovokuota „kritiškais pasisakymais jos atžvilgiu“.

Kalbant trumpiau, „Etikos“ komisija paskelbė, kad pagal jos etikos ir teisės supratimą, jei kas nors tave kritikuoja ir tau ta kritika nepatinka, gali viešai dergtis ir šmeižti tave kritikuojantį asmenį. Nesvarbu, ar ta kritika buvo pagrįsta, ar ne. Svarbiau tikriausiai yra, kas kritikuoja, kur dirba kritikuojamas asmuo ir koks tavo asmeninis supratimas apie etiką.

Taip, kritikavau S.Vilimaitę, už jos, mano nuomone, kvailą ir faktais nepagrįstą tekstą, pateikdamas tikrus faktus ir nuorodas, taip, rašiau, kad krutų portalo „apžvalgininkai“ negali apsieiti be terminų „subinė“, „gluškaimio šikinykas“, nes tikriausiai tokia yra portalo politika ir „Etikos komisija“ jau seniai pripažino, kad dergimasis komentaruose atitinka visas jų supratimo apie etiką normas.

O bet tačiau, nei S.Vilimaitė, nei „Etikos“ komisija neginčijo mano pateiktų įrodymų, kad „apžvalgininkė“ nedraugauja su faktais ir rašo nesąmones, pagardindama jas padugnių leksika. Nes ne ponų tai reikalas tikrinti faktus, ponams už tai algos nemoka.

Ponai iš „Etikos“ komisijos pasitenkino tuo, kad kreipėsi į S.Vilimaitę prašydami jos „nepasiduoti emocijoms, nepriklausomai nuo to, kad apie ją ir jos darbą atsiliepta kritiškai“.

Jei atvirai, esu sužavėtas tokiu teisinės ir etinės minties šedevru, ypač turint galvoje tai, kad tą pačią dieną ta pati „Etikos“ komisija nusprendė, kad kitas krūtų portalo „apžvalgininkas“ A.Užkalnis, pavadinęs mane „nestabiliu idiotu“ Etikos kodeksą pažeidė. Matyt, „Etikos“ komisijos sprendimui įtakos turėjo tai, kad pastaruoju metu šio „apžvalgininko“ kūrybos nekritikavau.

Todėl žinokite, „nestabiliais idiotais“ žmonių vadinti negalima, bet „girtuokliais“, „ligoniais“, priklausomais nuo mėnulio fazių ir išgerto pigaus vyno kiekio, darančiais tai, ką jiems kužda „pragertas protelis“ etiška ir leistina.

Nes taip skelbia Lietuvos visuomenės informavimo etikos komisija.

JTO sako, kad VSD – prieš žodžio ir minties laisvę. Lietuvos žiniasklaida – nė mur mur

2018-08-08T08:42:04Z

Aš suprantu, kad partškolos lektorė Dalia Grybauskaitė ir jos berniukas kibaldžiukas Darius Jauniškis ir toliau matys grėsmes nacionaliniam saugumui kiekviename šaldytuve ir po kiekviena lova, bet partškolos lektorės kadencija jau greitai baigsis, tikiu, kad kartu su ja baigsis ir berniukų kibaldžiukų era Lietuvoje.

O naujajam prezientui ir jo paskirtam VSD vadovui derėtų pasisakityti, ką rašo JTO Žmogaus teisių komitetas savo išvadose apie Lietuvą.

Tiesa, delfiai, LRT ir kita „mainstream“ Lietuvos žiniasklaida apie tai nepranešė, nes žodžio ir minties laisvė bei VSD bandymas ją gniaužti Lietuvos žiniasklaidos nedomina.

Gerai, kad nors JTO domina:

Freedom of expression and association

27. The Committee is concerned at initiatives that would restrict and chill freedom of
expression, including against individuals for addressing the complicity of Lithuanians in Nazi
crimes against Jews and others. In particular, it is concerned at reports that associations,
news agencies, journalists, human rights defenders and other individuals are published in the
annual Assessment of Threats to National Security by the State Security Department and at
the absence of any information regarding the criteria and procedures for such publication or
its justification. It is also concerned, at reports of recent proposed amendments to the Law on
Consumer Protection, which would ban selling material that “distorts historical facts” about
the nation. (arts. 19 and 21)

28. The State party should cease publically referring to individuals and entities that
exercise their freedom of expression as “national security threats”. It should ensure that
all of its initiatives, legislative or otherwise, guarantee that authors, journalists, human
rights defenders and other individuals and associations are able to freely exercise their
right to freedom of expression, in accordance with article 19 of the Covenant and the
Committee’s general comment no. 34 (2011) on the freedoms of opinion and expression.

https://tbinternet.ohchr.org/Treaties/CCPR/Shared%20Documents/LTU/CCPR_C_LTU_CO_4_31863_E.pdf

Apie žurnalistiką ir jos etiką. Ir MMA už sunkų darbą

2018-07-17T23:07:08Z

Žinau, kad dauguma jūsų galvojate, kad esu durnas. Tai jūsų teisė ir aš ją gerbiu. Nes aš už demokratiją ir teisę turėti nuomonę.

Kita vertus, dauguma jūsų nėra žurnalistai. O aš esu. Ir man rūpi. Todėl rašau laiškus. Į kuriuos dažniausiai negaunu atsakymų.

Bet būtent taip aš suprantu žurnalisto darbą.

Todėl parašiau laišką gerbiamai Visuomenės informavimo etikos komiisjai.

****

Labas vakaras,

Šiandien vis dar yra antradienis, liepos 17 diena.

Tai yra, 7 kalendorinės dienos po gerbiamos Visuomenės informavimo etikos komisisjos paskutinio posėdžio ir 5 darbo dienos po to pačio posėdžio.

Skaičiuojant dar tiksliau, 5 darbo dienos po paskutiniojo gerbiamos Visuomenės informavimo etikos komisijos posėdžio baigėsi maždaug 15 valandą šiandien, liepos 17 dieną (jei aš teisingai skaičiuoju, nors, žinoma, mano skaičiavimai gali skirti nuo gerbiamos Komisijos laiko supratimo).

Bet, jei vis dėlto netyčia aš skaičiuoju teisingai, tai šiandien, liepos 17 dieną, po 15 val. aš kaip ir turėjau gauti gerbiamos Komisijos paskutiniojo posėdžio sprendimus, nes pati gerbiama Komisija yra įsipareigojusi apie juos pranešti per penkias darbo dienas.

Aš suprantu, kad gerbiama Komisija yra baisiai užsiėmusi, nes jai tenka rinktis į posėdžius net vieną kartą per mėnesį. Aš taip pat suprantu, kad informuoti apie gerbiamos Komisijos sprendimus yra labai sudėtingas darbas ir kad tas darbas užima mažiausiai penkias darbo dienas (nors, pavyzdžiui, aš, manau, galėčiau tą darbą padaryti per kokias 2-3 valandas).

O bet tačiau, nepaisant viso mano supratimo apie labai sudėtingą ir sunkų gerbiamos Komisijos darbą ir apie dar sudėtingesnę ir sunkesnę misiją informuoti apie tą darbą, aš, kaip žurnalistas, vis dėlto nelabai suprantu, kodėl gerbiama Komisija, kurios pavadinime yra žodžiai „visuomenės informavimo“ yra giliai padėjusi ant visuomenės infromavimo ir kodėl jai giliai nusišvilpt ant visuomenės informavimo.

Leisiu sau spėti, kad galbūt tai yra dėl to, kad tarp gerbiamos Komisijos narių nėra nė vieno žmogaus, kuris supranta, kas yra visuomenės informavimas, kas yra žurnalistika ir kuriam nuoširdžiai rūpėtų tai, kas vyksta Lietuvos žiniasklaidoje. Apie tai rašiau, kai Seimas, žiniasklaidos leidėjų lobisto D.Radzevičius teikimu taisė Visuomenės informavimo įstatymą ir pavertė gerbiamą Komisiją ne žurnalistų savireguliacijos institucija, o leidėjų interesų atstovavimo būreliu.

Šiandien matau rezultatą. Gerbiamai Komisijai nusišvilpt į jos pačios patvirtintą reglamentą dėl skundų nagrinėjimo termino, gerbiamai Komisijai lygiai taip pat nusišvilpt į visuomenės informavimą apie jos pačios veiklą. Leisiu sau spėti, kad tai yra dėl to kad gerbiamai Komisijai ir jos nariams iš tiesų yra nusišvilpt į žurnalistiką ir visuomenės informavimą Lietuvoje, nes didžioji dalis gerbiamos Komisijos narių nieko nesupranta nei apie žurnalistiką nei apie visuomenės informavimą Lietuvoje.

Aš, žinoma, galiu klysti, nors taip būna gana retai. Taip yra todėl, kad aš, priešingai nei dauguma gerbiamos Komisijos narių, esu žurnalistas, žinau, kas yra žurnalistika ir suprantu, kas yra visuomenės informavimas.

Šia prasme man pasisekė ir aš tuo labai didžiuojuosi. Žinodamas, kad daugumai gerbiamos Komisijos narių pasisekė kiek mažiau nei man, nedrįstu Jūsų prašyti mokytis žurnalistikos ir bandyti suprasti, kas yra visuomenės informavimas. Kai kuriems iš jūsų galbūt jau yra per vėlu, o kai kuriems, mano subjektyvia nuomone, tiesiog neduota.

O bet tačiau drįstu prašyti Jūsų, gerbiamos Komisijos nariai, atkreipti dėmesį į tą faktą, kad už savo darbą, kuriam dauguma jūsų neturi pakankamos kompetencijos, jūs gaunate atlygį iš mokesčių mokėtojų kišenės. Jei neklystu (pataisykite mane, jei darau klaidą) tas atlygis už tai, kad jūs kartą per mėnesį porai valandų susirenkate į posėdžius, kuriuose kalbate apie tai, ko nelabai išmanote, viršija minimalų mėnesio atlyginimą Lietuvoje.

Kalbant paprasčiau, jūs, gerbiamos Komisijos nariai, už porą valandų kalbėjimo per mėnesį gaunate daugiau nei, pavyzdžiui, statistinis Lietuvos miesto Visagino gyventojas, dirbantis prie konvejerio arba „Maximos“ kasoje 8 valandas per dieną 22 dienas per mėnesį.

Skirtumas tarp jūsų, gerbiamos Komisijos nariai, ir to statistinio Lietuvos miesto Visagino gyventojo, dirbančio už „minimalkę“ yra tas, kad nei prie konvejerio, nei „Maximos“ kasoje negalima pasakyti, kad „aš nespėju“. Jūs gi, gerbiamos Komisijos nariai, leidžiate sau pasakyti, kd jūsų pačių patvirtintas Reglamentas negalioja, nes jūs labai užimti ir nespėjate. Nes vienas posėdis per mėnesį ir 5 darbo dienos informuoti apie to posėdžio rezultatus yra labai įtempta darbotvarkė. Daug labiau įtemptesnė nei darbas prie konvejerio ar „Maximos“ kasoje. Už tai juk jums ir moka daugiau.

Tiesą pasakius, nesitikiu, kad jūs, gerbiamos Komisijos nariai, suprasite, apie ką aš rašau ir ką noriu Jums pasakyti. Nebandau apeliuoti į Jūsų sąžinę, nes tada reikėtų Jūsų klausti, kodėl Jūs sutikote tapti gerbiamos Komisijos nariais (aš, pavyzdžiui, niekad nesutikčiau tapti Eurovizijos atrankos komiisjos nariu, bet visokių koldūnų yra ir salmoneliozė šiandien nėra mirtina liga).

O bet tačiau, kadangi iš prigimties esu optimistas ir tikiu, kad dauguma žmonių, išskyrus mažą dalį padugnių ir atmatų, iš prigimties yra padorūs, apeliuoju į Jūsų žmogišką padorumą ir be jokio pykčio ir susierzinimo prašau Jūsų pagalvoti apie tai, ką jūs veikiate, kokią funkciją atliekate ir už ką aš ir kiti Lietuvos mokesčių mokėtojai, įskaitant ir statistinį Lietuvos miesto Visagino gyventoją, dirbantį prie konvejerio ar „Maximos“ kasoje, Jums moka atlyginimą.

Skirkite tam kokias tris minutes po eilinio gerbiamos Komisijos posėdžio. Ir pagalvokite ne tik apie tą atlygį, kurį gaunate už kelias valandas kalbėjimo per mėnesį, bet ir apie tai, ką Jūs iš tiesų veikiate būdami gerbiamos Komisijos nariais ir kokią reikšmę jūsų veikla turi Lietuvos visuomenei ir jos raidai.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad atlygis už darbą yra svarbu, bet dar svarbiau yra žinoti, kad darai tai, ką sugebi ir dėl ko tau vėliau nebus gėda prieš savo vaikus ir anūkus.

Daug prirašiau ir žinau, kad daugumai Jūsų, gerbiamos Komisijos nariai, į mano parašymus bus giliai nusišvilpt. Kaip ir į Jūsų pačių patvirtintą reglamentą. Bet mes tuo ir skiriamės: aš esu žurnalistas, jūs – ne, aš tikiu, tuo ką darau, jūs tai darote todėl, kad jums už tai moka.

Todėl aš rašau kasdien, o jūs renkatės kartą į mėnesį ir sakote, kad Jums neužtenka laiko. Kiekvienam savo, tskant škia, kaip mėgdavo sakyti Prezidentas, kuriam patiko slpėptis už užuolaidų.

P.S. Naudodamasis proga, noriu perduoti žinutę gerbiamos Komisijos nariui Ąžuolui Čekanavičiui, kuris paskutiniajame gerbiajamos Komisijos posėdėje rimtu veidu klausinėjo manęs, ar Lietuvos teismų ir EŽTT praktika leidžia man Visagino ūsuotajį bebrą, savivaldybės administracijos direktorių Sergejų Mickevičių vadinti „Serioža“ ir rašyti apie jį bei apie jo draugelį Ženią Šukliną, kaip apie Lioleką ir Boleką.

Gerbiamam komisijos nariui pasirodė kad tai yra bebro menkinimas ir žeminimas ir jis klausinėjo, ar bebras tikrai yra bebras.

Tai aš norėčiau gerbiamam Komisijos nariui Ąžuolui pasakyti štai ką: gerbiamas advokate, pasižiūrėkite, kaip jūs balsavote dėl skundų, susijusių su A.Ramanausko ir R.Valatkos tekstais ir pasisakymais socialiniuose tinkluose (kad nereikėtų toli ieškoti, galite atsiversti priešpaskutinio gerbiamos Komisijos posėdžio protokolą, kuriame terminas „Seimo durnynas“ yra pripažįstamas etišku

Nes Jūs, gerbiamas Ąžuole, tikriausiai taip pat manote, kad Lietuvos parlamentas yra „durnynas“. Ir už tą manymą gaunate algą, viršijančią Lietuvos minimalų mėnesio uždarbį.

Su kuo Jūs, gerbiamos Komisijos nary, labai sveikinu. Jums pasisekė. Tačiau, mano subjektyvia asmenine nuomone, tokie kaip Jūs, esate Lietuvos visuomenės sifilis.

Ta prasme, infekcinė, užkrečiama liga, apie kurią viešai dažniausiai nekalbama, nes gėda. Tačiau šiandien sifilis jau nebėra mirtina liga, kaip kad buvo viduramžiais. O kadangi iš prigimties esu optimistas, nuoširdžiai tikiu, kad Lietuvoj sifilis neįsigalės ir kad kada nors, dar man gyvam esant, Visuomenės informavimo etikos komisija nuspręs, kad net krūtų portalo „apžvalgininkas“ valatka negali sau leisti vadinti Lietuvos Respublikos Parlamento „durnynu“.

Tikiuosi, kad tai bus tada, kai tarp gerbiamos Komisijos narių nebebus „ažuolų“, kurie nežino, ką ten vekia ir už ką gauną atlygį, didesnį, nei Lietuvos minimali mėnesio alga. Gyvensiu ilgai, tad tikiuosii sulaukti. Todėl, kad esu optimistas.

P.P.S Tikiuosi, kad gerbiamas Asociacijos direktorius Viktoras Popandopula vis dėlto atsižvelgs į gerbiamos Komisijos patvirtintą Reglamentą ir artimiausiu metu informuos mane ir visuomenę apie gerbiamos Komisijos 2018 metų liepos 10 dienos posėdyje priimtus sprendimus.

Taip pat prašau ir tikiuosiu, kad gerbiamas Asociacijos direktorius Viktoras Popandopula persiųs šį mano laišką visiems gerbiamos Komisijos nariams, nors beveik neabejoju, kad jiems visiems į šį laišką bus giliai nusišvilpt. Nes jie nedirba Visagine prie konvejerio ir nesėdi „Maximos“ kasoje. Ir neturi nieko bendro su žurnalistika.

Bet aš turiu. Ir todėl rašiau šį laišką.

Nemokamai.

P.P.P.S Tai, kad gerbiamos Komiisjos narys Ąžuolas Čekanavičius yra padugnės ramanausko atstovas teisme byloje su J. Statkevičiumi, kaip ir liudija koks yra gerbiamos Komisijos nario Ąžuolo supratimas, apie tai, kas yra etika ir moralė. Mano asmenine ir subjektyvia nuomone, būtent dėl šių savo asmeninių vertybių Ąžuolas ir buvo parinktas tapti gerbiamos Komisijos nariu. Spėju, kad tie, kurie jį parinko, yra patenkinti.

Monikos Garbačiauskaitės „visuomeninė“ LRT: pasveikinkime Gustę Kairytę iš „Šiaulių krašto“, kuriai patinka padugnės. Tikriausiai todėl Gustė patinka Monikai

2018-07-11T02:08:13Z

Jei galvojate, kad aš norėjau tapti LRT direktoriumi – klystate. Aš tik norėjau parodyti, kaip viskas vyksta ir kodėl žmonės, išspirti iš normalios žiniasklaidos už parsidavinėjimą, Lietuvoje gali tapti „visuomeninės“ televizijos, už kurią mes vis draugiškai mokame, vadovais (detalių klauskite R.Baryso).

Žonau, kad daugumai jūsų nerūpi, kas yra daroma su jūsų sunkiai uždirbamais pinigais, bet tai, kad jūs durniai, visai nekeičia mano supratimo apie valstybę, demokratiją, žinaisklaidą ir padugnes.

Monika Garbačiauskaitė, ilgą laiką vadovavusi krūtų portalui,, nors ir buvo to visiškai neverta ir neturinti tam reikalingos kompetencijos, LRT tarybos dundukų sprendimu tapo jūsų pinigais išlaikomos LRT grupės vadove.

Dar prieš konkursą žinojau, kad taip bus, nes tik krūtų portalas minėjo partškolos lektorės gimtadienius, bet norėjau dar kartą įsitikinti, kad priedas prie pensijos yra svarbiau nei savigarba, nekalbant jau apie valstybės interesus ar žiniaskaidos vaidmenį.

Įsitikinau su kaupu ir šiandien jau galiu konstatuoti, kad LRT Tarybos dundukai gali džiaugtis pirmaisiais buvusios krūtų portalo Monikos vadovavimo rezultatais.

Ordininko A.Matonio (ačiū Monikai, kad perskaitė mano programą) LRT jau nebėra, bet nuo liepos 2 dienos LRT radijuje dirba buvusi „Šiaulių krašto“ atlikėja „Gustė Kairytė.

Kodėl visą laiką sakiau, kad A.Vaišnio vadovaujamą įstaigą, kuri neva rengia „žurnalistus“ reikia užkalti lentomis, kad ji neterštų universiteto vardo?

Gustė Kairytė uš „Šiaulių krašto“, kurią krūtų portalo Monika už jūsų pinigus įdarbino LRT grupėje, tai paaiškiną.

Gustei Kairytei iš Šiaulių ir „Šiaulių krašto“ patinka padugnės, Liaudyje sakoma, su kuo sutapsi, tuo ir tapsi, bet aš nežinau, ar Gustė Kairytė yra padugnė.

Aš tik žinau, kad nuo liepos 2 denos Gustė Kairytė dirba LRT radijuje (bent jau taip ji pati skelbia socialiniuose tinkluose) ir žinau, kad ji yra viešai paskelbusi (tuose pačiuose socailiniuose tinkluose), kad jai patinka, kai anoniminiai padugnės (panašūs į misevičius ir ramanauskus) tyčiojasi iš kitų žmonių ir jų šeimos narių.

Jei ką, tai manęs tai visiškai nestebina. M.Garbačiuaskaitei, kuri skirstė moteris, pagal krūtų dydį ir vertino jas pagal tai, kaip jos atrodo iš prieko ir iš galo, Gustė Kairytė turėtų būti tikras atradimas. Ta pati gyvenimo filosofija, tskant škia. Priekis, galas, didžiakrūtės, ramanauskas, užkalnis, saldžiūnas ir dalios gimtadienis – spėju, kad Monika ir Gustė dėl šių vertybių sutaria 127 procentais.

Todėl Gustė nuo lipeos 2 dienos dirba Monikos vadovaujamoje LRT grupėje. LRT Tarybos dundukų sprendimu. Už jsūų sunkiai uždirbamus pinigus.

Aš asmeniškai nepažįstu Gustės Kairytės. Bet labai norėčiau susipažinti su jos tėveliais. Ir paklausti jų, kaip jie auklėjo savo dukrelę. Kadangi pats esu trijų vaikų tėvas, man smalsu, kokias pasakas reikia skaityti savo vaikui, kad jis užaugęs galėtų viešai pareikšti, kad jam patinka padugnės, kurios tyčiojasi iš kitų žmonių.

Nors galbūt aš jau esu per senas ir ne viską suprantu. Galbūt Gustės Kairytės tėveliai savo dukrelę būtent ir auklėjo taip, kad ji galėtų padaryti karjerą krūtų portalo Monikos „visuomeninėje“ televizijoje.

Bet vis tiek norėčiau su jais pakalbėti. Apie gyvenmą, pasakas, žurnalistiką ir Gustės karjerą.

Jei paskaitysite, atsiliepkite.

Be pykčio. Už „visuomeninę“ žiniasklaidą.

Šiaudadūšių Respublika, kurioje tulžinių valatkų talentas vertinamas labiau nei J.Marcinkevičius eilės, nekalbant jau apie kolaborantę partškolos lektorę

2018-07-11T00:56:17Z

Netyčia išėjo…

Googlinau ir radau tekstą, kurį rašiau prieš porą metų, Ne čia. Bet tekstas man patiko. Nepaisant to, kad aš pats jį rašiau.

Jis apie mane ir mus. Apie mūsų menkumą, drąsos stoką, veidmainystę, aviškumą ir nesugebėjimą turėti savo poziciją, jei ji prieštarauja monikų ir partškolos lektorių skelbiamoms tiesoms.

Skaičiau tą tekstą ir nieko nesinorėjo taisyti. Nes viskas taip ir yra, Ir monikos bei grybauskaitės vis dar neleidžia laisvai mąstyti daugumai mano bendrapiliečių. Kaip ateistas galiu pasakyti: „Atleisk jiems Dive, jie nežino, ką daro“.

O tektas buvo toks:

Ša, kolaborantai!

Kai mokiausi mokykloje, skaičiau J.Marcinkevičiaus “Pušis, kuris juokėsi”. Spėju, kad skaitė visi mano amžininkai, nes ta knyga, jei gerai pamenu, buvo privalomų perskaityti sąraše.

Tačiau ateistu šiandien esu ne dėl J. Marcinkevičiaus knygos, o asmeniniu pasirinkimu. Teneužpyksta tikintieji, tačiau religija man visada atrodė kvailas dalykas ir silpnųjų bei šiaudadūšių prieglauda. Tų, kurie tiki, kad visos jų padarytos niekšybės gali būti atleistos sukalbėjus dešimt „Tėve mūsų“ ar septyniolika „Sveika Marijų“ ir kurie, nė piršto nepakrutindami dėl savo gerovės mano, kad tikrasis gyvenimas prasidės, kai juos užkas.

Todėl matuoti J.Marcinkevičiaus patriotizmą ir kolaboravimo su sovietine valdžia lygį per santykį su religija ar ateizmu, kaip tai siūlo daryti N. Putinaitė, man taip pat atrodo kvaila ir nenuoširdu. Nors gal geresnis apibūdinimas būtų – veidmainiška.

Pirmiausia, todėl, kad kolaborantais iš esmės buvo didžioji sovietinės Lietuvos gyventojų dalis. Tikrųjų disidentų – tokių, kaip Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė ar Viktoras Petkus buvo gal keli šimtai. Beje, tarp kunigų nedaug buvo tokių kaip Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius. Daugiau tikriausiai buvo tų, kurie rašė ataskaitas KGB. Dauguma kitų sovietinės Lietuvos piliečių tiesiog prisitaikė prie okupacinės valdžios nustatytų taisyklių ir stengėsi išgyventi.

Kaip, beje, ir pati N.Putinaitė, kuri viename savo komentarų prisipažino buvusi ir spaliuke ir komjaunuole (tikriausiai, ir pioniere). Ji tai paaiškina labai paprastai: “Tais laikais, kai stojau į šias organizacijas, buvo įsivyravęs brandus brežnevizmas, ir daugelis į tai žiūrėjo kaip į rutiną.”

N. Putinaitė sako: „Sunku spręsti, kur gyvenimas būtų nuvedęs, jei ši tvarka nebūtų žlugusi. Tačiau žlugimas tiesiogine prasme atvėrė akis ir parodė tą melą, kuriuo visi buvo maitinami. Nepriklausomybė radikaliai pakeitė ne vien mano, bet ir mano kartos gyvenimą, išpūtė miglas ir padėjo suprasti, kokia trapi riba tarp tiesos, manipuliacijų ja ir melagystės.“

Labai juokinga ir kartu labai graudu. Nes didesnės veidmainystės nelabai ir sugalvosi, nes sunku patikėti, kad iki 18 metų N.Putinaitė nieko nebuvo girdėjusi apie Nepriklausomą Lietuvą, jos okupaciją, trėmimus, KGB ir Komunistų partijos skleidžiamą melą. Net ir Tauragėje, iš kur N.Putinaitė kilusi, turėjo būti žmonių, kurie apie tai žinojo ir galėjo “atverti akis” N.Putinaitei, jei ji būtų norėjusi atsimerkti.

Nepagalvokite, kad aš N.Putinaitę kaip nors smerkiu. Anaiptol.

Aš buvau toks pat kaip ji. Kolaboravau. Buvau spaliukas. Po to sugalvojau nebūti pionieriumi: tokių mūsų klasėje buvo trys, tačiau tik viena mergina – Zita – tokį sprendimą priėmė iš idėjos nes buvo religinga. Visi trys buvome ujami iki pat to laiko, kai, kaip sako N.Putinaitė, pagal rutiną, visi turėjo tapti komjaunuoliais. Zita į komjaunimą nestojo, o aš komjaunuoliu tapau, nes mokyklos direktorius man “atvėre akis” ir paaiškino, kad be komjaunuolio ženklelio Universitetą matysiu kaip savo ausis.

Bet grįžkime prie J.Marcinkevičiaus, kurį N.Putinaitė vadina „lakmusu, kuris rodo mūsų santykį su sovietine praeitimi“. Neaptarinėsiu čia gerbiamos filosofės įžvalgų apie tai, kad poema Mindaugas yra „tautiškumo ir patriotiškumo surogatas“, nes aptardamas N. Putinaitės kompetenciją poezijos srityje, tikriausiai neišsiversčiau be necenzūrinės leksikos, kuri nūnai tapo labai madinga, o aš vis dar esu mados konservatorius ir mano šeimoje ši rusų kultūros dalis nebuvo laikoma geriausia.

Tačiau pakalbėkime apie tai, kodėl J.Marcinkevičius N.Putinaitę, kaip ji pati sako, „nuvilia“. Filosofė klausia: „Ar kas nors yra girdėjęs, kad Marcinkevičius kur nors būtų užsiminęs, kad tarybinė tvarka buvusi statoma ant melo, ir kad jis prisidėjęs prie jos statybos, net jei padaręs ir gerų darbų ar parašęs gerų eilėraščių, poemų, kad ir „Grybų karą“?.”

Tai yra esminis klausimas. Pirmiausia, žinoma, į jį turėtų atsakyti pati N.Putinaitė, pabandydama rasti atsakymą, kodėl iki Nepriklausomybės paskelbimo jos akys buvo užsivėrusios ir kodėl ji mokykloje skaitė „Pušį, kuri juokėsi“ ir deklamavo eilėraščius apie Leniną (juk tikrai deklamavo, kaip ir absoliuti dauguma mūsų anais laikais). Ar ji pati viešai kada nors užsiminė apie tai, kas ją skatino tai daryti? Kas ją asmeniškai vertė prisidėti prie to melo statybų, net jei ji nebuvo padariusi jokių gerų darbų, išskyrus tai, kad buvo spaliuke ir komjaunuole?

Tačiau tai esminis klausimas ne tik gerbiamai filosofei. Tai esminis klausimas didžiajai daugumai mūsų, gimusių iki, tarkim, 1971 metų, kada pasaulį išvydo užmerktos N.Putinaitės akys. Ir jis skamba taip: ar mes sau pripažinome, kad buvome koloborantais, nes neturėjome drąsos aktyviai priešintis okupacijai?

Kol neatsakysime sau į šį klausimą, visi bandymai suvesti sąskaitas su sovietine praeitimi tebus bandymas apgauti save. Savotiška išpažintis ir „Tėve mūsų“ tikintis, kad tai atpirks mūsų padarytas niekšybes. Kaip ir N.Putinaitės bandymas primesti J.Marcinkevičiui kolaboravimą ir patriotizmo stoką yra jos „Sveika Marija“ po išpažinties apie “neatsimerkusias akis” ir melą, kurio ji nematė.

Tikrovė yra tokia, kad sovietinė praeitis nedingsta nukėlus skulptūras nuo Žaliojo tilto. Mes nesugebėjome užbraukti brūkšnio tada, 1990-aisiais, ir tikriausiai jau laikas būtų su tuo susitaikyti.

N. Putinaitė sako, kad „siekiant iš praeities išsivaduoti, dabartinis santykis su praeitimi, net su savo asmenine praeitimi, yra esminis.“ Jai lengva, nes ji neturi asmeninio santykio su praeitimi – ji praeityje buvo užsimerkusi ir praregėjo tik tada, kai jau buvo leista matyti.

Tačiau N.Putinaitė yra nereikšminga smulkmė, jei kalbame apie praeities santykį su dabartimi.

Du dabartinės Vyriausybės ministrai – Juozas Bernatonis ir Linas Linkevičius – priešingai, nei N. Putinaitė, komjaunuoliais tapo ne dėl rutinos. Sovietmečiu jie kolaboravo sąmoningai ir naudojosi Komunistų partijos jaunimo struktūra karjerai daryti. Velionis prezidentas Algirdas Brazauskas buvo okupacinės valdžios pagrindinis statytinis Lietuvoje. Jo partijos kolega Gediminas Kirkilas aktyviai darbavosi tos okupacinės valdžios struktūrose.

Žiniasklaidos atstovai, šiandien mirgantys interneto portaluose ir televizijose sėmėsi marksizmo-leninizmo išminties tuometiniame Leningrade, dėstė marksizmo filosofiją sovietmečio Lietuvos aukštosiose mokyklose. Dirbo sovietinės Lietuvos radijo užsieniui redakcijoje. Nei vieni, nei kiti be aktyvaus ir – kas dar svarbiau – sąmoningo kolaboravimo su okupacinėmis struktūromis, to niekaip nebūtų pasiekę.

Paradoksas, bet N.Putinaitės knygą pristatinėjęs šiandien visų gerbiamas publicistas ir Nepriklausomybės Akto signataras Rimvydas Valatka savo žurnalisto karjerą pradėjo kaip laikraščio „Tarybinis pedagogas“ redaktorius, karjerą tęsė, kaip „Tiesos“ korespondentas. Būtų įdomu išgirsti N. Putinaitės nuomonę, ar J. Marcinkevičius buvo didesnis kolaborantas ir mažesnis patriotas nei R. Valatka.

Bet kaip ir sakiau, aš jiems visiems neturiu priekaištų. Nes aš buvau toks pat. Tik man niekas nesiūlė dirbti VLKJS instruktoriumi, būti „Tarybinio pedagogo“ redaktoriumi ar važiuoti mokytis į Leningradą. Nežinau, ką būčiau atsakęs, jei būtų pasiūlę.

N. Putinaitė klausė, ar J. Marcinkevičius kada nors užsiminė, kad sovietinė santvarka buvo statoma ant melo. J. Marcinkevičius, deja, atsakyti negali. Tačiau N. Putinaitė, šiandien, jau atsimerkusiomis akimis, gali to paties paklausti prezidentės Dalios Grybauskaitės, kuri kolaboravo su okupacine valdžia dar pusę metų po Nepriklausomybės Akto paskelbimo ir aktyviai prisidėjo prie okupacinės valdžios kadrų rengimo, nekalbant jau apie tai, kad iki tol, bent jau mano asmenine nuomone, ji buvo daug aktyvesnė kolaborantė nei velionis J. Marcinkevičius.

Savo knygą N. Putinaitė pavadino „Nugenėta pušis“. Suprask, nugenėjo J. Marcinkevičių, atskleidė jo „surogatinį“ patriotizmą ir ateizmo propagandą.

Jei būčiau tikintis, pasakyčiau: „Tėve, atleisk jai, nes ji nežino ką daro“.

Tačiau, kaip jau sakiau, esu ateistas.

Todėl sakau: N. Putinaite, išpažintis ir „Tėve Mūsų“ tavo užmerktų akių nepateisina. Tu buvai kolaborantė, neturi praeities, ir todėl neturi teisės smerkti tokių pačių kaip tu.

Amen.

P.S. Žinau, kad 98,7 proc. perskaičiusių šį tekstą, nepripažins, kad jie buvo kolaborantai, taip pat žinau, kad 83,4 proc. perskaičiusių šį tekstą niekada gyvenime laisvalaikiu neskaitė J.Marcinkevičiaus.

Dar žinau, kad 76,2 proc. perskaičiusių šį tekstą laikosi nuomuonės, kad partškolos lektorė Dalia Grybauskaitė yra gera Lietuvos prezidentė ir kad 69,7 proc. perskaičiusių šį tekstą galvoja, kad monikos vardo krūtų portalas leidžia jiems suprasti, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje.

Man nuoširdžiai gaila visų tų 69,7 proc. nekalbant jau apie tuos, kurie viršija šią ribą.

Amen. Ir sukalbėkite „Tėve mūsų“ už partškolą.

Visaginas ir jo politikai: jei neturite bilieto į cirką su beždžionėmis

2018-07-04T23:17:57Z

Paskutinis Visagino savivaldybės tarybos posėdis truko daugiau nei 6 valandas.

Aš jame buvau ir man niekas nedavė litro pieno už kenksmingas darbo sąlygas. Nors klausytis durnių, kurie valdo mano valstybės miestą rusų kalba neabejotinai kenkia sveikatai.

Nesiūlau jums žiūrėti visų 6 valandų įrašo, tačiau labai rekomenduoju (kai norėsite prasiblaškyti ir neturėsite bilieto į cirką su beždžionėmis) pažiūrėti kelias minutes nuo 4:20 val. kai Visagino tarybos narė Natalija Rukosujeva (aš ją vadinu grybukų karaliene, nes tik grybukai, mano nuomone, gali sukelti tokią būseną) pristato savo įspūdžius iš kelionės į Ispaniją.

Primenu, tai nėra mergvakaris ar vidurinio amžiaus krizę išgyvenančių moteriškių vakarėlis. Tai Lietuvos miesto Visagino savivaldybės tarybos posėdis, kuriame sprendžiami rimti klausimai. Ir kuriame rukosujevos, kaip ir šuniukai Ispanijoje, sėdi be antsnukių.

Gero žiūrėjimo. Jei būsite šalia Visagino, skambinkite, Parodysiu, kaip atrodo Sovietų Sąjunga, kuri subyrėjo prieš 30 metų. Galėsiu supažindinti su bebrais, kurie iš „Senukų“ vadybininkų padarė karjerą į savivaldybės administracijos direktorius ir su būsima miesto garbės piliete, kuri pernai mokėjo baudą už sovietinės simbolikos platinimą.

Jie čia sako „Eto Visaga, detka“. Ir tai yra tiesa.