Radvilė Morkūnaitė » Naujienos

R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. Aplinka ar aplinkosauga

Radvilė Morkūnaitė — Fri, 07 Oct 2016 11:40:45 +0000

Galvoju, kaip Lietuvoje suvokiami aplinkos klausimai. Ir atsakymą randu, kaip žmonės vadina ministeriją, kuri tvarko šiuos dalykus. Dažniausiai (ir nesvarbu, politikai, ar žmonės gatvėje) sako – Aplinkos apsaugos.

Tada iš karto visiems akyse pasirodo drugelių populiacijos apsauga ir maždaug tiek to klausimo. Dauguma išsigąsta ir raukosi, nes aplinkos apsauga dažniausiai būna apie draudimus ir baudas. Bet vadinasi minsiterija tai Aplinkos – kokioje aplinkoje gyvename, kaip planuojame savo ūkinę veiklą, kaip galima taupyti pinigus ir tausoti aplinką.

Aplinka – tai ne vien miškai bei pievos, bet ir tai, kokie mūsų miestai bei jų infrastruktūra. Gamtinė aplinka yra ir artimoji, kai rūpi beržynėlis ar bebrų populiacija, ir tolimoji – ledynų spartus tirpsmas ar klimato išdaigos. Aplinkos politika Lietuvoje įtraukia statybas, teritorijų planavimą, gyvosios gamtos priežiūrą, atliekas, taršos prevenciją ir šalinimą, klimato kaitos klausimus.

Amžinas klausimas – kaip suderinti ekonominį ir aplinkosauginį interesą, kaip atrasti tinkamą balansą. Vargiai rasime bendruomenę, kuri savo pašonėje norėtų naujos gamyklos, tebūnie tai vėjo malūnas ar kokia maža kepykla. Tankios kaimynystės irgi nelabai kas nori. Būna nuogąstavimai pagrįsti, bet būna tiesiog nimbizmas (NIMBY – not in my back yard). Argumentai, kad atsiras naujų darbo vietų lieka pleventi pavėjui, nes „gal tegul kitur tas darbas atsiranda“. Tai, kad yra specialus angliškas apibrėžimas tokiems „nieko nenorėtojams“, rodo, kad ne tik Lietuvoje žmonės nusiteikę prieš aplinkelius, skalūnus, vėjo jėgaines ir pan. Tačiau pas mus, lygiai kaip ir Latvijoje, Estijoje, pramonės ir statybų baimė yra labai stipri. Ir dažnu atveju negali pykti ant žmonių.

Didžiausia bėda – pasitikėjimo stoka. Ji atsiranda, nes gana dažnai pasitaiko, kai įmonė teigia, jog viskas bus pagal taisykles ir reikalavimus, o po to žiūrėk – atsiranda ir planuose nenumatyti stiprūs kvapai, ir aukštingumas pastatų padidėja ir pan. Čia labai panašiai, kaip su politikų pažadais – yra gudručių, žadančių butus už dyką ar pensijas kaip Švedijoje. Ir tada žmonės pyksta, kad gavo ne tai, ko tikėjosi.

Kai žmonės mato „vijūnėlių dvarų“ nebaudžiamumą arba valdžios siekį pakeisti vyriausybės nutarimus dėl vieno konkretaus atvejo ar įstatymo stūmimą dėl nelegalių statybų įteisinimo, sunku būtų tikėtis iš piliečių pasitikėjimo savo valstybe ar kaimynyste.

Sakysit – per daug reikalavimų, kam tiek saugiklių? Iš dalies galiu pritarti. Landos korupcijai atsiranda, kai teisinėje bazėje įtvirtintos nuostatos yra dviprasmiškos, atveriančios kelius „kūrybiškumui“ ar neskaidrumui. Perteklinis reguliavimas – irgi bėda. Štai kasdienis pavyzdys: žmogus Panevėžyje įsigijo sklypą su namu, auga medis, beveik pamatus verčia. Žmogus tvarkingas – eina į savivaldybę leidimo, ateina inspektorius su planais – planuose medžio nėra. Medį įtraukia ir „įpaminklina“. Kadangi mums kalbantis medžio sklype nebuvo, teiraujuos – tai kaip galiausiai baigėsi. Žmogus ir sako – tai ieškojau pažįstamų, kas „paspaustų“ dėl sprendimo. Susidaro vaizdas, kad pati sistema sutverta taip, kad žmogus ieškotų papildomų galimybių. Nes vargiai sutiksi žmogų, kuris bevelytų iškirsti visą savo sklypą, atvirkčiai – žmonės linkę medžius sodinti.

Pasitikėjimą reikia kurti per protingą reguliavimą, adekvačias bausmes prasižengusiems, didesnį bendravimą ir bendradarbiavimą. Dėl pastarojo – dažnai įvairių projektų vykdytojai stokoja kaimynystės stiprinimo, visuomenės intereso atstovavimo. Dar vienas pavyzdys – neskaidrios statybos Užupyje. Užkaitus atmosferai ir gyventojų nepasitenkinimui, rangovas problemą sprendė, siųsdamas kaimynams kvietimus į teatrą. Kažkaip labai panašu, kai rinkimuose už balsą siūlo 5 eurus arba saldainį – ne apie valstybės ar miesto ilgalaikę perspektyvą galvoja, bet apie momentinį pamaloninimą.

Gamtos tausojimas, meilė aplinkai vargiai sureguliuojamas draudimais. Gatvėje nešiukšlinam ne dėl to, kad kas nors išrašys baudą, bet, kad suprantam, kad švari aplinka mieliau. Lygiai taip pat turėtų būti su gamtos tausojimu – ar yra poreikis iš žmonių. Gal ir naivus svarstymas, bet esu įsitikinus, kad mokydami galime ugdyti sąmoningą ir atsakingą vartotoją. Ir tam nebūtini tūkstančiai eurų, kuriuos ketina išleisti Aplinkos ministerija, pamokų sukūrimui. Yra nacionalinių regioninių parkų bei draustinių lankytojų centrai, yra šaunių, atvirų mokslininkų, kurie su didele meile vaikams ir suaugusiems gali pasakoti apie dalykus nuo perinčių erelių iki gruntinio vandens būklės.

Nėra tokios atskiros sektorinės aplinkos politikos. Šią politikos sritį neišvengiamai papildo daug komponentų, priskiriamų kitoms sritims – ūkio, sveikatos, žemės ūkio bei švietimo politikai. Mūsų valstybei vis dar stinga integruoto požiūrio ir tarpžinybinio bendradarbiavimo, todėl reikia intergruoti aplinkos politiką į kitų politikos sektorių sprendimus.

Į aplinkos politiką turime žiūrėti ne kaip į draudimų rinkinį, bet kaip į galimybę racionaliai planuoti, vartoti protingiau bei išmaniau, mokėti mažiau (šildymui po renovacijos). Aplinkos klausimus kontroliuojančios institucjos turėtų ne vien bausti, drausti, bet ir patarti, ugdyti sąmoningą`ir atsakingą pilietį.

Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės laikraštis Panevėžiui

Radvilė Morkūnaitė — Tue, 04 Oct 2016 11:59:34 +0000

MIELI PANEVĖŽIEČIAI,

džiaugiuosi galėdama su Jumis bendrauti, išgirsti Jūsų lūkesčius ir problemas. Pažindama Jus suprantu, ko reikia Panevėžiui ir Lietuvai. Žinau, kad daug žmonių nusivylę, praradę tikėjimą savo valstybe. Bet labai kviečiu neprarasti vilties ir išreikšti savo pilietinę valią spalio 9 d. vyksiančiuose rinkimuose – ateiti ir balsuoti.

Esu pasirengusi skirti savo europinę politinę patirtį, sąžiningumą ir atkaklų darbą mūsų Valstybei. Jeigu Jums tinka mano mintys ir idėjos, jeigu mums pakeliui – prašau Jūsų palaikymo spalio 9 d. rinkimuose į

Lietuvos Respublikos Seimą!

Malonaus skaitymo!

Su geriausiais linkėjimais,

Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė

Laikraštį galite atsisiųsti paspaudę ant nuotraukos arba ant nuorodos.

Dirbk. Tikėk. Nebijok

Radvilė Morkūnaitė — Tue, 04 Oct 2016 11:39:45 +0000

Prie TS-LKD prisijungiau prieš 15 metų. Per tą laiką dirbau LR Seime, Užsienio reikalų ministerijoje, ministro kabinete, vadovavau Jaunųjų konservatorių lygai, TS-LKD Jaunimo bendruomenei. Šiuo metu esu TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio pavaduotoja. Tikiu, kad politika yra tiek graži, švari ir sąžininga, kiek tokie yra mūsų visų kasdieniai tarpusavio santykiai, vieni kitų supratimas.

2009-2014 m. buvau Europos Parlamento nare, sėkmingai dirbau aplinkos, visuomenės sveikatos, energetikos, istorinės atminties, kultūros, užsienio politikos srityse, atstovavau mūsų Valstybės interesus. Įgytą patirtį noriu skirti Lietuvai, sąžiningai ir atsakingai atstovaudama jos žmones Lietuvos Respublikos Seime.

Manau, kad į Valstybę derėtų žiūrėti, kaip į savo artimą, kaip į draugą, tėvus, senelius – gerbti, stengtis pradžiuginti, mylėti, padėti. Mane neramina, kad pastaraisiais metais Lietuvai nepasiūlytas aiškus kelias ir tikslas, kad mūsų kraštą apėmęs „blato“ ir neteisybės šešėlis, apmaudu, kad mūsų Valstybė skaudinama.

Pažindama Lietuvą ir jos žmones, girdžiu, kas jiems svarbiausia. Ne tik finansinė gerovė, saugumas, bet ir pagarba žmogui, sąžiningas ir efektyvus valstybės valdymas. Mes siūlome planą Lietuvai, kurio įgyvendinimas padėtų stiprinti regionus, ugdytų patriotišką, atjautos nestokojančią, drąsią visuomenę.

TS-LKD komanda, kurioje vienijasi patirtis, jaunystė, išmintis ir kompetencija, turi planą Lietuvai, kurį drauge su Jumis norime įgyvendinti vardan mūsų visų Lietuvos sėkmės ir klestėjimo.

Rinkimų programą galite atsisiųsti paspaudę nuorodą.

R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. Zadanijų ar idėjų politika?

Radvilė Morkūnaitė — Tue, 31 May 2016 12:38:50 +0000

Mano bičiulis mokykloje buvo geografijos mėgėjas. Kai 7-oje klasėje gavo naujas pratybas, kitą dieną atnešė išsprendęs visą sąsiuvinį.

Žinot, ką jam pasakė mokytoja? Ne, ji nepasakė jam – šaunuolis, ji parašė jam dvejetą. Maždaug – ką čia įsivaizdini ir, išvis, – ne taip, kaip visi. Ar mes norime, kad visi būtų kaip visi, net jei yra turinčių daugiau gebėjimų, didesnį troškimą dalyvauti, organizuoti, telkti? Panašu, kad mes labiau linkę sakyti – eikit ir būkit be iniciatyvos.

Kai prieš 15 metų prisijungiau prie TS-LKD partijos, turiu prisipažinti, kad ilgą laiką labai garsiai aplinkiniams neskelbiau apie tokį savo sprendimą. Tai nebuvo pats madingiausias užsiėmimas, nes politika daugelio akyse – purvinas, intrigų kupinas pasaulis.

Visada sakydavau, kad politika yra tai, kaip mes elgiamės ir bendraujam su kaimynais, šeimos nariais, praeiviais, kaip mes konkuruojam mokykloje ar bet kur kitur – intrigom ir nykiais susitarimais, ar idėjom ir aktyviu darbu. Lygiai taip galvoju ir šiandien. Ir lygiai taip pat suprantu, kad yra visaip – kaip ir kiekvieno mūsų gyvenime.

Buvo laikai, kai nepriklausyti partijai buvo bėda, šiandien – priklausyti partijai irgi šiokia tokia bėda. Žmonės į politines bendruomenes jungiasi dėl įvairių priežasčių, tikiu, kad esminė – idėjos. Deja, yra partijų, kurios didina savo gretas šantažu, pavyzdžiui, – nebūsi partiniu, neturėsi (atleisim iš) darbo.

Pati prisijungiau prie TS-LKD, nes čia daug aktyvių ir neabejingų Lietuvai žmonių, kurie tiki Valstybės ateitimi ir savo idėjomis bei darbais stengiasi ją vesti gražiu keliu. Tačiau kuo toliau, tuo labiau viešojoje erdvėje, ypač – rinkimų kampanijos įkarštyje, ryškėja požiūris – savo šituos reikaliukus (agitacijas) išsispręskit siaurame ratelyje, o laisvos visuomenės prašau į tai nevelti.

Visuomenės, laisvos nuo ko? Laisvos nuo galimybės priimti sprendimą, galimybės prisiimti atsakomybę už Valstybės ateitį. O juk pasirengimas rinkimams turėtų būti visų reikalas ir proga konkuruoti idėjomis, diskutuoti apie ateities Lietuvos viziją ir galų gale – švęsti galimybę pasirinkti. Pavyzdžiui, Norvegijoje mokyklose jaunuoliai turi partinius rinkimus, kur pristato savo idėjas ir nuo ankstyvo amžiaus formuoja savo poziciją, pažindami skirtingas ideologijas ir politinę sistemą.

Dabar madinga, kad miesto tarybos neišduoda leidimų partijoms dalyvauti miestų šventėse. Vieni skirsto pagal savus ir nesavus, kiti sako – nei vieniems, nei kitiems. Pasigirsta argumentų, kad „negalim duoti leidimo, nes va X partija neturi palapinės, nėra pasiruošę“. O ką daryt kitiems, kurie pasiruošę ir nori bendrauti, kalbėtis, dalyvauti? Gal sugalvot kažką už oponentus?

Įvairios mokslo ir nemokslo įstaigos nėra labai linkusios įsileisti viešam bendravimui pavienes partijas, nes lauks rudens ir darys bendrus visų partijų debatus. Kad tik kas nors nepagalvotų, kad galimai susiję su kažkuria partija, nes badys pirštais, kad politizuoti. Bet ką daryti, kad kitos partijos programų neturi arba nėra linkusios kalbėti apie savo idėjas, diskutuoti? Įstaigos laisvos pasirinkti ar pasiūlyti susitikimų formatus ir tai yra labai gražu, bet labai neretai jaučiasi baimė, kad kažkas užklijuos tam tikrą etiketę.

Renginiuose organizatoriai mieliau pristato politikus kitomis pareigomis, bet kuo, bet ne partijos atstovu. Ar mes apsimetam, kad politikų nėra? O jei yra, tai tik susikompromitavę ar kokio korupcinio liūno paskenduoliai? Ar tai, kad partijai priklauso aktyvūs ir iniciatyvūs žmonės yra blogai? Nekalbu,kad visi turi būti partijų nariai, bet kodėl sąžiningas, veiklus politikas turėtų turėti mažiau galimybių eteriui nei toks pat visuomenininkas?

Jauni žmonės, matydami visą šį foną, suprasdami, kokį spaudimą turi atlaikyti sako: taip taip, mes jus palaikom, bet prisijungsiu gal vėliau, gal kitais rinkimais. Aišku, ne vien politikai kuria valstybę, ne vien tie, kurie jungiasi prie partijų, bet Lietuvos politinis liūnas nepasikeis, jei neprisijungs aktyvūs, protingi, veiklūs žmonės. O jie neateis ten, kur, pavyzdžiui, tęsti savo ilgametes visuomenines iniciatyvas kitą dieną bus vargiai įmanoma, nes tau sakys – daraisi reklamą.

Tapo madingi nepartiniai politikai, tarsi jų tariama nepriklausomybė darytų juos skaidresnius, sąžingesnius, išmintingesnius. Nesu prieš, kad žmonių atstovai būtų partijoms nepriklausantys, bet dažnu atveju jie konkuruoja ne tiek idėjomis, kiek antipartine retorika – suprask, visi ten jie vagys. Kuomet kyla baimė suteikti galimybę rodytis profesionaliems ir doriems politikams, politika belieka zadanijų ringu.

Noriu tikėti, kad vis dėlto įmanoma konkuruoti idėjomis beigi inciatyvomis, o ne zadanijomis. Kviečiu neprarasti vilties tuos, kurie pusbalsiu sako – visi jie tokie, savo veiksmais prarado mūsų pasitikėjimą. Yra visokių. Bet savo pavyzdžiu rodykit/-im, kad yra tų, kurie nuosekliai ir sąžiningai dirba, kurie įgyvendina iniciatyvas, nes jiems nuoširdžiai svarbu. Dirbkim, tikėkim, nebijokim.

Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė: Aiškus planas vietoj „tam tikros strategijos“

Radvilė Morkūnaitė — Tue, 10 May 2016 10:26:20 +0000

Noriu padėkoti socialdemokratams, kad ministro J.Bernatonio spausdinto žodžio pavidalu reklamuoja TS-LKD ekonominį planą. Pareklamuočiau ir aš jų programines nuostatas, bet niekaip surast negaliu.

Žmonės kalba, kad lyg buvo pasirodę, bet pradingo. Tiesa, radau praėjusių rinkimų, bet ar būtų padoru badyti pirštu į netesėtus pažadus? Gal vis tik vardan pagalbos tobulinamai programai bus galima vieną kitą atvejį paminėti, kad būtų lengviau įsivertinti ketverius metus ir per juos nuveiktus darbus, kai kelyje nesimaišė konservatoriai.

Žmonės turi tikslų – kažką išmokti, kažkur nuvažiuoti, kažką įsigyti. Dažniausiai, kad to pasiektų, imasi planuoti žingsnius ir kryptingai veikti. Tai vadinasi didesnių ar mažesnių svajonių siekimu. Jeigu tik nuolat kartojama apie tuos savo norus, bet nesiimama veiksmų, tai belieka tik svaičiojimas (t.y. tuščias kalbėjimas).

O kaip su svajone valstybei? Lygiai taip pat. Tai štai pavyzdžiais – LSDP 2012 metų programoje regioninei politikai skirtas toks sakinys, kad „bus įgyvendinamos įvairios valstybės strategijos ir programos“. Dar būtų galima pridėti vieno politiko mėgiamą apibūdinimą – „tam tikros“. Jei vykdama iš Vilniaus į Panevėžį pasirinkčiau „tam tikrą būdą“, o ne mašiną, autobusą, dviratį ar dar kokią kitą priemonę, tai kažin, ar pavyktų pasiekt kelionės tikslą. Užsienio ir Lietuvos investuotojų aktyvumas šiuo metu apstojęs. Pastaraisiais metais labai stinga valstybės strateginio veikimo, toliau gilėja atskirtis tarp trijų pagrindinių didmiesčių ir likusios Lietuvos.

Gabrieliaus Landsbergio plane numatytos aiškios priemonės, kaip spartų gerovės augimą pasiekti ne tik trijuose pagrindiniuose didmiesčiuose, bet ir likusiuose Lietuvos regionuose. Bet pirmiausiai – apie problematiką. Visi puikiai žinome, kad regionai tuštėja, o juos paliekantys žmonės išvyksta arba į kelis didžiuosius miestus, arba į užsienį. Vieni renkasi garantuotą darbo vietą, kitiems, ypač jaunimui, svarbi ir socialinė aplinka, kurią sudaro šalia gyvenančių žmonių bendruomenė, kultūrinio gyvenimo ir prieinamų paslaugų įvairovė.

Regiono klestėjimas priklauso nuo daugianyčio audinio, kuriame susipina nacionalinės valdžios prioritetai, vietos valdžios geranoriškumas bei skaidrumas, verslui patraukli aplinka, norintys ir galintys dirbti žmonės, reikiamos kvalifikacijos specialistus ruošiančios mokslo įstaigos. Šiandien Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje sukuriama 71,5 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto. Ar negalėtų pasistiebti ir regionai?

Pavyzdžiui, Panevėžys. Prieš 10-15 metų šiame mieste ėmė kurtis užsienietiško kapitalo įmonės. Didžioji dalis jų – daniškos, vokiškos ir norvegiškos kilmės verslai. Daugiausiai tai yra apdirbamosios gamybos įmonės, kuriose dirba keli tūkstančiai žmonių. Galbūt tai tik detalė, tačiau jokiose kitose gamyklose nemačiau taip gerai nusiteikusių darbuotojų.

Tačiau užsienio ir Lietuvos investuotojų aktyvumas šiuo metu apstojęs. Pastaraisiais metais labai stinga valstybės strateginio veikimo, toliau gilėja atskirtis tarp trijų pagrindinių didmiesčių ir likusios Lietuvos, šalį aplenkia didieji aukštą pridėtinę vertę kuriantys užsienio investuotojai.

TS-LKD vyriausybės laikais aktyviai kūrė laisvąsias ekonomines zonas, bet per pastaruosius 4 metus reikalai beveik sustojo – geriausiu atveju buvo surasti operatoriai, bet konkrečių priemonių verslo skatinimui nebuvo pasiūlyta. Šiandien Panevėžyje veikiančių įmonių vadovai sako, kad sunkiai suranda ir tinkamų darbuotojų. Pavyzdžiui, viena įmonė atsiveža žmones iš Kupiškio, norėtų įdarbinti daugiau žmonių, tačiau artimiausiuose miestuose norinčių ir galinčių dirbti neranda. Todėl darbuotojų paieškas vykdo net Kėdainiuose.

Dėl dirbančiųjų, kurie turi bent minimalų norą dirbti, turime dvi pagrindines problemas: kvalifikacijos, įgūdžių stygius bei neatitikimas darbo rinkos poreikiams ir požiūris į mobilumą – norima, kad darbo vieta būtų už kelių kilometrų nuo namų.

Darbdaviai skundžiasi, kad priimant žmogų į darbą prireikia nemažai laiko ir finansinių resursų, kad jis galėtų kokybiškai dirbti. Aišku, jei darbuotojas turi noro, yra imlus ir sąžiningas – galimas toks samdymo būdas. Tačiau ko pasigenda įmonių vadovai – darbuotojų rengimo sistema neatitinka jų lūkesčių, trūksta didesnio bendradarbiavimo su profesinio rengimo įstaigomis. Dialogas gali vykti sava iniciatyva, tačiau jis gali būti skatinamas ir iš valdžios pusės.

Mano jau minėti socialdemokratai savo anoje programoje išskyrė profesinio rengimo sistemos pertvarką, matyt, kad požiūris rimtas, tai radau tik tokį sakinį – „į profesinį ugdymą daugiau įtraukti verslo ir kitų darbdavių organizacijų, baigti kurti vienodą kvalifikacijų sąrangą“.

Jei jau buvo užmojis kažką keisti, tai gan keista, kad nepasinaudota galimybe pradėti taikyti Vokietijos dualinio mokymo sistemą. Kadangi socialdemokratų, kurie sako, jog jiems svarbiausia žmogus, vyriausybė susidomėjimo neparodė, vokiečių iniciatyva nukeliavo į Latviją, kur jau veikia keletą metų.

Mūsų pasiūlymas regionams paprastas ir veiksmingas: 10 miestų – 10 išplėtotų ir inovatyviai veikiančių laisvųjų ekonominių zonų. Į kiekvieną regioninio augimo centru siekiantį tapti miestą nukreipsime valstybės sutelktas lėšas.

Šiems miestams sudarysime palankias sąlygas pritraukti Šiaurės šalių, Vokietijos ir Lietuvos kapitalo investicijų, užsitikrinti sparčiam ekonominiam augimui reikalingą infrastruktūrą, greitą ir patogų susisiekimą tarp regiono centro bei šalia esančių miestų ir miestelių. LEZ teritorijose supaprastinsime teritorijų planavimui ir statyboms reikalingas procedūras, statomiems objektams pagreitinsime statybos leidimų išdavimo tvarką. Sieksime išplėtoti papildomą infrastruktūrą (automatizuotus logistikos centrus, geresnį susisiekimą su oro ir jūrų uostais ir kitą), didinančią Lietuvoje veikiančių LEZ tarptautinį pranašumą.

Investuotojų paiešką vykdysime tarp Šiaurės šalyse ir Vokietijoje veikiančio smulkaus ir vidutinio verslo. Tam įsteigsime laisvai samdomų „Investuok Lietuvoje” atstovų, studijas baigusių minėtose šalyse lietuvių, tinklą, kuris aktyviai siūlys kaštų mažinimu suinteresuotam užsienio verslui perkelti savo veiklą į specializuotus Lietuvos regionus.

Darbuotojų rengimo srityje imsime pavyzdį iš Vokietijos dualinio profesinio mokymo sistemos, sieksime stiprinti inžinerinį ir kitą rinkos poreikius atitinkantį mokymą kolegijose. Didesnį finansavimą skirsime toms profesinio rengimo mokykloms, kurių vadovybės su vietos verslu spręs, kiek ir kokių specialistų būtina parengti. Siekiant darbdavių lūkesčius atitinkančio darbuotojų rengimo, didesnį dėmesį skirsime efektyviam perkvalifikavimui.

Tai yra pagrindiniai TS-LKD siūlymai ekonominiam proveržiui Lietuvos regionuose. Akivaizdu, kad tik investicijos ir gerai apmokamos vietos visų problemų neišpręs.

Paveikslas kur kas platesnis, apimantis sveikatos priežiūros paslaugas, kultūrinį gyvenimą, saugią aplinką ir socialinę politiką. Tačiau pradėjus nuo konkrečių žingsnių – investicijų pritraukimo, naujų gerai apmokamų darbo vietų kūrimo, darbuotojų mobilumo programos ir aukštesnės kokybės profesinio rengimo –tvarkysime ir kitas sritis. Žmonėms rūpi konkretūs pasiūlymai, o ne „tam tikros“ strategijos, kuriomis problemos ne sprendžiamos, o kuriamos.

Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė yra Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narė