Kūriniai - rašyk.lt

Dėl savęs

Sun, 26 Jul 2026 01:38:44 +0200

Matyt nelemta,
Kaip ir nešventa.
Šykštūs žodžiai kabinasi ant ausų,
Kaip makaronai man, tau - be pataisų.

Nepagarba garsi, kaip niekad,
Nematau reikalo galvot nemiegant.
Kalbomis užsiimti nenoriu,
O kurti istorijos iš naujo netrokštu.

Pakankamai atkentėjau ir priėmiau,
Tai paleisiu ir išeisiu lyg nulėmiau.
Aukštai pakelta galva, kaip kareivis.
Pečiais atmestais atgal lyg praeivis.

Apakinimo tanka

Sun, 26 Jul 2026 01:03:35 +0200

spalvom pagroju —
vaivorykštė pabėga,
aklina šviesa.
stebuklo nuodas plaukia
per nerimo arterijas.

Naujakuriai

Sat, 25 Jul 2026 21:18:23 +0200

Sudėtinga paaiškinti,
kuo ir kame čia sukastos šios mintys.

Nelaukti naujakuriai liepą. Nors nebuvau išėjęs iš namų.

Tikėtis -
Kad artėjančios Kalėdos:
pūgomis sugrąžins viską į lentynas,
o gal perstatys

viską
iš naujo.

Ir visgi

Prieš tikintis,
kad žiemą čia dar bus
ką taisyti.

Reikės su rudeniu išlyti.

paukštininkas šeši šimtai penkiasdešimt: priešingỹ geriẽčių geriẽsiai

Sat, 25 Jul 2026 17:47:38 +0200

-pratarmė-

Michelle Kwan / Mao Asada • Shino Matsuda
pietų korėja šiaurės korėja centrinė korėja

Song Hye-Kyo / Liu Wen [ Romãrio Rėzbū̃ga ]
rytų korėja vakarų korėja korėjoafganija

korėjoafganija: osetija [ p / š • c •’ r / v ] resṕ

frenologinė [ Tartaro Žiezdrė ] miego kamera

*pasiaiškinimas

afganija: korėjoafganija / amerika: kolumboamerika
rēi korėja ir afganija rēirēi kolumbija ir ir amerika

ak / ak nesgiėl ka / ka savaime suprantama tereiškia
ek / ek nesgiėl ke / ke

savaime aišku e/k / e/k ’/ k/e / k/e | a/k / a/k ’/ k/a / k/a

x

bižuterinė [ 7-Eleven: Bonduelle: Saldva ] va! kakava

•x

akka ekke mātyti gẽrą ẽketę

-užsklanda-

afganai įkurdina afganiją įgauna sru veneritetą korė́j

amerikiečiai iri kolumbiečiai yra kolumboamerikiečiai

egiptiečiai ir kubiečiai yri egiptokubiečiai egiptokuba
tū̃ris

etiopiečiai r kubiečiai yrė etiopokubiečiai etiopokuba
santū̃ris

egiptokubiečiai etiopokubiečiai [ Hyperkuba ] hprtrs

Allianz: ATR Abiejų Tautų Respublika / JTO Direktyva
[ Mattel: Alias x Allianz ] žaislinis stalo rinkinùkas

[ Hyperkuba: Superhyperkubelė / Superkubakubelė ]

mitogrãfija [ Marvel: X-Men: Gamecube: Hypercube ]
[ Gamecube: qB ] prā

[ JTO Direktyva: Egiptokuba / Etiopokuba ’/ Gitanija ]
Kubos Vyriausybė / Jauniausybė ir ir / ir [ Gitana ]

Allianz: TS Trilypė Sąjunga / JTO / ATR / TS | Antantė
[ Allianz: Antantė: SSRS / USSR / TSRS ]

smeǵknislỹst [ Jack in the Box: Hyperkuba ] sùk sūk
Kubos Mokslo Taryba

[ Marvel: X-Men: Gamecube: Hypercube ] succubus
Micheal Jordan & Philomenes O’Connor

[ Jack in the Box: Hyperkuba ] pagan succubus
Kobe Bryant & Rex Tillerson

[ Hyperkuba: Superhyperkubelė / Superkubakubelė ]
inccubus Slipknot Psychosocial

Scottie Pippen*Shawn Bradley°Sofoklis Schortsanitis

Chicago Bulls happy threesome MJ -/ SP / SB [ žvgž ]

[ Žvirgždaičių Jautukai ] ãkcijos atrãkcijos
NBDL

Gnadenhutten Semiaquatics hpp thrsm KB / RT -/’ SS

Kosminės dulkės tesinys

Sat, 25 Jul 2026 12:30:56 +0200

Mano spėliojimai nepasitvirtino. Į vidų įvirto dar geriau už mus „pakalęs“ Karosas. Jo išsipūtusios švarko kišenės šiek tiek kompensavo tą nemalonų įspūdį, kurį sukėlė jo pasirodymas. Kišenės buvo tokios pilnos, kad atrodė, jog jis ne švarką vilki, o du pripūstus oro balionus.
– Biče, iš milicijos mane paleido! – linksmai išsiviepė Karosas, žagsėdamas taip, lyg kiekvienas žagsėjimas būtų atskiras SOS signalas.
Ausė taip pat buvo patenkintas. Jo akys sužibo kaip dviejų savaičių katino, pamačisio silkę.
– Štai! – išdidžiai pristatė Ausė. – Atvedžiau didžiausią mūsų mieste privatizacijos patirtį turintį specialistą!
– Čekistai mane paleido… – vėl graudenosi Karosas, traukdamas iš vidinių kišenių du butelius: vieną saldaininės mėtinės, kitą runkelinės naminės. Prie viso to dar pri-dėjo užkandos – didžiulę svogūno galvą.
– Va čia tai žmogus! – sušuko Ausė. – Ateina ne tuščiomis, o su programa!
Nuotaika pakilo. Balius nusimatė nemenkas. Karosas mūsų sluoksniuose buvo legenda. Ne žmogus – epo herojus.
– Traukėmės mes nuo vokiečių iš Velikije Luki 1941 metais tiesiai į Lietuvą, o paskui mes jus užkariavome, – visuomet paaiškindavo jis.
– Nieko nepasakysi, – linktelėjau. – Gryną teisybę rėžia. Ne taip, kaip kai kurie „išvaduotojai“

Karosas išdidžiai išpūtė krūtinę, kuri ir taip buvo išsipūtusi nuo butelių.
– Kokią tu dabar pas mus miliciją radai? – aiškinu jam. – Pas mus dabar policija. Patamsi tu.
– Tai gal ten ir policija buvo… – svarstė Karosas. – Tik mane tie patys čekistai užda rė. Kažkaip kitaip apsirengę. Nejaugi jie taip greitai policininkais virto? Persirengė – ir viskas?
– O tu kaip manei? – paklausė Ausė, bet be klaustuko, nes jam klausimai retai būna klausimai.
Karosas tęsė:
– Aha, biče… Išeinu aš šiandien iš ryto iš tos mili… tfu, policijos. „Švaku“, nežinau ką daryti. Bičelio nei vieno nesimato.
Čia reikia paaiškinti. Žodis „švaku“ reiškia blogai. Labai blogai. Taip blogai, kad net žodis „blogai“ pasijunta menkavertis.

– Ką daryti? – tęsė Karosas. – Einu pas savąją lietuvaitę.
– Drąsus tu žmogus, – sumurmėjau.
– Duok, sakau, nors suknistą „diskę“ pagirioms! – pasakojo jis. – Per tave mane vakar čekistai… atsiprašau, policininkai į „otdelą“ įgrūdo! O ji dievagojasi – neturi. Aš tuo metu karštligiškai svarstau, kur vakar girtas pinigus paslėpiau. Galva plyšta, kojos dreba, rankos dreba, net ausys dreba…
– Tai tu visas drebėjai? – paklausė Ausė.
– Taip, kaip Brežnevas per paradą! – išdidžiai pareiškė Karosas.
– Oho, – sušvilpiau. – Čia rimta.

– Čiumpu nuo lango fikusą ir metu ant grindų! – tęsė Karosas. – Tik šukės išsilakstė. Lietuvaitės akys išsiplėtė kaip du lėkštiniai radarai. Puls ji prie palangės. Pasižiūriu – rūpūžė! Pinigai po fikusu buvo padėti!
– Tai tu pats juos ten padėjai? – paklausė Ausė.
– Aš? – įsižeidė Karosas. – Aš pinigus slėpti? Aš juos tik išleisti moku!
– Logiška, – pritariau.
– Čiumpu pinigus, kol nesugriebė mano lietuvaitė. Jei būtų spėjusi – šiandien čia nesėdėčiau. Sėdėčiau nuovadoje. Maunu pro duris ir sakau: „Sudie, brangioji mano lietuvaite, kai turėsi pinigų – užeisiu aplankyti. “ Tai štai, po ilgų kelionių ir žygių – aš čia!
– Žygio pabaiga? – paklausė Ausė.
– Taip! – išdidžiai pareiškė Karosas. – Čia bus žygio pabaiga. Ir naujo žygio pradžia.

Mes su Ause susižvalgėme. Karosas buvo kaip kometa: pasirodo retai, bet kai pasirodo – palieka kraterį.
– Kvailiai jūs, – gėdino mus Karosas. – Jokių ufonautų nėra ir būti negali. Nebent „zachodas“ jums, ar ant „arklių“ sėdote. Pamatysite, kai aš įsijungsiu – nušluostysime mes jiems nosis.
– Kam? – paklausiau.
– Visam pasauliui! – išdidžiai pareiškė Karosas.
Karosas ne šiaip žmogus.
Karosas – reiškinys.
Kosminis.

Nuotaika pakilo. Balius nusimatė nemenkas. Kai išgėrėme trilitrinį kuko po to 700 gramų talpos saldaininės butelį, įvyko tai, ko niekas nesitikėjo.
Už lango kažkas sužibo. Ne taip, kaip žibintuvėlis. Ne taip, kaip žvaigždė. Ne taip, kaip milicininko prožektorius. Tai buvo toks žybsnis, kad net mūsų stiklainis su kukų suvirpėjo kaip želė.

Ateiviai. Tikri. Gyvi. Su batais.
– Matai?! – sušuko Ausė. – Sakiau, kad jie čia!
– Kas čia? – paklausė Karosas, žiūrėdamas į langą taip, lyg tikėtųsi pamatyti savo buvusią žmoną.
– Ufonautai! – sušukome abu vienu balsu.
Ir tada…
Durys prasivėrė.

Įėjo trys būtybės.
Ne tokios, kaip filmuose.
Ne tokios, kaip knygose.
Ne tokios, kaip piešia vaikai.
Jos buvo…
Kaip trys seni kolūkio pirmininkai, tik žali.
Vienas turėjo anteną.
Kitas – dvi antenas.
Trečias – kepurę su snapeliu, lyg būtų ką tik iš turgaus.
– Zdraste, – pasakė pirmasis.
Mes sustingome.
– Zdraste, – pakartojo antrasis.
Trečiasis tik linktelėjo. Matyt, buvo intravertas.
Karosas pirmas atgavo žadą.
– Vy iš kur? – paklausė jis, lyg klaustų, iš kur jie gavo tokį gražų žalią atspalvį.
– Iš Z-17 sektoriaus, – atsakė antenuotas.
– O kur tas sektorius? – paklausiau.
– Už jūsų „Šilelio“ televizoriaus antenos, – rimtai atsakė ateivis.

Mes susižvalgėme.
Logiška.
Ten visada buvo blogas priėmimas.
Karoso privatizacijos instinktas pabudo
Karosas atsistojo, išdidžiai išsitiesė ir tarė:
– Vy čia privatizuoti atvažiavot?
Ateiviai susižvalgė.
Mes tyrinėti, – pasakė vienas.
– Mes stebėti, – pridūrė kitas.
– Mes pirkti, – pasakė trečias, rodydamas į mūsų kuką.
– Pirkti?! – sušuko Ausė. – Kuko?!
Ateivis linktelėjo.
– Mes ragauti.

Karosas išdidžiai iškėlė stiklinę.
– Bičai, jūs pataikėt. Čia – mūsų nacionalinis paveldas. UNESCO dar neįtraukė, bet viskas prieš akis.
Ateiviai atsisėdo.
Vienas iš jų išsitraukė kažkokį prietaisą, panašų į kalkuliatorių, tik su daugiau mygtukų ir mažiau prasmės.
– Analizė, – pasakė jis.
Įpylė sau kuko.
Išgėrė.
Suklykė.
Užsidegė.
užgeso.
Nusišluostė.
– Stipru, – pasakė.
– Čia tik pirmas gurkšnis, – pasakė Ausė.

Antras ateivis paragavo.
Jam iš akių iššoko dvi antenos.
Trečias paragavo.
Jam išaugo keturios.
– Mes pirkti visą partiją, – pasakė jie vienu balsu.
Karosas išdidžiai atsistojo.
– Vy pataikėt pas tinkamą žmogų. Aš – Karosas. Privatizacijos specialistas. Aš jums parduosiu visą mūsų miestą.

– Kiek kainuoja? – paklausė ateivis.
Karosas pamąstė.
– Du buteliai mėtinės ir vienas runkelinės.
Ateiviai susižvalgė.
– Sutarta.
Ir taip, mieli skaitytojai,
– Sutarta.
Ir taip, mieli skaitytojai,
mūsų miestelis buvo pirmasis Lietuvoje,
kurį oficialiai privatizavo ateiviai.
O mes su Ause?
Mes gavome po stiklinę kuko.
Ir garbę būti pirmaisiais žmonėmis, kurie pardavė miestą už svogūną ir dvi degtines. Ir šitaip visada prasideda haliucinacijos po kuko vartojimo.

Kayonos žemė (5)

Sat, 25 Jul 2026 01:19:02 +0200

5. Žingsnis be kelio

Vaikų čia nebuvo daug, tačiau per šį trumpą laiką, kai esu tarp savo gentainių, įpratau juos matyti ir skaičiuoti maždaug kas penkias Misisipes. Vieno vaiko man kažkodėl trūko, nors perskaičiavau lygiai dešimt kartų.
Iš pradžių pagalvojau, kad jis tiesiog kažkur slepiasi, todėl kruopščiai apvaikščiojau ir apžiūrėjau kiekvieną rezervato vietą. Net išdrįsau žvilgtelėti į kiekvienos palapinės vidų, atsiprašydama už sutrukdymą tų, kurie buvo jose. Aš neradau to berniuko.
Apsižvalgiau dar kartą. Tada dar kartą. Mano kūnas sureagavo greičiau nei protas – rankos suglebo, kvėpavimas ėmė trūkinėti, o krūtinėje atsirado keista tuštuma. Tai nebuvo baimė. Tai buvo nerimas ir nuojauta tuo pačiu metu.
Žingsniai patys vedė už rezervato ribos, ten, kur žemė dar buvo sava, bet jau nebe saugi. Takas buvo vos matomas – sutrypta žolė, nulaužta šakelė, pėdsakai, kuriuos galėjo palikti vaiko kojos. Radau jį greitai.
Berniukas stovėjo sustingęs prie nedidelės įdubos, rankose gniauždamas kažką smulkaus – gal akmenėlį, gal pagaliuką. Akys buvo plačios, bet jis neverkė. Tik kvėpavo per greitai, lyg kūnas būtų supratęs anksčiau nei jis pats.
– Ateik pas mane, – pasakiau tyliai.
Jis pakluso iškart. Priėjo ir įsikibo man į ranką taip stipriai, kad pirštai trumpam nutirpo. Aš pasukau atgal rezervato link. Ir tada išgirdau kanopas.
Vienas žirgas. Ne per daug toli, bet pakankamai arti, kad būtų girdimas. Pakankamai, kad būtų pasirinkimas – bėgti arba sustoti. Aš nesustojau. Bet ir nepagreitinau žingsnio. Tik instinktyviai patraukiau vaiką už savęs, kad jis atsidurtų man už nugaros. Žirgas priartėjo tyliai.
Vyras sėdėjo balne ramiai, lyg turėtų visą pasaulio laiką. Jis nesišypsojo. Neatrodė įsiutęs. Net neatrodė susidomėjęs. Jo akys slinko per mane, per vaiką, per žemę po mūsų kojomis taip, lyg visa tai jau būtų matęs.
– Ne per toli nueita? – paklausė jis. Balsas buvo žemas ir gergždžiantis.
Aš nieko neatsakiau. Berniukas už nugaros sujudėjo. Pajutau, kaip jo kūnas pradėjo drebėti. Mano – taip pat. Bet aš neleidau sau atsitraukti. Tik tvirčiau įsispyriau kojomis, tarsi pati tapčiau dalimi šios žemės.
– Čia ne vieta vaikams, – tarė jis po trumpos pauzės. – Ir jaunoms mergelėms.
Jo žvilgsnis trumpam sustojo ties manimi, bet ne ties mano veidu. Akys nuslydo per rankas, per laikyseną, per tai, kaip stovėjau. Tarsi matuotų, tarsi vertintų.
– Jūs per ilgai galvojat, kad čia saugu, – pridūrė jis ramiai. – Žemė nepriklauso tiems, kurie tyliai laukia.
Aš pasislinkau pusžingsniu taip, kad vaikas visiškai dingtų man už nugaros. Vyras trumpai patylėjo. Tada pasuko žirgą taip, kad kelias prieš mus liktų laisvas, bet nepasitraukė į šalį.
– Eikit, – tarė. – Šį kartą.
Jo akys dar kartą perėjo per mus abu. Tarsi įsimintų. Tarsi pažymėtų.
Kai žirgas nujojo, aš dar kurį laiką stovėjau nejudėdama. Tik tada, kai kanopų dundesys visiškai ištirpo, pajutau, kaip mano kojos ima linkti. Vaikas vis dar laikėsi įsikibęs į mane. Mes grįžome į rezervatą tyliai.
Niekas neklausė, kur buvome. Niekas nekėlė triukšmo. Kažkas pastebėjo, kad parsivedžiau vaiką. Kažkas pastebėjo mano veidą. Bet niekas nieko nepasakė. Ir pirmą kartą supratau: atsakomybė čia nebuvo dovana. Ji buvo patikrinimas. Ir aš to neišvengiau.
Vakare ugnis degė žemiau nei įprastai. Ne dėl vėjo. Dėl žmonių. Aš tai pajutau dar nepriėjusi. Kaip pasikeitusį orą prieš audrą, kuri galbūt net neateis. Vaikas jau buvo su savais – sėdėjo šalia moters, kuri jam pynė žolės stiebelius tarp pirštų – tikriausiai tai buvo jo motina. Jis nebeverkė, bet ir nebesijuokė.
Stovėjau kiek atokiau, kai išgirdau, kad mane kviečia. Ne balsu. Judesiu. Vienas vyras tiesiog pasitraukė iš rato ir paliko tarpą. To pakako.
Atpažinau, kad tai buvo genties vadas, kurį visi vadino Vaja. Jis sėdėjo prie ugnies. Ne centre. Jis niekada ten nesėdėdavo. Jo veidas buvo ramus. Tokios ramybės žmonės neįgyja – jie su ja gimsta. Jis ne iš karto pažvelgė į mane, laukė, kol aš prabilsiu, bet aš tylėjau.
– Tu išėjai už ribos, – pasakė galiausiai. Tai nebuvo klausimas.
– Taip, – atsakiau.
Jis linktelėjo, tarsi patvirtintų ne mano žodžius, o tai, ką jau žinojo. Kurį laiką abu tylėjome. Ugnis trakštelėjo, ir dūmai trumpam pakilo aukščiau.
– Vaikas grįžo, – tarė jis.
– Taip.
Vėl pauzė.
– Ar jis buvo sužeistas?
– Ne.
Vadas Vaja pakėlė akis. Jo žalių akių žvilgsnis buvo gilus, bet ne aštrus. Nevertinantis. Tiesiog matantis.
– O tu pati?
Aš supratau, ko jis klausia.
– Ne, – pasakiau.
Jis dar kartą linktelėjo.
– Šįkart tu ne stebėjai. Tu pasirinkai, – tarė jis. Šie žodžiai nusėdo manyje sunkiau nei bet koks priekaištas.
– Aš to neplanavau, – pasakiau tyliai.
– Žemė retai klausia, ar planuoji, – atsakė jis. – Ji klausia, ar liksi, kai ateis laikas.
Jo žvilgsnis trumpam nukrypo ten, kur sėdėjo vaikas. Tada vėl sugrįžo pas mane.
– Tie, kurie ateina čia, dažnai nori saugumo, – tęsė Vaja. – Bet saugumas nėra duodamas. Jis laikomas. Rankomis. Kūnu. Kartais – tyla, – jis trumpai patylėjo. – Tu galėjai parvesti vaiką ir niekam nieko nesakyti. Bet tu leidai mums pamatyti.
– Aš nebenoriu slėptis, – pasakiau.
– Nuo šios dienos tu nebe tik ta, kuri stebi, – tarė Vaja ir atsistojo. Lėtai. Be skubos. – Bet dar ne ta, kuri sprendžia. Tarp šių dviejų vietų gyvena atsakomybė, – jis dar šiek tiek palaukė. – Jei rytoj norėsi išeiti – niekas tavęs nesulaikys. Jei liksi – žemė žinos, kodėl.
Jis nuėjo, neatsisukdamas.
Aš likau stovėti prie ugnies, jausdama, kaip manyje keičiasi svoris. Ne palengvėja, ne pasunkėja. Tiesiog persiskirsto. Ir supratau: nuo šios dienos buvimas čia nebebus tylus.
...
Rytas buvo ramus, be jokio iškilmingumo. Po vakarykščio sugrįžimo su vaiku niekas nekėlė klausimų, niekas nesusibūrė, niekas nekalbėjo garsiau nei įprasta. Káyona priėmė viską taip, kaip priima lietų ar vėją – be nuostabos.
Aš padėjau nešti malkas prie laužo. Medis buvo šiurkštus, palikęs sakų kvapą ant delnų, ir tas kvapas mane kažkaip ramino.
Netoliese ant žemės sėdėjo du vyrai. Vienas jų drožė medžio gabalą, kitas laikė odos juostą ir stebėjo, kaip pirmasis dirba. Jie kalbėjosi pusbalsiu, pertraukdami vienas kitą, bet ne ginčydamiesi – greičiau papildydami mintis. Aš jau buvau mačiusi juos kartu ne kartą.
– Jeigu pjausi per greitai, medis suskils, – tarė vienas, nepakeldamas akių.
– Jeigu pjausi per lėtai, niekada nesužinosi, ar jis buvo tinkamas, – atsakė kitas ir šyptelėjo.
Jų balsai buvo ramūs. Ne demonstratyvūs. Tokie, kurie nesiekia būti išgirsti visų.
– Tu vis dar neši malkas taip, lyg jos galėtų pabėgti, – galiausiai tarė tas, kuris laikė odą. Jis pakėlė akis į mane. – Atsipalaiduok. Jos niekur nedings.
Aš sustojau, akimirką nežinodama, ar tai pastaba, ar pokštas.
– Aš... tiesiog nenoriu jų išmesti, – pasakiau.
– Jei jos iškris, pakelsi dar kartą, – ramiai tarė kitas ir padėjo į šalį peilį. – Žemė čia pripratusi prie krentančių daiktų.
Jis pažvelgė į mane atvirai, be vertinimo. Tada mostelėjo ranka.
– Aš Maja.
– O aš Puka, – pridūrė kitas. – Paprastai mes kalbam abu, net jei klausimas buvo vienam.
– Pastebėjau, – atsakiau ir pati nustebau, kad šyptelėjau.
Jie abu nusijuokė. Trumpai. Be pašaipos.
– Mes čia visi broliai ir seserys, – tarė Maja, tarsi tarp kitko, vėl imdamasis drožimo. – Net jei ne kraujas.
Puka linktelėjo.
– Taip gyviau. Lengviau išgyventi, kai žinai, kad nesi vienas.
Aš nieko neatsakiau. Tie žodžiai – broliai ir seserys – ore pakibo, bet manęs nepalietė. Dar ne. Ir jie to neskubino.
– Vakar ėjai viena, – po kurio laiko pasakė Puka. Jo balsas buvo ramus, bet akys stebėjo atidžiai. – Ne kiekvienas taip išdrįsta.
– Aš tiesiog... pajutau, kad kažko trūksta, – atsakiau. – Nežinojau, ką darau, kol nepradėjau eiti.
Maja trumpam sustojo.
– Kartais taip ir nutinka, – tarė jis. – Pirmiausia žingsnis. Paskui supranti, kodėl jis buvo reikalingas.
Jie vėl pasinėrė į savo darbą, tarsi pokalbis būtų pasibaigęs. Ir jis iš tiesų pasibaigė – be pabaigos, be išvadų.
Aš paėmiau dar vieną glėbį malkų. Šį kartą rankos nebedrebėjo. Nugaros nejaučiau kaip svetimos. Ir pirmą kartą nuo atvykimo supratau, kad stoviu ne šalia jų, o tarp jų – net jei dar niekas to neįvardijo.
Káyona neskubėjo vadinti manęs sese. Ir aš neskubėjau jų vadinti broliais. Bet tarp mūsų jau buvo erdvė, kurioje tai galėjo kada nors nutikti.

po kino seanso

Fri, 24 Jul 2026 14:03:58 +0200

einu namo po kino seanso
ir gyvenimas jaučiasi lyg ne mano

paukštininkas šeši šimtai keturiasdešimt devyni: blogiẽčių blogiẽsiai

Fri, 24 Jul 2026 13:21:48 +0200

-pratarmė-

Romas 25k / Romas Gedgaudỹs
pimpr neringinis pimpr

porn-pa grafologija ir porn-pa porno grafika

baubologistikonažjė/jė/jė [ Rȯmcȯmstønery ]

Romas Gedgaudas 25k
salomėjinis pimpr

kas reišk gedgaudr / ’gedgaudr ’/ *gedgaudr
tikslumas r’gedgaudr

x

tuntas prekinių ženklų ir įsipareigojimų šventų

•x

gausybė blausybė gyva galybė sruėl gyvenimo

•’x

moterų moterynas žmonų žmonynas merginos

-užsklanda-

mistika misticizmas vnmr misterinių konvencijų

Edita Gedgaudienė yrŕ Gedgaudyjienė Sirtautės
pirmoji žmona ir ttp tam tikra prasme viē nintel

kt kitaip tariant vìē nintelė tarp kitų viē nintelių

***

Fri, 24 Jul 2026 11:13:17 +0200

beprasmybės rūke paskendęs
plaukia laivas žydrais vandenynais
lyg nuo vyno raudono apsvaigęs
lydi kiras juodasparnis jį

Takošo pranašysčių knyga: Naujoji era(2)

Fri, 24 Jul 2026 10:58:25 +0200

4 SKYRIUS: Jupiterio spąstai ir projektas „Gorgonė“
Paros Imperijos sostinės Karūnos salėje tvyrojo slegianti įtampa. Generolo Kargo sugrįžimas su aplamdytais laivyno likučiais sukrėtė visą karinę vadovybę. Imperatorius Taumakas XXVI, apimtas įniršio ir baimės, nesiruošė nusileisti. Ignoruodami derybų tikimybę, generolai nusprendė panaudoti kraštutinę jėgą. Sostinės orbitoje buvo sušaukta didžiausia karinė jėga per pastaruosius tris šimtus metų – dešimt tūkstančių tamsiųjų kreiserių. Flotilės priekyje stojo flagmanas „Imperijos Kumštis“, kuriam vadovavo vyriausiasis generolas Vornas – šaltakraujis karo taktikas, tikintis tik griežtu planavimu ir skaičiavimais.
– Šį kartą jokių klaidų, – stebėdamas holografinius Žemės žemėlapius vėsiai ištarė Vornas. – Kargas prarado laivus, nes leido barbarams pasinaudoti aplinka. Mes nelauksime Saturno žieduose. Vos tik išnirę prie Jupiterio orbitos, atidengiame masinę plazminę ugnį į visus kosminius objektus. Sunaikiname jų stotis iš tolimojo atstumo, o tada judame tiesiai prie Žemės. Išdeginsime jų planetą iki pelenų.
Erdvė aplink sostinę nuvilnijo melsva šviesa, kai dešimt tūkstančių laivų vienu metu nėrė į hipererdvės koridorių, skriedami tiesiai link Saulės sistemos.
Tuo pat metu Mėnulio bazėje „Artemidė“, uždarame strateginiame bunkeryje, prie didžiulio taktinio ekrano stovėjo Žemės pajėgų maršalas Jonas Kovas. Žvalgybos duomenys buvo aiškūs – link jų artėjo jėga, galinti sunaikinti visą žmoniją. Tačiau žmonės turėjo tai, ko Paros imperija nesitikėjo – 100% intelektą, leidžiantį priimti nestandartinius sprendimus per kelias sekundes.
– Maršale, kosminiai tolimojo fiksavimo radarai užfiksavo milžinišką masės anomaliją hiper-koridoriuje, – pranešė žvalgybos karininkė. – Jų tūkstančiai. Jie išnirs prie Jupiterio už dviejų minučių.
– Puiku, – ramiai atsakė Kovas. – Viskas vyksta pagal planą. Aktyvuokite projektą „Gorgonė“. Jei jie atkeliauja su armada, mes juos pasitiksime su pačios kosmoso fizikos jėga.
Žmonija nesiruošė stoti į atvirą kosminį mūšį, kuriame jų laivai būtų buvę tiesiog nušluoti. Vietoj to jie nusprendė ginklu paversti didžiausią Saulės sistemos planetą – Jupiterį. Per pastarąsias savaites aplink šį dujų milžiną žmonių inžinieriai išdėstė tūkstančius milžiniškų, veidrodinių kupolų-palydovų.
Erdvė netoli Jupiterio pradėjo plyšti, ir iš hiper-koridoriaus vienas po kito ėmė nirti Paros kreiseriai. Dešimt tūkstančių tamsiųjų laivų užpildė kosmoso tuštumą. Generolas Vornas jau buvo pasiruošęs ištarti įsakymą pulti, tačiau tą pačią akimirką flagmano „Imperijos Kumštis“ tiltelyje kaukė pavojaus sirenos.
– Kas vyksta?! – suriko Vornas, kai ekranai pradėjo mirksėti ir gesti.
– Generole! Žmonės mūsų neužpuolė! – operatoriaus balsas perėjo į klyksmą. – Jie panaudojo Jupiterį! Jų veidrodiniai palydovai sukoncentravo ir nukreipė planetos galingą magnetinį lauką bei radiaciją tiesiai į mūsų išėjimo tašką!
Milžiniška elektromagnetinio impulso (EMP) banga trenkė tiesiai į tik išnirusią Paros flotilę. Šviesos laivų korpusuose akimirksniu užgeso. Skydai, sukurti apsaugoti nuo plazmos ar fizinių sviedinių, buvo visiškai bejėgiai prieš tokio masto elektromagnetinę audrą. Elektros sistemos sproginėjo viena po kitos. Dešimt tūkstančių kreiserių akimirksniu paskendo tamsoje, prarado telemetriją ir gyvybinių funkcijų palaikymą. Jie liko dreifuoti Jupiterio orbitoje kaip milžiniški, mirę metaliniai narvai. Kariai viduje buvo gyvi, bet visiškai įstrigę, nes jų šarvai ir ginklai buvo maitinami tomis pačiomis sudegusiomis energijos sistemomis.
Tada iš tamsos išniro tūkstančiai mažų Žemės inžinerinių ir transporto laivų. Jie kaip skėriai aplipo paralyžiuotus Paros kreiserius. Žmonių inžinieriai ir kariai pradėjo pjaustytis į laivų vidų.
Jie ne naikino – jie veikė racionaliai. Žmonių komandos ėmė karius į nelaisvę ir masiškai demontavo kompiuterių branduolius. Jų 100% intelektas leido akimirksniu siurbti visus duomenis: hiper-variklių brėžinius, plazminių ginklų technologijas, Fartono galaktikos koordinates ir visos Paros Imperijos gynybos planus. Žmonės perėmė galingiausią laivyną visatoje, o imperija pati jiems jį pristatė tiesiai į rankas. Takošo pranašystė pildėsi sekundžių tikslumu – dešimt tūkstančių laivų tapo laiptais naujajai rasei.
5 SKYRIUS: Šešėliai tylos namuose
Paros Imperijos sostinėje tvyrojo džiugi atmosfera. Gatvėse aidėjo kariniai maršai. Gyventojai šventė Imperatoriaus Taumako XXVI sugrįžimą į sostą. Karūnos salėje viskas buvo paruošta triumfo priėmimui. Generolai jau užsisakinėjo brangiausią vyną. Jie tikėjosi, kad po kelių valandų gaus pranešimą apie visišką Žemės sunaikinimą. Imperatorius sėdėjo savo soste, pasipuošęs šarvais ir sunkiu purpuriniu apsiaustu. Tačiau jo veidas nebuvo ramus. Jis nervingai kramtė lūpą ir žvelgė į didįjį ryšio ekraną.
Staiga salės durys atsivėrė. Įžengė Tapokė, lydima keturių elitinių sargybinių. Jos veidas buvo akmeninis. Ji nežiūrėjo į švenčiančius didikus. Jos žvilgsnis buvo nukreiptas tiesiai į sūnų.
– Mama, kur tu buvai? – pakilo iš sosto Taumakas. – Tu praleidai armados išlydėjimą. Dešimt tūkstančių laivų jau...
Nespėjus jam pabaigti sakinio, pagrindinis ryšio konsolės ekranas skausmingai sužibo raudonai. Pavojaus sirena salėje nesuskambo, tačiau visi aplinkui esantys monitoriai pradėjo mirksėti. Į salę įbėgo vyriausiasis ryšių karininkas. Jo rankos taip stipriai virpėjo, kad jis vos nelaikė duomenų planšetės.
– Jūsų Didenybe... – karininko balsas užstrigo gerklėje. – Ryšys... ryšys su pagrindine armada nutrauktas.
Karūnos salėje akimirksniu nutilo visi pokalbiai. Generolas Kargas, kuris stovėjo netoliese, žengė į priekį:
– Ką reiškia nutrauktas? Trikdžiai hipererdvėje? Kosminė audra?
– Ne, generole, – karininkas išbalęs žvelgė į skaičius. – Flagmanas „Imperijos Kumštis“ spėjo perduoti tik vieną, chaotišką signalą prieš viskam užgęstant. Jie išniro numatytose koordinatėse prie Jupiterio planetos. Ir tada... erdvė aplink juos tiesiog sprogo nuo energetinio impulso. Mūsų skeneriai fiksuoja, kad visi dešimt tūkstančių laivų prarado telemetriją. Jų gyvybinių funkcijų palaikymo sistemos gęsta. Ryšio nėra. Jie tiesiog... dingo iš tinklo. Signalas rodo, kad impulsą sugeneravo pati Jupiterio planeta. Žmonės kažkaip nukreipė jos magnetinį lauką.
Valdovas susmuko atgal į sostą. Jo veide atsispindėjo visiškas nesuvokimas ir siaubas. Dešimt tūkstančių laivų – pusė visos imperijos karinės galios – buvo paralyžiuoti net nepradėję mūšio. Šventinė nuotaika išsisklaidė kaip dūmas. Paros Imperija suprato, kad jie kovoja ne su laukiniais, o su likimu.
Tuo pat metu Tapokės asmeninis komunikatorius užfiksavo keistą energijos impulsą. Jis sklido iš giliai po žeme esančio „Sektoriaus Nulis“. Valdovė suprato – laboratorijos nebuvo sunaikintos. Jos vis dar veikia. Ir kažkas ten, apačioje, stebi kiekvieną jų žingsnį.
– Atšaukti visus mano susitikimus, – šaltai įsakė ji šalia stovinčiam padėjėjui. – Pasakykite imperatoriui, kad man prireikė poilsio.
Ji nedelsdama susisiekė su savo asmenine sargyba – keturiais kariais, kurie buvo lojalūs tik jai. Jie buvo tamsiais šarvais, o jų ginklai veikė be garso.
– Sekite paskui mane, – trumpai ištarė valdovė. – Ir pasiruoškite. Mes einame ten, kur nebuvo įžengusi nė viena gyva būtybė tūkstantį metų.
Tapokė panaudojo savo asmeninį valdžios kodą, kad atvertų giliausius rūmų liftus. Pasiekus žemiausią oficialų tašką, sargybiniai sunkiais plazminiais pjaustytuvais turėjo prasilaužti pro tūkstantmečio senumo suvirintas plieno duris. Už jų vėrėsi aklina tamsa ir slegiantis, tamsus koridorius. Kvepėjo dulkėmis, ozonu ir senu metalu.
Tapokė sekė energijos signalu. Kuo giliau jie leidosi, tuo labiau ji jautė keistą vibraciją ore. Tai buvo paties Takošo proto energija. Staiga jie išniro į milžinišką, skliautuotą salę. Senovinės laboratorijos centre ryškia žalia šviesa švietė terminalas. Ant grindų tįso metrai išspausdinto popieriaus juostos su naujausiomis pranašystėmis. Salės viduryje, tirštame skystyje, pulsavo anabiozės kapsulė. Takošas stovėjo joje atmerktomis, baltomis akimis, žvelgdamas tiesiai į įsibrovėlius.
– Tu... – sušnibždėjo Tapokė, žengdama į priekį. – Tu vis dar gyvas. Ir tu manipuliuoji mano sūnumi, mano imperija ir šiais laukiniais iš Žemės!
Sargybiniai pakėlė savo ginklus, nusitaikydami tiesiai į kapsulę.
– Sunaikinkite jį. Ir viską, kas čia yra, – įsakė Tapokė. – Nutildykite šį pranašą visiems laikams. Pranašystė miršta šiandien.
Taumakė priėjo prie kontržvalgybos archyvo terminalo. Ji norėjo patikrinti paskutinius įrašus. Tačiau nespėjus sargybiniams paspausti gaidukų, Takošo lūpos sujudėjo. Jo balsas nuskambėjo tiesiai Tapokės ir herojų galvose. Tapokė sąmonėje išgirdo tolimą balsą:
„Moterie, nesistenk nugalėti to, kuris nenugalimas. Tu kovoji, bet tavo kova nevaisinga. Procesas prasidėjęs ir jį užbaigs tik nauja rasė. “
Šis tolimas balsas privertė ją akimirkai prarasti pusiausvyrą. Ji atsirėmė į šaltą terminalo stalą. Kiekviena jos mintis, kiekvienas strateginis planas čia jau buvo aprašyti kaip įvykęs faktas. Valdovė, nepaisydama galvos skausmo, žengė prie kompiuterio ir sugriebė ką tik išspausdintą tekstą. Jos akys išsiplėtė iš siaubo, kai ji perskaitė paskutines eilutes:
„Ir ateis valdovė su keturiais šešėliais į tylos namus. Ji pakels ginklą prieš tiesą, nežinodama, kad jos pačios sūnus jau pasirašė savo pražūtį... Ugnis, kurią atneš tūkstančiai laivų, tik nukals jų šarvus. Imperija siunčia savo mirtį pati. “
– Nuleiskite ginklus. Mes jo neliesime, – sušnibždėjo ji sargybiniams.
Valdovė pajuto, kaip šaltis nukrečia jos nugarą. Ji staiga suprato, kad negali tiesiog leisti sūnui tęsti šio karo. Ji pasišalino iš laboratorijos ir skubiai grįžo į savo apartamentus. Pasinaudojusi slaptu kvantiniu siųstuvu, ji susisiekė su šnipų baze Žemėje. Ekrane pasirodė vyriausiasis šnipas.
– Jūsų Didenybe, – skubiai nusilenkė šnipas. – Žmonės nenaudoja ginklų mūsų laivų naikinimui. Jų inžinieriai šturmuoja laivus. Jie siurbia visus duomenis: hiper-variklių brėžinius, plazminių ginklų technologijas ir mūsų Imperijos gynybos planus. Jie mokosi neįtikėtinu greičiu. Jų specialistai jau paleidinėja pirmuosius mūsų kreiserius. Kokie bus jūsų įsakymai? Ar mums aktyvuoti Žemės sunaikinimo užtaisus po žeme?
Tapokė nukėlė ranką nuo pulto. Ji suprato, kad bet koks puolimas tik dar labiau sustiprins žmones.
– Ne. Jokių sprogdinimų, – griežtai tarė Tapokė. – Išvalykite visus šnipų bazės pėdsakus ir pasiruoškite evakuacijai. Tačiau prieš palikdami Žemę, raskite būdą perduoti žinutę Žemės konfederacijos maršalui Jonui Kovui. Pasakykite jam, kad Paros Imperijos valdovo motina siūlo ne karą, o derybas dėl naujosios visatos tvarkos. Mes turime išgelbėti mano sūnų Taumaką. Vykdyti.
6 SKYRIUS: Naujosios eros sutartis
Žemės Kosminių Pajėgų (ŽKP) Vyriausiojoje vadavietėje Mėnulyje tvyrojo įtempta, bet triumfuojanti atmosfera. Milžiniškuose ekranuose buvo matyti, kaip Žemės inžinieriai sėkmingai integruoja branduolinius pulsinius variklius į perimtus Paros kreiserius. Žmonių mokslininkai jau dešifravo hiper-šuolių koordinates. Barjeras, kuris šimtmečius skyrė Saulės sistemą nuo likusios visatos, buvo pralaužtas. Žmonija buvo pasiruošusi žygiui.
Maršalas Jonas Kovas stovėjo prie stiklinės sienos, žvelgdamas į tolumoje tviskančią Žemę. Staiga už jo nugaros pasigirdo koduotas garsinis signalas. Ryšių karininkė išbalo.
– Maršale... gavome tiesioginį ryšio prašymą per slaptą, iki šiol nefiksuotą dažnį, sklindantį iš pačios Žemės gelmių. Jis užkoduotas Paros Imperijos kariniais kodais, bet siuntėjas – tai asmeninis Tapokės, Imperatoriaus motinos, kanalas. Ji reikalauja tiesioginio pokalbio su jumis.
Kovas kelias sekundes tylėjo. Jo 100% veikiantis intelektas akimirksniu apskaičiavo tūkstančius galimų variantų.
– Įjunkite, – trumpai įsakė maršalas. – Tik į mano privatų ekraną.
Ekrane pasirodė Tapokės holograma. Nepaisant to, kad jos imperija ką tik prarado pusę laivyno, jos veidas išlaikė karališką orumą, nors akyse matėsi gilus nuovargis.
– Maršale Jonai Kovai, – prabilo ji vėsiu, bet stabiliu balsu. – Aš esu Tapokė. Moteris, kuri atvėrė kelią šiam karui, ir vienintelė, kuri gali jį sustabdyti jūsų sąlygomis.
– Jūsų laivynas paralyžiuotas prie Jupiterio, valdove, – ramiai atsakė Kovas. – Mūsų pajėgos perima jūsų technologijas. Kam mums derybos? Po kelių dienų mūsų laivynas bus prie jūsų sostinės.
Tapokė silpnai nusišypsojo:
– Jūs turite koordinates, maršale, bet jūs nežinote visatos. Jei jūs įsiveržsite į mūsų sostinę kaip naikintojai, visa visata susivienys prieš jus iš baimės. Jūs laimėsite daug mūšių, bet tai bus amžinas karas. Aš siūlau taiką ir sąjungą. Aš išvalysiu kelią jūsų laivynui į Paros sostinę. Generolai bus nušalinti. Mano sūnus Taumakas XXVI išsaugos sostą, bet jis taps tik simboliu. Tikroji valdžia – naujoji tvarka – priklausys Žemės konfederacijai. Takošas mirė, maršale. Jo pranašystė išsipildė. Jūs pakilot į kosmosą be globėjų, bet dabar jums reikia sąjungininkų, kad valdytumėte tai, ką laimėjote.
Jonas Kovas ilgai žvelgė į ateivių valdovę. Jo analitinis protas suprato – tai buvo geriausias įmanomas ėjimas. Kraujo praliejimas Fartono galaktikoje būtų sulėtinęs žmonijos plėtrą. O su Tapokės pagalba jie galėjo perimti visą Imperiją be vieno šūvio sostinėje.
– Jūsų sąlygos priimtinos, valdove Tapoke, – po trumpos tylos ištarė maršalas Kovas. – Mūsų laivynas atvyks į jūsų sostinę ne kaip užkariautojai, o kaip naujieji tvarkos nešėjai. Paruoškite generolų nušalinimą. Atėjo laikas tai įgyvendinti kartu.
Praėjus kelioms dienoms, Paros Imperijos sostinės danguje pasirodė Žemės laivyno flotilė. Tai nebuvo maži kasybos laivai – tai buvo tie patys dešimt tūkstančių tamsiųjų kreiserių, dabar pažymėti Žemės konfederacijos emblemomis ir valdomi žmonių įgulų. Šis vaizdas gyventojams ir likusiems kariams sukėlė ne apsakomą siaubą, o pagarbų virpulį.
Tapokė tesėjo žodį. Sukilę generolai buvo suimti ir nušalinti dar prieš Žemės pajėgoms įžengiant į atmosferą.
Rūmų Karūnos salėje viskas buvo paruošta oficialiai ceremonijai. Imperatorius Taumakas XXVI sėdėjo soste, tačiau jo šarvus pakeitė iškilmingi taikos drabužiai. Šalia jo stovėjo motina Tapokė, išlaikiusi visišką ramybę.
Salės durys atsivėrė ir tvirtu žingsniu, lydimas ginkluotų žmonių apsaugos, įžengė maršalas Jonas Kovas. Salėje tvyrojo mirtina tyla, tačiau joje nebemelsi mirties. Tai buvo istorinis momentas.
Taumakas XXVI pakilo iš sosto, žengė laiptais žemyn ir ištiesė ranką Žemės vadui.
– Maršale Kovai, – viešai prabilo imperatorius, jo balsas skambėjo tvirtai. – Pripažįstame jūsų rasės galią, jūsų intelektą ir jautrią išmintį. Nuo šios dienos Paros Imperija perduoda visą saugumo, technologijų ir kosminių kelių kontrolę Žemės konfederacijai. Mes pasirašome Naujosios eros sutartį.
EPILOGAS: Pradžia ir pabaiga
Tuo pat metu, kai Paros Imperijos sostinėje buvo pasirašoma Naujosios eras sutartis, visiškai kitoje visatos pusėje, mistinėje Daranaos sistemoje, vyko nepaaiškinami reiškiniai. Šios sistemos imperatorius savo privačiuose rūmuose sėdėjo palinkęs virš paslaptingo artefakto – unikalios „Takošo pranašysčių knygos“ kopijos, kurią turėjo tik patys galingiausi pasaulių valdovai.
Imperatorius jautė, kad ši knyga nepaprasta ir į jo rankas ji pateko neatsitiktinai. Jį giliai suintrigavo puslapiuose staiga pradėję ryškėti nauji, švytintys žodžiai:
„Rasė įžiebs viltį kitoms rasėms. Visata pasikeis. Senoji tvarka žlugs, kurią pakeis naujoji tvarka. Rasė įsiviešpataus Visatoje. “
Susidomėjęs valdovas skubiai vertė senovinius lapus.
– Raskite man patį seniausią Daranaos Imperijos gyventoją ir pristatykite jį į rūmus! – įsakė jis sargybiniams.
Po kelių valandų priešais imperatorių jau stovėjo išbalęs ir drebantis senolis Rasosas – vienas iš paskutiniųjų pačios seniausios Visatos Rasės atstovų.
– Nebijok, mes tavęs neskriausime, – ramiai prabilo valdovas. – Mūsų rankose keista knyga. Manome, kad tu gerai žinai, kas tai yra.
Imperatorius parodė jam švytinčius puslapius. Vos žvilgtelėjęs į tekstą, senasis Rasosas akimirksniu pabalo. Jo kūnas įsitempė, o drebančiu, bet neįtikėtinai giliu balsu jis ištarė:
– Proceso pabaiga... Rasė įsiveržė į laisvę.
Savo paskutinius žodžius ištaręs Rasosas lėtai susmuko ir krito negyvas. Tačiau jo veide nebuvo kančios – senolis šypsojosi, o jo užgęstančiose akyse matėsi tikra, amžina palaima. Tą pačią akimirką pranašysčių knyga iškrito iš išgąsdinto imperatoriaus rankų. Vos palietusi grindis, ji staiga užsidegė ryškia, melsva liepsna. Milžiniškas ugnies stulpas prasiveržė pro rūmų skliautus ir pakilo tiesiai iki pačių padangių, nušviesdamas visą Daranaos sistemą.
Iš šios liepsnos pasigirdo tolimas, aidintis balsas, kuris nuskambėjo visose visatos planetose:
„Pradžia ir pabaiga. Karas ir taika. Pranašai ir melagiai. Viskas yra laikina. Visata pasitinka naują rasę. “
Giliai po Paros sostinės rūmais, Slaptosiose laboratorijose, senovinis kompiuteris užfiksavo paskutinį tašką pranašysčių sąraše. Anabiozės kapsulėje buvęs Takošas paskutinį kartą atmerkė savo nereginčias akis. Jis išgirdo ugnies stulpo aidą, pajuto naujosios eros pradžią ir ramiai jas užmerkė. Jo kūnas sustingo, ir didysis pranašas krito negyvas. Jo tūkstantmetė misija buvo galutinai baigta.
Tą pačią akimirką visa Visata trumpam sudrebėjo. Žemės konfederacijos laivynas, perėmęs tamsiuosius kreiserius ir panaudojęs 100% intelektą, visiškai įveikė kosminį barjerą, kuris saugojo žmogų ištisus amžius nuo išorinių priešų. Žmonija daugiau nebebuvo izoliuota. Ji išsiveržė į žvaigždes kaip nauja, nepasiekiama ir teisinga jėga.
Takošo pranašystė išsipildė iki paskutinio žodžio. Naujoji era prasidėjo.

Iniciacija. Išlydėtuvės

Fri, 24 Jul 2026 10:56:08 +0200

Ištrauka iš truputėlį didesnės apimties dar tik gimstančio kūrinio:
Sausas ir karštas vėjas plaikstė saulės nublukintus vyro plaukus. Gelsva ir smėlėta pakrantė tolstant nuo kranto perėjo į akmenuotą dykynę. Uolėta žemė pamažu kilo vis aukštyn, kol galiausiai ties horizontu perdrėskė dangų kaitros nualintomis kalnų grandinėmis. Dykuma alsavo tiesiai jam į veidą - beribė, atšiauri ir negailestinga. Ji traukė ir kartu grasė išbandymais, kuriuos ne kiekvienas pajėgus pakelti. Vyrui šis balsas buvo pažįstamas. Kadaise jis ir pats stovėjo čia. Tąsyk dykuma šaukė jį. Dabar ji šaukė jo dukrą. Vyro akių gelmėse atsispindėjo neišmatuojamas ilgesys. Bet jis tik papurtė galvą.
Vyro kojas skalavo tingios bangelės. Lėtai risdamosi viena per kitą, jos grakščiai rietė savo melsvus keterų lankus, tįso per smėlį skaidriais liežuviais, lyžtelėjo tvirtai smėlyje stovinčias vyro pėdas ir vėl švelniai šliauždamos grįžinėjo atgal į gilumą. Stovinčiojo nugarą gaivino nuo jūros atsklindanti vėsa. Jis visa savo esybe jautė iš už mėlynos juostos vos galimų įžvelgti gimtųjų kalnų šauksmą - jie kvietė jį grįžti atgalios. Namo.
Ant kranto, dviejų stichijų sandūroje, plačiai išžergęs kojas stovėjo tėvas. Savo didžiuliame ir talpiame glėbyje jis laikė apkabinęs merginą. Ši, apsivijusi rankomis jo liemenį, glaudėsi prie plačios ir galingos krūtinės taip stipriai, lyg visu kūnu gertų jo ramybę. Atrodė, kad ji paskutinį sykį mėgina įsiminti jo kvapą, širdies plakimą ir tvirtumą.
Vyras pakėlė savo sunkią ranką ir švelniai uždėjo jai ant galvos. Lengvu judesiu paglostė palaidus, laisvai ant pečių krentančius anglies juodumo plaukus. Tada abiem rankomis suėmė merginą už pečių ir, vengdamas žiūrėti jai į akis, atstūmė nuo savęs.
o dabar keliauk, - ištarė jis, iš valties traukdamas gertuvę ir kelioninį maišą. Tylėdamas įdavė juos merginai į rankas. Ši persimetė maišą per vieną petį, gertuvę kryžmai - per kitą. Tada įdėmiai pažvelgė tėvui į akis. Jų žvilgsniai susitiko. Tėvas tylėjo. Bet jo akyse ji įžvelgė daugiau atsakymų, nei kad spėjo sugalvoti klausimų. Tad mergina be menkiausio dvejonės šešėlio tiesiog apsisuko ir patraukė dykumon.
Vyras neskubėjo. Tarsi uola jis stovėjo ant kranto ir žvilgsniu lydėjo tolstantį tašką dykynėje. Tada sunkiai atsiduso ir grįžo prie vandens. Įsirėmęs rankomis nustūmė valtį tolyn nuo kranto. Kai jos apačia nebesiekė dugno, įsivertė į ją. Pataisė burę ir užgriuvo irklus. Kelias buvo tolimas. Iki sutemstant dar reikėjo pasiekti namus ir parginti gyvulius iš ganyklos namo.

Ar bijai?

Fri, 24 Jul 2026 01:45:25 +0200

Ar nakty užklumpa jie tave tyliai?
Kruvinais dantim, seilių takais
Alsuojančiais karštais nasrais
Ar tu bijai dėl to, ką padarei?

Kol tu miegi kietai, saugiai
Ar visgi smaugia kaltės nagai?
Ar po oda gėdos vikšrai?
Ar tavo šaltoj odoj lervų pumpurai?

Nenustos jie, kriokiančiais pilvais
Marini badu jau juos seniai
Prisipažink tu pagaliau oriai
Ar bijai dėl to, ką padarei?

Meluoti moki jiems nesunkiai
Bet bejėgiai prieš drebulį melai
Tų gyvulių neapgausi taip lengvai
Tu žinai, ką padarei.

Sąžinės nuospaudų tanka

Fri, 24 Jul 2026 00:56:14 +0200

smėlis iškrinta
iš nugyventų metų skrynios.
spyglių tyla.
mano sąžinė braižosi
į savo pačios randus.

Nepaguodžiami

Thu, 23 Jul 2026 20:48:26 +0200

Mes taip gražiai ir skaniai valgėm vakaro tylą Gudelių kaime. Rūkas svirduliuodamas ėjo pamiške, nesustodamas net prie nulaužto beržo. Toks vakaro skaidrumas lyg lašėtu paskutiniai krištolo lašai ir niekas jų nerinktu į sklidiną šiltą saują.
Iš miško išėjo akli grybautojai, nešantys kiaurą valtį ant pečių.
- Kur tas ežeras? – sustojo aklieji vos per žingsnį neįsibridę į smėlį plakantį krantą.
- Kur einat? – paklausė kaimynas žvilgčiojantis į verdanti didžiulį katilą.
- Ieškom gero žmogaus.
- Visi dabar ieško gero žmogaus.
- Mes jam atiduosim valtį, o jis mus išves į vieškelį.
- Duokit man
- Girdžiu tu nesi geras žmogus.
- Esu blogas žmogus, o jūsų valtis kiaura.
- Ar ji tikrai kiaura? Mes nešam jau visą dieną
- Duokit man tą valtį ir aš išplauksiu į ežero vidurį.
- Mes akli, iš kur mums žinoti ar valtis kiaura?
- Norit išgerti?
- Mes ir taip nieko nematom.
Šalia ant laužo tyliai šnypštė naminės degtinės aparatas
Ir vakaro tyloje valtį numetė į vandenį, susėdo ir visi klausėsi kaip eina garas aparato viduje.
Jie kalbėjosi visą naktį.
Susėdo į valtį ir išplaukė.
Ežero krantais klajojo tyli daina kviečianti mylėti pasaulį ar jis būtu kiauras ar tik aklas.

sau po medžiu pelnytai

Thu, 23 Jul 2026 18:18:27 +0200

aš nenoriu pastatyti pilies
nei namo variniu stogu

aš tik noriu būti žmogus sau,
nusipelnęs po medžiu sėdėti
ir verkti dėl gėlelės gražumo

Nevaidink, kad neturi dantų

Thu, 23 Jul 2026 18:01:16 +0200

Mano odos, kad ir mažai jos būtų
Neatversiu tau, suprasdama tave.
Ir vėl laksi iš kito, pamiršęs savo būdą.
Kitas šuo, o vis tas pats liežuvis nasruose.

Galbūt švelnesnis kailis, gal oda
Bet tas akis pažinčiau mirštanti, akla
Matau, kas suspindi tyliai tavyje
Nenuslėpsi šleikštulio nei akių saldume

Pulsi, nors nagai kol kas trumpi
Pasišiaušęs urgsi, nors dar vaidini, kad kąsti negali
Žinau tave ir tavo alkį, nors sočiu apsimeti
O taip norėčiau patikėti, kad ir tu mylėt gali

Kai nebeliks mano nei rankų, lūpų, nei spindesio akių,
Nebevaidink, kad neturi dantų.

paukštininkas šeši šimtai keturiasdešimt aštuoni: blõgio jėgų̃ nû galė́jimas

Thu, 23 Jul 2026 14:58:16 +0200

-pratarmė-

Romas Gedgaudas [ 25 kadras ]
generolas leitenantas: rašytojas

leitenantas Gedgaudys
25k / Romas G!

porn-pa porno pornografija pornografika pornografistika

Romãrio Rėzbū̃ga
eētika

[ 25 kadro nėra / quasi ] TŽ / Tartaro Žiezdrė: Rožės Kerai
ḱonsolidacija

[ 25 kadro nereikia / gooroo ] TŽ / Tartaro Žiezdrė: Jadzė
hologramorobotika

[ 25 kadras yr / sceptrum ] TŽ / Tartaro Žiezdrė; Cinemax
kinematika

eētika + ḱonsolidacija ≠ ḱonsolidacionizmas [ IH BÛ ]
pirmojo etikos lygmens etikos filosofija

eētika + hologramorobotika ≠ hologramologija [ d/h liūnai ]
antrojo etikos lygmens noetika

eētika + kinematika ≠ pentagono kinematika [ th bengavano ]
trečiojo etikos lygmens noologinė kryptis

x

IH BÛ est d/h estem th [ it mēans... rēi: IH est d/h estem th ]

•x

[ if... jeiėl: I est d estem t / then... taiėl: H est h estem h ]

-užsklanda-

Integros Helsing idiotizmas ilgosios nakties realmo naktis tėra
naktis tėraėl naktis ir tiēk: naktis kaip tokia tiesiog naktis nht

Integra gedgaudr amžinatvės taip gražiausioji pro tingiausioji

Raminta Gedgaudienė amžinybės mylimoji myli miausoji sexx

iracionalioji i/racionalioji seksualiausioji venomr sruėl venomr

Tu Laikykis

Thu, 23 Jul 2026 13:13:32 +0200

Tai tik bangos. Nurimk. Nebijok.
Argi grožis širdies neramina?
Na maldauju, išdrįsk nusijuokt
Įsikibus į medžio arimą.

Tu laikykis, juk aš neprašau,
Kad paleistum rankas patikėjus,
Kad minutę atgal gyvenau,
Ne minutei gyventi atėjęs.

Nebijok, mes surasim krantus...
Kaip tavo grožį kiekvienas suranda!
Kad ir bėgam, bet vejasi mus
Šaltas vėjas... ir neša mus... Į krantą!

Tu laikykis, juk aš neprašau,
Kad paleistum rankas patikėjus,
Kad minutę atgal gyvenau,
Ne minutei gyventi atėjęs.

https: //youtu. be/yQeLr_T8qOU? is=JvZtI1xCdMncyCxA

Takošo pranašysčių knyga: Naujoji era

Thu, 23 Jul 2026 10:46:08 +0200

Prologas
Rasė, kuri, būdama silpna, įveiks senąsias civilizacijas. Ši rasė – tai naujos eros pradžia. Jie sugebės pakilti į kosmosą be jokių globėjų. Šią rasę garbins silpnieji, o priešai jos neapkęs.
Tie, kurie neturi aštrių nagų, storų šarvų ar prigimtinės magijos. Trapūs, trumpaamžiai, draskomi vidinių karų. Galaktikos senbuviai juos vadino žmonėmis ir laikė tik kosminėmis dulkėmis. Tačiau Takošo pranašysčių knygoje buvo įrašyta tiesa, kurios senosios imperijos bijojo labiausiai: procesas jau prasidėjo, o kaip jis pasibaigs – žino tik pats likimas.
Takošo pranašysčių knyga
1 SKYRIUS: Šešėliai po Žeme
Toli nuo Saulės sistemos, Fartono galaktikoje, lėtai sukosi planeta, buvusi galingos Paros Tarpgalaktinės Imperijos sostinė. Jos orbitą akylai saugojo milžiniški, cigaro formos karo laivai, tamsūs kaip pati kosmoso naktis. Jie buvo neįveikiamas imperijos skydas, užtikrinantis sostinės ramybę.
Rūmų gilumoje pasigirdo nedrąsūs žingsniai.
– Jūsų Didenybe, kvietėte? – kontržvalgybos direktorius žengė į priekį. Jis iki šiol nesuprato, kodėl jį taip skubiai ir slaptai iškvietė paties valdovo motina.
– Prašau sėstis, – vėsiai prabilo Tapokė. – Ką žinote apie Takošo pranašysčių knygą?
– Jūsų Didenybe, ši knyga paplitusi visoje Visatoje... Valdovas asmeniškai įsakė surasti naująją rasę, kuri...
– Kas yra tas Takošas? – pertraukė jį valdovė. – Man reikalinga visa informacija apie jį.
Direktorius pastebimai sutriko ir nuleido akis.
– Jūsų Didenybe, Jūs neturite leidimo susipažinti su šia slapta informacija. Valdovas griežtai...
– Nesijaudink, – ramiu, bet nepermaldaujamu balsu ištarė Tapokė. – Valdovas nesužinos.
Kontržvalgybos direktorius puikiai žinojo, kad už valstybės paslapčių atskleidimą gresia mirties bausmė. Tačiau tai buvo ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai jis slapta bendradarbiavo su valdovo motina. Jis žinojo – pasipriešinti šiai moteriai yra dar pavojingiau.
– Jūsų Didenybe, privalote vykti į Žemę, – pasidavė jis. – Tik ten rasite visus atsakymus.
Po kelių akimirkų Tapokė jau stovėjo slaptoje Paros Tarpgalaktinės Imperijos šnipų bazėje, įrengtoje giliai po Žemės paviršiumi. Prie jos skubiai prisiartino vyriausiasis šnipas.
– Man reikalinga visa informacija apie Takošą, – tiesiai šviesiai pareikalavo valdovė.
– Jūsų Didenybe, mes negalime... tai pažeidžia protokolą.
– Vykdyk, – kaip kirviu nukirto Tapokė.
Šnipas pakluso. Patalpoje užsidegė holografinis projektorius. Šviesos spinduliai ore nupiešė vaizdą: ekrane pasirodė šešios Žemės moterys ir vienas Parietis. Ateivis apvaisino moteris. Vaizdas persisuko į priekį – po devynių mėnesių gimė vaikai.
Šalia jų išsirikiavo stulbinantys tyrimų skaičiai:
• Intelektas: 100%
• Prisitaikymas prie aplinkos: 100%
• Dauginimasis: Gali daugintis bet kada. Esant palankioms sąlygoms, per metus populiacija gali padidėti apie milijoną palikuonių.
• Gyvenimo trukmė: 100 metų ir daugiau.
• DĖMESIO: Egzemplioriai labai pavojingi. Rekomenduojama nedelsiant sunaikinti, nes kyla reali grėsmė Visatos stabilumui.
– Šnipe, ką aš regiu? – aiktelėjo Tapokė.
– Jūsų Didenybe, tai slaptas eksperimentas, kurį Takošas atliko su Žemės moterimis.
– Kur dabar yra Takošas?
– Mes negalime to rodyti...
– Parodykite, – vėl kaip kirviu nukirto valdovė.
Ekrane pasirodė kita skaidrė. Vaizdas perkėlė į praeitį, tiesiai į Karūnos salę, kur vyko oficialus posėdis. Paros Imperatoriui Taumakui atsiskaitinėjo departamentų vadovai. Posėdis buvo tik įpusėjęs, kai į salę įbėgo visiškai susijaudinęs ir išbalęs Imperijos saugumo departamento vadovas.
– Jūsų Didenybe ir jūs, gerbiamieji, skubiai peržiūrėkite šią vaizdo medžiagą! – sušuko jis.
Holograma pranyko ir vėl pasirodė po kelių valandų siužeto laiko. Karūnos salėje tvyrojo mirtina tyla. Visi didikai buvo išbalę iš baimės. Pirmasis tylą nutraukė pats valdovas:
– Prašau salėje pasilikti tik Imperijos saugumo, Ekstremalių situacijų ir Mokslinių tyrimų departamentų vadovus. Visi kiti laisvi.
Durims užsidarius, Saugumo vadovas žengė prie valdovo:
– Jūsų Didenybe, siūlome nedelsiant sunaikinti Žemę. Mes nežinome, kokia iš tikrųjų yra padėtis ten, paviršiuje.
– Tai sužinokite, – šaltai įsakė Imperatorius. – Jūs asmeniškai keliausite į Žemę.
Projektoriaus šviesa pasikeitė, rodydama kitą įrašą. Departamentų vadovai atvyko į Žemę. Kosminiame pakilimo take juos pasitiko vietinis Žemės valdytojas.
– Sveiki atvykę į Žemę. Jūsų tyrimams viskas paruošta. Darbus galite pradėti dabar, – mandagiai pasveikino jis.
– Pirmiausia, mums reikalinga šimtas žmonių, – griežtai nukirto atvykęs vadovas. – Antra, mums reikalingas Jūsų sūnus.
Žemės valdytojas akimirksniu išbalo.
– Nebijokite, mes nieko nedarysime Jūsų sūnui, – bandė raminti mokslininkas. – Mes tik norime sužinoti, kaip jis pasiekė tokius stulbinančius genetiškai modifikuotus rezultatus. Trečia – visi Pariečiai turi būti uždaryti karantine.
– Jie jau dvi savaites tupi karantine, – tirtančiu balsu atsakė valdytojas.
– Puiku, jie pasitarnaus mokslui. Išrinkite šimtą Pariečių, jie santykiaus su šiais barbarais. Mes dirbtinai pagreitinsime procesą, kad nereikėtų laukti ilgų devynių mėnesių.
Eksperimentas pavyko stulbinamai. Jau po kelių dienų specialiose talpose gimė nauji kūdikiai.
– Šie kūdikiai keliaus į Paros Imperiją tolimesniems moksliniams tyrimams, – pareiškė vadovas. – Kartu su jais skris ir jūsų sūnus. Jis bus asmeniškai pristatytas Imperatoriui, ir pats Imperatorius turės nuspręsti jo likimą.
Vaizdo įraše pasirodė kosminis laivas, kuris pakilo iš Atlantidos ir akimirksniu dingo hipererdvėje. Pakilimo take liko stovėti tik viena vieniša, apleista figūra.
Vaizdas vėl dingo. Tapokė sunkiai kvėpavo.
– Daugiau skaidrių turite?
– Jūsų Didenybe, tai, ką pamatysite dabar, jums tikrai nepatiks...
– Rodyk.
Ekrane išryškėjo niūrus vaizdas – milžiniškas, energijos laukais apsaugotas narvas. Pasigirdo įrašytas dviejų asmenų pokalbis.
– Mokslininke, pažadink Takošą, – pasigirdo griežtas Imperatoriaus balsas.
– Jūsų Didenybe, bijau, kad tai bus labai sunku. Mes jau bandėme jį žadinti įvairiais stimuliatoriais, bet jis nepabunda iš šio letargo.
– Įsakau – pažadinti! – sušuko valdovas.
Staiga narve esanti figūra sujudėjo. Takošas lėtai atmerkė visiškai baltas, nereginčias akis ir prabilo giliu, aidinčiu balsu:
– Aš jūsų laukiau. Procesas jau prasidėjo. Jo niekas nesustabdys.
– Takošai, – sutrikęs žengė arčiau Imperatorius. – Mes nesuprantame, apie kokį procesą tu kalbi?
– Nauja jėga gimsta. Senos jėgos bus sunaikintos. Visata pasikeis. Gims nauja rasė. Tai – naujos eros pradžia...
Takošas vėl lėtai užmerkė akis ir giliai užsnūdo.
– Mokslininke... gal tu supratai, ką sako šis pamišęs pranašas? – paklausė valdovas.
– Jūsų Prakilnybė... ateina sunkūs laikai. Laikai, kurie prives prie to, kad senosios civilizacijos žlugs, o jų vietoj gims naujos.
Vaizdas galutinai užgeso, ir požeminėje patalpoje užsidegė įprasta šviesa. Tapokė kurį laiką stovėjo tyloje, virškindama išgirstą tiesą.
– Šnipe, kodėl mes esame po žeme? – staiga paklausė ji, apsidairiusi aplinkui.
– Prieš tūkstantį metų į Žemę trenkėsi milžiniškas meteoritas, Jūsų Didenybe. Mes negalime gyventi paviršiuje, nes smūgis visiškai pakeitė planetos atmosferą ir pavertė ją nuodinga mūsų rasei.
– Kiek Žemėje šiuo metu gyvena žmonių?
– Apie dvidešimt milijardų. Jeigu domina detalesni skaičiai, galiu pateikti pilną ataskaitą.
– Nereikia, – rankos mostu jį sustabdė Tapokė. – Šnipe, gali man paaiškinti vieną dalyką... Kaip tokia rasė sugebės nugalėti Didžiąsias Imperijas? Jie juk visiškai susiskaldę, kariauja tarpusavyje ir net negali patys pakilti į kosmosą.
Šnipas paslaptingai nusišypsojo ir pažiūrėjo į tamsius lubų skliautus, už kurių glūdėjo planetos paviršius:
– Stebėkite juos, Jūsų Didenybe. O jeigu reikės – pati lįskite į paviršių ir pamatysite. Man jau laikas grįžti prie pareigų. Praneškite, jeigu pastebėsite ką nors svarbaus.
2 SKYRIUS: Didysis spektaklis
Tapokė akimirksniu dingo iš požeminės bazės ir persikėlė atgal į rūmus. Vos žengusi pro asmeninių apartamentų slenkstį, ji suprato – kažkas negerai. Rūmuose tvyrojo spengianti tyla. Tokia tyla šioje vietoje buvo neįprasta ir pranašaujanti nelaimę.
„Perversmas“, – toptelėjo mintis valdovei, kai ji greitu žingsniu patraukė link Karūnos salės.
Įtarimai pasitvirtino. Karūnos salė buvo visiškai tuščia. Aplinkui mėtėsi kėdės, stalai buvo apversti – matėsi, kad iš čia visi evakavosi skubotai, apimti panikos. Tapokė, neišduodama jokios baimės, patraukė giliau į koridorius. Rūmai skendėjo mirtinoje, bauginančioje tyloje. Ji atsargiai užėjo į Posėdžių salę, bet ten rado tokią pačią betvarkę.
Staiga Tapokė pajuto, kad ją kažkas stebi. Ji žaibiškai apsisuko ir priešais save pamatė sūnų. Imperatorius Taumakas XXVI stovėjo visiškai vienas, išbalęs, vienmarškinis ir be jokios asmens sargybos.
– Mama, mane išdavė, – drebančiu balsu prabilo jis. – Kažkaip sugebėjau pasprukti... Visą valdžią rūmuose paėmė generolai.
– Sūnau, nusiramink, – tvirtai suėmė jį už pečių motina. – Padėtis sunki, bet ją galima pakreipti mums naudinga linkme. Generolai trokšta karo. Mes pulsime Žemę, ir taip įrodysime, kad ši prakeikta pranašystė neišsipildys.
Po kelių valandų sukilę generolai susitiko Pasitarimų salėje su nuverstu valdovu Taumaku XXVI. Imperatorius, palaikomas motinos plano, jau buvo susitvardęs ir žvelgė į karininkus iš aukšto.
– Siūlau, – užtikrintai prabilo valdovas, – nedelsiant užpulti Saulės sistemą.
Vienas iš armijos vadų nepatikliai suraukė antakius:
– Jūsų Prakilnybė, o kam mums ta Saulės sistema? Kokia mums iš to nauda?
– Taip jūs paneigsite „Takošo pranašysčių“ knygą, – paaiškino Taumakas XXVI. – Joje skelbiama, kad gims nauja rasė, kuri sugebės be jokios pagalbos pakilti į kosmosą ir visiškai pakeisti nusistovėjusią Visatos tvarką.
– Jūsų Prakilnybė, negi Jūs tikite tomis senomis nesąmonėmis? – paniekinamai nusijuokė kitas generolas.
Tą pačią akimirką į Pasitarimų salę įėjo susirūpinusi Tapokė. Visi žvilgsniai nukrypo į ją.
– Generolai, – griežtai prabilo Tapokė. – Žmonės jau pakilo į kosmosą. Pirmasis jų kosminis laivas sėkmingai pakilo nuo Žemės paviršiaus ir pasiekė Mėnulį. Po kelių savaičių pakilo nauji laivai. Jie skraidino pirmuosius kolonistus, kurie jau apgyvendinti kitose planetose. Jie gyvena specialiuose kupoluose. Žemę paliko trisdešimt milijardų žmonių, o pačioje planetoje liko tik aštuoni milijardai. Visą šią ataskaitą ką tik gavau iš mūsų slaptųjų šnipų
Salėje stojosi tyla. Valdovė tęsė spaudimą:
– Procesas jau prasidėjo, tiksliai taip, kaip skelbia Takošo pranašysčių knyga. Žmonės savarankiškai, be jokios išorinės jėgos pagalbos, pakilo į kosmosą. Siūlau kuo greičiau paneigti šią pranašystę ir visiškai sunaikinti žmones.
Generolai susižvalgė. Argumentai buvo per stiprūs.
– Mes sutinkame siųsti karinius dalinius į Saulės sistemą, – pasidavė vyriausiasis iš jų.
– Ponai, turiu tik vieną mažytį prašymą, – ramiai pridūrė Tapokė. – Jūs privalote oficialiai sugrąžinti mano sūnų į sostą.
– Mes dar pagalvosime...
– Greičiau galvokite, – nukirto valdovė. – Be liaudies pritarimo jūs nesugebėsite valdyti šios imperijos. Kariuomenė stipri, bet ji yra niekas, kai nėra to, kuris ją įkvėptų. Kareiviai jūsų klausys ir vykdys įsakymus, bet jų akyse nedegs ryžtas ir atsidavimas. Jie eis mirti, sutinku, bet už ką jie mirs? Jiems reikalingas simbolis, kurį jie garbins. Sunkiomis minutėmis tik tas simbolis galės juos padrąsinti.
Vienas iš generolų lėtai palinksėjo galva:
– Esate išmintinga Parietė. Gaila, kad įstatymai neleidžia sosto užimti moteriškajai linijai. Mes sugrąžiname Jūsų sūnų į sostą. Jis taps vyriausiuoju karo vadu.
Generolams pasišalinus, Pasitarimų salėje liko tik Taumakas XXVI ir jo motina. Abu jie pagaliau nusišypsojo.
– Sūnau, mes įtikinome šiuos kietakakčius generolus pradėti karą su žmonėmis, – ištarė Tapokė.
Taumakas įtariai pažiūrėjo į motiną:
– Mama, tu kažką sugalvojai.
– Sūnau, nebūk toks įtarus, – numojo ranka ji. – Aš tik noriu įrodyti, kad ta „Takošo pranašysčių“ knyga yra visiška nesąmonė.
Imperatorius paliko salę ir išėjo ruoštis būsimai inauguravimo ceremonijai. Likusi viena, Tapokė išskubėjo į kontržvalgybos archyvą. Ji žūtbūt norėjo surasti senus dokumentus, kuriuose buvo rašoma apie Slaptąsias laboratorijas. Tačiau paieška buvo nesėkminga. Praėjo dvi dienos, o Tapokė taip nieko ir nerado. Galiausiai ji nutarė, kad per įvairius praeities perversmus bei karus informacija apie šias laboratorijas buvo tiesiog pamesta arba sunaikinta. Nusivylusi ji paliko archyvą.
Tačiau Slaptosios laboratorijos egzistavo, nors jose jau seniai nebevyko jokie eksperimentai. Jų įėjimai buvo visiškai sugriauti – paskutinis čia dirbęs mokslininkas sunaikino visus pėdsakus, o pačioje patalpoje ramybėje paliko tik Takošą, kuris miegojo giliu letargo miegu.
Staiga tamsioje ir užmirštoje laboratorijoje įvyko kai kas neįtikėtino. Takošas atgijo. Jis lėtai atmerkė savo nereginčias akis ir giliu, liūdnu balsu ištarė:
– PROCESO NESUSTABDYSI. NIEKAS NEGALĖS SUTRUKDYTI NAUJAI RASEI ĮVESTI TVARKĄ.
Šiuos žodžius akimirksniu pagavo aidas ir garsiai išnešiojo po visas tamsias laboratorijos patalpas. Nuo šio garso virpesių staiga įsijungė tūkstantmečius neliestas senovinis kompiuteris. Monitorius sužibo, o sistema automatiškai užrašė kiekvieną Takošo pasakytą žodį.
Tai buvo dar viena pranašystė, kuri netrukus pateks į Pranašysčių knygą.
3 SKYRIUS: Pirmasis kraujas kosmoso tyloje
Paros Imperijos sostinės orbitoje pasigirdo tūkstančių variklių gausmas. Generolai tesėjo savo pažadą – imperatorius Taumakas XXVI vėl sėdėjo soste, o armija gavo įsakymą sunaikinti Saulės sistemą. Šimtai milžiniškų, tamsių kaip pati naktis kreiserių rikiavosi į kovinę formaciją. Jų cigaro formos korpusai blizgėjo šaltoje Fartono galaktikos žvaigždžių šviesoje. Šiai avangardo flotilei vadovauti buvo paskirtas generolas Kargas – griežtas, mūšiuose užsigrūdinęs karys, tikintis tik brutalia jėga ir plazminių patrankų galia.
– Visiems laivams pasiruošti hiper-šuoliui, – nuaidėjo griežtas Kargos įsakymas flagmano tiltelyje. – Šie laukiniai drįso pakilti į kosmosą be mūsų leidimo. Mes nušluosime jų kupolus Marso ir Mėnulio paviršiuje. Parodysime jiems, kas yra tikrieji visatos valdovai.
Erdvė priešais flotilę pradėjo skilinėti ir išsikreipti. Po akimirkos milžiniški laivai vienas po kito dingo hiper-koridoriuose, skriedami link Žemės konfederacijos teritorijos.
Tuo pat metu Saulės sistemoje, netoli Saturno žiedų, patruliavo Žemės kosminių pajėgų žvalgybinis kreiseris. Žmonija, išgyvenusi meteorito smūgį ir užauginusi milžinišką populiaciją po planetų kupolais, nesitikėjo svečių iš kitos galaktikos. Tačiau jų 100% intelektas ir neįtikėtinas prisitaikymo prie aplinkos genas leido jiems sukurti jutiklių sistemą, kuri akimirksniu užfiksavo anomaliją erdvėje.
– Maršale Kovai, fiksuojame masinį erdvės trūkį netoli Saturno orbitos! – Mėnulio bazės valdymo centre sušuko ryšių karininkas. – Tai ne asteroidai. Tai dirbtiniai objektai. Jų dydis... jie milžiniški!
Žemės pajėgų maršalas Jonas Kovas greitai priėjo prie taktinio ekrano. Jo analitinės smegenys per kelias sekundes apdorojo informaciją.
– Jie atvyksta ne taikiais tikslais. Visoms gynybinėms eskadrilėms – pilna kovinė parengtis. Aktyvuokite Saturno žiedų gynybos planą.
Paros imperijos kreiseriai išniro iš hipererdvės tiesiai priešais Saturną. Generolas Kargas pro apžvalgos langą pamatė milžinišką dujų planetą, apsuptą milijardų ledo ir uolienų luitų.
– Skenerių parodymai? – paklausė Kargas. – Kur jų gynybos laivynas?
– Laivų nematyti, generole, – pranešė operatorius. – Tačiau... patys planetos žiedai keičiasi! Jų judėjimo trajektorija nenatūrali!
Žmonių inžinieriai, naudodami autonominius gravitacinius variklius, kuriuos buvo išdėstę asteroidų kasybai, akimirksniu pakeitė tūkstančių tonų ledo ir akmenų judėjimo kryptį. Milžiniška uolienų banga virto judančiu skydu ir kartu baisiu ginklu, skriejančiu tiesiai į Paros laivus.
– Atidengti ugnį! Sunaikinkite tas uolas! – suriko Kargas.
Kreiserių plazminės patrankos pradėjo skrosti tamsą, paversdamos ledo luitus garais, tačiau uolienų masė buvo per didelė. Paros laivai, sukurti kovoti atvirame kosmose prieš didelius taikinius, nebuvo pritaikyti tokiam chaotiškam, „barbariškam“ karo metodui. Du kreiseriai, praradę energijos skydus, susidūrė su dešimčių metrų dydžio asteroidais ir sprogo, nušviesdami tamsą trumpalaikėmis žvaigždėmis.
Ir tada iš už ledo skydo išniro patys žmonės.
Žmonijos laivai nebuvo elegantiški ar milžiniški. Tai buvo maži, kampuoti, neįtikėtinai greiti naikintuvai ir torpednešiai, paskubomis perdaryti iš kasybos laivų. Juose nebuvo Pariečiams įprastų technologijų – jie buvo varomi paprastais, bet neįtikėtinai galingais branduoliniais pulsais.
Žmonių pilotų akyse degė nepalaužiamas ryžtas. Jie manevravo tarp Saturno žiedų uolų su tokiu įžūlumu ir tikslumu, kokio Paros kompiuteriai nesugebėjo numatyti.
– Jie per greiti! Mūsų patrankos nespėja jų nusitaikyti! – šaukė Paros kariai.
Mažieji Žemės laivai, prisispaudę prie pat milžiniškų kreiserių korpusų, paleido magnetines torpedas tiesiai į laivų variklių sritis, kur skydai buvo silpniausi. Vienas po kito Paros kreiseriai pradėjo netekti energijos ir liepsnoti.
Generolas Kargas su siaubu stebėjo, kaip jo „neįveikiama“ flotilė trupa rankose rasės, kurią jie laikė tik kosminėmis dulkėmis. Pirmasis susidūrimas parodė baisią tiesą: žmonės buvo 100% prisitaikę prie karo.
– Traukiamės! – perkreiptu iš įniršio veidu suriko Kargas. – Visiems likusiems laivams – skubus hiper-šuolis atgal į sostinę!
Likusios Paros laivyno liekanos apsisuko ir dingo erdvėje, palikdamos Saturno žiedus žmonių rankose. Žmonija laimėjo pirmąjį mūšį, tačiau maršalas Jonas Kovas žinojo – tai tik pradžia. Tikroji imperijos armada dar tik ateina.

Kosminės dulkės

Thu, 23 Jul 2026 09:06:20 +0200

Trilitrinio tęsinis

Taip bešnekučiuodami su Ause išgėrėme tą trilitrinį kuko. Kaip ir buvo žadėjęs, jis iškėblino parnešti dar vieno. Aš, kol skrandyje vyko fermentacijos procesas, mintimis nusikėliau į aukštesnes, nežemiškas sferas. Kad nepamirščiau: mūsų kukas turi tokią savybę – baigia rūgti tiesiai kliento skrandyje. Kaip kosminis reaktorius, tik be instrukcijos ir be garantijos.

Nemanykite – mes ne visiškai kvaili. Kai trūksta ko nors už lupos užsimesti, paskaitome laikraščius, paklausome kokio atklydusio bomžiuko nuotykių. Kultūrinis gyvenimas, žodžiu.

Aš dirbu katilinėje. Kadaise buvau inteligentas, bet gyvenimas mane ištaisė. Dabar esu kūrikas. Katilinė – tik pavadinimas: apšildo kelis žinybinius namus, bet šilta vieta visada traukia pakeleivingus arba šiaip pavargusius žmones. Ypač žiemą. Ypač tuos, kurie turi nosį šilumai ir ranką stiklinei.

Ause dirba sargu gretimame sandėlyje. Tai mes, kai sutemsta, susibėgame. Retas budėjimas praeina be išgėrimo, naujų įspūdžių ir naujų draugų, kurie ryte dažniausiai nieko neprisimena.

Štai kad ir praeitą kartą – teko susidurti su nežemiškos civilizacijos atstovais. Tiesa, netiesiogiai, nors Ausė dar anksčiau ir tiesioginių kontaktų yra turėjęs. Jis apskritai turi talentą pritraukti anomalijas – nuo policijos iki ufonautų.

Turime gražaus laiko, tai kol sugrįš draugas, papasakosiu apie mūsų susitikimus su ufonautais.

Sėdime, kaip šiandien, toje pačioje sargo būdelėje ir „tvarkome“ antrą trilitrinį kuko. „Pakalę“ jau buvome stipriai. Staiga – už sienos kažkas sužvangėjo! Tiesiai man į teftelius (jie tada dar 48 kapeikas kainavo) įkrito sauja dulkių.

– Ause! – šaukiu. – Virš mūsų, ko gero, ozono skylė atsivėrė! Meteoritai krenta į žemę, o kosminės dulkės – į konservų dėžutę! Jos radioaktyvios – „neėdę“ liksim!

– Nutilk, – sako Ausė. – Klausyk.

– Ką klausyt? Aš tik girdžiu, kaip mano tefteliai miršta herojiška mirtimi.

– Klausyk, sakau! – pakelia pirštą, lyg profesorius, dėstantis kvantinę fiziką. – Čia ne meteoritai. Čia aukšto dažnio radijo bangos.

– Iš kur tu žinai?

– Aš jaučiu. Aš turiu anteną.

– Kur?

– Galvoj.

– Tai tau ne antena, tau guzas nuo praeito karto.

– Ne guzas! – įsižeidė Ausė. – Čia mano imtuvas. Aš jaučiu, kada jie praskrenda.

– Kas „jie“?

– Ufonautai, kvaily! Už sienos vaikšto!

– Tai einame su jais susipažinti! Būsime pirmieji pasaulyje, ar bent Lietuvoje, užmezgę kontaktus!

– Neskubėk! – sustabdė mane Ausė. – Aš jau praeitą savaitę bandžiau.

– Ir kaip sekėsi?

– Kaip, kaip… Nematai, galva subintuota? Priėjau prie sandėlio durų, tyliai, kaip katinas… Tik staiga – prožektoriaus šviesa į akis, smūgis į galvą… Atsipeikėjau. Lyja. Sandėlis uždarytas. Aš guliu prie sienos – kur sausa. Jie mane pagarbino. Kaip pirmą kontaktą.

– Gal čia ne ufonautai buvo, o sandėlio vedėjas?

– Sandėlio vedėjas taip stipriai nesmūgiuoja. Jis tik rėkia. O čia – profesionalai.

– Ko gero, ateiviai susidomėjo pas mus vykdoma privatizacija, – įkišau trigrašį. – Mokosi iš mūsų ir kai kam padeda greičiau pravesti.

– Žinai, panaši mintis ir man buvo kilusi, – pritarė Ausė. – Keisčiausia, viršininkai jokių pretenzijų neturi. Viską jie pirmi sutvarko. Matyt, jau ir su ateiviais spėjo susiuostyti. Pats pagalvok – kaip lengva su jų kosminiu laivu viską išvežti. Dingsta be pėdsakų. Akimirka – ir jų jau nematai.

– Tai sakai, mūsų viršininkai su ufonautais bendradarbiauja?

– O tu pagalvok! – Ausė susiriečia į filosofinę pozą. – Ateiviai turi technologijas. Viršininkai – norą. Abi pusės patenkintos.

– O mes?

– O mes turime kuką.

Pasinėriau į prisiminimus, su širdgėla atrasdamas, kaip neteisingai sutvarkytas pasaulis… Štai tie mūsų viršininkai: anksčiau apie šviesų rytojų smegenis pudravo, o dabar, pasinaudoję fantastiniais technikos pasiekimais, kosminiu greičiu viską privatizuoja. Kaip pikta ir apmaudu: mums su Ause – be technikos tenka verstis. Tik su trilitriniu.

Mano skaudžius apmąstymus nutraukė už durų pasigirdę žingsniai. Kažkas nusišnypštė, nusispjovė, patrepsėjo, kažką neaiškiai murmėdamas. Pagaliau išgirdau ir Ausės balsą.

Nustebau. Nejaugi pakeliui kokį kosminį svečią nutvėrė?..

PS, Tekstas turi gyvą balsą, pasakotoją, humorą, ritmą, socialinį sluoksnį ir miniatiūros dramaturgiją. Tai jau yra literatūra.
Bet tai ne poliruota proza, o satyrinė, šiek tiek groteskiška, „liaudiško realizmo“ miniatiūra, kurioje svarbiausia – balsas, ne forma.