Kūriniai - rašyk.lt

Romanas 26.

Mon, 24 Aug 2026 11:53:43 +0200

Birštone autobusas sustojo kiek ilgesniam laikui. Ainė išlipo - pakvėpuoti grynu oru,
pramankštinti kojas. Savo vietoje prie lango paliko megztinį - gal niekas neužims.
Stotelėje kas rūkė, kas skubėjo į stoties vidų - gal kavos, gal su kitais reikalais. Vaikai
stengėsi sparčiai suvalgyti ledus. Ainė atkreipė dėmesį į nedidukę senučiukę, iš lėto artėjančią
link autobuso. Liesa, vilkinti griežtą tamsų kostiumėlį. Pasipuošusi. Ji judėjo sunkiai,
atsirėmusi į vaikštynę su ratukais, kurios priekyje perdėm patikliai buvo pasidėjusi didelę
austinę rankinę. Ainė nejučiom žvilgtelėjo į laikrodį. Laiko iki išvykimo dar buvo - spės.
Moteris suskubo grįžt į autobusą ir užėmė savo vietą. Vairuotojas, pamatęs močiutę ir
tarsi ją pažinęs, neįtikėtinai vikriai prišoko ir padėjo jai įlipti. Įkėlė ir vaikštynę. Senolė
nesiveržė į autobuso galą, ji priėjo prie laisvos vietos šalia Ainės ir paklausė, ar nesutrukdys,
atsisėsdama šalia.
- Žinoma, prašau. Gal norite prie lango? - moteris iškart pajuto kažkokį netikėtą rūpestį
ta senučiuke.
- Ne, ne, man išlipt bus patogiau, aš iki Žiežmarių.
Ainė nejučiom pradėjo apžiūrinėt senolę. Ne atvirai, lyg tarp kitko dairydamasi.
Nebejauna, labai nebejauna. Galėtų būti ir Ainės močiute. Akys skvarbios, atviros. Pirmiausia
akis ir pamatė, jos vienintelis jaunatviškas akcentas sausame, raukšlėtame veide. Ji iškart
pastebėjo Ainės susidomėjimą.
- Palmyra. Taip galit ir vadinti, - prisistatė.
Ainė krūptelėjo. Nemalonus šaltukas perbėgo kūnu. „Palmyra“... Vardas, kurį ji
mažiausiai geidė girdėti, kurį jau buvo pamiršusi, ištrynusi iš kiekvienos savo ląstelės.
- Ainė. Ainietė, - po trumpos pauzės, kiek užsikirsdama kažkodėl pilną vardu pasivadino
moteris.
- Na ir puiku. Kur važiuoji, jei neslepi, - neįtikėtinai guviai ir kiek stačiokiškai klausinėjo
seniukė, iškart pradėjusi tujinti Ainę.
- Ne, ne, viskas gerai. Nė nežinau, ko važinėjuos. Gal ieškau ko nepametus... Aš iki savo
kaimo, - Ainė pasakė pavadinimą.
Močiutė, akivaizdžiai susidomėjusi, sukluso.
- Tu ten gyveni?
- Ten užaugau. Dabar gyvenu... visur gyvenu. Kaip ir be vietos, - karčiai šyptelėjo, - o jūs
iš sanatorijos? Ilsėjotės?
- Ir taip, ir ne, - dalykiškai ir kartu paslaptingai pratarė, - aš iš konferencijos. Skaičiau
pranešimą.
Ainė nepatikliai nužvelgė močiutę:
- Jūs? Apie ką, - gal kiek nemandagiai išsprūdo.
- Apie esperanto. Girdėjai tokį dalyką? Yra tokia kalba, - kiek išdidžiai su šypsena
paaiškino Palmyra, - aš ko gero esu pirmoji ir seniausia šios tarptautinės kalbos specialistė
Lietuvoje. Ir geriausia.
Pagyvenusi moteris užsidegusi pradėjo pasakoti apie esperanto kalbos istoriją, kiek ji per
savaitę išsiunčianti laiškų į visą pasaulį, kiek knygų parašiusi. Ainė klausė susidomėjusi, tarsi
jau kažkada seniai girdėtos pasakos. Ji uždavinėjo klausimus - ne iš mandagumo, iš tikro
susidomėjimo.
Nejučiom privažiavo ir Žiežmarius.
- Žiūrėk, vaikeli, ką aš tau duosiu, - Palmyra ištiesė Ainei savo vizitinę kortelę, - čia
mano telefono numeris. Būsi kada šiuose kraštuose - paskambink, gal ir užsuksi kada. Viena
gyvenu. Namas didelis. Nesibaimink, pagalbos neprašysiu, - nusijuokė. Aš pati viską - kitaip
nebus.
Su vairuotojo pagalba Palmyra išlipo iš autobuso. Ainė pamojavo pro langą. Nejučiom,
kaip senai pažįstamai.
Palmyra... Seniukė Palmyra. Palmutė. Kodėl vaikams duoda tokius vardus? Tiek metų ji
nekentė šio vardo. Savo vardo. Nuo pačios pirmos rugsėjo pirmosios, kuomet mokytoja
perskaitė jos vardą prieš visą klasę ir pusė berniukų pradėjo krizenti, kartodami žodį „palmė“.
Nuo tada ji ir liko palme. Fikusu. Atstumtąja klasėje, kaime. Užsisklendusi, tylinti. Pikta.
Vyresnėse klasėse striukės kišenėse randanti kaktusus, vadinama iškasena, paparčiu.
Krūpčiojanti, kai močiutė švelniai pakviedavo „Palmute“.
Išvažiavusi į miestą, pirmiausia pasistengė pamiršti tą vardą, visur prisistatydama Aine.
Ne, dokumentų nekeitė - pirmiausia reikėjo viską ištrinti galvoje. Ji atkakliai ignoravo
Palmyrą. Šarūnė, jos bendraklasė, viską suprato ir lengvai priėmė naują merginos tapatybę.
O dabar? Ta mažutė senučiukė taip viską sujaukė. Iškėlė visą dumblą, purvą. Dideliais
pelkių burbulais kilo prisiminimai.
Mokyklos aktų salė. Kelinta klasė? Septinta, aštunta? Kažkoks renginys, visiems
vaikams reikia pasakyti jau surepetuotus žodžius. Palmyrai - vienas sakinys prancūziškai. Ji
išeina į priekį, jau žiojasi tarti žodį, kai pasigirsta tylios replikos: „Po palme stok, po palme!
Kur vazoną palikai? „
Gal reikėjo nekreipti dėmesio? Mergaitė tik išėjo iš salės. Ir už durų verkė, verkė. Žinojo,
kad niekas neprieis.
Ne, ji Ainė, ne Palmyra.
Jos kaimas buvo visai netoliese, tik tik už Žiežmarių, bet Ainė jau iškart pirko bilietą
viena stotele toliau. Ji važiavo į kapus. Pirmiausia - į kapus.
Stotelėje ji išlipo viena. Aikštelėje prie senų kaimo kapinių nebuvo nė vienos mašinos.
Niekas nepardavinėjo gėlių ar žvakių. Seni metaliniai varteliai buvo dar labiau sukrypę, nei
kad Ainė juos matė prieš gerus dešimt metų. Ir jau neužsidarinėjo. Taip, ji tiek metų nelankė
močiutės. Gal dar ilgiau? Ne, neužmiršo. Niekada neužmiršo, turbūt nė vienos dienos.
Nedalyvavo ir laidotuvėse.
Tą dieną, kai močiutę partrenkė automobilis, Ainė kaip tik sužinojo, kad įstojo į
universitetą. Pirmu numeriu, ten kur ir norėjo. Jos abi labai džiaugėsi.
- Aš tuoj iki parduotuvės, torto. Šampano, - mirktelėjo, apžergdama dviratį. Atsisukus
pamojavo.
Močiutė pati buvo kalta - nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio.
Vakare atvyko motina. O Ainė sukarščiavo. Kai pradėjo kliedėti, iškvietė greitąją
pagalbą. Ją išvežė į ligoninę, bet nenustatę jokios ligos, po trijų parų išleido. Nebekarščiavo.
Močiutę palaidojo be jos.
Kelis metus Ainė atvažiuodavo iš miesto aplankyt kapų. Dažnai. Tvarkė, kaip mokėjo.
Kol vieną pavasarį vietoje medinio kryžiaus rado naują akmeninį paminklą ir gėlėmis
apsodintą ankapį. Nuo paminklinio akmens iš nuotraukos į ją žvelgė močiutė. Kažkodėl jauna,
tokios Ainė ne neprisiminė. Lyg ne jos būtų.
Kapinės buvo pasikeitusios, ženkliai didesnės. Jei kažkuomet močiutės kapas buvo
pakrašty, tai dabar už jo tęsėsi visas miestas naujų ankapių. Ir įėjimas jau buvo iš kitos pusės,
dėl to senų suklypusių vartelių niekas ir netaisė.
Ryškus, nušveistas užrašas ant paminklo. Undinė. Taip, toks vardas. Ainė kartą paklausė
močiutės, ar jai patinka tas vardas. „Labai, - atsakė, - aplink tokių daugiau nėra“.
Ainė kiek pastovėjo. Neturėjo nei gėlių, nei žvakutės. „Už tai kaktusas ant palangės
namie“, - šmėstelėjo. Nurinko skujas, palaistė kelis serenčiaus krūmelius - gėlės buvo kažkieno
neseniai nuravėtos, tarpai tarp plytelių nubarstyti šviesiu smėliuku.
Į kaimą pasuko senuoju keliuku, kuris nevažinėjamas baigė užželti ir palaipniui virto
neplačiu smulkaus žvyro takeliu. Nešienautos pakelės geltonavo nuo rykštenių. Staiga Ainė
sustojo, bėgte nulėkė į pievą ir pradėjo skinti tas neįmantrias rudenines šluoteles, įterpdama dar
užsilikusių violetinių laukinių vikių. Ji skubom grįžo į kapines ir pamerkė tą spontaniškai
surinktą puokštę.
Dabar jau rami nuėjo į miestelį.

Žvaigždžių legionas: sugriuvęs aljansas 3 dalis

Mon, 24 Aug 2026 10:38:00 +0200

PROLOGAS: Geopolitinė paranoja
Japonijos radioteleskopų stoties pelenai dar nespėjo atvėsti, kai G9 Tarybos viduje atsivėrė pirmieji negrįžtami įtrūkimai. Penkių sekundžių transliacija, kurios metu milijonai „Aklųjų“ išvydo tikrąjį kosminio karo siaubą, buvo užgniaužta, tačiau jos sukeltas atgarsis visiems laikams pakeitė devynių vadovų mąstymą. Paranoja, anksčiau buvusi nukreipta tik prieš visuomenę, dabar persikėlė į pačių lyderių kabinetus.
Didysis sandoris su Architektais garantavo stabilumą, tačiau kaina darėsi nepakeliama. Visata liepsnojo, o Galaktinis Konsorciumas aiškiai parodė, kad neatsitrauks. Žemė tapo geopolitinių ir kosminių interesų kryžkele. Devyni valdovai, tūkstantį metų vaidinę vienybę už uždarų durų, suprato: tas, kuris pirmasis pakeis pusę šiame galaktiniame konflikte, užsitikrins savo šalies išlikimą. Tas, kuris pavėluos – sudegs kartu su senuoju pasauliu. G9 taryba skilo į tris mirtinas stovyklas.

I SKYRIUS: Šiaurės Atlanto paslaptis
Vakarų bloko lyderių – JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos – slaptas susitikimas vyko ne bunkeryje, o vidury vandenyno, povandeniniame atominiame laive, plaukiančiame giliai po Šiaurės Atlanto ledu. JAV prezidentas nervingai spaudė rankas savo Europos sąjungininkams. Jie suprato, kad Architektų dominavimas artėja prie pabaigos.
– Konsorciumas turi pranašumą Andromedos sektoriuje, – pranešė Didžiosios Britanijos premjeras, rodydamas pavogtus Žvaigždžių legiono taktinius duomenis. – Architektai pralaimi. Jei pasiliksime su jais, jie nusitemps mus kartu į dugną.
Patalpos centre oras suvirpėjo ir pasirodė melsva Konsorciumo delegato holograma. Šį kartą ateiviai reikalavimus kėlė asmeniškai keturiems vadovams.
– Jūs priėmėte teisingą sprendimą, – nuskambėjo telepatinis balsas jų smegenyse. – G9 sudužo. Mes siūlome jums keturiems karinę apsaugą ir naujos kartos kvantinius ginklus. Mainais jūsų Žvaigždžių legiono daliniai orbitoje turi atsukti ginklus prieš Architektų citadeles, kai prasidės mūsų puolimas.
Vakarų lyderiai susižvalgė. Tai buvo tiesioginė išdavystė, tačiau alternatyva buvo visiškas sunaikinimas. JAV prezidentas lėtai linktelėjo, pasirašydamas slaptą Šiaurės Atlanto paktą su Konsorciumu.

II SKYRIUS: Eurazijos sandoris
Tuo pat metu giliai po Uralo kalnais, izoliuotame bunkeryje, kurio nepasiekė jokie Vakarų palydovai, susitiko rytų blokas: Rusijos vadovas, Kinijos premjeras ir Indijos lyderis. Jų žvalgyba jau fiksavo keistus povandeninių laivų judėjimus Atlante. Jie žinojo, kad JAV ir Europa kažką rezga.
– Vakarai silpni. Jie pasiruošę atsiklaupti prieš Konsorciumą vardan savo pačių odos išsaugojimo, – suriko Rusijos vadovas, trenkdamas delnu į stalą. – Jie sugriaus visą Žemės kontrolės sistemą.
Ekrane pasirodė Architektų atstovo projekcija – šalta, mechaninė būtybė pilkomis akimis ir ilgais, metaliniais pirštais.
– Mes žinome apie Konsorciumo infiltraciją, – pasigirdo metalinis, stingdantis ateivio balsas. – Vakarų lyderiai pasirinko neteisingą pusę. Mums reikia, kad jūsų armijos ant žemės neutralizuotų Konsorciumo įtaką. Mes duosime jūsų daliniams orbitalinius skydus. Jūs turite perimti visišką Žemės kontrolę. G9 nebėra. Nuo šiol jūsų trys šalys bus vieninteliai mūsų prižiūrėtojai šiame sektoriuje.
Kinijos premjeras ramiai pasitaisė akinius ir pažvelgė į Indijos lyderį. Rytų aljansas buvo sudarytas. Jie paprašė Architektų visiškai eliminuoti Konsorciumo agentus ir pasirašė įsakymą ruošti savo atominius arsenalus prieš buvusius G9 partnerius.

III SKYRIUS: Trečiasis kelias Amazonėje
Kol pasaulio galingieji ruošėsi kosminiam ir globaliam karui, giliai Amazonės džiunglėse, Brazilijos prezidentas sėdėjo visiškai vienas medinėje stovykloje prie upės. Jis atsisakė vykti į vandenynus ar kalnus. Brazilija visada buvo tik šalutinė žaidėja G9 taryboje, aprūpinanti juos biologine mase, bet gaunanti mažiausiai technologijų.
Iš džiunglių tamsos lėtai išniro trečioji delegacija. Šie ateiviai buvo visiškai kitokie. Jie neturėjo nei melsvo švytėjimo, nei metalinių šarvų. Tai buvo būtybės, panašios į gyvus medžius ar chameleono odą turinčius humanoidus, visiškai susiliejančius su gamta. Jie vadinosi „Sėjėjais“ – senovinė, izoliacionistinė rasė, kuri stebėjo Visatą iš šalies.
– Architektai atneš jums vergiją, Konsorciumas – karą, kuris sudegins jūsų atmosferą, – Brazilijos prezidento protą pasiekė šiltas, ramus balsas. – Mes siūlome trečiąjį kelią. Savarankišką vystymąsi. Mes duosime jums biologinius filtrus ir neutralizatorius, kurie paslėps Braziliją ir visą Pietų Ameriką nuo orbitinių skenavimų. Jūs liksite nuošalyje, kol jie naikins vieni kitus. Kai dulkės nusės, jūsų žmonės bus tie, kurie paveldės šią planetą.
Brazilijos vadovas pažiūrėjo į degančias džiungles, kur jo paties kariai naktimis gaudė Architektų dronus. Savarankiškas vystymasis be kosminių šeimininkų buvo tai, apie ką jis visada svajojo. Jis priėmė Sėjėjų pasiūlymą.

IV SKYRIUS: Paskutinė G9 sesija
Oficialus G9 Tarybos susitikimas vyko virtualioje erdvėje, per užšifruotą G9 tinklą. Tačiau šį kartą atmosferoje tvyrojo mirtinas šaltis. Vadovai nebešypsojo. Japonijos premjeras, kuris vienintelis liko neutralus ir nieko nežinojo apie slaptus susitarimus, jautė, kad kažkas ne taip.
– Mūsų žvalgyba fiksuoja masinį kariuomenės judėjimą prie Rusijos ir Kinijos sienų, – pranešė Vokietijos kancleris, žiūrėdamas į rytų bloko lyderių hologramas. – Kas vyksta, Gregorai? Kodėl jūsų palydovai nukreipti į mūsų bazes?
– O kodėl jūsų povandeniniai laivai plaukioja zonose, kurios priklauso Architektų stebėjimo sektoriui? – šaltai atkirto Rusijos vadovas. – Jūs pažeidėte Berlyno protokolą. Jūs susidėjote su teroristais iš Konsorciumo.
– Jūs pat patys pardavėte mus Architektams! – nesusilaikė JAV prezidentas. – Žaidimas baigtas. G9 Tarybos nebėra.
Ekrano signalas nutrūko. Devynių hologramų ryšys sprogo, palikdamas tik tamsą. Didysis aljansas oficialiai liovėsi egzistavęs. Pasaulis atsidūrė ant trijų frontų karo slenksčio, o „Aklieji“ vis dar nieko neįtarė

V SKYRIUS: Žvaigždžių legiono maištas
Orbitoje, motininiame laive „Citadelė-7“, nuskambėjo pavojaus sirenos. JAV ir Europos šalių kariai, gavę slaptą kodą iš savo vyriausybių povandeniniame laive, užblokavo laivo valdymo pultus.
– Ką jūs darote?! – suriko Kinijos būrio vadas, nukreipdamas plazminį pistoletą į savo buvusį draugą, amerikiečių kapitono pavaduotoją. – Tai išdavystė! Architektai mus sunaikins!
– Mes keičiame šeimininkus, – nukirto amerikietis ir nuspaudė gaiduką.
Plazmos šūviai nušvietė kosminio laivo koridorius. Žvaigždžių legionas, tūkstantį metų buvęs vieningas kosminis ginklas, pradėjo draskyti pats save iš vidaus. Rusų ir kinų kariai bandė ginti Architektų energijos branduolius, o vakarų būriai, palaikomi staiga iš hipererdvės išnirusių melsvų Konsorciumo laivų, pradėjo sistemingą citadelės naikinimą. Kosminis karas pasiekė Žemės orbitą.

VI SKYRIUS: Architektų atsakas
Architektai nelaukė, kol Konsorciumas perims kontrolę. Uralo kalnų bazėje Rusijos ir Kinijos kariai aktyvavo ateivių pateiktus orbitalinius ginklus. Milžiniški, pilki energijos spinduliai iš žemės šovė tiesiai į dangų, pramušdami vakarų bloko palydovus ir naikindami Konsorciumo laivus virš Europos.
Vokietijos ir Prancūzijos miestuose dingo elektra, o dangus nusidažė baisia, purpurine ugnimi. „Aklieji“ išbėgo į gatves, klykdami iš baimės. Jie matė, kaip danguje sproginėja šimtai laivų, o nuolaužos krenta ant jų namų stogų. G9 melas apie hakerių atakas nebeveikė – karas buvo per didelis, kad jį paslėptų.
– Pradėkite operaciją „Sterilizacija“, – įsakė Architektų laivynas rytų blokui. – Sunaikinkite Vakarų vadovavimo centrus.

VII SKYRIUS: Žalia siena
Kol šiauriniame pusrutulyje liepsnojo dangus ir žemė, Brazilijoje tvyrojo neįtikėtina ramybė. Sėjėjų pateikti biologiniai filtrai suveikė. Virš visos Pietų Amerikos pakilo nematomas, organinis skydas, sukurtas iš modifikuotų augalų sporų ir magnetinių laukų.
Brazilijos prezidentas stebėjo ekranus, kuriuose Šiaurės Amerika ir Azija virto raudonais ugnies taškais. Architektų stebėjimo radarai Čikagoje ir Pekine tiesiog prarado Pietų Amerikos kontūrus – jiems ši teritorija atrodė kaip tuščias vandenynas.
– Mes esame saugūs, – pasakė Sėjėjų delegatas, stovėdamas šalia prezidento. – Leiskite jiems sudeginti savo technologinį pasaulį. Jūsų savarankiškas vystymasis prasideda dabar.

VIII SKYRIUS: Konsorciumo smūgis
Konsorciumo laivynas, supratęs, kad Architektai naudoja Rusijos ir Kinijos bazes kaip pagrindinius ginklus, atsakė globaliu smūgiu. Trys milžiniški laivai-citadelės nusileido tiesiai virš Pekino ir Maskvos, sukeldami galingas gravitacines audras.
G9 „Valytojų“ būriai, anksčiau medžioti ufologus, dabar pat patys buvo naikinami melsvais plazmos spinduliais tiesiai miestų gatvėse. Kinijos premjeras ir Rusijos vadovas, užsidarę savo Uralo bunkeriuose, matė, kaip jų miestai virsta griuvėsiais. Architektų technologija buvo galinga, bet Konsorciumo įniršis buvo nesustabdomas.
– Mes turime paleisti paskutinį atominį protokolą, – drebančia ranka pasakė Indijos lyderis, pamatęs, kad Konsorciumas pradeda desantą jo šalyje.

IX SKYRIUS: Paskutinė auka
Povandeninis laivas po Šiaurės Atlanto ledu sukrėtė galingas smūgis. Architektų povandeniniai dronai surado slaptą vakarų lyderių slėptuvę. JAV prezidentas ir Prancūzijos vadovas stovėjo vandens semiame koridoriuje, o Konsorciumo holograma mirgėjo nuo trukdžių.
– Mūsų laivynas traukiasi iš orbitos, – pasakė ateivis. – Architektų bazės Eurazijoje padarė per daug žalos. Mes negalime jūsų apsaugoti ant žemės. Operacija „Žemės išlaisvinimas“ atidedama.
– Jūs negalite mūsų palikti! – rėkė JAV prezidentas, kai vanduo pasiekė jo krūtinę. – Mes sulaužėme G9 sandorį dėl jūsų!
Holograma užgeso. Konsorciumas tiesiog paliko savo sąjungininkus mirti, kai situacija tapo kritinė. Povandeninis laivas neatlaikė slėgio ir su baisiu traškesiu sugriuvo po ledu, nusinešdamas keturių vakarų vadovų gyvybes į vandenyno dugną.

X SKYRIUS: Griuvėsių epocha
Praėjo šeši mėnesiai. Didysis G9 pasaulis buvo sunaikintas. Šiaurės Amerika, Europa ir Azija virto rūkstančiais griuvėsiais, kur „Aklieji“ – dabar jau viską žinantys, bet viską praradę žmonės – kovojo dėl maisto likučių tarp sudegusių ateivių laivų nuolaužų. Architektai ir Konsorciumas patyrė tokių didelių nuostolių, kad abi rasės laikinai paliko Žemės orbitą, palikdamos planetą jos pačios likimui. Rusijos, Kinijos ir Vakarų šalių vadovai buvo mirę arba dingę savo sugriautuose bunkeriuose.
Tik Pietų Amerikoje, po žaliuoju Sėjėjų skydu, Brazilija klestėjo. Jie neturėjo plazminių ginklų ar kosminių laivų, bet jie turėjo švarią žemę, maistą ir nepriklausomybę.
Brazilijos prezidentas žvelgė į tyrą dangu virš Amazonės. G9 epocha, kurioje devyni žmonės pardavinėjo savo rasę vardan nemirtingumo, baigėsi. Žmonijos atgimimas prasidėjo iš vienintelio likusio žaliojo kampelio, visiškai savarankiškai, be kosminių šeimininkų valdžios, pasiruošus statyti naują pasaulį ant senojo aljanso pelenų

Kimstu

Mon, 24 Aug 2026 06:49:50 +0200

Klausausi kaip kimstu
Kai bandau tau išaiškinti
Neišmatuojamus vingius

Popierius plyšta
O suklijuotas turi randų
Taip ir mes

Įgėlus bitei
Ji miršta
O mes gyvename it nieko

Nuskynus gėlę
Mes grožimės
O ji nuvysta per greit

Kai mes pykstame
Vienas ant kito
Pažeidžiame l dėsnius visatos

Kai palieti man ranką prieš užmigdamas
Jaučiu jog savo buvimu
Esu artimas

Raktu atrakinu spynas
Tik tas kurioms
Tinka raktas

Kai peržengiame slenkstį
Atsiduriame kitame matavime
Kitoje dimensijoje

Mano sekama pasaka
Be galo kas vakarą
Užpildo erdvę kurioje gyvename

Sumindytas sniegas
Nebeprisimena
Jog jis buvo baltas

Įstrigusi gegutė laikrodyje
Yra įsitikinusi jog yra gyvutėle
Nes niekada nebuvo pametusi savo vaikų

Kai tu šnabždi murmeles
Aš rašau
Apie tavo sapną

paukštininkas šeši šimtai aštuoniasdešimt: skaičių skaičius etinių raidžių

Mon, 24 Aug 2026 06:29:04 +0200

-pratarmė-

informatika [ IBM: Pinterest / Fortran / Rickenbacker ] yra etika
kiekviena informacija yraė etinė kiekvienas informacionas etiškì

kryptis kryptelė ’iškryptis iškryptelė epiarupalos teosofistikonas

x

spalvotyr raidžių vēik raidžių makaronai ant ausų kabinami spa

•x

color / colour dažyba makaronų keptų virtų troškintų kugelintų!

-užsklanda-

be saiko seksuali ta juokingoji karalienė jokių juokingųjų! mylim
taipogiė be saiko pamirštant sveiką protą pavalgyti irėl atsigerti

nusiprausti pasitaisyti lovą išsivalytiė dantis dantukus apsirengt

- užsklandos užsklęstis -

[ Smokin! ] Jacqueline Felgate My More & More & More & More
• rožinio rūko rūkelio juostelė [ Miami Heat / Los Angeles Sparks ]

Heath Heather ic Heaty Ledgers [ ≠ Joker & Jokerette $ Joqueen ]

čia kai man rašė

Mon, 24 Aug 2026 01:03:52 +0200

sveikas, verkiu,
atsiprašau,
atsiprašau, kad rašau.
aš nebenoriu
gyventi.

įkvėpiau į cigaretę –
pažįstamas raštas
bet numeris neįrašytas.
iškvėpiau į vėtrą –
man primena
modernų vėtrų kalną.

aš tiesiog
girta, negaliu
pakalbėt
/ rišliomis /
eilutėmis –
man primena
modernų eilėraštį.

aš tau
atleidžiu,
atleidžiu buvęs girtesnis, tik
iki antradienio
nenusižudyk.
/ pasauliu netikiu, o pasaka – tikiu /
visiems nerupi –
tau,
tėvams,
aš pirmą kartą girta –
man primena
modernų mane.

aš parašysiu
eilėraštį
iki antradienio.
/ times new roman /
moderniu raštu

aš pasakysiu
kuo gailėsiuosi.
prašau nesakyk,
nes žinau ką pasakysi
ir aš pats gailiuosi
žinodamas.
/ išgėriau kelis gurkšnius /
man primena
modernų katarsį.

gal man tikrai nerūpi
atsiprašau,
šis numeris nebepasiekiamas
kažkur vėtra nuvertė medį
ant labai
šlykščiai ir bjauriai
nemodernaus namo.

Sustojęs kalendorius

Mon, 24 Aug 2026 00:44:57 +0200

Tavo kambaryje – neuždarytas stalčius.
Kažko ieškojai, bet nieko neradai.
Pro atidarytą langą vaizdai nutolo, išblukęs kalendorius jau neberodo, kas bus rytoj, kas buvo vakar.
Tavo atminties sode – nutolęs laivas.
Nenusimink, esu šalia, bet ar žinai, kas aš?
Juk laikrodis ant tavo rankos jau nerodo, ar jau rytas, ar diena, ar vakaras.
Tik šiluma nuo mano rankų tau – paguoda.
Gal tu pamirši mano vardą, bet tavąjį aš prisiminsiu visada.

paukštininkas šeši šimtai septyniasdešimt devyni: koegzisteñcija r̃aidinė

Sun, 23 Aug 2026 22:59:53 +0200

-pratarmė-

energosofinis eb barjeras [ eBay / PayPal ] potencialas pp protencialas •

turgavietės imitacija elektroninės prekybos imitacionas ti / epi tikimybių
epihiechetika te kas reikštų [ te / epi ’/ te ] reikštų reikštųt [ Hay-How ]

parduodamų know-how komplektas žinok-kaip lietuviškai limerikietiškai

išradinga [ eBay / PayPal ’/ Hay-How ] kosmologija kleziologika cosmcc

x

Jack in the Box main wife pagrindin žmon Jacqueline Felgate gedgaudr
< Joker > < Joqueen >

mainly wifey pagrindin žmon nes pagrindin žmon pernelyg dažnai ir taip

Bona Sforza
< Jokerette >

reiškia [ Jack in the Box ] Jacqueline Felgate et Bona Sforza ho threesm

-užsklanda-

[ Romo Gedgaudo romantinės komedijos internatas ] eo’gedgaudr

Emiliana Feldstam ir Orinta Gečaitė Gedgaudienės Leslė Gedgaudyjienė
Orinta G! [ Orinta G! ] iškrypimo formatuotoja ifx funkcijų nustatinėtoja

matematizmo sofistė kritinių momentų prisśtebėtoja Leslės best friend f

- užsklandos užsklęstis -

Joqueen Joqueen! • Joqueen Joqueen?! •’ Joqueen Joqueen oneselfle
-ss / ~x

trimatė pupa pupelė karšta šatenė karšatenė šalta blondinė šalblondinė
ir dažyta undinė dundinė

marginalinių margarinalinių technologijų margancofki margina šatenybę
blondinė dažoma puikiai ryškiom blyškiom kolorito spalvom ir intrigomis

Šilumos dovana

Sun, 23 Aug 2026 20:50:23 +0200

Vakarais, baigęs savo darbus gintarų papuošalų parduotuvėlėje, Eimis keliaudavo į Bernardinų sodą. Nesvarbu, koks metų laikas, nesvarbu, koks oras, jis visada ten užsukdavo.
Vieną vakarą Bernardinų sode tvyrojo ypatinga rudeninė tyla, o nerimstanti Vilnelės srovė linksmai šnekino praeivius. Kada ir kur beeitų, Eimio kišenėje delną visada šildė saujelė smulkių, nugludintų gintarėlių. Tai buvo Eimio senas, mielas įprotis – būtinai pasiimti juos kartu. Giliai pasąmonėje nuolat kirbėjo mintis, kad kažkam šiuos gintarėlius padovanos. Tik kam – dar pats nežinojo. Tai buvo pati įdomiausia svajonių dalis: kas žino, gal šiandien parko takelyje ką nors sutiks?
Eidamas savo įprastu taku, ant vieno iš tolimiausių suoliukų, visai netoli upės krantinės, Eimis pastebėjo moterį. Ji sėdėjo susigūžusi, apsivijusi rankomis kelius, o liūdnas, pavargęs žvilgsnis buvo nukreiptas į vandens srovę. Moteris atrodė visiškai panirusi į savo sunkius apmąstymus.
Eimiui širdyje blykstelėjo mažutė viltis: o kas, jei prieisiu ir atsargiai paklausiu, kaip ji jaučiasi? Tačiau akimirką dvejojo – o gal moteris nori pabūti viena su savo mintimis? Vis dėlto, vidinis impulsas buvo stipresnis už abejones. Praeidamas pro šalį, Eimis šiltai šyptelėjo, ištiesė ranką ir tiesiog padavė moteriai saujelę gintarėlių, tardamas:
– Leiskite jums suteikti šiek tiek šilumos.
Moteris krūptelėjo, pakėlė akis ir nustebusi pažvelgė į nepažįstamąjį, o tada į gintarus jo delne. Ji ištiesė virpančią ranką ir leido mažiems akmenukams subyrėti į savo saują. Gintarai buvo neįtikėtinai šilti. Moters akyse pasirodė ašaros, ji giliai įkvėpė oro ir prabilo:
– Esu dėkinga jums už parodytą man dėmesį ir šiltą dovaną. Nors jūsų visai nepažįstu, bet jaučiu, kad esate geras žmogus. Šiuo metu išgyvenu artimo žmogaus netektį. Nenorėčiau apsunkinti savo skausmu.
Eimis pažvelgė į upę, o tada vėl į moterį. Jo veide pasirodė rami, viską suprantanti šypsena:
– Skausmas nėra našta, kai juo pasidalini. Jei leisite, aš tiesiog kurį laiką pasėdėsiu šalia. Mums nebūtina kalbėti. Bernardinų sodas moka labai gražiai tylėti.
Moteris vos pastebimai linktelėjo ir pasislinko arčiau suoliuko krašto. Eimis atsisėdo šalia. Ši tyla nebuvo nejauki. Ji buvo raminanti. Ir Eimiui, ir Miglei (toks moters vardas) buvo gera tiesiog jausti vienas kito artumą, sklindančią žmogišką šilumą. Jiems atrodė, kad galėtų taip sėdėti visą vakarą, o gal net ir ilgiau.
Bet staiga pakilo stipresnis rudeninis vėjelis. Jis pakėlė nuo tako kelis pasiklydusius lapus ir pažadino abu nepažįstamuosius iš šios jaukios tylos. Pirma prakalbo Miglė. Ji suspaudė šiltus gintarėlius savo delne, atsisuko į Eimį ir tarė:
– Ačiū, kad kartu pabuvote. Man jau laikas eiti.
Greitai pakilo nuo suoliuko ir skubiu žingsniu nuėjo tolyn, palikdama Eimį sėdėti vieną po ramia vakaro prieblanda.

Idėjos sumanytojas ir bendraautorius DI Asistentas

***

Sun, 23 Aug 2026 15:54:24 +0200

tai mano mintis
akmenėlis prisėsti
dievui pavargus

Ledas

Sun, 23 Aug 2026 14:31:16 +0200

Aš atsakau tylėdamas.
Tyla – mano paskutinis ginklas.
Tyla – mano paskutinis ledas.

Ir kai pavydas pagaliau žliugsės po kojomis,
aš žengsiu pirmyn,
ne todėl, kad nebijau,
o todėl, kad ledas, net lūždamas,
vis tiek laiko mane geriau
nei jūsų žvilgsniai.

Gėlėtas skėtukas

Sun, 23 Aug 2026 14:25:12 +0200

Rudas gėlėtas skėtukas,
nuo tavo lietaus man širdutė padūko...
Vos iš po skėtuko žvelgiu,
noriu būti žuvėdra, lietaus paukščiu..

Dalinai tik apsaugo skėtukas...
Toks skaudus orumui ir dorai lietutis.
Noriu tikėti bet negaliu,
būsiu kruvinomis akimis juodu paukščiu.

Mylėjau moterį.

Sun, 23 Aug 2026 13:35:02 +0200

Mylėjau moterį, kuri kasdien sugebėdavo mane apvogti.
Mačiau, kaip ji žiūrėjo į mano mašinos ratus, į priekinį stiklą.
Jos mėlynose akyse atsispindėjo gerumas.
Nosis virpėjo, gaudė pinigų kvapą, o kūnas buvo pasiruošęs šuoliui, smūgiui, judesiui.
Naktis.
Mylimosios nagai nulakuoti taip lygiai, kad mėnulio šviesa atsispindėjo kiekviename nagų milimetre.
Vakaro tamsoje mano ranka sudėjo pinigus į mėlyną voką.
Juos gavau kasoje, pasirašiau ir įvykdžiau tai, ką buvome vienas kitam prisiekę.
Vardan šeimos pinigus laikyti mėlyname voke nuo aviabilietų.
Miegojau lovoje prieš lentyną, kurioje gulėjo mėlynas vokas.
Ar tie blizgantys nagai mane pažadino, ar slaptos, gudrios minties energija, sklindanti iš moters galvos?
Ryte pinigų nebuvo.
Kaip nujaučiau.
Perskaičiavau tris kartus. Sudrėkinu pirštus – perskaičiuoju. Sudrėkinu – perskaičiuoju.
Trečdalio nėra.
Moteris vaikščiojo pasunkėjusi, lėtai dėliodama kojas.
Akis atsargiai nuleidusi, net nebandė atvirai pažvelgti man į veidą.
Ji nežinojo, kad tuoj bus pagauta už rankos.
Nejautė, kad jos dienos suskaičiuotos – ji vaikščiojo stiklu.
Pinigai atsirado kitą dieną.
Staiga.
Pluoštas pinigų mėlyname voke nuo aviabilietų.
Atsidusau ir atsipalaidavau nuo įtampos.
Klaida.
Mano budrumas užmigo.
Po tokios įtampos galėjo užmigti sąžiningo žmogaus sąžinė.
Kelias dienas nevarčiau mėlyno voko – naiviai patikėjau pasauliu, žmonėmis.
Kai ramiai paėmiau į rankas voką, pinigų nebuvo.
Iškėliau voką virš galvos ir sušukau:
– Mes – bankrotas!
Mylimoji parodė į valgiais nukrautą stalą: agurkai, kiauliena, vištiena.
Didelės, sočios porcijos.
Norėjau paklausti: o kur kiti pinigai?
Ji pjaustė kiaulieną, o ant jos rankos žaižaravo auksinis žiedas su briliantu.
Akimirksniu pradingo noras klausti, kur dingo mūsų pinigai.
Pinigai niekur nedingo: aš buvau sotus, o ji turtinga.
Dienos šviesoje spindėjo moteriški nagai.

Romanas 25.

Sun, 23 Aug 2026 13:09:40 +0200

Dar iš vakaro pradėjo lyti. Ir visą dieną grasinosi pratrūkti, bet tik saulei baigiant dienos
kelionę, vėjo nešiojamos juodų debesų draiskanos susirinko į sunkią krūvą ir praplyšo. Pylė
lygiai, sodriai, be vėjo. Garsiai. Lyg stipriomis, nenutraukiamomis vandens stygomis žemė
bandytų prisirišti dangų. Ta monotoniška muzika tarsi ir migdė, slopino, bet kartu augino
nepaaiškinamą nerimą. Ainė vartėsi, ieškojo patogios padėties nerimastingoms kojoms, kurios,
rodos, iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti Ainę būdraujančia.
Vasaros pabaigos nakties liūtis nugalėjo. Moteris įmigo giliai ir sunkiai.
Ant galvos, pečių krito stiklai. Indai dužo, skambėjo, bet moteris nejuto jokio skausmo.
Ir vėl nubudo išmušta šalto prakaito, smarkiai plakančia širdimi ir, rodos, dusdama nuo dažno
kvėpavimo. Susigūžusi, susirietusi. Ir vėl. Tik kažkas buvo kitaip, kažkas naujo ir nepažinto.
Ainė bandė prisimintį taip nuspėjamą ir kartu neraminančiai naują sapną. Pasąmoėje juto, kad
tai svarbu. Stengdamasi neatsimerkti, dar neišeiti iš tos klampios pusiau snūdo būsenos, bandė
grįžti į sapną.
Medis. Turbūt senutė obelis iš jos kaimo. O gal tai gluosnis, tas, kur prie upelio. Šakos
tolygiai juda vėjui į taktą. Jose tyliai skimbčioja buteliukai, puodeliai, stiklinėlės. Tarsi
besileidžiantys iš skaidrios mėlynės. Moteris nukreipia žvilgsnį žemyn. Ten močiutė. Ji ne
viena - rankose vaikas. Ainė krūpteli, bet ne, tai ne Aleksas. Kažkokia juodbruva mergaitė
trumpute gėlėta suknele. „Visko, visko užteks“, - dusliai, nepraverdama burnos sako močiutė.
Moteris žino, kad tai močiutė. Ainė artėja, labai nori ją paliesti. Ar mergaitę? Senoji lyg
blykšta, tolsta, atsiremia ranka į medį ir tada... tada viskas pabyra. Buteliukai, stiklinės,
mėgintuvėliai. Garsiai ir be skausmo. Ir vėl tas drebulys. Neišsipildęs noras prisiliest.
Ainė atsimerkia.
Tą sekmadienį Ainė nutarė, kad eis į sveikatingumo parką. Nuo ryto. Tik pasivaikščioti,
atsipalaiduot, iškristi iš rutinos - tikrai neplanavo sveikatintis, jai tai nė kiek nerūpėjo.
Seniai girdėjo tokį parką esant, seniai ruošėsi nueiti. Kažkas vis stabdė, vertė atidėlioti.
O sekmadienį nubudus kartu su apsiblaususia, blyškia rudenėjančio dangaus saule, staiga
nutarė - nebeis nei į kapines, nei prie ežero. Ir prie kompiuterio nesėdės, ir nieko nedirbs.
Parkas buvo kitame Druskininkų gale. Karolio Dineikos, berods - kažkur buvo girdėjus.
Ainė praėjo pro šalį visų informacinių stendų - nenorėjo žinot jokios istorijos, tik troško pajust
paskutinių vasaros dienų alsavimą, stebėt rudenėjančių pievų smilgas, susikaupusius paskutinei
kelionei medžių lapus, išretėjusius gėlynus, tarsi nenusprendžiančius, ar jau laikas migt. Ir
kodėl taip staiga?
Ar tai vis gi nebuvo spontaninis noras? Moteris niekaip negalėjo atsigauti po savo
paskutinio sapno. Rodos ir pamiršdavo tą nakties viziją, rodos dienos darbuose, vos išniręs iš
pasąmonės, jis tuoj pat nuplaukdavo kažkur toliuosna, ištirpdavo, taip ir neįgijęs kontūro. Bet
liko nerimas. Nerimas, kad kažko ji nesuprato. Liko jausmas, kad tą kažką naują reikia suvokti
ir užtvirtinti.
Pirmą kartą jai nebuvo baisu. Pirmą kartą Ainė nesijautė sapne kalta. Negi?
Moteris labai norėjo mieste rasti obelį. Ne tą, kuri auga kur nors kieme už tvoros. Ne.
Norėjo paliesti laisvą ir vienišą seną medį.
Kažkodėl atrodė, kad tame Dineikos parke jį ras.
Parkas Ainę nuvylė. Ne tai, kad nuvylė, gal greičiau nemaloniai nustebino. Moteris
tikėjosi kažko labiau laukinio, natūralaus. Gal panašesnio į Kauno Ąžuolyną? Kaži, kodėl
buvo susidariusi tokį įvaizdį? Gal suklaidino žodis „sveikatingumo“?
Ainę pasitiko trinkelėmis klotais takeliai, griežtai betone įrėminti gėlynai ir patogūs
suoliukais. Daugybė modernių aikštelių vaikams, pavėsinių... Mestelėjusi žvilgsnį į
informacinį žemėlapį, pastebėjo, kad kažkur parko tolumoje turėtų būti žaliau, ramiau. Ir
mėlyna Ratnyčios upelio juosta kvietė eiti pirmyn. Ainė pasuko į šoną.
Už pirčių ir kaskadų komplekso ji rado tai, ko jos akys ieškojo - beveik laukinius,
vasaros gale pamirštus nušienauti, stačius Ratnyčios šlaitus, upelio vagą tvenkiančius
išvirtusius sausuolius, ant kurių taikiai ilsėjosi ančių šeimynos. Seni, ties sraunia upelio vaga
palinkę gluosniai patikimai saugojo sutūpusių paukščių ramybę.
Ji prisiminė medį. Ar tą iš sapno? Ar tą tikrąjį, prie mažyčio šviesaus upelio jos kaime.
Kažkoks be galo šiltas prisiminimas pradėjo atsargiai prašytis į moters sąmonę. Neįkyriai, bet
atkakliai struktūrizavosi, įgydamas beveik realų, apčiuopiamą pavidalą.
Mergaitei jau gera pas močiutę. Gera kaime. Kas, kad „miesčionkos“ į savo draugiją dar
nepriima vietiniai vaikai, kas kad ji dažniausiai būna viena - taip daugiau mato, girdi. Pati
susigalvoja žaidimų. Pati geriausia vieta - seklus, šviesaus smėlio dugnu, vingiuotas upelis.
Taip ir vadinamas - upelis, be jokio pavadinimo. Platūs, dabar kruopščiai nušienauti slėniai
leido manyti, kadaise čia buvus didelės upės. Taip sakė močiutė.
Ir gluosnis. Vienintelis toje pakrantėje, kur dar drįsta nukeliauti vaikas. Storas, tvirtas,
nors ir pasviręs ties upeliu taip, kad gali nesunkiai juo pereiti į kitą pusę. Tarsi tiltu. Užaugęs
vienoje upelio pusėje, o savo vešlią lają dovanojantis jau kitam krantui.
Mergaitei patinka braidžioti. Dugnas tvirtas, be jokio dumblo. Kaskart, staiga įšokus į
vagą, ji pabaido mažyčių žuvelių pulką, kuris, jau jai ramiai stovint, sugrįžta ir smalsiai
„ragauja“ vaiko pirštukus. Kartais pakrantės žolėse ieško ajerų lapų. Močiutė pamokė, kaip
juos nulaužt, kad pajust saldžiai malonų kvapą. Tokiais vakarais valgomi krosnyje ant ajerų
kepti grikiniai blynai. Būtinai dar karšti, nes po to galėsi jais tik žaisti, lyg su molinėmis
čerpėmis.
Prisiminimai buvo tokie gražūs, tokie šilti, kad Ainė per ilgą laiką pirmą kartą taip
atsipalaidavus, kone užsnūdo. Realybė, prisiminimai, ar jau tik pasąmonės vizija?
Jos dviese sėdi ant tvirto medžio kamieno. Tarsi ant tilto. Ji ir mama. Mama vis saugo
vaiką - „Atsargiai! Nesilenk, nesimuistyk! Nukrisi! „ Ir vis stengiasi prilaikyt. Mergaitei pikta -
ji daugybę kartų čia braidžiojo, šokinėjo. Įkritus sušlapo ir vėl išdžiuvo.
Bet kodėl neliko to pykčio ir nepasitenkinimo dabar? Iš kur tas malonus prisilietimo
pojūtis, nuo kurio Ainei darėsi ramiau ir saugiau. Jausmas, kad ir ji rūpėjo.
Ar tai sapnas.
Ne, obels parke Ainė nerado. Gal ne obelis ir ieškojo? Obelis iš kitur, iš kitų jos vizijų.
Dar labai blankių, lyg ir netikrų. Nedrąsių ir vos vos bandančių prisibelsti. Nejaukių.
Kitą dieną Ainė pasiprašė išeiginės. Ryte nubudo ir aiškiai suvokė - ji šiandien važiuos į
kaimą. Ko? Upelio, gluosnio? Obels? Ar to šilto prisiminimo?
Nė nesistengė svarstyti.
Autobusas buvo tiesioginis. Taip kelionė ilga, per pusę Lietuvos, ratais - per kaimukus ir
miestelius.
Ainei patiko autobusai.
Autobusas nebuvo pilnas, tad Ainė galėjo rinktis kur sėdėti. Įsitaisė prie lango, beveik
priekyje. Moteriai labiau patiko sėdėti gale - būtų galėjus ramiai stebėti keleivius, jų dažną
kaitą kaimeliuose, įsivaizduoti atsitiktinių pakeleivių amžių, profesijas. Klausytis telefoninių
pokalbių nuotrupų ir bandyt įsivaizduoti jų šeimas, artimuosius ar draugus. Šį kartą „galiorkos“
užimti ji nespėjo, bet autobuso priekyje vietų netrūko.
Dabar ji geriausiai matė vairuotoją - įdomų vyresnį vyriškį. Netvarkingai nenusiskutusį,
kiek prasegtais languotais marškiniais ir klasikine žvejo liemene su daugybe kišenių. Apkūnų,
linksmą, pastoviai zujantį kėdėje, lyg žarijų po juo būtų paberta. Vairuotojo kabina buvo atvira
ir radijo stoties, kurios jis klausėsi buvo priversti klausytis visi keleiviai. Rodos, tai nieko
netrikdė, su šypsena į tai žiūrėjo ir Ainė. Žinias keitė muzika, jas orų prognozės ir vėl muzika -
kažkokia retai girdima, senoji lietuviška estrada.
„Mažas esi ir pakeisti nieko negali... „ Šią Stakėno dainą moteris buvo ne kartą girdėjusi.
Vieną iš nedaugelio šios dienos autobuso koncerto repertuaro. Viso kito ji gal ir neišgirdo.
„Mažas esi ir suprasti nieko negali... „
Pirmų mokyklinių atostogų vasara. Mergaitė sėdi obely, ant pačios žemiausios šakos,
kurią tik galėjo pasiekti. Senutėje, sulaukėjusioje, dar išlikusioje pačiame gatvelės gale ir tarsi
saugančioje seno kaimo ramybę. Ji labai laukia draugės. Tos, su kuria klasėje taip pat niekas
nedraugauja. Laima liksma ir daug visko pripasakoja. Mergaitė ir tiki, ir ne. Šiandien pilnos
šortukų kišenės šokoladinių saldainių - nori pavaišinti draugę. Laima juos labai mėgsta, bet
niekada neturi. Jos iškart bėga į draugės namus - saldainius reik paslėpti. Mergaitė, šokdama
nuo obels, nesėkmingai plumpteli į dilgėles. Niekis, reik skubėt, kol negrįžo draugės mama su
Kriste. Jos slepia saldainius nešvarių rūbų krūvoje šalia malkomis kūrenamos viryklės, ant
kurios puodas su susvilusia, jau kaži kada surūgusia koše. Reikia bėgt, nes tuoj atžirglios
sunkiai tiesiai vos bepaeinanti Laimos motina ir paliks prižiūrėti mažąją Kristę. Pati, jei
pasieks lovą, grius miegot - iki vakaro.
Mergaitei tai mažai rūpi. Tik kartą ji paklausė močiutės, kodėl niekas nedraugauja su
Laima.
„Niekada nereikia dalinti pasaulio. Visiems užteks“ - tų žodžių tuomet ji nesuprato, bet
jie nuramino.

Ištrauka iš 1984 m. Traktoriaus Stabdžių Diskų Gamyklos Metinio Audito Pasitarimo

Sun, 23 Aug 2026 00:17:14 +0200

– Draugai, – pasakė inžinierius Antanas, iš lėto traukdamas iš švarko kišenės gleivėtą silkę, – mūsų penkmečio planas atsilieka tik per 14 litrų riebalų, tačiau trikampiai pomidorai jau pradėjo skambinti pianinu.

Trys mediniai stalai, oficialiai įtraukti į posėdžio dalyvių sąrašą, pritariamai suklebeno stalčiais. Ketvirtasis buvo komandiruotėje.

Vyriausiasis buhalteris, kuris iš tikrųjų buvo ne žmogus, o tiesiog senas akordeonas, pripildytas virtų makaronų, išskleidė savo mecho raukšles ir stenėdamas išleido tamsiai mėlyną garą. Garas trumpam pakibo po lubomis, paskui susitraukė, sutirštėjo ir pabiro dvylikos milimetrų veržliarakčiais. Šie tyliai cingsėjo į nutrintą linoleumą, skleisdami sodrų, prinokusių melionų aromatą.

– Ar kas nors tikrino liftą? – paklausė rūdimis apaugęs šviestuvas. – Šachtos dugne vėl veisiasi magnetiniai agurkai. Jie ultimatumais reikalauja išplėsti savo teises į lokalų svyravimą iki trijų valandų per parą, kitaip atsisakys rūkyti drėgną medvilnę.

– Šantažas, – burbtelėjo vienas stalas.

– Profesinė sąjunga, – pataisė jį kitas.

Trečiasis nieko nesakė, nes jo viršutiniame stalčiuje snaudė cecho viršininko kepurė.

Tuo metu į kabinetą įsiveržė du įkaitę lygintuvai, ant rankenų užsimovę žiemines kojines. Niekas jų neklausė, ko atėjo. Nebuvo prasmės. Burnų jie neturėjo, o vienas apskritai buvo iš Rygos. Mikroklimatas patalpoje akimirksniu pabrango keturiais rubliais ir šešiasdešimt septyniomis kapeikomis.

Inžinierius Antanas pažvelgė į silkę, paskui į lygintuvus, paskui į mėlynais veržliarakčiais nusėtą grindų linoleumą.

– Draugai, padėtis rimta, – tarė jis. – Bet ne tiek, kad reikėtų ką nors daryti.

Tada atsiduso, nuvalė silkės uodega rasojantį kompresorių, išėmė iš stalčiaus šviežiai iškeptą plytą ir ramiai atsigulė ant lubų išgerti šiltos alyvos.

***

Sat, 22 Aug 2026 23:04:06 +0200

tik trys eilutės
keli išraiškūs žodžiai
lyg miške gausa

paukštininkas šeši šimtai septyniasdešimt aštuoni: raidžių sampleksóvė

Sat, 22 Aug 2026 22:41:19 +0200

-pratarmė-

tęsiame pienių pl logiką [ New York Ninja Towers ] parūpo sizes marškinėlių

[ Nike / Nice! • Starter™️ / Reebok •’ New Yorker Shoplifters <> _ ]

marškinėlių ninja [ Sizeer ] kaip kp matome yra įvairių įvairiausių dydžiųelių

*pasiaiškinimas

firminių komercinio sport marškinėlių mk krautuvė [ Jack in the Box: Sizeer ]
kažkas kasėl esmiė be konstruktažo tematinė clothing ninjas kautynių zonelė

[ Top Seller / Sizeer ] pramoninės topikos ažiotažinė à kompanija sociokratì

kuo mažesnis sporto sv! veikėjas tuo sunkiau marškinėliam patekt lentynon
ypatings katalogėlis Niujorko pirmos komandos NBA plėtiniui tuosyk gabals

[ New York Ninja Towers ’/ South Park Cows ] Jack in the Box Size Matters!

Pietų Parko kolekcija nuolat at/naujinama characters itin populiarus yr Kenis
beje [ South Park Cows ] žaidž pagr [ Municipal ] marškinėlių puikus stiliuks

krautuvėje prekiaujama tik marškinėliais ne kitkuom tačiau piln dydžių palet

x

baubai nesuprastų -ai- maumai priprastų

•x

mišrūnai nerūpyij mišrū̃nai nerūpỹij

-užsklanda-

suvenyrų sruvenyrų lariokas sśl [ Sizeer ] nėra tačiau kažkiek ap tinkamės

beiskrepšis smagus tuom kadûm marškinėlių dizainas įvairỹ įvairiapûsiškas
dizainogramos sezono metu keičiamos kelis sykius reiškiaėl karjeros metuė

potencialiai susirenkama pilna spinta marškinėlių kurieė kūrybingi ir gražūs

deja [ Sizeer ] kaip toks nėra įgaliotas sporto profesijos teisinių reglamentų
konstruktažiniai rūbai tiktųt nebent street ballz gatvės krepšinio naujokams

kita vertus [ Jack in the Box ] konstrukcijų konstrukcija nėra factual aktuali
konkurencinė santarvė nevyksta shoplifters krypties nesklanduûmologijose

Nunešti į rugsėjus

Sat, 22 Aug 2026 21:27:07 +0200

Vasara verčiasi į kitą pusę,
Takas pramintas per nokstantį grūdą.
Kokiu pavirsi, tokiu ir būsi –
Nokinsi saulę ar naktį juodą.

Sverdami laiką tarp savo pirštų,
Deginam viską, kas buvo netikra.
Žemės kaitra į pelenus virsta,
Lietūs nulyja, nuplaudami viską.

Buvai tu taip arti, lyg nėr ribų –
Danguje ar žemėj pasilikti.
Žmonės negyvena be klaidų,
Daug svarbiau juk meilėje išlikti.

Neklausyk, ką žmonės pasakys –
Nebeliktų laiko sau gyventi.
Danguje kitoks jau atspindys –
Tad išeikim saulei nusilenkti.

Nusilenkti brandai esaties –
Nieko tu man nebuvai žadėjęs,
Tik pripylei širdį pilnaties
Vasarai nunešti į rugsėjus.

Berželio skaudulys

Sat, 22 Aug 2026 13:24:07 +0200

Berželio skaudulys -
šlamu tik vėjuje...
O man bernelio ilgesys,
laikyk vėjuje kepurę.

Priskabiau berželio lapelių.
Rašau ant jų Motulei laiškelį.
Lai keliaus į namus,
bent kiek berželis bus smagus.

Rudenio laiku berželis.
O mano į mokslus kelias.
Tik berželio skauduliu buvau,
buvau berželiu vėjuje dusau.

Romanas 24.

Sat, 22 Aug 2026 12:13:32 +0200

Autobusas buvo pustuštis, Ainė atsisėdo prie lango. Paprastai jai patikdavo stebėti
bėgančius pro šalį vaizdus, vienas kitą keičiančius miestelius. Ir bėgo tie vaizdai. Jei mieste
pavasaris įsigalėjo, tai užmiesčio gamta tarytum ir nepajuto tos gaivališkos jėgos - vis dar
nedrąsi, vis dar abejojanti, kad tuoj tuoj vasara. Jei karklai pakelėse jau pradėjo įgauti brandžią
žalumą, tai beržai dar džiugino šviežumu. Pavieniai ąžuolai, rodos, tik dabar susivokė, kad
laikas gyventi ir vos vos rausvino savo vainikus pirmaisiais lapeliais.
Ainė sėdėjo užsimerkus. Vėl toj keistoj tarpinėj būsenoj - nei miego, nei būdravimo.
Mintys nesirikiavo, šokinėjo laikmečiuose. Kokia įdomi ta atmintis - per vieną akimirką, per
vieną mirksnį gali prabėgti dienos, metai... Tuose mažyčiuose prisiminimų stalčiukuose sutelpa
tiek ir grožio, ir skausmo. Ir tiesos.
Rodos tik prisiminimo sekundė, blyksnis - maža mergaitė važiuoja autobusu. Turbūt ne
tokia ir maža, jei viena. Gal net greitai į mokyklą. Kartais ją pas save pasiimdavo mama. Retai,
o mergytė ir tų kartų nelaukdavo. Jai ten labiau patikdavo santūri Leono draugija, nei
kniurksiantis vežimėlyje brolis ir meilikaujanti motina.
Tuomet ji stovėdavo autobuso priekyje, visą kelią. Kad nesusiblogintų, kad
nepražiopsotų tolumoje baltų bažnyčios kupolų - savo miestelio stotelės. Vairuotojas leisdavo.
O stotelėje visad laukdavo močiutė.
Dabar nelaukė niekas.
Druskininkuose Ainė niekada nebuvo. Šeimoj, kokia ji bebūtų, kelionių tradicijų niekas
nepuoselėjo, o su Šarūne - vis kuo toliau! Toliau nuo ko?
Miestas nustebino žaluma. Amžina pušyno žaluma. Ainė dairėsi ir nesumetė, kur jai eiti.
Neabejojo, kad ras kur pernakvoti, tik eiti niekur nesinorėjo. Ji pasuko į parką. Atsisėdo tiesiai
ant žemės - ant skujų, išsižiojusių kankorėžių, retos miško paklotės. Žemės norėjosi, kaip
vaikystėje. Išsitiesė visa.
Laikas? Visos sąvokos dingo.
Lyg iš nebūties išniro - nuo šalčio. Ne vasara. Nevalingu drebuliu nusipurtė slogaus
snūdo likutį.
Įsijungė telefoną ir pabandė ieškoti nakvynės. O gal ir vietos apsistoti ilgiau. Vos ne aklai
bedusi pirštu į pasiūlymus, išsirinko ko gero neblogą vietą - kambarys su patogumais
nedideliame mediniame name. Svarbiausia - internetas ir šiltas vanduo.
***
Už lango tyla. Baugi ramybė. Nė viena senos eglės šakelė, nė vienas spygliukas
nekrusteli. Nė lašelis nenukrenta. Tarsi sustingęs lango rėmuose paveikslas. Ir debesis - lyg
didžiulis dangaus gaubtas, sugėręs visą dienos šviesą ir nepraleidžiantis nė menkiausio
spindulio. Suodžių spalvos apkoltas su tamsios indigo plėmais - kažkas prapylė rašalą.
Tas debesis kinta. Jeigu žiūri ilgai. Vos vos sukruta spygliuotos seno medžio šakelės,
pasipila neseniai praūžusios liūties ašaros. Vėjas pūsteli smarkiau, nusvirusios eglės šakos
viltingai suplevėsuoja, lyg senos nudriskusios vėliavos, pamirštos po švenčių. Debesis
sklaidosi, nyksta, dalinasi į vis mažesnius ir šviesesnius debesėlius, kažkur nuplaukia. Ir staiga
kvapą gniaužiančiu vaiskumu kiemą nustebina gili dangaus žydrynė. Saulė.
Ant medinio tvoros strypo rausvas paukštukas, ritmingai judindamas pilką uodegėlę,
smalsiai žvilgteli pro langą.
„Paukštis. Lyg ugnis dūmuose“, - padrikos mintys kaip tie debesys plaukė kuri sau, -
„dūminė raudonuodegė“, - beprasmiškai išniro pavadinimas ir ištirpo.
Ainė nė nebandė suturėti minčių. Jos skrido ir nuskrido. Inertiškai stebėjo pasaulį ir tuoj
pat jį paleisdavo. Tuščia ir tuščia.
Tik krūtinė ramiai kilnojosi. Nesujudėjo nė pirštelis, nė viena veido raukšlelė. Kiek ji
taip?
Vargais negalais pakilo. Šaltas vanduo iš čiaupo lyg ilgai laukta atgaiva gomuriui
malšino sausrą burnoje. Kada paskutinį kartą gėrė? O valgė?
Tik padrikos mintys, niekaip nerandančios tvarkos ir struktūros. Telefonas jau nežinia
kiek laiko tylėjo. Išsikrovė. Įkyriai skambėję Šarūnės skambučiai liko be atsako. Žinojo, kad
reiks pakalbėti. Kai turės ką pasakyti.
Ir dar Ainė žinojo, kad reikės susisiekti su motina. Taip, ji puikiai suvokė, kad dabar ne
paskenduolių gadynė, kad reikės susitvarkyti teisinius ir piginius reikalus. Kažkada...
Dabar pajėgė tik kriauklėje atsukti čiaupą. Gėrė godžiai, ilgai. Pakišo po vandens srove
galvą. Šaltas vanduo gaivino. Prisiminė ant stalo mačius greito paruošimo užpilamų makaronų.
Skrandį net suskaudo. Užkaitė virdulį. Ne, ne kavai, tik tam neįmantriam viengungiškam
patiekalui nuo prekybcentrio lentynos.
Gyva.
Palaistė močiutės kaktusą - vienintelį amžiną palydovą, kurį visuomet pasiimdavo su
savimi.
Suskambo įkrauti paliktas telefonas. Šarūnė, vėl Šarūnė. Ainė klausė įkyraus skambėjimo
ir nesumetė, ką galėtų pasakyti atsiliepus. Nenorom, tarsi vedama pareigos jausmo, atsiliepė.
- Čia tu? Tu? - Šarūnė nepajėgė nuslėpti, kad nudžiugusi ir nustebusi, tarytum nė
nepatikėjo, kad atsiliepė draugė.
- Na, aš. Jau aš.
- Kas nutiko? Neatsilieptum dabar - pirkčiau bilietus į Lietuvą. Nežinau, paiešką
skelbčiau.
Mintys sukosi, painiojosi - ką atsakyti? Kad telefoną pavogė? Paskandino? Buvo
mirusi...
- Apsirgus buvau. Truputį. Turbūt telefonas išsikrovė... Dabar geriau.
- Kur Aleksas? Sveikas?
- Jo jo. Gerai viskas. Pas motiną Aleksas, - Ainė nemelavo.
Tyla kitame ryšio gale kiek užtruko.
- Tikrai? Tiesa? Geras... Aš džiaugiuosi. Na tikrai džiaugiuosi! Tu paklausei manęs? Ar
kaip? Ko nežinau? - dar kartą nustebo Šarūnė. Kiek sutrikusi.
- Pakalbėkim vėliau, gerai? Aš... aš valgyt noriu.
Ainė bijojo, kad draugė pradės klausinėti. Žinoma, ji juk stengsis išsisklausinėt kiek
galėdama daugiau. Moteris papasakos. Turbūt nuoširdžiai. Bet kada nors, vėliau. Kai jau žinos,
kas nutiko.
- Gerai, gerai, baigiam. Man taip ramu dabar, neįsivaizduoji! Galėsiu gyvent, - nusijuokė,
- ir... šita... aš laukiuos...
- Oi! - Ainę lyg kas nupurtė, pažadino, - sveikinu! Ar sveikinu? - staiga suabejojo
moteris.
- Viskas gerai. Paskiau, vėliau. Iki, Aine.
Šarūnė nusišypsojo ir paskubom nutraukė vaizdo pokalbį.
Ainė grįžo į virtuvę. Jai dar naują mažutę erdvę. Keistai derėjo lentelėmis iškaltos ir
rausvai dažytos kiek senoviškos sienos, tokios pačios rausvos žemos lubos ir kuklūs, bet labai
šiuolaikiški virtuvės baldai. Nedidukus langus dengė vąšeliu vynuogynojų raštais nertos
trumpos užuolaidėlės ir lyg artifaktas nuo vakarinės saulės virtuvę saugojo tankūs roletai.
Viskas sugyveno.
Moteris atidarė šaldytuvo dureles, bandydama prisiminti, ar buvo ten kada ką įdėjusi.
Staiga užspengė ausyse, kojos nutirpo. Ainė, giliai, trūkčiojančiai įkvėpusi, vos spėjo
klesteslėti į čia pat stovintį šviesų odinį fotelį.
„Taip, aš elgiuosi teisingai. Viskas padaryta gerai, kitaip negalima“ - atsigaudama jau
kelintą kartą per dieną pagalvojo, - „na koks vaikas... koks dar vaikiukas. Aš juk su savim
susitvarkyti nesugebu. Aleksui bus bet kur geriau, tik ne pas mane. Viską, viską darau gerai“
Ne, Ainė nė akimirkai neabejojo savo sprendimu, bet užgimstanti dvejonė lyg mažytis
piktas vikšras jau pradėjo atkakliai graužti, rodos, tvirtą ir nepalaužiamą tikrumą.
O tada ji dirbo. Daug. Ėmėsi visų siūlomų projektų, padėjo spręsti stringančias kolegų
problemas. Įmonės vadovybė ją gyrė, skatino, bet tai buvo visai nebesvarbu. Nerūpėjo. Net
negalvojo, ar darbas patinka. Pinigų Ainei reikėjo, viskas kas likdavo nuo pragyvenimo,
moteris siųsdavo Aleksui. Taip, ji susisiekė su motina. Ilgai bandydama sukurti tekstą,
trindama ir vėl rašydama, Ainė visgi išsiuntė žinutę. Skurdžią, labai koncentruotą ir sausą.
Ištrynė visas užuominas į bet kokią emociją. Tik reikalai.
Motina atsakė santūriu „Gerai“. Persiuntė banko sąskaitos numerį.
Po ilgos darbo dienos Ainė bandydavo „save išvedžioti“, kaip ji pati tai ironiškai vadino.
Kad pavargtų, kad užmigtų. Dažnai ir pasisekdavo. Pamėgo senąsias kapines. Tokias
archaiškas, netvarkingas, daugiatautes. Kapų ir antkapių buvo daug, labai daug. Jie grūdosi,
lipo vienas ant kito. Metaliniai surūdiję kryžiai, betoniniai postamentai, vienas kitas naujesnis
paminklas. Apaugę žolėmis, perkūnropėmis ir paparčiais. Kiekvieną vakarą moteris apeidavo
naują kvartaliuką, žirgliojo per smilgomis apaugusius ankapiukus, metodiškai skaitydavo
išlikusias pavardes, datas.
Tik vėliau Ainė susivokė, kodėl pamėgo šią vietą. Ten niekada nesutikdavo vaikų.
Išmoko apsipirkinėti. Tik įėjusi prekybos centro vidun, ji inertiškai, net negalvodama
sukdavo dešinėn, makaronų ir konditerijos skyrių link. Kairėje buvo žaislai, sauskelnės ir
mišinukai.
Nustojo sapnuoti. O gal tik neprisimindavo.
Šarūnės Lietuvoje dar nebuvo. Ir skambučiai tapo ne tokie dažni, ne tokie atviri ir šilti.
Ainė bandė papasakoti, paaiškinti kodėl paliko motinai sūnų, bet pokalbiai trumpėjo,
apsiribodami faktų konstatavimu. ji nesugebėjo draugei paaiškinti, kad ši suprastų. Kad Ainė
pati suprastų.
Komplikuotas buvo ir Šarūnės nėštumas. Lyg bijodama kažko netekti, draugė stengėsi
neliesti šios temos.

Lauko akmuo

Sat, 22 Aug 2026 10:56:43 +0200

akmens viduje
ruda gysla dar tebe-
alsuoja naktim.
mezozojaus šešėlis
užgesina mano balsą.