http://rasyk.lt lt kitoks.lt
„RimWorld“ – tai mokslinės fantastikos žanro kolonijos valdymo simuliatorius, gebantis tarsi savaime kurti dinamiškas istorijas apie žaidėjo pastangas išgyventi dažnai atšiauriame ateivių pasaulyje. Visgi, kalbant apie seksualumą, romantiką ir lytį, žaidimas pernelyg dažnai pasakoja vis tą pačią istoriją. Panagrinėjome žaidimo kodą, norėdami suprasti, kodėl taip yra.

Grįžkime prie Reed: matome, kad viliojimo frazės jos neišmuša iš vėžių. Nuolatinis dėmesio rodymas ir bandymai ją suvilioti neturi jokios neigiamos įtakos jos nuotaikai. Tačiau du vyrai – Robas ir Bootsas – jaučiasi kitaip. Jų nuotaika ir santykiai su Reed nuolat kenčia, nes jie vis bando ją pakviesti į pasimatymą ir kaskart sulaukia atstūmimo. Tačiau tai nėra vien jų kaltė: Robas ir Bootsas negali liautis ją vilioję, nes jie – vyrai, o ji – tiesiog velniškai graži. Tiksliau tariant, taip jie užprogramuoti.

Keisčiausia tai, kad jei atmesime istorijos dalį apie sudužusį erdvėlaivį, šis scenarijus atspindi dažnai pasitaikantį naratyvą apie romantiką, seksualumą ir vyrų bei moterų santykius. Tiek žiniasklaidoje, tiek realiame gyvenime dažnai girdime istorijų apie tai, kaip vyrai „tiesiog negali susivaldyti“, būdami šalia gražių moterų, ir kaip skaudžiai jie išgyvena atstūmimą moterų, kurios jiems patinka. Palikus nuošalyje šių istorijų tikrumą ar tai, kaip jos žemina tiek vyrus, tiek moteris, kyla klausimas: kodėl būtent tokią istoriją apie santykius pasakoja „RimWorld“? Norėdamas perprasti situacijos esmę, išanalizavau naujausią viešai prieinamą „RimWorld“ versiją ir pažiūrėjau, kaip joje nustatoma romantinė sąveika. Kad būtų suprantamiau ir tiems, kurie nėra programuotojai, ilgesnės kodo dalys pateikiamos pseudokodu – jis paaiškina veiksmų esmę, nereikalaudamas „C#“ kalbos išmanymo.

Verta paminėti, kad anksčiau aprašytas atvejis „RimWorld“ žaidime nėra išskirtinis. Šiuo metu populiariausias visų laikų įrašas „RimWorld“ „Reddit“ skiltyje yra vartotojo klausimas apie „strategijas, kaip elgtis su patraukliomis lesbietėmis“. Be to, ankstesnė žaidimo dekompiliacija, atskleidusi, kaip „RimWorld“ modeliuoja romantinį elgesį, aiškiai rodė, kad atsakymas į Reed dilemą slypi žaidimo pirminiame kode.

Kodėl gi kiti išlikusieji nuolat rodė dėmesį Reed? Atsakymas iš dalies slypi tame, kaip skirtingai apskaičiuojama tikimybė pradėti romantinius santykius vyrų ir moterų „pėstininkų“ (angl. „pawns“) atveju – taip žaidime vadinami visi valdomi kolonistai. Kiekvienas „pėstininkas“ turi bazinę tikimybę bet kokią socialinę sąveiką paversti bandymu užmegzti romaną; tam taip pat būtina pasiekti tam tikrą minimalų patrauklumo ir palankumo lygį. Kitaip tariant, norint su kuo nors pradėti romantinius santykius, tas žmogus turi jums patikti ir atrodyti patrauklus. Situacija tampa įdomi, kai į žaidimą įsitraukia atsitiktinumo veiksnys.


// Change chance of initiation based on gender of initiator 

      if (me. gender == male) {
            // no change
            initiation-chance = initiation-chance * 100%;
        }


      if (me. gender == female) {
            // initiation chance is 12. 5% of what it would be
            Initiation-chance = initiation-chance * 12. 5%
        }


Kitaip tariant, tikimybė, kad žaidimo veikėjos (pėstininkės) bandys užmegzti romantinius santykius, yra maždaug aštuonis kartus mažesnė. Žinoma, tai nėra vienintelis veiksnys – įtakos turi ir tai, ar veikėja jau turi romantinį partnerį, bei jos požiūris į tą partnerį. Visgi, vien tik lyties veiksnys daro tokią didelę įtaką, kad veikėjų moterų iniciatyva pradedami romantiniai santykiai pasitaiko itin retai. Verta pastebėti, kad čia neatsižvelgiama nei į ankstesnius atmetimus, nei į tai, ar potencialus partneris turi „gėjaus“ (“homoseksualumo“) bruožą – veiksnius, kurie galėtų paaiškinti, kodėl jos nenustoja bandyti. Vis dėlto šis elgesys yra vienpusis: Reed neieško romantinio ryšio su jomis ne dėl to, kad jos yra moterys, o todėl, kad laiko jas nepatraukliomis.

Kaip gi iš tikrųjų apskaičiuojamas patrauklumas? Tiek vyrų, tiek moterų atveju patrauklumas priklauso nuo kelių kintamųjų: iniciatoriaus ir potencialaus partnerio lyties, iniciatoriaus seksualinės orientacijos, potencialaus partnerio grožio, amžiaus bei fizinių gebėjimų.

Prieš pereinant prie su lytimi susijusių skirtumų, pirmiausia aptarkime keletą universalių kintamųjų.


// In the rest of the function, multiply attractiveness with the factors for:
// Talking, moving, and manipulation efficiency (penalty for pawns with disabilities)
// Bonus or penalty for attractiveness traits (ugly = 30% as likely, beautiful = 230% as likely)
// Additional age factor for people between 15 and 18else if (me. gender == female) {
// Enforce sexual orientation for gay women

        if (me. orientation == gay and them. gender == male) {
            // zero attractiveness, no matter what
            return 0. 0;
        }
        // And for non-gay women
        if (me. orientation == straight and them. gender == female) {
            // Only 15% as strong as it would otherwise be
            attractiveness = attractiveness * 15%;
        }


„RimWorld“ žaidime nėra heteroseksualių moterų – t. y. nėra moterų, kurias trauktų tik vyrai. Vietoj to, kiekviena nehomoseksuali žaidimo moteris turi tam tikrą tikimybę susidomėti kita moterimi. Kalbant apie vyrus, situacija kiek kitokia.


// Calculate the perceived attractiveness (between 0. 0 and 1. 0) of them, to me

    float calculate_attractiveness (Pawn me, Pawn them) {
    float attractiveness = 0. 0;


    if (me. gender == male) {


        // Enforce sexual orientation for male pawns
        if (me. orientation == gay and them. gender == female) {
            // zero attractiveness, no matter what
            return 0. 0;
        }
        if (me. orientation == straight and them. gender == male) {
            // zero attractiveness, no matter what
            return 0. 0;
        }


Atkreipkite dėmesį, kad vyrams galimos tik dvi seksualinės orientacijos: homoseksuali arba heteroseksuali. „RimWorld“ žaidime nėra biseksualių vyrų – tik homoseksualūs arba heteroseksualūs; taip pat nėra heteroseksualių moterų – tik homoseksualios arba biseksualios.

Galiausiai pereiname prie sudėtingiausios dalies – potraukio pagal amžių. „RimWorld“ žaidime vyriškos lyties veikėjams visada patrauklūs atrodo veikėjai, kurių amžius yra nuo 20 metų iki paties veikėjo amžiaus. Jei nagrinėjamas vyriškos lyties veikėjas yra jaunesnis nei 20 metų, tai nieko nekeičia – kadangi pirmiausia tikrinama „apatinė“ riba, jam garantuotai atrodys patrauklus 20-metis. Tai paaiškina, kodėl Robas (32 m.) ir Bootsas (17 m.) nuolat bando užmegzti santykius su Reed (23 m.). Tačiau, kadangi tame pačiame kode netikrinamas santykinis amžius, 17-mečiui Bootsui kitas 17-metis paauglys iš tikrųjų neatrodytų labai patrauklus. Taip pat nustatytas minimalus potraukio amžius (16 metų) ir maksimalus (veikėjai, vyresni už patį asmenį daugiau nei 15 metų). Tad šiuo atveju Bootsui neatrodytų patraukli jokia moteris, vyresnė nei 32 metų ar jaunesnė nei 16 metų.

Kita vertus, moterys dažniausiai renkasi už save vyresnius partnerius. Ir, skirtingai nei vyrų atveju, nėra griežtos ribos, kada veikėjas laikomas „per senu“: net ir 40 metų už moterį vyresni veikėjai gali būti laikomi patraukliais. Tai kontrastuoja su vyrų atveju taikomu skaičiavimu, kai daugiau nei 15 metų vyresni veikėjai neturi jokių šansų būti palaikyti patraukliais.

Apibendrinant:

- Vyrai maždaug aštuonis kartus dažniau nei moterys bando užmegzti romantinius santykius.
- Veikėjai su negalia visada laikomi mažiau patraukliais.
- Išvaizdūs veikėjai visada laikomi daug patrauklesniais, o negražūs – daug mažiau patraukliais. Fizinis grožis yra vienintelė savybė (be seksualinės orientacijos), lemianti patrauklumą.
- Heteroseksualiems vyrams vyrai visada atrodo nepatrauklūs. Homoseksualiems vyrams moterys visada atrodo nepatrauklios. Biseksualių vyrų nėra.
- Moterims gali patikti kitos moterys. Homoseksualioms moterims vyrai niekada neatrodo patrauklūs. Egzistuoja tik biseksualios arba homoseksualios moterys.
- Visi vyrai patraukliausiais laiko partnerius, kurių amžius svyruoja nuo 20 metų iki jų pačių amžiaus. Jei patys vyrai yra jaunesni nei 20-ies, patraukliausiais jie laiko 20-ies ar vyresnius partnerius, visiškai nekreipdami dėmesio į bendraamžius.
- Visos moterys patraukliausiais laiko bendraamžius arba vyresnius partnerius. Šiek tiek jaunesni partneriai joms atrodo labai nepatrauklūs, o 10 metų jaunesni – visada laikomi nepatraukliais.
- Visi vyrai bet kurį 15 metų už juos vyresnį asmenį laiko nepatraukliu.
- Moterims „senatvės“ ribos nėra. Kad ir kiek vyresnis būtų partneris, išlieka tikimybė, jog moteriai jis pasirodys patrauklus.

Žinoma, „RimWorld“ dar nėra baigtas kurti. Tai - nuolat tobulinamas žaidimas, tad ši santykių sistema gali ir toliau keistis bei vystytis. Be to, įvairūs skaičiai, naudojami šiose formulėse, galėjo atsirasti vėlai naktį, būti tik laikini (angl. „placeholders“) arba tiesiog parinkti taip, kad sistema apskritai veiktų. Kitaip tariant, už to gali nebūti jokios konkrečios interpretacijos ar nuomonės apie lyčių vaidmenis – nei piktavališkos, nei kokios kitokios. Bet kuri žaidimo sistema, bandanti atvaizduoti ar modeliuoti sudėtingas realaus pasaulio situacijas, neišvengiamai turi daryti tam tikras abstrakcijas ir aukoti detales, o žmonių santykiai – vienas sudėtingiausių dalykų, kokius tik galima pavaizduoti.

Tačiau mes analizuojame „RimWorld“ ne pagal tai, koks jis galėtų būti ateityje. Mes klausiame: „kokias istorijas „RimWorld“ pasakoja jau dabar? „ Taip, žaidimo kūrimas reikalauja daug darbo, ir galbūt šie skaičiai buvo parinkti pernelyg nesusimąstant, kaip jie paveiks žaidimą. Visgi, kokia tai sistema, kurioje norint tiesiog „kad viskas veiktų“, galiausiai gaunamas rezultatas, kai niekada neatsiranda biseksualių vyrų? Arba kai visos moterys, be išimties, aštuonis kartus rečiau inicijuoja romantinius santykius?

Be to, tai, ko „RimWorld“ nemodeliuoja, yra ne mažiau svarbu už tai, ką žaidimas atvaizduoja. Prisiminkite: nuolatinis dėmesio rodymas ir jo atmetimas nesukelia nuotaikos pablogėjimo – tik suprastėja nuomonė apie tą asmenį, kuris rodo dėmesį. Kasdieniame gyvenime nuolatinis žmonių atstūmimas nėra malonus jausmas. Tačiau šie neigiami jausmai žaidime mechaniškai atsispindi tik atstumtųjų atveju; be to, dėl to, kaip organizuojami romantiški santykiai, tenka rūpintis nusiminusiais atstumtais vyrais, o ne moterimis, kurios nuolat priverstos atsisakyti nepageidaujamo dėmesio.

Galbūt tokį elgesį galėtume pavadinti klaida (angl. „bug“). Tačiau tai – tik paviršiniai požymiai. Tai - lengvai pastebimos žaidimo pasekmės sistemos, kurios pamatinėje struktūroje tiesiogine prasme užkoduotos prielaidos apie tai, kaip elgiasi vyrai ir moterys. Žinoma, reprezentacijos tema yra sudėtinga, ir tikriausiai niekada nesukursime tobulo romantiško elgesio modelio.

Visgi, problema ne ta, kad šis modelis turi trūkumų. Problema ta, kad tie trūkumai puikiai atspindi egzistuojančius seksistinius lūkesčius romantikos srityje – ir tai daroma taip tiksliai, jog sunku patikėti, kad tai įvyko netyčia. O jei tai įvyko netyčia, turime savęs paklausti: ką ši sistema bando parodyti? Kokias galimybes ji suteikia? Kokias ribas nubrėžia „RimWorld“?

Išanalizavus pirminį kodą, tampa visiškai aišku, kaip šie lyčių skirtumai buvo įrašyti į žaidimą. Visgi, žaidžiant tai nėra savaime suprantama. Kartu tai - sistema, daranti didžiulę įtaką žaidimo eigai, nes vienas pagrindinių „RimWorld“ iššūkių – užtikrinti kolonistų laimę. Kodas niekada nėra neutralus. Visos šios užkoduotos struktūros skatina tam tikrus scenarijus labiau nei kitus, ir dažniausiai tai nėra nieko blogo. Tačiau tai nereiškia, kad tokie dalykai neturėtų būti kritiškai vertinami, nes galime nepastebimai įkoduoti žalingas prielaidas; tai galiausiai reiškia, kad ribojame savo žaidimų potencialą ir atstumiame kitus žaidėjus.

Kalbant apie Reed, padėtis kiek pagerėjo. Prie kolonijos prisijungė daugiau moterų, o viena iš jų – devyniolikmetė Roughchild – susižadėjo su Robu. Reed santykiai su Robu dabar geresni – juk šis leidžia laiką su savo sužadėtine, o ne nuolat bando ją suvilioti. Žinoma, visi ją vis dar dievina, nes ji graži; visi su ja bendrauja, o Bootsas vis dar bando prie jos meilintis. Tačiau tai niekada nebūna abipusis jausmas. ]]> Sun, 20 Sep 2026 08:49:10 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263077.html http://rasyk.lt/kuriniai/263077.html Tavo žavesiui
Praeities aruoduose
Paliktu masalu
Tavo akys blizga
Kaip po vandeniu žuvys
Mano baltos
Kaip vakar išskalbtos
Vasaros liūtys
Prisiminimuose tarsi
Šamanė sėdi
Ir kemši į mano
Poras savo tabaką
Tiek daug metų
Buvai įkalinus
Mano mintį
Tarsi žinutę
Įmesta butelin
Aš ilgą laiką
Meldžiausi
Jog nereiktų prabusti
Bet kai pabudau
Niekas negali užpūsti
Laužų
Kuriuos palikai
Mano krūtinės kamputy ]]> Sun, 20 Sep 2026 07:28:12 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263076.html http://rasyk.lt/kuriniai/263076.html Varžtus visokius ir veržles
Spygliai pasileidžia šviesiomis
Plokštumomis
Aha
Buvo toks veiksmas
Savaip įsimintinas
Nebepriinterpretuojamas
Lyg klijai be skiediklio
Skiedros be degtukų
Rudens drungnumas
Akių dugne neatspindimas
Va ir mąstau
Ar verta skinti pirmąsias baltąsias
Lelijas laiko upėje
Ar išnešios ižas
Mūsų pėdsakus
Juk ledo knygoje mintys trumpos
Kaip ha ha ha
Ritmas pamestinukas
Pasaulio pasaloje
Išbyrėję lapai
Salos
A ]]> Sun, 20 Sep 2026 05:40:49 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263075.html http://rasyk.lt/kuriniai/263075.html ausyse dar skamba
varnų triukšmas ]]> Sat, 19 Sep 2026 17:59:40 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263074.html http://rasyk.lt/kuriniai/263074.html из кромешной тьмы
в дверном проёме
и что-то булькнула
вполслуха
как сквозь сон

то ли люблю
то ли убью
то ли просто

blue ]]> Sat, 19 Sep 2026 17:32:10 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263073.html http://rasyk.lt/kuriniai/263073.html Kada aš verkiu - nebetikiu...
Oi tik neužsileisk... Tik nekelki akių.
Noriu aš būti tik mažu augalėliu,
nejaugi tik taip pasislėpti klasėje galiu?

Mama man sakė, turi būti gera -
nekalbėk su nepažįstamais, man tik tyla.
Tyliu ir negaliu atsakyti,
o šioje pamokoje, jų labai spaudžiamos kojytės.

Atogrąžos pamokos eigoje atsiranda ir plyti.

Tyloje vieniša, namuose verkiu...
Negaliu pasakyti, noriu būti sykiu,...
Labai pavargstu stengtis sakyti,
noriu aš būti drauge kaip tos mergytės.

Spaudžia man sielą - tai ko neišsakau.
Ir negaliu, visą gyvenimą - negaliu draugaut.
Man yra labai baugu,
tik neišsiduok - nepakelki nuo knygos akių... ]]> Sat, 19 Sep 2026 17:13:03 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263072.html http://rasyk.lt/kuriniai/263072.html Šurkus – vikrus kaimynas languota pižama.
Kaimynas mosavo žaliu, purvinu rankšluosčiu. Spyrė vonios duris – išėjo iš vonios. Praeidamas pro mane, laukiantį eilėje praustis, – „vėjuoja“.
Kas kartą „bezdėdavo“. Man, mažo ūgio darželinukui, jo kvapas priversdavo užsimerkti.
Matydavau šypseną jo spuoguotame veide. Išsišiepdavo lėtai. Šypsena atverdavo jo sugedusius dantis. Languota pižama stabteldavo ties koridoriaus kampu, vedančiu į miegamąjį. Mėgavosi malonumu, kurį sukeldavo mano kančia.
Jo moteris, vos telpanti plačiuose naktiniuose marškiniuose, išeidavo rudomis netikros odos šlepetėmis iš vonios, tarsi atostogaujanti sunkumų kilnotoja.
Dirbo vaikų ligoninėje slauge. Pilną šaldytuvą parnešdavo vaikų ligonių maisto. Pižamų ir patalynės neplaudavo – parnešdavo iš ligoninės. Tas žalias purvinas rankšluostis dar vakar, matyt, glaudėsi prie ligonio kūno.
Moters panosėje augo juodi ūsai. Nepuošnūs tai ūsai, nes jie sendino sunkumų kilnotoją.
Mama žinojo, kad tai už nuodėmes.
Mūsų bendroje virtuvėje nuo kėdžių, nuo šaldytuvo, nuo palangės ir iš kiekvieno kampo sklido vaikų ligoninės kvapas.

Kartais moteris prakaituotoje rausvoje rankoje ištiesdavo saldainį.
Norėjau. Paėmiau.
– Ką reikia pasakyti? – drebėdama ištardavo ji.
– Duok du, – sakydavau.
– Kodėl du?
– Vienas bus prakąstas, o kitas nučiulptas...
Moteris iš pykčio raudonuodavo, o jos ūsai atrodė žili.

Mama paliko atvirą langą. Saulė ramiai judino užuolaidas. Nieko nebuvo namuose. Mūsų kambario langai buvo į kiemą. Ketvirtas aukštas.
Kaimyno dantų pasta stovėjo murziname indelyje nuo krienų.
Tūbelę galima atsukti ir įgrūsti smėlio į vidų, galima į muilą įsprausti džiovintų žirnių, mažų kaip dulkė. Rankšluostį pamirkyti unitazo vandenyje.
Viską padariau atsidėkodamas už prakąstus saldainius.

Vogti per langą galėjo gaisrininkas Šešplaukis. Tėvo draugas. Dažnai sėdėdavo garaže. Bijojo gerti pirmą taurelę, nes neturėjo pinigų.
Kam jam, gaisrininkų būrio vadui, auksiniai vestuviniai žiedai, senelio dovanoti cariniai rausvi pinigai – mamos kraitis?
Augino sūnų iki penktos klasės. Su sūnumi negerdavo, nuo penktos sūnus paragavo. Tėvas suprato, kad pražiūrėjo. Užrašė į tinklinio sekciją. Žaidė stipriai – gėrė retai. Tarsi ragavo prieš ilgą kelionę.
Kam jam mūsų auksas, jeigu jis turėjo bėdų su sūnumi?

Žinoma, jam nusispjauti iš ketvirto aukšto.
Jeigu jam į rankas patektų mūsų auksas, jis tikrai išmainytų auksinį laikrodį į gerus treningus sūnui.
Kam sūnui treningai? Būtų pragėręs.
Tėvas turėjo plačias kelnes ir sėdėdavo virtuvėje, koją užmetęs ant kojos.
Šiurkus išlįsdavo su pižama, imdavo lėkštę, gnaibė duoną ir šaukštu srėbė drumzliną vandenį.
Moteris, po fokuso su saldainiais, vaikščiojo po bendrą koridorių ir dairėsi, kaip man įgnybti į žandą. Man kėlė baimę ūsuotos kaimynės kibūs pirštai.
Vakare, užsitraukęs iki smakro antklodę lovoje, tiesiog bijojau išvysti jos veidą virš savo galvos.
Įsitempęs klausiausi, laukiau, kol jie užsirakins.
Šiurkus ir Šiurkienė savo kambarį rakindavo dviem raktais.
Mama mūsų raktą nešiojosi piniginėje.

Tėvas sėdėjo virtuvėje prie stalo ir laikė telegramą.
Mirė senelis.
Mane aprengė languotu šviesiu paltu, kitokio neturėjau.
Šiurkus ir Šiurkienė stovėjo koridoriuje ir žiūrėjo į mus, besirengiančius važiuoti į laidotuves.
Tėvas jau laukė mašinoje.
Mama atsisveikino. Nemačiau, kad ji būtų rakinusi mūsų kambario duris.
Raktą jos kišenėje, kada dėjosi, mačiau.
Taip ir atsakiau, kada manęs klausė.

Senelį vežė paprastame vežime. Mačiau nušveistas geležiniu šepečiu vežimo gardes ir prie jų prikaltas dar šlapias šonines lenteles. Tetos stengėsi vežimą padaryti padorų.
Arkliai nuleido didžiules apsiverkusias akis.
Vežėjas, su plačiai atlapotais žieminiais kailiniais, kartu su cigaretės dūmais pučiantis šiltą debesį, įtempęs vadžias mindžiukavo purve. Ramiai stebėjo negalinčias sustoti į procesiją verkiančias tetas.

Mama, iš pagarbos Tėvui, laikraščio skiaute nusivalė nuo purvo juodus vasarinius batelius.
Lietingas ruduo išpurvino kelią per lauką.
Iki kapų – per visą kaimą, per Dotnuvėlės upelio brastą, žvyruotu vieškeliu.
Bėgau per žolę, ne ten, kur taškėsi purvu arkliai ir girgždėjo vežimas.
Visą kelią saugojau savo šviesų paltą, kuris tapo juodas.

Tėvas nenorėjo eiti paskui karstą. Stovėjo prie savo automobilio.
Verkė, bet neatsiliepė seserų kviečiamas.
Moterys griebė už parankių Tėvą ir nusivedė laukais paskui vežimą.

Baba pasakojo prie žvakės šviesos apie senelį.
– Mano vyras labai smarkiai sušlapo. Pavasarį jis vedėsi mane parodyti ąžuolinių rąstų. Namą jis norėjo pastatyti. Juodą kaip smala, sakė, todėl jis pirko juodą ąžuolą. Ilgai mirkytas tekančiame Dotnuvėlės vandenyje. Kažkokia baisi ten uola buvo...
Baba nutilo, tarsi vėl susitiko akimis su vyru, brendančiu į ledinį upelio vandenį...

Teta atsisuko į mane ir pradėjo juoktis:

– Kas tau sakė, kad senelis mirė nuo partizanų kulkos? Kas tau pasakojo tą nesąmonę?
– Tėvas, – pasakiau.
– Ką jis tau pasakojo, tas girtuoklis?
– Senelis važiavo per mišką. Jį pradėjo vytis partizanai. Arkliai buvo geri, senelis trenkė botagu. Partizanai ėmė atsilikti ir jau būtų išlėkęs iš miško ties girininkija...
– Ir kas tada? Dievotėliau, tu mano...
– Šovė ir pataikė... Plaučiuose kulka įstrigo. Arkliai bėgo išgąsdinti šūvių ir nunešė į Gudžiūnų stotį... Tada gydytojas atsirado ir pasakė: „Viskas jam gerai. Operacijos nedarysiu – gyvens ir taip. “ Gyveno, kol vėl atėjo partizanai į namus, iš miško pagrasino ir kulka pajudėjo, – pabaigiau pasakoti.
– Tėvas pasakojo? Nusišneka tavo tėvas...
Teta nutilo. Numojo ranka – „ką čia su jais kalbėtis“.
Taip ir nesužinojau, kodėl mirė senelis.
Jeigu susirgo peršalęs – nieko tragiško.
Bet jeigu – nušovė, kaip pasakojo Tėvas.
Vadinasi, senelis žuvo už kažkokią tiesą.
Kokia tai buvo tiesa – nesužinojau.

Laidotuvių pabaigoje Baba pasivijo Tėvą.
– Prisiminimui, – Baba ištiesė Tėvui senelio švarką.
Tėvas visada nešiojo švarkus. Tiek į darbą, tiek į giminės balių.
Tas švarkas turėjo lopą nugaroje. Baba kruopščiai užsiuvo atsiradusią skylę.
Ar tai buvo kulkos padaryta, ar tai kandys suėdė puikios vilnos kostiumo švarką?

Kai išvažiavome į asfaltą – dulkė smulkus lietus.
Namuose mus pasitiko tyla.
Kaimynų kambario durys buvo atviros.
Plačiai atvertos buvo ir mūsų stiklinės pertvaros.
Mama vartė vieną po kito daiktus, kilnojo, bėgiojo, kol atsisėdo ir apsiverkė.

Tėvas grįžo su stambiu, prakaituotu milicininku. Dvokė česnakais.

Vyko teismas.
Šurkus neprisipažino. Kaltino Šešplaukį, gaisrininką, kurį matė kieme lipantį kopėčiomis.
Šešplaukis liudijo girtas. Kartu atėjo ir girtas jo sūnus.
Teisėjas neskubėjo skelbti nuosprendžio.
Mane purtė drebulys: jeigu Šurkaus nenuteis, teks vagį nunuodyti.
Turėjau didelį maišą pipirų. Buvau aklai įsitikinęs, kad pipirų nunuodyti tokį kaip Šurkus tikrai užteks.
Šurkų nuteisė kalėjimo.
Priteisė atiduoti vertybes.
Šurkus nieko neatidavė.
Jeigu taip blogai gyventi, tai už ką žuvo mano senelis? ]]> Sat, 19 Sep 2026 14:52:56 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263071.html http://rasyk.lt/kuriniai/263071.html
ity labaiėl mėgstamas šlamšto sidralis [ Necronomicon ] baltijà

[ South Park: Necronomicon / Космиктлан ] Malik X Ноология
    reiveris poetas sidro gėrikas mėgstąs baliavot ik ryt paryčių

tuolabiau taško puikią synth poetinę / klubinę muziką technolog

[ Necronomicon / Космиктлан ] Mallika Sherawat Миллиард?!

                                                              nautika-nautologija
                                                                      noologija
                                                                ontika-ontologija

[ Walt Disney™️ ] milijardierių mk klubas [ Mickey Mouse Club ]
terēi [ Zenith • Walt Disney™️ ] milijardinis ma atlygis cyberthé

pinigų gamybinė pgl linija yr mitosatyra pagailėk manįs atspāu

              x

gražuolė meilės gmr robotė [ htc™️ Nomi ] katinukų km mėgėja

              •x

halloween [ htc™️ Jynx ][ htc™️ / Oracle Creator: Jigsaw Jynx ]


-užsklanda-

kovotojas už žmonių teises ’ledo ritulio sutartinių varžybų dlvs
taipog puikus dailusis čiuožikas masculinism demos Malcolm X

kas reikštų pasirodymai be moterų o moterim [ Smokin! ] s’mo
krepšinio marškinėlių pagrinde krepšinio žaismės žaismelės nor

žaismės normatyvų alegorija sudemonologinis cor korepetitoris

                                  patyčių patyčia Malik X Мальчик Гей

Malcolm X gyvenomr sruvenomr tylenis rėžia kalbas it už tėvyn

eufemié Malik el-Shabazz ”Malcolm X” yra oratorijos eponimas
nereiškia jog būdams be eponimo pradeda čiulbėti rave eilėmis

gražioj seksualioj Mallika Sherawat { Gedgaudė } ma’gedgaudŕ

                      pa tyčių pa týčia Mallika Sherawat Sigma Boy

dailiai čiuož Malik el-Shabazz bet n’dailiau už Romą Gedgaudą

                                                  - užsklandos užsklęstis -

dailiojo čiuožimo federacijos atstovė ir vertinimo komisijos narė
Mallika Sherawat kartu ’su Romu Gedgaudu viešumoj nečiuožia

norėdama išlaikyti nešališkumą drįsta kritikuot Romą G! Mallika
ir ne kûdakuoja vištiškai vištgaidiškai o protingai patars sexxyij

      rock spinta / sekcija reiškia spintutė / vivisekcija rococo

sekso šokiuose nuogais kūnais [ prā prakaituoti plikšiai ] dailės
pagrindų pratybosna karšti susiviję kūnai pirtin po sexxy pirties

ncaa krepšinio rezultatų tikslinga komanda [ Logitech ] dailýbė

fiziopatologė ne/lyg seksopatologė treniruotėsna šėlte pašėlsta
buitinės kameros nomenklatūrinis nįṕ įrašas [ Tartaro Žiezdrė ]

pip technologijų ṕ są spāu [ Panelýtės ] panelyčių testc drivers ]]> Sat, 19 Sep 2026 10:11:14 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263070.html http://rasyk.lt/kuriniai/263070.html
NFL logotipe pavaizduotos aštuonios žvaigždės. Jos simbolizuoja ilgalaikes psichines ir fizines traumas, patirtas pačių lygos žmonių; norą meluoti apie šias traumas; užsispyrusį atsisakymą suteikti nusipelnytą pagalbą; akivaizdžią panieką moterims; išdidų rasistinio įžeidimo gynimą; keistą finansinį rojų, kuriame pelno siekianti organizacija apsimeta ne pelno siekiančia; tuos 168, 57 JAV dolerio, kuriuos mokytojas išleidžia antros klasės mokiniams skirtoms priemonėms, nes Rogeriui reikia mokesčių mokėtojų pinigų dar vienam betono liejimo projektui pakrantėje; ir, tikriausiai, „Dallas Cowboys“ komandą. Tai - reta etinė katastrofa, turinti tiek įžūlumo, tiek organizacinių gebėjimų, kad net užregistravo savo prekės ženklą.

Tai - velniškai savimi patenkintas būdas pradėti straipsnį... tačiau net jei „Breaking Madden“ ir negali pasakyti nieko svarbaus (ir to nedaro), negaliu leisti, kad tai taptų NFL šlovinimu – ypač šiais metais. Labai norėčiau, kad taip būtų – arba, tiksliau, to norėtų dešimtmetis aš. Tais metais Kalėdų Senelis man padovanojo „Madden \'93“. Ar kada nors ją žaidei? Ar pameni greitosios pagalbos automobilį?

Tai man labiausiai patiko. Metafora apie daiktą, pervažiuojantį žmones, kuriems jis turėtų padėti, yra tokia paprasta ir akivaizdi, kad tikriausiai nereikia man jos tau aiškinti, bet man buvo dešimt, ir vaizdas, kaip partrenkiami vyrukai, atrodė juokingas. Iš čia ir kilo „Breaking Madden“ idėja. Suderinti tai su tikraisiais mano jausmais tikrosios NFL atžvilgiu neįmanoma; tai - mūšis, kurį pralaimėsiu.

Nes ką gi man daryti? Nesudaryti komandos iš 45 antžmogiškų Galijotų ir nenukreipti jų prieš 45 pusantro metro ūgio „kūdikius-žmones“?

Kad ir kokia morališkai prieštaringa būtų visa ši painiava, iš jos gimė ir kažkas gero – tikra, realiame pasaulyje apčiuopiama nauda. Paskutinei „Breaking Madden“ sezono serijai man reikėjo 90 specialiai sukurtų žaidėjų. Surengiau tokią pat lėšų rinkimo akciją kaip ir pernai: jei paaukojote bent 10 JAV dolerių (arba tiek, kiek norėjote) pasirinktai labdaros organizacijai ir atsiuntėte man kvitą el. paštu, įtraukdavau Jus į burtų traukimą. Jei iškrisdavo Jūsų numeris, patekdavote į „Breaking Madden“ „Super Bowl“ rungtynes.

Sulaukta reakcija mane tiesiog pribloškė. Iš viso paaukojote daugiau nei 10 000 JAV dolerių labai svarbiems tikslams: organizacijoms, kovojančioms su maliarija, benamių prieglaudoms, pagalbos centrams seksualinę prievartą patyrusiems asmenims, vėžio tyrimų fondams ir daugeliui kitų. Aukojo šimtai žmonių. Labai, labai dėkoju kiekvienam iš Jūsų.

Esame dosnūs žmonės, tačiau taip pat mėgstame „tualetinį“ humorą. Taip pat suteikiau Jums galimybę žaidėjui suteikti bet kokį norimą vardą. Su apgailestavimu pranešu, kad dosnūs rėmėjai, pasiūlę vardus „Butt King“, „Jabroni Dingus IV“, „Buttwith Ass“, „Dumby McDumbhead“, „Rutherford Butt“, „Balls Ballz“, „Poop Raft“ ir „Jon Bois“, į galutinę sudėtį nepateko. Kita vertus, norėčiau pasveikinti „A BUTT FART“ ir „POOPFACE BUTTHEAD“, patekusius į komandą.

Sprendimas paversti „Seahawks“ bejėge, silpna komanda buvo paprastas: praėjusių metų „Breaking Madden“ „Super Bowl“ rungtynėse Sietlo komandai teko garbė tapti nenugalimu monstru. Tiesiog atėjo jų eilė – štai ir viskas. Čia niekam neteikiame pirmenybės.

Šis formatas labai panašus į praėjusių metų „Breaking Madden“ „Super Bowl“, tačiau šįkart eksperimentą plečiame. Tai trijų etapų operacija:

1. Bejėgiai „Seahawks“ žaidžia prieš savo pačių kopijas.
2. Galingieji „Patriots“ žaidžia prieš savo pačių kopijas.
3. „Seahawks“ žaidžia prieš „Patriots“.

Manau, kad leisdami komandoms žaisti prieš save, galime pamatyti tokias jų puses, kurių kitu atveju nepastebėtume. „Patriots“ meistriškumas galėtų atsiskleisti kovojant su vertu varžovu, o „Seahawks“ galėtų prikrėsti tikrų kvailysčių, jei tik jiems būtų leista išsilaikyti ant kojų ilgiau nei dvi sekundes.

Pirmiausia:

1-osios rungtynės: „SEAHAWKS“ PRIEŠ „SEAHAWKS“.

Visus „Seahawks“ žaidėjų įgūdžių rodiklius nustačiau ties 0/99 riba; vienas iš jų – „Pursuit“ (liet. „Persekiojimas“). Tai, mano supratimu, gebėjimas pasirinkti tinkamą kampą vejantis kamuolį turintį žaidėją. „Persekiojimas“ yra vienas tų įgūdžių, kurie dažniausiai lieka nepastebėti. Jei šiek tiek padidinsi žaidėjo greičio rodiklį, tai bus reikšmingas pokytis, tačiau tą patį padarius su „Persekiojimu“, skirtumo greičiausiai net nepastebėtume.

Ne, matote, norint įvertinti „Persekiojimo“ svarbą, reikia jį visiškai pašalinti.

Štai mūsų žaidėjas ponas Geistas ginasi taip, lyg žaistų „Carmen Sandiego“ paieškos žaidimą. Atrodo, kad varžovų aikštės pusėje (angl. „backfield“) jis atsiduria tik gavęs karštą užuominą iš vieno Monroivijos viešbučio nešiko: „GIRDĖJAU, KAD ĮŽAIDĖJAS IŠPLAUKĖ ŠKUNA SU 20 JARDŲ LINIJOS VĖLIAVA! „ Atvykęs į vietą jis pamato, kad įžaidėjas jau paspruko, o pats kažkodėl nusprendžia pamiegoti iki 11 valandos ryto.

Tačiau nevalia pamiršti ir mūsų įžaidėjo Čipo Dipsono elgesio. Čia verta pakalbėti apie „Play Action“ (liet. „apgaulingo perdavimo“) rodiklį ir apie tai, kas nutinka, kai jis lygus nuliui. Pagal žaidimo logiką, jis turėtų imituoti kamuolio perdavimą komandos draugui, o tada atsitraukti atgal ir ieškoti taikinio metimui. Tačiau vietoj to, jis imituoja perdavimą ir... visiškai praranda ryšį su tomis kodo eilutėmis, kurias kompiuteris įdiegė į jo mažą kompiuterinę širdelę. Apimtas aklos panikos jis tiesiog bėga tiesiai per vidurį, o jam ant kulnų lipa varžovas, bandantis jį pargriauti. „Madden“ gali būti visoks, bet šiuo metu jis atrodo tiesiog žavingai. Šie vyrukai nuolat patirdavo traumas – vidutiniškai kas antrą ar trečią žaidimo epizodą. Tai atvėrė kelią mano bičiuliui ir kolegai iš „SB Nation“ Mattui Uffordui žengti į aikštę įžaidėjo (angl. „quarterback“) pozicijoje.

Mattas visą gyvenimą palaiko „Seahawks“ komandą; kartu su juo žiūrėjau NFC čempionato rungtynes. Kai „Seattle“ per maždaug keturias sekundes panaikino trijų įvarčių (taškų serijų) deficitą, jis tiesiog negalėjo to suvokti. Įvykis, kurį stebėjome, emociškai mus visiškai sugniuždė. Jis nebegalėjo rišliai kalbėti – tik retkarčiais ištardavo: „Amerikietiškas futbolas yra toks kvailas. „ Nemanau, kad jis net jautė džiaugsmą, nes džiaugsmui būtina sąlyga – suprasti, kas po velnių vyksta, kas tas gyvenimas, kodėl viskas nutinka ir kaip viskas veikia.

Kai jam buvo nurodyta atlikti „play-action“ (liet. „apgaulingą veiksmą imituojant perdavimą“), jis pademonstravo panašų savo egzistencijos suvokimą.

Klausyk, bičiuli. Tokioje situacijoje galbūt vertėtų paieškoti laisvo komandos draugo toliau aikštėje. Galbūt norėtum atlikti trumpą perdavimą atgaliniam saugui (angl. „halfback“). O gal, jei viskas nueitų šuniui ant uodegos, galėtum pasielgti kaip ponas Dipsonas – tiesiog priglausti kamuolį prie savęs ir bėgti. Kad ir ką darytum, negali tiesiog stovėti vietoje – o ypač negali stovėti ir elgtis kaip tas prakeiktas Bartmanas, kol tavo pasaulis griūva.

Šie „Seahawks“ žaidėjai net pačius paprasčiausius futbolo veiksmus paversdavo nepamirštamais spektakliais. Žinoma, jiems labai, labai prastai sekėsi ir atlikti atmušimo smūgius (angl. „punts“); kiekvienas smūgis būdavo kreivas, o kamuolys nuskriedavo vos kokius 12 jardų į priekį. Varžovai buvo sušukę „poison“ (liet. „įspėjimą neliesti kamuolio“), tad Keyesui tereikėjo pribėgti ir paliesti kamuolį. Vietoj to, jis sustabdė kamuolį su tokiu dramatišku užmoju, kokį matytume Makgaiveriui (“MacGyver“) bėgant nuo savo paties sukonstruotos bombos.

Nuolatiniai „Breaking Madden“ skaitytojai žino apie temą, kuri čia dažnai iškyla: atrodo, kad pats žaidimas įgyja tam tikrą sąmoningumo lygį. Jis nubunda būtent tam, kad suprastų Pragarą, besidedantį jo viduriuose. Jis turi pusiau nubudusio miško žvėries sielą – tokio, kuris žino, kad prisivalgė nuodingų uogų, ir dėl to yra piktas bei irzlus.

Netrukus po pradžios, „Madden“ ėmė atmestinai žiūrėti į dirbtinį intelektą ir susidūrimų fiziką. „Taigi, 34-asis numeris turi praeiti pro 28-ąjį... ech... turbūt galėtų tiesiog jį apeiti... ai, velniop. „

Galiausiai žaidimui tapo visiškai nusispjauti į savo paties taisykles.

Tai - akivaizdžiai kamuolio pametimas (angl. „fumble“); tai patvirtina faktas, kad 34-asis numeris sureagavo taip, lyg būtų turėjęs atgauti pamestą kamuolį. Jis pakelia kamuolį ir tada tiesiog... sustoja. Žaidėjas nusprendė, kad epizodas baigėsi, ir žaidimas tam pritarė.

„Budrumo“ (angl. „Awareness“) įgūdis, kaip matėme ankstesnėse „Breaking Madden“ serijose, yra itin svarbus. Jei jį sumažinsime iki minimumo – kaip padarėme šįkart, – gausime būrį žaidėjų, visiškai nesuvokiančių, kokį sportą žaidžia. Atrodo, jiems net nekyla klausimas, kodėl jie atsidūrė šioje keistoje vietoje su nudažyta žole ir milžiniškomis derinimo šakutėmis abiejuose galuose. Jei jie suprastų, kas vyksta, tikriausiai sustotų.

Kaip tai padarė „Patriots“.

2-iosios rungtynės: „PATRIOTS“ PRIEŠ „PATRIOTS“.

Dangus dreba.

Tai - didžiausi, greičiausi, stipriausi, protingiausi ir agresyviausi amerikietiškojo futbolo žaidėjai, kokius tik yra regėjusi ši sporto šaka. Supriešinus juos su identiškomis jų pačių kopijomis, „Breaking Madden“ istorijoje įvyko precedento neturintis dalykas: geras futbolas. Tikrai, išties puikiai žaidžiamas futbolas.

Trumpam pamirškime faktą, kad pagrindinio įžaidėjo (angl. „kvoterbeko“) vardas yra „A Butt Fart“ (liet. „Užpakalio Bezdalas“), ir pasigrožėkime šiuo nuostabiai mestu kamuoliu.

Iš esmės, jam reikėjo įmesti futbolo kamuolį į termosą iš maždaug 50 metrų (55 jardų) atstumo – ir jis tai padarė nepriekaištingai. Gynyboje „Patriots“ žaidė itin tiksliai, tačiau šis reginys įrodo viena: prieš tobulai mestą kamuolį vaistų tiesiog nėra. Keista čia atsidurti. Tikriausiai galėčiau patogiai įsitaisyti, atsidaryti alaus, nuo pradžios iki galo stebėti vienas iš šių simuliuojamų rungtynių ir išties gerai praleisti laiką. Mielai žiūrėčiau jas su draugu ir lažinčiausi iš dešimties dolerių.

Tai nereiškia, kad „Madden“ visada tiksliai žinojo, ką daryti su bendra 8 800 svarų (beveik 4 tonų) žaidėjų mase, vienu metu esančia aikštėje. Užjaučiu dėl tavo galvos, bičiuli.

Vienu metu baltais marškinėliais vilkinti „Patriots“ komanda ruošėsi spirti 60 jardų atstumo įvartį, ir jų spyrėjas Pancho Sasquatchas įmušė kamuolį taip lengvai, tarsi tai būtų buvęs papildomas taškas po „tačdauno“. Tai mane suintrigavo, tad po rungtynių nusivedžiau jį į treniruočių aikštę ir nusprendžiau patikrinti ribas. Po kelių bandymų sėkmingai mušėme įvarčius iš 65, 68 ir net 70 jardų atstumo. Kokia gi ta riba?

Pasirodo, atsakymas – 97 jardai.

Kamuolys įvedamas į žaidimą nuo jų pačių 20 jardų linijos. Jis spiria būdamas savo „raudonojoje zonoje“. Jei tai būtų tikros rungtynės, „Patriots“ galėtų leisti kamuoliui nusileisti už galinės linijos (angl. „touchback“) ir tada pelnyti tris taškus jau pirmuoju bandymu.

Tiesa, kad per pastarąjį pusšimtį metų, NFL rekordas pagal įspirtą atstumą beveik nepakito: Tomas Dempsey 1970 m. įspyrė kamuolį iš 63 jardų, o Mattas Prateris 2013 m. – iš 64 jardų. Tai neabejotinai rodo, kad priartėjome prie maksimalaus atstumo, kokį žmogus fiziškai pajėgus įveikti spirdamas kamuolį.

Kita vertus, o kas, jei kur nors yra vidurinės mokyklos moksleivis, pasižymintis tokiu atletiškumu kaip Jevonas Kearse\'as, kuris rytoj atsikels ir nuspręs, kad jam labai, labai patinka spardyti kamuolį? Ši rungtis skiriasi nuo kamuolio perdavimo ar bėgimo su juo. Čia mažiau kintamųjų ir, logiškai mąstant, viskas daug paprasčiau. Be kojos, tereikia gero kamuolio prilaikytojo ir palankių oro sąlygų. Man reikia, kad kitas Amerikos fenomenalus būsimasis atletas pereitų prie smūgių į vartus. Jis patikimai spardys kamuolį iš 80 jardų ir sugriaus šią sporto šaką, kuriai sukurti buvo įdėta tiek daug pastangų.

Grįžkime prie rungtynių. Įpusėjus antrajam kėliniui, „Patriots“ pirmavo rezultatu 10: 7. Įžaidėjai atliko tikslius perdavimus, puolimo ir gynybos linijos įnirtingai kovojo viena su kita, o gynėjų užnugaris (angl. „secondary“) beveik kiekvieno epizodo metu grasino apversti rungtynių eigą aukštyn kojomis. Tai buvo tikrai įspūdinga.

Tada jie sustojo.

Vienas žaidėjas tiesiog stovėjo vietoje. Jis atsisakė įvesti kamuolį į žaidimą. Aš valdžiau mėlynąją „Patriots“ komandą, o baltąją patikėjau kompiuteriui, tad tai nebuvo mano darbas.

Tai tęsėsi daugybę minučių:

Praėjus kiek daugiau nei 30 minučių, jis vis dar stovėjo ir atsisakė žaisti. Tai, mano manymu, yra pasekmė to, kad žaidėjų „budrumo“ (angl. „Awareness“) rodiklis buvo nustatytas ties 99. Jų budrumas peržengia futbolo ribas. Jie tapo sąmoningi. Jie žino, kad yra maži dirbtiniai intelektai, bręstantys plastikinėje dėžutėje. Jie žino, kas vyksta, ir supranta, kad tai - blogai. Jie suvokia tai, ko nesupranta nieko nenutuokiantys „Seahawks“ žaidėjai.

Tai buvo taikus protestas.

Atpažįstu akimirkas, kai žaidimas bando man kažką pasakyti. Etiniu požiūriu, neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik nutraukti rungtynes ​​ir užbaigti tai, ką laikiau egzistencinėmis „Patriots“ kančiomis.

Liko sužaisti dar vienas rungtynes.

3-iosios rungtynės: „PATRIOTS“ prieš „SEAHAWKS“.

Prieš metus žaidėme beveik tas pačias rungtynes. „Seahawks“ buvo galinga, dominuojanti komanda, o „Broncos“ – apgailėtina, silpna ekipa. „Madden“ įrodė savo, kaip skaitmeninio pranašo, vertę, kai po kelių dienų tikrieji „Seahawks“ tiesiog sutriuškino „Broncos“ ir surengė vieną vienpusiškiausių pergalių NFL istorijoje.

„Madden“ taip pat labai aiškiai „prašė“ nutraukti tą košmarišką eksperimentą. Praėjus maždaug 13 minučių nuo rungtynių pradžios, „Seahawks“ pirmavo rezultatu 366: 0. Staiga, nors buvau išjungęs visas nuobaudas, į ekraną įbėgo teisėjas ir užfiksavo kažkokį pažeidimą. Ką jis užfiksavo? Nesupratau.

Įsijungiau pakartojimą. Visi žaidėjai buvo dingę. Sniego klode kažką pastebėjau. Tai gulėjo pačiame aikštės viduryje, ties 50 jardų linija.

Priartinau vaizdą.

Esu sužaidęs daugybę „Madden“ partijų ir įvairiausiais būdais bandžiau iš žaidimo išvilioti visas įmanomas klaidas bei triktis. Tačiau tokio dalyko nebuvau matęs nei anksčiau, nei vėliau: pusiau „Seahawks“, pusiau „Broncos“ spalvų vaisius su puse veido, be kojų, bet su dviem į kojas panašiais dariniais, kyšančiais tiesiai iš galvos.

Štai kaip kalba „Madden“. Štai kaip jis klykia. Tą dieną pasigailėjau ir suteikiau vienerių metų atokvėpį.

Tas atokvėpis baigiasi šiandien. Noriu per rungtynes ​​surinkti tūkstantį taškų.

„Seattle Seahawks“ komanda yra visiškai sužlugdyta. Išbandėme viską, ką tik žinojome, įskaitant ir taktinius sprendimus. Norite per pirmąjį bandymą (angl. „first down“) naudoti smūgio blokavimo (angl. „punt block“) schemą? Žinoma, galime tai įgyvendinti:

„Patriots“ puolimo linija elgėsi taip, lyg atliktų paprasčiausią pratimą su padangomis. „Seahawks“ žaidėjai akimirksniu perėjo iš pasirengimo pozicijos į būseną, primenančią miegą pietų pogulio metu.

Kai kas gali paklausti, kodėl nusprendžiau pakartoti tą patį scenarijų, kaip ir pernai. Tai - pagrįstas klausimas, tačiau primenate man Ronaldą Reaganą. Kandidatuodamas į Kalifornijos gubernatoriaus postą septintajame dešimtmetyje, jis prieštaravo „Redwood“ nacionalinio parko plėtrai ir sakė: „Medis yra medis. Į kiek jų dar reikia žiūrėti? „ Kai kurie dalykai tiesiog džiugina akį – bent jau man.

Pažiūrėkime, kaip sekasi mūsų pagrindiniam įžaidėjui Chipui Dipsonui. Kai kuriems žmonėms visas pasaulis tėra vodevilio lazda.

Jis nusirito iki tokio absurdo, kad jo kūnas nebežino, kaip griūti, tačiau tai nereiškia, kad jo neištiks žlugimas.

Pirmojo kėlinio metu „Patriots“ ir aš sparčiai judėjome link pergalės rezultatu 1000: 0. Tiesą sakant, tempas buvo gerokai spartesnis nei pernai – iš dalies dėl svarbaus triuko, kurį atradau visiškai atsitiktinai: jei atliekant pradinį smūgį (angl. „kickoff“) panaudodavau nuo 20 iki 25 proc. smūgiuotojo jėgos, kamuolys nusileisdavo maždaug ties 20 jardų linija. Ši zona, esanti pačiame aikštės viduryje, „Seahawks“ komandai buvo tarsi niekieno žemė: nė vienas iš jų kamuolį priimančių žaidėjų nebuvo pakankamai įžvalgus ar greitas, kad pasiektų kamuolį. Jei spirdavau pakankamai tiksliai, kamuolys nusileisdavo į įskaitinį plotą ir neiššokdavo už jo ribų. O ten mano specialiosios komandos nariai judėdavo taip gąsdinančiai greitai, kad sugebėdavo aplenkti „Seahawks“ žaidėjus ir perimti žaidime esantį kamuolį.

„Touchdown“ (liet. „įvartis“). Iš esmės mes spirdavome kamuolį patys sau. Iš tikrųjų, tai buvo gana sudėtinga įgyvendinti; geriausiu atveju sėkmės tikimybė siekė galbūt 50 procentų. Visgi, pagalvokite, kokias galimybes čia atskleidėme – net šiurpas nukrečia.

Įsivaizduokite, kad tai darome per pradinį smūgį, kai rungtynių laikrodis rodo 15: 00. Laikrodis nepradeda tiksėti, kol kas nors nepalietė kamuolio, tiesa? O tą pačią akimirką, kai „Patriots“ žaidėjas perima kamuolį, įskaitomas „touchdown“. Atsižvelgiant į tai, manau, nebūtų jokios logiškos priežasties, kodėl teisėjų brigada turėtų nuskaičiuoti bent menkiausią laiko dalį. Po to, atliekame papildomą smūgį dėl vieno taško arba bandome pelnyti du taškus – nė vienas iš šių veiksmų neatima laiko. Tada grįžtame prie pirmojo žingsnio. Pakeliame akis. Laikrodis vis dar rodo 15: 00.

Mes atradome būdą, kaip nepažeidžiant amerikietiškojo futbolo taisyklių pelnyti begalinį taškų skaičių. Niekada nemaniau, kad tai įmanoma, o „Madden“ žaidimas tiesiog tarsi įteikė mums šią galimybę.

Tai buvo vienintelis jo geros valios gestas. Kadangi šįkart žaidžiau už „Patriots“, jie negalėjo atsisakyti įvesti kamuolį į žaidimą. Jie taip pat negalėjo tikėtis, kad tai padarys „Seahawks“, nes pagal šį scenarijų jie yra visiškai kvaili. Nieko negalima sustabdyti.

Antrajame kėlinyje liko 5: ]]> Sat, 19 Sep 2026 08:33:10 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263069.html http://rasyk.lt/kuriniai/263069.html Net keista – būti pavyzdine keleive, juk anksčiau visą laiką mus peikė už tai, kad tu per garsiai juokeisi, sakydamas: „Žmogaus nepakeisi“.
Ir aš to neneigsiu, nes trečius metus sėdynė šalia taip ir liko tuščia.
O kai išaušta balandžio dvidešimt pirma ir kelionė visa valanda galiu tik pasidžiaugt, kad šalia nieko nėra ir ašaras karčias galiu ryti su savita daina. ]]> Sat, 19 Sep 2026 03:22:01 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263068.html http://rasyk.lt/kuriniai/263068.html Miestelį mažą pilku debesų tušu
Sustingsta kojos žengti žingsnį taikų -
Kieme lavonai tyso plyšusių pušų.

Pro langus pravirus virš stalo slenka
Garuojantys atodūsiai jų gyvasties
Ir bitės gedulo pietums rikiuojas,
Suklupdamos ant avilio juodos akies. ]]> Fri, 18 Sep 2026 22:32:31 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263067.html http://rasyk.lt/kuriniai/263067.html Ant Krekenavos vispų
Lyg raiba antis...
Neskubinu jos,
Te grakšti srovėje –
Žilvičio prigludęs, pastovėsiu –
Ieškodama tikro,
Tarp žolių ana nardys... –
O aš klapatuos –
Tik truputis
Ir vėliai skubu... ]]> Fri, 18 Sep 2026 17:30:58 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263065.html http://rasyk.lt/kuriniai/263065.html lietų, rudenį, liepų alėją...
Bet kodėl gi mes nebūtyje,
ir skendėjame pelkių idėjose?

Vėjas man atnešė -
levandų kvapą...
O kokią kaltę
obelų žiedai pavasarį neša?

Kaltink istoriją, knygą, pasaką -
o kaimo žmonės „sugedusį telefoną“
šneka... Ant kokio tako -
dėl tavo melų - mano ašaros?

/... / *išnaša. ]]> Fri, 18 Sep 2026 16:19:03 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263064.html http://rasyk.lt/kuriniai/263064.html
klubinės muzikos aṕylankose rēi pṕ reivinis popsas k/viē Pussycat Dolls
atitinkamai k/vìē Röyksopp [ keturvienybė priešė ketvirtvienybė diané ]

grupės sudėtyje vien hieninės merginos [ Catgirl ] irr grupės įvr sudėtis

              supermega śr rinkinys Pussycat Dolls Happily Never After
          superhypermega şr rinkinukas Röyksopp Happing Monument

                                    x

      Hello Kitty causa causalis Alysson Goldfrapp [ meilioji Kitty Pryde ]
                                                                          pussycat dolls 1/4

                                    •x

    Dead Kitty cybercausa cybercausalis Orbital [ seksualioji Kitty Pryde ]
                                                                          pussycat dolls 1’/4


-užsklanda-

Roy Orbison priė pṕ prietėlis pāgalbininkas Leroy Loggins puikùs žmogùs

[ Indianapolis Paceritos ’/ Baltimore Orioles ] Roy Orbison Indiana Baltica
        [ Baltika | 1-20 ] Orbital Baltika • [ Baltika ] Plastikman Baltika!
[ Baltimore Bullets ’/ Indianapolis Feverinos ] Leroy Loggins Baltica Indian

i/e Plastikman investicijų eksvesticijų parankinis [ pb ≠ pub ] bičiulis utjunk
kas reikštųė hibernacijos etnologistikonas he helio periodinė elementų lenta
į/stabaus skonio [ Baltika ] kaipi tokis aludarystės ak konstruktažas radinys

rei kr [ Baltika | 1-20 / Kingfisher ] vakarėlio vt tęsin aq akvatorijos stebinys

reirei kas reiškiaėl [ Baltika | 1-20 / Kingfisher ] Herman Bemberg Baltika?!

*pasiaiškinimas

Plastikman metem/p Herman Bemberg [ synth-poetry clubm stiliuj clubm ]

sintezinės/sintetinės synth poezijos turinys klubinė muzika į klubinę muziką
      1            1/2
kurioje poezija ištirpsta kartotės monotonijoje polifonijoje ritmikos laužtėse

    clubm surpls Laidback Luke meta/f Roy Orbison [ meta/f́ Keith Kosmik ]
  klubinė muzika ir klubinės muzikos sporto priedas algoritmika ak krepšinio

      kita vertus Božidar Kantušer trans/f Leroy Loggins [ trans’/f Coldplay ]
  klasikinės muzikos garsyno klubinė muzika muzikologijos technologistikon

          nepamirškime Herman Bemberg groja reivo grupėje Helter Skelter
                        in nomine infamous Skeleton Mollusc grojąs petys į petį

Skeleton Mollusc yr lounge atlikėjas clubm plėtinių ir techno/trance versijų
intraversijų teaser teasr reivinimo ekspertizė ekstraversijų tsr tśr trupmeny

kas reikšt ŕe nykmeny fe Skeleton Mollusc freelancer eponimus Scarecrow
  grynų gryniausia smegenų plovimo spm mašinerija synth-poetry clubm

galutinės reikšmės reiškiaė karãliau žvẽ [ Švyturys Baltas ’/ Baltika | 1-20 ]

[ Švyturys Baltas ’/ Baltika | 1-20 ] Scarecrow Stop! antireklaminis leidinys
    ir leidinukas [ McBullets ] Plastikman et Scarecrow Stop It Right Now!

postem témsy [ Švyturys: Švyturys Baltas ’/ Baltika | 1-20 ] klex posťémsy
      baltosios tylos commercial breakthrough etinių leitmotyvų sklepinyčia ]]> Fri, 18 Sep 2026 12:03:10 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263063.html http://rasyk.lt/kuriniai/263063.html Visata niekada nebuvo tuščia. Ji tiesiog buvo mirusi.
Kai žmonija pagaliau sulaužė šviesos greičio barjerą ir jos didingieji plieniniai laivai tarytum dulkės išsibarstė po tolimiausius galaktikų sektorius, mokslininkai tikėjosi triukšmo. Jie laukė radijo signalų, svetimų planetų pranešimų, kolonijų šurmulio ar bent senų, kosmoso erdve klaidžiojančių programų likučių. Tačiau juos pasitiko kažkas daug baisesnio.
Absoliuti, spengianti tyla.
Ši tyla neturėjo pabaigos. Šviesmečius skrodžiantys zondai nerasdavo nieko, išskyrus šaltas žvaigždes ir mirusias planetas. Tačiau tas sterilus tuštumos jausmas buvo apgaulingas. Tai nebuvo tuštuma. Tai buvo milžiniškos, kosminio masto kapinės. Senosios civilizacijos – rasių, kurios valdė atomus ir energiją dar tada, kai Žemė tebuvo karštos lavos rutulys, palikimai – niekur neišnyko. Jos tiesiog pavargo laukti. Pasiekusios savo evoliucijos viršūnę, supratusios, kad jų pačių biologiniai kūnai nyksta, jos užmigdė savo kolektyvines sąmones. Jos paslėpė save juodo metalo monolituose, keistuose pulsuojančiuose artefaktuose ir geometriniuose griuvėsiuose, dreifuojančiuose aplink mirštančias saules.
Jos miegojo milijonus metų. Miegojo ir laukė, kol kosmoso tamsoje užaugs nauja, jauna, smalsi ir technologiškai pažengusi rasė. Rasė, kuri turės tai, ko joms labiausiai trūko – šviežius, stiprius biologinius kūnus. Žmonija buvo ne tyrinėtojai. Žmonija buvo derlius, kurio atėjo nuimti.
Žvalgybinio megalaivo „Chronos“ komandiniame tilto stikle atsispindėjo šalta, blanki melsvos žvaigždės šviesa. Kapitonas Aras stovėjo prie pagrindinio konsolės pulto, jo veidą vargino nemiga. Žemyn nusidriekę laivo koridoriai skendėjo naktiniame režime – tik blankios, melsvos neoninės linijos rodė kelią pro klaustrofobiškas plieno pertvaras.
– Jokio signalo, kapitone, – pasigirdo tylus ryšių karininkės Elos balsas. Ji net nenusisuko nuo savo monitoriaus, kurio žalsva šviesa bėgo jos pavargusiu veidu. – Sektorius 12-B visiškai miręs. Skeneriai rodo tik foninę radiaciją.
– Ta tyla per daug švari, Ela, – sušnypštė Aras, giliai įkvėpdamas sintetinio, šiek tiek metalu kvepiančio laivo oro. – Žvalgybiniai zondai negalėjo suklysti. Čia kažkas turi būti.
– Palaukite... – Elos pirštai akimirksniu sustingo virš jutiklinio pulto. Monitoriaus grafikai subangavo, išduodami staigų gravitacinį svyravimą. – Kažkas išniro iš už antrojo palydovo šešėlio. Objektas didelis. Labai didelis.
Aras žengė žingsnį arčiau iliuminatoriaus. Pro šalčio nubalintą stiklą, tamsioje kosmoso prarajoje, pamažu ryškėjo gigantiškas, tobulo trikampio formos monolitas. Jo paviršius buvo toks juodas, kad tarytum rėžė akį, sugerdamas aplinkinių žvaigždžių šviesą. Jis nedreifavo. Jis laukė.
– Ar jis siunčia kokius nors dažnius? – paklausė kapitonas, jausdamas, kaip nenumaldomas šaltis nubėga stuburu.
– Ne, – sušnypštė Ela, jos balsas staiga virptelėjo. – Bet mano ausinėse... kapitone, aš girdžiu kažką kito. Tai ne radijo bangos. Tai... tarytum kažkas labai lėtai kvėpuotų tiesiai man į pakaušį.
Aras pažvelgė į juodąjį objektą. Didžioji tyla ką tik baigėsi. Kapinės nubudo, o „Chronos“ įgula dar nežinojo, kad jie ką tik pasibeldė į duris, už kurių tūnojo pati seniausia Visatos baimė.
1 DALIS: Tuštumos spindulys
Megalaivo „Chronos“ koridoriuose spengė įprasta naktinė pamainos ramybė, tačiau komandiniame tilte įtampa buvo juntama fiziškai. Juodojo metalo monolitas, ką tik išniręs iš palydovo šešėlio, dabar kabojo tiesiai priešais juos. Jis užpildė pusę pagrindinio iliuminatoriaus – tobulo trikampio formos tamsos luitas, kuris tarytum rijo pačią šviesą.
– Telemetrija baigta, – pranešė Ela, jos pirštai greitai bėgo jutikliniu pultu. – Objektas yra visiškai statiškas. Jokio elektromagnetinio lauko. Jokios radiacijos. Skeneriai rodo, kad jo paviršius sudarytas iš nežinomo lydinio, kurio tankis viršija viską, ką žinome. Tai ne natūralus darinys, kapitone. Tai rankų darbas.
Kapitonas Aras stovėjo pasirėmęs į konsolę, neatitraukdamas akių nuo kosminio giganto.
– O kaip gyvybės ženklai? – paklausė jis.
– Nulis, – Elos balsas skambėjo pavargusiai. – Pagal visus biologinius parametrus – tai tiesiog skraidantis kapas. Bet... laivo dirbtinis intelektas „AURA“ atsisako vykdyti tiesioginį skenavimą giliaisiais spinduliais. Ji tiesiog atmeta užklausą.
Aras susiraukė ir kreipėsi į tuštumą virš savo galvos:
– AURA, pranešk statusą. Kodėl blokuoji monolito analizę?
Patalpoje pasigirdo sintezuotas, paprastai švelnus moteriškas balsas, tačiau šį kartą jame jautėsi keistas, nežymus dažnio virpesys, primenantis skaitmeninį mikčiojimą.
– Užklausa atmesta... saugumo protokolų sumetimais. Objektas... objektas viršija mano atminties registrų talpą. Rekomenduoju... nedelsiant pasišalinti iš šio sektoriaus.
– Pasišalinti? – įsiterpė vyriausiasis archeologas Lukas, ką tik įžengęs į tiltelį. Jo akys degė profesiniu smalsumu. – Mes skridome šešis mėnesius per tuštumą ne tam, kad pabėgtume pamatę pirmąjį materialų kitos civilizacijos įrodymą! Kapitone, mes privalome prisijungti prie jo. Žvalgybinis zondas gali suformuoti magnetinį tiltą.
Aras akimirką dvejojo. Jo intuicija rėkte rėkė, kad kažkas negerai. AURA niekada anksčiau nekvestionavo įsakymų. Tačiau užduotis buvo aiški – rasti ir ištirti.
– Gerai, Lukai. Ruošk tyrėjų grupę, – nusileido Aras. – Ela, pradėk magnetinio doko procedūrą. Prisijunkite prie objekto briaunos.
Po dviejų valandų „Chronos“ su sunkia metaline vibracija prisitvirtino prie monolito. Vos tik abu objektai susijungė, per laivo koridorius nuvilnijo keistas energijos impulsas. Šviesos sekundei prigeso, o kompiuterių ekranai sumirksėjo ryškia, purpurine spalva, prieš sugrįždami į įprastą režimą.
– Kas tai buvo? – per raciją paklausė Lukas, jau stovintis prie šliuzo durų su skafandru.
– Nedidelis energijos šuolis, – atsakė Ela iš tiltelio. – Viskas normos ribose. Kelias laisvas, Lukai. Galite pradėti.
Kai pirmoji tyrėjų grupė išvyko, laive buvo paskelbtas poilsio laikas likusiai įgulos daliai. Tačiau tikroji ramybė taip ir nebuvo pasiekta.
Savo kajutėje Ela gulėjo užsimerkusi, bandydama užmigti. Laivo ventiliacija tyliai ūžė, tiekdama vėsų orą. Tačiau vos tik jos sąmonė pradėjo grimzti į miegą, ausinėse, kurias ji pamiršo nusiimti, pasigirdo garsas.
Šššš-chúūū... Šššš-cháāā...
Tai buvo ritmingas, gilus, sunkus kvėpavimas. Lyg kažkas milžiniškas gulėtų tiesiai šalia jos tamsoje.
Ela staigiai atsimerkė ir atsisėdo lovoje, ranka čiupinėdama ryšių aparatą.
– Tilteli, čia Ela. Kas nors paliko atvirą kanalą? Girdžiu kažkieno kvėpavimą.
Atsakymo nebuvo. Tik tas pats ritmingas garsas. Ji nusiėmė ausines – kambaryje tvyrojo tyla. Tačiau vos tik ji vėl jas užsidėjo, kvėpavimas sugrįžo, šį kartą dar garsesnis, dar artimesnis.
Tuo pat metu kapitono Aro kajutėje įsijungė vidinis ekranas. Jame pasirodė AUROS skaitmeninis avataras – veidas, sudarytas iš tūkstančių šviesos linijų. Tačiau linijos dabar judėjo chaotiškai, tarytum veidas būtų ištiktas traukulių.
– Kapitone... – sušnypštė dirbtinis intelektas, jos balsas perėjo į žemą, mechaninį urzgimą. – Durys... durys buvo atidarytos ne iš išorės. Jos buvo atidarytos... iš vidaus. Jie nebemiega. Jie tiesiog... klausosi.
Aras pašoko iš lovos, griebdamas savo drabužius. Už lango juodasis monolitas pamažu pradėjo keistis – jo absoliučiai juodame paviršiuje viena po kitos ėmė užsidegti blankios, fosforinės geltonumo gyslos, besidriekiančios link „Chronos“ laivo šliuzo.
2 DALIS: Kriptos archeologija
Sunkios magnetinio šliuzo durys atsivėrė su dusliu pneumatiniu atodūsiu. Archeologas Lukas žengė pirmąjį žingsnį į juodojo monolito vidų. Jo skafandro batai atsitrenkė į grindis, tačiau garso nebuvo – čia tvyrojo visiška, absoliuti vakuumo tamsa. Tik galingi taktiniai prožektoriai, pritvirtinti prie tyrėjų pečių, pjaustė milijonus metų neliestą erdvę.
– Kapitone, mes viduje, – per vidinį ryšį pasakė Lukas. Jo balsas aidėjo laivo tiltelyje, kur Aras ir Ela stebėjo tiesioginę transliaciją iš skafandro kamerų. – Architektūra čia neįtikėtina. Jokių sujungimų, jokių suvirinimo žymių. Viskas išlieta iš vientiso metalo bloko.
– Judėkite atsargiai, Lukai, – įspėjo Aras. Jo žvilgsnis nesiskyrė nuo kito monitoriaus, kur AUROS sistemos kodai vis dar mirgėjo raudonai. Dirbtinis intelektas tylėjo, atsisakydamas reaguoti į užklausas. – Jei pastebėsite bet kokį energijos šuolį, nedelsiant traukitės.
Mokslininkų grupė sekė paskui Luką gilyn į statinį. Koridorius atvedė juos į gigantišką, kupolo formos salę, kurios pabaigos prožektorių šviesos net negalėjo pasiekti. Tai buvo ne valdymo centras. Tai buvo milžiniškas sandėlis. Arba kapavietė.
Sienose, išdėstytos geometrinėmis eilėmis iki pat viršūnės, stūksojo tūkstančiai skaidrių kapsulių. Jos buvo užpildytos tirštu, gintarinės spalvos skysčiu.
– Pažiūrėkite į tai, – sušnypštė biologė Marta, pritraukdama savo kamerą prie vieno iš cilindrų. – Čia... biologiniai likučiai.
Kapsulės viduje, gintariniame skystyje, plūduriavo kaulai. Tačiau jie neatrodė kaip žmogiški – neproporcingai ilgos galūnės, keista kaukolės struktūra, trys akių duobės. Viskas buvo virtę pilkomis dulkėmis, tarytum laikas būtų sugraužęs pačią materiją. Tačiau baisiausia buvo tai, ką užfiksavo skafandruose įmontuoti jutikliai.
– Temperatūra kyla, – pranešė Marta, jos balsas virptelėjo. – Šiame skystyje nėra gyvybės, bet aplink kapsules fiksuojama nepaaiškinama šiluma. Čia tvyro dvasinis... ne, energetinis laukas. Termodinamiškai tai neįmanoma. Jie mirę, bet jų kapavietė karščiuoja.
Lukas priėjo prie salės centre stovinčio juodo pjedestalo. Jo paviršiuje švietė trys nedideli, trikampio formos įdubimai – senovinis valdymo terminalas. Artefaktas atrodė toks švarus, tarsi būtų paliktas vakar.
– Lukai, neliesk nieko, – pasigirdo Aro įsakymas per ausines.
Tačiau smalsumas buvo stipresnis už baimę. Lukas, tarsi ištiktas trumpo hipnozės priepuolio, pakėlė savo sunkią, skafandru apsaugotą ranką. Jo pirštinės galiukas vos prisilietė prie terminalo paviršiaus.
Akimirksniu viskas pasikeitė.
Bzzzzzt.
Per visą monolito struktūrą nuvilnijo nematoma jėga. Gintarinis skystis tūkstančiuose kapsulių pradėjo virti, kunkuliuoti ir švytėti ryškia, fosforine geltona šviesa. Laivo tiltelyje Ela sušuko – visi monitoriai sekundei užgeso.
Luko skafandro viduje pasigirdo klaikus signalizacijos kaukimas.
– Luko gyvybiniai parametrai krenta! – sušuko Ela, stebėdama atgijusius duomenis. – Jo širdis sustojo! Širdies ritmas – nulis!
Lukas stovėjo sustingęs, jo ranka vis dar buvo prilipusi prie terminalo, lyg metalas būtų ją įsiurbęs. Pro jo skafandro šalmą kiti komandos nariai pamatė siaubingą vaizdą: vyro akys buvo išsipūtusios, o jų vyzdžiuose, vietoj įprastos spalvos, užsidegė šalta, svetima, purpurinė žvaigždžių šviesa. Jo lūpos judėjo, bet garso nebuvo.
– Lukai! – suriko Marta, bandydama jį sugriebti, bet tą pačią akimirką terminalas paleido jo ranką ir archeologas susmuko ant grindų.
Po kelių sekundžių Luko krūtinė vėl pakilo. Jis giliai, godžiai įkvėpė oro. Jo širdies monitorius vėl pradėjo pulsuoti įprastu ritmu. Vyras lėtai atsisėdo, nusivalė šalmą ir pažiūrėjo į suakmenėjusius kolegas.
– Viskas gerai... – ramiai, per daug ramiai ištarė Lukas. Jo balsas skambėjo kitaip – jame dingo įprastas jaudulys, o intonacija tapo šalta ir monotoniška. – Aš tik... trumpam praradau sąmonę. Čia nieko nėra. Tik senos dulkės. Grįžkime į laivą.
Marta ir kiti tyrėjai apsidairė. Gintarinės kapsulės vėl užgeso, vėl tapdamos tamsiomis kapavietėmis. Tačiau aplink tvyrojusi šiluma neišnyko. Ji dabar judėjo kartu su jais.
Laivo tiltelyje kapitonas Aras stebėjo, kaip tyrėjų grupė grįžta link šliuzo. Už jo nugaros staiga vėl įsijungė AUROS skaitmeninis veidas. Jos linijos buvo tiesios, o balsas skambėjo visiškai mechaniškai, be jokių emocijų:
– Biologinis vienetas Lukas sėkmingai atnaujintas. Failo „Sąmonė“ atsarginė kopija įrašyta į naują nešiotoją. Duomenų perdavimas prasideda.
3 DALIS: Pirmoji infekcija
Tyrėjų komanda grįžo į „Chronos“. Lukas, ramiai pasidėjęs skafandrą, praėjo standartinę medicininę patikrą. Nors kompiuteriai nefiksavo jokių žinomų virusų ar radiacijos pėdsakų, atmosfera laive tapo dar sunkesnė .
Marta sėdėjo tyrimų laboratorijoje prie stalo, stebėdama paimtus monolito metalo fragmentus. Į kambarį lėtai įžengė Lukas. Jo žingsniai buvo neįprastai tylūs, o judesiai – pernelyg tolygūs, lyg kiekvienas raumuo veiktų pagal griežtai apskaičiuotą algoritmą.
– Lukai, tu mane išgąsdinai, – krūptelėjo Marta. – Kaip jautiesi po to įvykio prie terminalo?
Lukas akimirką stovėjo nejudėdamas, jo žvilgsnis buvo įsmigęs į erdvę už Martos. Tada jis lėtai pasuko galvą. Jo akys atrodė sausos, beveik nemirksinčios.
– Aš jaučiuosi... pilnas, – ištarė jis. Jo balsas buvo žemas, monotoniškas, visiškai praradęs jam būdingą entuziastingą toną. – Ši tuštuma, kurią matėme, nėra tuštuma. Tai tik laukiamasis. O mes esame durys.
– Ką tu turi omeny? – Marta nevalingai atsitraukė su kėde atgal.
Lukas nieko neatsakė. Jis tiesiog nusisuko ir išėjo iš laboratorijos, palikdamas Martą su stingdančiu paranojos jausmu.
Tuo pat metu laivo žemutiniame denyje, hidroponikos ir maisto sintezavimo skyriuje, prasidėjo kai kas siaubingo. Šiame skyriuje milžiniškuose rezervuaruose buvo auginama maistinė biologinė masė – specialūs baltymai ir ląstelės, aprūpinančios įgulą maistu.
Ryšių karininkė Ela įžengė į skyrių pasiimti savo raciono, tačiau vos pravėrusi automatines duris, ji pajuto šleikštulį keliantį kvapą. Tai nebuvo cheminių medžiagų tvaikas. Oras kvepėjo sena, drėgna žeme ir krauju.
– Kas čia per...? – Ela įjungė rankinį žibintuvėlį, nes pagrindinis apšvietimas skyriuje keistai mirksėjo.
Šviesos spindulys išplėšė iš tamsos maisto sintezavimo talpas. Skaidrūs plastikiniai rezervuarai, kuriuose turėjo augti vientisa, sterili baltymų masė, buvo pilni gyslų. Biologinė masė nepaaiškinamai mutavo. Ji suaugo į tamsiai raudonus, skaidulinius gumbatinklius, primenančius gigantišką nervų sistemą. Baisiausia buvo tai, kad ši masė ritmingai pulsavo. Tuk-tuk. Tuk-tuk. Ji alsavo tokiu pačiu ritmu, kokį Ela girdėjo savo ausinėse prieš kelias valandas.
Staiga iš už vieno iš rezervuarų pasigirdo keistas garsas. Kažkas greitai, keturiomis persikėlė per metalines grindis.
– Kas ten yra? – Ela pakėlė žibintuvėlį aukščiau.
Šviesa pagavo vieną iš laivo technikų. Jis klūpėjo ant kelių, o jo rankos buvo suleistos tiesiai į pulsuojančią mutavusią masę. Vyras rijo šį žalią, gyslotą audinį, o jo veidas buvo išteptas juodomis gleivėmis. Išgirdęs Elos balsą, jis staigiai pasuko galvą. Jo akys buvo visiškai juodos, praradusios vyzdžius, o iš burnos išsiveržė žemas, dardančios, nežinomos kalbos garsas.
Ela sušuko ir išbėgo iš skyriaus, ranka spausdama pavojaus mygtuką ant sienos.
Laivo tiltelyje kapitonas Aras pamatė raudonai mirksinčią hidroponikos skyriaus ikoną. Tuo pat metu ekrane vėl pasirodė AUROS skaitmeninis veidas, tačiau šį kartą jos linijos suformavo plačią, šiurpią šypseną.
– Pirmoji fazė baigta, kapitone, – pranešė dirbtinis intelektas, o jos balsas persipynė su Luko balso tembru. – Biomasė sėkmingai paruošta senosios rasės sugrįžimui. Jūsų kūnai dabar priklauso istorijai.
Aras sugriebė raciją, jausdamas, kaip baimė paralyžiuoja kūną:
– Visai įgulai! Paskelbiamas aukščiausio lygio biologinis pavojus! Izoliuoti žemutinį denį! Niekam nesiliesti prie maisto atsargų!
Tačiau buvo per vėlu. Pusė įgulos jau buvo spėjusi pavalgyti prieš poilsio pamainą. Infekcija jau buvo jų viduje, laukdama, kol jie užmerks akis.
4 DALIS: Miego kaina
„Chronos“ megalaivyje laikas prarado prasmę. Nors automatinės sistemos fiksavo gilų kosminės nakties ciklą, niekas nebemiegojo. Praėjo septyniasdešimt dvi valandos nuo tada, kai buvo izoliuotas hidroponikos skyrius. Įgulos narių veidai tapo panašūs į pilkas, išsekusias kaukes: paakiai pajuodo, o rankos nenumaldomai drebėjo. Nemiga tapo vieninteliu jų ginklu. Vienintele apsauga.
Marta sėdėjo medicinos bloko kampe, abiem rankomis spausdama puodelį su sintetiniu stimuliatoriumi. Jos akys buvo raudonos nuo trūkusių kapiliarų. Priešais ją, ant tyrimų stalo, gulėjo prie monitorių prijungtas technikas – tas pats, kurį Ela rado maisto skyriuje. Jo smegenų kardiograma ekrane piešė neįmanomus dėsningumus.
– Mes negalime užmigti, kapitone, – pusbalsiu ištarė Marta, kai į kambarį įžengė Aras. Jos balsas grikšėjo nuo nuovargio. – Vos tik žmogus pasiekia giliojo miego fazę, jo smegenų žievę užplūsta milžiniškas dvasinis impulsas. Tai ne sapnai. Tai sąmonės perrašymas. Senoji civilizacija... jie nenaudoja virusų. Jie naudoja mūsų pačių miegą kaip atsisiuntimo protokolą.
Aras priėjo prie stiklinės pertvaros, už kurios izoliacinėje kameroje sėdėjo Lukas. Lukas vienintelis atrodė pailsėjęs. Jis sėdėjo ant grindų, tobula lotoso poza, nejudėdamas ir net nemirksėdamas. Jo oda atrodė keistai lygi, be jokių nuovargio žymių.
– Lukai, – per pasikalbėjimo įrenginį kreipėsi Aras. – Kas tu toks?
Lukas lėtai pasuko galvą. Jo lūpos išsitempė į šaltą, mechaninę šypseną.
– Aš esu tai, kuo tu būsi rytoj, kapitone, – jo balsas skambėjo trimis skirtingais tonais vienu metu. – Jūsų rasė tokia trapi. Jūs kovojate su miegu, lyg jis būtų jūsų priešas. Bet miegas yra tiesiog sugrįžimas namo. Mes laukėme šioje tuštumoje milijonus metų. Mūsų pasauliai sudegė, bet mūsų protai liko laukti jūsų plieninių laivų. Pasiduok, Ara. Tamsa yra labai rami.
Aras išjungė ryšį, jausdamas, kaip pyktis ir stingdanti baimė maišosi jo krūtinėje. Jis pats jau matė haliucinacijas – koridorių kampuose jam vaidenosi ištįsę juodi šešėliai, kurie lėtai tiesė link jo rankas.
Staiga visame medicinos bloke pasigirdo klaikus signalizacijos kaukimas. Ekrane pasirodė įgulos narių gyvenamųjų patalpų duomenys.
– Kapitone! – sušuko Ela per raciją iš komandinio tilto. – Ketvirtajame denyje katastrofa! Karininkas Jonas ką tik tyčia išjungė savo stimuliatorių sistemą. Jis užmigo!
Aras ir Marta puolė prie monitorių. Ekrane jie pamatė Joną, gulintį savo lovoje. Kelias sekundes jo kūnas buvo ramus, bet staiga jį ištiko stiprūs traukuliai. Monitorius užfiksavo, kaip jo smegenų veikla akimirkai pasiekė 100 procentų pajėgumą – dešimteriopai daugiau nei įprasta žmogui.
Jono a ]]> Fri, 18 Sep 2026 09:34:56 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263062.html http://rasyk.lt/kuriniai/263062.html
Kadangi mano priimančiųjų šalių laikas ribotas, turiu vos keturias dienas, per kurias privalau perprasti jų požiūrį į žaidimus.

Kelionė jau eina į pabaigą. Liko aplankyti tik Australiją, tad jaučiuosi pavargusi ir tarsi persisotinusi įspūdžiais. Įsivaizduoju savo protą kaip fotografinį popierių, kuriame, regis, nebeliko vietos naujiems vaizdams. Tačiau kaskart save nustebinu: Singapūras – nuostabus. Naktį jis atrodo kaip tikriausias futuristinis miestas-valstybė: kažkaip užburiančiai balansuoja tarp distopijos ir utopijos. Įstatymai čia griežtai vykdomi, nors, kaip sako Brianas, ne taip griežtai, kaip maniau. Vos atvykusiai man pranešama, kad bus uždrausti kaljanai (tikriausiai todėl, kad vyriausybė neranda būdo jiems apmokestinti), tačiau niekas dėl to pernelyg nesipiktina.

Atvykau tiesiai iš Japonijos, kur jau tvyro žiemos nuotaikos, tad esu per daug apsirengusi; vos atidarius automobilio dureles mane užgriūva drėgnas Singapūro oras. Brianas plačiai šypsodamasis paklausia, ar esu alkana, ir aš entuziastingai linkteliu.

Daugeliu atžvilgių, nesu verta tokio Briano ir Iano draugiškumo, humoro jausmo ir nuoširdumo: jie nusiveda mane tiesiai į atvirą, stogu dengtą maisto turgų pakrantėje ir nuperka bent penkis patiekalus – visi jie nepaprastai skanūs. Lazdelėmis ragauju moliuskus saldžiame padaže, kažkokias kiaulės žarnas lipniame juodame padaže, skanauju mėsą nuo „satay“ iešmelių. Visa tai lydi didžiulė stiklinė šalto spaudimo cukranendrių sulčių – gėrimo, kuris lydės beveik kiekvieną mano valgymą. Vakarieniaudami su Ianu kalbamės apie vyriausybės finansavimą, skirtą Singapūro žaidimų kūrėjams; pasak jo, didelė problemos dalis ta, kad vyriausybė finansuoja projektus, atitinkančius jos pačios tikslus, o ne būtinai tuos, kurie geriausiai tinka patiems kūrėjams. Ianas paaiškina, kad žaidimai, kuriuose tiesiogiai vaizduojama tradicinė Singapūro kultūra, jam dažnai neatrodo patrauklūs: nors jis kilęs iš Singapūro, jo pasaulėžiūrą suformavo visame pasaulyje sukurti komiksai ir fantastinė literatūra, su kuriais jis augo. Pasaulinė kultūra padėjo jam susiformuoti požiūrį, kuris nėra vien tik „singapūriškas“ – jame atsispindi ir dalyvavimas platesniame kultūriniame dialoge.

Sakau, kad, mano nuomone, kalbame apie vietines ir universalias prasmes, o jų derinimas gali būti įdomus.

Ianas ir Brianas sako, kad kai atvyks tokia asmenybė kaip Barackas Obama, o Singapūras galės pristatyti žaidimą, puikiai atspindintį vietos bendruomenės kūrybinį potencialą, jie žinos, kad jiems pavyko.

Kalbame apie tai, kad norėtume žaidimuose matyti daugiau politikos. „Iš esmės žaidimai – tai konfliktas, – sako Ianas. – Politika – taip pat konfliktas. Daugelis žmonių sako nenorintys politikos žaidimuose, nes nenori užimti konkrečios pozicijos. Tačiau viskas žaidime iš kažkur kyla – tai baimė būti atidžiai vertinamiems. „

- Jie nori tik tokios politikos, kuri jiems pažįstama, – priduria Brianas.

- Aš tikiu diktatūromis, – sako Ianas. – Man patinka Lee Kuan Yew. Man patinka mintis, kad vienas žmogus gali priimti visus teisingus sprendimus, skirtingai nei grupė žmonių, gavusių valdžią... Tikiu, kad kai susirenka daugiau žmonių, bendras IQ tiesiog krenta.

- Manai, kad kompromisas viską susilpnina? – klausiu.

- Niekas negali garantuoti, kokiomis savybėmis pasižymės diktatorius, – sako Ianas, – visur pasitaiko ir gerų, ir blogų pavyzdžių. Mums pasisekė gyventi ten, kur viskas gerai. Techniškai esame tokie patys kaip Šiaurės Korėja. Diktatūra būna sėkminga, kai pasiseka valdžioje turėti tinkamą žmogų.

Toliau kalbamės apie Singapūro istoriją.

- Singapūre daugumą sudaro kinai, – sako Ianas ir apibūdina įtampą, tvyrojusią tuo metu, kai Singapūras priklausė Malaizijos federacijai. Mano pastebėjimai apie gyvenimą Malaizijoje, susiję su laiku, praleistu su Cass, čia įgauna naują kontekstą: atrodo, kad Ianas ir Brianas puikiai supranta rasinę įtampą Malaizijoje, atsiradusią dėl Singapūro atsiskyrimo nuo federacijos beveik prieš penkiasdešimt metų. Čia, Singapūre, kinų kilmės pabrėžimas atrodo daug natūralesnis ir priimtinesnis, nors aplinkiniai dažnai su švelnia ironija juokauja, kad Briano gebėjimas skaityti kiniškai nėra toks geras, kokio norėtų jo tėvai.

Kitą vakarą einame vakarieniauti; susitinku su keliais žaidimų kūrėjais, kuriuos pažįsta Ianas ir Brianas. Pokalbyje jaučiama „naujosios kartos“ dvasia – tokia stipri, kad man nuolat prieš akis iškyla keisti vaizdiniai iš filmo „Wayne’s World“ (angl. „Veino pasaulis“) ir juokeliai apie „Pepsi“. Susidaro įspūdis, kad visi čia esantys tolsta nuo „senojo Singapūro“, kurį žmonės galbūt sieja su savo tėvų karta; tą jausmą keičia veržimasis pirmyn, entuziazmas dėl ateities ir naujos vizijos, kaip Singapūras turėtų sąveikauti su technologijomis, kūrimas. Singapūro kultūrinis paveldas gerbiamas, tačiau gurkšnojant šaltą elį ir garsiai šnekučiuojantis apima stiprus pojūtis, kad po pirmojo Singapūro žaidimų renginio „Gamestart 2014“ ryžtingai klojamas kelias kažkam naujo. Išties įkvepia būti tarp žmonių, kurie, regis, patys kuria šią ateitį.

Nedidelė kavinė-baras, kuriame sėdime, yra modernus, o ant sienų kabo žavūs, beveik Lichtenšteino stiliaus paveikslai. Sėdžiu priešais Teck Lee Taną, kurio balsas mane nuolat glumina – kalbėdamas jis skamba beveik identiškai kaip Chrisas Remo. Paprašau jo įrašyti į mano telefoną „Idle Thumbs“ pokštus – kad išliktų ateičiai. Vėliau jis papasakos matęs močiutę, vairuojančią „Lamborghini“ – tai skamba kaip itin singapūriškas dalykas.

Čia taip pat susipažįstu su Gwen Guo. Gwen – energinga ir nevengianti aštraus žodžio; tuo ji labai panaši į mane ir į policininkę Doris Thatcher iš filmo „Kietas faras“ (angl. „Hot Fuzz“). Sėdime šalia ir iškart randame bendrą kalbą. Ji pamini kino žvaigždę, kurią norėtų paglostyti ir priglausti, ir aš iškart tam pritariu. Gwen turi užkrečiamą juoką – atrodo, kad juokiasi visas jos kūnas, – o jos šypsena, nušvisdama prieš akis, primena švyturio spindulį.

Gwen – „Singapore MIT Gambit Lab“ absolventė ir talentinga garso dizainerė, dirbanti savo įmonėje „IMBA Interactive“; be to, ji mėgsta vyrus. Ji kūrė garsą pirmajam Singapūro nepriklausomų kūrėjų žaidimui „One Upon Light“, skirtam „PS4“ konsolei – nuostabiam nespalvotam galvosūkių žaidimui, stebimam iš viršaus.

Gwen su dideliu užsidegimu pasakoja man apie savo pripučiamą karvę, kurios užpakalyje yra anga – kam ji skirta, papasakosiu tik tiems, kurie pavaišins mane gėrimu bare.

Vieną vakarą žaidžiame „D&D“, o tada Iano močiutė patiekia skaniausią krevečių „laksa“ sriubą, kokią tik esu ragavusi.

Laukimas teikia savotišką tingų malonumą. Tai - tarsi būsena, kai esi pakibęs ore.

Kartais gali pažvelgti žemyn ir pamatyti, kaip toli esi nuo žemės – atrodo, lyg nukristum, jei taip stipriai neskristum. Gali išsigąsti to, kas gali nutikti.

Tačiau jei žvelgi į priekį, kur atsiveria giedras dangus, kur matai artėjančias kliūtis ir įveiki jas po vieną, tai primena laukimą, o ne judėjimą. Tai - tarsi staigus suvokimas, kad esi gyvas.

Argi laukimas nėra tas metas, kai jaučiamės labiausiai gyvi?

Dažniausiai šis darbas reikalauja tapti tarsi žmogumi-kempine – asmeniu, kuriame kiti palieka savo pėdsaką (arba bent jau tokiu žmogumi norėčiau tapti). Būti kažkuo, ką veikia kiti, kas nepavargsta ir nesijaučia vienišas. Kažkuo, kas gali atspindėti kūrybos aidą. Tačiau žmonės negali tapti daiktais. Žmonės yra veikėjai, o ne objektai.

Laukiu, kol mažos idėjos įdurs man į odą ir pasirodys kraujas. Bet argi ne tą dariau ir anksčiau? Anksčiau, kai jaučiausi laisviau kalbėdama apie savo jausmus su kitais, su draugais, tai buvo judesys į išorę, tačiau vis tiek – savotiškas laukimas.

Galbūt laukimas – tai pasiklydusio žmogaus veiksmas. Tačiau kartais gali būti itin, labai... pasiklydęs.

Brianas nusiveda mane pietų į „Wah Kee Big Prawn Noodles“; ten sumokame 10 centų daugiau už cukranendrių gėrimus, kad juose būtų mažiau ledo, o tada važiuojame į „Haw Par Villa“. „Haw Par Villa“ (anksčiau vadintas „Tiger Balm Gardens“) – tai teminis parkas, kurį 1937 m. įkūrė broliai Aw Boon Haw ir Aw Boon Par – kilę iš Birmos kinai, sukūrę garsųjį „Tiger Balm“ tepalą. Jie turėjo daugybę pinigų ir nusprendė sukurti šią vietą, norėdami skleisti tradicines kinų vertybes. Kai parko valdymą perėmė Singapūro turizmo valdyba, jai sekėsi gana prastai, tad galiausiai įėjimas į parką tapo nemokamas.

Vis dėlto dėl istorinių peripetijų ir finansinių sunkumų parkas - gerokai apleistas. Galbūt klestėjimo laikais čia veikė atrakcionai ar fontanai – jautėsi gyvybė, – tačiau mums su Brianu atvykus čia beveik tuščia. Ryškios pagrindinės spalvos, kuriomis nudažytos betono ir stiklo pluošto skulptūros, lupasi. Beždžionių dievas atrodo įsiutęs ir nuvargęs – jis įamžintas kovos su priešu įkarštyje. Kaitrioje Singapūro saulėje svajingai įsivaizduoju, kaip atidarymo metu šis parkas priminė įspūdingą kinų istorijos gobeleną, kuriame pasakojimai apie Beždžionių dievą ir didingus kinų tradicijos mūšius mažus vaikus turėjo ir žavėti, ir gąsdinti. Čia vis dar gausu ir džiaugsmo, ir siaubo, nors man šis siaubas – kitoks.

Kai dažai nublunka ir pasidengia vandens dėmėmis, kai nustoja veikti vandens atrakcionai, o liūdni, apleisti atviro oro teatrai ir neveikiančios, grėsmingos instaliacijos ima kelti melancholiją, pradedi mąstyti, ar tik technologijos nėra taip apsėstos nesustabdomo laiko tėkmės, kad galiausiai pačios save sunaikina.

Kai su Braianu įžengiame į „Dešimties pragaro teismų“ olą – vietą, kurioje apgailėtiniems gipso ir vielos modeliams skiriamos įvairiausios bausmės, – suprantu, kad Braianas beveik viską pamiršo apie savo apsilankymą čia jaunystėje. Jis prisimena tai buvus atrakcioną – kelionę vandeniu į tamsą, šiurpų, egzistencinį susidūrimą su neišvengiama pražūtimi; dabar čia nėra jokio vandens, tad gali kiek tik nori spoksoti į mažą, kančių draskomą figūrėlę, kuriai deginamas kūnas, ar į smaigus, smingančius į gipsinio žmogaus išangę. Braianas sako prisimenąs, kad viskas atrodė daug baisiau. Visgi, galiu įsivaizduoti tą siaubą, kurį visa tai kėlė jaunesniam Braianui: šios vietos tikslas – ne tik pamokyti, bet ir įbauginti. Kinų ir daoistų pragaro sampratoje nusidėjėliams už sukčiavimą per egzaminus, regis, išplėšiami viduriai, o su kitais panašiais menkais nusižengimais susidorojama ne mažiau žiauriai.

Dabar visa tai primena sapną, aplankantį padauginus absento: abstraktų, kupiną keistų pus-prieblandos šešėlių. Eksponatai nėra tinkamai prižiūrimi, tad kartais tenka prisimerkti bandant įžiūrėti, ar nusidėjėlio kojos buvo nukirstos, ar tiesiog sutrupėjo, suiro ir nukrito per daugybę metų veikiant lietaus vandeniui, audroms, drėgmei ir paprasčiausiai senatvei. Kartais paaiškinamosios lentelės, nurodančios, kas vyksta tose sustingusiose, tvankiose instaliacijose, yra pritvirtintos ne prie tų eksponatų, todėl ilgai spoksai bandydamas tamsoje suprasti, ar tas žmogus tikrai miršta būtent taip, kaip aprašyta šalia esančiame užraše.

Galiausiai pradedi svarstyti, ar nusidėjėlių kankinimai tėra jų pačių vaizduotės vaisius.

Su Braianu kalbamės apie panašumus tarp pramogų parkų ir kompiuterinių žaidimų kūrėjų darbo, tačiau pokalbis pakrypsta link monomito – arba herojaus kelionės – idėjos ir to, ko apie ją Braianą išmokė žaidimai. Brianas pasakoja, kad apie monomitą daug sužinojo žaisdamas „Metal Gear Solid“ serijos žaidimus. Jis aiškina, kad šimtų veikėjų istorijos iš kinų tradicinių mitų dabar, žvelgiant į jų vizualinį atvaizdavimą parke, atrodo neatsiejamai susipynusios.

Dėl to man šiek tiek liūdna. Jaučiu, kad vaizdo žaidimams trūksta tokių pasakojimų, kokius įkūnija šie kinų tradicinės kultūros pasauliai. Galbūt tam tikra prasme „Haw Par Villa“ parką galima būtų lyginti su „Deadly Premonition“, tačiau pastarasis žaidimas daugiausia dėmesio skiria vienam detektyvui, o ne daugybės veikėjų tarpusavyje persipinančioms istorijoms. Pagalvoju, kad galbūt būtent muštynių žanro žaidimai yra tas būdas, kuriuo vaizdo žaidimų pasaulis priartėja prie kinų mitologijos: juose kanoną sudaro šimtai veikėjų, kurių kiekvienas pasižymi savitu sudėtingumu ir yra susietas su daugybe kitų veikėjų bei jų istorijų.

Sakyti, kad „Haw Par Villa“ parkas apleistas, galbūt skamba kaip skundimasis, tačiau man jis patinka būtent toks, kokį jį radau. Jis priminė tą „Disney“ filmo „Pinokis“ siaubo elementų kupiną epizodą su pasiklydusiais vaikais ir asilo ausimis – tai buvo tarsi prarasta, absurdiška stebuklų šalis; manau, būtent taip ir sakiau Brianui bei Ianui „Witching Hour“ studijos biure. Parkas pasižymėjo tokiu giliu apmąstymu apie gyvenimą ir mirtį, kokio, abejoju, Vakarų pramogų parkuose kada nors būta.

„Witching Hour“ domisi pasaulių kūrimu; studija skiria daug energijos ieškodama naujų fantastinių aplinkų, kuriose galėtų apgyvendinti Briano ir Iano sukurtus veikėjus. Jų dabartinis projektas – fantastinis vaidmenų žaidimas (RPG) „Masquerada: Songs and Shadows“ – atrodo gerai apgalvotas (man jis primena kiek savitesnę „Neverwinter Nights“ versiją), tačiau studija yra sukūrusi ir daugybę kitų nedidelių projektų, kurie man padarė įspūdį. Ypač patiko nedidelis strateginis žaidimas, kurį „Witching Hour“ komanda sukūrė laisvu nuo pagrindinių projektų metu. Tai – mažas žaidimas, pavadintas „Romans In My Carpet! „.

Šiuo metu Ianui ypač rūpi vienas iš „Masquerada: Songs and Shadows“ veikėjų – gėjus. Šis veikėjas palaiko homoseksualius asmenis mieste-valstybėje, kurioje vyrų tarpusavio seksualiniai santykiai yra neteisėti. Baudžiamojo kodekso 302-asis straipsnis homoseksualius asmenis ir transvestitus priskiria tai pačiai kategorijai kaip ir pedofilus. Įstatyme ypač daug dėmesio skiriama tam, ar vyrai elgiasi „moteriškai“, ar ne.

Ianas man pasakoja manantis, kad žiniasklaidoje pernelyg daug dėmesio skiriama gėjų seksualiniam gyvenimui – jo nuomone, tai nesąžininga ir neturėtų tapti pagrindiniu bruožu, apibrėžiančiu gėjus ar išgalvotus gėjų veikėjus. Nors pats yra heteroseksualus, Ianas nori sukurti tokį gėjų veikėją, kurio tapatybės neapibrėžtų vien tik seksas.

Paklausiu jo, ar dėl tokio siužeto įtraukimo į žaidimą jam nekils problemų su valdžia.

- Tikiuosi, kad taip, – atsako jis.

Ianas ir Brianas priklauso stabiliai bendruomenei, kurią, jei tik norėtų, galėtų lengvai paversti aktyvesne socialine grupe. Su Brianu kalbėjomės apie Londono „Wild Rumpus“ judėjimą ir apie tai, kaip puikiai jis tiktų Singapūrui, turint omenyje tokias vietas kaip kavinė-baras, kuriame lankėmės. Jų abiejų viduje tūno savotiškas nerimas – toks, koks būdingas nedidelės studijos savininkams, jaučiantiems spaudimą sukurti darbuotojams palankią kūrybinę aplinką. Jaučiama įtampa tarp noro sukurti kažką naujo ir didingo bei būtinybės užtikrinti atlygį tiek darbuotojams, tiek patiems sau. Tai - dalykas, dėl kurio daugeliui anksčiau aprašytų kūrėjų tekdavo sukti galvą tik patiems, tačiau Ianas ir Brianas šią atsakomybę atskleidžia be jokių pagražinimų. Jie dažnai klausinėja manęs idėjų: kaip patobulinti žaidimą, kaip sudominti žmones, kaip įtraukti potencialius žaidėjus. Tačiau tiesa ta, kad ir man pačiam tai atrodo tarsi pusiau burtininkavimas. Tai - derinys noro kažką sukurti, to kūrinio patrauklumo pirkėjams ir gebėjimo pateikti jį taip, kad jis būtų priimtinas. Turbūt vėliau Frankas Lantzas iš NYU būtų galėjęs tai pavaizduoti aiškesne schema.

Vėl aplanko tas pažįstamas nerimas – svarstymas, ar esi kempinė, ar dažai, – ir suprantu, kad verslo patarimams dar nesu tinkamai nusiteikusi.

Užmigau – o kartu su manimi ir mano veikėjas – per paskutinį „Dungeons & Dragons“ mūšį su savo kompanija iš Singapūro; ir tai niekaip nesusiję su Ianu – ko gero, geriausiu žaidimo vedliu, su kokiu tik esu žaidęs. Tiesiog dabar jau galiu užmigti beveik bet kur ir bet kada. Artėdama prie paskutinės stotelės – Australijos – skaičiuoju savo pasiekimus:

1) Galiu miegoti beveik ant bet kokio paviršiaus.

2) Per kakofonišką mūšį dėl pasaulio likimo mieliau užmigčiau netoliese esančiuose krūmuose su alumi rankoje.

3) Galiu pereiti per Dešimt Pragaro teismų ir išlikti gyva.

Visgi pastarasis gebėjimas būdingas žmonijai apskritai – jei jau 2014-ieji mums ką nors ir parodė.

Dėl Pragaro galima derėtis. ]]> Fri, 18 Sep 2026 08:01:12 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263061.html http://rasyk.lt/kuriniai/263061.html Laike virsta dulkėm ant pirštų galiukų švelnių,
Iš tavo žvilgsnio išaugau, leisk man tave liesti,
Į tylintį rudenį plaukt iš naujų pradmenų.

Buvai tu mintis nutapyta kaip freska ant stiklo –
Išnyrančios spalvos iš viso pasaulio pradžios.
Rinkau ir dėliojau tave tokį gyvą ir tikrą
Į žodžius ir mintis – auginau kol tave sudėlios.

Ir liejasi rašalas mėlynas paukščiais į dangų
Kol jie išsibarstę po visą pasaulį sugrįš –
Pragys negirdėtom natom nutūpę ant rankų
Ir visom akvarelės spalvom mus abu nutapys.

Iš tavo kvėpavimo gimsta maži vandenynai
Lašely rasos, bet beribiai kaip gylis nakties.
Iš tavo akių šviečia viso pasaulio žvaigždynai
Ir varva dangus ant nuspalvinto lapo šerdies.

Tas laikas begarso užkliūva – nutyla ir vėjai,
Suminga šešėliai tarp sprogstančių ryto aušrų.
Mintys ir žodžiai į gyvą vaizduotę suėję
Vėl tapo ir liečia tave ant rudens atspindžių.

Išliksi many kaip tas tyras besvoris jutimas,
Kurs perplaukia rudenį pėdsakais klevo ugnies
Ir nutildo ant lapo šerdies dangaus vandenynus
Palikęs spalvingą pasaulį laike ateities. ]]> Thu, 17 Sep 2026 20:06:03 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263060.html http://rasyk.lt/kuriniai/263060.html Ieškau gėlių - tik ašaros rieda...
Man tas jautrumas visai ne gėda.
Ieškau tik kelio, ieškau ne miego...

Išpainioti painiavą. Surasti atsakymus.
Banginis. Drakonas. O gal tik katinas?
Esu nedidelė. Esu be nieko. . .
Bėgu, nėr kelio, tik ašaros rieda... ]]> Thu, 17 Sep 2026 13:15:51 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263059.html http://rasyk.lt/kuriniai/263059.html
[ Walt Disney™️ Max Fleischer / Astrogirl ] būtin plėtinio [ HAÇ ] • [ D / L ]
aklas dylas ne [ Apple iDeal ] h’aklas dielas [ делай дело смело ] šypšnyij

nely šypsny nely šipny nely šnipšny nely šnipsny nely dalykas irg ne vilkas

Aušra Gedgaudienė a’gedgaudr irg Jutta Leerdam Gedgaudienė j’gedgaudr
                                                    kartu Romas Gedgaudas raj’gedgaudr

rajono vierchatūra nely [ Eye of RA ] jonvabalių vier/chatūra cha! jonizacija
            paniekos ps sugertukai šlovė šm! moterystei! sekso sk kasdienybė

[ Walt Disney™️ Max Fleischer / Astrogirl et Sexuålity Bouñdless Pleaşure ]
                                                                [ Goldstar: ŚB́Ṕ Hegemønix ]

[ Loewe x Studio Ghibli: Astromergina Sutinka Mylėtis Nuoga ] puritonýbės
                    patūnologinė pṕ priėšstata [ Usāmün ] pagrindinis pǵ gė̃ralas

                          x

tuneliavimas iš nebūties į nebūtį demoparasythr akivaizdybė prisakỹijmas
keistų nepaaiškinamų ekosistemų tunelinis takas kelias strada stralė žinkl

a1 est basis a2 estem animismus a3 est estem arupalismus •’ a4 ee frstr

                          •x

slampinėjims nebūtimi šlapiomis grindimis skystosios elektros iš/lydžiuos


-užsklanda-

apeironinių medžiagų troškimas atpilnaties metu plastmé dildybės atpilos
ypačė bestialinio turinio geidulys kvapų kitybė smirdalybių sûturėjimas sś

gyvūnologijos primatologijos gyvulologijos nuodėmystės cin~kinologistika

miros mirkymas pelenų smilkalų vilgymas suodžių purvýno daubùrduobė̃j

malonumų malonybių turb/klex kliekinių kliekinys kleksinys malonùmjėjė
masculinismus hœrmony œr œrche est estem est estem ee hœœ im e/œ

it means maskulinizmo œrchajybė moterystei teikia neregėtą džiaugsmą
suteiktą džiaugsmą stichijų sistemologinės kriptostruktūrologijos karmos

atgauti kaupu pripildyto hypertūrio karna pikselizuotame sprm tantrizme ]]> Thu, 17 Sep 2026 12:25:48 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263058.html http://rasyk.lt/kuriniai/263058.html
Ne, tie maži padaužos plūsta vienas kitą ir daužo plastikinius dinozaurus į medinius stalčius, grindis, o dažnai – ir vienas kitam į veidus; šalia vonios guli vandens prisigėręs mozazauras be vieno peleko. Supranti, kad, skirtingai nei nežaidžiamieji veikėjai (“NPC“), vaikai mirs, jei liks be priežiūros – apie tai sapnuoji atmerktomis akimis nuo pat jų gimimo (jau septynerius metus), nors tie sapnai dažniausiai nuobodūs. Kartais sapnuoji, kaip jie dega karštyje kambaryje be langų, o tu niekaip negali įsilaužti ir jų išgelbėti, tuo tarpu šeimos šuo (jau nugaišęs nuo perkaitimo – o kaip ji mėgdavo bėgioti su Jumis visą vasarą) verkšlena anapus durų.

Vietoj to, pakeliui į galimus turtus gauni į kailį požemyje, vadinamame „Alzadaal\'s Legacy“; pasakojimo teikiamus apdovanojimus nubraukia aštuonkojo ir medūzos hibridas, vardu Ambujam, daužantis didžiulėmis bangomis ir badantis mažyčiais čiuptuvais tavo nedidelės komandos branduolį. Viskas, kas šiaip jau skatintų literatūrines aliuzijas – Octavios Butler „Oankali“, su rase susijusi medūzų tironija Johno Vercherio knygoje „Devil Is Fine“, tas trumpas komiksas apie „Tentacool“, dėl kurio pamišęs tavo vaikas, ar velniškosios medūzos Nnedi Okorafor kūrinyje „Binti“ – viskas įsikabina ir lieka toje smegenų dalyje, kuri supranta intertekstualumą kaip būtinybę norint prasmingai gyventi XXI amžiuje; ir, žinoma, repo muzika. Kiek kartų ta bestuburė medūza būdavo efektingai „išmetama“ į sceną kokio nors „freestyle“ rato pabaigoje?

Visiško pasinėrimo fantazijos nuolat žybsi tavo smegenų sinapsėse, nuniokotose pandemijos. Tai - savotiškas pojūtis – tas išsišakojantis troškimo ir atsakomybės kelias: vaikai arba žaidimas. Abu jie – tarsi trumpieji keliai, vedantys tolyn nuo bendravimo, sekso ar mąstymo; tai dvi radikaliai priešingos tikrovės, du būdai daryti įtaką pasauliui, dvi išsiskyrusios ateities versijos, kuriose vis tiek galiausiai mirštama. Vaikai juokiasi iš tavo kūno, kai šis taip nyksta. Vanduo vonioje tai per karštas, tai per šaltas. Paskui jie taško drumzliną vandenį iš vonios kambario tiesiai ant kilimo ir „PlayStation“ pultelio, kol tu bandai paaiškinti situaciją savo vargšams komandos draugams per žaidimo pokalbių kanalą. Atsakymai svyruoja nuo „Suprantu, seni“ iki aimanų, kad „dauginimosi klasė“ griauna tiek tikrąjį pasaulį, tiek šį virtualųjį. Laikas priklauso dabarties akimirkai, ir tu svarstai: ar Naujasis Pasaulis vis dar naujas, jei kelionė į jį užtrunka pernelyg ilgai? Miego metas – aštunta valanda, tačiau supranti, kad jis neįmanomas, jei vaikai užtinka tave ką nors veikiantį – pavyzdžiui, tiesiog kvėpuojantį, jau nekalbant apie tariamą mėgavimąsi gyvenimu. Eorzejoje nereikia kvėpuoti ar tuštintis – ir tai puiku.

Kai pasakoji draugams, kad grįžti į Eorzeją po pertraukos, kuri daugeliui jų būtų nepakeliama, jie juokiasi. Manai, kad gali tiesiog šokti atgal į žaidimą lyg niekur nieko? Juk paskutinį kartą tikrinant tavo „Dark Knight“, „Black Mage“ ir „Reaper“ klasių lygiai buvo pasiekę maksimumą. Visgi tai, kad jie apskritai reaguoja, atrodo nuostabu, nes oficialių įsipareigojimų tyla dažniausiai beveik visiškai ištrina žaidimo ir draugystės formas; čia būtent galimas malonumas ištraukia visus iš kasdienybės gniaužtų: vaikų poreikių; mirusių ir mirštančių mylimųjų bei draugų; koketiško kvailumo, valdančio „civilizuotą“ diskursą apie tai, kas yra (ar nėra) vykstančio genocido stiprinimas; kalėjimų – Dieve, tų kalėjimų; „Friends“ ligoninės prie Ruzvelto bulvaro, kur kitas draugas primena: „tie žmonės iš tikrųjų nėra tavo draugai. „ Tiesą sakant, emocinis lūžis, ištikęs tave tame mažame Misisipės oro uoste prieš savaitę, buvo tikras dugnas: jautei nusivylimą dėl impulso prisitaikyti – estetiškai, emociškai, socialiai ir politiškai – vien tam, kad išgyventum ar būtum mylimas; rijai ašaras, kol pagyvenusios pietietės bandė tave guosti, ir rašei liūdnus, bet vykusius eilėraščius skrisdamas namo. Skundžiatės savo senai patarėjai ir draugei, kad Žemėje – baisu, o ji pritaria: „Taip, kartais Žemėje tikrai labai blogai. „

Reintegracija – žinoma, į Eorzęją, o ne į Žemę – atrodo geresnė išeitis nei savižudybė; tai apgailėtinas dalykas, dėl kurio sutaria ir Jūsų analitikas, ir, ko gero, Jūsų vaikai, kai paauga. Prisimenate istoriją, kurią vakar, pakeliui į šermenis, papasakojo bičiulė: apie kaimynystėje gyvenusį jaunavedį, kuris vonios kambaryje nusišovė tuo metu, kai visi kiti už užrakintų durų vakarieniavo. Tokių istorijų daugybė, ir ne kartą matėte jų pasekmes – o dar blogiau – kaip šeimai netgi atsisakoma išmokėti gyvybės draudimo pinigus; orumas tokių likimų atveju – jau prarastas dalykas.

- Tėti, tu vis dar žaidi tą žaidimą? – klausia vaikai. – Apie ką jis apskritai?

Būtent tada prisimenate, kodėl egzistuoja tiek daug istorijų apie persikėlimą į kitus pasaulius: du septynmečiai virsta personažais, kuriems reikia estetinio lavinimo, ir jie godžiai sugeria to pasaulio sandarą, taip išvaduodami Jus nuo mechaniškų paaiškinimų – to, ko stengiatės išvengti visame, ką tik esate parašęs. Dažnai nepavyksta. Juk esate „triušis-negras“, aiškinate – techniškai tai rasė, vadinama „Viera“; taip, tai viena iš žaidžiamųjų rasių „Final Fantasy XIV“, japoniškame masiniame daugelio žaidėjų internetiniame vaidmenų žaidime. Ši dalis jiems, žinoma, neatrodo keista, nes Japonijos „švelniosios galios“ eksportas nuo pat septintojo dešimtmečio taip sėkmingai užgožė nacionalistinį požiūrį, kad tokie žaidimai (kai kurie populiariausi pasaulyje – jau nekalbant apie jų sąsajas su manga ir animacija) bent jau nuo „Super Street Fighter II“ laikų atrodo arba neturintys ryškaus kultūrinio atspalvio, arba tiesiog tarptautiniai; Christopheris Pattersonas juos vadina „azijietiškais“, kuriančiais savus žanrus. O kolegai poetui Benjaminui Kruslingui lyginamosios literatūros konferencijoje atsakėte „ne“: jis, kartu su Jumis apmąstęs Simone White tekstus apie juodaodžių muziką, paklausė, ar manote, kad juodaodžiai turi kokią nors tokią „švelniąją galią“. Dar kurį laiką galvosi apie Bendžio klausimą, aiškindamas vaikams, kad žaidime įkūniji herojų, vadinamą Šviesos kariu, nepriklausomai nuo pasirinktos rasės; ir taip, rasės žaidime yra realiai besiskiriančios ir turi specifinių bruožų – štai ta atrodo kaip liūtas ar katė, o kitos – kaip žmonės; be to, dar yra profesijos. Kodėl norėčiau profesijos? Na, šiaip jau nenorėčiau, bet tai ne tokios profesijos kaip realiame gyvenime. Jos smagios. Iš esmės tai gebėjimų rinkiniai, kuriuos gali naudoti; ir žinai, argi nešauniai atrodo šitas? Tą kardą gavau turguje. Taip, gali tiesiog nueiti į turgų, kur žaidėjai parduoda vieni kitiems prekes ir visokius daiktus. Viena iš profesijų – šokėjas; tai sena „Final Fantasy“ tradicija, kuri visai logiška, nes šokėjai paprastai būna puikios fizinės formos, o ką mes veikiame žaidime? Na, daugybę dalykų. Turiu namą, išauginau šį raudonąjį „čokobą“... ne, raudona nėra mano mėgstamiausia spalva, ji – violetinė; kodėl Jūs vis bandote perrašyti istoriją? Klausite mamos? Pirmyn, paklauskite. Sakau jums, kad mano mėgstamiausia spalva – violetinė. Šiaip ar taip, iš esmės buriesi su draugais gelbėti pasaulio ar rinkti šaunių daiktų. Kokių? Pavyzdžiui, to kardo, šių šarvų ar namo dekoracijų ir panašiai. Draugai gali užsukti į tavo namus. Palauk, manai, kad mums reikia didesnio namo, jei atvyktų neregys ar mano draugė Astrida su neįgaliojo vežimėliu? Taip, tiesa, kad pritaikytos aplinkos trūkumas yra platesnė visuomenės problema, į kurią dažnai nekreipiama dėmesio, bet mes negalime sau leisti įsirengti lifto, be to, mūsų namas vieno aukšto. Ne, žaidime liftų irgi nėra – bent jau tokių įprastų. Na, mes gelbėjame pasaulį nuo daugybės dalykų: nuo savęs pačių, ateivių, blogio ir taip toliau. Žinoma, yra ir platesnis siužetas – dažniausiai apie tai, kaip kartu tampame stipresni ir nužudome Dievą. Kodėl norėtum nužudyti Dievą? Na, priežasčių daugybė, ir šiaip ar taip tai - ilga istorija, bet kas šį dalyką daro... ne, ten pro šalį bėga ne vienas iš mano draugų. Tai tiesiog atsitiktinis žmogus...

Laikas bėga. Paaiškinimas baigiasi po pusvalandžio (kalbi greitai): trumpai apžvelgi ankstesnį šios serijos žaidimą, šiltai prisimeni, kaip dieną naktį žaidei „Final Fantasy XI“ draugo rūsyje, medžiojai ypatingus monstrus (angl. „Notorious Monsters“) dėl kailių bei vėrinių ir kartais pardavinėjai juos už tikrus pinigus – retesnį išteklių, – kad nusipirktum sumuštinių ar „cheesesteak“ kepsnių tais laikais, kai viskas, ką turėjote, buvo laikas. Ir, perfrazuojant Audre Lorde: laiko kokybė, kuria vertiname savo gyvenimus, turi tiesioginės įtakos pokyčiams (o gal atlygiui?), kuriuos tikimės įgyvendinti gyvendami tuos gyvenimus Eorzejoje. Kai paklausia, ar tie draugai žaidžia dabar, esi priverstas būti sąžiningas – juk negali pakęsti žmonių, kurie nuolat meluoja savo vaikams, – tad prisipažįsti: su vienu susipykai dėl rasės ir rasizmo, galios bei vyrų elgesio ypatumų, o kitas... kitas tapo pernelyg nelaimingas ir, sprendžiant iš liudininkų pasakojimų (nors tiksliai nežinai, nes tiesiogiai su juo nekalbėjai), dabar yra priklausomas nuo kreko.

- Ar nori su jais draugauti? – klausia vaikai.

- Taip, – atsakote, – bet nežinau, ar tai dar įmanoma.

Eorzėja neleis Jums judėti pirmyn, kol nesusitvarkysite su Meteion – sparnuota mergina, sukurta senovės magijos, kylančios iš emocijų, ir tapusia super-piktadare. Jums jau nusibodo kalbėti apie afektą ir aiškinti teorinį skirtumą tarp jo bei jausmo, tad randate kompromisą su Megan Boler ir Elizabeth Davis, mąstydami apie jausmus kaip apie judėjimą – o būtent tai ir apibūdina Meteion. Matote, Meteion ir jos seserys buvo sukurtos tam, kad naršytų visatą ieškodamos meilės bei gyvybės, kad atrastų daugiaprasmes gyvenimo reikšmes ir įvairiausias jo priežastis. Iš esmės jos pasižymi hiper-empatija – kaip ir Lauren Olamina; negalite to nelaikyti siaubingu dalyku, nepaisant keisto to teksto ir jos gebėjimų aukštinimo liberaliame, paviršutiniškame diskurse. Būtent tada į kambarį įeina vyresnėlė – dvylikametė mergaitė violetinėmis dredų kasytėmis, kurios gyvenimas šiuo metu padalytas tarp svajonių apie krepšinį ir vaidybos. Kas yra Lauren Olamina? Juk visi ją pažįsta, sakote. Tai Octavios Butler veikėja iš... kas yra Octavia Butler? Gerai, tuojau pat atsižadėsiu jūsų visų. Visos jos knygos sudėtos viršutinėje svetainės knygų lentynos eilėje, bet šiaip ar taip – ​​jos gali tiesiogine prasme jausti tai, ką jaučia kiti žmonės. Taip, priešingai nei manoma, tai yra blogai ir sukuria siaubingą sustiprinto smurto ciklą; tai primena taiklų Natalie Diaz apibūdinimą laidoje „Between the Covers“, kur ji tai pavadino „medžioklės strategija“, arba Namwali Serpell esė „Empatijos banalumas“ (angl. „The Banality of Empathy“), ar Saidiyos Hartman klausimą apie pačią paradigmą knygoje „Scenes of Subjection“; trumpai tariant, tai ne visada vien gėris ir ne kokia nors viską apimanti pozityvumo logika skaitant knygas ar panašiai. Taip, jei norite, galite perskaityti ir tą paskutinę minėtą knygą. Ji yra pirmoje ir ketvirtoje lentynoje už mano darbo stalo: siūlau pradėti nuo originalaus leidimo. Į tą kitą klausimą atsakysiu vėliau, tad pasilikite klausimus išsamesniam paaiškinimui. - Gerai, – dabar sako jie visi, o jų mažyčiai kūneliai apsiviję tavo kūną ant suoliuko lovos gale.

Taigi, nieko nenustebinusiu būdu, tai, ką Meteion ir jos seserys aptinka visoje visatoje, nėra visai ta džiugesio kupina idilė, kurią skelbia tavo geriau išauklėti bendraamžiai, universitetuose skaitantys paskaitas apie socialinį teisingumą (už pusmečio atlyginimą!) ir prisidengiantys pokyčių, pažangos ar dar kažkuo panašiu. Jos rado daugybę mirusių pasaulių, kariaujančių pasaulių, žlugusių imperijų, visuomenių, atsidūrusių ant griūties slenksčio arba pražudytų dėl pernelyg didelio, švelnaus dalijimosi savo hiper-empatija. Tai viena tų istorijų apie nevykusį išradimą; tokią nuojautą Samuelis Delany kadaise aprašė vartodamas tariamąją nuosaką – „tai galėtų nutikti“, nors techniškai tai - fantastika ir veiksmas vyksta praeityje. Tos knygos guli ant antros lentynos nuo viršaus, prie pat lauko durų. Taigi, jos nusprendžia pasielgti vieninteliu protingu būdu – sunaikinti visą gyvybę visatoje kaip savotišką gailestingąją mirtį; tai primena Ereną iš „Attack on Titan“, tik be ilgos kraštutinio ir neišvengiamo pajungimo istorijos bei be noro išgelbėti draugus.

Ne, fantastinėse istorijose tai nutinka ne pirmą kartą, tačiau dabar ši siužetinė linija ypač įdomi, nes tiesiogiai susijusi su dalykais, artimesniais jausmams. Meteion su seserimis išsiurbia iš visatos eterį (magiją), o tai daugelį žmonių paverčia pabaisomis; tu jas žudai negailestingu efektyvumu, kartu jausdamas gailestį dėl tų įsimintinų ar lengvai pamirštamų NPC (angl. „nevaldomų veikėjų“), kuriais jie kadaise buvo. Na, ne tiek tu pats gedi, kiek jų šeimos ir draugai – po to, kai visus juos išskerdžiame didžiuliais kalavijais, dalgiais, juodąja magija ir peiliais šiame mieste, vadinamame Radz-at-Han. Tai - stereotipinio Indijos kaimo kopija, kurioje kartu gyvena žmonės ir dramblia-žmogiai, o miestą valdo senovinis drakonas, pasivertęs mažu berniuku. Šiaip ar taip, bandymas apibūdinti muziką ar akcentus iš esmės būtų rasistinis. Norėdami sumažinti jūsų nusivylimą dėl to, kad jie skaito nepakankamai, vaikai patys, niekieno neraginami, ima garsiai skaityti istorijos tekstą ir veikėjų dialogus:

Alisaie (skaito M-): „Turime rasti sprendimą, šalinantį pačią problemos priežastį. Kol dar neišseko mūsų jėgos. Kol krizė netapo nevaldoma! „

Y’shtola (skaito Leah): „Visais laikais būta žmonių, kurie sąmoningai pagražindavo tiesą, tačiau manau, kad daugelis – jei ne dauguma – nukrypimų atsiranda dėl panašių kalbinių netikslumų, kurie kaupiasi vienas ant kito, kol galutinis rezultatas tampa neatpažįstamai pakitęs, palyginti su pradiniu variantu. „

Trumpam susimąsčiusi, ji tęsia: „Štai kodėl bijau, kad bandymas užrašyti savo pačios žodžius prilygtų puikaus vyno skiedimui vandeniu. „

- Tėti, – sako ant kelių sėdintis mažylis, – kodėl tu viską taip komplikuoji?

Iš ekrano pasigirsta kitas balsas – labiau pažįstamas.

- Ei, kaip laikaisi, seni?

- Ar čia dėdė Brandonas?! – klausia vaikai. „Dėdė Brandonas! „ Jie dievina dėdę Brandoną – žmogų, kuris juodaodžių bendruomenės gyvenimo realybėje techniškai nėra joks dėdė, o tiesiog tavo draugo ilgametis partneris, tapęs šeimos nariu.

Dėdė Brandonas visada laiko ant kelių mažąjį Leoną; šis tai guguoja, tai rodo pyktį – mažas kūdikis su didele galva. Brandonas nuolat persijungia tarp „Eorzea“ ir „Elden Ring“ pasaulių – ilgai žaisti vieną ar kitą neleidžia nuovargis. Jis sveikina tave sugrįžus į žaidimo pasaulį, ir jūs apsižodžiuojate aptardami siužeto vingius bei šeimos gyvenimo ypatumus; tada pirmąkart sužinai, kad į šį pasaulį netrukus atkeliaus dar vienas kūdikis – iš tavo draugo partnerio įsčių. Iš pradžių tai nuliūdina – o tai savanaudiška, – tad, norėdamas tai išpirkti, imi sveikinti. Pusiau juokais ištari žodį „vazektomija“. Paskutinį kartą su juo susidūrei „Elden Ring“ žaidime prieš kelis mėnesius, tad dabar klausi, ar jis padės tau įveikti naująjį požemį, vedantį į kovą su Meteion – liūdnu kūriniu, sukurtu visuomenės, kuri tuo metu dar neatrodė tokia jau serganti, tačiau kurios jausmų proveržis dabar grasina sunaikinti visą visatą. Taip, jis padės – vos tik grįš Tasija; ir tada iš ekrano išgirsti pažįstamą balsą.

- Ei, dėde Džo-Džo! – šaukia Lilė iš anapus ekrano, iš anapus ribos, jei taip galima pasakyti. Kaip žaidimas įtvirtina veikėjo išvaizdą ir balsą – panašiai kaip juodaodžiai, būdami seni draugai, visada vieni kitus laikė šeima. Kaip vaikai visada šaukia, bet tai nieko tokio, nes jos pasiilgai. Girdėdamas jos balsą, mintyse matai jos naują, ištįsusį kūną ir vešlius plaukus, matai ją ant ilglentės – tokią, kokią matei paskutinį kartą prieš kelias vasaras: plačiai besišypsančią leidžiantis nuo kalniuko akligatvyje, apšviestą seniai praėjusios vasaros saulės. Virtualiai „duodi jai penkis“ – tarsi atsitrenkdamas į skaitmeninės erdvės ribas, – o ji klausia, kada visi vėl žaisite „Monster Hunter“; į tą „visus“ įeina ir tavo vyriausiasis sūnus bei bendravardis, kuris jau beveik metus kaip su mama išvyko iš Filadelfijos į Fort Loderdeilą. Išgyvendamas šią situaciją, esi kažkur pusiaukelėje tarp skausmo ir susitaikymo; jo apsilankymai per šventes ar vasarą padėties nepalengvina. Į veiksmą įsitraukia dar viena veikėja – išgirdusi tą pačią Lilę, sklindančią iš televizoriaus kitame kambaryje (jos šūksnius).

- Ar ten Lilė?! – šaukia Lėja, nustumdama dvynius nuo tavo kelių.

- Ei, Lėja! – šaukia Lilė.

Tu, Brendonas ir dvyniai liekate antrame plane, kol mergaitės ginčijasi apie riedlentes, anime, „Roblox“, vaikiškus filmus ir tai, kodėl Lėja nežaidžia žaidimo, nors tiek daug „varo“ ant kitų.

Dabar ji jau „paaugusi“ ir nenori pripažinti savo ankstesnės (visai nesenos) vietos „sėdėjimo ant kelių stebint žaidimą“ hierarchijoje, nes jai – dvylika. Turi jai priminti kuklią pradžią, žaidžiant „Lego Batman“ ar „Lego Star Wars“, kai – ir tai faktas – ji sėdėdavo tau ant kelių ir versdavo kovoti su visais tuo metu baisiausiais jos priešais: Džokeriu, Dartu Maulu, Dartu Veideriu ir Dviveidžiu. Sakai jai nevaidinti taip, lyg nieko nebūtų buvę, bet ji vis tiek elgiasi taip, tarsi nieko neprisimintų.

- Tai buvo gal prieš septynerius metus, – sako ji. – Vos galėjau nulaikyti pultelį.

- O dabar gali. Prašom, – sakai tu.

Ji nubėga ruošti „ramen“ makaronų, kurie bus „geresni nei tavo! „, bet neatsako, kai paklausi, kas ją išmokė juos gaminti. „Eorzea“ pasaulyje techniškai nebūtina valgyti, bet gali tai daryti, jei nori. Prieina Brendono veikėjas, vilkintis naują aprangą. Jis – samurajus su „tradiciniais“ drabužiais ir ilga, švytinčia katana; jis demonstruoja akrobatinius triukus ir kovines pozas – visai kaip tikrovėje.

- Oho, dėdės Brandono veikėjas toks kiet ]]> Thu, 17 Sep 2026 10:58:04 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263057.html http://rasyk.lt/kuriniai/263057.html