http://rasyk.lt lt kitoks.lt
kompatriotas [ тож: p388 ] Ričardas Gavelis nuostabus ne/pakartojamas
dokumentinių straipsnių apie niekalus taškytojas mokslo tiesų priremėjas

joks protingas žmogus neskaitys tų velniavų kaip pasakytume laĩko eikvà

                                    x

baubams nepavyksta susisiekti telefonu suė mirusiaisiais tai kelia nerimą

                                    •x

maumams nepa vyksta prisiskambinti įė registrų centro mirk skambutyną


-užsklanda-

mėgstama veikla be nieklos [ vēik bé niēk ] medžioklė su varovais žvejýba

už/užu špilinguotas foto grafijose ramst sienojus niūdienės antkasdienybės
vargšas žmogysta manytum nepažintumėl arčiau neprisileistų nes atstumt

sveiko proto charakterio spc įsispitinįs į kebabus pitose ir lavašus blynuose

svarbiausia ne kvyyykt šernieną maitenos pakaitalybėsna tebūnie sveikas! ]]> Sun, 9 Aug 2026 11:51:39 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262750.html http://rasyk.lt/kuriniai/262750.html - Ar ten taviškiai? – viltingai Kibirkšties paklausė Suairo.
- Juk matai, kad ne! – atšovė mergina. – Man rodos, jie labiau panašūs į taviškius.
- Šito ir bijojau… - burbtelėjo Tšiagunas. – Čia neturėtų būti nieko. Kariuomenę aš dar suprantu. Jie, ko gero, traukia padėti Valdovei Akeilei. Tačiau šitų čia neturėtų būti.
- Ką darysim? – ramiai paklausė Kibirkštis.
- Teoriškai, tu gali joti sau. Mes tik bendrakeleiviai. Tu nežinai, kas mes tokie, kur keliaujam ir ko.
- Na, teorijos manęs niekad neguodė. O praktiškai?
- Praktiškai, - išsiviepė Suairo, - tavęs nepaleis. Jie gi nežino, kad tu nekalta ir…
- Kad tave energetinės dėlės suėstų! – staiga tyliai nusikeikė Tšiagunas. – Ten gi princas Akeilis!
- Mus puls? – ramiai paklausė Eledi.
- Tai jau tikrai, dukrele. Dabar ir aš jį pažinau. Matai, štai tas ant širmo žirgo yra tikras tavo dėdė ir mirtinas tavo motinos priešas – tikras jos brolis dvynys, princas Akeilis.
- O kodėl dėdė?..
- Nėr kada, vaikeli. Bet šiaip čia svarbiausia valdžia ir turtai.
- Ir atmink, mergele, - pridėjo Kibirkštis, - visada viskas būna dėl valdžios ir turto.
Jie stovėjo lygioje vietoje. Slėptis nebuvo kur. Bėgti beprasmiška. Kautis beviltiška. Visgi Suairo pasakė:
- Eledi, į žydraplaukius šaudyti beprasmiška. Šaudyk į žmones. Žydraplaukių mes nenužudysim. Bet kalavijais ir durklais kautis įmanoma.
Princo Akeilio būrelis lėtai artėjo. Tai buvo trys laisvieji raganiai ir penki žydraplaukiai. Sunku pasakyti, ar tai buvo demonai ar mišrūnai, kaip juos vadino Akeilis, kai nieks negirdėdavo. Niekino juos, tačiau negalėjo apsieiti be tokios pagalbos. Žemesnieji demonai visai neketino prisidėti. O kilmingųjų buvo tik saujelė. Šalia princo Akeilio jojo ištikimoji ragana Akšina.
Akeilis mostelėjo ranka. Ir jo palyda apsupo keliautojų būrelį.
- Oho, kokia kompanija! – pašaipiai išsiviepė princas Akeilis. – Lordas Temoras, mieloji dukterėčia ir jos tėtušis. O kas ši raudonplaukė gražuolė? Iš apsiausto…
- Didžiosios Ragės ordino kariūnė Kibirkštis, - išdidžiai prisistatė mergina. – Malonu būtų žinoti su kuo kalbuosi.
- Princas Akeilis.
- Nesakyčiau, kad labai malonu, bet ką darysi. Ko norėjot?
- Labai mielai, panele, tave paleisčiau. Tačiau… negaliu. Pasiduokite geruoju. Ir viskas bus gerai. Valdovė Akeilė jau mano rankose. Princą Eledį irgi greit rasime. Negarantuoju jums karališko gyvenimo, bet gyvybę išsaugosite.
- Nepūsk miglų, Akeili…
- Prince Akeili!
- Joks tu ne princas man! Nuo tos akimirkos, kai stojai prieš teisėtą sosto paveldėtoją, man nebesi princas.
- Mielai tave pribaigčiau, lorde Temorai.
- Pabandyk, - negera ugnim sužibo lordo akys.
- Nemėginsiu. Jūs visi man dar reikalingi. Jojam.
- Nė velnio, - burbtelėjo Suairo ir metėsi prie arčiausiai stovinčio žydraplaukio.
Užvirė mūšis. Akivaizdžiai nelygus. Tačiau besiginantieji turėjo tą pranašumą, kad galėjo šauti ir durti. Tuo tarpu puolantieji stengėsi paimti keliautojus gyvus. Vis gi aukų išvengti nepavyko. Vienas raganių šiek tiek atsitraukė, akimirką stebėjo Suairo, kuris buvo įsitraukęs į kovą su mėlynplaukiu. Kiti kovėsi kas sau, kiekvienas už save. Raganius linktelėjo galva vienas sau, spustelėjo žirgą ir suvarė durklą Suairo į pilvą. Suairo loštelėjo, o tada nukrito nuo žirgo.
- Tėveli! – riktelėjo Eledi ir puolė prie susmukusio vyro.
Dėl to akimirkai sutriko Tšiagunas ir Kibirkštis. Princo Akeilio palydovai šoko nuo žirgų, nutraukė žemėn Kibirkštį ir Tšiaguną, pagriebė Eledi ir atitraukė nuo tėvo. Susirėmimas baigėsi.
- Palikit tą nevykėlį vilkams! – piktai mestelėjo princas Akeilis. – Ten jam ir vieta. Būti ištąsytam po kaulelį.
- Tėveli… - verkė Eledi. – Jūs niekšai! Leiskit nors palaidoti žmoniškai!
- Liaukis! – piktai riktelėjo Kibirkštis. – Nepadės! Tu gi, kaip suprantu, princesė. Nesiseiliok!
- Ramiau, vaikeli, - tvirtu balsu pasakė lordas Temoras. – Tas tikrai nepadės. Tai demonai, brangioji. Jie neturi tokių jausmų…
- Turi! Ir dar kokius! – piktai riktelėjo Akeilis. – Nekenčiu! Tavęs ir tos kalės savo sesers! Kai tik ji bus mano rankose…
- Rodos sakei, kad ji jau tavo rankose, - gudriai prisimerkė Kibirkštis.
Princas Akeilis piktai metė:
- Tylėk, kvaila raganiūkšte! Ji mano bendrininkų rankose.
Princas mostelėjo ranka. Ir grupelė pajudėjo.


Valdovė Akeilė visiškai neturėjo kuo užsiimti. Po to, kai išvyko Ksainis, rūmuose liko vienintelis ištikimas žmogus – jos senoji auklė Amoa, kuri niekuo negalėjo padėti, tiesiog buvo šalia.
Lordo Temoro tėvas, lordas Kiargas, per pasiuntinį klausė, ar nevertėtų jam su keletu ištikimų demonų atvykti į rūmus. Tačiau Valdovė Akeilė kuo griežčiausiai įsakė likti namie ir nesikišti.
- Aš padariau viską, kas įmanoma, kad išsaugočiau kuo daugiau, - pasakė pasiuntiniui. – Perduok lordui Kiargui, kad esu jam dėkinga. Bet kol kas geriau jam nesikišti.
Taigi, Valdovė Akeilė plūduriavo prie lango ir žvelgė į sodą. Ten buvo tuščia. Kapstėsi pora sodininkų, kuriems nerūpėjo jokie perversmai, nes jų padėtis dėl to nesikeitė.
Staiga atsivėrė kabineto durys ir vidun įžengė apsaugos viršininkas Ebrasas su keletu kareivių.
- Princese Akeile, tikiuosi, kad nesipriešinsi, nes…
- … tai beprasmiška, - ramiai užbaigė Valdovė. – Aš žinau. Tai ko nori?
- Prašau atiduoti visus valdovo atributus.
Valdovė Akeilė švelniai blykstelėjo rožine spalva:
- Deja, garbusis Ebrasai, aš nieko neturiu. Gali apieškoti visus rūmus ar net visą Karalystę. Gali mane kankinti, bet, vargu, ar aš ką pasakyčiau. Kita vertus, aš galiu pasakyti keletą vardų, tačiau negalėsiu pasakyti kur tie demonai yra, nes nežinau.
- Princese Akeile, kankinti tavęs aš nesiruošiu, nes neturiu tam įgaliojimų. Ir man užteks tavo garbės žodžio, kad niekur nebėgsi iš rūmų.
- Mielasis, manęs iš čia neišvarysi. Nebent nešte išneštum.
Po šių žodžių Valdovė Akeilė nusisuko į langą, o karių grupė, vadovaujama Ebraso, išėjo iš kabineto.
- Taigi, Amoa, princas Eledis nesuspėjo. Lordas Temoras taip pat.
- Na, dar nežinia, mano Valdove.
- Negaliu pakęsti! – piktai žybtelėjo ryškia oranžine spalva. – Turiu laukti ir nežinau kas vyksta.


Kalinius įkurdino princo Akeilio pilies rūsiuose. Tiesa, sąlygos nebuvo labai blogos. Maitino gerai. Gultai nors ir paprasti, bet tvarkingi. Be to, kamerose buvo židiniai. Tik nebuvo langų. O durys tvirtos ir visada užrakintos.
Pirmiausia princas Akeilis aplankė raganą Kibirkštį.
- Pasakyk man, gražuole, ko tu tąsaisi su tais nevykėliais maištininkais?
- Malonėk į mane kreiptis pagarbiai, - išdidžiai pareiškė ragana. – O apie tuos, tavo nuomone, nevykėlius maištininkus aš išvis nieko nežinau. Su jais susitikau tik šiąnakt. Buvo pakeliui, tai ir traukėm drauge. O kai mane puola, tai aš ginuosi.
Princas Akeilis buvo gerokai aukštesnis už raganą. Jis priėjo visai arti ir įdėmiai pažvelgė į raganą. Akimirką jam šmėstelėjo mintis, kad kaip ragana, kuri yra iš esmės yra žmogus, mergina labai keista. Jos smaragdinės akys nerodė jokios baimės, o nuo merginos sklido kažkokia keista energija. Tačiau demonas buvo pernelyg pasipūtęs ir įsitikinęs savo pergale, todėl sušnypštė:
- O jei tave kankinčiau…
Ragana šyptelėjo:
- Norėčiau tai pamatyti. Bet kol kas, matyt, neteks.
- Tu drąsi. Stok tarnauti man. Aš gerai moku.
- Aš netarnauju niekam.
- Visos raganos kam nors tarnauja.
- Aš nesu paprasta ragana. Didžiosios Ragės ordino kariūnai tarnauja tik Didžiajai Ragei.
- Bet iš kažko juk gyvenat?
- Na, tai tikrai ne tavo reikalas.
- Žiūrėk tu man!
Princas Akeilis apsisuko ant kulno ir išėjo. O jaunoji ragana atsisėdo į krėslą priešais židinį, įbedusi susimąsčiusį žvilgsnį į ugnį.
Tuo tarpu princas Akeilis nužingsniavo pas princesę Eledi.
Šioji sėdėjo ant gulto krašto, įbedusi žvilgsnį į priešingą sieną. Buvo verkusi, tačiau dabar jau nurimusi. Ji net nepasuko galvos į Akeilį.
- Sveika, gražioji dukterėčia.
Mergina nieko neatsakė.
- Na, nereikia būti tokiai piktai.
- O kokia turėčiau būti? – paklausė. – Tu nužudei mano tėvą!
- Nėra ko gailėti to nukriošusio senio, kuris tik atsitiktinai tapo tavo tėvu.
- Niekas šiame pasaulyje neįvyksta atsitiktinai, - atrėmė. – Ko nori? Aš nepageidauju su tavimi kalbėtis.
- Oi, meilute, negalima taip kalbėtis su savo kalėjimo viršininku.
- Ar gali atsitikti dar kas nors blogiau?
- Gali. Pavyzdžiui, įsakyčiau tave kankinti. Arba nužudyti…
- Prašom… - gūžtelėjo pečiais mergina. – Aš nežinau nieko tokio, ką galėčiau pasakyti net kankinama. O mirtis man būtų išsivadavimas.
- Gal tu ir teisi. Tačiau tu galėtum iki gyvenimo pabaigos sėdėti daug bjauresniame kalėjime už šitą. Arba dar galėtum ištekėti už manęs.
- Tu gi mano dėdė!
- Ir kas? Demonų pasaulyje tai gana įprasta. Iš bėdos net dukterį galima vesti. Arba už sūnaus ištekėti.
- Šlykštu!
- Bet praktiška.
- Tai ko nori?
- Kol kas nieko. Atėjau pasižiūrėti, ar tau nieko netrūksta.
Princas Akeilis jau ruošėsi išeiti, bet prie durų dar sustojo ir pasakė:
- Šiandien gavau žinią, kad tavo motina suimta. Taigi, dabar galiu užimti sostą. Ryt ryte ir iškeliausim. Man beliko sugauti tavo nupiepėlį brolį. Tada motinėlė net raštu atsisakys sosto.
Eledi nieko neatsakė.
Ir princas Akeilis patraukė pas lordą Temorą.
Šis gulėjo ant nugaros ir žiūrėjo į lubas. Atrodė visiškai ramus. Įėjus princui nė nekrustelėjo.
- Turėtum atsistoti ir žemai nusilenkti Valdovui.
- Tu nesi mano valdovas, Akeili. Aš prisiekiau Valdovei Akeilei.
Tačiau vis gi Temoras atsisėdo:
- Tai ką pasakysi?
- Atėjau pranešti tau naujienų. Akeilę jau suėmė. Net pasipriešinimo nebuvo. Liko viena. Visi išsilakstė kaip žiurkės. Net tavo tėvas – lordas Kiargas – sėdi savo rūmuose ir balso nekelia. Tiesa, kažkur prašapo princas Eledis. Tačiau mano žvalgai jau aptiko jo pėdsakus.
- Tai gerai. Gali džiaugtis. Kam visa tai pasakoji?
- Nenoriu laikyti nežinioje. Kita vertus, žinau, kad esi bukas kareiva, bet tikiuosi, kad susiprasi pereiti į mano pusę. Juk nenori grįžti į tą dėžę?
- Sėdėjau tiek, galiu pasėdėti ir dar. Pagalbos iš manęs nesulauksi.
- Na, gal dar persigalvosi…
Akeilis išėjo. Jis patraukė į savo kabinetą. Reikėjo ruoštis grįžti į Karalystę. Kaip Valdovui. Tik kur tas prakeiktas akmuo?


Durys į Valdovės Akeilės kabinetą atsivėrė ir įėjo Ebrasas.
- Turiu kai ką pranešti tau, princese…
- Aš, žinoma, kalinė, bet mano gyslomis teka valdovų kraujas. Todėl sekantį kartą malonėk įeiti mandagiai atsiprašęs.
- Taip… princese…
- O dabar sakyk ko nori ir dink iš čia. Kalbėsiuos tik su broliu.
- Turiu tau pranešti, kad tavo vaikų tėvas Suairo žuvo, o lordas Temoras, tavo dukra Eledi ir kažkokia ragana Kibirkštis yra suimti.
- Viskas?
- Taip.
- Ką gi, pasakei ką liepė. Eik!
Ebrasas išėjo.
- Na, mano mieloji aukle, mes turime labai didelių nemalonumų.
- Tačiau apie princą Eledį jis nieko nepasakė, mano Valdove.
- Taip. Ko gero, jam pasisekė geriau.


Suairo atmerkė akis ir pamatė juodas voratinkliais aptrauktas trobos lubas.
- Aha, atsigaivelėjai galų gale… - išgirdo gergždžiantį balsą.
- Kur aš?
- Mano troboj, žinoma.
Vyras aplaižė perdžiūvusias lūpas ir paklausė:
- O tu kas?
- Aš ragana Gura. Radau tave laukuos krauju plūstantį. Beje, ir tavo žirgas aplink dvakinėjo.
- Dėkui… - išspaudė.
- Dar nedėkok. Žaizda bjauri. Dar gali ir nusibaigti.
- O tu… maloni… - vyptelėjo.
- Tai pati nesuprantu kam čia tave atsitempiau. Nė nežinau ar galėsi už pagalbą susimokėti. Vieni nuostoliai…
- Susimokėsiu… Jei ne aš, tai tie, kuriems aš svarbus…
- Taigi, svarstau, priešams ar draugams tave įduoti. Kažin, kas daugiau sumokėtų?
- Mano draugai nelabai malonūs. O jau apie priešus nė nekalbu…
- Gerai. Gal ir sutarsim. Tai kas tie tavo draugai?
- Turbūt… tu su jais susitikt negalėsi… bet… gali pranešti Ordino vyresniajai…
- Žaižarai ar ką?
- Jai. Turėtų man padėti…
- Jeigu manai, kad tie velnio išperos man sumokės, tai klysti. Jie tik atimt moka…
- Ji – gal ir ne… bet padės su draugais susisiekti…
- Ką gi, pilis netoli. Bet turėsiu tave bent pusdieniui palikti.
- Gerai. Jei lemta mirti, tai tavo buvimas nepadės…
- Na ir juokdarys! Gal ir neveltui tave gelbėjau. Tvirtas esi. Gal koks vertingas…
- Patikėk, sene, labai reikšmingas… Daug norinčių mane pribaigti… Lygiai tiek norinčių mano kailį išgelbėti…
- Gerai jau. Ruošiuos.
- Dar… pasakyk, kokie sužeidimai…
- Visi viduriai išmakaluoti, brangusis. Sunkiai sekėsi surankioti. Manau, kad ligi amžiaus galo bėdų turėsi. Bet daugiau padėt negaliu. Aš tik paprasta ragana.
- Ir šiaip… labai… padėjai…
Kurį laiką ligonis gulėjo užsimerkęs, sunkiai alsuodamas. O senė bruzdėjo po trobą. Ruošėsi.
- Dar pasakyk…
- Ko?
- Gal matei ką keisto?
- Prieš keturias ar penkias dienas traukė Didžiuoju keliu keista kariuomenė. Ir dingo Sapnų pelkėse. Manau, keisčiau jau nieko būt negali…
- O kodėl… sapnų pelkės?..
- Kad ten kaip sapne. Kažkas dingsta, kažkas atsiranda iš niekur…
Ligonis vėl užsimerkė ir nurimo.
- Tai aš keliausiu, - pagaliau pranešė ragana.
Ligonis neatsiliepė.


- Mano Valdove! – Akšina įsiveržė į kabinetą kaip vėjas.
Princas Akeilis rašė pirmąjį savo kaip Valdovo įsaką, todėl persmeigė raganą įsiutusiu žvilgsniu:
- Sakiau: ne-truk-dy-ti!
- Mano Valdove, - jau ramiau pasakė Akšina, - dingo viena kalinė.
- Kas? – Akeilis negalėjo patikėti, kad teisingai suprato.
- Ragana pabėgo, - patikslino Akšina.
- Kaip? Ją kas nors išleido?
- Kas, mano Valdove? Juk raktus turiu tik aš. Negi manai?..
- Ne. Nemanau. Bet kaip?
- Nežinau. Tiesiog jos nėra.
- Tu juk ragana.
- Ir ką? Aš nepriklausau Ordinui. Jie ten visokių triukų moka. Be to, pas juos dažnai slepiasi visokie… neaiškūs padarai. Ir dievai, ir demonai. Kas supaisys?
- Kiti du?
- Yra. Nieko jiems nesakiau.
- Teisingai. Tiesą pasakius, ir su Ordinu nenorėčiau pyktis. Man užteko ano karto. Jie palaikė Akeilę. Dėl to turėjau daug nemalonumų. O ta ragana tikrai buvo atsitiktinė jų kompanijoj.
- Po šito pabėgimo, mano Valdove, aš nebesu tokia tikra.
- Tai ką daryti​?
- Kaip ir nieko. Tik reikėtų pasisaugoti.
- Ko ir kaip?
Ragana papurtė galvą.
- Ar turim žinių iš Karalystės?
- Jokių naujienų, mano Valdove.
- Gerai. Gali eiti.
Ragana išėjo. Princas vėl susimąstęs palinko virš savo raštų. Tačiau mintis nutrūko. O širdyje suskrebeno jausmas, kad ne viskas klostosi taip, kaip norėtųsi. Guodė tai, kad Eledi ir Temoras jo rankose. Tiesa, princas Eledis kažkur prašapo. Bet tai ilgai netruks. Sostas vis tiek jo rankose.
Ir princas vėl ėmėsi darbo.


Senoji ragana Gura nemėgo Ordino. Kaip ir visi. Jo nemėgo nei žmonės, nei dievai, nei demonai ar dvasios. Nemėgo ir eilinės raganos. Tačiau visi turėjo su jais skaitytis. Taigi, kelionė į Ordino pilį nebuvo maloni. Tačiau eiti reikėjo. Jeigu sužeistas žmogus šaukiasi Ordino vyresniosios… Ims ir numirs. Ordinas kažkaip viską sužinos. Jie visada sužino. Už nepranešimą gali stipriai nukentėti. Kita vertus, ta keista armija, nužygiavusi tiesiai į Sapnų pelkes. Nieko gero nesitikėk. Ir ko ji išėjo tą dieną žoliauti? Na, žinoma, saulė, mėnulis ir žvaigždės rodė, jog tai pati tinkamiausia diena. O žolelių taip ir neprisirinko.
Senė sustojo prie vartų, mandagiai prisistatė ir paprašė susitikimo su vyresniąja. Sargybinis kurį laiką, rodos, mąstė, paskui mostelėjo pro šalį bėgančiam berniūkščiui:
- Lėki, nuvesk šitą seną raganą pas vyresniąją!
- Ji ruošiasi išjoti!
- Tuo labiau! Ne taip dažnai senos raganos aplanko. Matyt, svarbu…
- Gerai. Kas man? Eime, močiute.
Gura lėtai nupėdino paskui berniūkštį, viena sau šypsodamasi dėl to kreipinio. Močiute jos nevadino jau gal šimtą metų. O šitam papūstažandžiui raganiukui nė motais. Ne tokių matęs.
Vyriausioji Žaižara buvo labai jauna. Su ja palyginus, žinoma. Turėjo gal apie keturiasdešimt metų.
- Dėl šventosios Ragės! Juk man reikia išjoti! – riktelėjo piktai.
- Man sargybinis liepė, - nė kiek nesutrikęs paaiškino Lėkis ir nukurnėjo laiptais žemyn.
Vyriausioji tik galvą papurtė. Matyt, vaikams čia buvo suteikta daug laisvės.
- Gerai. Sakyk, ko nori.
- Aš lyg ir nieko, ponia Žaižara. Bet prieš porą dienų netoli savo trobos laukuose sužeistą karį radau. Vos gyvas buvo. O šiandien atsigaivelėjo ir paprašė tau, sese, pranešti.
- Vardas koks?
- Suairo sakėsi esąs…
- Ir kokį galą jis čia veikia? – nustebo ir, išsikorusi per langą, šūktelėjo: - Pakvieskit man Suopį!
- Nežinau, sese. Nesakė. Tik sakė, kad jo draugai nemieli, o priešai – dar baisesni.
- Na, tas vyrukas įsivėlęs į tokią sumautą istoriją, kad sunku ir apsakyti.
Vidun įbrazdėjo nejaunas vyriškis randuotu veidu:
- Šaukei?
- Kinkyk vežėčias. Senajai raganai sunku pėsčiai keliauti. Be to, atgal teks ligonį parvežti. Kartu paimk dešimt karių ir gydytoją. Išsiųsk kvieslį pas artimiausią burtininką-gydytoją. Kiek suprantu, ligonis ne mūsų nosiai. Be to, ant kojų reikės pastatyti greitai. Dar pasakyk, kad atidedu kelionę. Išsiųsk žygūną, kad praneštų, ir sustiprink apsaugą.
- Kunigaikštienė pasius…
- Tegul geriau pagalvoja kas būtų jei aš pasiusčiau.
Suopis išėjo.
- Tai kas dar?
- Nežinau, sese, ar tai svarbu. Dieną prieš tai, kai radau tą karį, Didžiuoju keliu traukė didelė kariuomenė. Keisčiausia, kad nuėjo į Sapnų pelkes.
Žaižara vėl metėsi prie lango:
- Ar Kibirkštis grįžo?
Atsakymas buvo neigiamas.
- Kur ji valkiojas? Čia aplink kažkokios armijos, o aš nieko nežinau. Juk ton pusėn išvyko.
Tuo metu sugrįžo Suopis.
- Mes pasiruošę.
- Gerai. Ačiū tau, sese Gura.
Ji atidarė komodą ir ištraukė kapšelį:
- Čia tau užmokestis. Labai svarbios žinios, sese. ]]> Sun, 9 Aug 2026 11:40:38 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262749.html http://rasyk.lt/kuriniai/262749.html visus vairuotojus vertino pagal tai, kiek saugiai ji jausdavosi, sėdėdama šalia. Štai Šarūnė
vairavo blogai - Ainė su kiekvienu stabdymu vis nevalingai norėdavo prisilaikyt priekinio
stiklo, o posūkiuose griebdavosi durelių rankenos. Su Kasčiu buvo ramu.
Vasara įsibėgėjo. Anksčiau, dar mergaitė, Ainė tiesiog dievino stebėt aplinką, dangų,
laukus, gamtos virsmus. Jos su močiute ilgam išeidavo į laukus ir kalbėdavosi, kalbėdavosi.
Dabar, sėdėdama namie ir neišvykdama už miesto, Ainė ir nepastebėjo, kad javai jau greit ir
išplauks, kad rapsai seniai nužydėję ir tai pamiršę. Laukuose, lyg pamesti tualetinio popieriaus
ritinėliai, bolavo susukti nupjautos žolės rulonai. Pakelės medžiai dar buvo sodriai žali, bet jau
praradę tą nerūpestingą pavasarinį naujumą. Taip, vasara mėgavosi pirmomis brandos
akimirkomis, tarytum nenujausdama cikliškai artėjančio rudens. Vis vien artėjančio.
Saulė jau išsivadavo ir rytinės miglos ir tik lengvučiai debesiukai kartais ant kelio
numesdavo nediduką šešėlį.
Ainė su Kasčiu persimesdavo tik vienu kitu žodžiu. Tokia natūrali ramybė, rimtis - ne dėl
žodžių trūkumo, o todėl, kad nebereikia karštiligiškai ieškot temų pokalbiui, kuomet nejauki
tyla dar gąsdina.
- Matei, ten krepšy aš visokių dalykų pasiruošiau. Sustosim kur nors užkąst? Na, tik tam,
kad sustot. Ar skubam, kaip tavo planas?
- Jokio plano. Visas laikas mūsų. Kur norėtum sustoti?
- Tai kad nežinau. Man tai išvis nežinoma kryptis. Pasikliauju tavim.
- Na, tai kai pamatysim ką nors gražaus, tai ir stosim.
Jie išsuko iš magistralės. Kiek siauresnis kelias driekėsi laukais, vis dažniau
pasitaikančiomis kalvelėmis, vienoje ir kitoje pusėje sublizgėdavo didesni ar mažesni
ežeriukai.
- Žiūrėk, navigacija rodo kažkokiu juokingu pavadinimu ežerą. Paršežeris. Stojam? Lyg
ir poilsinė yra. Gal nebus kokia pelkė su uodų tuntais?
- Stojam, aišku.
Ir kodėl tas ežeras taip keistai vadinosi? Nei pelkė, nei kemsynė - didesnę jo dalį supo
pakrančių meldynai, o nuo kelio pusės keliautojus pasitiko smėlėtas krantas su puikiu atabradu,
sporto aikštelės, pavėsinės ir net persirengimo būdelė. Ir nė vieno žmogaus.
- Kaip faina! Jokios užuominos apie paršus, - Ainė numetė basutes ir nubėgo prie
vandens, - šiltutėlis! Gaila, nepagalvojau maudimkę pasiimt.
- Galima ir be.
- Viskas galima, kas netrukdo.
Bet jie dar nesimaudė.
Vienoje iš pavėsinių juos netrukus džiugino mažutė puota - Ainė pasirūpino. Kastis iš
mašinos atsinešė puodelius, Juos moteris kaip tik ir pamiršo.
- Aš turbūt tik gilioj vaikystėj taip iškylavau. Niekingus kelis kartus, - liūdnai tarstelėjo
vyrukas, - vis degalinėje ir degalinėje kavos su burgeriu. Su tėvais retai kur važiuodavom, juk
prie jūros gyvenam.
O saulė užkaitino. Automobilyje visai nesijuto kaitros, kondicionierius palaikė malonią
vėsą, o lauke negelbėjo ir poilsinės stogelio teikiamas pavėsis. Užuovėjoje nejudri šutna jau
pradėjo varginti.
- Nesupyksi, jei išsimaudysiu? Ir vairuot bus lengviau, aš juk nuo pajūrio minu.
- Laisvai, varyk. Aš nuo kranto pažiūrėsiu.
Kastis su visais šortais palengva nubrido į ežerą.
Ainė stebėjo. Net kažkiek vertinančiai, beveik pati to nenorėdama. Bet moteriška akis
nepraleido, kad kūnas, nors ir ne idealiai Atlanto, bet gražiai nuaugęs ir dar nesugadintas
ydingo programuotojo gyvenimo būdo. Gal sportuoja? Matyt.
Vyras, kiek paėjęs nuo kranto, nėrė gylyn ir truputį tolėliau išniręs, nuplaukė. Grakščiai,
profesionaliai. Ainė grožėjosi. Ji įsivaizdavo, kaip vanduo srūva įdegusiu vyro kūnu,
apglėbdamas kiekvieną jo raumenuką.
Per nugarą nubėgo šiurpuliukas. Toks jaudinantis virpulys, lyg strėlė nusliuogė stuburu,
tiesiai nuo menčių link uodegikaulio. Ir kažkur pilvo apačioje spustelėjęs, užbaigė savo kelią.
„O! „ tik šmėstelėjo Ainei. Bet tas spustelėjimas buvo toks mielas. Pamirštai malonus.
Moteris neiškentė. Tai kas, kad neturi maudymosi kostiumėlio? Neilgai galvojus, ji
įsibrido ežeran su visa suknele. Taip net geriau - kol išdžius, ilgiau nebus karšta. Už kelių
žingsnių pajutus, kad ežeras gilėja, ji nuplaukė link Kasčio. Ne taip grakščiai ir profesionaliai,
bet užtikrintai.
Vanduo maloniai vėsino. Plaukti su drabužiais buvo nauja, keista, bet nesunku.
- Ir aš čia.
- Oi, ir tu čia, nustebinai! Išdrįsai, visgi, - jie vos judindami rankas ir kojas ramiai laikėsi
vandens paviršiuje, - žiūrėk, ten vandens lelijos!
- Ė, tik be staigmenų! Tegu auga, nesugalvok skinti.
- Gerai, tuomet tegu jos šiaip būna tau. Įsivaizduok taip - aš nupyniau vandens lelijų
vainiką.
- Įsivaizduoju. Jau. Sunkus, žinok! Galva svyra, - nusijuokė Ainė, - plaukime į krantą,
mes gi į kalnus važiuojam. O man dar apdžiūt, jei nenori mašinoje balos.
Jie neskubėdmi nuplaukė link kranto. Aikštelėje buvo dar vienas automobilis. Kažkas,
matyt, sustojo pramankštint šunį - aplink pavėsines lakstė nemenko dydžio rusvas mišrūnas.
Ainė nuėjo į persirengimo būdelę, išgręžė suknelę ir nusiėmė liemenėlę - greičiau
pradžius. Šlapia suknelė lipo prie kūno, glaudžiai apgaubdama nedidelę, stangrią moters
krūtinę, stamantrias šlaunis. Ji nejučiom pagavo Kasčio žvilgnį. Ne gašlų, ne. Tik tokį šiltai
tiriantį. Turbūt tokį, kokiu ir ji žvelgė į plaukiantį vyrą - su virpančia strėle išilgai stuburo.
Nesusigėdo.
Lengvutė suknelė netruko išdžiūti. Na, tiek, kad galima būtų sėsti į mašiną.
- Tai ką, išsimaudėm, kaip paršučiai ir toliau varom? - Ainė buvo gerai nusiteikus.
Vanduo atgaivino, tas trumputis pasiplaukiojimas dviese maloniai jaudino, norėjosi lėkt, kažko
imtis, nestovėt vietoj.
- Tai kad jau ir Medvėgalis šalia, ne kažkas liko.
Ir iš tiesų, už gerų dešimties minučių jie pasiekė Medvėgalio piliakalnį. Automobilių
aikštelėje stovėjo tik viena mašina.
- Na matai, kaip gerai. Jokių ekskursijų su autobusais, tik kažkokie vieni žmogeliukai.
Nesistumdysim, - pasidžiaugė Ainė.
- Tik nesupyk, aš perskaitysiu, kas stenduose prirašyta. Čia jau mano silpnybė. Luktelsi?
- Kastis sustojo prie kelių informacinių stendų pačioje keliuko, vedančio į kalną, pradžioje.
- Kodėl luktelsiu? Ir aš paskaitysiu - negi slankiosiu po tokią istorinę vietovę aklai. Aš
visad skaitau. Ir visad paskiau pamirštu, - nusijuokė, - bet tam kartui užtenka.
Jiems beskaitant apie kunigaikščius ir jų kovas, prie automobilio grįžo ir tie vieninteliai
piliakanio lankytojai.
Ainė neskubėdama patraukė į kalniuką, paskui ją suskubo ir Kastis. Kalnas buvo tarsi iš
dviejų dalių. Pirma užlipo į kiek žemesnę dalį, kurioje kažkada ir buvo pilis. Kiti laiptai vedė
dar aukščiau, į pačią Medvėgalio kalvą.
- Pažiūrėk koks vaizdas! - Ainei net amą užėmė ta prieš akis atsivėrusi erdvė - sėsk,
Kasti. Sėsk ir žiūrėk.
Jie susėdo prie pat šlaito krašto, tiesiai ant žolės. Pakalnėje žemyn bėgo rausvi
gauromečio sąžalynai, vis pasimesdami meldais ir viksomis apaugusioje pelkėje. O akys...
Akys ieškojo horizonto. Troško nuklysti ten, kur žvilgsnis pasiklystų erdvėj, tuomet surastų
begalybę ir bandytų į ją atsišlieti. Bet prie begalybės juk nepriglusi, neatsispirsi nuo jos.
Žvilgsnis blaškėsi, nesugebėdamas aprėpti bekraštybės.
Abu tylėjo. Stebuklinga vieta - ji tarsi užbūrė, nunešė abudu kažkur į tolimą praeitį. Ar,
aplenkdama tikrovę, į fantastinę ateitį?
- Gal aš tau keistas pasirodysiu, bet aš dabar tarsi filme. Žinok, net matau priešais mus
pakalnėje mažytį kaimuką, sukežusias dūmines pirkeles. Ten tolumoj kūrena laužus - kad
pavojaus dūmus kaimynai pamatytų. Moterys su vaikais per pelkėje išgrįstą kūlgrindą traukia į
pilį, ten kur dabar mes, - vyras svajingai žiūrėjo į tolį ir net neatsikvėpdamas dėstė savo vizijas,
- nelabai kvailai atrodau? Kažkokia keista šios vietos energetika, man taip dar nėra buvę.
- Gerai tu atrodai, normaliai. Ir aš kaip nesava. Man net oro trūksta. Negaliu sulaikyt
žvilgnio, minčių - kažkur lekia, lekia ir neatsiremia. Žinai, tarytum prieš tai buvo mirtinai
pavargusios nuo amžinų ribų. Vis į kažką remiamės ir remiamės, ar ne? - Ainė kalbėjo tuo
pačiu ir Kasčiui, ir sau, - akimis remiamės. Į skaičius, ekranus, žmones. Jauti, kaip jos bėga
ten, tolyn? Mintys. Ten, kur tas tavo kaimukas, kur mūsų ainiai laukia pavojaus dūmo signalo.
Kur nori, ten ir bėga jos. Neklausia.
- Taip, žinok. Trankomės į ribas. Dažniausiai pačių ir sugalvotas. Nes toks gyvenimas yra
teisingas - mus taip išmokė.
- Eina sau, koks čia jausmas fantastiškas, - moteris atsigulė žolėje, - jokių teisingų
gyvenimų nebūna. Einam į tą pelkę? Paieškosim kūlgrindos.
- O gal neinam? Vat kūlgrindos gal neieškom. Geriau į tą aukštesnį kalną dar įkopkim.
Jiedu patraukė link pačios viršūnės. Mediniai laiptai labai prašėsi remonto, vietomis
buvo visai sutrešę ir sulūžę, palaikis turėklas pavojingai klibėjo. Ainė tvirtai kabinosi Kasčiui
už rankos. Taip ramu ir saugu. ]]> Sun, 9 Aug 2026 10:27:28 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262748.html http://rasyk.lt/kuriniai/262748.html
Vajos laidotuvės vyko be skubos. Tai buvo pirmas ženklas, kad gentis dar gyva. Kūnas buvo parneštas ir atiduotas žemei taip, kaip dera vadui, bet niekas nebandė to paversti istorija. Nebuvo pasakojimų. Nebuvo palyginimų. Nebuvo žodžių, kurie galėtų kažką užpildyti. Aš stovėjau kiek atokiau ir stebėjau ne patį veiksmą, o tai, kaip žmonės jame laikėsi: pečiai nuleisti, rankos ramios, žvilgsniai nepakelti.
Tai nebuvo tas pats, kas su Puka. Ne todėl, kad Vaja būtų buvęs svarbesnis. O todėl, kad jis buvo tas, kuris laikė gentį kaip visumą. Dabar ta visuma buvo atiduodama žemei kartu su juo.
Po to visi tiesiog liko. Kurį laiką niekas dar nesiskirstė. Ugnis degė tyliai. Net vaikai nejudėjo, lyg būtų išmokę naują taisyklę be žodžių. Aš jaučiau, kaip randas ant rankos tvinksi ne skausmu, o tuo pačiu ritmu, kuriuo plakė visa gentis – lėtai, giliai, per daug sąmoningai.
Susirinkimas įvyko tik kitos dienos popietę. Visi jautė, kad reikėjo laiko, jog Vajos nebuvimas taptų tikras.
Maja stovėjo centre. Ne todėl, kad norėjo. Todėl, kad daugiau nebuvo kam. Jo veidas buvo tamsesnis nei įprastai: ne nuo purvo, o nuo nuovargio, kuris jau nebėra fizinis. Kai jis prabilo, balsas buvo tylus, bet tvirtas. Jis nekėlė akių – kalbėjo faktais.
– Mes radome juos ne ten, kur tikėjomės, – pasakė jis. – Jie žinojo, kad Vaja ateis kalbėtis. Jų vadas išėjo į priekį pats pirmas. Jis buvo be ginklų rankose. Jis sakė, kad už du jo žmones atėjo laikas atiduoti kainą.
Aš pajutau, kaip kažkas susitraukė po mano šonkauliais.
– Vaja nesiėmė kovos, – Maja trumpam nutilo. – Jis sakė, kad gentis dar gali gyventi be kraujo. Kad žemė dar turi balsą, – Maja pagaliau pakėlė akis. – Šiaudinių vadas to negirdėjo. Jis tik pakvietė Vają į dvikovą kumščiais ir mūsų vadas priėmė iššūkį. Kova buvo be taisyklių, todėl buvo greita. Vaja buvo stiprus ir ištvermingas, nepasidavė iki paskutinio atodūsio. Ir manau, kad būtų laimėjęs, bet paskutinę sekundę Šiaudinių vadas prarado kovotojo garbės kodeksą ir išsitraukęs iš už bato peilį, perpjovė mūsų vadui gerklę.
Tyla po šių žodžių nebuvo staigi. Ji nusileido lėtai, tarsi būtų buvusi visada, tik dabar pagaliau visi ją išgirdo. Niekas nesušuko. Niekas nepaklausė kodėl. Tas klausimas jau buvo per vėlus.
Aš pažvelgiau į Takodą.
Ji stovėjo šiek tiek atokiau nuo kitų, rankos sunertos priekyje, nugara tiesi. Jos žvilgsnis nebuvo nukreiptas nei į Mają, nei į žemę. Ji žiūrėjo kažkur per žmones, per ugnį, lyg matytų vietą, kurios dar niekas kitas nemato. Tai buvo kūno kalba, kurios negalima supainioti. Sprendimas jau buvo priimtas. Tik dar neįvardintas.
Mano skrandis susitraukė. Ne iš baimės. Iš supratimo, kad tai, kas ateina, nebebus lėta. Kad Vajos laikymas baigėsi. Kad dabar gentis turės judėti be žmogaus, kuris mokėjo sustabdyti. Aš norėjau prieiti prie Takodos ir paklausti, bet supratau, kad dabar klausimai būtų netinkami.
Susirinkimas baigėsi be žodžių. Žmonės tiesiog išsiskirstė. Ne todėl, kad viskas būtų aišku. O todėl, kad aiškumo dabar niekas nebeturėjo.
Aš likau stovėti dar akimirką. Klausiausi, kaip ugnis spragteli. Kaip kažkur naktis pradeda judėti. Kaip mano kūnas įsimena dar vieną tylą. Tai buvo pabaiga. Ir kartu – vieta, nuo kurios viskas bus daroma kitaip.
Praėjo savaitė. Gentis bandė kvėpuoti įprastu ritmu, dirbti įprastus darbus, tačiau niekas negalėjo apsimesti, kad nieko neįvyko. Praradome Puką. Dabar netekome ir savo vado – tai keičia mus visus be išimties.
Takoda stovėjo ne ten, kur stovėdavo Vaja. Ji stovėjo truputį šone, tarsi dar tikrintų, ar žemė po kojomis laikys. Rankos buvo nuleistos, bet pirštai suspausti – ne iš baimės, o iš pastangos neišbarstyti to, ką ketino pasakyti.
Gentis jau buvo susirinkusi. Visi jautėme, kad dabar bus pasakyta kažkas, kas pakeis ne dieną, o kryptį.
Aš atsisėdau tarp kitų moterų. Mano ranka instinktyviai prispaudė randą ant dilbio. Pajutau neįprastą dilgčiojimą ir šiek tiek susiraukiau, tačiau niekas to nepastebėjo.
– Aš ilgai galvojau, – Takoda prabilo. Jos balsas buvo žemas, bet ne tvirtas. – Ir aš nežinau, ar tai teisingas sprendimas. Bet žinau, kad jis – mano.
Kažkas nejučia įkvėpė giliau. Kažkas nuleido galvą. Aš pajutau, kaip manyje kažkas susitraukė – ne iš baimės, iš nuojautos.
– Rezervatas nebelaiko taip, kaip laikė anksčiau, – tęsė Takoda. – Jūs visi tai matote. Plėšrūnų daugiau nei prieš metus. Jie ateina arčiau. Ne todėl, kad drąsesni. Todėl, kad patys alkani, – ji mostelėjo ranka į tolumas, ten, kur prasideda miškai. – Medžioklė tapo reta. Druskų kasyklos senka. Žemė sausesnė. Derlius menkesnis. Mes tai vadiname ciklu, o ciklas turi pabaigą. Ir aš matau, kur tai veda.
Ji trumpam nutilo, tarsi leisdama žodžiams patiems susėsti į vietas.
– Artėja badas, – pasakė ji tiesiai. – Dievai nusisuko nuo mūsų, nes mes juos apleidome.
Gentis tylėjo. Ne iš nesupratimo. Iš pritarimo.
– Vaja tai matė, – Takodos balsas vos pastebimai sudrebėjo, bet ji nenuleido akių. – Jis turėjo planą. Jis turėjo daugybę jų, – ji įkvėpė giliau. – Jeigu jam kas nors nutiktų... – ji nebaigė sakinio. To ir nereikėjo. – Aš turėjau tapti vade.
Dabar visi žiūrėjo į ją.
– Aš turiu teisę tai padaryti, – pasakė Takoda. – Ir žinau, kad kai kurie iš jūsų to tikėjotės. Gal net norėjote, – ji nuleido akis į žemę. Tik akimirkai. – Bet aš to nenoriu, – tai nuskambėjo tyliai ir smogė stipriau nei šauksmas. – Ne todėl, kad bijočiau, – tęsė ji. – Ne todėl, kad nemylėčiau genties. O todėl, kad vadovauti dabar reiškia vesti jus į vietą, kurios aš nematau. Aš nematau kelio, kuris mus išgelbėtų būtent šitoje vietoje. Be Vajos ši vieta mirusi.
Ji pakėlė galvą.
– Baltieji neatsitrauks. Jie nenusiramins tol, kol nesulygins mūsų su žemėmis. Jie jau seniai nebemato mūsų kaip žmonių. Tik kaip kliūtį. Klaidą, kurią reikia ištaisyti. Ir aš nebematau prasmės stovėti vietoje, laukdama, kol mus išnaikins, – Takodos žodžiai krito sunkiai, bet tiksliai. Kaip akmenys, kuriuos seniai nešiojosi savyje. – Todėl aš sakau taip, – tęsė ji. – Kas nori likti – gali likti. Kas nori išeiti – išeikite. Aš jūsų nesulaikysiu. Aš nekursiu naujo vado. Ir pati tokia nebūsiu.
Ji trumpam užsimerkė.
– Aš... – jos balsas suvirpėjo, bet ji jį suvaldė. – Aš išeinu.
Šitie du žodžiai pakibo ore. Niekas nepuolė prieštarauti. Niekas nesiūlė rinkti naujo vado. Niekas neklausė kas tada – tai buvo baisiausia dalis. Gentis tylėjo. Ne todėl, kad neturėtų ką pasakyti. Todėl, kad suprato: nėra atsakymo, kuris visus išgelbėtų.
Aš žiūrėjau į Takodą ir staiga supratau, kas man kėlė nerimą nuo pat pradžių. Ji jau buvo priėmusi šį sprendimą ne šiandien. Ne po Vajos mirties. Ji jį nešiojosi ilgiau. Ir dabar tik leido jam tapti girdimam. Jos pečiai buvo tiesūs, bet akys... ieškojo ne pritarimo. Ieškojo leidimo.
Aš nežinojau, kas nutiks rytoj. Nežinojau, kas liks, o kas išeis. Kas subyrės tyliai, o kas dar bandys laikytis. Žinojau tik viena: nuo šios akimirkos gentis nebebuvo laikoma viena ranka. Ir tas laisvumas gąsdino labiau nei bet koks priešas.
Iš pradžių žmonės pradėjo perrinkti daiktus. Ne garsiai. Be nurodymų. Be ženklų. Kažkas padėjo puodą, kuris jau seniai buvo įskilęs. Kažkas paliko kilimą, ant kurio miegojo vaikai. Kažkas ilgai laikė rankoje strėlę ir galiausiai įsmeigė ją atgal į žemę, tarsi pasakydamas: čia jai vieta.
Arkliai buvo šeriami ramiau nei įprastai. Be skubos. Be švilpimų. Vaikai nebuvo skubinami, tačiau ir patys nebeišdykavo. Jie slankiojo arčiau motinų, arčiau balnų, tarsi jausdami, kad netrukus teks rinktis, ką laikyti už rankos.
Aš visą tą laiką buvau savo palapinėje. Gulėjau ant žemės, klausiausi, kaip keičiasi garsai. Kaip ugnys gęsta anksčiau nei vakarais. Kaip balsai tampa trumpesni. Kaip nebeklausiama ar jau pasiruošę, o tik sakoma mes tuoj.
Niekas pas mane neatėjo. Ir tai buvo teisinga. Vėliau, kai pagaliau išlindau iš palapinės, pastebėjau, kaip Takoda padeda rišti ryšulius, palaiko vaiką, kuris pavargo, pasako moteriai, kad gali palikti pusę – nieko neatsitiks. Ji nekalbėjo ilgais sakiniais. Tik tiek, kiek reikėjo, kad viskas vyktų.
Zinjia nežiūrėjo į mano pusę. Maja ir Antinanco tikrino diržus. Adahis paskutinį kartą nuėjo ant dvasių kalno, kur anksčiau buvo atliekami ritualai, apeigos, kur buvo laidojami mirusieji. Jis grįžo tik po daugybės Misisipių.
Kai pirmieji išjojo, nebuvo nei dainos, nei gesto. Tik ratų girgždesys, tik kanopos, tik dulkių kvapas, kuris pakilo ir greitai nusėdo. Tie, kurie liko, stovėjo. Tie, kurie išvyko, neatsisuko atgal.
Aš turbūt buvau vienintelė, kuri su savimi nieko nepasiėmė, išskyrus odinį krepšį per petį. Man reikėjo išsinešti ne daiktus, o save.
Takoda laukė. Ji sėdėjo ant žirgo, bet laikė pavadį rankoje, lyg dar nebūtų apsisprendusi. Kai paskutiniai gentainiai pajudėjo, ji nuleido galvą, trumpam užsimerkė ir tarė:
– Aš dar čia pasiliksiu. Noriu matyti, kaip jūs išvykstate.

...

Kai rezervatas liko už nugaros, kelias kurį laiką buvo tylus. Tik žolė, tik žirgų alsavimas, tik ritmas, kuris nešė kūnus tolyn. Tačiau visai netrukus gentainiai išsiskirstė į skirtingas pasaulio puses ir aš likau visiškai viena.
Jojau mechaniškai. Ir tik po labai ilgo laiko sustojau kažkur laukymėje, kur žinojau, kad yra tarp Morisonų rančos ir Mudfordo.
Sustojau ne todėl, kad kas nors mane sustabdė. Todėl, kad kūnas nebegalėjo pakelti naštos, kurią nešiau su savimi nuo Pukos mirties.
Nulipau nuo žirgo ir paėjau šiek tiek toliau. Žolė siekė blauzdas. Dangus buvo per platus. Viskas buvo per daug atvira. Atsiklaupiau. Ir tada leidau sau pravirkti.
Verkiau ne garsiai. Ne taip, kaip verkia vaikai. Verkiau taip, kaip verkia kūnas, kuris per ilgai buvo laikomas. Ašaros bėgo be ritmo, be prašymo, ir be žodžių. Kvėpavimas trūkinėjo. Krūtinę skaudėjo ne nuo skausmo, o nuo per daug sulaikyto oro.
Verkiau dėl Pukos. Dėl Vajos. Dėl to, kad Káyona liko be savo žmonių. Dėl to, kad aš išėjau. Ir dėl to, kad pasilikti nebegalėjau.
Kai atsistojau, ašaros jau nebekrito. Tik perštėjo akis. Randas ant rankos pulsavo – tyliai, lyg primindamas, kad kai kurios vietos gyja ilgiau nei keliai.
Žiūrėjau, kaip šviesa slenka per lauką, kaip šešėliai ilgėja, bet negrėsmingai – tarsi žemė pati lėtėtų kartu su manimi. Mano galvoje niekas nekalbėjo garsiai. Vardai negrįžo. Vaizdai nešoko prieš akis. Viskas buvo tylu taip, kaip būna po to, kai jau viską išgyvenai, bet dar nespėjai suprasti.
Žemė dar buvo šalta po nakties, kai atsikėliau. Rytas kilo lėtai, be skubos, tarsi pats nenorėtų manęs išleisti. Rasa laikėsi ant žolių taip atkakliai, lyg būtų įsikibusi paskutinės galimybės likti.
Mėnulio žvaigždė stovėjo netoliese. Ji buvo nerami dar prieš man prieinant. Kilstelėjo galvą, prunkštelėjo tyliai, žengė žingsnį artyn, tarsi būtų bijojusi, kad dingsiu, jei nebus pakankamai arti.
Aš padėjau krepšį ant žemės. Jis buvo lengvas. Per lengvas visam tam, ką nešiausi savyje.
Priėjau prie jos ir delnu paliečiau kaklą. Ji buvo tokia šilta, tokia gyva. Pažįstama taip, kaip pažįstama tik tai, kas tave nešė, kai pats nebegalėjai eiti. Ji palenkė galvą, kaktą prispaudė man prie krūtinės stipriau nei įprastai. Lyg bandytų sulaikyti.
– Ne, mažute... – sukuždėjau, nors nežinojau, ar sakau tai jai, ar sau.
Ji nusišluostė šoną į mano petį, ir tada pamačiau – drėgmę jos akyse. Ne prakaitą. Ne rasą. Ašaros lėtai ritosi žemyn, palikdamos tamsesnes vageles ant kailio. Mano gerklė susitraukė taip staiga, kad trumpam nebegalėjau įkvėpti.
– Aš negaliu tavęs pasiimti, – pasakiau tyliai. – Kelionė bus ilga ir pavojinga jau net man. Nenoriu, kad mirtum. Noriu, kad gyventum.
Ji suprato. Aš tai jaučiau ne protu, o kūnu. Jos kvėpavimas tapo trumpesnis, bet vis dar neramus. Ji nenorėjo likti. Ji buvo pasiruošusi eiti paskui mane net į pasaulio krašto.
Aš apkabinau jos kaklą, prispaudžiau skruostą prie karčių. Jos kvapas – žemės, žolės, prakaito – buvo paskutinis dalykas, kuris dar laikė mane čia. Tada palenkiau lūpas prie jos ausies ir pradėjau kuždėti Matákų senąja kalba žodžius, kuriuos girdėjau vaikystėje, bet niekada nebuvau sakiusi garsiai.
Žodžius apie kelią, kuris niekada nesibaigia. Apie sielas, kurios atpažįsta viena kitą net tada, kai išsiskiria. Apie tai, kad paleisti nereiškia palikti.
Ji klausėsi sustingusi. Lyg kiekvienas skiemuo būtų rišęs mus ne mazgu, o pažadu, kuris neturi formos.
– Tu būsi laisva, – sušnibždėjau. – Tu rasi žolę, kuri tavęs lauks. Ir dangų, kuris nieko nereikalaus.
Aš atsitraukiau pirmoji. Tai buvo sunkiausia. Ji dar akimirką stovėjo nejudėdama, paskui palietė mane nosimi – trumpai, atsargiai. Tarsi įsimindama. Nukabinau nuo jos kūno visus ją varžiusius daiktus: diržus, pavadį, balną, viską, kas lakstant pievoje, jai trikdytų jos laisvę.
Už nugaros girdėjau jos kanopas. Ne bėgančias. Trypčiojančias vienoje vietoje. Ji garsiai, bet siaubingai gailiai sužvengė, lyg kviesdama mane atsisukti. Lyg prašydama sugrįžti, nepalikti jos. Bet aš turėjau žengti šį žingsnį. Nes jeigu būčiau sugrįžusi, būčiau niekada taip ir neišėjusi. ]]> Sun, 9 Aug 2026 09:45:50 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262747.html http://rasyk.lt/kuriniai/262747.html dažnučių mėgėjas kaimiškų
vakaronių liūtas labai vulgariai
blizgančia ir senes vliojančia
plike norėdams pagirt mana
kūrybų. paprastai nein bet šįsyk
ataj. matyt tiesiai iš giminių
baliaus ankart pasbaigus
fajerverkam, na palapynes.
plikių šioj žemėj pasitaiko daug
kartais net intelektualių visgi aš
žinojau - par šį senių Kazanovą
namuos ant
sienų kab kolūkietiško realizmo
liekanos jei sakyt tiesą tai jo
svetainės sienas dabin tokios
nesąmonės kaip berželiai.
berželiai anuomet kabėdava
kekviena traktarysta traboj, na
Kavarska iki Burbiškia. par tų
kaimą Jurgį  už viena beržioka
netgi glaudžiasi du šokėjai -
Povils Vanags dar vadinams
Pavliku Morozu ir Margaryta
Drabiazka, nerimta mergšė
bet rimtesna nei atrod. Margaryta
vadinama Mašku, stovi
trumpu sijonu lyg eitų un lada.
debesys virš beržų panašūs į Kremliaus kūpalus.
tai tas plikas išgama ir sak:

- žinai, vertinu literatūrų, kadais
net Karlų Marxų bandžiau skaityt.
tu gers rašytajs, tik vot diel manį,
galėtum poprosčiau rašyt.

nieko neatsakiau tam kaimo
imbecilui mat senstu ir aš
laikui bėgunt tapau tikru išminties
ąsočiu. termosu.  viduj karštu
bet iš yšares nepasakytum. nežinau ar
tas debils perskaitys kų ape jį galvoju.
nemanau gi minčių jis neskait.
bet štai ką ašaj pamaniau:

- jei tu vargeta aitum ožkų sėklint
ar žydų až malūna šaudyt tai nieka tau nesakyč.
tesiog ažsiimtum kuom prider. bet daba raiktų tavi
išmėžt.

senas plikas idiotas sadėja nieka
neįtardamas o aš letai pakilau
ir nuajau ieškot šakių. ]]> Sun, 9 Aug 2026 07:35:08 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262746.html http://rasyk.lt/kuriniai/262746.html Senovės išminčiai pabrėžė, kad tam tikri žmogaus charakterio bruožai yra būdingi tam tikroms gyvūnų rūšims. Šis sulyginimas dažniausiai yra asociacinio bei simbolinio pobūdžio, iliustruojantis tam tikrų visuomenių gyvenimo būdą, supratimą ir vertybes. Pavyzdžiui, Patriarchas Jokūbas savo sūnų Benjaminą sulygina su vilku. Net ir dabar, išvažiavus iš Jeruzalės į šiaurės rytų pusę ir patekus į Benjamino klano teritoriją, galima sutikti staugiančio vilko statulų – tai senųjų palaiminimų atgarsiai. Kai pamačiau šiuos vaizdus, neišvengiamai prisiminiau ir Geležinio Vilko simbolį Lietuvoje.
Tai nedidelė įžangą į temą, kurią apmąstčiau šiandien: kuo iš tiesų skiriasi asmenybės sutrikimą turintis žmogus, pavyzdžiui, psichopatas, nuo šaltakraujiško gamtos plėšrūno? Atsakymas atrodo akivaizdus – žmogus turi pasirinkimo laisvę, o gyvūnas veikia pagal savo rūšies užprogramuotą instinktinę programą.
Tačiau čia iškyla gilesnis klausimas: tarp ko ir ko žmogus renkasi? Ar rinktis elgtis pagal moralinius principus, ar leisti sau – nesipriešinant instinktams – pasiduoti tam, kur vedžioklybė ir gyvuliška prigimtis traukia? Čia slypi filosofinis paradoksas: jokia visuomenė negali egzistuoti be moralės, nes jos visiškas atsisakymas veda į savinaiką. Jei anuliuotume esminius moralinius draudimus (tokius kaip draudimas vogti, prievartuati ar žudyti), visuomenė suirtų. Kita vertus, šiuolaikinė Vakarų kultūra vis dažniau oficialiai deklaruoja moralinį reliatyvizmą ir subjektyvumą kaip pagrindinį pliuralistinės visuomenės egzistavimo principą.
Dėl to kyla pagrįstas nerimas, kad Vakarų civilizacija pamažu silpnina savo pamatus, užleisdama vietą tradiciškesnėms, griežtesnėms struktūroms, pavyzdžiui Europa tampa Islamistine. Istorija rodo, kad kultūros, praradusios savo vidinį dvasinį stuburą ir paskendusios moraliniame nuosmukyje, anksčiau ar vėliau praranda dominuojančią poziciją.
Antroji opi problemos pusė – moralinių ribų išklibinimas atveria kelią psichopatams. Šiuolaikinėje visuomenėje moralė ir empatija dažnai nuvertinama, paverčiant jas tik subjektyvaus pasirinkimo reikalu. Psichopatas iš esmės yra grobuonis, kuris atmeta bendrą moralinę sistemą, vadovaudamasis cinišku principu, kad jokia universali moralė neegzistuoja, o pasaulyje valdo tik stipriausieji, besinaudojantys morale kaip įrankiu silpnesniems valdyti.
Šią taisyklę matome per visą žmonijos istoriją. Pavyzdžiui, Rusijos prezidentas V. Putinas sukėlė karą, nusinešantį tūkstančius gyvybių, parodydamas visišką abejingumą pasekmėms. Analogiškai, didžiosios valstybės dažnai vadovaujasi grynos galios (realpolitik) logika, kurioje žmogiškoji gyvybė tampa tik statistika. Šis dėsningumas gyvuoja nuo seniausių laikų: imperatorius Vespasianas ir jo sūnus Titas, kariaudami Judėjoje ir sugriaudami Jeruzalės šventyklą bei pražudydami daugybę gyvybių, pirmiausia siekė imperinės garbės ir iždo papildymo. Tai – tikrieji stambūs žmonijos istorijos plėšrūnai.
Tai išlieka giliu subjektyviu apmąstymu apie žmogaus prigimtį, galią ir amžiną įtampą tarp instinkto bei moralės. ]]> Sun, 9 Aug 2026 04:56:40 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262745.html http://rasyk.lt/kuriniai/262745.html Sunkus, kvepiantis tabaku ir senu sniegu.

​Įkišu ranką į kišenę –
ten tik sudžiūvęs šermukšnio kauliukas
ir sulankstytas autobusų tvarkaraštis,
nebegaliojantis jau trisdešimt metų.

​Visi autobusai seniai išvažiavo.

​O paltas vis dar saugo tą formą,
kurią kadaise paliko žmogus,
skubėjęs per lietų.

​Užsegu vieną sagą.
Tiesiog šiaip.
Kad tamsai spintoje būtų šiek tiek šilčiau. ]]> Sun, 9 Aug 2026 02:52:37 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262744.html http://rasyk.lt/kuriniai/262744.html
Grįžau į Káyoną dar prieš pietų metą. Rezervatas jau buvo pabudęs. Ne garsais – judesiais. Kažkas pakėlė kibirą, kažkas atvedė žirgą prie vandens, kažkas ištiesė audeklą džiūti. Gyvenimas čia niekada nestovėjo, net kai kažkas iškrisdavo iš jo rato.
Manęs laukė – supratau tai dar neprijojusi iki galo. Iš per tiesios laikysenos. Iš to, kaip žmonės nepriėjo, bet ir neišsiskirstė. Iš to, kaip ugnis buvo pakurta per anksti, lyg kažkas būtų norėjęs turėti, prie ko stotis.
Vaja stovėjo prie savo palapinės. Rankos sukryžiuotos, veidas ramus, bet akys – ne. Tai nebuvo pyktis. Tai buvo žinojimas.
– Kur buvai? – paklausė jis, kai nulipau nuo Mėnulio žvaigždės ir priėjau arčiau.
Galėjau pameluoti. Galėjau pasakyti pusę tiesos. Galėjau bandyti kalbėti apie laišką, apie parką, apie miestą, apie tai, kas ne taip pavojinga, bet buvau per daug pavargusi.
– Susitikime su savo motina, – pasakiau. Žodis krito sunkiai. Ne todėl, kad jis būtų draudžiamas. Todėl, kad jis per ilgai neturėjo vietos.
Vaja nė nepajudėjo, tik lėtai įkvėpė.
– Ji gyva, – tęsiau. Norėjau parodyti džiaugsmą ir palengvėjimą, kuriuos jaučiau savyje, bet, regis, kūnas buvo pernelyg pavargęs, jog įstengčiau. – Ji mane rado.
– Ir tu išėjai viena, – tarė jis.
– Taip.
– Kitą kartą, – pasakė jis ramiai, stebėdamas mane. Ne teisdamas, ne smerkdamas. Tik sverdamas. – Tu man pasakysi prieš išeidama. Ne tam, kad prašytum leidimo. Tam, kad žinočiau nuo kur pradėti tavęs ieškoti, jei negrįši.
Aš linktelėjau – tai buvo viskas. Ne todėl, kad daugiau nebūtų ką pasakyti. Todėl, kad Vaja žinojo, kada sustoti.
Zinjia priėjo tik vakare, nors visą dieną rezervate buvau visiems matoma. Žinojau, kad jis mane stebi. Sėdėjau prie laužo, tvarkiau strėles, bet rankos judėjo mechaniškai. Mintys buvo kažkur kitur. Ne pas jį. Ne pas motiną. Tiesiog... tuščioje vietoje. Jis atsistojo priešais mane.
– Mes turime pasikalbėti, – pasakė jis.
– Jei tai dar vienas bandymas paaiškinti man, kad geriau žinai už mane, ką aš jaučiu, tada prieštarauju, – atsakiau tyliai, nepakeldama akių.
– Aš galvoju, – tarė jis, – kad gal mums nelemta, – žodžiai nebuvo šiurkštūs. Jie buvo išsunkti. – Galvoju, kad mes abu laikomės ne dėl to, kad dar kvėpuojame kartu, – tęsė jis, – o dėl to, kad bijome paleisti.
Pakėliau akis ir ilgai į jį žiūrėjau. Laukiau, kol manyje pakils noras ginčytis. Kol ateis impulsas jį stabdyti, taisyti, laikyti. Nieko neįvyko.
– Galbūt, – pasakiau. Tai buvo pirmas kartas, kai aš nebandžiau jo įtikinti. Ne todėl, kad jis būtų buvęs teisus. Todėl, kad aš buvau pavargusi.
– Aš nebenoriu tavęs skaudinti, – pasakė jis. – Ir nebenoriu būti šalia taip, kaip dabar.
– Aš irgi, – atsakiau.
Jis linktelėjo. Ilgai stovėjo. Tada apsisuko ir nuėjo. Be paskutinio žvilgsnio, be jokių dramų. Žinojau, kad turėjau pajausti palengvėjimą, tačiau taip neįvyko. Atrodė, kad dabar ant krūtinės atsisėdo dar didesnis svoris nei bet kada anksčiau, nors giliai širdy žinojau, kad jausmų Zinjiai jau seniai nebeliko.

...


Praėjo savaitė. Aš tapau dar tylesnė. Ne sąmoningai. Kūnas pats rinkosi mažiau judesių, mažiau žodžių, mažiau akių kontaktų. Aš dariau tai, ką reikėjo. Nieko daugiau. Gentis tai matė, bet niekas neklausinėjo.
Vieną popietę prie manęs priėjo Takoda. Ji atsisėdo šalia, taip arti, kad mūsų pečiai beveik lietėsi.
– Tau viskas gerai? – paklausė ji. Tai buvo paprastas klausimas. Ne tardymas. Ne įtarimas.
– Gyva, – atsakiau.
Ji patylėjo.
– Kodėl tavęs nebematau su mano broliu? Su Zinjia, – paklausė po akimirkos.
– Mes išsiskyrėme, – kurį laiką patylėjusi, galiausiai atsakiau.
Takodos nugara įsitempė.
– Jis tave įskaudino? – paklausė ji jau kitu balsu.
– Ne, –  papurčiau galvą į šalis. – Niekas nieko neįskaudino. Mes... aš ir jis tiesiog... praradome kvėpavimą, – bandžiau paaiškinti. Ji pažvelgė į mane taip, tarsi norėtų eiti kažką taisyti. – Takoda, – pasakiau. – Prašau, nieko nedaryk. Nekalbėk su juo apie tai. Nereikia.
– Bet jis...
– Ne jis, – pertraukiau. – Mes abu.
Ji dar akimirką mane stebėjo. Tada atsiduso ir linktelėjo.
– Gerai, – tarė. – Bet jeigu kada nors kažkas pasikeis... aš būsiu šalia.
Aš nusišypsojau silpnai, bet nuoširdžiai. Kai ji nuėjo, aš likau sėdėti. Žiūrėjau į ugnį ir galvojau ne apie tai, kas baigėsi. O apie tai, kas dar net neprasidėjo – ir jau reikalauja tylos. Ir tą vakarą supratau: kai kurie ryšiai nesibaigia triukšmu. Jie tiesiog nustoja kvėpuoti.

...


Vaja kažkur išvyko vos tik prašvito, be jokio perspėjimo ir niekam nieko nesiaiškindamas. Kartu su juo išjojo – ir Maja. Niekas jų nesustabdė. Niekas neklausė, kur jie eina. Ir tai buvo baisiausia.
Takoda stovėjo prie ugnies, kai suprato, kas vyksta. Tik suspaudė žandikaulį ir trumpam užsimerkė – taip, kaip užsimerkiama prieš prisiimant tai, ko nenorėjai, bet negali atsisakyti. Visa tai supratau iš jos kūno kalbos.
Laukimas prasidėjo ne iš karto. Iš pradžių visi dar darė tai, ką pradėjo, tai, ką buvo įpratę daryti diena iš dienos. Tik judesiai tapo per tikslūs, per lėti. Tarsi kiekvienas veiksmas būtų skaičiuojamas, kad neužimtų per daug vietos. Sėdėjau prie palapinės ir tvarkiau diržus. Rankos dirbo, bet galva buvo tuščia. Tai nebuvo ramybė – tai buvo tuštuma. Tokia, kuri atsiranda, kai žinai, kad kažkas eina ten, kur žodžiai nebeveikia.
Takoda priėjo prie manęs.
– Vaja išvyko kalbėtis, bet ne tam, kad susitartų, – pasakė ji.
Nežiūrėjau į ją. Žiūrėjau į odą tarp pirštų, į randą ant savo rankos, kuris vėl ėmė pulsuoti, nors nebuvo jokios priežasties. Jau seniai nujaučiau, kad ateis diena, kai mūsų vadas eis pats ieškoti Šiaudinių ir su jais suvesti sąskaitų – kaip mėgsta sakyti baltieji.
– Kartais kalbėjimas yra tik paskutinis žingsnis prieš pabaigą, – pasakiau lyg tarp kitko.
Takoda nežymiai linktelėjo ir nuėjo dirbti savo darbų.

...

Dienos slinko be aiškios formos. Rytais saulė kilo, bet nešildė. Naktų šešėliai judėjo, bet nieko nereiškė. Vaikai buvo tylesni nei įprastai. Net žirgai atrodė budresni, tarsi jaustų, kad šeimininkų rankos pastaruoju metu per daug tuščios.
Pagavau save galvojančią ne apie Vają. Apie Mają. Jis buvo tas, kuris juokdavosi garsiau nei reikia. Tas, kuris visada eidavo šalia Pukos. Tas, kuris po jo mirties nebeklausė kodėl, jis klausė kada. Ir dabar jis ėjo su vadu ne tam, kad būtų apsaugotas. Tam, kad atsiteistų.
Vakare ugnis degė ilgiau nei įprastai, bet niekas prie jos nesusėdo. Ji degė viena. Kaip ženklas, kad gentis čia – bet nebe visa, nebe pilna. Aš galvojau apie tai, ką Vaja pasakys Šiaudiniams. Ne žodžiais. Savo buvimu. Savo tyla. Savo ramybe, kuris reiškia, kad sprendimai jau priimti. Ir pirmą kartą po ilgo laiko supratau: aš bijau ne dėl to, kad jie gali negrįžti. Aš bijau dėl to, kaip jie grįš.
Naktis nusileido lėtai. Be vėjo. Be garsų. Laukimas tapo vieninteliu dalyku, kuris mus laikė. Žinojau tik viena, – kai Vaja grįš, gentis jau bus kitokia. Net jei niekas to nepasakys garsiai.
Išaušus rytui pirmiausia išgirdau žirgo lėtus, sunkius žingsnius. Tokius, kokiais niekas negrįžta po pergalės. Galvą pakėliau ne aš viena. Visa Káyona tarsi vienu metu atsisuko į tą pačią pusę. Dar nieko nesimatė. Tik garsas. Ir tyla, kuri staiga pasidarė dar sunkesnė. Tarp medžių pasirodė Maja.
Vienas.
Jo pečiai buvo palinkę labiau nei kada nors anksčiau. Už jo žingsniavo žirgas. Ant jo... Niekas nešaukė Vajos vardo. Niekas nebėgo. Tarsi visa gentis būtų jau seniai žinojusi, kad būtent taip jis sugrįš.
Takoda sustingo. Jos rankose buvęs molinis dubuo išslydo taip tyliai, kad sudužo beveik negirdimai. Ji nė nepažvelgė į šukes. Tik žengė vieną žingsnį. Ir sustojo.
Maja nulipo nuo žirgo. Jo rankos dar ilgai laikė pavadį, lyg paleidęs jį būtų turėjęs pripažinti tai, ko pats dar nepajėgė priimti. Niekas jo neklausė, kas įvyko. Nebuvo ko klausti. Vaja jau buvo atsakęs savo tyla. ]]> Sat, 8 Aug 2026 22:01:02 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262743.html http://rasyk.lt/kuriniai/262743.html Tačiau pamažu šilti jausmai užleido vietą pykčiui ir keršto troškimui. Juk jie buvo lygūs. Ir tėvas tikrai būtų palaikęs jį. Tėvas… Dabar jis sėdėjo sidabrinėj dėžėj ir niekuo negalėjo padėti. Kita vertus, pagalbininkas iš jo buvo ne kažin koks. Nesugebėjo nė motinos suvaldyti. Apie dukrą nėra ko nė kalbėti. Akeilė buvo ryžtingesnė už motiną. Ir gal žiauresnė. Nors brolio pasigailėjo. Ir princas jau nebenorėjo grįžti kaip nuolankus tarnas. Jis norėjo būti Valdovas. Bijoti ir gerbti turėjo ne kaip Valdovės brolį. Gerbti turėjo JĮ. Ir bijoti turėjo JO.
Tiesa, jėgos pradėjo grįžti labai pamažu. Bet jis buvo demonas. Turėjo jį pribaigti, bet sesuo nesugebėjo. Tai buvo klaida, kuri jai brangiai kainuos. Labai brangiai…
Ir Akeilis ėmė ruoštis naujam žygiui. Iš naujo rinko kariuomenę, tarėsi su burtininkais ir raganiais. Rengėsi pulti Karalystę.
- Mano Valdove… - ragana Akšina kaip visada įslinko tyliai.
- Kalbėk.
- Atvyko iš Karalystės.
- Kviesk.
Po akimirkos įėjo pagyvenęs vyras ir žemai nusilenkė:
- Būk pasveikintas, mano Valdove.
- Sveikas gyvas, - princas akimirkai nutilo. – Kaip tave vadinti?
- Šivutas, mano Valdove.
- Ką gi, prisėsk Šivutai. Žmogiškasis kūnas turi savų privalumų, bet ir trūkumų, žinoma.
- Dėkoju, mano Valdove.
Svetys nerangiai išsidrėbė ant kėdės.
- Senokai bebuvau Žemėje. Mane tai vargina.
- Žinau, broli. O aš jau pripratau. Nors šita tremtis mane žudo, bet… kai reikalas toks svarbus.
- Mes, mano Valdove, tikimės, kad greitai grįši į tau teisėtai priklausantį sostą.
Svečias akivaizdžiai padlaižiavo, nes sostas Akeiliui niekada nepriklausė. Tačiau tai vis tiek paglostė savimeilę.
- Kaip sekasi pasiruošimas?
- Puikiai, mano Valdove, - patrynė rankas vyras. – Akeilė praktiškai nebeturi apsaugos. Galėtume nors ir šiandien užimti rūmus. Tačiau vis dar nežinome, kur ji paslėpė Galios akmenį. Tie, kurie žino, tyli. O kankinti ar šantažuoti nedrįstame be tavo leidimo. Tai gali neduoti pageidaujamų rezultatų. Arba duoti priešingus. Be to, iš rūmų dingo lordas Temoras. O tai irgi nežada nieko gera. Ir dar ta Gomoris su savo pranašystėm. Po ano sykio tapo gudresnė. Ir dabar neįmanoma jos sučiupti. Gerai dar, kad ji tik pranašauja, bet nemato ateities tiksliai. O pranašystė, kaip žinia, ir yra tik pranašystė. Kas tiki, o kas ir ne. Vieni aiškina vienaip, kiti – kitaip. Todėl, nors ir labai rizikuodamas, atvykau pas tave, mano Valdove. Noriu žinoti kaip sekasi tau. Ir ką daryti toliau.
- Gerai, kad atvykai, garbusis Šivutai. Atvykai vienas?
- Ne. Su manimi keletas ištikimų demonų.
- Puiku. Manau, kad žinau kur išvyko lordas Temoras. Jis rūmuose vienintelis, kuriam galima patikėti patį atsakingiausią ir svarbiausią darbą.
- Ir kokia gi ta užduotis, mano Valdove?
- Na, ta kvaiša Gomoris, visiems pliurpdama apie savo pranašystę, pamiršo, kad joje galima išgirsti ne tik apie gresiančią nelaimę, bet ir būdus kaip jos išvengti.
- Mano Valdove?
- Pameni Gomoris pranašystę?
Princas užsimerkė ir prabilo lygiu ramiu Gomoris balsu:
- Ir kausis kraujas prieš kraują, meilė prieš meilę, neapykanta prieš neapykantą. Ir bus karūna kraujo rankose. Ir valdys Karalystę du pasauliai…
Princas nutilo ir atsimerkė.
- Vis tiek nesuprantu, mano Valdove…
- O ko čia nesuprasti? Mano sesulė čia, Žemėje, buvo susidėjusi su tokiu kareiva Suairo. O paskui parsirado namo su tuo benkartu savo netikėliu sūneliu. Tarytum kopūstuose būtų radusi. Tai to kareivos vaikas! O dabar žinau, kad vaikai yra du. Dukra gyvena su tėvu. Manau, Temoras išvyko jų ieškoti.


Tšiagunas ir Suairo tylėdami risnojo miško keliuku. Aplinkui ošė pušys ir eglės, kvepėjo sakais, čiulbėjo paukščiai, kažkur toli mūkė karvės, bliovė avys, amsėjo šunys.
- Tai pasakok, - pagaliau paragino Suairo.
- Na, viskas prasidėjo dar nuo anos garbingosios Gomoris pranašystės. Ji išsipildė. Beveik. O tada ji ėmė pranašauti vėl. Visko tau nepasakysiu. Bet esmė tokia, kad tu ir abu vaikai turite būti Karalystėje. Ir kažkas iš to turėtų išeiti. Bent jau taip aiškina tie, kurie išmano. Bet, kaip žinai, aiškintojai nevisada būna teisūs. O mano Valdovė Akeilė, manau, tiesiog nori tave ir dukterį pamatyti. Ji tom pranašystėm netiki, žino, kad pranašystės dažniausiai išaiškinamos tada, kai jau viskas įvyko. Tai tiek.
- Šitiek aš suprantu. O kas ten toj jūsų Karalystėj dedasi?
- Kad lyg ir nieko nevyksta. Bet mes, demonai, jautrūs mintims ir jausmams, todėl jaučiame, kad kažkas negerai. Kažkas kaupiasi. O Valdovė Akeilė ano mūšio metu nedrįso to savo netikšos brolio nudaigoti ir Karalystėje kai kuriuos svarbius įstatymus pakeisti. Užtat dabar kyla problemos. Manau, kad jai ir princui kyla tiesioginis pavojus. O ginti, išskyrus mane ir dar keletą, nėra kam. Vieni bijo, kiti nori Akeilį į sostą pasodinti. Dar kitiems tiesiog patinka maištus kelti. Ir, žinoma, yra laukiančių kuo viskas baigsis. Kas sėdės soste, tam ir nusilenks.
- O kaip tie jūsų žemesnieji demonai. Argi jie neketina padėti?
- Kas žino? Valdovė Akeilė išsiuntė pasiuntinius. Bet ar pagalba ateis, nežinia. Ji neištesėjo visko ką buvo žadėjus. Tai gal jie nemanys, kad turi padėti.
- Ne kas, rodos, - atsiduso Suairo. – Tiesą sakant, tikėjausi, kad daugiau jos nebepamatysiu. Nors, žinoma, tai buvo kvaila viltis. Giliai širdy žinojau, kad tokia diena ateis. Juk mūsų dukra su manim…
- Taip. Čia tai bent pajuokavo dievai, kurie šiaip jau į mūsų Karalystės reikalus nesikiša.
- Ką turi omeny?
- Ar manai, kad be jų įsikišimo dvyniai gimė tokie skirtingi? Dukra – žmogus, sūnus – demonas. Kažką tuo jie norėjo pasakyti, bet pastaruoju metu dievai pritilo, nekalba, neaiškina nieko. Ir pranašai prapuolė. Liko tik Gomoris. Bet jos kalbos labai jau miglotos.
Vėl kurį laiką abu risnojo tylėdami.
- Gal metas grįžt? – pagaliau paklausė Tšiagunas.
- Nereikės. Tuoj bus posūkis. O ten ant kalvelės lauks Eledi.
- O daiktai?
- Viską bus paėmus. Šitą žirgą paliksiu savo senam bičiuliui smuklininkui. Mano mergaitė užauginta kaip kariūnė. Tiesą pasakius, jai tas į kraują įaugę. Juk mes su… Soira abu apsigimę kariai. Ir mokyt nedaug reikėjo. O grįžt namo negalima. Tavęs jau ieško.
- Kodėl taip manai?
- Kaip galvoji, kiek laiko praėjo nuo tos akimirkos, kai tu išvykai, ir to, kai kas nors apie šitai pranešė Akeiliui?


Raudonplaukė pavarė žirgą į mišką ir vikriai įsikorė į plačiašakį ąžuolą šalia kelio. Didžiuoju keliu traukė kariuomenė. Žinia, jaunoji ragana jų nebijojo. Bet geriau pamatyti viską iš šalies. Galima geriau viską įsidėmėti ir suprasti. O sužinoti būtina. Kas čia per pokštai? Karas juk nevyksta, o kažkas traukia per Ordino žemes.
Priekyje žingine jojo lankininkai. Pora šimtų. Toliau be galo be krašto driekėsi įvairiais ginklais ginkluota margaspalvė pėstininkų kolona. Gal pora tūkstančių. Suskaičiuoti buvo sunku, nes jie ėjo labai netvarkingai. Merginai net kūnas sustingo betupint medyje.
Pagaliau pamatė ant žirgų traukiančius vadus. Nors gerai pažinojo aplinkinių karalysčių karo vadus, tačiau šiame būrelyje nepamatė nė vieno pažįstamo veido. Visiems aiškiai vadovavo ir labiausiai gerbtinas buvo žydraplaukis jaunuolis. Metų turėjo tikrai nedaugiau už ją. Kas keisčiausia šalia jo jojo visiškai žila pagyvenusi moteris ir toks pat žilas vyras. Visi šią trijulę supantys jauni karininkai buvo arba žydraplaukiai, arba žaliaplaukiai.
Iš paskos traukė sunkioji kavalerija. Apie tris šimtus karių blizgančiais šarvais.
Kai mergina pamanė, kad jau viskas, iš už posūkio išniro keistas būrelis. Pusnuogės žaliaplaukės žaliaakės gražuolės ant juodų tarsi smala žirgų supo vidutinio amžiaus vyriškį smaragdo plaukais ant balto žirgo.
Tuo keistoji nežinia iš kur atsiradusi kariuomenės kolona ir baigėsi.
Raudonplaukė, nekreipdama dėmesio į nutirpusį kūną, kurį laiką sėdėjo medyje, tarsi tikėdamasi dar ką nors pamatyti. Ji mąstė apie ką tik matytuosius ir nusprendė, kad didžioji jų dalis buvo nežmonės. Be to, ten nebuvo nė vieno burtininko ar raganiaus. Žmonių kariuomenei tai buvo neįtikėtinas dalykas.
Mergina pažvelgė į vakarus. Saulė jau netoli laidos, o ji nuklydusi labai toli nuo pilies. Šiandien grįžti nesuspės. Teks joti naktį. Žinia, anokia čia naujiena, bet ir malonumo jokio. O žinios įdomios ir, turbūt, svarbios. Jeigu jos pernakt, tai ryt apie pietus bus Pily.
Mergina liūdnai papurtė galvą ir nusliuogė ant žemės. Kol ji bandė išjudinti sustingusius sąnarius, iš miško atkinknojo žirgas. Ir jaunoji ragana gana negrabiai užsikabarojo ant jo.
- Na, mielasis, trauksim namo tiesiu taikymu. Tu, žinoma, pavargsi. Bet gal pakeliui sustosim kur nors pailsėti…
Ir pavarė žirgą tiesiai per mišką. Oras atvėso, todėl iš balnakrepšio išsitraukė apsiaustą. Nekentė to drabužio, nes jis gąsdino žmones, tačiau turėjo pripažinti, kad drabužis labai patogus. Saugo nuo visų oro permainų. O nuolat keliaujant tas svarbu.
Bemaž iki vidurnakčio keliavo be nuotykių. Žirgas pats laikėsi krypties. Mergina ramiai sau knapsėjo nosimi, kol užuodė kepamą mėsą.
Ji staigiai truktelėjo žirgą už pavadžio, ir šis sustojo lyg įbestas. Nesugebėjusi nustatyti iš kurios pusės sklinda kvapas, mergina vėl paragino žirgą. Tačiau dabar jojo dar lėčiau ir visomis juslėmis tyrinėjo mišką. Žirgas tyliai prunkštelėjo. Tai reiškė, kad kažkur šalia jaučia kitus žirgus.
- Nagi, mielasis, parodyk kur jie yra…
Netrukus tiesiai priešais save raudonplaukė pamatė laukymėje spingsintį laužą. Ji nulipo nuo žirgo, suspaudė rankoje durklą ir ėmė sėlinti link laukymės. Ten liepsnojo laužas. Ant iešmo kepė, matyt, ką tik sumedžiotas šerniukas. Prie laužo sėdėjo du vyrai ir maždaug jos amžiaus žydraplaukė mergina. Tolėliau ganėsi trys nesupančioti žirgai.
Kažką ragana padarė ne taip, nes mergina vikriai pašoko ir įstatė strėlę į lanką.
- Miške kažkas yra, - pasakė pusbalsiu.
- Miške, brangioji, visada kas nors yra, - pasakė kažkuris vyriškis.
Tačiau mergina griežtai pasakė:
- Kas ten? Išlįskit, nes šausiu. Aš šaudau taikliai.
- Ei! Ei! – ragana patraukė link laužo, o žirgas nurisnojo pas kitus. – Tik nereikia čia dabar šaudyti. Čia tik aš. Vieniša pasiklydusi ragana…
Mergina nuleido lanką, o vienas vyriškių pašaipiai tarė:
- Na ir juokeliai tavo. Tik pamanyk, pasiklydusi Ordino ragana. Tokio nieko dar negirdėjau.
- Čia aš iš baimės taip kalbu, - pasiteisino raudonplaukė sėsdama šalia laužo.
Mėlynplaukis dusliai nusijuokė, o tas, kuris kalbėjo pirma, papurtė galvą:
- Tave išgąsdinsi…
- Visus galima išgąsdinti, - ramiai atrėmė. – Gal susipažinkim. Esu Didžiosios Ragės ordino kariūnė Kibirkštis.
- Mano vardas Eledi, o čia mano tėvelis Suairo ir mūsų bičiulis Tšiagunas.
Ragana, nors ir neparodė, tačiau kiek nustebo, nes merginos tėvu būtų palaikiusi mėlynplaukį. O šiaip mintyse riebiai nusikeikė. Jai šiandien sekėsi. Tiek keistenybių per vieną popietę.
- Pavakarieniausi su mumis? – paklausė Eledi.
- Tikriausiai būtų labai mandagu atsisakyti, bet aš nuo vidudienio nieko burnoj neturėjau. O dabar per skubėjimą pamiršau, kad valgyt noriu. Tik štai nuo kepamos mėsos kvapo pilvas urgzt pradėjo.
- Apsieisim be poniškų mandrybių, - pareiškė merginos tėvas ir pridūrė: - Namo trauki?
- Aha, - linktelėjo.
- Tai ko naktim šlaistais? Suprantu, kad tau tas keblumų nesudaro. Bet gi ir raganoms pamiegoti reikia.
- Tai kad reikalą turiu. Skubų.
- Jei kalbam apie mandagumą, - prabilo ir mėlynplaukis. – Tai koks jau čia skubus reikalas? Gal nebus labai nemandagu klausti?
- Jau paklausei. Tai koks skirtumas? – gūžtelėjo pečiais Kibirkštis, tačiau į klausimą neatsakė.
Kurį laiką visi tylomis valgė.
- O jūs – drąsūs, - nutraukė tylą ragana. – Trise. Vidurnakty. Miške.
- O ko bijoti? – parodė dantis Suairo. – Mes jau tiek visko matėm…
- Na, jūs abu. O tavo dukra?
- Tu irgi viena! Miške. Vidurnakty, - atšovė Eledi. – Mano padėtis, rodos, geresnė.
- Galbūt, - lyg ir sutiko Kibirkštis. – Tačiau net aš turėjau sėdėti medyje, kol prašliaužė ta keista kariuomenė.
- Kariuomenė? – sukluso Tšiagunas.
- Na, taip. Daug mėlynplaukių ir žaliaplaukių. Kažkiek žmonių. Keistos žaliaplaukės amazonės. Ir visiškai neaišku, kas jiems vadovauja ir kur jie traukia.
Pro raganos akis neprasprūdo kaip susižvalgė vyrai. O mergina žiūrėjo į ją. Jai tebuvo įdomu.
- Tai dabar joji į Pilį, kad naujienas praneštum? – paklausė Suairo.
- Taip. Ir apie jus turėsiu pranešti.
- O apie mus kodėl? – pasidomėjo Tšiagunas. – Mes gi paprasti keliautojai.
- Na, turiu pranešti apie visus ir viską. Be to, ne tokie jau jūs ir paprasti.
- O kas dabar vyriausioji? – nei iš šio, nei iš to paklausė Suairo.
- Žaižara.
- Oho! Iškilo mergelė…
- Pažįsti ją?
- Na, taip. Teko susidurti…
Kurį laiką vėl visi tylėjo valgydami. Kiekvienas paskendęs savo mintyse. O jaunoji ragana pagalvojo, kad tie kariai ir šitie keliauninkai yra kažkaip susiję, nors gal vieni apie kitus nė nežino. Na, šitie jau žino.
- Žinai, jeigu jaunoji ragana neprieštaraus, tai mes su ja josim į Ordino pilį.
- Mums į kitą pusę.
- Man atrodo, kad teks prašyti pagalbos. Ponia Žaižara neturėtų atsakyti. Tikrai padės. Ordino pagalba mums dabar būtų kaip tik.
Tšiagunas bandė prieštarauti:
- Mes ir taip vėluojam per tave, užsispyręs seni.
- Užtat mes nejojom Didžiuoju keliu ir nesutikom tos keistos kariuomenės, kuri nežinia, ar draugai, ar priešai. Draugus praleisti, žinoma, gaila, bet priešus sutikti – negerai ir visai nelaiku.
Mėlynplaukis tik linktelėjo. Argumentai buvo teisingi. Tačiau jie labai vėlavo. Valdovė Akeilė turbūt susirūpinusi. Ir dar nežinia kas toj Karalystėj dedasi.
- Tai kaip, Kibirkštie, neprieštarausi?
- Kodėl turėčiau? Su kompanija joti smagiau. O jūs, matyt, turite neprastesnių naujienų vyresniajai negu aš.
- Galbūt, sesule… galbūt… - mąsliai pasakė Tšiagunas, žvelgdamas į laužo liepsną.


Valdovė Akeilė jau sunkiai tvardėsi. Lordas Temoras dingo kaip į vandenį. Žinoma, apie Suairo ir dukterį irgi nebuvo girdėti. Sūnus taip pat išvyko. Ir iš jo jokių žinių. Rūmuose akivaizdžiai kažkas vyko. Ir niekuo, išskyrus kamerdinerį, rūmuose jau nebegalėjo pasitikėti. Tačiau šiuo metu iš jo buvo maža naudos. Kilmingieji išmintingai traukėsi jai iš kelio, kruopščiai slėpdami savo mintis ir jausmus po švelniai gelsvos pagarbos kauke.
- Mano Valdove…
- Taip.
- Man rodos, jie šiąnakt puls.
- Kodėl taip manai?
- Dingo visi kiek patikimesni sargybiniai, o kilmingasis Ebrasas slankioja po rūmus ir visur šniukštinėja. Paskui mane nuolat kas nors sekioja.
- Ar sugebėtum ištrūkti iš rūmų nepastebėtas?
- Manau, kad sugebėčiau. Greitai vakarienė. Sargybos pamainos keičiasi. Šioks toks bruzdesys. O aš senas sukčius…
- Gerai, garbusis Ksaini. Aš patikėsiu tau kai ką, kas jokiu būdu negali patekti į mano brolio rankas. Dink, pasislėpk. Nekišk nosies niekur. Gyvenk ramiai Žemėje. Jeigu tau grėstų pavojus, paslėpk tuos daiktus, kad nieks nerastų. Išdalink elgetoms, kurie parduos. Ir daiktai dings. Mano įpėdiniai juos suras. Jei viskas baigsis gerai, pasitikėti gali tik manimi ir lordu Temoru. Niekas, net mano vaikai ar jų tėvas Suairo negali iš tavęs tų daiktų gauti.
- Suprantu, mano Valdove.
Valdovė Akeilė surinko visas savo kaip valdovės regalijas, valstybės antspaudą, savo testamentą, kurį parašė, kai tik Gomoris pranašystės ėmė pildytis. Testamentas buvo patvirtintas visų reikiamų pareigūnų. Ir, savaime suprantama, kad apie jį žinojo visi.
- Ką gi, keliauk, Ksaini. Tegul globoja tave visi dievai kur tu bebūtum. Visos Karalystės likimą atiduodu į tavo rankas. Visada buvai man ištikimas. Jei nesusitiksim… Ačiū tau už viską.
- Mano Valdove… Visada būsiu tau ištikimas kiek tik pajėgsiu.


Ketveriukė vis gi sulaukė ryto, nes tik raganos žirgas naktį galėjo lengvai mišku keliauti. O joti keliais nesiryžo.
Iškeliavo vos prašvitus. Nors saulei patekėjus apsiausto jau nebereikėjo, bet Kibirkštis jo nenusisiautė, manydama, kad gali kartais pagelbėti.
Kelionė vyko lengvai. Žirgai – gerai pailsėję pernakt. Raiteliai – patyrę ir tvirti. Jojo nesikalbėdami. Pilį turėjo pasiekti pavakare.


Jaunasis princas Eledis buvo labai pavargęs. Žmogaus kūnas – neįprastas. Kratytis ant to gyvulio, žirgu vadinamo, dar blogiau. Laikas slenka taip lėtai, kad net baisu. O širdis nerami. Kaip ten mama? Ar suspės jis su ta pagalba?
Princas bandė didžiajam kariui Odoirui įrodyti, kad visa kariuomenė gali atvykti ir vėliau. O motinai – Valdovei Akeilei – reikia tik nedidelio apsauginių būrelio. Ir kuo skubiau. O karas… Karas dar toli. Galbūt, jo nė nebus. Demonai nemėgsta tiesioginių karų. Jei ką, viskas perkeliama į Žemę. Kariauja žmonės, stumdomi tarsi šachmatų figūrėlės lentoje. Kartais, kaip buvo paskutiniame kare, į karą įsitraukia žemesnieji demonai, patikėję pažadais apie jiems suteiksiamas teises. Tačiau viskas baigiasi melu. Net mama – Valdovė Akeilė – dar nesugebėjo įvykdyti visko, ką buvo pažadėjus žemesniesiems. Todėl karo vadas Odoiras ir neskubėjo labai į pagalbą. Ir jam, jaunam ir nepatyrusiam princui, teko gerokai pavargti kol įtikino.
Princas Eledis puikiai suvokė kodėl motina jį išsiuntė. Rūmuose buvo nesaugu. Nepaisant jauno amžiaus buvo kitoks nei jo draugai. Vienmečiai ir net vyresni vis dar žaidė, diskutavo filosofinėmis ir literatūrinėmis temomis, rėžė sparną aplink merginas. Jie, atrodo, nė nejautė artėjančio susirėmimo. Tiesą pasakius, kai porai draugų princas Eledis užsiminė apie artėjančius neramumus, tie tik sumirgėjo kažką neaiškiai ir pareiškė, kad jų tai neliečia.
- Tai suaugusiųjų žaidimai, - abejingai numojo ranka geriausias jo bičiulis Sažatas. – Jaunimas tok ]]> Sat, 8 Aug 2026 16:24:10 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262742.html http://rasyk.lt/kuriniai/262742.html žalieji stepių-vilkai nebesiartina,
todėl naktys laisvos,
sutemus gatvės, kurios anksčiau buvo tokios grėsmingos,
tapo tokios pat saugios kaip siūbuojančios nendrės.

Iki vidurnakčio, metropolis tampa tyliu.
Mėnesiena atsispindi nuo akmeninių sienų;
ant šaligatvio girdisi nervingi džentelmenų,
skubančių namučion pas žmonas ir motinas, garsai;
taip vėlai, durys užrakintos, langai užtamsinti.

Kai praeina, jos nepastebi.
Ji - kaip sausas nemąstantis stiebelis žolyno lauke.
Todėl akys, kurios anksčiau niekada nepalikdavo grindinio,
dabar nevaržomos ir gali dairytis, kur nori.

Kai atsibosta plentas, puikiu oru vaikšto
laukuose, kur baigiasi gyvenvietės.
Kartais, vasarą, nueina net iki upeliūkščio.

Jaunuoliai anksčiau rinkdavosi netoli čia,
bet dabar vanduoeiga dėl lietaus trūkumo užseklėjo,
todėl krantas apleistas -

Tada vykdavo iškylos. Berniūkščiai ir mergaičiukės
galiausiai pasiskirstė poromis;
Po kurio laiko jie patraukė į mišką,
kur visada tvyro prieblanda –

Šilas dabar būtų tuščias –
Nuogalių įsimylėjusiųjų kūnai rado kitų vietų pasislėpti.

Upokšnyje vandens vos pakanka, kad noktiurno dangus
sukurtų raštus ant pilkų uolienų. Mėnulis šviečia ryškiai,
vienas luitas tarp daugelio kitų. Ir kyla šiaurys;
pučia pro gležnus medžius, augančius liūno pakrantėje.

Kai žiūri į liemenį, matai istoriją.
Kai to organizmo nebematoma,
legenda, kurią bandė papasakoti, pasimeta –

Tokiomis naktimis, ji nueina iki pat tilto,
prieš apsisukdama.
Viskas vis dar dvelkia šiltuoju periodu.
Ir jos korpusas vėl pradeda atrodyti kaip karkasas,
kurį turėjo anksti gyvenime,
žvilgantį po lengvais pavasario-/vasaros drabužiais. ]]> Sat, 8 Aug 2026 13:27:30 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262741.html http://rasyk.lt/kuriniai/262741.html Mokyklos suolas,
kaip tušas juodas...
Pertrauka - piešiu,
noriu būti naktyje medžiu.

Juoduoja suolas,
iki paklaikimo...
Piešiu suniokotos
knygos eskizą.

Kaip įsivaizduoji -
mokyklos suolas juodas.
Piešiu gipsinę galvą
Antikinio pono. ]]> Sat, 8 Aug 2026 12:37:30 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262740.html http://rasyk.lt/kuriniai/262740.html tarp jų įsiterpė atsargi vėsa. Bent moteris ją juto. Tą pačią akimirką Kastis ją švelniai apkabino
per pečius.
- Neprieštarauji? Tau šalta.
- Gerai, - moteris klusniai glustelėjo arčiau, - jaukiau dabar. Alikantėje naktys šiltesnės.
Dainų Slėnis skendėjo visiškoje tamsoje - lyg milžiniškas krateris. Skurdžiai apšviesti
laiptai vedė į viaduką virš Tunelio gatvės.
- Tame monolite gyvenu. Irgi Ąžuolynas šalia, - Ainė parodė į pilką ir nejaukų, iškilusį
virš kitų namų pastatą ant kalno, - devintame aukšte.
- Toli matai.
- Jei žiūrėčiau.
Netruko ateiti.
Kiemas buvo apšviestas - ir žibintai prie galinės autobusų stotelės, ir automobilių
aikštelės šviesos kažkodėl neteikė jam jaukumo.
Nejaukiai jautėsi ir Ainė. Mažytė jos dalelė geidė pasikviesti vyriškį pas save. Arbatai.
Muzikai. Vyno taurei. Nakčiai.
Mažytė dalelė.
- Ačiū. Už palydą. Už visą dieną, - kita mažytė Ainės dalelė paprasčiausiai atsisveikino.
- Nėr už ką, buvo labai malonu. Labai gera visa diena, - žibintų šviesos žaidė vyriškio
veide ir moteris nesugebėjo įžvelgti Kasčio nuotaikos. Tiek to.
- Iki, Kasti.
- Aš paskambinsiu.
Vyras švelniai pritraukė arčiau Ainę, tvirčiau spustelėjo ir paleido. Paglostė petį.
Nueidamas vos vos pamojavo ranka.
- Ei, o turi kur nakvot? - susigribo moteris.
- Viskas gerai, - šūktelėjo dar.
Įėjus į butą, Ainė lengviau atsikvėpė - kažkokia nevykusi išėjo jų susitikimo pabaiga.
Kas įnešė sumaišties į tokią gražią dieną? Negi tie keli vyro prisiminimai apie vaikų stovyklą?
Ir tikrai ne todėl, kad Kastis Ainę palygino su kita mergaite. Momentinis vyro atvirumas
priminė moteriai tai, ką ji taip ilgai, kruopščiai stengėsi pamiršti.
„Kažkoks keistas vienetinis vardas“.
Ainė miglotai ir su baime juto, kad tuomet ta mergaitė ir buvo ji. Kai dar nebuvo Ainė.
Ji klestelėjo į sofą. Buvo su Kasčio džemperiu - tik dabar pastebėjo, kad negrąžino.
„Įdomu, jis specialiai tą rūbą buvo paruošęs, ar visad nešiojasi toje bedugnėje
kuprinėje“? - šmėstelėjo, - kažin, kaip būtų geriau. „
Susirangė sofoje. Tarp daugybės minkštų pagalvėlių - mylimiausia jos vieta. Pasiėmė
telefoną - visą dieną jis buvo begarsiu režimu. Kam gi jos gali prireikti. Bosui - nesvarbu.
Telefone rado tik kelias praleistas Šarūnės žinutes. Žinoma, ji buvo papasakojus apie
Alikantėje sutiktą vyriškį ir kad eis susitikti su juo. Gal ne smulkiai, bet draugė žinojo šios
dienos planus.
Moteris pažiūrėjo į laikrodį - vėloka skambinti. Tiek to. Ir kaip tik po akimirkos, matyt
pastebėjus, kad Ainė prisijungus, skambtelėjo Šarūnė.
- Na, parsibeldei, matau. Įtariu viena, jei telefone sėdi. Pasakok.
- Aha, gerai įtari. Viena. Bet diena buvo puiki. Ilga diena. Nesitikėjau.
Moteris trumpai papasakojo apie susitikimą. Ar pasimatymą? Juk tikrai, kokia turininga
diena, pasirodo. Visko keliems susitikimams užtektų.
„Rožė! „, - staiga prisiminė Ainė, pasakodama draugei dienos įvykius. Štai kodėl Kastis
klausė, ar ji nieko nesutrins kuprinytėje. Šmikis, nepriminė gėlės. O ji tikra višta, - nepatogiai
pasijuto moteris. Pati prieš save. Ir prieš Kastį.
Bekalbėdama telefonu, Ainė paskubom apieškojo kuprinę - gėlė buvo stebėtinai gerai
išsilaikiusi ir atrodė tikrai gražiau, nei galima buvo tikėtis. Rožės žiedą ji paguldė į nedidelį
skaidraus stiklo indą su vandeniu - atgaivinti. Pasijuto lengviau. Giedriau.
- Na, o ką daugiau apie Kastį sužinojai? - nerimo Šarūnė.
- Na, kad nieko. Gal kad palangiškis.
- Kaip nieko? Kur gyvena, su kuo? Ar su tėvais, ar savo ką nors turi? Jis jau ne
bachūras, kažkokią praeitis irgi yra.
- Nepasakojo. Neklausiau. Nieko neklausiau.
- Na, klausyk, tu ir ožka. Tau kiek metų? Galvot jau ir apie save reikia. Sutinku, ne
svarbiausia, bet tokie dalykai ne paskutinėje vietoje.
- Būtent, Šarūne, ne svarbiausia.
Po pokalbio su drauge Ainė pasijuto sumišus. Vėl mintyse viskas ėmė painiotis. Ką ji ne
taip daro? Nagi tikrai, apie Kastį ji juk nieko nežino. O ką turėtų? Ką reikia žinoti vos du
kartus pamačius žmogų? Jai buvo gera, jauku. Saugu. Na, tas nedidelis akibrokštas su vaikytės
stovykla. Bet tai jos, Ainės, problema juk. Ainės.
Gal kiek keistai pasirodė, kad vyras atvežė į Kauną savo mamą. Na, kad kartu su mama
važiavo. Ar jis „mamos sūnelis“? Ar tik tokie pavydėtinai gražūs jų santykiai. Ar tokie būna?
Moteris bandė suprasti. Bet, pati praktiškai nebendraudama su savo motina, niekaip negalėjo to
fakto įvertinti.
„Nupusinta aš kažkokia. Nepilnavertė“, - nemaloniai šmėstelėjo. Nebuvo tas jausmas
naujas. Tik eilinį kartą prisimintas.
O žiedas stikliniame inde tiesiog akyse atsigavo. Taip gera į jį žiūrėti. Tarsi mažas
laivelis saulėlydyje. Vandenyje virpėjo sieninio šviestuvo spinduliai, apšviedami raudoną
žiedlapių burę - gyvos gamtos iliuzija. Dar niekas nebuvo jai taip „nesubtiliai“ dovanojęs gėlių.
Kada jai kas nors paskutinį kartą dovanojo gėlių?
Ainė greitai paėmė telefoną, nufotografavo improvizuotą natiurmortą ir nusiuntė Kasčiui.
Tarsi atsiprašymą už neatsargų pagulėjimą ant kuprinės.
„Ai, nežinau nieko apie Kastį ir nereikia“ Šiandien jai buvo gera.
Kitą rytą moteris dirbti nuėjo į ofisą. Buvo reikalų - laukė susitikimas su giminingos
įmonės atstovais. Visai dienai.
Vos jai atsisėdus prie darbo stalo, paskambino Kastis. Padėkojo už rožės nuotrauką -
nepamiršo. Kvietė sisitikti, bet Ainė niekaip negalėjo išeiti. Tikrai niekaip. Tik po darbo,
vakarop.
Vienaip moteris labai norėjo pamatyti Kastį. Net pati stebėjosi, kaip laukė to skambučio,
su virpuliu ir nekantriai - vyras atsisveikidamas žadėjo paskambinti. Kitaip, intuityviai juto,
kad nereik, dar nereik forsuoti įvykių. Susitiks vakarop, atiduos drabužį. Gal kur jaukiai
pavakarieniaus. Arba ne - nesvarbu. Pas save kviesti svečio Ainė dar nebuvo pasiruošusi. Kol
kas tikrai ne. O kur buvo apsistojęs vyriškis - ji juk ir nepaklausė.
Po darbo prie ofiso Ainės jau laukė Kastis. Šįkart jie apsikabino - be jokio vakarykščio
suglumimo, kaip seni draugai mokykloje. Ainei net nesinorėjo palikt to jaukaus glėbio.
- Einam, ką, į salą. Gal banalu, visi ten juk eina. Bet oras toks, kad viduj nesisėdės, o čia
šalia. Ar tu gal alkana?
- Nene, pas mus furšetas buvo. Privalgiau daugiau nei reikia. Ir prisisėdėjau sočiai.
Einame į salą.
- Tu nepyksi, jei mes šįvakar saulės nepalydėsim? Man reiks grįžt. Į Palangą, - Kasčio
balse jautėsi neapsimestinis apgailestavimas. O Ainė nejučia pajuto keistą palengvėjimą -
išvengs to nedidelio diskomforto atsisveikinant. Susidvejinimo - ar „užeik“, ar „viso gero“.
Moteris dar buvo lengvai užmynus atsargumo stabdį.
O saloje vis dar vyko statybos. Ten gilumoje.
Takelius paupy pirmyn atgal šiūravo jaunos poros, šeimos su visokio amžiaus vaikais,
šunininkai ir ramios senjorės. Ištisinis mini paradas.
- Negeras sumanymas ta sala, - pripažino Kastis. Žmonių galybė.
- Tau nepatinka žmonės?
- Šurmulys vargina. Pasenau, matyt, - nusijuokė, - gal per visą gyvenimą Palangoje
įsijautrinau nesibaigiančių poilsiautojų? Užkniso tos minios vasaromis. Nemyliu ir Palangos
tokiu laiku.
- Palangoj ir gimei?
- Taip. Ir gyvenu. Galėčiau kitur, žinoma. Buvau jau ir išvykęs. Į Vilnių. Tėčiui dabar
blogai - grįžau. Neilgam turbūt, - šykščiai, nenorom pasiaiškino Kastis, - tik nepagalvok, kad
aš per daug teigiamas. Būtų klaidinga.
- Jau pagalvojau, - ne be ironijos tarstelėjo Ainė, - klausyk, o gal neskubėdami, po truputį
eikime į amfitetrą? Netoliese čia. Tik reiks pagrįžt truputį.
- Nežinau tokio. Vadinasi eikime, - nusišypsojo.
Tykus Nemunas, aukštyn šlaitu kylančios eilės suolų ir jiedu miesto amfiteatre. Malonus
kontrastas chaotiškam salos judesiui.
Ramybę drumsdtė tik keli triukšmingi paaugliukai, šokinėjantys suoliukais, laistydamiesi
vandeniu iš nedidelių mineralinio buteliukų. Jie visai netrukdė - tik toks žaismingas fonas,
primenantis apie nenumaldomai atsirandančią tarp jų amžiaus bedugnę. Šiek tiek gąsdinančią,
šiek tiek leidžiančia pasijusti galva aukščiau už tuos vaikus.
- O gal pas mane atvyktum? Į Palangą?
- Nesupyksi, jei atsisakysiu? Paprastai ir aš nevažiuoju į Palangą vasarą. Bet ne tai, tikrai
ne tai. Jei sąžiningai - nežinau, ar jau reik. Ten tavo namai.
- Netgi labai suprantu. Tavo valia. O nori, į kalnus nuvešiu?
- Juokauji? - Ainė nepatikliai pažvelgė į Kastį.
- Juokauju. Ne visai į tikrus kalnus. Aš vis planuoju apvažiuot aukščiausias mūsų vietas.
Na, kokie ten kalnai - kalvelės. Medvėgalis, Rambynas, Šatrija. Ar pasirašytum? Gal tu visai
ne taip mus kartu įsivaizduoji? Ar išvis įsivaizduoji kaip nors? - suabejojęs, atsargiai šyptelėjo,
- O tu žinai, aš nieko nebandau įsivaizduoti. Jau seniai nieko nemėginu modeliuoti. Į
priekį. Gyvenu ir pasitinku. Su malonumu, žinok - kad ir į Medvėgalį. Man tai bus nauja,
prisipažįstu.
Jie sutarė - kitą savaitę. Vidury savaitės ir nuo pat ryto - kad išvengtų turistų minios.
Ainei teks padirbėt savaitgalį. Ir Kasčiui. Vyras atlėks iki Kauno pasiimti Ainės - kiek tos
Lietuvos.
Suplanuotos dienos rytas išaušo blankus, neryškus saulės blynas vos rado kelią
balkšvame danguje. Bet būtent toks dangus įdienojus žadėjo kaitrą. Taip būna.
Ainė ruošėsi išvykai - papjaustė duonos, sūrio, daržovių. Pasirūpino vandeniu, kava
termose. Susirado tokiai progai tinkančią staltiesę. Moteriai labai norėjosi, kad ta išvyka būtų
kažkokia ypatinga, įsimintina. Ji tikėjosi sustoti kur nors miškelyje, suruošt nediduką jaukų
pikniką. Žinoma, visad galima ir degalinėje išgert kavos su kruasanu, bet tai būtų taip
kasdieniška. O jie gi „į kalnus“ išsiruošė.
Kastis nebuvo punktualus. Ainė jau pradėjo nerimauti, bet tikrai nenorėjo skambinti ar
rašyti vyrui. Ji nekantriai laukė, vis žvalgydamasi pro langą, bet ne ką iš devinto aukšto tematė.
Vyras pavėlavo ne tiek ir daug, tik Ainei tas laikas prailgo. Kastis, kiek pyktelėjęs ją vis
skubino, moteris sutrikusi net bandė teisintis, bet prisiminė, jog ne ji vėluoja. Net pyktelėjo
mintyse - ji pirmą kartą matė vyriškį tokį suirzusį.
- Atsiprašau, - pirmi Kasčio žodžiai automobilyje kiek sušvelnino jau pradedančią
kauptis įtampa, - be reikalo aš. Turiu kvailą madą skubinti visus prieš kelionę. Bandau
atsikratyt - dar nepavyksta. Kartais būnu nekantrus.
- Tiek to šįkart. Gerai, kad nors suvoki tai, yra vilties, kad senatvėje reikės skubinti jau
tave. Kam nors, - Ainė nė neslėpė, kad pyktelėjo.
- Sutinku, tiek to. Labai laukiau išvykos. Gal „persilaukiau“, dar ir kelias iš Palangos rytą
toks apkrautas. Mes tai su reikalu važiuojam, o jie visi kur? - nusijuokė vyras.
-Mh. Tik mes visad su reikalu.
Išvažiavus iš miesto, jau bepradedančios įsielektrinti nuotaikos sušvelnėjo, automobilio
salone įsivyravo ramybė. ]]> Sat, 8 Aug 2026 10:33:00 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262739.html http://rasyk.lt/kuriniai/262739.html
[ r/rankh: p386 ] iš esmės dzin ne esmė
esmingai neesminga beėl jokių skliaustų

nepaisantėl itin sudėtingos metem pr fr

citata tarytumėl frazė dialektiškai niēkk

keršyti мстить keršto dvasios дух мстй

rankos-burnos priprotis [ Bond ] bûtafø
žemo kaloringum butaforinės cigaretės

elektroninių cigarečių krono prototipika

savaime suprantam [ L&M ] butafo’/ørì

keršyt mėlynuė krauju сй кро мстение
irėl святой дух мçтй šventoji dvasia/el

    x

agresijos ap priepuolis app paranojinis


-užsklanda-

nevaling rank-burn judesys nervinis tik

s’megenų su/telkmė energosofinė aura
mirtininkų liga meningitas žudym menì

encefalitas sveikatos mokslų akušerija

gražiai miegot [ grå miē ] gram karste
įprotis numirėliui grabe palikti alco gėr

postem morgo ne directly į kapines’/ėl

gražiai pa miegotiėl atviro tipo dėžėje

jûm lakuotas medinis lmd duobinùkas ]]> Sat, 8 Aug 2026 08:39:42 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262738.html http://rasyk.lt/kuriniai/262738.html Nakties tamsoj
Ar patale
Miegodami
Mes supamės
Tarsi laive
Tarsi basi
Per drėgną žolę
Brendant
Regim
Kaip slepiasi
Sapnuos
Paskendus praeitis
Tu palieti mane
Labiau nei žodžiai
Tas keistas jausmas
Kai atrodo jog žinai
Ką paslėpiau giliai
Po šonkauliais
Mažytėj gatvėj
Kurioj kai buvome
Vaikai paklysti
Leisdavom nebijant
Jog neras
Tai mano balsas
Toks sugrubęs
Meldžiausi
Aš ne jam
O tiems
Kurie mane pažįsta
Tarsi nuluptą
Nuo korio vašką
Kai atveria akis
It dangtį šulinio
Pažvelgti vėl į dangų
Nakties tamsoj
Jaučiuosi toks saugus
Kaip sniegas
Žinantis net naktį
Jog yra baltas baltas
Gyliu klausausi
Kai guliu
Šalia sūnaus
O jis švelniai
Tarsi švytuoklė
Audžia sapną
Guliu ir suprantu
Naktis dabar
Ir mano akys
Tarsi stiklo pilnos
Tačiau rašau
Sustot sunku
Aš trokštu
Pasivyti paskutinę bangą

]]> Sat, 8 Aug 2026 01:47:37 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262737.html http://rasyk.lt/kuriniai/262737.html Pakabintos virš ežero žalsvo,
Kai sėdėjau pakrantėje vienas
Ir klausiausi nutolusio gausmo.

Man atrodė, tai aidas, įspraustas
Tarp siaurėjančių skersgatvių, dyla
Ir nušlubčioja, vėjo pagautas,
Per užmigdančią ežero tylą.

O gal tai tik atskuba vandeniu
Iš pasąmonės tolimo krašto
Praeitis, pakinkyta padangėje
Iš nuvarvančio poelgių vaško?

Gal tai ji, baltapūkė, nudažo
Suputojusią vilnį kaip pieną?
Gal tai ji širdyje nuolat rąžos,
Apdraskydama kampą kiekvieną?

Ak, tai vasaros dienos nuostabios
Gausiai putojo aklam vandeny!
Ak, tai dienos kaip ežeras gražios,
Dienos kaip paukščiai, kurie nesugrįš. ]]> Fri, 7 Aug 2026 22:35:48 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262736.html http://rasyk.lt/kuriniai/262736.html Nedidelis ėriukas, kaspinai
Save valau, bandau, švelniai
Išplauti visa, ką palikai

Vis atmenu kruvinas rankas
Pamestą ant grindų lašą
Atspindy akis blausias
Graudulio rūke tu pavogei mane

Bandau, ką pamečiau, atrasti
Pasimetusią, surastą priglausti
Pliušiniais sapnais ir tyrumu prikviesti
Apsuptu švelnumu ir pažadais nurimti

Rišti kaspinai slepia tą ašmenį,
Skaidrus vanduo vazone gailestį
Ir ne kartą mieguose bandžiau pamiršti
Bet ir minkštuose pataluose, baime, sugebi pavyti ]]> Fri, 7 Aug 2026 18:49:01 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262735.html http://rasyk.lt/kuriniai/262735.html Širdies tvinksniai man pasakoja,
apie juodžiausias tavo mintis...
Noriu nupiešti viską,
kas yra mano ir tavo naktis.

Ciksena lietus į langą,
ir tvinksniai širdies pagrečiui...
Noriu tik būti tavo,
ir svajoju nupiešti viską ką jaučiu. ]]> Fri, 7 Aug 2026 15:43:47 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262734.html http://rasyk.lt/kuriniai/262734.html Kiekvienas akmuo dugne jį mato pirmą kartą,
kiekviena žolė jam lenkiasi iš naujo.

​O tu nešiojiesi savyje
visas balas, kuriose braidžiojai vaikas,
visus krantus, nuo kurių kadaise išėjai.

​Sėsk prie upės.
Nieko neprašyk.
Leisk jai tekėti pro šalį,
kol tai, kas buvo per sunku,
pamažu taps lengva.

​Kol liks tik kaulai –
balti ir tylūs,
kaip kreida, kuria vaikai ant asfalto
piešia saulę. ]]> Fri, 7 Aug 2026 15:28:57 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262733.html http://rasyk.lt/kuriniai/262733.html
meilės ir mirties dianetika / dianetikonas

    meilė yr pornografija orientalistinė / beletristinė
                                                              kirtis

                mirtis yr mirtis [ dia nuo porno / bele ]

homologija nely žmogyba [ tapatybė / panašybė ]
                                          digital        analog

moterims zenologija draudžia porno ranko siekimą
                          netgiėl pliusiniais pv! veiksmais

                                x

baubų baimės fobijos pasiteisina cviēx išsitiesina 

                                •x

maumams vinys vinys vinys šluota ’/ šluotai kotą


-užsklanda-

paralelinė technologijų multi/multimedija mozaika
kalbos žaidimų laiko gaišimas tiesos ta atžvilgiuos

nivelium [ LG ] nivelensis [ Goldstar ] niveliumeer ]]> Fri, 7 Aug 2026 13:14:55 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262732.html http://rasyk.lt/kuriniai/262732.html Buvo jau po vidurnakčio kai mirtinoj tyloj pasigirdo ramus arklio kanopų caksėjimas. Senis neatsimerkė ir niekaip neparodė, kad ką nors išgirdo. Tačiau atidesnis stebėtojas būtų pamatęs kaip po jo ne itin prabangiais, tačiau kokybiškais drabužiais įsitempė raumenys. Senio kūnas tapo stangrus ir tvirtas, pasiruošęs šuoliui. Veido raukšlės išsilygino. Veidas tapo susikaupęs ir šiek tiek rūstus.
Kanopų caksėjimas nutilo prie vartų. Brakštelėjo sklendė. Ir nekviestas svetys įjojo kieman.
Akimirką buvo tylu. Paskui prunkštelėjo žirgas. Galiausiai tylus beldimas į duris.
Senis nė nekrustelėjo. Tik jo dešinė ranka nuslydo nuo kelių ir tvirtai suėmė šalia krėslo stovėjusio kalavijo rankeną.
Dar kartą pabeldė. O po akimirkos durys lėtai prasivėrė. Ir vidun įžengė į juodą apsiaustą susisupęs vyras.
Tą pat akimirką senis tapo jaunesnis, rodos, dvidešimčia metų. Jis pašoko iš krėslo, rankose švystelėjo kalavijas, kuris nubrėžęs lanką sustojo prie pat nekviesto svečio gerklės. Tačiau šis nė kiek neišsigando, tik pirštinėta ranka atsargiai atstūmė ginklą ir pasakė:
- Na na… Šitaip svečius sutinki. Fe! Ir tai mane, seną bičiulį…
Senis nuleido kalaviją ir atsukdamas nugarą svečiui burbtelėjo:
- Mes nebuvom bičiuliai…
Svečias nė kiek nesutriko. Numetė apsiaustą ant pasipainiojusios kėdės ir atsisėdo ant suolo šalia židinio.
- Bjaurus oras, - pasakė nelabai skųsdamasis.
Abu kurį laiką tylėjo. Senis vėl prasmego krėsle, tarytum nė nebuvo iš jo pakilęs. O svečias kurį laiką dėbsojo į ugnį.
- Tai tau neįdomu, ko aš pas tave atvykau… - ne paklausė, o konstatavo.
- Neįdomu, - tvirtu balsu pareiškė senis. – Bet tu juk vis tiek pasakysi. Ir manau, kad man tai nepatiks.
- Ką gali žinoti, - truktelėjo pečiais svečias. – Bet gal paskui šnektelsim. Vis dar tikiuosi, kad tapsi svetingesnis ir pasiūlysi man valgyti ir gerti…
Senis atsiduso ir nukiūtino virtuvėn, iš kur po akimirkos grįžo su vynu ir užkandžiais. Tuo tarpu svečias atidžiai jį stebėjo. Senis kiūtino po kambarį taip, tarytum būtų vos gyvas. Atrodo, svečią tai linksmino.
- Tai kiūtai čia sau vienas… - gurkštelėjo vyno. – Na, ne vienas. Su dukra juk?
Šeimininkas nutylėjo. Jis irgi gurkšnojo vyną.
- Gerai. Niekada nebuvom bičiuliai. Bet ir ne priešai… Jei ką blogo tau ir padariau, tai… Ir dabar visai nesiveržiau su tavimi susitikti. Mane siuntė todėl, kad JI nori tave matyti. Ir dukterį.
- Tai galėjo pati atvykti, - pagaliau atsiliepė šeimininkas.
- Liaukis! – mostelėjo ranka. – Juk žinai, kad dabar tokia padėtis… Tiesą sakant, jai vėl reikia tavo pagalbos.
- Žmogau, - išsiviepė senis. – Ar tau, ar jai galvoj negerai? Juk matai, esu sukriošęs senis.
- Tiesa, galvų jūs neturit… - pridėjo kažkaip ypatingai piktai.
- Vajeee… - nutęsė svečias. – Na, kai man kalaviją prie gerklės prikišai, taip neatrodė. Ir išvis, liaukis vaidinęs sukriošėlį!
- Aš nevaidinu. Man gi jau daugiau nei šešiasdešimt…
Svečias papurtė galvą ir atsiduso:
- Tu visada buvai keistas. Net gi kaip žmogus. Suprantu, kad vaidini prieš žmones. Gal dar prieš dukterį. Tačiau aš ne tas, kuriam reikia akis dumti. Esu gerokai pavargęs. Seniai taip bekeliavau.
- Galėjai ir dabar nesivarginti.
Svečias susiraukė ir piktai kando duoną su kumpiu, lyg šie būtų kalti, kad su šeimininku negali rimtos kalbos pradėti. Ir kurį laiką vėl buvo tylu.
- Suairo, laiško ji tau neparašė. Teks pasitikėti mano žodžiu.
- Man nerūpi! – staiga plykstelėjo senis. – Dvidešimt metų praėjo. Viską pamiršau…
Svečias vos nepaspringo vynu.
- Tu mane baigi išvesti iš kantrybės! Lyg aš tave pirmą kartą matyčiau. Kad tave demonai! Baikim vieną kartą su tais išsisukinėjimais. Arba sakyk kas yra. Arba aš turiu visas teises nekreipti dėmesio į tavo ožiavimąsi.
- Pabandyk… - senis išsišiepė parodydamas sveikus baltus dantis. – Dar nežinia, ar tau pavyks…
- Na, esu tikras, kad kovoje vienas prieš vieną tikrai pralaimėčiau. Betgi sakiau: aš turiu VISAS teises.
- Tikrai norėtum tą padaryti mano dukros akivaizdoje?
- Mano norų tikrai niekas neklausė. Gavau įsakymą.
- Vis dar klausai jos?
- Nejuokink! Ji – mano Valdovė. Ką galiu daugiau daryti? Aš, be to, jai skolingas už laisvę. Ir, jei kalbėsim tiesą, tai mūsų karalystė niekada neturėjo tokio puikaus valdovo ištisus tūkstantmečius. Todėl turiu tiek asmeninių, tiek visuomeninių interesų. Ir prieš šį vėją nė tu nepapūsi. Valdovės Akeilės motina paaukojo valstybės labui mane. Ji paaukos tave, jei reikės…
- Ir vaikus?
- Ne. Bet tu ir vaikai – visiškai skirtingi dalykai.
Šeimininkas pirmą kartą atsisėdo tiesiai ir atviru žvilgsniu pažvelgė į svečią.
- Tšiagunai, kodėl blogas naujienas pranešti ji pasirinko tave?
- Nes tik su manimi ji gali būti beveik visiškai atvira.
- Beveik…
Abu nutilo.
- Pernakvosi ar tai labai skubu? – pagaliau paklausė Suairo.
- Labai skubu, bet pernakvosiu. Nes, kaip žinai, šiuo metu niekur labai nenuskubėsi.
- Ar nors puse lūpų pasakysi, kas atsitiko?
- Na… Tiesą pasakius, tai susiję su pranašystėm, pora mūsų pažįstamų magų ir princu Akeiliu. O apie kitas smulkmenas nė nekalbu. Mirštu kaip noriu miego. Todėl apie visa kita – ryt.


Valdovė Akeilė plūduriavo žydru debesėliu savo darbo kabinete. Pastaruoju metu tai buvo nuolatinė jos būsena. Pagyvenusi kurį laiką tarp žmonių, ji išmoko valdytis. Todėl dabar arba būdavo rami, arba gebėdavo meistriškai apsimesti.
Valdovė Akeilė nuplaukė prie lango ir pažvelgė į sodą, kur žaidė jos sūnus. Jos džiaugsmas ir jos skausmas.
Garbingojo Neto sūnus Sažatas staipėsi priešais Valdovės sūnų kaitaliodamas spalvas. Jis buvo gerokai vyresnis ir mokėjo daug daugiau. Buvo geras jaunuolis iš geros šeimos. Tačiau sūnui sunkiai sekėsi bendrauti ir mokytis. Kažkas buvo netaip… Tiesą pasakius, Valdovė puikiai žinojo kas. Jos sūnus buvo kitoks, nes ir jo tėvas…
Valdovė Akeilė pajuto, kad jos spalva keičiasi. Ji pamažu iš žydros virto tamsiai mėlyna, beveik juoda. Ji bloškėsi nuo lango ir piktai riktelėjo:
- Ksaini!
Kamerdineris įšvilpė gerokai pablyškęs iš baimės.
- Mano Valdove?
- Ar lordas Temoras grįžo?
- Ne, mano Valdove…
- Kai tik grįš…
- Taip, mano Valdove… Aš žinau.
- Gali eiti.
Ji jau aprimo ir vėl nuplaukė prie lango. Ką apgaudinėja? Juk ne lordo Temoro laukia. Laukia JO. Keista, kad po tiekos metų vis dar nepamiršo. Ir ko? Mirtingojo, kuris nė nevertas jos. Kilmingos. Valdovės.
Pajuto, kad vėl praranda savitvardą. Taip. Atrodo, nėra taip gerai išmokusi susivaldyti. Cha!
Ji vėl susikaupė. Vaikai iš sodo jau buvo dingę. Tarp augalų plūduriavo tik keletas jaunuolių, besiginčijančių filosofinėmis temomis.
Pajuto kažką įeinant.
- Mano Valdove…
- Taip?
- Atvyko pasiuntinys nuo garbingojo Eruso.
Kurį laiką Valdovė tylomis galvojo. Ko reikėjo garbingajam Erusui? Ir kodėl neatvyko pats? Nebuvo įprasta, kad kokias nors žinias Valdovei per pasiuntinį perdavinėtų.
- Ko nori?
- Nesako.
- Tai aš jo nepriimsiu. Arba pasako tau, arba tegul grįžta pas šeimininką. Ir… Kodėl neatvyko kilmingasis Erusas?
- Aš jam perduosiu, mano Valdove.
- Perduok.
Ksainis grįžo anksčiau nei galima buvo tikėtis.
- Mano Valdove… kažkas negerai: kilmingasis Erusas dingo. Ir niekas nežino kur. O pasiuntinys – ne pasiuntinys. Tai jo žmona – kilmingoji Cenerafija. Kaip galėjau apsirikti…
Akeilė kurį laiką tylėjo. Argi jau? Jau prasidėjo? Ir nuo ko? Erusas tikrai nėra tas, kuris čia svarbiausias… Na, taip, kilmingasis. Labai kilmingas. Giminė tokia sena, kad gali lygintis su Valdovės gimine. Tačiau jie niekada nedalyvavo politikoje, buvo abejingi valdžiai. Niekada nerėmė Valdovės giminės, bet ir nepalaikė sąmokslininkų. Tai kodėl jis?
- Kviesk, - Valdovė nuplaukė link sosto.
Kilmingoji Cenerafija įplaukė ramiai ir didingai, kaip ir dera kilmingojo Eruso žmonai, kuri ir pati neprastos kilmės. Tačiau akivaizdžiai buvo suirzusi ir apsigandusi, todėl kiek nestabili.
- Klausau tavęs, kilmingoji Cenerafija.
- Mano Valdove, - išspaudė ši, - kreipiuosi į tave prispausta didžios nelaimės.
- Girdėjau. Papasakok smulkiau.
- Mano Valdove, mano vyras kilmingasis Erusas prieš dvi dienas išsiruošė į kelionę pas tave. Turėjo greitai grįžti, bet negrįžo. O tada sužinojau, kad nebuvo pas tave atvykęs. Ir niekur, kur tikėjausi jį rasti, nepasirodė. Tarytum į Juodąją bedugnę būtų prasmegęs. Todėl ir atvykau pas tave, mano Valdove, maldauti, kad padėtum man jį rasti…
- Taigi, - Valdovė trumpai blykstelėjo oranžine pykčio spalva, tačiau greitai susitvardė. Taip galėjo atrodyti, tačiau ji tą padarė tiksliai apskaičiavusi ir laiką, ir trukmę, ir intensyvumą.
- Taigi, - pakartojo jau ramiai. – Niekada tavo vyras kilmingasis Erusas nerėmė manęs. Laimė dar, kad nerengė sąmokslų. Juk žinai, kad jį daug kas būtų palaikęs. Dabar tu būtum Valdovė…
Kilmingoji Cenerafija išmintingai nutylėjo, parodydama šiokį tokį išgąstį ir pagarbą pablyškimu.
- Štai ir svarstau, ar tikrai tavo vyras prapuolė. O gal norite mane į spąstus įvilioti?
- Mano Valdove…
- Aš neleidau tau kalbėti, - sausai nutraukė. – Nežinau, ar turėčiau tau padėti. Jeigu tavo vyras dingo visiems laikams…
Valdovė išlaikė pauzę, kuri privertė kilmingąją Cenerafiją išblykšti dar labiau. Kai kur prasimušė net violetinė nevilties spalva.
- Kita vertus, jei padėsiu tavo vyrui, tai galėsiu tikėtis jo paramos…
- Mano Valdove, nieko negaliu pažadėti už savo vyrą…
Akeilė linksmai nučiuožė prie lango. Ten vėl žaidė jos sūnus su draugais.
- Ar turi vaikų?
- Taip, mano Valdove. Dvi dukteris.
- Kokio amžiaus?
- Vienai beveik du tūkstančiai. Kita dar visai jaunutė, tik septyni šimtai.
Valdovė susimąstė. Ar tai ta proga, kuria jai siūlė pasinaudoti garbingoji Gomoris, kad sugrąžintų ramybę į karalystę.
- Ar jau galvojote apie vedybas?
- Na, vyresnioji turi sužadėtinį, o mažylė dar labai jauna.
- Ką ji veikia?
- Mokosi, mano Valdove. Mes su vyru manome, kad kilminga nuotaka turi nusimanyti ne tik apie politiką, karo meną ir panašius dalykus. Ji mokosi dainuoti, groti, piešti. Be to…
- Norėčiau tokios marčios…
- Mano Valdove… - viešniai užėmė kvapą, ji kiek paraudo.
Akeilė suprato, kad ji negali atsakyti nei teigiamai, nei neigiamai. Ir akimirką mėgavosi Cenerafijos sutrikimu. Paskui ramiai tarė:
- Neprašau atsakyti dabar. Pasitarsi su vyru. Ir merginos paklausim… Bet būtų gerai, kad ji susipažintų su mano sūnumi. Be to, manau, kad tau, kilmingoji Cenerafija, su dukromis reikėtų persikelti į mano rūmus. Kol… Erusas atsiras. Nežinau kas vyksta. Dar nieks nesibaigė. Rodos, artinasi karas.
Valdovė Akeilė nutilo ir paskendo savo mintyse. Ar ne per daug pasakė? Kita vertus, visi čia viską žino. Na, be smulkmenų…
- Gerai, mano Valdove. Kaip paliepsi. Tik prašau man skirti apsaugą. Nežinau, ar visais savo vyro kariais galiu pasitikėti…


Tšiaguną pažadino skambus ir labai pažįstamas juokas. Jis atsisėdo ir pažvelgė pro langą.
Lengvu odiniu drabužiu apsirengusi mergina šuoliais lėkė keliuku link namo. Jojo ji ant Tšiaguno žirgo. Be balno, įsikibusi į karčius. Vėjyje plaikstėsi žydri plaukai.
- O Chaose… - suvaitojo svečias. – Kaip iš akies traukta Soira…
Mergina jau žvitriai nušoko nuo žirgo ir pavarė jį į aptvarą prie kitų.
- Tėveli! Ar svečias jau pabudo?
- Jei dar nebuvo pabudęs, tai nuo tavo šėliojimo tikrai pabus.
- Atleisk, tėveli! – visai nebuvo panašu į atsiprašymą, ir kalbėjo ji nė kiek ne tyliau. – Bet jau šiaip ar taip laikas keltis! Negi drybsos ligi pietų!
Tšiagunas iškišo galvą pro langą ir šūktelėjo:
- Mergiotė teisi, Suairo! Metas keltis.
- Labą rytą, pone! – skambus balsas plaikstėsi vėjyje kaip ir plaukai. – Pusryčiai tuoj bus ant stalo!
Ir dingo tarpdury.
- Atsibudai, seni? – Suairo stovėjo priešais langą. – Ir kaip tau mano duktė?
- Be galo panaši į motiną…
- Taigi… Net nejauku kartais. Ateik pusryčiauti. Eledi bus ką paruošusi. Ji jau išmaudė tavo žirgą.
Tšiagunas apsirengė ir išėjo kieman prie šulinio nusiprausti.
Eledi tikrai buvo pagaminusi pusryčius. O dabar sėdėjo prie stalo ir valgė didelį rasotą obuolį. Suairo lėtai gurkšnojo arbatą.
- Dar kartą labą rytą. Buvau pavargęs po kelionės, tai kiek pramigau.
- Nieko tokio, pone! – nusijuokė mergina. – Koks gi skirtumas? Mes irgi vėlai pusryčiaujam. Tėtis, tiesa, anksti keliasi. Bet aš…
- Gal liausies tauškusi… - susiraukė Suairo.
- Atsiprašau!.. – suskardeno. – Tėvelis tik apsimeta, kad pyksta. O šiaip jis geras…
Tšiagunas linktelėjo:
- Tikrai. Auksinės širdies žmogus… kol kalavijo rankoje nelaiko.
- Na, nežinau… - Eledi įdėmiai pažvelgė į tėvą. – Kažkaip net netikiu, kad jis kovose dalyvavo. Toks tylus ramus senukas…
- O kas tave joti išmokė? Ir kieno ten lankas su strėline?
- A… Na, tėvelis, žinoma…
- Ir ko dar tave tėvelis išmokė?
- Labai jau smalsus, - irzliai įsiterpė Suairo.
- Ar jūs su tėveliu seni draugai?
- Taip, - linktelėjo Tšiagunas.
- Ne, - burbtelėjo Suairo.
Merginos veidu nuslydo kažkokia keista išraiška. Ir visi akimirkai nutilo.
Baigęs valgyti Suairo atsistojo ir pareiškė:
- Dabar mes su ponu Tšiagunu josim. Parodysiu jam apylinkes. Tu čia viską sutvarkyk. Nujok pas malūnininką. Paprašyk, kad namus ir žirgus prižiūrėtų. Gal kokį mėnesį… Ne, tris. Ir ruoškis kelionei. Ilgai. Man pabalnok Erelį. O sau… Stirną.
- Aš noriu Žvaigždės! – kaprizingai pareiškė mergina.
- Ne! – lyg kirviu nukirto. – Tokioj kelionėj ji netiks.
- O… kur keliausim?
- Einam, Tšiagunai.
- Kur keliausim, tėveli? – tyliai, bet reikliai pakartojo mergina.
- Pas tavo motiną, - metė per petį išeidamas.


Veidai Karo taryboje buvo niūrūs. Ir Valdovė Akeilė nežinojo, ką jie slepia. Čia, be abejo, buvo keletas išdavikų. Vienas kitas bailys. Pora abejingų ir… O kas buvo ištikimas?
Labai trūko lordo Temoro. Tai buvo kone vienintelis demonas, kuriuo ji galėjo visiškai pasitikėti.
Vyriausioji karinių pajėgų vadė Minidava – geibi gražuolė. Nors mokyta geriausių strategų bei taktikų, tačiau kvaila kaip avis. Postas pereidavo vyriausiai dukrai pagal motinos liniją. Ir dabar Akeilė gailėjosi, kad pradėjusi valdyti nepakeitė šito kvailo įstatymo. Turėjo progą, nes keitė daug ką. Bet pabijojo susipykti su gausia ir kilminga Minidavos motinos Sakšinos gimine. Jau tada norėjo į tos vištos vietą skirti lordą Temorą. Bet nesiryžo. Ir dabar jai tas atsirūgs…
- Ką gi, ponios ir ponai, turime nuspręsti ką dabar darysim.
Visi tylėjo pavirtę žalsvais susimąstymo debesėliais. Nors bent pusė susirinkusiųjų nemąstė, niekada neturėjo jokių planų ir negalėjo nieko patarti. Tiesą pasakius, neturėjo ir jokios karinės patirties. Ir Valdovė pasigailėjo dar vieno: kad neįtraukė į Tarybą žemesniųjų demonų karo vadų. Tie buvo tvirti, apsukrūs, patyrę ir ištikimi, bet neturėjo jokio sprendžiamojo balso. Ji išdrįso padaryti tik tiek, kad apsistatė patarėjais iš to luomo.
- Kilmingoji Minidava, ką manai? – kreipėsi tiesiai, nesitikėdama jokio protingo atsakymo.
Išvis nevertėjo tos Tarybos kviesti. Tačiau privalėjo. Ir dar norėjo žinoti jų nuomonę. Kad galėtų orientuotis situacijoje. Kuri dar nebuvo tokia bloga. Tačiau kilmingasis Erusas taip ir neatsirado, nors Valdovės sekliai išmaišė visą karalystę. Ir Akeilė niekaip nerado atsakymo, kodėl jis.
- Man atrodo, Valdove Akeile, kad padėtis visiškai normali. Kilmingasis Erusas vėl užkrito kokios gražuolės pily. O kad dabar visi jo ieško, tai ir neišlenda.
Per susirinkusiuosius nusirito rožinio juoko banga. Vadė paskelbė purpurinio pasitenkinimo bangą, manydama, kad pasakė ką juokingo. Tačiau ji vienintelė ir nesuprato, kad juokiamasi iš jos.
Šurmuliui aprimus atsiliepė Pietinių provincijų karo vadė Oisenė:
- Garbingoji Cenerafija nebūtų tokio triukšmo sukėlusi. Ji visada žinojo koks smailas jos vyras prie moteriškos giminės. Ji visada žinojo kur jis yra. Nė nesislėpė niekad labai.
- Taigi, - konstatavo Valdovė, - dingo pernelyg keistai. Juk pas mane ruošėsi.
Kažkur kairėje šmėstelėjo baltas susierzinimo šešėlis. Tačiau Akeilė nesuprato kas. Gaila. Juk tai turėjo kažką reikšti.
- Ir ką kilmingasis Erusas norėjo, Valdove, tau pasakyti? – abejingai paklausė Amidinas.
- Jei tai žinočiau, - metė Valdovė, - nė neklausčiau jūsų. Žinočiau ką daryti.
- Žinoma, Valdove. Bet gi garbingoji Cenerafija su dukromis tavo rūmuose. Kodėl? Juk ne pasisvečiuoti atvyko…
Valdovė tylėjo susimąsčiusi. Toks tiesus klausimas nebuvo įprastas.
- Nuo kada Valdovė privalo aiškintis, su kuo bendrauja ir kodėl? – atrėmė Oisenė.
- Nuo šiandien, - burbtelėjo rūmų apsaugos viršininkas Ebrasas. – Kai tokia padėtis…
- Kokia padėtis? Dingo vienas kilmingasis… Negi pirmą kartą? – netikėtai išmintingai įsiterpė Minidava.
Valdovė nusprendė dar patylėti.
- Ne aš sukviečiau šitą idiotišką posėdį, kuriame nėra apie ką kalbėti, - pašaipiai išspaudė Ebrasas.
Visos spalvos salėje priblėso. Tai buvo atvira nepagarba Valdovei. O gal ir bandymas išprovokuoti. Visi sužiuro į Akeilę, kuri vis dar nežinojo kaip reaguoti. Tiktai viena sau nusprendė, kad rūmų apsaugą reikės patikėti žemesniesiems demonams. Reikia saugotis.
- Aš manau, - lėtai pradėjo vyriausias Tarybos narys Mydlas, - kad visi žino apie garsiąją pranašystę. Tai nėra čia ko niekus šnekėti. Mes esam dvasinės būtybės ir visi jaučiam, kad kažkas vyksta. O kas? Kažkas slepia kažką, o kažkas kažką jaučia. Viskas taip neapibrėžta. Mūsų karalystėje visada taip buvo. Mes visi pernelyg laisvi, savarankiški ir orūs. Nežinau ar tokia valstybė gali gyvuoti ilgai…
- Juk gyvuoja, - iškvėpė Ebrasas.
- Ar tikrai? Esu tikras, kad jei žmonės susivienytų, tai mus su visa mūsų magija, mokslu ir išmintim sutryptų… Galų gale, nereikia, kad susivienytų visi. Tereikia, kad keli imtųsi vadovauti. Geros kariuomenės, dešimties burtininkų ir būrio Ordino raganių. O jei dar prisidėtų kelios dvasios…
- Baisius dalykus kalbi, kilmingasi ]]> Fri, 7 Aug 2026 12:33:34 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262731.html http://rasyk.lt/kuriniai/262731.html