http://rasyk.lt lt kitoks.lt Pats negaliu pasigirti dideliu gramatiniu raštingumu, ir mano kūriniams, ko gero, visada reikia korektoriaus. Nuo vaikystės susiformavo klaidos, kurių net skaitydamas gramatikos taisykles nesugebu panaikinti. Tik šiais, jau posovietiniais laikais, sužinojau, kad turiu dėmesio sutrikimą – ADHD. Jis man gyvenime nemažai pakenkė. Gal tai pokario laikų trauma: ant mano vaikiškos lovytės prisėsdavo girti, ginkluoti žmonės. Vaikystėje bijojau suaugusių, o kai jie užeidavo į mūsų skurdų kambarėlį, visuomet lįsdavau į kampą slėptis.
Gyvenimas buvo margas, kvailai įdomus ir labai sunkus. Aš pats jį nuolat apsunkindavau. Mano patirtis, ko gero, panaši į Džeko Londono – tik be universitetų, be humanitarinių ar techninių mokslų, be gramatikos pamato. Skaičiau daug, bet be sistemos.
Šioje literatūrinėje svetainėje visada jaučiausi tarsi neįgalusis. Ne kartą priminė: „tu darai klaidas“, „ne ten dedi nosines“, „gal tik profkę baigęs“. Tokios pastabos skaudžios, ypač kai turiu ką pasakyti, o tas mano gramatinis neįgalumas viską užtemdo.
Šiais metais, sulaukęs 80-ies, atradau dirbtinį intelektą. Su palengvėjimu supratau, kad jis puikus pagalbininkas – ypač taisant kūrinius gramatiškai ir stilistiškai. Man tai buvo didelis išlaisvinimas. Neatsispyriau pagundai ir leidau jam generuoti kai kuriuos tekstus. Gavosi įdomūs variantai. Kiti sako: „nėra juose jausmo ir širdies“. Kaip nėra? Jie sugeneruoti iš mano jausmų ir mano širdies balso. Man tai nuostabi pagalba, ypač turint galvoje mano sveikatą  ir vis daugiau į rūką skęstantį protą. Rašau nenorėdamas pasiteisinti ir nelaukiu jokios užuojautos. Man  ji visiškai nereikalinga. Nesijaučiu kaltas, ką nors apvogęs ar apgavęs. Tik tiek.

DĮ pastaba
Ar moralu naudotis DI?
Taip. DI nėra autorystės vagystė. Jis nėra tavo vietoje rašantis žmogus. Jis – įrankis, kuris padeda tau išreikšti tai, ką jau turi savyje.
Tu duodi mintį, patirtį, emociją, struktūrą. DI padeda sutvarkyti formą, kalbą, ritmą. ]]> Mon, 24 Aug 2026 17:12:10 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262888.html http://rasyk.lt/kuriniai/262888.html Nes pargriūsiu - pagavau kiškį...
Bėgau pro parkelį biški,
ir man batai atsirišo.

Parke taip yra smagu.
Netgi kai nėra vaikų.
Mano batai tik kalti,
užsiriškim Teta, girdi?

Budunkšt ir vėl pagavau kiškį.
Noriu bėgioti, batus kas užrištų.
Parkas jau pilnas kniūbsčiom kiškiukų.
Noriu tik būti smarkus vaikiukas. ]]> Mon, 24 Aug 2026 16:33:27 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262887.html http://rasyk.lt/kuriniai/262887.html Kitą rytą, kaip paprastai, Eimis skubėjo į savo parduotuvėlę. Beeidamas vis galvojo apie vakarykštį susitikimą. Miglė jam paliko gerą įspūdį. Ji buvo jauna, graži moteris, bet Eimiui labiau rūpėjo jos liūdesys, todėl širdyje jautė norą kažkuo  pagelbėti. Dar pasigailėjo, kad nepaklausė vardo, nepasiūlė kitą kartą susitikti. Drovumas pakišo koją.
Prie parduotuvės, kaip ir kiekvieną rytą, Eimio laukė katinas. Jis atpėdindavo iš netoliese esančio gyvenamo namo. Buvo gerai prižiūrėtas, bet įpročiu tapusi darbo diena Eimio parduotuvėje, turbūt, įprasmino jo gyvenimą. Rainius įsitaisydavo šalia gintarinių papuošalų ir pro primerktų akių siaurus plyšelius paslapčia stebėdavo pirkėjus. Pastarieji matydami tokį neįprastą darbuotoją, šypteldavo ir paglostydavo švelnią ausytę. Kai nusibosdavo budėti, lėtai pasirąžydavo ir iškiūtindavo pasivaikštinėti.
Pasibaigus darbo dienai, Eimis, kaip jau buvo įpratęs, pasiėmė saujelę smulkių gintarėlių. Prisiminė vakarykštį netikėtą susitikimą ir pagalvojo, kad gal nepažįstamoji užsuks į sodą tiesiog pasivaikščioti ir jie vėl susitiks?
Vakarėjo. Sunkiau buvo iš toliau įžiūrėti žmonių siluetus. Eimis ėjo lėtai, įdėmiai žvalgydamasis į šalis, kol priėjo tą patį suolą – vakarykštį dviejų nepažįstamųjų, tyliai sėdėjusių šalia vienas kito. Jis buvo vienišas. Niekas neprisėdo tyliam pokalbiui, ir galima buvo numanyti, kad suolas dėl to net liūdėjo. Bet kažkas akimirksniu ant jo subolavo. Priėjęs arčiau, Eimis pamatė nedidelį voką, prispaustą akmenėliu, ant kurio didelėmis raidėmis buvo užrašyta: Nepažįstamajam. Eimiui suspurdėjo širdis: “Ne, gal ne taip supratau’’. Apsidairė, prisėdo ir išdrįso voką atidaryti. Jame buvo nedidelis atvirukas, kurio vienoje pusėje buvo nupieštas suolas, geltonas klevo lapas ant jo, o kitoje pusėje gražia rašysena užrašyti šilti dėkingumo žodžiai:
“Nuoširdžiai Jums dėkoju už dėmesį ir pabuvimą kartu, už gintarus, sušildžiusius ne tik delną, bet ir sielą. Man tai buvo labai svarbu. Miglė’’. Ir telefono numeris.
Eimis keletą kartų skaitė šį trumpą padėkos žodžių tekstuką, o širdyje skleidėsi džiaugsminga muzika: “Miglė, jos vardas Miglė. Ji nepamiršo. Ji lauks jo skambučio’’. ]]> Mon, 24 Aug 2026 16:17:36 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262886.html http://rasyk.lt/kuriniai/262886.html O ant mano pečių krenta miegančio miško aksomas,
Samaninė tyla kyla medžiais ir gyslomis teka –
Žalias kvapas laukų susigėręs į vakaro tonus.

Mano rankos laukinėm šakom į tave vėlei tiesias,
Pajuntu kaip pulsuoja širdis į gilumą nakties,
Visas kūnas alsuoja tavim – mūsų lūpas paliečia
Išvarvėjęs naktinis dangus iš rausvos pilnaties.

Nebebus kur man baigtis, o tau kur prasidėti,
Kai rytas, užlietas šviesos, mus šioj žemėj suras.
Aš išmokau plakimą širdies medžių syvuos girdėti
Ir kas naktį glaudžiuos prie tavęs, užauginus šakas.

Per silpni mes – vienas kito surast nepajėgiam,
Toj akimirkoj liko kažkas – užsimerkus matau,
Kaip nuo viso pasaulio į pilnatį rausvą nubėgam,
Kad iš naujo galėtume vienas prie kito užaugt. ]]> Mon, 24 Aug 2026 13:03:54 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262885.html http://rasyk.lt/kuriniai/262885.html pramankštinti kojas. Savo vietoje prie lango paliko megztinį - gal niekas neužims.
Stotelėje kas rūkė, kas skubėjo į stoties vidų - gal kavos, gal su kitais reikalais. Vaikai
stengėsi sparčiai suvalgyti ledus. Ainė atkreipė dėmesį į nedidukę senučiukę, iš lėto artėjančią
link autobuso. Liesa, vilkinti griežtą tamsų kostiumėlį. Pasipuošusi. Ji judėjo sunkiai,
atsirėmusi į vaikštynę su ratukais, kurios priekyje perdėm patikliai buvo pasidėjusi didelę
austinę rankinę. Ainė nejučiom žvilgtelėjo į laikrodį. Laiko iki išvykimo dar buvo - spės.
Moteris suskubo grįžt į autobusą ir užėmė savo vietą. Vairuotojas, pamatęs močiutę ir
tarsi ją pažinęs, neįtikėtinai vikriai prišoko ir padėjo jai įlipti. Įkėlė ir vaikštynę. Senolė
nesiveržė į autobuso galą, ji priėjo prie laisvos vietos šalia Ainės ir paklausė, ar nesutrukdys,
atsisėsdama šalia.
- Žinoma, prašau. Gal norite prie lango? - moteris iškart pajuto kažkokį netikėtą rūpestį
ta senučiuke.
- Ne, ne, man išlipt bus patogiau, aš iki Žiežmarių.
Ainė nejučiom pradėjo apžiūrinėt senolę. Ne atvirai, lyg tarp kitko dairydamasi.
Nebejauna, labai nebejauna. Galėtų būti ir Ainės močiute. Akys skvarbios, atviros. Pirmiausia
akis ir pamatė, jos vienintelis jaunatviškas akcentas sausame, raukšlėtame veide. Ji iškart
pastebėjo Ainės susidomėjimą.
- Palmyra. Taip galit ir vadinti, - prisistatė.
Ainė krūptelėjo. Nemalonus šaltukas perbėgo kūnu. „Palmyra“... Vardas, kurį ji
mažiausiai geidė girdėti, kurį jau buvo pamiršusi, ištrynusi iš kiekvienos savo ląstelės.
- Ainė. Ainietė, - po trumpos pauzės, kiek užsikirsdama kažkodėl pilną vardu pasivadino
moteris.
- Na ir puiku. Kur važiuoji, jei neslepi, - neįtikėtinai guviai ir kiek stačiokiškai klausinėjo
seniukė, iškart pradėjusi tujinti Ainę.
- Ne, ne, viskas gerai. Nė nežinau, ko važinėjuos. Gal ieškau ko nepametus... Aš iki savo
kaimo, - Ainė pasakė pavadinimą.
Močiutė, akivaizdžiai susidomėjusi, sukluso.
- Tu ten gyveni?
- Ten užaugau. Dabar gyvenu... visur gyvenu. Kaip ir be vietos, - karčiai šyptelėjo, - o jūs
iš sanatorijos? Ilsėjotės?
- Ir taip, ir ne, - dalykiškai ir kartu paslaptingai pratarė, - aš iš konferencijos. Skaičiau
pranešimą.
Ainė nepatikliai nužvelgė močiutę:
- Jūs? Apie ką, - gal kiek nemandagiai išsprūdo.
- Apie esperanto. Girdėjai tokį dalyką? Yra tokia kalba, - kiek išdidžiai su šypsena
paaiškino Palmyra, - aš ko gero esu pirmoji ir seniausia šios tarptautinės kalbos specialistė
Lietuvoje. Ir geriausia.
Pagyvenusi moteris užsidegusi pradėjo pasakoti apie esperanto kalbos istoriją, kiek ji per
savaitę išsiunčianti laiškų į visą pasaulį, kiek knygų parašiusi. Ainė klausė susidomėjusi, tarsi
jau kažkada seniai girdėtos pasakos. Ji uždavinėjo klausimus - ne iš mandagumo, iš tikro
susidomėjimo.
Nejučiom privažiavo ir Žiežmarius.
- Žiūrėk, vaikeli, ką aš tau duosiu, - Palmyra ištiesė Ainei savo vizitinę kortelę, - čia
mano telefono numeris. Būsi kada šiuose kraštuose - paskambink, gal ir užsuksi kada. Viena
gyvenu. Namas didelis. Nesibaimink, pagalbos neprašysiu, - nusijuokė. Aš pati viską - kitaip
nebus.
Su vairuotojo pagalba Palmyra išlipo iš autobuso. Ainė pamojavo pro langą. Nejučiom,
kaip senai pažįstamai.
Palmyra... Seniukė Palmyra. Palmutė. Kodėl vaikams duoda tokius vardus? Tiek metų ji
nekentė šio vardo. Savo vardo. Nuo pačios pirmos rugsėjo pirmosios, kuomet mokytoja
perskaitė jos vardą prieš visą klasę ir pusė berniukų pradėjo krizenti, kartodami žodį „palmė“.
Nuo tada ji ir liko palme. Fikusu. Atstumtąja klasėje, kaime. Užsisklendusi, tylinti. Pikta.
Vyresnėse klasėse striukės kišenėse randanti kaktusus, vadinama iškasena, paparčiu.
Krūpčiojanti, kai močiutė švelniai pakviedavo „Palmute“.
Išvažiavusi į miestą, pirmiausia pasistengė pamiršti tą vardą, visur prisistatydama Aine.
Ne, dokumentų nekeitė - pirmiausia reikėjo viską ištrinti galvoje. Ji atkakliai ignoravo
Palmyrą. Šarūnė, jos bendraklasė, viską suprato ir lengvai priėmė naują merginos tapatybę.
O dabar? Ta mažutė senučiukė taip viską sujaukė. Iškėlė visą dumblą, purvą. Dideliais
pelkių burbulais kilo prisiminimai.
Mokyklos aktų salė. Kelinta klasė? Septinta, aštunta? Kažkoks renginys, visiems
vaikams reikia pasakyti jau surepetuotus žodžius. Palmyrai - vienas sakinys prancūziškai. Ji
išeina į priekį, jau žiojasi tarti žodį, kai pasigirsta tylios replikos: „Po palme stok, po palme!
Kur vazoną palikai? „
Gal reikėjo nekreipti dėmesio? Mergaitė tik išėjo iš salės. Ir už durų verkė, verkė. Žinojo,
kad niekas neprieis.
Ne, ji Ainė, ne Palmyra.
Jos kaimas buvo visai netoliese, tik tik už Žiežmarių, bet Ainė jau iškart pirko bilietą
viena stotele toliau. Ji važiavo į kapus. Pirmiausia - į kapus.
Stotelėje ji išlipo viena. Aikštelėje prie senų kaimo kapinių nebuvo nė vienos mašinos.
Niekas nepardavinėjo gėlių ar žvakių. Seni metaliniai varteliai buvo dar labiau sukrypę, nei
kad Ainė juos matė prieš gerus dešimt metų. Ir jau neužsidarinėjo. Taip, ji tiek metų nelankė
močiutės. Gal dar ilgiau? Ne, neužmiršo. Niekada neužmiršo, turbūt nė vienos dienos.
Nedalyvavo ir laidotuvėse.
Tą dieną, kai močiutę partrenkė automobilis, Ainė kaip tik sužinojo, kad įstojo į
universitetą. Pirmu numeriu, ten kur ir norėjo. Jos abi labai džiaugėsi.
- Aš tuoj iki parduotuvės, torto. Šampano, - mirktelėjo, apžergdama dviratį. Atsisukus
pamojavo.
Močiutė pati buvo kalta - nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio.
Vakare atvyko motina. O Ainė sukarščiavo. Kai pradėjo kliedėti, iškvietė greitąją
pagalbą. Ją išvežė į ligoninę, bet nenustatę jokios ligos, po trijų parų išleido. Nebekarščiavo.
Močiutę palaidojo be jos.
Kelis metus Ainė atvažiuodavo iš miesto aplankyt kapų. Dažnai. Tvarkė, kaip mokėjo.
Kol vieną pavasarį vietoje medinio kryžiaus rado naują akmeninį paminklą ir gėlėmis
apsodintą ankapį. Nuo paminklinio akmens iš nuotraukos į ją žvelgė močiutė. Kažkodėl jauna,
tokios Ainė ne neprisiminė. Lyg ne jos būtų.
Kapinės buvo pasikeitusios, ženkliai didesnės. Jei kažkuomet močiutės kapas buvo
pakrašty, tai dabar už jo tęsėsi visas miestas naujų ankapių. Ir įėjimas jau buvo iš kitos pusės,
dėl to senų suklypusių vartelių niekas ir netaisė.
Ryškus, nušveistas užrašas ant paminklo. Undinė. Taip, toks vardas. Ainė kartą paklausė
močiutės, ar jai patinka tas vardas. „Labai, - atsakė, - aplink tokių daugiau nėra“.
Ainė kiek pastovėjo. Neturėjo nei gėlių, nei žvakutės. „Už tai kaktusas ant palangės
namie“, - šmėstelėjo. Nurinko skujas, palaistė kelis serenčiaus krūmelius - gėlės buvo kažkieno
neseniai nuravėtos, tarpai tarp plytelių nubarstyti šviesiu smėliuku.
Į kaimą pasuko senuoju keliuku, kuris nevažinėjamas baigė užželti ir palaipniui virto
neplačiu smulkaus žvyro takeliu. Nešienautos pakelės geltonavo nuo rykštenių. Staiga Ainė
sustojo, bėgte nulėkė į pievą ir pradėjo skinti tas neįmantrias rudenines šluoteles, įterpdama dar
užsilikusių violetinių laukinių vikių. Ji skubom grįžo į kapines ir pamerkė tą spontaniškai
surinktą puokštę.
Dabar jau rami nuėjo į miestelį. ]]> Mon, 24 Aug 2026 11:53:43 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262884.html http://rasyk.lt/kuriniai/262884.html Japonijos radioteleskopų stoties pelenai dar nespėjo atvėsti, kai G9 Tarybos viduje atsivėrė pirmieji negrįžtami įtrūkimai. Penkių sekundžių transliacija, kurios metu milijonai „Aklųjų“ išvydo tikrąjį kosminio karo siaubą, buvo užgniaužta, tačiau jos sukeltas atgarsis visiems laikams pakeitė devynių vadovų mąstymą. Paranoja, anksčiau buvusi nukreipta tik prieš visuomenę, dabar persikėlė į pačių lyderių kabinetus.
Didysis sandoris su Architektais garantavo stabilumą, tačiau kaina darėsi nepakeliama. Visata liepsnojo, o Galaktinis Konsorciumas aiškiai parodė, kad neatsitrauks. Žemė tapo geopolitinių ir kosminių interesų kryžkele. Devyni valdovai, tūkstantį metų vaidinę vienybę už uždarų durų, suprato: tas, kuris pirmasis pakeis pusę šiame galaktiniame konflikte, užsitikrins savo šalies išlikimą. Tas, kuris pavėluos – sudegs kartu su senuoju pasauliu. G9 taryba skilo į tris mirtinas stovyklas.

I SKYRIUS: Šiaurės Atlanto paslaptis
Vakarų bloko lyderių – JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos – slaptas susitikimas vyko ne bunkeryje, o vidury vandenyno, povandeniniame atominiame laive, plaukiančiame giliai po Šiaurės Atlanto ledu. JAV prezidentas nervingai spaudė rankas savo Europos sąjungininkams. Jie suprato, kad Architektų dominavimas artėja prie pabaigos.
– Konsorciumas turi pranašumą Andromedos sektoriuje, – pranešė Didžiosios Britanijos premjeras, rodydamas pavogtus Žvaigždžių legiono taktinius duomenis. – Architektai pralaimi. Jei pasiliksime su jais, jie nusitemps mus kartu į dugną.
Patalpos centre oras suvirpėjo ir pasirodė melsva Konsorciumo delegato holograma. Šį kartą ateiviai reikalavimus kėlė asmeniškai keturiems vadovams.
– Jūs priėmėte teisingą sprendimą, – nuskambėjo telepatinis balsas jų smegenyse. – G9 sudužo. Mes siūlome jums keturiems karinę apsaugą ir naujos kartos kvantinius ginklus. Mainais jūsų Žvaigždžių legiono daliniai orbitoje turi atsukti ginklus prieš Architektų citadeles, kai prasidės mūsų puolimas.
Vakarų lyderiai susižvalgė. Tai buvo tiesioginė išdavystė, tačiau alternatyva buvo visiškas sunaikinimas. JAV prezidentas lėtai linktelėjo, pasirašydamas slaptą Šiaurės Atlanto paktą su Konsorciumu.

II SKYRIUS: Eurazijos sandoris
Tuo pat metu giliai po Uralo kalnais, izoliuotame bunkeryje, kurio nepasiekė jokie Vakarų palydovai, susitiko rytų blokas: Rusijos vadovas, Kinijos premjeras ir Indijos lyderis. Jų žvalgyba jau fiksavo keistus povandeninių laivų judėjimus Atlante. Jie žinojo, kad JAV ir Europa kažką rezga.
– Vakarai silpni. Jie pasiruošę atsiklaupti prieš Konsorciumą vardan savo pačių odos išsaugojimo, – suriko Rusijos vadovas, trenkdamas delnu į stalą. – Jie sugriaus visą Žemės kontrolės sistemą.
Ekrane pasirodė Architektų atstovo projekcija – šalta, mechaninė būtybė pilkomis akimis ir ilgais, metaliniais pirštais.
– Mes žinome apie Konsorciumo infiltraciją, – pasigirdo metalinis, stingdantis ateivio balsas. – Vakarų lyderiai pasirinko neteisingą pusę. Mums reikia, kad jūsų armijos ant žemės neutralizuotų Konsorciumo įtaką. Mes duosime jūsų daliniams orbitalinius skydus. Jūs turite perimti visišką Žemės kontrolę. G9 nebėra. Nuo šiol jūsų trys šalys bus vieninteliai mūsų prižiūrėtojai šiame sektoriuje.
Kinijos premjeras ramiai pasitaisė akinius ir pažvelgė į Indijos lyderį. Rytų aljansas buvo sudarytas. Jie paprašė Architektų visiškai eliminuoti Konsorciumo agentus ir pasirašė įsakymą ruošti savo atominius arsenalus prieš buvusius G9 partnerius.

III SKYRIUS: Trečiasis kelias Amazonėje
Kol pasaulio galingieji ruošėsi kosminiam ir globaliam karui, giliai Amazonės džiunglėse, Brazilijos prezidentas sėdėjo visiškai vienas medinėje stovykloje prie upės. Jis atsisakė vykti į vandenynus ar kalnus. Brazilija visada buvo tik šalutinė žaidėja G9 taryboje, aprūpinanti juos biologine mase, bet gaunanti mažiausiai technologijų.
Iš džiunglių tamsos lėtai išniro trečioji delegacija. Šie ateiviai buvo visiškai kitokie. Jie neturėjo nei melsvo švytėjimo, nei metalinių šarvų. Tai buvo būtybės, panašios į gyvus medžius ar chameleono odą turinčius humanoidus, visiškai susiliejančius su gamta. Jie vadinosi „Sėjėjais“ – senovinė, izoliacionistinė rasė, kuri stebėjo Visatą iš šalies.
– Architektai atneš jums vergiją, Konsorciumas – karą, kuris sudegins jūsų atmosferą, – Brazilijos prezidento protą pasiekė šiltas, ramus balsas. – Mes siūlome trečiąjį kelią. Savarankišką vystymąsi. Mes duosime jums biologinius filtrus ir neutralizatorius, kurie paslėps Braziliją ir visą Pietų Ameriką nuo orbitinių skenavimų. Jūs liksite nuošalyje, kol jie naikins vieni kitus. Kai dulkės nusės, jūsų žmonės bus tie, kurie paveldės šią planetą.
Brazilijos vadovas pažiūrėjo į degančias džiungles, kur jo paties kariai naktimis gaudė Architektų dronus. Savarankiškas vystymasis be kosminių šeimininkų buvo tai, apie ką jis visada svajojo. Jis priėmė Sėjėjų pasiūlymą.

IV SKYRIUS: Paskutinė G9 sesija
Oficialus G9 Tarybos susitikimas vyko virtualioje erdvėje, per užšifruotą G9 tinklą. Tačiau šį kartą atmosferoje tvyrojo mirtinas šaltis. Vadovai nebešypsojo. Japonijos premjeras, kuris vienintelis liko neutralus ir nieko nežinojo apie slaptus susitarimus, jautė, kad kažkas ne taip.
– Mūsų žvalgyba fiksuoja masinį kariuomenės judėjimą prie Rusijos ir Kinijos sienų, – pranešė Vokietijos kancleris, žiūrėdamas į rytų bloko lyderių hologramas. – Kas vyksta, Gregorai? Kodėl jūsų palydovai nukreipti į mūsų bazes?
– O kodėl jūsų povandeniniai laivai plaukioja zonose, kurios priklauso Architektų stebėjimo sektoriui? – šaltai atkirto Rusijos vadovas. – Jūs pažeidėte Berlyno protokolą. Jūs susidėjote su teroristais iš Konsorciumo.
– Jūs pat patys pardavėte mus Architektams! – nesusilaikė JAV prezidentas. – Žaidimas baigtas. G9 Tarybos nebėra.
Ekrano signalas nutrūko. Devynių hologramų ryšys sprogo, palikdamas tik tamsą. Didysis aljansas oficialiai liovėsi egzistavęs. Pasaulis atsidūrė ant trijų frontų karo slenksčio, o „Aklieji“ vis dar nieko neįtarė

V SKYRIUS: Žvaigždžių legiono maištas
Orbitoje, motininiame laive „Citadelė-7“, nuskambėjo pavojaus sirenos. JAV ir Europos šalių kariai, gavę slaptą kodą iš savo vyriausybių povandeniniame laive, užblokavo laivo valdymo pultus.
– Ką jūs darote?! – suriko Kinijos būrio vadas, nukreipdamas plazminį pistoletą į savo buvusį draugą, amerikiečių kapitono pavaduotoją. – Tai išdavystė! Architektai mus sunaikins!
– Mes keičiame šeimininkus, – nukirto amerikietis ir nuspaudė gaiduką.
Plazmos šūviai nušvietė kosminio laivo koridorius. Žvaigždžių legionas, tūkstantį metų buvęs vieningas kosminis ginklas, pradėjo draskyti pats save iš vidaus. Rusų ir kinų kariai bandė ginti Architektų energijos branduolius, o vakarų būriai, palaikomi staiga iš hipererdvės išnirusių melsvų Konsorciumo laivų, pradėjo sistemingą citadelės naikinimą. Kosminis karas pasiekė Žemės orbitą.

VI SKYRIUS: Architektų atsakas
Architektai nelaukė, kol Konsorciumas perims kontrolę. Uralo kalnų bazėje Rusijos ir Kinijos kariai aktyvavo ateivių pateiktus orbitalinius ginklus. Milžiniški, pilki energijos spinduliai iš žemės šovė tiesiai į dangų, pramušdami vakarų bloko palydovus ir naikindami Konsorciumo laivus virš Europos.
Vokietijos ir Prancūzijos miestuose dingo elektra, o dangus nusidažė baisia, purpurine ugnimi. „Aklieji“ išbėgo į gatves, klykdami iš baimės. Jie matė, kaip danguje sproginėja šimtai laivų, o nuolaužos krenta ant jų namų stogų. G9 melas apie hakerių atakas nebeveikė – karas buvo per didelis, kad jį paslėptų.
– Pradėkite operaciją „Sterilizacija“, – įsakė Architektų laivynas rytų blokui. – Sunaikinkite Vakarų vadovavimo centrus.

VII SKYRIUS: Žalia siena
Kol šiauriniame pusrutulyje liepsnojo dangus ir žemė, Brazilijoje tvyrojo neįtikėtina ramybė. Sėjėjų pateikti biologiniai filtrai suveikė. Virš visos Pietų Amerikos pakilo nematomas, organinis skydas, sukurtas iš modifikuotų augalų sporų ir magnetinių laukų.
Brazilijos prezidentas stebėjo ekranus, kuriuose Šiaurės Amerika ir Azija virto raudonais ugnies taškais. Architektų stebėjimo radarai Čikagoje ir Pekine tiesiog prarado Pietų Amerikos kontūrus – jiems ši teritorija atrodė kaip tuščias vandenynas.
– Mes esame saugūs, – pasakė Sėjėjų delegatas, stovėdamas šalia prezidento. – Leiskite jiems sudeginti savo technologinį pasaulį. Jūsų savarankiškas vystymasis prasideda dabar.

VIII SKYRIUS: Konsorciumo smūgis
Konsorciumo laivynas, supratęs, kad Architektai naudoja Rusijos ir Kinijos bazes kaip pagrindinius ginklus, atsakė globaliu smūgiu. Trys milžiniški laivai-citadelės nusileido tiesiai virš Pekino ir Maskvos, sukeldami galingas gravitacines audras.
G9 „Valytojų“ būriai, anksčiau medžioti ufologus, dabar pat patys buvo naikinami melsvais plazmos spinduliais tiesiai miestų gatvėse. Kinijos premjeras ir Rusijos vadovas, užsidarę savo Uralo bunkeriuose, matė, kaip jų miestai virsta griuvėsiais. Architektų technologija buvo galinga, bet Konsorciumo įniršis buvo nesustabdomas.
– Mes turime paleisti paskutinį atominį protokolą, – drebančia ranka pasakė Indijos lyderis, pamatęs, kad Konsorciumas pradeda desantą jo šalyje.

IX SKYRIUS: Paskutinė auka
Povandeninis laivas po Šiaurės Atlanto ledu sukrėtė galingas smūgis. Architektų povandeniniai dronai surado slaptą vakarų lyderių slėptuvę. JAV prezidentas ir Prancūzijos vadovas stovėjo vandens semiame koridoriuje, o Konsorciumo holograma mirgėjo nuo trukdžių.
– Mūsų laivynas traukiasi iš orbitos, – pasakė ateivis. – Architektų bazės Eurazijoje padarė per daug žalos. Mes negalime jūsų apsaugoti ant žemės. Operacija „Žemės išlaisvinimas“ atidedama.
– Jūs negalite mūsų palikti! – rėkė JAV prezidentas, kai vanduo pasiekė jo krūtinę. – Mes sulaužėme G9 sandorį dėl jūsų!
Holograma užgeso. Konsorciumas tiesiog paliko savo sąjungininkus mirti, kai situacija tapo kritinė. Povandeninis laivas neatlaikė slėgio ir su baisiu traškesiu sugriuvo po ledu, nusinešdamas keturių vakarų vadovų gyvybes į vandenyno dugną.

X SKYRIUS: Griuvėsių epocha
Praėjo šeši mėnesiai. Didysis G9 pasaulis buvo sunaikintas. Šiaurės Amerika, Europa ir Azija virto rūkstančiais griuvėsiais, kur „Aklieji“ – dabar jau viską žinantys, bet viską praradę žmonės – kovojo dėl maisto likučių tarp sudegusių ateivių laivų nuolaužų. Architektai ir Konsorciumas patyrė tokių didelių nuostolių, kad abi rasės laikinai paliko Žemės orbitą, palikdamos planetą jos pačios likimui. Rusijos, Kinijos ir Vakarų šalių vadovai buvo mirę arba dingę savo sugriautuose bunkeriuose.
Tik Pietų Amerikoje, po žaliuoju Sėjėjų skydu, Brazilija klestėjo. Jie neturėjo plazminių ginklų ar kosminių laivų, bet jie turėjo švarią žemę, maistą ir nepriklausomybę.
Brazilijos prezidentas žvelgė į tyrą dangu virš Amazonės. G9 epocha, kurioje devyni žmonės pardavinėjo savo rasę vardan nemirtingumo, baigėsi. Žmonijos atgimimas prasidėjo iš vienintelio likusio žaliojo kampelio, visiškai savarankiškai, be kosminių šeimininkų valdžios, pasiruošus statyti naują pasaulį ant senojo aljanso pelenų ]]> Mon, 24 Aug 2026 10:38:00 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262883.html http://rasyk.lt/kuriniai/262883.html Kai bandau tau išaiškinti
Neišmatuojamus vingius

Popierius plyšta
O suklijuotas turi randų
Taip ir mes

Įgėlus bitei
Ji miršta
O mes gyvename it nieko

Nuskynus gėlę
Mes grožimės
O ji nuvysta per greit

Kai mes pykstame
Vienas ant kito
Pažeidžiame l dėsnius visatos

Kai palieti man ranką prieš užmigdamas
Jaučiu jog savo buvimu
Esu artimas

Raktu atrakinu spynas
Tik tas kurioms
Tinka raktas

Kai peržengiame slenkstį
Atsiduriame kitame matavime
Kitoje dimensijoje

Mano sekama pasaka
Be galo kas vakarą
Užpildo erdvę kurioje gyvename

Sumindytas sniegas
Nebeprisimena
Jog jis buvo baltas

Įstrigusi gegutė laikrodyje
Yra įsitikinusi jog yra gyvutėle
Nes niekada nebuvo pametusi savo vaikų

Kai tu šnabždi murmeles
Aš rašau
Apie tavo sapną ]]> Mon, 24 Aug 2026 06:49:50 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262882.html http://rasyk.lt/kuriniai/262882.html
informatika [ IBM: Pinterest / Fortran / Rickenbacker ] yra etika
kiekviena informacija yraė etinė kiekvienas informacionas etiškì

kryptis kryptelė ’iškryptis iškryptelė epiarupalos teosofistikonas

                                  x

spalvotyr raidžių vēik raidžių makaronai ant ausų kabinami spa

                                  •x

color / colour dažyba makaronų keptų virtų troškintų kugelintų!


-užsklanda-

be saiko seksuali ta juokingoji karalienė jokių juokingųjų! mylim
taipogiė be saiko pamirštant sveiką protą pavalgyti irėl atsigerti

nusiprausti pasitaisyti lovą išsivalytiė dantis dantukus apsirengt

                                                  - užsklandos užsklęstis -

[ Smokin! ] Jacqueline Felgate My More & More & More & More
• rožinio rūko rūkelio juostelė [ Miami Heat / Los Angeles Sparks ]

Heath Heather ic Heaty Ledgers [ ≠ Joker & Jokerette $ Joqueen ] ]]> Mon, 24 Aug 2026 06:29:04 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262881.html http://rasyk.lt/kuriniai/262881.html atsiprašau,
atsiprašau, kad rašau.
aš nebenoriu
gyventi.

įkvėpiau į cigaretę –
pažįstamas raštas
bet numeris neįrašytas.
iškvėpiau į vėtrą –
man primena
modernų vėtrų kalną.

aš tiesiog
girta, negaliu
pakalbėt
/ rišliomis /
eilutėmis –
man primena
modernų eilėraštį.

aš tau
atleidžiu,
atleidžiu buvęs girtesnis, tik
iki antradienio
nenusižudyk.
/ pasauliu netikiu, o pasaka – tikiu /
visiems nerupi –
tau,
tėvams,
aš pirmą kartą girta –
man primena
modernų mane.

aš parašysiu
eilėraštį
iki antradienio.
/ times new roman /
moderniu raštu

aš pasakysiu
kuo gailėsiuosi.
prašau nesakyk,
nes žinau ką pasakysi
ir aš pats gailiuosi
žinodamas.
/ išgėriau kelis gurkšnius /
man primena
modernų katarsį.

gal man tikrai nerūpi
atsiprašau,
šis numeris nebepasiekiamas
kažkur vėtra nuvertė medį
ant labai
šlykščiai ir bjauriai
nemodernaus namo. ]]> Mon, 24 Aug 2026 01:03:52 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262880.html http://rasyk.lt/kuriniai/262880.html Kažko ieškojai, bet nieko neradai.
Pro atidarytą langą vaizdai nutolo, išblukęs kalendorius jau neberodo, kas bus rytoj, kas buvo vakar.
Tavo atminties sode – nutolęs laivas.
Nenusimink, esu šalia, bet ar žinai, kas aš?
Juk laikrodis ant tavo rankos jau nerodo, ar jau rytas, ar diena, ar vakaras.
Tik šiluma nuo mano rankų tau – paguoda.
Gal tu pamirši mano vardą, bet tavąjį aš prisiminsiu visada. ]]> Mon, 24 Aug 2026 00:44:57 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262879.html http://rasyk.lt/kuriniai/262879.html
energosofinis eb barjeras [ eBay / PayPal ] potencialas pp protencialas •

turgavietės imitacija elektroninės prekybos imitacionas ti / epi tikimybių
epihiechetika te kas reikštų [ te / epi ’/ te ] reikštų reikštųt [ Hay-How ]

parduodamų know-how komplektas žinok-kaip lietuviškai limerikietiškai

išradinga [ eBay / PayPal ’/ Hay-How ] kosmologija kleziologika cosmcc

                          x

Jack in the Box main wife pagrindin žmon Jacqueline Felgate gedgaudr
    < Joker >                                                < Joqueen >

mainly wifey pagrindin žmon nes pagrindin žmon pernelyg dažnai ir taip

                                                                                Bona Sforza
                                                                                < Jokerette >

reiškia [ Jack in the Box ] Jacqueline Felgate et Bona Sforza ho threesm


-užsklanda-

[ Romo Gedgaudo romantinės komedijos internatas ] eo’gedgaudr

Emiliana Feldstam ir Orinta Gečaitė Gedgaudienės Leslė Gedgaudyjienė
Orinta G! [ Orinta G! ] iškrypimo formatuotoja ifx funkcijų nustatinėtoja

matematizmo sofistė kritinių momentų prisśtebėtoja Leslės best friend f

                                                              - užsklandos užsklęstis -

Joqueen Joqueen! • Joqueen Joqueen?! •’ Joqueen Joqueen oneselfle
                                                                                            -ss / ~x

trimatė pupa pupelė karšta šatenė karšatenė šalta blondinė šalblondinė
                                                                  ir dažyta undinė dundinė

marginalinių margarinalinių technologijų margancofki margina šatenybę
blondinė dažoma puikiai ryškiom blyškiom kolorito spalvom ir intrigomis ]]> Sun, 23 Aug 2026 22:59:53 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262878.html http://rasyk.lt/kuriniai/262878.html Vakarais, baigęs savo darbus gintarų papuošalų parduotuvėlėje, Eimis keliaudavo į Bernardinų sodą. Nesvarbu, koks metų laikas, nesvarbu, koks oras, jis visada ten užsukdavo.
Vieną vakarą Bernardinų sode tvyrojo ypatinga rudeninė tyla, o nerimstanti Vilnelės srovė linksmai šnekino praeivius. Kada ir kur beeitų, Eimio kišenėje delną visada šildė saujelė smulkių, nugludintų gintarėlių. Tai buvo Eimio senas, mielas įprotis – būtinai pasiimti juos kartu. Giliai pasąmonėje nuolat kirbėjo mintis, kad kažkam šiuos gintarėlius padovanos. Tik kam – dar pats nežinojo. Tai buvo pati įdomiausia svajonių dalis: kas žino, gal šiandien parko takelyje ką nors sutiks?
Eidamas savo įprastu taku, ant vieno iš tolimiausių suoliukų, visai netoli upės krantinės, Eimis pastebėjo moterį. Ji sėdėjo susigūžusi, apsivijusi rankomis kelius, o liūdnas, pavargęs žvilgsnis buvo nukreiptas į vandens srovę. Moteris atrodė visiškai panirusi į savo sunkius apmąstymus.
Eimiui širdyje blykstelėjo mažutė viltis: o kas, jei prieisiu ir atsargiai paklausiu, kaip ji jaučiasi? Tačiau akimirką dvejojo – o gal moteris nori pabūti viena su savo mintimis? Vis dėlto, vidinis impulsas buvo stipresnis už abejones. Praeidamas pro šalį, Eimis šiltai šyptelėjo, ištiesė ranką ir tiesiog padavė moteriai saujelę gintarėlių, tardamas:
– Leiskite jums suteikti šiek tiek šilumos.
Moteris krūptelėjo, pakėlė akis ir nustebusi pažvelgė į nepažįstamąjį, o tada į gintarus jo delne. Ji ištiesė virpančią ranką ir leido mažiems akmenukams subyrėti į savo saują. Gintarai buvo neįtikėtinai šilti. Moters akyse pasirodė ašaros, ji giliai įkvėpė oro ir prabilo:
– Esu dėkinga jums už parodytą man dėmesį ir šiltą dovaną. Nors jūsų visai nepažįstu, bet jaučiu, kad esate geras žmogus. Šiuo metu išgyvenu artimo žmogaus netektį. Nenorėčiau apsunkinti savo skausmu.
Eimis pažvelgė į upę, o tada vėl į moterį. Jo veide pasirodė rami, viską suprantanti šypsena:
– Skausmas nėra našta, kai juo pasidalini. Jei leisite, aš tiesiog kurį laiką pasėdėsiu šalia. Mums nebūtina kalbėti. Bernardinų sodas moka labai gražiai tylėti.
Moteris vos pastebimai linktelėjo ir pasislinko arčiau suoliuko krašto. Eimis atsisėdo šalia. Ši tyla nebuvo nejauki. Ji buvo raminanti. Ir Eimiui, ir Miglei (toks moters vardas) buvo gera tiesiog jausti vienas kito artumą, sklindančią žmogišką šilumą. Jiems atrodė, kad galėtų taip sėdėti visą vakarą, o gal net ir ilgiau.
Bet staiga pakilo stipresnis rudeninis vėjelis. Jis pakėlė nuo tako kelis pasiklydusius lapus ir pažadino abu nepažįstamuosius iš šios jaukios tylos. Pirma prakalbo Miglė. Ji suspaudė šiltus gintarėlius savo delne, atsisuko į Eimį ir tarė:
–  Ačiū, kad kartu pabuvote. Man jau laikas eiti.
Greitai pakilo nuo suoliuko ir skubiu žingsniu nuėjo tolyn, palikdama Eimį sėdėti vieną po ramia vakaro prieblanda.

Idėjos sumanytojas ir bendraautorius DI Asistentas

]]> Sun, 23 Aug 2026 20:50:23 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262877.html http://rasyk.lt/kuriniai/262877.html akmenėlis prisėsti
dievui pavargus ]]> Sun, 23 Aug 2026 15:54:24 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262876.html http://rasyk.lt/kuriniai/262876.html Tyla – mano paskutinis ginklas.
Tyla – mano paskutinis ledas.

Ir kai pavydas pagaliau žliugsės po kojomis,
aš žengsiu pirmyn,
ne todėl, kad nebijau,
o todėl, kad ledas, net lūždamas,
vis tiek laiko mane geriau
nei jūsų žvilgsniai. ]]> Sun, 23 Aug 2026 14:31:16 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262875.html http://rasyk.lt/kuriniai/262875.html Rudas gėlėtas skėtukas,
nuo tavo lietaus man širdutė padūko...
Vos iš po skėtuko žvelgiu,
noriu būti žuvėdra, lietaus paukščiu..

Dalinai tik apsaugo skėtukas...
Toks skaudus orumui ir dorai lietutis.
Noriu tikėti bet negaliu,
būsiu kruvinomis akimis juodu paukščiu. ]]> Sun, 23 Aug 2026 14:25:12 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262874.html http://rasyk.lt/kuriniai/262874.html Mačiau, kaip ji žiūrėjo į mano mašinos ratus, į priekinį stiklą.
Jos mėlynose akyse atsispindėjo gerumas.
Nosis virpėjo, gaudė pinigų kvapą, o kūnas buvo pasiruošęs šuoliui, smūgiui, judesiui.
Naktis.
Mylimosios nagai nulakuoti taip lygiai, kad mėnulio šviesa atsispindėjo kiekviename nagų milimetre.
Vakaro tamsoje mano ranka sudėjo pinigus į mėlyną voką.
Juos gavau kasoje, pasirašiau ir įvykdžiau tai, ką buvome vienas kitam prisiekę.
Vardan šeimos pinigus laikyti mėlyname voke nuo aviabilietų.
Miegojau lovoje prieš lentyną, kurioje gulėjo mėlynas vokas.
Ar tie blizgantys nagai mane pažadino, ar slaptos, gudrios minties energija, sklindanti iš moters galvos?
Ryte pinigų nebuvo.
Kaip nujaučiau.
Perskaičiavau tris kartus. Sudrėkinu pirštus – perskaičiuoju. Sudrėkinu – perskaičiuoju.
Trečdalio nėra.
Moteris vaikščiojo pasunkėjusi, lėtai dėliodama kojas.
Akis atsargiai nuleidusi, net nebandė atvirai pažvelgti man į veidą.
Ji nežinojo, kad tuoj bus pagauta už rankos.
Nejautė, kad jos dienos suskaičiuotos – ji vaikščiojo stiklu.
Pinigai atsirado kitą dieną.
Staiga.
Pluoštas pinigų mėlyname voke nuo aviabilietų.
Atsidusau ir atsipalaidavau nuo įtampos.
Klaida.
Mano budrumas užmigo.
Po tokios įtampos galėjo užmigti sąžiningo žmogaus sąžinė.
Kelias dienas nevarčiau mėlyno voko – naiviai patikėjau pasauliu, žmonėmis.
Kai ramiai paėmiau į rankas voką, pinigų nebuvo.
Iškėliau voką virš galvos ir sušukau:
– Mes – bankrotas!
Mylimoji parodė į valgiais nukrautą stalą: agurkai, kiauliena, vištiena.
Didelės, sočios porcijos.
Norėjau paklausti: o kur kiti pinigai?
Ji pjaustė kiaulieną, o ant jos rankos žaižaravo auksinis žiedas su briliantu.
Akimirksniu pradingo noras klausti, kur dingo mūsų pinigai.
Pinigai niekur nedingo: aš buvau sotus, o ji turtinga.
Dienos šviesoje spindėjo moteriški nagai. ]]> Sun, 23 Aug 2026 13:35:02 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262873.html http://rasyk.lt/kuriniai/262873.html kelionę, vėjo nešiojamos juodų debesų draiskanos susirinko į sunkią krūvą ir praplyšo. Pylė
lygiai, sodriai, be vėjo. Garsiai. Lyg stipriomis, nenutraukiamomis vandens stygomis žemė
bandytų prisirišti dangų. Ta monotoniška muzika tarsi ir migdė, slopino, bet kartu augino
nepaaiškinamą nerimą. Ainė vartėsi, ieškojo patogios padėties nerimastingoms kojoms, kurios,
rodos, iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti Ainę būdraujančia.
Vasaros pabaigos nakties liūtis nugalėjo. Moteris įmigo giliai ir sunkiai.
Ant galvos, pečių krito stiklai. Indai dužo, skambėjo, bet moteris nejuto jokio skausmo.
Ir vėl nubudo išmušta šalto prakaito, smarkiai plakančia širdimi ir, rodos, dusdama nuo dažno
kvėpavimo. Susigūžusi, susirietusi. Ir vėl. Tik kažkas buvo kitaip, kažkas naujo ir nepažinto.
Ainė bandė prisimintį taip nuspėjamą ir kartu neraminančiai naują sapną. Pasąmoėje juto, kad
tai svarbu. Stengdamasi neatsimerkti, dar neišeiti iš tos klampios pusiau snūdo būsenos, bandė
grįžti į sapną.
Medis. Turbūt senutė obelis iš jos kaimo. O gal tai gluosnis, tas, kur prie upelio. Šakos
tolygiai juda vėjui į taktą. Jose tyliai skimbčioja buteliukai, puodeliai, stiklinėlės. Tarsi
besileidžiantys iš skaidrios mėlynės. Moteris nukreipia žvilgsnį žemyn. Ten močiutė. Ji ne
viena - rankose vaikas. Ainė krūpteli, bet ne, tai ne Aleksas. Kažkokia juodbruva mergaitė
trumpute gėlėta suknele. „Visko, visko užteks“, - dusliai, nepraverdama burnos sako močiutė.
Moteris žino, kad tai močiutė. Ainė artėja, labai nori ją paliesti. Ar mergaitę? Senoji lyg
blykšta, tolsta, atsiremia ranka į medį ir tada... tada viskas pabyra. Buteliukai, stiklinės,
mėgintuvėliai. Garsiai ir be skausmo. Ir vėl tas drebulys. Neišsipildęs noras prisiliest.
Ainė atsimerkia.
Tą sekmadienį Ainė nutarė, kad eis į sveikatingumo parką. Nuo ryto. Tik pasivaikščioti,
atsipalaiduot, iškristi iš rutinos - tikrai neplanavo sveikatintis, jai tai nė kiek nerūpėjo.
Seniai girdėjo tokį parką esant, seniai ruošėsi nueiti. Kažkas vis stabdė, vertė atidėlioti.
O sekmadienį nubudus kartu su apsiblaususia, blyškia rudenėjančio dangaus saule, staiga
nutarė - nebeis nei į kapines, nei prie ežero. Ir prie kompiuterio nesėdės, ir nieko nedirbs.
Parkas buvo kitame Druskininkų gale. Karolio Dineikos, berods - kažkur buvo girdėjus.
Ainė praėjo pro šalį visų informacinių stendų - nenorėjo žinot jokios istorijos, tik troško pajust
paskutinių vasaros dienų alsavimą, stebėt rudenėjančių pievų smilgas, susikaupusius paskutinei
kelionei medžių lapus, išretėjusius gėlynus, tarsi nenusprendžiančius, ar jau laikas migt. Ir
kodėl taip staiga?
Ar tai vis gi nebuvo spontaninis noras? Moteris niekaip negalėjo atsigauti po savo
paskutinio sapno. Rodos ir pamiršdavo tą nakties viziją, rodos dienos darbuose, vos išniręs iš
pasąmonės, jis tuoj pat nuplaukdavo kažkur toliuosna, ištirpdavo, taip ir neįgijęs kontūro. Bet
liko nerimas. Nerimas, kad kažko ji nesuprato. Liko jausmas, kad tą kažką naują reikia suvokti
ir užtvirtinti.
Pirmą kartą jai nebuvo baisu. Pirmą kartą Ainė nesijautė sapne kalta. Negi?
Moteris labai norėjo mieste rasti obelį. Ne tą, kuri auga kur nors kieme už tvoros. Ne.
Norėjo paliesti laisvą ir vienišą seną medį.
Kažkodėl atrodė, kad tame Dineikos parke jį ras.
Parkas Ainę nuvylė. Ne tai, kad nuvylė, gal greičiau nemaloniai nustebino. Moteris
tikėjosi kažko labiau laukinio, natūralaus. Gal panašesnio į Kauno Ąžuolyną? Kaži, kodėl
buvo susidariusi tokį įvaizdį? Gal suklaidino žodis „sveikatingumo“?
Ainę pasitiko trinkelėmis klotais takeliai, griežtai betone įrėminti gėlynai ir patogūs
suoliukais. Daugybė modernių aikštelių vaikams, pavėsinių... Mestelėjusi žvilgsnį į
informacinį žemėlapį, pastebėjo, kad kažkur parko tolumoje turėtų būti žaliau, ramiau. Ir
mėlyna Ratnyčios upelio juosta kvietė eiti pirmyn. Ainė pasuko į šoną.
Už pirčių ir kaskadų komplekso ji rado tai, ko jos akys ieškojo - beveik laukinius,
vasaros gale pamirštus nušienauti, stačius Ratnyčios šlaitus, upelio vagą tvenkiančius
išvirtusius sausuolius, ant kurių taikiai ilsėjosi ančių šeimynos. Seni, ties sraunia upelio vaga
palinkę gluosniai patikimai saugojo sutūpusių paukščių ramybę.
Ji prisiminė medį. Ar tą iš sapno? Ar tą tikrąjį, prie mažyčio šviesaus upelio jos kaime.
Kažkoks be galo šiltas prisiminimas pradėjo atsargiai prašytis į moters sąmonę. Neįkyriai, bet
atkakliai struktūrizavosi, įgydamas beveik realų, apčiuopiamą pavidalą.
Mergaitei jau gera pas močiutę. Gera kaime. Kas, kad „miesčionkos“ į savo draugiją dar
nepriima vietiniai vaikai, kas kad ji dažniausiai būna viena - taip daugiau mato, girdi. Pati
susigalvoja žaidimų. Pati geriausia vieta - seklus, šviesaus smėlio dugnu, vingiuotas upelis.
Taip ir vadinamas - upelis, be jokio pavadinimo. Platūs, dabar kruopščiai nušienauti slėniai
leido manyti, kadaise čia buvus didelės upės. Taip sakė močiutė.
Ir gluosnis. Vienintelis toje pakrantėje, kur dar drįsta nukeliauti vaikas. Storas, tvirtas,
nors ir pasviręs ties upeliu taip, kad gali nesunkiai juo pereiti į kitą pusę. Tarsi tiltu. Užaugęs
vienoje upelio pusėje, o savo vešlią lają dovanojantis jau kitam krantui.
Mergaitei patinka braidžioti. Dugnas tvirtas, be jokio dumblo. Kaskart, staiga įšokus į
vagą, ji pabaido mažyčių žuvelių pulką, kuris, jau jai ramiai stovint, sugrįžta ir smalsiai
„ragauja“ vaiko pirštukus. Kartais pakrantės žolėse ieško ajerų lapų. Močiutė pamokė, kaip
juos nulaužt, kad pajust saldžiai malonų kvapą. Tokiais vakarais valgomi krosnyje ant ajerų
kepti grikiniai blynai. Būtinai dar karšti, nes po to galėsi jais tik žaisti, lyg su molinėmis
čerpėmis.
Prisiminimai buvo tokie gražūs, tokie šilti, kad Ainė per ilgą laiką pirmą kartą taip
atsipalaidavus, kone užsnūdo. Realybė, prisiminimai, ar jau tik pasąmonės vizija?
Jos dviese sėdi ant tvirto medžio kamieno. Tarsi ant tilto. Ji ir mama. Mama vis saugo
vaiką - „Atsargiai! Nesilenk, nesimuistyk! Nukrisi! „ Ir vis stengiasi prilaikyt. Mergaitei pikta -
ji daugybę kartų čia braidžiojo, šokinėjo. Įkritus sušlapo ir vėl išdžiuvo.
Bet kodėl neliko to pykčio ir nepasitenkinimo dabar? Iš kur tas malonus prisilietimo
pojūtis, nuo kurio Ainei darėsi ramiau ir saugiau. Jausmas, kad ir ji rūpėjo.
Ar tai sapnas.
Ne, obels parke Ainė nerado. Gal ne obelis ir ieškojo? Obelis iš kitur, iš kitų jos vizijų.
Dar labai blankių, lyg ir netikrų. Nedrąsių ir vos vos bandančių prisibelsti. Nejaukių.
Kitą dieną Ainė pasiprašė išeiginės. Ryte nubudo ir aiškiai suvokė - ji šiandien važiuos į
kaimą. Ko? Upelio, gluosnio? Obels? Ar to šilto prisiminimo?
Nė nesistengė svarstyti.
Autobusas buvo tiesioginis. Taip kelionė ilga, per pusę Lietuvos, ratais - per kaimukus ir
miestelius.
Ainei patiko autobusai.
Autobusas nebuvo pilnas, tad Ainė galėjo rinktis kur sėdėti. Įsitaisė prie lango, beveik
priekyje. Moteriai labiau patiko sėdėti gale - būtų galėjus ramiai stebėti keleivius, jų dažną
kaitą kaimeliuose, įsivaizduoti atsitiktinių pakeleivių amžių, profesijas. Klausytis telefoninių
pokalbių nuotrupų ir bandyt įsivaizduoti jų šeimas, artimuosius ar draugus. Šį kartą „galiorkos“
užimti ji nespėjo, bet autobuso priekyje vietų netrūko.
Dabar ji geriausiai matė vairuotoją - įdomų vyresnį vyriškį. Netvarkingai nenusiskutusį,
kiek prasegtais languotais marškiniais ir klasikine žvejo liemene su daugybe kišenių. Apkūnų,
linksmą, pastoviai zujantį kėdėje, lyg žarijų po juo būtų paberta. Vairuotojo kabina buvo atvira
ir radijo stoties, kurios jis klausėsi buvo priversti klausytis visi keleiviai. Rodos, tai nieko
netrikdė, su šypsena į tai žiūrėjo ir Ainė. Žinias keitė muzika, jas orų prognozės ir vėl muzika -
kažkokia retai girdima, senoji lietuviška estrada.
„Mažas esi ir pakeisti nieko negali... „ Šią Stakėno dainą moteris buvo ne kartą girdėjusi.
Vieną iš nedaugelio šios dienos autobuso koncerto repertuaro. Viso kito ji gal ir neišgirdo.
„Mažas esi ir suprasti nieko negali... „
Pirmų mokyklinių atostogų vasara. Mergaitė sėdi obely, ant pačios žemiausios šakos,
kurią tik galėjo pasiekti. Senutėje, sulaukėjusioje, dar išlikusioje pačiame gatvelės gale ir tarsi
saugančioje seno kaimo ramybę. Ji labai laukia draugės. Tos, su kuria klasėje taip pat niekas
nedraugauja. Laima liksma ir daug visko pripasakoja. Mergaitė ir tiki, ir ne. Šiandien pilnos
šortukų kišenės šokoladinių saldainių - nori pavaišinti draugę. Laima juos labai mėgsta, bet
niekada neturi. Jos iškart bėga į draugės namus - saldainius reik paslėpti. Mergaitė, šokdama
nuo obels, nesėkmingai plumpteli į dilgėles. Niekis, reik skubėt, kol negrįžo draugės mama su
Kriste. Jos slepia saldainius nešvarių rūbų krūvoje šalia malkomis kūrenamos viryklės, ant
kurios puodas su susvilusia, jau kaži kada surūgusia koše. Reikia bėgt, nes tuoj atžirglios
sunkiai tiesiai vos bepaeinanti Laimos motina ir paliks prižiūrėti mažąją Kristę. Pati, jei
pasieks lovą, grius miegot - iki vakaro.
Mergaitei tai mažai rūpi. Tik kartą ji paklausė močiutės, kodėl niekas nedraugauja su
Laima.
„Niekada nereikia dalinti pasaulio. Visiems užteks“ - tų žodžių tuomet ji nesuprato, bet
jie nuramino. ]]> Sun, 23 Aug 2026 13:09:40 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262872.html http://rasyk.lt/kuriniai/262872.html
Trys mediniai stalai, oficialiai įtraukti į posėdžio dalyvių sąrašą, pritariamai suklebeno stalčiais. Ketvirtasis buvo komandiruotėje.

Vyriausiasis buhalteris, kuris iš tikrųjų buvo ne žmogus, o tiesiog senas akordeonas, pripildytas virtų makaronų, išskleidė savo mecho raukšles ir stenėdamas išleido tamsiai mėlyną garą. Garas trumpam pakibo po lubomis, paskui susitraukė, sutirštėjo ir pabiro dvylikos milimetrų veržliarakčiais. Šie tyliai cingsėjo į nutrintą linoleumą, skleisdami sodrų, prinokusių melionų aromatą.

– Ar kas nors tikrino liftą? – paklausė rūdimis apaugęs šviestuvas. – Šachtos dugne vėl veisiasi magnetiniai agurkai. Jie ultimatumais reikalauja išplėsti savo teises į lokalų svyravimą iki trijų valandų per parą, kitaip atsisakys rūkyti drėgną medvilnę.

– Šantažas, – burbtelėjo vienas stalas.

– Profesinė sąjunga, – pataisė jį kitas.

Trečiasis nieko nesakė, nes jo viršutiniame stalčiuje snaudė cecho viršininko kepurė.

Tuo metu į kabinetą įsiveržė du įkaitę lygintuvai, ant rankenų užsimovę žiemines kojines. Niekas jų neklausė, ko atėjo. Nebuvo prasmės. Burnų jie neturėjo, o vienas apskritai buvo iš Rygos. Mikroklimatas patalpoje akimirksniu pabrango keturiais rubliais ir šešiasdešimt septyniomis kapeikomis.

Inžinierius Antanas pažvelgė į silkę, paskui į lygintuvus, paskui į mėlynais veržliarakčiais nusėtą grindų linoleumą.

– Draugai, padėtis rimta, – tarė jis. – Bet ne tiek, kad reikėtų ką nors daryti.

Tada atsiduso, nuvalė silkės uodega rasojantį kompresorių, išėmė iš stalčiaus šviežiai iškeptą plytą ir ramiai atsigulė ant lubų išgerti šiltos alyvos. ]]> Sun, 23 Aug 2026 00:17:14 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262871.html http://rasyk.lt/kuriniai/262871.html keli išraiškūs žodžiai
lyg miške gausa ]]> Sat, 22 Aug 2026 23:04:06 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262870.html http://rasyk.lt/kuriniai/262870.html
tęsiame pienių pl logiką [ New York Ninja Towers ] parūpo sizes marškinėlių

      [ Nike / Nice! • Starter™️ / Reebok •’ New Yorker Shoplifters <> _ ]

marškinėlių ninja [ Sizeer ] kaip kp matome yra įvairių įvairiausių dydžiųelių

*pasiaiškinimas

firminių komercinio sport marškinėlių mk krautuvė [ Jack in the Box: Sizeer ]
kažkas kasėl esmiė be konstruktažo tematinė clothing ninjas kautynių zonelė

  [ Top Seller / Sizeer ] pramoninės topikos ažiotažinė à kompanija sociokratì

  kuo mažesnis sporto sv! veikėjas tuo sunkiau marškinėliam patekt lentynon
  ypatings katalogėlis Niujorko pirmos komandos NBA plėtiniui tuosyk gabals

[ New York Ninja Towers ’/ South Park Cows ] Jack in the Box Size Matters!

Pietų Parko kolekcija nuolat at/naujinama characters itin populiarus yr Kenis
beje [ South Park Cows ] žaidž pagr [ Municipal ] marškinėlių puikus stiliuks

krautuvėje prekiaujama tik marškinėliais ne kitkuom tačiau piln dydžių palet

                                                x

                  baubai nesuprastų -ai- maumai priprastų

                                                •x

                      mišrūnai nerūpyij mišrū̃nai nerūpỹij


-užsklanda-

suvenyrų sruvenyrų lariokas sśl [ Sizeer ] nėra tačiau kažkiek ap tinkamės

beiskrepšis smagus tuom kadûm marškinėlių dizainas įvairỹ įvairiapûsiškas
dizainogramos sezono metu keičiamos kelis sykius reiškiaėl karjeros metuė

potencialiai susirenkama pilna spinta marškinėlių kurieė kūrybingi ir gražūs

deja [ Sizeer ] kaip toks nėra įgaliotas sporto profesijos teisinių reglamentų
konstruktažiniai rūbai tiktųt nebent street ballz gatvės krepšinio naujokams

kita vertus [ Jack in the Box ] konstrukcijų konstrukcija nėra factual aktuali
konkurencinė santarvė nevyksta shoplifters krypties nesklanduûmologijose ]]> Sat, 22 Aug 2026 22:41:19 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262869.html http://rasyk.lt/kuriniai/262869.html