Kūriniai - rašyk.lt

Mažylyti

Mon, 8 Jun 2026 13:07:39 +0200

Mažytė smulkutė,
vaikas po skėtuku...
Nori Mama mano -
gera man būti.

Ji rūpinasi, klausia,
ir siekia ausis lopšinės dainos.
Tylumomis slenku palei namą,
laikas lėtai eina.

Mažyliki mergeliki,
gėlių aromatu gyva...
Tokia lyg magnolijų lapų,
akių jos spalva. . .

***

Mon, 8 Jun 2026 12:09:21 +0200

it vėjas burę
haiku žodelius buria
kurėnai jūroj

Paskutinis klausimas

Sun, 7 Jun 2026 16:14:55 +0200

mūsų
rankos tampa tiltais,
o tiltai — liepsnomis,
kurios dar šildo,
nors jau seniai turėjo būti pelenai.

Ir tas bučinys —
ne kūnui,
o laikui,
kuris kadaise buvo mūsų dviejų
bendra kvėpavimo erdvė.

Tu kalbi taip,
lyg šviesa būtų ne dangaus,
o žmogaus savybė,
kurią galima pamesti,
išbarstyti,
vėl surasti
kaip nuodėmę,
kaip lapus,
kaip pavasarį,
kuris vis tiek ateina,
net jei niekas jo nelaukia.

Ir tik paskutinis klausimas be klausimo —
ar tu dar gyva —
skamba ne apie žmogų,
o apie tą dalį tavęs,
kuri buvo jos vardu.

Lėlės, atsineštos iš kiemo

Sun, 7 Jun 2026 16:01:02 +0200

Kada man sukako dešimt metų, aš vairavau sunkvežimį
Dirbau smėlio dykumoje nuo ryto iki pietų
Neprisimenu kiek man mokėjo už darbą,
pinigų negaudavau į rankas
Visi pinigai buvo virtualūs ir juos laikiau galvoje
Smėlio veždavau daug, mano sunkvežimis lengvai skraidė
Mergaitė Dalia nešiojosi lėlę ilgomis baltomis kojinėmis
Ji vienintelė manęs paklausė: "Ar tu daug uždirbi?“
Atvirai pasakiau: „Negaliu suskaičiuoti“
Kitą kartą ji paprašė: „Ar gali įsidukrinti mano lėlę?“
„Kurią? Dalia šnirpštė nosimi
Ištiesė kvepiančią lėlę baltomis kojinėmis
Įsidukrinau ir vežiojau ją į dykumą
Ji deginosi saulėje ir baltos kojinės tapo rudos
Įsidukrinęs pasijutau žymiai turtingesnis
Mergaitė atsinešė dar vieną lėlę geltonomis kasomis
Pajutau, kad sunkvežimyje vos telpa dvi lėlės
Kada mergaitė atnešė trečia pusnuogę su bateliais
„Kur tu jas augini? “ „Ant palangės“
Po pamainos aš nusinešiau tris įdukras
Paguldžiau ant palangės, visi nustebo
„Ką darysi su tiek lėlių, terliau?“
„Aš jas įsidukrinau. Auginsiu ant palangės“
„Kieno tai lėlės? “
„Dalios“
„Tos mergaitės, kuri neturi tėvo? “

paukštininkas šeši šimtai šeši: šabakštyno antisociumas

Sun, 7 Jun 2026 14:59:59 +0200

-pratarmė-

antisociumas yra gražus terminas nereik sakyt tolimesnybės nebėra
bent jau mums suprantama kalba [ virusų kalba mûms ne/visiškai ]

šė terminijos brukalų apstuė intranetiniame kosmose cė internetinio

- pratarmės cin-kin prā -

antivirusinė programa antikūnių infrastruktūroje yra totalus niekalas
imuninė sistema nėra cyber kriptizuotas vaikų darželis [ IKEA ] førm

imunitetas antropologijos vėliau antropolingvistikos physc technem
irgiėl nėra cyber krîptizuotas paauglių kultūrnamis [ Syncreon ] tek

imunologija sociomatikos polimatikos folianto dialogo krīptizuotas
taipogi jauniklių pramogų centras [ Pegasas ] metem meteo meta

x

furnitūros ir literatūros santykis vienareikšmiškai sync reikšmingas

-užsklanda-

malonumų teikėja viē plius sexy metų bėgyje Elmė Brundzaitė pûsh
pušynų nu/pušusi gmf mygtukų spāu grynos mirties fenomenologija

tyrinėj tyrinėja tyrinėjas tyrinėjasi tyrinėjasiė tyrinėjasiėl tyr m satỹr

- užsklandos užsklęstis -

techninių bazių [ Oshkosh Corp. ] furnitūriniai literatūriniai pastatai
yra grynų gryniausias saldainis mė́gstantiems sûgraužti cementýną

antdemonologinė [ HAÇ ] priežiūra ir rūpyba jokių skėčių lietsargių!

gerbiamoji architektorė užsiima pv! pilnaverte veikla viēnatvės tém
vienybės tamsų sąjungininkė Cecilia Jessica-Parker architektonikon

Bees & Cats [ el mąstmastr Daddalou && Jessica Alba reg artistr |]

Sugrįžimas. Keliautojai-5

Sun, 7 Jun 2026 13:54:53 +0200

Ieškodamas buto Tunis gerai pasidarbavo. Surado vienišą aklą moterį. Pinigai, kuriuos Eišos vardu pasiūlė jai Tunis, buvo tikras lobis moteriai.
- Telaimina tave dievai, vaikeli, - vis kartojo Revita. – Tu išgelbėjai man gyvybę…
- Nedėkok man. Padėkosi tai poniai. Tik pasistenk nepliurpti kaimynams. Nes ponia nori ramybės. Jei išgirs tokias kalbas, tai tavo laimė tuoj baigsis.
- Aš, sūneli, tylėsiu tarsi nebylė būčiau. Turiu gi poniai atsidėkoti už tai, kiek gero man padarė.
- Ir dar padarys, - pažadėjo Tunis.
Taigi, Eiša, apsitaisiusi tarnaitės drabužiais, patraukė pas Revitą. Ten ji pernakvojo, apsivilko kariūnės drabužį, paslėpė ilgus plaukus po karišku šalmu. Tada iš gretimos smuklės arklidžių pasiėmė žirgą ir išjojo.
Kelionė nebuvo tolima ir varginanti. Visgi, pavojinga. Eiša nenorėjo būti atpažinta. Be to, norėjo neįsivelti į peštynes. Sostinės priemiesčiuose ir už miesto siautėjo plėšikai. Jie puldinėjo pirklių karavanus, miestiečius ir valstiečius, netgi karaliaus gvardiją. Ką jau kalbėti apie vienišą turtingai atrodantį raitelį.
Priemiestį prajojo sėkmingai. Tesutiko keletą miestiečių, valkatų ir valstiečių. Tačiau išjojusi iš miesto suprato, kad nujoti ramiai tikrai nepavyks. Kelias nėrė į tamsų eglyną. Tinkamiausia vieta pasalai.
“Na, Didžioji Rage, rodos, ligi šiol mane globojai. Padėk ir šį kartą…”
Jei nebūtų bijojusi, kad ją kas pamatys, Eiša būtų sudėjusi ir apsauginį ženklą. Tačiau nežinia kieno akys stebėjo iš tankmės. Ji tingiai lingavo balne. Skubėjo, bet suprato, kad lėkdama šuoliais gali ko svarbaus ir nepastebėti. Kai jau buvo netoli eglyno, už nugaros išgirdo šuoliuojantį žirgą.
- Ei, garbingasis pone! Gal galėtum manęs palaukti?
Išgirdusi šį balsą, Eiša išsyk suprato du dalykus. Pirma, pavojus iš tos pusės tikrai negrėsė. Antra, balsas buvo pažįstamas. Jis buvo… „Tai juk gvardijos kapitonas Syvris! ” – vos neriktelėjo garsiai. Nežinia, ar džiaugtis, ar susirūpinti. Žinoma, kapitonas galėjo būti patikimas draugas kovoje. Tačiau… jis tikrai pažins Eišą. Jei būtų galėjusi, būtų pabėgusi. Tik nebuvo kur. Ir ji pasielgė priešingai. Staiga apgręžė žirgą ir nujojo pasitikti Syvrio.
- Malonu tave sutikti, kapitone.
Šis staiga sustabdė žirgą. Kurį laiką žiūrėjo į Eišą lyg į vaiduoklį.
- Kapitone, - tyliai, bet įtaigiai kreipėsi, - malonu tave sutikti. Manau, kad miške mūsų laukia bėda. Jei įsivelsime į mūšį, tai gali paaiškėti, jog esu moteris. Tačiau mano vardo prašau neminėti.
- Panele Eiša… - galiausiai atgavo žadą Syvris. – Ko jau ko, bet tavęs sutikti nesitikėjau.
- Aš tavęs irgi. Jojam.
Ir jie patraukė link eglyno.
- Ar, panele… moki ginklu naudotis?
- Girtis nenorėčiau. Tačiau manau, kad tau nenusileidžiu.
- Tai gal, - blankiai šyptelėjo Syvris, - ir tavo brolis ne toks jau ligonis?
Eiša nutylėjo.
- Supratau. Klausinėti, matyt, neverta.
- Būčiau dėkinga.
Jie jau įjojo eglynan. Aplinkui viešpatavo tyla ir ramybė. Švietė blausi, tačiau vis dar pakankamai kaitri rudens saulė. Tačiau eglyne, žinoma, buvo tamsu ir vėsu. Ir nejauku. Staiga ragana visu savo kūnu pajuto pavojų.
- Mus greitai puls, - pasakė tyliai. – Ar plėšikai gerai ginkluoti?
- Įvairiai. Jei pasiseks, tai bus tik eiliniai valkatos. Pamatę kalavijus išsibėgios. Jei ne…
- Jei ne?
Tačiau kapitonas atsakyti nesuspėjo. Staiga ant kelio lyg iš po žemių išdygo tvirtas vyrukas ir riktelėjo:
- Stot! Atiduokit viską, ką turit, geruoju. Ir galėsit joti toliau.
Eiša apsižvalgė. Už nugaros jau stovėjo trys nemalonios išvaizdos galvažudžiai. Medžiuose, matyt, sėdėjo lankininkai. Kapitonas žiojosi ką sakyti, tačiau ragana sugriebė jį už rankos:
- Palauk, kapitone…
- Ar aš galiu pabandyti savo bičiulį įkalbėti? Jis, matote, nelabai sukalbamas…- kreipėsi į plėšiką.
- Chi! Pasirodo, čia poniutė… - nusišaipė plėšikas. – Gali. Tik neilgai.
- Dėkui, - maloniai nusišypsojo ragana.
- Ar išprotėjai? – pasipiktino Syvris.
- Paklausyk, kapitone. Mes turim tris išeitis…
- Dvi aš žinau. O trečioji?
- Jei būčiau jojusi viena, tai iškart pasinaudojusi būčiau. Tačiau dabar…
- Ei! Greičiau! Nestypsosim ant kelio visą dieną.
- Mes jau beveik…
- Klausyk, panele, aš nesuprantu…
- Tai, ką dabar pamatysi, privalėsi tuoj pat pamiršti. Ir niekam nė menkiausiu žodeliu neužsiminti. Prisiek.
Syvris atrodė gerokai nustebęs, tačiau linktelėjo:
- Prisiekiu savo garbe!
- Na, teks pasitenkinti ir tuo…
Eiša išsitiesė balne, nusiėmė šalmą ir švelniai nusišypsojo:
- Ką gi, ponai, metas atsisveikinti.
Už nugaros pasigirdo garsus žvengimas. O priekyje stovėjęs vyrukas piktai šūktelėjo:
- Gal liausitės kvailioti?
Jis, matyt, norėjo duoti ženklą savo vyrams, nes pakėlė ranką. Daugiau niekas nieko nesuspėjo. Ragana irgi pakėlė ranką, šūktelėjo kažką nesuprantamo ir nubrėžė ore apskritimą. Aplinkui pliūptelėjo ugnies ratas.
- Paskui mane! – riktelėjo ir pavarė žirgą.
Ugnies liežuviai priešais ją prasiskyrė. Kapitonas irgi supliekė žirgui, pavarydamas jį paskui Eišą. Už jo nugaros liepsnos susiglaudė.
- Panele Eiša, - pagaliau prakalbo, - nieko nesuprantu.
- O ką čia suprasti? – gūžtelėjo pečiais. – Ragana esu.
- Betgi…
- Neaiškinsiu nieko. Teks tiesiog priimti realybę.
Galelį jojo tylėdami.
- Atleisk, panele Eiša, ar neturėtum dabar šalia karalienės būti?
- Ten liko mano brolis.
- Brolis?
Eiša eilinį kartą neatsakė.
- Kur joji, kapitone? – paklausė po akimirkos.
- Tiesą sakant, reikalas visiškai asmeniškas. Gavau žinią, kad bičiulis dalyvavo mūšiuose už mūsų valdovą ir buvo sužeistas. Tai ir joju aplankyti.
- Sužeistas? Mūšyje? Tu jau man atleisk, bet pirmą kartą girdžiu, kad Vytkus Ilgasis kariauja.
- Tai to nė karu nepavadinsi. Trunka jau dešimt metų. Vakarinė mūsų karalystės siena ribojasi su Slabų karalyste. Ten gyvena keisti žmonės. Mes su jais nekariaujame, bet ir taikos nėra. Nežinia, kodėl tame pasienyje vis kartojasi neramumai. Kartais pamanau, kad nė valdovai nebežino. Kartais tai viena pusė, tai kita daro išpuolius. Kartais siena pasistūmėja per pusšimtį varstų. Tai ir viskas.
- Įdomu… - burbtelėjo Eiša. – Tai negi siena taip arti?
- Ne. Kodėl taip klausi?
- Juk joji pas sužeistą draugą. O sužeidė jį pasieny…
- Ne, panele Eiša. Mes su Datu kilę iš to pačio kaimo. Čia netoli. Ten ir joju. Jį paleido išsyk po sužeidimo.
- Ar tavo draugas rimtai sužeistas?
- Ne, panele. Iš ten paleidžia ir dėl guzo kaktoj.
- O kur tu joji, leisk paklausti, - paklausė po akimirkos.
- Aš? Čia kažkur gyvena sena ragana. Va, pas ją man ir reikia.
- Bene pas Obrą trauki?
- Tikrai taip. O tu iš kur žinai?
- Kad šiose apylinkėse daugiau raganų nėra. Visi į ją kreipiasi. Sena ji. Kartais susišnekėt sunku. Bet gydo puikiai. Ar susirgai?
- Och, mielasis kapitone. Pati ragana esu. Šiaip. Reikalai.
Eišai į galvą staiga šovė mintis:
- Gal galėtum draugą kitąsyk aplankyti? Juk nemiršta…
- Bene nori, kad palydėčiau?
- Noriu. Tiesą sakant, pas raganą aš nujočiau viena. Ir per mišką, žinoma, sugrįžčiau. Bet man reikia patekti į rūmus neatkreipiant dėmesio.
- Aišku. Teks tau padėti. Šiaip ar taip tu saugai karalienę ir jos būsimą kūdikį.
Jie paragino žirgus. Ir toliau jojo tylėdami.
- Dabar, regis, reikia į kairę, - pagaliau prabilo Syvris.
- Rodos…
Joti teko visai netoli. Už posūkio pamatė nedidelę labai tvarkingą sodybėlę.
- Kapitone, gal palauk kieme.
Šis tik linktelėjo. Eiša ryžtingai žengė vidun. Ją pasitiko sena senučiukė. Nedidelio ūgio, laiba, tvarkingai apsitaisiusi. O jau trobelėje viskas blizgėte blizgėjo.
- Telaimina tave tavo dievai, sese, - pasveikino.
- Ir tave, ir tave, dukrele, - tyliu švelniu balsu atsiliepė senutė. – Užeik, dukrele. Pasakok, kokios bėdos atvijo.
Eiša prisėdo virtuvėje už stalo.
- Garbingoji Obra, - pradėjo ragana, - esu Didžiosios Ragės ordino kariūnė.
- Atleisk, mieloji, tačiau tu neturi nieko, kas rodytų, jog esi Ordino narė. Žinau, kaip jie turėtų atrodyti.
- Ach, taip, - Eiša nutraukė nuo kairiosios rankos pirštinę, nusimovė žiedą ir padavė Obrai.
Šioji atidžiai apžiūrėjo nusinešusi prie lango.
- Tikras, - pareiškė grąžindama. – Tačiau tu nevilki Ordino uniformos ir…
- Mano apsiaustas atkreiptų dėmesį, - neleido baigti. – Žiedas vienintelis daiktas, kurį galiu laikyti prie savęs. Aš slapstausi.
- Slapstaisi, dukrele? Nuo ko?
- Nuo žmonių, nuo Ordino, nuo burtininkų, nuo… visų. Noriu, kad niekas manęs nepažintų ir nė neįtartų, kad esu ragana.
- Kodėl?
Senučiukė atrodė visai nukvakusi. Kaip sakė Syvris, su ja kartais nė susišnekėt žmoniškai negalima. Tačiau klausimai buvo aiškūs, tikslūs ir į temą.
Ji trumpai ir aiškiai išdėstė savo istoriją.
Kol pasakojo, Obra ramiai tupinėjo po virtuvę. Atnešė vyno, šio to užkąsti. Tada prisėdo šalia ir paragino:
- Valgyk, gerk, dukrele. Na ir įklimpai, brangioji… O ko gi tu iš manęs tikiesi?
- Žinių, gerbiamoji Obra. Tik žinių.
- Kad ne kažin ką žinau. Gyvenu čia užsidariusi… - kažkaip suplonėjusiu balsu pareiškė senoji.
Eiša vyptelėjo pašaipiai ir pasakė:
- Na, sesule, prieš mane neapsimetinėk. Puikiai žinau, kad raganos tas žinias renka ir stropiai saugo. Taigi…
Senoji Obra patylėjo. Paskui pasakė ramiai ir dalykiškai:
- Klausyk, mieloji. Niekada nepriklausiau Ordinui. Tačiau blogos naujienos sklinda greitai. Ordino buveinė toli, kitiems raganiams jie valdžios neturi. Bet jei sužinos, kur tu esi ir kad aš tau pagelbėjau, man geruoju nesibaigs.
- Obra, juk žinai, kad niekas nesiaiškins, ar pagelbėjai man, ar išvijai. Jeigu Ordinas suuos, kad pas tave buvau, tau vis tiek blogai baigsis.
Senoji ragana palingavo galva:
- Tiesą kalbi, bet… Na gerai, pagelbėsiu tau. Klausk.
- Pirmiausia noriu sužinoti apie burtininką Gyleną.
- Apie tą, kuris padėjo Sapai Gražiajai karalių suvilioti?
Eiša linktelėjo.
- Na…a… Jis yra visai vietinis. Tiksliau – buvo. Neypatingai gabus, neypatingai žinomas. Dažniausiai užsiimdavo žmonių ir gyvulių gydymu. Kartais krėsdavo kiaulystes. Daugiau savo malonumui. Ir nelabai sėkmingai. Gerai prisimenu, kad likus vienam mėnuliui ligi to, kai Vytkus Ilgasis turėjo į Marapą atvykti, Gylenas visur šniukštinėjo ir klausinėjo apie jį. Iškapstė genealoginį medį, kažkokias ten sutartis, laiškus ir panašiai. Paskui kaip maitėda į dvėselieną įsikibo į Sapą. Teturėjo ji šešiolika. Ir buvo jauniausia kurpiaus Tebo dukra. Nebuvo graži. Ir, kaip žinai, žvaira. O šiaip miela mergina. Trejus metus net mokyklą lankė. Mokėjo skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Tiktai kai Gylenas prisvilo prie jos, tapo irzli, liūdna ir lyg nesusivokianti. O tada staiga mirė tėvas. Garantuoti negaliu, tačiau atrodo, kad prie to prikišo nagus burtininkas. Taigi, nors visiems atrodė, kad čia Sapa buvo tokia kvaila ar tokia gudri, jog, burtininko padedama, tapo karaliene, man atrodo, jog visa tai suorganizavo Gylenas. Kieno įsakymu ar sava valia, aš nežinau.
Kol senoji ragana pasakojo šią istoriją, Eiša susimąsčiusi gurkšnojo vyną. Kai Obra baigė, paklausė:
- O kur dingo burtininkas Gylenas?
- Na… seniai apie jį negirdėjau. Ar jau patenkinau tavo smalsumą?
- Taip, šiek tiek. Dabar dar papasakok apie burtininkę Išdožą.
Senoji Obra keistai pažvelgė į Eišą ir krenkštelėjo.
- Ar… h-m-m… tą, kuri padėjo karalienei pastoti?
- Apie tą pačią. O sakei, kad nieko nežinai, - nusivaipė.
- Tai kad… - vėl krenkštelėjo. – Tai kad nėra tokios burtininkės.
Eiša nesusivokdama žiūrėjo į raganą. Paskui paklausė:
- Kaip nėra? Juk ne aš ją sugalvojau. Sapa Gražioji sakė… ir tu.
- Sakė… sakė… - pamėgdžiojo Obra. – Ar ta… Iždoža turėjo kokį įrodymą, kad yra burtininkė ir kad jos vardas toks?
- Na…
- Matai, neįprasta yra meluoti tokius dalykus kaip vardas ir padėtis visuomenėje. Tačiau kartais kai kas ima ir pasinaudoja tokiu visuotiniu patiklumu.
- Pasakoji čia. Pasakoji. Paaiškink, ką tai reiškia.
Senoji ragana vėl nutilo. Buvo akivaizdu, kad dvejoja, ar sakyti ką Eišai ar nutylėti.
- Klausyk, sene, man jau pabodo! Maivaisi kaip mergelė nekaltą vaidindama…
- Na, - Obra dar kartą giliai atsiduso, - kad jau taip nori… Tai buvo Didžiosios Ragės ordino vyresnioji Purkšna.
Gerą laiko tarpą Eiša tylėjo. Jos protas niekaip negalėjo suvirškinti naujienos.
- Nieko nesuprantu… - išspaudė galų gale.
- Ko nesupranti?
- Purkšna čia buvo prieš kokius keturis mėnulius. Taip?
- Na?
- Sapa Gražioji jau septintą pilnatį baigia. Apie tai aš išmanau. Ir… Taip. Kai aš atvykau, ji jau buvo į šeštą įkopusi. O karalienė sakė, kad dar tik trys…
Senė įdėmiai žiūrėjo į ją, lyg svarstydama, ar verta ką sakyti. Gi jaunoji pašoko ir ėmė žingsniu matuoti virtuvę.
- Obra, - sustojo priešais senę. – Ar žinai dar ką?
Senė pakreipė galvą kaip višta, pažiūrėjo į akis, krenkštelėjo ir pasakė:
- Kad jau įsivėliau į tokį reikalą… Visi manė, kad karalienė nevaisinga. Pati supranti, kad tokios ligos nė vienas burtininkas ar raganius išgydyti negali. Vytkaus Ilgojo tuo įtarti negalėjai, nes daugybė jo nesantuokinių vaikų gyvena sostinėje. Kai kurie vargsta, kai kuriems pasisekė, nes valdovas juos pripažino. Šiaip jau jis nemėgsta savo palikuoniais rūpintis.
- Gal galėtum trumpiau?
- Vienu žodžiu, ima staiga karalienė ir pastoja. Padėjo jai, matote, ragana, burtininkės vardu pasivadinusi. Neseniai Marape lankėsi burtininkė Litera. Nežinau, ar esi apie ją girdėjusi. Taigi, išgirdusi kas čia dedasi, pečiais gūžtelėjo: “Pildosi pranašystė. Greitai čia užvirs tokia košė… Aš nešdinuosi. ” Ir išvyko.
- Įdomybės… Gal žinai, apie kokią pranašystę ji kalbėjo?
- Ne. Ir niekas nežino. Aš atsargučiai atsargučiai klausinėjau. Tačiau arba nieks nežino, arba dėl kažkokios priežasties nenori pasakoti. Bet…
Staiga vėl nutilo.
“O Didžioji Rage… - mintyse sudejavo Eiša. – Ir vėl… Ir vėl ji kažko išsigando ar panašiai…” Garsiai jaunoji ragana pasakė:
- Klausyk, Obra: šitiek pasakiusi galėtum jau nebedvejoti. Taigi…
- Yra, dukrele, vienas žmogus, kuris galėtų tau pagelbėti. Jei būčiau jaunesnė, pati jį papurtyčiau.
- Sakydama “žmogus” ir kalbi apie paprastą žmogų?
- Taip. Ir ne.
Ragana nervingai prikando lūpą. Jai jau įgriso visi tie žmogus – nežmogus, ragana – neragana, burtininkas – neburtininkas…
- Pyksti? Matau, kad pyksti. Tačiau ką aš galiu padaryti? – ramiai paklausė Obra. – Viskas taip… įdomiai susidėjo. Aš jau kurį laiką mastau, kad man, kaip ir Literai, reikėtų iš čia dingti. Per sena jau aš…
- Gana! Užteks! – lyg pasiduodama pakėlė rankas. – Sakyk, kas tas žmogus-nežmogus. Ir aš joju į rūmus. Ten dar turiu darbo. O nuo tų visų kalbų man ima atrodyti, kad karalienę reikia saugoti kaip savo akį. Ir vieno asmens sargybinio tikrai neužteks.
Senė tik pečiais gūžtelėjo.
- Tai pasakysi vardą?
- Jo vardas – Emėris. Gyvena rytiniuose Marapo lūšnynuose. Man apie jį pasakojo viena moteris iš lūšnynų. Tas vyras turi apie trisdešimt vasarų. Yra vėtytas ir mėtytas. Ir kiek pamišęs… Bent jau taip supratau iš Kasmos kalbų. Kasma – tai toji moteriškė. Rasi tą vyruką. Jis vis plepa apie visokias baisybes, kurios greitai ištiks. Ir dar kartais, kai protelis prašviesėja, sako, kad tarnavo orakului Tytojui. Nežinia, ar tai tiesa. Bet pasikalbėti su juo vertėtų.
Eiša tylomis gurkšnojo vyną. Paskui ryžtingai atsistojo.
- Dėkui tau, Obra. O man metas joti. Baigsiu aiškintis, kas čia vyksta. Tas Sapos vaikas – ypatingas. Pajutau, nors jis dar negimęs.
- Sėkmės tau. O aš, ko gero, keliausiu iš čia. Dėl viso pikto…

Ulakiros uostan laivas įplaukė iškėlęs laisvųjų pirklių gildijos vėliavą. Odisu galvažudžiai išsiskirstė po uostą, akylai stebėdami aplinką. Jūreiviai liko laive. Išlipo Initemua ir Jisimokas. Nė vienas jų Dako saloje nebuvo buvęs. Magė pasirausė savo skrynioje ir iš dviejų žvaigždėmis puoštų baltų sarių sukurpė mokytojui keistą drabužį. Dar apkarstė visokiais papuošalais, prikabino lenktą kardą. Tikras egzotiškos šalies pirklys. Iš kažkur. Iš toli. Initemua gi susisuko į aukso spalvos sarį be jokių ženklų. Apsimuturiavo taip, kad nė nosies galiuko nebuvo matyti. Odisu liko laive. Jos išvaizda buvo įsimintina. Persirengti, tai yra susisukti į sarį, ji griežtai atsisakė.
- Jūs ką?! – išpūtė akis. – Norite, kad nugriūčiau ir apsijuokčiau? O kur ginklą dėsiu? Ne. Susitvarkysite dviese. Duosiu du karius, atsidanginusius iš tolimų kraštų. Jų drabužiai į jūsiškį maskaradą panašūs.
Taigi, dabar visi keturi traukė siaura uosto gatvele į centrinę miesto aikštę, kuri taip ir vadinosi – Pirklių. Pirmas išdidžiai žirgliojo Jisimokas. Iš paskos smulkiais žingsneliais nuleidusi akis tepeno Initemua. O paskui ją žemę drebino Monesas ir Usumas. Abu ligi pusės nuogi. Mūvėjo vienas ryškiai geltonas, kitas ryškiai žalias kelnes. Abu buvo aukšti juodaodžiai. Veidai – tikrai galvažudiški. Niekam iš praeivių nė mintis negalėjo kilti tuos keturis užkabinti. Jisimokas griebė už pakarpos pro šalį bėgantį berniūkštį:
- Stok! Koks tavo vardas?
- Ilnis, garbingasis pone.
- Aš esu pirklys Nipsa. Man baigėsi maistas, nes pakliuvau į audrą ir išsimušiau iš kelio. Sakyk, pas ką geriausi produktai šiame uoste?
- Dauguma eina į “Baltojo erelio” užeigą, pone. Ji priklauso broliams Reviui ir Asui.
- Vesk! Aš atsilyginsiu, - burbtelėjo Jisimokas, nepaleisdamas vaikigalio.
Ilnis ėjo nenoriai. Baukščiai žvairavo į kareivius. Prie užeigos durų mokytojas jam sumokėjo ir paleido. Vaikis nė nežvilgtelėjo į užmokestį. Nulėkė gatve. Tik kulnai švytavo.
Užeiga niekuo nesiskyrė nuo šimtų užeigų visuose pasaulio uostuose. Prie jų pripuolė žvitrus jaunuolis ir mandagiai nusilenkė:
- Ponai, leiskite palydėti į kitą salę. Ši skirta jūreiviams.
Jisimokas išdidžiai linktelėjo ir nusekė iš paskos.
Kita salė buvo mažesnė, jaukesnė ir tvarkingesnė. Be to čia buvo tylu. Prie vieno stalelio kampe sėdėjo pagyvenęs vyras. Buvo panašus į po pasaulį besiblaškantį keliautoją. Apsivilkęs buvo paprastai ir patogiai. Galva nuskusta plikai. Jokių papuošalų. Vienintelis prabangos ženklas – prie juosmens kaba

Fotografija

Sun, 7 Jun 2026 08:57:04 +0200

Tas nuostabusis vasaros štilis.

Ir dabarties šiandiena, nuo pačio ryto iki auksinių vakarų, it saldūs putėsiai nuo verdamos vyšnių uogienės į mus per nosį patenka savo šilumos rausvos kvapu nešina, kuriame viesulu sukasi ir karšto kelio dulkės, ir salsvas išviešėjusių apleistų pievų aromatas, ir uogomis sodo, ir žalio karklo drėgnumu paduodantis tvaikas, kurs šešėliuose sustojus kvėpavimą atgaunant šnerves kutena, ir džiaugiesi žmogus, žvėries uoslę turėdamas,

o atmintyje likęs ir liepų žydėjimo metas, kurio lipniu saldumu buvo užpiltos miestų gatvės ir kuris įsodrino plaučius ir galvą laimės nuojautomis, nes juk tikima, kad susapnavus maudynes iš dangaus krintančių liepų žiedadulkėse, žmogų ištiks neišvengiama laimė ir sėkmė, ir patvirtinu prietarus šiuos, nes juk buvo ir sapnai tokie, laimės lydimi, ir šiaip gražu patvirtinti tai, kas jokiais moksliniais faktais patvirtinta negali būti ir atrodo kaip senų bobučių pasakos. Taip, taip - senų, tamsių bobučių pasakos, iš juodo ir gilaus atminties rūsio, kur laiko prieblandos gaubiamose lentynose eilėmis sugrūsti stovi apmusiję žalsvi stiklo pilvai, laikantys savyje visus gamtos aromatus

ir jau šiandienos kaitroje svajoju: kaip nuostabu būtų pralaužt dangtelį nuo stiklainio, kuriame užkonservuotas laukia gaivus šerkšno kvapas ryto, po nakties pirmos, kuomet ruduo jau daiktus kraunasi ir šaltukai, žiemos vaikai pirmieji, nosis įkiša į naujus namus ir krykštaudami liečia viską aplinkui ir palieka žvilgančios baltumu pudros pėdsakus ant asfalto ir plikų šakų medžių, ryto saulės nuostabai, o mums tai ką, gražu gi, širdys džiaugiasi ir vaizdu kinematografišku gėrimės, kuriame tarsi monochrominėje nuotraukoje, viskas tik balta ir šalta, ir skaidru link begalybės.

Ir tada pagalvoju - bet gal, jei fotografija yra tik 1/80 milisekundžių laiko tarpo fiksacija popieriuje, tai gal ir gyvenimai mūsų yra tik viena mažytė foto, padaryta 80 metų išlaikymu ir fiksuota atmintyje Visatos?

Gal. Ko gero, mes tik ano didžiojo sprogimo blyksnio atšvaitas, tik tiek.

Smėlio pilys

Sat, 6 Jun 2026 18:51:55 +0200

Vaikų norai turėti namus,
stato smėlio pilis lyg būstus jaukius...
Formelės - žuvytės, vėžliukai,
nuo karščio galva apsisuko.

Smėlio pilys kyla,
ir taip noriu braidyti...
Vaikai, mažiukai, geriukai,
statykit pastoges Dievuliui.

paukštininkas šeši šimtai penki: agnostinė aklumybė

Sat, 6 Jun 2026 09:27:17 +0200

-pratarmė-

agnostika ak kronologija / ognostika ok kronologika
kronologijos vidujybė plyna

reišk si didaktonas plyno niekio precizikonoklastika

x

seksologijos išsilavinimo ninthea devintasis dangus

-užsklanda-

agnosticistika ák kronologija / ognosticistika ók kron
ttp tam tikra prasme okey

agnosticistika yr polinominalicistika au ognosticistika

trumpinys tk karpinys yra ’autentiška kreatūrologika

- užsklandos užsklęstis -

ognostika yra frachtr instrumentarijus frayer yr kitas
ognosticistika prachtr rykologija

agnostika agnosticistika yra neutralios religijos rūšys
mitosatyra nrn narnietiško poskonio kramtomoji gum

frayer instrumentarijus yr soc mokslų fikdokumentika

*pasiaiškinimas

tikslù socialiniai mokslai: biolingvistika / kriptoklastika
fikdokumentika

es em bkf tiksliųjų mokslų spwrigl kalbu rašau glifuoju
kasgi savaime reikštų speak write glyph kontekstualiją

Liepa

Fri, 5 Jun 2026 21:22:11 +0200

Po mano palange siūbuodavo liepa.
Draikydama vėjyj ilgąsias kasas,
Ji rodė išlinkusį liemenį liekną,
Praskėtus platėjančias sparčiai šakas.

Ji džiugino širdį net slegiančią žiemą,
Kai rankose pusnį nulaikė lengvai,
O niūrią, skandinančią rudenio dieną
Ji plaukus lietuj išsiplovė smagiai.

Atokaitoj ošdavo vasarą lygiai,
Alsuodama savo tyliu likimu,
Kai didį šešėly pasiūlė it skydą
Nuo pliūpsnio įkaitusių saulės strėlių.

Ak, liepa! Didingame tavo šešėly
Mes žaisdavom drąsiai lig pat sutemų.
Tu džiaugsmą ir liūdesį mūsų sugėrei,
Kol bėgo vaikystė vingiuotu keliu.

Bet laikas draugus tarsi dalgis nuskynė,
Ir liko tik kotas blyškios atminties.
Aš grįžau pas tave, grįžau į tėvynę,
Jau ugniai begęstant silpnos gyvasties.

Gimtinės griuvėsiai krūtinę užgniaužė:
Lig galo to skausmo širdis neiškęs.
O vėtros ir metai kamieną nulaužė,
Ir vienas likau, be draugų, be tavęs.

Žuvytė

Fri, 5 Jun 2026 20:53:22 +0200

Taip stebėjau jūrą,
ima krapnoti, pamažu lyti.
Stebėjau kaip šokčioja,
per bangas auksinė žuvytė.

Rinkau kriaukliukių,
štai smėlio kvepiančio jūra...
Vešiu namo prisiminimą,
su pussesere ir teta.

Man tik baugu,
ar nepaklydo.
Tarp lietingų bangų
auksinė žuvytė. . .

Atsiųsk

Fri, 5 Jun 2026 19:03:05 +0200

Atsiųsk man ženklą, tylų lyg šešėlis,
Žinoti noriu, kad dar čia esu.
Gyvi prisiminimai – byra smėlis,
Aguonos grūdo iš savų akių.

Atsiųsk man žodžių, kaip lietaus lašų,
Mintis dulkėtas plaunančių rytais,
Kurie pražysta rožėm ant žaizdų,
Kraujuojančių iškvepintais žiedais.

Atsiųsk pasaulį, kur nėra kaltės,
Šienaujančios lyg dalgiai šienpjovių,
Už pasodintus grūdus ateities,
Išbirusius į pradalges dienų.

Atsiųsk man dangų tolių spalvomis,
Pilną lakštingalų ir volungių giesmių,
Putojantį alyvų akimis,
Kad nematyčiau žemės skaudulių.

Visatos laikas ašaroja iš akių –
Ir dygsta želmenys.
Jaučiu: tavy esu.

Išpažintis

Fri, 5 Jun 2026 16:24:45 +0200

Ar žvaigždės man kada atleis,
Ar skriest tolyn jos dar leis?
Už mintis, už darbus negerus -
Ar atleidimą duos dangus?

Ar uždarys mane tyloj,
Savo bekraštėj tamsoj?
Ar atvers tolimus horizontus,
Kad galėčiau laužyt frontus?

Raukšles veidrody jau matau pirmas,
Jaučiu senas, gilias sielos žaizdas.
Gyvenimas įrėžtas mano veide,
Kitaip nei Doriano Grėjaus štriche.

Padariau, ko daryti nereikėjo,
Nedariau, ką padaryti reikėjo.
Klaidomis nusėta praeitis -
Ar dėl jų pasmerkta ateitis?

Ar man bus atleista už šias eiles?
Kreivas taktas veria man žaizdas.
Susirink save iš skaldytų dalių -
Kas liko - valioj bus žvaigždžių.

Kariaujanti visata

Fri, 5 Jun 2026 11:58:05 +0200

Prologas
Virš galvos silpnai švietė mėnulis. Jis apšvietė mišku einanti žmogų. Žmogus apsidairo ir įbėga į olą. „Ačiū Dievui, viskas baigta“ – pagalvojo agentas, aktyvuodamas siųstuvą. Tomas susikaupė ir užsidėjo smegenų skanerį. Viskas bus automatiškai- jo mintys bus perskaitytos, užkoduotos ir išsiųstos į žvalgybos dekodavimo centrą Žemėje. Blykstelėjo raudona lemputė patvirtino, kad pranešimas išsiųstas. Agentas nuėmė skanerį, išjungė siųstuvą ir paliko olą.
*****
- Jūsų didenybe, kvietėte? – Saulės sistemos žvalgybos direktorius iki šiol nesuprato kodėl jį iškvietė į valdovų rūmus. Ir ką čia veikia Žemės konfederacijos kontržvalgybos direktorius.
- Ponai, - prabilo valdovas, - prašau sėstis.
- Jūsų Didenybė, - prabilo Žemės konfederacijos kontržvalgybos direktorius, - gavome pranešimą iš agento, kad Nairanos sistemos valdovas Karonas Didysis susitiko su Daranos sistemos valdovu Šventuoju Šeimininku, Lataranos sistemos valdovu Karoso Išmintinguoju ir Paros sistemos valdovu Taumaku XX. Jie įkūrė Tarapako ašį priešiška Žemei. Po kelių dienų Žemei bus nusiųstas ultimatumas, kuriame bus pareikalauta, kad Saulės sistema paleistų Žemės konfederaciją, nesikištų į kitų planetų reikalus.
- Ką galvoja Saulės sistemos žvalgybos direktorius?
- Jūsų Didenybė, mūsų problema yra ne Nairanos valdovas, o Daranos, Lataranos ir Paros sistemų valdovai. Nairanos sistemos valdovas tapo jų ginklu. Jie naudojasi juo. Mums reikia kokiu nors būdu pašalinti Nairanos valdovą, bet taip pašalinti, kad niekam nekiltų įtarimų, kad tai padarė Žemės agentai.
- Mes nutarėme, - prabilo valdovas, - siųsti agentus į Nairanos sistemą. Operacijai vadovaus Saulės sistemos žvalgybos ir Žemės konfederacijos kontržvalgybos agentūros. Ponai suvienykite jėgas ir kibkite į darbą.
*****
Pučia šaltas vėjas. Per pusnynus brenda naironietis. Jis skuba į slaptą susitikimą. Nauronietis sustojo. Pakelia galvą į dangų. Tolumoje matosi neaiški juoda dėmė, jis nusišypso. Jį seka Nairanos slaptoji policija. Pradeda snigti. Mur ir tau staigiai atsisuko ir ištraukė ginklą, bet aplinkui buvo tik sniegas. Jis dar kartą pažiūri į dangų ir lėtu žingsniu nubrenda per pusnynus. Jis artėja prie tikslo. Tolumoje pamatė pilį. Pilis buvo maža. Pilį valdė Maratau ir kasarau klanas, kuris nuo neatmenamų laikų palaikė glaudžius ryšius su Žeme. Mur ir tau priėjo prie pilies vartų ir pabeldė
- Mur ir tau iš Kvandafugo klano, atėjau susitikti su pilies šeimininku.
Vartai atsivėrė. Murt ir tau nuėjo į pilį. Prie kiekvieno kambario stovėjo po du sargybinius. Jis nuėjo į pagrindinę salę, kurioje turėjo įvykti slaptas susirinkimas. Salė buvo didžiulė. Mur tau norėjo nepastebėtas išsmukti, bet jį sustabdė:
- Sveikas, bičiuli, Kvandafugas irgi pakvietė? Turbūt kažkas svarbaus turės įvykti.
- Mes irgi nepatenkinti valdovu ir norime prisidėti prie perversmo. Atleisk, bet noriu pakvėpuoti grynu oru.
Mur ir tau išėjo. Akies krašteliu pamatė aukštą, tamsaus gymio pilies šeimininką, kuris dėvėjo ausinius šarvus. Šeimininkas, dėvėdamas auksinius šarvus, norėjo pabrėžti susirinkimo svarbą. Susirinkimas turėjo prasidėti po kelių minučių. Mur ir tau išėjo iš kambario ir nuėjo į kiemą. Jam reikėjo pašalinti sargybinius. Pašalinęs sargybinius, atidarė pilies vartus ir į kiemą įbėgo Nairanos slaptoji policija. Jie apsupo pilį. Prie Mur ir tau priėjo Slaptosios policijos agentas.
- Gerai padirbėjai, o dabar nešdinkis.
Mur ir tau nusišypsojo ir paliko pilį. Nairanos slaptoji policija užėmė visu kambarius, išžudė visus sargybinius. Vienas agentas šmurkštelėjo į salę. Salėje vyko ginčai. Agentas įdėjo vienam iš susirinkusių blakę ir nepastebėtas išėjo iš salės.
- Ponai, mes čia susirinkome ne šiaip sau paplepėti, bet aptarti, kaip ir kokiu būdu nuversti Karoną Didįjį. Jis blogas vadovas. Turiu žinių, kad jis bendradarbiauja su Daranos, Latarnos ir Paros sistemų valdovais. Juk žinote, kad jie patys nuožmiausi ir klastingiausi, o be to jie nesutaria su Žeme. Žemė yra pagrindinis mūsų sąjungininkas ir mums reikalingas valdovas, kuris bendradarbiautų su Žeme.
- Ponai, kam mums bendradarbiauti su Žeme. - prabilo vienas iš susirinkusiųjų. - Ką gero Žemė mums duoda? Mes neturime iš jos jokios naudos. Visus mūsų palydovus kontroliuoja Žemės kalnakasybos korporacija. Visas pelnas atitenka Žemei, o mums lieka likučiai.
- Visų pirma, - prabilo pilies šeimininkas, - tie likučiai gali išmaitinti mūsų šeimas, bet visus likučius pasiima valdovas, o mums palieka trupinius. Jūs norite sužinoti ką Žemė gali duoti? Žemė gali duoti apsaugą. Jūs visi puikiai žinote, kad dėl valdovo kaltės, mes esame pusiau priklausomi Žemės konfederacijai. Esame nepilnateisiai jos nariai. Siūlau...
- Dėmesio, Jūs visi apsupti. Iš pilies pabėgti neįmanoma. Jo Didenybės Karono Didžiojo vardu esate suimami. Po vieną išeikite iš salės. Kartoju pilis apsupta, priešintis beprasmiška.
Salėje kilo chaosas. Vieni bėgo prie langų, kiti prie slaptų išėjimų, o treti mėgino jėga prasimušti ir pabėgti, bet visi buvo sugauti ir išvesti į kiemą.
- Jo Didenybės vardu skelbiu visus maištininkais. Sprendimą galite apskųsti, bet nemanau, kad sugebėsite. Dabar palikite pilį. Pilis sprogs po kelių minučių.
- Jūs neturite teisės. Ši pilis mano nuosavybė.
- Esi maištininkas.
- Aš ne maištininkas. Esu laisvės nešėjas. Artimai bendradarbiauju su klanais, kurie savo ruožtu bendradarbiauja su Žemės atstovais. Jie šito nepaliks.
- Man nerūpi. Judinkis, seni.
Maištininkai paliko pilį. Pirmieji ėjo Nairanos slaptosios policijos agentai, paskui juos slinko mirties karavanas. Maištininkus niekas nevarė į priekį, nes žinojo, kad jie niekur nepaspruks. Maištininkų kolona pasivijo Mur ir tau. Jis stovėjo ir juokėsi. Vienas maištininkų sukaupęs visas likusias jėgas šokio ant Mur ir tau. Jis pasitraukė ir maištininkas nukrito ant sniego. Mur ir tau ištraukė ginklą ir įšovė. Jo kūnas sudegė. Maištininkai įžengė į sostinę. Sostinės gatvės buvo tuščios. Niekas iš miestiečių nenorėjo matyti nusikaltėlių. Konvojus artėjo prie rūmų. Konvojų pasitiko rūmų sargybą, kuri perėmė 15 naironiečių. Jie buvo nuvaryti į požemius. Juos kruopščiai išprausė, davė valgyti ir nuvarė pas valdovą Karoną Didįjį. Valdovas sėdėjo auksiniame soste. Prie sosto stovėjo asmens sargybiniai.
- Ponai, - prabilo valdovas, - siūlau jums sandėrį. Būkite mano asmeniniais šnipais. Privalėsite išdavinėti Nairanos slaptajai policijai maištininkus. Jeigu nesutiksite – mirsite. Mes laukiame.
Naironiečiai tylėjo. Jie mylėjo gyvenimą ir sutiko su valdovo pasiūlymu. Jie tapo Karono Didžiojo asmens šnipais.
****
Fartogos rūmai, priklausantys Nairanos valdovui Karonui Didžiajam. Valdovas sukvietė kasmetinį susirinkimą, kuriame dalyvavo klanų atstovai. Trimitai paskelbė, kad į Posėdžių salę įžengė valdovas. Visi atsistojo ir nulenkė galvas. Salėje įsiviešpatavo tyla. Prabilo valdovas.
- Norime pranešti, kad nutraukiame ryšius su Žemės konfederacija ir prisijungiame prie Tarapako ašies. Mes skelbiame karą Žemės konfederacijai. Pirmoji auka bus Saulės sistemos ambasadorius.
Į salę, apsuptas karių, surakintas grandinėmis, buvo įvestas ambasadorius. Jo akyse degė pyktis ir neapykanta. Valdovas priėjo prie ambasadoriaus ir spjovė jam į veidą.
- Jūsų Didenybė, Vartalau klanas atsisako remti karą. Mes nutraukiame ryšį su sostu.
- Prašau. - prabilo valdovas, - išeiti tuos, kurie nesutinka dalyvauti kare ir pasilikti tuos, kurie nori dalyvauti kare.
Vienas po kito klanų atstovai arba prisekinėjo Nairanos valdovui arba nutraukinėjo ryšius su sostu. Buvo suskaičiuoti balsai ir pranešta, kad klanai pasiskirstė po lygiai: 15 klanų pritarė karui su Saulės sistema, 15 klanų nutraukė ryšius su sostu. Lemiamą žodį turėjo tarti valdovas.
- Mes, prabilo valdovas, - atsijojome išdavikus. Mes skelbiame karą Žemės konfederacijai.

****
Nairanos sistemos karinis laivynas įsiveržė į Akamarano sistema. Sistema priklausė Žemės konfederacijai.
Akamarano sistemoje prasidėjo visuotinė mobilizacija. Nairanos karinis laivynas pradėjo bombarduoti planetas. Į planetas buvo išsiųsti elitiniai karai, kurie turėjo užimti strateginius objektus. Buvo užimtos tris planetos. Dvejuose planetose įsitvirtino Žemės karinis kontingentas. Jis nesugebėjo atsilaikyti prieš Nairanos karius. Po įnirtingų kovų planetos buvo užimtos. Planetose buvo įvesti okupaciniai įstatymai.
Akamarano sistemoje prasidėjo partizaninis karas, kuriam vadovavo iš Žemės atsiųsti emisarai. Buvo gyli naktis, kai iš eilinės žvalgybos grįžo pavargę žmonės ir akamariniečiai. Jie sugebėjo neutralizuoti vieną aukštą pareigūną, kuris bendradarbiavo su okupantais. Jie su entuziastu naikino priešus, kadangi vylėsi, kad greitu laiku Nairanos sistemos kariniai dalinai bus išvyti.
Naktiniame budėjime stovėjo akamaranietis. Kada gi pasibaigs šis karas, pagalvojo jis. Jau antri meta, kaip vyksta karas. Mes, akamarniečiai, esame kažkokio žaidimo sraigteliai. Jeigu ne žmonės - jau seniai vergautumėme naironiečiams.
Šaltas vėjo gūsis pažadino akamarinietį iš apmąstymų. Tolumoje jis pamatė šviesų mirgėjimą. Pakėlė žiūronus ir žoūrėjo į vieną tašką. Lengviau atsiduso. Ten tik laukiniai gyvūnai šoka meilės šokius. Tvirčiau įsisupo ir apsiaustą ir vėl nugrimzdo į savo mintis. Prisiminė vakarykštę žvalgybą. Jie slinko tylai, rodydami vieni kitiems ženklus. Juos išmokė žmones iki tol niekas nežinojo ženklų kalbos. Jie tyliai prisartino prie gerai saugomos tvirtovės. Netyčia, vienas akamarinietis pažadino sargybinį ir tada prasidėjo beprotiškas triukšmas, sirenos, trepsėjimas, aplink švytavo ginklai. Akamaraniečiai galvojo, kad viskas, bet operaciją išgelbėjo žmonės. Jie susprogdino tvirtovę. O po to viskas baigėsi. Šen bei ten dejavo sužeistieji, tarp kurių vaikštinėjo žmones. Mūšyje žuvo aukštas pareigūną, kuris bendradarbiavo su okupantais. Vėliau, surinkę sužeistuosius, jie tyliai pasišalino. Dabar jis stovi sargyboje ir saugo sukilėlių ramybę. Akamaranietis nusispjovė. Jis turi čia stypsoti, o žmonės miega. Jie niekada nebuvo naktinėje sargyboje, kai į tavo kūną skverbiasi stingdantis šaltis, lietaus lašai merkia galvą. Jis, kaip ir tikriausiai daugelis akamaraniečių, nematė prasmės šiame kare. Kodėl jie turi kariauti už savo valdovą, kuris paimtas į nelaisvę. Jis turbūt jau miręs. Jeigu ne žmonės, tai kiekvienas akamaranietis spjautų į karą ir toliau dirbtų žemės lopinėlį, prižiūrėtų gyvulius, o vakarais sėdėtų ir gertų skorą. Kodėl negali jis...
Jis krito negyvas. Gortą perskrodė lazerinis spindulys. Juos susekė. Elitinis Nairanos karinis būrys tyliai įslinko į stovyklą. Jie privalėjo nužudyti visus akamaraniečius, išskyrus žmones. Žmones turėjo paimti į nelaisvę.
Žmonių vadas jautė, kad stovykla užimta. Jis gestais pranešė, kad ruošusi atremti priešą. Žmonės nesitikėjo, kad jiems padės sąjungininkai, kadangi akamaraniečiai buvo bailiai ir jeigu nenužudyti- tai seniai paspruko. Žmonėms reikėjo kovoti savo jėgomis. Naironiečiai pribaiginėjo paskutiniuosius akamaraniečius, kai iš trobos iššoko kariai. Smogikai pasimetė. Jie nesitikėjo, kad bus užpulti pirmieji. Jų neveiklumu pasinaudojo žmonės. Jie kaip viesulas pralėkė pro karių gretas. Smogikai greit atsipeikėjo. Jie metodiškai pradėjo persekioti ir žudyti žmones. Jėgos buvo nelygios – naironiečių buvo dvigubai daugiau nei žmonių, tačiau jie kovojo už du. Ilgos ir žiaurios buvo kautynės. Aplink švytavo lazeriai, kardai, šautuvai. Truko jos ne vieną valandą. Žmonių jėgos seko. Neretai jie vos išgalėjo pakelti lazerį, kad apsigintų nuo priešo. O po to viskas baigėsi. Mūšyje žuvo visi žmones, bet kiekvienas jų į dausas palydėjo po penkis elitinius karius. Smogikai neįvykdė įsakymo. Jie nepaėmė į nelaisvę ne vieno žmogaus. Kariai apieškojo visą stovyklą, pakabinę žmonių galvas ant kuolų, pasišalino. Jie turėjo surasti ir nukenksminti kitas partizanų dislokavimo vietas.
****
Fartogos rūmai, priklausantys Nairanos valdovui Karonui Didžiajam. Soste sėdi valdovas. Prie sosto stovi generolai.
- Vyriausiasis karo vade, -prabilo valdovas, - karas vyksta du metus, bet Saulės sistema dar neužimta. Man reikalinga smulki ataskaita.
- Jūsų Didenybė, - prabilo Vyriausiais karo vadas, - mūsų pajėgos užėmė Radarakos, Eraralo, Bauros, Katamuro. Žorkijos sistemas. Kovos vyksta Kauranos, Akamarano ir Dartulo sistemose. Toliau puolame...
- Vade, kada kris Saulės sistema?
- Privalome užimti sistemas, kurios ribojasi su Saulės sistema. Apsupsime Saulės sistemą ir visomis turimomis jėgomis smogsime. Į Saulės sistemą įsiveršime po trijų metų.
- Perdislokuokite visas pajėgas ir pulkite Saulės sistemą. Vykdykite.
Nairanos karinis laivynas įsiveržė į Saulės sistemą. Po įnirtingų kovų naironiečių rankose atsidūrė Merkurijus, Venera, Jupiteris, Saturnas, Uranas. Žmonių rankose liko Marsas, Neptūnas, Plutonas ir Žemė. Ateivių užimtose planetose prasidėjo partizaninis karas.
Vakaras. Naironietis tupėjo apkasuose ir stebėjo aplinką. Kareivis prisiminė vakarykštį mūšį. Jų būrys pateko į pasalą. Žmonės užpuolė juos. Kada gi pasibaigs šis karas, pagalvojo naironietis. Jau tris metai, kaip vyksta šis karas. Naironiečiai pralaimi, užleidinėdami savo pozicijas. Nematyti šio karo pabaigos. Įsirausę į apkasus Veneroje jie kenčia smėlynų audras, uraganinius vėjus. Jie atvyko prieš tris metus ir bando išlaikyti planetą. Kitas planetas jau kontroliuoja žmones. Kareivis ironiškai šyptelėjo, kaip gali gerai ginkluoti naironiečiai gauti į kaulus nuo žmonių. Šiame kare nebuvo nei laimėtojų, nei pralaimėtojų. Kodėl naironiečiai nesugeba užimti Saulės sistemą. Atsakymą žinojo visi, tik niekas nedrįso pasakyti garsiai.
Karį iš apmąstymų pažadino draugų murmesys. Jie buvo taip pat nepatenkinti tokia padėtimi. Karys nusispjovė. Jis, kaip ir tikriausiai daugelis karių, nematė prasmės šiame kare. Kodėl jie turi kariauti už valdovą. Kodėl jie turi mindžioti žemę, kuris jiems nepriklauso? Kodėl negali jis pereiti į žmonių pusę. Sklando gandai, kad žmonės priima pasidavusius naironiečius. Jiems reikalingi kariai. Kareivis pakilo. Jam maudė nutirpusias kojas. Pamankštinęs kojas, jis dingo tamsoje.
****

Toli nuo Saulės sistemos, Drono galaktikoje, sukosi Vartolos planeta, kuri buvo Nairanos imperijos sostinė. Planeta buvo apsupta milžiniškų cigaro formą ir tamsių kaip naktis laivų. Jie saugojo planetos ramybę.
Salė, kurioje posėdžiavo naironiečiai, buvo tuščia. Durys sienoje prasivėrė ir į tuščią salę įplaukė auksinis sostas. Iš pradžių nieko nebuvo matyti, nes sostą dengė balti dūmai. Kai dūmai prasisklaidė soste sėdėjo būtybė. Tai buvo Karonas Didysis. Netrukus ėmė darinėtis durys sienose ir į salę vienas po kito įplaukė sidabrinės kabinos. Iš kabinų išėjo naironiečiai. Apsirengę žydrais auksu žėrinčiais apdarais, apsikartę medaliais prie valdovo sosto stovėjo Imperijos generolai.
- Ponai, - valdovas kreipėsi į generolus, - karas trunka penkis metus, o Saulės sistema dar neužimta. Generolai, kas vyksta? Man reikalinga smulki ataskaita.
- Jūsų Prakilnybė, - prabilo vyriausiais karo vadas, - man ką tik pranešė, kad Jungtinis Visatos karinis laivynas, kuriam vadovauja žmonės, sutriuškino mūsų karinį laivyną. Mes nebeturime laivyno. Siūlau pasirašyti kapituliacijos aktą. Po kelių dienų bus užimta Vartolos planeta. Karas pralaimėtas.
- Negali būti. - susijaudinęs prabilo valdovas. -Negalime kapituliuoti. Tęskite karą. Įsakau...
Generolai apsupo valdovą. Karonas Didysis buvo nužudytas. Generolai nutraukė karą. Jungtinis Visatos laivynas, be pasipriešino, užėmė Nairanos sistemą. Buvo pasirašytas kapituliacijos aktas. Nairanos sistemą kontroliavo žmonės.
Prologas
Po kelių savaičių įvyko konferencija, kurioje dalyvavo visos sistemos, kurios dalyvavo kare. Konferencijoje, kuri truko mėnesį, buvo nuspręsta įkurti Sargono konfederaciją. Po konferencijos buvo išrinktas Sargono konfederacijos prezidentas. Juo tapo Saulės sistemos valdovas Kana XVI. Visatoje įsiviešpatavo taika ir ramybė.

Sugrįžimas. Keliautojai-4

Fri, 5 Jun 2026 11:24:53 +0200

Ieškodamas buto Tunis gerai pasidarbavo. Jis surado vienišą aklą moterį, kuri gyveno labai skurdžiai. Pinigai, kuriuos Eišos vardu pasiūlė jai Tunis, buvo tikras lobis moteriai. Vaikinukas kiek galėdamas aptvarkė jos būstą, pripirko maisto.
- Telaimina tave dievai, vaikeli, - vis kartojo Revita. – Tu išgelbėjai man gyvybę…
- Nedėkok man. Padėkosi tai poniai. Tik pasistenk nepliurpti kaimynams. Nes ponia nori ramybės. Jei išgirs tokias kalbas, tai tavo laimė tuoj baigsis.
- Aš, sūneli, tylėsiu tarsi nebylė būčiau. Turiu gi poniai atsidėkoti už tai, kiek gero man padarė.
- Ir dar padarys, - pažadėjo Tunis.
Taigi, Eiša, apsitaisiusi tarnaitės drabužiais, patraukė pas Revitą. Ten ji pernakvojo, apsivilko kariūnės drabužį, paslėpė ilgus plaukus po karišku šalmu. Tada iš gretimos smuklės arklidžių pasiėmė žirgą ir išjojo.
Kelionė nebuvo tolima ir varginanti. Visgi, pavojinga. Eiša nenorėjo būti atpažinta. Be to, norėjo neįsivelti į peštynes. Sostinės priemiesčiuose ir už miesto siautėjo plėšikai. Jie puldinėjo pirklių karavanus, miestiečius ir valstiečius, netgi karaliaus gvardiją. Ką jau kalbėti apie vienišą turtingai atrodantį raitelį. Tačiau Eiša privalėjo joti.
Priemiestį prajojo sėkmingai. Tesutiko keletą miestiečių, valkatų ir valstiečių. Tačiau išjojusi iš miesto suprato, kad nujoti ramiai tikrai nepavyks. Kelias nėrė į tamsų eglyną. Tinkamiausia vieta pasalai.
“Na, Didžioji Rage, rodos, ligi šiol mane globojai. Padėk ir šį kartą…”
Jei nebūtų bijojusi, kad ją kas pamatys, Eiša būtų sudėjusi ir apsauginį ženklą. Tačiau nežinia kieno akys stebėjo ją iš tankmės. Eišos minčių nieks neišdavė. Ji tingiai lingavo balne. Skubėjo, tačiau puikiai suprato, kad lėkdama šuoliais gali ko svarbaus ir nepastebėti. Kai jau buvo netoli eglyno, už nugaros išgirdo šuoliuojantį žirgą.
- Ei, garbingasis pone! Gal galėtum manęs palaukti?
Išgirdusi šį balsą, Eiša išsyk suprato du dalykus. Pirma, pavojus iš tos pusės tikrai negrėsė. Antra, balsas buvo pažįstamas. Jis buvo… „Tai juk gvardijos kapitonas Syvris! ” – vos neriktelėjo garsiai. Nežinia, ar džiaugtis, ar susirūpinti. Žinoma, kapitonas galėjo būti patikimas draugas kovoje. Tačiau… jis tikrai pažins Eišą. Jei būtų galėjusi, būtų pabėgusi. Tik nebuvo kur. Ir ji pasielgė priešingai. Staiga apgręžė žirgą ir nujojo pasitikti Syvrio.
- Malonu tave sutikti, kapitone.
Šis staiga sustabdė žirgą. Kurį laiką žiūrėjo į Eišą lyg į vaiduoklį.
- Kapitone, - tyliai, bet įtaigiai kreipėsi, - labai malonu tave sutikti. Manau, kad miške mūsų laukia bėda. Jei įsivelsime į mūšį, tai gali paaiškėti, jog esu moteris. Tačiau mano vardo prašau neminėti.
- Panele Eiša… - galiausiai atgavo žadą Syvris. – Ko jau ko, bet tavęs sutikti nesitikėjau.
- Aš tavęs irgi. Jojam.
Ir jie patraukė link eglyno.
- Ar, panele… moki ginklu naudotis?
- Girtis nenorėčiau. Tačiau manau, kad tau nenusileidžiu.
- Tai gal, - blankiai šyptelėjo Syvris, - ir tavo brolis ne toks jau ligonis?
Eiša linksmai blykstelėjo akimis:
- Ne viskas auksas kas auksu žiba. Ir atvirkščiai…
- Supratau. Klausinėti, matyt, neverta.
- Būčiau dėkinga.
Jie jau įjojo eglynan. Aplinkui viešpatavo tyla ir ramybė. Švietė blausi, tačiau vis dar pakankamai kaitri rudens saulė. Tačiau eglyne, žinoma, buvo tamsu ir vėsu. Ir nejauku. Staiga ragana visu savo kūnu pajuto pavojų.
- Mus greitai puls, - pasakė tyliai. – Ar plėšikai gerai ginkluoti būna?
- Įvairiai. Jei pasiseks, tai bus tik eiliniai valkatos. Pamatę kalavijus išsibėgios. Jei ne…
- Jei ne?
Tačiau kapitonas atsakyti nesuspėjo. Staiga ant kelio lyg iš po žemių išdygo tvirtas vyrukas ir riktelėjo:
- Stot! Atiduokit viską, ką turit, geruoju. Ir galėsit joti toliau.
Eiša apsižvalgė. Už nugaros jau stovėjo trys nemalonios išvaizdos galvažudžiai. Medžiuose, matyt, sėdėjo lankininkai. Kapitonas žiojosi ką sakyti, tačiau ragana sugriebė jį už rankos:
- Palauk, kapitone…
- Ar aš galiu pabandyti savo bičiulį įkalbėti? Jis, matote, nelabai sukalbamas…- kreipėsi į plėšiką.
- Chi! Pasirodo, čia poniutė… - nusišaipė plėšikas. – Gali. Tik neilgai.
- Dėkui, - maloniai nusišypsojo ragana.
- Ar išprotėjai? – pasipiktino Syvris.
- Paklausyk, kapitone. Mes turim tris išeitis…
- Dvi aš žinau. O trečioji?
- Jei būčiau jojusi viena, tai iškart pasinaudojusi būčiau. Tačiau dabar…
- Ei! Greičiau! Nestypsosim ant kelio visą dieną.
- Mes jau beveik…
- Klausyk, panele, aš nesuprantu…
- Aš, mielasis, dabar neturiu teisės mirti ar būti sužeista. Todėl… Tai, ką dabar pamatysi, privalėsi tuoj pat pamiršti. Ir niekam nė menkiausiu žodeliu neužsiminti. Prisiek.
Syvris atrodė gerokai nustebęs, tačiau linktelėjo:
- Prisiekiu savo garbe!
- Na, teks pasitenkinti ir tuo…
Eiša išsitiesė balne, nusiėmė šalmą ir švelniai nusišypsojo:
- Ką gi, ponai, metas atsisveikinti.
Už nugaros pasigirdo garsus žvengimas. O priekyje stovėjęs vyrukas piktai šūktelėjo:
- Gal liausitės kvailioti?
Jis, matyt, norėjo duoti ženklą savo vyrams, nes pakėlė ranką. Daugiau niekas nieko nesuspėjo. Ragana irgi pakėlė ranką, šūktelėjo kažką nesuprantamo ir nubrėžė ore apskritimą. Aplinkui pliūptelėjo ugnies ratas.
- Paskui mane! – riktelėjo ir pavarė žirgą.
Ugnies liežuviai priešais ją prasiskyrė. Kapitonas irgi supliekė žirgui, pavarydamas jį paskui Eišą. Už jo nugaros liepsnos susiglaudė.
- Panele Eiša, - pagaliau prakalbo, - nieko nesuprantu.
- O ką čia suprasti? – gūžtelėjo pečiais. – Ragana esu.
- Betgi…
- Neaiškinsiu nieko. Teks tiesiog priimti realybę.
Galelį jojo tylėdami.
- Atleisk, panele Eiša, ar neturėtum dabar šalia karalienės būti?
- Ten liko mano brolis.
- Brolis?
Eiša nutylėjo.
- Kur joji, kapitone? – paklausė po akimirkos.
- Tiesą sakant, reikalas visiškai asmeniškas. Gavau žinią, kad mano bičiulis dalyvavo mūšiuose už mūsų valdovą ir buvo sužeistas. Tai ir joju aplankyti.
- Sužeistas? Mūšyje? Tu jau man atleisk, bet pirmą kartą girdžiu, kad Vytkus Ilgasis kariauja.
- Tai to nė karu nepavadinsi. Trunka jau dešimt metų. Vakarinė mūsų karalystės siena ribojasi su Slabų karalyste. Ten gyvena keisti žmonės. Mes su jais nekariaujame, bet ir taikos nėra. Nežinia, kodėl tame pasienyje vis kartojasi neramumai. Kartais pamanau, kad nė valdovai nebežino. Kartais tai viena pusė, tai kita daro išpuolius. Kartais siena pasistūmėja per dešimt dvidešimt varstų. Tai ir viskas.
- Įdomu… - burbtelėjo Eiša. – Tai negi siena taip arti?
- Ne. Kodėl taip klausi?
- Juk joji pas sužeistą draugą. O sužeidė jį pasieny…
- Ne, panele Eiša. Mes su Datu kilę iš to pačio kaimo. Čia netoli. Ten ir joju. Jį paleido išsyk po sužeidimo.
- Ar tavo draugas labai rimtai sužeistas?
- Ne, panele. Jam ietimi koją perdūrė. Iš ten paleidžia ir dėl guzo kaktoj.
Eiša vėl susimąstė. Siūlai taip susiraizgę, kad ji niekaip negalėjo rasti galiuko, už kurio patraukus, ta raizgalynė išsipainiotų. Štai ir dabar Eiša prisiminė senus įvykius. Tada ji grįžo į pilį. Miške išgirdo pagalbos šauksmą. Nedvejodama puolė šauksmo link. Visai netoli kelio pamatė keistą vaizdą. Vidury miško stovėjo pagyvenusi mėlynplaukė moteris glausdama prie krūtinės vaiką. Aplink sukosi trys kariai. Sprendžiant iš visko, norėjo tą vaiką atimti.
- Ei! – šūktelėjo ragana. – Palikit ją ramybėje!
Kariai atsigręžė nustebę. Matyt, jie buvo svetimšaliai, todėl raganos apsiaustas ir ginklas įspūdžio nepadarė.
- Nešdinkis! – atšovė vienas. – Tai ne tavo reikalas! Nori gyventi – dink!
Ragana gal ir būtų nujojusi šalin. Tačiau ji buvo pavargusi ir pikta. Ir kalavijas pats įslydo į delną.
- Ačiū, ponia… - su ašaromis akyse dėkojo moteris. – Ačiū… Jie tikrai būtų atėmę berniuką.
Ragana apžiūrėjo karius. Jie buvo negyvi. Sugaudė žirgus, pririšo prie medžių. Tada surinko ginklus. Ir galiausiai kreipėsi į moterį:
- Kas tu? Iš kur? Kas šis berniukas? Ir kodėl tie vyrai norėjo jį atimti? Aha! Ir dar… Kodėl jie paprasčiausiai tavęs nenužudė?
Moteris nervingai šniurkštelėjo nosimi. Tada atsisėdo ant žemės, o vaiką paleido pasivaikščioti. O vėliau papasakojo visiškai neįtikėtiną istoriją...
- O kur tu joji, leisk paklausti, - pažadino iš prisiminimų Syvrio balsas.
- Aš? Į Sesantus. Čia kažkur gyvena sena ragana. Va, pas ją man ir reikia.
- Bene pas Obrą trauki?
- Tikrai taip. O tu iš kur žinai?
- Kad šiose apylinkėse daugiau raganų nėra. Visi į ją kreipiasi. Sena ji. Kartais susišnekėt sunku. Bet gydo puikiai. Ar susirgai?
- Och, mielasis kapitone. Pati ragana esu. Šiaip. Reikalai.
Eišai į galvą staiga šovė mintis:
- Gal galėtum draugą kitąsyk aplankyti? Juk nemiršta…
- Bene nori, kad palydėčiau?
- Noriu. Tiesą sakant, pas raganą aš nujočiau viena. Ir per mišką, žinoma, sugrįžčiau. Bet man reikia patekti į rūmus neatkreipiant dėmesio.
- Aišku. Teks tau padėti. Šiaip ar taip tu saugai karalienę ir jos būsimą kūdikį.
Jie paragino žirgus. Ir toliau jojo tylėdami.
- Dabar, regis, reikia joti į kairę, - pagaliau prabilo Syvris.
- Rodos…
Joti teko visai netoli. Už posūkio pamatė nedidelę labai tvarkingą sodybėlę.
- Kapitone, gal palauk kieme.
Šis tik linktelėjo. Eiša ryžtingai žengė vidun. Ją pasitiko sena senučiukė. Nedidelio ūgio, laiba, tvarkingai apsitaisiusi. O jau trobelėje viskas blizgėte blizgėjo.
- Telaimina tave tavo dievai, sese, - pasveikino Žaižara.
- Ir tave, ir tave, dukrele, - tyliu švelniu balsu atsiliepė senutė. – Užeik, dukrele. Pasakok, kokios bėdos atvijo.
Žaižara prisėdo virtuvėje už stalo.
- Garbingoji Obra, - pradėjo ragana, - esu Didžiosios Ragės ordino kariūnė.
- Atleisk, mieloji, tačiau tu neturi nieko, kas rodytų, jog esi Ordino narė. Pati nesu jo narė, bet žinau, kaip jie turėtų atrodyti.
- Ach, taip, - Eiša nutraukė nuo kairiosios rankos pirštinę, nusimovė žiedą ir padavė Obrai.
Šioji atidžiai apžiūrėjo žiedą nusinešusi prie lango.
- Tikras, - pareiškė grąžindama. – Tačiau tu nevilki Ordino uniformos ir…
- Mano apsiaustas atkreiptų dėmesį, - neleido baigti. – Žiedas vienintelis daiktas, kurį galiu laikyti prie savęs. Aš slapstausi.
- Slapstaisi, dukrele? Nuo ko?
- Nuo žmonių, nuo Ordino, nuo burtininkų, nuo… visų. Noriu, kad niekas manęs nepažintų ir nė neįtartų, kad esu ragana.
- Kodėl?
Senučiukė atrodė visai nukvakusi. Kaip sakė Syvris, su ja kartais nė susišnekėt žmoniškai negalima. Tačiau klausimai buvo aiškūs, tikslūs ir į temą. Tas Eišos nė kiek nenustebino, nes ji žinojo, kad raganos protas nesensta. Didžioji Ragė globojo savo pasekėjus.
Ji trumpai ir aiškiai išdėstė savo istoriją.
Kol pasakojo, Obra ramiai sau tupinėjo po virtuvę. Atnešė vyno, šio to užkąsti. Tada prisėdo šalia ir paragino:
- Valgyk, gerk, dukrele. Ir tavo palydovui išnešiu. Negi stypsos alkanas.
- Na ir įklimpai, brangioji… - atsiduso. – Kiek žinau, Ordinas tokių žaidimų nedovanoja. Ech! O ko gi tu iš manęs tikiesi?
- Žinių, gerbiamoji Obra. Tik žinių.
- Kad ne kažin ką žinau. Gyvenu čia užsidariusi… - kažkaip suplonėjusiu balsu pareiškė senoji.
Eiša vyptelėjo pašaipiai ir pasakė:
- Na, sesule, prieš mane neapsimetinėk. Puikiai žinau, kad raganos tas žinias renka ir stropiai saugo. Taigi…
Senoji Obra patylėjo. Paskui pasakė ramiai ir dalykiškai:
- Klausyk, mieloji. Niekada nepriklausiau Ordinui, kaip sakiau. Tačiau blogos naujienos sklinda greitai. Ordino buveinė toli, kitiems raganiams jie valdžios neturi. Bet jei sužinos, kur tu esi ir kad aš tau pagelbėjau, man geruoju nesibaigs.
- Obra, juk žinai, kad niekas nesiaiškins, ar pagelbėjai man, ar išvijai. Jeigu Ordinas suuos, kad pas tave buvau, tau vis tiek blogai baigsis.
Senoji ragana palingavo galva:
- Tiesą kalbi, bet… Na gerai, pagelbėsiu tau. Klausk.
- Pirmiausia noriu sužinoti apie burtininką Gyleną.
- Apie tą, kuris padėjo Sapai Gražiajai karalių suvilioti?
Žaižara linktelėjo.
- Na…a… Jis yra visai vietinis. Tiksliau – buvo. Neypatingai gabus, neypatingai žinomas. Dažniausiai užsiimdavo žmonių ir gyvulių gydymu. Kartais krėsdavo kiaulystes. Daugiau savo malonumui. Ir nelabai sėkmingai. Gerai prisimenu, kad likus vienam mėnuliui ligi to, kai Vytkus Ilgasis turėjo į Marapą atvykti, Gylenas visur šniukštinėjo ir klausinėjo apie jį. Klausinėjo tokių dalykų, kuriuos žinojo ir pats. Domėjosi įvairiom smulkmenom: kada gimė, kur gimė. Iškapstė genealoginį medį, kažkokias ten sutartis, laiškus ir panašiai. Paskui kaip maitėda į dvėselieną įsikibo į Sapą. Teturėjo ji tada šešiolika. Ir buvo jauniausia kurpiaus Tebo dukra. Nebuvo graži. Ir, kaip žinai, žvaira. Tačiau šiaip miela mergina. Trejus metus net mokyklą lankė. Mokėjo skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Ir šiaip protinga mergaitė. Tiktai kai Gylenas prisvilo prie jos, tapo irzli, liūdna ir lyg nesusivokianti. O tada staiga mirė tėvas. Garantuoti negaliu, tačiau atrodo, kad prie to prikišo nagus burtininkas. Taigi, nors visiems atrodė, kad čia Sapa buvo tokia kvaila ar tokia gudri, jog, burtininko padedama, tapo karaliene, man atrodo, jog visa tai suorganizavo Gylenas. Kieno įsakymu ar sava valia, aš nežinau.
Kol senoji ragana pasakojo šią istoriją, Eiša susimąsčiusi gurkšnojo vyną. Kai Obra baigė, paklausė:
- O kur dingo burtininkas Gylenas?
- Na… seniai apie jį negirdėjau. Tik prieš porą mėnulių iš vieno vietinio kareivio išgirdau, kad jis dabar gyvena pasienyje su Slabais.
- Keista, - burbtelėjo.
- Kas keista?
- Keista, kad Gylenas atsirado maždaug tuo pačiu metu kaip ir aš. Ir kai karalienė po tiekos metų pastojo.
- Gal ir keistoka, - sutiko senė. – Ar jau patenkinau tavo smalsumą?
- Taip, šiek tiek. Dabar dar papasakok apie burtininkę Išdožą.
Senoji Obra keistai pažvelgė į Eišą ir krenkštelėjo.
- Ar… h-m-m… tą, kuri padėjo karalienei pastoti?
- Apie tą pačią. O sakei, kad nieko nežinai, - nusivaipė.
- Tai kad… - vėl krenkštelėjo. – Tai kad nėra tokios burtininkės.
Eiša nesusivokdama žiūrėjo į raganą. Paskui paklausė:
- Kaip nėra? Juk ne aš ją sugalvojau. Sapa Gražioji sakė… ir tu.
- Sakė… sakė… - pamėgdžiojo Obra. – Ar ta… Iždoža turėjo kokį įrodymą, kad yra burtininkė ir kad jos vardas toks?
- Na…
- Matai, neįprasta yra meluoti tokius dalykus kaip vardas ir padėtis visuomenėje. Tačiau kartais kai kas ima ir pasinaudoja tokiu visuotiniu patiklumu.
- Pasakoji čia. Pasakoji. Paaiškink, ką tai reiškia, kad tokios burtininkės nėra.
Senoji ragana vėl nutilo. Buvo akivaizdu, kad dvejoja, ar sakyti ką Žaižarai ar nutylėti.
- Klausyk, sene, man jau pabodo! Maivaisi kaip mergelė nekaltą vaidindama…
- Na, - Obra dar kartą giliai atsiduso, - kad jau taip nori… Tai buvo Didžiosios Ragės ordino vyresnioji Purkšna.
Gerą laiko tarpą Eiša tylėjo. Jos protas niekaip negalėjo suvirškinti naujienos.
- Nieko nesuprantu… - išspaudė galų gale.
- Ko nesupranti?
- Purkšna čia buvo prieš kokius keturis mėnulius. Taip?
- Na?
- Sapa Gražioji jau septintą pilnatį baigia. Apie tai aš išmanau. Ir… Taip. Kai aš atvykau, ji jau buvo į šeštą įkopusi. O karalienė sakė, kad dar tik trys…
Senė įdėmiai žiūrėjo į ją, lyg svarstydama, ar verta ką sakyti. Gi jaunoji pašoko ir ėmė žingsniu matuoti virtuvę.
- Obra, - sustojo priešais senę. – Ar žinai dar ką?
Senė pakreipė galvą kaip višta, pažiūrėjo į akis, krenkštelėjo ir pasakė:
- Kad jau įsivėliau į tokį reikalą… Visi manė, kad karalienė nevaisinga. Pati supranti, kad tokios ligos nė vienas burtininkas ar raganius išgydyti negali. Vytkaus Ilgojo tuo įtarti negalėjai, nes daugybė jo nesantuokinių vaikų gyvena sostinėje. Kai kurie vargsta, kai kuriems pasisekė, nes valdovas juos pripažino. Šiaip jau jis nemėgsta savo palikuoniais rūpintis.
- Gal galėtum trumpiau?
- Vienu žodžiu, ima staiga karalienė ir pastoja. Padėjo jai, matote, ragana, burtininkės vardu pasivadinusi. Neseniai Marape lankėsi burtininkė Litera. Nežinau, ar esi apie ją girdėjusi. Taigi, išgirdusi kas čia dedasi, pečiais gūžtelėjo: “Pildosi pranašystė. Greitai čia užvirs tokia košė… Aš nešdinuosi. ” Ir išvyko.
- Įdomybės… Gal žinai, apie kokią pranašystę ji kalbėjo?
- Ne. Ir niekas nežino. Aš atsargučiai atsargučiai klausinėjau. Tačiau arba nieks nežino, arba dėl kažkokios priežasties nenori pasakoti. Bet…
Staiga vėl nutilo.
“O Didžioji Rage… - mintyse sudejavo Eiša. – Ir vėl… Ir vėl ji kažko išsigando ar panašiai…” Garsiai jaunoji ragana pasakė:
- Klausyk, Obra: šitiek pasakiusi galėtum jau nebedvejoti. Aš dabar žinau daug daugiau nei prieš atjodama čia. Taigi…
- Yra, dukrele, vienas žmogus, kuris galėtų tau pagelbėti. Jei būčiau jaunesnė, pati jį papurtyčiau.
- Sakydama “žmogus” ir kalbi apie paprastą žmogų?
- Taip. Ir ne.
Ragana nervingai prikando lūpą. Jai jau įgriso visi tie žmogus – nežmogus, ragana – neragana, burtininkas – neburtininkas…
- Pyksti? Matau, kad pyksti. Tačiau ką aš galiu padaryti? – ramiai paklausė Obra. – Viskas taip… įdomiai susidėjo. Aš jau kurį laiką mastau, kad man, kaip ir Literai, reikėtų iš čia dingti. Per sena jau aš…
- Gana! Užteks! – lyg pasiduodama pakėlė rankas. – Sakyk, kas tas žmogus-nežmogus. Ir aš joju į rūmus. Ten dar turiu darbo. O nuo tų visų kalbų man ima atrodyti, kad karalienę reikia saugoti kaip savo akį. Ir vieno asmens sargybinio tikrai neužteks.
Senė tik pečiais gūžtelėjo.
- Tai pasakysi vardą?
- Jo vardas – Emėris. Gyvena rytiniuose Marapo lūšnynuose. Man apie jį pasakojo viena moteris iš lūšnynų. Tas vyras turi apie trisdešimt vasarų. Yra vėtytas ir mėtytas. Ir kiek pamišęs… Bent jau taip supratau iš Kasmos kalbų. Kasma – tai toji moteriškė. Rasi tą vyruką. Jis vis plepa apie visokias baisybes, kurios greitai ištiks. Ir dar kartais, kai protelis prašviesėja, sako, kad tarnavo orakului Tytojui. Nežinia, ar tai tiesa. Bet pasikalbėti su juo vertėtų.
Eiša tylomis gurkšnojo vyną. Paskui ryžtingai atsistojo.
- Dėkui tau, Obra. O man metas joti. Baigsiu aiškintis, kas čia vyksta. Tas Sapos vaikas – ypatingas. Pajutau, nors jis dar negimęs. Oi, negerai čia kažkas…
- Sėkmės tau. O aš, ko gero, keliausiu i�

Traukinio palydovė Dalia

Fri, 5 Jun 2026 09:39:15 +0200

Sniego buvo likę dviem valandom iki Naujųjų metų
Kvepėjo daržinėje sukrautu šienu ir baltomis paklodėmis
Baltas avinėlis spindinčiomis garbanomis kramtė šiaudus
Jis nelaukė naujo gyvenimo
Tiesiog jis nežinojo kas tas naujas gyvenimas
Traukinio vagonas stovėjo tuščioje stotyje,
sniegas balta puta tekėjo jam nuo palangės
Sutraškėjo stoties garsiakalbis
„ Aš tave myliu Dalia... ką aš čia pasakiau? “
Nori pašoksim? Čia!!! Stotyje!!! ”
Plokštelė svaiginančiai lėtai lyg įsibėgėjusi lapė
Uždainavo
Girdėjosi žodžiai apie meilę ir išsiskyrimą,
Dar apie amžiną meilę kaip ligą
Pora kvepiančiais kaliniais ir cigaretėmis tarp dantų
Apsikabinę šviesomis mirksinčią Naujametinę Naktį
Šoko vienišame perone
Artėjo daug traukinių, šaukiančių apie naują gyvenimą
Bet šitoje stotelėje jie nestojo
Traukiniai kaip susitarę skubėjo į šviesų ir naują gyvenimą

Nakties papartis

Fri, 5 Jun 2026 08:24:53 +0200

Nakties papartis —
jo žiedas šviečia tyliai
mano viduje.

Vanduo iš saulės
nuteka į mano delnus —
jie tampa tamsūs.

Miško šešėliai
perrašo mano vardą
ant samanų.

Vėjo žingsniai čia —
lyg kažkas nematomas
grįžta namo.

Pavargęs tiltas
neša mano metus lėtai —
lapai juos skaito

Saulėlydžio dulkės
nusėda ant mano lūpų —
jos tampa svetimos.

paukštininkas šeši šimtai keturi: gigantologijos rotary

Fri, 5 Jun 2026 02:54:54 +0200

-pratarmė-

interneto okupacija sveiko proto niveliacijomis
flash forward est flash backwards flešin anim •

krypties rodyklė pdr rankose yra itin pavojinga

poé eilutės ir langeliai eil linijos ir įstrižainės liį

praktiškai mirguliuojant dead mirtpikselizacija
ryšio spartos indikatorius žmogaus teisių paж

išnykėlių okupuota radijo rį įranga nebūtiesna

x

ištikimi ir lojalūs iil [ GROM ] pareigūnai skuba
ištikus bėdoms su ryšio įrengimų itỹ naikìnimu

neapsileidžiame išgymiais demo realm registr

-užsklanda-

kas nepražudo padaro stipresniais mitosatỹra

paukštininkas šeši šimtai trys: trešnių kaip tokių kleziologija

Thu, 4 Jun 2026 23:19:18 +0200

-pratarmė-

[ žiaur: p363 ] gūsbloškimas yra uri ultramodern recitavimo intarpa

pė raidės prā lēi dinys [ gūsbloškimas: 301 ] pr stipr romo poveikmė
romas galėjo būti maišomas su šnapsu

urinate reiškia urinuoti desperanto kalbos šifruotė liumenologistikos

• tokis citavimas savaime suprantama urinated recitavimo supozicija
urinacija yr nuolatinis urinavimo polinkis up urinavijavimo polinkmės

urinavi{javi}mo polinkis-polinkmė uṕ & upṕ upėtvarkos srovingumjė

*pasiaiškinimas

nežiū negauni pa žąsininio džokerio ždm manevras no look no pass
cituotės kartojimas pateikiamas pavyzdingai tolimesnybė autentika

duck duck goose kiberteminė antinas antinas žąsinas hierologistika

x

netekęs skaičiuije mokslo moksljė neteko raidės šmaidės pė şmaidė

-užsklanda-

yra klaidinga mąstyti griauti konstrukciją skliaustelių tačiau incerptr
yr incerptr skliaustelių konstrukcija nesugriūna tačiau tačiau goosin

žąsiniaujant freaky pasiturbinam infrastruktūrą ko pasekojėl smagu

literatūros fenomenologija gyvesnė irė kleziologiškesnė rēi sruvesnė

stop goosin around ’/ u moron turbinam bet ne kleksinam bleksinam

marazmų marazmas marazmųmarazmas žąsiniauti įėl valias be paso

[ Top Sport ] LL Cool J Murdergram

amfežudikiškas požiūris į NBA plėtinio komandų nenvykėlišką fabriką

Užrašų knygutė

Thu, 4 Jun 2026 13:34:14 +0200

Labai saugau
savo užrašų knygutę.
Kas gi sielai brangiau,
negu prisiminimai gali būti?

Tai yra labai
sentimentalu...
Nuo pamokų tvarkaraščio,
iki eilėraščiukų užsirašymų.

Mano blonknotukas,
su rudenio peizažu...
Užsirašau adresus ir telefonus
draugų... //

Maži eilėraščiukai...
Maži užrašiukai -
man labai brangu...
Neturiu tokių draugų.