http://rasyk.lt lt kitoks.lt skiriu
Kaimo japiui

Norėdami sukurti japonišką eilėraštį lietuvių kalba,
turime leisti tylai mus apgaubti,
kaip nindzė tykoja ir smaugia
nieko neįtariančią auką.

Norėdami sukurti indišką eilėraštį lietuvių kalba,
turime leisti kalbos vandenims pakilti
ir mus paskandinti kaip Gangas, kol
atgimsime prieinamesne forma.

Norėdami sukurti prancūzišką eilėraštį lietuvių kalba,
turime pasismeigti ant Eifelio bokšto,
kol mūsų kraują stingdantys riksmai sukels tą didingą
je ne sais quoi.

Norėdami sukurti ispanišką eilėraštį lietuvių kalba,
turime leisti būti subadomi puolančio poezijos buliaus,
kai kaip idiotai bėgame gatvėmis,
mojuodami draugų kameroms.

Norėdami sukurti amerikietišką eilėraštį lietuvių kalba,
turime sulyginti kalbos kalnus dinamitu
ir griuvėsiuose pastatyti etninį teminį parką
su žavingais akcentais ir kunkuliuojančia tyla.

Kad užsienietiškas eilėraštis taptų lietuvišku,
turime nutildyti jo šiurpius kampus
ir pakelti iš geležies paverstą kalną, kuris atspindėtų
pačių neigimą, tarsi būtų auksas. ]]> Wed, 15 Apr 2026 02:37:45 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261957.html http://rasyk.lt/kuriniai/261957.html Į vakaro tylą sustingęs,
Čia laikas – tik keistas atstumas
Bevardėj ramybėj pradingęs.

Pro sielos vertybių kiaurymę
Tik aidas be garso nukrinta –
Mes patys ją buvom pamynę,
Mes patys joje užgesinti.

Ir medžiai lyg apverstos šaknys
į dangaus įsčias įauga,
Užgimsta alyvinės naktys
Ir trapų grakštumą išsaugo.

Viršūnių bekraštis  tas gylis
Įtraukia lyg prarajų ugnys,
Čia kalba tik tas, kas nutilęs
Prie savo vidinės bedugnės.

Iš lėto nusėda ant veido
Šviesos nelygios dulkėtumas,
Lyg mus kas į vidų įleido,
Kur baigiasi sielų sunkumas.

Ten upės tekėdamos snaudžia
Alyvinėj aspindžio gijoj,
Tinklą šešėlių nuaudžia,
Kuris mus į vienį suvijo.

Tik pulsas dar tvinksi  po oda –
Mes esam, mes buvom, mes būsim,
Kol laiko trapioji briauna
Atsisuks į alyvinę pusę. ]]> Tue, 14 Apr 2026 20:42:18 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261956.html http://rasyk.lt/kuriniai/261956.html Sudžiovinsiu gal virs popieriumi.
Noriu būtų knyga,
o ne daržiukai su poteriais.

Kokia graži,
ta salotinė spalva...
Reikia būtų salotiniai,
iš salotų lapų puslapiai.

O kurgi rožinė? Kur rausva?
Tik saulėlydžio Danguje.
Geriau salotinė salota.
Geriau būsiu su salotine spalva. ]]> Tue, 14 Apr 2026 16:19:11 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261955.html http://rasyk.lt/kuriniai/261955.html Kai pabudo kitą sykį, trobos anga buvo atverta. Iš lauko plūdo maloni gaiva. Lauke švietė saulė. Vyrų, rodos, nebuvo, todėl pabandė atsisėsti. Tačiau nutvilkė toks skausmas, kad mergina riktelėjo ir nugriuvo atgal į guolį.
Vidun įpuolė vyriškis ir pasilenkė virš Tobės:
- Pabudai. mergyt… Gerai. Tik nereikia daryti staigių judesių…
Mergina atsimerkė ir išplėtė akis iš nuostabos. Vyrui buvo gal koks keturiasdešimt vasarų. Į ją žvelgė smaragdinės akys, o ant pečių krito žali plaukai.
- Ką? Nematei tokių karčių? – nusivaipė vyras.
- Mačiau… - išspaudė ji. – Pranašingam sapne. Kitas – mėlynplaukis?
- O… mergyt… - nutęsė. – Tai tu ragana arba burtininkė. Aišku kodėl likai prie stulpo pririšta.
- Žynė… - sušnabždėjo Tobė.
- Malonu. Mano vardas Margenis, o bendrakeleivio – Iseitis. Mes burtininkai.
Tada nuėjo pakurstyti ugniakuro, o grįžęs paaiškino:
- Jei dar vieną naktį prie to stulpo būtum praleidus, tai nė mes nebūtume galėję padėti. Numirėlių neprikėlinėjam.
Dabar, kai apsiprato su prietema ir geriau įsižiūrėjo, pamatė, kad burtininko akys šaltos tartum ledokšniai. O šypsena nemaloni, nes jis nesišypso, tik šiaip patempia lūpas. Užtat mėlynplaukis buvo visai kitoks. Jis įvirto vidun linksmai purtydamas sniegą, pažvelgė į merginą ir maloniai nusišypsojo:
- Pabudai? Tavęs ieško. Ko prisidirbai?
- Baimė… - iškvėpė mergina.
- Žynė ji, - paaiškino žaliaplaukis.
- Įgimti nemalonumai, - nusišypsojo mėlynplaukis.
- Tai kas jos ieško?
- Matyt, tie patys kas pririšo. Apžiūrėjo stulpą. Baimingai apsižvalgė. Pasitarė ką daryti ir nusprendė vytis kitus, kurie, sakė, lauks dvi saules. Čia dvi dienas ar ką?
- Turbūt. Ir kas toliau?
- Patraukė atgal.
Jie patylėjo.
- Už upės kažkas vyksta, - vėl prakalbo mėlynplaukis. – Dar per toli. Nelabai supratau. Didelė energija. Eiti nenorėjau. Daug tuščios erdvės.
- Paskui nueisiu aš. Gal man geriau pasiseks. Be to, sakei, kad tas kažkas artėja. Gal man pabandyti kitaip? – lyg paklausė, lyg teigė.
- Gal nederėtų. Aš stengiausi kaip įmanoma blokuoti savo energiją.
- Noriu tą kažką pamatyti, - pasakė mergina.
- Na va: sakiau. Įgimta bėda, - nusišypsojo mėlynplaukis.
- Pamatysi, - niauriai atsiliepė žaliaplaukis. – Keliauti negali. Tai ir mes negalėsim. Nebent tave vėl prie stulpo pririštumėm.
Ir vėl nusivaipė.
- Nepiktas jis, - nusijuokė Iseitis. – Tik meilė jam nenusisekė.
Žaliaplaukis ištiesė ranką, ir nuo jo pirštų galiukų link bendrakeleivio nulėkė žalios ugnies kamuolys. Mėlynplaukis vikriai jį atmušė. Ir anas, pralėkęs virš Tobės, pradegino skylę sienoje.
- Ir kvailys gi tu, - nepiktai burbtelėjo žaliaplaukis. – Negalėjai pagauti. Dabar skylę užtaisyk.
- Pats ir užtaisyk! – atšovė mėlynplaukis. – Tavo ugnis.
- Bet tu ją atmušei!
Burtininkai ėmė ginčytis. Įsileido į ilgiausią diskusiją. O Tobė pagalvojo, kad susidūrė su dviem bepročiais.
- Ne bepročiai mes.
Tobė krūptelėjo.
- Taip. Galiu skaityti mintis. O tau teks išmokti jas blokuoti. Bet tavo gabumų panelei – vieni niekai.
- Ar aš labai nukentėjau? – paklausė pagaliau.
- Nieko ypatingo, - atsakė mėlynplaukis. – Tavo nušalimai – vieni niekai. Tik šiaip, tave stresas pakirtęs.
- Kas tas… stresas?
- A? Na, blogai, vienu žodžiu. Bet greit atsigausi. O dabar dar pailsėk…
- Mes eisim. Tave saugoti paliksiu Lūšį. Ji nieko tau nedarys.


Burtininkai keliavo jau seniai. Jie atrado daugybę dalykų, kurių neieškojo, tačiau nerado to, ką tikėjosi rasti. Margenis, tiesą sakant, kuo toliau tuo labiau manė, kad gimtosios Iseičio šalies jie neras. Gal ir pats Iseitis jau suprato, tačiau vis dar nenorėjo to pripažinti. O Margenis, kad ir būdamas piktas stačiokas, nebuvo toks bjaurus, kad neleistų bendrakeleiviui susiprasti pačiam.
Dabar abu lengvu žingsniu traukė per mišką. Judėjo tylomis. Kai pasiekė miško pakraštį, sustingo už medžių. Vakarop slenkanti saulė nušvietė upės pakrantę. Iseitis parodė ranka į kitą upelio pusę. Ten vyko kažkoks judėjimas. Atrodė, kad tas kažkas laukia. Burtininkai pažvelgė vienas į kitą ir tylomis patraukė atgal.
Tobė pabudo aiškiai suvokdama, kad grįžta burtininkai. Ir dar ji pajuto, kad jie sunerimę.
- Ką? – neramiai paklausė vos įžengusių.
Žaliaplaukis tik pečiais gūžtelėjo ir prisėdo prie ugnies.
- Teks keliauti, - pasakė mėlynplaukis. – Kaip jautiesi?
- Nekaip, - sąžiningai prisipažino. – Bet aš susidorosiu.
- Iškeliausim vėlai vakare, - pasakė žaliaplaukis.
Jo draugas tik linktelėjo.
- Katras eis žirgų? – paklausė.
- Manau iki jų eisim pėsčiom. Merginą panėšėsim jei ką.
Mėlynplaukis vėl linktelėjo.
- Miegok, - mostelėjo ranka, ir Tobė išsyk užsnūdo.


Gentis budo, o Šarponas nė akių nebuvo sumerkęs. Jis išrinko patį geriausią bulių ir pieningiausią karvę, paėmė su savim penkis patyrusius karius. Ir visi nesislapstydami patraukė į aną stovyklą.
Vos išniro iš miško, kaimelyje kilo sujudimas. Sargyba ėmė mušti būgnus. O link atėjūnų patraukė būrelis anų.
Šarponas liepė sustoti. Kariai laikė ietis nuleidę, o iš miško juos stebėjo kiti, kuriems vadas griežtai įsakęs nesikišti, kad ir kas nutiktų.
Priešaky ėjo žynys, apsikarstęs amuletais. Atsilikęs per žingsnį sekė tvirtas jaunas karys. Dėl jo kilmingumo abejonių nekilo, tačiau tai nebuvo genties vadas. Du tokie garbingi žmonės iš kaimelio neišeitų. Tai galėjo būti vado sūnus ar jaunesnysis brolis. Žynys nustebęs apžvelgė būrelį, nes nematė žynio, kuris būtinai turėjo vesti derybas. O Šarponą atpažinęs kaip vadą, kreipėsi į jį. Kalba buvo nepažįstama. Kaip dabar derėtis? Pagalvojo, kaip būtų pravertusi Tobė, kuri mokėjo daugybę dalykų, kuriuos mokėjo senasis žynys.
Anas žynys, supratęs, kad susikalbėti nepavyks, bedė pirštu sau į krūtinę ir tarė:
- Tumbara.
- Šarponas, - pakartojo gestą.
Žynys linktelėjo ir atsisėdo ant sniego, parodydamas Šarponui padaryti tą patį. Tada kažką pasakė vienam kariui, ir tas tekinomis pasileido į kaimą.
Taip jie sėdėjo ir laukė, kol iš kaimo grįžo karys vedinas nejauna moteriške. Žynys bakstelėjo jai sėstis šalia ir kažką pasakė. Moteris linktelėjo ir kreipėsi į Šarponą:
- Sveikas, Šarponai. Tai tu dabar vadas. Gerai.
- Sveika ir tu. Iš kur mane pažįsti?
- Taigi… - moteris nusišypsojo nuoširdžia šypsena, kuri Šarponui pasirodė matyta. – Aš Darbio jauniausioji dukra Zazara.
- Vaje! Tikrai, - nustebo vadas. – Tai, vadinas, čia ta gentis, kuri anuomet užpuolė mus ir pagrobė moteris.
- Taip.
- Ar jus skriaudė?
- Ne, - vėl nusišypsojo. – Ištekino mus. Ir gyvenam taip, kaip ir namie būtume gyvenę.
- Mat kaip… - pasikasė pakaušį Šarponas. – Tai kaip dabar bus?
- Žynys liepė paklausti, ko norit.
- Kad nežinau nuo ko ir pradėti…
- Nuo pabaigos, - patarė.
- Na, mes ėjome čia peržiemoti. Rudeniop kariai rado šią vietą.
Zazara persakė žyniui.
- Čia mūsų vieta, - pasakė žynys. - Visada čia žiemojam. Kodėl nėjot į kalnus?
- Daug pasakoti… - atsiduso Šarponas. – Mirė vadas. Paskui žynys. Paskui senių Taryba išrinko netinkamą vadą.
Jis nutilo, o moteris viską persakė žyniui.
- Jis klausia, nuo ko mirė žynys ir kodėl jis nepaliko mokinio.
- Mirė žynys Tormontė nuo nuodingo šliužo įkandimo. O dėl mokinio… Nelabai tuos dalykus suprantu. Lyg ir neturėjo.
Po šitų žodžių žynys Tumbara ilgai tylėjo.
- Tai ko norit? – pagaliau paklausė, įdėmiai žvelgdamas Šarponui į akis.
- Atvedėm jums jautį ir karvę. Pačius geriausius, kokius dabar turime. Tikėjomės, kad susitarsim, ir leisit mums įsikurti šalia. Ir dar, žynį Tumbara, gal galėsi ir pas mus apeigas atlikti. O gal kokį mokinį atsiųsi.
Visko išklausęs žynys atsistojo ir pasakė:
- Mes irgi turim senių Tarybą…


Vadas grįžo pas gentį. Turėjo dvi geras naujienas. Tie žmonės nebuvo priešiškai nusiteikę. O moterys, kurios anksčiau priklausė šiai genčiai, gal galėjo būti priežastis, dėl kurios juos priims. Laukti, kaip žadėjo Zazara, teko neilgai. Ji atėjo ir atsivedė dar kelias moteris, anksčiau buvusias jų gentainėmis.
- Taryba nusprendė, kad namelius galite statyti šalia. Vadas norės aptarti sargybos reikalus su vadu Šarponu. Dirbsim kartu. Bus gerai. Daugiau karių, daugiau medžiotojų.
Ir gentis nusileido į slėnį. Šarpono širdy kirbėjo nerimas. Jam iš galvos nėjo Tobė. Visus prigrasė nieko apie ją nepasakoti. Tačiau žinojo: ar vaikai, ar moteriškė kuri, o gal vaikinas patikusiai merginai ims kada ir leptels. O tada… Jis pamelavo žyniui. Tai geruoju nesibaigs.


Naktis praėjo ramiai. Tobė neišgirdo, kaip burtininkai išėjo. Pabudo žvali. Lūšis gulėjo prie laužo. Ir, nors pačiai jai tas atrodė kvailai, žvelgė į ją kiek… pašaipiai.
- Labas rytas, - pajuto pareigą pasisveikinti.
Lūšis švelniai miauktelėjo ir vėl užsnūdo.
Tobė nukabino katiliuką, pakurstė ugnį ir išėjo laukan. Ten surado švaraus sniego, prigrūdo katiliuką ir grįždama vidun krūptelėjo iš netikėtumo, kai vos neatsitrenkė į žaliaplaukį.
- Mieloji, apsižvalgyti reikia, jei jau sumanei pasivaikščiot.
Nežinia kaip sukaupusi drąsą Tobė atšovė:
- Lūšis būtų perspėjusi!
Už nugaros skambiai nusijuokė mėlynplaukis:
- Gavai per nosį!
- Šaunuolė… - nenorom sumurmėjo pikčiurna.
Tobė pasijuto labai gerai. Burtininkai, rodos, įvertino jos sumanumą. Mergina užkaitė vandenį ir pasisuko į burtininkus.
- Viskas ten, - parodė žaliaakis. – Juodam odiniam maišely.
Tobė atrišo maišelį ir ėmė apžiūrinėti jo turinį. Ten buvo duona. Nors tokios nebuvo mačiusi. Dar buvo džiovintos mėsos. Ir kažkokių keistų žuvų. Dar buvo keletas maišelių su sėklomis, šaknelėmis ir žolelėmis. Užsimiršusi mergina padarė taip kaip visada, kai nežinodavo kam skirtos žolelės: pauostė, palaikė delnuose. Ir kažin kodėl išsirinko nesimpatiškai atrodančią juodą šaknį, kuri, tiesą sakant, ne kvepėjo, o dvokė. Vėlgi instinktyviai atlaužė pusę pačios mažiausios šaknelės ir sutrynė į jau beužverdantį vandenį. Buvo taip užsiėmus darbu, kad net pamiršo burtininkus. Todėl iš netikėtumo net pašoko, kai mėlynplaukis pasakė:
- Jokia tu žynė. Tu – ragana. Apsigimus… tikra…
Tobė atsisuko ir paklausė nei šio, nei to:
- Iš kur jūs mokat mano kalbą? Juk iš labai toli atkeliavot…
Žaliaakis nusišypsojo beveik iš tikrųjų:
- Iš labai toli. Ja kalba burtininkai. Ji mūsuose vadinama senąja burtininkų kalba. O tavo gentis, turbūt, yra toji, kuri išlaikė protėvių kalbą.
Arbata staiga pakvipo taip skaniai, kad Tobė užsinorėjo jos paragauti. Todėl paėmė puodelius, pripylė ir ištiesė burtininkams. Puodeliai tebuvo du. Mėlynplaukis paėmė, o žaliaplaukis papurtė galvą:
- Gerk tu. Aš jos negeriu.
Mergina sumišo:
- Nesakei… aš būčiau…
- Aš… nevisai žmogus. Ir mano poreikiai kiek kitokie. O šiaip pasirinkai teisingai. Tai toboro šaknis. Labai retas augalas. Arbata suteikia žvalumo, padeda gyti po sunkių ligų. Kompresai gydo žaizdas.
Tobei buvo kiek nedrąsu, tačiau smalsumas nugalėjo:
- O… jei tu nevisai žmogus… tai kas?
Žaliaplaukis sunkiai atsiduso:
- Jei nežinočiau, kad tau tai būtina žinoti, tai už tokį įžūlų klausimą gautum per nosį. Žemėje gyvena žmonės, žyniai, raganiai ir burtininkai. Žyniai dažniausiai kitų žmonių mulkintojai…
- Bet mūsų žynys Tormontė nebuvo.
- Ar tikrai? – pašaipiai paklausė mėlynplaukis.
- Na… kaip pažiūrėsi…
- Brangioji, žiūrėti reikia į visus vienodai. Žyniai yra apgavikai. Kada matei kokį žynį besikalbantį su dievu ar dvasia? Jiems siunčia sapnus… Cha! Prisiuosto žolelių ir šneka nesąmones, - mėlynplaukis irgi atrodė suirzęs.
- Gerai. Tebūnie… O raganos?
- Raganiai yra gimusieji ir tie, kurie visko išmoksta. Tu, pavyzdžiui, esi ragana iš prigimties. Juk viską žinai iš kažkur. Taip? Niekur nesimokei. Esi vienišė. Tave nelabai mėgsta.
- Tiesa… - atsiduso mergina. – Kad būtų kas paaiškinęs… Gal tik žynys Tormontė jautė. Bet ir jis manęs privengė.
Žaliaplaukis linktelėjo:
- Dar yra burtininkai. Štai su jais gyva bėda. Burtininkai yra juodieji ir baltieji. Ne visi baltieji – geri, ne visi juodieji – blogi. Dar yra dvasios ir dievai. Jeigu moteris pagimdo dvasios ar dievo vaiką, tai jis tampa burtininku iš prigimties. Jam niekas negali prilygti. Toks esu aš.
Tobė sėdėjo ir, gurkšnodama arbatą, žiūrėjo į ugnį, Jai staiga tapo baugu. Kaip tą dieną, kai, pažiūrėjusi į kaimynų berniuką, suprato, kad jis greitai mirs.
- Ką darysit su manim?
- Keliausi su mumis, - ramiai pasakė žaliaplaukis. – Jei būtum paprasta nuskriausta mergaitė, paliktumėm kur nors pakeliui. Jauno, dar savo galių nežinančio burtininko ar raganiaus palikti likimo valiai negalima.
- Be to, - nusijuokė mėlynplaukis, - man atrodo, kad dievai ją mums pakišo.
- Nenervink! – pyktelėjo žaliaplaukis. – Jau ir taip koktu. Paskutiniu metu kažkas… Kažką man visa šita istorija primena.
- Aš žinau! – šįkart piktai metė mėlynplaukis. – Pasaką, kaip avigalvis laimės ieškojo.
Jis staiga atsistojo ir išėjo iš olos. Lūšis prasimerkė. Žaliaakis mostelėjo ranka, ir ji išbėgo paskui.
- Kas jam? – nustebo Tobė. – Atrodė toks linksmas…
- Teisingą žodį parinkai, raganaite. At-ro-dė, - išskiemenavo. – Iškeliavom mes mėlynplaukių šalies ieškoti. Jis jau suprato, kad tėvynės neras. Sutiko daugybę žmonių, burtininkų ir raganių. Daug kas girdėjo apie tokius kaip jis. Kai kas net sutikę buvo. Bet nieks nežino, iš kur jie kilę.
- O kur gyvena tokie kaip tu?
- Niekur. Aš toks vienintelis, mergaite.
- Ar jam nieko nenutiks? – paklausė po akimirkos.
- Ne. Lūšis neleis.
- O… kas yra Lūšis? - pagaliau įsidrąsino paklausti. – Ar tu ją prisijaukinai?
Burtininkas papurtė galvą:
- Lūšis – tai dovana. Ją man padovanojo viena labai galinga burtininkė. Visi burtininkai turi ką nors tokio.
- Kodėl mėlynplaukis neturi?
- Turi. Tai jo ginklas.
Mergina pažvelgė į žaliaplaukį. Ar tik jis nesityčioja. Atrodo ne. Piktai išbarti, suniekinti gali. Bet erzinti ne.
- Betgi ginklas negyvas!
- Dar ir kaip gyvas. Sakiau: sudėtinga.
Staiga burtininkas lyg pamėtėtas puolė laukan. Tuo pat metu lauke pasigirdo aršus Lūšies urzgimas, neramiai ėmė trypti žirgai. Nors Tobei buvo baisu, tačiau ji puolė prie angos. Ją sustabdė Lūšis.
Tobė pažvelgė į dangų. Ten ratus suko nematyti milžiniški paukščiai. Jie smigo vienas po kito žemyn, bandydami nutverti burtininkus. Šie vikriai sukosi. Ir paukščiai arba krisdavo sužeisti, arba piktai klykdami šaudavo aukštyn, kad po akimirkos vėl pultų.
- O Didžioji Dvasia, kas tai? – sušnabždėjo mergina.
Tačiau labiausiai ją nustebino burtininkai. Tobė manė, kad geriausia būtų pasinaudoti savo nežemiškomis galiomis. Tačiau burtininkai, rodos, neketino to daryti. Jie pamažu traukėsi link olos angos, meistriškai kovodami tik ginklais. Ir Tobę visai nelaiku apėmė pavydas. Ji mokėjo naudotis tik peiliu ir ietimi. Peilį iš jos atėmė, kai pririšo prie stulpo. Kai iki angos liko keli žingsniai, žaliaplaukis riktelėjo:
- Didįjį Užkeikimą!
Burtininkai vienu balsu ėmė berti žodžius. O Tobė iš nuostabos net išsižiojo. Kad ir kaip neįtikėtinai skambėjo, tačiau tai buvo jos giesmės žodžiai.
Vos burtininkai baigė užkeikimą juos ir olos angą uždengė degantis kupolas. Vidun papuolusius paukščius greitai pribaigė Lūšis. Likusieji išorėje dar kurį laiką puolė ir apsvilę krito žemėn. Mergina išgirdo kaip mėlynplaukis pasakė:
- Atleisk. Tai aš savo neviltim juos prišaukiau.
Žaliaakis pikčiurna nepasakė, kad nepyksta. Jis tik paaiškino:
- Tu čia niekuo dėtas. Kažkas juos užsiundė.
Burtininkai nuvalė ginklus kailių gabaliukais, atidžiai juos apžiūrėjo ir pasidėjo šalia, tarytum laukdami naujo puolimo. Tuo tarpu Tobė vis dar mindžiukavo prie įėjimo. Merginą dabar domino ne tų keistų paukščių puolimas, bet ugninis kupolas.
- Turi klausimų? – išgirdo abejingą žaliaplaukio balsą.
- Daug, - atsakė ji. – Bet gal vėliau.
Burtininkas nieko neatsakė. Tik pečiais gūžtelėjo. Ir pagaliau jie ėmėsi valgyti. Mergina lėtai kramtė mėsą, nejausdama skonio.
- Žiūrėk, mergiotė gavo šoką, - mėlynplaukio balsas vėl buvo linksmas ir pašaipus.
- Lyg tu negavai pirmą kartą visas tas nesąmones pamatęs, - nežinia ko suirzo žaliaakis.
Nors kodėl gi nežinia? Jis visą laiką buvo suirzęs. Ar nors su kuo nors jis bendrauja normaliai?
- Aha, - atsakė mėlynplaukis. – Paklausk jo apie Naktižiedę. O šiaip jau laikas savo mintis kontroliuoti. Tik ką buvo tyla. Ir vėl leptelėjai nei šį, nei tą.
Užsiminus apie asmeninį burtininko gyvenimą, žaliaplaukis paprastai reaguodavo aršiai. Tobė manė, kad burtininkas puls keliondraugį. Tačiau šis tik atsiduso ir įbedė žvilgsnį į ugnį.
- Atleisk, drauguži… - paplekšnojo per petį mėlynplaukis. – Liežuvio nenulaikau…
Kai žaliaakis niekaip nereagavo ir į tai, Tobė pamanė, kad ta tema turėtų būti labai skaudi ir…
- Ar nesiliausi! – atrodo mėlynplaukis irgi supyko, kas Tobės manymu buvo neįtikėtina. – Tikra kvaiša! Galiu pykti! Ir dar kaip! Burtininkai, žinok, retai būna geraširdžiai. Ar žinai, kas iš tavęs būtų likę, jei Margenis tikrai supyktų?
Žaliaplaukis kažkaip keistai vyptelėjo, ištiesė ranką išėjimo link. Nuo pirštų galų nuslydo žalios ugnies kamuoliukas link besikamuojančio ant žemės paukščio. Akimirka. Ir toje vietoje nieko nebeliko.
Tobė vos nepravirko:
- Tai ką gi man daryti? Negalvoti?
- Išmoksi, - žaliaplaukio balsas vėl buvo ramus. – Visiems pradžioje sunku. Mus mokė ne tokiais pavyzdžiais. Patį pirmą vakarą alkūnę nusvilino. Ilgai negijo ir perštėjo, o mokytojai tyčia negydė, kad prisimintume, ką galima daryti, o ko ne.
- Žiaurūs mokytojai, - nusipurtė mergina.
- Bet teisingi, - linktelėjo mėlynplaukis. – Aš ligi šiol ant peties turiu ]]> Tue, 14 Apr 2026 11:09:30 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261954.html http://rasyk.lt/kuriniai/261954.html
fontanas trykšta nuo pat cemento grindinio šaknų geodezinės eco lokacijos
pamirštame jogėl gimėme žmonėmis žmogystomis kovoti prieš blogio jėgas
nėra lr laisvalaikio reikalas o pareiga prievolė kertinis egzistencijos motyvas

mes turime būti pasirengę agituotis netgiėl savarankiškai neleisti ap{si}leisti
realybei ir tikrovei simuliacinei r augmentacinei galų gale nivelium nivelensis

tauškalynė nėrr religinio pobūdžio kalbininkystė susilaikykime nuo tauškalų!

x

deklaracijos déklaracijos de/klaracijos dé/klaracijos viēnaipėl dé klaracijosna

šiukšlių konteinerio popiergalių summa summarum šiukšlių dėžėj popiertū̃ra
popieriaus surinktuvė kauptuvė [ aruodas’lt ] bendrabučių viešnamių-bûčių


-užsklanda-

gyvenimas gali būti gražus privalo! mes gyvenime vykdome įsipareigojimus

                                                                      - užsklandos užsklęstis -

gyvenomr estem beautié gebėjimas išlikti žmogumi žmogysta ne menkỹsta

*pasiaiškinimas

pekla pilna pragarų reiškia trippy gyvenimo sruvenomr esamybė keliavimas
kelionė klajojimas klajonė kelio takelio šunkelio nei mesto nei pamesto šuñs

pėdsakų sekinys sniegais miegais sniē miē gyvenimo džiaugsmy pa láimos ]]> Tue, 14 Apr 2026 09:10:16 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261953.html http://rasyk.lt/kuriniai/261953.html Noriu skaityti eilėraščius Rašyko susitikimuose.
Noriu skaityti eilėraščius Rašyko susitikimuose su visa įmanoma pompastika.
Skambant šventinei muzikai ir stebint visiems mylimiesiems.
Už nugaros stovint Svoloč, Kailui Spenseriui ir St Sebastianui.
Noriu skaityti Rašyko susitikimuose.
Noriu skaityti eilėraščius Rašyko susitikimuose, vilkėdamas mėgstamiausius drabužius,
tikriausiai džemperį su gobtuvu arba galbūt savo belgišką kostiumą.
Belgija yra žlugusi valstybė Europos širdyje, ir to verta siekti.
Man patinka Belgija ir vieną dieną galbūt norėčiau skaityti eilėraščius tautos
rūmuose, bet kol kas noriu skaityti eilėraščius Rašyko susitikimuose.
Noriu skaityti eilėraščius, dainuoti karaoke ir tikriausiai papasakosiu keletą nervingų anekdotų.
Tai bus kaip ir visi kiti skaitymai.
Būsime ten kartu.
Noriu skaityti eilėraščius Rašyko susitikimuose, o tada, kaip ir per bet kurį skaitymą, visi kartu apsivalysime.
Kartu sutvarkysime netvarką, kurią padarėme.
Visus tuos griuvėsius ir visus tuos pelenus.
Tokios mano sąlygos. ]]> Tue, 14 Apr 2026 00:10:11 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261952.html http://rasyk.lt/kuriniai/261952.html – Nu tai pirmyn, nestovim, – atsiduso mano kelionės kaimynas ir vikriai atkimšo jau spėjusio sušilti alaus butelį, – nešildom alaus. Ką jau čia.
Mano pasiryžimas nuvežti diedukui į kaimą to kitokio, „miesčioniško“ alaus blėso su kiekviena kelionės minute. Nors, teisybės dėlei, reikėtų pasakyti – rodėsi, kad alus išgaruoja net nepasiekęs skrandžio.
– O lašiniai tokie, – priešais sėdinti moteriškė pasakojo visiems, kas netingėjo klausyti, – pats Brazauskas kiekvieną vasarą atvažiuodavo vien lašinių paragaut. Mėsos nė gyslelės, balti, minkšti, burnoj tirpsta. Ir ožkos pienas. Oi mėgdavo jis tą pieną, vis sakydavo: „Romut, na dar puodelį įpilk. “
Jau kurį laiką jutau, kad šlapimo pūslė pildosi kur kas greičiau nei planavau. Ar tai buvo kaltas gana duobėtas kelias, ar artėjanti senatvė, bet po eilinio autobuso krestelėjimo supratau neiškęsiantis visos kelionės. Prisidirbsiu čia ir dabar. Gėdos visam gyvenimui.
– Aš tuoj, – kaltai nusišypsojau savo jau snūduriuojančiam kaimynui ir greitosiomis nuslinkau tarp sėdynių eilių link vairuotojo.
Šiuo keliu ne kartą važiavęs, vien iš tolumoje stūksančio malūno supratau, tuoj būsiant stotelę, priklausančią tokiam neišvaizdžiam ir neįsimenančio pavadinimo kaimui, kad niekada ir nebandžiau jo įsiminti.
– Vairuotojau, gal sustosit, – maldaujančiai sumurmėjau, – reikalas yra.
Vairuotojo būta su stažu ir greitai, greičiausiai vien pagal nuo manęs sklindantį apynių kvapą, suprato, kame problema.
– Tuoj, porą kilometrų, – pasiglostė vešlius, kaip miškas, ūsus, – sėsk čia, – parodė į laiptelius.
Dėkingai linktelėjau. Nespėjo autobusas sustoti, o durys pilnai prasiverti – šokte iššokau į lauką.
– Aš greitai, – išbėriau žodžius ir nukurnėjau link būdelės, taip jaukiai prisiglaudusios stotelės šešėlyje.
Viena ranka moviausi kelnes, o kita paskubomis, sugraibęs kabliuką, užrakinau medines duris.
Patenkintas atsikvėpiau. Netrikdė manęs nei sodrūs, iš skylės betoninėse grindyse kylantys kvapai, nei lentose lizdus išsigraužusios vapsvos.
Rodos, praėjo visa amžinybė, kol spaudimas pilvo apačioje atlėgo, bet pagaliau į širdį sugrįžus gyvenimo džiaugsmui, laimingas plačiai pravėriau būdelės duris ir, išėjęs, pilna krūtine įkvėpiau kur kas švaresnio ir gaivesnio oro.
Linktelėjau šalia stovinčiam berniokui, matyt, irgi laukiančiam savo eilės, ir patenkintas įlipau į autobusą. Dabar jau tikrai buvo galima ramiai užbaigti savo kelionę.
Iškart net ir nesupratau. Praslinkau tarp eilių, užkliuvęs už ranktūrio atsiprašiau, o tada susivokiau atsiprašinėjantis tuščios vietos.
Nė vieno žmogaus, nei jų daiktų, šiukšlių – ir tų nebuvo. Nežinia kodėl pasilenkiau ir ranka perbraukiau grindis – švarios, be dulkių.
– Nu... – išsprūdo keiksmas.
Nuslinkau tarp eilių į patį galą, kur buvau pakišęs krepšį – tuščia. Išgaravo ir mano sugėrovas, ir bobulė, lašiniais vaišinusi patį Brazauską. Ir tas įkyrus mažas vaikigalis, visos kelionės metu pirštais tepliojęs stiklą. Stiklas, beje, buvo visiškai švarus.

Nieko nesuprasdamas išlipau iš autobuso ir apsidairiau. Stotelė kėpsojo pačioje kalno papėdėje, atsišliejusi į kruopščiai nušienautą pievą, toliau tyvuliavo tamsus ežeras. Įvairių formų ir spalvų namų eilė kilo iki pat pakalnės viršūnės, kur ant paprasto mūrinio namo didelėmis raidėmis buvo užrašyta „Parduotuvė“. O dar toliau, iškilusi virš medžių viršūnių, švietė bažnyčios stogo smailė. Nė gyvos dvasios. Išskyrus tą bernioką. Ir keletą čiurlių.
Sėdėjo bernas ant betoninės šiukšliadėžės, nugara atsirėmęs į autobusų stotelės ženklą. Ir godžiai kramtė gerokai sudžiūvusį duonos kampą.
Patapšnojau sau per kišenes – cigaretės vis dar buvo savo vietoje. Vieną neskubėdamas prisidegiau ir vėl apsidairiau. Nieko. Visiškai tuščia.
– Kur čia visi nuėjo? – kiek įmanoma ramesniu balsu paklausiau bernioko.
Tas gūžtelėjo pečiais ir dideliais, stipriais dantimis įsikirto į duonos gabalą.
Nervingai tarp pirštų minkiau cigaretę. Žnybtelėjau sau į ranką – bene gal užmigęs.
– Kas „visi“?
– Na visi - iš autobuso, – mostelėjau ranka į tuščias vietas.
Berniokas atsistojo, įbruko man į rankas apgraužtos duonos kepalą, pažiūrėjo į vieną pusę, į kitą. Pasilypėjo autobuso laipteliais, žvilgtelėjo vidun, kažkodėl pirštais patrynė vairą, juos tuoj pat pauostė ir, sugrįžęs, atsisėdo kur sėdėjęs.
– Tai kad tu vienas čia. Aš irgi galvoju – ko jis čia vienas atsibeldė. Pavaišinsi cigarete?
Negalvodamas ištiesiau pakelį. Berniokas vieną tuoj pat užsikišo už ausies, o kitą prisidegė kišenėje sužvejotais degtukais.
– Sėkmei, – mirktelėjo man.
– Tai pilnas buvo, – gerklė vis labiau džiūvo, – o vairuotojas tai va čia sėdėjo, o dabar nėra. Aš gi tik nusimyžt nubėgau.
– Nu matai, kaip būna, – berniokas tik gūžtelėjo pečiais.
Demonstruodamas, kad čia dar yra gyvybės, danguje sučirškė vieversys ir, jei neklystu, kažkur toliau amtelėjo šuo.
– Tai gal tu miręs, – berniokas delnu stipriai pasitrynė nosį, – nu, žinai.
– Ne, nežinau, – atžagariai atsikirtau.
Visgi ta mintis įkyriai prilipo galvoje ir skambėjo vis realistiškiau. Gal užmigau autobuse, pakirstas alaus, šilumos. O autobusas pateko į avariją. Kodėl gi ne – visai įtikinama teorija. Arba – žvilgtelėjau į lauko tualetą – gal čia portalas tarp pasaulių? Jutau, kad manyje šneka visas išgertas alus, tačiau nesusilaikęs, sekamas kibaus berno žvilgsnio, nukurnėjau link būdelės ir užsidariau viduje.
Tas pats dvokas, tos pačios vapsvos. Tos kelios dėmės asloje, liudijančios apie mano prastą taiklumą skubos momentu.
Įkvėpiau, žinoma, per burną, užsimerkiau ir išėjau į lauką.
Bernas traukė ir antrąją cigaretę, su kuo didžiausiu susidomėjimu stebėdamas mano veiksmus.
– Nu?
– Kas „nu“? – piktai atsikirtau.
Autobusas buvo vis dar toks pat tuščias.
– Žodžiu – bybienė, – galų gale drėbė. – O iš kur tu?
– Iš miesto.
– A. Miesto. Sostinės?
– Kokios dar sostinės. Miesto.
– Na tos, sostinės, – užtikrintai atsakė, tarsi man iškart turėjo būti aišku, apie ką kalba. – Seniai jau autobusą vairuoji? Man tai neleidžia...
– Nevairavau aš to autobuso, – pyktelėjau, – sakau, kad kai išlipau, buvo pilnas. Dabar – tuščias. Vairuotojas buvo. Ir žmonių pilna. Ir bobelė, kuri lašiniais Brazauską vaišino.
– A. Jei lašiniais, tai gerai. O jei dar česnako skiltelė. Ir mažučiukas stikliukas degtinėlės. Tokios šaltos, kad į sirupą pavirtus, – atsidusęs sučepsėjo, – gerai dabar būtų. Gal dar viena pavaišinsi? Kad jau siūlai, -suokalbiškai mirktelėjo, – dvi paimsiu.
Abu užsirūkėm. Godžiai dairiausi aplink. Gal ką praleidau, nepastebėjau. Jei miriau, taigi nebus vienas į vieną panašu į buvusį gyvenimą. Kiek pagalvojęs įlipau į autobusą ir pabandžiau pasukti raktelius. Starteris net nekrustelėjo.
– Dažnai autobusai važiuoja pro čia? – griebiausi paskutinio šiaudo.
– Kartais, – gūžtelėjo pečiais bernas, – ką aš žinau. Zigmas prie alaus pasakojo, kad vienas tikrai važiavo. Tik nesustojo. Dūmė ir nudūmė. Senas toks buvo, geltonas. Ir be numerių. Bet žinai, klausyk tu to Zigmo.
Neapsispręsdamas paėjau kelis žingsnius pirmyn, apsisukęs grįžau atgal. Dėbtelėjau į ramiai rūkantį berną. Nugara buvo šlapia nuo šalto prakaito, bet save laikiau gana pragmatišku žmogumi – dingo žmonės, tai dingo. O man kas. Ramybės daugiau.. 
Negrabiai jam mostelėjau.
– Tai keliausiu. Kiek čia eit, – numykiau.
Bernas linktelėjo ir iškėlė nykštį viršun.
Buvau pasiryžęs eiti tol, kol bent kažką prieisiu. Ar sutiksiu kitą autobusą, automobilį, traktorių ar tiesiog dviratininką.
Žingsniavau tiesiog kelio viduriu, kepinamas tos pačios kaitrios saulės. Aplink dirbami laukai, viena kita karvė, tolumoje – pavienės miškų juostos. Tariausi matantis stirnas, įsisukusias į javus. Bet, nespėjus gerai įsižiūrėti, jos pašoko ir dingo beržyne.
Nežinau, kiek buvau nuėjęs, bet kojos sakė, kad jau nemažai. O vis dar nieko, išskyrus gyvūnus, nemačiau. Malūno taip ir nepriėjau, nebuvo ir gyvenviečių ženklų. Tas pats begalinis, vienodas peizažas – laukai ir miškai. Ir šiek tiek vingiuojantis, tolumoje pranykstantis kelias.
Dar kiek paėjęs tiesiog spjoviau viską ir apsisukau. Jei tiesiog miriau – na tai tegul. Ne toks ir prastas pomirtinis pasaulis. Tylus, ramus ir gražus. Dabar kur kas labiau bijojau, kad ir tas kaimas bus pranykęs. Lengviau atsikvėpiau pamatęs bažnyčios bokšto smailę. Ir stotelėje vis dar tebesėdintį berną. Kad jis ir pats velnias būtų – vis draugija.
Dar kartą apsidairęs giliai įkvėpiau gryno oro. Kvepėjo įkaitusia, šviežiai nupjauta žole.
– O kur visi? – susizgribau dar neregėjęs nė vieno žmogaus.
– Taigi laidotuvės. O mes čia sėdim, – kaukštelėjo sau delnu į kaktą bernas, – gi žadėjau degtukų parnešt. Einam. Greičiau, skubinkis. Nebent autobuso lauksi.
Autobuso laukti jau nebeketinau ir net šiek tiek norėjau, kad jis išvis nepasirodytų.
– Visi susirinko, tai bent laidotuvės bus. Pamatysi, – suokalbiškai mirktelėjo, – pas jus mieste tokių nebūna. O čia tai – ohoho.
Berniokas tarškėjo nesustodamas, tik kartais stabtelėdavo prisidegti iš manęs iškaulytos cigaretės ir varė toliau. Papasakojo, kaip Marcelė Antaną rado tik paryčiais, atsirėmusį kakta į obelį, nusmauktomis kelnėmis ir jau gerokai atšalusį. Mat tas kiekvieną vakarą slinkdavo į vietinę aludę kelių bokalų, o kartais ir ko stipresnio išlenkti. Bet, matyt, ne laiku užspaudė reikalas ir nusprendė prie tvoros visą reikalą atlikti. Pasirėmė kakta, nusitraukė kelnes ir numirė.
Kiek tik Marcelė nedejavo, kad kaip gėda prieš žmones, kaip nepatogu, kad senis mirė atsukęs pliką užpakalį į kelią. Kiek pavirkavus puolė ieškoti, kur Antanas buvo užkasęs stiklainį su pinigais.
– Ar rado?
– Taigi rado, – tarsi pats tuo netikėdamas galvą pakraipė bernas, – net ne stiklainį, o visą uzboną. Pilną pilnutėlį aukso ir sidabro. Iškart visiems paskelbė, kad Antaną išlydės padoriai, gėdos niekam nepadarys. Ir Viduką ta proga papjaus.
– Viduką? – pajutau, kaip šaltas prakaitas nubėgo nugara, prisiminus darbų mokytoją Vidą Staniulionį.
– Nu – Viduką – paršą.
Ir, nelėtindamas žingsnių, ėmė porint, kaip Viduką Antanas nupirko dar visai mažą paršelį. Be galo meilus buvo paršelis – kiekvieną pasitikdavo vizgindamas savo uodegėlę, o jau švelnumas, o jaukumas. Tik viskas pasikeitė kartą jam užėdus rūgusių vyšnių, kurias Marcelė neapdairiai paliko dubenyje prie tvarto. Suėdė visas su kauliukais ir, privaręs į dubenį, įsisuko į vištidę. Neliko ne tik kiaušinių, bet ir vištų – viską suėdė. Surijo ir prie būdos pririštą Sargį.
– Sargį? – nepatikėjau.
– Su visa grandine, – lyg niekur nieko gūžtelėjo bernas, – o paskui ir būdą. O tada pasileido kaimo niokoti. Neliko nei Jorės ančių, nei Anzelmo pomidorų, o senojo Proškaičio telyčios taip niekas ir nebematė.
– Pala, – piktai papurčiau galvą, – ką čia šneki? Kaip suprast – suėdė? Paršas. Suėdė telyčią?
Bernas pasilenkė prie manęs ir tyliai sušnabždėjo:
– Jei atvirai, tai manau, kad iš to pasiutimo jis tą telyčią gana stipriai pamylėjo. Visi žino, kad paršas užkerėtas buvo. Tik prie Marcelės apie tai nė šnypšt, o tai, – atkišo man kumštį po nosimi, tarsi demonstruodamas, kuo mane pavaišins Marcelė, – tema jautri.
Ir tada, lyg niekur nieko nusukęs kalbą, ėmė pasakoti, kas gimė, kas mirė, kas tuokėsi, kas su kuo tvarte šieno kupetoje sukritęs buvo, kas kieno obuolius vogė, o kas – karosus iš vietinio gaisrinės tvenkinio. O minimų vardų prisiminti jau visai nebespėjau.
O saulė vis stipriau kaitino galvas ir pagaliau net ir bernas pritilo. Vis garsiai sučepsėdavo sausomis lūpomis ir stipriai atsidusdavo.
Et kad taip šalto alaus. Tokio šalto, kad dantis užgeltų ir savo vardą pamirščiau.
Pasukom gatvele į dešinę, praėjom pro raudoną medinį gaisrinės pastatą, kurio viduje kapstėsi kelios vištos ir gaidys, ir, už nugaros palikę tylą, įnėrėme į žmonių, triukšmo ir šurmulio pilną kiemą.
Vidury kiemo, tarp tvarto ir šiltnamio, stovėjo ilgas stalas, užtiestas akinamo baltumo nėriniuota staltiese. Ko tik ant jo nebuvo – nuo apšarmojusių žalsvo stiklo butelių iki paties paprasčiausio šakočio. Bernas, vikriai prasispaudęs tarp dviejų garsiai apie šieno grėbtuvus besiginčijančių moteriškių, nuo stalo pagriebė lėkštę, pilną papjaustyto skilandžio, ir kelis butelius alaus.
– Marcelė, – kinktelėjo galvą į smulkią mažą moterėlę, galvą apsirišusią juoda skara, ir vienu ilgu gurkšniu nugėrė pusę butelio.
Mane kur kas labiau stebino ne tai, kad niekas pernelyg manimi nesistebėjo, o storo plieno lakštais paramstytas tvartas. Ir žemas, gūdus iš jo sklindantis kriuksėjimas.
Šalia tvarto durų baisaus ilgumo peilį galando vyras, tokia vešlia barzda, kad tesimatė vien akys ir kumpa nosis. Net pirštai buvo apžėlę tankiais juodais gaurais.
– Tu tik ten gražiai, – sumykė pribėgus Marcelė, – gi žinai.
– Mhm, – numykė vyras, – bakst – ir viskas.
Vidukas užžviegė, tarsi nujausdamas, kad toks didelis žmonių sambūris nieko gero nežada.
– Mūsų geriausias skerdikas, – nežinia iš kur vėl šalia išdygo bernas, vedinas strazdanota geltonkase merga, – pats Diodoras. O tu nesikuklink. Čia, kol vėdarus prikimš, kol kumpius apskrudins, ir išalkt spėsi.
Traukdamas orą per nosį Diodoras keistai, tarsi mėgdžiodamas, kriuktelėjo. Paršas nutilo, tarsi būtų supratęs, ką šis baisiai apžėlęs žmogysta pasakė, ir dar garsiau pradėjo žviegti.
– Nelabai nori būt skerdžiamas, – numykė Diodoras, ilgu peiliu, kuriuo ir turėjo nusmeigti paršą, pasikasė ausį, – reikės jį truputį palaikyt, kol aš tik smygt – ir viskas.
Pasakyti buvo paprasčiau nei padaryti. Iš pradžių net neatsirado savanorių, bet, kai Marcelė pagrasino, jog per šermenis nebus nė lašo ruginės, keli vyrai tuoj pat pasisiūlė pagelbėt.
Diodoras tyliai suburbėjo kelis nesuprantamus žodžius ir, giliai įkvėpęs, nėrė į tvarto vidų.
Jei kas būtų pasakęs, kad paršas gali taip skausmingai garsiai žviegti, niekada nebūčiau patikėjęs. O juk visai mažas būdamas irgi kaime ne kartą mačiau, kaip pavasarį skersdavo per žiemą gerai nupenėtą kiaulę.
– Laikyk tu jį...
– Laikyyyk!
– Kur smeigi! Pjauna, pjauna mane! Skerdžia!
– Pačiupau...
– Smeik, Diodia, smeik!
– Tuoj aš bakst – ir viskas, – iš pradžių piktai, o po to džiaugsmingai šūktelėjo Diodoras.
Žviegimas taip staiga liovėsi, kad net ausis užspaudė. Marcelė skepetos kraštu pasitrynė akių kampučius.
Pirmas iš tvarto glūdumos išniro Diodoras, išsipešusių marškinių kampu valydamas kruviną peilį. Kažkas aimanavo, susiėmęs už perdurtos rankos, kažkam po akimi juodavo mėlynė, o kažkas laikė suspaudęs perkastą riešą.
– Vyrai, kokie vyrai, – pamaldžiai suglaudusi rankas aimanavo senė Marcelė, – tai tokį darbą padarėt, tokį darbą. Antanas ir tas būtų pagyręs.
– A ką čia, – pirmą kartą nusišypsojo Diodoras, – truputį apsistumdėm. Lengvai taip. Kaip per šokius.
– Tai štai, po truputį, po šlakelį, čia palengviuk, širdžiai nuramint. Aš irgi truputuką. Ne, ne, nepilk pilno, man širdelė, žinai, kaip. Dar vėdarus kimšt.
– Mergos kimš, – Diodoras piktai numojo ranka, – še.
Sustojo vyrai ratu, leisdami stikliukus tarp rankų. Plekšnojo vienas kitam per pečius, atsainiai šypsojosi ir trynė rankas. Tarsi ne paršą būtų paskerdę, o visą mūšį laimėję. Vieną į kitą kaip vandens lašai panašios aukštos mergos jau sėmė vandenį iš šulinio, galando peilius. Kažkas išsitraukė armoniką, iš kažkur išniro būrys basakojų vaikų.
Niekas iškart ir nepastebėjo, kaip prasivėrė tvarto vartai ir į kiemą išsvirduliavo kruvinas Vidukas.
Pirmas jį pastebėjo Diodoras. Iš nuostabos pats juokingai kriūktelėjo.
– Ak tu bjaurybe.
Tokio paršo dar niekada nebuvau matęs ir net nebūčiau pagalvojęs, kad jie gali užaugti tokio dydžio.
Vidukas suurzgė kaip šuo, kimiai kriūktelėjo. Stebėtinai mažos juodos akys visus piktai nudelbė. Lyg jaunas buliukas pakapstė kanopa žemę.
– Nu... – kažkuris vyrų išsižiojo, bet pasakyti nieko nebespėjo.
Pirmam kliuvo pačiam Diodorui. Pasiuntęs jį tiesiai į serbentų krūmą, pasisuko ir kakta vožė sekančiam.
Nespėjau nei suprasti, nei pamatyti, kaip ta pati, berno atsivesta strazdanė iš kažkur atsitempė kuo tikriausią, per vamzdį užtaisomą muškietą ir, prisitaikiusi, pylė tiesiai Vidukui į kaktą. Kiemą užtvindė tiršti parako dūmai.
Paršas susvyravo ant kojų, piktai nužvelgė mergą ir, riebiu šonu nuvertęs šiltnamį, sulaužė tvorą ir pranyko miške.
Po ilgos spengiančios tylos pirmasis atsitokėjo Diodoras.
– Vo tai tau.
O tada iš sąstingio pabudo ir likusieji. Kas šaukė, kad reikia tuoj pat pult į mišką ir pagaliau, kaip priklauso, padoriai pribaigt Viduką. Kas siūlė visą mišką padegt ir išrūkyt paršą iš ten. Visai pamiršę, kad čia susirinkę į Antano laidotuves, dabar vienas kitą perrėkdamas šaukė, ką daryt, kad kuo greičiau Viduką papjaut, kaip pridera, ir iškept.
– Čia visos laidotuvės tokios? – paklausiau berno.
Buvo jis prisikimšęs pilną burną šakočio, tad tik keistai myktelėjo. Ta pati merga, šovusi į paršą, dabar, suraukusi antakius, spoksojo į aprūkusias šautuvo vamzdžio žiotis. Kaip ir norėjau pasakyt, kad net lazda iššauna, bet susilaikiau – veidą buvo iškreipusi nuožmi išraiška. Dar gausiu į nosį su buože.
Pagaliau kieme susirinkusieji aprimo ir pagaliau prisiminė, ko čia susirinkę.
– Rytoj mes jį, – kiekvienam, kas netingėjo klausyt, aiškino Diodoras, – dalgius ištiesinsim, deglus pasiimsim. Jau šįkart padoriai bus. Kaip reikia. Kaip senais laikais. Reikės – iki marių ginsim. Mes čia tokį pisinį pakelsim, mes čia taip tą paršą išdarinėsim, mes... – pritrūkęs žodžių piktai pagrūmojo suspaustus kumščius.
O Marcelė sukosi po kiemą, ]]> Mon, 13 Apr 2026 22:22:17 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261951.html http://rasyk.lt/kuriniai/261951.html kaip įsčiose kūdikį,
kad būtų šilta ir saugu.

Kad nenuvargintų vėjai šalti,
kad neišgąsdintų nakties šešėliai,
kad nepristigtum šviesos.

Laikau Tave tarp delnų
Ir taip esu, esi arčiau.
aš užkloju Tave tikėjimu —
lyg švelniausia skraiste.

Net jei nutylu, nutyli
Dievas kalba už mus —
švelniai, be žodžių.

Kiek Tau cukraus į arbatą? ]]> Mon, 13 Apr 2026 18:48:17 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261950.html http://rasyk.lt/kuriniai/261950.html O laiškas keliauja
Sveriamas
Šviečiamas ir
Įvertinamas
Per rankas lentynas maišus
Ar mane prisimins
Jeigu jis atkeliaus?

Peizažas jau nebe tas ]]> Mon, 13 Apr 2026 16:19:54 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261949.html http://rasyk.lt/kuriniai/261949.html paukščio giesmė
Per arimus ėjau
kad parginčiau
Iš kaulų pabėgusią
šilumą
Mano sapnuose
kalnai
Jau ištiesė savo
plasnojančias virtines
Ant keteros stoviu
Ir trūksta deguonies
Nes dulkes pamiršau išguit
Iš savo kambario
prieglobsčio
Tu mano aruodas
laukime
Mano minties kape
Po truputį sukapsi
Mėnuo po mėnesio
Jaučiuosi truputį
Laukinis
Esu it prakirstas
Beržas
Per lygumas bėgdamas
Tarsi per kalnus
Visas sulipęs
Sula ]]> Mon, 13 Apr 2026 10:14:50 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261948.html http://rasyk.lt/kuriniai/261948.html Mediniame veidrodžio spintelės stalčiuje gulėjo maža stora knyga
Viršelis savo spalva priminė vėžlio kiautą
Vienas po kito su trenksmu atsidarydavo  trys vienodi stalčiai
Čaižus garsas - tai ženklas, kad Tėvas skaitys vėžlio kiauto knygą
Prie stalo virtuvėje atsiverčiama autobuso bilietu pažymėta knygos vieta
Visi žinojom, kad tai trečias įvado puslapis
Tirštai paseilėjami rudi tabaku persisunkią pirštai
Drebėdamas verčiasi  plonas pageltęs puslapėlis
Niekam nežinant esu atsivertęs vėžlio knygos vidurį
Greitai užverčiau sudėtingos sujungimo schemos
Skaičiai ir begalę juodų rodyklių įžūliai  pažvelgė man į akis:
Ištepliotos taukais knygos iliustracijos, tarsi  paruoštos prakuroms
Užsimetęs ant nosies akinius, Tėvas  tapdavo blaivus ir kruopštus mokinys
Pažvelgus pro durų plyšį, Tėvas miegodavo su užrasojusiais akiniais
Autobuso bilietas vis dar gulėjo trečiame puslapyje
Knyga vadinosi: „ Dujininko vadovas“ ]]> Mon, 13 Apr 2026 09:11:42 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261947.html http://rasyk.lt/kuriniai/261947.html
kentėti mėšlą yra pesimizmo šaltinio topas gyvmėšlį susitvėrimų parasythr
100% garantas pesimistinio asmenybės tipo formuotės kryptis nenebūties

keistas satyrikono išsireiškimas nei nebūtis nei ne tačiau ss sa nebūties ne

x

atsitolt nuo negandų ir pavojų bėdų kenksmių kankynių likt nepasikeitusiam
’prieš skersvėjus nepalūžusiam nenulenktam nepaslinktam blogyn blõgiojė̃g

neįveiktam susiturėjusiam santūry santū̃ryje problem neieškojusiam kitýbės


-užsklanda-

šaršalais kalbėsį šerkšnu tyvuliuojant gyvulinį kiekį antifreoninio niekkniekio ]]> Mon, 13 Apr 2026 09:08:22 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261946.html http://rasyk.lt/kuriniai/261946.html ir žodžiai sukandžiojo vaikus
ir vaikai papasakojo tėvams
ir tėvai užtaisė ginklus
ir žodžiai raudojo, staugė
lėtai laižė jų aklas žaizdas
kol susmuko veidu žemyn
ant kruvinos žemės
ir tada atėjo Giltinė
pasipuošusi sekmadieniniais drabužiais
sustojo prie Poeto namų
ir pašaukė desperatiškais klyksmais
ir Poetas atidarė duris
nežinodamas, kas nutiko
ir pamatė Mirtį, kabančią šešėlyje
ir raudančią
pasakė: - Eiki su manimi
šiandien mes gedime.
- Kas mirė? – paklausė Poetas
- Na, tu, – atsakė Giltinė
ir ištiesė rankas
pareikšdama užuojautą... ]]> Mon, 13 Apr 2026 00:03:29 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261945.html http://rasyk.lt/kuriniai/261945.html alkanas bitinėlis
ieškantis gėlės ]]> Sun, 12 Apr 2026 23:59:48 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261944.html http://rasyk.lt/kuriniai/261944.html Kažkas iš karto supranta jo unikalumą, kažkas prabunda naktyje, atsisėda lovoje: „ Genialu. Ir kaip aš anksčiau to nemačiau“. dažniausiai tai po spektaklio su Masalskiu. „ kaip jis įėjo. Kokie žingsniai. O kaip pradėjo juoktis... genialu. aš taip laukiau - jis atėjo ir visa salė atsigavo.
Gyvas žmogus.
Teatre dabar retai gyvą žmogų pamatysi.
Visur tik artistai,.. dar būna aktoriai, o Masalskis - gyvas žmogus. Kokia įtaiga. „
Žmonės ilgai neužmiega po spektaklių su gyvu žmogumi.
Nemigos kamuojami skambina į bilietų kasas, nori pristatomų kėdžių į spektaklius su gyvu Masalskiu. ]]> Sun, 12 Apr 2026 20:49:26 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261943.html http://rasyk.lt/kuriniai/261943.html Pasakai kažką paprasto. Tada pasakai tai dar kartą, tik šiek tiek blogiau. Tada dar kartą, tik geriau.
Taip įstringa.

Pradėk nuo kūno. Nesvarbu, kieno.
Vyras kambaryje. Moteris kelyje. Šuva su antra galva. Kažkas su problema, kuri neišsispręs. Pateiki detalę. Kažką fizinio. Kažką, kas gali pūti, kraujuoti ar lūžti.
Oda, kuri blizga ne ten, kur reikia. Riebaluota ties sąnariais. Sausa, skilinėjanti ties krumpliais. Mažų nesėkmių žemėlapis.
Mėlynė, kuri niekada nebaigia keistis. Violetinė centre. Kraštai gelsta, tada žaliuoja, tada vėl iš naujo, lyg negalėtų apsispręsti, kuriame mirties etape yra.
Kūnas yra tikras.

Pridėk taisyklę.
Visada yra taisyklė.
Pirma taisyklė - tu apie tai nekalbi. Antra taisyklė - tu apie tai nekalbi.
Kartoji taisyklę. Žmonės prisimena taisykles.

Įvesk žalą. Žala turi būti konkreti.
Praskelta lūpa. Iškritęs dantis. Įprotis, kuris atsirado dėl noro išlikti, bet skatina irimą. Nesakyk trauma.
Tu sakai, kad dantis buvo nurytas. Arba įdėtas į kišenę. Arba laikomas po liežuviu kaip paslaptis.
Tu sakai, kad lūpa niekada tinkamai nesugijo. Kad ji vėl prasiveria, kai keičiasi oras.
Balsas lieka ramus.
Balsas visada lieka ramus.

Rašyk greičiau. Pasitikėk ritmu.
Trumpa eilutė. Lūžis. Dar trumpesnė. Smūgis.
Pašalini jungtukus. Pašalini dvejonę. Pašalini save.
Tekstas gerėja. Arba tampa įtikinamesnis.
Vienas ir tas pats.

Pridėk posūkį.
Visada yra posūkis.
Ne visai staigmena. Greičiau pataisa. Kažkas, kas jau buvo, tik neteisingai įvardyta. Skaitytojas persiderina. Tekstas susiveržia.
Jautiesi gudrus.
Jautiesi kažką atradęs.
Nieko neatradai.

Išmesk minkštus žodžius.
Išmesk gudrias vietas.
Išmesk viską, kas verčia šypsotis.
Tu nesišypsai.
Balsas niekada nesišypso.

Pereik prie pabaigos.
Visada yra pabaiga.
Ji neišsprendžia.
Ji neguodžia.
Paguoda reikštų užbaigtumą.
Užbaigtumas yra melas.

Pasakyk.
Tai, ko vengei.
Tai, apie ką sukiojaisi.
Pasakyk tiesiai.
Per daug tiesiai.
Taip tiesiai, kad net kvailai.
Tada supranti, kad veikia.
Sustoji.
Nesiaiškini.
Iki galo neužbaigi.

Palieki
viską
neužbaigtai.

Visiškai ir galutinai, negrįžtamai ir be vilties, amžiams ir visiems laikams. ]]> Sun, 12 Apr 2026 20:38:01 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261942.html http://rasyk.lt/kuriniai/261942.html skleidžiasi žiedlapiai
pernykštės ežiuolės ]]> Sun, 12 Apr 2026 19:26:15 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261941.html http://rasyk.lt/kuriniai/261941.html O tarp žodžių kurių tau neištariau tąkart
Supos vakaro saulė - raudonavo klevai,
Kraujas dilgčiojo gyslomis tekant.

Nešauk manęs vardu - atsigręšiu į tylą,
Net jei būsiu toli nuo to laiko krantų,
Kažkas šiam pavasary tyliai suskyla
Ir iš nuolaužų gimsta daugiau nei turiu.

Tu ne mano buvai, tik norėjau suprast
Ką many palikai - linko keliai,
Vėrės žydras dangus, medžiai lenkė šakas
Ir pasidaviau aš ...  Dievo valiai.

Jei sugrįši kada, nesvarbu koks bus laikas
Atpažinsiu tave - besišypsančias lūpas
Tu daugiau nei kažkas, net už viską kas baigias,
Tu  tėkmė amžina, kurioje saulė supas.
.......
Ir pavasariais žydi klevai,
Pajutai - prisiglaudusią lūpom... ]]> Sun, 12 Apr 2026 15:59:47 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261940.html http://rasyk.lt/kuriniai/261940.html - Bet spjaudėsi ji kažkuo.
- Labai jau netaikliai spjaudėsi, - gūžtelėjo pečiais žaliaplaukis.
Burtininkai sėdėjo virtuvėje ir kalbėjosi apie tai, apie ką pasikalbėti turėjo dar vakar.
- Aš netikiu, kad tas gyvačiukas galėtų taip orus keisti. Jis, kiek pamenu iš tavo pasakojimo, tėra menkas pabėgęs nesusipratimas.
- Na, buvo kilusi sumaištis su visokiais senaisiais dievais ir Amžinaisiais.
- O ar kas išsiaiškino, kodėl ta sumaištis kilo?
- Ne, kažkaip pamiršo visi. Išgrūdo vargšę Ladą ir tiek.
- Na, ne tokia jau ji vargšė, - vyptelėjo Iseitis.
- Taigi, - kažkaip mąsliai linktelėjo Margenis.
Kurį laiką valgė paskendę savo mintyse. Abu svarstė, kad protingiausia būtų sėsti ant žirgų ir traukti savais keliais. Tegul čia stūgauja vėtros, lyja lietūs, sninga ir šąla. Kas jiems?
- Kaip manai, ar mums verta čia veltis? – po akimirkos paklausė Iseitis.
- Neverta. Bet velsimės.
Iseitis nustebęs pažvelgė į kelionės draugą.
- Aha, - nusiviepė šis. – Aš gi pažadėjau.
- Aš tai nieko nežadėjau, - atkirto Iseitis.
- Tai paliksi mane vieną?
- Eik jau! – numojo ranka. – Gal geriau pakalbėkim apie reikalą.
- Pakalbėkim, - sutiko. – Pradėsim nuo to, kad kažkodėl prisikėlė, buvo prikelta, o gal nė nebuvo niekur išėjusi Didžioji Lada. Tuo pačiu metu prisikėlė daugybė monstrų ir demonų. Ir dar ta Varinė Gyvatė nelaiku. Ir kiaušinius sudėjo.
Maždaug viską Iseitis jau buvo girdėjęs, tačiau klausėsi labai atidžiai. Tuo tarpu žaliaplaukis dėliojo mintis toliau:
- Viskas vyko vienu metu. Atsakomybę už viską prisiėmė Lada. Bet keista, kai dabar pagalvoju. Ji sakė – pabudau. Ką tai reiškia?
- Na, manęs neklausk. Ją turėjo kažkas prikelti. Juk iš ten, kur išeina senieji dievai, grįžti, kiek žinau, nėra paprasta.
- Tai kaip gi tai atsitiko? Ir dar man atrodo, kad ji tik prisiėmė kaltę dėl monstrų ir viso kito.
- O kodėl nepasakė tiesos?
- Kas supaisys dievus? Su dabartiniais bendraut neįmanoma. O senieji…
- Taip, dėl to tu teisus. Taigi, Didžiosios Lados motyvų mes nesužinosim. Nesužinosime ir kas ją prikėlė. Tai ką galim sužinoti?
- Apie tą laikotarpį – nieko. Tačiau ir toliau nieko gero. Kodėl Lada paliko du gyvačiukus?
- Vadinasi, jos manymu, taip reikėjo.
- Aha, reikėjo. O tada ėmė ir išsinešdino. Ir paliko čia baisią netvarką.
- Aišku. Tik aš galvoju, kad viskas prasidėjo ne nuo Lados ir tų monstrų.
Margenis nustebęs pažvelgė į magą.
- Aš galvoju, kad mes esame pradžia.
- Vis tiek nesuprantu.
- Na, pagalvok. Tavo tėvas, ta Naktižiedė. O aš?
- Ką tu?
- Kokio galo atsiradau čia, toli nuo savo tėvynės? Net nežinau kur ji yra.
- Gal tu ir teisus.
Burtininkai vėl gurkšnojo arbatą tylėdami.
- Tai ką darysim? – pagaliau paklausė Margenis.
- Neišspręsim mes visko. Bet gyvačiuką reikėtų nugalabyti.
- Taip. Ir kokiu būdu? Aš tai mačiau, kaip jos motina su burtininkais tvarkosi.
- Reikia jai nukirsti galvą.


Sekantį rytą burtininkai vėl patraukė link daubos. Pasiekę maždaug pusiaukelę, išsiskyrė. Tikėjosi, kad vienas nukreips dėmesį, o kitas galės nukirsti jai galvą.
Kai pasiekė daubą, šliužo nebuvo matyti. Burtininkai ir manė, kad gyvačiukas bus įlindęs savo irštvon. Kadangi daugiau į daubą lįsti neketino, tai nusprendė išvilioti jį burtais. Iseitis linktelėjo, ir burtininkai vienu metu smogė: žalios ir mėlynos liepsnos liežuviai apėmė daubą.
Akimirką nieko nevyko. Paskui dauba vėl sprogo, ir iš jos riaumodama iššovė gyvatė. Žirgai stojo piestu, ėmė klaikiai žvengti. Tai buvo lengviausia darbo dalis. Kol šiek tiek apkvaitęs šliužas piktai šnypšdamas sukiojo galvą, burtininkai dar kartą smogė magiška ugnim. Gyvačiukas vėl ėmė šnypšti. Tačiau jokios akivaizdžios fizinės žalos, rodos, nepatyrė.
Iseitis išsitraukė savo keistąjį ginklą ir šoko prie gyvatės. Smūgis nebuvo tikslus. Jis tik suerzino. Šliužas, siaubingai įsiutęs, atsigręžė į jį. Margenis puolė gelbėti. Išsitraukė durklą ir metė. Deja, nepataikė. Iseitis jau bėgo tolyn. O gyvatė įsispitrėjo į Margenį ir paleido ugnies kamuolį. Burtininkas atsitraukti nesuspėjo. Tiesiog išrėkė Didįjį Užkeikimą, tuo būdu susilpnindamas smūgio jėgą. Tačiau neišsisuko be nuostolių. Žirgas, išgąsdintas triukšmo ir ugnies, šoko į šalį ir išmetė Margenį iš balno. Krito labai nesėkmingai – skaudžiai susitrenkė dešinį petį. Jam už nugaros degė miškas. Žirgas nušuoliavo šalin. Kol burtininkas bandė atsistoti, šliužas, rodos jau atsigavęs nuo netikėtos atakos, lėtai pasisuko Iseičio pusėn.
- Saugokis! – šūktelėjo Margenis.
Sunku pasakyti, ar bendražygis išgirdo. Gyvačiukas vėl išspjovė ugninį kamuolį. Iseitis iškrito iš balno, jo drabužiai degė. Burtininkas nusirito tolyn bandydamas juos užgesinti. O žirgas tiesiog užsiliepsnojo. Margenis tuo metu šiaip ne taip atsistojo ir, nors ranką pakelti buvo sunku – žvėriškai skaudėjo dešinį petį, vis gi sugebėjo suformuoti ugnies srautą. Žalios liepsnos apgaubė gyvatę. Nelaukdamas, koks bus rezultatas, Margenis smogė dar kartą. Ir dar kartą. Daugiau nepajėgė. Griuvo visiškai išsekęs ir prarado sąmonę.
Kai atsigavo, aplinkui degė miškas. Šliužo nebuvo matyti. Burtininkas vargais negalais atsistojo ir šūktelėjo:
- Iseiti, kur tu?
Niekas neatsiliepė.
- Ei, Iseiti! Kur tu?
Tyla.
Svaigo galva. Pykino. Tačiau Margenis sunkiai slinko ton pusėn kur, jo manymu, turėjo būti magas. Vieną kartą vos neįgriuvo į daubą, nes per dūmus aplinkui nieko nebuvo matyti. Svirduliavo daubos pakraščiu remdamasis į medžius, kaskart susiraukdamas nuo skausmo. Dešinysis petys ištino, skaudėjo nežmoniškai. Dėl dūmų buvo sunku kvėpuoti, beveik duso. Niekur nematė Iseičio. Vis šūkavo, bet tas neatsiliepė. Pagaliau rado. Jau manė, kad lavoną. Suklupo prie Iseičio kūno. Jis buvo gerokai apdegęs, tačiau kvėpavo.
- Ei, girdi? – pajudino bendražygį.
Šis neatsiliepė ir neatsimerkė, tačiau sudejavo.
- Na gi, aš irgi bjauriai jaučiuosi. Kelkis…
- Gerai… jau… gerai… - sugargaliavo.
- Na, ačiū dievams nemirtingiesiems. Gyvas.
- Lyg ir… Tu?
- Irgi gyvas, - iškvėpė Margenis.
- O… tas… šliužas…
- Nežinau. Nei gyvo, nei nudvėsusio.
Iseitis sunkiai, stenėdamas ir dejuodamas, atsisėdo. Drabužiai virtę skutais, rankos ir dalis veido apdegę.
- Na, tada gyvas.
- Taigi.
- Žirgų nėra. Kaip kapanosimės?
- Keturiom. Kche… kche… - lyg ir susijuokė Iseitis.
- Tikrai juokinga.
- Nešdinamės.


Kai Kurtė pamatė grįžusius, neteko žado. Sustingo virtuvės vidury ir žiūrėjo akis išpūtusi.
- Nevėpsok, motin. Aš pasakysiu ką turėsi mums gauti. Viską rasi miške ar darže. O dabar mes prigulsim. Reikia virinto vandens ir švarių skudurų… ir samanės žaizdoms valyti.
O gydytis teko ilgai. Nuo paprastų tepaliukų žaizdos negijo. Magija gelbėjo irgi nelabai.
- Čia kažkokia pirmapradė magija, - konstatavo Iseitis, kai po dešimties dienų gydymosi nieks ir nepasikeitė.
- Taip. Ir ką darysim?
- Nežinau. Skauda mažiau, bet negyja.
- Gerai, kad nors mano žaizdos paprastos. Petys beveik jau atsistatė, o smulkios žaizdelės visai užgijo. Bet ką daryti su tavim?
- Taip. Ir dar su tuo šliužu.
- Manau, kad jis sveikas ir gyvas. Bet keista.
- Kas?
- Na, po to mūsų susirėmimo orai kiek aprimo.
- Įdomu.
- Taip.


Dėl Iseičio žaizdų jie užtruko dar dešimt dienų. Magas gydėsi ir tepalais, ir žolelių nuovirais, ir užkeikimais. Nelabai padėjo. Nors skausmą numalšinti pavykdavo, tačiau žaizdos negijo. Lyg ir užsitraukė plona luobele, iš po kurios nuolat sunkėsi keistas skystis. Be to, burtininkas jautė nuolatinį dilgčiojimą nudegimų vietose.
Galiausiai mėlynplaukis nusprendė, kad keliauti jau gali, o žaizdos vis tiek bent jau greitu metu neužgis.
- Reikės pagalbos.
- Na, - Margenis kažkaip keistai pasimuistė. – Žinau kai ką, kas tau galėtų padėti. Nesu tikras, ar bus paprasta tą pagalbą pasiekti. Bet lyg ir neturim kitos išeities.
Jokių graudžių atsisveikinimų nebuvo. Margenis tepasakė:
- Dėkui, motin. Telaimina Praamžis tave ir tavo šeimą.
- Dėkui. Sėkmės tau… burtininke.


Kelionė buvo keistoka. Margenio žirgą Mirenis rado miške. Jis buvo visai sveikas. Gi Iseičio arklys, kurį pardavė Mirenis, buvo visiškai netinkamas jojimui. Be to, žaizdos nuolat atsiverdavo ir imdavo skaudėti.
Artėjant prie Bedugnės jūros oras ėmė taisytis. Matyt, Dugninis ir Gaišė neketino sėdėti namie prastu oru. Išlindo saulutė, pūtė švelnus vėjelis. Tačiau „miške“, kuris anąkart Glažutei pasirodė toks keistas, viskas buvo po senovei. Paukščiažmogiai ir vėl buvo pikti. Tik šį kartą nesiveržė sudegti.
- Na, - pasakė Margenis mesdamas žiedą, - dabar teks palaukti. Priklausomai nuo Dugninio nuotaikos gali tekti ir ilgokai čia stypsoti…
- Kur dingsi, - gūžtelėjo pečiais Iseitis. – Tiek kankinausi, tai pakentėsiu dar.
Keliauninkai įsitaisė ant pievelės priešais saulutę. Po tų bjaurių lietingų dienų buvo labai malonu pasišildyti. Taip ir sėdėjo tylomis, kol galiausiai iš gelmės išniro undinėlė.
- Vaje... e... e… Tai hm… Margenis… Girdėjau, tu išvykęs. Toli. O šitas mėlynplaukis – tavo bendrakeleivis? Nekaip atrodo…
- Baigei? – niūriai paklausė Margenis. – Tu, Saulute, amžinai pliurpi kaip užsukta.
- O tu – linksmas kaip visada, - nusivaipė undinėlė.
- Na, nelabai man dabar linksma. Ir, po teisybei, neturim laiko. Burtininkui Iseičiui reikia Pilies gyventojų pagalbos. Tėvas įleis?
- Nežinau. Nėra jo.
Margenį taip nustebino naujiena, kad neišsyk susizgribo paklausti:
- Tai kur gi jis? Nepamenu, kad būtų mėgęs vaikščiot į svečius.
- Na, kartais įpročiai keičiasi, - neapibrėžtai paaiškino Saulutė.
- Gerai. Man tas pat. Ar galėsim patekti į Pilį?
- Tai kad ne, kol tėvo nebus.
- O kada grįš?
- Turėtų ryt.
- Na jau! Ar ir stirksosim čia pernakt?
Undinėlė tik pečiais gūžtelėjo.
- Tai gal gali nuplaukti į Pilį ir pakviesti ką nors?
- Galiu.
Bet undinėlė toliau plūduriavo virš vandens ir niekur neketino plaukti.
- Na?
- Kad Pily irgi nieko nėr.
- O dievai nemirtingieji! Jūs su Bangele nepakartojamos.
- Na, dėl šito tikrai nesiginčysiu. Mes – nepakartojamos.
- Tai jūs čia vienos?
- Aha, nuobodžiaujam.
- Matau, bet gal…
- A, svečių sulaukėm.
Margenis staigiai atsigręžė. Avilė ir Duogas sėdėjo ant žirgų. Sprendžiant iš jų išvaizdos buvo keliavę toli ir ilgai. Atrodė pavargę ir suirzę.
- Sveiki gyvi. Kur jūs visi tąsotės?
- O jūs?
- Na, mus ištiko nemalonumai. Va, Iseitis turi bėdą. Pamaniau…
- Gerai, - linktelėjo Avilė. - Jojam.
Saulutė vis dar plūduriavo pakrantėje ir staiga įsiterpė:
- Niekur jūs nejojat! Tiksliau, jūs visi trys galit joti, o mėlynplaukis – ne.
Duogas buvo tylus. Užtat Avilė tokia suirzus, kad šoko kaip pasiutusi katė:
- Tai ką: dabar jau tu tapai valdove?! Nurodinėsi čia man, ką galiu į svečius pasikviesti?
- Aš? Ne. Tėvas…
- Nemikčiok čia! Josim visi! Burtininkui pagalbos reikia.
- Bet tėvas…
- Klausyk, brangute, mano kantrybė senka.
- Tėvas mane nubaus…
- Tegul kreipiasi į Gaišę. Paaiškins jam.
Ir pavarė žirgą. Kiti nusekė paskui.


Pilyje burtininkai pirmiausia nusiprausė, persirengė ir pavalgė.
- Na? – pagaliau prakalbo ligi šiol tylėjęs Duogas. – Tai kas nutiko?
Margenis trumpai papasakojo jų nuotykius. Iseičiui vėl prasidėjo skausmai, žaizda pradėjo šlapiuoti, todėl jis tik linkčiojo galva ir trumpai atsakydavo į klausimus.
- Atrodo aišku. Dabar apžiūrėsim žaizdą, apraminsim kiek. Tada reiks pasidomėti.
- Man atrodo, - pasakė Avilė, - kad kažkuris burtininkas… gal burtininkė Čirškė buvo taip apsvilus Didžiosios gyvatės metais. Ji viena gyva teliko po susidūrimo su šia keista magija. Ji lyg ir pasveiko…
- Na, taip. Tikrai. Kiek pamenu, jai padėjo Gaišė.
Įsivyravo nejauki tyla. Iseitis pajuto, kad jam kažko nesako.
- Jeigu tai labai sudėtinga arba ta Gaišė kaprizinga, tai gal aš apsieisiu.
- Nesudėtinga, - ramiai pasakė Duogas. – Tik užtruks ir, kiek girdėjau, gydymas nelabai malonus.


Gaišė atvyko naktį, Iseitį išvertė iš lovos. Graži ir kartu baisi aukštaūgė moteris. Elgėsi išdidžiai ir grubokai.
Iseitis nebuvo jautrus. Tačiau skausmas buvo nežmoniškas. Jį vėl degino. Tik šį kartą ugnis buvo šalta, tiesiog ledinė. Ji, rodos, skverbėsi ligi pat sielos gelmių. Atrodė, kad tuoj mirs ir pateks į ledo ir šalčio karaliją. Tuoj tuoj pavirs ledo stulpu ir amžiams liks stovėti sniegynuose. Taigi, verkė kaip mažas vaikas. Verkė ne tik dėl fizinio skausmo. Verkė iš baimės, kad jo jau nebebus ir niekam tai nerūpės, nes jis yra vienišas keleivis ieškantis tėvynės, kurios niekada nematė. Ir jau nebepamatys. Po to užmigo kažkokiu keistu miegu.
Pabudo sekančią dieną gerokai po vidurdienio. Jautėsi lyg naujai gimęs. Nieko nebeskaudėjo, tik šiek tiek svaigo galva. Jis pažvelgė į veidrodį. Oda buvo lygi ir skaisti.
- Grožiesi savim? – išgirdo pašaipų Margenio balsą.
- Tai jau, - linktelėjo. – Vieną akimirką jau maniau, kad taip ir nusigaluosiu nuo tų žaizdų, o paskui ir nuo tos keistos burtininkės gydymo.
- Turėtum beprotiškai valgyti norėti.
- Žinai, - jau godžiai kimšdamas prie stalo pasakė Iseitis. – vis gi norėčiau grįžti ir pribaigti tą gyvatės išperą.
- Žiūrėk tu man, - nusivaipė Avilė. – Dar neatsigavo nuo ano susitikimo, o jau veržiasi vėl.
- Gerbiamoji Avile, nemėgstu nebaigtų darbų. Be to, norėčiau tai gyvatės išperai atkeršyti. Labai jau brangiai man kainavo mūsų pasimatymas.
- Na na… Ir kaip ketini tą padaryti? Juk nepavyko anąkart.
- Nežinau. Tiesiog buvom nepasiruošę. Puolėm kaip be galvos.
- Galėjot ir likti be galvos, - įsiterpė Duogas.
- Na taip, - linktelėjo Margenis. – Labai pikti ir nelaimingi jautėmės.
- Tai parodyk man dabar, kuris čia burtininkas toks laimingas… - iškošė pro sukąstus dantis Avilė.
- Tu čia ko? – nustebo Margenis.
- Kalbi nesąmones!
- Liaukis, sesut, - švelniai palietė petį Duogas. – Gana čia tų visokių bėdų. Dar betrūko, kad susipyktume.
- Gerai jau… - numojo ranka. – Gaišė paliko jums, avigalviams, dovanėlę.
Burtininkė mostelėjo ranka, ir ant stalo švelniai nutūpė nedidukė kolba, kurioje plaukiojo žydras ūkas.
- Va, tos dujos trumpam sustingdys gyvačiuką. Jeigu rasit jį. Išgąsdinot.


Į kelią burtininkai patraukė gerai pailsėję ir išklausę daugybės Duogo pamokymų bei Avilės burbėjimo. Lyg ir nesitarė ieškoti gyvačiuko, tačiau ryžtingai pasuko ton pusėn. Jojo tylėdami. Tiesą pasakius, Iseitis buvo nieko prieš paplepėti. Tačiau Margenis buvo rūstus lyg debesis.
Pagaliau pasiekė mišką.
- Na, ką dabar darysim? – paklausė Iseitis.
- Ieškosim, - trumpai atsakė žaliaplaukis.
Lėtai patraukė mišku, atidžiai stebėdami amuletus. Šie nieko nerodė, tačiau Iseičiui staiga ėmė dilgčioti nudegintas skruostas.
- Stok, - pasakė pusbalsiu. – Kažkur čia.
- Iš kur žinai? – taip pat pusbalsiu atsiliepė Margenis.
- Kūnas jaučia.
- Įdomu… Tai gal dar jauti ir kurioj pusėj.
- Man rodos, reikia joti link tos laukymėlės, - parodė į kairę, kur pro medžius švietėsi plikuma.
- Jojam, - sutiko. – Vis tiek nežinia kur.
Artėjant prie laukymės ėmė švytėti amuletai, o Iseičio skruostas jau degte degė.
Margenis sustabdė žirgą:
- Dabar aš josiu tiesiai ir atkreipsiu gyvatės, jeigu ten ji, dėmesį. O tu apjok iš kitos pusės ir apliek ją tomis dujomis. Tada pulsim abu ir pribaigsim.
- O ką, jei ten kas kitas?
- Na… tada pagal aplinkybes.
Iseitis linktelėjo ir nujojo. Margenis palaukė kol šis dingo už medžių ir patraukė nosies tiesumu. Amuletas švytėjo vis ryškiau. Burtininkas nulipo nuo žirgo. Jei ką, tai nors šis sveikas liks. Vylėsi, kad ir Iseitis susipras. Avilė raukydamasi ir bambėdama sutiko padovanoti žirgą.
- Turėk gėdos, - nepiktai barėsi Duogas. – Būtinai tau nuplėšti kuo brangiau. Juk savi.
- Margenis – savas, o šitas – ne, - raukėsi toji.
- Aš sumokėsiu, - visai neįsižeidė Iseitis.
- Na jau ne! – staiga supyko Duogas. – Atsibodo ji man su savo šykštumu! Galėtų tai…
- Aš ne šykšti, o taupi! – įsižeidė Avilė. – Skirti reikia. Be to, kai tu toks švaistūnas…
Margenis staiga griausmingai nusikvatojo. Keista buvo matyti jį besijuokiantį. Šypseną ir tą vargiai išspausdavo. Tačiau dabar Avilės ir Duogo ginčas priminė vaikystę, kai visgi buvo geros ir šviesios dienos.
- Gana jau, - pagaliau tarė vis dar šypsodamasis. – Avile, tikrai: nebūk šykšti.
- Žinokitės, - pagaliau nusileido ši ir išėjo vis dar bambėdama po nosim.
- Kas čia taip juokinga? – nustebo Iseitis.
- Ar įsivaizduoji, kiek kartų panašius ginčus girdėjome kai mokėmės?
- Mokėtės? – kilstelėjo antakius mėlynplaukis. – Tai buvai ne vienas?
- Hmm… - surimtėjo Margenis. – Dviese buvom.
Iš jo veido išraiškos Iseitis suprato, kad daugiau nieko nebeišgirs.
Taigi, Iseitis dabar turėjo labai gerą žirgą. Gaila būtų prarasti.
Margenis lėtai slinko mišku. Laukymėlė buvo jau čia pat. Tačiau neatrodė, kad šliužas būtų ten. Kadangi nieko nebuvo matyti, burtininkas galų gale žengė į atvirą vietą. Nieko nematė, bet jautrią burtininko ausį pasiekė tylios dejonės. Jis lėtai žengė į garso pusę. Ir pamatė žolėje graudžiai dejuojančią laukymėlės dvasią. Pamačiusi burtininką ji dar labiau išsigando ir pabandė slėptis, bet buvo taip stipriai sužeista, kad tik krustelėjo ir liko tysoti.
- Nebijok. Kas tau nutiko?
- Kirmėlė… didelė…
Margenis apsidairė ir pamatė už medžio stovintį Iseitį.
- Eikš, - mostelėjo.
Burtininkas priėjo:
- Kas gi čia?
- Kiek suprantu, laukymėlės dvasia, kuri pasipainiojo gyvačiukui.
- Oho, nelabai kas. Bandysim gelbėti?
- Manau. Gal ką protingo pasakys?
- Dabar pabūk ramiai, - pritūpė Margenis. – Mes tave apžiūrėsim ir pabandysim padėti.
Burtininkai ilgai tyrinėjo dvasią ir galiausiai nusprendė, kad ji tiesiog išsiurbta jos gyvybinė energija. Buvo ko pamąstyti. Jeigu tai ta pati gyvatė, tai vienu atveju ]]> Sun, 12 Apr 2026 12:51:21 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261939.html http://rasyk.lt/kuriniai/261939.html Lezbija,
tu kalbi taip, lyg būtum marmuras,
o aš – tik ranka, kuri jį glosto.

Bet tu žinai:
mano ranka gali ir sudaužyti.
Tik ne tave.
Niekada tavęs.
Tu sakai, kad gyveni tarp dviejų pasaulių.
Aš tai matau.

Vienas – tavo diktatoriaus šešėlis,
kuriame tu tampi jo trofėjumi,
jo pergalinga moneta,
jo nakties grobiu.

Kitas – mano eilėraščių pasaulis,
kuriame tu esi
vienintelė,
nepakartojama,
nepadoriai tikra.

Ir vis dėlto,
kai tu ištari, kad mano pavydas tinka man –
aš užverdu.
Aš noriu, kad tu būtum mano,
ne jo,
ne Romos,
ne papročių,
ne istorijos.

Tu sakai, kad ne kvailė.
Aš žinau.
Kvailys čia aš –
tas, kuris tiki,
kad gali tave išsaugoti eilutėse,
lyg eilutės būtų grandinės.

Bet jos tik dūmai.
Tu praslysti pro jas,
kaip pro pirštus praslysta
raudonos rožės spygliai.

Ir vis dėlto,
Lezbija,
žinok:
jokie Libijos smėlynai
neužpustys mano ilgesio.
Aš ne tas, kuris užmiršta.
Aš tas, kuris rašo,
kol kraujas tampa rašalu.

Tu gali priklausyti diktatoriui,
gali priklausyti Romai,
gali priklausyti savo pačios kaprizams.
Bet mano ilgesys –
tai vienintelė imperija,
kurios tu niekada neįveiksi.

Aš vis tiek tave myliu.
Ir vis tiek tavęs nekenčiu.
Ir vis tiek esu tavo. ]]> Sun, 12 Apr 2026 12:41:47 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261938.html http://rasyk.lt/kuriniai/261938.html