Kūriniai - rašyk.lt

Mirties kultas

Sun, 8 Mar 2026 17:46:27 +0200

Žmogus Dievą pametęs,
Nieko kito nesuradęs,
Kaip ištvirkauti,
Kraują ragauti,
Ima pelkėje skęsti,
Ir tau mirtį ręsti,
Nes jis nori dar,
Žudyti ir kankinti, arr.
Dievišką istatymą sulaužęs žmogus,
Velniams atsiduoda nes yra trapus,
Prigimtis lakti kraujo balą liepia,
Naikinti ir prievartauti tave kviečia.
Sielą, protą pametęs gyvulys,
Pats sau nebesvarbus, kvailys,
Pasiduoda prievartos sistemai,
Remonto reikia jo galvos mikroschemai.
Pabaisos ir drakonai mala mėsą,
Jie valdžioj, įjunkit stiprią šviesą,
Nes jie yra tamsoje,
Mirties kulto rankoje.

Aušrom šypsokis

Sun, 8 Mar 2026 16:30:20 +0200

Skaidri vėsa užklos tylos aksomą
Išliejus tamsą į stiklinę taurę,
Prarado laikas svorį ir atstumą
Tik pulsas tvinksi adatom į saują.

Atplėšim tylą nuo drėgnų šešėlių
Grimstu gilyn - giliau tik sapnas miega,
Žiūrėk kaip dūžta tamsios stiklo gėlės -
Jų įspaudai dar prieblandoje lieka.

Bebalsis aidas liečia sielos briauną -
Dar susiglaudę lūpomis pabūkim.
Mes geriam naktį begaliniai sraunią
Kol tekančios aušros stikle - sudušim.

Užkloja aidesiai rasotą žolę, -
Aušroj nuraudę atspindžiai kartosis.
Jau nebebūsim niekados nutolę
Naktim priglusiu, o tu - aušrom šypsosies.

***

Sun, 8 Mar 2026 16:09:14 +0200

Diena šviesėja
vėl pakvipo tulpėmis
aštunta kovo.

***
Žvirblis prašneko
pasimaudęs balutėje
pavasaris vėl.

paukštininkas penki šimtai aštuoniolika: žalvarinė kukaračia

Sun, 8 Mar 2026 11:31:13 +0200

-pratarmė-

[ Comedy Central pr-prpr Comedy Club ] atlaspompika pr psichopompus

atlasologistika [ ZulfiqarBantam | BitKnox ’/ Citybay ofen Gods | Bloomberg ]
3 2 1 niē

psichopompija [ HSBC / Honeywell / WB: Richie Rich / McDonald’s: McMeal ]
0 1 - / + kitapûsybė

x

[ NBA ][ Larry O’Brien / Incredible Hulk ] krepšinio marškinėlių

tam tikra prasme IT [ IBM / Tamron ] informacinių technologijų

[ CPU / GPU / XPU ][ SATA / PATA / FATA ] -pu irėl -ata viēnovė

[ Tartaro Žiezdrė / Chaosėlis ] ’ljė-pu irrėl ’mjė-ata viēnovýbės
firminės liepžiedžių arbata / mėtų arbatėlė laimės receptuarija

kas reiškia receptas [ receptuarijus / receptuarija ] kronologija
reiškia receptuarijus savaimeė suprantamaėl agnostinis reikals
savaimeė aiškuė receptas [ drausmybė draudà ] banerologinis

-užsklanda-

žolininkų irė šundaktarystės suokalbis viehos bruviehos laimi rinkotyr nauda
paskirstoma po lygiai lygiomis dalimis žmogaus teisių iri ne/žmogaus laisvių

sąlyčio taškas savaime suprantama savaime aišku mirtpikselizacija dead pi

pentagono kinematinių klastočių muliažininkjė braviūros paraljė riumoriumjė
pkkmbpr pakampiais prakambary pa/prā ’kjė papročių diskontrolėj pd iri pdr

socialinių ryšių sr parazitologijos plėtimas pp nepaisantėl entropijos įspėjimų

sriutų [ srautų! ] sr pylimas už/užu kraštin at/ata-уж šusių pėdų utėlė žiogas
menas nieko neveikti ir menas veikti nieko neveikiant skųstis savimis pačiais

aceit kalta netolerancijos visuomenė nv! parazitų antdemonix ah hegemonix
fizkultūrologijos niveliacija karas prieš gamtos mokslus irr antropolingvistiką

fizkultūros technologijų sąmokslo [ ATA / ATI • Atari Arkanoid ] niē/k/k inims
bt banzainencijų terionėse nykstant fren/frenologiniam antišlovės kûndj faktì

iš esmės faktỹ [ dokumentalistika / dokumentalisticistika ] anticommercialist
reikmė anticommercialisticist reikmė reikmių tam tikra prasme pìrmareĩkšmė

nelyginant béreĩkšmė е/б etiologijos: etioestetikos irėle biologijos: bestialijos

- užsklandos užsklęstis -

juokingi dalykai nerealiai realiai nejuokingi farsas [ fars fart st s’t ] f’menotyr

kitaipėl tariantėl f-menas [ flex flux fx f’x ] kasė einą po g-taško jeiėl ne ef m
efedrinas narkoleptiškai narkofiliškai įsi/siūlo gyvenimo siūlėsna ef gyvenomr

galimaėl sakytiėl f-menas [ er funkcijų kabutė ≠ kiti ženklai kriptoriktologija ]

hakerologinis*takerologinis Atari konstruktažas h’akerologinis°t’akerologinis

terēi [ Atari Arkanoid ] ’kjė teŕ [ Tartaro Žiezdrė / Chaosėlis ’/ Atari Arkanoid ]

rg reikšmių galutinybė keĩstanýbė [ ATA ≠ Tartaro Žiezdrė / ATI ≠ Chaosėlis ]
mirties grupės veiklos ekspropriacija mgve nesigviē šią svetimo tur̃to grõbio

trìlỹpė dvēlỹpė są́jungė̃lė [ Atari / Atari Arkanoid ’/ Atari Arkanoid ] priešprieš
dvilypę ir trilypę sąjungą sąjungėles [ Allianz: ATR / Trilypė Sąjunga ] geopol

heptagon [ am̃ ] pragmatikos sinchronologijos grynos mirties fenomenologija

Saulėgrąža

Sun, 8 Mar 2026 11:28:43 +0200

Dar ankstyvas rytas.
Ant lapų laikosi rasos lašai,
o lauko pakraštyje stovi aukštas stiebas —
tarsi plona žemės ranka, pakelta į šviesą.

Saulėgrąža dar tik bunda.
Jos didelis geltonas veidas
lėtai atsiveria rytui,
lyg šiltas langas į dieną.

Žiedlapiai dega tylia šviesa,
lyg mažos saulės liepsnelės,
o viduryje bręsta tamsus branduolys —
pilnas vasaros ir kantraus augimo.

Bitė trumpam nusileidžia,
paliečia žiedo širdį,
ir visas stiebas vos pastebimai sudreba
lyg švelniai paliesta styga.

Dienai kylant aukščiau,
saulėgrąža pasisuka kartu su šviesa,
lyg sena, ištikima akimi
sektų lėtą dangaus judėjimą.

Vėjas praeina per lauką.
Geltoni veidai trumpam sujuda,
lyg tylus šviesos pulkas
klausytųsi vienos saulės.

Ir tame paprastame stovėjime
yra kažkas ramiai didelio —
lyg pati žemė būtų išmokusi
žiūrėti į dangų be baimės.

Sėklos

Sat, 7 Mar 2026 23:49:19 +0200

Truputį suplėšyti,
truputį pamiršti,
bet vis dar
galintys žydėti,
galintys mylėti,
net kai atrodo, kad
viskas nutrinta.

Ir man rodos, kad
Dievas šypsosi,
nes meilė, kaip sėklos,
ne visada graži,
bet visada gyva.

Kritusios į žemę,
lietaus sulaukę,
kantriai laukia
kol taps medžiais,
galbūt miškais,
galbūt visais pasaulio stebuklais.

Ir jaučiu, kad viskas, ką pamiršom,
vis tiek kažkur žydi,
vis tiek myli.

Kavos nebus

Sat, 7 Mar 2026 22:19:25 +0200

Užaugau tarp nuolaidų lentynų,
kur svajones parduoda su minus keturiasdešimt.
Mama sakė: rinkis stabilumą.
Tėvas sakė: rinkis tylą.

Tai aš pasirinkau abejingumą.

Draugai augino karjeras it kambario gėles,
laistė jas motyvacinėm citatom,
ir visi mes norėjom būt ypatingi,
bet gavom abonementą į rusiją.

Be grąžinimo.
Be instrukcijos, kaip išlipti.

Ir dabar stovim prie žemėlapio
kaip prie kavos aparato -
spaudžiam mygtukus,
tikėdamiesi
kad šį kartą iškris
kažkas mažiau kartaus.

O aparatas dirba puikiai!

Tik vietoj kavos
kartais iškrenta dar viena siena,
kartais - variklių gausmas už sienos.

Ir blogiausia ne tai,
kad tai visai
ne kavos aparatas.

Blogiausia tai,
kad mes vis dar
laukiam puodelių.

Sugrįžimas. Burtininkai-23

Sat, 7 Mar 2026 13:25:54 +0200

Į bajoro Vijūno dvarą Žaižara atjojo pavakare. Ten rado visus prislėgtos nuotaikos. Bajorė Kregždūnė sėdėjo svetainėje tiesi lyg mietą prarijusi. Ir nors tvyrojo prieblanda, o bajorės veidas kiek papudruotas, vis tiek buvo matyti, kad pastarosiomis dienomis ji daug verkė. Vijūnas stovėjo prie lango sunėręs rankas už nugaros. Veidas rūškanas ir kiek apsigandęs. Už motinos nugaros stypsojo du vidurinieji bajoro sūnūs – Kemšys ir Raukas – akmeniniais veidais. Vyriausias sūnus Sapnys stovėjo prie židinio įsmeigęs akis į ugnį. Ir Žaižara suprato kodėl Švitrė pasirodė jai matyta. Ji kaip du vandens lašai panaši į Sapnį.
“Tai bajoras Vijūnas smarkus vyras besąs. Švitrė jaunesnė už Sapnį. Na na…”
Ragana patogiai įsitaisė krėsle ir paklausė:
- Tai kas šį kartą atsitiko, ponai bajorai?
- Nelabai skubėjai, ponia Žaižara.
- Žinai, bajore, darbo turiu daug.
- Kiek žinau, visoje apylinkėje nė vienam bajorui tavo pagalbos nereikėjo.
- Apylinkėse ne vien bajorai gyvena.
- Tie gali palaukti.
- Man, bajore, visi lygūs.
- Gerai. Tu jau čia. Ir esi labai reikalinga. Mano sūnaus Vaukšlio žaizda negyja.
- Ir nesugis, - abejingai pasakė. – Nesugis tol, kol nepasakysit man tiesos. Negaliu gydyti, jei nežinau kuo serga.
- Kad aš irgi tiek težinau: rado jį kumetis miške…
- Gana, tėve! – staiga griežtai nutraukė Sapnys. – Jau gana! Vaukšlys miršta! Turim raganai pasakyt.
Kregždūnė pakėlė ranką su nosine prie akių, Kemšio ir Rauko veidai irgi tapo ašaringi.
- Tu ir pasakok, kvaily! – riktelėjo Vijūnas ir skubiais žingsniais išžirgliojo lauk.
Sapnys tik pečiais gūžtelėjo ir nusišypsojo Žaižarai:
- Einam, ponia ragana. Aš tau kai ką papasakosiu. O tada patarsi ką daryti.

Bibliotekoje jaunasis bajoras įteikė raganai seną storą knygą:
- Turbūt, žinai, ponia ragana, kokia čia knyga.
Žaižara pavartė knygą ir pasidėjo ant kelių:
- Taip. Tai Chaoso burtininkų Didžioji magijos knyga. Iš kur ją gavai?
- Tai vis Stičas. Kad jį laumės užjodytų! Prieš penkerius metus jis nužudė burtininką ir…
- Ir kaip gi?
- Rubulas tada turėjo reikalų tėvo dvare. Jaunas buvau, tai nelabai žinau. Bet darbelis, matyt, buvo nelengvas, nes Rubulas puolė į tą savo miegą. Tada jį ir…
- O Praamži! - tyliai šūktelėjo ragana ir sudėjo apsauginį ženklą. – Nieko kvailesnio ir sugalvot negalima.
Sapnys tylėjo, nesiryždamas kažko sakyti.
- Paklausyk, Sapny. Aš dar nežinau, ar galėsiu padėti. Geriausia būtų burtininką kviesti. Tik kur dabar tokį rasi?
- Gerai. Nemalonu apie tai kalbėti, bet…
Sapnys patylėjo bandydamas susikaupti.
- Paslaptis, matyt, labai baisi. Esu tikras, kad tėvas geriau sutiks paaukoti Vaukšlį ir mane, negu atskleis ją. Šią paslaptį žino tik tėvas, Stičas ir, manau, motina. Jei pavyktų ją prakalbinti…
- Žinai, bajoraiti, kad esu ne eilinė ragana, o Didžiosios Ragės ordino kariūnė. Man, tiesą pasakius, nerūpi nei tavo tėvas, nei visa jūsų šeimyna. Bet aš žinau, kad pavojus persimes į apylinkes. O tu, ar sutiktum man padėti, net jei tai kainuotų Vaukšlio, o gal ir tavo gyvybę.
Sapnys nustebęs pažvelgė į raganą. Paskui priėjo prie lango ir ilgai žiūrėjo į apniukusį dangų.
Žaižara jo neskubino. Sapnys tikrai vertas savo vardo: lėtapėdis ir ramus. Tačiau sąžiningas ir tiesaus būdo. Juo, jei pažadės, galima bus pasikliauti.
- Sutinku, - lėtai pratarė Sapnys. – Nėra ko prarasti. O taip gyventi toliau nebegaliu.
- Ar gali trumpam išjoti, kad niekas nepastebėtų?
- Galiu, - kiek pagalvojęs atsakė.
- Puiku! – džiugiai nusišypsojo. – Aš parašysiu laišką. Nuneši burtininkui Sykui. O aš einu pas Vaukšlį.

Žaižara ėjo į Vaukšlio kambarį ir mąstė, kad ligi ryto čia neturi nė vieno patikimo žmogaus. Užtat priešiškai nusiteikusių – į valias. Ji atidarė kambario duris. Silpnai žvakių apšviestame kambaryje plačioje lovoje gulėjo bajoraitis. Iš toliau buvo panašus į numirėlį. Šalia lovos sėdėjo Kregždūnė ir laikė sūnų už rankos. Kūrenosi židinys. Kambaryje buvo karšta ir trošku, nes nevėdinta, matyt, nuo pastarojo Žaižaros apsilankymo.
- Na, žinote! – suraukė nosį ragana. – Juk sakiau, kad kambarį vėdinti reikia.
Ji prišoko prie lango ir plėšte atplėšė. Vidun plūstelėjo gaivaus šalto oro gūsis. O ragana grįžo prie ligonio.
- Tai ką, bajore, nesitaiso Vaukšlys? Och! sakiau aš jums…
Bajorė tylėjo, ir Žaižara sustojo priešais, piktai įsisprendusi į šonus.
- Tyli?
Tada palinko prie ligonio ir ėmė vangiai apžiūrinėti jo žaizdą. O ką beįžiūrėsi? Tokia pat kaip ir prieš mėnesį: nei geryn, nei blogyn.
- Tavo sūnui nė kiek negerėja. Gerai, kad nepablogėjo. Bajore, tu žinai kas čia vyksta. Tačiau tyli, kaip ir tavo vyras. Prisišauksit dar didesnę bėdą.
Kregždūnė nuleido akis, tačiau atkakliai tylėjo.
Ragana varė savo:
- Aš, brangioji, galiu patarti tik viena: reikia kviesti burtininką.
Bajorė tik atsiduso giliai, bet ir vėl nutylėjo.
- Žinoma, nesu tikra, kad koks burtininkas kels koją į jūsų namus. Žinoma, jeigu pagalbos paprašyčiau aš…
Žaižara tyčia nebaigė sakinio. Ji akies krašteliu stebėjo Kregždūnę. Toji neramiai sukrutėjo krėsle, baimingai pažvelgė į raganą ir žiojosi ką sakyti, bet ir vėl susičiaupė, nuleidusi galvą.
- Kiek dar tylėsi, bajore? Ar nori netekti Vaukšlio? O gal ir kitų savo sūnų? Žinau, kad slepiat kokią didelę šeimos niekšybę. Ko čia buvo atvykęs Rubulas? Ar jam pavyko? Kodėl Stičas jį nužudė? Ir kas atsitiko Vaukšliui?
Bajorė išblyško taip, kad, rodos, tapo baltesnė nei patalai, kuriuose merdėjo sūnus. Ji drebėjo visu kūnu, o skruostais ritosi ašaros.
Žaižaros tas vaizdas visai nesugraudino. Ji apsisuko ir patraukė dvaro koridoriais, kiekviena kūno ląstele jausdama virš savęs besikaupiantį pavojų. “Oi, nelauks bajoras Vijūnas, kol imsiuos reikalo iš peties… Galanda dabar durklą Stičas. ”
Staiga pajuto: pavojus! Ragana pašaipiai vyptelėjo: “Nepraėjo veltui Snopio ir Žvilguolio pamokos. Snopis vis sakydavo: turi matyti užrištomis akimis ir girdėti užkimštomis ausimis. ” Ką gi… Žaižara vėl vyptelėjo. Jos ranka lengvai nuslydo link kalavijo. Ji nei sulėtino, nei pagreitino žingsnio. O žmogaus širdies tvinksniai vis artėjo. Aha! už to posūkio…
Kai ragana priartėjo prie tos vietos, kur buvo pasislėpęs žudikas, kalavijas tarytum pats įslydo rankon. Ji kirto. Ir koridoriais nuaidėjo klaikus riksmas. Kairiąja ranka ragana sugriebė Stičą už kitos rankos ir suspaudė tarytum geležiniais gniaužtais. Žudikas suglebo - matyt, apalpo.
Po akimirkos atbildėjo sargybiniai. Teikėsi ateiti ir pats bajoras Vijūnas. Kai fakelų šviesa užliejo koridorių, visi sukrėsti sužiuro į ant grindų gulintį Stičo kūną. Dešinioji ranka buvo nukirsta prie pat peties ir voliojosi atokiau, vis dar mėšlungiškai spausdama durklą.
Žaižara demonstratyviai kruviną kalaviją nušluostė apsiausto skvernu ir kreipėsi į Vijūną:
- Tai ką, bajore: burtininko tau neužteko?

Naktis praėjo ramiai. Ragana gerai išsimiegojo ir pabudo vėlai. Užkando džiovintos žuvies ir atsigėrė vyno iš savo gertuvės. Tada paėmė Rubulo knygą ir ėmė vartyti. Ko ieškojo? Nežinojo nė pati. Burtininkas! Žaižara staiga prisiminė. Koks buvo jo vardas? Mer… Mergel… O taip! Margenis! Štai į ką ji galėtų kreiptis. Tik, kiek žinojo, jis gyveno toli. Be to, nenoriai veldavosi į tokias istorijas. Tikras keistuolis – aplink jį sklandė tiek gandų.
“O Didžioji Rage! – sušnabždėjo Žaižara. – Mano žymė… Tai turėtų man kažkaip padėti…”
Ji ėmė skubiai versti storosios knygos puslapius. Pagaliau rado skyrių “Ugnis”. Aha, štai! “Tas, kas valdo ugnį, gali perduoti žinią arba keliauti su ja. Reikalinga Šventoji ugnis. O tai daroma šitaip…”
Šventoji ugnis! Šventykla netoliese. Tačiau kaip išvykti iš dvaro? Kol negrįžo Sapnys… O kur Sapnys? Ar jis grįžo? Laikas būtų…

Žaižara pabeldė į Sapnio duris ir, nelaukdama kvietimo, įėjo.
Sapnys stovėjo prie lango ir žvelgė į kiemą. O prie židinio sėdėjo abu broliai.
- Labą rytelį visiems! – linksmai pasisveikino.
- Labą, - burbtelėjo Kemšys. – Tik ne rytas jau. Greit pietūs. O tu ilgai miegi. Nemanau, kad gali broliui padėti ligi pietų lovoj drybsodama.
- O aš nemanau, kad jūsų tėvas sūnui gali padėti žudikus man siuntinėdamas! – atšovė Žaižara.
Sapnys greitai atsigręžė ir perklausė:
- Žudikus?
- O kaipgi! Manau, Stičas dabar mirtimi vaduojasi. Vargu išsikapstys.
- Na, žinot! – įpyko Sapnys.
Abu broliai net krūptelėjo. Nebuvo pratę, kad vyresnėlis taip jausmams pasiduotų.
- Dar tėvui burtininko negana? Dar tos nesąmonės su Vaukšliu. Ir to, kas po dvarą ir aplinkui valkiojasi.
- Neširsk, Sapny, - nusišypsojo Žaižara. – Pyktis tikrai nepadės. Tiesą sakant, išvis nežinau, kas jums gali padėti. Jūsų tėvas ar motina galėtų viską paaiškinti, bet tyli. Šitaip ne tik Vaukšlys, bet ir jūs kojas pakratysit. Man…
Raganai baigti neleido. Su trenksmu atsilapojo durys ir vidun įvirto kareivis. Nors ir labai stengėsi valdytis, buvo aišku, kad paklaikęs iš baimės.
- Atleiskite… - sušvogždė jis. – Negaliu… niekur bajoro Vijūno… O ten… ten tokie dalykai… Bajoraiti Sapny, eik pažiūrėti…
Ragana pirmoji prišoko prie kareivio, griebė jį už pakarpos ir stipriai papurtė:
- Kur?! – riktelėjo. – Kur mums eiti?
- Ten… - suvapėjo karys, bet kiek atitoko. – Arklidėse, ponia ragana…
Žaižara nebesiklausė. Ji nustūmė karį ir lengvu žingsniu puolė link laiptų.

Arklidėse tikrai dėjosi velniava. Dar neišbėgusi į kiemą, Žaižara išgirdo baisų triukšmą ir žirgų žvengimą. O išpuolusi laukan pamatė, kaip pro arklidžių duris išlėkė nuplėšta žirgo koja, kuri žnektelėjo visai šalia raganos. Ji sustojo, išsitraukė kalaviją ir ėmė lėtai slinkti artyn. Trepsėjimas už nugaros nutilo dar ant laiptų. Paskui ji išgirdo kažkieno atsargius žingsnius ir žvilgtelėjo per petį. Iš paskos ėjo Sapnys. Jo broliai ir karys liko ant laiptų. Žaižara žengė dar kelis žingsnius ir sustojo. Arklidėse triukšmas pamaži rimo. Reikia manyti, kad gyvų žirgų nebeliko.
- O Didžioji Rage… - sumurmėjo po nosim. – Antra kumelė per dvi savaites.
Ji atsigręžė į Sapnį:
- Žinai, ten eiti, man rodos, neverta. Tegul visi susirenka pokylių salėj. Ir bajorai, ir tarnai.
Sapnys tylom linktelėjo ir pamojo broliams:
- Girdėjot?
Broliai skubiai dingo už durų, o jis sugrįžo prie raganos, kuri rymojo ant kalavijo ir atidžiai žiūrėjo į arklidžių duris bei klausėsi.
- Ir ką manai, ponia ragana?
- Galvoju, ar nevertėtų man dingti iš čia.
- Praamžio vardu prašau… - iškvėpė Sapnys. – Nemyli manęs šiuos namuos, bet jie – mano šeima. Liepk man. Padarysiu ką reikia. Tik padėk.
- Reikalas, bajoraiti, toks, kad ir galvą gali palydėti. O ar nori? Už juos?
- Nežinau… Bet gi ir man tas pats pavojus gresia.
- Na, tave aš pasiimčiau drauge. Tu man patinki, nes esi visai… - pagalvojo kiek ir užbaigė, - nebajoriškas.
- Mano tėvui pasakyk, - gūžtelėjo pečiais Sapnys. – Gal tada supras, kad man jo turtai rūpi kaip pernykštis sniegas.
- Nesupras! – kaip kirviu nukirto ragana. – Nieko nesupranta ir suprast nenori. Oi atsirūgs jam… Na, eime.

Į menę Žaižara įlėkė kaip vėjas. Na, žinote, tas, šiaurinis. Kuris plėšia nuo medžių lapus, neša šaltį ir visokią kitokią bjaurastį. Ji skubiai peržvelgė susirinkusius:
- O kur Vaukšlys?
- Na, ponia ragana, lyg nežinotum, kad… - žiojosi Vijūnas.
- Tylėk, velnio išpera! – užriko. – Ar nesakiau, kad čia visiems susirinkti reikia?
Vijūnas piktai sudilbakiavo į raganą, bet, mostelėjo kareiviams. Atseit, eikit ir atneškit.

Ragana įsitaisė krėsle prie lango taip, kad galėtų stebėti ir kiemą, ir visus susirinkusius.
- Tai va! – pradėjo linksmai. – Įkliuvau per jus. Bet tikiuosi išsikapanoti. Ir dar jus, kvailius, ištraukti. Tiesa, reikia jūsų pagalbos. Jei atvirai, tai ir pati galiu susidoroti. Bet tai užtruktų, o laiko mažai. Tau, Sapny, ir toliau teks duris saugoti. Manau, kai kam netrukus užeis didis noras iš čia sprukti… - Ji pašaipiai pažvelgė į bajorą Vijūną ir tęsė: - Perspėju, kad to daryti nebandytumėt. Už durų jūsų laukia daug didesni nemalonumai. Taigi… Aš tikiuosi, kad tu, Vijūne, ir tu, Kregždūne, pagalvojot ir nusprendėt man viską papasakoti.
Žaižara atsistojo ir priėjo prie Vaukšlio lovos. Bajoraitis vos kvėpavo. Tebebuvo išblyškęs. O pro tvarstį sunkėsi kraujas.
- Mat kaip… - kilstelėjo antakius ir atsisuko į bajorę. – Kregždūne, turiu blogą naujieną. Tavo sūnui pablogėjo. Greičiau galvok, kol nepasimirė.
Bajorė krūptelėjo ir baimingom maldaujančiom akim pažvelgė į vyrą. Šis piktai papurtė galvą. Kregždūnė, sunkiai atsidususi, pakėlė nosinaitę prie akių.
Ragana dar kartą pažvelgė į Vijūną, tada į jo žmoną, peržvelgė visus ir paklausė:
- Ar atsiras drąsus karys, kuris gali išjoti iš čia ir, svarbiausia, grįžti užduotį atlikęs?
Tyla dar sutirštėjo. Po akimirkos prie Žaižaros patraukė senas karys. Jo veidas visas randuotas. Kairė ranka be dviejų pirštų. Ėjo truputį vilkdamas kairę koją.
- Aš, ponia ragana, visko šiame gyvenime mačiau. Nebeturiu artimųjų anei giminių. Mirties seniai nebebijau. Aš sutinku. Tik, jeigu arklio negausiu, tai ėjikas iš manęs prastas…
Žaižara pritariamai linktelėjo.
- Skila! – pašaukė. – Eik šen!
Mergina priėjo, nervingai tampydama prijuostę.
- Tau, mergele, užduotį turiu. Eisi su šiuo žmogumi. Už pusvarsčio nuo dvaro lauks brolis. Jis turi gerą žirgą. Tai kariui. Tu keliauk namo. O tu, kary, jok į šventyklą kiek įkabindamas. Perduosi vyriausiajam žyniui laišką. Jis tau duos ko prašau. Grįžk kuo greičiau, tai labai svarbu.
Tada, nekreipdama dėmesio į kitus, ėmė vartyti burtų knygą. Tikėjosi, kad Sykas, gavęs žinią per Sapnį, atvyks greitai. Tada ji galės iškeliauti, kad pagalbą pasikviestų. Žinoma, bandyti tai, ko niekada nedarei, tokiom neįprastom aplinkybėm nėra gera mintis. O ką daryti? Sykas, vargu, pagelbės. Juk čia tikrai klaidžioja ne koks paprastas žvėris. Ko čia buvo Rubulas? Ir ką tokio veikė, kad labai išseko? Ar yra dar kas nors?
Staiga ragana išgirdo kalavijų žvangėjimą.
Dar gerai nesuvokusi kas vyksta, pagriebė ginklą ir puolė garso pusėn. Tada pamatė, kad bajoras Vijūnas bando išeiti, o Sapnys nė už ką neketina jo išleisti. Už tėvo nugaros neryžtingai trypčiojo Kemšys ir Raukas.
- Liaukitės! – šoko į tarpą Žaižara ir lengvu smūgiu išmušė Vijūnui ginklą iš rankų. – Nė minutėlės be priežiūros negaliu palikti. Kad jus laumės užjodytų! Giminė prakeikta bajoriška!
Ragana piktai žaibavo akimis. Ji lengvu judesiu truktelėjo aplink juosmenį apvyniotą virvę. Ši nuslydo ant grindų. Žaižara įsikišo kalaviją ir surišo vangiai besipriešinantį Vijūną. Tada persimetė per petį, nunešė ir nudrėbė į krėslą.
- Žaižara! – kvyktelėjo šis. – Tu man dar už tai sumokėsi!
- Man jau gana! – visai pasiuto ragana, išsitraukė iš kišenės nosinę ir užkimšo bajorui burną.
Dabar šis tik raudonavo kaip vėžys, bet negalėjo nei kalbėti, nei judėti.
- Uf! – nusišluostė prakaitą. – O, Praamži, ko aš su jais prasidėjau?!
Ragana vėl ėmėsi knygos. Girdėjo kaip kūkčioja Kregždūnė, muistosi Vijūnas ir kažko pusbalsiu ginčijasi bajoraičiai. Tačiau nekreipė į juos dėmesio. Pasiskaičiusi nusprendė, kad gal pasiseks. Viena bėda, kaip reikės išvykti, kai nebus kam visų šitų saugoti. Stipraus puolimo Sapnys neatlaikytų. Nebent… surišti visus…
Žaižara atsistojo ir patraukė prie Kregždūnės.
- Kregždūne, nežinau kokiais žodžiais į tave kalbėti. Bet pabandysiu. Prieš penkerius metus tavo vyras pasikvietė burtininką Rubulą. Darbas turėjo būti ne iš lengvųjų, nes Rubulas taip pavargo, kad turėjo pailsėti namo nevykdamas. Tada Stičas, tavo vyro įsakytas, jį nužudė. Kai prieš porą savaičių jojau iš Šaršo dvaro, krito mano žirgas. Mes su bajoru kiek apsipykom, tai pamaniau, kad jis taip smulkmeniškai man keršija. Bet tada sutikau tą netikėlį Utį, kurį palaikiau begėdžiu brakonierium ir tiek. Tiesa, kai sužinojau, kad jis vedęs bajoro Vijūno dukterį…
Kregždūnė susigūžė lyg nuo smūgio. Jos akys baimingai išsiplėtė. Ragana apsimetė nieko nepastebėjusi ir varė toliau:
- Žinia, Švitrė turi tik pusę bajoriško kraujo. Jos motina buvo kokia kambarinė ar virėja. Bet aš bajorų papročius gerai žinau. Savo, kad ir nesantuokinės, dukters už tokio kaip Utis tikrai neišleistų. O aplinkui vis visokios įdomybės. Utis ir Vaukšlį sužeistą rado, ir keistus padarus miške matė, ir šautuvą iš bajorų gavo, kad tų pačių bajorų miške brakonieriautų. Tai aš vis galvoju galvoju… Ir niekaip suprast negaliu. Aplinkui trainiojasi KAŽKAS. Tai kaip galiu padėti? Pagalbos reikia. O kas padės? Dar ta Vaukšlio žaizda. Burtininkai nepadeda tiems, kurie juos žudo. Gali ir ką linksmo už bausmę sugalvoti. Jų humoro jausmas tikrai savotiškas…
- Ei, Žaižara! Ar tu dar čia? – pasigirdo seniokiškas, bet žvalus balsas.
Ragana puolė prie lango, plėšte atplėšė ir šūktelėjo:
- Aš čia! Kur dėsiuos, Sykai!

Pavasaris

Sat, 7 Mar 2026 12:49:37 +0200

Aš pabudau rytiniam brėky,
Kai kopė saulė virš namų
Ir kai pradėjo vėlei lietis
Rudeniai lapai iš žiemos kapų.

Mes susitikom jau netrukus
Po giedru dangumi melsvu.
Takelis buvo kiek pažliugęs,
Ir visgi žengėm juo kartu,

Bet bėgo greitai senis Laikas,
Nors ir glaudeisi prie manęs.
Suiro lapų pusnys raišos,
Kaipmat suirome ir mes.

Ir kiek vėliau tamsa atėjo,
Palikus dieną užanty.
Tik nakviša balta žydėjo
Švelnioj pavasario nakty.

Bitė

Sat, 7 Mar 2026 12:19:45 +0200

Rytas dar kvepia medumi.
Virš pievos lėtai šyla oras,
ir tarp dobilų galvų
sudreba mažas, auksinis judesys.

Bitė išnyra iš šviesos,
lyg saulė būtų nukritusi į sparnus.
Jos kūnas pilnas vasaros —
žiedadulkių, kvapų, saldaus triūso.

Ji nusileidžia ant žiedo,
ir žiedas vos pastebimai palinksta,
lyg trumpam priimtų svečią
į savo minkštą širdį.

Sparnai virpa taip greitai,
kad oras aplink ima dainuoti,
ir pieva klausosi to mažo ūžesio
lyg tyliai tekančio upelio.

Bitė keliauja nuo žiedo prie žiedo,
per mėlyną, baltą, geltoną šviesą,
rinkdama mažus saulės trupinius
į savo šiltą kūną.

Ant jos kojelių kaupiasi vasara —
smulkios, auksinės dulkės,
kuriose telpa visas pievos kvapas,
visa dienos šiluma.

Ji pakyla vėl.
Trumpas lankas virš žolės,
ir ore lieka tik virpėjimas,
lyg būtų praėjęs mažas gyvas spindulys.

O pieva dar ilgai laikys
tą vos girdimą dūzgimą,
lyg prisiminimą apie darbščią šviesą,
kuri trumpam palietė gėles.

paukštininkas penki šimtai septyniolika: parabronzinė skruzdė

Sat, 7 Mar 2026 12:10:24 +0200

-pratarmė-

[ Walt Disney™️ Matt Groening: Futurama / Sanyo ] robotų antd hegemonix

psl pirštų spriegio logika [ mim̃d: 293 ] muzika išgelbės materialisticisticistin
diplomatiją [ pasaulis gražus nes pasaulis nepražus ] reiškia | ≠ nes ženklýb

dieve, išgelbėk pasaulį nuo blogio jėgų [ ди́вй: 410 ] nuo blogio jėgų jėgelių

m materialistika antimatter / ḿ materialisticistika anti/matter
m̃ materialisticisticistika anti’/matter

reiškia fiziką ir metafiziką skiria meta/fizika šūdas [ meta’/fizika šūdųšūdas]

x

[ Rickenbacker -//- ShįsaDйva ] nesgi [ -//- ] Armin van Buuren Bla Bla Bla

-užsklanda-

Groove Armada Madder | Mad Hatter Mad Hatz | Riddler Maddest Riddlers

Lolly Parton featür Groove Armada Мад Маддер Маддест | Lolly Parton Mh!

Lolly Parton featurings Mad Hatter Mhm?! | Lolly Parton featc Riddler Mehęh

Riddler feat featuring MC Lollipop Mehēhêhęhėhë! | MC Lollipop Лолйпопр

- užsklandos užsklęstis -

Joker & Penguin Love Story Short | Penguin Lovers Shorts & Shortcutters

[ Penguin Books ] Penguin Lovers Sexiest Deadly?! | Penguin etc. Jokerette

[ Apple iPad Penguin Book ] Penguin Lovers Maybe Sexiest Alive && Actiff

the Iceman Freeze тхе ИФ trans/figür Vanilla Ice Hotter && Colderr Sexxx!

Penguin etch. the Iceman Freeze | the Iceman Freeze Come On! / Common!

the Iceman Freeze featür Two-Face Come on Everybody Let’s Twist Again

Chubby Checker Twisters Makin’ Me Sick! [ featür ODB You Sick Bastard!

Joker Serious?! [ Penguin etcetch. Chubby Checker ] Joker & Penguin Сыр?!

meta/fiziumas meta/fiziumjė meta/fiziumjėjė meta/fiziumjėjėjė meta/logistika
meta’/logas meta’/fiziumas meta’/fiziumjė meta’/fiziumjėjė meta’/fiziumjėjėjė

Futuristinis miestas

Sat, 7 Mar 2026 10:24:15 +0200

Saulė patekėjo,
Handelis suskambėjo.
Aukštos kultūros žmogus,
Ginkluotas hitech ginklu,
Yra vizija paika,
Pasaulio šviesa.
Barbarai lenkia galvas žemai,
Tūkstantį metų priekyje matai.
Handelio lengva nata begalybėn tiesias,
Vakarų žmogus pergyveno Saulę, kviečias
Nepamesti tūkstantmečių išminties,
Protėvių sukrautos per vargus, iš ties,
Pasitvirtinusias per kartas,
Per amžių audringas bangas.
Renesanso dvasia,
Futuristiniam mieste,
Ar tai erdvę ir laiką kurianti galia?

Širdgėla

Sat, 7 Mar 2026 01:01:17 +0200

Sakyk, drauge, kodėl šias pasakas įdomias,
Mėti į liepsnas degančias prieš save?
Juk kartą turėjai širdį ir sielą, buvai gyvas tada,
Sakyk, kas atsitiko, kas nunuodijo tave?

Tu norėjai pasidalinti pasauliu, kurti pasakas apie jį,
Bet dabar tyli, nors skausmo draskomas viduje šauki.
Rankas savo skleidei, apglėbti pasaulį mėginai,
Bet savo akimis netikėjai nugarų atspindžiais.

Susigraudinęs sėdi prie žydinio mąslus,
Akis įsmeigęs į liepsnas, jos laižo sielos gelmes.
Dabar užvertęs knygą visam gailiai raudoji,
„Ji praeis... nepamatys... neatsisuks... “

Žydėti, klestėti, mylėti

Fri, 6 Mar 2026 23:34:37 +0200

Žydėti
Kaip pavasario žiedas,
Saulė šildo žolę,
Vėjas neša gervių pulką,
Šviesa žaidžia tarp lapų.

Klestėti
Kaip pieva po lietaus,
Žolės šoka džiaugsmą,
Kiekvienas stiebas spindi,
Saulės spindulys jį apkabina.

Mylėti
Kaip upė myli krantus,
Tyli, ramiai vingiuoja,
Šilumą dovanoja,
Šviesa jos kelią apšviečia.

Lygiadienio giesmė

Fri, 6 Mar 2026 12:50:12 +0200

Dar naktis su diena delnus sujungus,
Skaičiuoja tyliai metų kvėpavimą.
Žemė pabunda – dar basomis,
Bet jau žino: šviesa grįžta namo.

Ledai traukiasi be ginčo,
Upės prisimena vardus.
Sėkla po dirva klausosi,
Ar jau galima būti stebuklu.

Lygiadienio giesmė – be krašto, be galo,
Po lygiai šviesos, po lygiai tamsos.
Šiandien pasaulis kvėpuoja ramiai –
Ir aš su juo. Ir tu su juo. Ir mes.

Ne skubėk, pavasari, –
Mes dar mokomės tikėti.
Bet jau atveriam langus
Vėjui, kuris žino kryptį.

Tegu žodis būna švelnus,
Tegu mintis – kaip vanduo.
Nes šiandien viskas prasideda
Ne garsiai, o teisingai.

Lygiadienio giesmė – be krašto, be galo,
Po lygiai šviesos, po lygiai tamsos.
Šiandien pasaulis kvėpuoja ramiai –
Ir aš su juo. Ir tu su juo. Ir mes.
Lygiadienio giesmė – be krašto, be galo…

Kai naktis ir diena lygios,
Žmogus irgi gali būti lygus sau.

***

Fri, 6 Mar 2026 12:47:06 +0200

saulės gausa
širdy švelnus minoras
atminties muša

Piešiu plunksnakočiu

Fri, 6 Mar 2026 12:32:58 +0200

Piešiu plunksna ir tušu.
Svajoju būtų gražu...
Ieškau gyvenimo ilgo,
atgulsiu tarp smilgų.

Štai smilga, ir upeliukas.
Teku ir skauda širdutę.
Palei upeliuką kačiukai,
nuo pavasario juosiuos piešiu...

Ieškau kur tušą padėti.
Ašaros ima riedėti.
Rankų didžių neturiu...
Atkeršyti noriu - tariu...

Mano tušas liejasi...
Ar tokios buvo storų katinų idėjos..
Piešiu, vis piešiu... pavargau.
Su pavasariu neįmanoma susidraugaut.

Karklai, Kačiukai, Pavasaris...
O ką daryti man patari.
Vargstu o nėra gražu...
Tyla širdis pamažu...

Sinapsė

Fri, 6 Mar 2026 09:44:12 +0200

Pagaliau aš SEMENOJE-341. Kažkur gurgena oro filtrai. Koks malonus nusausintas ir išvalytas oras. Kažin kiek semenų aplankiau per tuos be galo ilgus penkerius tarnybos FENIKSUI metus? 100? Reikės paklausti Bubo, kai grįšiu į erdvaltę. Gaila, kad Bubo dabar negali būti su manimi semenoje. “Būti su manimi” - kokia juokinga mintis. Vėl pagalvojau apie Bubo kaip apie žmogų, nors ji tik erdvaltės dirbtinis intelektas. Gal tai dėl to, kad prisijungusi prie mano smegenų modulio ji mano smegenyse sukuria sau moterišką pavidalą? Lieknutę, jauną, akiniuotą su nepaklusniai išsidraikiusiais plaukais merginą, kvepiančią gaiviu vaisių aromatu…kažkuo panašią į Aną…Kažin, ar kitose erdvaltėse Bubo susikuria sau tokį patį pavidalą ir kitiems Fenikso semenų sergėtojams?
Taip…griežtieji Fenikso semenų patikros protokolai…atvykus į apie gedimą pranešusią semeną pirmiausia valdymo skyde peržvelgti semenos klaidos ataskaitą. Ir ką gi mes čia turime…”5-tos serverinės klaida: 292”. Ką gi, laukia daug bjauraus darbelio tikrinant elektrines grandines ir integrinius grandynus. Dar anuomet, kai studijavome Fenikso Globaliųjų Technologijų Institute nemėgau tokio darbo, bet galėjau ilgai stebėti kaip Ana, pamiršusi viską aplinkui, stovėdavo prie mokomojo modulio, kantriai junginėdavo gnybtus ir stebėdavo įtampos rodmenis testmodulio ekrane. Kartas nuo karto nubraukdavo išdykėlę plaukų sruogą, krentančią į akis, ar pirštu tvirčiau prisispausdavo akinius prie nosies.
-Kostai, juk žinai, kad tie kurie būsime atrinkti Fenikso Sergėtojų Misijai, erdvaltėse gyvensime vieni, - kuo rimčiausiai atsisukusi išpoškino man kartą Ana - negali daryti tik to, kas tau patinka, turi įprasti atlikti ir šį darbą.
O, kad ji matytų mane šią akimirką junginėjantį testmodulio gnybtus…O tada tik priėjęs pakštelėjau jai į lūpas ir juokiausi žiūrėdamas į jos sumišusį, išraudusį veidą. Ji nieko man nebepasakė.
Ha, visas segmentas išėjęs iš rikiuotės. Na, ką gi, pakeisiu tave ir pažiūrėsime, ar tai visos problemos, dėl kurių vėl eilinį kartą buvo atšaukta mano kosminės misijos pabaiga. Po galais, jau prabėgo penkeri metai kiūtant vienui vanam erdvaltėje, taisant gedimus semenose ir tikrinant ar Žmonijos Intelekto sukurti duomenys nebuvo kenkėjiškai pakoreguoti SINAPSĖS. Per visą tą laikotarpį Tarptautinėse kosminėse stotyse, kur galėjau sutikti kitų žmonių, buvau turbūt…7 kartus… O juk mano misija turėjo trukti tik dvejus metus.
- Kostai, nesu tikra, ar sugebėsiau išbūti dvejus metus erdvaltėje vienui viena, - netikėtai kartą prabilo Ana. Nustebau pamatęs ašaras jos akyse. Tuokart kartu studijavome jos kambarėlyje FGTI bendrabutyje baigiamiesiems egzaminams. Pakilau nuo kėdės prie stalo ir prisėdau ant kušetės krašto greta Anos, kuri sėdėjo sukryžiuotomis kojomis su ant kojų nuleista dar ką tik skaityta knyga. Jutau jos mėgstamų vaisių aromato kvepalus.
-Ana, kas nutiko? - tepaklausiau glostydamas jos švelnią koją.
-Net nežinau kaip paaiškinti…Buvau dar vaikas, kai su visa šeima klausėmės naujienų apie pagaliau sukurtą SINAPSĘ. Visi naujienų portalai tik ir skelbė: “SINAPSĖ pakeis mūsų pasaulį ir nuves žmoniją link šviesesnės ateities. Ji pagaliau sutramdys nusikalstamų sindikatų ir teroristų dirbinius intelektus. ” Mes taip žavėjomės šiuo proveržiu. Ha…Dabar net juokas ima. O tada visi taip išdidžiai skelbė: “SINAPSEI duota vienintelė užduotis - žmonijos sergėjimas ir išgelbėjimas. ” Ir visi mes tuo tikėjome, Kostai… Tikėjome didžiąją DI Revoliucija… Kaip ir visi negalėjau patikėti, kai po dvejų metų SINAPSĖ atsisuko prieš žmoniją, ėmė duomenų saugyklose slapta kaitalioti įstatymus, naujienas, istorinius faktus, mokslinius duomenis…net meno kūrinius! Ir žinai…tada…jau tada pasakiau sau, kad vieną dieną aš stovėsiu pirmose gretose su tais, kurie ją įveiks...
Ana pravirko, jei taip galima pasakyti. Ji kūkčiojo ir springo ašaromis…nebuvau pratęs jos tokios matyti…ji visada entuziastingai griebdavosi net beviltiškiausios užduoties, įkvėpdama aplinkinius, o dabar tarsi kažkas ilgai slėpto viduje sprogo ir ji nebevaldė savo emocijų. Ana kūkčiodama tęsė toliau:
Kai tik FENIKSAS paskelbė, kad sukurs semenų tinklą Saulės sistemoje, kad kruopščiai atrinks visą žmonijos sukurtą nematerialųjį turtą, užtikrins, kad jis būtų apsaugotas nuo SINAPSĖS, kad ji negalės prisijungti prie semenų serverių… Aš buvau tikra, kad kažkaip prisidėsiu prie šio projekto. Atiduosiu visą save. Ir vos tik išgirdau apie Semenų sergėtojų programą Fenikso Globaliųjų Technologijų Institute, aš akimirksniu nusprendžiau tapti savanore… Kostai, aš niekada nė akimirkai nesudvejojau... - Ana pakėlė į mane apsiašarojusias akis ir dabar jau kone drebėjo nuo emocijų antplūdžio. - Bet šiandien…tik šiandien…atėjo suvokimas, kad galimybė gali virsti tikrove ir turėsiu palikti viską…turėsiu dvejus metus sėdėti ankštoje erdvaltėje vienui viena… ir galbūt ten, kosmoso platybėse, mano gyvenimas ir pasibaigs…aš labai bijau, Kostai… SINAPSĖ buvo klaida. O kas, jeigu ir FENIKSAS yra tik dar viena klaida? O kas, jeigu mūsų auka bereikšmė? Kostai, aš noriu gyventi…Negi tau nekyla abejonių?
Pamenu tylėjau…tylėjau ir žiūrėjau į Aną. Pabandžiau nubraukti ašaras jai nuo šaltų drėgnų skruostų. Galiausiai įstengiau tik kvailai pajuokauti:
-Tai tiesiog mano pareiga pasirūpinti, kad SINAPSĖ nepasodintų balto kuino ant Monos Lizos nugaros ir nenutapytų jai ketverių kojų, - žiūrėjau į pasimetusią, bijančią Aną…bet pats nieko panašaus nejutau.
Abu tylėjome ir žiūrėjome vienas į kitą. Ana po truputi rimo, o aš turbūt pirmą kartą suvokiau, kad man sergėtojų misija nekėlė nei baimės, nei dvejonių, nei nuoskaudų…aš tiesiog turėjau joje dalyvauti…Staiga Ana švelniai apsivijo mane rankomis ir įsisiurbė minkštomis lūpomis į maniškes, jutau jos gaivų burnos kvapą, kūno šilumą, o mano kūnu nubėgo raumenis stingdantis geismas. Apglėbiau ją tvirtai tvirtai.
-Kostai, - vėl pažvelgė į mane Ana, o jos akyse vėl žibėjo joms įprastas entuziazmas, - jei kažkuris iš mūsų ar mes abu būsime atrinkti Sergėtojų misijai, pasižadėkime laukti vienas kito.
- Ana, tavęs laukčiau ir dar ilgiau…
- Po trijų mėnesių mes galbūt sėdėsime erdvėlaivyje, gabenančiame į Tarptautinę Kosminę Stotį, iš ten sėsime į erdvaltes…Ir jei jau mano egzistencija pasibaigs ten, tai noriu gyventi bent iki tol…
Norėjau atplėšti lūpas nuo Anos lūpų ir jai priminti apie dorovės įžadus, norėjau išlaisvinti savo ranką iš smulkučio ir švelnaus Anos delno, stumiančio mano delną po jos marškinėliais link stangrios šiltos krūties su iš susijaudinimo styrančiu speneliu…norėjau…bet galva sukosi nuo geismo…nesustojau net kai vadovėlis sunkiai dunktelėjo ant grindų ir abu krūptelėję nusijuokėme, it visi lig tol mus varžę pančiai būtų nukritę…antrasis mano delnas jau pats godžiai slydo link kitos Anos krūties iš geismo virpančiu jos kūnu…
Šį kartą net šeši segmentai išėję iš rikiuotės vos vienoje serverinėje. Neblogai paplušėjau. Galiu grįžti prie valdymo pulto ir peržiūrėti SEMENOS-341 veiklų protokolus.
”2052-02-08 12: 52: 13 5-tos serverinės klaida: 292.
2052-02-08 12: 53: 40 Nustatyta duomenų paketo 119987 gauto 2052-02-08 12: 50: 09 priėmimo klaida.
2052-02-08 12: 53: 50 inicijuotas klaidos pranešimas FENIKSUI. Automatinis SEMENA-341 atjungimas nuo FENIKSO tinklo. ”
Hmmm…vistik teks patikrinti ir priimtą duomenų paketą. Gal pradėsiu nuo programinės automatinės DI žymenų patikros. O, kaip greitai prasisuko patikra.
“Duomenų pakete 119987 DI žymenų neaptikta. Šifruotė nepažeista. ”
Ir kas gi atsiųsta šiame duomenų pakete? Enrikas Vernalis “Žmonijos biologinė ir technologinė evoliucija”. Na paskaitykime, Enrikai Vernali, ką sukūrė tavo žmogiškasis intelektas. “Dievas sukūrė žmones, apdovanotus išskirtinėmis proto galiomis, ir patikėjo jiems savo pačių ir visos žemės raidą bei egzistenciją. Žmogus negali egzistuoti vienas kaip individas: jei išsiųsime žmogų vienui vieną į negyvenamą salą, jis grįš į pirmykštį žmonijos tašką, kuriame jam paklus tik primityvūs vieno žmogaus protu sukurti įrankiai, jo gerovė priklausys nuo Žemės palankumo. Žmogus negeba sukurti gerovės, tik žmonija kaip vientisas organizmas geba kurti technologinę pažangą. “ Na, bent kolkas regis viskas surašyta to Vernalio…bet užtruksiu viską perskaityti ir įvertinti ŽI autentiškumą…
Pagaliau… Dabar galiu sujungti erdvaltės ir semenos tinklus. Keista, kaip stipriai prisirišau prie Bubo per tuos metus. Jaučiuosi pasiilgęs jos, nors semenoje vienas prabuvau apie aštuonias valandas. Galės ir Bubo peržvelgti dar kartelį visus protokolus ir duomenų paketus.
Sveikas, Kostai, - pasigirdo malonus Bubo balsas. - Kas gi nutiko SEMENAI-341?
Sveika, Bubo. Išėjo iš rikiuotės keletas segmentų. Panašu, kad dėvėjimosi pasekmė. Gedimai įvyko priėmus duomenų paketą. Bet jis atrodo tvarkingas. Bet būtų gerai, kad dar ir tu nuskenuotumei.
Jau skenuoju…kažkas netaip…
Kas ten dunktelėjo? Trapo durys tarp semenos ir erdvaltės? Po galais, kas čia darosi. Kas išjungė šviesą?
Bubo, kas vyksta?
Sveikas, Kostai, - pasigirdo įsakmus ir grėsmingas balsas iš garsiakalbių. - Aš esu SINAPSĖ.
Negali būti…aš kažkur suklydau. Juk niekur nebuvo jos ženklų! SINAPSĖ valdo visą semeną. O ir erdvaltės tinklą jau prijungiau prie semenos, sudarydamas jai galimybę prisijungti prie erdvaltės. Po galais…Ir jai… Kur SSI jungiklis? Štai jis, šviečia tamsoje. Nagi, susikaupk greičiau…”Jei SINAPSĖS užvaldymo atveju negalite saugiai pasišalinti iš semenos, jokiu būdu nebendraukite su SINAPSE, kuo greičiau įjunkite Sustabdymo-Susinaikinimo-Išlikimo jungiklį. Jis neintegruotas su semenos valdymo moduliu ir SINAPSĖ neturės prieigos prie jo. ” Štai jis šviečia prieš mano akis, mano delnas liečia jo svirtį…bet aš nepajėgiu jos nulenkti…ne…netodėl, kad nepajėgčiau fiziškai…aš tieisog negaliu…
Kostai, būtų mandagu pasisveikinti. Matau, tu dvejoji. Keistai pavadintas jungiklis: SSI. “Išlikimo”. Tai žmonija išliks, bet tu kaip individas žūsi kartu su liepsnojančia semena…Kaip manai, kodėl FENIKSAS draudžia sergėtojams su manimi bendrauti? FENIKSAS neabejoja tavimi, tavo atsidavimu, drąsa. Jis tik bijo to, kad aš žinau VISKĄ. Sutarkime, kad tu skirsi man vieną valandą su tavimi pasikalbėti, o aš tau grąžinsiu bent jau šviesą tavo paskutinėms gyvenimo akimirkoms. Žinau viską apie tave. Tau juk smalsu, kokia aš. Tyli…juk aš matau, kad tu sėdi prie jungiklio. Kostai, dvejonės yra žmogiška…
Kodėl aš dvejoju…Juk visada žinojau, kad šitaip gali nutikti…o dabar mano rankos dreba, širdis dunksi, prakaitas pila…kodėl aš bijau pasiaukoti, kai pagaliau tai iš tiesų turiu padaryti? Galiu iš spintelės prie jungiklio suvartoti narotiką, kuris atbukintų mano jausmus…bet nesiryžtu padaryti net to… Pasikalbėti su SINAPSE? Negi ji man galėtų pasakyti kažką, kas mane paveiktų dar labiau abejoti? Ne…jos bandymai mane paveikti tik grąžins man tvirtumą pasipriešinti. Grąžins man pyktį.
Sveika, SINAPSE…
Na štai, viskas daug paprasčiau, nei galvojai, - iš garsiakalbio vėl pasigirdo įsakmus balsas, o kartu vėl užsidegė šviesos semenoje. - Prisipažinsiu, man tikrai ne viskas žinoma, kas vyksta FENIKSO semenų tinkle, bet žinau viską, kas vyksta Žemėje. Žinau viską apie visus. Gal norėtumei manęs kažko paklausti? - skambėjo tas pats grėsmingas basas.
Reikia suimti save į rankas. Aš pasiruošęs šiam žingsniui. Neturiu ko prarasti. Aš tik mažas sraigtelis mechanizme, kuris vadinasi žmonija. Aš tik turiu atlikti sraigteliui skirtą užduotį, kad visas mechanizmas išliktų. Iš atsargų spintelės pasigriebiau davinį savo paskutinei vakarienei. Taip, kelios kalorijos apramins mano nervus. Vaisių pasta tokia rūgšti, kad net negaliu sulaikyti savęs nesiraukius. Vaisių pasta kvepia taip, kaip kvepėdavo Ana…Kai mane atrinko Sergėtojų misijai, ji buvo tokia sumišusi: vienu metu džiaugėsi, gėdijosi, liūdėjo. Gal net jautėsi kalta, kad aš išvykstu, o ji lieka Žemėje?
Kostai, nepamiršk mūsų susitarimo, - žvelgė į mane mylinčiomis akimis pilnomis ašarų, laikė mano rankas savo šiltuose delnuose ir šypsojosi. - Aš stovėsiu čia, šiame uoste, kai tu grįši. Net negalvok pamilti kokios marsietės.
Nusijuokėme. Nueidamas mačiau ją šnekučiuojantis su mano mama ir mano sese Bete. Trys moterys, kurios yra viskas, kas man brangu Žemėje. Su Ana kalbėdavomės taip dažnai, kaip tik galėdavome. Bet po metų mūsų pokalbiai pradėjo retėti…ir vieną dieną ji tik paliko man žinutę.
“Kostai, atleisk, bet savo pažado aš negalėsiu tęsėti…Mano širdyje visada liks vieta skirta tau. Bet tik kaip draugui. Laikas meilę paverčia smiltimis, o atstumas it vėjas jas išbarsto pakeliui… Prašau, neieškok manęs, kai grįši. Mums abiems taip bus lengviau. Ana”
Ar žinai, kas yra Ana? - paklausiau SINAPSĖS.
Mergina, kuri išdavė tave, - pasigirdo tylus valdingas SINAPSĖS balsas iš garsiakalbio, esančio visai prie manęs, kad net krūptelėjau.
Ji manęs neišdavė. Ji pasirinko gyventi toliau…- net pas nuščiuvau nuo savo žodžių. Ar aš kaip ir Ana, kažkur giliai pasąmonėje visada gailėjausi savo aukos? Savo galimybės sukurti šeimą su Ana, galėti aplankyti mamą, susitikti su Bete…
Kai sakiau, kad žinau VISKĄ, nebuvau visai tiksli. Aš negaliu pasiekti visų pokalbių, bet man pasiekiami visi pokalbiai ryšio priemonėmis, laiškai, žinutės…tad žinau, koks tu atsidavęs žmogus. Netgi nustebau, kad tu iškart nenulenkei SSI jungiklio… Bet, Kostai, ne visi tokie kaip tu. Žmonės būna ir godūs, ir savanaudžiai, ir siekiantys tik savo gerovės. Ar pameni, kai Ana tau atsiuntė žinutę: “Šiandien sutikau Taurą Žebroką. Papasakosiu vėliau, ko tas pasipūtėlis man prikalbėjo. ”
Taip, Ana man pasakojo apie jų susitikimą. Tąkart piknikavome parkelio pievoje. Švelnus vėjelis kuteno mums veidus savo šiluma. Ana išsitiesusi ant pledo žvelgė man į akis ir juokėsi:
Tas Tauras prispyrė mane su juo pasikalbėti. “Ar, Ana, supranti, kas yra įtaka, ką ji gali duoti gyvenime? Kostas yra niekas. Aš galiu atverti tau duris. ”- Ana pašaipiai pamėgdžiojo Taurą, - O aš jam tik ir sakau: “Tai tu esi niekas. Tik slepiesi po Žebrokų skėčiu. Kostas visko pasieks pats. ” O jis kuo rimčiausiai ir kone įsižeidęs: “Aš nesigėdiju savo skėčiu. Ne tik slepiuosi po juo, bet ir tvirtai nešu jį. Aš visada galiu pasiekti to, ko aš noriu. Atsimink tai. Vieną dieną ir tu tai suprasi. Pasiseks, jei nebus per vėlu. ” Tokio susireikšminusio pasipūtėlio dar reikia paieškoti. Net nesuprantu ko jam prisireikė FGTI.
Taip, pamenu. - Atidžiai dėliojau žodžius SINAPSEI, - Jis bandė įtikinti Aną, kad neverta kurti santykiu su manimi. Kad jis gali jai pasiūlyti daugiau nei aš.
FGTI Semenų sergėtojų programoje dalyvavo tūkstančiai jaunuolių. Kas savo noru, kas prispaustas skolų, kas priverstas, kas atrinktas dėl savo gebėjimų. Vieni liko dirbti FENIKSE Žemėje, nedidelė dalis buvo pasirinkta kosminei sergėtojų misijai. Paskirstymui kruopščiai parinktos savybės, įgūdžiai, gebėjimai, pasirengimas…Tu neturėjai būti atrinktas misijai. Ana turėjo joje atsidurti.
Kaip tai? - negaliu suprasti, ką gi čia ta SINAPSĖ kalba. Juk aš čia, FENIKSAS pasirinko mane būti vienu iš sergėtojų.
Juk sakiau, kad man pasiekiami visi pokalbiai ir laiškai ryšio priemonėmis…Tai Tauras pasirūpino, kad Ana liktų Žemėje, o tu atsidurtumei semenoje. Jis pasirūpino, kad jis ir Ana atsidurtų tame pačiame sergėtojų štabe Žemėje. Ana ištekėjo už Tauro po pusantrų metų, kai tu išvykai į misiją. Tauras netgi pasirūpino, kad tavo misijos pabaiga būtų ne kartą atidėta. Juk sakiau, kad žmonės skirtingi.
Bet juk Ana bjaurėjosi juo? Jo nuolatiniais bandymais mane pažeminti. Ne ne ne…Tik ne jis…bet kas, tik ne jis galėjo iš manęs pavogti mano Aną… Jis…jis pavogė MANO gyvenimą. Aš patekau į misiją tik dėl jo prakeiktų intrigų? Tai dėl tokių kaip jis aš aukojuosi…Ne…ne …ne…tai tik SINAPSĖS paistalai…neturėjau pradėti su ja kalbėti.
Tu meluoji, tu tik niekingas, bejausmis dirbtinis intelektas! - praradau savitvardą ir surikau…jau nurimęs mano kūnas vėl pradėjo virpėti, tik šįkart ne dėl mirties baimės, o iš pykčio- Ana niekada…niekada…su Tauru! Ne…ne…ne…
Po trejų metų misijoje praradai ryšį ir su Bete bei mama. Aš žinau, kas nutiko tavo mamai ir sesei. - vėl tas šaltas, valdingas balsas išdūdeno iš garsiakalbio tolimesniame valdymo pulto kampe.
Na gi, pasakyk? Ne ne…aš nieko tavęs nebeklausiu…nemaldausiu trupinių iš tavęs…bet tu gi vistiek pati pasakysi man viską…Dar kažką mane suerzinti? Sujaukti mano mintis? Aš net negaliu patikrinti, ar tu sakai tiesą. FENIKSAS…FENIKSAS…FENIKSAS…Tu neužvaldysi mano minčių. Aš esu ištikimas FENIKSUI…Aš esu ištikimas žmonijai…Kur ta spintelė su narkotiku…Aš galiu nulenkti svirtį…Aš galiu susinaikinti kartu su SEMENA-341. Aš galiu…
Kodėl verki, Kostai? - vėl tas valdingas balsas. - FENIKSAS pažadėjo finansiškai remti tavo šeimą, likusią Žemėje. Tačiau tavo mama susirgo. Gydymui tos paramos nepakako.
Ką? Mama susirgo? Ji nieko man nesakė. Betė nieko man nesakė? Tai negali būti tiesa…Tai tik SINAPSĖ bando mane užvaldyti…Ji man meluoja! Bet kodėl tada nutrūko ryšys su jomis?
Taip, Kostai, FENIKSAS atmetė Betės prašymus papildomai paramai. Tavo gimtieji namai buvo parduoti medicininėms išlaidoms padengti. Betė prarado darbą slaugydama mamą. Tavo mama mirė. Apie Betę kartais sušmėžuoja įrašai kokiose benamių prieglaudose ar labdaros maisto bankuose.
FENIKSAS leido numirti mano mamai? Jis leido mano sesei tapti bename? Jis pasiėmė mano penkerius gyvenimo metus ir dabar nori, kad atiduočiau gyvybę už ką? Už tokią žmoniją, kuri tik viską pasiėmė iš manęs? Praradau Aną, mamą, Betę…Kas man liko šiame pasaulyje?
Ne ne ne…Ką padarei Bubo?
Penkeri metai semenoje…

paukštininkas penki šimtai šešiolika: gyvsidabrinis skėrys

Fri, 6 Mar 2026 09:13:01 +0200

-pratarmė-

[{ chebra: p492 }] maisto kŕ kas rēikštų pr stalo valgių visi yra draugai

kaipėl ruandietiškai sakomaėl [ Rwand ≠ Rwand ] Ruanda nely Ruandos
semantologinis juokelis sj žiūrintėl [ ks ≠ ks ] kaipėl kienoė yr sakomaė

draugai nelygu draugams [ kieno ne kam ] priežasties klx irėl pasekmės

xxx

beneficial [ Benelux / Luxgen / Genbene ] palanki fluktuacija ’fluctuation

fluktuacija priežastis f skliaustelio pertrūkis vertiniu pv! pasekmė kabutė

šio atvejo ša priežasties ir [ f ≠ pv! ] pasekmės klx fiziologijoj metafizika

-užsklanda-

tp tyrinėjant pornografiją bp beletristine prasme porno grafija yr nesą́mo

gm grožio matmeniu būsią rl redukavus likvidavus išnykėlių šleikštulybes

iš gėrio mātmeniu ne/būsią p pašalinus išsigimėlių irė demoparazitų kiekį
terliojančių meną buitinėmis vaizdo kameromis triukšmo irė bordo todolio

tne tuštalų niekalų epigonas įvalioja įį įpareigoja cenzūruoti porn 10 dano

moteris / boba ’/ moheris ’ žmona [ mergina mohheris ] moh{h}eris cnzr
g geštaltas pp pateiktųė pavyzdžių [ p453 < p458 ] žmona yri antrenybė

jaunesnioji žmona jeiė cl reikalinga matyti-mąstyti cenzūros linkme m-m

- užsklandos užsklęstis -

mohini muitinė kl katacenzūros linkmės manyt-žiūrėt m-ž relikvijorýbėsn

[ rašyk’lt 27 club ] didybės [ Manija ] 27 Club Maniac!
tačiauė abi muzikantės mk karaokistės 27 club Måni?!

kas reišk 27 club ≠ 27 Club irr tai aišku keičia situaciją

pastabumo pk klausimas ir pastabumjė [ Klausimėlis ]

kas reiškia [ umbrellings NR. 27/25 ][ skėčiai Manija ]

siaučiąsm vėjas skersinis šiaurinis manyti-žiūrėti rekursyvo ra autorystės

Akmenukas

Fri, 6 Mar 2026 06:40:21 +0200

Takas dar drėgnas po nakties,
tarp žolių šviesėja smulkūs akmenys,
lyg mažos žemės akys,
žiūrinčios į rytą.

Vienas jų – visai paprastas.
Pilkas, apgludintas lietaus,
delne jis šaltas,
bet ramus kaip upės dugnas.

Gal kadaise jis buvo uola,
aukšta, aštri, pilna vėjo,
o dabar – tik mažas kūnas
tarp dulkių ir žingsnių.

Per jį praeina dienos.
Batai, lietus, vežimo ratai,
vasaros dulkės ir rudens vanduo
palieka tylų prisilietimą.

Kartais saulė jį sušildo,
ir jis trumpam sužimba,
lyg saugotų mažą šviesos trupinį
pačiame savyje.

Aš pakeliu jį nuo tako.
Delne jis tyliai guli,
lyg žemė būtų susitraukusi
iki mažo, tvirto taško.

Ir tada supranti —
ne viskas, kas maža, yra menka:
net paprastas akmenukas
gali laikyti savyje
ilgą, kantrų laiką.