Kūriniai - rašyk.lt

paukštininkas šeši šimtai vienuolika: mõra memȯra probleminė nomenklatū̃ra

Fri, 12 Jun 2026 22:32:00 +0200

-pratarmė-

Romas Gedgaudas nereklamuoja niēkkoėl
susijusio tikėl suėl ledo ritulio propaganda

reiškia kartu suė prietėliu bičiuliu Jariku J!

dailiojo čiuožimo rathaus stilistikos tiražin

G! [ Starter™️ Suproleague Teåm ] &/& J!

x1

[ Evergreen Terrace: Prada ] Cindy Prado

x2

[ BitValue: BitGold ] Gracie Gold

x3

[ Skims ] Kim Kardashian & Kim Yuna

x4

[ Literatūra ir Menas ] Jutta Leerdam

x5

[ Furniture & Science ] Priyanka Chopra

x6

[ Brand Nubian ] Brande Roderick

x7 [ mind tank ]

[ Four Seasons: Bellagio ] Monica Bellucci

x8 [ ambasadory ]

[ HTCA: Margarita ] Margot Robbie
kas reiškia && Margarita Čiuplytė

x9 [ honorable mention ]

[ Evergreen Terrace: s’Oliver ] Olivia Culpo
kas reiškia reiškia &/& Jura Oliver

nėra 0 nulių tereiškia nėra ir 10 dešimtukų

-užsklanda-

Jaromiras Jagras vertintojų komisijos pìrm
balsuoja už/užu pasirodymus čiuožia stó g

nuo moterystės žavesio ir įstabios įvairôv!

vertintoja back vocal pati Integra Hellsing
kuri tarytum nebūtoji gulbė x0

reiškia ne/būtoji gulbė hr̃ Natalie Portman
nely x10

jos programa statistinė tačiau nėr kriptinė

Įamžinta

Fri, 12 Jun 2026 20:13:35 +0200

Aplinkui viskas tuščia,
Tyla aplenkia sferą.
Ar nebūsi tu čia
Sukėlusi aferą?

Dangus staiga ataušta,
Žemė jau sutemsta,
Bet pažvelgus į tave,
Laimė šviečia akyse.

Jų beribėj gilumoj
Baigiu aš paskęsti.
Kaip gi visą tai
Be galo pratęsti?

Nors ir pinas galvoje
Baimė su džiaugsmu,
Bet tavo glėbyje
Pamiršti tai galiu.

stotelė

Fri, 12 Jun 2026 19:25:43 +0200

o širdis kaip medaus korys

tarsi upė Aukščiausiąjin tekanti

doremi doremi šaly

net ir skaros eglaičių

svinguoja si

Kas jiems gražins praradimus?

Fri, 12 Jun 2026 16:09:38 +0200

Mačiau kaip į saldainių krautuvę
Įbėgo trys senukai
Jie tik ką ramiai uždarė bažnyčios duris
Pardavėja šluostėsi čežančiu popieriumi rankas
Trečiasis liko prie stipriai užvertų durų
Žili, sniego spindesio marškiniais,
Sodininkų kelnėmis,
Tas kur aukštesnis iš vitrinos griebė
Šokoladinės balerinos šuolį iš tikro cukraus
Apvalaus veido senukas drebėdamas
Ištiesė į pačią gražiausią skulptūrą
Rudos meškos kailio šokolado garbanas
Nepasidalino
Griebė dviem saujomis marmeladinių ežiukų
Lyg ledu pavirtę saldainiai fontano purslais
Krito ant laimingo durininko veido
Suakmenėjusi pardavėjo dar čežėjo popieriumi
„ Mes neturėjom vaikystės, Leonai“
„ Vladai, noriu dar ir dar... “
„ Sigi, tai jie atėmė iš mūsų vaikystę“
Godumas įgavo siautulingos muzikos kvėpavimą
Pro lūpas birėjo vaikiški trupiniai
Po keleto minučių tapo saldu
ant juodų išvaškuotų grindų.
Pardavėja išsižiojo.
„ Kiek mes skolingi, pone? “
Policija senukus surišo grandinėmis.

Sugrįžimas. Keliautojai-7

Fri, 12 Jun 2026 11:41:15 +0200

Tlekapas tikrai galėjo būti patenkintas savo gyvenimu.
Jaunas – įsirito viso labo į trečiąjį šimtą. O jau tapo Juodosios magijos magistru. Gyveno toli šiaurėje: Jėdisaro karalystės sostinėje Leksape. Tlekapo rūmai buvo didesni ir turtingesni nei karaliaus. Magistro žinios buvo visapusiškos. Jo gebėjimai – tobuli. Jo bijojo. Iš jo mokėsi. Kiekvienas, kurį jis pavadindavo draugu, galėjo tikėtis neribotos jo pagalbos.
Tos žinios bei gebėjimai ir pražudė magistrą Tlekapą. Jis manė, kad žino viską, ką tik įmanoma žinoti. Bendravo su dievais ir demonais. Nei vieni, nei kiti nesugebėjo jo pavergti. Jis buvo šventai įsitikinęs savo visagalybe. Laikė save lygiu dievams. Ir štai tada, jo galybės viršūnėje, pašaukė magistrą Jotoub Radas. Kvietimas buvo silpnas. Ir Tlekapas panoro sužinoti, kas ir kodėl šaukiasi pagalbos.
Magistras ėmė eksperimentuoti, kad galėtų išgirsti. Jam ilgai nekaip sekėsi. Tas, kuris šaukė, buvo labai toli. Taip toli, kad Tlekapas net negalėjo įsivaizduoti. Ir tada nusprendė išbandyti paskutinę priemonę. Jis nutarė išeiti iš savo kūno ir keliauti ten, kur šaukė balsas. Tlekapas puikiai suvokė, jog tai gali būti paskutinė jo kelionė. Tačiau pergalė būtų neįtikėtina. Ir magas apsisprendė. Jo paties gyvybė jam buvo nieko verta. Paaukoti save tam, kad sužinotum ką nors nauja, atrodė visiškai normalu. Ir Tlekapas ryžosi nedvejodamas.
Kelionei magas pasirinko pirmą mėnulio pilnaties dieną. Jis buvo pedantiškas. Rūmus, visus savo dokumentus ir reikalus sutvarkė taip, tarytum nė nežadėtų sugrįžti. Jis netgi testamentą parašė, visą turtą palikdamas karaliaus iždui.
Naktis buvo vėsi, giedra ir žvaigždėta, kaip kad dažnai būna šiaurėje. Mėnulio pilnatis plieskė į mago laboratorijos langus. Tlekapas įsitaisė krėsle kuo patogiau, pakurstė ugnį židinyje, užsimerkė ir ėmė medituoti. Po kurio laiko pajuto, kad jo astralinis kūnas atsiplėšė nuo fizinio, išsiveržė iš rūmų, atitrūko nuo Žemės ir sustojo begalinio Kosmoso akivaizdoje, laukdamas kvietimo.
Tą akimirką jis aiškiai išgirdo šauksmą:
- Ateik. Tave šaukia tavo valdovas Jotoub Radas. Aš, jotubų vienatinis dievas, įsakau tau ateiti. Įsakau tau, nes turiu teisę įsakyti. Įsakau tau, nes tu esi jotubų palikuonis. Tu valdai materiją ir savo sielą. Ateik pas mane. Tarnauk man. Aš, valdovas Jotoub Radas, apdovanoju savo tarnus. Tai ne auksas ir sidabras, brangieji akmenys ar trumpalaikė garbė. Savo tarną aš apdovanosiu tobulu žinojimu ir tobula galia. Ateik. Ateik, magistre Tlekapai, pas mane. Ir tu būsi vienas iš trijų pašauktųjų, kurie valdys pasaulius su manimi…
Ir Tlekapas nulėkė svaiginančiu greičiu. Nulėkė ten, kur šaukė balsas. Balsas jam nepažįstamo ir nežinomo dievo Jotoub Rado, kuris žadėjo tokius neišsemiamus lobius. Magas lėkė tenai, nes ten buvo nežinomybė. O Tlekapas labiausiai nemėgo nežinojimo. Jis tiesiog privalėjo viską žinoti.
Magas sugrįžo į savo kūną gana greitai. Naktis dar nebuvo pasibaigusi. Net židinys neužgeso. Tlekapas įkūrė jį stipriau ir susimąstė, žvelgdamas į besiblaškančius ugnies liežuvius. Jo naujasis šeimininkas dar baugino šiek tiek. Magas matė daugybę dievų ir demonų, jo niekada netrikdė ir nebaugino jų išvaizda. Bet šį kartą buvo kiek nejauku.
Dievas Jotoub Radas neturėjo kūno, kaip turėjo visi, kuriuos pažinojo. Tai tebuvo pradėjęs irti astralinis kūnas. Tokio dalyko nebuvo matęs netgi Tlekapas. Jis net negalėjo įsivaizduoti, kad taip gali būti. Astralinis senojo dievo kūnas jau niekuo nebepriminė to fizinio kūno, kurį kažkada turėjo Jotoub Radas. Tai tebuvo blyški skylėta dėmė, kuri visgi skleidė neapsakomą pykčio ir neapykantos dvoką. Senasis dievas kurį laiką tylėjo stebėdamas Tlekapą.
- Tu man patinki, - krioktelėjo pagaliau. – Man patinka, kad tu nori viską žinoti. Man reikalingi… tokie draugai. Tu tikrai esi jotubų palikuonis. Aš nesuklydau.
- Atleisk, kad drįstu abejoti. Jeigu tu esi toks senas, tai tavo tauta jau turi būti išmirusi. Galbūt ji gyveno netgi ne mano pasaulyje.
Senasis dievas irzliai sukikeno:
- Griebi jautį už ragų, mage. Betgi tu žinai, kad niekas niekur neišnyksta. Kad ir kaip supūtų, suirtų, išsisklaidytų kokia nors materija, vis tiek ji išlieka pavirsdama kuo nors kitu. Štai tu, pavyzdžiui, esi sulipintas iš smulkių dalelių, kurių dauguma yra jotoubų genties palikuonių.
Tlekapas pamąstė ir nusprendė, kad senasis dievas, ko gero, teisus. Todėl jie kalbėjosi toliau. Jei tai galima būtų pavadinti pokalbiu. Kalbėjo tik dievas Jotoub Radas.
- Aš miegu jau seniai. Tačiau dabar pabudau. Ir noriu sugrįžti. Noriu su kai kuo atsiskaityti. Aš šaukiau. Ir tu atsiliepei. Dabar aš keliausiu arčiau Žemės. Ir tu mane girdėsi geriau. Turėsi daryti tai, ką paliepsiu. Tačiau aš tik nurodysiu tikslą. Priemones tikslui pasiekti pasirinksi pats.
Ilgai pasakojo senasis dievas apie skriaudas, kurias patyrė. Tiesą pasakius, Tlekapas nelabai suprato, kas čia jį taip skriaudžia. Tačiau klausėsi įdėmiai, nes į jį plūste plūdo žinios, kurių niekas niekados daugiau nesužinos, nes jos neužrašytos net pačiose seniausiose knygose. Magui buvo visai svetimi senojo dievo norai ir tikslai. Tačiau už žinias ir gebėjimus jis galėjo padaryti bet ką.
Ir dabar, ilsėdamasis savo krėsle prie židinio, magistras Tlekapas apmąstė gautas žinias. Ir tik tada ėmė galvoti apie užduotį.
Užduotis buvo kažkokia nereali. Neturėjo konkretumo. Jotoub Radas pasakojo keistą istoriją. Istoriją be pradžios ir be pabaigos. Istoriją, kurioje buvo keletas veikėjų, apie kuriuos Tlekapas nė girdėt negirdėjęs.
- Pabudau ne tik aš, - pasakojo senasis dievas. – Pabudo senoji deivė Šark Kiala, kuri dar senesnė už mane. Tačiau buvo atgimusi jau kelis kartus. Gyvybinga moteriškė! Ji negali man sutrukdyti. Tačiau ir nepadės. Ji žino, kad į Žemę grįšiu dar negreit, todėl kurį laiką turėsiu veikti per tarpininkus. Ji surado būdą kaip mane nugalėti. Nugalėti amžiams. Palaidoti mane šioje skylėje taip giliai, kad negalėčiau sugrįžti. Kad nieko nebeprisišaukčiau…
Kuriam laikui dievas nutilo. Paskui tęsė:
- Mane nori numarinti. Mane nori nužudyti. Mane nori palaidoti. Ir nori tai padaryti, pasinaudodami paprastais žmonėmis! Tu privalai sužinoti. Turi surasti orakulą. Jo vardas Sętikas. Ieškok…
Ir magistras Tlekapas ieškojo. Tačiau pėdsakai pasirodė besą klaidingi. Senasis dievas suklydo. Reikėjo ieškoti ne orakulo, bet orakulės Sętikos. Prabėgo nemažai laiko, kol magistras viską išsiaiškino.
Kai Tlekapas nuvyko prie Sętikos olos, jį pasitiko tarnaitė:
- Ponia žino, kad tu esi čia. Ir kas tu esi. Ponia liepė eiti sau. Ji sakė, kad tau ir tavo valdovui nepasiseks. Ponia sakė, kad geriau nedarytum to, ką dabar ruošiesi daryti. Tai neatneš tau sėkmės. Nieko nepakeis net mano ponios mirtis. Taigi, eik iš čia.
Tarnaitė pažiūrėjo į magistrą ilgu liūdnu žvilgsniu. Ir nuėjo į kaimą. Magas palydėjo jauną merginą nustebusiu žvilgsniu. Šioji sustojo, atsigręžė ir pridūrė:
- Prašau, magistre Tlekapai, nežudyk orakulės. Tai nepadės. Ji dar nė karto nesuklydo.
Mergina kurį laiką įdėmiai žiūrėjo į Tlekapą. Tada papurtė galvą:
- Gyvenimas, magistre, daug sudėtingesnis. Daug…
Tlekapas gūžtelėjo pečiais ir pasuko vidun. Jis jautėsi kiek nejaukiai, nes teks susidurti akis į akį su žmogum, iš anksto žinančiu apie ką kalbėsis.
- Užeik, Tlekapai, sėskis, - išgirdo melodingą balsą.
Įėjęs vidun kurį laiką nieko nematė, nes viduje tvyrojo prieblanda. Paskui įžiūrėjo šalia židinio sėdinčią moterį, kuri šyptelėjo ir pamojo ranka:
- Ateik, sėsk šalia…
Šypsenos magistras, žinoma, neįžiūrėjo, tačiau juste juto visu kūnu. Jis nelabai ryžtingai patraukė prie židinio ir atsisėdo į tuščią krėslą. Tada šiek tiek atidžiau įsižiūrėjo į orakulę. Niekada nebuvo matęs šios ypatingos moters iš arti.
Orakulė Sętika buvo neaukšto ūgio, smulkaus sudėjimo, nenusakomo amžiaus moteris. Jos veidas spinduliavo išmintį ir liūdesį. Orakulė vilkėjo paprastą baltos drobės suknelę.
- Stebiesi? – paklausė ir vėl liūdnai šyptelėjo Sętika. – Manei, kad orakulas turi būti kažkoks ypatingas? Patikėk manim, sielos tvirtybė, protas, įžvalga ir galios nė kiek nepriklauso nuo fizinio kūno. O apsirengusi aš taip todėl, kad pasiruošiau mirčiai.
Tlekapas norėjo prabilti, tačiau orakulė nutildė jį valdingu rankos mostu.
- Tylėk! – pasakė. – Žinau ką dabar pasakysi. Taip. Tu mane nugalėsi. Nužudysi. Aš tą žinau. Galėčiau išgelbėti savo gyvybę, jei atskleisčiau tau vieną pranašystę ir pasakyčiau kam ją įteikiau.
Šį kartą magistras linktelėjo, bet nieko nepasakė.
Orakulė atsilošė krėsle ir užsimerkė. Ji kurį laiką tylėjo.
Tlekapas sėdėjo nė nekrusteldamas ir stengdamasis nieko negalvoti.
- Matai, magistre Tlekapai, - vėl prabilo orakulė, - yra dvi pranašysčių rūšys. Vienos yra skirtos visiems. Jas, kaip žinia, skelbia mano šauklys, keliaudamas po pasaulį. Kitos yra asmeniškos. Jas įteikiu užrašytas tam asmeniui, kuriam yra skirta.
Magistras vėl linktelėjo, nors orakulė į jį nė nežiūrėjo.
- Ta pranašystė, kurios tu nori, yra skirta keliems asmenims. Perskaityti ją gali tik trys žmonės. Galbūt sugebėtum ir tu… Nors tektų ilgai prakaituoti.
Sętika vėl nutilo. Magistras kantriai tylėjo toliau. Nors buvo drąsus, gyvenime matęs šilto ir šalto, tačiau jo nugara bėgiojo šiurpuliukai. Jis kalbėjosi su… žmogumi, kuris žinojo visas jo mintis, visus klausimus ir visus atsakymus. Vieną trumpą akimirką net panoro atsistoti, atsiprašyti ir išeiti. Tačiau tuojau pat nuginė šią mintį. Ne. Jis atliks tai, ko atėjo. Ir tada pareikalaus iš Jotoub Rado atlygio. Jis nori būti orakulu!
- Ar nori žinoti savo likimą, magistre Tlekapai? – tyliai paklausė orakulė.
- Ne! – šūktelėjo beveik išgąstingai.
- Gerai. Taip ir maniau. Taigi, aš dabar galėčiau tau duoti tą pranašystę. Tada tu norėtum, kad pasakyčiau, kam dar ją daviau. Tada tu paliktum mane gyvą…
Tlekapas šiek tiek suirzo. Orakulė antrą ar trečią kartą pasakojo tą patį.
- Nepyk, magistre, - atsakė šioji. – Mėgaujuosi paskutinėmis gyvenimo akimirkomis…
Ji dar dar kiek patylėjo.
- Mano galvoje yra visos pranašystės, kurias aš kada nors paskelbiau. Mano galvoje yra viskas, ką aš žinau. Viskas, ką man pasakė dievai. Ten yra ir tai, ko manęs niekas neklausė. Tu nenori žinoti savo ateities. Ką gi. Aš ją pamiršiu. Kad tu… kai knaisiosies po mano smegenis… nerastum…
- Pamirši?! – pašoko magistras. – Pamirši?! Ar nori pasakyti?!
- Taip, - nusišypsojo orakulė. – Viską. Po truputį. Tau beliko tik nuotrupos…
Sętika pašaipiai žvilgtelėjo į Tlekapą, užsimerkė, atsilošė krėsle ir atsipalaidavo.
Tlekapas netilpo savo kailyje. Jį apmovė! Apgavo kaip paskutinį kvailį! Jį, Juodosios magijos Magistrą Tlekapą, Dievo Jotoub Rado draugą!
Magistras atsistojo priešais Sętiką, iškėlė rankas tartum paukščio sparnus ir susikaupė. Po kelių akimirkų į jo sąmonę ėmė plūsti vaizdai ir žodžiai. Per keletą akimirkų jis išsunkė orakulės sąmonę. Tada nurimo, atsipalaidavo ir pažvelgė į Sętiką.
Ji žiūrėjo į magistrą tyliu bereikšmiu žvilgsniu.
Nuo to žvilgsnio magistrą vėl nukrėtė šiurpas. Jis apsigręžė ir išėjo iš orakulės olos, nuversdamas žvakidę su degančiomis žvakėmis.

Eiša varė žirgą šuoliais. Ir Syvris turėjo gerokai pasistengti, kad neatsiliktų. Eglyną, kuriame dar smilko plėšikų lavonai ir keletas medžių, jie prajojo be jokių nuotykių. Tik tada Eiša pristabdė žirgą ir vėl užsidėjo kario šalmą.
- Kapitone Syvri, dar kartą tavęs prašau pamiršti viską, ką matei. Be to, noriu paprašyti paslaugos. Man reikia nepastebėtai patekti į rūmus.
- Šitą aš sutvarkysiu, - ramiai patvirtino kapitonas. – Įvesiu tave kaip karį. Niekas nepažįsta visų eilinių. Taigi…
- Nemanau, kad atrodau kaip eilinis karys.
- Oi, panele Eiša, nežinai kokie vėplos tarnauja rūmuose. Man kartais verkti norisi. Turtingų tėvelių turtingi sūneliai. Tačiau proto nė per nago juodymą. Taigi, tenka eiliniais būti. O pabandyk su jais susitvarkyti… Aš, panele, iš prasčiokų. O kapitono laipsnį gavau tik todėl, kad buvau labai geras karys. Tačiau tie avigalviai iš turtingų šeimų nevertina šito. Jiems atrodo, kad juodnugaris, kokiu jie mane laiko, negali būti…
Syvris nutilo, ir kurį laiką abu risnojo vienas šalia kito tylomis.
- Kai tik reikės, panele Eiša, visada padėsiu. Galėsi išeiti ir įeiti kada panorėjus.
- Ačiū, kapitone. Užtikrinu tave, tai labai svarbu. Aš žinau tiek nedaug palyginus su tuo ką turėčiau žinoti. Viskas, ką papasakojo Obra, išgąsdino dar labiau. Nebežinau kuo galiu pasitikėti. Yra kažkas, ką man privalu žinoti. O aš nežinau. Ir net neįsivaizduoju, kas man galėtų padėti.
Eiša nervingai prikando lūpą. Jie jau traukė Marapo priemiesčiu.
- Syvri, ar gali mane rytoj palydėti į priemiestį? Man reikia surasti vieną žmogų. Ir kuo greičiau.
- Taip, panele.
- Ir dar. Valdovei ir sosto įpėdiniui gresia pavojus. Didelis pavojus. O be to…
Eiša vėl nutilo.
- Syvri, reikia padidinti valdovės apsaugą. Tačiau taip, kad niekas šito nepastebėtų. Pasitarkite su Šarėliu. Kariai turi būti ypač patikimi.
- Gerai, panele Eiša. Aš viską sutvarkysiu.

Rytojaus dieną Eiša nuo pat ryto šokinėjo aplink Sapą Gražiąją.
Tarnaitės prausė, šukavo plaukus, pudravo ponią. O Eiša vadovavo viskam tarsi generolas. Ji šiam svarbiam reikalui parinko drabužius, papuošalus, kvepalus ir visa kita. Ji mokė karalienę, kaip elgtis, ką kalbėti, o ką nutylėti.
Pokylis turėjo prasidėti saulei nusileidus. Todėl po pietų Eiša nusprendė sutvarkyti dar vieną reikalą. Ji pasikvietė Šarėlį, liepė surasti Syvrį ir priminti, kad žadėjo jai padėti.
Kapitonas atėjo tuoj pat, ir abu išjojo. Niekas neatkreipė dėmesio į kapitoną ir jauną karį. Kas žino, kokią užduotį jie gavo.
Rytiniai priemiesčiai ne pati maloniausia vieta. Jie buvo laikomi skurdžiausiais mieste. Ir, žinoma, pavojingiausiais. Tačiau, nors ir sunkiai, Kasmą surasti jiems pavyko. Tai buvo vidutinio amžiaus plokščia moteriškė. Buvo tokia suvargusi ir alkana, jog Eiša nusprendė, kad mokėti jai reikėtų ne pinigais. Kol ji šnekučiavosi su Kasma, kapitonas nujojo ligi turgaus ir grįžo su dviem didžiuliais krepšiais maisto.
Padėjusi gautą lobį lūšnoje ir pristačiusi vyresnėlį saugoti, Kasma palydėjo Eišą ir kapitoną į tolimiausią miesto užkampį, kur neįtikėtinai skurdžioje lūšnoje gyveno Emėris. Moteris, parodžiusi, kur gyvena Emėris, skubiai grįžo namo.
- Nenoriu su juo susitikti, - pasakė. – Jis kiek… Na, jam nevisi namie. Kartais iššoka iš lūšnos kaip kokia pikta dvasia ir ima tvatinti lazda į kairę ir į dešinę. Tai aš geriau eisiu. Jei dar ko reikės, tai žinote kur mane rasti, garbingieji ponai.
Eiša pažiūrėjo moteriškei įkandin, gūžtelėjo pečiais ir pabeldė į lentą šalia skuduru uždengtos landos į lūšną:
- Ei! Emėri! Išeik!
Viduje nė krepšt.
- Ei! Ei! Emėri!
Viduje kažkas sukrebždėjo. Tyla. Vėl kažkas sukrebždėjo. Ir pagaliau ant slenksčio išdygo keista žmogysta. Išsyk nė negalėjai suprasti vyras tai ar moteris. Nuo jo dvokė. Tikriausiai buvo nesiprausęs visus metus. Drabužiai praradę spalvą ir formą. Galva apžėlusi neaiškios spalvos šeriais.
- Uf… - išpūtė Eiša. – Ir ką mes su juo darysim?
- Nežinau…
- Gal žinai kokią vietą, kur…
- Ar tu Amazonė? – staiga aiškiu blaiviu balsu paklausė žmogysta.
- Kas? Aš? – nustebo Eiša.
- Ar tu Amazonė?
Eiša pažvelgė į Syvrį. Tas tik galvą papurtė. Ir Eiša vėl įsmeigė žvilgsnį į Emėrį.
- Ne… tu ne Amazonė… - burbėjo žmogysta. – Tu neturi kalavijo… neturi… neturi… neturi… tavo rūbai… Amazonė… Amazonė ant juodo žirgo… Amazonė… kalavijas… ji ateis… ji ateis… Amazonė dar nerado… trys… tiktai trys… Amazonės kalavijas…
Toliau Emėrio kalba tapo visai nesuprantamu murmėjimu. Ir galiausiai jis vėl pranyko lūšnoje.
- Nieko nebus, - irzliai tarė Eiša. – Reikia jį iš čia ištraukti. Tik kur man jį dėti? Čia palikti negaliu.
Abu stovėjo, žiūrėjo į lūšnos landą ir nežinojo ką daryti.
- Žinai, panele Eiša, yra čia vieni tokie namai. Nenoriu įžeisti tavo padorumo…
Eiša pažiūrėjo į sumišusį karininką ir skambiai nusijuokė:
- Viešnamis, ar ką?
Syvris tylom linktelėjo.
- Klausyk, - kreipėsi tylom, - tu juk žinai, kad esu ragana. Taigi, mano padorumas kiek kitoks. Todėl bendrauju su įvairiais žmonėm: ir vargetom, ir karaliais, ir padoruoliais, ir kekšėm… Man visi žmonės yra žmonės ir tiek.
- Na, aš nemėgstu pasakoti, kad ten lankausi. Ten…
Staiga kapitonas nutilo ir ėmė glostyti žirgo galvą.
- Panele Eiša, gal gali man padėti?
- Žiūrint ko reikia. Į dideles aferas veltis aš negaliu.
- Nežinau ar tai didelė afera. Bet apie tai gal vėliau pakalbėsim. Dabar svarbiausia, kad aš galiu susitarti su tomis moterimis. Jos priglaus Emėrį. Ir jeigu mes neprasitarsim, tai jos tikrai tylės.
- Gal… Dabar jau nebežinau, kas ką gali, o kas ne. Kur tie namai yra?
- Tai “Žydrosios svajonės namai”. Jie yra netoli rūmų. Ir tau būtų patogu.
- Patogu. Tik kaip jį ten nugabenti? Negaliu gi jo persimetusi per žirgą tempti. Dar reikėtų ir jo daiktuose pasirausti. O to darbo patikėti niekam negaliu.
- Gal ligi vakaro jis niekur nedings. Tai aš…
- Gal… Man taip netinka. Radau jį. Tai dabar neketinu prarasti.
- Och, koks aš kvailys! – šūktelėjo Syvris. – Taigi netoliese yra viena iš gvardijos būstinių. Jie ten turi keletą vežimų suimtiesiems vežioti. Paliksiu žirgą ir paimsiu vežimą be vežiko.
- Puiku! Aš čia pabūsiu. Paskubėk.
- Aš greitai…
Kapitonas šoko į balną ir pavarė žirgą garsiai šūkaudamas:
- Iš kelio! Karaliaus vardu! Traukitės iš kelio!
Eiša prisėdo ant slenksčio ir ėmė laukti. Ji mintijo apie tai, kad vis giliau grimzta į kažkokius nesuvokiamus dalykus. Rūmų intrigos. Ordino intrigos. Orakulai. Pranašystės. O manė, kad turi vienintelę užduotį. Tikėjosi, kad viskas vyks beveik sklandžiai. Manė, kad tai tik vienos aukštos personos jaunystės klaida. Ir kad tą klaidą ištaisyti nebus sunku. Dabar… dabar ją apėmė abejonės. Jai pradėjo atrodyti, kad sužinojo tokį didelį kąsnį, jog niekaip nenuris. Tačiau ir išspjauti jau nebegalėjo.
- Ar tu Amazonė? – nutraukė jos mintis pamišėliškas šnabždesys. – Ar tu radai tris princus ir rožę? Rubinas… rubinas… rubinas… auksas… lelijos… Ar lelijos būna juodos? Chi – chi - chi!
Eiša sėdėjo

Jaunieji piligrimai

Fri, 12 Jun 2026 10:53:41 +0200

Atvykau aplankyti praėjus mėnesiams po Tavo persikraustymo
Tada miegojau ant grindų Tavo bute
Šalia knygų krūvos. Ryte atsikėliau anksti,
Kiek galėdamas tyliau viriau kavą. Langai buvo atviri
Įleidau šiltą vėjelį – buvo vasara –
Iš visur plūdo Saulės šviesa.
Kitoje gatvės pusėje kažkas repetavo groti trimitu –
Sidabriniai garsai atskriejo ir pakvietė mane
Patrepsėti kojomis. Vėliau, sėdėjome ant gaisrinių laiptų
Žiūrėjome į miestą, šviesų dangų, kalbėjomės,
Apie tai, ko nebeprisimenu –
Dabar atrodo, kad tai vis ir vis mažiau svarbu –
Ką prisimenu, tai kaip mes vienas kitu pasitikėjome.

Sankryžoje pakeliui į skaitymus,
Tolimajame bulvaro gale
Stovėjo vienintelis kalnas, kurį mačiau nuo atvykimo į miestą.
Staiga pasijutau atitrūkęs nuo švartavimosi vietos, tarsi būčiau
Kelias savaites dreifavęs
Be jokio žymeklio, kuris galėtų pasakyti, kur esu
Šioje Žemėje ar šiame Gyvenime – ir verkiau.

Štai kaip garsas skleidė mūsų Vienatvę
Kai susikibome rankomis:
Atsidarantys langai, švelnumas, juokas.
Štai scena, kurioje mes siūlėme
Savo žodžius nepažįstamųjų pilnai salei.
Siekėme auditorijos, linkinčios daugelio dalykų –
Nors tuo metu būtume nenorėję to pripažinti-:
Pagyrimo, pritarimo, bet galbūt daugiausia tik tam, kad pasijustume,
Nors tik akimirkai, mažiau Vieniši. Publika plojo,
Ir net dabar man ne visada aišku,
Ar jie pliaukšėjo mūsų menui, ar mūsų liūdesiui.
Buvome tikri, kad žinojome, kas yra Eilėraštis.
Mes buvome jaunieji piligrimai.

1

Fri, 12 Jun 2026 10:34:06 +0200

Mano paviršius
Saulėlydžiai
Pastebi upė
Kaip tvinstu
Aš kaip uodas
Ant savo gimtinės
Sutrinu pirštais
Ir tik vėliau suprantu
Jog tai ką kartą sakiau
Nebeištrinsiu
Aš kaip suklijuotas
Puodelis ant spintos
Kai norisi gerti
Jaučiu vanduo jame
Ir vėl toks gaivinantis

Dievo origami

Fri, 12 Jun 2026 09:51:39 +0200

[Kartais mintyse būnu kunigu.]
... o gal mes, žmonės, vis tik esame Dievo origami?
Todėl siunčiu sveikinimus tiems, kurie išlankstyti su meile ir rūpestingu kruopštumu esti — iš spalvoto popieriaus, idealių linijų ir laikomi ant lentynos pagarbiausiame Dievo namų kampe; ir ne tik tam, kad patys savimi puoštų erdvę, bet kad ir kitų Dievų akys jais pasidžiaugtų — o gal net kad įkvėpimas juos apimtų ir jie patys imtų kurti.
Kitiems — dar ant rašomojo stalo besimėtantiems, laukiantiems, kol Dievas ras laiko jais užsiimti — linkiu tos pačios kantrybės, kurios bus pilnas Viešpats, kai pagaliau apims jį įkvėpimas pradėtus darbus pabaigti. Ji ateina. Visada ateina.
O begalinei daugybei tų, kuriais nuklotos grindys ir prikimšta šiukšliadėžė — nevykusiems bandymams, kvailoms klaidoms, perrašytoms eilutėms, suglamžytiems lapams — mano nuoširdžiausias dėkingumas. Nes kaip ten bebūtų: visi jūs buvote palytėti dieviškos aistros. Visi nors akimirką gyvenote Dievo akyse, pirštuose, širdyje. Ir tik per jus Dievas tapo tokiu nepakartojamu meistru, kokiu jį dabar visi mato ir žino.
Tad žinokite, broliai ir seserys:
tik jūsų dėka Dievas tobulėja ir mus visus vis tobulesnius daro.
Todėl nustokite graužtis ir pradėkite gyventi laimingai.
O dabar - ačiū už dėmesį ir von iš bažnyčios, nes Dievo šiaip nėra.

paukštininkas šeši šimtai dešimt: memȯra

Thu, 11 Jun 2026 23:11:56 +0200

-pratarmė-

Enrikas Šundaktaris ir Sieras Bieras
Ūgis Marenbergas ir Marius Širdžiasmūgis

insinuacija Šernas Kvyklis
insin insc
inscenizacija Georgijus Dekanidzė

nepradėsit grasint savo chebra, tulpiniai?

Henrikas Daktaras ir Ignas Staškevičius
Jonas Grigaravičius ir Rimantas Mongolas

fluktuacija Šabtajus Kalmanovičius
flux fluxus
fluksusizacija Algimantas Vertelka

[ Cinemax: Sieras Bieras ir Šernas Kvyklis ]

[ Loewe x Studio Ghibli: Boars Qweēêqley ]
šerno šernųšernai

[ Loewe x Studio Ghibli: Night Bо̂a Birding ]
šernųšernų pitonų pitonas

x

baubų nesudomint nusikalstamom grupėm
organizuoto nusikalstamumo trupėm

Kęstutis Kerbedis ir Ligitas Kernagis KPZ
[ Kerba Kerbedizm Ligijus Kernagizm ]

•x

Kęstutis Štombergas ir Ligitas Kemzūra Ḱ
[ tr/f Manu Ginobili ir tr/fig Pablo Prigioni ]

•’x

Kęstis Radvila Našlaitėlis ir Lygis Čmo PĘZ
[ Skladka Kladenets: Kęstukas / Čmojista ]

-užsklanda-

semantikos st tripleksas [ Milijonas Rožių ]
rozenkreiceriai

psichiatrijos pe etiketės [ Tulpinių Tulpės ]
tulpinių grupuotė

nulinės polimatikos npp priedas [ Kinrožė ]
HTCA

transgresinė diagonalė back to backening
nulinių technologijų įspūdinga pa naudmė

Enrikas Šundaktaris
B2B trans/g [ 1 ]
Henrikas Daktaras

Marius Širdžiasmūgis
B2B trans/g [ 2 ]
Rimantas Mongolas

Brothers in Arms [ drctr Ričardas Gavelis ]
Kris Kross metem/p Friskies Kris Kross
D-Day Operations [ actr Andrius Tapinas ]

- užsklandos užsklęstis -

[ Literatūra ir Menas: Gintaro Lašai ] litter
[ Alma Littera ] halfen litter

Romas Gedgaudas ir Karolis Mågnusenas
Hanibalas Lekteris ir Jaromiras Jagras

[ Cinemax: Karolio Mågnuseno Nûotykiai ]

[ Loewe x Studio Ghibli: Kirmėliukas Džø ]
pitonų pitono draugelis

Peyton Manning [ HTCA ] CEO pirminýkas
aikštės rutulio superžvaigždūnas pirmū̃nc

[ Detroit Lions / New York Giants ]
pirmos rikiuotės operatorius

[ Denver Broncos ’/ New York Zombies ]
antros rikiuotės vyr. operatorius

[ Molėtų Banginis -/ Kaulinis Banginis ]
RFL / RFL plėtinio koordinatorius

[ Utoqqarsuanngoravito Buccaneers ]
OFL ’/ NFL centro saugas puolėjas

Romas Gedgaudas irėl Jaromiras Jagras
[ Starter™️ Integra Hellsing / Starter™️ ]
krepšinis ir ledo ritulys ir ir ledo ritulys

nulinės logaritmikos [ NLP ] mt priešsrovė
mokslo td tarybiš kin prā naudmenybėsna

Laukiantis įsimylėjėlis

Wed, 10 Jun 2026 20:26:16 +0200

Vienas dailininkas turėjo baltą lašinių paltį.
Atsipjaudavo didelį gabalą ir padėdavo ant stalo
Visa virtuvė nušvisdavo balta lašinių šviesa
Dailininkas mylėjo savo darbą piešti gėles
Šviesioje virtuvėje raudonos gėlės tapdavo skanios
Sultingos ir atrodė sveikos kaip tikra meilė
Paskambino moteris linkusi meluoti ir apgauti
Telefono numeris švietė ekrane: „ Nežinomas“
Dailininkas pakėlė ragelį
Moteris tuojau jį apgavo:
„ Aš tavęs pasiilgau, mylimasis“
Dailininkas apsidžiaugė – jis buvo toks vienišas
Tarp lašiniais apšviestų raudonų rožių
Norėjo būti apgautas, kad pajustu skausmą.
Moteris padėjo ragelį
Dailininkas toliau piešė tyloje
Rožė nupiešta šviesoje buvo geniali
Nuo tada dailininkas ėmė laukti
Nežinomos moters, kuriai padovanotu
Raudoną augalą gimusį baltoje šviesoje

Nostalgija

Wed, 10 Jun 2026 17:37:25 +0200

Per šūsnį lapų kaip per sniegą
Brenda voras pamažu.
Beprotiškai pavargęs gieda
Vorui balsas po stalu.

Nusilpęs balsas kliedi tyliai
Apie numirusias gėles,
Apie baisingą laivo kylį,
Kurs skrodžia žudančias marias,

Ir apie seną aukso sapną
Duobėj vaikystės tolimoj,
Kuris šią jaukią, tamsią naktį
Kaip filmas sukasi galvoj.

Ir voras neilgam sustoja,
Pailsęs popierių pusny;
Už lango klevas susiūbuoja
Ir dingsta vėl tylioj nakty.

Štai radijas (jo balsą žinom)
Prabyla vėl, šįkart garsiau,
Kad klevas, sapnas — visa dingo
Prieš šimtmetį ar dar seniau.

Nerūpi vorui — jis sau eina,
Neįsiklausęs į kalbas,
O radijas užgroja dainą,
Kurią išgirsiu vienas aš.

Deja, paaiškint nemokėjo
Pasenus radijo banga,
Katras ryšys tai visa sieja;
Galbūt išties jo ir nėra.

Sugrįžimas. Keliautojai-6

Wed, 10 Jun 2026 11:32:14 +0200

paukštininkas šeši šimtai devyni: asocialių amoralybių prótrūkis

Wed, 10 Jun 2026 05:50:10 +0200

-pratarmė-

niūdienė tikrovė nyki antkasdienybė metem physc prasme gyvenimo niekis
išgyvenimo nyčniekis niekniekis totalus nulis nülnulis tuštuma tuštumjė/-jė
depresijos liūnas irgi impotencijos garantas sociomatinių ligų paletė myriop

gyvenimas jokio gy tuolabiau gy sru bergždžias santykis su blogio jėgom

nebūties horizontas akiplotis r ausų gilmė kilmės niveliacija autormotorhr

neįmanoma subūti ŕ koegzistuoti su jau vakarykščiai išnykusiais niekuom

sielos r̃ proto negalios prisišaukmė derybų diplomatinių stalų nuklojimasn

x

prā trūksta sielos tvermė sutverta tvyroti rimtyje ramybėje rož/blex bleksin
rož/blex bleksyn rož/blex blek sin/syn rož/blex kursy şmursy ûr mûr sin syn

nevilties ištiktas apmaudybės maudimo plaučių santūrio nervų gyslų/-elių

•x

neįmanoma susakyti visko vienu metu nors labai norėtųsi tart ištart sutart
širdies juodvandenų šjk kunigaikštystė

-užsklanda-

fiziometrinių faziometrinių instinktų įsijautimų išjautų jausmų pojūčių jūtiẽs
vaistai vitaminai nuoėl pernelyg užklupusios nebūties gelbėja memeditacija

memory kit destroyed kitaip tariant mkd liūdnų patirčių patyrimų sekinant
išsekinusių kūno kraują tekantį ne venomis arterijomis tamsių kreatūrolog

mems are safe kitaip mas naudingų prisimint įvykių atmintinės logaritmas

mastr tereiškia mas tr [ Maastrichto kriterijus ] maastr kr termino reliacija

tvermūs tr rezultatai [ Nyderlandai: BNP Paribas: Maastrichtas ] kankynė
ruporas kančia kr rumoreska ontologinė mitologinė tikrovė priebėga pikto

pertekusiam demonologijos reviu adeptui tikrąja to žodžio prasme reikšm
be reikšm holocaustr rėmėjui dūšios dūžyje skausmo dū̃š dū̃ž sterilizacija

mėlyno kraujo mkm maudykla maudynėse raudono mrk kraujo

Vienatvė

Wed, 10 Jun 2026 05:34:06 +0200

Pasibeldei į duris. Aš jas tau atidariau. Tu nesiklaususi užėjai. Ne kaip viešnia. Kaip šių namų gyventoja. Netarusi „Labas“, nusigręžei į sieną. Pasilenkei. Nusiavei aukštakulnius. Matyt, kad ilgas kelias buvo. Trumpai pamasažavai sau pėdas. Neatsisukusi išsitiesei. Jaučiau, kad esi šiek tiek aukštesnė. Nuleidusi rankas leidai suprasti, kad griebčiau striukę nuo tavo pečių. Dariau viską paklusniai. Džiaugiausi netikėta viešnia ir norėjau sužinoti, kas tu.

Svetainėje atsisėdai prie manęs. Tyli ir išdidi. Maniau, kad tu – Egipto deivė. Drebėjo rankos, kai nešiau bulvių traškučius ir alų. Girdėjau, kaip stiklas dusliai skamba. Žiūrėjom viską iš eilės: tv novelės, melodramos ir laidos apie nelaimingus storulius. Nors buvo jau gili naktis, bet aš jaučiausi dar toks blaivas.

Iš pradžių tai žavėjo. Buvau laisvas. Nereikėjo nė vieno nieko atsiklausti. Visas laikas ir viskas, ko tik norėjome, buvo mūsų. Atrodė, kad svajonė išsipildė. Tu ne šiaip sau atėjai. Tu radai mūsų namus.

Gal po savaitės ar dviejų, galvojau, kad laikas išeiti iš šių sienų keturių. Tu pasipuošei. Norėjai būti gražiausia iš visų, tą naktį mano sutiktų. Naktiniai barai ir restoranai, prabangūs limuzinai. Rinkomės juos iš eilės, be jokio išankstinio noro. Vaišinomės maistu ir gėrimais. Jaučiau, kaip stipriai laikaisi už mano rankos ir kaip piktai nužiūrinėjai visas, kurios bent kiek atsisukdavo į mane. Šypsojausi. Tegul dabar kitos pavydi tau manęs. Užvertusi galvą, lyg sklęstum virš purvinų grindų, buvai aukščiau visų. Aukščiau manęs.

Prisėdom nuošaliau, kad šokių salė būtų akyse. Šampano taurės blizgėjo burbulais. Mačiau, kaip poros trypčiojo ratu į šokių muziką. Mačiau, kaip stiklo širdys trūkinėjo nuo tuščių kalbų.

Ne man! Nenoriu šios nakties apgaulės ir tuščių pažadų!

Ryte, dar neišsiblaivęs, kviečiau tave pabraidyti tarp bangų. Tu sutikai. Balta suknelė, skrybėlaitė. Maniau, kad angelą šalia savęs vežu. Prie jūros – šurmulys. Bėgiojo, žaidė, išdykavo. Mačiau, maža mergaitė rinko akmenukus.

Tu nematei. Žiūrėjai aukščiau bangų į horizonto tolį, ten, kur toliau laivai prieš uostą ilsisi. Mano akys atsibudo. Šaltu vėju nusiprausiau mintis ir ranką tavo iš savo delno tyliai leidau į žalias gelmes.

Dar buvo kokaino

Tue, 9 Jun 2026 18:46:13 +0200

pas mus buvo du ar gal net trys uodai įskridę į kambarį.
irgi neišsigandom.
nežinau ar ilgai atsiminsiu, bet po savaitės dar prisiminiau.

dar buvo kokaino.

už ryžių.

ryžius naudodavom dažnai.
kokaino ne.

todėl jį reikėdavo patraukti.
o po to padėti atgal.

vieną kartą pastačiau ne ten.
paskui kelias dienas ieškojom.

lauke buvo oras.

kartais išeidavom.
pasiimdavom po kelis įkvėpimus.

vieną kartą virš galvos kabojo dronas.
kitą kartą irgi.
nežinojom ar tas pats.

paukštininkas šeši šimtai aštuoni: šabakštynologistikonãžas

Tue, 9 Jun 2026 10:48:32 +0200

-pratarmė-

[ t’t’t’t’t: p375 ] kvapų kvapelių kḱs sąmyšis coconut tree aftr three then tee
kas reiškia trìjų kvapų maišymas patenkąs į RGB apibrėžtį | kviē atmosferika
k/viē uždegiminė simptomatika soma to tipika psichiatrijos etiketės claustr fo

Riddler Coco Nut Falled from the Coconut Tree [ Happy Tree Friends edit ]

[ MTV: Happy Tree Friends ] animaciniai multi betvarkininkai patys niē nekr
už juos kuria autorinės komandos ša šiuo atveju muzikologijos technologijų

aplinkybių įkaitai nedirba jokiam prodiuseriui [ jokių prodiuserių! ] Mįslỹijam

x

[ Gesaffelstein / Wunder-Baum ’/ Tom Ford ] įstabiųė kvapųė threesome’ėlis

-užsklanda-

kabutybiųkabutybė kabutinės būtybės nesikabinėk kabutės supančioj mûmis
reikšmių infrastruktūroje suraišioj nelyg asilus aa arklius nešulinius gy vulius
sru vulius be vilties ir bé valios laisvos ar ne laisvos ne/laisvos irė ne’/laisvos

esant netinkamai atmosferai arba sirguliuojant [ Cinemax ] viē nas kvå pelis

kinematika neturi ag atmosferologinių gniužtų irgiė sirgdančios sg gniužmės

Niekur

Tue, 9 Jun 2026 10:11:09 +0200

Kadaise klestėjo vieta, kurios nebuvo jokiame žemėlapyje. Ji neturėjo nei gyvų kalnų, nei sraunių upių, nei akmeninių miestų, tačiau pulsavo stipriau už patį gyvenimą.

Šimtai nematomų, sidabru švytinčių takų lydėjo keliautojus į šį minčių avilį. Kiekvienu iš jų ateidavo klajūnas, nešinas brangiausiu savo turtu: trapia istorija, beprotiška svajone, ilgesiu ar skaudžia išmintimi. Vieni giedojo giesmes apie neatrastas žvaigždes, kiti su meile dainavo apie senas, laiko užmirštas aistras, treti, susikibę rankomis, virpėdami garbino polėkio grožį. Tai buvo nuostabus, gyvas chaosas – sielų simfonija, kurioje kiekviena nata, net ir pati tyliausia, rasdavo savo vietą.

Vieta augo tarsi mistinis, beribis miškas.
Kiekviena mintis jame išsiskleisdavo it grakštus medis, o kiekvienas nedrąsus klausimas buvo naujas, šviesos ieškantis daigas. Žmonės tiesė trapius elektra žėrinčio šilko tiltus tarp skirtingų visatų, atrasdavo širdies brolius už tūkstančių kilometrų ir dalindavosi paslaptimis, kurios kitur būtų sudegusios vienatvėje. Tai buvo tyros laisvės ir bendrystės epocha.

Tai buvo taip seniai.

O dabar čia stypso tik suklypusios nuorodos į praeities griuvėsius, po jomis smilksta žodžių laužai, o prie tų laužų šmėkso žmonių šešėliai. Tie, kuriems toji vieta vis dar gyva atrodo.

Jų mintys jau seniai nustojo augti – jos virto dulkėmis, nugulusiomis ant niekam nebereikalingų raidžių sankaupų. Jie tėra įstrigę laiko kilpoje žmogėnai, kartojantys tas pačias mantras, tuos pačius senus ginčus besiginčijantys ir taip pat beviltiškai dėmesio trokštantys. Dauguma jų jau ir nebeprisimena tos šventos priežasties, dėl kurios kadaise, būdami jauni ir pilni vilties, atėjo į šią šventovę.

Jų balsai skamba lyg laidotuvių varpai, girgždantys rudens vėtroj, tarsi amžinas, varginantis aidas, o virš jų nuvargusių galvų kabo gedulingas, juodas dangus, nuaustas iš nutrūkusių ryšių ir mirusių vilčių. Aplink išmėtyti čia gyvenusių avatarų antkapiai ir čia jau nebėra gyvybę nešančio vėjo, tik spengianti, sunki tyla, kurioje kartais sumirga senųjų laikų šešėliai – kadaise mylėjusių šį pasaulį balsų šnabždesiai.

Žmogėnai lėtai pakelia akis. Jų žvilgsniai – drumzlinas, užutakio vanduo, kuriame nebėra vietos žvaigždžių atspindžiams.
– Mes esame paskutinieji gyvieji čia, – šnabžda jie, o jų lūpose stingsta liūdesys. – Mes vis dar saugome šią vietą.

Tačiau tai melas. Jie nebegyvena. Jie tik budi prie tuščio kapo.

Taip, kažkur už griūvančių sienų, už užžėlusių takų ir užmirštų loginų, senoji minčių šalis pamažu, su gilia pagarba ir tyliu skausmu, grimzta į amžinąją tamsą.

Ne todėl, kad ją kas nors būtų sugriovęs. Ne todėl, kad užgeso jos širdies šviesos. O todėl, kad visi, kas mokėjo mylėti, išėjo. Liko tik tie, kurie taip ir nesuprato, jog jau metų metus kalbasi nebe su pasauliu, o su savo pačių mirštančios sielos aidu.

Apie

Tue, 9 Jun 2026 10:02:46 +0200

1. Apie tingėjimą
Tingėjimas nėra priešas. Jis – budėtojas.
Jis sėdi prie durų ir tikrina, ar tikrai nori įeiti.
Jeigu nori – praeisi.
Jeigu ne – jis tau pasakys tiesą, kurios pats bijai:
„Tu ne tingi. Tu tiesiog nenori. “

2. Apie laiką
Laikas niekada nebėga.
Bėga žmogus, bandydamas jį aplenkti.
O kai sustoja – pamato, kad laikas visą laiką stovėjo vietoje,
tik jis pats lakstė aplink kaip šuo aplink stulpą.
Ir dar stebėjosi, kodėl taip sukasi galva.

3. Apie kūną
Kūnas visada žino daugiau už protą.
Protas gali meluoti, teisintis, filosofuoti.
Kūnas – niekada.
Jis pasako tiesą paprastai:
skauda – vadinasi, per daug.
traukia – vadinasi, per mažai.
O protas vis tiek ginčijasi, nes jam patinka būti kvailesniam.

4. Apie darbą
Darbas jaunystėje atrodo kaip bausmė.
Darbas senatvėje – kaip privilegija.
Tik tada supranti, kad žmogus ne dirba tam, kad turėtų,
o tam, kad būtų.
Ir kai nebedirbi – pradedi nykti kaip nebevartoma knyga.

5. Apie Dievą, kuriuo netikėjau
Aš visą gyvenimą netikėjau Dievu.
Bet jis vis tiek kartais pasirodydavo –
ne bažnyčioje, ne maldose,
o žvyro krūvoje, kurią reikėjo sijoti.
Dievas, pasirodo, mėgsta paprastus darbus.
Gal todėl aš jų taip vengiau.

6. Apie prasmę
Prasmė nėra kažkur toli.
Ji visada stovi šalia, tik labai tyliai.
Tiek tyliai, kad ją girdėti gali tik tada,
kai pagaliau nustoji bėgti, aiškintis, teisintis,
ir tiesiog atsisėdi.
Tada ji paklausia:
„Na, ar jau pasiruošei pagaliau mane išgirsti? “

7. Apie mirtį
Mirtis nėra pabaiga.
Ji – kaip paskutinis sakinys knygoje.
Jeigu knyga gera, skaitytojas visada nori dar vieno puslapio.
Jeigu bloga – užverčia be jokio gailesčio.
Todėl vienintelis klausimas paprastas:
ar tavo gyvenimo knyga verta paskutinio sakinio.

***

Tue, 9 Jun 2026 00:33:35 +0200

Tyla... ir sumaištis
Sudrumsto oro per daug
Noriu išeiti bet pametu mintį
Kaip kokį daiktą
Kurį tiesiog privalau visuomet turėti
Geriausia - savyje kad ir vėl n.. pamesčiau
Privalau įkvėpti
Tave
Laikas pasiruošęs
Ir tu lauki
Nežinodama
Kad pamiršau tavo kalbą

paukštininkas šeši šimtai septyni: šabakščių šãbakštys

Mon, 8 Jun 2026 21:56:20 +0200

-pratarmė-

šinigamis Ryuk [ JFS-G ] beisboliukas kas reiškiaėl [ • / • ] esamybėsna

metem/p trans/g re/inkarnacy Levas Tolstojus [ ShiniMEX ] turbulencija
meta/m Venum Čiornyj [ Junk Food Shini-Gamakatsu ] turbinkė

rekûrsy Romas Gedgaudas [ Shining™️ Pixies ] turb/klex

re’/procesy Natalija Gedgaudienė [ Zenith • Shining™️ Pixies ] turboflex

xxx

šliaužimas > srūvimas » vingrenimas
šliūžė sru vingrės

greitis ity labai greitis irėl pagreitis

kibertetika demoparasytr blogio jėgų
demoparasythr
demoparasyt{h}r

paskiausias manevringai keičia trajek

[ Marvel: Thor ] Toras blog naikintojas

sklydis > terlionė » šizoafektas
šliaužtė srūvis vingrmė

pa/greitis pa’/greitis irėl turbulencija

kibertetika demo/parasytr blõgo jėgų̃
demo/parasythr
demo/parasyt{h}r

[ Marvel: Thor & Mysterio ] Misterijus

kibertetika iri kibertetika cyber cyber
kabutė skliaustelis yri išsikalinėjimas

kiber/tetika šizoafektologijų neigtyje
nesgiė tetologija dietologin kryptysn

tezių samprata yraė matieka įprasta

-užsklanda-

svarbiausias [ Moment ] momenėlis yr sru srūvy egzmėj kas reiškia mûs
tarytum priklijuoja prie neišspręstų problemų nuo pat vaikystės moment
of truth tiesos akimirka yr zenologinė įžvalga kadûm problem/problemin

et erzinantis tykojimas neišsprestų problemų stūmimas šalin problemųė
niekada neišsprendžia oė tp tiesą pasakius tik pagilina esamas klijonkės

itin stiprios ir tvirtos kt kitaip tariant tvãrios metame iš galvos rū̃pesčius

erdvės užteks visiems ko/egzistuot be vargo skurdo ir prastybių tamsõs

išnykimas tt tuo tarpu numatytas-numąstytas visokiem nû-nû nebūties