Kūriniai - rašyk.lt

Bunny

Thu, 22 Oct 2026 20:20:00 +0200

I’d filled you up
With cotton and feather
Stitched up with love
Put you together

No needles or pins
Just careful endeavor
From softest of doves
Gentle forever

I woke up to sunlight
Between my dark lashes
All that i’d threaded
torn open to ashes

Oh, my poor heart
Fluff between sore lips
Gentlest of feathers
Stuffed into my hips

Rudenio niūra

Thu, 22 Oct 2026 17:54:53 +0200

Ruduoja po lapais ruduo.
Ir verkia kas gyvas,
ir verkia net akmuo...
Ruda niūroje taip gyvuoja.

Einu aš per parką tyloje.
Ir gerus jausmus
per toli sapnuoju. . .
O ar tu dar gyvas mano svajose?

Rudas ruduoja ruduo...
Verkiu nes širdis ne akmuo.
Mano tik vienas skiemuo,
tik tu mano siela grok...

Sugrįžimas

Thu, 22 Oct 2026 13:29:38 +0200

Kas pabudo pirmas,
Kai tavo žingsniai
Dar negrįžo į žemę?..
Kas uždegė žvakę
Ant slenksčio,
Kad kelias
Nesusivyniotų į naktį?..

Tu ėjai per akmenų
Ir tylos labirintą,
Kur kiekviena siena
Turėjo tavo vardą,
Bet nė viena
Nesišaukė garsiai.

Ir vis dėlto —
Kažkas laikė
Nematomą giją,
Tą ploną,
Kaip voratinklio
Sidabrinį nervą,
Kad nenukristum
Į Letos dugną.

Kai grįžai,
Vėjas dar nebuvo
Išmokęs tavo kvapo,
Bet durys
Pačios prasivėrė,
Lyg prisiminusios
Tavo rankos šilumą.

Ir langas juodas
Nebebuvo bedugnė —
Jis tapo veidrodžiu,
Kuriame pirmą kartą
Po ilgo laiko
Pamatė tave
Ne šešėliu,
O žmogumi.

Kai pasibeldžia meilė

Thu, 22 Oct 2026 13:27:57 +0200

Snieguolė gražuolė mintyse, bet ne išorėje. Tokios daug valgo, bet nestorėja.
Ateityje ji bus laiminga, bet dabar jos rūbai nemadingi. Neturi pėdkelnių.
Kaip tik tuo metu katinas prašo ėsti ir braukia uodega per šeimininkės kojas.
Reikalaujantis beldimas į medines duris.
Čia gyvena valdininkas Karžygys Eustahijus ir jo dramblota žmona, namų šeimininkė.
Vyras staiga atplėšia duris, ir jos su trenksmu atsimuša į rąstų sieną.
Tai išduoda Karžygio girtumą.
Akys pilnos alaus ir kepintos duonos su sūriu.
Priešais stovi kaimo Malūnininkas, jaunas, raudonskruostis verslininkas. Plaukuose – pelių mėšlas ir šiaudų geltona sruoga.
Už parankės jis laiko Snieguolę, jauną studentę dvasinio ligonio veidu, ašarų iškamuotomis akimis.
Studentė verktų kruvinomis ašaromis, kad tik nereikėtų stovėti prieš Karžygį.
Karžygys – jos vyras. Jis kaire ranka perbraukė sau per veidą, tarsi norėdamas nubaidyti įkyrų vaizdą: jo žmona, jaunoji studentė, stovi su svetimu Malūnininku už parankės.
Įžūliai žiūri jam į akis patrakusios kiaulės žvilgsniu.
– Kas atsitiko? – sušvokštė Karžygys.
– Turim klausimą, – drąsiai, skardžiu balsu pasakė Malūnininkas.
Toks atviras, iššaukiantis pasitikėjimas savimi dar niekada nesibaigė taikiai.
– Kam tau tokia graži moteris? – įžūliai paklausė Karžygys.
Karžygys numojo ranka ir užtrenkė duris.
Snieguolė sukando dantis ir vos ištarė:
– Gailiuosi, kad mes taip padarėm.
– Nesigailėk. Dar į pirtį nulėksim ir dar padarysim. Bus gerai.
– Tu mane vesi?
– Tu turi vyrą.
Mes ne laiku tapome tragedijos liudininkais. Atėjome pasiskolinti druskos ir majonezo, duonos ir keptuvės – keptai duonai gaminti. Česnakų turėjome.
Pravėrėme duris.
Mylimoji pirma žengė per slenkstį. Ji turėjo moteriškos galios jausti bręstančią kruviną tragediją. Jos kasdienybė buvo spręsti neišsprendžiamas moralines ir turto dalybų problemas.
Mylimoji pasipurtė ir tapo valdinga teisėja.
Užtikrintai, pasitikinčiai moteriai būdingu galvos mostu atmetė nepaklusnią sruogą nuo kaktos.
– Kaip tu galėjai taip pasielgti, Snieguole? – Mylimoji mėgo įsigręžti į priešininkės sielą provokaciniais klausimais. – Gal tau sunku? Kalbėk. Nenusipigink, kalbėk brangiais žodžiais.
– Nusidėjau, – pasakė Snieguolė ir atsiklaupė lyg prieš šventą paveikslą. Jos raudona, poetiška nosytė ėmė graudžiai varvėti. Akys žibėjo lyg ilgai nešerto gudraus katino.
– Tavo poelgis vertas bausmės. Ne vieta nedoroms vaikščioti po bendrą žalią pievą. Liepsiu tave, Snieguole, nustumti į ežerą.
Mylimoji pametė saiką. Kokią teisę ji turi skelbtis teisėja?
Už ką ji grasina studentei? Žinoma, Snieguolė – puiki plaukikė. Stumk nestūmęs, ji visada išplauks.
Tas Mylimosios nesulaikomas noras naikinti kitaip mąstančią ir besielgiančią studentę kėlė baimę. Leido abejoti jos sveiku protu.
– Palauk, nestumk jos į ežerą, – netikėtai visiems prabilo Malūnininkas. – Turiu tau prašymą. Jeigu tu Snieguolę, mylinčią visa širdimi, gali įstumti į pražūtį, gal galėtum palaiminti ir mūsų santuoką? – kalbėjo suprakaitavęs Malūnininkas.
– O aš? Aš dar gyvas... – Iš namo išlindo Karžygio garbanoti ūsai.
– Aš meilės nesuprantu, – pasakė Mylimoji. – Niekada nieko nemylėjau, todėl padėti negaliu.
Mylimoji pasisuko eiti į namus.
– Aš Malūnininkas. Gerai uždirbu. Noriu turėti tris vaikus, nes turiu pakankamai pinigų. Snieguolė turi viską, ko reikia mūsų laimei pasiekti. Pagal genus man tinka tik Snieguolė. Padėk man!
– Karžygys nusigers. Tragedija, – pranašo balsu tarė Mylimoji.
– O kad gyvendamas su Snieguole jis geria? – įsiterpiau į pokalbį, kuris pakrypo netikėta linkme.
– Negailėkit manęs. Prasigersiu ir vienas, – susigraudino Karžygys.
– Snieguole, ar tu nori būti Malūnininko žmona? – paklausiau.
– O Karžygys? Jis mane nustums į ežerą... – pravirko Snieguolė.
– Laimink jų santuoką! – griežtai pareikalavau.
Snieguolė man pamerkė akį. Tai suteikė man jėgų apginti puolamą ir neteisybės talžomą studentę.
– Negaliu! – skausmingai išplėtė akis Mylimoji, pajutusi, kad teisybė slysta jai iš rankų.
– Įstumti į ežerą mylinčią moterį gali, o palaiminti jų santuokos – negali? – bandžiau priminti sąžinę.
Mylimoji ištiesė rankas virš klūpinčių Snieguolės ir Malūnininko.
– Laiminu.
Visi atsisuko į kosėjantį ant slenksčio šiltu žieminiu paltu apsirengusį Karžygį.
Vyras laikė rankoje lagaminą, o vėjas plaikstė jo ploną naktinę pižamą.

paukštininkas septyni šimtai trisdešimt šeši: ǵ/astrologija

Thu, 22 Oct 2026 13:03:06 +0200

-pratarmė-

[ Ozo Šalies Burtininkas ] Patrick Stewart formål magiškasis
tereiškiaė pasaulį pasaulyje tiltais būt nebūtin be kelio atgal

[ MGM: Breaking Bad: Bręstantis Blogis ] Patrick Stewart Sr.
Patrikas Stiuartas Vyresnysis savo paties amžiaus šešėlis

[ MGM: Malcolm in the Middle: Malkolmas per Vidurį ] Peter
Pyteris šou~serialo liūdno vaizdo lvr riteris kažkam Stewie
Stiuvis kažkam Peter Stewie: Pyteris Stiuvis nely nelygėlei
[ Family Guy: Šeimos Bičas / Peter Griffin | Stewie Griffin ]
o tiesa tokia kad Patrick Stewart Jr. infantiškas Jaunesnysis

[ MGM: Curb Your Enthusiasm: Entuziazmo Žaboklė ] Bryan
Brajanas kažkatram ethn scenini eponims Bryan Cranston
nors tiesą pa sakius Brajanas Kranstonas labiau patyčiom
[ Apple iTunes: GarageBand ] atlikėjas yr Patrick Stewart
Patrikas Stiuartas nei Vyresnysis nei Jaunesnysis oratoric
[ puikus antropo šuo Brian Griffin | Griffins ] intertekstual

draugų praktiškai neturi vieni priešai ’/ savi bičai visur aplink
prietrankų esmi vienur kitur visur visada laikini nėraė amžini

---

Angelė Gedgaudė a’gedgaudŕ [ axis cosmundi ] nors į akį

repatriacijos lozungybių lozungybė lodorių ir apsišaukėlių
niekybė žodžių liūdnų ir šlovingai neteisingos minčių ridos

rėdos rieda rida gieda gida istoriogra muziejinių atliekybių

dianetikos iškrypties am̃ mnemonix veliacija [ нй нй нй ] à

-užsklanda-

totali ne/tvarka postem narkomafijos sutriuškinimo jpg et jpt
jų pačių ginklais jųė pačių teritorijoje sako kamuolys apvalus

trigono amatų seksologijos išsilavinimo literatūrin išnykimas

***

Thu, 22 Oct 2026 12:56:22 +0200

tai mano valioj
raudonas tušinukas
mirti ar gyvent

Dovanok Įkvėpimą

Thu, 22 Oct 2026 00:02:28 +0200

Žodžiai nekinta
tik pakeičia vietą... ir prasmę

Kai manyje bręsta rodos vizija,
Vos vos dar blankiai — manau pavysiu ją.
Aš gliaudau tylą, ne jos lukštą,
kol vietos mano dienai visgi pritrūksta.

Nei skausmas, nei randas,
ne toli, suranda —
Kai kur kai ką kai kada,
tik jausmo atviro dėka

Aš tarsi prašau —
per garsą, ir tylą,
Pasimetęs, matau
Šitą prasmę nebylią.
Aš tarsi prašau —
be pradžios, be pabaigos,
Ak, Dieve, kai kada
Dovanok įkvėpimą.

tarsi maldauju
ir nesiliauju.

Iš nuogirdų einu prieš balsą,
iš sutemų girdžiu — juoką svetimą.
Mano sakinio krašte jis ant ribos,
Bet jį pakeičiu ir keliu sūkurius...

Suprask ne mane —
o ritmą, kuriame
priežastis per paprasta,
pasekmė per lengva.
Mažėju, retėju,
susirišu, nutylu,
be jokios trajektorijos,
be skolinto veido.

Aš tarsi prašau —
per garsą, ir tylą,
Pasimetęs, matau
Šitą prasmę nebylią.
Aš tarsi prašau —
be pradžios, be pabaigos,
Ak, Dieve, kai kada
Dovanok įkvėpimą.

žodžiai nekinta
tik pakeičia vietą... ir prasmę...

Kiškis, kuris išmoko padėti

Wed, 21 Oct 2026 17:16:02 +0200

Viename gražiame miške gyveno mažas kiškis vardu Mikas. Jis mėgo šokinėti per pievas, rinkti uogas ir žaisti su draugais. Tačiau Mikas retai kam padėdavo, nes manė, kad svarbiausia yra linksmintis pačiam.

Vieną rytą jis sutiko mažą ežiuką, kuris bandė parnešti didelį obuolį į savo namus. Obuolys buvo sunkus, todėl ežiukas vis sustodavo pailsėti.

Mikas iš pradžių norėjo nubėgti toliau, bet pamatęs liūdnas ežiuko akis, nusprendė padėti. Jis pastūmė obuolį ir kartu su ežiuku nurideno jį iki namų.

Ežiukas labai apsidžiaugė ir pakvietė Miką į svečius. Jie pasidalijo uogomis, papasakojo vienas kitam linksmų istorijų ir tapo gerais draugais.

Nuo tos dienos Mikas pradėjo pastebėti kitus miško gyventojus, kuriems reikėjo pagalbos. Jis suprato, kad padėdamas kitiems pats tampa laimingesnis.

Pabaiga

* * *

Wed, 21 Oct 2026 15:13:57 +0200

ežiuko guolis
čežančiuose lapuose
spalvų kamuoliukai

Atriekti riekę

Wed, 21 Oct 2026 11:38:33 +0200

Maisto reikia visai gyvybei -
duonelės kasdieninės,
bulvės auga Tečio Gimtinėj...
Savaitgalį važiuosiu ir gausiu sūrio pieninio.

Tepu ant duonos medų,
dedu sūrio ir laukiu tavęs prie arbatos.
Tu nori mano atriektos riekės,
tu nori iš sriubos kotletuko gabaliukų.

Laukiu tavęs - prie medaus,
o gal tik kviečiu arbatos...
Tik riekti duoną kasdieninę,
tepti medaus... Ir siūlau žaliosios arbatos.

Čiobreliai auga toli -
kaip būtų gerai - kažkur į kaimą...
Oi pjaustau morkas, bulves, kotletukus,
labai jau didelė mano sriubos kaina.

Studentiškos dainos.

Šviesos Singuliarumas ir Plieno Aviliai

Wed, 21 Oct 2026 10:58:53 +0200

PROLOGAS: Gyvybės impulsas
Galaktikos pakraštyje, Sektoriuje-12, tamsa nebuvo tuščia. Ji alsavo laukimu.
Milžiniškas Žvaigždžių Triumvirato flagmanas „Nova Terra“ – penkių kilometrų ilgio plieninis laivas-miestas – lėtai manevravo aplink negyvą, ledinę planetą Krios-IV. Šis žmonių imperijos pasididžiavimas buvo nukaltas iš tamsiojo titano ir maitinamas trijų genetiškai modifikuotų Imperatorių bendros sąmonės tinklo. Žmonija valdė didžiąją galaktikos dalį, tačiau net jų didybė nublanko prieš tai, kas buvo paslėpta šio sušalusio pasaulio branduolyje.
– Skeneriai fiksuoja struktūros stabilizaciją, – per taktinį ryšį pranešė vyriausiasis mokslo karininkas, jo balsas virpėjo nuo įtampos. – Ji nubunda.
Ekrano centre išryškėjo trimačiai duomenys. Iš negyvos planetos gelmių, pramušęs tūkstančių kilometrų storio ledo sluoksnį, iškilo geometrinis stebuklas – „Gajos Šerdis“. Tai buvo Pirmapradžių civilizacijos artefaktas, atrodantis kaip gigantiškas, pusiau mechaninis, pusiau biologinis kristalas, kurio viduje pulsavo žalia, skaidri energija. Vos iškilęs į paviršių, artefaktas paleido pirmąjį gyvybės impulsą.
Poveikis buvo neįmanomas. Per kelias sekundes ledinė Krios-IV dykuma aplink kristalą ėmė keistis. Ledas virto tyru vandeniu, iš pelenų išdygo milžiniški, nematytų augalų miškai, o atmosfera užsipildė deguonimi. Artefaktas turėjo galią akimirksniu terformuoti bet kokią aplinką, paversdamas net baisiausią asteroidą gyvu roju. Žmonių imperijai tai reiškė begalinę plėtrą – galimybę atgaivinti sudegintus pasaulius ir užsitikrinti amžiną dominavimą galaktikoje.
Tačiau Triumviratas nebuvo vienintelis, išgirdęs šį kosminį šauksmą.
– Dėmesio. Radaras fiksuoja hiper-erdvės iškraipymus dešiniajame flange, – nuaidėjo šaltas laivo dirbtinio intelekto balsas. – Plieno Aviliai artėja.
Kosmoso tamsa pasruvo šalta, purpurine šviesa, ir iš kirminų urvo išniro tūkstančiai geometriškai tobulų, juodų laivų. Tai buvo Vektoriai – nemirtinga, skaitmeninė mašinų rasė. Jų kolektyvinis intelektas nematė Krios-IV grožio. Jiems organinė gyvybė buvo tik triukšmas, loginė klaida visatos programoje. Vektoriai ieškojo „Gajos Šerdies“, kad paleistų atvirkštinį kodą – išvalytų galaktiką nuo visos biologinės masės ir paverstų planetas tobulais, steriliais metalo procesoriais.
Tuo pat metu iš kosminio rūko kairėje pusėje, tarsi elegantiški paukščiai, išniro blizgantys, balti Ilitų laivynai. Ši sena, dvasinė civilizacija garbino artefaktą kaip savo prarastos dievybės kiaušinį. Jiems mašinų ir žmonių prisilietimas prie Šerdies buvo pati didžiausia šventvagystė, kurią reikėjo nuplauti plazmos ugnimi.
Trys milžiniški laivynai apsupo Krios-IV planetą, kurios paviršiuje žaliai pulsavo visatos gyvybės raktas. Ginklų sistemos krovėsi maksimalia galia, o danguje virš naujai gimusio miško užsidegė pirmieji plazmos žaibai. Totalus galaktikos karas dėl visatos evoliucijos prasidėjo.
1 SKYRIUS: Šerdies šauksmas
Žvalgybos katerio „Skautu-04“ valdymo pultas ištisai spjaudėsi žaliomis kodo eilutėmis, o kabinoje tvyrojo deginto silikono ir sintetinio ozono kvapas. Kajus, jaunas Žvaigždžių Triumvirato žvalgas, abiem rankomis gniaužė valdymo svirtis, bandydamas išlaikyti mažą laivą stabiliame kurse.
Už storo organinio stiklo lango virė tikras kosminis pragaras. Didysis žmonių imperijos flagmanas „Nova Terra“ ką tik atidengė ugnį iš visų savo šoninių plazminių baterijų, bandydamas suformuoti gynybinį barjerą aplink besikeičiančią Krios-IV planetą [local].
– Įspėjimas. Gravitacinis postūmis Sektoriuje-12 pasiekė kritinį lygį, – monotone nuaidėjo laivo dirbtinio intelekto balsas Kajaus šalmo ausinėse. – „Gajos Šerdies“ emisinė banga transformuoja aplinkinę erdvę.
Kajus nusibraukė prakaitą nuo kaktos, jo akys lakstė per sensorinius ekranus. Apačioje, negyvo pasaulio gilumoje, žalia šviesa pulsavo taip stipriai, kad jos pulsas tiesiogine prasme virpino „Skauto“ korpusą. Tai buvo ne mechaninė energija – tai buvo gyvybės kodas. Jutikliai fiksavo, kaip lediniai planetos kanjonai sekundžių greičiu pildėsi skystu vandeniu, o atmosferoje deguonies lygis šovė į viršų kaip pašėlęs. Pirmapradžių artefaktas veikė.
Tačiau Kajus neturėjo laiko grožėtis šiuo kosminiu stebuklu.
Taktiniame radare pasirodė tūkstančiai geometriškai tobulų, juodų trikampių siluetų. Vektoriai. Nemirtinga mašinų rasė judėjo be triukšmo ir emocijų, jų plieniniai aviliai jau suko blokuotės žiedą aplink Krios-IV. Kajus aiškiai matė, kaip pagrindinis mašinų kreiseris krovė savo atvirkštinį kodą – purpurinį antivyrą, skirtą sudeginti visą naujai gimusį planetos mišką ir paversti jį steriliu metalu.
– „Skautu-04“, nedelsiant trauktis į flagmano dokus! – per trikdžių pilną ryšį sušuko Triumvirato komandoras. – Ilitų dvasinis laivynas atidengė ugnį, mes nesuvaldysime šio sektoriaus!
Kajus pažvelgė į kairę, kur balti, elegantiški Ilitų laivai, panašūs į skraidančius gulbių sparnus, liejo grynos energijos bangas ant Vektorių skydų. Trys civilizacijos draskė viena kitą, o artefaktas salės centre tiesiog šaukė.
– Aš per arti, komandore, – sušnabždėjo Kajus, jo pirštai žaibiškai perjungė variklių režimą į maksimalų pagreitį. – Jei mašinos perims Šerdį, jie išvalys ne tik šį sektorių. Jie ištrins mus visus iš galaktikos failų.
Kajus nuspaudė akceleratoriaus gaiduką. Mažas žvalgybos laivas, spjaudydamasis balta ugnimi, nuskriejo ne atgal link žmonių flotilės, o tiesiai žemyn – į atsivėrusią ledo prarają, kur degančių miškų fone žaliai alsavo visos visatos gyvybės širdis.
2 SKYRIUS: Ledo praraja
„Skautas-04“ smigo žemyn į Krios-IV planetos plyšį, o aplinkui mašinos rėmus staugė naujai gimusios atmosferos vėjai . Ledinės kanjono sienos, kurios dar prieš kelias valandas buvo kietos kaip deimantas, dabar ištisais gabalais skilo ir virto kriokliais. Žalia „Gajos Šerdies“ šviesa pro vandens purslus atrodė magiškai, tarsi pulsuojanti gyvybės magma planetos širdyje.
– Įspėjimas. Infiltracija dešiniajame flange. Aptikti mechaniniai judėjimo vektoriai, – pranešė laivo dirbtinis intelektas.
Kajus staigiai pasuko valdymo svirtį. Pro garų debesį išniro Vektorių desantinis zondas – idealiai lygus, juodo metalo šešiakampis, kuris judėjo be jokių matomų variklių. Mašina neskleidė jokio garso, tik jo paviršiumi bėgo purpurinės skaitmeninės linijos. Zondo priekyje atsidarė siauras lizdas, ir purpurinis naikinimo lazeris rėžėsi į „Skauto“ korpusą.
BUM!
Kajų sviedė į priekį, saugos diržai skausmingai įsirėžė į krūtinę. Dešinysis laivo sparnas nubyrėjo kibirkštimis, o valdymo pultas išspjovė raudoną klaidą: „Dešiniojo variklio sistemos suirimas. Kritinis masės balanso praradimas. “ Žvalgybos kateris prarado stabilumą ir pradėjo suktis, krisdamas tiesiai į gilų, augalų samanomis pasidengusį slėnį, esantį pačioje kanjono apačioje.
Kajus, sukandęs dantis, nukreipė visą likusią energiją į priekinius stabdymo emiterius. Laivas su baisiu triukšmu rėžėsi į minkštą, drėgną žemę, praskriejo keliasdešimt metrų per tankius, ką tik gimusius spygliuočių miškus ir galiausiai sustojo vos keli metrai nuo paties artefakto.
Vaikinas akimirkai prarado žadą, išlipęs iš dūmų pilnos kabinos.
Tiesiai priešais jį, pakibusi ore virš geoterminio plyšio, levitavo „Gajos Šerdis“. Tai buvo milžiniškas, geometrinis kristalas, kurio mechaninės titano jungtys jungėsi su gyvomis, pulsuojančiomis šviesolaidinėmis gijomis. Jis alsavo šiluma. Aplink kristalą žemė žydėjo – pilki akmenys akimirksniu pasidengė žalia žole ir nežinomų gėlių žiedais.
Tačiau iš kitos plyšio pusės, trūkčiodami ir palikdami tobulai sterilius pėdsakus, jau žengė trys Vektorių sausumos kariai – keturkojai plieno vorai, kurių veidrodiniai jutikliai buvo nusitaikę tiesiai į Šerdį. Jų sistemos buvo paruoštos įrašyti atvirkštinį, biologinę masę naikinantį kodą. Kajus buvo vienintelis gyvas žmogus šiame slėnyje, stovintis tarp nemirtingų mašinų ir visatos gyvybės raktų.
3 SKYRIUS: Šviesos gvardija
Plieno vorai judėjo su šiurpiu, sinchronizuotu tikslumu. Jų veidrodiniai jutikliai pulsavo purpurine šviesa, o iš priekinių galūnių išsivyniojo ilgi, skysto metalo kabeliai, pasiruošę įsismigti į „Gajos Šerdies“ kristalines gijas. Mašinos jau pradėjo transliuoti naikinimo skriptą – žolė po jų metalinėmis kojomis akimirksniu pajuodo, virsdama degintu siliciu.
Kajus pakėlė savo plazminį šautuvą, nors puikiai suprato, kad prieš tris sunkiuosius Vektorių sausumos procesorius jo ginklas – tai tik žaislas.
– [SYSTEM]: Biologinis triukšmas aptiktas. Vykdomas karantino valymas, – mechaninis choras sudundėjo jo šalmo imtuve, kai visi trys vorai vienu metu pasuko savo lazerinius emiterius į jį.
Kajus nespėjo net nuspausti gaiduko. Staiga danguje virš kanjono plyšio sužibo akinanti, balta ugnis. Ryškus energijos žaibas perskrodė orą ir rėžėsi tiesiai tarp Kajaus ir mašinų. Smūgio banga buvo tokia galinga, kad žvalgą nubloškė ant minkštos samanų žemės, o arčiausiai stovėjusį plieno vorą akimirksniu išlydė į skystą šlaką.
Iš dūmų ir baltos šviesos debesies išniro Lira – elitinė Ilitų rasės karė.
Kajui užgniaužė kvapą. Ilitai buvo sena, dvasinė civilizacija, ir Lira atrodė kaip gyva gyvybės skulptūra. Ji vilkėjo elegantiškus, perregimus šarvus, nukaltus iš šviesą laužiančio kosminio kristalo, o ant jos nugaros pleveno keturi dvasiniai sparnai, sudaryti iš tyros plazmos gijų. Jos veidą dengė melsvai švytinti kaukė su senoviniais hieroglifais. Rankoje ji gniaužė dviejų metrų ilgio „Žvaigždžių kardą“, kurio plieniniai ašmenys alsavo tokia karšta ugnimi, kad aplinkinis oras virpėjo.
– Atsitrauk, mirtingasis, – jos balsas nuskambėjo Kajaus prote ne per ausines, o per tiesioginį dvasinį Eterio impulsą. – Šis artefaktas yra mūsų Šventasis Kiaušinis. Jūsų mašinos ir jūsų imperijos godumas neturi teisės teršti jo kodo.
Lira atliko neįtikėtiną, riterišką suktuką ore. Jos plazminis kardas paliko ryškų baltą lanką, kuris vienu kirčiu perkirto likusius du Vektorių vorus pusiau. Mašinos sprogo, jų juodo titano dalys išsiliejo aplinkui, o jų purpurinis kodas išsibarstė ore kaip inertiškas skaitmeninis triukšmas.
Tačiau pergalė buvo trumpalaikė. Virš kanjono baisiai sugaudė didieji Vektorių laivyno varikliai – danguje pasirodė milžiniškas, juodas Plieno Avilio flagmanas, kuris pradėjo globalų viso slėnio skenavimą. Jie buvo užrakinti spąstuose.
4 SKYRIUS: Plieno Aviliai
Milžiniškas juodas Vektorių flagmanas užpildė visą kanjono dangų, visiškai užstodamas blausią Krios-IV žvaigždės šviesą. Jo geometriškai tobuli, tamsaus metalo šonai pulsavo grėsminga purpurine spalva. Laivas-avilys neskleidė jokio garso, tačiau jo kuriamas elektromagnetinis laukas buvo toks stiprus, kad Kajaus šarvų indikatoriai ėmė chaotiškai mirksėti, o pro jo šalmo ausines pasigirdo baisus statinis triukšmas.
– Įspėjimas. Vykdomas masinis sektoriaus skenavimas, – sušnypštė Kajaus laivo dirbtinis intelektas prieš pat galutinai išsijungdamas. – Sistemos... blokuojamos...
– Jie užrakino mus, – Kajus suklupo ant vieno kelio, viena ranka griebdamasis už sprogstančio nuo skaitmeninio spaudimo šalmo. – Mašinos ruošiasi sudeginti visą slėnį iš orbitos. Jų atvirkštinis kodas jau klykia mano imtuve.
Lira lėtai nusileido ant žemės, jos keturi plazminiai sparnai susiglaudė už nugaros, o kristaliniai šarvai suvirpėjo nuo ore tvyrančios įtampos. Ji pažvelgė į žaliai alsavusią „Gajos Šerdį“. Artefaktas pajuto mašinų artumą – jo biologinės gijos ėmė trauktis, o kristalo šviesa ėmė blukti, tarsi gyva būtybė, pajutusi artėjantį peilį.
– Jie nori išjungti jos širdį, – Liros dvasinis balsas Kajaus prote nuskambėjo su giliu, riterišku liūdesiu. – Jei jų purpurinis virusas pasieks Šerdies kodą, ji nebepabus. Visos galaktikos evoliucija bus sustabdyta. Mes privalome aktyvuoti Pirmapradžių užkardą, bet mano dvasinės energijos vienos neužteks.
– Ką aš turiu daryti? – Kajus atsistojo, nusisviesdamas negyvą šautuvą. – Aš esu tik pilotas. Aš nemoku jūsų Eterio burtų.
– Jūsų rasė turi tai, ko neturi mašinos – biologinį impulsą, – Lira atsisuko į jį, jos melsva kaukė nušvito. – Tavo šarvuose yra kompaktiškas sintezės reaktorius. Prijunk jo energijos išvadą tiesiai prie mano Žvaigždžių kardo. Aš transformuosiu tavo imperijos plieną į tyros šviesos skydą.
Kajus nesugaišo nė sekundės. Jis prišoko prie Liros, jo pirštai žaibiškai atvėrė savo krūtinės šarvų skydą ir išplėšė storą, pulsuojantį plazminį kabelį. Vos jis prijungė jį prie jos kardo rankenos, įvyko trumpasis jungimas.
Akinanti balta ir žalia ugnis akimirksniu sujungė juos abu. Kajus rėkdamas pajuto, kaip jo paties širdies ritmas sinchronizavosi su Liros plazminiais sparnais ir pačiu artefaktu. Tai nebuvo mašinos sukurta logika – tai buvo grynas, bendras gyvybės šauksmas.
Lira abiem rankomis iškėlė įkaitusį kardą aukštyn, tiesiai į artėjančią Vektorių purpurinio lazerio salvę.
5 SKYRIUS: Triumvirato spąstai
Akinantis Šviesos ir plieno skydas, sugeneruotas iš Kajaus reaktoriaus ir Liros dvasinės ugnies, sudejavo, bet atlaikė purpurinę Vektorių flagmano salvę. Visas kanjonas nušvito žaliais ir baltais žaibais, o mašinų virusinis kodas su šnypštimu išsisklaidė ant virpančio jėgos lauko paviršiaus.
Kajus nukrito ant kelių, sunkiai gaudydamas orą. Jo krūtinės šarvai dūmojo, o vidinė sistema pranešė apie visišką energijos išsekimą. Lira stovėjo šalia, jos plazminiai sparnai blausiai mirgėjo, o kristalinė kaukė buvo nusėta smulkiais įtrūkimais.
– Mes laimėjome... laiko, – sunkiai ištarė Ilitų karė.
Tačiau nespėjo dulkės nusėsti, kai virš jų galvų pasigirdo sunkus, pažįstamas cheminių variklių riksmas. Pro dūmus į slėnį įskriejo trys sunkieji Žvaigždžių Triumvirato desantiniai laivai „Ginklanešys“. Jų juodo titano šonai atvėrė automatines liukų duris, ir ant žalios miško žemės pasipylė elitiniai žmonių imperijos kariai, vilkintys sunkius egzokombinezonus ir nukreipę plazminius šautuvus tiek į Vektorių nuolaužas, tiek į Lirą.
– Pilotas Kajus! – per išorinius garsiakalbius nugriaudėjo Inkvizitoriaus Vano, Triumvirato saugumo vadovo, balsas . – Tu įvykdei neautorizuotą kontaktą su kseno-būtybe. Vykdomas tavo evakavimo ir artefakto perėmimo protokolas.
Kariai akimirksniu apsupo „Gajos Šerdį“, o du iš jų jėga sugriebė Kajų už rankų, bandydami jį pakelti. Elitinis inžinierius jau tiesė sunkius magnetinius kabelius prie kristalo, ruošdamasis jį nuotoliniu būdu išgauti Triumvirato laivyno reikmėms.
– Sustokite! – sušuko Kajus, bandydamas išsivaduoti. – Jūs nesuprantate! Jei mes jį pajungsime prie imperijos tinklo, mašinos sek paskui mus! Mes sunaikinsime savo pačių namus!
Lira pakėlė savo Žvaigždžių kardą, jos akys už kaukės sužibo pavojinga violetine liepsna. Žmonių imperija, pagauta aklo godumo, atėjo pasiimti to, kas jiems nepriklausė, net neįtardama, kad jie ką tik suveikė mirtinus spąstus visai savo flotilei.
6 SKYRIUS: Išdavystės kaina
– Pasiimkite tą kristalą! Kseno-būtybę sunaikinti! – per garsiakalbius aidėjo negailestingas Inkvizitoriaus Vano įsakymas.
Du sunkieji gvardiečiai pastūmė Kajų link desantinio laivo rampos. Inžinieriai jau spėjo priveržti sunkius Hegemonijos magnetinius kabelius prie „Gajos Šerdies“ kristalinių jungčių. Vos metaliniai gnybtai susilietė su artefaktu, žalia gyvybės šviesa Šerdyje suvirpėjo, o laivo generatoriai doke garsiai sudejavo, pradėdami siurbti Pirmapradžių energiją.
Lira pakėlė savo Žvaigždžių kardą. Violetinė liepsna už jos kaukės spingsėjo iš pykčio ir skausmo – ji jautė, kaip grubi žmonių technologija prievartauja Šventąjį Kiaušinį. Elitiniai kariai atidengė į ją ugnį. Plazminiai sviediniai rėžėsi į jos kristalinius šarvus, skeldami šukes ir versdami dvasines plazmos gijas blukti.
– Sustokite! – Kajus sukando dantis, jo vidinis karinio programuotojo-piloto instinktas suveikė akimirksniu.
Jis pamatė tai, ko nematė aklu godumu užvaldyti inžinieriai. Žmonių nutiesti kabeliai veikė kaip tobulas, neapsaugotas tiltas. Aukštai danguje kabantis juodas Vektorių flagmanas tik to ir laukė. Mašinų purpurinis virusinis kodas jau pradėjo tekėti Triumvirato jungtimis tiesiai žemyn.
– Vanai, atjunkite kabelius! – rėkė Kajus, iš visų jėgų alkūne smogdamas jį laikiusiam gvardiečiui į šalmą. – Mašinos naudojasi jūsų tinklu! Jos įsilaužia į Šerdį!
Atsakymo laukti nereikėjo. Tą pačią sekundę visi trys Triumvirato desantiniai laivai sumirkčiojo purpurine šviesa. Jų varikliai užgeso, o automatinių ginklų bokšteliai apsisuko 180 laipsnių kampu ir atidengė ugnį... į pačius žmones. Vektoriai perėmė imperijos laivų valdymą per kelias sekundes.
Sąmyšio centre Kajus išsivadavo iš gvardiečių gniaužtų. Jis puolė pirmyn, pakeliui pačiupdamas nuo žemės numestą plazminį lituoklį, ir vienu staigiu judesiu perkirto pagrindinį magistralinį kabelį, jungusį Šerdį su laivu.
Žalia šviesa vėl išsiveržė į laisvę, nublokšdama artėjančius mašinų vorus. Kajus atsidūrė šalia sužeistos Liros. Inkvizitorius Vanas iš tolo stebėjo jį pro savo taktinį vizorių, o jo balse tvyrojo ledinis įniršis:
– Pilotas Kajus. Tu ką tik pasirašei mirties nuosprendį. Tu tapai visos žmonijos išdaviku.
– Ne, – Kajus sugriebė atsigaunančią Lirą už rankos ir nukreipė jos Žvaigždžių kardo galią link savo apgadinto „Skauto-04“ katerio . – Aš tiesiog išgelbėjau mūsų rytojų.
Katerio varikliai, gavę dvasinės ugnies impulsą, nubodo. Kajus ir Lira įšoko į kabiną, o „Skautas-04“ kaukdamas pakilo į degančio kanjono dangų, palikdamas Triumvirato karius kovoti su jų pačių perprogramuotomis mašinomis.
7 SKYRIUS: Asteroidų uostas
„Skautas-04“ drebėjo ir trūkčiojo, skriedamas per Moranijos sektoriaus tankumyną. Kajus viena ranka gniaužė išsiderinusį laivo vairą, o kita bandė stabilizuoti „Gajos Šerdį“. Artefaktas po trumpalaikio sujungimo su žmonių laivo kabeliais pulsavo neritmiškai, jo mechaninės titano dalys dūzgė, o šviesolaidinės gijos blausiai žaliavo tamsioje kabinoje.
– Įspėjimas. Inkvizicijos sekimo kodas prasiskverbė į antrąjį navigacijos sluoksnį, – pranešė mirksintis kabinos pultas. – Laikas iki visiško vietos lokalizavimo: trys šviesmetiniai ciklai.
– Inkvizitorius Vanas nepasiduos, – Kajus nusivalė suodžius nuo veido. – Mes esame pažymėti kaip galaktikos išdavikai. Triumvirato kreiseriai jau siunčia medžiotojus į kiekvieną šio sektoriaus tašką.
Lira levitavo krovinių skyriaus prieangyje. Jos dvasiniai plazmos sparnai bu

paukštininkas septyni šimtai trisdešimt penki: g/astrologija

Wed, 21 Oct 2026 10:14:08 +0200

-pratarmė-

[ Marvel: X-Men: Magneto et Prof. Charles Xavier ] spāu
realybėje multi/realybėje Ian McKellen ic Patrick Stewart

[ StarTrek ] Patrick Stewart • yr kosminio laivo kapitonas
retas draugelis Deathlock

[ American Dad ] Patrick Stewart •’ yra [ CIA ] CEO asas
itin retas bičiulis Rupert Hegre

[ Ozo Šalies Burtininkas ] Patrick Stewart <> yrėl magas
ity la retas prietėlis Augustinas Voldemaras Staugaitis

---

Tautvilė Gedgaudė t’gedgaudŕ [ axis mundi ] tamsu

tautos ir tėvynės patriotizmo lozungų niekkalybėsna
nereiškia postem kalisteninę prima niveliaciją reiškia

dianetikos krypties mnemonix veliaciją [ нй нй нй ] á

-užsklanda-

suiru gamtos gr reiškinių chaosas chaosėlis narkomafija
kėsinasi kėslinas it kėglius išvartytiė įpr gamtovaizdžius

pasitelkus moderniąsias technologij ypač kiberkauzaliką
sutrikdyti meteomgnostr nuspėjamumą fenomenologija

precisśe epifenomenologijosn literatūros grynos mirties

Ko neišskridai

Tue, 20 Oct 2026 22:53:09 +0200

Ech, paukšti, paukšti –
Ko neišskridai... –
Žiema nagus parodžius...
Rašeivai – man,
Bet kas nutiks –
Gerai!.. –
Nors šalo, sparčiai vakarėjo...
Prie ežero nueisiu –
Tiek seniai buvau...
Sausuolės smilgos ledo glėbyje šiuruoja.
Peršalęs iki dugno gal vanduo –
Įsismarkauti vėjui plotai –
Ans dainuoja.

Žolės šešėliai judesy
Tartum flamingai masėje taktuoja.
Į vieną –
Tai į kitą –
Tokia veržlia risčia...
Kartais nuklystu vienuma
Ir dvasią simfonetėse sūpuoju...

Šįvakar tik kažkas kitaip –
Žvarba ta košė tartum rėtį –
Neleido aštrios žaros iš savęs... –
Ko neišskridai?!. –
It paukštį didelį girdėčiau!..

Sparnų plakimas –
Nuovargio lėta... –
Mane išgirdęs – lyg viltis atgijo...
Kita kupste –
Turbūt nebegyva...
Toks šaltis – klastoje įstrigę...

Raudonį sniegas it stiklais,
Lyg atžara sunkia atspindi... –
Nuo paukščio, galbūt, žingsniai du –
Neužsitraukiantis akivaras, dumblais paspringęs...

Santykis

Tue, 20 Oct 2026 20:32:22 +0200

aš
Jis, Ji

Tu
Mes

Paleidžiu

Tue, 20 Oct 2026 19:15:00 +0200

Man meilės užtenka — dar vakar čia buvai,
Dabar nežinau, buvo tikra, ar melas, ką man sakei.
Nusišypsau sau: na, kaip lengvai palikai
Tą gražią mūsų meilę migloje, ir ją pamiršai.

Ačiū, kad išėjai, kol dar mokėjau juoktis,
Kol tavo pažadai nespėjo manęs išmokyt laukt.
Šįkart nebesakysiu, ką turėjau omeny —
Uždarau duris ramiai, be paskutinės scenos.

Baigėsi kantrybė, baigėsi kaip mes,
Tegul tavo akys nesugrįžta į mintis.
Mano laikas brangus, mano širdis – ne stotis,
Kur atvažiuoji, išvyksti, vėl žadi sugrįžt.

Baigiasi kantrybė, baigėsi kaip mes,
Paskutinė žinutė — ir ramybė manyje.
Linkiu tau gero kelio, tik ne mano kryptim,
Šiąnakt aš renkuosi laisvę — ir viską paleidžiu.

Paleidžiu, paleidžiu,
Ne tavo — savo pusėj.
Paleidžiu, paleidžiu,
Ir man dabar lengviau.

Nereikės mums nervų dėl tylos tarp žodžių,
Dėl „tuoj parašysiu“, dėl pažadų be datos.
Ramybė liks ant padangės, lietaus paprašysiu,
Kad tai, kas liko iš manęs, be jokio „palauk“ nuplautų.

Ačiū už pamoką — ne už tai, kad skaudėjo,
Už ženklus, kurių anksčiau pastebėti nenorėjau.
Šįkart nebesakysiu, ką turėjau omeny —
Uždarau duris ramiai, be paskutinės scenos.

Baigėsi kantrybė, baigėsi kaip mes,
Tegul tavo akys nesugrįžta į mintis.
Mano laikas brangus, mano širdis – ne stotis,
Kur atvažiuoji, išvyksti, vėl žadi sugrįžt.

Baigiasi kantrybė, baigėsi kaip mes,
Paskutinė žinutė — ir ramybė manyje.
Linkiu tau gero kelio, tik ne mano kryptim,
Šiąnakt aš renkuosi laisvę — ir viską paleidžiu.

Be pykčio, be skolų,
Be „gal dar kartą“ tarp eilučių.
Kas baigėsi — tegu baigias,
Aš sau grąžinu savo laisvę.

Baigėsi kantrybė, baigėsi kaip mes,
Tegul tavo akys nesugrįžta į mintis.
Mano laikas brangus, mano širdis – ne stotis,
Kur atvažiuoji, išvyksti, vėl žadi sugrįžt.

Baigiasi kantrybė, baigėsi kaip mes,
Paskutinė žinutė — ir ramybė manyje.
Linkiu tau gero kelio, tik ne mano kryptim,
Šiąnakt aš renkuosi laisvę ir viską paleidžiu.

Man laimės užtenka,
Nes esu laisva.

Zombio Helovinas

Tue, 20 Oct 2026 17:05:36 +0200

„Zombio Helovinas“

Vieną vakarą prieš Heloviną buvo zombis, bet ne šiaip zombis. Tas zombis buvo visiškai nebaugus ir niekas jo nebijojo. To zombio didžiausia svajonė buvo patapti baisiu.
Kitą rytą jis atsibudo ir pastebėjo, kad jis pavirto skeletu. Jis labai nustebo, net pamanė, kad jis dar sapnuoja. Pasitrynė sau akis ir pamatė, kad jis iš tiesų yra skeletas. Kai jis išėjo į lauką visi vaikai jo išsigando. Tuomet jis buvo pats laimingiausias iš visų. Jis linksmai vaikščiojo po miestą ir visiems ką sutikdavo sakydavo „BŪ“. Tuomet jis pamatė skelbimą „ Šiandien saulei nusileidus Moliūgų miške, prie apeigų laužavietės bus renkamas metų skeletas. Jis taip apsidžiaugė, kad iš karto nuskuodė į mišką. Kai konkursas prasidėjo jis labai bijojo bet pamatęs kitus dalyvius ir jų juokingas aprangas jis suprato kad gali būti nelengva. Tačiau jis laimėjo!

Pabaiga

Kaip aš klajojau /.../

Tue, 20 Oct 2026 16:35:41 +0200

Didelės svajos mamos.
O man tik lapkritis tik pūgoje ruduo.
Paaiškinki, Mielas Drauge,
kad laisvė ne pūgoje laukia.

Ėjau ant kelio, autobusui nėra pinigų.
Drauge geras, nėra man supratingų namų.
Jau einu, jau einu, telefonas užvakar išsikrovė...
Tik pačiai mamai, „Mano namai - mano tvirtovė“.

Einu lapkričio pūgoje...
Pirštinėje rožančius, iš lėto meldžiuosi.
Kur rasti Katedrą, Drauge kurgi tu?
Ieškau kas tėvams paaiškintų ir vėl turėčiau namus.

Jau šalta man, einu tyloje...
Dar truputį, nebenugyvenu jau maldoje.
Tėve mūsų... Namuose... Būsiu?
Tyloje ir kraipo troleibusas į ūsą.

Apie bičių vaško žvakę ir nepakeliamą būtį pažinti

Tue, 20 Oct 2026 14:45:22 +0200

Kambaryje mirė žvakė.

Lėtai.

Taip lėtai, kad buvo galima įžiūrėti, kaip liepsna priešinasi savo pabaigai. Kaip susigūžia, išsitiesia, vėl susigūžia. Kaip geltoname jos kūne trumpam prasiveria mėlyna žaizda.

Paskui nieko.

Tik dūmas.

Ir saldus bičių vaško kvapas, kuriam niekas nepranešė, kad ugnies jau nebėra.

Prie stalo sėdėjo vyras.

Ant jo piršto buvo vestuvinis žiedas. Antrasis gulėjo priešais, greta fotografijos, kurioje jauna moteris juokėsi taip nerūpestingai, tarytum mirtis būtų tik prastas, dar negirdėtas pokštas.

Jis žiūrėjo į jos veidą.

Keturiasdešimt metų.

Keturiasdešimt metų jis mokėsi šio veido. Skaitė jo raukšles, pažino akių judesius, atskirdavo šypseną, kuria ji džiaugdavosi, nuo tos, kuria slėpdavo nuovargį. Žinojo, kada ji meluoja sakydama „nieko tokio“. Žinojo, kaip atrodo jos pyktis, kaip prasideda juokas, kaip ji užmiega.

Žinojo.

Dieve, kiek daug jis žinojo.

Ir štai pirmą kartą gyvenime nebežinojo, ką su visu tuo daryti.

Prieš keturiasdešimt metų bažnyčioje kvepėjo vašku. Bičių vašku.

Ji stovėjo priešais jį balta suknele, kurią vėliau visą gyvenimą vadino per brangia. Saulė skverbėsi pro aukštus langus, ant grindų gulė spalvoti vitražų šešėliai, o kažkur paskutiniame suole verkė jos motina.

Kunigas paklausė.

Jis atsakė.

Taip.

Vienas skiemuo. Vienas menkutis garsas, išsprūdęs iš burnos ir negrįžtamai pakeitęs visą jo būsimą gyvenimą.

Jis dar nežinojo, ką pažadėjo.

Nežinojo, kad meilė vieną dieną bus šalta vakarienė, prie kurios niekas neprisilies. Kad ji bus įnirtingas ginčas dėl menkniekio, po kurio abu gulės nusisukę į skirtingas puses ir apsimes miegantys. Kad meilė bus jos plaukai vonios nutekėjimo angoje, jos batai koridoriuje, jos juokas netinkamiausią akimirką.

Kad meilė bus ir neapykanta.

Trumpa. Gėdinga. Žmogiška.

Ir po jos ateinantis prisilietimas.

Jis manė, kad tą dieną pažino meilę.

Tačiau meilė dar nebuvo įvykusi.

Ji tik prasidėjo.

Pirmą kartą sūnų jis išgirdo dar nepamatęs.

Verksmas. Aštrus, drėgnas, gyvuliškai gyvas garsas, perskrodęs ligoninės koridorių.

Paskui pravėrė duris.

Jo žmona gulėjo išbalusi, su prie kaktos prilipusiais plaukais. Ji atrodė išsekusi, svetima, neapsakomai graži. Ant krūtinės gulėjo mažas, susiraukšlėjęs kūnas.

– Ateik, – pasakė ji.

Jis priėjo.

– Paimk.

– Aš nemoku.

Ji nusijuokė.

– Aš irgi.

Jis paėmė vaiką.

Ir pasaulis, iki tol atrodęs toks suprantamas, staiga neteko visų savo pavadinimų.

Buvo šiluma.

Buvo svoris.

Buvo mažytė plaštaka, negrabiai suspaudusi jo pirštą.

Nebuvo tėvystės. Dar nebuvo. Nebuvo nei išminties, nei pareigos supratimo, nei visų tų didingų žodžių, kuriais žmonės vėliau mėgina papuošti pirmąjį susitikimą su savo vaiku.

Buvo tik patyrimas. Neįvardytas. Nepaaiškintas. Nereikalaujantis, kad kas nors jį suprastų.

Vaikas nežinojo, kas jį laiko.

Vyras nežinojo, kuo ką tik tapo.

Tačiau abu buvo.

Tikrovė nesiteiravo jų žinojimo.

Ji vyko.

Ir kažkur tarp dviejų širdžių, plakančių skirtingais ritmais, pradėjo rastis naujas santykis.

Paskui prasidėjo pažinimas.

Ne iškilmingai. Ne su filosofų išmintimi.

Iš pradžių jis išmoko atskirti alkio verksmą nuo skausmo. Paskui suprasti, kada vaikui šalta. Kada jis bijo. Kada tik nori būti laikomas.

Vienas pojūtis.

Antras.

Atmintyje išlikęs pirmasis. Naujas santykis. Ir iš jo kylantis trečias dalykas, kurio anksčiau nebuvo.

Supratimas.

Kartais klaidingas. Kartais toks tikslus, kad jis pabusdavo dar prieš vaikui pravirkstant.

Taip iš menkų skirtumų, pasikartojimų ir sąsajų pamažu kilo ištisas pasaulis.

Vaikas išmoko tarti „mama“.

Paskui „tėtis“.

Vėliau „mano“.

Ir galiausiai „aš“.

Koks siaubingai didelis žodis tokiam mažam žmogui.

Aš.

Tikrovės dalelė, kuri iki tol tiesiog gyveno, vieną dieną išmoko save atpažinti.

O tėvas, klausydamasis sūnaus, staiga suprato, kad ir pats nėra tas pats žmogus, kuris kadaise stovėjo bažnyčioje.

Jis buvo vyras.

Tapo sutuoktiniu.

Tapo tėvu.

Kiekvienas naujas santykis perrašė ankstesnį jo paties pažinimą.

Bet nė vienas nesunaikino žmogaus, kuris buvo prieš tai.

Metai ėjo.

Iš pradžių greitai.

Gimtadieniai. Darželio rytai. Išbarstyti žaislai. Nubrozdinti keliai. Pirmasis melas. Pirmasis mokyklinis šokis. Pirmoji mergaitė, dėl kurios sūnus užsidarydavo kambaryje.

Paskui dar greičiau.

Egzaminai. Išvykimas. Tuščias kambarys. Retesni skambučiai. Kalėdos, per kurias visi pažadėdavo kitais metais susitikti dažniau.

Ir staiga metai pradėjo lėtėti.

Jis pastebėjo, kad žmona ilgiau lipa laiptais.

Kad eidama per gatvę vis dažniau įsikimba jam į parankę.

Kad vieną rytą nebegali atidaryti stiklainio.

Smulkmenos.

Niekas nemiršta nuo vienos smulkmenos.

Bet žmogus kartais ima mirti tūkstančiu tokių mažų, beveik nepastebimų praradimų.

Iš pradžių ji pavargo.

Paskui ėmė kristi svoris.

Paskui atsirado tyrimai.

Gydytojai.

Koridoriai.

Durys.

Už jų vis nauji sakiniai, kurių reikšmė keitė viską, ką jie dar vakar žinojo apie rytojų.

Vieną dieną gydytojas pasakė, kad gydymas nebepadeda.

Vyras linktelėjo.

Jis suprato visus žodžius.

Kiekvieną atskirai.

Bet jų santykis buvo nepakeliamas.

Paskutinę naktį jis sėdėjo prie jos lovos.

Už lango lijo.

Lašai lėtai slinko stiklu, susitikdavo, susiliedavo, paskui išsiskirdavo, tarsi net vanduo žinotų, kad jokiam susitikimui neduotas amžinybės pažadas.

Ji kvėpavo.

Įkvėpimas.

Pauzė.

Iškvėpimas.

Jis klausėsi.

Įkvėpimas.

Pauzė.

Iškvėpimas.

Kiekvienas garsas buvo mažytis tikrovės patvirtinimas.

Ji yra.

Dar yra.

Dar.

Jis laikė jos ranką. Oda buvo plona, beveik permatoma. Po ja matėsi melsvos gyslos, tos pačios, kurias kadaise bučiavo juokdamasis, kad ji turi aristokratės rankas.

– Ar prisimeni mūsų vestuves? – paklausė.

Ji vos pastebimai linktelėjo.

– Tu tada labai bijojai, – sušnabždėjo.

Jis nusišypsojo.

– Aš ir dabar bijau.

Ji mėgino atsakyti, bet pritrūko oro.

Jis palinko arčiau.

– Ką?

Jos lūpos sujudėjo.

– Nebijok.

Jis norėjo pasakyti, kad negali.

Kad bijo ne vien jos mirties.

Bijo ryto.

Bijo pirmojo kavos puodelio, kurio niekam nereikės atnešti.

Bijo grįžti namo ir pamatyti jos paltą.

Bijo dienos, kai nebegalės prisiminti jos balso.

Bijo, kad vieną rytą pabus laimingas ir dėl to pasijus ją išdavęs.

Bet nieko nepasakė.

Tik suspaudė jos ranką.

Ji įkvėpė.

Ilgai.

Sunkiai.

Iškvėpė.

Tyla.

Jis laukė.

Dar vienos krūtinės bangos.

Dar vieno menko oro judesio.

Dar vieno patvirtinimo.

Tyla.

– Mieloji?

Nieko.

– Mieloji.

Jo balsas pasikeitė.

– Ne.

Jis palinko prie jos.

– Ne, ne, ne.

Palietė skruostą.

Paskui kaklą.

Paskui vėl skruostą.

Tarsi kažkur būtų paslėptas teisingas prisilietimas, kuris priverstų tikrovę persigalvoti.

– Prašau.

Tyla.

– Prašau, dar kartą.

Jis laukė.

Ir laukė.

Ir laukė.

Jo protas, visą gyvenimą mokęsis atpažinti pasikartojimus, dabar susidūrė su pasikartojimu, kuris daugiau niekada neįvyks.

Nebebuvo įkvėpimo.

Nebebuvo iškvėpimo.

Tik jo paties širdis.

Dūžis.

Dūžis.

Dūžis.

Kaip begėdiškai ji plakė.

Kaip žiauriai, abejingai, ištikimai savo biologinei pareigai ji tęsė gyvenimą, kai kitas gyvenimas jau buvo pasibaigęs.

Jis pirmą kartą gyvenime nekentė savo širdies.

Po trijų dienų kambaryje degė bičių vaško žvakė.

Ta pati saldi kvapo gija, kuri prieš keturiasdešimt metų buvo persmelkusi jų vestuvių bažnyčią.

Tada ji reiškė pradžią.

Dabar reiškė pabaigą.

Kvapas nepasikeitė tiek, kiek pasikeitė žmogus, kuris jį patyrė.

Vyras sėdėjo prie stalo ir žiūrėjo į du žiedus.

Jis mąstė apie savo žmoną.

Apie tai, kiek daug jos pažinojo.

Jos balsą. Rankas. Kūną. Baimę. Juoką. Pyktį. Švelnumą.

Bet ar pažinojo ją?

Ar tik begalinę savo patyrimų sistemą, kurios centre visą gyvenimą stovėjo moteris, niekada iki galo netapusi jo žinojimu?

Jis negalėjo patirti pasaulio jos akimis.

Negalėjo prisiminti jos prisiminimų.

Negalėjo žinoti, ką ji jautė paskutinę akimirką.

Ir dabar, kai ji mirė, visas jo pažinimas liko gyvas, o jo objektas buvo negrįžtamai prarastas.

Štai koks negailestingas proto paradoksas.

Jis gali išsaugoti mirusio žmogaus balsą atmintyje.

Bet negali priversti to balso atsakyti.

Gali atpažinti jos kvapą pagalvėje.

Bet negali grąžinti kvėpavimo.

Gali žinoti tūkstančius tiesų apie mylimą žmogų.

Bet nė viena jų negali jo prikelti.

Vyras užsidengė veidą.

Ir pagaliau pravirko.

Ne gražiai.

Ne tyliai.

Jis verkė taip, kaip kadaise verkė jo ką tik gimęs sūnus. Be žodžių, be paaiškinimų, be jokio supratimo, kuris galėtų sumažinti skausmą.

Tik patyrimas.

Žiaurus.

Visą kūną persmelkiantis.

Pirmesnis už bet kokią mintį.

Tada prasivėrė durys.

Įėjo sūnus.

Sustojo tarpduryje.

Pamatė tėvą, du žiedus, išblukusią fotografiją.

Nieko neklausė.

Tik priėjo.

– Tėti.

Vienas žodis.

Tas pats, kurį vyras buvo girdėjęs tūkstančius kartų.

Bet dabar jame buvo viskas.

Gimdymo namų koridorius.

Mažytė plaštaka.

Pirmieji žingsniai.

Motinos juokas.

Jos paskutinis įkvėpimas.

Ir du vyrai, stovintys pasaulyje, kuriame vieno žmogaus jau nebėra.

Sūnus atsisėdo šalia.

Vyras ištiesė ranką.

Jis nežinojo, ką nori pasakyti.

Nežinojo, ką turėtų jausti.

Nežinojo, kaip toliau gyventi.

Sūnus paėmė jo ranką.

Ir tėvas staiga prisiminė.

Kadaise jis taip pat laikė mažytę plaštaką, nežinodamas, kuo ką tik tapo.

Dabar jo ranką laikė tas pats žmogus.

Tik šį kartą sūnus laikė tėvą.

Jie tylėjo.

Ilgai.

Žvakės liepsna virpėjo.

Sutraukė paskutinį vaško lašelį.

Sumirgėjo.

Užgeso.

Saldus kvapas liko.

Ir vyras suprato vieną siaubingai paprastą dalyką.

Mirtis neatima visko iš karto.

Pirmiausia ji atima žmogų.

Paskui kiekvieną dieną iš naujo atima galimybę jį sutikti.

O protas, tas atkaklus, nuostabus, bejėgis santykių kūrėjas, kiekvieną rytą privalo iš naujo pažinti pasaulį, kuriame mylimo žmogaus nebėra.

Jis niekada nepažinojo žmonos iki galo.

Niekada nepažins.

Bet keturiasdešimt metų kasdien prie jos artėjo.

Ir galbūt meilė buvo ne pažinimo pabaiga.

Galbūt meilė buvo tas begalinis artėjimas, kuriam mirtis nebeleido tęstis.

Sūnus stipriau suspaudė jo ranką.

Vyras įkvėpė.

Skaudėjo.

Iškvėpė.

Vis dar skaudėjo.

Ir vėl įkvėpė.

paukštininkas septyni šimtai trisdešimt keturi: gastrologija

Tue, 20 Oct 2026 12:49:34 +0200

-pratarmė-

[ žỹ / pdr ] kurie yra [ sincré ] nėra lygu [ žỹ ]-[ pdr ] feminizmas

{ mokslì } minus [ fikdokumentalizme ] vė irėl g&q niveliãcijosna
sr savivaldybių rūmų prā teriojimas nimfologijos iri nimfomanijos

pensionas / pensionatas [ pentagon technolog ’/ penta kinema ]
žirnių žirnelių [ Bonduelle ] bižuterija ir arachisų arachisėlių tera
bazãrinė tb [ Bizarre ]

išperologijos integer [ Dedalo galvosūkiai ir labirintai ] leprešokì
[ Shining™️ Leprechaun ]

zenologija dark zenologija pilnavertis tikėjims perkūra parkū́ras

x

niša nḿ metrikacione [ ekonomika: rinkodara: niša ]
[ diplomatija: metrikacija: metrikacionas ] taipogėle

taipgėl [ mokslo ir atminties pliekis: metrikacionas ]

-užsklanda-

Kerėnija Gedgaudė transfigür trans/g Kerry Batistuta dantų’/uk
[ D&G ] griežikė’/ėlė [ gedgaudr ] nes [ k’gedgaudŕ ]

sportininkystininkystės sf fanfanatizmas kronologijos kt terikos
kronologijos kg/i galulaukio isterikos psichopatoso sociopatijos

Svetimų civilizacijų aljansas: Ksenobiologės misija

Tue, 20 Oct 2026 11:14:41 +0200

Prologas
Orianų observatorija virš Proksimos pulsaro skendėjo šaltoje, melsvoje šviesoje. Čia nebuvo vietos skubai. Orianai gyveno tūkstantmečius, jų laiko suvokimas tekėjo lėtai, kaip planetų migracija kosmoso tuštumoje. Tačiau šią naktį ksenobiologė T’Ria jautė, kaip jos keturiose širdyse tankėja ritmas.
Priešais ją sklandė tridatė holograma – tamsios kosmoso erdvės modelis, kuriame pulsavo mažas, kraujuojantis raudonas taškas. Tai nebuvo žvaigždės sprogimas. Tai nebuvo anomalija.
Tai buvo dūžis. Pirmasis galaktikos pulsas po dešimties milijonų metų tylos.
– Jis prabudo, – tyliai ištarė T’Ria, jos balsas virpėjo rezonuodamas su aplinkos kristalais.
Už jos nugaros stovintis vyresnysis mąstytojas Ilonas nejudėjo. Jo oda, padengta švytinčiais bioluminescenciniais raštais, nusidažė pavojaus geltonumu.
– Sintezatorius, – sušnibždėjo jis. – Mitai buvo tiesa. Architektai nepasiglemžė savo kūrinio į anapusį. Jie tiesiog jį paliko.
– Ir mes ne vieninteliai, kurie tai išgirdo, – T’Ria mostelėjo ranka, išplėsdama hologramą.
Tolimajame sektoriuje, vos už kelių šviesmečių nuo signalo šaltinio, sujudo milžiniškas spiečius. Žmonių Hegemonijos kariniai laivai. Jų juodi, kampuoti kreiseriai, varomi godumo ir amžino plėtros alkio, jau keitė kursą. Žmonės – ši trumpaamžė, agresyvi rasė, kuri dar prieš kelis šimtmečius nemokėjo palikti savo planetos – dabar skubėjo uždėti ranką ant jėgos, galinčios perrašyti atomų struktūrą.
– Jei Žmonių Imperija pasieks jį pirma, – Tarė Ilonas, jo balsas staiga tapo sunkus kaip gravitacinis šulinys, – mūsų Aljansas bus ištrintas iš istorijos. Jie mato galaktiką kaip resursą, o mus – kaip kliūtį. T’Ria, tavo mokslinė misija baigta. Prasideda išlikimo misija.
T’Ria pažvelgė pro stoties iliuminatorių į beribę žvaigždžių jūrą. Ji žinojo, kas laukia. Senovės civilizacijos palikimas nebuvo dovana – tai buvo testas. Ir jei jie nesugebės rasti kodo, kaip jį suvaldyti, prieš tai, kai laukiniai iš Žmonijos Hegemonijos jį išplėš iš šventyklos, šis pirmasis impulsas taps paskutiniu visos galaktikos atodūsiu.
1 skyrius: Šešėlių taryba
Aljanso tarybos salė, esanti neutralioje Aethel kosminėje stotyje, skendėjo tamsoje. Ši erdvė buvo suprojektuota taip, kad paslėptų jos dalyvių bruožus – čia nebuvo stalų ar prabangių krėslų, tik aplinkui sklandančios pusiau permatomos ložės, kuriose sėdintys lyderiai atrodė kaip bekūniai šešėliai. Čia susirinkusios rasės skyrėsi viskuo: nuo kvėpavimo mišinių iki galūnių skaičiaus, tačiau šią valandą jas vienijo viena emocija – gūdus, paralyžiuojantis nerimas.
T’Ria stovėjo salės centre, ant pakeltos platformos. Virš jos galvos sukosi tridatė Zeta-Prime planetos projekcija. Planeta atrodė it miręs, suanglėjęs kaulas, skriejantis per tuštumą.
– Mokslininke T’Ria, – iš tamsos nuskambėjo metalinis, sintezuotas balsas, priklausantis Valonų konsului. – Jūs teigiate, kad šis miręs pasaulis saugo raktą į aktyvuotą artefaktą. Tačiau mūsų žvalgyba praneša, kad Žmonių Hegemonijos Trečiasis laivynas jau mobilizuojasi. Jų kreiseriai pajudėjo iš pasienio bazių. Kodėl mes turėtume švaistyti resursus archeologijai, kai privalome ruoštis karui?
T’Ria giliai įkvėpė, leisdama savo odoje esantiems melsviems raštams sušvytėti ramia, autoritetinga šviesa. Ji žinojo, kad panika yra didžiausias Aljanso priešas.
– Konsule, – jos balsas skambėjo ramiai, bet tvirtai. – Jei Hegemonija pasieks patį artefaktą, jokie laivynai mūsų neišgelbės. Sintezatorius nėra paprastas masinio naikinimo ginklas. Remiantis mūsų rasta senovinių tekstų analize, jis valdo fundamentalias kosmoso konstanta. Žmonės jį mato kaip didžiulę bateriją ar superginklą. Jie bandys jį įkrauti jėga. Tai tas pats, kas bandyti suvaldyti supernovos sprogimą primityviu kuro degikliu. Ei, jie tiesiog sudegins pusę galaktikos.
Salėje pasigirdo tylus ūžesys – skirtingų rasių atstovai ėmė kuždėtis tarpusavyje.
– Zeta-Prime yra atsakymas, – tęsė T’Ria, mostelėdama ranka link hologramų. – Tai buvo viena iš Architektų bandymų stočių. Ten paslėpta biomechaninė matrica – valdymo kodai, kurie gali stabilizuoti arba, prireikus, visiškai užrakinti artefaktą. Jei mes gausime kodus pirmieji, galėsime neutralizuoti Sintezatorių dar prieš žmonėms padarant nepataisomą žalą.
Iš dešinėje esančios ložės pasigirdo sausas, šaižus garsas – tai sujudėjo Orianų vyresnysis mąstytojas Ilonas.
– Taryba priėmė sprendimą, – ištarė jis, ir salėje vėl įsiviešpatavo tyla. – Oficialiai Aljansas negali siųsti karinių pajėgų į neutralią zoną. Tai išprovokuotų tiesioginį konfliktą su žmonių imperatoriumi, kuriam mes dar nesame pasiruošę. Todėl ši misija bus šešėlinė.
Platforma po T’Rios kojomis švelniai suvirpėjo. Priešais ją iš tamsos išniro dvi figūros, kurias taryba jau buvo parinkusi jos komandai.
– Tu skrisi ne viena, T’Ria, – pasakė Ilonas. – Tai Vaelė, vandenynų rasės taktikė. Ji užtikrins, kad liktumėte gyvi, jei susidursite su žmonių patruliais. Ir Kaelenas, mūsų geriausias kibernetinių sistemų laužytojas. Jo užduotis – padėti tau atverti šventovės saugyklas.
T’Ria pažvelgė į savo naujuosius komandos narius. Vaelė buvo aukšta, jos oda dengta smulkiais, melsvais žvyneliais, o šaltos, tamsios akys neišdavė jokių emocijų. Ji tiesiog trumpai linktelėjo – kareivio gestas. Kaelenas, žemesnio ūgio, su daugybe kiber-implantų aplink akis ir rankas, nervingai trepsėjo vietoje, jau dabar virtualiame ekrane tikrindamas kažkokius duomenis.
– Jūsų laivas „Šešėlio Sparnas“ jau paruoštas slaptam šuoliui, – užbaigė Valonų konsulas. – Jūs neturite teisės klysti. Jei būsite pagauti, Aljansas išsigins bet kokių ryšių su jumis. Žmonių imperija jus nubaus kaip šnipus. Sėkmės, ksenobiologe.
Kai tarybos šviesos galutinai užgeso, T’Ria supranta, kad politiniai žaidimai baigėsi. Tikrasis pavojus laukė ten, kur šviesa nepasiekia – giliojo kosmoso tuštumoje, link kurios jau artinosi juodi Žmonijos Hegemonijos laivų siluetai.
2 skyrius: Šuolis į nežinią
„Šešėlio Sparnas“ skriejo per tamsą išjungęs visus aktyvius jutiklius ir pozicinius švyturius. Tai buvo nedidelis, aptakus Aljanso žvalgybinis laivas, dengtas šviesą sugeriančiu ksenomediagos sluoksniu. Šio laivo paskirtis buvo viena – būti nematomam. Tačiau viduje tvyrančios įtampos nebuvo įmanoma paslėpti.
Nedidelėje laivo kabinoje fone tyliai dūzgė sub-erdvinis variklis. T’Ria sėdėjo prie tyrimų stalo, dar kartą peržiūrėdama Zeta-Prime planetos koordinates.
– Likusios trys minutės iki išėjimo iš hiper-erdvės, – šaltu, ramiu balsu ištarė Vaelė. Jos keturios rankos žaibiškai judėjo virš taktinio pulto, konfigūruodamos laivo gynybines skydų sistemas. – Mes iššoksime tiesiai į neutralios zonos pakraštį. Jei tarybos informacija tiksli, žmonių patruliai šio sektoriaus dar neturėjo pasiekti.
– „Jei tiksli“, – pusbalsiu sumurmėjo Kaelenas, kurio kiber-implantai aplink akis nervingai mirksėjo žalia šviesa. Jis buvo apsikrovęs holografiniais kodų dešifratoriais. – Žmonių Hegemonija pastaruoju metu stato tolimojo nuotolio radarų plūdurus net ten, kur jiems nepriklauso. Jei mus užfiksuos, jų „Gaudytojų“ klasės kreiseris čia atsiras per kelias minutes. O mūsų laivas neturi net rimtesnės plazminės patrankos!
– Mūsų ginklas yra tyla, Kaelenai, – tarė T’Ria, pakeldama akis nuo ekrano. – Mums nereikia su jais kovoti. Mums reikia nusileisti.
Staiga laivas smarkiai suvirpėjo. Erdvė už iliuminatoriaus iš tįstančių šviesos linijų vėl pavirto į juodą kosmoso bedugnę, kurios centre stūksojo purvinai pilka, pelenų debesų gaubiama Zeta-Prime.
Bet jie buvo ne vieni.
– Pavojaus signalas! – Vaelės balsas akimirksniu prarado ramybę. – Užfiksuotas aktyvus skenavimo impulsas. Tiesiai prieš mus, planetos orbitoje – Žmonių Hegemonijos lengvasis zondas-žvalgas. Jie mus pamatė.
Ekranas sumirksėjo raudonai. Mažas, kampuotas žmonių aparatas, pastebėjęs anomaliją kosmoso erdvėje, jau suko savo antenas link jų ir pradėjo krauti duomenų paketą, kad išsiųstų signalą pagrindiniam laivynui.
– Kaelenai, blokuok jų ryšį! – sušuko T’Ria.
– Bandau! Jų kodavimas primityvus, bet stiprus, jie naudoja tiesioginį kvantinį srautą! – Kaeleno pirštai virto judančiu šešėliu virš konsolės. – Reikia dar penkių sekundžių!
– Mes neturime penkių sekundžių, – šaltai tarė Vaelė ir jos viršutinės rankos nusileido ant raketų paleidimo mygtuko. – Sunaikinsiu jį.
– Nenaudok raketų! – sustabdė ją T’Ria. – Terminis sprogimas paliks energijos pėdsaką, kurį žmonių kreiseriai užfiksuos iš kitos sistemos pusės. Mes išsiduosime!
Zondo siųstuvo indikatorius ekrane pasiekė 89%. Duomenų paketas su „Šešėlio Sparno“ siluetu ir koordinatėmis buvo beveik paruoštas iškeliauti į Hegemonijos karinę būstinę.
– Kaelenai, dabar! – T’Ria tvirtai įsikibo į sėdynės atlošus.
Kibernetikas garsiai sušuko, kai jo kiber-implantas išmetė kibirkštį, tiesiogiai perdegindamas zondo priėmimo dažnius per perkrautą signalą. Ekranas akimirkai užgeso. Zondo indikatorius sustojo ties 99% ir užgęso. Žmonių aparatas, patyręs sisteminį šoką, pradėjo lėtai, nevaldomai suktis orbitoje, jo siųstuvas buvo sudegintas.
Laive vėl įsiviešpatavo tyla, girdėjosi tik sunkus Kaeleno kvėpavimas.
3 skyrius: Miręs pasaulis
„Šešėlio Sparnas“ išniro iš hipererdvės tiesiai virš Zeta-Prime. Planeta atrodė siaubingai. Kadaise buvęs klestintis Architektų lopšys, dabar tai buvo tik suanglėjęs, pelenų spalvos rutulys, apgaubtas nuodingų dujų ir statinių žaibų debesų. Kosminės dulkės ir senovinių orbitalinių stočių nuolaužos suko mirties šokį aplink planetą, primindamos apie čia įvykusią katastrofą.
– Jutikliai fiksuoja ekstremalią radiaciją, – pranešė Kaelenas, jo pirštai žaibiškai bėgiojo virš švytinčių konsolių, o kiber-implantai aplink akis tankiai mirksėjo. – Atmosfera susideda iš sieros ir silikatinių dulkių. Be skafandrų ten išgyventume gal tris sekundes. O kas keisčiausia... planetos magnetinis laukas tiesiog sudraskytas.
– Tai nebuvo karas, – tyliai ištarė T’Ria, žiūrėdama į ekraną. Jos ksenobiologinė intuicija ir Architektų istorijos žinios piešė kur kas baisesnį vaizdą. – Tai buvo Sintezatoriaus bandymas. Jie aktyvavo artefaktą šioje sistemoje prieš milijonus metų. Viena vienintelė klaida perrašė šio pasaulio materiją, paversdama visą organinę gyvybę į pelenus ir stiklą.
– Toks pats likimas laukia ir mūsų sistemų, jei žmonės gaus tą žaisliuką, – šaltai tarė Vaelė, tvirtai laikydama laivo vairalazdę. – Laikykitės. Įeiname į atmosferą. Turbulencija bus žiauri.
Laivas pradėjo drebėti taip stipriai, kad atrodė, jog korpuso plokštės tuoj atsiskirs. Ekranuose mirgėjo pavojaus signalai, kol „Šešėlio Sparnas“ skrodė tirštus, pilkus debesis. Galiausiai jie pralaužė pelenų audrą ir prieš akis atsivėrė planetos paviršius: begalinės juodo stiklo lygumos ir milžiniški, geometriškai taisyklingi Architektų miestų griuvėsiai, panašūs į sulaužytus gigantiškus kristalus.
Vaelė meistriškai nutupdė laivą giliame kanjone, kurį iš abiejų pusių saugojo subyrėjusios megastruktūros sienos. Tai turėjo paslėpti juos nuo bet kokių orbitalinių skenerių.
Įgula apsivilko sunkius, Aljanso technologijomis sutvirtintus skafandrus. Kai laivo šliuzas atsidarė, į vidų plūstelėjo karštas, sausas oras, persigėręs sieros kvapu. Žingsniai ant planetos paviršiaus kėlė pilkų pelenų debesėlius.
T’Ria rankose laikė nešiojamą skenerį. Prietaisas pypsėjo ritmingai, rodydamas kryptį gilyn į kanjoną, kur stūksojo didžiulė, trikampio formos šventykla, pusiau palaidota po stiklo kalvomis.
– Signalas sklinda iš paties apačios, – pasakė T’Ria per vidinį ryšį. – Biomechaninė matrica vis dar gyva. Ji miega giliai po šiais griuvėsiais.
– Judam greičiau, – paragino Vaelė, jos ranka gulėjo ant plazminio šautuvo dėklo, o akys stebėjo aplinkines uolas. – Šis pasaulis miręs, bet aš jaučiuosi taip, lyg mus kažkas stebėtų.
Kaelenas staiga sustojo, jo skafandro šalmo skydelyje atsispindėjo raudona šviesa.
– T’Ria... Vaelė... Pažiūrėkite į dešinę. Po tais kristalais.
Ksenobiologė pasuko žibintą nurodyta kryptimi ir sustingo. Prie stiklinės sienos buvo prispaustas siluetas. Tai nebuvo Architektas. Tai buvo Hegemonijos žvalgo skafandras. Žmogaus kūnas viduje buvo visiškai mumifikavęsis, o pats kostiumas – pasenusio modelio, padengtas storu dulkių sluoksniu.
– Žmonės čia jau buvo, – sušnibždėjo Kaelenas. – Ir labai seniai.
– Ne, – T’Ria pasilenkė arčiau, tyrinėdama aplinką. – Tai buvo slapta žmonių ekspedicija prieš kelis dešimtmečius. Jie ieškojo to paties, ko ir mes. Bet pažiūrėkite į jo įrangą – ji sudraskyta iš vidaus. Kažkas šventykloje juos sustabdė.
Staiga žemė po jų kojomis stipriai suvirpėjo. Tai nebuvo žemės drebėjimas. Iš šventyklos gelmių pasigirdo žemas, pulsuojantis garsas, baugiai panašus į tą, kurį T’Ria
4 skyrius: Žmonių šešėlis
„Šešėlio Sparno“ korpusas po žeme dejavo. Komanda spėjo paslėpti laivą giliame vulkaniniame plyšyje, vos už kelių kilometrų nuo senovinės šventyklos įėjimo. Virš jų, už nuodingų debesų šydo, prasidėjo tai, ko visi labiausiai bijojo – planetos blokada.
– Orbitoje užfiksuotas didžiulis gravitacinis poslinkis, – pranešė Vaelė, jos balsas aidėjo tamsiame požeminiame urve. Ji stebėjo rankinį taktinį skenerį, kurio ekranas vos mirksėjo dėl uolienose esančių mineralų trukdžių. – Tai Hegemonijos „Gaudytojų“ klasės kreiseris. Jie suprato, kad zondas buvo pažeistas tyčia. Jie ne šiaip tikrina – jie pradeda pilną planetos skenavimą.
– Jei jie panaudos savo giluminio radaro impulsus, mus čia užspaus kaip graužikus, – nervingai sušnibždėjo Kaelenas, skubiai kraudamas į savo kuprinę nešiojamus akumuliatorius ir dešifravimo įrankius. – Mūsų laivo maskuotė veikia prieš optinius jutiklius, bet ne prieš masės detektorius, kai jie yra taip arti.
T’Ria užsidėjo kvėpavimo kaukę. Jos oda po apsauginiu kostiumu tvinksėjo neramia violetine šviesa.
– Mes neturime laiko laukti. Šios uolienos turi daug geležies ir sunkiųjų elementų, jie kurį laiką blokuos žmonių skenerius. Turime judėti į šventyklą dabar. Jei rasime kodus, galbūt pavyks panaudoti pačios šventyklos gynybines sistemas, kad paslėptume savo pėdsakus.
Komanda paliko laivo saugumą ir žengė į tamsius, drėgnus katakombų labirintus. Čia, giliai po Zeta-Prime paviršiumi, architektūra keitėsi – natūralios uolos užleido vietą milžiniškoms, geometriškai tobulo bazalto kolonoms, kurias jungė storos, sustingusios biomechaninės gijos. Jos atrodė kaip suakmenėjusios milžiniško gyvūno kraujagyslės.
Staiga žemė po jų kojomis stipriai suvirpėjo. Iš viršaus pasigirdo duslus, griausmingas garsas, privertęs nuo lubų kristi akmenų skaldą.
– Tai ne radaras, – Vaelė akimirksniu pakėlė savo plazminį šautuvą ir prisiglaudė prie kolonų šešėlio. – Tai atmosferiniai desanto moduliai. Žmonės nesiunčia robotų. Jie išlaipino karius tiesiai prie pagrindinių šventyklos griuvėsių viršuje.
– Kiek jų? – paklausė T’Ria, spausdama prie krūtinės senovinių tekstų skaitytuvą.
– Mažiausiai du būriai. Hegemonijos elitinė sunkiųjų pėstininkų gvardija. Jie ieško to paties, ko ir mes. Ir jie nesibaimina naudoti sprogmenų, kad prasiskintų kelią.
Kaelenas patikrino savo riešo monitorių.
– blogesnė žinia – jų desantinių laivų joniniai varikliai jonizuoja atmosferą. Mūsų ryšys su „Šešėlio Sparnu“ visiškai nutrūko. Jei dabar reiks bėgti, laivas mūsų neišgirs. Be to, deguonies lygis šiuose žemuose lygiuose krenta. Šie senoviniai koridoriai siurbia orą kažkur gilyn.
– Jie nesiurbia, jie kvėpuoja, – tamsiame koridoriuje T’Ria pastebėjo, kaip biomechaninės gijos ant sienų ėmė vos pastebimai pulsuoti silpna, žalsva šviesa, reaguodamos į žmonių ginklų sukeltas vibracijas viršuje. – Šventykla bunda dėl žmonių invazijos. Jei mes nepasieksime matricos greičiau nei jie, šis kompleksas tiesiog užsidarys amžiams arba sunaikins mus visus kartu su žmonių kareiviais. Jokių sustojimų. Judam.
Jie pasileido bėgti gilyn į labirintą, o už jų nugarų, iš viršutinių šachtų, jau pradėjo aidėti sunkių žmonių gvardiečių batų aidas ir metalinis įrangos žvangesys. Žmonių imperija buvo čia pat, jų šešėlis tįso tiesiai jiems už nugarų.
5 skyrius: Šventovės šifras
Katakombų gilumoje triukšmas iš viršaus nutilo. Žmonių gvardiečių sunkių batų aidas liko kažkur toli aukštai, tačiau ramybė buvo apgaulinga. T’Ria, Vaelė ir Kaelenas įžengė į milžinišką, kupolo formos salę. Jos centre, virš juodo skysčio pilno ežerėlio, sklandė milžiniška, švytinti biomechaninė matrica. Ji atrodė kaip sukietėjusių šaknų ir skaidrių kristalų rezginys, pulsuojantis gilia, skausminga žalia šviesa.
– Tai ji, – sušnibždėjo T’Ria. Jos oda automatiškai ėmė keisti spalvą, reaguodama į stiprų elektromagnetinį lauką. – Čia saugomi Sintezatoriaus valdymo kodai.
Kaelenas pribėgo prie salės krašte esančio Architektų terminalo. Jo kiber-implantai aplink akis pašėlusiai mirksėjo, o rankų pirštai virto judančių hologramų šešėliais.
– Kodavimas... tai ne skaitmeninis kodas, T’Ria! Tai organinė seka. Mano dešifratoriai čia bejėgiai. Tai tarsi bandymas kompiuteriu išversti gyvo padaro mintis. Neįmanoma!
– Nes tai ne kompiuteris, Kaelenai. Tai neuroninis tinklas, – T’Ria nusiėmė skafandro pirštines, apnuogindama savo odą su švytinčiais jutiminiais plaukeliais. – Kad atsisiųstume kodus, kažkas turi sujungti savo sąmonę tiesiogiai su šia matrica. Aš turiu tapti vertėja.
– Tai savižudybė! – Vaelė sugriebė ją už peties, jos šaltos, tamsios akys išsiplėtė. – Mes nežinome, kokį krūvį tavo smegenims duos Architektų atmintis. Tu gali tiesiog išsilydyti. Be to, žmonių gvardija jau aptiko mūsų pėdsakus viršutiniame koridoriuje. Mes turime vos kelias minutes.
– Jei aš to nepadarysiu, žmonės išsprogdins šias duris ir pasiims kodus jėga. Tada nukentės visa galaktika, – T’Ria švelniai nusipurtė Vaelės ranką. – Paruoškite ginklus. Jei mano protas pasiduos... neleiskite man kankintis.
Ksenobiologė žengė ant siauro platformos liepto, nusidriekusio virš juodojo skysčio ežero, ir priartėjo prie matricos. Ji giliai įkvėpė ir prispaudė abi delnus prie švytinčių, šiltų biomechaninių šaknų.
Blyksnis.
Pasaulis aplinkui akimirksniu išnyko. T’Ria nepajuto skausmo, tačiau jos protą užplūdo neaprėpiamas informacijos vandenynas. Tai buvo ne skaičiai, o emocijos, geometrinės formos ir ištisų civiliza