Kūriniai - rašyk.lt

_Naujoji Žaidimų Žurnalistika 1-10

Sun, 24 May 2026 23:02:36 +0200

Turinys:
1. S. T. A. L. K. E. R. 2: Heart of Chornobyl
2. Microsoft Flight Simulator
3. Mafia: The Old Country
4. Sword of the Sea
5. Elden Ring: Shadow of the Erdtree
6. Despelote
7. Prison Architect
8. 80 Days
9. theHunter: Call of the Wild
10. DOOM (2016)

1. S. T. A. L. K. E. R. 2: Heart of Chornobyl

Jau seniai banalu kalbėti apie vaiduoklius ir pasivaidenimus Černobylio draudžiamojoje zonoje, tačiau žaidime „S. T. A. L. K. E. R. 2: Heart of Chornobyl“ jų nepajudinsi. Maždaug kas puskilometris susidursi su vis kitu liūdnu, apleistu griuvėsiu: degaline, iš kurios išsiurbtas kuras; sandėliu, ištuštintu nuo prekių. Dykumoje beržai iš žemės kyla tarsi ploni pirštai; šiurpūs ir daugiau nei šiek tiek vaiduokliški, pajuodusiais siluetais nupiešti kitų blyškių Zonos vaizdų.

Sunku atskirti 64 kilometrų ploto atvirojo pasaulio žaidimo erdvę „Heart of Chornobyl“ nuo tikrojo pasaulio Černobylio draudžiamosios zonos. Be mutantų, besireplikuojančių šunų ir fiziką naikinančių anomalijų, žaidime yra daug tų pačių vaizdų, kaip ir originalioje medžiagoje: apleisto Pripetės pramogų parko apžvalgos ratas; milžiniškas Dugos radaro elektros pastotės metalinis masyvas; Sovietų laikais statytų butų kvartalai ant kvartalų, kurie stovi apleisti ir apaugę. Svarbiausias dalykas, skiriantis tikrąją ir išgalvotą išskirtinę zoną, yra neabejotinai „GSC Game World“ banali istorija, kurioje teigiama, kad antgamtinių reiškinių tyrimai vyko kartu su branduolinės energijos gamyba. Po 1986 m. branduolinio reaktoriaus katastrofos antroji nelaimė sukėlė dar keistesnį, dar labiau Lovecrafto stiliaus siaubą.

Tikrasis „Černobylio širdies“ siužetas yra prastai papasakotas ir painus, jį perteikia beveik neaiški prislėgtų, vidutinio amžiaus vyrų grupė, kuri skelbia beveik neįskaitomus pasakojimus apie C sąmonę, psi-spindulį ir, kas labiausiai glumina, „noosferą“. Laimei, šie daiktavardžiai netrukdo tikrajam žaidimui: žaisti kaip Skifas, persekiotojas, kuris bando išgyventi to siaubingo 1986 m. momento nuolaužose. Žiūrite, apsistojate ir ieškote įrangos bei artefaktų infrastruktūroje, kuri aptarnavo Černobylį ir aplinkines vietoves: mylias rausvai rudų vamzdynų; autobusų stotelės, papuoštos blizgančiomis sovietmečio pop meno mozaikomis; surūdiję kranai, stovintys ant išdžiūvusių upių vagų kraštų, kurie dabar stovi kaip milžiniški metaliniai skeletai.

Ši šiurpi, tuščia architektūra yra vieno tipo vaiduoklis. Spinduliuotė, kuri žiba ir mirga jūsų regėjimo lauke, yra kitokia. Abu yra siaubingos, šiurpios praeities liekanos, pasireiškiančios dabartyje. Černobylio atominė elektrinė ir jos, kaip Šaltojo karo popkultūros centro, simboliškai tokia įkrauta, kad atrodo, jog XX amžius persekioja šį žaidimą.

Nedaug kas labiau simbolizuoja audringą praėjusio amžiaus politiką ar didžiulę technologinę pažangą nei Černobylio atominė elektrinė. Ji egzistuoja daugiausia dėl atominio reaktoriaus suskaidymo 1945 m. ir vėlesnių nežmoniškų Hirošimos ir Nagasakio sprogdinimų. Šis karinis vystymasis leido plėtoti civilinę branduolinę energiją, nors ankstyvųjų reaktorių statyba buvo brangi, o eksploatavimas – rizikingas. Šių reaktorių statybos metu XX a. antroje pusėje nafta pigiai ir dideliais kiekiais tekėjo iš didžiulių Artimųjų Rytų atsargų. Todėl, anot istorikės Kate Brown, Šaltojo karo metu branduolinė energija buvo ne tiek praktinė, kiek simbolinė būtinybė: „Didiesiems bombų gamintojams reikėjo taikaus atomo kaip priešnuodžio šiurpiam branduolinio karo siaubui. “

Tokia istorija smarkiai slegia tiek realią, tiek istorinę Zoną, ir būtent tai ją persekioja. Černobylio draudžiamoji zona yra „didžiulis dykvietės kraštovaizdis“, – tęsia Brownas, – „sukurtas energijos ištroškusių pasaulinių ekonomikų ir ideologinio pranašumo trokštančių pasaulinių politinių galių“. Ją taip pat gaubia šiurpi ironija: tai, ką Černobylis turėjo tiekti, ir tai, kuo jis tapo. Branduolinės energijos svajonė buvo sukurti tokį energijos gausumą, kad ji galėtų patenkinti esminius žmonių poreikius – maistą, šilumą ir vaistus. Tačiau žaidime jūs ir kiti persekiotojai gyvenate skurde, susispietę aplink statinėje degančią ugnį ir gurkšnodami degtinę kaip skydą nuo užsitęsusios radiacijos.

Atsižvelgiant į persekiotojų skurdą, sunku Zoną laikyti kažkuo kitu, o ne materialaus nuosmukio metafora. Tačiau žaidimo kūrybos direktorė Mariia Grygorovych mano kitaip. Kalbėdama apie tai sovietinio imperializmo ir vėlyvosios Rusijos agresijos kontekste, Grygorovych apibūdina Zoną kaip atsinaujinimo erdvę, kurioje gamta atgauna savo galią nepaisant prieš ją nukreipto smurto. Jai tiek fizinė Zona, tiek jos egzistavimas kaip idėja yra tai, ką ukrainiečiai turi susigrąžinti ir puoselėti, galbūt kaip sodą. Reid apibūdina Zoną kaip dvasinių atradimų vietą.

Žinoma, Černobylio širdyje yra ryškus ekologinis grožis, tokiose vietose kaip didžiulis, siūbuojantis raudonų aguonų žiedų laukas. Tačiau tokių vaizdų reta (o aguonos gali sukelti žmonėms mirtinai mieguistumą). Dažniausiai Zona yra apleista pelkė, savo nerimą keliančiu lygumu primenanti vengrų kino kūrėjo Bélos Tarro niūrius, posovietinius peizažus. Čia vyksta ne tiek didingo ar poetiško, kiek atsinaujinimas ar atgimimas: Skifas, kaip ir kiti persekiotojai, savo dienas leidžia vos išgyvendamas.

Kai tik pagalvoji, kad galbūt suvaldysi Zoną, „GSC Game World“ meta prieš tave sumanesnius, žiauriau ginkluotus priešus ir atima brangias prieglobsčio vietas. Daug kalbėta apie žaidimo žiaurumą, ir tai neabejotinai tiesa. Tačiau jis žiauresnis nei priešas, galintis šauti į tave į galvą iš 300 metrų atstumo arba užstrigti lemiamu susišaudymo momentu. Zonoje nėra jokio saugumo tinklo – nėra socialinės paramos ar išmokų sistemos. Nėra jokių pensijų ar atostogų. Vietoj to, jūs ir jūsų kiti persekiotojai (kurie visi dirba savarankiškai) esate pasmerkti kovoti griūvančios XX amžiaus infrastruktūros griuvėsiuose, kol galiausiai jūsų kūnai pasiduos. Iš esmės „Heart of Chornobyl“ yra apie palūžusius žmones, naršančius palūžusiame pasaulyje, kurį persekioja geresnė praeitis. Šiuo požiūriu žaidimas atrodo beveik pernelyg tiesmukas.

2. Microsoft Flight Simulator

Naujausia vaizdo žaidimo versija, pirmą kartą išleista 1982 m., atskleidžia įmonės, siekiančios dominuoti ateities skaitmeninėje infrastruktūroje, įžūlumą.

Šiuolaikinių vartotojų technologijų pasaulyje, kuriame gausu prekės ženklų ir rinkodaros, kiekvienas produktas, atrodo, yra skirtas išreikšti savo kūrėjo filosofiją. „Apple“ derina aukščiausios klasės naudotojų patirtį su elegantišku, minimalistiniu dizainu. „Amazon“ žada pigią prieigą per savo svetainę, „Kindle“ ir „Firestick“. „Microsoft“ klysta link utilitarizmo. Jos „Office“ programinės įrangos rinkinys, įskaitant „Word“, „Excel“, „PowerPoint“, „Outlook“, yra paprastas ir nesudėtingas. Vis dėlto retkarčiais per programinę įrangą, kuri palengvina daugiau nei milijardo naudotojų visame pasaulyje darbą ir kurią valdo antra pagal pelningumą pasaulyje įmonė, išnyra utopinės galimybės blyksnis. Šis blyksnis pasireiškė kaip harmoningas Briano Eno sukurtos muzikos šurmulys, lydėjęs „Windows 95“ paleidimo ekraną. Vaizdo žaidimas „Microsoft Flight Simulator“, debiutavęs 1982 m. ir kurio naujausias žaidimas buvo išleistas 2024 metų lapkritį asmeniniams kompiuteriams ir „Xbox“ konsolėms, išplečia šią pažado emociją: žaidėjui suteikiamas praktiškai begalinis žydro dangaus horizontas; nesibaigiančių oranžinių saulėlydžių serija; nevaržomų technologinių galimybių, pasiekiamų patogiai įsitaisius atlošiamoje biuro kėdėje, pojūtis.

„Microsoft Flight Simulator“ anksčiau siūlė mažesnę Žemės planetos žaislinę versiją; perkrautas 2020 m., dabar jis siūlo 1: 1 žaidimą, kuriame žaidėjai teoriškai gali naršyti per vieną nepertraukiamą seansą (nors bandydami tai padaryti jie greičiausiai pritrūktų degalų). Ankstyvojoje reklaminėje medžiagoje buvo žadama galimybė „skristi bet kur“, ir šis viliojantis pažadas, bent jau „laisvo skrydžio“ režimu, buvo tinkamai ištesėtas. Tai įmanoma dėl augančio „Microsoft“ „naujos kartos“ paslaugų rinkinio – palydovinių vaizdų ir 3D fotogrametrijos iš „Bing Maps“ derinio, kurį įmonės dirbtinio intelekto ir mašininio mokymosi paslaugos transformavo į žaidžiamą 3D pasaulį. Kaip tokių technologijų produktas, „Microsoft Flight Simulator“ yra ne tik vaizdo žaidimas: jis beveik funkcionuoja kaip blizgus rinkodaros įrankis, skirtas „Microsoft“ ambicijoms skaitmeninės infrastruktūros srityje (dėl kurios ji jau pasirašė 10 milijardų dolerių vertės debesų kompiuterijos sutartį su Pentagonu).

Kaip tokių ambicijų demonstravimas, „Microsoft Flight Simulator“ užburia vaizduotę dažnai didinga tema. Pirmuoju asmeniu sklendžiu per kalnų perėją, vedančią į Komo ežerą, žvelgiu pro langą ir sukioju nepriekaištingai nudažytos kabinos rankenėles, tuo pačiu grumdamasis su vėju, kuris daužosi į slėnio keteras. Artėdamas prie žėrinčio vandens telkinio, perjungiu kamerą į trečiojo asmens vaizdą, pritraukdamas sklandytuvą kuo arčiau ežero paviršiaus, prieš slysdamas orlaiviu per vandenį lyg akmeniu. Fone besiplečianti Maxo Richterio stiliaus muzika išdrįsta mane nubraukti ašarą.

Šis tiesmukas realybės vaizdavimas neturi subversyvaus meno projektų, kuriuose tiriami skaitmeninės arba analoginės infrastruktūros vaizdai, polėkio. Manipuliuodamas „Google Street View“ vaizdais, Dougo Rickardo 2010–2012 m. nuotraukų serija „Naujas amerikietiškas paveikslas“ atskleidė ir neribotą, panoraminę erdvės pojūtį skurdžiuose JAV užmiesčio rajonuose, ir, žinoma, dėl pirminės medžiagos, šleikštų vojerizmą, būdingą „Google“ masinės fotografijos ir žemėlapių sudarymo projektui, užfiksuotą be sutikimo. Savo 1989 m. filme „Pasaulio vaizdai ir karo užrašas“ vokiečių kino režisierius ir menininkas Harunas Farockis nagrinėjo karines aerofotografijas, naudojamas tiksliam vokiečių taikinių bombardavimui. Nors kai kuriuose iš šių kadrų aiškiai matomas Aušvico koncentracijos stovyklos kompleksas, iki karo pabaigos (iki to laiko šioje vietoje buvo nužudyta daugiau nei 1, 1 mln. žydų) nebuvo imtasi nieko, kad jis būtų sunaikintas ir išlaisvinti kaliniai. Farockis, regis, paradoksaliai teigia, kad mes matome tiek daug ir, atvirkščiai, taip mažai, kai pasaulį tarpininkauja ir abstrahuoja vaizdų kūrimo technologijos.

„Microsoft Flight Simulator“ neturi jokio pasakojimo, išskyrus elementarų „karjeros režimą“, kuriame žaidėjas gali atlikti bet kokio asmens – nuo privataus piloto iki komercinio operatoriaus – vaidmenį, tačiau palydovinių vaizdų neapdorotumas kartais įkvepia iškilmingumo akimirkoms (pavyzdžiui, artilerijos krateriai Donbase ir uigūrų stovyklose Sindziange, Kinijoje). Kitur jis gali būti vizualiai kinematografiškesnis, pavyzdžiui, realaus laiko skrydžio per uragano „Laura“ tūrinius debesis ir lėktuvą kratančią turbulenciją planavimas. Vis dėlto viena iš svarbiausių emocijų, kurias, mano manymu, perteikia žaidimas, mažai susijusi su virtualių lėktuvų skraidymu. „Microsoft Flight Simulator“ yra raminanti patirtis; yra kažkas raminančio žinant, kad daugybė realaus pasaulio infrastruktūros sistemų ir trečiųjų šalių, tokių kaip „Meteoblue“ (kuri siunčia žaidimui realaus laiko, realaus pasaulio orų duomenis), sistemos veikia kartu, kad suteiktų šią interaktyvią patirtį.

Šia prasme žaidimas dera su kitu meteorologiškai paveiktu kūriniu – žymia George\'o R. Stewarto 1941 m. knyga „Audra“, kurią kai kurie laiko „pirmuoju ekologiniu romanu“. Rapsodišku literatūriniu stiliumi Stewartas pateikia kosminį vaizdą apie vieną per kartą pasitaikančią audrą, o tada priartėja prie įvairių personažų, kurie jai ruošiasi ir į ją reaguoja: jaunesniojo meteorologo, sniego valymo mašinų vairuotojų, užtvankų operatorių ir oro uosto aptarnavimo pareigūnų. Stewartą dominančios ekosistemos yra tiek žmonių, tiek gyvūnų, o infrastruktūros – tiek gamtos. Klimato krizės amžiuje Stewarto vaizduojami visuomenės (dažniausiai paslėpti) krumpliaračiai, besisukantys reaguojant į milžinišką išorinę grėsmę, taip pat atrodo keistai guodžiantys. Stewarto paliekamas įspūdis yra karo meto pajėgų sutelkimas, kad šviesos būtų įjungtos.

Tačiau šie darbuotojai negali visko idealiai suderinti, o pačios „Microsoft“ infrastruktūra panašiai sulūžo ir sulinko, kai buvo perteikiamas „Microsoft Flight Simulator“. 2020 m. žaidimo versijoje prabangus neoklasikinis Bakingamo rūmų dizainas tapo niūriu 2000-ųjų biurų pastatu; Melburne žaidėjai atrado milžinišką 212 aukštų obeliską. 2024 m. versija yra tokia strigusi, kad kai kurie elementai neteisingai įkeliami į žaidimą, juos automatiškai pakeičia figūrėlė, internete praminta „raudonu klaidų vyruku“ (pažodžiui – raudona figūra, laikanti klaidos ženklą). Žaidėjai taip pat pranešė apie ilgą įkėlimo laiką, lėktuvų susidūrimus su skrydžių mokyklomis ir teleportuojamus sraigtasparnius.

Viena iš priežasčių, kodėl naujausia „Microsoft Flight Simulator“ versija yra smarkiai sugriauta, yra pernelyg didelis „Microsoft“ pasitikėjimas savo „Azure“ duomenų centro tinklu. Užuot versę žaidėjus atsisiųsti didžiąją dalį „Planet Earth“ į savo namų konsolę ar kompiuterį, kūrėjas „Asobo“ dabar reikalauja, kad jie daugiausia transliuotų jį į savo kompiuterius (naujausios versijos diegimo dydis tesiekia 30 gigabaitų, palyginti su 150 gigabaitų ankstesnės versijos). „Microsoft“ serveriai negali susidoroti su tiek daug norinčių tapti pilotais, o jų vis labiau pasenę interneto ryšiai negali susidoroti su tokios tikroviškos mūsų planetos reljefo kopijos transliavimu.

Kai veikia taip, kaip numatyta, „Microsoft Flight Simulator“ yra stebuklingas būtent todėl, kad yra toks neįtikėtinai realus. Tačiau jo ambicijos rodo tamsesnį norą užvaldyti planetą: dominavimas per žemėlapius; pavergimas per mašininį žaidimą. Žaidimo pamatiniai elementai, išsibarstę po visą pasaulį – duomenų centrų ir palydovų tinklas; retųjų žemių mineralų gavyba ir rafinavimas (su didelėmis aplinkosaugos sąnaudomis) – atspindi šią dominuojančią misiją, kuri vis dėlto yra nestabili. Nuostabus žaidimo vaizdas patikimame, veikiančiame internete gali būti trumpalaikis, tarsi įspūdingas miražas. Nors „Microsoft“ sukūrė savo skaitmeninės infrastruktūros vitriną, ji netyčia pateikė apmąstymų apie šių paslaugų nestabilumą eroje, kai dar niekada nebuvome labiau nuo jų priklausomi, o jų potencialas žlugti dėl klimato kaitos ir karo nebuvo toks tikėtinas.

Pasaulis be sienų keliaujantiems; lėktuvai, regis, be aplinką naikinančio bagažo (tiesiogine ir perkeltine prasme): „Microsoft Flight Simulator“ atrodo kaip XX amžiaus fantazija. Tačiau dabar, su kiekvienu trikdžiu, klaida, iššokančia tekstūra ir užsitęsusiu įkėlimo ekranu, žaidimas atrodo toks pat trapus, kaip ir realusis pasaulis, prie kurio jis yra materialiai prisirišęs.

3. Mafia: The Old Country

Trumpai, sumaniai, bet galbūt ir rizikingai su „Mafia: The Old Country“ „Take-Two“ grumiasi su vaizdo žaidimų praeitimi ir ateitimi. Kadangi daugumai atrodo, kad „mažiau, daugiau, geriau“ era baigėsi, naujausias „Hangar 13“ žaidimas gali būti ateities pranašas.

Vieta ir tempas yra tai, ką „Mafia: The Old Country“ daro geriausiai. „Hangar 13“ menininkai ir programuotojai sukūrė įtaigų ir nepajudinamą Sicilijos XX amžiaus sandūroje vaizdavimą: išmargintos citrinmedžių giraitės; vynuogynai, vingiuojantys nuo stačių kalvų; kasyklos, pilnos sutartinių vergų, kiekvienas veidas ir vaisių dubuo apšviestas išskirtiniu, dramatišku Caravaggio paveikslo polėkiu. Scenaristai ir pasakojimo dizaineriai laikėsi savo įsipareigojimų, sukurdami slenkančią, besitęsiančią mafijos istoriją, kurioje tiek pat dėmesio skiriama tylai, kiek ir kaukolių laužymui. Vieta ir tempas yra simbiotiniai: per vangius važiavimus automobiliais ir risnojimus žirgais mes pradedame vertinti aplinką. Beveik kiekviename skyriuje tolumoje grėsmingai rūksta ugnikalnio Etna, o dangaus ložė naudojama kaip tobula vizualinė metafora smurtui, kunkuliuojančiam po šios vaizdingos salos paviršiumi.

„Mafia: The Old Country“ yra ir tiesioginis, ir apgalvotas, kas šioje eroje, kurioje transliuojama gyvai, monstriška atviro pasaulio tėkmė, atrodo brangu. Daugelis kritikų, įskaitant nepakartojamą „Eurogamer“ kūrėją Alexą Donaldsoną, pabrėžė, kad žaidimas atrodo kaip praeities prisiminimas. Šaudymas po priedanga ir slapta veikla akimirksniu, kai nepavyksta žaisti, atrodo kaip „PlayStation 3“ eros svajonė. Taip pat ir pseudoatviras pasaulis (pseudo, nes sekate griežtai suplanuotu keliu plačioje žaidimo erdvėje be įkėlimo ekranų). Ir vis dėlto, nepaisant šios anachronistinės formos, patirtis atrodo tokia pat gaivi, kaip saulėje sunokęs sicilietiškas pomidoras. Leiskite man toliau plėtoti palyginimą. „Mafia: The Old Country“ yra sultingas; jo skonis koncentruotas. O su istorija, kurią galima sutalpinti per kompaktiškas 10 valandų, žaidimo užbaigimas yra panašus į skanaus vieno pomidoro suvalgymą. Palyginkite tai, tarkime, su 60 valandų trunkančiu „Assassin\'s Creed Shadows“, kuris reikalauja iš jūsų suryti visą dėžę.

Kaip trečiojo asmens veiksmo ir nuotykių kriminalinis žaidimas, pasakojantis pažįstamą istoriją nuo skurdo iki turtų, gali būti laikomas nauju? Reikia šiek tiek paaiškinti. Galbūt pats faktas, kad aš apskritai teikiu tokį argumentą, yra kaltinimas, kokioje padėtyje šiuo metu yra trijų A klasės žaidėjų erdvė.

Pradėkime nuo buvusio „Electronic Arts“ generalinio direktoriaus Johno Riccitiello 2009 m. pasakytų pastabų. Išleidusi 50 žaidimų 2009 m., Riccitiello teigė, kad EA planuoja 2010 m. išleisti 40 pavadinimų ir kad ateinančiais metais šis skaičius gali dar labiau sumažėti. „30 manęs kažkada ateityje nenustebintų“, – sakė generalinis direktorius, kuris, beje, ką tik atleido net 1500 žmonių, arba apie 17 procentų EA darbuotojų (laikas yra plokščias ratas ir t. t.). Iki 2019 m., gerokai po to, kai Riccitiello išvyko į sunkią darbovietę „Unity“, šis skaičius tebus dešimt.

Tuose komentaruose Riccitiello išdėstė daugelio kitų leidėjų, įskaitant „Take-Two“, priimtą strategijos pokytį, pavadintą „mažiau, daugiau, geriau“ (reikia pagirti Brendaną Sinclairą, kuris išsamiai apie tai rašė dirbdamas „GamesIndustry. biz“). Trumpai tariant, 2000-aisiais ir 2010-aisiais kūrimo išlaidos smarkiai išaugo. Leidėjai nerimavo dėl didelių išlaidų daugeliui projektų, todėl nusprendė sutelkti dėmesį į mažesnį sąrašą, pasirink

Neliesk

Sun, 24 May 2026 22:30:02 +0200

Neliesk
aš tyliai liksiu moliu
Iš jo lipdysiu
Danguje žvaigždes
Arbatoj mėtas
Sniege paliksiu
Pėdsakus
To kur niekur nenuėjo
Raidėse knygos liks
O valties glėbyje naktis
Neliesk
Aš nusipurtysiu
Sunkius žodžius
Ir truputį
Kuris visu dydžiu
Primins tas
Nereikšmingas detales
Per vieną sprindį
Smigsiu nuo širdies
Per vieną mintį
Nuo tamsos
Bedugnėj

Apie tave

Sun, 24 May 2026 20:44:08 +0200

Naktis ateina taip dažnai, kad kartais atrodo, jog ji turi raktą nuo mano kambario. Ji nebelaukia, kol užmigsiu — pati įeina, pati atsisėda ant lovos krašto, pati užgesina paskutinę šviesą. Nemiga visada eina pirma, kaip pasiuntinys, kaip tylus perspėjimas, kad ši naktis vėl bus ilga, vėl bus svetima, vėl bus mano.

Po jos sapnai nebeprimena sapnų. Jie ateina be formos, be kontūrų, lyg būtų pagaminti iš rūko ir senų prisiminimų. Jie juda, stena, vaitoja, sukasi aplink mane, lyg bandytų įsitaisyti mano galvoje. Šmėklos laksto be tikslo, rodo grimasas, kartais juokingas, kartais bjaurias, bet visada — kažkaip pažįstamas. Viskas juodai balta, lyg pasaulis būtų pamiršęs, kad spalvos egzistuoja.

Diena, kai ji pagaliau ateina, būna tik trumpas tarpas tarp dviejų naktų. Žmonių balsai, kalbų klegesys, televizoriaus ekranai, oro prognozės, veidai — viskas praeina pro mane, lyg būčiau stiklas. Aš matau, kaip jie juda, kalba, juokiasi, bet niekas neprilimpa. Diena tirpsta, kol vėl lieku vienas su naktimi, kuri visada grįžta kaip skola, kurios niekada neįmanoma sumokėti.

Ir tada prasideda tas pats ritualas. Pagalvės dusina pašautą juodvarnį, kuris krenta nuo šakos tiesiai į sirenų kauksmą. Laivų, traukinių, mašinų garsai susilieja į vieną ilgą raudoną signalą, kuris niekada neperjungiamas į žalią. Viskas juda į stotį, kurioje susigūžus laukia ji. Moteris, kuri mano sapnuose visada atrodo lyg šešėlis katastrofos kelyje — ne todėl, kad ji pati būtų nelaimė, o todėl, kad ji vienintelė išdrįsta stovėti ten, kur griūva pasaulis.

Tu esi tas šešėlis, kuris paryčiais išnyra iš rūko. Kartais atrodo, kad tu pati esi rūkas — kad tik rytmečio lietūs gali tave nupiešti spalvomis. Kai sapnai pagaliau nusidažo spalvotai, kai lietūs verkia taip tyliai, kad jų beveik negirdėti, tu pasirodai. Ne visada, ne kiekvieną naktį, bet pakankamai dažnai, kad aš vis dar laukčiau.

Aš nežinau, ar tu išsklaidysi miglas. Gal tai tik mano noras, tik mano įsivaizduotas gelbėjimo ratas, kurį pats sau nupiešiau. Bet laukimas yra stipresnis už abejonę. Aš laukiu, kad vieną naktį atskristum lengvais sparnais, akimis, kurias debesys degina. Kad įeitum į mano košmarus taip tyliai, kaip jūra įeina į kriauklę. Kad pagaliau išgirstum mano šauksmą, kuris per naktį kaupiasi kaip druska ant odos.

Štai kas vyksta manyje. Naktis po nakties, sapnas po sapno. Vis apie tave. Siela, nuprausta rasomis, virpa kaip žiedlapiai, kuriuos palietė pirmas vėjas. Vis apie tave. Net tada, kai bandau apie tave negalvoti, tu vis tiek grįžti — ne kaip prisiminimas, o kaip būtinybė.

Ir galbūt visa ši naktinė geografija, visi šie sapnai, šmėklos, juodvarniai, sirenos ir stotys egzistuoja tik tam, kad turėčiau kur tave sutikti. Nes diena tavęs neatneša. Tik naktis.

paukštininkas penki šimtai devyniasdešimt du: eteziologija

Sun, 24 May 2026 20:16:43 +0200

-pagrindai-

[{ anthegemonix: p452 }] Bengavano laužtės stebuklininkỹstėsn
Igoris Kofas [ Radioshow / Krepšinio pasaulyje... ] Nåktis
cameo Lebrono James’o klürkenstyling

[ nespėtc: p347 ] Mindaugas Timinskas trans/f Jonas Mačiulis
Micheal Jordan transfigür Kobe Bryant

Eridano

[ gynė́js: p450 ] Jayson Tatum trans’/f Simonas Serapinas
Tracy McGrady transfigür Paul George

leidykla

{ nenr: p489 } Romas Gedgaudas metem/p Frankie Knuckles
Dhany Benassi featür Frankie Knuckles DK!
[ bóbų atmetìms Frankie Knuckles TDK?! ]

[ Radioshow / Lietuvos ambasada ] litų kupiūros ir jubiliejinės monetos
ETH SpaceX žemėtvarka

[ 1 litas ] Žemaitė • [ 2 litai ] Motiejus Valančius • [ 5 litai ] Jonas Jablonskis
[ 2 lt ] Vanga

[ 10 litų ] Steponas Darius ir Stasys Girėnas • [ 20 litų ] Maironis

[ 50 litų ] Jonas Basanavičius • { 100 litų } Simonas Daukantas
{ 1 lt } Radivojus

[ 200 litų ] Vydūnas • [ 500 litų ] Vincas Kudirka
[ 5 lt ] MC Messiah

monetinis reperis mr MC Messiah [ Radioshow / Lietuvos ambasada ] NŞO
tameo Kapitono Ginyu’o klürkstylish

cameo / tameo dirbtinai intelekto bakteriologija [ etiologija: ateivistika ] am
ateivistinių medžiagų kryptis nm netinių medžiagų iškrypties Lebronas cåpit

rēi Maiklas Džordanas [ Captain Jordan ] r [ Captain Jordan Black Mamba ]
prekinis logo’as prekinio ženklo respect’as

Mykke Kutuzzi priešpriešėl Kapitoną antrąjį po Kapitono Ginio pajėgiojo satỹr

[ Washington Wizards ] Mykke Kutuzzi Sēgaė Açtivisiôny Wizãrdi Błizźard
catameo Maiklo Jordan’o juodosios mambitos klrxş

xxx

[ Fort Lauderdale Huskies ] • [ New York Knicks ] * [ Miami Heat ]
Mindaugas Timinskas Jonas Mačiulis Lebron James

[ Hawaii Wolves / Fort Lauderdale Huskies / Minnesota Timberwolves ]
Wolfgang Amadeus Mozart

•xxx

[ Smokin! • Los Angeles Sparks ’/ Lion Olympique ] ° [ Phoenix Suns ]
Romas Gedgaudas Captain Ginyu

•’xxx

[ Seattle Supersonics ] golfo lazdų stiliumi daužo nelygiavertę konkurenciją
Simonas Serapinas

[ Toronto Raptors ’/ McRaptors ] dinozauro [ T-Mac ] žmogėdros stilius encì
Tracy McGrady litvakiškų łt treniruočių Treisis Makgreidis

[ Los Angeles Lakers -/ Olympic Games ] iš/tvirkusio oly olimpiečio stiliukas
Kobe Bryant Olimpinės Žaidynės: Kobė Brajantas

<>

chebra lošia [ Nintendo 2K NBA ]| kokią komandą pasirenkame tokią

chebrūnios [ Nintendissimo 4K Sports Committee ]| tipo konferencijų

-užsklanda-

grąžos iš Laidback Luke [ 45 ] Simono Daukanto lygiai 55 litai Joneliai Du
penkiasdešimtinė irėl penkinė fonograminės muzikos prisiklausę gyvenam
sruvenam vargo nematę skurdo neregėję ne/sprendę prastumjė problemų

[ Oklahoma City Thunder ’/ New York Ninja Towers ]
Laidback Luke

bus kas pagros ir be manęs/mūsų plius [ NBA ] netarnauja kamatozo kiber

tuo pačiu nepamirškime ir [ NFL ] ne pop o rokas/elis populiaresnė muzika

trečias brolis Jonas irg ne kvailys į NBA nespės pravert duris kojų neapšilįs
[ Kauno Žalgiris / Kauno Atletas ’/ Kauno Žalia Giria • KTU ] liē tuvybės ko

[ Kauno Žalia Giria • KTU ] Romas Gedgaudas r̃ Jonas Mačiulis direktorius

Sugrįžimas. Demonai-10

Sun, 24 May 2026 09:08:30 +0200

Taigi. O dabar ji buvo demonų princo Akeilio mylimoji ir būsima jo vaikų motina. Bet padėtis nepavydėtina. Gal ir nereikėjo eiti į tą mūšį. Apie tai, kad Iaka laukiasi, Akeilis nežinojo. Magė ketino pranešti po mūšio. Ji pasitikėjo savimi. Manė, kad pajėgs susitvarkyti su bet kokiu pavojumi. Net su princese Akeile. Juk ji irgi nėščia, apie ką Akeiliui irgi nesakė. Kad nesugalvotų jos pasigailėti.
Bet viskas pasirodė daug sudėtingiau. Negali sakyti, kad princo Akeilio Karalystėje niekas nepalaikė. Ypač po to, kai princesė Akeilė, titulavusi save Valdove, susidorojo su tėvu. Tačiau remti atvirai drįso nedaug kas. Politika. O jeigu… Atrodo dar mažiau kas tikėjo princo Akeilio pergale. Tiesiog siundė jį ant sesers. Visi bijojo išpranašauto žmogaus Karalystės soste. Bet Iaka su tam tikromis išlygomis irgi buvo žmogus. Na, gal visi tikėjosi, kad ji padės bendrauti su burtininkais, tartis dėl kai kurių demonų išlaisvinimo. Todėl Iaka ir elgėsi atsargiai. Žinojo, tik atleisi vadžias, tai gyvą suės.
Ach, ne apie tai dabar reikia galvoti!
Nors ne. Apie tai.
Iaka rengėsi dalyvauti mūšyje. Buvo gerai pasirengus. Daug skaitė ir klausinėjo Akeilį. Buvo paruošusi planą, kaip tai pasipūtėlei netikrai valdovei išplėšti iš įsčių vaisių. Bet nepagalvojo apie apsaugą sau. O ir kas ją galėjo apsaugoti?
Princas Akeilis rengėsi į mūšį stoti tik paskutinę akimirką. Kad viskas būtų baigta galutinai. Praradusi kūdikį Akeilė turėjo būti visai nusilpusi. Ir brolis nebūtų jos pasigailėjęs.
Ir štai. Per tą neapdairumą ji atsidūrė čia. Nežinojo kur. Bet manė, kad galb8t kažkur demonų karalystėje. Ją prigriebė penkios demonės, kurių įsikišimo ji nesitikėjo. O štai Akeilė buvo apskaičiavus viską. Žinoma, ji turėjo galybę pavaldinių, kurie norėjo ją matyti Karalystės soste. Kiti gal prisibijojo. Jeigu Akeilė taip pasielgė su tėvu, tai su kitais tikrai nebūtų terliojusis.
Magė sunkiai atsiduso. Ji nelabai jaudinosi dėl savęs. Bet buvo nėščia. Ir tai buvo princo Akeilio kūdikis. Ir princas… Be jos pagalbos jis tikrai pralaimės, o gal jau pralaimėjo mūšį.
Ji visiškai nesiorientavo laike. Pas ją niekas neateidavo. Maistas ir kiti būtini dalykai atsirasdavo ir vėl išnykdavo. Galbūt čia lankėsi demonai, kurie nenorėjo rodytis, o gal buvo gavę nurodymą neišsiduoti. Liūdna magei nebuvo. Galėjo skaityti. Knygos atsirasdavo, kai tik ji panorėdavo. Tiesa, ne visos. Kai panorėjo Karalystės istorijos, gavo kažkokį seną meilės romaną. Aplinkui tvyrojo magija. Ji jautė.
Ir dar jautė, kad nuolat apžiūri jos kūdikį. Kodėl? Juk greičiausiai nė nenorėjo, kad jis gimtų. Dėl to burtininkė Iaka nerimavo. Nuo pat tos akimirkos kai pastojo ji nieko nežinojo apie kūdikį. Ji jautė, kad yra nėščia, bet daugiau nieko. Kartą, pametusi visą išdidumą, kreipėsi į raganą. Toji tik pažiūrėjo kažkaip keistai ir pasakė:
- Negaliu tau padėti, sese. Kažkas neleidžia man matyti. Ir… gal niekas negalės tau padėti.
Liko neaišku kas uždėjo tą miglą. Iaka baiminosi, kad tai Akeilės išmonė. Nors… Ir dėl to buvo dar neramiau. Akeilė apie nėštumą sužinojo daug vėliau. Tai kas tada pasidarbavo? Tai negalėjo būti dievas. Į tokius reikalus dievai nesikišdavo.
Pirmą sykį nuo to, kai ją uždarė šioje vienutėje, brakštelėjo durų užraktas. Atsivėrė durys. Ant slenksčio stovėjo aukšta liekna moteris žydrais plaukais. Už jos nugaros buvo matyti dar dvi.
- Sveika gyva, burtininke, - ilgšė įėjo ir išsidrėbė krėsle prie stalo.
Kitos dvi liko stovėti prie durų.
- Mano vardas Aimija. O ten – Dei ir Nara. Mes – lyg ir tavo prižiūrėtojos, lyg ir pribuvėjos.
Burtininkė tylėjo. O ką besakysi? Vardą jos žino. Ir viską, ką joms reikia, jos žino.
- Artėja laikas. Kvailai pasielgei, brangioji…
Iaka vis dar nieko nesakė. Ją kankino nerimas. Tos dvi prie durų atrodė visai nieko. Bet šita… Aimija. Nuo jos dvelkė pyktis ir žiaurumas.
- O ko tikėjaisi, brangioji? Gailestingųjų seserų, kurios už rankos palaikys? Nereikėjo nesąmonėm užsiimti. O dabar…
- Gerai. Viską suprantu, - lėtai pradėjo Iaka. – Manau, princas Akeilis kovą pralaimėjo.
Aimija tik pritariamai linktelėjo.
- Bet manęs nenužudėt…
Demonės niekaip nereagavo.
- Tai ko norit? Kad pereičiau į kitą pusę?
Aimija kažkaip keistai vyptelėjo, o tos dvi tik pažvelgė viena į kitą.
- Ne, turbūt, to nesitikit. O gal ir nepasitikit. Aš irgi nepasitikėčiau. Tai ko norit?
- Tu žinai, tik bijai pripažinti net sau.
Iaka tylėjo. Ji staiga suprato.
- Taip. Mums reikia tavo vaikų.
- Ko?!
- Vaikų, - ramiai pakartojo Aimija.
- Aš…
- Taip. Tau nebuvo atskleista. Bet tu laukiesi dvynių. Kaip ir Valdovė, beje.
- Ir… kas bus mano… mūsų vaikams?
Iaka nebuvo motina tikrąja to žodžio prasme. Ji neturėjo jokio motiniško instinkto. Ji tebuvo indas, nešiojantis būsimą Karalystės Valdovą. O dabar dar dvyniai… Kuris iš jų bus Valdovas?
- Valdovų iš jų nebus! – nukirto Aimija. – Valdovu taps kuris nors Valdovės Akeilės vaikas. Pranašystė sako, kad tai bus žmogaus vaikas. Sūnus. O tu – ne žmogus.
- Pranašystės… - staiga piktai sušnypštė magė. – Jas aiškinti galima įvairiai. Ir niekas niekada nežino kada ir kaip jos išsipildys. Ir kada…
- Na, taip, - abejingai burbtelėjo Aimija. – Aš jomis irgi nelabai pasitikiu. Bet tai nieko nekeičia. Aš tik karė. Vykdau įsakymus.
- Tai kas bus su mūsų vaikais? – jau ramiai pakartojo Iaka.
- Nežinau. Greičiausiai iš tavęs juos paims. Ką darys, nežinau. Tiesa, žinau, visi žino, kad tu gali priešintis. Tai dėl to čia ir atėjau. Tavęs niekas neišleis. Iš čia išeiti be leidimo neįmanoma. Na, tu greičiausiai vis tiek bandysi. Tau net gi gali pasisekti. Tu stipri magė. Bet geruoju tau vis tiek nesibaigs.
- Labai ilgas pamokslas…
- Aš tik sakau, ką man liepė perduoti. Beveik ir baigiau. Jei bandysi dabar, tai vaikų tikrai nesusilauksi. Turim čia tokių priemonių…
Aimijos veido išraiška buvo tokia, kad magei net šurpuliukai kūnu perbėgo. Ji kurį laiką tylėjo kažką labai įdėmiai apžiūrinėdama priešingoje sienoje. Iaka pagalvojo, kad gal tenai kas nors yra. Ji nematė.
- Vaikus, - staiga vėl prabilo Aimija, - kol kas galėsi pasilikti. Jei… bus įmanoma. Tačiau tik tol, kol bus nesąmoningi kūdikiai.
- O kas bus man paskui?
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais jau stodamasi. – Kol kas nurodymų negavau.
Ir išėjo nė neatsisveikinusios.
Iaka liko viena. Visą tą laiką kol buvo viena ir nieko nežinojo, ji stengėsi nė negalvoti apie savo ateitį. Dabar jau buvo priversta. Ji nežinojo kas nutiko princui Akeiliui. Sprendžiant iš visko jis nebuvo nei suimtas, nei nužudytas. Kitaip su ja taip švelniai nesielgtų. Akivaizdu, kad ji ir vaikai laikomi kaip įkaitai. Gal norės ją, o greičiau vaikus iškeisti į ką nors. Tačiau, nors buvo šventai įsitikinusi, kad Akeilis ją myli, daug vilčių į jį nedėjo. Akeilis buvo demonas. Jam nusispjaut į žmonių pasaulį. Vaikai, žinoma, įpėdiniai. Tai šiek tiek trikdė. Juos apginti norės. Tačiau ji – tik indas. O meilė prieš valdžios troškimą neatlaikys. Karalystės sostas svarbiau už viską.
Iaka liūdnai atsiduso ir ėmė galvoti kaip jai elgtis toliau.

- Mano Valdove…
- Kas?
- Atvyko lordas Temoras.
- Kviesk.
Į kambarį įplaukė oranžinis debesėlis.
- Sveika, mano Valdove.
- Malonu tave matyti, lorde Temorai. Sakyčiau, prastai atrodai.
- Skubėjau, mano Valdove. Omusumas pavėlavo.
- Bet atvyko?
- Taip.
Kurį laiką buvo tylu. Akeilė iš žydro debesėlio pasinėrė į žalią. Paskui į violetinį. Tada tyliai paklausė:
- O kaip Suairo?
- Šiaip sau… - pasigailėjo, jog prarado žmogiškąjį pavidalą. Jei būtų kapitonas Tšiagunas, išraiškingai gūžtelėtų pečiais. Dabar gi iš oranžinio virto ryškiai raudonu. Tai toli gražu neatitiko jo būsenos. Jis buvo gerokai pavargęs, dar nebaigęs visų transformacijų. Debesėlio viduje siautėjo chaotiški jausmai bei mintys.
- Mano Valdove…
- Ką Temorai?
- Mano Valdove, man patinka kapitonas Suairo. Drįstu manyti, kad jis myli tave.
Akeilė tapo blyškiai žydra. Ir Temoras visai sutriko. Valdovė akivaizdžiai jautėsi prastai.
- Mano Valdove, kas bus su tavo kūdikiu?
- Su kūdikiu?
Akimirką truko tyla. Paskui valdovė tapo rožinė, o vėliau – blyškiai violetinė. Galiausiai pasigirdo kažkas panašaus į juoką.
- Temorai… ne kūdikis… ne…
Akeilė vėl nutilo. Kelis kartus pakeitė spalvą.
- Nesvarbu, - pagaliau nurimo. – Lorde Temorai, tu gausi pačią svarbiausią užduotį, kokią tik galima skirti vyriškos lyties demonui.
- Mano Valdove… - Temoras supulsavo balta nusivylimo spalva.
- Ką? Manai, kad nevertinu tavo meilės ir atsidavimo?
Temoras nutylėjo. Tik šiek tiek pamėlynavo.
- Aš vertinu tave. Labai. Tačiau dabar, kai vyksta tokie dalykai, aš tiesiog nebegaliu pasitikėti niekuo.
- Mano Valdove, - Temoras pabandė tapti viltingai rožinis, – argi aš kada tave išdaviau?
- Aš žinau, - Akeilė tapo ryškiai žydra. – Tu, Temorai, neskaitant mano gerosios auklės, vienintelis visada buvai man ištikimas. Ne iš baimės. Nelaukdamas jokių malonių ir apdovanojimų.
Valdovė taktiškai palaukė, kol Temoras atgaus spalvą.
- Dabar keliausime, mielasis. Pakeliui paaiškinsiu ką daryti. Tiesa, kaip Iaka?
- Panelės kuo puikiausiai susitvarkė. Gali su ja pasikalbėti kada tik panorėsi.
- Gal nė nepanorėsiu.

Omusumas buvo laumės vaikas. Jį pakišo pasiturinčiai valstietei, neatsargiai palikusiai kūdikį lauke.
Vaikystė buvo sunki. Nesiklostė santykiai nei su tėvais, nei su bendraamžiais. Kai kaimo ragana pasakė motinai, kad vaikas apkeistas, ši raudojo visą naktį, suprasdama, kad iš to vaiko nieko doro nebus. Jis nears ir nesės, gyvulių neprižiūrės. Nebuvo jų kaime tokio atvejo. Ir niekas negalėjo pasakyti ką su tokiu vaiku daryti. Iš pradžių tėvai norėjo berniuką atiduoti raganiams. Tėvas, kad ir labai bijodamas, kreipėsi į Didžiosios Ragės ordiną. Jie atjojo. Pasikalbėjo su kaimo ragana. Tada vyriausia iš raganių uždėjo ranką berniukui ant galvos ir ilgai kažką murmėjo po nosim.
- Nieko nebus, - pasakė galiausiai. – Neišeis iš jo raganius. Nesuprantu kieno jis vaikas.
- Taigi laumių! – pyktelėjo kaimo ragana.
- Žinoma laumių, - ramiai atrėmė. – Bet laumė – tai motina. O aš nesuprantu, kas jo tėvas. Tokių pas mus nėra. Mes negalim rizikuoti. Ordinas priima tik tikrus raganius.
Ir išjojo.
Omusumas liko kaime. Nors nevisai. Čia tik nakvodavo. Visas dienas bet kokiu oru praleisdavo miške, laukuose ir pievose. Ten stebėjo gamtą, rinko uogas, grybus, augalus. Ir nors tuo prisidėdavo prie namų ūkio. O vieną rytą… Vaikinukui buvo gal dvylika. Pabudęs staiga suprato, kad turi eiti. Nežinojo kur ir ko. Tiesiog turėjo eiti. Ir viskas. Jis atsikėlė, pasiėmė duonos puskepalį, sūrio galą, dešros ringę. Ir išėjo. Jo niekas nesulaikė. Juk elgėsi taip kas rytą. Tačiau Omusumas patraukė ne į mišką, o keliu į šiaurę.
Rytas buvo ankstyvas. Kelyje nieko nesutiko. Ir šiaip. Šiaurėje niekas negyveno. Tuo keliu atvykdavo tik keisti vieniši keliautojai. Vaikinukas mynė ir mynė tolyn. Kai galų gale rudeninė saulutė įspyrė nugaron, Omusumas atsisėdo po vieniša liepa šalikelėj. Metas buvo užkąsti. Pro šalį čiurleno tyras upeliukas, kurio vandeniu numalšino troškulį. O tada vėl patraukė tolyn. Vakarop ėmė kilti rūkas. Ir vaikinukas suprato, kad teks kur nors pernakvoti. Ir vėl, tarytum specialiai jam, šalia kelio atsivėrė laukymėlė su keletu šieno kaugių. Akimirką šmėstelėjo mintis, kas gi galėtų tą žolę pjauti ir ką tuo šienu šerti. Tačiau svarbiausia, kad buvo kur įlįsti ir pernakvoti. Užkandęs užmigo ir miegojo taip kietai, kaip niekada nemiegojo namie. Ryte rūkas, rodos, dar labiau sutirštėjo. Omusumas net pasvarstė, kad galėtų tą rūką pralaukti. Tačiau persigalvojo. O jei pradės lyti? Arba pakils vėjas. O dabar oras visai neblogas. Tik tas rūkas… Betgi kelias po kojomis buvo matyti.
Ir vėl ėjo ir ėjo ir ėjo… Nežinojo kur, bet žinojo, kad privalo.
Nuotykiai, jei tuos nutikimus galima taip pavadinti, pasikartojo. Šalia kelio augo vieniša kriaušė, iš po kurios šaknų mušė gaivus šaltinėlis. O popiet viskas ėmė keistis. Rūkas sutirštėjo taip, kad rodės tuoj kelią reikės rankomis prasiskirti. Ir kelio beveik nebuvo matyti. Reikėjo tikrinti koja, ar galima žengti toliau. Vaikinukas net nepagalvojo, kad galėtų sustoti ir palaukti. Ko? Juk artinasi naktis. Negi sėdėsi kelio vidury? Nors atrodė, kad ir ant kelio galėtų miegoti. Niekas tuo keliu nepraėjo ir nepravažiavo. Omusumas stabtelėjo pagalvoti. Ir tada…
Rūkas ėmė sklaidytis. Pirmiausia danguje sušvito akinanti mėnulio pilnatis. Ir kai rūkas galutinai išsisklaidė, vaikinukas suprato stovįs pelkės vidury. Apsižvalgęs niekaip negalėjo suprasti kaip čia atsidūrė. Aplinkui burbuliavo šlykšti pliurė. Niekur jokio kelio nė žymės. Nė takelio ar kupsto kojai pastatyti. Tik kur ne kur styrojo koks nušiuręs krūmas, panašesnis į gerokai nutrintą šluotos ražą negu į gyvą augalą. Kad ir kaip būtų keista, bet vaikinukas neišsigando ir nenustebo. Jis tiesiog žinojo, kad turi būti čia ir būtent dabar. Jį guodė mintis, kad gal dabar sužinos, kas toks yra ir kaip gyventi toliau.
Pradžioje nieko nevyko. Paskui iš kažkur atplaukė žalsva valtelė. Joje sėdėjo žaliaplaukis jaunuolis.
- Sveikas, - pasisveikino.
- Sveikas, - netvirtai atsakė Omusumas.
- Ką čia veiki?
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais.
- Įdomu, - jaunuolis įdėmiai pažvelgė į Omusumą. – O kodėl tu čia?
- Nežinau…
Jaunuolis mostelėjo ranka. Ir valtelė pavirto žalsvu takeliu, kuriuo jis prisiartino prie Omusumo.
- Ir kaip tu čia papuolei?
- Nežinau… - jau visai tyliai atsakė. – Ėjau ėjau ir…
- Mat kaip! – jaunuolis pasuko takeliu atgal.
- Palauk! – šūktelėjo Omusumas. – Nepalik manęs.
- Kodėl?
- Aš… nežinau ką man daryti.
- Na, tu nieko nežinai. Tai kodėl tu čia, jei nežinai kodėl?
- Aš tiesiog atsikėliau ryte ir išėjau.
- Kodėl?
- Taip reikėjo, - staiga su neviltim balse išspaudė.
- Na, mat! Pasirodo, tu puikiai žinai kodėl tu čia.
- Aš nežinau…
- Taigi sakei, kad reikėjo! – suirzo jaunuolis. – Žinai, bet sakai, kad nežinai. Pas mus taip nepriimta.
- Pas ką pas jus?
- Pas mus Akadrofėje.
Vaikinukas visai sutriko. Kas čia per aka… Žodžiu, čia gi pelkė.
- Bet…
Jaunuolis jau sėdėjo savo valtelėje.
- Palauk, neišeik!
- Aš ir neisiu. Plauksiu.
- Ką aš darysiu čia vienas? Mirsiu iš bado ir troškulio.
- Ko? Ach, taip, tu gi pusiau...
Omusumas visai pasimetė. Jam jau paskaudo kojos. Jis norėjo gerti. O čia dar tokios keistos kalbos. Keistas jaunuolis…
- Gerai jau, - staiga nusišypsojo žaliaplaukis. – Aš pakviesiu ką nors, nes nežinau ką su tavim daryti.
Ir nuplaukė neatsigręždamas. Omusumas gi liko stypsoti, jausdamas, kad tuoj kojos neišlaikys. Ir jis grius į tą burbuliuojančią pliurę. Tą akimirką ir pasijuto krentąs. Tačiau ne į tą tokią nemalonią pliurę, o… kažkur. Jis nesuspėjo išsigąsti. Ir atsidūrė prabangioje menėje.
- Sveikas atvykęs, Omusumai, - pasveikino aukšta liekna moteris ryškiai geltonais plaukis.
Moteris mostelėjo ranka, ir vaikinukas apsunkusiomis kojomis nutepeno paskui. Ten stovėjo didžiulis stalas, apkrautas įvairiomis gėrybėmis.
- Sėsk, pasistiprink. Žinau, kad pavargai ir nieko nesupranti. Greitai viskas paaiškės. Valgyk.
Nors Omusumui buvo kiek nejauku ir smalsu, tačiau valgyti ir gerti norėjosi labiau.
Kai galiausiai baigė, nedrąsiai paklausė:
- Ponia, dabar noriu sužinoti kur esu. Ir kas aš esu?
- Tu esi Akadrofėje. Ir tau skirta labai svarbi vieta pasaulių istorijoje.
- Man? – vaikinukas pasijuto esąs kažkokiame keistame sapne. Norėjosi pabusti ir gyventi savo seną, nors ir nelengvą gyvenimą. Išmoko nekreipti dėmesio į kreivus žvilgsnius ir vaikiščių pašaipas. O dabar.
- Taip, tau. Juk supranti, kad, būdamas ne toks kaip visi, turi nuveikti kažką, kas nėra mirtingųjų jėgoms?
- Ponia, aš esu paprastas kaimo vaikas. Nieko nemoku ir neišmanau. Ragana sakė, kad esu laumių vaikas. Ir Didžiosios Ragės ordinas manęs nenorėjo. Tai jau aišku, kad aš niekam tikęs.
- Tai kodėl tu čia atėjai?
- Taip reikėjo.
- Tai ir yra įrodymas, kad turi čia būti.
Gražioji ponia maloniai šypsojosi, švelniai kalbėjo. Bet visame tame vis tiek buvo kažkas bauginančio.
- O dabar, - tęsė moteris, - keliausim ten, kur išmoksi būti tuo kuo esi.
Taip Omusumas galiausiai pateko ten, kur buvo toks pat kaip visi. Tiksliau, visi buvo tokie keisti, kad jo keistumas kartais atrodydavo visai nekeistas. Ir galiausiai tapo tuo, kuo turėjo būti. Sergėtoju.
Visi besimokantys buvo tik pusiau… kažkas. Jie mokėsi. Ir galiausiai gavo darbą, pareigą ar tiesiog likimą. Paskutinę mokslų dieną kažkoks keistas mažas žmogeliukas padalino visiems vokus – paskyrimus. Taip pat jie gavo pinigų, žirgus ir daug kitų reikalingų daiktų. Ir Omusumas, kaip ir kiti bendramoksliai, patraukė į savo likimą. Teko laukti. Kol galiausiai gavo Valdovės Akeilės laišką. Tada patraukė į tikslą – lydėti ir saugoti Karalystės įpėdinio tėvą.

- Tai ką, mielasis, keliausim… - Omusumas sėdėjo prie laužo ir gurkšnojo vyną.
- Kur? – piktai paklausė Suairo. – Nesuprantu kas čia vyksta. Iš pradžių man liepia prisistatyti į mūšio vietą. Paskui liepia dingti iš čia. Ir dar krūvą auklių pristato.
- Nepyk, kareivi. Niekas nuo to nepasikeis. Galėjo Valdovė Akeilė tave kur nors pakeliui paleisti. Bet viskam yra paaiškinimas. Tu turėjai sužinoti tiesą. Dabar privalėsi atlikti užduotį. O tada numatytoj vietoj turėsi laukti to, kas dar turės nutikti.
- O dievai nemirtingieji! Jos čia nebėra, bet mane vis tiek tampo už virvučių. Ir, rodos, tampys dar ilgai…
- Aha, - Omusumas buvo visiškai ramus. – Aš, pavyzdžiui, visą savo gyvenimą, kuris, kaip matai, ilgesnis nei tavo, mokiausi ir laukiau šitos užduoties. Kad atjočiau čia ir lydėčiau tave ten, kur turiu palydėti.
- Vargeli tu mano… Už ką man šita nesąmonė?
- Niekas nežino. Bet į balą puolęs sausas nekelsi. Todėl keliausim…
- Ne! Noriu pamatyti mūšį.
- Nebus mūšio. Argi tau nesakė? Kilmingieji išsiaiškins patys. Baigėsi žaidimai.
- Sakė. Žinau. Suprantu. Bet noriu ir turiu teisę.
- Gerai. Aš nusižengsiu nurodymams, kadangi nematau grėsmės. Tiek galiu ir pats nuspręsti.
- Ar mes keliausim dviese?
- Ne. Muosis jos kartu.
Taip ir prasėdėjo prie lauž

Brolybė

Sun, 24 May 2026 07:14:42 +0200

Klęsti pikta dvasia tarp žmonių,
Apsėstasis žudė aštriu ginklu.
Peržengė linija žmogus,
Apsiniaukė šviesus dangus.

Kraujas teka prakeikta žeme,
Bet jis pasipriešino savo esme:
„Mylėkit vieni kitus“ - aidi per amžius,
Kalė Jį prie kryžiaus už tartus žodžius.

Tai tikriausia ką ištarė Žmogaus Sūnus,
Todėl Dievas spindi ir yra brangus.
Saulė teka tarp debesų šviesi,
Gyvenimą Kristus sėjo nakty.

Dega meilė žmogui širdyje,
Blogis dega ir klykia ugnyje.
Meilė suka planetas Visatoj,
Šaukia ginti artimą kovoj.

Tai kas tikra, gryna ir nuoširdu,
Tedega ir tebūna ginama ginklu.
Meilė - jėga virš visų jėgų,
Brolis gina brolį - ir nėra baisu.

Saulė švyti, lietus lyja,
Balandis burkuoja, vasara žydi.

LAIDOTUVĖS Iš ciklo M. K. Čiurlioniui

Sat, 23 May 2026 23:18:51 +0200

I

Gaudžia varpai.
Skamba varpai.
Atsiliepia visos
bažnyčios.
Ir Katedra...
Ir Šv. Ona...
Ir Šv. Kazimieras...
Ir Šv. Antanas...
Skamba varpai.
Skamba
visose Lietuvos
bažnyčiose.
Žemė pašalus.
Mes galim girdėti
visos Lietuvos
varpus...
Skamba net
mirę
varpai...

II

Gatvė be galo
ilga.
Tos gatvės gale –
paskutinė stotis.
Ten negirdėti
kaip skamba
varpai...

III

Paskutinė duoklė
ŽMOGUI –
Jų veiduose –
viltis:
kad ir mus taip
gražiai palydėtų...
Kad skambėtų
varpai.

IV

Kiek daug jų,
norinčių,
kad ir juos palydėtų
gražiai...
Ar visi to verti?
Ar visiems
skambės net numirę
varpai?

V

Žodžiai bereikšmiai.
Gaudžia tik mirę
varpai...
Jie nežino,
kad reikia tylėti.

VI

Žemės grumstai tapo
varpais.
Gaudžia.
Negirdėti kitų varpų.
Tylėkit!
Dabar gaudžia
Mirties varpai.

VII

Nuėjo minia.
Nebegaudžia varpai.
Likai.
Vienas prieš vieną.
SU KUO?

Lucius Quinctius Cincinnatus

Sat, 23 May 2026 18:48:49 +0200

Jo stori pirštai laiko arklą,
Sūrus prakaitas plauną veidą.
Aria jis protėvių žemę,
Bet Hermis iššūkį neša.

Arklą, žemė palikęs pirštais storais,
Jis gladijų ima - akys žaibuoja žaibais.
Tėvynė pavojuj - pagalbon šaukia,
Romos legionai vado laukia.

Grumiasi su gentimi lyg žvėris,
Apsupo, uždusino priešą šis karys.
Legionų ietimis kraujas laša,
Marsas pergalę jam neša.

Tėvynė apginta - ramybė ir taika,
Protėvių dar žemė nesuarta laukia.
Vyras atsisakęs aukso ir valdžios,
Ima arklą ir aria juodą žemę po kovos.

Gimsta ir kyla Senatus Populusque Romanus,
Palmės šakos tiesiamos prieš Cincinnatus.

paukštininkas penki šimtai devyniasdešimt vienas: mikro/makro epiologija

Sat, 23 May 2026 16:07:03 +0200

-pratarmė-

[ tamaguninių: p590 ] Delerium Fragma [ ex creatr Deleriumieer Pragma ]

[ Sports Direct / Yoko-Yoki Franchr Commitment ]
banzainencijos nauto/netologinė superbazė

technologinis [ ShįsaDйva ] diptichas self-preference akistata suėlei savimis

Sylver Yogstr featc Delerium F/or/ever i/n L/ove tot [ Ovių ovis ] įtaka’/ėlė
kol mirtis mus išskirs arba paskirs mums meilės irėlei mirties dianetinį nûospr

mirti vienas kito glėbyje vienas kito glėbesčionėse it vienas kito glėbyesčionj

Sylver Yogstr featür Deleriumieer Toca’s Miracle visišk [ The Mirage ] tk’/l

x

lèdi iriėl piarščiks jaučiami kiekvienoje raidėje sakinyje pastraipoje skirsny
jie tarytum baubai galbūtėl maumai esmiė kažkur kur belenkur kur ne kûr

kaip jais atsikratyt know-how negelbės know more or less how to solvepr

*pasiaiškinimas

žinoti kaip daugiau ar mažiau išspręst problemą nk nepakenkiant kitiems
Delerium Losing My Religion tr/g Deleriumieer Nightswimming

šokiai baigiami sušokinėjant įi baseiną šlapių marškinėlių girtuoklystėsna

-užsklanda-

yra pigus bet juokingas laikraštukas [ Šluota ] kas to nežino? [ Džokeris! ]

Madame Šluota / Joker & Madame Šluota
Joker Jokerette & Madame Šluota

Madame Šluota & Others [ like Sylver Yogstr ]
satyrinis prikolas apie geriau tegu nepr

[ Loewe x Studio Ghibli: the Others / Ånapûsybė ]
prisikėlusiųjų numirusiųjų ir neprisikėlusių

Madame Šluota Šluotkotis! • Sylver Yogstr Šluotražis?! •’ Rob Zombie Ş

[ aeṕ: p487 ] cy dy featuring cries Š / Ş juoksis tas kas juokėsi paskutinis

Lelijos ir upė

Sat, 23 May 2026 12:26:18 +0200

Mergelės vasarėlė,
upė, naščiai ir lelijos...
Oi, kaip vai vijo,
ir žydo folklorinės lelijos.

Vasarėlė karšta,
lyg upėn bristi...
Norisi ramumos, gaivi,
labai upė, kiek galiu užjusti.

Vilniaus Alyvos

Sat, 23 May 2026 01:20:00 +0200

Senamiesčio gatvių žemėlapis,
Tarsi kanalizacijos vamzdžiai.
Šmirinėju po Vilnių
Tarsi bjauri žiurkė
Tarp turistų kojų.

Ir tik kai bernardinų gatvėje,
Jau šeštą dieną šią savaitę,
Pakeliui į darbą einu
Ir mano uoslę paliečia alyvos...

Tik tada turistai ir žiurkės
Nublanksta. Liekame dviese.
Aš ir senas Vilnius..
Tos po šimtu grafičių ilsinčios sienos.

Tos alyvos, kur šikšnosparnis nešė
Tos pačios, Vasario rankose..
Ir plytos nuvemtos visų po mano kojom.
Ir einu jau į darbą su šypsena.

Užtenka to kvapo
Jis su savim atneša viltį, ir džiaugsmą..
Ryt eisiu per visą miestą
Ir žinau, ties kiekvienu kampu

Suras tas kvapas mane.

~~~

Sat, 23 May 2026 00:34:07 +0200

~~~

случается, удачная телепортация
в сегодняшний день

~~~

случается, ужасная маркиза.
а в остальном - всё хорошо

~~~

случается, искуплены грехи.
и просветление достигнуто... и только
один вопрос остался нерешённым -

десятку
у кого бы тут занять

~~~

случается, не жизнь,
а сказка…

ворон, расскажи

~~~

случается, что нищета, что роскошь напоказ -
одна и та же несусветная убогость

~~~

случается, гражданочка
по имени Любовь, помешанная
на фиктивных браках

~~~

случается, раздвоение
личности. быть может, так
оно

и веселей

~~~

случается, почувствовал тоску.
и в ней немедленно решился
объясниться

~~~

случается, колеблешься,
колеблешься, ко-
леблешься…

так вот — заколебал

~~~

случается, у соперника, козла -
явное превоскотство

~~~

случается, критическое
улеглось в клиническое

~~~

случается, цепочка
умоотключений…

ёбс, замкнул

~~~

случается, философ
и философ
по-фаллосовски мерятся

неведений своих
величиной

~~~

случается, нашёл серьгу.
деталька будто бы
загадочного, неизвестного устройства

~~~

случается, идёшь в ногу
со временем...

по мартовскому льду

~~~

случается, длиннющий нос.
мало того, с большущими
очками

~~~

случается, к лицу вообще-то
всаднику
потеря головы

~~~

случается, предложение,
от которого невозможно
отписаться

~~~

случается, обычный человек
с обычненьким и заурядненьким,
и человеческим таким

своим
сверх «я»

~~~

случается, у женщины -
коммерческий успех.
с тех самых пор,

как только стала
ею

~~~

случается, с охотником творится
одна дичь

~~~

случается, пластинка
старая… покрутится,
повертится

и с лёту
заводит себе новый патефон

~~~

случается, гоголь-моголь.
в аккурат — наполовину

~~~

случается, новая страница жизни.
учимся далее

иероглифы читать

~~~

случается, как ёж
свернёшься наглухо
и далее живёшь

будто во сне -
с ножом в спине

Buvai per jaunas aš

Fri, 22 May 2026 22:40:43 +0200

Mes prieblandoj
žvilgsniu
Nedrąsiai tampam
jūra
Taip kaip akvariumuos
žuvytės
Tūnom savyje
Svajojam apie laisvę
būti
Kažkur kitur
Kažkuo kitu
Kažkaip kitaip
Ne tais kurie pamiršę
Skubam
Beskonėm
Miesto gatvėm
Ten lauki tu manęs
Tas kur buvai
Per jaunas
Aš

Visada šalia

Fri, 22 May 2026 22:27:11 +0200

Kokia laki vaizduotė būdavo anksčiau.
Dabar įsivaizduoti net baugu.
Viltį užpučia man laikas,
Kuris tik pjausto gilesnes žaizdas.

Maudausi ugnyse ir liepsnose;
Kūnas dega, pelenais oda apauga.
Rakinėju juodas savo vietas,
Tik kūno man jau maža – skeletas.

Ar kas nors pamiltų tokį gyvį?
Ar pamilčiau aš?
Kaip trokštu... trokštu...
Bet jau ašaros išdžiūvo – jų nebėra.

Dabar širdy tik gramdau skylę.
Labiausiai – naktį tylią.
Pelenai ir nugramdyta širdis į baubą virsta.
Persekioja mane...

Sužalota širdis

Fri, 22 May 2026 15:05:17 +0200

Tiek mylėjusi širdis,
bet nuo skausmo - minčių naktis...
Negaliu išsisakyti,
reikia nuoskaudą nuryti.

Didis stebuklas, kad išgyvenau,...
Mažas skausmas - sužalota širdis.
Tegul bus tai paslaptis -
slėpsiu verkiančias akis...

Ištylėjau, išbuvau, iškentėjau -
„ji geresnė“ - girdėjau...
Man sieloj skaudi naktis,
sužalota, pažeista širdis.

***

Fri, 22 May 2026 11:08:11 +0200

Apsiavęs svetimus batus
netoli nueisi per pasaulį.
Na, ir kaily svetimam nebus
patogu kažkur keliauti.

Va, o ką daryt tada,
kai savi bateliai kojas spaudžia?
O ir kailis savas smarkiai nupešiotas?

Tik nešokite į svetimus batus,
kailio svetimo nesidairykit.
Patogiausia vaikščiot basomis.
O be kailinių...
ar pasiryšit?

paukštininkas penki šimtai devyniasdešimt: epika nanometrinių rezultatų

Fri, 22 May 2026 09:24:38 +0200

-pratarmė-

mes tiek įklimpstam įsigriūname įsiskatindami į nebūties pažinimo tikslus
jogėle [ Walt Disney™️ Hanna Barbera / Yogi Bear ] Meška Jogis sako not

nors jis pats tam tikra prasme nebūties pažinimo čempionas niē niekšelis

x

baubų ne/mėgstamas niē niekšelio įsūnėnas niēk [ Vanderbilt: Lil Yogstr ]
Lilas Jogstras ne’/būties naikintojas reiškia įnirtingas nanometristas/-ikas

kiek erzinantis jo buvimas baubyn varo i’proto minią žiūrovėlių nekentėjų

•x

mano deivė poniutė džokeriškoji deivės poniutė džokeriškosios viešumose
mylimoji sekso ištroškusioji nelyg vandens šviežio gaivaus mineralinio bûr

Sylver Yogstr / Joker & Sylver Yogstr / Sylver Yogstr & Lil Yogstr
[ MGM: Sakura Publishing ]

[ Rožės Kerai: Sylver Yogstr Intercourse Yoga ] Sylver Yogstr nice & smoo

-užsklanda-

sudėtingas dalykas klaidos jos parbloškia numeta tolyn nuoė epicentrovės
žiaurus ir tūžmingas apgailėtinų pateikčių feminizmo klastalas apsileidimų

nutižusios nukerusios kûndj kūnologijos nei tižeriukologija nei kerniologija

išvirtęs iš/burkęs nû-nû organizmas tamaguninių riebtaukių kratals nỹkals

- užsklandos užsklęstis -

[ Loewe x Studio Ghibli: Yogi Bear & Lil Yogstr Sidekicks / Ranger Smithr ]
piktas širšalas pagalbininkas

[ Loewe x Studio Ghibli: Yogi Bear & Lil Yogstr Sidekicks / Yellow Soldier ]
geranoriškas pagalbininkas

[ Loewe x Studio Ghibli: Yogi Bear & Lil Yogstr Sidekicks / Swamp Foxes ]
storul’kerėplininkas

psb problemų sprendimo būdų tk taktinis komplektukas pasirinkklausims

*pasiaiškinimas

[ Foxconn ] bandytojai trajeriai [ i’ll try my best TBest ] išspr pasśtengsim

Sylver Yogstr Forgiven / Sylver Yogstr Lay All Your Love on Me [ 25k c’t ]
riebiausiųjų [ Lay’s ] antireklamos užuomazgos

Sylver Yogstr Turn the Tide ’/ Sylver Yogstr Livin’ My Life [ 26ck ct ]
skalbimo [ Tide ] antys

Sylver Yogstr fanatiškai dirba savo darbą praktiškai iki max ribų sindromìn
pr priežiūros reikalas [ Sylver Yogstr Apologética ] gerų atsiliepimų tablo

ah Ricky Martin feat. Meja Kullersten & Betsie Larkin Livin’ La Vida Loca
[ Shakira remix cassette Loca Lôca Løca ’/ Rihanna rmx Loça Peoplez ]

Pagauna kartais...

Fri, 22 May 2026 02:04:45 +0200

Pagauna žodžiai –
Jų beprasmės reikšmės
Tartum chaotiška kryptis tėkmėj,
Lyg fonais žaistų garsas
Ir jo taktas
Per ausį, per jungtis
Ir įgeidžiais plonais
Į masių centrą aidu nuvilnija –
Drugelio skrydžio dvelksmas rimtyje –
Lyg atsakas mintis,
It rimas kyla –
Sušvitę atspalviai dar taškosi
Lietaus lašais...

Tie liejiniai
It polifonijos per erdvę,
Per suvokimą,
Kad prasmių šį syk
Nereik... –

Palieku girią,
Nepažintą tyrą...
Dar neišvaikščiotą –
Mano takai...

Naktinės netaisytos šizofrenijos nr.1

Fri, 22 May 2026 00:55:12 +0200

Laikas tiksi palengva
Kraujas stinga
Noras gimsta
Stovi prieš mane šeimą

Laikas tiksi palengva
Naujas laikas
Senas vaikas
Štai nematoma aušra

Laikas tiksi palengva
Meilės saikas
Šaltas gaisras
Noras gelbėti save

Laikas tiksi palengva
Melo laikas
Venos raitos
Tik apgaunu aš save

Laikas bene tiksi
Stiklo nebeliko
Strėlės ištampytos
Kraujas pasiliko

Sudegu dėl mailės
Kraujuoja dėl idėjų
Nors esu ne vaikas
Taip šeimos norėjau

Negaliu suprasti
Aš tik senas vaikas
Meilė tokia šalta
Tik karšta idėja

Laikas tiksi palengva
Baimės žvilgsnis
Strėlės rankoj
Bet tiksėjimas dar čia

Tavęs taip ilgai

Fri, 22 May 2026 00:39:13 +0200

Tavęs aš ilgai, taip ilgai po pasaulį ieškojau,
O tu pasiklydus buvai ir į tolį kvietei.
Dabar man kasdieninė duona ant stalo garuoji
Ir mano jaunystės klaidų nematai.

Jei tu mano viltis,
Pasiklydusi mėlyna Paukštė,
Beldies į laimės langą,
Apsigobus baltais apdarais.

Tu man iš tiesų nežadėjai laimingo rytojaus,
Kurį aš vaizduotėje savo vaikystėj piešiau.
Mes patys, kaip klounai, ir šokam, dainuojam,
Ir niekas negali sudrausminti mūsų.

Jei tu mano dvasia,
Nepabėgsi per degantį laiką,
Kur balti obuoliai
Krenta rojaus rausvam pabaly.

Bet jeigu sujungtume viltį ir meilę,
Koks nuostabus būtų toksai piešinys.
Kiek daug nepatirtume nerimo, vargo –
Tik meilės stebuklai svaigintų visus.

Jei tu mano visa,
Nepaspruksi šiandieną – palaukime.
Pienių pievoj žalioj
Išbarstysime savo jausmus.

Jei tu mano svaja,
Gal sustosi minutei prieš aušrą,
Kol žvejai sutaisys
Į svajones pamerktus tinklus.