http://rasyk.lt lt kitoks.lt skiriu
Kaimo japiui

Norėdami sukurti japonišką eilėraštį lietuvių kalba,
turime leisti tylai mus apgaubti,
kaip nindzė tykoja ir smaugia
nieko neįtariančią auką.

Norėdami sukurti indišką eilėraštį lietuvių kalba,
turime leisti kalbos vandenims pakilti
ir mus paskandinti kaip Gangas, kol
atgimsime prieinamesne forma.

Norėdami sukurti prancūzišką eilėraštį lietuvių kalba,
turime pasismeigti ant Eifelio bokšto,
kol mūsų kraują stingdantys riksmai sukels tą didingą
je ne sais quoi.

Norėdami sukurti ispanišką eilėraštį lietuvių kalba,
turime leisti būti subadomi puolančio poezijos buliaus,
kai kaip idiotai bėgame gatvėmis,
mojuodami draugų kameroms.

Norėdami sukurti amerikietišką eilėraštį lietuvių kalba,
turime sulyginti kalbos kalnus dinamitu
ir griuvėsiuose pastatyti etninį teminį parką
su žavingais akcentais ir kunkuliuojančia tyla.

Kad užsienietiškas eilėraštis taptų lietuvišku,
turime nutildyti jo šiurpius kampus
ir pakelti iš geležies paverstą kalną, kuris atspindėtų
pačių neigimą, tarsi būtų auksas. ]]> Wed, 15 Apr 2026 02:37:45 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261957.html http://rasyk.lt/kuriniai/261957.html o tai geriau už patirtį,
sidabras geresnis už auksą (neužkrečia auskarų),
netikras šedevras geresnis už tikrą, nes bent jau įperkamas,
„permanentinė mirtis“ virtualiame kare geresnė už tikrą mirtį tikrame kare,
imitacija geresnė, nes nuoširdi,
tuo tarpu inovacijos siekia padaryti įspūdį,
ir, šiaip ar taip, niekada nebūna tokios, kokios sakosi,
antras kartas geresnis už pirmą, kaip gerai žinote!
perdirbinys yra sąmoningas ir todėl moraliai budresnis
šis sentimentas yra geresnis nei kitais atvejais, kai buvo išreikštas
nes praeityje buvo išreikštas stipriau ir dabar gali atsipalaiduoti
net galvoti, kad Jerome Salingeris turėjo omenyje Davidą Copperfieldą,
devintojo dešimtmečio magą,
kuris privertė išnykti tikrus automobilius ir pastatus
yra geriau nei žinoti, kad jis turėjo omenyje Charlesą Dickensą
bet tik todėl, kad kiti jau anksčiau apie tai pagalvojo
ir rašė apie savo klaidą laiminčiu kuklumu
ar sąžiningumu, arba abiem
katė, medžiojanti paukštį, dabar geresnė
dėl animacinių filmukų
lygiai taip pat, kaip katė, gyvenanti šalia,
yra geresnė katė, nes ji nebėra Jūsų katė
rimas yra geresnis, kuo daugiau kartų naudojamas
klišė yra geresnė už tiesą
tiesa yra tiesiog kažkas, kas dar netapo kliše,
bet neišvengiamai taps
(tada galėsite įsidėti į kišenę
ir niekas negali įsidėti tiesos į kišenę)
ir bet kuris karalius, karalienė, prezidentas ar ministras pirmininkas
yra geresnis už visus ankstesnius karalius, karalienes,
prezidentus ar ministrus pirmininkus
bet kuris eilėraštis yra geresnis už visus ankstesnius eilėraščius
kurie iš esmės perteikia tą patį dalyką
tai reiškia, kad naujas yra geriau nei senas
bet tik jei regisi, skamba ar kitaip atrodo kažkaip senas
būti simuliacijoje yra geriau nei būti realybėje
stebėti simuliacines žvaigždes, skambant talentingo įrašų atlikėjo
sukurtai aplinkos muzikai
yra geriau nei stebėti tikras žvaigždes, skambančius niūrius garsus
iš realaus gyvenimo
išvestinis grožis yra geresnis už bet kokį kitą
(čia mus supa visas šis netiesioginis grožis – įsivaizduokite!)
tačiau publika vis tiek sakys „ne“
kad ir kiek kartų sakytumėte
koverio versija yra geresnė už originalą
bet koverio versija visada yra geresnė už originalą
žinau, kad koverio versija visada yra geresnė už originalą
ir priežastis, kodėl žinau, kad koverio versija visada yra geresnė už
originalą, yra ta, kad niekada negirdėjau
originalo... ]]> Sun, 12 Apr 2026 00:03:49 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261936.html http://rasyk.lt/kuriniai/261936.html kai negaliu padoriai rašyti
ar sklandžiai išreikšti minčių
ar rasti protui muzikos, reikalingos,
kad užbaigčiau eilėraščius, apžvalgas ir eses,
kurie privalėjo būti parašyti jau prieš kelias savaites ar dienas,
priversdami sustoti, nustoju
atsakinėti į telefono skambučius, teisingai maitintis, bėgioti kilometrus,
skaityti elektroninius laiškus ir karštai su savimi mylėtis.
(Taip pat būtent tuomet broliai ir sesuo manęs neieško,
nes neieškau jų aš.)
Pabėgu į Šiaurę, į artimiausią biblioteką ar naudotų knygų parduotuvę.
Tai - šventyklos, tylūs energijos davėjai, intelektualinis prieglobstis.

Man tai - ne mėlyni paplūdimiai, pramogų parkai
ar tylios koplyčios, pasislėpusios tarp miško žalumos.
Ne daugiaaukštės Lietuvos prekybcentrių patalpos, įmonių knygų
supermarketai, kalnų takai ar Karibų jūros slėptuvės.

Mano monumentai – tai išlaisvinti lentynose laikomų knygų švyturiai,
pristatantys užmirštus poetus, neskaitytus antropologus, siekiančius
nuolatinių docentų pareigų, savarankiškai išsilavinusius genijus,
likusius debiutinius romanistus, išryškinantys greitai parašytus
bestselerius, išmintingus istorikus ir teologus, Nobelio, Pulitzerio
premijų ir Amerikos knygų apdovanojimų laureatus, poetus ir grožinės
literatūros rašytojus, pernelyg užtikrintus politinius komentatorius,
mažos spaudos vunderkindus ir viešai išleistus akademikus. Visa tai –
vitaminai lėtam protui ir nuklydusiai sielai šią kūrybos žiemą.

Netikiu besišypsančiais politikais, marketingų asociacijos gydytojais,
zebra-veidžiais bankininkais, raudon-švarkiais nekilnojamojo turto ar
automobilių pardavėjais ar giedančiais pamokslininkais.

In libris confido (Knygomis tikiu).
Galima patogiai teigti, kad žinios,
ne sutrumpintos ar kompiuteriu supakuotos, o
puslapiai sunkiai iškovotų žodžių, šokančios kalbos,
kruopščiai ir kontempliatyviai užrašytos tokių kaip aš ir kitų,
netobulai padėtos į lentynas atvirų širdžių ir protų lygmenyje,
yra prevencinė medicina, stiprinanti mane sugrįžti prie aiškių
nebaigtų idėjų puslapių, kad jas perdirbčiau, peržiūrėčiau ir
užrašyčiau kaip naujus pasaulius ir žodžius visose jų subjektyviose
konfigūracijose, kad galiausiai jos būtų perdirbtos į knygas, kurios,
tikiuosi, atsidurs bibliotekų, knygynų, namų ir kitų mokymosi
orakulų lentynose, kur jas ras ir vartys imlūs knygų mylėtojai,
skaitytojai ir rašytojai, ieškantys atsitraukimo, ieškantys pabėgimo
ir erdvės, ieškantys atviros širdies operacijos be skalpelio... ]]> Fri, 10 Apr 2026 00:06:28 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261919.html http://rasyk.lt/kuriniai/261919.html ... yra Patricko Batemano idėja, kažkokia abstrakcija,
bet tikrojo „aš“ nėra, tik esybė, kažkas iliuzinio...
(Bret Easton Ellis, „Amerikos psichopatas“)

Jei galėčiau, užsidėčiau sveiko proto kaukę ir
eičiau į dykumą susitikti su fėjomis ir angelais.

Užsidėdavau sveiko proto kaukę, kad atsispirčiau
smėlio audroms, užsidėdavau sveiko proto kaukę,
kad atsispirčiau smogui, užsidėdavau sveiko proto
kaukę, kad ištverčiau paukščių gripo, SARS ir
naujojo koronaviruso dienas. Senasis laivas
perplaukė dešimt tūkstančių kalnų, bet prieš
mane dar dešimt tūkstančių kalnų!

Dėvėjau sveiko proto kaukę, kad būčiau madingas,
dėvėjau sveiko proto kaukę dėl savo tapatybės,
dėvėjau sveiko proto kaukę, jog išvengčiau masinės
stebėjimo sistemos, ir dėvėjau sveiko proto kaukę,
kad šaukčiau ir kalbėčiau su savimi. Mano, kaip
senovėje dėvėjusio sveiko proto kaukę, kada nors
buvo taip pat šlovinga, kaip ir tų, kurie jos neturėjo!

Bet taip neišprotėjau, kad apiplėščiau banką.
Tačiau sveiko proto kaukė turi tam tikrą pamišimą
ir brutalią jėgą, todėl bankininkai privalo kovoti
su savo sveiko proto kaukėmis, ir jų ryškios akys
triumfuos prieš blausius, sumišusius, brutalius plėšikų vyzdžius.

Kiti naujosios eros atstovai, tie interneto troliai,
tikriausiai irgi dėvi sveiko proto kaukes. Rašyti
anonimiškai reiškia skelbti su kaukėmis. Jei jie
užsideda akinius nuo saulės kartu su sveiko proto
kaukėmis, jie bus kaip liokajai programišiams-ant-
steroidų, laukiantys, kol bus užblokuoti.

Bet juk žmonės, dėvintys sveiko proto kaukes, pradedant
gydytojais ir slaugytojais, yra tiesiog išsigandę
piliečiai, sveiko proto kaukės slepia jų drebulį.
Gangsteriai, kuriuos matote filmuose, niekada nedėvi
sveiko proto kaukių. Savo senamadišku grožiu jie
sutaupo policininkams daug rūpesčių.

Išsigandę piliečiai uždeda sveiko proto kaukes savo
šunims, uždeda sveiko proto kaukes savo katėms, net
svajoja uždėti kaukes skujuotėms ir pelėms. Turiu
pasakyti, kad būtent tokioje realybėje įsišaknijusi
siurrealistinė poezija!

Siurrealistinės poezijos pergalės esmė: dėvėkite
sveiko proto kaukę valgydami, dėvėkite sveiko proto
kaukę rūkydami ar gerdami, dėvėkite sveiko proto
kaukę mylėdamiesi, dėvėkite sveiko proto kaukę
spjaudydamiesi, dėvėkite sveiko proto kaukę mirdami.
Siurrealistai grįžta ir vėl mus persekioja.

Močia rausėsi spintelėje, ieškodama sveiko proto kaukių,
kurias galėčiau užsidėti. Kadangi ji tvarkingai gyvena
namuose ir nemėgsta nieko švaistyti, ji netyčia septyniolika
metų, nuo pat SARS krizės, laikė sveiko proto kaukių atsargas.

Pasakiau jai: „Dabar, kai sveiko proto kaukių nebėra,
negaliu patikėti, kad neatidarau sveiko proto kaukių
fabriko, kai turėjau galimybę – būčiau turtingas! „
Visą savaitę apgailestavau dėl savo visuomenės,
ekonomikos ir istorijos nesupratimo.

Tačiau po savaitės suvokiau, kad mano likimo supratimas
pagilėjo, todėl vos tik vaistinėse vėl atsirado sveiko proto
kaukės, pradėjau jas kaupti, neetiškai laukdamas kito sveiko
proto kaukių sezono.

Berlyne yra buvę kinų, kurie buvo sumušti Sidnėjaus gatvėse
už tai, kad dėvėjo sveiko proto kaukes, arba jiems buvo
liepta jas nusiimti policijos. Kaip gali suprasti nuogos
Sidnėjaus ir Berlyno burnos? Tai mūsų gyvenimo būdas ir
egzistavimo kelias!

Jei galėčiau, užsidėčiau sveiko proto kaukę ir pliku
užpakaliu išeičiau į dykumą susitikti su fėjomis ir angelais.

Žmonės manęs su sveiko proto kauke neatpažįsta, o kadangi
ją dėviu, neatpažįstu ir savęs. Mintyse vėl ir vėl
patvirtinu, kas esu, bet mano sveiko proto kaukė visada
mane neigia. Ir vis dėlto, kai nusiimu sveiko proto kaukę,
paaiškėja, kad ji - tai
Niekis. ]]> Thu, 9 Apr 2026 12:02:48 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261915.html http://rasyk.lt/kuriniai/261915.html Žadėjau papasakoti, ką man priminė pilno Saulės užtemimo demonstracija ir merginos su juodais akiniais olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje. Prisiminiau vieną matytą filmą. Ir būtent itališką. Esu jau rašęs savo ankstesniuose straipsniuose, kad okultizmo ir siaubo kine pirmauja tikrai ne Holivudas. O geriausi filmai sukurti Didžiojoje Britanijoje ir Italijoje. Neabejotinai vienas geriausių režisierių - italas Dario Argento. Tiems, kas domisi simbolizmu - 2022 metų filmas „Occhiali neri“ („Juodi akiniai“). Labai akivaizdi pilno Saulės užtemimo ir Šuns dienų simbolizmo demonstracija. Apie Šuns dienų simbolizmą esu plačiau rašęs viename iš savo ankstesnių straipsnių, todėl nesikartosiu, norintys gali jį susirasti ir paskaityti. Tik vienas pastebėjimas, nes pastaruoju metu pasirodė informacija apie ritualinius dalykus, susijusius su vaikais ir kanibalizmą. Nors ta informacija - tik apkarpyti ir kruopščiai išsijoti trupiniai, bet kontūrai gana aiškūs - ir verslas ir pramoga. Nustebino Audriaus Nako paskelbta informacija, kad Lietuvos „faktų tikrintojai“ šalina ir naikina ankstesnius savo straipsnius su „patikrintais faktais“. Ši tema anksčiau buvo laikoma sąmokslo teorija. Mane nustebino ne tai, kad naikina, bet sparta ir skubėjimas juos naikinti. Kaip tikri stachanoviečiai. O mano pastebėjimas toks, kad tokie atvejai netinkamai tiriami. Net nekalbant apie tai, kad trukdo karališkų šeimų ir slaptųjų tarnybų dalyvavimas. Pastebėsiu, kad nusikaltimai tiriami tik kaip paprasti, eiliniai kriminaliniai įvykiai. O simbolizmo konteksto niekas netiria. Realybėje ritualiniai aukojimai visada paženklinti simboliniais kodais. Todėl ir siūlau susipažinti su itališku filmu „Occhiali neri“. Nes jame simbolizmas labai akivaizdus. Jau pačioje filmo pradžioje akcentuojama žinia apie pilną Saulės užtemimą. Pagrindinė filmo herojė Diana (vaidina Ilenia Pastorelli) pamato, kad žmonės kažką stebi. Susidomėjusi ji irgi nueina prie kitų ir pamato, kad susirinkusieji stebi pilną Saulės užtemimą. Tada ir ji užsideda juodus akinius ir stebi. Vėliau likimas taip lėmė, kad jai teks dėvėti juodus akinius visą laiką. O juos praradus teks net pirkti naujus pas gatvės prekybininkus. Filmas pasakoja apie žudiką maniaką, kuris žudo merginas. Gražias ir tam tikro gyvenimo stiliaus. Žudo pasmaugdamas, tad kaklas filme turi labai simbolinę prasmę. Pabando jis nužudyti ir pagrindinę heroję, bet šiai pavyksta pabėgti. Bėgdama nuo žudiko ji patenka į avariją. Po avarijos Diana netenka regėjimo. Avarijoje žūva kiniečių šeima, gyvas lieka tik berniukas, vardu Chin. Tad filmas nagrinėja ir kaltės bei karmos dalykus. Berniukas laikinai apsigyvena pas Dianą ir vėliau kartu su ja stengiasi pabėgti nuo žudiko maniako. Filmo eigoje aukomis tampa ir kitokių socialinių grupių atstovai. Tai ir policininkai, bandę atimti berniuką iš Dianos. Tai ir medžiotojai, bandę gelbėti persekiojamuosius. Tai ir socialinė darbuotoja Rita (vaidina Asia Argento), padėjusi persekiojamiesiems. Beje, socialinė darbuotoja irgi pasmaugiama. Tai vėl - kaklas. Filme labai akivaizdi ir Šuns dienų manifestacija. Priminsiu, kad realybėje Šuns dienų metu visada vyksta įvairūs ritualiniai aukojimai. Dideli ir grėsmingi šunys filme demonstruojami ne kartą. Šunys ir pas medžiotojus mašinoje. Šuo ir pas Dianą. Šunys ir pas žudiką. Ir pas žudiką jų daug. Priglaudžia jis ir Dianos šunį. Beje, filmo kulminacijoje lemtingą sprendimą priima būtent šuo. Žudikas Dianos šunį buvo jau prijaukinęs, bet lemtingą akimirką šuo paklauso ne žudiko komandos, bet išgelbsti Dianą ir berniuką. Šuo puola žudiką ir suplėšo jo kaklą. Ir vėl - kaklas. Filmo trukmė 1 valanda ir 26 minutės. Skaičius 26 - tai nuoroda į 2026 metų olimpiadą. Įdomu ir tai, kad filmo duomenyse akcentuojamas skaičius 22. Filmo premjera vyko 2022 02 24. Filmo scenarijus parašytas 2002 (Vėl 22). Gross worldwide $ 228, 347 (Vėl 22). O kada vyko žiemos olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija? 2026 02 22. Ar nėra panašumų? Juk ir vėl matome skaičių 22. Bet grįžkime dar prie filmo. Siūlau atkreipti dėmesį į vieną epizodą. Scena su gyvatėmis upelyje. Upelyje Dianą ir berniuką užpuola gyvatės. Ir tos gyvatės grėsmingai susiraizgo būtent ant Dianos kaklo. Šis epizodas kiek neįprastas ir netikėtas. Nejučiomis kyla klausimas. Iš kur tiek gyvačių Italijos upelyje? Žinoma, Dario Argento filmuose pasitaiko netikėtų sprendimų. Bet man kyla ir daugiau klausimų. O gal ir šis epizodas turi simbolinę prasmę? Esu rašęs apie simbolizmą, susijusį su Charles James Kirk nužudymu. Dario Argento filmo gyvatės, kaklas ir karma - irgi kelia papildomus klausimus. Beje, kaip ir Takeshi Kitano filmas „Kubi“, sukurtas 2023 metais. Pasižiūrėkite, rekomenduoju. Filmas labai geras. Jau filmo pradžioje matome krabus ir kitus gyvius, lendančius būtent iš kaklo. Tas kaklas, žinoma, neturi galvos. Galva nukirsta. Šis epizodas susijęs su vandeniu (kaip ir Dario Argento gyvatės). Bet šio filmo plačiau neaptarinėsim, nes dbūtina nagrinėti dar ir žiemos olimpinių žaidynių uždarymo ceremoniją. Paminėsiu tik tai, kad filmo trukmė - dvi valandos ir 11 minučių. Tai yra 131 minutė. Todėl šis filmas - kodo 911 skelbėjas. 131 - tai tas kodas 911. Tik pagal kitą skaičiavimą. Pagal laikrodžio rodyklę - 311 atitinka 911. Ir dar - filmas „Kubi“ itin demonstruoja transgenderizmą. Žinoma, ši tema nesvetima ir kitiems Takeshi Kitano filmams, bet šis - išskirtinis.
      Pabaigoje aptarkime žiemos olimpinių žaidynių uždarymo ceremonijos simbolizmą. Kadangi atidarymo ceremonijoje buvo demonstruota apversta pentagrama, tai kai kuriuos dalykus tikėjausi išvysti olimpiados uždaryme. Tikėjausi išvysti du dalykus. Ir nuojauta neapgavo. Juos ir pamačiau. Žinoma, nereikia ypatingų pastangų atspėti, kad ir uždaryme bus pilno Saulės užtemimo demonstracija. Tačiau su antruoju mano spėjamu dalyku jau sudėtingiau. Todėl buvau net truputį nustebęs. Antrasis dalykas - tai kodo 239 demonstracija. Švieslentėje pamatėme skaičių 0240. Tai buvo laiko parodymas. Tiksliau - skaičiavimas, kiek liko iki pasirodymo. Renginyje buvo pasakojimas apie operą. Ir antrasis skaičius švieslentėje - tai jau 0239. Įsidėmėkite šį kodą. 239 - tai jau Naujosios eros kodas. Ceremonijoje buvo rytietiškų motyvų. Ir daug. Nejučiomis pagalvojau apie Takeshi Kitano filmą. Ceremonijoje buvo ir egiptietiškos simbolikos. Bet tai neturėtų stebinti. Egiptietiškos simbolikos yra daug kur. Ji gyva net ir katalikų tradicijoje. Kiekvieną kartą, kai ištariama Amen - pagarbinamas ir egiptiečių dievas Amonas. Amen - tai ir yra vardas Amonas. Tik viena raidė pakeista. Ceremonijoje buvo ir spalvų simbolizmo. Žinoma, tai buvo geltonai mėlynos spalvos simbolizmas. Tame pasirodyme buvo ir trys piramidės, sujungtos. O kiekvienoje iš piramidžių buvo po sportininką, kurie galiausiai buvo iškelti virš piramidžių. Šio pasirodymo metu giesmę giedojo keistas personažas, kurį LRT komentatoriai apibūdino kaip Undinę (renginio transliaciją žiūrėjau per LRT). Na, negaliu sutikti su tokiu apibūdinimu. Gal panašiau į Medūzą, nei Undinę. Aš tikrai nežinau, koks tai personažas. Bet šis personažas giedojo giesmę. O ta giesmė - tai eilutės iš Dantės „Pragaro“. Ceremonijos renginys vyko istoriniame pastate. Bet vietos pasirinkimą lėmė ne tik pastatas. Bet ir vandens sistemos. Ceremonijoje buvo ir atskiras epizodas, skirtas vandenims. Ir šis epizodas labai neramina. Jo metu buvo parodytas personažas, kylantis į dangų. Jis kilo į dangų rate, primenančiame vainiką. Daug klausimų kelia ir kitas šio epizodo personažas. Tai moteris. Atlikėjai su gitara buvo priskirtas svarbus vaidmuo. Bet čia yra tam tikras dvigubas dugnas (kaip ir Paryžiaus olimpiadoje). Muzikantės personažas labiausiai artimas Hekatei. Ir dėl spyglių jos galvoje. Ir dėl Hekatės sąsajų su vandenimis. Ir dėl Hekatės sąsajų su šunimis (prisiminkit mano minėtą Dario Argento filmą). Tačiau yra ir kita versija. Tai gali būti tiesiog pakartotas personažas iš Paryžiaus olimpiados. Tai - Didžioji Ištvirkėlė iš Šv. Jono knygos. Ir Didžioji Ištvirkėlė susijusi su vandenimis. O jos požymiai - tai karūna arba nimbas. Gal tie spygliai ir sudaro karūną arba nimbą. Nors didesnė tikimybė - Hekatė. Spręskite patys. Kaip ir nagrinėkite kitus mažiau svarbius simbolius, kurių nepaminėjau. Tokių buvo tikrai daug. Pavyzdžiui, aiškinkitės, ką reiškia papuošalas paskutinės renginio dainos atlikėjo švarke.
        Pabaigai - apibendrinimas. Paprasti mirtingi nežino, ar simboliai padeda blogio jėgoms. Ir ar tai padeda blogio jėgoms ateiti. Bet kad toks simbolizmas - tai sutikimas, ar kvietimas blogio jėgoms ateiti - akivaizdu. Nes simbolizmo vis daugiau ir daugiau. Ir olimpiados ceremonijų simbolizmas labai neramina. ]]> Sat, 14 Mar 2026 07:22:17 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261758.html http://rasyk.lt/kuriniai/261758.html Švelniai, bet atkakliai – velėjome, kas buvo sustingę, atidarėme, kas prašančiai laukė.

Pradėjo tekėti laikas.
Mintys susitiko ryto šviesoje,
lyg svajonės tekėtų paviršiumi,
tyla pagaliau tapo muzika – minkšta, ieškanti, švytinti.

Paviršius vėl spindėjo,
mes gyvenome atokvėpiu,
lyg kiekviena smulki detalė būtų grąžinta į savo vietą.
Žvilgsniai prisiminė kelią. Tą kelią, kur tekėjimas dar laukė. ]]> Mon, 2 Mar 2026 17:19:04 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261669.html http://rasyk.lt/kuriniai/261669.html Tik aš ir mano Kaltė.

Prie mūsų prisijungė Puikybė, apsirengusi kukliai, be karūnos. Ji sukrovė, tarsi kojines po vieną, kalną mano pažadų griuvenų.

Ji ramiai tarė, kad aš kartoju tas pačias klaidas, kad žinau, kaip reikia gyventi, bet vis tiek krentu. Kad meldžiuosi ir vėl nusisuku. Ar tai ne veidmainystė?

Kaltė linktelėjo.
Ji mėgo statistiką.
Skaičiavo kiekvieną vėl.

Tada pakilo Baimė.

Ji klausė, ar sakydama pasigailėk aš tikrai tikiu, kad to pakanka? Ar ne per lengva būtų taip paprastai atleisti?

Tylėjau,
nes visi kaltinimai buvo teisingi.

Ir tada pasigirdo balsas, kuris nekalbėjo apie nuopelnus.
Nekvietė liudytojų.
Nesigynė.
Ir tik paklausė, ar noriu būti išgelbėta, ar noriu pati save išteisinti?

Salėje pasidarė nejauku.

Puikybė sukrutėjo.

Ji pasakė, kad turiu pati susitvarkyti. Kitaip tai silpnumas.

Balsas atsakė, kad silpnumas nėra nusikaltimas. Nusikaltimas yra manyti, jog mano nuodėmė didesnė už Jo gailestingumą.

Kaltė nuleido akis.
Baimė susigūžė.

Puikybė sušnibždėjo, kad aš dar krisiu.

Balsas atsakė: taip. Ir kiekvieną kartą būsiu pakelta.

Pasirodo, teismas nepasmerkė manęs. Jis pasmerkė mintį, kad turiu būti verta.

Nuosprendis buvo keistas.

Ne kalta.
Ne nekalta.

Mylima.

Be sąlygų.

Nebandžiau gintis. ]]> Sun, 1 Mar 2026 19:35:35 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261662.html http://rasyk.lt/kuriniai/261662.html
Jis riaumojo, spaudė, daužėsi. Susirangė lyg kumštis krūtinkauly ir mokė, kad ne viskas, ką praryju, tampa manimi. Kai kurie dalykai nori būti paleisti.

Bandžiau su juo tartis. Kvėpavau. Klūpojau, dejavau. Tačiau žvėris augo, ir tamsa tapo per ankšta mums abiem.

Lyg properša nušvito – nelaikyti. Kartais tiesiog reikia paleisti.

Kai paleidau, tamsa atleido smūgius. Liko tik lengvas tuštumos skambesys, lyg po audros išplauta pakrantė.

Dabar manyje vėl ramu.
Bet žinau – esu ne tik tai, ką priimu.
Esu ir tai, ką išdrįstu išleisti.

???? ]]> Fri, 27 Feb 2026 10:45:48 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261646.html http://rasyk.lt/kuriniai/261646.html Jis nebuvo tiesus, kartais slydo tarp akmenų, kartais dingo tarp medžių paunksmių.
Kiekvieną rytą saulė siųsdavo savo spindulius, kurie žaidė ant jo paviršiaus, o vėjas nešdavo švelnų ūžesį.

Kartais kiti takai susidurdavo su juo – tik keli žingsniai ir jų trajektorijos vėl išsiskirdavo.
Bet kelias išmoko klausytis upės, jausti lietaus lašus ir pažinti, kur slypi tylūs lapų kuždesiai.
Ir nors niekas nežinojo, kur jis nuves, kelias visada buvo gyvas, pilnas spalvų, šviesos ir mažų ženklų, kurie atsiskleidžia tik tiems, kurie žiūri atidžiai.

Jis buvo kelias, kuris galėjo jungti, bet ne sulaikyti, leisti pasiklysti, bet niekada nepamiršti tikrųjų kraštų. ]]> Tue, 24 Feb 2026 09:44:14 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261627.html http://rasyk.lt/kuriniai/261627.html Mon, 23 Feb 2026 01:09:39 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261618.html http://rasyk.lt/kuriniai/261618.html
Vos tik kibire sušnarėjo vanduo ir aš palenkiau nugarą, tarsi kažkas būtų pajutęs: dabar ji pažeidžiama. Dabar ji užsiėmusi. Dabar ji negali iškart atsakyti.

Pirmoji atbėgo dukra.

— Užrišk man šaliką.

Aš nepakėliau akių. Ne todėl, kad nenorėjau jos matyti, o todėl, kad bijojau — jei tik pažvelgsiu, rankos pačios paleis šluostę. Tada viskas prasidės iš naujo: šalikai, pirštinės, surasti daiktai, pradingusios kojinės, tūkstantis mažų reikalų.

— Šiuo metu mamos nėra, — pasakiau ramiai. — Paprašyk kieno nors kito.

Ji nuėjo. Aš trumpam net nepatikėjau, kad taip paprastai.

Tada atbėgo sūnus.

— Mama, rytoj užgavėnės. Einam daryti kaukę.

Jo balse buvo tas ypatingas džiaugsmas, kai vaikas dar nemato rytojaus kaip problemos. Rytojus jam buvo žaidimas, spalvos, popierius, klijai, triukšmas. Rytojus jam buvo šventė.

Aš trumpam pajutau kaltę — ji visuomet atsiranda greičiau nei mintis. Bet aš ją praleidau pro šalį, kaip praeina garas nuo šilto vandens.

— Šiuo metu mamos nėra, — pakartojau. — Paprašyk vyresniojo.

Ir vėl — jis nuėjo.

Aš ploviau toliau, stebėdama, kaip grindys po truputį šviesėja. Kaip išnyksta tai, kas per dieną nepastebimai susikaupia: smulkūs pėdsakai, maži trupiniai, neaiškūs dryžiai, kurių net nepameni palikusi. Atrodė, lyg plaučiau ne namus, o save.

Galiausiai atbėgo mažoji.

Ji nieko neprašė. Ji tik pasakė vieną žodį.

— Apa.

Tas žodis visada buvo mano silpniausia vieta. Jame buvo visas jos pasaulis. Ir mano.

Aš sustojau. Šluostė nutilo. Viduje kažkas lūžo — bet ne taip, kaip įprastai. Ne mano valia. Šį kartą lūžo senas įprotis.

— Eik pas tėtį, — pasakiau.

Ir laimei, tuo metu netoliese buvo supratingas tėtis — paėmė ją ant rankų ir išsinešė.

Tą akimirką pajutau tokį džiaugsmą, kad net šiek tiek norėjosi juoktis ar verkti — nežinau. Ne dėl to, kad vaikams manęs nebereikėjo. Reikėjo. Tik pirmą kartą per ilgą laiką jie galėjo manęs palaukti.

Grindys buvo pagaliau išplautos.

Aš atsitiesiau, nusivaliau rankas ir akimirką pastovėjau tyloje. Namai buvo tie patys. Vaikai buvo tie patys. Net triukšmas kažkur kitame kambaryje buvo tas pats.

Tik mama trumpam buvo sugrįžusi į save. ]]> Tue, 17 Feb 2026 10:37:07 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261575.html http://rasyk.lt/kuriniai/261575.html Istorijos nesuklastosi

Atėjo laikas pasakyti visam pasauliui tiesą. Tiesą apie pasaulio bambą. Visi žinome, kad žmogaus kūne centrinė vieta yra bamba. Ne galva, ne smegenys ir ne širdis. O bamba. Ji yra pačiame žmogaus kūno centre. Ir, galima sakyti, viso ko pradžia ir pabaiga. Pirmiausia mes paliečiame mylimo žmogaus bambą ir tik po to leidžiamės žemiau. Kartais ant bambos ir baigiame. Pradžia. Pabaiga.

Taigi, o kas yra pasaulio bamba? Jau seniai visi iškilūs tautos lyderiai iš tribūnų ir balkonėlių rėkia, kad mes, Lietuva ir esame Pasaulio Bamba. Kad tik mes geriausiai apie viską išmanome, viską mokame ir viską sutvėrėme. Iki mūsų nieko nebuvo.
Tikra tiesa ir jai pagrįsti aš pateiksiu tūkstantį ir vieną įrodymą.
Sakykim, geografinė padėtis, ar nėra pasaulio centras? Kas užginčys? Kaip bevartysi rankose gaublį, vis atsimuši į Lietuvą. O dangus, ar nežiūri jis iš aukštai į mūsų žemę?
Pirmas sugundymas buvo kažkur prie Rokiškio, Obeliuose, kai lietuvis Adomas atkišo Ievai obuolį. Kitur obuolių tada dar nebuvo. Aišku, ten dalyvavo ir lietuviškas žaltys, kuris paskui nuskandino kitą lietuvę vardu Eglė.
O paskui pirmoji žmogžudystė. Kainas iš kažkurio kaimo nušovė savo brolį, kuris buvo abelis, ta prasme, glušavotas. Na ir kas, bet ar dėl to reikia šaudyti į žmones? Juk yra silpnapročių namai, įstaigos, niekas ten jų nežudo, o čia lietuvis pirmas pasireiškė. Paskui dar nupūtė dūmus nuo šautuvo ar pistoleto, o Morikonė ta proga pagrojo savo žymiąją melodiją iš vesterno. Tarp kitko, Enijo iš pradžių taip pat buvo lietuvis tik vėliau persikėlė, kur šilčiau. Kaip ir Gabrielius. Toliau nuo rusų. Rusų visais laikais žmonės bijojo.
O Kristus juk irgi buvo sugautas Lietuvoj Alyvų gatvėje ir pakartas bei nukryžiuotas Kryžkalnyje, kur paskui jo garbei buvo pastatytas paminklas Motinai, kurį vienas valdovas už 500 dolerių paprašė susprogdinti kitą valdovą Ubagų Karalių.
O kas sugriovė Tarybų Sąjungą? Ir vėl Lietuva. Pasaulio bamba. Neabejoju, kad ir kitas imperijas - Romos, Bizantijos, Čingischano bei Osmanų - panaikino irgi lietuviai. Ir Europos Sąjungą irgi lietuviai griaus su Petru ir kitais razbainikais. O jei jau razbainikus paminėjau, tai čia gi vėl svieto lygintojas pirmas komunistas pasaulyje Tadas Blinda Lietuvoje pasireiškė. Vėliau tik Marksas su draugu Engelsu ir Leninu atėjo.
O dabar pažiūrėkim į Ameriką, iš kur ji atsirado? Ogi lietuvė motina, kuri savo sūnui davė tikrą lietuvišką vardą Kristupas, kartą paklausė: kur eini, sūnau?
Einu, mama, į pasaulį, atsibodo namie sėdėti.
Ir toli išsiruošei?
Eisiu iki Amerikos.
Tolimas kelias, batus bent dvejus pasiimk.
Ačiū, dar kedus dėl viso pikto įsidėjau.
Taip ir išėjo Kolumbas naujo žemyno ieškoti.

Arba Niutonas ir jo garsus dėsnis, kad obuolys žemę traukia. Arba atvirkščiai. Taigi lietuviškas ten buvo obuolys, antaninis. Bumptelėjo Izaokui per galvą, smegenų sutrenkimas atsitiko ir nušvito Niutonas - tai juk naujas dėsnis fizikoje, už tai gal man net premiją Nobelis išrašys.

Napoleonas tik kai per Nemuną persikėlė, tik tada iki Maskvos nuėjo, nebūtų upės įveikęs, turėtų grįžti nieko nepešęs. Gal net jam taip geriau ir būtų, kas žino. Žodžiu, Lietuva vėl suvaidino pagrindinį vaidmenį šį kartą kariniame filme.
Spalio proletarinė revoliucija irgi Lietuvoj prasidėjo, Aurora pro Klaipėdą praplaukė, iššovė du kartus, tai ženklas buvo, ir nuplaukė į Leningradą, kur viskas ir baigėsi.
O prieš tai Titanikas nuskendo ne be lietuvių pagalbos, ten juk lietuvių gražuolis berniukas Leonardas kažką sugadino ar įsimylėjo, tas laivas ir apsivertė iš melodramos, kad ašarų žiūrovams daugiau būtų. Dar Celina iš Panevėžio gražiai padainavo.


Toliau seks ilgas sąrašas kitų teiginių, kurie rodys lietuvių bambiškumą, jis bus gana nuobodus, todėl šioje vietoje siūlau nekantriausius ir nepatriotiškai nusiteikusius pasitraukti, idant nereiktų po to reikšti pretenzijas, kad nuvyliau ir panašiai. Iškart pasakau - tai nebus įdomu. Taškas. Pretenzijų nepriimu, visus perspėjau.
Sakykim, pirmoji lietuviška knyga irgi išėjo Lietuvoje. Logiška. Nors iš tikrųjų ji galėjo būti išspausdinta Gutenbergo, beveik lietuvio, spausdinimo mašinos pagalba kur nors Prūsijoje, paskui per Nemuną perkelta į Lietuvą, bet čia tik detalės. Svarbu, kad tą knygą sutvėrė lietuvis pusiau prūsas Martynas Mažvydas.
Dabar apie geriausius. Lietuviai geriausi aktoriai - Banionis, Budraitis, Masiulis (ne tas, kur sėdi, kitas, kuris mirė ir vaidino tik vokiečius). Geriausi sportininkai - krepšininkai, plaukikai, futbolistai, bėgikai, boksininkai. Geriausi kaminkrėčiai, batsiuviai (fabrikas Raudonasis Spalis), televizorių gamintojai (Ekranas, Šilelis), duonos kepėjai, vairuotojai (važinėja po visą pasaulį, plius Benediktas Vanagas), žydšaudžiai, instruktoriai, kariai, sanitarai, gydytojai, mokytojai, pianistai, akordeonistai, dainininkai, traktoristai, vagys, banditai (Kauno daktarai, Vilniaus brigada, Al Kaponė), kirpėjai, šlavėjai, kunigai, pakuotojai, policininkai, pedofilai, teisėjai, paštininkai, notarai, remontininkai, žvejai, medžiotojai, žiurkių gaudytojai, šokėjai (Povilas ir Margarita), po vieną lenką per metus ir nelojalių šaudytojai, poligonininkai, vakcinuotojai, cenzūruotojai, rašytojai, reklamuotojai, meluotojai, prievartautojai, prekiautojai, persivertėliai, naikintojai, partijų, frakcijų ir pažiūrų keitėjai, išdavikai, parsidavėliai, rūšiuotojai, skaičiuotojai, klastotojai, skundikai, provokatoriai ir taip iki begalybės. Mes visur geriausi.

Sakom Pasaulio Bamba, bet aš pratęsiu mintį - ir Visatos arba kosmoso bamba. Juk Jurijus mokėsi Kauno  11 vidurinėje rusų mokykloje, tai faktas, tokiu vardu panašaus amžiaus mokinys ten buvo, paskui gal pavardę pasikeitė, pavardę pakeisti vieni niekai, vardo tai niekas nekeičia, nebent lytį, tad ir į kosmosą mes pirmi išėjome lietuviai. Dar buvo toks kosmonautas Rimas Stankevičius, tiesa, jis neskrido į Mėnulį ar Marsą, bet buvo kosmonautų gildijoj. O dabar dar turime kosmoso komisarą, kuo mes ne kosmoso šalis, kuo ne Kosmoso Bamba?
A? ]]> Sat, 24 Jan 2026 22:18:49 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261401.html http://rasyk.lt/kuriniai/261401.html Tegu ne taip,
kad žodis iš DABAR  lygiuotųsi
į žodį kaip KADAISE -

Parodau mintimis į TEN,
o TEN gi - kūdikis lopšy ---
pradžia savęs, pradžia žmogaus, 
pradžia dar neišvaikščiotos tikrovės,
kuomet dargi knyga kalbėti neišmokusi,
burna nežinanti, kaip raidę tarti.
Ir niekas nebežino,
net  nepamano,
kad lopšyje  - tai Aš
kartu su Tavimi
per kraują, per  kančias
pasiekę finišą kaip žemiškąją būtį.

Jeigu  kažkam dar keista, kad lopšy
tokie dalykai supratimais susitinka,
tai ne dėl to,
kad esam pakrašty (patvory)
gal Rusijos,  Amerikos,
gal kitų didžiūnų,
vieni jau buvę gal,
kiti - gal bus.

Oi seni, seni,
regiu, jau Dievas irgi su tavim,
kodėl su manimi
tau šitaip nesinori būti?

Vadinkite save kaip kas panorę -
Apysaka, Eilėraščiu, Giesme...
Beveik iš užu šimtmečio,
bandau pavaikščioti po savo lopšį
kad ir mažyte dulkele.
Jame visi  mano dievai
ne kartą rinkosi į posėdį kaip dangų,
tačiau palaimintas esu
Vandeniu ir Žiema.

- Seniu taip pat...

Aš apie lopšį čia kalbu.
Ten jo nei matęs, nei girdėjęs,
bet stop! Esė,
Vandenį vėl sugrįžusį regiu,
o be ąsočio su alum
jis niekuomet ateiti negebėjęs.
Manau, kad šitą kartą irgi ne kitaip.
------- _______
Iki ]]> Thu, 22 Jan 2026 03:56:37 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261381.html http://rasyk.lt/kuriniai/261381.html kuomet
beveik prieš šimtą metų
pasijaučiau kelionėje žmogaus -
Adomo ir Ievos gentainiu.
Galbūt, galbūt
taip prasidėję daug anksčiau,
tačiau kol kas šią nuorodą
kaip papuošalą,
kaip medalioną saugau.
Ten, dvasioje,
kur daug žiūrovų niekuomet nebūna.

Užtruk, sekunde, kol lopšyje,
kol dar per atmintį tokį save žinau
ir nuoširdžiau negu pats sau tariu -
neįsileidžia senis į namus,
galva nesuvokia, kaip atgalio pareiti,
nors netikėjau, netikiu,
bet taip yra -
piligrimu grįžtu atgal į lopšį
keistai nujausdamas
kad šito šimtmečio
atgal pareinančiam man nepakaks.

- Na, o toliau? Po jo?

- Po jo kažin, ar atpažins lopšys?
Tikrovė nuo svajonės,
turbūt, tik Dievas žino kaip toli.
Norėjau pasaką pakviest į talką sau,
bet ji dažniau atodūsiais skaudi.
Ir šit girdžiu kaip tyliai tyliai
upeliukas tenka,
kaip medis auga dar tyliau,
kaip gera patikėti, kad ir tu
ne išmone šalia budi.

- Nekiršink savimi manęs, Prany.
Esė esu ir nemanyk,
kad pasaka kažkam būti galėčiau.
O senis gi...
jis irgi ne spygliuotoji viela,
juolab ir ne spyna
kuria užsirakinti savyje gebėtų.
---------
iki ]]> Mon, 19 Jan 2026 07:02:04 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261361.html http://rasyk.lt/kuriniai/261361.html kad paprasta pareit į senį -
šauki, beldiesi, bet, deja,
it kurčias būčiau,
it pats girdėti neišmokęs,
užmiršęs kelią į save. 
Kitiems galbūt atrodys,
jog šitaip čia nesąmones kalbu,
bet - ne.

Į senį sugrįžau.
Nepamenu kiek kartų buvęs juo
ir, regisi, kad nelabai man tai rūpėję -
numirt suspėdavau visaip,
dar kelyje, dar senio nepriėjęs,
bet niekuomet nebuvo taip,
kad per anksti ar per vėlai,
net ir tuomet laiku
kai kūdikiu į vystyklus ar lopšį
nespėdavau greičiau mirties pribūti.
Beje, ir šiandien nemanau,
kad tokią dalią reikia iškalbėti,
bet džiaugiasi širdis
išgirdus žinią negirdėtą ---

- Alio, alio! Sugrįžta laikas atgalio
iš kur atėjęs kažkada.
Neklausk, Prany, kas dar apart tavęs
galėtų patikėti tuo,
bet patikėjusiam lengviau
kartu su grįžtančiu atgal laiku
akistatose susitikt su buvusiu savim.

Ir ką sakyt?
Užstoja erdvę piligrimo piešinys,
išeinančio toli atgal į savo lopšį -- 
nenori senis jo priimti
ir vis dėlto dėkoju jam,
kad savo atvaizdu nerodo
į Praną Karlonų... ]]> Thu, 15 Jan 2026 20:21:44 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261330.html http://rasyk.lt/kuriniai/261330.html
Todėl tebūnie neegzistencija. Tai būsena, kurioje visi šiuo metu esame: lyg ir gyvi, bet gal labiau mirę, lyg ir pasiskiepiję, bet vis tiek užkrečiami, lyg ir laisvi, bet neturime teisės laisvai kalbėti, o ką jau kalbėti apie neegzistuojančią teisę laisvai mąstyti. NEEGZISTENCIJA.

Kažkas panašaus į nesvarumo būseną. Negali nukristi, negali atsiremti, nėra į ką atsiremti. Atrama už Inkaro. Taip sakydavo kauniečiai, nes fabrikas Atrama sekė už gamyklos vardu Inkaras. Dabar abiejų nėra.

Neegzistuojanti gatvė pilna neegzistuojančių piliečių. Piliečiai neturi jokių teisių. Juos bet kada galima nušauti. Nes jie neegzistuoja, jie nelojalūs.
Neegzistuojantys namai gali bet kada būti užimti, tokie įstatymai, kuriuos leidžia neegzistuojanti valdžia.

Neegzistuojantys miškai paverčiami karo žaidimų arenomis, jose treniruosis neegzistuojantys draugiškų (sic!) neegzistuojančių valstybių kariai. Neegzistuojantys gyventojai, juk jie tik statistiniai vienetai, bus perkeliami į neegzistuojančias erdves.

Neegzistuojanti žiniasklaida plėšys ditirambus egzistuojančiai savivalei.

Egzistuojantys svoločiai kraipys galvas stebėdami egzistuojantį chaosą.
O neegzistuojantys kritikai rašys kuolus po šiuo tekstu.

Kaip viskas atpažįstama. Neegzistuojantis pasaulis beveik nesikeičia.
Neegzistuojantis Dievas nesikiša. ]]> Wed, 7 Jan 2026 11:07:57 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261271.html http://rasyk.lt/kuriniai/261271.html Moteris vežėsi didelę kuprinę ir mažą lagaminą, todėl buvo užėmusi dvi autobuso sėdynes. Naktinis dviaukštis autobusas važiavo pustuštis. Vienoje, kitoje sėdynėse sėdėjo mieguisti, pavargusiais veidais azijiečių kilmės vyrai. Greičiausiai į darbus arba po darbų. „Gerai, kad keleiviai ramūs“, – pagalvojo moteris. „Negirti, neapsirūkę. “ Kelionę geriau pradėti ramiai.
Žiūrėdama į naktines Londono gatves, ji stengėsi negalvoti apie ką tik namuose paliktą visiškai girtą vyrą, apie būsimus susitikimus namuose. Tai buvo įprasta išvyka į namus, ir, kaip visuomet tokiais atvejais, jai labai norėjosi jau sėdėti lėktuve. Tuomet jau jausis rami, suspėjusi laiku. Ji visuomet suspėdavo, ir visuomet nerimaudavo.
Iš tikųjų tai viskas vyksta lyg užburta spiralė jos gyvenime. Po dažnų konfliktų ji dar, likusi viena užsiimdavo saviplaka, vien tam, kad po to narstydama situaciją, rastų šviesos spindulį ir išlįstų pro jį į šviesą.
Sekančiame autobuso sustojime įlipo jauna, apkūni azijietiško veido moteris. Priėjusi prie moters ji paprašė atlaisvinti vieną iš sėdimų vietų, kad šioji galėtų atsisėsti. Moteris nusisypsojo ir maloniai sutiko. Pasitraukdama prie lango ir atlaisvindama vietą, ji paėmė kuprinę, lagaminą pasikišo po kojomis. Sėdėti buvo pakankamai nepatogu, nes kojų vietą buvo užėmęs lagaminas.
Paradoksalu. Ji pati panašiai elgdavosi daugybę kartų. Skirtumas tik tas, kad jos atveju autobusai būdavo sausakimši. Ji nejausdavo jokio diskomforto važiuoti stovėdama. Kai pilname autobuse kažkas patogiai keliaudavo sėdėdamas, šalia savęs ant sėdynės pasidėjęs krepšius, o aplink stovėdavo kiti keleiviai, ji tai pastebėdavo iš karto. Ir tuomet visada eidavo būtent ten – į tą vietą, kur patogumas buvo pasirinktas vietoj atidumo kitiems. Arba tada, kai pamatydavo reikšmingo veido damą, visa savo poza ir povyza aiškiai bylojančią: „prašau manęs netrukdyti“, nors šalia, prie lango, vieta likdavo laisva. Moteris prasibraudavo pro stovinčius keleivius ir mandagiai paprašydavo ją praleisti – ten, kur buvo tuščia. Ji akimirksniu pajusdavo aplinkinių nuotaikas, ir tai ją nuoširdžiai linksmindavo.

Taip ji tarsi sugrąžindavo pasirinkimo laisvę ir nebyliai pakviesdavo arogantišką keleivį susimąstyti apie viešojo transporto prasmę. Bent jau tokie buvo jos ketinimai. O tas pilietis, tikėtina, tuo metu mąstydavo visai apie ką kita – apie moters sukeltus nepatogumus jam pačiam.
Autobusas pamažu prisipildė ankstyvais keleiviais. Jie kalbėjosi tarpusavyje, žvalgėsi, kur galėtų prisėsti ir dar nors trumpam pasinerti į prieš valandą nutrauktą miegą.
„Kokios vis tik įdomios mūsų dienos“, – grįžo mintimis prie ką tik įvykusios scenos. Tiek daug visko gali išmokti. „Gyvenimas skolų nepalieka“, – prisiminė girdėtą posakį. Na, skolos gal kiek per žiauru, tai neišmoktos pamokos. Kiekvienas sąmoningai atliktas nedoras elgesys vėliau grįš pamoka tau, kuri kartosis, kol bus išmokta. Kai jas tenka išgyventi dar kartą, įsimeni, įvertini tai jau žymiai sąmoningiau. Ir priminimai kaskart būna rimtesni. Nors tai atskira tema, kuriai jai dar reikia augti.
Ji šyptelėjo ir su dėkingumu pagalvojo, kad jau pakankamai ilgas laiko tarpas, kai ji visai gerai mokosi gyvenimo. „Kaip įdomu gyventi. Aš tarsi iš šalies stebiu save kituose. “
Padėkojusi mintyse už savo reakciją į kaimynę keleivę, moteris peršoko prie savo šeimos.
Ji su nekantrumu laukė susitikimo su savo suaugusiais sūnumis. Jų šmaikštaus, linksmo optimizmo, rūpestingo dėmesio.
Moteris pasijautė pakylėta. Buvusi slogi nuotaika dingo.  Kuriam laikui… ]]> Thu, 18 Dec 2025 22:27:00 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261151.html http://rasyk.lt/kuriniai/261151.html
Stebiesi, kodėl šiandien savęs dėl to nekaltini. Padarei tiek, kiek sugebėjai. Gyvenai. Džiaugeisi gyvenimu. Tai, kas atrodė reikšminga metų pradžioje, jiems persiritus į antrą pusmetį, tapo nebesvarbu. Labai norėjai nusipirkti mašiną, bet pasvarsčiusi ir pasvėrusi galimybes supratai, kad tai tikrai ne šių metų užduotis. Norėjai kasdieninį rytinį bėgiojimą paversti stabiliu įpročiu. Anksti ryte neišbėgai nė karto. Rinkdavaisi sporto salę – ir tai ne kasdien.

Gerai, kad turi planų, gerai, kad juos kuri – vadinasi, vis dar nori tobulėti, augti. Ir tai yra svarbu. Nenustoti kurti savo gyvenimo, mokytis gyventi. Kiekvieni metai – tarsi pamoka. Jie nepakartojami, tačiau pamokos gali būti išmoktos, o klaidos – paverstos galimybėmis.

Mylėti, tikėti, gyventi – man tai taip gražiai ir švelniai skamba. Suprantu, jog dažnai girdimos paprastos tiesos ima skambėti banaliai ir netikrai. Galbūt taip, galbūt ir ne. Juk tavo vardas, kartojamas begalę kartų, nepradeda skambėti banaliai.

„Palaiminti tie, kurie myli“ – taikli sparnuota frazė. Jos prasmę išgirsti tik gerokai vėliau, sukaupęs solidžią gyvenimo patirtį. Švelnus žodis, rūpestingas mylinčių akių žvilgsnis, nuoširdus pokalbis – tu gali tai duoti. Vadinasi, esi turtinga. Labai turtinga.

Žinau, kad ir vėl kursiu metų planus, tikėdama, kad šitieji jau tikrai bus įgyvendinami. Kaipgi kitaip? Kitaip niekaip – aš optimistė.

Pasidžiaukime ir padėkokime už šiuos metus, už mylimus žmones šalia ir už klaidas, kurias, galbūt, paversime galimybėmis.

Tegul ramus dangus vėl tampa mūsų visų kasdienybe. ]]> Wed, 17 Dec 2025 22:04:24 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261145.html http://rasyk.lt/kuriniai/261145.html
Taip, užrašytos mintys tampa žodžiais.
O žodžiai – tampa garsu..!

Nestipriai pasibeldžiau.
Iš už durų pasigirdo tylus balsas:
– Čia Tu?
– Taip, tai aš, – atsakiau dar tyliau.
Durys prasivėrė.
– Labas… – ištarė ji nedrąsiai.
– Labas ir tau, mano Viltie.
Atėjau prašyti tavęs sugrįžti...
Sugrįžk į mano gyvenimą. Viltie, prašau. Sugrįžk…
Ji žiūrėjo į mane nuostabos pilnomis akimis ir tarė:
– Aš visada esu su tavimi. Visada esu tavyje, tik tu nustojai mane matyti.
Ji šyptelėjo taip tyliai, lyg aušra, pirmą kartą paglostydama nakties pečius.
Jos akys – it du mažučiai langai, pro kuriuos visada rado kelią šviesa.
– Tu manęs nepalikai?.. paklausiau, jausdamas, kaip balsas dreba tarsi rudens lapas, užkluptas netikėto vėjo.
– Aš negaliu tavęs palikti, – ji atsakė, žengdama artyn. Viltis niekada neišeina. Ji tik kartais prisiglaudžia už tamsesnio kampo, kai pavargsti ją matyti.
Jos žodžiai nugulė manyje kaip šiltas vakaro lietus, prausiantis dulkes po ilgos kelionės.
– Bet aš tave pamečiau…prisipažinau. – Tarsi žibintą, kurį išpūtė audra.
– Ne, – sušnabždėjo ji, lengvai paliesdama mano krūtinę. – Aš čia. Visada čia. Tik tavo širdis kartais užsimerkia, kai skauda per stipriai.
Jos pirštai buvo šilti kaip pavasario žemė, kurioje snaudžia sėklos, laukiančios savo valandos.
Ir tada supratau. Viltis nėra balsas iš išorės. Ji yra vidinis švyturys, kurio liepsna niekada visiškai neišnyksta, tik kartais tampa vos pastebima.
– Ar priimsi mane atgal? – paklausė ji.
– Aš niekada tavęs neatstūmiau, – atsakiau. – Aš tiesiog pamiršau, kaip tave apkabinti.
Ji tyliai nusijuokė – taip, kaip juokiasi saulė, prasibraudama pro debesis.
Ir tą akimirką manyje kažkas atgijo.
Viltis žengė į vidų lyg nešdama su savimi ankstyvo ryto kvapą. Tą, kuriame dar tvyro šerkšno trapumas ir sapnų šiluma. Ji apsidairė, lyg tikrindama, ar mano vidaus namai tebėra tokie, kokius kadaise paliko.
– Tu daug ką išgyvenai, – ištarė ji, žvelgdama į vidinius kampus, kuriuos pats buvau pamiršęs.
– Matai šiuos plyšius?
Jie atsirado ne veltui. Per juos dabar įlenda daugiau šviesos.
Aš nuleidau akis, tarsi manyje gyventų keistai sumišusi gėda ir ilgesys.
– Kartais man atrodė, kad tave pavargau nešti, – sudvejojau. – Tarsi būtum per sunki.
– Aš nepykstu, – ji švelniai atsakė. – Viltis niekada nesupyks. Ji tik laukia, kada žmogus vėl atvers jai duris.
Ji priėjo arčiau. Tarp mūsų buvo tik laikas ir šviesa.
– Klausyk, – tarė ji. – Tavo širdis kalba.
Užmerkiau akis. Iš pradžių girdėjau tik įprastą ritmą, bet po akimirkos, jau kažką daugiau: lyg po sena žieve slypintis daigas, tyliai braižantis kelią į paviršių.
– Ji nori gyventi, – tarė ji. – Nepaisant visko.
– Bet jei aš vėl pamiršiu tave? – paklausiau, bijodamas pažadų, kurių galbūt neištesėsiu.
Viltis paėmė mano ranką. Jos prisilietimas buvo lengvas kaip vėjas, sugėręs žmogaus šilumą.
– Tada aš priminsiu apie save. Gal per sapną? Gal per troškimą ryte atsikelti? Gal per atsitiktinę šypseną gatvėje?
Aš esu ne tik tu. Aš esu viskas, kas tau rodo kryptį.
Ji išskleidė savo šviesą tarsi švelnų apsiaustą. Šiluma nuslinko mano pečiais, krūtine, rankomis, tarsi grįžtų kažkas ilgai laukto.
– Žmonės dažnai ieško manęs pasaulyje, – tarė ji. – Danguje, ženkluose, kituose žmonėse. Bet aš gyvenu širdyje. Tik tamsoje tampu sunkiau pastebima.
– O jei tamsa grįš? – paklausiau. – Aš juk žinau, kad ji visada grįžta.
Viltis nusišypsojo kaip ta, kuri pažįsta visas audras, bet nebijo nė vienos.
– Tamsa grįžta ne tam, kad sunaikintų. Ji grįžta tam, kad parodytų, kaip stipriai tu gali šviesti.
Ji žvelgė į mane ilgai – taip ilgai, kad atrodė, jog skaito ne mano žodžius, o tylias pauzes tarp jų.
– Ar pasiruošęs vėl gyventi su manimi? – paklausė ji.
Aš linktelėjau.
– Taip. Labiau nei bet kada.
Ir mes drauge peržengėm slenkstį – ne į kambarį, ne į laiką, o į save.
Į tą vietą, kur kiekvienas žingsnis yra naujas rytas, o kiekvienas įkvėpimas, tai nedidelis pažadas, kad šviesa visada sugrįžta.
Ir tada supratau:
viltis niekada nebuvo išėjusi.
Aš pats buvau pasiklydęs.

Kai žengiau kartu su Viltimi per tą šviesų vidinį slenkstį, pajutau, kad erdvė aplink mus ima keistis. Ji plėtėsi, tarsi būtų gyva, tarsi pati mano siela atsidarytų kaip durys, kurias ilgus metus buvau užrakinęs.
Pirma iš šešėlių išniro Drąsa.
Ji atrodė visiškai kitaip nei įsivaizdavau: ne didžiulė, ne galinga, ne riaumojanti.
Ji buvo liekna, beveik skaidri, bet jos žvilgsnis, toks tvirtas kaip geležis.
Jos balsas, skambėjo ramiai, žemu tonu, toks, kuris nesistengia būti išgirstas, bet visada bus išgirstas.
– Pagaliau, – tarė ji, žengtelėdama artyn. – Senokai čia nevaikščiojai.
Aš nustebau.
– Tu? Aš visada maniau, kad manyje tavęs nėra.
Drąsa šyptelėjo — šypsena buvo švelni, bet joje slypėjo ugnis.
– Aš niekada neinu pirmyn be tavęs. Mano vieta šalia tavo kojų, bet žingsnį visada darai tu pats.
Viltis tyliai linktelėjo — lyg seniai pažįstamos draugės.
Tada, iš tylios erdvės gilumos, žengtelėjo Ramybė.
Ji atėjo taip tyliai, kad net nepastebėjau, kada atsirado.
Jos pavidalas priminė dvelkiantį vėją virš ežero — skaidrų, melsvą, užliejantį visą aplinką švelniu šilto vandens pojūčiu.
Kai ji prisiartino, mano kvėpavimas iškart sulėtėjo.
– Aš irgi laukiau, – ištarė ji taip tyliai, lyg kalbėtų oro gūsis. – Be tavęs aš pradedu nykti.
– Aš… man atrodė, kad tu esi ta, kuri mane palieka, – suglumęs pasakiau.
– Ne, – šyptelėjo ji. – Aš tik tampu nematoma, kai viduje per daug triukšmo. Bet aš niekur nedingstu.
Vos Ramybė ištarė šiuos žodžius, orą perskrodė švelni šviesos juosta, ir iš jos išėjo Meilė.
Ji atrodė švytinti, bet ne išorine šviesa — labiau vidine, tarsi savyje laikytų mažą saulę.
Jos akys tokios gilios ir šiltos.
Jos širdies plakimas girdėjosi visoje erdvėje, net ne per garsiai, bet tokiu ritmu, kuris užkabina pačią sielą.
– Sveikas sugrįžęs, – tarė ji ir jos balsas buvo švelniausias iš visų. – Aš žinojau, kad ateisi.
Man kažkas užspaudė gerklę. Aš net nežinojau, ką jai atsakyti.
Tiek kartų maniau, kad ją praradau.
Tiek kartų maniau, kad aš jos nevertas.
Meilė priėjo arčiau ir palietė mano ranką.
Šiltai, be pretenzijų, be klausimų.
– Aš ne tam, kad vertinčiau. Aš tam, kad būčiau.
Ir būtent tada pasigirdo žingsniai. Nedrąsūs, svyruojantys, tarsi pavargę.
Iš šešėlio išslinko Abejonė.
Ji buvo šiek tiek sulinkusi, jos akys nuolat dairėsi į šalis. Ji atrodė ne kaip priešas, o kaip sena pažįstama, kurios niekada neišvengsi, bet su kuria išmoksti gyventi.
– Aš turėjau ateiti, – tyliai ištarė ji. – Aš visuomet šalia. Kartais esi manęs per daug bijojęs.
Aš susiraukiau.
– Bet tu gi ta, kuri mane parklupdo…
– Ne, – ramiai atsakė Abejonė. – Aš ta, kuri klausiu. Klausimai gali skaudėti, bet be jų neatsiranda tiesa.
Ji žvilgtelėjo į Drąsą.
– Be manęs ji negalėtų augti.
Drąsa linktelėjo.
– Mes visi čia tam, kad gyventume kartu..!
Aš stovėjau vidury jų, ir pajutau kažką neįtikėtino:
Visi šie veikėjai — visi šie balsai, kurių kartais klausiau, o kartais vengiau — buvo mano dalys.
Ne atskiri, ne svetimi. Tiesiog mano.
Tą akimirką supratau:
Jų nebūtina nugalėti..!
Jų nebūtina slopinti..!
Juos reikia išgirsti.
Viltis tyliai apkabino mane iš nugaros.
– Matai? Tu niekada nebuvai vienas.

Kai visi jie susirinko aplink mane, erdvė aplink pradėjo keistis. Ji traukėsi ir plėtėsi vienu metu, tarsi kvėpuotų. Lyg pati mano siela būtų nusprendusi sukurti kraštovaizdį, kuriuo dabar turėsiu keliauti.
– Mums laikas eiti, – tarė Drąsa ir žengė į priekį.
Vos ji tai pasakė, po mūsų kojomis susiformavo takas. Jis kilo aukštyn link didžiulių, aštrių viršūnių, skendinčių debesyse. Kalnai atrodė gąsdinantys, bet kažkas juose žadino norą žengti dar vieną žingsnį, dar vieną, dar vieną…
– Čia mano žemės – tarė Drąsa, pasisukdama į mane. – Jos visada atrodo sunkesnės, nei yra iš tikrųjų.
Takas buvo status, o vėjas labai žvarbus, bet Drąsa ėjo lyg niekur nieko. Ji nežiūrėjo žemyn.
Ji nežiūrėjo atgal.
Ji tiesiog žengė.
– Čia tu visada mane prarandi, – pasakiau jai, bandydamas neatsilikti. – Prieš sprendimus. Prieš pokyčius. Prieš tiesą.
Drąsa sustojo ir pažvelgė man į akis.
Jos žvilgsnyje nebuvo nei priekaišto, nei noro įrodyti. Tik ramus faktas.
– Nes tu manai, kad aš turėčiau būti didelė. Triukšminga. Visada įsižiebusi. Bet aš tokia nesu. Mano jėga — tylume.
Mano jėga — žingsnyje, o ne bėgime.
Mes vėl kilome aukštyn, o kalnai aplink atrodė lyg sustingusios baimės uolos.
Kai kur takas buvo toks siauras, kad vos galėjau įkvėpti.
Bet tada… įvyko keistas dalykas.
Kiekvieną kartą, kai žengdavau žingsnį nedrąsiai, uolos garsiai braškėdavo, tarsi būtų pasiryžusios sugriūti.
Bet kai leisdavau sau pajusti Drąsos ramybę, kai leisdavau plakti širdžiai taip, kaip moka — takas tapdavo tvirtas.
– Matai? – tarė Drąsa. – Aš ne ta, kuri neleidžia bijoti. Aš ta, kuri leidžia žengti nepaisant baimės.
Vienoje kalno atbrailoje stovėjo aukšti, tamsūs vartai. Tarsi iš kalnų šešėlio, iš pačios baimės esmės.
– Kas čia? – paklausiau.
– Tavo Ribos, – atsakė Drąsa. – Tu galvoji, kad jos neįveikiamos. Bet jos tik iš akmens ir praeities.
Ji atsisuko į mane.
– Nori pereiti?
Aš giliai įkvėpiau.
O paskui — linktelėjau.
Vos paliečiau vartus, jie sugirgždėjo ir atsivėrė lėtai, išdidžiai, tarsi pripažintų, kad pagaliau turiu teisę pereiti.
Anapus buvo švelni lyguma, šviesesnė, ramesnė, kvėpuojanti. Tai buvo pasaulis, kuriame Drąsa visada laukė, bet į kurį galėjau patekti tik pats, niekieno nepastumtas.
– Gerai padarei, – tarė ji. – Dabar… metas sutikti kitą.
Už Drąsos kalnų, šviesos miglose, laukė lygumos. O lygumose – švelniai banguojančios upės.
Ramybės žemės.

Vos tik peržengėme Ribos vartus, takas ėmė leistis žemyn.
Oras tapo lengvesnis, šiltesnis, tarsi pats kvėpavimas būtų sugrįžęs į savo natūralų ritmą. Kalnai nyko už mūsų, jų aštrios viršūnės išbluko sidabriniuose toliuose.
Priekyje nusidriekė lygumos, apibarstytos švelniais žolynais, kurie linguodami šnabždėjo vienas kitam paslaptis. Tolumoje blizgėjo vanduo. Toks didelis ežeras, ramus kaip užmigęs dangus.
– Sveikas atvykęs, – tyliai tarė balsas.
Atsisukęs pamačiau Ramybę.
Ji atrodė kitaip nei kalnuose. Čia ji buvo beveik permatoma, tarsi sudaryta iš paties vėjo ir švelnaus vandens garų. Plaukai plaukė kaip lengvas rūkas, o jos pėdos net nepalikdavo žymių žemėje.
– Čia aš gyvenu, – tarė ji. – Čia, kur vanduo kalba tyliau už žodžius.
Ramybė pakvietė mane eiti kartu, ir mes lėtai artėjome prie ežero. Kuo arčiau priėjome, tuo labiau jo paviršius atrodė nerealiai ramus. Taip lyg jis būtų sielos veidrodis.
– Kodėl aš čia taip retai ateinu? – paklausiau jos.
Ji sustojo, pažvelgė į mane švelniai, bet giliau nei kas nors kitas.
– Nes tu visada bėgi. Bet bėgimas, tai triukšmas. O triukšme, aš tampu nematoma.
– Bet aš juk stengiuosi… – norėjau pasiteisinti.
Ramybė palietė mano ranką.
Jos prisilietimas buvo kaip šiltas delnas ant įtempto sprando. Mažai, bet užtenka, kad kažkas manyje atsileistų.
– Tu stengiesi gyventi greitai, – pasakė ji. – Tačiau aš rodau kelią tik tam, kuris sustoja.
Mes priėjome prie ežero, o jo paviršius ėmė skaidrėti, lyg reaguotų į mūsų artėjimą. Viduje atsispindėjo ne tik dangus, bet ir mano paties veidas — pavargęs, bet tikras.
– Pažiūrėk, – tarė ji. – Čia vanduo niekada nemeluoja.
Aš pažvelgiau.
Ir tai, ką pamačiau, mane nustebino:
Akių dugne slypėjo ne tik nuovargis.
Ten spindėjo ir šviesa.
Maža, blyški, bet tikra — kaip ugnelė, kuri niekada iki galo neišblėso.
– Tai… mano viltis? – paklausiau.
Ramybė švelniai linktelėjo.
– Taip. Ji švyti net tada, kai tu jos nebejauti. Bet tik tyloje tai įmanoma pamatyti.
Mes atsisėdome ant kranto. Vėjas lengvai glostė mano veidą, lyg kažkas būtų išmokęs orą tapti rankomis.
– Kartais man atrodo, kad aš niekada nebūsiu ramus, – prisipažinau. – Tarsi visada viduje būtų audra.
Ramybė nusišypsojo — ne gailestingai, o suprantančiai.
– Ramybė nėra vieta be audros. Ramybė, tai širdis, kuri leidžia audrai praeiti, neužsikabinant už kiekvieno vėjo gūsio.
Ji palietė ežero paviršių.
Vandens ratilai išplito, bet beveik iškart nuslūgo.
– Pažiūrėk, – tarė ji. – Triukšmas gali kilti. Bet jis nepasilieka. Nebent tu laikai jį savo viduje.
Aš giliai įkvėpiau, ir pirmą kartą per ilgą laiką pajutau kvėpavimą, kuris nebuvo įtemptas, nebuvo skubus.
Jis tiesiog buvo..!
Kai pakėliau akis, pamačiau tolumoje vinguriuojantį taką, nusietą rausvais žiedlapiais. Jis vedė į slėnį, iš kurio sklido šiluma, šviesa ir… keistas, vos juntamas pulso ritmas.
– Kas ten? – paklausiau.
Ramybė tyliai atsakė:
– Ten gyvena Meilė. Ji tavęs laukia.
Ji ištiesė ranką, subtiliai, tarsi leisdama man pačiam apsispręsti.
– Eik. Mes visi būsime šalia.
Ir taip prasideda trečiasis kelionės etapas — Meilės slėniai, šilčiausia tavo sielos vieta, kurioje laikoma visa švelnumo, ryšio ir tikrumo tiesa, net jei ji kartais būna skaudi.


Takai nuo Ramybės ežerų nusileido į slėnį, kur oras tapo šiltas, lyg ankstyvas pavasaris. Žolės buvo žalios kaip šviežia viltis, o pievose žydėjo gėlės, kurios skleidė ne tik kvapus, bet ir tarsi tyliai šnabždėjo praeities prisiminimus, pamirštus norus ir nepabaigtus sapnus.
Iš tolumo sklido švelnus pulso ritmas, tarsi pats slėnis kvėpuotų širdimi.
Tada pasirodė Meilė.
Ji stovėjo po plačialapiu medžiu, kurio šakos skleidė šviesos spindulius. Jos akys spindėjo šiluma, jos šypsena buvo tarsi saulėlydis, kuris niekada nesibaigia, o jos balsas… jos balsas buvo kaip paties gyvenimo melodija, lėtai liejanti šilumą į mano vidų.
– Sveikas, – tarė ji. – Aš žinojau, kad ateisi.
Jos žingsniai nesukeldavo jokio triukšmo, bet vieta aplinkui tarsi pradėdavo pulsuoti švelniai, prisitaikydama prie jos buvimo.
– Aš… aš bijojau tave prarasti, – prisipažinau. – Kartais man atrodo, kad tavęs nebėra, kad tave pamečiau…
Meilė priėjo arčiau ir palietė mano ranką. Jos prisilietimas buvo ne tik šiltas, bet ir gyvas. Lyg jis būtų pažadinęs kažką, ką seniai buvau užmiršęs.
– Aš niekada tavęs nepalikau, – tarė ji. – Tu tik užmiršai mane matyti. Aš visada čia, net kai tamsa atrodo didesnė už mane.
Aplink mus ėmė kilti lengvi vėjo gūsiai, kurie nešė kartu ir prisiminimus, ir jausmus.
– Tu esi viskas, ką turiu, – ištariau tyliai.
– Ir aš esu viskas, ką turi tu, – atsakė ji. – Meilė nėra tik malonumas ar džiaugsmas. Ji yra ryšys, drąsa, kantrybė ir pasitikėjimas. Kartais ji skaudina, bet tik tam, kad taptume tikri.
Slėnio takai vedė mus į giliausią jo dalį. Ten stovėjo akmeninė terasa, kur saulės spinduliai krisdavo į žemę lyg šviesos srautas, o pievų gėlės švelniai linguodavo.
– Štai čia aš gyvenu, – šnabždėjo Meilė. – Čia kiekviena širdis gali sustoti ir jausti.
Tą akimirką aš supratau: Meilė nebėra tik jausmas, kurį reikia užkariauti. Ji, tai vieta, kur gali būti tikras.
Ir kai pasisukau, pamačiau, kad iš Ramybės ežerų link mūsų priartėjo Viltis. Jos šviesa dabar buvo ryškesnė, tarsi išgyvenusios tamsą ir radusios kelią.
– Tu matai? – tarė Viltis. – Kai tik leidi sau būti, visi mes tave pasiekiame.
Tuo metu tarp medžių pasirodė siluetas, nedrąsus ir svyruojantis — Abejonė.
Ji stovėjo prie slėnio krašto, tyliai stebėdama mus, tarsi norėdama įsitikinti, kad tikras ryšys yra tikras ir nepažeistas.
– Aš čia, – ištarė ji tyliai. – Jūs galvojate, kad aš priešas, bet aš tik klausiu. Klausiu, kad rastumėte tikrąją vertę visko, ką turite.
– Be tavęs, – tarė Drąsa, stovinti šalia, – nebūtų tikros drąsos.
– Be tavęs, – pridūrė Ramybė, – nebūtų tikros ramybės.
– Be tavęs, – sušuko Meilė, – nebūtų tikros šilumos.
– Be tavęs, – sušnabždėjo Viltis, – nebūtų tikros vilties.
Ir aš supratau — visi jie buvo vienas kitame, viename mano viduje.
Kiekvienas jų atskleidė dalį manęs, kurios aš ilgai bijojau, o dabar galėjau priimti.
Slėnis dvelkė gyvybe, o aš jaučiausi tvirtas, ramus, šiltas ir gyvas.
Viltis laikė mane už rankos, Drąsa stovėjo šalia, Abejonė stebėjo, Ramybė ir Meilė skleidė šviesą aplink.
Ir aš supratau: šitie keliai, šitie pasauliai, šie veikėjai — visi jie yra mano viduje. Ir tik leisiu jiems gyventi kartu, kaip viena gyva širdis, galiu tikrai gyventi ir pats.

Slėnis už mūsų ėmė nebyliai nykti, kai takas pasuko į tamsesnę, tankesnę vietą.
Čia žolė tapo žaliasnė, medžiai aukštesni, o jų šakos persipynusios taip stipriai, kad saulės šviesa vos rado kelią iki žemės.
– Neskubėk, – perspėjo Drąsa, žengdama priekyje. – Čia kelią parodo ne akys, o širdis.
Aš žengiau pirmyn, ir vos tik įėjau į mišką, mane apgaubė ne tamsa, o… keistas tylus virpėjimas.
Tarsi pati žemė čia būtų kalbėjusi, bet taip tyliai, kad žodžiai tapo tik vibracija.
Staiga pasirodė Abejonė.
Ji nebeatrodė tokia nedrąsi kaip Meilės slėnyje.
Čia, savo teritorijoje, ji buvo didesnė, tarsi susidedanti iš šimtų balsų, kurie vienu metu šnabždėjo, bet niekada nekalbėjo aiškiai.
– Sveikas sugrįžęs, – tarė ji.
Jos balsas buvo minkštas, bet su aštriu krašteliu, kaip aksomas, po kuriuo slepiasi plienas.
– Aš nežinojau, kad čia… taip tamsu, – prisipažinau.
– Tai ne tamsa, – atsakė Abejonė. – Tai nežinomybė. O žmonės jos nemėgsta.
Drąsa priėjo arčiau manęs ir padėjo ranką ant peties.
– Klausyk jos, bet nesek kiekvienu jos žodžiu, – perspėjo ji.
Abejonė žiūrėjo į mane ne priešiškai, bet… giliai.
Lyg būtų galėjusi pamatyti kiekvieną abejonių plaušelį, kurio pats savyje vengiau.
– Tu visada mane ignoravai, – pasakė ji tyliai. – Bet aš visada buvau su tavimi. ]]> Fri, 28 Nov 2025 21:17:33 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261033.html http://rasyk.lt/kuriniai/261033.html Taigi, nuo ko gi reikia gelbėti pasaulį? Kiekvienas iš pirmo karto atsakys teisingai - nuo žmogaus. Nes būtent žmogus ir yra viso ko, kas randasi žemėje, jos gelmėse, vandenyse ir danguje, naikintojas, resursų besaikis įsisavintojas, daugelio rūšių augmenijos ir gyvūnijos naikintojas, klimato įtakotojas, beribės taršos užnešėjas ir panašiai. Greta Turbog turbūt išsamiau tai pateiktų, aš apsiribosiu tik tokiu paviršutinišku diletantišku papostringavimu.
Viskas, nuo dabar postringavimai baigiasi, pereinam prie svarbiausios pranešimo dalies. Kai išsiaiškinome, kas dėl visko kaltas, lieka tik apsispręsti, ką su tuo daryti. Sprendimas labai paprastas, aš pats nustebau, kai jį atradau. Reikia iš visos šitos vystymosi ar, pavadinkim, pasaulio egzistavimo grandinės išimti vieną defektyvų elementą, kuris visam procesui kenkia. Tas elementas, kaip jau visi atspėjome, yra žmogus. Iš tiesų tai Kūrėjo klaida. Mes visi žinome, kad kažką dirbdami, tverdami ir panašiai padarome klaidų. Štai ir šiuo atveju tas didysis konstruktorius įvėlė klaidą, kuri griauna visą įrenginį.
Taigi, išimkime. Kiekvienas su tuo sutiks ir nesiginčys, nes jei yra brokas, jį reikia šalinti. Tik kaip? Štai čia ir yra ta programos dalis, už kurią, tikiuosi, būsiu apdovanotas. Išėmimas labai paprastas - žmonės turi nesidauginti. Esu prieš bet kokį smurtą, agresiją, esu absoliutus pacifistas. Mano planas yra - pasiekti per tarptautines organizacijas, per suvienytųjų nacijų ir panašias sistemas, kad valstybės vieningai sutartų, kad, tarkim, nuo trisdešimtų metų niekas pasaulyje žmonių tarpe negimsta. Tą galima pasiekti didelėmis baudomis, įkalinimu arba visuotine sterilizacija. Kartą mes jau buvome laisvanoriškai sutikę su visuotine vakcinacija, tai dabar bus visuotinė sterilizacija, visi galės duotis lovose arba ant virtuvinio stalo, bet vaikų po to nebus. Jokios prievartos, jokio smurto, kaip ir vakcinavimo etape viskas vyks laisvanoriškumo principu.
Taigi, tarkim, po šimto metų visi esami hoho sapiensai bus mirę. Be abejo, negali būti jokių išimčių, jokių auksinių milijardų arba, kaip sakė vienas neva profesorius, jeigu ketvirtis žmonių išmirs, tai žemelė padėkos. Ne, ne ketvirtis, šimtu procentų. Kodėl? Todėl. Todėl kad žmogus toks jau yra, jis vis tiek kėsinsis kažką žudyti, Kaino sindromas, jis negali gyventi ilgai taikoje, jam būtini nesutarimai, pykčiai, priešai ir kiti nelojalūs asmenys, be tokių žmogus kaip žuvis be vandens. Kiekvieną mielą dienelę jis tik ir galvoja, ką čia dabar nužudžius, arba bent jau įmetus į pašto dėžutę jei ne bombą, tai nors šunio kakutį. Žmogus iš esmės sutvertas griauti. Ne kurti, ne statyti, griauti. Ir šitos pagrindinės jo funkcijos niekas negali pakeisti, nors mėgintojų, visokių švietėjų, filosofų, rašytojų buvo šimtai. Niekas nepadėjo. Jei koks mokslininkas sugalvoja kokį dalyką, kuris padėtų žmogui komfortiškiau gyventi, tai būtinai atsiras kitas ir ne vienas, kurias tą išradimą panaudos žudymui, naikinimui, griovimui. Juk, tarkim, labai smagu yra skraidyti lėktuvu iš vieno galo į kitą, susipažinti su kitomis valstybėmis, kitais žmonėmis. Bet juk lėktuvais yra  labai patogu nešti bombas ir numesti jas ant Hirosimos ir Nagasakio, kad ten žūtų šimtai tūkstančių taikių piliečių, ar ne?
Tokių pavyzdžių yra milijonai, juk, tarkim, vikšrai irgi buvo sugalvoti gal pirmiau kaip priemonė traktoriams judėti po dirvonus ir apsėti laukus, žmonių naudai, maitinimui, juk taip? O kažkas kitas pasakė, kad tai juk dar geriau yra galima panaudoti tankams, tai yra ne maitinimui, o žudymui.
Juk net ir paprastuose dalykuose mes rasime pavyzdžių, kai vienas kuria, kitas griauna. Sakykim, aš (būsiu nekuklus, pradėsiu nuo savęs) parašau bet kokį tekstuką, jį kuriu, sunaudoju savo teigiamą energiją, kuriančiąsias smegenų ląsteles, bet kiekvieną kartą ateina griaunantysis elementas ir net neperskaitęs įrašo man kuolą. Paprastas pavyzdys, bet jis puikiai iliustruoja, kaip žmonės negali gyventi be neapykantos, be griovimo. Arba kažkas sako reikia baigti žudymus, karą ir panašiai, kiek tai gali tęstis, juk nyksta ištisos tautos, tai būtinai iš kitos pusės atsišaukia: propaganda, reikia tęsti karą iki pergalės, šlovė kovotojams ir taip toliau.
Taigi, įrodomąją dalį aš baigiau, belieka šį dokumentą išplatinti vyriausybėse, organizacijose, gauti visų pritarimą ir nuo kažkurios datos visiems nustoti gimdyti. Ir tada žemelė lengviau atsilvėps, visa gyvūnija, augmenija galės nevaržomai vystytis. Aišku, gal kažkokių genčių Afrikos ar Brazilijos džiunglėse šis dokumentas ir nepasieks, bet jos tokios mažos, kad žmonija iš naujo atgimti neturi šansų.
Pridursiu, kad planas suveiktų, reikia neleisti pasislėpti visokiems rotšildams, maskams, sorošams, visus reikia iškrapštyti iš jų bunkerių ir sterilizuoti. O kai visi žinos, kad po šimto metų jį neliks, tada ir visi turtai ir visos gamyklos, ypač ginklų pramonė taps nebereikalingi. Milijonieriai galės dalinti savo pinigus vargšams, nes kur juos daugiau dėsi. O paskutinis Žemėje žmogus išjungs šviesą. Manau tai būsiu aš, nes už šį genialų planą man priklausys visų mokslininkų pastangos išgelbėti mano kūną nuo priešlaikinio išėjimo, nes nelikus karams (o kam kariauti, jei vis tiek po šimto metų amen, geriau linksmintis ir gerti vyną), mokslininkai galės susitelkti į vieną tikslą, kad Autorius išeitų paskutinis.

Istorijos pabaiga. ]]> Wed, 26 Nov 2025 10:22:05 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261015.html http://rasyk.lt/kuriniai/261015.html