Esė - Kūriniai - rašyk.lt http://rasyk.lt lt kitoks.lt <![CDATA[Savanos varano sąžinė]]> Mane pralinksmino viena istorija, kuri puikiai ilustruoja atribucines klaidas, daromas tiek mano aplinkos žmonių, tiek visuomenės apskritai.
Pagyvenęs jaunuolis nutarė įsigyti naminį gyvūną, kad jaunystės dienos neprabėgtų egoistiškai niekuo nesirūpinant. Rūpintis šeima – žmona ir vaikais – pasirodė per sunkus darbas, todėl, kaip ir daugelis europiečių, savo socialinį poreikį kam nors atiduoti dėmesį ir būti reikalingam jis nusprendė patenkinti nukreipdamas savo „aš“ į gyvūną. Taip jis nusipirko mažylį Savanos varaną, kuris ramiai ir didelėmis akimis stebėjo savo naująjį šeimininką.
Po kelių savaičių driežas įkando šeimininkui į pirštą. Viengungis buvo šokiruotas, kad toks santykinai nedidelis gyvūnas gali taip skaudžiai sužeisti, todėl kelias dienas savo augintiniu visiškai nesirūpino. Tačiau pats driežas nuolat sekiojo paskui šeimininką, gailiai žiūrėdamas jam į nugarą. Tai – klasikinis antropomorfizmo pavyzdys, kai žmogus gyvūnui priskiria žmogiškas emocijas: gailestį, atgailą ar sąžinės graužatį. „Jis gailisi, kad taip begėdiškai mane sužeidė“, – mąstė pagyvenęs jaunuolis.
Žaizda tuo tarpu negijo: ji sutino, kraujavimas nesiliovė, o pirštas pradėjo panašėti į gangrenuojantį audinį. Galiausiai teko kreiptis į medikus ir panaudoti specialius medikamentus. – Ar manote, kad drieželis apgailestauja dėl padarytos skriaudos? – pasakojo pacientas daktarui.
Daktaras tik nusijuokė ir atsakė: – Čia pasireiškia žmogiškoji psichologija. Patyrus šoką, skausmą ir stresą po įkandimo, sąmonė bando paaiškinti bauginantį roplio elgesį per pažįstamas žmogiškas kategorijas, tačiau realybėje driežas tiesiog elgiasi pagal savo prigimtinį medžioklės scenarijų. Plėšrūs instinktai, o ne sąžinė: varanai ir kiti stambūs plėšrūs ropliai neturi smegenų struktūrų, atsakingų už emocijas, moralę, atgailą ar empatiją. Jų elgesys pagrįstas išgyvenimo instinktais. Laukimo taktika gamtoje veikia taip: plėšrūnas, sužeidęs stambesnį ar sunkiai įveikiamą gyvūną, dažnai fiziškai nepajėgia jo iš karto nugalėti arba taupo savo energiją. Jis sekioja paskui auką saugiu atstumu, kantriai laukdamas, kol nuodai, infekcija ir nukraujavimas visiškai pribaigs grobį.
Manau, kad lygiai taip pat yra ir žmonių pasaulyje. Yra tipažų, kurių elgesys primena varanus, todėl didžiulė klaida galvoti, jog jų motyvai yra žmogiški, o ne plėšrūniški. Kas tie žmonės-varanai? Manau, kad kiekvienas iš mūsų tam tikra prasme gali jais tapti. Todėl privalome saugotis ir neleisti plėšrūniškai prigimčiai dominuoti renkantis gyvenimo būdą ar tikslus.
Be to, psichopatai – tai tie komodo varanai žmogiškame apvalkale. Sakoma, kad jais gimstama, tačiau aš tikiu, jog jais ir tampama. Daugelis žmonių, turėdami selektyvius elgesio modelius, skirtingoms grupėms demonstruoja visišką žmogiškumą saviems ir varanišką negailestingumą kitiems. ]]> Wed, 12 Aug 2026 00:25:53 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262774.html http://rasyk.lt/kuriniai/262774.html <![CDATA[Gyvuliai ir žmonės]]> Daugelis elgesio standartų išoriškai yra bendri gyvuliams ir žmonėms. Visgi išlieka esminis skirtumas: gyvulys savo elgesio motyvų ir tikslų nesirenka, o elgiasi vadovaudamasis instinktu. Daugelis žmonių taip pat nenutolo nuo šio modelio ir elgiasi instinktų bei aplinkybių stumiami. Todėl kartais su ironija sakoma, kad Darvinas, matydamas natūralų žmonių elgesį – ypač po apsilankymo alaus bare – ar laisvo elgesio personas, neišvengiamai priėjo prie išvados, jog nėra esminio skirtumo tarp žmogaus ir galvijų. Tokių asmenų kognicija, pavergta žemų instinktų, tarnauja ieškant trumpalaikio pasitenkinimo ir akimirką trunkančios naudos.

Kita vertus, žmonijos istorija parodo, kad kiekvienoje kartoje, bendruomenėje ar mažesnėje grupėje yra nedidelė dalis žmonių, kurie ieško tiesos, gėrio ir moralinių principų. Jų kognicija pažaboja gyvulišką pradą, ir, pakilę virš instinktų, norų bei geismų, jie siekia aukštų idealų. Tai tikrieji žmonės, bandantys ar net sugebėję išlaisvinti tikrąjį žmogiškąjį potencialą.

Girdėjau, kad Adolfas Hitleris pyko ant tautos, atnešusios moralės supratimą žmonijai. Suprantama, kad moralės kriterijus trukdė jam asmeniškai sugyvuliškėti ir daryti nusikaltimus ramia sąžine. Galbūt šis piktadarys intuityviai apčiuopė esminį žmogaus skirtumą nuo kitų žinduolių. Tai – sąžinė. ]]> Tue, 11 Aug 2026 04:34:22 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262765.html http://rasyk.lt/kuriniai/262765.html <![CDATA[_Naujoji Žaidimų Žurnalistika 13-22]]> Turinys:

13. Super Columbine Massacre RPG!
14. Cuphead
15. Den vänstra handens stig
16. Night Call
17. Ghost of Tsushima
18. Sable
19. The Long Dark
20. The Last of Us Part II
21. The Witcher 3: Wild Hunt
22. Spec Ops: The Line

---

13. Super Columbine Massacre RPG!

PLATFORMA: Windows
ŽANRAS: Vaidmenų
KŪRĖJAS: Danny Ledonne
IŠLEIDIMO DATA: 2005

1999 m. balandžio 20 d. vyresniųjų klasių mokiniai Ericas Harrisas ir Dylanas Kleboldas įžengė į Kolumbino vidurinę mokyklą ir pradėjo šaudymą, nužudydami 12 mokinių ir 1 mokytoją, taip pat sužeisdami dar 21 auką. Po to, du „kileriai“ nusižudė.

Tai nebuvo pirmosios (ar paskutinės) šaudynės mokykloje Amerikoje, tačiau tragedijos mastas ir žiaurumas šokiravo. Po to, įnirtingai ieškota priežasčių – ir (arba) kaltininko – ar tai būtų ginklai, depresija, patyčios, gotų kultūra, Marilyn Mansonas ar smurtiniai KŽ (abu vaikinai buvo aistringi „Doom“ žaidėjai).

Vėliau šaudymas dar labiau įsiskverbė į viešas diskusijas po Michaelo Moore\'o 2002 m. dokumentinio filmo „Bowling for Columbine“, kuriame nagrinėjama tragedija ir Amerikos manija ginklams. Filmas, sulaukęs pasaulinio pripažinimo, tapo hitu, laimėjusiu daugybę apdovanojimų ir tapusiu vienu pelningiausių visų laikų dokumentinių filmų...

Dėl viso to Kolumbino šaudynės išliko karšta ir prieštaringai vertinama tema, vėl įsiplieskusi, kai nepriklausomas KŽ kūrėjas Danny Ledonne anonimiškai išleido nemokamą žaidimą „Super Columbine Massacre RPG! „, kuriame žaidžiate kaip Ericas ir Dylanas – du mokyklos šauliai.

Pirmą kartą išleistas 2005 m. balandžio 20 d., praėjus šešeriems metams po šaudynių, žaidimas iš pradžių liko nepastebėtas. Maždaug po metų jį pastebėjo tokie kritikai kaip Ianas Bogostas, ir netrukus pasiglemžė pagrindinė spauda – žaidimas galiausiai pasiekė daugiau nei 700 000 atsisiuntimų. Tuomet nutekėjo Danny Ledonne, kaip žaidimo autoriaus, tapatybė, todėl jis nusprendė pasirodyti viešai ir apginti savo kūrinį.

Mėgėjo žaidimas, sukurtas naudojant „RPG Maker 2003“, „Super Columbine Massacre RPG! „ derina 16-bitų eros „spraitus“ su suskaitmenintomis tragedijos nuotraukomis, sukurdamas nerimą keliantį grožinės literatūros ir realybės susiliejimą. Žaidimas prasideda Eriko ir Dylano pasiruošimu, slaptu įsėlinimu į mokyklą, kur jie padeda bombas ir pasirengia šaudynėms, nužudydami dešimtis aukų JRPG stiliaus/tipo mūšiuose. Minėti „batlai“ beveik visiškai vienpusiai, aukos dažniausiai tiesiog dreba iš baimės, o jūs renkatės ginklą ar bombą joms nužudyti.

Nors tai žiaurus žaidimas, smurtas „SCMRPG! „ žaidime pateikiamas beveik haliucinaciniu būdu, atitrūkęs nuo realybės, su tokiomis eilutėmis kaip „Dylanas išsilenkia Matricos stiliumi“. Po vaikėzų savižudybių seka lunatiška/somnambulinė dalis, kai jie patenka į Pragarą ir grumiasi su „Doom“ monstrų gvardijomis, kurios yra tokios ilgos ir ištęstos, kad net ir labiausiai kraujo ištroškusiems žaidėjams atsibos.

Tyrinėdami mokyklą, pajusite tos tragiškos dienos įvykių prisiminimus ir patirsite nusivylimą, nerimą ir patyčias, kurias išgyveno du studentai. Žaidime gausu stebinančio ir gerai ištirto gylio, nes žaidimas yra dokumentinio stiliaus ir rodo tikrus jų gyvenimo faktus, pavyzdžiui, kaip Erikui buvo išrašyti vaistai nuo socialinio nerimo, kurie neleido jam įstoti į jūrų pėstininkų gretas, arba kaip jis prieš pradėdamas šaudynes sutiko mokyklos „mušeiką“, jam atleido ir liepė „čiuožti namo“.

Visos šios detalės suteikia unikalią tragedijos perspektyvą. „SCMRPG! “ dažnai kritikuojamas už šaudynių sumenkinimą, tačiau iš tikrųjų jas - sužmogina. Žaidėjai įstatomi į šaulių padėtį ir parodoma, kodėl jie tai padarė, o tada jie įtraukiami į tragiškų tos dienos nuostolių sąrašą, o ne kaip monstrus.

““Super Columbine Massacre RPG! „ yra nerimą keliantis, nes būtent toks ir yra. Jau kurį laiką kalbu ir rašiau apie tai, kad žaidimai nebūtinai turi būti pramoginiai, jog būtų verti dėmesio. Šis žaidimas nėra smagus ar linksmas, jis - sudėtingas ir sunkiai žaidžiamas – ne techniškai painus, bet konceptualiai kompleksiškas. Mums reikia daugiau to. „
- Ian Bogost

Žinoma, ne visi sutinka su tokiais aktyvistais kaip Jackas Thompsonas, teigiančiais, kad žaidimas akivaizdžiai skatina panašius veiksmus, rengdamas šviežius žudikus.

2007 m. „SCMRPG! „ buvo pasirinktas „Slamdance Guerrilla Gamemaker“ konkurso finalininku. Prieštaraudamas savo nepriklausomoms šaknims ir provokuojančiam pavadinimui, festivalio direktorius nusprendė pašalinti žaidimą iš konkurso dėl tariamų „moralinių įsipareigojimų“.

Protestuodami, grupė kitų dalyvių, įskaitant „Braid“, „flOw“ ir „Castle Crashers“ kūrėjus, parašė atvirą laišką „Slamdance“ organizatoriams:

“Manome, kad labai mažai tikėtina, jog panašus sprendimas būtų priimtas dėl žiuri atrinkto turinio, ir šį sprendimą laikome kenkiančiu žaidimų, kaip išraiškos, tyrinėjimo ir patirties formos, teisėtumui. „

Pasipiktinusi žaidimo pašalinimu, „Slamdance“ geimerių festivalio vertinimo komisija nusprendė skirti žaidimui specialųjį žiuri prizą, šį kartą kaip už dokumentinę fikciją. „Slamdance“ organizatoriai vėl vetavo apdovanojimą. Galiausiai daugiau nei pusė finalininkų protestuodami pašalino savo žaidimus iš konkurso, o „Slamdance“ daugiau niekada neberengė žaidimų kūrėjų varžybų.

Danny Ledonne toliau tyrinėjo šiuos įvykius 2008 m. dokumentiniame filme „Playing Columbine“, kuriame daugiausia dėmesio skirta ginčams dėl „SCMRPG! „ ir žaidimų suvokimui kaip vaikų žaislų.

2007 m., rašydama apie festivalio incidentą, „New York Times“ žurnalistė Heather Chaplin gana elegantiškai apibendrino visą išbandymą: „Vaizdo žaidimai išbando ribas. Ribos laimi“.

Po 20 metų, ar ribos tikrai laimėjo? Ar jos vis dar laimi?

Tačiau, žiūrint plačiau, „SCMRPG! „ pavyko įžiebti pasaulinę diskusiją apie vaizdo žaidimų, kaip žiniasklaidos, vaidmenį ir vertę, bei paskatinti kitus taip pat eksperimentuoti.

Žinoma, tai nebuvo pirmasis „žaidimų dokumentinis filmas“, eksperimentų turėjome nuo devintojo dešimtmečio – nuo ​​novatoriško „A Mind Forever Voyaging“ (1985 m.) iki kelių prancūziškų žaidimų, tokių kaip „Méwilo“ (1987 m.), ir daugybės žaidimų apie politinius protestus Čekoslovakijoje, tokių kaip „Indianos Džounso nuotykiai Vaclavo aikštėje Prahoje 1989 m. sausio 16 d. „

„SCMRPG! “ net nebuvo pirmasis žaidimas apie šaudynes mokyklose. „Pico’s School“ (1999 m.) paprastai laikomas pirmuoju „Flash“ žaidimu ir taip pat įkvėptas „Columbine“ – tik šį kartą žaidžiate kaip vaikas, kuris nugali šaulius. Labai aštriu būdu.

Taip, „Flash“ žaidimai buvo „rėžiantys“ (angl. „edgy“) dalykai – iš čia kilo „The Binding of Isaac“ (2011 m.). Buvo žaidimų apie Bin Ladeno medžioklę, kankinimą ir nužudymą; taip pat apie lėktuvų skraidinimą į Pasaulio Prekybos Centrą. Kiekvienuose 2000-ųjų rinkimuose buvo „Flash“ žaidimų apie politikų smogimą ar skerdimą.

„SCMRPG! „ ir visos su juo susijusios diskusijos tapo katalizatoriumi, padėjusiu daugiau žmonių suvokti vaizdo žaidimų, kaip priemonės, galią, ypač tuo metu besiformuojančioje „indie“ scenoje. Tai parodė, kaip tie lėkšti mėgėjiški žaidimai gali skatinti diskusijas nacionaliniu mastu. Laikui bėgant, tai iš karto paskatino tokius žaidimus kaip „Rendition“ (2007 m.) – itin prieštaringai vertinamą politinį žaidimą apie kankinimus „Karo su terorizmu“ metu.

Tačiau tai taip pat atvėrė kelią vėlesniems žaidimams, tokiems kaip „Dys4ia“ (2012 m.), „That Dragon, Cancer“ (2016 m.) arba „He fucked the girl out of me“ (2023 m.).

Ir todėl svarbu prisiminti „Super Columbine Massacre RPG! „, ypač turint omenyje viską, kas vyksta dabar.

Jums nereikia jo žaisti ar mėgti, lygiai taip pat, kaip jums nereikia žaisti ar mėgti dalykų, kurie yra uždrausti ar pašalinti iš „Steam“ ar „itch. io“. Tačiau svarbu, kad jie egzistuotų – ne tik savanaudiška prasme, kaip „peržengiantis menas gali privesti prie jums patinkančių dalykų“, bet ir kaip pagrindinis bet kurios meno terpės tikslas.

Pabaigai – paskutinis pavyzdys apie transgresinius ribas peržengiančius žaidimus.

Galbūt jums „Spec Ops: The Line“ yra idealus politinis žaidimas – ardomasis ir antikarinis, bet ir AAA klasės šaudyklė su nugludinta grafika ir dinamiška žaidimo eiga, paremta išgalvotu įvykiu. Pakankamai peržengiantis daugybę vaizdo įrašų esė, pakankamai saugus „Walmart“.

Asmeniškai manau, kad „Fursan al-Aqsa: The Knights of the Al-Aqsa Mosque“ kelia daug įdomesnę diskusiją apie AAA klasės karinius šaulius ir smurtą žiniasklaidoje. Sukurtas brazilų kilmės palestiniečio Nidalo Nijmo, tai šaudyklė, kurioje žaidžiate kaip palestiniečių studentas, kovojantis prieš Izraelio gynybos pajėgas.

Taip, žaidimas yra grubus, beskonis ir brutalus – toks groteskiškas, kad buvo uždraustas ES, JK, Lenkijoje ir Australijoje. Ir vis dėlto, jis toks pat kaip ir bet kuris kitas karinis šaudyklės tipo žaidimas, pavyzdžiui, „Call of Duty“ – ta nepaprastai populiari AAA serija, kurios reklamai dauguma žaidimų žiniasklaidos priemonių mielai ignoruos BDS boikotą „Microsoft“.

Kuo šie žaidimai skiriasi? Kodėl amerikiečiai gali kurti JAV armijos finansuojamus žaidimus apie įsiveržimą ir bet ko žudymą, bet palestinietis negali to paties padaryti prieš armiją, šiuo metu vykdančią jo žmonių genocidą? Šis nepatogus klausimas keliamas viešose diskusijose, kodėl būtent svarbu turėti tokius žaidimus.

Gerai, jei nenorite įsitraukti. Bet jei manote, kad „SCMRPG! „ nereikėtų prisiminti, kad tie „NSFW“ žaidimai „Steam“ ar „itch. io“ platformose turėtų būti pašalinti, kad „Fursan al-Aqsa“ reiktų uždrausti, tai bent jau įvertinkite, kaip jie padeda sužinoti daugiau apie save ir koks reakcingas esate.

14. Cuphead

PLATFORMA: Windows; Xbox One; macOS; Nintendo Switch; PlayStation 4
ŽANRAS: Bėk ir šaudyk
KŪRĖJAS: Studio MDHR
LEIDĖJAS: Studio MDHR
IŠLEIDIMO DATA: 2017

„Puodukagalvis“ yra dvimatis platformeris su bėgimo ir šaudymo principu, primenančiu klasikinius žaidimus, tokius kaip „Mega Man“. „Cuphead“ nuo pirmtakų skiria unikali estetika, kuri atiduoda stulbinančią pagarbą XX a. pradžios amerikiečių animacijai. Kanados kompanijos „Studio MDHR“, sukūrusios šį žaidimą, menininkai atliko įspūdingą darbą atkurdami dinamišką „guminių žarnų“ personažų animaciją, kurią tokie prodiuseriai kaip Fleischersas ir Waltas Disney išgarsino 1930-aisiais. Tačiau, įkūnydama savo žaidimą šioje estetikoje, „Studio MDHR“ taip pat atskleidžia fanatizmą ir išankstinį nusistatymą, kurie turėjo didelę įtaką ankstyvajai animacijai.

Užklausta žurnalo „Rolling Stone“ interviu apie nesėkmingas asociacijas su „Cuphead“ 1930-ųjų estetika, pagrindinė žaidimo dailininkė Maja Moldenhauer atsakė: „Tai - tik vizualiniai elementai, ir tiek. Visa kita, kas vyko tuo metu, mums nėra familiaru. „ Tačiau šiuos vaizdus slegia istorija, kuri juos sukūrė, nepaisant kūrėjų pastangų pašalinti atviresnes karikatūras, kurios klesti animaciniuose filmuose didžiąją XX a. pirmosios pusės dalį. Išvalydama savo pirminę medžiagą ir pateikdama tik tariamai nekenksmingas dalis, „Studio MDHR“ ignoruoja estetikos, kurią taip ištikimai atkartoja, kontekstą ir istoriją... čia matau žaidimą, kurį persekioja vaiduokliai; ne tie, kurie apsiriboja makabriškomis kovomis su bosais, o juodaodžių kultūros šmėkla, kurią pirmiausia pasisavino muzikantai, o vėliau – Fleischersas, Disney ir kiti – susukta į karikatūras, didžiąją amžiaus dalį padėjusioms apibrėžti Amerikos animacinius filmukus.

Vienas pirmųjų menininkų, išgarsėjusių animacijos srityje, Jamesas Stuartas Blacktonas, vodevilių pasirodymų metu dažnai animuodavo realiu laiku. 1907 m. jis sukūrė savo „Žaibo eskizus“, kuriuose rašytinis žodis „Coon“ buvo paverstas menstrelio karikatūra, o „Cohen“ – antisemitiniu stereotipu. Variete teatras, išsivystęs iš minstrelio pasirodymų likučių, dažnai naudodavo tokius stereotipus ir rasistines karikatūras, siekdamas komiško efekto. Daugelis animatorių po darbo lankydavosi draminiuose teatruose ir buvo įkvėpti jų metodų.

Tiesa ta, kad rasistiniai stereotipai lengvai prajuokina (paklauskite bet kurio ironiško mėgėjo komiko). O animacija visada buvo komedija paremta terpė. Savo knygoje „Pramonės gimimas“ Nicholasas Sammondas rašo:

“Stereotipinis vaizdavimas... pasiskolinęs tiek iš nusistovėjusių grafikos tradicijų, tiek iš minstrelio, įvairių šou ir vodevilių, taip pat rėmėsi efektyvumo ekonomika, kurioje personažai iš karto atspindėjo savo, regis, pirmykštę prigimtį ir iš to kylančią jų vietą pokšte. “

Daugelis ankstyvųjų animacinių filmukų personažų buvo apgavikai, valkatos ir vagys – archetipai, kilę iš tingių vergų, kurių kūrimu specializuojasi minstrelių šou, vaizdavimo. „Cuphead\'e“ vaidina apgavikų pora, Cupheadas ir Mugmanas, kurie sudaro sandorį su Velniu dėl lošimo skolos – veikla, kuri 1930-ųjų animaciniuose filmukuose dažnai siejama su numanomu juodaodžių Harlemo nuodėmingumu ir žiaurumu bei svingo ir džiazo muzikos.

Ketvirtojo dešimtmečio Harlemas ir jame susiformavusi džiazo kultūra yra svarbi „Cuphead“ estetikos dalis – nuo ​​bigbendo garso takelio iki tokių personažų kaip King Dice, kurio ploni, pieštuko formos ūsai primena ikonišką Cab Calloway – paties pagrindinio ankstyvųjų animacinių filmukų veikėjo, tiek epizodinio, tiek karikatūrinio vaidmens – išvaizdą. Džiazo kultūra turėjo įtemptą ryšį su animacijos industrija. Pasak Sammondo: „... ankstyvųjų garso metų džiazo karikatūra, regis, atidavė duoklę įsivaizduojamai geidulingai svingo muzikos ir kultūros laisvei ir iš karto siūlė bausmę kaltiesiems už mėgavimąsi jos tariamais kraštutinumais. „

Dešimtmetį, kai vis labiau nerimaujama dėl moralės – kurį nulėmė ir Heiso kodekso nustatymas 1930 m. – džiazas ir apskritai Harlemo kultūra tapo nuodėmės ir pragariško pomirtinio gyvenimo sinonimu. 1937 m. filme „Švarios ganyklos“ vaizduojami juodaodžiai harlemiečiai, kurie dėl gundančio svingo poveikio nesidomi dangiškuoju pomirtiniu gyvenimu. 1934 m. filmo „Keliaujant į dangų mulu“ režisierius Frizas Frelengas siekė perteikti moralinę pamoką būtent apie tingų, netinkamai besielgiančio juodaodžio karikatūrą, kurio nusikaltimai lėmė jo išmetimą iš dangaus. Abiejuose animaciniuose filmuose vien juodaodžių rojus vadinamas „Kauliukų pora“ (angl. „Pair-o-Dice“), kaip užuomina į tariamą ryšį tarp juodaodžių kultūros ir lošimų. Sprendžiant iš šių „moralių animacinių filmukų“, net rojus yra nuodėminga vieta, kai jame gyvena juodaodžiai.

Taigi, kai „Cuphead“ savo aplinkai naudoja lošimų, dangaus ir pragaro vaizdinius, implementuoja įvaizdžius ir tropus, kurie iš pradžių buvo sukurti siekiant perteikti moralinius teiginius apie tingius ir laukinius Harlemo juodaodžius ir jų nuodėmingą „džiunglių muziką“. Calloway panašumas „Cuphead\'e“ gali būti kauliukų pavidalu, tačiau jis vaidina kaip karikatūra trumpametražiuose filmuose, tokiuose kaip „Clean Pastures“ ir „Swing Wedding“, kuriuose vaizduojamos varlės iš skautų, nerimą keliančiai vizualizacijai panašiems į Ribby ir Croaks bosus „Cuphead\'e“.

Apeidamas tokią perdėtą karikatūrą, „Cuphead“ bando geriausiai pavaizduoti džiazo eros santykį su animaciniais filmais. Ir čia galima rasti daug gėrio. Calloway yra energingas atlikėjas, o animaciniai filmai, tokie kaip Fleischerio 1933 m. filmai „Kalno senis“ ir Betty Boop filme „Snieguolė“, daug geriau atspindi jo nepakartojamą stilių. Tuo pačiu metu šiuose pavyzdžiuose jo balsas skamba atitinkamai kaip seno baltaodžio vyro ir baltaveidžio klouno. Kai ateina laikas animaciniams filmams pavaizduoti jį kaip žmogų, jo lūpos išsipučia, akys išauga ir jis priverčiamas tapti muzikantu – vieninteliu būdu, kuriuo animacijos studijos dešimtmečius, regis, galėjo įsivaizduoti juodaodžius personažus. Tai, kad „Cuphead“ seka Fleischerio pėdomis ir slepia tai, kas galėjo būti jo panašumas, už antropomorfinio kalbančio kauliuko, istoriškai atitinka juodaodžių vaizdavimą animacijoje. Kai juodaodžių personažų vaizdavimas kaip muzikantų ir rasistinių karikatūrų tapo kvailyste, sprendimas, regis, yra jų visai nevaizduoti.

Tai - iš esmės yra praeities balinimas: gėdingų mūsų apriorinių dalių ištrynimas, kad galėtume mėgautis tuo, kas simpatiška – būgnais, pučiamaisiais, stepo šokiais, bigbendais ir jų atpažįstamais atlikėjais, kartu su plačia šio animacijos stiliaus kūrybine laisve – net negalvojant apie kultūrą, kuri iš pradžių sukūrė šią muziką; kuriai niekada nebuvo leista turėti savo įvaizdžio.

Atsakymas nėra praeities sulyginimas ir išgryninimas, kurios pamokų daugeliui akivaizdžiai vis dar reikia. Užuot nuėmus nuo muzikanto apdegusį juodą kamštį ir pateikus švarų baltą veidą, vis tiek dainuojant kaip Calloway, Armstrong ar Waller, šiuolaikinė žiniasklaida, siekianti pasiskolinti iš prieštaringos Amerikos praeities, turėtų tai daryti atsižvelgdama į tai, ką ta praeitis mums sako apie mus pačius.

Pavyzdžiui, „Jay Z“ neseniai išleido muzikinį vaizdo klipą, pavadinimu „The Story of O. J. „, kuriame jis ir kiti aktoriai animuoti aiškiai rasistiniu būdu, o didelės blyškios lūpos užgožia tamsius veidus. Vaizdo klipe šie ryškūs vaizdiniai naudojami kartu su daina apie juodaodžio realybę pasaulyje, kuris vis dar laiko tave stereotipu (kas dar labiau pablogina paties „Jay Z“ antisemitinius stereotipus). Čia karikatūra turi tikslą – priminti mums apie mūsų istoriją; skelbti, kad ji dar ne praeityje ir kad mes, kaip bandė „O. J. „, niekada negalime iš tikrųjų atsikratyti savo odos spalvos.

Panašiai ir menininkė Kara Walker, naudodama iškarpų stilių, kuria milžiniškus paveikslus su mamulėmis, sambomis ir kitomis juodaodžių karikatūromis, kad galėtų pasinerti į „... riebų, neišspręstą, purviną kraujo troškulį, kalbant apie rasę... „, kaip ji pasakoja interviu žurnalui „Vulture“. Jos menas aiškiai parodo, kad rasė nėra išspręstas klausimas, ne mūsų praeities laikotarpis, kurį mes, kaip visuomenė, galėtume teigti išsprendę. Dauguma juodaodžių amerikiečių negali nepripažinti šio slegiančio fakto, o pastarųjų metų įvykiai apsunk ]]> Mon, 10 Aug 2026 14:28:27 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262757.html http://rasyk.lt/kuriniai/262757.html <![CDATA[Plėšrūnai]]> Senovės išminčiai pabrėžė, kad tam tikri žmogaus charakterio bruožai yra būdingi tam tikroms gyvūnų rūšims. Šis sulyginimas dažniausiai yra asociacinio bei simbolinio pobūdžio, iliustruojantis tam tikrų visuomenių gyvenimo būdą, supratimą ir vertybes. Pavyzdžiui, Patriarchas Jokūbas savo sūnų Benjaminą sulygina su vilku. Net ir dabar, išvažiavus iš Jeruzalės į šiaurės rytų pusę ir patekus į Benjamino klano teritoriją, galima sutikti staugiančio vilko statulų – tai senųjų palaiminimų atgarsiai. Kai pamačiau šiuos vaizdus, neišvengiamai prisiminiau ir Geležinio Vilko simbolį Lietuvoje.
Tai nedidelė įžangą į temą, kurią apmąstčiau šiandien: kuo iš tiesų skiriasi asmenybės sutrikimą turintis žmogus, pavyzdžiui, psichopatas, nuo šaltakraujiško gamtos plėšrūno? Atsakymas atrodo akivaizdus – žmogus turi pasirinkimo laisvę, o gyvūnas veikia pagal savo rūšies užprogramuotą instinktinę programą.
Tačiau čia iškyla gilesnis klausimas: tarp ko ir ko žmogus renkasi? Ar rinktis elgtis pagal moralinius principus, ar leisti sau – nesipriešinant instinktams – pasiduoti tam, kur vedžioklybė ir gyvuliška prigimtis traukia? Čia slypi filosofinis paradoksas: jokia visuomenė negali egzistuoti be moralės, nes jos visiškas atsisakymas veda į savinaiką. Jei anuliuotume esminius moralinius draudimus (tokius kaip draudimas vogti, prievartuati ar žudyti), visuomenė suirtų. Kita vertus, šiuolaikinė Vakarų kultūra vis dažniau oficialiai deklaruoja moralinį reliatyvizmą ir subjektyvumą kaip pagrindinį pliuralistinės visuomenės egzistavimo principą.
Dėl to kyla pagrįstas nerimas, kad Vakarų civilizacija pamažu silpnina savo pamatus, užleisdama vietą tradiciškesnėms, griežtesnėms struktūroms, pavyzdžiui Europa tampa Islamistine. Istorija rodo, kad kultūros, praradusios savo vidinį dvasinį stuburą ir paskendusios moraliniame nuosmukyje, anksčiau ar vėliau praranda dominuojančią poziciją.
Antroji opi problemos pusė – moralinių ribų išklibinimas atveria kelią psichopatams. Šiuolaikinėje visuomenėje moralė ir empatija dažnai nuvertinama, paverčiant jas tik subjektyvaus pasirinkimo reikalu. Psichopatas iš esmės yra grobuonis, kuris atmeta bendrą moralinę sistemą, vadovaudamasis cinišku principu, kad jokia universali moralė neegzistuoja, o pasaulyje valdo tik stipriausieji, besinaudojantys morale kaip įrankiu silpnesniems valdyti.
Šią taisyklę matome per visą žmonijos istoriją. Pavyzdžiui, Rusijos prezidentas V. Putinas sukėlė karą, nusinešantį tūkstančius gyvybių, parodydamas visišką abejingumą pasekmėms. Analogiškai, didžiosios valstybės dažnai vadovaujasi grynos galios (realpolitik) logika, kurioje žmogiškoji gyvybė tampa tik statistika. Šis dėsningumas gyvuoja nuo seniausių laikų: imperatorius Vespasianas ir jo sūnus Titas, kariaudami Judėjoje ir sugriaudami Jeruzalės šventyklą bei pražudydami daugybę gyvybių, pirmiausia siekė imperinės garbės ir iždo papildymo. Tai – tikrieji stambūs žmonijos istorijos plėšrūnai.
Tai išlieka giliu subjektyviu apmąstymu apie žmogaus prigimtį, galią ir amžiną įtampą tarp instinkto bei moralės. ]]> Sun, 9 Aug 2026 04:56:40 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262745.html http://rasyk.lt/kuriniai/262745.html <![CDATA[Robotas]]>
Būdamas jaunuoliu perskaičiau keletą Šekspyro tragedijų ir vienoje iš jų aptikau įdomų palyginimą. Tuo metu jis man buvo naujas ir netikėtas, nes nemaniau, kad senovėje žmonės galėjo sugalvoti tokią alegoriją – būtent, kad žmogaus kūnas sulyginamas su mechanizmu. Tada ši idėja jaunuolio sąmonei nuskambėjo moderniai ir netikėtai. Po daugelio metų studijų manau, kad ši alegorija gana taikli ir padeda suprasti žmogiškosios būties dualumo veikimo principą.

Daugelis senovinių kultūrų pabrėžia, kad žmogus sudarytas iš dviejų elementų – sielos ir kūno. Raitelio ir arklio alegorija puikiai iliustruoja šią simbiozę tarp materialiojo ir dvasinio pradų. Praktine prasme ši idėja padeda savikritiškai stebėti savyje vykstančius psichikos procesus bei stiprina savikontrolę. Kai kyla nepažabotas noras ar aistra, kuri yra draudžiama, pasidaro sudėtinga save apriboti netgi tiems, kurie stengiasi vadovautis etikos ir dorovės principais. Sąlyginis paties savęs diferencijavimas, impulsų atpažinimas ir jų kilmės perpratimas padeda atsiriboti nuo emocijos. Pavyzdžiui, kilus nenumaldomam norui padaryti kam nors žalą, asmuo, kol dar neprarado sveiko proto, gali paklausti savęs: „Ar tai noriu padaryti aš, ar tai mano psichobiologinė reakcija? “ Atsakymas gali ir neateiti, tačiau pats klausimas jau padeda atsiriboti nuo noro ir įvertinti jį iš šalies, suteikiant erdvę protingam sprendimui, o ne spontaniškam, impulsyviam ir robotiškam veiksmui.

Tai tik nedidelis aspektas, parodantis, kaip stebėtojo vaidmuo praktiškai tampa savęs pažinimo, kontroliavimo ir nukreipimo įrankiu. ]]> Thu, 6 Aug 2026 01:06:05 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262717.html http://rasyk.lt/kuriniai/262717.html <![CDATA[Stebėtojas]]> Daug žmonių skyrė laiko apmąstymams ir klausimui, kas yra tikrasis „aš“. Taip pat daug įdomių idėjų galima išgirsti gilinantis į žmogiškąją patirtį. Šio pokalbio tikslas – parodyti paprastą metodą, kaip atpažinti vieną iš savojo „aš“ aspektų.
Ši idėja remiasi subjektyviu savęs stebėjumu. Daugelis žmonių pastebi, kad bėgant metams susidaro įspūdis, jog „aš“ nekinta – tarsi būtų virš amžiaus ir kūno pokyčių procesų. Esu ne kartą girdėjęs pagyvenusius žmones liudijant apie savąjį „aš“ ir sakant, kad kūnas paseno, o vidinis „aš“ išliko toks pat, koks buvo jaunystėje. Remiantis šiuo daugybės žmonių subjektyviu savojo „aš“ vertinimu, daroma koncepcija, kad tikrasis „aš“ – tai nekintanti, pastovi sielos dalis. Tam tinka palyginimas su drabužiais ir kūnu: drabužius mes dėvime ir keičiame, jie nėra pats žmogus; taip ir kūnas yra tik drabužis sielai, tikrajam „aš“.
Gilinantis į šią koncepciją, galima panaudoti stebėtojo metodą ir atsijoti viską, kas keičiasi, kaip šalutinius ir neesminius manojo „aš“ elementus. Pavyzdžiui, mintys ateina ir nuplaukia kaip debesys padangėje. Aš galiu stebėti savo mintis, mąstymo procesą, vaizdinius, kuriuos sukuria protas, lyg iš šono. Vadinasi, mintys nėra „aš“. Būdamas stebėtoju, aš emociškai ir mentaliai galiu atsiriboti nuo minčių srauto, vadinasi, tai ne „aš“, o tik psichikos darbas.
Taip pat ir norai – jie ateina ir praeina. Galiu atstumti arba priimti norus, vadinasi, norai taip pat nėra manojo „aš“ esmė. Emocijos, kaip vandenynas, gali būti ramios arba audringos, o aš, nors ir sunku pasipriešinti emocijų srautui, galiu tai padaryti (tai pavyko daugeliui). Todėl ir emocijos iš esmės nėra „aš“.
Tad kas esu aš? Stebėtojas. Mentališkai aš negaliu atsiriboti nuo šio savęs aspekto, vadinasi, ši funkcija yra esminė manojo „aš“ išraiška. Kiekvienas gali pabandyti praktiškai pastebėti savo mentalinio pasaulio elementus bei procesus ir įsitikinti, kad „stebėtojo“ metodas atskleidžia įdomų ir gilų savęs supratimą.
Šis metodas paneigią įdėją „mąstau vadinasi esu“. Nes mąstymas nėra tikrasis aš tik psichinis procesas. O net tada, kai nemąstau vis daresu. Pavyzdžiui miegodamas, ar komoje. Arba žmonės turintus mąstymo sutrikimus, ar IQ labai žemas jie vistek yra.
Žmogus yra ne dėl to, kad mąsto, o tiesiog dėl to, kad yra (grynoji būtis).
07: 45 ryte gimė dukrytė. Spazmai buvo stiprūs, ir žmona kentėjo. Daktaras prie stuburo pritvirtino kateterį su epidūru, tai palengvino žmonos kančias. Pats gimdymas tęsėsi apie 35 minutes. Žmona nė karto nerėkė. Mergaitė svorį turi 4, 111 kg. Nepaisant to, kad mąstymo procesai dar nesąmoningi, ji jau stebi ir siurbia į save informaciją apie išorinį pasaulį. Mano dukrytė taip pat aktyvus stebėtojas jau prenatalinėje vystymosi stadijoje, tuo labiau – kai gimė. Tai nedidelė idėjos iliustracija.
Suaugęs žmogus gali šią stebėtojo funkciją-vaidmenį pasirinkti sąmoningai, kada tik nori, nebent situacija labai emocionali ar drastiška – tada pulto valdymą perima automatinė valdymo sistema, ir tikrasis „aš“ laikinai nušalintas nuo roboto valdymo. ]]> Wed, 5 Aug 2026 01:26:35 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262707.html http://rasyk.lt/kuriniai/262707.html <![CDATA[Liūtaširdis]]> Štai dar viena kruopelė iš vaikystės įspūdžių. Padūkęs, pasišiaušęs, rašaluotais pirštais, dėmėta uniforma, palinkęs virš mokyklinio suolo – veidas susikaupęs, ausimis „gerią“ ir siurbiu į sąmonės klodus skaitomą istoriją.
Pradinių klasių mokytoja susirgo, ją pavaduoja direktoriaus pavaduotojas. Jis pasirinko neįprastą mokymo būdą – vietoj įprastų pamokų skaitė mums pasakas ir nuotykių knygas. Tai buvo tarsi saulės spindulys, šviežio oro gurkšnis bręstančiai sąmonei. Išgyvenau didžiulį pasitenkinimą – kiekviena istorija jaudino, gąsdino, linksmino ar vertė susimąstyti.
Vienas pasakojimas ypač įstrigo į atmintį. Tai buvo istorija apie berniuką, kuris, kilus gaisrui, šoko į liepsnas gelbėti savo mažamečio broliuko nuo skausmingos žūties. Pasakojimo autorius šį drąsų vaiką pavadino „liūtaširdžiu“. Berniukas išgelbėjo savo brolį, tačiau pats patyrė sunkių sužalojimų ir netrukus mirė ligoninėje. Ši tragiška baigtis mane sukrėtė – iki ašarų. Kažkokia nevaikiška istorija… Net dabar, po trisdešimt penkerių metų, vis dar jaučiu mažo vaiko įspūdį – ašaros tarsi kaupiasi akių pakraščiuose.
Vienas ryškiausių šios istorijos įspūdžių buvo kalbinis. Pirmą kartą išgirdau žodį „liūtaširdis“. Šis žodžių junginys nustebino vaikišką sąmonę. Nejaugi žmonės gali turėti liūto širdį? Kaip suprasti tokį žodį? Ką suaugusieji turi omenyje jį vartodami?
Bręstant, stiprėjant protui, gilėjant žinioms apie pasaulį, mintimis vis grįždavau prie šios sąvokos – ją plėtojau, tikslinau, bandžiau suprasti giliau. Su laiku suvokiau, kad žodžiai gali turėti perkeltines reikšmes. Prisimenu, kaip mano sąmonė keitėsi, kaip vystėsi mano supratimas. Tai svarbi idėja – žinoti, kad sąmonė nėra pastovi būsena. Ji keičiasi: kartais evoliucionuoja, kartais – degraduoja.
Man atrodo, kad mąstymas keičia realybės atspindį, o pati realybė formuoja sąmonę. Jaučiu, kad Kūrėjas man suteikė galimybę rinktis mąstymo kryptį – reguliuoti, kuria linkme suksis mano vidinis „aš“.
Liūtaširdžio berniuko idealas gyveno manyje. Jis veikė mano mąstymą, kalbą, veiksmus. Išmokė, kad galiu būti bebaimis, drąsus, stiprios valios, neegoistiškas žmogus. Šis įspūdis, saugomas atmintyje, gyvena manyje ir daro įtaką asmenybei – o aš, savo ruožtu, darau įtaką šiai idėjai, ją formuodamas ir tikslindamas. Ji vystosi kartu su manimi.
Šis atminimas, lyg brangus kristalas, tebėra gyvas – svarbus, brangus ir malonus. ]]> Tue, 4 Aug 2026 00:33:55 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262693.html http://rasyk.lt/kuriniai/262693.html <![CDATA[Druskos kruopelė]]> Ką matau, įsižiūrėjęs į natrio chlorido kristalą? Mano sielai nėra prasmės gilintis į šios medžiagos fizines ar chemines savybes. Todėl dėmesys nukrypsta į sąmonės gelmes – ieškoti asociacijų ir istorijos, tiek asmeninės, tiek visos žmonijos. Maža kruopelė ištirpsta ir pasklinda po asociacijų pasaulį. Šią akimirką racionalus mąstymas pasitraukia ir užleidžia vietą emociniam procesui.
Mano gyvenime – daug mažų įspūdžių, tarsi kruopelių, sustingusių ir saugomų pasąmonės kloduose. Kartais jos ištirpsta ir nuspalvina iliuziją, sapną ar haliucinaciją. Tada vėl išgyvenu buvusią gyvenimo akimirką, pajuntu pamirštas emocijas – tarsi čia ir dabar tas įvykis atgyja. Taip pat ir kitų žmonių ar net ištisų epochų idėjos tirpsta sąmonės sraute, suteikdamos naują skonį gyvenimui.
Trupinėlis minčių – tarsi druskos kristalas – saugo asmeninės ir kolektyvinės sąmonės patirtis. Jis primena, kad tai, kas vyksta dabar, bus išsaugota baigtinėje realybėje. ]]> Mon, 3 Aug 2026 15:30:15 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262688.html http://rasyk.lt/kuriniai/262688.html <![CDATA[Naujoji Žaidimų Žurnalistika - Nr.1 Lietuvoje by Titas Žibikas]]> Siųstis KŽŽ čia.

Naujoji Žaidimų Žurnalistika - Nr. 1 Lietuvoje by Titas Žibikas

Už visus pamišėlius. Atskalūnus. Maištininkus. Triukšmadarius. Tuos, kurie mato dalykus kitaip. Tuos, kuriems nepatinka taisyklės. Ir tiems, kurie negerbia status quo. Galite juos cituoti, su jais nesutikti, aukštinti ar žeminti juos. Vienintelis dalykas, kurio nepajėgsite, – jų ignoruoti. Nes jie keičia pasaulį. Jie stumia žmonių rasę į priekį. Ir nors kai kurie mato juos, kaip bepročius, aš matau genijus. Nes žmonės, kurie yra pakankamai ekscentriški manyti, kad gali pakeisti pasaulį, yra tie, kurie jį keičia.

---

Šlovė (1) Autoriui ir jo (2) Kūriniui

Manau iki šiol, kad tekstų apie žaidimus kūrimas – pats maloniausias laiko praleidimas, nerealios atostogos... Septyniasdešimtųjų pradžioje Tomas Vulfas išleido antologiją, pavadintą „Naujoji žurnalistika“ – himną viskam, kas subjektyvu, asmeniška, unikalu amerikiečių žurnalistikoje. Šalin standartus, šalin taisykles, velniop visokias pretenzijas į objektyvumą... Būk sveikas, svaiginantis „Aš“! Įžymūs NŽ veikėjai – Kapotė, Meileris, Hanteris S. Tompsonas. Galima išskirti tris pagrindinius žaidimų „gonzo“ žurnalistikos principus. Pirmasis: žaidimai savaime yra labai stiprūs haliucinogenai, ir su jais reikia atitinkamai bendrauti. Jeigu Hanteris ir Meileris piktnaudžiavo įvairiais preparatais, kad pakeistų savo senąją, įprastą realybę ir rašytų apie ją unikaliu nepakartojamu stiliumi, tai su KŽ tas pats efektas pasiekiamas NEpanaudojant narkotikų. Kažkas jau yra išsakęs mintį, kad žaidimai – ne daugiau, nei skaitmeninis haliucinogenų analogas. Tačiau žaidimų žurnalizmas dabar – nuobodus apdulkėjęs mokslas, chemija, giliai prasmingai svarstanti, kokioms smegenų sritims koks preparatas daro įtaką. O aš siūlau aprašinėti tai, kas vyksta, kuomet visa šita chemija pradeda veikti, kuomet ji pradegina realybę aplink Tave...

Antrasis: bet koks, netgi labiausiai blogutėlis, žaidimas yra visavertis Paralelinis Pasaulis, Alternatyvi Realybė, buvimo kurioje pačiu faktu reikia žavėtis. Ir panaudoti kūrybos labui. Mes – nuotykių apybraižų apie keliones į Išgalvotas Vietas autoriai. Mūsų tikslas – aprašyti, kas vyksta tame keistame pasaulėlyje, kuris neegzistuoja nesant žaidėjo. Atkreipkite dėmesį, žaidėjo, o ne žaidimo! Išvyk gi į kelionę, ištyrinėk papročius, tradicijas, įsivelk į įdomią istoriją… O paskui, atsižvelgdamas į savo talentą, pateik tai žaidėjui. Pagrindinis kelionės užrašų ypatumas yra tai, kad juos įdomu skaityti, netgi jeigu Jūs neturite nė mažiausio noro eiti autoriaus keliais. Trečiasis teiginys: naujoji žaidimų žurnalistika privalo būti įdomi ir žmonėms, skaitantiems specializuotą spaudą, ir žmonėms, jos iš arti nemačiusiems. Draugą žaidime pažinsi. Tokia teisybė, taip viskas ir turi būti – turinys negali būti užgožtas, jis turi tik atsispindėti – ir, susidūrę su ja akis į akį, mes visiškai pripažįstame visą daugiataškiškumą, iki paskutinio taško. (Viskas sukasi ratu ir nuolat kartojasi. Kartais, kai gyvenime nuolat persekioja sutapimai, net susuka vidurius. Tai viduriavimas, tai skrofuliozė, veterinaro garbės žodis!)

---

TURINYS:

I. KŽ RECENZIJOS.
1. S. T. A. L. K. E. R. 2: Heart of Chornobyl
2. Microsoft Flight Simulator
3. Mafia: The Old Country
4. Sword of the Sea
5. Elden Ring: Shadow of the Erdtree
6. Despelote
7. Prison Architect
8. 80 Days
9. theHunter: Call of the Wild
10. DOOM (2016)
11. Disco Elysium
12. Dead Space

II. ANIME.
13. Absoliutus blogis: prakeikimas (Recenzija)
14. Šizofrenikas sociopatas: džiaugsmingas
Obludos autoportretas (MONSTER Interpretacija)
15. Dar vienas monstras (Naoki Urasawa, Ištrauka)

III. NUMERIO TEMA. Greitis ir Industrija
(Sim-reiseriai - Mūsų Redakcijos Pasirinkimai)
16. Gran Turismo 7
17. NFS Shift 2: Unleashed
18. DiRT Rally 2. 0
19. TrackMania Turbo
20. NFS Underground 2
21. V-Rally 4
22. F1 2010
23. Project CARS
24. Top Gear 2
25. GRID (2019)
26. Project CARS 2
27. Wreckfest
28. Race Driver GRID

IV. ESEISTIKA.
29. Metafizinis pamąstymas apie papeikimą
30. Pasisveikinimas su ginklais
31. Krūtys ir čiuptuvai. Japoniškoji patirtis

V. FIKCIJA.
32. Jaunieji kovotojai
33. Mafija: Prarastojo Rojaus Miestas
34. Hitmanas: Apsirengęs žudyti
35. Absoliutus Blogis: Nemezidis
36. Suzumiyos Haruhi Melancholija

VI. KNYGOS.
37. Doom Guy: Life in First Person
38. Štai taip Zaratustra kalbėjo
39. Neuromancer

VII. KOMIKSAI.
40. Iksmenai
41. Stebėtojų Lyga

VIII. POEZIJA.
42. Poezija yra šūdas
43. Perversinė Terorička
44. Laiškas Močiutei, parašytas 2 val. ryto,
su meile, Skullptura

IX. NUMERIO (PO) TEMĖ. Greitis ir Industrija
(Automobiliai - Mūsų Redakcijos Pasirinkimai)

X. TOP 10 Geriausios Visų Laikų KŽ Citatos

XI. XTRA LYGIS
45. Kodėl Betmenas Geresnis už Supermeną
46. Kai žinai, jog esi tiktai komiksų veikėjas: Deadpoolas
47. Vyras iš plieno, moteris iš servetėlės ]]> Sat, 18 Jul 2026 19:49:49 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262570.html http://rasyk.lt/kuriniai/262570.html <![CDATA[Esė be išvados]]> Gyvenu viename gražiausių pasaulyje miestų. Čia naktį gali eiti ir nieko tau nenutiks. Nebent užkliūsi už atsilupusios plytelės. Vienu žodžiu, Jei ne fors majore, žmonės užsiima savo reikalais ir tiek.
Esu viename seniausių miesto senamiesčio restoranų, aplink žmonių pokalbiai. Kiek iš jų gyvena su nemylimu žmogumi. Gyveno. Gyvens. Beveik visi.
Sunkiausias atradimas internetuose ieškant paguodos buvo tai, kad dauguma moterų, o gal ir vyrų (kurie nesiguodžia faceboke), gyvena nemylimi ar nemylėdami. Iš inercijos, dėl vaikų, dėl patogumo, dėl tradicijų ir dėl daug kitų paprastų priežasčių.
Mano profesija - atkalbinėtoja.
Aš sėdžiu ant laiptų civilinės metrikacijos biure ir atkalbinėju tuoktis. Toks mano pašaukimas ir talentas.
Tuo metu gyvenu nesusituokusi kažkelintą kartą, turiu nuostabius pavargusius nuo mano pašaukimo vaikus ir esu išmokusi, kad gyvenimas susideda iš įvairių etapų - kitaip sakant, lygių ir lygų, todėl verta nugyventi jį visą, kol ląstelės pajėgia atlaikyti visatos svorį.
Netikiu kvaila teorija, kad vaikystėje patirtos traumos yra reikšmingos, manau, kad žmogus pakankamai įgalus susikurti savo gyvenimą bet kuriuo etapu, vaikystės ir vėlesnes patirtis naudodamas savo tikslui pasiekti. Todėl visi myžniai, kaltinantys tėvus yra tiesiog nemotyvuoti tingūs apsileidėliai. Myžniai yra labai tikslus apibūdinimas. Jei gyveni blogai, tu myžnius in corpore. Nes kitaip tu atsistoji ar atsiguli patogiai (jei negali atsostoti), ir varai savo „perfeckt“ gyvenimą. Tai lyg žaidimas. Paklausk žmonių gatvėje, ypač, kam virš 60. Arba pažiūrėk į Trumpą. Tas atrodo tikras šito eskspertas.

Kol laukiu padavėjos dėmesio, turiu laiko papasakoti apie tai, kaip mano gyvenimas tapo jaučio arimas per asfaltą. Gyventi su nemylimu žmogumi visą kasdienybę paverčia vergišku darbu. Kiaušinienės kepimas prilygsta kalnakasybos darbams. Štai dar matai, kaip tavo draugė krito nuo deguonies trūkumo santuokos lygyje. Arba atrodo, kad vienas stumi seną kamazą į kalną užtrauktu rankiniu ir tikiesi pagaliau pajust tą nuoklanę nuo kurios štai riedėsi. Šūdą tu riedėsi, labiau tikėtina, kad visą dieną susideprasavęs gulėsi su tv pulteliu. Tai labai geras pasirinkimas, bet tuo metu visi aplink giria tavo gražią šeimą. Na įsivaizduokit, koks Tyras džiaugsmas.

Jis buvo gražus. Laukinis, kvailokas. Toks, koks turi būti ne alfa patinas, norėdmas suvilioti tas likusias besiganančias laisvas stirnas. Nebuvau pirma gražuolė, labiau tokia trečia eilėje, bet turėjau pranašumų prieš kvailas barbes. Slaptą ne tik fizinį patrauklumą. Buvau sąmojinga, aikštinga, jautri, nepriklausoma ir nenuspėjama. Tobulas mišinys vyrui išprotėti ir įsirašyti mane į vienintėlių gyvenime sąrašą.
Labas gražuole. Tokia man rodos buvo pradžia. Ir taip liko.
Dar toks buvo nuotykis. Turėjo tas gražuolis draugą ir paskolino jam megztinį važiuoti į koncertą. Ir draugas su tuo megztiniu įgavo visas gražuolio spalvas ir kvapą, tai buvo intriga ir žaidimas. Daugiau apie tai niekada matyt niekas nekalbėjo. Daug metų su gražuoliu ir po nuotykio ir kitų nuotykių buvome kartu ir atskirai. Mano tėvai turėjo didelį namą šalia reformatų vienuolyno. Daug kartų gražuolis su tuo pačiu megztiniu mylėjosi ne su manimi ir vis tiek nieko nenutiko mano jausmams. Tokia yra nepaaiškinama didelė palaiminta po kryžiais ir svarbiausia Jaunystės meilė. Visa biologiškai teisinga. Jokių geresnių, kad ir kas nutiktų.
Bet viskas turi galiojimo laiką ir etapas su megztiniu baigėsi.
Ir tada kitas, šį kartą Gražiausias berniukas bevęs mokykloje, pasako, kad pirmą kartą laksto paskui mergaitę. Mokykla jau buvo baigta ir praštmatnu, kad pats Gražiausias mokyklos berniukas turėjo visas tobulas vertybes, bet vieną trūkumą - niekaip negalėjau su juo jaustis savimi. Buvau Gražuolio fantazija. Na ir čia mano savivertė šovė link mėnulio. Galėjau būti nepasipuošusi ir visvien jam graži. Taip jau yra, kai Gražiausias berniukas mokykloje tave įsižiūri. Ir dar kai iš anksto žinai, kad būsi jo nesuprastas kursh. Šitas etapas baigėsi greitai.
Ir po daug daug metų nesėkmingų bandymų op kažkokia gamtos jėga trenkė į galvą - tik chemija. Labai labai nepatikimas dalykas kurti santykius. Ir štai gyvenu nemylėdama su ypatingai šeimynišku žmogum. Tai labai viduramžiškas šeimos supratimas, kai viskas yra ir kartu nėra pagrindinio - meilės ir kartu laimės. O kartu Kartu Kartu (visomis trumis prasmėmis) netikėtumo, stebuklo, saulės zuikučių virtuvėje ir panašių nemokamų prabangos dalykų.
Šeimyninis gyvenimas pats iš savęs jokia vertybė. Pagarba be nuoširdaus draugystės patepimo, kuriame pagrindinis dalykas yra žaismingumas, taip pat nėra laimingos santuokos paslaptis.
Kokia to viso pabaiga - dar laukiu. Ar jūs žinote, gal jau skaitėte savo minčių dienoraščiuose šitą epilogą? ]]> Wed, 1 Jul 2026 19:25:36 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262479.html http://rasyk.lt/kuriniai/262479.html <![CDATA[Taikos mozaika iš kasdieninių duženų]]>
Ši dvisluoksnė esė gretina Paryžiaus Šv. Lauryno bažnyčioje kilusį kultūrinį skandalą dėl šiuolaikinio meno instaliacijos sakralioje erdvėje su Lietuvos dvasine krize, kurioje jaučiamas dvasinis tingumas ir bėgimas į patogų dvasinį ekologizmą.

Tekste keliama idėja, kad būtina saugoti kultūrinį ir dvasinį paveldą, o ne tik ieškoti patogių dvasinių alternatyvų.

Antroje dalyje nagrinėjama kunigo Paul Dollié knyga bei permainos bažnyčios vaidmenyje. Kodėl kyla konfliktas tarp tradicijos ir šiuolaikinio meno. Nors kunigas knygoje pabrėžia, kad tikrasis iššūkis yra broliškumas ir gebėjimas priimti kitą žmogų, o ne manipuliuoti emocijomis, realybėje lieka tik duženos.


PIRMA DALIS

INCIDENTAS

Žiūriu į  Paryžiaus Šv. Lauryno bažnyčios vaizdo medžiagą ir man sukasi galva. Juk tai absoliuti, gryna sensacija, apie kurią pas mus visi tyli.
Katalikai šaukiasi Dievo motinos pagalbos. Į šventovę įsiveržia ginkluota policija ir jėga ištempia katalikus į gatvę.
Oficiali versija – rastas įtartinas geltonas lagaminas, veikia pagal griežtą antiteroristinę schemą.
Bet liudininkai spjaudosi iš įniršio. Tą lagaminą ten paliko naktinio meno festivalio „Nuit Blanche“ organizatoriai.
Tai tiesiog pigus pretekstas išvalyti sakralią erdvę.

Bažnyčia buvo rekvizuota šiuolaikinio meno instaliacijai. O viso šio festivalio meno vadovė – ta pati skandalingoji DJ Barbara Butch. Moteris, tapusi krikščionis įžeidusio Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo šou veidu.

Šimtai prancūzų klūpo ant šalto asfalto, gieda maldas prie užrakintų durų, o juos stebi riaušių policija.

Bet čia prasideda pats didžiausias, siurrealistinis paradoksas. Šv. Lauryno bažnyčios klebonas, kunigas Paul Dollié, viešai užstojo... ne savo parapijiečius, o renginio organizatorius. Jis pats leido šį šou. Klebonas pareiškė, kad čia tik menas, dialogas su dvasine erdve, ir apgailestavo, kad „radikalūs katalikai“ sukėlė triukšmą.

Supranti gylį?
Pati Bažnyčios vadovybė atidaro duris tiems, kurie išspardo tradiciją, o ištikimiausius savo vaikus palieka už durų - ant asfalto.

O dabar atsisukime į Lietuvą. Pas mus niekas nieko nepersekioja. Valdžia jėga iš bažnyčių neišmeta. Kunigai griebiasi už galvų – durys atvertos, bet suolai tušti.
Mums viskas tapo per daug patogu. Gavome visišką laisvę, bet pavertėme ją dvasiniu tingumu. Mums nebereikia melstis rožančiaus, nevertiname tai ką turime.

Pažvelk į mūsų Kauno Katedros ganytoją, arkivyskupą metropolitą Kęstutį Kėvalą. Jis skelbia šimtmečio jubiliejus, šaukia apie „naują pradžią“ ir primena didingą 1926-ųjų įvykį, kai popiežius Pijus XI apaštališkaja konsitucija „Lituanorum gente“ įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją.

„Taisykime Viešpačiui kelią! “ – aidi šūkis.

DAIVA

Kai kas šiandien bando ieškoti išeities dar radikaliau – jie siūlo tiesiog spjauti į krikščionybę ir grįžti... prie medžių. Internete pilna pamokslininkų, kurie hiperbolizuoja istoriją ir rėkia, kad katalikybė lietuviams buvo įvaryta tik krauju, rykštėmis ir bausmėmis. Jie piešia gražią, romantišką pasaką apie laisvus protėvius, kurie sėdėjo prie laužo, kalbėjosi su ąžuolais ir jiems nereikėjo jokių institucijų ar popierių.

Tai patogus mitas. Šiuolaikinio, pavargusio žmogaus bandymas pabėgti nuo atsakomybės į nerūpestingą dvasinį ekologizmą.

Mums lengviau nuvažiuoti į mišką, apsikabinti beržą ir pasijusti „laisvais“, nei sekmadienį pakelti kūną nuo sofos, užeiti į bažnyčią ir dirbti dvasinį darbą bendruomenėje. Medis juk nieko nereikalauja, nekviečia keistis, nereikia stengtis.

Kodėl arkivyskupas Kęstutis Kėvalas Kaune gali skelbti šimtmečio jubiliejus ir šaukti apie „naują pradžią“, bet suolai vis tiek liks tušti. Mes tiesiog išmainėme gyvą, reikalaujantį tikėjimą į patogią, popsinę dvasinę laisvę.

Vieni bėga į naktinius klubus bažnyčiose, kiti – atgal prie medžių. O skėtis virš mūsų pačių kultūros pamatų lieka laikomas tik kelių senolių rankose.

PALAIMINIMAS

Ir mūsų valstybė šitą dvasinį pasimetimą ką tik palaimino teisiškai.

Lietuvos Seimas galutinai suteikė senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ valstybės pripažinimą. Teisiškai jie dar nėra tradicinė religija – įstatymas vis dar saugo 9 išskirtines bendruomenes (katalikus, liuteronus, stačiatikius ir kt.), kurios vienintelės turi teisę dėstyti tikybą mokyklose ar automatiškai įteisinti santuokas.

„Romuva“ tiesiog įšoko į „antrąją lygą“ per Strasbūrą. Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) pripažino, kad Seimas anksčiau elgėsi šališkai. Valstybė tiesiog buvo įspausta į kampą – reikėjo arba paklusti Europai, arba mokėti tūkstantines baudas.

Prie to prisidėjo ir pigus politikų flirtas su „etnine tapatybe“. Daliai Seimo narių tai tebuvo Joninės Kernavėje, dainos ir tautinis pasididžiavimas. Puikus įrankis kurti alternatyvų patriotizmą, visiškai atskirtą nuo krikščionybės.

Simbolinis signalas visuomenei išsiųstas labai aiškus. Gamtos kultas gavo oficialų valdžios antspaudą. Tai dar vienas skambus antausis mūsų tuštėjančioms šventovėms.

Mums nebereikia bažnyčios mūrų.

Valstybė pasakė: viskas gerai, galite bėgti prie medžių, tai dabar teisėta.

NAUJOJI INDIJA

Realybėje jau turime labai daug indų, indžių. Jų kultūra, jų šeimos ateina, jų vaikai – indžiukai – jau gimsta čia, pas mus. Jie atsineša savo gyvastį.
Ir čia man prieš akis iškyla viena rasta Pinterest\'e nuotrauka. Jauna indė mergina pamato einančią seną indę. Ji ištiesia savo lietsargį ir dengia senolę, pati lieka. Tai gryna artimo meilės metafora. Tai supratimas, kuo žmogus turi būti šiandien – gebėti išlaikyti, apsaugoti savo senolius. Savo šaknis ir tradiciją.

Tas skėčio tiesimas kitam yra darbas už kitus. Sunkus, nepatogus darbas - tarsi pačiam sušlapti.

Išlaikyti savo kultūros pamatus reiškia pačiam sušlapti.

Lietuviai savo pačių dvasinius namus paliekame tuščius. Nebemokame laikyti skėčio virš savo senosios tradicijos. Tiesiog žiūrime, kaip ji dūla.

Ar mums tikrai reikia sulaukti dienos, kai Lietuvos bažnyčias užrakins, o mus išvarys tam, kad ten dundėtų performansai?

Ar tik tada, klūpėdami ant Kauno grindinio, staiga suprasime, ką praradome?

Pabuskime, kol dar turime kur užeiti savo noru.


ANTRA DALIS

CIVITAS

Birželio mėnuo Paryžiuje su savo festivaliais turėjo incidentą Šv. Lauryno bažnyčioje.
Vieni nori melstis, kiti nori bažnyčią paversti muziejumi.

Tradicinė katalikų bendruomenė Civitas tai pavadino šventvagyste. Aš tai vadinu katalikai gelbėja sakralią erdvę nuo profonacijos - virtimo muziejumi ar kino sale.

Interneto triukšmadariai viską supaprastino iki banalaus kultūrinio karo. „Protestas prieš LGBTQ+ festivalio vadovę! Antikrikščioniška provokacija! “

Tikrasis klausimas čia kur kas nepatogesnis.

Kodėl Bažnyčia šiandien elgiasi kaip išsigandusi salės nuomotoja?

Kelis dešimtmečius katalikų hierarchai įsileidžia šiuolaikinį meną su kažkokiu keistu, intelektualiniu drovumu. Jie atidaro duris, leidžia menininkams savaitgalį „pasišiukšlinti“ savo performansais ir tikisi, kad tai pritrauks jaunimo.

KIČAS

Didieji šedevrai – visos tos gotikinės katedros, priverčiančios tave prasižioti iš nuostabos – gimė ne iš pigaus svetingumo. Jos gimė iš kruvinų diskusijų. Teologai ginčijosi su architektais, Bažnyčia diktavo temas, kėlė reikalavimus, rėmė pinigais. Ji buvo užsakovas, provokavo idėjas, o ne tiesiog valė dulkes po svetimų parodų.

PARYŽIAUS KLEBONO KNYGA

Knygos „Vivre nos relations dans la paix“ autorius yra tas pats Paryžiaus Šv. Lauryno bažnyčios klebonas Paul Dollié (gim. 1973 m.) Emanuelio bendruomenės narys.

Kaip šventovės vadovas, jis įtraukė bažnyčią į garsiąją Paryžiaus kultūros programą „Nuit Blanche“. Per šią „Baltąją naktį“ tradicinės sienos virto šiuolaikinio šviesos meno erdve. Čia buvo demonstruojama Marie-Luce Nadal (gim. 1984 m. Perpinjane) imersinšė garso bei šviesos instaliacija „S·O·S — Sous la peau du ciel“.

Prancūzijos katalikų bendruomenėje tai sukėlė karštų diskusijų.
Ar šviesos eksperimentai nepažeidžia erdvės sakralumo?

Tačiau tėvas Paul Dollié daro būtent tai. Jis naudoja šviesą, kad apšviestų tai, kas paslėpta. Šviesos menas bažnyčioje yra tik įžanga į jo knygą. Čia jis nukreipia prožektorius į daug jautresnę vietą – mūsų santykių tamsą.

MYLĖTI KAIMYNĄ PRAGARAS

O kas, jei didžiausias mūsų gyvenimo ir Bažnyčios iššūkis yra broliškumas? Kas, jei sveiki santykiai tėra nuolankus meistriškumas?

Bendrauti su kaimynu, dirbti su kolega, mylėti sutuoktinį. Tai natūraliausia ir kartu sudėtingiausia užduotis pasaulyje. Kitas žmogus yra kitoks. Jis ne tavo kopija.

Mes nemylime kito žmogaus tokio, koks jis yra. Mes jį įsileidžiame tik per savo vidinės dėžutės filtrą: per traumas, auklėjimą, įpročius ir vertybes.

Didžiausia mūsų klaida – nuolatinė projekcija. Mes projektuojame savo emocijas bei poreikius ant kito. Tikimės, kad jis veiks pagal mūsų scenarijų.

Dar blogiau – mes painiojame poreikį su reikalavimu. Jei sakai:

„Man reikia ramybės, išeik iš kambario“, tai nėra poreikis . Tai – grubus įsakymas kitam. Tu tiesiog manipuliuoji savo emocijomis, kad primestum savo valią. Tikrasis poreikis reikalauja atvirumo, o ne kito žmogaus stumdymo.

AKLUMAS

Santykių stabdis yra mūsų pačių aklumas. Mes nematome, kad patys esame blokuojantis elementas.

Įsivaizduok, kad turi salotos lapą, užstrigusį tarp dantų. Visi aplinkui jį mato, bet niekas tau nesako. Tu vaikštai patenkintas, kol galiausiai pamatai save ekrane.

Šventajame Rašte pilna tokių aklų veikėjų. Turčius nepastebi prie durų gulinčio Lozoriaus. Fariziejus nemato, kad jo tikėjimas – tik sausas ritualizmas, o ne santykis. Tikroji broliška draugystė prasideda kitaip. Ji gimsta, kai atsuku veidrodį į save. Kai pripažįstu savo akląsias zonas.

APAŠTALAS

Paul Dollié jau 30 metų tyrinėja Šventąjį Raštą ir teigia, kad Jokūbo laiškas yra visiškai ignoruojamas, bet neįtikėtinai galingas tekstas. Tai idealus vadovėlis koučeriams, vadovams, dvasininkams ir poroms, kurios ruošiasi santuokai.

Šv. Jokūbas rašė bendruomenei, kuri gyveno diskomforto zonoje. O kai aplinka tampa sunki, išlenda visos mūsų piktžolės: apkalbos, konfliktų baimė ir utilitarizmas (kai kitą vertiname tik pagal tai, kuo jis mums naudingas).

Kai komanda gyvena penkių žvaigždučių viešbutyje prie baseino ir geria nemokamus sultis, jokių problemų nebūna. Tikrasis mūsų veidas pasimato tada, kai pasidaro nepatogu.

PARARIMAI

Knygos „Vivre nos relations dans la paix“ autorius siūlo paprastas praktikas.

Užduok tris stiprius klausimus:

1. Ką tu man padarei?

2. Ką tai man sukėlė - kokią emociją?

3. Ką aš su tuo darysiu toliau?

Tai veikia su džiaugsmingais ir su sunkiais patyrimais.

Mes nuolat prigalvojame, ką kiti galvoja ar veikia. Sūnus palaidūnas grįžta namo, o vyresnis brolis pyksta: „Tu priėmei sūnų, kuris išleido turtus su prostitutėmis! “ Iš kur jis žino apie prostitutes? Jis tiesiog interpretavo faktą. Jei matai, kad kitas liūdnas, nespėliok – paklausk: „Matau, kad esi susirūpinęs - kuo galiu padėti? “

„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus. “  (Jn 13, 35)

Mums patinka sudėtingi religiniai kodai. Mes statome bažnyčias, ginčijamės dėl dogmų, deklamuojame ilgas maldas ir ieškome mistinių patirčių. Tai saugu ir reikalauja tik laiko, bet ne tavęs paties.

Jėzus šią iliuziją sugriauna vienu sakiniu. Jis neduoda jokių išskirtinių ženklų. Jokių specialių rūbų, jokių slaptų ritualų ar intelektualių formuluočių.

Vienintelis tavo autentiškumo sertifikatas yra tai, kaip tu elgiesi su žmogumi, kuris sėdi priešais tave.

Jei tavo aplinkoje nėra broliškos meilės, visi kiti tavo dvasiniai pasiekimai yra tiesiog tuščias triukšmas. Pasaulis mus atpažįsta ne iš to, ką mes deklaruojame, o iš to, kaip mes sugebame išbūti kartu, kai pasidaro sunku. Tai ne teorija. Tai – praktinis, kasdieninis testas.

„Daugelis šioje knygoje atras kelią į vidinę ramybę ir išorines paliaubas“ (Pascal Ide).

AKTYVIZMAS

Mes mėgstame pulti į aktyvizmą. Organizuojame renginius, kuriame projektus, bėgame gelbėti pasaulio. Darome esminę klaidą: pradedame misiją prieš tai nepatikrinę, ar išvis sutariame su tais, kurie stovi šalia.

Kunigas Paul Dollié dalijasi nepatogia tiesa iš savo pirmosios klebono patirties. Jam skelbti Evangelijos netrukdė „pagonys“ už bažnyčios ribų, o trukdė pati krikščionių bendruomenė. Jos smulkūs gedimai, pykčiai ir nesusikalbėjimai.

Mes patys esame didžiausia kliūtis tam, ką skelbiame. Tavo santykiai su artimaisiais yra tikroji tavo meilės Dievui fotografija.

Jei namuose ar komandoje nėra ramybės, tavo dvasinės kalbos yra tuščios.

Nepradėk misijos, jei nesutari su savo kompanjonu.

NUODAI

Tėvas Paulius išskiria šešis santykių nuodus, griaunančius bendruomeninį bei asmeninį gyvenimą.

Kiekvienas iš jų reikalauja sąmoningo krikščioniško atsako:

Kitas asmuo turi būti tikslas, o ne priemonė ar įrankis mūsų pačių tikslams pasiekti.

Liežuvis traktuojamas kaip maža, bet itin griaunanti ugnis .

Egoizmas ir noras kontroliuoti kitus yra viena sunkiausiai įveikiamų žmogiškųjų ydų.

Taika nėra konfliktų nebuvimas, o gebėjimas juos atvirai ir su meile spręsti, užuot jų vengus.

Santykis su materialiu turtu tiesiogiai atskleidžia mūsų širdies gebėjimą mylėti ir dalytis.

Nuolankumo trūkumas, kai bijoma priimti arba su meile išsakyti brolišką pataisymą (correction fraternelle).

OPERACIJA

Istorinė tiesa smogė visu žiaurumu.

Policija išprašė besimeldžiančius nuo durų.

Jei ne Prancūzijos teisėsaugos jėgos struktūros nebūtų galėjusius išprašyti tikinčiųjų, būtų pradėję vykdyti antiteroristinę operaciją.

Matome kokia klebono inicijuotos „vienybės“ ir „ramybės“ kaina.

Tam, kad įleistumei technogeninį triukšmą į sakralią erdvę, prireikia ginkluotos policijos asortimento prieš savo paties parapijiečius. Paulo knyga apie brolišką meilę virsta farsu. Nėra jokio dvasinio drovumo, tiesiog jėgos pozicija, paslėpta po modernaus meno kauke.

Ganytojas, kuris ginasi nuo savo avių policijos kordonu, kad parodytų pasauliui interaktyvų šou, yra pati baisiausia šiuolaikinės Bažnyčios diagnozė. Šviesos eksperimentas pavyko: šviesa pasirodė esanti ne dvasinė, o policijos švyturėlių. ]]> Sat, 27 Jun 2026 14:55:35 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262449.html http://rasyk.lt/kuriniai/262449.html <![CDATA[Šv. Jonas Krikštytojas tradicijoje]]>
Šis ankstyvasis laikotarpis dramatiškai papildomas apokrifinėje krikščioniškoje literatūroje – II amžiaus viduryje (~150 m.) parašytoje Jokūbo protoevangelijoje (22–24 skyriuose). Čia pasakojama apie stebuklingą motinos Elžbietos bėgimą į kalnus, gelbėjant mažąjį Joną nuo Erodo kareivių rengiamų kūdikių žudynių, ir apie jo tėvo Zacharijo kankinio žūtį šventykloje, kai šis buvo nužudytas prie altoriaus, atsisakęs išduoti sūnaus paslėpimo vietą.

Būtent dykumoje jis pradėjo skelbti atgailos ir atsivertimo krikštą, reikalaudamas ne išorinių ritualų, o tikro vidinio širdies pasikeitimo ir socialinio teisingumo – dalijimosi maistu, sąžiningumo ir smurto atsisakymo. Jo, kaip kelio tiesėjo, misija pasiekė kulminaciją Jordano upėje, kur jis pakrikštijo patį Jėzų Kristų, nuolankiai pabrėždamas savo laikinumą ir ištardamas garsiuosius žodžius, kad ateina galingesnis, kuriam jis nevertas net apavo dirželio atrišti.

Nuolankumas ir bekompromisis tiesos gynimas galiausiai kainavo jam gyvybę – valdovo Erodo Antipos įsakymu, išprovokuotu Erodiados ir vėliau išgarsėjusios istorijoje jos dukters Salomės, pranašas buvo nukirsdintas Macheronto tvirtovės kalėjime. Pranašo istoriškumą ir jo mirties aplinkybes, baiminantis dvasinio judėjimo sukelto maišto, vėliau patvirtino ir Juozapo Flavijaus (Titus Flavius Josephus, 37–100 m. po Kr.) pasakojimas apie Joną Krikštytoją yra pateikiamas „Žydų senovės“ (Antiquitates Judaicae) XVIII knygos 5 skyriuje (pirmojo amžiaus pabaiga, apie 93–94 m. po Kr.).

Šventojo figūra giliai įsirėžė ne tik į teologiją, bet ir į Europos kultūrinį identitetą bei meną.
Bažnyčios tėvas šventasis Augustinas savo pamoksluose Joną Krikštytoją genialiai apibūdino kaip laikiną Balsą (Vox), kurio vienintelė paskirtis – nunešti iki žmonių širdžių amžinąjį Žodį (Verbum), tai yra Kristų.
Ši dvasinė tiesa mistiškai atsispindi net gamtos dėsniuose bei liturginiame kalendoriuje: Jono gimimas švenčiamas birželio 24-ąją, per vasaros saulėgrįžą, kai dienos pradeda trumpėti ir mažėti, o Kristaus gimimas – žiemos saulėgrįžos metu, dienoms pratenkant ilgėti, taip vizualiai išpildant pranašo žodžius: „Jis turi augti, o aš – mažėti“. Šv. Augustinas pastebi, kad ši pranašystė išsipildė net kankinystės būdu: Jonas buvo sumažintas nukertant jam galvą, o Kristus – išaukštintas ant kryžiaus.

Tradicinėje katalikiškoje liturgijoje šiam dvasiniam paruošėjo vaidmeniui suteikiamas nuolatinis pobūdis. Kaip savo raštuose pastebi arkivyskupas Marcelis Lefebvre'as, Šv. Jonas Krikštytojas yra viena iš nedaugelio asmenybių, integruotų į kasdienę Šv. Mišių eigą (Ordo Missae): jo dangiškojo užtarimo šaukiamasi gilaus nusižeminimo maldoje Confiteor iškart po Švč. Mergelės Marijos, jo vardas prisimenamas atnašavimo maldoje Suscipe, Sancta Trinitas, o Mišių Kanone (Nobis quoque peccatoribus) jis iškyla kaip pats pirmasis kankinių sąrašo priekyje. Birželio 24-osios šventės liturginiai tekstai (Introitas De ventre matris meae) tiesiogiai apeliuoja į pranašo Izaijo žodžius apie išankstinį Dievo pasirinkimą dar motinos įsčiose.

Be to, šis šventasis padarė netikėtą įtaką pasaulietiniam mokslui – pagal jam skirtą VIII amžiaus liturginį himną „Ut queant laxis“, parašytą Pauliaus Diakono, muzikos teoretikas Gvidas Arietietis XI amžiuje sukūrė mums visiems puikiai žinomus natų pavadinimus (Ut-Re-Mi-Fa-Sol-La), panaudodamas pirmuosius giedamų eilučių skiemenis. Kadangi paties giesmės teksto prasmė prašo šventojo išlaisvinti užterštas lūpas, kad tarnai galėtų skambiai giedoti jo stebuklus, Jonas Krikštytojas pelnytai laikomas giedotojų, dainininkų ir muzikos globėju.

Vizualiniame mene šventasis tradiciškai vaizduojamas su kupranugario kailiu, rodantis dešinės rankos pirštu į Kristų arba į jo simbolį – Dievo Avinėlį (Ecce Agnus Dei), dažnai gulintį ant eucharistinės knygos arba taurės. Tokie genijai kaip Donatelas (Donatello, 1386–1466), Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci, 1452–1519), ar Karavadžas (Caravaggio, 1571–1610) jo asketišką išvaizdą ir dramatišką nukankinimą pavertė nemirtingais šedevrais.

Europos mene, ypač flamandų tapyboje (Altorius „Mistinio Avinėlio pagarbinimas“ (Het Lam Gods / angl. The Adoration of the Mystic Lamb), 1432 m., Gento Šv. Bavono katedra), jo figūra tapo neatsiejama nuo Eucharistijos paslapties vizualizavimo.

Šv. Jono Krikštytojo kultas peržengė epochų ribas ir šiandien vienija pačias įvairiausias pasaulio šalis bei profesijas. Jis yra Jordanijos, Maltos, Puerto Riko, Kanados Kvebeko provincijos, taip pat garsių Italijos miestų – Florencijos, Turino, Genujos – globėjas. Viduramžių Florencijoje šventojo autoritetas buvo toks didelis, kad miesto kalyklos leistas auksinis florinas su Jono atvaizdu tapo stipriausia to meto Europos valiuta, o Prancūzijos Amjeno Dievo Motinos katedra (Cathédrale Notre-Dame d'Amiens) buvo pastatyta specialiai tam, kad priglaustų po Ketvirtojo kryžiaus žygio atgabentą didžiąją relikviją – pranašo kaktos kaulą.

Šventojo pėdsakas itin ryškus ir Lietuvoje, kur jis gerbiamas kaip dangiškasis Kauno arkivyskupijos metropolijos, o kartu ir visos arkivyskupijos provincijos globėjas. Jo kankinystės simbolis – nukirsta pranašo galva – užima unikalią vietą Lietuvos miestų heraldikoje, tiesiogiai atspindėdamas gilias istorines bei religines šalies šaknis.
Trakų miesto heraldikoje  Šv. Jono Krikštytojo vaizdavimas yra seniausias žinomas atvejis Lietuvos savivaldoje. Jau nuo Vytauto Didžiojo laikų senuosiuose Trakų miesto antspauduose vaizduojama tiesiai į žiūrovą atsukta, juodaplaukio pranašo galva. Oficialiame atkurtame Trakų miesto herbe ji vaizduojama bekaklė, raudoname skydo lauke.
Skuodo miesto heraldinė simbolika atsirado XVII a. viduryje (1645 m.), kai Lietuvos rūmų maršalo Kazimiero Leono Sapiegos rūpesčiu valdovas Vladislovas Vaza miestui suteikė Magdeburgo teises. Skuodas tam tikram laikui buvo perkrikštytas Johanesbergu (Johannesburg), o jo globėju parinktas Šv. Jonas. Autentiškas Skuodo miesto herbas yra laikomas seniausiu „kalbančiu“ herbu Lietuvoje – jo pilies vartų arkoje vaizduojama nukirsta Šv. Jono Krikštytojo galva. Šie heraldiniai simboliai Lietuvos miestams buvo suteikti ne tik kaip dvasinės apsaugos ženklas, bet ir kaip nepalaužiamos ištikimybės moralinei tiesai bei teisingumui deklaracija.

Galiausiai, Šv. Jono Krikštytojo kultas peržengia tradicinio krikščioniškojo pasaulio ribas. Iki šių dienų Artimuosiuose Rytuose (daugiausia Irako ir Irano pasienio pelkynuose bei diasporoje) gyvuoja uždara, etnoreliginė gnostikų bendruomenė – mandėjai (angl. Mandaeans). Jų kosmologijoje Jėzus Kristus yra atmetamas kaip netikras mesijas, o būtent Jonas Krikštytojas (Yohana Masbana) yra gerbiamas kaip pats didžiausias, svarbiausias ir galutinis tiesos pranašas, kurio atliktas krikštas vandenyje išlieka pagrindiniu mandėjų sakramentu. ]]> Tue, 23 Jun 2026 16:57:15 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262422.html http://rasyk.lt/kuriniai/262422.html <![CDATA[Kiberpankas ir robotų komunizmas]]>
Sapno privatizacija

Ak! Noriu pasiklysti styginių bangose, kurios rauda dėl mirštančio žmogiškumo.

Sapno privatizacija

Įsijunk Samuelio Barberio „Adagio for Strings“, kai dirguoja Gustavo Dudamelis.
Tos kylančios stygos akimirksniu apnuogina tai, ką labiausiai slepiame.

Mūsų amžiną norą išsaugoti dvasios autonomiją.

Šis garsų vandenynas nėra saldus pabėgimas nuo slegiančios kasdienybės.
Tai – paskutinė emocinė slėptuvė algoritmų gniaužtuose.
Žmogus visada norėjo gyventi šiame paslaptingame sapne.

Bet žvelgdamas į XXI amžiaus horizontą matau, kaip šis sapnas dūžta į inžinerinius brėžinius.

Moderniosios ideologijos – tiek aklas technologinis liberalizmas, tiek kairysis progresyvizmas – nebesaugo žmogiškumo.
Jos siekia sapną industrializuoti. Suprojektuoti iš naujo.
O galiausiai – privatizuoti, paverčiant tavo pasąmonę pelno kodu.

Dirbtinis intelektas ir transhumanizmas stumia mus ten, kur nelieka vietos gyvam, kenčiančiam žmogui.
Mes artėjame prie dviejų radikalių distopijų dichotomijos: Kiberpanko arba Robotų komunizmo.

Barberio „Adagio“ pasiekia savo kurtinantį kulminacijos tašką.
Tai paskutinis dvasios klyksmas prieš sistemai visiškai tave ištrinant.

Olimpo dievai prieš mirtinguosius
Pirmasis scenarijus – kiberpankas. Radikalaus individualizmo ir rinkos triumfas.
Šiame pasaulyje asmens nuosavybės teisė iškeliama virš visko.

Nacionalinės valstybės subyra iš vidaus.
Skaitmeninis kapitalas tampa per daug mobilus, valstybės nebesurenka mokesčių.
Socialinės sistemos žlunga, o valdžią perima megakorporacijos ir DI valdomi trestai.

Žiūriu į Barrie Kosky pastatymą „Hotel Metamorphosis“ Zalcburgo festivalyje.
Tas teatro panoptikumas, skambantis Vivaldi arijomis, yra gyva šios distopijos arena.
„Viešbutis“ virsta pasauliui, kuriame viskas yra privatizuota. Net tavo siela.

Gianlucos Capuano dirgiriuojamo orkestro chaose rinkos logika pasiglemžia kūną.
Ovidijaus „Metamorfozės“ čia įgauna pramoninį atspalvį.
Kūnas degraduoja iki „mėsos gabalo“ – organų nuomos ir atsarginių dalių sandėlio.

Šiame naujajame feodalizme technologiškai patobulintas elitas konvertuoja kapitalą į biologinę galią.
Yuvalio Noah Harari žodžiais – jie virsta Homo Deus.
Nusiperka papildomas smegenų jungtis, amžiną jaunystę ir fizinį pranašumą.

Cecilios Bartoli ir Philippe Jaroussky vokalinis virtuoziškumas scenoje simbolizuoja šias naujas būtybes.
Jų galia prieš paprastą, „neatnaujintą“ žmogų tampa stulbinanti.
Tai Olimpo dievų pranašumas prieš mirtinguosius.
Žiaurus pasaulis, kuriame technologijos amplifikuoja tamsiausias mūsų ydas.

Žmogus-dievas ir mėsos turgus

Judam giliau į šį libertarinį kiberpanką.
Įsivaizduok pasaulį po šimto metų, kur privati nuosavybė stovi aukščiau moralės.
Privačios armijos, privačios ligoninės, privatūs pensijų fondai. Viskas yra preke.

Ulricho Rasche režisuotoje „Maria Stuarda“ (Zalcburgo festivalis) dvi karalienės įkalintos mechaninėse platformose.
Šis šaltas konvejeris – baisi kiberpanko pranašystė.
Donizetti muzikos fone tragiškas konfliktas dekonstruojamas per pramoninius mašinų ritmus.

Čia atsiveria didžiausia tragedija – rinkos dėsniams pajungiamas pats kūnas.
Publicistas Martinas Sellneris teisingai pastebi: kiberpanke kūnas praranda sakralumą.
Jis tampa tiesiog mėsos gabalu. Atsarginių dalių sandėliu.

Zalcburgo scenos vaizdo projekcijos su fizinėmis kūno studijomis tik sustiprina šį vaizdą.
Žmogus čia tėra biologinis karkasas megakorporacijų sistemoje.
Karalienių kova dėl sosto virsta korporacijų kova dėl išteklių.
Žmogus virsta mėsos turgumi.

Tobulas inkubatorius

Priešprieša kiberpanko chaosui – robotų komunizmas. Technokratinis rojus.
Jo šalininkai siūlo suvisuomeninti visas technologines gėrybes.
Jei mašinos sukuria perteklių, kodėl jo neišdalinus visiems?

Popieriuje tai skamba patraukliai.
Realybėje tai virsta baisiausiu stebėjimo kalėjimu žmonijos istorijoje.

Paklausyk, kaip vyrų choras „Sakalas“ užtraukia Dž. Verdi „Vergų chorą“ iš operos „Nabukas“.
Originale tai – laisvės ilgesio himnas.
Bet šioje distopijoje vienodi, homogeniški balsai virsta beasmenės visuomenės choru.

Robotų komunizmas suteikia naujam funkcionierių elitui – technologinei „Stasi“ – įrankius tobulam sekimui padedant DI.
Griežta Verdi partitūros struktūra tampa metafora algoritmų diktatui.
Nelieka vietos asmeninei laisvei.

Technokratai keičia žmogaus prigimtį per genų inžineriją.
Tikslas – sukurti paklusnų, beasmenį žmogaus tipą. „Save palaikančią mašiną“.
Tai klonuotų būtybių choras, dainuojantis apie laisvę, kurios pats nebėra pajėgus suprasti.

Tobulame inkubatoriuje nelieka vietos žmogaus klaidai. Vadinasi – nelieka žmogiškumo.

Tautos bejėgystė ir Trečiojo kelio iliuzija

Tiek kiberpankas, tiek technokomunizmas veda į tą pačią egzistencinę tuštumą.
Žmogus čia tampa tiesiog „ėdalo problema“, neturinčia vietos transcendencijai.

Sociologas Hansas Freyeris pabrėžė: tik Tauta – istoriškai susiformavusi bendruomenė – gali pasipriešinti technologinei stichijai.
Bet šiandienos nacionalinė valstybė tam per silpna.

Choras „Sakalas“ dainuoja „Kur balti keliai“.
Švelnus, liūdnas A. Raudonikio ir J. Strielkūno melodijos skambesys išduoda karčią tiesą.
Dainoje minimi „balti keliai“ skaitmeniniame amžiuje virsta greitkeliais, kuriuose dvasia uždaroma.

„Raketinio nacionalizmo“ bandymai tik pakartotų moderniojo nacionalizmo klaidas.
Izoliuotas techno-fašizmas ar bandymas sukurti „baltąją Vakandą“ yra pasmerktas žlugti.
Tai tik paverstų valstybę dar vienu mechaniniu aparatu.

Tauta, bandanti dainuoti apie savo šaknis globalių algoritmų akivaizdoje, primena orkestrą skęstančiame laive.
Istorinė bendruomenė traukiasi.
Muzika lieka tik aidu tuštumoje, kurioje technika nepalieka vietos žmogui.

Bažnyčia kaip Katechonas

Europos išlikimui reikalingas viršnacionalinis dvasinis autoritetas.
Katalikų Bažnyčia, veikianti kaip katechon – stabdanti jėga prieš kiberpanko ir transhumanizmo blogį.

Reikalingas tradicinių, religinių bendruomenių aljansas, grįstas dvasiniu sutarimu.
Kad technologija būtų pažabota ir tarnautų žmogui, nepažeidžiant jo dvasinės tapatybės.

Ir čia choras „Sakalas“ trenkia B. Gorbulskio „Mūsų valandą“.
Tvirtas, maršinis ritmas nebeleidžia liūdėti.

Tai dvasinis žadintuvas.
Kompromisų laikas baigėsi.

Choro balsų vienybė simbolizuoja skydą prieš technokratinį chaosą. Ši giesmė apeliuoja į mūsų atsakomybę. Būtent dabar yra ta lemiama valanda.

Jei nepasipriešinsime, žmogiškasis sapnas bus ištrintas. O Žemė virs technologiniu poligonu.

Mūsų užduotis – sugrąžinti pasauliui jo sakralią šerdį. ]]> Mon, 22 Jun 2026 20:35:13 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262414.html http://rasyk.lt/kuriniai/262414.html <![CDATA[Pasisveikinimas su ginklais]]>
Ginklų krepšelis egzistuoja tiek pat ilgai, kiek ir beveik visi kiti. Iš jo žinau skirtumą tarp „UMP-45“ ir „Uzi“, kaip atrodo prailginta dėtuvė, kaip veikia tuščiaviduriai šoviniai ir kuo skiriasi spaustukas nuo dėtuvės. Jame yra išsklaidytos žinios apie įvairių tipų kūno šarvus, durų laužimo taktiką ir kaip atrodo, kai didelio kalibro šovinys iš vidutinio nuotolio perveria žmogaus kaukolę. Kartais sėdžiu ir žiūriu į jį. Apmąstau, kodėl jis egzistuoja ir kaip jis tapo toks pilnas.

1. Mėsainiai

Užaugau žavėdamasis ginklais, nors mano šeima niekada jų neturėjo. Ginklai buvo visur aplink mane; pramogose, kurias lankiau, ir žaisluose, kuriuos mačiau draugų namuose. Negalvojau, kodėl mane taip traukia ginklai; tiesiog taip buvo.

Būdamas suaugęs, sužinojau apie šaunamuosius ginklus tiek, kad tai dažnai prieštarauja tam, ką apie juos jaučiu realiame pasaulyje. Nenoriu ginklo namuose, bet galiu atskirti 5, 56 mm ir . 30-06 kalibro šovinius pagal taikiklį. Manau, kad Amerikos ginklų įstatymai yra absurdiškai laisvi, tačiau galiu užtikrintai pasakyti skirtumą tarp ACOG ir refleksinio taikiklio. Mane nervina, kai oro uoste pamatau kareivius su automatiniais šautuvais, bet tikriausiai galiu pasakyti, kokius šautuvus jie laiko rankose.

Apie ginklus žinau daug iš dalies dėl filmų ir TV laidų, kurias žiūriu, bet daugiausia dėl vaizdo žaidimų, kuriuos žaidžiu. Daugelis mano mėgstamiausių žaidimų vadinami „šaudyklėmis“ – tai įkrautas terminas, kuris atrodo toks pejoratyvus kaskart, kai jis pasirodo populiariame laikraštyje ar žurnale. Kasmet šimtus valandų praleidžiu žaisdamas šaudykles iš pirmojo ir trečiojo asmens, internetines ir varžybines šaudykles, vieno žaidėjo šaudykles ir vaidmenų žaidimus, kuriuose daug šaudoma. Tokie žaidimai kaip „Far Cry“, „Doom“, „Mass Effect“ ir „Destiny“. Kai kuriuose žaidimuose, kuriuos žaidžiu, reikia valdyti fantastiškus, absurdiškus ginklus – ginklus, šaudančius magiškomis nuodingomis strėlėmis, ginklus, rėkiančius erzinančias frazes, arba ginklus, šaudančius dubstepą. Kituose naudojami licencijuoti, fotorealistiniai tikrų karo ginklų atkūrimai. Man nepatinka visos šaudyklės, kurias žaidžiu, ir kuo vyresnis darausi, tuo mažiau jų man patinka. Bet vis tiek žaidžiu daugelį jų.

Būti amerikiečiu reiškia kiekvieną dieną praleisti po ginklų sukeltos kultūrinės traumos šydu. Būti amerikiečiu, žaidžiančiu vaizdo žaidimus, dažnai reiškia praleisti laisvalaikį virtualioje erdvėje, kur žmonės džiaugsmingai šaudo vienas į kitą nė negalvodami. Tarp šių dviejų patirčių tvyro natūrali įtampa, įtampa, kurią milijonai mūsų kasdien išsprendžiame. Dažniausiai apie tai net negalvojame. Būti žmogumi – amerikiečiu, žaidėju ar kitu – reiškia kiekvieną dieną praleisti bandant įveikti įtampą tarp įvairiausių prieštaringų sistemų ir ideologijų. Net ir trapiausi balansavimo veiksmai gali tapti nesąmoningi.

Galvoju apie tai, kaip linkčioju galva kartu su savo veganais ar vegetarais draugais, kai jie aiškina savo mitybos pasirinkimo moralę. Apmąstau meilę, kurią jaučiu savo merginos šuniui – mielam mažam kvailiukui, kuris tikriausiai prarastų intelekto koeficientą, lygindamas jį su bet kokia atsitiktine kiaule, ištraukta iš gamyklos ūkyje. Įsivaizduoju tolimą ateitį, kurioje mano dukterėčių vaikai manęs klausia: „Dėde Titai, ar žmonės rimtai anksčiau valgydavo mėsą? Tarsi jie žudydavo ir suvartodavo gyvus, protingus gyvūnus? Ir visiems tai pritiko? “

Bet, Dieve, padėk man, man vis dar patinka mėsainiai. Jie skanūs. Mano skonis mėsai ir potraukis virtualiam smurtui apima intelektualinį kompromisą, kuris dažniausiai išnyksta, kai ateina laikas mėgti tai, kas man patinka. Žinau, kad analogija nėra tobula, bet mano daromi kompromisai atrodo panašūs. Jei sėdžiu prie savo stalo ir galvoju apie gyvūnų valgymą, tai atrodo neteisinga, bet kai vakarieniauju ir užsisakau antrekotą, galiu su tuo susigyventi. Kai pagalvoju apie tai, kad didžiąją dalį laisvalaikio praleidžiu šaudydamas virtualiais ginklais, tai atrodo keista. Kai linksmai šaudau į galvą vaizdo žaidime, man tai rūpi daug mažiau.

2. Arčiau galvos lygio

„Turite sugebėti natūraliai pasiekti tašką, kai taikotės snaiperiniu šautuvu, gerai suvokti erdvę ir suprasti, kur bus kažkieno galva“, – sako mano instruktorius. Nesu šaudykloje, o mano instruktorius iš tikrųjų nestovi šalia manęs. Stebiu įspūdingą žaidėją, kuris prisistato „True Vanguard“, aiškinantį, kaip geriau šaudyti į žmones vaizdo žaidime. Jis kalba su patyrusio šaulio pasitikėjimu savimi. Kalbant apie vaizdo žaidimus, jis yra vienas iš jų.

Prieš porą metų nusprendžiau, kad noriu patobulinti savo įgūdžius šaudant į žmones pirmojo asmens šaudyklėje „Destiny“. Žaidime „Destiny“ snaiperiniai šautuvai buvo aukšto lygio ginklas, kuris, jei mokėdavote jį tinkamai naudoti, leisdavo jums nužudyti priešus iš toli greičiau nei bet kuris kitas ginklas. „True Vanguard“ buvo tikras žvėris su snaiperiniu šautuvu, ir kuo daugiau žaisdavau konkurencingai „Destiny“, tuo labiau norėjau šaudyti kaip jis.

„Pirma, su taikikliu reikia mokėti būti gana arti galvos lygio, kad prisitaikymo prie taikinio, kai kas nors patenka į jūsų taikiklio vaizdą, kiekis būtų minimalus“, – tęsia „True Vanguard“. Jis kalba užtikrintai, kaip šaudyklos instruktorius, ir nerūpestingai vartoja tokius šaudymo terminus kaip „taikinio paieška“ ir „taikiklio vaizdas“.

Atidžiai klausausi ir žaviuosi nuostabiais jo galvos kadrais vaizdo įraše, kuris rodomas jo pamokymu. Tiesą sakant, tai šiek tiek blaško. Noriu sutelkti dėmesį į jo nurodymus, nes noriu tobulėti, bet vis sutelkiu dėmesį į tai, koks absurdiškai geras jis yra šiame žaidime.

Akimirką apmąstau, ką iš tikrųjų darau ir ko jis iš tikrųjų moko. Jis man sako, kaip užtikrinti, kad nukreipčiau taikiklį į priešo galvą, jog kulka, kurią išleisiu, jį ten pataikytų. Jis duoda man naudingų patarimų, kaip geriau žudyti žmones virtualiai.

Ir štai kas svarbiausia: „Destiny“ žaidime virtualiai žudyti kitus žaidėjus – robotus, ateivius ar ką nors kita – yra išties malonu! Visi „Destiny“ ir jo tęsinio ginklai yra puikūs naudoti, todėl „ginklo pojūtis“ yra viena iš dažniausiai minimų priežasčių, kodėl žmonėms patinka žaisti šiuos žaidimus. Pataikius į galvą snaiperiniu šautuvu, pasigirsta malonus „donk“ garsas, lydimas trumpo adrenalino antplūdžio, kuris seka po tokio meistriško žygdarbio. Fusion šautuvai šturmuoja ir spragsi, lygiavamzdžiai šautuvai skleidžia žiaurų lojimą, o revolverius primenančios rankinės patrankos smarkiai ir tiksliai paleidžia savo ginklus. Geriausiu atveju „Destiny“ priverčia mane jaustis taip, lyg šokčiau per chaotišką susišaudymą, tobulai pataikydamas šūvius kaip akrobatinė veiksmo žvaigždė. Tai jaudinantis jausmas, kurio noriai siekiu tiek „Destiny“, tiek daugelyje kitų žaidimų.

3. Savotiškas talismanas

„Žiniasklaidoje ginklai vaizduojami tarsi kažkoks talismanas, tiesa? Nušauni ką nors, ir jis tiesiog nukrenta. Realiame pasaulyje taip nebūna. “ Tai Maikas (vardas ne tikras), senas mano draugas, dirbantis teisėsaugoje šaunamųjų ginklų instruktoriumi. Prieš kelis dešimtmečius mudu su Maiku keisdavomės šaudydami į nacius žaidime „Wolfenstein 3D“ mūsų pradinės mokyklos kompiuteryje. Šiomis dienomis jis savo darbe dirba su tikrais ginklais ir jau daugelį metų moko žmones jais naudotis.

„Tai vienas iš dalykų, kuriuos per mokymus jie bando tau perteikti“, – praėjusią savaitę, mums kalbantis telefonu, pasakė Maikas. „Kad [ginklai] nėra tiesiog tokie, kad nušauni ką nors, tas nukrenta ir viskas baigta. Tai ne filmuose ir ne vaizdo žaidimuose. Vaizdo žaidimuose ginklai vaizduojami labai panašiai į keistą tolimojo nuotolio gaudynių versiją. Nesvarbu, ar tai ranka, ar krūtinė, ar galva, ar kas nors kita, žalos lygis padidėja iki tam tikro taško, ir tas žmogus nukrenta, o tu laimi. Ir nemanau, kad tai kokiu nors būdu, keliu ar forma teisingai atspindi, kaip veikia šaunamieji ginklai. “

„Nemanau, kad daugelis žmonių supranta, kokios yra pasekmės“, – sakė jis, pateikdamas vieną pavyzdį, kaip žiniasklaidos vaizduojami ginklai skiriasi nuo tikrų. „Jei niekada nedirbote medicinoje ir niekada nematėte šautinės žaizdos ar kažko panašaus pasekmių, nemanau, kad tai kur nors gerai vaizduojama. “

Maikas sakė suprantantis, kad daugumos žaidimų ar filmų interesams neatitiktų kruvinų susišaudymo pasekmių rodymas, bet „kai iš tikrųjų pamatai kai kurių šių dalykų pasekmes... Sunku nešti šį ginklo svorį ir kasdien susidoroti su visais šiais dalykais. Reikia būti labai atsargiam. Taigi, kiek rūpestingumo ir pastangų reikia įdėti realiame gyvenime, palyginti su tuo, koks beprotiškai nerūpestingas gali būti su ginklu vaizdo žaidime... Žinote, vaizdo žaidime bėgi už kažko ir turi nukreiptą ginklą tiesiai į nugarą. Bet tai nesvarbu, tiesa? Nes neįjungta „draugiškos ugnies“ sistema. “

Prieš pradėdamas dirbti teisėsaugoje, Maikas niekada neturėjo ir nenaudojo ginklo. Jo šeima niekada neturėjo ginklų. Jis man pasakojo, kad didžiąją dalį ankstyvųjų įspūdžių apie ginklus jis susikūrė iš filmų ir televizijos, o ne iš vaizdo žaidimų. „Mes su tavimi pradėjome maždaug „486“ dienomis, tiesa? Buvo „Doom“ ir „Wolfenstein 3D“. Taigi, žinote, mano suvokimas apie tokius dalykus buvo keistas, nes „Wolfenstein 3D“ buvo beveik abstraktus menas. Tai kažkaip atrodo kaip ginklas, šie kažkaip atrodo kaip žmonės, [bet] tai buvo labai pikselizuota. “ Jis sakė manantis, kad šiais laikais žmonės tikriausiai daug daugiau sužino apie ginklus iš vaizdo žaidimų, ypač kai žaidimuose esantys ginklai vis labiau modeliuojami pagal palyginti naujus ginklus.

Maikas sakė, kad jam patinka tokie žaidimai kaip „Ubisoft“ grobio šaudyklė „The Division“, kurios veiksmas vyksta beveik fotorealistiniame Manhatane ir kurioje yra detalių bei realistiškų ginklų modelių, tačiau jis mano, kad jie taip smarkiai atitrūkę nuo tikrosios ginklo naudojimo patirties, kad jis nejaučia poreikio suderinti šių dviejų patirčių. „Man tai tikrai neturi jokios įtakos kasdieniame gyvenime“, – sakė jis. „Man tai tas pats, kas būti gydytoju ir žiūrėti „Grey\'s Anatomy“. “

Žaidime „The Division“, jis pateikė kaip pavyzdį, jūsų personažas visą žaidimą bėgioja po miestą vilkėdamas visą kūną dengiančias liemenes ir nešdamasis tūkstančius šovinių. „Jums fiziškai neįmanoma nešiotis tiek daug šovinių, tiesa? “ – juokdamasis pasakė jis. „Tai neįtikėtinai sunku! Jau nekalbant apie tai, kad jūsų kūno šarvai sveria apie 13 kilogramų. O svorio paskirstymas visiškai neveikia. Taigi galite atsigulti ir galbūt nebegalėti atsikelti! “

Paklausiau Maiko, ar „Destiny“ snaiperių mokymo vaizdo įrašai, kuriuos žiūrėjau, suteiktų man pranašumo, jei bandyčiau išmokti naudotis tikru ginklu. Jis atsakė, kad nors kai kurie terminai gali būti taikomi, tai beveik viskas, ko galima tikėtis. „Turiu omenyje, kad realiame gyvenime yra tiek daug daugiau kintamųjų, su kuriais reikia susidurti“, – sakė jis. „Vaizdo žaidime tiesiog reikia suderinti šiuos du dalykus ir tada spustelėju. Realiame pasaulyje – gerai, ar mano rankos pavargusios? Kokia bus šio ginklo atatranka? Kaip spaudžiate gaiduką? Ar per greitai spaudžiate gaiduką? Kaip laikote ginklą? Ar spaudimas per didelis? “

Jis šį procesą prilygino automobilio vairavimo mokymuisi iš knygos. „Galima skaityti apie automobilio vairavimą. Štai automobilio vairavimo taisyklės. Štai kelių eismo taisyklės. Tačiau nesiūlyčiau, kad žmogui, kuris ką tik perskaitė Vairuotojo mokymo vadovą, tiesiog įteikčiau vairuotojo pažymėjimą ir pasakyčiau: „Gerai, eik, daryk, ką nori. Dabar gali vairuoti. ““

4. „Phoenix Force“

Kaip ir Maikas, su išgalvotais ginklais susidūriau gerokai prieš žaisdamas savo pirmąjį vaizdo žaidimą. Užaugau kaimiškoje Indianos vietovėje, kur medžioklė buvo įprasta savaitgalio veikla, o ginklas buvo įprastas dalykas. Nepaisant to, man nebuvo leidžiama daug bendrauti su šaunamaisiais ginklais. Kiekvieną vasarą stovykloje šaudydavau . 22 kalibro šautuvu šaudykloje, bet tai buvo beveik visa mano patirtis. Tėvai taip pat atkalbėjo mane nuo „žaidimo su ginklais“ su draugais. Man nebuvo leista žiūrėti smurtinių filmų ar TV laidų, o mūsų šeima neturėjo jokių žaidimų konsolių. Man buvo uždrausta turėti bet kokius parduotuvėje pirktus žaislinius ginklus – visi mano draugai turėjo šaunius vandens šautuvus, strėlyčių šautuvus ir paprastus žaislinius šautuvus, bet mano tėvams tai nepatiko. Galiausiai pasiekėme kompromisą: prižiūrint tėčiui, man buvo leista išdrožti žaislinį šautuvą iš medžio.

Kaip keista, po tiek metų taip norėjau žaislinio ginklo, kad buvau pasiryžęs jį išdrožti iš medžio luito! Tuo metu tai visai neatrodė keista. Nepaisant tėvų pastangų, ginklai buvo visur aplink mane; filmuose, televizijoje, komiksuose ir žaidimų aikštelėse. Ginklai buvo taip įsiūti į mano vaikystės audinį, kad niekada nesustojau pagalvoti apie savo santykį su jais. Visi mano draugai turėjo žaislinius ginklus, ir jei norėjau žaisti su ginklais, man irgi reikėjo vieno. Tai buvo taip paprasta.

Praėjus porai metų po to, kai nustojau žaisti su žaislais, mūsų miesto viešosios bibliotekos jaunimo skyriaus lentynose aptikau gausybę turbininės ginklų kultūros. Naršydamas lentynose atradau „Fenikso pajėgų“ seriją – romanų rinkinį, kurį devintajame dešimtmetyje išleido daugybė autorių, rašančių slapyvardžiu Gar Wilson.

Kiekvienas tomas buvo plonas minkštais viršeliais, kuriame buvo pasakojama įspūdingai smurtinė tarptautinių kietakakčių komandos, iš esmės R reitingo A komandos, istorija. Komandos nariai daugiausia buvo atpažįstami pagal jų naudojamus ginklus. Knygose vėl ir vėl buvo kartojami kiekvieno kareivio šaunamųjų ginklų pavadinimai ir charakteristikos, beveik kaip mantra: vadas Davidas McCarteris naudojo „Ingram MAC-10“ ir nešiojosi „Browning Hi-Power“ pistoletą. Davidas Manningas pirmenybę teikė „FN-FAL“ šautuvui ir „Desert Eagle . 357 magnum“. Calvinas Jamesas naudojo „M-16“ su „M203“ granatsvaidžiu. Kubos komandosas Rafaelis Encizo turėjo savo ypatingų pageidavimų:

Be granatsvaidžio, Encizo nešiojosi 9 mm „Parabellum Walther MPL“ automatą ir „Smith & Wesson Model 59“ automatinį pistoletą dėkle ant klubo. Kubietis pagaliau susitaikė su tuo, kad jo . 380 kalibro „Walther PPK“ netinka daugeliui kovinių situacijų, tačiau jis vis tiek nešiojosi kompaktišką, dvigubo veikimo automatinį ginklą dėkle per petį kaip atsarginį įrankį.

Tai ištrauka iš „Phoenix in Flames“, kuri pirmą kartą buvo išleista 1984 m. Tai buvo pirmoji „Phoenix Force“ knyga, kurią dvylikametis aš atsitiktinai aptikau po aštuonerių ar devynerių metų. Su susižavėjimu skaičiau tuos egzotiškus prekių ženklus: „M203“ granatsvaidis. „FN-FAL“. „Desert Eagle . 357 Magnum“. „Beretta 92SB“. Įkvėptas knygų, pradėjau rašyti savo mažus nuotykių trilerius, pilnus tvirtų didvyrių, beasmenių piktadarių ir dūzgiančios parabellum mirties.

Neseniai „Amazon“ radau naudotą „Phoenix in Flames“ kopiją. Perskaitęs ją suaugęs, negaliu pamiršti, kaip nerangiai ji parašyta ir kiek daug jos skamba kaip šiurpi ginklų propaganda. Jame lygiomis dalimis dera Reagano laikų karinė fantastika (pasakotojas priešo kareivius reguliariai vadina „šakalais“ ir „šiukšlėmis“), aukšto kalibro smurto pornografija ir reklaminis straipsnis „Guns ‘n Ammo“. Kiekviena pastraipa nusėta karinio žargono, visokių „parabellum“ ir „7, 76 mm“ anotacijų. Beveik kiekviename knygos puslapyje yra bent vienas ginklo gamintojo ir modelio paminėjimas. „Hahnas perkėlė H&K pistoletą į kairę ranką ir iš peties odinio drabužio išsitraukė Walther P-5. “ „Manningo ranka suspaudė sovietinės gamybos AK-47 automatinio šautuvo vamzdį. “ „Trijų 5, 56 mm kalibro kulkų serija pataikė į moters galvos šoną. Jos kaukolė sprogo, aptaškydama vyro teroristo marškinius krauju ir smegenimis. “

Šių ginklų pavadinimus prisiminiau geriau nei bet ką kita apie juos naudojusius veikėjus ar istorijas, kuriose jie buvo vaizduojami, daugiausia todėl, kad nuo to laiko jų pavadinimus mačiau daugybėje vaizdo žaidimų. Esu puikiai susipažinęs su M203 „tūmpu“, kai jis iššauna granatą. Man patinka trijų šūvių šūvių schema, nes ji leidžia taikliau šaudyti nei automatiniai ginklai. „Uncharted 2“ visada stengiuosi, kai tik įmanoma, turėti FN-FAL (žaidime tiesiog vadinamą „FAL“).

Po dvidešimt penkerių metų bandau suprasti, kas mane patraukė tose menkavertėse knygose. Mano pasaulyje ginklai buvo žaislas, o tikri ginklai – abstrakcija. Tai, kad tėvai uždraudė žaislinius ginklus, kai buvau jaunesnis, tik sustiprino jų patrauklumą. Ginklai buvo tabu. Buvau viduriniosios klasės baltaodis vaikas mažame Vidurio Vakarų miestelyje; niekada nebuvau pagalvojęs, ką reiškia gyventi ten, kur smurtas su ginklais yra įprastas reiškinys. Tai buvo dešimtojo dešimtmečio pradžia, septyneri metai iki Kolumbinės ir pora dešimtmečių iki „Black Lives Matter“ judėjimo. Buvau apsuptas išgalvotų ginklų, o izoliuotas nuo tikrų. Tokiu būdu ginklų kultūra mane taip apgaubė, kad net negalėjau jos įžiūrėti.

5. Someljė

Po kelių mėnesių, kai laikiausi pagrindinių „Phoenix Force“ knygų, ta pradinė subversyvaus jaudulio kibirkštis užgeso. Jau tada, manau, galėjau pasakyti, kad jos bjaurios ir tuščios, ir netrukus praradau susidomėjimą. Pradėjau skaityti geresnes knygas, o senstant ėmiau mėgautis įvairia ir sudėtinga filmų, televizijos programų ir vaizdo žaidimų su ginklais kolekcija. Mano skonis subrendo per dešimtmečius nuo tada, kai pirmą kartą perskaičiau „Phoenix in Flames“, bet mano nuolatinis artumas prie išgalvotų šaunamųjų ginklų išlieka.

Daugelyje mano mėgstamiausių veiksmo filmų yra tai, ką aš laikau „Ginklų detalių“ scena, kurioje veikėjas numeta ginklą ant stalo, išvardija jo gamintoją ir modelį, o tada išvardija kai kurias technines specifikacijas. Ginklų detalių scena dažnai vyksta prieš tai, ką TVTropes vadina „Užrakinti ir užtaisyti“ montažu, kuris dažnai vyksta priešais ginklų sieną. Samuelio L. Jacksono aktoriaus „Jackie ]]> Fri, 19 Jun 2026 12:01:13 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262393.html http://rasyk.lt/kuriniai/262393.html <![CDATA[Apie nuolankumą]]>
Jis stovi už didžiojo gyvenimo aikštelės ribų. Stebi žaidimą, bet pats neįeina į aikštę. Ne todėl, kad bijo. Tiesiog suprato, kad žaidimas brangus, o pralaimėjimas — dar brangesnis. Nuolankumas tampa tokia kaip draudimo poliso forma: jei nieko nereikalauji, niekas iš tavęs irgi nieko nereikalauja.

Bet ilgainiui tas ne žaidimas ima erzinti. Nes žiūrėti į gyvenimą iš šalies — tas pats, kas valgyti per stiklą. Kvapas yra, vaizdas yra, o skonio nė-ra. Ir tada pradedi galvoti: gal vis dėlto verta įeiti į aikštę, net jei gausi per ko-jas. Nes bent jau žinosi, kad buvai gyvas, o ne tik tvarkingai sudėtas į lentyną.

Tie, kurie nori permainų čia ir dabar, dažnai sudega. Radikalumas gražina į starto poziciją, tik su mažiau sveikatos ir daugiau randų. Bet be jų pasaulis nejudėtų. Reikia tų kvailių, kurie kažką klibina be jokios naudos sau. Reikia tų, kurie rizikuoja, kad kiti galėtų ramiai filosofuoti apie nuolankumą.

Ir tada supranti: nuolankumas nėra nei dorybė, nei nuodėmė. Tai tiesiog taktika. Kaip stovėti lietuje po stogu — saugu, bet šlapdriba vis tiek ma-tosi. O kartais norisi išlįsti ir pajusti, kaip vanduo bėga per veidą, net jei po to teks sirgti.

Galų gale žmogus renkasi ne tarp nuolankumo ir maišto. Jis renka-si tarp buvimo gyvu ir buvimo patogiu. O patogūs žmonės gyvena ilgiau, bet gyvena tyliau. Gyvi — trumpiau, bet garsiau.

Ir kiekvienas pats sprendžia, kurioje vietoje jam stovėti: už aikštelės ribų ar pačiame viduryje, kur krenta prakaitas, keiksmai ir kartais — pergalės. ]]> Sun, 14 Jun 2026 01:01:42 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262353.html http://rasyk.lt/kuriniai/262353.html <![CDATA[_Naujoji Žaidimų Žurnalistika 1-12]]>

[i][b]Turinys[/b]:

1. S.T.A.L.K.E.R. 2: Heart of Chornobyl

2. Microsoft Flight Simulator

3. Mafia: The Old Country

4. Sword of the Sea

5. Elden Ring: Shadow of the Erdtree

6. Despelote

7. Prison Architect

8. 80 Days

9. theHunter: Call of the Wild

10. DOOM (2016)

11. Disco Elysium

12. Dead Space[/i]

 

[b]1. S.T.A.L.K.E.R. 2: Heart of Chornobyl[/b]

 

Jau seniai banalu kalbėti apie vaiduoklius ir pasivaidenimus Černobylio draudžiamojoje zonoje, tačiau žaidime „S.T.A.L.K.E.R. 2: Heart of Chornobyl“ jų nepajudinsi. Maždaug kas puskilometris susidursi su vis kitu liūdnu, apleistu griuvėsiu: degaline, iš kurios išsiurbtas kuras; sandėliu, ištuštintu nuo prekių. Dykumoje beržai iš žemės kyla tarsi ploni pirštai; šiurpūs ir daugiau nei šiek tiek vaiduokliški, pajuodusiais siluetais nupiešti kitų blyškių Zonos vaizdų.

 

Sunku atskirti 64 kilometrų ploto atvirojo pasaulio žaidimo erdvę „Heart of Chornobyl“ nuo tikrojo pasaulio Černobylio draudžiamosios zonos. Be mutantų, besireplikuojančių šunų ir fiziką naikinančių anomalijų, žaidime yra daug tų pačių vaizdų, kaip ir originalioje medžiagoje: apleisto Pripetės pramogų parko apžvalgos ratas; milžiniškas Dugos radaro elektros pastotės metalinis masyvas; Sovietų laikais statytų butų kvartalai ant kvartalų, kurie stovi apleisti ir apaugę. Svarbiausias dalykas, skiriantis tikrąją ir išgalvotą išskirtinę zoną, yra neabejotinai „GSC Game World“ banali istorija, kurioje teigiama, kad antgamtinių reiškinių tyrimai vyko kartu su branduolinės energijos gamyba. Po 1986 m. branduolinio reaktoriaus katastrofos antroji nelaimė sukėlė dar keistesnį, dar labiau Lovecrafto stiliaus siaubą.

 

Tikrasis „Černobylio širdies“ siužetas yra prastai papasakotas ir painus, jį perteikia beveik neaiški prislėgtų, vidutinio amžiaus vyrų grupė, kuri skelbia beveik neįskaitomus pasakojimus apie C sąmonę, psi-spindulį ir, kas labiausiai glumina, „noosferą“. Laimei, šie daiktavardžiai netrukdo tikrajam žaidimui: žaisti kaip Skifas, persekiotojas, kuris bando išgyventi to siaubingo 1986 m. momento nuolaužose. Žiūrite, apsistojate ir ieškote įrangos bei artefaktų infrastruktūroje, kuri aptarnavo Černobylį ir aplinkines vietoves: mylias rausvai rudų vamzdynų; autobusų stotelės, papuoštos blizgančiomis sovietmečio pop meno mozaikomis; surūdiję kranai, stovintys ant išdžiūvusių upių vagų kraštų, kurie dabar stovi kaip milžiniški metaliniai skeletai.

 

Ši šiurpi, tuščia architektūra yra vieno tipo vaiduoklis. Spinduliuotė, kuri žiba ir mirga jūsų regėjimo lauke, yra kitokia. Abu yra siaubingos, šiurpios praeities liekanos, pasireiškiančios dabartyje. Černobylio atominė elektrinė ir jos, kaip Šaltojo karo popkultūros centro, simboliškai tokia įkrauta, kad atrodo, jog XX amžius persekioja šį žaidimą.

 

Nedaug kas labiau simbolizuoja audringą praėjusio amžiaus politiką ar didžiulę technologinę pažangą nei Černobylio atominė elektrinė. Ji egzistuoja daugiausia dėl atominio reaktoriaus suskaidymo 1945 m. ir vėlesnių nežmoniškų Hirošimos ir Nagasakio sprogdinimų. Šis karinis vystymasis leido plėtoti civilinę branduolinę energiją, nors ankstyvųjų reaktorių statyba buvo brangi, o eksploatavimas – rizikingas. Šių reaktorių statybos metu XX a. antroje pusėje nafta pigiai ir dideliais kiekiais tekėjo iš didžiulių Artimųjų Rytų atsargų. Todėl, anot istorikės Kate Brown, Šaltojo karo metu branduolinė energija buvo ne tiek praktinė, kiek simbolinė būtinybė: „Didiesiems bombų gamintojams reikėjo taikaus atomo kaip priešnuodžio šiurpiam branduolinio karo siaubui.“

 

Tokia istorija smarkiai slegia tiek realią, tiek istorinę Zoną, ir būtent tai ją persekioja. Černobylio draudžiamoji zona yra „didžiulis dykvietės kraštovaizdis“, – tęsia Brownas, – „sukurtas energijos ištroškusių pasaulinių ekonomikų ir ideologinio pranašumo trokštančių pasaulinių politinių galių“. Ją taip pat gaubia šiurpi ironija: tai, ką Černobylis turėjo tiekti, ir tai, kuo jis tapo. Branduolinės energijos svajonė buvo sukurti tokį energijos gausumą, kad ji galėtų patenkinti esminius žmonių poreikius – maistą, šilumą ir vaistus. Tačiau žaidime jūs ir kiti persekiotojai gyvenate skurde, susispietę aplink statinėje degančią ugnį ir gurkšnodami degtinę kaip skydą nuo užsitęsusios radiacijos.

 

Atsižvelgiant į persekiotojų skurdą, sunku Zoną laikyti kažkuo kitu, o ne materialaus nuosmukio metafora. Tačiau žaidimo kūrybos direktorė Mariia Grygorovych mano kitaip. Kalbėdama apie tai sovietinio imperializmo ir vėlyvosios Rusijos agresijos kontekste, Grygorovych apibūdina Zoną kaip atsinaujinimo erdvę, kurioje gamta atgauna savo galią nepaisant prieš ją nukreipto smurto. Jai tiek fizinė Zona, tiek jos egzistavimas kaip idėja yra tai, ką ukrainiečiai turi susigrąžinti ir puoselėti, galbūt kaip sodą. Reid apibūdina Zoną kaip dvasinių atradimų vietą.

 

Žinoma, Černobylio širdyje yra ryškus ekologinis grožis, tokiose vietose kaip didžiulis, siūbuojantis raudonų aguonų žiedų laukas. Tačiau tokių vaizdų reta (o aguonos gali sukelti žmonėms mirtinai mieguistumą). Dažniausiai Zona yra apleista pelkė, savo nerimą keliančiu lygumu primenanti vengrų kino kūrėjo Bélos Tarro niūrius, posovietinius peizažus. Čia vyksta ne tiek didingo ar poetiško, kiek atsinaujinimas ar atgimimas: Skifas, kaip ir kiti persekiotojai, savo dienas leidžia vos išgyvendamas.

 

Kai tik pagalvoji, kad galbūt suvaldysi Zoną, „GSC Game World“ meta prieš tave sumanesnius, žiauriau ginkluotus priešus ir atima brangias prieglobsčio vietas. Daug kalbėta apie žaidimo žiaurumą, ir tai neabejotinai tiesa. Tačiau jis žiauresnis nei priešas, galintis šauti į tave į galvą iš 300 metrų atstumo arba užstrigti lemiamu susišaudymo momentu. Zonoje nėra jokio saugumo tinklo – nėra socialinės paramos ar išmokų sistemos. Nėra jokių pensijų ar atostogų. Vietoj to, jūs ir jūsų kiti persekiotojai (kurie visi dirba savarankiškai) esate pasmerkti kovoti griūvančios XX amžiaus infrastruktūros griuvėsiuose, kol galiausiai jūsų kūnai pasiduos. Iš esmės „Heart of Chornobyl“ yra apie palūžusius žmones, naršančius palūžusiame pasaulyje, kurį persekioja geresnė praeitis. Šiuo požiūriu žaidimas atrodo beveik pernelyg tiesmukas.

 

[b]2. Microsoft Flight Simulator[/b]

 

Naujausia vaizdo žaidimo versija, pirmą kartą išleista 1982 m., atskleidžia įmonės, siekiančios dominuoti ateities skaitmeninėje infrastruktūroje, įžūlumą.

 

Šiuolaikinių vartotojų technologijų pasaulyje, kuriame gausu prekės ženklų ir rinkodaros, kiekvienas produktas, atrodo, yra skirtas išreikšti savo kūrėjo filosofiją. „Apple“ derina aukščiausios klasės naudotojų patirtį su elegantišku, minimalistiniu dizainu. „Amazon“ žada pigią prieigą per savo svetainę, „Kindle“ ir „Firestick“. „Microsoft“ klysta link utilitarizmo. Jos „Office“ programinės įrangos rinkinys, įskaitant „Word“, „Excel“, „PowerPoint“, „Outlook“, yra paprastas ir nesudėtingas. Vis dėlto retkarčiais per programinę įrangą, kuri palengvina daugiau nei milijardo naudotojų visame pasaulyje darbą ir kurią valdo antra pagal pelningumą pasaulyje įmonė, išnyra utopinės galimybės blyksnis. Šis blyksnis pasireiškė kaip harmoningas Briano Eno sukurtos muzikos šurmulys, lydėjęs „Windows 95“ paleidimo ekraną. Vaizdo žaidimas „Microsoft Flight Simulator“, debiutavęs 1982 m. ir kurio naujausias žaidimas buvo išleistas 2024 metų lapkritį asmeniniams kompiuteriams ir „Xbox“ konsolėms, išplečia šią pažado emociją: žaidėjui suteikiamas praktiškai begalinis žydro dangaus horizontas; nesibaigiančių oranžinių saulėlydžių serija; nevaržomų technologinių galimybių, pasiekiamų patogiai įsitaisius atlošiamoje biuro kėdėje, pojūtis.

 

„Microsoft Flight Simulator“ anksčiau siūlė mažesnę Žemės planetos žaislinę versiją; perkrautas 2020 m., dabar jis siūlo 1:1 žaidimą, kuriame žaidėjai teoriškai gali naršyti per vieną nepertraukiamą seansą (nors bandydami tai padaryti jie greičiausiai pritrūktų degalų). Ankstyvojoje reklaminėje medžiagoje buvo žadama galimybė „skristi bet kur“, ir šis viliojantis pažadas, bent jau „laisvo skrydžio“ režimu, buvo tinkamai ištesėtas. Tai įmanoma dėl augančio „Microsoft“ „naujos kartos“ paslaugų rinkinio – palydovinių vaizdų ir 3D fotogrametrijos iš „Bing Maps“ derinio, kurį įmonės dirbtinio intelekto ir mašininio mokymosi paslaugos transformavo į žaidžiamą 3D pasaulį. Kaip tokių technologijų produktas, „Microsoft Flight Simulator“ yra ne tik vaizdo žaidimas: jis beveik funkcionuoja kaip blizgus rinkodaros įrankis, skirtas „Microsoft“ ambicijoms skaitmeninės infrastruktūros srityje (dėl kurios ji jau pasirašė 10 milijardų dolerių vertės debesų kompiuterijos sutartį su Pentagonu).

 

Kaip tokių ambicijų demonstravimas, „Microsoft Flight Simulator“ užburia vaizduotę dažnai didinga tema. Pirmuoju asmeniu sklendžiu per kalnų perėją, vedančią į Komo ežerą, žvelgiu pro langą ir sukioju nepriekaištingai nudažytos kabinos rankenėles, tuo pačiu grumdamasis su vėju, kuris daužosi į slėnio keteras. Artėdamas prie žėrinčio vandens telkinio, perjungiu kamerą į trečiojo asmens vaizdą, pritraukdamas sklandytuvą kuo arčiau ežero paviršiaus, prieš slysdamas orlaiviu per vandenį lyg akmeniu. Fone besiplečianti Maxo Richterio stiliaus muzika išdrįsta mane nubraukti ašarą.

 

Šis tiesmukas realybės vaizdavimas neturi subversyvaus meno projektų, kuriuose tiriami skaitmeninės arba analoginės infrastruktūros vaizdai, polėkio. Manipuliuodamas „Google Street View“ vaizdais, Dougo Rickardo 2010–2012 m. nuotraukų serija „Naujas amerikietiškas paveikslas“ atskleidė ir neribotą, panoraminę erdvės pojūtį skurdžiuose JAV užmiesčio rajonuose, ir, žinoma, dėl pirminės medžiagos, šleikštų vojerizmą, būdingą „Google“ masinės fotografijos ir žemėlapių sudarymo projektui, užfiksuotą be sutikimo. Savo 1989 m. filme „Pasaulio vaizdai ir karo užrašas“ vokiečių kino režisierius ir menininkas Harunas Farockis nagrinėjo karines aerofotografijas, naudojamas tiksliam vokiečių taikinių bombardavimui. Nors kai kuriuose iš šių kadrų aiškiai matomas Aušvico koncentracijos stovyklos kompleksas, iki karo pabaigos (iki to laiko šioje vietoje buvo nužudyta daugiau nei 1,1 mln. žydų) nebuvo imtasi nieko, kad jis būtų sunaikintas ir išlaisvinti kaliniai. Farockis, regis, paradoksaliai teigia, kad mes matome tiek daug ir, atvirkščiai, taip mažai, kai pasaulį tarpininkauja ir abstrahuoja vaizdų kūrimo technologijos.

 

„Microsoft Flight Simulator“ neturi jokio pasakojimo, išskyrus elementarų „karjeros režimą“, kuriame žaidėjas gali atlikti bet kokio asmens – nuo privataus piloto iki komercinio operatoriaus – vaidmenį, tačiau palydovinių vaizdų neapdorotumas kartais įkvepia iškilmingumo akimirkoms (pavyzdžiui, artilerijos krateriai Donbase ir uigūrų stovyklose Sindziange, Kinijoje). Kitur jis gali būti vizualiai kinematografiškesnis, pavyzdžiui, realaus laiko skrydžio per uragano „Laura“ tūrinius debesis ir lėktuvą kratančią turbulenciją planavimas. Vis dėlto viena iš svarbiausių emocijų, kurias, mano manymu, perteikia žaidimas, mažai susijusi su virtualių lėktuvų skraidymu. „Microsoft Flight Simulator“ yra raminanti patirtis; yra kažkas raminančio žinant, kad daugybė realaus pasaulio infrastruktūros sistemų ir trečiųjų šalių, tokių kaip „Meteoblue“ (kuri siunčia žaidimui realaus laiko, realaus pasaulio orų duomenis), sistemos veikia kartu, kad suteiktų šią interaktyvią patirtį.

 

Šia prasme žaidimas dera su kitu meteorologiškai paveiktu kūriniu – žymia George'o R. Stewarto 1941 m. knyga „Audra“, kurią kai kurie laiko „pirmuoju ekologiniu romanu“. Rapsodišku literatūriniu stiliumi Stewartas pateikia kosminį vaizdą apie vieną per kartą pasitaikančią audrą, o tada priartėja prie įvairių personažų, kurie jai ruošiasi ir į ją reaguoja: jaunesniojo meteorologo, sniego valymo mašinų vairuotojų, užtvankų operatorių ir oro uosto aptarnavimo pareigūnų. Stewartą dominančios ekosistemos yra tiek žmonių, tiek gyvūnų, o infrastruktūros – tiek gamtos. Klimato krizės amžiuje Stewarto vaizduojami visuomenės (dažniausiai paslėpti) krumpliaračiai, besisukantys reaguojant į milžinišką išorinę grėsmę, taip pat atrodo keistai guodžiantys. Stewarto paliekamas įspūdis yra karo meto pajėgų sutelkimas, kad šviesos būtų įjungtos.

 

Tačiau šie darbuotojai negali visko idealiai suderinti, o pačios „Microsoft“ infrastruktūra panašiai sulūžo ir sulinko, kai buvo perteikiamas „Microsoft Flight Simulator“. 2020 m. žaidimo versijoje prabangus neoklasikinis Bakingamo rūmų dizainas tapo niūriu 2000-ųjų biurų pastatu; Melburne žaidėjai atrado milžinišką 212 aukštų obeliską. 2024 m. versija yra tokia strigusi, kad kai kurie elementai neteisingai įkeliami į žaidimą, juos automatiškai pakeičia figūrėlė, internete praminta „raudonu klaidų vyruku“ (pažodžiui – raudona figūra, laikanti klaidos ženklą). Žaidėjai taip pat pranešė apie ilgą įkėlimo laiką, lėktuvų susidūrimus su skrydžių mokyklomis ir teleportuojamus sraigtasparnius.

 

Viena iš priežasčių, kodėl naujausia „Microsoft Flight Simulator“ versija yra smarkiai sugriauta, yra pernelyg didelis „Microsoft“ pasitikėjimas savo „Azure“ duomenų centro tinklu. Užuot versę žaidėjus atsisiųsti didžiąją dalį „Planet Earth“ į savo namų konsolę ar kompiuterį, kūrėjas „Asobo“ dabar reikalauja, kad jie daugiausia transliuotų jį į savo kompiuterius (naujausios versijos diegimo dydis tesiekia 30 gigabaitų, palyginti su 150 gigabaitų ankstesnės versijos). „Microsoft“ serveriai negali susidoroti su tiek daug norinčių tapti pilotais, o jų vis labiau pasenę interneto ryšiai negali susidoroti su tokios tikroviškos mūsų planetos reljefo kopijos transliavimu.

 

Kai veikia taip, kaip numatyta, „Microsoft Flight Simulator“ yra stebuklingas būtent todėl, kad yra toks neįtikėtinai realus. Tačiau jo ambicijos rodo tamsesnį norą užvaldyti planetą: dominavimas per žemėlapius; pavergimas per mašininį žaidimą. Žaidimo pamatiniai elementai, išsibarstę po visą pasaulį – duomenų centrų ir palydovų tinklas; retųjų žemių mineralų gavyba ir rafinavimas (su didelėmis ap ]]> Sun, 24 May 2026 23:02:36 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262229.html http://rasyk.lt/kuriniai/262229.html <![CDATA[Kvepia ne tik sūris]]> Žmona grįžo, pamatė ant stalo ir sustojo, įkvėpė ir susiraukė – sūris kvepėjo Šiauliais.
Mama brangioji, tas  puodukas be rankenos.
Kazimieras  žiūrėjo, kaip ji valgo trupindama sūrį.
Pajuto kažką didelį tokiam mažam kambariui. Gal net vandens bokštą jūroje?
Kas rytą jis keldavosi pirmas ir skaitydavo laikraštį sučiauptomis lūpomis, be garso – tai buvo jo malda.
Žmona rašydavo, jis lošdavo kortomis, abu tylėdavo apie tai, kas vyko tarp jų
Bandė kurti vakumą tarsi gyvenimas vyksta tarp dvigubų stiklų, kaip švariame lango ore.
Po mėnesio Kazimieras nupirko tą patį sūrį antrą kartą – ta pati etiketė, ta pati kepykla.
Žmona pažiūrėjo ir pasakė: „Šis kvepia tuo, ko aš nenoriu prisiminti. „
Kazimieras ėmė uostyti ir uostė ilgai – jam kvepėjo tik sūriu.
„Žinau, „ – pasakė ji, – „kodėl. „
Kazimieras su pardavėja nuėjo į kiną.
Po trijų dienų ant stalo neliko sūrio.
Kazimieras suprato, kad tai ne užmaršumas. ]]> Wed, 13 May 2026 21:26:57 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262153.html http://rasyk.lt/kuriniai/262153.html <![CDATA[Atstumas]]> Žmogus gyvena manydamas, kad mirtis yra kažkur toli — už metų, už įvykių, už ligų, už nelaimių. Tačiau tikrovė yra daug paprastesnė ir kartu daug šiurpesnė: mirtis visada yra tame pačiame atstume. Ji nesiartina ir nesitraukia. Ji tiesiog yra. O žmogus — jis juda, plaukia, laviruoja, bando išlaikyti kursą, nors jo korpusas plonesnis nei bet kurio laivo.

Laivas jūroje turi kelis centimetrus metalo, kurie skiria jį nuo dugno. Ir vis dėlto jis plaukia. Jis plaukia ne todėl, kad yra nepažeidžiamas, o todėl, kad yra sukurtas judėti. Jis žino, kad jo paskirtis nėra stovėti uoste, o įveikti audras, rūdis, laiką. Net seni, girgždantys laivai, kurių korpusai jau seniai praradę blizgesį, vis tiek laikosi. Jie plaukia iš inercijos, iš pareigos, iš kažkokio tyliai įrašyto likimo.

Žmogus yra toks pat laivas, tik jo korpusas — oda, kaulai, raumenys, plaučių membranos, kraujagyslių sienelės. Tai nėra tvirtas metalas. Tai nėra šarvai. Tai nėra apsauga, kuria būtų galima pasitikėti. Tai tik keli centimetrai minkštos, pažeidžiamos materijos, kuri vis dėlto atlaiko neįtikėtinus išbandymus. Žmogus gali kristi, sirgti, būti sužeistas, patirti smūgius, nuovargį, šalčius, karščius — ir vis tiek gyventi. Jis gali būti arti ribos, bet ta riba neperžengiama tol, kol jo vidinis variklis, tas tylus, ritmiškas pulsas, vis dar dirba.

Šiuolaikinis pasaulis mėgsta skaičius. Jis mėgsta statistiką, tikimybes, rizikos lenteles. Jis mėgsta sakyti, kad tam tikram pavojui įvykti reikia tam tikros jėgos, tam tikro kiekio, tam tikros energijos. Bet žmogaus trapumas nepaiso šių skaičių. Užmušti kareivį, kaip sakoma, reikia daug sprogstamos medžiagos. Bet užtenka kelių gramų kažko visai kito — nuodų, klaidos, bakterijos, netinkamo judesio, vieno nelaimingo atsitiktinumo. Tai nėra paradoksas. Tai yra žmogaus konstrukcijos esmė.
Ir vis dėlto žmogus gyvena taip, lyg būtų nepažeidžiamas. Jis eina į darbą, į parduotuvę, į mišką, į miestą. Jis keliauja, planuoja, kuria, stato, myli, pyksta, svajoja. Jis elgiasi taip, lyg jo korpusas būtų storas, lyg jį saugotų ne keli centimetrai, o ištisos sienos. Galbūt tai yra vienintelis būdas gyventi: ignoruoti savo trapumą, kad jis netaptų paralyžiumi.

Tačiau yra akimirkų, kai tas trapumas tampa matomas. Kai žmogus pajunta, kad jo kūnas — ne tvirtovė, o laivas, kuris bet kurią akimirką gali prakiurti. Tai gali būti liga, nelaimė, netikėtas skausmas, arba tiesiog rytas, kai sąmonė pabunda anksčiau už kūną ir pamato viską aiškiau nei įprastai. Tada žmogus supranta, kad atstumas iki mirties yra ne kilometrai, ne metai, ne įvykiai. Tai tik keli centimetrai. Tai tik vienas sluoksnis.

Būtent ši tiesa suteikia gyvenimui keistą ramybę. Jei mirtis visada yra tame pačiame atstume, vadinasi, ji nėra grėsmė, kuri artėja. Ji nėra šešėlis, kuris ilgėja. Ji yra fonas, kuriame vyksta mūsų kelionė. Kaip horizontas jūroje — jis visada ten, bet niekada nepasiekiamas.
Žmogus plaukia per savo gyvenimą kaip laivas per audras. Jis laviruoja tarp pavojų, tarp atsitiktinumų, tarp likimo rifų. Jis kartais praranda kursą, kartais dreifuoja, kartais skęsta, bet dažniausiai — plaukia. Ne todėl, kad yra stiprus, bet todėl, kad yra gyvas. Gyvybė pati savaime yra judėjimas, o judėjimas yra atsparumas.

Galbūt žmogaus stiprybė slypi ne jo kūne, o jo gebėjime nepastebėti, kaip arti jis yra ribos. Galbūt būtent ši nežinojimo būsena leidžia jam kurti, mylėti, rizikuoti, tikėti. Jei žmogus nuolat matytų savo trapumą, jis sustingtų. Bet jis nemato. Jis mato tik kelią prieš save, tik bangas, tik vėją, tik uostus, kuriuos nori pasiekti.

Ir vis dėlto, kartais verta sustoti ir prisiminti: mūsų korpusas plonas, bet pakankamas. Mūsų kelias pavojingas, bet įveikiamas. Mūsų atstumas iki mirties — mažas, bet stabilus. O gyvenimas — tai ne pabėgimas nuo mirties, o nuolatinis plaukimas jos pašonėje.

Galbūt tai ir yra tikroji žmogaus laisvė: žinoti, kad esi trapus, bet vis tiek judėti pirmyn. Kaip laivas, kuris supranta, kad jo paskirtis — ne būti nepažeidžiamam, o pasiekti uostą.

2026-04-20 09: 23 ]]> Thu, 23 Apr 2026 23:42:44 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262024.html http://rasyk.lt/kuriniai/262024.html <![CDATA[Atstumas]]> Žmogus gyvena manydamas, kad mirtis yra kažkur toli — už metų, už įvykių, už ligų, už nelaimių. Tačiau tikrovė yra daug paprastesnė ir kartu daug šiurpesnė: mirtis visada yra tame pačiame atstume. Ji nesiartina ir nesitraukia. Ji tiesiog yra. O žmogus — jis juda, plaukia, laviruoja, bando išlaikyti kursą, nors jo korpusas plonesnis nei bet kurio laivo.

Laivas jūroje turi kelis centimetrus metalo, kurie skiria jį nuo dugno. Ir vis dėlto jis plaukia. Jis plaukia ne todėl, kad yra nepažeidžiamas, o todėl, kad yra sukurtas judėti. Jis žino, kad jo paskirtis nėra stovėti uoste, o įveikti audras, rūdis, laiką. Net seni, girgždantys laivai, kurių korpusai jau seniai praradę blizgesį, vis tiek laikosi. Jie plaukia iš inercijos, iš pareigos, iš kažkokio tyliai įrašyto likimo.

Žmogus yra toks pat laivas, tik jo korpusas — oda, kaulai, raumenys, plaučių membranos, kraujagyslių sienelės. Tai nėra tvirtas metalas. Tai nėra šarvai. Tai nėra apsauga, kuria būtų galima pasitikėti. Tai tik keli centimetrai minkštos, pažeidžiamos materijos, kuri vis dėlto atlaiko neįtikėtinus išbandymus. Žmogus gali kristi, sirgti, būti sužeistas, patirti smūgius, nuovargį, šalčius, karščius — ir vis tiek gyventi. Jis gali būti arti ribos, bet ta riba neperžengiama tol, kol jo vidinis variklis, tas tylus, ritmiškas pulsas, vis dar dirba.

Šiuolaikinis pasaulis mėgsta skaičius. Jis mėgsta statistiką, tikimybes, rizikos lenteles. Jis mėgsta sakyti, kad tam tikram pavojui įvykti reikia tam tikros jėgos, tam tikro kiekio, tam tikros energijos. Bet žmogaus trapumas nepaiso šių skaičių. Užmušti kareivį, kaip sakoma, reikia daug sprogstamos medžiagos. Bet užtenka kelių gramų kažko visai kito — nuodų, klaidos, bakterijos, netinkamo judesio, vieno nelaimingo atsitiktinumo. Tai nėra paradoksas. Tai yra žmogaus konstrukcijos esmė.
Ir vis dėlto žmogus gyvena taip, lyg būtų nepažeidžiamas. Jis eina į darbą, į parduotuvę, į mišką, į miestą. Jis keliauja, planuoja, kuria, stato, myli, pyksta, svajoja. Jis elgiasi taip, lyg jo korpusas būtų storas, lyg jį saugotų ne keli centimetrai, o ištisos sienos. Galbūt tai yra vienintelis būdas gyventi: ignoruoti savo trapumą, kad jis netaptų paralyžiumi.

Tačiau yra akimirkų, kai tas trapumas tampa matomas. Kai žmogus pajunta, kad jo kūnas — ne tvirtovė, o laivas, kuris bet kurią akimirką gali prakiurti. Tai gali būti liga, nelaimė, netikėtas skausmas, arba tiesiog rytas, kai sąmonė pabunda anksčiau už kūną ir pamato viską aiškiau nei įprastai. Tada žmogus supranta, kad atstumas iki mirties yra ne kilometrai, ne metai, ne įvykiai. Tai tik keli centimetrai. Tai tik vienas sluoksnis.

Būtent ši tiesa suteikia gyvenimui keistą ramybę. Jei mirtis visada yra tame pačiame atstume, vadinasi, ji nėra grėsmė, kuri artėja. Ji nėra šešėlis, kuris ilgėja. Ji yra fonas, kuriame vyksta mūsų kelionė. Kaip horizontas jūroje — jis visada ten, bet niekada nepasiekiamas.
Žmogus plaukia per savo gyvenimą kaip laivas per audras. Jis laviruoja tarp pavojų, tarp atsitiktinumų, tarp likimo rifų. Jis kartais praranda kursą, kartais dreifuoja, kartais skęsta, bet dažniausiai — plaukia. Ne todėl, kad yra stiprus, bet todėl, kad yra gyvas. Gyvybė pati savaime yra judėjimas, o judėjimas yra atsparumas.

Galbūt žmogaus stiprybė slypi ne jo kūne, o jo gebėjime nepastebėti, kaip arti jis yra ribos. Galbūt būtent ši nežinojimo būsena leidžia jam kurti, mylėti, rizikuoti, tikėti. Jei žmogus nuolat matytų savo trapumą, jis sustingtų. Bet jis nemato. Jis mato tik kelią prieš save, tik bangas, tik vėją, tik uostus, kuriuos nori pasiekti.

Ir vis dėlto, kartais verta sustoti ir prisiminti: mūsų korpusas plonas, bet pakankamas. Mūsų kelias pavojingas, bet įveikiamas. Mūsų atstumas iki mirties — mažas, bet stabilus. O gyvenimas — tai ne pabėgimas nuo mirties, o nuolatinis plaukimas jos pašonėje.

Galbūt tai ir yra tikroji žmogaus laisvė: žinoti, kad esi trapus, bet vis tiek judėti pirmyn. Kaip laivas, kuris supranta, kad jo paskirtis — ne būti nepažeidžiamam, o pasiekti uostą. ]]> Mon, 20 Apr 2026 09:23:10 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261999.html http://rasyk.lt/kuriniai/261999.html <![CDATA[Laiškas Močiutei, parašytas 2 val. ryto, su meile, Skullptura]]> aiškiai girdžiu balsus, šnarančius
ištisas frazes, įprastas ir trivialias,
nesusijusias su mano reikalais.

Miela Močiute, ar mums dar liko laiko
būti laimingiems? Skolos milžiniškos.
Banko sąskaita priklauso nuo teismo sprendimo.
Nieko nežinau. Net negaliu žinoti „Nieko“.
Praradau gebėjimą stengtis.
Bet dabar, kaip ir anksčiau, meilė Tau didėja.
Esi visada pasiruošusi mane užmėtyti akmenimis, visada:
Tai - tiesa. Tai - kyla iš vaikystės.

Pirmą kartą per savo trumpą gyvenimą
esu beveik laimingas. Knyga - beveik baigta,
Atrodo beveik šedevras. Ji išliks, paminklas
obsesijoms, neapykantai, pasibjaurėjimui.

Skolos ir nerimas išlieka ir silpnina.
Šėtonas slysta prieš mane, saldžiai šnabždėdamas:
- Pailsėk dieną! Šiandien gali atsipalaiduoti ir pažaisti.
Dirbsi tik šiąnakt. Kai ateina vakaras,
Protas, siaubingai išsigandęs įsiskolinimų,
Nuobodėjęs liūdesio, paralyžiuotas bejėgiškumo,
Prižada: - Rytoj: Pradėsiu rytoj.
Rytojus prasideda tuo pačiu komedijos vaidinimu,
Tuo pačiu ryžtu, tuo pačiu silpnumu.

Atsibodo šis gyvenimas baldais apstatytuose kambariuose.
Atsibodo peršalimas ir galvos skausmai:
Žinai mano keistą gyvenimą. Kiekviena diena atneša
Pykčio kvotą. Mažai žinai Poeto gyvenimą, brangioji Močiute:
Privalau rašyti eilėraščius,
Tai - labiausiai varginantis pilnos dienos hobis.

Šįryt - liūdna. Nepriekaištauk.
Rašau iš kavinės netoli pašto,
Marijampolės J. Basanavičiaus aikštėje,
Tarp biliardo kamuoliukų barškėjimo, indų žvangėjimo,
Širdies daužymosi. Manęs paprašė parašyti
„Karikatūrinę Rašyko istoriją“. Paprašė parašyti
„Skullpturos KŽ istoriją“. Ar turėčiau sukomponuoti
Piratinių žaidimų scenos almanachą, slypintį širdyje?

Nors tai kainuoja nesuskaičiuojamą skausmą,
Nors negalite patikėti, kad tai būtina,
Ir abejojate, ar suma tiksli,
Prašau, atsiųskite pinigų bent trims savaitėms.

Nuoširdžiausi linkėjimai, ir
Su meile,
Skullptura ]]> Thu, 16 Apr 2026 00:30:49 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261963.html http://rasyk.lt/kuriniai/261963.html