[i][b]Turinys[/b]:

1. S.T.A.L.K.E.R. 2: Heart of Chornobyl

2. Microsoft Flight Simulator

3. Mafia: The Old Country

4. Sword of the Sea

5. Elden Ring: Shadow of the Erdtree

6. Despelote

7. Prison Architect

8. 80 Days

9. theHunter: Call of the Wild

10. DOOM (2016)

11. Disco Elysium

12. Dead Space[/i]

[b]1. S.T.A.L.K.E.R. 2: Heart of Chornobyl[/b]

Jau seniai banalu kalbėti apie vaiduoklius ir pasivaidenimus Černobylio draudžiamojoje zonoje, tačiau žaidime „S.T.A.L.K.E.R. 2: Heart of Chornobyl“ jų nepajudinsi. Maždaug kas puskilometris susidursi su vis kitu liūdnu, apleistu griuvėsiu: degaline, iš kurios išsiurbtas kuras; sandėliu, ištuštintu nuo prekių. Dykumoje beržai iš žemės kyla tarsi ploni pirštai; šiurpūs ir daugiau nei šiek tiek vaiduokliški, pajuodusiais siluetais nupiešti kitų blyškių Zonos vaizdų.

Sunku atskirti 64 kilometrų ploto atvirojo pasaulio žaidimo erdvę „Heart of Chornobyl“ nuo tikrojo pasaulio Černobylio draudžiamosios zonos. Be mutantų, besireplikuojančių šunų ir fiziką naikinančių anomalijų, žaidime yra daug tų pačių vaizdų, kaip ir originalioje medžiagoje: apleisto Pripetės pramogų parko apžvalgos ratas; milžiniškas Dugos radaro elektros pastotės metalinis masyvas; Sovietų laikais statytų butų kvartalai ant kvartalų, kurie stovi apleisti ir apaugę. Svarbiausias dalykas, skiriantis tikrąją ir išgalvotą išskirtinę zoną, yra neabejotinai „GSC Game World“ banali istorija, kurioje teigiama, kad antgamtinių reiškinių tyrimai vyko kartu su branduolinės energijos gamyba. Po 1986 m. branduolinio reaktoriaus katastrofos antroji nelaimė sukėlė dar keistesnį, dar labiau Lovecrafto stiliaus siaubą.

Tikrasis „Černobylio širdies“ siužetas yra prastai papasakotas ir painus, jį perteikia beveik neaiški prislėgtų, vidutinio amžiaus vyrų grupė, kuri skelbia beveik neįskaitomus pasakojimus apie C sąmonę, psi-spindulį ir, kas labiausiai glumina, „noosferą“. Laimei, šie daiktavardžiai netrukdo tikrajam žaidimui: žaisti kaip Skifas, persekiotojas, kuris bando išgyventi to siaubingo 1986 m. momento nuolaužose. Žiūrite, apsistojate ir ieškote įrangos bei artefaktų infrastruktūroje, kuri aptarnavo Černobylį ir aplinkines vietoves: mylias rausvai rudų vamzdynų; autobusų stotelės, papuoštos blizgančiomis sovietmečio pop meno mozaikomis; surūdiję kranai, stovintys ant išdžiūvusių upių vagų kraštų, kurie dabar stovi kaip milžiniški metaliniai skeletai.

Ši šiurpi, tuščia architektūra yra vieno tipo vaiduoklis. Spinduliuotė, kuri žiba ir mirga jūsų regėjimo lauke, yra kitokia. Abu yra siaubingos, šiurpios praeities liekanos, pasireiškiančios dabartyje. Černobylio atominė elektrinė ir jos, kaip Šaltojo karo popkultūros centro, simboliškai tokia įkrauta, kad atrodo, jog XX amžius persekioja šį žaidimą.

Nedaug kas labiau simbolizuoja audringą praėjusio amžiaus politiką ar didžiulę technologinę pažangą nei Černobylio atominė elektrinė. Ji egzistuoja daugiausia dėl atominio reaktoriaus suskaidymo 1945 m. ir vėlesnių nežmoniškų Hirošimos ir Nagasakio sprogdinimų. Šis karinis vystymasis leido plėtoti civilinę branduolinę energiją, nors ankstyvųjų reaktorių statyba buvo brangi, o eksploatavimas – rizikingas. Šių reaktorių statybos metu XX a. antroje pusėje nafta pigiai ir dideliais kiekiais tekėjo iš didžiulių Artimųjų Rytų atsargų. Todėl, anot istorikės Kate Brown, Šaltojo karo metu branduolinė energija buvo ne tiek praktinė, kiek simbolinė būtinybė: „Didiesiems bombų gamintojams reikėjo taikaus atomo kaip priešnuodžio šiurpiam branduolinio karo siaubui.“

Tokia istorija smarkiai slegia tiek realią, tiek istorinę Zoną, ir būtent tai ją persekioja. Černobylio draudžiamoji zona yra „didžiulis dykvietės kraštovaizdis“, – tęsia Brownas, – „sukurtas energijos ištroškusių pasaulinių ekonomikų ir ideologinio pranašumo trokštančių pasaulinių politinių galių“. Ją taip pat gaubia šiurpi ironija: tai, ką Černobylis turėjo tiekti, ir tai, kuo jis tapo. Branduolinės energijos svajonė buvo sukurti tokį energijos gausumą, kad ji galėtų patenkinti esminius žmonių poreikius – maistą, šilumą ir vaistus. Tačiau žaidime jūs ir kiti persekiotojai gyvenate skurde, susispietę aplink statinėje degančią ugnį ir gurkšnodami degtinę kaip skydą nuo užsitęsusios radiacijos.

Atsižvelgiant į persekiotojų skurdą, sunku Zoną laikyti kažkuo kitu, o ne materialaus nuosmukio metafora. Tačiau žaidimo kūrybos direktorė Mariia Grygorovych mano kitaip. Kalbėdama apie tai sovietinio imperializmo ir vėlyvosios Rusijos agresijos kontekste, Grygorovych apibūdina Zoną kaip atsinaujinimo erdvę, kurioje gamta atgauna savo galią nepaisant prieš ją nukreipto smurto. Jai tiek fizinė Zona, tiek jos egzistavimas kaip idėja yra tai, ką ukrainiečiai turi susigrąžinti ir puoselėti, galbūt kaip sodą. Reid apibūdina Zoną kaip dvasinių atradimų vietą.

Žinoma, Černobylio širdyje yra ryškus ekologinis grožis, tokiose vietose kaip didžiulis, siūbuojantis raudonų aguonų žiedų laukas. Tačiau tokių vaizdų reta (o aguonos gali sukelti žmonėms mirtinai mieguistumą). Dažniausiai Zona yra apleista pelkė, savo nerimą keliančiu lygumu primenanti vengrų kino kūrėjo Bélos Tarro niūrius, posovietinius peizažus. Čia vyksta ne tiek didingo ar poetiško, kiek atsinaujinimas ar atgimimas: Skifas, kaip ir kiti persekiotojai, savo dienas leidžia vos išgyvendamas.

Kai tik pagalvoji, kad galbūt suvaldysi Zoną, „GSC Game World“ meta prieš tave sumanesnius, žiauriau ginkluotus priešus ir atima brangias prieglobsčio vietas. Daug kalbėta apie žaidimo žiaurumą, ir tai neabejotinai tiesa. Tačiau jis žiauresnis nei priešas, galintis šauti į tave į galvą iš 300 metrų atstumo arba užstrigti lemiamu susišaudymo momentu. Zonoje nėra jokio saugumo tinklo – nėra socialinės paramos ar išmokų sistemos. Nėra jokių pensijų ar atostogų. Vietoj to, jūs ir jūsų kiti persekiotojai (kurie visi dirba savarankiškai) esate pasmerkti kovoti griūvančios XX amžiaus infrastruktūros griuvėsiuose, kol galiausiai jūsų kūnai pasiduos. Iš esmės „Heart of Chornobyl“ yra apie palūžusius žmones, naršančius palūžusiame pasaulyje, kurį persekioja geresnė praeitis. Šiuo požiūriu žaidimas atrodo beveik pernelyg tiesmukas.

[b]2. Microsoft Flight Simulator[/b]

Naujausia vaizdo žaidimo versija, pirmą kartą išleista 1982 m., atskleidžia įmonės, siekiančios dominuoti ateities skaitmeninėje infrastruktūroje, įžūlumą.

Šiuolaikinių vartotojų technologijų pasaulyje, kuriame gausu prekės ženklų ir rinkodaros, kiekvienas produktas, atrodo, yra skirtas išreikšti savo kūrėjo filosofiją. „Apple“ derina aukščiausios klasės naudotojų patirtį su elegantišku, minimalistiniu dizainu. „Amazon“ žada pigią prieigą per savo svetainę, „Kindle“ ir „Firestick“. „Microsoft“ klysta link utilitarizmo. Jos „Office“ programinės įrangos rinkinys, įskaitant „Word“, „Excel“, „PowerPoint“, „Outlook“, yra paprastas ir nesudėtingas. Vis dėlto retkarčiais per programinę įrangą, kuri palengvina daugiau nei milijardo naudotojų visame pasaulyje darbą ir kurią valdo antra pagal pelningumą pasaulyje įmonė, išnyra utopinės galimybės blyksnis. Šis blyksnis pasireiškė kaip harmoningas Briano Eno sukurtos muzikos šurmulys, lydėjęs „Windows 95“ paleidimo ekraną. Vaizdo žaidimas „Microsoft Flight Simulator“, debiutavęs 1982 m. ir kurio naujausias žaidimas buvo išleistas 2024 metų lapkritį asmeniniams kompiuteriams ir „Xbox“ konsolėms, išplečia šią pažado emociją: žaidėjui suteikiamas praktiškai begalinis žydro dangaus horizontas; nesibaigiančių oranžinių saulėlydžių serija; nevaržomų technologinių galimybių, pasiekiamų patogiai įsitaisius atlošiamoje biuro kėdėje, pojūtis.

„Microsoft Flight Simulator“ anksčiau siūlė mažesnę Žemės planetos žaislinę versiją; perkrautas 2020 m., dabar jis siūlo 1:1 žaidimą, kuriame žaidėjai teoriškai gali naršyti per vieną nepertraukiamą seansą (nors bandydami tai padaryti jie greičiausiai pritrūktų degalų). Ankstyvojoje reklaminėje medžiagoje buvo žadama galimybė „skristi bet kur“, ir šis viliojantis pažadas, bent jau „laisvo skrydžio“ režimu, buvo tinkamai ištesėtas. Tai įmanoma dėl augančio „Microsoft“ „naujos kartos“ paslaugų rinkinio – palydovinių vaizdų ir 3D fotogrametrijos iš „Bing Maps“ derinio, kurį įmonės dirbtinio intelekto ir mašininio mokymosi paslaugos transformavo į žaidžiamą 3D pasaulį. Kaip tokių technologijų produktas, „Microsoft Flight Simulator“ yra ne tik vaizdo žaidimas: jis beveik funkcionuoja kaip blizgus rinkodaros įrankis, skirtas „Microsoft“ ambicijoms skaitmeninės infrastruktūros srityje (dėl kurios ji jau pasirašė 10 milijardų dolerių vertės debesų kompiuterijos sutartį su Pentagonu).

Kaip tokių ambicijų demonstravimas, „Microsoft Flight Simulator“ užburia vaizduotę dažnai didinga tema. Pirmuoju asmeniu sklendžiu per kalnų perėją, vedančią į Komo ežerą, žvelgiu pro langą ir sukioju nepriekaištingai nudažytos kabinos rankenėles, tuo pačiu grumdamasis su vėju, kuris daužosi į slėnio keteras. Artėdamas prie žėrinčio vandens telkinio, perjungiu kamerą į trečiojo asmens vaizdą, pritraukdamas sklandytuvą kuo arčiau ežero paviršiaus, prieš slysdamas orlaiviu per vandenį lyg akmeniu. Fone besiplečianti Maxo Richterio stiliaus muzika išdrįsta mane nubraukti ašarą.

Šis tiesmukas realybės vaizdavimas neturi subversyvaus meno projektų, kuriuose tiriami skaitmeninės arba analoginės infrastruktūros vaizdai, polėkio. Manipuliuodamas „Google Street View“ vaizdais, Dougo Rickardo 2010–2012 m. nuotraukų serija „Naujas amerikietiškas paveikslas“ atskleidė ir neribotą, panoraminę erdvės pojūtį skurdžiuose JAV užmiesčio rajonuose, ir, žinoma, dėl pirminės medžiagos, šleikštų vojerizmą, būdingą „Google“ masinės fotografijos ir žemėlapių sudarymo projektui, užfiksuotą be sutikimo. Savo 1989 m. filme „Pasaulio vaizdai ir karo užrašas“ vokiečių kino režisierius ir menininkas Harunas Farockis nagrinėjo karines aerofotografijas, naudojamas tiksliam vokiečių taikinių bombardavimui. Nors kai kuriuose iš šių kadrų aiškiai matomas Aušvico koncentracijos stovyklos kompleksas, iki karo pabaigos (iki to laiko šioje vietoje buvo nužudyta daugiau nei 1,1 mln. žydų) nebuvo imtasi nieko, kad jis būtų sunaikintas ir išlaisvinti kaliniai. Farockis, regis, paradoksaliai teigia, kad mes matome tiek daug ir, atvirkščiai, taip mažai, kai pasaulį tarpininkauja ir abstrahuoja vaizdų kūrimo technologijos.

„Microsoft Flight Simulator“ neturi jokio pasakojimo, išskyrus elementarų „karjeros režimą“, kuriame žaidėjas gali atlikti bet kokio asmens – nuo privataus piloto iki komercinio operatoriaus – vaidmenį, tačiau palydovinių vaizdų neapdorotumas kartais įkvepia iškilmingumo akimirkoms (pavyzdžiui, artilerijos krateriai Donbase ir uigūrų stovyklose Sindziange, Kinijoje). Kitur jis gali būti vizualiai kinematografiškesnis, pavyzdžiui, realaus laiko skrydžio per uragano „Laura“ tūrinius debesis ir lėktuvą kratančią turbulenciją planavimas. Vis dėlto viena iš svarbiausių emocijų, kurias, mano manymu, perteikia žaidimas, mažai susijusi su virtualių lėktuvų skraidymu. „Microsoft Flight Simulator“ yra raminanti patirtis; yra kažkas raminančio žinant, kad daugybė realaus pasaulio infrastruktūros sistemų ir trečiųjų šalių, tokių kaip „Meteoblue“ (kuri siunčia žaidimui realaus laiko, realaus pasaulio orų duomenis), sistemos veikia kartu, kad suteiktų šią interaktyvią patirtį.

Šia prasme žaidimas dera su kitu meteorologiškai paveiktu kūriniu – žymia George'o R. Stewarto 1941 m. knyga „Audra“, kurią kai kurie laiko „pirmuoju ekologiniu romanu“. Rapsodišku literatūriniu stiliumi Stewartas pateikia kosminį vaizdą apie vieną per kartą pasitaikančią audrą, o tada priartėja prie įvairių personažų, kurie jai ruošiasi ir į ją reaguoja: jaunesniojo meteorologo, sniego valymo mašinų vairuotojų, užtvankų operatorių ir oro uosto aptarnavimo pareigūnų. Stewartą dominančios ekosistemos yra tiek žmonių, tiek gyvūnų, o infrastruktūros – tiek gamtos. Klimato krizės amžiuje Stewarto vaizduojami visuomenės (dažniausiai paslėpti) krumpliaračiai, besisukantys reaguojant į milžinišką išorinę grėsmę, taip pat atrodo keistai guodžiantys. Stewarto paliekamas įspūdis yra karo meto pajėgų sutelkimas, kad šviesos būtų įjungtos.

Tačiau šie darbuotojai negali visko idealiai suderinti, o pačios „Microsoft“ infrastruktūra panašiai sulūžo ir sulinko, kai buvo perteikiamas „Microsoft Flight Simulator“. 2020 m. žaidimo versijoje prabangus neoklasikinis Bakingamo rūmų dizainas tapo niūriu 2000-ųjų biurų pastatu; Melburne žaidėjai atrado milžinišką 212 aukštų obeliską. 2024 m. versija yra tokia strigusi, kad kai kurie elementai neteisingai įkeliami į žaidimą, juos automatiškai pakeičia figūrėlė, internete praminta „raudonu klaidų vyruku“ (pažodžiui – raudona figūra, laikanti klaidos ženklą). Žaidėjai taip pat pranešė apie ilgą įkėlimo laiką, lėktuvų susidūrimus su skrydžių mokyklomis ir teleportuojamus sraigtasparnius.

Viena iš priežasčių, kodėl naujausia „Microsoft Flight Simulator“ versija yra smarkiai sugriauta, yra pernelyg didelis „Microsoft“ pasitikėjimas savo „Azure“ duomenų centro tinklu. Užuot versę žaidėjus atsisiųsti didžiąją dalį „Planet Earth“ į savo namų konsolę ar kompiuterį, kūrėjas „Asobo“ dabar reikalauja, kad jie daugiausia transliuotų jį į savo kompiuterius (naujausios versijos diegimo dydis tesiekia 30 gigabaitų, palyginti su 150 gigabaitų ankstesnės versijos). „Microsoft“ serveriai negali susidoroti su tiek daug norinčių tapti pilotais, o jų vis labiau pasenę interneto ryšiai negali susidoroti su tokios tikroviškos mūsų planetos reljefo kopijos transliavimu.

Kai veikia taip, kaip numatyta, „Microsoft Flight Simulator“ yra stebuklingas būtent todėl, kad yra toks neįtikėtinai realus. Tačiau jo ambicijos rodo tamsesnį norą užvaldyti planetą: dominavimas per žemėlapius; pavergimas per mašininį žaidimą. Žaidimo pamatiniai elementai, išsibarstę po visą pasaulį – duomenų centrų ir palydovų tinklas; retųjų žemių mineralų gavyba ir rafinavimas (su didelėmis ap ]]> Sun, 24 May 2026 23:02:36 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262229.html http://rasyk.lt/kuriniai/262229.html Žmona grįžo, pamatė ant stalo ir sustojo, įkvėpė ir susiraukė – sūris kvepėjo Šiauliais.
Mama brangioji, tas  puodukas be rankenos.
Kazimieras  žiūrėjo, kaip ji valgo trupindama sūrį.
Pajuto kažką didelį tokiam mažam kambariui. Gal net vandens bokštą jūroje?
Kas rytą jis keldavosi pirmas ir skaitydavo laikraštį sučiauptomis lūpomis, be garso – tai buvo jo malda.
Žmona rašydavo, jis lošdavo kortomis, abu tylėdavo apie tai, kas vyko tarp jų
Bandė kurti vakumą tarsi gyvenimas vyksta tarp dvigubų stiklų, kaip švariame lango ore.
Po mėnesio Kazimieras nupirko tą patį sūrį antrą kartą – ta pati etiketė, ta pati kepykla.
Žmona pažiūrėjo ir pasakė: „Šis kvepia tuo, ko aš nenoriu prisiminti. „
Kazimieras ėmė uostyti ir uostė ilgai – jam kvepėjo tik sūriu.
„Žinau, „ – pasakė ji, – „kodėl. „
Kazimieras su pardavėja nuėjo į kiną.
Po trijų dienų ant stalo neliko sūrio.
Kazimieras suprato, kad tai ne užmaršumas. ]]> Wed, 13 May 2026 21:26:57 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262153.html http://rasyk.lt/kuriniai/262153.html Žmogus gyvena manydamas, kad mirtis yra kažkur toli — už metų, už įvykių, už ligų, už nelaimių. Tačiau tikrovė yra daug paprastesnė ir kartu daug šiurpesnė: mirtis visada yra tame pačiame atstume. Ji nesiartina ir nesitraukia. Ji tiesiog yra. O žmogus — jis juda, plaukia, laviruoja, bando išlaikyti kursą, nors jo korpusas plonesnis nei bet kurio laivo.

Laivas jūroje turi kelis centimetrus metalo, kurie skiria jį nuo dugno. Ir vis dėlto jis plaukia. Jis plaukia ne todėl, kad yra nepažeidžiamas, o todėl, kad yra sukurtas judėti. Jis žino, kad jo paskirtis nėra stovėti uoste, o įveikti audras, rūdis, laiką. Net seni, girgždantys laivai, kurių korpusai jau seniai praradę blizgesį, vis tiek laikosi. Jie plaukia iš inercijos, iš pareigos, iš kažkokio tyliai įrašyto likimo.

Žmogus yra toks pat laivas, tik jo korpusas — oda, kaulai, raumenys, plaučių membranos, kraujagyslių sienelės. Tai nėra tvirtas metalas. Tai nėra šarvai. Tai nėra apsauga, kuria būtų galima pasitikėti. Tai tik keli centimetrai minkštos, pažeidžiamos materijos, kuri vis dėlto atlaiko neįtikėtinus išbandymus. Žmogus gali kristi, sirgti, būti sužeistas, patirti smūgius, nuovargį, šalčius, karščius — ir vis tiek gyventi. Jis gali būti arti ribos, bet ta riba neperžengiama tol, kol jo vidinis variklis, tas tylus, ritmiškas pulsas, vis dar dirba.

Šiuolaikinis pasaulis mėgsta skaičius. Jis mėgsta statistiką, tikimybes, rizikos lenteles. Jis mėgsta sakyti, kad tam tikram pavojui įvykti reikia tam tikros jėgos, tam tikro kiekio, tam tikros energijos. Bet žmogaus trapumas nepaiso šių skaičių. Užmušti kareivį, kaip sakoma, reikia daug sprogstamos medžiagos. Bet užtenka kelių gramų kažko visai kito — nuodų, klaidos, bakterijos, netinkamo judesio, vieno nelaimingo atsitiktinumo. Tai nėra paradoksas. Tai yra žmogaus konstrukcijos esmė.
Ir vis dėlto žmogus gyvena taip, lyg būtų nepažeidžiamas. Jis eina į darbą, į parduotuvę, į mišką, į miestą. Jis keliauja, planuoja, kuria, stato, myli, pyksta, svajoja. Jis elgiasi taip, lyg jo korpusas būtų storas, lyg jį saugotų ne keli centimetrai, o ištisos sienos. Galbūt tai yra vienintelis būdas gyventi: ignoruoti savo trapumą, kad jis netaptų paralyžiumi.

Tačiau yra akimirkų, kai tas trapumas tampa matomas. Kai žmogus pajunta, kad jo kūnas — ne tvirtovė, o laivas, kuris bet kurią akimirką gali prakiurti. Tai gali būti liga, nelaimė, netikėtas skausmas, arba tiesiog rytas, kai sąmonė pabunda anksčiau už kūną ir pamato viską aiškiau nei įprastai. Tada žmogus supranta, kad atstumas iki mirties yra ne kilometrai, ne metai, ne įvykiai. Tai tik keli centimetrai. Tai tik vienas sluoksnis.

Būtent ši tiesa suteikia gyvenimui keistą ramybę. Jei mirtis visada yra tame pačiame atstume, vadinasi, ji nėra grėsmė, kuri artėja. Ji nėra šešėlis, kuris ilgėja. Ji yra fonas, kuriame vyksta mūsų kelionė. Kaip horizontas jūroje — jis visada ten, bet niekada nepasiekiamas.
Žmogus plaukia per savo gyvenimą kaip laivas per audras. Jis laviruoja tarp pavojų, tarp atsitiktinumų, tarp likimo rifų. Jis kartais praranda kursą, kartais dreifuoja, kartais skęsta, bet dažniausiai — plaukia. Ne todėl, kad yra stiprus, bet todėl, kad yra gyvas. Gyvybė pati savaime yra judėjimas, o judėjimas yra atsparumas.

Galbūt žmogaus stiprybė slypi ne jo kūne, o jo gebėjime nepastebėti, kaip arti jis yra ribos. Galbūt būtent ši nežinojimo būsena leidžia jam kurti, mylėti, rizikuoti, tikėti. Jei žmogus nuolat matytų savo trapumą, jis sustingtų. Bet jis nemato. Jis mato tik kelią prieš save, tik bangas, tik vėją, tik uostus, kuriuos nori pasiekti.

Ir vis dėlto, kartais verta sustoti ir prisiminti: mūsų korpusas plonas, bet pakankamas. Mūsų kelias pavojingas, bet įveikiamas. Mūsų atstumas iki mirties — mažas, bet stabilus. O gyvenimas — tai ne pabėgimas nuo mirties, o nuolatinis plaukimas jos pašonėje.

Galbūt tai ir yra tikroji žmogaus laisvė: žinoti, kad esi trapus, bet vis tiek judėti pirmyn. Kaip laivas, kuris supranta, kad jo paskirtis — ne būti nepažeidžiamam, o pasiekti uostą.

2026-04-20 09: 23 ]]> Thu, 23 Apr 2026 23:42:44 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262024.html http://rasyk.lt/kuriniai/262024.html Žmogus gyvena manydamas, kad mirtis yra kažkur toli — už metų, už įvykių, už ligų, už nelaimių. Tačiau tikrovė yra daug paprastesnė ir kartu daug šiurpesnė: mirtis visada yra tame pačiame atstume. Ji nesiartina ir nesitraukia. Ji tiesiog yra. O žmogus — jis juda, plaukia, laviruoja, bando išlaikyti kursą, nors jo korpusas plonesnis nei bet kurio laivo.

Laivas jūroje turi kelis centimetrus metalo, kurie skiria jį nuo dugno. Ir vis dėlto jis plaukia. Jis plaukia ne todėl, kad yra nepažeidžiamas, o todėl, kad yra sukurtas judėti. Jis žino, kad jo paskirtis nėra stovėti uoste, o įveikti audras, rūdis, laiką. Net seni, girgždantys laivai, kurių korpusai jau seniai praradę blizgesį, vis tiek laikosi. Jie plaukia iš inercijos, iš pareigos, iš kažkokio tyliai įrašyto likimo.

Žmogus yra toks pat laivas, tik jo korpusas — oda, kaulai, raumenys, plaučių membranos, kraujagyslių sienelės. Tai nėra tvirtas metalas. Tai nėra šarvai. Tai nėra apsauga, kuria būtų galima pasitikėti. Tai tik keli centimetrai minkštos, pažeidžiamos materijos, kuri vis dėlto atlaiko neįtikėtinus išbandymus. Žmogus gali kristi, sirgti, būti sužeistas, patirti smūgius, nuovargį, šalčius, karščius — ir vis tiek gyventi. Jis gali būti arti ribos, bet ta riba neperžengiama tol, kol jo vidinis variklis, tas tylus, ritmiškas pulsas, vis dar dirba.

Šiuolaikinis pasaulis mėgsta skaičius. Jis mėgsta statistiką, tikimybes, rizikos lenteles. Jis mėgsta sakyti, kad tam tikram pavojui įvykti reikia tam tikros jėgos, tam tikro kiekio, tam tikros energijos. Bet žmogaus trapumas nepaiso šių skaičių. Užmušti kareivį, kaip sakoma, reikia daug sprogstamos medžiagos. Bet užtenka kelių gramų kažko visai kito — nuodų, klaidos, bakterijos, netinkamo judesio, vieno nelaimingo atsitiktinumo. Tai nėra paradoksas. Tai yra žmogaus konstrukcijos esmė.
Ir vis dėlto žmogus gyvena taip, lyg būtų nepažeidžiamas. Jis eina į darbą, į parduotuvę, į mišką, į miestą. Jis keliauja, planuoja, kuria, stato, myli, pyksta, svajoja. Jis elgiasi taip, lyg jo korpusas būtų storas, lyg jį saugotų ne keli centimetrai, o ištisos sienos. Galbūt tai yra vienintelis būdas gyventi: ignoruoti savo trapumą, kad jis netaptų paralyžiumi.

Tačiau yra akimirkų, kai tas trapumas tampa matomas. Kai žmogus pajunta, kad jo kūnas — ne tvirtovė, o laivas, kuris bet kurią akimirką gali prakiurti. Tai gali būti liga, nelaimė, netikėtas skausmas, arba tiesiog rytas, kai sąmonė pabunda anksčiau už kūną ir pamato viską aiškiau nei įprastai. Tada žmogus supranta, kad atstumas iki mirties yra ne kilometrai, ne metai, ne įvykiai. Tai tik keli centimetrai. Tai tik vienas sluoksnis.

Būtent ši tiesa suteikia gyvenimui keistą ramybę. Jei mirtis visada yra tame pačiame atstume, vadinasi, ji nėra grėsmė, kuri artėja. Ji nėra šešėlis, kuris ilgėja. Ji yra fonas, kuriame vyksta mūsų kelionė. Kaip horizontas jūroje — jis visada ten, bet niekada nepasiekiamas.
Žmogus plaukia per savo gyvenimą kaip laivas per audras. Jis laviruoja tarp pavojų, tarp atsitiktinumų, tarp likimo rifų. Jis kartais praranda kursą, kartais dreifuoja, kartais skęsta, bet dažniausiai — plaukia. Ne todėl, kad yra stiprus, bet todėl, kad yra gyvas. Gyvybė pati savaime yra judėjimas, o judėjimas yra atsparumas.

Galbūt žmogaus stiprybė slypi ne jo kūne, o jo gebėjime nepastebėti, kaip arti jis yra ribos. Galbūt būtent ši nežinojimo būsena leidžia jam kurti, mylėti, rizikuoti, tikėti. Jei žmogus nuolat matytų savo trapumą, jis sustingtų. Bet jis nemato. Jis mato tik kelią prieš save, tik bangas, tik vėją, tik uostus, kuriuos nori pasiekti.

Ir vis dėlto, kartais verta sustoti ir prisiminti: mūsų korpusas plonas, bet pakankamas. Mūsų kelias pavojingas, bet įveikiamas. Mūsų atstumas iki mirties — mažas, bet stabilus. O gyvenimas — tai ne pabėgimas nuo mirties, o nuolatinis plaukimas jos pašonėje.

Galbūt tai ir yra tikroji žmogaus laisvė: žinoti, kad esi trapus, bet vis tiek judėti pirmyn. Kaip laivas, kuris supranta, kad jo paskirtis — ne būti nepažeidžiamam, o pasiekti uostą. ]]> Mon, 20 Apr 2026 09:23:10 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261999.html http://rasyk.lt/kuriniai/261999.html aiškiai girdžiu balsus, šnarančius
ištisas frazes, įprastas ir trivialias,
nesusijusias su mano reikalais.

Miela Močiute, ar mums dar liko laiko
būti laimingiems? Skolos milžiniškos.
Banko sąskaita priklauso nuo teismo sprendimo.
Nieko nežinau. Net negaliu žinoti „Nieko“.
Praradau gebėjimą stengtis.
Bet dabar, kaip ir anksčiau, meilė Tau didėja.
Esi visada pasiruošusi mane užmėtyti akmenimis, visada:
Tai - tiesa. Tai - kyla iš vaikystės.

Pirmą kartą per savo trumpą gyvenimą
esu beveik laimingas. Knyga - beveik baigta,
Atrodo beveik šedevras. Ji išliks, paminklas
obsesijoms, neapykantai, pasibjaurėjimui.

Skolos ir nerimas išlieka ir silpnina.
Šėtonas slysta prieš mane, saldžiai šnabždėdamas:
- Pailsėk dieną! Šiandien gali atsipalaiduoti ir pažaisti.
Dirbsi tik šiąnakt. Kai ateina vakaras,
Protas, siaubingai išsigandęs įsiskolinimų,
Nuobodėjęs liūdesio, paralyžiuotas bejėgiškumo,
Prižada: - Rytoj: Pradėsiu rytoj.
Rytojus prasideda tuo pačiu komedijos vaidinimu,
Tuo pačiu ryžtu, tuo pačiu silpnumu.

Atsibodo šis gyvenimas baldais apstatytuose kambariuose.
Atsibodo peršalimas ir galvos skausmai:
Žinai mano keistą gyvenimą. Kiekviena diena atneša
Pykčio kvotą. Mažai žinai Poeto gyvenimą, brangioji Močiute:
Privalau rašyti eilėraščius,
Tai - labiausiai varginantis pilnos dienos hobis.

Šįryt - liūdna. Nepriekaištauk.
Rašau iš kavinės netoli pašto,
Marijampolės J. Basanavičiaus aikštėje,
Tarp biliardo kamuoliukų barškėjimo, indų žvangėjimo,
Širdies daužymosi. Manęs paprašė parašyti
„Karikatūrinę Rašyko istoriją“. Paprašė parašyti
„Skullpturos KŽ istoriją“. Ar turėčiau sukomponuoti
Piratinių žaidimų scenos almanachą, slypintį širdyje?

Nors tai kainuoja nesuskaičiuojamą skausmą,
Nors negalite patikėti, kad tai būtina,
Ir abejojate, ar suma tiksli,
Prašau, atsiųskite pinigų bent trims savaitėms.

Nuoširdžiausi linkėjimai, ir
Su meile,
Skullptura ]]> Thu, 16 Apr 2026 00:30:49 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261963.html http://rasyk.lt/kuriniai/261963.html kai negaliu padoriai rašyti
ar sklandžiai išreikšti minčių
ar rasti protui muzikos, reikalingos,
kad užbaigčiau eilėraščius, apžvalgas ir eses,
kurie privalėjo būti parašyti jau prieš kelias savaites ar dienas,
priversdami sustoti, nustoju
atsakinėti į telefono skambučius, teisingai maitintis, bėgioti kilometrus,
skaityti elektroninius laiškus ir karštai su savimi mylėtis.
(Taip pat būtent tuomet broliai ir sesuo manęs neieško,
nes neieškau jų aš.)
Pabėgu į Šiaurę, į artimiausią biblioteką ar naudotų knygų parduotuvę.
Tai - šventyklos, tylūs energijos davėjai, intelektualinis prieglobstis.

Man tai - ne mėlyni paplūdimiai, pramogų parkai
ar tylios koplyčios, pasislėpusios tarp miško žalumos.
Ne daugiaaukštės Lietuvos prekybcentrių patalpos, įmonių knygų
supermarketai, kalnų takai ar Karibų jūros slėptuvės.

Mano monumentai – tai išlaisvinti lentynose laikomų knygų švyturiai,
pristatantys užmirštus poetus, neskaitytus antropologus, siekiančius
nuolatinių docentų pareigų, savarankiškai išsilavinusius genijus,
likusius debiutinius romanistus, išryškinantys greitai parašytus
bestselerius, išmintingus istorikus ir teologus, Nobelio, Pulitzerio
premijų ir Amerikos knygų apdovanojimų laureatus, poetus ir grožinės
literatūros rašytojus, pernelyg užtikrintus politinius komentatorius,
mažos spaudos vunderkindus ir viešai išleistus akademikus. Visa tai –
vitaminai lėtam protui ir nuklydusiai sielai šią kūrybos žiemą.

Netikiu besišypsančiais politikais, marketingų asociacijos gydytojais,
zebra-veidžiais bankininkais, raudon-švarkiais nekilnojamojo turto ar
automobilių pardavėjais ar giedančiais pamokslininkais.

In libris confido (Knygomis tikiu).
Galima patogiai teigti, kad žinios,
ne sutrumpintos ar kompiuteriu supakuotos, o
puslapiai sunkiai iškovotų žodžių, šokančios kalbos,
kruopščiai ir kontempliatyviai užrašytos tokių kaip aš ir kitų,
netobulai padėtos į lentynas atvirų širdžių ir protų lygmenyje,
yra prevencinė medicina, stiprinanti mane sugrįžti prie aiškių
nebaigtų idėjų puslapių, kad jas perdirbčiau, peržiūrėčiau ir
užrašyčiau kaip naujus pasaulius ir žodžius visose jų subjektyviose
konfigūracijose, kad galiausiai jos būtų perdirbtos į knygas, kurios,
tikiuosi, atsidurs bibliotekų, knygynų, namų ir kitų mokymosi
orakulų lentynose, kur jas ras ir vartys imlūs knygų mylėtojai,
skaitytojai ir rašytojai, ieškantys atsitraukimo, ieškantys pabėgimo
ir erdvės, ieškantys atviros širdies operacijos be skalpelio... ]]> Fri, 10 Apr 2026 00:06:28 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261919.html http://rasyk.lt/kuriniai/261919.html ... yra Patricko Batemano idėja, kažkokia abstrakcija,
bet tikrojo „aš“ nėra, tik esybė, kažkas iliuzinio...
(Bret Easton Ellis, „Amerikos psichopatas“)

Jei galėčiau, užsidėčiau sveiko proto kaukę ir
eičiau į dykumą susitikti su fėjomis ir angelais.

Užsidėdavau sveiko proto kaukę, kad atsispirčiau
smėlio audroms, užsidėdavau sveiko proto kaukę,
kad atsispirčiau smogui, užsidėdavau sveiko proto
kaukę, kad ištverčiau paukščių gripo, SARS ir
naujojo koronaviruso dienas. Senasis laivas
perplaukė dešimt tūkstančių kalnų, bet prieš
mane dar dešimt tūkstančių kalnų!

Dėvėjau sveiko proto kaukę, kad būčiau madingas,
dėvėjau sveiko proto kaukę dėl savo tapatybės,
dėvėjau sveiko proto kaukę, jog išvengčiau masinės
stebėjimo sistemos, ir dėvėjau sveiko proto kaukę,
kad šaukčiau ir kalbėčiau su savimi. Mano, kaip
senovėje dėvėjusio sveiko proto kaukę, kada nors
buvo taip pat šlovinga, kaip ir tų, kurie jos neturėjo!

Bet taip neišprotėjau, kad apiplėščiau banką.
Tačiau sveiko proto kaukė turi tam tikrą pamišimą
ir brutalią jėgą, todėl bankininkai privalo kovoti
su savo sveiko proto kaukėmis, ir jų ryškios akys
triumfuos prieš blausius, sumišusius, brutalius plėšikų vyzdžius.

Kiti naujosios eros atstovai, tie interneto troliai,
tikriausiai irgi dėvi sveiko proto kaukes. Rašyti
anonimiškai reiškia skelbti su kaukėmis. Jei jie
užsideda akinius nuo saulės kartu su sveiko proto
kaukėmis, jie bus kaip liokajai programišiams-ant-
steroidų, laukiantys, kol bus užblokuoti.

Bet juk žmonės, dėvintys sveiko proto kaukes, pradedant
gydytojais ir slaugytojais, yra tiesiog išsigandę
piliečiai, sveiko proto kaukės slepia jų drebulį.
Gangsteriai, kuriuos matote filmuose, niekada nedėvi
sveiko proto kaukių. Savo senamadišku grožiu jie
sutaupo policininkams daug rūpesčių.

Išsigandę piliečiai uždeda sveiko proto kaukes savo
šunims, uždeda sveiko proto kaukes savo katėms, net
svajoja uždėti kaukes skujuotėms ir pelėms. Turiu
pasakyti, kad būtent tokioje realybėje įsišaknijusi
siurrealistinė poezija!

Siurrealistinės poezijos pergalės esmė: dėvėkite
sveiko proto kaukę valgydami, dėvėkite sveiko proto
kaukę rūkydami ar gerdami, dėvėkite sveiko proto
kaukę mylėdamiesi, dėvėkite sveiko proto kaukę
spjaudydamiesi, dėvėkite sveiko proto kaukę mirdami.
Siurrealistai grįžta ir vėl mus persekioja.

Močia rausėsi spintelėje, ieškodama sveiko proto kaukių,
kurias galėčiau užsidėti. Kadangi ji tvarkingai gyvena
namuose ir nemėgsta nieko švaistyti, ji netyčia septyniolika
metų, nuo pat SARS krizės, laikė sveiko proto kaukių atsargas.

Pasakiau jai: „Dabar, kai sveiko proto kaukių nebėra,
negaliu patikėti, kad neatidarau sveiko proto kaukių
fabriko, kai turėjau galimybę – būčiau turtingas! „
Visą savaitę apgailestavau dėl savo visuomenės,
ekonomikos ir istorijos nesupratimo.

Tačiau po savaitės suvokiau, kad mano likimo supratimas
pagilėjo, todėl vos tik vaistinėse vėl atsirado sveiko proto
kaukės, pradėjau jas kaupti, neetiškai laukdamas kito sveiko
proto kaukių sezono.

Berlyne yra buvę kinų, kurie buvo sumušti Sidnėjaus gatvėse
už tai, kad dėvėjo sveiko proto kaukes, arba jiems buvo
liepta jas nusiimti policijos. Kaip gali suprasti nuogos
Sidnėjaus ir Berlyno burnos? Tai mūsų gyvenimo būdas ir
egzistavimo kelias!

Jei galėčiau, užsidėčiau sveiko proto kaukę ir pliku
užpakaliu išeičiau į dykumą susitikti su fėjomis ir angelais.

Žmonės manęs su sveiko proto kauke neatpažįsta, o kadangi
ją dėviu, neatpažįstu ir savęs. Mintyse vėl ir vėl
patvirtinu, kas esu, bet mano sveiko proto kaukė visada
mane neigia. Ir vis dėlto, kai nusiimu sveiko proto kaukę,
paaiškėja, kad ji - tai
Niekis. ]]> Thu, 9 Apr 2026 12:02:48 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261915.html http://rasyk.lt/kuriniai/261915.html Žadėjau papasakoti, ką man priminė pilno Saulės užtemimo demonstracija ir merginos su juodais akiniais olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje. Prisiminiau vieną matytą filmą. Ir būtent itališką. Esu jau rašęs savo ankstesniuose straipsniuose, kad okultizmo ir siaubo kine pirmauja tikrai ne Holivudas. O geriausi filmai sukurti Didžiojoje Britanijoje ir Italijoje. Neabejotinai vienas geriausių režisierių - italas Dario Argento. Tiems, kas domisi simbolizmu - 2022 metų filmas „Occhiali neri“ („Juodi akiniai“). Labai akivaizdi pilno Saulės užtemimo ir Šuns dienų simbolizmo demonstracija. Apie Šuns dienų simbolizmą esu plačiau rašęs viename iš savo ankstesnių straipsnių, todėl nesikartosiu, norintys gali jį susirasti ir paskaityti. Tik vienas pastebėjimas, nes pastaruoju metu pasirodė informacija apie ritualinius dalykus, susijusius su vaikais ir kanibalizmą. Nors ta informacija - tik apkarpyti ir kruopščiai išsijoti trupiniai, bet kontūrai gana aiškūs - ir verslas ir pramoga. Nustebino Audriaus Nako paskelbta informacija, kad Lietuvos „faktų tikrintojai“ šalina ir naikina ankstesnius savo straipsnius su „patikrintais faktais“. Ši tema anksčiau buvo laikoma sąmokslo teorija. Mane nustebino ne tai, kad naikina, bet sparta ir skubėjimas juos naikinti. Kaip tikri stachanoviečiai. O mano pastebėjimas toks, kad tokie atvejai netinkamai tiriami. Net nekalbant apie tai, kad trukdo karališkų šeimų ir slaptųjų tarnybų dalyvavimas. Pastebėsiu, kad nusikaltimai tiriami tik kaip paprasti, eiliniai kriminaliniai įvykiai. O simbolizmo konteksto niekas netiria. Realybėje ritualiniai aukojimai visada paženklinti simboliniais kodais. Todėl ir siūlau susipažinti su itališku filmu „Occhiali neri“. Nes jame simbolizmas labai akivaizdus. Jau pačioje filmo pradžioje akcentuojama žinia apie pilną Saulės užtemimą. Pagrindinė filmo herojė Diana (vaidina Ilenia Pastorelli) pamato, kad žmonės kažką stebi. Susidomėjusi ji irgi nueina prie kitų ir pamato, kad susirinkusieji stebi pilną Saulės užtemimą. Tada ir ji užsideda juodus akinius ir stebi. Vėliau likimas taip lėmė, kad jai teks dėvėti juodus akinius visą laiką. O juos praradus teks net pirkti naujus pas gatvės prekybininkus. Filmas pasakoja apie žudiką maniaką, kuris žudo merginas. Gražias ir tam tikro gyvenimo stiliaus. Žudo pasmaugdamas, tad kaklas filme turi labai simbolinę prasmę. Pabando jis nužudyti ir pagrindinę heroję, bet šiai pavyksta pabėgti. Bėgdama nuo žudiko ji patenka į avariją. Po avarijos Diana netenka regėjimo. Avarijoje žūva kiniečių šeima, gyvas lieka tik berniukas, vardu Chin. Tad filmas nagrinėja ir kaltės bei karmos dalykus. Berniukas laikinai apsigyvena pas Dianą ir vėliau kartu su ja stengiasi pabėgti nuo žudiko maniako. Filmo eigoje aukomis tampa ir kitokių socialinių grupių atstovai. Tai ir policininkai, bandę atimti berniuką iš Dianos. Tai ir medžiotojai, bandę gelbėti persekiojamuosius. Tai ir socialinė darbuotoja Rita (vaidina Asia Argento), padėjusi persekiojamiesiems. Beje, socialinė darbuotoja irgi pasmaugiama. Tai vėl - kaklas. Filme labai akivaizdi ir Šuns dienų manifestacija. Priminsiu, kad realybėje Šuns dienų metu visada vyksta įvairūs ritualiniai aukojimai. Dideli ir grėsmingi šunys filme demonstruojami ne kartą. Šunys ir pas medžiotojus mašinoje. Šuo ir pas Dianą. Šunys ir pas žudiką. Ir pas žudiką jų daug. Priglaudžia jis ir Dianos šunį. Beje, filmo kulminacijoje lemtingą sprendimą priima būtent šuo. Žudikas Dianos šunį buvo jau prijaukinęs, bet lemtingą akimirką šuo paklauso ne žudiko komandos, bet išgelbsti Dianą ir berniuką. Šuo puola žudiką ir suplėšo jo kaklą. Ir vėl - kaklas. Filmo trukmė 1 valanda ir 26 minutės. Skaičius 26 - tai nuoroda į 2026 metų olimpiadą. Įdomu ir tai, kad filmo duomenyse akcentuojamas skaičius 22. Filmo premjera vyko 2022 02 24. Filmo scenarijus parašytas 2002 (Vėl 22). Gross worldwide $ 228, 347 (Vėl 22). O kada vyko žiemos olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija? 2026 02 22. Ar nėra panašumų? Juk ir vėl matome skaičių 22. Bet grįžkime dar prie filmo. Siūlau atkreipti dėmesį į vieną epizodą. Scena su gyvatėmis upelyje. Upelyje Dianą ir berniuką užpuola gyvatės. Ir tos gyvatės grėsmingai susiraizgo būtent ant Dianos kaklo. Šis epizodas kiek neįprastas ir netikėtas. Nejučiomis kyla klausimas. Iš kur tiek gyvačių Italijos upelyje? Žinoma, Dario Argento filmuose pasitaiko netikėtų sprendimų. Bet man kyla ir daugiau klausimų. O gal ir šis epizodas turi simbolinę prasmę? Esu rašęs apie simbolizmą, susijusį su Charles James Kirk nužudymu. Dario Argento filmo gyvatės, kaklas ir karma - irgi kelia papildomus klausimus. Beje, kaip ir Takeshi Kitano filmas „Kubi“, sukurtas 2023 metais. Pasižiūrėkite, rekomenduoju. Filmas labai geras. Jau filmo pradžioje matome krabus ir kitus gyvius, lendančius būtent iš kaklo. Tas kaklas, žinoma, neturi galvos. Galva nukirsta. Šis epizodas susijęs su vandeniu (kaip ir Dario Argento gyvatės). Bet šio filmo plačiau neaptarinėsim, nes dbūtina nagrinėti dar ir žiemos olimpinių žaidynių uždarymo ceremoniją. Paminėsiu tik tai, kad filmo trukmė - dvi valandos ir 11 minučių. Tai yra 131 minutė. Todėl šis filmas - kodo 911 skelbėjas. 131 - tai tas kodas 911. Tik pagal kitą skaičiavimą. Pagal laikrodžio rodyklę - 311 atitinka 911. Ir dar - filmas „Kubi“ itin demonstruoja transgenderizmą. Žinoma, ši tema nesvetima ir kitiems Takeshi Kitano filmams, bet šis - išskirtinis.
      Pabaigoje aptarkime žiemos olimpinių žaidynių uždarymo ceremonijos simbolizmą. Kadangi atidarymo ceremonijoje buvo demonstruota apversta pentagrama, tai kai kuriuos dalykus tikėjausi išvysti olimpiados uždaryme. Tikėjausi išvysti du dalykus. Ir nuojauta neapgavo. Juos ir pamačiau. Žinoma, nereikia ypatingų pastangų atspėti, kad ir uždaryme bus pilno Saulės užtemimo demonstracija. Tačiau su antruoju mano spėjamu dalyku jau sudėtingiau. Todėl buvau net truputį nustebęs. Antrasis dalykas - tai kodo 239 demonstracija. Švieslentėje pamatėme skaičių 0240. Tai buvo laiko parodymas. Tiksliau - skaičiavimas, kiek liko iki pasirodymo. Renginyje buvo pasakojimas apie operą. Ir antrasis skaičius švieslentėje - tai jau 0239. Įsidėmėkite šį kodą. 239 - tai jau Naujosios eros kodas. Ceremonijoje buvo rytietiškų motyvų. Ir daug. Nejučiomis pagalvojau apie Takeshi Kitano filmą. Ceremonijoje buvo ir egiptietiškos simbolikos. Bet tai neturėtų stebinti. Egiptietiškos simbolikos yra daug kur. Ji gyva net ir katalikų tradicijoje. Kiekvieną kartą, kai ištariama Amen - pagarbinamas ir egiptiečių dievas Amonas. Amen - tai ir yra vardas Amonas. Tik viena raidė pakeista. Ceremonijoje buvo ir spalvų simbolizmo. Žinoma, tai buvo geltonai mėlynos spalvos simbolizmas. Tame pasirodyme buvo ir trys piramidės, sujungtos. O kiekvienoje iš piramidžių buvo po sportininką, kurie galiausiai buvo iškelti virš piramidžių. Šio pasirodymo metu giesmę giedojo keistas personažas, kurį LRT komentatoriai apibūdino kaip Undinę (renginio transliaciją žiūrėjau per LRT). Na, negaliu sutikti su tokiu apibūdinimu. Gal panašiau į Medūzą, nei Undinę. Aš tikrai nežinau, koks tai personažas. Bet šis personažas giedojo giesmę. O ta giesmė - tai eilutės iš Dantės „Pragaro“. Ceremonijos renginys vyko istoriniame pastate. Bet vietos pasirinkimą lėmė ne tik pastatas. Bet ir vandens sistemos. Ceremonijoje buvo ir atskiras epizodas, skirtas vandenims. Ir šis epizodas labai neramina. Jo metu buvo parodytas personažas, kylantis į dangų. Jis kilo į dangų rate, primenančiame vainiką. Daug klausimų kelia ir kitas šio epizodo personažas. Tai moteris. Atlikėjai su gitara buvo priskirtas svarbus vaidmuo. Bet čia yra tam tikras dvigubas dugnas (kaip ir Paryžiaus olimpiadoje). Muzikantės personažas labiausiai artimas Hekatei. Ir dėl spyglių jos galvoje. Ir dėl Hekatės sąsajų su vandenimis. Ir dėl Hekatės sąsajų su šunimis (prisiminkit mano minėtą Dario Argento filmą). Tačiau yra ir kita versija. Tai gali būti tiesiog pakartotas personažas iš Paryžiaus olimpiados. Tai - Didžioji Ištvirkėlė iš Šv. Jono knygos. Ir Didžioji Ištvirkėlė susijusi su vandenimis. O jos požymiai - tai karūna arba nimbas. Gal tie spygliai ir sudaro karūną arba nimbą. Nors didesnė tikimybė - Hekatė. Spręskite patys. Kaip ir nagrinėkite kitus mažiau svarbius simbolius, kurių nepaminėjau. Tokių buvo tikrai daug. Pavyzdžiui, aiškinkitės, ką reiškia papuošalas paskutinės renginio dainos atlikėjo švarke.
        Pabaigai - apibendrinimas. Paprasti mirtingi nežino, ar simboliai padeda blogio jėgoms. Ir ar tai padeda blogio jėgoms ateiti. Bet kad toks simbolizmas - tai sutikimas, ar kvietimas blogio jėgoms ateiti - akivaizdu. Nes simbolizmo vis daugiau ir daugiau. Ir olimpiados ceremonijų simbolizmas labai neramina. ]]> Sat, 14 Mar 2026 07:22:17 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261758.html http://rasyk.lt/kuriniai/261758.html Švelniai, bet atkakliai – velėjome, kas buvo sustingę, atidarėme, kas prašančiai laukė.

Pradėjo tekėti laikas.
Mintys susitiko ryto šviesoje,
lyg svajonės tekėtų paviršiumi,
tyla pagaliau tapo muzika – minkšta, ieškanti, švytinti.

Paviršius vėl spindėjo,
mes gyvenome atokvėpiu,
lyg kiekviena smulki detalė būtų grąžinta į savo vietą.
Žvilgsniai prisiminė kelią. Tą kelią, kur tekėjimas dar laukė. ]]> Mon, 2 Mar 2026 17:19:04 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261669.html http://rasyk.lt/kuriniai/261669.html Tik aš ir mano Kaltė.

Prie mūsų prisijungė Puikybė, apsirengusi kukliai, be karūnos. Ji sukrovė, tarsi kojines po vieną, kalną mano pažadų griuvenų.

Ji ramiai tarė, kad aš kartoju tas pačias klaidas, kad žinau, kaip reikia gyventi, bet vis tiek krentu. Kad meldžiuosi ir vėl nusisuku. Ar tai ne veidmainystė?

Kaltė linktelėjo.
Ji mėgo statistiką.
Skaičiavo kiekvieną vėl.

Tada pakilo Baimė.

Ji klausė, ar sakydama pasigailėk aš tikrai tikiu, kad to pakanka? Ar ne per lengva būtų taip paprastai atleisti?

Tylėjau,
nes visi kaltinimai buvo teisingi.

Ir tada pasigirdo balsas, kuris nekalbėjo apie nuopelnus.
Nekvietė liudytojų.
Nesigynė.
Ir tik paklausė, ar noriu būti išgelbėta, ar noriu pati save išteisinti?

Salėje pasidarė nejauku.

Puikybė sukrutėjo.

Ji pasakė, kad turiu pati susitvarkyti. Kitaip tai silpnumas.

Balsas atsakė, kad silpnumas nėra nusikaltimas. Nusikaltimas yra manyti, jog mano nuodėmė didesnė už Jo gailestingumą.

Kaltė nuleido akis.
Baimė susigūžė.

Puikybė sušnibždėjo, kad aš dar krisiu.

Balsas atsakė: taip. Ir kiekvieną kartą būsiu pakelta.

Pasirodo, teismas nepasmerkė manęs. Jis pasmerkė mintį, kad turiu būti verta.

Nuosprendis buvo keistas.

Ne kalta.
Ne nekalta.

Mylima.

Be sąlygų.

Nebandžiau gintis. ]]> Sun, 1 Mar 2026 19:35:35 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261662.html http://rasyk.lt/kuriniai/261662.html
Jis riaumojo, spaudė, daužėsi. Susirangė lyg kumštis krūtinkauly ir mokė, kad ne viskas, ką praryju, tampa manimi. Kai kurie dalykai nori būti paleisti.

Bandžiau su juo tartis. Kvėpavau. Klūpojau, dejavau. Tačiau žvėris augo, ir tamsa tapo per ankšta mums abiem.

Lyg properša nušvito – nelaikyti. Kartais tiesiog reikia paleisti.

Kai paleidau, tamsa atleido smūgius. Liko tik lengvas tuštumos skambesys, lyg po audros išplauta pakrantė.

Dabar manyje vėl ramu.
Bet žinau – esu ne tik tai, ką priimu.
Esu ir tai, ką išdrįstu išleisti.

???? ]]> Fri, 27 Feb 2026 10:45:48 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261646.html http://rasyk.lt/kuriniai/261646.html Jis nebuvo tiesus, kartais slydo tarp akmenų, kartais dingo tarp medžių paunksmių.
Kiekvieną rytą saulė siųsdavo savo spindulius, kurie žaidė ant jo paviršiaus, o vėjas nešdavo švelnų ūžesį.

Kartais kiti takai susidurdavo su juo – tik keli žingsniai ir jų trajektorijos vėl išsiskirdavo.
Bet kelias išmoko klausytis upės, jausti lietaus lašus ir pažinti, kur slypi tylūs lapų kuždesiai.
Ir nors niekas nežinojo, kur jis nuves, kelias visada buvo gyvas, pilnas spalvų, šviesos ir mažų ženklų, kurie atsiskleidžia tik tiems, kurie žiūri atidžiai.

Jis buvo kelias, kuris galėjo jungti, bet ne sulaikyti, leisti pasiklysti, bet niekada nepamiršti tikrųjų kraštų. ]]> Tue, 24 Feb 2026 09:44:14 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261627.html http://rasyk.lt/kuriniai/261627.html Mon, 23 Feb 2026 01:09:39 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261618.html http://rasyk.lt/kuriniai/261618.html
Vos tik kibire sušnarėjo vanduo ir aš palenkiau nugarą, tarsi kažkas būtų pajutęs: dabar ji pažeidžiama. Dabar ji užsiėmusi. Dabar ji negali iškart atsakyti.

Pirmoji atbėgo dukra.

— Užrišk man šaliką.

Aš nepakėliau akių. Ne todėl, kad nenorėjau jos matyti, o todėl, kad bijojau — jei tik pažvelgsiu, rankos pačios paleis šluostę. Tada viskas prasidės iš naujo: šalikai, pirštinės, surasti daiktai, pradingusios kojinės, tūkstantis mažų reikalų.

— Šiuo metu mamos nėra, — pasakiau ramiai. — Paprašyk kieno nors kito.

Ji nuėjo. Aš trumpam net nepatikėjau, kad taip paprastai.

Tada atbėgo sūnus.

— Mama, rytoj užgavėnės. Einam daryti kaukę.

Jo balse buvo tas ypatingas džiaugsmas, kai vaikas dar nemato rytojaus kaip problemos. Rytojus jam buvo žaidimas, spalvos, popierius, klijai, triukšmas. Rytojus jam buvo šventė.

Aš trumpam pajutau kaltę — ji visuomet atsiranda greičiau nei mintis. Bet aš ją praleidau pro šalį, kaip praeina garas nuo šilto vandens.

— Šiuo metu mamos nėra, — pakartojau. — Paprašyk vyresniojo.

Ir vėl — jis nuėjo.

Aš ploviau toliau, stebėdama, kaip grindys po truputį šviesėja. Kaip išnyksta tai, kas per dieną nepastebimai susikaupia: smulkūs pėdsakai, maži trupiniai, neaiškūs dryžiai, kurių net nepameni palikusi. Atrodė, lyg plaučiau ne namus, o save.

Galiausiai atbėgo mažoji.

Ji nieko neprašė. Ji tik pasakė vieną žodį.

— Apa.

Tas žodis visada buvo mano silpniausia vieta. Jame buvo visas jos pasaulis. Ir mano.

Aš sustojau. Šluostė nutilo. Viduje kažkas lūžo — bet ne taip, kaip įprastai. Ne mano valia. Šį kartą lūžo senas įprotis.

— Eik pas tėtį, — pasakiau.

Ir laimei, tuo metu netoliese buvo supratingas tėtis — paėmė ją ant rankų ir išsinešė.

Tą akimirką pajutau tokį džiaugsmą, kad net šiek tiek norėjosi juoktis ar verkti — nežinau. Ne dėl to, kad vaikams manęs nebereikėjo. Reikėjo. Tik pirmą kartą per ilgą laiką jie galėjo manęs palaukti.

Grindys buvo pagaliau išplautos.

Aš atsitiesiau, nusivaliau rankas ir akimirką pastovėjau tyloje. Namai buvo tie patys. Vaikai buvo tie patys. Net triukšmas kažkur kitame kambaryje buvo tas pats.

Tik mama trumpam buvo sugrįžusi į save. ]]> Tue, 17 Feb 2026 10:37:07 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261575.html http://rasyk.lt/kuriniai/261575.html Istorijos nesuklastosi

Atėjo laikas pasakyti visam pasauliui tiesą. Tiesą apie pasaulio bambą. Visi žinome, kad žmogaus kūne centrinė vieta yra bamba. Ne galva, ne smegenys ir ne širdis. O bamba. Ji yra pačiame žmogaus kūno centre. Ir, galima sakyti, viso ko pradžia ir pabaiga. Pirmiausia mes paliečiame mylimo žmogaus bambą ir tik po to leidžiamės žemiau. Kartais ant bambos ir baigiame. Pradžia. Pabaiga.

Taigi, o kas yra pasaulio bamba? Jau seniai visi iškilūs tautos lyderiai iš tribūnų ir balkonėlių rėkia, kad mes, Lietuva ir esame Pasaulio Bamba. Kad tik mes geriausiai apie viską išmanome, viską mokame ir viską sutvėrėme. Iki mūsų nieko nebuvo.
Tikra tiesa ir jai pagrįsti aš pateiksiu tūkstantį ir vieną įrodymą.
Sakykim, geografinė padėtis, ar nėra pasaulio centras? Kas užginčys? Kaip bevartysi rankose gaublį, vis atsimuši į Lietuvą. O dangus, ar nežiūri jis iš aukštai į mūsų žemę?
Pirmas sugundymas buvo kažkur prie Rokiškio, Obeliuose, kai lietuvis Adomas atkišo Ievai obuolį. Kitur obuolių tada dar nebuvo. Aišku, ten dalyvavo ir lietuviškas žaltys, kuris paskui nuskandino kitą lietuvę vardu Eglė.
O paskui pirmoji žmogžudystė. Kainas iš kažkurio kaimo nušovė savo brolį, kuris buvo abelis, ta prasme, glušavotas. Na ir kas, bet ar dėl to reikia šaudyti į žmones? Juk yra silpnapročių namai, įstaigos, niekas ten jų nežudo, o čia lietuvis pirmas pasireiškė. Paskui dar nupūtė dūmus nuo šautuvo ar pistoleto, o Morikonė ta proga pagrojo savo žymiąją melodiją iš vesterno. Tarp kitko, Enijo iš pradžių taip pat buvo lietuvis tik vėliau persikėlė, kur šilčiau. Kaip ir Gabrielius. Toliau nuo rusų. Rusų visais laikais žmonės bijojo.
O Kristus juk irgi buvo sugautas Lietuvoj Alyvų gatvėje ir pakartas bei nukryžiuotas Kryžkalnyje, kur paskui jo garbei buvo pastatytas paminklas Motinai, kurį vienas valdovas už 500 dolerių paprašė susprogdinti kitą valdovą Ubagų Karalių.
O kas sugriovė Tarybų Sąjungą? Ir vėl Lietuva. Pasaulio bamba. Neabejoju, kad ir kitas imperijas - Romos, Bizantijos, Čingischano bei Osmanų - panaikino irgi lietuviai. Ir Europos Sąjungą irgi lietuviai griaus su Petru ir kitais razbainikais. O jei jau razbainikus paminėjau, tai čia gi vėl svieto lygintojas pirmas komunistas pasaulyje Tadas Blinda Lietuvoje pasireiškė. Vėliau tik Marksas su draugu Engelsu ir Leninu atėjo.
O dabar pažiūrėkim į Ameriką, iš kur ji atsirado? Ogi lietuvė motina, kuri savo sūnui davė tikrą lietuvišką vardą Kristupas, kartą paklausė: kur eini, sūnau?
Einu, mama, į pasaulį, atsibodo namie sėdėti.
Ir toli išsiruošei?
Eisiu iki Amerikos.
Tolimas kelias, batus bent dvejus pasiimk.
Ačiū, dar kedus dėl viso pikto įsidėjau.
Taip ir išėjo Kolumbas naujo žemyno ieškoti.

Arba Niutonas ir jo garsus dėsnis, kad obuolys žemę traukia. Arba atvirkščiai. Taigi lietuviškas ten buvo obuolys, antaninis. Bumptelėjo Izaokui per galvą, smegenų sutrenkimas atsitiko ir nušvito Niutonas - tai juk naujas dėsnis fizikoje, už tai gal man net premiją Nobelis išrašys.

Napoleonas tik kai per Nemuną persikėlė, tik tada iki Maskvos nuėjo, nebūtų upės įveikęs, turėtų grįžti nieko nepešęs. Gal net jam taip geriau ir būtų, kas žino. Žodžiu, Lietuva vėl suvaidino pagrindinį vaidmenį šį kartą kariniame filme.
Spalio proletarinė revoliucija irgi Lietuvoj prasidėjo, Aurora pro Klaipėdą praplaukė, iššovė du kartus, tai ženklas buvo, ir nuplaukė į Leningradą, kur viskas ir baigėsi.
O prieš tai Titanikas nuskendo ne be lietuvių pagalbos, ten juk lietuvių gražuolis berniukas Leonardas kažką sugadino ar įsimylėjo, tas laivas ir apsivertė iš melodramos, kad ašarų žiūrovams daugiau būtų. Dar Celina iš Panevėžio gražiai padainavo.


Toliau seks ilgas sąrašas kitų teiginių, kurie rodys lietuvių bambiškumą, jis bus gana nuobodus, todėl šioje vietoje siūlau nekantriausius ir nepatriotiškai nusiteikusius pasitraukti, idant nereiktų po to reikšti pretenzijas, kad nuvyliau ir panašiai. Iškart pasakau - tai nebus įdomu. Taškas. Pretenzijų nepriimu, visus perspėjau.
Sakykim, pirmoji lietuviška knyga irgi išėjo Lietuvoje. Logiška. Nors iš tikrųjų ji galėjo būti išspausdinta Gutenbergo, beveik lietuvio, spausdinimo mašinos pagalba kur nors Prūsijoje, paskui per Nemuną perkelta į Lietuvą, bet čia tik detalės. Svarbu, kad tą knygą sutvėrė lietuvis pusiau prūsas Martynas Mažvydas.
Dabar apie geriausius. Lietuviai geriausi aktoriai - Banionis, Budraitis, Masiulis (ne tas, kur sėdi, kitas, kuris mirė ir vaidino tik vokiečius). Geriausi sportininkai - krepšininkai, plaukikai, futbolistai, bėgikai, boksininkai. Geriausi kaminkrėčiai, batsiuviai (fabrikas Raudonasis Spalis), televizorių gamintojai (Ekranas, Šilelis), duonos kepėjai, vairuotojai (važinėja po visą pasaulį, plius Benediktas Vanagas), žydšaudžiai, instruktoriai, kariai, sanitarai, gydytojai, mokytojai, pianistai, akordeonistai, dainininkai, traktoristai, vagys, banditai (Kauno daktarai, Vilniaus brigada, Al Kaponė), kirpėjai, šlavėjai, kunigai, pakuotojai, policininkai, pedofilai, teisėjai, paštininkai, notarai, remontininkai, žvejai, medžiotojai, žiurkių gaudytojai, šokėjai (Povilas ir Margarita), po vieną lenką per metus ir nelojalių šaudytojai, poligonininkai, vakcinuotojai, cenzūruotojai, rašytojai, reklamuotojai, meluotojai, prievartautojai, prekiautojai, persivertėliai, naikintojai, partijų, frakcijų ir pažiūrų keitėjai, išdavikai, parsidavėliai, rūšiuotojai, skaičiuotojai, klastotojai, skundikai, provokatoriai ir taip iki begalybės. Mes visur geriausi.

Sakom Pasaulio Bamba, bet aš pratęsiu mintį - ir Visatos arba kosmoso bamba. Juk Jurijus mokėsi Kauno  11 vidurinėje rusų mokykloje, tai faktas, tokiu vardu panašaus amžiaus mokinys ten buvo, paskui gal pavardę pasikeitė, pavardę pakeisti vieni niekai, vardo tai niekas nekeičia, nebent lytį, tad ir į kosmosą mes pirmi išėjome lietuviai. Dar buvo toks kosmonautas Rimas Stankevičius, tiesa, jis neskrido į Mėnulį ar Marsą, bet buvo kosmonautų gildijoj. O dabar dar turime kosmoso komisarą, kuo mes ne kosmoso šalis, kuo ne Kosmoso Bamba?
A? ]]> Sat, 24 Jan 2026 22:18:49 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261401.html http://rasyk.lt/kuriniai/261401.html Tegu ne taip,
kad žodis iš DABAR  lygiuotųsi
į žodį kaip KADAISE -

Parodau mintimis į TEN,
o TEN gi - kūdikis lopšy ---
pradžia savęs, pradžia žmogaus, 
pradžia dar neišvaikščiotos tikrovės,
kuomet dargi knyga kalbėti neišmokusi,
burna nežinanti, kaip raidę tarti.
Ir niekas nebežino,
net  nepamano,
kad lopšyje  - tai Aš
kartu su Tavimi
per kraują, per  kančias
pasiekę finišą kaip žemiškąją būtį.

Jeigu  kažkam dar keista, kad lopšy
tokie dalykai supratimais susitinka,
tai ne dėl to,
kad esam pakrašty (patvory)
gal Rusijos,  Amerikos,
gal kitų didžiūnų,
vieni jau buvę gal,
kiti - gal bus.

Oi seni, seni,
regiu, jau Dievas irgi su tavim,
kodėl su manimi
tau šitaip nesinori būti?

Vadinkite save kaip kas panorę -
Apysaka, Eilėraščiu, Giesme...
Beveik iš užu šimtmečio,
bandau pavaikščioti po savo lopšį
kad ir mažyte dulkele.
Jame visi  mano dievai
ne kartą rinkosi į posėdį kaip dangų,
tačiau palaimintas esu
Vandeniu ir Žiema.

- Seniu taip pat...

Aš apie lopšį čia kalbu.
Ten jo nei matęs, nei girdėjęs,
bet stop! Esė,
Vandenį vėl sugrįžusį regiu,
o be ąsočio su alum
jis niekuomet ateiti negebėjęs.
Manau, kad šitą kartą irgi ne kitaip.
------- _______
Iki ]]> Thu, 22 Jan 2026 03:56:37 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261381.html http://rasyk.lt/kuriniai/261381.html kuomet
beveik prieš šimtą metų
pasijaučiau kelionėje žmogaus -
Adomo ir Ievos gentainiu.
Galbūt, galbūt
taip prasidėję daug anksčiau,
tačiau kol kas šią nuorodą
kaip papuošalą,
kaip medalioną saugau.
Ten, dvasioje,
kur daug žiūrovų niekuomet nebūna.

Užtruk, sekunde, kol lopšyje,
kol dar per atmintį tokį save žinau
ir nuoširdžiau negu pats sau tariu -
neįsileidžia senis į namus,
galva nesuvokia, kaip atgalio pareiti,
nors netikėjau, netikiu,
bet taip yra -
piligrimu grįžtu atgal į lopšį
keistai nujausdamas
kad šito šimtmečio
atgal pareinančiam man nepakaks.

- Na, o toliau? Po jo?

- Po jo kažin, ar atpažins lopšys?
Tikrovė nuo svajonės,
turbūt, tik Dievas žino kaip toli.
Norėjau pasaką pakviest į talką sau,
bet ji dažniau atodūsiais skaudi.
Ir šit girdžiu kaip tyliai tyliai
upeliukas tenka,
kaip medis auga dar tyliau,
kaip gera patikėti, kad ir tu
ne išmone šalia budi.

- Nekiršink savimi manęs, Prany.
Esė esu ir nemanyk,
kad pasaka kažkam būti galėčiau.
O senis gi...
jis irgi ne spygliuotoji viela,
juolab ir ne spyna
kuria užsirakinti savyje gebėtų.
---------
iki ]]> Mon, 19 Jan 2026 07:02:04 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261361.html http://rasyk.lt/kuriniai/261361.html kad paprasta pareit į senį -
šauki, beldiesi, bet, deja,
it kurčias būčiau,
it pats girdėti neišmokęs,
užmiršęs kelią į save. 
Kitiems galbūt atrodys,
jog šitaip čia nesąmones kalbu,
bet - ne.

Į senį sugrįžau.
Nepamenu kiek kartų buvęs juo
ir, regisi, kad nelabai man tai rūpėję -
numirt suspėdavau visaip,
dar kelyje, dar senio nepriėjęs,
bet niekuomet nebuvo taip,
kad per anksti ar per vėlai,
net ir tuomet laiku
kai kūdikiu į vystyklus ar lopšį
nespėdavau greičiau mirties pribūti.
Beje, ir šiandien nemanau,
kad tokią dalią reikia iškalbėti,
bet džiaugiasi širdis
išgirdus žinią negirdėtą ---

- Alio, alio! Sugrįžta laikas atgalio
iš kur atėjęs kažkada.
Neklausk, Prany, kas dar apart tavęs
galėtų patikėti tuo,
bet patikėjusiam lengviau
kartu su grįžtančiu atgal laiku
akistatose susitikt su buvusiu savim.

Ir ką sakyt?
Užstoja erdvę piligrimo piešinys,
išeinančio toli atgal į savo lopšį -- 
nenori senis jo priimti
ir vis dėlto dėkoju jam,
kad savo atvaizdu nerodo
į Praną Karlonų... ]]> Thu, 15 Jan 2026 20:21:44 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261330.html http://rasyk.lt/kuriniai/261330.html
Todėl tebūnie neegzistencija. Tai būsena, kurioje visi šiuo metu esame: lyg ir gyvi, bet gal labiau mirę, lyg ir pasiskiepiję, bet vis tiek užkrečiami, lyg ir laisvi, bet neturime teisės laisvai kalbėti, o ką jau kalbėti apie neegzistuojančią teisę laisvai mąstyti. NEEGZISTENCIJA.

Kažkas panašaus į nesvarumo būseną. Negali nukristi, negali atsiremti, nėra į ką atsiremti. Atrama už Inkaro. Taip sakydavo kauniečiai, nes fabrikas Atrama sekė už gamyklos vardu Inkaras. Dabar abiejų nėra.

Neegzistuojanti gatvė pilna neegzistuojančių piliečių. Piliečiai neturi jokių teisių. Juos bet kada galima nušauti. Nes jie neegzistuoja, jie nelojalūs.
Neegzistuojantys namai gali bet kada būti užimti, tokie įstatymai, kuriuos leidžia neegzistuojanti valdžia.

Neegzistuojantys miškai paverčiami karo žaidimų arenomis, jose treniruosis neegzistuojantys draugiškų (sic!) neegzistuojančių valstybių kariai. Neegzistuojantys gyventojai, juk jie tik statistiniai vienetai, bus perkeliami į neegzistuojančias erdves.

Neegzistuojanti žiniasklaida plėšys ditirambus egzistuojančiai savivalei.

Egzistuojantys svoločiai kraipys galvas stebėdami egzistuojantį chaosą.
O neegzistuojantys kritikai rašys kuolus po šiuo tekstu.

Kaip viskas atpažįstama. Neegzistuojantis pasaulis beveik nesikeičia.
Neegzistuojantis Dievas nesikiša. ]]> Wed, 7 Jan 2026 11:07:57 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261271.html http://rasyk.lt/kuriniai/261271.html Moteris vežėsi didelę kuprinę ir mažą lagaminą, todėl buvo užėmusi dvi autobuso sėdynes. Naktinis dviaukštis autobusas važiavo pustuštis. Vienoje, kitoje sėdynėse sėdėjo mieguisti, pavargusiais veidais azijiečių kilmės vyrai. Greičiausiai į darbus arba po darbų. „Gerai, kad keleiviai ramūs“, – pagalvojo moteris. „Negirti, neapsirūkę. “ Kelionę geriau pradėti ramiai.
Žiūrėdama į naktines Londono gatves, ji stengėsi negalvoti apie ką tik namuose paliktą visiškai girtą vyrą, apie būsimus susitikimus namuose. Tai buvo įprasta išvyka į namus, ir, kaip visuomet tokiais atvejais, jai labai norėjosi jau sėdėti lėktuve. Tuomet jau jausis rami, suspėjusi laiku. Ji visuomet suspėdavo, ir visuomet nerimaudavo.
Iš tikųjų tai viskas vyksta lyg užburta spiralė jos gyvenime. Po dažnų konfliktų ji dar, likusi viena užsiimdavo saviplaka, vien tam, kad po to narstydama situaciją, rastų šviesos spindulį ir išlįstų pro jį į šviesą.
Sekančiame autobuso sustojime įlipo jauna, apkūni azijietiško veido moteris. Priėjusi prie moters ji paprašė atlaisvinti vieną iš sėdimų vietų, kad šioji galėtų atsisėsti. Moteris nusisypsojo ir maloniai sutiko. Pasitraukdama prie lango ir atlaisvindama vietą, ji paėmė kuprinę, lagaminą pasikišo po kojomis. Sėdėti buvo pakankamai nepatogu, nes kojų vietą buvo užėmęs lagaminas.
Paradoksalu. Ji pati panašiai elgdavosi daugybę kartų. Skirtumas tik tas, kad jos atveju autobusai būdavo sausakimši. Ji nejausdavo jokio diskomforto važiuoti stovėdama. Kai pilname autobuse kažkas patogiai keliaudavo sėdėdamas, šalia savęs ant sėdynės pasidėjęs krepšius, o aplink stovėdavo kiti keleiviai, ji tai pastebėdavo iš karto. Ir tuomet visada eidavo būtent ten – į tą vietą, kur patogumas buvo pasirinktas vietoj atidumo kitiems. Arba tada, kai pamatydavo reikšmingo veido damą, visa savo poza ir povyza aiškiai bylojančią: „prašau manęs netrukdyti“, nors šalia, prie lango, vieta likdavo laisva. Moteris prasibraudavo pro stovinčius keleivius ir mandagiai paprašydavo ją praleisti – ten, kur buvo tuščia. Ji akimirksniu pajusdavo aplinkinių nuotaikas, ir tai ją nuoširdžiai linksmindavo.

Taip ji tarsi sugrąžindavo pasirinkimo laisvę ir nebyliai pakviesdavo arogantišką keleivį susimąstyti apie viešojo transporto prasmę. Bent jau tokie buvo jos ketinimai. O tas pilietis, tikėtina, tuo metu mąstydavo visai apie ką kita – apie moters sukeltus nepatogumus jam pačiam.
Autobusas pamažu prisipildė ankstyvais keleiviais. Jie kalbėjosi tarpusavyje, žvalgėsi, kur galėtų prisėsti ir dar nors trumpam pasinerti į prieš valandą nutrauktą miegą.
„Kokios vis tik įdomios mūsų dienos“, – grįžo mintimis prie ką tik įvykusios scenos. Tiek daug visko gali išmokti. „Gyvenimas skolų nepalieka“, – prisiminė girdėtą posakį. Na, skolos gal kiek per žiauru, tai neišmoktos pamokos. Kiekvienas sąmoningai atliktas nedoras elgesys vėliau grįš pamoka tau, kuri kartosis, kol bus išmokta. Kai jas tenka išgyventi dar kartą, įsimeni, įvertini tai jau žymiai sąmoningiau. Ir priminimai kaskart būna rimtesni. Nors tai atskira tema, kuriai jai dar reikia augti.
Ji šyptelėjo ir su dėkingumu pagalvojo, kad jau pakankamai ilgas laiko tarpas, kai ji visai gerai mokosi gyvenimo. „Kaip įdomu gyventi. Aš tarsi iš šalies stebiu save kituose. “
Padėkojusi mintyse už savo reakciją į kaimynę keleivę, moteris peršoko prie savo šeimos.
Ji su nekantrumu laukė susitikimo su savo suaugusiais sūnumis. Jų šmaikštaus, linksmo optimizmo, rūpestingo dėmesio.
Moteris pasijautė pakylėta. Buvusi slogi nuotaika dingo.  Kuriam laikui… ]]> Thu, 18 Dec 2025 22:27:00 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261151.html http://rasyk.lt/kuriniai/261151.html