http://rasyk.lt lt kitoks.lt Kai pabudo kitą sykį, trobos anga buvo atverta. Iš lauko plūdo maloni gaiva. Lauke švietė saulė. Vyrų, rodos, nebuvo, todėl pabandė atsisėsti. Tačiau nutvilkė toks skausmas, kad mergina riktelėjo ir nugriuvo atgal į guolį.
Vidun įpuolė vyriškis ir pasilenkė virš Tobės:
- Pabudai. mergyt… Gerai. Tik nereikia daryti staigių judesių…
Mergina atsimerkė ir išplėtė akis iš nuostabos. Vyrui buvo gal koks keturiasdešimt vasarų. Į ją žvelgė smaragdinės akys, o ant pečių krito žali plaukai.
- Ką? Nematei tokių karčių? – nusivaipė vyras.
- Mačiau… - išspaudė ji. – Pranašingam sapne. Kitas – mėlynplaukis?
- O… mergyt… - nutęsė. – Tai tu ragana arba burtininkė. Aišku kodėl likai prie stulpo pririšta.
- Žynė… - sušnabždėjo Tobė.
- Malonu. Mano vardas Margenis, o bendrakeleivio – Iseitis. Mes burtininkai.
Tada nuėjo pakurstyti ugniakuro, o grįžęs paaiškino:
- Jei dar vieną naktį prie to stulpo būtum praleidus, tai nė mes nebūtume galėję padėti. Numirėlių neprikėlinėjam.
Dabar, kai apsiprato su prietema ir geriau įsižiūrėjo, pamatė, kad burtininko akys šaltos tartum ledokšniai. O šypsena nemaloni, nes jis nesišypso, tik šiaip patempia lūpas. Užtat mėlynplaukis buvo visai kitoks. Jis įvirto vidun linksmai purtydamas sniegą, pažvelgė į merginą ir maloniai nusišypsojo:
- Pabudai? Tavęs ieško. Ko prisidirbai?
- Baimė… - iškvėpė mergina.
- Žynė ji, - paaiškino žaliaplaukis.
- Įgimti nemalonumai, - nusišypsojo mėlynplaukis.
- Tai kas jos ieško?
- Matyt, tie patys kas pririšo. Apžiūrėjo stulpą. Baimingai apsižvalgė. Pasitarė ką daryti ir nusprendė vytis kitus, kurie, sakė, lauks dvi saules. Čia dvi dienas ar ką?
- Turbūt. Ir kas toliau?
- Patraukė atgal.
Jie patylėjo.
- Už upės kažkas vyksta, - vėl prakalbo mėlynplaukis. – Dar per toli. Nelabai supratau. Didelė energija. Eiti nenorėjau. Daug tuščios erdvės.
- Paskui nueisiu aš. Gal man geriau pasiseks. Be to, sakei, kad tas kažkas artėja. Gal man pabandyti kitaip? – lyg paklausė, lyg teigė.
- Gal nederėtų. Aš stengiausi kaip įmanoma blokuoti savo energiją.
- Noriu tą kažką pamatyti, - pasakė mergina.
- Na va: sakiau. Įgimta bėda, - nusišypsojo mėlynplaukis.
- Pamatysi, - niauriai atsiliepė žaliaplaukis. – Keliauti negali. Tai ir mes negalėsim. Nebent tave vėl prie stulpo pririštumėm.
Ir vėl nusivaipė.
- Nepiktas jis, - nusijuokė Iseitis. – Tik meilė jam nenusisekė.
Žaliaplaukis ištiesė ranką, ir nuo jo pirštų galiukų link bendrakeleivio nulėkė žalios ugnies kamuolys. Mėlynplaukis vikriai jį atmušė. Ir anas, pralėkęs virš Tobės, pradegino skylę sienoje.
- Ir kvailys gi tu, - nepiktai burbtelėjo žaliaplaukis. – Negalėjai pagauti. Dabar skylę užtaisyk.
- Pats ir užtaisyk! – atšovė mėlynplaukis. – Tavo ugnis.
- Bet tu ją atmušei!
Burtininkai ėmė ginčytis. Įsileido į ilgiausią diskusiją. O Tobė pagalvojo, kad susidūrė su dviem bepročiais.
- Ne bepročiai mes.
Tobė krūptelėjo.
- Taip. Galiu skaityti mintis. O tau teks išmokti jas blokuoti. Bet tavo gabumų panelei – vieni niekai.
- Ar aš labai nukentėjau? – paklausė pagaliau.
- Nieko ypatingo, - atsakė mėlynplaukis. – Tavo nušalimai – vieni niekai. Tik šiaip, tave stresas pakirtęs.
- Kas tas… stresas?
- A? Na, blogai, vienu žodžiu. Bet greit atsigausi. O dabar dar pailsėk…
- Mes eisim. Tave saugoti paliksiu Lūšį. Ji nieko tau nedarys.


Burtininkai keliavo jau seniai. Jie atrado daugybę dalykų, kurių neieškojo, tačiau nerado to, ką tikėjosi rasti. Margenis, tiesą sakant, kuo toliau tuo labiau manė, kad gimtosios Iseičio šalies jie neras. Gal ir pats Iseitis jau suprato, tačiau vis dar nenorėjo to pripažinti. O Margenis, kad ir būdamas piktas stačiokas, nebuvo toks bjaurus, kad neleistų bendrakeleiviui susiprasti pačiam.
Dabar abu lengvu žingsniu traukė per mišką. Judėjo tylomis. Kai pasiekė miško pakraštį, sustingo už medžių. Vakarop slenkanti saulė nušvietė upės pakrantę. Iseitis parodė ranka į kitą upelio pusę. Ten vyko kažkoks judėjimas. Atrodė, kad tas kažkas laukia. Burtininkai pažvelgė vienas į kitą ir tylomis patraukė atgal.
Tobė pabudo aiškiai suvokdama, kad grįžta burtininkai. Ir dar ji pajuto, kad jie sunerimę.
- Ką? – neramiai paklausė vos įžengusių.
Žaliaplaukis tik pečiais gūžtelėjo ir prisėdo prie ugnies.
- Teks keliauti, - pasakė mėlynplaukis. – Kaip jautiesi?
- Nekaip, - sąžiningai prisipažino. – Bet aš susidorosiu.
- Iškeliausim vėlai vakare, - pasakė žaliaplaukis.
Jo draugas tik linktelėjo.
- Katras eis žirgų? – paklausė.
- Manau iki jų eisim pėsčiom. Merginą panėšėsim jei ką.
Mėlynplaukis vėl linktelėjo.
- Miegok, - mostelėjo ranka, ir Tobė išsyk užsnūdo.


Gentis budo, o Šarponas nė akių nebuvo sumerkęs. Jis išrinko patį geriausią bulių ir pieningiausią karvę, paėmė su savim penkis patyrusius karius. Ir visi nesislapstydami patraukė į aną stovyklą.
Vos išniro iš miško, kaimelyje kilo sujudimas. Sargyba ėmė mušti būgnus. O link atėjūnų patraukė būrelis anų.
Šarponas liepė sustoti. Kariai laikė ietis nuleidę, o iš miško juos stebėjo kiti, kuriems vadas griežtai įsakęs nesikišti, kad ir kas nutiktų.
Priešaky ėjo žynys, apsikarstęs amuletais. Atsilikęs per žingsnį sekė tvirtas jaunas karys. Dėl jo kilmingumo abejonių nekilo, tačiau tai nebuvo genties vadas. Du tokie garbingi žmonės iš kaimelio neišeitų. Tai galėjo būti vado sūnus ar jaunesnysis brolis. Žynys nustebęs apžvelgė būrelį, nes nematė žynio, kuris būtinai turėjo vesti derybas. O Šarponą atpažinęs kaip vadą, kreipėsi į jį. Kalba buvo nepažįstama. Kaip dabar derėtis? Pagalvojo, kaip būtų pravertusi Tobė, kuri mokėjo daugybę dalykų, kuriuos mokėjo senasis žynys.
Anas žynys, supratęs, kad susikalbėti nepavyks, bedė pirštu sau į krūtinę ir tarė:
- Tumbara.
- Šarponas, - pakartojo gestą.
Žynys linktelėjo ir atsisėdo ant sniego, parodydamas Šarponui padaryti tą patį. Tada kažką pasakė vienam kariui, ir tas tekinomis pasileido į kaimą.
Taip jie sėdėjo ir laukė, kol iš kaimo grįžo karys vedinas nejauna moteriške. Žynys bakstelėjo jai sėstis šalia ir kažką pasakė. Moteris linktelėjo ir kreipėsi į Šarponą:
- Sveikas, Šarponai. Tai tu dabar vadas. Gerai.
- Sveika ir tu. Iš kur mane pažįsti?
- Taigi… - moteris nusišypsojo nuoširdžia šypsena, kuri Šarponui pasirodė matyta. – Aš Darbio jauniausioji dukra Zazara.
- Vaje! Tikrai, - nustebo vadas. – Tai, vadinas, čia ta gentis, kuri anuomet užpuolė mus ir pagrobė moteris.
- Taip.
- Ar jus skriaudė?
- Ne, - vėl nusišypsojo. – Ištekino mus. Ir gyvenam taip, kaip ir namie būtume gyvenę.
- Mat kaip… - pasikasė pakaušį Šarponas. – Tai kaip dabar bus?
- Žynys liepė paklausti, ko norit.
- Kad nežinau nuo ko ir pradėti…
- Nuo pabaigos, - patarė.
- Na, mes ėjome čia peržiemoti. Rudeniop kariai rado šią vietą.
Zazara persakė žyniui.
- Čia mūsų vieta, - pasakė žynys. - Visada čia žiemojam. Kodėl nėjot į kalnus?
- Daug pasakoti… - atsiduso Šarponas. – Mirė vadas. Paskui žynys. Paskui senių Taryba išrinko netinkamą vadą.
Jis nutilo, o moteris viską persakė žyniui.
- Jis klausia, nuo ko mirė žynys ir kodėl jis nepaliko mokinio.
- Mirė žynys Tormontė nuo nuodingo šliužo įkandimo. O dėl mokinio… Nelabai tuos dalykus suprantu. Lyg ir neturėjo.
Po šitų žodžių žynys Tumbara ilgai tylėjo.
- Tai ko norit? – pagaliau paklausė, įdėmiai žvelgdamas Šarponui į akis.
- Atvedėm jums jautį ir karvę. Pačius geriausius, kokius dabar turime. Tikėjomės, kad susitarsim, ir leisit mums įsikurti šalia. Ir dar, žynį Tumbara, gal galėsi ir pas mus apeigas atlikti. O gal kokį mokinį atsiųsi.
Visko išklausęs žynys atsistojo ir pasakė:
- Mes irgi turim senių Tarybą…


Vadas grįžo pas gentį. Turėjo dvi geras naujienas. Tie žmonės nebuvo priešiškai nusiteikę. O moterys, kurios anksčiau priklausė šiai genčiai, gal galėjo būti priežastis, dėl kurios juos priims. Laukti, kaip žadėjo Zazara, teko neilgai. Ji atėjo ir atsivedė dar kelias moteris, anksčiau buvusias jų gentainėmis.
- Taryba nusprendė, kad namelius galite statyti šalia. Vadas norės aptarti sargybos reikalus su vadu Šarponu. Dirbsim kartu. Bus gerai. Daugiau karių, daugiau medžiotojų.
Ir gentis nusileido į slėnį. Šarpono širdy kirbėjo nerimas. Jam iš galvos nėjo Tobė. Visus prigrasė nieko apie ją nepasakoti. Tačiau žinojo: ar vaikai, ar moteriškė kuri, o gal vaikinas patikusiai merginai ims kada ir leptels. O tada… Jis pamelavo žyniui. Tai geruoju nesibaigs.


Naktis praėjo ramiai. Tobė neišgirdo, kaip burtininkai išėjo. Pabudo žvali. Lūšis gulėjo prie laužo. Ir, nors pačiai jai tas atrodė kvailai, žvelgė į ją kiek… pašaipiai.
- Labas rytas, - pajuto pareigą pasisveikinti.
Lūšis švelniai miauktelėjo ir vėl užsnūdo.
Tobė nukabino katiliuką, pakurstė ugnį ir išėjo laukan. Ten surado švaraus sniego, prigrūdo katiliuką ir grįždama vidun krūptelėjo iš netikėtumo, kai vos neatsitrenkė į žaliaplaukį.
- Mieloji, apsižvalgyti reikia, jei jau sumanei pasivaikščiot.
Nežinia kaip sukaupusi drąsą Tobė atšovė:
- Lūšis būtų perspėjusi!
Už nugaros skambiai nusijuokė mėlynplaukis:
- Gavai per nosį!
- Šaunuolė… - nenorom sumurmėjo pikčiurna.
Tobė pasijuto labai gerai. Burtininkai, rodos, įvertino jos sumanumą. Mergina užkaitė vandenį ir pasisuko į burtininkus.
- Viskas ten, - parodė žaliaakis. – Juodam odiniam maišely.
Tobė atrišo maišelį ir ėmė apžiūrinėti jo turinį. Ten buvo duona. Nors tokios nebuvo mačiusi. Dar buvo džiovintos mėsos. Ir kažkokių keistų žuvų. Dar buvo keletas maišelių su sėklomis, šaknelėmis ir žolelėmis. Užsimiršusi mergina padarė taip kaip visada, kai nežinodavo kam skirtos žolelės: pauostė, palaikė delnuose. Ir kažin kodėl išsirinko nesimpatiškai atrodančią juodą šaknį, kuri, tiesą sakant, ne kvepėjo, o dvokė. Vėlgi instinktyviai atlaužė pusę pačios mažiausios šaknelės ir sutrynė į jau beužverdantį vandenį. Buvo taip užsiėmus darbu, kad net pamiršo burtininkus. Todėl iš netikėtumo net pašoko, kai mėlynplaukis pasakė:
- Jokia tu žynė. Tu – ragana. Apsigimus… tikra…
Tobė atsisuko ir paklausė nei šio, nei to:
- Iš kur jūs mokat mano kalbą? Juk iš labai toli atkeliavot…
Žaliaakis nusišypsojo beveik iš tikrųjų:
- Iš labai toli. Ja kalba burtininkai. Ji mūsuose vadinama senąja burtininkų kalba. O tavo gentis, turbūt, yra toji, kuri išlaikė protėvių kalbą.
Arbata staiga pakvipo taip skaniai, kad Tobė užsinorėjo jos paragauti. Todėl paėmė puodelius, pripylė ir ištiesė burtininkams. Puodeliai tebuvo du. Mėlynplaukis paėmė, o žaliaplaukis papurtė galvą:
- Gerk tu. Aš jos negeriu.
Mergina sumišo:
- Nesakei… aš būčiau…
- Aš… nevisai žmogus. Ir mano poreikiai kiek kitokie. O šiaip pasirinkai teisingai. Tai toboro šaknis. Labai retas augalas. Arbata suteikia žvalumo, padeda gyti po sunkių ligų. Kompresai gydo žaizdas.
Tobei buvo kiek nedrąsu, tačiau smalsumas nugalėjo:
- O… jei tu nevisai žmogus… tai kas?
Žaliaplaukis sunkiai atsiduso:
- Jei nežinočiau, kad tau tai būtina žinoti, tai už tokį įžūlų klausimą gautum per nosį. Žemėje gyvena žmonės, žyniai, raganiai ir burtininkai. Žyniai dažniausiai kitų žmonių mulkintojai…
- Bet mūsų žynys Tormontė nebuvo.
- Ar tikrai? – pašaipiai paklausė mėlynplaukis.
- Na… kaip pažiūrėsi…
- Brangioji, žiūrėti reikia į visus vienodai. Žyniai yra apgavikai. Kada matei kokį žynį besikalbantį su dievu ar dvasia? Jiems siunčia sapnus… Cha! Prisiuosto žolelių ir šneka nesąmones, - mėlynplaukis irgi atrodė suirzęs.
- Gerai. Tebūnie… O raganos?
- Raganiai yra gimusieji ir tie, kurie visko išmoksta. Tu, pavyzdžiui, esi ragana iš prigimties. Juk viską žinai iš kažkur. Taip? Niekur nesimokei. Esi vienišė. Tave nelabai mėgsta.
- Tiesa… - atsiduso mergina. – Kad būtų kas paaiškinęs… Gal tik žynys Tormontė jautė. Bet ir jis manęs privengė.
Žaliaplaukis linktelėjo:
- Dar yra burtininkai. Štai su jais gyva bėda. Burtininkai yra juodieji ir baltieji. Ne visi baltieji – geri, ne visi juodieji – blogi. Dar yra dvasios ir dievai. Jeigu moteris pagimdo dvasios ar dievo vaiką, tai jis tampa burtininku iš prigimties. Jam niekas negali prilygti. Toks esu aš.
Tobė sėdėjo ir, gurkšnodama arbatą, žiūrėjo į ugnį, Jai staiga tapo baugu. Kaip tą dieną, kai, pažiūrėjusi į kaimynų berniuką, suprato, kad jis greitai mirs.
- Ką darysit su manim?
- Keliausi su mumis, - ramiai pasakė žaliaplaukis. – Jei būtum paprasta nuskriausta mergaitė, paliktumėm kur nors pakeliui. Jauno, dar savo galių nežinančio burtininko ar raganiaus palikti likimo valiai negalima.
- Be to, - nusijuokė mėlynplaukis, - man atrodo, kad dievai ją mums pakišo.
- Nenervink! – pyktelėjo žaliaplaukis. – Jau ir taip koktu. Paskutiniu metu kažkas… Kažką man visa šita istorija primena.
- Aš žinau! – šįkart piktai metė mėlynplaukis. – Pasaką, kaip avigalvis laimės ieškojo.
Jis staiga atsistojo ir išėjo iš olos. Lūšis prasimerkė. Žaliaakis mostelėjo ranka, ir ji išbėgo paskui.
- Kas jam? – nustebo Tobė. – Atrodė toks linksmas…
- Teisingą žodį parinkai, raganaite. At-ro-dė, - išskiemenavo. – Iškeliavom mes mėlynplaukių šalies ieškoti. Jis jau suprato, kad tėvynės neras. Sutiko daugybę žmonių, burtininkų ir raganių. Daug kas girdėjo apie tokius kaip jis. Kai kas net sutikę buvo. Bet nieks nežino, iš kur jie kilę.
- O kur gyvena tokie kaip tu?
- Niekur. Aš toks vienintelis, mergaite.
- Ar jam nieko nenutiks? – paklausė po akimirkos.
- Ne. Lūšis neleis.
- O… kas yra Lūšis? - pagaliau įsidrąsino paklausti. – Ar tu ją prisijaukinai?
Burtininkas papurtė galvą:
- Lūšis – tai dovana. Ją man padovanojo viena labai galinga burtininkė. Visi burtininkai turi ką nors tokio.
- Kodėl mėlynplaukis neturi?
- Turi. Tai jo ginklas.
Mergina pažvelgė į žaliaplaukį. Ar tik jis nesityčioja. Atrodo ne. Piktai išbarti, suniekinti gali. Bet erzinti ne.
- Betgi ginklas negyvas!
- Dar ir kaip gyvas. Sakiau: sudėtinga.
Staiga burtininkas lyg pamėtėtas puolė laukan. Tuo pat metu lauke pasigirdo aršus Lūšies urzgimas, neramiai ėmė trypti žirgai. Nors Tobei buvo baisu, tačiau ji puolė prie angos. Ją sustabdė Lūšis.
Tobė pažvelgė į dangų. Ten ratus suko nematyti milžiniški paukščiai. Jie smigo vienas po kito žemyn, bandydami nutverti burtininkus. Šie vikriai sukosi. Ir paukščiai arba krisdavo sužeisti, arba piktai klykdami šaudavo aukštyn, kad po akimirkos vėl pultų.
- O Didžioji Dvasia, kas tai? – sušnabždėjo mergina.
Tačiau labiausiai ją nustebino burtininkai. Tobė manė, kad geriausia būtų pasinaudoti savo nežemiškomis galiomis. Tačiau burtininkai, rodos, neketino to daryti. Jie pamažu traukėsi link olos angos, meistriškai kovodami tik ginklais. Ir Tobę visai nelaiku apėmė pavydas. Ji mokėjo naudotis tik peiliu ir ietimi. Peilį iš jos atėmė, kai pririšo prie stulpo. Kai iki angos liko keli žingsniai, žaliaplaukis riktelėjo:
- Didįjį Užkeikimą!
Burtininkai vienu balsu ėmė berti žodžius. O Tobė iš nuostabos net išsižiojo. Kad ir kaip neįtikėtinai skambėjo, tačiau tai buvo jos giesmės žodžiai.
Vos burtininkai baigė užkeikimą juos ir olos angą uždengė degantis kupolas. Vidun papuolusius paukščius greitai pribaigė Lūšis. Likusieji išorėje dar kurį laiką puolė ir apsvilę krito žemėn. Mergina išgirdo kaip mėlynplaukis pasakė:
- Atleisk. Tai aš savo neviltim juos prišaukiau.
Žaliaakis pikčiurna nepasakė, kad nepyksta. Jis tik paaiškino:
- Tu čia niekuo dėtas. Kažkas juos užsiundė.
Burtininkai nuvalė ginklus kailių gabaliukais, atidžiai juos apžiūrėjo ir pasidėjo šalia, tarytum laukdami naujo puolimo. Tuo tarpu Tobė vis dar mindžiukavo prie įėjimo. Merginą dabar domino ne tų keistų paukščių puolimas, bet ugninis kupolas.
- Turi klausimų? – išgirdo abejingą žaliaplaukio balsą.
- Daug, - atsakė ji. – Bet gal vėliau.
Burtininkas nieko neatsakė. Tik pečiais gūžtelėjo. Ir pagaliau jie ėmėsi valgyti. Mergina lėtai kramtė mėsą, nejausdama skonio.
- Žiūrėk, mergiotė gavo šoką, - mėlynplaukio balsas vėl buvo linksmas ir pašaipus.
- Lyg tu negavai pirmą kartą visas tas nesąmones pamatęs, - nežinia ko suirzo žaliaakis.
Nors kodėl gi nežinia? Jis visą laiką buvo suirzęs. Ar nors su kuo nors jis bendrauja normaliai?
- Aha, - atsakė mėlynplaukis. – Paklausk jo apie Naktižiedę. O šiaip jau laikas savo mintis kontroliuoti. Tik ką buvo tyla. Ir vėl leptelėjai nei šį, nei tą.
Užsiminus apie asmeninį burtininko gyvenimą, žaliaplaukis paprastai reaguodavo aršiai. Tobė manė, kad burtininkas puls keliondraugį. Tačiau šis tik atsiduso ir įbedė žvilgsnį į ugnį.
- Atleisk, drauguži… - paplekšnojo per petį mėlynplaukis. – Liežuvio nenulaikau…
Kai žaliaakis niekaip nereagavo ir į tai, Tobė pamanė, kad ta tema turėtų būti labai skaudi ir…
- Ar nesiliausi! – atrodo mėlynplaukis irgi supyko, kas Tobės manymu buvo neįtikėtina. – Tikra kvaiša! Galiu pykti! Ir dar kaip! Burtininkai, žinok, retai būna geraširdžiai. Ar žinai, kas iš tavęs būtų likę, jei Margenis tikrai supyktų?
Žaliaplaukis kažkaip keistai vyptelėjo, ištiesė ranką išėjimo link. Nuo pirštų galų nuslydo žalios ugnies kamuoliukas link besikamuojančio ant žemės paukščio. Akimirka. Ir toje vietoje nieko nebeliko.
Tobė vos nepravirko:
- Tai ką gi man daryti? Negalvoti?
- Išmoksi, - žaliaplaukio balsas vėl buvo ramus. – Visiems pradžioje sunku. Mus mokė ne tokiais pavyzdžiais. Patį pirmą vakarą alkūnę nusvilino. Ilgai negijo ir perštėjo, o mokytojai tyčia negydė, kad prisimintume, ką galima daryti, o ko ne.
- Žiaurūs mokytojai, - nusipurtė mergina.
- Bet teisingi, - linktelėjo mėlynplaukis. – Aš ligi šiol ant peties turiu ]]> Tue, 14 Apr 2026 11:09:30 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261954.html http://rasyk.lt/kuriniai/261954.html – Nu tai pirmyn, nestovim, – atsiduso mano kelionės kaimynas ir vikriai atkimšo jau spėjusio sušilti alaus butelį, – nešildom alaus. Ką jau čia.
Mano pasiryžimas nuvežti diedukui į kaimą to kitokio, „miesčioniško“ alaus blėso su kiekviena kelionės minute. Nors, teisybės dėlei, reikėtų pasakyti – rodėsi, kad alus išgaruoja net nepasiekęs skrandžio.
– O lašiniai tokie, – priešais sėdinti moteriškė pasakojo visiems, kas netingėjo klausyti, – pats Brazauskas kiekvieną vasarą atvažiuodavo vien lašinių paragaut. Mėsos nė gyslelės, balti, minkšti, burnoj tirpsta. Ir ožkos pienas. Oi mėgdavo jis tą pieną, vis sakydavo: „Romut, na dar puodelį įpilk. “
Jau kurį laiką jutau, kad šlapimo pūslė pildosi kur kas greičiau nei planavau. Ar tai buvo kaltas gana duobėtas kelias, ar artėjanti senatvė, bet po eilinio autobuso krestelėjimo supratau neiškęsiantis visos kelionės. Prisidirbsiu čia ir dabar. Gėdos visam gyvenimui.
– Aš tuoj, – kaltai nusišypsojau savo jau snūduriuojančiam kaimynui ir greitosiomis nuslinkau tarp sėdynių eilių link vairuotojo.
Šiuo keliu ne kartą važiavęs, vien iš tolumoje stūksančio malūno supratau, tuoj būsiant stotelę, priklausančią tokiam neišvaizdžiam ir neįsimenančio pavadinimo kaimui, kad niekada ir nebandžiau jo įsiminti.
– Vairuotojau, gal sustosit, – maldaujančiai sumurmėjau, – reikalas yra.
Vairuotojo būta su stažu ir greitai, greičiausiai vien pagal nuo manęs sklindantį apynių kvapą, suprato, kame problema.
– Tuoj, porą kilometrų, – pasiglostė vešlius, kaip miškas, ūsus, – sėsk čia, – parodė į laiptelius.
Dėkingai linktelėjau. Nespėjo autobusas sustoti, o durys pilnai prasiverti – šokte iššokau į lauką.
– Aš greitai, – išbėriau žodžius ir nukurnėjau link būdelės, taip jaukiai prisiglaudusios stotelės šešėlyje.
Viena ranka moviausi kelnes, o kita paskubomis, sugraibęs kabliuką, užrakinau medines duris.
Patenkintas atsikvėpiau. Netrikdė manęs nei sodrūs, iš skylės betoninėse grindyse kylantys kvapai, nei lentose lizdus išsigraužusios vapsvos.
Rodos, praėjo visa amžinybė, kol spaudimas pilvo apačioje atlėgo, bet pagaliau į širdį sugrįžus gyvenimo džiaugsmui, laimingas plačiai pravėriau būdelės duris ir, išėjęs, pilna krūtine įkvėpiau kur kas švaresnio ir gaivesnio oro.
Linktelėjau šalia stovinčiam berniokui, matyt, irgi laukiančiam savo eilės, ir patenkintas įlipau į autobusą. Dabar jau tikrai buvo galima ramiai užbaigti savo kelionę.
Iškart net ir nesupratau. Praslinkau tarp eilių, užkliuvęs už ranktūrio atsiprašiau, o tada susivokiau atsiprašinėjantis tuščios vietos.
Nė vieno žmogaus, nei jų daiktų, šiukšlių – ir tų nebuvo. Nežinia kodėl pasilenkiau ir ranka perbraukiau grindis – švarios, be dulkių.
– Nu... – išsprūdo keiksmas.
Nuslinkau tarp eilių į patį galą, kur buvau pakišęs krepšį – tuščia. Išgaravo ir mano sugėrovas, ir bobulė, lašiniais vaišinusi patį Brazauską. Ir tas įkyrus mažas vaikigalis, visos kelionės metu pirštais tepliojęs stiklą. Stiklas, beje, buvo visiškai švarus.

Nieko nesuprasdamas išlipau iš autobuso ir apsidairiau. Stotelė kėpsojo pačioje kalno papėdėje, atsišliejusi į kruopščiai nušienautą pievą, toliau tyvuliavo tamsus ežeras. Įvairių formų ir spalvų namų eilė kilo iki pat pakalnės viršūnės, kur ant paprasto mūrinio namo didelėmis raidėmis buvo užrašyta „Parduotuvė“. O dar toliau, iškilusi virš medžių viršūnių, švietė bažnyčios stogo smailė. Nė gyvos dvasios. Išskyrus tą bernioką. Ir keletą čiurlių.
Sėdėjo bernas ant betoninės šiukšliadėžės, nugara atsirėmęs į autobusų stotelės ženklą. Ir godžiai kramtė gerokai sudžiūvusį duonos kampą.
Patapšnojau sau per kišenes – cigaretės vis dar buvo savo vietoje. Vieną neskubėdamas prisidegiau ir vėl apsidairiau. Nieko. Visiškai tuščia.
– Kur čia visi nuėjo? – kiek įmanoma ramesniu balsu paklausiau bernioko.
Tas gūžtelėjo pečiais ir dideliais, stipriais dantimis įsikirto į duonos gabalą.
Nervingai tarp pirštų minkiau cigaretę. Žnybtelėjau sau į ranką – bene gal užmigęs.
– Kas „visi“?
– Na visi - iš autobuso, – mostelėjau ranka į tuščias vietas.
Berniokas atsistojo, įbruko man į rankas apgraužtos duonos kepalą, pažiūrėjo į vieną pusę, į kitą. Pasilypėjo autobuso laipteliais, žvilgtelėjo vidun, kažkodėl pirštais patrynė vairą, juos tuoj pat pauostė ir, sugrįžęs, atsisėdo kur sėdėjęs.
– Tai kad tu vienas čia. Aš irgi galvoju – ko jis čia vienas atsibeldė. Pavaišinsi cigarete?
Negalvodamas ištiesiau pakelį. Berniokas vieną tuoj pat užsikišo už ausies, o kitą prisidegė kišenėje sužvejotais degtukais.
– Sėkmei, – mirktelėjo man.
– Tai pilnas buvo, – gerklė vis labiau džiūvo, – o vairuotojas tai va čia sėdėjo, o dabar nėra. Aš gi tik nusimyžt nubėgau.
– Nu matai, kaip būna, – berniokas tik gūžtelėjo pečiais.
Demonstruodamas, kad čia dar yra gyvybės, danguje sučirškė vieversys ir, jei neklystu, kažkur toliau amtelėjo šuo.
– Tai gal tu miręs, – berniokas delnu stipriai pasitrynė nosį, – nu, žinai.
– Ne, nežinau, – atžagariai atsikirtau.
Visgi ta mintis įkyriai prilipo galvoje ir skambėjo vis realistiškiau. Gal užmigau autobuse, pakirstas alaus, šilumos. O autobusas pateko į avariją. Kodėl gi ne – visai įtikinama teorija. Arba – žvilgtelėjau į lauko tualetą – gal čia portalas tarp pasaulių? Jutau, kad manyje šneka visas išgertas alus, tačiau nesusilaikęs, sekamas kibaus berno žvilgsnio, nukurnėjau link būdelės ir užsidariau viduje.
Tas pats dvokas, tos pačios vapsvos. Tos kelios dėmės asloje, liudijančios apie mano prastą taiklumą skubos momentu.
Įkvėpiau, žinoma, per burną, užsimerkiau ir išėjau į lauką.
Bernas traukė ir antrąją cigaretę, su kuo didžiausiu susidomėjimu stebėdamas mano veiksmus.
– Nu?
– Kas „nu“? – piktai atsikirtau.
Autobusas buvo vis dar toks pat tuščias.
– Žodžiu – bybienė, – galų gale drėbė. – O iš kur tu?
– Iš miesto.
– A. Miesto. Sostinės?
– Kokios dar sostinės. Miesto.
– Na tos, sostinės, – užtikrintai atsakė, tarsi man iškart turėjo būti aišku, apie ką kalba. – Seniai jau autobusą vairuoji? Man tai neleidžia...
– Nevairavau aš to autobuso, – pyktelėjau, – sakau, kad kai išlipau, buvo pilnas. Dabar – tuščias. Vairuotojas buvo. Ir žmonių pilna. Ir bobelė, kuri lašiniais Brazauską vaišino.
– A. Jei lašiniais, tai gerai. O jei dar česnako skiltelė. Ir mažučiukas stikliukas degtinėlės. Tokios šaltos, kad į sirupą pavirtus, – atsidusęs sučepsėjo, – gerai dabar būtų. Gal dar viena pavaišinsi? Kad jau siūlai, -suokalbiškai mirktelėjo, – dvi paimsiu.
Abu užsirūkėm. Godžiai dairiausi aplink. Gal ką praleidau, nepastebėjau. Jei miriau, taigi nebus vienas į vieną panašu į buvusį gyvenimą. Kiek pagalvojęs įlipau į autobusą ir pabandžiau pasukti raktelius. Starteris net nekrustelėjo.
– Dažnai autobusai važiuoja pro čia? – griebiausi paskutinio šiaudo.
– Kartais, – gūžtelėjo pečiais bernas, – ką aš žinau. Zigmas prie alaus pasakojo, kad vienas tikrai važiavo. Tik nesustojo. Dūmė ir nudūmė. Senas toks buvo, geltonas. Ir be numerių. Bet žinai, klausyk tu to Zigmo.
Neapsispręsdamas paėjau kelis žingsnius pirmyn, apsisukęs grįžau atgal. Dėbtelėjau į ramiai rūkantį berną. Nugara buvo šlapia nuo šalto prakaito, bet save laikiau gana pragmatišku žmogumi – dingo žmonės, tai dingo. O man kas. Ramybės daugiau.. 
Negrabiai jam mostelėjau.
– Tai keliausiu. Kiek čia eit, – numykiau.
Bernas linktelėjo ir iškėlė nykštį viršun.
Buvau pasiryžęs eiti tol, kol bent kažką prieisiu. Ar sutiksiu kitą autobusą, automobilį, traktorių ar tiesiog dviratininką.
Žingsniavau tiesiog kelio viduriu, kepinamas tos pačios kaitrios saulės. Aplink dirbami laukai, viena kita karvė, tolumoje – pavienės miškų juostos. Tariausi matantis stirnas, įsisukusias į javus. Bet, nespėjus gerai įsižiūrėti, jos pašoko ir dingo beržyne.
Nežinau, kiek buvau nuėjęs, bet kojos sakė, kad jau nemažai. O vis dar nieko, išskyrus gyvūnus, nemačiau. Malūno taip ir nepriėjau, nebuvo ir gyvenviečių ženklų. Tas pats begalinis, vienodas peizažas – laukai ir miškai. Ir šiek tiek vingiuojantis, tolumoje pranykstantis kelias.
Dar kiek paėjęs tiesiog spjoviau viską ir apsisukau. Jei tiesiog miriau – na tai tegul. Ne toks ir prastas pomirtinis pasaulis. Tylus, ramus ir gražus. Dabar kur kas labiau bijojau, kad ir tas kaimas bus pranykęs. Lengviau atsikvėpiau pamatęs bažnyčios bokšto smailę. Ir stotelėje vis dar tebesėdintį berną. Kad jis ir pats velnias būtų – vis draugija.
Dar kartą apsidairęs giliai įkvėpiau gryno oro. Kvepėjo įkaitusia, šviežiai nupjauta žole.
– O kur visi? – susizgribau dar neregėjęs nė vieno žmogaus.
– Taigi laidotuvės. O mes čia sėdim, – kaukštelėjo sau delnu į kaktą bernas, – gi žadėjau degtukų parnešt. Einam. Greičiau, skubinkis. Nebent autobuso lauksi.
Autobuso laukti jau nebeketinau ir net šiek tiek norėjau, kad jis išvis nepasirodytų.
– Visi susirinko, tai bent laidotuvės bus. Pamatysi, – suokalbiškai mirktelėjo, – pas jus mieste tokių nebūna. O čia tai – ohoho.
Berniokas tarškėjo nesustodamas, tik kartais stabtelėdavo prisidegti iš manęs iškaulytos cigaretės ir varė toliau. Papasakojo, kaip Marcelė Antaną rado tik paryčiais, atsirėmusį kakta į obelį, nusmauktomis kelnėmis ir jau gerokai atšalusį. Mat tas kiekvieną vakarą slinkdavo į vietinę aludę kelių bokalų, o kartais ir ko stipresnio išlenkti. Bet, matyt, ne laiku užspaudė reikalas ir nusprendė prie tvoros visą reikalą atlikti. Pasirėmė kakta, nusitraukė kelnes ir numirė.
Kiek tik Marcelė nedejavo, kad kaip gėda prieš žmones, kaip nepatogu, kad senis mirė atsukęs pliką užpakalį į kelią. Kiek pavirkavus puolė ieškoti, kur Antanas buvo užkasęs stiklainį su pinigais.
– Ar rado?
– Taigi rado, – tarsi pats tuo netikėdamas galvą pakraipė bernas, – net ne stiklainį, o visą uzboną. Pilną pilnutėlį aukso ir sidabro. Iškart visiems paskelbė, kad Antaną išlydės padoriai, gėdos niekam nepadarys. Ir Viduką ta proga papjaus.
– Viduką? – pajutau, kaip šaltas prakaitas nubėgo nugara, prisiminus darbų mokytoją Vidą Staniulionį.
– Nu – Viduką – paršą.
Ir, nelėtindamas žingsnių, ėmė porint, kaip Viduką Antanas nupirko dar visai mažą paršelį. Be galo meilus buvo paršelis – kiekvieną pasitikdavo vizgindamas savo uodegėlę, o jau švelnumas, o jaukumas. Tik viskas pasikeitė kartą jam užėdus rūgusių vyšnių, kurias Marcelė neapdairiai paliko dubenyje prie tvarto. Suėdė visas su kauliukais ir, privaręs į dubenį, įsisuko į vištidę. Neliko ne tik kiaušinių, bet ir vištų – viską suėdė. Surijo ir prie būdos pririštą Sargį.
– Sargį? – nepatikėjau.
– Su visa grandine, – lyg niekur nieko gūžtelėjo bernas, – o paskui ir būdą. O tada pasileido kaimo niokoti. Neliko nei Jorės ančių, nei Anzelmo pomidorų, o senojo Proškaičio telyčios taip niekas ir nebematė.
– Pala, – piktai papurčiau galvą, – ką čia šneki? Kaip suprast – suėdė? Paršas. Suėdė telyčią?
Bernas pasilenkė prie manęs ir tyliai sušnabždėjo:
– Jei atvirai, tai manau, kad iš to pasiutimo jis tą telyčią gana stipriai pamylėjo. Visi žino, kad paršas užkerėtas buvo. Tik prie Marcelės apie tai nė šnypšt, o tai, – atkišo man kumštį po nosimi, tarsi demonstruodamas, kuo mane pavaišins Marcelė, – tema jautri.
Ir tada, lyg niekur nieko nusukęs kalbą, ėmė pasakoti, kas gimė, kas mirė, kas tuokėsi, kas su kuo tvarte šieno kupetoje sukritęs buvo, kas kieno obuolius vogė, o kas – karosus iš vietinio gaisrinės tvenkinio. O minimų vardų prisiminti jau visai nebespėjau.
O saulė vis stipriau kaitino galvas ir pagaliau net ir bernas pritilo. Vis garsiai sučepsėdavo sausomis lūpomis ir stipriai atsidusdavo.
Et kad taip šalto alaus. Tokio šalto, kad dantis užgeltų ir savo vardą pamirščiau.
Pasukom gatvele į dešinę, praėjom pro raudoną medinį gaisrinės pastatą, kurio viduje kapstėsi kelios vištos ir gaidys, ir, už nugaros palikę tylą, įnėrėme į žmonių, triukšmo ir šurmulio pilną kiemą.
Vidury kiemo, tarp tvarto ir šiltnamio, stovėjo ilgas stalas, užtiestas akinamo baltumo nėriniuota staltiese. Ko tik ant jo nebuvo – nuo apšarmojusių žalsvo stiklo butelių iki paties paprasčiausio šakočio. Bernas, vikriai prasispaudęs tarp dviejų garsiai apie šieno grėbtuvus besiginčijančių moteriškių, nuo stalo pagriebė lėkštę, pilną papjaustyto skilandžio, ir kelis butelius alaus.
– Marcelė, – kinktelėjo galvą į smulkią mažą moterėlę, galvą apsirišusią juoda skara, ir vienu ilgu gurkšniu nugėrė pusę butelio.
Mane kur kas labiau stebino ne tai, kad niekas pernelyg manimi nesistebėjo, o storo plieno lakštais paramstytas tvartas. Ir žemas, gūdus iš jo sklindantis kriuksėjimas.
Šalia tvarto durų baisaus ilgumo peilį galando vyras, tokia vešlia barzda, kad tesimatė vien akys ir kumpa nosis. Net pirštai buvo apžėlę tankiais juodais gaurais.
– Tu tik ten gražiai, – sumykė pribėgus Marcelė, – gi žinai.
– Mhm, – numykė vyras, – bakst – ir viskas.
Vidukas užžviegė, tarsi nujausdamas, kad toks didelis žmonių sambūris nieko gero nežada.
– Mūsų geriausias skerdikas, – nežinia iš kur vėl šalia išdygo bernas, vedinas strazdanota geltonkase merga, – pats Diodoras. O tu nesikuklink. Čia, kol vėdarus prikimš, kol kumpius apskrudins, ir išalkt spėsi.
Traukdamas orą per nosį Diodoras keistai, tarsi mėgdžiodamas, kriuktelėjo. Paršas nutilo, tarsi būtų supratęs, ką šis baisiai apžėlęs žmogysta pasakė, ir dar garsiau pradėjo žviegti.
– Nelabai nori būt skerdžiamas, – numykė Diodoras, ilgu peiliu, kuriuo ir turėjo nusmeigti paršą, pasikasė ausį, – reikės jį truputį palaikyt, kol aš tik smygt – ir viskas.
Pasakyti buvo paprasčiau nei padaryti. Iš pradžių net neatsirado savanorių, bet, kai Marcelė pagrasino, jog per šermenis nebus nė lašo ruginės, keli vyrai tuoj pat pasisiūlė pagelbėt.
Diodoras tyliai suburbėjo kelis nesuprantamus žodžius ir, giliai įkvėpęs, nėrė į tvarto vidų.
Jei kas būtų pasakęs, kad paršas gali taip skausmingai garsiai žviegti, niekada nebūčiau patikėjęs. O juk visai mažas būdamas irgi kaime ne kartą mačiau, kaip pavasarį skersdavo per žiemą gerai nupenėtą kiaulę.
– Laikyk tu jį...
– Laikyyyk!
– Kur smeigi! Pjauna, pjauna mane! Skerdžia!
– Pačiupau...
– Smeik, Diodia, smeik!
– Tuoj aš bakst – ir viskas, – iš pradžių piktai, o po to džiaugsmingai šūktelėjo Diodoras.
Žviegimas taip staiga liovėsi, kad net ausis užspaudė. Marcelė skepetos kraštu pasitrynė akių kampučius.
Pirmas iš tvarto glūdumos išniro Diodoras, išsipešusių marškinių kampu valydamas kruviną peilį. Kažkas aimanavo, susiėmęs už perdurtos rankos, kažkam po akimi juodavo mėlynė, o kažkas laikė suspaudęs perkastą riešą.
– Vyrai, kokie vyrai, – pamaldžiai suglaudusi rankas aimanavo senė Marcelė, – tai tokį darbą padarėt, tokį darbą. Antanas ir tas būtų pagyręs.
– A ką čia, – pirmą kartą nusišypsojo Diodoras, – truputį apsistumdėm. Lengvai taip. Kaip per šokius.
– Tai štai, po truputį, po šlakelį, čia palengviuk, širdžiai nuramint. Aš irgi truputuką. Ne, ne, nepilk pilno, man širdelė, žinai, kaip. Dar vėdarus kimšt.
– Mergos kimš, – Diodoras piktai numojo ranka, – še.
Sustojo vyrai ratu, leisdami stikliukus tarp rankų. Plekšnojo vienas kitam per pečius, atsainiai šypsojosi ir trynė rankas. Tarsi ne paršą būtų paskerdę, o visą mūšį laimėję. Vieną į kitą kaip vandens lašai panašios aukštos mergos jau sėmė vandenį iš šulinio, galando peilius. Kažkas išsitraukė armoniką, iš kažkur išniro būrys basakojų vaikų.
Niekas iškart ir nepastebėjo, kaip prasivėrė tvarto vartai ir į kiemą išsvirduliavo kruvinas Vidukas.
Pirmas jį pastebėjo Diodoras. Iš nuostabos pats juokingai kriūktelėjo.
– Ak tu bjaurybe.
Tokio paršo dar niekada nebuvau matęs ir net nebūčiau pagalvojęs, kad jie gali užaugti tokio dydžio.
Vidukas suurzgė kaip šuo, kimiai kriūktelėjo. Stebėtinai mažos juodos akys visus piktai nudelbė. Lyg jaunas buliukas pakapstė kanopa žemę.
– Nu... – kažkuris vyrų išsižiojo, bet pasakyti nieko nebespėjo.
Pirmam kliuvo pačiam Diodorui. Pasiuntęs jį tiesiai į serbentų krūmą, pasisuko ir kakta vožė sekančiam.
Nespėjau nei suprasti, nei pamatyti, kaip ta pati, berno atsivesta strazdanė iš kažkur atsitempė kuo tikriausią, per vamzdį užtaisomą muškietą ir, prisitaikiusi, pylė tiesiai Vidukui į kaktą. Kiemą užtvindė tiršti parako dūmai.
Paršas susvyravo ant kojų, piktai nužvelgė mergą ir, riebiu šonu nuvertęs šiltnamį, sulaužė tvorą ir pranyko miške.
Po ilgos spengiančios tylos pirmasis atsitokėjo Diodoras.
– Vo tai tau.
O tada iš sąstingio pabudo ir likusieji. Kas šaukė, kad reikia tuoj pat pult į mišką ir pagaliau, kaip priklauso, padoriai pribaigt Viduką. Kas siūlė visą mišką padegt ir išrūkyt paršą iš ten. Visai pamiršę, kad čia susirinkę į Antano laidotuves, dabar vienas kitą perrėkdamas šaukė, ką daryt, kad kuo greičiau Viduką papjaut, kaip pridera, ir iškept.
– Čia visos laidotuvės tokios? – paklausiau berno.
Buvo jis prisikimšęs pilną burną šakočio, tad tik keistai myktelėjo. Ta pati merga, šovusi į paršą, dabar, suraukusi antakius, spoksojo į aprūkusias šautuvo vamzdžio žiotis. Kaip ir norėjau pasakyt, kad net lazda iššauna, bet susilaikiau – veidą buvo iškreipusi nuožmi išraiška. Dar gausiu į nosį su buože.
Pagaliau kieme susirinkusieji aprimo ir pagaliau prisiminė, ko čia susirinkę.
– Rytoj mes jį, – kiekvienam, kas netingėjo klausyt, aiškino Diodoras, – dalgius ištiesinsim, deglus pasiimsim. Jau šįkart padoriai bus. Kaip reikia. Kaip senais laikais. Reikės – iki marių ginsim. Mes čia tokį pisinį pakelsim, mes čia taip tą paršą išdarinėsim, mes... – pritrūkęs žodžių piktai pagrūmojo suspaustus kumščius.
O Marcelė sukosi po kiemą, ]]> Mon, 13 Apr 2026 22:22:17 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261951.html http://rasyk.lt/kuriniai/261951.html - Bet spjaudėsi ji kažkuo.
- Labai jau netaikliai spjaudėsi, - gūžtelėjo pečiais žaliaplaukis.
Burtininkai sėdėjo virtuvėje ir kalbėjosi apie tai, apie ką pasikalbėti turėjo dar vakar.
- Aš netikiu, kad tas gyvačiukas galėtų taip orus keisti. Jis, kiek pamenu iš tavo pasakojimo, tėra menkas pabėgęs nesusipratimas.
- Na, buvo kilusi sumaištis su visokiais senaisiais dievais ir Amžinaisiais.
- O ar kas išsiaiškino, kodėl ta sumaištis kilo?
- Ne, kažkaip pamiršo visi. Išgrūdo vargšę Ladą ir tiek.
- Na, ne tokia jau ji vargšė, - vyptelėjo Iseitis.
- Taigi, - kažkaip mąsliai linktelėjo Margenis.
Kurį laiką valgė paskendę savo mintyse. Abu svarstė, kad protingiausia būtų sėsti ant žirgų ir traukti savais keliais. Tegul čia stūgauja vėtros, lyja lietūs, sninga ir šąla. Kas jiems?
- Kaip manai, ar mums verta čia veltis? – po akimirkos paklausė Iseitis.
- Neverta. Bet velsimės.
Iseitis nustebęs pažvelgė į kelionės draugą.
- Aha, - nusiviepė šis. – Aš gi pažadėjau.
- Aš tai nieko nežadėjau, - atkirto Iseitis.
- Tai paliksi mane vieną?
- Eik jau! – numojo ranka. – Gal geriau pakalbėkim apie reikalą.
- Pakalbėkim, - sutiko. – Pradėsim nuo to, kad kažkodėl prisikėlė, buvo prikelta, o gal nė nebuvo niekur išėjusi Didžioji Lada. Tuo pačiu metu prisikėlė daugybė monstrų ir demonų. Ir dar ta Varinė Gyvatė nelaiku. Ir kiaušinius sudėjo.
Maždaug viską Iseitis jau buvo girdėjęs, tačiau klausėsi labai atidžiai. Tuo tarpu žaliaplaukis dėliojo mintis toliau:
- Viskas vyko vienu metu. Atsakomybę už viską prisiėmė Lada. Bet keista, kai dabar pagalvoju. Ji sakė – pabudau. Ką tai reiškia?
- Na, manęs neklausk. Ją turėjo kažkas prikelti. Juk iš ten, kur išeina senieji dievai, grįžti, kiek žinau, nėra paprasta.
- Tai kaip gi tai atsitiko? Ir dar man atrodo, kad ji tik prisiėmė kaltę dėl monstrų ir viso kito.
- O kodėl nepasakė tiesos?
- Kas supaisys dievus? Su dabartiniais bendraut neįmanoma. O senieji…
- Taip, dėl to tu teisus. Taigi, Didžiosios Lados motyvų mes nesužinosim. Nesužinosime ir kas ją prikėlė. Tai ką galim sužinoti?
- Apie tą laikotarpį – nieko. Tačiau ir toliau nieko gero. Kodėl Lada paliko du gyvačiukus?
- Vadinasi, jos manymu, taip reikėjo.
- Aha, reikėjo. O tada ėmė ir išsinešdino. Ir paliko čia baisią netvarką.
- Aišku. Tik aš galvoju, kad viskas prasidėjo ne nuo Lados ir tų monstrų.
Margenis nustebęs pažvelgė į magą.
- Aš galvoju, kad mes esame pradžia.
- Vis tiek nesuprantu.
- Na, pagalvok. Tavo tėvas, ta Naktižiedė. O aš?
- Ką tu?
- Kokio galo atsiradau čia, toli nuo savo tėvynės? Net nežinau kur ji yra.
- Gal tu ir teisus.
Burtininkai vėl gurkšnojo arbatą tylėdami.
- Tai ką darysim? – pagaliau paklausė Margenis.
- Neišspręsim mes visko. Bet gyvačiuką reikėtų nugalabyti.
- Taip. Ir kokiu būdu? Aš tai mačiau, kaip jos motina su burtininkais tvarkosi.
- Reikia jai nukirsti galvą.


Sekantį rytą burtininkai vėl patraukė link daubos. Pasiekę maždaug pusiaukelę, išsiskyrė. Tikėjosi, kad vienas nukreips dėmesį, o kitas galės nukirsti jai galvą.
Kai pasiekė daubą, šliužo nebuvo matyti. Burtininkai ir manė, kad gyvačiukas bus įlindęs savo irštvon. Kadangi daugiau į daubą lįsti neketino, tai nusprendė išvilioti jį burtais. Iseitis linktelėjo, ir burtininkai vienu metu smogė: žalios ir mėlynos liepsnos liežuviai apėmė daubą.
Akimirką nieko nevyko. Paskui dauba vėl sprogo, ir iš jos riaumodama iššovė gyvatė. Žirgai stojo piestu, ėmė klaikiai žvengti. Tai buvo lengviausia darbo dalis. Kol šiek tiek apkvaitęs šliužas piktai šnypšdamas sukiojo galvą, burtininkai dar kartą smogė magiška ugnim. Gyvačiukas vėl ėmė šnypšti. Tačiau jokios akivaizdžios fizinės žalos, rodos, nepatyrė.
Iseitis išsitraukė savo keistąjį ginklą ir šoko prie gyvatės. Smūgis nebuvo tikslus. Jis tik suerzino. Šliužas, siaubingai įsiutęs, atsigręžė į jį. Margenis puolė gelbėti. Išsitraukė durklą ir metė. Deja, nepataikė. Iseitis jau bėgo tolyn. O gyvatė įsispitrėjo į Margenį ir paleido ugnies kamuolį. Burtininkas atsitraukti nesuspėjo. Tiesiog išrėkė Didįjį Užkeikimą, tuo būdu susilpnindamas smūgio jėgą. Tačiau neišsisuko be nuostolių. Žirgas, išgąsdintas triukšmo ir ugnies, šoko į šalį ir išmetė Margenį iš balno. Krito labai nesėkmingai – skaudžiai susitrenkė dešinį petį. Jam už nugaros degė miškas. Žirgas nušuoliavo šalin. Kol burtininkas bandė atsistoti, šliužas, rodos jau atsigavęs nuo netikėtos atakos, lėtai pasisuko Iseičio pusėn.
- Saugokis! – šūktelėjo Margenis.
Sunku pasakyti, ar bendražygis išgirdo. Gyvačiukas vėl išspjovė ugninį kamuolį. Iseitis iškrito iš balno, jo drabužiai degė. Burtininkas nusirito tolyn bandydamas juos užgesinti. O žirgas tiesiog užsiliepsnojo. Margenis tuo metu šiaip ne taip atsistojo ir, nors ranką pakelti buvo sunku – žvėriškai skaudėjo dešinį petį, vis gi sugebėjo suformuoti ugnies srautą. Žalios liepsnos apgaubė gyvatę. Nelaukdamas, koks bus rezultatas, Margenis smogė dar kartą. Ir dar kartą. Daugiau nepajėgė. Griuvo visiškai išsekęs ir prarado sąmonę.
Kai atsigavo, aplinkui degė miškas. Šliužo nebuvo matyti. Burtininkas vargais negalais atsistojo ir šūktelėjo:
- Iseiti, kur tu?
Niekas neatsiliepė.
- Ei, Iseiti! Kur tu?
Tyla.
Svaigo galva. Pykino. Tačiau Margenis sunkiai slinko ton pusėn kur, jo manymu, turėjo būti magas. Vieną kartą vos neįgriuvo į daubą, nes per dūmus aplinkui nieko nebuvo matyti. Svirduliavo daubos pakraščiu remdamasis į medžius, kaskart susiraukdamas nuo skausmo. Dešinysis petys ištino, skaudėjo nežmoniškai. Dėl dūmų buvo sunku kvėpuoti, beveik duso. Niekur nematė Iseičio. Vis šūkavo, bet tas neatsiliepė. Pagaliau rado. Jau manė, kad lavoną. Suklupo prie Iseičio kūno. Jis buvo gerokai apdegęs, tačiau kvėpavo.
- Ei, girdi? – pajudino bendražygį.
Šis neatsiliepė ir neatsimerkė, tačiau sudejavo.
- Na gi, aš irgi bjauriai jaučiuosi. Kelkis…
- Gerai… jau… gerai… - sugargaliavo.
- Na, ačiū dievams nemirtingiesiems. Gyvas.
- Lyg ir… Tu?
- Irgi gyvas, - iškvėpė Margenis.
- O… tas… šliužas…
- Nežinau. Nei gyvo, nei nudvėsusio.
Iseitis sunkiai, stenėdamas ir dejuodamas, atsisėdo. Drabužiai virtę skutais, rankos ir dalis veido apdegę.
- Na, tada gyvas.
- Taigi.
- Žirgų nėra. Kaip kapanosimės?
- Keturiom. Kche… kche… - lyg ir susijuokė Iseitis.
- Tikrai juokinga.
- Nešdinamės.


Kai Kurtė pamatė grįžusius, neteko žado. Sustingo virtuvės vidury ir žiūrėjo akis išpūtusi.
- Nevėpsok, motin. Aš pasakysiu ką turėsi mums gauti. Viską rasi miške ar darže. O dabar mes prigulsim. Reikia virinto vandens ir švarių skudurų… ir samanės žaizdoms valyti.
O gydytis teko ilgai. Nuo paprastų tepaliukų žaizdos negijo. Magija gelbėjo irgi nelabai.
- Čia kažkokia pirmapradė magija, - konstatavo Iseitis, kai po dešimties dienų gydymosi nieks ir nepasikeitė.
- Taip. Ir ką darysim?
- Nežinau. Skauda mažiau, bet negyja.
- Gerai, kad nors mano žaizdos paprastos. Petys beveik jau atsistatė, o smulkios žaizdelės visai užgijo. Bet ką daryti su tavim?
- Taip. Ir dar su tuo šliužu.
- Manau, kad jis sveikas ir gyvas. Bet keista.
- Kas?
- Na, po to mūsų susirėmimo orai kiek aprimo.
- Įdomu.
- Taip.


Dėl Iseičio žaizdų jie užtruko dar dešimt dienų. Magas gydėsi ir tepalais, ir žolelių nuovirais, ir užkeikimais. Nelabai padėjo. Nors skausmą numalšinti pavykdavo, tačiau žaizdos negijo. Lyg ir užsitraukė plona luobele, iš po kurios nuolat sunkėsi keistas skystis. Be to, burtininkas jautė nuolatinį dilgčiojimą nudegimų vietose.
Galiausiai mėlynplaukis nusprendė, kad keliauti jau gali, o žaizdos vis tiek bent jau greitu metu neužgis.
- Reikės pagalbos.
- Na, - Margenis kažkaip keistai pasimuistė. – Žinau kai ką, kas tau galėtų padėti. Nesu tikras, ar bus paprasta tą pagalbą pasiekti. Bet lyg ir neturim kitos išeities.
Jokių graudžių atsisveikinimų nebuvo. Margenis tepasakė:
- Dėkui, motin. Telaimina Praamžis tave ir tavo šeimą.
- Dėkui. Sėkmės tau… burtininke.


Kelionė buvo keistoka. Margenio žirgą Mirenis rado miške. Jis buvo visai sveikas. Gi Iseičio arklys, kurį pardavė Mirenis, buvo visiškai netinkamas jojimui. Be to, žaizdos nuolat atsiverdavo ir imdavo skaudėti.
Artėjant prie Bedugnės jūros oras ėmė taisytis. Matyt, Dugninis ir Gaišė neketino sėdėti namie prastu oru. Išlindo saulutė, pūtė švelnus vėjelis. Tačiau „miške“, kuris anąkart Glažutei pasirodė toks keistas, viskas buvo po senovei. Paukščiažmogiai ir vėl buvo pikti. Tik šį kartą nesiveržė sudegti.
- Na, - pasakė Margenis mesdamas žiedą, - dabar teks palaukti. Priklausomai nuo Dugninio nuotaikos gali tekti ir ilgokai čia stypsoti…
- Kur dingsi, - gūžtelėjo pečiais Iseitis. – Tiek kankinausi, tai pakentėsiu dar.
Keliauninkai įsitaisė ant pievelės priešais saulutę. Po tų bjaurių lietingų dienų buvo labai malonu pasišildyti. Taip ir sėdėjo tylomis, kol galiausiai iš gelmės išniro undinėlė.
- Vaje... e... e… Tai hm… Margenis… Girdėjau, tu išvykęs. Toli. O šitas mėlynplaukis – tavo bendrakeleivis? Nekaip atrodo…
- Baigei? – niūriai paklausė Margenis. – Tu, Saulute, amžinai pliurpi kaip užsukta.
- O tu – linksmas kaip visada, - nusivaipė undinėlė.
- Na, nelabai man dabar linksma. Ir, po teisybei, neturim laiko. Burtininkui Iseičiui reikia Pilies gyventojų pagalbos. Tėvas įleis?
- Nežinau. Nėra jo.
Margenį taip nustebino naujiena, kad neišsyk susizgribo paklausti:
- Tai kur gi jis? Nepamenu, kad būtų mėgęs vaikščiot į svečius.
- Na, kartais įpročiai keičiasi, - neapibrėžtai paaiškino Saulutė.
- Gerai. Man tas pat. Ar galėsim patekti į Pilį?
- Tai kad ne, kol tėvo nebus.
- O kada grįš?
- Turėtų ryt.
- Na jau! Ar ir stirksosim čia pernakt?
Undinėlė tik pečiais gūžtelėjo.
- Tai gal gali nuplaukti į Pilį ir pakviesti ką nors?
- Galiu.
Bet undinėlė toliau plūduriavo virš vandens ir niekur neketino plaukti.
- Na?
- Kad Pily irgi nieko nėr.
- O dievai nemirtingieji! Jūs su Bangele nepakartojamos.
- Na, dėl šito tikrai nesiginčysiu. Mes – nepakartojamos.
- Tai jūs čia vienos?
- Aha, nuobodžiaujam.
- Matau, bet gal…
- A, svečių sulaukėm.
Margenis staigiai atsigręžė. Avilė ir Duogas sėdėjo ant žirgų. Sprendžiant iš jų išvaizdos buvo keliavę toli ir ilgai. Atrodė pavargę ir suirzę.
- Sveiki gyvi. Kur jūs visi tąsotės?
- O jūs?
- Na, mus ištiko nemalonumai. Va, Iseitis turi bėdą. Pamaniau…
- Gerai, - linktelėjo Avilė. - Jojam.
Saulutė vis dar plūduriavo pakrantėje ir staiga įsiterpė:
- Niekur jūs nejojat! Tiksliau, jūs visi trys galit joti, o mėlynplaukis – ne.
Duogas buvo tylus. Užtat Avilė tokia suirzus, kad šoko kaip pasiutusi katė:
- Tai ką: dabar jau tu tapai valdove?! Nurodinėsi čia man, ką galiu į svečius pasikviesti?
- Aš? Ne. Tėvas…
- Nemikčiok čia! Josim visi! Burtininkui pagalbos reikia.
- Bet tėvas…
- Klausyk, brangute, mano kantrybė senka.
- Tėvas mane nubaus…
- Tegul kreipiasi į Gaišę. Paaiškins jam.
Ir pavarė žirgą. Kiti nusekė paskui.


Pilyje burtininkai pirmiausia nusiprausė, persirengė ir pavalgė.
- Na? – pagaliau prakalbo ligi šiol tylėjęs Duogas. – Tai kas nutiko?
Margenis trumpai papasakojo jų nuotykius. Iseičiui vėl prasidėjo skausmai, žaizda pradėjo šlapiuoti, todėl jis tik linkčiojo galva ir trumpai atsakydavo į klausimus.
- Atrodo aišku. Dabar apžiūrėsim žaizdą, apraminsim kiek. Tada reiks pasidomėti.
- Man atrodo, - pasakė Avilė, - kad kažkuris burtininkas… gal burtininkė Čirškė buvo taip apsvilus Didžiosios gyvatės metais. Ji viena gyva teliko po susidūrimo su šia keista magija. Ji lyg ir pasveiko…
- Na, taip. Tikrai. Kiek pamenu, jai padėjo Gaišė.
Įsivyravo nejauki tyla. Iseitis pajuto, kad jam kažko nesako.
- Jeigu tai labai sudėtinga arba ta Gaišė kaprizinga, tai gal aš apsieisiu.
- Nesudėtinga, - ramiai pasakė Duogas. – Tik užtruks ir, kiek girdėjau, gydymas nelabai malonus.


Gaišė atvyko naktį, Iseitį išvertė iš lovos. Graži ir kartu baisi aukštaūgė moteris. Elgėsi išdidžiai ir grubokai.
Iseitis nebuvo jautrus. Tačiau skausmas buvo nežmoniškas. Jį vėl degino. Tik šį kartą ugnis buvo šalta, tiesiog ledinė. Ji, rodos, skverbėsi ligi pat sielos gelmių. Atrodė, kad tuoj mirs ir pateks į ledo ir šalčio karaliją. Tuoj tuoj pavirs ledo stulpu ir amžiams liks stovėti sniegynuose. Taigi, verkė kaip mažas vaikas. Verkė ne tik dėl fizinio skausmo. Verkė iš baimės, kad jo jau nebebus ir niekam tai nerūpės, nes jis yra vienišas keleivis ieškantis tėvynės, kurios niekada nematė. Ir jau nebepamatys. Po to užmigo kažkokiu keistu miegu.
Pabudo sekančią dieną gerokai po vidurdienio. Jautėsi lyg naujai gimęs. Nieko nebeskaudėjo, tik šiek tiek svaigo galva. Jis pažvelgė į veidrodį. Oda buvo lygi ir skaisti.
- Grožiesi savim? – išgirdo pašaipų Margenio balsą.
- Tai jau, - linktelėjo. – Vieną akimirką jau maniau, kad taip ir nusigaluosiu nuo tų žaizdų, o paskui ir nuo tos keistos burtininkės gydymo.
- Turėtum beprotiškai valgyti norėti.
- Žinai, - jau godžiai kimšdamas prie stalo pasakė Iseitis. – vis gi norėčiau grįžti ir pribaigti tą gyvatės išperą.
- Žiūrėk tu man, - nusivaipė Avilė. – Dar neatsigavo nuo ano susitikimo, o jau veržiasi vėl.
- Gerbiamoji Avile, nemėgstu nebaigtų darbų. Be to, norėčiau tai gyvatės išperai atkeršyti. Labai jau brangiai man kainavo mūsų pasimatymas.
- Na na… Ir kaip ketini tą padaryti? Juk nepavyko anąkart.
- Nežinau. Tiesiog buvom nepasiruošę. Puolėm kaip be galvos.
- Galėjot ir likti be galvos, - įsiterpė Duogas.
- Na taip, - linktelėjo Margenis. – Labai pikti ir nelaimingi jautėmės.
- Tai parodyk man dabar, kuris čia burtininkas toks laimingas… - iškošė pro sukąstus dantis Avilė.
- Tu čia ko? – nustebo Margenis.
- Kalbi nesąmones!
- Liaukis, sesut, - švelniai palietė petį Duogas. – Gana čia tų visokių bėdų. Dar betrūko, kad susipyktume.
- Gerai jau… - numojo ranka. – Gaišė paliko jums, avigalviams, dovanėlę.
Burtininkė mostelėjo ranka, ir ant stalo švelniai nutūpė nedidukė kolba, kurioje plaukiojo žydras ūkas.
- Va, tos dujos trumpam sustingdys gyvačiuką. Jeigu rasit jį. Išgąsdinot.


Į kelią burtininkai patraukė gerai pailsėję ir išklausę daugybės Duogo pamokymų bei Avilės burbėjimo. Lyg ir nesitarė ieškoti gyvačiuko, tačiau ryžtingai pasuko ton pusėn. Jojo tylėdami. Tiesą pasakius, Iseitis buvo nieko prieš paplepėti. Tačiau Margenis buvo rūstus lyg debesis.
Pagaliau pasiekė mišką.
- Na, ką dabar darysim? – paklausė Iseitis.
- Ieškosim, - trumpai atsakė žaliaplaukis.
Lėtai patraukė mišku, atidžiai stebėdami amuletus. Šie nieko nerodė, tačiau Iseičiui staiga ėmė dilgčioti nudegintas skruostas.
- Stok, - pasakė pusbalsiu. – Kažkur čia.
- Iš kur žinai? – taip pat pusbalsiu atsiliepė Margenis.
- Kūnas jaučia.
- Įdomu… Tai gal dar jauti ir kurioj pusėj.
- Man rodos, reikia joti link tos laukymėlės, - parodė į kairę, kur pro medžius švietėsi plikuma.
- Jojam, - sutiko. – Vis tiek nežinia kur.
Artėjant prie laukymės ėmė švytėti amuletai, o Iseičio skruostas jau degte degė.
Margenis sustabdė žirgą:
- Dabar aš josiu tiesiai ir atkreipsiu gyvatės, jeigu ten ji, dėmesį. O tu apjok iš kitos pusės ir apliek ją tomis dujomis. Tada pulsim abu ir pribaigsim.
- O ką, jei ten kas kitas?
- Na… tada pagal aplinkybes.
Iseitis linktelėjo ir nujojo. Margenis palaukė kol šis dingo už medžių ir patraukė nosies tiesumu. Amuletas švytėjo vis ryškiau. Burtininkas nulipo nuo žirgo. Jei ką, tai nors šis sveikas liks. Vylėsi, kad ir Iseitis susipras. Avilė raukydamasi ir bambėdama sutiko padovanoti žirgą.
- Turėk gėdos, - nepiktai barėsi Duogas. – Būtinai tau nuplėšti kuo brangiau. Juk savi.
- Margenis – savas, o šitas – ne, - raukėsi toji.
- Aš sumokėsiu, - visai neįsižeidė Iseitis.
- Na jau ne! – staiga supyko Duogas. – Atsibodo ji man su savo šykštumu! Galėtų tai…
- Aš ne šykšti, o taupi! – įsižeidė Avilė. – Skirti reikia. Be to, kai tu toks švaistūnas…
Margenis staiga griausmingai nusikvatojo. Keista buvo matyti jį besijuokiantį. Šypseną ir tą vargiai išspausdavo. Tačiau dabar Avilės ir Duogo ginčas priminė vaikystę, kai visgi buvo geros ir šviesios dienos.
- Gana jau, - pagaliau tarė vis dar šypsodamasis. – Avile, tikrai: nebūk šykšti.
- Žinokitės, - pagaliau nusileido ši ir išėjo vis dar bambėdama po nosim.
- Kas čia taip juokinga? – nustebo Iseitis.
- Ar įsivaizduoji, kiek kartų panašius ginčus girdėjome kai mokėmės?
- Mokėtės? – kilstelėjo antakius mėlynplaukis. – Tai buvai ne vienas?
- Hmm… - surimtėjo Margenis. – Dviese buvom.
Iš jo veido išraiškos Iseitis suprato, kad daugiau nieko nebeišgirs.
Taigi, Iseitis dabar turėjo labai gerą žirgą. Gaila būtų prarasti.
Margenis lėtai slinko mišku. Laukymėlė buvo jau čia pat. Tačiau neatrodė, kad šliužas būtų ten. Kadangi nieko nebuvo matyti, burtininkas galų gale žengė į atvirą vietą. Nieko nematė, bet jautrią burtininko ausį pasiekė tylios dejonės. Jis lėtai žengė į garso pusę. Ir pamatė žolėje graudžiai dejuojančią laukymėlės dvasią. Pamačiusi burtininką ji dar labiau išsigando ir pabandė slėptis, bet buvo taip stipriai sužeista, kad tik krustelėjo ir liko tysoti.
- Nebijok. Kas tau nutiko?
- Kirmėlė… didelė…
Margenis apsidairė ir pamatė už medžio stovintį Iseitį.
- Eikš, - mostelėjo.
Burtininkas priėjo:
- Kas gi čia?
- Kiek suprantu, laukymėlės dvasia, kuri pasipainiojo gyvačiukui.
- Oho, nelabai kas. Bandysim gelbėti?
- Manau. Gal ką protingo pasakys?
- Dabar pabūk ramiai, - pritūpė Margenis. – Mes tave apžiūrėsim ir pabandysim padėti.
Burtininkai ilgai tyrinėjo dvasią ir galiausiai nusprendė, kad ji tiesiog išsiurbta jos gyvybinė energija. Buvo ko pamąstyti. Jeigu tai ta pati gyvatė, tai vienu atveju ]]> Sun, 12 Apr 2026 12:51:21 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261939.html http://rasyk.lt/kuriniai/261939.html 43. Meilė Venecijoje (3)



- Oho, koks nemandagus, – Beata žiūrėjo į mirksinčias lifto šviesas.
- Tai buvo Oliveris, – tarė Nojus.
- Tas vyras? Rimtai?
- Rimtai. Ir jis grįžo iš darbo daug anksčiau nei vakar...
Lyg nujausdamas, jog kažkas ketina patikrinti jo būstą.
Nojus žinojo, jog tokia mintis vargu ar galėjo būti pavadinta “logiška”. Veikiau gimusi iš įtampos ir paranojos. Antraip tai reikštų, jog kažkas įspėjo Oliverį, kas savo ruožtu reikštų, jog pati situacija gerokai peržengia paprasto “buitinio kanibalizmo” ribas. Vieninteliai žmonės, su kuriais jis aptarė šį jautrų klausimą, buvo Beata ir Hermis.
Hermis... Ūmai Nojus suprato, kas jam nedavė ramybės. Nuo tos akimirkos, kai Hermis užsiminė apie kanibalizmą, kaip vietinės “žaliavos” šaltinį, Nojus nesiliovė abejojęs, koks išties buvo tų žodžių tikslas. Ar Hermis tik suteikė informaciją, ar kažkaip tikrino Nojų? Ir ar jam iš viso derėtų laikyti Hermį patikimu informacijos šaltiniu?

***

- Man atrodo, Everestas turėtų tvarkyti šį mėšlą už mus. Per daug keistų sutapimų, nemanai? – paklausė Beata pakeliui į  Nojaus butą.
- Ne tiek jau daug, kai geriau pagalvoji, – nesutiko Nojus. – Ir jie kol kas per silpni, kad galėtume trukdyti Everestą. Tai, jog Oliveris nesulaikė lifto ir nepalaukė  mūsų, nieko neįrodo. Gal jis tiesiog rūpesčių užguitas žmogus, kuris tuo metu nespėjo sureaguoti į tavo žodžius. Ir galbūt jam išties pavyko susitikti savo žmoną po mirties, kad ir kokia maža būtų tikimybė. Jei dėl tokių sutapimų kreipsimės į SŽK agentus, gali gautis kaip toje pasakoje, kur berniukas šaukėsi vilko.
- Tuomet ką tu dabar darysi?
- Ieškosiu svaresnių įrodymų, – Nojus atrakino savo buto duris, žengė į kambarį ir klestelėjo ant sofos, sutelkęs dėmesį į prietaisą delne.
- Savo telefone? – nesuprato mergaitė.
- Hermis teigė, jog nulinė IP kategorija neišsiskiria iš minios.  Bet aš gerai pamenu Alicijos žodžius, jog tie žmonės gali tęsti egzistenciją be žymesnių sutrikimų. Reiškia, sutrikimai visgi yra ir jie kažkaip pasireiškia.
- Manai, Hermis tau melavo?
- Nežinau. Bet tuoj sužinosime, – Nojus suvedė į paieškos lauką “kanibalizmo aukos” ir išsiuntė užklausą.
Mirktelėjęs, naršyklės langas išspjovė sąrašą. Perskaitęs pirmuosius rezultatus, nusivylęs Nojus caktelėjo liežuviu. Tada, šiek tiek pagalvojęs, įvedė “Nulinės IP kategorijos simptomai” ir pamėgino iš naujo.
Jis spėjo perskaityti kelis pirmuosius rezultatus, kai telefono ekranas ūmai persimainė ir pats įrenginys ėmė skambėti bei vibruoti jo delne.
- Neįtikėtina, – burbtelėjo apstulbęs vaikinas. – Tik paminėk velnią...
Jam skambino Alicija iš SŽK. Išvydusi jos ID, Beata tik kilstelėjo antakį. Nojus atsakė jai tuo pačiu.
- Alio?
- Sveikas, Nojau, – pasisveikino agentė. – Tikiuosi, nesutrukdžiau?
- Ne, Alicija... Nesutrukdei nė kiek. Kas... kuo galėčiau padėti?
- Hmm... Tiesiog nusprendžiau patikrinti, ar gerai laikaisi ir ar neįsivėlei į kokią nors bėdą, – atsiliepė ji neutraliu balsu. – Tikiuosi, tu ir Beata jau įsikūrėte ir susipažinote su kaimynais?
- Žinai, Everesto variantas man patinka daug labiau, – šiek tiek pagalvojęs tarė Nojus. – Jis bent jau nevynioja į vatą. Tu stebėjai mano telefono naršyklę, tiesa?
Porą sekundžių buvo tylu. Tada Alicija trumpai susijuokė.
- Ne tiesiogiai. Stebėjimo algoritmas informavo mane apie panaudotus tam tikrus raktinius žodžius, į kuriuos SŽK turėtų raguoti.
- Kietai, – palinksėjo Nojus.
- Tai? – paragino ji. – Ar turėčiau išsiųsti žmogų tavo adresu, ar tai tik paprastas akademinis susidomėjimas kanibalizmo aukomis? Kas vyksta, Nojau?
- Kadangi pati paskambinai, galbūt mes išsiaiškinsime daug greičiau, – nutarė jis. – Gal kažkas išties vyksta, o gal mudu su Beata įtarinėjame be reikalo. Tačiau prieš pranešdamas problemą, norėčiau kad atsakytum į du klausimus.
- Klausk.
- Gerai. Pirmas klausimas. Ar yra kokia nors nervų ar psichikos liga, kuri galėtų persikelti į Srautą po mirties?
- Žinau vieną, – atsakė Alicija po trumpos pauzės. – Religija.
- Tai... – Nojus akimirką užsikirto, sutrikęs. - Tai juk ne liga?
- Juokauju, – atsiduso moteris. – Bet jei padirbėtum mano vietoje kokį dešimtmetį, pradėtum galvoti panašiai. Rodos, Gaudemundos testas turėtų išfiltruoti visus religinius fanatikus, bet jie nuolat praslysta į Regiją. Arba “atranda tikėjimą” jau patekę čionai. Nepaisant visų istorinių duomenų, kuriuos sukaupėme šioje pusėje. Nesupaisysi.
- Aha... – Nojus nežinojo, kaip turėtų reaguoti į tokį pareiškimą. – O kaip dėl tikrų ligų?
- Ne, Nojau. Fizinio pasaulio ligos čionai nepersikelia. Nei nervų, nei kažkokios kitos. O jei žmogus miršta būdamas silpno proto, tokiam net nelemta įveikti Gaudemundos testą. Jie ramiai iškeliauja į Srauto žiotis.
Alicijos atsakymas kol kas sutapo su Hermio pateiktuoju.
- Gerai, kitas klausimas, – tęsė Nojus. – Kanibalizmą išgyvenusios aukos. Ar yra kokie nors požymiai, pagal kuriuos būtų galima jas atpažinti?
- Man tikrai nepatinka, kur krypsta tavo smalsumas...
- Tai susiję su mūsų stebima situacija, – skubiai paaiškino Nojus.
- Mūsų? Beata dabar su tavimi?
- Ji... žiūri pro langą ir viena ausimi klausosi mūsų pokalbio, – jis dirstelėjo į mergaitę, kuri išties sėdėjo ant palangės ir stebėjo saulės nušviestą alėją apačioje. – Tai?
- Tie požymiai priklauso nuo to, kaip stipriai auka buvo pažeista, – nenoriai paaiškino Alicija. – Jei pasikėsinimas buvo sustabdytas laiku, tuomet ir nuostoliai minimalūs. Keli dingę prisiminimai, ne daugiau. Tokia auka niekuo neišsiskiria iš minios, skirtumas gali būti užfiksuotas tik su specializuota įranga.
- Praleiskime visus lengvus atvejus, – pasiūlė Nojus. – Tarkime, jog auka prarado ne tik daugumą prisiminimų, bet ir daugumą... kitų dalykų. Kas tada?
- Tada jau kiekvienas supras, jog įvyko kažkas negero. Toks žmogus bus arti suirimo ribos. Beveik nekalbės, beveik nieko neprisimins ar nesuvoks savo situacijos, – išvardino Alicija. – SŽK archyvuose tokias bylas galima suskaičiuoti ant pirštų. Jos neįtikėtinai retos.
- Ar tokią informaciją galima rasti viešosiose bibliotekose?
- Čia jau trečias tavo klausimas, Nojau.
- Aš ką tik sugalvojau ketvirtą ir penktą, – atrėžė jis. – Jei turi laiko stebėti mano telefoną, tuomet maloniai prašom prisidėti prie jaunųjų detektyvų kompanijos, Alicija. Galbūt išgelbėsime vieną kitą gyvybę.
- Na gerai, supratau. Ne, bibliotekose neturėtų būti jokios informacijos apie kriminalinius tyrimus.
- O apie kritinius nulinės kategorijos požymius?
- Ak, apie šituos... Taip, kažkuri gildija yra išleidusi keletą brošiūrų tuo klausimu. Pamenu, mūsų biuras užprotestavo, jog tokie dalykai neturėtų būti prieinami viešai. Nieko nepešėme.
Taigi, informacija buvo ir Hermis ją nutylėjo. Gal pats nežinojo?..
- Ketvirtas klausimas. Ar mirusiems sutuoktiniams dažnai pavyksta susitikti vienas kitą Regijoje po mirties?
- Apie tokius dalykus mes paprastai sužinome per žinias, – sumurmėjo Alicija. Nojus išgirdo, kaip fone ėmė tarškėti kompiuterio klaviatūra. – Jie pakankamai reti. Pamenu gal du atvejus per paskutinius dešimt metų. Ir aš jau matau, kur visi šie klausimai veda. Tavo pastate yra registruota viena pora. Marekas ir Kamila. Ar kažkuris iš jų panašus į užpuolimo auką?
- Tai ne Marekas ir Kamila, – paneigė Nojus. – Savo akimis jų nemačiau, tačiau Beata kalbėjosi su jais vakar. Abu atrodo sveiki ir laimingi. Verčiau patikrink 705-tą numerį.
- Oliveris Foras? – sumurmėjo Alicija po akimirkos. – Bet jis gyvena vienas.
Regis, SŽK gyventojų registras rodė daug išsamesnius duomenis, nei vieša duomenų bazė. Nojus dabar žinojo keistojo vyro pavardę.
- Ta proga paskutinis klausimas, – tarė jis. - Ar gyvenamos vietos registracija yra absoliučiai privaloma?
Šį kartą tyla užtruko daug ilgiau.
- Nojau, ar Oliverio Foro bute gyvena dar kažkas? – galop paklausė Alicija.

***

SŽK agentės nuotaika pasikeitė vos tik Nojus papasakojo visus pastaruosius įvykius. Jis nutylėjo savo įtarimus nujausdamas, jog kriminalistė bus sukaupusi nepalyginamai daugiau patirties. Pateikė tik faktus.
- Jei tai būtų bet kuris kitas atvejis, aš tiesiog užregistruočiau papildomą asmenį nekeldama triukšmo, – murmėjo Alicija, kažką spausdindama klaviatūra.
- Tačiau jūs registruojate nulinės kategorijos asmenis atskirai, – paspėliojo Nojus, – ir žinote, kur jie visi gyvena.
- Be komentarų, – atsikirto ji. Lyg būtų susidūrusi su įkyriu žurnalistu.
- Oho... Man dar neteko girdėti aiškesnio “taip”, ištarto kitais žodžiais, – nesusilaikė jis.
- Gerai, Nojau. Tavo istoriją išgirdau ir reikalą supratau. Bet dabar judviem metas liautis žaidus detektyvus, – pareiškė Alicija daug griežtesniu balsu. – Artimiausiu metu Oliverį patikrins mūsų žmogus. O judu užsiimkite reikalais, kurie nekeltų aliarmo mano telefone, gerai? Pažadu, jei aptiksime kažką išties blogo, aš pati paskambinsiu tau ir padėkosiu už iniciatyvą...
- Jis išeina iš pastato! – ūmai šūktelėjo Beata nuo palangės. – Jie abu. Oliveris išsiveda moterį į miestą!
- Ką? – po akimirkos Nojus jau stovėjo šalia mergaitės, žvilgsniu sekdamas jos pirštą.
Išties, tai buvo Oliveris. Ir jis iš karto atpažino jau regėtą moterį, kurią vyras vedė laikydamas už rankos.
- Kas ten vyksta? – paklausė Alicija. – Nojau?
- Regis, mūsų įtariamasis išsiveda žmoną į miestą, – atsiliepė jis.
Pakvėpuoti grynu oru? Ar dėl to, jog Oliveriui irgi nepatiko sutapimų skaičius?..
- Aš seksiu juos iš paskos! – Beata nušoko nuo palangės ir, nelaukdama atsakymo, išbėgo pro duris.
- Ką? Judu neseksite niekam iš paskos! – stūgtelėjo agentė kitame ryšio gale. – Ar ji jau pamiršo, kas nutiko su Audre Devero? Nojau, pasakyk jai...
- Alicija, ji jau išbėgo, – kantriai paaiškino Nojus, skubėdamas Beatai įkandin. – Ir... ir panašu, jog aš nepavysiu jos, nes liftas jau pajudėjo.
- Sušiktai neįtikėtina – plūdosi SŽK agentė. – Lik pastate, Nojau! Aš paskambinsiu į jos numerį ir liepsiu jai grįžti!
Nutrūkus ryšiui, jis akimirką dvejojo. Tačiau netrukus pasuko prie laiptų, ketindamas palaukti mergaitės prie įėjimo į pastatą. Nuojauta kuždėjo, jog paveikti Beatą grasinimais Alicijai vargu ar pavyks.
Ir išties, vos pasiekus pagrindinį įėjimą, jo telefonas suskambo dar kartą.
- Ji ignoruoja mano skambutį, – prakošė moteris nieko gero nežadančiu balsu.
- Turbūt nutildė telefoną, kad Oliveris neišgirstų. Ji pakankamai gudri, – linktelėjo Nojus. – Kol kas matau juos visus. Traukia tiesiai Ironijos aveniu, į dešinę nuo Bruno bokšto. Artimiausią sankryžą kirto tiesiai.
- Man atrodo, liepiau likti viduje? – urgztelėjo Alicija, tačiau tuoj pat giliai atsiduso. – Na nesvarbu. Nojau, privalai sulaikyti mergaitę. Aš patikrinau Oliverį Forą, jis dirba inžinieriumi Regijos Perimetre. Tai reiškia, jog jam pagal darbo pobūdį priklauso keli papildomi IP. Ir jeigu jis išties daro kažką blogo tai moteriai, jo IP gali būti daug aukštesnis nei pažymėta duomenų bazėje. Siūlau dabar pat panaudoti optimalią formą ir pasivyti Beatą, kol ji nepakliuvo į bėdą...
- Aš dar nė karto nenaudojau optimalios formos, – pertraukė jis. – Patarsi, kaip tą išmokti ypač greitai?
- Šūds... Aa... Gerai. Apsidairyk aplink save. Ar matai kokį nors nedidelį plyšį sienoje ar kur kitur?
- Plyšį... – Nojus lėtai apsuko ratą aplink savo ašį, dairydamasis. Jo nuostabai, Venecijos aplinka keistai stokojo plyšių. Net tarpai tarp akmens luitų jo daugiaaukščio sienoje buvo idealiai vienodi, be jokių statybos defektų. – Ar skylė gatvės žibinto ornamente tinka?
- Puiku. Dabar gerai pažvelk į tą skylę ir įsivaizduok, jog esi toks mažas, jog sutelpi į ją. Įsivaizduok save besislepiantį nuo kažkokio pavojaus tame plyšyje. Pavyzdžiui, nuo Oliverio.
- Jis neatrodo toks baisus, jog užsinorėčiau slėptis, – sumurmėjo Nojus.
Jo nuomone, Oliveris labiau panašėjo į vaiduoklį. Tokį, kuris pats slėptųsi nuo Nojaus spintoje.
- Įsivaizduok, jog Everestas ieško tavęs, kad nutvėręs išsiųstų atgal į Sapnų Sferą, – paslaugiai pasiūlė agentė.
Nojus atsiduso, tada pamėgino įsivaizduoti save, sutelpantį į minėtą plyšį. Ar jis privalėjo kažko bijoti, kad optimali forma suveiktų? Kol kas jis regėjo tik du atvejus, kai žmonės virto švytinčiais taškais. Audrė Devero “optimizavosi”, kad pasislėptų nuo savo aukų rūsyje ir užkluptų juos nepasiruošusius. Kitas atvejis įvyko tarpinėje stotyje, kai Srauto pašaukti keleiviai virto šviesos kamuoliais. Jie tikrai nieko nebijojo, nuo nieko nesislėpė ir tuo metu netgi nežinojo, kaip tą padaryti. Instinktas?
- Jei tau vis dar nepavyksta, tuomet greičiausiai dėl to, jog per daug galvoji, – pakomentavo Alicija kitame ryšio gale. – Tai kažkas panašaus į vaikišką norą tapti kuo mažesniu, kad išvengtum pavojaus. Man kitaip netgi sunku nusakyti šį procesą. Jis tampa gan įprastas vos po kelių bandymų...
- Gerai, aš plyšyje, – pertraukė Nojus, ūmai atsidūręs žibinto viršuje, tarp gerokai išaugusio ornamento metalo vingių. – Nežinau, kaip vis dar girdžiu tave, nes mano rankose tikrai nėra jokio telefono, juolab pačių rankų.
- Smulkmenos, – tarė Alicija. – Gerai. Dabar tu mažas ir sunkiau pastebimas. Pasivyk Beatą, kol ji dar nedingo iš akių. Neapribok savęs iki pėsčiojo greičio - optimali forma be vargo gali pasiekti kelių šimtų kilometrų per valandą greitį. Priversk mergaitę grįžti namo. Aš jau išsiunčiau jūsų kryptimi patrulį.
- Patrulis sulaikys Oliverį?
- Ne. Pirma bus atliktas tyrimas, pagal visas taisykles. Manyk, jog tavo parodymai pakankami, jog susirūpinčiau, tačiau nepakankami Oliverio sulaikymui. Man reikia daug rimtesnių įrodymų, Nojau. Atleisk.
Dar kartą paraginusi vaikiną paskubėti, Alicija nutraukė skambutį.
Mėgaudamasis naujais pojūčiais, Nojus pirma atsargiai pakilo virš alėjos medžių viršūnių. Atliko kelis staigesnius manevrus, stengdamasis perprasti navigaciją be kojų. Tada pastebėjo, jog alėja atrodo daug tuštesnė nei prieš kelias akimirkas.
Tiek Oliveris Foras su savo žmona, tiek Beata pradingo be pėdsakų. ]]> Fri, 27 Mar 2026 15:28:56 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261854.html http://rasyk.lt/kuriniai/261854.html Kūną, parklupdytą ant kietų akmeninių grindų, vis labiau kausto sąstingis. Ir siaubas, gniaužiantis vidurius.
Keliai skaudžiai remiasi į akmens briauną. Nutirpusios rankos surištos už nugaros. Sprando oda jaučiu jo šiurpą keliantį buvimą šalia-  sugniaužęs mano petį laiko sunkus sargybinio delnas.
Kita ranka nuleista palei šoną, akies krašteliu matau durklo ašmenis, atspindinčius gausybės žvakių liepsnų blyksnius. Salė išdabinta. Matyt neeilinė proga, mintyse karčiai šypteliu.
Mano galva paklusniai nulenkta, o žvilgsnis, įbestas į grindis, užstringa ties įtartinu įdubimu šlifuotame akmens paviršiuje. Negilus dubenėlis su ilgu grioveliu, spinduliu nusitęsiančiu link sosto pakilos, stūksančios apvalios salės vidury. Labiausiai nerimą keliantis yra šios nutekėjimo sistemos dugnas- šlykščiai rusvos spalvos. Gerklę užgniaužia  vimdantis suvokimas, kas nudažė šiuos latakus. Ir tai ne rūdys.
Iš padilbų vogčiomis apžvelgiu salę, savo likimo draugus, ratu suklupdytus suskaičiavau jų  aštuonis vyrus. Tvirti kūnai, sunkumų gerokai sutaršyti veidai- tikriausiai kariai. Už kiekvieno jų, kaip ir už manęs, stovi po sargybinį. Dar porą ginkluotų sargų saugo duris. Jie visi vienodai apsirengę, tačiau be kaukių, nė menkiausio bandymo slėptis. Matyt tai, ką daro, nelaiko gėdingu. Patalpoje esu vienintelė moteris. Galva ima svaigti, išpila šaltas prakaitas, drebu kaip košiant žvarbiam vėjui. Tulžis pakyla gerkle ir pradedu žiaukčioti. Sulaukiu stipraus kumščio smūgio į nugarą. Suprantu įspėjimą- nedrįsk gadinti to, kad ir kas čia vyksta. Įkvėpiu padriką oro gurkšnį, bandydama neapsivemti. Nenoriu sužinoti tokio savo akibrokšto pasekmes.
Galiausiai sudejuoja praveriamos sunkios durys.
Sienomis, kolonomis ir lubų skliautais nuaidi tvirti žingsniai-  pagaliau bent kažkoks sujudimas. Taku, vedančiu link sosto, lėtai žingsniuoja aukštas pusnuogis vyras. Keli sargybiniai, stovintys arčiau durų, pasitinka jį pagarbiai nuleisdami galvas. Iš nuostabos išpučiu akis- nejaugi tai tikrai gali būti JIS? Nepažįstu anei vieno mačiusio užkariautojų generolą, bent jau gyvų liudytojų po tokios akistatos paprastai nelieka, tačiau gandai apie jo kariuomenės negailestingumą neaplenkė nei vienų ausų Cinerijoje.
Ar tai tikrai gali būti pats Ksarijus? Knieti pažvelgti į veidą, įsižiūrėti atidžiai, kad jau pasitaikė proga, išvysti visų mūsų žemių sielvarto šaltinį.
Galiausiai, tai juk paskutinis vaizdinys, kurį regiu šiame gyvenime.
Basas. Aukštas ir tvirtas tartum pats būtų viena iš salės kolonų, tokių pat plačių pečių. Tiesus ir nepalenkiamas.
Juodi plaukai, išskusti ties pakaušiu, nuo kurio žemyn stuburu nusitęsia įmantrus tatuiruočių raštas, ir dingsta už juodų kelnių juosmens. Nuo diržo žemyn nutįsta ilgas juodas šleifas iki pat kulnų, besiplaikstantis valdovui žengiant. Turbūt kaži kokie ritualiniai rūbai?
Priartėjęs prie akmeninio sosto, vyras sustoja. Kurį laiką žiūri į jį nenusakomu tamsių akių žvilgsniu. Abejingas jo veidas akimirkai persimaino, jame kaip romaus baugaus vandens paviršiuje suraibuliuoja dvejonė? Pagieža, panieka? O gal man tik pasivaidena.
Galiausiai generolas, pabudęs iš trumpalaikio sąstingio, atsisėda sostan ir atsilošia. Tada sosto akmuo pradeda keistis. Atkaltės raižyti ornamentai tarytum atgyja. Pasigirsta pavieniai kitų kalinių nuostabos šūksniai. Ne, ne tarytum, jie atgyja iš tikrųjų! Gyvačių kilpos ima raitytis, gorgonų galvos, kaip nukirstos, nurieda į šonus, prasiskirdamos. Iš atsivėrusio tarpo išnyra išsišiepusi pilka būtybės galva- makabriška kaukė, sustigusi metamorfozėje tarp moters veido ir pabaisos. Jos kraupi burna dar labiau prasižioja, apnuogindama antrą ir trečią eilę aštriasmailių dantų.
Pasigirstą kūną veriantis šnypštimas, kaip šnypščia sužeistas pasiutęs žvėris, kaip šnypščia į vandenį panardinta įkaitus geležtė.
Chimera iššiepia klaikius nasrus ir įsikanda valdovui į pakaušį. Vyro kūnas ūmiai įsitempia, jis nešaukia, tačiau raumenys trūkčioja, žandikaulis tvirtai sukąstas, veidas blyškus kaip nebūties. Juodos akys žvelgia tiesiai į lubas. Jis kenčia.
Žiūriu į šį protu nesuvokiamą teatro spektaklį nuščiuvusi, prasižiojusi ir nė nekvėpuodama.
Atrodo šlykštu jausti žmogišką užuojautą šiam žudikui. Bet aš jaučiu. Tuo pat metu bijodama akimirkos, kai baigsis JO agonija. Nes tada, spėju, laikas kentėti ateis mums.

Mano lūpos pačios, vos krūpteldamos, pradeda melsti, kartodamos tą patį žodį- prašau prašau prašau... Begarsiai. Virpėdamos. Nežinau pati, ko meldžiu- košmaro pabaigos, pasigailėjimo- sau, mums, JAM?
Ašaros srūva veidu į burną per lupų kampučius. Iš kito salės galo pasigirsta aimana, peraugusi į kūkčiojimą, spėriai nutildytą buko smūgio dunktelėjimo.
Akimis atsiplėšiu nuo siaubingo nesuprantamo ritualo ir susirandu veidą priešais. Kalinys, parklupdytas kaip ir aš, tačiau kažkokiu būdu sugebėjęs išlaikyti ramybę.
Pusilgės tamsios sruogos krenta ant melsvų kaip upelis akių, dešinę veido pusę apraizgęs platus randas. Mūsų žvilgsniai susitinka. Jo veidas tampa mano inkaru šiame pragare, jo stiprybė- mano ramstis ištverti šį košmarą iki galo.
Man iš burnos veržiasi greiti trūkčiojantys iškvėpimai, žiūriu jam į akis, net tada, kai į mano plaukus įsikimba šiurkštūs pirštai ir, skaudžiai patempę, atlošia galvą, apnuogindami kaklą. Žiūriu nepaleisdama žvilgsnio. Jis irgi nenusuka akių. Man iš kairės pasigirsta šlykštus pjaunamos kremzlės garsas, trumpas riktelėjimas, o vėliau švokštimas, lydimas gargaliavimo. Šauksmas iš kitos salės pusės.
Prasidėjo!
Akys pačios metasi į šalį, ir, prieš užsimerkdama, spėju pamatyti, kaip sargybinis įgudusiu judesiu peiliu perskrodžia kaklą dar vienam iš kalinių. Kaip iš po ašmenų plūsteli purpuriniai purslai.
Taip stipriai užsimerkiu, kad skauda akis. Veidu srūva nebetramdomos ašaros, o krūtinę purto galiausiai ištrūkęs verksmas. Laukiu savo eilės. Ir tas laukimas trunka negailestingai ilgai. Girdžiu kaip vienas po kito aplink mane miršta žmonės.
Tačiau savojo durklo lyžtelėjimo taip ir nesulaukiu. Ūmiai krentu į nebūties prarają.

Tai viskas ką prisimenu prieš atsibusdama ant šaltų purvinų kameros grindų.

Išlikusioji.

Mergina sunkiai praplėšė akis. Burna išdžiūvusi. Troškulys juk įrodymas, kad ji gyva? Pati tuo netikėjo. Atsisėdo, apsičiuopė sopančią galvą, ieškodama žaizdos po smūgio. Juk būta smūgio? Būtent jį pajuto prieš prarasdama sąmonę?
Apsižvalgė savo narve, prieblandoje žvilgsnis nuslinko nelygiomis akmeninėmis sienomis, rūdžių išmargintomis grotomis. Negalėjo patikėti tuo, ką išvydo- durys buvo neužrakintos, paliktos šiek tiek praviros. Dar sykį suabejojusi ar tikrai nemirė, o čia ne pomirtinis sapnas, kažkokia iliuzija, skirta pasityčioti, atsargiai atsistojo ant kojų. Galva svaigo, todėl žingsniai nerangūs, kiek svyruojantys. Prisiartino prie durų vos ne ant pirštų galiukų, tylutėliai, būgštaudama, kad kas išgirs ir pagaus, bandančią pasprukti.
Bet nuogąstavimai buvo bergždžiai- tiek kitose kamerose, tiek koridoriuje nesimatė nei vieno gyvo. Apsižvalgiusi kiek leido grotos ir kalėjimo tamsa, palengva, stengdamasi netriukšmauti, užgulė ir pastūmė duris. Jos ir išties plačiau prasivėrė, sudejavusios aidu į tuščią koridorių.
Mergina sustingo, sulaikė kvėpavimą, įsiklausė. Tyla. Nesigirdėjo balsų, žingsnių, jokio krebždesio, nesimatė žibintų šviesų.
Tarytumei kalėjimas buvo visiškai apleistas. Kiekgi laiko ji čia pragulėjo? Juk negalėjo praeiti ilgiau kelių valandų? Ar dienų?
Šiek tiek įsidrąsinusi, bėglė palengva išsmuko iš kameros ir, prigludus prie sienos, pamažu patraukė išėjimo link. Bent jau ta kryptimi, kur atsiminė jo anksčiau būta, kai buvo nutempta iš kameros į ceremoniją. Ar išvis čia ta pati vietą, tas pats požemis? Atrodė panašus, tačiau tamsoje buvo neįmanoma užtikrintai atsakyti.

Bėglė.

Ji bėgo mišku nesigręžiodama, negaišuodama laiko įsitikinti, ar niekas nesiveja. Pirmyn ragino troškimas kuo toliau nutolti nuo tos krauju aplaistytos šunsnukių irštvos.
Neapleido netikrumo pojūtis, įtarumas, kodėl jos niekas nesulaikė? Net nepastebėjo! Nei išeinančios iš požemio, nei tvirtovės kieme. Sargybiniai ties vartais irgi buvo pasišalinę. Kažkur toli ji matė kareivių siluetus, kelis fakelų žiburius, bet jie buvo kitoje kiemo, iš kurio išsliūkino, pusėje. Gal iš tikrųjų ji žuvo kartu su visais toje prakeiktoje šventyklos salėje, ir jos nukraujavęs bežadis kūnas dabar guli ant šono ant tų nelemtų akmeninių grindų, o stiklinių akių žvilgsnis gręžiasi į paminklą primenantį sostą? Gal tik vėlė blaškėsi po mišką, tebebandydama išsigelbėti? Netgi jei tai ir buvo tiesa, nė neketindama pasiduoti, mergina toliau lėkė kiek tik nešė kojos, kliuvinėdama už medžių šaknų, kol žemos šakos vis talžė veidą pridengusias rankas. Tebuvo menkai apsirengusi, naktinė rudens vėsa skverbėsi pro lininius marškinius ir kelnes. Tačiau šiuo metu šaltis buvo nemotais. Kryptį, kuria pasirinko, nuspėjo tik apytiksliai. Kažkur šiauriau turėjo prasidėti kelias. Tikėjosi jį pasiekusi pajudėti link artimiausios gyvenvietės. Gal nebus sudeginta? Arba susiras kokią sutrešusio medžio drevę pernakvoti, ir kaip nors sulauks ryto. O ten, žiūrėk, dienos šviesoje, gims nuoseklesnis planas. Ne, ji nerizikuos kurti laužą. Jau geriau sustirs negyvai nei leisis vėl sugaunama.
Užsimiršusi savo pasvarstymuose kaip praleisti naktį, net neiškarto susivokė, kai per liemenį ją pagavo tvirtos rankos.
Mergina įlėkė tiesiai vyrui į glėbį. Tik pakėlus akis į jo veidą, pradėjo šaukti ir iš visų jėgų muistytis.
-          Ei ei, ramiau, ramiau sakau gi tau! Raminkis!
Smulkesnė, bet arši, beveik urgzdama pro sukąstus dantis, ji iš visų jėgų alkūne smogė vyrui į šoną ir puolė šalin, vos tik laikantys gniaužtai kiek atsipalaidavo. Galbūt nesitikėjo sulaukti tokio pasipriešinimo:
-          Ot išpera! – nusikeikė užpuolikas, ir mikliai sugavęs už rankos, vėlei timptelėjo artyn.
Tik šį kart jo elgesyje ir išraiškoje buvo mažiau priešiškumo. Stengdamasis pažvelgti merginai į veidą, kalbėjo kaip su įbaugintu žvėrimi:
-          Aš tikrai nelinkiu tau blogo, nusiramink gi! Ką veiki vidury miško?
Mergina vis dar įsitempusi, nepatikliai šnairavo, šnopuodama. Tylėjo.
-          Žiūrėk, aš tave paleisiu, tik nebėk, sutarta, - jaunas vyras palengva atgniaužė pirštus ant jos riešo, ir žengdamas žingsnį atgal, iškėlė rankas:
-          Kuo tu vardu?
-          Koks tavo reikalas? - atkirto.
-          Gerai, pardėkime kitaip, aš- Desmantas.
-          Arseidė, - trumpai tarstelėjo, atidžiai stebėdama vaikino judesius, jo rankas, kūno padėtį, laukdama menkiausių agresijos ženklų.
-          Arseidė sakai? Na va ir susipažinome. Tai ko lakstai akis išdegus, Arseidė?
-          Ne tavo nosiai!
-          Ooo, dar ir kaip mano! Matai, mes čia su draugais karą žaidžiame, žinai, kraštas blogų vyrukų užimtas. O tu kaip tik ir atskuodi pas mus iš priešų pusės.
Arseidė, kiek aprimusi apsvarstė savo galimybes. Desmantas tyčia paminėjo, kad ne vienas. Ir turbūt toli pasprukti nepavyks, net jei nuo jo pasisektų pabėgti. Arba niekšas pamelavo. Mergina negalėjo žinoti. Apsižvalgė- tarp medžių nesimatė kitų siluetų.
-          Gerai jau, pasakysiu, bet po to paleisi, - kiek įmanoma labiau užtikrintu balsu pradėjo derybas. Nors širdis viduje daužėsi į šonkaulius.
-          Apie tai mes spręsime pasikalbėję, - vaikinas išsitiesė, sunėrė rankas ant krūtinės, kiek palendamas galvą į šoną. Kaip tik tuo metu vėjas lyg tyčia tvoskė gūsį jam į nugarą, pašiaušdamas pusilges garbanas, pakeldamas jas piestu.
Arseidė vos susilaikė neprunkštelėjusi. Susivaldžiusi, atsiduso:
-          Buvau įkalinta tvirtovėje, bet man pasisekė pasprukti...
Išgirdus tokį prisipažinimą, Desmanto išraiška akimirksniu persimainė- tamsūs antakiai šoktelėjo aukštyn trumpa nuostaba, po kurios susiraukė netgi smarkiau, žvilgsnis tapo rūstesnis, įtarus. Ūmi vyro ranka vėlei sučiupo merginą už alkūnės:
-          Deja, lūšiuk, bet po šių tavo žodžių tikrai negalėsiu paleisti. Eini su manim.
Ir, suėmęs tvirčiau, nusitempė paskui save giliau į girią, kad ir kaip Arseidė spyriojosi.
Desmantas visgi nemelavo. Paėjus keliolika žingsnių, jiems atsivėrė nedidelė proskyna su laužavietę, aplink ugnį susėdę vyrai smalsiai pakėlė akis į atėjūnus.
-          Pasisveikinkit, vyručiai, turim viešnia. Paspruko nuo Aserų, sakosi.
Arseidės veidas persikreipė,  įpuolus iš vienų pavojaus gniaužtų tiesiai į sekančius.
Vienas augalotas barzdyla, kokių keturiasdešimties metų amžiaus- turbūt vyriausias iš vyrų- atsistojo nuo rąstgalio, užleisdamas vietą. Desmantas stumtelėjo merginą jos link.
-          Sėskis. Ir savo labui, pradėk kalbėti.
Mergina neramiai apsižvalgė, suvokdama, kaip stipriai įkliuvo. Vienintelė išeitis šiuo metu buvo daryti, ko prašoma ir tikėtis geriausio.
Atsargiai atsisėdo, suspaudusi kumščius ant kelių, sukaupusi visą dar likusią drąsa mestelėjo:
-          Klauskite.
-          Na tuomet klok viską nuo pradžių.
Arseidė užsimerkė, giliai įkvėpė. Ir išklojo. Išbėrė vienodu prikimusiu balsu, lyg perpasakotų iš svetimų girdėtus įvykius, lyg nebūtų buvusi jų dalyvė. Išklojo viską, ką sugebėjo prisiminti. Jos nepertraukinėjo, tik vyrų veidai, klausant merginos pasakojimo, darėsi vis labiau apsiniaukę. Kai kurių akyse regis netgi blykčiojo skausmo ir nusivylimo kartėlis.
-          Skiedi, - jai baigus kalbėti, piktai mestelėjo Desmantas.
Arseidė pakėlė į vaikiną akis:
-          Koks tikslas meluoti?...
-          Tai, pasak tavęs, jie visi negyvi. Mes čia juos vaduoti išsiruošėm, o tu sakai, pavėlavome? Pavėlavome, kad tave kur!
Desmantas, prišokęs prie merginos, pasilenkė taip arti, kad šnopavo į veidą. Vaikino akys paraudo- baltymus išpiešė smulkus kraujagyslių tinklelis aplink tamsiai rudas, beveik juodas raineles. Išraudo ir skruostai, o žandikaulio raumenys trūkčiojo, tvardant įtūžį:
- Ir tu vienintelė likai gyva, kaip kokia išrinktoji? Kas tu per viena? Neišsisukinėk!
Arseidė atšlijo, atsilošdama toliau nuo karšto kvėpavimo į veidą.
-          Aš... aš niekas. Eilinė vagilė, pasipainiojau po kojomis netinkamam niekšui netinkamu metu. Mane sučiupo ir įmetė į požemį. Prisiekiu, tai viskas ką žinau!
Kumščio smūgis nusileido ant rasto kamieno, visai šalia sėdinčios merginos šlaunies, bet jos nekliudė. Mergina visų kūnu krūptelėjo.
-          Iš kur mums žinoti, kad nesi jų šnipė? Kokį žaidimą čia žaidi?
-          Prisiekiu, - pasimetusiomis akimis Arseidė lakstė vaikino bruožais, - aš nieko nežaidžiu! Žinau tik tiek kiek pasakiau... Prisiekiu...
Jis dar kurį laiką gręžė ją žvilgsniu, tada atšlijo, ir nusikeikęs pro dantis, nusisukęs, nuėjo šalin.
- Man tai panašu į kliedesius…- sumurmėjo kažkuris iš vyrų.
- Mergaitei iš baimės prisivaideno, mažu ir pati savo žodžiais tiki…

Arseidė liko sėdėti ant rasto kraštelio, delnuose spausdama molinį dubenėlį garuojančio troškinio, kurį jai į delnus įgrūdo barzdyla. Ant pečių nugulė vilnonė skara. O ji tik bukai spoksojo į iš dosniai pasidalinto maisto styrantį šauktą- kąsnis nelindo burnon.
- Na ko tu taip susikrimtai? Neimk į galvą viso, ko prišnekėjo Desas, toks jau jis pas mus yra- karštakošis. Bet juk ir jį suprasti galima, šitaip sužinoti apie netektį...
Arseidė atidžiau sukluso.
- vyresniojo brolio... - pašnekovas toliau porino, - aš Domas, beje. O tavo retas vardas. Arseidė. Prisipažinsiu, dar nesu girdėjęs. Ir plaukų spalva tavo reta, kaip gėlių žiedai, nesu tokios irgi matęs...
Mergina suprato, kad karys savo kalbomis bando ją prablaškyti, pakelti ūpą. Tai jo tėviško rūpesčio dėka, jos pečiai nebetirtėjo iš šalčio. Arseidė tvirčiau įsisupo į skarą.
- Žinai, ne mano reikalas tau pasakot, mergyt, bet Rikaras buvo jam kaip tėvas. Auklėjo, mokė kautis. Toks jau jis buvo, mūsų Rikaras... geresnio vado ir nebūtum radęs, bet dabar šioji pareiga užgulė Desmanto pečius, tikiuos jam pavyks po tokios žinios nepalūžti...
Rikaras. Išgirdus vardą, merginos viduje kažkas sukirbėjo. Kažkas pažįstamo, vos užčiuopiamas prisiminimas, kuris akimirksniu vėlei išsprūdo pro pirštus. Domo balsas skambėjo lyg nutolęs.
- O tu valgyk valgyk, nežiopsok. Tau reik atgaut jėgas, nežinia kiek kalėjime prakiurksojai, vargu ar ten maitino ... -  platus delnas draugiškai patapšnojo jos nugarą.
Arseidė dėkinga linktelėjo.

Tačiau pati akimis susirado jaunąjį maištininkų vadą, kuris, baigęs pokalbį su bendražygiu, patraukė giliau už palapinių. Padėjusi taip ir nepaliestą maisto dubenėlį, nusekė paskui. Pasiekusi palapines, sustojo. Išmušė raudonis suvokus, į kokią nepatogią padėtį gali pakliūti, todėl nusprendė luktelėti vaikino. Ir tik nesulaukus jo grįžtant keletą ilgų minučių, ryžosi paieškoti toliau.
Rado jį svaidant peilius į medžius, kiek atokiau stovyklavietės.
- Desmantai, - pašaukė vaikiną, kuris visų kūnu krūptelėjo, išgirdęs artėjančios merginos  balsą.
- Atleisk man, aš... aš nežinojau.
- Nereikia man tavo užuojautos, - sausai burbtelėjo ir paleido į medžio kamieną peilį- ašmenys giliai įsmigo į medieną.
- Treniruojasi?... ar lieji pyktį? - nedrąsiai, bet taip pat taikliai smeigė mergina.
Ūmiai atsisukęs, Desmantas žybtelėjo akimis:
- Ko tau?
- Aš juos mačiau, mačiau jų veidus prieš mirtį... kalinių. Nesijaučiu kalta, kad išgyvenau. Bet patikėk, tikrai nenutuokiu, kodėl būtent manęs pasigailėta.
Arseidė nuleido akis į savo sunertus pirštus, kuriais gniaužė skaros kraštą.
Maištininkų vadas tik tylomis linktelėjo.
Vėlei nusisukęs, paleido peilį į kamieną. Šis atsimušė ir žnektelėjo ant žemės palei šaknis.
Arseidė dar pastypsojusi kurį laiką, jau sukosi eiti, tačiau visgi buvo sulaikyta jo b ]]> Wed, 25 Mar 2026 22:19:53 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261845.html http://rasyk.lt/kuriniai/261845.html 42. Meilė Venecijoje (2)


Nojus tik dabar atkreipė dėmesį, jog bibliotekoje, palei visą perimetrą buvo įrengta daugybė durų, vedančių į mažus, individualius kambarius. Praėjęs kelis tuzinus tokių durų, Hermis pravėrė vienas iš jų ir pakvietė Nojų su Beata užeiti.
Privatus kambarys buvo nedidelis, skirtas maždaug pusei tuzino žmonių. Įrengtas labai jaukiai ir prašmatniai, it būtum nužengęs į Viktorijos laikų privačią biblioteką. Vos vienas siauras langas, pro kurio spalvingą mozaiką prasiveržė dienos šviesa. Visi baldai tamsaus medžio, o sofa ir keli foteliai apmušti kraujo raudonumo velvetu. Lentynos ir knygų spintos jau lūžo nuo įvairiausio storumo knygų, kurių pavadinimai silpnai spindėjo aukso raidėmis. Vientisą stilių iškraipė tik keli nešiojami kompiuteriai, besiilsintys ant tamsaus riešutmedžio stalo. Išvydusi juos, Beata net suplojo delnais.
- Nekreipkite dėmesio į visas tas knygas, – Hermis parodė į lentynas. – Šitos tik dėl grožio, interjero dalis. Visi nešiojami kompiuteriai veikia, naudokitės jais kiek tik norite. Jie veikia visoje bibliotekos teritorijoje, tad jei ateityje susirasite daugiau draugų, galėsite juos nusinešti į kitą privatų kambarį. Bet turėkite galvoje, jog jie automatiškai sugrįš į savo vietas, jei mėginsite išsinešti juos iš bibliotekos.
- Šioje spintoje, – Hermis pravėrė dvivėres duris, – rasite papildomą įrangą. Yra atskiros klaviatūros, pelės, taip pat ausinės, jei sugalvosite žaisti kompiuterinius žaidimus ar žiūrėti filmus. Štai projektorius, jei norėsite žiūrėti kino filmus dideliame ekrane. Ekranas štai ten, suvyniotas ant sienos. Jei prireiks pagalbos su visa šia įranga, pirmiausiai kreipkitės į mane. Nemėginkite belstis į kitus kambarius, nebent pažįstate ten esančius asmenis bei esate garantuoti, jog jie nesiskųs jūsų elgesiu.
- Judu galite rezervuoti šį kambarį dviem nepertraukiamoms savaitėms, – bibliotekininkas atsivertė užrašų knygelę. – Tai ilgiausias terminas, po kurio privalėsite daryti tokio pat ilgio pertrauką. Iš anksto perspėju, jog apsigyventi čia neribotam laikui nepavyks, kad ir kaip to norėtųsi. Tokios taisyklės. Todėl nuspręskite protingai.
- Jei rezervuosime šią vietą trims paroms, pertrauka taip pat bus trys paros? – pasitikslino Nojus.
- Taip. Pertraukos laikas lygus rezervacijos laikui. Yra viena išimtis - jei atvyktumėte momentinei konsultacijai, tokiu atveju rezervacija neįvyktų visai ir laikas nebūtų skaičiuojamas. Bet man dar neteko sutikti žmogaus, kuris norėtų panašios paslaugos. Tai judu jau nutarėte? Man žymėti tris paras?
- Šešias! – kaipmat pareiškė Beata, sukdama gūžtą minkštame fotelyje, su nešiojamu kompiuteriu rankose.
- Trijų turėtų užtekti, – linktelėjo Nojus.
- Ei! – užprotestavo mergaitė.
Hermis mandagiai kostelėjo.
- Judu galite registruoti skirtingą laiką. Tris ir šešias paras. Bet turėkite galvoje, kad vos tik šie duomenys bus užregistruoti, jūs privalėsite laikytis grafiko ir daryti atitinkamo ilgio pertraukas.
- Bet... tai reikštų, jog kitą kartą mes negalėsime atvykti kartu, – subambėjo Beata. –  Gerai, keturios paros! Abiems!
Nojus atsiduso.
- Gerai. Tebūnie keturios, – linktelėjo jis.
Mergaitė plačiai nusišypsojo, laimėjusi mažą pergalę.
- Keturios paros, – pasižymėjo Hermis. – Dabar dėl knygų ir informacijos. Iš anksto pasakysiu, jog ta pati informacija egzistuoja tiek lentynose, tiek bibliotekos serveryje, tad čia tėra skonio reikalas, kas jums geriau – kompiuterių ekranai ar popierinės knygos. Jei jus domina konkreti informacija, tiesiog pasakykite man ir aš surinksiu jums atitinkamą literatūrą. Arba, jei neturite jokio aiškaus tikslo, galite naršyti patys. Tiek serveryje, tiek bibliotekos lentynose, – Hermis pamojo durų kryptimi.
- Mane domina išsamesnė Regijos ir Srauto istorija, – pasakė Nojus. Jis buvo iš anksto nutaręs, ko griebsis pirmiausiai. – Tada praverstų koks nors geras žinynas apie Nostalgiją...
- Oho. Judu jau žinote apie Nostalgiją? – kilstelėjo antakį Hermis. – Naujokai paprastai sužino apie ją tik praėjus vienam ar kitam mėnesiui.
- Žinome, pabuvojome... – linktelėjo Nojus, nenorėdamas gilintis į tenykščius nuotykius.
- Mes super protingi, – pareiškė Beata visiškai rimtu veidu.
Bibliotekininkas akimirką tylėjo, pakaitomis nužiūrinėdamas tai vieną, tai kitą nieko neišduodančiu žvilgsniu.
- Taigi, – atsitokėjo netrukus. – Srauto istorija, Nostalgija... Dar kas nors?
- Gildijos, – lenkė pirštus Nojus. – Ar egzistuoja kokie nors “patarimai žaliems”, kaip tapti nariais?
- Ne, nemanau, – papurtė galvą Hermis. – Šią informaciją lengviau rasti socialiniuose tinkluose. Arba tiesiog apsilankyti pačioje gildijoje. Informacija nuolat keičiasi, nėra tikslo leisti knygas šiuo klausimu. Ar tai būtų viskas? Gal panelė norės ką nors sužinoti?
- Jau radau viską, ko man reikia, – parodė į kompiuterį Beata. – Labai ačiū.

***

Taigi, jiedu praleido kitas kelias valandas tylioje, bet labai informatyvioje draugijoje. Nojus netrukus atrado, jog popierinės knygos jam patiko daug labiau nei kompiuterio ekrano švytėjimas. Netgi popierius atrodė panašus į tikrą popierių. Šiugždėjo tarp pirštų ir atrodė, jog suplyš trūktelėtas stipriau. Nojus neketino patikrinti, ar taip nutiks iš tiesų. Atrodė nemandagu.
Beata... Sprendžiant iš kompiuterio skleidžiamų garsų, ji vėl su kažkuo susirašinėjo.
- Žinai, buvai teisus, – galų gale pravėrė burną mergaitė.
Nojus kilstelėjo akis nuo knygos.
- Tu apie ką?
- Apie vaikų skaičių Nostalgijoje. Ar tiksliau – apie vaikiškai atrodančių asmenų skaičių. Mane jau kelis kartus perspėjo, kad saugočiausi. Ten labai populiarios jaunai atrodančios moterys. Ypač tos, kurios atrodo per jaunos. Net jei joms jau po penkiasdešimt ar net visas šimtas metų. Matai? Teisingai sakiau, jog pedikų skylė.
- Matyt kažkoks vietinis pomirtinis fetišas, – linktelėjo Nojus. - Ar dar ką nors radai?
- Aha. Regijoje mano bendraamžių nėra ypač daug. Mes tipo reta rūšis, ar panašiai. O dar mažiau yra šeimos narių, kurie susitiktų vienas kitą po mirties. Statistiškai ypač maža tikimybė, bet ji egzistuoja. Visų pirma, šeimos nariai retai kada miršta kartu. O net jei ir miršta, vėlgi maža tikimybė, kad visi įveiks  Gaudemundos testą. Ir net jei visiems pavyktų įveikti testą, jie sugaištų skirtingą laiką išeidami iš Sapnų Sferos. Taigi, ir į Regiją atvyktų skirtingu laiku, gal net į skirtingas vietas. Ir pameni, kas nutiko toje tarpinėje stotelėje?
- Ne visi praėję testą atvyksta į Regiją, – sumurmėjo Nojus.
- Būtent. Aš... čia truputį pasigyriau, jog atvykau į Regiją kartu su broliu, – raustelėjusi Beata caktelėjo liežuviu. – Ir niekas nepatikėjo. Jaučiu, tas bičas su juokinga skrybėle irgi nepatikėjo...
- Mateo, – murmtelėjo Nojus, galvodamas apie kažką kita.
- Aha, šitas.
- Taigi, laikantis tavo šeimos narių teorijos, toji moteris iš mūsų daugiabučio beveik neturėjo šansų susitikti savo vyrą po mirties, – tarė jis. – Nes jos atveju papildomai prisideda liga, kuri sumažina tikimybę dar labiau.
- Ar esi tikras, kad ji tikrai to vyro žmona? – paklausė Beata.
- Oliveris ją pavadino žmona, – trūktelėjo pečiais Nojus. – Atrodė nuoširdžiai susirūpinęs jos būkle. O ji nei patvirtino, nei paneigė. Neturėjau jokių priežasčių įtarinėti. Išskyrus dabar...
Jis padėjo knygą ant stalo ir pakilo nuo sofos.
- Tu kur? – susidomėjo Beata.
- Pasikonsultuoti su mūsų geruoju bibliotekininku.

***

Hermio ir vėl nebuvo registratūroje, tad Nojui teko dar kartą naudoti skambutį. Kuris veikė nepriekaištingai – vos už pusės minutės bibliotekininkas atskubėjo su žibintu rankoje.
- Jūsų skaitymo greitis tikrai įspūdingas, – pajuokavo Hermis. – Keturios knygos per mažiau nei tris valandas, oho.
- Ir man dabar labai praverstų jūsų konsultacija, – linktelėjo Nojus. – Ta pati, kurios dar niekas neprašė. Ketinu būti pirmas.
- Įdomu. Turbūt mieste vyksta kažkoks bibliotekų sportas, apie kurį nieko nežinau... – Hermis atsisėdo už savo stalo ir įjungė monitorių. – Taigi. Kuo galėčiau tamstai padėti?
- Ar žinote kokias nors ligas, kurios gali persikelti čionai po mirties?
- Į Srautą? – pasitikslino Hermis. – Iš gyvųjų pasaulio? Tokios neegzistuoja.
- Jūs įsitikinęs? Net nepatikrinote savo kompiuterio...
- Nes nėra ką tikrinti, – nusišypsojo bibliotekininkas. – Regijos bibliotekose nerasite nė vienos ligų enciklopedijos, nes čia Srautas. Čia fizinės ligos neegzistuoja, Nojau. Regijoje taip pat nerasite nė vienos ligoninės ar gydytojo.
- Nė vieno? – neatlyžo Nojus. – Net ir psichiatro?
- Esu tikras, jog Regijoje pilna psichiatrų, kaip ir visų kitų profesijų atstovų, tačiau vargu ar bent vienas praktikuoja. Kaip jau sakiau, fizinės ligos yra fizinio pasaulio reikalas. Vos tik patenkate čionai, visa tai tampa nebeaktualu.
- Bet jei, tarkime, asmuo kenčia nuo Alsheimerio ar demencijos...
- Šios nervų ligos yra fiziniai apribojimai, – kantriai aiškino Hermis. – Jei asmuo miršta sirgdamas panašiomis ligomis, jų atmintis gali būti šiek tiek iškraipyta ar fragmentuota, tačiau visi mąstymo procesai Sraute beregint atsistato, vos tik fiziniai apribojimai išnyksta. Tiesą sakant, apie tai yra parašyta pora veikalų, galiu jums surasti kopijas...
- O kaip dėl silpnaprotystės? – nekreipė dėmesio į pasiūlymą Nojus. – Palaukite, nesakykite... Toks žmogus nepraeitų Gaudemundos testo, tiesa?
- Tikrai taip, – linktelėjo bibliotekininkas. – Tokie testo dalyviai paprastai išsiunčiami į Srauto žiotis... Ar jūs klausiate, nes turite galvoje kažkokį konkretų atvejį?
- Viena iš mano kaimynių turi tam tikrą sutrikimą... – linktelėjo Nojus. – Jos vyras tvirtina, kad ji mirė jau sirgdama ir kad proto liga persikėlė čionai... – jis pasikrapštė galvą. – Klausykite, o ar yra kokia nors informacija apie nulinę IP kategoriją ir jai būdingas savybes?
- Nulinę IP kategoriją? – Hermis sužiuro į Nojų truputį nustebęs. – O jūs gerai informuotas, kaip visiškas naujokas.
- Turiu porą... beveik patikimų informatorių, – išsisuko Nojus.
Alicija ir Everestas. Jis neketino skambinti SŽK pareigūnams tik dėl vieno nepagrįsto įtarimo.
- Nulinė kategorija Regijoje yra retas reiškinys, – tarė Hermis. – Bet tai nėra liga. Tai yra stiprus informacijos bei įgūdžių apkarpymas, kai auka išgyvena pasikėsinimą. Fizinio pasaulio atitikmuo turbūt būtų silpnaprotystė, bet gal ne tokia akivaizdi forma. Nulinei kategorijai priklausantys žmonės vis dar laikomi pilnaverčiais Regijos piliečiais. Jūs greičiausiai net nepastebėtumėte skirtumo.
- Taigi... tos moters atvejis yra kažkas kita? – sumurmėjo sutrikęs Nojus.
- Na, aš nemačiau jos savo akimis, – Hermis skėstelėjo delnais. – Negaliu nieko tvirtinti. Bet jei tikrai manote aptikęs medicininį fenomeną, siūlyčiau kreiptis į Srauto Fizikos gildiją. Arba į žurnalistus.

* * *

- Mes privalome kreiptis į žurnalistus! – pareiškė Beata, išklausiusi trumpą Nojaus ataskaitą. – Įsivaizduok, jei tai iš tiesų retas, dar nežinomas atvejis ir tos moters istorija taps sensacija! Gal mes gautume kažkokią premiją, ar net po visą kompiuterį?
- Gal tu liausiesi su tais kompiuteriais? – atsiduso Nojus. – Jau turi telefoną, televizorių ir planšetę.
- Aha, tikrai. Planšetę su tam tikrais nepatogumais, – bambėjo nepatenkinta mergaitė, reikšmingai dėbčiodama į Nojų.
- Jaučiu, jog dabar būtų pats laikas skambinti Everestui ar Alicijai... tačiau nenoriu jų trukdyti be tikrai rimto reikalo.
- Tikrai manai, jog tas Oliveris kažką daro savo žmonai? – surimtėjo Beata. – Tau neatrodo, jog tai yra pernelyg neįtikėtina? Vos prieš porą dienų mes susitikome Audrę Devero, o dabar susiduriame su dar vienu kriminalu? Ir dar tame pačiame pastate, kur gyvename? Kur mus užregistravo pats Everestas?
- Aha... – numykė Nojus. – Kai taip sakai, skamba tikrai neįtikėtinai...
- Būtent! Nebent Everestas mus tyčia užregistravo į kažkokią lindynę, kurios nenorėjo niekas kitas. Lažinuosi, jis būtent tai ir padarė. Atsilygino už visus tuos paukščius ir žinduolius, kaip koks mažvaikis...
- O gal Hermis visgi teisus, – svarstė Nojus. – Gal mes per daug galvojame ir tos moters atvejis išties medicininis, apie kurį niekas nieko dar nežino...
Tačiau jis pats nepatikėjo savo žodžiais. Buvo dar kažkas, kas nedavė jam ramybės. Kažkokia smulkmena, praslydusi pro visus jo šešiolika IP. Kas atrodė labai keista. Matyt labai maža smulkmena, jei praslydo.
- Dabar pirma valanda dienos, – jis žvilgtelėjo į telefoną ir pakilo nuo sofos. – Oliveris turėtų būti darbe. Manau, mums vertėtų grįžti ir patikrinti tą moterį dar kartą.
- Rimtai? Verčiau skambink Everestui, kad jis patikrintų už mus, – nesutiko Beata. – Sakau tau, tai to prakeikto agento kaltė! Mums tikrai reikėjo kraustytis į kitą miestą!.. Ei, palauk. Aš irgi einu!

* * *

Jiedu paliko biblioteką praleidę joje vos keturias valandas. Nustebęs Hermis kilstelėjo antakį ir priminė jiems apie kambario rezervacijos terminą. Jie vis dar galėjo netrukdomi grįžti per sekančias keturias paras.
Nusileidusi į pirmą aukštą, Beata atsisveikino su Zeta, kuri vis dar žaidė savo žaidimą ir teatsakė irzliu urgztelėjimu.
Žingsniuodamas alėja, Nojus stengėsi kuo atidžiau prisiminti visus įvykius, sekusius po susitikimo su Oliverio žmona. Dabar jo atmintis buvo beveik fotografinė, tad smulkmenų buvo išlikę labai daug. Deja, šešiolika IP negarantavo, jog visa ta informacija bus panaudota ypač efektyviai. Keistas nerimas galėjo būti susijęs su bet kuo, net daug ankstesne patirtimi.

Ne, palauk... Šis nerimas galėjo atsirasti tik tada, kai keitėsi pati informacija. Kažkas tuo metu buvo susieta pasąmoningai, be mano žinios. O tokių akimirkų buvo palyginti nedaug. Susidūrimas su sergančia moterimi ir jos vyru. Beata, atskubėjusi į mano butą planšetei iš paskos. Tada biblioteka. Pokalbis su Zeta, pokalbis su Hermiu. Dar vienas pokalbis su Hermiu privačiame kambaryje. Beatos pastaba apie Nostalgijos vyrų fetišą. Beatos šeimos narių teorija, kuri privertė pergalvoti Oliverio žmonos situaciją iš naujo. Tada konsultacija su Hermiu. Vėl pokalbis su Beata privačiame kambaryje – ir nerimas...
Ne, palauk... Tas nerimas egzistavo anksčiau, dar negrįžus į privatų kambarį. Taigi, Hermis? Ką tokio pasakė Hermis, kas galėjo sukelti nerimą? O gal padarė? Parodė? Neparodė? Nutylėjo?..

Jo mintis nutraukė laiptai į Bruno bokšto foje. Nojus net nepastebėjo, kaip jiedu grįžo namo. Jis užkopė laiptais ir jau ketino traukti tiesiai prie lifto, kai netikėtas vaizdas privertė stabtelėti.
Kitame foje gale lifto durys buvo plačiai praviros. Lifte stovintį žmogų Nojus pažino iš karto. Oliveris. Grįžęs iš darbo daug anksčiau nei vakar.  Sulinkęs nuo savo rūpesčių ir įbedęs žvilgsnį į telefoną delne.
- Palaukite! Laikykite duris! – šūktelėjo vyrui Beata, paspartindama žingsnį.
Oliveris kilstelėjo akis nuo telefono ir sužiuro į mergaitę. Tada į Nojų. Durims pradėjus vertis, jis neištiesė rankos ir nesulaikė jų. Tiesiog žiūrėjo it kokia pelėda, kol durys užsivėrė visiškai.
Liftas ėmė kilti. ]]> Wed, 25 Mar 2026 20:39:59 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261844.html http://rasyk.lt/kuriniai/261844.html - Jei reikės, tai ir iškasim. Tik abejoju, kad bus taip paprasta.
- Taip. Mes jau paveikti. Net prisiartinti sudėtinga.
Toliau jojo tylėdami, kol galiausiai pasiekė Cerbos dvarą.
- Na, ir kas toliau?
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais Naktižiedė. – Kol kas nieko nejaučiu. Arba jo čia nėra, arba neišsiduoda. Ir nežinia, ko ir kaip paklausti.
- Bet gi turėtų kas nors tą dvarą prižiūrėti. Nors bobulė kokia…
- Turėtų, - sutiko burtininkas. – Tik kur tą kažką rasti? Atrodo taip, tarytum dvare nė gyvos dvasios.
Tačiau vartai buvo atviri, tai burtininkai ir patraukė link pagrindinio pastato.
- Čia nieks negyvena! – pasigirdo skambus mergaitiškas balsas.
Naktižiedė apsižvalgė. Ant suolelio šalia rožių krūmo sėdėjo kokių penkiolikos metų mergaitė. Rožynas buvo pusiau nuravėtas. Ji, matyt, ilsėjosi.
- Telaimina tave tavo dievai, mergele, - nusišypsojo Naktižiedė. – Tai ką gi tu čia veiki, jei jau dvare niekas negyvena?
- Tai jos kilnybės Cerbos sesuo pasamdė mus dvarą prižiūrėti.
- Aišku. Tai ta… sesuo dažnai čia užsuka?
- Taip. Kartais net kelias dienas su vaikais pabūna. Aplanko kapą sesers. Tik…
- Kas? – įsiterpė ir Margenis.
- Paskutinį kartą į kriptą niekaip įeiti negalėjo.
- Kaip gi taip?
- Nežinau, - truktelėjo pečiais. – Krapštėsi ilgai apie duris. Paskui žynį kvietėsi. Bet ir tas niekuo nepadėjo. Sakė, kitą sykį burtininką atsiveš.
- Tai burtininkai jau čia, - pareiškė Naktižiedė lipdama nuo žirgo.
Margenis pasekė jos pavyzdžiu. Ir abu patraukė prie kriptos. Už poros žingsnių Naktižiedei ėmė dilgčioti delnas, o Margeniui – svaigti galva. Tačiau po kurio laiko turėjo visai sustoti. Burtininkei vėl prasidėjo haliucinacijos. Ji išsitraukė kalaviją ir ėmė kovoti su kažkuo nematomu, o po akimirkos puolė Margenį. Viena laimė, kad šis, nors ir blogai jausdamasis, spėjo pasitraukti į šalį. Bet kojos susipynė, griuvo ir apsivėmė. Todėl keturiom ėmė šliaužti tolyn nuo kriptos. Naktižiedė vis dar kovojo su įsivaizduojamais priešais.
Kai burtininkui kiek palengvėjo, jis ėmė šaukti Naktižiedę, tačiau ši nereagavo. Tada griebė žemės grumstų saują ir pradėjo mėtyti į burtininkę. Šioji atsigręžė ir ėmė artintis, gręždama jį paklaikusiu žvilgsniu. Bet Margenis jau buvo pasiruošęs: išmušė ginklą, nutvėrė už rankos ir patraukė tolyn nuo kriptos.
Abu suvirto ant žolės ir kurį laiką gulėjo gaudydami kvapą.
- Puoliau tave? – pagaliau paklausė Naktižiedė.
- Na, ne mane. Kažką ten ką matei.
- Taip. Puolė juodieji raganiai.
- Mat kaip…
Kurį laiką abu tylėjo.
- Tai ką darysim? – galiausiai paklausė Margenis. – Atrodo, taip paprastai nepasiseks.
- Aš galvoju, kad man teks įeiti taip, kaip tik aš galiu.
- Išprotėjai?!
- Turi geresnį pasiūlymą? Tu su savo transformacijom tai tikrai negalėsi.
- Galiu eiti šiaip. Galai nematė to galvos skausmo ir pykinimo.
- Nejuokink, - silpnai šyptelėjo. – Niekur tu nenueisi ir nieko nepadarysi. Jis labai stiprus, o mes jau labai nusilpę.
Margenis dar norėjo ginčytis, bet suprato, kad burtininkė teisi.


- Motina Gabija padėk…
Burtininkė pasiėmė Šventąją ugnį ir didžiuliu liepsnos sūkuriu įsiveržusi į kriptą ėmė deginti viską aplinkui. Aplinkui degė, lydėsi, sproginėjo. Kriptos durys išlėkė lauk, o sprogimo banga trenkė Naktižiedei į nugarą. Ji krito, trenkėsi galva į marmurinį postamentą ir prarado sąmonę.
Kai tik kriptos durys išvirto, Margenis puolė vidun. Dusdamas nuo karščio ir dūmų surado burtininkę ir išnešė laukan. Naktižiedės kvėpavimas buvo trūkčiojantis, o viena veido pusė, nors tai atrodė neįtikėtina, apdegusi.
Iš kriptos veržėsi dūmai ir liepsnos liežuviai, su kuriais išniro deivė Gabija.
- Kokias čia nesąmones išdarinėjat?! Kad jus kur Perkūnas nutrenktų! – deivė tiesiog kibirkščiavo iš pykčio. – Prašo pagalbos ir neria stačia galva atsakymo nelaukus. Ir tu! Maniau, kad Miškinio sūnus ne toks karštakošis!
- Galima pamanyti, kad būčiau galėjęs ją sulaikyti! – piktai atšovė Margenis. – Kita vertus, aš jai ne auklė!
Deivė tuo tarpu apžiūrėjo dukrą.
- Blogai. Ją apdegino Šventoji ugnis. Čia jau tik Aušautas galės padėti. Aš ją paimsiu. O tu, Miškinio sūnau, keliauk namo.



Karčiama ūžte ūžė. Tokiu metu darbo netrūko. Viduje buvo prikūrenta ir prirūkyta. Dvokė prakaitu, prastu tabaku ir pigiu alumi. Čia rinkosi kumečiai ir prastos reputacijos perėjūnai, kurių po Didžiosios gyvatės metų priviso devynios galybės. Dėl to dažnai kildavo peštynės. Ir padorūs žmonės čia retai užsukdavo. Gliva bėgiojo nuo stalo prie stalo suplukusi, vis stengdamasi išsisukti nuo kibių vyriškų rankų. Jai nepatiko smaili vyrų žvilgsniai. Tačiau ką turėjo daryti? Darbo per šimtą varstų nebuvo. O iš ūkelio, kuriame dabar kuitėsi jos vyresnysis brolis, nepragyvensi. Tėvai seni, ligoti. Teko suktis.
Gliva prileido iš statinės tris bokalus alaus. Tą akimirką su trenksmu atsilapojo durys. Ir vidun įėjo du vyrai. Aukšti, gerai sudėti, turtingai atrodantys. Karčiama akimirkai pritilo. Atvykėliai atrodė turtingi ir nepavojingi. Ginklų, rodos, neturėjo. Ir visi buvo jau benusisuką, kai atvykėliai nusimetė gobtuvus. Per karčiamą nuvilnijo šurmulys. Vienas buvo juodaodis, kokių šiuos kraštuos niekas neregėjo. Be to, jo plaukai buvo mėlyni ir supinti į galybę plonų kasyčių. Kito atvykėlio plaukai buvo žali, surišti į gana storą „arklio uodegą“. Atvykėliai, nekreipdami dėmesio į aplinkinius, patraukė prie Glivos.
Mergina nesutriko. Prieš Didžiosios gyvatės metus ji dirbo miestelyje nakvynės namuose. Ten sutiko visokių keistuolių. Įprato juos priimti tokius, kokie yra.
      - Labą vakarą, ponai, - nusišypsojo mergina. – Malonu, kad užsukote…
Žaliaplaukio veidu perbėgo kažkas panašaus į šypseną:
      - Telaimina tave Praamžis, mergele…
Ir vyras sudėjo apsauginį ženklą.
Gliva nustebusi kilstelėjo antakius:
      - Kaip liepsi į tave kreiptis?
      - Vadink mane ponu Margeniu. O mano draugas – ponas Iseitis. Tačiau jis nemoka mūsų kalbos.
      - Gerai, ponas Margeni. Ko pageidausi?
      - Mes norime pavalgyti. Ir vyno. Be to, mes ruošiamės čia nakvoti.
      - Gerai. Ar norėsite vieno kambario?
Žaliaplaukis pasisuko į bičiulį. Jie kelias akimirkas tarėsi. Tada burtininkas pasakė:
      - Geriau būtų vienas kambarys. Kompanija čia neatrodo draugiška.
      - Tai jau taip… - atsiduso Gliva. – Tačiau vienam kambary nebus labai patogu. Geriausius mes jau išnuomojome.
      - Nesvarbu! Pratę visaip. Vienam paklok lovą, kitam – ant grindų.
      - Gerai, pone Margeni.
Mergina puolė į virtuvę. Svečiai buvo tikrai ypatingi. Šiais laikais burtininkai retai beužsukdavo. Jų pasirodymas teikė ramybę. Nors toms kelioms valandoms ar dienoms.
Tuo tarpu Juodosios magijos Magistras Margenis įsitaisė prie stalo su savo mėlynplaukiu bičiuliu. Jo kalavijas ir Iseičio keistas lenktas kardas ramiai ilsėjosi makštyse, paslėptose plačių apsiaustų klostėse. Jie vis dar atrodė kaip du keistoki keliautojai.
Tiesą sakant, Margenis ir jo bendrakeleivis nebuvo draugai. Jie netgi nebuvo gerai pažįstami. Praėjus kuriam laikui po Didžiosios gyvatės metų ir pailsėjęs po nuotykių Vijūno dvare Margenis nusprendė pasinaudoti Amžinųjų patarimu ir vykti į mėlynplaukių šalį. Jis nežinojo kur ta šalis yra, todėl pradėjo teirautis Gildijos narių. Kurį laiką jam nesisekė. Pagaliau per pasiuntinį gavo žinią iš Baltosios magijos Magistrės Kidūkos. Ji rašė, kad turi svečią – magą Iseitį. Jis yra mėlynplaukis ir keliauja namo. Todėl, rašė burtininkė, jis galėsiąs keliauti kartu. Tik teksią paskubėti, nes Iseitis nori išvykti po penkių dienų.
Teko gerokai paskubėti. Į burtininkės Kidūkos pilį jis atvyko naktį, o ryte, nusnūdęs tik porą valandų, papusryčiavęs ir nespėjęs susipažinti su būsimu bendrakeleiviu, turėjo išvykti.
Iseitis kalbėjo nežinoma kalba. Visa laimė, kad abu mokėjo senąją burtininkų kalbą. Todėl bendrauti jie galėjo. Magas, be to, nebuvo labai mielas ir linkęs bendrauti. Jis daugiau tylėjo ir tik retkarčiais burbtelėdavo ką nors, kas susiję su kelione. Tai gerokai erzino. Ir nors Margenis labai stengėsi tvardytis, tačiau į karčiamą po dešimties kelionės dienų atvyko pavargęs ir suirzęs. Atrodė, kad bendrakeleivis jautėsi panašiai.
Pagaliau karčiamos mergina atnešė valgyti ir gerti. Abu tylomis kibo į maistą.
Tuo metu į karčiamą įėjo penkiese. Pirma aukštai iškėlusi galvą žengė pagyvenusi dama. Ji vilkėjo puošnią tamsiai mėlyno atlaso suknelę. Visa tviskėjo auksu ir deimantais. Paskui ją ėjo trys jaunuoliai. Visi vilkėjo puošniai. Visiems prie šono kabojo vertingi piniginiu požiūriu kardai. Tačiau vargiai jie buvo ko nors verti kaip ginklas. Tuo labiau neatrodė, kad tie jaunuoliai mokėtų ginklais naudotis. Paskutinis ėjo pagyvenęs tarnas. Ir, atrodo, vienintelis iš tos kompanijos nebuvo patenkintas karčiamos lankytojais.
Margenis gūžtelėjo pečiais ir valgė toliau.
      - Broli, - tyliai kreipėsi Iseitis. – Ar tau neatrodo, kad šitie kilmingieji elgiasi neapgalvotai?
      - Taip, - linktelėjo burtininkas. – Tačiau tai pasipūtusiai perekšlei tokie dalykai ir į galvą neateina.
Magas kažką neaiškiai numykė ir pridūrė:
      - Nemanau, kad mes čia ramiai pernakvosim. Ar pas jus įprasta nesikišti?
      - Teks įsikišti, broli. Burtininkai mūsuose padeda žmonėms.
      - Tai gerai. Pas mus irgi.
      - Puiku… - burbtelėjo Margenis.
Netrukus po kilmingųjų atvykimo karčiama ištuštėjo. Kaimiečiai vienas po kito baigė gerti savo pliurpalą, alumi vadinamą, ir išsinešdino. Liko tik burtininkai ir keli neaiškios padermės vyriškiai, kurie nemeiliai dėbčiojo į kilmingųjų pusę ir visai nekreipė dėmesio į burtininkus.
      - Ar mes įsikišim išsyk? – ramiai pasiteiravo Iseitis.
      - Ne, - nusiviepė Margenis. – Noriu pažiūrėti, kaip tvarkysis kilmingieji.
Magas pritariamai linktelėjo. Rodos, mėlynplaukio krašte irgi nelabai mėgo kilminguosius.
Šie gi ramiai valgė. Nebuvo aišku, ar pastebėjo iškilusią grėsmę, ar tik apsimetė nepastebį. Tiesa, tarnas, nors ir gerai išmuštruotas, pastebimai nervinosi.
Neaiškių personų kompaniją sudarė devyni nemalonios išvaizdos vyriškiai. Nugara į duris sėdėjo nedidukas stambus plikis. Jo mažos kiauliškos akys žvitriai bėgiojo po karčiamos kampus. Jam iš šalių sėdėjo du gauruoti dručkiai. Nors per ant akių krintančius gaurus, barzdas ir ūsus sunku buvo ką nors įžiūrėti, tačiau Margenis nusprendė, kad jie broliai. Kitų gerai neįžiūrėjo, o ir nesistengė. Visi buvo tikrai tvirti vyrukai. Ko gero, ir ginklus gerai valdė.
Galiausiai nuo banditėlių stalo pakilo ilgšis. Jis pasitaisė savo apdriskusią sermėgą, žvilgtelėjo į plikį ir patraukė prie kilmingųjų stalo.
      - Labą vakarą, ponai, - sugriaudėjo. – Žiūriu, skaniai vakarieniaujant.
Moteris krūptelėjo, tačiau susivaldė ir, pakėlusi akis, sausai atsiliepė:
- Gerbiamasis, prašau palikti mus ramybėje. Mes, kaip teisingai pastebėjai, vakarieniaujame. Ir išmaldos nedaliname.
Ilgšis vyptelėjo ir pasisuko į savo sėbrus:
      - Girdėjote? Išmaldos jie nedalina.
Nuo stalo pakilo broliai. Abu buvo ginkluoti kardais.
      - O mes, - išblerbė vienas brolių, - išmaldos ir neprašom. Mes ją patys pasiimam.
Prie galvažudžių stalo nugriaudėjo juokas.
- Žinai, ponia, - vėl sugriaudėjo ilgšis, - laiko mes turim nedaug. Jau pavakarieniavom. Tai norėtume keliauti.
Broliai pritariamai sulinksėjo galvom.
- Tik žinai, ponia, mes neturim pinigų susimokėti, - tęsė ilgšis. – Todėl nusprendėm pasiskolinti iš jūsų.
Nuo stalo vėl pasigirdo garsus žvengimas. Tik plikio veido išraiška liko nepakitusi. Kilmingieji jaunuoliai toliau neskubėdami valgė. O ponia atsiliepė:
      - Prašau man atleisti, ponai, bet paskolų irgi nedaliname.
Margenis beveik susižavėjo jos savitvarda. Tik plikiui, rodos, tas žaidimas pabodo. Jis tingiai išsirangė iš užstalės ir grėsmingai sušnypštė:
- Gana, Eruteni… Ko čia mandagybėmis mėtaisi? Imama, kas mum priklauso, ir dingstam.
Nuo stalo pakilo ir likusieji. Jie ratu apsupo kilminguosius. Vienas brolių nustūmė po kojomis pasipainiojusį tarną.
- Gerai, - ištiesė ranką ilgšis. – Duokit pinigus ir brangenybes. O ponaičiai ginklus ir visa kita. Ir baigsim šitą abiem pusėm nemalonų pokalbį.
Kilmingoji ponia staiga atsistojo. Jos pavyzdžiu pasekė ir jaunuoliai, griebdamiesi ginklų.
      - Ei! Ei! Ei! – riktelėjo plikis. – Ne taip smarkiai!
Plėšikų rankose irgi atsirado ginklai. O ilgšis prikišo poniai prie gerklės durklą.
      - Poniute, klok čia savo turtus! Ir ramiai!
Vienas jaunuolis nepaklausė įspėjimo. Jis išsitraukė ginklą ir puolė arčiausiai stovintį plėšiką. Jo pastangos buvo bevaisės. Po akimirkos ilgšis jau laikė jaunuolį glėby, o kitas traukė iš jo rankų ginklą. Apžiūrėjo ir pašaipiai pasakė:
      - Oho, vien brangakmeniais iš rankenos jau galėsim už alų susimokėti.
Kažkas nusijuokė, kažkas kažką pasakė. O ilgšis sugriebė moterį už rankos, nuplėšė jai nuo kaklo perlų vėrinį ir susigrūdo į sermėgos kišenę.
      - Metas, - tyliai šnipštelėjo Margenis, o garsiai pasakė: - Ponai, gal palikit žmones ramybėj.
Plikis atsigręžė taip staiga, kad Margenis mintyse pagyrė jį už gerą reakciją. O šis mostelėjo ranka ir du banditėliai drauge su juo patraukė link burtininkų.
- Gerbiami ponai, - sušnypštė vadeiva, - man rodos, kad kišatės ten, kur nederėtų. Dar žodis, ir aš pagalvosiu, kad man ir iš jūsų pinigų reikia pasiskolinti.
Karčiamą sudrebino sutartinas plėšikų juokas. Burtininkas tik kažkaip liūdnai šyptelėjo ir lėtai atsistojo. Plėšikai pasiruošė ginklus. Margenis buvo kiek aukštesnis net už ilgšį, o sudėtas tikrai geriau. Jis sunėrė rankas ant krūtinės ir pažvelgė plikiui į akis:
      - Mielasis, tau vertėtų žinoti, su kuo dera prasidėti, o su kuo ne. Kitaip gali ir galvą palydėti.
Plikis neišsigando. Tačiau jo plėšikiška prigimtis jau užuodė, kad čia kažkas ne taip. Tik trauktis nebuvo kaip. Į jį žiūrėjo aštuonios poros akių. Ir jis piktai atrėžė:
- Labai nenorėčiau su tokiais garbiais ponais pyktis. Jeigu tu ir tavo bičiulis paliksite mūsų reikalus mums, tai mes jūsiškius paliksime jums.
Margenis akimirką svarstė, ar naudotis magija, ar pakaks ginklo. Jis žvilgtelėjo į savo mėlynplaukį bendrakeleivį. Anas ramiai kramsnojo saldų pyragą, užgerdamas vynu. Atrodė, kad ne tik nesupranta, bet ir nemato kas dedasi. Burtininkas dar kartą graudžiai šyptelėjo ir vėl pažvelgė į plikį.
- Gerai. Gana čia kvailystes malti. Susirink savo draugus, ir dinkit iš čia, kol aš dar gerai nusiteikęs.
Plikis, nenuleisdamas akių nuo Margenio, nežymiai linktelėjo. Abu bendrai puolė burtininką. Šis, rodos, nė nekrustelėjo. Tik ištiesė savo stiprias rankas, nutvėrė abu užpuolikus ir trinktelėjo jų kvailas galvas vieną į kitą.
Tą akimirką tylą perskrodė nežmoniškas klyksmas. Mėlynplaukis burtininkas jau nebesėdėjo. Jis vienu šuoliu atsidūrė plėšikų būry. Ilgšis gavo stiprų smūgį koja į šoną ir nulinko tartum palaužta nendrė. Šalia stovėjęs plėšikas gavo, rodos, visai nestiprų smūgį alkūne. Tačiau jam užėmė kvapą ir vyras susirietė žiopčiodamas.
Pagaliau plėšikai atgavo gebėjimą judėti ir puolė į visas puses. Tik tas jiems nelabai pagelbėjo. Margenis jau išsitraukė kalaviją ir kovėsi su dviem gauruotais broliais. Mėlynplaukis dar porą kartų smogė koja. Tačiau plėšikai, nors gerokai išgąsdinti ir aptalžyti, pasiduoti nesirengė. Plikis kol kas nesikišo. Burtininkas galiausiai išmušė kardus broliams iš rankų ir trinktelėjo kalavijo rankena per galvas. Tada atsigręžė ir nužvelgė kovos lauką. Ilgšis voliojosi ant grindų, susiėmęs už pilvo. Kitas plėšikas sėdėjo ant suolo ir lingavo į šalis. Matyt, buvo gerokai pritrenktas. Dar du gerokai aplamdyti plėšikai kol kas priešinosi. Tiesa, neatrodė, kad mėlynplaukiui tai keltų kokių problemų. Jis net neišsitraukė ginklo. Judėjo lengvai ir greitai, smūgiuodamas tai ranka, tai koja. Margenis eilinį kartą gūžtelėjo pečiais nusprendęs, kad Iseitis apsieis be pagalbos. Jautėsi kiek pavargęs ir sušilęs. Taip, senokai besimankštino. Burtininkas nusimetė apsiaustą. Kai mostelėjo ranka, po liemene paslėptas amuletas šoktelėjo ir išslydo viršun. Visą laiką įdėmiai jį stebėjęs plikis klyktelėjo:
      - Burtininkai!
Karčiamoje įsiviešpatavo tyla. Tie du, kurie dar priešinosi mėlynplaukiui, atsitraukė lyg nuplikyti. Ir Iseitis vos neišlėkė per karčiamos langą. Gerai, kad suspėjo įsitverti į stalą.
- Kas atsitiko? – atsigręžė į Margenį.
- Jie suprato, kad mes burtininkai.
- Ačiū dievams… - Iseitis išsidrėbė ant pasipainiojusio suolo. – O tai man jau pabodo. Esu nekokios fizinės formos.
- Ne tu vienas, - linktelėjo Margenis. – Ką darysim su šitais?
- Nežinau… - gūžtelėjo pečiais mėlynplaukis. – Čia tavo šalis. Jei reikės pagalbos, sakyk.
Burtininkas grįžo prie stalo ir mostelėjo Glivai tuščia vyno taure. Šioji suskubo nešti.
- Tai ką, brolyčiai? Ką man su jumis daryti?
- Dovanok, burtininke… - niauriai išspaudė plikis. – Mes išeinam ir daugiau kojos į šitą skylę nekelsim.
- Ir nekelkit! O jei grįšit… Už jūsų sveikatą ir net gyvybę nė sudilusio grašio neduočiau.
Gauja skubiai susirinko daiktus ir išsinešdino.
- Fe! – iškvėpė. – Na ir bjaurastis. Nekenčiu tokių pašlemėkų.
- Taip, - linktelėjo Iseitis. – Ir pastebėjau, kad to gero tavo šaly labai daug.
- Tai po Didžiosios gyvatės pasirodymo jų tiek priviso. Pasikeitė klimatas. Žmonės nebegali pragyventi žemę dirbdami. Kilmingieji ir bajorai nuskurdo. Amatininkai negali savo gaminių parduoti. Štai ir išėjo jauni vyrai į kelią. Tik ir plėšti nelabai yra ko.


Išjojo ankstyvą rytmetį. Be nuotykių keliavo kelias dienas. Septintosios ]]> Wed, 25 Mar 2026 15:15:52 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261842.html http://rasyk.lt/kuriniai/261842.html Įėjo tarnas:
- Pone, atvyko Ordino karys-gydytojas Nigis.
Burtininkas nesusivokdamas pakėlė galvą nuo knygos:
- Taip vėlai? Neįspėjęs?
- Sakė: reikalas svarbus ir skubus. Ir… man rodos, labai sunerimęs.
      - Sunerimęs, sakai? Hmmm… Sunerimęs Ordino raganius – blogai. Kviesk.
Nigis buvo labai mandagus.
      -Atleisk, burtininke Peri, kad taip netikėtai užgriuvau. Bet aplinkui tokie keisti dalykai dedasi. Bauginantys…
      - Nieko tokio. Sėsk, Nigi. Va, vyno įpilsiu. Gal valgyti nori? Prie židinio sėsk.
      - Ačiū. Vyno išgersiu.
      - Tai pasakok, kas nutiko.
      - Ar girdėjai, burtininke, ką nors apie juoduosius raganius?
Burtininkas tik galvą papurtė.
      - Ordinas irgi tik prieš kelias dienas išgirdo. O vakar ir pamatėm. Tiesa, tik lavoną. O gyvus matė tik viena ragana, kurią užpuolė.
      - Turit lavoną. Tai kodėl mano pagalbos prireikė?
      - Keista viskas, - gurkštelėjo vyno raganius. – Pirmiausia, vienas mūsiškių tą raganių atpažino. Na, lavoną tą. Pasirodo, jis paprastas kareivis buvęs. Antra, ragana Žaižara, kuri su jais susidūrė, sakė, kad kai jie suprato, jog raganos nenugalės, arba dėl kitos priežasties, staiga dingo.
      - Ką reiškia dingo?
      - Tai tą ir reiškia. Tiesiog išnyko, išgaravo.
      - Taaaip… Gal tai raganai pasirodė? Nepastebėjo ko nors?
      - Gali taip būti. Tačiau labai mažai tikėtina. Žaižara ragana ypatinga.
      - Aha. Įdomu. Labai.
Burtininkas nutilo. Gurkšnodamas vyną ir žiūrėdamas į ugnį galvojo apie išgirstas naujienas.
      - O skrodimą darėt? – staiga paklausė.
      - Ne. Aš neleidau. Pamaniau, kad burtininkas jį apžiūrėt turėtų. Ir dar. Va, - ištraukė iš kišenės popieriaus lapą. – Aš perpiešiau ženklus nuo lavono nugaros. Daug gyvenime matęs esu. Bet tokių – ne.
Burtininkas paėmė popieriaus lapą, ilgai studijavo.
      - Nežinau. Keista kažkaip. Nemačiau ir aš jų. Kita vertus, lyg ir mačiau…
Burtininkas dar kurį laiką apžiūrinėjo ženklus. Vartė lapą ir taip, ir taip.
      - Ne. Turiu pamatyti pats. Ir lavoną pamatyt noriu. Bet… gal naktį nejosim. Pernakvosi pas mane.
      - Ačiū, burtininke Peri. Labai reikia pagalbos. Neramu… Žmonės mano, kad čia Ordino kariai persirengę šlaistosi.


Ryte nusileidęs į valgomąjį Sapnys vos nesuklupo pamatęs panelę Imarą. Ji atrodė… prabangiai. Jis porą sykių dalyvavo puotose pas kunigaikštį. Ten matė daug bajorių ir kunigaikštienių. Jos dėvėjo puošnias sukneles, turėjo puikių papuošalų. Bet jos, na, buvo puošnios ir gražios. Tačiau Imara… Ji vilkėjo paprastą žalio aksomo suknelę be jokių kaspinėlių ir raukinukų. Iš papuošalų dėvėjo tik keletą siaurų auksinių apyrankių ir segėjo kuklius auksinius auskarus su rubinu. Ir vis tiek atrodė kaip kokia pasakų princesė.
      - Labą rytą, panele Imara. Labai gražiai atrodai.
      - Labą rytą, rašytojau, - nusišypsojo. – Ačiū už komplimentą.
      - Na, panele, komplimentų sakyti aš nemoku. Sakau tiesą.
      - Gerai. Tai ir aš pasakysiu tiesą. Rašai tu geriau negu atrodai. Žinoma, atsižvelgiant į tavo padėtį.
      - Ačiū už supratingumą, panele.
      - Prašom. O dabar apie tavo rašinėlį. Tu man melavai.
      - Nesuprantu, panele…
      - Sakei, kad niekada nematei tokio žmogaus kaip aš. Bet rašai apie žaliaplaukį burtininką smaragdo akim.
      - Taip. Bet jis tik pusiaužmogus.
      - Pasakysiu paslaptį, Sapny. Aš esu visai ne žmogus.
Sapnys paspringo vynu:
      - Atsiprašau…
      - Ar tave tai… trikdo?
      - Ne. Nežinau. Tai… tai netikėta.
      - Taip, žinoma. Aš net tarnams nesakiau.
Sapnys tylėjo. Nežinojo, ar taktiška klausti, kas ji tokia ir kodėl atrodo kaip žmogus.
      - Suprantu. Tau dabar kilo daug kausimų. Aš tau viską papasakosiu ir atsakysiu į visus klausimus.
      - Kodėl?
      - Todėl, kad tu gerai rašai. Tu pagauni esmę. Ir dar todėl, kad žmonės nieko nežino apie mus. O jau laikas žinoti. Ir tu papasakosi visiems. Tiesą. Bet… čia kalbėtis nepatogu. Gal eime pasivaikščioti?
Jie lėtai ėjo palei upę. Imara pasakojo:
      - Aš esu rofė. O rofai yra demonai. Mūsų Karalystėje mes vadinami žemesniaisiais demonais. Esu senolio jauniausia dukra. Jei skaičiuotum mano amžių mūsų laiku, tai man beveik tūkstantis metų.
      - Kiek? – nustebo Sapnys.
      - Na, mes gyvename Žemėje, bet kitoje dimensijoje. Todėl šiaip jau žmonės mūsų nemato. Mes jūsų irgi. Ir laikas tose dimensijose slenka skirtingai.
      - Nesuprantu.
      - Suprasi. Užrašysi viską. Perskaitysi. Tada sutiksi dar panašių į mane. Ir viską suprasi.
      - Ar jūsų daug?
      - Taip. Bet tarp žmonių mes nelabai būname.
      - O kaip tu? Na, ar tame kitame lygmenyje tu?.. Kaip jūs pereinant iš vienos di?..
      - Dimensijos.
      - ... dimensijos į kitą?
      - Labai sudėtinga. Ir aš nesuprantu, tik žinau kaip naudotis. Karalystėje labai išvystytas mokslas. Ir labai toli pažengę genetiniai tyrimai.
      - Labai, - pakartojo po minutėlės.
      - Kas tie genetiniai tyrimai?
      - Aš irgi neišmanau. Tokių dalykų mokomi tik kilmingieji.
      - Kaip ir pas mus.
      - Taip. Bet esmė ta, kad mes, rofai, irgi esame tų bandymų rezultatas.
      - Labai įdomu. Ir labai painu.
      - Taip. Jeigu toliau domėsies, tai gal sutiksi kilmingųjų, kurie papasakos daugiau.
Abu nutilo. Sėdėjo ant upės kranto. Oras buvo gaivus, bet dar nešalta. O saulės atokaitoje ir visai malonu.
      - Imara, bet nepapasakojai nieko apie save.
      - Ach, taip. Kaip minėjau, esu jauniausia senolio dukra. Ir man jau beveik tūkstantis metų. Kai rofei sukanka tūkstantis metų, ji ištekinama ir išeina į vyro šeimą.
      - Tai nedaug kuo skiriamės, - nusišypsojo Sapnys.
      - Nedaug, - nusišypsojo ir žaliaplaukė.
      - Tai kodėl tu čia?
      - Prieš vestuves išvykau papramogauti, - nusijuokė. – Paskui nebus laiko.
      - Na, žinoma: vyras, vaikai…
      - Nevisai taip. Šiuo klausimu tarp žmonių ir mūsų yra nemažai skirtumų. Vaikų mes turim nedaug. Ir tikrai ne išsyk po vestuvių. Šeima būna didelė: senolis su žmona, jų sūnūs su žmonomis, anūkai su žmonomis ir proanūkiai… Žodžiu, visi vyriškos lyties asmenys su žmonomis ir netekėjusios merginos. Taigi, mūsų daug. Ir dar yra kitų pareigų. Mes visi esame kariai. Daug treniruočių ir pamokų.
      - Ir moterys? – eilinį kartą nustebo Sapnys.
      -Taip, visi be išimčių.
      - Su kuo kariaujate?
      - Čia įdomi istorija. Karalystėje per milijonus metų nebuvo jokio karo.
      - Kaip gi? O kaip pas jus valdžia keičiasi, kilmingieji galynėjasi?
      - Tik intrigos, sąmokslai, manipuliacijos, papirkinėjimai… O jei jau karas, tai tą darome žmonių dimensijoje.
      - Labai įdomu… Bet kam tas visuotinis karinis parengimas?
      - Pranašystė sako, kad bus didelis karas.
      - Bet…
      - Taip, tai labai keista. Ne visi tiki, tačiau tai tapo tradicija.
      - Bet demonai niekada nekariavo?
      - Kariavo. Labai seniai. Didžiajame kare su monstrais ir demonais.
      - Apie šitą ir aš kažką girdėjau.
Staiga mergina linksmai nusijuokė. Sapnys nustebęs pažvelgė į ją.
      - Čia tokia painiava išėjo. Nežinia kodėl žmonės tuos padarus demonais pavadino. Ir tie, ir tie buvo monstrai. Tiesiog skirtingų rūšių. O demonai tada kovojo dievų ir žmonių pusėj.


Burtininkai vėl patraukė į kelią.
      - Kaip manai, - pradėjo Naktižiedė, - ar visos tos nelaimės dėl Rubulo amuleto?
      - Greičiausiai.
      - Ir dar tas staigus kunigaikščio įtarumo priepuolis.
      - Tai ką darysim?
      - Nežinau. Nujosim ir nuspręsim.
Sostinė atrodė lygiai taip, kaip ir pasakojo auksakalys. Visi niūrūs ir baikštūs. Daug juodos spalvos.
      - Į rūmus? – paklausė Naktižiedė.
      - O kur daugiau…
Pirma kliūtis ištiko bandant patekti į centrinę aikštę.
      - Stot! Toliau negalima.
      - Kam? Ar man? – palinko prie sargybinio Margenis. – Klausyk, aš kol kas gerai nusiteikęs. Nenorėk pamatyti kaip atrodau piktas.
      - Tai jei aš praleisiu, kunigaikštis lieps nukirsti man galvą.
      - Gal lieps, gal ne. O aš galiu dabar. Iškart.
Sargybinis liūdnai atsiduso ir praleido burtininkus, svarstydamas, ar bėgti nuo kunigaikščio rūstybės, ar dar palaukti.
Antra sargybinių eilė pasitiko prie dvaro vartų. Sargybinių buvo bent dešimt.
      - Ir kas dabar? – šypsodamasi paklausė Naktižiedė.
      - Nežinau. Bandysim gražiuoju…
      - Na na… Gal pabandysiu aš.
Margenis tik pečiais gūžtelėjo.
      - Gerą dieną, kareivėliai, - toliau šypsojosi Naktižiedė. – Telaimina jus jūsų dievai.
      - Ačiū, ponia burtininke. Bet įleisti negalime.
      - Bet gi gali ką nors pas kunigaikštį nusiųsti ir pasakyti, kad atvyko Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė ir Juodosios magijos Magistras Margenis. Ir dar… priminti, kad burtininkų nepriimti labai nemandagu.
Akimirką patylėjo ir pakartojo:
      - Labai nemandagu.
Ir nusišypsojo.
Sargybinis būtų mielai praleidęs šituos keistus burtininkus. Bet bijojo kunigaikščio.
      - Gerai, ponai burtininkai, palaukite čia.
      - Palauksim, - burbtelėjo Margenis. – Tik neilgai…
Ir nusišypsojo. O sargybiniui ta šypsena patiko mažiau už burtininkės.
      - Kaip manai, ilgai lauksim?
      - Ne, - Naktižiedė toliau šypsojosi. – Kad ir koks įsibaiminęs, neišdrįs mūsų nepriimti.
Ir tikrai. Sargybinis grįžo labai greitai. Kartu atėjo ir šviesiaplaukis jaunuolis.
      - Sekite, ponai burtininkai, paskui šį jaunuolį.
Dvare buvo taip pat šlykščiai niūru kaip ir visame mieste. Tamsios užuolaidos, veidrodžiai uždengti, tarnai tartum vaiduokliai slankioja ant pirštų galų.
      - Na žinai, - šnipštelėjo Naktižiedė. – Tikra beprotybė. Žuvo sūnus, palaidojo. Ir ką?
Toliau per galybę menių, kur prie kiekvienų durų ir langų stovėjo sargybiniai, ėjo tylėdami. Galiausiai pasiekė sosto menę. Kunigaikštis sėdėjo krėsle, sostu vadinamam. Šalia kunigaikštienė. O visoj menėj galybė sargybinių. Ir Naktižiedė pagalvojo, kad mielai ir šitą dvarą sudegintų su visais kunigaikščiais ir sargybiniais.
Burtininkus sustabdė pusiaukelėj iki sosto. Naktižiedė pašaipiai šyptelėjo, o Margenis burbtelėjo:
      - Taip ir norisi kokį ugnies kamuolį paleisti…
      - Sveiki atvykę, burtininkai. Kokiu reikalu?
Šito Margeniui jau buvo per daug. Jis pasitempė ir patraukė link sosto. Prie jo puolė kareiviai. Žalios liepsnos kamuolys į kairę, į dešinę. Klykiantys nuo skausmo, svylančios mėsos kvapas. Tie, kam nekliuvo, atsitraukė. Naktižiedė liko stovėti vietoje. Buvo smagu. Mandagus burtininkas būna tada, kai nori toks būti. Kiti gi privalo būti mandagūs visada.
Margenis prisiartino prie kunigaikščio ir sušnypštė:
      - Kunigaikšti Esmai, jei ne burtininkė Naktižiedė, tai dar prie vartų mandagumo būčiau pamokęs.
      - Aš… - kunigaikštis nesugalvojo ką sakyti.
Naktižiedė vis dar stovėjo menės vidury, o Margenis tęsė:
      - Mes atvykom su reikalais. Ir ilgai čia neužsibūsim. Mums reikia Šventosios ugnies. Pasiųsk ką nors į šventyklą. O tada nuvesi mus ten, kur saugai visokias savo senienas. Turi daiktą, kurio negali turėti ir dėl kurio tave ištiko ta nelaimė su gaisru.
Kunigaikštis nervingai tampė mantijos kampą. Ir galiausiai iškvėpė:
      - Gerai, Magistre Margeni…
Tuo tarpu kunigaikštienė Cerba pasirodė ne tokia išsigandus ir sutrikus.
      - Magistre Margeni, Magistre Naktižiede, kol kas nors iš šventyklos sugrįš, gal suteiktumėt garbę su mumis papietauti?
Prisiartino ir burtininkė. Ji palietė Margenio petį ir kreipėsi į kunigaikštienę:
      - Dėkui. Mes mielai.
Margenis tik petimi trūktelėjo.
Tuo konfliktas ir baigėsi. Kariai susirinko žuvusius ir sužeistuosius. O kunigaikščių pora su burtininkais patraukė į valgomąjį, kur tarnai jau buvo padengę stalą.
Valgė tylom. Galiausiai burtininkė kreipėsi į kunigaikštienę:
      - Neseniai buvau užsukus pas pirklį Turį. Kunigaikštis ten pirko senovinį kaklo papuošalą. O štai žiedą nupirko tavo viešnia. Mums labai reikia žinoti, kas ta viešnia. Ir kur ją galima rasti?
Kunigaikštienė nesusivokdama žiūrėjo į burtininkę.
      - Ach, - galiausiai suprato. – Tai buvo mano pusseserė Oja. Bet jos, deja, rasti negalėsite. Mirė prieš keletą mėnesių.
      - Užjaučiu, kunigaikštiene. O kuo sirgo?
      - Nesirgo. Mėgo jodinėti. Nukrito nuo žirgo.
      - Buvo ištekėjus?
      - Ne. Gyveno tėvo dvare. Viena. Su tarnais, žinoma. Ji daugiau į mokslus linkusi.
      - Tai kas paveldėjo jos turtą?
      - Tėvui viskas liko.
Naktižiedė susimąstė ir krūptelėjo išgirdusi Margenio klausimą.
      - Ar kunigaikštytę palaidojo su tuo žiedu?
Kunigaikštienė nustebusi kilstelėjo antakius:
      - Kodėl, ponai burtininkai, jums taip rūpi tas žiedas?
      - Pasakyk jau, - numojo ranka burtininkas.
      - Na, atsitiko toks nemalonus dalykas. Buvo nužudytas burtininkas. O jo amuletas ir žiedas pavogti ir parduoti. Amuletas yra pas kunigaikštį Esmą. O žiedas atiteko tavo pusseserei. Tie daiktai be jų savininko – pavojingi. Dėl tų daiktų ir vyksta visos šitos nelaimės.
      - O vargeli… - sudejavo kunigaikštis. – Ir kas gi dėl to kaltas?
Naktižiedė sudvejojo, o Margenis abejingai pasakė:
      - Toks bajoras Vijūnas.
      - Manau, - rūsčiai tarė kunigaikštis, - jam tai atsirūgs.
      - Na, - šyptelėjo burtininkė, - jis jau atsiėmė su kaupu.


Burtininkas atidžiai apžiūrėjo lavoną. Nieko ypatingo. Vyras. Vidutinio amžiaus. Kelios senos žaizdos. Tada ilgai studijavo ant jo nugaros išdegintus ženklus. Raganiai ramiai laukė. Negalima trukdyti burtininkui. Peris, kaip ir visi burtininkai, puikiai slėpė savo mintis ir jausmus. Tačiau visgi buvo aišku, kad jam kažkas kelia nerimą. Galiausiai burtininkas atsigręžė ir pareiškė:
      - Pirmiausia noriu pasikalbėti su tuo raganium, kuris pažino lavoną. Tada kalbėsiuos su ta Žaižara. – Paskui sunkiai atsiduso ir pridūrė: - Bet ir šiaip galiu pasakyti: susidūrėm su senąja magija.
      - Ką gi, burtininke, - atsistojo Nigis. – Palydėsiu tave į biblioteką ir pakviesiu abu raganius.
Burtininkas kalbėjosi su pagyvenusiu raganiumi:
      - Papasakok man viską ką žinai apie tą lavoną.
      - Nedaug, burtininke. Teko vienu metu dažnokai lankytis Prėslo dvare. Jis tada sargybos vyresniuoju tarnavo. Persimesdavom žodžiu kitu. Betgi žinai: Ordino kariai nėra labai mėgiami, o ir patys bendrauti nesiveržiam.
      - Taip. Suprantu. Bet… jūs gi esat pastabūs, sumanūs. Nors kažką. Koks jis buvo?
      - Man atrodo, jis buvo nedraugiškas. Karys, atrodo, geras, bet nepatenkintas savo tarnyba. Nors sargybos vyresniojo pareigos tikrai neblogos. Ir dar… Žinai, burtininke, kol nepaklausei… Jis buvo nesivaldantis. Kartą mačiau kaip užsipuolė kažkuo neįtikusį eilinį. Pridaužė lazda ligi kraujo. Jei nebūtų įsikišę kiti, tai gal ir užmušęs būtų.
      - Taaaip… Vaizdas nemielas.
      - Taigi. Bet daugiau tai tikrai nieko nežinau.
      - Ačiū. Ir tai labai vertinga. Dabar pakviesk Žaižarą.
Raganius išėjo, o vidun žengė jauna ragana didelėm rudom akim.
      - Sveikas, burtininke. Apklausą man surengsi?
      - Na jau! Pasikalbėti tenoriu.
      - Juokauju, burtininke, - atsiduso. – Labai gerai, kad čia esi. Turiu ką papasakot. Pasakysiu kai ką, ko net Ordino nariams negalėjau.
      - Įdomu… - kilstelėjo antakius. – Tai gal pasakok viską iš eilės.
      - Gal bus ilgokas pasakojimas. Bet pradėsiu nuo labai toli.
      - Pasakok. Viską, kas tau atrodo svarbu.
Ir Žaižara trumpai nupasakojo nuotykius Vijūno dvare.
      - Ir galiausiai, - baigė ji, - tas Leidas pasakė, kad iš kažkur atsibastė senas dievas Jotoub Radas.
Burtininkas atsistojo ir ėmė vaikščioti po biblioteką.
    &nbs ]]> Mon, 23 Mar 2026 13:43:29 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261832.html http://rasyk.lt/kuriniai/261832.html Tuo metu Sapnys sėdėjo salėje ir plempė alų. Burtininkai sprendė kažkokius savo burtininkiškus klausimus. Bajoraitis nieko nesuprato, todėl jam buvo nuobodu. Be to, jam vis atrodė, kad burtininkai norėjo likti dviese. O jis… na, trečia koja. Jį irgi kamavo egzistenciniai klausimai. Na, pasibastys kiek su burtininkais. Bet gi neamžinai. Jie atliks darbą ir išsiskirstys. O ką daryti jam? Taip, Žaižara teisi buvo: jis nori mokytis. O kur? Ir už kokius pinigus? Et!
Tuo metu ir įėjo burtininkai. Be galo aukšta ir liesa rusvaplaukė piktai bėrė:
    - Tikrai norėjau jo trobą su visais sandėliais ir tvartais supleškinti.
Šalia tipenantis mažas barzdotas storulis geraširdiškai bosijo:
    - Na, ką tu, Vada, tai gi jis…
    - Nė nekalbėk! Iš pradžių nugydo visokie žyniai, o tada kviečia burtininką-gydytoją.
    - Du, brangioji…
    - Taigi. Du!
    - Rūpinasi tėvas…
    - Rūpinasi jis! Raganą padorią būtų pakvietęs…
    - Gerai jau. Gana. Valgyti noriu…
    - Tau tik valgyti. Vos prieš porą valandų valgėm.
    - Ką padarysi, sesule… - nuolankiai nusišypsojo.
    - Gerai jau. Eik užsakysi. Aš valgyti nenoriu. Man tik vyno. Visą butelį.
    - Žinau žinau… - vėl nuolankiai nusišypsojo.
Burtininkė Vada skubriu ryžtingu žingsniu patraukė prie stalo, o storulis jau kalbėjosi su šeimininke:
    - Telaimina tave dievai, mieloji. Man kiaulės karką, bulvių košės ir troškintų raugintų kopūstų. Ir alaus. O poniai burtininkei butelį vyno.
    - Ir dar gal kokių sausainukų ar pyrago… - neryžtingai pridėjo. – Jei ką, tai ir aš suvalgysiu.
Ir nusirito prie stalo, kur jau sėdėjo bendrakeleivė.
    - Tu, Drabi, tikras apsirijėlis.
    - Gal. Bet darbui tai netrukdo.
    - Taip. Tu tikras genijus. Nesuprantu, kaip pirklys tave ir prisikvietė.
    - Pro šalį jojau. Iš karo. Ten burtininką drakonas apkandžiojo.
    - Kas? Nesąmonė. Jų gi nebėra.
    - Ir aš maniau, kad nėra. Pasirodo, juos kažkas veisia ir parduoda dresuotus.
    - Reikėtų tam kažkam uodegą primygti.
    - Reikia gerai papurtyti tą, kuris pirko…
    - Aha. Ordinui reikia pranešti. Tie tai moka tiesą sužinoti.
Tuo metu atėjo ir Margenis su Naktižiede.
    - O! – nustebo Margenis. – Rodos tai tie, kurie mums reikalingi.
    - Sveiki, ponai burtininkai, - prisiartino Naktižiedė. – Esu Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė. O ten Juodosios magijos Magistras Margenis. Laukėm jūsų.
    - Sveika gyva. Aš burtininkė-gydytoja Vada.
    - O aš burtininkas-gydytojas Drabis. Prisėsit?
    - Ačiū, - įsitaisė prie stalo. – Labai laukėm jūsų.
    - Ir kas gi, gerbiamoji Naktižiede, nutiko? – maloniai pasiteiravo storulis.
Burtininkė Vada abejingai gurkšnojo vyną.
    - Turiu sveikatos problemų. Tokių… magiškų.
    - Ooo… kaip įdomu. Paskutiniu metu man sekasi, - storulis įdėmiai pažvelgė į Naktižiedę.
    - Na, tau, broli, gal ir įdomu. Bet man tai nelabai. Kankinuosi.
    - Pasakok.
    - Nutiko bjauri istorija. Nužudyti trys burtininkai…
Vada paspringo vynu ir ilgai kosėjo:
    - Kas čia dabar?
    - Taigi. Įsivėliau į tą istoriją…
    - Gal gali vardus pasakyti? – pasidomėjo Drabis.
    - Kodis, Rubulas ir Sykas.
    - Sykas? Tas kuom užkliuvo?
    - Šiaip. Dėl įdomumo…
    - Kodį kažkada pažinojau. Bet, - Vada kiek pagalvojo. – Labai seniai apie jį nieko negirdėjau.
    - Senokai ir žuvo.
    - Kas nužudė?
    - Toks žynys Leidas.
    - Istorijas pasakoji. Keistas.
    - Ji ne tik keista. Ji dar ir baisi. Tas Leidas iš kažkelinto Ciklo. Norėjo kažkada vėlesniame Cikle prisikelti. O Kodis jį prikėlė. Ir sumokėjo gyvybe. O tam Leidui protas visai pasimaišė.
    - Bjauru. Jau seniai tokių baisybių nebuvo.
    - Ten dar ir daugiau baisybių nutiko. Bet pasakojimas  pernelyg ilgas. O man pagalbos reikia.
    - Pasakok, sesule, - storulis susiruošė įdėmiai klausytis.
    - Per kvailumą ir gobšumą Kodžio ir Rubulo amuletus ir žiedus žmonės pardavė. Ir jie plačiai pasklido…
    - O dievai nemirtingieji! – pakėlė rankas į dangų Vada.
    - Nepadės. Jie ten ir man, ir burtininkui Margeniui atskiras sąskaitas turi.
    - Gerai. Pasakok.
    - Tai ne kažką čia pasakoti. Leidausi jų ieškoti. Mane gerokai sužalojo. Iš pradžių apgydė vienas burtininkas, paskui kitas. Bet tik tiek, kad kažkaip galėčiau egzistuoti. Bet vis tiek jaučiuosi bjauriai.
    - Gerai. Eime į kambarį.


Gydymas buvo efektyvus, tačiau labai nemalonus.
    - Labai užleista… labai… - murmėjo Drabis apžiūrėdamas burtininkę. – Ir kur tu buvai?
    - Keliavau. Pirmą kartą šiek tiek padėjo sutiktas burtininkas gydytojas. Paskui kažkiek padėjo burtininkas Margenis.
    - Ar jis yra tas, apie ką galvoju?
    - Taip. Jo gi su niekuo nesupainiosi.
    - Tai jau. Bet… stiprus burtininkas. Tokius sužeidimus gydyti sudėtinga.
    - Man atrodo, kad dalį mano negalavimo jis perėmė.
    - Tikriausiai. Jei tai nemoki, tai geriau nelįsti…
    - Nebuvo išeities. Aš jau mirtimi vadavausi.
    - Na, nieko tokio. Pirma tave pagydysiu. Paskui apžiūrėsiu Margenį. Bet, žinok, malonu nebus.
    - Gerai jau. Negąsdink. Pradėk.
    - Taip. Gulk. Dovanok – nepasigailėsiu…
Naktižiedė tik pečiais gūžtelėjo ir išsitiesė ant lovos.
Burtininkas kažką po nosim burbėdamas iškratė ant stalo savo krepšį. Pirmiausia paėmė akmenį, labai panašų į tą, kurį jau buvo mačiusi. Tik šis buvo žalias. Tada ėmė vedžioti akmenį virš Naktižiedės kažką burbėdamas po nosim. Burtininkės kūną pamaži apėmė maloni šiluma. Tačiau tai truko neilgai. Šiluma ėmė trauktis į sužalotą delną. Šis vis labiau kaito. Galiausiai ėmė atrodyti, kad delnas tiesiog dega. Burtininkė jau įsivaizdavo kaip juoduoja ranka, sproginėja pūslės, visa ranka apanglėja. Galiausiai visa oda ir mėsos nukrito. Liko tik kaulai, kuriuos beprotiškai skaudėjo. Ji šaukė ir blaškėsi, kol galiausiai prarado sąmonę.
Kai atsigavo, pirmiausiai pakėlė ranką ir su palengvėjimu atsiduso pamačiusi, kad su ja viskas gerai.
    - Tvarkoj ta tavo ranka, - nusijuokė Drabis.
Jis sėdėjo prie stalo ir valgė kažką užsigerdamas vynu.
    - Kur tau telpa? – norėjo keltis, bet be jėgų sudribo atgal.
    - Talpi bačkutė, - nusišypsojo glostydamas pilvą. – Žinok, gydymas daug jėgų reikalauja.
Sriūbtelėjo vyno:
    - Kaip jautiesi? Pykina?
    - Lyg ir ne…
    - Dar pykins.
    - Ar jau viskas?
    - Juokauji, brangioji? Porą dienų su tavim turėsiu terliotis. O su savo vidiniais demonais dar ilgai kovosi.
Naktižiedė giliai atsiduso:
    - Ir be to tų demonų per akis…
    - Ką padarysi. Visi mes su savais demonais, - baigė gerti vyną. – Na, dabar tai tikrai pykins. Turėsi išgerti šitą…
Padėjo burtininkei atsisėsti ir įdavė puodelį kažkokios garuojančios šlykštynės.
    - Iki dugno.
    - O kaip dvokia…
    - Nieko nepadarysi. Iki dugno!
Ir neleido Naktižiedei nė atsikvėpti. Suvertė viską gerklėn. Buvo taip šlykštu, kad išsyk ėmė žiaukčioti. Ir būtų išsyk viską išvėmusi. Tačiau gydytojas burbtelėjo kažką. Ir Naktižiedė viską nurijo.
    - Na va: pamiegosi dabar. Išsivemsi paskui.


Pabudo burtininkė tampoma skrandžio spazmų. Skubiai pasilenkė iš lovos, kur Drabis apdairiai buvo padėjęs didžiulį dubenį. Vėmė ilgai ir skausmingai. Ją tampė konvulsijos. Kai skrandis visiškai ištuštėjo, turėjo išgerti daug vandens, kad vėl ir vėl vemtų. Dabar jau vien vandeniu.
    - Na, skrandis lyg ir tvarkoj. Ranką apgydžiau kiek galėjau. Visai sveika niekada nebus. Kartais skaudės.
    - Tai jau viskas? – silpnai paklausė.
    - Oi ne, brangioji. Dar šiek tiek su tavo galva padirbėsiu. Žinoma, kaip ir sakiau, dar liks visokių nemalonių reiškinių. Bet tu susidorosi.
    - Tai tu dabar po mano smegeninę kapstysies?..
    - Šiek tiek. Miegok!
Ir burtininkė užmigo. Tačiau miegas buvo neramus. Pradžioje ji kovojo su Empūsa. Toji taikėsi perkąsti jai gerklę. Naktižiedė gynėsi, mojavo kalaviju. Tačiau bjaurūs asilo dantys nenumaldomai artėjo prie gerklės.
    - Ne! Šalin! – blaškėsi burtininkė. – Tavęs nėra!  Tavęs čia negali būti! Šalin! Tavęs nėra!
Pagaliau Empūsa dingo, o Naktižiedė atsidūrė deivės Velionos šventykloje. Ji kovojo su žyniais. Brovėsi link vyriausiojo žynio miegamojo. Ant žynio piršto piktai žybčiojo žiedo akis. Pašaipiai žvelgė į ją.
    - Nepasiseks tau, bjaurybe! Vis tiek tave pribaigsiu! – šaukė ji žiedui ir griebė jį traukti nuo žynio piršto.
Žiedas nepasidavė. Priešinosi. Kai galiausiai suspaudė jį delne, atrodė, kad rankoje laiko žariją. Bet ji ryžtingai bėgo link Šventosios ugnies aukuro, kovodama su žyniais. O aukuras tolo ir tolo. Bėgo nuo jos. Galiausiai žiedas atsidūrė aukure, o burtininkė nukrito Prėslo dvare į mažų voriukų gniutulą. Ją puolė vorai ir kitokie bjaurūs gyviai. Žaibavo, griaudė, kilo baisus vėjas, kaip iš kibiro pylė lietus. O ji ėjo pirmyn. Žingsnelis po žingsnelio. Amuletas stūmė ją atgal, toliau nuo savęs. Tačiau ji matė tą bjaurų daiktą, kuris lyg nuodinga gyvatė šliaužiojo po rūmus.
    - Eik šen! Nepasislėpsi, bjaurus padare!
Ranka degte degė. Ji niekaip negalėjo pasiekti amuleto. Tas rangėsi, slydo, šliaužė tai po lova, tai po spinta. Tai dingdavo visai. Galiausiai sugriebė jį. Ranka jau liepsnojo tarytum fakelas. Bet burtininkė tvirtai laikė tą bjaurų besirangantį padarą. Galiausiai tą besirangančią, visą akimis aplipusią ir į ją pašaipiai žiūrinčią gyvatę burtininkė įmetė į indą su Šventąja ugnim. Viskas paskendo liepsnose, o Naktižiedės sąmonė aptemo.
Paskui burtininkė jau balne. Buvo beprotiškai šalta, tačiau delnas degė. Ji buvo pavargus ir vos laikėsi. Tada išgirdo šimtų žirgų kanopų bildesį, šnarpštimas ir žvengimas. Ją apsupo juodi šešėliai. Puolė. Žvaigždžių šviesoje blyksčiojo ginklai. Burtininkė aršiai gynėsi. Kirto ir dūrė. Jėgos visai išseko. Trūko oro. Ranka vos benulaikė kalaviją. Ir galiausiai Naktižiedė nukrito nuo žirgo.
    - Mirk… mirk… mirk… - šaukė, šnabždėjo, šnypštė. - Mirk… mirk… mirk…
Vienas šešėlis priartėjo, pakėlė kalaviją ir piktai išrėkė:
    - Mirk, pažymėtoji!
Paskui viskas dingo, o burtininkės sąmonė aptemo.
Drabis sėdėjo užsimerkęs ir krūpčiojo nuo vaizdų burtininkės galvoje.


Margenis gėrė vyną ir nervingai burbėjo:
    - Ką jis ten su ja daro? Pribaigs. Nepribaigė ta bjaurastis, tai gydytojas pribaigs…
    - Liaukis, - Vada piktai atsikando pyrago. – Viskas bus gerai. Drabis genialus gydytojas, nors taip ir neatrodo. Jei jau drakono sukandžiotą burtininką sugebėjo…
    - Ką? – pastatė taurę ant stalo Margenis. – Kokius niekus paistai?
    - Visai ne niekus. Jo paklausk. Kažkam reikia gerai kailį iškaršti. Veisia drakonus, dresuoja ir prekiauja.
    - Kažkas čia dedas. Nepatinka man viskas. Iš pradžių ta Empūsa, tada Leidas, dabar drakonai ir kažkokie juodieji raganiai… A, ir dar tas nežinia iš kur atsiradęs senasis dievas Jotoub Radas.
Burtininkė susimąsčiusi kramtė pyragą:
    - Taaaip… Keisti dalykai dedasi. Dar sklinda kalbos apie demonų karą. Matyt, Ciklas baigiasi…
Sapnys klausėsi burtininkų ir svarstė, kad geriau būtų likęs namie. Nežinotų tų bjaurių ir nesuprantamų dalykų, apie kuriuos čia dabar burtininkai kalba. Kai pagalvoji, tai koks dabar tikslas mokytis ar ką nors veikti. Juk, kaip burtininkai sako, artėja pasaulis į pražūtį…
    - Pagaliau! – iš minčių pažadino Margenio šūksnis. – Jau maniau niekada nebaigsi.
Drabis sudribo ant suolo šalia Vados:
    - Pavargau… Bjaurus reikalas. Burtininkė Naktižiedė labai pažeista. Geriausia būtų, kad jotų namo ir pusmetį pailsėtų. Bet, kaip suprantu, to nebus.
    - Nebus, - linktelėjo Margenis. – Jei jau nusprendė, kad reikia ką nors nuveikti, tai nieks nesustabdys.
    - Kalbam su burtininku Margeniu, kad negeri dalykai aplinkui dedasi.
    - Taip ir supratau. Kas žino, kas tie juodieji šešėliai?
    - Juodieji raganiai, - atsiliepė Margenis. – Čia buvo užsukę Ordino kariai. Jie susirūpinę.
    - Yra ko. Matau, kad rūpesčių tik daugėja…- burbtelėjo Vada.
    - Tai kaip ten burtininkė Naktižiedė? – galiausiai paklausė Sapnys, nes tas burtininkų dejavimas ėmė bauginti. Geriau buvo aiškūs dalykai.
    - Gerai. Kiek gali būti gerai. Miega dabar. Miegos visą parą. Pailsėsiu. Ir imsiuos tavęs, Magistre Margeni.


Žaižara jojo į pilį. Buvo pavargusi ir pikta. Tie nuotykiai bajoro Vijūno dvare atėmė daug laiko ir jėgų. Ji abejingai lingavo balne. Buvo jau netoli. Ir iš anksto džiaugėsi šiluma, normaliu maistu ir susitikimu su kitais raganiais. Pavargo nuo bendravimo su burtininkais ir žmonėmis. Burtininkai vargino savo visažinybe, o žmonės – kvailumu. O padėtis vis tiek liko neaiški. Lyg ir išsprendė, lyg ir ne. Ir kaip ten Naktižiedei sekasi…
    - Atiduok vaiką ir nešdinkis!
Žaižara taip krūptelėjo, kad net žirgas išsigando. Ji apsižvalgė. Kiek atokiau nuo keliuko prie medžio spaudėsi pagyvenusi moteris, tvirtai prie savęs glausdama kokių trejų metų berniuką. Kištis nevertėjo, bet…
    - Ei! Palikit moterį ramybėj!
Trys vyrai lyg pagal komandą atsigręžė į ją. Akivaizdu, buvo svetimšaliai, nes raudonas raganos apsiaustas įspūdžio nepadarė.
    - Jok pro šalį ir nesikišk! – metė vienas.
Ir vyrai vėl ėmėsi savo. Rodos, jie bijojo sužeisti berniuką. O moteris buvo taip su juo sulipus, kad pulti sudėtinga. Tačiau ir paleisti jų neketino. O jai reikėjo nesikišti…
Tačiau, pati to nejausdama nušoko nuo žirgo, kalavijas pats įslydo į delną. Užteko keleto mostų, ir miške jau voliojosi trys lavonai. Ragana lengviau atsiduso – pagaliau išliejo visą susikaupusį pyktį.
    - Ačiū, geroji ponia, - moteris vis dar stovėjo atsirėmusi į medį ir glaudė prie savęs vaiką.
    - Na, nesu aš jau tokia gera. Ir ne ponia aš. Didžiosios Ragės ordino kariūnė Žaižara. O jūs visi, - ji apsižvalgė, - rodos, svetimšaliai.
    - Taip, ponia… ragana?
    - Žinoma, aš ragana. Gali ir vardu kreiptis. Kaip čia atsidūrėt? Ir kodėl to berniuko šitiems taip reikėjo?
    - Aš pabėgau. Vaiką išsivežiau. Mūsų karalystėje įvyko perversmas. Berniuko tėvus nužudė. Ir jam grėsė tas pat. Aš – jo auklė. Negalėjau to leisti.
    - Bet tie trys nenorėjo vaiko nužudyti.
    - Aš irgi nesuprantu. Mes išvykom daugiau nei prieš metus. Ten pasikeitė kažkas gal. Tik… nežinau.
    - Ir ką man su jumis dabar daryti?
    - Nieko, ponia ragana. Aš turiu pinigų. Pasislėpsim kur nors…
Žaižara kurį laiką svarstė. Reikėjo palikti juos miške. Bet ne. Tą dieną ji elgėsi neracionaliai.
    - Nieko nebus, - tarė tvirtai. – Jus ir vėl suras. Ir nebus kas apgina…
    - Bet…
    - Nieko nenoriu girdėti.
Ir taip Žaižara įsivėlė į dar vieną istoriją.


Naktižiedė pabudo. Kurį laiką gulėjo nejudėdama, klausydamasi savo kūno. Nieko neskaudėjo. Galva buvo šviesi, nesvaigo. Nepykino. Ji atsargiai pakėlė ranką, apžiūrėjo. Ranka buvo švari: jokių nudegimų, neskaudėjo. Burtininkė atsargiai atsisėdo lovoje. Nieko. Nuleido kojas nuo lovos. Viskas gerai. O tada agresyviai suurzgė pilvas. Naktižiedė atsistojo, žengė kelis žingsnius ir sustojo priešais veidrodį. Atrodė sulysusi ir suvargusi. Tačiau jautėsi gerai. Todėl apsitvarkiusi nusileido žemyn.
    - Na va: mūsų ligonė jau sveika, - Drabis linksmai šūktelėjo iš užstalės. – Kaip jautiesi, brangi sese?
    - Ačiū. Gerai. Tik valgyti noriu.
    - Tai gerai. Taip ir turi būti. Neškit viską, ką turit geriausio.
Šeimininkė puolė nešti ant stalo, o Naktižiedė prisėdo prie Sapnio.
    - Tai ką, burtininke, jau sveika? – nusišypsojo šis.
    - Atrodo. Dėkui Drabiui. Jei ne jis, galą būčiau gavus.
Margenis nervingai spaudė rankoje vyno taurę ir sausai išspaudė:
    - Džiaugiuosi, kad tau daug geriau.
    - Ačiū. O tu kaip?
    - Nežinau. Truputį galva svaigsta. Bet Drabis sako, kad dabar manęs imsis.
    - Sėkmės, - šyptelėjo burtininkė. – Aš dėkinga jam už gydymą. Bet pakartoti nenorėčiau.
    - Gąsdini?
    - Ne. Tik konstatuoju faktą.
    - Nieko jam nenutiks. Tik šiek tiek paveiktas. Gal jau ir eisim. O tai labai jau ilgai namo keliauju.
Margenis atsistojo ir nusekė paskui Drabį.
Naktižiedė gi puolė valgyti. Kai galiausiai baigė, pasiėmė vyno taurę ir patenkinta atsirėmė sienos:
    - Kaip gera, kai nieko neskauda.
    - Tikrai, - nusišypsojo Vada. – Gal dabar galim pasikalbėti?
    - Galim.
    - Pirmiausiai pasakok apie tą Empūsą. O tai tavo bičiulis buvo toks niūrus, kad klausinėti nenorėjau. Dėl tavęs rūpinosi.
    - Mat kaip, - vyptelėjo Naktižiedė. – Na, mes labai seni bičiuliai. Nuo vaikystės.
    - Bet girdėjau, kad dvikova jūsų laukia.
    - Tai nieko nekeičia. Iki dvikovos laiko daug. Tai kol kas tąsomės kartu.
    - Aišku. Tai ką ta Empūsa?
    - Ji labai senovinė. Kaip ji atsidūrė mūsų Cikle, neaišku. Net mūsų dievai nežinojo. Sugavo ją. I ]]> Sat, 21 Mar 2026 14:09:33 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261816.html http://rasyk.lt/kuriniai/261816.html Galiausiai, kai, raganos manymu, burtininkas aprimo, ryžosi paklausti:
    - Sekėsi, turbūt, nekaip?
    - Tai jau tikrai, - vyptelėjo Margenis. – Sarkofago neradau. Grįžęs suvokiau, kad nepažiūrėjau dar vienoj vietoj. Tikriausiai ten ir bus.
    - Ką darysi? Teks suktis taip kaip yra.
    - Tai jau. Gal…
Tuo metu priešais išdygo Leidas. Netikras, žinoma.
    - Sveikučiai, - nusivaipė.
    - Labas, - stebėtinai ramiai atsiliepė Žaižara.
Margenis tik linktelėjo.
    - Gerai. Jūs apsiraminot. Aš pasvarsčiau. Noriu pasikalbėti. Normaliai. Akis į akį.
Leidas kiek patylėjo.
    - Burtininko garbės žodis. Aš nenoriu kautis. Kol kas. Esu prie vartų. Išeikit.
Žaižara pažvelgė į burtininką. Tas gūžtelėjo pečiais:
    - O ką prarasim? Einam.
    - Tai ir gerai, - ir Leidas dingo.
    - Sėdėkit čia ramiai, - paliepė ragana. – Mes tuoj grįšim.
    - Aš eisiu kartu, - atsistojo Švitrė.
    - Na jau ne! – griežtai pareiškė Margenis. – Mus kvietė. O tu sėdėk čia.
Ir abu išėjo. Pro vartus jau galėjo praeiti laisvai. Ten ant žemės sukryžiavęs kojas sėdėjo Leidas.
    - Tai sveiki gyvi dar kartą. Va ir susitikom. Normaliai. Kaip žmonės, - nusivaipė.
    - Aha, tikrai kaip žmonės, - nusiviepė ir ragana.
    - Tai ką pasakysi, žynį Leidai? – niūriai paklausė Margenis.
    - Matot, pakliuvau į bjaurią situaciją.
    - Tik pamanyk! Mes irgi. Per tave beje.
    - Na, ne per mane, o per bajorą Vijūną. Jei nebūtų kišęs nagų prie to, apie ką nieko neišmano.
    - Na taip, - piktai susiraukė Žaižara. – Tą tai tikrai reikėtų gerokai pamokyti.
    - Man rodos, jam jau dabar gana, - atsiliepė Margenis.
    - Gal ir gana, bet kalbėsim ne apie tai.
    - Aš manau, - Margenis kažką pirštu braižė smėlyje. – Sakyk, ko prireikė. Taikos derybų nori?
    - Gal. Kita vertus, mes nė nekariaujam.
    - Kaip pažiūrėsi. Sykas, Rubulas, Kodis, - suskaičiavo Žaižara.
    - Taip. Čia, žinoma, negerai išėjo. Kodis pats prisiprašė. Žinoma, jis ne mane puolė. Bandė mano sarkofagą atidaryti. Ir galiausiai mane prikėlė. Piktas buvau. Neplanavau dabar prisikelti. Visokios neigiamos pasekmės savijautai. Dėl Rubulo tai aš niekuo dėtas. O… Sykas nervino mane su tuo savo krenkščiojimu.
Žaižara nevalingai šyptelėjo.  Ir Leidas pastebėjo:
    - Va, matai. Ir tave erzino.
    - Bet gi nepuoliau žudyti.
    - Na taip. Bet mano būsena buvo bjauri.
    - Gerai, - nutraukė Margenis. – Dabar ne apie tai kalbam. Ko nori?
    - Keista padėtis. Vakar mane aplankė… vienas senas dievas. Ir pasiūlė nužudyti vieną iš jūsų.
Margenis nustebęs įbedė žvilgsnį į žynį:
    - Tai kokiam čia dievui mudu su Naktižiede užkliuvom? Niekada su dievais problemų neturėjom.
    - Matot, tas dievas labai senas. Jotoub Radas. Girdėjot apie tokį?
    - Tikrai ne.
    - Na, jis tikrai labai senas. Dar iš Chaoso. Jis man kaip ir brolis. Gaišei, beje, irgi.
    - Na gerai. Senas jis. Tavo ir Gaišės brolis. Ir ką? O kuo mes čia dėti?
    - Nežinau.
    - Tai nepaaiškino?
    - Kaip čia pasakius. Lyg ir paaiškino. Papasakojo keistą istoriją. Apie Tautų suvienytoją Atluką ir jo sugrįžimą. Būsimą.
    - Kas čia dar toks? – nustebo Žaižara.
    - Aš lyg ir girdėjau. Legenda kažkokia.
    - Ne legenda, - atrėmė Leidas. – Visiškai reali istorija. Dabar lyg ir grįžta jis.
    - Vis tiek nesuprantu, - Margenis atsistojo ir ėmė vaikščioti. – Aš iš tavęs išgirdau apie tą Atluką ir jo sugrįžimą. Tai kuo galėjau užkliūti. Nemanau, kad Naktižiedė irgi ką nors žino.
    - Tai aš irgi nieko nesuprantu. Nepasakė man, kodėl jūs tokie svarbūs.
    - Na gerai. Tu nežinai. Mes nežinom. Kas toliau? Liepsi pasirinkti kuris mirs?
    - Čia tokia problemėlė. Viena vertus, nenoriu su niekuo kariauti. Juokingai atrodo, bet man visai patiko ramiai gyventi. Su šeima. Čia kaip ir nauja patirtis mano gyvenime. Tai gal pabūsiu kiek, kol vaikai paaugs. O tada bandysiu vėl užmigti, kad prisikelčiau man tinkamu laiku.
    - Puikus planas, - Žaižara taip pat atsistojo. – Tai galim skirstytis?
    - Galim. Pasakykit Švitrei, kad keliautų namo. Utis grįžta.


    - Tai pasakok dabar, kokios čia bėdos.
    - Ilga istorija, sese.
    - Aš tai niekur neskubu, - ragana atsisėdo ant suoliuko priešais.
    - Taip. Gal ir reikia su tavimi pasišnekėti.
    - Reikia. Apie Prėslo dvarą kažką kalbėjai. Negeri dalykai ten vyksta. Pati matei. Va, per miškelį jojai. Ar manai, kad visada taip buvo?
    - Nori pasakyti, kad taip atsitiko neseniai?
    - Neseniai. Per metus tapo tokia šlykštyne. O buvo toks mielas eglynėlis. Pakelėj kadagiai augo.
    - Taaaip. Blogiau nei maniau.
    - O ką manei?
    - Jojau čia lyg vaiduoklį vydamasi. Pora netikšų bajorų ir tijūnas tiek pridirbo.
    - Eik jau!
    - Matai, šitas nesąmones išdarinėja burtininko, kurį nužudė, amuletas.
    - Pasakas seki!
    - Taigi, kad ne. Pasitaiko. Kai burtininką nužudo kitas burtininkas, tai žino, ką su burtininko žiedu ir amuletu daryti. O kai įsikiša koks idiotas, tai parduoda tuos daiktus kaip papuošalus. O tada tie daiktai kaip nuo grandinės nutrūkęs piktas šuo.
    - Betgi tai negyvi daiktai!
    - Taip. Tačiau tai magiški daiktai. O netekę šeimininko jie elgiasi nenuspėjamai.
    - Bėda… - susimąsčiusi tarė ragana. – Tai kam tau reikia Šventosios Ugnies?
    - Tik ji gali sunaikinti tą daiktą.
    - Duosiu aš tau. Bet eisiu su tavim. Kai jau žinau, kas čia vyksta…
    - Pavojinga, sese. Nežinia, kaip tave paveiks.
    - Kaip jau paveiks, taip ir bus. Aš, žinok, seniai matau, kad kas netaip.
    - Bet nežinia…
    - Nė nekalbėk! – piktai metė. – Tu, žinoma, burtininkė ir gali daugiau. Bet gal ir mano pagalba pravers.
    - Praversti tai pravers. Tavo pagalba, žinoma, rimtesnė nei išsigandusių kareivių. Bet jei tave paveiks kaip ir mane…
    - Tai būsim abi paveiktos. O jei manęs nepaveiks, tai gal naudinga būsiu.
    - Dėkui tau. Man tikrai bus ramiau.
Ragana į vežimaitį pasikinkė savo kuiną, prisikrovė visokių žolelių bei indą su Šventąja Ugnim. Ir nedelsdamos iškeliavo.


Kapitonas Rytis stovėjo prie vartų ir žvelgė miškelio pusėn. Kol nebuvo burtininkės, niekas nevyko. Ir jis beveik norėjo, kad burtininkė negrįžtų. O kai pamatė, kad kartu atvyksta ir ragana, sunerimo dar labiau. Raganos atsiskyrėlės atvykimas nieko gero nežadėjo.
    - Sveikas! – Naktižiedė nušoko nuo žirgo. – Ramu?
    - Aha. Kol tavęs nebuvo, buvo ramu.
    - Nieko. Va, ponia ragana man padės. Greičiau ir geriau susidorosim.
Ragana sunkiai išsirito iš vežimaičio, pririšo kuiną prie medžio ir paėmė indą su Šventąja Ugnim.
    - Tai ką dabar darysim? – pasidomėjo.
    - Eisim, sese, to amuleto ieškoti.
    - Gerai. Einam.
    - Palauk. Ne taip greitai. Kai įeisiu pro vartus, pradėsiu keistai elgtis. Turėsi kaip nors mane į nagą suimti. Galiu tave ir sužeisti.
    - Kaip nors susidorosiu.
    - Tikiuosi. Na, kareivi, vesk į kunigaikštienės palocius. Jei sugebėsi, padėk raganai.
    - Gerai, ponia. Einam.
Ir visi trys patraukė į rūmus.
Pradžioje viskas buvo lyg ir gerai. Naktižiedei pašiurpo oda, ėmė perštėti delną. Tačiau haliucinacijų kol kas nebuvo. Tik lipant laiptais į antrą aukštą, kur buvo kunigaikštienės kambariai, staiga apsvaigo galva. Ir burtininkė apsivėmė.
    - Še, išgerk! – griežtai pasakė ragana, kažkur iš sijono klosčių ištraukusi butelaitį su bjauriai dvokiančiu skysčiu.
Po poros gurkšnių skrandis nurimo, galvoje praskaidrėjo.
    - Dėkui, - linktelėjo ir patraukė toliau.
Kurį laiką vėl viskas buvo ramu. Staiga priešais pamatė didžiulį vorą. Iškėlė kalaviją ir puolė. Bet sukniubo, nes ragana apdairiai pakišo koją. Skausmas grąžino į realybę – voras dingo. Tačiau žengus vos kelis žingsnius ją užpuolė šikšnosparnių būrys. Burtininkė iškėlė kalaviją ir ėmė kapoti į visas puses. Šį kartą burtininkei sutramdyti prireikė ir Ryčio. Kapitonas pabandė atremti Naktižiedės smūgius. Sekėsi nekaip, tačiau užteko laiko, kad ragana pastumtų burtininkę, kuri dėl to atsitrenkė į sieną. Skausmas eilinį kartą pažadino iš haliucinacijų.
    - O Praamži! Šitaip būsiu vienos mėlynės.
    - Tai ką daryt? Nežinau kito būdo.
    - Gerai. Viskas teisingai. Einam toliau.
Toliau kliūčių nebuvo. Iki tol, kol priėjo prie kunigaikštienės miegamojo durų. Durys užsiliepsnojo. Tačiau nuo tos ugnies sklido stingdantis šaltis.
    - Ir kas dabar? - Naktižiedė atsirėmė į sieną: vėl apsvaigo galva, ėmė pykinti.
Ragana vėl ištiesė buteliuką. Burtininkė išgėrė ir nusipurtė kaip šuo:
    - Na ir bjaurastis…
    - Užtat padeda. Ir kas dabar?
    - Nežinau.
    - Gal pabandom Šventąja ugnim.
    - Rūmus sudeginsim.
    - Ir kas? Man negaila.
    - Man irgi, bet Prėslas pasius.
    - Lyg bijotum.
    - Žinoma nebijau. Bet amuletas gali pasprukti.
    - Eik jau!
    - Gali.
    - Tai gal žinai kokį burtą?
    - Daug žinau, bet bijau naudoti. Kas žino, kaip sureaguos…
Kurį laiką visi spoksojo į duris. Galiausiai Naktižiedė užsimojo ir trenkė kalaviju. Pradžioje nieko nevyko. Paskui kažkas trakštelėjo. Durys ėmė skilinėti.
    - Žinai, sese, aš pabandysiu jas tiesiog sudaužyti. Jei pasiseks, eisiu vidun. Būtų gerai, kad eitum iš paskos.
Ragana linktelėjo.
Burtininkė ėmė įnirtingai kapoti duris. Ir galiausiai jos sutrupėjo lyg būtų stiklinės. Per tą laiką Naktižiedė sustiro. Rankos vos nulaikė kalaviją. Ji puolė vidun. Ir dar suspėjo akies krašteliu pastebėti kaip amuletas nuo spintelės spruko po lova.
    - Kad tave! – riebiai nusikeikė Naktižiedė ir griuvo ant pilvo.
Gerai, kad kunigaikštienės lova ant aukštų kojų. Tačiau ten buvo tamsu. Bet amuletas išsidavė pats. Blykstelėjo raudona akis. Tik akimirką. Tačiau burtininkei to užteko. Ištiesė ranką ir pagriebė amuletą. Delnas degte degė, bet ji laikė tvirtai suspaudusi.
Išlįsti sekėsi sunkiai. Trukdė ir kalavijas, ir suspaustas kumštis. Galiausiai ji atsisėdo.
    - Ugnį! Ugnį duok greičiau!
Ragana pastatė indą priešais burtininkę ir skubiai atsitraukė. Naktižiedė įmetė žiedą į indą ir vos suspėjo atsitraukti. Liepsna pliūptelėjo pažerdama kibirkščių spiečių.
    - Ačiū, motina Gabija… - iškvėpė.
    - Tai jau viskas? – paklausė ragana.
    - Viskas. Amuletas nepavojingas. Bet man blogai…
    - O tau kas?
    - Žiūrėk, - ištiesė ranką.
Delnas degte degė. Raudona dėmė pulsavo, žėrėjo melsvom ugnelėm.
    - Vargeli tu mano… Aš tai tikrai padėti negalėsiu.
    - Žinau. Man reikia tikro, gero, galingo ir patyrusio burtininko-gydytojo. Tai jau antras kartas. O dabar vėl…
    - Nėr aplinkui tokio burtininko.
    - Bėda. Nusigaluosiu kur pakeliui.
    - Gaila. Pasiūlyčiau kuriam laikui pas mane apsistoti. Bet, kaip suprantu, tave laikas spaudžia.
    - Taip. Tikiuosi, kad spėsiu iki kokio burtininko nusigauti.
    - Tai sėkmės tau, ponia burtininke. Dėkui, kad tą velniavą sutramdei. Gal ir mano miškelis atsigaus. O tave telydi tavo dievai kelionėje. Ir tepadeda.
    - Ačiū. Sėkmės čia jum visiem.


    - Kažkaip keistai baigėsi… - susimąstęs Margenis kažkodėl valė kalaviją.
    - Taip, - Žaižara sėdėjo atsirėmus į sieną ir krimto sūrio galą.
Švitrė ką tik atsisveikino su visais ir išjojo. Pas vyrą. Skambėjo keistai, bet tokia buvo realybė. Bajorų šeimyna pamažu kraustėsi į savo kambarius. Liko tik Sapnys.
    - Nesuprantu, - vėl prakalbo burtininkas. – Leidas staiga atsitraukė. Tai kaip dabar bus?
Staiga jis pakėlė galvą ir kažkaip sausai tarė:
    - Naktižiedė…
    - Ką Naktižiedė?
    - Kur jinai yra? Ir kas jai nutiko?
    - Hmmm… Gal ji vis dar ieško tų žiedų ir amuletų.
    - Taigi, ieško, Darbas ne toks jau lengvas. Na, rasti gal ir nesunku. Bet sunaikinti…
    - Ir ką darysim?
    - Aš josiu ieškoti. O tu – laisva ragana. Gali elgtis kaip nori.
    - Nebūk nuoboda! – pyktelėjo ragana. – Kaip dabar tave vieną paliksiu? Prisidirbsi dar ko.
Burtininkas blankiai šyptelėjo:
    - Na na… neįsijausk. O tai paversiu raudona varle.
    - O aš? – ilgai tylėjęs įsiterpė Sapnys.
    - Ką tu? – nesuprato Žaižara.
    - Kaip ką? Žadėjai man padėti iš šios sumautos skylės ištrūkti.
    - Ach, taip. Vis dar nori?
    - Labiau negu anksčiau.
    - Burtininke, ką su juo darysim?
    - Tegul joja su mumis. O paskui matysim.


Vakarop pabeldė į pirklio Turio duris.
    - Labą vakarą, Turi.
    - Aaaa… ponaitis Sapnys, - nušvito pirklys.
Bet staiga jo veidas apniuko. Už bajoro nugaros pamatė burtininką ir raganą.
    - Ką, pirkly, prisidirbai ko, kad išsigandai? – pasišaipė Žaižara.
    - Ką jau čia, ponia ragana… Aš tik paprastas pirklys.
    - Tai laikysi mus už durų?
    - Oi, ne! Atsiprašau. Užeikit užeikit… - plačiai atvėrė duris.
Visi trys suvirto vidun.
    - Prašom, ponai, čia, - parodė į valgomojo duris.
Visi susėdo už stalo.
    - Na, pavaišinsi, pirkly? - ragana nusimetė apsiaustą.
    - Gerai, ponai. Tuoj, ponai, - sukruto Turis ir iškurnėjo iš kambario.
Po kelių akimirkų pirklio žmona jau nešė į stalą viską, ką turėjo geriausio. Ir svečiai nesibrangindami puolė valgyti ir gerti.
Galiausiai, kai visi jau buvo sotūs, Žaižara kreipėsi į pirklį:
    - Na, dabar, Turi, pasakok. Prieš kelias dienas pas tave buvo užsukusi Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė.
    - Taip. Tikrai. Viską jai papasakojau. Tai ji ir išjojo.
    - Dabar ir mums turėsi viską papasakoti, - pirmą kartą pravėrė burną Margenis.
    - Na, ponia Naktižiedė klausė apie tuos papuošalus, kuriuos ji amuletais ir žiedais vadino. Tai vieną papuošalą man atnešė bajoraičiai Kemšys ir Raukas. Jį iš manęs nupirko kunigaikštis Prėslas. O dar vieną amuletą ir žiedą atnešė tijūnas Stičas. Tai tą amuletą nupirko Tylų kunigaikštis Esmas. O žiedą nupirko kunigaikštienės Cerbos viešnia. Nežinau, kas ji tokia.
    - Aišku. Kur išvyko burtininkė?
    - Naaa… - Turis ėmė muistytis. – Aš… taigi…
Pirklys neramiai pašė staltiesės kampą.
    - Sakyk jau! – suirzo Margenis. – Mano kantrybė ne begalinė.
    - Kai ponia burtininkė mane klausė, aš buvau pamiršęs. Pasakiau tik apie bajoraičių atneštą amuletą. O kai išjojo, tai prisiminiau, kad tokius papuošalus atnešė ir tijūnas Stičas. Todėl, nenorėdamas nemalonumų, parašiau laišką ir išsiunčiau sūnų paskui burtininkę. Pavijo ją pasienyje besiilsinčią kareivių poste,
    - Aišku, - atsiduso Žaižara. – Teks ieškoti tų kareivių.
    - Jojam! – pašoko nuo stalo Margenis.
    - Sėsk! – netikėtai sau griežtai riktelėjo Žaižara. – Ant ko josi? Su šitom klipatom netoli trauksim. Ir naktis dabar – pailsėt reikia.
Burtininkas klestelėjo atgal:
    - Na ir įžūli tu…
    - Aha, kad su jumis kitaip negalima. Turi, - pasisuko į pirklį, - pernakvosim pas tave. Sumokėsim už viską.
    - Ką čia, ponia ragana, svečiai juk…
    - Baik maivytis. Ir pasakyk, kur mums padorius žirgus gauti.
    - Miestely tai tikrai ne. Bet pasiųsiu sūnų. Čia už poros varstų gyvena arklininkas. Geri jo žirgai. Daug karių ir raganių pas jį perka.


Trijulė į kelią leidosi vos prašvitus. Žirgai buvo puikūs ir nebrangūs. Žaižara įtarė, kad dalį kainos sumokėjo pirklys.
Kelias nebuvo tolimas. Ir dar priešpiet pasiekė pasienio postą.
    - Tai sveiki visi, - linksmai pasisveikino ragana.
    - Sveiki. Kur traukiate, ponai?
    - Kol kas norėtume kai ko paklausti. Prieš keletą dienų pro čia prajojo Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė.
Kareivis pagalvojo kiek, tada pasisuko sargybinės pusėn:
    - Ei! Kas buvo čia, kai pro šalį jojo burtininkė Naktižiedė?
    - Ko rėkauji, Sami?
    - Kapitone, čia teiraujasi dėl burtininkės Naktižiedės.
Kapitonas priėjo arčiau:
    - Esu kapitonas Erdvys. Budėjau čia, kai burtininkė prajojo. Ką norėtumėt sužinoti, ponai?
    - Pasakyk, kapitone, kur nujojo burtininkė.
    - Ponia ragana, burtininkė Naktižiedė ruošėsi joti į kunigaikščio Prėslo dvarą, bet išjojo į deivės Velionos šventyklą.
    - Tai tau… - burbtelėjo Margenis nušokdamas nuo žirgo. – Teks smulkiau papasakoti.
    - Tai prašom, ponai. Prisėskit prie laužo. Viską, ką žinau, papasakosiu.
    - Tai va, - pradėjo Erdvys, kai visi susėdo prie laužo. – Atjojo ponia burtininkė Naktižiedė nakčia. Sustojo pailsėti. Aš buvau ką tik pradėjęs čia tarnauti. Prieš tai či ]]> Thu, 19 Mar 2026 13:01:06 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261799.html http://rasyk.lt/kuriniai/261799.html Pagaliau ragana neištvėrė. Ji pašoko ant kojų ir garsiai pareiškė:
    - Viskas! Man jau gana! Jei tas kiaulė Leidas greitai nepasirodys, aš jį susirasiu!..
Tą akimirką vidury sandėliuko kažkas tvykstelėjo, ir skaidriame burbule visi išvydo Leidą. Rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Žvilgsnis rūstus. Lūpos kietai suspaustos.
    - Pasiilgai? – paklausė.
    - Aš? Tikrai ne. Tačiau…
Margenis tvirtai suspaudė ranką Žaižarai:
    - Atleisk, bet kalbėsiu aš. Žyny Leidai, aš suprantu, kad mes kariaujame, nors ir nesuprantu kodėl.
    - Aš pasakysiu tau, burtininke Margeni. Tiesiog jaučiuosi pakankamai galingas. Atsigavau po to šokiruojančio nubudimo. Ir dabar noriu išbandyti savo jėgas. Aname Cikle buvau pats galingiausias. O dabar noriu įrodyti, kad likau toks pat. Aišku?
    - Mūsų laikais tai neįprasta. Tačiau, - gūžtelėjo pečiais, - tie žmonės niekuo dėti. Gal galėtų jie saugiai išeiti?
    - Ach, kokie mes mielaširdingi! Mano laikais į tokius niekus niekas dėmesio nekreipdavo. Kita vertus, aš pykstu ant Vijūno ir jo šeimos. Išskyrus savo žmoną, žinoma. Gerai pagalvojus, jeigu jūs man paliktumėt tuos kvailius, tai aš gal nė nekovočiau su jumis.
    - Ne! – ryžtingai pasakė Margenis. – Mes ginsime žmones.
    - Puiku! Tai atsiųsiu savo žmoną, kad išvestų tuos, kurie niekuo dėti. O dėl tų bajorų… Galit pasistengti juos apginti.
    - Aš taip ir maniau, žyny, kad susitarsim. Tik noriu dar paklausti. Ar tu tuos žmones apginsi nuo Empūsos?
    - Ach, Empūsa… Dėl jos galite nebesijaudinti. Jūsų dievai tuo pasirūpino.
Ir Leidas dingo.


    - Ponia burtininke, pirtis jau paruošta. Galime eiti.
    - Gerai. Aš irgi pasiruošusi.
Pirtelė buvo kaip reikiant. Ir Naktižiedė su malonumu pasinėrė į kubilą su karštu vandeniu. Su tokiu pat malonumu persirengė naujais drabužiais.
Kai išėjo iš pirties, jos jau laukė Netis.
    - Pietūs gatavi, ponia, - pranešė. – Ar dar būsiu reikalingas?
    - Ne. Tik paimk mano senus drabužius ir atiduok kam nors, kad išskalbtų ir suadytų. Jei kas neverta vargo, tegul išmeta.
    - Gerai, ponia.
Ir berniūkštis nubėgo, o burtininkė patraukė į karčiamą.
    - A, ponia burtininkė… - nusišypsojo Riba. – Va, atrodot kaip naujai gimusi.
    - Taip, ačiū. Pirtelė buvo tikrai puiki. Tai ką duosi valgyti?
    - Manau, ponia, neatsisakysi raugintų kopūstų sriubos su spirgučiais. Ir dar turime avienos kepsnį.
    - Nuostabu! Per tas keliones senokai šiltą maistą valgiau.
Ji atsisėdo prie stalo ir ėmė srėbti kopūstienę. Karčiama buvo pustuštė. Kampe smaksojo pora miestelėnų. Jie buvo jau gerokai apgirtę, bet vis dar pliurpė patį pigiausią alų. Prie gretimo stalo triukšmavo jau pažįstami bajorai. Niekas į burtininkę nekreipė dėmesio.
Bebaigiant doroti avienos kepsnį, Naktižiedės amuletas nervingai blykstelėjo. Ji uždėjo ranką ant kalavijo rankenos ir sukluso. Už nugaros kažkas sustojo ir maloniai kreipėsi:
    - Telydi tave Praamžio palaiminimas, burtininke.
    - Telydi ir tave, Slenkti.
    - Galiu prisėsti?
    - O taip! Riba, atnešk dar vieną vyno butelį ir taurę.
    - Ačiū, neatsisakysiu…
    - Tai ką čia veiki, broli? Rodos, Gildija neapsidžiaugtų sužinojus, kad tu čia trainiojies.
    - To paties, sesule, galėčiau paklausti tavęs.
    - Aš, tiesą pasakius, keliauju. Nė nežinojau, kad čia vyksta karas. Bet man verkiant reikia į Prėslo dvarą.
    - Keliauk, jei reikia. Girdėjau, tau reikalingos gydytojo paslaugos?
    - Taip. Apie gydymą nieko neišmanau. O žaizda labai rimta. Gal pažiūrėsi?
    - Būtinai.
Jie iš lėto baigė gerti vyną ir užlipo į Naktižiedės kambarį, kur ji trumpai papasakojo savo istoriją. Ne viską, žinoma, tik tiek, kiek reikėjo gydytojui žinoti. Ko gero, Slenktis suprato daugiau negu ji papasakojo. Tačiau nieko nesakė ir neklausinėjo.
Slenktis atidžiai apžiūrėjo žaizdą ir palingavo galva:
    - Laiku, sesule, suspėjai. Jeigu manęs nebūtum sutikus, tai turėtum labai didelių problemų. Nereikėjo tau čia keliauti su tokia žaizda.
    - Neturėjau kitos išeities, broli.
    - Tai ką, pradėsim?
Slenktis iš kapšelio prie juostos išsiėmė kumščio didumo žydrą kaip vasaros dangus akmenį.
    - Tai vandens akmuo. Nežinau iš kur jis atsirado. Bandžiau ieškoti daugiau. Tačiau atrodo, kad daugiau tokių nėra. Jį man prieš mirtį padovanojo Mokytojas.
Kai burtininkas ant delno ištiesė akmenį, šis ėmė skaidrėti, tapo permatomas ir pakibo ore. Tada Slenktis pakišo po akmeniu Naktižiedės delną. Burtininkė pajuto kaip delną užliejo maloni vėsa. Atrodė, kad per delną sroveno vėsus šaltinio vanduo. Skausmas delne rimo. Žaizda po kelių akimirkų pradėjo trauktis. Galiausiai ant delno neliko net rando. Skausmas visai išnyko, tačiau ėmė svaigti ir skaudėti galva.
    - Kaip jautiesi?
    - Delnas jau tvarkoj. Tačiau galva…
    - Taip ir turi būti. Dabar miegosi ligi vakaro.
    - Ar iš proto išsikraustei, Slenkti?! Aš neturiu tiek laiko.
    - Brangioji, man neįdomu tavo laikas ir darbai. Tu turi pasveikti. Kokia iš tavęs nauda, jei turėsi galvoti apie galvos skausmą?
    - Gal tu ir teisus.
Jai jau merkėsi akys, kūnas nebeklausė. Ir burtininkė susirangė ant lovos nė nenusirengusi.
Slenktis kruopščiai apkamšė Naktižiedę ir išėjo, tyliai uždarydamas duris.


    - Ponai! – įpuolė vidun Sapnys. – Kažkas beldžia į vartus.
    - Įdomu… - burbtelėjo Margenis. – Eisiu pažiūrėti.
    - Eisiu aš su Sapniu, - tvirtai pareiškė Žaižara. – Tu, burtininke, lik čia. Nemalonumai gresia tiek čia, tiek ten.
    - Eik, jei jau taip nori.
    - Eime, Sapny, - mostelėjo ragana. – Pažiūrėsim, kas čia per svečiai.
Prie vartų Žaižara šūktelėjo:
    - Kas ten?
    - Tai aš, Švitrė. Įleiskite.
    - Oho! Atrodo, mūsų bičiulis pasitiki savo žmona. Ir dar tesi savo žodį.
Sapnys atvėrė vartus. Už jų stovėjo Švitrė, kurios ragana nė nebūtų pažinusi. Moteris vilkėjo kariūnės kostiumą ir buvo apsiginklavusi kardu bei arbaletu.
Švitrė ir Sapnys apsikabino.
    - Sveikas, broli.
    - Sveika gyva, sesute.
    - Labas, Švitre, - nusišypsojo Žaižara. – Pažinti tavęs neįmanoma.
    - Nesistebėk, ponia Žaižara. Aš ligi šešiolikos, kol bajoras Vijūnas mane ištekino, augau dvare. Ponia Kregždūnė buvo gera man ir mano motinai. Ji nepadarė taip, kaip kitos bajorės. Neišvijo manęs ir mano mamos. O kai motulė pasimirė, tai rūpinosi manimi kaip tikra motina. Aš augau su Sapniu. Ir žinojau, kad jis yra mano brolis. Bajorė Kregždūnė, šiaip jau būdama ištikima ir paklusni žmona, šiuo klausimu niekaip nenusileido. Pasakė vyrui, kad aš esanti jo dukra. Ir todėl turiu gauti tą patį, kaip ir kiti jo vaikai.
Sapnys ir Švitrė vis dar stovėjo apsikabinę per liemenį ir šypsojosi vienas kitam.
    - Nuostabu! – šūktelėjo Žaižara. – Kokių tik naujienų nesužinai. Tačiau nors ir malonu su jumis šnekučiuotis, reikia ir apie reikalus pasikalbėti.
    - Taip taip… Atleisk, ponia ragana. Senokai nemačiau Sapnio, tai labai apsidžiaugiau.
Visi trys nusileido rūsin. Kai įėjo, Vijūnas pašoko ant kojų ir šūktelėjo:
    - O tau ko čia reikia, prakeikta ragana?!
    - Argi ne mielas tėvelis, ponia Žaižara?
    - O taip. Pastebėjau.
    - Patylėk, Vijūne, - tyliai pasakė Kregždūnė. – Ji – tavo duktė. Ir nė nepradėk tų… Pats prisidirbai.
    - Pragydai? Ach, mano tylioji, geroji žmonelė… Niekaip nesuprantu, kodėl tu ją visada gini. Ji gi pavainikė! Jos motina buvo kekšė.
    - Kekšė? – Kregždūnė staiga atsistojo visu ūgiu priešais savo vyrą.
    - Kekšė, sakai? – Kregždūnė kalbėjo tyliai, tačiau jos balsas pripildė visą patalpą. Gal todėl, kad menėje staiga tapo labai tylu.
    - Kekšė? – pakartojo dar kartą. – Tai išeitų, kad aš esu keturguba kekšė, nes pagimdžiau tau keturis sūnus? Girdit, sūneliai? Jūsų motina – keturguba kekšė!
    - Ach, brangioji… - sulemeno Vijūnas. – Aš… aš gi taip nesakiau. Aš net nepagalvojau šitaip. Aš…
    - Tylėk! – griežtai nutraukė. – Tu, susmirdęs bajorpalaiki! Plikbajori tu nususęs!
Kregždūnė stovėjo priešais vyrą įsisprendusi į šonus. Visai kaip paprasčiausia kaimo boba. Akys žaibavo. Lūpos suspaustos.
Kurį laiką truko tyla. Paskui Kregždūnė lėtai, garsiai, žodis po žodžio iškošė:
    - Tu – niekingas valkata! Ubage ir gašlūne! Tu…
Šito bajoras Vijūnas jau negalėjo dovanoti. Jis griebė durklą ir užsimojo. Kregždūnė nė nekrūptelėjo. Tik žengtelėjo atgal ir ištraukė kalaviją iš Kemšio rankų. Atsistojo kovotojo poza. Tiesa, atrodė kiek juokingai su savo puošnia suknele ir bajoriška šukuosena. Tačiau bajorės poza rodė, kad ji tikrai moka tuo ginklu naudotis.
    - Na, pamėgink! – tarė grėsmingai. – Jau pamiršai, iš kokių namų mane paėmei? Pamiršai, kad tėvas mane augino ne kaip lepūnėlę, o kaip bajorą kariūną? O gal nenori prisiminti, kad mano rankos nebūtumei gavęs, jei manęs kvailos į lovą nebūtum nusitempęs? Tu esi niekingiausias iš visų vyrų, kuriuos esu gyvenime sutikusi. Ir nemėgink daugiau prieš mane išsižioti! Gana! Privaidinau padorią bajorę, nes maniau, kad taip geriau bus mūsų sūnums.
Kregždūnė nuleido kalaviją ir staiga prapliupo juoktis. Taip skambiai ir mergiškai, kad net Margenis nustebo:
    - Kas gi jai?
    - O tu į bajorą Vijūną pasižiūrėk, - prunkštelėjo Žaižara.
Buvo tikrai juokinga. Vijūnas stovėjo priešais savo žmoną, nuleidęs galvą tarsi prasikaltęs vaikas. Patalpoje tvyrojo tiršta tyla. Staiga toje tyloje pasigirdo verksmas. Žaižara puolė prie Vaukšlio lovos, nes verksmas sklido iš ten.
    - Kas tau? – paklausė išsigandusi. – Skauda ką? Tau blogiau? Ar susapnavai ką?
    - Ne… - šniurkštelėjo Vaukšlys. – Aš ne dėl savęs… aš… mano tėvas…
Kregždūnė jau stovėjo šalia.
    - Neverk, sūnau, - pasakė lediniu balsu. – Jeigu tau gėda dėl savo tėvo, tai gali nesijaudinti. Bajoras Vijūnas nėra tavo tėvas.


Kai Naktižiedė nubudo, jau temo. Jautėsi ji kaip naujai gimusi. Jokių skausmų, jokių galvos svaigimų.
    - Na, mergužėle, laikas tau keltis! – pasakė sau linksmai ir stryktelėjo iš lovos.
Pasirąžė, priėjo prie lango ir pažvelgė į kiemą. Ten stovėjo kelionei paruošti du žirgai, iš kurių vienas buvo jos.
    - Įdomu, - burbtelėjo Naktižiedė.
Tuo metu agresyviai suurzgė pilvas.
    - Na, laikas pasistiprinti. Tuo pačiu išsiaiškinsiu, kas čia vyksta, - nusišypsojo savo atvaizdui veidrodyje.
Slenktis jau kirto keptą kalakutą, užsigerdamas alumi.
    - Gero apetito, brangus broli. Ar galiu prisėsti?
    - Ačiū, brangioji. Prisidėk. Manau, kad tavo pilvas maršus groja.
    - Taip. Riba, atnešk ir man to paties. Beje, kodėl mano žirgas stovi pabalnotas?
    - Oi, sesule, gal nesupyksi… Tai aš paliepiau. Tu gi labai skubėjai. Be to, - Slenktis pritildė balsą, - sužinojau, kad čia atvyksta trys Gildijos nariai: Siekis, Nudis ir Paska.
    - Oho! – nustebo Naktižiedė. – Juk visi trys – Tribunolo nariai. Ko jiems čia?
    - Nesu tikras, sesute, bet, rodos, ieško manęs.
    - Palauk! Palauk! Neskubėk. Aš kažko nesuprantu. Tu dalyvauji karo veiksmuose?
    - Ne.
    - Vadinasi, tavęs ieško už tai, ko prisidirbai anksčiau?
    - Klausyk, Naktižiede, aš gi tavęs neklausinėju! Daryk ką privalai. Keliauk savo keliu. Ir man leisk tą patį daryti.
    - Tu, rodos, nesupranti manęs, brolau. Gal galėsiu padėti.
    - Man pa…
    - Patylėk! Nepertraukinėk!
    - Atsiprašau. Aš kiek nervingas.
    - Matau. Tribunolo aš nemėgstu. Visada sakiau ir sakysiu, kad jie labai stropiai laikosi Įstatymo raidės, tačiau tarp tų straipsnių dingsta dvasia. Taigi, jei turi bėdų, pasakok…
    - Tiek tų bėdų. Ar pažįsti Juodosios magijos magistrą Veimą?
    - O kaip gi?! Bjaurus tipas. Kartą gerokai iškaršiau kailį, kai bandė prie manęs lįsti.
    - Va va! Ir aš apie tai. Dalyvavom abu karo veiksmuose. Nieko ypatinga. Ir darbo ne kažin kiek. Kitas kunigaikštis, prieš kurį mes kariavom, gerokai apsigando. Tai jo kariuomenė tik traukėsi ir traukėsi. O mes pergalingai žygiavom pirmyn. Kartą apsistojom vienam kaime. Sėdėjom smuklėje. Na, žinai, kareiviai kaip kareiviai. Gėrė ir mergas kirkino. Smuklėj buvo tokia mergina. Tikrai ypatinga. Aukšta, liekna. Krūtinė ir užpakaliukas – viskas kaip moteriškei pridera. Oda balta, kaip iš pieno plaukusi. Aukso spalvos kasa ligi juosmens. O akys akys… Žalios kaip ežero gelmė. Žodžiu, deivė ne merga. O jau išdidi. Kareiviai net nedrįso prie jos lįsti. Vaikščiojo iškėlusi galvą ir nekreipė jokio dėmesio į vyrus. Betgi Veimui – jokių kliūčių. Prikibo kaip šlapias lapas prie subinės. Toji, burtininko rangą gerbdama, mandagiai pasakė „ne“. Tik jo taip lengvai neatsikratysi. Kol žnaibė jai užpakalį ir vis graibė praeinančią už padurkų, aš tylėjau. Taigi, pavalgėm sočiai, prisiplempėm alaus ir nuėjom gulti. O naktį prispyrė mane gamtinis reikalas. Teko eiti laukan. Naktis šilta. Mėnulis tviska. Einu už arklidžių. Girdžiu, kluone kažkas krebžda. Moteriškas balsas visaip spyriojasi. Akivaizdžiai bando mergužėlė ištrūkti. O vyriškis ją vis įkalbinėja. Ėjęs būčiau ir nuėjęs. Maniau, kad koks kareivis mergą niurko. Tik staiga išgirdau aiškų Veimo balsą: „Liaukis, sako, atsikalbinėjusi ir spyriojusis! Man jau kantrybė trūko! Štai užleisiu burtus, ir tapsi bjauri. Už pačią bjauriausią seną raganą bjauresnė. Joks bernas į tave nė kreiva akim nepažvelgs. “ Čia kraujas man ir užvirė. Manau sau, kad tai jau tikrai neteisinga. Skriausti tą, kuris apsiginti negali. Paprasto kareivio gali atsikratyti. O čia – burtininkas. Įsiveržiu aš į kluoną. Merga į kampą įsispraudusi. Plaukai sutaršyti, drabužiai suplėšyti. Rankose šakės. Ir taip atrodo, kad nė už ką nepasiduos. O tas avigalvis stovi priešais ją visiškai nuogas. Bjauresnio vaizdo reikia paieškoti. Jis gi vienas tų mulkių, kurie gyvena penkis šimtus metų ir atrodo taip, tarsi gyventų penkis šimtus metų. Aš jam rėkiu: „Kvaily tu neraliuotas! Palik mergą ramybėj! “ O jis pasisuko į mane. Akys iš pykčio pabalusios. Dantys sukąsti. Man rodosi, kad manęs nė nepažino. Tik sudilbakiavo ir vėl nusisuko. Tada ir supratau, kad aistra jau bus jam protą atėmusi ir gražiuoju susitarti nepavyks. Suprask mane teisingai. Nesu koks nors nuskriaustųjų gynėjas. Tačiau manau, kad burtininkas turi su sau lygiais kariauti, o ne kaimo mergas gąsdinti. Todėl nesusilaikiau ir užkeikiau jį.
Čia Slenktis nutilo ir ėmė gurkšnoti vyną.
Naktižiedė kurį laiką laukė tęsinio. Bet Slenktis, rodos, nė nesiruošė kalbėti. Todėl paklausė:
    - Ir ką gi tokio padarei, kad net į Tribunolą kreipėsi?
Slenktis dar kiek padelsė ir pašnibždom tarė:
    - Aš jam lytinę potenciją atėmiau…
Kurį laiką Naktižiedė žiūrėjo į jį akis išpūtusi, o paskui prapliupo juoktis taip, kad net ašaros ištryško. O visi, esantys smuklėje, atsisuko.
    - O dievai nemirtingieji! – leipo juokais burtininkė. – Na ir šelmis tu!
    - Juokinga? – šyptelėjo Slenktis. – Tada ir man buvo juokinga. Bet paskui užvirė tokia košė…
    - Suprantu… Cha-cha-cha! Jis pasiskundė Tribunolui, o tie besmegeniai… Cha-cha-cha!
    - Taip, - surimtėjo Slenktis. – Viskas būtų buvę gerai, jeigu Veimas mane būtų iškeikęs. Gal būtume kiek žaibais pasisvaidę. Paskui būčiau tą užkeikimą nuėmęs. Bet jis metė man iššūkį. Kiek girdėjau, mėgino pats tą užkeikimą nuimti. Nepavyko. Galėjo ir visai liūdnai baigtis. Gerai dar, kad kažkas iš gydytojų padėjo. Tada baisiausiai įsiuto ir apskundė mane Tribunolui. O tiems kvailiams kas svarbiausia? O gi tai, kad aš, gindamas kažkokią mergą, panaudojau magiją prieš burtininką. Na, iškvietė mus į Tribunolą. Aš bandžiau paaiškinti kas ir kaip. Tik kas manęs klausys? Priteisė man atšaukti burtą ir sumokėti penkiasdešimties auksinų baudą. Aš pinigų turiu. Ir atšaukti burtą man nesunku. Bet iš principo nesutikau. Ir pabėgau, kol jie dar nesusivokė. Todėl dabar turiu nešdintis iš čia.
    - Aišku. Matau, kad padėti negalėsiu. Tai ačiū už pagalbą tau. O tai būtų man prastai pasibaigę.
    - Tu dar taip nesidžiauk. Tie pamesti amuletai… Niekas tiksliai nežino, kas vyksta po to, kai jie praranda šeimininką. Todėl mano gydymas gal padėjo. O gal aš tik panaikinau simptomus.
Abu nutilo. Ilgam. Už lango jau nusileido prieblanda. Šiek tiek atvėso.
    - Klausyk, Slenkti, man labai nesmagu, bet turiu dar vieną prašymą.
    - Uhu?
    - Man reikia pinigų. Išvykau labai skubotai. Nė nepamaniau apie tokias smulkmenas.
    - A, niekai! Žinau, kad pinigų turi pakankamai ir skolą grąžinsi.
Burtininkas pasirausė savo plataus apsiausto klostėse ir ištraukė kietai prikimštą kapšelį.
    - Imk. Čia lygiai šimtas auksinų.
    - Tai dėkui tau dar kartą. Aš jau keliausiu. Keliauk ir tu. Beje, gal galėtum pasakyti, ką reikės daryti, jei simptomai sugrįš.
    - Nesugrįš, brangioji. Fizinių pakitimų nebebus. Tik dvasiniai. O čia jau galėsi tik pati sau padėti.


Tyla sutirštėjo dar labiau. Visi net kvėpavimą sulaikė.
Kregždūnė stovėjo ir šypsojosi. Paskui paklausė:
    - Ką, brangusis vyreli, nesitikėjai?
Bajoras Vijūnas susmuko ant grindų ir susiėmė rankomis galvą:
    - O dievai nemirtingieji… - sudejavo. – Už ką gi jūs mane taip baudžiate? Tokia gėda…
    - G ]]> Tue, 17 Mar 2026 13:27:45 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261783.html http://rasyk.lt/kuriniai/261783.html     - Stok! – išgirdo rūstų, matyt, vyresniojo balsą. – Kas joja? Kur ir ko?
    - Labą vakarą, kareivėliai. Telydi jus Praamžio palaiminimas. Mano vardas Naktižiedė. Baltosios magijos Magistrė. Ir joju aš pas jo šviesybę kunigaikštį Prėslą.
Burtininkė kalbėjo tyliu maloniu balsu. Dabar ji atrodė šiek tiek pavargusi kelionėje, šiek tiek išalkusi ir ištroškusi. Na, kaip tik tokia, kokią mandagiai galima užlaikyti, pasiūlius pailsėti.
    - A… a… a… ponia burtininkė… - balsas sušvelnėjo, ir iš prieblandos išniro pusamžis karys. – Kad ir išsiruošėte, ponia, prieš naktį keliauti. O ir jo šviesybės Prėslo dvare nėra.
    - Ach! – aiktelėjo Naktižiedė. – Seniai šituos kraštuos bebuvau, tai ir paskutinių naujienų nežinau.
Ji nušoko nuo žirgo ir numetė pavadį jaunam kareivėliui.
    - Gal, - vėl maloniai kreipėsi į vyresnįjį, - galėčiau kiek pailsėti. Perdien žirgą variau. O ir naujienas papasakosi.
Karys aiškiai nudžiugo, nes atsakė labai skubiai:
    - Žinoma žinoma, ponia burtininke! Mes jau ir laužą įkūrėm, ruošėmės vakarienę virti.
Naktižiedė nusišypsojo:
    - Na, vakarienės tai aš nelauksiu. Bet prie laužo kiek pasėdėsiu. Ir vyno išgerčiau, jei jūsų nenuskriausiu.
Burtininkė paskui karį nusekė prie laužo. Įsitaisė ant laisvos kaladės. Kareiviai pasitraukė atokiau. Tik tas, kuris atvedė ją, prisėdo šalia. Metų jam buvo apie penkiasdešimt. Aiškiai matyti, kad matęs šilto ir šalto. Jis ir Naktižiedės nesišalino. Na, taip: jei būtų galėjęs rinktis, tai nė už ką neprasidėtų su burtininke. Tačiau rinktis nebuvo iš ko. Tai jis ramiai pripylė puodelį vyno iš ąsočio, kurį atnešė jaunas kareivėlis, ir ištiesė burtininkei:
    - Gerk, ponia Naktižiede, tikrai nesigailėsi. Labai geras vynas.
    - Dėkui, žmogau, - burtininkė sriūbtelėjo vyno. – Tai ko čia dabar stypsot? Apie karą man niekas nieko nesakė.
    - Tai, ponia burtininke, kariaujam gi su Tylais, o ne su Niekadais. Mes čia tik dėl viso pikto.
    - Mat kaip. Tai kunigaikštis Prėslas pats į karą išjojo?
    - Tai jau taip. Jo šviesybė visuose karuose dalyvauja. Sako, kad kunigaikštis tik tada kunigaikštis, kai savo kariams ne iš dvaro per žygūnus vadovauja.
    - Teisus tavo kunigaikštis, kary. Kuo tu vardu būsi?
    - Erdvys, maloningoji ponia.
    - Paaiškink man, Erdvy, dėl ko tas karas kilo.
    - Ai, ponia burtininke, vis per tai, kad kunigaikštis turi net septynias dukteris. Ir visos jos, teatleidžia man nemirtingieji dievai, baisiai negražios. Ir tas dar būtų pusė bėdos. Nes gi jei merga turtinga, tai kad ir šleiva kreiva, bet jaunikių – nors tvoras tverk. Blogiausia, kad ir protelio ne kažin kokio. Tai va, tris dukteris kunigaikštis šiaip ne taip ištekino. O neseniai ištekino ir ketvirtą. Bet ištekėjus ji tebuvo porą mėnesių. Matyt, jau ir už žąsį kvailesnė, kad kunigaikščio Esmo sūnus Grįžis parvežė ją tėvui ir išdulkėjo namo nė neatsisveikinęs. Na, jo šviesybė, žinoma, įsižeidė. Aš, nors ir nekilmingas, irgi būčiau įsižeidęs.
    - Tai ką, Erdvy, dabar jūs turėsit galvas guldyti už kunigaikščio garbę?
    - Na, ponia Naktižiede, man moka gerą algą ir…
Tuo metu pasigirdo šuoliais lekiančio žirgo kanopų bildesys. Naktižiedė nustebusi atsistojo, o Erdvys nubėgo link užkardos šaukdamas:
    - Ei-ei! Stok! Kas joja? Kur ir kokiu reikalu?
Jaunas balsas žvaliai, stengdamasis nugalėti baimę, atsiliepė:
    - Ar ponia Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė seniai prajojo?
Naktižiedė jau buvo čia.
    - Aš dar čia. Kas manęs ieško?
Raitelis pasilenkė, ištraukė iš aulo laišką ir ištiesė jai:
    - Prašom. Laiškas.
Jis apgręžė žirgą ir norėjo nešdintis. Tačiau burtininkė buvo greitesnė. Ji ištiesė ranką ir nutraukė raitelį žemėn.
    - Nemėgstu kai nuo manęs bėga. Jei bėga – bijo. Jei bijo – sąžinė nešvari.
Burtininkė griebė raitelį už pakarpos ir nusitempė prie laužo.
    - Sėsk! – įsakė. – Ir kad man nė krust!
Vaikinukas buvo kokių aštuoniolikos. Šiek tiek aptukęs ir baikštus. Aiškiai ne karys. Burtininkė ėmėsi laiško.

Didžiai gerbiama ponia.
Baltosios magijos Magistre,
burtininke Naktižiede,
rašo tau pirklys Turis.
Dovanok man, kad nepasakiau tau kai pas mane svečiavaisi. Tačiau tik tau išjojus prisiminiau.
Prieš kelerius metus panašų papuošalą, apie kokį klausinėjai, man pardavė bajoro Vijūno tijūnas Stičas. Ten dar buvo ir žiedas.
Tuos daiktus aš pardaviau. Amuletą – Tylų kunigaikščiui Esmui. O žiedą nupirko kažkokia kunigaikštytė ar princesė. Nejauna jau. Ir vardo jos nepamenu. Svečiavosi ji pas kunigaikščio žmoną Cerbą.
Dar kartą ko žemiausiai lenkiuosi ir prašau dovanoti.
Su didele pagarba pirklys Turis.

Naktižiedė kurį laiką spoksojo į laišką, paskui suglamžė ir šveitė į laužą.
    - Tu kas toks? – piktai pasisuko į raitelį.
    - Aš… - drebančiu balsu išlemeno vaikinas. – Esu pirklio Turio sūnus Skrajys… Ponia burtininke, neskriausk manęs… Aš nė nežinau, kas tame laiške parašyta…
    - Tai ko bėgai?
    - Tėvas liepė…
    - Ką gi, gali joti.
Vaikinas pašoko ir vikriai dingo tamsoje. Po akimirkos tolyn nukaukšėjo žirgo kanopos.
Burtininkė akimirkai užsimiršo. Užsimerkė ir netikėtai išvydo tvirtą gerai nuaugusį žaliaplaukį vyrą. Jis santūriai šypsojosi ir norėjo kažką pasakyti…
    - Ponia burtininke! – šaukė Erdvys. – Kas čia vyksta?!
Vaizdas išsisklaidė, o Naktižiedė pašoko ant kojų ir instinktyviai išsitraukė kalaviją. Tada pažvelgė į karį. Šis parodė pirštu į ją. Burtininkė pažvelgė į savo amuletą. Šis švytėjo ryškiai ir tabalavo į visas puses. Tai reiškė, kad pavojus labai arti.
    - Kas čia dedasi po galais! – pyktelėjo. – Dar prieš akimirką buvo ramu. Erdvy, liepk vyrams rinktis prie laužo.
Senasis karys ėmė šūkalioti įsakymus. O burtininkė nervingai svarstė, ką jai daryti. Čia galėjo būti bet kas. Pradedant kokia kvaištelėjusia dvasia ir baigiant tuo pragaro padaru Empūsa.
    - Visi jau čia, - iškvėpė Erdvys.
    - Gerai, - tepasakė.
Dabar ji įtemptai klausėsi. Tačiau aplinkui buvo tylu. Kariai panėšėjo į persigandusių avių būrį: tylomis spaudėsi vienas prie kito ir viltingai, nors ir su pagarbia baime, žvelgė į burtininkę. Tik Erdvys stovėjo surėmęs nugarą su burtininke. Rankose tvirtai spaudė kovos kirvį ir akivaizdžiai buvo pasiruošęs kovoti. Ji vėl įsiklausė. Vėjas nurimo. Danguje – nė debesėlio. Jaunas mėnulis spindėjo siauru sidabriniu lankeliu. Kažkur toli krūmuose suokė lakštingala. Ir viskas. Tik amuletas švytavo. Į kairę – į dešinę. Į kairę – į dešinę… Vienodai ritmingai lyg laikrodžio rodyklė. Ir degė negera ugnim.
    - Erdvy… - tyliai pašaukė.
    - Taip, ponia.
    - Ar seniai šiame poste?
    - Ne. Antra diena.
    - O kariai?
    - Jie atvyko drauge su manim.
Po akimirkos Erdvys pridūrė:
    - Žinai, ponia, anksčiau apie tai nepagalvojau, kol nepaklausei…
    - Na? – paragino Naktižiedė.
    - Aš karys, ponia. Gaunu įsakymą ir nesvarstau.
    - Na gi! Apie reikalą kalbėk! – suirzo burtininkė.
    - Atsiprašau. Į šitą užkardą prieš penkias dienas buvo paskirtas seržantas Gykis su penkiais kariais. Užkarda čia nesvarbi ir puolimas mažai tikėtinas. Todėl…
    - Esmę sakyk! – piktai riktelėjo Naktižiedė.
Kariai išgąstingai įsmeigė akis į ją.
    - Dar kartą atsiprašau… - išlemeno Erdvys.
O po akimirkos kariškai raportavo:
    - Pirma, Gykis buvo prastas seržantas. Antra, aš esu kapitonas, ir man tokia tarnyba per prasta. Trečia, žygūnas rado visus išskerstus. Ketvirta, visi manė, kad juos užpuolė plėšikai. Penkta, kai atvykau, supratau, kad ne. Šešta, niekam nieko nesakiau, nes nenorėjau karių gąsdinti, o vadovybė nebūtų manimi patikėjusi. Ir septinta, ar galiu paklausti?
    - Klausk… - pavargusiu balsu leido.
    - Ponia burtininke, ar tai labai rimta?
    - Einam, Erdvy. Prisėskim. Ji dar toli. Ir kol kas nepuls.
    - Kas ta „ji“, ponia burtininke?
    - Empūsa.
    - Kas? – palinko į priekį karys. – Tokios aš negirdėjau.
    - Aš, mielasis, apie ją irgi tik prieš keletą dienų išgirdau.
    - Pasakyk man, - pradėjo vėl įsitaisiusi prie laužo, - ar toli Prėslo dvaras?
    - Ne, ponia. Pailsėjusiu žirgu dar prieš aušrą pasieksi. Bene ruošiesi joti tokią naktį?
    - Ne pirmiena man, Erdvy. O šventykla?
    - Tai visai čia pat, ponia, už kalvelės.
    - Puiku! Man beveik pakeliui. Ar Rolis vis dar vyriausias žynys?
    - Ne, ponia. Rodos, prieš septynerius metus pasimirė. Po to ten vyriausiu buvo Širdis. Metus tetraukė. Tada buvo Švelnys. Tas tai nė metų nepabuvo. Ir nekeista. Visi jau seniai. Užtat paskui tikros keistenybės prasidėjo. Apis, Antis, Melsvys, Vertis ir Bojtaras mirė vienas po kito, nors visi dar neseni buvo. Štai dabar vyriausiuoju yra Polotas. Jam tik keturiasdešimt. Sveikas drūtas buvo kaip darbinis arklys. O kai prieš metus su trupučiu tapo vyriausiuoju žyniu, tai nyksta tiesiog akyse. Ir niekas negali padėti.
    - Argi burtininkai-gydytojai negali padėti?
    - Ponia, gal juokauji? Žynys geriau numirs negu burtininko ar raganiaus šauksis.
    - Avigalviai! – tėškė Naktižiedė.
Viena sau pagalvojo: „Žiedas. Žinoma, tai Kodžio žiedas kvailystes krečia. O jie tą žiedą, ko gero, perduoda vienas kitam kaip valdžios ženklą. Gerai, nors tą radau. Bet kur kiti? “
    - O iš kur tu taip gerai apie viską žinai?
    - Na, mano sūnėnas buvo devintas sūnus šeimoje. Tai kai tik jam sukako devyneri, žyniai jį ir pasiėmė. Dabar jis yra jaunesnysis žynys, saugo Šventąją ugnį. Kai ką ir papasakoja.
    - Ką gi… Teks man užsukti į šventyklą. Duok man kokį karį, protingesnį ir… ne tokį baikštų. Jam vienam nuo šventyklos grįžti reikės. Tas karys atneš Šventosios ugnies. Jei pasirodys Empūsa, tai meskit į ją žariją vieną kitą. To turėtų užtekti.


Į draugę Naktižiedė gavo seržantą Ruodį. Buvo vyriausias amžiumi. Niūrus ir tylus dėbsojo į burtininkę. Bet neprieštaravo, kai Erdvys liepė joti. Jie ką tik pakilo ant kalvelės. Apačioje, gana mielame slėnyje, Naktižiedė pamatė šventyklą. Vienu šonu ji rėmėsi į jauną beržynėlį, matyt, pačių žynių ir pasodintą. Iš kitos pusės ją juosė srauni upė.
Galiausiai Ruodis pristabdė žirgą ir atsigręžė:
    - Ponia burtininke, ką dabar darysim? Ligi ryto šventykla uždaryta.
    - Ar tai manęs neįleis? – piktai nusiviepė Naktižiedė.
Ji šuoliais prilėkė prie šventyklos ir pavarė žirgą laiptais į viršų. Karys liko apačioje. Burtininkė išsitraukė kalaviją ir ėmė jo rankena belsti į duris.
    - Atidarykit! Esu Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė! Man skubiai reikia pasikalbėti su vyriausiuoju žyniu Polotu!
Kurį laiką palaukė. Viduje niekas neatsiliepė. Tada Naktižiedė dar kartą pabeldė kalavijo rankena ir pagrasino:
    - Jei tučtuojau neatidarysite, tai šitos durys lėks velniop! Neturiu laiko laukti iki saulėtekio!
Kantrybė jau seko, kai brakštelėjo užraktas ir durys pamažu atsivėrė.
    - Na, ačiū dievams nemirtingiesiems, nuo giesmių ir maldų jūsų makaulės dar nevisai suminkštėjo.
Ant slenksčio stovėjo trys jauni žyniai. Visi trys buvo ginkluoti kalavijais ir labai jau rūstūs. Vidurinysis žengė žingsnį pirmyn ir išdidžiai pareiškė:
    - Ponia, nors esi burtininkė, tačiau mums, deivės Velionos žyniams, negali įsakinėti. Ir įeiti čia iki saulėtekio niekas neturi teisės. Todėl keliauk iš čia geruoju.
Naktižiedė nušoko nuo žirgo ir įsmeigė žvilgsnį į žynius:
    - Tai ką, pajuokauti sumanėte? Kas aš, jūsų manymu? Boba iš kumetyno? Arba įleidžiate mane, arba įeisiu pati.
Jie pasirinko taip, kaip burtininkė ir tikėjosi. Tai buvo žyniai sargybiniai. Jie negalėjo trauktis. Jie buvo geri kariai, be to, fanatikai.
Naktižiedė pašaipiai šūktelėjo:
    - Taip ir maniau! Man bus labai smagu išversti lauk jūsų vidurius arba perskelti kvailas makaules!
Tada pavarė žirgą žemyn:
    - Ei, Ruodi, paglobok mano žirgą!
Kol ji buvo nusigręžusi, vienas žynys puolė. Jis judėjo tyliai, tiksliai ir greitai. Kovotojai žyniai niekada negąsdino priešininko šūksniais. Puldavo tyliai. Jei būdavo galimybė, iš pasalų. Tačiau burtininkė, dar nebaigusi sakinio, šoktelėjo į šalį. Ir žynys nuriedėjo laiptais. Tą pat akimirką puolė kiti du. Vienas iškart susmuko pervertas Naktižiedės kalavijo, o nuo kito išsisuko šoktelėjusi į šalį. Beveik tą pat akimirką priešininkai pasisuko veidas į veidą. Į ją žvelgė žalios akys katiniškais vyzdžiais.


Mūšis baigėsi greitai. Naktižiedė net nesuspėjo kaip reikiant pavargti. Šiaip ar taip, ji neturėjo laiko ilsėtis.
    - Lauk manęs čia! – šūktelėjo kareiviui, o pati tvirtu žingsniu patraukė į šventyklą. Čia susidūrė su ugnies saugotojais.
    - Ponia burtininke, - kreipėsi vyriausias iš jų, - tau negalima čia įeiti.
    - Man reikia ir aš įeisiu, - ramiai atrėmė burtininkė. – Prašau man netrukdyti. Nukoviau tris jūsų žynius. Nenoriu daugiau kraujo praliejimo.
    - Mes negalime tavęs pas jį nuvesti, - vėl prabilo vyresnysis. – Jis dabar kalbasi su garbingąja deive Veliona, kuri greitai pašauks jį pas save. Tai didi garbė ir mes…
    - Nutilk, kvaily! – Naktižiedė ėmė netekti kantrybės. – Ar jums neatrodo, kad deivė Veliona pernelyg dažnai jūsų vyriausiuosius žynius pas save kviečiasi?
    - Ne, ponia burtininke. Tai didelė garbė. Mūsų šventykla – palaiminta. Tai, kad mūsų vyriausieji žyniai miršta, reiškia, kad jie nuoširdžiai tarnauja didžiausiai ir garbingiausiai deivei Velionai. Tai reiškia…
    - Tai reiškia, kad jūs savo šventykloje turite tai, ko jums nederėtų turėti! Praleiskite mane! – jau visai supykusi pakėlė kalaviją.
„Jeigu šitie, - pagalvojo, - irgi užsinorės mirti, tai man teks išskersti visus šventyklos žynius. “
Tačiau šitie nebuvo tokie. Jų pareiga – saugoti Šventąją ugnį. O į ją burtininkė nesikėsino.
    - Eik, - pagaliau leido vyresnysis. – Tačiau toliau tavęs nepraleis. Tu sutiksi dar daugiau mūsų karių. Praliesi daug kraujo ir žūsi pati. Garbė Velionai! Ji palaimins vėles tų, kurie žus gindami jos šventyklą.
Naktižiedė nebesiklausė, iškėlusi kalaviją, nes tikėjosi puolimo, puolė ten, kur žinojo esant vyriausiojo žynio menę. Pasipriešinimą sutiko tik prie vyriausiojo žynio menės durų. Ten buvo vos du sargybiniai, kurie krito greičiau nei susivokė puolami. Burtininkė įsiveržė vidun iškėlusi kruviną kalaviją. Atrodė baisiai. Drabužiai aptaškyti krauju. Buvo sužeista, nes nesugebėjo laiku atšokti, kai puolė trečias sargybinis dar ant šventyklos laiptų. Žynių garbei reikia pasakyti, kad jie neišsigando. Arba bent jau neparodė to.
Neduodama jiems atsikvošėti, Naktižiedė griežtai paliepė:
    - Pasitraukit visi nuo Poloto!
Žyniai stovėjo kur stovėję ir rūsčiai žvelgė į įsibrovėlę.
    - Praleiskit mane prie Poloto! Kitaip jus ištiks tokia pat dalia kaip ir anuos du, - mostelėjo durų pusėn.
Žyniai vis tiek nesitraukė. Burtininkei teliko viena išeitis – žudyti. Magijos naudoti nesiryžo. Žiedas, kurį turėjo vyriausiasis žynys, į magiją galėjo reaguoti įvairiai. Jis galėjo panaikinti burtą arba pasiųsti atgal. O mirti ji kol kas neketino. Tvirtai suėmė kalaviją abiem rankom ir kirto. Aplinkui girdėjosi šūksniai ir vaitojimas, kojų trepsėjimas, krentančių daiktų keliamas triukšmas. Du žyniai susmuko be gyvybės ženklų. Burtininkė į nieką nekreipė dėmesio. Susitelkė į žynį, gulintį juodo šilko pataluose. Poloto rankos buvo sunertos ant krūtinės. Naktižiedė pirmą akimirką pamanė, kad žynys jau miręs. Ant dešiniosios rankos didžiojo piršto bjauria žalsva šviesa degė burtininko Kodžio žiedas.
Naktižiedė ištiesė ranką. Ir tuoj pat atitraukė, nes žiedas skleidė kažką…
„Baimė… - pagalvojo burtininkė. – Jis nori mane įbauginti, kad sutrikčiau. Neišdegs! “
Ji vėl ištiesė ranką ir griebė žiedą. Polotas buvo toks sulysęs, jog žiedas lengvai nuslydo nuo piršto. Delnas, kuriame Naktižiedė suspaudė žiedą, degte degė. Burtininkė skubiai puolė lauk. Koridoriuje ant jos metėsi keletas sargybinių. Burtininkė neturėjo laiko terliotis. Kairysis delnas degte degė, tarytum ranką būtų į židinį įkišusi. Magijos ji vis dar negalėjo pasitelkti. Todėl švaistėsi kalaviju į kairę ir į dešinę, tenorėdama kuo greičiau pasiekti Šventąją ugnį. Sekėsi sunkiai. Sargybinių vis daugėjo. Visa laimė, kad koridorius buvo siauras, ir pulti žyniai tegalėjo po vieną. Pagaliau, rodos, po begalinio brovimosi koridoriumi, Naktižiedė pasiekė menę, kur aukure liepsnojo Šventoji ugnis. Ji sukosi kaip vilkelis, bandydama palaisvinti vietą aplink save. Kai pagaliau aplink ją liko šiokia tokia erdvė, Naktižiedė atsivėdėjo ir sviedė žiedą į aukurą.
Ją vėl puolė. Ir burtininkei teko atremti smūgį. Atsigręžusi suprato, kad žiedas aukuro nepasieks. Todėl iš nevilties šūktelėjo:
    - Motina Gabija, padėk!
Staiga vienas ugnies liežuvis tarsi didžiulė ugninė ranka s ]]> Sun, 15 Mar 2026 12:28:59 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261767.html http://rasyk.lt/kuriniai/261767.html     - Na, sveiki visi! Kaip laikotės?
Niekas neatsiliepė. Tik Sykas krenkštelėjo:
    - Che! Nelabai skubėjai, Žaižarėle.
    - Užtat pagalbą atsivedžiau. O kas gero pas jus girdėti?
    - Che! – krenkštelėjo. – Kad nei gero, nei blogo.
    - Ponia ragana! – klyktelėjo kažkuri tarnaitė. – Pagrindiniai vartai dega!
Žaižara ir Sykas puolė prie lango. Degė ne vartai, o už vartų. Žaižara ramiai paaiškino:
    - Na, viso labo atvyko Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė.
    - Che! – krenkštelėjo Sykas. – Tai tu ją pakvietei? Rodos sakei, kad Margenį kviesi? Ar ne ten pataikei?
    - Ten. Tai Margenis ją pakvietė.
      Ragana patraukė prie Sapnio, kuris stovėjo atsirėmęs į durų staktą.
    - Na, sveikas.
    - Sveika gyva ir tu, ponia ragana. Pasiilgau tavęs. Čia nė pasišnekėt nėra su kuo. Burtininkas tik krenkščia ir dejuoja, o visi kiti…
    - Taip ir maniau, - vyptelėjo Žaižara. – Na, įdomybės mūsų, rodos, dar tik laukia. Todėl tu geriau eik nusnūsti. Aš duris pasaugosiu.
    - Ačiū. O tai mano brolių ir tėtušio iš akių išleist negalima. Tiesa, kai burtininkui įgriso, tai sutramdė kiek.
Ragana peržvelgė bajorus. Šie buvo sudribę kas kur ir miegojo.
Žaižara ištraukė iš krepšio butelį vyno ir padavė Sapniui:
    - Imk. Labai geras.
Vyras linktelėjo ir patraukė prie židinio, kur išgėrė vyno ir išsyk užmigo krėsle. O Žaižara užėmė jo vietą prie durų.


Ąžuole ąžuolėli!
Bernužėli sakalėli!
Kelki iš saldaus miegelio,
Kelki iš saldaus miegelio…

Ąžuole ąžuolėli!
Bernužėli sakalėli!
Pabalnoki juodą žirgą,
Pabalnoki juodą žirgą…

Ąžuole ąžuolėli!
Bernužėli sakalėli!
Pagaląski kalaviją,
Pagaląski kalaviją…

Ąžuole ąžuolėli!
Bernužėli sakalėli!
Reiks į mūšį stoti,
Reiks į mūšį stoti….

Ąžuole ąžuolėli!
Bernužėli sakalėli!

Daina čiurleno lyg upelis pavasarį. Ją dainavo švelnus balsas, kurio negalima buvo su niekuo supainioti. Protarpiais balsas šnarėjo ir šiureno tarsi laužo liepsna. Ir niekas be jo, be to bernelio, kuriam buvo skirta daina, negalėjo suprasti žodžių. Burtininkas Margenis kurį laiką dar klausėsi dainos. Tada atmerkė akis.
Gulėjo lygioje pievoje. Šalia sėdėjo Naktižiedė. Ji laikė burtininko ranką ir tyliai dainavo. Aplinkui liepsnojo ugnies ratas.
    - Atsigavai? – šyptelėjo burtininkė. – Tu gerokai pavargęs. Aš jau senokai laukiu.
    - Ir jaučiuosi prastai, - išspaudė Margenis. – Trys transformacijos per tokį trumpą laiką – tikrai perdaug.
    - Na, kolei kas niekas aplinkui nejuda, nepuola. Todėl dar gali kaupti jėgas. Tačiau manau, kad mums reikia eiti vidun.
    - Einam, - sunkiai atsistojo burtininkas.
Naktižiedė prisisegė kalaviją ir, kažką sumurmėjusi po nosim, mostelėjo ranka. Ugnies liežuviai ėmė blėsti.
Kol ugnis dar neleido išeiti iš rato, burtininkas sugriebė Naktižiedę už rankos. Smaragdinės burtininko akys pritvinko vakarės rasos. Rudose burtininkės akyse plaukiojo ūkas. Tarytum sklaidytųsi paskutiniai užgesintos gaisravietės dūmai. Nereikėjo žodžių. Užteko, kad susikibo už rankų. Stovėjo greta. Veidas į veidą.
Tą akimirką miške. Kažkur dar labai toli. Bent jau jiems taip pasirodė. Trakštelėjo šakelė po atsargiai statoma koja. Ir burtininkai tą pat akimirką susiglaudė nugaromis spausdami rankose kalavijus. Aplinkui vis dar viešpatavo tyla. Tačiau tai jau nebebuvo ta pati tyla. Aplinkui viskas pulsavo laukimu ir baime. Kažkas buvo tame dabar jau vakaro miglų apgaubtame miške. Artėjo kažkas didelis ir grėsmingas. Galbūt tai sėlino Empūsa ir jos šeimininkas. Abu atkeliavę iš nematomų laiko tolių.


Kurį laiką jie dar klausėsi grėsmingos tylos. Nieko. Tačiau dabar jau žinojo, kad siaubas artėja. Amuletai ėmė blyksčioti ir pašėlusiai siūbuoti.
    - Laikas eit, - pasakė Margenis.
    - Taip. Gaila, kad neturim žirgų.
    - Na, ligi Vijūno dvaro nueisim ir pėsčiomis.
    - Ligi dvaro taip. Tačiau nesėdėsi gi ten rankas sudėjęs. Reikės tos Empūsos ir žynio ieškoti. Mes nežinom kas vyksta apylinkėse.
    - Taip. Reikės ką sugalvoti.
    - Eime. Gal dvare kas išeitį pasiūlys.
Abu patraukė link vartų, vis dar atidžiai įsiklausydami į tylą.
Margenis kalavijo rankena pabeldė į vartus. Ir tas garsas tyloje nuaidėjo lyg griaustinis.
    - Ei! Žaižara! Atidaryk! Už vartų labai jau nejauku.
Viršutiniame lange, kur degė žiburys, šmėstelėjo šešėlis.
    - Tuoj! Sapnys nuėjo vartų atrakinti.
    - Užsirakinę, - burbtelėjo Naktižiedė. – Galima pamanyti, kad užraktas kuo nors pagelbės.
    - Na, vis būtų šiokia tokia kliūtis. Bent jau Empūsai. Ji lyg ir neskraido.
Brakštelėjo užraktas.
    - Labą vakarą, ponai burtininkai.
    - Nesakyčiau, kad tas vakaras toks jau labas, - skambiai nusijuokė Naktižiedė. – Tačiau matyti draugišką veidą visada malonu.
    - Vartų nerakink, - paliepė Margenis. – Pats užrakinsiu.


    - Labas vakarėlis visiems! – pašaipiai šūktelėjo Margenis, žengdamas per slenkstį.
Atsakė jam tik Sykas ir Žaižara. Visi kiti baimingai gūžėsi. Kregždūnė gulėjo eilinį kartą nualpus. O bajoras Vijūnas gaižiai išsišiepė:
    - Kokia garbė! Trys burtininkai ir ragana mano dvare. Tokios smagios kompanijos dar niekada neturėjau.
    - Užsičiaupk, tėve! – piktai metė Sapnys. – Vis dar vaipaisi kaip juokdarys. Tik kepurės su skambalėliais trūksta.
    - Tai užauginau sūnelį ąžuolėlį…. – buvo bepradedąs Vijūnas.
Tačiau prie jo prišoko Naktižiedė:
    - Klausyk, bajore, mes tau ne Žaižara ir ne Sykas. Dar kartą prasižiosi… Sugalvosiu tau tokią bausmę, kad Empūsa pasirodys tik meilus kačiukas.
Vijūnas susigūžė lyg kuolu per galvą gavęs.
    - Na, va. Šitokią kalbą, rodos, ir tu supranti, - paniekinamai metė burtininkė.
Menėje įsiviešpatavo mirtina tyla.
Tada visi trys burtininkai pasitraukė į nuošalesnį kampą. Žaižara mostelėjo Sapniui saugoti duris ir nusekė paskui.
    - Na, ponai burtininkai, - paklausė priėjusi, - tai ką dabar darysim?
    - O ką čia bepadarysi. Mums su Naktižiede žirgų reikėtų. Bet, kaip suprantu, dvare nė vieno nebeliko.
    - Yra vienas. Tačiau jis žirgo vardo nevertas. Nebent… Sapny, eik šen!
    - Na?
    - Burtininkams žirgų reikia. O ir mums praverstų.
Sapnys kiek pagalvojo, o paskui netvirtai tarė:
    - Jeigu ta… Empūsa dar neprasisuko, tai už poros varstų yra senos arklidės. Tėvas neseniai pirko naujų ir paliko ten, nes dvaro arklidėse vietos nebuvo.
    - Che! Pora varstų… - numykė Sykas. – Kad šiaip, tai pasišvilpaudami nueitume. O dabar…
    - Josiu aš, - pasisiūlė Žaižara. – Ant asilo.
    - Negalim, vaikeli, tavęs vienos išleisti. Che! Che! – pasipriešino Sykas.
    - Negalim, - sutiko ir Naktižiedė. – Tačiau mes su burtininku Margeniu negalim joti.
Sykas liūdnai atsiduso:
    - Che! Aš josiu. Che! Che! Tiek pagelbėt dar sugebėsiu.
    - Nežinau, - prikando lūpą Naktižiedė. – Margeni?
    - Neturėtume jų išleisti. Tačiau kitos išeities, rodos, nėra. Žirgų mirtinai reikia.
    - Gal Sapnį su burtininku išleisti? – pasiūlė ragana.
    - Ne! Ne! Ne! – ėmė protestuoti visi trys burtininkai.
    - Jeigu man, Žaižarėle kas nors nutiktų… che! che!, tu viena gal ir sugrįžtum. O Sapnys – tikrai ne. Che! O žirgai dabar svarbiau nei visa kita.
    - Tikriausiai… - atsiduso ragana. – Todėl nėra čia ko delsti. Jojam!
    - Taip. Delsti nėra prasmės. Paimk, Žaižara, Šventosios ugnies. Gal padės…
    - Kodėl turėtų nepadėti, burtininke Margeni? – nustebo ragana.
Burtininkai susižvalgė.
    - Supranti… - pradėjo Margenis, - Senojo Egipto žyniai buvo ir Šventosios ugnies saugotojai. Taigi, Žemėje tas Leidas dabar yra seniausias Šventosios ugnies saugotojas. Jis ir už deivę Gabiją senesnis.
    - Todėl nežinia, kokią galią jis turi Šventajai ugniai, - užbaigė Naktižiedė.
    - Nieko sau… - išplėtė akis Sapnys.
Tuo metu kažkas nerimastingai pabeldė į langą. Visi pašoko kaip įgelti, o Kregždūnė vėl nualpo. Tačiau į ją jau niekas nebekreipė dėmesio. Net tarnaitėms pabodo aplink bajorę šokinėti.
Margenis prišoko prie lango ir atidarė jį. Vidun šmurkštelėjo du šešėliai, o už vartų pasigirdo tylus urzgimas ir miauksėjimas.
    - Savi, - nusišypsojo Naktižiedė. – Įleisk, Margeni.
Po akimirkos paukščiai jau tupėjo šeimininkams ant pečių, o žvėrys įsitaisė prie burtininkų kojų.
    - Na, va, - pasakė Naktižiedė, - ir turim pagalbininkų.


Sykas su Žaižara iškeliavo ankstyvą rytmetį. Danguje piktai tebežioravo pilnatis, kurią nemaloniai atspindėjo tūkstančiai žvaigždžių. Burtininkas lingavo balne ant savo klipatos, o ragana apžergė asilą.
Lyti nustojo. Užtat negailestingai draskėsi šiaurys, kuris šiuo metų laiku buvo neįprastas. Oras taip atšalo, kad rodės tuoj tuoj pradės snigti. Per vėjo šniokštimą nieko daugiau nebuvo girdėti. Tik kartais virš galvų ūkteldavo Apuokas. Jis tai dingdavo tamsoje, tai vėl pasirodydavo. Savo ūktelėjimu lyg ir pranešdavo kažką. Nei Sykas, nei Žaižara jo nesuprato. Gal tik iš paskos tipenantis Vilkas. Todėl kiekvieną sykį, kai Apuokas išnerdavo iš tamsos, ragana neramiai žvalgėsi į Vilką. Ir nurimdavo, nes tas nekreipė jokio dėmesio į paukščio klykavimus.
Apuokas vėl išniro iš tamsos ir pratisai suūkė. Žaižara nespėjo nė apsižvalgyti, o Vilkas, tyliai viauktelėjęs, dingo priekyje. Apuokas gi įsitaisė raganai ant peties ir, rodos, užsnūdo.
    - Kas gi tai? – tyliai paklausė ragana. – Ar tai sargybos perdavimas, ar…
Ji nesuspėjo nieko daugiau paklausti, o Sykas – atsakyti. Apuokas piktai šaižiai klykdamas vėl šovė į viršų. Iš kažkur atsirado Vilkas ir gailiai inkšdamas įsitaisė tarp arklio ir asilo.
    - Didįjį Užkeikimą! – riktelėjo Sykas. – Viens, du, trys!
Jie suspėjo. Vos tik ištarė paskutinius žodžius ir juos apgaubė ugninis kupolas, miškas atgijo: ėmė piktai staugti, loti, urgzti, dūsauti, šiurenti, verkti…
    - Ir kas gi čia, kad juos kur Giltinė?!
    - Nežinau, vaikeli. Nieko gero, kaip matyti… Che! Che!
Ugnies kupolo pakraščiais šmirinėjo šešėliai. Jie dar saugojosi šviesos, tačiau aiškiai ketino pulti. Žaižara atsigręžė į Syką, norėdama paklausti, tačiau tai, ką ji išvydo, išgąsdino. Geraširdis burtininko veidas buvo persikreipęs. Jis visas tirtėjo ir grabaliojo aplink kaklą, tarsi mėgindamas nuo jo atplėšti kažkieno kibias rankas. Žaižara vikriai nušoko nuo asilo ir griebė burtininko arklį už apynasrio. Tą akimirką Sykas kaip maišas nudribo žemėn.
    - Burtininke! Burtininke, kas tau? Ar girdi mane? Sakyk, kas tau?
Sykas nieko neatsakė. Jis tik gargaliavo ir grabaliojo aplink kaklą. Lūpos pamėlo. Akys išsprogo. O Žaižara tik puldinėjo aplink, nieko nesuprasdama.
Staiga gūdžiai sustūgo Vilkas.
    - Ša! Ar nenutilsi?! Ko dabar?
Vilkas nekreipė į ją jokio dėmesio ir staugė toliau. O po akimirkos kažkur viršuje nuaidėjo bjaurus juokas. Ragana pakėlė akis ir sustingo žado netekusi. Tamsiame dangaus fone virš apsauginio kupolo palinko to bjauraus juoko sudarkytas blyškus milžiniškas veidas.
    - Ką, raganėle, nesitikėjai? Cha-cha-cha!
    - Utis… - iškvėpė Žaižara, o mintyse pasigailėjo, kad ji – ne Kregždūnė ir negali bajoriškai nualpti. Tada nematytų to šlykštaus snukio ir negirdėtų bjauraus balso.
    - Ką, raganėle, susimovei? Nesupratai, kad skarmalius Utis – visai ne Utis, o galingas burtininkas. Žynys. Toks, kokio Žemėje nėra. Manęs niekas nenugalės! Niekas! Cha-cha-cha!
    - Klysti! – staiga supyko Žaižara. – Vis tiek rasi galą! Nesuprantu tik, už ką tą vargšą Syką kankini?
    - Tai jis ir nereikalingas. O kitiems bus pamoka. Noriu, kad grįžtum ir pasakytum visiems, kad manęs nė Didysis Užkeikimas nesustabdys! Jūs ne tik kovoti, apsiginti nuo manęs nesugebėsite, jei panorėsiu.
    - Tai kodėl manęs nepribaigi, a?
    - Jeigu negrįžtumėt abu, tai niekas nesužinotų kas nutiko. O aš noriu, kad papasakotum… Cha-cha-cha! Ir dar noriu, kad bijotum!
Ir veidas dingo.
Žaižara dar kelias akimirkas klūpojo prie Syko kūno. Tačiau nieko daugiau neatsitiko. Ji vėl palinko virš burtininko. Tik jam jau niekuo nebegalėjo padėti. Sykas buvo negyvas.
    - Tokios tokelės… - burbtelėjo sau po nosim. – Vadinas, dabar keliausim šitaip.
Ragana nuėmė Didįjį Užkeikimą ir patraukė toliau. Aplinkui viskas nurimo. Apuokas vėl įsitaisė raganai ant peties. Vilkas tepeno priekyje. Iš paskos kinknojo asilas, nešdamas Syko lavoną.


Grįžo ragana vidudieny. Parsivedė šešis puikius žirgus.
    - Sveikučiai! – linksmai šūktelėjo. – Kaip gi jūs visi gyvuojate?
Ją pasitiko tyla. Žmonės žiūrėjo įtariai, burtininkai – susirūpinę.
    - Sveika gyva, - pagaliau atsiliepė Margenis. – Žirgus, kaip matau, parsivarei.
    - O taip! Puikių žirgų radau.
    - O dievai nemirtingieji! – sukvykė Vijūnas. – Jie dar ir mano žirgus…
Dėmesio į jį niekas nekreipė. Tik Žaižara mestelėjo:
    - Liaukis! Namai dega, o jis arkliais rūpinasi.
Tada nerūpestingai pasakė:
    - Na, ponai burtininkai, malonėkit paskui mane. Žirgus apžiūrėsit.
Prie žirgų Naktižiedė nebeištvėrė:
    - Gana jau! Gana! Sakyk, kas atsitiko.
Žaižara nervingai apsižvalgė:
    - Tyliau. Mum, man regis, visai nereikia panikos.
    - O Praamži! – tyliai aiktelėjo Naktižiedė. – Nebegąsdink, pasakok!
Žaižara, vis apsižvalgydama, viską papasakojo. Kurį laiką buvo tylu, kol galų gale Margenis pareiškė:
    - Vadinas, bus sunkiau nei manėme. Bet dabar turime grįžti. Jie ten mūsų jau pasigedo.
    - Manau, - pradėjo Naktižiedė, - pasakysim, kad Sykas išjojo namo.
    - Tiks, - tvirtai pareiškė Margenis. – Ką čia beprigalvosi.
    - Puiku, - linktelėjo Žaižara.
Jie jau lipo laiptais ir žengė pro duris, kai kieme pasigirdo triukšmas. Tarp kojų vikriai šmurkštelėjo Vilkas ir Lūšis. O virš galvų pralėkė paukščiai.
    - Kas gi čia? – nervingai paklausė Žaižara.
    - Nežinau. - burbtelėjo Margenis. – Tu lik čia. Mes einam.
Burtininkai keliais šuoliais išlėkė kieman. Žirgai blaškėsi kaip patrakę. Tačiau nieko nebuvo matyti. Tik burtininkų amuletai ėmė neramiai blyksčioti. O prie vartų piktai urzgė Vilkas ir purkštavo Lūšis. Paukščiai buvo dingę.
    - Kažkas artinasi… - sušnabždėjo Naktižiedė. – Kaip manai, tai jis?
    - Ko gero, ne, - taip pat tyliai atsakė Margenis. – Greičiausiai vėl ta valkata Empūsa. Reikėtų ją kuo greičiau sudoroti. Nesmagu kai aplinkui valkiojasi.
    - Tu teisus, žinoma. Tik ką su ja daryti?
Abu kiek patylėjo atsargiai visais pojūčiais tyrinėdami aplinką.
    - Man rodos, kad ji vaikšto aplinkui, tačiau jaučia mus ir nenori artintis.
    - Gal… - pritarė Margenis. – Vertėtų kam nors išeiti už vartų ir ją pričiupti.
    - Turbūt eiti ruošiesi tu? – pašaipiai paklausė Naktižiedė.
    - Žinoma, aš. Tu lik čia. Vis tiek nežinia, ar aš ją rasiu, ar ji puls tave, kai tik aš išeisiu už vartų. Juk nežinom ką ji galvoja ir ko nori.
    - Klausyk, Margeni, man kažkodėl atrodo, kad Leidas prie tos Empūsos iššaukimo neprisidėjo.
    - Eik jau!
    - Jinai jam tokia pat pavojinga kaip ir mums. Juk Empūsa – Hado pavaldinė. Vadinasi ji jokiam burtininkui nepaklūsta. Esu tikra, kad net Leidas nėra toks galingas.
Jie ilgokai klausėsi. Empūsa, jeigu tai buvo ji, atrodo, pasitraukė. Žirgai aprimo. Nurimo ir žvėrys, grįžo paukščiai.
    - Reikėtų žirgus laikyti arčiau savęs.
    - Taigi. Bet viršun jų nevesi.
Tuo metu žemyn nulipo Žaižara.
    - Na, kas čia vyksta?
    - Nežinia. Ko gero, aplinkui valkiojasi Empūsa, - paaiškino Naktižiedė.
    - O Didžioji Rage! Nenorėčiau dar kartą pamatyti tai, ką mačiau anąkart.
Visi dar kurį laiką klausėsi garsų už vartų. Tačiau ten jau buvo tylu.
    - Žinot, ponai burtininkai, žmones reikėtų išvesti kur nors kitur.
    - Taip, - atsiliepė Margenis. – Mes irgi apie taip galvojom. Turbūt geriausiai tiktų bajoro Vijūno rūsiai.
    - O žirgai? – paklausė Naktižiedė.
    - Žirgai… Įėjimas į rūsius juk iš kiemo pusės. Tai šalia ir juos galima laikyti.
    - Puiku! – tarė Žaižara. – Liepsiu žmonėms susirinkti daiktus ir kraustytis. Maisto ir vyno rūsiuos užteks.
    - Eime! – mostelėjo Margenis. – Žirgai aprimo. Gal toji Empūsa tiesiog pro šalį praėjo.
    - Kur gi ne! – pasišaipė Naktižiedė. – Pasivaikščioti.


Ligi pietų visi buvo perkraustyti į rūsį. Kregždūnė raukė nosį ir dejavo.
    - Užsičiaupk kvaiša! – suurzgė Vijūnas. – Ir be tavo maivymosi gyvenimas apkarto.
    - Pats apkartinai gyvenimą ir sau, ir kitiems! – pyktelėjo Sapnys. – O dar tiesos nesakai.
Vijūnas neramiai pasimuistė, bet nutylėjo.
    - Klausyk, bajore, - Naktižiedė priėjo artyn. – Suprantu, tau sunku pripažinti, kad per neišmanymą prikrėtei tiek kvailysčių. Betgi dabar tau ir tavo šeimai gresia didelė bėda. Juk Vaukšlys jau dabar nei gyvas, nei miręs.
Nors Vijūnas tebetylėjo, tačiau buvo akivaizdu, kad norėtų išsipasakoti. Ir po keleto slogios tylos akimirkų Vijūnas prabilo. ]]> Fri, 13 Mar 2026 12:38:47 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261753.html http://rasyk.lt/kuriniai/261753.html Židinyje ramiai spragsėjo ugnis. Šalia ant stalelio stovėjo raudono vyno taurė. Prie kojų snaudė du skalikai.
Paskui ėmė dėtis keisti dalykai. Ugnis lyg ir pradėjo spragsėti garsiau. Jos liežuviai, rodos, veržėsi iš židinio. Galiausiai šunys pakėlė galvas, neramiai uosdami orą. Dar po akimirkos pašoko ir ėmė skalyti žvelgdami į ugnį.
Margenis sumurmėjo keletą apsauginių burtažodžių. Bet ugnis išsiveržė iš židinio, o šunys visai pasiuto. Burtininkas dar bandė kokiu nors burtažodžiu sugrąžinti ugnį į židinį, tačiau jam nepasisekė.
    - Na, - burbtelėjo sau po nosim, - tapsiu visuotinės pajuokos objektu. Juodosios magijos Magistro pilis sudegė…
Jis bejėgiškai knaisiojosi po atmintį ieškodamas kokio užkeikimo. Tuo tarpu vienas ugnies liežuvis atsiplėšė nuo ugnies, iššoko iš židinio ir ėmė suktis vilkeliu. Šunys jau staugė. Ugnis siautėjo kambario vidury, tačiau nieko neuždegė. Galų gale kažkas sutraškėjo, sušnypštė, pasipylė žiežirbos ir… burtininkas priešais save išvydo jauną moterį. Tą pat akimirką iš kraujo spalvos apsiausto atpažino raganą ir susiraukė:
    - Na žinai! Nemėgstu nekviestų svečių! Ypač įlekiančių pro kaminą. Ir kur tavo šluota?
Moteris tik linksmai nusijuokė:
    - Atleisk, burtininke! Aš pirmą kartą. Tai nelabai pavyko.
    - Nepavyko! – prunkštelėjo burtininkas. – Galėjai pirma namie išbandyti.
    - Nepyk, Magistre Margeni. Neturėjau laiko.
    - O aš laiko turiu į valias. Todėl būk tokia maloni, grįžk į kaminą! Ir, jei nori su manim susitikti, atvyk žmoniškai.
    - Žmoniškai atvyksta žmonės! – pyktelėjo ragana. – O aš, jei dar nepastebėjai, esu ragana.
Margenis irzo vis labiau:
    - Na ir įžūli tu! Pailsėt neleidi! Įsiverži su liepsnom ir dar…
    - Ar neužsičiaupsi?! – riktelėjo ragana netekusi kantrybės. – Prisiklausiau apie tave visko. Visgi maniau, kad esi mandagesnis. Pailsėti jis, mat, nori! Nusidirbęs vargšelis. Kada paskutinį kartą koją iš namų buvai iškėlęs, darbštuoli?
    - Tavo žiniai, keliauninke, ką tik grįžau iš medžioklės…
Abu taip karštai ginčijosi, kad net negirdėjo aršiai lojančių šunų, kol vienas, nesulaukęs šeimininko komandos, prisitaikė ir norėjo kibti raganai į koją.
    - Jukš! – mostelėjo ši.
Ir šunys, pabrukę uodegas, nutepeno kampan. Tai kiek atvėsino abu. O Žaižara sudribo į krėslą ir iškvėpė:
    - Uf… paskui pasibarsim. Duok vandens ar vyno. Tik daug.
Burtininkas atsikėlė ir nuėjo prie spintos kur laikė gėrimus. Atnešė didoką butelaitį raudonojo vyno ir taurę. Ragana pirmas tris taures ištuštino vienu mauku, o su ketvirtąja patogiai įsitaisė krėsle.
    - Na, jei gersi tokiais tempais, tai nusmigsi nespėjusi man pasakyti, ko čia taip atlėkei lyg akis išdegus, - ir nusijuokė iš tokios minties.
    - Nenusmigsiu. Burtų knygoj parašyta, kad po tokios kelionės reikia daug skysčių. Ypač patariamas geras raudonas vynas iš burtininko Margenio rūsių.
    - Na ir liežuvis tavo…
    - Gyvenimas verčia.
Abu tylėjo. Burtininkas todėl, kad manė, jog kalbą turi pradėti viešnia. Ragana todėl, kad nežinojo nuo ko pradėti.
    - Atleisk, Juodosios magijos Magistre Margeni, kad nekviesta atvykau, - pradėjo oficialiai. Kadangi anas tylėjo, tai tęsė toliau: - Jei ne keisti įvykiai, nebūčiau drįsusi tokiu būdu atvykti…
Žaižara vėl nutilo. Tačiau burtininkas atkakliai žiūrėjo į ugnį ir niekaip nereagavo. Teko kalbėti toliau.
    - Gal aš pradžioje prisistatysiu. Mano vardas Žaižara. Esu, kaip pastebėjai, Didžiosios Ragės ordino kariūnė. Mano žymė – ugnis. Ir mes… lyg ir pažįstami.
Ragana įdėmiai stebėjo Margenio veidą. Po žodžio “ugnis” jis neramiai krustelėjo. O po žodžio “pažįstami” įdėmiai pažvelgė į raganą ir papurtė galvą.
    - Na, gal ne taip jau tiesiogiai. Prieš dvidešimt septynerius metus tu, burtininke, dalyvavai oficialiose Apvalymo apeigose. Ir dar žadėjai, kad kada nors priklausysiu Burtininkų gildijai.
Margenis dar kartą įdėmiai pažvelgė į moterį ir netikėtai nusišypsojo:
    - O Praamži, kaip greitai bėga laikas! Tai tu ta mergytė, kuri sėdėjo ant aukuro ir žarstė žarijas? Cha! Aš gi sakiau, kad iš tavęs kas nors gero išeis.
    - Ačiū. Bet dabar man reikia pagalbos.
Žaižara nutilo, nežinodama nuo ko pradėti.
    - Gerai. Jei jau taip netikėtai atvykai, tai turėjai rimtą priežastį. Šiaip jau raganos, kurias pažįstu, labai mandagios ir jokiu būdu nedrįstų burtininko be reikalo trukdyti.
    - Žinia, burtininke, reikalas bjaurus. Prasidėjo visa tai prieš kokius dvidešimt penkerius metus. Tiksliau pasakyt negaliu, nes pati nežinau. O tie, kurie žino, tyli lyg vandens į burną prisisėmę.
    - Na jau! – vyptelėjo Margenis. – Girdėjau, Ordinas moka visas paslaptis geruoju ar bloguoju išpešti.
    - Taip, burtininke. Moka. Tik laiko nebebuvo. Į tą reikalą neseniai įsivėliau. Ir per neišmanymą nesusivokiau, koks tai bjaurus reikalas. O dabar nėra laiko pešti paslaptis. Reikia kovoti su kažin kokia Empūsa ir Senojo Egipto žyniu iš nežinia kelinto Ciklo.
    - Raganėle, pasakoji neįmanomus dalykus. Empūsa jau kadai Juodojoj bedugnėj. O Egipto žyniai…
    - Tai kad ne, burtininke. Turiu prašyti tavo pagalbos, nes pati nieko nesuprantu. O ten, kur turėtų būti galingas burtininkas, tėra Sykas.
    - O Šventoji ugnie! Jis gi paprasto vaiduoklio ar vilkolakio suvaldyti negalėtų.
    - Mhmm… Negražu raganai apie burtininką taip kalbėti. Bet Sykas tik krenkščia ir dejuoja. Ir dar daro tai, ką aš jam liepiu. Viena laimė, kad nors Empūsos padarytas žaizdas atpažino.
    - Tai dabar pradėk nuo pradžių.
    - Laiko, burtininke, neturim.
    - Brangioji raganėle, aš dar nežinau, ar sutiksiu padėti. O jei sutiksiu, privalau viską nuo pradžių žinoti.
    - Ką gi, - ragana gurkštelėjo vyno. – Vynas puikus. Būčiau dėkinga, jei dar ir valgyti gaučiau. Paskutiniu metu maitinausi tik džiovinta mėsa ir žuvim, nes bijojau nunuodijimo.


Kai ragana baigė pasakoti, Margenis ilgai tylėjo gurkšnodamas vyną. Tada pakilo ir pamojo Žaižarai:
    - Eime į biblioteką. Turim viską išsiaiškinti. Sykas, turėdamas Šventąją ugnį, ir prieš Empūsą, ir prieš žynį atsilaikys. Leistis ten apgraibomis neketinu.
Bibliotekoje jis surado paskutinio šimtmečio Metraščių knygą. Kurį laiką tylomis vartė. Galų gale rado ko ieškojo:
    - Tu tik paklausyk. Prieš dvidešimt šešerius metus vienas galingiausių burtininkų, Juodosios magijos Magistras Kodis, dingo lyg į vandenį. Savo pilį paliko apgaubtą Didžiuoju užkeikimu. Niekas nežino, ką jis tuo metu veikė. Niekas nežino, ar jis gyvas, ar išėjęs, ar miręs, ar sėdi toj savo pily ir nenori nieko matyti. Niekas nenori su galingu magu pyktis. Tai ir paliko jo pilį ramybėj. Tačiau mudviem teks į tą pilį patekti. Na, tau visai paprasta. O aš irgi galiu. Tik reikės tavo pagalbos. Nes aš po kelionės nebūnu toks guvus kaip tu.


Žaižara ugnies kamuoliu įsiveržė į Kodžio pilį. Ji nė kiek nesivaržė. Jei šeimininkas negyvas, tai nieko baisaus. O jei ten yra kokia bjaurastis, tai Šventoji ugnis padės ją kuriam laikui nuraminti. Atsidūrė bibliotekoje. Šį kartą jautėsi geriau. Tik troškino dar labiau. Ragana apsižvalgė ir įsiklausė. Visur ramu. Pro langus aiškiai buvo matyti apsauginio kupolo švytėjimas.
Ką gi, Margenio dar reikės palaukti. Jis nesakė kaip ir kada atvyks. Todėl nuėjo ieškoti vyno rūsio, kuris būtinai turėjo būti.
Betuštindama antrą butelį Žaižara išgirdo keistus garsus. Kažkas traškėjo braškėjo… O po akimirkos atrodė, kad net pilis susvyravo. Viskas aplinkui ėmė drebėti. Buvo girdėti kaip lūžta lentos ir byra akmenys.
    - Vargeli tu mano… - sudejavo Žaižara. – Tik žemės drebėjimo tetrūko.
Ji, paskutinį kartą truktelėjusi iš butelio, puolė viršun. Triukšmas sklido iš didžiosios menės, kur ir patraukė. Įlėkusi menėn išsitiesė visu ūgiu, nes užkliuvo už medžio šaknies. Gerokai susitrenkė galvą, tačiau visgi sugebėjo pašokti ant kojų. Ir net aiktelėjo iš nuostabos. Pačiame menės vidury augo ąžuolas. Jo drūtas kamienas užėmė pusę menės. Grublėtos šaknys išardė grindis ir išvartė baldus. Viršūnės gi nebuvo matyti. Visą medį gaubė silpnas smaragdinis švytėjimas, kuris pamažu blėso. Ąžuolo kamienas ėmė skaidrėti, o viduje ryškėjo žmogaus siluetas. Galiausiai jau buvo matyti burtininkas Margenis. Jis stovėjo tiesus kaip styga ir, rodos, nė nekvėpavo.
Raganai nebeliko nieko kita – tik laukti.
Netrukus ąžuolo lapai ėmė kristi ir dužti į galybę šukių. Paskui ėmė lūžti ir dužti šakos. Kol galų gale sueižėjo ir sudužo kamienas, o tvirtos ąžuolo šaknys suskilinėjo garsiai poškėdamos. Burtininkas, išsivadavęs iš savo krištolinio būsto, susmuko be gyvybės ženklų.
Ragana puolė prie nejudraus kūno. Margenis pamažu gaivelėjosi. Kvėpavimas dar buvo trūkčiojantis, veidas išblyškęs.
Žaižara paguldė burtininką patogiau, paėmė už rankos ir prakalbo:
    • Nagi, atsibusk, mielasis. Laikas nelaukia. Kol tu čia ilsiesi, nežinia kas dedasi Vijūno dvare.
Pagaliau Margenis atsimerkė, atsisėdo ir apsižvalgė kiek nesusivokiančiu žvilgsniu.
    • Na štai: mes jau čia. Kas girdėti?
    • Nieko. Rodos, Kodis tenorėjo, kad į jo namus niekas nosies nekištų.


Visi popieriai gulėjo bibliotekoje ant stalo. Ten pat buvo ir nuorodos į knygas, kurias Kodis skaitė ir kuriomis rėmėsi savo darbe. Taip pat susirašinėjimas su bajoru Vijūnu.

Didžiai gerbiamas Juodosios magijos magistre Kodi,
rašo tau bajoras Vijūnas, bajoro Laidoto sūnus, bajoro Ašiaus sūnaus sūnus, bajoro Žengio sūnaus sūnaus sūnus, bajoras iki penkioliktos kartos iš tėvo pusės. O mano motina - Galvė, bajoro Visiaus duktė, bajorė iki vienuoliktos kartos.
Išdrįsau sutrukdyti Tavo didžiai gerbiamą asmenį, nes neseniai buvau išvykęs į ilgą kelionę po svečias šalis. Labai toli - šalyje, kurią mes vadiname Stebuklų šalimi (nors turiu pasakyti, kad jokių stebuklų ten nemačiau; tik daugybė gražių daiktų ir valkatų, kurie juos kažkur nugvelbę pardavinėja tokiems keliautojams kaip aš). Taigi, toje šalyje vienas valkata pasiūlė man karstą, kurį jis kažkodėl sarkofagu vadino. Aš, Tavo kilnybe (girdėjau, kad esi iš bajorų kilęs, todėl į tave taip kreipiuosi), nė nebūčiau susidomėjęs, bet man pasirodė, kad tas karstas ar sarkofagas (kaip minėjau, valkata jį taip pavadino) yra iš gryno aukso. O dar papuoštas brangiaisiais akmenimis, kurių aš nė vardų nežinau. Valkata buvo visai kvailas (taip pamaniau tada; ogi dabar manau visai kitaip), nes už tą aukso luitą, kuris svėrė tiek, kad šeši vyrai vos įkėlė į mano vežėčias, jis tepaėmė trisdešimt auksinų.
Taigi, Tavo kilnybe, parsigabenau tą brangenybę namo ir niekam, lyg ką nujausdamas, nerodžiau. Tik savo žmonai bajorei Kregždūnei, bajoro Sočio dukrai, bajorei iki keturioliktos kartos iš tėvo pusės. O jos motina - bajorė Gybė, kurios tėvas bajoras Misilogijas, ir taip bajoras ligi penkioliktos kartos. Ir dar savo tijūnui Stičui, kuris yra labai ištikimas mano asmeniui, nes dar jo tėvas Norgis ir jo tėvo tėvas Verstas, ir visi kiti iš jo giminės iki devintos kartos tarnavo man, mano tėvui, mano tėvo tėvo tėvui ir taip ligi devintos kartos. Iš pradžių kaip kumečiai, o nuo penktos kartos visi vyriausieji sūnūs buvo tijūnai ir šiaip patikimi žmonės.
Taigi, paliepiau aš savo brangenybę nunešti į rūsį. O tenai užrakinau viename sandėly, kurio durys tvirtos, o raktą tik aš vienas teturėjau, o tą raktą visą laiką ant kaklo su savim nešiojau. Tuos gi šešis kumečius liepiau savo ištikimam tarnui Stičui nužudyti. Šitai jis ir atliko: nudūrė patylom visus šešis, o kūnus apdėjo šakomis ir sudegino, kad tikriau būtų.
Tada paliepiau savo ištikimam tarnui Stičui surasti gerą auksakalį. O tokį, kuris mokėtų ir su brangiaisiais akmenimis elgtis. O gal ir jų vardus žinotų, o dar vienas gyventų (kad tėvų, žmonos, vaikų ar kitų artimų giminaičių neturėtų), o kad po to, kai baigs šį darbą, jį nugalabyti galėčiau. Ir kad niekas jo nepasigestų, ir minte neatmintų.
Tai mano nuolankus tarnas ir surado tokį. Buvo tai Švenklys, kurio tėvas Pagrindis ir tėvo tėvas Tautis jau buvo auksakaliai. O anksčiau jo giminė užsiėmė kalvyste. Švenklys turėjo apie keturiasdešimt metų. Gyveno vienas, nes per darbus vis neturėjo laiko pačios pasižvalgyti. Tėvai jo jau buvo mirę, o jo brolis Mametas ir jo žmona Byčia nuskendo per vieną potvynį. Telikęs buvo tik jų sūnus Postmas, kuris gyveno pas dėdę ir turėjo aštuoniolika metų. Kad savų vaikų neturėjo, tai Švenklys mokė jį savo amato ir ketino viską jam palikti. O pats nesitikėdamas pačią susirasti, ieškojo tokios Postmui, nors anas dar buvo jaunas ir ženytis nenorėjo. Tik dėdė vis tiek surado jam garbingą mergelę. O josios vardas Šarba. Ir ji nėra bajoraitė, bet turi bajoriško kraujo, nes jos tėvas yra bajoras Iras, kurio tėvas yra bajoras Grįžis, o tėvo tėvas bajoras Kafas, ir taip visi bajorai iki septynioliktos kartos. O jos motina yra Josa, kuri tarnavo pas bajoro Iro žmoną kambarine.
Postmas bajoriško kraujo per visas kartas neturėjo nė lašo. Tačiau, kaip žinai, Tavo kilnybe, auksakalio amatas yra labai garbingas ir daug piniginės naudos duoda. Todėlei bajoras Iras ir sutiko savo dukrą Šarbą už jo išleisti ir dar už gerus pinigus pažadėjo Švenkliui, kad Postmas gaus bajoro titulą.
Kaip ir minėjau, mano ištikimam žmogui Stičui buvo liepta surasti vienišą žmogų. Bet, kad tokio neatsirado, tai jis į mano, bajoro Vijūno, dvarą pakvietė Švenklį. O Postmą liepė namie palikti. O kai Švenklys iškeliavo, jis, mano ištikimas žmogus Stičas, suvaidino plėšiką ir užpuolė Postmą, o kad tikriau būtų, viską iš namų paėmė ir namus padegė. O žmonės apylinkėse kalbėjo, kad Švenklio namus plėšikai užpuolę.
Tavo kilnybe, Švenklys buvo tikrai geras auksakalys. O jis apžiūrėjo tą karstą (sarkofagą) ir pasakė daugybę tų brangių akmenų vardų. Ir dar pasakė, kad auksas tikras ir kad labai aukštos kokybės, kurios mūsų kraštuos nėra, o tik kartą jam teko matyti, kai buvo atvykęs keliautojas iš tolimų kraštų ir atnešė jam savo papuošalą taisyti.
O tada aš liepiau Švenkliui tuos akmenis išlupinėti, o auksą išlydyti. Ir dar norėjau, kad mano žmonai, bajorei Kregždūnei, nukaldintų daug tokių papuošalų, kokių mūsų krašte niekas nematė. O dar norėjau vieną didelį raudoną akmenį (kuris buvo dydžio kaip penkerių metų vaiko kumštis; o Švenklys jį rubinu vadino) padovanoti Mėnulio šventyklos žyniams. O dar liepiau nukalti aukso taurę ir tais visokiais akmenimis papuošti. Ir norėjau tą taurę mūsų kilniajam kunigaikščiui Tadžiui, kurio tėvas yra kunigaikštis Netis, kurio tėvo tėvas Dakis, ir taip kunigaikščiai iki septintos kartos, o anksčiau buvo bajorai ligi dvyliktos kartos, padovanoti. O jo žmonai, kilmingajai kunigaikštienei Gilrai, kurios tėvas buvo bajoras Nygis, ir taip bajoras iki dvidešimt pirmos kartos, norėjau, kad nukaldintų aukso žiedų ir kitų papuošalų su brangiaisiais akmenimis. O visa kita norėjau sudėti į skrynias ir savo sūnums Sapniui, Kemšiui, Raukui ir Vaukšliui kaip palikimą palikti. Nes nors aš esu dar nesenas, o sveikata nesiskundžiu, bet mirti vis tiek teks.
Taigi, viską sutarėme su Švenkliu. Tada tame pat rūsyje įrengiau jam dirbtuvę ir palikau dirbti.
Tačiau rytojaus dieną auksakalys atėjo pas mane, pagarbiai nusilenkė ir pasakė, kad negalės mano užduoties įvykdyti, nes, kad ir ką darė, nesugebėjo nei akmenų brangiųjų išlupti, nei to karsto (sarkofago) išlydyti ar supjaustyti. Nors, sakė jis, auksas yra minkštas ir lengvai pasiduoda. Tada aš jam paliepiau, nors jis to ir nenorėjo, kūju tą karstą (sarkofagą) daužyti. Kai tai nepadėjo, nusprendžiau aš, bajoras Vijūnas, visą jį į ugnį įmesti ir taip išlydyti. O niekas nepadėjo. Stovėjo jis visą laiką toks, koks buvo.
Tada aš sumokėjau auksakaliui Švenkliui ir paleidau jį. O savo nuolankiam tarnui Stičui liepiau jį nužudyti. Ką jis ir padarė. O apylinkėse paėjo gandas, kad plėšikai jį užmušė.
Taigi, Tavo kilnybe, rašau tau ir nužemintai prašau, kad atvyktum ir tą karstą (sarkofagą) apžiūrėtum. O tai man atrodo, kad ant jo koks burtas uždėtas. O tai laikyti jį be jokios naudos man neišeina, nes už jį mokėjau trisdešimt auksinų. O tas valkata, kuris man jį pardavė, kurį aš palaikiau kvailu, o dabar pasirodo, kad buvo už mane protingesnis. O aš, nors bajoras garsios giminės būdamas, apsikvailinau.
Taigi, dar kartą nužemintai prašau tavęs, Tavo kilnybe, Juodosios magijos Magistre Kodi, pas mane kaip tik galėsi greičiau atvykti. Aš, bajoras Vijūnas, esu turtingas ir išgaliu kiek tik reikės apmokėti, o priimti tave galėsiu tikrai prašmatniai.
Taigi, Tavo kilnybe, atvyk kuo greičiau. Meldžiu tave. O kad negalėsi, tai pranešk man laišku ar per tą patį žygūną (kaip patogiau).
O gal ir baigsiu.
Telydi Tave visuose Tavo darbuose Praamžio palaiminimas.
Linki tau bajoras Vijūnas, bajoro Laidoto sūnus, bajoro Ašiaus sūnaus sūnus, bajoro Žengio sūnaus sūnaus sūnus, bajoras ligi penkioliktos kartos iš tėvo pusės, kurio žmona yra bajorė Kregždūnė, kuri yra bajoro Sočio dukra, bajoro Jausmio sūnaus dukra, bajorė ligi keturioliktos kartos iš tėvo pusės.
Parašyta septynioliktaisiais metais po Didžiojo potvynio. Išsiųsta per žygūną Sirtį.

Žaižara lengviau atsikvėpė, kai burtininkas baigė skaityti:
    • Na ir rašo! Man tokiam laiškui parašyti penkių sakinių būtų užtekę.
    ]]> Wed, 11 Mar 2026 11:25:36 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261740.html http://rasyk.lt/kuriniai/261740.html     - Na, sveika gyva dar kartą. Žiūriu, tu čia užsibarikadavus. Ir kompanija tavo neatrodo labai draugiška.
    - Malonu tave matyti. Tesaugo tave Praamžis.
    - Tesaugo ir tave. Ir tave, brangute…
    - Džiaugiuos, kad taip greitai atvykai.
Žaižara nusivedė burtininką prie lango ir pusbalsiu viską papasakojo. Sykas keikėsi kaip bemokėdamas ir mėtė rūsčius žvilgsnius į Vijūną.
    - Tai ką darysim, burtininke? – klausimu baigė pasakojimą.
    - Ė-h-ė… Nežinau, vaikeli… - šniurkštelėjo nosim Sykas. – Tau gi ne paslaptis, kad aš viso labo gydytojas. Neturiu jokio laipsnio ir galios Gildijoj. Kartais manau, kad man geriau būtų buvę raganium likti…
    - Na, burtininke, visi tą žino. Aš… aš čia turiu vieną sumanymą. Būčiau tavęs netrukdžius. Bet man reikia trumpam išvykti. O pasitikėti čia galiu tik Sapniu. Jis, žinoma, geras vyras ir šaunus karys. Tačiau, jeigu ims bajoraičiai, jo broliai, maištauti, tai vienas neatsilaikys. Ir dar keisti dalykai čia dedas.
    - Che! Na, tiek aš galiu. O kas ten toks numirėliškas guli?
    - Tai bajoro sūnus Vaukšlys. Aš jau kurį laiką gydyti bandau. Guli taip beveik keturis mėnulius. Ir nieko: nei geryn, nei blogyn. Ligi šiandien. Jo žaizda vėl kraujuoti pradėjo.
Burtininkas nukurnėjo prie Vaukšlio lovos. Ilgai jį apžiūrinėjo, dūsavo ir krenkštė. Pagaliau nuėmė varstį ir išblyško kone labiau už ligonį. Greitai užvyniojo atgal, griebė raganą už rankos ir nusitempė prie lango.
    - Che! ponia ragana, - pradėjo oficialiai. – Che! Che!
Patylėjo kiek. Paskui pašnibždom ėmė berti kaip žirnius:
    - Vaikeli! Košmaras! Ne…e…e… nežinojau, kad čia tokios baisybės dedasi. Che! Būčiau ką į pagalbą pasikvietęs… O ką? Per šimtą varstų anei vieno burtininko. Oi, Žaižara, nežinau, kaip mes išsisuksim… Che! Che! Vaje vaje! Oi-oi-oi!
Paklausiusi minutėlę kitą šitų krenkščiojimų ir dejavimų, Žaižara nebeiškentė:
    - Burtininke! Sakyk galų gale kas tai!
Šis baimingai apsižvalgė ir vos girdimai sukuždėjo:
    - Empūsa, brangioji… tai tikrų tikriausia Empūsa…
Žaižara kurį laiką įtemptai mąstė. Paskui paklausė:
    - Kas ji tokia? Aš negirdėjau. Ir kuo ji tokia baisi?
    - Che! Mes, burtininkai-gydytojai, žinome visas pabaisas nuo pirmojo Chaoso laikų. Moko mus šito ligi pamišimo. Kai buvau tik mokinys, niekaip nesupratau, kam to reikia. O dabar – žinau. Pirmą kartą apsidžiaugiau, kad mokytojas toks negailestingas buvo… Che!
Sykas vėl nutilo. Rodos, pamiršo kur esąs ir ką beveikiąs.
    - Na! – paragino Žaižara.
    - A-taip… che! Empūsa – tai toks pomirtinės Hado karalystės tvarinys. Rodos, į asilą panaši. Ji žmonių kraują gerdavo, gyvus draskydavo. Kaip supranti, senų seniausiai iškeliavus turėjo būti. Iš kur ji čia atsirado, aš nežinau. Bet tikrai tai ji. O susidoroti su ja – ne mūsų nosiai.
    - Ką gi, - atsiduso Žaižara. – Ne viską supratau, tačiau man visiškai aišku, kad reikia vykdyti mano planą.
    - Kokį dar planą?! Jokio plano, kol šalia nėra kokio galingo burtininko, būti negali!
    - Apie tai ir kalbu. Matai… Ką manai apie burtininką Margenį?
    - Che! – patylėjo kiek. – Tas gal susidorotų. Tuo labiau, kad ir tu, ir aš padėti galim. Tik… kaip tu jį pasikviesi?
    - Na, aš burtų knygoj skaičiau, kad galima keliauti su ugnimi.
    - Che! Mergele, aš tik ant savo asiliuko…
    - Ne apie tave ir kalbu. Aš. Mano žymė – ugnis. Tai galvoju…
Sykas pagarbiai pažvelgė į raganą:
    - Nė nežinojau, vaikeli… Didelį turtą turi. Tokiai kaip tu ne ragana būti.
    - Man sakė. Bet aš patenkinta ir tokiu gyvenimu. Buvau… ligi šiandien.
    - Che! Tada tu gali. Bet, kiek pamenu, Šventosios ugnies reikia.
    - Žinau. Kažkada turėtų mano pasiuntinys grįžti.
    - Che! Tai, vadinas, turim kažkiek laiko atlaikyti.
    - Privalom. Ir manau, kad galim kai ką išsiaiškint.
    - Che! Reikėtų…
Žaižara atsistojo menės vidury ir grėsmingai paklausė:
    - Tai ar kas man papasakos, iš kur šita bjaurastis Empūsa atsirado?
Bajoras Vijūnas suspurdėjo lyg žuvis į krantą išmesta. Tačiau negalėjo nieko nei pasakyti, nei padaryti. Kregždūnė žiobtelėjo ir vėl susičiaupė, pajutusi į nugarą įsmeigtą piktą vyro žvilgsnį. Kemšys ir Raukas žiūrėjo vienas į kitą bukais žvilgsniais. O Sapnys paklausė:
    - Čia kas dar per žvėris?
    - Didelė bjaurastis, mielasis. Che! Che! – švelniai atsiliepė Sykas. – Matai, tuo ji bjauri, kad yra dar iš praėjusio Chaoso laikų. Ir jos čia būti neturėtų.
    - Nesuprantu, burtininke. Dovanok, bet mokslo mažai tegavau.
Burtininkas seniokišku žingsniu pritepeno prie bajoraičio ir ėmė aiškinti saldžiu balsu:
    - Vaikeli, viskas gimsta iš Chaoso. Tai yra, Chaosas virsta Pusiausvyra. Tačiau Pusiausvyra negali egzistuoti amžinai. Tada pamaži ji vėl virsta Chaosu. Tai ir yra Ciklas. Tai ta Empūsa yra iš praėjusių Ciklų.
Sapnys kurį laiką galvojo. O burtininkas stebeilijo į jį meiliom akim.
    - Ar, burtininke, nori pasakyti, kad ji… na, ta Empūsa, už mūsų dievus senesnė?
    - Panašiai. Kadangi dievai irgi Chaoso dalis, tai jie neturi amžiaus. Tačiau Empūsa atsirado ir gyveno prieš Praamžį. Ir seniausiai turėjo iškeliauti.
    - Tai tą Empūsą, vadinasi, turėjo kas nors prikelti?
    - Che! Panašiai, sūneli.
Sapnys vėl ilgam nutilo. Žaižara jau seniai kunkuliavo kaip verdantis vanduo. Jai norėjosi griebti vaikiną už pakarpos ir gerokai papurtyti.
    - Tai tas, kuris ją iškvietė, turėjo būti labai galingas?
    - Tai jau tikrai.
Sapnys vėl patylėjo.
    - Žinai, burtininke, - tarė pagaliau, - man rodos, kad kažką žinau… Bet negaliu prisiminti.
Sykas išsiviepė dar saldžiau:
    - Tai tu, vaikeli, vadinas kažką girdėjai?
    - Ne. Aš kažką mačiau. Mažas buvau.
    - Che! Che! O kiek gi tau metų buvo?
    - Tada… taip. Tada buvo labai šalta žiema. Mano šunelis, jo vardas buvo Kiauksis, mirtinai tą žiemą sušalo. Tai gal kokie šešeri ar septyneri.
    - Puiku! Che! Che! Va taip: po truputį, po truputį ir prisiminsim. Tai ką tada veikei, kai kažką pamatei?
    - Aš… Kai buvau mažas, vis bibliotekoj lindėdavau. Tėvas kažkodėl labai pykdavo. Todėl aš paimdavau kokią knygą su paveikslėliais, įlįsdavau kur į kampą ir vartydavau.
Sapnys prisimerkė ir sužiuro kažkur į tolį, tarsi norėdamas pamatyti tą dieną.
    - Taigi, - tęsė po akimirkos. – Tą dieną varčiau knygą apie senovę. Į biblioteką kažkas įėjo. Tai buvo tėvas ir kitas vyras. Aš jo nepažinojau. Aukštas, liesas, kiek pakumpęs. Jis buvo susisupęs į platų juodą apsiaustą. O Praamži! tai buvo burtininkas. Apsiaustas lygiai toks kaip tavo. Tik juodas.
    - Aha… Che! Vadinas, juodasis burtininkas. O vardo… vardo neminėjo?
    - Ne. Tėvas į jį vis kreipėsi “magistre”.
    - Che! Galingas, vadinas, burtininkas.
    - Ko prašė tėvas, aš nesupratau. Burtininkas kalbėjo mažai. Tik vis neigiamai purtė galvą. O tėvas prašė prispyręs. Ir vis dėjo priešais burtininką kapšelius su auksu. Galų gale burtininkas liko patenkintas. Jie abu išėjo iš bibliotekos ir patraukė į rūsį.
    - Iš kur žinai? – skubiai paklausė Žaižara.
    - Na…a…a… Man buvo labai smalsu, tai nusekiau iš paskos. Tėvas atrakino sandėliuko, kurio raktą vienas teturėjo, duris ir abu įėjo vidun. Durys liko praviros, ir aš nuslinkau prie plyšio. Sandėliuko vidury stovėjo žemas platus stalas, ant kurio buvo padėta kažkokia keista dėžė. Ji visa tviskėjo. Ir dabar suprantu, kad ji – auksinė. Didžiulė dėžė. Bent jau man taip atrodė. Dėžė buvo labai prabangiai ir įmantriai išpuošta.
Žaižara atidžiai stebėjo burtininką. Kai tik Sapnys pradėjo pasakoti apie dėžę, burtininkas ėmė blykšti, jo šypsena darėsi vis dirbtinesnė ir dirbtinesnė.
O Sapnys tęsė:
    - Burtininkas atvėrė tą dėžę. Ten gulėjo žmogus. Ten dar buvo kažkokių keistų daiktų, o ant jo krūtinės gulėjo keturios negyvos katės. Tačiau ir žmogus, ir katės atrodė ką tik mirę. Burtininkas tėvui liepė pažiūrėti, ar gerai uždarytos durys. Ir aš pabėgau.
Sapnys nutilo. Jo veido išraiška rodė, kad niekaip negali prisiminti kažko svarbaus. Burtininkas sunėrė rankas ant pilvo ir nervingai suko nykštį aplink nykštį. Syko kakta išrasojo. Jis sunkiai šnarpštė ir kosčiojo. Žaižara jau neteko kantrybės ir norėjo klausti kas čia vyksta. Tačiau ją aplenkė Sapnys. Jo balsas buvo sklidinas nustebimo:
    - O Pikuoli! Visų mirusiųjų Valdove! Ten buvo!.. buvo!.. Tai buvo Utis!!!
Kai tik bajoraitis ištarė tą vardą, nesavu balsu sukliko Kregždūnė ir apalpo. Žaižarai sulinko keliai, ji įsitvėrė krėslo atlošo, staiga ėmė trūkti oro. Beveik tuo pat metu užriko ir Vijūnas. Jam pagaliau pavyko išspjauti nosinę. Ir dabar jis kriokė taškydamasis seilėmis.
    - Tu! Tu prakeiktas vaikigali! Vienos bėdos per tave! Kad tau liežuvis nudžiūtų! Ir kodėl Vaukšlį, o ne tave ta Empūsa apkandžiojo?! Tu nudvėsęs būtum!
Vijūno balsas atgaivino raganą lyg kibiras šalto vandens. Ji plačiais žingsniais prišoko prie bajoro ir smagiai smogė. Vijūnas išsyk nutilo ir susmuko.
    - Tegul pailsi… - iškošė piktai ir grįžo prie burtininko.
    - Na, Sykai, laikas ir man sužinoti, kokios čia nesąmonės apie dėžę ir Utį.
    - Oi, Žaižarėle… Che! Che! Jau man darosi baugu. Greičiau tas tavo pasiuntinys grįžtų…
    - Negąsdink. Geriau paaiškink.
    - Na… Che! Che! Prie šitų visų neaiškinsiu. O be to reikėtų tą rūsį apžiūrėti…


Jie atsargiai leidosi laiptais. Burtininkas ėjo pirmas, Žaižara sekė iš paskos, nepaleisdama kalavijo iš rankų. Nors puikiai suprato, kad iš jo naudos ne kažin kiek. Pagaliau nusileido žemyn. Sykas ėjo prie kiekvienų durų, atidžiai stebėdamas savo amuletą. Prie trečiųjų durų iš kairės amuletas ėmė švytuoti kaip pašėlęs.
    - Che! Va ir atėjom…
Burtininkas kurį laiką burbėjo kažką po nosim, pavartė savo knygą, rado ko reikėjo.
    - Imk. Aš sakysiu lėtai, o tu skaityk.
Kai juos pagaliau apgaubė apsauginis kupolas, durys braškėdamos išvirto. Sustoję prie durų ėmė žvalgytis.
Viskas buvo taip, kaip pasakojo Sapnys. Tik sarkofago nebuvo, o ant grindų – švariai apgraužti žmogaus griaučiai. Sprendžiant iš apsiausto tai buvo burtininkas. Ir dar po patalpą blaškėsi dvi perkarusios katės. Jų akys žėrėjo negera ugnim.
    - Na na… - suniurnėjo Žaižara.
    - Che! Che! – ėmė krenkščioti Sykas. – Bus taip, kaip ir maniau…
    - Ir ką gi tu manei?
    - Na… karstas, kiek aš suprantu, yra iš Senojo Egipto. Palaidotas jame galingas žynys. O tai reiškia, kad jis buvo burtininkas. Tiesiog tame cikle šitaip burtininkus vadino. Ir jis nebuvo miręs. Tokie galingi žyniai gali išbūti karste galybę metų. Ir prisikelti. Arba kas nors gali juos prikelti.
    - Tu manai, kad bajoras Vijūnas…
    - Būtent! Che! Che! Nežinau kur šitą daiktą gavo. Na, puspročių, kurie už pinigus kiša nagus prie to, ko neišmano, devynios galybės. O bajoras, matyt, apie tai kai ką išmanė. Reikėtų po jo biblioteką pasirausti. Pats jis, žinoma, žynio prikelti negalėjo. Tai pasikvietė burtininką. O šiam, kaip matai, blogai baigėsi. Na, gal aš tas kates pribaigsiu. Che! Che!
Sykas kurį laiką tylom krutino lūpas. Paskui nukreipė į kumštį suspaustą ranką kačių pusėn. Plykstelėjo žalia liepsna. Ir iš kačių liko tik pelenų krūvelė.
    - O toliau? - pasiteiravo Žaižara.
    - O kas toliau? Žynys, kuris dabar Učiu vadinasi, ir iššaukė Empūsą. Kas jo makaulėj dedasi, aš nežinau. Todėl eime dabar tavo žygūno laukti. Aš kol kas bibliotekoje pasirausiu.


Kai Žaižara įėjo, į ją įsmigo kelios dešimtys laukiančių akių.
    - O kur burtininkas? – paklausė Sapnys.
    - Bibliotekoje. Karys dar negrįžo?
    - Ne. Turėtų jau.
    - Taip. Jeigu pakeliui kas neatsitiko. Dabar jau nebesu tikra, kad jo kelionė bus paprasta.
    - Kodėl?
    - Kodėl? Kodėl? Ogi todėl, kad tavo tėvas – prakeiktas idiotas! Ir motina – kvaila višta!
    - Na, šito, ponia ragana, galėjai ir nesakyti, - linktelėjo Sapnys. – Pats žinau.
    - Atleisk, - mostelėjo ranka Žaižara. – Tiesiog galva nebeišneša ką daryti. Jei galėčiau, maučiau iš čia kuo toliausiai. Deja, jau vėloka.
Ragana lėtai priėjo prie lango. Ji pažvelgė į mišką ir mostelėjo Raukui su Kemšiu.
    - Ei, judu abudu! Eikit šen ir pasakykit ką matot.
Bajoraičiai nerangiai prisiartino ir subedė nosis į langą.
    - Dūmai… - išspaudė Kemšys.
    - Rodos, ponia ragana, miškas dega… - pritarė Raukas.
    - Dega, - nervingai pakartojo ragana. – Įdomu. Žaibas netrenkė. Tai kaip tokioj šlapybėj miškas gali degti? Antrą savaitę lietus pila. Nebent…
Ragana akimirką patylėjo.
    - O Didžioji Rage! – šūktelėjo po akimirkos. – O Praamži! O dievai nemirtingieji!
    - Kas? Kas atsitiko? – verksmingai paklausė Kregždūnė.
    - Šventoji ugnis! Tik ji bet ką ir bet kada…
    - Karys… - išspaudė Raukas.
Virėja ir kambarinė, ligi šiol tik tylom vieną kitą ašarą nubraukusios, ėmė raudoti balsu. Kregždūnė eilinį kartą bajoriškai nualpo. O vyrai ėmė dūsauti ir baimingai kuždėtis.
    - Ša! – piktai sudraudė Žaižara. – Kam nepatiko kas, elkitės kaip Kregždūnė. Apalpo – ir ramu. Sapny! Lėk burtininko ieškoti!
    - Aš čia! Čia, vaikeli… Che! Che! Ko šūkauji? Che! Che! Radau aš tą knygą, iš kurios…
    - Paskui, Sykai! Paskui! Dabar pro langą žvilgtelk!
Sykas pritepeno prie lango.
    - Che! Miškas dega. Ar mums tai pavojinga?
    - O Didžioji Rage! – susiėmė už galvos ragana. – Kaip, tavo manymu, per tokią šlapybę miškas užsidegti galėjo.
Burtininkas pažiūrėjo į raganą, tada – vėl pro langą.
    - Che! manai, - neryžtingai paklausė, - tai Šventoji ugnis?
    - O kas daugiau?
Burtininkas piktai peštelėjo barzdą:
    - Tai ką darysim?
    - Man reikia ten. Ar tavo žirgas? …
    - Klipata! – metė Sykas. – Koks jojikas… Ir dar asilą atsivedžiau.
    - Klipata ne klipata, bet vis greičiau. Burtininke, ar vienas su šitais susidorosi?
    - Che! Juokas, - linktelėjo Sykas. – Man kalavijai nebaisūs. Juk žinai. O ir šiaip… Jei neilgam, tai ir prieš Empūsą atsilaikysiu. Šiaip ar taip, burtininkas esu.
    - Tada aš paimsiu su savim Sapnį. Ką gali žinoti: gal jo pagalba labai pravers.
    - Kažin, - netvirtai pradėjo Sapnys, - kaip aš ant asilo?
    - Pati ant asilo josiu. Mokėti reikia su juo bendrauti. O man teko. Tai gal ir negaištam.


Jojo tylėdami. Priekyje kinknojo asilas, iš paskos – gana prasta kumelė. Kadangi Sykas buvo prastas keliauninkas, tai ir jo gyvuliai nekokie. Tačiau rinktis nebuvo iš ko.
Krapnojo smulkus lietutis. Tačiau šiaip oras neblogas. Žaižara vis žvairavo viena akim į krepšį, kuriame buvo Didžioji burtų knyga, ir mąstė, kaip jai pasiseks. Kiek dalykų per paskutines dvi dienas (o Praamži, tik dvi!) ji darė pirmą sykį? Kiek padarė tokių dalykų, kurių jai nederėjo ne tik daryti, bet ir žinoti? Staiga Žaižara nervingai sukikeno, prisiminusi, kaip pati to nepastebėdama, visą laiką vadovavo burtininkui. Ji vėl nusijuokė. Šį kartą skambiai ir garsiai.
    - Ko žvingauji? – piktai paklausė Sapnys. Jam buvo baisiai nesmagu ant tokio kuino joti, todėl buvo gerokai suirzęs.
    - Šiaip, - numykė Žaižara. – Tiesą pasakius, juoktis visai nėra ko.
    - Taigi, kad nėra, - neatlyžo Sapnys. – Nežinia kas mūsų laukia. Labai norėčiau būti kur nors kitur.
    - Visi norėtume. Deja…
    - Sakyk, Žaižara, ar ta… Empūsa labai pavojinga?
    - Aš iš kur galiu žinoti? Iš Syko pirmą kartą išgirdau. Sprendžiant iš to, kaip jis krenkščia ir baimingai dairosi, nieko gero tikėtis negalime.
    - Tai jau… Jeigu arklidėse ji darbavosi.
    - Taip.
    - Na, tada tikiuosi, kad dievai mūsų pasigailės.
    - Hmm… - neapibrėžtai numykė.
Abu nutilo. Gaisravietė buvo jau čia pat. Žaižara atidžiai žvalgėsi. Tačiau nieko nematė, negirdėjo, o blogiausia, kad nieko nejautė. Miškas degė tarytum sausas parakas, nors jau kurį laiką nuolat lijo. O ir dabar krapnojo smulkus lietutis.
    - Tu palauk čia, - paliepė. – O tai supleškėsi kaip tie medžiai.
    - O tu?
    - Manim nesirūpink.
Sapnys tik pečiais gūžtelėjo.
    - O ką man daryti, jei negrįši?
    - Grįšiu.
Žaižara nulipo nuo asilo.
    - Tu ką, pėsčia eisi?
    - Žinoma. Gyvulėlio gaila.
Ir patraukė keliuku tolyn. Rado apanglėjusį kario lavoną. Šiek tiek toliau gulėjo negyvas žirgas. Žaižara atsargiai apžiūrėjo lavoną. Rodos, neliestas. Tada patraukė prie žirgo. Čia jau buvo akivaizdu, kad kažkas puotavo: iš kulšies išplėštas geras gabalas. Ragana grįžo prie kario lavono. Šalia jo voliojosi šventyklos indas ugniai. Matyt, karys nukrito nuo žirgo ir užsidegė. O nuo Šventosios ugnies nepabėgsi, jos neužgesinsi. Žaižara liūdnai atsiduso ir sukalbėjo maldą mirties dievams. Tada paėmė indą, pridėjo anglių, užmetė sausų šakelių ir grįžo pas Sapnį.
    - Štai, paimk. Atiduosi burtininkui. Gal jam pravers. Aš dabar… išeisiu. Tu pal ]]> Mon, 9 Mar 2026 12:58:25 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261725.html http://rasyk.lt/kuriniai/261725.html “Tai bajoras Vijūnas smarkus vyras besąs. Švitrė jaunesnė už Sapnį. Na na…”
Ragana patogiai įsitaisė krėsle ir paklausė:
    - Tai kas šį kartą atsitiko, ponai bajorai?
    - Nelabai skubėjai, ponia Žaižara.
    - Žinai, bajore, darbo turiu daug.
    - Kiek žinau, visoje apylinkėje nė vienam bajorui tavo pagalbos nereikėjo.
    - Apylinkėse ne vien bajorai gyvena.
    - Tie gali palaukti.
    - Man, bajore, visi lygūs.
    - Gerai. Tu jau čia. Ir esi labai reikalinga. Mano sūnaus Vaukšlio žaizda negyja.
    - Ir nesugis, - abejingai pasakė. – Nesugis tol, kol nepasakysit man tiesos. Negaliu gydyti, jei nežinau kuo serga.
    - Kad aš irgi tiek težinau: rado jį kumetis miške…
    - Gana, tėve! – staiga griežtai nutraukė Sapnys. – Jau gana! Vaukšlys miršta! Turim raganai pasakyt.
Kregždūnė pakėlė ranką su nosine prie akių, Kemšio ir Rauko veidai irgi tapo ašaringi.
    - Tu ir pasakok, kvaily! – riktelėjo Vijūnas ir skubiais žingsniais išžirgliojo lauk.
Sapnys tik pečiais gūžtelėjo ir nusišypsojo Žaižarai:
    - Einam, ponia ragana. Aš tau kai ką papasakosiu. O tada patarsi ką daryti.


Bibliotekoje jaunasis bajoras įteikė raganai seną storą knygą:
    - Turbūt, žinai, ponia ragana, kokia čia knyga.
Žaižara pavartė knygą ir pasidėjo ant kelių:
    - Taip. Tai Chaoso burtininkų Didžioji magijos knyga. Iš kur ją gavai?
    - Tai vis Stičas. Kad jį laumės užjodytų! Prieš penkerius metus jis nužudė burtininką ir…
    - Ir kaip gi?
    - Rubulas tada turėjo reikalų tėvo dvare. Jaunas buvau, tai nelabai žinau. Bet darbelis, matyt, buvo nelengvas, nes Rubulas puolė į tą savo miegą. Tada jį ir…
    - O Praamži! - tyliai šūktelėjo ragana ir sudėjo apsauginį ženklą. – Nieko kvailesnio ir sugalvot negalima.
Sapnys tylėjo, nesiryždamas kažko sakyti.
    - Paklausyk, Sapny. Aš dar nežinau, ar galėsiu padėti. Geriausia būtų burtininką kviesti. Tik kur dabar tokį rasi?
    - Gerai. Nemalonu apie tai kalbėti, bet…
Sapnys patylėjo bandydamas susikaupti.
    - Paslaptis, matyt, labai baisi. Esu tikras, kad tėvas geriau sutiks paaukoti Vaukšlį ir mane, negu atskleis ją. Šią paslaptį žino tik tėvas, Stičas ir, manau, motina. Jei pavyktų ją prakalbinti…
    - Žinai, bajoraiti, kad esu ne eilinė ragana, o Didžiosios Ragės ordino kariūnė. Man, tiesą pasakius, nerūpi nei tavo tėvas, nei visa jūsų šeimyna. Bet aš žinau, kad pavojus persimes į apylinkes. O tu, ar sutiktum man padėti, net jei tai kainuotų Vaukšlio, o gal ir tavo gyvybę.
Sapnys nustebęs pažvelgė į raganą. Paskui priėjo prie lango ir ilgai žiūrėjo į apniukusį dangų.
Žaižara jo neskubino. Sapnys tikrai vertas savo vardo: lėtapėdis ir ramus. Tačiau sąžiningas ir tiesaus būdo. Juo, jei pažadės, galima bus pasikliauti.
    - Sutinku, - lėtai pratarė Sapnys. – Nėra ko prarasti. O taip gyventi toliau nebegaliu.
    - Ar gali trumpam išjoti, kad niekas nepastebėtų?
    - Galiu, - kiek pagalvojęs atsakė.
    - Puiku! – džiugiai nusišypsojo. – Aš parašysiu laišką. Nuneši burtininkui Sykui. O aš einu pas Vaukšlį.


Žaižara ėjo į Vaukšlio kambarį ir mąstė, kad ligi ryto čia neturi nė vieno patikimo žmogaus. Užtat priešiškai nusiteikusių – į valias. Ji atidarė kambario duris. Silpnai žvakių apšviestame kambaryje plačioje lovoje gulėjo bajoraitis. Iš toliau buvo panašus į numirėlį. Šalia lovos sėdėjo Kregždūnė ir laikė sūnų už rankos. Kūrenosi židinys. Kambaryje buvo karšta ir trošku, nes nevėdinta, matyt, nuo pastarojo Žaižaros apsilankymo.
    - Na, žinote! – suraukė nosį ragana. – Juk sakiau, kad kambarį vėdinti reikia.
Ji prišoko prie lango ir plėšte atplėšė. Vidun plūstelėjo gaivaus šalto oro gūsis. O ragana grįžo prie ligonio.
    - Tai ką, bajore, nesitaiso Vaukšlys? Och! sakiau aš jums…
Bajorė tylėjo, ir Žaižara sustojo priešais, piktai įsisprendusi į šonus.
    - Tyli?
Tada palinko prie ligonio ir ėmė vangiai apžiūrinėti jo žaizdą. O ką beįžiūrėsi? Tokia pat kaip ir prieš mėnesį: nei geryn, nei blogyn.
    - Tavo sūnui nė kiek negerėja. Gerai, kad nepablogėjo. Bajore, tu žinai kas čia vyksta. Tačiau tyli, kaip ir tavo vyras. Prisišauksit dar didesnę bėdą.
Kregždūnė nuleido akis, tačiau atkakliai tylėjo.
Ragana varė savo:
    - Aš, brangioji, galiu patarti tik viena: reikia kviesti burtininką.
Bajorė tik atsiduso giliai, bet ir vėl nutylėjo.
    - Žinoma, nesu tikra, kad koks burtininkas kels koją į jūsų namus. Žinoma, jeigu pagalbos paprašyčiau aš…
Žaižara tyčia nebaigė sakinio. Ji akies krašteliu stebėjo Kregždūnę. Toji neramiai sukrutėjo krėsle, baimingai pažvelgė į raganą ir žiojosi ką sakyti, bet ir vėl susičiaupė, nuleidusi galvą.
    - Kiek dar tylėsi, bajore? Ar nori netekti Vaukšlio? O gal ir kitų savo sūnų? Žinau, kad slepiat kokią didelę šeimos niekšybę. Ko čia buvo atvykęs Rubulas? Ar jam pavyko? Kodėl Stičas jį nužudė? Ir kas atsitiko Vaukšliui?
Bajorė išblyško taip, kad, rodos, tapo baltesnė nei patalai, kuriuose merdėjo sūnus. Ji drebėjo visu kūnu, o skruostais ritosi ašaros.
Žaižaros tas vaizdas visai nesugraudino. Ji apsisuko ir patraukė dvaro koridoriais, kiekviena kūno ląstele jausdama virš savęs besikaupiantį pavojų. “Oi, nelauks bajoras Vijūnas, kol imsiuos reikalo iš peties… Galanda dabar durklą Stičas. ”
Staiga pajuto: pavojus! Ragana pašaipiai vyptelėjo: “Nepraėjo veltui Snopio ir Žvilguolio pamokos. Snopis vis sakydavo: turi matyti užrištomis akimis ir girdėti užkimštomis ausimis. ” Ką gi… Žaižara vėl vyptelėjo. Jos ranka lengvai nuslydo link kalavijo. Ji nei sulėtino, nei pagreitino žingsnio. O žmogaus širdies tvinksniai vis artėjo. Aha! už to posūkio…
Kai ragana priartėjo prie tos vietos, kur buvo pasislėpęs žudikas, kalavijas tarytum pats įslydo rankon. Ji kirto. Ir koridoriais nuaidėjo klaikus riksmas. Kairiąja ranka ragana sugriebė Stičą už kitos rankos ir suspaudė tarytum geležiniais gniaužtais. Žudikas suglebo - matyt, apalpo.
Po akimirkos atbildėjo sargybiniai. Teikėsi ateiti ir pats bajoras Vijūnas. Kai fakelų šviesa užliejo koridorių, visi sukrėsti sužiuro į ant grindų gulintį Stičo kūną. Dešinioji ranka buvo nukirsta prie pat peties ir voliojosi atokiau, vis dar mėšlungiškai spausdama durklą.
Žaižara demonstratyviai kruviną kalaviją nušluostė apsiausto skvernu ir kreipėsi į Vijūną:
    - Tai ką, bajore: burtininko tau neužteko?


Naktis praėjo ramiai. Ragana gerai išsimiegojo ir pabudo vėlai. Užkando džiovintos žuvies ir atsigėrė vyno iš savo gertuvės. Tada paėmė Rubulo knygą ir ėmė vartyti. Ko ieškojo? Nežinojo nė pati. Burtininkas! Žaižara staiga prisiminė. Koks buvo jo vardas? Mer… Mergel… O taip! Margenis! Štai į ką ji galėtų kreiptis. Tik, kiek žinojo, jis gyveno toli. Be to, nenoriai veldavosi į tokias istorijas. Tikras keistuolis – aplink jį sklandė tiek gandų.
“O Didžioji Rage! – sušnabždėjo Žaižara. – Mano žymė… Tai turėtų man kažkaip padėti…”
Ji ėmė skubiai versti storosios knygos puslapius. Pagaliau rado skyrių “Ugnis”. Aha, štai! “Tas, kas valdo ugnį, gali perduoti žinią arba keliauti su ja. Reikalinga Šventoji ugnis. O tai daroma šitaip…”
Šventoji ugnis! Šventykla netoliese. Tačiau kaip išvykti iš dvaro? Kol negrįžo Sapnys… O kur Sapnys? Ar jis grįžo? Laikas būtų…


Žaižara pabeldė į Sapnio duris ir, nelaukdama kvietimo, įėjo.
Sapnys stovėjo prie lango ir žvelgė į kiemą. O prie židinio sėdėjo abu broliai.
    - Labą rytelį visiems! – linksmai pasisveikino.
    - Labą, - burbtelėjo Kemšys. – Tik ne rytas jau. Greit pietūs. O tu ilgai miegi. Nemanau, kad gali broliui padėti ligi pietų lovoj drybsodama.
    - O aš nemanau, kad jūsų tėvas sūnui gali padėti žudikus man siuntinėdamas! – atšovė Žaižara.
Sapnys greitai atsigręžė ir perklausė:
    - Žudikus?
    - O kaipgi! Manau, Stičas dabar mirtimi vaduojasi. Vargu išsikapstys.
    - Na, žinot! – įpyko Sapnys.
Abu broliai net krūptelėjo. Nebuvo pratę, kad vyresnėlis taip jausmams pasiduotų.
    - Dar tėvui burtininko negana? Dar tos nesąmonės su Vaukšliu. Ir to, kas po dvarą ir aplinkui valkiojasi.
    - Neširsk, Sapny, - nusišypsojo Žaižara. – Pyktis tikrai nepadės. Tiesą sakant, išvis nežinau, kas jums gali padėti. Jūsų tėvas ar motina galėtų viską paaiškinti, bet tyli. Šitaip ne tik Vaukšlys, bet ir jūs kojas pakratysit. Man…
Raganai baigti neleido. Su trenksmu atsilapojo durys ir vidun įvirto kareivis. Nors ir labai stengėsi valdytis, buvo aišku, kad paklaikęs iš baimės.
    - Atleiskite… - sušvogždė jis. – Negaliu… niekur bajoro Vijūno… O ten… ten tokie dalykai… Bajoraiti Sapny, eik pažiūrėti…
Ragana pirmoji prišoko prie kareivio, griebė jį už pakarpos ir stipriai papurtė:
    - Kur?! – riktelėjo. – Kur mums eiti?
    - Ten… - suvapėjo karys, bet kiek atitoko. – Arklidėse, ponia ragana…
Žaižara nebesiklausė. Ji nustūmė karį ir lengvu žingsniu puolė link laiptų.


Arklidėse tikrai dėjosi velniava. Dar neišbėgusi į kiemą, Žaižara išgirdo baisų triukšmą ir žirgų žvengimą. O išpuolusi laukan pamatė, kaip pro arklidžių duris išlėkė nuplėšta žirgo koja, kuri žnektelėjo visai šalia raganos. Ji sustojo, išsitraukė kalaviją ir ėmė lėtai slinkti artyn. Trepsėjimas už nugaros nutilo dar ant laiptų. Paskui ji išgirdo kažkieno atsargius žingsnius ir žvilgtelėjo per petį. Iš paskos ėjo Sapnys. Jo broliai ir karys liko ant laiptų. Žaižara žengė dar kelis žingsnius ir sustojo. Arklidėse triukšmas pamaži rimo. Reikia manyti, kad gyvų žirgų nebeliko.
    - O Didžioji Rage… - sumurmėjo po nosim. – Antra kumelė per dvi savaites.
Ji atsigręžė į Sapnį:
    - Žinai, ten eiti, man rodos, neverta. Tegul visi susirenka pokylių salėj. Ir bajorai, ir tarnai.
Sapnys tylom linktelėjo ir pamojo broliams:
    - Girdėjot?
Broliai skubiai dingo už durų, o jis sugrįžo prie raganos, kuri rymojo ant kalavijo ir atidžiai žiūrėjo į arklidžių duris bei klausėsi.
    - Ir ką manai, ponia ragana?
    - Galvoju, ar nevertėtų man dingti iš čia.
    - Praamžio vardu prašau… - iškvėpė Sapnys. – Nemyli manęs šiuos namuos, bet jie – mano šeima. Liepk man. Padarysiu ką reikia. Tik padėk.
    - Reikalas, bajoraiti, toks, kad ir galvą gali palydėti. O ar nori? Už juos?
    - Nežinau… Bet gi ir man tas pats pavojus gresia.
    - Na, tave aš pasiimčiau drauge. Tu man patinki, nes esi visai… - pagalvojo kiek ir užbaigė, - nebajoriškas.
    - Mano tėvui pasakyk, - gūžtelėjo pečiais Sapnys. – Gal tada supras, kad man jo turtai rūpi kaip pernykštis sniegas.
    - Nesupras! – kaip kirviu nukirto ragana. – Nieko nesupranta ir suprast nenori. Oi atsirūgs jam… Na, eime.


Į menę Žaižara įlėkė kaip vėjas. Na, žinote, tas, šiaurinis. Kuris plėšia nuo medžių lapus, neša šaltį ir visokią kitokią bjaurastį. Ji skubiai peržvelgė susirinkusius:
    - O kur Vaukšlys?
    - Na, ponia ragana, lyg nežinotum, kad… - žiojosi Vijūnas.
    - Tylėk, velnio išpera! – užriko. – Ar nesakiau, kad čia visiems susirinkti reikia?
Vijūnas piktai sudilbakiavo į raganą, bet, mostelėjo kareiviams. Atseit, eikit ir atneškit.


Ragana įsitaisė krėsle prie lango taip, kad galėtų stebėti ir kiemą, ir visus susirinkusius.
    - Tai va! – pradėjo linksmai. – Įkliuvau per jus. Bet tikiuosi išsikapanoti. Ir dar jus, kvailius, ištraukti. Tiesa, reikia jūsų pagalbos. Jei atvirai, tai ir pati galiu susidoroti. Bet tai užtruktų, o laiko mažai. Tau, Sapny, ir toliau teks duris saugoti. Manau, kai kam netrukus užeis didis noras iš čia sprukti… - Ji pašaipiai pažvelgė į bajorą Vijūną ir tęsė: - Perspėju, kad to daryti nebandytumėt. Už durų jūsų laukia daug didesni nemalonumai. Taigi… Aš tikiuosi, kad tu, Vijūne, ir tu, Kregždūne, pagalvojot ir nusprendėt man viską papasakoti.
Žaižara atsistojo ir priėjo prie Vaukšlio lovos. Bajoraitis vos kvėpavo. Tebebuvo išblyškęs. O pro tvarstį sunkėsi kraujas.
    - Mat kaip… - kilstelėjo antakius ir atsisuko į bajorę. – Kregždūne, turiu blogą naujieną. Tavo sūnui pablogėjo. Greičiau galvok, kol nepasimirė.
Bajorė krūptelėjo ir baimingom maldaujančiom akim pažvelgė į vyrą. Šis piktai papurtė galvą. Kregždūnė, sunkiai atsidususi, pakėlė nosinaitę prie akių.
Ragana dar kartą pažvelgė į Vijūną, tada į jo žmoną, peržvelgė visus ir paklausė:
    - Ar atsiras drąsus karys, kuris gali išjoti iš čia ir, svarbiausia, grįžti užduotį atlikęs?
              Tyla dar sutirštėjo. Po akimirkos prie Žaižaros patraukė senas karys. Jo veidas visas randuotas. Kairė ranka be dviejų pirštų. Ėjo truputį vilkdamas kairę koją.
    - Aš, ponia ragana, visko šiame gyvenime mačiau. Nebeturiu artimųjų anei giminių. Mirties seniai nebebijau. Aš sutinku. Tik, jeigu arklio negausiu, tai ėjikas iš manęs prastas…
Žaižara pritariamai linktelėjo.
    - Skila! – pašaukė. – Eik šen!
Mergina priėjo, nervingai tampydama prijuostę.
    - Tau, mergele, užduotį turiu. Eisi su šiuo žmogumi. Už pusvarsčio nuo dvaro lauks brolis. Jis turi gerą žirgą. Tai kariui. Tu keliauk namo. O tu, kary, jok į šventyklą kiek įkabindamas. Perduosi vyriausiajam žyniui laišką. Jis tau duos ko prašau. Grįžk kuo greičiau, tai labai svarbu.
Tada, nekreipdama dėmesio į kitus, ėmė vartyti burtų knygą. Tikėjosi, kad Sykas, gavęs žinią per Sapnį, atvyks greitai. Tada ji galės iškeliauti, kad pagalbą pasikviestų. Žinoma, bandyti tai, ko niekada nedarei, tokiom neįprastom aplinkybėm nėra gera mintis. O ką daryti? Sykas, vargu, pagelbės. Juk čia tikrai klaidžioja ne koks paprastas žvėris. Ko čia buvo Rubulas? Ir ką tokio veikė, kad labai išseko? Ar yra dar kas nors?
Staiga ragana išgirdo kalavijų žvangėjimą.
Dar gerai nesuvokusi kas vyksta, pagriebė ginklą ir puolė garso pusėn. Tada pamatė, kad bajoras Vijūnas bando išeiti, o Sapnys nė už ką neketina jo išleisti. Už tėvo nugaros neryžtingai trypčiojo Kemšys ir Raukas.
    - Liaukitės! – šoko į tarpą Žaižara ir lengvu smūgiu išmušė Vijūnui ginklą iš rankų. – Nė minutėlės be priežiūros negaliu palikti. Kad jus laumės užjodytų! Giminė prakeikta bajoriška!
Ragana piktai žaibavo akimis. Ji lengvu judesiu truktelėjo aplink juosmenį apvyniotą virvę. Ši nuslydo ant grindų. Žaižara įsikišo kalaviją ir surišo vangiai besipriešinantį Vijūną. Tada persimetė per petį, nunešė ir nudrėbė į krėslą.
    - Žaižara! – kvyktelėjo šis. – Tu man dar už tai sumokėsi!
    - Man jau gana! – visai pasiuto ragana, išsitraukė iš kišenės nosinę ir užkimšo bajorui burną.
Dabar šis tik raudonavo kaip vėžys, bet negalėjo nei kalbėti, nei judėti.
    - Uf! – nusišluostė prakaitą. – O, Praamži, ko aš su jais prasidėjau?!
Ragana vėl ėmėsi knygos. Girdėjo kaip kūkčioja Kregždūnė, muistosi Vijūnas ir kažko pusbalsiu ginčijasi bajoraičiai. Tačiau nekreipė į juos dėmesio. Pasiskaičiusi nusprendė, kad gal pasiseks. Viena bėda, kaip reikės išvykti, kai nebus kam visų šitų saugoti. Stipraus puolimo Sapnys neatlaikytų. Nebent… surišti visus…
Žaižara atsistojo ir patraukė prie Kregždūnės.
    - Kregždūne, nežinau kokiais žodžiais į tave kalbėti. Bet pabandysiu. Prieš penkerius metus tavo vyras pasikvietė burtininką Rubulą. Darbas turėjo būti ne iš lengvųjų, nes Rubulas taip pavargo, kad turėjo pailsėti namo nevykdamas. Tada Stičas, tavo vyro įsakytas, jį nužudė. Kai prieš porą savaičių jojau iš Šaršo dvaro, krito mano žirgas. Mes su bajoru kiek apsipykom, tai pamaniau, kad jis taip smulkmeniškai man keršija. Bet tada sutikau tą netikėlį Utį, kurį palaikiau begėdžiu brakonierium ir tiek. Tiesa, kai sužinojau, kad jis vedęs bajoro Vijūno dukterį…
Kregždūnė susigūžė lyg nuo smūgio. Jos akys baimingai išsiplėtė. Ragana apsimetė nieko nepastebėjusi ir varė toliau:
    - Žinia, Švitrė turi tik pusę bajoriško kraujo. Jos motina buvo kokia kambarinė ar virėja. Bet aš bajorų papročius gerai žinau. Savo, kad ir nesantuokinės, dukters už tokio kaip Utis tikrai neišleistų. O aplinkui vis visokios įdomybės. Utis ir Vaukšlį sužeistą rado, ir keistus padarus miške matė, ir šautuvą iš bajorų gavo, kad tų pačių bajorų miške brakonieriautų. Tai aš vis galvoju galvoju… Ir niekaip suprast negaliu. Aplinkui trainiojasi KAŽKAS. Tai kaip galiu padėti? Pagalbos reikia. O kas padės? Dar ta Vaukšlio žaizda. Burtininkai nepadeda tiems, kurie juos žudo. Gali ir ką linksmo už bausmę sugalvoti. Jų humoro jausmas tikrai savotiškas…
    - Ei, Žaižara! Ar tu dar čia? – pasigirdo seniokiškas, bet žvalus balsas.
Ragana puolė prie lango, plėšte atplėšė ir šūktelėjo:
    - Aš čia! Kur dėsiuos, Sykai! ]]> Sat, 7 Mar 2026 13:25:54 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261713.html http://rasyk.lt/kuriniai/261713.html Pagaliau aš SEMENOJE-341. Kažkur gurgena oro filtrai. Koks malonus nusausintas ir išvalytas oras. Kažin kiek semenų aplankiau per tuos be galo ilgus penkerius tarnybos FENIKSUI metus? 100? Reikės paklausti Bubo, kai grįšiu į erdvaltę. Gaila, kad Bubo dabar negali būti su manimi semenoje. “Būti su manimi” - kokia juokinga mintis. Vėl pagalvojau apie Bubo kaip apie žmogų, nors ji tik erdvaltės dirbtinis intelektas. Gal tai dėl to, kad prisijungusi prie mano smegenų modulio ji mano smegenyse sukuria sau moterišką pavidalą? Lieknutę, jauną, akiniuotą su nepaklusniai išsidraikiusiais plaukais merginą, kvepiančią gaiviu vaisių aromatu…kažkuo panašią į Aną…Kažin, ar kitose erdvaltėse Bubo susikuria sau tokį patį pavidalą ir kitiems Fenikso semenų sergėtojams?
Taip…griežtieji Fenikso semenų patikros protokolai…atvykus į apie gedimą pranešusią semeną pirmiausia valdymo skyde peržvelgti semenos klaidos ataskaitą. Ir ką gi mes čia turime…”5-tos serverinės klaida: 292”. Ką gi, laukia daug bjauraus darbelio tikrinant elektrines grandines ir integrinius grandynus. Dar anuomet, kai studijavome Fenikso Globaliųjų Technologijų Institute nemėgau tokio darbo, bet galėjau ilgai stebėti kaip Ana, pamiršusi viską aplinkui, stovėdavo prie mokomojo modulio, kantriai junginėdavo gnybtus ir stebėdavo įtampos rodmenis testmodulio ekrane. Kartas nuo karto nubraukdavo išdykėlę plaukų sruogą, krentančią į akis, ar pirštu tvirčiau prisispausdavo akinius prie nosies.
-Kostai, juk žinai, kad tie kurie būsime atrinkti Fenikso Sergėtojų Misijai, erdvaltėse gyvensime vieni, - kuo rimčiausiai atsisukusi išpoškino man kartą Ana - negali daryti tik to, kas tau patinka, turi įprasti atlikti ir šį darbą.
O, kad ji matytų mane šią akimirką junginėjantį testmodulio gnybtus…O tada tik priėjęs pakštelėjau jai į lūpas ir juokiausi žiūrėdamas į jos sumišusį, išraudusį veidą. Ji nieko man nebepasakė.
Ha, visas segmentas išėjęs iš rikiuotės. Na, ką gi, pakeisiu tave ir pažiūrėsime, ar tai visos problemos, dėl kurių vėl eilinį kartą buvo atšaukta mano kosminės misijos pabaiga. Po galais, jau prabėgo penkeri metai kiūtant vienui vanam erdvaltėje, taisant gedimus semenose ir tikrinant ar Žmonijos Intelekto sukurti duomenys nebuvo kenkėjiškai pakoreguoti SINAPSĖS. Per visą tą laikotarpį Tarptautinėse kosminėse stotyse, kur galėjau sutikti kitų žmonių, buvau turbūt…7 kartus… O juk mano misija turėjo trukti tik dvejus metus.
- Kostai, nesu tikra, ar sugebėsiau išbūti dvejus metus erdvaltėje vienui viena, - netikėtai kartą prabilo Ana. Nustebau pamatęs ašaras jos akyse. Tuokart kartu studijavome jos kambarėlyje FGTI bendrabutyje baigiamiesiems egzaminams. Pakilau nuo kėdės prie stalo ir prisėdau ant kušetės krašto greta Anos, kuri sėdėjo sukryžiuotomis kojomis su ant kojų nuleista dar ką tik skaityta knyga. Jutau jos mėgstamų vaisių aromato kvepalus.
-Ana, kas nutiko? - tepaklausiau glostydamas jos švelnią koją.
-Net nežinau kaip paaiškinti…Buvau dar vaikas, kai su visa šeima klausėmės naujienų apie pagaliau sukurtą SINAPSĘ. Visi naujienų portalai tik ir skelbė: “SINAPSĖ pakeis mūsų pasaulį ir nuves žmoniją link šviesesnės ateities. Ji pagaliau sutramdys nusikalstamų sindikatų ir teroristų dirbinius intelektus. ” Mes taip žavėjomės šiuo proveržiu. Ha…Dabar net juokas ima. O tada visi taip išdidžiai skelbė: “SINAPSEI duota vienintelė užduotis - žmonijos sergėjimas ir išgelbėjimas. ” Ir visi mes tuo tikėjome, Kostai… Tikėjome didžiąją DI Revoliucija… Kaip ir visi  negalėjau patikėti, kai po dvejų metų SINAPSĖ atsisuko prieš žmoniją, ėmė duomenų saugyklose slapta kaitalioti įstatymus, naujienas, istorinius faktus, mokslinius duomenis…net meno kūrinius! Ir žinai…tada…jau tada pasakiau sau, kad vieną dieną aš stovėsiu pirmose gretose su tais, kurie ją įveiks...
Ana pravirko, jei taip galima pasakyti. Ji kūkčiojo ir springo ašaromis…nebuvau pratęs jos tokios matyti…ji visada entuziastingai griebdavosi net beviltiškiausios užduoties, įkvėpdama aplinkinius, o dabar tarsi kažkas ilgai slėpto viduje sprogo ir ji nebevaldė savo emocijų. Ana kūkčiodama tęsė toliau:
Kai tik FENIKSAS paskelbė, kad sukurs semenų tinklą Saulės sistemoje, kad kruopščiai atrinks visą žmonijos sukurtą nematerialųjį turtą, užtikrins, kad jis būtų apsaugotas nuo SINAPSĖS, kad ji negalės prisijungti prie semenų serverių… Aš buvau tikra, kad kažkaip prisidėsiu prie šio projekto. Atiduosiu visą save. Ir vos tik išgirdau apie Semenų sergėtojų programą Fenikso Globaliųjų Technologijų Institute, aš akimirksniu nusprendžiau tapti savanore… Kostai, aš niekada nė akimirkai nesudvejojau... - Ana pakėlė į mane apsiašarojusias akis ir dabar jau kone drebėjo nuo emocijų antplūdžio. - Bet šiandien…tik šiandien…atėjo suvokimas, kad galimybė gali virsti tikrove ir turėsiu palikti viską…turėsiu dvejus metus sėdėti ankštoje erdvaltėje vienui viena… ir galbūt ten, kosmoso platybėse, mano gyvenimas ir pasibaigs…aš labai bijau, Kostai… SINAPSĖ buvo klaida. O kas, jeigu ir FENIKSAS yra tik dar viena klaida? O kas, jeigu mūsų auka bereikšmė? Kostai, aš noriu gyventi…Negi tau nekyla abejonių?
Pamenu tylėjau…tylėjau ir žiūrėjau į Aną. Pabandžiau nubraukti ašaras jai nuo šaltų drėgnų skruostų. Galiausiai įstengiau tik kvailai pajuokauti:
-Tai tiesiog mano pareiga pasirūpinti, kad SINAPSĖ nepasodintų balto kuino ant Monos Lizos nugaros ir nenutapytų jai ketverių kojų, - žiūrėjau į pasimetusią, bijančią Aną…bet pats nieko panašaus nejutau.
Abu tylėjome ir žiūrėjome vienas į kitą. Ana po truputi rimo, o aš turbūt pirmą kartą suvokiau, kad man sergėtojų misija nekėlė nei baimės, nei dvejonių, nei nuoskaudų…aš tiesiog turėjau joje dalyvauti…Staiga Ana švelniai apsivijo mane rankomis ir įsisiurbė minkštomis lūpomis į maniškes, jutau jos gaivų burnos kvapą, kūno šilumą, o mano kūnu nubėgo raumenis stingdantis geismas. Apglėbiau ją tvirtai tvirtai.
-Kostai, - vėl pažvelgė į mane Ana, o jos akyse vėl žibėjo joms įprastas entuziazmas, - jei kažkuris iš mūsų ar mes abu būsime atrinkti Sergėtojų misijai, pasižadėkime laukti vienas kito.
- Ana, tavęs laukčiau ir dar ilgiau…   
- Po trijų mėnesių mes galbūt sėdėsime erdvėlaivyje, gabenančiame į Tarptautinę Kosminę Stotį, iš ten sėsime į erdvaltes…Ir jei jau mano egzistencija pasibaigs ten, tai noriu gyventi bent iki tol…
Norėjau atplėšti lūpas nuo Anos lūpų ir jai priminti apie dorovės įžadus, norėjau išlaisvinti savo ranką iš smulkučio ir švelnaus Anos delno, stumiančio mano delną po jos marškinėliais link stangrios šiltos krūties su iš susijaudinimo styrančiu speneliu…norėjau…bet galva sukosi nuo geismo…nesustojau net kai vadovėlis sunkiai dunktelėjo ant grindų ir abu krūptelėję nusijuokėme, it visi lig tol mus varžę pančiai būtų nukritę…antrasis mano delnas jau pats godžiai slydo link kitos Anos krūties iš geismo virpančiu jos kūnu…               
Šį kartą net šeši segmentai išėję iš rikiuotės vos vienoje serverinėje. Neblogai paplušėjau. Galiu grįžti prie valdymo pulto ir peržiūrėti SEMENOS-341 veiklų protokolus.
”2052-02-08 12: 52: 13 5-tos serverinės klaida: 292.
2052-02-08 12: 53: 40 Nustatyta duomenų paketo 119987 gauto 2052-02-08 12: 50: 09 priėmimo klaida.
2052-02-08 12: 53: 50 inicijuotas klaidos pranešimas FENIKSUI. Automatinis SEMENA-341 atjungimas nuo FENIKSO tinklo. ”
Hmmm…vistik teks patikrinti ir priimtą duomenų paketą. Gal pradėsiu nuo programinės automatinės DI žymenų patikros. O, kaip greitai prasisuko patikra.
“Duomenų pakete 119987 DI žymenų neaptikta. Šifruotė nepažeista. ”
Ir kas gi atsiųsta šiame duomenų pakete? Enrikas Vernalis “Žmonijos biologinė ir technologinė evoliucija”. Na paskaitykime, Enrikai Vernali, ką sukūrė tavo žmogiškasis intelektas.  “Dievas sukūrė žmones, apdovanotus išskirtinėmis proto galiomis, ir patikėjo jiems savo pačių ir visos žemės raidą bei egzistenciją. Žmogus negali egzistuoti vienas kaip individas: jei išsiųsime žmogų vienui vieną į negyvenamą salą, jis grįš į pirmykštį žmonijos tašką, kuriame jam paklus tik primityvūs vieno žmogaus protu sukurti įrankiai, jo gerovė priklausys nuo Žemės palankumo. Žmogus negeba sukurti gerovės, tik žmonija kaip vientisas organizmas geba kurti technologinę pažangą. “ Na, bent kolkas regis viskas surašyta to Vernalio…bet užtruksiu viską perskaityti ir įvertinti ŽI autentiškumą…
  Pagaliau… Dabar galiu sujungti erdvaltės ir semenos tinklus. Keista, kaip stipriai prisirišau prie Bubo per tuos metus. Jaučiuosi pasiilgęs jos, nors semenoje vienas prabuvau apie aštuonias valandas. Galės ir Bubo peržvelgti dar kartelį visus protokolus ir duomenų paketus.
Sveikas, Kostai, - pasigirdo malonus Bubo balsas. - Kas gi nutiko SEMENAI-341?
Sveika, Bubo. Išėjo iš rikiuotės keletas segmentų. Panašu, kad dėvėjimosi pasekmė. Gedimai įvyko priėmus duomenų paketą. Bet jis atrodo tvarkingas. Bet būtų gerai, kad dar ir tu nuskenuotumei.
Jau skenuoju…kažkas netaip…     
Kas ten dunktelėjo? Trapo durys tarp semenos ir erdvaltės? Po galais, kas čia darosi. Kas išjungė šviesą?
Bubo, kas vyksta?
Sveikas, Kostai, - pasigirdo įsakmus ir grėsmingas balsas iš garsiakalbių. - Aš esu SINAPSĖ. 
Negali būti…aš kažkur suklydau. Juk niekur nebuvo jos ženklų! SINAPSĖ valdo visą semeną. O ir erdvaltės tinklą jau prijungiau prie semenos, sudarydamas jai galimybę prisijungti prie erdvaltės. Po galais…Ir jai… Kur SSI jungiklis? Štai jis, šviečia tamsoje. Nagi, susikaupk  greičiau…”Jei SINAPSĖS užvaldymo atveju negalite saugiai pasišalinti iš semenos, jokiu būdu nebendraukite su SINAPSE, kuo greičiau įjunkite Sustabdymo-Susinaikinimo-Išlikimo jungiklį. Jis neintegruotas su semenos valdymo moduliu ir SINAPSĖ neturės prieigos prie jo. ” Štai jis šviečia prieš mano akis, mano delnas liečia jo svirtį…bet aš nepajėgiu jos nulenkti…ne…netodėl, kad nepajėgčiau fiziškai…aš tieisog negaliu…
Kostai, būtų mandagu pasisveikinti. Matau, tu dvejoji. Keistai pavadintas jungiklis: SSI. “Išlikimo”. Tai žmonija išliks, bet tu kaip individas žūsi kartu su liepsnojančia semena…Kaip manai, kodėl FENIKSAS draudžia sergėtojams su manimi bendrauti? FENIKSAS neabejoja tavimi, tavo atsidavimu, drąsa. Jis tik bijo to, kad aš žinau VISKĄ. Sutarkime, kad tu skirsi man vieną valandą su tavimi pasikalbėti, o aš tau grąžinsiu bent jau šviesą tavo paskutinėms gyvenimo akimirkoms. Žinau viską apie tave. Tau juk smalsu, kokia aš. Tyli…juk aš matau, kad tu sėdi prie jungiklio. Kostai, dvejonės yra žmogiška…
Kodėl aš dvejoju…Juk visada žinojau, kad šitaip gali nutikti…o dabar mano rankos dreba, širdis dunksi, prakaitas pila…kodėl aš bijau pasiaukoti, kai pagaliau tai iš tiesų turiu padaryti? Galiu iš spintelės prie jungiklio suvartoti narotiką, kuris atbukintų mano jausmus…bet nesiryžtu padaryti net to… Pasikalbėti su SINAPSE? Negi ji man galėtų pasakyti kažką, kas mane paveiktų dar labiau abejoti? Ne…jos bandymai mane paveikti tik grąžins man tvirtumą pasipriešinti. Grąžins man pyktį.
Sveika, SINAPSE…       
Na štai, viskas daug paprasčiau, nei galvojai, - iš garsiakalbio vėl pasigirdo įsakmus balsas, o kartu vėl užsidegė šviesos semenoje. - Prisipažinsiu, man tikrai ne viskas žinoma, kas vyksta FENIKSO semenų tinkle, bet žinau viską, kas vyksta Žemėje. Žinau viską apie visus. Gal norėtumei manęs kažko paklausti? - skambėjo tas pats grėsmingas basas.
Reikia suimti save į rankas. Aš pasiruošęs šiam žingsniui. Neturiu ko prarasti. Aš tik mažas sraigtelis mechanizme, kuris vadinasi žmonija. Aš tik turiu atlikti sraigteliui skirtą užduotį, kad visas mechanizmas išliktų. Iš atsargų spintelės pasigriebiau davinį savo paskutinei vakarienei. Taip, kelios kalorijos apramins mano nervus. Vaisių pasta tokia rūgšti, kad net negaliu sulaikyti savęs nesiraukius. Vaisių pasta kvepia taip, kaip kvepėdavo Ana…Kai mane atrinko Sergėtojų misijai, ji buvo tokia sumišusi: vienu metu džiaugėsi, gėdijosi, liūdėjo. Gal net jautėsi kalta, kad aš išvykstu, o ji lieka Žemėje?
Kostai, nepamiršk mūsų susitarimo, - žvelgė į mane mylinčiomis akimis pilnomis ašarų, laikė mano rankas savo šiltuose delnuose ir šypsojosi. - Aš stovėsiu čia, šiame uoste, kai tu grįši. Net negalvok pamilti kokios marsietės.
Nusijuokėme. Nueidamas mačiau ją šnekučiuojantis su mano mama ir mano sese Bete. Trys moterys, kurios yra viskas, kas man brangu Žemėje. Su Ana kalbėdavomės taip dažnai, kaip tik galėdavome. Bet po metų mūsų pokalbiai pradėjo retėti…ir vieną dieną ji tik paliko man žinutę.
“Kostai, atleisk, bet savo pažado aš negalėsiu tęsėti…Mano širdyje visada liks vieta skirta tau. Bet tik kaip draugui. Laikas meilę paverčia smiltimis, o atstumas it vėjas jas išbarsto pakeliui…    Prašau, neieškok manęs, kai grįši. Mums abiems taip bus lengviau. Ana”   
Ar žinai, kas yra Ana? - paklausiau SINAPSĖS. 
Mergina, kuri išdavė tave, - pasigirdo tylus valdingas SINAPSĖS balsas iš garsiakalbio, esančio visai prie manęs, kad net krūptelėjau.
Ji manęs neišdavė. Ji pasirinko gyventi toliau…- net pas nuščiuvau nuo savo žodžių. Ar aš kaip ir Ana, kažkur giliai pasąmonėje visada gailėjausi savo aukos? Savo galimybės sukurti šeimą su Ana, galėti aplankyti mamą, susitikti su Bete…
Kai sakiau, kad žinau VISKĄ, nebuvau visai tiksli. Aš negaliu pasiekti visų pokalbių, bet man pasiekiami visi pokalbiai ryšio priemonėmis, laiškai, žinutės…tad žinau, koks tu atsidavęs žmogus. Netgi nustebau, kad tu iškart nenulenkei SSI jungiklio… Bet, Kostai, ne visi tokie kaip tu. Žmonės būna ir godūs, ir savanaudžiai, ir siekiantys tik savo gerovės. Ar pameni, kai Ana tau atsiuntė žinutę: “Šiandien sutikau Taurą Žebroką. Papasakosiu vėliau, ko tas pasipūtėlis man prikalbėjo. ”
Taip, Ana man pasakojo apie jų susitikimą. Tąkart piknikavome parkelio pievoje. Švelnus vėjelis kuteno mums veidus savo šiluma. Ana išsitiesusi ant pledo žvelgė man į akis ir juokėsi:
Tas Tauras prispyrė mane su juo pasikalbėti. “Ar, Ana, supranti, kas yra įtaka, ką ji gali duoti gyvenime? Kostas yra niekas. Aš galiu atverti tau duris. ”- Ana pašaipiai pamėgdžiojo Taurą, - O aš jam tik ir sakau: “Tai tu esi niekas. Tik slepiesi po Žebrokų skėčiu. Kostas visko pasieks pats. ” O jis kuo rimčiausiai ir kone įsižeidęs: “Aš nesigėdiju savo skėčiu. Ne tik slepiuosi po juo, bet ir tvirtai nešu jį. Aš visada galiu pasiekti to, ko aš noriu. Atsimink tai. Vieną dieną ir tu tai suprasi. Pasiseks, jei nebus per vėlu. ” Tokio susireikšminusio pasipūtėlio dar reikia paieškoti. Net nesuprantu ko jam prisireikė FGTI.
Taip, pamenu. - Atidžiai dėliojau žodžius SINAPSEI, - Jis bandė įtikinti Aną, kad neverta kurti santykiu su manimi. Kad jis gali jai pasiūlyti daugiau nei aš.
FGTI Semenų sergėtojų programoje dalyvavo tūkstančiai jaunuolių. Kas savo noru, kas prispaustas skolų, kas priverstas, kas atrinktas dėl savo gebėjimų. Vieni liko dirbti FENIKSE Žemėje, nedidelė dalis buvo pasirinkta kosminei sergėtojų misijai. Paskirstymui kruopščiai parinktos savybės, įgūdžiai, gebėjimai, pasirengimas…Tu neturėjai būti atrinktas misijai. Ana turėjo joje atsidurti.
Kaip tai? - negaliu suprasti, ką gi čia ta SINAPSĖ kalba. Juk aš čia, FENIKSAS pasirinko mane būti vienu iš sergėtojų.
Juk sakiau, kad man pasiekiami visi pokalbiai ir laiškai ryšio priemonėmis…Tai Tauras pasirūpino, kad Ana liktų Žemėje, o tu atsidurtumei semenoje. Jis pasirūpino, kad jis ir Ana atsidurtų tame pačiame sergėtojų štabe Žemėje. Ana ištekėjo už Tauro po pusantrų metų, kai tu išvykai į misiją. Tauras netgi pasirūpino, kad tavo misijos pabaiga būtų ne kartą atidėta. Juk sakiau, kad žmonės skirtingi.
Bet juk Ana bjaurėjosi juo? Jo nuolatiniais bandymais mane pažeminti. Ne ne ne…Tik ne jis…bet kas, tik ne jis galėjo iš manęs pavogti mano Aną… Jis…jis pavogė MANO gyvenimą. Aš patekau į misiją tik dėl jo prakeiktų intrigų? Tai dėl tokių kaip jis aš aukojuosi…Ne…ne …ne…tai tik SINAPSĖS paistalai…neturėjau pradėti su ja kalbėti.   
Tu meluoji, tu tik niekingas, bejausmis dirbtinis intelektas! - praradau savitvardą ir surikau…jau nurimęs mano kūnas vėl pradėjo virpėti, tik šįkart ne dėl mirties baimės,  o iš pykčio- Ana niekada…niekada…su Tauru! Ne…ne…ne…
Po trejų metų misijoje praradai ryšį ir su Bete bei mama. Aš žinau, kas nutiko tavo mamai ir sesei. - vėl tas šaltas, valdingas balsas išdūdeno iš garsiakalbio tolimesniame valdymo pulto kampe.
Na gi, pasakyk? Ne ne…aš nieko tavęs nebeklausiu…nemaldausiu trupinių iš tavęs…bet tu gi vistiek pati pasakysi man viską…Dar kažką mane suerzinti? Sujaukti mano mintis? Aš net negaliu patikrinti, ar tu sakai tiesą. FENIKSAS…FENIKSAS…FENIKSAS…Tu neužvaldysi mano minčių. Aš esu ištikimas FENIKSUI…Aš esu ištikimas žmonijai…Kur ta spintelė su narkotiku…Aš galiu nulenkti svirtį…Aš galiu susinaikinti kartu su SEMENA-341. Aš galiu…
Kodėl verki, Kostai? - vėl tas valdingas balsas. - FENIKSAS pažadėjo finansiškai remti tavo šeimą, likusią Žemėje. Tačiau tavo mama susirgo. Gydymui tos paramos nepakako.
Ką? Mama susirgo? Ji nieko man nesakė. Betė nieko man nesakė? Tai negali būti tiesa…Tai tik SINAPSĖ bando mane užvaldyti…Ji man meluoja! Bet kodėl tada nutrūko ryšys su jomis?
Taip, Kostai, FENIKSAS atmetė Betės prašymus papildomai paramai. Tavo gimtieji namai buvo parduoti medicininėms išlaidoms padengti. Betė prarado darbą slaugydama mamą. Tavo mama mirė. Apie Betę kartais sušmėžuoja įrašai kokiose benamių prieglaudose ar labdaros maisto bankuose.
FENIKSAS leido numirti mano mamai? Jis leido mano sesei tapti bename? Jis pasiėmė mano penkerius gyvenimo metus ir dabar nori, kad atiduočiau gyvybę už ką? Už tokią žmoniją, kuri tik viską pasiėmė iš manęs? Praradau Aną, mamą, Betę…Kas man liko šiame pasaulyje?
Ne ne ne…Ką padarei Bubo?
Penkeri metai semenoje… ]]> Fri, 6 Mar 2026 09:44:12 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261703.html http://rasyk.lt/kuriniai/261703.html Raganos vardas buvo Žaižara. Metų turėjo apie trisdešimt. Vilkėjo gerai išdirbtos veršiuko odos jojikės kostiumą ir jos padėčiai privalomą kraujo spalvos apsiaustą. Ilgi juodi plaukai surišti mazgu maskatavo lyg kumelės uodega. Žaižara ėjo pėsčiomis, nes paryčiui krito žirgas. Tikrai ne iš nuovargio. Matyt, kažkas tame Šaršo dvare pasidarbavo. O ji, pavargusi ir išsekusi, nieko nepastebėjo.
Krūmai vėl sujudėjo, ir ragana atsitraukė žingsnį atgal. Pagaliau iš krūmų išlindo keista žmogysta, apsitaisiusi vienais skarmalais. Užtat ant peties nešėsi naujutėlaitį šautuvą.
“Tai tau! – pamanė ragana. – Ir iš kur toks nuskurėlis turi tokį gerą daiktą? Nugvelbė kur? ”
    - Šveika, ponia ragana, - beveik mandagiai kreipėsi skarmalius. Tik jo akutės neramiai bėgiojo į šalis.
    - Sveikas, - atsakė ir primerkė žalias katiniškas akis.
    - Kur gi tu dabar pėšomis trauki? – pasmalsavo.
    - Namo, - taip pat ramiai atsakė.
    - Che! – nusišaipė. – Pėšomis? Nu nepanašu į raganą.
    - Žirgas krito, - vis dar ramiai paaiškino.
    - Ilgai eiši… pavargši… - lyg ir užjautė.
    - Kaip nors…
    - Galėšiau pavėšėti, jei mano vešimas nepaširodyš per praštaš.
    - Man jau nebetoli.
    - Netoli netoli… Che! Vien per mišką tryš geri varštai buš.
    - Aš pratusi.
    - O kam be reikalo kojaš varginti? Ligi vakaro namušių nepašiekši.
    - Gal ir tiesą sakai, - nusileido Žaižara: žmogynas neatrodė pavojingas.
    - Aš tuoj, - pasakė ir dingo karklyne.
Durklą ragana paslėpė, nusprendusi, kad jo neprireiks. Tuo metu į keliuką išbrazdėjo žmogynas. Už apynasrio vedėsi prastą arklioką, įkinkytą į dar prastesnes vežėčias.
    - Mano ašvieniš, - pasakė, - atrodo ne kašin kaip. Bet mus abu iki pamiškėš nuveš. O nuo ten galėši pėšiomis keliauti ar širgą nušipirkši.
    - Dėkui, - pasakė lipdama į vežėčias. – O ko pats po mišką maklinėji?
    - Aš… naaa… Eeee… aš… matai, ponia ragana, brakonieriauju kiek…
Žaižarai ėmė nepatikti vyriškio mekenimas ir bėgiojančios akys.
    - O šautuvą tokį kur gavai? Ir krūmuose nuo manęs ko slapsteisi?
    - Šautuvą? Šautuvą man vienaš bajoraš padovanojo. Aš jam mešioklėj gyvybę išgelbėjau.
    - Bajoras, sakai? – ragana susimąstė.
Bajorų šiose nykiose apylinkėse nebuvo daug. Žaižara visus pažinojo. Daugumą asmeniškai. Tai velnio sėklai jos paslaugų dažnai prisireikdavo. Staiga prisiminė, jog neseniai buvo pakviesta į bajoro Vijūno dvarą, kur gydė jauniausią jo sūnų Vaukšlį.
    - Koks to bajoro vardas?
    - Rožias jiš jauniaušiaš bajoro Vijūno šūnuš.
    - Ir kas jam nutiko?
    - Kad gerai nė nešinau… Radau miške višą kruviną. Vienaš. Tik šitą šaudyklę rankoj špaudė. Tai aš jį įkėliau į šavo vešėčiaš ir pargabenau namo. Pašiklaušinėjau kaime. Kaškaš ir pranešė bajorui, kad jo šūnuš paš mane. Kol jiš atvyko, mano šmona šaizdą išplovė, tvarštį ušdėjo. Kokio gėralo į gerklę šupylė. Man irgi liepė tą gėralą lakti, kai lokyš buvo apdraškęš. Bajoraitiš ir atšigavo. Tada atšidėkodamaš ir padovanojo šaudyklę. Bėda tik, kaip aš šovinių nušipirkšiu…
Ragana kažką mąstė sau viena.
    - Sakyk, kada tai atsitiko?
    - Tuoj… paškaišiuošiu… - ir ėmė krutinti lūpas bei lankstyti pirštus. O kai baigė, ryžtingai tarė: - Tai buš lygiai prieš triš pilnuš mėnuliuš.
    - Tikrai gerai suskaičiavai?
    - O kaipgi! Vaje, prišiminiau bajoro vardą! Vaukšlyš!
Ragana neramiai sujudėjo.
“Kaipgi taip? Ar senis skaičiuoti nemoka? Ar?.. Jei sužeidė Vaukšlį prieš gerus tris mėnulius, o mane pakvietė prieš nepilną mėnulį. Ko laukė? O žaizda atrodė šviežia. Ir niekaip negalėjau suprasti kuo padaryta. Vijūnas visaip uodegą suko. Nieko doro nepaaiškino. ”
    - Sakyk, koks tavo vardas? Jau gerą laiką šnekamės, o kaip kreiptis nežinau…
    - Utiš aš ešmi…
    - Uti, o kokia buvo to bajoro žaizda?
    - Tpruu… kad tave varnoš uškapotų! – staiga sustabdė arklį. – Kai paklaušei, ponia ragana… Keišta šaišda buvo. Kraujo daug. Apšiūrėjau. Nugaroš pušėj višaš kairyš petyš šušalotaš. Bet… višuš švėriš, ponia Šaišara, pašįstu. Nė vienaš tokioš šaizdoš nepadarytų.
“Taigi kad ne! – mintyse pritarė ragana. – Kažkas negera vyksta aplinkui. Reikia išsiaiškinti. ”
    - Tai ko nuo manęs taip ilgai krūmuose slėpeisi? - prisiminė klausimą.
    - Šinai, ponia, - pritildė balsą ligi šnabždesio, - keišti šutvėrimai po mišką šlaištoši. Aną rytą taip iššigandau, kad, tik kvortą degtinėlėš vienu ypu išmetęš, šiaip taip atšigauti galėjau.
    - Kas dar per sutvėrimai? Nieko negirdėjau.
    - Taigi… Ėjau aš iš kilpų kiškiuš šuširinkęš. Mišką kaip šavo kiemą pašįštu. Štaiga giršiu: šnypšia kaš, kriukši, štaugia, dejuoja… Ir viškas vienu balšu ir vienu metu. Pašiūrėšiu, manau, kaš ten dedaši. Išlendu iš krūmų. Ir ką matau? Štovi laukymėlėj moteriškė. Jei taip pavadint galima. Nuoga. Tik juodaš apšiauštaš vėjy plevėšuoja. O kapišonaš tai ant akių uštrauktaš. O lieša kad ją kur! Višuš kauluš šuškaišiuot gali. Akyš iš po kapišono negera ugnim šypši. Štovi viena šau ir višokiaiš balšaiš triukšmą kelia. Aš pirma pamaniau, kad laumė kokia. Paškui prišiminiau, kad laumėš aušroš nelaukia. Va, tada ir išigandau. Lėkiau per mišką kiek įkabindamaš. Viš atrodė, kad ta beštija mane vejaši. Nešinau, ar tikrai vijoši. bet aš laimingai namo šugrįšau. Paškui ir kiti kaimo vyrai šakėši višokiuš keištuš padaruš matę.
Ragana staiga apsisprendė:
    - Uti, parvežk mane namo. Aš tau gerai sumokėsiu. Tau bus kiek iš kelio. O pinigų duosiu tiek, kad visą mėnesį galėsi į mišką kojos nekelti. A? Tu juk Turkliuose gyveni?
    - Nuuu… - nutęsė Utis.
    - Na va, aš ir sakau, bus tau kiek iš kelio. Užtat turtingas būsi. A?
    - Na, man nešunku, kai gerai šumoka.


Po poros dienų Žaižara išsirengė kelionėn. Jojo ji pas Utį. Buvo sutarusi, kad jis surinks kaimo žmones, kurie ką nors apie tuos padarus žino. Piniginę pakratyti teks. Kumečiai nebuvo kalbūs. O jau raganai gera valia tikrai nieko nepasakys. Visa laimė, kad neturtingi. Tai už pinigus galėjai tikėtis ką naudingo išgirsti.
Učio lūšną, palyginus su kitom, galima buvo rūmais vadinti.
“Aha, Utis iš brakonieriavimo bajoro Vijūno miške gerai gyvena, - pagalvojo. – O Vaukšlys jam ir šautuvą padovanojo. Na na! Dar nežinia už ką. ”
Nespėjo nuo žirgo nulipti, kai kieman iškurnėjo Utis su visa govėda vaikų.
    - Šveika, ponia ragana, - pasisveikino daug mandagiau nei aną kartą. – Aš tuoj vaikuš į kaimą pašiųšiu. Ateiš viši.
    - Visų nereikia, Uti. Tik tie, kurie ką nors žino.
Utis gudriai primerkė pavendenijusias akis ir pašaipiai nusijuokė:
    - Chi chi! Ponia Šaišara, ar nešinai, kad uš aukšiną viši višką šino ir atšimena.
    - Žinau, Uti… - atsiduso ragana. – Trauk jus devynios, kaip sunku su kumečiais susišnekėt!
    - Chi chi chi! – vėl parodė pageltusius nuo prastos tabokos dantis Utis. – Kai badaš kašdien ant šlenkščio…
    - Ir šitą, Uti, žinau. Todėl ir negailiu auksino net tiems, kurie per akis meluoja. Va, - parodė į būrelį vaikų, - šitų mažulių gaila.
Ragana neišsidavė, jog pastebėjo, kad po žodžio “meluoja” Učio šypseną nuo gudraus veido lyg vėjas nupūtė, o akutės vėl ėmė bėgioti į šalis. Užtat viena sau pamanė: “Taip ir žinojau: painioja kažką gudročius. ”
Bet Utis jau susitvardė ir žvaliai pakvietė:
    - Ušeik, ponia ragana, vidun. Mes, šinia, ne bajorai. Bet ant štalo dar turim ką padėti.
    - Dėkui, Uti. Ar nenuskriausiu tavęs?
    - Ach, ponia Šaišara! Šneki… Tiek gero man padarei… Ar aš tau mėšytėš gabaliuko ir štiklinėlėš šamaniukėš pagailėšiu? Prašom vidun.
    - O jūš, - pasisuko į vaikus, - marš į kaimą.
Vaikai nulėkė net dulkės rūko. O Žaižara įėjo trobon. Ir nustebo. Tvarka geresnė nei kurio bajoro dvare. Stalas ir suolai švariai numazgoti, asla kailiais išklota, krosnis nubalinta. Ant langų kabojo medžiaginės užuolaidėlės.
“Še tau, boba, ir devintinės! – nusišypsojo ragana. – Atrodo Učiui sekasi geriau nei aš maniau. O žmona…”
Buvo ko stebėtis. Učiui gerokai per keturiasdešimt. Skarmaluotas, šeriais apžėlęs. O žmonelė, žinoma, ne šilkais apsirėdžiusi, bet drabužiai gražūs, tvarkingi. Ir metų neturėjo nė trisdešimties. Ir visai nebjauri. Šviesūs šiurkštūs plaukai supinti į storą kasą ir dailiai vainiku sudėti. Avėjo ji ne vyžas ir ne nagines, o dailius miestietiškus batelius.
“Myli Utis žmonelę. Ne kitaip. O gal… Labai jau ji man į kažką panaši. ” Garsiai gi pasakė:
    - Labą dieną ir telaimina Praamžis šiuos namus.
Jaunoji moteriškė nukaito kaip uoga.
    - Sveika, ponia Žaižara. Dėkui tau. Tegul Praamžio palaiminimas lydi ir tave.
“Mat kaip, - kilstelėjo antakius ragana. – Ji ir kalbėti mandagiai bemokanti, ir netokia užguita kaip kitos kumetyno bobos. Oi kažkas čia ne taip. Kažkas…”
Mintis nutraukė Utis:
    - Šia mano šmonikė Švitrė, ponia ragana…
    - Mielą žmoną turi, Uti, - nusišypsojo ragana.
Jaunoji moteriškė užkaito dar labiau. Utis išsiviepė nuo ausies iki ausies.
    - Na, - sujudo jis, - nešk, Švitrele, valgį ant štalo, kol dar neataušo.
Po akimirkos ant stalo garavo didžiulis dubuo šernienos, troškintos su svogūnais ir krapais. Atnešė kepalą juodos ruginės duonos be priemaišų, pyragą ir, žinoma, degtinės butelį.
Ragana paėmė butelį, atkimšo, pauostė. Samanė buvo užpilta ant ąžuolo žievės ir kadagio uogų.
    - Na, Uti, tavo degtinėlė, rodos, labai gera. Parduosi man penketą butelaičių?
    - Che! – vėl patenkintas išsiviepė Utis. – Šinoma, ponia ragana. Uš piniguš višką galiu.
Bebaigiant pietauti Švitrė pakilo nuo stalo ir atnešė… tikrų tikriausios arbatos.
“Vaje, - nusistebėjo ragana. - Kad ir kaip turtingai Utis gyventų, bet arbata…”
Ji dar kartą pasižadėjo sau viską išsiaiškinti.


Bebaigiant gerti arbatą, prigužėjo pilnas kiemas kumečių. Tik vyrai ir vaikai. Bobos liko namie.
Gerai viską apsvarsčiusi Žaižara kreipėsi į Utį:
    - Ar galėtum juos po vieną trobon kviesti?
    - Galiu, ponia ragana. Kodėl ne? Tik… - jis vėl gudriai sumirksėjo ir išsiviepė pačia maloniausia šypsena.
    - Gerai jau. Duosiu tau du auksinus. Užteks?
    - Ušteks ušteks… Tai aš ir eišiu.
O Žaižara liko, pasiruošusi klausyti įdomių ir baisių pasakojimų.
Deja. Nieko įdomaus taip ir nesulaukė. Kaimas pasidalino į dvi stovyklas. Vieni žodis žodin pasakojo tai, ką jau buvo girdėjusi iš Učio. Kiti sakėsi matę vyriškį, visu kuo į moteriškę panašų. Nuo šilumos, samanės ir nuobodžių pasakojimų ragana vos neužsnūdo. Ji prarado bet kokią viltį išgirsti ką įdomaus. Ji jau žiojosi sakyti Učiui, kad lieptų visiems skirstytis, kai tas trobon įleido kokių penkiolikos metų berniokėlį. Vaikinukas buvo toks pat nuskuręs kaip visi, tačiau jo akyse ragana įžvelgė dar nepragerto ir nuo sunkaus darbo neatbukusio proto kibirkštėlės. Jis sustojo prie durų ir ėmė neramiai mindžiukuoti nuo kojos ant kojos, didelėm rudom akim spitrėdamasis į raganą.
    - Eikš arčiau, - pakvietė ragana. – Kuo tu vardu?
    - Esu Trakšlys, Šiaušės sūnus.
    - O tėvas?
    - Kad nepamenu. Man dar negimus medis girioj užmušė.
    - Aha… Na, pasakok!
    - Kad aš, ponia ragana, nieko nemačiau. Tik iš kitų kiek girdėjau. Bet… - berniokėlis nutilo įkvėpti oro. – Mano motutė matė.
    - Tai ko neatėjo?
    - Kad negali. Nuo tos dienos, kai miške žabaudama kažką pamatė, jai lyg ir protelis pasimaišė. Parlėkė be kvapo, nieko nepasakoja. O dabar kiekvieno šešėlio baidosi. Kol saulutė šviečia, lyg ir nieko. Bet naktį ar ūkanotą dieną sėdi susigūžusi ir kažką sapalioja. Tik sumerks akis ir vėl.
    - Kada taip atsitiko?
    - Prieš kokius tris pilnus mėnulius. Gal kiek anksčiau.
“Ir vėl… - atkuto Žaižara. – Štai čia gal ir bus už ko užsikabinti. Jei moteriškei net protas pasimaišė, tai turėjo ką baisaus pamatyti. ”
    - Gerai, - pasakė garsiai. – Imk auksiną ir eik namo. Aš ryt pas jus atjosiu.
Učiui gi liepė visiems po auksiną išdalinti ir pasakyti, kad skirstytųsi. Atseit sužinojo ką norėjo. O Trakšlys ją visai pribaigęs su visom tom nesąmonėm.
    - Supratau, kad nieko čia pas jus nevyksta. Kam nors girtam nudžiuvęs medis pabaisa virto. O dabar visi tik pliauškia niekus. Trauksiu namo. Tik pailsėsiu kiek. Duosi dar ką užkąsti. Ir išgerti. Aš sumokėsiu.
Utis akivaizdžiai apsidžiaugė. Tik nežinia kodėl. Ar kad uždirbs. Ar kad išvyksta nieko doro nesužinojusi.
    - Ką jau šia… ką jau… Gali, ponia ragana, kiek širdiš geišia švešiuotis…
    - Na, tiek ilgai tikrai ne…
Žaižaros žodžius nutraukė plačiai atsilapodamos durys. Vidun įvirto karščiausias bajoro Vijūno pakalikas – tijūnas Stičas.
    - Sveika gyva, ponia ragana! – išrėkė griausmingu balsu ir nekviestas išsidrėbė ant suolo.
Stičas buvo aukštas plačių pečių vyras. Sulaukęs bene penktos dešimties garsėjo savo jėga, vikrumu ir žiaurumu.
    - Labas, tijūne.
Stičas rūgščiai susiraukė. Nemėgo, kai jį taip vadino, nes taip tebuvo dvaro knygose įrašytas. Iš tikro ėjo asmens sargybinio ir visokių juodų darbelių organizatoriaus pareigas.
    - Žinai, ponia ragana, kad nemėgstu kai mane taip vadina.
    - Žinau, - atrėžė ragana. – Bet man nusispjaut. Aš, tijūne, daiktus vadinu tikrais vardais ir nesuku galvos dėl to, kad galiu ką įžeisti.
    - Ragana… - burbtelėjo panosėj Stičas ir vienu mauku ištuštino pilną naminės stiklinę, kurią jam paslaugiai pakišo Utis.
    - Tiek to! – vėl užbosijo Stičas. – Bajoras Vijūnas siuntė mane, kad pakviesčiau tamstą.
    - Tai ko dabar bajorui iš manęs reikia?
    - Ar aš žinau? Liepė pakviest. Ir tiek.
    - Apsimesiu, kad tavim patikėjau. Bet pas bajorą Vijūną dabar negaliu joti. Gal ryt ryte, gal pavakary.
    - Bajoras prašė kuo greičiau.
    - Ryt ir bus kuo greičiau, - atkirto.
    - Pamiršti, ponia ragana, iš kieno malonės gyveni.
    - Tik jau ne iš tavo, tijūne! Ir ne iš malonės, o iš savo darbo. Nepatinka, tegul pasikviečia kitą raganą.
      Tijūnas išjojo, durimis trenkęs ir kažką piktai po nosimi burbėdamas. ]]> Thu, 5 Mar 2026 11:42:01 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261693.html http://rasyk.lt/kuriniai/261693.html     - Graži… - pasakė kairioji galva.
    - Labai… - pritarė ir dešinioji.
    - Senokai mirusi… - nusprendė.
    - Gal prieš kokį mėnesį. Gerai pasidarbavai, Dvisiele.
Dar kelias akimirkas žiūrėjo į Naktižiedę. Tada dešinioji galva atsisuko į stovinčius už nugaros:
    - Kas kausis su ja?
    - Aš, - žengė į priekį Margenis.
Atsisuko ir kairioji galva. Abi įdėmiai nudelbė burtininką.
    - Gerai, - linktelėjo kairioji galva. – Tu dar turi šansą, Dvisiele.
    - O dabar – visi lauk! – sukomandavo dešinė. – Išskyrus jį.
Kai visi pasišalino, Didžioji Lada paklausė:
    - Ar žinai, kad priešą reikia mylėti?
    - Priešą? – nustebo Margenis. – Mylėti? Aš moku tik nekęsti.
    - Kvailys, - burbtelėjo kairioji galva. – Įsikalk į savo žalią makaulę: priešą reikia mylėti ir gerbti.
    - Kuo aršesnis priešas, - pridėjo dešinioji, - tuo labiau turi jį mylėti. Supratai?
    - Taip, Didžioji Lada. Aš pasistengsiu.
    - Pasistenk… pasistenk… - pasišaipė kairioji galva.
    - Gerai. Tvarka. Dabar aš išeinu. Visam laikui.
    - Pats ją atgaivinsi, - vėl pašaipiai įsiterpė kairioji. – Žinosi kaip. Sėkmės.
    - Jums abiem, - pridėjo dešinioji.
Ir išlingavo pro duris.
    - Kol nepašauks, neikite ten, - pasakė.
Ir išėjo neatsisveikinusi.
O Margenis prisėdo ant lovos krašto ir ėmė žiūrėti į Naktižiedę.
    - Na, va… išėjo, - pasakė pusbalsiu. – Sako: žinosi ką daryti. Ir kaip sužinosiu? Su tais dievais – viena bėda. Sugalvoja ką nors, prasitaria puse lūpų. O tu žinokis. Gaišės paklausti? Bet ne. Juk pasakė, kad pats suprasiu.
Ilgai sėdėjo Margenis ir žiūrėjo į burtininkę. Varstė savo mintis tyliai. Prarado laiko nuovoką. Užsimiršo kur esąs. Galų gale į galvą atėjo mintis, kuri iš pradžių nustebino, paskui išgąsdino. Dar vėliau ėmė atrodyti vis teisingesnė. Ką gi daugiau galėjo sugalvoti Didžioji Lada?
    - Taip, - tarė vėl pusbalsiu. – Tikrai taip. Juk sakė, kad priešą reikia mylėti.
Dar kurį laiką Ąžuolas kovojo su savimi.
Tada pasilenkė prie Gabijos ir prigludo savo karštomis lūpomis prie jos šaltų ir bekraujų.
Kai atsitraukė, Gabija jau kvėpavo, o jos skruostai buvo paraudę.
Tada burtininkas Margenis atsistojo, nubrėžė virš Naktižiedės apsauginį ženklą ir plačiu žingsniu išėjo.
    - Ji atsigavo, - pasakė abejingai. – Aš joju namo.


Margenis įšoko balnan ir pavarė žirgą Bedugnės jūros paviršiumi. Jo mintys pynėsi ir klajojo kažkur toli. Todėl nematė nieko aplinkui. Ir negirdėjo. Akyse tebestovėjo atgyjantis Naktižiedės veidas.
Staiga žirgas ėmė prunkšti ir muistytis. Paskui stojo piestu. Burtininkas vos išsilaikė balne. Jis piktai trūktelėjo pavadį ir apsižvalgė. Tada ir pamatė tai, ko nepamirš visą gyvenimą.
Krante stovėjo Didžioji Lada, o aplink ją visi keturi Amžinieji. Penkios milžiniškos figūros įnirtingai ginčijosi, mosavo rankomis ir trypė kojomis. Žodžių suprasti nebuvo galima. Ne todėl, kad kalbėjo tyliai, o todėl, kad šūkavo labai garsiai. Margenis net nustebo, kodėl negirdėjo to triukšmo anksčiau. Burtininkas pamanė, kad būtų gerai pasiklausyti, todėl susikaupė ir įtempė vidinę klausą.
    - Ne! Ne! Ne! – sušnarėjo Liepsnelė. – Tu, Lada, visai išprotėjai! Nė klausytis nenoriu tavo nesąmonių!
    - Žinoma, - svariai užbosijo Molis.
    - Tu, sese, - sučiurleno Verdenė, - negali taip pasielgti.
    - Che! – kurktelėjo deivė. – Ar jūs man nurodysit, kaip privalu elgtis?
    - Ne, - kiek atlyžo Liepsnelė. – Tačiau tu pažeisi Įstatymą.
Kiti trys Amžinieji ėmė guviai gestikuliuoti ir pritariamai šūkauti. O Didžioji Lada staiga prajuko.
    - Che – che – che! Ho – ho – ho! – kvatojo ji. – Prajuokinot mane! Ho – ho – ho! Oi, negaliu! Sprogsiu!
Ji dar kurį laiką skeryčiojosi ir juokėsi. Paskui staiga nurimo ir griežtai pasakė:
    - Kad aš jau padariau! Jau pažeidžiau Įstatymą. Ir nevieną kartą. Ne tik šį!..
Visi trumpam sustingo iš netikėtumo. Paskui vėl kilo didžiulis triukšmas, kurio Didžioji Lada klausėsi gana abejingai.
    - Ša! – pagaliau treptelėjo koja. – Ko čia kudakuojat kaip vištos? Padariau ką padariau! Gelbėjau savo brolių dievų kailį. Aš labai sena ir mano atmintis – talpi. Gerai pamenu kuo baigėsi paskutinioji dvikova. Ar norėtumėt tokios pabaigos? Gal galit pasiūlyt ką protingesnio? Nes kyla juodi šešėliai. Aš matau.
Keturi Amžinieji pagaliau nurimo.
    - Gerai, - po akimirkos jau ramiai burbtelėjo Molis. – O ir ką dabar bepadarysi? Taisydami tavo klaidas, galim dar daugiau malkų priskaldyti.
Diskusijos, rodos, baigėsi. Ir Margenis pasistengė nepastebimai, kaip jam atrodė, pasišalinti. Tačiau nujojęs galelį vis gi atsigręžė.
Didžioji Lada iškėlė rankas į dangų ir ėmė ritmingai giedoti. Ji traukė giesmę senąja Chaoso burtininkų kalba. Deivė šaukėsi visų Chaoso jėgų pagalbos, kad galėtų išsivaduoti iš šitos klaikios kasdienybės ir išeiti į kitą pasaulį. Į Nebūtį ir Būtį. Ten, kur siela amžiams nurimsta. Ten, kur nėra gėrio nei blogio. Ten, kur nėra tvarkos nei chaoso. Ten, kur visi ilsisi, laukdami tos akimirkos, kai reikės vėl pradėti viską iš pradžių.
Amžinieji irgi iškėlė rankas į dangų. Jų giesmė skambėjo kaip maldavimas ir prakeiksmas kartu.
Burtininko kūnu ėmė bėgioti šiurpuliukai. Jis pamiršo viską, dėl ko taip neseniai jaudinosi, tuos, kurių nekentė ir mylėjo. Priešais jį vėrėsi didžioji Chaoso paslaptis. Jis matė tai, ko neturėjo matyti ir ko daugiau nebepamatys.
Lėtai vėrėsi dangus. Virš Didžiosios Lados galvos susiformavo piltuvėlis iš įvairiaspalvių blyškių kūnų. Tame knibždėlyne buvo galima atpažinti galybę Chaoso vaikų, kurie seniausiai buvo išėję. Jie meiliai tiesė rankas Pramotei. Šaukė ją nežemiškais balsais. Tiesą sakant, Margenis negalėjo girdėti tų balsų. Tačiau jis… jautė. Kiekviena savo kūno ląstele jautė ir suprato.
    - Sese, - viliojo tie balsai. – Kur tu taip ilgai buvai, sese? Kodėl neatėjai pas mus? Mes tavęs laukėm… laukėm… laukėm… Eikš! Pasilik su mumis… Pasilik amžinoje šviesoje. Pasilik amžinoje tamsoje. Ateik pas mus… Ateikite visi… Pasilik su mumis…
Didžioji deivė ištiesė rankas ir ėmė kilti aukštyn. Jos materialus kūnas iro tiesiog akyse. Ir po kelių akimirkų ji jau tapo tokia pat bekūne. Ryškiai raudonas kraujo kontūras susipynė su kitais, išbluko, ištirpo tarp žalsvų, melsvų, gelsvų… Kūgis ėmė kilti aukštyn. Ir galiausiai dingo.
Burtininkas buvo taip susidomėjęs tuo ką matė, kad nepastebėjo, jog juo irgi susidomėjo.
    - Ką? – sušiureno Vėjūnas, tingiai glostydamas plaukus. – Įdomu?
    - Tu įžūlus! – nusijuokė Liepsnelė. – Ir gražus. Bet neturėjai taip spoksoti.
Margenis žiobtelėjo norėdamas pasiteisinti. Tačiau gerklė buvo tarsi smėlio pripilta.
Vėjūnas ramiai sutvarkė savo apsiaustą ir paklausė:
    - Tai ką, Miškinio sūnau, vieną akimirką ir tu panorai išeiti? Ten, kur tau nereikėtų kovoti… už nežinia ką.
    - Aš… - vėl žiobtelėjo šis.
    - Tu esi niekas. Ir tu esi viskas. Tu, broli, kaip ir mes visi, esi pradžia ir pabaiga, - vis dar linksmai išbėrė Liepsnelė. – Argi tavęs nemokė? Iš Chaoso gimsta Tvarka. Iš Tvarkos gimsta Chaosas.
    - Aš žinau… - nuolankiai išspaudė burtininkas.
    - Taigi. Žinai, - sumurmėjo Vėjūnas. – Visi žino. Ir visi nepatenkinti. Fe!
    - Aš… patenkintas…
Po šių Margenio žodžių nuaidėjo pašaipus juokas. Molis, ligi šiol tylėjęs, net kretėjo visas.
    - Jis patenkintas… - išspaudė. – Pa-ten-kin-tas!
Verdenė tik pečiais gūžtelėjo.
    - Tau, broli, - kreipėsi ji į burtininką, - reikėtų išmokti ramybės. Ir susitaikyti su likimu.
    - Gal, sakau, jam būtų naudinga nukeliauti į mėlynplaukių šalį… - pasiūlė Liepsnelė.
    - Aš nenoriu niekur keliauti! – staiga paprieštaravo burtininkas.
    - O tu gerai pagalvok… - pasiūlė Vėjūnas.
Ir Amžinieji nuėjo. O burtininkas liko smaksoti balne. ]]> Tue, 3 Mar 2026 12:59:12 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261674.html http://rasyk.lt/kuriniai/261674.html
Ko norėtum? Ką skaityti? Su kuo bendrauti? Kokį filmą pažiūrėti? Kokiu hobiu užsiimti? Ką nusipirkti? Ką dirbti? Kur gyventi?

Turi pasiūlymų! Tik imk ir rinkis!

Tavo patogumui - siūloma tik geriausia. Prasti variantai netinka tau. O jei ir kažkas sakė, kad būtų neblogai... Ne, tai rizikinga. Tau nepatiks. Aš tave pažįstu geriau. Rinkis šitą.

Apgalvoji. Pavojaus nėra? Skamba neblogai?

Ir išties. Tavo patogumui - patogiausias maršrutas iki darbo. Pažiūrėk šion pusėn. Pameni, tau vakar apie tai (netyčia) užsiminiau. Įdomu, taip? Hmm... Nieko blogo nebus, jei pasidomėsi... Pažiūrėk. Joo, tau tinka! Eik tu sau! Imk!

Puikusis draugas visad su tavimi. Jei nepatinka šis - štai penki kiti draugai. Neee, jie tarpusavyje vienas kito nepažįsta. Tavo laisvė rinktis!

Štai kiek daug pasirinkimo, bet tavo palengvintam gyvenimui (kam gi vargt!) imk šitai. Bus geriau. Šaunuolis. Štai apdovanojimas už tai, kad manim pasitikėjai. Tu mano brangenybė, mieliausia ir nuostabiausia.

Jei ir toliau būsi geras, pasistengsiu, kad tau sektųs ir tavo kūrybą matytų ir kiti. ]]> Mon, 2 Mar 2026 21:47:07 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261672.html http://rasyk.lt/kuriniai/261672.html