http://rasyk.lt lt kitoks.lt Po Berlyno katastrofos ir kapitono Viktoro bei žurnalisto Luko likvidavimo G9 Taryba šventė trumpalaikį triumfą. Žiniasklaida sėkmingai suvirškino melą apie „teroristinę kibernetinę ataką prieš Europos elektros tinklus“. „Aklieji“ toliau gyveno savo ramioje nežinioje, o Architektai, patenkinti informacijos užgniaužimu, atnaujino pažangiausių geno inžinerijos technologijų tiekimą devynių valstybių elitui.
Tačiau tyla buvo apgaulinga. Architektai nebuvo vieninteliai Visatos valdovai. Jų brutalus dominavimas, trunkantis tūkstantmečius, ir planetų išnaudojimas sužadino galingą pasipriešinimą – Galaktinį Konsorciumą. Tai buvo rasių sąjunga, kuri dešimtmečius stebėjo Žemę ir matė, kaip G9 lyderiai pardavinėja savo gentainius į Žvaigždžių legioną. Konsorciumas suprato: norint nugalėti Architektus, reikia atimti iš jų galingiausią biologinį ginklą – žmones.
Šią naktį viršūnėse atokioje Islandijos vulkaninėje plynaukštėje devynių galingiausių valstybių vadovai buvo iškviesti į slapčiausią susitikimą žmonijos istorijoje. Tik šįkart juos kvietė ne jų šeimininkai Architektai, o tie, kurie išdrįso jiems pasipriešinti.

I SKYRIUS: Islandijos paktas
Vulkaninis Islandijos peizažas skendo tirštame rūke, o geoterminiai geizeriai spjaudėsi karštu garais į naktinį dangų. Slaptame, po lava įrengtame G9 bunkeryje prie juodo stiklo stalo sėdėjo devyni valstybių vadovai. Jų veidai, apšviesti tik avarinių hologramų šviesos, buvo pilni nerimo. Už jų nugarų nestovėjo apsauga. Šį susitikimą koordinavo ne žmogiškos jėgos.
Salės centre erdvė staiga pradėjo virpėti, o oras pasidarė šaltas ir įsielektrinęs. Iš šviesos portalo išniro trys Konsorciumo delegatai. Jie buvo visiškai kitokie nei Architektai. Tai buvo aukštos, grakščios būtybės, kurių oda švietė bioliuminescencine melsva spalva, o veidai neturėjo burnų – jų bendravimas vyko tiesiogine telepatine projekcija į G9 lyderių smegenis.
– Mes esame Konsorciumas, – devynių lyderių galvose nuskambėjo melodingas, bet kartu mirtinai rimtas balsas. – Mes atėjome pasiūlyti jums išsigelbėjimą. Architektai naudoja jūsų karius kaip patrankų mėsą. Jie nelaiko jūsų partneriais, jūs jiems esate tik biologinis ūkis. Stokite į mūsų sąjungą. Mes duosime jums technologijas, kurios leis visiškai išlaisvinti Žemę ir nugalėti Architektus.
JAV prezidentas susižvalgė su Kinijos premjeru. Nemokama galia ir išsilaisvinimas skambėjo viliojančiai, tačiau G9 taryba žinojo, kad kosminėje erdvėje nieko nebūna veltui.
– Kokia jūsų sąlyga? – paklausė Didžiosios Britanijos premjeras, spausdamas savo rašiklį
– Jūs privalote nutraukti Didįjį melą, – atsakė Konsorciumo delegatas, o jo akys sušvito ryškia purpuro ugnimi. – Jūs turite pranešti visai žmonijai, visiems aštuoniems milijardams „Aklųjų“, apie mūsų ir Architektų egzistavimą. Žmonija turi pati pasirinkti savo kelią ir stoti į karą kaip vieninga, sąmoninga civilizacija. Mes nekovojame su vergvaldžiais, kurie slepia tiesą nuo savo pačių tautų.

II SKYRIUS: Didysis neigimas
Konsorciumo delegatams pasitraukus į portalo šešėlius, bunkeryje kilo triukšmas. Virtualūs hologramų ekranai mirgėjo nuo duomenų, o devyni lyderiai pradėjo karštas geopolitines diskusijas.
– Tai beprotybė! – rėkė Prancūzijos prezidentas, trenkdamas delnu į stalą. – Jei mes pranešime „Aklojams“ tiesą, mūsų vyriausybės grius per dvidešimt keturias valandas! Kilus panikai, ekonomika sustos, o žmonės supras, kad mes juos siuntėme į kosmosą mirti.
– Prancūzija teisi, – šaltu, ramiu balsu pritarė Rusijos vadovas. – Architektai mums garantuoja stabilumą. Taip, mes prarandame karius, bet mes išlaikome kontrolę. Konsorciumas siūlo laisvę, bet laisvė sukelia chaosą. Mūsų visuomenė nėra pasirengusi žinoti, kad mes nesame Visatos viršūnė.
– Be to, Architektai sužinoję apie tokį demaskavimą tiesiog sterilizuos planetą iš orbitos, – pastebėjo Japonijos premjeras, rodydamas Legiono laivų judėjimo schemas. – Mes nespėsime integruoti Konsorciumo ginklų. Tai savižudybė.
Indijos ir Brazilijos vadovai lėtai linktelėjo. Vokietijos kancleris aktyvavo G9 balsavimo sistemą. Ekrane pasirodė devyni raudoni mygtukai. Vienas po kito lyderiai spaudė atmetimo simbolį. Tai buvo vienbalsis sutarimas, kuriam nepasipriešino nei viena galingoji valstybė.
– G9 sprendimas priimtas, – paskelbė JAV prezidentas. – Dar ne laikas pranešti. Mes atmetame Konsorciumo sąlygą. Tęsiame bendradarbiavimą su Architektais ir stipriname cenzūrą.

II SKYRIUS: Kitas kelias
Galaktinis Konsorciumas suprato, kad G9 lyderiai yra per daug korumpuoti ir priklausomi nuo Architektų pažadų, kad atvertų tiesą. Tačiau jie negalėjo leisti Architektams toliau laisvai naudotis Žmonijos biologiniais ištekliais. Jei G9 Taryba atsisakė kalbėti, Konsorciumas nusprendė kreiptis tiesiai į tuos, kurie jau seniai ieškojo tiesos – į nepriklausomų hakerių, ufologų ir entuziastų grupuotes, kurios tikėjo, kad kosmose mes esame ne vieni.
Apleistame Tolimųjų Rytų radioteleskopų centre, giliai Japonijos kalnuose, maža hakerių ir ufologų grupė, pasivadinusi „Oriono projekte“, naktimis stebėjo kosmoso triukšmą. Juos fiksavo G9 palydovai, bet laikė tik nekenksmingais keistuoliais.
Grupės lyderis, jaunas programuotojas vardu Kenas, sėdėjo prie dešimčių monitorių, kai visi jo serveriai staiga išsijungė. Ekrane pasirodė ne binarinis kodas, o melsva, pulsuojanti šviesa. Kambario oras pakvipo ozonu.
– Kas per velniava... – sumurmėjo Kenas, bandydamas perrašyti sistemą, bet jo klaviatūra nustojo reaguoti.
Iš monitorių garsiakalbių pasigirdo ne skaitmeninis signalas, o švarus, telepatiškai sinchronizuotas balsas, kuris skambėjo tiesiai jo ir jo draugų smegenyse.
– Kenai, ir visi „Oriono projekto“ nariai. Jūs buvote teisūs. Pasaulis yra valdomas melo. G9 Taryba pasirašė jūsų rasės vergijos paktą. Mes esame Konsorciumas, ir mums reikia jūsų pagalbos, kad pažadintume „Akluosius“.

IV SKYRIUS: Švyturys tamsoje
Konsorciumas neatsiuntė laivų į miestus – tai būtų sukėlę tiesioginį Architektų orbitinį smūgį. Vietoj to jie perdavė Kenui ir jo grupei unikalų skaitmeninį raktą – ateivių kvantinį algoritmą, kuris galėjo apeiti bet kokią G9 cenzūrą, bet kokį „Ešelono“ ar G9 „Valytojų“ sukurtą interneto blokavimą.
– Šis kodas, – skambėjo balsas Keno galvoje, – atvers tiesioginę transliaciją iš Žvaigždžių legiono kovų Andromedos pakraštyje. Žmonės pamatys savo sūnus ir dukras, vilkinčius skafandrus su JAV, Kinijos ir Rusijos vėliavomis, mirštančius svetimuose karuose. Jūs turite paleisti šį signalą per pasaulinius serverius.
Kenas žiūrėjo į savo ekraną, kur lėtai krovėsi terabaitai neapdorotų vaizdo įrašų iš kosminių bazių, Architektų citadelių ir tūkstančių legiono karių sąrašai. Jo rankos drebėjo. Jis suprato, kad šio mygtuko paspaudimas reikš globalią revoliuciją.
– Mes turime tai padaryti, – pasakė jo kolegė, ufologė Sara. – Žmonės turi sužinoti, kad jų vaikai nėra dingę be žinios. Juos pardavė mūsų pačių prezidentai.
Tuo pat metu Pentagono ir Kremliaus kibernetinio saugumo centruose pradėjo mirksėti pavojaus signalai. Architektų stebėjimo palydovai užfiksavo keistą, netipišką kvantinį aktyvumą Japonijos kalnuose. G9 Taryba akimirksniu suprato – Konsorciumas bando apeiti jų sprendimą.

V SKYRIUS: G9 Medžioklės algoritmas
Vašingtone JAV prezidentas skubiai sukvietė virtualų G9 pasitarimą. Jų veidai buvo persikreipę iš pykčio ir paranojos.
– Konsorciumas susisiekė su civiliais! – suriko JAV prezidentas. – Jie davė jiems tiesioginį ryšį su orbita. Jei tas kodas bus aktyvuotas, mūsų žiniasklaidos kontrolė sugrius per kelias minutes.
– Kas jie tokie? – paklausė Kinijos premjeras.
– Maža grupė Japonijoje. „Oriono projektas“, – pranešė Japonijos premjeras, jo veidrodiniame ekrane pasirodė Keno ir Saros veidai. – Mano specialiosios pajėgos jau pakeliui. Bet Konsorciumas užblokavo pastatą elektromagnetiniu skydu. Mūsų įprasti ginklai neveikia.
– Naudokite Architektų pateiktus plazminius ginklus, – nukirto Rusijos vadovas. – Jei skydas neatlaikys, sunaikinkite visą kalno masyvą. Tiesa negali pasiekti tinklo. G9 protokolas reikalauja visiškos liudininkų neutralizacijos.
Japonijos kalnuose prasidėjo naktinis puolimas. Juodi, nepažymėti sraigtasparniai apsupo senąją radioteleskopų stotį. Iš jų pildėsi ne paprasti kariai, o specialieji G9 „Valytojų“ būriai, ginkluoti Architektų technologijų ginklais, skirtais pramušti energetinius skydus.

VI SKYRIUS: Skydo lūžis
Kenas karštligiškai spaudė klavišus, stebėdamas, kaip kvantinis failas lėtai integruojasi į pasaulinius socialinių tinklų ir žiniasklaidos serverius. Pro stoties langus matėsi melsvas Konsorciumo skydas, į kurį nuolat triuškino G9 plazminiai šūviai. Kiekvienas smūgis vertė pastatą drebėti, o nuo lubų byrėjo tinkas.
– Likus penkios minutės! – rėkė Sara, stebėdama krovimosi juostą. – Skydas nelaikys, Kenai! Jie naudoja sunkiąją plazmą!
Už lango melsvas energetinis barjeras pradėjo skeldėti lyg plonas ledas. G9 „Valytojai“ judėjo su kraupiu, mechaniniu tikslumu. Jų veidrodiniai šalmai atspindėjo liepsnojančius šūvius. Jie atėjo ne deryboms – jie atėjo vykdyti egzekucijos.
Konsorciumo balsas vėl pasigirdo Keno smegenyse, šįkart pilnas liūdesio:
– Mes negalime tiesiogiai įsikišti į kovą ant žemės, tai sukeltų totalų Architektų smūgį jūsų planetai. Jūs turite išlaikyti liniją patys. Žmonijos likimas jūsų rankose.
Sprogimas išgirdo stoties duris. G9 kariai įsiveržė į vidų, jų ginklų lazeriniai taikikliai akimirksniu nuspalvino Keno ir Saros krūtines raudona spalva.

VII SKYRIUS: Paskutinė transliacija
– Stoti! Rankas už galvos! – suriko G9 būrio vadas, jo balsas buvo sinchronizuotas per šalmą.
Sara pašoko į priekį, bandydama užstoti Keną savo kūnu, tačiau G9 kariai nedvejojo. Plazminis šūvis perskrodė jos krūtinę akimirksniu, paversdamas jos audinius rūkstančiais pelenais. Ji nukrito ant grindų net nespėjus suspigti.
Kenas paleido klyksmą, pilną gryno šoko ir nevilties. Jo pirštas jau gulėjo ant klaviatūros „Enter“ klavišo. Krovimosi juosta pasiekė 99 %.
Kitas G9 karys paleido seriją šūvių tiesiai Kenui į petį ir šoną. Kenas suklupo, jo kraujas aptaškė monitorių ekranus, o sąmonė pradėjo blėsti. Tačiau krisdamas, sukaupęs paskutines jėgų likučius, jis trenkė savo kruvinu delnu per klaviatūrą.
Mygtukas buvo nuspaustas. Failas išskriejo į pasaulinį tinklą.
Tą pačią akimirką G9 kariai priėjo prie jo ir paleido kontrolinį šūvį jam į galvą. Keno kūnas suglebo šalia Saros likučių. Būrio vadas skubiai priėjo prie pagrindinio kompiuterio, ištraukė plazminį pistoletą ir sudegino visą stoties techninę įrangą iki metalo pūvėsių.
– Objektas neutralizuotas, – pranešė vadas G9 Tarybai. – Transliacija... atrodo, buvo sustabdyta.

VIII SKYRIUS: Nutildytas signalas
Pasaulyje sekundei įvyko anomalija. Milijonų žmonių telefonuose, „YouTube“ kanaluose ir televizijos ekranuose penkioms sekundėms pasirodė baisūs vaizdo įrašai iš kosminių kovų, sužeistų karių sąrašai ir užrašas: G9 jus pardavė. „Aklieji“ spėjo krūptelėti, interneto forumuose kilo tūkstančiai klausimų.
Tačiau G9 Taryba veikė žaibiškai. Naudodami Architektų dirbtinio intelekto algoritmus, jie per kelias minutes ištrynė visus vaizdo įrašus iš visų serverių, o transliaciją visuomenei paaiškino kaip „beprecedentį globalų hakerių virusą, skirtą sukelti masinę paniką“. Žiniasklaida ramiais, profesionaliais balsais ramino visuomenę, kad tai tik suklastoti vaizdo įrašai, sukurti naudojant pažangias „Deepfake“ technologijas.
Pasaulis vėl patikėjo. Žmonės nusiramino, išsijungė telefonus ir nuėjo miegoti. Didysis melas buvo išsaugotas.
O giliai Islandijos bunkeryje devyni vadai vėl spaudė vieni kitiems rankas. Jie sėkmingai apsaugojo savo status quo prieš Konsorciumo bandymą juos nuversti. Žvaigždžių legionas orbitoje toliau pildėsi naujais „dingusiais“ kariais, o devyni žmonės Žemėje triumfavo – jie vėl įrodė, kad aklą žmoniją yra lengviau valdyti baime ir melu, nei leisti jai sužinoti, kad visata už jų dangaus ribų jau seniai liepsnoja karu. ]]> Fri, 21 Aug 2026 12:11:45 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262860.html http://rasyk.lt/kuriniai/262860.html Oficialiuose vadovėliuose buvo rašoma, kad šiuolaikinis pasaulis yra susiskaldęs. Žiniasklaida kasdien rėkė apie JAV ir Kinijos prekybos karus, Rusijos karines provokacijas, Europos Sąjungos byrėjimą, Indijos ir Japonijos aljansus bei Brazilijos ekonomines ambicijas. „Aklieji“ – taip slaptuose dokumentuose buvo vadinama likusi žmonijos dalis – tikėjo, kad šios šalys stovi ant branduolinio karo slenksčio.
Tai buvo tobulai surežisuotas spektaklis.
Už uždarų durų, požeminiuose bunkeriuose Ženevoje ir viršūnėse atokiose Islandijos salose, devynių galingiausių pasaulio valstybių vadovai veikė kaip vienas kumštis – G9 Taryba. Jie turėjo vieną paslaptį, kurią saugojo labiau už savo šalių konstitucijas. Žemė nebuvo nepriklausoma. Ji buvo „Architektais“ vadinamos ateivių rasės biologinis ūkis, o valstybių lyderiai – tik vietiniai prižiūrėtojai. Mainais už technologinį dominavimą, dirbtinį intelektą ir vaistus nuo vėžio, kurie buvo prieinami tik elitui, G9 pardavė žmonijos ateitį. Jie tiekė Architektams elitinius karius Galaktiniam karui, apie kurį Žemė neturėjo sužinoti.

I SKYRIUS: Orbita 4
Moteriniame laive „Citadelė-7“, užmaskuotame už Mėnulio tamsiosios pusės, kapitonas Viktoras rymojo prie taktinio stiklo. Oficialiai prieš septynerius metus jis, kaip JAV jūrų pėstininkų specialiųjų pajėgų pulkininkas, „žuvo“ per sraigtasparnio katastrofą Viduriniuose Rytuose. Tikrovėje jo DNR kodas buvo perrašytas, o jis pats tapo Žvaigždžių legiono – slaptos žmonių armijos kosmose – dalimi.
Aplink jį laivo koridoriuose judėjo kariai iš visų G9 šalių. Kinijos komandosas nešė plazminius šaudmenis, Rusijos alfa būrio snaiperis valė skafandrą su rusiška vėliavėle ant peties, o Japonijos taktinė kibernetikė sinchronizavo ateivių navigacijos sistemas. Čia nebuvo geopolitinių nesutarimų. Žvaigždžių legionas buvo galingiausias biologinis ginklas Architektų imperijoje. Žmonių agresija ir gebėjimas improvizuoti darė juos idealiais pėstininkais svetimuose karuose.
– Kapitone, fiksuojamas variklių perkaitimas, – pranešė vokiečių tautybės inžinierius Hansas. Jo balsas drebėjo. – Architektų energijos branduolys... jis destabilizuojasi. Reikia avarinio atsijungimo nuo motininio laivo.
– Per vėlu, – nukirto Viktoras, pamatęs, kaip taktiniai ekranai nusidažė kritine purpurine šviesa. – Mes krentame. Įjunkite optinį maskavimą! Jei „Aklieji“ pamatys mus krentant, Taryba mus pačius likviduos.
Ateivių sukurta maskavimo sistema sudegė pirmoji. Žvaigždžių legiono transportinis laivas, pilnas kosminių ginklų, nužudytų užsienio planetų būtybių audinių ir trisdešimties elito karių, įskriejo į Žemės atmosferą virš Europos. Jis degė kaip ryški, melsva kometa, kurios negalėjo paslėpti joks G9 melas.

II SKYRIUS: Nuolaužos prie Berlyno
Vokietijos priemiestyje, vos už trisdešimties kilometrų nuo Berlyno, naktis virto diena. Galingas smūgis sukrėtė žemę, o miško masyve pakilo pusės kilometro pločio ugnies stulpas.
Vietinis žurnalistas Lukas, dirbantis nedideliam nepriklausomam naujienų portalui, pirmasis pasiekė įvykio vietą. Policija dar nebuvo spėjusi užblokuoti kelių. Lukas tikėjosi pamatyti nukritusį karinį lėktuvą, tačiau tai, ką jis išvydo pro medžių šakas, privertė jį sustingti.
Viduryje rūkstančio kraterio gulėjo trikampio formos aparatas, pagamintas iš blizgančio, nepažįstamo metalo. Bet baisiausia buvo ne laivas. Aplinkui ant degančios žemės gulėjo kūnų likučiai. Kai kurie iš jų buvo ne žmonių – tai buvo būtybės su keturiomis rankomis ir pailgomis kaukolėmis. O šalia jų gulėjo kariai su neįtikėtinai moderniais skafandrais. Lukas pritraukė savo kameros objektyvą. Ant vieno iš žuvusiųjų pečių aiškiai matėsi Prancūzijos vėliava, o ant kito – Kinijos hieroglifai ir Legiono simbolis.
– Dieve mano... jie bendradarbiauja, – sušnabždėjo Lukas, darydamas didelės raiškos nuotraukas ir vaizdo įrašus. Jis akimirksniu suprato – tai nebuvo paprastas karinis incidentas. Tai buvo kažkas, kas perrašys žmonijos istoriją.
Iš po laivo nuolaužų pasigirdo metalinis garsas. Vienas iš skafandrus vilkinčių karių – kapitonas Viktoras – išsivadavo iš po sudužusio terminalo. Jo šalmas buvo perskeltas, o iš kaktos bėgo kraujas. Jis pamatė Luką su kamera.
– Išjunk tai... – sušnabždėjo Viktoras, sunkiai kvėpuodamas. – Jei jie pastebės signalą... jie nenužudys tik tavęs. Jie nuvalys visą regioną.

III SKYRIUS: Skubus iškvietimas
Tą pačią valandą Baltuosiuose rūmuose Vašingtone, Kremliuje Maskvoje ir Didžiojoje liaudies salėje Pekine suskambo raudonieji terminalai. Tai nebuvo įprastas vyriausybinis ryšys. Tai buvo šifruotas G9 kanalas, aktyvuojamas tik išskirtinės grėsmės atveju.
JAV prezidentas, Rusijos vadovas ir Kinijos premjeras pasirodė virtualiame hologramų kambaryje. Jų veidai buvo pilni įtampos, o politiniai nesutarimai, kuriais jie manipuliavo viešumoje, akimirksniu išnyko.
– Transportinis laivas nukrito Vokietijoje, – be jokių įžangų pasakė Prancūzijos prezidentas. – Maskavimo sistema sugedo. Vietiniai spėjo užfiksuoti nuolaužas. Informacija jau pradeda nutekėti į interneto forumus.
– Vokietijos kancleris jau išsiuntė „Valytojų“ būrius, – pranešė Japonijos premjeras. – Tačiau turime problemą. Vienas iš legiono karininkų – kapitonas Viktoras – išgyveno. Ir jis pabėgo kartu su vietiniu žurnalistu. Jie turi vaizdo įrašus.
– Jei Architektai supras, kad mes praradome kontrolę, jie nutrauks technologijų tiekimą, – šaltu balsu ištarė Rusijos vadovas. – Arba dar blogiau – jie pat patys atliks planetos sterilizaciją. G9 protokolas aiškus: tiesa negali išlįsti.
– Suaktyvinkite „Ešeloną“, – įsakė JAV prezidentas. – Užblokuokite visą interneto srautą dešimties kilometrų spinduliu aplink Berlyną. Oficiali versija – didelio masto kibernetinė ataka prieš Vokietijos energetikos tinklus. O bėglius... sunaikinti be jokių derybų. Nesvarbu, kiek „Aklųjų“ nukentės šalutinėje zonoje.

V SKYRIUS: Bėgliai šešėliuose
Lukas spaudė greičio pedalą savo sename automobilyje, lėkdamas tamsiais Vokietijos miško keliais. Šalia jo, keleivio sėdynėje, sėdėjo Viktoras. Jis jau buvo nusimetęs sunkų skafandrą, likęs tik su juoda legiono apatine apranga, kurios audinyje buvo integruoti gyvybinių funkcijų jutikliai.
– Kas tu toks? – rėkė Lukas, vis dar virpėdamas nuo šoko. – Kodėl ant tavo aprangos JAV vėliava, o laive gulėjo kinai ir kažkokie... monstrai?
– Aš esu miręs žmogus, Lukai, – tamsiu žvilgsniu į jį pažiūrėjo Viktoras. – Prieš septynis metus mano šalis mane atidavė Architektams. Mes kovojame jų karus Andromedos pakraštyje, kol tu čia ramiai geri kavą ir rašai apie vietinius rinkimus. Jūsų vadovai... jūsų brangūs prezidentai... jie visi yra tik vergų pirkliai. Jie keičia mus į nemirtingumą ir technologijas.
Lukas bandė patikrinti savo telefoną, kad įkeltų vaizdo įrašus į nepriklausomą serverį, tačiau ekrane degė tik užrašas: Nėra ryšio.
– Jie išjungė tinklą, – pasakė Viktoras. – G9 naudoja Architektų palydovus. Jie mato mus per mašinos šiluminį pėdsaką. Mums reikia pasiekti senąjį Berlyno požeminį bunkerį iš Šaltojo karo laikų. Ten yra analoginė radijo stotis. Jei pavyks paleisti trumpųjų bangų signalą tiesiai į vandenyno laivus... sistema nesugebės to suvaldyti.
Tą pačią akimirką danguje virš jų pasigirdo tylus, bet galingas garsas. Tai nebuvo sraigtasparnis. Tai buvo juodas, trikampis G9 saugumo dronas, kuris fiksavo jų automobilį lazeriniu taikikliu.

V SKYRIUS: G9 Valytojai
Bunkeris po Berlynu buvo drėgnas ir tvoskė senais tepalais. Lukas drebančiomis rankomis jungė senus laidus prie Šaltojo karo laikų siųstuvo, o Viktoras stovėjo prie įėjimo durų, gniauždamas iš nuolaužų išgelbėtą plazminį pistoletą.
– Ryšys paruoštas, – pasakė Lukas. – Jei paspausiu šį mygtuką, vaizdo įrašas ir tavo liudijimas bus transliuojami visame pasaulyje per senus radijo dažnius. Žmonės pradės klausytis. Tiesa išaiškės.
Durys į bunkerį išlėkė su galingu sprogimu.
Į vidų įsiveržė G9 „Valytojų“ būrys. Jie nebuvo vokiečių ar amerikiečių kariai – jie vilkėjo visiškai juodus, nepažymėtus šarvus, o jų veidus dengė veidrodiniai šalmai. Jie judėjo su kraupiu, dirbtinio intelekto koordinuotu tikslumu.
Viktoras atidengė ugnį. Plazmos šūviai nušvietė bunkerį purpurine šviesa, sudegindami pirmus du užpuolikus iki kaulų pelenų. Tačiau už jų nugarų pasirodė dar dešimt. Vienas iš užpuolikų paleido šoninę bangą, kuri nubloškė Viktorą ant žemės ir išmušė pistoletą iš jo rankų.
Lukas stovėjo prie siųstuvo, jo pirštas kabojo virš raudono mygtuko. Vienas iš juodųjų karių nutaikė ginklą jam tiesiai į kaktą.
– G9 Tarybos vardu... operacija nutraukiama, – pasigirdo sintetinis balsas per šalmą.

EPILOGAS: Status Quo triumfas
Po trijų dienų Ženevoje, spaudos konferencijos metu, devynių valstybių vadovai vėl sėdėjo prie vieno stalo. JAV prezidentas griežtai pasmerkė „kibernetinę ataką prieš Europos infrastruktūrą“, o Rusijos vadovas pritarė, kad būtina stiprinti bendrą globalų saugumą prieš terorizmą. Kinijos premjeras paskelbė apie naujas investicijas į dirbtinį intelektą, kurios padės išvengti panašių incidentų ateityje.
„Aklieji“ klausėsi. Jie tikėjo kiekvienu žodžiu. Jie pyko ant nematomų hakerių ir džiaugėsi, kad jų lyderiai sugeba rasti bendrą kalbą krizės metu.
O giliai po žeme, Berlyno bunkerio pelenuose, neliko nieko. Luko siųstuvas buvo ištirpdytas rūgštimi, o jo ir Viktoro kūnai buvo paversti atomais naudojant Architektų technologijas. Vaizdo įrašai buvo ištrinti iš visų įmanomų skaitmeninių laikmenų.
Pasaulis liko gyventi savo įprastą, kontroliuojamą gyvenimą. Didysis sandoris išliko saugus. Žvaigždžių legionas orbitoje vėl gavo naujų karių papildymą iš G9 šalių, o dešimtys tūkstančių jaunų vyrų ir moterų toliau „žuvo“ slaptose misijose, kad devyni žmonės Žemėje galėtų vaidinti dievus virš aklos ir nieko neįtariančios žmonijos bandos. ]]> Thu, 20 Aug 2026 10:53:39 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262847.html http://rasyk.lt/kuriniai/262847.html - Kviesk vadus, princą Eledį, lordą Temorą, Suairo, - paliepė Odoiras.
Kai visi susirinko, pakvietė žvalgus. Pirmasis kalbėjo stebintis princo Akeilio kariuomenę.
- Jie vis dar stovykloj. Nematyt jokio judėjimo. Negalėjom prieit arti. Bet, rodos, sumažėjo burtininkų ir raganių. Vakar princas Akeilis siautėjo. Rėkė, mėtėsi daiktais. O šiaip visi tylom kiūto. Mūsiškių dar nematyti. Ordinas atsitraukė, bet netoliese įkūrė stovyklą. Stebi.
- Aišku, - Odoiras gurkštelėjo vyno. – O kas pelkėj?
- Jie uždarė Vartus. Visus. Išorėj stovi tik Vaiduokliai. Buvom prie jų. Bet jie nė nemirktelėjo. Žinoma, praneš apie mus.
- Ir ką tai reiškia? – susirūpino Suairo.
- Karalystė užsivėrė. Visiškai, - paaiškino lordas Temoras.
- O tie… vaiduokliai?
- Buki sargybiniai. Jie gali vaikščioti pro uždarytus Vartus. Bet jie tik stebi, - paaiškino Odoiras.
- Tai kas dabar bus?
- Na, mūšis kažkaip baigsis. Viduje užsidarė maištininkai. Jei mes laimėsim… Nužudyt Akeilio negalėsim…
- Nepajėgsim, - patikslino Odoiras. – Nebent į dėžę uždarytumėm.
- Tada jie į dėžę uždarys Valdovę Akeilę, - burbtelėjo lordas Temoras. – Lygiosios.
- Tai kas tada bus? – nesuprato Suairo. – Kas ta dėžė?
- Kalėjimo kamera, - niūriai paaiškino lordas Temoras.
- Tai mes dabar negalim nei laimėti, nei pralaimėti?
- Derybos, - nusiviepė Odoiras.
- Vienose jau buvau, - atsiduso Suairo.


Akeilis sėdėjo palapinėje ir klausėsi vadų. Jo manymu jie kalbėjo vėjus. Pulti. Ką pulti? Lįsti į Sapnų pelkes? Nieks nežino ką ten sutiksi. Ten yra Suairo. Ir lordas Temoras greičiausiai ten. O daugiau? Akeilis nežinojo, kas vadovauja visai kariuomenei. Buvo tikras, kad tai kas nors iš žemesniųjų demonų. Sesuo galėjo jais remtis beveik besąlygiškai. O Akeilis niekino juos. Ir dabar taip greitai pataisyti santykius nepasiseks.
- Galite eiti. Man reikia pagalvoti.
Galvoti reikėjo anksčiau. Akeilis jau suprato tai. Buvo piktas. Nekentė sesers. Norėjo atkeršyti. Norėjo valdžios. Norėjo būti Valdovu. Tačiau ir dabar dar nebuvo apsisprendęs kokiu valdovu nori būti. Vadovauti kažkokiems maištininkams ne tas pat kaip valdyti Karalystę. Tiesą pasakius, nė nežinojo kaip vyksta gyvenimas toje Karalystėje. Žemėje buvo jau taip seniai…
- Valdove… - tyliai kreipėsi Akšina.
- Kas? – irzliai atsiliepė.
- Atvyko burtininkė Iaka. Prašosi pas tave.
- Kas? Kokio galo?
- Neįleisti?
- Įleisk, - numojo ranka.
Iaka įėjo. Atrodė prastai. Tačiau galvą laikė aukštai iškėlusi.
- Sveikas, mielasis…
Balsas kiek prikimęs. Paakiai pajuodę.
- Sveika, jei taip sakai. Bet neatrodai… Prapuolei kažkur…
- Ir neieškojai…
- Atleisk, mieloji, bet turėjau ir tebeturiu svarbesnių reikalų.
- Na, taip. O aš maniau, kad myli mane.
- Niekada tau to nesakiau.
Iaka liūnai atsiduso:
- Tiek to. Ne meilės ieškoti atvykau.
- Tai ko?
- Aš tik neseniai ištrūkau iš nelaisvės.
Akeilis sukluso:
- Nori pasakyti, kad tada, kai dingai, tave paėmė į nelaisvę? Kas?
- Tavo brangioji sesulė.
- Kodėl? Ji gi suprato, kad…
Akeilis užsikirto. Nenorėjo pasakyti, kad Iaka jam niekada nerūpėjo. Nerūpi ir dabar.
- Taip. Jau supratau. Ne dėl tavęs ir ne dėl manęs.
Burtininkė nutilo. Rodos, jai buvo sudėtinga kažką pasakyti.
- Sakyk gi! – susinervino Akeilis. Jam vis neramiau darėsi. Suprato, kad dabar išgirs kažką, ko visai nenorėtų girdėti.
- Aš buvau nėščia, - staiga išspjovė Iaka.
Akeiliui užėmė kvapą. Kalė! Buvo tikras, kad prasidėjęs su burtininke tokių problemų neturės. O čia… Tačiau greitai susitvardė.
- Ir nieko man nesakei?
- Maniau… po mūšio…
- Puiku! Kokio galo tu į tą mūšį ėjai?
- Nežinau. Norėjau padėti…
- Tai ką tau padarė?
- Paėmė į nelaisvę.
- Ir?
- Nieko blogo. Leido pagimdyti.
Vėl nutilo.
- Tai baigsi pasakot galų gale?!
- Pagimdžiau dvynius. Berniuką ir mergaitę.
- Ir kur tie vaikai?
- Nežinau… - pravirko, tuo labai sutrikdydama Akeilį.
Raminti ir guosti jis nesirengė. Atsistojo ir išėjo iš palapinės.
- Akšina! – pašaukė. – Atnešk ko nors užkąsti!
Grįžo.
- Aprimai? Tai kaip su tais vaikais?
- Paėmė juos iš manęs. Išsyk. Nežinau kur juos padėjo. Mane ligi šiol laikė uždarę. Bet kažkodėl sargyba apsileido. Visai nesunkiai pabėgau.
Akeilis susimąstęs vaikščiojo ratu. Staiga sustojo priešais burtininkę.
- Manau, kad tave tyčia paleido.
- Kodėl?
- Kad pas mane ateitum ir apie vaikus pasakytum.
- Kodėl?
- Kodėl? Kodėl? Kad mane iš vėžių išmuštų.
Tuo metu į palapinę įėjo Akšina su pora karių. Atnešė maistą. Kai jie išėjo, Akeilis tėškė:
- Kalė! Ta kalė viską žinojo! Ir dabar!..
Griebė taurę vyno, išgėrė vienu ypu.
- O vaikai? Kaip čia aiškiau paklausus…
- Abu žydraplaukiai. Man pasirodė, kad mergaitė – demonė, o berniukas – žmogus.
- Vadinas, - burbtelėjo mąsliai, - viskas atvirkščiai.
- Kas atvirkščiai?
- Matai, mieloji, mano sesulė irgi susilaukė dvynukų. Berniukas – demonas, mergaitė – žmogus. O tėvelis – sušiktas kareiva Suairo. Kalė!


Kai mandagiai pasibeldė į duris, Akeilė suirzo. Ko dar reikia? Tiesą pasakius, net sunerimo kiek. Laukė blogų naujienų.
- Užeik! – šūktelėjo.
Ir vos suvaldė nustebimą ir nerimą, kai į menę vienas po kito įplaukė visi penkiolika… ne, keturiolika Tarybos narių.
- Atleisk, Valdove Akeile, už sutrukdymą. Tačiau Taryba priėmė keletą svarbių sprendimų ir nusprendėme tave informuoti, - pirmas kreipėsi vyriausias Tarybos narys Mydlas. – Vyriausioji karinių pajėgų vadė Minidava informuos tave.
- Klausau, - pasakė ramiai.
- Valdove Akeile, - Minidava slinktelėjo kiek į priekį, - Taryba, rūpindamasi Karalystės gerove, nusprendė, kad tas niekam nereikalingas karas jokiu būdu negali persikelti į Karalystės teritoriją. Todėl mes uždarėme visus Vartus. Be to, Taryba nusprendė, kad rūmų sargybos viršininkas Ebrasas neteisėtai tave sulaikė. Todėl nuo šiol esi laisva. Tik, kaip supranti, Valdove Akeile, nei tu, nei mes iš Karalystės išeiti negalime. Už tokį pažeidimą Taryba suėmė garbųjį Ebrasą. Ir jis bus teisiamas, kai baigsis visa ši sumaištis. O naujuoju sargybos viršininku paskyrė garbųjį Amidiną.
Menėje įsivyravo tyla. Akeilė bandė sudėlioti mintis.
- Ačiū, - pagaliau prakalbo, - už tokius protingus sprendimus. Visada žinojau, kad, esant ypatingoms aplinkybėms, Taryba priima teisingus sprendimus.
- Tikiuosi, kad garbingieji Tarybos nariai papietaus šiandien su manimi, - pridėjo po akimirkos.
- Taip, žinoma, Valdove Akeile, - atsiliepė Mydlas.
Tuo tarpu Oisenė linksmai pridėjo:
- Valdove Akeile, turėtum dar kai ką žinoti. Garbusis Erusas niekur neprapuolė. Tiesiog perėjo į Akeilio pusę.
Valdovė susitvardė ir nusijuokė:
- Tai dabar įšoko į dar vieną lovą. Garbingoji Cenerafija šįkart gali būti patenkinta. Lova gali būti labai minkšta.
- Bet gal ir ne… - pridėjo po akimirkos.
Tarp Tarybos narių nuvilnijo juoko banga. Tik Mydlas susilaikė. Žinant aršų Valdovės būdą, juokelis skambėjo grėsmingai.
- Tai laukiu pietums, garbingieji Tarybos nariai.
Ir ji liko viena.
- Taip, - pasakė tyliai. – Karalystė nenori neramumų. Žinoma, jei laimės Akeilis, jie manęs nepasigailės.
- Ach, taip: garbingoji Cenerafija… - prisiminė.


Iaka prisijungė prie burtininkų. O princas Akeilis liko su savo niūriomis mintimis.
Vaikai. Kol kas vaikų jo planuose nebuvo. O ta kvailė pati susiorganizavo. Be jo žinios. Kur dabar tie vaikai? Juos kažkur paslėpė Akeilė? Kas dar gali žinoti? Juk ne pati priėmė gimdymą. Lordas Temoras irgi tame nedalyvavo, nes visą laiką prilipęs prie jos. Suairo? Ne. Jis turėjo rūpesčių su savo dukra.
Kaip nelaiku ši naujiena. Ji jaukia jo mintis ir planus. Jeigu vaikai sesers rankose, tai derybos bus keistos. Jis dar turi Eledi. Kita vertus, galėtų pasakyti, kad apie tuos vaikus nieko nežino ir nenori žinoti. Bet kaip į tai pažiūrėtų dabartiniai šalininkai? O ypač tie, kurie kol kas žiūri kuo viskas baigsis?
- Kalė!
- Kas?! – krūptelėjo tą akimirką palapinėn įėjusi Akšina.
- Ne. Ne tu. Tos abi. Ir mano sesuo, ir ta kvaiša Iaka.
Ragana nutylėjo.
- Ko atėjai?
- Siuntinėjom žvalgus. Niekaip negalėjo prie Vartų prasmukti. O dabar nuėjo ir grįžo.
- Ir kaip?
- Vartai uždaryti. Prie jų stovi Vaiduokliai. Neįsivaizduoju kas tai.
- Sargai. Nepraeisi. Pakviesk man Šivutą.
- Mano Valdove… - po akimirkos į palapinę įėjo pakviestasis.
- Sėsk. Girdėjai: Karalystė uždarė Vartus. Turbūt visus. Ar įsivaizduoji kas vyksta?
- Nežinau. Gali būti gerai. Ten iš pelkės gal bandė į vidų patekti. Tai Ebrasas užsidarė dėl viso pikto.
- Tikėkimės.
Abu patylėjo.
- Mano Valdove, man rodos, kad reikėtų ruoštis mūšiui. Pernelyg ilgai mes čia tūpčiojam.
- Reikėtų. Bet anie sėdi pelkėje ir nerodo jokių gyvybės ženklų.
- Bijau, kad gali pajudėti netikėtai…


Į Cenerafijos kambarius valdovė įplaukė kibirkščiuodama pykčiu. Nepasibeldė. Ją pamačiusi Cenerafija suprato, kad vizitas nėra draugiškas.
- Garbingoji Cenerafija, pasirodo, nėra jau tokia garbinga, - sušnypštė. – Puiki aktorė esi…
- Nesuprantu, Mano Valdove…
- Gal gana? Apkvailinai mane anąkart. Bet dabar gana. Jau žinau kur tavo vyras. Tapo išdaviku. Prisijungė prie mano brolio.
- Valdove… - Cenerafija dabar galvojo tik apie tai, kas laukia jos dukterų.
- Tylėk, išdavike! O aš dar maniau, kad sutuoksim vaikus.
Akeilė tiesiog duso iš pykčio. Prie Tarybos narių ji susivaldė. O dabar galėjo išsilieti.
- Ką blogo padariau tau ar tavo vyrui? Arba kam nors iš jūsų giminės? Ką tokio gero pažadėjo mano brolis? Ar manai, kad tas, kuris išdavė savo kraują, tesės pažadus svetimiems?
- Mano Valdove…
- Nebevadink manęs taip, Cenerafija. Tavo vyro ir tavo giminės patirs didelę gėdą. Ir nežinau, ar galėsi ištekinti savo dukteris. Bent jau aš prieštarausiu bet kokiai santuokai. O tu gi žinai, kad valdovo nuomonė šiais klausimais labai svarbi.
Ir išėjo nelaukusi atsakymo.


Princas Eledis sėdėjo ant rąsto šalia tėvo ir klausėsi jo pasakojimo apie seserį.
- Tai ji žinojo, kad mama demonė.
- Taip. Kai jai sukako penkiolika, viską papasakojau.
- Ir kaip ji reagavo?
- Niekaip. Pasakė: aišku. Ir viskas.
Eledis atsiduso:
- Keista. Man tai sukėlė labai daug minčių ir abejonių. Puoliau skaityti šia tema.
- Ir ką įskaitei?
- Na, yra tokia teorija, kad žmonės ir demonai turi bendrus protėvius. Bet… sena teorija. Vėliau į tą teoriją kažkodėl nieks nebesigilino. Aš rengiausi šią temą panagrinėti. Bet va – karas.
- Nieko. Dar turėsi laiko. Karas gi baigsis kažkada.
- O kas, jei laimės dėdė? – kažkaip vaikiškai sumirksėjo, lyg bandydamas sulaikyti ašaras.
Suairo nebuvo itin jautrus. Bet jam pagailo šito jauno demono, kuris lyg ir buvo jo sūnus. Dar ir dabar negalėjo tuo patikėti.
- Nė nekalbėk taip! – pasakė gal kiek griežtokai. – Mes laimėsim.
- Gerai būtų… Aš dėl mamos bijau…
- Nereikia dėl jos bijoti. Va, manęs, nors aš tik žmogus, nesugebėjo užmušti. O mama…
- Žinau. Jos beveik neįmanoma nužudyti. Dėdė neturi to akmens, kuris visas galias suteikia. Bet yra baisesnių dalykų. Jie ją uždarys į tą dėžę…
- Ką uždarys į dėžę? – priešais stovėjo lordas Temoras.
- Aš apie mamą, lorde Temorai. Rūpinuosi…
- Nė negalvok apie tai! – pyktelėjo. – Tavo motina, prince Eledi, labai stipri demonė.
- Va, abu tais pačiais žodžiais, - liūdnai šyptelėjo vaikinas.
- Tai turi patikėti. Mes seni kareivos. Išmanom tuos dalykus.
- Tikiuosi, lorde Temorai.
- Ne tikėkis, o tikėk, - užbaigė. – Šiaip atėjau jūsų į pasitarimą pakviesti. Mūsų žalias kareiva mano, kad metas pulti.
Princas Eledis atsistojo ir patraukė į Odoiro palapinę. Suairo stojosi irgi eiti.
- Palauk, - lordas Temoras prisėdo šalia. – Keistų žinių gavom. Sutiksi seną pažįstamą, atvyko Aimija.
- Ir kas? Nepamenu, kad draugais būtume buvę.
- Ne apie tai kalba. Juk pameni, kad buvo tokia burtininkė Iaka, kuri pastojo nuo Akeilio?
- Na, pamenu, kad tos žydraplaukės raganos ją nugalabijo.
- Baik jau! Niekas jos nežudė. Pagrobė. Tai va: pagimdė ji dvynius. Berniuką ir mergaitę.
- Spėsiu: vienas – žmogus, kitas – demonas.
- Aha.
- Ir kas iš to man? Arba mums?
- Nežinau. Vaikus paėmė, atidavė kažkam auginti. Ir jie pasimetė.
- Nieko sau!
- Žinoma, keista. Bet taip jau nutiko. Nelabai ir svarbu, nes tie vaikai nežino kas jų tėvai.
- Tai kas svarbu?
- Pabėgo burtininkė Iaka. Ir kaip manai, kur patraukė?
- Pas tėvelį?
- Taip. Apie tai žvalgai pranešė. Sako, kad Akeilis nelabai apsidžiaugė nei ja, nei vaikais.
- Nepavydžiu jam, - nusiviepė Suairo. – Man ir tai buvo smūgis. O jam…
- Tai man jo negaila. Bet kaip ta žinia pakeis įvykių eigą? Ir negaliu niekam pasakoti. Pasakiau tik tau.
- O Aimija?
- Toji tikrai neprasitars. Ji dar ir Valdovės Akeilės rūstybės bijo.
- Na, taip. Mano brangiosios charakteris nėra itin švelnus. Po karšta ranka pakliuvęs gali ir galvą palydėti.
Abu kiek patylėjo.
- Tai gal eikim. O tai pasiges.
- Jūs jau meilužiais tapot? – nuaidėjo pašaipus klausimas.
- Sveika, žydraplauke ragana. Pasišiukšlinai, kiek girdėjau.
- Labas ir tau, senas kareiva. Maniau, kad jau seniai kojas pakratei. O tu dar visai neblogai atrodai…
- Tai jūs abu labiau į meilužius panašūs, - nusiviepė ir lordas Temoras. – Einam. Dar sąmokslininkais palaikys.
Ir visi trys patraukė į Odoiro palapinę, kur jau visi buvo susirinkę.
- Kur valkiojatės? – irzliai pasitiko Odoiras.
- Tai Suairo su Aimija susitiko ir niekaip atsidžiaugt negali, - labai rimtai paaiškino lordas Temoras.
- Jūs pažįstami? – nustebo vadas.
- Teko susipažinti, - Suairo prisėdo ant laisvos kėdės.
- Tai ir puiku. Visi pažįstami. Visi savi. Pradėsim. Atjojo žygūnas ir pranešė, kad kita mūsų armijos dalis jau išsidėstė Akeilio užnugaryje. Atžygiavo, pailsėjo. Klausia kada.
- Savaime aišku, dieną, - pareiškė lordas Temoras. – Žmonėms taip geriau.
- Nesutinku, - įsiterpė Suairo. – Gal žmonėms kiek lengviau. O demonai?
- Taip, demonams naktį būtų geriau, - sutiko Odoiras. – Mes galėtume eiti savo tikru pavidalu. Na, tie…
Jis užstrigo. Vadinti save ir kitus panašius žemesniaisiais demonais buvo kažkaip…
- Žemės demonams, - įsiterpė princas Eledis.
- Ačiū, prince Eledi, - lengviau atsikvėpė vadas. – Mums būtų paprasčiau. Tas žmogiškas kūnas gerai. Bet kovoje geriau būti savimi. Žinoma, tai neliečia žydraplaukių…
- Kodėl? – susidomėjo Suairo.
- Savo tikrosios būsenos tiesiog negalime Žemėje turėti, - paaiškino Eledis.
- Aišku. Tai kaip?
- Šiąnakt, - nusprendė Odoiras. ]]> Wed, 19 Aug 2026 11:04:19 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262840.html http://rasyk.lt/kuriniai/262840.html Ligoninės, pramoninio bunkerio ir Naujojo Džersio sandėlio pelenai nebegalėjo paslėpti tiesos. Sanguis Konsiliumas ir vilkolakių Alfa patinai padarė vieną lemtingą klaidą – savo paskutinėse skerdynėse Čikagoje ir Airijoje jie naudojo per daug atviros jėgos. Nors „Pelenų ordinas“ skubėjo trinti vaizdo įrašus, technologijų amžiuje informacija plito greičiau nei vampyrų greitis.
Aštuoniolikmečių Elijaus ir Majos nužudymas buvo paskutinis lašas. Vieną naktį, po globalios hakerių atakos prieš žiniasklaidos serverius, į visus pasaulio ekranus, telefonus ir televizijos kanalus nutekėjo gigabaitai neapdorotos medžiagos. „Aklieji“ pamatė tiesą: korporacijų vadovus, geriančius pagrobtų žmonių kraują, ir baikerių gaujas, po pilnaties virstančias mėsą draskančiais žvėrimis.
Pasaulis sustojo. Saugus, aklas mirtingųjų gyvenimas sugriuvo per vieną sekundę. Nežinojimą pakeitė grynas, kolektyvinis siaubas, kuris akimirksniu virto nevaldomu įniršiu. Žmonija suprato, kad tūkstantį metų buvo tik gyvulių banda ant šešėlių valdovų šachmatų lentos.
Televizijos diktoriai drebančiais balsais skelbė karinę padėtį. Pasaulio vyriausybės, supratusios, kad jų pačių struktūros infiltruotos lojalistų, perėmė tiesioginį armijų valdymą. Šarvuočiai, tankai ir ginkluoti būriai užplūdo miestų gatves. Prasidėjo Didysis demaskavimas, ir šįkart medžiotojai buvo patys žmonės.

II SKYRIUS: Didžioji pabaisų medžioklė
Karas, kuris tūkstantį metų vyko šešėliuose, išsiveržė į dienos šviesą. Žmonija nekūrė pranašysčių – ji kūrė ginklus. Specialiosios pajėgos, ginkluotos naktinio matymo prietaisais, termovizoriais ir ultravioletinių spindulių prožektoriais, pradėjo sistemingą naktinių klubų, bankų ir prabangių klanų vilų valymą.
Vampyrų „ūkiai“ buvo surasti ir atverti. Pamatę pramoniniu būdu prie aparatų prijungtus savo gentainius, kareiviai nebepaliko gyvų nei vieno lojalisto. Vampyrai kostiumais buvo velkami į dienos šviesą tiesiai prieš kameras, kur jų kūnai skausmingai virto degančiais pelenais. Juos vertė gerti rūgštį, o jų galvos buvo pjaunamos pramoniniais pjūklais.
Priemiesčių gamyklos ir logistikos mazgai buvo atakuojami karine aviacija ir fosforo bombomis. Vilkolakių gaujos bandė gintis, transformuodamosi į didžiulius žvėris, tačiau prieš automatinių ginklų ugnį su sidabru dengtomis kulkomis ir liepsnosvaidžius jų fizinė jėga buvo bejėgė. Gregoro medžiotojai buvo gaudomi tinklais, o jų kūnai masiškai deginami pramoninėse krosnyse.
Pabaisos, kurios anksčiau vertino žmones tik kaip mėsos išteklius, dabar pačios klykė iš baimės, sprausdamos į giliausius miesto drenažo vamzdžius ir kanalizacijos šachtas. Pasaulis virto globalia skerdykla, kurioje plėšrūnai tapo bėgančiu grobiu.

III SKYRIUS: Paskutinė vadų slėptuvė
Giliai po žeme, po katakombomis, esančiomis po Paryžiaus gatvėmis, sėdėjo Lordas Malakajus ir vyriausiasis Alfa Gregoras. Jų prabangios imperijos buvo sunaikintos. Konsiliumo nariai buvo sudeginti, o pakuotės – iššaudytos. Aplink juos tvyrojo tik drėgnų kaulų ir pūvančio vandens tvaikas. Kartu su jais slėpėsi tik keli likę elitiniai kariai, kurių ginklai jau buvo tušti.
– Mes praradome viską, Malakajau, – sukočiojo Gregoras, jo ranka buvo nudeginta fosforo ugnies, o kailis kabojo skiautėmis. – Žmonės eina per katakombas su sonarais. Jie mus ras per kelias valandas.
– Pranašystė... ji apgavo mus visus, – šaltai, tarytum ledas, sušnypštė Malakajus. Jo sidabrinis peilis buvo kruvinas nuo jo paties lojalistų, kuriuos jis paaukojo, kad palaikytų savo gyvybines jėgas. – Vaikų nužudymas neapsaugojo mūsų. Jų mirtis buvo tik pradžia. Tikroji pranašystės pabaiga reikalauja, kad šaknys būtų išrautos.
– Apie ką tu kalbi? – suurzgė Gregoras.
– Aš iššifravau paskutinius Vatikano ir Sibiro fragmentus, kuriuos spėjome išgelbėti prieš sudegant mūsų šventovėms, – Malakajus ištiesė ranką link tamsios katakombų sienos, kurioje matėsi senovinės, užrakintos geležinės durys su abiejų rasių simboliais. – Yra dar viena paslaptis. Pranašystė sako, kad mūsų galybė nėra amžina, nes ji kilusi iš vieno šaltinio. Mes nesame dvi skirtingos rūšys. Mes esame vieno ir to paties išsigimimo palikuonys. Ir tas šaltinis miega už šių durų.

IV SKYRIUS: Bendras protėvis
Malakajus savo peiliu perrėžė sau ir Gregorui riešus, jėga prispausdamas jų sumišusį kraują prie senovinės geležinės spynos. Mechanizmas su baisiu, šlapiu traškesiu suveikė. Sunkios durys lėtai atsivėrė, įsileisdamos juos į gigantišką, požeminę salę, kurioje tvyrojo tūkstantmetė tyla ir ledinis šaltis.
Salės centre, didžiulėje krištolo ir sukietėjusio kraujo kapsulėje, kabojo būtybė.
Tai buvo bendras vampyrų ir vilkolakių protėvis – Pirmasis Išgama, vardu Kainas. Jo kūnas buvo baisus hibridizacijos ir senovinės magijos pavyzdys. Jis turėjo milžiniškas, sparnus primenančias odines ataugas, jo žandikaulis buvo pilnas adatinių ilčių, o nagai – ilgi ir aštrūs kaip skustuvai. Tačiau jo oda buvo žmogaus, o permatomoje krūtinėje plakė viena, milžiniška, juoda širdis, kuri kas kelias minutes suvirpėdavo, siųsdama pulsą per visą požemių žemę.
– Jis... jis gyvas, – sušnypštė Gregoras, jo geltonos akys išsiplėtė iš nesuvokiamo siaubo. – Mūsų galybė... mūsų prakeiksmas... kyla iš jo širdies plakimo.
– Taip, – pasakė Malakajus, prieidamas prie kapsulės. – Kol jis miega čia, mes esame nemirtingi. Pranašystė skelbė, kad ateis diena, kai žmonės ras šią vietą. Ir jei jie jį pažadins arba nužudys... mūsų epocha baigsis.
Tą pačią sekundę katakombų lubos virš jų galvų sprogo.

V SKYRIUS: Šventovės puolimas
Betono gabalai, dulkės ir dūmai užpildė salę. Pro išmuštą angą ant virvių nusileido dešimtys žmonių specialiųjų pajėgų karių. Jie vilkėjo sunkius taktinius šarvus, o jų rankose buvo galingi automatiniai ginklai ir taktiniai sprogmenys. Juos vedė jaunas karininkas, kurio veidas buvo nusėtas randais nuo ankstesnių kovų su vilkolakiais.
– Ugnis! – užkriokė karininkas.
Salėje prasidėjo tikras pragaras. Kariai atidengė ugnį iš visų vamzdžių. Sidabrinės kulkos ir ultravioletinės šviesos bombos varpė paskutinių Malakajaus ir Gregoro gynėjų kūnus. Vilkai krito klykdami, jų mėsos gabalai lėkė į visas puses, dažydami tūkstantmetį akmenį purvinai raudona spalva.
Gregoras, apimtas laukinio įniršio, šoko į priekį, viena letena nukirsdamas dviejų kareivių galvas, tačiau po sekundės dešimtys kulkų pervėrė jo krūtinę ir pilvą. Jis suklupo ant kelių, spjaudydamasis juodomis putomis, jo galingas hibridinis kūnas nebepajėgė regeneruotis po tokio masiško sidabro kiekio.
Malakajus bandė pasinaudoti savo telekinetine magija, kad nublokštų karius atgal, tačiau jo jėgos buvo per daug išsekusios. Karininkas paleido seriją kulkų tiesiai Malakajui į petį ir šoną, priversdamas senąjį vampyrą suklupti šalia krištolo kapsulės.
– Žmonių banda... – gergždė Malakajus, spausdamas savo žaizdas. – Jūs nežinote, ką darote... Jei sunaikinsite jį, jūs sunaikinsite nemirtingumą!
– Mes naikiname savo kankintojus, – šaltai atsakė karininkas, pakeldamas sunkų sprogmenų paketą ir pritvirtindamas jį tiesiai prie bendro protėvio kapsulės pagrindo.

VI SKYRIUS: Šaknų išrovimas
Karininkas nuspaudė detonatoriaus mygtuką.
Sprogimas buvo trumpas, bet neįtikėtinai galingas. Krištolo kapsulė subyrėjo į tūkstančius aštrių šukių, o senovinis sukietėjęs kraujas pasipylė ant grindų kaip tamsus tvanas. Pirmasis Protėvis Kainas su baisiu, šlapiu garsu iškrito ant akmens. Jo milžiniškos akys, šimtmečius buvusios užmerktos, staiga atsidarė. Jos buvo visiškai baltos, pilnos tūkstantmečio skausmo.
Karininkas nežengė nei žingsnio atgal. Jis pakėlė sunkų pramoninį liepsnosvaidį, nukreipdamas jį tiesiai į šliaužiantį padarą.
– Dek pragare, – ištarė jis.
Milžiniškas skystos ugnies srautas užliejo Kainą. Protėvis paleido tokį šiurpų, kurtinantį klyksmą, kad požeminės salės sienos pradėjo griūti. Jo odiniai sparnai akimirksniu pavirto pelenais, o juoda širdis jo krūtinėje pradėjo sproginėti nuo karščio. Ugnis rijo patį antgamtinio prakeiksmo šaltinį.
Tą pačią akimirką visame pasaulyje – nuo Londono dangoraižių iki Sibiro miškų ir Paryžiaus katakombų – įvyko tai, kas nepaklojo jokiai logikai. Kiekvienas gyvas vampyras ir vilkolakis pajuto, tarsi jų gyslomis būtų paleista verdanti rūgštis.
Malakajus klykė, šliauždamas ant kelių, kai jo nagai pradėjo trupėti ir virsti paprastais, lūžtančiais žmogaus nagais. Gregoras rėkė, stebėdamas, kaip jo pilkas žvėries kailis tiesiog iškrenta gabalais, atidengdamas raukšlėtą, senstančią žmogaus odą. Jų antgamtinis pradas buvo plėšiamas iš jų kūnų kartu su degančio protėvio pelenais. Kainas sudegė iki galo, virsdamas sauja juodų dulkių, ir jo širdis nustojo plakti visam laikui.
VII SKYRIUS: Mirtingieji
Katakombų salėje įsiviešpatavo dūmų ir degančios mėsos tvaikas. Kariai nuleido ginklus, stebėdami tai, kas vyko prieš jų akis.
Lordas Malakajus, tūkstantį metų buvęs nemirtingas ir nepriekaištingas nakties valdovas, lėtai transformavosi. Jo oda prarado savo ne žmogišką baltumą, tapdama pilka, raukšlėta ir glebi. Jo juodi vyzdžiai susitraukė, atidengdami paprastas, senatvės kataraktos pažeistas žmogaus akis. Adatiniai dantys iškrito ant akmens su tyliu skambesiu, palikdami tik kraujuojančias, tuščias dantenas. Jo kūnas akimirksniu pajuto visų praėjusių šimtmečių svorį. Jis pradėjo dusti, jo plaučiai, kurie neturėjo kvėpuoti, dabar skausmingai traukėsi, o sena, silpna žmogaus širdis krūtinėje pradėjo plakti chaotišku, mirštančiu ritmu.
Šalia jo gulintis Gregoras nebebuvo vilkas. Jis virto paliegenčiu, senu vyru giliais randais, kurio raumenys sunyko per kelias sekundes. Jo žandikaulis lūžo atgal į žmogišką formą, bet jame nebuvo jokios jėgos. Jis drebėjo iš šalčio, kurio anksčiau niekada nejautė.
– Mes... mes esame niekas... – išlemeno Malakajus, jo balsas buvo tik silpnas, senatviškas šnabždesys. – Tik... paprasta mėsa...
– Taip, – pasakė karininkas, nusiimdamas savo taktinį šalmą ir žiūrėdamas į juos iš aukšto. – Jūs esate tokie patys kaip ir mes. Ir dabar jūs mirsite kaip žmonės.
Malakajus ir Gregoras, du didžiausi istorijos budeliai, nesulaukė jokio pasigailėjimo. Jų silpni, senstantys kūnai nebepajėgė atlaikyti sužeidimų. Malakajaus širdis sustojo po kelių minučių nuo senatvinio infarkto, o Gregoras užmigo visam laikui nuo kraujo netekimo, drebėdamas ant šalto Paryžiaus akmens. Jie mirė kaip paprasti, mirtingi seniai.
Visame pasaulyje milijonai kitų vampyrų ir vilkolakių patyrė tą patį likimą. Tie, kurie buvo vyresni nei keli šimtai metų, akimirksniu pavirto dulkėmis ir pelenais tiesiog gatvėse. Jaunesni virto silpnais, sergančiais žmonėmis, kuriuos visuomenė greitai uždarė į kalėjimus ir teismo saleles, kad jie atsakytų už savo nusikaltimus.
Pranašystė išsipildė pilnai ir galutinai. Prakeiksmas dingo iš žemės paviršiaus.
Pasaulis atgimė iš naujo. Žmonės ir toliau skubėjo į darbus, mokėjo mokesčius ir auklėjo savo vaikus, tačiau naktimis virš jų miestų nebebuvo jokių šešėlių ar žvėriško riaumojimo. Dangus virš žemės tapo tyras, o naktis prarado savo siaubą. Žmonija pagaliau tapo savo pačios likimo valdovė, o amžinasis kruvinas karas virto tik baisiu puslapiu istorijos vadovėliuose, primenančiu apie epochą, kai pabaisos tikėjo esančios dievais. ]]> Wed, 19 Aug 2026 10:54:23 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262838.html http://rasyk.lt/kuriniai/262838.html Taigi, iš pilies ištrūkti buvo paprasta. O kas toliau? Priešaky Akeilio kariuomenė. Plačiai išsiskleidusi. Kiek laiko reikės, kad ją aplenktum? O palei pelkę – Ordinas. Ar praleis jį? Sukelsi triukšmą, lauk bėdos.
Jis kinknojo pamažu ir vis svarstė ką daryti. Buvo jau vėlyva popietė. Pamaži temo. Buvo taip užsigalvojęs, kad nepastebėjo kaip priešais išdygo trys raganiai iš Akeilio būrio.
- Sveikas, mielasis, - pašaipiai pasisveikino šviesiaplaukė ragana. – Va kur tu. O sakė, kad uždarė taip, kad neištrūksit.
- Sveiki. Daug kas daug ką gali pasakyti. O jūs kur traukiat? Ar karas jau baigėsi?
- Nė neprasidėjo… - burbtelėjo rudabarzdis. – Atsibodo laukt. Ordinas stovi aplink pelkę kaip įkaltas. Vakarop jų dar daugiau atjojo.
- O ką princas?
- Nieko. Prašapo toj stovykloj, - prunkštelėjo šviesiaplaukė. – Nesiseka jam... turbūt…
- Tai jūs paliekat stovyklą?
- Kaip matai, - numojo ranka rudabarzdis. – Nesiruošiam iš nuobodulio numirti. O tu kur trauki?
- Norėčiau į pelkę patekti…
- Man atrodo, jei dar kiek kairiau pasuksi, tai aplenksi Akeilio stovyklą. Na, o su Ordinu teks kaip nors tartis. Ten nepastebėtas neprasmuksi.
- Tikiuosi su Ordinu tartis lengviau. Sėkmės jums.
- Ir tau.
Ir nujojo kiekvienas savo keliu. Tšiagunas kaip patartas pasuko kairiau. Labai sėkmingai aplenkė Akeilio stovyklą, nes toje pusėje buvo žmonės. Pro demonus taip nebūtų prasmukęs. Užtat beveik išsyk, dar nepasiekęs pelkės, susidūrė su Ordino patruliu.
- Stok. Kas tu? – be įžangos paklausė priekyje jojęs raganius.
- Lordas Temoras, - kiek suabejojęs prisistatė.
- Cha! Lordas keistu vardu, apie kurį negirdėjau. Tai kur joji?
- Į pelkę.
- Problema, mielasis. Mums įsakyta nieko neįleisti ir nieko neišleisti.
- Tai ką daryti?
- Turėsim tave vesti pas vyresniąją.
- Aš nieko prieš. Bet pas ją yra princas Akeilis. O, va, jo sutikti tai tikrai nenorėčiau.
- Tai tu iš jo stovyklos bėgi? Ne pirmas. Tirpsta pamažiukais, - prunkštelėjo moteris. – Bet kiti ne į pelkę traukia, o namo.
- Tai pelkės ir yra mano namai. Iš nelaisvės aš bėgu.
- Bėda. Tikrai negalim praleisti, - vėl prabilo vyresnysis.
Tšiagunas suprato: mūšiu pro Ordino sieną neprasiverš. Kažin ar Ordino vyresnioji žino apie jį. Jei pamatys Akeilis, tai padaryti jam, žinoma, nieko negalės. Bet sužinos, kad jis laisvas.
- Veskit pas vyresniąją.
- Taip tai taip. Bet ten derybos vyksta. Įsakyta nieko neleisti.
- Ir kiek laiko ten dviese derasi?
- Kad ne dviese. Trise, - įsiterpė iki šiol tylėjęs raganius.
- Bene Valdovė Akeilė atsiuntė pasiuntinį?
- Nežinau kas jį atsiuntė. Tik labai jau keistas pasiuntinys. Pro mane praėjo, kai prie pelkės stovėjau.
- Tai kas? Kas?
- Ogi kapitonas Suairo. Galai žino…
- Negali būti! – Tšiagunas papurtė galvą. – Pats mačiau kaip jį nužudė.
- Nežinau ką matei. Bet jį pažįstu nuo senų laikų. Tai buvo jis.
- Tai gal tada… - Tšiagunas smarkiai abejojo raganiaus žodžiais. Kita vertus, jei ten atėjo kažkas iš pelkės, tai gal jam pasiseks. – Jeigu ten Suairo, tai…
Tuo metu iš prieblandos išniro raudonų apsiaustų vilkstinė.
- Kas čia dabar? – nustebo rudabarzdis.
- Traukiamės, - atsakė kažkas.
- Tai kaip čia? – sutriko Tšiagunas.
- Va, taip, - ramiai atsiliepė šviesiaplaukė. – Gali joti kur tik nori. Į pelkę ar kur kitur.
Trijulė prisijungė prie vilkstinės. O Tšiagunas ilgokai stypsojo, laukdamas kol ta tyli, rami, tvarkinga armija dingo Ordino pilies kryptimi. Ir niekaip neapsisprendė ką jam daryti. Buvo nesuprantama, kodėl Ordinas pasitraukė. Sutarė su Akeiliu? Akeile? Spjovė į viską? O gal karo nė nebus?
- Ne, - burbtelėjo sau po nosim. – Karas bus.
Galiausiai vilkstinė baigėsi. Tačiau vadų joje tikrai nebuvo. Ir tai glumino. Bet nebuvo laiko svarstyti to, ko vis tiek nesupras, o ir negali pakeisti.
Nusprendė traukti į pelkę. Prie Vartų nesiartins. Sprendžiant iš tos raganos Kibirkšties pasakojimo ten turi būti Akeilę remianti kariuomenė. Nes Akeilio stovykla buvo šalia pelkės.
Ir Tšiagunas, sunkiai atsidusęs, patraukė į pelkę. Vos įžengęs pakliuvo į nelaisvę.
- Stot! Kas toks? Kur trauki?
- Veskit pas vadą, - iškvėpė nusprendęs, kad neturi išeities. Bus arba draugai, arba priešai. Ginčytis su sargyba – beprasmiška.


Eledi sėdėjo ant gulto ir svarstė, kur dabar galėtų būti Tšiagunas. Laimingai pasiekė draugus? Įkliuvo priešams? O gal pabėgo?
Ne. Sudraudė save. Iš tų pasakojimų susidarė įspūdį, kad motinai ištikimas kaip šuo. Iki mirties už ją kausis.
- Avigalviai jūs neraliuoti! – išgirdo raganos Akšinos riksmus. – Kokio galo čia knarkiat? Saugoti jus palikome! Prižiūrėti kalinius!
Po akimirkos jau stovėjo priešais Eledi kambario duris.
- Tai nepabėgai?
- Kodėl turėčiau? Pas tikrą dėdę gi svečiuojuos, - piktai nusišypsojo mergina.
- Tu dar man šaipysies! – pasiuto ragana ir norėjo žengti į vidų.
Eledi atsistojo priešais duris: kojos plačiai, rankos sunertos už nugaros.
- Tik pamėgink! Tu nors ir ragana, bet akis iškabinti dar sugebėsiu.
Akšina persigalvojo. Ji buvo eilinė ragana. Daugiau gyduolė. O mergina nusiteikusi ryžtingai.
- Na na… grįš Valdovas Akeilis.
- Va, kai grįš, tai ir pažiūrėsim. O dabar palik mane ramybėj. Ir ant kareivių nepyk. Jie sąžiningai tarnauja. O štai burtininkai jau padus pasipustė. Nevisi gal… Bet po truputį.
- Labai protinga. Pažiūrėsim, kai…
- Atsibodai! – Eledi apsisuko ant kulno ir nuėjo prie gulto.
Akšina dar kiek pastovėjo koridoriuje ir nuėjo. Reikėjo joti atgal į stovyklą. Keistos derybos baigėsi nei šiaip, nei taip. Ordinas pasitraukė. O kas tose pelkėse – nežinia. Tas prakeiktas Suairo išgyveno. Ir dabar, žinoma, dalyvaus anoje pusėje. Ir yra didelė moralinė parama. O tai – pats baisiausias ginklas.
Ragana sunkiai atsiduso. Vieną akimirką ir ji buvo pasvarsčiusi, kad gal reikėtų dingti iš čia. Bet ji tebuvo tik paprasta ragana-gyduolė. Todėl net pralaimėjęs Akeilis galėtų jai atkeršyti.


Tšiagunas ramiai žingsniavo tarp sargybinių. Šitie buvo demonai. Tačiau visi pakeliui sutiktieji buvo žmonės.
Galiausiai jį įvedė į vado palapinę. Jis dar nesuspėjo apsiprasti, kai išgirdo:
- Vaje, lordas Temoras… Ir kaip gi tu, mielasis, čia atsidūrei? Man sakė, kad tave į nelaisvę paėmė. Paleiskit jį. Savas gi…
- Sveikas, Odoirai. Tai, vadinas, čia tavo kariuomenė Didžiuoju keliu traukė?
- Tai jau taip. O tu kaip čia?
- Kad nė nežinau. Keista viskas. Ordinas nuo pelkės pasitraukė. Kodėl?
- Tuoj. Aš dar irgi nežinau. Sakė, kad Suairo grįžo. Tai ir papasakos.
Lordas Temoras papurtė galvą:
- Jaučiuos į kokią pasaką patekęs. Pats mačiau kaip jį padūrė.
- Norėtum, - išgirdo pažįstamą balsą. – Nepasisekė. Dar neatsikratei manęs.
- Džiaugiuos, kad gyvas. Gaila, kad Eledi nežino.
- Tai kaip tu pabėgai, o ją palikai?
- Ne nuo mūsų tas priklausė. Burtininkė paliko stovyklą ir grįždama užsuko į Akeilio pilį. Mane išlaisvino. O Eledi negalėjo. Arba nenorėjo.
Akimirką truko tyla.
- Odoirai, nesvetingas esi. Gerti noriu. Ir valgyti.
- Atleisk, lorde Temorai. Čia tiek tų naujienų… keistų…
Po akimirkos visi sėdėjo prie stalo ir svarstė susidariusią situaciją.
- Tai kodėl Ordinas pasitraukė? – pilna burna paklausė lordas Temoras.
- Su Akeiliu susitarė, - vyptelėjo Suairo. – Manęs neklausė.
- Tai?
- Na, Žaižara tempė laiką kiek galėjo. Ir, žinoma, norėjo kuo daugiau iš Akeilio išpešti. Ji nė neketino veltis į karą. Bet Akeilis tai to nežino.
- Tai kas iš to? – lordas Temoras gurkštelėjo vyno. – Kokia mums nauda?
- Didelė, - Odoiras nevalgė, gėrė vyną. – Aš dalį savo karių nusiunčiau į Akeilio užnugarį. Toloka. Bet susidurti kaktomuša be paramos – negerai.
- Nežinau… - nutęsė lordas Temoras. – Jei juos paspausi, tai veršis į pelkes. Atlaikysim?
- Turėtume.
- O ką Valdovė Akeilė?
- Tai ji lyg ir suimta. Bet be Akeilio nurodymų niekas nieko jai nedarys. O žinias mes jai perdavėm. Princo Eledžio auklė grįžo į Karalystę. Tikėkimės, kad jai pasisekė. Daugiau nieko padaryt negalėjom.
- Tai gal reikėjo veržtis į Karalystę.
- Svarstėm. Bet ten mus užspaustų. Žinai gi kokios galimybės kovoti Karalystėj. Žmonės beveik bejėgiai. O kokios demonų pajėgos ten, tai mes nežinom.
- Gal jūs ir teisūs. Tai kaip veiksim dabar?


Akeilis siuto. Kibirkščiavo beveik tiesiogine to žodžio prasme. Varė žirgą, trenkė kardu pasipainiojusiam kareiviui. Tas griuvo apsipylęs kraujais. Kiti gi pabiro į šalis kaip pabaidyti žvirbliai.
Labiausiai Akeilis dabar norėjo būti savo demonišku pavidalu. Žemėje, tačiau, tai buvo neįmanoma. Todėl tik daužė ir trankė viską aplinkui. Lyg pasiutęs įlėkė į palapinę ir išsidrėbė krėsle.
Ragana Akšina nervingai kramtė lūpas. Žinojo: jos naujienos įsiutins dar labiau. Užsitęsus deryboms, ji grįžo į stovyklą, kur nerado burtininkės ir trijų raganių. O pilyje neberado ir vieno kalinio. Tada grįžo į stovyklą ir neberado dar dviejų raganių. Tačiau pasakyti reikėjo.
Akeilis galiausiai aprimo.
- Na, pasakok!
- Pabėgo burtininkė ir penki raganiai. Ir dar… pabėgo lordas Temoras.
Akeilis giliai įkvėpė, iškvėpė ir ramiai paklausė:
- Kaip galėjo pabėgti lordas Temoras?
- Burtininkė išleido. Visa laimė, kad Eledi dar ten.
- Taip. Ir dar tas Suairo. Gyvas! Jau maniau jo atsikratęs visiems laikams…
- Ir kuo jis toks pavojingas? Juk senas žmogus.
- Supranti… - Akeilis kiek patylėjo. – Jis turi didelę įtaką žmonėms. Kiek girdėjau, apie jį legendos sklinda. Puikus karys buvo ir geras vadas. Žmonės, kitaip nei demonai, tokių dalykų nepamiršta. Ir nuopelnus vertina ne tik tie, kurie su ta legendine asmenybe buvo susidūrę, bet ir tie, kurie tik pasakojimus girdėjo.
Akeilis patylėjo ir pridūrė:
- Bijau, kad jei pasklis kalbos, žmonėmis nelabai galėsime pasitikėti.


Karo taryba susirinko be valdovės Akeilės. Ją sukvietė kilmingasis Ebrasas. Nes jam buvo neramu. Žinių iš princo Akeilio negavo jokių. Laikyti valdovę suimtą nebuvo gerai. O laikas tiksėjo. Rūmuose, žinoma, neliko jai ištikimų. Dingo princas Eledis. Kažkur prašapo net Ksainis. Dėl jo labiausiai nerimavo garbingasis Ebrasas. Jis buvo visiškai tikras, kad būtent jam valdovė patikėjo savo regalijas ir svarbius dokumentus. Ir tas senas sukčius dingo. Patyręs ir ištikimas.
- Kam mus sukvietei? – irzliai paklausė Minidava. – Valdovo, kaip suprantu, mes neturim. Vienas neišėjo, kitas neatėjo. O šaukti Tarybą gali tik Valdovas.
- Mes… turime problemų… - sunkiai išspaudė Ebrasas.
- Problemų, mielasis, turi tu, - tingiai burbtelėjo Oisenė. – Pietinės provincijos šiuose karuose nedalyvauja.
- Kaip visada, - pasišaipė rytinių provincijų karinių pajėgų vadė Synema. – Pietinės provincijos laukia, kas laimės. O tada ima padlaižiauti.
- O kiti tai ne? – įsiterpė Amidinas. – Ebrasas nors pusę pasirinko. Tiesa, nežinia ar teisingą…
- Ir kas gali pasakyti kuri pusė teisinga? – paklausė Mydlas. – Aš jau labai senas. Ir žinau, kad Valdovė Akeilė yra labai gera valdovė. Be to, visi žinom, kad ji – teisėta valdovė. Arba palaikom teisėtą valdovę. Arba nuverčiam ją ir į sostą pasodinam princą Akeilį. O mes ką veikiam? Pliurpiam čia susirinkę visokias nesąmones. Visi nori pasėdėt savo kamputy, o kai viskas baigsis, tada pulsim padlaižiauti nugalėtojui. Tai kam mes reikalingi?
Blyksčiojo įvairiaspalviai nuotaikų žiburėliai. Bet garsiai niekas nepasakė nė žodžio. Ir tada Meiru drėbtelėjo:
- Ar jums nejuokinga, kad vadinamės karo vadais? Kada kokiam kare dalyvavom? Pas mus gi nieks nekariauja. O jei reikėtų Žemėj kariauti, tai nežinotumėm už kurio galo kalaviją paimti. Irgi, mat, kariai! Vieni vadai. O kur mūsų kariai?
- Mieloji, už tokias kalbas gali ir bausmės susilaukti, - piktai metė Minidava.
- Tikrai? – pašaipiai paklausė. – Ir kas gi mane nubaus?
Tyla.
- O garbingoji Meiru – teisi, - netikėtai įsiterpė vienas žemesniųjų vadų Tatis. – Plepių gauja mes. Ir išvis. Aš vykstu namo. Man Valdovė Akeilė tinka. O koks bus princas Akeilis, niekas nežino. Nemanau, kad puikus. Piktas bus. Ir norės ant mūsų išsilieti.
Jis pasuko link išėjimo, tačiau staiga sugrįžo.
- Turiu pasiūlymą. Siūlau eiti pas Valdovę Akeilę, atsiprašyti už savo neryžtingumą ir paremti ją. Kaip teisingai pastebėjo garbingoji Meiru, ginklu jos paremti mes nesugebėsim. Kas dedasi už Karalystės sienų, mes nežinom. Tai nors morališkai ją palaikysim.
Vėl visi pratylėjo. Kiekvienas tyliai svarstė savo galimybes.
- O aš eisiu su kilminguoju Tačiu, - pareiškė Meiru.
Prie jų prisidėjo penketas jaunesnių Tarybos narių. Ir galiausiai – Mydlas.
- Kur susiruošėt? – suirzo Ebrasas. – Sargyba jūsų neįleis! Valdovė suimta!
Meiru pasisuko į jį ir tyliai, bet grėsmingai pasakė:
- Tu, garbusis Ebrasai, esi niekas. Tik rūmų apsaugos vadas. Ir pamėgink manęs neįleisti. Valdovė tau nedavė tokio įsakymo. Tai ir pasakyk savo pavaldiniams, kad mes įeisim.
Ir čia staiga Minidava prisiminė Vyriausioji vadė besanti:
- Garbusis Ebrasai, o iš kur tu įsakymus gauni? Princo Akeilio nuo jo pabėgimo Karalystėj nematėm. O tu, garbingasis, Žemėj niekada nebuvai.
Ėmė blyksčioti žalsvos susidomėjimo kibirkštėlės.
- Tavęs klausia Vyriausioji vadė, tai atsakyk, - paragino Mydlas.
- Aš… negaliu…
Staiga pasigirdo neįprastai garsus juokas. Visi ėmė dairytis.
- Cha! Cha! Cha! – juokėsi Oisenė. – Tai štai kieno lovoj prapuolė Erusas!
- Tai tu manai… - pasisuko į ją Synema.
- O kur kitur jis galėjo dingti? Ir garbingoji Cenerafija garantuotai tą žino. Todėl atsivilko į rūmus. Žinojo, kad Valdovė geraširdė ir ją priglaus. O kai stos naujas valdovas, tai ji jau bus šalia. Ir mūsų mielasis Ebrasas jo nė neieškojo, nes žinojo kur jis yra.
- Dabar aišku viskas, susidėliojo į vietas, taip sakant, - pirmą kartą prasižiojo Vakarinių provincijų karo vadė Akrava.
- Tiesą pasakius, - tingiai pradėjo Minidava, - aš esu viskuo patenkinta. Man Valdovė Akeilė visai tinka. Nepatinka kai kurios naujovės, bet valdovas tam ir yra, kad visokias nesąmones išdarinėtų. O koks bus Akeilis, tai tikrai nežinom.
- Tu visiškai teisi, - pritarė Amidinas. – Kam čia mums visokių sąmokslų ir staigių pokyčių reikia? Suimam garbųjį Ebrasą, ir viskas.
- Taip, teisūs jūs, - sutiko Mydlas. – Bet karas vis tiek bus. O jei laimės princas Akeilis?
- Ir ką jau jis mums padarys? Žinot gi, kaip viskas vyksta. Turės įkalbinėti, papirkinėti. Tada ir matysim, - pareiškė Minidava.
- Gal ir taip. Tai balsuosim? – paklausė Akrava.
Balsavimas Taryboje buvo seniai begirdėtas dalykas. Tarybos nariai nemėgo savo nuomonės aiškiai išreikšti. Tiesiog visi arba pritardavo valdovui, arba tylom bendrai pasipriešindavo. Jokių atskirųjų nuomonių.
Vyresnieji dar atsiminė kuo baigėsi maištai, kuriuos sukėlė dvynių motina Učiša. Karalystei tas gal ir buvo į gera. Iš pradžių. O štai dabar vėl. Ir niekas tokių sukrėtimų daugiau nenorėjo.
- Galų gale, - vėl prabilo Minidava, - karas vyks blogiausiu atveju pelkėse. Mes tame nedalyvausim. Reikia uždaryti Vartus. Visus. Jei laimės Akeilis, mes jį įleisim.
Ir Taryba nubalsavo. Valdovę Akeilę paleisti iš suėmimo. Suimti Ebrasą. Apsaugos vadu paskirti Amidiną. Uždaryti visus Vartus. ]]> Tue, 18 Aug 2026 11:55:44 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262830.html http://rasyk.lt/kuriniai/262830.html Šiuolaikinis pasaulis vėl grimzdo į savo įprastą, tamsų ritmą. Žmonės skubėjo į darbus, o naktimis virš jų miestų sklandė nemirtingi Sanguis Konsiliumo šešėliai ir aidėjo vilkolakių Alfa patinų riaumojimas. Lordas Malakajus ir vyriausiasis Alfa Gregoras tikėjo, kad po sandėlio gaisro, kuriame jie sudegino keturis įsimylėjėlius, pranašystė buvo galutinai nutildyta. Jie manė, kad išgelbėjo savo status quo – amžinąjį karą, kuriame jie buvo dievai, o žmonija – tik maistas.
Tačiau pranašystė nebuvo paprastas tekstas ant popieriaus. Tai buvo kosminis dėsningumas, biologinė anomalija, užkoduota pačiame jų prakeiksmo mechanizme. Kai abu vadai sujungė savo jėgas ir sumaišė kraują, kad sunaikintų žmones, jie nežinojo, kad jų pačių kruvinas paktas pažadino giliausią, seniausią ir baisiausią pranašystės dalį. Tokią, kurios nebuvo galima sudeginti ar ištirpinti rūgštyje.
Pranašystė, tūkstantį metų miegojusi po abiejų rasių genetiniu kodu, prabilo pačiu kraupiausiu būdu. Ji skelbė:
„Kai nagas ir iltis susijungs prieš žmogų, pats prakeiksmas išsigims. Tai, kas mirę, pagimdys gyvybę; tai, kas žvėriška, atneš vaisių. Tarp nakties valdovų gims tai, ko niekada nebuvo – tyras vaikas iš pūvančių įsčių ir gyvas vaikas iš žvėriško kraujo. Ir kai šie du vaikai užaugs ir susitiks, amžinasis šešėlis išsisklaidys, paversdamas jus visus paprasta, mirtinga mėsa. “

I SKYRIUS: Šventvagystė įsčiose
Sanguis Konsiliumo šventovėje Londone tvyrojo tokia spengianti tyla, kad buvo galima girdėti, kaip laša kondensatas nuo lubų. Lordas Malakajus stovėjo prie balto marmurinio stalo, jo rankos drebėjo, o veidas buvo pilnas nesuvokiamo siaubo. Priešais jį ant stalo gulėjo jauna, grynakraujė vampyrė Viktorija. Ji klykė. Tai nebuvo dvasinio skausmo klyksmas. Tai buvo fizinė, anatominė agonija, kurios joks vampyras neturėjo patirti.
Vampyrai buvo mirę kūnai. Jų įsčios buvo sausos, šaltos, pūvančios kapavietės. Tačiau šią naktį Viktorijos pilvas pulsavo, plėtėsi ir judėjo, tarsi jo viduje būtų užsidariusi įsiutusi būtybė. Iš jos gyslų veržėsi tirštas, juodas kraujas, kuris graužė jos pačios mėsą.
– Tai neįmanoma... Mes esame pelenai! Mes negalime kurti gyvybės! – rėkė Viktorija, jos nagai skaudžiai smigo į marmurą, palikdami gilius rėžius.
– Tylėk! – užkriokė Malakajus, išsitraukdamas savo sidabrinį peilį. – Tai anomalija. Pranašystė mus išniekino.
Jis pasiruošė perpjauti jos pilvą, kad išluptų tai, kas ten augo, tačiau tą pačią sekundę iš Viktorijos įsčių nusirito nematoma, tyra energijos banga. Šviesa akimirksniu apakino Malakajų, o peilis išskriejo iš jo rankų, sulaužydamas jo paties pirštus. Viktorijos pilvas atsivėrė pats – su šlapiu, baisiu mėsos plyšimo garsu. Tačiau iš ten pasipylė ne pūviai, o tyras, karštas, gyvas kraujas.
Ant stalo gulėjo mažas, nepriekaištingos išvaizdos berniukas. Jis neverkė, jo akys buvo visiškai juodos, bet jo širdis plakė tokiu ritmu, kuris vertė Malakajaus nemirtingą kūną trauktis iš skausmo. Pirmą kartą istorijoje vampyrė pagimdė gyvą vaiką.
Tuo pat metu giliai Sibiro taigoje, vilkolakių kraujo taryboje, vyriausiasis Alfa Gregoras žiūrėjo į savo stipriausią patelę Aną. Ji buvo transformavusis į vilko pavidalą, bet jos transformacija užsikirto. Jos kaulai lūžo ir jungėsi iš naujo, oda plyšo, o iš jos pilvo pasigirdo vaikiškas klyksmas. Vilkolakiai turėjo pakuotės palikuonis, bet jie visada gimdavo kaip maži žvėrys, pasirengę žudyti. Šįkart Ana pagimdė visiškai žmogišką, trapią mergaitę, kurios oda švietė neono baltumu, o iš jos sklido toks tyras kvapas, kad aplinkui buvę vilkai pradėjo vemti iš šoko.
– Tai jie... – sušnypštė pakuotės šamanas, krisdamas ant kelių priešais degančią statinę. – Pranašystė išsigimė. Du vaikai gimė abiejose pusėse. Prakeiksmo pabaiga prasidėjo

II SKYRIUS: Išdavystės kaina
Vadų įniršis buvo nesustabdomas. Malakajus ir Gregoras suprato, kad jei šie vaikai užaugs ir susitiks, jų abiejų rasių galybė išnyks. Jie taps paprastais, silpnais žmonėmis, kurie miršta nuo senatvės ir ligų. Nemirtingumas buvo per daug brangus, kad jį atiduotų vardan kažkokios pranašystės taikos.
Tačiau abiejose pusėse atsirado išdavikų. Du jauni klanų nariai – vampyras Dylanas ir vilkolakė Kora – suprato, kad šie vaikai yra vienintelis būdas užbaigti tūkstantmetį košmarą. Tą pačią naktį, rizikuodami savo gyvybėmis, jie pavogė naujagimius iš šventovių.
Dylanas, naudodamas savo antgamtinį greitį, prasiveržė pro Sanguis Konsiliumo apsaugą, palikdamas po savęs nukirstas savo brolių galvas. Kora, pusiau transformavusis į žvėrį, perplėšė tris pakuotės sargus Sibire ir su maža mergaite ant rankų dingo taigos sniegynuose.
Jie žinojo, kad saugiausia vieta šiems vaikams yra ne požemiai, o pati didžiausia „Aklųjų“ masė – paprasti žmonės, kurie nieko nežinojo apie pabaisas. Vaikai turėjo būti išmėtyti skirtinguose pasaulio kampeliuose, įvaikinti paprastų, niekuo neišsiskiriančių šeimų, kad jų kvapas pasiklystų tarp milijardų mirtingųjų mėsos išteklių.
Berniukas, pavadintas Eliju, buvo paliktas ant slenksčio ramioje priemiesčio šeimoje Čikagoje. Mergaitė, vardu Maja, atsidūrė pas ūkininkus atokiame Airijos kaime. Dylanas ir Kora, prieš dingdami tamsiuose šešėliuose, paliko vaikams tik mažas odines žymes ant riešų – pranašystės kodą, kuris turėjo pabusti, kai jie sulauks pilnametystės.
Už nugaros jau girdėjosi abiejų rasių jungtinių pajėgų alsavimas. Medžioklė prasidėjo, ir ji turėjo tęstis dešimtmečius.

III SKYRIUS: Medžiotojų pėdsakai
Praėjo aštuoniolika metų. Pasaulis viršuje nepasikeitė, tačiau po žeme paranoja pasiekė viršūnę. Malakajus ir Gregoras sudarė naują, dar baisesnį susivienijimą – „Pelenų ordinas“. Tai buvo jungtinis būrys, kuriame vampyrų žudikai ir vilkolakių medžiotojai dirbo kartu, valdydami moderniausias „Aklųjų“ technologijas, palydovus ir veidų atpažinimo sistemas, kad surastų bet kokį anomalijos pėdsaką.
Elijus užaugo kaip paprastas jaunuolis Čikagoje. Jis mėgo muziką, dirbo bibliotekoje ir stengėsi nekreipti dėmesio į tai, kad naktimis jis matė tamsiausiame koridoriaus gale stovinčius vyrus juodais kostiumais. Jo oda buvo neįtikėtinai šalta, o širdis plakė taip lėtai, kad gydytojai tai laikė medicininiu stebuklu. Tačiau sulaukus aštuoniolikos, odinė žymė ant jo riešo pradėjo degti, virsdama giliu, kraujuojančiu randu.
Maja Airijoje augo apsupta laukinės gamtos. Ji buvo neįtikėtinai stipri, jos bėgimo greitis miške lenkė bet kokį gyvūną, o pilnaties naktimis jos akys sublizgėdavo laukine, geltona ugnimi. Ji nežinojo, kodėl vietiniai šunys bėgo nuo jos klykdami iš baimės. Ir štai, tą pačią naktį, kai Elijaus riešas Čikagoje pasipylė krauju, Majos riešas Airijoje atsivėrė su tokiu pat skausmu.
Anomalija pabudo. Jų kvapai, iki šiol paslėpti tarp žmonių, sprogo abiejų rasių juslėse lyg švyturiai naktinėje audroje.
– Jie aktyvavosi, – Londone ištarė Malakajus, žiūrėdamas į marmurinį baseiną, kuris vėl nusidažė juodomis hibridinėmis dėmėmis. – Vienas Čikagoje, kita Airijoje. Siųskite visus. Sunaikinkite miestus, jei reikės, bet vaikai turi būti sukapoti.

IV SKYRIUS: Čikagos skerdynės
Čikagos bibliotekoje tvyrojo rami popietės šviesa, kai lauko stikliniai langai subyrėjo į tūkstančius šukių. Į vidų įgriuvo trys milžiniški, gauruoti vilkai, o pro duris ramiais žingsniais įžengė keturi Malakajaus žudikai su mėsos kabliais rankose. Žmonės, buvę bibliotekoje, nespėjo net suspigti – vilkai tiesiog eina per sales, perplėšdami žmones pusiau, ieškodami to vienintelio kvapo.
Elijus stovėjo tarp knygų lentynų, jo kūnas virpėjo iš maksimalaus šoko. Jis matė, kaip jo kolegės slaugės ir lankytojai virto nukirstomis galvomis ir žarnų krūvomis ant grindų.
– Štai jis! – užkriokė vienas iš vampyrų žudikų, pamatęs Elijų.
Užpuolikas šovė į priekį su antgamtiniu greičiu, nukreipdamas sidabrinius ašmenis Elijui į krūtinę. Tačiau Elijus, pats to nesuprasdamas, ištiesė ranką. Jo pranašystės kodas ant riešo sušvito balta ugnimi, ir iš jo delno išsiveržė tokia galinga telekinetinė banga, kad vampyras buvo tiesiog ištėkštas pro sieną, jo kūnas virto pelenais dar nespėjus nukristi ant asfalto.
Tačiau vilkai jau buvo čia. Milžiniška letena smogė Elijui per šoną, palikdama gilias, kraujuojančias žymes. Elijus suklupo ant kraujuotų grindų, virpėdamas iš skausmo, kai iš šešėlių netikėtai išniro Dylanas – senasis jo gelbėtojas, nusėtas randais ir nukirstomis galvomis.
– Kelkis, vaike! – sušuko Dylanas, savo rankomis sugriebdamas vilko snukį ir perplėšdamas jo žandikaulius pusiau, sukeldamas juodo kraujo tvaną. – Tavo sesuo Airijoje bėga. Jūs privalote susitikti, kitaip šis miestas taps tavo kapu!

V SKYRIUS: Airijos pelenai
Airijos kaimas degė. Gregoro vilkai ir Konsiliumo lojalistai uždegė ūkininkų sodybas, eina per namus ir sistemingai žudydami kiekvieną gyvą būtybę. Maja bėgo per tankų Airijos mišką, jos plaučiai degė, o už nugaros girdėjosi sunkus keturių kojų bėgimas ir automatinių ginklų šūviai.
Ji buvo sužeista. Sidabrinė kulka perplėšė jos petį, o nuodai jau graužė jos gyvą kraują. Ji suklupo prie seno akmeninio kryžiaus miško viduryje.
Priešais ją iš tamsos išniro pati Kora – vilkolakė, kuri prieš aštuoniolika metų ją išgelbėjo. Kora buvo pusiau transformavusis, jos kūnas kraujavo nuo dešimčių žaizdų, o rankose ji gniaužė numirusio vampyro kardą.
– Maja, tu turi skristi už vandenyno, – sunkiai alsavo Kora, jos žandikaulis virpėjo. – Berniukas Čikagoje išgyveno. Pelenų ordinas seka jūsų abu. Jie nori suvesti jus vienoje vietoje, kad užbaigtų viską vienu smūgiu.
Tą pačią sekundę iš medžių viršūnių nusileido du Malakajaus elitiniai žudikai. Jų mėsos kabliai smigo Korai tiesiai į nugarą, ištraukdami jos stuburo slankstelius su šiurpiu traškesiu. Kora paleido paskutinį vilkišką klyksmą ir susmuko ant samanų, o jos kraujas užliejo Majos batus.
Maja, apimta grynos beprotybės ir nevilties, griebė Koros paliktą kardą. Jos žvėriškas pradas sprogo – ji vienu šuoliu nukirto pirmojo vampyro galvą, o antrajam suleido savo naujas iltis tiesiai į veidą, išplėšdama akis. Tačiau ji žinojo, kad tai tik pradžia. Pasaulis virto skerdykla, ir vienintelis kelias išgyventi buvo pasiekti berniuką iš pranašystės.

VI SKYRIUS: Lemtingas susitikimas pragare
Vieta, kurioje jie galiausiai susitiko, buvo tas pats apleistas pramoninis sandėlis prie upės Naujajame Džersyje – vieta, kur prieš kelerius metus buvo sudeginti keturi įsimylėjeliai. Istorija mėgo kartotis, tik šįkart spąstai buvo dar didesni.
Elijus ir Maja įbėgo į sandėlį iš skirtingų pusių. Jie buvo kruvini, sumaitoti, jų drabužiai kabojo skiautėmis, o kūnai virpėjo nuo patirtų transformacijos skausmų. Kai jų akys susitiko, odinės žymės ant abiejų riešų sušvito tokia stipria, tyra balta ugnimi, kad visas sandėlis nušvito nelyginant dienos šviesoje. Prakeiksmo kodai susijungė. Jie pajuto vienas kito skausmą, tūkstantmetį karą ir tą vienintelę užduotį – išlaisvinti pasaulį.
Tačiau durys užsidarė su metaliniu trenksmu.
Iš tamsos išniro Lordas Malakajus ir vyriausiasis Alfa Gregoras, o už jų nugarų stovėjo šimtai vampyrų žudikų ir vilkolakių medžiotojų. Tai buvo visa jų armija. Abu vadai atrodė kaip gyvi kūno siaubo teatrai – jų oda skeldėjo, iš burnų varvėjo juodi krešuliai, nes dviejų pranašystės vaikų buvimas šalia jau pradėjo naikinti jų antgamtinį pradą.
– Jūs užaugote, – gergždančiu, mirštančio žmogaus balsu ištarė Malakajus, pakeldamas savo sidabrinį peilį. – Bet jūs netapsite mūsų pabaiga. Mes geriau sudeginsime šį žemyną, nei būsime paprasti žmonės.
– Užmušti juos! – užkriokė Gregoras, jo kūnas pradėjo nekontroliuojamai trauktis, lūžtant kaulams dėl artėjančios anomalijos. – Supjaustyti į gabalus!
Šimtai pabaisų puolė į priekį, sukeldami mirtiną nagų, ilčių ir sidabrinių ašmenų tvaną. Elijus ir Maja susikabino rankomis sandėlio centre. Jų sumaišytas gyvas ir žvėriškas kraujas iš žaizdų pradėjo tekėti ant senų grindų. Balta šviesa iš jų riešų pasiekė piką, priversdama visą pastatą vibruoti iš grynos energijos.
Tačiau Malakajaus peilis jau skriejo. Sidabras smigo Elijui tiesiai į krūtinę, o Gregoro milžiniška letena perplėšė Majos pilvą, išversdama jos organus ant cemento. Trapūs dviejų aštuoniolikmečių klyksmai susijungė į vieną paskutinį, kurtinantį dvasinį riksmą, kuris perplėšė sandėlio stogą.
Anomalija, nespėjusi pilnai užaugti ir išsivystyti, užgeso su paskutiniu jų širdžių dūžiu. Ketvirtoji pranašystės dalis buvo sunaikinta taip pat brutaliai kaip ir visos kitos.

EPILOGAS: Amžinoji tamsa
Sandėlis virto milžinišku pelenų ir ugnies kapu. Vadų įsakymu pastatas buvo aplietas rūgštimi, o abiejų vaikų kūno likučiai sudeginti iki paskutinio atomo, kad neliktų nei vieno hibridinio ar tyro kraujo pėdsako.
Kai ugnis užgeso, anomalijos banga išnyko visam laikui. Sanguis Konsiliumas ir vilkolakių gaujos pajuto, kaip jų galybė, nemirtingumas, iltys ir nagai sugrįžta su trigubu įniršiu. Skausmą pakeitė grynas, nenumaldomas kraujo alkis. Jie išsaugojo savo dieviškumą. Jie išliko viršūnėje.
Pasaulis viršuje ir toliau gyveno savo ramų, aklą gyvenimą. Žmonės skubėjo į darbus, mokėjo mokesčius, o naktimis virš jų miestų ir toliau liejosi laisvas kraujas. Žmonija liko saugioje, amžinoje tamsoje – kaip maisto ištekliai ir pėstininkai šešėlių valdovų šachmatų lentoje. Paskutinė, didžiausia pranašystė buvo sudeginta, ir pabaisos laimėjo šį karą visam laikui, užrakindamos planetą kruviname status quo be jokios vilties sulaukti pabaigos. ]]> Tue, 18 Aug 2026 10:35:19 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262828.html http://rasyk.lt/kuriniai/262828.html Bunkerio gaisras Brukline užgeso, palikdamas tik išdegintą betoną ir cheminių medžiagų tvaiką. Pasaulis, kurį valdė Sanguis Konsiliumas ir vilkolakių Alfa patinai, sugrįžo į įprastą, kruviną ritmą. „Aklieji“ ir toliau buvo pramoniniu būdu melžiami slaptose klinikose, o naktimis priemiesčių gamyklose aido kaulų lūžiai. Lordas Malakajus ir vyriausiasis Alfa Gregoras tikėjo, kad nužudę hibridinį vaisių Elenos įsčiose jie visam laikui sudegino pranašystę.
Tačiau tiesa, paslėpta giliausiuose istorijos sluoksniuose, buvo daug sudėtingesnė. Senovinis prakeiksmas, kadaise pavertęs žmones nakties plėšrūnais, nenorėjo tęstis amžinai. Nukirtus hibridinę šaką, pranašystė sugrįžo prie savo šaknų – prie pačių žmonių, kurie tūkstantį metų buvo tik maistas ir pėstininkai. Abi pusės, karštligiškai naršydamos seniausius pasaulio archyvus, kad užtikrintų savo nemirtingumą, atskirai viena nuo kitos iškasė tai, kas privertė jų šaltą kraują sustingti iš siaubo.

I SKYRIUS: Šventvagystės rankraštis
Vatikano slaptųjų archyvų gilumoje, kur nepasiekė net popiežiaus akis, Lordas Malakajus asmeniškai vertė odinius puslapius, parašytus dar prieš krikščionybės atsiradimą. Jo randuoti pirštai drebėjo, kai jis skaitė tekstą, išraižytą ant džiovintos žmogaus odos. Tai buvo pirmoji, tikroji pranašystės dalis, kurią Konsiliumas šimtmečius laikė mitu.
Raštas skelbė:
„Ateis naktis, kai amžinasis šaltis ieškos gyvybės šilumos. Gryno kraujo vampyrė pamatys paprastą vyrą iš „Aklųjų“ giminės ir jos iltys atsisakys žudyti. Ji pamils jį ne dėl kraujo alkio, o dėl sielos troškimo. Ši meilė bus pirmasis raktas į vartų atvėrimą. “
Malakajus trenkė kumščiu į senovinį stalą, paversdamas jį medžio dulkėmis. Šalia jo stovėjusi Viktorija krūptelėjo.
– Tai reiškia, kad Elena ir Kajus buvo tik šalutinis kelias, – sušnypštė Malakajus. – Prakeiksmas mus apgaudinėja. Tikrasis ginklas prieš mus yra ne pabaisų hibridas, o žmogus.

II SKYRIUS: Šuns žymė
Tuo pat metu giliai Sibiro taigoje, po sena medine cerkve, Gregoras ir jo šamanas žiūrėjo į uoloje iškaltus piktogramų ženklus. Šamanas, tepdamas savo veidą karštu lokio krauju, lėtai vertė runas, kurias paliko patys pirmieji vilkų protėviai.
– Gregorai... – sušnabždėjo senis, jo akys apsiblausė nuo opijaus dūmų. – Pranašystė gyva. Mes ieškojome hibridų, bet mūsų pačių kraujas pasmerktas išdavystei. Čia parašyta: „Galingiausias gaujos vilkas pamils moterį iš nežinančiųjų bandos. Jis nenuplėš jos mėsos, o saugos ją savo gyvybe. Tai bus antrasis raktas. “
Gregoras suurzgė, jo nagai išlindo iš pirštų ir perrėžė uolą.
– Meilė žmogui? Tai išsigimimas! Šunys nemyli savo maisto! Ką dar sako runos?
Šamanas pakėlė drebančią ranką, nukreipdamas ją į žemiausią uolos dalį, kur abi pranašystės linijos susijungė į vieną kruviną apskritimą.
– Svarbiausia yra pabaiga... Vyras, kurį pamilo vampyrė, ir moteris, kurią pamilo vilkolakis, lemties bus suvesti kartu. Jie paliks savo antgamtinius kankintojus ir iš jų pačių sąjungos gims vaikas. Švarus žmogus, turintis abiejų rasių imuninį kodą. Jo gimimas akimirksniu ištrins tiek vampyrizmo virusą, tiek vilko prakeiksmą visoje žemėje. Mes visi tapsime paprasta mėsa.

III SKYRIUS: Kruvinas paktai
Istorijoje dar nebuvo tokio momento. Dviejų kariaujančių pasaulių valdovai – Lordas Malakajus ir vyriausiasis Alfa Gregoras – susitiko neutralioje zonoje, apleistoje pramoninėje saloje netoli Islandijos. Aplinkui daužėsi šaltos vandenyno bangos, o pastato viduje tvyrojo mirtina įtampa. Dešimt elitinių vampyrų žudikų ir dešimt galingiausių vilkų medžiotojų stovėjo pasirengę vienas kitą sudraskyti, tačiau vadų akys buvo nukreiptos į stalą.
– Mes nekantriai laukėme progos išgerti jūsų kraują, Malakajau, – sunkiai alsavo Gregoras, jo žandikaulis virpėjo. – Bet aš netapsiu silpnu, sergančiu žmogumi, kuris miršta nuo senatvės.
– Mes taip pat neturime noro dalintis šiuo pasauliu su jumis kaip lygūs su lygiais, šunidžių valdove, – šaltai atsakė Malakajus. – Tačiau ši pranašystė reikalauja absoliutaus abiejų pusių susivienijimo. Mes privalome surasti tuos keturis asmenis, kol jie nesusitiko.
Abi pusės išskleidė savo žvalgybos duomenis. Paranoja ir sekimas jau davė vaisių.
Vampyrai rado jauną savo klano merginą vardu Lilith, kuri naktimis slapta stebėjo paprastą mechaniką Tomą, atsisakydama jį nužudyti. Vilkolakiai užfiksavo savo jauną kovotoją gaujoje, vardu Lukas, kuris miške išgelbėjo išsigandusią merginą Fioną ir paslėpė ją nuo gaujos skerdynių.
– Jie dar nežino vienas apie kitą, – pasakė Malakajus, ištraukdamas savo sidabrinį ritualinį peilį. – Tomas ir Fiona turi būti likviduoti. Lilith ir Lukas – viešai išmėsinėti prieš savo klanus, kaip pamoka visiems.
Gregoras ištiesė savo milžinišką, gauruotą leteną. Malakajus uždėjo savo šaltą ranką virš jos. Peilio ašmenimis jie abu perrėžė sau delnus, leisdami juodam vampyro ir raudonam vilko kraujui sumišti ant Islandijos akmens. Paskutinis kraujo sandoras buvo sudarytas. Sąjunga prieš išsigelbėjimą prasidėjo.
Tomas dirbo naktinėje automobilių dirbtuvėje Naujajame Džersyje, visiškai neįtardamas, kad tamsa už lango slepia tūkstantmetį karą. Šalia jo, ant seno motociklo kėbulo, sėdėjo Lilith – jos oda švietė neono šviesoje, o akys sekė kiekvieną vyro judesį. Ji žinojo, kas ji tokia, bet jos prigimtis prieš Tomą buvo bejėgė. Ji norėjo jį apsaugoti.
Tą pačią akimirką į dirbtuvę pro stogą ir duris įsiveržė košmaras. Tai nebuvo atskiros puses. Tai buvo jungtinis būrys – du vampyrų žudikai su mėsos kabliais ir du vilkolakiai, kurių nasrai varvėjo seilėmis.
– Lilith, bėk! – suriko Tomas, nieko nesuprasdamas, kai pamatė pro langą įskriejančias būtybes.
Lilith pašoko į priekį, jos hibridinis įniršis sprogo. Ji savo nagais perplėšė pirmojo vilkolakio akis, tačiau antrasis žudikas kostiumu savo sidabriniais ašmenimis pervėrė jai šoną. Kraujas pasipylė ant dirbtuvės grindų.
Tuo pat metu už kelių kilometrų, miško proskynoje, Lukas savo kūnu dengė Fioną. Juos apsupo asmeniniai Gregoro vilkai. Lukas kovojo kaip įsiutęs žvėris, perkąsdamas savo paties gentainių gerkles, kad tik Fiona liktų gyva. Tačiau vampyrų lojalistai, šaudydami sidabrinėmis kulkomis iš automatų, greitai jį paralyžiavo. Lukas nukrito ant kelių, jo kūnas virpėjo nuo žaizdų, o Fiona klykė, spaudžiama prie žemės žudikų batais.
Malakajus ir Gregoras apskaičiavo viską. Abu būriai suvarė Tomą ir Fioną į tą pačią vietą – apleistą pramoninį sandėlį prie upės. Pranašystė pati suvedė juos kartu, bet šįkart tai buvo ne likimo dovana, o paruošti mirties spąstai.

IV SKYRIUS: Kryžminė ugnis
Tomas dirbo naktinėje automobilių dirbtuvėje Naujajame Džersyje, visiškai neįtardamas, kad tamsa už lango slepia tūkstantmetį karą. Šalia jo, ant seno motociklo kėbulo, sėdėjo Lilith – jos oda švietė neono šviesoje, o akys sekė kiekvieną vyro judesį. Ji žinojo, kas ji tokia, bet jos prigimtis prieš Tomą buvo bejėgė. Ji norėjo jį apsaugoti.
Tą pačią akimirką į dirbtuvę pro stogą ir duris įsiveržė košmaras. Tai nebuvo atskiros puses. Tai buvo jungtinis būrys – du vampyrų žudikai su mėsos kabliais ir du vilkolakiai, kurių nasrai varvėjo seilėmis.
– Lilith, bėk! – suriko Tomas, nieko nesuprasdamas, kai pamatė pro langą įskriejančias būtybes.
Lilith pašoko į priekį, jos hibridinis įniršis sprogo. Ji savo nagais perplėšė pirmojo vilkolakio akis, tačiau antrasis žudikas kostiumu savo sidabriniais ašmenimis pervėrė jai šoną. Kraujas pasipylė ant dirbtuvės grindų.
Tuo pat metu už kelių kilometrų, miško proskynoje, Lukas savo kūnu dengė Fioną. Juos apsupo asmeniniai Gregoro vilkai. Lukas kovojo kaip įsiutęs žvėris, perkąsdamas savo paties gentainių gerkles, kad tik Fiona liktų gyva. Tačiau vampyrų lojalistai, šaudydami sidabrinėmis kulkomis iš automatų, greitai jį paralyžiavo. Lukas nukrito ant kelių, jo kūnas virpėjo nuo žaizdų, o Fiona klykė, spaudžiama prie žemės žudikų batais.
Malakajus ir Gregoras apskaičiavo viską. Abu būriai suvarė Tomą ir Fioną į tą pačią vietą – apleistą pramoninį sandėlį prie upės. Pranašystė pati suvedė juos kartu, bet šįkart tai buvo ne likimo dovana, o paruošti mirties spąstai.

V SKYRIUS: Vilties egzekucija
Sandėlio centre, pririšti prie plieninių kolonų, sėdėjo visi keturi. Tomas ir Fiona, du visiškai įprasti „Aklieji“, žiūrėjo vienas į kitą su gilia užuojauta ir baimė, nors matėsi pirmą kartą gyvenime. Jų sielos pajuto tą keistą, pranašystės nulemtą trauką. Šalia jų, kraujuojantys ir sumaitoti, kabojo Lilith ir Lukas – du išdavikai, kurie išdrįso pamilti savo grobį.
Iš tamsos išniro Malakajus ir Gregoras. Jų veidai buvo pilni triumfo.
– Pažiūrėkite į juos, – sušnypštė Malakajus, glostydamas sidabrinio peilio ašmenis. – Du žmonės, kurie turėjo sukurti naują pasaulį. Jūs net nespėsite susiliesti.
Lukas, surištas grandinėmis, bandė urzgti, spjaudydamasis krauju:
– Jūs... jūs negalite sustabdyti to, kas ateina... Prakeiksmas baigsis!
– Prakeiksmas yra mūsų jėga, – suriko Gregoras ir viena letena tiesiog griebė Lukui už galvos, vienu judesiu sutraiškydamas jo kaukolę. Smegenys ir kaulų skeveldros aptaškė Fioną, kuri prarado balsą iš gryno šoko.
Tą pačią sekundę Malakajus rėžė peiliu Lilith per krūtinę, išplėšdamas jos šaltą širdį ir numesdamas ją prie Tomo batų. Du antgamtiniai įsimylėjeliai buvo negyvi.
Beliko paskutinis žingsnis. Tomas ir Fiona žiūrėjo vienas į kitą pro ašaras, suprasdami, kad jų abiejų mirtis užrakins šį pasaulį amžinoje tamsybėje.
– Atsisveikinkite su savo negimusia viltimi, – pasakė Malakajus ir nukreipė peilio ašmenis Tomui į gerklę, o Gregoras savo iltimis pasiruošė perplėšti Fionos kūną pusiau.
Sidabras smigo giliai, o žvėries dantys užsidarė su šiurpiu mėsos traškesiu. Sandėlio grindys patvinto paskutiniu, tyru žmonių krauju, kuris taip ir nespėjo sukurti naujos gyvybės.

EPILOGAS: Amžinasis status quo
Ugnis ir vėl pasiglemžė viską. Vadų įsakymu sandėlis buvo sudegintas kartu su visais keturiais kūnais, o pelenai paskandinti upės gelmėse. Neliko jokių pėdsakų, jokių įrodymų, jokių rankraščių – viskas buvo sunaikinta iki paskutinio atomo.
Sanguis Konsiliumas ir vilkolakių gaujos sugrįžo į savo pozicijas. Karas tarp dviejų rasių atgijo su nauja, dar baisesne jėga, nes abiem pusėms nebereikėjo bijoti jokių senovinių pranašysčių. Visi pranašų žodžiai buvo ištrinti iš istorijos puslapių.
Pasaulis viršuje ir toliau skubėjo į darbus. „Aklieji“ gimė, gyveno ir mirė, visiškai nežinodami, kad jų valdovai naktimis geria jų kraują ir drasko jų kūnus. Žmonija liko saugioje, amžinoje tamsoje, o abiejų rasių vadai triumfavo – jie pasirinko kruviną, amžiną karą, nes tai buvo vienintelis būdas išlikti dievais virš mirtingųjų bandos. Paskutinė viltis buvo sudeginta, ir šešėliai laimėjo visam laikui. ]]> Mon, 17 Aug 2026 10:52:41 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262818.html http://rasyk.lt/kuriniai/262818.html - Kad ir kaip tave gerbčiau, ponia Žaižara, tačiau Ordinas nėra valstybė, todėl…
- Akeili, mes esame supirkę žemes iš aplinkinių valdovų, tad šimto varstų spinduliu aplink Pilį yra mūsų teritorija. Ir dalis Sapnų pelkių priklauso mums. Bendra nuosavybė su Karalyste. Sutartį turime. Labai seniai pasirašytą. Visi su tuo sutiko. Visi valdovai tos sutarties laikėsi. Niekada Ordinas neturėjo jokių konfliktų su Karalyste. Ordinui nerūpi, kokie sąmokslai ir kovos vyksta Karalystėje. Bet mūsų teritorijoje karo veiksmai neprasideda Ordino neįspėjus.
- Ponia Žaižara, bet gi aš čia karo nekeliu! Mes tiesiog žygiuojam pro šalį…
- Ar mane laikai visiška neišmanėle, Akeili? Sapnų pelkės įeina į mano teritoriją. Tu, žinoma, keliauji į demonų karalystę su savo seserimi kovoti. Bet kovos tikrai persimes ir į pelkes. Ir šiaip pelkės dėl tų Vartų kelia daug rūpesčių. O jei dar pradėsit karą, kurio metu visokiais burtais mėtysitės, tai aš turėsiu pašonėj burbuliuojančią glitę, kurios apsaugai turėsiu skirti papildomas pajėgas. O darbų turiu pakankamai ir be to.
- Tikrai nemanau, kad esi neišmanėlė. Bet gi pasibaigus karui aš pažadu Sapnų pelkes sutvarkyti. Jei reikės, ir savo apsaugą skirsiu, kad tau rūpesčių būtų kuo mažiau.
- Jeigu tu laimėsi, prince Akeili, tai aš turėsiu dar vieną didelę problemą. Esu pakankamai gerai informuota ir žinau, kad Karalystėje įvyko kai kurie pakeitimai. Taip pat žinau, jog tavo nuomonė tais klausimais yra visiškai priešinga. Tu imsies naujų pertvarkymų. Prasidės bėgimas iš Karalystės. O bėgliai bus tikrai ne patys maloniausi. Žmonės eis prašyti pagalbos. Ne visi galės susimokėti. Aš turėsiu nuostolių, nes negalėsiu net kumečių palikti be pagalbos.
- Nuostolius aš galiu kompensuoti…
- Žinau, bet mano ir Ordino darbo joks auksas ir sidabras neatpirks. Nes laikas bus bjaurus ir darbas bus bjaurus. O dar pridėkime ir tai, kad čia trainiosis daugybė burtininkų, į kuriuos žmonės irgi kreipsis. Dar garantuotai kas nors netoliese pastatys šventyklą. O žyniai – tobula bėda.
- Skundiesi. Nori daugiau iš manęs išpešti…
- Ne. Noriu tavęs nepraleisti, kad karas neprasidėtų.
- Karas vis tiek bus. Jei nesusitarsim, tai tame kare sudalyvaus ir Ordinas, nes aš nesitrauksiu. Tiesiog įsakysiu pulti. O iš pelkės irgi ateis mano kariai. Daug nuostolių turėsi.
- Esi tikras, kad iš pelkės ateis būtent tie, kurių tikiesi?
- O kas dar gali? – sukluso Akeilis.
- Nežinau. Gal dar kas nors ten yra. Pelkės plačios. Nežinau kas už jūsų Vartų. Ir nežinau, ar kur nors šone nėra dar ko nors. Kokios nors trečiosios šalies…
- Kokios dar trečiosios šalies?
- Aš iš kur galiu žinoti?! – staiga pakėlė balsą Žaižara. – Šliaužioja aplinkui kas netingi! Nori su sesute kariauti, tai kariauk savo Karalystėj. Tiek metų keliat sumaištį Žemėj!..


Suairo jautėsi bjauriai. Tai nebuvo pirmas sužeidimas jo gyvenime. Karys juk. Bet buvo jaunas. O dabar metai nebe tie. Ir burtininkas nieko stebuklingo padaryt jau nebegalėjo. Žinoma, sulipdė. Ir tikrai tvarkingai. Bet amžius. Ir sužeidimas toks geras. Padūrė kaip reikiant. Jautėsi taip bjauriai, kad net buvo pasiryžęs grįžti namo. Bet protas prablaivėjo. Suprato, kad jo vaikai pavojuje. Apie Soirą stengėsi negalvoti. Taip, kažkada mylėjo tą moterį, kuri pasivadino Soira. Labai mylėjo. Bet galiausiai paaiškėjo, kad tai net ne moteris. Ir nebuvo tikras net, ar nors kiek buvo jai brangus. Apie meilę jau nė nesvajojo. Taigi…
Vyras lėtai atsisėdo. Skaudėjo dešinį šoną ir šiek tiek svaigo galva. Ne jam, ne jo amžiuje po tokio sužeidimo miegoti ant žemės, keltis dar neprašvitus…
Atsistojo pamažu, susvyravo, bet išsilaikė ant kojų.
- Blogai jautiesi… tėve?
Priešais stovėjo lieknas jaunuolis žydrais plaukais ir atidžiai jį stebėjo.
- Tikrai prastai…
- Girdėjau, sužeidė dėdė Akeilis.
- Na, ne jis konkrečiai, bet…
- Ar tiesa, kad mano seserį ir lordą Temorą paėmė į nelaisvę?
- Taip.
Abu tylėjo. Suairo nežinojo, kas tas lordas Temoras, bet spėjo, kad tai demoniškas Tšiaguno vardas.
- Ar tiesa, kad… motinai… valdovei Akeilei nesiseka?
- Taip. Rodos, maištininkai užėmė rūmus, - jaunuolis nervingai sugniaužė kumščius. – Bet jie nieko mamai nedarys kol… dėdė neateis.
- O kai ateis?
- Nežinau. Mama ir lordas Temoras slapukavo. Nenorėjo manęs jaudinti.
- Na, nenoriu būti blogu pranašu, bet nieko gero tikėtis neverta.
Vėl abu nutilo.
- Aš, - vėl prabilo jaunuolis, - labai noriu daugiau pasikalbėti. Bet atėjau tavęs kviesti į pasitarimą.
Ir abu lėtai patraukė į vado palapinę, kur jau buvo visi susirinkę.
- Aaa… Princas ir mūsų šlovingasis karys. Sėskit.
Ir dėstė toliau:
- Tai dabar manau, kad plane kažkas turėtų keistis.
- O koks buvo planas? – pasidomėjo Suairo.
- Planavom veržtis į Karalystę ir gelbėti Valdovę.
- Nesąmonė! – prunkštelėjo karys. – Ir leisitės uždaromi toj Karalystėj?
Visi sužiuro į Suairo.
- Turim eit iš šitos pelkės ir pult dabar.
- O Valdovė? – paklausė kažkas iš karininkų.
- O ką Valdovė? Sėdi ten ir tegul sėdi. Tie maištininkai nieko jai nedarys kol vyksta kova.
- Manai? – kreipėsi į jį Odoiras. – Sakai, ant tvirtos žemės laimėtume?
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais. – Bet bent jau į spąstus nepakliūtume.
- Bet mama… Valdovė nieko nežinos. Jaudinsis…
- Taip. Pranešti kaip nors reikėtų, - sutiko Suairo. – Kad ant kokios gudrybės neužkibtų. Ji gudri, bet…
- Tikrai, - linktelėjo Odoiras. – Vaikai…
- Aš grįšiu, - ryžtingai pareiškė Eledis.
- Prince Eledi, - atsargiai pradėjo Odoiras ir sumišęs pažvelgė į Suairo. Jis negalėjo sulaikyti princo, bet…
- Nė velnio! – piktai riktelėjo Suairo. – Proto reik turėt! Eledi Akeilio rankose. Tai dar ir tu nori?
Princas sutriko. Motina ant jo niekada nešaukė. Ji net nebuvo rimtai supykusi.
- Ką? Nepatinka? Tu čia visiems gal ir viršininkas. O man – tik sūnus. Žinok, ir į kailį galiu įkrėsti.
Eledis stovėjo lyg stabo ištiktas ir žiūrėjo į tėvą. Tuo tarpu Odoiras pradėjo griausmingai juoktis. Net ašaros ištryško.
- Oi… atpažįstu senąjį kareivą… Cho-cho-cho!
- Bet… - Eledis lyg ir norėjo dar ką sakyti.
- Nė nepradėk! – piktai nutraukė Suairo.
- Atsiprašau… - pasigirdo tylus balsas.
- Kas čia dabar? – ėmė dairytis Odoiras.
- Aš, - nedrąsiai į priekį žengė princo auklė. – Galėčiau aš grįžti… Manęs garantuotai niekas nepasigedo. Kam aš rūpiu? Nepavojinga aš…
- Va, jau protingesnė mintis. O kaip pasiteisinsi? Kur buvai? Ką veikei? Ko grįžai? – apibėrė klausimais Odoiras.
- Sena aš. Sakysiu, kad nebesugebu žmogaus pavidalo išlaikyti. Pasimečiau su princu. Ir nusprendžiau grįžti.
- O kai paklaus, kur princas Eledis?
- Pasakysiu, kad prisijungė prie kariuomenės. O ji patraukė į Akeilio pilį.
- Gal ir tiks… - susimąstęs pasakė Suairo. – Geriau, rodos, nieko nesugalvosim.


Valdovė Akeilė kiūtojo savo kambariuose ir siuste siuto. Ne todėl, kad kažkas kažką blogo padarė. O todėl, kad negalėjo prieš tą blogį kovoti. Tas bejėgiškumas varė iš proto. Nebuvo ne tik kovos, bet ir to nuobodaus valdovės darbo.
Kažkas mandagiai kostelėjo.
- Užeik! – irzliai šūktelėjo ir nė neatsigręžė. Jie nebuvo verti nė Valdovės žvilgsnio.
- Mano Valdove… - tylus ramus balsas.
Akeilė staiga atsigręžė:
- Ika?
- Būk pasveikinta, mano Valdove.
Akeilei užėmė kvapą. Ji tiesiog sustingo. O auklė ramiai tyliai kalbėjo:
- Sena aš, mano Valdove. Nesugebėjau žmogiško pavidalo išlaikyti. Tai aš ir atsilikau. O princas Eledis su tėvu prisijungė prie kariuomenės ir nukeliavo tolyn. Aš ir grįžau…
Akeilė lengviau atsikvėpė. O Ika nusprendė, kad visa kita papasakos vėliau. Tikriausiai dabar jų klausosi.
- Gerai, - ramiai pasakė Akeilė. – Dar vienas malonus demonas. O tai aplinkui vieni išdavikai.
- Taip, mano Valdove… Prašau man atleisti. Man reikia pailsėti…
- Taip taip… eik…


Eledi sėdėjo ant gulto ir verkė. Ji ką tik papietavo, todėl dabar kurį laiką niekas neateis. Galima rodyti jausmus.
Tėvas žuvo. Nė palaidoti negalėjo. Motinos nė sutikus nebuvo. Ir nežinia ar sutiks. Artimiausias giminaitis – bjaurus dėdė, kuris gviešiasi tos keistos Karalystės, kurioje ji nė nebuvo ir nežino kur ji yra. Sako, dar yra brolis demonas. Vieninteliai kiek artimesni asmenys – tas mamos pavaldinys Tšiagunas ir ragana Kibirkštis.
Staiga Eledi į galvą atėjo mintis: kai išėjo maistą atnešęs karys, durų jis neužrakino. Pamiršo?
Mergina lėtai atsistojo, nusišluostė ašaras, priėjo prie durų ir atsargiai jas pastūmė. Durys atsivėrė… Ji kelias akimirkas stovėjo įsiklausydama į tylą. Niekur nė garso. Ji žengė žingsnį ir atsitrenkė į nematomą sieną.
- Nesivargink, - išgirdo ramų Tšiaguno balsą. – Panaudojo kažkokius burtus. Išeit negalėsim, bet kalbėtis dabar galim.
- Kas mums bus? – liūdnai paklausė mergina.
- Nežinau. Bent jau kol kas – nieko. Kita vertus, blogiausia, kas gali nutikti tau, tai priverstinės vedybos.
- Su dėde? – pasišlykštėjusi susiraukė Eledi.
- Nemanau. Jei laimės, Akeilis tave kaip prizą įteiks kam nors iš sąjungininkų.
- O tu?
- Na, mano padėtis sunkesnė. Aš pernelyg nuoširdžiai tarnavau tavo motinai. Ir, kol būsiu gyvas, tarnausiu…
- Kodėl?
- Ilga istorija…
- Papasakok. Laiko, rodos, turim.
- Gerai. Supranti…
- Palauk, Tšiagunai! – staiga nutraukė jį mergina. – O kur ta ragana? Kibirkštis ar kaip?
- Aaa… tu nežinai? Na taip, kareiviai kalbesni negu ta ragana, kuri mus pradžioje prižiūrėjo. Pabėgo ji. Ir niekas nežino kaip. Tai gerokai juos įbaugino. Net Akeilis sunerimo.
- Tai kaip ji pabėgo?
- Ar aš žinau? Ragana ji. Ir, mano manymu, keista ragana.
- Šito tai aš nesuprantu. Ligi šiol pažinojau vieną raganą, pas kurią visi eidavo pagalbos prašyti.
- Tai ten šiaip. Gyduolė ir tiek.
- Tiek to. Neaišku, tai neaišku. O gal ji mum padės?
- Nežinau. Ordinas – keista organizacija. Kai ji grįš į Pilį, ten Akeilį garantuotai paskelbs priešu. Tai juo ir užsiims.
- Negi raganiai gali ką nors demonui padaryti?
- Sudėtinga. Sakau, Ordinas – keista organizacija.
Tuo metu atėjo kareivis ir atnešė valgyti. Radęs kalinius besikalbančius, nieko nesakė. Matyt, šiuo klausimu nurodymų negavo. O gal kalintojai apie tai nė nepagalvojo.
Taigi, po vakarienės Tšiagunas ėmė pasakoti tą keistą istoriją, kuri prasidėjo dar Eledi močiutės valdymo laikais. Merginą domino visos smulkmenos. O laiko jie turėjo.


Žaižaros ir Akeilio derybos vyko lėtai ir nerezultatyviai. Tačiau apie pietus ėmė atrodyti, kad jie susitars.
- Žinai, prince Akeili, gal su tavimi ir galima susitarti. Bet aiškių rezultatų dar nematyti. Man reikia pagalvoti. O urzgiančiu pilvu derėtis nelabai išeina. Todėl papietaukim.
- Su malonumu, - pirmą kartą nusišypsojo Akeilis. Žaižara galiausiai jį pavadino princu. O tai reiškė, kad derybos pajudėjo.
Žaižara atsistojo ir iškišo galvą iš palapinės:
- Neškit pietus!
- Tuoj bus, - pareiškė grįždama. – Ačiū dievams, gerus pietus galiu sau leisti bet kur.
Po akimirkos vienas po kito palapinėn ėmė eiti raganiai: stalas, kėdės, indai, maistas.
- Taviškiams padengė kitoj palapinėj, pietaus su mano karininkais.
Vos susėdo ir įsipylė vyno, galvą palapinėn įkišo Tydoruna:
- Ten svečias pas tave.
- Kviesk. Kaip tik papietausim.
Tydoruna dingo, o palapinėn įžengė Suairo.
- Ooo… štai ir bėda, - saldžiai nusišypsojo Žaižara. – Trečiasis derybininkas. Derybos užtruks… Sėskis, užkąsi.
- Sveikas, Akeili. Matėmės neseniai.
- Tikrai. Palikau tave perpjautu pilvu. Nemaniau, kad ištrauksi.
- Senas karys aš. Sunku mane pribaigti.
- Gaila.
- Atsiprašau, - įsiterpė Žaižara. – Suprantu, kad jums malonu susitikti. Bet gal papietaukim?
Valgė tylėdami. Kiekvienas galvojo apie savo reikalus. Kita vertus reikalai buvo bendri. Karas dėl Karalystės sosto. Karalystės, kuri šiaip jau nerūpėjo nei žmonėms, nei Ordinui. Tačiau likimai taip susipynę, kad dabar dalyvauja visi.
Akeilis svarstė, kad reikėtų mandagiai atsisveikinti ir joti. Reikia kurti naują planą. Ordinas šios gražios raganos asmenyje apmovė jį. Tačiau jis neatsistojo ir neišėjo. Baigė valgyti nusprendęs, kad turi sužinoti ko čia atsibeldė Suairo. Jis tikrai nepereis į Akeilio pusę. Bet ir su seserimi tikrai negalėjo susitikti. Tai ko čia atsivilko?


Princo Akeilio stovykloje nuobodžiavo. Visi. Išskyrus burtininkus. Šie, kaip ir bet kurio karo metu, laikėsi atokiai. Nežiūrint spalvų ir rangų bei kai kurių asmeninių antipatijų, burtininkai laikydavosi drauge. Tai ir dabar sėdėjo prie laužo ir tylom valgė.
Pirmoji prakalbo Uinoma:
- Ar jums neatrodo, kad Akeilis negrįžta pernelyg ilgai?
Ildunas patraukė pečiais:
- Tariasi…
- Baik juokus! Pusdienį jau ten. Ordinas garantuotai jau buvo apsisprendęs kaip elgsis. Tai arba nesiruošia trauktis. Arba tas netikša Akeilis nesutinka duoti to, ko jie prašo.
- Taip, - pritarė Akeila. – Sutinku su tavim. Man pradeda nepatikti mūsų padėtis. Moka gerai, žinoma, bet badu aš ir taip nemirštu.
- Baikit jūs abi! Ar kovos išsigandot?
- Kad kovos nematyti, - nusivaipė Uinoma. – Sėdim. Laukiam. O šiaip… Su Ordinu nenoriu pyktis. Kartais jų pagalbos ir pačiai prireikia.
- Dėl to tai taip, - sutiko Ilounas. – Ordinas, nors raganiai ir menkai magiją valdo, bet kaip organizacija labai stipri. Ir pyktis su jais niekas nenori.
Uinoma gurkštelėjo vyno iš gertuvės, piktai uždarė ją ir ryžtingai pasakė:
- Jūs kaip norit, o aš keliauju iš čia.
Sėdo ant žirgo ir patraukė princo Akeilio pilies pusėn.
Prie burtininkų priėjo raganius Kojus:
- Kur išjojo burtininkė?
- Namo, turbūt… - burbtelėjo Ilounas.
Raganius kurį laiką tylom mąstė. Paskui linktelėjo, greičiau atsakydamas į savo mintis, negu burtininkams. Ir nuėjo prie kitų raganių.
- Man rodos, - vyptelėjo Akeila, - kad raganiai irgi nerimauja.
- Taip. Jie irgi ne kvailiai.
- O ką darysi tu?
- Dar pabūsiu. Namo man toli. Įdomu, su kokiom naujienom grįš mūsų princas. - Tai ir aš dar pabūsiu. Gal kas įdomaus nutiks…


Eledi buvo atidi ir smalsi klausytoja. Kabinėjosi prie kiekvieno sakinio, kiekvieno žodžio.
- Tai tėvelis nežinojo, kad mama demonė?
- Taip. Ligi paskutinės minutės slėpė. Argi Suairo tau nieko nepasakojo?
- Ne. Kankinimais neišpeši. Pasakė, kad ji demonė ir kad turiu brolį demoną. Jokių paaiškinimų.
- Abu tokie, - nusijuokė Tšiagunas. – Akeilė tavo broliui irgi nieko nepasakojo. Tai tas manęs klausinėdavo, o aš negalėjau pasakoti.
- Aha. Aš, kol Muosis buvo gyvas, irgi jo klausinėdavau. Bet tas liepdavo klausti tėvo.
- Taigi. Sunku buvo jiems…
- Sveikučiai! Šnekučiuojatės? – priešais stovėjo burtininkė Uinoma.
- Šnekučiuojamės, - vyptelėjo Tšiagunas. – O tu ką? Grįžai mus visai uždaryti?
- Ne. Joju namo.
- Ką? Karas baigėsi?
- Dar neprasidėjo. Moka man gerai. Bet ne tiek, kad sėdėčiau ir laukčiau nežinia ko.
- Įdomu. Tai Ordinas nepraleidžia?
- Nežinau. Išjojo Akeilis derėtis. Tai vis dar derasi. Gal…
- Aišku. O ko čia atjojai? Kaip sargyba?
- Miega sargyba. Dar kokį pusvalandį miegos. Aš nuimsiu savo burtą. Kito burtininko burto panaikint negaliu. Tai manykitės patys. Gal ir jis atjos. Arba kaip nors patys.
Ir nuėjo nė sudie nepasakiusi.
- Ir ką tai reiškia? – po akimirkos paklausė Eledi.
- Nežinau… - mąsliai atsakė Tšiagunas ir nuėjo atsisėsti ant gulto.
Situacija buvo keista. Kad mūšis bus, jis nė kiek neabejojo. Bet burtininkės poelgis buvo keistas. Jis girdėjo kaip kviečia Eledi, bet neatsiliepė. Galvojo. Galiausiai atsistojo ir ėmė vaikščioti po kamerą. Ir nė nepajuto kaip atsidūrė koridoriuje.
- Ei! – išgirdo šaukiant Eledi. – Kodėl tu koridoriuje, o aš negaliu išeiti?!
Tšiagunas sustojo ir apsidairė nesusivokdamas. Galiausiai pabandė įeiti pas merginą, bet atsitrenkė į nematomą sieną.
- Įdomu… - burbtelėjo. – Aš, vadinas, galiu išeiti. O tu negali. Ir pas tave įeiti aš negaliu.
- Bėk, - ramiai pasakė Eledi. – Man nieko nenutiks. Pats sakei. O tu gal galėsi ką naudingo nuveikti.
Tšiagunas kurį laiką stovėjo priešais merginą.
- Gal tikrai. Grįš pasiutęs Akeilis, manęs nepasigailės. O tu – vertingas įkaitas.
- Taip. Bėk. Mane kas nors kaip nors išvaduos. Gal…
- Motina nepaliks tavęs nelaimėje. Nemalonu, žinoma, tave palikti.
- Aš suprantu. Eik, - liūdnai atsiduso Eledi. ]]> Mon, 17 Aug 2026 10:51:29 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262817.html http://rasyk.lt/kuriniai/262817.html Miesto ligoninės gaisras, kurį „Aklųjų“ žiniasklaida nurašė tragiškam dujų nuotėkiui, iš tikrųjų buvo pirmasis žmonijos vilties laidotuvių laužas. Tą naktį Lordas Malakajus savo sidabriniu peiliu nutildė pirmąjį pranašystės vaiką, o pelenus pramoninė vėdinimo sistema išnešiojo po naktinį Manhataną. Pasaulis grįžo į įprastas vėžes – žmonės ir toliau tarnavo kaip mėsos ir finansų ištekliai, o vampyrų elitas bei vilkolakių gaujos tęsė savo amžiną, slaptą karą.
Tačiau pranašystė, užrašyta pačiame būties audinyje, nebuvo taip lengvai sunaikinama. Ji nemirė – ji mutavo, virsdama kai kuo daug bjauresniu ir pavojingesniu abiem antgamtinėms rasėms.
Po ligoninės griuvėsių pelenais ir senoviniuose abiejų klanų rankraščiuose buvo atrasta kita, iki šiol slėpta pranašystės dalis. Ji skelbė, kad nukirtus pirmąją šaką, prakeiksmas ieškos naujo indo pačių pabaisų gretose. Šviesos ir taikos era turėjo užgimti iš to, kas tūkstantį metų buvo laikoma didžiausia šventvagyste – iš fizinės sąjungos tarp vampyro ir vilkolakio. Jų bendras hibridinis kūdikis turėjo tapti gyvu ginklu, kuris atims iš abiejų rasių jų galias ir pavers jas mirtingaisiais.
Ši žinia abiejų pusių elitą panardino į paranojišką beprotybę. Sanguis Konsiliumas ir vilkolakių Alfa patinai pradėjo žiaurias vidines raganų medžiokles. Kiekvienas klanų narys buvo stebimas, o mažiausias įtarimas dėl ryšio su priešu buvo baudžiamas pramoniniu mėsos išpjaustymu ir rūgšties statinėmis. Paranoja užliejo požemius, tačiau likimas jau buvo paleidęs savo mechanizmą naktinio klubo neono šviesoje, kur du savo klanų išdavikai – Elena ir Kajus – ruošėsi žengti pirmąjį žingsni į naują, kūno siaubo ir kraujo kupiną pragarą.
I SKYRIUS: Šešėlių teismas
Aukščiausiojo vampyrų elito – „Sanguis Konsiliumo“ – susirinkimas vyko penkiasdešimtame Londono dangoraižio aukšte. Už panoraminių langų tvyrojo naktis, o viduje degė tik prislopinta neoninė šviesa. Prie juodo marmuro stalo sėdėjo šeši seniausieji klanų lyderiai. Jų veidai buvo bejausmiai, aristokratiški ir mirtinai balti. Lapo gale stovėjo Lordas Malakajus. Jo kairė ranka vis dar buvo sutvarstyta po gaisro, o veido odoje matėsi gilūs randai – anomalijos bangos palikimas.
– Tu rizikavai viskuo, Malakajau, – šaltu, tarytum ledas stiklinėje, balsu prabilo konsiliumo pirmininkė, panelė Viktorija. – Ligoninės gaisras sunaikino įrodymus, bet „Aklųjų“ žiniasklaidoje kilo per daug klausimų. Mūsų lojalistai teismuose ir policijoje vos sugebėjo užgniaužti tiesą. Tu vos nepavertei mūsų visų mirtingąja mėsa.
– Anomalija buvo tikra, Viktorija, – tvirtai, nors ir gergždančiu balsu atsakė Malakajus. – Jei būčiau dvejojęs bent sekundę, tas vaikas būtų paleidęs pilną riksmą. Tuomet šio stalo nebūtų buvę. Mes būtume puvę tame pačiame linoleume kartu su žmonėmis. Aš išgelbėjau mūsų nemirtingumą. Kaina buvo maža.
– Maža? – sušnypštė kitas lyderis, jo juodi vyzdžiai išsiplėtė. – Vilkolakiai įsiutę. Jie prarado visą gaują tame gaisre. Jie puola mūsų logistikos centrus visoje Europoje. Kraujo tiekimas sutrikęs. Mes badaujame.
– Karas tęsiasi tūkstantį metų, tęsis ir toliau, – šyptelėjo Malakajus, ištraukdamas iš vidinės švarko kišenės apdegusį pergamintą ritinį. –  Gaisravietėje, po gimdymo stalo pelenais, radau tai. Senosios pranašystės tęsinį, kurį tie žmonės slėpė ginekologijos skyriaus seife.
Viktorija paėmė pergamentą. Jos akys peržvelgė senovinius rašmenis, ir jos veidas pirmą kartą per šimtmetį prarado ramybę. Raštas skelbė: „Kai pirmoji viltis virs pelenais, prakeiksmas ieškos naujo indo. Šunų kraujas ir nakties siela susijungs uždraustoje ugnyje. Tarp vilko ir vampyrės užsimegs tai, kas neįmanoma, ir gimęs vaisius sudegins šešėlius. “ Marmuro salėje įsiviešpatavo mirtina, slegianti tyla.
II SKYRIUS: Kraujo taryba
Tuo pat metu kitoje pasaulio pusėje, giliai po žeme, apleistoje pramoninėje mėsos perdirbimo gamykloje Čikagoje, rėkė vilkolakių elitas. Čia nebuvo nei marmuro, nei kostiumų. Aplink degančias pramonines statines stovėjo septyni gaujos Alfa patinai ir patelės, jų kūnai buvo nusėti šviežiais randais, o ore tvyrojo pūvančios mėsos ir prakaito tvaikas. Vyriausiasis Alfa, vardu Gregoras, trenkė kumščiu į metalinį stalą taip stipriai, kad šis perlinko.
– Vampyrai nužudė mūsų viltį! – rėkė Gregoras, jo žandikaulis akimirkai deformavosi į vilko snukį. – Ketvirtojo aukšto Alfa pranešė, kad jų kariai jau virto žmonėmis, kai Malakajus perplėšė vaiko krūtinę. Jie sudegino pastatą, kad paslėptų savo baimę!
– Mes praradome geriausius kovotojus, Gregorai, – urzgė jauna vilkolakė, vardu Rita. – Mūsų lojalistai gatvėse reikalauja keršto. Žmonės pradeda pastebėti dingstančius kūnus. Jei pradėsime atvirą karą mieste, „Aklieji“ mus iššaudys kariuomene.
– Karas jau prasidėjo, – pasakė senas gaujos šamanas, sėdėjęs tamsoje. Jis išmetė ant stalo kelis kaulinius artefaktus ir seną, iš vampyrų kurjerio atimtą odinį dienoraštį. – Bet mes ieškojome ne ten. Ligoninės vaikas buvo tik netikras pranašas. Tikroji tiesa buvo paslėpta mūsų pačių protėvių kraujyje.
Šamanas atvertė dienoraštį, kuriame buvo nukopijuotas tas pats senovinis tekstas, rasta kita pranašystės dalis.
– Kas čia parašyta? – nekantriai suurzgė Gregoras.
– Čia sakoma, kad pranašystė nemirė, – sušnabždėjo šamanas, jo akys blizgėjo ugnies šviesoje. – Ji transformavosi. Kad prakeiksmas pasibaigtų, tarp šuns ir vampyro turi užsimegzti meilė. Jų bendras kūdikis bus tas, kuris atims mūsų galias arba sunaikins mus visus.
Gamykloje pasigirdo dešimtys gilių, piktų urzgimų. Vilkolakiams pati mintis apie meilę ar sąjungą su „kraujasiurbiais“ buvo bjauresnė už mirtį.
– Suraskite visus mūsų jaunus vilkus, – įsakė Gregoras, jo akys degė geltona ugnimi. – Jei kas nors iš mūsų gaujos bent pažiūrės į vampyrą ne tam, kad perkąstų jam gerklę... aš asmeniškai išlupsiu jam širdį. Ši sąjunga negali įvykti.
III SKYRIUS: Uždraustas neonas
Muzika naktiniame klube „Nocturne“ ne grojo – ji daužėsi į betonines sienas, keldama žemo dažnio virpesius tiesiai lankytojų krūtinkauliuose. Tai buvo elitinė vampyrų pasilinksminimo vieta Manhatane. Pusė čia šokančiųjų buvo „Aklieji“, apsvaiginti narkotikų ir alkoholio, o kita pusė – elegantiški plėšrūnai, tykantys savo aukų VIP ložėse. Šviesos buvo prislopintos iki purpurinio mirgėjimo, idealiai tinkančio paslėpti išsiplėtusius juodus vyzdžius ar per greitus judesius.
Elena sėdėjo prie baro, lėtai sukdama taurėje tirštą, sintetinį kraujo kokteilį. Ji nekentė šios vietos. Ji nekentė Lordo Malakajaus pramoninių „ūkių“, kur žmonės buvo laikomi lyg gyvulių skerdiena, ir tos paranojos, kuri po ligoninės gaisro apėmė visą Sanguis Konsiliumą. Kiekviena vampyrė dabar buvo stebima lyg potenciali išdavikė.
– Šlykštus jovalas, ar ne? – pasigirdo žemas, šiek tiek užkimęs balsas kitoje baro pusėje.
Elena pakėlė akis. Priešais ją stovėjo naujas barmenas. Jis vilkėjo tamsius marškinius, bet jo judesiuose nebuvo pigaus aptarnaujančio personalo plastikos. Jis buvo stambaus sudėjimo, platūs pečiai vos tilpo marškiniuose, o iš po trumpų rankovių matėsi gilūs, seni randai, panašūs į žvėries nagų rėžius. Tačiau labiausiai Eleną sukrėtė kvapas. Jos jautri uoslė akimirksniu pro pigaus odekolono sluoksnį pagavo laukinį, šlapią miško, prakaito ir neapdorotos mėsos dvelksmą. Šunų kvapas.
– Tu... – Elena vos pastebimai krūptelėjo, jos ranka ant taurės įsitempė, o viršutinė lūpa nevalingai pakilo, atidengdama adatinius dantis. – Tu neturėtum čia būti. Tai mūsų teritorija.
– Žinau, – barmenas ramiai nuvalė stalą šlapia šluoste, net nemirktelėjęs prieš jos iltis. Jo akys sekundei sublizgėjo geltona ugnimi. – Aš esu Kajus. Ir aš čia ne tam, kad liečiau kraują. Mano gaujoje po pranašystės vaiko nužudymo prasidėjo raganų medžioklė. Gregoras žudo kiekvieną, kuris jam neįtinka. Man reikėjo dingti.
– Tu pasislėpei vilkų urve, o atėjai į gyvačių lizdą? Tu pamišęs, – sušnabždėjo Elena, žvalgydamasi aplinkui. Jei ložėse sėdintys lojalistai supras, kas stovi už baro, Kajus bus išmėsinėtas gyvas tiesiai ant šių neoninių grindų.
– Aš ieškojau tavęs, Elena, – Kajus pasilenkė arčiau, jo balsas paskendo muzikos bumuose. – Mūsų šamanas sakė, kad Konsiliumo viduje yra viena, kuri atsisako gerti gyvų žmonių kraują. Viena, kuri nori, kad šis košmaras baigtųsi. Pranašystė buvo sulaužyta ligoninėje, bet ji nemirė. Ji... persikėlė į mus.
Elena pajuto, kaip šaltis nusirito jos nugara. Jos širdis, kuri neturėjo plakti, regis, suvirpėjo iš gryno siaubo ir kažkokio keisto, laukinio traukos jausmo. Ji pamatė Kajaus ranką ant baro – stambią, šiltą, visiškai kitokią nei šalti, negyvi jos pačios klano narių kūnai.
– Jei kas nors mus pamatys... – ištarė ji, jos balsas virpėjo.
– Mes jau mirę, jei nieko nedarysime, – nukirto Kajus. – Užpakalines duris saugo vienas iš mano lojalistų šalininkų. Po dešimties minučių baigiasi mano pamaina. Eime su manimi. Arba pasilik čia ir lauk, kol tavo pačios klanas tave paaukos dėl paranojos.
Elena pažiūrėjo į VIP ložę, kur sėdėjo trys prabangūs vampyrai, stebintys minią lyg maisto turgų. Tada ji vėl pažvelgė į laukines, gyvas Kajaus akis. Ji lėtai pastūmė taurę į šalį ir linktelėjo. Draudžiama ugnis buvo uždegta.
IV SKYRIUS: Kūno maištas
Saugi vieta buvo apleistas, užmirštas pramoninis bunkeris po Bruklino geležinkelio mazgu. Čia, tarp drėgnų betoninių sienų ir rūpestingai išvedžiotų senų garo vamzdžių, Kajus buvo įsirengęs laikiną slėptuvę. Vienintelė šviesa sklido iš senos halogeninės lempos, pastatytos ant žemės. Ore tvyrojo tepalų, šlapio cemento ir metalo tvaikas, kuris bent šiek tiek užglaistė abiejų rasių plėšrūniškus instinktus. Tačiau vos tik techninės durys užsitrenkė, užrakindamos juos nuo išorinio pasaulio, prigimtis pareikalavo savo kainos.
Kajus susmuko ant betoninių grindų, paleisdamas gilų, gerklinį urzgimą. Jo kūnas pradėjo nekontroliuojamai virpėti. Elena atsitraukė prie tolimiausios sienos, jos pačios nagai akimirksniu pailgėjo, o dantenos pradėjo kraujuoti – jos iltys skaudžiai stūmėsi į priekį, reikalaudamos šilto, gyvo kraujo, kurio kvapas iš Kajaus kūno dabar tvoskė intensyviau nei bet kada anksčiau.
– Kas... kas tau darosi? – sušnypštė Elena, abiem rankom spausdama savo veidą.
– Pranašystė... ji veikia kaip nuodai, – sukočiojo Kajus.
Jo marškiniai nugaroje plyšo. Elena su siaubo stebėjo, kaip po jo oda pradeda judėti raumenys ir lūžti kaulai. Tai nebuvo įprasta transformacija į vilką. Tai buvo anomalija. Jo pečiai plėtėsi, tačiau stuburas linko į priešingą pusę, o iš porų kartu su kailiu pradėjo sunktis tirštas, pūvantis juodas skystis. Kajus nagais draskė cementą, palikdamas kruvinus rėžius, o iš jo burnos pasipylė šlykštus, putotas vėmalas, sumišęs su ilčių skeveldromis.
Elena nespėjo jam padėti, nes ją pačią užklupo baisus skausmas. Ji parkrito ant kelių, vėmdama juodu skysčiu. Jos oda, visada buvusi šalta ir nepriekaištinga, pradėjo trūkinėti. Iš gilių įtrūkimų ant rankų ir veido pasipylė tirštas, degančio juodo kraujo srautas, kuris tiesiog graužė jos pačios mėsą. Jos akys pasruvo krauju, o smegenyse pasigirdo toks stiprus spengimas, tarsi tūkstančiai adatų smigtų į kaukolę.
– Mes... mes negalime būti kartu... Mūsų kraujas žudo vienas kitą! – klykė Elena.
– Mes privalome, – per jėgą, laužydamas savo paties žandikaulį, išlemeno Kajus.
Vilkdamas savo deformuotą, pusiau vilko, pusiau žmogaus kūną, jis pasiekė Eleną ir sugriebė jos trapią, degančią ranką. Tą pačią akimirką, kai jų odos susilietė, per abu kūnus perėjo baisi iškrova. Tai buvo grynas, koncentruotas skausmas. Jų abiejų žaizdos pradėjo virti – tiesiogine prasme virė kraujas jų gyslose, o ore pasigirdo svylančios mėsos tvaikas. Jų genetiniai kodai susidūrė jų kūnų viduje kaip dvi armijos, naikindamos viena kitą ir kartu kurdamos kažką visiškai naujo, baisaus ir nepažinto. Kajus rėkė, Elena klykė, o jų sumišęs juodas ir raudonas kraujas tekėjo drėgnomis bunkerio grindimis, sujungdamas dvi nesujungiamas rases į vieną kruviną mazgą.
V SKYRIUS: Šešėlio akis
Tuo pat metu, kai Bruklino bunkeryje liejosi verdanti mėsos ir kraujo masė, aukščiausiame Londono klanų dangoraižyje Lordas Malakajus stovėjo savo asmeninėje šventovėje. Tai buvo sterili, visiškai balta salė, kurios centre stovėjo gilus marmurinis baseinas, pilnas tyro, ką tik iš pramoninio ūkio pristatyto „Aklųjų“ kraujo. Malakajus buvo panardinęs rankas iki alkūnių į raudoną skystį, murmėdamas senovinius, kraujo tarybos magijos užkeikimus. Šis ritualas leido jam jausti kiekvieną vampyriško kraujo lašą visame žemyne.
Staiga marmurinis baseinas suputojo. Kraujas pradėjo virti, o jo paviršiuje pasirodė tirštos, pūvančios juodos dėmės. Malakajus atsimerkė – jo vyzdžiai akimirksniu užpildė visą akies obuolį. Jis pajuto neįtikėtiną, baisų virpesį, sklindantį iš Niujorko pusės. Tai buvo genetinė išdavystė. Jo paties gyslose tekantis pradas pajuto, kaip Elena savo noru maišo nemirtingą kraują su šuns biologine mase.
Skausmo banga perskrodė Malakajaus smegenis. Jis ištraukė rankas iš baseino ir suklupo ant marmurinių grindų, spjaudydamas juodais krešuliais.
– Ne... Tai neįmanoma... – gergždė jis. – Pranašystė bando atgimti. Šuns ir gyvatės sąjunga...
Jis sunkiai pakilo ant kojų, jo veidas buvo persikreipęs iš įniršio. Priėjęs prie sieninio terminalo jis aktyvavo užšifruotą ryšį su Niujorku. Ekrane pasirodė trys siluetai. Tai buvo elitinis vampyrų žudikų būrys – „Išgamos“ – būtybės, kurios buvo maitinamos tik vilkolakių mėsos ekstraktu, kad įgytų neįtikėtiną jėgą prieš žvėrių prakeiksmą.
– Bruklinas. Po geležinkelio mazgu, – įsakė Malakajus. – Ten yra viena iš mūsų ir laukinis šuo. Jų kraujas pradėjo jungtis. Suraskite juos. Man nereikia jų gyvų. Išmėsinėkite juos, o jų kūnus supjaustykite į tiek gabalų, kad net atomai negalėtų susijungti. Ir svarbiausia... jei patelės įsčiose jau kažkas užsimezgė... sudeginkite tai mano akivaizdoje.
VI SKYRIUS: Medžioklės pradžia
Bunkeryje skausmo banga lėtai slūgo, palikdama po savęs sunkų alsavimą. Elena ir Kajus gulėjo ant kruvino cemento, vis dar tvirtai susikabinę rankomis. Jų kūnai buvo neatpažįstamai pasikeitę hibridizacijos proceso metu. Elenos oda nebebuvo balta; po ja matėsi pilkšvos žvėries audinių gijos, o jos akys turėjo vertikalius, geltonai švytinčius vilko vyzdžius. Kajus, priešingai, prarado savo laukinį karštį. Jo oda tapo mirtinai šalta, o iš burnos kyšojo aštrūs, vampyriški skustuvai. Pranašystė per prievartą sulydė dvi priešingas biologines rūšis.
– Tu jauti tai? – lėtai, sunkiai judindama žandikaulį, paklausė Elena.
Kajus linktelėjo. Jo naujosios, paaštrėjusios juslės išgirdo tolimą, per drenažo vamzdžius ateinantį garsą. Tai buvo per greiti, per lengvi trys žingsnių poros, artėjančios prie jų techninių durų.
– Jie jau čia, – Kajus pakilo ant kojų. – Tavo klanas mus rado.
Išorinės geležinės bunkerio durys išlėkė į vidų su sunkvežimio smūgio garsu. Į siaurą patalpos neoną įžengė trys Malakajaus „Išgamos“. Jų akys buvo visiškai tuščios, o rankose jie gniaužė pramoninius mėsos kablius ir ilgus, sidabru dengtus ašmenis, nuo kurių varvėjo juodi nuodai.
VII SKYRIUS: Požeminė skerdykla
„Išgamos“ puolė be jokio garso. Pirmasis žudikas akimirksniu atsidūrė prie Kajaus, rėždamas pramoniniu mėsos kabliu jam per šoną. Tačiau Kajaus naujasis vampyriškas greitis leido jam išvengti mirtino smūgio. Kablys tik giliai perplėšė odą, iš kurios pasipylė tirštas, juodas hibrido kraujas. Kajus suurzgė, griebė žudiką už gerklės ir savo plieninėmis iltimis gyvam išplėšė mėsos gabalą iš kaklo.
Tuo pat metu kiti du žudikai apsupo Eleną. Jų sidabriniai ašmenys paliko gilius rėžius ant jos rankų, o nuodai pradėjo deginti hibridinius audinius. Elena paleido laukinį, vilkišką klyksmą – jos nagai smigo vienam iš užpuolikų tiesiai į akies obuolį, išversdami jį lauk kartu su kaukolės fragmentais. Bunkerio sienos pasidengė šviežiu krauju.
Ir tada pagrindinis drenažo vamzdis virš jų galvų subyrėjo į gabalus. Į bunkerį, sukeldami betono ir purvino vandens tvaną, įsiveržė keturi Gregoro vilkolakių medžiotojai. Tai buvo stambiausi gaujos patinai, pusiau transformavęsi į žvėris. Gregoras juos atsiuntė su viena užduotimi: išvalyti išdavystę.
– Užmušti hibridus! Nepalikti nei vieno kraujasiurbio! – užkriokė didžiausias vilkas, vardu Brutus, ir iškart užgriuvo artimiausią Malakajaus žudiką.
Prasidėjo totalus, trigubas chaosas. Siauroje erdvėje trys jėgos susidūrė į vieną kruviną masę. Vilkolakis Brutus griebė vieną iš vampyrų žudikų už kojų ir trenkė jį į betoninę koloną taip stipriai, kad vyro stuburas išlindo per krūtinę. Likęs „Išgama“ savo sidabriniu peiliu spėjo perverti vilko snukį kiaurai, pasiųsdamas jį į mirtiną agoniją. Žvėris rėkė, spjaudydamasis krauju ir putomis, kol abiejų kūnų likučiai susimaišė ant grindų.
Elena ir Kajus atsidūrė šio pragaro centre. Du likę vilkolakių medžiotojai puolė juos abu. Vieno iš vilkų nagai smogė Elenai per pilvą, palikdami gilias vagos žymes. Kajus, pamatęs sužeistą Eleną, prarado bet kokią kontrolę. Jo hibridinė jėga sprogo – jis griebė vilkolakį už žandikaulių ir su baisiu, šlapiu traškesiu tiesiog perplėšė jo galvą pusiau. Smegenų skystis ir karštas šuns kraujas aptaškė bunkerio halogeninę lempą, nuspalvindamas patalpą blausia raudona šviesa.
Paskutinis vilkolakių medžiotojas ir sužeistas vampyrų žudikas susidūrė tarpusavyje, palikdami hibridams trumpą akimirką. Elena, stipriai spausdama savo kraujuojantį pilvą, pajuto tai, kas privertė ją sustingti labiau nei artėjanti mirtis. Giliai jos įsčiose kažkas suvirpėjo. Tai nebuvo skausmas. Tai buvo nauja, tyra gyvybė.
– Kajau... – uždususi sušnypštė ji. – Kūdikis... Jis jau ten. Pranašystė prasidėjo
VIII SKYRIUS: Paskutinis klyksmas
Bunkeryje įsiviešpatavo mirtina tyla, kurią drumstė tik sunkus paskutinio mirštančio vilkolakio alsavimas. Visi užpuolikai gulėjo išmėsinėti, paversti sumaitotos mėsos krūvomis. Tačiau pergalės skonio nebuvo. Elena klūpėjo ant cemento, abiem rankom spausdama savo sudraskytą pilvą. Viduje užgimusi hibridinė gyvybė vystėsi sekundėmis, per prievartą siurbdama paskutines jos pačios jėgas.
– Jis... jis mane degina iš vidaus, Kajau... – sušuko ji, iš jos burnos plūstelėjo tamsi hibridinė masė.
Kajus puolė prie jos, tačiau ]]> Fri, 14 Aug 2026 10:59:35 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262796.html http://rasyk.lt/kuriniai/262796.html Šiuolaikinis pasaulis buvo pastatytas ant melo ir mėsos. Kol paprasti žmonės skubėjo į darbus, mokėjo mokesčius ir skendo ekranų šviesoje, tikrieji pasaulio valdovai dalijosi įtakos zonas. Vampyrų klanai, pasidabinę prabangiais dizainerių kostiumais, valdė bankus, technologijų milžines ir žiniasklaidą. Jų lojalistai – korumpuoti politikai ir teisininkai – tiekė jiems gyvąjį „maistą“ iš visuomenės paraščių. Priemiesčiuose, gamyklose ir logistikos mazguose urzgė vilkolakių pakuotės. Jų šalininkai padėdavo atsikratyti kaulų likučių pramoniniuose mėsos smulkintuvuose.
Didžioji žmonijos dalis buvo „Aklieji“. Jie nežinojo, kad amžinas karas tarp ilčių ir nagų vyksta tiesiai už jų miegamojo langų. Tačiau abiejų rasių lyderiai drebėjo prieš vieną senovinę pranašystę. Ji teigė, kad tarp „Aklųjų“ gims vaikas, kurio kraujas ir pirmasis riksmas neutralizuos antgamtinį prakeiksmą, paversdamas pabaisas silpnais mirtingaisiais. Šią naktį pranašystė turėjo išsipildyti miesto ligoninėje.
****
Naktinis valymas
Šlapio linoleumo ir chloro kvapas Luko smegenyse visada asocijavosi su ramybe. Ketvirti metai naktinėje pamainoje prižiūrint ligoninės inžinerines sistemas jį išmokė vertinti tylą. Tačiau šią naktį viskas buvo kitaip. Ketvirtame aukšte, gimdymo skyriuje, jo žmona Miglė jau kelias valandas kankinosi su sąrėmiais. Lukas ką tik buvo užlipęs pas ją, nuvalęs prakaitą nuo kaktos ir pažadėjęs atnešti šalto vandens iš automato pirmame aukšte.
Priešpaskutinis jo žingsnis link įprasto pasaulio baigėsi ties liftų holu.
Šviesos sumirksėjo ir koridoriai sekundei paniro į aklą tamsą, o įsijungusios neoninės lempos degė tik blausia, avarine šviesa. Per ventiliacijos groteles lubose nukrito storas, tamsus lašas. Jis pataikė tiesiai ant Luko rankos. Skystis buvo karštas, lipnus ir tvoskė sena geležimi. Kraujas. Po sekundės pro grotelių tarpus pradėjo sunktis ištisa srovė, dažydama baltą sieną purvinai raudona spalva. Iš viršaus pasigirdo kaulų lūžimo, sąnarių sukimosi ir plėšiamos mėsos garsas.
Laiptinės durys pirmame aukšte išlėkė iš vyrių su bombos sprogimo garsu. Į priimamąjį įsiveržė keturi vyrai juodais kostiumais. Jų judesiai buvo per greiti, per sklandūs. Priimamojo seselė Rita nespėjo pakelti akių nuo kompiuterio, kai pirmasis vyras atsidūrė prie jos, akimirksniu peržengdamas penkių metrų atstumą. Jo ranka, pasibaigianti ilgais, pilkais nagais, smigo Ritai tiesiai į gerklę. Pasigirdo šiurpus traškėjimas – vyras išplėšė jos balso stygas ir trachėją vienu judesiu. Rita susmuko, o vampyras nulaižė nagus ir pažiūrėjo į Luką visiškai juodomis akimis.
– Valykite pirmą aukštą. Palikite tik nėščiąsias ketvirtame, – ištarė jis šaltu, melodingu balsu.
Tą pačią akimirką stiklinis ligoninės fasadas subyrėjo į tūkstančius šukių. Į vidų įskriejo trys milžiniški, gauruoti padarai. Jie judėjo keturiomis, jų snukiai buvo deformuoti, pusiau vilkų, pusiau žmonių. Vienas iš jų nusileido tiesiai ant apsauginio ir vienu įkandimu sutraiškė jo galvą kaip prinokusį arbūzą. Smegenų ir kaukolės likučiai aptaškė Luko veidą, o karštas kraujas nutekėjo jo lūpomis.
Maksimalus šokas paralyžiavo Luko kūną. Instinktas rėkė bėgti, bet smegenys atsisakė priimti vaizdą. Prasidėjo totalus chaosas – vilkai griebė vampyrus ir trenkė juos į sienas, o laiptinėje aido baisūs klyksmai. Lukas suklupo ant Ritos kraujo klano, bet mintis apie Miglę ir jo negimusį kūdikį ketvirtame aukšte privertė jį atsistoti. Čiupęs sunkų plieninį deguonies balioną, jis puolė link techninės laiptinės, kad išvengtų tiesioginio susidūrimo pagrindiniuose koridoriuose.
Gyvasis skydas
Antrojo aukšto aikštelėje kelias užsikirto. Kampuose susispaudę sėdėjo sanitaras Alvydas ir dvi jaunos slaugės baltu chalatu. Alvydas abiem rankomis spaudė vienos iš merginų burną, kad ši neišsiduotų kūkčiodama. Pamatę kruviną Luką su deguonies balionu, jie krūptelėjo.
– Lukai... Tie vyrai kostiumais... Jie geria kraują. O tie kiti... jie ne žmonės! Jie sudraskė daktarą kardiologijoje, žarnos ant lubų... – šnabždėjo Alvydas.
– Jie ieško nėščiųjų. Mano Miglė viršuje, man reikia ten patekti! – uždusęs atsakė Lukas.
– Tu išprotėjai! – sušnypštė slaugė Inga. – Ten viršuje vyksta skerdynės! Jei atidarysi duris, jie mus užuos!
Tą pačią akimirką metalinės durys, skiriančios laiptinę nuo koridoriaus, garsiai suvibravo. Kažkas galingo iš kitos pusės trenkėsi į jas, o sienų tinkas pasipylė ant žmonių galvų.
– Įleiskit mane! Prašau, įleiskit! – kitoje durų pusėje pasigirdo jaunos, verkiančios pacientės balsas. – Jie mane pasivys! Dieve, padėkit!
Už moters nugaros pasigirdo sunkus, dundantys keturių kojų bėgimas ir gilus urzgimas. Slaugės įsikabino Lukui į drabužius, maldaudamos neatidaryti durų, bet sprendimą už juos priėmė žvėris.
Galingas smūgis išplėšė metalines duris iš staktos su visais varžtais. Plokštė su baisiu trenksmu krito į vidų, prispausdama bėgusią pacientę prie sienos. Jos stuburas lūžo akimirksniu, o iš burnos plūstelėjo tamsi kraujo srovė. Pro atvirą angą įsiveržė deformuotas vilkolakis. Jo kailis buvo aplipęs šviežiais mėsos gabalais ir kitų aukų viduriais.
Žvėris puolė žaibiškai. Vienu priekinės letenos kirčiu jis tiesiog nuskuto pusę Ingos veido ir kaklo. Kraujas pasipylė fontanu. Tada žvėris suleido iltis Alvydui į krūtinę, traškėdamas šonkaulius ir purtydamas vyro kūną kaip skudurą. Trečioji slaugė, paralyžiuota šoko, nespėjo pajudėti, kai nagai perplėšė jos pilvą, išversdami organus tiesiai ant Luko batų.
Siaubingas vaizdas ir tyškantis kraujas suveikė kaip elektrošokas. Kol vilkolakis buvo užsiėmęs Alvydo kūno draskymu ir mėsos rijimu, Lukas, paslysdamas ant kraujo ir žarnų, šovė aukštyn laiptais. Jis bėgo per du laiptelius, rankose vis dar gniauždamas sunkų balioną. Šlykštus kaulų čiulpimo garsas už nugaros davė jam brangias kelias sekundes.
Trečiojo aukšto aikštelėje jį pasitiko naujas košmaras. Siaurais laiptais žemyn bėgo du vampyrų lojalistai ilgais odiniais paltais, nukreipę automatus jam į kaktą.
– Dar vienas liudininkas. Likviduoti, – trumpai nukirto vienas iš jų, tačiau lojalisto pirštas nespėjo nuspausti gaiduko.
Iš apačios, peršokdamas visą laiptų maršą, užskriejo tas pats vilkolakis. Lojalistai atidengė ugnį. Siauroje laiptinėje automatų šūviai nuskambėjo kaip bombų sprogimai, akimirksniu apkurtindami Luką. Sidabrinės kulkos varpė vilkolakio krūtinę, juodas kraujas tiško ant sienų, bet mutantas buvo per stiprus. Jis tiesiog nusuko pirmojo lojalisto galvą šimtu aštuoniasdešimt laipsnių. Antrajam lojalistui žvėris pervėrė krūtinę kiaurai, ištraukdamas vis dar plakantį plautį.
Lukas gulėjo po jais, paskendęs svetimame kraujyje, prispaustas prie sienos tarp dviejų lavonų. Vilkolakis atsisuko į jį, iššiepdamas kruvinas iltis paskutiniam šuoliui. Lukas užsimerkė.
Ir tada pastatą sukrėtė tai, kas nepakluso jokiai logikai.
Iš ketvirto aukšto nusirito nematoma, bet fiziškai juntama banga. Oro slėgis akimirksniu pasikeitė, o vilkolakis paleido gyvulišką skausmo klyksmą. Jis sugriebė abiem letenomis sau už galvos, jo akys pasruvo tikru krauju. Žvėris suklupo ant kelių, pradėjo vemti tamsiu skysčiu ir draskyti nagais savo paties veidą, bandydamas pabėgti nuo to, kas dėjosi jo galvoje. Pranašystė pradėjo veikti – Miglės gimdymas prasidėjo. Pasinaudodamas žvėries agonija, Lukas sukaupė paskutines jėgas ir užlipo į ketvirtą aukštą.
Sudegusi viltis
Akušerijos skyrius virto kūno siaubo teatru. Keista, nematoma anomalijos banga, sklindanti iš palatos galo, tiesiogine prasme plėšė antgamtinį pradą iš abiejų rasių. Koridoriuje gulintys vilkolakiai klykė, kai jų galingi žandikauliai traukėsi atgal į žmogišką formą, lūžtant kaulams ir plyštant raumenims. Vampyrai vėmė senu krauju, jų oda luposi gabalais, atidengdama pūvančią mėsos masę. Visi jie virto silpnais, rėkiančiais, mirštančiais žmonėmis.
Lukas, brisdamas per šį agonijos konvejerį, įgriuvo į 402-ąją palatą. Ant operacinio stalo stūmėsi Miglė. Jos akys buvo stiklinės, pilnos mirtino skausmo. Kūdikis jau buvo gimęs – mažas, kruvinas kūnelis gulėjo ant jos krūtinės ir paleido pirmąjį, silpną verksmą. Prie stalo stovėjo Lordas Malakajus – vampyrų klanų vyriausiasis. Jo oda skeldėjo kaip sausa žemė, iš nosies žliaugė juodas kraujas, tačiau akyse degė fanatiškas įniršis. Rankoje jis gniaužė senovinį, sidabrinį peilį.
– Pranašystė... yra prakeiksmas! – užkriokė Malakajus girgždančiu balsu. – Mes netapsime... silpna mėsos mase!
– Ne! – suriko Lukas ir iš paskutinių jėgų sviedė deguonies balioną.
Sunkus plienas pataikė Malakajui į šoną, sulaužydamas jo šonkaulius, tačiau krisdamas vampyras nukreipė peilio ašmenis žemyn. Sidabras su šlykščiu, šlapiu garsu smigo tiesiai į mažą vaiko krūtinę. Trapus klyksmas nutrūko akimirksniu. Tyra, švytinti bangos energija užgeso, ir ligoninėje įsiviešpatavo kurtinanti tyla. Vaikas buvo negyvas. Pranašystė žlugo.
Pasibaigus anomalijai, antgamtinė galia grįžo žaibiškai. Malakajus vienu judesiu ištraukė peilį ir rėžė juo Lukui per gerklę. Karštas kraujas fontanu tėškėsi ant gimdymo stalo, apliedamas Miglės veidą. Lukas  nukrito ant kelių, rankomis spausdamas perpjautą arteriją. Paskutinis dalykas, kurį jis pamatė, buvo Malakajus, sugriebęs Miglę už plaukų ir suleidęs sugrįžtančias iltis į jos kaklo veną. Lukas merdėdamas girdėjo šlykštų rijimo garsą, kol jo paties sąmonė galutinai užgeso naktinėje tamsoje.
EPILOGAS: Pelenų tyla
Ligoninės koridoriuose sugrįžusi galia ir išnykęs dvasinis skausmas virto dvigubu įniršiu. Kovos įkarštyje atsigavęs vilkolakis trenkė kitą vampyrą į techninę sieną, sutraiškydamas pagrindinius deguonies tiekimo vamzdžius ir elektros skydinę. Trumpasis jungimas akimirksniu sukėlė didžiulę kibirkštį, kuri pasiekė gryno deguonies nuotėkį.
Sprogimas buvo kurtinantis.
Ugnies banga akimirksniu nusirito per visą ketvirtą aukštą, prarydama gyvus ir mirusius. Liepsnos rijo viską: operacines, dokumentus, kūnų likučius, Luko bei Miglės kūnus ir patį pranašystės vaiką. Per kelias minutes visa ligoninė pavirto milžinišku laužu, o pramoninė vėdinimo sistema išnešiojo pelenus po visą miestą.
Kai ryte ugniagesiai galiausiai užgesino rūkstančius griuvėsius, neliko nieko. Neliko nei vieno DNR pėdsako, nei kaulų fragmentų, kurie galėtų tapti įrodymais apie tai, kas čia iš tikrųjų įvyko. Žiniasklaida, kontroliuojama vampyrų elito, pranešė apie „tragišką dujų nuotėkio sukeltą gaisrą“, nusinešusį dešimtis gyvybių.
Pasaulis liko gyventi saugioje, akloje nežinioje. Žmonės ir toliau skubėjo į darbus, o tamsiuose miesto šešėliuose karas tarp vilkolakių ir vampyrų tęsėsi toliau. Tik šįkart – be jokios vilties kada nors sulaukti pabaigos, nes vienintelis pasaulio išsigelbėjimas virto pelenais ant miesto gatvių. ]]> Thu, 13 Aug 2026 10:57:11 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262786.html http://rasyk.lt/kuriniai/262786.html - Prince, rūmuose įvyko perversmas. Tavo motina suimta. Vartų sargyba sustiprinta.
Princas didvyriškai atlaikė šią žinią. Tačiau akivaizdžiai nuliūdo. Todėl mokytojas Lotis ne visai mandagiai įsiterpė:
- Jaunuoli, gal gali paprašyti, kad didysis karys Odoiras su princu aptartų šias naujienas?
- Taip, pone, - linktelėjo jaunuolis. – Vis tiek ir jam turiu pranešti.
Ir nujojo.
- Ačiū, Loti.
- Pasirengęs tau tarnauti, prince Eledi.
- Man baisu. Ir tik jums su Ika galiu prisipažinti.
- Visiems kartais būna baisu, mano prince, - įsiterpė auklė. – Mūsų Valdovė Akeilė irgi bijo. Tačiau padėtis įpareigoja. Mes su tavimi, prince Eledi.
Liūdėti tikrai nebuvo kada. Aplenkęs sunkiąją kavaleriją link jo ėjo didysis karys.
- Taigi, prince, nesuspėjom. Gal ir aš kiek kaltas. Nemaniau, kad ta padėtis tokia kebli. Užjaučiu, prince. Šiaip ar taip, Valdovė Akeilė buvo geriausia, kas nutiko Karalystei.
- Ačiū už užuojautą, Didysis kary. Tik nereikia mamos… Valdovės Akeilės nurašyti. Namie ji kaip nors susidoros. O dabar turime aptarti naują planą.
Odoiras įdėmiai pažvelgė į princą. Tada mostelėjo savo žaliaplaukėms  gražuolėms:
- Nagi, mano mielosios, mes čia apsistojam. Visus vadus – pas mane.
Merginos pasklido į visas puses šūkaliodamos įsakymus. Ir dar ligi sutemstant stovykla buvo įrengta, o sužibus pirmosioms žvaigždėms prasidėjo pasitarimas.
- Ir ką pasiūlysit? – Odoiras sėdėjo atokiau nuo ugnies.
- Vade, manau, kad ataka galėtų būti sėkminga, - pirmas prabilo jaunuolis, atnešęs žinią princui Eledžiui.
- Ir kodėl tu taip manai? Gal jie ten visokių spąstų įrengė ir tik laukia, kada įkliūsim.
- Mūsų dar nepastebėjo…
- Eik jau. Kelių tūkstančių karių?
- Jie nelandžioja toliau nuo Vartų. O sargyba ir be mūsų turi darbo. Ten kelios jaunos dvasios šėlioja. Žinia, sargybiniai joms nieko negali padaryti. Jos sargybiniams taip pat. Tačiau triukšmo daug. Tai mūsų tikrai negirdėti.
- Na, gerai. Jie nepastebėjo. O tos dvasios nepraneš sargybiniams?
- Nemanau. Joms įdomu kas vyksta. Bet kištis, rodos, neketina.
- Tebūnie. Bet, kai priartėsim, sargyba pakels triukšmą.
- Per kvaili! – atkirto jaunuolis. – Jie pirma norės pamatyti kas vyksta. O tokiam atvejui mes turim žmones.
- Taip, - Odoiras įdėmiai pažvelgė į žmonių vadą Sugylą. – Kiek turim demonų gaudyklių?
- Dešimt, vade. Bet kaip jas į tinkamą vietą pristatyti?
- Šitą dar apgalvosim.
- Ar galėčiau? – nedrąsiai įsiterpė princas Eledis.
- Žinoma, - sutiko Didysis vadas akivaizdžiai tik todėl, kad titulą reikėjo gerbti.
- Jeigu mano demonai apsimestų princo Akeilio parankiniais? Ir pasakytų, kad tose dėžėse esu aš, lordas Temoras ir dar keletas mano mamai ištikimų demonų. Įtarimo tikrai nesukels. Juk niekam ant kaktos neparašyta kieno pusę palaiko.
Kurį laiką buvo tylu. Paskui Odoiras griausmingai nusijuokė:
- Esi toks pat velnio neštas ir pamestas kaip tavo motina ir tėvas! Toks jaunas… Dabar jau tikrai esu garantuotas, kad stojau teisingon pusėn.
- O aš maniau, - išdidžiai krestelėjo galvą princas, - kad ir anksčiau neabejojai.
- Neabejojau, mano Prince, - linktelėjo Didysis karys.
Tačiau visi, ir pats princas, pastebėjo, kad jis pirmą kartą kreipėsi tinkamai.
„Na, - pagalvojo Eledis, - šitą mūšį aš laimėjau. “
- Mintis gera, - pradėjo senas karys. – Turiu papildymą. Per savo netrumpą gyvenimą buvau ton dėžėn papuolęs…
Jaunieji kariai pagarbiai sužiuro į jį.
- Nėr ko vėpsot! – piktai metė. – Nieko ten gero. Bet kurį laiką žmogui jokio poveikio nėra. Todėl ten galima patalpinti kokius penkis karius. Mes buvom keturiese. Visai pakenčiama.
- Žiūrėk tu man! Jau ir turim planą… - išpūtė Didysis karys. – Kol žmonės užims sargybą, grupė demonų įeis pro vartus ir išves valdovę. Negalima jai ten tarp priešų likti.
- Kada vykdysim? – kiek skubotai paklausė princas Eledis.
- Na, žmonės turi tokį posakį: skubėk lėtai. Darysim viską greitai, bet ne paskubom. Daug laiko neturim. Akeilis, man rodos, užgrius greitai.
- Brangute, - kreipėsi į arčiausiai stovinčią žaliaplaukę, - pastatyk sargybos tiek, kad energetinė dėlė neprašliaužtų. Išsiųsk žvalgus link Vartų. Ir iš pelkės. Tegul praneša apie bet kokį krustelėjimą. Likusieji – ilsėtis. Ilgai neteks. Pulsim brėkštant. Sargyba mieguista, brėkšmoj blogiau matyti. O ir tos patarškos dvasios tuo metu pačios įkyriausios būna. Žmonių į sargybą neskirti. Jiems daugiau poilsio reikia. Ir liepk merginoms su jų ginklais pažaisti.


Ištrūko Kibirkštis nesunkiai. Tereikėjo pasinaudoti tuo, kuo ją apdovanojo dievai. Tiesa, ji labai pavargo, šiek tiek apsvilo ir neturėjo žirgo. Niekada to nebuvo dariusi bėdai prispyrus. Treniruojantis iš vienos pilies menės į kitą persikelti nesunku. Dabar gi nežinojo, nei kur tiksliai yra, nei kur turėtų atsidurti. Todėl persikėlė ne ten kur tikėjosi. Bet buvo laisva. Nors turėjo slapstytis, nes nežinojo ar jos kas ieško.
Susiorientavusi patraukė į pilį. Be maisto, be vandens. Valgė uogas, rūgštynes, grybus. Gėrė iš upelio. Ir namus pasiekė jau sutemus. Kaip tik tą dieną, kai į pilį atgabeno Suairo. Tačiau pasiekti vartų nesugebėjo. Sukniubo kalvos papėdėj. Taip ir būtų gulėjus ligi ryto, jei ne burtininkas Aira, kuris atvyko Suairo gydyti. Jis ir pargabeno Kibirkštį į Pilį.
- Kas čia per cirkas? – irzliai paklausė Žaižara. – Tik nesakyk, kad ir tu patekai į kokią bjaurią istoriją? Man ir be tavęs gana…
Kai ragana papasakojo savo nuotykius, vyresnioji visai pasiuto:
- Kokio galo prisidedi prie kažkokių neaiškių kompanijų?! Negalėjai ramiai prajoti pro šalį? Net sveikintis nederėjo!
- Jie atrodė nepavojingi… - bandė teisintis.
- Atrodė… jai atrodė… - burbėjo Žaižara. – Jie ir buvo nepavojingi. Beveik. Užtat jų priešai – net labai.
- Aš atsiprašau…
Vyresnioji jau aprimo ir tik ranka numojo:
- Eik nusiprausi, susitvarkysi, pavalgysi. Beje, tavo bičiulis Suairo gyvas ir yra čia. Gydysim.
Kibirkštis stengėsi neparodyti, tačiau akivaizdžiai apsidžiaugė.
- Dabar su juo Aira terliojasi. Kliuvo seniui nejuokais. Bet jam pasisekė, kad pasipainiojo sena ragana. Eik. Prasideda bjaurūs įvykiai…
- Kokie, ponia?
- Demonų karas.
- Kaip anas?
- Baisesnis. Pati sakei, kad princas Akeilis turi Valdovės Akeilės dukterį. Kaip manai, ką darys motina?
- Bandys tartis…
- Eik jau! Akeilis nesitars. Supranta, kad sesuo dabar nedovanos kaip anąkart. Dabar ji turi vaikus, ne tik Karalystę.
- Ar mes dalyvausim? – nedrąsiai paklausė Kibirkštis.
- O tu kaip manai? Visi dalyvaus. Gerai jau. Dabar eik.


Žaliaplaukė vikriai šmurkštelėjo į Odoiro palapinę.
- Vade…
- A! Kas?
- Prie pelkės stovi keista kariuomenė. Lyg ir Didžiosios Ragės ordinas. O per pelkę čia braunasi žmogus.
- Vienas?
- Taip.
- Tokio juoko dar negirdėjau. Tempkit jį čia!
Po akimirkos lauke pasigirdo bruzdesys, ir vidun įėjo nejaunas vyriškis, už kurio nugaros stypsojo pora sargybinių.
Odoiras buvo suirzęs. Pažadino dėl kažkokio nieko.
- Na? – paklausė irzliai.
- Blogai senų draugų nepažinti…
- Na, draugų aš neturiu. O balsas girdėtas. Eik šen!
Kurį laiką spoksojo į svečią, o tada džiugiai išsišiepė:
- Ar tik ne Suairo čia?
- Tas pat, žalias pasipūtėli.
- Prastai atrodai, seni…
- Taip, gerokai mane Akeilio parankiniai kardais pakuteno.
- Jau įdomu. Pasakok.
- O ką pasakoti? Jojau pas Valdovę Akeilę su dukra ir lordu Temoru. Užpuolė. Padūrė. Manė, kad paliktas nusibaigsiu. Bet man pasisekė.
- O… jie?
- Abu Akeilio rankose.
- Tai ko nepuolei gelbėti?
- Vargu ar aš vienas, kad ir Ordino padedamas, jo pilį įveiksiu.
- Gal tu ir teisus.
- O kokį galą jūs čia veikiat?
- Puolimui ruošiamės. Maištininkai rūmus užėmė.
- Akeilė?
- Suimta. Be broliuko įsakymo niekas nė pirštu nepalies. O Akeilis jau greitai čia bus, turbūt. Beje, princas Eledis čia.
Suairo krūptelėjo:
- O jis ką čia veikia?
- Valdovė Akeilė – protinga valdovė. Išsiuntė sūnų pagalbos kviesti. Taip jis liko laisvas ir palyginti saugus. Tai ko atkeliavai?
- Mane kvietė. Ji man ne valdovė. Bet mano vaikų motina. Ir man rūpi. Jeigu jai bus blogai, tai ir vaikams galas…
- Teisingai. O Ordinas?
- Jie mūsų pusėj. Pirmiausia todėl, kad valdant Akeilei sumažėjo demonų išpuolių Žemėj. Be to, aš su jais nesipykstu. Ir dar Ordinas, rodos, turi kažkokią labai seną sutartį su Karalyste. Jie laikosi sutarčių. O vyresnioji Žaižara nors ir nėra draugė, bet…
- Kaip ir aš?
- Panašiai.
- Tai ką darys Ordinas?
- Jie užtvėrė kelią į Pelkes. Praneš kai pasirodys Akeilis. Ir sulaikys kiek galės. Jis nenorės pyktis su Ordinu. Bandys tartis. Žaižara irgi čia. Vaidins, kad derasi.
- O jei susiderės?
- O kas nuo to apsaugotas?
- Oi, seni! Eik pamiegosi. Greit pulsim.


Ksainis buvo geras karys. Tiesa, tai buvo seniai. Dabar jis tarnavo Valdovės Akeilės kamerdineriu. Tai buvo garbingos pareigos. Atsakingos ir… pavojingos. Ksainis buvo ištikimas. Kodėl? Nė pats nežinojo. Jo šeima buvo sena ir kilminga. O kas šiais laikais nėra kilmingas? Visi žemesnieji iš Karalystės išvyti. Jau seniai. Visus darbus dirbo kilmingieji. Nors Ksainis savo padėtimi buvo patenkintas, bet palaikė ir jaunosios valdovės politiką. Žemesnieji demonai irgi turėjo gyventi savo tėvynėje. Tiesa, jis nevisiškai suvokė valdovės siekį, kad žemesnieji demonai būtų lygūs su kilmingaisiais. Kita vertus, jis matė, kad pasaulis keičiasi. Ir Žemėje, ir Karalystėje. Tai gal ji buvo teisi.
Šiaip ar taip Ksainis buvo ištikimas ir neketino priešintis valdovės įsakymams. Jei valdovė, būdama geros nuotaikos, klausdavo jo nuomonės, tai Ksainis sąžiningai ir pasakydavo. Ankstesniais laikais tai būtų buvę pavojinga. Dabar blogiausia ko galėjai sulaukti buvo atsainiai mestas:
- Kvailys!
Valdovė Akeilė nebuvo itin taktiška, tačiau supratinga ir pakanti kitų, nors ir kvailoms, jos manymu, nuomonėms. Gal net pernelyg pakanti. Reikėjo griežčiau įgyvendinti savo tikslus. Gal būtų buvę galima išvengti šitų nelaimių. Nors gal ir ne. Brolis atkakliai siekė sosto.
Ksainis nusprendė išeiti į Žemę netoli Marapo miesto. Taip patarė valdovė. Seniai čia bebuvo, todėl gerai neišmanė gyvenimo Žemėje. Tačiau iš valdovės pasakojimų suprato, kad tas miestas – tautų, rasių, tikėjimų ir luomų kratinys, kur kiekvienas rūpinasi savimi. Niekas nesidomi svetimais reikalais. Be to, dar Karalystėje nusprendė, kad galės būti kovos meno mokytoju. Pinigų jam netrūko. Valdovė davė nemažą kapšą. Be to, nurodė bankininką, kuriam parašė laišką ir rekomendavo kaip patikimą klientą, kuris neribotai galėjo naudotis kapitonės Soiros vardu atidaryta sąskaita. Tais pinigais Ksainis manė pasinaudosiąs tik kraštutiniu atveju. Pragyvenimui jis tikėjosi užsidirbti.
Gerą žirgą nusipirko iš keliaujančio pirklio, pamelavęs, kad jo žirgas krito. Žirgas buvo tikrai geras. Bet kainavo Ksainiui dvylika auksinų. Gerokai perdaug. Tačiau derėtis ant kelio su pirkliu… Arba pėdinti iki Marapo pėsčiomis. Nei viena, nei kita jam nebuvo paranku.
Lėtai kinknodamas keliu link miesto Ksainis vis dar negalėjo atsigauti, kaip lengvai paspruko iš Karalystės. Visi buvo užsiėmę savais reikalais ir valdove, žinoma. Buvo aišku, kad greitai prasidės karas. Princas Akeilis neketino nusileisti. Valdovę stebėjo, o jį kažkodėl paleido iš akių. Gal laikė tik buku valdovės įsakymų vykdytoju, kuris nieko vertas kaip savarankiška asmenybė. Vis gi kurį laiką jis vis gręžiojosi, tikėdamasis persekiotojų. Jų nebuvo. Tikrai nebuvo. Ir Ksainis nurimo. Išvaizda nesiskyrė nuo žmonių. O kadangi žmogiškuoju pavidalu buvo žilas, tai buvo panašus į eilinį keliautoją. Todėl įsilieti į minią buvo paprasta.
Marape apsistojo užeigos namuose. Ryte paklausė šeimininko, kur yra valdovės nurodytas bankas. Iš to kaip lankstėsi ir šypsojosi šeimininkas nusprendė, kad bankas itin solidus.
Padėkojęs pėsčias patraukė į banką. Miestas buvo toks, kaip jį apibūdino valdovė. Daugybė elgetų, raganių, burtininkų, bajorų, samdinių ir dar galai žino kokių perėjūnų. Taip pat buvo akivaizdu, kad čia šmirinėja dvasios, demonai, o gal ir dievai.
Bankininkas Žamusas buvo juodas kaip anglis, be galo aukštas ir stambus. Perskaitęs kapitonės Soiros laišką, parodė visus trisdešimt du nepriekaištingai baltus dantis ir greitakalbe ėmė berti:
- Labai malonu, pone Akoma. Kapitonės Soiros rekomendacija. Nieko geriau nė nereikia. Ponios sąskaita per pastaruosius dvidešimt metų gerokai, gerokai išsipūtė. Jei tik tau reikia, galiu tuoj pat kad ir šimtą auksinų išmokėti.
- Ačiū, garbusis Žamusai. Kol kas tuo nesinaudosiu. Pats turiu santaupų. Štai, - ištraukė kapšelį. – Čia šimtas auksinų.
- Ach, pone! Labai malonu, pone, - dar saldžiau pragydo bankininkas. – Tuojau pat atidarysime sąskaitą.
- Dar turiu šiokių tokių šeimos brangenybių. Ar bankas gali priimti jas saugoti?
- Žinoma, pone. Kaip gi, pone. Tik reikės mokėti vieną auksiną už du mėnulius.
- Puiku. Sudaryk sutartį, pone Žamusai.
Kai visi popieriai buvo pasirašyti, o Ksainio auksinai ir valdovės jam patikėti daiktai dingo banko saugyklose, jis paklausė:
- Gerbiamasis Žamusai, gal galėtum man rekomenduoti kokį pastatą, kur galėčiau gyventi ir mokyti karo meno?
- Ar norėsi, gerbiamasis, pirkti, ar nuomoti.
- O kaip patartum?
- Jei žadi čia įsikurti ilgiau kaip penkias vasaras, tai geriau pirkti, o…
- Kad aš, garbusis Žamusai, šito nežinau. Gali man tekti ir po kelių mėnulių išvykti.
- Tada geriau nuomok. Aš parašysiu raštelį vienam ponui, kuris tuo užsiima. Garantuosiu, kad esi patikimas klientas.
Taigi, Ksainis įsikūrė ir ėmė laukti.


Princas Akeilis subūrė savo kariuomenę ir dabar iš pilies balkono žvelgė į margą minią. Didžiąją jos dalį sudarė žmonės ir mišrūnai, kaip paniekinamai vienas sau vadino žmonių ir demonų sąjungos palikuonis. Garsiai šito, žinoma, sakyti nedrįso. Gal tik ištikimajai Akšinai prasitarė. Jei žodis išsprūstų viešai, būtų netekęs dalies savo karių. Būtų didelė netektis, nes demonai iš Karalystės sudarė labai nedidelę dalį. Tačiau dėl mišrūnų išvaizdos jų negalėjai atskirti. Tai sudarė įspūdį, kad jį palaiko didelė dalis demonų. Dar buvo keletas laisvųjų raganių ir burtininkų atskalūnų. Jų nedomino Karalystės politikos peripetijos. Jiems rūpėjo tik pinigai. O mokėjo Akeilis gerai. Šiaip jau burtininkai ir raganiai į Akeilį žiūrėjo įtariai. Jie nenorėjo veltis. Todėl kartais Akeilis pagalvodavo, kad galėjo geriau sutarti su žemesniaisiais ir jiems ką nors pažadėti. Juk pažadų galima ir netesėti.
Taigi, princas atsiduso ir rėžė kalbą:
- Mano mieli bendražygiai, broliai ir seserys! Šiandien išeiname į žygį. Karas bus žiaurus. Bet mūsų pusėje tiesa. Mano sesuo apgaule užgrobė sostą. Įkalino mūsų tėvą. Mes turime atstatyti tiesą ir tvarką. Ir mes tai padarysime. Tačiau kai kurie iš jūsų nesulauks mūsų pergalės. Bet jūsų auka nebus veltui! Jūsų vardai bus aukso raidėmis įrašyti mūsų Karalystės metraščiuose. Mes atsiimsime Karalystės sostą iš apsišaukėlės Akeilės. Mes tapsime tikraisiais Karalystės ir Žemės valdovais.
Ir taip toliau, ir panašiai. Būtų kalbėjęs dar ilgiau, jei šalia stovėjusi ragana Akšina nebūtų kumštelėjusi, kad gana. Pernelyg ilgos kalbos greitai pabosta, todėl nedidina kovingumo ir ryžto. Taigi, princas Akeilis baigė šūkiu:
- Į mūšį, mano broliai, mano ištikimieji pavaldiniai!
Kariai šaukė „valio“. Žmonės šaukė silpniau, demonai buvo entuziastiškesni. Raganiai ir burtininkai tylėjo. Jie turėjo savų tikslų, o ir jausmus rodyti nebuvo įprasta.
Princo Akeilio kariuomenę sudarė du tūkstančiai žmonių pėstininkų ir tūkstantis demonų bei mišrūnų pėstininkų, pusantro tūkstančio sunkiųjų raitininkų, kurie beveik visi buvo žmonės, ir pora šimtų žemesniųjų demonų. Žemesnieji demonai buvo silpnoji Akeilio vieta. Nekentė jų ne tik dėl prigimties, kaip dauguma kilmingųjų, bet ir už tai, kad aname kare palaikė seserį. Dar buvo du tūkstančiai pėsčių ir aštuoni šimtai raitų lankininkų. Be to, armija turėjo penkis juoduosius burtininkus ir net dvylika laisvųjų raganių. Tiek burtininkai, tiek raganiai buvo nepatikima publika. Jiems reikėjo daug mokėti. Labai daug… Visa laimė, kad aukso, sidabro ir brangiųjų akmenų Akeilis turėjo pakankamai.
Ilgai sprendė princas ir Temoro bei Eledi klausimą. Iš pradžių manė juos palikti pily. Tačiau negalėjo palikti tinkamos sargybos. Be to, jį trikdė nežinia kaip pabėgusi ragana. Jei išėjo, tai galėjo ir sugrįžti. O gal ir kalinius galėjo išsivesti. Paskui sumanė juos vestis drauge. Akeilis netgi turėjo porą demonų gaudyklių. Bet nenorėjo jų rodyti visiems kariams. Nežinia kaip sureaguotų demonai. Be to, nors Eledi buvo demoniškos prigimties, tačiau niekas nežinojo kaip ją gali paveikti ta dėžė. O kol kas, nors princas Akeilis ir buvo įsitikinęs savo pergale, bet norėjo turėti kozirį. Ir princesė Eledi turėjo būti sveika gyva. Taigi…
Galiausiai išeitį pasiūlė burtininkas Ičnajotas. Jis ir burtininkė Uinoma ant belaisvių uždėjo kiekvienas savo burtą. Tokį derinį atpainioti buvo sudėtinga. Nebent įsikištų koks dievas. Tačiau bendru visų sutarimu toks posūkis buvo neįmanomas. Jei būtų norėję, tai dievai jau būtų įsikišę.
Taigi, taip užburtus juos galima buvo palikti su nedidele sargyba. Nes Tšiagunas ir Eledi paprasčiausiai negalėjo išeiti iš savo kamerų.
Princas Akeilis piktai šypsojosi galvodamas apie tai, kad, net jam pralaimėjus, sesuo negalės išlaisvinti sau brangių… Ko? Demono ir dukters, kas ji bebūtų.
Kariuomenė pajudėjo. Princas Akeilis sėdo ant žirgo ir, apsuptas burtininkų, raganių bei karininkų, nuvedė savo ją link Sapnų pelkių. Tai buvo artimiausi Vartai į Karalystę. Be to, valdovų rūmai buvo būtent šalia šitų Vartų.
Sukorus maždaug pusę kelio, grįžo žvalgai ir pranešė stulbinančią naujieną. Kelią į Sapnų pelkes užtvėrė Ordino kariuomenė. Tebuvo apie pusę tūkstančio karių, tačiau tai – ypatingi kariai. O princas Akeilis visai nenorėjo pyktis su Ordinu.
- Na? – kreipėsi jis į šalia jojančius. – Ir ką tai reiškia?
- Daug ką, - atsiliepė Šivutas. – Ordinas šnipų turi visur. Gal pamatė judančią kariuomenę ir nusprendė pasiteirauti kur ir ko. Čia Ordino žemės.
- Arba ta… Kibi ]]> Wed, 12 Aug 2026 13:35:02 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262782.html http://rasyk.lt/kuriniai/262782.html ŽGT Orbitinė stotis „Trikampis-1“. Vieneri metai iki Susidūrimo.
Žanas Lukas Moro sėdėjo priešais pagrindinį taktinį ekraną, kurio melsva šviesa išryškino dešimtis tūkstančių raudonų ir žalių taškų ties Saturno orbita. Šviesos aljanso fotoninės katedros ir Šešėlio pakto dregnotai artėjo kartu. Pavogti Konsorciumo skydai ir Stebėtojų laiko kodai buvo paruošti, tačiau Žemės Gynybos Taryba žinojo skaudžią tiesą: jėgų asimetrija buvo dešimt prieš vieną. Žemė buvo pasiruošusi mirti stovėdama.
– Žanai, – į salę įžengė Lukasas. Jo kiber-ranka pulsavo keista, balta šviesa, kuri nepriklausė nei vienai žinomai sistemai. – Mūsų išoriniai sensoriai užfiksavo objektą, judantį tiesiai pro priešo laivyno gilumą. Priešai jo nemato. Jų skeneriai tiesiog nuslysta jo paviršiumi.
– Konsorciumas? – Žanas pakėlė akis, jo ranka intuityviai palietė randą ant skruosto.
– Ne. Šitas laivas nenaudoja gravitacinių variklių. Jis varomas... atomine fuzija, bet sukonstruota taip, kad nepalieka jokių radiacijos pėdsakų. Ir mes gavome žinutę. Ne telepatinį šoką ir ne skaitmeninį kodą. Tai paprastas, senas radijo signalas prancūzų kalba.
Ekrane pasirodė trumpi, gilūs garso bangų virpesiai, o salėje nuskambėjo žemas, vargonus primenantis balsas:
„Žemės sūnūs. Mes matėme jūsų sabotažą Paryžiuje. Jūs atsisakėte būti dvasiniais vergais ir atmetėte Konsorciumo sutartį. Jūs esate pirmoji rasė per tris šimtmečius, kuri pasirinko vienatvę. Šviesa ir Šešėlis atvyksta jūsų sudeginti. Konsorciumas laukia jūsų likučių. Mes atvykome išmokyti jus laimėti šį karą patiems. Įsileiskite mus. “
1 SKYRIUS: Mokytojai iš pelenų
Klaidūnų flagmanas „Arka“ nusileido apleistoje Sacharos dykumos zonoje – ten pat, kur prieš penkiolika metų prasidėjo pirmasis Sacharos skrodimo incidentas. Žanas Lukas ir Lukasas asmeniškai pasitiko penktosios rasės delegaciją. Senovinė civilizacija, kuri prieš tūkstantį metų pati išgyveno Šviesos aljanso asimiliaciją ir Šešėlio pakto brutalumą. Jie atsisakė stoti į autoritarinį Konsorciumą, nes suprato, kad tai tik kita pavergimo forma. Jie pasirinko „Klaidūnų“ kelią – jų planetos buvo sunaikintos, todėl jie gyvena milžiniškuose, maskuojamuose laivuose-miestuose, nuolat judėdami per galaktikos pakraščius
Jie yra organinės gyvybės atstovai, tačiau jų evoliucija vyko didelės gravitacijos pasauliuose. Jie žemesni už žmones, neįtikėtinai tankių kaulų ir raumenų struktūros, o jų oda primena sukietėjusią medžio žievę. Jų veiduose nėra burnų – jie bendrauja per biologinius rezonatorius savo krūtinėje, skleidžiančius gilius, žemus, žemiškus garsus, panašius į vargonų akordus.
Jų misija: Jie neieško pavaldinių. Jų vienintelis tikslas – rasti civilizacijas, kurios sugebėjo pačios pasipriešinti didžiosioms kosmoso imperijoms, ir išmokyti jas išlikti savarankiškoms. Žemę jie stebėjo nuo Nulinio Taško akimirkos.
Iš laivo išlipusios būtybės nesiūlė stebuklų. Jų lyderis, vardu Oronas, per savo krūtinės rezonatorių šaltai paaiškino situaciją:
– Mes neduosime jums ginklų, kurie šaudys už jus. Jei mes laimėsime šį karą jūsų rankomis, mes tapsime jūsų naujais šeimininkais, o tai prieštarauja mūsų įstatymui. Mes išmokysime jus naudoti jūsų pačių pavogtas technologijas taip, kad didieji Aljansai taptų bejėgiai.
Klaidūnai parodė esminę Žemės taktinę klaidą:
• Technologinis parazitizmas: Žemė bandė nukopijuoti Konsorciumo ir Stebėtojų ginklus vienas prie vieno. Tačiau didieji Aljansai žinojo kiekvieną šių ginklų silpnybę.
• Asimetrinis hibridizavimas: Klaidūnai padėjo Lukasui sujungti pavogtus Stebėtojų laiko kodus ir Konsorciumo gintaro skydus į visiškai naują sistemą – „Klaidų matricą“. Ši technologija leido ne tiesiog blokuoti priešo plazmą, o grąžinti ją atgal per laiko iškraipymo linijas tiesiai į priešo laivų reaktorius.
– Jūs kariaujate kaip valstybė, – sakė Oronas, žvelgdamas į Žaną. – Kosmose wir kariaujame kaip virusas. Jūs turite leisti jiems nusileisti. Jūs turite paversti savo orbitą jų pačių spąstais.
2 SKYRIUS: Užveržtas mazgas
Žemės orbita. Susidūrimo diena.
Jungtinis Šviesos aljanso ir Šešėlio pakto laivynas užpildė visą horizontą. Kristalinės katedros ir plazminiai dregnotai pradėjo koordinuotą Žemės atmosferos deginimą. Jų fotoniniai spinduliai smogė į planetos skydus virš didžiųjų miestų.
Žanas Lukas Moro stovėjo ŽGT flagmano „Obsidianas-1“ komandų tilte. Šalia jo sėdėjo Oronas, jo sensoriniai organai ramiai fiksavo priešo artėjimą.
– Skydai ties Niujorku lūžta! – rėkė Lukasas, jo kiber-ranka buvo tiesiogiai įkišta į naująją Klaidūnų matricą. – Žanai, laikas!
– Ne dar, Lukai, – Žanas lėtai išpūtė dūmus, jo akys fiksavo palydovinius duomenis. – Leisk jiems susitelkti į vieną kvadratą. Tegul jie mano, kad mes pasiduodame.
Kai Šviesos aljanso flagmanas, vadovaujamas pulkininko Vinco, įžengė į viršutinius atmosferos sluoksnius virš Europos, Žanas Lukas davė komandą:
– Aktyvuoti Klaidų matricą.
Lukasas nuspaudė pagrindinį valdymo modulį. Pavogti Stebėtojų laiko kodai akimirksniu sukeitė sekundes vietomis. Šviesos aljanso paleisti fotoniniai spinduliai, užuot sudeginę Paryžiaus likučius, atsitrenkė į laiko kilpą, apsisuko 180 laipsnių kampu ir su triuškinančia jėga smogė atgal į pačių kristalinių katedrų energijos blokus.
Vienas po kito dešimtys Šviesos Aljanso laivų pradėjo sprogti nuo savo pačių ugnies. Šešėlio pakto plazminiai dregnotai, praradę fotoninę paramą, įsipainiojo į Konsorciumo gintarinius tinklus, kuriuos Klaidūnai padėjo paversti magnetinėmis minomis.
3 SKYRIUS: Laisvųjų triumfas
Karas nebuvo lengvas. Žemės miestai nukentėjo, o gynybinis laivynas prarado pusę savo kreiserių. Tačiau penktosios rasės taktika suveikė: jie privertė didžiąsias imperijas kariauti nepažįstamame, chaotiškame technologiniame fone, kur jų pačių ginklai veikė prieš juos.
Supratęs, kad patiria triuškinantį pralaimėjimą, virš orbitos kybantis juodas Konsorciumo monolitas nusprendė nesikišti. Jie pamatė, kad Žemė ne tik išmoko gintis, bet turi ir galingą, nematomą sąjungininką. Konsorciumo laivas lėtai apsisuko ir pasitraukė į giliąją kosmoso erdvę. Imperijos suprato: šis sektorius jiems nebepriklauso.
Mūšio pabaigoje Žanas Lukas Moro tiesioginiame eteryje susitiko su sučiuptu, sužeistu pulkininku Vincu.
– Tu pralaimėjai, Vincai, – Žanas pažvelgė į savo buvusį mokinį, kurio akyse fotoninis spindesys pamažu geso, palikdamas tik žmogišką baimę. – Tavo „Šviesa“ tebuvo iliuzija.
– Jūs likote vieni, Moro... – kando lūpą Vincas. – Kas jus apsaugos, kai jie sugrįš po šimto metų? Penktoji rasė jus paliks.
– Mes patys save apsaugosime, – ciniškai nusišypsojo Žanas. – Nes dabar mes žinome, kaip mokytis.
EPILOGAS: Kosmoso klaidūnai
Treji metai po Galutinio Fronto. Sacharos dykuma.
Klaidūnų flagmanas „Arka“ ruošėsi pakilimui. Oronas stovėjo priešais Žaną Luką ir Lukasą, jo krūtinės rezonatorius skleidė tylius, ramius akordus.
– Mūsų darbas čia baigtas, Žemės sūnūs, – ištarė penktosios rasės lyderis. – Jūs išmokote svarbiausios pamokos: kosminė laisvė nėra dovana. Tai nuolatinis asimetrinis pasipriešinimas. Jūsų gamyklos jau pačios kuria variklius, kurie nebepriklauso nei vienam Aljansui. Jūs esate savarankiški.
– Kur keliausite dabar? – paklausė Lukasas, kurio naujoji kiber-ranka dabar buvo visiškai integruota su Klaidūnų silicio komponentais.
– Į Andromedos pakraščius, – atsakė Oronas. – Ten yra jauna civilizacija, kurią Šešėlio paktas bando paversti savo hibridais. Mums reikia išmokyti juos naudoti sabotažą.
Žanas Lukas Moro išsitraukė savo seną užrašų sąsiuvinį ir užrašė paskutinius žodžius. Jo trilogija buvo baigta. Tai nebuvo istorija apie žmonijos pergalę prieš kosmosą. Tai buvo istorija apie tai, kaip žmonija išmoko išlikti viena, atsisakydama bet kokių šeimininkų.
„Arka“ pakilo į dangų be garso, ištirpdama žvaigždėtame Sacharos danguje. Žanas ir Lukasas liko stovėti ant smėlio, žvelgdami į viršų. Pasaulis buvo saugus, tamsus ir neįtikėtinai didelis. Bet pirmą kartą per šimtmečius žvaigždės virš jų nebekėlė baimės – jos kėlė pagarbą, kurią gali jausti tik tikrai laisva rasė. ]]> Wed, 12 Aug 2026 10:40:23 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262777.html http://rasyk.lt/kuriniai/262777.html Žemės Gynybos Tarybos (ŽGT) slaptasis bunkeris „Olimpas“, Šveicarijos Alpės.
Dešimt metų po Nulinio Taško.
Žanas Lukas Moro stovėjo priešais pagrindinį taktinį ekraną, kurio melsva šviesa išryškino naujas, gilias raukšles jo veide. Kairįjį skruostą vis dar puošė tas pats grubus plazminis randas – praeities įspaudas. Per pastarąjį dešimtmetį pasaulis pasikeitė: žmonija nebemiegojo. Po to, kai globalus sabotažas nuplėšė ateivių maskuotės skydus, Žemė virto viena didžiule karine stovykla. Žmonės karštligiškai kopijavo likučius Šviesos aljanso ir Šešėlio pakto technologijų, laukdami dienos, kai kosminiai parazitai sugrįš atsiimti savo kolonijos.
– Žanai, tau reikia pamatyti šitą, – prie jo priėjo Lukasas. Jo balsas buvo sausas. Buvęs programišius dabar vadovavo ŽGT kibernetinės gynybos skyriui. Dešinioji jo ranka, atkurta neutraliųjų Stebėtojų, keistai sublyksėjo, kai jis palietė valdymo pultą.
– Kas yra, Lukai? Vėl Šešėlio pakto likučiai bando aktyvuoti bunkerius Sibire? – Žanas net neatsisuko.
– Ne. Tai ne tie hibridai. ir ne Šviesos aljansas, – Lukasas padidino palydovinius duomenis virš Europos. – Šitas objektas ką tik išniro iš sub-erdvės tiesiai virš Žemės orbitos. Jis nepasinaudojo jokiais mums žinomais maskavimo dažniais. Jis tiesiog... atsirado.
Ekrane pasirodė milžiniškas, trijų kilometrų ilgio, monolitiškas stačiakampis laivas. Jo korpusas buvo tamsus, matinis, primenantis grubiai nukaltą obsidianą. Jame nebuvo jokių Šviesos aljansui būdingų elegantiškų fotoninių linijų ar Šešėlio pakto agresyvių plazminių vamzdžių. Tai buvo funkcinis, sunkus karo miestas, kybantis tiesiai virš Žemės.
Bunkeryje akimirksniu pradėjo klykti raudonos pavojaus sirenos. Šimtai karininkų ir taktikų puolė prie savo terminalų.
– Raketos paruoštos! Elektromagnetiniai impulsiniai skydai aktyvuoti! – per garsiakalbius rėkė amerikiečių generolas. – Generuokite ugnies kodus! Smogiam jiems, kol jie nepradėjo bombardavimo!
– Stovėt! – Žano Luko balsas perrėžė salės triukšmą. Jis priėjo arčiau ekrano. – Pažvelkit į telemetriją. Jie neįjungė jokių ginklų sistemų. Jų energijos srautai nukreipti tik į... ryšį.
Tą pačią akimirką visi bunkerio monitoriai, kompiuteriai ir net rankiniai darbuotojų ryšio įrenginiai suvirpėjo. Šviesos salėje prislopo. Užtat kiekvieno žmogaus galvoje – ne per garsiakalbius, o tiesiai smegenų gilumoje – nuskambėjo žemas, atviras, vibraciją ir lengvą fizinį skausmą keliantis telepatinis pranešimas.
„Žemės gyventojai. Jūs išgyvenote Šviesą ir Šešėlį. Jūs nusimetėte jų jungą savo jėgomis, todėl užsitarnavote teisę būti išgirsti. Mes esame Konsorciumas – nepriklausomų galaktikos rasių Aljansas. “
Žanas Lukas Moro suėmė rankomis stalą, jausdamas, kaip smilkiniuose tvinkčioja kraujas. Šis balsas nebuvo saldus kaip Šviesos aljanso melas. Jis buvo grubus, tiesmukas ir šaltas.
„Izoliuoti jūs žūsite po dešimties metų, kai senieji parazitai sugrįš su naujais dažniais. Mes nesiūlome jūsų gelbėti. Mes siūlome jums vietą prie mūsų stalo. Mes duosime jums žinias, kaip pastatyti tikrus tarpžvaigždinius ginklus. Mainais jūs turėsite atverti savo planetą mūsų logistikai ir atiduoti savo karius į bendrą frontą prieš Šviesos imperiją. Pasirinkite: laisvė su karu arba laisvė su mirtimi. Mes laukiame jūsų delegato. “
Pranešimas nutrūko. Bunkeryje įsiviešpatavo mirtina tyla, kurią pertraukė tik tylus aušinimo sistemų ūžimas. Visi karininkai žiūrėjo į Žaną Luką.
Žanas lėtai atsisuko į Lukasą. Jo akyse vėl užsidegė ta pati sena, ciniška karo žurnalisto paranoja.
– Jie nori, kad mes įstotume į jų sąjungą, – tyliai ištarė Lukasas, jo mechaninė ranka nesąmoningai susigniaužė į kumštį. – Tai mūsų vienintelis šansas, Žanai.
– Ne, Lukai, – Žanas Lukas Moro papurtė galvą, žvelgdamas į tamsų monolitą ekrane. – Tai tik naujas šeimininkas, kuris atvyko su geresne sutartimi. Ir šį kartą kaina bus mūsų pačių kraujas.
1 SKYRIUS: Geopolitinis paralyžius
Pasiūlymas, nuskambėjęs tiesiai žmonių smegenyse, paliko pasaulį visiškoje tyloje. Šveicarijos Alpėse paslėptame Žemės Gynybos Tarybos bunkeryje „Olimpas“ niekas nejudėjo geras dvi minutes. Tik raudoni pavojaus žibintai ritmingai liejo kraujo atspalvio šviesą ant išbalusių generolų veidų.
– Tai telepatinis masinis hakerizmas! – pirmasis ramybę nutraukė amerikiečių generolas Bredlis, trenkdamas kumščiu į stalą. Jo balsas drebėjo iš įniršio ir baimės. – Jie perėmė mūsų nervinius dažnius! Užtaisyti branduolines raketas „Silos-4“ ir „Silos-7“! Šitas laivas turi sudegti orbitoje, kol jie neišdegino mūsų smegenų!
– Sėdėkit, Bredli, – šaltai nukirto Žanas Lukas Moro, net neatsisukdamas nuo ekranų. Jo ranka lėtai glostė plazminio nudegimo randą ant skruosto. – Jūsų raketos naudoja nukopijuotus Šviesos aljanso kvantinius variklius. Pažvelkite į telemetriją. Tas juodas monolitas virš mūsų generuoja tokį gravitacinį lauką, kad jūsų raketos apsisuks ir nukris atgal ant jūsų pačių galvų dar nepasiekusios stratosferos.
– Tai ką tu siūlai, Moro?! – rėkė generolas. – Pasiduoti? Vėl įsileisti juos į savo kabinetus, kad rašytum jiems naują propagandą?
Žanas Lukas lėtai atsisuko. Jo ciniškos karo korespondento akys žvelgė tiesiai į Bredlį.
– Aš siūlau pradėti mąstyti. Šviesos aljansas mus pirko pažadais apie nemirtingumą ir švarią energiją. Šešėlio paktas rusus pirko tankais ir imperijos vizija. Šitie... šitie atvyko su politine sutartimi. Jie nesiūlo mums taikos. Jie siūlo mums karą prieš mūsų buvusius šeimininkus.
Šalia Žano stovėjęs Lukasas palietė monitorių savo dešine, mechanine ranka, kurią jam sukonstravo neutralieji Stebėtojai. Kiber-protezo sąnariai tyliai suūžė, kai ekrane pasirodė gilesnė laivo analizė.
– Žanai, jie sako tiesą dėl vieno dalyko, – tyliai ištarė Lukasas, rodydamas į tolimojo kosmoso radarų duomenis. – Mūsų virusas, kurį paleidome prieš dešimt metų, tik laikinai paralyžiavo Šviesos ir Šešėlio pajėgas Žemėje. Jų pagrindinės armados jau praėjo Jupiterio orbitą. Jie grįžta su naujais kodais. Izoliuoti mes išsilaikytume maždaug keturiasdešimt aštuonias valandas. Konsorciumo aljansas yra vienintelis mūsų šansas gauti ginklus, kurie realiai veikia prieš ateivių skydus.
– Ir kokia kaina, Lukai? – Žanas priėjo arčiau savo seno draugo. – Atiduoti savo vaikus į jų kosminius legionus? Paversti Žemę logistikos baze svetimam karui? Mes ką tik atsikratėme trijų rasių kontrolės. Aš nepasirašysiu sutarties su ketvirta, kol nežinosiu, kas parašyta mažomis raidėmis puslapio apačioje.
Tuo pat metu pagrindiniame ekrane užsidegė skubus tiesioginis ryšys iš Paryžiaus. Elizejaus rūmų požeminiame štabe sėdėjo Prancūzijos prezidentas, o jo kabineto kampuose stovėjo du vyrai nepriekaištingais pilkais kostiumais – neutralieji Stebėtojai. Jų visiškai juodos akys be vyzdžių žiūrėjo tiesiai pro kamerą į Žaną Luką.
– Žanai, – pranešė prezidentas drebančiu balsu. – Stebėtojai reikalauja, kad mes atmestume Konsorciumo pasiūlymą. Jie sako, kad Konsorciumo integracija sugriaus planetos biologinį balansą. Jie grasina visiškai pasitraukti ir palikti mus likimo valiai.
Žanas Lukas Moro liūdnai nusišypsojo, žvelgdamas į juodas Stebėtojų akis ekrane.
– Žinoma, kad jie to nori. Šitas naujas Aljansas sugriovė jų ramų mokslinį eksperimentą. Jie nebegalės sėdėti Versalyje ir stebėti, kaip mus žudo. Pasaulis pasikeitė, pone Prezidente.
Žanas atsisuko į Tarybos narius. Sprendimas turėjo būti priimtas akimirksniu. Panika miestų gatvėse jau prasidėjo – milijonai žmonių, patyrę masinį telepatinį šoką, bėgo iš didmiesčių, tikėdamiesi kosminio bombardavimo.
– Ruoškite transportinį šaudyklą, – įsakė Žanas Lukas Moro. – Aš pats kilsiu į tą juodą laivą. Jei šis Konsorciumas nori Žemės karių, jie turės man įrodyti, kad mes būsime sąjungininkai, o ne nauji vergai.
Lukasas žengė žingsnį į priekį, jo kiber-ranka sugniaužė Žano petį.
– Aš keliauju su tavimi, Žanai. Jei jie bandys į jūsų smegenis įrašyti savo kodus, tau reikės programišiaus, kuris moka išlaužti net ir žvaigždžių sistemas.
Žanas Lukas linktelėjo. Du vyrai, kurie prieš dešimtmetį pradėjo tiesos revoliuciją tamsiame Paryžiaus bute, dabar ruošėsi žengti į pačią kosminio karo širdį.
2 SKYRIUS: Obsidianinis avilys
Šaudyklės korpusas drebėjo, kai ji artėjo prie milžiniško, šviesą sugeriančio stačiakampio. Konsorciumo laivas iš arti atrodė ne kaip inžinerinis stebuklas, o kaip skraidanti uola, išraižyta giliomis, geometriškai tikslioms kaukėmis. Nebuvo jokių matomų langų ar navigacinių šviesų – tik tamsa, sverianti milijonus tonų virš Žemės atmosferos.
Matinė korpuso plokštė tiesiog pasislinko į šalį, atverdama gilų, aklina tamsa dvelkiantį angarą. Šaudyklė nusileido be jokio garso – magnetinės jėgos tiesiog sugriebė laivą ir pastatė jį ant grindų.
Kai šaudyklės durys atsidarė, Žanas Lukas ir Lukasas žengė į erdvę, kurioje kvepėjo ozonu, šaltu metalu ir kažkuo gyvu – aitriu, organiniu kvapu. Čia nebuvo Šviesos aljanso sterilaus spindesio. Angaras skendėjo blausioje, gintarinėje šviesoje, sklindančioje iš grindyse įmontuotų šviesolaidžių.
– Žanai, mano kiber-protezas... – sušnypštė Lukasas, griebdamasis už dešiniojo peties. Jo mechaninė ranka, sukurta Stebėtojų, pradėjo konvulsiškai trūkčioti, o jos melsvi indikatoriai mirgėjo raudonai. – Šito laivo elektromagnetinis laukas bando perrašyti mano rankos kodus. Jie izoliuoja viską, kas sukurta neutraliųjų.
– Laikykis, Lukai, – Žanas Lukas išsitraukė pistoletą, tačiau akimirksniu suprato, kad tai beprasmiška.
Iš tamsių angaro kampų sklandžiai išniro trys figūros. Tai buvo Ketvirtoji rasė – Konsorciumo delegatai. Jie pasirodė be jokių kaukių ar hologramų. Tai nebuvo dvasinės būtybės ir ne hibridiniai žmonės. Tai buvo silicio ir organikos sintezės būtybės, evoliucionavusios visiškai kitokiomis sąlygomis. Jų kūnai buvo masyvūs, padengti grubiais, tamsiais, sukietėjusio metalo šarvais, kurie atrodė tarsi natūralus karkasas. Jie neturėjo akių – jas pakeitė horizontalios, pulsuojančios sensorinės juostos, fiksuojančios šilumą ir kvantinius srautus. Vietoj rankų jie turėjo funkcionalius, galingus manipuliatorius, o jų judesiai buvo sunkūs, bet neįtikėtinai greiti.
– Žemės atstovai, – balsas nuskambėjo tiesiai Žano ir Lukaso smegenyse. Šiuo metu telepatinis impulsas buvo toks stiprus, kad Žanui pakirto kelius, o iš nosies ištryško siaura kraujo srovė. Tai buvo kaina už tiesioginį bendravimą su grynuoju, nemodifikuotu intelekto dažniu. – Jūs atvykote su ginklu rankoje ir svetima technologija ant kūno. Jūs vis dar bijote
Žanas Lukas nusivalė kraują nuo lūpų ir išsitiesė.
– Mes dešimt metų kariavome su padarais, kurie sakėsi esą mūsų draugai arba mūsų valdovai. Kodėl turėtume pasitikėti jumis?
Viona iš būtybių žengė žingsnį į priekį, jos metaliniai šarvai sušnypštė nuo vidinio slėgio. Sensorinė juosta ant jos kaktos sušvito ryškia gintarine spalva.
– Pasitikėjimas yra silpnų rasių valiuta, – nuskambėjo atsakymas jų galvose. – Šviesos aljansas perka jūsų protus, Šešėlio paktas – jūsų kūnus. Konsorciumui nereikia jūsų meilės ar ištikimybės. Mums reikia jūsų išlikimo faktoriaus. Jei Šviesos imperija užims Žemę, šis sektorius taps jų logistikos centru. Mes prarasime fronto liniją. Mes siūlome jums ne draugystę, o karinį sandorį.
Būtybė pakėlė savo manipuliatorių, ir angaro sienoje nušvito milžiniškas trimatis kosminis žemėlapis. Žanas Lukas pamatė šimtai tūkstančių švytinčių taškų, judančių link Saulės sistemos. Tai buvo Šviesos aljanso ir Šešėlio pakto pagrindinės armados. Jos judėjo kartu. Senieji priešai Žemėje kosmose buvo sudarę aljansą, kad sunaikintų sukilusią planetą.
– Pažvelkite į savo ateitį, – tęsė Konsorciumo atstovas. – Jūsų virusas sudegino jų lokalias sistemas, bet jų tikroji galia yra čia. Po septynerių metų jūsų dangus degs. Mes galime duoti jums skydus, kurie atlaiko jų plazmą, ir variklius, kurie leidžia pasiekti jų laivus. Bet mainais jūsų planeta taps mūsų avangardu. Kiekvienas žmogiškas ginklas, kurį pagaminsite, bus pajungtas bendram Aljanso tinklui.
Lukasas, vis dar gniauždamas savo trūkčiojančią kiber-ranką, žengė prie Žano.
– Žanai... jie nemeluoja. Mano sistemos fiksuoja šį žemėlapį. Duomenys tikri. Tie laivai kosmose... jų per daug. Jei mes nepasirašysime šios sutarties, po septynerių metų žmonijos tiesiog nebeliks.
Žanas Lukas Moro žiūrėjo į tamsius, metalinius Ketvirtosios rasės kūnų kontūrus. Jis suprato, kad pasirinkimas, kurį jam teko priimti, buvo pats baisiausias jo gyvenime. Tai nebuvo pasirinkimas tarp gėrio ir blogio. Tai buvo pasirinkimas tarp visiško išnaikinimo ir tapimo tarpžvaigždinio karo mašinos sraigteliu.
– Man reikia įrodymų, – kietai ištarė Žanas. – Įrodykite, kad jūsų sutartis neužrakins mūsų naujame narve. Parodykite man kitas rases, kurios įstojo į jūsų Aljansą.
Ketvirtojo kosminio bloko atstovas lėtai nuleido manipuliatorių. Gintarinė šviesa jo sensorinėje juostoje prislopo.
– Gerai. Sekite paskui mus į Konsorciumo Tarybos salę. Bet būkite pasiruošę, žurnaliste. Tiesos kaina kosmose visada matuojama sveiku protu.
3 SKYRIUS: Demokratija su šautuvu prie smilkinio
Konsorciumo Tarybos salė nebuvo panaši į Žemės parlamentus. Tai buvo gigantiškas, sferinis skliautas, kurio centre nebuvo grindų – tik beribė gravitacinė praraja, aplink kurią levitavo šimtai uždarų platformų. Kiekvienoje iš jų mirgėjo skirtingi atmosferiniai laukai: vienur tvyrojo amoniako rūkas, kitur – skysta metano masė arba sterilus vakuumas.
Žanas Lukas ir Lukasas stovėjo ant prancūziško transportinio šaudyklos platformos, kuri automatiškai prisijungė prie sferos žiedo. Žvelgdamas į gretimas platformas, Žanas pagaliau išvydo tai, apie ką svajojo kartos: laisvas kosmoso rases.
Čia buvo kristaliniai silikatai iš Kentauro žvaigždyno, bendraujantys šviesos lūžiais, ir aukšti, trapūs moliuskų tipo humanoidai, valdantys gravitacines bangas. Žemėlapis skliauto centre rodė milžinišką, decentralizuotą tinklą. Šios rasės nebuvo Šviesos aljanso vergės. Jos turėjo savo laivynus, savo pramonę ir savo nepriklausomus įstatymus. Konsorciumas atrodė būtent taip, kaip žadėjo: tikra, laisva žvaigždžių sąjunga.
– Jie iš tiesų laisvi, Žanai, – sušnypštė Lukasas, jo kiber-ranka pagaliau nustojo trūkčioti, nes laivo sistemos leido jam prisijungti prie viešojo Tarybos duomenų srauto. – Matau jų prekybos paktus, jų technologijų mainų protokolus. Konsorciumas jų nevaldo. Jie tik koordinuoja gynybą. Tai tiesa.
Žanas Lukas Moro tylėjo. Jo karo žurnalisto instinktas, išugdytas dešimtmečius stebint žmonių politikos purvą, neleido jam švęsti. Jie žiūrėjo ne į švytinčius Aljanso narių taškus žemėlapyje, o į tuščias, tamsiąsias zonas – sektorius, kuriuose žemėlapis buvo tiesiog ištrintas.
– Lukai, – tyliai tarė Žanas. – Pažiūrėk į trimačio modelio pakraščius. Eridano ir Banginio žvaigždynų sektoriai. Kodėl ten nėra jokių signalų? Pagal senus Šviesos aljanso duomenis, ten egzistavo trys išsivysčiusios civilizacijos.
Lukasas žaibiškai suvedė užklausą per savo kiber-sąsają. Jo akys išsiplėtė, o veidas prarado bet kokią spalvą.
– Sistemos duomenys užblokuoti... Palauk, aš apeinu jų pirminį filtrą per Stebėtojų paliktą šifravimo algoritmą... Šventas Dieve.
Tą pačią akimirką platforma, kurioje stovėjo Ketvirtosios rasės delegatas, atskriejo ir sustojo vos keli centimetrai nuo prancūzų šaudyklos. Gintarinė sensorinė juosta ateivio kaktos srityje pulavo įspėjamuoju ritmu.
– Jūs radote tai, kas skirta tik pilnateisiams nariams, – nuskambėjo tiesmukas, fizinį smūgį smegenims sukeliantis būtybės balsas. – Jūsų draugas ką tik pamatė tiesą apie Eridano-4 populiaciją.
– Jūs juos sunaikinote, – Žano Luko balsas buvo kietas kaip ledas. Jis žiūrėjo tiesiai į sensorinę būtybės juostą. – Jie atsisakė stoti į jūsų Aljansą, ir jūs juos nušlavėte nuo jų pačių planetos paviršiaus.
Ketvirtojo bloko delegatas neturėjo veido, kad parodytų gėdą ar pyktį. Jo metaliniai šarvai tik garsiai sušnypštė, išleisdami karšto azoto srovę.
– Karas su Šviesos imperija ir Šešėlio paktu yra totalinis, Žanai Lukai Moro. Kosmose nėra vietos neutralumui. Eridano-4 civilizacija buvo technologiškai pažangi, bet jie pasirinko pacifizmą. Jie tikėjosi, kad karo audra juos aplenks. Jei būtume palikę juos ramybėje, Šviesos aljansas būtų užėmęs jų resursus ir pavertęs jų planetą placdarmu smūgiui į mūsų flangą. Mes siūlėme jiems integraciją penkis kartus. Jie atsisakė.
– Ir todėl jūs juos sudeginote? – sušuko Lukasas, jo kiber-ranka automatiškai perėjo į gynybinį režimą. – Jūs esate tokie patys žudikai kaip ir tie, nuo kurių žadate mus apsaugote!
– Mes esame pragmatikai, – atsakė Konsorciumo balsas. – Šviesos aljansas nori jus asimiliuoti. Šešėlio paktas – pavergti. Mes siūlome jums pasirinkimą, kurio kaina yra jūsų laisva valia. Jei Žemė įstos į Konsorciumą, jūs turėsite savo laivyną, savo kultūrą ir savo įstatymus. Bet jei jūs pasirinksite likti vieni... mes negalime leisti, kad jūsų planeta po septynerių metų taptų Šviesos aljanso karine baze. Mes nelaikysime priešo savo užnugaryje.
Žanas Lukas Moro atsirėmė į šaudyklės turėklą. Aplink jį levitavo šimtai laisvų, džiugių kosmoso rasių, kurios džiaugėsi Aljanso teikiamais privalumais. Tačiau dabar Žanas žinojo šios laisvės kainą. Konsorciumas buvo didžiausia ir tobuliausia mafijos struktūra galaktikoje. Tai buvo demokratija, siūloma su užtaisytu šautuvu, pridėtu prie civilizacijos smilkinio.
– Jei mes pasirašysime... – Žanas pakėlė akis į delegatą. – Kas bus pirmasis mūsų uždavinys?
– Jūsų planetoje vis dar bazuojasi neutralieji Stebėtojai, – šaltai nuskambėjo būtybės atsakymas. – Jie yra Prancūzijos vyriausybės šešėlyje. Jie sabotuoja mūsų derybas. Pirmasis Žemės, kaip Konsorciumo narės, žingsnis – jūsų pačių rankomis išvalyti planetą nuo Frakcijos-C. Jūs turėsite sunaikinti Stebėtojus Versalyje. Tik tuomet wir atversime jums savo ginklų arsenalus.
Žanas Lukas Moro atsisuko į Lukasą. Ratas užsidarė. Kad išgelbėtų Žemę nuo būsimo karo su Šviesa ir Šešėliu, jie turėjo patys tapti budeliais ir sunaikinti tuos pačius neutraliuosius ateivius, kurie prieš dešimtmetį išgelbėjo Lukaso gyvybę degančiame Paryžiaus bute.
4 SKYRIUS: Versalio tyla
Versalio rūmai, Prancūzija. Naktis, skendinti tirštame rudens rūke. Pusė dviejų nakties. < ]]> Tue, 11 Aug 2026 10:56:10 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262768.html http://rasyk.lt/kuriniai/262768.html PREZIDENCIJOS KLASIFIKACIJA: GRIEŽTAI ĮSLAPTINTA / MAKSIMALUS REITINGAS
SĄSAJA: PROJEKTAS „TRIKAMPIS“ – ŽEMĖS OKUPACIJOS STATUSAS
ĮSPĖJIMAS: Šio failo kopijavimas, platinimas ar skaitmeninis fiksavimas  yra traktuojamas kaip valstybės išdavystė. Baustina likvidavimu be teismo sprendimo.
1. ESAMA GEOPOLITINĖ IR KOSMINĖ SINTETIKA
Žmonijos visuomenė išlaiko funkcinį aklumą. Nuo 1947 m. liepos planetos evoliucija nėra autonomiška. Žemės teritorija ir jos galingieji yra pasidalinti tarp trijų ne žemiškos kilmės civilizacijų. JT Saugumo Tarybos nuolatinis penketukas (P5) tėra fikcija, skirta kontroliuoti 8 milijardų civilių populiaciją ir išvengti globalios panikos.
Faktinis jėgų pasiskirstymas klasifikuojamas taip:
•  [SEKTORIUS-VAKARAI] (JAV ir Didžioji Britanija): Kontaktas su „Šviesos aljansu“. Tai trijų metrų aukščio, fotoninės-energetinės struktūros humanoidai, valdantys kvantinę navigaciją ir antigravitaciją. Vašingtonui ir Londonui jie tiekia technologinius modulius, maskuojamus kaip žmogiškasis mokslas. Slaptas motyvas: Visiška biologinė ir politinė Žemės kontrolė per emocinį populiacijos slopinimą.
•  [SEKTORIUS-RYTAI] (Rusija ir Kinija): Kontaktas su „Šešėlio paktu“. Tai agresyvios, organinės-mechaninės sintezės būtybės (kiborgai), naudojančios anglies pluošto karkasus ir skystą plazmą. Maskvai ir Pekinui jie tiekia termo-plazminius ginklus, skatindami jų imperialistines ambicijas. Slaptas motyvas: Visiška planetos kolonizacija, paverčiant žmones fizine darbo jėga.
•  [SEKTORIUS-CENTRAS] (Prancūzijos Respublika): Kontaktas su „Stebėtojais“. Grynojo intelekto būtybės, materialios formos palaikymui naudojančios erdvėlaikio iškraipymus (Žemėje fiksuojami kaip pilkus kostiumus vilkintys vyrai juodomis akimis). Elizejaus rūmams jie netiekia ginklų, laikydamiesi neutralumo. Prancūzijos vyriausybė yra izoliuota – ji žino apie artėjančią apokalipsę, bet neturi priemonių jai sustabdyti. Slaptas motyvas: Eksperimento stebėjimas. Žmonija jiems tėra terariumas.
PROLOGAS: Sacharos anomalija
14-oji operatyvinė zona, Alžyro dykuma. Dvylika dienų iki Nutekėjimo.
Lauko ligoninės palapinėje kvepėjo degintu plastiku, krauju ir ozonu. Prancūzų užsienio legiono karo medikas, kapitonas Antuanas Diuponas, drebančiomis rankomis veržė chirurgines pirštines. Ant operacinio stalo gulėjo stambus vyras su rusiško samdinio uniforma, paimtas į nelaisvę po mįslingo susidūrimo Sacharos kopose. Oficialiai Legionas ten kovojo su sukilėliais. Neoficialiai – jie susidūrė su tankais, kurie skriejo virš smėlio be garso ir lydė plieną žalia liepsna.
„Pradedam skrodimą, “ – tarė Antuanas į savo sagos formos kamerą, slapta fiksuojančią kiekvieną judesį.
Skalpelis perrėžė kario kaklo odą. Antuanas tikėjosi išvysti žmogiškas gyslas, tačiau oda atšoko kaip guminė kaukė. Po ja pasirodė blizganti, tamsiai pilka, anglies pluoštą primenanti organinė masė. Vietoj kraujo iš žaizdos išsiliejo tirštas, fosforuojantis melsvas skystis, kuris vos palietęs metalinį stalo paviršių pradėjo lengvai rūkti.
„Mon Dieu... “ – išsigandęs sušnypštė Antuano asistentas. „Kas tai per anatomija? “
Staiga „lavonas“ staigiu judesiu atmerkė akis. Jos neturėjo vyzdžių – tik vientisą, pulsuojančią geltoną šviesą. Būtybė viena ranka galingu judesiu sugriebė asistento gerklę ir tokiu jėgos proveržiu, kad pasigirdo stuburo lūžis, nubloškė jį į šoninių konstrukcijų kampą. Įrašas nutrūko triukšmu.
1 SKYRIUS: Liūtis virš Senos
Lietus Paryžiuje niekada nevalė gatvių. Jis tik priversdavo tepalų dėmes ant asfalto blizgėti neoninėmis spalvomis.
Žanas Lukas bėgo. Jo plaučiai degė, o burnoje jautėsi geležies skonis – ne dėl kraujo, o dėl šalto, drėgno oro, kurį jis rijo dideliais gurkšniais. Švarkas buvo permirkęs iki siūlo, bet jis nejautė šalčio. Tik lipnų, gyvulišką baimės jausmą, kuris vertė jį kas kelias sekundes gręžiotis atgal į tamsius siauros Rue de Bièvre gatvelės šešėlius.
Prieš dešimt minučių viskas buvo kitaip. Jis sėdėjo mažoje, pustuštėje kavinėje su Pjeru – savo patikimiausiu informatoriumi iš Prancūzijos užsienio žvalgybos (DGSE). Pjeras buvo išblyškęs, drebančiomis rankomis gniaužė kavos puodelį ir kalbėjo pašnibždomis, kurias sunku buvo suprasti pro liūties garsą į stiklą.
„It nebuvo teroristai, Žanai, “ – nukando žodžius Pjeras, įstumdamas į žurnalisto kišenę sunkų, kariško pavyzdžio USB raktą. „Mūsų vyrai Sacharoje susidūrė su kažkuo... kas neturėjo egzistuoti. Rusai juos ten išbandė. Vyriausybė viską uždarė po septyniais užraktais. Jei kas nors sužinos, kad mes žinome... “
Pjeras nespėjo baigti. Pro kavinės langą nuaidėjo ne garsus šūvis, o duslus, slegiantis pokštelėjimas. Pjero kaktos viduryje atsirado taisyklinga, tamsi skylė. Jo akys liko išpūstos, pilnos nesuvokiamos baimės, o kūnas tiesiog susmuko ant medinio stalo, išversdamas atšalusią kavą.
Žanas Lukas nelaukė. Instinktas, išugdytas bėgant nuo snaiperių kulkų Alepe ir Malyje, suveikė akimirksniu. Jis šoko pro galines kavinės duris į naktinį Paryžiaus lietų.
Dabar jis girdėjo sunkius žingsnius už savęs. Du vyrai tamsiais paltais, judantys su šiurpinančiu, sinchronišku tikslumu. Jie nebėgo – jie tiesiog žingsniavo tokiu greičiu, kuris atrodė anatomiškai neįmanomas paprastam žmogui. Žanas pasuko į kairę, link upės krantinės. Tolumoje matėsi Dievo Motinos katedros siluetas, apsuptas pastolių.
Slysdamas ant drėgnų akmenų, Žanas įpuolė į gilų požeminės perėjos šešėlį. Jo akys užkliuvo už senų, surūdijusių geležinių durų su užrašu „Défense d\'entrer“. Žanas griebė ant žemės gulėjusį armatūros galą, įstūmė jį į pakabinamos spynos kilpą ir visa kūno mase spustelėjo žemyn. Spyna sukliko ir nulėkė į šoną. Jis įslydo į vidų ir užtrenkė duris likus sekundei iki tol, kai perėją užliejo prožektoriaus šviesa.
Aklinoje tamsoje Žanas leidosi žemyn slidžiais, kalkakmenio laiptais į Paryžiaus katakombas. Po pusvalandžio klaidžiojimo drėgnais tuneliais, išklotais šimtmečių senumo kaukolėmis, jis pasiekė slaptą išėjimą apleistoje metro stotyje netoli Monparnaso.
2 SKYRIUS: Skaitmeninis skrodimas
03: 14 nakties. Šiaurinis Paryžiaus priemiestis.
Žanas Lukas stovėjo prie apšnerkštų daugiabučio durų, sulaikęs kvėpavimą. Už nugaros tolo naktinio traukinio bildesys. Jis sulenkė krumplius ir tris kartus greitai, o tada du kartus lėtai stuktelėjo į pabalusią medieną.
Už durų pasigirdo metalinis sklendės trakštelėjimas. Durys atsivėrė per sprindį, sulaikytos storos grandinės. Pro plyšį pasirodė raudonos, nuo monitorių šviesos pavargusios Lukaso akys.
– Žanai? Ką po velnių tu čia darai tokiu laiku? – Lukaso balsas buvo užkimęs, persigėręs pigiu tabaku. – Sakiau tau nesirodyti čia po to, kas nutiko Malyje.
– Įsileisk mane, Lukai. Neturiu laiko, – Žanas stumtelėjo duris petimi, grandinė garsiai įsitempė. – Pjeras miręs.
Lukaso žandikaulis akimirksniu įsitempė. Jis sekundę žvalgėsi į tuščią, lietuje skendinčią laiptinę, tada greitai nustūmė grandinę ir įtraukė žurnalistą į vidų. Trys spynos užsidarė su mirtinu finališkumu. Kambarys skendėjo prietemoje, vienintelė šviesa sklido iš trijų monitorių, nukrautų motininėmis plokštėmis. Žanas priėjo prie stalo ir sunkiai tėškė kariško pavyzdžio USB raktą tiesiai ant schemų.
– Kas čia? – Lukasas nepatikliai pažvelgė į metalinį daiktą, bet rankų prie jo nekišo.
– Pjero gyvybės kaina. Jį nušovė prieš mano akis kavinėje, prie Senos. Du vyrai... jie judėjo taip, tarsi fizikos dėsniai jiems negaliotų. Žiūrėk, man reikia, kad atidarytum šitą. Dabar.
Lukasas prunkštelėjo, pasitaisydamas akinius.
– Tu juokauji? Jei tai DGSE failas, jame yra lokaciniai sekikliai. Vos įkišiu į tinklą, po penkių minučių čia subyrės langai.
– Žinau. Todėl ir atėjau pas tave. Pajunk prie izoliuotos sistemos.
Programišius akimirką dvejojo, tada giliai atsiduso, paėmė atmintinę guminėmis replėmis ir įstatė į seną, dulkėtą kompiuterį, visiškai atjungtą nuo išorinio pasaulio. Jo pirštai žaibiškai pradėjo skraidyti klaviatūra.
– Kodas karinis, trimis sluoksniais, – murmėjo Lukasas. – Jie naudojo seną Algoritmą-9. Palauk... prancūzų žvalgyba šito nenaudoja. Čia kažkas svetimo. Štai, viena minutė... Yra.
Monitorius nušvito grūdėtu, tamsiu vaizdu. Tai buvo Sacharos skrodimo įrašas.
– Čia Sachara. Prieš dvi savaites, – sušnypštė Žanas, pasilenkdamas arčiau. – Žiūrėk į pjūvį.
Lukasas nutilo. Ekrane medikas skalpeliu perrėžė kario kaklą. Oda atšoko kaip sintetinė kaukė. Po ja nebuvo raumenų – tik blizganti, anglies pluošto masė ir tirštas, fosforuojantis melsvas skystis, kuris pradėjo rūkti ant metalinio stalo.
– Kas čia per velniava... – Lukasas atsitraukė nuo ekrano, jo kėdė garsiai sugrikšėjo. – Žanai, kas čia? Pasakyk, kad tai klastotė.
– Tai ne klastotė, Lukai. Tai tikras skrodimas. Rusai dykumoje naudoja kareivius, kurie nėra žmonės.
Įraše pasigirdo išsigandęs mediko šnabždesys, o tada lavonas ekrane atmerkė vientisai geltonas akis, sugriebė daktaro kaklą ir vaizdas užgeso. Lukasas stovėjo drebančiomis rankomis, jo veidas prarado bet kokią spalvą.
– Žanai... jie kariauja ne savo ginklais. Rusija turi kažką... kas nėra iš šio pasaulio. Mes turime bėgti. Šito neturėjo matyti niekas.
– Ne tik rusai, – Žano balsas skambėjo neįtikėtinai šaltai. – Pjeras spėjo pasakyti. Mūsų vyriausybė, amerikiečiai, britai – jie visi žino. Pasaulis pasidalintas, Lukai. Ir  ką tik pamatėme jų kortas.
Staiga kambario lemputės prislopo iki raudonumo, o monitoriai pradėjo mirgėti. Visi namo langai suvirpėjo nuo žemo, pulsuojančio garso lauke. Lukasas pažvelgė į savo telefoną – ekrane degė užrašas „Nėra ryšio“.
– Jie čia, – jo balsas virpėjo. – Jie išjungė kvartalo pastotę. Žanai, jie naudoja elektromagnetinį slopintuvą. Jie neketina mūsų suimti. Jie tiesiog sudegins mus kartu su šituo pastatu. Lukasas karštligiškai sugriebė klaviatūrą, jo pirštai skraidė virš klavišų su panikos genama energija. Monitorio kampe iššoko raudonas perspėjimas apie sistemos perkaitimą.
– Ką tu darai, Lukai?! – Žanas persisvėrė per stalą, ranka jau griebdamas už savo švarko kišenėje paslėpto pistoleto. – Reikia nešdintis iš čia!
– Per vėlu bėgti, Žanai! – suriko Lukasas. Ekrane žaibiškai kilo įkėlimo juosta. 91%... – Viešajame tinkle jų algoritmai šitą failą ištrintų per dešimt sekundžių. Todėl siunčiu jį į Darkneto „The Vault“. Tai decentralizuota grandinė. Jei man pavyks, įrašas atsidurs keturiuose tūkstančiuose serverių vienu metu. Jo nebebus įmanoma sunaikinti. Niekada.
– Jie sudegins tave kartu su tuo kompiuteriu!
Lukasas sekundei nustojo spausdinti ir atsisuko į Žaną. Jo veide baimę pakeitė šalta, ciniška ramybė.
– Tu visą gyvenimą ieškojai tiesos, Žanai. Štai ji. Jei mes dabar mirsim, pasaulis bent jau žinos, kodėl. Bėk prie virtuvės lango. Gaisrinės kopėčios dar turėtų būti ten.
– Aš tavęs čia nepaliksiu...
– Spausk! – Lukasas tiesiog stumtelėjo žurnalistą atgal. – Aš turiu pabaigti įkėlimą!
Tą pačią akimirką koridoriuje pasigirdo sunkus, vibraciją keliantis dundesys. Sienos gipso kartonas pradėjo svilti. Pro plyšius pasipylė ne įprasti dūmai, o akinanti, baltai žalsva plazmos liepsna, akimirksniu išlydžiusi laidus. Karščio banga buvo tokia stipri, kad Žanui nudegino skruostą.
Siena tiesiog išgaravo, palikdama tobulai apskritą, raudonai švytinčią skylę. Pro ją į kambarį įžengė hibridinis žudikas. Jo veidą dengė kaukė, tačiau pro siaurus plyšius švietė ta pati vientisa, pulsuojanti geltona šviesa. Jo rankoje tamsavo ginklas, kurio galas spingsojo melsva energija.
Žanas Lukas akimirksniu išsitraukė savo 9mm pistoletą ir triskart iššovė hibridui tiesiai į krūtinę. Kulkos nulėkė  į anglies pluošto šarvus, palikdama tik nežymius įbrėžimus, ir nukrito ant grindų. Hibridas net nesuvirpėjo. Jis lėtai pradėjo kelti savo ginklą link programišiaus.
– Lukai, gulkis! – suriko Žanas.
Tačiau Lukasas jo negirdėjo. Jis žiūrėjo tik į monitorių, kur skaičiai pasiekė 99%. Vaikinas sukando dantis, pakėlė ranką ir iš visų jėgų trenkė per „Enter“ klavišą. Ekrane užsidegė žalia eilutė: [TRANSMISSION COMPLETE].
– Padariau, – Lukasas spėjo ištarti su kruvina, pergalinga šypsena.
Tą pačią sekundę melsvas plazmos spindulys pervėrė kompiuterį ir stalą. Viskas sprogo tūkstančiais žiežirbų. Tačiau prieš plazmos bangai praryjant vaikiną, virtuvės erdvė keistai išsigaubė. Oras tapo stingdančiai šaltas. Du vyrai, vilkintys nepriekaištingais, pilkais kostiumais, tiesiog išniro iš dūmų debesies. Jų akys buvo visiškai juodos, be rainelių. Vienas iš jų viena ranka pakėlė sąmonę praradusį Lukasą, o kitas šaltai pažvelgė į Žaną.
„Tavo darbas baigtas, žurnaliste. Žmogus lieka su mumis, “ – nuskambėjo balsas tiesiai Žano galvoje. Po sekundės jie dingo, o sprogimo banga sviedė Žaną atgal pro virtuvės langą tiesiai į naktinį Paryžiaus lietų, palikdama jį vieną ant gaisrinių kopėčių.
3 SKYRIUS: Kontroliuojama tiesa
Pusė šešių ryto. Pigus motelis prie Belgijos sienos. Kambarys kvepėjo drėgme ir senu kilimu.
Žanas Lukas sėdėjo ant lovos krašto, neatitraukdamas akių nuo mažo, prie sienos pritvirtinto televizoriaus ekrano. Jo drabužiai vis dar buvo drėgni, o kairįjį skruostą degino baisi nuovira – plazmos sprogimo palikimas. Rankoje jis gniaužė vienkartinį, anoniminį telefoną.
Televizoriaus ekrane pasirodė Prancūzijos vidaus reikalų ministerijos atstovo veidas. Už jo nugaros mirgėjo naktinio gaisro priemiestyje vaizdai – tai, kas liko iš Lukaso daugiabučio.
„... gaisras kilo dėl pasenusios elektros instaliacijos ir nelegalios serverių įrangos, kurią bute laikė žinomas kibernetinis nusikaltėlis, “ – šaltai bėrė pranešėjas. „Aukų skaičius tikslinamas, tačiau norime nuraminti gyventojus – jokio terorizmo akto nebuvo. “
Žanas Lukas piktai nusijuokė ir surinko numerį. Telefonas sujungė po keturių signalų.
– Klausau, – pasigirdo pavargęs, pridusęs vyro balsas. Tai buvo Markas, vyriausiasis naujienų agentūros redaktorius Paryžiuje.
– Markai, tai aš. Nejunk įrašymo, klausykis.
– Žanai?! Tu gyvas? – Marko balsas akimirksniu prarado mieguistumą, jame pasigirdo tikra panika. – Žanai, tavęs ieško visos tarnybos. Kas po velnių ten įvyko?
– Jie meluoja, Markai. Viskas, ką jie sako per televiziją, yra melas. Tu matei tamsiojo interneto „The Vault“ forumus? Failas buvo įkeltas prieš dvi valandas. Keturi tūkstančiai kopijų. Vaizdo įrašas iš Sacharos. Pasakyk, kad jūsų agentūra jau rengia reportažą.
Anapus linijos įsiviešpatavo mirtina, sunki tyla. Girdėjosi tik tolimas automobilių ūžesys Paryžiaus gatvėse.
– Markai? – spaudė Žanas. – Tu mane girdi?
– Mačiau įrašą, Žanai, – tyliai, beveik šnabždesiu ištarė Markas. – Visi jį matė. Redakcija gavo nuorodą prieš dešimt minučių.
– Ir? Ko jūs laukiat? Tai šimtmečio istorija! Tai įrodymas, kad rusai naudoja...
– Tai klastotė, Žanai, – grubiai jį pertraukė Markas. – Bent jau taip pranešė visi oficialūs šaltiniai. JAV Kibernetinio saugumo agentūra ką tik išleido oficialų pareiškimą. Tai Deepfake. Sako, kad tai naujo vokiečių mokslinės fantastikos žaidimo reklaminė kampanija. „Ubisoft“ jau prisiėmė atsakomybę už „virusinį marketingą“.
Žanas Lukas pašoko nuo lovos, telefoną spausdamas prie ausies taip stipriai, kad pabalo pirštų krumpliai.
– Koks marketingas?! – sušuko jis. – Pjeras mirė kavinėje! Mano akyse! Lukaso namas buvo sudegintas plazma! Aš mačiau tą padarą, Markai! Jis neturi žmogiško kraujo!
– Žanai, nusiramink... – Marko balsas buvo pilnas gailesčio. – Žmonės nenori tuo tikėti. Tu supranti? Net jei tai būtų tiesa, niekas neturi laiko ateiviams. Žmonės pažiūri tą įrašą, parašo komentarą, kad „grafika visai negraži“, ir eina virti kavos. Interneto troliai jau sukūrė dešimt šito įrašo parodijų. Tiesa paskendo, Žanai. Jos nebėra.
Žanas Lukas lėtai nuleido ranką su telefonu. Jis žiūrėjo į televizoriaus ekraną, kur naujienų pranešėją jau pakeitė rytinė finansų apžvalga. Vyriausybės suprato didžiausią žmonijos silpnybę: jei nori paslėpti tiesą, tau nereikia jos drausti. Tau tiesiog reikia paversti ją juokingu memu.
Žanas Lukas išjungė telefoną, išėmė bateriją ir tėškė ją į sieną. Pasaulis pasirinko likti aklas. Tačiau jis žinojo, kad tyli naktis ilgai netruks. Rusija ir Kinija jau judino savo nehumanoidinius batalionus, o tiesa, kuria niekas netikėjo, netrukus pati nukris iš dangaus.
Po savaitės virš Rytų Europos ir Pietų Kinijos jūros Šešėlio pakto kariuomenė atvirai pademonstravo tankus, kurie judėjo levitacijos principu bei naudojo termo-plazminius skydus. Oficialiai Maskva ir Pekinas tai pavadino „revoliuciniu vietiniu mokslo proveržiu hipergarsinių technologijų srityje“. Tai privertė reaguoti kitą pusę. Paryžiuje, po slaptu DGSE bunkeriu, įvyko istorinis susitikimas – Šviesos aljanso (JAV/JK) ateiviai ir Stebėtojai (Prancūzijos neutralieji) sudarė laikinus paktus leisti dislokuoti modifikuotus ginklus Europos teritorijoje.
4 SKYRIUS: Projektas „Trikampis“
Normandija. Slapta požeminė bazė po apleista Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių baterija netoli Longue-sur-Mer. Trys dienos po Nutekėjimo.
Žanas Lukas žinojo, kad kiekvienas žingsnis link šio sklypo buvo pasirašytas mirties nuosprendis. Pasinaudojęs Pjero asmeniniame seife paliktais kodais ir suklastotu prancūzų karinio logistikos inžinieriaus pažymėjimu, jis perėjo tris išorinius kontrolės punktus. Prancūzų kareiviai prie vartų atrodė nervingi, jų rankos virpėjo ant ginklų.
Nusileidęs giliai po žeme esančiu pramoniniu liftu, Žanas pateko į sterilų koridorių, nušviestą ne žemiška, o šalta, pulsuojančia melsva šviesa. Čia nebuvo jokių prancūziškų vėliavų. Ant sienų dominavo lakoniški užrašai: „SECTOR 4 – ALLIANCE INTEGRATION“.
Prisiglaudęs prie techninio konteinerio, Žanas Lukas užsidėjo akinius su integruota mikrokamera ir pažvelgė į pagrindinį angarą. Tai, ką jis išvydo, privertė jo širdį daužytis į šonkaulius.
Angaro centre stovėjo trys prancūzų Rafale naikintuvai, tačiau jų įprasti reaktyviniai varikliai gulėjo ant grindų kaip pasenusios metalo laužo krūvos. Vietoj jų amerikiečių ir britų inžinieriai, prižiūrimi keistų būtybių, montavo sferinius, gravito-magnetinius diskus, kurie tyliai spinduliavo šilumą.
Šviesos aljanso ateiviai buvo aukšti, beveik trijų metrų humanoidai. Jie neturėjo jokių matomų veido bruo� ]]> Mon, 10 Aug 2026 14:05:53 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262755.html http://rasyk.lt/kuriniai/262755.html - Ar ten taviškiai? – viltingai Kibirkšties paklausė Suairo.
- Juk matai, kad ne! – atšovė mergina. – Man rodos, jie labiau panašūs į taviškius.
- Šito ir bijojau… - burbtelėjo Tšiagunas. – Čia neturėtų būti nieko. Kariuomenę aš dar suprantu. Jie, ko gero, traukia padėti Valdovei Akeilei. Tačiau šitų čia neturėtų būti.
- Ką darysim? – ramiai paklausė Kibirkštis.
- Teoriškai, tu gali joti sau. Mes tik bendrakeleiviai. Tu nežinai, kas mes tokie, kur keliaujam ir ko.
- Na, teorijos manęs niekad neguodė. O praktiškai?
- Praktiškai, - išsiviepė Suairo, - tavęs nepaleis. Jie gi nežino, kad tu nekalta ir…
- Kad tave energetinės dėlės suėstų! – staiga tyliai nusikeikė Tšiagunas. – Ten gi princas Akeilis!
- Mus puls? – ramiai paklausė Eledi.
- Tai jau tikrai, dukrele. Dabar ir aš jį pažinau. Matai, štai tas ant širmo žirgo yra tikras tavo dėdė ir mirtinas tavo motinos priešas – tikras jos brolis dvynys, princas Akeilis.
- O kodėl dėdė?..
- Nėr kada, vaikeli. Bet šiaip čia svarbiausia valdžia ir turtai.
- Ir atmink, mergele, - pridėjo Kibirkštis, - visada viskas būna dėl valdžios ir turto.
Jie stovėjo lygioje vietoje. Slėptis nebuvo kur. Bėgti beprasmiška. Kautis beviltiška. Visgi Suairo pasakė:
- Eledi, į žydraplaukius šaudyti beprasmiška. Šaudyk į žmones. Žydraplaukių mes nenužudysim. Bet kalavijais ir durklais kautis įmanoma.
Princo Akeilio būrelis lėtai artėjo. Tai buvo trys laisvieji raganiai ir penki žydraplaukiai. Sunku pasakyti, ar tai buvo demonai ar mišrūnai, kaip juos vadino Akeilis, kai nieks negirdėdavo. Niekino juos, tačiau negalėjo apsieiti be tokios pagalbos. Žemesnieji demonai visai neketino prisidėti. O kilmingųjų buvo tik saujelė. Šalia princo Akeilio jojo ištikimoji ragana Akšina.
Akeilis mostelėjo ranka. Ir jo palyda apsupo keliautojų būrelį.
- Oho, kokia kompanija! – pašaipiai išsiviepė princas Akeilis. – Lordas Temoras, mieloji dukterėčia ir jos tėtušis. O kas ši raudonplaukė gražuolė? Iš apsiausto…
- Didžiosios Ragės ordino kariūnė Kibirkštis, - išdidžiai prisistatė mergina. – Malonu būtų žinoti su kuo kalbuosi.
- Princas Akeilis.
- Nesakyčiau, kad labai malonu, bet ką darysi. Ko norėjot?
- Labai mielai, panele, tave paleisčiau. Tačiau… negaliu. Pasiduokite geruoju. Ir viskas bus gerai. Valdovė Akeilė jau mano rankose. Princą Eledį irgi greit rasime. Negarantuoju jums karališko gyvenimo, bet gyvybę išsaugosite.
- Nepūsk miglų, Akeili…
- Prince Akeili!
- Joks tu ne princas man! Nuo tos akimirkos, kai stojai prieš teisėtą sosto paveldėtoją, man nebesi princas.
- Mielai tave pribaigčiau, lorde Temorai.
- Pabandyk, - negera ugnim sužibo lordo akys.
- Nemėginsiu. Jūs visi man dar reikalingi. Jojam.
- Nė velnio, - burbtelėjo Suairo ir metėsi prie arčiausiai stovinčio žydraplaukio.
Užvirė mūšis. Akivaizdžiai nelygus. Tačiau besiginantieji turėjo tą pranašumą, kad galėjo šauti ir durti. Tuo tarpu puolantieji stengėsi paimti keliautojus gyvus. Vis gi aukų išvengti nepavyko. Vienas raganių šiek tiek atsitraukė, akimirką stebėjo Suairo, kuris buvo įsitraukęs į kovą su mėlynplaukiu. Kiti kovėsi kas sau, kiekvienas už save. Raganius linktelėjo galva vienas sau, spustelėjo žirgą ir suvarė durklą Suairo į pilvą. Suairo loštelėjo, o tada nukrito nuo žirgo.
- Tėveli! – riktelėjo Eledi ir puolė prie susmukusio vyro.
Dėl to akimirkai sutriko Tšiagunas ir Kibirkštis. Princo Akeilio palydovai šoko nuo žirgų, nutraukė žemėn Kibirkštį ir Tšiaguną, pagriebė Eledi ir atitraukė nuo tėvo. Susirėmimas baigėsi.
- Palikit tą nevykėlį vilkams! – piktai mestelėjo princas Akeilis. – Ten jam ir vieta. Būti ištąsytam po kaulelį.
- Tėveli… - verkė Eledi. – Jūs niekšai! Leiskit nors palaidoti žmoniškai!
- Liaukis! – piktai riktelėjo Kibirkštis. – Nepadės! Tu gi, kaip suprantu, princesė. Nesiseiliok!
- Ramiau, vaikeli, - tvirtu balsu pasakė lordas Temoras. – Tas tikrai nepadės. Tai demonai, brangioji. Jie neturi tokių jausmų…
- Turi! Ir dar kokius! – piktai riktelėjo Akeilis. – Nekenčiu! Tavęs ir tos kalės savo sesers! Kai tik ji bus mano rankose…
- Rodos sakei, kad ji jau tavo rankose, - gudriai prisimerkė Kibirkštis.
Princas Akeilis piktai metė:
- Tylėk, kvaila raganiūkšte! Ji mano bendrininkų rankose.
Princas mostelėjo ranka. Ir grupelė pajudėjo.


Valdovė Akeilė visiškai neturėjo kuo užsiimti. Po to, kai išvyko Ksainis, rūmuose liko vienintelis ištikimas žmogus – jos senoji auklė Amoa, kuri niekuo negalėjo padėti, tiesiog buvo šalia.
Lordo Temoro tėvas, lordas Kiargas, per pasiuntinį klausė, ar nevertėtų jam su keletu ištikimų demonų atvykti į rūmus. Tačiau Valdovė Akeilė kuo griežčiausiai įsakė likti namie ir nesikišti.
- Aš padariau viską, kas įmanoma, kad išsaugočiau kuo daugiau, - pasakė pasiuntiniui. – Perduok lordui Kiargui, kad esu jam dėkinga. Bet kol kas geriau jam nesikišti.
Taigi, Valdovė Akeilė plūduriavo prie lango ir žvelgė į sodą. Ten buvo tuščia. Kapstėsi pora sodininkų, kuriems nerūpėjo jokie perversmai, nes jų padėtis dėl to nesikeitė.
Staiga atsivėrė kabineto durys ir vidun įžengė apsaugos viršininkas Ebrasas su keletu kareivių.
- Princese Akeile, tikiuosi, kad nesipriešinsi, nes…
- … tai beprasmiška, - ramiai užbaigė Valdovė. – Aš žinau. Tai ko nori?
- Prašau atiduoti visus valdovo atributus.
Valdovė Akeilė švelniai blykstelėjo rožine spalva:
- Deja, garbusis Ebrasai, aš nieko neturiu. Gali apieškoti visus rūmus ar net visą Karalystę. Gali mane kankinti, bet, vargu, ar aš ką pasakyčiau. Kita vertus, aš galiu pasakyti keletą vardų, tačiau negalėsiu pasakyti kur tie demonai yra, nes nežinau.
- Princese Akeile, kankinti tavęs aš nesiruošiu, nes neturiu tam įgaliojimų. Ir man užteks tavo garbės žodžio, kad niekur nebėgsi iš rūmų.
- Mielasis, manęs iš čia neišvarysi. Nebent nešte išneštum.
Po šių žodžių Valdovė Akeilė nusisuko į langą, o karių grupė, vadovaujama Ebraso, išėjo iš kabineto.
- Taigi, Amoa, princas Eledis nesuspėjo. Lordas Temoras taip pat.
- Na, dar nežinia, mano Valdove.
- Negaliu pakęsti! – piktai žybtelėjo ryškia oranžine spalva. – Turiu laukti ir nežinau kas vyksta.


Kalinius įkurdino princo Akeilio pilies rūsiuose. Tiesa, sąlygos nebuvo labai blogos. Maitino gerai. Gultai nors ir paprasti, bet tvarkingi. Be to, kamerose buvo židiniai. Tik nebuvo langų. O durys tvirtos ir visada užrakintos.
Pirmiausia princas Akeilis aplankė raganą Kibirkštį.
- Pasakyk man, gražuole, ko tu tąsaisi su tais nevykėliais maištininkais?
- Malonėk į mane kreiptis pagarbiai, - išdidžiai pareiškė ragana. – O apie tuos, tavo nuomone, nevykėlius maištininkus aš išvis nieko nežinau. Su jais susitikau tik šiąnakt. Buvo pakeliui, tai ir traukėm drauge. O kai mane puola, tai aš ginuosi.
Princas Akeilis buvo gerokai aukštesnis už raganą. Jis priėjo visai arti ir įdėmiai pažvelgė į raganą. Akimirką jam šmėstelėjo mintis, kad kaip ragana, kuri yra iš esmės yra žmogus, mergina labai keista. Jos smaragdinės akys nerodė jokios baimės, o nuo merginos sklido kažkokia keista energija. Tačiau demonas buvo pernelyg pasipūtęs ir įsitikinęs savo pergale, todėl sušnypštė:
- O jei tave kankinčiau…
Ragana šyptelėjo:
- Norėčiau tai pamatyti. Bet kol kas, matyt, neteks.
- Tu drąsi. Stok tarnauti man. Aš gerai moku.
- Aš netarnauju niekam.
- Visos raganos kam nors tarnauja.
- Aš nesu paprasta ragana. Didžiosios Ragės ordino kariūnai tarnauja tik Didžiajai Ragei.
- Bet iš kažko juk gyvenat?
- Na, tai tikrai ne tavo reikalas.
- Žiūrėk tu man!
Princas Akeilis apsisuko ant kulno ir išėjo. O jaunoji ragana atsisėdo į krėslą priešais židinį, įbedusi susimąsčiusį žvilgsnį į ugnį.
Tuo tarpu princas Akeilis nužingsniavo pas princesę Eledi.
Šioji sėdėjo ant gulto krašto, įbedusi žvilgsnį į priešingą sieną. Buvo verkusi, tačiau dabar jau nurimusi. Ji net nepasuko galvos į Akeilį.
- Sveika, gražioji dukterėčia.
Mergina nieko neatsakė.
- Na, nereikia būti tokiai piktai.
- O kokia turėčiau būti? – paklausė. – Tu nužudei mano tėvą!
- Nėra ko gailėti to nukriošusio senio, kuris tik atsitiktinai tapo tavo tėvu.
- Niekas šiame pasaulyje neįvyksta atsitiktinai, - atrėmė. – Ko nori? Aš nepageidauju su tavimi kalbėtis.
- Oi, meilute, negalima taip kalbėtis su savo kalėjimo viršininku.
- Ar gali atsitikti dar kas nors blogiau?
- Gali. Pavyzdžiui, įsakyčiau tave kankinti. Arba nužudyti…
- Prašom… - gūžtelėjo pečiais mergina. – Aš nežinau nieko tokio, ką galėčiau pasakyti net kankinama. O mirtis man būtų išsivadavimas.
- Gal tu ir teisi. Tačiau tu galėtum iki gyvenimo pabaigos sėdėti daug bjauresniame kalėjime už šitą. Arba dar galėtum ištekėti už manęs.
- Tu gi mano dėdė!
- Ir kas? Demonų pasaulyje tai gana įprasta. Iš bėdos net dukterį galima vesti. Arba už sūnaus ištekėti.
- Šlykštu!
- Bet praktiška.
- Tai ko nori?
- Kol kas nieko. Atėjau pasižiūrėti, ar tau nieko netrūksta.
Princas Akeilis jau ruošėsi išeiti, bet prie durų dar sustojo ir pasakė:
- Šiandien gavau žinią, kad tavo motina suimta. Taigi, dabar galiu užimti sostą. Ryt ryte ir iškeliausim. Man beliko sugauti tavo nupiepėlį brolį. Tada motinėlė net raštu atsisakys sosto.
Eledi nieko neatsakė.
Ir princas Akeilis patraukė pas lordą Temorą.
Šis gulėjo ant nugaros ir žiūrėjo į lubas. Atrodė visiškai ramus. Įėjus princui nė nekrustelėjo.
- Turėtum atsistoti ir žemai nusilenkti Valdovui.
- Tu nesi mano valdovas, Akeili. Aš prisiekiau Valdovei Akeilei.
Tačiau vis gi Temoras atsisėdo:
- Tai ką pasakysi?
- Atėjau pranešti tau naujienų. Akeilę jau suėmė. Net pasipriešinimo nebuvo. Liko viena. Visi išsilakstė kaip žiurkės. Net tavo tėvas – lordas Kiargas – sėdi savo rūmuose ir balso nekelia. Tiesa, kažkur prašapo princas Eledis. Tačiau mano žvalgai jau aptiko jo pėdsakus.
- Tai gerai. Gali džiaugtis. Kam visa tai pasakoji?
- Nenoriu laikyti nežinioje. Kita vertus, žinau, kad esi bukas kareiva, bet tikiuosi, kad susiprasi pereiti į mano pusę. Juk nenori grįžti į tą dėžę?
- Sėdėjau tiek, galiu pasėdėti ir dar. Pagalbos iš manęs nesulauksi.
- Na, gal dar persigalvosi…
Akeilis išėjo. Jis patraukė į savo kabinetą. Reikėjo ruoštis grįžti į Karalystę. Kaip Valdovui. Tik kur tas prakeiktas akmuo?


Durys į Valdovės Akeilės kabinetą atsivėrė ir įėjo Ebrasas.
- Turiu kai ką pranešti tau, princese…
- Aš, žinoma, kalinė, bet mano gyslomis teka valdovų kraujas. Todėl sekantį kartą malonėk įeiti mandagiai atsiprašęs.
- Taip… princese…
- O dabar sakyk ko nori ir dink iš čia. Kalbėsiuos tik su broliu.
- Turiu tau pranešti, kad tavo vaikų tėvas Suairo žuvo, o lordas Temoras, tavo dukra Eledi ir kažkokia ragana Kibirkštis yra suimti.
- Viskas?
- Taip.
- Ką gi, pasakei ką liepė. Eik!
Ebrasas išėjo.
- Na, mano mieloji aukle, mes turime labai didelių nemalonumų.
- Tačiau apie princą Eledį jis nieko nepasakė, mano Valdove.
- Taip. Ko gero, jam pasisekė geriau.


Suairo atmerkė akis ir pamatė juodas voratinkliais aptrauktas trobos lubas.
- Aha, atsigaivelėjai galų gale… - išgirdo gergždžiantį balsą.
- Kur aš?
- Mano troboj, žinoma.
Vyras aplaižė perdžiūvusias lūpas ir paklausė:
- O tu kas?
- Aš ragana Gura. Radau tave laukuos krauju plūstantį. Beje, ir tavo žirgas aplink dvakinėjo.
- Dėkui… - išspaudė.
- Dar nedėkok. Žaizda bjauri. Dar gali ir nusibaigti.
- O tu… maloni… - vyptelėjo.
- Tai pati nesuprantu kam čia tave atsitempiau. Nė nežinau ar galėsi už pagalbą susimokėti. Vieni nuostoliai…
- Susimokėsiu… Jei ne aš, tai tie, kuriems aš svarbus…
- Taigi, svarstau, priešams ar draugams tave įduoti. Kažin, kas daugiau sumokėtų?
- Mano draugai nelabai malonūs. O jau apie priešus nė nekalbu…
- Gerai. Gal ir sutarsim. Tai kas tie tavo draugai?
- Turbūt… tu su jais susitikt negalėsi… bet… gali pranešti Ordino vyresniajai…
- Žaižarai ar ką?
- Jai. Turėtų man padėti…
- Jeigu manai, kad tie velnio išperos man sumokės, tai klysti. Jie tik atimt moka…
- Ji – gal ir ne… bet padės su draugais susisiekti…
- Ką gi, pilis netoli. Bet turėsiu tave bent pusdieniui palikti.
- Gerai. Jei lemta mirti, tai tavo buvimas nepadės…
- Na ir juokdarys! Gal ir neveltui tave gelbėjau. Tvirtas esi. Gal koks vertingas…
- Patikėk, sene, labai reikšmingas… Daug norinčių mane pribaigti… Lygiai tiek norinčių mano kailį išgelbėti…
- Gerai jau. Ruošiuos.
- Dar… pasakyk, kokie sužeidimai…
- Visi viduriai išmakaluoti, brangusis. Sunkiai sekėsi surankioti. Manau, kad ligi amžiaus galo bėdų turėsi. Bet daugiau padėt negaliu. Aš tik paprasta ragana.
- Ir šiaip… labai… padėjai…
Kurį laiką ligonis gulėjo užsimerkęs, sunkiai alsuodamas. O senė bruzdėjo po trobą. Ruošėsi.
- Dar pasakyk…
- Ko?
- Gal matei ką keisto?
- Prieš keturias ar penkias dienas traukė Didžiuoju keliu keista kariuomenė. Ir dingo Sapnų pelkėse. Manau, keisčiau jau nieko būt negali…
- O kodėl… sapnų pelkės?..
- Kad ten kaip sapne. Kažkas dingsta, kažkas atsiranda iš niekur…
Ligonis vėl užsimerkė ir nurimo.
- Tai aš keliausiu, - pagaliau pranešė ragana.
Ligonis neatsiliepė.


- Mano Valdove! – Akšina įsiveržė į kabinetą kaip vėjas.
Princas Akeilis rašė pirmąjį savo kaip Valdovo įsaką, todėl persmeigė raganą įsiutusiu žvilgsniu:
- Sakiau: ne-truk-dy-ti!
- Mano Valdove, - jau ramiau pasakė Akšina, - dingo viena kalinė.
- Kas? – Akeilis negalėjo patikėti, kad teisingai suprato.
- Ragana pabėgo, - patikslino Akšina.
- Kaip? Ją kas nors išleido?
- Kas, mano Valdove? Juk raktus turiu tik aš. Negi manai?..
- Ne. Nemanau. Bet kaip?
- Nežinau. Tiesiog jos nėra.
- Tu juk ragana.
- Ir ką? Aš nepriklausau Ordinui. Jie ten visokių triukų moka. Be to, pas juos dažnai slepiasi visokie… neaiškūs padarai. Ir dievai, ir demonai. Kas supaisys?
- Kiti du?
- Yra. Nieko jiems nesakiau.
- Teisingai. Tiesą pasakius, ir su Ordinu nenorėčiau pyktis. Man užteko ano karto. Jie palaikė Akeilę. Dėl to turėjau daug nemalonumų. O ta ragana tikrai buvo atsitiktinė jų kompanijoj.
- Po šito pabėgimo, mano Valdove, aš nebesu tokia tikra.
- Tai ką daryti​?
- Kaip ir nieko. Tik reikėtų pasisaugoti.
- Ko ir kaip?
Ragana papurtė galvą.
- Ar turim žinių iš Karalystės?
- Jokių naujienų, mano Valdove.
- Gerai. Gali eiti.
Ragana išėjo. Princas vėl susimąstęs palinko virš savo raštų. Tačiau mintis nutrūko. O širdyje suskrebeno jausmas, kad ne viskas klostosi taip, kaip norėtųsi. Guodė tai, kad Eledi ir Temoras jo rankose. Tiesa, princas Eledis kažkur prašapo. Bet tai ilgai netruks. Sostas vis tiek jo rankose.
Ir princas vėl ėmėsi darbo.


Senoji ragana Gura nemėgo Ordino. Kaip ir visi. Jo nemėgo nei žmonės, nei dievai, nei demonai ar dvasios. Nemėgo ir eilinės raganos. Tačiau visi turėjo su jais skaitytis. Taigi, kelionė į Ordino pilį nebuvo maloni. Tačiau eiti reikėjo. Jeigu sužeistas žmogus šaukiasi Ordino vyresniosios… Ims ir numirs. Ordinas kažkaip viską sužinos. Jie visada sužino. Už nepranešimą gali stipriai nukentėti. Kita vertus, ta keista armija, nužygiavusi tiesiai į Sapnų pelkes. Nieko gero nesitikėk. Ir ko ji išėjo tą dieną žoliauti? Na, žinoma, saulė, mėnulis ir žvaigždės rodė, jog tai pati tinkamiausia diena. O žolelių taip ir neprisirinko.
Senė sustojo prie vartų, mandagiai prisistatė ir paprašė susitikimo su vyresniąja. Sargybinis kurį laiką, rodos, mąstė, paskui mostelėjo pro šalį bėgančiam berniūkščiui:
- Lėki, nuvesk šitą seną raganą pas vyresniąją!
- Ji ruošiasi išjoti!
- Tuo labiau! Ne taip dažnai senos raganos aplanko. Matyt, svarbu…
- Gerai. Kas man? Eime, močiute.
Gura lėtai nupėdino paskui berniūkštį, viena sau šypsodamasi dėl to kreipinio. Močiute jos nevadino jau gal šimtą metų. O šitam papūstažandžiui raganiukui nė motais. Ne tokių matęs.
Vyriausioji Žaižara buvo labai jauna. Su ja palyginus, žinoma. Turėjo gal apie keturiasdešimt metų.
- Dėl šventosios Ragės! Juk man reikia išjoti! – riktelėjo piktai.
- Man sargybinis liepė, - nė kiek nesutrikęs paaiškino Lėkis ir nukurnėjo laiptais žemyn.
Vyriausioji tik galvą papurtė. Matyt, vaikams čia buvo suteikta daug laisvės.
- Gerai. Sakyk, ko nori.
- Aš lyg ir nieko, ponia Žaižara. Bet prieš porą dienų netoli savo trobos laukuose sužeistą karį radau. Vos gyvas buvo. O šiandien atsigaivelėjo ir paprašė tau, sese, pranešti.
- Vardas koks?
- Suairo sakėsi esąs…
- Ir kokį galą jis čia veikia? – nustebo ir, išsikorusi per langą, šūktelėjo: - Pakvieskit man Suopį!
- Nežinau, sese. Nesakė. Tik sakė, kad jo draugai nemieli, o priešai – dar baisesni.
- Na, tas vyrukas įsivėlęs į tokią sumautą istoriją, kad sunku ir apsakyti.
Vidun įbrazdėjo nejaunas vyriškis randuotu veidu:
- Šaukei?
- Kinkyk vežėčias. Senajai raganai sunku pėsčiai keliauti. Be to, atgal teks ligonį parvežti. Kartu paimk dešimt karių ir gydytoją. Išsiųsk kvieslį pas artimiausią burtininką-gydytoją. Kiek suprantu, ligonis ne mūsų nosiai. Be to, ant kojų reikės pastatyti greitai. Dar pasakyk, kad atidedu kelionę. Išsiųsk žygūną, kad praneštų, ir sustiprink apsaugą.
- Kunigaikštienė pasius…
- Tegul geriau pagalvoja kas būtų jei aš pasiusčiau.
Suopis išėjo.
- Tai kas dar?
- Nežinau, sese, ar tai svarbu. Dieną prieš tai, kai radau tą karį, Didžiuoju keliu traukė didelė kariuomenė. Keisčiausia, kad nuėjo į Sapnų pelkes.
Žaižara vėl metėsi prie lango:
- Ar Kibirkštis grįžo?
Atsakymas buvo neigiamas.
- Kur ji valkiojas? Čia aplink kažkokios armijos, o aš nieko nežinau. Juk ton pusėn išvyko.
Tuo metu sugrįžo Suopis.
- Mes pasiruošę.
- Gerai. Ačiū tau, sese Gura.
Ji atidarė komodą ir ištraukė kapšelį:
- Čia tau užmokestis. Labai svarbios žinios, sese. ]]> Sun, 9 Aug 2026 11:40:38 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262749.html http://rasyk.lt/kuriniai/262749.html Tačiau pamažu šilti jausmai užleido vietą pykčiui ir keršto troškimui. Juk jie buvo lygūs. Ir tėvas tikrai būtų palaikęs jį. Tėvas… Dabar jis sėdėjo sidabrinėj dėžėj ir niekuo negalėjo padėti. Kita vertus, pagalbininkas iš jo buvo ne kažin koks. Nesugebėjo nė motinos suvaldyti. Apie dukrą nėra ko nė kalbėti. Akeilė buvo ryžtingesnė už motiną. Ir gal žiauresnė. Nors brolio pasigailėjo. Ir princas jau nebenorėjo grįžti kaip nuolankus tarnas. Jis norėjo būti Valdovas. Bijoti ir gerbti turėjo ne kaip Valdovės brolį. Gerbti turėjo JĮ. Ir bijoti turėjo JO.
Tiesa, jėgos pradėjo grįžti labai pamažu. Bet jis buvo demonas. Turėjo jį pribaigti, bet sesuo nesugebėjo. Tai buvo klaida, kuri jai brangiai kainuos. Labai brangiai…
Ir Akeilis ėmė ruoštis naujam žygiui. Iš naujo rinko kariuomenę, tarėsi su burtininkais ir raganiais. Rengėsi pulti Karalystę.
- Mano Valdove… - ragana Akšina kaip visada įslinko tyliai.
- Kalbėk.
- Atvyko iš Karalystės.
- Kviesk.
Po akimirkos įėjo pagyvenęs vyras ir žemai nusilenkė:
- Būk pasveikintas, mano Valdove.
- Sveikas gyvas, - princas akimirkai nutilo. – Kaip tave vadinti?
- Šivutas, mano Valdove.
- Ką gi, prisėsk Šivutai. Žmogiškasis kūnas turi savų privalumų, bet ir trūkumų, žinoma.
- Dėkoju, mano Valdove.
Svetys nerangiai išsidrėbė ant kėdės.
- Senokai bebuvau Žemėje. Mane tai vargina.
- Žinau, broli. O aš jau pripratau. Nors šita tremtis mane žudo, bet… kai reikalas toks svarbus.
- Mes, mano Valdove, tikimės, kad greitai grįši į tau teisėtai priklausantį sostą.
Svečias akivaizdžiai padlaižiavo, nes sostas Akeiliui niekada nepriklausė. Tačiau tai vis tiek paglostė savimeilę.
- Kaip sekasi pasiruošimas?
- Puikiai, mano Valdove, - patrynė rankas vyras. – Akeilė praktiškai nebeturi apsaugos. Galėtume nors ir šiandien užimti rūmus. Tačiau vis dar nežinome, kur ji paslėpė Galios akmenį. Tie, kurie žino, tyli. O kankinti ar šantažuoti nedrįstame be tavo leidimo. Tai gali neduoti pageidaujamų rezultatų. Arba duoti priešingus. Be to, iš rūmų dingo lordas Temoras. O tai irgi nežada nieko gera. Ir dar ta Gomoris su savo pranašystėm. Po ano sykio tapo gudresnė. Ir dabar neįmanoma jos sučiupti. Gerai dar, kad ji tik pranašauja, bet nemato ateities tiksliai. O pranašystė, kaip žinia, ir yra tik pranašystė. Kas tiki, o kas ir ne. Vieni aiškina vienaip, kiti – kitaip. Todėl, nors ir labai rizikuodamas, atvykau pas tave, mano Valdove. Noriu žinoti kaip sekasi tau. Ir ką daryti toliau.
- Gerai, kad atvykai, garbusis Šivutai. Atvykai vienas?
- Ne. Su manimi keletas ištikimų demonų.
- Puiku. Manau, kad žinau kur išvyko lordas Temoras. Jis rūmuose vienintelis, kuriam galima patikėti patį atsakingiausią ir svarbiausią darbą.
- Ir kokia gi ta užduotis, mano Valdove?
- Na, ta kvaiša Gomoris, visiems pliurpdama apie savo pranašystę, pamiršo, kad joje galima išgirsti ne tik apie gresiančią nelaimę, bet ir būdus kaip jos išvengti.
- Mano Valdove?
- Pameni Gomoris pranašystę?
Princas užsimerkė ir prabilo lygiu ramiu Gomoris balsu:
- Ir kausis kraujas prieš kraują, meilė prieš meilę, neapykanta prieš neapykantą. Ir bus karūna kraujo rankose. Ir valdys Karalystę du pasauliai…
Princas nutilo ir atsimerkė.
- Vis tiek nesuprantu, mano Valdove…
- O ko čia nesuprasti? Mano sesulė čia, Žemėje, buvo susidėjusi su tokiu kareiva Suairo. O paskui parsirado namo su tuo benkartu savo netikėliu sūneliu. Tarytum kopūstuose būtų radusi. Tai to kareivos vaikas! O dabar žinau, kad vaikai yra du. Dukra gyvena su tėvu. Manau, Temoras išvyko jų ieškoti.


Tšiagunas ir Suairo tylėdami risnojo miško keliuku. Aplinkui ošė pušys ir eglės, kvepėjo sakais, čiulbėjo paukščiai, kažkur toli mūkė karvės, bliovė avys, amsėjo šunys.
- Tai pasakok, - pagaliau paragino Suairo.
- Na, viskas prasidėjo dar nuo anos garbingosios Gomoris pranašystės. Ji išsipildė. Beveik. O tada ji ėmė pranašauti vėl. Visko tau nepasakysiu. Bet esmė tokia, kad tu ir abu vaikai turite būti Karalystėje. Ir kažkas iš to turėtų išeiti. Bent jau taip aiškina tie, kurie išmano. Bet, kaip žinai, aiškintojai nevisada būna teisūs. O mano Valdovė Akeilė, manau, tiesiog nori tave ir dukterį pamatyti. Ji tom pranašystėm netiki, žino, kad pranašystės dažniausiai išaiškinamos tada, kai jau viskas įvyko. Tai tiek.
- Šitiek aš suprantu. O kas ten toj jūsų Karalystėj dedasi?
- Kad lyg ir nieko nevyksta. Bet mes, demonai, jautrūs mintims ir jausmams, todėl jaučiame, kad kažkas negerai. Kažkas kaupiasi. O Valdovė Akeilė ano mūšio metu nedrįso to savo netikšos brolio nudaigoti ir Karalystėje kai kuriuos svarbius įstatymus pakeisti. Užtat dabar kyla problemos. Manau, kad jai ir princui kyla tiesioginis pavojus. O ginti, išskyrus mane ir dar keletą, nėra kam. Vieni bijo, kiti nori Akeilį į sostą pasodinti. Dar kitiems tiesiog patinka maištus kelti. Ir, žinoma, yra laukiančių kuo viskas baigsis. Kas sėdės soste, tam ir nusilenks.
- O kaip tie jūsų žemesnieji demonai. Argi jie neketina padėti?
- Kas žino? Valdovė Akeilė išsiuntė pasiuntinius. Bet ar pagalba ateis, nežinia. Ji neištesėjo visko ką buvo žadėjus. Tai gal jie nemanys, kad turi padėti.
- Ne kas, rodos, - atsiduso Suairo. – Tiesą sakant, tikėjausi, kad daugiau jos nebepamatysiu. Nors, žinoma, tai buvo kvaila viltis. Giliai širdy žinojau, kad tokia diena ateis. Juk mūsų dukra su manim…
- Taip. Čia tai bent pajuokavo dievai, kurie šiaip jau į mūsų Karalystės reikalus nesikiša.
- Ką turi omeny?
- Ar manai, kad be jų įsikišimo dvyniai gimė tokie skirtingi? Dukra – žmogus, sūnus – demonas. Kažką tuo jie norėjo pasakyti, bet pastaruoju metu dievai pritilo, nekalba, neaiškina nieko. Ir pranašai prapuolė. Liko tik Gomoris. Bet jos kalbos labai jau miglotos.
Vėl kurį laiką abu risnojo tylėdami.
- Gal metas grįžt? – pagaliau paklausė Tšiagunas.
- Nereikės. Tuoj bus posūkis. O ten ant kalvelės lauks Eledi.
- O daiktai?
- Viską bus paėmus. Šitą žirgą paliksiu savo senam bičiuliui smuklininkui. Mano mergaitė užauginta kaip kariūnė. Tiesą pasakius, jai tas į kraują įaugę. Juk mes su… Soira abu apsigimę kariai. Ir mokyt nedaug reikėjo. O grįžt namo negalima. Tavęs jau ieško.
- Kodėl taip manai?
- Kaip galvoji, kiek laiko praėjo nuo tos akimirkos, kai tu išvykai, ir to, kai kas nors apie šitai pranešė Akeiliui?


Raudonplaukė pavarė žirgą į mišką ir vikriai įsikorė į plačiašakį ąžuolą šalia kelio. Didžiuoju keliu traukė kariuomenė. Žinia, jaunoji ragana jų nebijojo. Bet geriau pamatyti viską iš šalies. Galima geriau viską įsidėmėti ir suprasti. O sužinoti būtina. Kas čia per pokštai? Karas juk nevyksta, o kažkas traukia per Ordino žemes.
Priekyje žingine jojo lankininkai. Pora šimtų. Toliau be galo be krašto driekėsi įvairiais ginklais ginkluota margaspalvė pėstininkų kolona. Gal pora tūkstančių. Suskaičiuoti buvo sunku, nes jie ėjo labai netvarkingai. Merginai net kūnas sustingo betupint medyje.
Pagaliau pamatė ant žirgų traukiančius vadus. Nors gerai pažinojo aplinkinių karalysčių karo vadus, tačiau šiame būrelyje nepamatė nė vieno pažįstamo veido. Visiems aiškiai vadovavo ir labiausiai gerbtinas buvo žydraplaukis jaunuolis. Metų turėjo tikrai nedaugiau už ją. Kas keisčiausia šalia jo jojo visiškai žila pagyvenusi moteris ir toks pat žilas vyras. Visi šią trijulę supantys jauni karininkai buvo arba žydraplaukiai, arba žaliaplaukiai.
Iš paskos traukė sunkioji kavalerija. Apie tris šimtus karių blizgančiais šarvais.
Kai mergina pamanė, kad jau viskas, iš už posūkio išniro keistas būrelis. Pusnuogės žaliaplaukės žaliaakės gražuolės ant juodų tarsi smala žirgų supo vidutinio amžiaus vyriškį smaragdo plaukais ant balto žirgo.
Tuo keistoji nežinia iš kur atsiradusi kariuomenės kolona ir baigėsi.
Raudonplaukė, nekreipdama dėmesio į nutirpusį kūną, kurį laiką sėdėjo medyje, tarsi tikėdamasi dar ką nors pamatyti. Ji mąstė apie ką tik matytuosius ir nusprendė, kad didžioji jų dalis buvo nežmonės. Be to, ten nebuvo nė vieno burtininko ar raganiaus. Žmonių kariuomenei tai buvo neįtikėtinas dalykas.
Mergina pažvelgė į vakarus. Saulė jau netoli laidos, o ji nuklydusi labai toli nuo pilies. Šiandien grįžti nesuspės. Teks joti naktį. Žinia, anokia čia naujiena, bet ir malonumo jokio. O žinios įdomios ir, turbūt, svarbios. Jeigu jos pernakt, tai ryt apie pietus bus Pily.
Mergina liūdnai papurtė galvą ir nusliuogė ant žemės. Kol ji bandė išjudinti sustingusius sąnarius, iš miško atkinknojo žirgas. Ir jaunoji ragana gana negrabiai užsikabarojo ant jo.
- Na, mielasis, trauksim namo tiesiu taikymu. Tu, žinoma, pavargsi. Bet gal pakeliui sustosim kur nors pailsėti…
Ir pavarė žirgą tiesiai per mišką. Oras atvėso, todėl iš balnakrepšio išsitraukė apsiaustą. Nekentė to drabužio, nes jis gąsdino žmones, tačiau turėjo pripažinti, kad drabužis labai patogus. Saugo nuo visų oro permainų. O nuolat keliaujant tas svarbu.
Bemaž iki vidurnakčio keliavo be nuotykių. Žirgas pats laikėsi krypties. Mergina ramiai sau knapsėjo nosimi, kol užuodė kepamą mėsą.
Ji staigiai truktelėjo žirgą už pavadžio, ir šis sustojo lyg įbestas. Nesugebėjusi nustatyti iš kurios pusės sklinda kvapas, mergina vėl paragino žirgą. Tačiau dabar jojo dar lėčiau ir visomis juslėmis tyrinėjo mišką. Žirgas tyliai prunkštelėjo. Tai reiškė, kad kažkur šalia jaučia kitus žirgus.
- Nagi, mielasis, parodyk kur jie yra…
Netrukus tiesiai priešais save raudonplaukė pamatė laukymėje spingsintį laužą. Ji nulipo nuo žirgo, suspaudė rankoje durklą ir ėmė sėlinti link laukymės. Ten liepsnojo laužas. Ant iešmo kepė, matyt, ką tik sumedžiotas šerniukas. Prie laužo sėdėjo du vyrai ir maždaug jos amžiaus žydraplaukė mergina. Tolėliau ganėsi trys nesupančioti žirgai.
Kažką ragana padarė ne taip, nes mergina vikriai pašoko ir įstatė strėlę į lanką.
- Miške kažkas yra, - pasakė pusbalsiu.
- Miške, brangioji, visada kas nors yra, - pasakė kažkuris vyriškis.
Tačiau mergina griežtai pasakė:
- Kas ten? Išlįskit, nes šausiu. Aš šaudau taikliai.
- Ei! Ei! – ragana patraukė link laužo, o žirgas nurisnojo pas kitus. – Tik nereikia čia dabar šaudyti. Čia tik aš. Vieniša pasiklydusi ragana…
Mergina nuleido lanką, o vienas vyriškių pašaipiai tarė:
- Na ir juokeliai tavo. Tik pamanyk, pasiklydusi Ordino ragana. Tokio nieko dar negirdėjau.
- Čia aš iš baimės taip kalbu, - pasiteisino raudonplaukė sėsdama šalia laužo.
Mėlynplaukis dusliai nusijuokė, o tas, kuris kalbėjo pirma, papurtė galvą:
- Tave išgąsdinsi…
- Visus galima išgąsdinti, - ramiai atrėmė. – Gal susipažinkim. Esu Didžiosios Ragės ordino kariūnė Kibirkštis.
- Mano vardas Eledi, o čia mano tėvelis Suairo ir mūsų bičiulis Tšiagunas.
Ragana, nors ir neparodė, tačiau kiek nustebo, nes merginos tėvu būtų palaikiusi mėlynplaukį. O šiaip mintyse riebiai nusikeikė. Jai šiandien sekėsi. Tiek keistenybių per vieną popietę.
- Pavakarieniausi su mumis? – paklausė Eledi.
- Tikriausiai būtų labai mandagu atsisakyti, bet aš nuo vidudienio nieko burnoj neturėjau. O dabar per skubėjimą pamiršau, kad valgyt noriu. Tik štai nuo kepamos mėsos kvapo pilvas urgzt pradėjo.
- Apsieisim be poniškų mandrybių, - pareiškė merginos tėvas ir pridūrė: - Namo trauki?
- Aha, - linktelėjo.
- Tai ko naktim šlaistais? Suprantu, kad tau tas keblumų nesudaro. Bet gi ir raganoms pamiegoti reikia.
- Tai kad reikalą turiu. Skubų.
- Jei kalbam apie mandagumą, - prabilo ir mėlynplaukis. – Tai koks jau čia skubus reikalas? Gal nebus labai nemandagu klausti?
- Jau paklausei. Tai koks skirtumas? – gūžtelėjo pečiais Kibirkštis, tačiau į klausimą neatsakė.
Kurį laiką visi tylomis valgė.
- O jūs – drąsūs, - nutraukė tylą ragana. – Trise. Vidurnakty. Miške.
- O ko bijoti? – parodė dantis Suairo. – Mes jau tiek visko matėm…
- Na, jūs abu. O tavo dukra?
- Tu irgi viena! Miške. Vidurnakty, - atšovė Eledi. – Mano padėtis, rodos, geresnė.
- Galbūt, - lyg ir sutiko Kibirkštis. – Tačiau net aš turėjau sėdėti medyje, kol prašliaužė ta keista kariuomenė.
- Kariuomenė? – sukluso Tšiagunas.
- Na, taip. Daug mėlynplaukių ir žaliaplaukių. Kažkiek žmonių. Keistos žaliaplaukės amazonės. Ir visiškai neaišku, kas jiems vadovauja ir kur jie traukia.
Pro raganos akis neprasprūdo kaip susižvalgė vyrai. O mergina žiūrėjo į ją. Jai tebuvo įdomu.
- Tai dabar joji į Pilį, kad naujienas praneštum? – paklausė Suairo.
- Taip. Ir apie jus turėsiu pranešti.
- O apie mus kodėl? – pasidomėjo Tšiagunas. – Mes gi paprasti keliautojai.
- Na, turiu pranešti apie visus ir viską. Be to, ne tokie jau jūs ir paprasti.
- O kas dabar vyriausioji? – nei iš šio, nei iš to paklausė Suairo.
- Žaižara.
- Oho! Iškilo mergelė…
- Pažįsti ją?
- Na, taip. Teko susidurti…
Kurį laiką vėl visi tylėjo valgydami. Kiekvienas paskendęs savo mintyse. O jaunoji ragana pagalvojo, kad tie kariai ir šitie keliauninkai yra kažkaip susiję, nors gal vieni apie kitus nė nežino. Na, šitie jau žino.
- Žinai, jeigu jaunoji ragana neprieštaraus, tai mes su ja josim į Ordino pilį.
- Mums į kitą pusę.
- Man atrodo, kad teks prašyti pagalbos. Ponia Žaižara neturėtų atsakyti. Tikrai padės. Ordino pagalba mums dabar būtų kaip tik.
Tšiagunas bandė prieštarauti:
- Mes ir taip vėluojam per tave, užsispyręs seni.
- Užtat mes nejojom Didžiuoju keliu ir nesutikom tos keistos kariuomenės, kuri nežinia, ar draugai, ar priešai. Draugus praleisti, žinoma, gaila, bet priešus sutikti – negerai ir visai nelaiku.
Mėlynplaukis tik linktelėjo. Argumentai buvo teisingi. Tačiau jie labai vėlavo. Valdovė Akeilė turbūt susirūpinusi. Ir dar nežinia kas toj Karalystėj dedasi.
- Tai kaip, Kibirkštie, neprieštarausi?
- Kodėl turėčiau? Su kompanija joti smagiau. O jūs, matyt, turite neprastesnių naujienų vyresniajai negu aš.
- Galbūt, sesule… galbūt… - mąsliai pasakė Tšiagunas, žvelgdamas į laužo liepsną.


Valdovė Akeilė jau sunkiai tvardėsi. Lordas Temoras dingo kaip į vandenį. Žinoma, apie Suairo ir dukterį irgi nebuvo girdėti. Sūnus taip pat išvyko. Ir iš jo jokių žinių. Rūmuose akivaizdžiai kažkas vyko. Ir niekuo, išskyrus kamerdinerį, rūmuose jau nebegalėjo pasitikėti. Tačiau šiuo metu iš jo buvo maža naudos. Kilmingieji išmintingai traukėsi jai iš kelio, kruopščiai slėpdami savo mintis ir jausmus po švelniai gelsvos pagarbos kauke.
- Mano Valdove…
- Taip.
- Man rodos, jie šiąnakt puls.
- Kodėl taip manai?
- Dingo visi kiek patikimesni sargybiniai, o kilmingasis Ebrasas slankioja po rūmus ir visur šniukštinėja. Paskui mane nuolat kas nors sekioja.
- Ar sugebėtum ištrūkti iš rūmų nepastebėtas?
- Manau, kad sugebėčiau. Greitai vakarienė. Sargybos pamainos keičiasi. Šioks toks bruzdesys. O aš senas sukčius…
- Gerai, garbusis Ksaini. Aš patikėsiu tau kai ką, kas jokiu būdu negali patekti į mano brolio rankas. Dink, pasislėpk. Nekišk nosies niekur. Gyvenk ramiai Žemėje. Jeigu tau grėstų pavojus, paslėpk tuos daiktus, kad nieks nerastų. Išdalink elgetoms, kurie parduos. Ir daiktai dings. Mano įpėdiniai juos suras. Jei viskas baigsis gerai, pasitikėti gali tik manimi ir lordu Temoru. Niekas, net mano vaikai ar jų tėvas Suairo negali iš tavęs tų daiktų gauti.
- Suprantu, mano Valdove.
Valdovė Akeilė surinko visas savo kaip valdovės regalijas, valstybės antspaudą, savo testamentą, kurį parašė, kai tik Gomoris pranašystės ėmė pildytis. Testamentas buvo patvirtintas visų reikiamų pareigūnų. Ir, savaime suprantama, kad apie jį žinojo visi.
- Ką gi, keliauk, Ksaini. Tegul globoja tave visi dievai kur tu bebūtum. Visos Karalystės likimą atiduodu į tavo rankas. Visada buvai man ištikimas. Jei nesusitiksim… Ačiū tau už viską.
- Mano Valdove… Visada būsiu tau ištikimas kiek tik pajėgsiu.


Ketveriukė vis gi sulaukė ryto, nes tik raganos žirgas naktį galėjo lengvai mišku keliauti. O joti keliais nesiryžo.
Iškeliavo vos prašvitus. Nors saulei patekėjus apsiausto jau nebereikėjo, bet Kibirkštis jo nenusisiautė, manydama, kad gali kartais pagelbėti.
Kelionė vyko lengvai. Žirgai – gerai pailsėję pernakt. Raiteliai – patyrę ir tvirti. Jojo nesikalbėdami. Pilį turėjo pasiekti pavakare.


Jaunasis princas Eledis buvo labai pavargęs. Žmogaus kūnas – neįprastas. Kratytis ant to gyvulio, žirgu vadinamo, dar blogiau. Laikas slenka taip lėtai, kad net baisu. O širdis nerami. Kaip ten mama? Ar suspės jis su ta pagalba?
Princas bandė didžiajam kariui Odoirui įrodyti, kad visa kariuomenė gali atvykti ir vėliau. O motinai – Valdovei Akeilei – reikia tik nedidelio apsauginių būrelio. Ir kuo skubiau. O karas… Karas dar toli. Galbūt, jo nė nebus. Demonai nemėgsta tiesioginių karų. Jei ką, viskas perkeliama į Žemę. Kariauja žmonės, stumdomi tarsi šachmatų figūrėlės lentoje. Kartais, kaip buvo paskutiniame kare, į karą įsitraukia žemesnieji demonai, patikėję pažadais apie jiems suteiksiamas teises. Tačiau viskas baigiasi melu. Net mama – Valdovė Akeilė – dar nesugebėjo įvykdyti visko, ką buvo pažadėjus žemesniesiems. Todėl karo vadas Odoiras ir neskubėjo labai į pagalbą. Ir jam, jaunam ir nepatyrusiam princui, teko gerokai pavargti kol įtikino.
Princas Eledis puikiai suvokė kodėl motina jį išsiuntė. Rūmuose buvo nesaugu. Nepaisant jauno amžiaus buvo kitoks nei jo draugai. Vienmečiai ir net vyresni vis dar žaidė, diskutavo filosofinėmis ir literatūrinėmis temomis, rėžė sparną aplink merginas. Jie, atrodo, nė nejautė artėjančio susirėmimo. Tiesą pasakius, kai porai draugų princas Eledis užsiminė apie artėjančius neramumus, tie tik sumirgėjo kažką neaiškiai ir pareiškė, kad jų tai neliečia.
- Tai suaugusiųjų žaidimai, - abejingai numojo ranka geriausias jo bičiulis Sažatas. – Jaunimas tok ]]> Sat, 8 Aug 2026 16:24:10 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262742.html http://rasyk.lt/kuriniai/262742.html Buvo jau po vidurnakčio kai mirtinoj tyloj pasigirdo ramus arklio kanopų caksėjimas. Senis neatsimerkė ir niekaip neparodė, kad ką nors išgirdo. Tačiau atidesnis stebėtojas būtų pamatęs kaip po jo ne itin prabangiais, tačiau kokybiškais drabužiais įsitempė raumenys. Senio kūnas tapo stangrus ir tvirtas, pasiruošęs šuoliui. Veido raukšlės išsilygino. Veidas tapo susikaupęs ir šiek tiek rūstus.
Kanopų caksėjimas nutilo prie vartų. Brakštelėjo sklendė. Ir nekviestas svetys įjojo kieman.
Akimirką buvo tylu. Paskui prunkštelėjo žirgas. Galiausiai tylus beldimas į duris.
Senis nė nekrustelėjo. Tik jo dešinė ranka nuslydo nuo kelių ir tvirtai suėmė šalia krėslo stovėjusio kalavijo rankeną.
Dar kartą pabeldė. O po akimirkos durys lėtai prasivėrė. Ir vidun įžengė į juodą apsiaustą susisupęs vyras.
Tą pat akimirką senis tapo jaunesnis, rodos, dvidešimčia metų. Jis pašoko iš krėslo, rankose švystelėjo kalavijas, kuris nubrėžęs lanką sustojo prie pat nekviesto svečio gerklės. Tačiau šis nė kiek neišsigando, tik pirštinėta ranka atsargiai atstūmė ginklą ir pasakė:
- Na na… Šitaip svečius sutinki. Fe! Ir tai mane, seną bičiulį…
Senis nuleido kalaviją ir atsukdamas nugarą svečiui burbtelėjo:
- Mes nebuvom bičiuliai…
Svečias nė kiek nesutriko. Numetė apsiaustą ant pasipainiojusios kėdės ir atsisėdo ant suolo šalia židinio.
- Bjaurus oras, - pasakė nelabai skųsdamasis.
Abu kurį laiką tylėjo. Senis vėl prasmego krėsle, tarytum nė nebuvo iš jo pakilęs. O svečias kurį laiką dėbsojo į ugnį.
- Tai tau neįdomu, ko aš pas tave atvykau… - ne paklausė, o konstatavo.
- Neįdomu, - tvirtu balsu pareiškė senis. – Bet tu juk vis tiek pasakysi. Ir manau, kad man tai nepatiks.
- Ką gali žinoti, - truktelėjo pečiais svečias. – Bet gal paskui šnektelsim. Vis dar tikiuosi, kad tapsi svetingesnis ir pasiūlysi man valgyti ir gerti…
Senis atsiduso ir nukiūtino virtuvėn, iš kur po akimirkos grįžo su vynu ir užkandžiais. Tuo tarpu svečias atidžiai jį stebėjo. Senis kiūtino po kambarį taip, tarytum būtų vos gyvas. Atrodo, svečią tai linksmino.
- Tai kiūtai čia sau vienas… - gurkštelėjo vyno. – Na, ne vienas. Su dukra juk?
Šeimininkas nutylėjo. Jis irgi gurkšnojo vyną.
- Gerai. Niekada nebuvom bičiuliai. Bet ir ne priešai… Jei ką blogo tau ir padariau, tai… Ir dabar visai nesiveržiau su tavimi susitikti. Mane siuntė todėl, kad JI nori tave matyti. Ir dukterį.
- Tai galėjo pati atvykti, - pagaliau atsiliepė šeimininkas.
- Liaukis! – mostelėjo ranka. – Juk žinai, kad dabar tokia padėtis… Tiesą sakant, jai vėl reikia tavo pagalbos.
- Žmogau, - išsiviepė senis. – Ar tau, ar jai galvoj negerai? Juk matai, esu sukriošęs senis.
- Tiesa, galvų jūs neturit… - pridėjo kažkaip ypatingai piktai.
- Vajeee… - nutęsė svečias. – Na, kai man kalaviją prie gerklės prikišai, taip neatrodė. Ir išvis, liaukis vaidinęs sukriošėlį!
- Aš nevaidinu. Man gi jau daugiau nei šešiasdešimt…
Svečias papurtė galvą ir atsiduso:
- Tu visada buvai keistas. Net gi kaip žmogus. Suprantu, kad vaidini prieš žmones. Gal dar prieš dukterį. Tačiau aš ne tas, kuriam reikia akis dumti. Esu gerokai pavargęs. Seniai taip bekeliavau.
- Galėjai ir dabar nesivarginti.
Svečias susiraukė ir piktai kando duoną su kumpiu, lyg šie būtų kalti, kad su šeimininku negali rimtos kalbos pradėti. Ir kurį laiką vėl buvo tylu.
- Suairo, laiško ji tau neparašė. Teks pasitikėti mano žodžiu.
- Man nerūpi! – staiga plykstelėjo senis. – Dvidešimt metų praėjo. Viską pamiršau…
Svečias vos nepaspringo vynu.
- Tu mane baigi išvesti iš kantrybės! Lyg aš tave pirmą kartą matyčiau. Kad tave demonai! Baikim vieną kartą su tais išsisukinėjimais. Arba sakyk kas yra. Arba aš turiu visas teises nekreipti dėmesio į tavo ožiavimąsi.
- Pabandyk… - senis išsišiepė parodydamas sveikus baltus dantis. – Dar nežinia, ar tau pavyks…
- Na, esu tikras, kad kovoje vienas prieš vieną tikrai pralaimėčiau. Betgi sakiau: aš turiu VISAS teises.
- Tikrai norėtum tą padaryti mano dukros akivaizdoje?
- Mano norų tikrai niekas neklausė. Gavau įsakymą.
- Vis dar klausai jos?
- Nejuokink! Ji – mano Valdovė. Ką galiu daugiau daryti? Aš, be to, jai skolingas už laisvę. Ir, jei kalbėsim tiesą, tai mūsų karalystė niekada neturėjo tokio puikaus valdovo ištisus tūkstantmečius. Todėl turiu tiek asmeninių, tiek visuomeninių interesų. Ir prieš šį vėją nė tu nepapūsi. Valdovės Akeilės motina paaukojo valstybės labui mane. Ji paaukos tave, jei reikės…
- Ir vaikus?
- Ne. Bet tu ir vaikai – visiškai skirtingi dalykai.
Šeimininkas pirmą kartą atsisėdo tiesiai ir atviru žvilgsniu pažvelgė į svečią.
- Tšiagunai, kodėl blogas naujienas pranešti ji pasirinko tave?
- Nes tik su manimi ji gali būti beveik visiškai atvira.
- Beveik…
Abu nutilo.
- Pernakvosi ar tai labai skubu? – pagaliau paklausė Suairo.
- Labai skubu, bet pernakvosiu. Nes, kaip žinai, šiuo metu niekur labai nenuskubėsi.
- Ar nors puse lūpų pasakysi, kas atsitiko?
- Na… Tiesą pasakius, tai susiję su pranašystėm, pora mūsų pažįstamų magų ir princu Akeiliu. O apie kitas smulkmenas nė nekalbu. Mirštu kaip noriu miego. Todėl apie visa kita – ryt.


Valdovė Akeilė plūduriavo žydru debesėliu savo darbo kabinete. Pastaruoju metu tai buvo nuolatinė jos būsena. Pagyvenusi kurį laiką tarp žmonių, ji išmoko valdytis. Todėl dabar arba būdavo rami, arba gebėdavo meistriškai apsimesti.
Valdovė Akeilė nuplaukė prie lango ir pažvelgė į sodą, kur žaidė jos sūnus. Jos džiaugsmas ir jos skausmas.
Garbingojo Neto sūnus Sažatas staipėsi priešais Valdovės sūnų kaitaliodamas spalvas. Jis buvo gerokai vyresnis ir mokėjo daug daugiau. Buvo geras jaunuolis iš geros šeimos. Tačiau sūnui sunkiai sekėsi bendrauti ir mokytis. Kažkas buvo netaip… Tiesą pasakius, Valdovė puikiai žinojo kas. Jos sūnus buvo kitoks, nes ir jo tėvas…
Valdovė Akeilė pajuto, kad jos spalva keičiasi. Ji pamažu iš žydros virto tamsiai mėlyna, beveik juoda. Ji bloškėsi nuo lango ir piktai riktelėjo:
- Ksaini!
Kamerdineris įšvilpė gerokai pablyškęs iš baimės.
- Mano Valdove?
- Ar lordas Temoras grįžo?
- Ne, mano Valdove…
- Kai tik grįš…
- Taip, mano Valdove… Aš žinau.
- Gali eiti.
Ji jau aprimo ir vėl nuplaukė prie lango. Ką apgaudinėja? Juk ne lordo Temoro laukia. Laukia JO. Keista, kad po tiekos metų vis dar nepamiršo. Ir ko? Mirtingojo, kuris nė nevertas jos. Kilmingos. Valdovės.
Pajuto, kad vėl praranda savitvardą. Taip. Atrodo, nėra taip gerai išmokusi susivaldyti. Cha!
Ji vėl susikaupė. Vaikai iš sodo jau buvo dingę. Tarp augalų plūduriavo tik keletas jaunuolių, besiginčijančių filosofinėmis temomis.
Pajuto kažką įeinant.
- Mano Valdove…
- Taip?
- Atvyko pasiuntinys nuo garbingojo Eruso.
Kurį laiką Valdovė tylomis galvojo. Ko reikėjo garbingajam Erusui? Ir kodėl neatvyko pats? Nebuvo įprasta, kad kokias nors žinias Valdovei per pasiuntinį perdavinėtų.
- Ko nori?
- Nesako.
- Tai aš jo nepriimsiu. Arba pasako tau, arba tegul grįžta pas šeimininką. Ir… Kodėl neatvyko kilmingasis Erusas?
- Aš jam perduosiu, mano Valdove.
- Perduok.
Ksainis grįžo anksčiau nei galima buvo tikėtis.
- Mano Valdove… kažkas negerai: kilmingasis Erusas dingo. Ir niekas nežino kur. O pasiuntinys – ne pasiuntinys. Tai jo žmona – kilmingoji Cenerafija. Kaip galėjau apsirikti…
Akeilė kurį laiką tylėjo. Argi jau? Jau prasidėjo? Ir nuo ko? Erusas tikrai nėra tas, kuris čia svarbiausias… Na, taip, kilmingasis. Labai kilmingas. Giminė tokia sena, kad gali lygintis su Valdovės gimine. Tačiau jie niekada nedalyvavo politikoje, buvo abejingi valdžiai. Niekada nerėmė Valdovės giminės, bet ir nepalaikė sąmokslininkų. Tai kodėl jis?
- Kviesk, - Valdovė nuplaukė link sosto.
Kilmingoji Cenerafija įplaukė ramiai ir didingai, kaip ir dera kilmingojo Eruso žmonai, kuri ir pati neprastos kilmės. Tačiau akivaizdžiai buvo suirzusi ir apsigandusi, todėl kiek nestabili.
- Klausau tavęs, kilmingoji Cenerafija.
- Mano Valdove, - išspaudė ši, - kreipiuosi į tave prispausta didžios nelaimės.
- Girdėjau. Papasakok smulkiau.
- Mano Valdove, mano vyras kilmingasis Erusas prieš dvi dienas išsiruošė į kelionę pas tave. Turėjo greitai grįžti, bet negrįžo. O tada sužinojau, kad nebuvo pas tave atvykęs. Ir niekur, kur tikėjausi jį rasti, nepasirodė. Tarytum į Juodąją bedugnę būtų prasmegęs. Todėl ir atvykau pas tave, mano Valdove, maldauti, kad padėtum man jį rasti…
- Taigi, - Valdovė trumpai blykstelėjo oranžine pykčio spalva, tačiau greitai susitvardė. Taip galėjo atrodyti, tačiau ji tą padarė tiksliai apskaičiavusi ir laiką, ir trukmę, ir intensyvumą.
- Taigi, - pakartojo jau ramiai. – Niekada tavo vyras kilmingasis Erusas nerėmė manęs. Laimė dar, kad nerengė sąmokslų. Juk žinai, kad jį daug kas būtų palaikęs. Dabar tu būtum Valdovė…
Kilmingoji Cenerafija išmintingai nutylėjo, parodydama šiokį tokį išgąstį ir pagarbą pablyškimu.
- Štai ir svarstau, ar tikrai tavo vyras prapuolė. O gal norite mane į spąstus įvilioti?
- Mano Valdove…
- Aš neleidau tau kalbėti, - sausai nutraukė. – Nežinau, ar turėčiau tau padėti. Jeigu tavo vyras dingo visiems laikams…
Valdovė išlaikė pauzę, kuri privertė kilmingąją Cenerafiją išblykšti dar labiau. Kai kur prasimušė net violetinė nevilties spalva.
- Kita vertus, jei padėsiu tavo vyrui, tai galėsiu tikėtis jo paramos…
- Mano Valdove, nieko negaliu pažadėti už savo vyrą…
Akeilė linksmai nučiuožė prie lango. Ten vėl žaidė jos sūnus su draugais.
- Ar turi vaikų?
- Taip, mano Valdove. Dvi dukteris.
- Kokio amžiaus?
- Vienai beveik du tūkstančiai. Kita dar visai jaunutė, tik septyni šimtai.
Valdovė susimąstė. Ar tai ta proga, kuria jai siūlė pasinaudoti garbingoji Gomoris, kad sugrąžintų ramybę į karalystę.
- Ar jau galvojote apie vedybas?
- Na, vyresnioji turi sužadėtinį, o mažylė dar labai jauna.
- Ką ji veikia?
- Mokosi, mano Valdove. Mes su vyru manome, kad kilminga nuotaka turi nusimanyti ne tik apie politiką, karo meną ir panašius dalykus. Ji mokosi dainuoti, groti, piešti. Be to…
- Norėčiau tokios marčios…
- Mano Valdove… - viešniai užėmė kvapą, ji kiek paraudo.
Akeilė suprato, kad ji negali atsakyti nei teigiamai, nei neigiamai. Ir akimirką mėgavosi Cenerafijos sutrikimu. Paskui ramiai tarė:
- Neprašau atsakyti dabar. Pasitarsi su vyru. Ir merginos paklausim… Bet būtų gerai, kad ji susipažintų su mano sūnumi. Be to, manau, kad tau, kilmingoji Cenerafija, su dukromis reikėtų persikelti į mano rūmus. Kol… Erusas atsiras. Nežinau kas vyksta. Dar nieks nesibaigė. Rodos, artinasi karas.
Valdovė Akeilė nutilo ir paskendo savo mintyse. Ar ne per daug pasakė? Kita vertus, visi čia viską žino. Na, be smulkmenų…
- Gerai, mano Valdove. Kaip paliepsi. Tik prašau man skirti apsaugą. Nežinau, ar visais savo vyro kariais galiu pasitikėti…


Tšiaguną pažadino skambus ir labai pažįstamas juokas. Jis atsisėdo ir pažvelgė pro langą.
Lengvu odiniu drabužiu apsirengusi mergina šuoliais lėkė keliuku link namo. Jojo ji ant Tšiaguno žirgo. Be balno, įsikibusi į karčius. Vėjyje plaikstėsi žydri plaukai.
- O Chaose… - suvaitojo svečias. – Kaip iš akies traukta Soira…
Mergina jau žvitriai nušoko nuo žirgo ir pavarė jį į aptvarą prie kitų.
- Tėveli! Ar svečias jau pabudo?
- Jei dar nebuvo pabudęs, tai nuo tavo šėliojimo tikrai pabus.
- Atleisk, tėveli! – visai nebuvo panašu į atsiprašymą, ir kalbėjo ji nė kiek ne tyliau. – Bet jau šiaip ar taip laikas keltis! Negi drybsos ligi pietų!
Tšiagunas iškišo galvą pro langą ir šūktelėjo:
- Mergiotė teisi, Suairo! Metas keltis.
- Labą rytą, pone! – skambus balsas plaikstėsi vėjyje kaip ir plaukai. – Pusryčiai tuoj bus ant stalo!
Ir dingo tarpdury.
- Atsibudai, seni? – Suairo stovėjo priešais langą. – Ir kaip tau mano duktė?
- Be galo panaši į motiną…
- Taigi… Net nejauku kartais. Ateik pusryčiauti. Eledi bus ką paruošusi. Ji jau išmaudė tavo žirgą.
Tšiagunas apsirengė ir išėjo kieman prie šulinio nusiprausti.
Eledi tikrai buvo pagaminusi pusryčius. O dabar sėdėjo prie stalo ir valgė didelį rasotą obuolį. Suairo lėtai gurkšnojo arbatą.
- Dar kartą labą rytą. Buvau pavargęs po kelionės, tai kiek pramigau.
- Nieko tokio, pone! – nusijuokė mergina. – Koks gi skirtumas? Mes irgi vėlai pusryčiaujam. Tėtis, tiesa, anksti keliasi. Bet aš…
- Gal liausies tauškusi… - susiraukė Suairo.
- Atsiprašau!.. – suskardeno. – Tėvelis tik apsimeta, kad pyksta. O šiaip jis geras…
Tšiagunas linktelėjo:
- Tikrai. Auksinės širdies žmogus… kol kalavijo rankoje nelaiko.
- Na, nežinau… - Eledi įdėmiai pažvelgė į tėvą. – Kažkaip net netikiu, kad jis kovose dalyvavo. Toks tylus ramus senukas…
- O kas tave joti išmokė? Ir kieno ten lankas su strėline?
- A… Na, tėvelis, žinoma…
- Ir ko dar tave tėvelis išmokė?
- Labai jau smalsus, - irzliai įsiterpė Suairo.
- Ar jūs su tėveliu seni draugai?
- Taip, - linktelėjo Tšiagunas.
- Ne, - burbtelėjo Suairo.
Merginos veidu nuslydo kažkokia keista išraiška. Ir visi akimirkai nutilo.
Baigęs valgyti Suairo atsistojo ir pareiškė:
- Dabar mes su ponu Tšiagunu josim. Parodysiu jam apylinkes. Tu čia viską sutvarkyk. Nujok pas malūnininką. Paprašyk, kad namus ir žirgus prižiūrėtų. Gal kokį mėnesį… Ne, tris. Ir ruoškis kelionei. Ilgai. Man pabalnok Erelį. O sau… Stirną.
- Aš noriu Žvaigždės! – kaprizingai pareiškė mergina.
- Ne! – lyg kirviu nukirto. – Tokioj kelionėj ji netiks.
- O… kur keliausim?
- Einam, Tšiagunai.
- Kur keliausim, tėveli? – tyliai, bet reikliai pakartojo mergina.
- Pas tavo motiną, - metė per petį išeidamas.


Veidai Karo taryboje buvo niūrūs. Ir Valdovė Akeilė nežinojo, ką jie slepia. Čia, be abejo, buvo keletas išdavikų. Vienas kitas bailys. Pora abejingų ir… O kas buvo ištikimas?
Labai trūko lordo Temoro. Tai buvo kone vienintelis demonas, kuriuo ji galėjo visiškai pasitikėti.
Vyriausioji karinių pajėgų vadė Minidava – geibi gražuolė. Nors mokyta geriausių strategų bei taktikų, tačiau kvaila kaip avis. Postas pereidavo vyriausiai dukrai pagal motinos liniją. Ir dabar Akeilė gailėjosi, kad pradėjusi valdyti nepakeitė šito kvailo įstatymo. Turėjo progą, nes keitė daug ką. Bet pabijojo susipykti su gausia ir kilminga Minidavos motinos Sakšinos gimine. Jau tada norėjo į tos vištos vietą skirti lordą Temorą. Bet nesiryžo. Ir dabar jai tas atsirūgs…
- Ką gi, ponios ir ponai, turime nuspręsti ką dabar darysim.
Visi tylėjo pavirtę žalsvais susimąstymo debesėliais. Nors bent pusė susirinkusiųjų nemąstė, niekada neturėjo jokių planų ir negalėjo nieko patarti. Tiesą pasakius, neturėjo ir jokios karinės patirties. Ir Valdovė pasigailėjo dar vieno: kad neįtraukė į Tarybą žemesniųjų demonų karo vadų. Tie buvo tvirti, apsukrūs, patyrę ir ištikimi, bet neturėjo jokio sprendžiamojo balso. Ji išdrįso padaryti tik tiek, kad apsistatė patarėjais iš to luomo.
- Kilmingoji Minidava, ką manai? – kreipėsi tiesiai, nesitikėdama jokio protingo atsakymo.
Išvis nevertėjo tos Tarybos kviesti. Tačiau privalėjo. Ir dar norėjo žinoti jų nuomonę. Kad galėtų orientuotis situacijoje. Kuri dar nebuvo tokia bloga. Tačiau kilmingasis Erusas taip ir neatsirado, nors Valdovės sekliai išmaišė visą karalystę. Ir Akeilė niekaip nerado atsakymo, kodėl jis.
- Man atrodo, Valdove Akeile, kad padėtis visiškai normali. Kilmingasis Erusas vėl užkrito kokios gražuolės pily. O kad dabar visi jo ieško, tai ir neišlenda.
Per susirinkusiuosius nusirito rožinio juoko banga. Vadė paskelbė purpurinio pasitenkinimo bangą, manydama, kad pasakė ką juokingo. Tačiau ji vienintelė ir nesuprato, kad juokiamasi iš jos.
Šurmuliui aprimus atsiliepė Pietinių provincijų karo vadė Oisenė:
- Garbingoji Cenerafija nebūtų tokio triukšmo sukėlusi. Ji visada žinojo koks smailas jos vyras prie moteriškos giminės. Ji visada žinojo kur jis yra. Nė nesislėpė niekad labai.
- Taigi, - konstatavo Valdovė, - dingo pernelyg keistai. Juk pas mane ruošėsi.
Kažkur kairėje šmėstelėjo baltas susierzinimo šešėlis. Tačiau Akeilė nesuprato kas. Gaila. Juk tai turėjo kažką reikšti.
- Ir ką kilmingasis Erusas norėjo, Valdove, tau pasakyti? – abejingai paklausė Amidinas.
- Jei tai žinočiau, - metė Valdovė, - nė neklausčiau jūsų. Žinočiau ką daryti.
- Žinoma, Valdove. Bet gi garbingoji Cenerafija su dukromis tavo rūmuose. Kodėl? Juk ne pasisvečiuoti atvyko…
Valdovė tylėjo susimąsčiusi. Toks tiesus klausimas nebuvo įprastas.
- Nuo kada Valdovė privalo aiškintis, su kuo bendrauja ir kodėl? – atrėmė Oisenė.
- Nuo šiandien, - burbtelėjo rūmų apsaugos viršininkas Ebrasas. – Kai tokia padėtis…
- Kokia padėtis? Dingo vienas kilmingasis… Negi pirmą kartą? – netikėtai išmintingai įsiterpė Minidava.
Valdovė nusprendė dar patylėti.
- Ne aš sukviečiau šitą idiotišką posėdį, kuriame nėra apie ką kalbėti, - pašaipiai išspaudė Ebrasas.
Visos spalvos salėje priblėso. Tai buvo atvira nepagarba Valdovei. O gal ir bandymas išprovokuoti. Visi sužiuro į Akeilę, kuri vis dar nežinojo kaip reaguoti. Tiktai viena sau nusprendė, kad rūmų apsaugą reikės patikėti žemesniesiems demonams. Reikia saugotis.
- Aš manau, - lėtai pradėjo vyriausias Tarybos narys Mydlas, - kad visi žino apie garsiąją pranašystę. Tai nėra čia ko niekus šnekėti. Mes esam dvasinės būtybės ir visi jaučiam, kad kažkas vyksta. O kas? Kažkas slepia kažką, o kažkas kažką jaučia. Viskas taip neapibrėžta. Mūsų karalystėje visada taip buvo. Mes visi pernelyg laisvi, savarankiški ir orūs. Nežinau ar tokia valstybė gali gyvuoti ilgai…
- Juk gyvuoja, - iškvėpė Ebrasas.
- Ar tikrai? Esu tikras, kad jei žmonės susivienytų, tai mus su visa mūsų magija, mokslu ir išmintim sutryptų… Galų gale, nereikia, kad susivienytų visi. Tereikia, kad keli imtųsi vadovauti. Geros kariuomenės, dešimties burtininkų ir būrio Ordino raganių. O jei dar prisidėtų kelios dvasios…
- Baisius dalykus kalbi, kilmingasi ]]> Fri, 7 Aug 2026 12:33:34 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262731.html http://rasyk.lt/kuriniai/262731.html Naktinis Vilnius skendėjo drėgnoje lapkričio vėsoje. Antakalnio kalvose įsikūrusioje observatorijoje jauna astronomė Elena taisėsi akinius, stebėdama skaitmeninius monitorius. Kompiuterių aušintuvai tyliai dūzgė, o už didžiulio lango pūpsojo juodi medžių siluetai. Staiga viena iš programų, fiksuojanti netoli Žemės skriejančius objektus, pradėjo įsižiebti ryškiai raudona spalva.
Garsinis signalas supypsėjo tris kartus.
– Ką užfiksavai? – Elena sumurmėjo pati sau, skubiai kaukšėdama klaviatūra. – Greitis per mažas asteroidui. Trajektorija... jie stabdo? Ne, tai neįmanoma.
Monitoriaus ekrane pasirodė trys objektai. Jie judėjo ne kaip paprasti meteoritai – jų trajektorija buvo idealiai sinchroniška, tarsi trys krentančios žvaigždės būtų susitarusios, kur leistis. Elena pritraukė vaizdą. Objektai neskleidė jokio šiluminio pėdsako. Jie buvo šalti kaip pats kosmosas.
– Profesoriau, jūs turite tai pamatyti, – Elena greitai surinko vadovo numerį, tačiau telefone pasigirdo tik keistas, ritmiškas traškesys. – Alio? Profesoriau?
Ryšys nutrūko. Tuo pat metu observatorijos šviesos trumpam prigeso, o monitorių ekranai suvirpėjo, palikdami tik žalsvas linijas. Trys objektai tyliai praskriejo pro viršutinius atmosferos sluoksnius ir nukrito kažkur už miesto, link tamsių Labanoro girios pakraščių. Šviesos pliūpsnio nebuvo. Tik keistas, kurtinantis elektromagnetinis impulsas, kurį Elena pajuto kaip metalo skonį burnoje.
Tuo pačiu metu, po senamiesčio grindiniu, gotikinio rūsio gilumoje, atmosfera tapo slegianti. Šimtmečius skaičiuojantis Žemės vampyrų klanas buvo susirinkęs aplink masyvų ąžuolinį stalą. Klano vyresnysis, Aurelijus, kurio veidas atrodė lyg iškalta marmurinė skulptūra, staiga paleido iš rankų krištolinę taurę. Šviesiai raudonas skystis ištiško ant akmeninių grindų.
– Kas nutiko, Aurelijau? – iš šešėlio išniro jaunas, nekantrus vampyras Lukas, instinktyviai apnuogindamas iltis. – Tu išbalai labiau nei įprastai.
Aurelijus neatsakė. Jis prispaudė delną prie krūtinės, ten, kur kažkada plakė širdis. Vyresnysis sunkiai gaudė orą, nors kvėpuoti jam nereikėjo.
– Badas... – sušnibždėjo Aurelijus, jo balsas virpėjo iš gilaus, gyvuliško siaubo. – Ar jaučiate tai?
– Apie ką tu kalbi? Mes maitinomės vos prieš valandą, – atkirto Lukas, tačiau staiga pats susmuko ant kėdės.
Jo akys patamsėjo, o gyslos po oda tapo ryškiai juodos. Kiti kambaryje buvę klano nariai pradėjo dejuoti, griebdamiesi už galvų ir pilvų. Tai nebuvo paprastas noras gerti kraują. Tai buvo stingdantis, deginantis tuštumos jausmas, tarsi kažkas didžiuliu siurbliu siurbtų pačią gyvybinę energiją iš miesto. Ir iš jų pačių.
– Miestas... jis tamsėja, – prabilo kitoje stalo pusėje sėdinti senoji klanų žynė Viktorija. – Žmonių sielų šviesa... ji gęsta. Kažkas ryja jų gyvybę per atstumą. Jei jie mirs, mes neturėsime kuo maitintis.
Aurelijus lėtai atsistojo, jo akys sužibo mirtina, naktine ugnimi. Jis priėjo prie siauro rūsio langelio, žvelgiančio į gatvės lygį. Lauke švietę žibintai vienas po kito užgeso.
– Tai ne liga ir ne žmonių karas, – ištarė Aurelijus, žvelgdamas į juodą nakties dangų, kuriame ką tik ištirpo trys keisti šešėliai. – Kažkas atvyko į mūsų medžioklės plotus. Lukas, surink sargybinius. Turime sužinoti, kas bando pavogti mūsų miestą.
2 skyrius: Tušti kūnai
Vilniaus universitetinės ligoninės Priėmimo skyriuje tvyrojo mirtina, klaustrofobiška tyla, kurią baisiai trikdė tik medicininių aparatų pypsėjimas. Elena stovėjo koridoriaus gale, įsikibusi į šaltą kavos puodelį. Jos akys buvo paraudusios nuo bemiegės nakties. Prieš kelias valandas jos vadovas, profesorius, buvo atvežtas čia tiesiai iš savo namų.
Gydytojas Matas išėjo iš reanimacijos palatos, nusiėmė apsauginius akinius ir pavargusiu judesiu pasitrynė kaktą.
– Elena, aš nežinau, ką tau pasakyti, – jo balsas buvo duslus. – Mediciniškai jis gyvas. Širdis plaka, plaučiai dirba. Bet smegenų aktyvumas... jo tiesiog nėra. Tai ne koma. Tai kažkas kita.
– Ką reiškia „kažkas kita“? – Elena žengė žingsnį į priekį, jos balsas virpėjo. – Jis juk nereaguoja į jokius dirgiklius?
– Ne. Vyzdžiai nereaguoja į šviesą, nėra jokių refleksų. Tyrimai rodo, kad visi neuromediatoriai smegenyse yra tiesiog... išdžiūvę. Tarsi kažkas būtų išjungęs pagrindinį jungiklį jo galvoje ir palikęs tik tuščią kūną. Ir jis ne vienintelis. Šią naktį atvežė jau dvylika žmonių iš to paties rajono. Visi su tais pačiais simptomais.
Elena prisiminė naktį matytą elektromagnetinį impulsą ir tris šaltus meteoritus. Ji drebančiomis rankomis atsidarė nešiojamąjį kompiuterį, kurį atsinešė kartu. Ekrane švietė jos pačios sukurta programa, fiksavusi keistus energijos pėdsakus.
– Žiūrėk, Matai, – ji atuko ekraną į gydytoją. – Štai čia, kur prasidėjo epidemija, mano sensoriai fiksuoja visišką foninės energijos vakuumą. Kažkas tiesiog išsiurbė elektromagnetinį lauką aplink tuos žmones. Ir tas vakuumo centras dabar juda link Labanoro girios.
Gydytojas tik liūdnai papurtė galvą.
– Elena, tu persidirbai su savo žvaigždėmis. Tai greičiausiai naujas neurotoksinas arba virusas. Grįžk namo, pailsėk.
Tuo pat metu ant ligoninės stogo, pasislėpę už masyvių vėdinimo šachtų šešėlių, stovėjo Aurelijus ir Lukas. Jų naktinis matymas leido puikiai matyti per langus viduje vykstančią dramą. Lukas piktai sučiaupė lūpas, apnuogindamas iltis, kurios išsivystė instinktyviai, pajutus artėjantį pavojų.
– Jie bjaurūs, – sušnypštė Lukas, žiūrėdamas į palatose gulinčius žmones. – Aš bandžiau prieiti prie vieno iš tų ligonių gatvėje prieš jiems atvažiuojant. Jų kraujas... jis vis dar šiltas, bet jame nėra jokio skonio. Jokios gyvybės kibirkšties. Tai lyg gerti vandenį iš balos. Tie kosminiai parazitai nuodija mūsų maistą!
– Tai ne nuodai, Lukai, – šaltai pataisė Aurelijus, jo ilgas tamsus paltas plevesavo vėjyje. – Tai absoliutus badas. Tie padarai minta ne kūnu, o siela. Jie ryja jų emocijas, jų valią, jų astralinę energiją. Žmogus be šios energijos yra tik mėsos kiautas. Mums toks kraujas neduoda jokios jėgos.
– Jei jie tęs tai, mes išmarinsime badu per kelias savaites, – Lukas smogė kumščiu į betoninę stogo sienelę, palikdamas gilią įdubą. – Koks mūsų planas? Sunaikinti tuos kosminius parazitus?
– Pirmiausia turime suprasti, su kuo turime reikalą, – Aurelijus nukreipė žvilgsnį žemyn, kur pro ligoninės duris su kompiuteriu rankose išeidinėjo Elena. – Matai tą merginą? Ji naktį kažką užfiksavo savo observatorijoje. Jos kompiuteryje yra duomenys, kurių mums reikia. Kosminiai siurbikai jau seka jos energijos pėdsaką.
– Nori, kad ją pašalinčiau? – paklausė Lukas.
– Ne, – Aurelijus sugriebė Lukui už peties, jo gniaužtai buvo stipresni už plieną. – Mes ją apsaugosime. Jei ji žus, mes prarasime vienintelį šansą sužinoti, kaip tie parazitai veikia. Pasiruošk, naktis tik prasideda.
3 skyriaus: Pirmasis susidūrimas
Labanoro giria skendėjo klaustrofobiškoje, tirštoje tamsoje. Šimtamečių pušų viršūnės aimanavo nuo kylančio vėjo, o žemę klojo tirštas rudens rūkas. Elena klampojo per šlapias samanas, viena ranka spausdama prie krūtinės nešiojamąjį kompiuterį, kita – stiprų prožektorių. Jo šviesos spindulys skrodė rūko sieną, ieškodamas anomalijos epicentro. Ekrane mirksėjo skaičiai: elektromagnetinis fonas čia buvo nukritęs iki kritinės ribos.
– Čia pat... – sušnibždėjo Elena, jos kvėpavimas virto baltais garų debesėliais. – Sensoriai rodo, kad objektas tiesiai už šitos kalvos.
Ji užlipo ant kalvagūbrio ir staiga sustingo. Visas miško gyvumas aplinkui buvo išnykęs. Ant žemės gulėjo negyvi paukščiai, o aplinkinių medžių spygliai akimirksniu pagelto ir pradėjo byrėti, tarsi iš jų būtų išsunktas pats laikas.
Prožektoriaus šviesa užkliuvo už trikampio, kristalinio meteorito fragmento, įsmigusio į žemę. Jis neskleidė jokios šilumos, tačiau virš jo levitavo kažkas, kas privertė Elenos širdį nusiristi į kulnus. Tai buvo bekūnė, pusiau perregima būtybė, sudaryta iš mirgančių, neoninių melsvų gijų. Ji neturėjo veido, tik dvi tuščias, švytinčias orbitas ir tįstančias energijos galūnes, kurios siurbė šviesą net iš Elenos prožektoriaus.
Būtybė lėtai atsisuko į Eleną. Merginą akimirksniu sukaustė stingdantis šaltis. Ji pajuto, kaip jos mintys pradeda lėtėti, o krūtinėje kylantis džiaugsmas, baimė ir prisiminimai virsta pilka, tuščia mase. Kosminis vampyras tiesiog iš tolo pradėjo siurbti jos dvasinę energiją. Elena norėjo rėkti, bet iš jos burnos neišsiveržė nė garsas. Jos keliai sulinko.
– Paleisk ją, kosminis parazite! – staiga per miško tylą nuskambėjo įsiutęs balsas.
Iš tamsos, neįtikėtinu greičiu, lyg paleista strėlė, iššoko Lukas. Jo akys degė kraujo raudonumu, o iltys buvo visiškai apnuogintos. Šuolyje jis išsitraukė medžioklinį peilį ir rėžė tiesiai per švytintį būtybės siluetą.
Tačiau ašmenys tik perskrodė orą, palikdami melsvų kibirkščių pėdsaką. Kosminis vampyras nesureagavo į fizinį skausmą. Vietoj to, viena iš jo energijos gijų apsivijo Luko riešą. Jaunasis vampyras baisiai suriko – ne iš skausmo, o iš staigaus, visa apimančio bado. Jo veido gyslos pajuodavo, o šimtmečius kaupta kraujo jėga pradėjo garuoti tiesiai į ateivio kūną.
– Lukai, atgal! – pasigirdo griausmingas Aurelijaus balsas.
Klano vyresnysis išniro iš rūko, rankose laikydamas senovinį, sidabru kaustytą kardą, ant kurio ašmenų buvo išraižytos apsauginės runos. Aurelijus suprato, kad fiziniai ginklai neveikia, todėl sutelkė visą savo vidinę, naktinę magiją į ginklo ašmenis. Jis smogė ne į pačią būtybę, o į žemėje esantį kristalinį meteoritą – ateivio energijos inkarą šioje pasaulio dimensijoje.
Pasigirdo kurtinantis traškesys. Meteoritas skilo pusiau, paleisdamas galingą elektromagnetinę bangą. Kosminis vampyras paleido Luką ir skausmingai suvirpėjo, jo melsvas švytėjimas trumpam išblėso. Supykęs padaras paleido garsą, panašų į stiklo dūžį, ir akimirksniu ištirpo tarp medžių viršūnių, palikdamas tik stingdančio ozono kvapą.
Lukas sunkiai nukrito ant samanų, gaudydamas orą ir drebėdamas iš silpnumo. Aurelijus greitai prieidamas prie jo, perrėžė savo riešą ir pridėjo prie Luko lūpų:
– Gerk. Tau reikia atgauti jėgas. Šitas padaras vos neišsiurbė tavo nemirtingumo.
Elena, vis dar sėdėdama ant žemės ir drebėdama, stebėjo šį vaizdą plėsdamasi iš siaubo. Jos prožektorius apšvietė du vyrus, kurių vienas ką tik gėrė kito kraują, o jų akys švietė tamsoje.
– Kas... kas jūs tokie? – sulemeno Elena, bandydama atsitraukti atgal. – Jūs ne žmonės...
Aurelijus lėtai atsisuko į ją, paslėpdamas iltis ir išsitiesdamas per visą savo didingą ūgį. Jo balsas buvo ramus, bet keliantis pagarbą.
– Mes esame tie, kurie tave ką tik išgelbėjo, Elena. Ir tie, kurių tavo pasaulis bijojo tūkstančius metų. Bet dabar mes turime bendrą priešą. Ir tu turi tai, kas gali padėti juos sustabdyti.
4 skyrius: Šešėlių taryba
Elena sunkiai rijo seiles, kai Aurelijaus ranka prilaikė ją, vedančią pro drėgnus, arkinius požemių skliautus giliai po Vilniaus senamiesčiu. Sienose degė senoviniai deglai, o ore tvyrojo amžių senumo dulkių ir metalo kvapas. Jos nešiojamasis kompiuteris vis dar buvo prispaustas prie krūtinės – tai buvo vienintelis materialus daiktas, primenantis jai apie racionalų mokslinį pasaulį, kurį ji paliko viršuje.
– Įeik, – tyliai ištarė Aurelijus, atverdamas sunkias, kaustytas duris į didžiulę salę.
Salės centre stovėjo masyvus akmeninis stalas. Aplink jį sėdėjo keliolika figūrų, apsisiautusių tamsiais apsiaustais. Jų veidai buvo balti kaip kreida, o akys stebėjo Eleną su neslepiamu alkiu ir nepasitikėjimu. Pasirodžius merginai, patalpoje kilęs šnabždesys akimirksniu nutilo.
– Aurelijau! – nuo stalo galo pakilo aukštas, randuotas vampyras Gabrielis, klano karo vadas. Jo balsas dundėjo kaip perkūnija. – Tu atsivedei čia žmogų? Į mūsų švenčiausią vietą? Tu pažeidei pirmąją mūsų išlikimo taisyklę!
– Ramiau, Gabrieli, – ramiu, bet stingdančiu tonu atsakė Aurelijus, ranka nurodydamas Elenai pasilikti šalia jo. – Šis žmogus yra raktas į mūsų išsigelbėjimą. Lukas vos nežuvo Labanoro girioje. Tie padarai... jie nenaudoja fizinės jėgos. Jie siurbia nemirtingųjų energiją taip pat lengvai, kaip ir mirtingųjų.
Prie stalo pasigirdo sunerimęs šurmulys. Senoji žynė Viktorija palinko į priekį, jos ilgi, juodi nagai subraižė akmeninį stalo paviršių.
– Jos protas... jis pilnas formulių ir skaičių, – sušnibždėjo Viktorija, fiksuodama savo blausų žvilgsnį į Eleną. – Ji matė jų atvykimą. Ji matė jų šviesą.
– Palaukite, – Elena pagaliau sukaupė drąsą ir žengė žingsnį į priekį, nors jos keliai vis dar drebėjo. – Jūs kalbate apie mane taip, lyg būčiau tiesiog objektas. Jūs esate... vampyrai. Tikri vampyrai. Jūs geriate žmonių kraują!
– Taip, mergaite, – šyptelėjo Lukas, sėdintis šone ir vis dar atrodantis kiek silpnas po susidūrimo. – Bet mes esame vietiniai ekosistemos plėšrūnai. Mes nemuša savo grobio be reikalo. Mes palaikome balansą. O tie kosminiai parazitai, kurie ką tik nukrito iš tavo mylimo dangaus, nepalieka nieko. Jie išdžiovina sielą. Jie paverčia tavo rūšį daržovėmis, o mus – tuščiais šešėliais.
Aurelijus trenkė delnu į stalą, nutildydamas visus.
– Užteks ginčų, – jo akys sužibo mirtina ugnimi. – Šią naktį mes privalome priimti sprendimą. Kosminiai vampyrai jau infiltruojasi į miestą. Jei jie sunaikins Vilniaus gyventojus, mūsų klanas išmirs iš bado. Mes neturime kito pasirinkimo. Šešėlių taryba privalo stoti į atvirą, nors ir nematomą, žmonijos gynybą. Mes tapsime jų skydu.
– Ginti gyvulius? – pasibjaurėjęs spjovė Gabrielis. – Tai žema!
– Jei gyvuliai išmirs, vilkai nudės iš bado, Gabrieli! – atkirto Aurelijus. – Elena, parodyk jiems, ką užfiksavai.
Elena drebančiais pirštais atvėrė kompiuterį ir padėjo jį ant akmeninio stalo. Ekrane nušvito trys trimačiai grafikai, rodantys elektromagnetinio lauko anomalijas virš Lietuvos.
– Jie nukrito trijose vietose, – pradėjo aiškinti Elena, bandydama susitelkti į mokslą, kad nepasiduotų baimei. – Labanore buvo tik pirmasis fragmentas. Kiti du nukrito netoli pagrindinių energijos mazgų – prie elektrinės ir miesto centre. Jie minta ne tik žmonėmis, jiems reikia aukšto dažnio energijos, kad stabilizuotų savo kūnus mūsų atmosferoje. Jie kuria tinklą. Jei jie jį sujungs, visas miestas panirs į amžiną katatoniją.
Aurelijus pažvelgė į tarybos narius.
– Girdėjote ją. Mes pradedame karą. Lukas, su savo būriu saugosi šią merginą – ji privalo rasti būdą, kaip suardyti jų tinklą. Gabrielis ruošia karius naktiniams patruliams. Nuo šios akimirkos, kiekvienas žmogus šiame mieste yra saugomas Žemės vampyrų klano. Balsuojame.
Vienas po kito tarybos nariai pradėjo kelti rankas. Net ir Gabrielis, sunkiai atsidusęs, pakėlė savo randuotą delną.
5 skyrius: Nemirtingųjų strategija
Naktinis Vilnius pasikeitė. Šešėliai, kurie šimtmečius tykojo žmonių, dabar tapo jų nematomais sargais. Žemės vampyrai pasidalino sektoriais: Gabrielio kariai judėjo stogų briaunomis virš Gedimino prospekto ir užkaboriais aplink stotį, akylai stebėdami kiekvieną vėlyvą praeivį. Jie ieškojo ne kraujo kvapo, o melsvo, šalto mirgėjimo, išduodančio kosminių parazitų artumą.
Tuo tarpu slaptoje klano laboratorijoje, įrengtoje po senuoju universiteto anatomijos teatru, Elena karštligiškai dirbo. Aplinkui stovėjo Luko sunešta moderniausia elektronika, pavogta iš apleistų tyrimų centrų, sumaišyta su keistais senovinio kulto artefaktais. Lukas sėdėjo ant metalinio stalo, nuobodžiaudamas sukinėdamas rankose sidabrinį durklą.
– Na, mokslininke, – ištarė Lukas, stebėdamas, kaip Elena lituokliu jungia varinius laidus prie keisto, sferinio emiterio. – Kaip sekasi mūsų kosminių musgaudžių projektas?
– Tai ne musgaudis, Lukai, – neatitraukdama akių nukirto Elena. – Tai kryptinis elektromagnetinio rezonanso generatorius. Jei Labanoro girioje jūsų vado kardas suveikė todėl, kad nukirto kristalo ryšį, vadinasi, šie padarai turi specifinį virpesių dažnį. Jie destabilizuojasi, kai susiduria su priešingos poliarizacijos banga.
– Man labiau patinka tiesiog perkirsti juos pusiau, – nusišiepė Lukas, blykstelėdamas iltimis.
– Tavo kirtis vos nepavertė tavęs tuščiu kiautu, pamiršai? – Elena pagaliau padėjo lituoklį ir atsisuko į jį. – Fizinė jėga prieš juos yra niekas. Štai, žiūrėk. Man reikia energijos šaltinio, kuris galėtų išgauti bent dešimties gigahercų impulsą sekundės daliai. Paprasti akumuliatoriai išsilydys.
Lukas lėtai nuleido kojas ant žemės. Jo veidas tapo rimtas. Jis priėjo prie Elenos, išsitiesė ir pridėjo savo šaltą delną prie prietaiso pagrindo.
– O kaip mūsų energija? – tyliai paklausė jis. – Senovinė kraujo magija, kuria mes gyvi. Viktorija sako, kad mūsų nemirtingumas yra tiesiog sukoncentruota, nesenstanti gyvybinių jėgų forma. Ar gali panaudoti mane kaip bateriją?
– Tu juokauji? Tai per daug pavojinga. Aš net nežinau, kaip tavo... biologija reaguos į tokį dažnį, – Elena sutriko, pajutusi nuo jo sklindantį šaltį.
– Mes neturime laiko, Elena. Gabrielis ką tik pranešė per radiją – prie pagrindinės miesto šiluminės elektrinės užfiksuotas masinis energijos krytis. Jie jau pradeda siurbti tinklą. Jei jie jį perims, miestas užges amžiams. Junk tuos savo laidus prie manęs.
Elena dvejojo tik akimirką. Ji prijungė du storus, elektrodus primenančius varinius gnybtus prie Luko riešų. Lukas giliai įkvėpė. Elena nukreipė emiterio vamzdį į seną, nenaudojamą laboratorinį monitorių kambario gale.
– Pasiruošk. Trys, du, vienas... paleidžiu rezonansą! – Elena nuspaudė jungiklį.
Prietaisas garsiai suurzgė. Lukas staiga išsilenkė, jo akys nušvito ryškia naktine ugnimi, o per skaidrias laidų gijas link emiterio nusidriekė tirštas, tamsiai raudonas energijos pulsas. Tai nebuvo elektra – tai buvo pati vampyro gyvybinė esmė.
Iš emiterio vamzdžio išsiveržė nematomas, bet ore juntamas slėgio pliūpsnis. Kambario gale stovėjęs monitorius akimirksniu sprogo, o jo stiklinis kineskopas subyrėjo į smulkias dulkes. Svarbiausia – ore trumpam pasirodęs melsvas foninis spinduliavimas buvo visiškai ištrintas, palikdamas tik švarią, šiltą erdvę.
Lukas susmuko ant kelių, sunkiai kvėpuodamas, bet jo veide švietė triumfuojanti šypsena.
– Velniava... Tai buvo geriau nei stipriausias ekspreso. Ginklas veikia.
– Veikia, – Elena pribėgo ir padėjo jam atsistoti, pati nustebdama, kad nebejaučia jam baimės. – Bet tu atidavei per daug jėg ]]> Fri, 7 Aug 2026 10:32:28 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262730.html http://rasyk.lt/kuriniai/262730.html Tiksliai po tūkstančio metų senasis Rambyno kalnas nebepriminė tos laukinės pagonių šventovės, kurioje vyriausiasis krivis Lizdeika užrakino Baltų žemes. Piliakalnio papėdėje nusidriekė pilki greitkeliai, o horizonte stūksojo stikliniai Vilniaus ir Kauno dangoraižiai. Žmonės vaikščiojo įsmeigę akis į išmaniųjų telefonų ekranus, visiškai pamiršę senus dievus. Senovinė „Skilusio Ąžuolo Giesmė“ buvo likusi tik dulkėtuose istorijos vadovėlių puslapiuose, kur pagoniškas laikotarpis buvo aprašomas kaip graži, bet naivi pasaka.
Tačiau dvasinis užraktas, sukurtas iš Perkūno žaibų ir Pykuolio tamsos, sekė senąją pranašystę. Vakarų pasaulis, dabar valdomas nebe popiežiaus kalavijų, o galingų korporacijų ir technologijų, vėl atsigręžė į šį Europos kampelį. Vatikano slaptuosiuose archyvuose skaitmenizuoti vyskupo Alberto laiškai pamažu pateko į rankas tiems, kurie ieškojo ne dvasinės tiesos, o senovinės, pirminės energijos šaltinių.
Lūžis įvyko karštą vasaros naktį. Vilniaus centre, modernioje požeminėje laboratorijoje, įkurtoje po Gedimino kalnu, korporacijos „Crux Nova“ mokslininkai paleido galingą dvasinį-kvantinį rezonatorių. Jie bandė pradurti dvasinį foną, kurį jų prietaisai fiksavo kaip nepaaiškinamą anomaliją.
„Energijos lygis pasiekė maksimumą, – pranešė jaunas tyrėjas Lukas, stebėdamas monitoriuose mirgančias kreives. – Anomalija priešinasi. Tai panašu į dvasinę sieną. “
„Spauskite toliau, – šaltai įsakė direktorius Albertas, tiesioginis senojo vyskupo Alberto palikuonis, savo kabinete gniaužiantis tą patį sidabrinį kryžių. – Ši žemė per ilgai tylėjo. “
Prietaisui sugeneravus ultra-dažnio impulsą, per visą šalį nuvilnijo nematomas dvasinis žemės drebėjimas. Tūkstantį metų galiojęs užraktas giliai įskilo. Vilniaus ir Kauno dangoraižių languose pradėjo atsispindėti melsvai žali žaibai, nors sinoptikai nežadėjo jokio lietaus. Šiuolaikiniai elektros tinklai pradėjo chaotiškai gesti – visi išmanieji įrenginiai sekundei užgeso, o jų ekranuose trumpam pasirodė senoviniai baltų ugnies ir žalčių ženklai.
Po betoninėmis miestų gatvėmis, kur šimtmečius duso senųjų ąžuolų likučiai, žemė pradėjo banguoti. Pykuolio tamsa, ilgai laikyta užrakinta po asfaltu, pradėjo veržtis laukan. Šventieji žalčiai pradėjo šliaužti iš Vilnelės ir Neries upių, o iš po Seimo rūmų pamatų pakilo tankus, siera dvelkiantis rūkas.
Gedimino kalno viršūnėje stovintis jaunas archeologas Jonas staiga suklupo ant žolės. Jo galvoje, lyg tiesioginė transliacija pro ausines, nuskambėjo seniai užmirštas Lizdeikos balsas: „Šaknys užsiveria, žaibai užsirakina... Laikas baigėsi. Broliai, kelkitės. “
Jonas pažvelgė į savo rankas ir pamatė, kad jo delnuose pulsavo melsva Perkūno iškrova. Giliai po miesto betonu sujudėjo kažkas milžiniško, tamsaus ir neįtikėtinai stipraus. Senieji dievai nebemiegojo. Jie prabudo šiuolaikiniame pasaulyje.
II skyrius: Technologinis paralyžius
Pirmąsias dvylika valandų po užrakto lūžio Lietuvos visuomenė praleido visiškoje dvasinėje ir technologinėje sumaištyje. Šiuolaikinis pasaulis, pastatytas ant socialinių  tinklų algoritmų ir optinių kabelių, nebuvo pasiruošęs tam, kad į kasdienybę įsiverš jėgos, nepaklūstančios fizikos dėsniams.
Nacionalinio transliuotojo studijoje Vilniuje tiesioginio eterio metu užgeso visi ekranai. Kai atsarginiai generatoriai vėl įjungė kameras, vietoj žinių pranešėjų vaizdo į ekranus visoje šalyje įsilaužė statinis melsvai žalias triukšmas. Iš kolonėlių pasigirdo tūkstantis balsų, giedančių tą pačią žemą, dundančią giesmę, kurią kadaise ant Rambyno kalno giedojo Lizdeika. Visuomenė akimirksniu suskilo į tris radikalias stovyklas.
Didžioji dalis miestiečių pagoniškų jėgų pabudimą priėmė su siaubu. Gedimino prospekte ir Kauno Laisvės alėjoje šiuolaikiniai elektromobiliai tiesiog sustojo, o jų valdymo kompiuteriuose pradėjo degti ugnies ženklai. Maisto prekių parduotuvėse dingo elektroninis atsiskaitymas – banko kortelės tiesiog išsilydydavo terminaluose. Santariškių klinikose mokslininkai karštligiškai stebėjo prietaisus. Kvantiniai jutikliai fiksavo, kad ore esantis elektromagnetinis laukas keičiasi kartu su žmonių emocijomis – kai gatvėse kildavo pyktis, danguje akimirksniu sužaibuodavo Perkūno iškrova. Fizikos dėsniai tiesiog nustojo veikti.
Tuo tarpu etno-kultūrinių judėjimų sekėjai šį įvykį priėmė kaip ilgai lauktą išsivadavimą. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos biurų darbuotojai masiškai paliko savo darbo vietas. Greitkeliai buvo užkimšti pamestų automobilių, o žmonės pėsčiomis, nešini kuprinėmis, traukė link Labanoro girios ir Punios šilo. Katedros aikštėje, tiesiog ant granito plytelių, jaunimas pradėjo kūrenti didžiulius laužus. Jie metė į ugnį savo išmaniuosius telefonus ir nešiojamuosius kompiuterius, šaukdamiesi Perkūno ir Laimos vardų. Žmonės, dar vakar diskutavę apie dirbtinį intelektą, dabar ant delnų pjaustėsi rėžius, aukodami kraują žemės šaknims.
Slaptame bunkeryje po Gedimino kalnu direktoriaus Alberto vadovaujama korporacija suprato, kad situacija slysta iš rankų. „Crux Nova“ visoje šalyje pradėjo aktyvuoti 5G ryšio bokštus, kurie buvo modifikuoti kvantiniais dvasiniais dažniais. Šie bokštai į aplinką pradėjo skleisti sunkią, baltą šviesą – skaitmeninę senosios krikščionių relikvijų skrynios versiją. Ši šviesa turėjo nuslopinti pabudusius dievus, priverstinai panardindama visuomenę į dvasinę apatiją ir technologinį paklusnumą.
III skyrius: Vilniaus apgultis ir pirmasis kraujas
Gedimino prospektas tapo pirmojo atviro karo lauku. Virš sostinės pakibo tirštas, žalsvai pilkas debesis, o šiuolaikiniai gatvių žibintai chaotiškai mirksėjo, spjaudydamiesi kibirkštimis. Visiškai nutilus automobilių varikliams, miesto centrą užliejo baisi tyla, kurią netrukus perskrodė artėjančių sunkių žingsnių aidas.
Iš Katedros aikštės pusės žygiavo „Crux Nova“ saugumo pajėgos – „Geležinio kryžiaus“ divizija. Jie vilkėjo matinės juodos spalvos kompozitinius šarvus, o jų taktiniai šalmai turėjo integruotus dvasinio matymo vizorius. Jų rankose buvo sunkių elektro-dvasinių skydų ir impulsioneriai, generuojantys senųjų relikvijų dažnį. Priekyje važiavo šarvuotas transporteris, ant kurio stogo sukosi modifikuotas kvantinis emiteris, skleidžiantis akinančią skaitmeninę baltą šviesą.
Priešais juos, ties Lukiškių aikšte, kelią užtvėrė sukilėliai – pagonių dvasia apsėsti žmonės. Dar prieš parą tai buvo studentai ir programuotojai. Dabar jų akys švietė laukine, pirmaprade ugnimi. Ant jų odos ryškėjo melsvai žaižaruojantys senoviniai baltų ženklai. Jų rankose buvo iš rūsio ištraukti senelių kirviai, armatūros strypai ir skeveldros, burtų paverstos galingais ginklais.
„Korporacijos išgamos! Ši žemė nepriklauso jūsų mašinoms! “ – per prospektą nuaidėjo sukilėlių lyderio šauksmas.
„Crux Nova“ pajėgų vadas tik šaltai pakėlė ranką: „Tikslas nustatytas. Aktyvuoti dvasinį slopinimą. Eliminuoti laukinius. “
Transporterio emiteris išspjovė milžinišką baltos šviesos bangą. Šis spindulys rėžėsi į sukilėlių gretas. Poveikis buvo baisus: dešimtys žmonių akimirksniu suklupo ant kelių, griebdamiesi už galvų. Skaitmeninis relikvijų dažnis degino jų dvasinį ryšį su senuoju panteonu, sukeldamas nepakeliamą dvasinį skausmą. Jų ginkluose rusenusi Pykuolio tamsa pradėjo sklaidytis.
Tačiau sukilėlių užnugaryje pasirodė Jonas. Jo abi rankos pulsavo gryna Perkūno elektros iškrova. Jis pripuolė prie senojo ąžuolo, augančio prospekto pakraštyje, ir sušuko senovinius žodžius. Žemė po „Crux Nova“ transporterio ratais akimirksniu skilo. Milžiniškos medžio šaknys, persunktos Pykuolio požemio energijos, išsiveržė į viršų. Jos apsivijo šarvuotą mašiną, traiškydamos jos plieninį korpusą. Kvantinis emiteris sprogo melsvomis kibirkštimis.
Praradus dvasinį slopinimą, pagonių sukilėliai pašoko ant kojų su laukiniu įniršiu. Jie rėžėsi į juoduosius korporacijos skydus. Prasidėjo brutalios skerdynės ant Vilniaus asfalto. Sukilėlių ginklai, grūdinti gamtos magija, lengvai skrodė moderniausius kompozitinius šarvus. Gedimino prospektas virto degančiu pragaru, kuriame maišėsi degančio plastiko, ozono ir kraujo kvapas. Sužeisti sukilėliai suprato, kad miestai tapo pernelyg pavojingi, todėl pradėjo skubų atsitraukimą.
Vilniaus gatvėse pralietas kraujas dar nespėjo nudžiūti ant asfalto, kai sukilėlių vilkstinė pasiekė Labanoro girios pakraštį. Sostinėje pasiekta taktinė pergalė buvo tik pradžia – korporacija „Crux Nova“ jau mobilizavo sunkiąją aviaciją. Vienintelė vieta, galinti apsaugoti prabudusį panteoną, buvo sena ir tanki giria.
Vos sukilėlių visureigiai ir pėstieji kirto nematomą miško ribą, šiuolaikinės technologijos visiškai išsijungė. Mobiliųjų telefonų ekranai užgeso, GPS signalai dingo, o skaitmeniniai laikrodžiai sustojo. Vietoj to žmones apgaubė tanki, raminanti dvasinė tyla. Giria priėmė savo vaikus. Jonas žengė kolonos priekyje.
„Čia saugu, – ištarė jis, atsisukdamas į pavargusią minią. – Korporacijos skaitmeniniai spinduliai nepramuš šios lajos. Šis miškas buvo užrakintas Lizdeikos giesme, ir jo atmintis vis dar gyva. “
Labanoro girios širdyje sukilėliai pradėjo statyti stovyklą, kuri greitai evoliucionavo į modernią partizaninio karo bazę. Programuotojai ir inžinieriai, pabėgę iš miestų, kartu su pagonių burtininkais pradėjo modifikuoti turimą įrangą. Jie ardė nenaudingus dronus ir jų procesorius jungė prie šventųjų žalčių kaulų bei gintaro fragmentų. Taip gimė naujos dvasinės vietinio ryšio priemonės, veikiančios per miško grybienos  tinklą, kurio „Crux Nova“ dvasiniai radarai negalėjo aptikti.
Pykuolio dvasia apsėsti vyrai ir moterys gilinosi į miško požemius. Jie dervomis ir šventųjų ugnies pelenais dengė šiuolaikinius medžioklinius šautuvus ir peilius. Plienas buvo perkalbamas senoviniais burtų žodžiais, kad šoviniai pramuštų ne tik korporacijos saugumo šarvus, bet ir neutralizuotų jų techno-egzorcizmo emiterius. Pats miškas tapo gyva gynybos linija. Aplink stovyklavietę burtininkai supynė eglines užtvaras, kurios, paliestos svetimšalių, akimirksniu susiverždavo kaip spąstai. Labanoro vilkai ir lūšys pradėjo patruliuoti aplink sukilėlių bazę.
V skyrius: Skaitmeninis kryžiaus žygis
Ženevos slaptajame bunkeryje, kur po žeme posėdžiavo įtakingiausių pasaulio valstybių vadovai, finansų magnatai ir saugumo aljansų lyderiai, tvyrojo ledinė įtampa. Didžiuliame holografiniame ekrane pasirodė korporacijos „Crux Nova“ generalinio direktoriaus Alberto veidas. Jis sėdėjo savo kabinete Vilniuje, už jo nugaros pro langą matėsi melsvai žaliais žaibais pliekiantis dangus.
Albertas neskubėdamas pasitaisė savo nepriekaištingo kostiumo apykaklę, o jo rankoje sublyksėjo tas pats senovinis sidabrinis kryžius.
„Gerbiamieji pasaulio lyderiai, – Alberto balsas per skaitmeninį ryšį skambėjo ramiai. – Tai, kai vyksta Baltijos regione, nebėra vietinė krizė. Mes susidūrėme su nauja, protu nesuvokiama grėsme – pagoniškuoju ekoterrorizmu. “
Holografiniame ekrane akimirksniu pasikeitė vaizdai. Pasaulio lyderiai išvydo nufilmuotus kadrus iš Vilniaus: asfaltą draskančias milžiniškas šaknis, sprogstančius 5G bokštus ir sukilėlius, kurių ginklai švietė žalia ugnimi.
„Šie radikalai naudoja anomalų, biologinį-dvasinį ginklą, kuris visiškai paralyžiuoja šiuolaikines technologijas, – tęsė Albertas, nukreipdamas griežtą žvilgsnį į auditoriją. – Kur įžengia jų dvasinė įtaka, ten nustoja veikti elektros tinklai ir bankų sistemos. Jie nori grąžinti Europą į viduramžių tamsą. Jei mes jų nesustabdysime Labanoro girioje dabar, šis dvasinis užkratas per kelias savaites pasieks Berlyną ir Paryžių. Jūsų finansinės rinkos sugrius per vieną dieną. “
Prancūzijos prezidentas pakėlė ranką: „Direktoriau Albertas, ko reikalauja jūsų korporacija? “
Albertas iškėlė savo sidabrinį kryžių tiesiai prieš kamerą: „Man nereikia jūsų diplomatinių pareiškimų. Man reikia naujo, visuotinio skaitmeninio Kryžiaus žygio. Aš reikalauju, kad tarptautinės pajėgos skubiai aktyvuotų dvasinio slopinimo palydovų tinklą. Man reikia sunkiųjų karinių dronų ir elito divizijų, aprūpintų mūsų naujausiais kvantiniais relikvijoriais. Mes privalome išdeginti Labanoro girią iki pat gelmių. Tai nebe karas dėl teritorijos. Tai karas dėl to, kas valdys šio šiuolaikinio pasaulio sielą. “
Pasaulio mašina pradėjo judėti: įsakymas dėl tarptautinės karinės mobilizacijos buvo pasirašytas, ir naujoji technologinė kryžiuočių armada pradėjo ruoštis lemiamam smūgiui.
VI skyrius: Dangus virš Labanoro
Labanoro girios ramybė sprogo tūkstančiais metalinių garsų. Tarptautinis aljansas pasiuntė dvasinio karantino pajėgas. Virš miško lajos pasirodė „Crux Nova“ ir pasaulinių korporacijų dronų armada. Jų korpusai buvo pagaminti iš izoliuoto anglies pluošto, o viduje pulsavo skaitmeniniai relikvijoriaus emiteriai.
Iš dangaus pasipylė Šventosios Šviesos kaskados. Kvantiniai emiteriai į miško gilumą pradėjo transliuoti ultra-dažnio dvasinio slopinimo bangas. Kur šis baltas šviesos lietus palietė medžių viršūnes, šimtamečių pušų spygliai akimirksniu pabąlo ir nubyrėjo, o miško grybienos tinklas pradėjo garsiai šnypšti ir degti. Už dronų sekė sunkioji pėstininkų technika, judanti trimis kryptimis.
„Atlaikyti pozicijas! “ – per miško garsiakalbius, sujungtus su gintaro burtų grandinėmis, rėkė Jonas. Jo rankas jau dengė melsvos elektros pūslės – Perkūno jėga jo kūne kunkuliavo, reaguodama į svetimą dvasinį užkratą danguje.
Sukilėlių inžinieriai paleido savo modifikuotus dronus-kamikadzes. Šie maži aparatai, varomi Pykuolio tamsiosios energijos ir laiminami Amžinosios ugnies pelenais, kilo aukštyn kaip juodi širšių debesys. Kai pagonių dronas susidurdavo su korporacijos skraidykle, įvykdavo trumpas melsvai žalias dvasinis sprogimas. Abi technologijos virsdavo degančiu plieno lietumi, krentančiu ant samanų.
Skirgailos burtininkai aktyvavo gyvąją miško apsaugą. Milžiniškos eglės ir pušys, paveiktos tamsiosios požemio magijos, pradėjo judinti savo šakas kaip gyvas rankas, tiesiog ore griebdamos ir traiškydamos žemai skrendančius aljanso dronus. Labanoro vilkai, apsisiautę dvasiniu rūku, nepastebėti puolė tarptautinių pajėgų flangus.
Kai aljanso šarvuotas transporteris su pagrindiniu emiteriu prasiveržė pro pirmąją barjerą, Jonas išbėgo į priekį. Jis nukreipė abi rankas į dangų, sušukdamas Lizdeikos giesmės fragmentą. Devyni Perkūno žaibai, sujungti su iš po žemių kylančiu juodu rūku, kirto tiesiai į puolantį konvojų. Užsidegė trys mašinos. Sukilėliai laikėsi iš paskutinių jėgų, suprasdami, kad korporacijos resursai yra begaliniai.
VII skyrius: Sidabrinė apokalipsė ir paskutinis indas
Būtent šią akimirką virš degančių pušų viršūnių pasirodė sunkusis korporacijos sraigtasparnis. Orlaiviui nusileidus nukirstų medžių aikštelėje, tarptautinių pajėgų kariai akimirksniu prasiskyrė. Iš salono žengė generalinis direktorius Albertas. Viduryje dūmų ir kraujo jis vilkėjo nepriekaištingą kostiumą. Jis abiem rankomis nešė Galutinę Relikviją – Šventąją Nukryžiavimo Geležtę, įmontuotą į modernų kvantinį rezonatorių.
Iš Galutinės Relikvijos išsiveržė akinanti sidabrinė antimagija. Tai buvo jėga, kuri neigė pačią vietinių dievų egzistenciją. Šviesos banga nusidriekė per proskyną, ir sukilėliai iškart pajuto dvasinį paralyžių. Melsvi Perkūno ženklai ant odos pradėjo virsti kraujuojančiais randais. Aplink Albertą pavasario miškas pradėjo akimirksniu mirti. Šimtametės pušys džiūvo ir virto baltais pelenais per kelias sekundes.
Albertas sustojo tiesiai priešais sukilėlių barikadas ir pakėlė ginklą: „Tūkstančio metų tyla baigėsi, laukiniai! Šiandien mes užbaigsime tai, ko mano protėvis nepadarė. Atiduokite šią žemę technologijoms, arba aš paversiu šį mišką dykuma! “
Jonas stovėjo už degančio ąžuolo kamieno, jo kūnas drebėjo nuo dvasinio šoko, o iš nosies bėgo kraujas. Šią akimirką giliai jo prote pasigirdo dviejų senųjų karalių balsai: „Tūkstantį metų mes laukėme šios dienos, inde. Mūsų kraujas teka tavo gyslose. Priimk mus. “
Jonas lėtai atsistojo. Jo sąmonė tapo Margirio ir Skirgailos dvasine reinkarnacija. Jono dešinioji akis pradėjo švytėti melsva neonine šviesa, o dešinė ranka pasidengė elektros iškrova, suformuodama žaibuojantį Margirio kalaviją. Jono kairioji akis virto žalsva požemio ugnimi švytinčia bedugne, o kairioji ranka pavirto juodu šešėliu, iš kurio nusidriekė Skirgailos tamsusis durklas.
„Albertai! – Jono balsas nuaidėjo dvigubu, griausmingu karalių aidu. – Ši žemė niekuomet nebus jūsų mašinų nuosavybė! “
Jonas sujungė abi rankas priešais save. Žaibiškas Margirio kalavijas ir dūminis Skirgailos durklas susiliejo į vieną milžinišką dvasinį uraganą. Sukaupęs viso tūkstantmečio užrakto įniršį, jis suduoti lemiamą smūgį tiesiai į Albertą. Lemiama dvasinė iškrova išlydė „Crux Nova“ kvantinius rezonatorius ir pavertė Galutinę Relikviją sidabrinėmis dulkėmis. Direktorius Albertas buvo priverstas kapituliuoti.
VIII skyrius: Pelenų ir stiklo simbiozė
Praėjus keliems mėnesiams po Labanoro mūšio, Lietuva įžengė į visiškai naują epochą. Tai nebuvo sugrįžimas į praeitį ir nebuvo aklas paklusnumas technologijoms. Tai buvo darni dviejų pasaulių simbiozė. Vilnius, Kaunas ir kiti didieji miestai transformavosi, prisitaikydami prie naujosios realybės, kurioje fizikos dėsniai veikė išvien su pagoniškais burtais.
Modernūs stikliniai dangoraižiai Vilniaus Konstitucijos prospekte nebebuvo vien tik betono konstrukcijos. Jų fasadus apvijo genetiškai modifikuoti, Pykuolio energija maitinami šventieji vijokliai ir samanų sluoksniai. Šie augalai ne tik valė miesto orą, bet ir absorbavo perteklinę pastatų šilumą, paversdami ją dvasine energija.
Tradicines elektros linijas pakeitė Perkūno aukurai. Ant pastatų stogų sumontuoti gintariniai emiteriai gaudė natūralias atmosferos iškrovas ir žaibus. Ši energija, suvaldyta senovinių krivių brėžinių, maitino miesto kompiuterinius tinklus ir elektromobilius, padarydama šalį visiškai energetiškai nepriklausoma.
Žmonių kasdienybė taip pat pasikeitė. Naujosios kartos išmanieji įrenginiai buvo gaminami nenaudojant silicio. Juos pakeitė gintaro kristalai, kuriuose programuotojai kartu su vaidilutėmis įrašydavo burtų kodus. Tokie kompiuteriai veikė per miško micelio dvasinį dvelksmą, todėl jų nebuvo įmanoma nulaužti jokiomis užsienio kibernetinėmis atakomis. Prieš pradedant verslo susitikimą biuruose tapo įprasta uždegti nedidelį Amžinosios ugnies aukurą, aukojant kelis lašus vandens Gabijai.
Jona ]]> Thu, 6 Aug 2026 10:51:33 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262720.html http://rasyk.lt/kuriniai/262720.html Magas bandė merginą išklausti, kur ir kaip ji pasislepia.
- Niekur, - pasakė ramiai ir nuėjo.
Todėl Iseitis jau kurį laiką svarstė, kad turėtų pasielgti kaip Margenis. Tobei pagalbos nebereikėjo. Ji tapo savarankiška: tvirtai sėdėjo balne, užtikrintai kovėsi kalaviju, buvo rami ir pasitikinti savimi. Atrodo, puikiai žinojo kur ir kokiu tikslu keliauja. Sužinojusi, kad išvyko Margenis, tik pečiais gūžtelėjo. O pastaruoju metu ir su Iseičiu bendravo mažai. Užtat sėdėdavo su samdiniais ir klausydavosi jų istorijų, dažnai užduodama daugybę klausimų.
Tačiau Iseičio padėtis buvo kitokia nei buvusio bendrakeleivio. Margenis turėjo namus, kur galėjo grįžti. Ir dar jis turėjo tikslą ar lemtį, dėl ko privalėjo grįžti. Iseitis neturėjo nei namų, nei tikslo. Buvo nusivylęs, kad taip ir nepaaiškėjo, kas jo tėvai, kur jie ir kodėl atidavė jį burtininkui. Taigi, toliau beprasmiškai kinknojo paskui pirklio vežimą.
Mignio manymu iki Marapo liko dar dešimt dienų kelio. Vieškelis tapo judrus. Rytą vakarą, o kartais ir naktį, pirmyn atgal zujo raiti, važiuoti bei pėsti. Šalikelėm dažnai pasitaikydavo poilsio sustojusių stovyklos, vienišos sodybos ar maži tvarkingi kaimeliai iš kelių trobų.
Vieną rytą Tobė netikėtai prisigretino prie Iseičio:
- Burtininke, ar nenorėtum pamatyti savo seno bičiulio?
- Kokio dar bičiulio? – nesuprato.
- Magistro Margenio, žinoma.
Iseitis kiek sutriko:
- Jei ir norėčiau, tai nelabai įmanoma. Mums gi į Marapą reikia.
- Niekur tas Marapas nedings. O iki magistro Margenio pilies ne taip jau ir toli.
- O kaip tavo tikslas?
- Tai ir jis niekur nedings, - paslaptingai šyptelėjo.
Iseitis įdėmiai pažvelgė į merginą. Ji vėl šyptelėjo:
- Stebiesi?
- Taip. Kiek pamenu nebuvot draugai.
- Pasiilgau jo burbėjimo ir pikto žvilgsnio. O tu ne?
Magas susimąstė. Margenis tikrai nebuvo mielas bendrakeleivis, bet patikimas. Kelionės metu beveik susidraugavo.
- Gal ir pasiilgau. Trumpam. Bet jo gal ir gyvo nebėr. Ta didžioji dvikova…
- Ji dar neįvyko.
Iseitis nepaklausė kaip ji tą sužinojo. Dabar Tobė žinojo daug dalykų.
- Gerai, - sutiko. – Nesu tikras, kad magistras Margenis apsidžiaugs, bet…
- Tikrai apsidžiaugs, - nutraukė.
Iseitis įdėmiai pažvelgė į merginą. Šioji vėl šyptelėjo kažkaip keistai ir patraukė prie pirklio, nieko daugiau nepasakiusi.
- Migni, - išgirdo burtininkas, - toliau su tavim nekeliausim. Mums reikia kai kur užsukti. Tai kiek iš kelio.
- Gaila, - atsiduso šis. – Pripratom prie jūsų. Bet kiekvienam savo kelias. Tai laimingai jums.
- Ir jums geros kelionės pirmyn. Bei laimingai grįžti namo, - linktelėjo ir pasuko į šalutinį kelią.
Iseitis sudėjo apsauginį ženklą, atsiduso ir patraukė paskui merginą.


Bibliotekoje ant stalo trečią dieną gulėjo neatplėštas prabangus juodas vokas. Ant jo auksinėmis raidėmis buvo išraitytas jo vardas su visais titulais. Ir jis žinojo kas parašyta tame neperskaitytame laiške.
- Pone, - tarnas įėjo tyliai. – Pas tave svečiai.
- Vyk lauk.
- Pone, - tarnas kiek padelsė, nes prieštarauti buvo pavojinga. – Jie sako, kad keliavo su tavimi į mėlynplaukių šalį.
Margenis kurį laiką negalėjo patikėti tuo ką išgirdo.
- Kas ten? – galiausiai paklausė.
- Mėlynplaukis burtininkas ir mergina.
Margenis dar patylėjo.
- Gerai, kviesk. Ir atnešk ko nors užkąsti.
Po akimirkos į biblioteką įėjo Iseitis ir Tobė.
- Labai jau tu nesvetingas, - nepasisveikinęs kreipėsi magas. – Senų draugų nenori priimti.
- Mes ne draugai! – atšovė.
- Pasiilgau šito malonaus bendravimo, - nusišypsojo Tobė.
Margenis atidžiai pažiūrėjo į merginą. Ji pašaipiai šyptelėjo.
- Tai kaip čia atsidūrėt? Pasiklydot?
Iseitis pažiūrėjo į Tobę.
- Ne, - atsakė ši. – Norėjom pamatyti spektaklį, apie kurį tau pranešama tame neatplėštame laiške.
Burtininko akyse blykstelėjo nuostaba. Tobė nieko daugiau nepasakė. Ji žvalgėsi po knygų lentynas.
- Daug knygų turi. O aš skaityti taip ir neišmokau, - atsiduso.
Margenis klausiamai pažvelgė į Iseitį. Tas tik galvą papurtė: atseit, neklausk, aš irgi nieko nesuprantu.
Įėjo tarnas su padėklu.
- Vaje, - nusišypsojo Iseitis. – Gausim prabangaus maisto ir gero vyno. Man jau nuo tų žygio košių bloga darėsi.
- Nori pasakyti, kad aš neskaniai gaminu? – purkštelėjo Tobė.
- Noriu pasakyti, kad ir skaniausia košė po mėnesio gerklėj stringa.
- O man tinka. Aš prie tų  jūsų poniškų patiekalų nepratus.
- Galiu paprašyt, kad košės atneštų, - vyptelėjo Margenis.
- Ačiū. Apsieisiu.
Kurį laiką valgė tylėdami.
- Tai kodėl jūs ne Marape? – galiausiai paklausė Margenis.
- Mane pakvietė… prižiūrėti dvikovą
Margenis gaižiai vyptelėjo:
- Nebus ten ko žiūrėti. Greičiau viskas baigtųsi. Atsibodo, kad visi tampo už virvučių.
Paskui dar ilgai sėdėjo visi trys, prisiminė kartu patirtus nuotykius. Ir Juodosios magijos magistras Margenis kuriam laikui pamiršo jo laukiantį likimą.


Artėjo pavasario lygiadienis – naktis, kai turėjo įvykti Didžioji dvikova. Naktis, kai turėjo kažkas pasikeisti.
Naktižiedė apie tai negalvojo. Pabaiga buvo aiški, todėl tuo nevertėjo rūpintis. Ji mielai ėmėsi smulkių darbų. Padėjo visiems  neimdama jokio užmokesčio, tuo užpildydama savo dienas. Su Margeniu susitiko tik kartą: reikėjo privalomai dalyvauti Gildijos susirinkime. Maloniai pasisveikino, persimetė keliais žodžiais. Viskas. Jis sėdėjo namie tik retkarčiais išjodamas į medžioklę.
Juodą voką atplėšė, perskaitė ir įmetė į židinį. Formalumas. Laiškas, pranešantis tai, ką ir šiaip žinojo. Laiškas, kuris tik patvirtino, kad jau viskas nuspręsta. Tačiau tą dieną ji padarė tai, apie ką galvojo jau seniai. Paėmė knygą „Didžiųjų likimo dvikovų istorija“. Nors autorius nebuvo nurodytas, tačiau Naktižiedė įtarė, kad ją parašė Gaišė, kuri tą knygą ir padovanojo.
Aprašytos buvo trys dvikovos. Tiesa, įžanginėje dalyje paminėta, kad jos vyko ir anksčiau, bet tikslių žinių neišlikę. Dvi iš aprašytųjų baigėsi vieno kurio laimėjimu. Ir Naktižiedę nuliūdino tai, kad iš esmės tai nieko nekeitė. Atrodė, kad dvikovos buvo tik ritualas Ciklo pabaigai. Nesvarbu, laimėjo gerasis ar blogasis, Ciklas baigdavosi ir viskas prasidėdavo iš naujo.
Įdomiausia buvo paskutinioji dvikova. Priešininkai aršiai puolė vienas kitą. Persvarą įgydavo tai vienas, tai kitas. Truko ilgai, o pabaigos nebuvo matyti. Kol galiausiai vienas priešininkų buvo sužeistas mirtinai. Tačiau prieš mirtį jis dar sugebėjo nužudyti savo priešininką, kuris, nudžiugęs dėl savo pergalės, neatsargiai atsidengė. Tai nebuvo sąžininga. Kautis reikėjo kalavijais pagal griežtai nustatytas taisykles. Bet jis turėjo durklą, kurį, sukaupęs paskutines jėgas, paleido į laimėtoją. Ir mirė. Abu. Tada ir prasidėjo...
Naktižiedė pažvelgė į ugnį židiny ir sušnabždėjo:
- Motina Gabija, ateik.
Ugnis šastelėjo iš židinio. Ir priešais stojo deivė:
- Sveika gyva, dukra.
- Greit atėjai.
- Retai matomės. Ir… liko nedaug laiko.
- Taip, - linktelėjo. – Aš skaičiau.
Deivė žvilgtelėjo į ant stalo padėtą knygą.
- Nelabai tinkama knyga dabar.
- Kodėl? Nes tik įrodo tai, kas ir šiaip buvo aišku. Šita dvikova visiška beprasmybė.
- Na, nevisai…
- O kas keičiasi? Ciklas baigiasi. Ciklas prasideda. Tiesiog viskas sugriaunama. Ir viskas prasideda nuo nulio. Kokia prasmė?
- Nuo to, kas laimės Dvikovą, priklauso koks bus sekantis Ciklas.
- Tai, vadinas, aš turiu mirti arba nužudyti kitą, kad kažkam būtų patogiau? Kad kažkam nereikėtų nuspręsti?
Deivė nieko neatsakė.


Šalta mėnulio pilnatis liejo sidabrą ant nurimusio miško. Tamsūs šešėliai alsavo gyvybe, skleisdami neaiškų murmesį, bruzdesį, dūsavimą... Skelbdamas vidurnaktį ūbavo apuokas. Rinkosi Didžioji dievų ir dvasių sueiga.
Velniai, atskubėję pirmieji, įkūrė laužą. Būriavosi lengvos ir grakščios vandens dvasios. Toliau nuo laužo spietėsi žali, maurais apaugę seniai iš pelkių. Klegėjo žavūs jaunikaičiai iš miškelių, kuriuose gyveno, žalios mergelės iš pievų ir laukymėlių, pasidabinusios nevystančių žiedų vainikais. Kerėpliškos kalnų ir kalvelių dvasios kėpsojo po ąžuolu nejudėdamos. Žvitrūs maži gumbeliai – bezdukai ir kaukučiai – ridinėjosi aplink ir painiojosi po kojų, keldami daug triukšmo ir maišaties. Sudundėjo žemė ir laukymėn šuoliais įlėkė laumių būrys. Bezdukai ir kaukučiai pabiro į šalis lyg žvirbliai, gailiai ciepsėdami ar piktai čirkšdami. Laumės nušoko nuo žirgų ir pavarė juos į mišką. Galiausiai į laukymę įžengė senosios laumės. Atšiaurūs veidai, kaukšinčios iltys ir geležiniai nagai. Jos įsitaisė atokiau.
Miškinis  visiems už nugarų, toliau nuo šurmulio. Nenorėjo būti ten, kur visi gyvai aptarinėjo būsimą dvikovą, sprendė kas laimės. Kur nieks nesijaudino dėl to, kas laimės ir ką reikš Gabijos, o ką Ąžuolo pergalė. Jie buvo tik dvasios ar dievai. Jiems mirtis tebuvo atgimimo galimybė. Kitur, kitaip, bet atgimimas. Kas nutiks Žemei, žmonėms ir viskam kas gyva, jau niekam neberūpėjo. Nieks negalėjo nieko pakeisti. Tik tie du burtininkai, kurie atliks iš anksto nulemtą ritualą.
Miškinis sunkiai atsiduso. Po visų jo pastangų iš sūnaus sulaukė tik priekaištų ir piktų kaltinimų.  Vis gi sūnų mylėjo ir tikėjosi jo pergalės.
Pasitiko jį pakeliui į dvikovos vietą.
- Sveikas, sūnau.
- Labas, tėve.
Staiga nebežinojo ką sakyti, nes į jį žvelgė šaltos smaragdinės akys, kurių gelmėje vis gi buvo ne tik pyktis, bet ir dar kažkas. Jam lyg ir pasivaideno tas keistas romus jo motinos žvilgsnis. Todėl tik palinkėjo:
- Sėkmės, sūnau.
- Ačiū, tėve, - linktelėjo ir nujojo.
Miškinis liko stypsoti šalia tako. Paskui sunkiai atsiduso ir patraukė į dvikovos vietą.


Staiga visi nurimo. Dangų nušvietė ryški vaivorykštė, kuri įrėmino Praamžio rūmų menę. Centre savo sostuose sėdėjo Praamžis ir Žemyna. Dešinėje – susimąstęs Perkūnas, kedenantis savo vešlią juodą barzdą ir kažką murmėdamas po nosim. Patrimpas buvo neįprastai rimtas. Tik Pikuolis kaip visada kėpsojo juodas lyg debesis. Žmona Nijolė laikė jį už rankos. Kairėje sėdėjo Gaišė. Kiti tarsi amfiteatre įsitaisė jiems už nugarų: bičių dievai Bubilas ir Austėja, ugnies deivė Gabija, karo dievai Kovas ir Junda, Bangpūtys su svita – Upinis, Divytis, Jūratė ir Jumpyra. Aukščiau: vėlių deivė Veliona su maro mergelių diedievaičių pulkeliu ir Giltinė, Vėjų Motina su sūnumis, meilės deivė Milda ir sveikatos sergėtojas Aušautas, Medžiojima, Laima bei kiti.
Galiausiai žemė pasišiaušė bangomis tarsi jūra. Šventojo ąžuolyno medžiai šokinėjo lyg skiedros, siūbavo į visas puses, gūdžiai traškėjo šakos. Dangų aptraukė nežinia iš kur atsidanginę debesys. Pliūptelėjo vandens srautas. Atūžė vėjo sūkurys, lenkdamas medžius ligi žemės, blaškydamas iš dangaus kliokiantį srautą. Ir viso to aukščiausias taškas – žaibo trenksmas. Taip galiausiai atėjo Amžinieji. Žemės sūnus Molis, panašus į beformį lokį, spigino rubinų akimis, sunkiai šnarpštė ir šnopavo lyg nuvarytas arklys. Lengvabūdis gražuolis Oro sūnus Vėjūnas šalia drambloto Molio atrodė lyg rūko debesėlis. Už jų nugarų gražuolė Vandens dukra Verdenė tviskėjo visais savo deimantais, per kuriuos nepaliaujamai sruvo vanduo. Šiek tiek atokiau, ką tik išžengusi iš laužo, grakšti ir išdidi stojo juodaplaukė Ugnies dukra Liepsnelė.
Iseitis ir Tobė nenulipdami nuo žirgų įsitaisė atokiau nuo visų. Magas jautėsi keistai. Dalyvauti  čia prispyrusi reikalavo Tobė. Jis gi nelabai to troško. Žinoma, buvo įdomu, įvykis neeilinis. Tačiau jis nenorėjo matyti nė vieno iš dvikovininkų žūties. Nebuvo matęs nė vieno burtininko mirties. Išskyrus savo mokytojo, žinoma. Bet tai buvo natūralus procesas, kurį mokytojas pasirinko pats, kai pavargo gyventi.


Arena buvo paruošta. Žiūrovai susirinko. Triukšmas nurimo. O Gabija su Ąžuolu stovėjo vienas priešais kitą ir laukė ženklo.
- Štai ir susirinkome visi, - nugriaudėjo Praamžis. – Šiąnakt įvyks Didžioji dvikova, kuri nulems šio Ciklo baigtį ir kito Ciklo pradžią.
Jie stovėjo ir žiūrėjo vienas kitam į akis. Praamžis kalbėjo dar kažką. Apie likimą ir atsakomybę. Jie nesiklausė. Likimas. Akimirka, kai turės atlikti tai, dėl ko gimė. Akimirka kai susikaus, kad nulemtų visų čia susirinkusių ateitį.
- Kaukitės garbingai, - baigė Praamžis ir davė ženklą.
Dvikova prasidėjo. Jie puikiai pažinojo vienas kitą. Pažino priešininką ne tik kaip žmogų, burtininką, bet ir kovotoją. Todėl atrodė, kad Gabija ir Ąžuolas ne kaunasi, o šoka tik jiems vieniems žinomą ir suprantamą šokį. Tie grakštūs, gerai apgalvoti judesiai tiesiog užbūrė visus. Buvo tylu lyg prieš audrą. Girdėjosi tik kalavijų žvangesys.
O audra artinosi. Kovotojai akimirkai sustingo vienas priešais kitą. Ginklai nukrito ant žemės. Gabija mostelėjo ranka. Ir juos apjuosė ugnies ratas. Ji prisiglaudė prie Ąžuolo. Šis tvirtai apglėbė Gabiją ir greitai ėmė transformuotis į medį.
Tarp dvasių kilo šurmulys:
- Ką jie daro? Kas čia vyksta? Išprotėjo abu! Taip negalima! Kodėl jie nesikauna? Kas dabar bus? Kodėl? Kas dabar bus? Kuo tai  baigsis?
Praamžis pašoko iš vietos, pakėlė ranką, ketindamas sustabdyti procesą. Kiti atrodė nustebę, tačiau kol kas niekaip nereagavo. Tik kažkas už nugaros šūktelėjo:
- Ne!
Praamžis grįžtelėjo. Tai buvo Milda.
- Nereikia, - pakartojo ši jau ramiai.
Praamžis, netaręs nė žodžio, vėl atsigręžė į dvikovininkus.
Tačiau tos akimirkos užteko, kad įvyktų tai, ką planavo Ąžuolas ir Gabija.
Dvikovininkų vietoje liepsnojo milžiniškas laužas. Liepsnos veržėsi aukštai į dangų, spragsėjo, šnypštė, ūžė. Galiausiai iš netvarkingo liepsnų šėlsmo susiformavo didžiulis ugninis pumpuras. Ugnies šėlsmas nurimo, nutilo. Visi sulaikė kvėpavimą laukime. Dar akimirka. Pagaliau pasigirdo garsus pokštelėjimas. Ir pumpuras ėmė lėtai skleistis.
Viena žiedlapių eilė.
Antra.
Trečia.
Ketvirta. Paskutinė.
Viskas sustingo laukime.
Žiedas išsiskleidė. Visi žiūrėjo ištempę kaklus. Vienintelė Milda sėdėjo rami ir šypsojosi.
O žiedo vidury sėdėjo maža mergaitė. Žali plaukai. Didelės rudos akys. Ir kaktoje pulsuojantis brangakmenis.
Per minią nusirito nuostabos atodūsis.


Kol visi  susirūpinę ir susikaupę stebėjo įvykius, prie arenos prijojo Tobė. Iseitis sekė kiek atsilikęs. Jis nesuprato kas vyksta, tačiau sekė paskui, svarstydamas kas bus, jei šitos svetimos dievybės juos užsipuls.
Mergaitė tuo tarpu atsistojo, labai žmogiškai nusipurtė sijonėlį, apžvelgė visus skvarbiu žvilgsniu ir pasakė:
- Viskas. Vaidinimas baigtas. Žiūrovai gali skirstytis.
Jos balse suvirpėjo suirzusio Margenio gaidelės.
Tada ji nukreipė žvilgsnį į Tobę.
- Mano vardas Nakviša. Ar tu mane lydėsi?
Tobė nusišypsojo netikėtai švelniai:
- Taip. Mano vardas Tobė. Su mumis keliaus ir magas Iseitis.
Mergaitė pažvelgė į mėlynplaukį.
- Tu gražus. Beveik kaip mano tėtis.


Brėško.
Keliu traukė du raiteliai.


O kažkur toli, dabar jau nurimusioje Chaoso tvarkoje šypsojosi dvigalvė Lada. ]]> Wed, 5 Aug 2026 14:56:38 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262712.html http://rasyk.lt/kuriniai/262712.html