http://rasyk.lt lt kitoks.lt Burtininkė įsitaisė ant grindų ir užsimerkė. Ji beveik be pastangų išlaisvino savo sąmonę. Po akimirkos jau buvo skaidri kaip stiklas. Pasiruošusi priimti tą, kuris atsiliepė į jos kvietimą.
- Mano vardas Odoras. Esu meilės ir ugnies dievas. Kas trukdo mano ramybę?
- Mano vardas Initemua. Esu magė…
- O taip! – dievo balsas buvo lyg ir pašaipus. – Girdėjau apie jus. Esate… lyg ir nevisai žmonės. Įdomu… Buvau užsiėmęs visai kitais reikalais. Todėl nesidomėjau jumis. Kodėl šaukei mane? Reikėjo kreiptis į kurį raganaujantį ar burtininkaujantį.
- Atleisk, Odorai, kad sutrikdžiau tavo ramybę. Aš… Mane pašaukė deivė Šark Kiala. Ji nurodė kur keliauti. Tačiau tai buvo tik dalis man numatytos kelionės. Aš jos šaukiausi, bet ji tyli. Ir aš nežinau kaip man elgtis toliau. Todėl pamaniau, kad man gali padėti meilės dievas…
Dievas tylėjo. Ir Initemua nusprendė, kad turi kalbėti toliau. Tačiau tą akimirką pajuto… Jos sielą traukė iš kūno tarsi kamštį iš vyno butelio. Pirmą akimirką burtininkė vos nepasidavė. Tačiau tuojau ėmė priešintis. Jos kūnas įsitempė. Ji sukaupė visas jėgas kad atsilaikytų. Tačiau dėl to pasidarė dar blogiau. Ramybės būsenoje buvusį kūną ėmė tampyti konvulsijos. Iš pradžių Initemua apsivėmė. Paskui iš nosies ir ausų pasipylė kraujas. Burtininkė raičiojosi ant grindų. Ir galiausiai astralinis kūnas atgavo laisvę. Ir nuskrido, traukiamas jėgos, kurios ji suvaldyti jau nebegalėjo…


Tuo tarpu Monira liepė visiems užsiimti savo reikalais. Ji stovėjo laivo priešakyje ir žiūrėjo į bangas. Burtininkei buvo neramu. Initemua beveik pabėgo nieko nepaaiškinusi. Monira jautė, kad ji išėjo kalbėtis su dievu. Pagaliau, nepakęsdama savo nerimo, patraukė į Initemua kajutę. Priglaudė ausį prie durų ir ėmė klausytis.
Viduje buvo tylu. Ir Monira vėl užlipo į denį. Laivo priešaky kabojo raudonas saulės diskas. Vėjas buvo palankus. Ir laivas plaukė visu greičiu. Jo priešaky stovėjo kapitonė Odisu ir Jisimokas. Jie tylėdami žiūrėjo į saulę. Burtininkė patraukė link jų.
- Gėritės saulėlydžiu?
- Ne, - aštriai atšovė kapitonė. – Laukiu kada pasirodys mūsų brangioji magė. O tai pabėgo lyg nuplikyta.
- Taip. Aš irgi jos laukiu. Man neramu… - pridėjo po minutėlės.
Jisimokas nustebęs pažvelgė į burtininkę:
- Tau? Ir ko? Ji juk magė – susidoros… jei tam ryžosi?
Monira liūdnai palingavo galva. Tipiška eilinio žmogaus reakcija. Kas gali atsitikti burtininkui? Jis juk visagalis.
- Matai, - atsargiai pradėjo, - kad ir koks galingas būtum, visada atsiras galingesnis.
Visi trys nutilo. Laivas narsiai skrodė bangas, nešdamas juos į tikslą, apie kurį žinojo tik iš keistų orakulų pranašysčių. Ir Monira staiga suabejojo ar jie teisingai suprato dievų žinią. Ir gali būti, kad keliauja visai ne ten kur turėtų. Kas tada? Kažkas neįvyks? Arba atsitiks tai, kas neturėtų? Laikas! Magė jautė, kad juos spaudžia laikas. Ji prisiminė keistus ženklus, kurie pradėjo rodytis dar gerokai prieš išvykstant.


Magė Monira tiesiog pabėgo iš savo karalystės, išsiveždama mažąją princesę Nami Irą. Tiesą pasakius, bendrakeleiviams ji tiesiog pamelavo. Kapitonas Sumilis nebuvo valdovo Vadeto sargybos vyresnysis. Jis buvo toks pat samdinys kaip kapitonė Odisu. Magė turėjo gerokai pakratyti piniginę, kad galėtų pasamdyti Sumilį ir jo vyrus.
Padėtis Uačiugo karalystėje buvo nepavydėtina. Karaliui neseniai sukako septyniasdešimt penkeri. Jis pergyveno tris savo žmonas, o dabar turėjo ketvirtąją – aštuoniolikmetę Voną. Nė viena iš žmonų nepagimdė valdovui vaiko. Ir princesės Nami Iros, kuriai dabar buvo aštuoneri, gyslomis tekėjo tik pusė karališko kraujo. Jos motina buvo Otara, trečiosios karalienės Sėrutos kambarinė. Tai ir buvo keisčiausia.
Karalius Vadetas nebuvo šventeiva. Jaunystėje net labai aršus. Mėgo įšokti į svetimų žmonų lovas. Tačiau dėjosi keistų keisčiausi dalykai. Vos tik karalius imdavo suktis aplink kokią aristokratę ar pirklienę, toji išsyk tapdvo nevaisinga. Niekas dėl to ir nesirūpino. Tik Monirai, rūmų astrologei ir magei, viskas atrodė keisčiau ir keisčiau.
Ko karalius Vadetas, šiaip jau mėgęs mėlyną kraują, lindo į Otaros lovą, niekas nežino. Kartais atrodė, kad nė pats valdovas to nesuvokė. Bet užteko vieno kartelio. Ir gimė mergaitė. Pradžioje jos niekas nepripažino. Tačiau paveldėtojo vis nebuvo. Reikėjo imtis priemonių. Tada vieną naktį Otara paslaptingai dingo. Pasigedo apie pietus, kai pro jos kambarį einanti virėja išgirdo nesavu balsu klykiančią mergaitę.
Motinos niekas labai ir neieškojo. Ir Monira dabar labai gailėjosi, kad tada nepasidomėjo šiuo reikalu kruopščiau. Buvo užsiėmusi.
O karalienė Sėruta labai noriai ėmėsi mergaitę auginti ir auklėti. Davė jai savo motinos Nami Iros vardą ir ėmė vadinti dukrele. Dabar, praėjus septyneriems metams, magė mąstė apie tai, kad gal viskas buvo suplanuota. Ir valdovė, ir jos vyras viską žinojo.
Dar po poros metų mirė ir Sėruta. Labai neaiškiomis aplinkybėmis. O jau po pusmečio karalius vedė dar nė keturiolikos neturinčią Voną. Žinoma, tokia jauna karalienė vaiku nesirūpino. Nami Irai prižiūrėti buvo pasamdyta Uaja. Šį kartą Monira progos nepražiopsojo.
Tyliai ir ramiai, dar tada, kai karalienė tik pradėjo sirgti, burtininkė ėmė ieškoti moters, kuri prižiūrėtų princesę. Tiesą pasakius, Uaja buvo ta, kurią jai rekomendavo, jei taip galima pasakyti, orakulas Ikotas. Jis pasakė, kad magė turi pasamdyti pirmą sutiktą moterį. Ji taip ir padarė. Beje, Monira neieškojo jo patarimo. Orakulas Ikotas magę susirado pats. Ir kuo toliau, tuo labiau magė įsitikino, kad likimas jau ryžtingai vedė ją tik dievams težinomu keliu.
Paskui ji gavo orakulo Jėto pranašystę. Ją atgabeno orakulo tarnas. Įteikė ir, nieko nepaaiškinęs, išjojo. Kodėl jai? Kaip ją surado? O be pranašystės dar buvo žvaigždės. Jos įkyriai rodė kelionę. Ir buvo akivaizdu, kad drauge turi keliauti princesė. Tačiau nebuvo nė menkiausios galimybės, kad karalius Vadetas išleis mažametę dukrą. Jis nebūtų išleidęs mergaitės, net jei ji būtų buvus pilnametė ir norėjus išvykti. Todėl Monira, nors pradžioje ir nenorėjo to pripažinti, tačiau visada žinojo, kad princesę Nami Irą teks išsivežti slapčia. Tai nebuvo labai sudėtinga. Monira buvo atsakinga už mergaitės saugumą, o ir auklė – jos žmogus.
Taigi. Visą mėnesį magė patylom ruošėsi išvykti. Nusamdė laivą ir patikimą kapitoną. Po to sutarė su samdiniais. Sumilis – puikus vadas. Todėl Monira mėnesį mokėjo samdiniams už tai, kad sėdėtų tylom ir lauktų.
Monirą kas tarsi į nugarą stuktelėjo. Ji atsitokėjo ir išgirdo neramų Odisu balsą:
- Monira, atsitokėk pagaliau! Ten kažkas vyksta! Magės Initemua kajutėje kažkas vyksta! Tačiau mes ten net įeiti negalime…
- Vargeli tu mano! – pašoko magė.
Ji sudėjo apsauginį ženklą ir puolė prie Initemua kajutės. Dar nenusileidusi žemyn pajuto magiją. Keistą magiją… Tai buvo ne burtai. Tai buvo…
Magei dar niekada neteko tiesiogiai bendrauti su dievais. Tačiau ji suvokė, kaip tai pavojinga. Žinojo tai iš pasakojimų ir perspėjimų burtų knygose. O Initemua šaukėsi nežinia ko…
Monira išbandė keletą užkeikimų. Tačiau tai negelbėjo. Netapo nei geriau, nei blogiau, nei aiškiau, žinoma. Magė pagalvojo, kad galėtų išbandyti Didįjį Užkeikimą. Tačiau jei nepasiseks visas laivas gali nugarmėti dugnan. Ir tai dar būtų geriausia baigtis.
Kurį laiką magė mąstė. Paskui atsisėdo ant žemės ir ėmė melstis, šaukdamasi visų jai žinomų dievų. Niekas neatsiliepė. Ir niekas nepasikeitė. Monira nežinojo ką daryti. Tiesą pasakius, neaišku buvo ar išvis turėjo ką daryti.


Žynys niekuo neišsidavė, kad susijaudino, nors viduje virte virė. Paskutinis lankytojas čia buvo prieš kokias dešimt dienų: suvargus moteriškė, kuri neturėjo vaikų, todėl vyras baudėsi ją iš namų išvyti. Moteris jau lankėsi ir prašė pagalbos daugybėje vietų. Tačiau niekas negelbėjo. Ir deivė Tuvišaka buvo paskutinė jos viltis. Nors… Logiškai galvojant į ją reikėjo kreiptis pirmiausia. Tačiau…
Pasigirdo šuoliuojančio žirgo kanopų bildesys. Ir iš beržyno išniro raitelė.
Omrašas išsyk suprato, kad atvykusioji neprašys deivės pagalbos. Jai tikrai nereikia vaikų. O kai atvykėlė lengvai nušoko nuo žirgo, sudėjo apsauginį ženklą ir palinkėjo dievų palaimos, žynys suprato: burtininkė arba ragana.
- Garbingasis, - mandagiai kreipėsi Žaižara, - ar tu esi deivės Tuvišakos žynys Omrašas?
- Taip, gerbiamoji.
- Aš esu Didžiosios Ragės ordino kariūnė Žaižara.
- Toli nuklydai, - prisimerkė žynys.
Jis, rodos, norėjo kažką prisiminti. Tačiau niekaip negalėjo. Todėl vėl mandagiai kreipėsi į raganą:
- Brangioji ponia, ko atvykai pas mane? Nemanau, kad raganos, nors ir kokiuose tolimuose ir keistuose kraštuose gyventų, imtų garbinti vaisingumo deivę. Mūsuose jus globoja dievas Iilytas. O ir svetimų dievų šventyklų pas mus pakanka…
- Tu teisus, garbingasis žyny.
Žaižarai vos vertėsi liežuvis taip maloniai kalbėtis su šituo avigalviu. Tačiau privalėjo. Šiaip ar taip teks su juo kurį laiką pabendrauti.
- Aš… Ar galiu paklausti?
- Taip, ponia ragana. Jei tik galėsiu, atsakysiu. Tačiau… ko gi mes čia stypsom? Eime į šalį. Ten atos paruoš mums šiokias tokias vaišes.
Ragana klusniai nusekė paskui Omrašą, atidžiai žvalgydamasi aplink.
Atokiau nuo aukuro stovėjo paprastas medinis stalas ir du tokie patys paprasti mediniai suolai. Virš jų buvo ištemptas kažkoks vietinės gamybos tentas, kuris saugojo nuo lietaus ir saulės. Ten triūsė dvi kokių šešiolikos metų mergaičiukės. Abi buvo akivaizdžiai vietinės. Žemo ūgio, kresnos, šviesiai gelsvais, tarsi išblukusiais plaukais, supintais į tris kasas. Dvi iš šonų. Trečioji nugaroje buvo įmantriai suraityta viršugalvyje. Merginų akys buvo žydros ir tokios pat išblukusios kaip jų plaukai. Vilkėjo jos tokius pat rožinius drabužius kaip žynys. Tiesa, merginų drabužiai, nors ir paprasti, buvo nauji. Užtat žynys vilkėjo kažkada buvusį prašmatnų, auksu ir sidabru siuvinėtą, tačiau jau gerokai nudrengtą drabužį, matyt, atitekusį jam iš ankstesnio vyriausiojo žynio.
Kai jie pagaliau atsisėdo, o merginos pasišalino, žynys vėl prakalbo:
- Stiprinkis. Ir klausk ko nori.
Žaižara sriūbtelėjo prasto raudono vyno ir paklausė:
- Sakyk, garbingasis Omrašai, kaip gi čia išėjo, kad vaisingumo deivė Tuvišaka liko tokia negerbiama? Esu daug mačiusi, nes daug keliavau. Visur vaisingumo dievai geriami, ko gero, labiausiai. O čia…
Žynys kurį laiką patylėjo. Paskui gailiai atsiduso ir pradėjo pasakoti:
- Taip ir buvo. Visada. Tačiau paskutiniu metu… Aš, kaip matai, lankytojų dabar turiu nedaug. Todėl turiu laiko pagalvoti. Ir supratau, kad viskas prasidėjo tada, kai jo šviesybė Vytkus Ilgasis vedė Sapą Gražiąją. Ir aš nežinau kodėl, bet man vis atrodo, kad tai ir yra priežastis. Nors jos šviesybė Sapa Gražioji pradžioje lenkėsi deivei Tuvišakai. Ji nešė dovanas, meldėsi. O paskui kažkas atsitiko.
Žynys nutilo.
- Ponia ragana, tai ko gi čia atvykai? – paklausė galiausiai. – Juk ne su manimi pasišnekučiuoti.
- Tai jau… Žynį, ar esi ką girdėjęs apie deivę Šark Kialą?
- Šark Kialą? – susimąstė žynys. – Taip. Girdėjau apie ją. Tačiau tai labai labai sena deivė. Aš net nelabai pamenu ką ji globojo. Ji, ko gero, viena iš senųjų. Ta, kuri gimė dar iš Chaoso. Deivė Tuvišaka gal kuo su ja susijusi…
- Tai gerai.
- Ar… kas atsitiko?
- Net nežinau, žynį. Kaip manai, ar deivė Šark Kiala galėjo kreiptis į mane?
Žynys nustebęs palingavo galva.
- Nežinau, gerbiamoji… Tai būtų labai keista. Dievai su raganomis nelabai bendrauja. Bent jau kiek žinau aš. Kita vertus, deivė Šark Kiala tokia sena deivė, kad… Manau, kad nei jos šventyklų, nei žynių nebeliko. Gali būti, kad likai vienintelė ar viena iš paskutinių tautos, kurią ji globojo, atstovių. Tada niekas kitas jos kvietimo išgirsti negalėjo.
Žynys patylėjo ir dvejodamas pridūrė:
- Jei tai tikrai ji…
- Ar manai jog galėjo būti kas kitas? – nustebo Žaižara.
- Ar aš žinau? – patraukė pečiais Omrašas. – Gyvenimas toks sudėtingas…
- Tikrai, - burbtelėjo ragana.
Vėl gurkštelėjo vyno. Ir jau norėjo kažko klausti, bet galvoje vėl išgirdo balsą:
- Netiki manim, Žaižara?
- Aš… - žiojosi.
- Nieko nesakyk. Aš tuoj ateisiu.
Ragana tik atsiduso ir vienu mauku ištuštino taurę. Pasipurtė kaip šuo, nes vynas buvo bjauriai rūgštus.
- Ji ateina, - pasakė.
- Kas? Kada? Dabar? Čia?
Omrašas sumirksėjo lyg vaikas prieš apsiverkdamas.
- Čia ir dabar. O ką? – nusivaipė ragana.
- Bet… Ką gi dabar daryti?
- Nieko. O ką čia bedarysi? Aš jos nekviečiau. Pati įsipiršo.
Žynys sumojavo rankom:
- Dievai nemirtingieji! Kaip kalbi?!
- Niekaip! – suirzo Žaižara. – Aš ir šiaip turiu pakankamai rūpesčių. O čia dar kažkokie dieviški reikalai. Ne-no-riu!!! Esu toli nuo namų. Ir bijau…
- Tu įsivėlei tada, kai išgelbėjai Šarėlį, - pasigirdo skaidrus tarsi upelio čiurlenimas balsas.
Žynys ir ragana pašoko ir atsigręžė balso pusėn. O po akimirkos žynys jau gulėjo priešais deivę kniūbsčias. Gi ragana drąsiai žiūrėjo į deivę. Tiesa, nelabai buvo į ką žiūrėti.
Priešais juos raibuliavo žalsvo rūko gniutulas. Peršviečiamas, pulsuojantis, žaižaruojantis. Raganai pasirodė, kad gal jai vaidenasi.
- Stebiesi? – vėl sučiurleno.
- Na… nežinau… gal…
- Nebūčiau kreipusis į tave, bet šiame krašte nieko daugiau nėra. Tu – tikra mano tautos palikuonė. Ir didžiuojuosi tuo, nes esi ypatinga.
- Gal nežarstykim viena kitai komplimentų. Tuo labiau, kad apie tave neturiu ką pasakyti.
- Ačiū. Apie save žinau viską. O apie tave sakiau tiesą. Tai ne pagyros.
- Gal paskubėkim?
- Ach, atleisk… Vis pamirštu, kad mirtingiesiems laikas svarbus.
Akimirkai stojo tyla.
- O ko tas… ant žemės drybso?
- Tave gerbia.
Nuaidėjo sidabrinis juokas.
- Kelkis, žyny Omrašai.
Žynys skubiai pašoko ir nusilenkė deivės pusėn:
- Garbingoji amžinoji Šark Kiala, sveikinu tave…
- Liaukis! – prunkštelėjo. – Ir kodėl žmonės jus taip gerbia? Bet tai ne mano reikalas. Žaižara, valdovės sūnus – nepaprastas kūdikis. Ir jam gresia didelis pavojus.
- Aš jaučiu… Visą laiką jaučiau. Tik dar niekaip nesuprantu kuo čia dėtas Šarėlis. Aš, žinoma…
- Turi išsipildyti pranašystė.
- Kokia dar pranašystė?
- Ar esi girdėjusi apie Tautų vienytoją Atluką bei jo karūną su septyniais brangakmeniais?
- Taip. Tik nesu tikra, kad Atlukas tikrai gyveno. O ta karūna – tikrų tikriausia legenda.
- Ne. Tai ne legenda. Tiesa, niekas nežino kaip tą karūną sugrąžinti. Ir kas bus tas valdovas, kuris galės tą karūną užsidėti ir dar Tautų Vienytoju tapti.
Žaižara kurį laiką mąstė tylomis.
- Ar, - pagaliau neryžtingai pradėjo, - nori pasakyti, kad atėjo laikas sugrįžti Atlukui?
- Ir taip, ir ne…
- O dangau! Argi gausi tikslų atsakymą iš dievo?
Šark Kiala linksmai nusijuokė.
- Nori pasakyti, kad iš raganos galima gauti tikslų ir aiškų atsakymą?
Ragana papurtė galvą:
- Taip. Tu teisi. Atsiprašau. Tai kaip ten su ta karūna ir Tautų vienytoju?
- Na, valdovas gal jau gimė…
- Gal? Nori pasakyti, kad tai Sapos Gražiosios sūnus arba Šarėlis?
- Aš taip nesakiau! – truputį suirzo deivė. – Į tą vietą skuba daug Pašvęstųjų. Jų kelyje daug kliūčių. Ir niekas nežino, kas yra Atlukas, o kas tik brangakmenis…
Žaižara, jei būtų buvus paprasta moteriškė, būtų pravirkus. Tačiau dabar tik graudžiai atsiduso. Vyko tai, ko ji labiausiai bijojo. Pagalba bajorui Vijūnui buvo tik pirma grandis toje įvykių grandinėje…
- Ne, - į jos mintis atsakė Šark Kiala. – Pirmas žingsnis, pameni, buvo žaliaplaukis burtininkas, kuris pasakė: “Ji priklausys mums. ” Beje, kodėl netapai burtininke?
- Na… Ar neturėtum visko žinoti pati?
- Aš ir žinau. Man tik įdomu ar žinai tu.
- Aš? – Žaižara sutriko.
Visus šiuos metus ji atidėliojo tai, kas neišvengiama. Atidėlioti galėjo todėl, kad burtininkai, skirtingai nei Ordinas, prievarta į Gildiją narių nerinko. Ji gavo keletą mandagių priminimų iš Margenio ir Naktižiedės. Paskui gavo laišką iš burtininkės Avilės. Ir viskas.
- Nežinau, - galų gale turėjo pripažinti. – Gal bijojau atsakomybės…
Jai pasirodė, kad deivė pašaipiai nusišypsojo…
- Man laikas, - pagaliau pareiškė Šark Kiala. – Visada gali prašyti mano pagalbos. Kai labai prispaus, žinoma. Aš suinteresuota, kad jums visiems pasisektų. Tačiau mano pagalba nebus labai… dažna.
- Atleisk, nemirtingoji, bet aš taip ir nesupratau, kam mane kvietei.
- Norėjau įsitikinti, ar tu tikrai ta…
Kurį laiką buvo tylu. Paskui dvelktelėjo vėjelis ir Šark Kialos vizija ėmė sklaidytis. O raganos ausis pasiekė švelnus čiurlenimas:
- Sėkmingos kelionės, Amazone…


Staiga viskas nurimo. Taip staiga, kad Monira net ne išsyk suprato. Ji vikriai pašoko ir puolė į Initemua kajutę.
Ant grindų nenatūralia poza gulėjo magė. Ji buvo apsivėmusi ir apsipylusi kraujais. Ir negyva… Burtininkė tai suprato išsyk, nė neprisilietusi prie kūno.
Ji ėmė burbėti užkeikimus ir atidžiai žvalgytis po kajutę. Tačiau nieko ypatingo nepastebėjo. Tada numovė Initemua žiedą, nuėmė amuletą. Paėmė nuo stalo jos burtų knygą, įsidėmėjo atverstą puslapį. Sudėjo viską į magės krepšį. Dar kartą apsižvalgė, išėjo, uždarė duris ir uždėjo užkeikimą.
Čia kaktomuša susidūrė su Odisu ir Sumiliu.
- Na? – reikliai pasiteiravo Odisu.
- Ji negyva, - kiek galėdama ramiau pasakė Monira.
Odisu, atrodo, kurį laiką nė nesuvokė atsakymo. Todėl po akimirkos perklausė:
- Nori pasakyti, kad burtininkė… kad magė Initemua mirė?
- Taip. Būtent tai ir sakau, - vis dar ramiai paaiškino.
- Tai reiškia, - giliai įkvėpė kapitonė. – Tai reiškia, kad velniava jau prasidėjo?
- Na, ji prasidėjo jau anksčiau…
- Taip. Tačiau, žmonių, nors ir karališkos kilmės, nuodijimas tai viena. Bet burtininkė – tai jau visai kas kita.
- Taip.
- Ir nuo ko ji numirė? – pagaliau įsiterpė Sumilis. – Ar mus pasiekė Tlekapas? O gal šito ėmėsi jau pats Jotoub Radas?
- Aš nežinau. Gali būti ir tas, ir tas. Nors Tlekapui, manau, dar anksti.
Mon ]]> Fri, 19 Jun 2026 11:13:22 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262392.html http://rasyk.lt/kuriniai/262392.html Arnas, dabar jau oficialus Medžiotojų ordino vadas, stovėjo prie didžiulio taktinio žemėlapio buvusioje tvirtovės salėje. Jo veidas atrodė pavargęs, po akimis juodavo tamsūs ratai. Buvimas vadu reiškė ne tik kovą, bet ir politinius sprendimus, kurie patiko ne visiems.
Į salę staigiai įžengė Kostas. Jo veidas buvo išbalęs, o ant odinės striukės matėsi šviežio kraujo dėmės.
– Vade, turime rimtų problemų pietiniame sektoriuje, – prabilo Kostas, sunkiai kvėpuodamas. – Vėl užpultas naktinių būtybių konvojus, gabenęs sintetines kraujo atsargas iš laboratorijos. Visi vampyrai sunaikinti. Vietoje rasti sidabriniai šoviniai su senuoju Ordino antspaudu.
Arnas stipriai sugniaužė kumščius.
– „Tikrieji medžiotojai“, – pro dantų tarpą ištarė jis.
Taip save vadino radikali buvusių medžiotojų frakcija. Jie atsisakė pripažinti Arną vadu, laikė jį išdaviku, parsidavusiu monstrams, ir pradėjo partizaninį karą. Jie tikėjo, kad visi vampyrai ir vilkolakiai turi būti išnaikinti iki paskutinio, o Senolių tarybos pabėgimas jiems buvo tik ženklas, kad Ordinas prarado tikėjimą.
Šviesa salėje staiga prigeso. Iš tamsiausio kampo, tarsi išaudžiamas iš pačių šešėlių, išniro Šeimininkas. Jo aristokratiškas veidas šįkart buvo neįprastai rūstus, o akys žibėjo šalta ugnimi.
– Mano jaunuoliai reikalauja keršto, Arnai, – tyliu, bet baimę keliančiu balsu prabilo Šeimininkas. – Tai jau trečias išpuolis šią savaitę. Jie sako, kad tavo „taika“ tėra spąstai, skirti mus susilpninti. Jei tu nesuvaldysi savo žmonių, mano klanas imsis veiksmų pats. O tu žinai, kas nutiks, jei vilkolakiai išsiverš į radikalų stovyklas. Tai bus skerdynės.
– Duok man šiek tiek laiko, – atsisuko į jį Arnas. – Jei mes dabar pradėsime atvirą karą su maištininkais, nukentės nekalti civiliai miestuose. Be to, aš įtariu, kad šie išpuoliai nėra tik radikalų darbas. Už jų stovi kažkas protingesnio. Kažkas, kas puikiai žino mūsų maršrutus.
Šeimininkas įdėmiai pažvelgė į Arną, o tada išsitraukė iš apsiausto keistą, juodo metalo amuletą, papuoštą ta pačia paslaptinga akimi, kokią Arnas matė Senolių požemiuose. Amuleto centre pulsavo silpna, purpurinė šviesa.
– Radome tai netoli išpuolio vietos, – pasakė Šeimininkas. – Tai ne medžiotojų įrankis. Tai senovinis Senolių tarybos magijos artefaktas – „Sielų šauklys“. Jis naudojamas sekti ir valdyti žemesniąsias būtybes per atstumą. Pabėgę Senoliai grįžo. Jie manipuliuoja maištaujančiais medžiotojais, kad sukiršintų mus iš vidaus.
Staiga žemė po jų kojomis vėl suvirpėjo. Tačiau tai nebuvo žemės drebėjimas. Iš lauko pasigirdo kurtinantis kauksmas – bet tai nebuvo vilkolakių kauksmas. Tai buvo mechaninis, šiurpus garsas, lydimas sprogimų. Senolių spąstai užsidarė. Jie nusprendė suduoti smūgį tiesiai į Aljanso širdį.
Arnas ir Šeimininkas susižvalgė. Akimirksniu dingo visi politiniai nesutarimai – abu suprato, kad jei dabar nesuveiks kaip vienas kumštis, jų bendra vizija apie naują pasaulį sudegs šio puolimo liepsnose.
– Einam, – trumpai rėžė Arnas, griebdamas savo patobulintą medžiotojo kardą, kurio ašmenys dabar buvo dengti ne tik sidabru, bet ir specialiu naktinių būtybių magiją sugeriančiu lydiniu.
Šeimininkas nieko neatsakė, tik jo akys sušvito kraupia raudona šviesa. Jis tiesiog ištirpo šešėliuose, kad po akimirkos pasirodytų tiesiai stovyklos kieme.
Kai Arnas ir Kostas išsiveržė pro tvirtovės vartus, vaizdas gniaužė kvapą. Stovyklą puolė ne šiaip sau įsiutę partizanai, o šiurpi Senolių technologijų ir magijos sintezė. Kieme stovėjo keli sunkieji mechaniniai vorai – varomi garu ir senoviniais magiškais kristalais. Jų metalinės kojos smigo į žemę, o iš priekinių šarvų veržėsi purpurinės liepsnos srautai, akimirksniu pelenais paversdami aljanso barakus. Šiuos monstrus valdė kaukėti kariai, vilkintys senojo Ordino šarvais, o jiems iš už nugarų magiškais užkeikimais talkino likę gyvi Senolių tarybos burtininkai.
– Laikykitės! – suriko Arnas, puldamas į patį kovos sūkurį. – Visi medžiotojai, suformuoti gynybinį žiedą aplink sužeistuosius! Vampyrai – atakuokite burtininkus iš flangų!
Mūšis virto tikru chaosu. Vienas iš mechaninių vorų atsisuko į Arną, pasiruošęs paleisti mirtiną energijos užtaisą. Tačiau nespėjus mašinai iššauti, iš dangaus lyg žaibas nusileido Šeimininkas. Jis plikomis rankomis, pasitelkęs antžmogišką vampyrų jėgą, griebė už voro metalinio vamzdžio ir jį sulenkė. Įrenginys sprogo iš vidaus, nublokšdamas aplinkinius užpuolikus.
Arnas pasinaudojo proga ir, atsispyręs nuo degančios nuolaužos, šoko tiesiai ant kito mechaninio voro valdymo pulto. Vienu tiksliu kardo smūgiu jis perkrito magišką kristalą, maitinusį mašiną. Voras subyrėjo, o iš jo išsiveržusi energijos banga nubloškė kaukėtą užpuolikų vadą tiesiai Arnui po kojomis.
Arnas prišoko, prispaudė kardą prie vado kaklo ir grubiai nuplėšė jo kaukę. Medžiotojas tikėjosi išvysti nepažįstamąjį arba bėglį Senolį, tačiau tai, ką pamatė, privertė jo širdį sustoti.
Po kauke slėpėsi Lukas – geriausias Arno vaikystės draugas, kuris, kaip visi manė, žuvo per pirmąjį susirėmimą miške prieš tris mėnesius. Jo akys buvo visiškai juodos, o kaklo kraujagyslės pulsavo ta pačia paslaptinga purpurine šviesa, sklindančia iš juodojo amuleto. Lukas nebuvo paprastas išdavikas – jis buvo valdomas.
– Arnai... – pro sukąstus dantis, keistai dvigubu balsu sušnibždėjo Lukas. – Tu... per vėlai suprasi... Šeimininkas... jis jus visus...
Nespėjus Lukui baigti sakinio, iš tamsos išniro Šeimininko ranka, pasirengusi sutraiškyti vaikinui kaukolę ir užbaigti grėsmę.
– Sustok! – suriko Arnas, užstodamas savo buvusį draugą. – Juo manipuliuoja! Jis yra raktas į Senolių slėptuvę!
Arnas akimirką pažvelgė į juodas, purpuru pulsuojančias Luko akis ir suprato kraupią tiesą. Tai nebuvo jo senasis draugas. Luko kūnas buvo paverstas gyvu indu, biologiniu ginklu, kurio vienintelis tikslas – sunaikinti Aljansą iš vidaus. Rizika buvo per didelė. Kiekviena sekundė, praleista dvejojant, galėjo kainuoti visų išlikusių medžiotojų gyvybes.
Arnas lėtai nuleido savo kardą ir nežymiai linktelėjo Šeimininkui.
Šeimininkas nesuabejojo nė akimirkai. Jo ranka, judėdama antžmogišku greičiu, suspaudė Luko kaklą. Tą pačią akimirką iš Luko burnos ir akių išsiveržė tiršti, juodi dūmai – Senolių magija bandė ieškoti naujo šeimininko, tačiau Šeimininkas sušnibždėjo senovinį užkeikimą ir tiesiog saujoje sutraiškė pulsuojantį purpurinį kristalą, kuris buvo paslėptas po Luko oda netoli širdies.
Luko kūnas suklego ir akimirksniu virto pelenais, palikdamas tik tuščius šarvus ant degančios žemės. Paskutinis baisus šnabždesys nuaidėjo stovyklos kieme: „Mes jau čia... “
Užpuolikų likučiai, pamatę, kad jų „Trojos arklys“ ir mechaniniai vorai sunaikinti, paniškai pasileido bėgti atgal į miško gilumą. Kovos laukas nutilo, girdėjosi tik gaisrų traškesys ir sužeistųjų dejonės.
Arnas stovėjo prie pelenų krūvos, jo širdį slėgė sunkus akmuo. Jis ką tik leido nužudyti savo geriausią draugą, net jei tai buvo tik jo kūno kiautas. Šeimininkas priėjo prie vado ir uždėjo ranką jam ant peties.
– Tu pasielgei kaip tikras lyderis, Arnai, – tyliai pasakė Šeimininkas. – Emocijos kare su Senoliais yra mirtina prabanga. Jei būtume jį pasilikę, šiąnakt nei vienas iš mūsų nebūtų pamatęs rytojaus. Kristalas jo širdyje buvo užprogramuotas detonacijai.
Kostas pribėgo prie jų, laikydamas rankoje keistą prietaisą, kurį spėjo nuplėšti nuo vieno iš sunaikintų mechaninių vorų. Prietaiso ekrane mirksėjo koordinatės ir skaitmeninis žemėlapis.
– Vade, Šeimininke, žiūrėkite, – susijaudinęs kalbėjo Kostas. – Šis vorų valdymo blokas vis dar siunčia signalą atgal į bazę. Tai ne šiaip slėptuvė miške. Signalas sklinda iš senojo, apleisto anglies kasyklų labirinto, esančio už Šiaurinio kalnagūbrio. Senoliai įsikūrė ten. Ir pagal duomenis... jie ten renka milžinišką armiją.
Arnas nubraukė prakaitą nuo kaktos, o jo akyse sužibo šalta ugnis. Gynyba baigėsi. Atėjo laikas puolimui.
– Mes nelauksime, kol jie atsiųs kitą bangą, – tvirtai rėžė Arnas. – Surinkite visus geriausius kovotojus. Žmones ir naktines būtybes. Mes keliaujame tiesiai į kasyklas. Sunaikinsime šį melą kartą ir visiems laikams. ]]> Fri, 19 Jun 2026 08:27:44 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262391.html http://rasyk.lt/kuriniai/262391.html - Ką gi, mielieji, – pradėjo burtininkė Monira, – aptarkime susidariusią padėtį.
Ji vilkėjo pretenzingą oranžinę suknelę, ilgi juodi plaukai susukti į kuodą ir papuošti sidabriniu tinkleliu. Ant kaktos buvo išpiešta sidabrinė žvaigždė, kuri stebino susirinkusius. O burtininkams reiškė tam tikrą dvasinę jų luomo atstovo būseną.
Burtininkai dažnai bendraudavo su dievais ir demonais bei dvasiomis. Tačiau beveik niekada nesilankydavo šventyklose ir jau tikrai neprašydavo jokių dievų pagalbos. Burtininkė Monira nebuvo išimtis. Į ją, tiesa, kreipėsi deivė Šark Kiala. Deivė perspėjo. Ir paliko viską savieigai. Gal negalėjo, o gal nenorėjo kištis. Todėl Monira buvo priversta kreiptis į margaspalvį dievų pasaulį. Atsižvelgdama į susidariusią padėtį, burtininkė šaukėsi karo dievų. Kaip tik tą ir reiškė sidabrinė žvaigždė.
- O padėtis nekokia, - liūdnai tarė Initemua, kurios kaktoje švietė mėlyna žvaigždė, nes ji šaukėsi meilės dievų.
- Na, - stačiokiškai įsiterpė Odisu, - gal galėtumėt abi negraudinti čia mūsų. Tiesiog pasiūlykite išeitį.
- Mes ir pasiūlysime, - ramiai atrėmė Monira. – Dabar turime mažiausiai vieną galingą priešą – burtininką Tlekapą. Sprendžiant iš pranašystės jis – ne vienintelis. Bus mažiausiai dar du... o…
- Betgi su tuo... Tlekapu susidorojote šauniai! – šūktelėjo Jisimokas.
- Taip. Nes jis nesitikėjo puolimo, - atsakė Initemua. – Ir mes šauniai sugebėjome pabėgti. O šiaip... Mes su Monira negalėtume atremti jo puolimo. Ypač suplanuoto.
- Gal nenukrypkim nuo temos... - įsiterpė Monira. – Aš manyčiau... Vienu žodžiu, padėtis įdomi. Mes keliaujame nežinia kur, nežinia ko, vedami neaiškios pranašystės. Dabar mus jau susekė Tlekapas. Jis sulaikytas porai dienų. Dar kažkiek laiko jam reikės susiorientuoti. Nepuls mūsų vytis kaip akis išdegęs.
- Ir? – vėl suirzo Odisu. – Gal galėtumėt konkrečiau?
- Odisu! – pyktelėjo ir Initemua. – Kodėl negali patylėti? Mes…
- Ei! Mergaitės! – Jisimokas juokingai sumojavo rankomis. – Gal galėtumėte kuriam laikui liautis? Ar man reikės su kalaviju rankoje tarp jūsų atsistoti?
Akimirkai visi nutilo.
- Aš... Mes su Monira, - vėl pradėjo Initemua, - nusprendėme. Žinau, kad kai ką iš jūsų gali įžeisti mūsų saviveikla, bet susiduriame su tokiais priešais, su kuriais kovoti turime patirties tik mes.
- Ponios burtininkės, - tyliai prabilo Sumilis, švelniai glostydamas trumpą smailą barzdikę, - man atrodo, kad dar nieko protingo nepasakėte. Nėra dėl ko prieštarauti ar sutikti. Gal galėtumėte konkrečiau?
Visi vėl nutilo. Pokalbis aiškiai nesiklijavo.
Tada sunkiai atsistojo kapitonas Aglis. Tai buvo aukštas, tvirtas kokių keturiasdešimties metų vyras. Jo vešli juoda barzda buvo susivėlusi, kaip ir ševeliūra ant galvos. Kalbėjo kapitonas griausmingu balsu, nors ir stengėsi kalbėti tyliau.
- Monira, nesuprantu, ko čia maivotės. Sėdim čia jau kiek laiko. Jei gerai suprantu, tai mums derėtų paskubėti. Ir vadovauti nėra daugiau kam. Esu labai geras jūreivis ir visai neblogas karys. Kur paliepsi, ten ir plauksim. Jei prireiks, galiu kautis ir vyras prieš vyrą. Tačiau apie magiją išmanau menkai. Ir netrokštu išmanyti! Manau, kad ir kiti yra tokios pat nuomonės. Todėl, gerbiamosios, siūlykite, ką sugalvojote. Ir pirmyn.
Burtininkės susižvalgė.
- Gerai, - vėl prakalbo Initemua. – Mes nusprendėme, kad reikia išsiskirti. Nežinia, ar iš to bus naudos. Tačiau pamėginti verta. Burtininkas Tlekapas pažįsta Monirą ir laivą, kuriuo ji plaukia. Pirmiausia jo ir ieškos. Todėl...
Burtininkė nutilo ir pažvelgė į Monirą. Šioji, kiek patylėjusi, pratęsė:
- Todėl mes manome, kad karališkieji asmenys, burtininkai, abu kapitonai, Jisimokas dalis karių plauks vienu laivu, o likusieji – kitu...
Čia nutilo ir Monira.
- Ar, - po minutėlės prabilo Odisu, - aš teisingai supratau, kad mes paliksime kapitoną Aglį ir kareivius tikrai mirčiai?
Abi burtininkės žiūrėjo kažkur visiems virš galvų. O susirinkusiuosius vėl prislėgė tyla, kurią nutraukė Jisimokas:
- Taip. Rodos, tu atspėjai, kapitone...
- O gal, - pradėjo kapitonas Tūbis. – Gal galime mesti burtus ar panašiai?
- Ne, - liūdnai atsiduso Monira. – Atrodo, kad likimas jau metė burtą.
- Tai ir gerai, - linktelėjo Aglis. – Vis tiek kam nors šito teks imtis. Be to, niekas negali būti tikras, kad kitiems pasiseks geriau. Aš balsuoju už. Ovai?
- Aš, pone, seksiu paskui tave.
- Na, va, - ramiai užbaigė Aglis. – Mes pasiruošę.
- Jei leisite, - pradėjo Jisimokas. – Aš nevisai suprantu, ką reiškia, kad mes išsiskirsime.
- Tai reiškia, - paaiškino Initemua, - kad abu laivai plauks į tą patį uostą. Tik skirtingais keliais. Mes keliausime tiesiausiu keliu. Kapitono Aglio laivas darys lankstą ir kuo ilgiau bandys neparodyti, kur plaukia. Gal nors trumpam pavyks apgauti Tlekapą. Pamatęs, kad jūsų laive nėra nei burtininkų, nei karališkojo kraujo asmenų, gal paliks ramybėje.


Jie išplaukė. Laivas, vadovaujamas kapitono Aglio, patraukė tiesiausiu maršrutu į Lagapą. Gi antrasis, vadovaujamas kapitono Tūbio ir plukdantis abu karališkuosius asmenis, iškrypo iš kelio ir nuplaukė į Kojotą. Iš ten buvo nuspręsta sausuma keliauti į Lagapą. Jei pasiseks, abi komandos ten ir susitiks. Jei ne… Kiekvieni elgsis pagal aplinkybes.
Kapitono Aglio laivas išplaukė ankstyvą rytmetį. Jo įgula nežinojo kur ir kaip keliaus kapitono Tūbio laivas. Pavakary laivas dingo už horizonto. Tada saloje prasidėjo bruzdesys. Buvo pradėtas krauti krovinys. Imta ruoštis išvykimui. Tai užtruko beveik visą naktį. Vos patekėjus saulei ir šis laivas paliko salą.
- Tai ką, brangioji sese, - kreipėsi Monira į Initemuą. – Imam Kitį ir einam tų sumautų pranašysčių nagrinėti?
- Taip. Laikas sužinoti kur ir ko vykstame.
- Įdomu… - po akimirkos irzliai burbtelėjo Initemua. - Man kartais atrodo, kad…
Ji nebaigė, nes tą akimirką kai kas atsitiko.


Dievas, buvo visagalis, tačiau nebuvo absoliučiai laisvas. Jis veikė gamtą ir žmones, tačiau žmonės ir gamta taip pat veikė jį. Per daugybę amžių Dievas susiurbė į save žmonių mintis ir jausmus. Jis tarytum suskilo į daugybę asmenybių, kurioms žmonės davė vardus. Ir jos gyvavo kiekviena sau. Ir Dievui kartais atrodydavo, kad jis nebėra Dievas.
Jotoub Radas buvo pati juodžiausia Dievo esybės dalis. Pyktis, kerštingumas, neapykanta, klasta… Argi viską išvardinsi? Šiame sielos kampelye susikaupė visa bjaurastis, kuri tik egzistavo nuo pasaulio sukūrimo. Tačiau Dievas didelėmis valios pastangomis sugebėjo Jotoub Radą nugrūsti giliai giliai į egzistencijos gelmes. Iš kur, tikėjosi Dievas, niekas niekada jo neiškrapštys. Tačiau Jotoub Radas sugebėjo atsiplėšti nuo dugno. Ir dabar jis užtikrintai artėjo prie Žemės, kur jo laukė burtininkas Tlekapas, kuriam pažadėjo didelį atlygį. Jotoub Radas buvo kiek panašus į juodo rašalo dėmę, kuri dabar, įgavusi kiek laisvės, iš mažo taškelio plėtėsi į vis didesnę bjaurią astralinę dėmę. Blogis nesižvalgė aplinkui, niekuo nesidomėjo. Jis dabar rūpinosi vieninteliu dalyku – Tlekapu. Todėl nepastebėjo į jį artėjančio tyro rasos lašo. Ir visas suvirpėjo iš pasišlykštėjimo, kai jį palietė švelnumo, meilės ir vilties banga.
- Ko tau reikia, Šark Kiala? – supulsavo piktai.
- Man? Man nieko nereikia, Jotoub Radai, - vis pulsavo švelnumu. – Tai tu ieškai prasmės ir tikslo ten, kur jo nėra ir būti negali.
Jotoub Radas būtų pašaipiai vyptelėjęs, jei būtų turėjęs fizinį kūną. Tačiau dabar tik pasiuntė pykčio bangą, nuo kurios Šark Kiala šastelėjo šalin.
- Kvailys! – pareiškė. – Aš visai nenoriu pyktis.
- O aš noriu! – suirzo. – Pyktis man suteikia jėgų.
- Na, kaip išmanai. Pats supranti, kad mes esame viena. Ir negalime kovoti tarpusavy. Kovos kiti. Perspėju: aš jau pasiruošusi.
- Puiku! Aš pasiruošęs irgi.


Eiša žingine jojo į Akademiją. Šis pavadinimas nė kiek neatitiko pastato paskirties. Tai buvo didelis, netgi didingas statinys. Tačiau ten niekas nesimokė. Greičiau tai buvo savotiškas paskirstymo punktas, kur rinkdavosi jauni burtininkai ir raganiai. Jie čia būdavo tol, kol susirasdavo darbą ir susitvarkydavo gyvenimą. Dažniausiai tai buvo mažiau talentingi, kurie prastai valdė magią. Tačiau pasitaikydavo ir tokių, kurie turėjo begalinį talentą, bet buvo pernelyg sąžiningi ir tiesmuki. Tokie be paramos negalėjo išgyventi šiame klastų pilname pasaulyje. Jiems reikėjo globėjų, kurie saugotų nuo išorinio pasaulio ir leistų užsiimti tik magija.
Kažko panašaus Eiša ir jojo ieškoti. Jai reikėjo gero burtininko. Apsaugą nuo pasaulio klastų ji galėjo suteikti. Tačiau mago pagalba buvo mirtinai reikalinga.
Akademijos kieme buvo tuščia ir tylu. Netrukus iš kažkur išlindo tvirtas žilas vyras.
- Ko pageidausi, ponia?
- Man reikia burtininko. Darbelis sunkus. Turiu omeny, jis turi būti labai geras burtininkas. Nuo nemagiškų pavojų aš sugebėsiu jį apginti.
- Tai sekit paskui mane, ponia. Tiesa, laikas nelabai tikęs. Po kokio mėnesio čia plūstels ištisa armija jaunimėlio. O dabar… liko didžiausi netikšos.
- Ar nori pasakyti, kad man nė užeiti neverta?
- Kaip pažiūrėsi, ponia…
- Ir kaip turėčiau?
- N... a…a… - numykė. - Yra čia tokios dvi…
- Man gana vienos.
- Ta ir bėda, ponia. Visiems gana vienos. O jos dvi.
- Nieko nesuprantu.
- Ach, ponia! Atsiprašau. Jos yra dvynės. Ir… po vieną niekur neina. Labai talentingos. Ir, sakyčiau, ne tokios naivios kaip dauguma čia atvykstančių. Bet jos nenori skirtis. O gal ir negali. Iš kur man žinoti?
- Tai sakai, kad jos užsiliko todėl, kad dviejų niekam nereikia?
- Ir tas nevisai tiesa, ponia…
Jie jau pamaži ėjo ilgu tamsiu koridoriumi. Pakeliui nieko nesutiko. Visur buvo tylu.
- Gal galėtum, seni, kalbėti aiškiai. Tiesą sakant, labai neturiu laiko.
- Buvo keli darbdaviai, kurie mielai būtų paėmę jas abi. Tik jos nesutiko. Jos sakė…
- Ei, Tepai! – linksmai šūktelėjo iš už kampo išniręs jaunuolis. – Gal suradai man darbą?
- Ne, brangusis Milūkai. Poniai reikia burtininko.
- Gaila… - atsiduso jaunasis raganius. Tačiau neatrodė, kad labai nusiminė.
- Ach, kaip man įgriso kai kurie gyventojai… - sudejavo senis. – Štai šitas čia trinasi ilgiau nei metus. Kas man apmokės tokią sumą už tokį netikėlį?
- Kodėl netikėlį? – pasiteiravo Eiša.
- Na… manyčiau, jis yra gabus raganius. Tačiau visiškai nemoka apie save gerą nuomonę sudaryti. Kitas, ponia, kvailas, bet moka pasirodyt. O šitas…
- Tiek to! – numojo ranka Eiša. – Pasakok apie tas dvi.
- Na, tai Oniža ir Ūiža. Pirmoji yra juodaodė, antroji – baltaodė. Tačiau abi mėlynplaukės. Niekada tokių dyvų nemačiau. Jos tyčiojasi iš manęs sakydamos, kad tie mėlyni plaukai ir įrodo, kad jos yra dvynės.
- Galbūt, garbusis Tepai, jos sako tiesą, - burbtelėjo Eiša.
Senis nustebęs stabtelėjo:
- Na jau!
- Su burtininkais niekada negali žinoti.
Senis gūžtelėjo pečiais:
- Tebūnie. Beveik atėjom.
Tikrai. Po minutėlės jie pasuko už kampo ir senis pabeldė į duris.
- Užeik, Tepai! – linksmai šūktelėjo viduje.
- Sveikos, mergaitės! – taip pat linksmai pasisveikino Tepas atidaręs duris. – Atvedžiau ponią, kuriai reikia burtininko.
- Ar pasakei jai?
- Pasakiau. Viską pasakiau. Užeik, panele Eiša. Dabar aiškinkitės pačios.
Ir senis išėjo. Eiša gi prisėdo ant mandagiai pasiūlytos kėdės. Trys moterys atidžiai apžiūrinėjo viena kitą.
Porelė burtininkių atrodė tikrai keistai. Juodaodė buvo labai aukšta ir liekna. Galima sakyti net perkarus kaip nuvaryta kumelė. Jos tamsi oda turėjo melsvą atspalvį, kurį dar labiau išryškino mėlyni plaukai. Šukuosena tikrai buvo įspūdinga: smulkiai garbanoti plaukai gaubė galvą tarsi aureolė.
Baltaodė nesiekė seseriai nė ligi peties. Ir buvo gana apvalių formų. Jos plaukai buvo tokios pat giedro dangaus spalvos. Lygūs ir šiurkštūs, supinti į storą kasą.
Nei viena, nei kita nebuvo panašios į burtininkę. Oniža panėšėjo į nevykėlę tarnaitę, kuriai greičiausiai viskas krenta iš rankų. Todėl ją greitai išveja iš kiekvienų namų. O Ūiža atrodė kaip kokio pasiturinčio ūkininko duktė. Kiek kvailoka, bet tvirta ir darbšti.
- Gali eiti sau, - pašaipiai pasakė Ūiža. – Mes nepanašios į burtininkes. Be to, mes nesiskirsim.
Eiša vyptelėjo piktai:
- Čia aš nuspręsiu. Pas ką mokėtės?
- Tu nepažįsti, - gūžtelėjo pečiais Oniža.
- Mieloji, nustebtum sužinojusi kiek daug aš pažįstu. Tai pas ką?
Burtininkės pažiūrėjo viena į kitą. Tada Ūiža pasakė;
- Mes mokėmės Šiaurėje. Pas Baltosios magijos magistrą Duogą ir Juodosios magijos magistrę Avilę.
Eiša susimąstė. Turėjo reikalų su burtininkais Naktižiede ir Margeniu. Jie kažką sakė apie tuos du. Ir jie turėjo kažkokį ryšį su Chaosu. Reikia manyti, kad tos dvi galingos, tačiau pažeidžiamos.
- Aš samdau jus abi, - staiga ramiai pasakė. – Rinkitės daiktus. Sakykit, kiek aš skolinga tam… Tepui.
- Galėtum paklausti, - suirzo Oniža, - ar mes norim dirbti tau.
Eiša atsistojo, pakėlė ranką ir smogė jai liepsnos liežuviu. Burtininkės reagavo žaibiškai, todėl ugnis žalos nepadarė.
- Kas tu? – įtariai paklausė Ūiža.
- Aš – kai kas galingesnis už raganą, bet dar silpnesnis už burtininką. Esu Didžiosios Ragės ordino kariūnė Žaižara.
- Gal galėtum mums nemeluoti? - pašaipiai burbtelėjo Oniža. - Ordino valdos toli. Tu netinkamai apsirengusi. Ir raganos taip nemoka.
- Aš nemeluoju. Lygiai taip žinau, kad nemeluojat ir jūs. Būkit malonios, neerzinkit manęs. Esu pajėgi susidoroti su įvairiais nemalonumais. Tačiau šiuo metu tų nemalonumų man kiek per daug. Viena nesusidoroju. Net nelabai suprantu kas vyksta. Mano magiškų galių jau nepakanka. Aš nesimokiau. Todėl man reikia jūsų.
- Kalbi paslaptingai, - burbtelėjo Oniža. – Kol nepasakysi į ką mes veliamės…
Nežinia kodėl Eiša tapo labai kantri ir rami:
- Mielos mergaitės, jei pradėsiu aiškinti, tai kils dar daugiau klausimų. Kol viską paaiškinsiu… jūsų paslaugų gali ir nebereikėti.
- Bet… - žiojosi vėl ši.
- Arba sutinkat ir sužinosit viską vėliau. Arba galit likti čia ir laukti, kol atsiras kitas toks kvailys kaip aš, kuriam reikia vieno, bet ima du.
Dvynės vėl pažiūrėjo viena į kitą.
- Gerai, - pagaliau linktelėjo Oniža. – Ką jau mes čia prarasim.
- Galvą, pavyzdžiui… - burbtelėjo ragana.
- Na, - staiga linksmai pasakė Ūiža, - galvą galima ir čia besėdint prarasti. Niekada nežinai, kada kokiam kvailiui šaus į galvą užpulti. Net visai be reikalo.
- Taip, - sutiko Oniža. – Mes nieko neprarandam. Užtat kiūtodamos čia prarandame kvalifikaciją ir budrumą.
- Tai sutarėm? – pasitikslino Eiša.
- Sutarėm. Tik norim paklausti, kokiu vardu tave vadinti.
Eiša susimąstė. Gal jau mesti tas slėpynes? Žinia, daug kam kils visokių negerų minčių. Kita vertus, kol priešas nežinojo su kuo turi reikalą, jos rankos buvo laisvos. O pasakius tikrą vardą…
- Vadinkite mane Žaižara.
Ragana atsistojo. Jai pasirodė tartum kas šauktų. Rodos, tas kažkas norėjo skubiai pasikalbėti. Buvo labai neaišku. Tik nenusakomas jausmas.
- Turiu skubų darbelį. Ar miestą pažįstate?
- Puikiai. Ir rūmus, ir lūšnynus.
- Gerai. Štai šimtas auksinų. Nemanau, kad išlaidų bus tiek daug. Bet geriau apsidrausti.
- Ir ką turim padaryti?
- Sumokėkite už savo gyvenimą čia. Tada… gaukite kūdikį. Berniuką. Geriausia būtų gimusį šiandien. Su kūdikiu keliaukite į Vytkaus Ilgojo rūmus. Turiu omeny, turite įeiti taip, kad nieks nepastebėtų. Susiraskite ten Šarėlį. Jis saugo Sapos Gražiosios kambarius. Bet viską tyliai tyliai… Ir kad kūdikio nieks nepastebėtų.
Seserys sulinksėjo galvom.
Žaižara sėdo ant žirgo ir išjojo gatvėn. Tada atleido pavadį ir susikaupė. Pranešimas buvo labai silpnas. Ir raganai reikėjo gerokai pasistengti.
- Aš, vaisingumo deivė Šark Kiala, kviečiu tave. Jei tavo siekiai kilnūs, atsiliepk…
- Nemirtingoji Šark Kiala, - mintimis kreipėsi Žaižara. – Aš girdžiu tave.
- Dėkui Chaosui, - džiaugsmingai sušnarėjo balsas galvoje. – Nesvarbu kas tu esi, keliauk į artimiausią mano šventyklą.
- Bet… - bandė įsiterpti Žaižara.
- Nežinau kur esi, todėl keliauk į vaisingumo deivės šventyklą, kad ir kokiu vardu ji besivadintų.
- Aš…
- Pasirodysiu tau. Jei galėsiu…
- Garbingoji…
- Po galais! – švelnusis balselis kiek suirzo. – Aš deivė! Ir prieštarauti man nevalia!
Balsas dingo.
Žaižara atsimerkė ir apsižvalgė nesusivokiančiu žvilgsniu. Žirgas lėtai kinknojo gatve. Jis buvo nunešęs raganą beveik ligi Amatininkų aikštės. Žaižara jį sustabdė ir nušoko žemėn.
- Ei! – griebė už pakarpos pro šalį slenkantį elgetą. – Ar nori uždirbti?
- Klausau, ponia, - meilikaudamas išsiviepė šis.
- Aš ieškau šventyklos. Net nežinau kaip ta deivė šaukiama šiame krašte. Šiaip ar taip ji yra vaisingumo deivė.
- Kad nežinau, ponia. Esu visokių dievų girdėjęs. Šiame mieste šventyklų pridygę kaip grybų po lietaus. Bet vaisingumo…
- Turėtų būti labai sena deivė, - dar patikslino Žaižara.
- Sena, - pakartojo elgeta. – Tada, ponia, ieškok pietiniame kvartale. Ten yra šventyklų visokiems seniems dievams. Mūsuose vaisingumo deivė Tuvišaka vadinama. Tačiau jos garbintojų senokai buvau sutikęs. Net nežinau ar tokių yra…
- Dėkui, - burbtelėjo Žaižara ir paragino žirgą.
Iš patirties žinojo, kad prasidėti su dievais neverta. Tačiau neklausyti jų dar pavojingiau. Kita vertus, raganą ar burtininką taikos metu dažniausiai pražudydavo smalsumas. Žaižarai labai rūpėjo, ko prireikė tokiai senai deivei, kurios net garbintojų nebeliko. Ir kodėl jos šauksmą išgirdo ji, o ne vienas dar išlikusių jos garbintojų. Svetimšalė ragana, kuri net nežinojo apie jos egzistavimą.
Taip mintijo ragana, jodama į pietinį rajoną. Marapas, kaip žinia, buvo labai didelis. Centrinė miesto dalis buvo prašmatni ir turtinga. Tačiau gyvenamųjų namų čia beveik nebuvo. Centre gyveno tik miesto meras, keletas Vytkaus Ilgojo ministrų ir pora labai galingų burtininkų. Kita diduomenės dalis gyveno vakariniame priemiestyje. Didžioji dalis varguomenės spietėsi rytiniame. Čia be galo be krašto driekėsi vargani namai, o tolesniame krašte – tikri lūšnynai. Tarp rytinio ir vakarinio priemiesčių, atsitvėręs aukštomis tvoromis, k ]]> Thu, 18 Jun 2026 15:31:51 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262385.html http://rasyk.lt/kuriniai/262385.html Staiga toli priekyje, rūko apgaubtame kelyje, Arnas išvydo judančių arklių siluetus – tai buvo Senolių tarybos siųstas pastiprinimo būrys. Tačiau vadas nežinojo, kad Šeimininko įsakymas jau pasiekė tikslą ir kai kurie iš šių jojikų jau buvo „Paženklintieji“.
Arnas, jausdamas paskutines senkančias dvasines jėgas, nukreipė savo žvilgsnį į artėjantį būrį. Jo dėmesį patraukė jaunas, stiprus raitelis, jojantis būrio priekyje – tai buvo Tomas, vienas ištikimiausių ir talentingiausių jo paties mokinių.
Arnas suprato, kad persikėlimas į nepažįstamo žmogaus kūną gali sukelti per didelį dvasinį atmetimą, o Tomo protą ir pasąmonę jis pažinojo geriausiai. Be to, Tomo fizinė ištvermė buvo puiki, o tai turėjo padėti atlaikyti milžinišką „Sielos šuolio“ sukeliamą apkrovą.
Sukaupęs paskutinius saulės šviesos likučius, Arnas kaip nematoma energijos banga smigo tiesiai į Tomo krūtinę. Raitelis staiga paleido arklio vadžias, giliai įkvėpė oro ir akimirkai sustingo, o jo akys trumpam sublyksėjo ta pačia spalva kaip ir Arno. Tomo kūne dabar kovojo dvi sąmonės, o aplinkui jį jojo nieko neįtariantys kariai, tarp kurių jau buvo ir Šeimininko „Paženklintieji“.
Tomas pajuto staigų, stingdantį šaltį krūtinėje ir instinktyviai pradėjo priešintis svetimai jėgai. Jo paties dvasia buvo stipri, treniruota kovai, todėl vaikinas nesąmoningai užstatė psichologinį barjerą, neleisdamas Arnui visiškai užvaldyti jo proto. Tomo kūnas pradėjo drebėti, o nuo kaktos ritosi stambūs prakaito lašai.
– Arnai... Tai tu? – Tomo pasąmonėje pasigirdo išgąstingas šnabždesys, kai jis atpažino Arno dvasinį parašą.
Suvokęs, kad visiška kontrolė jėga sunaikins jo geriausio kario protą, Arnas nusprendė nesigrumti. Užmezgęs dvasinį ryšį, jis perdavė Tomui vaizdinius: mirtiną mūšį miške, Šeimininko klastą, savo tariamą mirtį ir perspėjimą apie „Paženklintuosius“.
Supratęs tiesą, Tomas nustojo priešintis ir savo noru atvėrė protą. Jie pasiekė trapų, bet genialų kompromisą – bendravaldymą. Tomas liko valdyti savo kūno ir rankų, o Arnas tapo vidiniu balsu, antrosiomis akimis ir patarėju, suteikiančiu Tomui neįtikėtiną, veteranui būdingą intuiciją ir taktinį matymą.
Šis dvasinis susijungimas įvyko pačiu laiku. Tomo akys vėl sufokusavo vaizdą ir jis pastebėjo, kad du šalia jojantys medžiotojai jau žiūri į jį įtariais, nebe visai žmogiškais žvilgsniais. Šeimininko agentai pajuto, kad kažkas ne taip.
      Senolių tarybos menėje tvyrojo dvelkianti ramybe, tačiau sunki atmosfera. Ant paaukštinimo sėdintys Tarybos nariai griežtais veidais klausėsi Tomo ataskaitos apie žuvusį Arno būrį. Tačiau vidury sakinio Tomo balsas užsikirto. Jo kūną pradėjo purtyti stiprūs traukuliai, o akys dingo po balta migla.
– Kas čia vyksta?! – suriko vyriausiasis Senolis, keldamasis iš savo vietos. – Sargyba, suimkite jį!
Bet buvo per vėlu. „Sielos šuolio“ energija, pasiekusi savo kulminaciją saugioje vietoje, išsiveržė į išorę. Tomo kūną apgaubė akinanti, sidabrinė saulės spindulių ir dvasinės galios aura. Su galingu bangos smūgiu, kuris privertė suvirpėti tarybos salės sienas ir užgesino visus fakelus, Arno dvasia atsiskyrė nuo Tomo.
Šviesos sūkuryje, tiesiai priešais apstulbusią Senolių tarybą, pradėjo materializuotis fizinis pavidalas. Šviesai išsisklaidžius, ant akmeninių grindų tvirtai stovėjo pats Arnas. Jo kūnas nebebuvo toks, kaip anksčiau – jame pulsavo dvasinė energija, o akyse degė ryžtas.
– Tu grįžai, Arnai, – girgždančiu balsu prabilo vyriausiasis Senolis. – Mes manėme, kad tavo būrys žuvo. Kur kiti?
– Visi žuvo, Šventasis Tėve, – tvirtai atsakė Arnas, tačiau jo balse pasigirdo dvejonė. – Bet aš grįžau su žinia. Aš buvau jų pagrindinėje bazėje. Mačiau jų laboratorijas. Ir susitikau su jų Šeimininku.
Tarybos salėje įsiviešpatavo mirtina tyla. Senoliai susižvalgė, o jų veiduose pasirodė kažkas panašaus į baimę, sumaišytą su įniršiu.
– Šeimininkas siūlo taiką, – tęsė Arnas, įdėmiai stebėdamas tarybos narių reakciją. – Jis sako, kad šis karas naudingas tik jums, nes be jo prarastumėte savo galias ir įtaką žmonėms. Jis nori nutraukti kraujo praliejimą.
Vyriausiasis Senolis staiga atsistojo, jo kėdė suvaidino baisų garsą į akmenines grindis.
– Tylos! – suriko jis, o jo akys akimirkai sublizgo kraupia, visiškai nežmogiška geltona šviesa. – Tu pasidavei vampyrų klastai! Jie apnuodijo tavo protą savo iliuzijomis! Mokslininkai, kurie perbėgo pas juos, yra išgamos, o jų Šeimininkas – melo tėvas!
Arnas žengė žingsnį atgal. Ta geltona šviesa Senolio akyse... Ji buvo lygiai tokia pati, kokią jis matė miške, kai vampyrai virto vilkolakiais. Šaltas prakaitas išpylė medžiotojo nugarą. Šeimininko žodžiai laboratorijoje nebuvo melas. Karas buvo išgalvotas, kad palaikytų abiejų pusių elitą.
– Suimkite jį! – įsakė Senolis salės sargybiniams. – Jis užkrėstas šventvagyste. Paruoškite jį apvalymui ugnimi.
Sargybiniai, jo buvę ginklo broliai, pajudėjo link Arno. Medžiotojas suprato, kad pateko iš vieno vilko guolio į kitą. Tačiau šį kartą jis nebebuvo aklas įrankis. Jo ranka lėtai nusileido prie slapto durklo, paslėpto po diržu. Karas tik prasidėjo, bet dabar Arnas žinojo, kas yra tikrieji jo priešai.
Arnas lėtai patraukė ranką nuo slapto durklo rankenos ir pakėlė jas į viršų. Jis nusprendė nerizikuoti gyvybe kovoje, kurios negalėtų laimėti, ir leisti save suimti. Tai buvo vienintelis būdas prasiskverbti į pačią Senolių tarybos paslapčių šerdį. Sargybiniai grubiai pastūmė Arną į priekį. Grandinės vėl sugurgždėjo, prispausdamos jo rankas prie šaltų, drėgnų požemio sienų. Šis kalėjimas skyrėsi nuo vampyrų laboratorijos – čia tvyrojo šimtmečių senumo dulkių, smilkalų ir džiovintų žolelių kvapas. Šventovės gilumoje laikas tarsi buvo sustojęs.
Praėjo kelios valandos. Sunkios geležinės durys sugrikšėjo ir į kamerą įžengė vyriausiasis Senolis. Šį kartą jis buvo vienas, be savo purpurinės mantijos, vilkintis tik paprastą, krauju suteptą burtininko tuniką. Jo akys tamsoje vėl švietė ta pačia šiurpia, geltona šviesa.
– Tu pasielgei protingai, Arnai, kad nesipriešinai, – sušnibždėjo Senolis, prieidamas arčiau. – Tu buvai vienas geriausių mano medžiotojų. Todėl nusipelnei žinoti tiesą prieš tai, kai tavo siela bus paaukota amžinajai ugniai.
– Tiesa? – pro sukąstus dantis ištarė Arnas. – Kad jūs esate tokie patys monstrai, kaip ir tie, kuriuos liepiate mums žudyti?
Senolis tyliai nusijuokė, ir tas garsas priminė sausų lapų šlamėjimą.
– Tu nieko nesupranti. Prieš penkis šimtus metų mes, Senoliai, buvome tie patys vampyrai. Mes atradome būdą, kaip kontroliuoti savo troškulį naudojant šventąjį vandenį ir magiją, o likusius savo giminaičius, kurie atsisakė paklusti, išvijome į miškus. Kad išlaikytume žmonių tikėjimą ir savo valdžią, mums reikėjo priešo. Mes sukūrėme Vampyrų medžiotojų klaną. Šis karas – tai puikiai suderintas spektaklis. Mes duodame jums sidabro ir česnako, o Šeimininkui miškuose – kraujo, kad jis neišnaikintų visų miestų.
Arnas pajuto, kaip šaltis sukaustė jo širdį. Viskas, už ką jis kovojo, jo žuvę draugai, jo šeima – viskas buvo tik tarybos plano dalis.
– Šiąnakt, per visišką mėnulio užtemimą, tavo egzekucija taps simboliu, – šaltai pridūrė Senolis. – Tu mirsi kaip „išdavikas“, o tavo mirtis įkvėps naują medžiotojų kartą dar įnirtingesniam karui. Šeimininkui miške vėl reikia aukų.
Senolis apsisuko ir išėjo, palikdamas Arną visiškoje tamsoje. Tačiau Senolis padarė vieną klaidą – jis nežinojo, kad Arno sąmonėje po apsilankymo vampyrų laboratorijoje liko viena maža paslaptis. Šeimininkas, prieš paleisdamas Arną į paviršių, jo prote paslėpė mentalinį raktą, skirtą būtent tokiai situacijai.
Arnas užsimerkė. Jo mintyse pasigirdo tas pats girgždantis šnabždesys iš miško: „Aš tave stebiu, medžiotojau. Laikas veikti kartu. “
Arnas giliai įkvėpė ir sukoncentravo visą savo dėmesį į tamsiausią savo sąmonės kampelį. Jis suprato, kad pasitikėti vampyrų Šeimininku yra beprotiška, tačiau likti čia ir laukti egzekucijos ugnimi reiškė užtikrintą mirtį. Medžiotojas nusprendė rizikuoti ir aktyvavo mentalinį raktą. Vos tik Arnas mintyse pasuko Šeimininko paliktą kodą, jo galvą pervėrė aštrus skausmas. Vaizdas prieš akis ištino, o ausyse pasigirdo tūkstančiai balsų. Šnabždesys, kurį jis girdėjo miške, dabar aidėjo tiesiai jo smegenyse: „Matau tave, Arnai. Matau jų šventovę. Pasiruošk... Šiąnakt teatras baigiasi. “
Po kelių minučių virš Senolių tarybos tvirtovės dangus pradėjo keistis. Visiškas mėnulio užtemimas, kurio taip laukė Senoliai, prasidėjo anksčiau laiko. Juodas šešėlis pradėjo ryti mėnulio diską, panardindamas visą slėnį į aklą tamsą.
Staiga šventovės požemius sudrebino galingas smūgis. Žemė po Arno kojomis suvirpėjo, o nuo lubų pasipylė akmenų kruša. Viršuje pasigirdo aliarmas – kaukė raganosiai ragai, aidėjo ginklų žvangėjimas ir siaubo pilni medžiotojų klyksmai.
Tvirtovės sienas iš išorės pradėjo pulti šimtai vilkolakių, o pro siaurus langus tarsi gyvi šešėliai skverbėsi vampyrai. Šeimininkas metė visas savo pajėgas į lemiamą šturmą. Nuotolinis mentalinis ryšys veikė kaip švyturys – vampyrai tiksliai žinojo silpniausias šventovės gynybos vietas ir smogė tiesiai į jas
Arno kameros durys neatlaikė galingo smūgio iš išorės. Sunkios geležinės durys išlėkė iš vyrių, sukeldamos dulkių debesį. Pro durų angą įžengė didžiulis vilkolakis, kurio kailis buvo nusėtas sidabro randais. Jo akys degė ta pačia geltona šviesa, tačiau šįkart joje nebuvo klastos – tik laukinis įniršis. Žvėris vienu galingu nago brūkštelėjimu perplėšė Arną laikiusias grandines.
– Šeimininkas tave sveikina, medžiotojau, – prikimusiu, pusiau žmogišku balsu urzgė vilkolakis. – Sunaikinkime šį melo lizdą kartu.
Arnas pašoko ant kojų, jo kūnas dar buvo nusilpęs, tačiau pyktis ir noras atkeršyti Senoliams suteikė jam jėgų. Jis pakėlė nuo žemės žuvusio sargybinio kardą. Šventovė iš vidaus skendėjo ugnyje ir chaose: buvę draugai kovojo su naktinėmis būtybėmis, o Senoliai, apimti panikos, bandė gelbėti savo slaptus rankraščius ir burtų knygas.
Arnas akimirką pažvelgė į koridoriumi bėgančius Senolių tarnus, o tada tvirtai papurtė galvą. Sunaikinti vyriausiąjį Senolį buvo svarbu, tačiau šventovėje buvo dešimtys jaunų medžiotojų. Jie buvo tokie patys kaip jis prieš keletą dienų – akli įrankiai, pasiruošę mirti už melą. Arnas negalėjo leisti jiems žūti.
– Nelieskite jaunuolių! – suriko Arnas vilkolakiui ir pasileido bėgti link didžiosios ginklų salės, kur paprastai telkdavosi naujokų būriai.
Šventovės koridoriai skendėjo dūmuose. Čia virė žiauri kova. Jauni medžiotojai, drebančiomis rankomis gniauždami sidabrinius kardus, bandė atremti puolančius vampyrus. Arnas įsiveržė į ginklų salę pačiu laiku – keli vampyrai jau buvo apsupę jaunų vaikinų ir merginų būrį, kuriam vadovavo Kostas, artimas Arno draugas ir mokinys.
– Traukitės nuo jų! – užriko Arnas, atsistodamas tarp vampyrų ir jaunųjų medžiotojų.
Vampyrai, atpažinę Šeimininko sąjungininką, urzgėdami atsitraukė per kelis žingsnius, tačiau pasiliko šešėliuose, pasiruošę bet kada pulti. Jaunieji medžiotojai apstulbę žiūrėjo į Arną.
– Arnai! Tu gyvas? – sušuko Kostas, tačiau iškart pakėlė kardą. – Bet tu... tu su jais? Tu išdavai mus?!
– Kostai, nuleisk ginklą. Visi nuleiskite ginklus! – Arnas kalbėjo greitai, jo balsas aidėjo ugnies traškesyje. – Šis karas yra melas! Senoliai mus išdavė prieš penkis šimtus metų. Jie patys yra vampyrai, kontroliuojantys savo troškulį magija. Jie naudoja mus kaip mėsą, kad išlaikytų savo valdžią ir turtus, o miško Šeimininkui atiduoda kraujo aukas! Viskas suderinta!
Salėje įsiviešpatavo mirtina tyla, kurią pertraukė tik tolimi sprogimai. Jaunieji medžiotojai sutrikę žvalgėsi vieni į kitus.
– Tai nesąmonė... Šventasis Tėvas nebūtų... – sumurmėjo viena mergina, tačiau jos balsas drebėjo. Jie visi matė, kaip Senoliai pastaruoju metu keitėsi, kaip dingdavo jų ginklo broliai.
– Jei netikit manimi, paklauskit Šventojo Tėvo, kodėl jo akys tamsoje šviečia geltonai, visai kaip tų vilkolakių lauke! – Arnas žengė žingsnį link Kosto. – Mums reikia paliaubų. Tik dabar. Jei dabar kausitės su vampyrais, visi žūsite už Senolių privilegijas. Padėkite man išvalyti šią šventovę nuo tikrojo melo, ir tada mes nuspręsime savo likimą.
Kostas ilgai žiūrėjo Arnui į akis. Jo rankos, laikančios sidabrinį kardą, drebėjo. Galiausiai jis lėtai nuleido ginklo smaigalį į žemę. Kiti jaunieji medžiotojai pasekė jo pavyzdžiu. Vampyrai šešėliuose pritariamai sušnypštė. Laikinas, trapus aljansas buvo sudarytas.
Arnas greitai įvertino situaciją – šventovė liepsnojo, o virš salės griuvo sunkios akmeninės sijos. Bandymas persekioti Senolius giliais, užminuotais požemių labirintais būtų kainavęs per daug jaunų gyvybių.
– Leiskite jiems bėgti! – sušuko Arnas, sustabdydamas Kostą ir kelis vampyrus, kurie jau ketino veržtis link slaptų durų. – Senoliai prarado savo tvirtovę, savo paslaptį ir savo galią. Be mūsų jie tėra saujelė bėglių. Svarbiausia – išgelbėti tuos, kurie čia liko.
Vampyrai ir jaunieji medžiotojai, pečiais remdami vieni kitus, pradėjo trauktis iš griūvančio pastato. Vos tik paskutinis karys išskubėjo į kiemą, didžioji šventovės dalis su baisiu trenksmu sugriuvo, palaidodama po akmenų krūva šimtmečių senumo melą.
Rytas aušo giedras. Pirmieji saulės spinduliai apšvietė dūmuose skendintį slėnį. Kieme ratu stovėjo išlikę gyvi medžiotojai, o miško pakraštyje, kur baigėsi medžių šešėliai, buvo vampyrai ir vilkolakiai, sugrįžę į savo žmogiškuosius pavidalus.
Kostas žengė į priekį, nešinas apdegusia, bet vis dar atpažįstama Medžiotojų ordino vėliava. Jis atsiklaupė ant vieno kelio priešais Arną ir iškėlė savo kardą.
– Senoji taryba mus išdavė ir pabėgo kaip žiurkės. Tu atvėrei mums akis ir išgelbėjai nuo pražūties. Nuo šios dienos tu esi mūsų Vadas, Arnai. Mes sekame paskui tave.
Kiti jaunieji medžiotojai vienas po kito nuleido ginklus ir pritarė Kostui. Arnas lėtai paėmė vėliavą. Jo širdyje tvyrojo sunki atsakomybės našta, tačiau trauktis nebebuvo kur.
Iš miško šešėlių lėtai išėjo pats Šeimininkas – aukštas, aristokratiškų bruožų vyras juodu apsiaustu. Saulės spinduliai jo nelietė, tačiau jo veide nebuvo pykčio, tik pagarba. Jis priėjo prie pat šešėlio ribos ir ištiesė ranką Arnui.
– Sveikinu, naujasis Ordino vade. Teatras baigėsi, prasideda tikrasis darbas. Šimtmečius mes buvome dresuojami žudyti vieni kitus. Dabar turime išmokti gyventi kartu ir sukurti naują pasaulį, kuriame kraujas nebūtų liejamas dėl valdžios troškimo.
Arnas žengė į priekį ir tvirtai paspaudė Šeimininko ranką tiesiai ant šviesos ir tamsos ribos. Tai buvo istorinė akimirka – pirmasis oficialus taikos aljansas tarp žmonių ir naktinių būtybių. Naujasis pasaulis turėjo būti statomas ant tiesos pamatų, nors abu lyderiai žinojo, kad laukia ilgas ir sunkus kelias, o pabėgę Senoliai tikrai bandys keršyti. ]]> Thu, 18 Jun 2026 08:20:17 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262381.html http://rasyk.lt/kuriniai/262381.html - Kurva, kur dingo vampyras? – nepatenkintas suriko vienas iš medžiotojų. Senoliai liepė sugauti. Neleiskite jam pasprukti. Pašventinkite, blia, šią vietą.
Į naktinę tylą rėžėsi šiurkštūs žodžiai. Vienas iš medžiotojų šventinto vandens klastote pradėjo laistyti aplinkinius krūmus, o sidabriniai kryžiai sublyksėjo fakelų šviesoje. Vampyras, vis dar prisiplojęs prie žemės vos už kelių žingsnių nuo jų batų, jautė, kaip pašventintas skystis degina jo odą net per drabužius. Švęsto vandens lašai virto tirštais dūmais, kylančiais nuo samanų. Medžiotojų vadas piktai spyrė į akmenį ir išsitraukė sidabrinį durklą, pasiruošęs mirtinam smūgiui. Laikas seko – po kelių sekundžių šventasis vanduo užtikš tiesiai jam ant veido ir išduos slėptuvę. Vampyras pajuto, kaip viena srovė kliudė jo apsiausto kraštą, ir audinys sušnypštęs pradėjo smilkti. Medžiotojų mirties kilpa nenumaldomai susitraukė.  Pasigirdo girgždantis, traškantis panašus į šnabždesį garsas. Jis vis stiprėjo ir stiprėjo. Nuo pašventintos žemės, sunkiai atsiskyrė kūnas ir prabilo:
- Jūsų giminė prakeikta. Visi mirsite. Ne vienas iš jūsų nepamatys saulėtekio. Jūsų sielos neras  ramybės. Jos klaidžios ir gąsdins žmonės. Jūs...
Vienas iš medžiotojų nukirto galvą vampyrui.
- Blia, kvaily. Ką tu padarei? Kurva, turėjome atgabenti gyvą. Ką dabar pasakysiu Senoliams?
- Rasime kitą, - prabilo medžiotojas kišdamas kardą į makštis. Jie visi vienodi. Mes ...
Medžiotojai išgirdo šnabždesį sklindanti iš miško.
- Pasiruoškite, - prabilo vadas, - kovai. Vampyrai artėja.
Mėnulis dingo debesyse. Tapo tamsu nors į akį durk. Dangų perskrodė žaibų blyksniai. Medžiotojai pamatė artėjančius vampyrus. Kovos lauke užvirė tikras pragaras. Žaibų blyksniai akimirksniu išplėšdavo iš tamsos kraupius vaizdus: sublyksinčias iltis, sidabro ašmenis ir ore tyškančius kraujo lašus.
Vampyrai judėjo nežmogišku greičiu. Jų pusėje kovojo pati naktis – pakilęs galingas vėjas vertė medžius ir rėžė medžiotojams į veidus aštrias šakas. Tačiau vyrai nebuvo naujokai. Jie glaudėsi nugaromis vienas į kitą, suformuodami nepalaužiamą gynybinį žiedą. Kiekvieną kartą, kai iš tamsos išnirdavo pabalęs monstro veidas, jį pasitikdavo uosinių iečių miškas ir šventinto vandens purslai, priverčiantys naktines būtybes staugti iš skausmo.
Sidabro ir šviesos kova pasiekė savo apogėjų. Mėnulio pilnaties nutviekstame miške aidėjo kurtinantys šūviai, o sidabriniai kardai tamsoje rėžė švytinčias trajektorijas, su kiekvienu kirčiu palikdami gilias, degančias žaizdas pabaisų kailiuose.
Vilkolakiais virtę vampyrai staugė iš įniršio ir skausmo. Česnako kvapas, susimaišęs su paraku ir krauju, graužė jiems akis ir jaukė jusles, neleisdamas suorganizuoti bendro puolimo. Medžiotojų gretos retėjo, rankos sunkiai nulaikė ginklus, tačiau mintis apie namuose laukiančias šeimas ir laisvę suteikė jiems antgamtinės ištvermės. Žemė po jų kojomis jau buvo permirkusi juodu pabaisų ir raudonu žmonių krauju.
Mėnulį užtemdė debesys. Pasigirdo kraują stingdantis kauksmas, kuris virto šnabždėsiu. Iš tamsos pasigirdo balsas:
- Gyvi iš čia neišeisite. Pasiduokite. Galėsite pasitraukti, bet privalėsite susitikti su mūsų Šeimininku. Po dešimties minučių mirsite.
- Nesutinkame su tavo sąlygomis, - prabilo vadas kreipdamasis į tamsą. Bandote mus palaužti, įbauginti. Mes kovosime...
Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos ištarė vadas. Vadas pajuto baimę, kuri susimaišė su neapykanta. Kūną apgaubė nenutrūkstantis skausmas persunktas liepsnos srautu.
„Štai ir viskas. Vampyrai sugebėjo įsiskverbti į mano sąmonę. “ – tai buvo paskutinė vado mintis prieš jam prarandant sąmonę.
Vadas, kurio vardas buvo Arnas, budo lėtai. Pirmiausia grįžo pojūčiai. Arnas užuodė aplinkui tvyrančią smarvę. Smarvė, kurią jis užuodė, buvo drėgmės, pūvančio kraujo ir senų kaulų mišinys – tikras požemio ar rūsio kvapas. Šaltos metalinės grandinės rėžėsi į riešus ir kulkšnis kiekvieną kartą, kai jis bandė pajudėti. Grandinių žvangesys skaudžiai aidėjo akmeninėje patalpoje, išduodamas jo budimąsi tiems, kas jį čia įkalino.
„Vampyrai, tie niekšai, paėmė mane į nelaisvę. Po velnių, kokių būdų vampyrams pavyko įsiskverbti į mano sąmonę. Vampyrai stiprėja – tai akivaizdus ir neginčijamas faktas. “- mąstė Arnas žiūrėdamas į vieną tašką. Girgždėdamos atsidarė duris. Vampyrų medžiotojas buvo grubiai paimtas ir išneštas. Jam buvo užrištos akys, užčiaupta burna.  Jis buvo įmestas į vežimą ir jie išvyko nežinoma kryptimi.
Arnas pabudo staigiai. Pramerkė akis, bet turėjo užsimerkti. Akinanti lempų šviesa apakino Arną. Prie medžiotojo priėjo susirūpinęs gydytojas.
- Nebijokite, greit vėl matysite. Pabūkite penkias minutes užsimerkęs, o paskui lėtai atmerkite akis.
- Gydytojau, kur aš?
- Gerose rankose.
Gydytojas išėjo. Arnas pabandė pajudinti kojas, rankas, tačiau kūnas buvo surakintas grandinėmis. Medžiotojas galėjo judinti tik galvą.
„ Vadinasi- tai ne sapnas. Aš esu karo belaisvis. Įdomu nuo kada vampyrai ima belaisvius ir kur kiti medžiotojai. “- mąstė Arnas mankštindamas akis.
- Matau, kad atgavote regėjimą. Sveiki atvykę į laboratoriją. Nebijote, mes nieko blogo nedarysime.
Medžiotojas pasuko galvą link kalbančiojo ir nustebo:
- Jūs.. gi..
- Taip aš žmogus. Tarnauju vampyrams. Kažkada buvo Vampyrų medžiotojas – mokslininkas. Nenustebkite. Prieš daugelį metų mes bandėme ne tik žudyti vampyrus, bet juos tirti. Mokslininkų klanas buvo panaikintas. Visi moksliniai tyrimai buvo uždrausti, visa medžiaga sunaikinta. Tiesa pasakius ne visa medžiaga buvo sunaikinta. Dalis medžiagos liko. Dalis mokslininkų, nežinant Senolių tarybai, pasidavė vampyrams. Vampyrai suteikė visas sąlygas tęsti mokslinį darbą. Mes...
- Tu išdavikas, - prabilo Arnas silpnu balsu. Tokius reikia naikinti.
Į laboratoriją įėjo keli sargybiniai, kurie išsivežė vampyrų medžiotoją.
- Nebijokite, jūs saugus. - tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos išgirdo medžiotojas, prieš prarasdamas sąmonę.
Arnas budo lėtai. Jis  gulėjo nejudėdamas, stengdamasis nepadaryti jokio garso ir ramiai įvertinti naują padėtį. Minkštas gultas po juo visiškai neatitiko to šiurpaus požemio, kurį jis prisiminė iš savo ankstesnio prabudimo sapno ar kliedesių – grandinių neliko, o kūnas nebebuvo surakintas. Vienutėje tvyrojo spengianti tyla, o palubėje mirksinti menka šviesa metė ilgus, kraupius šešėlius ant pliko betono sienų. Tai nebuvo nei miškas, nei viduramžių rūsys. Tai atrodė kaip modernus, tačiau visiškai izoliuotas kalėjimas, o ore nebepasigirdo jokio šnabždesio.
- Pabudote, - išgirdo balsą už grotų, - drabužiai ir valgis kitame kampe. Apsirenkite ir pavalgykite. Vėliau susitiksite su Šeimininku.
„ Kas per velniava. Kokiu dar šeimininku turėsiu susitikti. “- galvojo Arnas eidamas prie rūbų ir rengdamasis.
Pavalgyti nespėjo, kai į vienutę įžengė sargybiniai.
- Stokis ir sek paskui mus. Paskubėk. Šeimininkas nemėgsta laukti.
Arnas numetė duonos plutą atgal ant medinio stalo. Jo skrandis susitraukė iš nerimo, o neapykanta paslaptingam Šeimininkui tik stiprėjo. Sargybiniai judėjo tyliai, bet užtikrintai. Jų veidai buvo šalti, o judesiai – sinchroniški, tarsi jie būtų ne žmonės, o užprogramuoti mechanizmai. Arnas buvo išvestas iš vienutės į ilgą, vėsų koridorių. Čia tvyrojo mirtina tyla, kurią drumstė tik sunkių sargybinių batų aidai. Koridoriaus gale vėrėsi didžiulės, tamsaus medžio durys, papuoštos keistais, senoviniais raštais. Vienas iš sargybinių pastūmė Arną į priekį, durys girgždėdamos atsivėrė, ir jis atsidūrė prabangioje, bet niūrioje salėje. Kambario gilumoje, prie degančio židinio, aukštame krėsle sėdėjo vyras. Jo siluetas skendėjo šešėlyje, tačiau vadas iškart užuodė tą patį stiprų, šaltą kvapą, kurį jautė miške prieš prarasdamas sąmonę.
- Sveiki atvykęs į mano kuklų būstą, - iš tamsos į šviesa išėjo aukštas vampyras. Nebijok, tu tarp draugų. Man patinka žmonės, kurie kovoja iki galo. Tokie medžiotojai patenka pas mane. Tikiuosi, kad su tavimi gerai elgėsi, nenuskriaudė. O, koks aš per šeimininkas, jeigu nepasiūlau sėstis. Sėskis. Turbūt nori sužinoti kodėl tu čia. Kodėl nemirei? Išklausyk. Paskui nuspręsi ar tarnausi man, ar pasitrauksi. Aš ieškau žmonių, kurie galėtų nutraukti šį beprasmį karą. Šis karas prasidėjo, kai tu dar nebuvai gimęs, kai vampyrai... tiek to einame prie reikalo. Kaip žinai, šis karas tęsiasi ilgus šimtmečius. Mes vampyrai, o tiksliau aš, bandžiau taikytis su žmonėmis, bet šie nevidonai... atsiprašau, Senolių taryba, kategoriškai atsisakė taikytis. Aš juos gerai suprantu: karui pasibaigus Senolių taryba būtų panaikinta. Jie netektų savo galių ir privilegijų. Mano pasiūlymas užrūstino Senolius. Jie dar su didesniu įniršiu pradėjo mus persekioti. Mes privalėjome kažko imtis. Mes privalėjome pergudrauti Senolius ir į savo pusę patraukti kuo daugiau žmonių. Senolių tarybos ramstis yra Vampyrų medžiotojai, kurie sėkmingai kovoja su mumis. Nutariau verbuoti pačius pavojingiausius priešus – Vampyrų medžiotojus. Tikėjausi, kad jie sugebės įtikinti Senolių tarybą baigti karą. Ar sutinki su mumis bendradarbiauti vardan taikos?
Arnas sėdėjo priešais Šeimininką, o jo protas karštligiškai dorojo išgirstą informaciją. Pasiūlymas skambėjo neįtikėtinai – didžiausias jų priešas kalbėjo apie taiką, o tie, kuriais Arnas aklai pasitikėjo, pasirodo, maitinosi šiuo karu dėl valdžios.
Vadas prisiminė Senolių tarybos narius: visada šaltus, reikalaujančius visiškos ištikimybės ir siunčiančius jaunus vyrus į mirtį be jokio gailesčio. Šeimininko žodžiuose buvo logikos, tačiau pasitikėti šimtamečiu monstru buvo mirtinai pavojinga.
– Tu nori, kad aš grįžčiau pas Senolius kaip tavo pasiuntinys? – lėtai ištarė Arnas, tiesiai žiūrėdamas į raudonas vampyro akis. – Jie mane palaikys išdaviku. Medžiotojai nesidera su tamsos būtybėmis. Jei aš prabilsiu apie taiką, jie mane nukirsdins vietoje.
Šeimininkas lėtai nusišypsojo, parodydamas aštrias iltis.
- Jie tavęs nenukirsdins, Arnai. Nes tu grįši ne vienas. Ir tu grįši nebe toks, koks išėjai.
- Noriu pakilti į paviršių ir žvilgtelti į saulę.
- Keistas tavo noras, bet aš jį patenkinsiu. Keliomis minutėmis galėsi pasigrožėti saulėtekiu.
Lydimas žmonių, vampyrų medžiotojas, pakilo į paviršių. Padvelkė gaivus, tyras oras. Bundančią gamtą sveikino paukščių giesmės, į dangų šakas kėlė medžiai.
„Kaip gražu. Ne velnio aš jam netarnausiu. Jeigu man pavyks- išnyksiu. Jeigu tik man pavyktų. “- mąstė medžiotojas sėsdamasis ant žemės. Arnas nesiruošė tiesiog grožėtis gamta. Sėdėdamas ant rasotos žolės ir apsimesdamas, kad medituoja, jis slapta sukoncentravo visas savo dvasines jėgas. Kaip patyręs medžiotojas, jis žinojo tai, ko nežinojo net patys vampyrai: Senolių taryba savo geriausius karius slapta apmokydavo „Sielos šuolio“ technikos – gebėjimo trumpam atskirti sąmonę nuo kūno ir fiziškai ištirpti aplinkoje, naudojant pirmuosius tekančios saulės spindulius kaip katalizatorių.. Sargybiniai apsupo Arną glaudžiu ratu ir laukė kada jis baigs medituoti. Sargybinių akyse Arno kūnas pradėjo blukti, virsdamas skaidriais šviesos pelenais, kuriuos pasigavo rytinis vėjas. Vienas iš sargybinių iš netikėtumo net išsižiojo ir mikčiodamas suriko:
- K... ali... nys dingo.
Sargybiniai susisiekė su Šeimininku. Po kelių sekundžių prieš žmones atsirado įsiutęs vampyras
- Kurva, kurva, kaip galėjote pradanginti žmogų.
Šeimininkas dingo. Ant žemės gulėjo negyvi sargybiniai. Vampyras sukvietė nepaprastąjį posėdį.
- Broliai, žmogus, kurį maniau, kad kontroliuoju, paspruko. Jis neturi susisiekti su Senolių tarybą. Vykdykite planą“ Paženklintieji“.
Salėje tvyrojo mirtina tyla, kuria baugino pats plano pavadinimas. „Paženklintieji“ buvo kraštutinė priemonė – slaptas vampyrų elito tinklas, infiltruotas giliai į pačių žmonių ir medžiotojų visuomenę. Tai buvo asmenys, kurie atrodė kaip eiliniai piliečiai, tačiau jų protai ir sielos buvo visiškai pavergti Šeimininko valios. ]]> Wed, 17 Jun 2026 08:51:23 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262374.html http://rasyk.lt/kuriniai/262374.html

-Žudimantai Žmoguoni, jums yra rekomenduojama keltis. Jūsų miegas truko šešiolika valandų ir lygiai dvidešimt penkias sekundes, – tarė holograminė auksinė žuvelė, pakibusi kiek daugiau nei metrą virš Žudimanto galvos.
-O šventoji mikroschema... Rope, gal gali tiesiog išnykti?
-Aš jums tiesiog rekomenduoju keltis. Šiandien jums reikia nueiti į savęs atradimo užsiėmimus.
-Nusiųsk tiems savęs atradėjams žinutę, jog šiandien nekaip jaučiuosi.
-Jūs taip padarėte jau praeitą kartą ir netekote dvidešimties kas savaitinių kreditų, nes praleidote privalomus užsiėmimus. Taip elgtis nerekomenduočiau. Jeigu jūsų kreditų išmokos tesieks šimtą per savaitę, tai nugrimsite į prastesnio gyvenimo liūną. Mažesnis kreditų kiekis reikštų jūsų gyvenimo kokybės suprastėjimą. Tai privestų prie nuolatinės blogos nuotaikos, iš kurios išsivystytų lėtinė depresija...
– Užteks!!! Užteks!!! Nueisiu aš į tą supistai nuostabų užsiėmimą, – piktai pasakė Žudimantas, atsisėdęs ant lovos krašto. Keletą akimirkų jis dar pamąstė apie praeitos nakties sapną ir staiga spragtelėjo dešinės rankos pirštais. Priešais jį atsirado visą sieną dengiantis holograminis ekranas, kuriame puikavosi Žudimanto ir jo gero bičiulio Plūgo nuotrauka. Joje linksmi, ilgaplaukiai, auskaruoti ir tatuiruoti vyrukai buvo apsirėdę odiniais drabužiais ir rankose laikė po alaus skardinę.
Išvydęs šią nuotrauką, jis šyptelėjo, ir iš pasąmonės gelmių išniro nuostabūs prisiminimai, įvykę maždaug prieš gerą penkmetį. Ana kartą Žudimantas su savo geriausiais draugais buvo ištisas tris dienas sunkiosios muzikos festivalyje. Visą tą laiką jis klausėsi mėgstamos muzikos, gėrė alų bei girtas miegojo kur tik papuolė. Ir, žinoma, jis nuo tokio gyvenimo būdo tiesiog kaifavo.
– Įdomu, kaip dabar gyvena Plūgas, – pagalvojo Žudimantas ir jau norėjo skambinti jam, bet prisiminė turintis nueiti į darbo užimtumo tarnybos jam priskirtus užsiėmimus.
– Kas per sukčiai, – burbtelėjo sau po nosimi Žudimantas ir, atsistojęs, vangiais judesiais nupėdino basas į vonios kambarį
Valydamasis dantis, jis spoksojo į holograminį ekraną, kuris rodė jo kūno bioparametrus. Visi statistiniai stulpeliai švietė žaliai, kas reiškė tik gerus dalykus. Tačiau vienas stulpelis buvo raudonas ir rodė juodus skaičius –12. Be abejonės, šie skaičiai erzino Žudimantą, todėl jis išjungė holograminį ekraną ir vėl veidrodyje išvydo savo tatuiruotą ir gausiai auskarais išpuoštą veidą. Jį tik erzino stipriai praretėję ilgi, pečius siekiantys plaukai. Regis, stenkis nesistengęs, plikimo nesustabdysi.
– Viskas čiki piki, – tarė jis ir, padėjęs į puodelį dantų šepetėlį, užsidėjo ant veido vorą barzdaskutį, kuris buvo kiek mažesnis nei delno dydžio. Pastarasis, ropodamas ant veido, skuto naujai ataugusius plaukus.
– Rope, ar tikrai per pastarąją parą man nuo galvos nuslinko 12 plaukų?
Tai jam pasakius, virš jo galvos atsirado auksinės žuvelės holograma.
– Taip, jūs neklystate.
– Betgi man viso labo trisdešimt dveji metai. Kaip aš atrodysiu po pusmečio?
– Nesijaudink, Žudimantai. Tu esi vyriškos lyties atstovas, ir tai yra normalu.
– Betgi tuoj keliausime į kitas dimensijas ir užkariausime kitas galaktikas, o plaukų atauginti neįmanoma? – pyktelėjo jis.
Ir rodos tuoj Žudimantą ištiks pykčio priepuolis, kurio metu jis ims viską niokoti aplinkui. Bet...
Ropė, pasinaudojusi savo įgaliojimais, akimirksniu užtemdė Žudimantui sąmonę, pasiuntusi į jo galvoje esantį lustą signalą, kad jos globojamas asmuo gali sukelti grėsmę sau ir aplinkiniams. Galvoje esantis išmanusis lustas aktyvavo funkciją, vadinamą „Laikinuoju minčių paralyžiumi“.
Dabar priešais veidrodį stovintis asmuo atrodė it kokia daržovė. Bejausmė būtybė su užblokuota sąmone, nebyliomis, stiklinėmis akimis spoksojo į niekur. Šią akimirką nebuvo jokio savojo aš, siekiančio užkariauti visą pasaulį. Tas Dievo sukurtas kūnas, skirtas pažinti gyvenimą ir suvokti visa ko esmę, dabar tiesiog buvo niekas. Arba, kaip dauguma Žudimanto pažįstamų sakydavo:
– Mes esame sistemos aukos, paaukotos biurokratų vardan įsivaizduojamos taikos.
Ropė dar užlaikė Žudimantą vonios kambaryje geras penkias minutes. Per tą laiką robotas barzdaskutys švariai nuskuto veidą, taipogi neskausmingai pašalindamas styrančius iš nosies plaukus bei išvalydamas ausis. Atlikęs viską nepriekaištingai, robovoras barzdaskutys, Ropės įsakymu, į Žudimanto sprandą suleido kasdienę raminamųjų injekciją.
Dar prieš gerus trisdešimt metų visoje Europos Sąjungoje buvo nuspręsta, kad rami ir neambicinga visuomenė yra saugi visuomenė, kurioje ramu ir gera gyventi visiems. Ypatingai tokioje užzombintoje visuomenėje gerai gyvenosi įvairiems aukšto rango aferistams ir visokiems sukčiams, tokiems kaip politikai, kurių kūnuose nebuvo jokios elektronikos ar išmaniųjų lustų ir kurie į save niekuomet nesileisdavo jokių ramybės vakcinų.
Kai ramybės vakcina suveikė, robovoras barzdaskutys nušoko nuo Žudimanto veido atgal į lentyną ir toliau kuo ramiausiai laukė sekančio karto. Tuo tarpu Ropė rekomendavo ramybės vakcinos paveiktam prižiūrimam asmeniui nueiti į virtuvę ir suvalgyti pusryčius.
Žudimantas tik prisėdo virtuvėje ant metalinės kėdės prie stalo, ir išsyk priešais jį atsirado holograminis ekranas. Jis buvo taip arti, kad nieko daugiau, apart rodomo vaizdo, Žudimantas nematytų. Valstybinės institucijos troško, kad visa tauta matytų rytais tik jų rodomus vaizdus.
Šiandien, kaip ir kiekvieną rytą, holograminis ekranas rodė tą patį miške tekančio sraunaus upelio vaizdą. Vietoje paukščių čiulbėjimo fone girdėjosi šie žodžiai.
– Aš esu paklusnus. Aš esu geras ir taikus žmogus. Aš nekenkiu visuomenei. Aš besąlygiškai paklūstu įstatymams. Aš bet kurią akimirką galiu stoti į kovą už esamos sistemos išsaugojimą. Man patinka ramybė. Besąlygiškas paklusnumas yra mano stiprybė.
Šis tekstas kartojosi vėl ir vėl. O Žudimantas bejausmiu veidu ir stiklinėmis, nieko nesuvokiančiomis akimis, užzombintas sėdėjo prie stalo ir laukė pusryčių, kuriuos gamino virtuvės robotas. O robotas patiekė jam kepsnį iš miesto kanalizacijos vamzdynuose užaugintų kirminų. Patiekalui atsidūrus ant stalo, visa patalpa dvokė išmatomis. Štai tokį gyvenimą žmonėms sukūrė parsidavėliai politikai. Žudimantas valgė kepsnį net neįsivaizduodamas, kad pasaulio likimas galėjo būti visai kitoks.

Prieš trisdešimt metų.

– Ei, Zenka. Sakau tau, Briuselis bapkes moka grynais. Kur tu daugiau gausi pusę lemo už vieną sumautą balsą. Pofik ta robotika. Vis vien niekas jiems nepaeis.
– Nežinau, Skvernai, – pasakė Seimo posėdžių salėje šiltai kėdėje įsitaisęs žilagalvis Zenonas. Jis įtarė klastą. Viskas atrodė per daug lengvai. – Tu manai, kad privalomi lustai galvose nepakenks žmonėms? Taigi dar prieš porą metų Amerikoje rašė straipsnį, kad vienam žmogui galvoje tiesiog sprogo tas sumautas išmanusis lustas. Žmogaus smegenys tiesiog iškepė. Tu primeti, kas būtų, jei visi žmonės turėtų tokį šlamštą savo galvose?
– Zenka, koks skirtumas, mes apeisime įstatymus.
– Tu gal insultą patyrei ar kas tau, Skvernai? Jie galės bet kada bet kokį žmogų nužudyti.
Tai pasakęs Zenonas piktai pažvelgė į Skverną ir, atsistojęs, paliko Seimo posėdžių salę. Kol jis ėjo Seimo koridoriumi, didžioji dauguma Seimo narių nubalsavo už. Pinigai juk parsidavėliams nesmirda. Po kelių dienų Zenka buvo rastas negyvas Seimo viešbutyje. Mirties priežastis – raminamųjų vaistų perdozavimas. ]]> Tue, 16 Jun 2026 13:14:42 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262367.html http://rasyk.lt/kuriniai/262367.html „Niekur jis nedings. Sužeidžiau. - galvojo vampyrų medžiotojas tikrindamas šautuvą. Jis netoli. Kažkur slepiasi. Reikia būti atsargiam, nes... “ Medžiotojas veikiau pajuto, nei išgirdo besiruošianti šokti ant jo vampyrą. Tomas žaibiškai sureagavo. Jis iššovė. Medžiotojo ginklas buvo užtaisytas specialiai lietomis šventinto sidabro kulkomis, sumaišytomis su sutrintais šermukšnio pelenais. Toks užtaisas vampyrui buvo mirtinas – jis ne šiaip sužeidė kūną, bet sudegino pačią tamsiąją jėgą, laikiusią pūvantį lavoną gyvą. Žemėje liko tik tamsi, degėsiais smirdinti dėmė.
Tomas giliai įkvėpė, nuleido dar karštą šautuvo vamzdį ir nusivalė prakaitą nuo kaktos. Pirmoji užduoties dalis buvo įvykdyta, tačiau džiaugtis buvo per anksti. Jis žinojo: jei vampyras spėjo įkurti lizdą, jame gali slėptis kiti jo šeimos nariai arba aukos, pasmerktos virsti tokiais pat padarais.
Medžiotojas pasuko atgal link kaimo. Tolumoje jau švietė reti trobų langų žiburiai. Kaimo žmonės tikriausiai drebėdami sėdėjo užsibarikadavę namuose, ant durų staktų kreida nupiešę kryžius ir iškabinę česnakų girliandas. Jie laukė jo sugrįžtant.
Tomas žinojo, kad dabar jam reikės surasti lizdo vietą – dažniausiai tai būdavo apleistas rūsys, sena bažnyčios kripta arba išniekintas kapas vietinėse kapinėse.
Tomas pasiekė kaimą. Pasigirdo pratisas staugimas, o paskui viskas nutilo. Medžiotojo ausis pasiekė murmėjimas. Jis sklido iš visų pusių. Tai nebuvo pavieniai garsai – žemas, monotoniškas šnabždesys sklido iš tamsių pakampių, apleistų tvartų ir šešėlių tarp trobų. Jie murmėjimu bando sujaukti aukos protą, įvaryti paniką ir priversti ją padaryti klaidą. Medžiotojo nuojauta nemelavo: vietoj vieno vampyro jis ką tik susidūrė su visa vampyrų gauja, kuri jau apsupo kaimą.
„ Blia, vampyrai kažką rezga. Reikia būti budriam. - galvojo Tomas tvirčiau spausdamas šautuvą.  Šovinių su sidabro ir šermukšnio užtaisu buvo likę nedaug, todėl kiekvienas šūvis turėjo būti taiklus. Tamsoje sužibo kelios poros blankių, fosforinių akių. Murmėjimas staiga pasidarė garsesnis, virsdamas šiurpiu choru. Jie ruošėsi pulti iš kelių pusių iškart. Norėdamas išgyventi šią naktį ir pasiekti jų lizdą, Tomas turėjo žaibiškai pasirinkti taktiką
Vampyrų medžiotojas pajuto veriantį skausmą krūtinėje. „ Po velnių, mane sužeidė. Tačiau kokiu būdu? „... tas murmėjimas, “ – toptelėjo Tomui, kai jam pritrūko oro, o vaizdas akyse sekundei susiliejo. Jis prisiminė senąsias raganų ir vampyrų medžiotojų knygas. Tai buvo ne šiaip garsas. Tai buvo akustinis prakeiksmas arba dvasinis smūgis, kurį slavų mituose sugebėdavo paleisti galingi vampyrai. Jiems nereikėjo fiziškai prisiliesti – jų neapykanta ir juodoji magija galėjo sustabdyti žmogaus širdį per atstumą.
Skausmas krūtinėje buvo deginantis, tarsi kas būtų įvaręs nematomą ledo lytį tiesiai į plaučius. Tomas suklupo ant vieno kelio, kairiąja ranka stipriai įsikibdamas į švarko atlapą, o dešinėje vis dar virpančiais pirštais gniauždamas šautuvą.
Šešėliai aplinkui pastebėjo jo silpnumą. Murmėjimas peraugo į klastingą, džiaugsmingą kikenimą. Tamsoje pasirodė balti, pūvantys siluetai ilgais nagais, lėtai judantys link suklupusio medžiotojo. Jie žinojo, kad nuodai veikia.
Tomas suprato: jei dabar pat nesiims kraštutinių priemonių, ši naktis jam bus paskutinė. Jis privalėjo arba numalšinti magišką skausmą, arba rasti būdą juos atbaidyti, kol jėgos visiškai neišseko.
Medžiotojas prarado sąmonę. Iš tamsos išėjo vampyras ir piktai užriko:
- Ko stovite? Griebkite ir neškite. Tik nesumanykite jį galabyti. Atsakysite savo galvomis. Nenorite, kad Šeimininkas supyktų.
Vampyrai  akimirksniu pakluso. Pūvančios, šaltos rankos sugriebė glebų Tomo kūną, atimdamos iš jo šautuvą, ir pakėlė nuo žemės. Murmėjimas nutilo, virsdamas skubotu, drėgnu šlepsėjimu, kai vampyrų būrys nusitempė nualpusį medžiotoją gilyn į kaimo tamsą – tiesiai link savo lizdo.
Tomas atsibudo nuo stingdančio šalčio ir aštraus pelėsių bei kraujo kvapo. Aplinkui buvo aklina tamsa, tik kur ne kur pro lubų plyšius brovėsi blanki mėnulio šviesa. Jis gulėjo ant drėgnų akmeninių grindų. Rankos ir kojos buvo stipriai surištos storomis, purvinomis virvėmis. Krūtinę vis dar maudė nuo prakeiksmo, tačiau jis buvo gyvas. „Keista, - galvojo Tomas. - vampyrai nepalieka gyvų. Jie paverčia gyvuosius nemirusiaisiais. Jie išgeria kraują iki paskutinio lašo arba savo įkandimu užkrečia auką, paversdami ją dar vienu paklusniu, pūvančiu padaru iš savo giminės. Palikti medžiotoją gyvą ir dar sukaustyti jį grandinėmis buvo visiškai netipiškas elgesys. Aš likau gyvas. Kodėl? „Šeimininkas... “ – Tomo galvoje skambėjo tamsoje girdėti žodžiai. Tai reiškė, kad šiam užkrėstam kaimui vadovauja ne šiaip paprastas numirėlis, o kažkas kur kas senesnio ir galingesnio. Galbūt tai buvo pirminis vampyras, valdantis savo pakalikus. Kad ir kas jis būtų, medžiotojo gyvybės jam reikėjo kažkokiam tamsiam ritualui. “
Girgždėdamos atsidarė metalinės durys. Prie belaisvio priėjo vampyras:
- Žinau, kad mūsų nekenti. Ši neapykanta yra abipusė. Žinok, nelaisvėje atsidūrei neatsitiktinai. Esi medžiotojas, kuris nudaigojo daugiausiai vampyrų. Mes privalėjome tave sučiupti. Mes nenorime tave žudyti. Mes siūlome bendradarbiauti.
- Blia, siūlote bendradarbiauti? Aš nesutinku. Nuimkite grandines ir plikomis rankomis sutraiškysiu tau kaklą.
- Nusiramink ir išklausyk ir po tu nuspręsi.
- Karas tarp mūsų tautų tęsiasi ilgus šimtmečius. Nugalėtojų šiame kare nėra ir nebus, kadangi ne viena pusė nenori sudėti ginklus. Mes, vampyrai, o tiksliau mūsų Šeimininkas, bandė susitaikyti, bet žmonės nesutiko taikytis. Jie su dar didesniu įniršiu pradėjo mus persekioti. Mes privalėjome kažko imtis. Kažko tokio, kad būtų nutrauktas karas ir įsiviešpatautų taika. Šeimininkas nutarė, kad geriausia išeitis yra verbuoti vampyrų medžiotojus. Ar sutinki su mumis bendradarbiauti vardan taikos? Gali iš karto neatsakyti, pagalvok. Dabar tave palieku. Rytoj vėl susitiksime.
- Gal nuimsi grandines. Aš nepabėgsiu.
– Ne, grandinės liks, – šaltai ištarė vampyras, o jo akyse sekundei sužibo klastinga liepsna. – Tu esi pernelyg vertingas laimikis, medžiotojau. Be to, abipusis pasitikėjimas neatsiranda per vieną naktį. Ilsėkis. Pasvarstyk apie tai, ką pasakiau. Rytoj tavo atsakymas nulems, kuo tu tapsi – mūsų sąjungininku ar tiesiog maistu.
Su šiais žodžiais padaras apsisuko ir išėjo iš celės. Sunkios metalinės durys užsidarė su kurtinančiu trenksmu, vėl panardindamos Tomą į aklina tamsą. Pasigirdo rakto pasukimas spynoje, o netrukus nutilo ir lėti vampyro žingsniai koridoriuje.
Tomas liko vienas su savo mintimis. Grandinės sunkiai spaudė jo riešus, o krūtinėje vis dar maudė nuo prakeiksmo likučių. Šis pasiūlymas buvo visiškas absurdas. Vampyrų medžiotojas bendradarbiauja su kraugeriais vardan „taikos“? Tai skambėjo kaip spąstai. Vampyrai  niekada nesiekė taikos – jie siekė kontrolės, maisto ir išlikimo.
Tačiau Tomas taip pat buvo pragmatikas. Jei Šeimininkas tikrai nori jį užverbuoti, vadinasi, artimiausias kelias valandas jo niekas nelies. Tai davė jam laiko. Brangaus laiko planuoti pabėgimą arba išsiaiškinti, kas per tamsi jėga valdo šį lizdą.
Turbūt buvau užmigęs, kadangi mane purtė šaltos rankos. Pabudau staigiai. Griebiau ten, kur turėjo būti ginklas, bet ginklo nebuvo. Nieko negalvodamas griebiau vampyrui už gerklės. „ Ne velnio. Nesiruošiu tapti vienas iš jų. “- galvojau griūdamas ant žemės ir tempdamas paskui save vampyrą. Mes abu trenkėmės į drėgnas akmenines grindis. Vampyras buvo neįtikėtinai sunkus, o jo oda atrodė šalta kaip ledas. Mano pirštai giliai įsirėžė į jo gerklę, tačiau padaras net nemėgino manęs smaugti ar kirsti iltimis atgal. Vietoj to jis tiesiog suėmė mano riešus savo geležiniu griebtuvu ir jėga atplėšė mano rankas.
- Nusiramink, kvaily! – pro dantis iškošė  vampyras. - Jeigu norėtumėme tave nužudyti – tai seniai būtum miręs. Dabar tave surakinsime, užrišime akis ir keliausime ten, kur niekada žmogus nėra kėlęs kojas.
Man buvo užrištos akys, rankos buvo surakintos grandinėmis. Grandinių galus laikė sargybiniai.
- Kodėl toks saugumas? Aš juk nepabėgsiu.
- Mes negalime rizikuoti. Judinkis.
Mane grubiai stumtelėjo į priekį. Kadangi nieko nemačiau, teko pasikliauti vien tik kitais pojūčiais. Šaltas akmeninio rūsio oras pamažu keitėsi – pasidarė drėgnas, sunkus ir persisunkęs senoviniu pelėsiu bei keistu, salstelėjusiu kvapu, kuris man kėlė siaubą.
Žingsnių aidas keitėsi: iš pradžių skambėjo siauri koridoriai, o netrukus erdvė aplink mus, regis, išsiplėtė į milžiniškas požemines erdves. Kurį laiką leidomės žemyn slidžiais, uolėtais laiptais. Mano pūvančių kojų palydovai judėjo visiškai užtikrintai, o grandinių žvangesys aidėjo nuo nematomų skliautų.
„Kur niekada žmogus nėra kėlęs kojas... “ – Šie vampyro žodžiai skambėjo mano galvoje. Tai reiškė tik viena: jie mane vedė ne į kaimo slėptuvę.. Tai nebuvo šiaip kaimo slėptuvė. Tai buvo pirminis vampyrų lizdas, paslėptas giliai po žeme, kur tūkstančius metų nesilankė joks mirtingasis.
– Stojam, – staiga pasigirdo sargybinio komanda.
Grandinės buvo timptelėtos atgal, ir aš sustojau. Išgirdau, kaip priešais mus atsiveria kažkas milžiniško – pasigirdo gilus, sunkus akmeninių durų slinkimas. Už jų tvyrojo visiška, spengianti tyluma. Šaltis, dvelkiantis iš tos patalpos, persmelkė mane iki kaulų smegenų.
– Nuimkite raištį, – sukomandavo žemas, autoritetingas balsas, kuris nesiskyrė nuo mano ankstesnio pašnekovo. Tai buvo kažkas kitas. Daug galingesnis.
Šviesa akimirksniu smogė mano akims, nors patalpa buvo apšviesta tik blankia, melsva fosforinių grybų ir kelių deglų šviesa. Kai vaizdas susifokusavo, man užgniaužė kvapą. Pirmą kartą savo gyvenime mačiau tokį stebuklą. Aš buvau tarsi kitame pasaulyje. Virš galvos švietė saulė, nors žinojau, kad mes gyliai po žeme. Plaukė balti debesys. Čiulbėjo paukščiai. Ošė medžiai. Čiurleno upeliai.
- Sveikas atvykęs, Tomai
Staigiai apsisukau ir pamačiau aukštą, juodai pasirengusį vampyrą. jo veidas nebuvo pūvantis, kaip kitų; jis buvo baltas kaip marmuras, o akys spindėjo gilia, tamsia senove. Tai buvo Šeimininkas.
- Kodėl aš čia? Kokia čia vieta?
- Karas tarp mūsų tautų tęsiasi ilgus šimtmečius. – prabilo Šeimininkas. Remiantis viena iš seniausiųjų pranašysčių turi atsirasti žmogus,  kuris visam laikui nutrauks šį beprasmį karą. Mes ieškome tokio žmogaus. Galbūt tu esi tas žmogus, kuris galėtų nutraukti karą.
- Blia, aš netikiu pranašystėmis. Tu nori įtraukti mane i tavo nešvarius reikalus. Žmonių neišduosiu. Aš nepadėsiu. Gali mane nužudyti.
- Tai paskutinis tavo žodis. Manau, kad neperkalbėsiu. Gaila. Lik sveikas. Gal kada nors ir susitiksime.
Vampyras lėtai linktelėjo galva, jo veide nebuvo nei pykčio, nei nusivylimo – tik kažkoks gilus, šimtmečius kauptas liūdesys. Jis apsisuko ir tiesiog nužingsniavo link tankios, ošiančios giraitės. Po kelių akimirkų jo juodas siluetas ištirpo tarp vešlių medžių kamienų.
Aš likau stovėti visiškas vienas.
Apsidairiau aplinkui, vis dar negalėdamas patikėti savo akimis. Virš galvos spindėjo saulė, švelnus vėjas glostė veidą, o po kojomis žaliavo minkšta, gyva žolė. Čia nebuvo jokio pūvančių kojų pėdsako. Jokio maro ar mirties. Tai buvo tobula ekosistema, paslėpta giliai po žeme, maitinama kažkokios nepaaiškinamos, senovinės magijos. Vandens čiurlenimas, kurį girdėjau eidamas tamsoje, pasirodo, buvo šie krištolo skaidrumo upeliai.
Nors vaizdas buvo pasakiškas, mano kūnas įsitempė. Šitas „pasaulis“ buvo mano kalėjimas. Jie manęs nenužudė, nesurakino grandinėmis ir nepaliko sargybinių. Jie tiesiog paliko mane čia – amžinybei. Pranašystė, karas, taika... Viskas skambėjo kaip gražiai suregztas melas, bet dabar tai nebeturėjo reikšmės. Man reikėjo rasti išėjimą.
Pradėjau eiti palei artimiausią upelį, tikėdamasis, kad vandens srovė galiausiai atves mane prie kokių nors urvų ar požeminių durų, pro kurias mane čia įvedė. Tačiau kuo toliau ėjau, tuo labiau supratau, kad ši vieta neturi akivaizdžių sienų. Medžiai keitė medžius, o danguje plaukiantys balti debesys atrodė visiškai tikri.
Staiga, maždaug po valandos klaidžiojimo, paukščių čiulbėjimą nustelbė kitas garsas. Netoliese, už kalvotos lygumos, pasigirdo metalo žvangesys ir piktas, gyvuliškas urzgimas. Tai nebuvo tas ramus, aukštasis vampyras. Tai buvo kažkas kito.
Nusėlinau link kalvos viršūnės ir pasislėpiau už stambaus krūmo. Pažvelgęs žemyn, pamačiau tai, kas privertė mano širdį plakti greičiau.
Rytinė vėsuma ir tikras, miško kvapo persigėręs oras galutinai sugrąžino mane į realybę. Tai buvo tik sapnas. Košmaras, kurį tikriausiai išprovokavo pervargimas, įtampa ir ta nuolatinė, naktinė kraugerių medžioklė.
Aš tūptelėjau prie tikro, miško upelio, pasisėmiau sauja ledinio vandens ir nusiploviau veidą. Šaltis padėjo nuvyti paskutinius požeminio pasaulio vaizdus iš galvos. Šautuvas buvo savo vietoje – tvirtai permestas per petį, o sidabriniai šoviniai saugiai barškėjo kišenėje. Viskas buvo tikra.
Pažvelgiau atgal į kaimo pusę. Tolumoje, tarp medžių kamienų, jau matėsi pirmieji saulės spinduliai, sklaidantys rytinį rūką. Jei tame kaime ir buvo pasislėpęs koks nors vampyras, dabar, dieną, jis buvo bejėgis. Jie slėpėsi po grindimis, tamsiuose rūsiuose ar apleistuose kapuose, laukdami kitos nakties.
Tačiau aš nesiruošiau laukti. Šį kartą intuicija rėkte rėkė, kad reikia trauktis, persigrupuoti ir sugrįžti čia su didesnėmis pajėgomis bei geresne ekipuote. Vienam medžiotojui čia buvo per pavojinga. Kaimas turėjo palaukti.
Greitu žingsniu žengiau gilyn į mišką, tolėdamas nuo tos prakeiktos vietos. Kiekvienas žingsnis link civilizacijos teikė vis daugiau ramybės, nors giliai viduje kirbėjo keistas jausmas: tas sapnas buvo pernelyg gyvas, kad būtų paprastas smegenų žaismas.
- Ką manai apie šį medžiotoją?
- Reikia jį stebėti. Jis nepasidavė ir atlaikė visus išbandymus, kai kiti medžiotojai vos patekę į nelaisvę – pasiduodavo. Nesuprantu, kam Šeimininkui reikalingi žmones. O dar ši pranašystė. Juk jis nerimtai kalba apie karo pabaigą?
- Šeimininko keliai nežinomi. Jis toks senas, kaip ir šis pasaulis. Tiek to baikime kalbėti apie reikalus. Medžiotojas niekur nedings. Jis jau pažymėtas. Jį galime greit surasti. Verčiau eikime pasistiprinti.
Tomas skubėjo. Jis norėjo kuo toliau nutolti nuo kaimo ir ramiai pamąstyti. Vampyrų medžiotojas bandė susivokti savo jausmuose. Tačiau nesėkmingai. Jis buvo įsitikinęs, kad ne sapnavo. Žinojo tik vieną, kad apie “nuotykį“ niekam nepasakos. Jeigu neišjuoktų – tai išmestų iš Vampyrų medžiotojų klano. - mąstė Tomas artėdamas prie Marono pilies. Maroni pilis, stūksanti ant uolėto kalno, buvo viena saugiausių Vampyrų medžiotojų klano tvirtovių. Jos storos akmeninės sienos buvo išraižytos apsauginėmis runomis, o virš vartų kabantys sidabriniai varpai reaguodavo į mažiausią nemirusiųjų magijos virptelėjimą. Kai Tomas kirto sunkius ąžuolinius vartus, sargybiniai jam pagarbiai linktelėjo, tačiau medžiotojo širdis vis tiek nenumaldomai daužėsi.
Jis praėjo pro triukšmingą pilies kiemą, kur jaunesnieji kariai galando kalavijus ir liejo sidabrines kulkas, ir skubiai pasuko link savo privačios celės bokšte. Jam reikėjo vienumos. Užrakinęs sunkias medines duris, Tomas nusimetė šautuvą ir priėjo prie sudužusio veidrodžio. Drebančiais pirštais jis prasegė kruvinus marškinius – būtent ten, kur sapne pajuto veriantį skausmą nuo vampyrų murmėjimo. Po švarku ir marškiniais, tiesiai virš širdies, oda degė. Prispaudęs pirštus pajuto iškilusį, šiurkštų randą, kurio dar vakar vakare ten tikrai nebuvo. Tiesiai virš širdies ryškiai raudonavo keistas, įdegintas ženklas – susipynusios senovinės  runos. Tai nebuvo paprastas randas, oda aplink jį pulsavo vos matoma, tamsia šviesa.  Tai buvo jų žymė. 
Tai nebuvo paprastas košmaras. Viskas – grandinės, požeminis pasaulis, saulė po žeme ir pokalbis su Šeimininku – įvyko iš tikrųjų. Jie tiesiog supainiojo mano protą, privertė patikėti, kad tai sapnas, ir paleido mane atgal į mišką kaip sekamą žvėrį.
„Jei klano vyresnieji tai pamatys, mane iškart palaikys išdaviku arba užkrėstuoju, “ – mąstė Tomas, skubiai užsagstydamas drabužius. Klano įstatymai buvo negailestingi: bet koks medžiotojas, turintis vampyrų magijos pėdsakų, būdavo nedelsiant izoliuojamas arba sunaikinamas. Niekas netikėtų pasakojimu apie „požeminį pasaulį su saule“ ir Šeimininko kalbomis apie taiką. Medžiotojams vampyrai buvo tik maro nešiotojai, kuriuos reikia išnaikinti.
Tomas atsisėdo ant lovos krašto ir susėmė galvą rankomis. Jo jausmai buvo visiškai sumišę. Visą gyvenimą jis žinojo, kas yra draugas, o kas priešas. O dabar? Šeimininkas jį paleido.
Staiga į duris garsiai ir ritmingai pasibeldė.
– Tomai, ar tu ten? – iš už durų pasigirdo tarno balsas. – Sargyba sakė, kad grįžai iš kaimo vienas. Šiandien bus šaukiamas Didysis susirinkimas. Privalai dalyvauti.
Posėdžių salė buvo pilna medžiotojų. Tomas atsisėdo ir apsidairė. Jis nustebo pamatęs Valstiečių klano atstovus. Jie sėdėjo priekyje apsupti sargybinių. Valstiečių klano atstovai Didžiajame susirinkime buvo visiškai neįprastas vaizdas. Šis klanas niekada nedalyvaudavo kariniuose žygiuose – jie buvo paprasti žemdirbiai ir amatininkai, gyvenę pasienio kaimuose, panašiuose į tą, iš kurio Tomas ką tik pabėgo. Tai, kad juos saugojo ginkluoti pilies sargybiniai, reiškė viena: jie buvo ne tiesiog svečiai, o liudininkai. Arba gyvi įrodymai.
Salėje tvyrojo sunki, įkaitusi atmosfera. Šimtai patyrusių medžiotojų tyliai šnabždėjosi, o jų ginklų dėklai ir šarvai tyliai žvangėjo kaskart kam nors pasijudinus.
Staiga salės gale atsidarė sunkios dvisparnės durys ir visi akimirksniu nutilo. Įėjo Senolių taryba – penki žilagalviai vyrai ilgais, pilkais apsiaustais, o priešakyje jų žengė pats Gildijos magistras Valerijus. Jo veidas buvo rūstus, o rankose jis gniaužė senovinį, pageltusį pergamento ritinį.
Taryba užėmė savo vietas ant pakylos. Valerijus priėjo prie didžiulio akmeninio stalo salės centre, skvarbiu žvilgsniu nužvelgė susirinkusius ir prabilo. Jo balsas aidėjo nuo aukštų skliautų:
- – Medžiotojai. Prieš trisdešimt metų mes sustabdėme kraugerių antplūdį ir nubrėžėme ribą, kurios jie neturėjo peržengti. Tačiau taika baigėsi. Per pastarąsias ]]> Tue, 16 Jun 2026 12:42:58 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262366.html http://rasyk.lt/kuriniai/262366.html Apie vidurnaktį Vytkus Ilgasis švelniai paėmė žmoną už rankos:
- Mieloji, turbūt esi pavargusi. Gal norėtum grįžti namo?
- Jaučiuosi gerai. Tačiau bus taip, kaip pasakys panelė Eiša.
Vytkus Ilgasis atkakliai vengė Eišos. Jis nejaukiai jautėsi jos draugijoje. Tačiau dabar jau nebegalėjo jos ignoruoti.
- Ką pasakysi, panele Eiša?
- Manau, kad valdovė jaučiasi puikiai. Nieko neatsitiks, jei pasilinksmins dar kiek. Tačiau netrukus, tavo didenybe, turėtum ją palydėti namo.
Eiša viską pasakė meiliai ir nuolankiai šypsodamasi. Tačiau jų žvilgsniai susitiko. Ir Vytkus Ilgasis suprato, jog tai… įsakymas.


Bėdų buvo. Daug. Ir visos jos prasidėjo po taip gerai pavykusios puotos. Ankstyvą rytmetį į duris kažkas pabeldė. Eiša jau nemiegojo, tačiau dar voliojosi lovoje ir su malonumu prisiminė vakarykštę puotą. Ji tingiai atsisėdo lovoje ir šūktelėjo:
- Užeik!
Vidun įžengė Ūnius, vienas iš Šarėliui pavaldžių karių.
- Atleisk, panele Eiša, kad taip anksti. Bet ponas Šarėlis kviečia ateiti.
- Dabar? Taip anksti?
- Taip.
- Ar pats negalėjo ateiti?
- Ne, panele.
- Tai kas nutiko? – vos ne isteriškai riktelėjo Eiša.
- Ten… burtininkas… Jis nori pas valdovę.
- Ką? – pašoko iš lovos. – Kokio galo?
Ji skubiai užsimetė chalatą ir išlėkė į koridorių.
Prie Sapos Gražiosios durų stovėjo Šarėlis ir dar vienas karys. O priešais stovėjo Tiekas ir pakeltu tonu reikalavo:
- Įleisk mane, avigalvi! Ar žinai, ką galiu tau pa?..
- Ir ką tu gali padaryti? – piktai sušnypštė Eiša. – Nekelk čia triukšmo. Valdovė dar miega. Ji vakar vėlai atgulė. O ji, kaip žinai, laukiasi. Jai ramybės reikia.
Tiekas staigiai atsisuko.
- A... a…. a… Panelė Eiša. Labutis, - pasisveikino lyg ji būtų jaunutė kambarinė.
“Gerai dar, kad į žanduką nežnybtelėjo…” - suirzo Eiša.
- Gerbiamasis burtininke Tiekai, - pasakė sausai, - prašau nešdintis iš čia. Ir iš rūmų taip pat.
Burtininko veidas paliko toks pat šleikščiai saldus.
- Brangute, nemanau, kad turi teisę…
- Aš čia turiu visas teises! Be mano žinios pas valdovę įeiti negali net Vytkus Ilgasis. O apie tave nėra ko nė kalbėti…
- Nori pasakyti, - nusivaipė Tiekas, - kad gali mane sulaikyti.
- Labai galiu. Labai lengvai. Paprastai, - nusišypsojo Eiša.
Jai staiga pasidarė linksma. Ji įsivaizdavo kaip pakelia ranką. Ir burtininkas suklykia apimtas liepsnų. Ne! čia to daryti negalima. Gaila…
- Klausyk tu, kvaila mergiščia! Nė nemanyk, kad gali mane sulaikyti. Jei man reikia pas valdovę, tai aš ir įeisiu. Man nusispjaut ne tik į tave, šituos karius, bet ir į Vytkų Ilgąjį. Ir…
Eiša nervingai sugniaužė kumščius.
- Šarėli, - pagaliau tarė ryžtingai, - palikit mus vienus.
- Bet… - pradėjo Šarėlis.
- Lauk… - sušnypštė.
Šarėlis mostelėjo ranka, ir abu su kareiviu nukaukšėjo koridoriumi. Kai jie dingo už kampo, Eiša išsitiesė visu ūgiu ir įbedė degantį žvilgsnį į burtininką.
- Dabar pasakysiu tau, burtininke Tiekai tiesiai. Tu apsisuksi ir ramiai išeisi iš rūmų. Suprantu, jog ne pats sugalvojai čia ateiti. Ir atėjai ne šiaip aplankyti. Tu turi tikslą. Aiškų ir konkretų. Tau kai ką liepė sužinoti. Esu tikra, kad nesupranti į ką įsivėlei. Todėl labai gražiai prašau išeiti. Patikėk manimi: už to slypi daug galingesnės jėgos negu tu gali suvaldyti.
Burtininkas norėjo prieštarauti, tačiau Eiša numojo ranka:
- Patylėk! Aš nenoriu tavęs sumenkinti. Aš labai gerai žinau…
- Labai gerai žinau, - pakartojo po akimirkos, pabrėždama kiekvieną žodį, - kad esi puikus gydytojas. Bet ne daugiau…
- Nori pasakyti, kad jei esu tik gydytojas…
- Burtininke! – nekantriai nutraukė Eiša. – Aš tenoriu pasakyti, kad ne tik tu turi užnugarį.
- Kaip paprasta auksakalio duktė tu per daug žinai ir per daug sau leidi.
- Dabar aš esu vienintelė valdovės ir būsimo sosto įpėdinio apsauga. Negi manai, kad tie, kurie mane siuntė, nepasirūpino valdovės ir mano saugumu?
Burtininkas kurį laiką tylėjo, įdėmiai žiūrėjo į Eišą ir mąstė.
- Gerai. Aš išeinu. Bet tik todėl, kad rūmai ne vieta kovai. Tik nemanyk, kad laimėjai…
Ragana gūžtelėjo pečiais.
Burtininkas lėtai apsigręžė ir nuėjo.
Eiša palaukė, kol šis dingo už kampo. Tada skubiai nubėgo į Šarėlio kambarį. Įlėkė nė nepasibeldusi.
- Didink apsaugą! Ligi begalybės! Kad nė pelė neprasprūstų! Susirask kapitoną Syvrį ir paprašyk daugiau karių. Sakyk, kad aš liepiau. Aš išjoju. Būsiu Akademijoje.
Šarėlis nesuspėjo nė prasižioti. Eiša išlėkė į savo kambarį, pakeliui stipriai pabeldusi Tuniui į duris:
- Tuni, greitai pas mane!
Ji jau baigė apsirengti kariūnės kostiumą, kai, tyliai pabeldęs ir nelaukęs atsakymo, vidun įsmuko Tunis.
- Kvietei, panele?
- Taip. Aš išjoju į Akademiją. Tu dabar bėk ir liepk pabalnoti mano žirgą. Ir kitą žirgą sau. Tada visą laiką sukiokis aplink Šarėlį. Jei kas atsitiks, ir jis lieps perduoti žinią, lėk pas mane. Viskas.
Berniūkštis tik tyliai linktelėjo ir iškurnėjo lauk.
Eiša baigė rengtis. Prisisegė kalaviją ir žvilgtelėjo į veidrodį. Atrodė rūsčiai. Niekada rūmuose nebuvo taip apsirengusi viešai. Tačiau dabar jau nebeturėjo laiko slapstytis.
“O gal, - pagalvojo, - geriau, kad visi supras, jog su manimi juokauti neverta…”


Burtininkas Tlekapas išsikapstė tik po trijų dienų. Nes jis turėjo bėdą. Tą bėdą kruopščiai slėpė. Ir jam sekėsi. Beveik visada.
Burtininkai, kaip žinia, yra ne tik baltieji ir juodieji. Ir skiriasi ne tik moksliniais laipsniais. Jie dar yra pašauktieji ir šiaip… Pašauktieji visuomet buvo galingiausi ir išmintingiausi. Gimdami jie atsineša savo talentus. Juos tereikia lavinti.
Tlekapas gi gimė skurdžių šeimoje. Jo tėvas buvo vedęs tris kartus. Paskutiniuosius du todėl, kad pirmoji žmona mirė gimdydama šeštąjį vaiką, o antroji – trečiąjį. Tlekapas buvo trečiosios žmonos pirmagimis. Augo žvalus ir sveikas. Buvo guvus, greitai viską suvokdavo ir puikiai atlikdavo visus pavestus darbus. Bet jo, kaip ir visų kaimo vaikų, ateityje laukė tik sunkus darbas ir skurdas. Ir ankstyva mirtis. Žiūrėdamas į tėvą, kuriam tada buvo apie keturiasdešimt, ir motiną, kuri teturėjo dvidešimt, bet atrodė ne ką geriau už tėvą, Tlekapas trokšte troško ištrūkti iš to užburto rato. Ištrūkti, kiek atsiminė, niekam nebuvo pasisekę. Tiesa, seniai pasakojo, kad kažkada kažkokiam Teopui pavyko parsisamdyti mieste pas batsiuvį. Tačiau pasakojimai buvo tokie nerišlūs ir neaiškūs, kad Tlekapas įtarė, jog tai tik graži pasaka. Užtat vieną dieną jam į galvą šovė puiki mintis.
Mažas kaimelis, kuriame gimė ir augo Neištas, ir visos žemės aplinkui priklausė burtininkui Avitui. Jo pilis stovėjo ant kalvos šiek tiek atokiau. Burtininkas retai pasirodydavo kaime. Jis išvis tik vakarais išjodavo pajodinėti po apylinkes.
Taigi, vieną dieną, kai Tlekapui buvo septyneri, jis nusprendė, kad nori tapti burtininku. Ir ilgai nedelsdamas ėmėsi vykdyti savo planą. Visą dieną sukiojęsis kieme, vakarop pastebėjo, kad Avitas išjojo. Tada, niekam nieko nesakęs, nubėgo prie rūmų vartų, atsisėdo ir ėmė laukti.
Burtininkas grįžo jau pritemus. Berniukas niekada nebuvo matęs jo iš arti. Tai buvo aukštas tvirtas vyras plikai skusta galva. Užtat panosėje puikavosi vešlūs rudi ūsai. Tamsios akys žiūrėjo rūsčiai, gręžte gręžė. Vaikis susigūžė nuo to žvilgsnio. Jam parūpo kuo greičiau dumti namo. Tačiau trauktis jau buvo vėlu – burtininkas jį pastebėjo.
- Na? Kas tu toks? Ir ko nori?
- Aš… Garbusis Avitai, esu Kyklo sūnus Neištas. Norėjau… norėjau…
Staiga berniukas sutriko. Jo drąsa ir pasiryžimas baigė išblėsti. O burtininkas žiūrėjo į jį iš viršaus ir nieko nesakė. Sunkiai suvaldęs norą pabėgti, Neištas paskubom išbėrė:
- Garbusis, malonėk atleisti už įkyrumą… Kreipiuosi į tave su prašymu…
Burtininkas piktai susiraukė. Jo dažnai ko nors prašydavo. Ir tai jam nė kiek nepatiko. Tačiau berniukas, pamatęs Avito veido išraišką, paskubom išbėrė:
- Garbusis, priimk mane mokiniu.
Burtininko veido išraiška tapo kiek kvailoka. Jis jokiu būdu nesitikėjo tokio prašymo. Jeigu berniukas nebūtų buvęs toks išsigandęs, būtų pratrūkęs juoktis, matydamas tarsi vyšnia išraudusį veidą, pasišiaušusius ūsus ir ant kaktos iššokusias akis. Deja, dabar tokia veido išraiška įvarė jam tik dar daugiau baimės. O burtininkas, kurį laiką patylėjęs, mestelėjo:
- Kvailys!
Ir įjojo pro vartus.
Tačiau Tlekapas ir vaikystėje buvo labai atkaklus. Jis eidavo prie vartų kiekvieną vakarą ir laukdavo burtininko dėmesio. Tėvai sužinoję bandė jį “atvesti į protą”. Kelis sykius tėvas gerokai prilupo. Keletą kartų jis buvo užrakintas sandėliuke. Tačiau berniūkštis sugebėdavo pabėgti. Ir vakare vėl sėdėdavo prie Avito vartų. Sunku pasakyti, kiek laiko tai truko. Tačiau vieną vakarą burtininkas vėl sustabdė žirgą ir, nežiūrėdamas į vaikigalį, išspaudė:
- Na ir atkaklus berniūkštis… Gal kas ir išeis iš tavęs. Kuo vardu sakeisi esąs?
- Neištas, Kyklo sūnus, garbusis, - atsakė.
Burtininkas kurį laiką tylėjo, apžiūrinėdamas berniūkštį ir kažką sau mintydamas.
- Štai ką pasakysiu, - pagaliau nusprendė. – Dabar eik namo. Ryt pavakary atjosiu pas tavo tėvus. Tada ir matysim.
- Ačiū, garbusis, - iškvėpė Neištas. – Labos tau nakties…
Burtininkas nieko neatsakė. Jis jau jojo pro vartus.
Parbėgęs namo berniukas tėvams nieko nesakė. Kam? Jie tik išsigąs. Nemiegos visą naktį. Ir drebės visą dieną. Juk tai neeilinis įvykis. Burtininkas Avitas, kiek atminė berniukas, kaime nė karto nebuvo. Jei ko reikėdavo, atsiųsdavo savo keistuolį tarną Igerą. Tai buvo be galo aukštas ir liesas nenusakomo amžiaus vyras. Kalbėjo mažai. Su niekuo nesibičiuliavo, nors buvo kilęs iš gretimo kaimo.
O dabar burtininkas Avitas į kaimą atvyks pats! Neištas nemiegojo visą naktį. O dieną netvėrė savo kailyje. Nors ir buvo labai kantrus, tačiau šįkart nerimo, buvo išsiblaškęs ir nervingas. Net motina pastebėjo.
- Neištai, kas tau? – šūktelėjo irzliai, kai tas sudaužė dar visai naują ąsotį. – Tapai atgrubnagis ir nepaklusnus. Teks vėl iškaršti kailį.
Berniukas vos susivaldė piktai neatrėžęs motinai. Tačiau iki vakaro derėjo pakentėti.
Kai saulė pakrypo vakarop, kaime kilo sujudimas. Neištas tuo metu padėjo motinai. Jis malė grūdus rankinėmis girnomis svirne ir negalėjo matyti gatvės. Buvo taip įsitraukęs į darbą, kad akimirkai net pamiršo burtininko pažadą. Ir prisiminė tik išgirdęs nerimastingą motinos šūktelėjimą:
- O dievai nemirtingieji!
Jis metė darbą ir puolė trobon. Įėjo kaip tik tą akimirką, kai burtininkas pro kitas duris žengė vidun. Motina ir tėvas stovėjo vidurasly lyg stabo ištikti.
Burtininkas peržvelgė visus pašaipiu žvilgsniu ir nekviestas išsidrėbė ant suolo.
- Telaimina jus dievai, - burbtelėjo.
Nelaukdamas jokio atsako tęsė:
- Varykit vaikus lauk. Išskyrus Neištą…
Tėvas tylomis mostelėjo ranka. Jaunesnieji Neišto brolis ir sesuo spruko laukan.
- Kiek turi vaikų, Kyklai?
- Dvylika, - sušvokštė tėvas.
- Ta... a…. a... ip… - nutęsė. – Nelengva tau…
- Ačiū, garbusis… Gyvename gerai. Visko užtenka…
Avitas tik vyptelėjo kažkaip neaiškiai. Jis, aišku, nepatikėjo: gerai žinojo kaip gyvena kaimiečiai. Tačiau jam tas nerūpėjo.
- Ar turi karvę?
- Ne, garbusis. Bet…
- Atsakinėk tik taip arba ne, - suirzo burtininkas. – Kiek turi žemės?
- Dešimt dešimtinių, gar…
- Sakiau: tik į klausimus atsakinėk! – krioktelėjo burtininkas.
Tėvas susigūžė tartum gavęs smūgį. O motina atbulom pasitraukė prie krosnies.
- Arklį turi? – po akimirkos paklausė jau lygiu balsu.
- Ne.
- Gerai. Aš tau duosiu arklį, karvę ir dar dešimt dešimtinių žemės. Penkios iš jų – pievos.
Motina iš netikėtumo užsidengė rankomis burną, o tėvas išpūtė akis.
- Už tai man atiduosite savo sūnų Neištą, - pridėjo pasigėrėjęs jų reakcija.
- Ne! – klyktelėjo motina ir, pripuolusi prie sūnaus, apglėbė rankomis.
Burtininkas vyptelėjo ir nieko nepasakė. Berniukas pabandė išsivaduoti iš kibaus motinos glėbio. Tačiau jam nepavyko. Tuo tarpu Kyklas susimąstęs žiūrėjo sau po kojomis. Vaikų jis turėjo daugiau negu pakankamai. Tuo tarpu maitinti juos nelabai buvo kuo. Žemės mažai. Arklio nėra. Karvės taip pat. Ir dabar pasitaikė proga atsikratyti viena burna. O tuo pačiu praturtėti. Taigi…
- Oi ne… - tuo metu rypavo Inikiva. – Kaip gi taip galima… Už viso pasaulio turtus savo sūnelio neatiduočiau…
Burtininkas vis dar tylėjo. Motinos ašaros jo nė kiek nejaudino. O tėvo tylėjimas beveik reiškė sutikimą. Avitas puikiai žinojo lėtapėdišką kaimiečių mąstymą. Todėl ir leido Kyklui kurį laiką pamintyti. Jis, žinoma, galėjo berniūkštį tiesiog išsivesti. Galėjo išvis tėvams nieko nesakyti. Ir šuo nebūtų sulojęs. Bet… Žemių ir gyvulių turėjo pakankamai. Kam gailėti? O ir geru pasirodyti neprošal. Pagaliau burtininkui pabodo moters rypavimas. Ir jis jau žiojosi ką sakyti. Bet jį aplenkė Kyklas.
- Ša, kvaiša! – riktelėjo jis. – Tavęs, tiesą sakant, niekas neklausia…
Moteris kiek pritilo, tačiau ir toliau tyliai verkšleno.
- Aš manau, - pradėjo Avitas, - kad reikėtų vaikio paklausti…
Inikiva ir Kyklas įbedė į burtininką nieko nesuprantančias akis. Tai jau buvo nei šis, nei tas. Iki dvidešimt vienerių vaikų nuomonės niekas neklausdavo. Vesdavo ir tekėdavo pagal tėvų valią. Ir tik sukūrę šeimas galėdavo išsakyti savo nuomonę. O čia…
- Garbusis… - išstenėjo tėvas. – Kad… jo nuomonė kaip ir nesvarbi…
- Bet aš taip noriu, - ramiai atrėmė burtininkas.
Kurį laiką buvo tylu. Paskui tėvas griežtai pažvelgė į Neištą ir grėsmingai paklausė:
- Tai ką pasakysi, sūnau?
Jis akivaizdžiai tikėjosi, jog šis pasakys, kad pasitiki tėvo sprendimu. Tačiau berniūkštis jau suprato: jeigu burtininkas čia, tai sutinka jį mokiniu paimti. Ir jis privalo parodyti, kad yra vertas.
- Aš labai noriu, - pasakė ir susigūžė nuo pikto tėvo žvilgsnio.
- Tai viskas nuspręsta, - atsistojo Avitas. - Einam, vaike. O tu, Kyklai, ateik rytoj. Gausi viską ką pažadėjau.


Eiša varė žirgą šuoliais, nekreipdama dėmesio į po žirgo kojom besipainiojančius miestiečius. Ji buvo tokia įsiutusi, kad visai nesivaldė; vis plakė ir plakė žirgą. Tik pasiekusi Karalių aikštę staiga pristabdė žirgą ir apsižvalgė.
“Na, ir kur tu leki, brangioji? Laikas, žinoma, spaudžia. Tačiau ar maža bėdų pridarei beskubėdama. Ar ne laikas sustoti, atsipūsti ir apgalvoti, ką darysi toliau?.. ”
Eiša vėl niuktelėjo žirgą. Tačiau dabar jojo lėtai, žvalgydamasi aplinkui, kol pamatė tai, ko ieškojo. Tai buvo visai padoriai atrodanti smuklė. Ir ragana patraukė tenai.
Kieme prišoko žvitrus berniūkštis ir pagriebė žirgo pavadį.
- Nuvalyk ir pagirdyk, pašerk! – mestelėjo auksiną.
Berniūkštis išpūtė akis. Niekada nebuvo gavęs tokio užmokesčio. Auksinas greitai dingo užantyje.
- Dėkui, ponia, - nusilenkė.
Eiša nesiklausė. Ji lengvu spyruokliuojančiu žingsniu patraukė į smuklę. Viduje buvo tylu. Ankstoka. Kampe kiurksojo keletas nuolatinių lankytojų. Ji paprašė stipraus alaus ir žirnių su spirgais. Atsisėdo prie stalo ir ėmė mintyti.
Sveikas protas sakė, kad ji dar gali dingti iš čia. Sėstų dabar ant žirgo, grįžtų į rūmus, atliktų dėl ko atvyko ir grįžtų į Ordino pilį. Savo ilgą išvykimą būtų nesunku paaiškinti.
“O Didžioji Rage! Ko gi meluoji sau? Niekur tu iš čia neišvyksi. Įkritai į tą košę. Tai dabar ir srėbsi. Geriau, brangioji, suskaičiuok ir surūšiuok savo klaidas. Ir pabandyk kaip nors sušvelninti pasekmes.
Taigi, atvykai čia ir skubiai įsikūrei pačiuose rūmuose. Pirma klaida. Tai nebuvo būtina. Tačiau įsiveržei ten, nes norėjai patenkinti savo puikybę. Įrodyti sau, kad sugebi. Patenkinta? Kurgi ne! Geriau akyse tų rūmų nebūčiau mačiusi!
Toliau. Aplink valdovę vyksta kažkoks sujudimas. Ir ligi šiol tu neišsiaiškinai kodėl. Kažkaip tai susiję su kūdikiu. Sapa Gražioji ilgai negalėjo pastoti. O paskui… Jai padėjo burtininkė Iždoža, kuri pasirodė besanti Didžiosios Ragės ordino vyresnioji Purkšna. Na? Tai antroji tavo klaida. Net nebandei išsiaiškinti, kuo čia dėta Purkšna.
Nekalbant apie smulkmenas. Dar neiškvotei to bepročio Emėrio. Nesuradai valdovei geresnės apsaugos, nes Šarėlis su savo kareiviais tegali apginti nuo kareivių. O nuo magijos…
Magija! Žinoma! Kaip ji nesuprato? Nors rūmuose buvo tik vienas burtininkas-gydytojas, tačiau visur tvyrojo magijos dvokas. Kažkas tenai buvo galingesnis už nupiepėlį Aslupų. Kas? Vai, vargšele, kur buvo tavo akys? Kodėl nesusipratai anksčiau?
Bėgti! Dingti iš rūmų! Ir išsivežti valdovę… Kuo greičiau! ”
- Ei, smuklininke! – pamojo.
- Klausau, ponia…
- Nešk čia popieriaus ir rašalo.
Smuklininkas tik nusilenkė ir po akimirkos atnešė ko paprašytas.
Eiša skubiai parašė du laiškus, apmokėjo už viską ir išėjo laukan. Didžioji Ragė, matyt, vis dar globojo ją. Tarpdury kaktomuša susidūrė su vienu kapitono Syvrio karių.
- Kareivi, pažįsti mane? – ji nusiėmė šalmą.
- Panele Eiša… telaimina tave dievai, - nustebo šis.
- Koks tavo vardas?
- Papuolis, panele.
- Gerai. Aš suprantu, Papuoli, kad tau šiandien laisvadienis.
- Taip, panele. Jau visą mėnesį neturėjau…
- Ar dešimt auksinų kompensuos sutrukdymą?
- Žinoma, panele! – blizgančios akys išdavė susijaudinimą.
Žinant kokia kareivių alga…
- Štai du laiškai. Juos įteiksi kapitonui Syvriui ir ponaičiu Šarėliui.


Burtininkų įsakymu abu laivai dar kartą išsuko iš pasirinkto kelio ir išmetė inkarus šalia nedidelės salelės Nišumo. Joje gyveno maža tautelė, kuri save vadino ritikais. Tautai vadovavo senas burtininkas Kitis. Turėjo mokinį Anavą. Senasis burtininkas iš tolo dar nesirengė mirti. Tačiau jam jau pabodo vadovauti tautai, spręsti visokius buitinius konfliktus, gydyti žmones ir gyvulius. Todėl, kai tik Anavas išmoko tiek, kad galėjo dirbti savarankiškai, senis nusprendė palepinti save ir užsiimti moksliniais tyrimais. Mon, 15 Jun 2026 12:46:03 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262359.html http://rasyk.lt/kuriniai/262359.html Tlekapas piktai susiraukė.
Tada, nužudęs Sętiką, apsistojo miške. Įsirengė stovyklą. Tarnams liepė saugoti, o pats ėmėsi medituoti, kad iššifruotų gautą informaciją. Deja, ten buvo tik nuotrupos. Kad būtų paprasčiau viską užrašė. Tada skaitė ir skaitė. Dėliojo žodžius. Kol suvokė, kad paskutiniai žodžiai ne taip jau iškraipyti.
- Trys Pašauktieji nusileis iš dangaus ir mirs. Tu esi Pašauktasis. Tavo likimas nuspręstas. Grįžk į savo namus. Tu nelaimėsi. Tavo dievas – blogio dievas, - perskaitė galiausiai.
- Tai ragana! – suirzo jis. – Tyčia neištrynė visko. Bet tai nepadės. Tegul nemano, kad išsigąsiu ir atsitrauksiu.
Tlekapas vėl įniko į tą žodžių kratinį. Tačiau jokios prasmės daugiau nerado. Žodžiai biro į šalis, bėgo, kaip žiurkės slėpėsi kampuose. Nebuvo rišlios minties, nuorodos.
- Ne! – metė bevaisį užsiėmimą. – Nieko nebus. Pranašystės neperskaitysiu. Ką daryti?
Magistras tą vakarą padaugino vyno. Buvo piktas. Gulti nuėjo anksti. Ir išsyk užmigo. O vidurnakty pabudo išpiltas šalto prakaito ir griebė popieriaus lapą bei pieštuką.
- Aš siunčiu savo bičiulę pas savo sielos brolį. Ji nuneš mano broliui mano sielos skausmą, ir mano sielos šauksmą išgirs visi. Tu esi kaltas dėl viso pasaulio blogio. Tu atpirksi savo kaltę. Atpirksi tik savo mirtimi. Tu esi kaltas…
Magistras, rodos, rado sistemą. Tačiau greitai turėjo nusivilti. Sistema tiko tik šiems keliems sakiniams. Ir jau nebeužmigo. O ryte, išvargęs nuo įtampos, staiga įpuolė į transą. Ir išvydo…
Jis kopia stačiu takeliu link orakulės olos. Priartėjus olos angoje pasirodo jauna moteris. Magistras niekaip negali įžvelgti jos veido. Tik akis – dideles, rudas ir skausmingai liūdnas. O apsirengusi moteris. magistras tai suprato tik dabar, tokia pačia kaip orakulės suknele.
- Ponia žino, kad čia tu, - sako ji bekraujėmis lūpomis. – Ir kas tu esi. Ponia liepė eiti sau. Ji sakė, kad tavo valdovui ir tau nepasiseks. Ponia sakė, kad geriau būtų, jog nedarytum to, ką dabar ruošiesi padaryti. Tai neatneš tau sėkmės. Nieko nepakeis net mano ponios mirtis. Taigi, eik iš čia.
Moteris buvo… Ne. Ji buvo ne tokia, kokia buvo iš tikro. Šiame sapne ar vizijoje moteris liūdnomis akimis ir bekraujėmis lūpomis pamaži virto skeletu tuščiomis akiduobėmis ir kraupia šypsena.
- Ji dar nė karto nesuklydo! Cha-cha-cha! Ji nesuklydo… Cha! Ji neklysta. Niekada. Ji-nie-ka-da-ne-klys-ta! Cha-cha-cha! – kraupiai kaleno skeletas.
Ji prabarškėjo pro šalį ir ėmė tolti takeliu žemyn. Su kiekvienu žingsniu vis labiau panašėjo į moterį liūdnomis akimis ir bekraujėmis lūpomis, vilkinčia paprastos baltos drobės suknele. Ji tolo ir tolo, kol virto mažu baltu taškeliu.
Ir magistras Tlekapas išsigando. Štai ji dings už paskutinio posūkio. Ir jis niekada nesužinos kur ji eina. O jam reikėjo. Būtinai reikėjo sužinoti, kur eina ši moteris-giltinė. Tą akimirką, kai magistras suprato, kad moteris tuoj dings, jis… pakėlė sparnus ir nuskrido. Sklendė lengvai. Kilo aukštyn ir aukštyn. Kol pamatė moterį balta drobine suknele. Ji ėjo ir ėjo ir ėjo. Buvo pavargusi. Tačiau skubėjo kaip įmanydama. Tlekapo galvoje taip ir liko baltas tarsi pieno upė kelias.
Prieš pabusdamas iš transo jis dar išgirdo savo dievo Jotoub Rado balsą:
- Aš gi pažadėjau pagalbą. Pasitikėk manimi. Ir visada laimėsi…


Initemua sėdėjo kapitono kajutėje ir nervingai pašė sario kampą.
- Ar pasakysi galų gale ką nors? – irzliai paklausė Odisu.
- Ne. Kol čia nebus Moniros ir Sumilio. Geriau eisiu persirengti. Gana čia vaidinti…
Odisu tik pečiais gūžtelėjo, o magė susimąsčiusi linktelėjo ir išėjo paskui kapitonę.
Monira ir Sumilis su dviem jūreiviais pasirodė vakarop. Abu laivai iškėlę bures visu greičiu plaukė į šiaurę.
Visi susirinko kapitono Tūbio kajutėje.
- Ponios ir ponai, - iškilmingai pradėjo Initemua, - susirinkome čia susipažinti ir aptarti kai kuriuos svarbius reikalus. Ir bėdas…
Po akimirkos pridūrė:
- Garbingoji Monira, prisistatyk. Ir papasakok savo istoriją.
- Dėkui, sesute Initemua. Aš esu Uačiugo karalystės valdovo Vadeto astrologė ir burtininkė. O šalia manęs sėdi valdovo asmeninės sargybos kapitonas Sumilis. Mes keliaujame ten… kur ir jūs. Lydime princesę Nami Irą. Į šią kelionę mane pakvietė žvaigždės ir pranašystė, kurią gavau iš orakulo Tytojo. Susitikome Dako saloje. Ir, kaip supratau, tai nebuvo atsitiktinumas. Ko gero ten turėjo būti visų mūsų kelionės pabaiga. Tik mums pasisekė…
- Labai pasisekė, - pritarė Initemua.
- Sesule, - kreipėsi Monira, - dabar papasakok apie tą burtininką.
- Taip – laikas. Be to, aš dar nepapasakojau kaip atsidūriau šiame laive.
Ji atsilošė krėsle ir pradėjo lėtai pasakoti:
- Toli pietuose yra didelė valstybė Ugieja. Skirtingai nei kitos piečiau esančios valstybės tai – ne karalystė. Mūsų valstybę valdo Taryba. Jai paeiliui vadovauja trys išminčiai. Taryba vadovauja valstybei neseniai. Dar tik dvidešimt dveji metai. Anksčiau valstybę valdė karalius Uanikitisis. Prieš dvidešimt septynerius metus jo žmona karalienė Onama pagimdė dvynius: mergaitę Josnevą ir berniuką Jyvą. Kai vaikams buvo po aštuonerius metus, jie dingo be pėdsakų. Po kurio laiko karalienė Onama susirgo ir mirė. Karalius Uanikitisis išprotėjo. Pasakoju jums viską taip smulkiai, nes tai turi tiesioginį ryšį su visa šia kelione. Tada mane pašaukė sena ir galinga mūsų tautos deivė Šark Kiala. Tai seniausias vaisingumo deivės vardas. Deivė man pasakė, kad dievas Jotoub Radas panoro grįžti. Kad jis įtūžęs ir nori sukelti sumaištį. Aš gavau labai aiškius nurodymus vykti pas orakulą Jėtą. Jis įteikė man tokią pranašystę.

Šiaurė grąžins Pietums valdovą.
Laiko upė jau patvino nekaltųjų krauju.
Motina išgelbės sūnų.
Tėvas nepažins sūnaus.
Motinos širdis atpažins priešą.
Demonas yra šalia.
Eik ir apsaugok motiną nuo demono.
Motina turi surasti sūnų.
Ji nėra Amazonė.
Tačiau Amazonė bus jos priešė.
Priešas nevisada yra priešas.
Draugo širdis sušąla nuo aukso.
Trys demonai nusileis iš dangaus ir mirs.
Tu jį pažįsti.
Tas demonas bus tavo valioje.
Tu jį pražudysi.
Tu pažinsi tikrąjį jo veidą.
Jo vardas - Juodasis Mėnulis.
Jis bus nugalėtas kai Žemė uždengs Mėnulį.
Tavo rankose visa Karalystė.
Tu kovosi su Kalaviju.
Tu laimėsi prieš Kalaviją nepakėlusi ginklo.
Keliauk į Šiaurę.
Tu ištirpdysi ledą.
Tyras vanduo išvalys upės vandenį.
Krantai susiglaus.
Keliauk į Šiaurę…

Kajutėje įsiviešpatavo tyla.
- Įdomi pranašystė… - nutęsė Jisimokas. – Kaip suprantu, tu išvykai ieškoti savo karaliaus vaikų.
Initemua linktelėjo.
- Ar radai kokių pėdsakų?
- Pėdsakai, Jisimokai, nevisada būna aiškūs. Kartais jie veda ne į tą pusę kaip atrodo. Be to, pėdsakai kartais dingsta laiko upėje.
- H... m... m... m… Kažkokio panašaus atsakymo ir tikėjausi… - burbtelėjo Odisu.
- Nepyk, kapitone, - liūdnai nusišypsojo magė. – Aš negaliu kalbėti aiškiai, kai mano tikslas dar tik blankus siluetas rūke.
- Ar aš, Initemua, esu… tame tavo rūke?
- Aš dar nematau per tą rūką, Odisu. Kai tik sužinosiu, būtinai tau pasakysiu.
Kapitonės veido išraiška buvo tokia tarytum sakytų: “Netikiu tavimi nė per nago juodymą. ”
- Ponios, gal tai galėtumėt aptart vėliau? – įsiterpė Jisimokas.
Odisu nutylėjo, o magė tęsė:
- Pradžioje man reikėjo išsiaiškinti, kas tas pirmas Pašauktasis. Man padėjo deivė Šark Kiala. Aš sapnavau. Mačiau žmogų. Burtininką iš tolimos šiaurės. Jis išgirdo Jotoub Rado šauksmą. Ir išskrido pas jį. Lyg vėjo dvelksmas ar lietaus šnarėjimas iš toli toli atsklido jo vardas. Tlekapas. Ir štai šiandien Dako saloje pamačiau jį. Žinau apie Tlekapą viską, nors niekada nebuvau šiaurėje. Man padėjo šiaurinių karalysčių Burtininkų gildija. Pietinių karalysčių burtininkai išvis neturi gildijos. Tačiau šiauriečiai su mumis visada draugiški. Tiesa, Tlekapas jau prieš pusšimtį metų paliko Gildiją. Jis pareiškė, kad tai vaikų žaidimai. Norėjo užgrobti valdžią, tačiau jam nepavyko. Tokiais atvejais burtininkai būna vieningi. Tik, regis, pernelyg atlaidūs. Tlekapui pateikė sąlygą išvykti. Ir jis pasitraukė toli į šiaurę – į Jėdisarą. Ten gyveno ramiai ir turtingai. Jis yra Juodosios magijos Magistras. Labai galingas. Tačiau turi vieną keistą silpnybę: siekia tobulo žinojimo. Ir dievui Jotoub Radui pakluso už žinias ir galias.
- Na, viskas daugmaž aišku, - pasakė Jisimokas, kai magė baigė.
- Taip. Aiškiau nebūna. Mes plaukiam nežinia kur ir nežinia ko. Mus, nežinia už ką, vaikosi kuoktelėjęs Juodosios magijos magistras. Ne kelionė, o dievų dovana, - suirzo Odisu.
- Nezysk, - purkštelėjo Initemua. – Kol kas nėra kuo skųstis. Tačiau aš manau, kad tas pranašystes mums su Monira reikėtų gerokai pastudijuoti. Gal kas paaiškėtų. Ir šiaip… Manau, kad dabar mums teks skirtis.
- Skirtis? – pirmą kartą į pokalbį įsiterpė Sumilis. – Bet gi…
- Ne ne! – sumojavo rankomis Initemua. – Ne taip mane supratai. Tačiau apie tai pakalbėsim vėliau. O dabar, sesute Monira, atsiprašykim ponų ir eikim į mano kajutę pasikalbėti.
- Taip, sesute Initemua. Mums reikia pasitarti. O tada jau nuspręsim…
Burtininkės išėjo.
- Jau tie burtininkai… - burbėjo Odisu. – Dabar jos slapukaus. Pasakys mums tik kruopelę tiesos. Per tokį slapukavimą imsim ir įkliūsim.
- Pritariu tau, kapitone Odisu, - sutiko Sumilis. – Tačiau be jų irgi nieko gera. Jei ne burtininkė Monira, laivas būtų nuskendęs.
Odisu mostelėjo ranka kažkaip neapibrėžtai ir pasiūlė:
- Kapitone Sumili, gal eime ant denio. Laukti teks ilgai. O mes, manau, turime apie ką pasišnekėti. Jisimokai, eisi su mumis?
- Ne, vaikučiai. Aš eisiu prigulti. Mano amžiuje tai pati geriausia laisvalaikio praleidimo forma. O jūs eikite, prisiminkite kovas, kuriose dalyvavote, aptarkite bendro veikimo planus. Eikite…
Kapitonas Tūbis snaudė savo krėsle. Per visą pokalbį jis neištarė nė žodžio, tik gėrė. Ir dabar jau buvo gerokai įkaušęs.


Magistras Tlekapas iškeliavo paskui orakulės tarnaitę. Į Tytojo olą.
Istorija pasikartojo beveik identiškai. Tarnas laukė prie olos angos. Jis mandagiai, beveik tokiais pačiais žodžiais kaip Sętikos tarnaitė, kreipėsi į magistrą.
Tiesa, šį kartą Tlekapas ilgai nesiklausė. Jis nustūmė tarną ir įėjo vidun.
Čia jį pasitiko tokia pati prieblanda, židinys ir žvakės. O krėsle sėdėjo aukštas tvirto sudėjimo vyras, apsirengęs paprastu nebalintos drobės drabužiu.
- Atėjai… - kiek pašaipiai pasakė orakulas. – Sėskis. Nors ir nelaukiamas, netgi nepageidaujamas svečias esi…
- Dėkui. Tačiau šį kartą dantų man neužkalbėsi. Aš…
Orakulas blyškiai nusišypsojo:
- Nemėgstu mėtytis tokiais žodžiais. Tačiau tu, magistre, esi kvailys. Ar manai, kad Sętika viską ištrynė per tą laiką kol kalbėjotės. Ji pradėjo, kai tik sužinojo, kad ateini. Aš irgi…
Tlekapas nebesiklausė. Jis puolė. Ir turėjo eilinį kartą nusivilti, kai užrašė tai, ką ištraukė iš Tytojo. Išėjo nepakenčiama makalynė. Blogiau nei su Sętika.
Tlekapas visaip klijavo tuos žodžius, sakinius, mintis. Tik nieko negalėjo suvokti. Lyg ir susidėliodavo rišlūs sakiniai. Tačiau esmė slėpėsi kažkur giliai. Jam verkiant reikėjo visos pranašystės. Bet kur? Kur ją gauti?
Ir tada, gūdų vidurnaktį, jam į galvą šovė mintis. Geniali mintis. Tarnas! Orakulas Tytojas irgi turėjo tarną. Tačiau orakulo tarnas… Koks ten jo vardas? Taip. Em…er…ar… Emė…ris… Štai! Tarnas dingo greičiau nei Sętikos tarnaitė. Ir dabar, bandydamas viską prisiminti, Tlekapas buvo beveik visiškai tikras, kad jis keliavo ne pėsčias ar pakeleivingu vežimu. Jis jojo. Taip! Magistras girdėjo arklio kanopų caksėjimą.


Eiša žiūrėjo į save veidrodyje. Vilkėjo ji kraujo spalvos atlasinę suknelę, gausiai puoštą kaspinėliais, raukinukais ir brangiaisiais akmenimis, siuvinėtą auksu ir sidabru. Segėjo ilgus perlų auskarus. Aplink kaklą vingiavo ilgiausias perlų vėrinys.
- Taip, - burbtelėjo savo atvaizdui. – Neskoninga. Bet taip ir pritinka mano luomo panelei.
Ji graudžiai atsiduso prisiminusi lengvą ir patogų kariūnės kostiumą.
Tuo metu pabeldė į duris.
- Užeik! – šūktelėjo Eiša ir atsisėdo į krėslą.
Įėjo Šarėlis.
- Kvietei?
- Taip. Kaip sekasi ruoštis pokyliui?
- Rodos, gerai. Rūmuose tylu, lyg išmirę visi būtų…
- Manau… Valdovas jau išvyko?
- Žinoma! Išlėkė iš pat ryto. Prieš puotą dar bus kažkoks turnyras. Vytkus Ilgasis staiposi prieš Obyrą, tarytum povas plunksneles kedena. Ji, girdėjau, turėtų būti puotos karalienė.
- Och, pakedensiu aš kada tas plunksneles… - sušnypštė Eiša.
Šarėlis susimąstęs pažvelgė į raganą:
- Kodėl taip myli Sapą Gražiąją?
- Aš? – nustebo Eiša.
- Ne, nemyliu, - truktelėjo pečiais po akimirkos. – Tiesiog… nežinau dar kas čia vyksta. Tik jaučiu, kad privalau saugoti tą, kuris dar negimęs. Tuo pačiu, žinoma, ir jo motiną.
- Gerai. Bet aš atėjau ne to…
- Žinau. Kviečiau tave… Ar valdovę kas saugo?
- Taip. Palikau du patikimus karius iš tų, kuriuos skyrė kapitonas Syvris.
- Dabar grįžk ir pasiųsk ką nors, kad man surastų kapitoną Syvrį.
- Gerai. Tik manau, kad kapitonas dabar taip užsiėmęs, kad…
- Man nesvarbu! – pakėlė balsą Eiša. – Surask ir liepk ateiti!
Paskui, tarsi susigėdusi, kad be reikalo šūkauja, tyliai pridūrė:
- Mano širdis nerami. Kažkas visame tame negerai. Ta puota, turnyras, Obyra… Visko tiek daug.
- Rodos, tu tikrai esi labai susirūpinusi. Ar manai, kad būtent šiandien Sapai Gražiajai kas nors gresia?
- Nesu tikra. Čia niekuo negali pasitikėti. Gal ir gresia, o gal ir ne. Betgi tikri niekai, kad tokiu metu rengiama puota. Jei valdovė nedalyvautų, būtų blogai. Jeigu ji dalyvaus… Iki gimdymo jai liko dešimt penkiolika dienų. O jei ko užvalgys? Išsigąs? Susijaudins?
- Man atrodo, kad tu jaudinies dėl tokių dalykų, kurių negalima nuspėti ar išvengti…
- Kodėl negalima? Ar tau nekyla mintis, kad kas nors gali tyčia pasistengti?
- Nesuprantu… - liūdnai atsiduso Šarėlis. – Tu rūpiniesi, nerimauji, nors nieko tiksliai nežinai.
Eiša tik ranka numojo, o Šarėlis išėjo pavedimo vykdyti.
Kapitoną Syvrį sutiko daug greičiau nei tikėjosi. Tiksliau, susidūrė su juo kaktomuša koridoriuje. Kai pasakė, kad jį pageidauja matyti Eiša, tik galva linktelėjo:
- Gerai. Ir pats norėjau ją pamatyti.
Kapitonas pabeldė ir, išgirdęs kvietimą, užėjo vidun.
- Sveika, - pasisveikino ir staiga prunkštelėjo. – Na ir atrodai…
- Žinau… - irzliai iškvėpė.
Ji vėl priėjo prie veidrodžio.
- Visą šitą šlamštą, - patampė už raukinukų, - mielu noru nuplėšyčiau. Bet negaliu – toks įvaizdis. Esu nekilminga, neišauklėta, bet turtinga sena pana. Tačiau pamatysi valdovę – žagtelsi…
- Norėjai mane matyti?
- Taip. Padvigubink sargybą.
- Jau.
- Tai dar padvigubink.
- Lauki ko nors?
- Nežinau. Man neramu.
- Betgi kareivių bus daugiau nei svečių.
- Nesvarbu. Tegu nieko neleidžia be kvietimų. Net jei užtartų ir labai kilmingas asmuo.
- Ir valdovas?
- Ir jis. Sakyk, valdovės įsakymas. Šiaip ar taip, šiandien tu pavaldus Šarėliui. O jis – valdovės sargybos viršininkas.
- Na, jei jau taip sakai. Atsakyti reikės ne man.
- O aš nebijau! Pažiūrėčiau, kaip drįstų man kas prieštarauti, - bjauriai išsiviepė Eiša.
Kapitonui nugara perbėgo šiurpuliukai. Jis buvo patyręs karys ir puikiai žinojo, ką gali Ordino kariūnai. Jis nurijo seiles ir tyliai paklausė:
- Tu galėtum pasipriešinti net Vytkui Ilgajam?
- Taip, - ryžtingai linktelėjo. - Bet kam.
- O… o burtininkui?
- Burtininkui? Taip, ir burtininkui.
- Tada… - Syvris akimirkai nutilo. – Tai gal tau ir teks…
Eiša staigiai atsigręžė:
- Pasakok!
- Svečių sąrašą gavau prieš mėnulį. Ten nebuvo jokio burtininko. Visi svečiai įprasti ir patikrinti. Staiga vakar gaunu papildomą sąrašą. Ir ką matau? Trys didikai. Na, nežinia kodėl jie nebuvo anksčiau pakviesti. Gal koks nesusipratimas. Tačiau kiti du svečiai mane gerokai sutrikdė…
- Na?! – paragino ragana.
- Ten įrašyti du burtininkai.
Eiša paraudo nuo tramdomo įsiūčio ir noro nusukti kapitonui sprandą.
- Ir tu sakai man tai tik dabar… - sušnypštė.
- Aš… - Syvriui staiga išdžiūvo burna. – Atsiprašau, bet… neturėjau laiko padaryti tai išsyk, o…
Kapitonas nutilo nervingai spausdamas kalavijo rankeną.
- Kas dar?! Kas?! – riktelėjo Eiša. – Kad tave mėšlungis sutrauktų! Sakyk!
Syvris giliai įkvėpė:
- Vakar, man nežinant, pakeitė rūmų sargybą. Budėjo nepažįstami kariai. Ir jie neįleido manęs į rūmus…
Eiša griebė po ranka pasipainiojusią vazą ir tėškė į sieną.
- O Didžioji Rage! – riktelėjo ji. – Kodėl? Kodėl tada, kai manau jau viską aptvarkius?..
- Ša! – sudraudė kapitonas. – Nerėk taip – bėdą prisišauksi…
Eiša atsigręžė į kapitoną įsiutusi. Rankoje ji jau laikė kitą vazą, kurią ir paleido į kapitoną. Tačiau šis vikriai išsisuko. O ragana beveik tą pat akimirką susitvardė.
- Atleisk, - iškvėpė. – Nebeturiu jėgų. Prieš valdovę tūpčiok. Prieš dvariškius maivykis. Miestiečių kvailybei nusilenk. Matyt, pernelyg sunkią užduotį vykdyti ėmiausi.
- Tu puikiai susidoroji… - neužtikrintai pagyrė kapitonas.
Eiša nieko neatsakė. Ji vėl priėjo prie veidrodžio ir ėmė taisyti šukuoseną. O po kelių akimirkų jau ir visai ramiai paklausė:
- Tai kas ten per burtininkai?
- Vieną kiek pažįstu. Ne asmeniškai, žinoma. Tačiau jis dažnokai trainiojasi Vytkaus Ilgojo dvare. Jo vardas Tiekas. Nėra labai galingas burtininkas. Man rodos, jis tik gydo žmones ir gyvulius. Dažniausiai karo žaizdas. Jis gal atvyko dėl turnyro. O štai antrasis… tiksliau, burtininkė. Jos vardas Vosa. Juodosios magijos Magistrė. Apie ją nieko nesu girdėjęs. Bandžiau pasiklausinėti. Tačiau nenorėjau išsiduoti, kad man labai įdomu. Todėl nieko ir nesužinojau. Bet blogiausia, kad nežinau kas ją pakvietė.
- Taip. Įdomu. Atrodo, kad dabar jau nieko pakeisti nebeįmanoma. Ką gi, laikas nelaukia. Eik ir daryk kaip sakiau. Greitai ir mes su valdove atvyksim.


Vytkus Il ]]> Sun, 14 Jun 2026 11:45:00 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262355.html http://rasyk.lt/kuriniai/262355.html Jaunas – įsirito viso labo į trečiąjį šimtą. O jau tapo Juodosios magijos magistru. Gyveno toli šiaurėje: Jėdisaro karalystės sostinėje Leksape. Tlekapo rūmai buvo didesni ir turtingesni nei karaliaus. Magistro žinios buvo visapusiškos. Jo gebėjimai – tobuli. Jo bijojo. Iš jo mokėsi. Kiekvienas, kurį jis pavadindavo draugu, galėjo tikėtis neribotos jo pagalbos.
Tos žinios bei gebėjimai ir pražudė magistrą Tlekapą. Jis manė, kad žino viską, ką tik įmanoma žinoti. Bendravo su dievais ir demonais. Nei vieni, nei kiti nesugebėjo jo pavergti. Jis buvo šventai įsitikinęs savo visagalybe. Laikė save lygiu dievams. Ir štai tada, jo galybės viršūnėje, pašaukė magistrą Jotoub Radas. Kvietimas buvo silpnas. Ir Tlekapas panoro sužinoti, kas ir kodėl šaukiasi pagalbos.
Magistras ėmė eksperimentuoti, kad galėtų išgirsti. Jam ilgai nekaip sekėsi. Tas, kuris šaukė, buvo labai toli. Taip toli, kad Tlekapas net negalėjo įsivaizduoti. Ir tada nusprendė išbandyti paskutinę priemonę. Jis nutarė išeiti iš savo kūno ir keliauti ten, kur šaukė balsas. Tlekapas puikiai suvokė, jog tai gali būti paskutinė jo kelionė. Tačiau pergalė būtų neįtikėtina. Ir magas apsisprendė. Jo paties gyvybė jam buvo nieko verta. Paaukoti save tam, kad sužinotum ką nors nauja, atrodė visiškai normalu. Ir Tlekapas ryžosi nedvejodamas.
Kelionei magas pasirinko pirmą mėnulio pilnaties dieną. Jis buvo pedantiškas. Rūmus, visus savo dokumentus ir reikalus sutvarkė taip, tarytum nė nežadėtų sugrįžti. Jis netgi testamentą parašė, visą turtą palikdamas karaliaus iždui.
Naktis buvo vėsi, giedra ir žvaigždėta, kaip kad dažnai būna šiaurėje. Mėnulio pilnatis plieskė į mago laboratorijos langus. Tlekapas įsitaisė krėsle kuo patogiau, pakurstė ugnį židinyje, užsimerkė ir ėmė medituoti. Po kurio laiko pajuto, kad jo astralinis kūnas atsiplėšė nuo fizinio, išsiveržė iš rūmų, atitrūko nuo Žemės ir sustojo begalinio Kosmoso akivaizdoje, laukdamas kvietimo.
Tą akimirką jis aiškiai išgirdo šauksmą:
- Ateik. Tave šaukia tavo valdovas Jotoub Radas. Aš, jotubų vienatinis dievas, įsakau tau ateiti. Įsakau tau, nes turiu teisę įsakyti. Įsakau tau, nes tu esi jotubų palikuonis. Tu valdai materiją ir savo sielą. Ateik pas mane. Tarnauk man. Aš, valdovas Jotoub Radas, apdovanoju savo tarnus. Tai ne auksas ir sidabras, brangieji akmenys ar trumpalaikė garbė. Savo tarną aš apdovanosiu tobulu žinojimu ir tobula galia. Ateik. Ateik, magistre Tlekapai, pas mane. Ir tu būsi vienas iš trijų pašauktųjų, kurie valdys pasaulius su manimi…
Ir Tlekapas nulėkė svaiginančiu greičiu. Nulėkė ten, kur šaukė balsas. Balsas jam nepažįstamo ir nežinomo dievo Jotoub Rado, kuris žadėjo tokius neišsemiamus lobius. Magas lėkė tenai, nes ten buvo nežinomybė. O Tlekapas labiausiai nemėgo nežinojimo. Jis tiesiog privalėjo viską žinoti.
Magas sugrįžo į savo kūną gana greitai. Naktis dar nebuvo pasibaigusi. Net židinys neužgeso. Tlekapas įkūrė jį stipriau ir susimąstė, žvelgdamas į besiblaškančius ugnies liežuvius. Jo naujasis šeimininkas dar baugino šiek tiek. Magas matė daugybę dievų ir demonų, jo niekada netrikdė ir nebaugino jų išvaizda. Bet šį kartą buvo kiek nejauku.
Dievas Jotoub Radas neturėjo kūno, kaip turėjo visi, kuriuos pažinojo. Tai tebuvo pradėjęs irti astralinis kūnas. Tokio dalyko nebuvo matęs netgi Tlekapas. Jis net negalėjo įsivaizduoti, kad taip gali būti. Astralinis senojo dievo kūnas jau niekuo nebepriminė to fizinio kūno, kurį kažkada turėjo Jotoub Radas. Tai tebuvo blyški skylėta dėmė, kuri visgi skleidė neapsakomą pykčio ir neapykantos dvoką. Senasis dievas kurį laiką tylėjo stebėdamas Tlekapą.
- Tu man patinki, - krioktelėjo pagaliau. – Man patinka, kad tu nori viską žinoti. Man reikalingi… tokie draugai. Tu tikrai esi jotubų palikuonis. Aš nesuklydau.
- Atleisk, kad drįstu abejoti. Jeigu tu esi toks senas, tai tavo tauta jau turi būti išmirusi. Galbūt ji gyveno netgi ne mano pasaulyje.
Senasis dievas irzliai sukikeno:
- Griebi jautį už ragų, mage. Betgi tu žinai, kad niekas niekur neišnyksta. Kad ir kaip supūtų, suirtų, išsisklaidytų kokia nors materija, vis tiek ji išlieka pavirsdama kuo nors kitu. Štai tu, pavyzdžiui, esi sulipintas iš smulkių dalelių, kurių dauguma yra jotoubų genties palikuonių.
Tlekapas pamąstė ir nusprendė, kad senasis dievas, ko gero, teisus. Todėl jie kalbėjosi toliau. Jei tai galima būtų pavadinti pokalbiu. Kalbėjo tik dievas Jotoub Radas.
- Aš miegu jau seniai. Tačiau dabar pabudau. Ir noriu sugrįžti. Noriu su kai kuo atsiskaityti. Aš šaukiau. Ir tu atsiliepei. Dabar aš keliausiu arčiau Žemės. Ir tu mane girdėsi geriau. Turėsi daryti tai, ką paliepsiu. Tačiau aš tik nurodysiu tikslą. Priemones tikslui pasiekti pasirinksi pats.
Ilgai pasakojo senasis dievas apie skriaudas, kurias patyrė. Tiesą pasakius, Tlekapas nelabai suprato, kas čia jį taip skriaudžia. Tačiau klausėsi įdėmiai, nes į jį plūste plūdo žinios, kurių niekas niekados daugiau nesužinos, nes jos neužrašytos net pačiose seniausiose knygose. Magui buvo visai svetimi senojo dievo norai ir tikslai. Tačiau už žinias ir gebėjimus jis galėjo padaryti bet ką.
Ir dabar, ilsėdamasis savo krėsle prie židinio, magistras Tlekapas apmąstė gautas žinias. Ir tik tada ėmė galvoti apie užduotį.
Užduotis buvo kažkokia nereali. Neturėjo konkretumo. Jotoub Radas pasakojo keistą istoriją. Istoriją be pradžios ir be pabaigos. Istoriją, kurioje buvo keletas veikėjų, apie kuriuos Tlekapas nė girdėt negirdėjęs.
- Pabudau ne tik aš, - pasakojo senasis dievas. – Pabudo senoji deivė Šark Kiala, kuri dar senesnė už mane. Tačiau buvo atgimusi jau kelis kartus. Gyvybinga moteriškė! Ji negali man sutrukdyti. Tačiau ir nepadės. Ji žino, kad į Žemę grįšiu dar negreit, todėl kurį laiką turėsiu veikti per tarpininkus. Ji surado būdą kaip mane nugalėti. Nugalėti amžiams. Palaidoti mane šioje skylėje taip giliai, kad negalėčiau sugrįžti. Kad nieko nebeprisišaukčiau…
Kuriam laikui dievas nutilo. Paskui tęsė:
- Mane nori numarinti. Mane nori nužudyti. Mane nori palaidoti. Ir nori tai padaryti, pasinaudodami paprastais žmonėmis! Tu privalai sužinoti. Turi surasti orakulą. Jo vardas Sętikas. Ieškok…
Ir magistras Tlekapas ieškojo. Tačiau pėdsakai pasirodė besą klaidingi. Senasis dievas suklydo. Reikėjo ieškoti ne orakulo, bet orakulės Sętikos. Prabėgo nemažai laiko, kol magistras viską išsiaiškino.
Kai Tlekapas nuvyko prie Sętikos olos, jį pasitiko tarnaitė:
- Ponia žino, kad tu esi čia. Ir kas tu esi. Ponia liepė eiti sau. Ji sakė, kad tau ir tavo valdovui nepasiseks. Ponia sakė, kad geriau nedarytum to, ką dabar ruošiesi daryti. Tai neatneš tau sėkmės. Nieko nepakeis net mano ponios mirtis. Taigi, eik iš čia.
Tarnaitė pažiūrėjo į magistrą ilgu liūdnu žvilgsniu. Ir nuėjo į kaimą. Magas palydėjo jauną merginą nustebusiu žvilgsniu. Šioji sustojo, atsigręžė ir pridūrė:
- Prašau, magistre Tlekapai, nežudyk orakulės. Tai nepadės. Ji dar nė karto nesuklydo.
Mergina kurį laiką įdėmiai žiūrėjo į Tlekapą. Tada papurtė galvą:
- Gyvenimas, magistre, daug sudėtingesnis. Daug…
Tlekapas gūžtelėjo pečiais ir pasuko vidun. Jis jautėsi kiek nejaukiai, nes teks susidurti akis į akį su žmogum, iš anksto žinančiu apie ką kalbėsis.
- Užeik, Tlekapai, sėskis, - išgirdo melodingą balsą.
Įėjęs vidun kurį laiką nieko nematė, nes viduje tvyrojo prieblanda. Paskui įžiūrėjo šalia židinio sėdinčią moterį, kuri šyptelėjo ir pamojo ranka:
- Ateik, sėsk šalia…
Šypsenos magistras, žinoma, neįžiūrėjo, tačiau juste juto visu kūnu. Jis nelabai ryžtingai patraukė prie židinio ir atsisėdo į tuščią krėslą. Tada šiek tiek atidžiau įsižiūrėjo į orakulę. Niekada nebuvo matęs šios ypatingos moters iš arti.
Orakulė Sętika buvo neaukšto ūgio, smulkaus sudėjimo, nenusakomo amžiaus moteris. Jos veidas spinduliavo išmintį ir liūdesį. Orakulė vilkėjo paprastą baltos drobės suknelę.
- Stebiesi? – paklausė ir vėl liūdnai šyptelėjo Sętika. – Manei, kad orakulas turi būti kažkoks ypatingas? Patikėk manim, sielos tvirtybė, protas, įžvalga ir galios nė kiek nepriklauso nuo fizinio kūno. O apsirengusi aš taip todėl, kad pasiruošiau mirčiai.
Tlekapas norėjo prabilti, tačiau orakulė nutildė jį valdingu rankos mostu.
- Tylėk! – pasakė. – Žinau ką dabar pasakysi. Taip. Tu mane nugalėsi. Nužudysi. Aš tą žinau. Galėčiau išgelbėti savo gyvybę, jei atskleisčiau tau vieną pranašystę ir pasakyčiau kam ją įteikiau.
Šį kartą magistras linktelėjo, bet nieko nepasakė.
Orakulė atsilošė krėsle ir užsimerkė. Ji kurį laiką tylėjo.
Tlekapas sėdėjo nė nekrusteldamas ir stengdamasis nieko negalvoti.
- Matai, magistre Tlekapai, - vėl prabilo orakulė, - yra dvi pranašysčių rūšys. Vienos yra skirtos visiems. Jas, kaip žinia, skelbia mano šauklys, keliaudamas po pasaulį. Kitos yra asmeniškos. Jas įteikiu užrašytas tam asmeniui, kuriam yra skirta.
Magistras vėl linktelėjo, nors orakulė į jį nė nežiūrėjo.
- Ta pranašystė, kurios tu nori, yra skirta keliems asmenims. Perskaityti ją gali tik trys žmonės. Galbūt sugebėtum ir tu… Nors tektų ilgai prakaituoti.
Sętika vėl nutilo. Magistras kantriai tylėjo toliau. Nors buvo drąsus, gyvenime matęs šilto ir šalto, tačiau jo nugara bėgiojo šiurpuliukai. Jis kalbėjosi su… žmogumi, kuris žinojo visas jo mintis, visus klausimus ir visus atsakymus. Vieną trumpą akimirką net panoro atsistoti, atsiprašyti ir išeiti. Tačiau tuojau pat nuginė šią mintį. Ne. Jis atliks tai, ko atėjo. Ir tada pareikalaus iš Jotoub Rado atlygio. Jis nori būti orakulu!
- Ar nori žinoti savo likimą, magistre Tlekapai? – tyliai paklausė orakulė.
- Ne! – šūktelėjo beveik išgąstingai.
- Gerai. Taip ir maniau. Taigi, aš dabar galėčiau tau duoti tą pranašystę. Tada tu norėtum, kad pasakyčiau, kam dar ją daviau. Tada tu paliktum mane gyvą…
Tlekapas šiek tiek suirzo. Orakulė antrą ar trečią kartą pasakojo tą patį.
- Nepyk, magistre, - atsakė šioji. – Mėgaujuosi paskutinėmis gyvenimo akimirkomis…
Ji dar dar kiek patylėjo.
- Mano galvoje yra visos pranašystės, kurias aš kada nors paskelbiau. Mano galvoje yra viskas, ką aš žinau. Viskas, ką man pasakė dievai. Ten yra ir tai, ko manęs niekas neklausė. Tu nenori žinoti savo ateities. Ką gi. Aš ją pamiršiu. Kad tu… kai knaisiosies po mano smegenis… nerastum…
- Pamirši?! – pašoko magistras. – Pamirši?! Ar nori pasakyti?!
- Taip, - nusišypsojo orakulė. – Viską. Po truputį. Tau beliko tik nuotrupos…
Sętika pašaipiai žvilgtelėjo į Tlekapą, užsimerkė, atsilošė krėsle ir atsipalaidavo.
Tlekapas netilpo savo kailyje. Jį apmovė! Apgavo kaip paskutinį kvailį! Jį, Juodosios magijos Magistrą Tlekapą, Dievo Jotoub Rado draugą!
Magistras atsistojo priešais Sętiką, iškėlė rankas tartum paukščio sparnus ir susikaupė. Po kelių akimirkų į jo sąmonę ėmė plūsti vaizdai ir žodžiai. Per keletą akimirkų jis išsunkė orakulės sąmonę. Tada nurimo, atsipalaidavo ir pažvelgė į Sętiką.
Ji žiūrėjo į magistrą tyliu bereikšmiu žvilgsniu.
Nuo to žvilgsnio magistrą vėl nukrėtė šiurpas. Jis apsigręžė ir išėjo iš orakulės olos, nuversdamas žvakidę su degančiomis žvakėmis.


Eiša varė žirgą šuoliais. Ir Syvris turėjo gerokai pasistengti, kad neatsiliktų. Eglyną, kuriame dar smilko plėšikų lavonai ir keletas medžių, jie prajojo be jokių nuotykių. Tik tada Eiša pristabdė žirgą ir vėl užsidėjo kario šalmą.
- Kapitone Syvri, dar kartą tavęs prašau pamiršti viską, ką matei. Be to, noriu paprašyti paslaugos. Man reikia nepastebėtai patekti į rūmus.
- Šitą aš sutvarkysiu, - ramiai patvirtino kapitonas. – Įvesiu tave kaip karį. Niekas nepažįsta visų eilinių. Taigi…
- Nemanau, kad atrodau kaip eilinis karys.
- Oi, panele Eiša, nežinai kokie vėplos tarnauja rūmuose. Man kartais verkti norisi. Turtingų tėvelių turtingi sūneliai. Tačiau proto nė per nago juodymą. Taigi, tenka eiliniais būti. O pabandyk su jais susitvarkyti… Aš, panele, iš prasčiokų. O kapitono laipsnį gavau tik todėl, kad buvau labai geras karys. Tačiau tie avigalviai iš turtingų šeimų nevertina šito. Jiems atrodo, kad juodnugaris, kokiu jie mane laiko, negali būti…
Syvris nutilo, ir kurį laiką abu risnojo vienas šalia kito tylomis.
- Kai tik reikės, panele Eiša, visada padėsiu. Galėsi išeiti ir įeiti kada panorėjus.
- Ačiū, kapitone. Užtikrinu tave, tai labai svarbu. Aš žinau tiek nedaug palyginus su tuo ką turėčiau žinoti. Viskas, ką papasakojo Obra, išgąsdino dar labiau. Nebežinau kuo galiu pasitikėti. Yra kažkas, ką man privalu žinoti. O aš nežinau. Ir net neįsivaizduoju, kas man galėtų padėti.
Eiša nervingai prikando lūpą. Jie jau traukė Marapo priemiesčiu.
- Syvri, ar gali mane rytoj palydėti į priemiestį? Man reikia surasti vieną žmogų. Ir kuo greičiau.
- Taip, panele.
- Ir dar. Valdovei ir sosto įpėdiniui gresia pavojus. Didelis pavojus. O be to…
Eiša vėl nutilo.
- Syvri, reikia padidinti valdovės apsaugą. Tačiau taip, kad niekas šito nepastebėtų. Pasitarkite su Šarėliu. Kariai turi būti ypač patikimi.
- Gerai, panele Eiša. Aš viską sutvarkysiu.


Rytojaus dieną Eiša nuo pat ryto šokinėjo aplink Sapą Gražiąją.
Tarnaitės prausė, šukavo plaukus, pudravo ponią. O Eiša vadovavo viskam tarsi generolas. Ji šiam svarbiam reikalui parinko drabužius, papuošalus, kvepalus ir visa kita. Ji mokė karalienę, kaip elgtis, ką kalbėti, o ką nutylėti.
Pokylis turėjo prasidėti saulei nusileidus. Todėl po pietų Eiša nusprendė sutvarkyti dar vieną reikalą. Ji pasikvietė Šarėlį, liepė surasti Syvrį ir priminti, kad žadėjo jai padėti.
Kapitonas atėjo tuoj pat, ir abu išjojo. Niekas neatkreipė dėmesio į kapitoną ir jauną karį. Kas žino, kokią užduotį jie gavo.
Rytiniai priemiesčiai ne pati maloniausia vieta. Jie buvo laikomi skurdžiausiais mieste. Ir, žinoma, pavojingiausiais. Tačiau, nors ir sunkiai, Kasmą surasti jiems pavyko. Tai buvo vidutinio amžiaus plokščia moteriškė. Buvo tokia suvargusi ir alkana, jog Eiša nusprendė, kad mokėti jai reikėtų ne pinigais. Kol ji šnekučiavosi su Kasma, kapitonas nujojo ligi turgaus ir grįžo su dviem didžiuliais krepšiais maisto.
Padėjusi gautą lobį lūšnoje ir pristačiusi vyresnėlį saugoti, Kasma palydėjo Eišą ir kapitoną į tolimiausią miesto užkampį, kur neįtikėtinai skurdžioje lūšnoje gyveno Emėris. Moteris, parodžiusi, kur gyvena Emėris, skubiai grįžo namo.
- Nenoriu su juo susitikti, - pasakė. – Jis kiek… Na, jam nevisi namie. Kartais iššoka iš lūšnos kaip kokia pikta dvasia ir ima tvatinti lazda į kairę ir į dešinę. Tai aš geriau eisiu. Jei dar ko reikės, tai žinote kur mane rasti, garbingieji ponai.
Eiša pažiūrėjo moteriškei įkandin, gūžtelėjo pečiais ir pabeldė į lentą šalia skuduru uždengtos landos į lūšną:
- Ei! Emėri! Išeik!
Viduje nė krepšt.
- Ei! Ei! Emėri!
Viduje kažkas sukrebždėjo. Tyla. Vėl kažkas sukrebždėjo. Ir pagaliau ant slenksčio išdygo keista žmogysta. Išsyk nė negalėjai suprasti vyras tai ar moteris. Nuo jo dvokė. Tikriausiai buvo nesiprausęs visus metus. Drabužiai praradę spalvą ir formą. Galva apžėlusi neaiškios spalvos šeriais.
- Uf… - išpūtė Eiša. – Ir ką mes su juo darysim?
- Nežinau…
- Gal žinai kokią vietą, kur…
- Ar tu Amazonė? – staiga aiškiu blaiviu balsu paklausė žmogysta.
- Kas? Aš? – nustebo Eiša.
- Ar tu Amazonė?
Eiša pažvelgė į Syvrį. Tas tik galvą papurtė. Ir Eiša vėl įsmeigė žvilgsnį į Emėrį.
- Ne… tu ne Amazonė… - burbėjo žmogysta. – Tu neturi kalavijo… neturi… neturi… neturi… tavo rūbai… Amazonė… Amazonė ant juodo žirgo… Amazonė… kalavijas… ji ateis… ji ateis… Amazonė dar nerado… trys… tiktai trys… Amazonės kalavijas…
Toliau Emėrio kalba tapo visai nesuprantamu murmėjimu. Ir galiausiai jis vėl pranyko lūšnoje.
- Nieko nebus, - irzliai tarė Eiša. – Reikia jį iš čia ištraukti. Tik kur man jį dėti? Čia palikti negaliu.
Abu stovėjo, žiūrėjo į lūšnos landą ir nežinojo ką daryti.
- Žinai, panele Eiša, yra čia vieni tokie namai. Nenoriu įžeisti tavo padorumo…
Eiša pažiūrėjo į sumišusį karininką ir skambiai nusijuokė:
- Viešnamis, ar ką?
Syvris tylom linktelėjo.
- Klausyk, - kreipėsi tylom, - tu juk žinai, kad esu ragana. Taigi, mano padorumas kiek kitoks. Todėl bendrauju su įvairiais žmonėm: ir vargetom, ir karaliais, ir padoruoliais, ir kekšėm… Man visi žmonės yra žmonės ir tiek.
- Na, aš nemėgstu pasakoti, kad ten lankausi. Ten…
Staiga kapitonas nutilo ir ėmė glostyti žirgo galvą.
- Panele Eiša, gal gali man padėti?
- Žiūrint ko reikia. Į dideles aferas veltis aš negaliu.
- Nežinau ar tai didelė afera. Bet apie tai gal vėliau pakalbėsim. Dabar svarbiausia, kad aš galiu susitarti su tomis moterimis. Jos priglaus Emėrį. Ir jeigu mes neprasitarsim, tai jos tikrai tylės.
- Gal… Dabar jau nebežinau, kas ką gali, o kas ne. Kur tie namai yra?
- Tai “Žydrosios svajonės namai”. Jie yra netoli rūmų. Ir tau būtų patogu.
- Patogu. Tik kaip jį ten nugabenti? Negaliu gi jo persimetusi per žirgą tempti. Dar reikėtų ir jo daiktuose pasirausti. O to darbo patikėti niekam negaliu.
- Gal ligi vakaro jis niekur nedings. Tai aš…
- Gal… Man taip netinka. Radau jį. Tai dabar neketinu prarasti.
- Och, koks aš kvailys! – šūktelėjo Syvris. – Taigi netoliese yra viena iš gvardijos būstinių. Jie ten turi keletą vežimų suimtiesiems vežioti. Paliksiu žirgą ir paimsiu vežimą be vežiko.
- Puiku! Aš čia pabūsiu. Paskubėk.
- Aš greitai…
Kapitonas šoko į balną ir pavarė žirgą garsiai šūkaudamas:
- Iš kelio! Karaliaus vardu! Traukitės iš kelio!
Eiša prisėdo ant slenksčio ir ėmė laukti. Ji mintijo apie tai, kad vis giliau grimzta į kažkokius nesuvokiamus dalykus. Rūmų intrigos. Ordino intrigos. Orakulai. Pranašystės. O manė, kad turi vienintelę užduotį. Tikėjosi, kad viskas vyks beveik sklandžiai. Manė, kad tai tik vienos aukštos personos jaunystės klaida. Ir kad tą klaidą ištaisyti nebus sunku. Dabar… dabar ją apėmė abejonės. Jai pradėjo atrodyti, kad sužinojo tokį didelį kąsnį, jog niekaip nenuris. Tačiau ir išspjauti jau nebegalėjo.
- Ar tu Amazonė? – nutraukė jos mintis pamišėliškas šnabždesys. – Ar tu radai tris princus ir rožę? Rubinas… rubinas… rubinas… auksas… lelijos… Ar lelijos būna juodos? Chi – chi - chi!
Eiša sėdėjo ]]> Fri, 12 Jun 2026 11:41:15 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262344.html http://rasyk.lt/kuriniai/262344.html Jaunas – įsirito viso labo į trečiąjį šimtą. O jau tapo Juodosios magijos magistru. Gyveno toli šiaurėje: Jėdisaro karalystės sostinėje Leksape. Tlekapo rūmai buvo didesni ir turtingesni nei karaliaus. Magistro žinios buvo visapusiškos. Jo gebėjimai – tobuli. Jo bijojo. Iš jo mokėsi. Kiekvienas, kurį jis pavadindavo draugu, galėjo tikėtis neribotos jo pagalbos.
Tos žinios bei gebėjimai ir pražudė magistrą Tlekapą. Jis manė, kad žino viską, ką tik įmanoma žinoti. Bendravo su dievais ir demonais. Nei vieni, nei kiti nesugebėjo jo pavergti. Jis buvo šventai įsitikinęs savo visagalybe. Laikė save lygiu dievams. Ir štai tada, jo galybės viršūnėje, pašaukė magistrą Jotoub Radas. Kvietimas buvo silpnas. Ir Tlekapas panoro sužinoti, kas ir kodėl šaukiasi pagalbos.
Magistras ėmė eksperimentuoti, kad galėtų išgirsti. Jam ilgai nekaip sekėsi. Tas, kuris šaukė, buvo labai toli. Taip toli, kad Tlekapas net negalėjo įsivaizduoti. Ir tada nusprendė išbandyti paskutinę priemonę. Jis nutarė išeiti iš savo kūno ir keliauti ten, kur šaukė balsas. Tlekapas puikiai suvokė, jog tai gali būti paskutinė jo kelionė. Tačiau pergalė būtų neįtikėtina. Ir magas apsisprendė. Jo paties gyvybė jam buvo nieko verta. Paaukoti save tam, kad sužinotum ką nors nauja, atrodė visiškai normalu. Ir Tlekapas ryžosi nedvejodamas.
Kelionei magas pasirinko pirmą mėnulio pilnaties dieną. Jis buvo pedantiškas. Rūmus, visus savo dokumentus ir reikalus sutvarkė taip, tarytum nė nežadėtų sugrįžti. Jis netgi testamentą parašė, visą turtą palikdamas karaliaus iždui.
Naktis buvo vėsi, giedra ir žvaigždėta, kaip kad dažnai būna šiaurėje. Mėnulio pilnatis plieskė į mago laboratorijos langus. Tlekapas įsitaisė krėsle kuo patogiau, pakurstė ugnį židinyje, užsimerkė ir ėmė medituoti. Po kurio laiko pajuto, kad jo astralinis kūnas atsiplėšė nuo fizinio, išsiveržė iš rūmų, atitrūko nuo Žemės ir sustojo begalinio Kosmoso akivaizdoje, laukdamas kvietimo.
Tą akimirką jis aiškiai išgirdo šauksmą:
- Ateik. Tave šaukia tavo valdovas Jotoub Radas. Aš, jotubų vienatinis dievas, įsakau tau ateiti. Įsakau tau, nes turiu teisę įsakyti. Įsakau tau, nes tu esi jotubų palikuonis. Tu valdai materiją ir savo sielą. Ateik pas mane. Tarnauk man. Aš, valdovas Jotoub Radas, apdovanoju savo tarnus. Tai ne auksas ir sidabras, brangieji akmenys ar trumpalaikė garbė. Savo tarną aš apdovanosiu tobulu žinojimu ir tobula galia. Ateik. Ateik, magistre Tlekapai, pas mane. Ir tu būsi vienas iš trijų pašauktųjų, kurie valdys pasaulius su manimi…
Ir Tlekapas nulėkė svaiginančiu greičiu. Nulėkė ten, kur šaukė balsas. Balsas jam nepažįstamo ir nežinomo dievo Jotoub Rado, kuris žadėjo tokius neišsemiamus lobius. Magas lėkė tenai, nes ten buvo nežinomybė. O Tlekapas labiausiai nemėgo nežinojimo. Jis tiesiog privalėjo viską žinoti.
Magas sugrįžo į savo kūną gana greitai. Naktis dar nebuvo pasibaigusi. Net židinys neužgeso. Tlekapas įkūrė jį stipriau ir susimąstė, žvelgdamas į besiblaškančius ugnies liežuvius. Jo naujasis šeimininkas dar baugino šiek tiek. Magas matė daugybę dievų ir demonų, jo niekada netrikdė ir nebaugino jų išvaizda. Bet šį kartą buvo kiek nejauku.
Dievas Jotoub Radas neturėjo kūno, kaip turėjo visi, kuriuos pažinojo. Tai tebuvo pradėjęs irti astralinis kūnas. Tokio dalyko nebuvo matęs netgi Tlekapas. Jis net negalėjo įsivaizduoti, kad taip gali būti. Astralinis senojo dievo kūnas jau niekuo nebepriminė to fizinio kūno, kurį kažkada turėjo Jotoub Radas. Tai tebuvo blyški skylėta dėmė, kuri visgi skleidė neapsakomą pykčio ir neapykantos dvoką. Senasis dievas kurį laiką tylėjo stebėdamas Tlekapą.
- Tu man patinki, - krioktelėjo pagaliau. – Man patinka, kad tu nori viską žinoti. Man reikalingi… tokie draugai. Tu tikrai esi jotubų palikuonis. Aš nesuklydau.
- Atleisk, kad drįstu abejoti. Jeigu tu esi toks senas, tai tavo tauta jau turi būti išmirusi. Galbūt ji gyveno netgi ne mano pasaulyje.
Senasis dievas irzliai sukikeno:
- Griebi jautį už ragų, mage. Betgi tu žinai, kad niekas niekur neišnyksta. Kad ir kaip supūtų, suirtų, išsisklaidytų kokia nors materija, vis tiek ji išlieka pavirsdama kuo nors kitu. Štai tu, pavyzdžiui, esi sulipintas iš smulkių dalelių, kurių dauguma yra jotoubų genties palikuonių.
Tlekapas pamąstė ir nusprendė, kad senasis dievas, ko gero, teisus. Todėl jie kalbėjosi toliau. Jei tai galima būtų pavadinti pokalbiu. Kalbėjo tik dievas Jotoub Radas.
- Aš miegu jau seniai. Tačiau dabar pabudau. Ir noriu sugrįžti. Noriu su kai kuo atsiskaityti. Aš šaukiau. Ir tu atsiliepei. Dabar aš keliausiu arčiau Žemės. Ir tu mane girdėsi geriau. Turėsi daryti tai, ką paliepsiu. Tačiau aš tik nurodysiu tikslą. Priemones tikslui pasiekti pasirinksi pats.
Ilgai pasakojo senasis dievas apie skriaudas, kurias patyrė. Tiesą pasakius, Tlekapas nelabai suprato, kas čia jį taip skriaudžia. Tačiau klausėsi įdėmiai, nes į jį plūste plūdo žinios, kurių niekas niekados daugiau nesužinos, nes jos neužrašytos net pačiose seniausiose knygose. Magui buvo visai svetimi senojo dievo norai ir tikslai. Tačiau už žinias ir gebėjimus jis galėjo padaryti bet ką.
Ir dabar, ilsėdamasis savo krėsle prie židinio, magistras Tlekapas apmąstė gautas žinias. Ir tik tada ėmė galvoti apie užduotį.
Užduotis buvo kažkokia nereali. Neturėjo konkretumo. Jotoub Radas pasakojo keistą istoriją. Istoriją be pradžios ir be pabaigos. Istoriją, kurioje buvo keletas veikėjų, apie kuriuos Tlekapas nė girdėt negirdėjęs.
- Pabudau ne tik aš, - pasakojo senasis dievas. – Pabudo senoji deivė Šark Kiala, kuri dar senesnė už mane. Tačiau buvo atgimusi jau kelis kartus. Gyvybinga moteriškė! Ji negali man sutrukdyti. Tačiau ir nepadės. Ji žino, kad į Žemę grįšiu dar negreit, todėl kurį laiką turėsiu veikti per tarpininkus. Ji surado būdą kaip mane nugalėti. Nugalėti amžiams. Palaidoti mane šioje skylėje taip giliai, kad negalėčiau sugrįžti. Kad nieko nebeprisišaukčiau…
Kuriam laikui dievas nutilo. Paskui tęsė:
- Mane nori numarinti. Mane nori nužudyti. Mane nori palaidoti. Ir nori tai padaryti, pasinaudodami paprastais žmonėmis! Tu privalai sužinoti. Turi surasti orakulą. Jo vardas Sętikas. Ieškok…
Ir magistras Tlekapas ieškojo. Tačiau pėdsakai pasirodė besą klaidingi. Senasis dievas suklydo. Reikėjo ieškoti ne orakulo, bet orakulės Sętikos. Prabėgo nemažai laiko, kol magistras viską išsiaiškino.
Kai Tlekapas nuvyko prie Sętikos olos, jį pasitiko tarnaitė:
- Ponia žino, kad tu esi čia. Ir kas tu esi. Ponia liepė eiti sau. Ji sakė, kad tau ir tavo valdovui nepasiseks. Ponia sakė, kad geriau nedarytum to, ką dabar ruošiesi daryti. Tai neatneš tau sėkmės. Nieko nepakeis net mano ponios mirtis. Taigi, eik iš čia.
Tarnaitė pažiūrėjo į magistrą ilgu liūdnu žvilgsniu. Ir nuėjo į kaimą. Magas palydėjo jauną merginą nustebusiu žvilgsniu. Šioji sustojo, atsigręžė ir pridūrė:
- Prašau, magistre Tlekapai, nežudyk orakulės. Tai nepadės. Ji dar nė karto nesuklydo.
Mergina kurį laiką įdėmiai žiūrėjo į Tlekapą. Tada papurtė galvą:
- Gyvenimas, magistre, daug sudėtingesnis. Daug…
Tlekapas gūžtelėjo pečiais ir pasuko vidun. Jis jautėsi kiek nejaukiai, nes teks susidurti akis į akį su žmogum, iš anksto žinančiu apie ką kalbėsis.
- Užeik, Tlekapai, sėskis, - išgirdo melodingą balsą.
Įėjęs vidun kurį laiką nieko nematė, nes viduje tvyrojo prieblanda. Paskui įžiūrėjo šalia židinio sėdinčią moterį, kuri šyptelėjo ir pamojo ranka:
- Ateik, sėsk šalia…
Šypsenos magistras, žinoma, neįžiūrėjo, tačiau juste juto visu kūnu. Jis nelabai ryžtingai patraukė prie židinio ir atsisėdo į tuščią krėslą. Tada šiek tiek atidžiau įsižiūrėjo į orakulę. Niekada nebuvo matęs šios ypatingos moters iš arti.
Orakulė Sętika buvo neaukšto ūgio, smulkaus sudėjimo, nenusakomo amžiaus moteris. Jos veidas spinduliavo išmintį ir liūdesį. Orakulė vilkėjo paprastą baltos drobės suknelę.
- Stebiesi? – paklausė ir vėl liūdnai šyptelėjo Sętika. – Manei, kad orakulas turi būti kažkoks ypatingas? Patikėk manim, sielos tvirtybė, protas, įžvalga ir galios nė kiek nepriklauso nuo fizinio kūno. O apsirengusi aš taip todėl, kad pasiruošiau mirčiai.
Tlekapas norėjo prabilti, tačiau orakulė nutildė jį valdingu rankos mostu.
- Tylėk! – pasakė. – Žinau ką dabar pasakysi. Taip. Tu mane nugalėsi. Nužudysi. Aš tą žinau. Galėčiau išgelbėti savo gyvybę, jei atskleisčiau tau vieną pranašystę ir pasakyčiau kam ją įteikiau.
Šį kartą magistras linktelėjo, bet nieko nepasakė.
Orakulė atsilošė krėsle ir užsimerkė. Ji kurį laiką tylėjo.
Tlekapas sėdėjo nė nekrusteldamas ir stengdamasis nieko negalvoti.
- Matai, magistre Tlekapai, - vėl prabilo orakulė, - yra dvi pranašysčių rūšys. Vienos yra skirtos visiems. Jas, kaip žinia, skelbia mano šauklys, keliaudamas po pasaulį. Kitos yra asmeniškos. Jas įteikiu užrašytas tam asmeniui, kuriam yra skirta.
Magistras vėl linktelėjo, nors orakulė į jį nė nežiūrėjo.
- Ta pranašystė, kurios tu nori, yra skirta keliems asmenims. Perskaityti ją gali tik trys žmonės. Galbūt sugebėtum ir tu… Nors tektų ilgai prakaituoti.
Sętika vėl nutilo. Magistras kantriai tylėjo toliau. Nors buvo drąsus, gyvenime matęs šilto ir šalto, tačiau jo nugara bėgiojo šiurpuliukai. Jis kalbėjosi su… žmogumi, kuris žinojo visas jo mintis, visus klausimus ir visus atsakymus. Vieną trumpą akimirką net panoro atsistoti, atsiprašyti ir išeiti. Tačiau tuojau pat nuginė šią mintį. Ne. Jis atliks tai, ko atėjo. Ir tada pareikalaus iš Jotoub Rado atlygio. Jis nori būti orakulu!
- Ar nori žinoti savo likimą, magistre Tlekapai? – tyliai paklausė orakulė.
- Ne! – šūktelėjo beveik išgąstingai.
- Gerai. Taip ir maniau. Taigi, aš dabar galėčiau tau duoti tą pranašystę. Tada tu norėtum, kad pasakyčiau, kam dar ją daviau. Tada tu paliktum mane gyvą…
Tlekapas šiek tiek suirzo. Orakulė antrą ar trečią kartą pasakojo tą patį.
- Nepyk, magistre, - atsakė šioji. – Mėgaujuosi paskutinėmis gyvenimo akimirkomis…
Ji dar dar kiek patylėjo.
- Mano galvoje yra visos pranašystės, kurias aš kada nors paskelbiau. Mano galvoje yra viskas, ką aš žinau. Viskas, ką man pasakė dievai. Ten yra ir tai, ko manęs niekas neklausė. Tu nenori žinoti savo ateities. Ką gi. Aš ją pamiršiu. Kad tu… kai knaisiosies po mano smegenis… nerastum…
- Pamirši?! – pašoko magistras. – Pamirši?! Ar nori pasakyti?!
- Taip, - nusišypsojo orakulė. – Viską. Po truputį. Tau beliko tik nuotrupos…
Sętika pašaipiai žvilgtelėjo į Tlekapą, užsimerkė, atsilošė krėsle ir atsipalaidavo.
Tlekapas netilpo savo kailyje. Jį apmovė! Apgavo kaip paskutinį kvailį! Jį, Juodosios magijos Magistrą Tlekapą, Dievo Jotoub Rado draugą!
Magistras atsistojo priešais Sętiką, iškėlė rankas tartum paukščio sparnus ir susikaupė. Po kelių akimirkų į jo sąmonę ėmė plūsti vaizdai ir žodžiai. Per keletą akimirkų jis išsunkė orakulės sąmonę. Tada nurimo, atsipalaidavo ir pažvelgė į Sętiką.
Ji žiūrėjo į magistrą tyliu bereikšmiu žvilgsniu.
Nuo to žvilgsnio magistrą vėl nukrėtė šiurpas. Jis apsigręžė ir išėjo iš orakulės olos, nuversdamas žvakidę su degančiomis žvakėmis.


Eiša varė žirgą šuoliais. Ir Syvris turėjo gerokai pasistengti, kad neatsiliktų. Eglyną, kuriame dar smilko plėšikų lavonai ir keletas medžių, jie prajojo be jokių nuotykių. Tik tada Eiša pristabdė žirgą ir vėl užsidėjo kario šalmą.
- Kapitone Syvri, dar kartą tavęs prašau pamiršti viską, ką matei. Be to, noriu paprašyti paslaugos. Man reikia nepastebėtai patekti į rūmus.
- Šitą aš sutvarkysiu, - ramiai patvirtino kapitonas. – Įvesiu tave kaip karį. Niekas nepažįsta visų eilinių. Taigi…
- Nemanau, kad atrodau kaip eilinis karys.
- Oi, panele Eiša, nežinai kokie vėplos tarnauja rūmuose. Man kartais verkti norisi. Turtingų tėvelių turtingi sūneliai. Tačiau proto nė per nago juodymą. Taigi, tenka eiliniais būti. O pabandyk su jais susitvarkyti… Aš, panele, iš prasčiokų. O kapitono laipsnį gavau tik todėl, kad buvau labai geras karys. Tačiau tie avigalviai iš turtingų šeimų nevertina šito. Jiems atrodo, kad juodnugaris, kokiu jie mane laiko, negali būti…
Syvris nutilo, ir kurį laiką abu risnojo vienas šalia kito tylomis.
- Kai tik reikės, panele Eiša, visada padėsiu. Galėsi išeiti ir įeiti kada panorėjus.
- Ačiū, kapitone. Užtikrinu tave, tai labai svarbu. Aš žinau tiek nedaug palyginus su tuo ką turėčiau žinoti. Viskas, ką papasakojo Obra, išgąsdino dar labiau. Nebežinau kuo galiu pasitikėti. Yra kažkas, ką man privalu žinoti. O aš nežinau. Ir net neįsivaizduoju, kas man galėtų padėti.
Eiša nervingai prikando lūpą. Jie jau traukė Marapo priemiesčiu.
- Syvri, ar gali mane rytoj palydėti į priemiestį? Man reikia surasti vieną žmogų. Ir kuo greičiau.
- Taip, panele.
- Ir dar. Valdovei ir sosto įpėdiniui gresia pavojus. Didelis pavojus. O be to…
Eiša vėl nutilo.
- Syvri, reikia padidinti valdovės apsaugą. Tačiau taip, kad niekas šito nepastebėtų. Pasitarkite su Šarėliu. Kariai turi būti ypač patikimi.
- Gerai, panele Eiša. Aš viską sutvarkysiu.


Rytojaus dieną Eiša nuo pat ryto šokinėjo aplink Sapą Gražiąją.
Tarnaitės prausė, šukavo plaukus, pudravo ponią. O Eiša vadovavo viskam tarsi generolas. Ji šiam svarbiam reikalui parinko drabužius, papuošalus, kvepalus ir visa kita. Ji mokė karalienę, kaip elgtis, ką kalbėti, o ką nutylėti.
Pokylis turėjo prasidėti saulei nusileidus. Todėl po pietų Eiša nusprendė sutvarkyti dar vieną reikalą. Ji pasikvietė Šarėlį, liepė surasti Syvrį ir priminti, kad žadėjo jai padėti.
Kapitonas atėjo tuoj pat, ir abu išjojo. Niekas neatkreipė dėmesio į kapitoną ir jauną karį. Kas žino, kokią užduotį jie gavo.
Rytiniai priemiesčiai ne pati maloniausia vieta. Jie buvo laikomi skurdžiausiais mieste. Ir, žinoma, pavojingiausiais. Tačiau, nors ir sunkiai, Kasmą surasti jiems pavyko. Tai buvo vidutinio amžiaus plokščia moteriškė. Buvo tokia suvargusi ir alkana, jog Eiša nusprendė, kad mokėti jai reikėtų ne pinigais. Kol ji šnekučiavosi su Kasma, kapitonas nujojo ligi turgaus ir grįžo su dviem didžiuliais krepšiais maisto.
Padėjusi gautą lobį lūšnoje ir pristačiusi vyresnėlį saugoti, Kasma palydėjo Eišą ir kapitoną į tolimiausią miesto užkampį, kur neįtikėtinai skurdžioje lūšnoje gyveno Emėris. Moteris, parodžiusi, kur gyvena Emėris, skubiai grįžo namo.
- Nenoriu su juo susitikti, - pasakė. – Jis kiek… Na, jam nevisi namie. Kartais iššoka iš lūšnos kaip kokia pikta dvasia ir ima tvatinti lazda į kairę ir į dešinę. Tai aš geriau eisiu. Jei dar ko reikės, tai žinote kur mane rasti, garbingieji ponai.
Eiša pažiūrėjo moteriškei įkandin, gūžtelėjo pečiais ir pabeldė į lentą šalia skuduru uždengtos landos į lūšną:
- Ei! Emėri! Išeik!
Viduje nė krepšt.
- Ei! Ei! Emėri!
Viduje kažkas sukrebždėjo. Tyla. Vėl kažkas sukrebždėjo. Ir pagaliau ant slenksčio išdygo keista žmogysta. Išsyk nė negalėjai suprasti vyras tai ar moteris. Nuo jo dvokė. Tikriausiai buvo nesiprausęs visus metus. Drabužiai praradę spalvą ir formą. Galva apžėlusi neaiškios spalvos šeriais.
- Uf… - išpūtė Eiša. – Ir ką mes su juo darysim?
- Nežinau…
- Gal žinai kokią vietą, kur…
- Ar tu Amazonė? – staiga aiškiu blaiviu balsu paklausė žmogysta.
- Kas? Aš? – nustebo Eiša.
- Ar tu Amazonė?
Eiša pažvelgė į Syvrį. Tas tik galvą papurtė. Ir Eiša vėl įsmeigė žvilgsnį į Emėrį.
- Ne… tu ne Amazonė… - burbėjo žmogysta. – Tu neturi kalavijo… neturi… neturi… neturi… tavo rūbai… Amazonė… Amazonė ant juodo žirgo… Amazonė… kalavijas… ji ateis… ji ateis… Amazonė dar nerado… trys… tiktai trys… Amazonės kalavijas…
Toliau Emėrio kalba tapo visai nesuprantamu murmėjimu. Ir galiausiai jis vėl pranyko lūšnoje.
- Nieko nebus, - irzliai tarė Eiša. – Reikia jį iš čia ištraukti. Tik kur man jį dėti? Čia palikti negaliu.
Abu stovėjo, žiūrėjo į lūšnos landą ir nežinojo ką daryti.
- Žinai, panele Eiša, yra čia vieni tokie namai. Nenoriu įžeisti tavo padorumo…
Eiša pažiūrėjo į sumišusį karininką ir skambiai nusijuokė:
- Viešnamis, ar ką?
Syvris tylom linktelėjo.
- Klausyk, - kreipėsi tylom, - tu juk žinai, kad esu ragana. Taigi, mano padorumas kiek kitoks. Todėl bendrauju su įvairiais žmonėm: ir vargetom, ir karaliais, ir padoruoliais, ir kekšėm… Man visi žmonės yra žmonės ir tiek.
- Na, aš nemėgstu pasakoti, kad ten lankausi. Ten…
Staiga kapitonas nutilo ir ėmė glostyti žirgo galvą.
- Panele Eiša, gal gali man padėti?
- Žiūrint ko reikia. Į dideles aferas veltis aš negaliu.
- Nežinau ar tai didelė afera. Bet apie tai gal vėliau pakalbėsim. Dabar svarbiausia, kad aš galiu susitarti su tomis moterimis. Jos priglaus Emėrį. Ir jeigu mes neprasitarsim, tai jos tikrai tylės.
- Gal… Dabar jau nebežinau, kas ką gali, o kas ne. Kur tie namai yra?
- Tai “Žydrosios svajonės namai”. Jie yra netoli rūmų. Ir tau būtų patogu.
- Patogu. Tik kaip jį ten nugabenti? Negaliu gi jo persimetusi per žirgą tempti. Dar reikėtų ir jo daiktuose pasirausti. O to darbo patikėti niekam negaliu.
- Gal ligi vakaro jis niekur nedings. Tai aš…
- Gal… Man taip netinka. Radau jį. Tai dabar neketinu prarasti.
- Och, koks aš kvailys! – šūktelėjo Syvris. – Taigi netoliese yra viena iš gvardijos būstinių. Jie ten turi keletą vežimų suimtiesiems vežioti. Paliksiu žirgą ir paimsiu vežimą be vežiko.
- Puiku! Aš čia pabūsiu. Paskubėk.
- Aš greitai…
Kapitonas šoko į balną ir pavarė žirgą garsiai šūkaudamas:
- Iš kelio! Karaliaus vardu! Traukitės iš kelio!
Eiša prisėdo ant slenksčio ir ėmė laukti. Ji mintijo apie tai, kad vis giliau grimzta į kažkokius nesuvokiamus dalykus. Rūmų intrigos. Ordino intrigos. Orakulai. Pranašystės. O manė, kad turi vienintelę užduotį. Tikėjosi, kad viskas vyks beveik sklandžiai. Manė, kad tai tik vienos aukštos personos jaunystės klaida. Ir kad tą klaidą ištaisyti nebus sunku. Dabar… dabar ją apėmė abejonės. Jai pradėjo atrodyti, kad sužinojo tokį didelį kąsnį, jog niekaip nenuris. Tačiau ir išspjauti jau nebegalėjo.
- Ar tu Amazonė? – nutraukė jos mintis pamišėliškas šnabždesys. – Ar tu radai tris princus ir rožę? Rubinas… rubinas… rubinas… auksas… lelijos… Ar lelijos būna juodos? Chi – chi - chi!
Eiša sėdėjo ]]> Wed, 10 Jun 2026 11:32:14 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262336.html http://rasyk.lt/kuriniai/262336.html - Telaimina tave dievai, vaikeli, - vis kartojo Revita. – Tu išgelbėjai man gyvybę…
- Nedėkok man. Padėkosi tai poniai. Tik pasistenk nepliurpti kaimynams. Nes ponia nori ramybės. Jei išgirs tokias kalbas, tai tavo laimė tuoj baigsis.
- Aš, sūneli, tylėsiu tarsi nebylė būčiau. Turiu gi poniai atsidėkoti už tai, kiek gero man padarė.
- Ir dar padarys, - pažadėjo Tunis.
Taigi, Eiša, apsitaisiusi tarnaitės drabužiais, patraukė pas Revitą. Ten ji pernakvojo, apsivilko kariūnės drabužį, paslėpė ilgus plaukus po karišku šalmu. Tada iš gretimos smuklės arklidžių pasiėmė žirgą ir išjojo.
Kelionė nebuvo tolima ir varginanti. Visgi, pavojinga. Eiša nenorėjo būti atpažinta. Be to, norėjo neįsivelti į peštynes. Sostinės priemiesčiuose ir už miesto siautėjo plėšikai. Jie puldinėjo pirklių karavanus, miestiečius ir valstiečius, netgi karaliaus gvardiją. Ką jau kalbėti apie vienišą turtingai atrodantį raitelį.
Priemiestį prajojo sėkmingai. Tesutiko keletą miestiečių, valkatų ir valstiečių. Tačiau išjojusi iš miesto suprato, kad nujoti ramiai tikrai nepavyks. Kelias nėrė į tamsų eglyną. Tinkamiausia vieta pasalai.
“Na, Didžioji Rage, rodos, ligi šiol mane globojai. Padėk ir šį kartą…”
Jei nebūtų bijojusi, kad ją kas pamatys, Eiša būtų sudėjusi ir apsauginį ženklą. Tačiau nežinia kieno akys stebėjo iš tankmės. Ji tingiai lingavo balne. Skubėjo, bet suprato, kad lėkdama šuoliais gali ko svarbaus ir nepastebėti. Kai jau buvo netoli eglyno, už nugaros išgirdo šuoliuojantį žirgą.
- Ei, garbingasis pone! Gal galėtum manęs palaukti?
Išgirdusi šį balsą, Eiša išsyk suprato du dalykus. Pirma, pavojus iš tos pusės tikrai negrėsė. Antra, balsas buvo pažįstamas. Jis buvo… „Tai juk gvardijos kapitonas Syvris! ” – vos neriktelėjo garsiai. Nežinia, ar džiaugtis, ar susirūpinti. Žinoma, kapitonas galėjo būti patikimas draugas kovoje. Tačiau… jis tikrai pažins Eišą. Jei būtų galėjusi, būtų pabėgusi. Tik nebuvo kur. Ir ji pasielgė priešingai. Staiga apgręžė žirgą ir nujojo pasitikti Syvrio.
- Malonu tave sutikti, kapitone.
Šis staiga sustabdė žirgą. Kurį laiką žiūrėjo į Eišą lyg į vaiduoklį.
- Kapitone, - tyliai, bet įtaigiai kreipėsi, - malonu tave sutikti. Manau, kad miške mūsų laukia bėda. Jei įsivelsime į mūšį, tai gali paaiškėti, jog esu moteris. Tačiau mano vardo prašau neminėti.
- Panele Eiša… - galiausiai atgavo žadą Syvris. – Ko jau ko, bet tavęs sutikti nesitikėjau.
- Aš tavęs irgi. Jojam.
Ir jie patraukė link eglyno.
- Ar, panele… moki ginklu naudotis?
- Girtis nenorėčiau. Tačiau manau, kad tau nenusileidžiu.
- Tai gal, - blankiai šyptelėjo Syvris, - ir tavo brolis ne toks jau ligonis?
Eiša nutylėjo.
- Supratau. Klausinėti, matyt, neverta.
- Būčiau dėkinga.
Jie jau įjojo eglynan. Aplinkui viešpatavo tyla ir ramybė. Švietė blausi, tačiau vis dar pakankamai kaitri rudens saulė. Tačiau eglyne, žinoma, buvo tamsu ir vėsu. Ir nejauku. Staiga ragana visu savo kūnu pajuto pavojų.
- Mus greitai puls, - pasakė tyliai. – Ar plėšikai gerai ginkluoti?
- Įvairiai. Jei pasiseks, tai bus tik eiliniai valkatos. Pamatę kalavijus išsibėgios. Jei ne…
- Jei ne?
Tačiau kapitonas atsakyti nesuspėjo. Staiga ant kelio lyg iš po žemių išdygo tvirtas vyrukas ir riktelėjo:
- Stot! Atiduokit viską, ką turit, geruoju. Ir galėsit joti toliau.
Eiša apsižvalgė. Už nugaros jau stovėjo trys nemalonios išvaizdos galvažudžiai. Medžiuose, matyt, sėdėjo lankininkai. Kapitonas žiojosi ką sakyti, tačiau ragana sugriebė jį už rankos:
- Palauk, kapitone…
- Ar aš galiu pabandyti savo bičiulį įkalbėti? Jis, matote, nelabai sukalbamas…- kreipėsi į plėšiką.
- Chi! Pasirodo, čia poniutė… - nusišaipė plėšikas. – Gali. Tik neilgai.
- Dėkui, - maloniai nusišypsojo ragana.
- Ar išprotėjai? – pasipiktino Syvris.
- Paklausyk, kapitone. Mes turim tris išeitis…
- Dvi aš žinau. O trečioji?
- Jei būčiau jojusi viena, tai iškart pasinaudojusi būčiau. Tačiau dabar…
- Ei! Greičiau! Nestypsosim ant kelio visą dieną.
- Mes jau beveik…
- Klausyk, panele, aš nesuprantu…
- Tai, ką dabar pamatysi, privalėsi tuoj pat pamiršti. Ir niekam nė menkiausiu žodeliu neužsiminti. Prisiek.
Syvris atrodė gerokai nustebęs, tačiau linktelėjo:
- Prisiekiu savo garbe!
- Na, teks pasitenkinti ir tuo…
Eiša išsitiesė balne, nusiėmė šalmą ir švelniai nusišypsojo:
- Ką gi, ponai, metas atsisveikinti.
Už nugaros pasigirdo garsus žvengimas. O priekyje stovėjęs vyrukas piktai šūktelėjo:
- Gal liausitės kvailioti?
Jis, matyt, norėjo duoti ženklą savo vyrams, nes pakėlė ranką. Daugiau niekas nieko nesuspėjo. Ragana irgi pakėlė ranką, šūktelėjo kažką nesuprantamo ir nubrėžė ore apskritimą. Aplinkui pliūptelėjo ugnies ratas.
- Paskui mane! – riktelėjo ir pavarė žirgą.
Ugnies liežuviai priešais ją prasiskyrė. Kapitonas irgi supliekė žirgui, pavarydamas jį paskui Eišą. Už jo nugaros liepsnos susiglaudė.
- Panele Eiša, - pagaliau prakalbo, - nieko nesuprantu.
- O ką čia suprasti? – gūžtelėjo pečiais. – Ragana esu.
- Betgi…
- Neaiškinsiu nieko. Teks tiesiog priimti realybę.
Galelį jojo tylėdami.
- Atleisk, panele Eiša, ar neturėtum dabar šalia karalienės būti?
- Ten liko mano brolis.
- Brolis?
Eiša eilinį kartą neatsakė.
- Kur joji, kapitone? – paklausė po akimirkos.
- Tiesą sakant, reikalas visiškai asmeniškas. Gavau žinią, kad bičiulis dalyvavo mūšiuose už mūsų valdovą ir buvo sužeistas. Tai ir joju aplankyti.
- Sužeistas? Mūšyje? Tu jau man atleisk, bet pirmą kartą girdžiu, kad Vytkus Ilgasis kariauja.
- Tai to nė karu nepavadinsi. Trunka jau dešimt metų. Vakarinė mūsų karalystės siena ribojasi su Slabų karalyste. Ten gyvena keisti žmonės. Mes su jais nekariaujame, bet ir taikos nėra. Nežinia, kodėl tame pasienyje vis kartojasi neramumai. Kartais pamanau, kad nė valdovai nebežino. Kartais tai viena pusė, tai kita daro išpuolius. Kartais siena pasistūmėja per pusšimtį varstų. Tai ir viskas.
- Įdomu… - burbtelėjo Eiša. – Tai negi siena taip arti?
- Ne. Kodėl taip klausi?
- Juk joji pas sužeistą draugą. O sužeidė jį pasieny…
- Ne, panele Eiša. Mes su Datu kilę iš to pačio kaimo. Čia netoli. Ten ir joju. Jį paleido išsyk po sužeidimo.
- Ar tavo draugas rimtai sužeistas?
- Ne, panele. Iš ten paleidžia ir dėl guzo kaktoj.
- O kur tu joji, leisk paklausti, - paklausė po akimirkos.
- Aš? Čia kažkur gyvena sena ragana. Va, pas ją man ir reikia.
- Bene pas Obrą trauki?
- Tikrai taip. O tu iš kur žinai?
- Kad šiose apylinkėse daugiau raganų nėra. Visi į ją kreipiasi. Sena ji. Kartais susišnekėt sunku. Bet gydo puikiai. Ar susirgai?
- Och, mielasis kapitone. Pati ragana esu. Šiaip. Reikalai.
Eišai į galvą staiga šovė mintis:
- Gal galėtum draugą kitąsyk aplankyti? Juk nemiršta…
- Bene nori, kad palydėčiau?
- Noriu. Tiesą sakant, pas raganą aš nujočiau viena. Ir per mišką, žinoma, sugrįžčiau. Bet man reikia patekti į rūmus neatkreipiant dėmesio.
- Aišku. Teks tau padėti. Šiaip ar taip tu saugai karalienę ir jos būsimą kūdikį.
Jie paragino žirgus. Ir toliau jojo tylėdami.
- Dabar, regis, reikia į kairę, - pagaliau prabilo Syvris.
- Rodos…
Joti teko visai netoli. Už posūkio pamatė nedidelę labai tvarkingą sodybėlę.
- Kapitone, gal palauk kieme.
Šis tik linktelėjo. Eiša ryžtingai žengė vidun. Ją pasitiko sena senučiukė. Nedidelio ūgio, laiba, tvarkingai apsitaisiusi. O jau trobelėje viskas blizgėte blizgėjo.
- Telaimina tave tavo dievai, sese, - pasveikino.
- Ir tave, ir tave, dukrele, - tyliu švelniu balsu atsiliepė senutė. – Užeik, dukrele. Pasakok, kokios bėdos atvijo.
Eiša prisėdo virtuvėje už stalo.
- Garbingoji Obra, - pradėjo ragana, - esu Didžiosios Ragės ordino kariūnė.
- Atleisk, mieloji, tačiau tu neturi nieko, kas rodytų, jog esi Ordino narė. Žinau, kaip jie turėtų atrodyti.
- Ach, taip, - Eiša nutraukė nuo kairiosios rankos pirštinę, nusimovė žiedą ir padavė Obrai.
Šioji atidžiai apžiūrėjo nusinešusi prie lango.
- Tikras, - pareiškė grąžindama. – Tačiau tu nevilki Ordino uniformos ir…
- Mano apsiaustas atkreiptų dėmesį, - neleido baigti. – Žiedas vienintelis daiktas, kurį galiu laikyti prie savęs. Aš slapstausi.
- Slapstaisi, dukrele? Nuo ko?
- Nuo žmonių, nuo Ordino, nuo burtininkų, nuo… visų. Noriu, kad niekas manęs nepažintų ir nė neįtartų, kad esu ragana.
- Kodėl?
Senučiukė atrodė visai nukvakusi. Kaip sakė Syvris, su ja kartais nė susišnekėt žmoniškai negalima. Tačiau klausimai buvo aiškūs, tikslūs ir į temą.
Ji trumpai ir aiškiai išdėstė savo istoriją.
Kol pasakojo, Obra ramiai tupinėjo po virtuvę. Atnešė vyno, šio to užkąsti. Tada prisėdo šalia ir paragino:
- Valgyk, gerk, dukrele. Na ir įklimpai, brangioji… O ko gi tu iš manęs tikiesi?
- Žinių, gerbiamoji Obra. Tik žinių.
- Kad ne kažin ką žinau. Gyvenu čia užsidariusi… - kažkaip suplonėjusiu balsu pareiškė senoji.
Eiša vyptelėjo pašaipiai ir pasakė:
- Na, sesule, prieš mane neapsimetinėk. Puikiai žinau, kad raganos tas žinias renka ir stropiai saugo. Taigi…
Senoji Obra patylėjo. Paskui pasakė ramiai ir dalykiškai:
- Klausyk, mieloji. Niekada nepriklausiau Ordinui. Tačiau blogos naujienos sklinda greitai. Ordino buveinė toli, kitiems raganiams jie valdžios neturi. Bet jei sužinos, kur tu esi ir kad aš tau pagelbėjau, man geruoju nesibaigs.
- Obra, juk žinai, kad niekas nesiaiškins, ar pagelbėjai man, ar išvijai. Jeigu Ordinas suuos, kad pas tave buvau, tau vis tiek blogai baigsis.
Senoji ragana palingavo galva:
- Tiesą kalbi, bet… Na gerai, pagelbėsiu tau. Klausk.
- Pirmiausia noriu sužinoti apie burtininką Gyleną.
- Apie tą, kuris padėjo Sapai Gražiajai karalių suvilioti?
Eiša linktelėjo.
- Na…a… Jis yra visai vietinis. Tiksliau – buvo. Neypatingai gabus, neypatingai žinomas. Dažniausiai užsiimdavo žmonių ir gyvulių gydymu. Kartais krėsdavo kiaulystes. Daugiau savo malonumui. Ir nelabai sėkmingai. Gerai prisimenu, kad likus vienam mėnuliui ligi to, kai Vytkus Ilgasis turėjo į Marapą atvykti, Gylenas visur šniukštinėjo ir klausinėjo apie jį. Iškapstė genealoginį medį, kažkokias ten sutartis, laiškus ir panašiai. Paskui kaip maitėda į dvėselieną įsikibo į Sapą. Teturėjo ji šešiolika. Ir buvo jauniausia kurpiaus Tebo dukra. Nebuvo graži. Ir, kaip žinai, žvaira. O šiaip miela mergina. Trejus metus net mokyklą lankė. Mokėjo skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Tiktai kai Gylenas prisvilo prie jos, tapo irzli, liūdna ir lyg nesusivokianti. O tada staiga mirė tėvas. Garantuoti negaliu, tačiau atrodo, kad prie to prikišo nagus burtininkas. Taigi, nors visiems atrodė, kad čia Sapa buvo tokia kvaila ar tokia gudri, jog, burtininko padedama, tapo karaliene, man atrodo, jog visa tai suorganizavo Gylenas. Kieno įsakymu ar sava valia, aš nežinau.
Kol senoji ragana pasakojo šią istoriją, Eiša susimąsčiusi gurkšnojo vyną. Kai Obra baigė, paklausė:
- O kur dingo burtininkas Gylenas?
- Na… seniai apie jį negirdėjau. Ar jau patenkinau tavo smalsumą?
- Taip, šiek tiek. Dabar dar papasakok apie burtininkę Išdožą.
Senoji Obra keistai pažvelgė į Eišą ir krenkštelėjo.
- Ar… h-m-m… tą, kuri padėjo karalienei pastoti?
- Apie tą pačią. O sakei, kad nieko nežinai, - nusivaipė.
- Tai kad… - vėl krenkštelėjo. – Tai kad nėra tokios burtininkės.
Eiša nesusivokdama žiūrėjo į raganą. Paskui paklausė:
- Kaip nėra? Juk ne aš ją sugalvojau. Sapa Gražioji sakė… ir tu.
- Sakė… sakė… - pamėgdžiojo Obra. – Ar ta… Iždoža turėjo kokį įrodymą, kad yra burtininkė ir kad jos vardas toks?
- Na…
- Matai, neįprasta yra meluoti tokius dalykus kaip vardas ir padėtis visuomenėje. Tačiau kartais kai kas ima ir pasinaudoja tokiu visuotiniu patiklumu.
- Pasakoji čia. Pasakoji. Paaiškink, ką tai reiškia.
Senoji ragana vėl nutilo. Buvo akivaizdu, kad dvejoja, ar sakyti ką Eišai ar nutylėti.
- Klausyk, sene, man jau pabodo! Maivaisi kaip mergelė nekaltą vaidindama…
- Na, - Obra dar kartą giliai atsiduso, - kad jau taip nori… Tai buvo Didžiosios Ragės ordino vyresnioji Purkšna.
Gerą laiko tarpą Eiša tylėjo. Jos protas niekaip negalėjo suvirškinti naujienos.
- Nieko nesuprantu… - išspaudė galų gale.
- Ko nesupranti?
- Purkšna čia buvo prieš kokius keturis mėnulius. Taip?
- Na?
- Sapa Gražioji jau septintą pilnatį baigia. Apie tai aš išmanau. Ir… Taip. Kai aš atvykau, ji jau buvo į šeštą įkopusi. O karalienė sakė, kad dar tik trys…
Senė įdėmiai žiūrėjo į ją, lyg svarstydama, ar verta ką sakyti. Gi jaunoji pašoko ir ėmė žingsniu matuoti virtuvę.
- Obra, - sustojo priešais senę. – Ar žinai dar ką?
Senė pakreipė galvą kaip višta, pažiūrėjo į akis, krenkštelėjo ir pasakė:
- Kad jau įsivėliau į tokį reikalą… Visi manė, kad karalienė nevaisinga. Pati supranti, kad tokios ligos nė vienas burtininkas ar raganius išgydyti negali. Vytkaus Ilgojo tuo įtarti negalėjai, nes daugybė jo nesantuokinių vaikų gyvena sostinėje. Kai kurie vargsta, kai kuriems pasisekė, nes valdovas juos pripažino. Šiaip jau jis nemėgsta savo palikuoniais rūpintis.
- Gal galėtum trumpiau?
- Vienu žodžiu, ima staiga karalienė ir pastoja. Padėjo jai, matote, ragana, burtininkės vardu pasivadinusi. Neseniai Marape lankėsi burtininkė Litera. Nežinau, ar esi apie ją girdėjusi. Taigi, išgirdusi kas čia dedasi, pečiais gūžtelėjo: “Pildosi pranašystė. Greitai čia užvirs tokia košė… Aš nešdinuosi. ” Ir išvyko.
- Įdomybės… Gal žinai, apie kokią pranašystę ji kalbėjo?
- Ne. Ir niekas nežino. Aš atsargučiai atsargučiai klausinėjau. Tačiau arba nieks nežino, arba dėl kažkokios priežasties nenori pasakoti. Bet…
Staiga vėl nutilo.
“O Didžioji Rage… - mintyse sudejavo Eiša. – Ir vėl… Ir vėl ji kažko išsigando ar panašiai…” Garsiai jaunoji ragana pasakė:
- Klausyk, Obra: šitiek pasakiusi galėtum jau nebedvejoti. Taigi…
- Yra, dukrele, vienas žmogus, kuris galėtų tau pagelbėti. Jei būčiau jaunesnė, pati jį papurtyčiau.
- Sakydama “žmogus” ir kalbi apie paprastą žmogų?
- Taip. Ir ne.
Ragana nervingai prikando lūpą. Jai jau įgriso visi tie žmogus – nežmogus, ragana – neragana, burtininkas – neburtininkas…
- Pyksti? Matau, kad pyksti. Tačiau ką aš galiu padaryti? – ramiai paklausė Obra. – Viskas taip… įdomiai susidėjo. Aš jau kurį laiką mastau, kad man, kaip ir Literai, reikėtų iš čia dingti. Per sena jau aš…
- Gana! Užteks! – lyg pasiduodama pakėlė rankas. – Sakyk, kas tas žmogus-nežmogus. Ir aš joju į rūmus. Ten dar turiu darbo. O nuo tų visų kalbų man ima atrodyti, kad karalienę reikia saugoti kaip savo akį. Ir vieno asmens sargybinio tikrai neužteks.
Senė tik pečiais gūžtelėjo.
- Tai pasakysi vardą?
- Jo vardas – Emėris. Gyvena rytiniuose Marapo lūšnynuose. Man apie jį pasakojo viena moteris iš lūšnynų. Tas vyras turi apie trisdešimt vasarų. Yra vėtytas ir mėtytas. Ir kiek pamišęs… Bent jau taip supratau iš Kasmos kalbų. Kasma – tai toji moteriškė. Rasi tą vyruką. Jis vis plepa apie visokias baisybes, kurios greitai ištiks. Ir dar kartais, kai protelis prašviesėja, sako, kad tarnavo orakului Tytojui. Nežinia, ar tai tiesa. Bet pasikalbėti su juo vertėtų.
Eiša tylomis gurkšnojo vyną. Paskui ryžtingai atsistojo.
- Dėkui tau, Obra. O man metas joti. Baigsiu aiškintis, kas čia vyksta. Tas Sapos vaikas – ypatingas. Pajutau, nors jis dar negimęs.
- Sėkmės tau. O aš, ko gero, keliausiu iš čia. Dėl viso pikto…


Ulakiros uostan laivas įplaukė iškėlęs laisvųjų pirklių gildijos vėliavą. Odisu galvažudžiai išsiskirstė po uostą, akylai stebėdami aplinką. Jūreiviai liko laive. Išlipo Initemua ir Jisimokas. Nė vienas jų Dako saloje nebuvo buvęs. Magė pasirausė savo skrynioje ir iš dviejų žvaigždėmis puoštų baltų sarių sukurpė mokytojui keistą drabužį. Dar apkarstė visokiais papuošalais, prikabino lenktą kardą. Tikras egzotiškos šalies pirklys. Iš kažkur. Iš toli. Initemua gi susisuko į aukso spalvos sarį be jokių ženklų. Apsimuturiavo taip, kad nė nosies galiuko nebuvo matyti. Odisu liko laive. Jos išvaizda buvo įsimintina. Persirengti, tai yra susisukti į sarį, ji griežtai atsisakė.
- Jūs ką?! – išpūtė akis. – Norite, kad nugriūčiau ir apsijuokčiau? O kur ginklą dėsiu? Ne. Susitvarkysite dviese. Duosiu du karius, atsidanginusius iš tolimų kraštų. Jų drabužiai į jūsiškį maskaradą panašūs.
Taigi, dabar visi keturi traukė siaura uosto gatvele į centrinę miesto aikštę, kuri taip ir vadinosi – Pirklių. Pirmas išdidžiai žirgliojo Jisimokas. Iš paskos smulkiais žingsneliais nuleidusi akis tepeno Initemua. O paskui ją žemę drebino Monesas ir Usumas. Abu ligi pusės nuogi. Mūvėjo vienas ryškiai geltonas, kitas ryškiai žalias kelnes. Abu buvo aukšti juodaodžiai. Veidai – tikrai galvažudiški. Niekam iš praeivių nė mintis negalėjo kilti tuos keturis užkabinti. Jisimokas griebė už pakarpos pro šalį bėgantį berniūkštį:
- Stok! Koks tavo vardas?
- Ilnis, garbingasis pone.
- Aš esu pirklys Nipsa. Man baigėsi maistas, nes pakliuvau į audrą ir išsimušiau iš kelio. Sakyk, pas ką geriausi produktai šiame uoste?
- Dauguma eina į “Baltojo erelio” užeigą, pone. Ji priklauso broliams Reviui ir Asui.
- Vesk! Aš atsilyginsiu, - burbtelėjo Jisimokas, nepaleisdamas vaikigalio.
Ilnis ėjo nenoriai. Baukščiai žvairavo į kareivius. Prie užeigos durų mokytojas jam sumokėjo ir paleido. Vaikis nė nežvilgtelėjo į užmokestį. Nulėkė gatve. Tik kulnai švytavo.
Užeiga niekuo nesiskyrė nuo šimtų užeigų visuose pasaulio uostuose. Prie jų pripuolė žvitrus jaunuolis ir mandagiai nusilenkė:
- Ponai, leiskite palydėti į kitą salę. Ši skirta jūreiviams.
Jisimokas išdidžiai linktelėjo ir nusekė iš paskos.
Kita salė buvo mažesnė, jaukesnė ir tvarkingesnė. Be to čia buvo tylu. Prie vieno stalelio kampe sėdėjo pagyvenęs vyras. Buvo panašus į po pasaulį besiblaškantį keliautoją. Apsivilkęs buvo paprastai ir patogiai. Galva nuskusta plikai. Jokių papuošalų. Vienintelis prabangos ženklas – prie juosmens kaba ]]> Sun, 7 Jun 2026 13:54:53 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262317.html http://rasyk.lt/kuriniai/262317.html Virš galvos silpnai švietė mėnulis. Jis apšvietė mišku einanti žmogų. Žmogus apsidairo ir įbėga  į olą. „Ačiū Dievui, viskas baigta“ – pagalvojo agentas, aktyvuodamas siųstuvą. Tomas  susikaupė ir užsidėjo smegenų skanerį. Viskas bus automatiškai- jo mintys bus perskaitytos, užkoduotos ir išsiųstos į žvalgybos dekodavimo centrą Žemėje. Blykstelėjo raudona lemputė patvirtino, kad pranešimas išsiųstas. Agentas nuėmė skanerį, išjungė siųstuvą ir paliko olą.
*****
- Jūsų didenybe, kvietėte? –  Saulės sistemos žvalgybos direktorius iki šiol nesuprato kodėl jį iškvietė į valdovų rūmus. Ir ką čia veikia Žemės konfederacijos kontržvalgybos direktorius.
- Ponai, - prabilo valdovas, - prašau sėstis.
- Jūsų Didenybė, -  prabilo Žemės konfederacijos kontržvalgybos direktorius, - gavome pranešimą iš agento, kad Nairanos sistemos valdovas Karonas Didysis susitiko su Daranos sistemos valdovu Šventuoju Šeimininku, Lataranos sistemos valdovu Karoso Išmintinguoju ir Paros sistemos valdovu Taumaku XX. Jie įkūrė Tarapako ašį priešiška Žemei. Po kelių dienų Žemei bus nusiųstas ultimatumas, kuriame bus pareikalauta, kad Saulės sistema paleistų Žemės konfederaciją, nesikištų į kitų planetų reikalus.
- Ką galvoja Saulės sistemos žvalgybos direktorius?
- Jūsų Didenybė, mūsų problema yra ne Nairanos valdovas, o Daranos, Lataranos ir Paros sistemų valdovai. Nairanos sistemos valdovas tapo jų ginklu. Jie naudojasi juo. Mums reikia kokiu nors būdu pašalinti Nairanos valdovą, bet taip pašalinti, kad niekam nekiltų įtarimų, kad tai padarė Žemės agentai.
- Mes nutarėme, - prabilo valdovas, - siųsti agentus į Nairanos sistemą. Operacijai vadovaus Saulės sistemos žvalgybos ir Žemės konfederacijos kontržvalgybos agentūros. Ponai suvienykite jėgas ir kibkite į darbą.
*****
Pučia šaltas vėjas. Per pusnynus brenda naironietis. Jis skuba į slaptą susitikimą. Nauronietis sustojo. Pakelia galvą į dangų. Tolumoje matosi neaiški juoda dėmė, jis nusišypso. Jį seka Nairanos slaptoji policija. Pradeda snigti. Mur ir tau staigiai atsisuko ir ištraukė ginklą, bet aplinkui buvo tik sniegas. Jis dar kartą pažiūri į dangų ir lėtu žingsniu nubrenda per pusnynus. Jis artėja prie tikslo. Tolumoje pamatė pilį.  Pilis buvo maža. Pilį valdė Maratau ir kasarau klanas, kuris nuo neatmenamų laikų palaikė glaudžius ryšius su Žeme. Mur ir tau priėjo prie pilies vartų ir pabeldė
- Mur ir tau iš Kvandafugo klano, atėjau susitikti su pilies šeimininku.
Vartai atsivėrė. Murt ir tau  nuėjo į pilį. Prie kiekvieno kambario stovėjo po du sargybinius. Jis nuėjo į pagrindinę salę, kurioje turėjo įvykti slaptas susirinkimas. Salė buvo didžiulė. Mur tau norėjo nepastebėtas išsmukti, bet jį sustabdė:
- Sveikas, bičiuli, Kvandafugas irgi pakvietė? Turbūt kažkas svarbaus turės įvykti.
- Mes irgi nepatenkinti valdovu ir norime prisidėti prie perversmo. Atleisk, bet noriu pakvėpuoti grynu oru.
Mur ir tau išėjo. Akies krašteliu pamatė aukštą, tamsaus gymio pilies šeimininką, kuris dėvėjo ausinius šarvus. Šeimininkas, dėvėdamas auksinius šarvus, norėjo pabrėžti susirinkimo svarbą. Susirinkimas turėjo prasidėti po kelių minučių. Mur ir tau išėjo iš kambario ir nuėjo į kiemą. Jam reikėjo pašalinti sargybinius. Pašalinęs sargybinius, atidarė pilies vartus ir į kiemą įbėgo Nairanos slaptoji policija. Jie apsupo pilį. Prie Mur ir tau priėjo Slaptosios policijos agentas.
- Gerai padirbėjai, o dabar nešdinkis.
Mur ir tau nusišypsojo ir paliko pilį. Nairanos slaptoji policija užėmė visu kambarius, išžudė visus sargybinius. Vienas agentas šmurkštelėjo į salę. Salėje vyko ginčai. Agentas įdėjo vienam iš susirinkusių blakę ir nepastebėtas išėjo iš salės.
- Ponai, mes čia susirinkome ne šiaip sau paplepėti, bet aptarti, kaip ir kokiu būdu nuversti Karoną Didįjį. Jis blogas vadovas. Turiu žinių, kad jis bendradarbiauja su Daranos, Latarnos ir Paros sistemų valdovais. Juk žinote, kad jie patys nuožmiausi ir klastingiausi, o  be to jie nesutaria su Žeme. Žemė yra pagrindinis mūsų sąjungininkas ir mums reikalingas valdovas, kuris bendradarbiautų su Žeme.
- Ponai, kam mums bendradarbiauti su Žeme. - prabilo vienas iš susirinkusiųjų. - Ką gero Žemė mums duoda? Mes neturime iš jos jokios naudos. Visus mūsų palydovus kontroliuoja Žemės kalnakasybos korporacija. Visas pelnas atitenka Žemei, o mums lieka likučiai.
- Visų pirma, - prabilo pilies šeimininkas, -  tie  likučiai  gali išmaitinti mūsų šeimas, bet visus likučius pasiima valdovas,  o mums palieka trupinius. Jūs norite sužinoti ką Žemė gali duoti? Žemė gali duoti apsaugą. Jūs visi puikiai žinote, kad dėl valdovo kaltės, mes esame pusiau priklausomi Žemės konfederacijai. Esame nepilnateisiai jos nariai. Siūlau...
- Dėmesio, Jūs visi apsupti. Iš pilies pabėgti neįmanoma. Jo Didenybės Karono Didžiojo vardu esate suimami. Po vieną išeikite iš salės. Kartoju pilis apsupta, priešintis beprasmiška.
Salėje kilo chaosas. Vieni bėgo prie langų, kiti prie slaptų išėjimų, o treti mėgino jėga prasimušti ir pabėgti, bet visi buvo sugauti ir išvesti į kiemą.
- Jo Didenybės vardu skelbiu visus maištininkais. Sprendimą galite apskųsti, bet nemanau, kad sugebėsite. Dabar palikite pilį. Pilis sprogs po kelių minučių.
- Jūs neturite teisės. Ši pilis mano nuosavybė.
- Esi maištininkas.
- Aš ne maištininkas. Esu laisvės nešėjas. Artimai bendradarbiauju su klanais, kurie savo ruožtu bendradarbiauja su Žemės atstovais. Jie šito nepaliks.
- Man nerūpi. Judinkis, seni.
Maištininkai paliko pilį. Pirmieji ėjo Nairanos slaptosios policijos agentai, paskui juos slinko mirties karavanas. Maištininkus niekas nevarė į priekį, nes žinojo, kad jie niekur nepaspruks. Maištininkų kolona pasivijo Mur ir tau. Jis stovėjo ir juokėsi. Vienas maištininkų sukaupęs visas likusias jėgas šokio ant Mur ir tau. Jis pasitraukė ir maištininkas nukrito ant sniego. Mur ir tau ištraukė ginklą ir įšovė. Jo  kūnas sudegė.  Maištininkai įžengė į sostinę. Sostinės gatvės buvo tuščios. Niekas iš miestiečių nenorėjo matyti nusikaltėlių. Konvojus artėjo prie rūmų. Konvojų pasitiko  rūmų sargybą, kuri perėmė 15 naironiečių. Jie buvo nuvaryti į požemius. Juos kruopščiai išprausė, davė valgyti ir nuvarė pas valdovą Karoną Didįjį. Valdovas sėdėjo auksiniame soste. Prie sosto stovėjo asmens sargybiniai.
- Ponai, - prabilo valdovas, - siūlau jums sandėrį. Būkite mano asmeniniais šnipais. Privalėsite išdavinėti Nairanos slaptajai policijai maištininkus. Jeigu nesutiksite – mirsite. Mes laukiame.
Naironiečiai tylėjo. Jie mylėjo gyvenimą ir sutiko su valdovo pasiūlymu. Jie tapo Karono Didžiojo asmens šnipais.
****
Fartogos rūmai, priklausantys Nairanos valdovui Karonui Didžiajam. Valdovas sukvietė kasmetinį susirinkimą, kuriame dalyvavo klanų atstovai. Trimitai paskelbė, kad į Posėdžių salę įžengė valdovas. Visi atsistojo ir nulenkė galvas. Salėje įsiviešpatavo tyla. Prabilo valdovas.
- Norime pranešti, kad nutraukiame ryšius su Žemės konfederacija ir prisijungiame prie Tarapako ašies. Mes skelbiame karą Žemės konfederacijai. Pirmoji auka bus Saulės sistemos ambasadorius.
Į salę, apsuptas karių, surakintas grandinėmis, buvo įvestas ambasadorius. Jo akyse degė pyktis ir neapykanta. Valdovas priėjo prie ambasadoriaus ir spjovė jam į veidą.
- Jūsų Didenybė, Vartalau klanas atsisako remti karą. Mes nutraukiame ryšį su sostu.
- Prašau. - prabilo valdovas, - išeiti tuos, kurie nesutinka dalyvauti kare ir pasilikti tuos, kurie nori dalyvauti kare.
Vienas po kito klanų atstovai arba prisekinėjo  Nairanos valdovui arba  nutraukinėjo ryšius su sostu. Buvo suskaičiuoti balsai ir pranešta, kad klanai pasiskirstė po lygiai: 15 klanų pritarė karui su Saulės sistema, 15 klanų nutraukė ryšius su sostu. Lemiamą žodį turėjo tarti valdovas.
- Mes, prabilo valdovas, - atsijojome išdavikus. Mes skelbiame karą Žemės konfederacijai.

****
Nairanos sistemos karinis laivynas įsiveržė į Akamarano sistema. Sistema priklausė Žemės konfederacijai.
Akamarano sistemoje prasidėjo visuotinė mobilizacija. Nairanos karinis laivynas pradėjo bombarduoti planetas. Į planetas buvo išsiųsti elitiniai karai, kurie turėjo užimti strateginius objektus. Buvo užimtos tris planetos. Dvejuose planetose įsitvirtino Žemės karinis kontingentas. Jis nesugebėjo atsilaikyti prieš Nairanos karius. Po įnirtingų kovų planetos buvo užimtos. Planetose buvo įvesti okupaciniai įstatymai.
Akamarano sistemoje prasidėjo partizaninis karas, kuriam  vadovavo iš Žemės atsiųsti emisarai. Buvo gyli naktis, kai iš eilinės žvalgybos grįžo pavargę žmonės ir akamariniečiai. Jie sugebėjo neutralizuoti  vieną aukštą pareigūną, kuris bendradarbiavo su okupantais. Jie su entuziastu naikino priešus, kadangi vylėsi, kad greitu laiku Nairanos sistemos kariniai dalinai bus išvyti.
Naktiniame budėjime stovėjo akamaranietis. Kada gi pasibaigs šis karas, pagalvojo jis. Jau antri meta, kaip vyksta karas.  Mes, akamarniečiai, esame kažkokio žaidimo sraigteliai. Jeigu ne žmonės -  jau seniai vergautumėme naironiečiams.
Šaltas vėjo gūsis pažadino akamarinietį iš apmąstymų. Tolumoje jis pamatė šviesų mirgėjimą. Pakėlė žiūronus ir žoūrėjo į vieną tašką. Lengviau atsiduso. Ten tik laukiniai gyvūnai šoka meilės šokius. Tvirčiau įsisupo ir apsiaustą ir vėl nugrimzdo į savo mintis. Prisiminė vakarykštę žvalgybą. Jie slinko tylai, rodydami vieni kitiems ženklus. Juos išmokė žmones iki tol niekas nežinojo ženklų kalbos. Jie tyliai prisartino prie gerai saugomos tvirtovės. Netyčia, vienas akamarinietis pažadino sargybinį ir tada prasidėjo beprotiškas triukšmas, sirenos, trepsėjimas, aplink švytavo ginklai. Akamaraniečiai galvojo, kad viskas, bet operaciją išgelbėjo žmonės. Jie susprogdino tvirtovę. O po to viskas baigėsi. Šen bei ten dejavo sužeistieji, tarp kurių vaikštinėjo žmones. Mūšyje žuvo aukštas pareigūną, kuris bendradarbiavo su okupantais. Vėliau, surinkę sužeistuosius, jie tyliai pasišalino. Dabar jis stovi sargyboje ir saugo sukilėlių ramybę. Akamaranietis nusispjovė. Jis turi čia stypsoti, o žmonės miega. Jie niekada nebuvo naktinėje sargyboje, kai į tavo kūną skverbiasi stingdantis šaltis, lietaus lašai merkia galvą. Jis, kaip ir tikriausiai daugelis akamaraniečių, nematė prasmės šiame kare. Kodėl jie turi kariauti už savo valdovą, kuris paimtas į nelaisvę. Jis turbūt jau miręs. Jeigu ne žmonės, tai kiekvienas akamaranietis spjautų į karą ir toliau dirbtų žemės lopinėlį, prižiūrėtų gyvulius, o vakarais sėdėtų ir gertų skorą. Kodėl negali jis...
Jis krito negyvas. Gortą perskrodė lazerinis spindulys. Juos susekė. Elitinis Nairanos karinis  būrys tyliai įslinko į stovyklą. Jie privalėjo nužudyti visus akamaraniečius, išskyrus žmones. Žmones turėjo paimti į nelaisvę.
Žmonių vadas jautė, kad stovykla užimta. Jis gestais pranešė, kad ruošusi atremti priešą. Žmonės nesitikėjo, kad jiems padės sąjungininkai, kadangi akamaraniečiai buvo bailiai ir jeigu nenužudyti- tai seniai paspruko. Žmonėms reikėjo kovoti savo jėgomis. Naironiečiai pribaiginėjo paskutiniuosius akamaraniečius, kai iš trobos iššoko kariai. Smogikai pasimetė. Jie nesitikėjo, kad bus užpulti pirmieji. Jų neveiklumu pasinaudojo žmonės. Jie kaip viesulas pralėkė pro karių gretas. Smogikai greit atsipeikėjo. Jie metodiškai pradėjo persekioti ir žudyti žmones. Jėgos buvo nelygios – naironiečių buvo dvigubai daugiau nei žmonių, tačiau jie kovojo už du. Ilgos ir žiaurios buvo kautynės. Aplink švytavo lazeriai, kardai, šautuvai. Truko jos ne vieną valandą. Žmonių jėgos seko. Neretai jie vos išgalėjo pakelti lazerį, kad apsigintų nuo priešo. O po to viskas baigėsi. Mūšyje žuvo visi žmones, bet kiekvienas jų į dausas palydėjo po penkis elitinius karius. Smogikai neįvykdė įsakymo. Jie nepaėmė į nelaisvę ne vieno žmogaus. Kariai apieškojo visą stovyklą, pakabinę žmonių galvas ant kuolų, pasišalino. Jie turėjo surasti ir nukenksminti kitas partizanų dislokavimo vietas.
**** 
Fartogos rūmai, priklausantys Nairanos valdovui Karonui Didžiajam. Soste sėdi valdovas. Prie sosto stovi generolai.
- Vyriausiasis karo vade, -prabilo valdovas, - karas vyksta du metus, bet Saulės sistema dar neužimta. Man reikalinga smulki ataskaita.
- Jūsų Didenybė, - prabilo Vyriausiais karo vadas, - mūsų pajėgos užėmė Radarakos, Eraralo, Bauros, Katamuro. Žorkijos sistemas. Kovos vyksta Kauranos, Akamarano ir Dartulo sistemose. Toliau puolame...
- Vade, kada kris Saulės sistema?
- Privalome užimti sistemas, kurios ribojasi su Saulės sistema. Apsupsime Saulės sistemą ir visomis turimomis jėgomis smogsime. Į Saulės sistemą įsiveršime po trijų metų.
- Perdislokuokite visas pajėgas ir pulkite Saulės sistemą. Vykdykite.
Nairanos karinis laivynas įsiveržė į Saulės sistemą. Po įnirtingų kovų naironiečių rankose atsidūrė Merkurijus, Venera, Jupiteris, Saturnas, Uranas. Žmonių rankose liko Marsas, Neptūnas, Plutonas ir Žemė. Ateivių užimtose planetose prasidėjo partizaninis karas.
Vakaras. Naironietis tupėjo apkasuose ir stebėjo aplinką. Kareivis prisiminė vakarykštį mūšį. Jų būrys pateko į pasalą. Žmonės užpuolė juos. Kada gi pasibaigs šis karas, pagalvojo naironietis. Jau tris metai, kaip vyksta šis karas. Naironiečiai  pralaimi, užleidinėdami savo pozicijas. Nematyti šio karo pabaigos. Įsirausę į apkasus Veneroje jie kenčia smėlynų audras, uraganinius vėjus. Jie atvyko prieš tris metus ir bando išlaikyti planetą. Kitas planetas jau kontroliuoja žmones. Kareivis ironiškai šyptelėjo, kaip gali gerai ginkluoti naironiečiai gauti į kaulus nuo žmonių. Šiame kare nebuvo nei laimėtojų, nei pralaimėtojų. Kodėl naironiečiai nesugeba užimti Saulės sistemą. Atsakymą žinojo visi, tik niekas nedrįso pasakyti garsiai.
Karį iš apmąstymų pažadino draugų murmesys. Jie buvo taip pat nepatenkinti tokia padėtimi.  Karys nusispjovė. Jis, kaip ir tikriausiai daugelis karių, nematė prasmės šiame kare. Kodėl jie turi kariauti už valdovą. Kodėl jie turi mindžioti žemę, kuris jiems nepriklauso? Kodėl negali jis pereiti į žmonių pusę. Sklando gandai, kad žmonės priima pasidavusius naironiečius. Jiems reikalingi kariai. Kareivis pakilo. Jam maudė nutirpusias kojas. Pamankštinęs kojas, jis dingo tamsoje.
****

Toli nuo Saulės sistemos, Drono galaktikoje, sukosi Vartolos planeta, kuri buvo  Nairanos imperijos sostinė. Planeta buvo apsupta milžiniškų cigaro formą ir tamsių kaip naktis laivų. Jie saugojo planetos ramybę.
Salė, kurioje posėdžiavo naironiečiai, buvo tuščia. Durys sienoje prasivėrė ir į tuščią salę įplaukė auksinis sostas. Iš pradžių nieko nebuvo matyti, nes sostą dengė balti dūmai. Kai dūmai prasisklaidė soste sėdėjo būtybė. Tai buvo Karonas Didysis. Netrukus ėmė darinėtis durys sienose ir į salę vienas po kito įplaukė sidabrinės kabinos. Iš kabinų išėjo naironiečiai. Apsirengę žydrais auksu žėrinčiais apdarais, apsikartę medaliais  prie valdovo sosto stovėjo Imperijos generolai.
- Ponai, - valdovas kreipėsi į generolus, - karas trunka penkis metus, o Saulės sistema dar neužimta. Generolai, kas vyksta? Man reikalinga smulki ataskaita.
- Jūsų Prakilnybė, - prabilo vyriausiais karo vadas, - man ką tik  pranešė, kad Jungtinis Visatos karinis laivynas, kuriam vadovauja žmonės, sutriuškino mūsų karinį laivyną. Mes nebeturime laivyno. Siūlau pasirašyti kapituliacijos aktą. Po kelių dienų bus užimta Vartolos planeta. Karas pralaimėtas.
- Negali būti. - susijaudinęs prabilo valdovas. -Negalime kapituliuoti. Tęskite karą. Įsakau...
Generolai apsupo valdovą. Karonas Didysis buvo nužudytas. Generolai nutraukė karą. Jungtinis Visatos laivynas, be pasipriešino, užėmė Nairanos sistemą. Buvo pasirašytas kapituliacijos aktas. Nairanos sistemą kontroliavo žmonės.
                                          Prologas
Po kelių savaičių įvyko konferencija, kurioje dalyvavo visos sistemos, kurios dalyvavo kare. Konferencijoje, kuri truko mėnesį, buvo nuspręsta įkurti Sargono konfederaciją. Po konferencijos buvo išrinktas Sargono konfederacijos prezidentas. Juo tapo Saulės sistemos valdovas Kana XVI. Visatoje įsiviešpatavo taika ir ramybė. ]]> Fri, 5 Jun 2026 11:58:05 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262309.html http://rasyk.lt/kuriniai/262309.html - Telaimina tave dievai, vaikeli, - vis kartojo Revita. – Tu išgelbėjai man gyvybę…
- Nedėkok man. Padėkosi tai poniai. Tik pasistenk nepliurpti kaimynams. Nes ponia nori ramybės. Jei išgirs tokias kalbas, tai tavo laimė tuoj baigsis.
- Aš, sūneli, tylėsiu tarsi nebylė būčiau. Turiu gi poniai atsidėkoti už tai, kiek gero man padarė.
- Ir dar padarys, - pažadėjo Tunis.
Taigi, Eiša, apsitaisiusi tarnaitės drabužiais, patraukė pas Revitą. Ten ji pernakvojo, apsivilko kariūnės drabužį, paslėpė ilgus plaukus po karišku šalmu. Tada iš gretimos smuklės arklidžių pasiėmė žirgą ir išjojo.
Kelionė nebuvo tolima ir varginanti. Visgi, pavojinga. Eiša nenorėjo būti atpažinta. Be to, norėjo neįsivelti į peštynes. Sostinės priemiesčiuose ir už miesto siautėjo plėšikai. Jie puldinėjo pirklių karavanus, miestiečius ir valstiečius, netgi karaliaus gvardiją. Ką jau kalbėti apie vienišą turtingai atrodantį raitelį. Tačiau Eiša privalėjo joti.
Priemiestį prajojo sėkmingai. Tesutiko keletą miestiečių, valkatų ir valstiečių. Tačiau išjojusi iš miesto suprato, kad nujoti ramiai tikrai nepavyks. Kelias nėrė į tamsų eglyną. Tinkamiausia vieta pasalai.
“Na, Didžioji Rage, rodos, ligi šiol mane globojai. Padėk ir šį kartą…”
Jei nebūtų bijojusi, kad ją kas pamatys, Eiša būtų sudėjusi ir apsauginį ženklą. Tačiau nežinia kieno akys stebėjo ją iš tankmės. Eišos minčių nieks neišdavė. Ji tingiai lingavo balne. Skubėjo, tačiau puikiai suprato, kad lėkdama šuoliais gali ko svarbaus ir nepastebėti. Kai jau buvo netoli eglyno, už nugaros išgirdo šuoliuojantį žirgą.
- Ei, garbingasis pone! Gal galėtum manęs palaukti?
Išgirdusi šį balsą, Eiša išsyk suprato du dalykus. Pirma, pavojus iš tos pusės tikrai negrėsė. Antra, balsas buvo pažįstamas. Jis buvo… „Tai juk gvardijos kapitonas Syvris! ” – vos neriktelėjo garsiai. Nežinia, ar džiaugtis, ar susirūpinti. Žinoma, kapitonas galėjo būti patikimas draugas kovoje. Tačiau… jis tikrai pažins Eišą. Jei būtų galėjusi, būtų pabėgusi. Tik nebuvo kur. Ir ji pasielgė priešingai. Staiga apgręžė žirgą ir nujojo pasitikti Syvrio.
- Malonu tave sutikti, kapitone.
Šis staiga sustabdė žirgą. Kurį laiką žiūrėjo į Eišą lyg į vaiduoklį.
- Kapitone, - tyliai, bet įtaigiai kreipėsi, - labai malonu tave sutikti. Manau, kad miške mūsų laukia bėda. Jei įsivelsime į mūšį, tai gali paaiškėti, jog esu moteris. Tačiau mano vardo prašau neminėti.
- Panele Eiša… - galiausiai atgavo žadą Syvris. – Ko jau ko, bet tavęs sutikti nesitikėjau.
- Aš tavęs irgi. Jojam.
Ir jie patraukė link eglyno.
- Ar, panele… moki ginklu naudotis?
- Girtis nenorėčiau. Tačiau manau, kad tau nenusileidžiu.
- Tai gal, - blankiai šyptelėjo Syvris, - ir tavo brolis ne toks jau ligonis?
Eiša linksmai blykstelėjo akimis:
- Ne viskas auksas kas auksu žiba. Ir atvirkščiai…
- Supratau. Klausinėti, matyt, neverta.
- Būčiau dėkinga.
Jie jau įjojo eglynan. Aplinkui viešpatavo tyla ir ramybė. Švietė blausi, tačiau vis dar pakankamai kaitri rudens saulė. Tačiau eglyne, žinoma, buvo tamsu ir vėsu. Ir nejauku. Staiga ragana visu savo kūnu pajuto pavojų.
- Mus greitai puls, - pasakė tyliai. – Ar plėšikai gerai ginkluoti būna?
- Įvairiai. Jei pasiseks, tai bus tik eiliniai valkatos. Pamatę kalavijus išsibėgios. Jei ne…
- Jei ne?
Tačiau kapitonas atsakyti nesuspėjo. Staiga ant kelio lyg iš po žemių išdygo tvirtas vyrukas ir riktelėjo:
- Stot! Atiduokit viską, ką turit, geruoju. Ir galėsit joti toliau.
Eiša apsižvalgė. Už nugaros jau stovėjo trys nemalonios išvaizdos galvažudžiai. Medžiuose, matyt, sėdėjo lankininkai. Kapitonas žiojosi ką sakyti, tačiau ragana sugriebė jį už rankos:
- Palauk, kapitone…
- Ar aš galiu pabandyti savo bičiulį įkalbėti? Jis, matote, nelabai sukalbamas…- kreipėsi į plėšiką.
- Chi! Pasirodo, čia poniutė… - nusišaipė plėšikas. – Gali. Tik neilgai.
- Dėkui, - maloniai nusišypsojo ragana.
- Ar išprotėjai? – pasipiktino Syvris.
- Paklausyk, kapitone. Mes turim tris išeitis…
- Dvi aš žinau. O trečioji?
- Jei būčiau jojusi viena, tai iškart pasinaudojusi būčiau. Tačiau dabar…
- Ei! Greičiau! Nestypsosim ant kelio visą dieną.
- Mes jau beveik…
- Klausyk, panele, aš nesuprantu…
- Aš, mielasis, dabar neturiu teisės mirti ar būti sužeista. Todėl… Tai, ką dabar pamatysi, privalėsi tuoj pat pamiršti. Ir niekam nė menkiausiu žodeliu neužsiminti. Prisiek.
Syvris atrodė gerokai nustebęs, tačiau linktelėjo:
- Prisiekiu savo garbe!
- Na, teks pasitenkinti ir tuo…
Eiša išsitiesė balne, nusiėmė šalmą ir švelniai nusišypsojo:
- Ką gi, ponai, metas atsisveikinti.
Už nugaros pasigirdo garsus žvengimas. O priekyje stovėjęs vyrukas piktai šūktelėjo:
- Gal liausitės kvailioti?
Jis, matyt, norėjo duoti ženklą savo vyrams, nes pakėlė ranką. Daugiau niekas nieko nesuspėjo. Ragana irgi pakėlė ranką, šūktelėjo kažką nesuprantamo ir nubrėžė ore apskritimą. Aplinkui pliūptelėjo ugnies ratas.
- Paskui mane! – riktelėjo ir pavarė žirgą.
Ugnies liežuviai priešais ją prasiskyrė. Kapitonas irgi supliekė žirgui, pavarydamas jį paskui Eišą. Už jo nugaros liepsnos susiglaudė.
- Panele Eiša, - pagaliau prakalbo, - nieko nesuprantu.
- O ką čia suprasti? – gūžtelėjo pečiais. – Ragana esu.
- Betgi…
- Neaiškinsiu nieko. Teks tiesiog priimti realybę.
Galelį jojo tylėdami.
- Atleisk, panele Eiša, ar neturėtum dabar šalia karalienės būti?
- Ten liko mano brolis.
- Brolis?
Eiša nutylėjo.
- Kur joji, kapitone? – paklausė po akimirkos.
- Tiesą sakant, reikalas visiškai asmeniškas. Gavau žinią, kad mano bičiulis dalyvavo mūšiuose už mūsų valdovą ir buvo sužeistas. Tai ir joju aplankyti.
- Sužeistas? Mūšyje? Tu jau man atleisk, bet pirmą kartą girdžiu, kad Vytkus Ilgasis kariauja.
- Tai to nė karu nepavadinsi. Trunka jau dešimt metų. Vakarinė mūsų karalystės siena ribojasi su Slabų karalyste. Ten gyvena keisti žmonės. Mes su jais nekariaujame, bet ir taikos nėra. Nežinia, kodėl tame pasienyje vis kartojasi neramumai. Kartais pamanau, kad nė valdovai nebežino. Kartais tai viena pusė, tai kita daro išpuolius. Kartais siena pasistūmėja per dešimt dvidešimt varstų. Tai ir viskas.
- Įdomu… - burbtelėjo Eiša. – Tai negi siena taip arti?
- Ne. Kodėl taip klausi?
- Juk joji pas sužeistą draugą. O sužeidė jį pasieny…
- Ne, panele Eiša. Mes su Datu kilę iš to pačio kaimo. Čia netoli. Ten ir joju. Jį paleido išsyk po sužeidimo.
- Ar tavo draugas labai rimtai sužeistas?
- Ne, panele. Jam ietimi koją perdūrė. Iš ten paleidžia ir dėl guzo kaktoj.
Eiša vėl susimąstė. Siūlai taip susiraizgę, kad ji niekaip negalėjo rasti galiuko, už kurio patraukus, ta raizgalynė išsipainiotų. Štai ir dabar Eiša prisiminė senus įvykius. Tada ji grįžo į pilį. Miške išgirdo pagalbos šauksmą. Nedvejodama puolė šauksmo link. Visai netoli kelio pamatė keistą vaizdą. Vidury miško stovėjo pagyvenusi mėlynplaukė moteris glausdama prie krūtinės vaiką. Aplink sukosi trys kariai. Sprendžiant iš visko, norėjo tą vaiką atimti.
- Ei! – šūktelėjo ragana. – Palikit ją ramybėje!
Kariai atsigręžė nustebę. Matyt, jie buvo svetimšaliai, todėl raganos apsiaustas ir ginklas įspūdžio nepadarė.
- Nešdinkis! – atšovė vienas. – Tai ne tavo reikalas! Nori gyventi – dink!
Ragana gal ir būtų nujojusi šalin. Tačiau ji buvo pavargusi ir pikta. Ir kalavijas pats įslydo į delną.
- Ačiū, ponia… - su ašaromis akyse dėkojo moteris. – Ačiū… Jie tikrai būtų atėmę berniuką.
Ragana apžiūrėjo karius. Jie buvo negyvi. Sugaudė žirgus, pririšo prie medžių. Tada surinko ginklus. Ir galiausiai kreipėsi į moterį:
- Kas tu? Iš kur? Kas šis berniukas? Ir kodėl tie vyrai norėjo jį atimti? Aha! Ir dar… Kodėl jie paprasčiausiai tavęs nenužudė?
Moteris nervingai šniurkštelėjo nosimi. Tada atsisėdo ant žemės, o vaiką paleido pasivaikščioti. O vėliau papasakojo visiškai neįtikėtiną istoriją...
- O kur tu joji, leisk paklausti, - pažadino iš prisiminimų Syvrio balsas.
- Aš? Į Sesantus. Čia kažkur gyvena sena ragana. Va, pas ją man ir reikia.
- Bene pas Obrą trauki?
- Tikrai taip. O tu iš kur žinai?
- Kad šiose apylinkėse daugiau raganų nėra. Visi į ją kreipiasi. Sena ji. Kartais susišnekėt sunku. Bet gydo puikiai. Ar susirgai?
- Och, mielasis kapitone. Pati ragana esu. Šiaip. Reikalai.
Eišai į galvą staiga šovė mintis:
- Gal galėtum draugą kitąsyk aplankyti? Juk nemiršta…
- Bene nori, kad palydėčiau?
- Noriu. Tiesą sakant, pas raganą aš nujočiau viena. Ir per mišką, žinoma, sugrįžčiau. Bet man reikia patekti į rūmus neatkreipiant dėmesio.
- Aišku. Teks tau padėti. Šiaip ar taip tu saugai karalienę ir jos būsimą kūdikį.
Jie paragino žirgus. Ir toliau jojo tylėdami.
- Dabar, regis, reikia joti į kairę, - pagaliau prabilo Syvris.
- Rodos…
Joti teko visai netoli. Už posūkio pamatė nedidelę labai tvarkingą sodybėlę.
- Kapitone, gal palauk kieme.
Šis tik linktelėjo. Eiša ryžtingai žengė vidun. Ją pasitiko sena senučiukė. Nedidelio ūgio, laiba, tvarkingai apsitaisiusi. O jau trobelėje viskas blizgėte blizgėjo.
- Telaimina tave tavo dievai, sese, - pasveikino Žaižara.
- Ir tave, ir tave, dukrele, - tyliu švelniu balsu atsiliepė senutė. – Užeik, dukrele. Pasakok, kokios bėdos atvijo.
Žaižara prisėdo virtuvėje už stalo.
- Garbingoji Obra, - pradėjo ragana, - esu Didžiosios Ragės ordino kariūnė.
- Atleisk, mieloji, tačiau tu neturi nieko, kas rodytų, jog esi Ordino narė. Pati nesu jo narė, bet žinau, kaip jie turėtų atrodyti.
- Ach, taip, - Eiša nutraukė nuo kairiosios rankos pirštinę, nusimovė žiedą ir padavė Obrai.
Šioji atidžiai apžiūrėjo žiedą nusinešusi prie lango.
- Tikras, - pareiškė grąžindama. – Tačiau tu nevilki Ordino uniformos ir…
- Mano apsiaustas atkreiptų dėmesį, - neleido baigti. – Žiedas vienintelis daiktas, kurį galiu laikyti prie savęs. Aš slapstausi.
- Slapstaisi, dukrele? Nuo ko?
- Nuo žmonių, nuo Ordino, nuo burtininkų, nuo… visų. Noriu, kad niekas manęs nepažintų ir nė neįtartų, kad esu ragana.
- Kodėl?
Senučiukė atrodė visai nukvakusi. Kaip sakė Syvris, su ja kartais nė susišnekėt žmoniškai negalima. Tačiau klausimai buvo aiškūs, tikslūs ir į temą. Tas Eišos nė kiek nenustebino, nes ji žinojo, kad raganos protas nesensta. Didžioji Ragė globojo savo pasekėjus.
Ji trumpai ir aiškiai išdėstė savo istoriją.
Kol pasakojo, Obra ramiai sau tupinėjo po virtuvę. Atnešė vyno, šio to užkąsti. Tada prisėdo šalia ir paragino:
- Valgyk, gerk, dukrele. Ir tavo palydovui išnešiu. Negi stypsos alkanas.
- Na ir įklimpai, brangioji… - atsiduso. – Kiek žinau, Ordinas tokių žaidimų nedovanoja. Ech! O ko gi tu iš manęs tikiesi?
- Žinių, gerbiamoji Obra. Tik žinių.
- Kad ne kažin ką žinau. Gyvenu čia užsidariusi… - kažkaip suplonėjusiu balsu pareiškė senoji.
Eiša vyptelėjo pašaipiai ir pasakė:
- Na, sesule, prieš mane neapsimetinėk. Puikiai žinau, kad raganos tas žinias renka ir stropiai saugo. Taigi…
Senoji Obra patylėjo. Paskui pasakė ramiai ir dalykiškai:
- Klausyk, mieloji. Niekada nepriklausiau Ordinui, kaip sakiau. Tačiau blogos naujienos sklinda greitai. Ordino buveinė toli, kitiems raganiams jie valdžios neturi. Bet jei sužinos, kur tu esi ir kad aš tau pagelbėjau, man geruoju nesibaigs.
- Obra, juk žinai, kad niekas nesiaiškins, ar pagelbėjai man, ar išvijai. Jeigu Ordinas suuos, kad pas tave buvau, tau vis tiek blogai baigsis.
Senoji ragana palingavo galva:
- Tiesą kalbi, bet… Na gerai, pagelbėsiu tau. Klausk.
- Pirmiausia noriu sužinoti apie burtininką Gyleną.
- Apie tą, kuris padėjo Sapai Gražiajai karalių suvilioti?
Žaižara linktelėjo.
- Na…a… Jis yra visai vietinis. Tiksliau – buvo. Neypatingai gabus, neypatingai žinomas. Dažniausiai užsiimdavo žmonių ir gyvulių gydymu. Kartais krėsdavo kiaulystes. Daugiau savo malonumui. Ir nelabai sėkmingai. Gerai prisimenu, kad likus vienam mėnuliui ligi to, kai Vytkus Ilgasis turėjo į Marapą atvykti, Gylenas visur šniukštinėjo ir klausinėjo apie jį. Klausinėjo tokių dalykų, kuriuos žinojo ir pats. Domėjosi įvairiom smulkmenom: kada gimė, kur gimė. Iškapstė genealoginį medį, kažkokias ten sutartis, laiškus ir panašiai. Paskui kaip maitėda į dvėselieną įsikibo į Sapą. Teturėjo ji tada šešiolika. Ir buvo jauniausia kurpiaus Tebo dukra. Nebuvo graži. Ir, kaip žinai, žvaira. Tačiau šiaip miela mergina. Trejus metus net mokyklą lankė. Mokėjo skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Ir šiaip protinga mergaitė. Tiktai kai Gylenas prisvilo prie jos, tapo irzli, liūdna ir lyg nesusivokianti. O tada staiga mirė tėvas. Garantuoti negaliu, tačiau atrodo, kad prie to prikišo nagus burtininkas. Taigi, nors visiems atrodė, kad čia Sapa buvo tokia kvaila ar tokia gudri, jog, burtininko padedama, tapo karaliene, man atrodo, jog visa tai suorganizavo Gylenas. Kieno įsakymu ar sava valia, aš nežinau.
Kol senoji ragana pasakojo šią istoriją, Eiša susimąsčiusi gurkšnojo vyną. Kai Obra baigė, paklausė:
- O kur dingo burtininkas Gylenas?
- Na… seniai apie jį negirdėjau. Tik prieš porą mėnulių iš vieno vietinio kareivio išgirdau, kad jis dabar gyvena pasienyje su Slabais.
- Keista, - burbtelėjo.
- Kas keista?
- Keista, kad Gylenas atsirado maždaug tuo pačiu metu kaip ir aš. Ir kai karalienė po tiekos metų pastojo.
- Gal ir keistoka, - sutiko senė. – Ar jau patenkinau tavo smalsumą?
- Taip, šiek tiek. Dabar dar papasakok apie burtininkę Išdožą.
Senoji Obra keistai pažvelgė į Eišą ir krenkštelėjo.
- Ar… h-m-m… tą, kuri padėjo karalienei pastoti?
- Apie tą pačią. O sakei, kad nieko nežinai, - nusivaipė.
- Tai kad… - vėl krenkštelėjo. – Tai kad nėra tokios burtininkės.
Eiša nesusivokdama žiūrėjo į raganą. Paskui paklausė:
- Kaip nėra? Juk ne aš ją sugalvojau. Sapa Gražioji sakė… ir tu.
- Sakė… sakė… - pamėgdžiojo Obra. – Ar ta… Iždoža turėjo kokį įrodymą, kad yra burtininkė ir kad jos vardas toks?
- Na…
- Matai, neįprasta yra meluoti tokius dalykus kaip vardas ir padėtis visuomenėje. Tačiau kartais kai kas ima ir pasinaudoja tokiu visuotiniu patiklumu.
- Pasakoji čia. Pasakoji. Paaiškink, ką tai reiškia, kad tokios burtininkės nėra.
Senoji ragana vėl nutilo. Buvo akivaizdu, kad dvejoja, ar sakyti ką Žaižarai ar nutylėti.
- Klausyk, sene, man jau pabodo! Maivaisi kaip mergelė nekaltą vaidindama…
- Na, - Obra dar kartą giliai atsiduso, - kad jau taip nori… Tai buvo Didžiosios Ragės ordino vyresnioji Purkšna.
Gerą laiko tarpą Eiša tylėjo. Jos protas niekaip negalėjo suvirškinti naujienos.
- Nieko nesuprantu… - išspaudė galų gale.
- Ko nesupranti?
- Purkšna čia buvo prieš kokius keturis mėnulius. Taip?
- Na?
- Sapa Gražioji jau septintą pilnatį baigia. Apie tai aš išmanau. Ir… Taip. Kai aš atvykau, ji jau buvo į šeštą įkopusi. O karalienė sakė, kad dar tik trys…
Senė įdėmiai žiūrėjo į ją, lyg svarstydama, ar verta ką sakyti. Gi jaunoji pašoko ir ėmė žingsniu matuoti virtuvę.
- Obra, - sustojo priešais senę. – Ar žinai dar ką?
Senė pakreipė galvą kaip višta, pažiūrėjo į akis, krenkštelėjo ir pasakė:
- Kad jau įsivėliau į tokį reikalą… Visi manė, kad karalienė nevaisinga. Pati supranti, kad tokios ligos nė vienas burtininkas ar raganius išgydyti negali. Vytkaus Ilgojo tuo įtarti negalėjai, nes daugybė jo nesantuokinių vaikų gyvena sostinėje. Kai kurie vargsta, kai kuriems pasisekė, nes valdovas juos pripažino. Šiaip jau jis nemėgsta savo palikuoniais rūpintis.
- Gal galėtum trumpiau?
- Vienu žodžiu, ima staiga karalienė ir pastoja. Padėjo jai, matote, ragana, burtininkės vardu pasivadinusi. Neseniai Marape lankėsi burtininkė Litera. Nežinau, ar esi apie ją girdėjusi. Taigi, išgirdusi kas čia dedasi, pečiais gūžtelėjo: “Pildosi pranašystė. Greitai čia užvirs tokia košė… Aš nešdinuosi. ” Ir išvyko.
- Įdomybės… Gal žinai, apie kokią pranašystę ji kalbėjo?
- Ne. Ir niekas nežino. Aš atsargučiai atsargučiai klausinėjau. Tačiau arba nieks nežino, arba dėl kažkokios priežasties nenori pasakoti. Bet…
Staiga vėl nutilo.
“O Didžioji Rage… - mintyse sudejavo Eiša. – Ir vėl… Ir vėl ji kažko išsigando ar panašiai…” Garsiai jaunoji ragana pasakė:
- Klausyk, Obra: šitiek pasakiusi galėtum jau nebedvejoti. Aš dabar žinau daug daugiau nei prieš atjodama čia. Taigi…
- Yra, dukrele, vienas žmogus, kuris galėtų tau pagelbėti. Jei būčiau jaunesnė, pati jį papurtyčiau.
- Sakydama “žmogus” ir kalbi apie paprastą žmogų?
- Taip. Ir ne.
Ragana nervingai prikando lūpą. Jai jau įgriso visi tie žmogus – nežmogus, ragana – neragana, burtininkas – neburtininkas…
- Pyksti? Matau, kad pyksti. Tačiau ką aš galiu padaryti? – ramiai paklausė Obra. – Viskas taip… įdomiai susidėjo. Aš jau kurį laiką mastau, kad man, kaip ir Literai, reikėtų iš čia dingti. Per sena jau aš…
- Gana! Užteks! – lyg pasiduodama pakėlė rankas. – Sakyk, kas tas žmogus-nežmogus. Ir aš joju į rūmus. Ten dar turiu darbo. O nuo tų visų kalbų man ima atrodyti, kad karalienę reikia saugoti kaip savo akį. Ir vieno asmens sargybinio tikrai neužteks.
Senė tik pečiais gūžtelėjo.
- Tai pasakysi vardą?
- Jo vardas – Emėris. Gyvena rytiniuose Marapo lūšnynuose. Man apie jį pasakojo viena moteris iš lūšnynų. Tas vyras turi apie trisdešimt vasarų. Yra vėtytas ir mėtytas. Ir kiek pamišęs… Bent jau taip supratau iš Kasmos kalbų. Kasma – tai toji moteriškė. Rasi tą vyruką. Jis vis plepa apie visokias baisybes, kurios greitai ištiks. Ir dar kartais, kai protelis prašviesėja, sako, kad tarnavo orakului Tytojui. Nežinia, ar tai tiesa. Bet pasikalbėti su juo vertėtų.
Eiša tylomis gurkšnojo vyną. Paskui ryžtingai atsistojo.
- Dėkui tau, Obra. O man metas joti. Baigsiu aiškintis, kas čia vyksta. Tas Sapos vaikas – ypatingas. Pajutau, nors jis dar negimęs. Oi, negerai čia kažkas…
- Sėkmės tau. O aš, ko gero, keliausiu i� ]]> Fri, 5 Jun 2026 11:24:53 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262308.html http://rasyk.lt/kuriniai/262308.html Rasė, kuri įveiks senąsias civilizacijas būdama silpna. Rasė- tai naujos eros pradžia. Jie sugebės pakilti į kosmosą be globėjų.  Rasę garbins silpni, o priešai jos nekęs.
                                                                                                                                                Takošo pranašysčių knygą
***
Toli nuo Saulės sistemos, Fartono galaktikoje, sukosi planeta, kuri buvo Paros Tarpgalatinės Imperijos sostinė. Planeta buvo apsupta milžiniškų cigaro formą ir tamsių kaip naktis laivų. Jie saugojo planetos ramybę.
- Jūsų didenybe, kvietėte? – kontržvalgybos direktorius iki šiol nesuprato kodėl jį staiga iškvietė  valdovo motina.
- Prašau sėstis. Ką žinote apie Takošo pranašysčių knygą?
- Jūsų Didenybe, knyga paplitusi visoje Visatoje. Valdovas įsakė surasti naują rasė, kuri...
- Kas tas Takošas? Man reikalinga visa informaciją apie Takošą.
- Jūsų didenybė, - Jūs neturite leidimo susipažinti su slapta informacija. Valdovas...
- Nesijaudink, - ramiu balsu prabilo Tapokė, - valdovas nesužinos.
Kontržvalgybos direktorius žinojo, kad už slaptos informacijos atskleidimą gali laukti mirtis, bet ne pirmą ir ne paskutinį kartą jis bendradarbiavo su valdovo motina ir žinojo, kad negali jai pasipriešinti.
- Jūsų didenybė, - privalote vykti į Žemę. Ten rasite visus atsakymus.
Tapokė teleportavosi į  Žemę. Paros Tarpagaktinės Imperijos šnipų bazė gyliai po žeme. Prie Tapokės stovi vyriausiasis šnipas.
- Man reikalinga visa informacija apie Takošą.
- Jūsų Didenybė, mes negalime.
- Vykdyk. - kaip kirviu nukirto Tapokė.
Buvo įjungtas holografinis projektorius. Tapokė išvydo Karūnos salę, kurioje vyko posėdis. Posėdyje dalyvavo Paros tarpgalaktinės imperijos valdovas Taumaka XV ir departamentų vadovai. Posėdis įpusėjo, kai į Karūnos salę įbėgo susijaudinę ir išbalęs Imperijos saugumo departamento vadovas
- Jūsų Didenybė ir jūs gerbiamieji,  peržiūrėkite  vaizdo medžiagą
Ekrane buvo šešios moterys ir parietis. Parietis apvaisino moterys. Po trijų mėnesių gimė vaikai. Ekrane buvo pateikti skaičiai:
Intelektas- 100proc.
Prisitaikymas prie aplinkos- 100 proc.
Dauginimasis: daugintis gali bet kada. Jeigu palankios sąlygos per metus gali gimti apie milijoną palikuonių.
Gyvenimo trukmė: 100 metų ir daugiau.
Dėmesio: egzemplioriai labai pavojingi. Rekomenduojama nedelsiant sunaikinti, nes gali gręsti Visatos stabilumui
Po kelių valandų. Karūnos salėje mirtina tyla. Visi išbalę. Pirmasis prabilo valdovas
- Prašau pasilikti Imperijos saugumo departamento vadovą, Ekstremalių situacijų departamento vadovą,  Mokslinių tyrimų departamento vadovą, o visi kiti laisvi.
- Jūsų Didenybė, siūlome sunaikinti Žemę. Mes nežinome kokia iš tikrųjų padėtis
- Tai sužinokite. Jūs keliausite į Žemę.
Tapokė išvydo kitą skaidrę
Departamentų vadovai atvyko į Žemę. Juos pasitiko Žemės valdytojas
- Sveiki atvykę į Žemę. Jūsų tyrimams viskas paruošta. Darbas galėsite pradėti dabar.
- Pirmiausia mums reikalingi 5 barbarai. Antra, mums reikalingas Jūsų sūnus.
Valdytojas išbalo.
- Nebijokite, mes nieko nedarysime Jūsų sūnui. Mes norime sužinoti, kaip jis pasiekė tokius stulbinančius rezultatus. Trečia, visi pariečiai turi būti karantine.
- Jie jau dvi savaite tupi karantine.
- Puiku, jie pasitarnaus mokslui. Reikalingi du pariečiai. Jie santykiaus su barbarais.
Eksperimentas pavyko. Po kelių dienų gimė kūdikiai.
- Kūdikiai keliaus į Paros Imperiją moksliniams tyrimams.  Karu su jais keliaus ir jūsų sūnus. Jis bus asmeniškai pristatytas Imperatoriui ir Imperatorius turės nuspręsti
Kosminis laivas pakilo iš Atlantidos ir dingo hipererdvėje.  Pakilimo take stovėjo vieniša figūrą. Po dviejų valandų departamentų vadovai buvo Pasitarimų salėje. Jie atsigabeno „vaikus“ ir Karanoso sūnų Takošą. „ Vaikai“ buvo narve, o Takošas buvo surakintas grandinėmis. Į salę įėjo imperatorius. Jis atsisėdo į sostą.
- Kokia padėtis Žemėje?
- Jūsų Didenybė, padėtis Žemėje yra kritinė. Pariečiai santykiavo su žmonėmis. Po dviejų savaičių gimė hibridas ir auga labai greitai. Mes nežinome  kiek tokių hibridų laksto Žemėje. Atgabenome Takošą. Jis pirmasis pradėjo eksperimentuoti su žmonėmis.
Imperatorius nukreipė žvilgsnį į belaisvį. Takošas  pabalo. Sukaupęs drąsą tyliai tarė:
- Jūsų Didenybė, proceso nesustabdysi.
Takošas prarado sąmonę.
- Aišku. Man viskas aišku. Nusiųskite į mano požemines laboratorijas. Tegul toliau eksperimentuoja.
- Jūsų Didenybė, - prabilo Mokslinių tyrimų departamento vadovas, - siūlome sunaikinti Žemę. Eksperimentas nepavyko.
- Stebėkite, bet nenaikinkite. Jūs laisvi. Mes patenkinti Jūsų nuveiktu darbu. Galite eiti.
Imperatorius liko vienas.
Vaizdas dingo.
- Daugiau skaidrių turite?
- Jūsų Didenybė, jums nepatiks.
- Rodyk.
Tapokė išvydo  kitą vaizdą. Ji išvydo laboratoriją. Pamatė narvą. Prie narvo stovėjo pariečiai . Išgirdo pokalbį:
- Mokslininke, pažadink Takošą.
- Jūsų Didenybė, bijau, kad bus labai sunku. Mes bandėme žadinti, bet jis nepabunda.
- Įsakau, pažadinti.
Takošas atmerkė nereginčias akis ir prabilo
- Aš Jūsų laukiau. Procesas prasidėjo. Jį nesustabdys.
- Takošai, - prabilo Imperatorius, - Mes nesuprantame apie kokį procesą kalbi?
- Nauja jėga gimsta. Senos jėgos bus sunaikintos. Visata pasikeis. Gims nauja rasė. Naujos eros pradžia.
Takošas užmerkė akis ir užsnūdo.
- Mokslininke, gal tu supratai ką sako šis pranašas?
- Jūsų Prakilnybė, ateina sunkūs laikai, kurie prives prie to, kad senosios civilizacijos žlugs, gims naujos.
Vaizdas dingo. Patalpoje užsidegė šviesa.
- Šnipe,  kiek Žemėje gyvena žmonių?
- Apie 30 mlrd. Jeigu domina galiu pateikti ataskaitą.
- Nereikia.  Stebėkite, o jeigu reikės – lįskite į paviršių. Man jau laikas. Praneškite jeigu bus kas nors svarbaus.
Tapokė dingo. Jis atsidūrė rūmuose. Rūmuose buvo tylu. Tokia tyla buvo neįprasta. „ Perversmas“- galvojo valdovė eidama į Karūnos salę. Karūnos salė buvo tuščia. Iš jos skubiai evakavosi, nes aplinkui mėtėsi kėdės, stalai buvo apversti. Tapokė patraukė toliau. Rūmai skendėjo mirtinoje tyloje. Ji užėjo į Posėdžių salę. Tokia pati betvarkė buvo ir Posėdžių salėje. Tapokė pajuto, kad ją kažkas stebi. Ji greit apsisuko ir prieš save pamatė sūnų, kuris išbalęs, vienmarškinis, be asmens sargybinių stovėjo priešais motiną.
- Mama, mane išdavė. Kažkaip sugebėjau pasprukti. Visą valdžią paėmė generolai.
- Sūnau, nusiramink. Padėtis sunki, bet ją galima pakreipti mums naudinga linkme. Generolai trokšta karo. Mes pulsime Žemę. Pranašystė neišsipildys.
Generolai susitiko su nuverstu valdovu Taumaku XXVI.
- Siūlau, - prabilo nuverstas valdovas, - užpulti Saulės sistemą.
- Jūsų Prakilnybė, o kam mums ta Saulės sistema? Kokia mums iš to nauda?
- Paneigsite „Takošo pranašysčių“ knygą, kurioje sakoma, kad gims rasė, kuri sugebės be jokios pagalbos pakilti į kosmosą ir pakeisti nusistovėjusią tvarką
- Jūsų Prakilnybė, Jūs tikite tomis nesąmonėmis.
Į Pasitarimų salę įėjo susirūpinusi Tapokė.
- Generolai, - prabilo Tapokė, - žmonės pakilo į kosmosą. Pirmasis kosminis laivas pakilo nuo žemės paviršiaus ir pasiekė Mėnulį. Po kelių savaičių pakilo nauji laivai. Jie skraidino pirmuosius kolonistus, kurie buvo apgyvendinti planetose. Jie gyveno kupoluose. Žemę paliko 22mlrd žmonių. Žemėje liko  8 mlrd. žmonių. Visą šią ataskaitą gavau iš šnipų. Procesas prasidėjo, kaip skelbia Takošo pranašysčių knyga. Žmonės, savarankiškai, be išorinės jėgos, pakilo į kosmosą. Siūlau kuo greičiau paneigti pranašystę ir sunaikinti žmones.
- Mes sutinkame siųsti karinius dalinius į Saulės sistemą
- Ponai, turi mažytį prašymą: privalote sugrąžinti mano sūnų į sostą.
- Mes dar pagalvosime.
- Greičiau galvokite, nes be liaudies pritarimo, Jūs nesugebėsite valdyti. Kariuomenė stipri, bet ji yra niekas – kai nėra to, kuris ją įkvėptų. Kareiviai Jūs klausys ir vykdys visus įsakymus, bet jų akyse nedegs ryžtas ir atsidavimas. Jie esi mirti, sutinku, bet už ką jie mirs. Jiems reikalingas simbolis, kurį jie garbins, o sunkiomis minutėmis tas simbolis, galėtų padrąsinti.
- Esate, - prabilo vienas iš generolų, - išmintinga parietė. Gaila, kad įstatymai neleidžia sostą užimti moteriškajai linijai. Mes sugrąžiname Jūsų sūnų į sostą. Jis taps vyriausiuoju karo vadu.
Generolai pasišalino. Pasitarimų salėje liko Taumakas XXVI ir jo motina. Abudu šypsojosi.
- Sūnau, mes įtikinome kietakakčius generolus pradėti karą su žmonėmis.
- Mam, tu kažką sugalvojai.
- Sūnau, nebūk toks įtarus. Noriu įrodyti, kad „Takošo pranašysčių“ knyga yra nesąmonė.
Pasitarimų salę paliko Taumakas XXVI. Jis išėjo ruoštis inauguravimo ceremonijai. Tapokė nuėjo į  kontržvalgybos archyvą. Ji norėjo surasti dokumentus, kuriose buvo rašoma apie slaptas laboratorijas. Paieška buvo nesėkminga. Praėjo dvi dienos, o Tapokė nieko nerado. Ji nutarė, kad per įvairius perversmus, karus, informacija apie Slaptąsias laboratorijas buvo pamestos arba sunaikintos. Ji paliko archyvą.
Slaptosios laboratorijos egzistavo, nors jose jau seniai nebevyko jokie eksperimentai ar bandymai. Įėjimas į Slaptąsias laboratorijas buvo sunaikintas. Paskutinis mokslininkas viską sunaikino. Ramybėje paliko Takošą, kuris miegojo letargo miegu. Iš miego pabudo Takošas. Jis atmerkė nereginčias akis ir liūdnu balsu tarė:
- PROCESO NESUSTABDYSI. NIEKAS NEGALĖS SUTRUKDYTI NAUJAI RASEI ĮVESTI TVARKĄ.
Šiuos žodžius pagavo aidas ir išnešiojo po visas laboratorijos patalpas. Įsijungė kompiuteris, kuris užrašė Takošo pasakytus žodžius.
****
Paros tarpgalaktinis imperijos laivynas įsiveržė į Saulės sistemą.   
Rytas. Šaltas, žvarbus vėjas pranašavo sniegą. Žemės karys tupėjo apkasuose ir stebėjo artėjantį priešą. Kad gi pasibaigs šios skerdynės, -pagalvojo Pjeras. Jau antri metai kaip žmonija kariauja su ateiviais. Žmonės pralaimi, užleidinėdami savo pozicijas. Žemės karys nusitaikė. Jis, kaip ir tikriausiai daugelis karių, nematė prasmės šiame kare. Kodėl jie turi kariauti už žmoniją, o generolai sėdi saugiai savo bunkeriuose, gerai miega ir gerai valgo?
Priešas nenumaldomai artėjo prie kario. Pjeras užsimerkė laukdamas neišvengiamos mirties. Jis įsivaizdavo ateivį ir mintimis šovė. Ateivis, o tiksliau kovinis robotas, sprogo. Pirmą kartą buvo nugalėtas priešas. Pjeras užriko
- Juos galima naikinti telekinezės būdų.  Pabandykite
Kareiviai įsivaizdavo priešą ir mintimis „ šaudė“. Pasisiekė tik keliems. Šį kartą buvo sunaikinti keli pėstininkai. Tie kareiviai, kurie sugebėjo telekinetiškai nugalėti ateivius, buvo nugabenti į Jungtinių tautų organizacijos būstinę. Juos pasitiko Generalinis sekretorius:
- Sveikinu, tai pirma mūsų pergalė ir tikiuosi nepaskutinė. Priešas yra pažeidžiamas. Surinksime žmonės, kuri mintimis galės nugalėti priešą.
Ateiviai išsidangino iš Žemės. Žmonija šventė pergalę. Žmonės suprato, kad karas dar nesibaigė, nes visa Saulės sistema priklausė pariečiams. Modernus karinis laivynas atsiplėšė nuo Žemės ir išskrido vaduoti Saulės  sistemą nuo ateivių. Pirmasis susidūrimas su ateiviai įvyko Merkurijuje. Į ataką su Žemės kariniu laivynu pakilo Paros karinis laivynas. Mūšis buvo trumpas. Nesuspėję iššauti – ateivių laivynas buvo sunaikintas. Žemės karinis laivynas nusileido Merkurijuje. Planetoje buvo įkurtos karinės įgulos, kurios saugojo planetą nuo ateivių.
Žemės karinis laivynas tęsė pergalingą žygį. Jėgos buvo nelygios – ateivių buvo daugiau negu žmonių, bet kariams vadovavo asmenys, kurie telekinetiškai naikino  daug gausesnes priešo pajėgas. Buvo užimta Venera, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas. Plutonas, paskutinė planeta, dėl kurios vyko aršūs mūšiai. Paros generolai metė visas savo jėgas.  Žmonija stebėjo paskutinį mūšį už Plutoną. Beprotiškas triukšmas, kraujo balos, begalviai kūnai. Aplink švytavo kardai, visur bėgiojo kariai, tiek ateiviai, tiek žmonės. Žvangėjo plienas, traškėjo ir lūžinėjo skydai, krito koviniai robotai, dejavo sužeistieji, mirštantieji. O po to viskas baigėsi. Paros kariuomenė kapituliavo. Jos likučiai gėdingai pasitraukė iš Plutono. Ateiviai buvo išvyti. Saulės sistema priklausė žmonėms. Į Saulės sistemą persikraustė apie 50 mlrd. žmonių (Žemėje liko 8 mlrd. žmonių). 
****
Paros generolai buvo įsiutę. Jie patyrę pralaimėjimą. Jų kariuomenę išstūmė kažkokios neužaugos, išsigimėliai.
- Sakėte, - prabilo generolas, - kad Saulės sistema kris po mūsų kojomis. Mes praradome trečdalį kariuomenės.
- Ponai, - prabilo Tapokė, - tai tik įrodo, kad jų visuomenėje yra egzistuoja asmenys, kurie turi tam tikrų sugebėjimų. Jie nepavykęs mūsų mokslininkų eksperimentas. Mus nugalėjo saujelė, o ne visa žmonija. Reikia naikinti tuos, kurie sugeba deformuoti daiktus mintimis. Jie didžiausias mūsų priešas. Manau, kad supratau Takošo pranašystes.
- Nusispjaut mums į tas pranašystes. Mes privalome susigrąžinti Saulės sistemą. Šnipai pranešė, kad žmonės stato dar galingesnį ir modernesnį laivyną. Jie bandys skristi už Saulės sistemos ribų. Mes juos ten lauksime.
Generolas išėjo. Tapokė liko viena. Rankose vartė „ Takošo pranašysčių“ knygą. Ji pabalo, išmėtė knygą ant grindų. Paskui ją pakėlė. Vėl atvertė. Knygoje buvo nauja pranašystė. Pranašystė skambėjo labai grėsmingai: JĖGA, KURI BUVO PAŽADINTA TOLIAU PROGRESUOS. JĄ SUNAIKINTI NEĮMANOMA. ARTĖJA NAUJA PRADŽIA. “ Tapokę kažkas palietė. Knyga iškrito iš rankų.
- Mam, kas tau?
- Sūnau, aš pažadinau jėgą.
- Mam, nesuprantu apie ką tu kalbi.
- Nereikėjo užpulti Žemės.
- Mama, bet juk tu pati įsakei pulti Žemę. Generolai sutiko.
- Tai buvo klaida.
- Mam, tik nesakyk to generolams. Jie nutarė kolonizuoti Saulės sistemą. Rengiami laivai, kurie gabens kolonistus į Saulės sistemą.
- Sūnau, pasipriešink generolams.
- Aš negaliu. Aš neturiu tokių galių, kurias turėjo mano protėviai.
- Sūnau, man dėl tavęs gėda.
Valdovas išėjo. Tapokė susisiekė su Vyriausiuoju karo vadu.
- Privalote palikti Saulės sistemą
- Jūsų Prakilnybė, nesikiškite į mūsų reikalus. Mes išvalysime Saulės sistemą nuo žmonių, o paskui ją kolonizuosime.
- „Takošo pranašysčių“ knygoje kalbama...
- Neerzinkite. Mes netikime pranašystėmis. Saulės sistema bus užimta ir kolonizuota.
Ryšis nutrūko. Tapokė iš nevilties metė knygą. Akie krašteliu  pamatė naują atsiradusią pranašystę, ji neabejojo, kad Takošo gyvas, bet kur jis. Tapokė paėmė knygą ir perskaitė pranašystę: RASĖ STIPRĖS. JAI NEBUS BAISŪS JĖGŲ POKYČIAI. “ Tapokė iš nevilties užriko:
- Takošai, atsiliepk. Man tu reikalingas.
„Moterie, - parietė sąmonėje išgirdo tolimą balsą, - nesistenk nugalėti to, kuris nenugalimas. Tu kovoji, bet tavo kova nevaisinga. Procesas prasidėjo ir jį užbaigs tik naujoji rasė“ . Tapokė krito be sąmonės. Ji pasidavė. Generolų įsakymų, žudikas nušovė gulinčią be sąmonės parietę. Nužudytą motiną rado Taumakas XXVI . Jis pakėlė motiną ir nunešė  į jos apartamentus. Generolai ruošėsi karui su Saules sistema ir niekas neatkreipė į faktą, kad „Takošo pranašysčių“ knyga dingo. Niekam nerūpėjo pranašystės. Visi buvo užsiėmę savais reikalais.
****
Iš letargo miego pabudo Takošas. Jis nieko nesakė, o tik tylėjo. Jis užmerkė nereginčias akis. Jo jautri ausis išgirdo krebždėjimą. Krebždėjimas vis garsėjo. Takošas tylėjo. Jis žinojo, kad greit paliks šį pasaulį. Krebždėjimas buvo prie pat jo.
„ Tėve, - mintimis kreipėsi Takošas į tuštumą, - čia tu? Aš tave laukiau ilgus metus. Mano pranašystės išsipildė. Tėve, atsiliepk. Ar jau metas palikti šį pasaulį? Tėve, atsakyk. Bandžiau įkinti Visatą, kad gims nauja rasė, kuri sunaikins senąsias Imperijas. Tėve, paimk mane. Aš įvykdžiau savo misiją. “
„Sūnau, privalai nepasiduoti. Greit ateis diena, kai tu paliksi šį pasaulį, bet dabar dar ne laikas“
Takošas liko vienas. Jis užmerkė nereginčias akis ir užmigo letargo miegu. „Takošo pranašysčių“ knygoje, kurią turėjo Daranos tarpgaktinės imperijos imperatorius atsirado tokie žodžiai: „RASĖ ĮŽIEBS VILTĮ KITOMS RASĖMS. VISATA PASIKEIS. SENOJI TVARKA ŽLUGS, KURIĄ PAKEIS NAUJOJI TVARKA. RASĖ ĮSVIEŠPATAUS VISTATOJE. “
- Raskite, - prabilo valdovas vartydamas „Takošo pranašysčių“ knygą, - ir pristatykite patį seniausią Daranos imperijos gyventoją ir pristatykite jį man.
Imperatorius jautė, kad ši knygą nepaprasta ir į jo rankas pateko neatsitiktinai. Valdovą suintrigavo pranašystės. Po kelių valandų pas imperatorių atsidūrė išbalęs ir drebantis pavaldinys.
- Nebijo, mes tave nenuskriausime. Mūsų rankose keista knyga. Manome, kad tu geriau žinosi apie ją.
Imperatorius parodė knygą. Rasosas – vienas iš seniausių Visatos rasės atstovas – dar labai pabalo. Drebančiu balsu tarė.
- Proceso pabaiga. Rasė įsiveržė į laisvę.
Rasosas krito negyvas. Jis šypsojosi. Jo akyse matėsi palaima. Knyga iškrito iš imperatoriaus rankų ir užsidegė. Ugnies stulpas pakilo iki dangaus, pasigirdo balsas:
- Pradžios pradžia. Karas ir taika. Pranašai ir melagiai. Viskas yra laikina. Visata pasitik naują rasę.
Iš savo miego pabudo Takošas. „ Sūnau, jau laikas“. Takošas krito negyvas.  Visata sudrebėjo, kai Žemės konfederacijos laivynas paliko Saulės sistemą.
****
Į Visatą įsiveržė nematytas, neregėtas priešas. Pirmoji sistema, kuri susidūrė su nauja rasė, buvo Pasosos sistema. Sistema priklausė Laisvųjų sistemų sąjungai. Ją sudarė dvi planetos. Pagrindinė rasė – chamakai. Pasosos sistemos valdovas svetingai pasitiko atvykėlius. Chamokai buvo įpratę prie atvykėlių. Jie žinojo, kad priešintis stipresniems ir gerai ginkluotiems, neverta. Pasosos sistema prisijungė prie Žemės konfederacijos. Toks poelgis, kai Laisvųjų sistemų sąjungos narys įstoja į naują sąjunga, buvo naujiena. Didžiosios tarpgaltktinės imperijos gavo įspėjimą. Palikę karines įgulas, žmonės nuskrido toliau. Žemės konfederacijos laivynas artėjo prie Eral ]]> Wed, 3 Jun 2026 15:26:03 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262297.html http://rasyk.lt/kuriniai/262297.html Tai buvo seni laikai.  Laikai, kai tarpusavyje kovojo pagonybė ir krikščionybė. Tais sunkiais laikais, kai pagonybė buvo stumiama krikščionybės, iškilo karvedys Mindaugas, kuris suvienijo pagonys. Pagonys, vadovaujami karaliaus Mindaugo, išvijo krikščionys iš baltų žemių. Kaip galybės ir išmintingumo simbolį, Vyriausiasis baltų dievas Perkūnas, įteikė Mindaugui kardą. Karalius, dievų akivaizdoje, pažadėjo ginti ir saugoti baltų žemes. Ilgus amžius Perkūno kardas buvo perduodamas iš karto į kartą. Kiekvienas naujas valdovas prisiekdavo šalia kardo, bet vieną kartą kardas ėmė ir dingo. Kardo niekas nepasigedo, nes buvo manoma, kad kardą susigrąžino Perkūnas.
****
Temo. Gnomas tupėjo ant šaltos, drėgnos žemės ir stebėjo šokančias laumes. Viena iš laumių buvo jo mylimoji. Gnomas nedrįso išeiti į laukymę ir prisijungti prie šokančiųjų. „ Kada gi jos baigti šokti, - pagalvojo gnomas. Aš čia šąlu jau dvi valandas, o jos nesustodamos šoka“. Gnomo jautri ausis išgirdo šakų traškesį. Paskutinį sykį žvilgtelėjo į šokančias laumes, jis nupėdino pažiūrėti, kas taip garsiai miške triukšmauja. Jis paspartino žingsnį ir sustojo kaip įbestas. Akis akin susidūrė su žmogumi. Žmogus ištraukė kardą ir puolė gnomą. Miško gyventojas pabandė išsisukti nuo smūgio, bet buvo per vėlu. Ant žemės gulėjo negyvas gnomas. Pjeras ironiškai šyptelėjo. „ Tos bestijos man lenda pačios į rankas. Su Dievo pagalba išnaikinsiu jas. “ Šakų traškesys pažadino Pjerą iš apmąstymų. Jis pasislėpė krūmuose. Taku pralėkė raiteliai. „ Fu, - pagalvojo Pjeras braukdamas prakaitą. Ačiū Dievui jie manęs nepastebėjo. Išlindo iš krūmų ir išgirdo pokalbį:
- Pinigai ryte – paslaugos vakare, - suulbėjo auksaplaukė elfė vietoje trypčiojančiam nykštukui.
- 0, jei pinigai vakare, tai...
„ Aš jiems parodysiu bedieviai, - galvojo Pjeras kapodamas miško gyventojus. - išrausiu šią bedievystę su šaknimis. “
Pjeras įsmeigė kardą į žemę ir pradėjo melstis. Jis, kaip ir daugelis kitų, neapkentė pagonių. Koks kvailas mūsų popiežius nutraukęs kryžiaus žygius prieš bedievius. Būtų mano valia, jau seniai viešpatautų krikščionybė. Bet dabar turiu klaidžioti miškais. Turiu surasti niekam nereikalinga Perkūno kardą.  Keistą užduotį davė popiežius, bet ką neparysi dėl jo“- galvojo Pjeras kramtydamas žolės stiebelį.
****
Krivių krivaičio būstinė. Tiksliau ąžuolas, kurio viduje gyveno Vyriausiasis krivis. Lizdeika sėdėjo prie savo užrašų ir įdėmiai skaitė. Vyriausiasis krivis išgirdo nedrąsų beldimą. „ Ką ten atnešė vėlyvą naktį“- stodamas ir eidamas prie durų galvojo Lizdeika. Tarpduryje stovėjo sutrikęs elfas.
- Jeigu atėjai – tai užeik.
Elfas, dairydamasis į šalis, užėjo į Vyriausiojo krivio buveinę. Nežinodamas, ir visas drebėdamas, ką toliau daryti, jis mindžikavo ant vienos kojos at kitos.
- Matau, kad tave atvedė didžiulė nelaimę. Pasakok, kas atsitiko?
- Tėveli, miške siautėja žudikas. Porą naktų jį sekiau. Jis negailestingas. Žudo visus miško gyventojus. Šią naktį nužudė mano draugę. Nežinojau pas ką kreiptis ir todėl atskubėjau pas jus, tėveli.
„Kas per nevidonas, kuris drumsčia miško ramybę. Turbūt vėl krikščionys ėmėsi senų darbų. “- galvojo Vyriausiasis krivis eidamas prie spintelės ir pildamas į stiklinę raudoną skystį.
- Mano mielasis, imk ir išgerk. Miegok ramiai, o aš truputėli pavaikščiosiu po mišką.
Elfas akimirksniu užmigo, o Lizdeika, užsidėjęs apsiaustą ir pasiramščiuodamas  lazdele, išėjo į gaivią naktį.
Lizdeika greit surado Pjerą, nes miško gyventojai parodė kur apsistojo žudikas.
- Seni, - prabilo Pjeras, - ką darai vidury nakties miške?
- Pirmiausia, sūneli, labas vakaras, o antra, galiu paklausti kodėl žudai miško gyventojus?
- Kas tu toks?
- Esu Krivių krivaitis. Vyriausiasis krivis- pagonių šventikas.
„ Ačiū Dievui, man ir sekasi. Garbė Dievui, kad atsiuntė besielę sielą“. - galvojo Pjeras traukdamas iš švarko kišenes svaidomąjį ginklą. Pjeras sviedė lasą, kuris turėjo surišti Lizdeiką. Vyriausiais krivis pasalos nesitikėjo. Laiku nepasitraukė ir buvo surištas
- Balandėli, tu mano. Mes vykstame į Vatikaną. Popiežius žinos ką su tavimi daryti.
Gelbėti Vyriausiąjį krivį atskubėjo miško gyventojai. Nors jų buvo daug, bet jie nesugebėjo išgelbėti Lizdeiką. Pirmą kartą Vyriausiais krivis buvo pagrobtas. Žinia apie Lizdeikos pagrobimą pasiekė ir karaliaus ausis. Pasivyti ir sugrąžinti Vyriausiąjį krivį buvo pasiųsti geriausi kariai.
Pjeras skubėjo. Kelias link artimiausios krikščioniškos valstybės buvo tolimas ir sunkus. Jis žinojo, kad be poilsio ir maisto reikės keliauti bent savaitę. Ir jie keliavo. Kelią pastodavo miško gyventojai, bet jis nesunkiai juos nugalabydavo. Pjeras bijojo tik žmonių. Žinojo, kad vos pamatę jį nužudytų. Jis nenorėjo mirti. Todėl keliavo miškais, upėmis. Pjeras baiminosi, kad Vyriausiasis krivis priešinsis, bet tas nevidonas neišleido ne garso. Jis bandė jį kamantinėti apie Perkūno kardą, tačiau besielis tylėjo. „ Nieko, - galvojo Pjeras, - brisdamas per upę. “-  popiežius jį prakalbins.  Tolumoje pamatė kryžių. Jam nepasivaideno. Tuoj pamatys draugus, tėvus, žmoną bei vaikus. Pjeras paspartino žingsnį. Miško gyventojų puldinėjimas liovėsi. Norėdamas kuo greičiau pasiekti išsvajotą šalį, jie pasuko iš miško ant kelio. Dabar  ėjo nesislapstydami. Kelio viduriu. Pasuko link posūkio ir... sustojo kaip įbesti. Kelią jiems pastojo kariai, ginkluoti kardais, šautuvais. Pjeras instinktyviai priešais save pastatė Vyriausiąjį krivį. Tačiau karių – tai nesujaudino. Grėsmingai jie artėjo prie krikščionio. Pjeras ištraukė kardą, tačiau tuoj pat jį nuleido. Priešintis buvo beprasmiška. Į  nugarą jau rėmėsi kardų smaigaliai.
„Nespėjau, bet tiek mažai truko. “- galvojo Pjeras stovėdamas priešais karius.
Vyriausiasis krivis buvo išlaisvintas. Kariai norėjo tuoj pat nulinčiuoti Pjerą. Kariams pritarė ir miško gyventojai. Tačiau Pjerą užstojo Vyriausiasis krivis.
- Mano vaikai, aš žinau kaip Jūs nekenčiate šio žmogaus. Tačiau jis bus teismas ir teismas nuspręs kokią bausmę jam bus paskirta.
Pjeras tyliai ir abejingai stovėjo, kol kariai jam rišo rankas. Jo širdį suspaudė neišsipildžiusių svajonių ir nežinios skausmas. Jis buvo surištas ir įmestas į vežimą. Šalia jo atsisėdo Vyriausiasis krivis.
- Sūneli, kam tau reikalingas Perkūno kardas? Tu žudei miško gyventojus tik dėl jo?  Jeigu viską papasakosi – galbūt būsi išgelbėtas.
Pjeras paniekinamai pažiūrėjo į Lizdeiką ir pradėjo juoktis:
- Tu sakai, kad būsiu išgelbėtas. CHA, CHA, CHA. Kas mane išgelbės? CHA, CHA, CHA. Turbūt tavo Perkūnas. CHA, CHA, CHA. Tuoj mirsiu iš juoko. CHA, CHA, CHA. Žinok ateis kiti, kurie tęs pradėtą mano darbą. Mes vis tiek surasime Perkūno kardą. Mes nugalėsime.
Lizdeika nusivylęs pokalbiu, nušoko iš vežimo ir pasuko link miško. Vyriausiąjį krivį, link ąžuolo, lydėjo troliai ginkluoti kuokomis. Troliai vieninteliai, kurie tarnavo žmonių kariuomenėje ir turėjo karinės patirties. Vyriausiasis krivis net nepastebėjo jų buvimą. Jis buvo susimąstęs.
Pjeras buvo teisiamas. Porą sykių jį aplankė Vyriausiasis krivis, bet Pjeras neištarė ne vieno žodžio. Neištarė ne žodžio stovėdamas ant ešafoto. Pjeras meldė Dievą, kad priimtų jo sielą į dangų. Krivis nusileido it žaibas. Jo galva nukrito ant žemės.
*****
Temo. Juodi debesys pranašavo baisią liūtį. Pirmieji lietaus lašai pabiro ant pavienių miško gyventojų, kurie nebespėjo pasislėpti nuo liūties. Dangų perskrodė žaibų blyksniai. Vyriausiais krivis nekreipė dėmesio į liūtį. Jis jautė artėjančią nelaimę. Jo žiniomis popiežius kaupa jėgas lemiamai kovai su pagonimis. Popiežius nutarė jėga pakrikštyti pagonis. Prie baltų žemių telkiama grėsminga kariuomenė. Žūtbūt reikalingas Perkūno kardas, kad vėl suvienytų baltus, kadangi valdant Baltosksadijos karaliui Jogailai, baltai tarpusavyje pradėjo vaidytis. Tuo pasinaudojo priešai, kurie papirko latgalius. Latgaliai savo žemėse leido statyti krikščioniškas bažnyčias. Jogaila nesikišo. Jis vykdė nuosaikią politiką. Į Baltoskandijos karalystę vyko vis nauji misionieriai, kurie kartais prievarta, o kartais įkalbinėjimais krikštijo pasienio gyventojus. Prie pasienių žemių augo vis naujos ir naujos tvirtovės. Krikščionys vis artėjo prie Baltoskandijos sienų. Valdovas nesiėmė jokių priemonių. Į karalystę popiežius siuntė šnipus- žudikus, kurie ir toliau ieškojo Perkūno kardo.  Nesuprantu, kam krikščionims reikalingas Perkūno kardas. Jis neturi jokios vertės. Mindaugas suvienijo baltų žemes turėdamas Perkūno kardą. Pagonims- galybės ir valdžios simbolis. Krikščionims yra bevertis daiktas.
Griaustinis pažadino Lizdeiką iš apmąstymų. Jau gerą valandą jis sėdėjo tamsoje. Jis nužvelgė savo būstą. Taip, reikia kažką daryti, keldamasis nuo kėdės ir eidamas prie durų, galvojo Krivių krivaitis.
Lauke pliaupė kaip iš kibiro. Troliai, kurie saugojo Vyriausiąjį krivį, įsitempė.
- Mano vaikai, mes vykstame pas Jogailą.
Vilnius – Baltoskandijos karalystės sostinė. Pats aukščiausias pastatas –  Perkūno šventykla. Visas permirkęs, lydimas permirkusių trolių, Lizdeika įėjo į šventyklą. Vyriausiąjį krivį pasitiko žynys.
- Tėve, gavau jūsų žinutę. Prie pasienių buvo išsiųsti sustiprinti kariniai daliniai. Ilgai įkalbinėjau karalių, kol gali gale sutiko. Jogaila davė įsakymą pasieniuose nugriauti bažnyčias, o vietoj jų pastatyti šventyklas.
- Mūsų priešai stiprėjo. Naujasis popiežius nenurims kol mus nenugalės.
- Tėve, nusiraminkite. Karalystė atsilaikys.
- Ką žinai apie Perkūno kardą?
- Sklando gandai, kad Perkūno  kardas atsiras tada, kai pradės byrėti Baltoskandijos karalystė.
- Kas skleidžia gandus?
- Miško gyventojai. Ji bijo neteikti savo namų. Neseniai žuvo visa laumių šeima. Žudikai siautėja mūsų miškuose, o mes nieko negalime padaryti. Tiems šunims prireikė Perkūno kardo.
- Padėtis man daug maš aiški. Reikia susitikit su valdovu. Valdovą reikės įvesti į protą.
Lizdeika išėjo iš šventyklos, lydimas trolių, patraukė į rūmus.
****
Po 5 metų. Baltoskandijos karalystės karys tupėjo apkasuose ir stebėjo priešo pozicijas. Buvo šaltas, žvarbus rytas. Turėjo pasirodyti saulę ir sušildyti karį, tačiau saulė nepasirodė. Dangus buvo apsiniaukęs. Dangų aptraukė juodi debesys. Oras nieko gero nežadėjo. Karys dar labiau įsisupo į apsiaustą    ir susimąstė.
Kada gi pasibaigs šis karas?. - pagalvojo Tomas. Karas prasidėjo prieš penkis metus, o pabaigos nesimato. Karą pradėjo Vatikanas, kuris paskelbė Kryžiaus žygį prieš pagonis. Prisiminė vakarykštį mūšį. Jeigu ne laumių kerai- mes būtume sumušti. Laumės mus išgelbėjo. Mūsų pulkas pateko į pasalą. Jėgos buvo nelygios – krikščionių buvo dvigubai daigiau negu mūsų. Tiesa mūsų pusėje kovėsi troliai. Jie sugebėjo pakviesti pagalbon laumes, kurios užleido savo kerus ant krikščionių. Padrąsinti laumių žvilgsnių mes puolėme priešą. Užvirė įnirtingos kautynės. Aplink švytavo kardai, kardai, kuokos. Buvo sunku atskirti kur savas, o kur svetimas. Įtariu, kad troliai, įsikarščiavę ir pajutę kraujo kvapą, nukovė ne tiks svetimus, bet ir savus. Skerdynės truko gal porą valandų.
Vadas davė įsakymą sustoti ir mes sustojome. Mes stovėjome vidury mūšio ir netikėjome savo akimis. Kiek akys užmato, gulėjo krūvos negyvėlių. Daugiausia buvo krikščionių. Pasitaikė ir mūsiškių. Šen bei ten dejavo sužeistieji, kuriuos pribaiginėdavo troliai. Mūšyje žuvo visi krikščionys.
Vyriausiasis žynys liepė surinkti visus lavonus sumesti į vieną krūvą ir padegti. Nėra reikalo, kad pagonių žemė prisigertų krikščioniško  kraujo. Į dangų pakilo ugnies stulpas. Prie ugnies stulpo stovėjo baltai apsirengę žyniai. Žyniai aukojo krikščionis Perkūnui ir prašė pagalbos.
Tomas ironiškai šyptelėjo, kaip gali žyniai nesuprasti, kad Dievai nuo mūsų nusigręžė. Šiame kare krito tiek krikščionys, tiek pagonys, tačiau  krikščionys daug  sėkmingiau kovojo su pagonimis. Atsitiktinumas buvo, kai mes laimėjome šį mūšį. Mums padėjo laumių kerai. Būkime realistais jeigu nebūtų trolių, mūsų dienos būtų suskaičiuotos. Krikščionys sėkmingai kariavo. Jų rankose buvo prūsų, kuršių, žiemgalių, latgalių žemės.
- Nemiegok poste, - išgirdo vado balsą, - stebėk pozicijas. Vadovybė praneša, kad...
Vadas krito pakirstas kulkos. Po velnių, - pagalvojo Tomas tempdamas vadą. Štai dar viena beprasmė auka. Nėra reikalo stypsoti,  reikia dingti ir kuo greičiau. Tomas spruko. Po galais nematau prasmės šiame kare. Aš neprašiau....
Jis krito nuo atsitiktinės kulkos. Tomas net nustebo, kai suprato, kad į jį pataikė kulka. Po velnių, vis dėl to Dievai mane nubaudė. Tai buvo paskutinės mintys prieš paneriant į nebūtį.
*****
Žemę palietė pirmieji saulės spinduliai. Iš neramaus miego pabudo Jogaila. Į kambarį įėjo asmeninis tarnas
- Vyk, - prabilo valdovas, pas Vyriausiąjį krivį. Jis turi nedelsiant atvykti pas mane. Paskubėk.
Po kelių valandų į Karūnos salę įėjo Lizdeika.
- Tėve, - prabilo valdovas stodamas, - aš sapnavau košmarą.
- Nusiramink, valdove. Pasakok.
Valdovas užsimerkė ir pradėjo pasakoti.
- Aš buvau pririštas prie stulpo. Šalia manęs stovėjo vyras. Jo drabužiai buvo juodi, galvą puošė kaukolę. Už nugaros pasigirdo klyksmas. Man plaukai stojosi piestu, nes taip rėkė skerdžiamas žmogus. Aš praradau sąmonę. Atsipeikėjau lovoje. Aš buvau pririštas. Prie mano lovos stovėjo vyras. Jis buvo apsirengęs baltais drabužiais. Vyro akyse mačiau žiaurumą bei neapykantą. Jis tarsi juokėsi iš mano bejėgiškumo.  Mane pakėlė. Aš praradau sąmonę. Atsipeikėjau salėje. Stovėjau nuogut nuogutėlis prie sosto. Soste sėdėjo žynys. Jo drabužiai spindėjo auksu. Jis atsistojo. Salėje tapo tamsu. Pajutau šaltą prisilietimą. Mes atsidūrėme lauke. Švietė raudonas mėnulis. Pūtė šaltas šiaurės vėjas. Pamačiau altorių. Aš gulėjau ant altoriaus . Mano kūnas buvo išdažytas baltomis juostomis. Atrodžiau tarsi ne šio pasaulio būtybė. Sustingusios akys žvelgė į tuštumą, iš burnos bėgo kraujas. Prie manęs stovėjo žynys. Jo rankose buvo aukojimo peilis.
- Aukoju šią auką, - prabilo žynys.
- Pabudau visas išpiltas šalto prakaito. Šis košmaras ir dabar stovi akyse. Tėve, padėk.
- Sūnau, privalai suvienyti baltus. Privalai laimėti karą, kurį pradėjo Vatikanas.
- Tėve, man reikalingas Perkūno kardas. Turėdamas Perkūno kardą suvienysiu karalystę, nugalėsiu priešas. Tėve, prašau tavo pagalbos. Man padėk ir mano tautai.
- Valdove, aš pasistengsiu.
Po kelių dienų. Naktis. Mėnulis apšviečia šventyklą. Šventykloje skamba muzika. Vidury šventyklos stovi paauksuotas altorius. Ant altoriaus guli moteris. Šalia stovi baltai apsirengęs Lizdeika. Rankoje laiko aukojimo peilį. Jo veidas paslėptas po aukojimo kauke. Ši šventykla priklauso Perkūnui. Šalia Vyriausiojo krivio stovi Jogaila.
- Perkūne, ateik į mūsų pasaulį. Priimk šia auką. Mes kviečiame tave į mūsų pasaulį.
Vyriausiasis krivis smogė peilį į širdį. Šventykla sudrebėjo. Papūtęs vėjas užgesino visas žvakes. Lizdeika ir Vytautas nulenkė galvas. Nuo altoriaus pakilo akinanti būtybė. Ji pasuko akis į žmones
- Krivi, - prabilo Perkūnas, - tavo maldos išklausytos. Prieik arčiau, valdove. Tu gausi kardą, bet turi pažadėti, kad pagonybė neišnyks iš pasaulio, o tiks augs ir užkariaus naujas žemes. Pažadėk savo kraujo.
- Pažadu, prabilo valdovas, kad mano vaikai, vaikų vaikai ir jų vaikai. Laikysis duotos priesaikos.
Perkūnas dingo. Šventykla sudrebėjo. Ant grindų gulėjo Perkūno kardas. Jogaila paėmė kardą ir lydimas Vyriausiojo krivio paliko šventyklą. ]]> Mon, 1 Jun 2026 14:58:29 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262284.html http://rasyk.lt/kuriniai/262284.html - Ach, ačiū, ponai kareiviai… Labai dėkojame… - džiaugsmingai sušnabždėjo Eiša.
- Tikrai. Labai dėkui, ponai, - linktelėjo Šarėlis. – Šitai paimkite kaip atlyginimą.
Vaikinas ištraukė iš kišenės ir padavė abiems po auksiną, Tai buvo beveik paskutiniai jo pinigai.
Kareiviai atsisveikino labai mandagiai. Ir nujojo. Galų gale.
- Na, tu ir artistas, - prunkštelėjo Eiša risdamasi iš vežimaičio. – Gal galėtum su cirkininkais mugėse vaidinti?
- Ką, patiko? – šyptelėjo ir Šarėlis. – Gal kitą kartą mažiau slapukausi. Jau maniau, kad galutinai įkliuvau.
- Aš irgi.
Abu išlipo iš vežimaičio, ir Eiša tyliai pasakė:
- Kol kas noriu duoti tau tris patarimus. Pirma – niekuo nepasitikėk. Antra – jei nieko neklausia, tai nieko ir nepasakok. Trečia – jei klausia, tai atsakyk kaip galima trumpiau ir… nekonkrečiau. Ir…
- Ponai, ar norite pas mus apsistoti?
Link jų ritosi mielas pusamžis vyriškis. Buvo žemo ūgio, storas, apvalaus veido. Ant galvos lyg varnos lizdas į visas puses stirksojo žili plaukai. Mūvėjo plačias raudonas kelnes, vilkėjo ryškiai mėlynus marškinius, beveik siekiančius kelius, ir žalią zomšos liemenę.
- Taip, pone. Norime apsistoti pas tave. Aš ir mano sesuo norėtume dviejų gretimų kambarių.
- Gerbiamas pone e-e-e…
- Šarėlis. Šarėlis iš Palsų. O mano sesuo Eiša.
- Gerbiamas pone Šarėli, mano nakvynės namai – geriausi sostinėje. Tačiau tie patogumai brangiai kainuoja…
- Ar aš, gerbiamasis, panašus į valkatą?! – pasišiaušė Šarėlis ir griebėsi kalavijo rankenos.
- Ach, pone Šarėli! Nenorėjau įžeisti tavęs ir tavo garbiosios sesers. Tik norėjau perspėti, kad paskui… ir jums, ir man nemalonumų nebūtų.
- Gerai jau… - vis dar piktai purkštelėjo vaikinas. – Rodyk kambarius. Ir paliepk, kad paruoštų sočius pietus.
Žemai nusilenkęs garbusis įleido juos pro paradines duris ir pamojo vienam iš pasiuntinukų:
- Ei, Tuni! Palydėk ponus į rožinius kambarius. Ir parodyk, kur jie galės papietauti.
- Atleiskite, ponai, - nusilenkė svečiams. – Šiandien teks pietauti valgomajame. O vėliau, jei pageidausite, galėsite valgyti savo kambariuose.
Šarėlis linktelėjo, paėmė Eišą už parankės ir nusekė paskui berniokėlį.
Kambariai tikrai buvo erdvūs ir turtingi. Rožiniais juos vadino, turbūt, dėl sienų apmušalų. Apstatyta prabangiai: sidabro žvakės, aksomo užuolaidos, raudonmedžio baldai. O ant sienų kabojo keletas visai padorių paveikslų.
Eiša kukliai sėdosi į krėslą ir maloniai kreipėsi į pasiuntinuką:
- Sakyk, vaikeli, ar žinai, kur čia yra pono Suapo… Ach, broli, pamiršau, kaip ta įstaiga vadinama…
Šarėlis dar nespėjo susivokti, o berniokėlis žvitriai išskiemenavo:
- Pono Su-a-po ban-kas!
- Ach! Būtent taip tėvelis sakė. Ačiū.
- Pono Suapo bankas yra gretimoje gatvėje.
- Ar galėtum, Tuni, po pietų palydėti mus ten?
- Taip, panele. Manimi visada galite pasikliauti.
- Gerai, - pasakė Šarėlis ir ištiesė paskutinį auksiną. – Štai tau už pastangas. Jei mums pagelbėsi nuolat, skolingi neliksim.
Auksinas buvo tikrai pernelyg didelė suma pasiuntinukui. Todėl dabar Tunis taps ištikimu pagalbininku. Jis, žinia, niekam nesakys, kad gavo tokius riebius arbatpinigius. Ko gero, iš jo tuos pinigus atimtų.
- Dėkui, garbingieji ponai, - žemai nusilenkė Tunis. – Jei tik ko reikės…
- Gali eiti, - atsainiai mostelėjo Šarėlis.
Ir vaikinukas spindinčiomis iš laimės akimis iškurnėjo lauk.
- Uf! Galų gale nors minutėlė ramybės, - išpūtė Eiša. – O tu – dosnus…
- Kurgi ne! Tai buvo paskutiniai mano pinigai. Labai tikiuosi, kad tu, sesule, jų turi.
- Na, - Eiša pasigraibė po kišenes ir ištraukė kapšelį. – Štai… h-m-m… keturi, septyni, devyni… trys… penki… Taip. Devyni auksinai ir penki grašiai.
Ji pakėlė akis ir vos nesprogo iš juoko, pamačiusi vaikino veido išraišką. Kurį laiką ji sadistiškai mėgavosi tuo reginiu. Paskui prapliupo juoktis.
- Na ir kvailys tu! Cha-cha-cha! Negaliu patikėti! Oi! Mirsiu iš juoko! Aš… cha-cha-cha!
Ji užduso ir nebegalėjo pro juoką žodžio ištarti. Šarėlis žvelgė į ją nustebęs ir suglumęs.
- Uf! – pagaliau atgavo žadą ragana. – Tu vis dar laikai mane kvaile. Negi aš kapšely visus savo pinigus nešiosiuos.
- Na… taip… - išmikčiojo Šarėlis. - Tai kur tavo pinigai?
- Banke.
- Ach, žinoma… Atleisk man. Juk žinai, kad aš niekada daugiau dešimties auksinų neturėjau.
- Gerai. Dabar turim kiek laiko. Papasakosiu tau šį tą. Karaliaus Vytkaus Ilgojo žmona Sapa Gražioji laukiasi. Jai liko penki mėnesiai. Kas ją praminė Gražiąja, aš nežinau. Tačiau tas vardas jai visai netinka. Yra negraži ir dar žvaira. Ir dar nekilminga. Girdėjau visokių istorijų, kodėl Vytkus Ilgasis ją vedė. Tikriausia, matyt, bus ta, kurioje pasakojama, kad tada dar visai jauno valdovo (bene aštuoniolika teturėjo) širdį pavergti padėjo kažkoks burtininkas. Manau, kad tą padarė ne iš geros širdies. Ir ne dėl pinigų.
- Tai kodėl? Ir kuo tai susiję su mumis?
- Tiesiogiai, brangus broli. Aš esu pakviesta Sapos Gražiosios pribuvėja ir kūdikio aukle. O štai tu būsi mano ir kūdikio asmens sargybiniu.
- Aš? Ar… ar nemanai, kad man tai pernelyg atsakingas ir… Nežinau nė kaip pasakyti. Tačiau, mano galva, aš esu pernelyg žemos kilmės, kad galėčiau tokį darbą dirbti. Ir šiaip…
Eiša pažvelgė į jaunuolį kažkokiu keistu žvilgsniu:
- Tu, broli, dar pamatysi, kad gimti kokio kunigaikščio ar bajoro kilmingu sūneliu nėra svarbiausia. Tai tik pačių kilmingųjų išmislas. O didžiuotis ir džiaugtis tokiomis pareigomis nėra ko. Anokia čia garbė galvą palydėti dėl kokio karaliaus ar kunigaikščio atžalėlės. Man atr…
Į duris pabeldė:
- Ponai, pietūs jau paruošti. Maloniai kviečiame.


Regos valdovas Monižas lydėjo savo sūnų Satį į kelionę. Senasis Monižas ėjo septyniasdešimt trečiuosius. Turėjo tris žmonas, penkiolika dukterų ir vieną vienintelį sūnų Satį, kuriam neseniai sukako penkiolika.
Monižas, žiūrėdamas į besilinksminančią aukštuomenę, staiga prisiminė tą dieną, kai pas jį nekviestas atėjo rūmų astrologas Mugnimškiras.
- Tavo didenybe, garbusis Monižai, leisk kreiptis į tave…
Monižas tada pamanė, kad bus senis vėl pranašingą sapną susapnavęs. Ir vėl kvaršins galvą. Tačiau kalbėti leido.
- Tavo didenybe, tavo žmona Kitė laukiasi.
- Na? Aš žinau.
- Jos didenybė Kitė pagimdys sūnų.
Šie žodžiai pradžiugino valdovą. Jis jau turėjo dvylika dukterų. Tačiau dievai, matyt, buvo užsirūstinę ir neatsiuntė jam sūnaus – sosto paveldėtojo.
- Tai ko gi tu, seni, tokią žinią praneši man surūgusia mina? Pagaliau! Pagaliau aš turėsiu paveldėtoją. Ir neteks man valstybės palikti žentui. Ačiū dievams!
Tačiau senasis astrologas kažkodėl neprisidėjo prie valdovo linksmybės. Jis susimąstęs kedeno savo ilgą žilą barzdą.
Kurį laiką džiaugsmingai žingsniavęs po menę, valdovas staiga sustojo, pažvelgė į rūmų astrologą ir paklausė:
- Betgi tu ne to pasakyt man atėjai, seni?
- Teisybę sakai, garbusis valdove. Yra kitas reikalas…
- Na, klok, kad jau atėjai… - atsiduso Monižas ir sudribo į sostą. Blogas naujienas mėgo išklausyti sėdėdamas. O kad naujienos bus blogos, tai jau savaime aišku. Senis Mognimškiras su gerom naujienom neateis. Ir kaip jis galėjo apsigauti?
- Valdove… Karaliau… - pradėjo astrologas, pešiodamas barzdą. – Aš tik šį rytą grįžau iš kelionės.
Jis nutilo, tarsi nežinotų ką sakyti. Valdovas irgi tylėjo. Jis nežinojo ko klausti.
- Valdove, aš buvau pas orakulę Sętiką.
Monižas palinko į priekį.
- Ko tu pas ją buvai? – paklausė pabrėždamas kiekvieną žodį.
- Atleisk, valdove, - tyliai, bet ramiai pasakė. – Nenorėjau tavęs be reikalo jaudinti ir trukdyti.
Abu patylėjo. Galų gale senasis Mognimškiras ėmė pasakoti:
- Dar prieš pilną mėnulį ėmė rodytis negeri ženklai, valdove. Visų pirma, staiga nulūžo šventyklos kieme augantis beržas. Žinai, valdove, nebūtų nieko keisto. Senas jau tas beržas. Tačiau diena buvo saulėta ir bevėjė. O beržas tik triokšt! ir nuvirto. Viena laimė, kad kieme tuo metu nieko nebuvo. Ir tą pačią naktį griuvo pietinis Saulės dievo šventyklos bokštas. O šito tikėtis tikrai niekas negalėjo. Bokštą pastatė viso labo prieš dešimt metų. Gerai pastatė. O jis ėmė ir griuvo. Ir vėl gerai: aukų nebuvo. Tik rytojaus dieną atsitiko tai, kas sukėlė man nerimą. Vakarinės aukos metu staiga mirė Meilės deivės šventyklos vyriausioji žynė Enemė. Tiesiog susmuko prie aukuro ir nebesikėlė. Juk pameni, valdove, ją? Teturėjo dvidešimt metų. Ir tas dar būtų nieko. Tačiau jaunesniosios vaidilutės išsyk apkaltino Karo dievo šventyklos vyriausiąjį žynį Jotyšą. Esą jis nunuodijo. Tos furijos patraukė į karo dievo šventyklą. Jotyšą, žinoma, kažkas įspėjo. Taigi, pusiaukelėje, Kurpių aikštėje, išsirikiavo dvi kariuomenės. Nebūčiau lažinęsis, kad laimės tie, kurie turi kalavijus… Kitų šventyklų žyniai, astrologai ir šiaip galingi žmonės puolė į tarpą. Supranti gi, valdove, kad nebūtų baigęsi tik žynių muštynėmis. Įtikinom abi puses, kad reikia išsiaiškinti. Deja… Tikros Emenės mirties priežasties taip ir nenustatėm. O kai nėra tikrumo… Prasidėjo neramumai, kurie nevirto pilietiniu karu tik todėl, kad pasodinom į šaltąją Karo dievo šventyklos vyriausiąjį žynį Jotyšą ir Meilės deivės šventyklos vyresniąją Iregą. Taigi…
- Ką tu čia man pasakoji? – suirzo valdovas. – Aš viską žinau!
- Dovanok, valdove, kad pasakoju, ką jau žinai. Bet noriu, kad suprastum kas vyksta…
Monižas numojo ranka:
- Pasakok.
- Taigi, valdove… Rytojaus dieną atsitiko jau visai neįtikėtinas dalykas. Namų šeimininkių deivės šventyklos vyriausioji žynė Ūta apkaltino jo kilnybę Ažameną Jaunesnįjį išprievartavimu. Tai buvo visai negirdėtas dalykas. Centrinėje miesto aikštėje ji spjovė jaunuoliui į veidą. O anas (tesaugo mus dievai nuo kitų panašių nutikimų!) griebė durklą ir suvarė jai į širdį. Jaunąjį grafą minia sudraskė į skutelius. Senajam grafui neliko ko nė laidoti… Mėnulio dievo šventyklos žyniai staiga paskelbė, jog artinasi pasaulio pabaiga, ir užsibarikadavo šventykloje. Dvidešimt trys jų pasekėjai susidegino miesto centre. Artojų globėjo šventyklos vyriausias žynys Sorukas staiga pareiškė, kad visi javai yra piktosios dvasios užnuodyti. Piktosios dvasios! Nė jos vardo nepasakė. Nei kaip tie javai užnuodyti. Ir staiga visi patikėjo! Tie juodnugariai artojai, žemės kurmiai, kurie, jei įsikala ką į galvą, tai niekaip neišmuši. O šį kartą patikėjo! Ėmė deginti javų laukus. Neprabėgo nė septynios dienos, o visur jau tvyrojo chaosas. Staiga susivienijo karo dievo pasekėjai ir meilės deivės pasekėjos. Naujieji žyniai, Derfla ir Raas, paskelbė, kad tu, valdove, neteisėtai užėmei sostą ir todėl tave reikia nuversti. Prieš tave, valdove, staiga susivienijo tie, kurie netgi ta pačia gatve nevaikščiojo…
- Klausyk, Magnimškirai, man jau pabodo! Viską aš žinau. Ir tie prisiminimai man nėra malonūs.
- Kad jau baigiu, valdove. Gerai, kad turi tuos tris būrius svetimšalių, kuriems tavo pinigai terūpi. Tai tavo kailį ir sostą išgelbėjo. Viskas kiek aprimo. Aš ir išvykau…
- Puiku! Dabar jau grįžai. Tiesą sakant, pas mus dabar ramu.
- Nevisai, valdove…
- Na, tai smulkmė…
- Bijau, valdove, kad labai nerūpestingai žiūri į tai, kas vyksta.
- Nemokyk manęs! Geriau sakyk, ko ten tau pripliauškė ta Sętika.
- Nekalbėjo su manim. Prie vartų pasitiko jos tarnaitė ir pasakė, kad ponia žinanti, kad aš čia ir ko man reikia. Dar sakė, jog ponia liepusi man palaukti kaime. Viską, ką man reikia žinoti, ji surašysianti ir atsiųsianti per tarnaitę.
Senis nutilo.
- Na! – paragino valdovas. – Ar už liežuvio reikės traukti?
- Laukiau septynias dienas. Septintosios dienos pavakare tarnaitė atnešė Sętikos laišką. Liepė pačiam perskaityti, o tada tau, valdove, nuvežti. Aš taip ir padariau, - ištiesė ritinėlį valdovui.

Laikas niekada nesustoja. Jis neprasideda ir nesibaigia.
Laiko upė srovena nesustodama. Ji neša ir gėrį, ir blogį.
Šiandien laiko upę užteršė mūsų nuodėmės, pyktis, vargai ir skausmas.
Laiko upę išvalys kraujo auka.
Amazonė ves į kovą tris princus.
Princus lydės Rytų Saulė, Šiaurės Pašvaistė ir Aušrinė Žvaigždė.
Upę nuskaidrins karališkas kraujas.
Pražys trys rubino žiedai.
Trys demonai ir rubinas aukso apkaustais.
Rubiną neš aukso apkaustuose. Jį lydės Juodoji Lelija.
Upės krantai susiglaus.
Vandenys mirs po žeme.
Šiaurės Pašvaistė jau sušvito.
Rubinas jau įdėtas į aukso apsodą.
Žydi Juodoji Lelija.
Kraujas upeliais liejasi į laiko upę, kuri dar labiau drumsčiasi ir dejuoja.
Kyla Rytų Saulė.
Kai ji patekės, žiūrės į pasaulį kūdikio akimis.
Paskui, kūdikio mirties dieną, Rytų Saulė keliaus į pietus.
Kas žino, ar jai bus lemta nusileisti vakaruose?
O Aušrinė Žvaigždė dar miega.
Ji ateis, kai kūdikis mirs.
Ji žiūrės kūdikio akimis.
Kai zenite susitiks Rytų Saulė, Aušrinė Žvaigždė ir Šiaurės Pašvaistė, žmonės akli to nematys.
Svetimi dievai atvers akis Amazonei.
Ji vėl valdys kalaviją ir karalystę.
Jos valdžia bus neribota.
Trys demonai ateis ir mirs.
Laiko upė suglaus krantus.
Ir visi žvaigždynai užges.
Kraujas išvalys kraują.
Kraujas užnuodys kraują.
Kraujas atleis kaltę.
Pabaiga ateis.
Ir tai bus pradžia.
Tavo kraujas, valdove, irgi bus auka,
kai kūdikis mirs...

Valdovas ir jo astrologas visą naktį gilinosi į tą pranašystę. Bet taip nieko ir nesuprato.
- Valdove, - niuktelejo į šoną vyriausias ministras Temas. – Laikas…
Monižas grįžo lyg iš sapno. Kurį laiką nesusivokdamas žvalgėsi po menę. Jaunimas šoko ir dainavo, plojo jaunajam princui Sačiui per petį, linkėdami jam geros kelionės. Tiesą sakant, niekas nežinojo tvirtai, kur keliauja jaunasis valdovas. Sklido gandai, tačiau nieko tikro. Nieko konkretaus. Todėl jaunieji pavydėjo Sačiui, kad jis iškeliauja, kad pamatys pasaulį, esantį už Pietų jūros, kad patirs daugybę nors ir pavojingų nuotykių. Seniai gi lingavo galvomis, dūsavo ir tylomis smerkė valdovą už tai, kad vienintelį savo sūnų, tokį jauną ir nepatyrusį, išleidžia už jūrų marių, rizikuodamas jo gyvybe.
Tačiau, nors ir skaudančia širdimi, Monižas siuntė sūnų į kelią. Senasis astrologas Mugnimškiras prieš mirtį prisaikdino valdovą, kad anas savo sūnų, kai jam sukaks penkiolika – “kai kūdikis mirs” – išsiųs į pietus, kur turėtų gimti Aušrinė Žvaigždė. Kur tuo metu bus Šiaurės pašvaistė ir Amazonė, jie taip ir nesugebėjo įskaityti. Tačiau tai nebebuvo svarbu.
Sūnų kelionėje turėjo lydėti svetimšalių būrys su mėlynplauke kapitone Odisu priešaky. Ir, žinoma, jaunojo Sačio mokytojas ir globėjas Jisimokas. Keliavo ir dar viena moteris. Niekas nežinojo kas ji tokia.
Moteris atvyko iš rytų, Keliavo viena ant kupranugario. Jos veido nematė niekas. Moteris vilkėjo tamsiai mėlyną sarį, išsiuvinėtą aukso žvaigždėmis. Atrodė tartum tamsi, bet rami vidurvasario naktis. Jos rankų ir kojų riešus puošė daugybė auksinių apyrankių. Pirštus puošė aukso žiedai brangiųjų akmenų akimis. Avėjo lengvus sandalus. Veidą dengė sario kampas, ant kurio buvo išsiuvinėta auksinė mėnulio pilnatis.
Moteris atvyko vakar. Tylomis nusilenkė valdovui ir kažkur dingo. Atsirado rūmuose tik palydų pokylyje. Sėdėjo atokiai. Su niekuo nebendravo, nevalgė, tik retkarčiais sriubčiojo vyną.
Ir  štai išmušė atsisveikinimo valanda. Tėvas su sūnumi atsisveikino jau vakar. Dabar turėjo atsisveikinti karalius su princu.
Senasis Monižas atsistojo ir pakėlė ranką. Triukšmas salėje pamažu nurimo.
- Prince Sati, prieik čia!
- Klausau tavęs, valdove… - jaunasis princas priklaupė priešais sostą.
- Stokis, prince. Šiandien tu išvyksti į kelionę. Niekas nežino, kur jos pradžia, kur pabaiga. Nes visas mūsų gyvenimas – nuolatinė kelionė. Telydi tave šioje kelionėje mūsų dievų palaiminimas ir globa. Niekada neišsižadėk savo dievų, bet nepamiršk gerbti svetimus. Tada ir jie tave gerbs. Nepadės, tai nors netrukdys. Į kelionę tu gauni gerus palydovus.
Valdovui pritrūko kvapo. Jis patylėjo kiek, o po akimirkos tęsė:
- Jisimokai, prieik čia.
Mokytojas priklaupė priešais sostą:
- Klausau, valdove.
- Aš patikiu tau savo sūnų. Jo kūną ir sielą. Neapvilk manęs, seni…
- Valdove, tu gi žinai, kad princas man yra kaip sūnus. Aš prižiūrėsiu jį, saugosiu, mokysiu ir ginsiu jo gyvybę.
- Žinau, seni… - atsiduso valdovas.
Jis jau kurį laiką Jisimoką vadino seniu. Nors anas turėjo šešiasdešimt metų, bet į senį visai nebuvo panašus. Ūgio gerų dviejų metrų. Dabar, kai vilkėjo tik odinę liemenę, buvo matyti jo raumenys. Tokie dideli, kad, rodės, tuoj susprogdins odą, suplėšys ją į skutelius. Senojo kario veidas buvo giedras ir ramus, o žydros akys tokios vaikiškai tyros, kad į jas pažvelgęs gali pamanyti jį tik aštuonioliktą gimtadienį sutikus. Tikrą amžių rodė tik žilų plaukų kasa, tvarkingai supinta ir ryškiai kontrastuojanti su trumpa ruda barzdele. Ir dar senojo kario amžių išduodavo jo išmintis.
- Kapitone Odisu, - pakvietė valdovas.
- Aš čia, valdove, - skambiu balsu atsiliepė ir nepriklaupė, tik nežymiai linktelėjo.
Jai vienintelei rūmuose tas būdavo leidžiama. Mėlynplaukė kapitonė prieš septynerius metus atvedė savo penkiasdešimties karių būrį ir pasakė:
- Karaliau Monižai, tu mums moki – mes tau tarnaujame.
Iš kur ji atėjo ir kodėl, niekas nežinojo. O ir paklausti nedrįso. Atėjūnai nebuvo kalbūs. Monižas pasamdė juos kažkokio keisto impulso pagautas. Tačiau gailėtis dėl to jam niekada neteko. Prieš trejus metus karalius Monižas pasiūlė Odisu vadovauti visai kariuomenei. Tačiau šioji atsisakė.
- Valdove, - pasakė, - esu dėkinga už tokį pasitikėjimą, tačiau priimti tavo pasiūlymo negaliu. Esu samdinė ir noriu ja likti. Atsivedžiau pas tave penkiasdešimt karių. Kai dešimt iš jų žuvo, pakeičiau juos vietiniais galvažudžiais. Tais, kurie neturi nei šeimos, nei sentimentų. Taip, valdove, jie – tikri galvažudžiai. Kova ir kraujas jų negąsdina. Tik įkvepia. Ir mane, valdove… Todėl jie mane gerbia, kiek tokie žmonės gali gerbti. Kad pasiekčiau tokį rezultat ]]> Sun, 31 May 2026 11:10:07 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262274.html http://rasyk.lt/kuriniai/262274.html
Tūla bėga į bunkerį. Sirenų skambesys, sukurtas tam kad pasiektų ausų būgnelius per ausinių apsaugą, aidėjo tuščiose miesto gatvėse. Paukščiai suko ratus, nežinodami kur nusileisti, gyvūniška triukšmo baimė nugali jų alkį. Tūla jau nustojo domėtis, dėl ko sirenos skamba. Iš visų dienų, šiandien ji nebuvo pasiruošusi, neturėjo nei kuprinės su maistu po ranka, jei skristų lėktuvai, nei pripučiamos valties, jei tvanas užkluptų, ir tikrai nepasiėmė virvės, jei tornadas juos pagriebtų. Jų kuprinė, pakeliui į darbą, buvo prigrūsta lipnios juostos, žymėjimo lapelių, darbo pirštinių, bet va gal šalmas padėtų nuo krentančio pastato. Šiandien buvo ta diena, kai jie turėjo papildyti trūkstamą sandėlio inventorių.
Tūla bėgo su kitais, neaiškios lyties ir amžiaus miestiečiais, kaip banda avių jie sustojinėjo prie durių į rūsius, ir keliems pavykus nusieleisti giliau, judėjo prie kito rūsio paverstu bunkeriu. Kol Tūla liko viena prieš užtrenktas duris. Ji bandė išlaužti pastato duris, klibino stiklines parduotuvės rankenas, bet niekas nepasidavė. Pradėjo girdėtis ūžimas, sprogimas ties žeme. Tūla bėgo slėptis po cementine stotele. Niekas autobusais nebevažinėjo, išvis mašinomis nebevažinėjo, tad miestiečiams buvo įprasta ieškoti saugumo nuo lašų senose stotelėse. Bet tik lašus ir atlaikytu ji. Susigūžusi, apsikabinusi kuprinę Tūla žiūrėjo į žemę. Jos akis krypo nuo 3D atspausdintų plastiko pakaitalo batų iki šiukšlelių numestų, geltonos gėlės, kurios vardą pamiršo, ir kylo aukštyn iki plakatų. Sakančių “Misija tik viena- išgyventi”, “Tęsim žmonijos kelionę už žvaigždžių”, po jais kyšojo kamputis Tolės mėgstamiausio motyvacinio plakato- “Kartu, mes galim”. Šitą plakatą, ji dar paauglystėje susirinko nuo sienos, ir nešiojosi iš vieno paskirto buto į kitą. Tūla prisiminė tą drąsų aktą, kaip ji naktinės komendanto valandos metu, išsėlino ir tamsiai drabužiais vilkėdama, nuo sienos lupo jį. Jei dabar jau galas, ji nusprendė paskutinį kartą pamatyti savo viltį. Plakatai prilipinti gerai, bet Tūla jau ne pauglė, o sandėlio vyr. kuratorė ir įveiklinusi savo raumenis, ji nuplėšė plakatą taip energingai, kad nuvirto ant žemės. Ir pamatė dangų.

Giedra. Nei debesėlio. Tik keli dalykai nepriklausė dangaus ramybei. Juodi cilindrai, kylantys į viršų. Iš savo vietos Tolė matė bent penkis. Jų smaigaliai rėžė per mėlynumą, ir kaip plaukiantys laivai, iškeliavo tolyn. Raketos. Ne lėktuvai, ne tvanas, ne uraganas. Raketos dalis atsirakina ir krenta žemyn. Lengvesnė masė su naujomis jėgomis atsikračiusi savo naštos keliauja į kosmosą. Kaip prakiuręs šiukšlių maišas, pilnas putplasčio burbuliukų, žmonės išplūdo iš priedangų ir judėjo po miestą, jie lipo prie pastatų, prie viens kito.

Sandėlyje ramu. Storos sienos retą garsą įleido į vidų. Maži, pailgi langai meta selektyvų apšvietimą. Durys sunkios, skirtos atlaikyti vandens, oro ir žmogiškas jėgas. Tūla suko svirtį ir atidarė metalinę uždangą, už kurios slėpėsi plati skylė sienoje. Per ją žmonės atiduodavo įrangą kurios negalėdavo pataisyti. Tūlos darbas buvo išardyti, atskirti kevaką (plastiką ar metalą) nuo technologinės mėsos, surašyti ką randa ir perduoti į mokslų pavilijoną. Kartais ji pasiimdavo spalvotą plastiką, ir jį prilipdydavo prie langų. Paskutiniame tokiame kūrinyje ji vaizdavo, savo mamą, kaip saulę, ir labai džiaugėsi, kai tarp kibirkščiuojančių likučių būdavo gabaliukų geltonos ar raudonos spalvos. Tūla atsisėdo prie skylės, o už jos, lentynos dėžių. Technologinių žarnų ir žalesnių už žolę plokščių, skirtingose aliuminio dėžėse. Lentynos retai prisipildydavo iki viršaus, nors ir lubos nebuvo aukštai. Kai tik pradėjo dirbti čia, didesnis darbas buvo įtikinti žmones, kad jie turėtų atiduoti technologijas. Nors įpratę skirtis su medžiu, technologijos užėmė kitą, jautrią, pasaulio būties vietą širdyje. Dažnai tai būdavo palikimas, taisomas iš kartos į kartą, bet viskam ateina galutinis taškas.

Nojus sparčiu žingsniu prieina ir peršoką skylę sienoje. Jų sportinis krepšys krenta ant žemės ir jie stipriai apkabina Tūlą.
-Kas kart atrodo nebebus mūsų.
-Ir kasdien išgyvenam, - su lengvumu atsakė Tūla. Jų pasisveikinimas, po sirenų susitikus, prasidėjo kaip nuoširdūs prisipažinimai, o dabar persivertė į kartojamus nusiraminimo ritualus.
-Jau galvojau kad šįkart nepavyks. Visos buvo uždarytos..
-Kai žiauru. Reikėjo pas mane bėgti.
-Ir, jau buvo viskas, bet kažkodėl nusprendžiau tą mano plakatą pamatyti dar..
-Aha aha.
-Pamačiau raketas skrendančias. Ten tikrai erdvėlaiviai buvo.
-Bet jie neturėjo išskristi, mes dar jų nebaigėme.
-Tai vat ir galvoju kaip čia.
-Gal sirena dėl saulės bangų buvo, ir tave perkaitino, pradėjai matyti, - Nojus ranka lengvai galėjo uždengti Tūlos veidą, bet jų švelni prigimtis neleistų taip pasielgti. Tad jie tiesiog su keliais pirštais palietė kaktą. - Nekarščiuoji, bet gal čia dar kažkas kito.
-Sakau, ten tikrai erdvėlaiviai buvo. Kažkas tikrai išskrido. Aj že, bet gal čia bandymai, jie gi turi mums viską paruošti.
-Aha aha, taip tikriausiai ir bus. O mums reikia paruošti siuntinį į paviljoną. - tarė Nojus. Jo nudėvėtas kombinezonas jau prarado savo oranžinę spalvą, o lopyti keliai, galėjo lygintis su Mondrianu. Po kombinezono petnešomis baltai purvini marškinėliai išryškino stiprias, nors ir ne raumeningas rankas. Tūla visada duodavo Nojui nešti dėžes, ne tik dėl stiprumo.

Mokslo paviljonas. Pastatas pasižymėjo savo atsidavimui tradicijai. Nebestato tokių pastatų, frontonai, arkos, kolonos, nesuteikia priedangos nuo uragano. Bent skulptūras patraukė, acidiniai lietūs visus juos suvienodino, kol buvo nuspręsta perkelti į vidų. Dažų ir sienos randuose kaupiasi purvas, dulkės. Prieš gimstant Tūlai, stogas buvo nuimtas, ir ant viršaus pastatė dar didesnį bloką. Pilkas kubas dabar sėdėjo ant naujojo klasicizmo.

Įėjimas visada atrakintas, pirmame aukšte buvo kavos arbatinukas ant staliuko, ant sienos dažais išpaišytas pastato planas, su pažįmėtais profesorių vardais, o platūs laiptai vedė į kitus aukštus. Tūla ir Nojus atmynė, užnešė dėžes į ketvirtą aukštą. Kaskart perėjus iš senojo pastato į naująjį, jautėsi elektros įtampa. Kaskart prisilietus prie stalo, kabojo mintis ar būsi nutrenkta. Industrinės gumos kvapas rėžėsi į nosį.
Technologijų skyrius buvo vienas aukštas. Prie laiptų padėtas konvejeris gyvačiojosi tarp kambarių. Mokslo pavilijone žinios buvo įgijamos pusiau praktikoje.

Kai tik Tūla ir Nojus atveždavo elektronikos, ji keliaudavo į klasę kur susipažįsta su technologijomis, jų galimybėmis tą mokinosi per randamus objektus, pasakojo kaio juos indentifikuoti, tada siuntinys keliauja į gilinomosi erdvę, kur mokinasi apie atskiras dalis, jų reikšmę bendrame veiksme, taip tariant įvietinamos žinios, o praktiškai laidai atskiriami nuo gumos, rezistoriai nuo plokščių, ir dalimis pasiekia ryšio su pasauliu klasę, kur studentai atskiras dalis priskiria bendriems pasaulio projektams, na tiksliau vieninteliam projektui- raketų statymui, bet atskiriems projekto žingsniams, detalėms. Priskirtos dalys eina pas jau baiginėjančius mokslus studentus, kur jie į kiekvieną dalelytę su adatėle atsargiai rašo apie savo pasiekimus ir žinias, ir taip kartu, technologinis likutis ir įgytos žinios siunčiamos į raketų fabrikus.

Tūla ir Nojus lipo dar aukščiau į radijo skyrių, kur jautrios mašinos gaudė žemės drebėjimo, vandens kilimo parametrus, bei kitas, nematomas bangas kaip radijas ar saulės bangos. Tačiau, erdvėje mašinas pakeitė besiilsintys studentai. Jų miegmaišiai gulėjo vienas šalia kito ant cementinių grindų, o krūvelės drabužių atstojo pagalves.

-Kaip čia taip dabar.
-Dar prieš audrų sezoną su profesoriumi čia buvome.
-Aha, aha. Ir viskas veikė.
-Atsiprašau, studente, o kaip čia taip išėjo, kur mašinos dingo?
-Aj išardėme jas, reikėjo pamatyti kas ten viduje.
-Aha, aha, ir kur jas perkėlėte?
-išsiuntėme su visomis kitomis detalėmis, ten toliau.

Lauke, pastato šešėlyje, Tūla nerimastingai suko ratus aplink savo dviratį. Rankos sugniaužtos už nugaros, o kojos bandė eiti tiesia linija. Nojus lankstė plastikines dėžes į plokštes, ir niūniavo “Heroes” pagal David Bowie.
-Tu susitvarkysi šiandien?
-Aha, aha. O gal nelėk taip greitai?
-Viskas bus gerai, ne taip dažnai pas mus sirenos kaukia. Na bent ne kasdien.
-Tu gi žinai. Kaip gali būti.
-Ir šiandien tikrai nieko neatsitiks.. že aplankysiu tave vakarop, gerai?
-O gal bent ne per tokį karštį? Palauk kol atvės biški.
-Reikia, tikrai reikia. Bet že., - Tūla nusiviniojo atšvaitines rankoves, užsidėjo baltą balaklavą ir slidinko akinius, - dabar su apsauginiu sluoksniu. - ji pamosikavo rankas, tarsi nuo blogiečių gintūsi, - šita saulė manęs neįveiks, haaają, - šūktelėjo ir perkirto nematomą plytą kybabčia ore.

Tūla sėdo ant dviračio ir mynė stipriai, lėkė per tuščias gatves. Kai saulė taip aukštai pakyla, niekas nenori išeiti.

-Mieloji mano, mano pomidorėli, kaip smagu kad prisiminei mane.
-Labas močiut, kaip tavo dienelės?
-Kaip visada, sėdžiu čia, žiūriu pro langą.
-Ir kaip, gal šiandien kažką matei.
-Galvoju kad senstu aš jau, vaidentis pradėjo. Prisiminiau Didįjį Susirinkimą.
-Geri laikai buvo.
-Tau taip patikdavo, kai pasakojau. Kaip užaugai, mieloji mano.
-Paaugau, paaugau, - kukliai tarė Tūla.
-Prisiminiau Tūla Wolf, kaip tu į ją panaši. Žiūriu į tave, ir žinau, kad viskas bus gerai.
- Gal ne tik vardu panašios, - šyptelėjo proanūkė.
- Ir dar akim, tokia pat ugnelė dega, mieloji mano. O kaip tavo darbelis? Kaip mama laikosi?
- Gerai darbelis, toliau judam, kasdien vis mažiau renkame, bet tai gerai, reiškia jau beveik viską išsiuntėme.
- Šaunu, šaunu. Aš jau tikriausiai, nežengsiu į raketą daugiau.
- Na, nesakyk taip, dar spėsime viską pastatyti, grįši į orbitą ir tu.
- Ot laikai buvo. Mus buvo išskraidinę, įsivaizduoji, vaikeli, tavo močiutė irgi ten buvo.
- O papasakok, kaip atrodė raketos? Ar jos skrendant.. ar kylant dalys nukrito?
-Taip, taip, jos matai turėjo sumažinti svorį, atsikratyti kuro, ir tik tada galėjo pasiekti kosmosą. Ir tadien skrendant taip jaudinausi, bet panelė Wolf paėmė už rankos ir sakė, kad viskas gerai bus, ji pati ir statė raketą, nieko blogo neatsitiks. Ir jos akys, tokios gražios, aukšta ji buvo, tau dar paūgtelti reikės.
- Jau nebeaugsiu močiut.
-Ir ji parodė kosminę stotį, įsivaizduoji, man, iš šio miesto. Buvau paskirta atstovauti, bet vis tiek, tiek mūsų prisirinko. Ir ji pati savo kambarį ten turėjo. Ir kokio minkštumo jos patalai, iš tikros medvilnės, ir… aj jau prisiplepėjau. Kaip tu vaikuti?
-Gerai gerai močiut, bet nemanai, kad išskris be mūsų visi?
-Juokauji, mes visi susitarėme, visi, ir turtingi ir ligoti, ir miestiečiai. Susitarėme, kad bendrai viską surinksime ir iškeliausime. Todėl tiek laiko ir neišskridome, labai daug reikia surinkti. O tu, agurkėli, prisidėti prie mūsų šviesios ateities.
-Stengiuosi, močiut. Aš jau keliausiu toliau.
-Kol nepamiršau, - močiutė nusiėmė savo klausos aparatą, - Kai skridome, mums visiems šituos davė, vertė kalbas, kad visi vienas kitą suprastume.
-Aš nežinau ar noriu paimti.
-Ką sakei?
-Sakiau, kad nenoriu paimti, tau jo reikia.
-Jau tiek metų džiaugiausi juo, galiu išsiskirti, o tau reikės garsiau kalbėti, - šyptelėjo promočiutė.
-Ačiū.
-Gerai gerai, mielute mano. Paleidžiu, gero skrydžio!
-Gero skrydžio ir tau.

Vakaras. Nojaus namas skylėtas, anksčiau turėjo daug medinių detalių, bet per metus nieko nebeliko. Langai užtiesti plastikine plėvele brezeno lengvame vėjuke. Nojus gyvena vienas. Vakarais jis sėdi ant namo stogo ir žiūri į horizontą, laukia šeimos arba bangos. Surūdijusios kopėčios braukėsi Tūlai į delną.

-Vis pamirštu pirštinių tau palikti, atsiprašau.
-Nieko nieko, dar neįsipjoviau.

Jie abu stovėjo prie stogo krašto, vėjas kedeno Tūlos juodus garbanotus plaukus, o Nojaus šviesūs ir ilgi plaukai lengvai judėjo, tarsi gyvi. Tyla, kai abu supranta kas turi atsitikti ir nepasiryžta prabilti. Kiek laiko praėjo? Trys, trisdešimt minučių, saulė lėtai slinko žemyn ir atrodė kad ji pati kažką jiems sakė.

-Nojau, aš turiu iškeliauti.
-Nesakyk taip, nežinai ar tikrai matei raketas. - Jo ranka mostelėjo į tolumą, - Ten laukymė. Nieko nėra, tik sudžiuvusi žemė ir kaitra.
-O čia kaip? Nojau, mes tiek kartų dirbame kad iškeliautume, ar jau negana. Ar aš kalta, kad nebegaliu tikėtis? Kad noriu raketas pamatyti? Nuo pat gimimo laukiu, mano močiutė, mama laukė ir kur jos dabar?! Tas laukimas jas nužudė.
-Nori apie šeimas kalbėti?! Maniškė paskendo Tūla, mes pakendome. Mes neturėjome sirenų, kaip jūs. Visi paskendo! Būti gyvam čia…gerai, ne visi turi galimybę dvejoti savo tikslu.
-Aš nesu atsakinga už tvanus ir bangas. Aš galiu tik save valdyti, tik savo tikėjimą ir veiksmus. 
-Tai neišeik. Suvaldyk save ir pagailėk manęs Tūla. Tūla, prašau nepalik manęs ir tu.
-Nojau, aš privalau. Kitaip iš manęs tik kevalas liks. Būsiu kaip tos plastikinės dėžės. 

Saulės spinduliuose žaižaravo Nojaus ašaros. Jis žiūrėjo tiesiai į saulę. Tūla žiūrėjo į Nojų. Ji žengė arčiau, išskėtė rankas apsikabinti, bet Nojus nejudėjo. Tūla susigraudino ir susigūžusi ėjo link kopėčių. Nojaus lūpa drebėjo, o žodis įstrigo gerklėje. Tūlos plaštaka išbąlo, kai ji griebė geležį iš visų jėgų. Nojus giliai įkvėpė ir pradėjo balsu verkti. Tūlos kojos drebėjo, nušokusi nuo kopėčių, ji nukrito ant nugaros. Nojus atsitūpė ir užsidengė veidą, bandydamas pasislėpti nuo liudininkės saulės. Tūla pradėjo bėgti prie dviračio, jos kojos nepataikydavo minimui, vis nuslysdavo bet su tokia inercija važiuojant nebuvo jokio skirtumo. ]]> Fri, 29 May 2026 20:04:59 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262263.html http://rasyk.lt/kuriniai/262263.html Sveiki, kurie pasiilgę mano nuotykių. Sveiki ir tie, kurie mane nežino. Papasakosiu istoriją apie Vasarotos planetą, kurioje įvyko įdomūs dalykai. Viskas prasidėjo tada, kai lankiausi Kapačarijos planetoje. Planetoje buvo gaminami slapti ginklai, daromi pavojingi bandymai. Šiuo metu tyrimo objektas buvo Juodosios skylės. Šį tyrimą užsakė Žemės saugumo ir kontržvalgybos departamentas. Laivai buvo siunčiami į juodąsias skyles, bet niekas negrįždavo. Tik vieną kartą buvo gautas pranešimas iš juodosios skylės.
Aš įėjau į kabinetą ir įsitempiau. Kabinete, be Šarlio- Saulės sistemos kontržvalgybos boso, buvo Saulės sistemos Imperatorius Kana XV.
- Laisvai, - prabilo Saulės sistemos imperatorius. -  Mes gavome žinutę iš juodosios skylės.
Paėmiau lapą iš Imperatoriaus ir perskaičiau:
Žemės gyventojai
Mes Vasarotos planetos gyventojai.
Mes prašome Jūsų pagalbos.
Mus pavergė tironas
Išdavikai ir priešai stipresni.
- Maurai, - prabilo kontržvalgybos vadas, - ar sutinki vadovauti ekspedicijai?
- Jūsų Didenybė, kada išvykti?
- Privalai surinkti patikimą komandą ir galėsite skristi.
Imperatorius pakilo ir išėjo. Mes likome dviese. Šarlis padavė segtuvą.
- Peržiūrėk ir išsirink geriausius.
Po kelių dienų pasiruošimo laivas pakilo iš Kapačarijos planetos. Laive buvo trise: laivo kapitonas, karo strategas  ir aš. Mūsų slaptoji misija keliavo prie Juodosios skylės, kai visame laive užkaukė pavojaus signalai
- Dėmesio, - prabilo monotoniškas kompiuterio balsas, - mus traukia į skylę. Laivas tampa nebevaldomas. Bandau priešintis
- Kompiuteri, - prabilo laivo kapitonas, - nesipriešink. Visi į vietas. Prisisekite diržus. Jaučiu, kad skaudžiai nusileisime. Būkite pasiruošę netikėtumams.
Laive tapo tamsu. „ Tyrinėtojas“ įskrido į Juodąją skylę. Po kelių minučių atsirado šviesa.
- Kompiuteri, kokia padėtis. - prabilo kapitonas
- Mes esame Vasarotos planetoje.
- Kompiuteri, nutupdyk laivą saugioje vietoje. Tikiuosi..
Laivas sudrebėjo.
- Vade, - prabilo kompiuteris, - į mūsų pusę skrenda neatpažintas objektas. - bandau manevruoti, bet susidūrimas neišvengiamas.
„Tyrinėtojas“ tapo nebevaldomas. Jis nukrito ant žemės.
*****
Rytas. Pirmasis pabudo kaimo šamanas. Jo jautri nosis užuodė dūmus. Kažkas, kažkur dega. Šamanas pažadino karius ir liepė eiti paskui jį. Jie artėjo prie laivo. Jis pirmą kartą pamatė tokį didžiulį neatpažintą objektą. Jis pradėjo vaikščioti aplink laivą ir giedoti užkeikimą. Atlikęs apeigas, palikęs karius saugoti objektą, pakilo į orą ir nuskrido. Jis privalėjo susitikti su šeimininku ir pranešti apie radinį. Jis nusileido  pilyje ir nuėjo susitikti su pilies šeimininku.
- Jūsų Didžioji Prakilnybė, tegul Jūsų gyvenimas bus ilgas. Į mūsų kaimą nukrito neįprastas daiktas. Jį paslėpiau nuo svetimų akių ir liepiau saugoti. Aš...
Šeimininkas pervėrė šamaną aštriu žvilgsniu ir savo akimis pamatė neatpažintą daiktą. Jis susijaudino, bet jaudulį nuslėpė.
- Gerai padarei, kad pranešei. Sustiprink apsaugą ir lauk mano atvykimo. Dabar dink.
Šamanas dingo. Pilies šeimininkas atsistojo ir nuėjo prie knygų lentynos. Ištraukė Pranašysčių knygą ir suradęs pranašystė pradėjo skaityti: Iš dangaus nukris kūnas, kuris sunaikins blogį. Blogis žus. Įsiviešpataus taika ir ramybė. “ Štoras užvertė knygą ir dingo. Jis privalėjo susitikti su aukštesnę padėtį užimančiu broliu. Štoras atsidūrė pilyje
- Aš ir tu, - kreipėsi Štoras į pilies šeimininką, -  mes abu esame Kraujo broliai. Tu aukštesnis už mane. Aš tave gerbiu. Atėjau pranešti, kad pranašystė pradeda pildytis.
- Aš tave gerbiu, - prabilo pilies šeimininkas. - Tu mano jauniausiasis brolis. Dabar sužinosi antrąją pranašystės dalį: „ Iš laivo išeis sutvėrimai, kurie susisieks su laisvės kovotojais? “
- Mano broli, - prabilo pilies šeimininkas, kitą pranašystės dalį turi aukščiau už mane ir už tave esantis brolis. Privalome susitikti su juo.
Jie atsidūrė pilyje.
- Mes, - prabilo Štoras, - atvykome pranešti, kad pranašystė pildosi.
Pilies šeimininkas atsistojo ir nuėjo prie knygų spintos. Jis ištraukė Pranašysčių knygą ir pradėjo skaityti. “ Prasidės ilgas ir sunkus karas. Žus daug Juodojo šeimininko tarnų, bet daug kris ir laisvės kovotojų. Tarp laisvės nešėjų atsiras išdavikas, kuris išduos geležinius sutvėrimus Juodajam šeimininkui“
- Broliai, šis dalis baigėsi. Manau, kad reikia susisiekit su Vyriausiuoju žyniu. Jis žinos ką daryti. Keliaujame.
Po minutės jie buvo pilyje. Soste sėdėjo susirūpinęs Vyriausiasis žynys.
- Būkite pasveikinti. Žinau ko atvykote, bet to ko ieškote nerasite. Pranašystė neturi pabaigos. Grįžkite namo ir akylai stebėkite. Aš susieksiu su Tarantula.
Iš savo neramaus miego pabudo Tarantula. Jį pažadino vyriausiasis žynys.
- O Aukščiausiasis, o Galingiausiais, pranašystė pradeda pildytis. Mes laukiame jūsų įsakymų.
Tarnatula tingiai atmerkė akis. Jo akys buvo žalios. Pakėlė nerangų kūną. Jo kūnas buvo apaugęs gaurais, iš burnos kyšojo ilgi ir smailūs dantys. Pakėlė gauruotą leteną su ilgais ir smailiais nagais ir tyliu balsu tarė:
- Sunaikinkite laivą.
Paskui vėl užmerkė akis ir užmigo. Žynys norėjo dar kažką sakyti, bet apsigalvojo. Jis dingo.
*****
Pirmasis atsipeikėjo vadas.
- Kompiuteri, kokia padėtis.
- Pajėgumas sumažėjo iki 75%. Negaliu valdyti šaudmenų skyrių. Neveikia maisto paruošimo skyrius.
- Kompiuteri, ar mes galime pakilti.
- Varikliai neveikia.
- Supratau.
Pabudo kiti įgulos nariai. Susirinkome pasitarimų salėje ir laukiame ką pasakys kapitonas. Į pasitarimų salę įėjo kapitonas.
- Ponai, - prabilo kapitonas, - mes esame gilioje šiknoje. Neveikia šaudmenų skyrius. Maisto turime vos porai dienų, nes neveikia maisto paruošimo skyrius. Negalime pakilti ir išskristi, nes neveikia varikliai. Negalime išeiti iš laivo, nes...
- Dėmesio, - prabilo kompiuteris, - išoriniai sensoriai užfiksavo intensyvų judėjimą. Iš miško išbėgo čiabuviai, kurie kaunasi su mūsų įkalintojais. Jie veržiasi prie mūsų laivo ir naikina apsaugą. Mes greit būsime laisvi, bet  negalėsime pakilti ir išskristi. Mūsų varikliai sugedę.
Į laivą įsiveržė kovotojai. Gestai parodė, kad turime sprukti ir laivo.
- Kompiuteri, - prabilo kapitonas, -sunaikink laivą. Jis neatiteks nei draugams, nei priešams.
- Klausau, kapitone. Laivas sprogs po penkių minučių.
Žmonės paliko laivą ir lydimi karių dingo miške.  Keliavome porą valandų ir atsidūrėme slėptuvėje. Prie mūsų priėjo sutvėrimas turintis tris pirštus, ausys buvo labai mažos, akys didelės, galva kaip kiaušinis. Visas kūnas padengtas gaurais.  Jis kažką sumurmėjo. Niekas nesuprato ką kalba šis sutvėrimas. Nenoriu girtis, bet aš jį supratau.
- Kapitone, moku jų kalbą. Teko studijuoti senovės kalbas. Ji primena senovės šumerų kalbą,
- Vertėjauk, - prabilo kapitonas. Imperatorius žinojo ką siuntė ir mes tavimi pasitikime.
- Jis sveikina mus. Jis yra kaimo seniūnas. Jo kariai išgelbėjo nuo Tarantulo tarnų.
- Paklausk jo, kas yra Tarantula? - prabilo karo strategas.
- Jis sako, kad Tarantula – tai blogis. Jis užgrobė Vasarotos planetą. Jie, laisvieji Vasarotos planetos gyventojai, turi gyventi miškuose ir slapstytis. Jie yra  karaolai, o Tarantulos tarnai- paokai. Daug kas bandė kovoti su Tarantula, bet visi mirė baisiose kančiose.  Jie prašo mūsų pagalbos.
*****
Tarantula savo kūną nebuvo palikęs jau tūkstantis metų. Jam to ir nereikėjo,  bet padėtis pasikeitė. Jis privalėjo rasti tą, kuris jį nužudys. Jis aptiko savo baimės ir nerimo šaltinį. Šis sutvėrimas buvo paslėptas už galingų burtų. Nieko, pagalvojo Tarantula, palauksiu. Atsiras silpnavalis, kurį sugebėsiu kontroliuoti. Ilgai laukti nereikėjo. Tarantula rado sutvėrimą, kuriuo lengvai galėjo manipuliuoti. Jis galės nužudyti savo priešą. Tarantula viliojo vyrą. Kvietimas vis darėsi stiprus ir stiprus. Kapitonas pradėjo bėgti. Jis buvo prie kelmo. Prie kapitono artėjo Tarantula. Be jokių pastangų įsiskverbė į kūną. Kapitonas nusišypsojo. Jam niekada nebuvo gera kaip dabar. Jis nuėjo atgal į kaimą.
****
Po Vasarotos miškus, kurie dar nebuvo paliesti Tarantulo, klaidžiojo du sutvėrimai. Jie pajuto pavojų. Puolė pagalbon miškui, bet buvo per vėlu. Miškas pateko į Tarantulo nagus. Miško gyventojai pasmerkti.
Iš saldaus miego pabudo oporašas- miškų saugotojas. Jis užuodė pavojų. Pavojus buvo čia pat. Jis suurzgė ir išlindo iš urvo. Jis pasiruošė kautis, bet aplinkui buvo tylu ir ramu. Jis sustaugė. Jo liūdnas ir ilgesingas riaumojimas nuslinko per mišką.
Iš savo miego pabudo charūnas – Vaseroto planetos miškų saugotojas ir murlakas – visų gyvybės formų globėjas. Jie privalėjo pranešti Vasarotos planetos globėjai- Autarijai, kad pažeista pusiausvyra. Blogis ima viršų, o Autarija kontroliavo pusiausvyrą tarp Blogio ir Gėrio. Planetos sargai jau seniai turėjo pranešti, bet jie delsė, nes Tarantula nebandė pažeisti pusiausvyros, bet dabar pusiausvyra pažeista.
Autarija pajuto, kad jos globojamoje planetoje pažeista pusiausvyra. Ji pasiuntė savo padėjėjus, kurie privalėjo suburti visus  tarnus ir stoti į kovą su Tarantula.
*****
Mane pažadino mano paties riksmas. Aš mačiau ateitį ir ateitis mane baugino. Mačiau sugriautus miestus, susprogdintas planetas. Planetose visiškas chaosas. Rasės žudė viena kitą. Brolis ėjo prieš brolį, tėvas prieš sūnų, draugai prieš draugus. Aš išėjau į lauką. Prie manęs priėjo kapitonas:
- Maurai, mums reikia pasikalbėti. Aš jaučiu, kad...
Atsidūriau patalpoje, kurią apšvietė daugybė degančių žvakių. Patalpos grindys išpieštos paslaptingais ženklais, o ant lubų nupiešta akis, kuri įdėmiai stebėjo įvykius patalpoje. Soste sėdėjo baltai apsirengęs vyras.
- „ Kur aš? - galvojau žiūrėdamas į baltai apsirengusį vyrą“.
- Kas tu toks? - paklausiau.
- Viskas prasidėjo nuo to, kai nieko nebuvo. Aš kažkokiu būdu užgimiau. Atėjo laikas, kai aš supratau, kad aš  vienut vienutėlis. Aš sutvėriau žvaigždes, planetas. Planetose atsirado gyvybė. Aš sukūriau mąstančias būtybes. Mano stebimos, jos vystėsi ir tobulėjo. Aš esu Visatos kūrėjas.  Aš įkūriau Globėjų tarybą, kuri įtakojo planetų vystymasi. Pro mano akis nepraslysdavo ne menkutis iškrypimas. Aš, būdamas  Visatos kūrėju, kontroliavau viską. Tačiau atsirado žmogus. Aš net nežinau iš kur jis atsirado. Aš užsirūstinau. Niekas negalėjo be mano žinios įkvėpti gyvybę. Žmonės, tie keisti padarai, patys vystėsi. Žmones pastebėjau, kai jie pakilo į kosmosą. Nutariau sunaikinti žmoniją...
- Palauk, - prabilau, - ne taip greitai. Aš esu žmogus ir tuo didžiuojuosi. Kaltinu tave, kad nori sunaikinti žmoniją.
- Ką? – prabilo Žvornas, - žmonės dar nesunaikinti. 
- Žvornai, tu pažeidei vieną Visatos dėsnį, kuris skelbia, tas, kuris sukūrė planetas, įkvepia joms gyvybes, jokių būdų negali įtakoti jų vystymasi. Tu įkūrei Globėjų tarybą. Aš skelbiu tau nuosprendį,
- Kas tu toks, kad skelbtum nuosprendį?
- Žvornai, tu žinai kas aš esu. Aš sukūriau tave, suteikiau tau galią kurti planetas, gyvybes, bet tu viršijai savo įgaliojimus. Visatos vardu tu ištremiamas.
**** 
Simuliacijos pabaiga. Aš išjungiau kompiuterį ir nuėjau susitikti su kontržvalgybos vadu. Privalėjau pakoreguoti simuliaciją, nes ji turėjo spragų, kurias reikėjo ištaisyti. Žinojau, kad po dviejų dienų turėsiu skristi į Vasarotos planetą ir gyvai susitikti su čiabuviais. Duomenys, kuriuos atsiuntė šnipai iš planetos, privalo būti patikslinti ir pakoreguoti. ]]> Fri, 29 May 2026 13:12:21 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262260.html http://rasyk.lt/kuriniai/262260.html Vartai atsivėrė.
- Sėkmės, ponia ragana! – palinkėjo sargybinis.
      - Cha! – prunkštelėjo šioji. – Ko jau ko, bet sėkmės man prireiks…
Ji dar stipriau spustelėjo žirgą. Oras buvo bjaurus. Purškė įkyrus rudeninis lietus, kurį šuorais taškė piktas šiaurinis vėjas. Net labai gerai išvažinėtas vieškelis pažliugo. Ragana dar stipriau susisupo į apsiaustą ir vėl paragino žirgą.
Ryte Purkšna išvyko. Reikalas, matyt, tikrai buvo bjaurus, jei nepasitikėjo nė vienu Ordino agentu, kurie buvo patyrę bei ištikimi, galėjo sutvarkyti bet kokį reikaliuką. Tačiau, šiaip ar taip, jos išvykimas buvo tikra dovana raganai. Senė žadėjo negrįžti visą mėnesį.
Kai pilies jau nebesimatė, ragana pasuko per mišką. Pagaliau pagal jai vienai žinomus požymius suprato prijojusi reikiamą vietą. Išslydo iš balno, paėmė žirgą už pavadžio ir po kelių akimirkų priėjo vienišą lūšną. Žirgą pririšo prie medžio, o pati įsmuko vidun. Čia kruopščiai uždangstė langus ir įžiebė žvakę.
Akimirką pastovėjo vidurasly, tada įkūrė krosnį. Reikėjo išdžiovinti drabužius ir pavalgyti. Po to ragana ėmėsi darbų, prie kurių pratinosi ištisus metus. Lankėsi pas daugybę pirklių ir, stengdamasi nesukelti įtarimų, prisipirko dalykų, kurių raganai tikrai nereikėjo. Tai buvo visokie pusiau brangūs papuošalai, drabužiai, avalynė, įvairūs dažai ir kvepalai. Nelabai tikėjo, kad tokius juodus plaukus galima nušviesinti. Tačiau jai pasisekė. Po poros valandų kruopštaus darbo tapo šviesiaplauke. Tada ėmėsi veido. Kai ką pašviesino, kai ką paryškino. Gailėjosi, kad negali naudoti magijos. Žinojo: magija gali ne tik paslėpti, bet ir išduoti.


Šarėlio lūšnelė stovėjo pačiame kaimelio pakrašty, prilipusi prie aukštos kalvos šlaito, į kurį jaunuolis mėgdavo žiūrėti. Nieko ypatingo ten nebuvo, tačiau į kalvą žiūrėti maloniau nei į šiukšliną kreivą gatviūkštę, kuria slankiojo tik luoši elgetos, nuskurusios moteriškės ir perkarę šunys.
Vaikinas prarado laiko nuovoką. Nežinojo kiek metų gyvena šiame lūšnyne. Laiką skaičiavo nuo vieno jaunos raganos, kurios nė vardo nežinojo, apsilankymo ligi kito.
Gyveno pakankamai gerai. Pinigų netrūko. O ir lūšna, kurioje gyveno, nebuvo tokia skurdi kaip galėjo pasirodyti iš lauko. Tačiau jį kankino vienatvė. Tiesa, kaip ir liepė ragana, lankė karo mokyklą. Ten išmoko tvirtai sėdėti balne, valdyti įvairius ginklus. Dar mokėsi matematikos, alchemijos, astrologijos, skaityti ir rašyti. Draugų neįsigijo, nes bajoraičiai pakentė jį tik todėl, kad mokėsi gerai ir padėdavo kitiems. Šarėlis kentė viską tyliai ir išdidžiai.
Taip bemastydamas vaikinukas nė nepastebėjo pamažu užslinkusio rudens vakaro.
      - Ką gi, - pasakė sau tyliai. – Metas vakarieniauti ir miegoti.
Vidurnakty Šarėlis pabudo nuo tylaus beldimo į langą. Iš pradžių pamanė jog tai lietus. Tačiau geriau įsiklausęs suprato, kad lauke nelyja, o beldimas pasikartojo vėl.
Jis išsliuogė iš lovos ir pašnibždom paklausė:
- Kas ten?
- Aš. Leisk mane greičiau…
- Ragana?
Vaikinas skubiai atitraukė skląstį.
- Užeik, ponia…
Vidun įėjo moteris, susisupusi į Ordino apsiaustą. Tačiau, kai ji nusimetė raudoną drabužį, prieš akis Šarėlis pamatė šviesiaplaukę raudonskruostę moterį, o ne…
- Nevėpsok taip! – metė šioji piktai. – Čia aš.
- Gal ir tu, ponia ragana. Bet labai jau kitokia…
- Teks įprasti. Ryte išvykstam.
- Išvykstam? Mes? Bet kur gi, ponia?
- Toli… Labai toli, Šarėli.
- Gerai, ponia. Aš…
- Negali manęs visą laiką ponia vadinti. Mano vardas Eiša.
- Gerai… Eiša…
- O dabar privalėsi priimti mane nakvynės. Aš dar neprašvitus išjosiu, o tu josi į miestelį. Nupirksi vežimaitį kokiu pirklienės važinėja, kelioninę dėžę ir arklį, žinoma. Tada išvažiuosi iš šitos skylės rytų pusėn ir trauksi ligi Didžiosios kryžkelės. Tenai pasuksi kairėn. Maždaug už dešimties varstų rasi visai nežymų keliuką į dešinę. Ten auga didelė eglė. Tai tuo keleliu trauksi tiesiai. Jis pamaži kils aukštyn, kol pasieksi seną ąžuolą ant kalvos. Jei manęs dar nebus, palauksi.
- Gerai, Eiša. Aš viską supratau. Tik vis dar nežinau, kur mes keliausim.
- Ir nereikia. Kol kas… Vėliau viską sužinosi.
Šarėlis, rodos, nė užmigęs nebuvo, o jau pasijuto purtomas už peties:
- Ei, kelkis! Laikas… Aš išjoju. Judinkis ir tu.


Keliavo abu tylėdami. Ką galėjai šnekėti? Eiša pati važnyčiojo, o Šarėlis jojo ant jos žirgo, kurio, tiesą pasakius, šiek tiek prisibijojo. Tačiau paskui šeimininkės vežimaitį kinknojo paklusniai.
Šitaip keliavo ne tik dieną, bet ir naktį. Eiša akivaizdžiai skubėjo. Ir, Šarėlio manymu, slapstėsi, nes nebuvo užsukusi į nakvynės namus nė pavalgyti. Ji turėjo maisto ir vyno. Taigi, tylomis pavalgę ir kiek pailsėję, traukė toliau.


Marapas – senas didelis miestas, Vienos karalystės sostinė. Pačiame miesto centre ant aukštos kalvos stovi karaliaus rūmai. Apačioje raizgosi siaurų ilgų gatvelių kirmėlynė, kur spiečiasi apie pora šimtų tūkstančių sostinės gyventojų. Tačiau čia nuolat trynėsi apie milijoną atvykėlių. Iš to lobo pirkliai, nakvynės namų ir užeigų šeimininkai ir, žinoma, šventyklos bei visokie šarlatanai, burtininkai, raganiai. Šarėlis, tiesą sakant, apie tą miestą nebuvo girdėjęs. Tik iš bajoraičių pokalbių žinojo, kad kažkur yra didelių miestų.
Prieš įvažiuodama į Marapą, Eiša sustabdė vežimaitį. Nuo jos pabėgimo iš Ordino jau praėjo daugiau nei trys mėnesiai. Kelionė į Marapą nebuvo sunki, tačiau tolima. Kartą net sutiko Ordino karius. Jie jojo trise. Ir Eiša juos pažino. Tai buvo Ranis, Kotė ir Nala. Raganiai prajojo pro šalį nekreipdami dėmesio į Eišą ir Šarėlį. Todėl ragana atsiduso kiek lengviau. Dabar ji buvo tikra, kad iš pirmo žvilgsnio jos pažinti negalima.
- Dabar kai ką tau pasakysiu. Svarbiausia, kad jokiu būdu neprasitartum, jog esu ragana. Tvirtai įsikalk į galvą: esu Eiša iš Palsų, Venčio duktė. Mano tėvas, įsimink, buvo auksakalys. Geras meistras. Tavo motina Nuaja – mano tėvo sesuo. Ji buvo našlė. Pasimirė jauna. Mano tėvai mirė prieš metus. Buvau netekėjus. Tėvo turtas – nemažas. O kad pati negalėjau užsiimti auksakalyste, tai pasiūliau tau. Tik tu labiau norėjai kariauti, o ne užsiimti amatu. Todėl viską pardavėm ir patraukėm į Marapą. Na, čia visokios galimybės. Aš be visų savo privalumų: graži, protinga, padori, - dar moku gydyti. Ir pribuvėja, ir aukle esu buvus.
- Aš suprantu, - pradėjo Šarėlis, - kad tu, Eiša, būdama ragana, daug visko moki. O aš, nenoriu girtis, esu geras kareivis. Bet… aš nesuprantu, ką mes ten veiksim.
- Nėra čia ko nesuprasti! Ar manai, kad aš tokia kvaila? Manai, kad trenksiuos per pusę pasaulio nežinia kur ir nežinia ko?
- Aš…
- Gerai. Nesiteisink. Aš jau turiu darbą. Ir tu turi.
- Turiu? – klausiamai kilstelėjo antakius vaikinukas. – Įdomu kokį?
- Tu būsi asmens sargybinis.
- Kieno?
- Na, - Eiša kiek patylėjo. – Kol kas negaliu pasakyti. Bet laukti liko nedaug. Kelios dienos. O dabar…
Eiša nuėjo prie vežimaičio ir, išėmusi kažkokį ryšulį iš ten, grįžo atgal. Prieš atsisėsdama šalia Šarėlio, ji atidžiai apsižvalgė.
Tada atrišo mazgą ir iškratė viską žemėn. Ten buvo raudonas Didžiosios Ragės ordino apsiaustas, kariūnės kostiumas, ginklai ir kelios neaiškios paskirties smulkmenos.
- Ir ką gi tai reiškia? – paklausė Šarėlis.
- Tai reiškia, mielas broli, kad visus tuos daiktus reikia paslėpti.
- Ar, miela sesute, - pamėgdžiojo jos intonaciją, - ruošiesi po šiuo klevu viską užkasti?
- Man įdomu… Tu mane tikrai laikai kvaila ar apsimeti?
- Eiša, gal pasakyk galų gale, kur tuos daiktus paslėpsi. Ir… kodėl juos reikia slėpti?
- Na, slėpti reikia todėl, kad aš dabar negaliu išsiduoti, jog esu ragana. Matai, Didžiosios Ragės ordinas yra tokia organizacija, iš kurios negalima išstoti. O aš pabėgau.
- Kodėl? Ar tau ten buvo taip blogai?
- Ne. Blogai man nebuvo. Žinai, netgi raganos turi draugų. Ir aš pažadėjau vienai draugei padaryti kai ką jos labui. Užteks! – papurtė galvą. – Visą šį turtą reikia gražiai supakuoti ir sudėti į dėžę.
Po minutėlės Eiša grįžo su dailia ir talpia skrynia, kurios dugne gulėjo dar viena gerokai mažesnė dėžutė. Toji buvo užrakinta ir užantspauduota.
- Štai, - ištiesė raktą. – Tai nuo mažosios skrynutės. Jei man kas atsitiktų.
Tada moteris sudėjo viską į skrynią, užrakino, o raktą pasikabino ant kaklo.
- Šios skrynios raktas tau nebūtinas. Jei bėda prispirs, ją galima išlaužti. Užtat mažosios dėžutės be rakto niekaip neatidarysi. Viduje viskas sudegs ir išsilydys.
- Magija? – pašnibždom paklausė Šarėlis.
- Taip, mielasis. Ir nereikia apie tai pašnibždom. Niekas mūsų negirdi. O štai dėžutei į mūsų kalbas – nusispjaut.
- Na-a-a… - nutęsė vaikinas. – Man visa tai nepatinka. Aš apie burtininkus ir raganas nesu labai geros nuomonės. Na, išskyrus tave, žinoma. Ir tai… kaip čia pasakius… Tu man daug gero padarei. Tik tu… tu vis tiek netokia kaip kiti. Ir, po teisybei, tu mane baugini. Aš šalia tavęs jaučiuosi nejaukiai. O vadinti tave seserimi man liežuvis stringa.
Eiša kurį laiką susimąsčiusi žiūrėjo į savo rankas. Paskui blankiai šyptelėjo:
- Na ir prikalbėjai čia. Aš maniau, kad tu jau prie manęs pripratai. Maniau, kad nebebijai manęs, kad supratai, jog aš tokia pati kaip visi.
- Tokia pati? – vyptelėjo Šarėlis. – Ar visi turi teisę nešioti raudoną Ordino apsiaustą? Ar visos moterys kalaviju taip kaip tu lengvai mosuoja? Ar?..
- Stop! – pyktelėjo Eiša. – Kodėl nieks nebijo kalvių, auksakalių, dailininkų ir muzikantų? Jie juk irgi talentingi žmonės. Jie turi tokių sugebėjimų, kokių tu neturi. A?
Šarėlis kurį laiką tylėjo.
- Bet tavo sugebėjimai tokie… paslaptingi.
- Paslaptingi? Ar tu supranti, kaip dainius sukuria tas beprotiškai ilgas dainas, kurios arba spaudžia ašaras, arba verčia šokti ir linksmintis? Ar žinai, kodėl kokiam nors terliui žmogaus atvaizdas išeina tiesiog nepadoriai panašus į gyvą?
- Žinoma, aš šito nesuprantu. Bet gi ir nereikia! Kiekvienas turi tai, ką jam duoda dievai ir…
- Puiku! Nuostabu! Prisikasėm ligi esmės! – džiaugsmingai šūktelėjo Eiša. – Tai, ką sugebu, man irgi davė dievai. Aš neprašiau! O kai gimiau, tai niekas nė nenujautė, kad galiu tokį turėti.
- Bet gi tau viską davė Didžioji Ragė!
- Na ir kas???
- Taigi ji…
- Ša! – nutildė Eiša. – Čia kažkas joja…
Abu pašoko ant kojų. Moteris griebė skrynią ir paslėpė ją vežimaityje, o jaunuolis žvitriai apsižvalgė ir sušnabždėjo grįžusiai Eišai:
- Jie joja penkiese. Nors nelabai išmanau, bet man rodos jie žyniai.
Ragana akies krašteliu stebėjo atjojančius.
- Velnio padermė… - sušnypštė. – Rodos tai bus karo dievo žyniai.
- Oho… - burbtelėjo Šarėlis. – Skamba grėsmingai. Ar jie pavojingi?
- Nežinau. Kai sutiksim, tai ir matysim. Svarbiausia, neminėk meilės ir vaisingumo dievų. Ir jokiu būdu Ordino. Ir būk pasiruošęs išsitraukti kalaviją. Jie kartais…
- Telaimina jus Visagalis, keliauninkai, - sugriaudėjo virš galvos. – Tesaugo jus jūsų kelionėje galingojo karo dievo Mivaszilo kalavijas!
- Dėkui, - tūptelėjo Eiša ir sustingo laukdama, kaip pasielgs jos palydovas.
- Telaimina Visagalis ir jus, garbingieji vyrai, - tvirtu balsu pasisveikino Šarėlis.
- Aš esu, - sugriaudėjo tas pats balsas, - karo dievo Mivaszilo vyriausias žynys Retomas, o su manimi broliai Koglis, Nuajas, Ronapas ir Kurtis. Grįžtame į sostinę. O kas būsite jūs? Iš drabužių sprendžiu, kad keliaujate iš toli.
Eiša vos susitvardė nepakėlusi galvos ir nepradėjusi aiškinti, kas jie tokie ir iš kur keliauja. Kalbėti pagal griežtas šio krašto gero tono taisykles turėjo vyras. Net jei buvo jaunesnis ir kvailesnis.
Šarėlis uždelsė akimirką. Jis buvo tikras, jog kalbės Eiša. Tačiau greitai suvokė, kad dabar teks vadovauti jam.
- Aš vardu Šarėlis. O su manimi sesuo Eiša. Mes vykstame iš Palsų.
- Kur tai yra? – skubiai paklausė vyriausias žynys. – Negirdėjau tokios vietovės.
- Toli, garbingasis žyny. Labai toli. Sunku, garbingasis Retomai, suskaičiuoti, kiek karalysčių jau apkeliavome. O apie miestus ir kaimus nėra ko ir kalbėti…
- Ir ko gi atsibeldėte taip toli?
Klausimas buvo grubokas. Ir kažkoks… Eiša susinervino. Būtų parodžiusi šiems pasipūtėliams kaip prie keliauninkų kabinėtis. Tačiau ji tik prikando lūpą ir ėmė keikti save, kad dar neviską išpasakojo Šarėliui. Jeigu jie dabar sukels nors menkiausią įtarimą šitam idiotui su kalaviju prie šono, tai bus nereikalingų problemų.
- Kad likom našlaičiais, gerbiamasis… Panelė Eiša, tiesą sakant, nėra tikra mano sesuo. Jos tėvas buvo auksakalys. Geras auksakalys. Ir turtingas. Bet mirė. O mano motinėlė buvo jos tėvo sesuo. Ji nutekėjo nelaimingai ir anksti liko našle. O ir pati jauna pasimirė. Likau našlaitis, tai dėdė ėmė manimi rūpintis. Norėjo ir mane auksakaliu padaryti. Tik kad aš daugiau į karo mokslus linkęs. Pinigų mums netrūko. Tik sesuo mano liko netekėjusi. Tai turėjau ja rūpintis.
“Gerai skiedžia… - nusišypsojo mintyse Eiša. – Tačiau artėja akimirka, kai jis nebeturės ką pasakyti. O Didžioji Rage! Kas bus? ”
- Mano sesuo Eiša, - malė toliau Šarėlis, - labai gabi, gera ir padori. Aš pamaniau, kad Marape…
Staiga Šarėlis nutilo. Ir ragana susinervino. Ji stovėjo nudelbusi akis ir nedrįso žvilgtelėti net vogčiom. Nors žyniai šiaip jau buvo kvailų fanatikų padermė, tačiau ir tarp jų pasitaikydavo iškilių protų. Niekada negalėjai žinoti, su kuo susidūrei. Taigi, ji stengėsi kuo mažiau pastebima būti. Tačiau Šarėlis pernelyg ilgai tylėjo, o raganos ausis pasiekė keistas garsas. Ji suprato, kad daugiau nepakęs tos kvailos padėties. Nedrąsiai pakėlė akis ir pamatė, kad Šarėlis guli tartum negyvas. Pirmą akimirką išgąstingai riktelėjo, pamaniusi, kad žyniui pabodo klausytis vaikino. Ir jie tiesiog užkimšo jam gerklę. Tuo labiau, kad visų, išskyrus vyriausiojo žynio, marmūzės nieko gero nežadėjo. Tačiau ji tučtuojau klyktelėjo dar kartą ir puolė prie vaikino, supratusi, kad šis tiesiog pritrūko kalbos ir rado tokią išeitį.
- Oi, brolau! Ir vėl! – dejavo pasilenkusi prie vaikino. – Aš sakiau. Aš tau sakiau, kad dar negalime keliauti. Nepaklausei. Oi, broleli, kodėl nepaklausei?
Šalia jos pritūpė vyriausias žynys ir ramiai paklausė:
- Kas jam?
- Ar aš žinau, garbusis žyny? Niekur pakeliui burtininko-gydytojo nesutikom. O bloga jam darytis pradėjo prieš dešimt dienų. Pati kiek išmanau apie gydymą. Sakiau jam, kad keliauti dar negalime. Prašiau, kad sustotume ir paieškotume gydytojo. Bet ar jį perkalbėsi?
Eiša graudžiai atsiduso ir pamėgino išspausti ašarą. Nepavyko. Todėl puolė prie Šarėlio. Ir vos nesuklydo. Norėjo griebti vaikiną į glėbį ir nešti vežimaitin. Tačiau tą akimirką atsiminė, kad ji yra išlepusi turtingo tėvelio dukrelė. Tai vėl kluptelėjo šalia:
- Šarėli! Ar girdi mane, Šarėli?
- Pasitrauk, panele. Mes įkelsim tavo brolį į vežimaitį. Mano brolis Nuajas palydės jus pas burtininką Zeopą.
- Ach, dėkui. Dėkui, ponai žyniai. Ką aš būčiau dariusi, jei ne jūs?
Tuo metu Šarėlis gailiai atsiduso ir pramerkė akis.
- Eiša… - sušnabždėjo. – Kas… kas man?
- Ach, brolau! Aš sakiau… Sakiau, kad pailsėtum ir paieškotume burtininko. Tu vis nekl…
- Liaukis… - silpnu balsu nutraukė ją Šarėlis. – Štai nuvyksiu į sostinę…
- Taip taip, mielasis. Žynys Nuajas bus toks malonus ir palydės mus.
- Ačiū… - vėl silpnai sušnabždėjo. – Ačiū, garbingieji…


Toliau keliavo trise. Ir Eiša karštligiškai suko galvą, ką daryti. Šnekėtis su Šarėliu nedrįso. Žynys jojo atokiai, tačiau ragana nebuvo tikra, kad neišgirs.
Tačiau Didžioji Ragė, rodos, vis dar globojo raganą. Vos įvažiavę į Marapą pateko į tikrą sumaištį. Pirmoje aikštėje, kurią jiems reikėjo kirsti, vyko kažkokios peštynės. Didžiulė minia driskių, vadovaujama visai į bajorus panašių žmogystų, buvo užtvindžiusi aikštę. Jie kažką rėkė ir mojavo lazdomis, mėtė iš grindinio išluptus akmenis. Kai kurie turėjo peilius, kardus ar durklus. Minia buvo nusiteikusi agresyviai. Tokiais atvejais raganai visada užvirdavo kraujas, ir jos ranka nevalingai griebdavosi kalavijo. Tačiau moteris susivaldė ir, kad niekas nepamatytų jos karingai žibančių akių, prisidengė veidą rankomis bei susigūžė. Atrodė išsigandusi ir bejėgė. Buvo tikra, kad jų palydovas tikrai paliks savo globotinius. Karo dievo žynys tikrai nelydės jų, kai čia reikalingas jo ginklas. Kažkur toliau jau buvo girdėti miesto gvardijos trimitai ir trumpi įsakymai. Greitai čia turėjo prasidėti tikra kova. Ir Eiša nusprendė, kad jiems su Šarėliu metas nešdintis.
- Ei, panele! – šūktelėjo Nuajas, griebdamas arklį už žąslų. – Toliau lydėti jūsų nebegaliu. Čia reikia įvesti tvarką.
Moteris, vis dar slėpdamasi už rankų, nutaisė išsigandusį bei graudulingą veidą ir jau ašarotomis akimis pažvelgė į žynį.
- Ach, garbusis Nuajau! Ką gi man dabar daryti?
- Suk vežimaitį atgal. Apvažiuosi aplinkui. Ten pasiklausi.
- Ach! – šūktelėjo Eiša. – Kaip gi mes be tavęs, garbusis? Aš…
- Nieko, sesule… Aš jau geriau jaučiuosi…
- Aš nežinau… - šniurkštelėjo nosimi Eiša. – Kaip tu, brolau…
- Viskas gerai, - blankiai šyptelėjo vaikinas. – Dėkui tau, garbusis žyny. Mes surasim kelią. Aš… paaukosiu karo dievui, kai tik pasitaisysiu. Už jūsų, žynių, gerumą.
Minia šurmuliavo aplinkui vis garsiau ir pikčiau. Miesto gvardijos trimitai aidėjo jau čia pat. Už keliauninkų nugarų jau trypė karių žirgai. Tikrai buvo metas nešdintis. Ragana dabar neketino į nieką veltis. Nei ji, nei Šarėlis dar negalėjo parodyti ko verti. Taigi…
Šalia staiga išdygo gvardijos kapitonas. Tai buvo kokių keturiasdešimties metų vyras. Tvirtai sudėtas juodaplaukis. Jo neįtikėtinai žydros akys su nuostaba žvelgė į moterį.
- Ponia, - kreipėsi jis. – Esu gvardijos kapitonas Syvris. – Manau, kad tau ir tavo…
Karys nutilo, nežinodamas, kas gali būti Šarėlis šiai jaunai moteriai. Eiša gi pakėlė į karį savo dideles rudas ašarotas akis ir maldaujamai tarė:
- Ach, pone karininke! Pagelbėk man ir mano broliui! Labai prašau… Mes ką tik atvykome. Ir papuolėme į tokią nemalonią padėtį. Mus palydėjo garbusis Nuajas. Dėkui jam. Tačiau toliau jis negali mums padėti… Fri, 29 May 2026 12:55:45 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262259.html http://rasyk.lt/kuriniai/262259.html