http://rasyk.lt lt kitoks.lt žemyn ir žemyn. Po jo kojomis tingiai vinguriuoja upelis gindamas savo
bangeles į netoliese esantį ežerą.
          Staiga jis prisimena. Savo namuose matė didelę uolą ir joje
iškaltą medį, šalia jo įrankį, kuriuo galima šį medį perskelti. Tokį
įrankį jau matė čia. Matė kaip juo kapojamos medžio šakos. Pirmą kartą
žodį medis jis išgirdo iš vaiko besimokančio tarti žodžius. Uolos
piešinyje šalia medžio matė keistą pilką masę, nupiešta taip, lyg ji
judėtų ir persišviestų. Kiek toliau antrame piešinyje žmogų, kuriam nuo
tos masės bloga. Jis keliasi, krenta ir vėl keliasi. Po to krenta ir jau
nebesikelia. Keisčiausia, kad tas žmogus panašus į šios planetos
gyventojus. Trečiame piešinyje žmogus ropoja į žemės gilumą.
          Taktilas ima suvokti. Piešiniuose jis matė savo planetos
praeitį. Kažkada ji buvo tokia, kaip ši. Su laimingai gyvenančiais,
viską turinčiais žmonėmis, žmonėmis, kurie nieko nesaugojo savo vaikams.
Iškirtę medžius jie neturėjo kuo kvėpuoti. Tada keitėsi ir tapo tokiais
negražiais, leisgyviais padarais.
          Keitėsi ir pati planeta. Ją ėmė smūgiuoti didžiuliai akmenys.
Jau ir pati žemė priešinosi tokiems šeimininkams. Ji kėlė didžiulius
vandens kalnus. Mėtė nuo savo sprando netikusiu vaikus, norinčius ją
pražudyti. Po to džiuvo jos upės, ežerai. Vandens liko tik tiek, kiek jo
buvo gelmėse. Paviršių ėmė deginti tas pats raudonas kamuolys, nuo
kurio žmogus pasislėpė žemės urvuose.
          Stebėdamas žemę Taktilas išmoko ir savo Marso istoriją.
          Gal tai įvyko ne staiga, gal tai įvyko palaipsniui? Per vieną
dieną visko ne sunaikinsi. Jeigu jo planeta buvo tokia kaip ši, gal dar
galima ką nors pakeisti? O ką, jei ją iš naujo apželdinti medžiais,
atgaivinti į paviršių iškastais upeliais. tai vyks ne vieną ir ne dvi
dienas. Praeis daug daug laiko, bet ji vėl žaliuos.
          Nuo šios minties - jis pajaunėjo. Dabar Taktilas suprato, kad
jo kelionė buvo ne veltui. Jis atkeliavo tam, kad gražintų savo planetai
gyvenimą. ]]> Thu, 16 May 2013 10:28:32 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/207526.html http://rasyk.lt/kuriniai/207526.html Aš džiaugiausi, kad mano troškimas pagaliau virsta tikrovė. To momento laukiau kelerius metus. Naujų Standartą atitinkančių ritualinių antrankių niekada nebuvo galima įsigyti kada tik panorėjus. Šis daiktas kainavo neįtikėtinus pinigus o paprastas mirtingasis su Prezidentu galėjo susitikti ne bet kada, dažniausiai tik vieną kartą savo gyvenime. Be brasletų šito iš viso nebuvo galima padaryti.
- Ar šie brasletai tikrai yra tinkami? – dar nebuvau tikras ar viskas yra gerai, nes netikėtumai gyvenime pas mus tykojo vos ne kiekviename žingsnyje, – Ar jie atitinka Audiencijos standartus?
- Negaliu tiksliai visko pasakyti, - paaiškino vyriausias priimamojo kabineto šulas. Jis po trumputės pauzės tyliai numykė:
- Kvuortemasas dar nepateikė viešų Standarto papildinių. Dėl esminių pakeitimų kreipkis į raštininką, atsakingą už Visus įstatymus. Jis jums turėtų pagelbėti.
Aš išsiėmiau iš dėžutės naujutėlaičius pasidabruotus, kruopščiai nublizgintus ritualinius antrankius, papuoštus brangiais akmenimis, ištiesiau rankas į priekį ir valdininkui matant užsegiau kabliukus. Dabar mano rankos nebebuvo laisvos. Buvau atsidavęs Didžiosios Laisvės malonei.
- Jūs žinote visus reikalavimus? – Vokslis norėjo dar kartą įsitikinti ar aš esu viskam pasiruošęs, ar nesu pavojingas Prezidentui.
- Žinau. Brasletai – ne paprasti antrankiai. Jie yra neatsiejama vizito, su jo ekscelencija Pranciškumi  Abentairu, dalis.
- Ką galite pridurti? – valdininkas tarytum tempė gumą lyg nenorėdamas, kad įžengčiau į Prezidento priimamąjį.
Aš viskam buvau pasiruošęs. Netylėjau:
- Apie brasletų reikšmę puikiai išmanau. Apie tai rašoma Pirmojoje Standartų knygoje.
Po trumpokos pauzės, žiūrėdamas tiesiai į rūstoką valdininko veidą, pridūriau:
- Brasletai – tai rimtas simbolis kiekvienam, besirengiančiam susitikti su aukščiausia valstybės galva. Tai ne paprastos apyrankės, kurias gali dėvėti kiekviena moteris arba vyras. Tai ir ne antrankiai, kuriais surakinami Didžiąjai demokratijai netinkami asmenys, patekę policijos nemalonėn.  Brasletai simbolizuoja nuolankumą, visišką toleranciją, lojalumą ir meilę valdovui ir valstybei, o taip pat...
Jam dėsčiau ilgai. Valdininkas atidžiai klausėsi, nors man rodėsi, kad tokių dalykų jisai klausosi nebe pirmą ir, be abejo, ne paskutinį sykį.
- Ritualiniais antrankiais mes parodome visišką atsidavimą sistemai, kurią sukūrė istoriniai Laisvosios ir nenuginčijamai geros santvarkos kūrėjai. Galų gale – brasletai yra atvirumas Septyniolikos Sąjungai.
Kai pasakiau tai, kas buvo užrašyta Knygoje, pridūriau:
- Mano manymu brasletai...
Nebaigiau visko dėstyti, kai į valdininko kabinetą užėjo kažkoks nematytas pilkai apsirengęs klerkas, rankose laikantis krūvą nematytų dokumentų. Žmogysta vos pasirodęs kreipėsi į Vokslį:
- Pone, atnešiau jums naujausius Tarybos pakeitimus.
Valdininkas, tarsi pamiršęs, kad esu čia, sučiulbo:
- Ar tai tie patys Įstatymų pakeitimai apie unusuotuosius ²?
- Žinoma, pone. Taip pat turiu Standarto apie brasletus Naujuosius pakeitimus.
- Dar vienas?
Aš  pastebėjau, kad šis žilstelėjęs ponas pasijuto truputį nepatenkintas šia žinia, tačiau buvo aišku, kad balsu savo nepatogumus niekam nepasakė. Tik sušnypštė:
- Dokumentus turiu pasirašyti ar juos tiktai įvertinti ir pateikti Prezidentui?
Įėjęs klerkas noriai paaiškino, kai tuo metu aš likau stovėti atsirėmęs į sieną:
- Ir įvertinti, ir pasirašyti. Tai labai kokybiški pakeitimai.
Vokslis rimtu veidu pasižiūrėjo į mane:
- Turėsite šiek tiek palaukti. Perskaitysiu pakeitimus ir juos įvertinsiu. Ko gero, turėsite ateiti tik rytoj.
Nebuvau ramus. Susitikimo su Prezidentu laukiau net tris metus, o dabar še tau, kad nori. Nuliūdau, bet netylėjau:
- Gaila. Aš taip ilgai ruošiausi...
Vokslis mėgino mane nuraminti:
- Susitikimas su prezidentu kol kas nėra anuliuojamas. Laukite žinutės rytoj rytą. Tikiuosi, kad susitiksime rytoj devintą. O dabar padėsiu atsisegti brasletus.
Aš oficialiai ir nuolankiai sutikau su pono mintimis, mandagiai atsisveikinęs uždariau kabineto duris...

Diena nebuvo lengva. Grįžau į darbą. O ten visi tik kalba apie Unusuotųjų Įstatymą. Aš menkai jį išmaniau, todėl bendradarbio Hikso ne juokais pasiteiravau:
- Koks čia šurmulys?
Mano partneris šyptelėjęs paaiškino:
- Ruošiamasi priimti Įstatymo pakeitimus.
- O kuo čia dėti unusuotieji?
- Sukeistiniems turbūt nebus leidžiama susitikti su Prezidentu, o taip pat Tarybos nariais, Bankų tarnautojais, Vyriausiąja Kareivija ir Dvasingųjų Kavalerija.
Šitoks paaiškinimas man nebuvo aiškus. Bendradarbiui pasakiau:
- Žinai, pats visiškai nesidomiu politika, todėl dabar pasijutau tarsi iškritęs iš mėnulio. Gal gali paaiškinti ką nuo šiol veiks neįtelpantys į Standartus?
Partneris kreivai nusišypsojo:
- Yra Alternatyvų įstatymas. Daugelis unusuotųjų jį puikiai išmano, tad gali juo vadovaudamiesi neblogai gyventi. Jiems puiki vieta Valan - mose.
- Gal kur nors galima rasti šitą Įstatymų knygą? Šiaip ar taip, bet labai noriu pasiskaityti, kad nekiltų jokių klausimų.
Bendradarbis ironiškai sušnypštė:
- Keistokas tu šiandien, netgi labai sukeistinas. Primeni man vieną unusuotą bičą, kuris praėjusią vasarą gatvėje rėkė: „Kodėl neparduodate devinto dydžio morkų? Kodėl be licenzijos nebegalima pasiskolinti skaityti knygų? Kodėl visas naujas mintis reikia pirkti prieš tai registruojantis ir neturiu galimybės laisvai užsiimti tapyba ..? “ Vargšas, jis visiškai netilpo į nustatytus rėmus, nes nekentė dokumentų, o dar labiau - mokesčių. Jis norėjo būti kitoks ir visiškai ignoravo Standartus. Tokiems kaip jisai tikrai ne vieta laisvoje, tolerantiškoje ir lojalioje visuomenėje...
Aš priešgyniavau. Man visiškai nepatiko tokia bendradarbio pozicija, todėl kaip reikiant jam atkirtau:
- Aš ne unusuotasis. Manęs niekas nesukeistino. Aš neturiu jokių priešpastatymų Sistemai, juk visiškai pritariu įstatymams, lojaliai dirbu Sąjungai ir valstybei. Esu didelis patriotas, dalyvauju visose šventėse ir giedu himnus.
Mano partneris irgi netylėjo:
- Daugelis kitų taipogi sėkmingai dirba Sąjungai ir valstybei, puikiai sudalyvauja šventėse, gieda visus privalomus himnus. Tačiau labai keista, kad tu nežinai, kuo sukeistintieji skiriasi nuo visų kitų sveikos visuomenės narių.
Mėginau laužyti liežuvį jam kažką aiškindamas, tačiau mane nutildė beprasiveriančios kabineto durys. Į patalpą įslinko mūsų viršininkas. Jį dabar išvysti mažiausiai troškau.
- Labas, - linktelėjo jisai.
- Sveikas pone Arediejau, - pagarbiai pasisveikinau.
- Man įdomu kodėl Jūs šiandiena pavėlavote į darbą?
Tokio klausimo mažiausiai tikėjausi. O juk buvau tikras, kad pavaduotojas Ruidas bus viską sutvarkęs. Dabar buvau priverstas aiškinti apie brasletus, apie vizitą į prezidentūrą, apie netikėtus pasikeitimus...
Viršininkas šiek tiek susidomėjo, bet galop vis vien leptelėjo:
- Nepaisant rimtų tavo žingsnių, išbrauksime jūsų dvi pirmąsias darbo valandas – juk buvo pravaikšta. Po pusvalandžio užeik pasirašyti.
Negalėjau nesutikti, todėl nusiminęs, kad viskas taip prastai susiklostė, tyliai numykiau:
- Gerai, pone, ateisiu pasirašyti.

Darbas po viso to sekėsi nekaip. Dokumentuose, kuriuos tvarkiau savo kabinete, radau savo ir kitų klaidų. Be to, jaučiausi tarsi gyvenąs ne visiškai pagal standartus: mano mintys ne standartinės, mano poelgiai taipogi ne visai sisteminiai. Buvau tiesiog išsunktas. Negebėjau tąkart įsigilinti. Bet rytdienos laukiau su viltimi. Norėjau susitikti su Prezidentu ir jam šį bei tą pasakyti, juolab, kad per rinkimus balsavau būtent už jį...
Namo grįžau vėlai. Buvau visiškai pavargęs. Bute manęs laukė žmona Seira. Ji žiūrėjo privalomą reklamą, kurią rodė per seną holovizorių. Šįkart pristatė naują kosmetikos komplektą. Supratau, kad Seira rytoj eislios  prekės nusipirkti.
- Kaip tau sekėsi? – pasiteiravo žmona.
- Nekaip, - neslėpiau savo nuotaikos ir nuovargio, gi nebuvo jokio reikalo, – Prastai sekėsi darbe. Bosas kažkodėl manimi nepatenkintas.
- Gal įvėlei klaidų? – Seira susidomėjo.
- Buvo ir to, - atsakiau. – Beje, šiandien rytą buvau nuėjęs į Prezidentūrą.
- Susitikai su prezidentu? – žmoną mano žinia pribloškė: jos akyse nesunkai galėjai nuskaityti begalinę nuostabą.
- Deja, ne. – pasakiau, - Visiškai nepasisekė. Manęs šiandien neįleido dėl vienos menkos smulkmenos.
- Kokios? – ji tempė iš manęs visus įmanomus atsakymus.
- Priimamojo šulas Vokslis buvo pernelyg užsiėmęs. Būčiau susitikęs su prezidentu, jei ne vienas klerkas, kuris ponui pakišo kažkokių dokumentų pakeitimus, kuriuos šis turėjo perskaityti, įvertinti ir pasirašyti... Su manimi  terliotis nebeturėjo laiko. Būčiau užėjęs kelias minutes anksčiau – būtų praleidę...
Paskui, žiūrėdamas į traškučių reklamą, pridūriau:
- Bet man leido ateiti rytoj. Devintą.
Žmona apsidžiaugė. Ji netgi nuramino:
- Taigi ne viskas prarasta. Tikiuosi, kad tavo brasletai tinkami.
- Manau, kad atitinka prakeitus standartus, juk pirkau licencijuotoje valstybinėje parduotuvėje, esančioje priešais Prezidentūrą, Dukarto gatvėje...
- Tepadeda tau visos gerosios jėgos. Beje, - pabaigai pridūrė, - virtuvėje termose palikau pietus. Pavalgyk.
- Žinoma, -  pritariau, o paskui pasakiau, kad Prezidentui turiu keletą rimtų klausimų, kurie kamuoja mane tris metus.
- Ką žadi paklausti?
- Kodėl yra unusuotieji ir kas laukia tų, kurie nežada laikytis standartų. Beje, ar šiandien nupirkai licenziją skaityti Šventą Raštą ir leidimą žiūrėti senus dvidešimto amžiaus filmus?
- Nepakako kredonų. „AHTA“³ vėl pakėlė kainas. Be to, viską surijo reklama. Liūdna...
- Ach, vėl ta „AHTA“. Nebeįmanoma visiškai nieko nemokamai nei paskaityti, nei pažiūrėti. Girdėjau, kad ir klasikinę muziką greitai apmokestins...
- Ir aš girdėjau, - pritarė man žmona.

Miegoti nuėjau vėlokai. Už paskutinius kredonus pasižiūrėjau seną filmą „Mes“, sukurtą pagal labai gerą Zamiatino romaną. Pasinaudojau proga jį pasižiūrėti, nes girdėjau, kad šią meninę juostą žada greitai uždrausti, nes kenkia pilietiškai visuomenei. Prieš miegą nuėjau pažiūrėti į sūnaus Andriejaus kambarį. Vaikas miegojo, nors patalpoje švietė neišjungtas holovizorius. Per jį rodė privalomą žaislų reklamą. Holovizorių išjungiau – nusprendžiau pataupyti elektrą.
Rytas, kurio sulaukiau, pasitaikė niūrus. Už lango žliaugė lietus, oras buvo sunkus, slegiantis. Prabudęs skubiai pasiėmiau dėžutę su brasletais, pažiūrėjau rytines žinias su reklama, skubiai sukirtau sumuštinius ir išgėriau kavą su privalomais „E“. Atsisveikindamas su žmona pridūriau:
- Vakarop lauksiu tavęs. Tikiuosi šiandien sugrįžti šiek tiek anksčiau.
Ji apsidžiaugė ir mane pabučiavo.
- Iki, mielas Erni.

Priešais prezidentūrą mane pasitiko Juodieji, ginkluoti sidabriniais elektrolaidžiais. Žmogystos sulaikė:
- Kas jūs toks ir ko jums čia reikia?
- Aš Ernis Meilantas. Atėjau audiencijai su Prezidentu. Brasletus turiu. Mane pakvietė priimamojo pareigūnas Heras Vokslis. Vizito pradžia – devynios nulis nulis.
Išgirdę mano paaiškinimą apsauginiai plačiai atlapojo pastato duris ir nukreipė į priimamąjį.
Vokslis man įėjus į kabinetą sėdėjo užu stalo ir vartė kažkokius oficialius laiškus.
- Atsiprašau, galiu užeiti sutrukdyti?
Valdininkas pakėlė akis nuo popierių ir sučiulbo:
- A, čia jūs, pone, Erni Meilantai? Labas rytas.
- Sveikas pone, - pasisveikinau ir tučtuojau ėjau prie reikalo, - Ar šiandien galėsiu susitikti su prezidentu?
- Parodykite savo brasletus.
Atidariau dėžutę, ištraukiau ritualines apyrankes ir jas padėjau ant stalo. Vokslis kreivai nusišypsojo:
- Bet jie nuo vakarykščios dienos jau nebegalioja. Nėra integracinės schemos. O ji dabar jau privaloma.
Jo žinia man buvo netikėta:
- Kaip tai? Juk šiuos brasletus pirkau valstybinėje parduotuvėje.
- Pasenęs modelis, gerokai pasenęs, - dirbtinokai apgailestavo šulas.
- Tai ką man daryti, pone? – aš visiškai nuliūdau, - Argi šie brasletai už kuriuos sumokėjau keturių mėnesių uždarbį dabar tinkami tik vaikams pasižaisti?
- Mielas pone, vakar viskas pasikeitė, bet, kadangi gyvename tolerantiškoje visuomenėje, padarysiu Jums esminę išimtį. Už papildomą mokestį duosiu jums mikroschemą.
- Kiek reikia kredonų?
- Tik tūkstančio.
- Jūs išprotėjote. Už tiek aš ir mano šeima gali nuvykti į Japoniją ir smagiai praleisti atostogas.
- Jei trūksta pinigų, galite kreiptis į „Unitet“ banką. Jis visada pasiruošęs suteikti paskolą. Pakanka užstatyti nekilnojamą turtą, kurį, manau, turite.
- Turiu, - numykiau viduje baisiai susierzinęs.
- Tad kokios problemos, pone Jerni?
- Ernis mano vardas. - pataisiau jį. – O dėl pinigų bėda tik ta, kad mano butas jau užstatytas „Urokso“ bankui, kuris neseniai bankrutavo. Prieš tai buvau išsimokėtinai pirkęs „Hokso“ firmos knygų seriją ir „Halo“ šaldytuvą.
- A, taip... tikrai ne kas...
Tuo metu į priimamąjį įėjo du kostiumuoti vyrai iš „Unitet“ banko. Mačiau, kad tie niurūs tipai neturėjo jokių brasletų, tačiau sėkmingai pravėrė prezidento kabineto duris ir greitai dingo už jų. Mane ši naujiena tiesiog pribloškė, tačiau ponui Voksliui šia tema nieko nepasakiau. Tik nukreipiau mintis kita linkme:
- Ką galite patarti, pone?
- Jūsų problema opi. Jei norite ją greitai išspręsti, turite prezidentūros kasoje sumokėti „paslaugų“ mokestį.
- Ar tai ilgai užtruks? – pasidomėjau.
- Tik kelias minutes. Nurodysite savo asmeninės sąskaitos ir ID numerį. Sumokėsite numatyto dydžio mokestį, o tuomet vėl užeisite į mano kabinetą. Užeiti reiks po mėnesio.
- Po mėnesio? – aš buvau tiesiog priblokštas tokių Vokslio žodžių, bet vėlgi vardan tolerancijos patylėjau. Tik pridūriau. - Kuri bus data?
Priimamojo šulas pavartė virtualų kalendorių ir šiek tiek parymojęs tarė:
- Liepos devintoji tiks?
- Žinoma, tiks, - palinksėjau galva ir įdėjau savo brasletus į dėžutę, – Jau galiu eiti?
Ponas davė suprasti, kad esu laisvas.

Buvau liūdnas. Neprisimenu, kas buvo vėliau, tačiau galiu pasakyti, kad visa diena nuėjo velniop. Darbe taipogi turėjau nemalonumų. Tik namie žmona mėgino mane nuraminti. Tuo galėjau pasidžiaugti.

Mėnuo slinko ypatingai lėtai, tačiau kupinas įvykių. Šį mėnesį pradėjo veikti Unusuotųjų įstatymas, AHTA taipogi nesnaudė. Prieš kelias dienas uždraudė nemokamus pasivaikščiojimus centrine Uholto gatve ir parke, aiškindama apie šią gatvę projektavusiųjų autorines teises. Dabar ten reikia susimokėti pasivaikščiojimų mokestį. Taryba svarsto ar nevertėtų apmokestinti butų ir namų langus pro kuriuos žmonės žvalgosi į gamtą. Sako, tai valstybei ir Septyniolikos Sąjungai atneštų daugiau papildomų finansinių įplaukų į biudžetus. Mane tokios naujienos nedžiugino, kita vertus diena po dienos dariausi panašus į unusuotuosius, kuriuos valdžia visaip stengėsi išguiti iš visų pakampių ir geranoriškai šiuos, kaip teigia Juodųjų informatoriai, nukreipti į nepavojingąją zoną. Tolerantiški piliečiai per televiziją atvirai pritarė šiam projektui. Aš taipogi oficialiai pritariau ir dargi prabalsavau „UŽ“ internetinėje sistemoje „Viskas demokratiškam pasauliui“ (VDP).
Galėjau pasidžiaugti, kad dar niekas nesikiša į mano mintis ir negali jų apmokestinti. Tokiomis mintimis slapčiomis pasidalinau su vienu jaunystės bičiuliu, tikėdamasis jo užtarimo. Benas Arsinalis kavinėje man pasakė:
- Kur tavo galva? Juk tu pasakei visiškai naują mintį. Tučtuojau skubėk už ją susimokėti. Mokesčių automatas yra už kampo.
- Žinau. Visko iš karto negaliu gi padaryti, nes kalbuosi su tavimi.
Supratau, kad su tuo tipu atvirai nebegaliu šnekėtis. Jis tikras tolerantas, valdžios palaižūnas. Todėl baigęs gerti kavą nukurnėjau laukan ir demonstratyviai sugrūdau kredonų kortelę į mokesčių automato nasrus...
Kaskart visada savęs klausiu ką galiu daryti, o ko – ne. Todėl laisvalaikiu pradėjau studijuoti įstatymus. Labiausiai painus man pasirodė esąs Unusuotųjų įstatymas. Jei su „Standartais“ šiaip ne taip visgi susitvarkiau, tai su šiuo dokumentu man sekėsi kur kas prasčiau. Galiu teigti, kad šis politikos šedevras greitai gali tikti ir man, nes kuo toliau, tuo labiau mano mintys darėsi keistokos visų aplinkinių, netgi mano žmonos ir bendradarbių atžvilgiu. Jau girdėjau teiginių, kad aš unusėju, kad savavališkai vengiu „Naujų minčių“  mokesčių, kad nenoriu žiūrėti reklamų ir vengiu vaikščioti į KNK tinklo parduotuves, kur parduodamos tik korporacijų reklamuojamas prekės, paženklintos grifu „Pirk, pirk, pirk“. Vieną kartą aš netgi pyktelėjau ant savo žmonos:
- Ką aš turiu daryti? Šioje sistemoje nebegaliu nieko atvirai pasakyti, jau nekalbant apie paprasčiausio nepasitenkinimo išreiškimą.
- Bet tvarka yra tvarka, - priminė man Seira. – Geriau su jais nesipykti, nes visi tave išvadins unusuotu ligoniu, kaip tas tavo bendradarbis iš trečio kabineto, kuris vakar tau atrėžė grubius sakinius.
Visgi ji buvo teisi. Aš turėjau slėptis. Jau geriau tylėti, laikyti liežuvį už dantų, atsargiau elgtis gatvėje ir įstaigose. Verčiau perlenktai liaupsinti demokratiją ir toleranciją, nelaidant kandžių replikų bei kritikos. Norėdamas pasitaisyti, kitą dieną išėjau giedoti himnų.
Himnai man, tiesą sakant, netgi labai patiko. Juose jaučiau paslėptą jėgą. Antra – juos giedoti ir klausytis buvo galima nemokamai. Laisvai buvo galima ringuoti liaupses apie valdžią ir tvarką. Šia tema atvirauti galėjau iki soties neišleidęs nė vieno kredono. Bet, nepaisant visų tų mano asmenybės pokyčių ir nutikimų per ilgą kančių mėnesį, aš kantriai laukiau susitikimo su prezidentu. Išleidęs paskutinius savo varganus pinigus, įsigijau integruotą schemą, kurią sumontavo „Enginering company“ specialistas. Likus parai iki svarbaus įvykio, žmonai pasakiau kokios mintys man neduoda ramybės:
- Mieloji, aš džiaugiuosi, kad dar turime kur ir iš ko gyventi.
Man ji nusišypsojo:
- Žinoma. Niekur nėra geresnės sąjungos už Septynioliką... Mes galime laisvai kvėpuoti ir keliauti, nes savyje nesinešiojame netolerancijos, mes gerbiame kitus asmenis ir valdžią, neišreiškiame pykčio ir nepasitenkinimo jos adresu. Galų gale kiek įmanoma sąžiningiau sumokame mokesčius...
- Aš ne vien tik apie tai. Vakar užsirašiau į „Lojaliųjų sąjungą“. Tam, kad nekiltų jokių įtarimų, kad esu kažkoks unusuotas. Pam ]]> Thu, 16 May 2013 00:03:55 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/207516.html http://rasyk.lt/kuriniai/207516.html Salė, kurioje posėdžiavo kabolai, buvo tuščia. Durys sienoje prasivėrė ir į tuščią salę įplaukė auksinis sostas. Iš pradžių nieko nebuvo matyti, nes sostą dengė balti dūmai. Kai dūmai prasisklaidė soste sėdėjo būtybė. Tai buvo Imperatorius. Taip nusprendė Kabolos Imperijos Vyresniųjų taryba. Netrukus ėmė darinėtis durys sienose ir į salę vienas po kito įplaukė sidabrinės kabinos. Iš kabinų išėjo kabolai. Apsirengę juodais auksu žėrinčiais apdarais prie Imperatoriaus sosto stovėjo Imperijos saugumo šefas, Vyriausiasis kariuomenės vadas ir Priklausomų teritorijų departamento direktorius.
-  Dar niekada, - pašiaušęs plunksnas į susirinkusius kreipėsi Imperatorius, - nepatyriau tokio pažeminimo. Žmonės sunaikino visus pagrindinius kupolus. Žemė partizanų rankose. Žmogiūkščiams to dar negana. Jie, padedami priešiškų rasių, kursto Imperijos tautas sukilti. Žmonės nori suskaldyti Imperiją ir paversti Galaktiką mūšio lauku.
-  Jūsų šviesybė... - bandė prabilti Priklausomų teritorijų departamento direktorius
Imperatoriaus plunksnos ėmė virpėti. Priklausomų teritorijų departamento direktorius ėmė jaudintis, kai išvydo išpuoselėtus Imperatoriaus kojų nagus. Vienu vieninteliu smūgiu valdovas galėjo perrėžti gerklę pavaldiniui. Direktorius šiek tiek nusiramino, nes Imperatorius paslėpė raumeningas kojas plunksnose.
-  Imperijos saugumo šefe, - Imperatorius nukreipė aštrų žvilgsnį į pavaldinį, - tu mane nuvylei.
-  Jūsų Prakilnybė, - atstatydamas neapsaugotą kaklą prabilo Imperijos saugumo šefas, - mes padarėme didžiausią klaidą įsiverždami į Saulės sistemą. Mes susidūrėme su rase, kuri moka ir gali kariauti. Mes atsidūrėme ant baisios krizės slenksčio. Žmonės sugriaus Imperiją iš vidaus.
Imperijos saugumo šefo likimas buvo nulemtas. Valdovas nemėgo tų, kurie jį kritikavo. Saugumo šefas krito negyvas. Jam buvo perrėžta gerklė. Imperatorius paslėpė kruvinas kojas po plunksnomis. Negyvą kūną išnešė sargybiniai.
-  Mes nutarėme, - žaibuodamas akimis Imperatorius kreipėsi į susirinkusiuosius, - siųsti į Saulės sistemą „ Geležinį kumštį“. Mes sunaikinsime pasipriešinimą. Mes vadovausime baudžiamajam laivynui.
„Geležinis kumštis“, kuriam vadovavo Imperatorius, paliko dislokavimo vietą ir išskrido iš savo bazės. Prie „Geležinio kumščio“ turėjo prisijungti iš Kargono planetos išskridęs žvalgybinis laivas, kuriam vadovavo Imperatorius sūnus. Po dviejų dienų susitikę netolo Centauro Betos, šie dideli laivai toliau keliavo kartu. Tarpgalaktinė Kabolos Imperija skubėjo į Žemę.
                                        xxx
Žmonės – vieninteliai, kurie pasipriešino kabolams. Gandai apie žmonių karingumą pasiekė atokiausius Visatos pakraščius. Nedideliame žemės lopinėlyje nusileido mažas, neišvaizdus ir be jokių atpažinimo ženklų laivelis. Iš laivelio išlipo keturi žvynuoti, neproporcingai ilgais nagais, didelėmis akimis ir smulkiais veidais ateiviai.  Jie buvo iš Partonos sistemos, kurią valdė Kabolos Imperija. Nežemiškos rasės sutvėrimai atvyko į Žemę sudaryti sąjungą su žmonėmis. Nespėję žengti ne žingsnio ateiviai buvo apsupti. Grėsmingi ginklai buvo nutaikyti į „veidus“. Partonai pakėlė neproporcingai ilgas rankas ir tarė:
-  Mes privalome susitikti su Jūsų vadu.
„Palydėkite juos į bunkerį“. - Vieno kario ausinėse pasigirdo vado balsas.
Ateiviai buvo palydėti į bunkerį. Vadas pasiūlė jiems kėdes. Jie atsisėdo. Į žmogų žvelgė keturi išsišiepę snukiai, keturios poros akių tyrinėjo žmones. Tylą nutraukė vadas.
-  Manau, kad atskridote ne į mane paspoksoti.
-  Mes privalome įspėti, kad į Žemę skrenda kabolų karinis laivynas
-  Nesujaudinkite, jei jie išdris kišti nosis ten kur nereikia, bus nugalėti. Mes...
-  Jūs nesuprantate. - iš vietos pakilo ateivis ir nerangiai ėmė  vaikščioti po bunkerį. Jis jaudinosi ir jo oda keitė spalvą. Pirmą kartą Jūs nugalėjote, nes kabolai buvo nepasiruošę partizaniniam karui. Antrą kartą tokios klaidos jie nedarys. Daug gausesnės ir geriau ginkluotos pajėgos puls Žemę.
-  Nusiraminkite. - duodamas stiklinę vandens. Kodėl atskridote pas mus?
-  Pranašystė skelbia, kad gims rasė, kuri sugebės įveikti senąsias Imperijas. Mes manome, kad Jūs ir esate ta rasė, kuri sugriaus nusistovėjusią tvarką.
-  Jūs norite, kad žmonės vienu vieni kovotų su kabolais?
Stodamas iš vietos ir gestikuliuodamas neproporcingai ilgais pirštais partonas įjungė holografinį projektorių.
-  Kabolos Tarpgalaktinė Imperija yra Galaktikos centre. Tai pati didžiausia ir galingiausia Imperija Galaktikoje. Šiaurėje yra Palokoko Imperija, kuri konkuruoja su Kabolos Imperija; šiaurės rytuose yra nedidelė neutrali žemė, kuri skiria Tarpgalatinę kabolos Imperiją nuo Šatojo Tarpgalatinės Imperijos. Imperijos pietuose driekėsi Didžiojo Spiečiaus žemės – tai teritorija dėl kurios konkuruoja Kabolos, Paloloko ir Šatojo Imperijos; rytuose – Nepriklausomų sistemų sąjunga. Mes norime, kad Jūs vyktumėte su manimi ir susitiktumėte su Sąjungos vadovais.
„Vade,  - ausinėse pasigirdo kareivio balsas, - nusileido dar vienas neatpažintas laivas. Ką daryti? “
-  Gerbiamieji, negaliu vykti su Jumis. Turime deramai sutikti kabolus. Galbūt, kai nugalėsime Imperijos karinį laivyną, tada nuvyksime susitikti su Sąjungos vadais.
-  Jūs nesulauksite kito ryto, - nusiminęs sumurmėjo ateivis.  Mes norėjome suteikti šansą, o Jūs nesutikote.
Nežemiškos rasės atstovai, lydimi žmonių, išėjo iš bunkerio.
-  HAMONAI... - panikos kupinu balsu suriko partonas.
Žmonės nespėjo sulaikyti įsiaudrinusių padarų, o jie jau dūmė prie savo laivelio. Laivelis šoktelėjo ir nuskrido prie neseniai nusileidusio laivo. Partonai apleido ugnį.
-  Ką jie daro? – sumurmėjo vadas. Vietoj to, kad kovotų su kabolais, jie kovoja tarpusavyje.
-  Žiūrėkite, - sušuko kareivis, - dar vienas laivas.
Laivas nusileido. Trapas atsivėrė ir link žmonių pasileido nežemiškos rasės atstovas.
-  MANE ATSIUNTĖ NEPRIKLAUSOMŲ SISTEMŲ SĄJUNGOS VADOVAI. PRIVALOTE VYKTI SU MANIMI.
„Vade, - ausinėse pasigirdo žmogaus balsas, - lapė įsmuko į vištidę. “
-  Negaliu su Jumis skristi. Turbūt ir Jūs liksite. Kabolos Tarpagalaktinės Imperijos karinis laivynas įsiveržė į Saulės sistemą. Karas prasidėjo.
-  Kabolai.... - panikos kupinu balsu suriko ateivis.
Žmonės nespėjo sulaikyti supanikavusio ateivio, o jis jau dūmė prie savo laivelio. Laivelis pakilo ir nuskrido.
-  Vade, privalome iš čia dingti. Radarai užfiksavo priešo laivą.
-  Žmonės, - sušuko vadas, - ko stovite. Turbūt nenorite tapti gyvais taikiniais. Paskubėkite. Kabolų laukia siurprizas.

Puolimo planas buvo apgalvotas kuo kruopščiausiai. Pagrindinės pajėgos liks orbitoje, o mažieji žvalgybiniai laiveliai turės surasti ir pranešti apie žmonių buvimo vietas. Žvalgybinis laivas sklendė virš bunkerio. Kompiuterio duomenimis bunkeryje slėpėsi žmonės. Iš „Geležinio kumščio“ buvo duotas įsakymas sunaikinti bunkerį. Atsivėrė apvalus liukas. Pasigirdo dūzgimas. Tą pačią akimirką link žvalgybinio laivelio nuskriejo lazerinis spindulys. Žvalgybinį laivą apgaubė raudonos liepsnos pliupsnis. Pagrindiniame laive išnyko žalias taškelis. Žmonės atsisuko ir pažiūrėjo į dangų kylančius dūmus.
-  Vade, - nemaniau, kad jie užkibs ant jauko.
-  Eilini, nenuvertink priešo. Jie dar parodys savo galią.
Ir tada pasirodė priešo naikintuvas.
Karių reakcija buvo žaibiška. Iš kuprinių ištraukė šalius ir jais apsigobė. Šaliai buvo vertingi, nes nepaisant infraraudonojo spinduliavimo, žmonių kūnai nepasirodydavo jokiame atspindėjimo ekrane.
Naikintuvai vijosi mažą laivelį. Ateivis nesugebėjo ištrūkti iš Žemės. Jis pasiduoti neturėjo teisės, nes kabolai, sužinoję, kad šiame kare dalyvauja Nepriklausomų sistemų sąjunga – nukreiptų karo mašiną į Sąjungą. Nežemiškos rasės atstovui liko viena išeitis: žūti garbingoje kovoje. Laivelis apsisuko ir švilptė nušvilpė naikintuvo pusėn. Nežemiškos rasės atstovui rodėsi, kad varikliai užtraukė mūšio dainą, kuri skambėjo beveik džiaugsmingai. Laivelis trenkėsi į naikintuvą.
Tolumoje pasigirdo veriantis kauksmas, garsas pasiekė aukščiausią tašką ir vėl nutilo. Žmonės suprato, kad okupantai pastatė, tiksliau nuleido kupolą, kuriame turėjo įsikurti aukšti pareigūnai.
-  Vade, - gestais prabilo karys, - siūlau sunaikinti kupolą. Pirmąjį kartą mums pavyko, gal pavyks ir šį sykį.
Saulės sistemos gubernatorius sėdėjo prie rašomojo stalo ir skaitė ataskaitas. Bejėgiai žmonės pasipriešino ir kabolai patyrė neplanuotų nuostolių. - negailestingai skambėjo ataskaitos. Gubernatorius atsistojo, užrakino duris, užtraukė langus ir visiškoje tamsoje sušoko triumfo šokį: snapas pakeltas į viršų, plunksnos pasišiaušusios. „ IMPERATORIUS KLYDO MANYDAMAS, KAD SUGEBĖS ĮVEIKTI ŽMONES. ŽMONĖS PASIPRIEŠINO. GALBŪT PAVYKS SURASTI TUOS, KURIE NEPRITARTŲ IMPERATORIAUS VYKDOMAI POLITIKAI“. Stiprus beldimas į duris privertė gubernatorių sugrįžti į realybę. Jis sušukavo plunksnas ir paspaudė mygtuką. Į Saulės sistemos gubernatoriaus kabinetą įėjo generolas. Plunksnos buvo kruvinos, truko vienos akies.
-  Privalote, - sukranksėjo generolas, - palikti...
Kupolą supurtė sprogimas.
-  Žmonės. - panikos kupinu balsu sukranksėjo generolas.
Gubernatorius nespėjo sulaikyti supanikavusio generolo, o jis jau dūmė į skyrių, kuriame stovėjo gelbėjimosi laivai.
-  Kvailys. - pagalvojo valdininkas eidamas prie slaptųjų durų.
„Gubernatoriau, - ausinėse pasigirdo pareigūno balsas, - turite tučtuojau palikti kupolą. Dar vienas toks pataikymas ir kupolas bus sunaikintas“.
Gubernatorius įsėdo į laivą ir pakilo.
„Aš dar grįšiu. Žemė bus po mano kojomis. Privalau nužudyti Imperatorių. Jis kaltas, kad mūsų kariuomenė patyrė gėdingą pralaimėjimą. - Galvojo gubernatorius žiūrėdamas pro iliuminatorių į sunaikintą kupolą.
                                          Epilogas
- Mes vėl pralaimėjome. Žemės konsorciumui turėsime atiduoti Jautokos sistemą. - sumurmėjo kentauras.
- Kovą tarp žmonių ir kabolų stebėjo 80% Kentauro Tau Proskynos gyventojų. - Prabilo Vyriausiasis Teisėjas. Žaidimas” Išlikimas” baigtas.
Ekranuose dingo šviesa. Prie Teisėjo priėjo Žemės konsorciumo atstovas.
- Senora, mes norime surengti realybės šuo „Dirbtinis intelektas“
- Leidimą gausite, bet įspėjame, jei pralaimėsite – neteksite teisių į Saulės sistemą.
- Ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai lošiame va bank. Jeigu laimėsime – mums atiteks vertingas prizas: Liūto žvaigždynas.
- Kas pagrindiniai varžovai?
- Senora, iššūkį mesime Sirijaus hegemonijai.
- Sutarta. Realybės šou „ Dirbtinis intelektas“, kuriame susikaus Žemės konsorciumas ir Sirijaus Hegemonija, įvyks po dviejų dienų. ]]> Mon, 13 May 2013 15:51:24 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/207452.html http://rasyk.lt/kuriniai/207452.html -  Hieriek, - Saulės sistemos gubernatorius pakėlė deimantais papuoštą sparną, suvokdamas, kad dabar atsidūrė dėmesio centre, patenkintas nusišypsojo prie stalo susirinkusiems aukštiems pareigūnams, - žmonės dar priešinasi. Privalome...
-  Nesijaudink, - prabilo balsas iš juodojo rutulio, - privalome surasti žmogų, kuris...
-  Ne, - stodamas ir numesdamas ant žemės žemėlapį, sušuko gubernatorius, - žmonės išdavikai. Jie..
-  Nusiramink ir sėskis, - ramaus balsas sklindantis iš rutulio ir dviejų sargybinių atsistojimas už nugaros, privertė gubernatorių nusiraminti ir atsisėsti.
-  Džanat, nepasitikiu žmonėmis. - sumurmėjo Batosas.
Saulės sistemos gubernatorius suprato, kad pralaimėjo šią dvikovą ir visą  vadovavimą gali perimti pasiputusi ir arogantiška kalė.
-  Privalome surasti žmogų, - ramus ir įtaigus balsas sklindantis iš rutulio sukaustė visų dėmesį, - kuris pasipriešinimą sunaikintų iš vidaus. Žmonės yra silpni padarai. Jie, dėl aukštesnės padėties ir geresnio gyvenimą, išduotų savo artimą. Mes privalome pasinaudoti jų silpnybėmis.
-  Cha, cha, cha. - pašaipus juokas pažadino kabolus iš sąstingio ir visų akys nukrypo į Saulės sistemos gubernatoriaus pavaduotoją. Būtybė eanti rutulyje neramiai sujudėjo. Džanat, gerbiu dvasininkus, bet pranašystės ne visada išsipildo. Šventikai išpranašavo, kad Žemė po mūsų kojomis kris po dviejų dienų, bet jie suklydo. Žmonės sėkmingai kovoja ir nesiruošia pasiduoti. Aš netikiu, kad ši pranašystė išsipildys.
Paskutiniai žodžiai gyliai įsirėžė dvasininkei į širdį. Ji suprato, kad pralaimėjo šią dvikovą  ir oriai, apsupta asmens sargybinių, išsklendė iš kabineto.
-  Hieriek, - Saulės sistemos gubernatorius pakėlė deimantais papuoštą sparną, suvokdamas, kad dabar atsidūrė visuotinio dėmesio centre, patenkintas nusišypsojo prie stalo esantiems pareigūnams, - mano planas yra toks...
                                    xxx
Partizanai ėjo duobėtu keliu. Tai šen, tai ten matėsi sugriauti namai, išvirtę medžiai, kadaise žmogaus pastatyti elektros stulpai, kurie buvo nuvirtę ant žemės. Snigo. Snaigės krito ant partizanų kūnų ir tirpo, bet niekas nekreipė į tai jokio dėmesio. Partizanai, - jų buvo dvidešimt du žmonės, - ėjo tylėdamai.
Ir tada pasirodė priešo naikintuvai. Partizanai dingo sniege. Naikintuvai pralėkė virš partizanų galvų ir nuskrido į šiaurę. Vadas iškišo galvą iš sniego ir apsidairė. Žmonės  jautė, kad kabolai suvaržo jų veiksmus. Jie atsidūrė pačiame apsupties viduryje. Lėtai, bet nenumaldomai kilpa veržėsi.
-  Vade, - gestu kalba prabilo vienas karys, - mes neprasiveršime. Priešas permeta į šį rajoną karines pajėgas, kad sunaikintų mūsų grupę. Siūlau pulti dar vieną priešo objektą. Galima sunaikinti laboratoriją, kurioje „ gaminami“ žmonės.
-  Jeigu, - žiūrėdamas į žemėlapį prabilo vadas, - informacija teisinga – tai už dviejų kilometrų yra kupolas, kuriame vykdomi eksperimentai su žmonėmis. Mes nutrauksime jų veiklą.
Ir tuomet partizanai pastebėjo visureigį, kuris lėtai važiavo keliu, grėsminga patranka spoksojo į priekį, pasirengusi tučtuojau pliekti į visas puses. Iš liuko kyšojo galva, apsaugota šalmu. Kabolas pro žiūronus apžiūrinėjo apylinkes. Partizanas nusitaikė į visureigį ir iššovė. Širdys partizanams apmirę, kadangi visureigis nesustodamas toliau nuvažiavo ir tada pasigirdo sprogimas. Visureigis išlėkė į orą ir apvirtęs porą kartų teškėsi ant žemės. Iš sumaitoto visureigio išlindo krauju pasruvęs kabolas ir nukrito ant žemės. Prie jo pribėgo partizanai ir kartu su laimikiu dingo miške. Partizanų būrys turėjo rasti saugią vietą ir iškvosti okupantą.
                                    xxx
Saulės sistemos Saugumo šefas atsirėmė į kėdės atlošą, išskėtė sparnus ir ėmė skaityti ataskaitas. Operacija „Valymas“ žlugo vos prasidėjusi. Dalis partizanų jau prasiveržė pro apsupties ratą, dabar...
Saugumo šefo kabinetan, tempdami paskui save sargybinius, įsiveržė generolai. Plunksnos buvo kruvinos, vienam generolui truko vienos akies, kitam – nuplėšta skiauterė.
-  Privalote, - piktai sušnypštė vienas iš generolų, - susisiekti su Imperatoriumi ir pareikalauti pastiprinimo. ŽMONĖS... prasidėjo visuotinis maištas. Žmonės sukilo.
Į Saugumo šefo kabinetą pataikė atsitiktinė raketa. Raketa nukrito ant grindų, tačiau neprogo. Kabolai, prisiminę prieš daugelį amžių skraidymo meną, gelbėdami savo gyvybes išskrido pro angą, kurią paliko raketa. Kabolai liko gyvi tik per stebuklą, kadangi į pastatą pataikė kita raketa. Trys okupantai niūriai žiūrėjo į sugriautą pastatą. Jie turėjo kuo greičiau dingti iš pavojingos vietos, bet ateiviai stovėjo ir nejudėjo. Snaiperiai atidžiai nusitaikė ir švelniai spustelėjo gaidukus. Generolai susviravo, pasitraukė atatupsti ir susmuko ant žemėės. Saugumo šefas, kurį saugojo jėgos laukas, gelbėdamas savo gyvybę, pakilo į dangų ir... nuskrido. Partizanai buvo apstulbę. Pirmą kartą gyvenime matė skraidantį kabolą. Kariai susisiekė su štabu. Vadai įsakė sugauti okupantą.
Kabolas toli nenuskrido. Baimė, verčianti daryti neįtikėtinus dalykus, praėjo ir okupantas nukrito į balą. Permirkęs, sulaužytu sparnu, ateivis šiaip ne taip išlindo iš balos ir akis į akį susidūrė su partizanu. Partizanas nusitaikė į kabolą, bet iššauti nespėjo. Žmogus krito pakirstas kulkos. Saugumo šefo gyvybę išgelbėjo kabolų žvalgybinis laivas.
Ligoninės palatos sienos puošė įvairios scenos iš šlovingosios Tarpgalaktinės Kabolos Imperijos praeities. Saugumo šefas atmerkė žaliai rusvas akis ir pasveikino palatoje esančius aukštus Imperijos valdininkus.
-  Ilsėkis, - sučiauškėjo valdingu balsu pareigūnas. Padėtis kontroliuojama. Maištas beveik numalšintas. Laivynas laiku atskubėjo, o tu...
Ateivį persmelkė šaltis. Dar niekada jis taip nebijojo, kaip dabar. Pareigūnai pastebėjo jo virpčiojantį snapą ir paskubėjo nuraminti.
-  Sveikiname, Imperatoriaus įsakymu Jūs paskiriamas Saulės sistemos gubernatoriumi. ]]> Sun, 12 May 2013 00:06:21 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/207407.html http://rasyk.lt/kuriniai/207407.html Rašyta fantastikos konkursui „Pseudomokslas: Mokslas fantastikoje ir fantastika moksle“



“Vienas Vytauto mokytojų buvo kryžiuotis, nes tėvo dvare nestigdavo vokiečių belaisvių; Vytautas iš jų ir bus išmokęs skaityti, rašyti bei kovoti. „
Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis, 1930 m.

1361– ieji

Tą šiltą pavasario rytą berniukas pirmą kartą sėdo ant juodo bebaimio ristūno. Vytautas nuolat matydavo, kaip jo tėvas ir kiti diduomenės nariai – dėdės – taip juos pratindavo vadinti mokytojas Gerucijus – visomis išgalėmis mėgina pažaboti laukinius pievų eržilus. Spausdami šlaunimis žirgų nugaras, daužydami pagaliais per sprandus, taip nuvargindavo gyvulius, kad šie po ilgo ištvermingo šokio vos nustovėdavo ant kojų. Kartais tai trukdavo penkiolika minučių, kartais kur kas rečiau – keturias valandas. Šiandien Vytautas sulaukė ir savo eilės. Deja, žirgas, kurį jis mėgino suvaldyti, buvo vienas iš pikčiausių, greičiausių bestijų, kokį tik buvo matęs vaikas. Dėl to Vytas per daug nenustebo, kai praėjus pusvalandžiui po intensyvios netiesioginės kovos nenuilstantis gyvulys lengvu atsispyrimu perskriejo medinį užtvarą, juosiantį ištryptą šimto kvadratinių metrų plotelį. Šnopuojantis ir prunkšiantis žirgas pasileido laukais – ten, kur jis pats norėjo.

Paskutiniai saulės spinduliai skendo tolimojoje miškų grandinėje, nudažydama debesis raudona kraujo spalva. Žvelgdamas į danguje plūduriuojančius ugninius kalnus, Vytautas visuomet galvodavo, jog mato visiškai kitą, jų žemei nepriklausantį dievų pasaulį. Greičiausiai ta ryškiai raudona dėmė danguje, dievų skleidžiama šviesa, pranašaujanti artėjančią audrą ir traukė paklaikusį ristūną. Patys dievai kvietė jį. O už nugarų sklido dėdžių keiksmai, išsigandusios motinos įsakmus balsas, kinkomų žirgų žviegesiai. Vytautas visomis jėgomis laikėsi apglėbęs juodojo eržilo kaklą. Vėjas draikė berniuko šviesius pečius, siekiančius plaukus į visas puses. Žirgo kanopos brisdamos per palengva kylantį rūką kėlė tamsiai pilkšvus žemių debesėlius. Pro šalį lėkė pakrypusios, sukiužusios lūšnelės, dirbami žemės plotai, ganyklos, nustebusių priblokštų žmonių veidai, smalsus būrys vaikų. O žirgas nestojo. Netrukus raitelį ir jo žirgą pasitiko maldų žodžiai, kūrenamas laužas, stabai, senolių dainos. Vytautas atsigręžė atgal ir akimis palydėjo tirštame pavakario rūke nykstančią gyvenvietę.

Žirgas nė lašelio nepailsęs, beveik nepramindžiotu taku nėrė miškan. Vytautas visiškai nesijautė kirtęs draudžiamą ribą. Jis buvo apimtas azarto ir malonių jausmų. Jis tuojau pavargs, sustos, turėtų sustoti, amžinai gi nejos. Tamsus it smala ristūnas, piktesnis už pikčiausią priešą, gudresnis už gudriausią valdovą išsuko iš takelio ir laviruodamas tarp eglių, ąžuolų ir alksnių skuodė į girios gilumą. Dainų skambesys nutilo. O medžių šakos kabinosi už Vytauto skverno, talžydamos šonus ir rėždamos gilius brūkšnius lygioje veido odoje. Po akimirkos kitos žirgas išniro į pievelę su retai augančiomis eglėmis. Ūmai nebūta jėga it nematomos rankos stumte nustūmė berniuką nuo balno. Vytautas ore padaręs apsisukimą šleptelėjo į minkštą samanų paklotę. Naivu būtų manyti, jog gyvūnas draugiškai ir rūpestingai palauks berniuko. To neįvyko.

Žirgas pajutęs absoliučią laisvę nujojo sau. Kanopų keliamas garsas nuslopo, jį užgožė miško tyla. Vytautas po lėto atsistojo. Jo žvilgsnis instinktyviai varstė kiekvieną medį, šakelę, krūmelį, net gėlės stiebelį, kad įsitikintų, jog miške jis vienas. Bet šioje pievelėje buvo dar kažkas. Vytautas akies kampučiu dešinėje pastebėjo, užfiksavo, o gal greičiau pajuto silpną judėjimą. Žaibiškai išsitraukęs kalaviją iš makšties atsisuko ton pusėn.
Žmogus, vilkintis tamsų it naktinis dangus apsiaustą, susilenkęs per pilvą, artinosi prie išsigandusio dešimtmečio berniuko. Nepažįstamasis atsitiesė sunkiai ir lėtai it kamuojamas nugaros skausmų. Gobtuvas dengė galvą, o veidas išvagotas gilių raukšlių tarytum bylojo: Tu net neįsivaizduoji, kaip man sunku. Vytautas stipriau suspaudė medinio buko kardo kotą.

– Varge tu mano, – girgždančiu balsu prakalbo senis – parodyk man tą, kuris sumeistravo šį bevertį kardą, kad pamokyčiau, kaip kuriami ginklai.
Tokio keistuolio šiose žemėse Vytautas nebuvo matęs, bet jis žinojo, kaip reikia elgtis. Tėvas ir kiti jam ne kartą aiškino, ko imtis, sutikus priešą. Tas senis buvo iš kitur. Ir jis turėjo su savimi tą daiktą, vadinamą kryžiumi. Tik jį slėpė. Sunaikink jį.
– Nesiartink daugiau kaip per žingsnį, prakeiktas kryžiuoti, – įsakmiai suriko Vytautas, deja, baimės gaidelių nuslėpti nepavyko.
– Berniuk, iš ko sprendi, kad esu tavo priešas? – pravėrė bedantę šypseną žmogus iš miško.
Raukšlėtasis dėdulė iš lėto nepastebimai artėjo berniuko link tarsi lūšis prie grobio. Gal ir draugiškai atrodė atėjūnas, bet po šia malonia kauke veikiausiai slėpėsi mirtinas priešas. Neapsigauk.
– Tu vienas iš tų žudikų kryžiuočių, mane nori apgauti. – paniekinamai sušvokštė vaikas ir riebiai nusispjovė.
– Nuleisk kardą, bernužėli, jei būčiau norėjęs, seniausiai raitytumeisi po mano kojomis. Atėjau taikiai. – nepažįstamasis iškėlė rankas tarsi pralaimėjęs karys prieš nugalėtoją. Dabar juos teskyrė vos du metrai.
– Ar nori, vaike, žinoti, kiek metų aš turiu? – iš padilbų nužvelgė Vytautą senis ir pravėrė savo kūdikišką burną.
Vytautas veikė greitai. Užsimojęs mediniu žaislu, ore nubrėžė puslankį. Ir kardo bukasis ašmuo, turėjęs vožti seniui į makaulę, sustojo per colį nuo tikslo, sustabdytas raukšlėtos, bet tvirtos rankos. Tada be didesnių pastangų randuotasis ištraukė jį Vytui iš rankų.
– Ei, prietranka, atiduok ginklą, – šokinėjo berniukas, bandydamas pasiekti aukštai iškeltą kardą.

Kuomet kardas liko kaboti ore tartum pririštas prie nematomo siūlo, nepažįstamasis nusijuokė prikimusiu balsu ir dar plačiau išviepė burną. Vytautas išsprogdinęs nustebusias akis, žingtelėjo atatupstas. Vyriškis, apsigaubęs mantija, kikeno susirietęs, porą kartų suplojo, tada vėl susiėmė už pilvo. Prikimęs juokas skambėjo visame miške, suskilęs į daugybę balsų. Atrodė tarytum visa armija supanti juos abu ir jau ilgą laiką tykojusi krūmynuose, žolėse ir medžiuose leiptų iš juoko. Po akimirkos viskas nutilo.
– Kaip tą padarei, išgama, – baikščiai išstenėjo klausimą Vytautas ir atsitraukė dar keliais žingsniais.
– Vaike, ar bent žinai, kad šiuo ginklu net vabalą sunkiai užmuštum. Jau nekalbu apie priešus, esančius visai netoli nuo čia. Jie šurmuliuoja kaip skruzdėlynas ir jų daug. Vytautai, o kad tu žinotum tiek, kiek žinau aš.
– Iš kur... – Vytautas nustėręs papurtė galvą, tarsi negalėdamas patikėti, kad nepažįstamojo lūpas ką tik paliko jo vardas. – Tu pažįsti mano tėvus?
– Ne, aš nesu vietinis ir niekas iš tau žinomų žmonių manęs nėra sutikęs ankščiau. Niekur. Bet tai nereiškia, kad turiu būti tavo priešu. Na ir kvailas įsitikinimas. Kas tave viso to mokė, ar ne tas pats sumeistravęs tau šį medžio gabalą?
– Jie sako, man dar negalima turėti tikro kalavijo, nes aš dar jaunas.
– Jaunas, – senukas nusikvatojo užvertęs galvą į viršų, gobtuvas nukrito apnuogindamas galvą, ir Vytautas pagaliau atitraukė savo apstulbusį žvilgsnį nuo ore kabančio kalavijo. Šis tuo pat kartu nukrito į samanas. Nepažįstamojo galva buvo tokia pat raukšlėta kaip ir oda. Maža to, beplaukę makaulę margino įvairiausių randų randelių gausybė. – Tu jau dabar privalai būti pratinamas prie karų, prie tikro kovotojo gyvenimo. Jie sako – jaunas, – vėl nusižviegė tariamasis priešas, atrodė, jog dar vienos juoko bangos nepažįstamasis neištvers, ir jį vainikuos širdies smūgis.

Senolis, jeigu ir pajuto nukritusį gobtuvą, nesijautė nepatogiai, atvirkščiai, atrodė dar labiau pasitikintis savimi, skirtingai nuo Vytauto.

– Maniškiai tuojau pasirodys čia, tuomet tau nebeatrodys viskas taip juokinga.
– Vaikiuk, – raukšlėtojo šypsena lyg pamojus burtų lazdele dingo nuo veido, – kol aš pats norėsiu, nei manęs, nei tavęs tie žmonės nepajėgs surasti, o dabar tau reikia tikro ginklo. – Randuotasis atsikrenkštė ir įsakmiu balsu sugergždė. – Nagi, ko baidaisi, pasiimk savo kardą, neįkasiu. O gal tu ir karūnos nori? Kaipgi nenorėsi.
Vytautas šiek tiek delsdamas ir abejodamas pasilenkė prie tos vietos, kur gulėjo jo medinis kardas. Pakėlęs nuo žemės ginklą susverdėjo. Jis buvo daug sunkesnis, metalinis, kokius turėjo tikri kariai. Vytautas džiaugsmo kupinu žvilgsniu pasukinėjo tikrą kardą savo mažose rankutėse. Tada pažvelgė į randuotąjį, žvelgiantį į jį iš padilbų ir besišypsantį.
– Tai mano kardas? – paklausė Vytautas, jo veide sušmėžavo dėkingumo atspindys.
– O kieno daugiau? – gūžtelėjo pečiais nepažįstamasis.

Vytautas, pabandęs užsimoti kardu, vos nenugriuvo, tada visas švytintis atsisuko į žmogų, kurio vardo jis nežinojo. Vytautui pasirodė, jog tie randai ant plikio galvos visai nebuvo randai, jam pasirodė, jog tai kaži kokios figūros, simboliai.

– Kas jūs toks? – nedrąsiai ir tyliai užklausė Vytautas.
– Vadink mane Almintu, – pamėgino nusilenkti plikis, bet vos palenkęs nugarą Almintas taip ir sustingo. Prireikė keleto minučių, idant vėl atsitiestų. Vytautas akimirką netgi norėjo padėti senukui, bet pastebėjęs, kad jam neblogai sekasi nusprendė nesikišti.
– Dėkoju, – tarstelėjo.
Vytautas jau ketino pasišalinti, bet Alminto žodžiai jį sulaikė:
– Manau atsidėkojimo iš tavo pusės neužteks, che che. Ne dabar, bet labai greitai privalėsi man padaryti paslaugą – padaryti tai, ko aš pats niekaip nesugebėčiau. Bet dar ne dabar. Įvykdęs mano paliepimą gausi tai, ko geidžia visa tavo esybė. Žinau, neapgausi manęs. – Vytautas žiojosi kažką sakyti, bet Senolis neleido.
– Visad čia mane surasi.

Seneliukas mirktelėjo akimi ir apsigręžęs nušlepsėjo miško gelmėn.

Ėjo savaitė po savaitės, diena po dienos. O Vytautas niekaip nesiryžo grįžti miškan ir susirasti Alminto. „Jeigu tam Seniui ir reikės pagalbos, lai pats ir ateina“, – dažnai kartodavo sau Vytautas tik prisiminęs neįprastą pažintį.

Praėjus lygiai mėnesiui po keisto susitikimo, Almintas pagaliau pasirodė Vytautui, bet ne prie pilies vartų, ne miestelyje, netgi ne turguje, o Vytauto sapnuose. Lygiai toks pat kaip tada: su tamsia šiurkščios medžiagos mantija, gobtuvu ant galvos, kikenantis sausu balsu, paslaptingas ir kviečiantis ateiti. Vytautas nepaisė sapnų net ir tuomet, kai bedantis raukšlėtasis senis išnirdavo priešais, vos berniukui užsnūdus. O kartais nė to neprireikdavo. Kartais vaikui tik užmerkus akių vokus tamsoje išryškėdavo nepažįstamojo siluetas, stovintis miške, kojomis trypčiojantis samanas bei kvatojantis rankomis už pilvo susiėmęs. Jį supdavo ore kabančių žmonių figūros, besiraitančios skausmo agonijoje, ir kaskart jam garsiau nusikvatojus sumažintos žmonių kopijos virptelėdavo it perlietos siaubo bangos.

“Naujasis kardas, žinoma, buvo atimtas Tėvo ir pritvirtintas prie sienos ginklų rūsyje. Vytautui lankytis toje patalpoje buvo griežtai draudžiama kaip ir vienam keliauti į tolimesnes žemes. Vytas tėvui sakė, jog kardą radęs miške, o Kęstutis atšovęs, jog dar anksti mojuoti metaliniais ginklais. „
Mečislovas Jučas, Lietuvos metraščiai ir kronikos, 2002 m.

Almintui pradėjus rodytis ne tik sapnuose, košmaruose, bet ir šešėlio pavidalu šmėžuoti šventyklos sienose, tipenti pilies koridoriais bei trintis turguje it nelaimėliui vargdieniui Vytautas suprato, kad visa tai nėra nemigos sukurta iliuzija ar nuvargusio proto vaizdinys. Almintas iš tiesų vaikštinėjo pilyje ir tuo Vytautas įsitikino vieną vakarą, sėdėdamas prie nuo maisto ir šnekų lūžtančio stalo. Didžiojoje salėje prisirinko visa galybė svečių iš gretimų kraštų. Tarp jų buvo ne tik vietiniai žemaičiai ar lietuviai, bet ir atstovai iš Rusijos bei Lenkijos. Tarp jų ir Vytauto mokytojai, giminaičiai ir net pats Ordino maršalas.

Ūmai berniukas sustingo kėdėje. Į salę ryžtingai įžengė vyriškis juodu apsiaustu, gobtuvu slepiantis galvą. Tai buvo Almintas. Bet kaip? Vieni dievai težinojo, kas jį čia įleido. Ir kodėl. Ilgai netrukus Vytas suprato, kur šuo pakastas. Jo tėvas draugiškai uždėjo ranką atėjūnui ant peties ir pakvietė prisėst kartu su visais prie keptos mėsos gabalais, įvairiomis daržovėmis, duonos papločiais bei gėrimais nukloto stalo. Tik visiems susėdus pilies valdovas Kęstutis pakilo iš savo krėslo ir šurmuliui nutilus rėžė įžanginę kalbą. Per ilgai nesukęs visko į vatą supažindino Vytautą su jo būsimu mokytoju. Berniuko tėvas kalbėjo, jog Almintas – ne tik vienas iš geriausių jo draugų, bet ir nepaprastu protu, įžvalgumu pasižymintis žmogus. Taigi mokysiantis Vytautą karo meno ir viso to, ko reikia augančiam būsimam valdovui, karvedžiui. Vytautas sėdėjo apšalęs, kone sustiręs, ir tik žvilgsnis nepaliaujamai bėgiojo nuo Alminto prie tėvo. Nuo tėvo prie Alminto. Senukas iš padilbų stebėjo Vytautą o jo sukta šypsenėlė bylojo: „Vytautai, ar nesakiau, kad dar pasimatysim“.

1362–ieji

Sukriošėlis Almintas sėdėjo atsirėmęs į milžiniško ąžuolo kamieną ir kramtė sudžiūvusį žolės stiebelį, kai Vytautas išniro iš miško gelmės. Šnopuodamas kaip įniršęs bulius jis palei žemę vilko krauju numargintą lapę.

– Che che, matai, kaip greitai? – sugergždė Almintas žvilgteldamas į miško gudruolę, padrėbtą jam prieš akis.
Vytautas žaliu trauklapiu nusivalė krauju nuteptą kardo ašmenį ir piktai dėbtelėjo į savo mokytoją.
– Žinai, kiek laiko tykojau šito keturkojo? Žinai kiek? Pusę dienos. O žinai, kiek laiko ją gaudžiau, jau nekalbant apie...
– Tu įvykdei skirtą užduotį, sveikinu, – linksmai nutraukė jaunuolį jo mokytojas. – Rytoj sumedžiosi man briedį. Jie stipresni, bet lėtesni.

Tarp išpuvusių Alminto dantų smagiai sukinėjosi šiaudelis.

– Gal jau užteks šitų nesąmoningų medžioklių ir pradėkime mokytis tikrosios kovos.
– Pirmiausia turi pažinti savo priešą, vaiki. Šiandien to ir mokysimės ir tau tai, manau, turėtų patikti. – išsprogdino akis seniokas. – Beje, ši medžioklė netgi labai prasminga. Turėsiu ką valgyti ne tik ateinančios vakarienės metu, be to, ir tave galėsiu pavaišinti, – Almintas vos girdimai nusijuokė ir ištiesė Vytautui maišelį. – Paimk ir pažvelk.
– Kas šiandien jame? Tikiuosi eilinį kartą nepamatyti pastipusios žiurkės, – Vytautas pagriebė maišeliūkštį. Pažvelgė vidun. Tenai gulėjo smulkūs kažkokio paukščio kauleliai su apkibusiais mėsos gabaliukais.
– Prieš kelias dienas suvalgiau juodąjį paukštį, apgraužiau mėsą ligi pat kaulų. Kaip man patiko. Ahhh, su kokiu pasimėgavimu jį suvalgiau, ar bent įsivaizduoji? – svajingai tauškė Almintas, užsižiūrėjęs į giedro dangaus platybes, mėlynuojančias tarp eglių viršūnių. – Ar taip sunku atsilyginti senukui sumedžiojant jam miško gyventoją? Juk jis tau greitai parūpins tikrą karūną.

Vytautas nusviedė maišelį su kaulais Almintui ant kelių.

– Apie karūną jau girdžiu nuo pirmojo susitikimo, galite nebekartoti.
– Tikrojo karaliaus karūną, – pataisė berniuką Almintas. Pagaliau nuleidęs žvilgsnį jis bedė smiliumi į Vytautą. – Ne bet kokią, o tikrą. Bet ne dabar Vytautai, ne dabar, – papurtė savo seną galvą mokytojas tarsi norėdamas kuo greičiau užbaigti šią temą. – Šiandien aplankysime kryžininkus, – išsiviepė jis.
– Jūs juokaujate? – išsprogdino akis Vytautas.
– Visai ne, juk turi pažinti savo priešus iš arti, argi aš neteisus?

Seneliukas atsistojo, ir nepalikdamas maišelio, davė ženklą sekti jam iš paskos ir neatsilikinėti, tarsi pats judėtų greičiau už žirgą. Vytautas nepajuto, kaip atsistojo ir kaip patraukė kartu su mokytoju vakarų pusėn. Almintas visiškai valdė jį tiek medžioklės plotuose, tiek dabar, tiek visada. Nuo pat pirmojo susitikimo jis nepaleido Vytauto. Kitaip pasielgti berniukas negalėjo. Net jei ir būtų pajėgęs, to neleistų karūna, tikrojo karaliaus karūna, kurią buvo pažadėjęs Almintas. O jis tikrai sugeba neįmanoma paversti įmanomu. Deja, gyvūnų medžioklėje neeiliniais sugebėjimais mokytojas nepasižymėdavo, ir vietoje parsiskraidinamas sau kokį šerną, o vėliau sukapodamas jį nematomu peiliu į kelias dalis ir be ugnies išsikepdamas, talkon siųsdavo Vytautą

– Gaila, o aš taip norėjau briedienos... – vapėjo panosėje senis. Krūmokšniai priešaky it klusnūs tarnai patys skyrėsi vos šiam prisiartinus.
Tai buvo pirmasis kartas, kai Vytautas lankėsi pas kryžiuočius. Ir keisčiausia, kad jie priėmė jį kaip savą. Greičiausiai vėlgi Alminto keistų sugebėjimų dėka.

“Tai buvo vienas kartas iš daugelio kitų, kai Vytautas viešėjo pas savo naujuosius draugus, mokytojus – kryžiuočių ordiną. Didžiulis krūvis, sunkūs išbandymai, dalyvavimas turnyruose su kitais panašaus amžiaus jaunuoliais berniukui padėjo tobulėti. „
Giedrė Mickūnaitė, Didžiojo valdovo suformavimas: Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas, 2006 m.

O senolis tuo metu stovėdavo nuošalėje, vaišindavosi kryžiuočių brukamomis vaišėmis ir akies kampučiu stebėdavo Vytauto treniruotes. Po jų Almintas nuolatos Vytautui kartodavo, jog nieku gyvu neužsimintų tėvui apie jų išvykas pas jo mirtinus priešus.

Ėjo metai ir Vytauto sūnus vis dažniau lankydavo supratimas, jog kryžiuočiai nėra tokie žvėrys, žmogžudžiai, monstrai, nešantys mirtį, kaip jam buvo peršama nuo mažų dienų. Jie lygiai tokie pat žmonės kaip jo tautiečiai, kaip žemaičiai, kaip lietuviai. O gal visa tai tik gudri Alminto apgaulė?

“Bet laikui bėgant, Vytautas įgavo visišką pasitikėjimą tiek savo mokytoju, tiek kryžininkais. Iki vieno šilto vasaros vakaro, kai mokytojas Almintas paprašė įvykdyti paskutinę užduotį. „
Mečislovas Jučas, Lietuvos metraščiai ir kronikos, 2002 m.

1367–ieji

Ugnis buvo didžiulė, karšta ir sunkiai prieinama. Ją saugojo du ginkluoti vyrukai. Užduotis atrodė nesunki, tik klausimas, ar pats Vytautas neliks ant ledo. Bet kuriuo atveju tik šventajai ugniai užgesus ji tuojau vėl bus uždegta. Tamsa netruks nė minutės, o vėliau karūna bus Vytauto. Kas gali įvykti per minutę? Net Almintas nespėtų atkeliauti su tikrąja karūna rankose. Vytautas dar kartelį pakėlė galvą į temstantį dangų. Juodų dūmų stulpas kilo į aukštybes, vaizduojantis amžinosios ugnies galybę. Deja, šiandien po akimirkos šios liepsnos virs laikinomis. Labai greitai ir stulpas vėl pakils į dangaus begalybę. ]]> Wed, 8 May 2013 21:56:38 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/207339.html http://rasyk.lt/kuriniai/207339.html
Už lango temo. Leonas sustingęs rymojo prie medinio prekystalio, įnikęs į sąskaitas. Aelita beveik niekuomet nesikalbėdavo su savo broliu, nes apie ką turėtų? Apie šį vėjuotą ir niūrų planetos užkampį, lankomą tik plėšrių žvėrių ir Ateivių? Tikrą „Velnio skylę“.

Tą trumpą mirksnį, kol vėrėsi ir vėl užsitrenkė durys, tamsus smelėto oro gūsis, dykumoje sugėręs gūdžius vakaro garsus, sugirgždinęs iškabos grandines, pašiaušęs popierių Leono delnuose ir vietoje kardo pastvėręs ištįsusį svetimšalio šešėlį apsuko juo puslankį grindyse, lyg gindamas sienoje įtaisytą žibalinę lempą.

– Sveikas, svetimšali! „Velnio skylės“ lentynos – tavo paslaugoms.
– Parodykit, ką čią turit.

Leonas kalbėjo klišėmis, jau gal tūkstantąjį kartą išberdamas vis tą patį pasisveikinimą. Ateivis kiek per ilgai sudvejojo prieš atsakydamas. „Naujokas“, dingtelėjo Aelitai. Svetimšalio veidą dengė deguonies kaukė, saulės ir smėlio nugairinti drabužai turėjo kiek savitą smėliozauro dantų žymių raštą, tačiau jiedu su broliu jau buvo įpratę, kad savo išvaizda Ateiviai vienas nuo kito beveik nesiskyrė.

Leonas nukėlė ginklų lentynos dangtį. Keli durklai, lankas su optiniu taikikliu, lėtašaudis granatsvaidis. Aelita galėtų prisiekti, kad Ateivis nurijo seiles. Oho! Net toks nepatyręs?

Už lango pratisai sukaukė du ar trys urviniai ruoniai. Aelita giliai įkvėpė. Svetimšalis su savimi atsinešė vėstančio smėlio, degančio metalo ir pūvančio kailio kvapus. Naujokas, be abejonės. Ruoniai trys, greičiausiai – šeimyna. Maždaug per du lanko šūvius į šiaurės rytus.

Kaip visuomet, ji lukterėjo, kol Leonas suskaičiuos monetas, perduos pirkinius ir tik tuomet prisiartino.

– Pirmąsyk Marse?
– Galima ir taip pasakyti...

„Tavo laivas nukrito“, dingtelėjo Aelitai. Kaip visuomet, ji iš anksto nujautė, kurią iš tų „Velnio skylėje“ galiojančių klišių pasirinks kiekvienas Ateivis. Tarsi šioje prakeiktoje planetoje būtų nors viena vieta, kurioje kalbama laisvai – kaip biblinėje Žemėje, prieš tūkstančius vėjo perkoštų metų. Tarsi egzistuotų nors viena gyva būtybė, kurios minčių ir veiksmų nebūtų iš anksto likimo knygon įsirašęs Kūrėjas...

– Mano laivas nukrito! Vos išsigelbėjau.
– Tuomet tau prireiks mano žemėlapių. Keliausi Tvirtovėn?
– O tu nuovoki! Papasakok.

Aelita greitakalbe išbėrė gerai apgalvotą tekstą. Beveik pats vidurys atšiaurios dykumos, kurioje apstu kaulinių drakonų, urvinių ruonių ir sparnuotų dygliakiaulių, ne veltui čia – „Velnio skylė“. Tarsi planetoje būtų kokia nors kita, geresnė vieta sudužt kosminiam laivui.

Tvirtove jie vadino už Marso Alpių įsikūrusį kosmodromą. Aelita prekiavo trijų Bibliotekoje persipieštų žemėlapių kopijomis. Kalnus gali apeiti iš dešinės – per Drakonų dykumą, arba iš kairės – per Ruonių pelkę. Jei tik neketini brautis Dygliuotuoju tarpekliu, tiesiai per siaurą, laukine sekvojų giria apžėlusį Marso kanalą.

Ruoniai sustūgo daug arčiau. Rytinio lango rėmą sudrebino vėjas, įpūsdamas dar puskibirį rupaus dykumos smėlio. Aelita išplėtė šnerves. Nekentė to kvapo. Šiame niūriame Marse, kurį ji pažinojo visą savo gyvenimą, taip pūti galėjo tik vienas dalykas.

– Svetimšali, stverk strelių apkabą! Mūsų sąskaita. Leonai!
– Sesut, tu tik nesirūpink.

Ne pirmas kartas. Jis nusikabino nuo sienos dviašmenį kirvį, Aelita griebė lengvą kuoką. Nekentė tos prakeiktos brolio ramybės dar labiau, negu urvinių ruonių. Buvo įsitikinusi, kad Leonui trūksta šulo, nes tikriausiai būtent tokį jį susapnavo Kūrėjas.

Plėšrūnai puolė pro duris ir pro langą. Senasis patinas galingu peleko smūgiu išmušė varčią iš vyrių, it magnetas pritraukdamas visą ir taip iki ribos susikaupusio Leono dėmesį. Aelita baksnojo kuokos dygliais dantytą jauniklio snukį, vikriai šokčiodama tarp išdaužto stiklo skeveldrų. Už nugaros dūždamas sužvangėjo dar vienas langas.

Ar ten patelė? Galų gale ištrenkusi nudobtą bestiją atgal į dykumą ji vienu šuoliu atsisuko. Leonas baigė kapoti didžiojo ruonio kūną, it tai būtų nuvirtusios sekvojos kamienas. Kairiąjame brolio šone žiojėjo apvali plėštinė žaizda, tačiau Aelita jau nesibaidė šio iki vėmimo įgrįsusio vaizdo.

Ateivis, sustingęs kambario vidury, it dar viena nenukirsta sekvoja, padrikai siuvo grėsmingai besiartinančią patelę strėlėmis. Kaip visuomet, Aelitos riksmas išsiveržė prieš jos valią:

– Traukis, kvaily! Ir malonėk nusitaikyti!

Svetimšalis krūptelėjo ir atatupstas, kone krisdamas nubėgo kelis negrabius nervingus žingsnius – it būtų apgirtęs. Pokštelėjo atbula galva į siją, bet sąmonės neprarado. Pagaliau susipratęs pasinaudojo optiniu taikikliu ir peršovė plėšrūno akį. „Greitai mokosi“, – kiek nustebusi tarė sau Aelita, – „ir man visiškai aišku, kurį žemėlapį jam parduosiu šįvakar“.

* * *

Ji garsėjo, kaip labiausiai išsilavinusi mergina plačiojoje Drakonų dykumoje. Kiek save atsiminė, visuomet išmanė senuosius Žemės rašmenis. Mėgo keliauti su Ateiviais, kaskart vis tikslindama smėliozauro odos skiautėse ištatuiruotus Marso žemėlapius.

Parsisamdydavo pėdseke, jau tūkstančius kartų buvo kirtusi ir dykumą, ir pelkes, išilgai išvaiksčiojusi visą tarpeklį. Galėjo susekti kievieną urvinį ruonį, akimirksniu pasislėpti nuo sparnuotosios dygliakiaulės, mąstė greičiau už bet kurį kaulinį drakoną.

Vienintelės būtybės, kurių lig šiol taip ir neperprato – tai Ateiviai. Jie užklysdavo į „Velnio skylę“ tik po vieną, atsiviliodami kurios nors veislės plėšrūnų bandą. Na, nedidelę – visuomet tik tiek, kad jiedu su broliu spėtų apsiginti. Leono žaizdos stebuklingu būdu gijo be jokių vaistų, o sandėlyje jis laikė neišsenkančią stiklo lakštų atsargą, ir užsispyręs vis keitė išdaužtus langus, trikampes duženas sušluodamas į atominę krosnį.

Dykumoje įsikūrę marsiečiai tikėjo Kūrėju labai saikingai. Artimiausias veikiantis Vienuolynas stūksojo Alpėse, aukštai pakibęs virš dešiniojo kanalo kranto. Prieš tūkstančius metų Kūrėjo išskobtuose urvuose ir celėse lig šiol glaudėsi kiek kvaištelėjusių pamaldžių žiniuonių kolonija, griežtai valdoma krivio Meandro.

Aelita retsykiais čia pirkosi užkalbėtų antibiotikų ir vitaminų, mokėdama Ateivių auksu. Ji tik atsainiai gūžtelėdavo, kai Meandras mėgindavo pasukti kalbą linkui išpažinties ar maldos. Dykumoje turi pats rast savo kelią. Kūrėją čia jauti pernelyg arti kūno – laukinių žvėrių riaumojime, kone garso greičiu skriejančiose smėlio smiltyse, ir tuose aštriuose nuodinguose spygliuose, kuriuos vis taikosi ant tavęs užmesti sparnuotoji dygliakiaulė.

Jei tik danguj galėtų likt kokie nors pėdsakai, ji būtinai anksčiau ar vėliau susektų Kūrėją. Nesakė to Meandrui, nes, šiaip ar taip, jiedu buvo pora. Tarpuose tarp klajonių vis įslinkdavo jo celėn, sutemus, slapta nuo kitų žmonių ir Kūrėjo – ir akimirkai abu pasinerdavo į neapibrėžtą laiką, į saldžios, Žemės rašmenimis neaprašomos nuodėmės oazę.

Meandras ją įsileido ne tik į širdį, bet ir į Biblioteką, vienintelę vietą visame Marse, kurioje galėtum ką nors sužinot net ir apie Žemę. Užuot pardavęs žemėlapius, leido Aelitai pačiai juos persipiešti. Vartydama nesuskaičiuojamus Žemės rašmenimis išmargintus tomus ji jautė, kad taip pažeidžiamas kažkoks pavojingas draudimas, lyg po tomis raidėmis slypėtų kažkokia kita realybė, virtinės nulių ir vienetų, metalo krantuose neišsitenkančios elektronų upės. Ką tie keisti Žemės žodžiai bereikštų.

* * *

Įrudęs svetimšalio veidas jai iš pirmo žvilgsnio patiko, tad parsisamdė tik už pusę įprasto atlygio. Reikiamą sumą jis surinko per keletą dienų. Atsiskaitė smėliozaurų kailiais ir dantimis, nesuprantamu būdu sumedžiojęs dar ir skrajūnę dygliakiaulę, kurios sparnus it plunksnos dengiantys nuodingi dygliai turėjo didelę paklausą pelkių trobelėse. Jau apsiėjo be deguonies kaukės, tačiau kairę ranką laikė sulenktą keistu kampu.

– Parodyk? Ar tu sužeistas?
– Niekis, grybštelėjo dantimis. Iki... na, per savaitę užgis.
– Duokš striukę. Tai kainuos tau dar du dyglius.

Aelita užpylė blyškaus skysčio ir aptvarstė sužeistą riešą. Šis bent jau grįžo gyvas, net su grobiu! Ir eisena – jau beveik kaip tikro marsiečio. Daugybę kartų jai yra tekę laidoti šimtus mažiau vikrių Ateivių, visur – ir dykumoje, ir pelkėje, ir tarpeklyje. Kai kuriems net nebuvo parsisamdžiusi, mirties nagai, ragai ar iltys juos pavijo anksčiau, nei šie spėjo ištarti bent vieną smelėtą Marso žodį.

Šis vyras, kurį prieš kelias dienas ji būtų be mažiausios dvejonės toliau vadinusi svetimšaliu, nutaikęs akimirką vis žvilgčiojo į jos pusę. Jei ne šventvagiška pažintis su Meandru, Aelita net nesuvoktų, kokia gali būti to priežastis. Ji panoro sužinoti vardą. Atsakydamas jis ir vėl šiek tiek per ilgai delsė.

– Kas tu, paklydęs Ateivi?
– Kas? Ar aš? Ak taip, vardą... Martynas.
– Martynas. O žemėlapio ar nepametei? Išvykstame iš pat ryto!
– Na, kauliniai drakonai tikriausiai neskaito žemėlapių? Bet juk tu rasi kelią?
– Cha! Maža kas gali nutikti. Tik Kūrėjas žino, kurio iš mudviejų šiaudas ilgesnis.

Tą naktį pirmąsyk per visą Marso istoriją Aelita negalėjo užmigti. Už sienos ritmingai tvinksėjo rami ir tvirta Leono širdis, pamažu gijo per miegus besimuistančio Martyno ranka, kažkur toli kopose kimiai ūkčiojo raguotoji gegutė. Aelita užsimerkusi pasiuntė savo mintis į aukštą juodą dangų, toli tarp vos įžiūrimais pikseliais mirksinčių žvaigždžių, tikėdamasi rasti kokią nors žymę, vos įžiūrimą pėdsaką, užuominą, vandens ženklą.

* * *

Ateivis, kurį Marse vadino Martynu, kiekvieną buvimo šioje smelėtoje planetoje akimirką vis labiau tapo tuo bebaimiu ir įdegusiu smėlio dykumų užkariautoju, vikriai kopomis judančiu plėšrūnų žudiku. Šaudė nuo juosmens, beveik nekeisdamas bėgimo ritmo. Net pažadintas naktį, ar pakliuvęs į kitą planetą – šaukiamas Martynu žaibiškai atsilieptų, vardas įaugo į kraują.

Aelita ir Martynas pasiekė tarpeklį po trečiosios nakvynės. Pelkių medžiotojai mielai supirko visus dykumos trofejus, atsiskaitydami maistu ir užnuodytomis strėlėmis, tad juodu vikriai bėgo lengvais žingsniais, kone ristele. Marso kanalas staiga prasivėrė it laiptai į rojų. Kažkur tolumoje artėjančios viena prie kitos ir nuolat aukštyn kylančios sienos įrėmino žalias džiungles: vešlius krūmokšnius ties pelkių riba, tankų trapecijos formos brūzgyną ir didingais laiptais į kalnus kopiančią sekvojų girią – tarpeklio gilumoje.

Pelkė palaipsniui virto ežeru, kuris pasirodė esąs visai ir ne ežeras, o tik vandeningas kalnų srauto žemupys. Aelita vikriai ropštėsi aukštyn dešiniuoju krantu, šokdama nuo akmens ant akmens, it tikra silicio pantera, juste jusdama kažkur iš už nugaros į jos lankstų siluetą vis įsiremiantį Martyno žvilgsnį. Uždusę jiedu išniro prie kalnų upės vingio.

Vanduo triukšmingai virto per įvairaus dydžio akmenis, nepajėgdamas įveikti dviejų milžiniškų kaktas surėmusių riedulių, kurių bučinį sėmė beveik visiškai perregimo, nematomo tarsi oras, tik daug šaltesnio vandens įlankėlė.

Martynas nusimetė marškinius ir tik trumpą akimirką patylėjęs sumurkė: „Nusigręžk? “

Aelita paklusniai atsuko jam sukaitusią nugarą. Raumeningas ir dar nematytas... torsas. Girdėjo kaip šlama drabužiai ir pliūkšteli. Ši Kūrėjo sutverta ir pamiršta įlankėlė jai kažkuo priminė Meandro cėlę. Akmenys. Vienuma. Tarsi jie būtų visai ne Marse, pasislėpę nuo žmonių, ištrūkę iš rūpestingai sukonstruotos neatšaukiamos realybės.

Užsimerkė ir pirmą kartą Marso istorijoje nusimetė visus drabužius. Apgraibom atsargiai paniro į deginančio šaltumo vandenį. Paskui leido granito rieduliui šildyt jai nugarą, visu kūnu sugerdama besileidžiančios saulės siunčiamus spindulius.

Martyno delnas, judėdamas ištęsta orbita, pamažu sukūrė jai kojas. Po švelniais tvirtais pirštais lėtai gimė kūnas, kurio ji niekad nė nenumanė turinti – apvalūs klubai, per įlinkusius talijos šonus glotniai susijungiantys į švelnų pilvuko ežerą. Vikriu piršto judesiu įsuko jame bambos verpetą, virpančiais delnais pamažu sukėlė dvi apvalias bangeles, vainikuodamas jas dviem jautriais tamsaus medaus lašais.

Tai tik vos vos priminė tantrišką buvimą kartu, kurį jai buvo atskleidęs Meandras. Aelitos siela pamažu paliko jos kūną, kildama į gilaus juodo Marso dangaus dykumą ir beviltiškai nerasdama jame nei vieno Kūrėjo palikto pėdsako. Martynas toliau atkakliai kūrė jos švelnų pavidalą, kažkuo nepažįstamu išgaudamas keisčiausius virpesius, smėlio audras ir viesulo sūkurius.

Tarp tolimų žaižaruojančių pikselių, karštligiškai susijungiančių į vis kitus jai nežinomus svetimų planetų žvaigždynus, jos siela staiga sutiko beviltiškai vienišą Meandro maldą, nors tai jau ir negalėjo turėti jokios apčiuopiamos reikšmės.

– Aelita, tu jam tik žaidimas!
– Tebūnie. O, Meandrai!
– Jis mums svetimas. Jo net vardas be dvibalsių!
– Ak!

Išlydis, virpantis visą dykumą persmelkęs žaibas. Griaustinio šaiži aimana. Tamsa ir tyla. Šiluma ir ramybė.

O paskui niūrusis Marso Kūrėjas pamažu susigrąžino įprastą Aelitos pavidalą: odiniai drabužiai, kietai suveržtas kuodelis, panašus į purią silicio panteros uodegą. Pėdsekės kelionmaišis ir dygliuota kuoka prie šono.

* * *

Sparnuotoji, kaip visuomet, laukė jų pačiame perėjos viršuje. Dygliakiaulės lizdą galėjai įžiūrėti kiek aukščiau, ant kairiosios akmenų sienos, kurios šešėliu jie pamažu slinko. Kartu tai buvo ir siauriausia tarpeklio vieta, dešimtimi vikrių šiuolių galėtum skersai ją pebėgti visą.

– Ar sparnuotoji dygliakiaulė gerai mato?
– Tik kai mes judam. Sustink, jei atsigręš, ir tapsi akmeniu, ar sekvoja.
– Pamėginsiu nukreipti jos dėmesį strelėmis.

Aelita patenkinta linktelėjo. Martynas tiko čia, Marse. Beveik apie tai nesikalbėjo, bet abiem buvo neramu net pagalvoti apie kitoje perėjos pusėje tykantį galutinį kelionės tikslą.

Ateivio atsakymai jai priminė tyliai zvimbtelinčiais užnuodytas strėles.

– Martynai, ar tu iš Žemės?
– Taip.
– Mėgsti nuotykius? Tau čia tikriausiai patinka?
– Taip.
– Bet juk aš tau – tik žaidimas?
– Taip.

Jis nustebo? O juk ir Marse gali būti išsilavinusių merginų. Dabar atėjo Aelitos eilė leisti karčius ir trumpus lanko šūvius.

– Aelita, juk negalėtum. Na, būti kur nors kitur.
– Ne.
– Nemokėtum to. Jausti. Gyventi.
– Ne.
– Juk esi tik tokia, kokią tave sutvėrė Kūrėjas?
– Ne.

Ne visai. Nes tai tu grąžinai man mano kūną. Paleidai metalo upėmis kraują. Akiplėšiškai sukeitei vietom kai kuriuos nulius su vienetais.

Aelita nepajuto jokios baimės dėl to trumpojo šiaudo, net ne šiaudo, o dyglio. Ji žinojo – ašaroti pokalbiai Marse negali pasibaigti geruoju.

Dygliakiaulė puolė neperspėjusi, žaibu krito nuo sekvojos viršūnės ir dviem trumpais sparnų mostais pasiuntė kiekvienam po saują dyglių. Aelita nušlavė savuosius vikriu kuokos judesiu, paleisdama ją iš rankos, nes visvien nebūtų spėjusi užbaigt plataus pusračio. Iš paskutiniųjų atsispyrusi pargriove Ateivį, darsyk priglusdama visu kūnu.

Trumpai sudejavo kai užnuodyti dygliai pagaliau pasiekė tikslą. Ramia, kiek ironiška šypsena išslydo iš savo pavidalo, kildama pasitikti Kūrėjo.

Martynas nemirksėdamas stebėjo pamažu temstantį Marso peizažą. It tai būtų tikras jo vardas, ir tikras pasaulis. Tarsi jo ausų negaubtų minkštos ausinės, o nykštys liestų tarpo klavišą nei kiek nevirpėdamas. Tarsi šiais ašarojančiais dangaus pikseliais neslinktų banalūs žaidimo titrai – tie, kurių jau niekada nebesulauks pėdsekė Aelita. ]]> Wed, 8 May 2013 12:05:38 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/207321.html http://rasyk.lt/kuriniai/207321.html
Po kelių dienų pasiekėme fortą. Tai buvo nedidukas miestelis ant vos matomos kalvos, apsuptas kokių trijų metrų aukščio vertikalių baslių tvora. Visuose keturiuose kampuose kyšojo apžvalgos bokštų stogeliai. Kai pamatėme jį tik išnirę iš miško, nelygūs baslių smaigaliai man pasirodė panašūs į išlaužytus žiurkės dantis.

Fortas buvo įkurtas iškart po Didžiojo karo saugoti aplinkinių kaimų naujakuriams ir išlikusiems vietiniams nuo plėšikų, marodierių, dezertyrų ar užsilikusių priešo dalinių – viso šito gero po karo šalyje knibždėte knibždėjo. Armija paskubomis surentė įtvirtinimus ir keletą trobų, prašukavo aplinkinius miškus, žudydama visus, ką užtiko turint peilį ilgesniais nei pėdos ašmenimis, tada grafas burtais parinktam karininkui suteikė barono titulą, oficialiai padovanojo jam fortą ir gabalėlį žemės, įpareigojo rinkti duoklę Ostskogo apygardoje, paliko nedidelę įgulą ir skubiai išsinešdino atgal į Ostskjeldrą švęsti pergalės.

Išgirdę apie tokį laimingą giminės iškilimą, į fortą iškart atskubėjo visi naujojo barono giminaičiai, kurie iš esmės jį ir apgyvendino. Į derlingą kraštą po truputį priplūdo naujakurių, duoklės užteko ir baronui, ir didžiajai daliai giminių, praėjus armijai plėšikų pasirodė nebesant tiek jau ir daug, tad forte visiems beliko tik laimingai sau gerti. Jei pirmasis baronas dar buvo didžiausiame mūsų pasaulio kare dalyvavęs karininkas, kuriam iš pradžių retsykiais vis tik tekdavo pamedžioti vieną kitą plėšikų grupelę, tai dabar valdantis jo sūnus Gustavas Bukkrferas nuo pat kūdikystės neveikė visiškai nieko. Paaugęs ėmė gerti kaip velnias ir gąsdindavo aplinkinių kaimų merginas labiau už bet kokius plėšikus. Bet iš esmės piktybiškas nebuvo, praėjus jaunystės šelionėms apsiramino ir dabar dažniausiai gerdavo užsidaręs forte, niekam per daug netrukdydamas. Todėl iš tiesų buvo gana keista, kodėl gi jam staiga prireikė rekrūtų, bet dauguma kaimiečių, susirūpinę savo sūnumis, į tai nesigilino.

Tačiau gandų buvome girdėję visi. Kai atvykus mus suvarė į apleistas arklides, kur pakampėmis netgi mėtėsi truputis seno šieno, pagaliau nuėmė pančius ir dar davė po dubenį šilto viralo, visų nuotaika taip pagerėjo, kad kai kas net ėmė dalintis savo mintimis.

– Tikrai bus piratai, – įrodinėjo stambus rudaplaukis kiek per plačiai įstatytomis akimis, – pamatysit, pririš mus prie irklų ir plauksim į jūrą, tada pramuš laivui šoną ir visi surišti taip ir nuskęsim...
– A tu visai durnas, ar ką? Tu žinai bent kiek nuo čia iki jūros? – nusišaipė liesas jaunuolis ilga nosimi.
– Nu ne, o tu žinai?
– Nežinau, bet... Nu toli labai.
– Aikit jūs su tais savo piratais... – reikšmingu balsu atsiliepė smulkiausiasis būsimas kareivis, – toli, netoli, koks skirtumas? Mes ką, į jūreivius panašūs? Prie jūros žmonių pilna, reiktų jūreivių, jie ten vietoj ir prisigaudytų. O mus čia siųs, į miškus... Plėšikų turbūt gaudyt, ar ką...
Nusprendžiau, kad šitas dar bent kažkiek mąsto. Dėl plačianosio svaičiojimų apie piratus, susižvalgę su šalia sėdinčiu kiek vyresniu įrudusiu kaimiečiu tik pagūžčiojome pečiais.
– Tai plėšikai tai čia nebent kur nors už Kromelvo, ten miškai dideli, ir kelias link Ostskjeldro eina, pas mus tai čia gi niekur nesigirdi dabar... –  samprotavo kažkas.
Rudasis kaimietis šalimais tyliai sumurmėjo:
– Pas mus blogesnių dalykų girdisi...

Atsisukęs įsistebeilijau į jį, bet kaimietis liko sėdėti nunarinęs galvą, tad nusprendžiau kol kas nieko neklausti. Pabaigiau paskutinius šaukštus sriubos ir padėjęs dubenį atrėmiau galvą į sieną. Pro skylėtas sienas krentančiuose saulės spinduliuose šoko dulkės. Atrodė, kad visas tvartas subadytas auksinėmis ietimis. Buvo taip gera ištiesti po žygio pavargusias kojas ir pasitrinti virvių nuspaustus riešus. Nebesiklausydamas aplink vykstančio pokalbio užmerkiau akis ir pirmąkart ėmiau rimtai svarstyti, kas gi iš tiesų manęs laukia. Labiausiai troškau, kad pietuose būtų prasidėjęs koks nors didelis karas ir mus išsiųstų į Pušų miestą, kur pamatyčiau karalių, jūrą ir begales visokių dalykų... Tačiau tik palikęs kaimą iškart pradėjau įtarti, kad šioms svajonės bent jau artimiausiu metu išsipildyti nelemta. Kažkodėl niekaip negalėjau patikėti, kad kareivius karaliaus armijai rinktų šitie barono galvažudžiai. O ir imtų dideliam karui ne po vieną nuo dešimties trobų, imtų daugiau. Kitaip neapsimokėtų mūsų net varyti iš tokios tolybės kaip Ostskogas. Todėl įtikimiausia atrodė, kad vis tik teks vaikytis miške plėšikus, arba eiti naktimis muštis su baronui neįtikusių pirklių sargybiniais. Toloka nuo mano svajonių, bet... Galbūt senelis irgi pradėjo savo kelią panašiai? Niekaip negalėjau prisiminti.

Iš snaudulio mane pažadino su trenksmu atsilapojusios arklidžių durys. Pro jas pasirodęs Gauruotas pašaipiai pareiškė:
– Na, pailsėjot, kareiviai? Marš į kiemą, apžiūra!
Nekreipdami dėmesio į Gauruoto raginimus skubintis visi ėmė lėtai stotis ant sustingusių kojų ir markstydamiesi išsliūkino į kiemą. Tačiau kai ten laukęs vadas užriaumojo „Rikiuot! ” ir ėmė vanoti visiems botagu per nugaras, prasidėjo panika. Nežinodami ką daryti, visi puolė bėgti nuo rimbo, bet kiemą apstoję sargybiniai kvatodami kapojo juos lazdomis. Matydamas, kad nėra kitos išeities, atsisukau veidu į vadą ir sustojau kaip įbestas.
– O, vieną kareivį turim! – juokdamasis sušuko vadas, – rikiuot palei šitą drasolį!
Galiausiai sargybiniams šiaip ne taip pavyko visus sustatyti į vieną liniją. Mūsų buvo trisdešimt – trisdešimt liesų, susigūžusių, skarmaluotų kaimiečių, baikščiai bėginėjančiomis akimis. Nors nė per kurią vietą nebuvome panašūs į karius, staiga surimtėjęs vadas beveik iškilmingai paskelbė:
– Sveiki atvykę į Ostskogo fortą, kareiviai. Tuojau išvysite savo valdovą, Ostskogo apygardos fogdą bei sergėtoją ir teisėtą šio forto lordą, baroną Gustavą Bukkrferą. Stovėt ramiai!

Nutilus komandos aidui kiemas kurį laiką skendėjo tyloje. Jis buvo visiškai uždaras – vienoje pusėje stirksojo išorinė forto baslių tvora, kitoje – ilgas medinis pastatas, o iš galų stovėjo nutriušusios mūsų arklidės ir dviaukštis mūrinis namas, besišliejantis prie išorinės tvoros ir, atrodo, einantis iki pat jos kampo, kur iš to paties namo kyšojo apžvalgos bokštelis. Galiausiai mažyčiame šio pastato balkonėlyje ir pasirodė pats baronas bei sudžiūvusi, į rusvai pilką skarmalą susisupusi būtybė. Išvydęs savo valdovą iškart supratau, kad baranu jis vadinamas ne tik dėl pavardės. Tai buvo stambus, pagyvenęs vyras didžiuliu, atsikišusiu pilvu, mažomis akutėmis ir žilstelėjusiais raudonais plaukais, nuo pat kaktos supintais į dvi storas kasas, krentančias atgal. Taip, tos kasos tikrai priminė riestus avino ragus, tačiau tik pažvelgus į barono akutes, kiekvienam turėjo kilti įtarimas, kad labiausiai aviniškas esąs jo protas...

Nors buvo jau gerokai popiet, baronas atrodė ką tik pažadintas, o puodelis jo rankoje tirtėjo taip, kad gėralas taškėsi ant žemės. Greitai nužvelgęs mus traiškanotomis akimis jis kažką pašnibždėjo savo sudžiūvusiam seniui, kuris, matyt, visgi buvo kunigas. Šiam linktelėjus baronas dirstelėjo į vadą, sumurmėjo „tiks... “ ir skubiai dingo namo viduje.
– Atrodo, jam patikot, – šypsodamasis tarė vadas, – gerai, toliau viską papasakos jūsų kovos mokytojas Altas Skujietis, arba kitaip tariant, Gauruotas.
Šis piktoku žvilgsniu palydėjęs nueinantį vadą kažką suurzgė ir žengė į priekį.
– Taigi... eee... tai pirmas dalykas turbūt tas, kad dabar, kai jau esat kareiviai, galioja armijos taisyklės – pirmąkart nepaklusus karininko įsakymui – gaunat kažkiek kirčių botagu ir greičiausiai liekat be dantų, antrąkart – kariam. Už dezertyravimą iškart kariam. Eee... Tai kol vyks apmokymai jūsų būrio vadas būsiu aš, o paskui paskirsim nuolatiniu vadu kažkurį iš jūsų. Va... Būsit vienintelis Ostskogo būrys grafo armijoje, tai per apmokymus šūdo nemalsim, nes...
– Grafo armijoje?!
Iki tol kalbėjęs žingsniuodamas pirmyn ir atgal, Gauruotas sustojo ir lėtai atsigręžė į mane. Mintis apie grafo armiją buvo tokia netikėta ir sukėlė man tokį jaudulį, kad nesusilaikiau – išsprūdo. Dabar beliko tik baikščiai nuleisti akis. Bet Gauruotas atsiduso ir kalbėjo toliau:
– Taip, būsite Ostskogo barono būrys grafo Sekunamo armijoje, prie kurios prisijungsite maždaug po mėnesio ar dviejų, o dabar esate gauja kaimiečių, iš kurios aš per tą laiką turiu padaryti kažką panašaus į kareivius. Bet šiandien pradėsim nuo kaimietiškų darbų – gausit išardyti seną sandėlį už aruodų ir iš tų lentų galėsit kažkiek įsirengti savo arklides, kur ir gyvensit – pasilopysit stogą ir sienas, gal užteks ir gultam ar suolam. Dar reikės...

Daugiau Gauruoto žodžių nebegirdėjau. Grafo armija! O aš jau buvau beveik susitaikęs su mintimi, kad baigsiu savo dienas kokiam krūme su plėšiko peiliu tarp šonkaulių, arba visą likusį gyvenimą teks saugoti poną Baraną, kad griūdamas girtas neprasiskeltų kaktos į stalo kampą – kurį laiką niekaip negalėjau nuspręsti kas gi būtų geriau, bet atrodo, būčiau linkęs prie peilio. Likusi dienos dalis prabėgo lyg sapnas, nelabai ką suprasdamas nešiojau lentas, pjoviau, kapojau, kaliau, kol galiausiai kritau ant pluošto šiaudų savo paties sumeistrautame gulte ir iškart nėriau į tikrus sapnus, pilnus žvilgančių šarvų, plazdančių vėliavų ir skambančių trimitų. ]]> Mon, 6 May 2013 00:21:07 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/207261.html http://rasyk.lt/kuriniai/207261.html



  Aš priklausau tai žmonių grupei, kurie sapnuodami kažkokiu šeštu pojūčiu vis dar suvokia, kad sapnuoja, bet ši savybė man netrukdė mėgautis dangiška muzika, keistomis spalvomis ir milžinišku vandenynu, kuris, atrodė, užėmė visą mano pasaulį, Sapnuose sava logika, taigi galėjau gurkšnoti maloniai vėsų gėrimą skrajodamas virš vandenyno ir plasnodamas absurdiško dydžio sparnais. Viskas buvo tiesiog nuostabu, kol violetinės žuvys nepradėjo mušti bongo būgnų ir šokti limbo...


  Praplėšus akis teko suvokti, kad ritmingas dunksėjimas - tai lietus lašai aršiai besidaužantys į skardos kibiro, kuriuo važiavome, stogą. O limbo pateko į mano sapną, nes Algirdas vaizdingai pasakojo, kaip jis šoks limbo vos atvažiuosime į mūsų rojaus kampelį. Aistė eilinį kartą prisidegė cigaretę ir išpūtusi dūmų debesį vėl pradėjo varyti savo:
- Aš jums sakau, mes nenuvažiuosime ničniekur! Tokio miestelio nėra ir negali būti. Miestelio pavadinimu Bimbališkės nėra Vikipedijoje ar žemėlapyje.

  Aš, tik apsiverčiau ant kito šono ir nesivėliau į tuščią diskusiją. Mano navigacinė sistema rado Bimbališkes ir to man užteko... Aistė tiesiog mėgo tuščius beprasmius ginčus. Kuriems velniams Edvinas mus kviestų į išgalvotą miestelį? Aistės paranoja, aišku, turėjo atsakymą - jis nori mus išdurti ir pasišaipyti, kad mes, asilai, nuvažiavom į tuščią žvyrkelį ieškodami Bimbališkių. Aistė toliau isteriškai mus įtikinėjo, kad Edvinas kažkokiu būdu nulaužė mano navigacinę sistemą ir mes visiški asilai. Ech, Aiste, nebūtum tu susižiedavus su Algirdu, būtum seniai palikta kokioje degalinėje... Lietus stiprėjo ir žaibas lyg Viešpats Dievo prožektorius nušvietė užrašą „Sveiki, atvykę į Bimbališkes“. Algirdas pergalingai nusišypsojo, aš taip pat šyptelėjau. Mūsų kibiro prožektoriai nušvietė siauras gatveles, didelius privačius namus ir mažas į žemę susmigusias trobeles. Algirdas sustabdė automobilį prie nedidelės kavinukės keistu pavadinimu „Dainuojantis Ananasas“. Aistė greitai rado kitą temą:
- Aha, einam užkąsti į pirmą pasitaikusią kavinę Visatos šiknoj. Nuo jų ėdalo pasigausim dizenteriją, o nuėję į tualetą užsikrėsim maru. Ne, ačiū, aš pasiliksiu saugiame automobilyje su mineraliniu ir šokoladukais.
- Aiste, baik, buvo laikas, kai mitom tik kebabais iš kioskelio. Mūsų organizmai užgrūdinti mūšyje. Mūsų nenugalės šios kavinės kotletai ir šaltibarščiai.
- Žinai, Dominykai, jeigu nori elgtis lyg tau penkiolika metų, elkis. O aš rūpinuosi savo sveikata ir figūra.

  Aistė patempė lūpą, o tai reiškė, kad pokalbis baigtas ir jokie argumentai jau nieko nepakeis. O ji dar drįsta mane kaltinti nesubrendimu... Tyliai keikdamasis nosies tiesumu patraukiau link kavinės, atostogos jau sugadintos:  pila kaip iš kibiro, Aistė tapo dar nesukalbamesnė nei prieš keturis  metus, Algirdas - visiškas skuduras. Na kodėl viskas visada taip sumautai  sumauta? Juk aš tenoriu šiek tiek saulės ir keleto malonių žmonių. Aistė greičiausiai teisi - boba prarūkytu balsu pasakys: „Šiandien tik čeburekai ir šašlykai iš katinų ausų... “

  Algirdas pastūmė duris ir aš jau pasiruošiau blogiausiam, bet buvau maloniai nustebintas: kavinė pasižymėjo švara ir jaukiais pintais baldais. Niekas nerėkė: „ Panele, du butelius degtinės ir antrą patiekalą. “ Negrojo rusiška muzika ar „Pūko“ radijas. Tiksliau, ant improvizuotos scenos stygas brazdino vaikis su grupe kitų vos apsiplunksnavusių vaikių ir tai atrodė kaip malonus pokytis ausiai. Žmonės ramiai kramsnojo savo patiekalus, kartais atsistodami ir dingdami už durų su užrašu „Rūkomasis“. Provincijai viskas galima, kaip mėgdavo sakyti vienas mano klasiokas... Algirdas surado laisvą staliuką ir nusijuokė:
- Tegu mane velniai, radom geriausią kavinę niekam nežinomame miške. Tegu Aistė paspringsta savo šokoladu ir mineraliniu.
- O ji visada tokia nepakenčiama? Ar tiesiog pasistengė dėl manęs?
-  Deja, ji kiekvieną dieną atima iš manęs dalelę gyvenimo džiaugsmo. Žinai, kai ją vedžiau, ji atrodė tobula: protinga, graži, supratinga... Dabar ji tiesiog nemaloni liga, kurią teks iškęsti iki gyvenimo galo. Kartais aš noriu, kad ji tiesiog dingtų ir leistų man pasidžiaugti jaunystės likučiais...

  Algirdas būtų dar ilgai dėstęs savo liūdnas mintis, bet tada prie mūsų staliuko žengė žavi padavėja balta palaidinuke ir liepsnos raudonumo plaukais. Jos balsas priminė dangišką muziką iš mano sapno:
- Sveiki, atvykę į geriausią Bimbališkių kavinę „Dainuojantis Ananasas“. Šiandieninis ypatingas pasiūlymas - kepta lydeka su šviežiomis agurkų salotomis.

  Aš mielai užsakiau dvi porcijas lydekos, Algirdas užsakė alaus. Laikas bėgo lėtai lyg sirupas šiaudeliu. Grupė ant scenos su fanatišku užsidegimu grojo Bobo Dilano dainas. Aš, galų gale, susigriebiau, kad alų pakeitė degtinės stikliukai ir Aistė greičiausiai mus užmuš vos priartėsime prie automobilio. Aš apmokėjau sąskaitą, o Algirdas verkšleno, kad ta baisi boba suėdė jo visą gyvenimą, palikdama širdies vietoje tik negyjančią žaizdą... Kruvina saulė leidosi spengiančioje tyloje, bet nei Aistės, nei automobilio neliko nė kvapo. Algirdas išleido kažkokių nerišlių keiksmų seriją ir nugriuvo be sąmonės. Tokia jau jo tradicija - griūti be sąmonės išgėrus pora stikliukų per daug... O aš jau beveik patikėjau, kad atostogos bus visai vykusios. Teliko prisidegti cigaretę ir naiviai tikėtis, kad Edvinas išnirs už sekančio kampo, klausdamas, kur mes taip ilgai užtrukome. Deja, jis turbūt pats užgėrė ir visai pamiršo apie mūsų atvykimą... Edvino balsas nutraukė tylą:
- Aš jūsų jau visą dieną laukiu, jau pradėjau rūpintis...
- Gal ir ne be reikalo: Algirdas be sąmonės, Aistė turbūt išvažiavo namo.
-Aistė žvalgosi vietinio meno galerijoje. Kiekvienas Bimbališkėse randa kažką nuostabaus .
- Tu gal Bimbališkių sektos lyderis?
- Ne, Domai, aš Bimbališkių dievas...

  Aš tik šyptelėjau ir pradėjau vilkti Algirdą už rankų, Edvinas, kaip įprasta, už kojų. Po kelių minučių piktų pastabų apie Algirdo svorį jis jau gulėjo ant galinės Edvino automobilio sėdynės ir mes nuvažiavome kruvino saulėlydžio link...
  Kol važiavome, Edvinas pasakojo, kaip jis apgautas kažkokių sugėrovų buvo apiplėštas, sumuštas ir, galų gale, išmestas vidury žvyrkelio:
- Tada, Domai, aš supratau, kad taip gyventi, kaip aš gyvenu, nebeįmanoma. Nusprendžiau viską pakeisti ir šlubčiodamas žvyrkeliu radau šį nuostabų miestelį. Paskutinį, o gal ir patį pirmą rojaus kampelį Lietuvoje.
- O ką gi tu šiame rojaus kampelyje veiki?
- Gali juoktis, bet nepaneigsi faktų - aš Bimbališkių meras!

  Aš net žioptelėjau, bet sustojus Edvino namo kieme teko pripažinti tiesą: tokią prabangią pilį sau leisti galėjo tik korumpuotas politikas. Atvėrus rūmų duris staigmenos nenorėjo baigtis: ant odinės sofos sėdėjo ta pati gražioji padavėja, o ant stalo stovėjo plastikinis penkių litrų talpos butelis pilnas ryškiai vyšninio skysčio, kuris, be abejonės, buvo mūsų garsusis „vyšninis dinamitas“- mielių, cukraus ir paauglystės padarinys. O aš maniau, kad tobulas receptas buvo prarastas visiems laikams. Su ašaromis akyse sušnibždėjau:
- Edvinai, nejaugi čia mūsų gražiausias vienos vasaros atminimas? Tobulas, saldus pilkųjų ląstelių nuodas? Kaip tai įmanoma? Ugnė juk apvėmė tavo užrašų knygelę su geriausiu receptu...
- Taip aš irgi maniau, kad receptas, prie kurio taip ilgai dirbau, prarastas amžiams... Bet Bimbališkės tai daugiau nei miestelis. Tai magiška vieta, kurioje įmanoma viskas. Viskas, ką gali įsivaizduoti ar atsiminti, virsta realybe. Likimas mane atvedė čia tą naktį, kai maniau, kad viskas prarasta ir spjaudžiausi krauju. Bet kažkas man davė antrą šansą ir aš atsidūriau šiame stebuklų mieste. Man ne tik suteikta privilegija čia gyventi - aš šio stebuklingo matmens meras...

  Edvinas suplojo delnais ir prabangus namas, kurį juokais vadinau pilimi, pavirto pačia tikriausia pilimi, o aš stovėjau nebe svetainėje, o žvelgiau į beribį vandenyną nuo gynybinės pilies sienos. Gebenėmis apaugusi pilis stovėjo ant galingos uolos ir primerkęs akis tolumoje galėjau įžvelgti violetines žuvis mušančias bongų būgnus... Man tiesiog apsisuko galva ir aš nugriuvau ant šalto grindinio... Edvinas nebandė jokių subtilių „pabusk“ ir užpylė ant manęs visą kibirą šalto vandens. Gražioji padavėja prakalbo savu dainingu balsu:
- Kai Edvinas pirmą kartą man parodė Bimbališkių stebuklus, aš taip pat netekau žado ir kritau be sąmonės - bet visai be reikalo! Viskas čia nuostabu ir netgi Bimbališkių beržyno orkos nenori niekam pakenkti. Čia nemirtingųjų, didvyrių, į užmarštį nukeliavusių dievų ir tiesiog žmonių, kurie nerado laimės šioj Visatoj, poilsio vieta. Čia mūsų amžinos atostogos. Ateik, Domai, aš tau aprodysiu tavo naujus namus!

  Padavėja staiga užsiliepsnojo ir juos juodai baltą kostiumėlį pakeitė ugninės plunksnos ir švytintys ugniniai sparnai. Nespėjau net šūktelėti ir jau sklendžiau padedamas tokios pat poros liepsnojančių sparnų. Mes skridome virš beribio vandenyno ir violetinės žuvys dar trankiau mušė būgnus keistomis šešiapirštėmis rankomis. Staiga vandenynas baigėsi ir prieš mano akis atsivėrė miškai niekada nematę kirvio ar žmonių įtakos. Spiečius fėjų prašvilpė pro mus švytėdamos visomis vaivorykštės spalvomis. Aš savu nauju žvilgsniu, atrodo, galėjau aprėpti kiekvieną miško centimetrą ir jo gyventojus. Štai minotauras gėrė baltą vyną su kariu, numetusiu savo auksinį šalmą ir trumpą kardą ant žolės. Kažkaip žinojau, kad jie nužudė viens kitą mirtinoje dvikovoje, bet viskas buvo pamiršta ir atleista. Orkai ir elfai atsipalaidavę kikeno leisdami ratu pypkę, senas drakonas ir niūriai atrodanti princesė stumdė milžiniškas šachmatų figūras ir nė vienas nenorėjo nusileisti jų begaliniame žaidime. Žmonės skambino gitaromis ir be baimės šoko su stebuklingojo miško gyventojais. Visko buvo tiek daug ir aš norėjau nusileisti į gražųjį mišką ir niekada daugiau nebe-palikti, bet gražioji padavėja jėga nutempė mane toliau, kur į žemę susmigusios trobelės pavirto rūmais ir išmintingų raganų pirkiomis. Kai kurie namai buvo pastatyti vien iš brangakmenių ar netirpstančių saldumynų. „Dainuojantis Ananasas“ pavirto būtent tuo ką ir skelbė kavinės pavadinimas - milžinišku ananasu, tyliai dainuojančiu bliuzą apie prarastą meilę... Padavėja staigiai nėrė žemyn, milžiniški ananaso nasrai atsivėrė ir mes jau buvome viduje. Kavinės vidus nelabai pasikeitė. Kavinė ir liko jaukia švaria kavine, tik muzikantai ant scenos pavirto senai mirusiomis žvaigždėmis, traukiančiomis įstabius improvizuotus duetus... Net nežinau, kas pirmas užtraukė seną gerą dainą, bet visa kavinė skambėjo:  „Aš gyvenu iliuzijų pasauly. 3-10-52... “

  Ugniapluksnė nusitempė mane į rūsį, kur apsamanojusiose statinėse ir amforose ilsėjosi geras vynas. Viskas buvo taip nuostabu, kad aš išsigandau, kad visas šis grožis yra tik sapnas, iliuzija, haliucinacija po anesteziologo duotos per didelės narkozės. Galbūt aš mirštu ant operacinio stalo ir tai paskutinis gražus sapnas... Ugniapluksnė nusijuokė:
- Ne, tu nemiršti, nors pripažįstu - 3-10-52 gali naujoką ir išgąsdinti. Aš suprantu, sunku patikėti, kad randi laimę, kai užaugi Radviliškyje- niūriam pragaro prieangyje. Lengviau patikėti, kad nei vilties, nei grožio nebėra. Bet netgi Radviliškyje žydi gėlės ir iki Bimbališkių tik vienas žingsnis...
- Iš kur tu žinai, kur aš užaugau? Nejaugi...
- Taip, ir mano sunkiausios dienos prabėgo ten. Mes netgi buvome susitikę, bet prieš daugelį metų ir tu jau nebeatsiminsi. Bet tų laikų mergina iškeliavo į geresnes vietas, čia mane vadina Liepsnele. Seni vardai ir beverčiai prisiminimai yra neverti sugrąžinti.
- Nejaugi mes mirę? Edvinas ir visi kiti...
- Ne, mes patekome į Rojų gyvi ir mes tokie ne vieninteliai. Aišku, čia nemažai mūšiuose žuvusių didvyrių ir jų priešų. Daug kas čia atkeliauja atsisakyti neapykantos ir praėjusio gyvenimo beprasmiškumo. Bet gana tų kalbų, pasimėgaukime tyla ir ramybe prieš didįjį vakarėlį. Ten bus pilna spalvingų ir įdomių svečių iš visų įmanomų pasaulių. Neišsigąsk, jei sutiksi individą įtartinai panašų į save patį. Alternatyvių visatų ir alternatyvių pasaulių daugiau nei puode ryžių grūdų...

  Kurį laiką mes tiesiog sėdėjome susiglaudę ir gurkšnodami vyną iš pelėsiais aptrauktos amforos. Žodžiai buvo beverčiai, aš ir taip žinojau, kad man buvo lemta vėl sutikti Liepsnelę ir ji taip pat laukė manęs. O dažni spalvingi sapnai kvietė mane čia, bet Edvinas turėjo parodyti man kelią.. Viskas buvo tiesiog nuostabu...


###

                                                       
  Didysis vakarėlis ne veltui buvo vadinamas didžiuoju, nors ir šis pavadinimas jam atrodė per mažas. Man ir Liepsnelei pavėlavus į vakarėlio atidarymą penkias minutės didžioji pilies salė buvo perpildyta svečių. O vis naujos spalvingos asmenybės išnirdavo iš portalų, keistų mechanizmų pagalba atsirasdavo iš niekur. Akys raibo nuo šarvų, kovinių kostiumų ir drabužių gausos. Bet mano akys skvarbiai ieškojo tik Edvino ir mūsų vyšninės ambrozijos. Aš sunkiai grūdausi per minią keisčiausių žmonių ir padarų, o Liepsnelė vaizdžiai pagrūmodavo ugnies kamuoliu žaviai besisukančiu ant jos mažojo pirštelio, kad visokie stabdžiai netrukdytų irtis į priekį. Aš myliu Liepsnelę - tai turėjau suprasti tą pačią sekundę, kai pamačiau ją kavinėje. O dar svarbiau, ji neatstūmė manęs lyg sirgčiau maru ar būčiau jos nevertas. Mes buvome skirti vienas kitam, bet dėl kažkokių Visatos trukdžių  radome viens kitą čia. Man visai nesvarbu, kad  koks asilas pasakys, kad mes viens kito nepažįstame ir viskas, ką aš jaučiu, tėra akimirkos euforija. Aš turiu visą amžinybę pažinti Liepsnelę ir jos mėgstamus dalykus. Mes galime tūkstantmečius diskutuoti apie knygas, filmus ir visas įmanomas meno formas. Mes galėsime pažinti vienas kitą iki tamsiausio psichikos šešėlio.  Bet kol kas įsipilkime vyšninio! Edvinas, persirengęs juodu apsiaustu su sidabrinėmis žvaigždėmis, klausėsi kario kraujo raudonumo šarvais. Pildamas du bokalus vyšninio nugirdau kario pasakojimo dalį:
- Va būtent taip aš ir nugalėjau Pilkąjį Skerdiką - sunki kova, be Merlino savižudiško manevro nebūtų pavykę. Va todėl ir atvilkau Merlino lavoną čia. Šiame nedideliame Rojuje viskas įmanoma, taigi prikelk tą klaikiai nemalonų, bet širdyje gerą senį. Pilkasis Skerdikas būtų radęs  šią laimės kišenę ir tada viskam būtų atėjęs galas.
- Tebūnie taip - tegu gyvybė grįžta į tą sifiliu sergantį marazmatiką. Bet po vakarėlio, Bevardi, jūs abu iš čia dingsite. Čia taikos vieta - tau ir tavo kovų ištroškusiai širdžiai čia nėra vietos!

Karys pavadintas Bevardžiu piktai nusišiepė ir jau siekė kalavijo, bet staiga apsigalvojęs nusispjovė ir dingo su vyšninio likučiais. Aš tiesiog toliau gurkšnojau vyšninį stebuklą ir neleidau gadinti sau nuotaikos. Edvinas pamojo susmukti ant sofos šalia jo ir aš bei Liepsnelė mielai prisijungėme. Tada užgeso šviesos ir Nirvana su Kobeinu priešaky sugrojo patį geriausią savo koncertą... Mes tiesiog paskendome muzikoje ir kai Kurtas užbaigė koncertą sena gera daina apie savo mergaitę ir jos praeitos nakties nakvynės vietą visi plojo atsistoję. Edvinas atsklendė ant scenos paspausti atlikėjams rankų. Legendinė grupė visiems karštligiškai plojant prapuolė violetiniame žaibo blyksnyje. Edvinas nusišypsojo ir pradėjo savo kalbą:
- Nuostabus muzikinis Didžiojo Vakarėlio atidarymas. Uždaryme širdis virpins meistras Vorenas Zevonas, taigi pasiruoškite servetėlių šlapioms akims šluostyti. Bet iki tol dar lieka laukinis šėlsmas, pilnas geriausių valgių, gėrimų ir pramogų. Jūsų laimei ir mano nelaimei šiąnakt galite prašyti mero, deja, manęs, pagalbos. Prieš žengdami link mano sofos apmąstykite, ar jūsų prašymas pagrįstas ir nepamirškite - mano pagalba gali būti šiek tiek kitokia nei tikėjotės. Gero šėlsmo!

  Edvinas dingo nuo scenos žalių liepsnų sūkuryje ir grįžo ant sofos glėbyje spausdamas dvi smailiaauses gražuoles. Elfės kerėjo visus keistais lašiukais akims, nuo kurių viskas dar ryškėjo ir širdys maloningai drebėjo... Vyšninis tekėjo upėmis, bet aš jaučiau tik malonų alkoholinį svaigulį, o ne apsinuodijimą ar sąmonės gesimą. Bet didžiausiu malonumu man liko Liepsnelė - jos bučinys užpildydavo mane žinojimu, kad mano tolimesnis gyvenimas bus nuostabus, o visa prieš tai tik purvina ir širdį draskanti kančia. Tik šiurkštus žvyrkelis vedantis čia. Staiga palaimingas šurmulys nutilo. Link mūsų šventiško kampelio žengė pirmoji prašytoja - jauna mergina vilkinti sidabrinį skafandrą su anarchijos simboliu, vežimėlyje stumdama paralyžiuotą vyrą balsva plėve aptrauktomis akimis. Ji nedrąsiai priėjo prie mūsų staliuko, pasivaišino cigarete iš mano pakelio, bet cigaretės taip ir nepridegė:
- Aš prašau ne dėl savęs, o šio vargšo nukankinto vyro vardan. Jis tapo pėstininku išprotėjusio išradėjo ir dar keistesnio ateivio žaidime. Stumdomas šių dviejų jėgų jis priėmė sprendimą, kuris mūsų sukaustytai stagnacijos kankinamai visuomenei davė laisvę, bet jam atnešė tik aklumą ir paralyžių. Niekas negali išgydyti mano Emilio...

  Edvinas nusviedė savo taurę į kampą ir pridegė merginai cigaretę, Jo veidas liko neįskaitomas, bet balsas lengvai sudrebėjo:
- Eva, jeigu Emilis tau nebūtų išgelbėjęs gyvybės, argi norėtum jį išgydyti? Tu juk matei kokias pasekmes sukėlė taip vadinama laisvė. Emilis nužudė žmonijos auklę. Kodėl gi jis vertas gydymo?
- Taip, žmonija vėl sukėlė keletą karų ir pasekmės gana kraupios, bet man nusispjaut... Emilis buvo priverstas priimti sprendimą ir jį priimdamas mąstė apie mane ir į mane panašių ateitį. Jis yra širdingas ir mielas žmogus, kurį gyvenimas vis spardo ir spardo - jis nenusipelnė taip kentėti...

  Edvinas atsistojo ir ore nubraižė sudėtingą simbolį, kuris nušvito galinga šviesa ir sprogo sudrebindamas visą salę... Nusivalęs ašarojančias akis pamačiau, kad vyras vežimėlyje jau stovėjo ant savo kojų, o jo akys spindėjo lediniu mėliu. Eva net nespėjo pasakyti „ačiū“ kaip dingo kartu su Emiliu grindyse atsivėrusiame portale. Edvinas užsirūkė ir suniurzgėjo:
- Visada tokios morališkai sudėtingos pilkos zonos. Niekada negaliu pasakyti: „Viskas aišku - va jums gabalas laimės... “
Liepsnelė pabaigė savo ]]> Sun, 5 May 2013 20:31:46 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/207259.html http://rasyk.lt/kuriniai/207259.html       Tačiau dabar jie skrido. Rodos, tikrų tikriausiai. Helena ir Aleksas skrido nesuvokiamame laike, nesuvokiamoje materijoje, be kūno, be sparnų. Jie nemanė, kad yra mirę - tokioje būsenoje apie mirtį galvoti buvo tiesiog neįmanoma. Atrodė, kad juos paskandino gyvybės cunamis, skalaudamas kiekvieną sielos kertelę. Ryški šviesa pamažu ėmė balkšvėti, tada mirguliuoti, lyg praskiesta spalvota akvarele. Ji tiško visomis pusėmis, sudarydama neaiškius, bekontūrius vaizdus ir vėl užgožiama baltumos. Heleną ir Aleksą apsupo keisi garsai, netikėtai pertraukę spengiančią tylą. Tai buvo tarsi banginių skleidžiamas ūbavimas po vandeniu - paslaptingas, hipnotizuojantis, gilus. Galop jis ėmė aiškėti, sutrūkinėjo iki atskirų garsų, galbūt žodžių. Jiems kalbėjo deivės. Nematomos, tačiau, rodos, visai prie pat. Nesuprasi, ar niršo, piktinosi, ar sveikino.
      Staiga juos supanti migla išsisklaidė - praplyšo tarsi baltas audeklas, atverdamas skylę į pasaulį. Visai kitokį pasaulį. Iš drumzlinai žalsvo dangaus skliauto sunkėsi šviesa, lyg prožektoriaus lempos siaurais ruožais krintanti ant žemės. Nežinia iš kur augantys ir kur pasibaigiantys medžiai raizgėsi vieni per kitus, sudarydami keistas formas ir siluetus. Šie buvo tikrai gyvi - jie dusliai gaudė, tartum dainavo, pritardami deivių giesmėms ir šnabždesiams, trykštantiems, rodos, iš kiekvieno kampelio. Aplink daugiau nieko nesimatė - tik sodrūs pelkynai ir nuo šakų besiplaikstančius samanos. Staiga priešais išniro Nijaros veidas. Ji pravėrė burną, bandydama kažką pasakyti, tačiau begarsiai žodžiai liko kyboti erdvėje, nes sumirguliavusį vaizdą vėl uždengė miglos paklodė. Keistas sapnas išskydo kaip vanduo.
      ***
      Aleksas tingiai besirąžydamas atmerkė akis. Tykiai židinyje spragsinti ugnis apšvietė tamsų kambarį - viskas buvo savo vietose, laikrodis ritmingai mušė sekundes, ant stalo stovėjo dubenėlis su prakąstais zefyrais. Jis pajuto malonią šilumą prie savo šono ir besirąžydamas ranka užkliuvo Helenos plaukus. Ji gulėjo šalia, susirietusi į kamuoliuką ir apsigaubusi pledu. Tarsi nieko nebūtų buvę, tarsi siaubo prisotinti įvykiai būtų išgaravę kaip dūmai židinyje. Jis papurtė galvą, norėdamas visiškai atsipeikėti ir pasitrynė sau kaktą - mintys galvoje buvo taip sujukusios, iš pasąmonės kylantys vaizdiniai, keisti riksmai atrodė pernelyg tikri, kad galėtu būti vien sapno vaisiai. Tačiau kito paaiškinimo nebuvo ir palengvėjimo banga pamažu persirito Alekso kūnu. „Viskas gerai. Visas gerai, mes saugūs... Tai tik šlykštus sapnas, viskas gerai... „. Jis neištvėre ir puolė žadinti Heleną - turėjo jai žūtbūtinai viską papasakoti, antraip jo galva būtų sprogusi nuo minčių.
      - Helena. Helena, pabusk, - papurtė ją už peties vaikinas. - Kelkis.
      Ji kiek pasisuko ir pro ant veido užkritusius plaukus pasimatė jos plačiai atmerktos akys. Akių baltymai net švietė, žvilgsnyje atsispindėjo panika.
      - Kas yra?! - Aleksą išpylė šaltas prakaitas. Jis atšoko nuo jos, tarsi būtų pamatęs kokią pabaisą.
      Mergina captelėjo jį už žąsto ir stipriai suspaudė.
      - Bėk! - iš jos burnos išsiveržė baisus šauksmas. Užkimęs, džeržgiantis, svetimas Seulos balsas... - Tu turi tai padaryti, supratai! Turi tai padaryti, antraip mirsi. - ji isteriškai įsikabino Aleksui į marškinėlius, vos jų nesuplėšydama.
      Vaikinui iš baimės veik sustojo širdis. Jis instinktyviai atplėšė persikūnijusios Seulos rankas ir iš visų jėgų stengdamasis nustumti ją kuo toliau tekinas pasileido prie laukujų durų. Ištrūkęs į nakties tamsą ėmė desperatiškai lakstyti iš vieno kampo į kitą, nežinodamas, kur toliau bėgti. Tą akimirką galvoje pulsavo viena mintis - jis turi surasti tikrąją Helena.
      - Helena! Ei! - šukavo jis į tamsą vis atsigręždamas atlapotų durų pusėn įsitikinti, ar tas baisus jos klonas nepuola jo iš paskos. - Po galais, kas čia per velnias?! Helena!
      Staiga tarp medžių kažkas sublizgo. Du maži šviečiantys taškeliai susekė Alekso akis ir jų nepaleido. Tai truko tik akimirką, gal net sekundės dalelę, kol iš po medžių priedangos iššoko trūksmingai šnopuodamas demonas, mėnesienoje švytinčiu baltu kailiu ir prašieptomis iltimis. Vilkas, tarsi užprogramuotas naikinti viską, kas dvokia žmogumi milžinišku greičiu pasileido prie Alekso. Jo stambios letenos tankiai dunksėjo į žemę, pažerdamos žemių fontanus, raumenys susitraukinėjo nuo kiekvieno plataus šuolio, akys buvo susikoncentravusios tik į taikinį. Aleksą užvaldė žmogiškas instinktas bėgti kiek kojos neša, tačiau jau apsigręžęs jis sekundės dalį, tarsi visai atsitiktinai pamatė ant malkinės gulintį didžiulį peilį. Nors ir tamsoje, matė jį be galo aiškiai - ilga rankena buvo apvyniota oda, prie galo pririštos kabalavo kelios varno plunksnos, ašmenys atspindėjo mėnulio šviesą. Tas vaizdas jo akyse tartum sustojo - sustingo lyg nuotrauka, užsifiksavo jo galvoje taip aiškiai ir ryškiai ir privertė priimti žaibišką sprendimą - tas peilis turėjo atsidurti jo rankose. Dabar. Vaikinas vos neapsiversdamas kūliais prišoko prie malkinės ir jo delnai sustvėrė nutręšusią rankeną prie pat ašmenų. Jis vos spėjo apsigręžti per petį ir jau užsimojo ranka sau virš galvos, tvirtai gniauždamas peilį, užvaldytas agresijos ir besąlygiško savisaugos instinkto. Taikėsi suvaryti aštrų metalą vilkui į pačią širdį, tačiau jo peiliui likus vos per plauką nuo plėšrūno Alekso kūnas tartum nutirpo. Viskas sustojo, sutirštėjo spalvos, viduje kažkas spragtelėjo. Alekso akys mirties akivaizdoje susitiko su vilko akimis ir jis pamate jose tai, ką žodžiais apsakyti buvo neįmanoma. Jį persmelkė karštis, daug stipresnis nei tasai bjaurus adrenalino tvilkymas -jis buvo visai kitoks, ne deginantis. Švytintis. Tose dvejose laukinio žvėries akyse jis pamatė save, savo sielos atspindį, brolį, artimą, kaip nenutraukiamas kraujo ryšys. Tą akimirką peilis išslydo iš jo rankų ir krito žemėn. Aleksas parklupo ant kelių. Baltasis vilkas akimoju sustojo kaip įbestas, užpakalinėmis kojomis išrėždamas milžiniškas vėžias. Jis nulenkė vaikinui galvą. Agresija virto abipusiu švelnumu ir pagarba. Išbandymas buvo baigtas.
      Dabar jie buvo panašūs į lapę ir mažąjį princą - pamažėle, labai atsargiai turėjo vienas kitą prisijaukinti. Baltasis žengė žingsnį prie jo ir atsigulė. Aleksas lėtai, labai lėtai pakėlė dar virpančią dešinę ranką ir uždėjo jam ant pakaušio. Švelniai perbraukė per ausį, tada dar kartelį...  Pirštais vos liesdamas glostė kailį. Vilkas prisislinko arčiau ir padėjo savo milžinišką galvą jam ant kelių, leisdamas vaikinui pajusti jo svorį.
      Tą spengiančią nušvitimo akimirką pertraukė baisus klyksmas, sklindantis iš namelio. Pro duris išsiveržė Helena. Ji šaukė savo balsu, tikru tikriausiu panikos pilnu Helenos balsu. Mergina taip pat pabudo iš keisto sapno ir, matyt, pamatė kažką tokio, kas ją privertė paklaikti. Ji išpuolė laukan šaukdamasi Alekso ir pamačiusi jį suklupusį šalia to žvėries vos nenualpo.
      - Aleksai! Griebk tą peilį, dėl Dievo meilės! - sušuko ji bėgdama prie jųdviejų.
      Jei ji būtų įvertinusi situaciją ir supratusi kas vyksta, jei nebūtų tokia impulsyvi galbūt viskas butų pasibaigę kitaip. Tačiau ji akimoju metėsi prie vis dar be žado į ją žvelgiančio sukumpusio vaikino ir stvėrė šalia gulintį peilį. Baltasis vilkas sureagavo į staigius judesius ir urgzdamas atsistojo ant užpakalinių letenų, priekine bandydamas perdrėksti Helenai veidą. Nespėjo. Helena, apimta iš kažkur užplūdusios agresijos ir adrenalino, iš visų jėgų smeigė peilio ašmenis vilkui į pilvą.
      - Ne! - springdamas dar spėjo sušukti Aleksas, tačiau jo žodžius palydėjo tik skausmingas vilko stūgimas.
      Peiliui susmigus iki pat rankenos mergina jį dar pasuko ir tik vilkui jau krentant ant žemės atleido pirštus. Pieno baltumo žvėries kailis palaipsniui nusidažė raudoniu. Kraujas nuo jų lėtai varvėjo, kapsėdamas ant žemės. Vilkas dar sunkiai, nevienodai šnopavo, grybšniuodamas užpakaline koja. Blizgančios akys pamažu merkėsi. Aleksas, apsipylęs ašaromis ropomis prisikasė prie vėstančio jo kūno ir ėmė desperatiškai glostyti kailį. Pirštais bandė užspausti žiojinčią žaizdą, bet kraujas tik sunkėsi kiaurai. Vaikinas atsigulė šalia ir paskutinįkart pažiūrėjo jam į akis - tokias savas... Tokias broliškas. Aleksas apglėbė jo snukį ir įsikniaubęs ėmė raudoti. Kūkčioti taip smarkiai, kad visa miško tyluma prisipildė baisaus sielvarto.
      Helena, tarsi atsipeikėjusi iš transo pagaliau suprato, ką padariusi ir drebėdama kaip epušės lapas atšlijo. Ji rankomis suspaudė galvą ir žiūrėjo į vieną tašką. Lingavo lingavo lingavo, prisikišusi kelius prie krūtinės, netardama nė žodžio, sausomis akimis. Tai buvo tikra beprotybė. Visiškas absurdas. Kažkas nesuvokiamo, visiškai neįmanomo. Ji niekada nebūtų galėjusi padaryti nieko panašaus, net jei gyvybei grėstų pavojus. Tiesa... bent jau ji taip manė. Tačiau šis įvykis paviršiun ištraukė jos tikrąją žmogaus prigimtį, kuriai laukinis gyvis yra tik priešas ir nieko daugiau. Taip ir turėjo būti. Deivės nesitikėjo nieko kito, tokia baigtis buvo beveik nulemta.
      Vilkas, paskutinįkart sukrusteldamas, sukniai atsiduso ir užmerkė dideles akis. Kažkur toli toli tarp medžių pasigirdo klaiki aimana - Seulos aimana. Viskas ėmė drebėti, vaizdas lietis. Tikrovė vėl ėmė slysti iš po kojų. Vaikinas, vis dar apsikabinęs vilko kaklą, pasijuto besąs laikantis tik tuščią orą - žvėries kūnas sušvytėjo ir pavirtęs į didelį, baltą šviesą spinduliuojantį žibintą pranyko. Šviesa užliejo visą erdvę ir panaikino viską, kas buvo aplinkui. Tik begalinis skausmas liko tvyroti ten kažkur nežinomybėje. ]]> Sun, 5 May 2013 16:51:34 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/207255.html http://rasyk.lt/kuriniai/207255.html – Gyvas, gyvas... Sparčiai krentame?
– Ne itin. Liko gal aštuoni ar dešimt apsisukimų. Smarkiai kaisti ims po trijų.
– Orbita? Ir po šimts, nuvalyk mano veidą!
– Išilgai pusiaujo. Tuoj, vade. Suleidau anestetiko.
– Gerai. Sistemos?
– Išskyrus avarinį apšvietimą – beveik nieko. Tačiau oro užteks iki... kontakto.
– Na ir puiku. Juk čia Žemės tipo atmosfera, tik vėsoka?
– Taip, vade. Planetos ašis statmena ekliptikai, bet tai greičiau amžina žiema, negu vasara, pusiaujyje dabar vidutiniškai minus dvylika.
– O ašigaliuose? Ir kodėl tu toks... ramus?
– Minus šimtas septyniasdešimt. Aš ir sau susileidau. Kai tik atsipeikėjau.
– Ar likom tik dviese? Yra dar sužeistų?
– Ne, vade. Tas akmenėlis... Labai jau greitas buvo.
– Prakeikimas. Jau beveik buvome išnirę vidinėje žiedo pusėje.
– Taip. O pačiame žiede erdvu, iš arti jis toks... retas. Gražus.
– Naujasis Saturnas! Liksim gyvi – lipsim...
– Prasideda. Vade, aš prisisegsiu.
– Gerai. Ir dėl viso pikto...
– Sudie, vade!
– Sudie.

* * *

Princas Ričardas paragino elnią vadelėmis. Hamletas šuoliavo per tamsias prieaušrio pusnis, raitelio kūnu ore išbrėždamas plačią ir ištęstą sinusoidę. It tai būtų vienas iš tų paukščių, aštriais sparnais vis sukarpančių šaltą orą: trys trumpi mostai aukštyn, o vėliau lenktas sklendimas iki naujo traektorijos minimumo.

Jojimą mėgo net labiau, nei matematiką. Atsibusdavo dar neišaušus, pasibalnojęs Hamletą nutoldavo kelias tamsias mylias į vakarus, kad paskui galėtų gerėtis iš už miesto bokštų kylančia saule. Naktis buvo giedra, todėl užvertęs galvą stebėjo tiesų kaip styga Viešpaties plauką – blyškia šviesa spindintį visą dangų pusiau dalijantį brūkšnį.

Kai toli vakaruose su Keliu susijungiantis jo galas, prieš imdamas tamsėti, ryškiau sužibo – apgręžė elnią. Saulė kasdien slydo šiuo dangaus Plauku, tarsi ji būtų ryškus karoliukas, kurį kiekvieną rytą kažkas užmauna rytuose, o paskui lėtai stumia per visą dangų į vakarus.

Tarpeklio viduriu nutįsęs Karališkasis traktas dalijo žemę pusiau lygiai taip pat, kaip Viešpaties plaukas – dangų. Virpantis ugninis kamuolys pamažu iškilo virš Narsatuno. Kol saulė buvo dar žemai, Ričardas galėjo įžiūrėti tamsaus brūkšnio pusiau perkirstą jos diską.

Pusryčiaudamas pilies menėje nenuleido akių nuo pasaulio žemėlapio. Stačiakampio gobeleno kampe išausta rodyklė rodė abi pasaulio šalis – rytus ir vakarus. Pailgas Karalystės pavidalas, beveik neišsiplėsdamas už siauro tarpeklio ribų, gaubė tiesų kaip strėlė Kelią, nutįstantį nuo Narsatuno į abi puses – iki pat rytinio ir vakarinio pasaulio kraštų.

Karalius Henrikas susekė sūnaus žvilgsnį, ir patenkintas suokalbiškai mirktelėjo savo tėvo portretui, senajam karaliui Ričardui.

– Jodinėjai Keliu, sūnau?
– Taip. Tėve, o kas yra už Karalystės ribų? Į šonus nuo tarpeklio?
– Amžina žiema. Laukiniai žvėrys ir pūgos. Žmonės gyvena tik po Viešpaties plauku.
– O už pasaulio kraštų?

Neatsakė. Princas godus mokslų, mintyse jau daugina dviženklius skaičius. Atėjo laikas tikslinti žemėlapius? Pasaulio kraštas. Brr. Nenorėjo net prisiminti.

– Užeik, kai jau susipažinsi su pasaulio sandara. Ir įveiksi sinuso apibrėžimą.
– Būtinai, tėve.

Matematikas Julijus geriausiai visoje Karalystėje išmanė žvaigždes. Apvalų molinį dubenį teptuku padalijo pusiau, stora linija nubrėždamas skersmenį. Pačiame viduryje pavaizdavo kelis Narsatuno bokštus, pažymėjo rytus ir vakarus. Tiksliai virš tarpeklį vaizduojančio brūkšnio ištempė siūlą, užmovęs ant jo karoliuką. Aha. Saulė.

– Mokytojau, o žvaigždės irgi turi savo stygas? Kuom jos juda?
– Taip, mano prince. Tik jos slenka naktį.
– Tai kodėl tuomet nesimato likusių Viešpaties plaukų?
– Na, žvaigždės yra panašios į saulę, tik žymiai mažesnės. Ir jų siūlai daug plonesni.
– O kodėl jos keičiasi? Ta pati žvaigždė kasnakt vis anksčiau pateka, kol visai pranyksta?
– Jos mažesnės už saulę, tad Viešpats stumia jas šiek tiek greičiau, mano prince.
– O kur jos pranyksta?
– Nepranyksta. Po metų ta pati žvaigždė vėl bus ten pat, kur buvusi.
– Kasmet?
– Taip. Tad naktį pagal žvaigždes mes sekame mėnesius ir metus, o dieną, pagal saulę – nustatome valandas.

Princą Ričardą kamavo abejonės, lygiai taip, kaip visą eilę jo protėvių – karalių Henrikų ir karalių Ričardų – pasmerktų galų gale pasirinkti, kuria kryptimi jie varys savo elnius iš Narsatuno, kurį pasaulio kraštą pasiekę nustatys, kur gi naktį pasislepia saulė, o dieną – žvaigždės, išsiaiškins, kaip jos vėliau pasiekia priešingą Julijaus dubens šoną, ir prie ko yra pririštas Viešpaties plaukas pačioje Kelio pabaigoje, ant pasirinkto pasaulio krašto.

* * *

– Vade! Tai bent palikome įbrėžimą!
– Laužus. Naktinėje pusėje. Matei?
– Čiabuviai? Aha, o šviesiojoje buvo kažkas panašaus į platų tarpeklį. Ar tai tik žiedo šešėlis?
– Atrodo. Teks tau vienam. Toliau.
– Nedrįskit numirti! Mus ras, tik pataisysiu švyturį.
– Patylėk. Kokia tavo? Specialybė?
– Ksenolingvistas. Žvaigždių psichologija ir šiek tiek – socialinių struktūrų.
– Gerai. Išmokysi algebros. Įdiegsi monarchiją. Šekspyrą? Vartei?
– Vade, užgaunate. O gal jie – pažengę?
– Eteris. Tuščias buvo. Vardus duosi iš Viljamo. Pažadėk.
– Pažadu! O ką daryti su išlikusiais embrionais?
– Gyvulius išskleisk. Prekiausi su čiabuviais. Žmonių neliesk. Sunaikink!
– Kodėl, vade! Pražūsiu aš čia vienas!
– Kvailys. Kas juos mokys? Neleisk čiabuviams! Net prisiliesti!
– Suprantu, ksenoekologijos kodekso šeštasis straipsnis.
– Dabar jau tikrai. Sudie. Tik palauk.
– Sudie, vade! Aš klausau?
– Įgulos vado teisėmis. Skiriu tave. Naujojo Saturno. Karaliumi Ričardu.

* * *

Naktį gausiai pasnigo, tačiau net ir užpustytą Kelią visuomet lengvai rastum. Pakaktų tik pakelti žvilgsnį šiek kiek aukščiau horizonto, ir aiškiai matytum tiesiai į tolimą Kelio galą smingantį Viešpaties plauką.

Du tuzinai ginkluotų karių važnyčiojo elnių traukiamas roges, mažai ką sutikdami Karališkajame trakte: negausias tarp gretimų miestelių prekiaujančių pirklių vilkstines, vieną-kitą barono ar hercogo vaiką, siunčiamą sostinėn mokytis matematikos.

Ričardas užsukdavo į kiekvieną pilį, mainydamas Narsatuno dirbtuvėse nukaltus metalinius įrankius į žemėlapius ir žinias. Atsainiai flirtavo su baronų dukromis, tikslino žemėlapius, mobilaus Karališkojo teismo teisėmis sprendė smulkius vietininkų ginčus.

Ekspedicija pamažu slinko linkui rytinio pasaulio krašto. Ričardas pasirinko saulėtekius, labiau buvo prie jų įpratęs. Išvyko žiemos vidury, tad metų laikų kaita užklupo juos pačioje rytinių provincijų gilumoje, pusiaukelėje tarp Narsatuno ir galutinio kelionės tikslo.

Kasdien Viešpaties plauku slenkanti vis ryškėjanti saulė galų gale ištirpdė sniegą ir roges teko pakeisti vežimais. Pardavę pašaro atsargas vakarais jie ganydavo elnius abipus trakto sužėlusioje vešlioje stepėje.

Monotoniškai slenkančios dienos ir naktys vertė Ričardą aštriau pajusti vienatvę, tarsi jis būtų paklydęs aukštoje žolėje, lyg aklinai apsiniaukęs dangus amžiams paslėptų Viešpaties plauką, lyg vėjo staiga atpūstas rūkas balta migla visam laikui aklinai užpustytų abu tarpeklio kraštus.

Įsidemėjęs dar kelis orientyrus tarpeklio šonuose, Ričardas ir vėl nusivijo vilkstinę. Elniai bėgo sodrią stepę išilgai pervėrusiu keliu, artėdami prie Vindzoro pilies – paskutiniosios žemėlapyje pažymėtos gyvenvietės. Galų gale ekspedicija pasiekė rytinį pasaulio kraštą – per patį vidurvasarį.

Jau pusę metų Ričardas susirūpinęs žymėjosi kalendoriaus paklaidas. Dienomis žvaigždės pasislinkdavo dvigubai, tarsi jo vyrų elniai kartu su rogėmis ar vežimais trauktų nematomus Viešpaties plaukus. Lygiai po pusmečio naktį virš galvos matė tuos pačius žvaigždynus, kuriuos paliko Narsatune išvykdamas. Tarsi būtų prabėgę jau visi metai. Tarsi kelionėje būtų kasdien pragyvenęs po dvi įspūdžių kupinas dienas.

Hercogas Antonijus pasitiko vilkstinę, sustingęs ant sienos virš pakeliamojo tilto. Tik visiškai sustojus vežimams, garsiai uždavė klausimą.

– Pitagoro teorema?
– Statinių kvadratų suma lygi įžambinės kvadratui!

Hamletas trypčiodamas laukė, kol žvangėdamos leidosi tilto grandinės. Princas Ričardas ramino gyvulį, tarsi šis būtų juste pajutęs patį civilizuoto pasaulio kraštą.

Gobelenas virš liepsnojančio židinio skyrėsi nuo to, prie kurio jis buvo įpratęs. Vidury išaustas Vindzoras, į kairę nuo jo – pailgas žmonių apgyvendintas tarpeklis, pusė karalystės iki pat Narsatuno. Dešinėje žiojėjo balta tuštuma, panaši į apsnigtą Viešpaties slidės šliūžę.

– Ar jus dažnai puldinėja?
– Laukiniai? Ne. Bet nesu linkęs laukti jų atvertais vartais.
– Ar juos matete pats, hercoge?
– Dar neteko. Pernelyg nutolę į rytus medžiotojai nebegrįžta. O tie, kuriuos parneša, nebegali nieko papasakoti.
– O mano tėvas? Karalius Henrikas?
– Nemačiau jo nuo to laiko, kai paskutinįsyk išjojo į rytus.

* * *

Karalius Ričardas, buvęs ksenolingvistas, pirmąją savo pilį šmaikščiai pavadino Vindzoru. Čiabuviai, rūstaus Naujojo Saturno klimato užgrūdinti klajokliai, mielai ėmė dovanas. Tad jau po savaitės jis turėjo ištikimų ir stiprių vyrų būrį, kuris iki vasaros išaugs iki gausios genties.

Planeta sukosi išilgai ašies, statmenos jos orbitai, todėl saulė nuolat kilo ir leidosi tiksliai virš pusiaujo. Iš pradžių jis net manė, kad čia nebūna metų laikų. Vėliau, prisiminęs ištęstą Naujojo Saturno orbitą, pamažu ėmė nutuokti, kad ši skurdi tundra, pamaišiui su stepėmis apžėlusi visu planetos pusiauju nutįsusį tarpeklį, išgyvena tik todėl, kad kas vasarą planeta arčiau priskrieja prie savo saulės.

Vadą palaidojo kartu su kitais įgulos nariais. Krisdamas laivas išrausė gal penkių kilometrų ilgio griovį, nusėdamas jo dugną metalo nuolaužomis. Antimaterijos variklius jie prarado dar žiede, o be energijos šaltinių elektronika ir taip buvo mirusi.

Pasiėmė beveik visus išlikusius embrionus: sunkioje ksenolingvisto kuprinėje tilpo du tūkstančiai elnių, kelios saujos medžioklinių šunų ir pelėdų. Paskubom išskleidęs pirmąjį elnią ir išsikepęs ant laužo pirmąjį kepsnį, suprato, kad ši tremtis galbūt ir netaps smagia iškyla, tačiau badas jam nebegresia.

Keisto impulso pagautas, taip ir neužgesino avarinio apšvietimo. Aptikęs sveiką saulės bateriją ją prijungė ir įtvirtino virš erdvėlaivio nuolaužų, taip palikdamas amžiną paminklą avariniam išsilaipinimui.

Žmonių embrionų nesunaikino. Palaidojo bendrame kape. Žinojo, kad pažeidžia šeštąjį straipsnį, bet būtų daug atidavęs už tai, kad planetoje staiga nusileistų inspekcija ir pateiktų jam kaltinimus.

Nusikaltimas iškils aikštėn tik vėliau, ksonolingvistui jau seniai mirus. Penktosios kartos Vinzoro hercogas išdrįs pagaliau sulaužyt tabu ir iškas daugybę vienodų nežinomos kilmės brangakmenių. Išskleis juos vieną po kito, neturėdamas po ranka tinkamai užprogramuoto hipnotizatoriaus. Mirs smurtine mirtimi, taip ir nesužinojęs, kad pažeisdamas kodeksą dar kartą apsėklina Naująjį Saturną nežinomos rūšies plėšriais sutvėrimais.

Vienintelio planetoje monarcho ir ksenolingvisto laukė ilgas kelias – aplink visą pasaulį.

– Jūsų vaikai turės vardus ir bus jie žmonės. Mokysiu juos skaičių ir rašto. Ir metai bus kalendoriuje, o diena – laikrodyje.
– Taip, mūsų karaliau!
– Statysite pilis ir jose slėpsitės nuo laukinių žvėrių. Jums tarnaus elniai ir šunys su pelėdom. Žiemą bus jums rogės, o iki vasaros išrasiu ir ratą.
– Taip, valdove!
– Tarpeklio viduriu nutiesime plentą, tiesų, kaip ištemptas plaukas. Kaip dalijantis saulę pusiau planetos žiedo šešėlis. Būti ar nebūti, štai kur esmė.
– Taip, o viešpatie!

* * *

Princas Ričardas Vindzore užsibuvo kiek ilgiau, nei buvo ketinęs. Hercogo duktė Kleopatra skyrėsi nuo tų paikų sostinės rūmuose nuobodžiaujančių pamaivų. Jodinėjo, rengėsi medžioklio drabužiais, o vėjo nugairintą veidą įrėminančios kasos siekė jos alkūnes. Laisvu nuo sekso metu mokė ją matematikos.

– Ričardai, savo kūne ir aš turiu dvi sinusoides!
– Tikrai. Rytinę ir vakarinę...
– O čia, mielasis?
– Na, trikampis. Turbūt lygiakraštis?
– Nekutenk! O čia sferos? Ar kūgiai?
– Nežinau, Kleopatra. Bet su aiškiai pažymėtomis sukimosi ašimis...

Susimąstęs keliskart apsuko jos plaukų sruogą apie atsikišusią krūtį. Tarp plaukų sužibėjo nedidelis karoliukas. Ričardas krūptelėjo.

– Štai! Juk naktį saulė slenka toliau, iki ryto! Nematoma pasaulio puse!
– Kodėl, mano prince?
– Nežinau. Vadinasi, ir žvaigždės dieną visai nesustoja!
– Pusę metų jojai aplink mano... kūną?
– Taip. Čia – Narsatunas, o čia – Vindzoras. Pakentėk gi. Tai štai kodėl vasarą Vinzore regiu Narsatuno žiemos dangų!

Davė jai į palydą visus savo vyrus. Paskelbęs sosto sužadėtine pasiuntė atgal į vakarus, į Narsatuną. Žinojo, kad Kleopatra ilgainiui pamėgs gęstančią sostinės saulę.

* * *

Laukiniai princui Ričardui kėlė dvilypius jausmus. Tvirtais kūnais ir rūsčiais vienodais veidais, turinčiais stulbinančiai daug karališkosios dinastijos bruožų, šie žiaurūs ir plėšrūs pusiau žvėrys gyveno bandomis, nenaudodami beveik jokių įrankių. Net nemėgino su jais derėtis. Žinojo, ką ras kitoje milžiniškos Žmogėdrų daubos pusėje, todėl ėjo vienas, naktį, be elnio.

Prasmuko pakraščiu, toli aplenkdamas blyškia nenatūralia šviesa tamsoje švytinčias nuolaužas. Tarsi trumpai akimirkai būtų išėjęs už pasaulio krašto, patekęs į kitą erdvę ir kitą laiką, į mįslingas žmogėdrų kapines, kurių gilumoje jie pačiu baisiausiu būdu iš naujo užgimsta. Vien šaltu protu suvokdamas, kad kažkur toli, po jo kojomis – Narsatuno bokštus šiluma ir šviesa užliejęs vidurdienis.

Princui priartėjus prie vartų, Stratfordo meras išrėkė nuo savo pilies kuorų klausimą.

– Pi iki dešimtojo ženklo?
– Trys ir vienas keturi vienas penki devyni du šeši penki trys šeši.

Meras Otelas negalėjo nuslėpti savo nuostabos. Vienas, be elnio – iš Narsatuno į patį vakarinį pasaulio kraštą? O gal princas palikęs palydą artimiausioje pilyje į rytus nuo Stratfordo?

Gobelenas virš židinio priminė Ričardui kitą... pasaulio kraštą. Vidury išaustas Stratfordas, į dešinę nuo jo šįkart – siauras civilizacijos tarpeklis, pusė karalystės iki pat Narsatuno. Kairėje žiojėjo balta tuštuma, atskirta nuo karalystės dantyta skardžio linija, it ją būtų savo nasrais nukandęs milžiniškas žmogėdra.

– Ar jus dažnai puldinėja?
– Laukiniai? Neitin. Bet mes apdairūs žmonės.
– Mere, ar kada nors matėte juos pats?
– Neteko. Pernelyg nutolę į vakarus nuotykių ieškotojai atgal nebegrįžta.
– O mano tėvas? Karalius Henrikas?
– Buvo užklydęs prieš daugelį metų, kaip sniegas iš giedro dangaus. Visai kaip jūs, mano prince!

Tęsdamas kelionę į rytus dar per pusmetį įveikė ir vakarines provincijas. Užsukdavo į kiekvieną pilį, mainydamas metalinius Narsatuno dirbinius į žemėlapius ir žinias. Tikslino žemėlapius, sekė kalendoriaus poslinkius, mobilaus Karališkojo teismo teisėmis sprendė smulkius vietininkų ginčus. Su baronų dukromis flirtavo mandagiai ir paviršutiniškai.

Planeta vėl nutolo nuo saulės, atėjo žiema. Kleopatra pirmoji įžiūrėjo Ričardo rogių vilkstinę. Iš vakarinės pusės sparčiai artėjantį pūgos sūkūrį, kaip jai ir buvo sakęs būsimas uošvis, karalius Henrikas.

– Sūnau, ar aptikai vietą pasaulio krašte? Tą, prie kurios pririštas Viešpaties plaukas?
– Tai ne plaukas, Tėve! Ir jo negali pasiekti. Tai žiedas. Narsatuno žiedas. ]]> Sat, 4 May 2013 06:08:01 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/207217.html http://rasyk.lt/kuriniai/207217.html   Dūsdama vis žvalgausi, ieškau bent menkiausio ženklo kur galėčiau rasti žmonių ir saugią vietą nakvynei. Šone pasigirsta tylus šnarpštimas ir neramus bildėjimas į žemę. Su kiekvienu žingsniu garsas daro stipresnis ir aiškesnis. Pasigirsta ir balsai. Vyrų balsai. Atsklinda degamos medienos kvapas. Reiškia kažkas užsikūrė laužą. Galbūt iš šių žmonių susilaukčiau pagalbos?
-Klausyk, girdėjau Geinas pasigavo naują auką... -stabtelėjau išgirdus netoli manęs storą balsą.
-O, taip taip! Sakė, mergina labai stipri! Kažin ar ji vis dar skendi apžavuose? -kitas balsas.
    Sustojau už storesnio medžio kiek arčiau tų balsų. Leidau sau atsikvėpti, meldžiausi kad jie manęs neišgirstų.
-Apžavai? -prunkštelėjau. -kas per velnias?
    Regis visas pasaulis buvo nusistatęs prieš mane, nes pajutau kaip į mano galvą yra atremiamas metalinis, šaltas daiktas. Tiesiog sustingau ir užsimerkiau:
-Tik pažiūrėkit, kokių svečių mes susilaukėme, vyručiai! -ginklą į mane atrėmęs žmogus išsišiepęs šuktelėjo.
    Randuotu veidu, stiprus ir apžėlęs vyras šiurkščiai griebė man už rankos ir stumtelėjo link laužo, aplink kurį susėdę, alų gėrė keistuoliai. Negana to, kad pati esu sušalusi, tai dar ir drebulį kėlė jų išvaizda. Keletas pradėjo juoktis, tarsi būtų kokį  klauną pamatę, o kiti murmėjo ir raukėsi.
-Tu juk supranti, kad jeigu mes šios merginos neparvesime pas Geiną susilauksime bėdų... -iš po tamsos atsklido... jeigu ausys gerai išgirdo urzgiantį duslų balsą.
  Paslaptingasis žengė žingsnį į priekį. Dabar galėjau aiškiai įžiūrėti jaunuolį: tamsiaplaukis, keliom pėdom aukštesnis už mane ir turėjo nedidelį randą ant krūtinės. Jis nebuvo koks raumenų kalnas, tačiau platūs pečiai, presas ir išdidi laikysena rodė, kad yra ne ką silpnesnis už vyriškį nustatytų į mane ginklu:
-Mažyle, koks tavasis vardas? -klausimas iš randuotaveidžio nuskambėjo grasinančiai.
    Dingtelėjo, kad ir pati jo nežinau. Suspaudžiau lupas neketindama ištarti nė žodžio:
-Ji pabėgelė. -paslaptingasis praurzgė, lyg kalbėti jam buvo erzinantis dalykas.
  Žilstelėjęs vyriškis sedėjęs prie laužo švilptelėjo:
-Kaip ji galėjo pabėgti? Apžavai turėjo veikti mažiausiai šešias dienas. -jis atsistojo ir priėjo prie manęs, įtariai žvelgdamas tiesiai į akis.
    Šaltas metalas atremtas į mane pradėjo trūkčioti. Išgirdau kaip randuotasis nuspaudžia ginklo gaiduką:
-Nejau jūs nesuprantate?! Tai ne šiaip ženklas. Normalus žmogus negali panaikinti kerų ir sveiku kailiu išbėgti iš Geino pinklių. -jo balsas sugriaudėjo per visą mišką, girdėjosi kaip atkartoją žodžius aidas. -Dimi, ji viena iš jų...
    Jaunuolis, kuris nemėgo kalbėti ir visad žvelgdavo į tolį bejausmiu žvilgsniu, dabar badė mane įniršusiomis smaragdinėmis akimis. Susigūžiau. Pradėjau skaičiuoti sekundes iki tol kol mane nušaus. Bet nieko neįvyko. Įsisvyravo tyluma. Dedu ranką, galėjau išgirsti ir kitų vyriškių širdžių plakimą. Pleškenantis laužas skleidė malonią šilumą, jeigu ne alaus tvaikas atsklidęs iki mano nosies.:
-Ją skubiai reikia grąžinti Geinui. Jis žinos kaip su Mažyle elgtis. Ne mes čia vadovaujame, tad malonėkite neprisivirti bėdų. -tylus, trukčiojantis moteriškas balsas atklido iš tamsos.
    Visi pasisuko ton pusėn. Girdėjau kaip lėtu žingsniu atšlubčioja žmogus. Galėjau spręsti, kad moteris yra sena... Labai sena. Jos žili plaukai prigludę ir ilgi siekė liemenį. Kaklas nukabinėtas keistais mediniais ženklais ant virvučių, o rankos mūvi daugybę žiedų. Ji pati tokia liesa, jog atrodė tuoj tuoj neišsilaikys ant kojų ir grius ant žemės. Moteriškė rankose laikomą puoduką įgrūdo man:
-Gerk ir pasisemk jėgų, nes tavęs laukia ilgą kelionė. -su šiais žodžiais vienu gurkšniu godžiai miuktelėjau vandenį.
    Iš pradžių pasijutau lyg pasisemčiau jėgų, lyg atsigaučiau. Bet netrūkus pajutau skausmą gerklėje, tarsi kas būtų sukišęs degantį kuolą. Susiėmiau rankomis tą vietą, pradėjau muistytis. Atrodė imsiu klykti, tačiau neišleidau nei garselio. Atvirkščiai nei pradžioje mane apėmė miegas, jėgos nusilpo, akys apsiblausė. Paskutinis vaizdas, kurį mačiau kaip žmogus griebia mane į glėbį nespėjus nuvirsti. ]]> Wed, 1 May 2013 21:47:03 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/207160.html http://rasyk.lt/kuriniai/207160.html
Tai prasidėjo neseniai. Prasidėjo kasyklose...

Iškeliavau iš tėvų namų... Keliavau į kasyklas Skydinio kalnyno papėdėse. Svajojau dirbti gelmėse, ieškoti spalvotų brangiųjų akmenų ir metalų... Ilgai keliavau per pasaulį, kol pasiekiau Skydinį kalnyną. Susiradau vyriausiąjį kasėją, aš papasakojau jam apie savo svajones, jis kritiškai nužvelgė mane, davė šalmą, apsiaustą ir įleido į kasyklas.

Ir pradėjau dirbti. Kiekviena darbo diena buvo vis kitokia... Reikėdavo kasti skirtinguose kasyklos lygiuose. Susidraugavau su kitais kasėjais, iš jų sužinojau daug neįtikėtinų dalykų... Darbas buvo sunkus. Reikėjo plikomis rankomis, pirštais krapštyti uolieną... Pirmą dieną praradau pirštų odą... Bet žaizdos sugijo, oda sukietėjo ir galėjau daug ilgiau dirbti. Mano svajonės pildėsi. Pamačiau kasyklos senbuvius. Baisius randuotus vyrus ir moteris, kurie išgyveno kasykloje jau tūkstančius metų. Jie dirbo pačiame pasaulio branduolyje, jų odą sudarkė gelmių šaltis ir kristalų duženos. Norėjau tapti tokiu kaip jie... Bet taip niekada neatsitiks...

Nes prasidėjo tai.

Pradėjau jausti šaltį. Iš pradžių pirštuose, paskui šaltis išplito po visą ranką... Galų gale, visas kūnas sušalo... Kartais šaltis pasitraukia, bet visada grįžta, dar baisesnis... Pajutau, kad gelmėse šaltis nepakeliamas. Nebegalėjau dirbti žemesniuose lygiuose. O šaltis vis stiprėjo. Stiprėjo tol, kol pabėgau iš kasyklų. Nebegalėjau ištverti šalčio.

Paviršiuje man lengviau. Kartais iš vis nejaučiu šalčio.  Bet jis grįžta, užlieja mane ir vėl pasitraukia... Aš ieškau, kaip išsigydyti šitą ligą. Buvau nukeliavęs prie Šaltinių, pas kūno gydytojus, bet jie nieko nerado. Aš kentėjau siaubingą šaltį, o jie nieko manyje nepastebėjo... Buvau ir Olose, sielos gydytojų šventovėje, bet net ir jie nieko negalėjo man padėti. Jie tiesiog nesuprato, apie kokį šaltį aš kalbu. Mano sieloje jie pamatė tik baimę ir sutrikimą. Kuriuos sukėlė mano liga... O ligos niekas nerado.

Niekas nesupranta, kaip aš kenčiu. Niekas nežino, ką aš jaučiu, kai kraujas virsta skystu ledu. Kūno gydytojai sako, kad mano kraujas normalus, tai iš kur tas šaltis? Jiems aš esu visiškai sveikas... Sielos gydytojai irgi nieko nerado. Nieko. Nerado

Pradėjau bandyti sušilti. Esu girdėjęs apie pasaulius, kuriuose yra ugnis, ji dega židiniuose ir skleidžia šilumą... Tik aš žinau, kas yra šiluma. Niekas kitas mano pasaulyje to nesupranta. Šilumą jauti tada, kai nejauti šalčio... Ėmiau ieškoti kažko, kas ištirpdytų šaltį manyje.
Mano kraujas atitirpo ir vėl ėmė tekėti. Sustojau gatvėje ir žiūrėjau į einančius pro šalį žmones. Jie nejaučia šalčio. Net jei parodyčiau ledo kristalus ant sienos, į kurią buvau atsirėmęs, jie tikriausiai nieko nepamatytų... Nejau esu toks vienas? Nuėjau gatve dairydamasis į namų langus. Tikėjausi kažkur rasti šilumą...

Praėjo kelios dienos ir mano gyvenimas virto nesibaigiančia kančia... Net ant paviršiaus jaučiausi taip, kaip neseniai jaučiausi tik giliuosiuose kasyklos lygiuose. Aš keliavau, bet nuolat turėdavai sustoti, nes šalčio bangos vis užliedavo mane... Tai nutikdavo vis dažniau. Kai šaltis pasitraukdavo, vėl sparčiai žengdavau į priekį. Keliavau į Degančius miškus, tikėjausi ten rasti ugnį ir šilumą.
Tikriausiai jau nepasieksiu tų miškų. Nes šaltis nebesitraukia. Prieš valandą kraujas sušalo ir aš sukniubau ant žemės. Laukiau... Bet šaltis nebesitraukia.

Lėtai atsistojau. Jaučiau kaip girgžda suledėjęs mano kūnas. Žengiau žingsnį... Pagriuvau. Ėmiau šliaužti. Kiekvienas mano judesys sukeldavo dar baisesnio šalčio bangą... Bet pripratau. Atsistojau ir ėmiau lėtai eiti.

Žemėlapis sakė, kad aš esu netoli.

Ne! Surikau. Pamačiau Degančius miškus. Jie degė šalta mėlyna ugnimi. Liepsnojo ištisi miškai, bet medžiai niekada nesudegdavo. Ta ugnis neišvadavo manęs nuo šalčio.

Tuoj mirsiu. Arba išprotėsiu. Nebežinau, kur eiti, kur ieškoti pagalbos... Sėdėjau ant žemės ir žiūrėjau į akmenį, kurį iškasiau kasyklose. Mano pirmąjį iškastą akmenį... Tai buvo itritinitas, gražus, žalias ir bevertis akmenukas. Visą laiką jį nešiojau kišenėje.

O gal?

Nusviedžiau akmenį šalin... Nes pagalvojau, kad galbūt jis sukėlė šaltį. Bet niekas nesikeitė. Šaltis toliau stiprėjo. Darėsi taip šalta, kad ėmė maišytis protas. Norėjau šaukti, bet suledėjusios lūpos negalėjo to padaryti. Norėjau mirti, bet aš staiga pagalvojau, kad net kai mirsiu, man bus taip pat šalta. Jaučiau kaip pamažu netenku proto. Prieš akis iškilo vaizdas. Mano mirusį kūną užkasa po žeme, kur buvo taip šalta, kad...

Pašokau ir ėmiau bėgti, suledėjusios kojos traškėjo... Užbėgau ant kalvos viršūnės. Staiga šaltis sumažėjo.

Ėmiau galvoti. Jei aš nukeliausiu į kalnus ir užkopsiu į aukščiausią viršukalnę, gal man nebus‚ šalta?

Griebiau žemėlapį ir vėl patraukiau į kelionę.

Kopiau į kalną... Šaltis traukėsi. Kuo aukščiau, tuo šilčiau. Kopiau ir kopiau. Nesustojau tol, kol įkopiau į viršūnę. Aukščiausią pasaulyje viršūnę... Bet mano pasaulyje kalnai nėra labai aukšti.

Šaltis kyla. Jaučiau kaip jis kyla kalno šlaitu aukštyn... Šaltis ėmė laižyti mano kojas. Atsistojau. Praėjo kelios dienos, kai mėgavausi nesuledėjusio kūno judesiais... Bet tam atėjo galas... Šaltis vis kyla, o šiame pasaulyje nėra ugnies, kuri atšildytų mano kūną. Nėra židinių, laužų, ugnikalnių, nėra šilumos. O saulė čia balta, jos spinduliai nešildo. Šiluma skleidžia tik kūnas... O mano kūnas suledėjęs...
Staiga atsistojau. Bet juk yra kitų žmonių, kurių kūnai nėra sušalę...

Gal...

Ėmiau leistis žemyn... Šalta...
Nusileidau ir kentėdamas slinkau į priekį. Pasiekiau kažkokį miestą, nežinau jo vardo, nes žemėlapį jau seniai pamečiau.

Ėjau gatve. Buvo ankstyvas rytas. Miestas buvo tuščias, žmonės slėpėsi namuose.

Staiga pamačiau einančią merginą. Ji manęs neišsigando, kažkodėl nematė, kad aš apledėjęs. Pribėgau prie jos ir tyliai paprašiau jos, kad paimtų mano ranką. Tačiau jos oda buvo šalta.

Aš pabėgau. Nelipau į kalną, nes žinojau, kad ten taip pat šalta... Stovėjau ir jutau kaip kūnas pleišėja, suledėjęs kraujas plečiasi ir trupina kraujagysles. Šiame pasaulyje nėra šilumos. Niekur. Žmonės čia šalti. Saulė šalta. Ugnies nėra. Tos pačios mintys vis sukosi mano galvoje... Bet staiga sugalvojau. Galbūt man pavyks.

Galbūt... Tai paskutinė mano viltis...

Ėjau. Kiekvienas žingsnis galėjo tapti paskutiniu...

Stovėjau lygiame akmens lauke. Stovėjau šalia keisto laivo. Jis gulėjo, kiek pakrypęs į šoną, juodos ir lengvos burės kabojo ore, nejudinamos stipraus vėjo.

Šis laivas... Išneš mane... Nuneš į pasaulį... Kuriame pajusiu... Šilumą... Kuriame yra ugnies ir šviesos... Šviesos, kuri šildo. Mano mintys suledėjo. Buvo sunku galvoti...

Įgriuvau į laivą ir griebiau už vairo. Pasukau jį ir pakritau. Jaučiau kaip burės išsiskleidžia ir jaučiau, kaip jis kyla į aukštyn...

Buvau atsirėmęs į juodą laivo stiebą. Jau nebegalėjau nei judėti, nei galvoti. Sušalusiomis akimis vos galėjau matyti. Mačiau svetimas saules... Keistus juodus pavidalus erdvėje... Galbūt tai buvo kiti pasauliai...

Aš nevaldžiau laivo. Jis sklendė erdvėje ir nešė mane kažkur...

Kažkur...

Blykstelėjo šviesa...

Išgirdau kaip mano laivas lūžta. Šaltis staiga dingo... Pajutau...

Šilumą.

Tada suvokiau, kad šiluma nėra šalčio nebuvimas. Šiluma yra... Ak... Šiluma, tas glamonėjantis pojūtis užliejo mano kūną. Ir šaltis paliko mane.

- Sveikas sugrįžęs namo. – išgirdau švelnų kažkieno balsą.

O paskui...

Paskui man buvo gera. Daugiau niekada nejaučiau šalčio. ]]> Wed, 1 May 2013 19:45:06 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/207152.html http://rasyk.lt/kuriniai/207152.html Gaisrų naktis. Pragirio apsakymas

Šunų skalijimas naktiniame kaimo įmygyje skelbė nelaimę. Per kilusi šurmulį nebuvo girdėti šauklio balso, tik įsismarkaujančio lietaus čežėjimas šiaudiniais stogais viršu galvų ir žirgų neramus bruzdesys. Raiteliai savų žirgų jaudulį labiau gi juto nei girdėjo, todėl negaišavo. Neilgai trukus gyvenvietės gynėjai susiprato kas įvykę. Negražu būtų buvę taip pasisakyti balsu, tačiau širdyje keturiolikmetis kalvio sūnus netgi džiūgavo, jog pagaliau galės išbandyti tėvo kaldintą kardą į kūną ir kaulus, o ne tik į medžio trinką malkinėje.
Vilevielis bėgo pirma visų, atstatęs kaktą vėjo šuoru genamai liūčiai, kairėje tvirtai spausdamas ginklo makštį, dešiniąja gi pasiruošęs bet kada čiupti ginklo rankenos.
Jis pralėkė pro varganą vaikiuką, styrantį vienui vieną už jo tėvo ganyklos tvoros. Bet netūrėjo laiko sustoti prie mažojo, krūtinėje kliuosinti širdis gynė į kovą. „Seseris juo pasirūpins“, dingtelėjo Viliui.
Ties nuokalne teko prilėtinti žingsnį, todėl čiužinėdamas įmirkusia žole sėkmingai nusileido. Girdėjo kaip vienas jo draugų šleptelėjo ir nučiuožė užpakaliu per purvą. Mintyse net spėjo nusijuokti, juk anokia čia šlovė pradėti kovą šlapiu pasturgaliu.
Jau nuo kalvelės buvo matyti girininko trobos kieme besidarbuojantys trejetas vyrų, skerdžiančių kažikokį naminį gyvulį. Vilevielis manė juos esant marodieriais.
Su ta mintim jis peršoko neaukštą žilvyčių tvorelę ir iškėlęs kardą iš peties užsimojo. Smogė kiek tūrėjo jėgų, ir nuo smūgio akyse jam pažiro žiežirbos, o dantys sukaleno, geležtėms susitrenkus ore.
Jo priešas buvo dukart stambesnis už jaunuolį, todėl puolimas netikėtai virto gynybą. Keli smūgiai sekė vienas po kito ir vaikinukas ne tik žengė, bet ir virto atatupstas. Jis nebesuspėjo atremti smūgių. Priešininkas kapojo iš peties.
Dar keli berniūkščiai nubloškė du jo sėbrus į tvartą.
Ūmai vyro krūtinėn įsmigo atskriejęs peilis. Iki pat rankenos. Pasinaudojęs akimirka, Vilius ištiesino ranką su kardų ir suvarė ašmenis priešui į pašonę.
Vaikino plaštakom pasruvo šiltas kraujas, visai toks, koks pliūpteli skerdžiant kiaulę ar ožką.
Tik šiuokart visa buvę kitaip. Drebėdamas per kelius Vilevielis atsisuko į pagalbon atskubėjusį Vafteną, kuris patenkintas išsišiepė savo varlišką burną. „Jam tai kas, - pamanė Vilius, - šis jau nebe žaliūkas, jau kartą peiliu nudobė arkliavagį, kurį užtiko besivedantį jų arklį iš ganyklos. Paleido tiesiai į tarpumentę“.
Berniukai apsižvalgė, riksmai sklido iš tvarto todėl metėsi tenai, nors jųjų pagalbos jau nebeprireikė- kaimo berniokai sugebėjo susidorojo su ano plėšiko sėbrais.
Ant žemės voliojosi du pasliki kūnai su dauginėmis kirstinėmis bei durtinėmis žaizdomis.
Pavėlavęs įsiveržė Inžis, nesmulkiausias, tačiau jauniausias, kuris susivėmė, nespėjęs nusisukti.
Vaikinukai sutartinai susižvalgė ir pasuko trobos link, kur kaip įtarė buvo veiksmo epicentras.
Tačiau viduje palei sutriuškiną į šipulius stalą, apstoję kažką pusračiu, pora vyrų ir vyresnieji jaunuoliai stovėjo tylus ir nuleidę galvas.
- Pavėlavom, - tarstelėjo Ubartas.
Prasibrovęs pro tėvą, kad žvilgtelėtų, dabar jau ir Vilius nusuko akis.

***
Ulbančiajame Slėnyje. Nuotakos atidavimas

Nebuvo absurdiškesnės Vėjų išdaigos Vakaruose, kaip karalienė, bijanti arklių.
Išlydėtuvės buvo iškilmingos, kaip ir pridera, tačiau su gedulo rūškanomis dvariškių veiduose. Devintojo lordo namai nebuvę patenkinti. Ypač sulaužytu karaliaus žodžiu piktinosi tėvas, lordas Eoltas. „Visa tai žada negerovę ir užtrauksią negarbę mūsų namams. Valdovas neturi teisės keisti jo tėvo sudarytos sutarties... “
Tačiau valdovas turėjo teisę.
Paneigiant Devintojo lordo būgštavimus, paprastajai liaudžiai ne itin rūpėjo kuri iš Ulbančiojo Slėnio dukterų užims sostą karaliaus dešinėje. Svarbu, kad atnašaujant seniesiems papročiams, ji šildys jo patalus ir gimdys stiprius įpėdinius, dalinsis jo vargus ir maldys rūstybę. Todėl susirinkusi minia priešais Devintojo Dvaro fasadus džiugesio dainomis laimino jaunąją. Bent jau taip buvę iki tolei, kai į kiemus priešais susirinkusiuosius buvo įvestas žirgas, kurį simbolizuojant Vakarų raitelių kraujo ryžtą, tūrėjo pasibalnoti pati nuotaka. Jau nuo slenksčio sustirusi, siaubo perkreiptu veidu, Abigailė buvo palydėta brolių už parankių iki obuolmušio. Ji greičiau ne ėjo, o sklendė ore, kojų pirštais vos tesiekdama žemę. Žinodami sesers negalią (o negalintis joti vakarietis, buvo laikomas mažu mažiausiai luošiu), vaikinai nešė ją kiek kilstelėjo, mat arklių akivaizdoje, mergaitei atimdavę kojas. Ji žinojo ką privalėsiantį padaryti, ir kovojo viduje su kylančiu siaubu. Stengėsi matyti tik raginantį šviesų ją išsirinkusiojo jaunuolio veidą. Jo nuoširdžią šypseną, paskendusią ne pagal amžių gausiai sužėlusioje auksaplaukėje barzdoje. Tačiau didžiulis eržilas, pro kurio odą veržėsi raumenų raižiniai, prunkštė nekantrus kaip aušros demonas. Ir atsidūrusi priešais jį, vienui vieną, broliams pasitraukus per žingsnį, jaunutė karalienė sukliko.
Liaudis nuščiuvo. Nutilo dainos ir nerimas perliejo minią. Grafienė motina užsidengė veidą rankomis.

Padūkęs žirgas atsistojo piestu priešais trimetį vaiką. Mažutį ir sunkiai suprantanti kas dedasi aplink. Jis neišsigando ir nespėjo pravirkti, gal todėl, jog anksčiau išvydęs arklius smagiai juokėsi. Gal iš netikėtumo. Tarnai, buvę kieme ir gaudę pasiutusį eržilą, pavėlavo. Ir kanopomis užvirtęs ant mažylio krūtinės, apsėstasis sutraiškė ją tartum sudžiuvusios duonos luobelę. Abigailė metėsi link jaunėlio broliuko, kurio nenusaugojo, kai...

Mergina pašoko ir atsimušė į jos miegus prižiūrinčios freilinos krūtinę.

Tokius neramius sapnus ir vėlei regėjo Abigailė visas tas keturiolika dienų krypuodama dengtoje karietoje, suruoštoje karalienei josios vyro įsakymu. Tiek dienų iki pasiekiant sostinę ji praleido pažeminta ir sugėdinta savo karaliaus malonės, mat būtų supratusi, jei būtų buvus atstumta, o jos vieton, tiesą tariant, teisėtojon savo vieton, būtų stojusi puiki raitelė Felisa.
Tačiau karalius nepersigalvojo.
Elderasas dažnokai sėdėdavo priešais jaunutę savo žmoną toje karietoje kelionės metu, bijodamas paleisti ją iš akių. Kad tik nepurptelėtų, kaip tas paukštelis ištrūkęs iš jos rankų jam į veidą, sveikinant, karališkajai svitai įjojant į piršlyboms atlapotus dvaro vartus. Tuomet jauna Elderaso širdis nudžiugo, išvydus būsimą nuotaką, kaip kad jsi pamanė.
Taip, niekas negalėjo paneigti, pažadėtoji Felisa buvusi graži kaip persiko žiedas, vaismedį Elderasas matė žygių į Pietus metu, dar tuomet, kai jodavo tėvo pašonėje. Tačiau Abigailė- iš menulio išskobta statula. O jos kakta, aukšta lygi balta kakta, ant kurios įsivaizdavo šviečiant Vakarinio Sosto diademą. Ar gali būti tauresnė valdovė nuolatos besileidžiančios saulės krašte?

***
Vėjų gaudyklėje

Berniukas pakirdo nuo dar negirdėto garso savo ausim. Per pastarąsias dienas jis priprato prie arklių kanopų dunksėjimo į ištryptą vieškelio žvyrą, teškėsį papelkių purvynuose, tačiau kiek gyvas, jis dar nėra regėjęs grįstos gatvės, joks kaimas neleido sau tokios prabangos, išskyrus Pelėdynę, kuri visuomet buvo Vakarų sostinės prieangis. Kaustyto geležies kaukšėjimas į akmenis ataidėjo mažoje karščiuojančioje galvelėje. Visas susuptas į avikailio apklotą, mažasis lingavo vieno iš raitelių balne, dargi parištas, kad neišvirstų. Jis prasimerkė, kiek užmatė, visur knibždėjo keliauninkų, vežimų, prekeivių, žmonės kaip skruzdėlės nedarniomis eilėmis plūdo keliu. Nuo to zujulio, berniuko akims pasidarė sunku bežiūrėti, ir jis vėlei paniro į liguistą miegą.
Už poros dienų sujudimas dargi sutirštėjo. Vos tik atvykėliams kirtus išorinę miesto sieną, našlaitis patyrė dar neregėtą šurmulį.

Miestas laukė savo Valdovų jau švęsdamas. Traukiant gilyn į sostinę, gatvės vis siaurėjo, ir raiteliai išlipę iš balnų, vedėsi savo arklius už pavadžių, antraip būtų neprasiskynę sau kelio pro tirštėjančią minią. Arba sutrypę ką kanopomis. Sąmyšis virte virė ir regisi niekam nerūpėjo penketas atvykėlių, kurie taipogi skubėjo įteikti karaliui dovaną tuoktuvių proga. Turbūt lemtingiausią iš visų dovanų.
Tarp namų iškabintos gėlių girliandos ir nuo jų byrančiais žiedlapiais nusėtos gatvės, visur vėliavos, vėliavos, vėliavos. Kepamų ėriukų aromatas sklindantis iš didžiųjų tavernų kiemų, ir viena ant kitos sukrautos vyno bei elio statinės.
Moterys išsipusčiusios šventadieniškom sukniom, vyrai nusimazgoję veidus ir net kaklus iki apykaklių, rinkosi į didžiąją miesto aikštę, priešais rūmus.
Liaudis skubėjo pasveikinti naująją valdovę, kurią jaunasis karalius parsivežė nuo Ulbančio slėnio.

***

Dovana iš Pragirio

- Vaiką rado be sąmonės, ant priklydusio žirgo, - išbėrė vienas iš pasiuntinių nuo Pelėdynės, atlydėjusių keliautojus su konvojumi, - Atsipeikėjęs svaičiojo vykstas pas karalių.
- O šitai rado prie jojo.
Vyriausiajam patarėjui buvo įteikta paprastos drobės ritinlin susukta odinė pirštinė. Ighemonas išvyniojo ją ant savo sveikosios rankos ir nužvelgė. Tokia plonytė ir peršviečiama dienos šviesoje.
- Išnara, - prunkštelėjo netikėdamas savo akim.
Karaliaus bruožai beregint surūstėjo.

Į pasitarimų kambarius sargybinis vaiką įnešė ant rankų. Mažylis buvo kiek atkutęs, bet vis dar silpnai stovintis ant kojų. Jį pastatė priešais karalių, prilaikydami už atsikišusių smailiu petukų.
- Iš kur tu esi, berniuk? Ir iš kur gavai šitai? - kreipėsi į vaiką ilgoje auksu nusagstytoje tunikoje iki pėdų apsitaisęs pusamžis vyras, rankoje laikantis Ubarto vežtąją pirštinę.
Našlaitis kiek gūžtelėjo atatupstas.
- Kalvis Ubartas liepė saugoti, - sulemeno patempdamas lūpą.
- O kur dabar yra kalvis Ubartas? - palinko Ighemonas arčiau ir berniukui tapo baugu šio ereliško veido akivaizdoje. Jis nuleido akis, ir nenorom įsistebeilijo į pakrūtinėje slepiamą baisaus nago vainikuotą kairę plaštaką. Iš rankovės kyšojo lenktas, kelis suaugusius pirštus ilgiu pralenkiantis nagas, suragėjęs ir išpuoštas brangakmeniais tviskančiais auksiniais žiedais.
Susekęs vaiko žvilgsnį, vyriausiasis patarėjas trūktelėjo ranką link šono, paskandindamas ją ilgoje plačioje rankovėje. Ighemono veide įsipaišė pasišlykštėjimas mažiumi. Ir jis pasitraukė suerzintas tokiu akiplėšiškumu.
Tuomet grifaveidžio vieton priėjo aukštasis vyras, kuris tylus ir susirūpinęs visąlaik stovėjo priešais.
- Kuo tu vardu, vaiki?
Baimės, visas tas dienas kausčiusios našlaičio krūtinę lediniuose gniaužtuose, pamažėl atlyžo. Jis prisiminė didžiulį sunkų mirusio kalvio kūną, užvirtusį ant jojo balne. Didžiulį sunkų šąlanti mirusio kalvio kūną, po kurio kiūtojo žirgui juos nešant nežinoma kryptim. Prisiminė kaip pradėjus spurdėti ir bandant išsilaisvinti iš po nebepakeliama tampančios naštos, didžiulis mirusio kalvio kūnas išvirto iš balno nežinomose palaukėse. Kaip lietus merkė vienui vieną ant nevaldomo arklio likusįjį, ir kaip nakties šaltis graužėsi į permerkusį kūnelį. Bet skaudžiausiu prisiminimu tapo motinos balsas, raginantis jį paskubėti, anuokart rūsyje. Paskutinieji jos ištarti žodžiai ir laidotuvių laužo spragsėjimas.
Ir berniukas šniurkštelėjo nosimi.
Mat anuomet našlaitis dar nežinojo, jog prieš jį palinkęs kalbina tasai, pas ką tiek ilgai ir sunkiai vykęs, antraip tikrai nebūtų sau leidęs apsižliumbti karaliaus akivaizdoje. 
- Kuo tu vardu, sūnau? - pakartojo.
Vyro balsas skambėjo sodriai ir raminančiai.
Vaikas, kumšteliu patrynė skruostą ir nuleidęs galvą pasisakė:
- Haistas.

- Pasirūpinkite juo, - paliepė Elderasas tarnams, - nuprauskite, pamigdykite. Ir raskite jam globėjus.

- Ar norėsite jį apklausti vėliau? - pasiteiravo vienas jaunesniųjų patarėjų.

- Nematau tam reikalo, ir taip pakankamai prisikentėjo. Išsiųskite žvalgus į kaimus, tegu išsiaiškina kas tenai dėjosi. Ir sušaukite Devynių mano lordų tarybą.

Ighemonas matė, kaip valdovas spaudžia prie smakro sugniaužtą kumštį.
Vyriausiajam patarėjui likus vienam su karaliumi, paklausė ką šis ketinas daryti.
- Bijau, kad mano tėvo pradėtas darbas toli gražu neužbaigtas... - mąsliai nutęsė Elderasas ir sunerimęs pasišalino iš pasitarimų kambario.

***
Lemtingasis strėlgalis

- Ir kodėl tu nepatraukei su Pragirio būriu? - atsiduso pavargęs nuo savo įkyraus porininko vienas iš žvalgų. Jiedu atsiskyrė nuo būrio, vadui davus įsakymą išnaršyti visus Užupio akligatvius ir iškvosti kiekvieną įtartiną.
- Ir pratrinti klyną balne dar keletą parų? - nusišaipė porininkas, mėgaudamasis savo, kaip didiko sūnaus privilegijomis, - O ko mes vis dėl to ieškome?
- Jei tu būtum bent perpus tiek įžvalgus, kaip kalbus, turbūt jau būtume radę.
Ir paspartino žirgą, traukdamas pagrindiniu keliu, kertančiu Užupį į Pietinę ir Šiaurinę dalis.
Visa buvę švaru it vėjų iššluota, nė kovos žymių, nė kritusiųjų. Nebuvę nė ko paklausti, žmonės baugščiai žvilgčiodami pro savo gūžtų langelius, tik kratydavo galvas, nieko nematę, negirdėję, nė šuo nesulojęs. Visa buvę pernelyg įtartina. Todėl trečią sykį sukant ratus pro tas pačias vietas bei išlandžiojus užkabarius, vyresnysis žvalgas, seras Ilnijus, buvo praradąs viltį negrįžti pas karalių tuščiomis. Kai jau suko arklį link užkaimio, žvalgą sulaikė švilpimas užnugary. Jis atsigręžė ir pasitiko pernelyg savim patenkintą pienburnio porininko išraišką.
- Gal dar dėkosi, jog jojau su tavimi, - piktdžiugavo seras Vailmeras, kuri ir seru pagal amžių vargu ar buvę galima vadinti.
Ilnijus akimis nusekė pastarojo žvilgsnį link vienos iš trobų stoginės. Tenai, įstrigęs kraike, kyšojo strėlės lūžgalis.

Vyrai vartydami rankose apžiūrinėjo ištrauktąjį strėlkotį.
- Kad tave devynerios, - sušvilpė sau panosėje jaunasis seras Vailmeras nuo Kiškiaurvio, džiūgaudamas savuoju radiniu- taigi čia šliužuodegių rankdarbis.
- Užčiaupk kakarinę, ar nesupranti, kuo visa tai gresia? - seras Ilnijus širdy nebetroško naujo karo, nors net sau pačiam tą prisipažinti tikram vakariečiui buvo gėda. O būtent naują karą ir išrūpino šis niekutis.
- Dar ir kaip suprantu, - vyptelėjo Vailmeras, - gyvatžmogių uodegos bus prikirptos.
- Laikyk liežuvį už dantų, tik karaliui leista apie tai sužinoti, - bet jo žodžiai buvo vėlyvi.
Priešais stūksančioje troboje, užu lango pasislėpė pokalbį nuklausęs ir visą regėjęs šešėlis.

***

Sosto salė skendėjo mėnesienos pralietuose šešėliuose.
Abigailės žingsniai, kad ir kokie tykūs bebuvę, tačiau pripildė kolonados paremtus skliautus kažikokio nežemiško šiurenimo. Elderasas apsimetė negirdys, tam, kad neprasidėtų klausimai ir pokalbiai. Žmona buvo šalia ir tuo užpildė jo rimtį. Tiek šiuo metu pakako. Žodžiai būtų buvę tas pats, kas uždegtas deglas naktyje. Šventvagystė.
Abigailė nedrįso trikdyti vyro susikaupimo, nors porą sykių priėjusi prie jo užnugario, tūrėjo ketinimų paliesti tuos tvirtus plačius pečius, kurie dabar buvo sulinkę nuo rūpesčio, bet sulaikiusi ranką ore, vis pasišalindavo.
Jaunoji karalienė dar nebuvo spėjusi priprasti prie naujosios padėties, rūmų šeimininkės ir karaliaus žmonos pareigų. Nors melas būtų sakyti, kad pastarųjų vykdymas jai neteikęs džiaugsmo.
Nuo mažumės visam šitam buvo ruošta Felisa, o jaunėlė sesuo tik žavėjosi ledi manieromis, jojikės laikysena, įsakmiu tonu. Visame kame Felisa buvo pasirengusi išpildyti tėvų sudarytą sutartį dėl vaikų vedybų. Sutartį su pačiu genčių suvienytuoju ir sosto įtvirtintuoju valdovu Eridu, kurio valia buvo paisoma netgi po jo priešlaikės žūties.
Dabar gi soste sėdėjo jo sūnus, tiksliau sosto papėdėje, ant vieno iš trijų pakilos laiptelių, įsmeigęs žvilgsnį į tėvo šarvus, pastatytus garbingiausioje salės nišoje. Atspindžiai ant sidabruotų krūtinės apkaustų suteikė galingumo įspūdį ir didybės. Bet nepateikė atsakymų, kurių jaunasis karalius taip troško sulaukti, nebežinodamas kokį sprendimą privalo priimti. Delnuose jis gniaužė nelemtąją pietiečių strėlę, atgabentą žvalgų. Rymojo tarytum tikėdamasis tėviško patarimo, jo išminties, jo palaiminimo, nes žingsnis kurį privalėjo žengti, buvęs lemtingas visiems vakarams. Valdovas vylėsi juo atnešąs daugiau gero, nei blogo. Bet abejonės neleido sudėti bluosto.

Galiausiai Abigailė pasiryžo, prisiartino taip arti savo vyro, jog šis neabejotinai tūrėjo pajusti jos atjautą ir rūpestį. Jos troškimą išdalyti Elderaso nerimus.
- Jūsų šviesybe.
Karalienė krūptelėjo nuo kimaus vyriausiojo patarėjo balso, perliejusio ją šiurpulio banga, lyg tai būtų užtikta daranti nusikaltimą.
- Maldauju atleisti, miledi, - linktelėjo Ighemonas, parodydamas deramą pagarbą savo poniai.
Ir Abigailė supratingai pasišalino. Nueidama nugaroje jautė prasigręžiančią stebinčią ir tiriančią Ighemono akį.

- Nemalonu pranešti, bet kilęs maištas pareikalavo daugelio aukų. Buvo pralietas pietiečių kraujas...
- Kaip gausiai?
Ighemonas atsiduso, neva jam būtų sunku liūdinti karalių, tarytum palaikydamas pastarąjį dėl jo nuolaidžios politikos gyvatgymių atžvilgiu Vakaruose.
- Visi, kurie degino ugnį, kurie nespėjo pasislėpti.
- Ir kurgi jie tavo manymų būtų pasislėpę, akli naktyje, it šunyčiai?
- Tauta reikalavo keršto.
- Po to kas padaryta, pastarasis bus nebeišvengiamas.

***

Elderasas pravėrė karališkųjų miegamųjų duris, kur jo laukė. Abigailė mėtėsi kaip įkliuvęs paukštis, įskridęs pro langą, nerasdama sau vietos nerime. Tai buvo sprendimų naktis, ir Abigailė suprato.
Elderas klestelėjo ant lovos, įsistebeilijo į žmoną liūdnu, tartum prasikaltusiu žvilgsniu. Šioji priėjo, ketindama paguosti. Stovint priešais jį sėdintį, jaunavedžių ūgiai beveik susilygino, nors paprastai Abigailės viršugalvis nė nesiekė Elderaso pažasties.
Todėl mergelė džiaugėsi tom akimirkom, kai galėdavo žvelgti tiesiai vyro veidan. Elderas atrėmė savo kaktą į josios, delnai nuslydo liaunu žmonos liemeniu.
Abigailė juto visa jo nerimą, bet kartų ir visą jo jėgą, plūstant į jos pačios kūną per ją glamonėjančias rankas.
Ji troško paguosti savo vyrą. Tarytum paskutinį syk. „Kaskart kaip paskutinį syk“, vėliau galvo ]]> Wed, 1 May 2013 17:28:22 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/207147.html http://rasyk.lt/kuriniai/207147.html
  Prekybos centre ilgai neužsibuvau. Užbėgau į pirmą pasitaikiusią drabužių parduotuvėlę ir čiupau keletą juodos ir mėlynos spalvos džinsų, palaidinių ir šiltesnių, dviejom išmerom didesnių nei mano išmatavimai džemperių. Sju pažadėjo pasirūpinti palėpe, kurioje gyvensiu. Užmokėjusi už prekes, padėkojau pardavėjai ir išėjau iš prekybos centro, tikėdamasi rasti tėčio mašiną. Man patiko kaikurios Sju savybės, pavizdžiui jis buvo supratingas ir laikydavosi savo žodžio. Pasigirdus garsiam mašinos pyptelėjimui, pašokau. Tokį ramų vakarą mane išgąsdino tas menkas garsas. Įsėdau į automobilį ir linktelėjau tėčiui pasisveikindama. Jis atsiduso, neramiai minkydamas vairą:
-Aš pasirūpinau, kad galėtume susisiekti. -greitai išbėrė jis ištiesdamas man mažą Nokia telefoniuką.
    Iš kur jis žinojo, kad neturiu telefono? Aš jį palikau Majamyje.:
-Am... Ačiū, tėti.
    Ak, taip. Jei dabar būčiau turėjusi telefoną, mama būtų skambinusi man kas valandą. Prunkštelėjau, Meri visada perdėtai jaudindavosi dėl manęs. Lyg būčiau kokia kristalinė ir bet kuriuo metu galėčiau, tiesiog.... sudužti.
    Atsiremiau galva į langą. Pro akis bėgo apšviestas Londonas. Neapsieita ir be tamsių debesų. Žmonės skubėjo namo, o kiti lėtai atsipalaidavę arba susikrimtę ėjo. Keletą porelių susikabinę už rankų palengva šnekučiuodamiesi ir besijuokdami ėjo sava kryptimi. Ar tai pavydas? Ne, nemanau. Bet vis dėl to... Jiems nerūpėjo, kad greitu metu gali prasidėti lietus. Kiekvienas arba dalinosi su kitu, arba mintyse iš naujo išgyvendavo jų įvykius. Na, o aš tik buvau jų „stebėtoja“.
    Pagaliau prasidėjo siauresnis žvyruotas kelias, kuris vedė tiesiai prie mano namų. Iš abiejų kelio pusių mus supo miškai. Jeigu dabar nebūtų pradėję lyti, su malonumu pramankštinčiau kojas pasivaikščiodama.

* * * * * *
  Pagaliau susinęšus visus pirkinius į namus, tvarkingai drabužius susidėjau į spintą. Ne, ne. Neesu ta kuri visada tvarkinga ir pavyzdinga. Dažniausiai mano kambary būna didžiulė netvarka. Tačiau dabar tiesiog norėjau prastumti laiką. Vis dar gūžiausi nuo mano senojo prisiminimų persipildžiusio kambario. Griūvau į naująją lovą ir pasistengiau atsipalaiduoti.:
-Tik kelias minutes... -pati sau pažadėjau.
  Virš galvos išgirdau garsų brūžinimą.:
-Tiesiog puiku. -pavarčiau akis.
    Tėtis ėmėsi tvarkyti palėpės. Pasiėmiau loptopą ir Google'je ėmiau ieškoti normaliai apmokamo darbo. Neplanavau dirbti kokia šlavėja ar kasininke:
-Ne.... Nope.... Ne. Ne. -bėgau per siūlomus darbus ir... -hmmm....
    Už akių užkliuvo darbas Helingtono uždaroje kitaip sakant internatinėje mokykloje. Mokestis pakenčiamas, kad galėčiau pasirūpinti valgiu ir drabužiais. Veikla būtu nelabai ir sunki: padėti mokytojams arba juos pavaduoti. Manau, sugebėčiau tai. Tik vat minusas, kad turėčiau važiuoti į kitą miesto galą:
-Kaip po velniais aš ten nusigausiu? -pabarbenau pirštais į klaviatūrą.
    Kažkas stuktelėjo man virš galvos. Galbūt reikia pagalbos Sju? Tuo pačiu pasitarčiau su juo dėl darbo. Ant lapelio užsirašiusi adresą mokyklos, užbėgau laiptais į trečią aukštą-palėpę. Kostelėjau plūstelėjus dulkių man į veidą:
-Hey, gal padėti? -žengiau žingsnį į priekį ir „įrodydama“, kad galiu būti naudinga- nerangiai užkliūdama griuvau ant medinių grindų. Patalpa pasklido baltomis dulkėmis.
    Sju tuoj pat pribėgo ir padėjo man atsistoti. Gerai, kad bent esu užsidėjusi seniai nudevėtas treningines kelnes ir išblukusią palaidinę:
-A-a-ačiū. -rankomis apsivaliau.
    Tėtis nusuko akis ir suspaudė lupas į vieną liniją bandydamas sulaikyti krizenimą. Ranka švelniai paglostęs man petį, papurtė galvą:
-Nereikia, pats susitvarkysiu. Tikiuosi viską per keletą dienų sutvarkyti.
-Puiku... -tyluma. -am... Susiradau darbą.
  Mano balsas skambėjo abejingai:
-Neli, tau nebūtina....
-Ne, tėti. Aš galiu ir pati pasirūpinti. -purčiau galvą.
    Jis numojo ranka pasiduodamas:
-Koks tai darbas?
-Helingtono mokykloje bandysiu įsidarbinti kaip padėjėja arba pavaduojanti mokytojus.
  Sju antakiai pakilo:
-O... Ar ji toli nuo čia?
-Ne... Nelabai. Mmmm.... Kitam miesto gale. -mintyse įsivaizdavau kaip trinkteliu su galvą į sieną, kaip ištariau šiuos neprotingus žodžius.
    Tėtis abejingai žvelgė į mane. Turėjau jį įtikinti, kad noriu šio darbo.:
-Manau galėčiau važiuoti autobusu arba...
    Mane nutraukė Sju:
-Nereikia. Eime, garaže turiu papildomu ratų.... Juk tu turi teises?
-Majamyje važinėjau su motociklu.
      Nuėjome į garažą. Jis buvo didelis, tad viduje įsiteko ne tik tėčio policininko mašina bet ir...
-Hm....? -tai panašėjo į klausimą.
      Jis priėjęs atidengė juodu patiesalu uždengtą daiktą. Priėjusi arčiau supratau, kad turėsiu dar vieną galimybę pajusti vėją plaikstantį mano plaukus. Tai buvo juodas Kawasaki motociklas. Žioptelėjau, nes Sju visada buvo prieš šį transportą. Tai jam panašėjo į savižudybę, jau geriau jis važiuotų į darbą su traktoriumi, nei su šiuo gražuoliu:
-Iš kur tu... -pradėjau.
-Pamaniau, kad tau bus neprošal....
-Bet iš kur tu.... -vis springau negalėdama normaliai kalbėti.
-Taupiausi tam pinigus. Tai... Ką manai?
    Apkabinau jį. Galbūt jeigu ilgiau pabendraučiau su Sju, nebeliktų to naujaukaus jausmo? Bet, ką aš čia šneku. Apsigivenau čia tik neilgam.
-Ačiū. ]]> Wed, 1 May 2013 16:24:15 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/207146.html http://rasyk.lt/kuriniai/207146.html PIRMA DALIS
    Bumt... Bumt... Bumt... Nespėjusi visiškai prabusti pašokau lovoje. Baltos sienos, nepatogi lova su balta anklode ir metalinis staliukas su aštriais peiliais, žirklėmis. Papurtau galvą. Nieko nesuprantu... Netikėtai mane apima baimės jausmas. Kur aš? Tai nepanašu į ligonine. Ne. Atsilupę sienų dažai ir langai su grotomis kelia šiurpą. Priešais lovą esantis dulkėmis ir voratinkliais apėjęs veidrodis rodo išbalusią, ryškiai raudonas prisirpusias lupas ir iki pečių krintančius šviesius plaukus turinčią merginą. Jos akys juodos tarsi be vyzdžių, ilgos blakstienos ir kiek pariesta nosis. Mergina žvelgia į mane bauginančiu žvilgsniu, lyg ieškotų atsakymų.
    Mano basos kojos pasiekia šaltas grindis. Prieinu prie veidrodžio ir dar kartelį pažvelgiu į merginą. Nejaugi aš tokia... Neaukšta, smulki ir pavojinga. Mano ausis pasiekė tylūs žingsniai. Griebiau kampe stovinčią apdulkėjusią vazą ir tik įėjus senam barzduotam vyrui, tėškiu ja į galvą. Kiek susverdėjęs nepažįstamasis krenta ant grindų. Atidariusi siunkias metalines duris, papūstau padus, bėgdama tamsiais koridoriais ir ieškodama išėjimo.
-Nagi... Nagi... -pasigirsta skambus tarsi tūkstančiai varpelių merginos balsas. -Pagaliau!
      Išėjimo durys. Pravėrusi, prieš akis išvystu mišką.
-O ne! -tas pats balsas šįkart graudus.
    Neturiu kitos išeities. Nuojauta sako bėgti iš čia. Kvepteliu ir šaunu į priekį, karts nuo karto aiktelėdama iš skausmo kai kokia šakelė duria į pėdas. Kiekvienos kūno dalies raumuo įsitempęs, tarsi lauktų kada reikės šokti ant savo grobio. Mane apima neviltis. Neprisimenu nieko, lyg atmintis būtų ištrinta. Kas aš? Kur aš? Kaip čia atsiradau? Kodėl? Ir galiausiai... Ar manęs kas nors ieško?
-Taip, mane ieško Nikas... -staiga išsprūsta.
    Kas tas Nikas? Dar kartelį bandau atgaminti atmintį... Veltui. Tuštuma.
    Priekyje manęs pasirodo takelis. Kur jis veda? Nežinau. Bėgu juo ir viskas. Vėjas plaiksto plaukus, o širdis plaka nevienodu greičiu. Bet kuriuo metu galiu prarasti sąmonę... Čia vidry miško. Saulė jau beveik pasislepusi už kalnų, dangus apsiniaukęs.
-P-p-prašau... -maldaujamas balsas sutrukčiojo.
    Dūsdama vis žvalgausi, ieškau bent menkiausio ženklo kur galėčiau rasti žmonių ir saugią vietą. Šone pasigirsta tylus šnarpštimas ir neramus bildėjimas į žemę. ]]> Mon, 29 Apr 2013 22:48:04 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/207107.html http://rasyk.lt/kuriniai/207107.html

        - Veizėk, veizėk. - Zaramelis mostelėjo link nedidelės daubos. Miškinukas gulėjo prisispaudęs prie žemės. Net jo kūną dengiantys spygliai ne styrojo į šalis kaip visada, o gulėjo prigludę it tankus odą dengiantis kailis . – Žmogėnukai, tataigi.
        Giltoras atsargiai pakėlė galvą ir pažvelgė pro tankaus krūmo apatines šakas. Dauboje virte virė gyvenimas. Būtybės, zujančios joje iš tikro priminė žmones, tik delno dydžio. Vaikščiojo ant dviejų kojų. Blyški balta oda neapaugusi kailiu, net ant galvų ne plaukelio. Daubos viduryje po dideliu paparčiu žiojėjo tamsi skylė. Būtent ji buvo žmogėnukų kelionės tikslas. Jie greit kurnėjo nedidukais takeliais tarp žolių, kažką nešdami savo miniatiūrinėse rankytėse ir dingdavo skylėje. Kai vėl pasirodydavo lauke, rankos jau būdavo tuščios.
        - Ką jie ten neša? – Giltoras pabandė įžiūrėti žmogėnukų nešulius.
        - Geltonus akmenukus. – miškinukas paniekinamai mostelėjo savo letena. – Buki per visa pilvą tie žmogėnukai. Jokios naudos iš tų akmenų, tataigi.
        - Kas per akmenukai? Iš kur žmogėnukai juos gauna? – sukluso berniukas.
        - Ištraukia iš po žemių ir tempia į savo urvus. Jie, kaip kvailos šarkos, mėgsta viską, kas blizga.
        Giltoras dar atidžiau įsižiūrėjo į požeminių būtybių nešulius. Ten tikrai kažkas blizgėjo. Geltonai. Metalas. - Tai auksas. Jie neša auksą.
      - Auksą šmauksa. Tai tik akmenys. – miškinukas atsargiai pasirąžė ir apsivertė ant nugaros. Atsaini jo povyza rodė, kad ši vieta jam jau atsibodo.
      - Už auksą galima daug ko nusipirkti. Už auksą galima gauti gerą kardą. – nenurimo berniukas. Jo tėvas kartais parsinešdavo auksinių monetų iš miesto ir paslėpdavo giliame plyšyje tarp namo sienos rastų.,, Tai didžiulis turtas, Giltorai, ateityje jis mums labai pravers. ‘‘ – nuolat kartodavo jis.
      - Todėl visi girioj ir vadina šias būtybes žmogėnukais. - Zaramelis prunkštelėjo iš juoko, švysteldamas savo aštriais baltais dantimis. – Nes jie pakvaišę kaip ir jūs, žmonės.
      - Ir kuo gi jau jie panašūs į mane?  - Giltoras įtariai nužvelgė miškinuką. Šis mėgo rimtu veidu pasišaipyti iš jo. Kuo gali būti į jį panašūs šie mažučiai sutvėrimai, savo nepaliaujamu lakstymu labiau primenantys niekada nepavargstančias skruzdes.
      - Jie keisti ir mėgsta nereikalingus niekalus. Tataigi. Geriau varom riešutų. - miškinukas iš susijaudinimo ir nekantros pasišiaušė spygliais.
      - Riešutai nepabėgs.
    - Pabėgs. Voverės jau kadais pradėjo juos vilkti į dreves. Jos gal ir kvaišos, bet riešutus dreskia net su visais lapais, nu.
    - Nepabėgs, nepabėgs. – dabar jau Giltoras pasijuto padėties šeimininku. Be jo Zaramelis galėjo tik pasvajoti apie prinokusius saldžius riešutus. Miškinukai, skirtingai nuo jo ir kvailų voverių, nemokėjo laipioti po medžius. Berniukas vis dar nenuleido žvilgsnio nuo mažyčių būtybių dauboje. – O daug pas juos tokių akmenų urve yra?
      - Pas voveres?
      - Pas žmogėnukus.
      - Kas ten žino, tataigi. Jie visada rinko tuos akmenis. Tempe į savo urvus, kai gimė mano tėvas, mano senelis. Ten daug, daug tu geltonų niekalų.
      - O jei mes truputį tų,, niekalų‘‘ iš jų paimtume. – Giltoras ryžtingai sugniaužė durklą prie diržo. Jei jam pavyktų parnešti aukso į namus, tėvui nebeliktų nieko kito, kaip galų gale įvykdyti savo pažadą ir nusivesti jį į miestą. Kelionė į turgų ir išsvajotasis kardas taps jo ir tik jo.
      - Ar tau visai protas pasimaišė. Niekas nevagia žmogėnukų akmenų. - ir taip didelės Zaramelio akys, atrodo dar labiau išsiplėtė.
      - Kodėl? – Giltoras stebėjo miškinuką. Geltonose miškinuko akyse išgąstis. Nejaugi jis bijo šitų mažyčių juokingų sutverimų.
      - Jie taikūs ir nepavojingi, bet tik kol niekas nelenda prie jų. Pabandyk nukniaukt jų niekalus ir mirsi. Žmogėnukai gyvena visur – girioje, žmonių kaimuose ir miestuose, kalnuose. Užteks tau paliesti žmogėnukų turtus ir tu amžiams busi pažymėtas jų ženklu. Niekas turintis jį ilgai neišgyvena. Net šarkos nevagia iš jų tų blizgučių. Dingstam iš čia. Aš dar per jaunas mirti  nuo jų nuodingų strėlyčių, nugi jugi. 
          Zaramelis pašoko nuo žemės. Pašoko ir nukūrė tolin nuo daubos su žmogėnukų urvais. Berniukui neliko nieko kito kaip pasekti miškinukui iš paskos. Jei Zaramelis pasakė, kad su auksu nieko nepavyks, reiškias nepavyks. Miškinukas buvo tikras milžiniškos girios žinovas. Kiekvienas susitikimas su juo masino Giltora naujomis žiniomis. Giria buvo milžiniškas lobynas, kupinas begalės pačių įvairiausių ir keisčiausių būtybių. Nesuskaičiuojama gausybė paslapčių laukė, kol berniukas su savo draugo pagalba suras jų slaptavietes ir atskleis jas, privers sužibėti visomis spalvomis ir pojūčiais.
        Miškinukas judėjo link Giltoro namų. Berniukas atpažino žaibo perskeltą seną pušį, stūksančią šalia vos įžiūrimo takelio. Jis pasivijo draugą, primenantį takeliu riedantį spygliuotą kamuolį ir nužingsniavo šalia.
        - Be reikalo aš tau parodžiau žmogėnukus, tataigi. – Zaramelis skubėjo it užpakalin įgeltas. - Nuraus man paskutinius spyglius vyresnieji. Viskas per mano gerumą ir saldžiuosius, traškiuosius riešutus.
      - Nieko jie nenuraus, juk nesužinos. – bandė nuraminti susikrimtusį draugą berniukas. Miškinuko baimė kaip visada buvo gerokai perdėta, o dejonės ir burbėjimas kėlė šypseną. Tai buvo tarsi jų nuolatinis žaidimas, ritualas. Zaramelis pastoviai dejuodavo, o jis turėjo miškinuką guosti, girti jo protą, gerumą ir dar šimtus jo esamų ar nelabai dorybių - Tu juk nepasakysi vyresniesiems, o aš jų net nesu akyse regėjęs.
      - Nesužinos, jei niekada daugiau nebesiartinsi prie tos daubos. - miškinukas staigiai sustojo ir atsisuko į Giltorą. Berniukas iš netikėtumo vos neatsirėmė pilvu į smailius spyglius. – Prisiek, kad neisi pas žmogėnukus grobti tų akmenų. Prisiek, nugi jugi.
      Miškinukas nejučia apsilaižė, parodydamas pilną aštrių it durklai dantų burną. Apvalios, geltonos akys tamsiame, beveik dervos juodumo veide įtariai stebeilijosi į pašnekovą, laukdamos išganingo atsakymo.
        - Žinoma, kad prisiekiu. Nieko, juk ten įdomaus nėra. Tiesiog kvaili padarai, kaip tu ir sakei. Yra girioje ką veikti ir be tos daubos. Riešutai juk prinokę, o ir grybų sezonas jau ant nosies. Neleisim juk visko voverėms į dreves susivilkti.
        - Aišku, kad nepaliksim. Juk riešutai tokie traškūs. Voveres galės griaužti giles, o mes riešutus triaukšim- džiaugsmingai pritarė miškinukas. Jis vėl pasileido taku tolin.
        - Už dviejų dienų vėl ištrūksiu į girią. Tėvas trauks medžioklėn. – atsargiai užsiminė Giltoras. Iki namų jau buvo visai nebetoli. Šios dienos nuotykiai girioje ėjo į pabaigą. Laikas pasirūpinti sekančiais. - Kažkada žadėjai  nusivesti mane į miškinukų kaimelį.
        - Žadėjau, kaip nežadėsi, nugi jugi – linktelėjo Zaramelis. -, bet negaliu. Kaimelio vyresnieji uždraudė.
        - Jie bijo manęs?
        - Ne tavęs, Giltorai. Jei bijotų tavęs, neleistų man su tavim draugauti. - nuramino berniuką Zaramelis.
        - Tai tada kodėl? – nenurimo Giltoras. Apie vyresniųjų draudimą jis išgirdo tik dabar. Jis jau ne kartą prašė miškinuko leisti apsilankyti kaimelyje, tačiau šis visada išsisukdavo nuo atsakymo. Zaramelis tiesiog parodydavo ką įdomaus girioje ar nepastebimai nukreipdavo kalbą kita tema.
        - Dėl šuns, tataigi. - miškinukas sustojo pačioje nedidelės kalvos viršūnėje, apaugusioje kreivomis pušaitėmis ir tankiais krūmokšniais. Šioje vietoje jis laukdavo Giltoro ateinant, čia jie ir atsisveikindavo. - Vyresnieji draudžia tau lankytis mūsų kaimelyje, kol tavo tėvas laiko tą padarą.
        - Dėl mūsų Šaltanosio? – berniukas suglumo. Kas bendro tarp šuns ir miškinukų kaimo?
        - Šunys – išdavikai ir žmonių tarnai. Kadaise jie buvo girių gyventojai, laisvi ir išdidūs vilkai, tačiau dalis jų susiviliojo žmonių globa ir maistu ir išdavė miško įstatymus. Nuo to laiko jie tapo didžiausiais girios būtybių priešais, didesniais net ir už medkirčius. Niekas iš girios išmintingųjų neįsileis į savo tarpą būtybės, šalia kurios gyvena keturkojai išdavikai. - Zaramelis berte išbėrė žodžius it žirnius. Dar niekada jis nekalbėjo taip sklandžiai ir ilgai. - Taip moko mūsų vyresnieji.
        - O kas tie girios išmintingieji? – nesustojo atakuoti draugo klausimais Giltoras. Kiek dar mažai jis žino apie aplinkui tvyrantį mišką.
        - Tau jau laikas eiti, Giltorai. Saulė leidžiasi. – miškinukas mostelėjo savo trumpa letena aukštyn. Berniukas pažvelgė į dangų. Zaramelis nemelavo. Saulės diskas jau buvo vakaruose, per keletą sprindžių virš medžių viršūnių. Jei iki tamsos jis nespės grįžti namo, gaus kaip reikiant pylos nuo įpykusio tėvo.
      - O jeigu Šaltanosio nebus, tu parodysi savo kaimelį ir papasakosi apie tuos girios išmintinguosius?
      - Žinoma nugi jugi, tik pirma dar turėsim nusiaubti lazdynus. Šiaušk namo, kol tavo tėvas neėmė galąst nagų taviškiui kailiui.
        Giltoras linktelėjo ir nuskubėjo šlaitu žemyn. Paprastai po dienos, praleistos miške, galva lengvai svaigo nuo patirtų nuotykių, bet tik ne dabar. Pagundos, saldžios, masinančios, tiesiog erzinančios ir krūva kliaučių jas pasiekti.
          Miškinukas vis dar pūpsojo ant kalvos, beveik susiliedamas su krūmais ir rusva žole. Zaramelis savo sustingusiu kūnu ir didelėmis akimis dabar priminė milžinišką susikūprinusį apuoką. Apvalios akys tvieskė geltoniu, įdėmiai stebėdamos tolstantį berniuką.

                                                  ------------------------------
            Giltoras bėgo. Kojos lengvai judėjo išmintu žolėje taku. Krūtinėje vienodu ritmu ramiai dunksėjo širdis. Įprastas rytas jam. Įprasti bėgimo ratai aplink laukymę, kurioje pūpsojo jo su tėvu troba. Jis turi tapti greitas, jo kūnas privalo būti vikrus, stiprus ir ištvermingas. Tik tapęs tokiu, jis bus vertas savo tėvo ir tikro ginklo.
          Pasigirdo plojimas. Du staigus plekštelėjimai nuskardėjo ryto tyloje. Giltoras šoktelėjo į priekį ir padaręs kulverstį, smogė rankoje laikomu mediniu kardu įsivaizduojamam priešininkui. Tiesiog smūgis ir vėl bėgte, stengiantis kuo greičiau atstatyti triuko sutrikdytą kvėpavimą.
          Neįprasta šioje rytinėje treniruotėje buvo viena – mintys. Po paskutinio pokalbio su Zarameliu, berniuką vis labiau masino noras pamatyti miškinukų kaimelį. Tiesiog apsėdo. Kas žino kiek dar kitų vietų slepia nuo jo miškinukas, kiek ir ko jam uždraudė vyresnieji. Kūnas bėgo takeliu, o vaizduotė nepaliaujamai piešė nuostabius, keistus, paslaptingus girios kampelius, kuriuos jis galėtų pamatyti, atšaukus draudimus.   
        Užtektų šuniui numirti ir visos tos užburiančios paslaptys atitektų jam, Giltorui. Laukti? Šaltanosis senas, bet kas žino, kiek jis dar pragyvens. Šuo dar puikiai tarnavo tėvui medžioklėje – akylas, ausylas ir su puikia uosle. Laukti kelis metus, kai visai šalia tokie masinantys lobiai. Kas žino, kas gali atsitikti per toki ilgą laiko tarpą? Ims miškinukų vyresnieji ir apskritai uždraus Zarameliui draugauti su juo. Reikia apsispręsti.
        Šaižus švilptelėjimas. Berniukas bėgdamas, atliko seriją durių, kirčių ir apgaulingų judesių. Nelėtindamas, nedvejodamas. Ir vėl ramus ir vienodo ritmo bėgimas.
        Smalsumas ir kankinantis noras tik stiprės. Kibs prie jo, lips it ištirpę sakai, velsis galvoje maišydami mintis. Giltoras gerai pažinojo save. Galų gale jis pralaimės kovą jiems, tai kam priešintis. Tiesiog laiko gaišimas. Juk Šaltanosis - tik jo tėvo tarnas, girios išdavikas ir visu girios būtybių priešas. Tiesiog senas, blusėtas šuo. Jam ne vieta čia, miškų glūdumoj. Giltorui padėkotų ne tik miškinukai, visos miško būtybės įsileistų jį į savo tarpą, pripažintų savu. Argi ne to jis trokšta? Yra tik viena išeitis - Šaltanosis privalo dingti.
        Trys pliaukštelėjimai delnais. Giltoras sustojo. Rytinė treniruotė baigta. Kojas ir rankas lengvai maude, tačiau nesijautė jokio nuovargio.
        - Tavo žemi smūgiai per lėti, o dešiniam kirčiui užsimoji per plačiai, net aklas nuo jo išsisuktų. - tėvas, stebėjęs jo bėgimą, pasuko link trobos. Šaltanosis bindzeno šalia jo. Šuo visada būdavo netoli jo. Budrus, pasiruošęs vykdyti menkiausią komandą, atskriejusią iš šeimininko lūpų. Pats tikriausias ištikimas tarnas. - Kol busiu medžioklėje, treniruokis. Kitą rytą noriu matyti tavo pastangas.
        - Žinoma, tėti. - berniukas pareigingai švystelėjo mediniu kardu iš dešinės. - Ilgai busi miške?
        - Iki vakaro. Reikia apeiti visus spąstus. Kelionei į miestą dar reikia nemažai kailių.
      - Tėti..?
      - Kas dar?
      - O pasitreniravęs, aš galėsiu nueit į girią? - Giltoras įnirtingai mosavo savo netikru ginklu, tačiau visas dėmesys buvo nukreiptas į trobą, kurioje dingo tėvas. Zaramelis šiandien lauks ant kalvos, reikia žūt būt ištrūkti miškan.
      - Eik, tik nevėluok sugrįžti. Nėra ko valkiotis miške tamsoje vienam.
      - Būtinai grisiu laiku, teveli. Grįšiu ir padėsiu sutvarkyti medžioklės laimikį.
      - Žinoma, kad padėsi. Už tuos kailius juk pirksim tau kardą. Geri kardai kainuoja didelius pinigus, o tu juk nori gero ginklo. – Hamulis pasirodė tarpduryje. Už nugaros nedidukas medžioklinis lankas. Prie plataus diržo kabojo pilna strėlių strėlinė ir susuktas pilkas maišas kailiams sudėti. Rūsčiai nužvelgęs besitreniruojantį berniuką, jis pasuko link miško.
        Tėvui dingus girioje, Giltoras sąžiningai smūgiavo ir badė orą mediniu ginklu dar kokią valandą. Taip norėjosi jau dabar skuosti pas miškinuką, bet reikėjo būti atsargiam. Kas žino, gal tėvas dabar stebi jo treniruotę, pasislėpęs medžių tankmėje. Už tinginystę ir neklausymą, gerai iškarstų jam kaili ir svarbiausia, uždraustų keliones girion.
        Po geros valandos berniukas it zuikis nuskuodė trobon. Medinis kardas nuskriejo į kampą. Jo neprireiks iki rytojaus ryto. Užsijuosė diržą su durklu makštyse. Iš dėžės šalia tėvo lovos išsitraukė nediduką lininį maišelį – jo prireiks nuskintiems riešutams. Štai ir visi pasiruošimai. Dabar kai apsisprendė dėl šuns, Giltoras norėjo kuo greičiau susitikti su Zarameliu. Viena - nuspręsti atsikratyti Šaltanosiu, kita - žinoti kaip tą padaryti, Gal miškinukas ką tinkamo patars.

                        -----------------------------------

      - Ką ten po galais darai, Giltorai? – suirzęs  Hamulis atidarė duris ir pažvelgė į kiemą.
        Giltoras stovėjo pusiaukelėje tarp trobos ir laukymę supančios miško sienos. Kojos kiek sulenktos, kairėje rankoje durklas – klasikinė gynybinė stovėsena. Siauri ir trumpi durklo ašmenys dvylikamečio berniuko rankoje labiau primine smailų pagaikštį nei rimtą ginklą, tačiau Hamulis žinojo, kaip puikiai jo augintinis moka durklu naudotis. Tai nebuvo treniruotė. Vaikiščias net nepastebėjo atsivėrusių trobos durų ir Hamulio tarpduryje, toks išsigandęs buvo. Hamulis paniekinančiai susiraukė. Iki tikro kovotojo berniūkščiui dar labai toli, durklas rankoje, stovėsena tinkama, bet vietoj ryžto ir susikaupimo, veide baimė ir sutrikimas. Nieko čia keisto, juk jo augintinis – ne garkas, ne jau gimęs kariu, širdžių medžiotojas. Giltoras – pats paprasčiausias vargalis, vertas tik tarnauti garkams ir kartais tapti jų maistu. Keistai kartais pasisuka gyvenimas, kai paskutine širdžių medžiotojų tautos viltimi išlikti tampa nusmurgęs vargalių berniūkštis.
          Berniuko durklas buvo nukreiptas namo pusėn. Į dešinę nuo durų. Būtent iš kažkur ten ir atsklido anksčiau jo dėmesį patraukę keisti garsai ir riksmas. Hamulis instinktyviai išsitraukė iš makštų medžioklinį peilį. Laiko paimti kambario gilumoje paliktą kardą nebuvo. Kur šuo? Kodėl nesigirdi jo lojimo? Joks padaras, prisiartinęs prie laukymės nelikdavo be jo keturkojo pagalbininko dėmesio. Kas galėjo prasibrauti iki pat trobos niekieno nepastebėtas? Laiko spėlionėms nebuvo, reikėjo veikti. Hamulis staigiai iššoko iš už durų priedangos. Pasiruošęs gintis nuo bet kokio puolimo, gintis ir po to smogti pats.
          Vyras sutrikes apsižvalgė. Nebuvo jokio įsibrovėlio, jokio priešo. Tiesiog trobos siena ir jo šuo, gulintis jos šešėlyje.
        - Giltorai, ko išsigandai? Mano senio šunėko? – Hamulis atsisuko į savo augintinį.
        - Jis mane užpuolė. - berniukas galų gale atkreipė dėmesį į Hamulį. - Užpuolė iškart, kai parėjau iš miško. - Giltoras mostelėjo ranka į tankią laukymės žolę už poros žingsnių prieš save. Ten gulėjo kažko kimšte prikimštas maišelis. – Priskyniau riešutų.
        - Kaip užpuolė? - nepatikliai sukluso Hamulis. – Šuo savų nepuola.
      - Bet mane jis užpuolė. Norėjo įkąsti į koją, tikrai, tikrai. – berniukas vos neverkė, bet išgąsčio veide jau nebebuvo.
      Tik dabar Hamulis pastebėjo perplėštas savo augintinio kelnes. Skylė dešinėje klešnėje prasidėjo ties keliu ir tęsėsi iki pat apačios, ten apskritai virsdama skutais. Aišku, lazdynai – tikras priešas kelnėms, bet kam Giltorui meluoti apie užpuolimą. Vyras vėl atsisuko į šunį.
        Kažkada mies ]]> Fri, 26 Apr 2013 18:18:40 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/207030.html http://rasyk.lt/kuriniai/207030.html Rašinyje aprašyti herojai, įvykiai ir vietovės yra žymiai sutrumpinti dėl jūsų saugumo.
Norint viską aiškiai nupasakoti, ką autorius mato savo akyse, prireiktų dar tiek pat tūkstančių žodžių.
Norėdami išvysti, kaip atrodo aprašyta pilis, pažaiskite siaubo žaidimą: Amnesia.
Užsileiskite http: //www. theglitchmob. com/music/2010/06/drink-the-sea-2/ garso takelius ir įsijauskite į atmosferą. Gero skaitymo.

-†-†-†-†-†-†-†-†-†-†-†-†-†-†-

- Tėve, paskaityk man pasaką.
- Jordai, metas suprasti, kad 10-ies metų vaikui jau pats laikas miegoti.
- Bet... man labai patinka klausytis. Prašau, nors valandėlę, - išlemeno jau vos neverkdamas mėlynakis berniukas.
- Jeigu čia būtų tavo motina, ji tau to tikrai neleistų, - paimdamas knygą ištaria aukštas, stambaus sudėjimo berniuko tėvas.
Jis paslenka arčiau žvakę, pataiso berniukui pagalvę ir pats įsitaiso kėdėje versdamas pirmąjį puslapį...

- Seniai seniai, prieš daug metų, kai pasaulyje viešpatavo taika ir kai paukščiai skraidė aukščiau nei dabar, gyveno karalius ir karalienė. Jie valdė devynis vandenynus ir devynis žemynus, juos visi žinojo ir gerbė,
bet vieną dieną iš dangaus nukrito didelis blizgantis akmuo. Niekas jo taip ir nesurado, nes jis pranyko pilyje, kurią valdė tie didieji valdovai. Po to įvykio prasidėjo nelaimės...
Iš žemės pradėjo lįsti demonai. Jie naikino karalystę, pastatus, gamtą bei visus gyvuosius.
Karalius Mironas iškvietė galingiausius magus: Karalienę Junolą, vyriausiajį Magą Otadoną ir jo mokinį Zogubą. Jų tikslas: sustabdyti nevidonus.
Magai 4 dienas ir 4 naktis sunkiai būrė ir atkeikinėjo karalystę nuo nelaimių, bet niekas nepadėjo. Atvirkščiai - demonų skaičius tik padvigubėjo ir jie sustiprėjo. Tuomet jaunesnysis magas pasiūlė burti su magiška knyga, kuri amžių amžius laikyta magiškame kambaryje. Pasitelkus ją, kas tūkstantį metų galima iškviesti stebuklingąjį angelą Aramėjų. Ilgai svarstę ir dvejoję, Valdovai sutiko, kad tūkstantmečius dūlėjusią ir saugotą knygą reikia panaudoti...
...

- Kodėl nustojai pasakoti? Aš dar nemiegu, - nustebo Jordas.
- Tuoj vidurnaktis, o tau laikas miegoti. Užbaigsiu rytoj, - be pauzės atsakė tėvas.
Jis mirktelėjo akimi ir išėjo.
- Nesuprantu, jis vis pasakoja ir neužbaigia... ten turbūt pats pasakos įdomumas, - tyliai sau šnabždėjo berniukas. Ilgai vartęsis lovoje ir negalėjęs užmigti, jis nusprendė eiti ieškoti knygos.
Vaikas mikliai strykteli iš lovos, praveria storas ąžuolines duris ir įeina į menkai apšviestą ilgą koridorių.
Lėtai eidamas jis dairosi aplinkui, bet neįžiūri nieko, išskyrus paveikslus, kuriuose vaizduojami įvairūs žmonių portretai. Praėjęs kelias dešimtis paveikslų, berniukas sustoja. Toliau nebegali eiti, nes labai tamsu. Tai jį išgąsdina ir vaikas jau ruošiasi bėgti atgal, bet koridoriaus gilumoje pamato gražias švieseles. Sukaupęs visą drąsą, jis pribėga iki tos vietos, pažiūri į sieną ir išvysta neregėtą vaizdą:
Tai keistai eile sukabintos penkios žvakidės, vos sprindis viena nuo kitos. Storas vaškas net grindis siekia. Dega tik ketvirta žvakė, o paskutinioji vos rusena.
- Oho, jos šviečia taip stipriai, - nustebintas garsiai ištaria vaikis. 
Jis pažvelgia įdėmiau į viršų ir pastebi, kad antroje žvakidėje dar likusi neišsilydžiusi žvakutė, kurią nusprendžia pridegti, kad tėvas jį rastų.
Stovėdamas ant kojų pirštų galiukų ir tiesdamas gležnas rankeles jis pridegė užgesusią žvakutę. Ši pradeda žibėti už visas kitas labiau ir apšviečia po ja esančią, ornamentais išmargintą, sieną su išsikišusiu antgaliu panašiu į mygtuką. Berniukas, susidomėjęs ir nieko nelaukdamas, spusteli tą angtalį ir įvirsta į atsidariusą erdvę.
Nusivalęs didelį sluoksnį voratinklių nuo akių, jis pamato, jog randasi mažame kambariuke. Žvakutės, kurios buvo koridoriuje, atsirado kambario viduje. Netrukus Jordo akutės sužiba... Jis rado ieškotą pasakų knygą.


-†-†-†-†-†-

Priėjęs arčiau, vaikas įsitikina, kad čia ta pati knyga, kurią skaitė tėvas. Viršelis baltos spalvos su dideliu kryžiaus formos simboliu centre, o knygos kraštas surištas paauksuota virvele ir yra kokių dešimties puslapių storio.
Berniuką nustebino ne vieta, kurioje ji randasi, bet jos akinamas blizgesys. Neapsakomas jausmas apėmė jo širdy. Jordas taip trokšta ją atverti ir paskaityti. Visi norai miegoti ar ieškoti tėvo dingo. Jis artėja link knygos pats to nejausdamas. Ta trauka tokia didelė, kad net rankos tiesiasi.
Vaikas atverčia knygą. Iš nuostabos padidėja akys ir vos regimai prasižioja burna... Knyga visiškai tuščia.
- Bet... bet... gi.. tėvelis iš jos skaitė... - nustebęs bando ištarti dar kažką, bet jam tiesiog trūksta žodžių.
Akyse pasirodo juodos figūros, kurios vis greičiau ir greičiau lenda iš storų akmeninių sienų ir lubų. Čaižus klyksmas vis garsėja ir garsėja. Sunku pasakyti, ar čia tos butybės klykia, ar šaltos sienos nuo vėjo. Berniukas stovi sustingęs, jo kūnas neklauso noro judėti, o būtybės vis artėja ir, regis, tuoj šoks ant jo.
Trinkt, žvangt... Pasigirsta metalo garsas. Jordas prie pat savęs išvysta tėvą, kuris iš visų jėgų kaunasi su demonais. Berniukas tiesiog stebi, kaip jis greitai juda, bet matosi jog nieko nepadaro. Jo kardas eina kiaurai juodas būtybes, kurios vos išsklaidytos vėl susilipdo it debesys danguje.
Tamsių, ilgų, rudų plaukų su surišta kasele ir randu prie akies augalotas vyriškis juda daug greičiau nei berniukas gali įžiūrėti. Taiklūs kardo smūgiai bemat suardo juodųjų planus nužudyti berniuką.
- Sūnau, kaip tu čia patekai? Kodėl... - nebaigęs sakinio tėvas raumeninga koja spiria būtybei į pilvą, bet ji sulenda kiaurai.
- Knygą galima skaityti likus vienai valandai iki vidurnakčio. Jeigu ją atversi, kai ji žiba - mirsi, - tėvas užsimojęs kardu nukerta juodąjai būtybei galvą, kuri bematant atsistato.
- Atsiprašau, tėve, aš nenorėjau... Atsiprašau... - iš Jordo lūpų pasklido riksmas.
Tėvas čiumpa berniuko rankose vis dar stipriai laikomą, jau nebežibančią knygą, ir, atkreipęs ją į būtybes, atverčia.
- Paimkit mane vietoj jo! Paimkit mane!
Kardas sužvangėjo. Butybės dingo. Nespėjus mirktelti, vaiko akyse pasirodo ašaros. Tėvas guli ant žemės ir vos lemena. Kraujas srūva iš burnos ir, regis, jis tuoj pat išeis anapilin, tačiau kažkokia šviesa užgožia kambarį. Tėvas apkabina jaunajį nesusipratėlį ir pradeda kažką šnibždėti.
Iš jo pradeda sklisti šviesios juostos, kurios smelkiasi į sūnų. Dar keletas sekundžių ir šviesa užgeso, bet abiejų rankos liko šviesti it liepsnos. Mironas pažiūrėjo į sūnų ir tvirtai paspaudė ranką, ištardamas paskutinius žodžius:
- Surask tai...
Paskutinis atodūsis, tėvo ranka atsileidžia, akys užsimerkia. Kraujas susigeria į šaltą lyg ledas akmeninį grindinį ir visas kūnas išnyksta it dulkė.
Jauno berniuko rankose telieka užversta knyga.

-†-†-†-†-†-†-†-†-†-†-†-†-†-†-

Ramiai plevėsuoja vėliava, lyg nepaliesta lietaus lašų ir vėjo gūsių. Ant jos juoda spalva išsiuvinėtas erelis, žvelgiantis į dangų. Tai ne šių kraštų valdovų ženklas, tai - ženklas karžygių, norinčių užgrobti naujas žemes. Tai ženklas, kad artėja mūšis...

- Mirtis niekingiems svetimšaliams! - po beribius laukus pasklinda už griaustinį garsesnis garsas.
Tą patį šaukia ne vienas ir ne du. Laukai vis pilnėja, bet ne lietaus, kuris pila kaip iš kibiro, o karių, kurie leidžiasi nuo kalvos šlaitų. Tūkstančiai kareivių su žirgais ir nematytais gyvūnais apsupa laukymės centrą, kuriame įsmeigta vėliava su erelio ženklu. Į priekį išeina puošnus žirgas, ant kurio sėdi tūkstantinės armijos vadas.
- Pasiduokit nevidonai! - ištarė jis, laikydamas kairėje rankoje kardą, o kitoje skydą. - Arba mirsite ten, kur dabar stovite.
Jokio atsakymo. Net neaišku, su kuo jis šneka. Galbūt jo neišgirdo, nes jau žirnio dydžio lašai graužia žemę.
- Jūs įžengėte į galingojo Burmalo žemes, meskite ginklus ir galbūt paliksime jus gyvus, - jis ištarė dar garsiau.
Su tais žodžiais audra tapo dar aršesnė, o žaibai pradėjo siekti žemę. Staiga pasibaidė vado žirgas. Jis išsigando ne žaibo, kuris visai netoli trenkė, bet neaiškių būtybių, stovinčių už vėliavos. Ši dėmė tamsesnė už debesis audringus... Vėl sužaibuoja ir viskas tampa apšviesta.
Kelios dešimtys juodų karių stovi nejudėdami, be skydų, it įkasti stulpai. Jų žvyniniai šarvai ir nematyti ginklai, lyg sugerdami žaibų šviesą, visiškai nesublizga. Pro siauras šalmų skyles vos matosi akys, o kvėpavimo išvis neįmanoma pastebėti. Nuo kojų iki galvos išraižyti ornamentai ir visokie heroglifai. Ratu išsirikiavę ir pakėlę ginklus jie laukia netikėto puolimo.
- Jums rinktis, - ramiai ištarė Burmalo karių vadas ir nujojo atgal pas savo armiją, nekantraujčią sunaikinti naujus priešus. Sugrįžęs atgal jis ištiesė į dangų kardą ir sušuko: - Lankaiii!
Nebaigęs tarti žodžio, jis išvydo, kaip ugninės strėlės skrieja į juodus karius, bet galiausiai lieka šokiruotas. Vos atsitrenkusios į priešų šarvus, strėlės lūžta. Visi kariai lieka stovėti. Jie net nepajuda, nė vienas nepasilenkia ir galvos nenulenkia. Burmalo vadas sušunka dar kartą:
- Puolam! - jis neužtrunka ir pats, užsimojęs nujoja į priekį.
Tūkstantinė armija lyg patrakusi bėga kartu su paleistomis meškomis. Žolė dabar jau linksta ne nuo vėjo, bet nuo karių šūksnių ir alsavimo.
Dar šiektiek ir prasilies kraujas...

Apsupti juodieji kariai paeina į priekį ir padaro dar didesnį ratą. Jo centre pasirodo raudonai apsišarvavęs karys. Jis aukštas it uola, be šalmo. Rudi ilgi plaukai, purenami vėjo, trumpa barzdelė ir tankūs antakiai. Tai Jordas, tik jau suaugęs ir tapęs tikru vyru - karvedžiu.
Vien į jį pažiūrėjus matosi, kad jis yra labai ramus ir visiškai nereaguoja į tai, kas vyksta aplink jį. Priklaupdamas ant vieno kelio, jis užsimerkia ir smeigia į žemę du raudonus, lyg žuvies žvynais apėjusius, kalavijus. Tai ne malda ir ne prašymas pasiduoti. Vos pakėlęs galvą, akimis peržvelgia savo karius. Pažvelgia žemėn ir smarkiai sušunka:
- AAAAAaa... Jėga, tvyranti manyje, pasirodyk ir apšviesk mus - Dagano karius!
Iš dangaus pasirodė raudona šviesa ir trenkė lyg žaibas į Jordo galvą, o nuo jos pasklinda į visus likusius 50 karių. Nematoma banga nusliuogė per laukus nublokšdama keletą metrų atgal puolančiuosius.
Jordas lėtai pakyla ir dabar jis stebi savo bendražygius ne mėlynomis, it dangus akimis, bet raudonomis - lyg liepsna. Jos dega neapykanta ir ištverme. Smilkinio gyslos išsiplėtė ir išryškėjo. Dabar Jis ir Jo kariai kupini jėgų.

Jordas pakelia kalavijus į dangų ir duoda ženklą atakai. Juodieji kariai puola nedvejodami. Jie šluoja visus, kas pasitaiko jų kelyje. Baimės nėra. Matosi, kad kiekvienas juodasis karys turi savo puolimo taktiką ir beveik kiekvienas turi vis kitokio didumo ir platumo kardą. Vienas su kūju, kurio dydis kaip arklio koja, kitas su dviem buožėmis ar ietimi.
Meškos, stumdamos visus šalin, lekia link priešų. Žiū, viena jau visai arti juodojo kario, kuris laiko kūjį. Karys, regis, turėtų griūti ir netekti galūnių, bet jis neįtikėtinu greičiu atsisuka, užsimoja ir ištaško gaurutąjai nasrus. Kraujas srūva, meška staugia, bet jai dar maža! Dar vienas smūgis ir meška tikrai nusibaigia.
Kitas juodasis karys, atrodo, negalvoja, o tik mosikuoja labai stipriai, kad net oras kaista. Eina jis pirmyn nestodamas, eina ten, kur jų daugiau. Galbūt viskas taip ir baigsis, bet jiems sutrukdo degantys sviediniai, paleisti iš katapultų. Nelaukta pabaiga priartėja, juodieji pradėjo degti ir klykti iš skausmo. Vienam sviedinys atsitrenkė tiesiai į galvą ir nutėškė jį kaip kiaušinį. Kitam į kojas - lūžo per puse. Trečiasis dar klykdamas bando save gęsinti, bet net šalmo nesugeba nusiimti.
Tai, matyt, jau viskas, jie pralaimės. Kai kurie jau krito, kiti dar bando kažką nukauti ar bendražygiams padėti. Kova jau lyg ir baigta, juodieji pralaimės. Bet kai kas įvyksta!
Jordas nukapoja keletos katapultų virves ir pradeda staugti su kalavijais rankose, akys dar labiau raudonuoja, ginklai garuoja. Jėga išsiveržia nematyta. Bėga jis pirmyn, be žirgo, link priešų nesuskaičiuojamos galybės. Taip greit lekia, kad net ristūnas greičiausias taip nebėga. Dar vienas riksmas ir kalaviju perkerta priešų vadą perpus. Kalavijas kaip per sviestą perėjo išilgai visą kūną, net metaliniai šarvai su skydu nepadėjo. Niekas nesuprato kas įvyko, bet jau akivaizdu, kad viskas apsivertė aukštyn kojom. Tūkstantinė armija sumažėjo iki keletos šimtų ir be savo vado pradėjo trauktis į kalnus pas valdovą Burmalą.
- Užkariautos dar vienos žemės, nors ir praradom keletą karių, - taria Jordas, šalia stovinčiam ir kūjį laikančiam kariui.
- Daganas pagerbia kiekvieną, - ramiai ištaria anas, pataisydamas klibančią vėliavą.
- Timai, jok su puse karių ir pranešk karaliui gerą žinią, o mes liksime apžiūrėti naujų žemių! - surėkia Jordas sėdinčiajam ant nugaišusios meškos.
- Klausau! - net pašokęs rikteli apžėlęs, it benamis, Timas.
Surinkęs 20 karių ir laimikių, rastų kovos lauke, jis išjojo link plūduriuojančių didžių laivų.
- Kaip visada puikiai pasidarbavai Jordai, - kažkas už nugaros ištaria storu balsu ir uždeda ant peties ranką karvedžiui. - Jei ne tavo galios, nežinia kaip būtų pasibaigę.
- Pažįsti tu mane geriau nei kas nors kitas, Gonalai. Ne už ačiū tapau tokiu. Esu dėkingas Daganui už jo pagalbą, - ramiu tonu atsako Jordas.
- Daganui... Baik juokauti. Jei ne tu, tai jo senai nebūtų tarp gyvųjų, - vos girdimai prakalba tas pats už nugaros stovintis karys. - Jei tu, būdamas pypliu, nebūtum pasirodęs prie jo su savo galiom, tai neaišku kaip baigtųsi, - tęsia jisai.
- Net nežinau... Juk jau sakiau, kad ne aš jam padėjau. Net nežinau, kas ten įvyko, - valydamas kraujais apvarvėjusį žvynuotą kalaviją atsako karžygys.
- Na gerai, pamirškim tai. Gyvenkim šia diena. Po 25 metų kovų tapai tokiu, kokiu dabar esi. Manau, tu esi laimingas, kaip ir aš, - Gonalas stukteli į petį ir nueina savais keliais.


-†-†-†-†-†-†-†-†-†-†-†-†-†-†-

- HoHoHo, kaip visada prajuokini, Junai! - garsiai sušunka storas, apžėlęs vyriškis.
Net neaišku, ar jis visada toks rausvas, ar jau paėmęs pora statinaičių. Barzda tokio dydžio, kad net užima pusę stalo. Rankos tokios drūtos, kad, atrodo, laiko arbatos puodelį, o ne 2 litrų bokalą.
- OOOOoo, ką mes matome, vyručiai! - tęsia jis, atsistodamas nuo stalo ir rodydamas bokalu į priekį. - Tai mūsų didis vadas!
Su šiais žodžiais visi 20 atsistoja ir sušunka:
- Už Jordą ir karalių Daganą! - kiekvienas užsilenkia po nemažiau kaip pusę litro alaus ir pralinksmėję atsisėda atgal.
- Už karalių Daganą! - nusišypso Jordas, nors tai jam ir nelabai pavyksta su prakirsta lūpa. - Ir išgėrusį Gonalą!
- Sėsk čionai, vyruti, užteks vietos abiems. HOHOHO! - kvatoja storasis Gonalas, lyg anekdotą pasakęs.
Jordas, nieko nelaukęs, pastveria tvirtą kėdę, perkaltą jau ne kartą, ir, pasistatęs ją šalia stalo, atsisėda.
- Ką čia veikiate? Nusprendėte atšvęsti? Laive yra pilna midaus. Šiose žemėse vis dar nelabai saugu.
- Jordai, nesinervink, čia visi savi, - gale stalo pralemena laibas vyrutis, it styga. Neaišku, ką jis čia veikia. Jo nosis tokia išsipūtusi, lyg gautų į veidą kiekvieną dieną po keletą kartų. Akis perrišta balta skarele, kuri nuo kraujo tuoj taps raudona. Paglosto melsvą liemenę, ant kurios prismaigstyta daug mažų peiliukų ir, išsitraukęs vieną, pradeda krapštyti dantį.
- Junai, tu kaip visada žinai ką pasakyti, - kreivai pažvelgęs į jį atsako Jordas.
- Vade, nusiramink. Tai vienintelė smuklė, kurioje daug liaudies ir, svarbiausia, yra daug alaus! - tai pasakęs, Gonalas trinkteli jam per nugarą.
Iš tiesų, pažvelgus atidžiau, vidus buvo toks didelis, kad tilptų ne vienas šimtas žmonių. Stalų pilna ir beveik visi užimti. Kur sėdi po 2, kur po 4 ar 8, ir ant kiekvieno stalo po alaus bokalą kiekvienam. Merginos vos spėja padavinėti užsisakiusiems šio gėralo. Muzika groja garsiai - kas su stygom bando pritarti, kas su dūda kauline, sudėtinga net išgirsti kas ką kalba. Grindinys gražiai išklotas nušlifuotais akmenukais, medinės sienos iškabinėtos įvairių gyvūnų galvomia ir kailiais. Yra ir antras aukštas, bet dauguma sėdi ten kur krosnis ir kepama kiauliena ant iešmo. Ant sienų ir lubų karnizų sudėta keliasdešimt žvakių, prie įėjimo dega fakelai. Labiausiai išsiskiria 21 vyras, sėdintys prie vieno didelio stalo, apstatyto maistu ir alumi. Tai Dagano kariai. Kas praeina, bijo net sušnairuoti. Matomai iš karto gautų lupti...
- Gerai, kad stalas didelis. Hihihi, - vėl praplyšta Junas. Iškelia ranką į viršų ir pradeda klapsėti – ALAUS! ALAUS! Neškit dar!
Bematant prisistato smuklės savininkas su alaus statinėm. Jis visas besišypsantis ir gero linkintis.
- Sėdėkit *khem* kiek patinka. *Khe, khe*. Jeigu reikės, *Khem* bus ir merginų! - Prakrenkši jis. - Jei reikės, kvieskit mane, Rubą... – tai ištaręs jis atatupstas nuėjo atgal prie baro.
- Va čia tai rojus, - pračiulba karys, apsikabinęs statinę ir jau vos beįžiūrintis savo draugelius.
- Kas tiesa, tai ne melas! - kažkas vėl prašneka taip nerišliai, kad blaiviam būtų sunku suprasti šiuos žodžius.
Jordas ir jo vyrukai linksmai siūbavo ir dainavo ilgą laiką. Visi buvo taip įkaušę, kad, regis, tuoj smigs ten kur ir sėdi, bet staigi pasigirdo kažkoks sujudimas.
Aplink sėdintys pradėjo keltis nuo stalų ir eiti į žemesnį smuklės aukštą - rūsį. Liko sėdėti tik tie, kurie jau patys nesugeba atsikelti. Rūsio nusileidimas atrodo lyg įėjimas į požeminį sandėlį. Aplink sustatytos statinės, kabo dešros ir rūkytos žuvys. Muzika prityla, kalbos taip pat. Visa smuklė, kurioje pusę dienos truko didelis sujudimas, visiškai nuščiūva. Jordo vyrų džiaugsmas dingsta, nieko jie nebesupranta.


-†-†-†-†-†-

Jordas, prasėdėjęs geras 10 minučių, pagaliau nusprendžia eiti pažiūrėti, kas ten vyksta. Reikia išsiaiškinti, kodėl daugiau nei pusė buvusių smuklėje žmonių nusileido į žemesnį smuklės aukštą. Su kiekvienu laipteliu darosi vis šalčiau ir šalčiau, net šviesos nesimato. Jie pagaliau priėjo uždarytas duris. Stuktelėjo, durys atsiveria. Jo nuostabai salė pilnut pilnutėlė. Iš šalčio padavė karštį. Sunku net kvėpuoti. Stalai sustatyti ratu, dabar prie jų sėdi ir geria viršuje buvę žmonės. Aplink iškabinėti įvairūs išsiuvinėti užtiesalai, dega fakelai. Viduryje salės sėdi senis ir kažką garsiai kalba.
- O, nemaniau, kad norėsite ir jūs *khem* paklausyti šio ]]> Thu, 25 Apr 2013 17:09:32 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/207011.html http://rasyk.lt/kuriniai/207011.html
Apie tai, kad baronas renka rekrūtus, visas kaimas tik ir tekalbėjo jau gal savaitę. Pasakojo, kad vienas senis Snarrėje, nenorėjęs atiduoti sūnaus, taip gavo vėzdu per galvą, kad dabar tik sėdi, mirksi viena likusia akimi ir seilėjasi. Kiti sakė, kad tai arklį ant jo pavarė ir dar dabar jam pasaga ant kaktos šviečia. O Vidskoge vieniem padegę namą. Nors gali būt kad ir patys kaimiečiai padegė, kad pagailėtų, sūnaus iš benamių neatimtų. O jau apie pačius vargšus kur paima, tai nebesą ką ir kalbėt – jei muštruojami nenusibaigs, jei kuo karininkui neįtikusių nepakars ir barono vaiduose su giminėmis ar kaimynais neužkapos – vis tiek galvažudžiais, plėšikais pataps, nė vienas iš armijos doras negrįžo. Nors, tiesą sakant, turbūt niekas ir iš vis grįžusio beveik nė vieno akyse matęs nebuvo, iš esmės todėl, kad nebuvo matęs ir išėjusio – jau beveik penkis dešimtmečius, nuo pat Didžiojo karo, kaimas gyveno ramiai. Barono kivirčai su kaimynais dažniausiai apsiribodavo girtomis muštynėmis, kur keletas sargybinių prarasdavo nebent dantis. Tiesa, fortas nuo kaimo buvo pakankamai toli, kad tie dantys ganduose virstų nukirstomis rankomis ir suskaldytomis galvomis. Kiti gandai kartais pranešdavo apie mūšius toli pietuose ar priešus iš užjūrio, bet senelis visada tik nusispjaudavo: „šūdas čia ne karas – pasienio plėšikai“.
Myrrveguras taip pat buvo pačiame karalystės pasienyje, tačiau rytiniame, o už jo plytėjo tik begalinės Daudmyrro pelkės. Niekas niekada nebuvo pasirodęs iš už jų ir dar niekam nebuvo pavykę jų pereiti. Senelis pasakojo, kad per patį Daudmyrro vidurį tekanti didžiulė upė, tokia plati, kad iš jos vidurio nė vieno kranto nesimato. Ji ištekanti iš Nordurbjargo kalnų šiaurėje ir teka iki pat Didžiosios pietų jūros, o palei visą ilgį tęsiasi mylių mylios pelkių. O tose pelkėse gyvenantys velniaižin kokie padarai... Turbūt ne veltui kaimiečiai toliau senosios sienos griuvėsių niekada neidavo, nors už jų iki pelkės dar buvo geros pora mylių gražaus miško. Kai prie sienos ganydavau avis, visą naktį rodydavosi, kad kažką toj pusėj vis išgirsti, bet niekaip negalėdavai suprasti iš tikrųjų girdėjai, ar tik pasirodė. Akies krašteliu vis lyg ir pagaudavai kažką sujudant danguje, atsisukdavai, ir... tuščia. Ir nors būdavo baisu, kažkodėl vis grįždavau ir tirtėdamas dairydavausi visą naktį. O ir pievos palei sieną buvo puikios...
Senelis apie pelkes žinojo daug. Senelis apie viską žinojo daug. Iš senųjų raštų. Senelis buvo kronikininkas. Jis savo akimis matė Didįjį karą ir savo plunksna jį aprašė. Visą gyvenimą praklajojęs, senatvėje, būdamas beveik aklas, jis sugrįžo į gimtąjį kaimą. O aš visą vaikystę gyvenau vien jo istorijomis. Kartodavau jas sau šaltomis naktimis ganyklose...
Todėl išgirdęs, kad gaudo rekrūtus, ilgai nesvarstęs nusprendžiau – jei pas mus atjos, niekur aš nebėgsiu. Tėvams liks abu vyresnieji broliai, tad jiems didelės skriaudos nebus, o ir šiaip jie man buvo... na, sakykim, ganėtinai šalti. Žmonės kalbėjo, kad nuo dešimties trobų vieną ima, o mūsų kaime trobų dvylika, vieno turėtų ir užtekti. Bus ir kaimui geras darbas. Man buvo jau beveik šešiolika, bijojau, kad daugiau tokių progų gali nebepasitaikyti ir galiu visam gyvenimui čia likti. O aš visada maniau, kad mano gyvenimas skirtas kitkam, visada troškau... kažko dar. Nuo mažų dienų varinėdamas po aplinkinius miškus avis ir karves, per vasarą tik kartą ar du sugrįždamas į kaimą, puikiai išmokau išgyventi miške, mokėjau medžioti, seniai nebebijojau vilkų, todėl maniau, kad išgyvensiu ir kariuomenėj.

Visa tai kartodamas pats sau galvoje, tačiau vis tiek truputį greičiau plakančia širdimi ir jausdmas nerimą pilve, priėjau pirmuosius kaimo namus. Kai pasiekiau trobos kampą, iš už kurio galėjau juos matyti, raiteliai kaip tik sustojo kaimo viduryje. Buvo šešiese. Vilkėjo rudomis odinėmis liemenėmis ant pilkų marškinių, tik vienas turėjo odinį antkrūtinį. Vietoj kalavijų prie diržų kabėjo tik storos lazdos, keleto buvo kaustytos. Tiesa, vienas dar turėjo ietį, o tam su antkrūtiniu prie balno kabėjo rimbas. Visi buvo barzdoti, susivėlę, ir tikrai atrodė kaip galvažudžiai...
– Nu ir ką, sakiau, kad šūdą čia apsimoka šuoliais varyt, vis tiek tuščia, – piktai pasakė vienas, – apsivemt nuo tokio kratymosi galima.
– Apsivemk tu savo šūdu, Gauruotas, padegsim kurią lūšną ir išlįs, – dar pikčiau atrėžė tas su antkrūtiniu, matyt, vadas.
Paskutinieji du jau lipo nuo arklių.
– Tai palaukit gi, mes bent per namus praeisim, gal ką gero rasim, – šūktelėjo vienas. Kitas, nuėjęs už šulinio, nusimovė kelnes ir pritūpė.
– Šūdą tu čia rasi pas tuos kaimiečius... – atsiliepė Gauruotas.
– O jeigu merga kokia po lova slepiasi?
– Nebent sena ragana ant pečiaus, ir pavers tau kiaušius obuoliais!
Visi suprunkštė, tačiau lobių ieškotojas numojęs ranka vis tiek patraukė link artimiausios trobos. Nusprendęs, kad laukti nebėra ko, žengiau iš už kampo.
– O, žiūrėkit, gyvačiokas! – apsidžiaugė vadas ir plojo ranka per artimiausio arklio pasturgalį, – Gauruotas, gaudyk!
– Tai kad nebėga... – irzliai atsiliepė tas, suvaldęs išsigandusį arklį, – Ateik čia! – šūktelėjo man įsakmiai, bet lyg ir draugiškai. Įdėmiai stebimas šešių porų akių, lėtai įveikiau mus skyrusius dvidešimt žingsnių ir sustojau priešais ant arklio tebesėdintį Gauruotą.
– Matai, sakiau, kad nebėga, – pasakė tas, kiek prisimerkęs tyrinėdmas mane akimis. Aš stebeilijau į jo arklį. Buvo gražus, tik apdulkėjęs ir pavargęs.
– Tai ko nepabėgai?
Kiek patylėjęs, pakėliau akis ir pabandžiau atsakyti kuo tvirtesniu balsu:
– Į karą noriu.
Matyt, išėjo nekaip, nes visi šeši nusikvatojo.
– Oho... – tarė vadas šypsodamasis ir prijojo arčiau, – šitas geras. Nuo kada dabar kaimiečiai į karą panoro? O kas mes žinai bent?
– Barono Barano rekrūtų gaudytojai?
Visi vėl nusikvatojo.
– Ne Barano, o barono Bukkrfero! – staiga rimtai atrėžė vadas, – jei taip prie jo pasakysi, į kartuves keliausi, o ne į karą.
Mintyse nusikeikęs prikandau liežuvį. Iš senelio žinojau tikrąjį barono vardą, bet visi jį vadindavo tik Baranu...
– O dėl rekrūtų nesuklydai... Metų kiek?
– Šešiolika, – greitai atsakiau.
– Meluoji, – sumurmėjo Gauruotas.
– Vardas? – nekreipė į jį dėmesio vadas.
– Myrrfethuras.
– Čia dabar kas per vardas kaimiečiui?
– Senelis tokį davė...
– Senelis sakai... Senelio vardas?
– Skaldrfethuras Myrrfararssonas.
– Gauruotas, patikrink knygoj.
Šis iš balnakrepšio išsitraukė didelę seną knygą ir ėmė ieškoti.
– Radau! Myrrveguro kaimas, taip... Nėr tokio... A, va! Senas tas tavo senelis. Skaldrfethuras Myrrfararssonas. Sūnus Skogfaedas Skaldrfethurssonas. Šio sūnus Myrrfethuras Skogfaedssonas. O tikrai beveik šešiolika...
– O senelio tėvas yra? – paklausė vadas.
– Tuoj... Ne, nerandu.
– Hm... Nesvarbu. Jeigu šitas knygoj yra, imam ir viskas. Užrašyk.
Pajutau, kaip širdis ėmė trankytis dar smarkiau nei prieš tai. Pagaliau! Ir kareiviai – galvažudžiai po pokalbio nebeatrodė tokie baisūs, kaip iš pirmo žvilgsnio. Staiga lyg pabudęs iš susimąstymo vadas riktelėjo:
– Ei, obuolkiauši! Rišk šitą ir jojam, gal dar spėsim šiandien iki Saltfaero.
– Bet... – pabandė prieštarauti tas, kuris prieš tai norėjo trobose ieškoti mergų.
– Rišk pasakiau!
Nežinia, ar jį išjudino įsakmus vado balsas, ar ant rimbo koto padėta ranka, tačiau jis tuoj pat šiurkščiai pagriebęs mane už peties ėmė tempti link savo arklio. Buvo netgi vos vos už mane žemesnis.
– Bet... O mano daiktai? – pabandžiau prieštarauti.
Vadas garsiai nusijuokė ir atsakė:
– Baronas duos viską ko tik prireiks!
Tada nusijuokė ir visi kiti. O žemasis jau vyniojo man ant riešų storą virvę.
– Bet aš gi pats einu! Nereikia rišti!
– Čia tam, kad nepersigalvotum netyčia ir nereikėtų mums atgal joti, – bjauriai išsišiepęs tarė vadas, – va, Gauruotas labai nemėgsta balne kratytis. Ane, Gauruotas?
– Mhm... – liūdnai numykė šis.
– Tai va, jei sugalvosi kur dingti, Gauruotas supyks. O piktas Gauruotas nieko gero... – nutęsė vadas, tapšnodamas per rimbo kotą, – o jei dar ilgai reiks gaudyti, atiduosim va obuolkiaušiui, kad nereikėtų jam mergų ieškot.
Staiga mano besitrankanti širdis ėmė plakti ramiai ir lygiai. Užtat pilve vietoj nerimo pasidarė labai, labai negera.


tbc ]]> Thu, 25 Apr 2013 02:57:10 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/207000.html http://rasyk.lt/kuriniai/207000.html PART 2
    * * * * * *
 Štai prieš akis išvydau savo vaikystės namą, kuriame gyvenau dar kai buvo mano tėvai kartu. Kiemas neprižiūrimas-suprantama, tėtis dėl savo darbo neturėjo tam laiko. Medinis pastatas nesiskyrė iš kitų kaimelyję esančių namų: dviaukštis, su garažu ir palėpe. Nemėgau prabangos, tad šis namelis man buvo pats tas: jaukus, nedidelis ir su ramia aplinka. Išgirdau griausmą po kurio pradėjo po truputį kapsnoti lietus, staigiai pašokau griebiau lagaminą ir palindau po pastoge. Sju greitai atrakino duris, sugirgždėjus jos tingiai atsidarė.
     Malonus šilumos jausmas sukėlė šiurpuliukus. Atsidusau, nusispyriau batelius ir  šniurkščiodama nosimi nuo lietaus užbėgau laiptais į viršų. Išpaskos atbildėjo ir Sju:
-Klausyk, aš beveik nieko nekeičiau kas buvo tavo kambary. Tik nupirkau lovą ir... na ir pati pamatysi.
      Su šiokiu tokiu smalsumu pravėriau kambario duris. Beabejo tie patys smėlio spalvos tapetai puošė sienas, ta pati spinta su stalu stovi kampe. Viengulė lova ir loptopas buvo nauji. Lentynos buvo apkrautos mano mėgstamiausiom knygom ir kompaktais. Kambarys buvo gan didelis. Norėjau kažko mažesnio ir mažiau primenančio vaikystę, nes tai skaudino. Vos pažvelgus į fortepijoną kuris stovėjo kambario kampe, iškyla prieš akis, kai aš su Sju mokydavausi juo groti, o mama pasirėmusi galvą rankomis stebėdavo mus:
-Sju... Tėti, šis kambarys turi daug prisiminimų.
-Na, tu galėtum gyventi palėpėje jeigu tau taip tinka? -susirūpinęs žvilgsnis stebėjo mane.
-Ak, taip taip... -linkčiojau. -manau taip.
     Sju sukryžiavo rankas. Jis turbūt mąstė apie daiktų perkelimą:
-Ar galėsi mane nuvežti iki prekybos centro, nusipirkčiau dažų ir....
-Manau taip, be to tau reikia nuipirkti ko nors šiltesnio. -vykdančių tėtis.
    Abu nusijuokėme.

]]> Thu, 25 Apr 2013 01:40:40 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/206998.html http://rasyk.lt/kuriniai/206998.html           Vyras ramiai peržengė slenkstį, tačiau toliau nėjo, stovėdamas šalia ir laukdamas, kol šeimininkė užvers duris. Šalta veido mina visiškai nesiderino su gailiu šnabždesiu prašant pagalbos už durų. Dereja užstūmė spynos skląstį ir nužingsniavo link savo stalo. Rankos dar labiau apgaubė kūną paskubomis užsimestu apsiaustu. Ji naktinio kliento nepažinojo, tačiau veido bruožai kažkur jau buvo matyti. Klausimas tik kur ir kada.
          - Tai kokios pagalbos jums reikia tokiu vėlyvu metu, nepažįstamasis?
          - Mano vardas Roteris. – vyras prisiartino prie stalo, tačiau net nepažvelgęs į prie jo pastatytą kėdę svečiams, liko stovėti. – Man reikia traksilijos dervos.
          - Jūs ne būrėjas, Kam jums traksilijos derva? - Derėja susiraukė. Kuo toliau tuo, tuo keistesnis šis nepažįstamasis. Traksilijos krūmo derva savo kaina prilygo auksui. Krūmai augo tik toli rytuose stūksančiuose kalnuose, ant pačių stačiausių atbrailų. Labai mažai atsirasdavo nutrūktgalvių, kurie ryždavosi ten ropštis. Dar mažiau tų, kurie grįždavo gyvi su dervos laimikiu - menkais gintaro spalvos trupiniais. Su pirklių pagalba, pakeliui vis brangstanti, derva pasklisdavo po visą pasaulį, laukiama kiekvieno save gerbiančio ir turtingo mago ar būrėjo namuose. Ugnyje tirpstančių dervos gabalėlių garai sustiprindavo magiškas galias, aiškiaregystę, tačiau priešais stovintis vyras neturėjo magijos dovanos savyje. Dereja tai jautė. – Ir kodėl manai, kad aš jos turiu?
          - Pietietiška pelkių karštinė. Mano berniukas ja susirgo. Vienintelis vaistas nuo jos yra traksilijos derva ir vienintelis žmogus, galintis turėti jos Gvalto slėnyje, esi tu - būrėja ir aiškiaregė. – Vyro veidą vis dar puošė kupina šalčio mina, bet po ja kunkuliavo aistros. Per savo ilgą gyvenimą būrėja išmoko skaityti žmonių jausmus iš akių. Naktinį svečią nepaisant rodomos ramybės kankino didžiulė baimė. –Aš sumokėsiu už dervą.
          - Traksilijos derva labai brangi.
          - Be jos berniukas numirs. Jo kaklas jau vien gelsvos dėmės. - Vyro kūną vis labiau kaustė įtampa. Dešinis delnas ėmė nejučia plekšnoti per šlaunį. Visai šalia ant diržo kabančio durklo. – Aš negaliu jo prarasti. Aš negaliu grįžti namo be dervos. - Roteriu pasivadinęs naktinis svečias nusegė nuo diržo kapšelį ir švystelėjo ant stalo. Pasigirdo metalinis žvangesys.
        Derėja atsargiai pakėlė odinį maišelį. Sunkus. Atrišo. Viduje sužibo sidabras. Tikras turtas, ypač tokiai senai kaimietei, kaip ji. Tikras išsigelbėjimas dabar, kai ji prarado slėnio gyventojų pagarbą ir pasitikėjimą. Po Ibenikės, jaunos moters, kuriai išpranašavo laimingą, ilgą gyvenimą ir tris sveikus vaikus, netikėto pradingimo visi Gvalto slėnio žmonės nusisuko nuo jos. Tiesiog nebeateidavo išsiburti sau ateities, vengė it kokios prakeiktos, raupsuotos, tarsi būtent ji buvo kalta dėl Ibenikės ir jos šeimos nelaimės. Kartais eidama kaimo gatvele ji girdėjo atsargius žmonių šnabždesius sau už nugaros. Kaltinantys, smerkiantys, kupini pasibjaurėjimo žodžiai. Derėjos per ilgą gyvenimą sukaupti pinigai ėmė tirpti it sniegas šiltą pavasario dieną. Ji buvo jau per sena dirbti kažką kita ir per daug mylėjo ramų, kiek mieguistą Gvalto slėnį, kad išvyktų laimės ieškoti kitur. Netikėtas naktinio svečio vizitas leis ramiai sulaukti mirties savo namuose. Jei tik sutiks parduoti Traksilijos dervą, o ar ji turi kitokį pasirinkimą?
          - Gerai, aš padėsiu tavo berniukui, Roteri. Tik pirma padėsiu pinigus. Palauk manęs šiame kambaryje. – Dereja pakilo iš savo krėslo. Kapšelis dingo po jos apsiaustu. Vyras linktelėjo ir pagaliau atsisėdo. Dabar jau atsipalaidavęs, ramus, sulaukęs sau palankaus atsakymo. Būrėja dar karta atidžiai nužvelgė savo naktinį svečią. Matyti veido bruožai, kažkodėl kėlė nerimą. Tik va bėda, kad ji niekaip negalėjo prisiminti kur ir kokiomis aplinkybėmis regėjo šį žmogų. Ar tikrai šiame trisdešimtmetyje slypi pavojus? Kodėl ji neatpažįsta jo? Kas jau kas, o atmintis jos sename kūne dar veikė puikiai. Gaila, nėra laiko ištirti netikėto svečio savo burtais. Dereja apsisuko ir vikriai nukurnėjo prie kambario kairėje stūksančių durų. Kapšelis su sidabru maloniai svėrė ranką. Pats laikas šiam turtui atsidurti jos slėptuvėje. Moteris užvėrė duris už savęs. Šioje nedidelėje kamaroje, tarp daugybės dulkančių, nereikalingu ir pamirštų daiktų paslėpti nediduką maišelį buvo vieni niekai. Pastumta nedidelė aplūžusi spintelė, atlenkta grindų lenta ir sidabras jau saugus. Jos netikėtas naktinis uždarbis.
          - Kur derva? – vyras pašoko nuo kėdės ir įtariai įsistebeilijo į tuščias Derėjos rankas. Visas jo ramumas išgaravo kaip kamparas.
        - Juk sakiau, kad pirma padėsiu pinigus. – Būrėja pakėlė nuo stalo žvakidę. Mirganti žvakės šviesa apšvietė nediduką siaurą koridorių kambario gilumoje. Derėja mostelėjo svečiui sekti iš paskos. Koridorius užsibaigė jaukioje virtuvėlėje. Mėgstamiausia jos vieta name, ypač po sunkių varginančių būrimų. Labai retai ji čia įsileisdavo svečius, bet šiąnakt ypatinga proga.
        - O štai ir pažadėta derva. – Derėja nuo lentynos su keliolika molinių puodynių nukėlė pačią mažiausią. Po kelių akimirkų atkimšus ją nedidelėje virtuvės erdvėje pasklido aštrus rūgštokas aromatas. Traksilijos derva. Derėjai ja padovanojo vienas dėkingas pirklys, vežęs dervą parduoti Lotramo magams. Neturtinga kaimo būrėja pati neišgalėtų tokio lobio įpirkti. - Saugok ją, nes daugiau neturiu. - Būrėja ištiesė puodynę Roteriui. Vyras priglaudė indą prie krūtinės. Rūpestingai, atsargiai, bet kartu kiek negrabiai ir kažkodėl kaire ranka. Derėja žvilgtelėjo žemyn. Per vėlai. Spėjo tik pamatyti patį judesį, sustabdyti jį laiko jau nebebuvo. Dešinėje rankoje naktinis svečias laikė durklą, kurio ašmenys blykstelėjo žvakės šviesoje ir dingo jos pilve, susmigę iki pačių kriaunų. Keista, bet iš pradžių nebuvo jokio skausmo, tarsi ne jai butų buvę smogta.
        - Už ką, juk aš atidaviau dervą? – būrėja sugriebė užpuoliką už dešinės, suspaudusios durklą, rankos, ir pabandė atstumti jį atgal, kuo toliau nuo savęs. Bergždžias reikalas, lyg bandytum pastumti didžiulį akmenį.
        - Nes taip reikia. – vyras nepaisydamas Derėjos rankų dar labiau spustelėjo durklą gilyn. Spustelėjo ir pasuko ašmenis žaizdoje. Moteris aiktelėjo. Kažkur vėlavęs skausmas galų gale rado kelią į jos kūną. Žaizda tarsi degė, siusdama skausmo bangas, vis labiau užliejančias Derėjos sąmonę. Su skausmu atėjo ir vaizdai. Pradžioje neryškūs, išskydę, netrukus įsisuko viesulu. Pirmą kartą jos gyvenime regėjimai atėjo taip staigiai, be tinkamo pasiruošimo. Jie sruvo iš žudiko į jo ranką įsikibusiais Derėjos pirštais, bėgo nepertraukiama srove pumpuojami skausmo ir nuostabos. Dabar ji prisiminė, kur anksčiau matė šį vyrą. Išaiškėjo ir kodėl jo nepažino iš karto.
        Prieš keletą metu ją lankęs vyras su keistu prašymu. Sigojų genties skerdynės ir jam išpranašautas vienintelis likęs gyvas berniukas. Tik tada šis vyras buvo pusamžis, juodi plaukai žilstelėję, o šiąnakt jam galėjai duoti ne daugiau trisdešimties metų. Štai kodėl ji taip ilgai jo neatpažino. Iškart po atpažinimo sekė vaizdas miške, ryškus, kruvinas ir kartu toks bejausmis. Žmogiškas kraujas ir kūnas buvo naktinio kliento pasukusių atgal metų paslaptis. Ibenikės, dingusios iš netoli girios įsikūrusio nedidelio kaimiūkščio, kūnas ir kraujas. Štai kas kaltas dėl Derėjos tapimo atstumtąja slėnyje, o dabar atėjo galutinai ja sunaikinti.
        Po to vaizdai užgriuvo tikra lavina. Kalnai. Ištisa, ginkluotų lankais ir kardais, karių kavalkada, besivejanti nedidelę grupelę žmonių. Kraujo medžioklė. Taip šį vijimąsi vadino patys kariai, o save širdžių medžiotojais. Smurtas buvo tiesiog įsigėręs į šių būtybių sielas, perduodamas iš kartos į kartą it koks protėvių palikimas. Net žiauriausi kariai prieš šiuos kalniečius buvo it nekalti ėriukai prieš pasiutusius vilkus. Kažkada užvaldyti kraujo magijos jėgų, jie virto šaltais žudikais, negalinčiais be žmogiško kraujo skonio. Jie net nebebuvo tikri žmonės. Kažkas kita, keisto likimo dėka, išvydusio sio pasaulio dienos šviesą.
          Dereja pabandė ištrukti iš regėjimų gniaužtų, tačiau šie nė negalvojo išnykti. Kūną apėmė vis stiprėjančios konvulsijos. Būrėją apgaubė tamsa. Mirtis.

                              -------------------------------

        - Na ir nepagarbus mano berniukas. Negi taip ir išeisi, net nepasisveikinęs. – Balsas nuaidėjo kaip griaustinis iš giedro dangaus. Hamulis jau buvo bepaliekąs būrėjos virtuvę. Derva saugiai suberta į odinį maišelį prie diržo, apžiūrėtos puodynės, sudėtos ant lentynų. Pavyko surasti vakar kepto pyrago ir nedidukę rinkę česnaku dvelkiančios dešros. Visai neblogos vaišės miške gyvenančiam žmogui. Būrėjos kūnas susmukęs it maišas gulėjo ant grindų. Veide sustingusi nuostaba. Ne tokios mirties senė matyt tikėjosi sulaukti. Beliko keletas reikaliukų būrimo kambaryje ir ilga kelionė atgal namo. Širdžių medžiotojas jau buvo pasukęs link tamsaus koridoriaus, kai pasigirdo šis balsas jam už nugaros. Gergždžiantis ir sausas, lyg nudžiūvęs medis audros vėjyje. Pažįstamas. Balsas jau seniai išnykęs jo praeityje, dingęs, kad nebegrįžtų. 
          Hamulis iš lėto atsisuko. Greičiau netikėtai apstulbintas žodžių už nugaros, tiesiog negalėjo, bet užtat jau su durklu rankoje. Niekas negali ilgam išgąsdinti širdžių medžiotojo.
        Senės lavonas nebegulėjo išsipleikęs virtuvėlės viduryje. Toje vietoje telkšojo tik kraujo balutė iš mirtinos žaizdos būrėjos pilve. Išgleizota po grindis kažkam prašliaužus per ją. Hamulis nusekė žvilgsniu kraujo šliūžei iš paskos.
          Senė sėdėjo atsirėmusi į masyvaus stalo koją. Apsiaustas atsirišo atidengdamas kūną - susiraukšlėjusias krūtis ir sudribusį pilvą. Blyški kojų oda išterliota jos pačios krauju.
        - Ne koks vaizdelis ar ne? – sene sužiopčiojo it į krantą išmesta žuvis. Įspūdį dar sustiprino sustingęs, išblyškęs veidas ir akys, lyg stiklinės, nudelbtos kažkur į virtuvės lubas. Pats tikriausias lavonas. Ko jau ko, o jų Hamulis per savo gyvenimą ne vieną dešimtį matė, tai kodėl ji kalba ir dar ne savo balsu.
        - Aš juk nužudžiau tave. Tu mirusi.
        - Tu nužudei šią seną kaimietę, o ne mane.
        - Tave? – kuo toliau, tuo mažiau Hamulis suprato, kas čia dedasi. Jis jau nebevaldė situacijos. . Paprastas planas, kaip gauti taip trokštamos dervos, staiga ėmė byrėti, pleišėti, irti į gabalus. Jo mažytė sumanymų smėlio pilis netikėtai susmuko nuo netikėtai prasidėjusios tikrovės liūties.
        -  Mane tu nužudei seniau, prieš daug metų, mylimas anūkėli.
        - Huriele, čia tu? To negali būti, juk tu seniai mirei. - Hamulis pajuto kaip ant rankos nulašėjo karštas vaškas. Žvakidė jo rankoje virpėjo it epušės lapas. Jo ranka drebėjo. Čia tiesiog kažkokia magija, tiesiog ta senė prieš mirdama kažką pribūrė, kad jį išgąsdint, nors kažkaip jam atkeršyt. Reikia tiesiog apsisukti ir dingti iš čia. Užbaigti šį reikalą, kaip sumanė.   
        - Galų gale atpažinai, berniuk. – senės kūnas sutrukčiojo apimtas konvulsijų. – Tu teisus ir dėl magijos, bet tokia magija ne šios kaimietės nosiai. Kraujo burtai pavaldūs tik mūsų tautai. Tik jų dėka sugebėjau trumpam užvaldyt šį mirštantį kūną ir aplankyti tave.
        - Bet juk ir tu mirusi, kaip ši būrėja. - Hamulis vis dar spaudė durklą rankoje, tarsi jis galėtų padėti prieš kerus.
        - Ne taip lengva iki galo sunaikinti tokią burtininkę, kaip aš. - Derėjos kūnas (Hurielė) vėl sutrukčiojo. Šį kartą iš juoko. - Tiesiog dabar tenka verstis be savo kūno.
        - Atėjai atkeršyti man? – širdžių medžiotojas pastatė žvakidę ant nedidelės sienos atbrailos ir nusibraukė nuo rankos vėstantį vašką. Laisvų rankų jam dar gali prireikti.
        - Už tai, kad tu suvarei man į širdį durklą, berniuk? Tikrai ne. - iš senės burnos ėmė tekėti tamsaus skysčio srovelė. Kraujas. Kraujo magija. - Ne tu tikras mano žudikas, o tavo tėvas, mano kvailos dukters vyras, liepęs tau tai padaryti.
        - Jis nekaltas, juk mūsų įstatymai skelbia, kad gulintis ligos patale daugiau nei dvi savaites žmogus turi mirti. – Hamulis susiraukė. Kada šie įvykiai buvo. Prieš ištisą amžinybę, o atrodo, kad vakar jis prižiūrimas tėvo ir keleto kitų širdžių medžiotojų vadu pakėlė durklą virš klejojančios ir besiblaškančios karštyje močiutės kūno. - Niekas negali tapti našta garkams – širdžių medžiotojams, nei silpnas, nei galingas, nei beturtis, nei turtingas.
        - Eilutė iš mūsų kodekso. Matau, nepamiršai, ko išmokiau tave, Hamuli. Bėda tik, kad tavo tėvas norėdamas manimi atsikratyti, užnuodijo mano maistą. Jis užnuodijo, bet nuodai nepajėgė iki galo mane nužudyti. Tada jis ir pakišo tave, pabaigti savo purviną darbą iki galo. Jis, tavo garbėtroška tėvelis, labai mėgo žarstyti žarijas svetimomis rankomis.
          Senes lavonas žiopčiojo vis greičiau. Vis greičiau iš burnos liejosi kraujas. Menka srovelė iš pradžių nedrąsiai pasirodžiusi tarp lupų, dabar jau gerokai sustiprėjo. Kraujas vikriai nuvinguriavęs sudribusia, blyškia krūtine ir pilvu rinkosi ant grindų į balutę. Ji palengva didėjo ir plėtėsi, grasindama su laiku užlieti visas virtuvės grindis. Ar gali viename žmoguje būti tiek kraujo?
        - Jis jau miręs, Huriele.
        - Kas?
        - Tėvas. Žuvo vargalių kaime, kai rinkosi savo puotos pagrindiniam patiekalui vaiką. – Hamulis įsikišo durklą į makštis. Atrodo jo nebeprireiks.
        - Žinau, nes pati ji nudėjau. – vėl juokas, labiau primenantis mirtinai sergančio kosulį. – Jau po mirties, kai supratau, kad nedingau, neiškeliavau niekur, o virtau dvasia, ėmiau sekti jį. Mokiausi naudoti naujas pomirtines galias ir laukiau progos atkeršyti. Dvasiai nėra lengva patekti į jūsiškį pasaulį. Vienintelis kelias – mirštantis žmogus. Tąkart kaime man pasisekė. Tavo tėvas persmeigė kardu vargalę ir palikęs ją nudvėsti, sugriebė jos vaikiščią. Tikras šansas ir aš jį tinkamai išnaudojau, mano berniuk. Oi, kaip giliai susmigo į jo nugarą mėšlinos šakės. Tinkama mirtis tokiam mėšlavabaliui, nevertam garkų vardo ir aš jam ją apdovanojau.
          Žodžių liūtis, upe, krioklys liejosi naktinėje virtuvėje. Hamulis klausėsi. Kas galėjo žinoti, kad čia toli nuo jo tautos valdomų kalnų vėl sugrįš jo praeitis. Žinia apie tikrąsias tėvo mirties priežastis jo nesukrėtė. Skirtingai nuo motinos ir močiutės, tėvas daugiau laiko praleisdavo medžioklėse, susitikimuose su kitais  garkų šeimų vadais ir pokyliuose, nei su savo sūnumi. Hamulis irgi nenusileisdamas jam, laiką leido su kitais garkų vaikais, padėdamas kasdieniniuose rūpesčiuose motinai ir klausydamasis močiutės pamokimų. Tomis retomis akimirkomis, kurias praleisdavo su savo tėvu, jis stengėsi tiesiog būti mandagus ir gerai išauklėtas jaunas garkas.
        - Jei ne kerštas, tai kas privertė tave, močiute, įsikūnyti į šią mirštančią senę dabar? – Hamulis nutarė imti reikalą už ragų. Praeitis jam nelabai rūpėjo, net jo šeimos.
        - Netiki, kad tiesiog pasiilgau tavęs, anūkėli? – lavonas prie stalo sujudėjo. Derėjos galva galų gale atsisuko į širdžių medžiotoją. Plačiai atmerktos akys su sustingusiais tamsiais vyzdžiais dabar stebeilijosi tiesiai į Hamulį.
      - Tu visada mokei, neleisti laiko beprasmėms kalboms, Huriele. – Hamulis stengėsi nenukreipti savo žvilgsnio nuo būrėjos. Įdomu ar šios jau mirusios akys ką nors mato.
      - Teisingai. Per daug jėgų man kainavo čia patekti, kad tiesiog paburkuočiau su tavim. Noriu tau padėti, Hamuli. Padėti su tavo augintiniu. 
      - Su Giltoru? Kaip padėti? – Hamulis sukluso. Nebuvo nieko svarbiau už jo auginamą berniūkštį ir pasiruošimą turnyrui.
      - Ši kaimietė blogai išbūrė berniuko ateitį.
      - Nori pasakyti, kad Giltoras nelaimės turnyro?
      - Visų pirma noriu, kad patylėtum ir tiesiog paklausytum. Mano laikas čia jau artėja į pabaigą. - būrėjos lavonas sudrebėjo apimtas konvulsijų, bet po kelių akimirkų vėl aprimo. Širdžių medžiotojas sustingo įsistebeilijęs į savo negyvą pašnekovę. Kraujo magija vis labiau darkė Derėjos kūną. Akių obuoliai dusliai pokštelėję prakiuro. Iš ten irgi pasipylė tamsus, silpnoje žvakės šviesoje kone juodas kraujas. Netrukus prie akių prisijungė ir ausys. Kraujo klanas tiesiog nepaliaujamai plėtėsi. Gyvybiniams syvams  būrėjos kūne pasibaigus, Hurielė nutils, dings kaip rūkas pakilus saulei.
      - Man pravers bet kokia pagalba, močiute.
      - Va čia jau geriau, Hamuli. Noriu tave perspėti dėl Giltoro. Jis butų laimėjęs Gilramešo turnyrą. Dėl sigojų genties, kad galų gale jie surastų vietą sau šiame pasaulyje. Tu esi tas, kuris pakeitė jo likimą.
      - Aš? – nesusilaikė Hamulis.
      - Tu ir tik tu. Tavo nudėta senė buvo per silpna pranašautoja, kad pajustų tavo ypatingumą. Tu esi vienas iš nedaugelio žmonių pasaulyje, kurių nevaldo likimas. Tu kiekvienu savo sprendimu ir darbu keiti jį ir aplinkinių gyvenimus. Giltoras tebegali laimėti, tačiau dabar jis tavo, likimų keitėjo, rankose ir jo lemtis priklausys nuo tavęs, Hamuli, nuo tavo treniruočių ir sugebėjimo paversti ]]> Wed, 24 Apr 2013 21:47:42 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/206993.html http://rasyk.lt/kuriniai/206993.html