http://rasyk.lt lt kitoks.lt Bet viskas pasirodė daug sudėtingiau. Negali sakyti, kad princo Akeilio Karalystėje niekas nepalaikė. Ypač po to, kai princesė Akeilė, titulavusi save Valdove, susidorojo su tėvu. Tačiau remti atvirai drįso nedaug kas. Politika. O jeigu… Atrodo dar mažiau kas tikėjo princo Akeilio pergale. Tiesiog siundė jį ant sesers. Visi bijojo išpranašauto žmogaus Karalystės soste. Bet Iaka su tam tikromis išlygomis irgi buvo žmogus. Na, gal visi tikėjosi, kad ji padės bendrauti su burtininkais, tartis dėl kai kurių demonų išlaisvinimo. Todėl Iaka ir elgėsi atsargiai. Žinojo, tik atleisi vadžias, tai gyvą suės.
Ach, ne apie tai dabar reikia galvoti!
Nors ne. Apie tai.
Iaka rengėsi dalyvauti mūšyje. Buvo gerai pasirengus. Daug skaitė ir klausinėjo Akeilį. Buvo paruošusi planą, kaip tai pasipūtėlei netikrai valdovei išplėšti iš įsčių vaisių. Bet nepagalvojo apie apsaugą sau. O ir kas ją galėjo apsaugoti?
Princas Akeilis rengėsi į mūšį stoti tik paskutinę akimirką. Kad viskas būtų baigta galutinai. Praradusi kūdikį Akeilė turėjo būti visai nusilpusi. Ir brolis nebūtų jos pasigailėjęs.
Ir štai. Per tą neapdairumą ji atsidūrė čia. Nežinojo kur. Bet manė, kad galb8t kažkur demonų karalystėje. Ją prigriebė penkios demonės, kurių įsikišimo ji nesitikėjo. O štai Akeilė buvo apskaičiavus viską. Žinoma, ji turėjo galybę pavaldinių, kurie norėjo ją matyti Karalystės soste. Kiti gal prisibijojo. Jeigu Akeilė taip pasielgė su tėvu, tai su kitais tikrai nebūtų terliojusis.
Magė sunkiai atsiduso. Ji nelabai jaudinosi dėl savęs. Bet buvo nėščia. Ir tai buvo princo Akeilio kūdikis. Ir princas… Be jos pagalbos jis tikrai pralaimės, o gal jau pralaimėjo mūšį.
Ji visiškai nesiorientavo laike. Pas ją niekas neateidavo. Maistas ir kiti būtini dalykai atsirasdavo ir vėl išnykdavo. Galbūt čia lankėsi demonai, kurie nenorėjo rodytis, o gal buvo gavę nurodymą neišsiduoti. Liūdna magei nebuvo. Galėjo skaityti. Knygos atsirasdavo, kai tik ji panorėdavo. Tiesa, ne visos. Kai panorėjo Karalystės istorijos, gavo kažkokį seną meilės romaną. Aplinkui tvyrojo magija. Ji jautė.
Ir dar jautė, kad nuolat apžiūri jos kūdikį. Kodėl? Juk greičiausiai nė nenorėjo, kad jis gimtų. Dėl to burtininkė Iaka nerimavo. Nuo pat tos akimirkos kai pastojo ji nieko nežinojo apie kūdikį. Ji jautė, kad yra nėščia, bet daugiau nieko. Kartą, pametusi visą išdidumą, kreipėsi į raganą. Toji tik pažiūrėjo kažkaip keistai ir pasakė:
- Negaliu tau padėti, sese. Kažkas neleidžia man matyti. Ir… gal niekas negalės tau padėti.
Liko neaišku kas uždėjo tą miglą. Iaka baiminosi, kad tai Akeilės išmonė. Nors… Ir dėl to buvo dar neramiau. Akeilė apie nėštumą sužinojo daug vėliau. Tai kas tada pasidarbavo? Tai negalėjo būti dievas. Į tokius reikalus dievai nesikišdavo.
Pirmą sykį nuo to, kai ją uždarė šioje vienutėje, brakštelėjo durų užraktas. Atsivėrė durys. Ant slenksčio stovėjo aukšta liekna moteris žydrais plaukais. Už jos nugaros buvo matyti dar dvi.
- Sveika gyva, burtininke, - ilgšė įėjo ir išsidrėbė krėsle prie stalo.
Kitos dvi liko stovėti prie durų.
- Mano vardas Aimija. O ten – Dei ir Nara. Mes – lyg ir tavo prižiūrėtojos, lyg ir pribuvėjos.
Burtininkė tylėjo. O ką besakysi? Vardą jos žino. Ir viską, ką joms reikia, jos žino.
- Artėja laikas. Kvailai pasielgei, brangioji…
Iaka vis dar nieko nesakė. Ją kankino nerimas. Tos dvi prie durų atrodė visai nieko. Bet šita… Aimija. Nuo jos dvelkė pyktis ir žiaurumas.
- O ko tikėjaisi, brangioji? Gailestingųjų seserų, kurios už rankos palaikys? Nereikėjo nesąmonėm užsiimti. O dabar…
- Gerai. Viską suprantu, - lėtai pradėjo Iaka. – Manau, princas Akeilis kovą pralaimėjo.
Aimija tik pritariamai linktelėjo.
- Bet manęs nenužudėt…
Demonės niekaip nereagavo.
- Tai ko norit? Kad pereičiau į kitą pusę?
Aimija kažkaip keistai vyptelėjo, o tos dvi tik pažvelgė viena į kitą.
- Ne, turbūt, to nesitikit. O gal ir nepasitikit. Aš irgi nepasitikėčiau. Tai ko norit?
- Tu žinai, tik bijai pripažinti net sau.
Iaka tylėjo. Ji staiga suprato.
- Taip. Mums reikia tavo vaikų.
- Ko?!
- Vaikų, - ramiai pakartojo Aimija.
- Aš…
- Taip. Tau nebuvo atskleista. Bet tu laukiesi dvynių. Kaip ir Valdovė, beje.
- Ir… kas bus mano… mūsų vaikams?
Iaka nebuvo motina tikrąja to žodžio prasme. Ji neturėjo jokio motiniško instinkto. Ji tebuvo indas, nešiojantis būsimą Karalystės Valdovą. O dabar dar dvyniai… Kuris iš jų bus Valdovas?
- Valdovų iš jų nebus! – nukirto Aimija. – Valdovu taps kuris nors Valdovės Akeilės vaikas. Pranašystė sako, kad tai bus žmogaus vaikas. Sūnus. O tu – ne žmogus.
- Pranašystės… - staiga piktai sušnypštė magė. – Jas aiškinti galima įvairiai. Ir niekas niekada nežino kada ir kaip jos išsipildys. Ir kada…
- Na, taip, - abejingai burbtelėjo Aimija. – Aš jomis irgi nelabai pasitikiu. Bet tai nieko nekeičia. Aš tik karė. Vykdau įsakymus.
- Tai kas bus su mūsų vaikais? – jau ramiai pakartojo Iaka.
- Nežinau. Greičiausiai iš tavęs juos paims. Ką darys, nežinau. Tiesa, žinau, visi žino, kad tu gali priešintis. Tai dėl to čia ir atėjau. Tavęs niekas neišleis. Iš čia išeiti be leidimo neįmanoma. Na, tu greičiausiai vis tiek bandysi. Tau net gi gali pasisekti. Tu stipri magė. Bet geruoju tau vis tiek nesibaigs.
- Labai ilgas pamokslas…
- Aš tik sakau, ką man liepė perduoti. Beveik ir baigiau. Jei bandysi dabar, tai vaikų tikrai nesusilauksi. Turim čia tokių priemonių…
Aimijos veido išraiška buvo tokia, kad magei net šurpuliukai kūnu perbėgo. Ji kurį laiką tylėjo kažką labai įdėmiai apžiūrinėdama priešingoje sienoje. Iaka pagalvojo, kad gal tenai kas nors yra. Ji nematė.
- Vaikus, - staiga vėl prabilo Aimija, - kol kas galėsi pasilikti. Jei… bus įmanoma. Tačiau tik tol, kol bus nesąmoningi kūdikiai.
- O kas bus man paskui?
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais jau stodamasi. – Kol kas nurodymų negavau.
Ir išėjo nė neatsisveikinusios.
Iaka liko viena. Visą tą laiką kol buvo viena ir nieko nežinojo, ji stengėsi nė negalvoti apie savo ateitį. Dabar jau buvo priversta. Ji nežinojo kas nutiko princui Akeiliui. Sprendžiant iš visko jis nebuvo nei suimtas, nei nužudytas. Kitaip su ja taip švelniai nesielgtų. Akivaizdu, kad ji ir vaikai laikomi kaip įkaitai. Gal norės ją, o greičiau vaikus iškeisti į ką nors. Tačiau, nors buvo šventai įsitikinusi, kad Akeilis ją myli, daug vilčių į jį nedėjo. Akeilis buvo demonas. Jam nusispjaut į žmonių pasaulį. Vaikai, žinoma, įpėdiniai. Tai šiek tiek trikdė. Juos apginti norės. Tačiau ji – tik indas. O meilė prieš valdžios troškimą neatlaikys. Karalystės sostas svarbiau už viską.
Iaka liūdnai atsiduso ir ėmė galvoti kaip jai elgtis toliau.


- Mano Valdove…
- Kas?
- Atvyko lordas Temoras.
- Kviesk.
Į kambarį įplaukė oranžinis debesėlis.
- Sveika, mano Valdove.
- Malonu tave matyti, lorde Temorai. Sakyčiau, prastai atrodai.
- Skubėjau, mano Valdove. Omusumas pavėlavo.
- Bet atvyko?
- Taip.
Kurį laiką buvo tylu. Akeilė iš žydro debesėlio pasinėrė į žalią. Paskui į violetinį. Tada tyliai paklausė:
- O kaip Suairo?
- Šiaip sau… - pasigailėjo, jog prarado žmogiškąjį pavidalą. Jei būtų kapitonas Tšiagunas, išraiškingai gūžtelėtų pečiais. Dabar gi iš oranžinio virto ryškiai raudonu. Tai toli gražu neatitiko jo būsenos. Jis buvo gerokai pavargęs, dar nebaigęs visų transformacijų. Debesėlio viduje siautėjo chaotiški jausmai bei mintys.
- Mano Valdove…
- Ką Temorai?
- Mano Valdove, man patinka kapitonas Suairo. Drįstu manyti, kad jis myli tave.
Akeilė tapo blyškiai žydra. Ir Temoras visai sutriko. Valdovė akivaizdžiai jautėsi prastai.
- Mano Valdove, kas bus su tavo kūdikiu?
- Su kūdikiu?
Akimirką truko tyla. Paskui valdovė tapo rožinė, o vėliau – blyškiai violetinė. Galiausiai pasigirdo kažkas panašaus į juoką.
- Temorai… ne kūdikis… ne…
Akeilė vėl nutilo. Kelis kartus pakeitė spalvą.
- Nesvarbu, - pagaliau nurimo. – Lorde Temorai, tu gausi pačią svarbiausią užduotį, kokią tik galima skirti vyriškos lyties demonui.
- Mano Valdove… - Temoras supulsavo balta nusivylimo spalva.
- Ką? Manai, kad nevertinu tavo meilės ir atsidavimo?
Temoras nutylėjo. Tik šiek tiek pamėlynavo.
- Aš vertinu tave. Labai. Tačiau dabar, kai vyksta tokie dalykai, aš tiesiog nebegaliu pasitikėti niekuo.
- Mano Valdove, - Temoras pabandė tapti viltingai rožinis, – argi aš kada tave išdaviau?
- Aš žinau, - Akeilė tapo ryškiai žydra. – Tu, Temorai, neskaitant mano gerosios auklės, vienintelis visada buvai man ištikimas. Ne iš baimės. Nelaukdamas jokių malonių ir apdovanojimų.
Valdovė taktiškai palaukė, kol Temoras atgaus spalvą.
- Dabar keliausime, mielasis. Pakeliui paaiškinsiu ką daryti. Tiesa, kaip Iaka?
- Panelės kuo puikiausiai susitvarkė. Gali su ja pasikalbėti kada tik panorėsi.
- Gal nė nepanorėsiu.


Omusumas buvo laumės vaikas. Jį pakišo pasiturinčiai valstietei, neatsargiai palikusiai kūdikį lauke.
Vaikystė buvo sunki. Nesiklostė santykiai nei su tėvais, nei su bendraamžiais. Kai kaimo ragana pasakė motinai, kad vaikas apkeistas, ši raudojo visą naktį, suprasdama, kad iš to vaiko nieko doro nebus. Jis nears ir nesės, gyvulių neprižiūrės. Nebuvo jų kaime tokio atvejo. Ir niekas negalėjo pasakyti ką su tokiu vaiku daryti. Iš pradžių tėvai norėjo berniuką atiduoti raganiams. Tėvas, kad ir labai bijodamas, kreipėsi į Didžiosios Ragės ordiną. Jie atjojo. Pasikalbėjo su kaimo ragana. Tada vyriausia iš raganių uždėjo ranką berniukui ant galvos ir ilgai kažką murmėjo po nosim.
- Nieko nebus, - pasakė galiausiai. – Neišeis iš jo raganius. Nesuprantu kieno jis vaikas.
- Taigi laumių! – pyktelėjo kaimo ragana.
- Žinoma laumių, - ramiai atrėmė. – Bet laumė – tai motina. O aš nesuprantu, kas jo tėvas. Tokių pas mus nėra. Mes negalim rizikuoti. Ordinas priima tik tikrus raganius.
Ir išjojo.
Omusumas liko kaime. Nors nevisai. Čia tik nakvodavo. Visas dienas bet kokiu oru praleisdavo miške, laukuose ir pievose. Ten stebėjo gamtą, rinko uogas, grybus, augalus. Ir nors tuo prisidėdavo prie namų ūkio. O vieną rytą… Vaikinukui buvo gal dvylika. Pabudęs staiga suprato, kad turi eiti. Nežinojo kur ir ko. Tiesiog turėjo eiti. Ir viskas. Jis atsikėlė, pasiėmė duonos puskepalį, sūrio galą, dešros ringę. Ir išėjo. Jo niekas nesulaikė. Juk elgėsi taip kas rytą. Tačiau Omusumas patraukė ne į mišką, o keliu į šiaurę.
Rytas buvo ankstyvas. Kelyje nieko nesutiko. Ir šiaip. Šiaurėje niekas negyveno. Tuo keliu atvykdavo tik keisti vieniši keliautojai. Vaikinukas mynė ir mynė tolyn. Kai galų gale rudeninė saulutė įspyrė nugaron, Omusumas atsisėdo po vieniša liepa šalikelėj. Metas buvo užkąsti. Pro šalį čiurleno tyras upeliukas, kurio vandeniu numalšino troškulį. O tada vėl patraukė tolyn. Vakarop ėmė kilti rūkas. Ir vaikinukas suprato, kad teks kur nors pernakvoti. Ir vėl, tarytum specialiai jam, šalia kelio atsivėrė laukymėlė su keletu šieno kaugių. Akimirką šmėstelėjo mintis, kas gi galėtų tą žolę pjauti ir ką tuo šienu šerti. Tačiau svarbiausia, kad buvo kur įlįsti ir pernakvoti. Užkandęs užmigo ir miegojo taip kietai, kaip niekada nemiegojo namie. Ryte rūkas, rodos, dar labiau sutirštėjo. Omusumas net pasvarstė, kad galėtų tą rūką pralaukti. Tačiau persigalvojo. O jei pradės lyti? Arba pakils vėjas. O dabar oras visai neblogas. Tik tas rūkas… Betgi kelias po kojomis buvo matyti.
Ir vėl ėjo ir ėjo ir ėjo… Nežinojo kur, bet žinojo, kad privalo.
Nuotykiai, jei tuos nutikimus galima taip pavadinti, pasikartojo. Šalia kelio augo vieniša kriaušė, iš po kurios šaknų mušė gaivus šaltinėlis. O popiet viskas ėmė keistis. Rūkas sutirštėjo taip, kad rodės tuoj kelią reikės rankomis prasiskirti. Ir kelio beveik nebuvo matyti. Reikėjo tikrinti koja, ar galima žengti toliau. Vaikinukas net nepagalvojo, kad galėtų sustoti ir palaukti. Ko? Juk artinasi naktis. Negi sėdėsi kelio vidury? Nors atrodė, kad ir ant kelio galėtų miegoti. Niekas tuo keliu nepraėjo ir nepravažiavo. Omusumas stabtelėjo pagalvoti. Ir tada…
Rūkas ėmė sklaidytis. Pirmiausia danguje sušvito akinanti mėnulio pilnatis. Ir kai rūkas galutinai išsisklaidė, vaikinukas suprato stovįs pelkės vidury. Apsižvalgęs niekaip negalėjo suprasti kaip čia atsidūrė. Aplinkui burbuliavo šlykšti pliurė. Niekur jokio kelio nė žymės. Nė takelio ar kupsto kojai pastatyti. Tik kur ne kur styrojo koks nušiuręs krūmas, panašesnis į gerokai nutrintą šluotos ražą negu į gyvą augalą. Kad ir kaip būtų keista, bet vaikinukas neišsigando ir nenustebo. Jis tiesiog žinojo, kad turi būti čia ir būtent dabar. Jį guodė mintis, kad gal dabar sužinos, kas toks yra ir kaip gyventi toliau.
Pradžioje nieko nevyko. Paskui iš kažkur atplaukė žalsva valtelė. Joje sėdėjo žaliaplaukis jaunuolis.
- Sveikas, - pasisveikino.
- Sveikas, - netvirtai atsakė Omusumas.
- Ką čia veiki?
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais.
- Įdomu, - jaunuolis įdėmiai pažvelgė į Omusumą. – O kodėl tu čia?
- Nežinau…
Jaunuolis mostelėjo ranka. Ir valtelė pavirto žalsvu takeliu, kuriuo jis prisiartino prie Omusumo.
- Ir kaip tu čia papuolei?
- Nežinau… - jau visai tyliai atsakė. – Ėjau ėjau ir…
- Mat kaip! – jaunuolis pasuko takeliu atgal.
- Palauk! – šūktelėjo Omusumas. – Nepalik manęs.
- Kodėl?
- Aš… nežinau ką man daryti.
- Na, tu nieko nežinai. Tai kodėl tu čia, jei nežinai kodėl?
- Aš tiesiog atsikėliau ryte ir išėjau.
- Kodėl?
- Taip reikėjo, - staiga su neviltim balse išspaudė.
- Na, mat! Pasirodo, tu puikiai žinai kodėl tu čia.
- Aš nežinau…
- Taigi sakei, kad reikėjo! – suirzo jaunuolis. – Žinai, bet sakai, kad nežinai. Pas mus taip nepriimta.
- Pas ką pas jus?
- Pas mus Akadrofėje.
Vaikinukas visai sutriko. Kas čia per aka… Žodžiu, čia gi pelkė.
- Bet…
Jaunuolis jau sėdėjo savo valtelėje.
- Palauk, neišeik!
- Aš ir neisiu. Plauksiu.
- Ką aš darysiu čia vienas? Mirsiu iš bado ir troškulio.
- Ko? Ach, taip, tu gi pusiau...
Omusumas visai pasimetė. Jam jau paskaudo kojos. Jis norėjo gerti. O čia dar tokios keistos kalbos. Keistas jaunuolis…
- Gerai jau, - staiga nusišypsojo žaliaplaukis. – Aš pakviesiu ką nors, nes nežinau ką su tavim daryti.
Ir nuplaukė neatsigręždamas. Omusumas gi liko stypsoti, jausdamas, kad tuoj kojos neišlaikys. Ir jis grius į tą burbuliuojančią pliurę. Tą akimirką ir pasijuto krentąs. Tačiau ne į tą tokią nemalonią pliurę, o… kažkur. Jis nesuspėjo išsigąsti. Ir atsidūrė prabangioje menėje.
- Sveikas atvykęs, Omusumai, - pasveikino aukšta liekna moteris ryškiai geltonais plaukis.
Moteris mostelėjo ranka, ir vaikinukas apsunkusiomis kojomis nutepeno paskui. Ten stovėjo didžiulis stalas, apkrautas įvairiomis gėrybėmis.
- Sėsk, pasistiprink. Žinau, kad pavargai ir nieko nesupranti. Greitai viskas paaiškės. Valgyk.
Nors Omusumui buvo kiek nejauku ir smalsu, tačiau valgyti ir gerti norėjosi labiau.
Kai galiausiai baigė, nedrąsiai paklausė:
- Ponia, dabar noriu sužinoti kur esu. Ir kas aš esu?
- Tu esi  Akadrofėje. Ir tau skirta labai svarbi vieta pasaulių istorijoje.
- Man? – vaikinukas pasijuto esąs kažkokiame keistame sapne. Norėjosi pabusti ir gyventi savo seną, nors ir nelengvą gyvenimą. Išmoko nekreipti dėmesio į kreivus žvilgsnius ir vaikiščių pašaipas. O dabar.
- Taip, tau. Juk supranti, kad, būdamas ne toks kaip visi, turi nuveikti kažką, kas nėra mirtingųjų jėgoms?
- Ponia, aš esu paprastas kaimo vaikas. Nieko nemoku ir neišmanau. Ragana sakė, kad esu laumių vaikas. Ir Didžiosios Ragės ordinas manęs nenorėjo. Tai jau aišku, kad aš niekam tikęs.
- Tai kodėl tu čia atėjai?
- Taip reikėjo.
- Tai ir yra įrodymas, kad turi čia būti.
Gražioji ponia maloniai šypsojosi, švelniai kalbėjo. Bet visame tame vis tiek buvo kažkas bauginančio.
- O dabar, - tęsė moteris, - keliausim ten, kur išmoksi būti tuo kuo esi.
Taip Omusumas galiausiai pateko ten, kur buvo toks pat kaip visi. Tiksliau, visi buvo tokie keisti, kad jo keistumas kartais atrodydavo visai nekeistas. Ir galiausiai tapo tuo, kuo turėjo būti. Sergėtoju.
Visi besimokantys buvo tik pusiau… kažkas. Jie mokėsi. Ir galiausiai gavo darbą, pareigą ar tiesiog likimą. Paskutinę mokslų dieną kažkoks keistas mažas žmogeliukas padalino visiems vokus – paskyrimus. Taip pat jie gavo pinigų, žirgus ir daug kitų reikalingų daiktų. Ir Omusumas, kaip ir kiti bendramoksliai, patraukė į savo likimą. Teko laukti. Kol galiausiai gavo Valdovės Akeilės laišką. Tada patraukė į tikslą – lydėti ir saugoti Karalystės įpėdinio tėvą.


- Tai ką, mielasis, keliausim… - Omusumas sėdėjo prie laužo ir gurkšnojo vyną.
- Kur? – piktai paklausė Suairo. – Nesuprantu kas čia vyksta. Iš pradžių man liepia prisistatyti į mūšio vietą. Paskui liepia dingti iš čia. Ir dar krūvą auklių pristato.
- Nepyk, kareivi. Niekas nuo to nepasikeis. Galėjo Valdovė Akeilė tave kur nors pakeliui paleisti. Bet viskam yra paaiškinimas. Tu turėjai sužinoti tiesą. Dabar privalėsi atlikti užduotį. O tada numatytoj vietoj turėsi laukti to, kas dar turės nutikti.
- O dievai nemirtingieji! Jos čia nebėra, bet mane vis tiek tampo už virvučių. Ir, rodos, tampys dar ilgai…
- Aha, - Omusumas buvo visiškai ramus. – Aš, pavyzdžiui, visą savo gyvenimą, kuris, kaip matai, ilgesnis nei tavo, mokiausi ir laukiau šitos užduoties. Kad atjočiau čia ir lydėčiau tave ten, kur turiu palydėti.
- Vargeli tu mano… Už ką man šita nesąmonė?
- Niekas nežino. Bet į balą puolęs sausas nekelsi. Todėl keliausim…
- Ne! Noriu pamatyti mūšį.
- Nebus mūšio. Argi tau nesakė? Kilmingieji išsiaiškins patys. Baigėsi žaidimai.
- Sakė. Žinau. Suprantu. Bet noriu ir turiu teisę.
- Gerai. Aš nusižengsiu nurodymams, kadangi nematau grėsmės. Tiek galiu ir pats nuspręsti.
- Ar mes keliausim dviese?
- Ne. Muosis jos kartu.
Taip ir prasėdėjo prie lauž ]]> Sun, 24 May 2026 09:08:30 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262225.html http://rasyk.lt/kuriniai/262225.html - Mielasis… - sušnabždėjo. – Pasiilgau tavęs… Negalėjau išeit neatsisveikinus…
Ji truktelėjo tunikos dirželį, ir drabužis nuslydo žemyn. Ant jos nuogo kūno žaidė ugnies atšvaitai. Soira ištiesė baltą ranką. Jos ploni ilgi pirštai palietė vyro skruostą…
- Soira, - nustebęs iškvėpė jis. – Nesitikėjau, kad tu taip greitai sugrįši…
- Ššš… - pridėjo pirštą prie lūpų. – Nereikia nieko sakyti… Ligi ryto liko nedaug laiko… Eikš…


- Tam tam tam… ta ta ta… tam tam tam… ta ta ta…
- A-a-a… o-o-o… ao-ao-ao…
- Tam ti tam… ta ti ta… ti ti tam… ti ti ta…
- Ua-ua-ua… oa-oa-oa… ao-ao-ao…
Kapitonas Suairo pakėlė apsunkusią galvą nieko nesuvokdamas. Dar prieš akimirką jis bučiavo ir glamonėjo mylimą moterį, skendo aistros jūroje. O dabar jį pažadino keisti garsai. Kapitonas atsisėdo ir vangiai apsižvalgė. Moters nebuvo šalia. Ir jokių požymių, kad jos čia būta. Na taip, vienas požymis buvo. Jis pabudo visiškai nuogas.
- Dum dum dum… da dum da dum da dum da… dum dum dum…
- Uai uai uai… a… u… a… u… uai uai uai…
- Dum…
- O dievai… - suvaitojo vyras ir kaip galėdamas greičiau įsilipo į kelnes. Tada šiaip ne taip apsiavė batus ir išsliūkino iš palapinės, kur jį apakino skaisti vidudienio saulė.
- Sichi! – riktelėjo.
- Kapitone Suairo, sargybą perėmėme mes…
- Muosis?
- Taip, kapitone. Kapitonė Soira pavedė mums tavo asmens apsaugą.
- Hmm… - numykė neaiškiai. – Geriau paimk butelį vyno ir užeik į mano palapinę.
- Klausau, ka…
- Tam tam tam… ta ta ta… tam tam tam… ta ta ta…
- Ua-ua-ua… oa-oa-oa… ao-ao-ao…
- O dangau!.. – sudejavo Suairo. – Kas gi čia vyksta?
- Na… - Muosis gūžtelėjo pečiais. – Gal tau, kapitone, ir vertėtų tai pamatyti…
- Gal ir vertėtų, - burbtelėjo Suairo. – Aš tik užsimesiu šį tą.
Kapitonas grįžo į palapinę, užsivilko liemenę, prisisegė kalaviją. Tada paskui Muosį patraukė link kalvelės. Iš paskos sekė du iki dantų ginkluoti samdiniai, paskui kuriuos (kaip akies krašteliu pastebėjo Suairo) ėjo ir penkios mėlynplaukės moterys.
- Muosi, kas čia per šūdas? Ar mane dabar jau saugos kaip kilmingą panelę?
- Nežinau, kapitone, aš gavau įsakymą…
- O tos žydros varnos?
- Jos irgi gavo įsakymą.
- Nesu tikras, ar aš esu kapitonas, ar tik šiaip.
- Kapitonas, tačiau aš ir tos moterys esam tiesiogiai pavaldūs Soirai.
- Taip taip…
- Dum dum dum… da dum da dum da dum da… dum dum dum… dum dum dum… da dum da dum da dum da… dum dum dum…
Jie pagaliau užkopė ant kalvelės. Apačioj atsivėrė įdomus vaizdas. Link laukymės, kur vakar vyko mūšis, traukė keista procesija. Priekyje jojo magas Nasohnorbas. Jis buvo nuogas ligi pusės. Visas kūnas ir veidas išpiešti aukso spalvos magiškais ženklais. Mūvėjo plačias ryškiai raudonas kelnes. Dešinėje rankoje laikė iškėlęs nomą. Šiek tiek atsilikęs nuo jo traukė kaukėtų šamanų būrys. Jie atrodė kraupokai ir būgnais mušė tą idiotišką ritmą.
- Tam tam tam… ta ta ta… tam tam tam… ta ta ta… dum dum dum… da dum da dum da dum da… dum dum dum…
Toliau ėjo burtininkės Inoma ir Škira. Jos buvo nuogos, tačiau jų kūnus dengė ne tik ilgi palaidi plaukai, bet ir visas kūnas išpieštas magiškais ženklais. O už jų traukė  būrelis jaunų meijų. Jos vilkėjo trumpas žydras tunikas ir progiesmiu traukė:
- Uai uai uai… a… u… a… u… uai uai uai… ua-ua-ua… oa-oa-oa… ao-ao-ao…
- Ir kas man visa tai paaiškins? – irzliai apsižvalgė kapitonas Suairo.
Šalia išdygo Aimija:
- Tai Valdovės Akeilės tarnai, kapitone.
- Valdovės? – kilstelėjo antakius šis.
- Demonų Valdovės Akeilės, kapitone, - šyptelėjo ši.
- Ar nori pasakyti, kad mes kovojam demonų Valdovės Akeilės pusėj?
- Mes kovojam kapitonės Soiros pusėj, - įsiterpė Muosis.
Kapitonas pastebėjo trumpą kreivą Aimijos šypsnį. Todėl dar labiau suirzo:
- Tai kapitonė Soira tarnauja demonų valdovei?
- Hm… galima pasakyti ir taip, - burbtelėjo moteris.
- Nepatinka man visa tai… - niurgztelėjo. – Aplink mane vyksta kažkoks šūdas. O visi su manimi elgiasi kaip su kokiu kvailiu.
Niekas nereagavo. Todėl jis paklausė:
- Tai kur dabar yra kapitonė Soira? Ir kur yra demonų valdovė?
- Jos atvyks prieš vidurnaktį, - trumpai paaiškino Aimija.
- Puiku! O kada į mūšį stosim mes?
- Tikiuosi niekada… Jeigu viskas vyks sklandžiai, tai jūsų pagalbos neprireiks, - burbtelėjo ši.
Visi kurį laiką stebėjo procesiją. Triukšmas buvo neapsakomas.
- Einam, Muosi, į mano palapinę. Ir vyno nepamiršk…
Muosis atėjo greit. Su dviem vyno buteliais.
- Muosi, sakyk, ar Soira čia buvo šiąnakt? – neryžtingai paklausė, kai išlenkė po taurę vyno.
Muosis kurį laiką tylėjo, spoksodamas į tuščią taurę.
- Pasakysiu taip: aš nemačiau savo akimis, tačiau esu visiškai tikras, kad ji čia buvo, jeigu jau tau, kapitone, taip pasirodė.
- Jūs tikrai nuo manęs kažką slepiat… Tu ir Aimija… ir Tšiagunas.


Vakarop atsivėrė princo Akeilio pilies vartai. Pro juos į laukymę plūstelėjo labai panaši procesija. Priekyje jojo magė Iaka.
- Oho! – šūktelėjo Kši. – Tikras kvailys!
- Ko gi tu čia kvailiuojies? – nustebo Dei.
- Ji gi nėščia! – piktai metė Kši.
Aimija nustebusi išplėtė akis:
- Tu iš kur žinai?
- Brangioji, rodos, pamiršai kas aš esu.
- Ne, bet…
- Buvau šiąnakt ten. Dvyniai, beje…
- Išprotėjai?
- Aš net nesislapsčiau. Šnektelėjau su Akeiliu. Ir Iaka ten buvo. Jis nežino apie nėštumą.
- Ką su juo šnekėti… - numojo ranka Aimija.
- Aš ir neturėjau apie ką su juo kalbėtis. Tačiau prieš išvykstant Lordas Kancleris man pavedė perduoti šį tą.
- Ir kaip? – pasidomėjo Dei.
- Ogi niekaip. Tas idiotas nesutiko. O sąlygos buvo geros. Jie tenorėjo, kad grąžintų Atnenopmoką. Tada būtų leidę jam grįžti į Karalystę.
- Ką padarysi. Princas Akeilis…
- Įdomu: panelės jau vadina demoną Akeilį princu?
Kapitonas Suairo stovėjo už moterų nugarų ir siūbavo nuo kulnų ant pirštų. Rankas buvo sunėręs už nugaros.
- Atleisk, kapitone… Mes čia…
Kurį laiką truko įtempta tyla. Paskui Dei krestelėjo galvą:
- Žinai, kapitone, demonas Akeilis ir demonė Akeilė yra dvyniai. Jie – karališko kraujo. Valdovė Akeilė – teisėta demonų Valdovė. Tačiau brolis panoro valdžią atimti.
- Man įdomu, - susimąstęs paklausė Suairo, - iš kur tu viską taip gerai žinai?
Aimija atsakė visiškai ramiai:
- Mes – samdinės. Daug keliaujam. Ir tarnaujame tiems, kurie geriau moka. Kartais tenka tarnauti ir tokiems, na, nežmonėms.
Kapitonas Suairo linktelėjo. Nebuvo aišku, ar patikėjo, ar ne. Tačiau šiuo metu jis susidomėjo vaizdu apačioj. Abi pusės sustojo viena priešais kitą. Centre įsitaisė magai. Už jų puslankiu išsirikiavo šamanai ir meijos.
Saulė nusileido. Ėmė greitai temti. Abiejose pusėse suliepsnojo laužai.
- Ir kas dabar? – paklausė Suairo.
- Laukiame atvykstant karališko kraujo, - nusivaipė Aimija.
- Ir kada jie atvyks? Kas tada bus? Ar mums teks kautis?
- Daug klausimų, kapitone, - nusišypsojo Dei. – Manyčiau, sulauksime vidurnakčio. Tada pasirodys broliukas ir sesutė. Žinai gi, karališkos personos mėgsta spektaklius.
- Tai jau… - burbtelėjo Suairo. – Šito prisižiūrėjau ligi soties.
Jam staiga kilo blogų nuojautų banga. Suairo buvo karys. Netikėjo jokiom nuojautom. Tačiau dabar jį apėmė panika. Nieko nepasakęs merginoms, apsisuko ant kulno ir vos susivaldė nepasileidęs bėgte.
- Kapitone Suairo, kas tau? – šalia išdygo Muosis.
- Nežinau… Ne-ži-nau! Ateik į mano palapinę ir nepamiršk vyno.
- Klausau, kapitone! – Muosis dingo akimirkai, tačiau pasivijo jį prie palapinės.
Paskui jie sėdėjo palapinėje, gėrė vyną ir tylėjo.
- Muosi, - Suairo įdėmiai žiūrėjo į jį pro taurės viršų, - tu kažką slepi nuo manęs.
Kurį laiką ir vėl abu tylėjo. Kapitonas laukė, kad Muosis ką nors pasakys. Tačiau anas sėdėjo įbedęs žvilgsnį į laužą ir tylėjo.
- Muosi, aš bijau, - pagaliau nutraukė tylą. – Pirmą kartą gyvenime bijau taip, kad negaliu tos baimės suvaldyti.


Akeilė žiūrėjo į save veidrodyje. Ji paleido ilgus žydrus plaukus, padėjo ant staliuko papuošalus. Tada paėmė šepetį ir iššukavo purias garbanas. Pažvelgė į veidrodį. Paskutinį kartą žiūrėjo į kapitonę Soirą – moterį, kuria ji buvo pastaruosius metus. Ilgas laikas žmogui. Ir tik akimirka jai – demonų Valdovei. O po akimirkos priešais veidrodį pulsavo Valdovė Akeilė.
- Mano Valdove…
Tarpdury stovėjo mėlynplaukė moteris.
- Klausau, Amoa.
- Greitai vidurnaktis.
- Žinau.
- Mano Valdove, aš norėčiau… Žinai gi, mano Valdove, kad tavo brolis, princas Akeilis, man kaip sūnus.
- Amoa, esi mano ir brolio auklė. Žinau, kad prie jo esi prisirišusi lygiai taip kaip ir prie manęs. Bet jeigu dabar pralaimėsiu arba pasigailėsiu jo… Juk žinai, kad eilėje laukia Ašalas. O po jo ir kiti. Karalystė pavirs tarpusavio kovų arena. Prie sosto išsirikiuos pretendentų eilė. Kuris nors vienas neišlaikys ir panaudos Atnenopmoką.
- Tai būtų baisu, mano Valdove.
- Ar žinai, kad magė Iaka nėščia? – paklausė po akimirkos.
- Mano Valdove, bet…
- Būtent! Najokas leido vienai iš tų bergždžių karvių gimdyti.
Akeilė pažvelgė į save veidrodyje.
- Įdomu, - tarė mąsliai, - ką jis pasakytų pamatęs mane tokią?
- Mano…
- Taip taip… Tu nesupranti, kaip galėjau pamilti Žemės moters pagimdytą vyrą. O kas beliko? Mūsų tauta baigia išsigimti. Aš negaliu rasti vyro tarp sau lygių. Pasakyk man, aukle, ką galėtum pasiūlyti į vyrus?
- Kuo gi netiko Irpas, mano Valdove?
- Ar tu, aukle, įsivaizduoji jį, valdantį mano tautą?
- Taigi tu valdysi, mano Valdove.
- Aš. Tačiau noriu šalia savęs turėti pagalbininką, patarėją, patikėtinį…
- Mano Valdove, ar moters pagimdytas vyras?..
- O kodėl gi ne?
- Mano Valdove, - pasigirdo nedrąsus balsas nuo durų.
- Isava?
- Tuoj vidurnaktis, mano Valdove.
- Kas girdėti iš mūšio lauko?
- Buvo atvykusi Aimija. Ji pranešė, kad kapitonas Suairo kažką įtaria. Omusumas dar neatvyko. O šiaip – viskas gerai.
- Puiku! Pasakyk mano palydai: greitai išvykstame.
- Klausau, mano Valdove.
- Taigi, Amoa, netrukus įrodysiu, kad esu teisėta Demonų karalystės Valdovė. Žinau, ko nori paprašyti, aukle. Aš pasistengsiu. Jei bus įmanoma, pasigailėsiu brolio. Tačiau nė nesitikėk, kad pasigailėsiu jo įpėdinių ar tos kalės Iakos.
- Gerai, mano Valdove. Tavo valia, mano Valdove.


Aplink Ovasą šurmuliavo minios. Vieni bėgo kuo toliau, kiti traukė artyn pasižiūrėti mūšio. Nesunku buvo pastebėti, kad išvykstantys – tai paprasti žmonės, o atvykstantys dažniausiai burtininkai, raganiai, šamanai. Minioje šmirinėjo meijos, tačiau tik visiškas stuobrys galėjo nesuprasti, kad po lengvais rūbais pasislėpusios dvasios arba dar kažkas. Atokiau nuo minios valkiojosi esoirai bei kialos. Mainydami išvaizdą ir stengdamiesi laikytis atokiau slankiojo kavžai. Minioje stumdėsi mėlynplaukiai vyrai ir moterys. Dažniausiai jie vilkėjo kariškas uniformas.
Per tą triukšmą ir sumaištį niekas nekreipė dėmesio į vienišą raitelį ant sarto žirgo. Aukštas prakaulus seniokas balne sėdėjo tiesiai, tarytum mietą prarijęs. Nesižvalgė į šalis. Vilkėjo platų baltą apsiaustą be jokių skiriamųjų ženklų. Iš po gobtuvo tebuvo matyti tik kumpa stamboka nosis. Žirgas žengė lėtai neraginamas. Kinknojo sau žingine, kaip ir jo šeimininkas į nieką nekreipė dėmesio. Ir nors aplinkui šurmuliavo minia, tačiau, raiteliui priartėjus, ji kažkaip netikėtai prasiskirdavo.
Pasiekęs kryžkelę raitelis kažką burbtelėjo po nosimi. Žirgas stabtelėjo. Kurį laiką raitelis ir žirgas kiurksojo, rodos, viskam abejingi ir nebylūs. Tuo metu ramiai ir nepastebimai keliauninkus apsupo žydrų vilkų ruja. Ir visi patraukė link demono Akeilio pilies.


- Kapitone Suairo!
- Užeik, Muosi.
- Kapitone, tave nori matyti kapitonas Tšiagunas ir Aimija.
- Abu kartu? – nustebo.
- Taip, kapitone.
- Gerai. Tegu sau… Pasilik ir tu.
Po minutėlės visi trys suėjo palapinėn ir susėdo aplink laužą.
- Na, ir kodėl gi sulaukiau tokios garbės? – kandžiai pasiteiravo Suairo, pilstydamas vyną.
- Suairo, - akimirką patylėjęs pradėjo Tšiagunas, - aš jiems bandžiau įrodyti, kad kalbėtis su tavim šia tema beprasmiška. Jie abu nesiklauso.
- Įdomu…
- Mes manome, jog turėtum išvykti. Greitai čia užvirs tokia košė, kurioje tu negalėsi dalyvauti.
- Na… į mūšį aš nesiveržiu, - nusivaipė Suairo. – Nelabai suprantu kas čia vyksta. Tačiau kapitonė Soira, rodos, dalyvaus. Todėl aš iš čia nepajudėsiu!
Aimija susižvalgė su Tšiagunu ir burbtelėjo:
- Gal laikas būtų jam tiesą pasakyti…
Tšiagunas piktai papurtė galvą:
- Nežinau. Kodėl pati negalėjo?
- Todėl, kad paprasčiau suversti viską tiems, kurie pavaldūs, - piktai purkštelėjo Aimija.
- Ei! – irzliai šūktelėjo Suairo. – Gal kartais pamiršote: aš čia – šalia jūsų!
- Na, ir kas?! – piktai atrėžė Aimija. – Man terūpi kiek pernykštis sniegas. Jei nebūčiau gavusi įsakymo, manęs čia nė nebūtų!
Kapitonas Suairo išlenkė vienu mauku vyno taurę. Įsipylė dar ir nusivaipė:
- Vadinas taip: esu kapitonas, kuriam vadovauja visi kas netingi. Kai tarnavau karaliaus Iebo elitiniam daliny, tai žinojau kieno laipsnis aukštesnis nei mano. Ir žinojau, kad privalu jo klausyti.
- Dar nevėlu ten sugrįžti… - metė Tšiagunas.
- Vėlu! Avigalviai jūs neraliuoti! Žinot gi visi trys kodėl čia esu! Tai kodėl negaliu žinoti, kas čia vyksta?
- Kapitone, - tyliai įsiterpė Muosis. – dovanok man: nepasakiau tau tiesos. Nors gal reikėjo…
Jis patylėjo kiek. Sunkiai atsiduso.
- Pameni, kapitone: sakiau, jog kapitonė Soira kartais atrodo kaip demono apsėsta?
Tšiagunas neaiškiai vyptelėjo, o Aimija garsiai ir skambiai nusijuokė. Muosis pažiūrėjo į juos kreivai.
- Aš, kapitone, dabar pasakysiu tai, ką abu kapitonai privalėjo. Man tas buvo griežtai uždrausta, bet dabar, atrodo, jau nebėra prasmės.
- Ar išstenėsi ką nors, Muosi?! – nervingai riktelėjo kapitonas. Jis jautėsi vis prasčiau ir prasčiau. Atrodė, kad tuoj ant jo užgrius uola. Ir niekas nebegalės jo išgelbėti. Jį prislėgs, atims… Ne, gyvas jis liks. Tačiau gyvam lavonui būtis dar sunkesnė.
- Kapitone, Soira nėra žmogus. Kapitone…
Pirmą akimirką Suairo pasirodė, kad uola nenukrito. Anoks čia stebuklas? Soira galėjo būti gilera, una ar kokia žemesnioji dievybė. Galėjo būti burtininkė, magė ar ragana. Kapitonas Suairo pirmą akimirką net pasijuto pagerbtas. Tik pamanykit! Jis tapo tokios neįprastos būtybės meilės objektu.
- Kapitonė Soira yra Demonų Valdovė Akeilė.
Dar akimirką jis nesuvokė to ką išgirdo. O paskui… uola šleptelėjo ant jo ir prislėgė visu sunkumu.
- Kas? – paklausė staiga sukepusiomis lūpomis ir, dar nesulaukęs pakartojimo, užsivertė vyno butelį.
- Fe! – pasišlykštėjusi nusipurtė Aimija. – Tie Žemės moters pagimdyti vyrai…
- Kokie? – piktai metė Tšiagunas. – Norėčiau pamatyti tavo šauniojo broliuko Drepo šlykštų snukį sužinojus, kad jis permiegojo, sakykim, su una.
Kapitonas Suairo staiga atitraukė butelį nuo lūpų ir išpūtęs akis įsispitrėjo į juos.
Tšiagunas graudžiai gūžtelėjo pečiais:
- Ką padarysi… toks gyvenimas…
- Šūdas! – piktai metė Suairo. – Visą laiką jaučiau, kad ji…
Vėl užsivertė butelį. Ten tebuvo likę tik keli lašai, todėl nuslinko ieškoti kito.
- Kapitone Suairo, - vėl tyliai kreipėsi Muosis. – Gal geriau būtų, jei išvyktum iš čia.
- Taip… kurgi… Ir tu to pačio galo! Na, jie… - neapibrėžtai mostelėjo demonų pusėn. – O tu ko tylėjai? A?!
Muosis nusprendė, kad šiuo atveju geriau patylėti. Bet kapitonas atsakymo ir nelaukė.
- Ir mulkis gi aš! – toliau purkštavo Suairo. – Visą laiką jaučiau, kad mane mausto! Visą laiką jaučiau kažkokį netikrumą.
Jis susmuko ant kailio šalia laužo ir vėl užsivertė butelį. Paskui kurį laiką sėdėjo ir spoksojo į ugnį.
- Na, jau ne! – staiga riktelėjo taip, kad iš netikėtumo krūptelėjo visi.
- Na, jau ne, - pakartojo ramiai. – Aš palauksiu iki vidurnakčio. Noriu pamatyti ją paskutinį kartą.
- Nežinau, ar tai gera mintis, - pakraipė galvą Tšiagunas. – Vargu, ar jos išvaizda bus… tokia, kokios tikiesi. Kažin ar tai bus malonu.
- Koks skirtumas? – žagtelėjo Suairo. – Noriu pamatyti ir taškas. Nebent kerus prieš mane panaudotumėt.
- Nemanau, kad tai būtų malonu ir naudinga, - numykė Aimija. – Kita vertus, turi tokią teisę. Mes tave palydėsim.
- Tai dėkui… tai ačiū… - ironiškai nusivaipė Suairo. – Dėkingas būsiu iki mirties.
- Nėr čia ko šaipytis! – supyko Aimija. – Leisdami tau pažiūrėti, mes nusižengiam Valdovės įsakymui.
- Aimija! – palapinėn įsiveržė Dei. – Mums metas.
- Ačiū, sesute. Aš eisiu, o tu, Tšiagunai, palydėk jį. Greitai turėtų atvykti Omusumas.
- Klausau, brangute.
- Nesimaivyk. Aš gi neįsakinėju.
- Taip taip… Bet tonas panašus.
Aimija apsisuko ir išėjo nieko nepasakiusi.
- Tai ką, kapitone Suairo, trauksime ir mes, - pasakė stodamasis Tšiagunas. – Pamatysi ko nematęs.


Penkios mėlynplaukės moterys stovėjo ant kalvos ir žvelgė apačion.
Ten niekas nebuvo pasikeitę. Meijos dabar šoko aplink didįjį laužą. Nors priklausė skirtingoms stovykloms, dabar atlikinėjo kažkokį bendrą ritualą. Šamanai mušė savo būgnus sėdėdami skirtingose laužo pusėse. Raganiai ir burtininkai įsitaisė kiek atokiau. Tuo tarpu magas Nasohnorbas ir magė Iaka stovėjo vienas priešais kitą ir kalbėjosi.
Triukšmas buvo toks baisus, kad net šalia stovintys vargiai galėjo ką girdėti. Tačiau demonėms tereikėjo panorėti.
- Tu nesupranti, Iaka! – pyktelėjo Nasohnorbas. – Tavimi naudojasi!
- Princas Akeilis mane myli! – atkirto šioji.
- Taip taip… myli. Ir siunčia į mūšio lauką? Galų gale jūsų santykiai man ne kažin kiek rūpi. Aš kalbu apie Najoką.
- Tu drįsti abejoti vyre ]]> Thu, 21 May 2026 13:50:37 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262207.html http://rasyk.lt/kuriniai/262207.html Miškas metė savo apdarus. Sausi lapai plevendami ir sukdamiesi klojo žemę storu margaspalviu kilimu, tyliai tūpė ant tamsaus tvenkinio paviršiaus ir dar ilgai plūduriavo paviršiuje, kol sočiai jais prisižaidusi srovė galiausiai nuplukdydavo juos į siaurą medinį lataką.  Prie penkių akmeninių kardų transformavosi šeši Kraujo akmens brolijos nariai, Eleonora ir Utrojus, kurie apsupo kardus.  Miške tapo tylu. Akmens kardai nušvito akinančia šviesa. Utrojus, pakėlęs rankas virš Akmeninių kardų, užgiedojo:
Nuo amžių amžių tu palaidotas po Akmeniniais kardais
ir ne vienas nedrįs paliesti kardus
ir ne  vienas nedrįs tave iškviesti į šį pasaulį
o kas bandys tave pašaukti, ar bandys sunaikinti kardus žus nuo mūsų jėgos.
Utrojus  nutilo. Iš debesų kyštelėjo drumstas mėnulio pilnaties skritulys, išryškėjo šešėliai. Akmeninių kardų švytėjimas blėso. Sudrebėjo žemė. Pasigirdo duslus balsas iš po žemės:
— Aš grįšiu. Man atiteks Kraujo akmuo.
****
Į žmonių pasaulį atėjo rytas. Rasa jau išdžiūvo, nebeliko nė pėdsako naktį praūžusios audros. Saulės zuikučiai linksmai žaidė ant medžių šakų, kai mišką perskrodė kimus, žemas staugimas. Iš pradžių tylus ir vienišas, jis po kelių akimirkų sustiprėjo, jam pritarė daugybė balsų, staugimas augo, plėtėsi, o po to choras subyrėjo į daugybę lojančių ir tarsi kvatojančių balsų. Iš Akmeninių kardų pakilo rūkas, kuris skverbėsi į  augalus ir miško gyventojus ir juos žudė. Prie Akmeninių kardų transformavosi Kraujo akmens brolijos nariai, kurie privalėjo neleisti ištrūkti juodajam magui.
„Žmonių pasauliui gresia pavojus. - Brolijos nariai išgirdo ramias Eleonoros mintis. -  Štaro jėgos auga. Jūs privalote neleisti kerams skverbtis tolyn. Neleiskite kerų paveiktiems gyvūnams pasprukti. Naikinkite. Vienas brolijos narys turės keliauti ir atgabenti kūdikį gimusį ne žmogaus įsčiose ir paaukoti ant Akmeninių kardų. Broli, paskubėk. „
Brolijos narys atsidūrė šalia sodybos. Viename tvarte baubė gyvulys. Girdėjosi žmonių balsai. Į tvartą įėjo brolijos narys. Jis pakėlė rankas ir šviesa sklindanti iš jo apgaubė žmones. Jie užmigo. Jis priėjo prie karvės. Jis palietė karvę. Gyvulys gailiai subaubė. Ant žemės gulėjo žmogaus kūdikis. Karvė buvo negyva. Jis pakėlė kūdikį ir kartu su juo pasišalino. Prie Akmeninių kardų transformavosi brolijos narys. Jis artėjo prie kardų. Jis pakėlė kūdikį ir pradėjo sakyti užkeikimą:
„ Jėga, kuri pagimdė šį kūdikį, padėk man. Aš aukoju šią auką kilniam tikslui. “
Brolijos narys padėjo kūdikį ant Akmeninių kardų. Žemė sudrebėjo. Dangų aptraukė juodi debesys. Kardai nušvito. Iš jų išlėkusi šviesa perskrodė dangų. Ant  kardų galėjo Akmeninis vaikas. Juodasis magas negalės įžengti į žmonių pasaulį.
*****
Temo. Juodi debesys pranašavo liūtį. Tolumoje dundėjo griaustinis. Žvarbus rudeninis vėjas po gatves nešiojo šiukšles. Pirmieji lietaus lašai pabiro ant pavienių praeivių. Žmogus tupėjo ant šalto, drėgno asfalto, susisupęs į juodą apsiaustą ir įdėmiai stebėjo šventyklą.  Lietaus lašai merkė žmogų.  Mėnulio spinduliai apšvietė šventyklą. Siauri, į viršų  smailėjantis langai, kadaise tarnavę šaudymo angoms, dabar buvo įstiklinti.
Žmogus kiurksojo jau porą valandų. Bandė judinti rankas, kojas, bet šis užsiėmimas buvo skausmingas. Kaulus stingdė žvarbus vėjas. Vidinis balsas įsakė keltis ir slinkti prie šventyklos. Mėnulis pasislėpė debesyse. Vidinis balsas įsakė skubėti. Juodojo mago tarnas stovėjo prie durų. Jis nusimetė apsiaustą. Prie durų stovėjo nuogas, kaulėtas sutvėrimas. Ant kūno nebuvo ne  vieno plaukelio. Akyse degė žalia liepsnelė. Sutvėrimas pakėlė kaulėtą ranką ir pradėjo belsti. Išgirdęs žingsnius, jis pakilo virš durų. Jis pavirto rūku ir prasiskverbė pro praviras duris. Vyriausiasis Kryvis uždarė duris ir krito negyvas. Juodojo mago tarnas priėjo prie negyvo Vyriausiojo Kryvio ir ištraukė pulsuojančią širdį. Karotas užsimaukšlino apsiaustą ir tyliai pasišalino.
Vyriausiojo Kryvio mirtis sukrėtė visus, nes jis buvo tarpininkas tarp dvasinio ir žemiškojo pasaulio. Dabar šis ryšys galutinai nutrūko. Žmonės gedėjo Vyriausiojo Kryvio. Jo palaikai buvo  sudeginti.
Juodojo mago tarnas skubėjo. Jis privalėjo kuo greičiau nusigauti prie Akmeninių kardų ir paaukoti širdį. Jis skubėjo, nes jautė, kad jam ant kulnų lipa priešai.  Kelias prie Akmeninių kardų buvo ilgas ir sunkus. Žmogus keliavo naktimis, per kalnus ir lygumas, per miškus į upes. apeidavo kaimus ir miestelius. Žudikas artėjo prie tikslo. Vidinis balsas jam liepė sustoti ir kelionę tęsti naktį, bet jis nepakluso balsui ir paspartino žingsnį. Jis pradėjo bėgti. Jo tikslas  beveik ranka pasiekiamas. Vidinis balsas reikalavo sustoti, bet žudikas neklausė. Jis kaip pamišėlis, ištraukęs širdį, skuodė prie  kardų. Pasuko už posūkio ir… sustojo lyg suakmenėjęs. Jis buvo apsuptas Kraujo akmens brolijos narių. Žudikas išmetė širdį, bandė pakelti, tačiau jis buvo parblokštas ant žemės. Priešintis buvo beprasmiška. Karotas tyliai ir abejingai stovėjo. Jis pakėlė akis į brolijos nariu ir tarė:
—  Aš ne žudikas… Mane privertė…
Vyriausiojo Kryvio žudikas buvo persmeigtas kardu.
***

Urvas buvo visai nedidelis. Lova prie vienos sienos grubiai sukalta, taburėte prie kitos, per vidurį iš akmenų sukrautas ratas aplink laužą- nieko daugiau ir nebūtų tilpę. Ant stalo gulėjo knygos, o iš rašalinės kyšojo plunksna. Palei sienas ant plonos virvelės kabojo džiovintų žolių ir šaknų ryšulėliai virš ugnies garavo ir kunkuliavo aprūkęs katiliukas. Laužo dūmai pamažu kilo aukštyn ir ten be pėdsakų nyko pro urvo skliautus- kažkur matyt, buvo plyšys, pragraužtas vėjo ir vandens, o gal ir žmogaus darbo. Prie tolimiausios sienos sienos, kur plokščiais  akmenimis, buvo aptvertas mažas gardelis, žmogus atsitūpęs melžė ožką. Nepažįstamasis įėjo tyliai, bet šaltas oras palietė laužo liepsną, pažeme pūstelėjo skersvėjis ir urvo šeimininkė atsisuko. 
- Blogos naujienos, - prabilo atėjusysis, - juodojo mago jėgos auga. Dar vienas bandymas ir jis gali ištrūkti. Reikia kažką daryti.
- Žinau, - stodama ir eidama prie knygų, prabilo urvo šeimininkė. Aš mačiau regėjimą.
Sniegas byrėjo iš tamsos ir atrodė ne baltas, o balzganas tarytum išdegę pelenai ir vos palietęs žemę jis byrėjo smulkutėmis dulkėmis, visai kaip pelenai. Naguotos letenos pradraskė juodą sniegą, slystelėjo posūkyje į išlėkė į orą šlapio molio gabalai. Jis užvertė į dangų snukį, kruvinos lūpos išsitempė dūdele ir žemas, širdį veriantis staugimas ištrūko į laisvę, nuskriejo tiesiai į žvaigždes, aukščiau paties mėnulio.
— Kas čia? - prabilo atėjusysis. Tarsi…
Jis staiga nutilo nebaigęs sakinio- kažkur visai šalia, vos ne pačiame urve, nakties tylą perskrodė kimus, žemas staugimas. Iš pradžių tylus ir vienišas, jis po kelių akimirkų sustiprėjo, jam pritarė daugybė balsų, staugimas augo, plėtėsi, o po to choras staiga subyrėjo į daugybę lojančių ir tarsi kvatojančių balsų.
- Paskubėkime, - prabilo urvo šeimininkė, - mus rado. ]]> Wed, 20 May 2026 11:40:40 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262197.html http://rasyk.lt/kuriniai/262197.html ******
Rytas atėjo į žmonių pasaulį. Saulė pasirodė ir dingo debesyse.  Dangų aptraukė juodi debesys. Stambūs lietaus lašai pabiro į žemę. Liūtis staigiai prasidėjusi, nurimo. Saulės zuikučiai linksmai žaidė ant medžių šakų, kai mišką perskrodė klaikus riksmas. Miškas nutilo. Neošė ne vienas medis. Mišką pervėrė gilus skausmas. Miškas verkė. Ant žemės krito kraujo sakai. Miškas apraudojo  žmogų. Jo kūnas gulėjo šalia Akmeninių kardų.  Mišką apgaubė tirštas rūkas, kuris skverbėsi į medžius. Miškas suuošė. Jis prieštaravo medžių naikinimui. Akmeniniai kardai švytėjo. Žemė kilnojosi. Chaoso magas bandė ištrūkti, tačiau jo jėgos buvo per silpnos. Jis galėjo pakenkti tik nedideliam plotui. Į Miško pagalbos šauksmą atsiliepė Kraujo akmens brolija, kurie transformavosi prie Akmeninių kardų. Jie  pakėlė rankas. Jų rankose  buvo Kraujo akmens gabalėliai. Eleonora priėjo prie Akmeninių kardų. Kraujo akmuo buvo padėtas ant kardų. Eleonora užgiedojo užkeikimą:
Per amžius tu palaidotas po Akmeniniais kardais
Ir ne vienas nedrįs paliesti kardus
Ir ne vienas nedrįs tave iškviesti į į šį pasaulį
O kas bandys tave pašaukti
Žus nuo kardų jėgos.
Eleonora nutilo. Žemė sudrebėjo. Akmeniniai kardai akinančiai nušvito. Iš jų išlėkusi šviesa perskrodė dangų.  Akmeninių kardų švytėjimas blėso. Kraujo akmens broliją apgaubė akinanti šviesa ir jie išnyko.
****
Krymo chanatas. Šiame  žemės lopinėlyje egzistavo nedidelė bendruomenė.  Ši bendruomenė gyveno neįžengiamose pelkėse. Šią bendruomenę įkūrė Štaras. Chaoso magas nujausdamas, kad gali būti nugalėtas, surado mažiau apgyvendintą žemės plotą, kuriame įkūrė savo sekėjus. Ilgus amžius bendruomenė augo, klestėjo. Štaras nesikišo į jų reikalus. Chaoso magas suteikė jiems nemirtingumą. Kiekvieną dieną bendruomenė aukojo gyvas aukas ir kiekvieną dieną vylėsi, kad jų maldas išgirs Chaoso magas.
Pelkė skambėjo nuo būgnų mušimo. Vyriausiasis žynys kvietė į Aukojimo apeigas. Aukojimo apeigose privalėjo dalyvauti visa bendruomenė. Auka buvo sugauta už pelkės ribų. Ji buvo pririšta prie stulpo. Moters kūnas buvo išraižytas aukojimo ženklais. Prie aukos stovėjo Vyriausiasis žynys. Jis buvo apsirengęs juodais drabužiais, rankoje laikė aukojimo peilį. Bendruomenės nariai, pritardami būgnų mušimui, sukosi ratu. Jų šokis vis greitėjo ir greitėjo. Žynys pakėlė aukojimo peilį virš moters galvos ir užgiedojo užkeikimą:
Chaoso mage, mes tavo vaikai
Štare, mes aukojam šią auką
Valdove, išgirsk mus
Aš ir tu
Mes kraujo broliai
Išgirsk mus
Mes kviečiame tave į mūsų pasaulį
Išgirsk mus.
Plykstelėjo akinanti šviesa. Ji apgaubė auką. Auka kalbėjo:
- Priimu šią auką. Jeigu norite mane išlaisvinti, turite rasti kūdikį, kuriam ant piršto yra apgamas. Turėsite kūdikį paaukoti ant akmeninių kardų ir tada galėsiu grįžti į žmonių pasaulį. Mano vaikai, skliskite po pasaulį ir sėkite Blogį. Jūs tam ir buvote sutverti. Jūs per ilgai užsibuvote pelkėje
Šviesa užgeso. Stulpas buvo tuščias.
Iš neramaus miego pabudo Eleonora. Ji pajuto bundanti blogį, kuris nevaržomas, lyg vėžys, plėtėsi. Eleonora susisiekė su  Utrojumi, vyriausiuoju planetos saugotoju.
Ilgus amžius, - mintimis kreipėsi į Eleonorą, - Chaoso mago pasekėjai bandė susisiekti su šeimininku. Mes juos stebėjome. Jų pastangos buvo nesėkmingos, nes mes blokavome ryšį. Tačiau ryšys buvo užmegztas...  žemėje gims kūdikis, kuris turės apgamą panašu į raktą. Chaoso magas pasiuntė savo tarnus surasti tą kūdikį ir jis turėtų būti paaukotas, kad būtų sunaikinti Akmeniniai kardai. Vaikas yra nepaprastas. Jis gali netik išleisti Štarą į laisvę, bet ir jį nužudyti. Privalote surasti ir apsaugoti kūdikį, nes...
Ryšys nutrūko. Kambaryje blykstelėjo šviesa ir ant grindų gulėjo nuogas vyras. Jo kūnas neryškiai švytėjo. Jis pramerkė akis. Jo balsas buvo kimus.
- Žmonių pasaulį valdo Chaoso magas. Aš pasprukau. Kraujo akmens brolija sunaikinta. Štaro rankose Kraujo akmuo. Aš...
- Nusiramink, atkeliavai iš ateities. Susikaupk ir perkelk į ateitį.
*****
Nepažįstamasis, kurio vardas buvo Ptalamas, užsimerkė. Kambaryje pradėjo judėti baldai. Jie persikėlė i ateitį. Danguje pasirodė Štaras. Jis svaidė žaibus. Nepasiekę žemės žaibai dingdavo. Žmonių pasaulį apgaubė tamsa. Pro juodus debesys neprasiskverbė saulės spinduliai. Kraujo akmens brolijos nariai iškėlė rankas. Iš jų kūnų išlėkė energetinis kamuolys. Chaoso magas išvengė smūgio. Sutelkęs visas savo galias puolė Kraujo akmens brolijos narius. Dangų perskrodė klaikus juokas. Sudrebėjo žemė. Į žemė pasipylę degančios ietys. Kraujo akmens brolijos nariai buvo apgaubti ugnies  žiedu.
- Cha, cha, cha, - pasigirdo kimus juokas. Niekur iš čia nepraspruksite. Jūs įkalinti. Nesugebėsite prasiskverbti pro mano ugnies žiedą. Jūs pasmerkti.
Brolijos nariai pakėlė rankas. Iš jų rankų išlėkė ugnies stulpai, kurie apgaubė Štarą. Raganius sustaugė, nes ugnis degino Chaoso magą. Štaras bandė smogti atsakomąjį smūgį, bet jo jėgos jį apleido. Į dangų pakilo Kraujo akmens brolijos nariai. Jie ruošėsi Štarą sunaikinti. Įvertinęs padėtį, Chaoso magas spruko.
- Šį kartą laimėjote. Aš pasitraukiu, bet grįšiu ir su daug galingesne jėga Jūs sunaikinsiu.
Eleonora akimis palydėjo sprunkantį priešą ir kreipėsi į Ptalamą:
- Aš nesuprantu. Štaras pabėgo. Brolijos nariai nugalėjo.
- Būkite kantri. Mūsų kelionė nesibaigė. Mes keliausime toliau.
Keliautojai atsidūrė laukymėje. Vidury laukymės stovėjo paauksuotas altorius. Ant altoriaus gulėjo nuogas vyras. Jo kūnas buvo išpieštas runomis. Šalia jo stovėjo žmogus. Rankoje laikė aukojimo peilį.
- Išgirsk, mus. Ateik į šį pasaulį. Mes prašome tavo pagalbos.
Žmogus pakėlė aukojimo peilį ir smogė į širdį. Laukymė apgaubė akinanti šviesa.
- Kas mane kvietė?
- 0, Didingoji, o Išmintingoji Eleonora, mes tave kvietėme. Mus puola Chaoso magas. Žmonių pasaulis pasmerktas. Kraujo akmens brolija silpna. Jie nesusitvarko su Štaru.
- Mielieji, uždraudžiau aukoti žmones. Kodėl nepaklusote? Brolija kovoja su priešu. Padėkite jiems. Chaoso magas minta Jūsų baimėmis. Nebijokite ir eikite pasitikti savo likimo. Būdami stiprūs ir drąsūs padėsite Brolijai nugalėti Chaoso magą.
Akinanti šviesa užgeso. Ten kur buvo aukojimo altorius pražydo gėlės. Žmonių akyse degė ryžtas. Žmonės pamatė Štarą, kuris į žmones paleido ugnį. Laukymėje gulėjo negyvi kūnai. Pakilęs vėjas išnešiojo pelenus.
- Ryžtas ir drąsa jums nepadėjo, - juokdamasis prabilo Chaoso magas. Žmonių pasaulis pasmerktas.
Eleonora norėjo smogti atsakomąjį smūgį, bet Ptalamas ją sulaikė.
- Būkite kantri. Mes keliaujame toliau.
Keliautojai atsidūrė aklinoje tamsoje. Danguje blikčiojo žaibai.
- Kur mes? - paklausė Eleonora. Jaučiu magijos perteklių.
Dangų perskrodė akinanti šviesa. Šalia kojų nukrito  kūnas. Ten kur turėtų būti širdis žiojo kiaurymę. Eleonora atpažino Ptalamą.
- Štaras laimėjo, - tyliai prabilo Ptalamas.
- Nesuprantu. Tu juk su manimi.
- Atvykau į tavo pasaulį, kai supratau, kad mūsų kova pralaimėta. Chaoso magas pasinaudojo žmonių silpnybėmis. Jis suteikė žmonėms antgamtinių savybių. Jie galėjo skraidyti, burti. Štaras įskiepijo žmonėms, kad jie nemirtingi. Žmonės sukilo prieš Kraujo akmens broliją. Štaro padedami jie išžudė Brolijos narius. Jų kūnai buvo išniekinti. Žmonės pasitelkdami magija, brutaliu būdu atėmė Kraujo akmens gabalėlius.  Kraujo akmens gabalėliai buvo padėti ant altoriaus. Kraujo akmuo tapo vientisas. Tada smogė Štaras. Jis nubloškė žmones nuo Kraujo akmens. Jo rankose pulsavo Kraujo akmuo. Dangus tapo tamsus, nors buvo diena. Iš dangaus krito kraujo lašai. Štaras triumfavo. Žmonių pasaulis priklausė jam ir tik jam vienam.
- Grįžtame į mūsų laikus, - prabilo Eleonora. Privalau susisiekti su Utrojumi, vyriausiuoju planetos saugotoju.
Ptalamas ir Eleonora atsidūrė kambaryje. Kambaryje buvo šeši Kraujo akmens brolijos nariai
- Eleonora, - prabilo vienas iš brolijos narių, - mes matėme viską, ką tu regėjai. Žmonėmis negalima pasitikėti. Jie silpni. Mes galime...
- Privalome susiekti su Utrojumi. Jis vienintelis, kuris gali sustabdyti šį chaosą.
- Nereikia trukdyti vyriausiojo planetos sargo. Aš galiu padėti.
- Pasirodyk, - sušuko Eleonora pasiruošusi kovai.
Kambaryje transformavosi baltai apsirengusi  būtybė. Tai buvo Utrojus.
- Mano pagrindinė užduotis, - prabilo vyriausiasis planetos sargas, - neleisti įsiviešpatauti blogiui. Keliaujame prie Akmeninių kardų. ]]> Tue, 19 May 2026 14:04:57 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262189.html http://rasyk.lt/kuriniai/262189.html Soira sėdėjo prie laužo ir skaitė knygą. Matyt, išgirdo kaip krustelėjo Suairo ir pakėlė galvą
- A… seržantas pabudo…
- Kapitone Soira, reikalauju mane paleisti!
Moteris atsistojo ir priėjo prie pat jo.
- Tu toks žavus, - nusišypsojo. – Tokia figūra… toks veidas… Visada norėjau turėti tokį vyrą kaip tu. Puikus karys. Kilmingas. Gražus. Protingas. Vaje, kiek privalumų beturys…
Soira ištiesė ranką ir švelniai paglostė vyro krūtinę. Tvirta, nors vis gi moteriška ranka glamonėjo krūtinę, kaklą, pečius, slydo žemyn…
- Ar man bus tas pat kaip Ladžiui?
Soira kurį laiką įdėmiai žiūrėjo kapitonui į akis. Paskui nuėjo prie laužo, paėmė durklą. Grįžo.
- Ladį iškastravo veterinaras. Aš nejaučiau jam neapykantos, todėl nenorėjau jo žudyti, - ji durklo smaigaliu braižė nesuprantamą raštą kapitonui ant krūtinės.
Jis nurijo seiles ir paklausė:
- Ar manai, kad vyrui tai geriau už mirtį?
- Ne, nemanau, - Soira abejingai truktelėjo pečiais.
- Kapitone, ar galiu užeiti?
- Palauk, Ulasai! Aš tuoj ateisiu!
- Klausyk, Suairo, aš turiu šiokių tokių reikalų.
Ji nupjaustė virves.
- Gali daryti ką nori. Štai ten – tavo drabužiai. Atsiųsiu Muosį. Atneš tau valgyti ir gerti. Tada duos žirgą ir grąžins ginklus. Gali joti į visas keturias puses.
- Kodėl?
- Na, tau iš baimės vis tiek nestovės. O kastruoti tave neturiu jokios priežasties.
- Ar turiu padėkoti?
- Už ką?
- Na, už laisvę, gyvybę…
- Tu nieko neprašei. Ir nieko ypatingo tau nedaviau.
Ji prisisegė kalaviją ir patraukė prie išėjimo. Ten sustojo, šyptelėjo:
- Tai buvo pamoka. Visų pirma, Ladžiui. Ir kitiems. O Ladžiui… Ladžiui viskas gerai. Aš sumokėjau burtininkui. Ir jis atgavo… savo vyrišką pasididžiavimą.


Suairo pavalgė, sėdo ant žirgo ir išjojo. Niekas nė negrįžtelėjo. Jojo į sostinę. Iš pradžių buvo labai patenkintas. Jautė didžiulį palengvėjimą. Tačiau, kuo toliau jojo, tuo labiau abejojo. Atmintyje vis iškildavo nuogas moters kūnas. Prisiminė aistringus bučinius, karštą alsavimą, stangrias krūtis savo delnuose… Dabar, rodos, jaudino ir ta neįprasta spenelių spalva. Paskui tas keistas uirgos kvapas.
Kapitonas Suairo sustabdė žirgą. Nulipo ir patraukė vedinas žirgu vis dar į tą pačią pusę. Ėjo koja už kojos ir mąstė. Dabar jis grįš. Ir kas? Tuo labiau negalės vesti kokios kvaišos iš aukštuomenės. Ir ką darys? Visą amžių bus kapitonas? Gaus skurdžią algą. Ir… kas?
Šoko ant žirgo ir pasileido šuoliais į Soiros stovyklą.
Grįžusio jo irgi niekas nesulaikė. Prijojo prie Soiros palapinės, nušoko nuo žirgo ir šūktelėjo:
- Kapitone, ar galiu užeiti?
- Užeik, seržante.
Jis įėjo ir sustojo prie įėjimo. Soira sėdėjo prie ugnies ir žiūrėjo į jį.
- Grįžai? Kodėl?
- Soira… aš…
Kapitonė pakilo, priėjo arti arti.
- Tai buvo paskutinis kartas, kai į mane taip kreipiesi, - pasakė ramiai. – Dabar tu esi mano seržantas. Gyveni mano palapinėje ir esi oficialus mano meilužis. Tačiau, kai pasakysiu „išeik“, turėsi išeiti. Supratai?
- Soira, aš…
- Kapitone Soira!
- Supratau… kapitone Soira…


Tšiaguno stovyklą pasiekė jau sutemus.
- Stot! Kas ir kokiu reikalu?
- Aš – kapitonės Soiros seržantas Suairo. Turiu kapitonui Tšiagunui laišką.
- Duokš, - ištiesė ranką sargybinis.
- Turiu perduoti tiesiai į rankas.
- Nieko nebus! Kapitonas perskaitys laišką, tada nuspręs ar kalbėtis su tavimi.
- Gerai. Aš palauksiu.
O ką beliko daryti? Be Tšiaguno atsakymo geriau negrįžti.
- Ei, seržante, kapitonas kviečia!
Suairo patraukė link kapitono palapinės. Tiesą pasakius, tai ką pamatė, jį gerokai nustebino. Prie laužo šalia palapinės sėdėjo kokių keturiasdešimties mėlynplaukis vyras. Jo kairįjį skruostą kirto gilus randas. Į eilinį plėšiką visai nepanašus. Greičiau jau į reguliarios armijos karininką.
- Ką? Nustebai, seržante? – vyptelėjo. – Nepanašus į plėšiką?
- Tiesą pasakius, kapitone, man nusišvilpt į ką tu panašus. Aš tiesiog turiu sudaryti su tavim sandėrį.
- Hm… Man visada patiko kaip Soira balta rankele valdo savo eržilus.
Seržantas Suairo sukando dantis ir nutylėjo. Tačiau jo akys piktai žybtelėjo.
- Nepyk, seržante, - taikiai pasakė Tšiagunas. – Mano liežuvis – mano priešas. Tačiau jokiu būdu nenoriu, kad tu būtum mano priešas. O dabar pasakok.
- Argi kapitonė Soira…
Tšiagunas ištiesė laišką. Ten tebuvo keletas sakinių. Mandagus pasisveikinimas bei pagyros. Ir tik vienas sakinys apie reikalą: „Siunčiu tau seržantą Suairo, kuriuo visiškai pasitikiu“.
Seržantas lengviau atsikvėpė.
- Palengvėjo? Žinau, kad Soira bjauraus būdo. Bet nelaikytų šalia savęs žmogaus, kuriuo nepasitiki. Tai dėstyk dabar.
Suairo glaustai paaiškino reikalo esmę ir pasiūlė kainą: aštuoni šimtai kapitonui ir po keturis šimtus kiekvienam kariui.
- Įtariu, kad Soira nuplėšė perpus daugiau.
Seržantas neapibrėžtai gūžtelėjo pečiais.


Vos seržantas išjojo, į Soiros kambarį tylom įslinko Muosis.
- Kapitone?
- Gerai, kad atėjai… Parašiau laišką Omusumui. Jok ir grįžk kuo greičiau.
- Klausau, kapitone Soira!
Tačiau Muosis neišėjo. Jis neryžtingai mindžiukavo prie durų.
- Nori dar ką pasakyti?
- Noriu paklausti… seržantas…
- Muosi, apie tai mes jau kalbėjom!
- Aš labai atsiprašau, kapitone… bet tai neteisinga jo atžvilgiu…
- Aš jau nusprendžiau!


Iš Tšiaguno stovyklos Suairo išjojo vos prašvitus. Pusiaukelėje seržantą pasitiko Nigylas su dviem kariais.
- Seržante, - kreipėsi Nigylas. – Mes stovyklą įsirengėme kitur. Kapitonė siuntė tave pasitikti.
Jojo neilgai. Greitai išsuko iš pagrindinio kelio ir netrukus pateko į saulės nutviekstą laukymę. Jos centre stovėjo margaspalvė palapinė, o laukymės pakraščiais buvo įsikūrę Soiros kariai.
Suairo nušoko nuo žirgo ir patraukė prie centrinės palapinės:
- Kapitone Soira, galiu užeiti?
- Taip, seržante.
Suairo įžengė į palapinę ir sustingo.
- Užeik, mielasis…
Soira pusiau gulom sėdėjo ant juodais šilkais pakloto gulto. Vilkėjo tą pačią aukso spalvos suknelę. Tik plaukai šį kartą susegti auksine sege. Ant rankos žvilgėjo keletas apyrankių.
- Na, ir kaip sekėsi?
- Gerai. Labai nustebau. Jis – kiek kitoks negu aš maniau.
- Matai, - Soira pakeitė padėtį į sėdimą. – Nereikia spręsti apie ką nors iš gandų.
- Kapitone Soira, ar galiu paklausti, ką visa tai reiškia?
- Jei neklystu, tai tu jau paklausei. Bet aš leisiu sau neatsakyti.
Soira pakilo nuo gulto ir patraukė pro seržantą link išėjimo.
- Sichi!
- Klausau, kapitone!
- Palydėk seržantą nusiprausti ir paduok jo drabužius. Ir pakviesk man Nevą.
Jis išsimaudė upelyje. Kai išlipo, Nevas pasitiko su naujais drabužiais. Uniforma buvo panaši į jo dėvėtą kariuomenėje. Tik be skiriamųjų ženklų. Pirmą kartą po ilgo laiko jis vėl pasijuto tikru kareiviu. Priėjo prie upelio ir pažvelgė į savo atvaizdą. Į jį žiūrėjo šaunus jaunas karininkas. Pačiame jėgų žydėjime. Tik šiek tiek apšepęs, nugairintas saulės ir vėjo. Tą akimirką Suairo pagalvojo, kad Soiros veidas niekada neįdegdavo. Ji visada pablyškusi…
Palapinėje viskas buvo taip pat. Tik vidury stovėjo stalas, nukrautas maistu ir gėrimais.
- Sėsk, Suairo. Manau, kad Tšiagunas taip gerai tavęs nepavaišino.
- Tikrai ne, kapitone…
- Šiandien leidžiu į mane kreiptis vardu. Ir dar…
Soira nutilo.
- Leidžiu tau visa, ko neleidau niekada, nes… galbūt, tai paskutinė mūsų naktis…
- Kodėl? Žadi mane išspirti?
Soira liūdnai šyptelėjo:
- Jei būtų tik tokia bėda… nerengčiau tau jokių išlydėtuvių.
- Tai kas? Soira?
Staiga Suairo nutilo, pamatęs Soiros veido išraišką.
- Tu man kažko nesakai? Kažką nuslėpei nuo manęs ir visų kitų?
- Mielasis, kaip manai, kodėl taip įžeistas princas Abalas ne taip jau labai ir supyko? Ir dar pažadėjo mokėti tokius pinigus?
- Soira… bijau išgirsti…
- Mes kausimės ne su karalium. Mes kausimės su princu Akeiliu.
- Bet gi tu jį nugalėjai!
- Ne, tada mes tik gerokai aptalžėme jį.
- Soira, bet gi tada tu netekai beveik visų vyrų!
- Apie tai ir norėjau pasikalbėti.
Soira pakilo nuo stalo. Nuėjo prie laužo, pažarstė žarijas.
- Ryt ryte čia prisistatys magas, dvi burtininkės ir devyni raganiai.
- O dangau… - suvaitojo Suairo. – Nesitikiu nieko gero iš tokios kovos…
- Nebūk prietaringas kaip kaimietis!
- Aš ir esu kaimietis! – suirzo.
- Klausyk, - taikiai tarė, - nenoriu su tavim pyktis.
- Atleisk, - aprimo ir Suairo.
- Aš ilgai mąsčiau, seržante. Ryt ryte gali išjoti kur akys veda…
Pirmą akimirką Suairo norėjo įsižeisti. Tačiau susivaldė:
- Soira, aš esu karys. Aš prisiekiau tau. Be to, gal dar pameni, tebegalioja mano priesaika karaliui Iebui ir jo įpėdiniams. Aš nežadu trauktis.
Kapitonė tylom priėjo prie jo ir pabučiavo į lūpas.
- Visada žinojau, kad esi tikras vyras. Tą pačią akimirką, kai pamačiau tave tarp žiūrovų.
- Pamatei? Taip. Ir nuo tada tampai mane kaip lėlę.
- Nepyk. Toks jau...
- Kapitone Soira, pas tave svečias!
- Kviesk jį, Sichi!
Vidun linksmai šypsodamas žengė Tšiagunas.
- Sveiki gyvi! Kapitone Soira… - nušvito tarsi pavasario saulė. – Atrodai pritrenkiančiai! Kai paskutinį kartą vilkėjai…
- Ačiū. Tu labai malonus, kapitone Tšiagunai, - nutraukė jo tiradą.
Suairo pasirodė: nenori, kad jis išgirstų kažką svarbaus. Kažkur giliai, rodos, sukirbėjo pavydas. Kažkas kitas irgi matė ją su šia suknele. Tai reiškė…
- Seržante Suairo! – vėl pragydo svečias. – Malonu tave vėl sutikti…
- Kapitonas… nuo šiandien Suairo jau kapitonas…
Šis nustebęs įbedė klausiamą žvilgsnį į Soirą.
- Atleisk, nespėjau tau pranešti. Negaliu savo vyrų palikti seržantui.
- O tu sau, matyt, suteikei generolo laipsnį, - pašaipiai vyptelėjo naujai iškeptas kapitonas.
Jis irzo vis labiau. Tas netikėtas svečias, jo užuominos, nelauktas paaukštinimas, bjaurus mūšis…
Soira nervingai truktelėjo petimi. Tą judesį pastebėjo jau seniai, nors buvo nežymus, ypač kai vilkėdavo uniformą. Tačiau nuogo peties truktelėjimas buvo akivaizdus. Tai reiškė, kad Soira bando neišleisti džino iš butelio.
Tšiagunas su kapitonės mimika ir gestais, rodos, buvo susipažinęs ne ką prasčiau (o gal ir geriau… piktai nusiviepė sau) už Suairo. Tik jis, atrodo, visai nekreipė į tai dėmesio.
- Rodos, - burbtelėjo pašaipiai, - savo pasirodymu ir pliurpimu būsiu pakurstęs šeimyninį kivirčą.
Soira sugniaužė kumštį, prikando lūpą ir kurį laiką rūsčiai žiūrėjo tai į Suairo, tai į Tšiaguną.
- Na, ponai kapitonai, dabar pietausime… - pagaliau tarė. – Karštų patiekalų nebus. Mes stovyklaujame. Ir šiaip… reikia kai ką aptarti.
- Taip, brangute, reikia… Vėl mane į kokį mėšlą įmurkdei?
- Tšiagunai!
- Ko? Nereikia čia maivytis, - kapitonas įsidėjo į lėkštę geroką gabalą kumpio. – Aš labai dėkingas tau, kad tada ištraukei iš tos pražūties. Tačiau ir dabar nenoriu mirti.
- Kapitone, tavo darbas bus juodžiausias, bet pats… paprasčiausias.
- Hm… Aš jau tą girdėjau ne kartą…
- Tšiagunai… - Soira palietė kapitono ranką.
Suairo valgė lėtai ir bandė apsimesti, kad jam visai nerūpi tai, kas vyksta. Tačiau jis kuo puikiausiai viską matė ir girdėjo… ir pavydėjo.
O Soiros balsas tapo švelnus ir minkštas:
- Juk padėsi… Tik tavim pasitikiu. Juk žinai…
- Soira, - kapitono balsas irgi tapo švelnesnis. – Tu gali daryti kas tau šauna į galvą. Galų gale, aš galiu, netgi privalau tau padėti. Bet…
- Tai jau ne tavo reikalas! – kapitonė atitraukė ranką.
- Taip, - irgi sausai atrėžė Tšiagunas. – Sakyk, kokia mano užduotis, ir mes trauksim į kelią.
- Puiku! Išvyksit šiandien.
Soira atsistojo, nuėjo prie gulto ir atnešė du didelius vokus. Vieną įteikė Tšiagunui, kitą – Suairo.
- Tai jūsų užduotys, ponai. Tikiuosi, kad jas įvykdysite.
- Taip, kapitone Soira! - kariškai išrėžė Tšiagunas. – Tai aš einu pas saviškius. Sėkmės, seržante. Ach, taip! Kapitone Suairo.
Ir išėjo. Soira liko sėdėti prie stalo ir knebinėti kažką lėkštėje.
- Ar man atplėšti voką? – irzliai paklausė Suairo.
- Ne, rytoj ryte… - burbtelėjo ir toliau knebinėjo.
Suairo kurį laiką tylėjo ją stebėdamas, o tada ryžtingai paklausė:
- Ar jis tavo meilužis?
- Kas? Tšiagunas? Ne! Jis mano…
Soira atsistojo, priėjo prie kapitono ir švelniai paglostė skruostą.
- Suairo… aš… Mielasis, aš labai gailiuosi, kad įvėliau tave į visa tai. Tiesiog tu buvai labai geras karys ir labai simpatiškas vyras. Ir aš… pasielgiau taip, kaip man šovė į galvą. Žinau, kad myli mane. Atleisk, bet nieko daugiau, išskyrus savo kūną, negaliu tau duoti.
- Soira, bet gi aš nieko neprašau! Aš susitaikiau su esama padėtimi. Viskas gerai.
- Negerai, demonai tave griebtų! Aš tiesiog pasinaudojau tavimi! Negi nesupranti?!
Suairo žiojosi prieštarauti, tačiau Soira staiga nuėjo prie išėjimo ir riktelėjo:
- Sichi!
- Taip, kapitone!
- Prižiūrėk, kad niekas mūsų su kapitonu netrukdytų.
- Klausau, kapitone!
Soira grįžo prie Suairo:
- Man įgriso šita kvaila suknelė!
Ir vylingai nusišypsojo:
- Padėk man nusirengti…


Soiros būrelis vidurdienį apsistojo Ovase. Miesteliūkštis nebuvo didelis, tačiau turtingas, nes išaugo svarbių kelių kryžkelėje. Pietų kelias, kuriuo ir atjojo, vedė iš Urėjos karalystės, su kuria Tyrų karalystė palaikė nuolatinius ekonominius santykius. Tuoj už Ovaso kelias šakojosi. Rytinis vedė į sostinę, vakarinis – į Salimą, antrą pagal svarbą karalystės miestą. Įdomiausias buvo šiaurinis kelias. Jis vedė į demono Akeilio pilį.
Nors miestelis buvo visko matęs, tačiau tokia draugija ir jam buvo pernelyg.
Priešaky jojo juodoji burtininkė Inoma. Juodas žirgas ir juodo atlaso suknelė sudarė vientisą grėsmingą darinį. Ilgi juodi plaukai puriomis garbanomis krito ant nuogų pečių. Blyškus veidas švietė tarsi mėnulio pilnatis, o ryškiai raudonos lūpos atrodė grėsmingai geidulingos.
Iš paskos viena šalia kitos jojo baltoji burtininkė Škira ir Soira. Vilkėjo tokias pat sukneles kaip ir Inoma. Tik Škiros suknelė buvo balta. Ji atrodė tarytum vaiduoklis. Plaikstėsi kažkokie apšiurę žili plaukai, blyškus veidas, bekraujės lūpos. Veide ryškėjo tik didelės juodos akys. Vienintelė tikra ir gyva buvo Soira su savo aukso spalvos suknele.
Paskui jojo magas Nasohnorbas. Jis vilkėjo juodą kostiumą ir buvo susisupęs į mėlyną apsiaustą. Magas buvo juodaodis, visiškai plikas su viršugalvyje lyg vėliava plevėsuojančia žalių plaukų sruoga.
Paskutiniai jojo raganiai. Visi priklausė Didžiosios Ragės ordinui, todėl dėvėjo karines uniformas ir kraujo spalvos apsiaustus. Ginkluoti, rūstūs. Tokie panašūs vienas į kitą, kad neįmanoma atskirti vyro nuo moters.
Šiek tiek atsilikę traukė Muosio vadovaujami kariai. Nors buvo aišku, kad niekas, būdamas sveiko proto, nepuls tokios kompanijos, tačiau Soira turėjo dar ir asmeninių motyvų.
Ovaso gatvės mikliai ištuštėjo. Muosis su dviem kariais aplenkė būrelį ir pirmi pasiekė didžiausius miestelio svečių namus, kurių šeimininkas, nors ir virpėdamas iš baimės, išpuolė kieman. Baimė turėjo atsipirkti.
- Ko pageidausite, garbieji ponai? – susilenkė veik iki žemės.
- Ponai burtininkai ir raganiai apsistos viduj. Kareiviams paruošk lauke, - pareiškė Muosis, lipdamas nuo žirgo. – Duok ką turi geriausio. Tau bus dosniai atlyginta.
Tuo metu priartėjo ir kiti. Ėmė lipti nuo žirgų.
- Muosi, paimk karius ir jok pas jį. Aš negalėsiu jo apsaugoti. Omusumas, tikiuosi, viską sutvarkys kaip sutarėm.


Tšiagunas laukė Suairo.
- Sveikinu, kapitone, sėkmingai atvykus, - pasveikino linksmai, nors visai neatrodė laimingas.
- Ačiū, kapitone, - burbtelėjo Suairo nušokdamas nuo žirgo ir mosteldamas vyrams įsikurti.
- Suairo… mums reikia pasikalbėti.
- Nežinau ką man nori pasakyti, tačiau aš neturiu ką pasakyti tau.
- Nesipūsk, - pavargusiu balsu pradėjo Tšiagunas. – Žinau ko širsti. Pavydi Soiros. Nežinau, kuo turėčiau tau prisiekti. Tačiau ji yra tik mano draugė, jei išvis gali būti kieno nors draugė… Ir patariu: nešdinkis iš čia kuo greičiau… ir kuo toliau…
- Keista, - vyptelėjo Suairo. – Prieš išvykdama ji man patarė irgi panašiai.
Tšiagunas žiūrėjo tiesiai į akis. Ir Suairo patikėjo, kad jis žino kažką ir yra teisus dėl gresiančio pavojaus. Tačiau neketino palikti mūšio lauko dėl kažkokių paslaptingų priežasčių.
- Ačiū už pastangas. Tačiau aš nesitrauksiu. Negaliu.
- Tiesą pasakius, - liūdnai šyptelėjo Tšiagunas, - buvau tikras, kad mūsų pokalbis baigsis kažkaip panašiai. Aš, ko gero, irgi taip elgčiausi.
Naktis buvo šilta ir rami. Danguje ryškiai švietė mėnulis ir milijonai žvaigždžių. Kapitono Suairo vyrai buvo išsidėstę nedidelės kalvelės papėdėje. Jokio triukšmo. Kiek atokiau prie laužo sėdėjo penkios moterys.
- Čia dabar kas? – nustebo Tšiagunas.
- Sveikas, kapitone, - atsiliepė tylus kiek pašaipus moteriškas balsas.
- Aimija?
- Aš, kapitone.
Moteris vikriai pašoko ir priėjo prie kapitonų. Aukšta ir liekna, netgi liesoka. Vilkėjo lengvus sėlpo odos šarvus. Ant kaklo kabojo durklas.
- Jūs pažįstami? – nustebo Suairo.
- Mielasis… - sukniurkė Aimija. – Visi mėlynplaukiai pažįstami.
- Ką tu čia veiki, Aimija?
- Gavau Soiros žinutę. Ji prašė kapitoną Suairo… prižiūrėti.
- Kalė… - sušnypštė Tšiagunas. – Aš gi jai sakiau.
- Aš irgi sakiau, - abejingai atrėmė moteris. – Bet ji neklauso. Ji pernelyg ilgai gyveno čia.
- Taip… taip… - atsiduso Tšiagunas. – Per ilgai. Kaip ir aš.
- Tu – visai kita istorija.
- Kita, tačiau veikia taip pat.
Suairo visą laiką tylom stebėjo abu ir bandė suprasti, apie ką jie kalba. Tačiau, taip nieko ir nesupratęs, suirzo:
- Labai smagu, kad jūs pažįstami. Tačiau norėčiau žinoti, ką visa tai reiškia. Aimij ]]> Sat, 16 May 2026 12:43:24 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262168.html http://rasyk.lt/kuriniai/262168.html Staiga Suairo pajuto kalavijo ašmenis prie gerklės.
- Išsiblaškę paprastai būna įsimylėjėliai. Jei sužinosiu, kad turi kitą… Renkis ir nusileisk žemyn! – metė išeidama.
Jis liko nuogas stypsoti vidury kambario.


Dvikovos baigėsi apie pietus. Soira surinko gerokai per šimtą vyrų. Tai reiškė, kad jiems dar teks pakovoti.
Supratęs, jog spektaklis baigėsi, Suairo nusprendė grįžti į kareivines. Jis praalko ir gerokai sustiro. Kaip tik tą akimirką išgirdo sodrų kapitonės balsą:
- Kapitone, gal norėtum su manim pasigalynėti?
Suairo lėtai atsigręžė:
- Į mane kreipiesi?
- Taip, kapitone. Jei nenori būti mano seržantas, tai nors savo malonumui. Gal galėtum įrodyti, kad elitinio karališkojo dalinio kapitonas gali nugalėti samdinių kapitonę.
Akimirką Suairo svyravo. Paskui, paskatintas pašaipaus rudų akių žvilgsnio, atsakė:
- Esu elitinio karališkojo dalinio kapitonas Suairo. Man didelė garbė susikauti su tavim. Nesvarbu, laimėčiau ar pralaimėčiau.
- Man patinka tikri vyrai… - vyptelėjo. – Kuo kausimės?
- Kalavijais, jeigu, žinoma, tu…
- Man tiks.
Minia sulaikė kvėpavimą. Situacija pikantiška – lyg ir turėtų paaiškėti, kas geresnis kareivis: samdinys ar karališkasis. O dar pridėjus, kad samdinys moteris…
Suairo padėties rimtumą suprato tik tada, kai kovotojų poza sustojo vienas priešais kitą. Minioje kilo šurmulys. Visi puolė lažintis. Statė ir už jį, ir už Soirą. Miestiečiams tai buvo pramoga. O kapitonui staiga suspaudė paširdžius. Kas bus, jei pralaimės? Jis pakėlė akis ir susidūrė su kapitonės žvilgsniu. Ji nežymiai linktelėjo.
Kova vyko permainingai. Jie žaidė gudrų žaidimą, kurį atspėti galėjo tik toks pat talentingas kovotojas. Tačiau minioje tokių neatsirado. Ir jie sėkmingai baigė kovą.
- Dėkui, kapitone Suairo, - tvirtai paspaudė ranką. – Mielai priimčiau tave į savo būrį.
- Man garbė, kapitone Soira, - atsakė jis tada. – Mielu noru tau siūlau tą patį – vietą karališkoje kariuomenėje.
- Gal aptarkime tai smuklėje? – blykstelėjo akimis visai nekareiviškai ir, nelaukusi atsakymo, patraukė į smuklę.
Suairo nuėjo paskui. Tada pirmą kartą nusprendė, kad jos užpakaliukas visai nieko.


Kai nusileido žemyn, Soirą rado gurkšnojančią vyną. Ji nervingai beldė pirštais į stalą ir vis žvilgčiojo į duris.
- Soira, aš…
- Kapitone Soira! – nukirto griežtai. – Peniukšlis vėluoja.
Peniukšlis – tai jauniausias Tyrų karaliaus Iebo sūnus Abalas.
- Tu jį pažįsti, seržante?
- Taip, kapitone. Ar galiu prisėsti?
- Sėsk, vyno įsipilk.
Ji palaukė kol Suairo gurkštelėjo vyno.
- Kaip jis?
- Na, jam septyniolika. Protingas, žingeidus ir geras karys. Žinoma tiek, kiek galima tikėtis iš tokio amžiaus vaikinuko.
- Kiek sūnų turėjo Iebas?
- Septynis.
- Kaip manai, kodėl tėvas karūną paliko jaunėliui?
- Na, - pirmą kartą Suairo susimąstė. – vyriausias žiaurus ir kvailas. Du kiti dar tada, kai tarnavau karaliui, pasirinko žynių luomą. Maditas domisi tik mokslu. Usis – labai ligotas. Na, o Tiunas… Jis garbina kažin kokį svetimą dievą.
- Ir pasisekė tėtušiui, - atsiduso Soira. – Kaip manai?.. O! Štai ir jis.
Link jų ėjo aukštas lieknas jaunuolis.
- Atleiskite, kad pavėlavau, - pasakė visai neatsiprašinėdamas.
Suairo norėjo atsistoti pagerbdamas karališką asmenį. Tačiau kapitonė jį perliejo tokiu žvilgsniu, kad liko sėdėti.
- Aš tau atleidžiu todėl, - lėtai pradėjo, - kad esi mano piniginė. Tačiau šiuo metu nesu tokia neturtinga, kad norėčiau guldyti savo vyrų galvas už kažkokį snarglių. Kad ir karūnuotą.
Kapitonė griebė peilį nuo stalo ir paleido kažkur princui pro kairįjį šoną. Pasigirdo skausmingas klyktelėjimas.
- Kapitone! – išraudo Abalas. – Aš neleisiu!
- Nusišvilpt man! Esi mano teritorijoje. O tavo asmens sargybinis bandė išsitraukti ginklą.
- Tu mane įžeidei! – isteriškai klyktelėjo princas. – Ir jis…
Kapitonės akys tapo vaikiškai tyros ir nustebusios. Seržantas pamanė, kad jam derėtų įsikišti. Bėda, nežinojo kaip.


Kapitonė pakilo nuo stalo anksti, mandagiai atsisveikino ir jau žengė link laiptų, tada atsisuko ir, lyg dabar sugalvojusi, pasiūlė:
- Kapitone Suairo, tapk mano seržantu. Alga bus didesnė. Kai ją gausi… Rizika, žinoma, irgi.
Patylėjo.
- Mes išvykstam po savaitės. Ligi to laiko seržanto vietą laikysiu tau. Labanakt!
Kapitonas palydėjo ją susižavėjusiu žvilgsniu.
- Nė nesvajok! - išgirdo pašaipų balsą. Ir be jokios pauzės: - Ei, Okila! Nešk čia alaus, vyno ir mašės! Ir mėsos, mėsos, brangioji!
- Ir mergų! – pridėjo kažkas.
Užstalėje nugriaudėjo sutartinas juokas.
- Nė nesvajok, kapitone. Kiaušus nuraus, jei bandysi lįsti. Ir tu būsi ne pirmas…
Vyrai vėl sutartinai nusižvengė.
- Ar bandei, kad taip gerai žinai? – nusijuokė Suairo.
- Ne, kapitone. Dievai buvo gailestingi. Beje, mano vardas – Muosis. Aš su kapitone Soira jau seniai. Žinai, ką ji padarė, kai atsibodo visi tie kabinėjimaisi?
- Ne. Papasakok, Muosi. Aš statau, - pridėjo.
- Gerai, kapitone. Tu man patinki. Puikiai sužeidėt partiją aikštėj.
Suairo žiojosi prieštarauti. Tačiau karys numojo ranka:
- Jei nenori prisipažinti, tai geriau patylėk. Beje, ji liko tavimi patenkinta labiau nei parodė.
- Ei! gana man pagyras berti! Pasakok, ką ji padarė tam nelaimėliui…
- A… gerai. Buvo mūsų būry toks gražuolis, Ladis vardu. Nekvailas. Ir karys geras. Tik labai jau pasitikėjo savimi. Na, aš bobas turiu omeny. Jam vis vaidenosi, kad į lovą bet kurią galėtų įsiverst.
- Rizikingas požiūris… - burbtelėjo kapitonas.
- Taip. Ypač, kai turi reikalą su tokia moterim kaip Soira…
Karys kuriam laikui nutilo. Išlenkė taurelę, pasėdėjo kasydamasis barzdą.
- Taigi. Ėmė jis sparną rėžti aplink kapitonę. Toji juokais atsimušinėjo. Kelis sykius išbarė. Kartą net antausį skėlė. Bet tas kvailys vis savo suokė. Atseit, kuo labiau priešinasi, tuo labiau myli.
- Kažin kodėl man atrodo, kad istorija nebus linksma… - pasakė raudonplaukis samdinys.
- Nelinksma. Bet pamokanti, - vyptelėjo Muosis.
Išlenkė dar taurelę, nusišluostė atgalia ranka lūpas.
- Vieną rytmetį išvertė mus iš guolių pavojaus signalas. Išpuolam lauk. Pusnuogiai. Akis krapštinėjamės. Priešo dairomės. Tik nėra jo. Prie laužo stovi kapitonė. O graži, kad ją kur demonai! Pilna kovine apranga. Rankos ant krūtinės sukryžiuotos. Kalavijas prie šalies. O mūsų trimitininkas pavojaus signalą pučia. Prilekiu prie kapitonės, aš tada seržantas buvau, ir raportuoju, kad visi savo vietose, tik Ladžio nėra. Ir taip nesmagu man. Manau, gal jis į kaimą pas mergas išlėkė. Tai bus dabar… O ji taip maloniai nusišypso. Akys tokios vaikiškai tyros ir nekaltos. Liaukis, sako, Veidi (tai mūsų trimitininkas), tą triūbą pūsti. O be Ladžio kol kas apsieisim, pridūrė. Tada įsakė vyrus paleisti, kad apsivilktų žmoniškai. Liepė du jai atsiųsti. Su kirviu ir virvėm. Ir dar liepė veterinarą su jo įrankiais pas ją. O visi kiti, sako, tegul renkasi vėl. Įvykdžiau viską, tada nuėjau vilktis. Kai grįžau…
Karys vėl maktelėjo taurelę.
- Na, kapitonė sėdėjo prie laužo ir žiūrėjo į ugnį. Šalia jos – veterinaras. Pažvelgiau į jį, tai tik galvą papurtė. Supratau, kad nieko jam nesakė. Kitoj laužo pusėj jau darbavosi tiedu. Priėjau prie jų kaip tik tuo metu, kai įkalė į žemę tokį lyg ir kryžių. Anie irgi tik galvas papurtė. Ką darysi… Grįžau, o ji ir sako man… Na, liepė paimti man du karius, eiti į jos palapinę ir atvesti Ladį. Kai nuėjom ten… Žinai, kapitone, vos iš juoko nesprogau. Ladis gulėjo palapinėj. Visas virvėmis suraišiotas, kamšalas burnoj, mėlynė paaky. Ir, svarbiausia, visiškai nuogas. Kai išvedėm jį iš palapinės… Vyrai praplyšo juokais. Kapitonė nė akių nepakėlė. Leido vyrams smagintis.
Karys vėl nutilo. Vėl išgėrė. Šį sykį jau dvi taureles.
- Klausyk, kapitone, ar tikrai nori tą istoriją išgirsti?
Kitų nuomonės jis neklausė. Rodos, net pamiršo, kad jie ten yra. Prie stalo jau sėdėjo ir keletas vietinių prostitučių. Aplinkui spietėsi žiopliai, kurie gaudyte gaudė bet kokias istorijas apie kapitonę Soirą.
Suairo, stebėdamas pasakotoją, nusprendė, kad greičiausiai nenori tos istorijos girdėti. Tiktai karys, išlenkęs dar vieną taurelę, prakalbo lyg ir sau.
- Prisijuokėm ligi valiai. Tada ir klausiu kapitonės, ką daryti. Liepė prie to žėgliaus pririšti. Taip ir padarėm. Jei būčiau žinojęs… Nors, tiesą sakant, nieko nebūčiau galėjęs pakeisti. Ji buvo… Et!
Karys išlenkė dar vieną taurelę, kurią jam kažkas paslaugiai pakišo. Keista, tačiau neatrodė girtas. Tik mėlynų akių žvilgsnis blausėsi vis labiau ir labiau.
- Tada ji atsistojo, peržvelgė vyrus ir išrėžė kalbą. Ji labai visus mylinti. Jie yra jos šeima. Ji visada ir visais rūpinasi. Kalbos pradžią visi sutiko pritariamai. Tiesa tai, nieko negali prikišti. Paskui pareiškė, kad jai labai gaila, jog atsiranda tokių, kurie nesupranta jos gerumo. Čia ji pagriebė veterinarą už pakarpos ir nutempė prie Ladžio. Stipri. Oi, kokia ji stipri… Niekaip nepatikėtum į ją pažiūrėjęs… Taigi, priėjo ji prie Ladžio ir ištraukė jam kamšalą iš burnos. O paskui… Dievai, kodėl neapakinote manęs?! Geriau būčiau to nematęs…
Muosis apsižvalgė, tarytum nesuvokdamas kur esąs. Kažkas pastūmė taurelę. Kažkas – kitą. Karys išlenkė neužkąsdamas.
- Jis verkė… - pradėjo vėl. – Ar matėte verkiantį kareivį?.. O ji… Pasakė, kad Trakas eitų ir… Liepė… Kaip jis verkė… Niekas jam negalėjo padėti… O mes… Penkiasdešimt trys vyrai… prieš vieną moterį… matyt, mus pakerėjo… ji… ta ragana… ji pasakė… arba tu, Trakai… arba aš… Trakas maldavo… jis… na… buvo veterinaras… kraujas… ten buvo tiek kraujo…
Karys nutilo. Apžvelgė visus nereginčiu žvilgsniu. Išgėrė pakištą taurelę, nusišluostė atgalia ranka lūpas. Staiga jo akys praskaidrėjo. Pažvelgė į Suairo ir tyliai pasakė:
- Taip ir žinok: ji gera, bet ją kartais apsėda demonas. Aš ją myliu, bet tik tol, kol neprisimenu…
Ir nusmigo.


- Seržante, - nusišypsojo, - ar aš įžeidžiau jo didenybę?
Suairo dar nespėjo sugalvoti atsakymo, kai princas Abalas kreipėsi į jį:
- Seržantas?! Kapitone Suairo, eik tarnauti man. Šiandien pat paskirsiu tave generolu. Surinksim armiją. Paskui tave eis…
Seržantas stipriai suspaudė kalavijo rankeną. Jis tikrai nenorėjo kautis su Soira. Tačiau neketino leisti, kad ji nudėtų tą karalių be karūnos.
Kapitonė kurį laiką sėdėjo įbedusi žvilgsnį į stalą. Paskui lėtai atsistojo ir tyliai pasakė:
- Puiku. Sutarsite…


Grįžęs į kareivines kapitonas ilgai negalėjo užmigti. O po poros dienų pas jį atėjo Muosis ir atnešė laišką. Kapitonė Soira labai mandagiai prašė paslaugos. Karalius, prieš jai išvykstant, rengiąs puotą, į kurią pakvietęs ir ją su palydovu. Ji labai prašanti, kad kapitonas Suairo būtų tuo palydovu. Voke – kvietimas, kuriame turbūt Soiros ranka buvo įrašytas jo vardas. Įdomiausia, kad vardas buvo pilnas: kapitonas Suairo, giminės vardas Saidži, bajoro Ro sūnus.
- Iš kur ji žino mano pilną vardą? Nemanau, kad paklausė karališkoje kanceliarijoje…
- Kapitonė Soira sužino viską, ką nori žinoti…
- Kaip?
- Negaliu žinoti, kapitone Suairo! – atsakė kareiviškai.
- Kodėl ji nepasirinko palydovo iš jūsų?
- Juokiesi iš manęs, kapitone? Pažiūrėk į mane. Kad ir kokiais puošniais rūbais mane apvilktum, aš būsiu kareivis. Kaip atrodysiu prie jos?
Staiga Suairo pasidarė įdomu, kaip gi atrodys Soira ir kaip elgsis tame pokylyje. Todėl jis sėdo ir parašė mandagų atsakymą.
Tą dieną apsivilko paradinę uniformą. Pasiskolino iš bičiulio ekipažą ir nuvažiavo į nakvynės namus, kuriuose buvo apsistojusi kapitonė Soira su savo žmonėmis. Tiesą pasakius, jis kiek prisibijojo, kad bus pasipuošęs pernelyg.
Vos ekipažas sustojo, laukan išpuolė Muosis:
- Užeik, kapitone! Ji tuoj nusileis.
Abu įėjo smuklėn ir įsitaisė prie stalo. Suairo nusprendė, kad jam reikėtų išgerti. Gurkšnojo abu vyną ir plepėjo apie ginklus, žirgus bei senas kovas. Smuklė ūžė ir šurmuliavo. Buvo taip įsijautę, kad neišsyk suvokė, jog aplinkui tapo tylu.
Kapitonas pakėlė galvą. Soira stovėjo laiptų viršuje. Ji… spindėjo. Vilkėjo aukso spalvos suknelę, pasiūtą pagal paskutinę madą. Plaukai sudėti į įmantrią šukuoseną. Juose spindėjo auksinė diadema. Suknelė pridengė tai, kuo anądien žavėjosi kapitonas. Užtat išryškino tai, ko jis dar nematė: krūtinę ir neįtikėtinai grakščias rankas. Visa smuklė vėpsojo atkraginusi galvas. Ir Suairo neišsyk susivokė darąs tą patį. Skubiai pakilo nuo stalo ir patraukė prie laiptų. Tuo pat metu Soira žengė žemyn. Kapitonas dar spėjo ištiesti jai ranką. Iš paskos sekė vienas karių, kuris nešė salpo kailinius. Žvėrelis buvo mažas ir itin retas. Tokius kailinius pasiūti reikėjo gero tūkstančio žvėrelių. Taigi…
- Kapitone Soira, atrodai… nuostabiai.
- Ačiū, kapitone Suairo. Tu irgi.


Kai kapitonė dingo laiptų viršuje, Suairo pakvietė princą sėstis.
- Negerai elgiesi, tavo didenybe… Su kapitone Soira niekas taip nekalba.
- Ir kas ji tokia?! – pasipūtėliškai prunkštelėjo princas. – Ji tik samdinė…
- Tavo didenybe, - atsargiai pradėjo. – Tačiau ji – nepaprasta samdinė. Ta moteris – vienintelė tavo viltis, prince. Ji sutiko traukti į tą žygį. Ir dargi labai nebrangiai užsiprašė…
- Kapitone Suairo, - išdidžiai atšovė princas, - niekada ir nieko nemaldavau! Samdinių pilnos pakampės. Reikia tik turėti kuo užmokėti. O aš turiu.
- Bet keliavai taip toli susitikti… Prince, aš nesu vertas nė pusės to, ko verta ji. Soira turi tai, ko neturi kiti: autoritetą. Jos vedami kariai eina į mūšį nė nemirktelėję… Tau jos reikia, tavo didenybe. Ir tu ją supykdei…


Jie grįžo po vidurnakčio. Puota dar tęsėsi, tačiau abiem jau įgriso ligi gyvo kaulo. Soira buvo labiau įpratusi prie karių draugijos. Ji nemėgo plepėti apie apdarus, papuošalus ar kosmetiką. Nors, kaip pastebėjo Suairo, apie visa tai išmanė.
Taigi, Suairo palydėjo kapitonę į kambarį. Jiems kalbos tikrai nestigo. Apie žirgus, ginklus, mūšius… Kapitonas kuriam laikui net pamiršo, kad ji – moteris. Abu gurkšnojo vyną, kalbėjosi. Ir atrodė, kad pažįstami labai seniai. Galiausiai kapitonas visgi nusprendė, kad laikas grįžti į kareivines.
- Gerai, - nusišypsojo Soira. – Tik norėčiau atsidėkoti už pagalbą…
Soira dingo kitame kambaryje, o kapitonas įsipylė dar vyno, svarstydamas kiek gi verta jo paslauga.
- Štai, - išgirdo. – Tavo atlygis…
Jis atsigręžė.
Soira stovėjo tarpdury visiškai nuoga. Jos ilgi žydri plaukai lengvom garbanom gobė veidą, dengė pečius ir glostė visą kūną. Stangrios krūtys žydrais speneliais… Suairo atsistojo, nors jam linko keliai.
- Nė nesvajok, - nuaidėjo galvoje Muosio balsas.
Jo žvilgsnis grįžo prie moters veido ir pastebėjo tai, ką Soira kruopščiai slėpė nuo kitų: blakstienos, antakiai ir lūpos taip pat buvo žydros. Tai dar labiau sutrikdė. Jis žengtelėjo atgal ir atsirėmė į stalą.
Moteris tuo metu lengvu žingsniu, siūbuodama klubais ir švelniai šypsodamasi, ėjo link jo. Tamsiai rudose akyse spindėjo valiūkiškos ugnelės. Tačiau kapitonui kažkodėl nebuvo linksma. Ir… jis nežinojo kaip elgtis. Buvo pratęs rinktis moteris. Tačiau ši moteris, rodos, jau trečią sykį darė su juo ką norėjo. Ir kapitonas Suairo negalėjo pasipriešinti. Nes visai čia pat stovėjo nuoga moteris. Jos nuoga krūtinė su tais keistais žydrais speneliais bangavo čia pat. Rudas šelmiškas akis pridengė neįprastai žydros blakstienos. O tokios pat neįprastai žydros lūpos jau beveik lietė jo staiga perdžiuvusias lūpas.
- Nereikia taip jaudintis, mielasis… - sušnabždėjo. – Nieko bloga nenutiks… Nemanau, kad esi dar nekaltas…


- Kapitone Soira, ar galiu?..
- Užeik, seržante.
- Galiu kreiptis?
- Ką tas piemengalys nusprendė?
- Na, jis atsiprašo…
- Kur gi ne! Taip ir patikėjau… Garbė tau, seržante, kad taip greit įkalbėjai. Kiek sulygai?
- Pusantro tūkstančio tau ir po aštuonis šimtus penkiasdešimt kiekvienam, nepriklausomai nuo to, liks gyvas ar ne.
- Šaunuolis, seržante. Kiek mes turim vyrų?
- Žinai gi, kapitone…
- Savus žinau. Tačiau tik penkiasdešimt du vyrai. Idealūs kariai, tačiau aš nesiruošiu tų vyrų siųsti mirčiai į nasrus be jokio reikalo.
- Na, princas sakė, kad turi apie tūkstantį…
- Šlamštas! Tačiau dėmesiui nukreipti tiks.
- Ko tau dar?
- Juodadarbių. Girdėjau, kad netoliese stovyklą įsirengė Tšiagunas su savo gauja. Jis turi apie porą šimtų vyrų…
- Betgi jie plėšikai!
- Na ir kas? – truktelėjo petimi Soira. Ji sėdėjo nugara į Suairo. Tačiau jos pabrėžtinai šaltas tonas visai nepatiko seržantui.
- Soira…
- Kapitone Soira!
- Atsiprašau. Kapitone Soira, šiandien ryte…
- Dabar jau beveik pietūs, seržante.
- Soira… kapitone Soira, aš noriu paaiškinti…
- Man nereikia tavo pasiaiškinimų, seržante… - dvelktelėjo šaltukas. – Dabar nueisi pas tą nebrendylą ir liepsi jam grįžti į Inselito pilį. Tegul paruošia savo tūkstantinę. Ir pinigus maždaug trims šimtams vyrų. Aš pranešiu, kaip ir kada pulsime. Pinigus mokės taip: pusę prieš mūšį ir pusę po. Ir…
Soira nutilo.
- Ir tenemano, kad apmaus tave.
- Taip! – Soira atsigręžė. – Kai jis išvyks, ateik pas mane. Josi pas Tšiaguną su misija.
- Aš? Aš nenoriu turėti reikalų su tuo…
- Ar aš tavęs klausiau, seržante? – nustebo. – Kai sieki tikslo… Na, ne man tau aiškinti, kad pergalei pasiekti neužteks tų tūkstančio plikbajorių. O savo karius aš siunčiu, kur rizika didžiausia, tačiau ir laimėjimas stambiausias. Mano vyrai, seržante, ne pėstininkai. Jie eina į kovą ne tik dėl pinigų. Jie eina paskui mane…


Kapitoną pažadino Muosis.
- O kur Soira?
- Kapitonė Soira, pone, šiandien anksti ryte išvyko.
Suairo nugriuvo atgal į lovą.
- Ir žvitrus gi tu, kapitone… - nusišaipė Muosis.
- Aš žvitrus?! – Suairo vos nepaspringo. – Aš? Ne! Tai ji žvitri! Tenujoja mane demonai, kad aš būčiau veržęsis į jos lovą! O ir nepamiršau, Muosi, ką man pasakojai… Tai ta ragana įsivertė mane į lovą…
- Hmmm… - šelmiškai blykstelėjo akimis karys. ]]> Wed, 13 May 2026 09:51:58 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262148.html http://rasyk.lt/kuriniai/262148.html Vos sužinojęs apie Akeilės atvykimą, Najokas susisiekė su Iaka. Jie su Akeiliu sukūrė planą, kaip įvilioti seserį į spąstus. Tačiau dabar Najokas ėmė abejoti. Prie jo rūmų stovėjo didžiulė armija. Ir žmonių ten buvo nedaug. O princo Akeilio armijoje tebuvo žmonės, magė ir keli raganiai. Tačiau Najokas negalėjo trauktis.
- Princese Akeile, - prabilo saldžiai.
- Valdove Akeile, - sausai pataisė Soira.
- Atleisk, valdove Akeile, - dar saldžiau nusišypsojo. – Džiaugiuosi, kad mano pasiuntinys rado tave. Pranašystė sako, kad turiu padėti tau atgauti Atnenopmoką ir pergalingai grįžti į sostą.
Akeilė klausėsi. Ji nepasitikėjo šiuo slidžiu tipu. Čia tikrai kažkas buvo negerai.
- Ačiū, gerbiamasis Najokai, kad taip stengiesi dėl manęs, nors, kaip suprantu, jokių ryšių su mano Karalyste neturi.
- Pranašystė, valdove… Negalima į tokius dalykus nekreipti dėmesio. Mes, burtininkai, stengiamės palaikyti ramybę ir tvarką Žemėje. Tavo brolis Akeilis atvyko į Žemę ir sujaukė magiškos energijos pusiausvyrą. Kuo greičiau judu išsiaiškinsit santykius, tuo greičiau Žemėje viskas grįš į vietas.
- Taip taip, gerbiamasis. Ir aš norėčiau kuo trumpiau čia užsibūti. Todėl tikiuosi, kad suteiksi man naudingų žinių apie princą Akeilį ir jo kariuomenę. Daugiau pagalbos man nereikia. Nenoriu pridaryti tau nemalonumų. Mano brolis, kaip ir aš, nėra malonus. Sužinojęs, kad padedi man, gali supykti.
Po žodžių, kad ji nėra maloni, Najokas šiek tiek sutriko. Nusiraminimą jam teikė tik mintis apie dievą Jotoub Radą. Bet vis tiek…
- Taip, valdove. Aš jums duosiu žemėlapius. Nežinau, kaip ir kur tiksliai išsidėsčiusi princo Akeilio armija. Tačiau žemėlapiuose tiksliai pažymėta jo pilis, keliai ir gamtiniai objektai. Tikiuosi tai pagelbės tau.
- Žinoma, žemėlapiai puiku. Dėkui.
Taip maloniai pasikalbėję apie nieką, maloniai ir atsisveikino.
Najokas liko sunerimęs. Nusprendė, kad kai tik Akeilė su savo armija pasitrauks, pasiųs Akeiliui žinią. Kad pasirengtų.
O kapitonė Soira išėjusi už vartų savo palydai pasakė:
- Suka kažką burtininkas. Visai nesupratau kodėl turėjau su juo susitikti.


Soiros armija pamažu traukė link Akeilio pilies. O ji dar neapsisprendė ką daryti. Antrą poilsio naktį pasikvietė Tšiaguną į savo palapinę.
- Tai ką darysim?
Tšiagunas sunkiai atsiduso:
- Nežinau. Ir aš visą laiką galvoju, kad mes čia kažkaip pernelyg greitai.
- Taip. Galbūt. Bet negalim praleisti tokios progos. Pilis jau netoli. Būtų gerai užklupti Akeilį netikėtai.
- Tu tikra, kad netikėtai? Tas Najokas labai slidus. Man atrodo, kad rezga kažką. Nežinia apie ką jis galvoja. Gal su Akeiliu susiuostęs. Ir tos pranašystės tokios keistos…
- Tai ką darysim? – pakartojo esminį klausimą.
- Turbūt bandysim pulti. Bet man neramu dėl Atnenopmoko. Žemesnieji demonai smūgio neatlaikytų. O ir mes dar nežinia…
- Aš irgi panašiai galvojau. Pamaniau, kad juos reikia, gražiai padėkojus, paleisti. Nenoriu jais rizikuoti.
- Tai paleisk juos kuo greičiau. Gal užteks samdinių. Gaila, kad mago ir burtininkių nėra.
- Taip. Nasohnorbas dar neatsigavo. O burtininkės palydėję Gomoris irgi išvyko namo. Teks tenkintis tuo ką turim. Ir dar reikia nuspręsti, ką darysim su burtininku Eikotu.
- Va, įdomu. O Najokas apie savo pasiuntinį nė nepasiteiravo.
- Taigi. Baisiai knieti jį papurtyti.
- Kažin ar verta. Najokas jokių paslapčių tokiai smulkmei nepatikėjo.
- Gal. Bet kartais tie, kuriems niekas paslapčių nepatiki, žino labai daug.
Tšiagunas kurį laiką tylėjo, o tada pareiškė:
- O gal pabandom? Gal nė stengtis labai nereikės. Pagąsdinsim ir suskys.
- Manai?
- Esu beveik tikras. Juk nėra galingas burtininkas.
- Gerai. Liepk atvesti.
Tšiagunas pakilo eiti, bet prie išėjimo atsigręžė ir paklausė:
- O ką su juo paskui darysim?
- Ogi įduosim demonams. Grįždami kur nors paliks. Kuo toliau, kad pas Najoką greitai grįžti negalėtų.
Tšiagunas linktelėjo ir išėjo.


- Na, mano mielas Eikotai, kažkaip buvau tave pamiršus, - linksmai pradėjo Soira. – Supranti, burtininke, tu man esi nereikalingas. Tai dabar nežinau ką daryti.
- Kapitone, nereikia su manimi nieko daryti. Tiesiog duokite žirgą. Ir aš dingstu.
- Aha. O kur? Grįši pas Najoką?
- Ne. Ko man ten? Aš…
- Nežinau, - nutraukė Soira. – Nepasitikiu nei tuo saldžiabalsiu, nei tavimi. Meluojat abu.
- Kapitone, aš gi tik pasiuntinukas, - iškvėpė Eikotas. – Atlikau užduotį. Ir viskas.
- Na na… Pasiuntinukai dažniausiai žino daugiau negu pasako. Todėl pasakok ko aš nežinau. Ir aš tave išleisiu.
Eikotas nervingai judino pirštus. Soira suprato, kad planuoja panaudoti kokį burtą.
- Eikotai, tu dabar gali trumpam mane apsvaiginti. Bet išėjęs iš palapinės pateksi kitiems demonams į glėbį. Jeigu jie tau nieko labai blogo nepadarys, tai aš atsigavusi tikrai nepagailėsiu. Ir tu tikrai nesi toks galingas, kad prieš mane atsilaikytum.
Eikotas staiga susigūžė, suzmeko kaip prastos šeimininkės pyragas.
- Sakyk, kapitone Soira, ką nori sužinoti.
- Na, va. Dabar pasikalbėsim. Ar žinai, kas aš tokia?
- Manau, kad esi princesė Akeilė. Najokas man nesakė. Bet kokio galo jis tavęs taip bijo?
- Gerai. Ar tai reiškia, kad jis susidėjo su mano broliu?
- Taip.
- Tai tie žemėlapiai neteisingi?
- Teisingi. Tik princą Akeilį jau perspėjo. Ir pranešė kokią armiją vedi.
- Žinoma, lauks manęs broliukas pasiruošęs…
Soira tylėdama vaikščiojo po palapinę.
- O kas dar? Ką dar žinai? – vėl sustojo priešais Eikotą.
- Nieko. Tik Najokas kažką rezga savarankiškai. Jis nėra stiprus burtininkas. Visi tą žino. Bet jis turi kažkokį savo planą. Nei apie tavo brolio, nei apie tavo atvykimą Tarybai jis nepranešė. Ir kažko pas jį vis laksto tokia magė Iaka. Isteriška moteriškė, pasakyčiau. Šnabždasi abu.
Eikotas patylėjo kiek ir užbaigė:
- Daugiau, gerbiamoji Akeile, tikrai nieko nežinau.
- Ką gi, dar kiek pabūsi čia. Tada duosiu palydą, ir galėsi keliauti.
- Tai aš galiu ir vienas…
- Ne, mielasis, tiek aš tavimi nepasitikiu, - nusišypsojo kapitonė Soira ta savo keista šypsena, nuo kurios kitiems visai nesinorėdavo šypsotis.


Kapitonė Soira atleido visus demonus. Padėkojo ir pasakė, kad jie Karalystei dar bus reikalingi. Taip pat paprašė palydėti burtininką Eikotą kuo toliau nuo Najoko rūmų.
- Na, - kreipėsi į Tšiaguną, kai visi išvyko. – Ką dabar darysim?
- Aš į mūšį nepulčiau. Mes visiškai nepasiruošę. Tu gi nežinai, kokias pajėgas turi broliukas.
- Žinau. Bet turiu pabandyti. Nes ką gi veiksiu daugiau?


Soira iš stovyklos nejudėjo tris dienas. Vis sprendė ką daryti. Tiksliau, ji veržėsi į mūšį, o Tšiagunas ją atkalbinėjo. Iš pradžių. O paskui padėjo planuoti mūšį. Nors planuoti kažką buvo beprasmiška. Jie juk nieko nežinojo apie Akeilį ir jo armiją.
Ir tada Soira priėmė sprendimą.
- Kapitone Tšiagunai, paimk savo žmones ir traukit kur nors atokiau. Po mūšio, kad ir kokia baigtis būtų, aš tave susirasiu.
- Bet…
- Tu gi žinai, aš turiu teisę tau įsakyti.
- Taip, bet…
- Jeigu taip, tai nėra ko diskutuoti.
- Juk nežinai su kuo teks susidurti.
- Tai vienintelis, kuris gali man ką nors padaryti, yra Akeilis.
- O tavo samdiniai?
- Ir ką? Juk tam ir parsisamdė, kad kovotų. Nežinia kur ir nežinia kodėl.
- Gerai, suprantu. Bet jie nežino su kuo teks susidurti.
- O ko čia nežinoti? Visada tas pat. Akeilis pats žmonių nepuls. Tai susidurs su žinomu priešu. Žmonės, burtininkai, raganiai.
- Aišku. Tai neįtikinsiu tavęs, kad kol kas neverta veltis?
- Baigėm. Aš jau apsisprendžiau. Jūs išvykstat šiandien vakare. Mes – ryt ryte.


Soira padarė daug klaidų. Pasirodė, kad jos kariniai sugebėjimai ir įgūdžiai gana prasti. Tiksliau, perskaitytos knygos be praktikos pasirodė ne kažkiek vertos.
Princas Akeilis gavo iš Najoko išsamią ataskaitą apie sesers armiją. Ir ėmė ruoštis mūšiui. Jam nepatiko, kad sesuo pasitelkė žemesniuosius demonus. Tačiau turėjo priemonių šiems sutramdyti. Iaka ir raganiai kruopščiai suplanavo gynybą. Puolimo pirmas pradėti Akeilis nesiruošė. Jų buvo pernelyg daug. Susidurti kaktomuša nevertėjo. Jam tereikėjo atkirsti Akeilę ir Temorą nuo demonų, kurie, žinoma, eis paskui žmones. O samdinių, sprendžiant iš Najoko pranešimo, sesuo turėjo mažiau negu jis.
Turėjo Akeilis ir dar vieną problemą. Neseniai dingo Ašalas su visu Atnenopmoku. Dėl Ašalo jis nesijaudino. Tačiau akmens dingimas kėlė susirūpinimą. O ką, jeigu pusbrolis staiga persigalvojo ir persimetė pas seserį kartu kaip dovaną nunešdamas jai akmenį? Tas, kas išdavė kartą, gali išduoti ir kitą. Arba sugalvojo pats sostą užimti. Afegas Akeilės dėka jau nepavojingas. Dabar supjudys brolį su seserimi. Kažkuris pralaimės. O tada puls.
Dėl tų visokių nesusipratimų mūšis baigėsi niekuo. Na, jei neskaičiuosim žuvusių samdinių ir poros gerokai aplamdytų raganių.
Akeilis pačiame mūšyje dalyvauti nė nesirengė. Pasitikėjo savo armija. Žmones išžudys, demonais, kurie yra geri kariai, tačiau lengvai pažeidžiami magijos, pasirūpins Iaka, raganiai ir tie keli aukštesnieji demonai. Susitikti ketino tik su Akeile. Kažkur šalia turėjo būti ir lordas Temoras. Bet savo seserį pažinojo puikiai: ji norės stoti į dvikovą. Tiesą pasakius, jokiu kitu būdu jų konfliktą išspręsti ir nebuvo įmanoma. Jei antrasis liks gyvas, tai karas tęsis ir tęsis.
Ir čia įvyko didysis nesusipratimas. Buvusieji pasaloje praleido žmones bei liko laukti demonų, kurie, kaip žinia, nepasirodė. Soiros samdiniai susirėmė su Akeilio, kurių buvo daugiau. Ir Soira pralaimėjo. Ji sugebėjo pabėgti drauge su Muosiu ir dar trimis samdiniais.
Princas Akeilis, nebūdamas tikras, kad sesuo nepaslėpė kur nors kokio netikėtumo, tiesiog nepasirodė.


Tšiagunas laukė Soiros ir nervinosi. Keikė save, kad paklausė jos ir nėjo drauge. Vaizduotė piešė vienas už kitą baisesnius vaizdus. Ir jau apie pietus nusprendė, kad nepaklausys Valdovės įsakymo ir trauks iš paskos. Tą akimirką, kai rengėsi kviesti Mugnį ir liepti ruoštis žygiui, pasigirdo šuoliuojančių žirgų kanopų bildesys.
Tšiagunas išpuolė iš palapinės ir lengviau atsiduso. Nedidelio būrelio priešaky jojo Soira. Tai buvo svarbiausia. Ji prarado beveik visus samdinius, tačiau pati buvo sveika gyva.
- Soira, kad tave kur… Sakiau, kad nereikia pulti. Gerai, kad nors tu sveiką kailį išnešei.
- Labas ir tau, - burbtelėjo ir nušokusi nuo žirgo patraukė į jo palapinę.
Tšiagunas nusekė iš paskos.
Soira pagriebė vyno butelį, gerokai trūktelėjo ir išsidrėbė ant Tšiaguno gulto.
- Na?
- Kas „na“? Matai gi beveik visi žuvo. Ir Ninemas. Neturiu nei samdinių, nei seržanto. O Akeilis laimėjo.
- Matei jį?
- Ne. Nesiteikė nė pasirodyti.
- Gal ir gerai. O Ašalas?
- Ir jo nebuvo. Tik samdiniai. Daug daugiau nei turėjau aš.
- Sakiau…
- Sakei! – pašoko. – Kvaiša aš! Kvaiša…
- Na…
- Akeilis pasityčiojo iš manęs, - vėl užsivertė vyno butelį.
- Tavo didenybe… gal negerk tiek. Skrandis tuščias turbūt. Bus bloga.
- O dabar, manai, man gera? – vėl išgėrė ir staiga sudribo be jėgų. – Jokia aš ne valdovė. Kvaiša visiška. Puolu kaip akis išdegus ir…
- Nesiginčysiu. Gal kiek skubotai. Bet surinksi kitą samdinių būrį. Magą ir burtininkes pasikviesi.
Soira tik ranka numojo.


Kelias dienas Soira slankiojo kaip šešėlis arba sėsdavo ant žirgo ir šuoliais varydavo jį miško keliukais. Sustodavo prie ežero, atsisėsdavo ant kranto ir sėdėdavo ilgai, žvelgdama į vandenį.
Tšiagunas nieko nesakė, stebėjo tylom. Kai Soira sėsdavo ant žirgo, siųsdavo ką nors iš paskos, griežtai prisakęs nesiartinti, tik stebėti.
Galiausiai vieną rytą atsikėlė ir prieštarauti neleidžiančiu balsu pareiškė:
- Aš viską apgalvojau. Rytoj paimsiu Muosį, likusius savo samdinius ir iškeliausiu. Kur nors surinksiu naują armiją ir kurį laiką gyvensiu kaip eilinė samdinė. Tu daryk tą patį. Pabūsim atskirai. Man reikia be jokios globos ir paramos išsikovoti sau karinę šlovę. Tu daryk tą patį. Jeigu reikės pagalbos, aš atsiųsiu žinutę.
- Soira… Valdove…
- Lorde Temorai, aš nesitariu su tavim, - pasakė tyliai. – Tai įsakymas. Pragyvenimui turėsi užsidirbti. Pradžiai aš duosiu…
- Mano Valdove, - taip pat tyliai atsiliepė, - įsakymas tai įsakymas. Tik prašau manęs nežeminti. Man nereikia pinigų. Mano giminė pakankamai…
- Puiku. Vadinas, mes supratom vienas kitą.


Suairo gulėjo ant nugaros ir apsiblaususiu žvilgsniu stebėjo besirengiančią savo moterį.
Cha! Tai, kad žygių metu jie miegodavo vienoje palapinėje, nieko nereiškė. Kapitonė Soira nebuvo jo moteris. Tai jis, seržantas Suairo, buvo jos vyras. Vyras, kuris atbėgdavo vos pirštu pamojus. Vyras, kuris nedrįsdavo be leidimo ne tik jos paliesti, bet ir meilesnio žodžio pasakyti.


Tada, pačiam viduržiemy, kapitonės būrys apsistojo sostinėje po kruvino mūšio. Būriu to vadinti jau nebuvo galima. Iš penkiasdešimties tvirtų karių tebuvo likę penkiolika. Ir tik kapitonė bei keletas vyrų, išsilaižę žaizdas būtų galėję vėl stoti į mūšį. Kapitonė visais pasirūpino. Sandėrį su princu Paiku buvo sudariusi paprastą: tūkstantis auksinų jai ir po penkis šimtus kiekvienam kariui, nepriklausomai nuo to, ar jie liko gyvi, ar ne. Po mūšio visiems, kurie jau nebegalėjo kariauti, padalino žuvusiųjų pinigus. O kol kiti gydėsi žaizdas, paskelbė, kad renka naujokus.
Suairo tuomet tarnavo karaliui. Būrys buvo gerai pamaitintas, gražiai aprengtas ir puikiai apmokytas. Tačiau… algos eilinis gaudavo dešimt auksinų per mėnesį. Už tuos pinigus privalėjo įsigyti ginklus ir žirgą. Juokas! Žirgas, kuris galėjo išlaikyti ginkluotą karį, kainavo šešis ar aštuonis auksinus. Žirgas, kuris galėjo atlaikyti vienos paros žygį kainavo jau iki penkiolikos. O jei norėjai įsigyti veislinį, tvirtą, apmokytą, jauną… Privalėjai pakloti nemažiau trisdešimties. Apie ginklus neverta nė kalbėti.
Suairo, vienturtis nusigyvenusio bajoro Ro sūnus, jau būdamas šešiolikos suprato, kad vienintelis kelias, kur galėtų šio to pasiekti, kario kelias. Jis mokėsi joti, šaudyti iš lanko ir arbaleto, mėtyti ietį, kautis kalaviju, kuoka, kovos kirviu. Iš karališkųjų jėgerių išmoko medžioti, sekti pėdsakais. Tėvas mirė (motina buvo mirusi gimdydama) persigėręs, kai Suairo sukako devyniolika. Dvaras ir žemės, kurie jam atiteko, buvo apleisti. Pardavęs visą jam likusį turtą ir grąžinęs skolas tegavo devynis šimtus auksinų, reikėjo apmokėti skolas. Iš viso turto bajoraitis sau pasiliko tik auksinį giminės žiedą su rubino akim. Žiedą užsimovė ant piršto. Penkis šimtus auksinų atidavė saugoti notarui. Po to nuvyko į rūmus ir įteikė karo ministrui savo kilmės dokumentus.


- Ei, Su! Ar užmigai?! – Soiros balse nebebuvo nė lašelio švelnumo ir meilumo, kuris taip jaudino lovoje. Dabar tai tebuvo karininkės balsas. – Kelk, sakau! Reikia užkąsti ir kai ką aptarti, kol neatsivilko tas pienburnis…
Suairo išlipo iš lovos ir nušlepsėjo praustis. Moteris nužvelgė jį įdėmiu žvilgsniu.
„Man vaidenasi. Man tik taip atrodo… - liūdnai atsiduso. – Čia nieko neverta nei mano drąsa, nei protas, nei kilmė…“


Ech! O aną kartą visa tai labai pravertė.
Jaunąjį bajoraitį be kalbų priėmė į elitinį dalinį. Ten jis ištarnavo devynerius metus. Gavo seržanto, o vėliau ir kapitono laipsnį. Būtų išsitarnavęs ir daugiau. Tačiau jam įgriso. Metai bėgo. Jam tuoj trisdešimt. O ką jis turi? Alga, tiesa, pakilo iki dvidešimt auksinų. Tačiau tam, kad išsitarnautų iki aukštesnio laipsnio, turėjo vesti.
Suairo buvo puikus karys, neblogas gėrovas ir mergišius, tačiau šeimyninį gyvenimą įsivaizdavo kitaip negu dauguma karininkų. Jo bendraamžiai vesdavo negražias, kvailas, tačiau turtingas. Tuoj pat gaudavo paaukštinimą, gerą algą, sukiojosi tarp kilmingųjų. Žmona pagimdydavo porą trejetą vaikų, dalyvaudavo pokyliuose bei labdaringoje veikloje ir… Ir viskas. Vyras su žmona tebūdavo tik per atostogas ir privalomuose priėmimuose. Visą kitą laiką gyveno kareivinėse, o vyriškus poreikius tenkindavo su prostitutėmis ar svetimomis žmonomis.
Suairo toks gyvenimas netiko. Žmona privalėjo būti graži ir protinga. Niekaip negalėjo šių dviejų savybių atskirti. Dar buvo pageidautinas tvirtas charakteris. Ir visai neblogas priedas – kilmė bei pinigai. Kadangi tokios moters neatsirado…
Tą dieną bajoraičiui sukako dvidešimt aštuoneri. Ir jis išsiprašė į miestą. Nepakvietė būrio draugų į smuklę, nenusigėrė kaip kiaulė ir neišdulkino pirmos pasitaikiusios prostitutės. Jis tiesiog vaikščiojo, kvėpavo šaltu žiemos oru ir mėgavosi puikia saulėta diena. O centrinėje miesto aikštėje įpuolė į žioplių minią.
- Ei! – kumštelėjo arčiausiai stovintį valstietį. – Kas čia vyksta?
- Taigi kapitonė Soira renka naujokus…
- Soira? – nustebo kapitonas ir pasistiebė norėdamas pamatyti tą moterį, apie kurią paskutiniu metu sklandė legendos. – Kur ji?
- Dar neatėjo. Viskas prasidės po valandos.
- Tai ko čia susirinko visi taip anksti? Ar visi nori į tą būrį? Ir tu?
- Che! Juokauji, kapitone. Ko aš ten nemačiau? Man ir prie žemės gerai. Ir dauguma čia susirinkusių apie karą nieko neišmano ir kariaut nesiruošia. Visi atėjo išbandymo pažiūrėti. Sako, kad vaizdelis įdomus. Kur dar pamatysi, kad boba įmitusį vyrą prikultų?


Moteris tylom stebėjo Suairo.
- Klausyk, Su, ar aš su tavim kalbuos, ar su sienom?
Vyras krūptelėjo ir atsigręžė.
- Atleisk… - burbtelėjo. – Neišsimiegojau…
Kapitonė atsistojo priešais nuogą vyrą, sunėrė rankas ant krūtinės ir įsmeigė į jį didelių rudų akių žvilgsnį.


Nurodytą valandą kapitonė Soira išėjo iš smuklės ir lengvu žingsniu užkopė ant tamtyč pastatytos pakylos. Ji vilkėjo lengvus selpo odos šarvus. Jos išvaizda neatitiko Suairo įsivaizduotos. Moteriai – apie trisdešimt. Ūgio nedidelio: šalia šešių savo karių, kurie sustojo jai už nugaros, atrodė tarytum paauglė. Tačiau labiausiai į akis krito jos ilgi mėlyni plaukai, supinti į storą ]]> Mon, 11 May 2026 20:10:58 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262140.html http://rasyk.lt/kuriniai/262140.html

                                        TARP DVIEJŲ ERDVIŲ

                                              Pirmas Skyrius

         
        Šį kūrinį skiriu visiems asmenims, kurie geba galvoti savo galva ir patys priima    svarbius sprendimus.



Žudimantas vėl saldžiai miegojo ir sapnavo. Šį sykį jis buvo ankštame, blausia mėlyna neonine šviesa apšviestame, belangiame, stipriai pelėsiais dvokiančiame kambaryje.
Palei kairiąją kambario sieną buvo sukrautos senos, nutrintais odiniais viršeliais, storu dulkių sluoksniu padengtos knygos.
– Gal koks knygraužys čia kadaise gyveno? – pagalvojo Žudimantas, greitai mintyse sumetęs, jog iš viso turėtų būti šiame apleistame kambaryje minimum keletas šimtų knygų. Jos visos buvo sukrautos nuo grindų iki pat lubų. Jam toptelėjo į galvą mintis, jog šiame kambaryje niekas nebuvo lankęsis bent kelis dešimtmečius. Kur tik bepažvelgsi, viskas buvo padengta storu dulkių sluoksniu. Net vorai, kurie tiesiog turėtų verpti savo tinklus palubių kampuose, dabar tiesiog gulėjo seniausiai sutrūniję ant medinių, stipriai sutrūkinėjusių grindų.
Viskas gal ir būtų pakenčiama. Bet tas senas, nevėdintas oras tiesiog gniaužė plaučius. Kiek padvejojęs Žudimantas nusprendė paimti vieną knygą iš šios gausybės. Kažkokia it magnetinė trauka būtent traukte traukė jį paimti seną, su stipriai subraižytu žalios spalvos viršeliu knygą, kuri galbūt savyje slėpė nuostabią istoriją.
Jis tik ištiesė dešinę ranką paimti knygą, ir staiga jo susidomėjimą nutraukė įkyrus balsas, atsklidęs jam iš už nugaros. Tas balsas vis kažką kone greitakalbe murmėjo, kažką neaiškaus. Žudimantas atsigręžė ir išvydo, kaip jam pasirodė, ant raudonai nudažytos sienos stūksojo didelis, apiplėšytais kampais plakatas, kuriame buvo pavaizduotas senovinis robotas, dar iš tų laikų, kai tik pirmieji robotai buvo pradėję normaliau vaikščioti ar atlikinėti kokią nors jiems pavestą paprastą funkciją, kaip antai dėjimas kokių nors daiktų į lentynas ir panašiai.
– Ei, žmogau. Negi tu ruošiesi tai daryti? – tarė humanoidinės išvaizdos, sidabrinės spalvos robotas, kuriam ant kaktos buvo užrašytas skaičius juodos spalvos dažais – S128.
– Kaip matai, senuk, aš domiuosi labai antikiniais dalykais... Knygomis, – nė kiek nesutrikęs atsakė Žudimantas.
– Kam tau vargintis pačiam skaityti? Juk miesto duomenų centre tau viso pasaulio knygas instaliuotų į tavo smegenyse esantį atminties lustą vos per keletą sekundžių. Pataptum visažinis be jokių varginančių pastangų.
– Aha... Dar papildomai į mane instaliuotų visiško paklusnumo ir lojalumo vietos valdžiai programas, – nusijuokė Žudimantas ir tęsė toliau. – Žinai, robotuk, tu ir būk tos didžiulės sistemos dalimi. O man labiau patinka galvoti pačiam. Ar filosofuoti su tokiais pačiais antisisteminiais žmonėmis, kaip ir aš pats. Tu ir tavo vergvaldžiai galite kontroliuoti vieni kitus, bet manęs, prašyčiau, nelieskite.
Kandžiai atsakė Žudimantas ir atsigręžė atgal link knygos, kurią norėjo paimti ir tiesiog pavartyti. O galbūt ją visą vienu sykiu perskaityti, išgeriant bent keletą puodelių skanios kavos ir pakramsnojant mėgstamų sausainių.
– Nedrįsk!!! – sušuko jam robotas vardu S128 iš plakato.
Žudimantas pyktelėjo už tokį įžūlumą. Jis atsigręžė ir tarė:
– Atsiprašau, pone surūdijusių varžtų krūva. Jūs į mane taip kreipiatės?
– Aš įsakau tučtuojau palikti šį kambarį, nes jūs bandote susipažinti su knygomis, kurias sistema atmetė kaip nepatikimas ir skleidžiančias melagienas!!!
– Vau, tik pamanykite, aš imsiu ir išsigąsiu man grasinančio apdriskusio plakato, – pasišaipė Žudimantas ir vienu staigiu kairės rankos judesiu nuplėšė įkyrųjį sistemos pakaliką nuo sienos.
Tuo tarpu robotas, esantis plakate, vis nesustodamas grasino ir grasino. Pezėjo jis ten kažką apie besąlygišką paklusnumą ir taisyklių laikymąsi, tačiau Žudimantui tai buvo tiesiog neįdomu. Jis tik dešine ranka iš kelnių kišenės išsitraukė geltonos spalvos žiebtuvėlį ir padegė plakatą.
– Vai tai tai. Ką tu į tai? – kraipydamas galvą į šonus paklausė roboto Žudimantas.
– Oi, nesaugu, – nusijuokė jis ir, numetęs ant žemės stipriai apdegusį plakatą, jį apšlapino. Priedo to, nenaudėlis jį dar ir apspjovė. Netrukus Žudimantas ėmė garsiai kvatoti, bet jo idilę sugriovė tas sumautas holograminio laikrodžio žadintuvas, ir jam teko palikti šį nuostabų sapną bei grįžti į sumautą realybę. ]]> Mon, 11 May 2026 02:44:27 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262134.html http://rasyk.lt/kuriniai/262134.html Daugiausiai problemų kilo dėl raganių. Didžiosios Ragės ordinas savo nariams griežtai uždraudė prisidėti prie bet kurios pusės. Nežinia kodėl jie nusprendė laikytis neutralumo. Reikėjo ieškotis laisvųjų raganių. Jų nebuvo daug. Dažnai tai būdavo nevykėliai, kurių nepriėmė Ordinas. Žinia, pasitaikė ir tokių, kurie būdami galingi tiesiog nenorėjo būti Ordino nariais. Tačiau prie Akeilio jie sutiko prisidėti. Tuo labiau, kad nesant mūšių jie galėjo užsiimti savais reikalais.
Tačiau vieną raganą Ašalas pasamdė labai sėkmingai. Akšina buvo stipri ragana. Žinoma, kaip ir visi laisvieji raganiai ji gebėjo kautis, tačiau nemėgo. Užtat ji buvo puiki princo Akeilio reikalų tvarkytoja. Patikima, kruopšti.
Dėl burtininkų problemų nekilo visai. Jie buvo laisvi, turėjo kažkokių savo tikslų. Labai dažnai pagrindinė priežastis buvo užmokestis.
O tada jis sutiko Iaką. Keistas buvo tas susitikimas.
Akeilis, kol sesuo nebuvo atvykusi, mėgo keliauti, apsistoti įvairiose keistose vietose, pasilinksminti su žemės moterimis. Vienos tokios kelionės metu užklydo į mielą miestelį. Apsistojo užeigos namuose. Vakare įsitaisė karčiamoje, gėrė, valgė, kirkino mergas, vaišino visus. Vienu metu, triukšmui jau gerokai įsisiūbavus, staiga visi pritilo. Akeilis apsižvalgė. Visi žiūrėjo į duris.
Tarpdury stovėjo aukšta juodaplaukė moteris. Jos žalios akys degė keista aistra. Kaip pasirodė Akeiliui, nukreipta į jį.
Moteris patraukė tiesiai prie Akeilio stalo. Kelios merginos purptelėjo nuo stalo lyg pabaidytos vištos. O atėjusioji grakščiai atsisėdo ir mostelėjo atnešti jai vyno.
- Linksminiesi, prince Akeili, - pasakė gurkštelėjusi vyno.
Nors ir keista, Akeilis nesurado ką atsakyti. Gal kad buvo gerokai įkaušęs, o gal kad tos žalios akys deginte degino.
- Man rodos, kad būdamas tokios aukštos kilmės pasirinkai netinkamą draugiją.
- O kokia draugija man tiktų, gražioji panele? Ir kas tu tokia, kad drįsti man kažką aiškinti?
- Esu magė Iaka. Žinau kodėl esi Žemėje. Ir galiu tau padėti.
- Ir kuo gi?
- Tau reikia tokios stiprios magės kaip aš. Ir tokios aistringos moters kaip aš.
Ji pastatė tuščią taurę ant stalo ir išėjo nieko daugiau nepasakius.
Sekantį rytą princas Akeilis pabudo magės Iakos lovoje. Ir niekaip neatminė kaip ten atsidūrė.
O tos pačios dienos popietę Akeilis traukė į savo pilį. Šalia jo ant baltos kaip sniegas kumelės jojo Iaka.


Najokas pažeidė visas taisykles. Jis melavo Magų tarybai.
Najokas tapo Vyriausiuoju magu visai ne todėl, kad buvo gabesnis ir galingesnis už kitus. Jis tik buvo gudresnis ir apsukresnis. Ir labai troško šito posto. Nes turėjo toli siekiančių planų. Jo titulas nedavė jokių ypatingų privilegijų. Greičiau atvirkščiai. Tai pridėdavo nemažai papildomo darbo.
Magas Najokas nebuvo iš tų, kurie tokiais gimsta. Jo tėvai – paprastų paprasčiausi valstiečiai. Turėjo šešis brolius ir dvi seseris. Buvo jauniausias. Nebuvo turtuoliai, bet ir nebadavo. Tačiau kraštą užpuolė maras. Ir tai buvo blogiau už žiaurią žemvaldžių priespaudą. Iš anų galima išsipirkti. Tai buvo blogiau už nedraugiškų kraštų karius. Jie tik paimdavo duoklę. Kažką nužudydavo, išprievartaudavo keletą moterų. Tačiau ir šitos žaizdos pamažu užgydavo. O štai maras… Iš jo negalėjai išsipirkti. Nuo jo negalėjai pabėgti ar pasislėpti. Ir jam buvo tas pat: turtingas tu ar vargšas, jaunas ar senas, protingas ar kvailas, moteris ar vyras.
Maras pražudė visą kaimą. Daugiau nei penkis šimtus gyventojų. Gyvų liko tik trejetas: kaimo kvailelis Seigas, senolė Duja ir Najokas. Kodėl jie? Kas dabar pasakys. Tačiau įvyko tai, kas ir turėjo įvykti.
Najokas tada buvo septynerių. Jis patraukė pas tėvo seserį Škirą. Tetulė gyveno tolokai miške, nes buvo ragana. Savo tetą Najokas matė porą sykių. Tėvai mažai bendravo su ja. Turėti giminėje raganą ar burtininką nebuvo itin garbinga. Užtat naudinga. Santykiai nebuvo nutraukiami, tik bendrauti stengiamasi kuo mažiau.
Tetulė Škira priėmė sūnėną, bet bendrauti sekėsi sunkiai. Tiesa, valgyti ir drabužių čia buvo daugiau ir geriau nei namie. Najokas jau tada buvo užsispyręs ir mokėjo siekti užsibrėžtų tikslų. Kai nusprendė susidraugauti su teta, tai ryžtingai ėmėsi veiksmų. Sekiojo paskui Škirą, atsakingai dirbo visus darbus, kuriuos liepdavo. Be to, domėjosi tuo ką veikė ragana. Klausinėjo apie žoleles, kaip jas rinkti, džiovinti, daryti arbatas ir tepalus, kaip jais gydyti. Pradžioje Škira atsakinėjo nenoriai. Manė, kad iš to berniokėlio nieko doro nebus. Tačiau Najokas nenuleido rankų. Ir pamažu Škira atsileido. Po poros metų jie tapo neišskiriamais draugais. Deja… Najokui ir vėl nepasisekė. Teta susirgo. Sirgo ilgai ir sunkiai. Vaikinui sukako dešimt. Jis lyg ir pradėjo atsigauti. Ir še tau! Tačiau prieš mirtį teta dar pasirūpino sūnėnu. Parašė laišką ir išsiuntė pas burtininką-gydytoją Utšarą.
Tai buvo mielas seneliukas, kurio burtininkavimas tiek ir tesiekė, kad galėjo gydyti sunkesnes ligas ir žaizdas nei raganiai. Tačiau būtent pas jį Najokui kilo susidomėjimas magija. Apie žoleles ir gydymą jomis berniūkštis jau žinojo pakankamai. Darbuodamasis burtininko laboratorijoje, gilinosi į vis naujas šio mokslo paslaptis. Viską stebėjo, viską užsirašinėjo (rašyti išmokė teta), klausinėjo burtininką Utšarą. Kol galų gale įkyrėjo jam.
- Tu, - pasakė tas vieną vakarą, - išmokai viską, ko aš galėjau išmokyti. Neturi tos kibirkštėlės, kurią turi dauguma burtininkų ir magų. Tačiau esi žingeidus ir atkaklus. O tai labai geri bruožai, jei nori tapti burtininku. Tikru, ne tik gydytoju. Tu sugebėsi.
Najokas tylėjo. Jam jau penkiolika. Utšaras buvo mokytojas, kuris suvokė, kad davė mokiniui viską, ką galėjo. Todėl leido jam pasirinkti. Arba likti šalia ir kažkada užimti jo vietą, arba ieškotis kito mokytojo ir tapti kažkuo. Likdamas čia jis būtų galėjęs visai neblogai gyventi. Žmonės sirgo ir nesiruošė liautis. Karai vyko, reikėjo gydyti žaizdas. Tačiau vaikinukas norėjo būti kažkuo.
- Burtininke Utšarai, aš dėkingas tau už viską, - pasakė jis. – Tačiau noriu mokytis toliau.


Vakarop nedidukė armija sustojo pernakvoti. Iki Najoko pilies buvo likęs koks pusdienis kelio. Jei būtų paspaudę nuo pat ryto, tai būtų suspėję. Tačiau Soira laukė pastiprinimo. Be to, jai reikėjo pagalvoti.
Sargybą pavedė rofams. Žmonėms reikėjo pailsėti. Pati sėdėjo palapinėje ir laukė.
- Ponia…
- Užeik, Auta.
- Jie atvyko. Ar gali užeiti?
- Taip. Pakviesk ir Tšiaguną.
Auta tylom linktelėjo ir vėl dingo.
O po kelių akimirkų palapinėje susirinko septyniese. Valdovė Akeilė ir lordas Temoras pasiliko žmogiškąjį pavidalą. Visi kiti, Valdovės paprašyti, savo tikrąją išvaizdą.
Autos oda tapo žalsva. Vešlūs žali plaukai virto keistomis gličiomis kirmėlėmis, besiraitančiomis į visas puses. Nosies ji neturėjo, tik žiaunas už ausų. Vilkėjo tą pačią puošnią suknelę. Šalia jos stovėjo eguadas Iatas. Jis vilkėjo keistos oranžinės odos kostiumą, gausiai puoštą perlas. Kojos sulenktos per kelius, gerokai per trumpos lyginant su žmogumi. Užtat keturpirštės rankos – ilgos, aštriais nagais, plaukuotos. Veidas plokščias ir visiškai beplaukis. Rudos akys salotiniais vyzdžiais giliai įsodintos viena šalia kitos. Nosis – tik dvi skylutės, o rudos lūpos brėžė siaurą brūkšnį. Tai, kad aminikas Mijokas yra čia, matyti galėjo tik demonai. Bet kas kitas būtų perėjęs kiaurai ir nė nepastebėjęs. Aminikai buvo bespalviai, bekvapiai, beskoniai, beformiai, be… Taigi, jo čia lyg ir nebuvo. Užtat nirutas Iakas tikrai buvo čia. Palapinėje visiems po kojų painiojosi žvilgančių smiltelių gumulas. Jis turėjo ir akis, ir nosį, ir ausis, ir burną. Nors taip greitai keitė jų vietą, kad sunku buvo suprasti kas kur yra. Ir dar čia buvo mronė Saveida. Jos išvaizda buvo tokia nemaloni, kad net demonai stengėsi į ją nežiūrėti. Nuo Saveidos sklido pūvančios dvėselienos kvapas. Ji visą laiką  šliurpsėjo ir burbuliavo. Nuo jos nuolat lašėjo gliti buza. Akys išsprogusios tarsi varlės. Nemaloniai viepėsi varlės žiaunos.
- Ką gi, - pradėjo Valdovė, - atsiprašau, kad man ir lordui Temorui teks išlaikyti žmogiškąjį pavidalą. Nenoriu, kad mano samdiniai sužinotų, jog mes nežmonės.
Ji akimirką patylėjo.
- Mano broliai ir seserys, esu dėkinga, kad susirinkote. Viliuosi, kad sutiksite man padėti. Suprantu, jaučiatės atstumti ir ištremti. Žinau, kad išvykote iš Karalystės ir manote, kad esate nieko neskolingi nei man, nei Karalystei. Tačiau vis gi tai yra jūsų namai. Ir jei ten bus pokyčių, pajusite ir jūs. Mano brolis, jei užims sostą, tikrai nebus palankus jums. Jis nori grąžinti vergovę. Jus gaudys ir temps atgal į Karalystę, panaikins jūsų teises, kurias suteikė mano motina garbingoji Učiša. Prasidės demonų kovos Žemėje. Kils neapsakoma sumaištis. Mano brolis pabėgo į Žemę. Jis su pusbroliu Ašalu pagrobė Atnenopmoką. Todėl prašau jūsų pagalbos, kad galėčiau nugalėti brolį ir susigrąžinti akmenį.
Kurį laiką visi tylėjo. Kiekvienas pergalvojo tai, ką pasakė Akeilė.
- Valdove Akeile, - kreipėsi Iakas. – Noriu pasakyti, kad mes gal ir neatsisakysime padėti. Tačiau mes keliame tau vieną sąlygą.
- Man?! – pašoko Akeilė. – Tu… jūs man kelsite sąlygas?
Ji kone užduso. Todėl lordas Temoras nusprendė įsikišti.
- Mano Valdove, - tyliai kreipėsi ir palietė petį. – Išklausyk juos. Niekas negali priversti tavęs pasielgti taip, kaip nenori. Tu esi išmintinga valdovė. Todėl gali išklausyti ir nuspręsti teisingai.
Akeilė pasisuko ir blankiai šyptelėjo:
- Ačiū tau, mano drauge.
Lordas lengviau atsikvėpė.
- Aš klausau, - jau ramiai pasakė Akeilė ir atsisėdo.
- Valdove Akeile, - dabar jau kreipėsi Saveida. – Mes seniai svarstome ir ieškome priežasties, kodėl esame tokie. Kodėl mes esame… buvome vergais? Kodėl mes skiriamės nuo jūsų ir išvaizda, ir gebėjimais. Tai ir yra mūsų sąlyga. Pasakyk, Valdove Akeile, kas mes esame.
Tai buvo skaudi tema. Ir tai buvo paslaptis. Akeilė visai nenorėjo tos paslapties atskleisti. Tiesa galėjo turėti atvirkštinį poveikį. Dabar bent jau rofai padėjo jai. Galbūt svarstė padėti ir kiti. O ką darys sužinoję tiesą? Ar užteks vien dėkingumo, kad sužinojo savo atsiradimo priežastis? O gal nuspręs, kad tokiai niekingai Karalystei pagalbos neteiks. Gal norės jos žlugimo. Bet išeities lyg ir nebuvo.
- Ką gi, - atsiduso sunkiai. – Jūs turite teisę. Ta paslaptis buvo kruopščiai saugoma milijonus metų.
Valdovė vėl atsiduso. Istorija nemaloni. Ji tikrai įžeis ir įskaudins žemesniuosius demonus. Ji apžvelgė susirinkusius. Visi tylėjo. Ore tvyrojo įtampa. Net lordas Temoras nervingai spaudė kalavijo rankeną.
- Visada maniau, - pradėjo ji, - kad visi demonai atsirado amžių pradžioje, kad visada taip buvo. Tačiau kai tapau valdove, mane pakvietė Vyriausiasis knygų saugotojas Ksardas ir padavė storą knygą. Ir skaityti ją galėjau tik jo kabinete.
Akeilė nutilo. Visi laukė.
- Kažkada seniai, prieš milijonus metų, demonai buvo viešpataujanti rasė. Dievai dar tik buvo pradėję suvokti save, o žmonių nebuvo visai. Tuo tarpu demonų mokslas jau pasiekė tokį lygį, kai vertėjo sustoti. Kadangi Žemėje dar nebuvo protingų būtybių, demonai ten lankydavosi retai. Tačiau beveik visi vieningai manė, kad tokios būtybės atsiras. Netgi buvo bandoma nuspėti kaip jos atrodys. Iškilo pirmasis uždavinys. Demonai turėjo sugebėti įgyti ir išlaikyti fizinį kūną Žemėje. Mokslininkai jau atrado, kad gali kai ką pakeisti genetiniame kode. Tada mokslininkai su savanorių genetine medžiaga ėmė eksperimentuoti. Tai buvo ilgas kelias, daug klaidų. Tokių klaidų rezultatas ir esate jūs. Aukštesniesiems demonams patiko jūsų protėvius laikyti kaip… žaislus, pasipuikavimo dalykus. Kartais naudingus darbininkus. O paskui kažkas nutiko. Jūs ėmėte daugintis ir vystytis be įsikišimo. Na, o toliau žinote.
Akeilė nutilo. Tylėjo ir kiti. Galiausiai visi išėjo neatsisveikinę, palikdami demonų valdovę liūdnuose apmąstymuose apie tai, kad šita tiesa gali jai kainuoti Karalystės sostą.


Tris ilgas dienas užtruko, kol žemesnieji demonai apsisprendė. Istorija buvo tokia baisi, kad norėjosi bėgti šalin. Sugriuvo visos ligi šiol klaidžiojusios teorijos. Pasirodė, kad jie tėra genetinis eksperimentas, klaida.
- Ar galime nuspręsti vieni? – tai buvo pirmasis klausimas, kurį vadams uždavė Auta.
- Aš tikrai negaliu nieko nuspręsti vienas, - pareiškė Mijokas. – Mūsų bendruomenė viską sprendžia balsavimu. Jei aš ką pažadėsiu, tai nereiškia, kad tą pažadą aminikai ištesės.
Iatas sėdėjo susimąstęs. Jis, kaip ir visa eguadų bendruomenė, buvo patenkintas dabartine padėtim. Grįžti į Karalystę nieks nenorėjo. Laisvė svarbu. Iatas buvo tikras, kad padėti Akeilei reikia. Ji nenorės grąžinti vergovės. Ypač jei bus dėkinga. Be to, jis manė, kad bendruomenė tam visiškai pritars. Todėl galiausiai pasakė:
- Mes padėsim Akeilei. Aš galiu atsakyti už visus. Taip bus teisinga. Ji ištesėjo žodį – pasakė mums tiesą. Jos motina mus paleido iš vergovės. O Akeilis tikrai nebus toks geras.
- O aš prieš! – šliurptelėjo Saveida. – Tegul pešasi broliukas su sesute. Jų reikalas. Man nesvarbu kas laimės. Net jei Akeilis. Nesugebės mūsų sugaudyti ir grąžinti į Karalystę.
- Nežinau, ar tu teisi, - suabejojo Auta. – Tas, kuris turi Atnenopmoką, gali mus valdyti, todėl…
- Cha! – atsiliepė Mijokas. – Tai kodėl nevaldo? Ar jums neatrodo keista, kad kuris nors iš jų to akmens nepanaudoja? Akeilis išvis į mus nesikreipė, o Akeilė prašo pagalbos. Gal tas akmuo išvis tik… simbolis ar ką.
- Įdomi mintis, - sutiko Iakas. – Bet tas akmuo vis tiek kažką reiškia.
- Jiems, - purkštelėjo Saveida. – O mums tai neturėtų rūpėti.
- Galai nematė to akmens, - suirzo Iatas. – Mes turim nuspręst ar padėsim Akeilei.
- Nėra čia ko spręsti, - nukirto Saveida. – Mes iškeliaujam. O jūs kaip norit.
Ji pasitraukė nuo laužo. O po akimirkos jos karių būrelis išnyko tamsoje.
- Na, tai kas su mumis? – Iatas norėjo aiškumo.
- Rofai su jumis. Mes jau padedam Akeilei. Vaduojant Gomoris praradau daug karių. Ir dabar jau nesitrauksiu.
- Mes tai keliaujam namo, - pareiškė Mijokas. – Aš nesakau nei taip, nei ne. Be balsavimo.
Ir šis karių būrelis dingo miške.
- O ką tu galvoji, Iakai? – paklausė Auta.
- Mes liekam.


Tiesą pasakius, Soira labai apsidžiaugė, kai po trijų dienų atvyko net trys žemesniųjų demonų penkiasdešimtinės. Ji galvojo, kad gali nutikti taip, jog net rofai atsisakys padėti.
Ir dabar gana grėsmingai atrodanti armija patraukė į kelią. Kolonos priekyje jojo seržantai Ninemas ir Mugnis. Paskui juos traukė samdiniai. Jų apsuptyje ant žirgo knapsojo burtininkas Eikotas.
Kiek atsilikę jojo Soira, Auta ir Tšiagunas. Auta jojo vidury ir klausėsi neskubraus, bet kiek tulžingo Soiros pasakojimo.
- Visai nenorėjau keliauti į Žemę ir čia su kažkuo kariauti. Bet brolis… princas Akeilis išprovokavo tą karą. O dar ta sumaištis dėl Gomoris. Šiaip man buvo gerai ir Karalystėje. Bet tu, Auta, puikiai žinai, ką reiškia būti Valdove. Jie žūt būt norėjo mane ištekinti. Sukergti su kažkokiu jų parinktu avigalviu. Taip, kaip pasielgė su mano motina.
Soira nutilo. Ji prisiminė motiną ir staiga susigraudino. Prisiminė vaikystę. Kadangi nutilo ilgesniam laikui, tai Temoras pažvelgė į ją ir pamatė ašaras.
- Ei! – šūktelėjo. – Liaukis! Žmogišką kūną turi neseniai, o jau suskydai.
- Ne! – piktai atšovė.
- Ogi taip! – pašaipiai metė. – Saugokis. Pašalinis poveikis gana bjaurus. Ypač pradžioje. Skauda ne tik kūną. Dar skauda ir tokį keistą dalyką kaip siela.
- Ką čia pliauški?
- O ką aš žinau?! – Tšiagunas staiga suirzo. – Žmonės taip sako. Nesvarbu kas tai yra. Svarbu, kad veikia. Todėl ir sakau: valdykis.
Soira jau nurimo. Ir ėmė kalbėti toliau:
- O žinote ką visą laiką prie visų savo pranašysčių pridėdavo garbingoji Gomoris?
Abu kapitonai susidomėję pažvelgė į ją.
- Visus savo pranašavimus ji pabaigdavo maždaug taip. Ir ateis diena, kai mėlynas kraujas prasiskirs. Ir plūstels jis į skirtingas puses. Ir susilies su raudonu krauju. Ir gims karaliai ir maištininkai, šventieji ir siaubūnai. Ir bus taika, ir kils tautos viena prieš kitą. Va šitaip. Visokiausiais variantais. O kai jos paklausdavo, ką tai reiškia, ji atsakydavo dar keisčiau. Yra tik vienas klausimas, sakydavo ji. Tačiau yra daugybė atsakymų. Ir aš, sakydavo ji, žinau juos visus. Tačiau yra daug teisybių. O jums reikia vienos, kurios aš nežinau.
Kurį laiką jojo tylėdami.
- Atleisk, mano… kapitone Soira, - pirmąkart prabilo Auta. – Aš, kaip ir kiti, nesupratau pranašystės. Ar tu supratai?
- Taip. Vieną rytą pas mane atlėkė Vyriausias knygų saugotojas Ksardas. Jis buvo toks susijaudinęs, kad tik po kurio laiko supratau ką norėjo pasakyti. Jis buvo gavęs žinią nuo garbingosios Gomoris.
- Negali būti! – nesusivaldė Tšiagunas.
- Taigi, kad gali, - ramiai atrėmė Soira. – Nors pradžioje aš nepatikėjau. Tačiau paskui teko. Vienu žodžiu, svarbiausia buvo tai, kad Duabunas, pasirodo, nori su garbingąja Gomoris susilaukti vaikų.
- Ko?! – žiobtelėjo Auta.
Soira kažkodėl skambiai nusijuokė. Paskui surimtėjo ir pasakojo toliau:
- Tokia buvo ir mano reakcija. O paskui supratau, kad tai tiesa. Ir kad ta tiesa yra siaubinga. Gomoris pranešė, kad ji ilgai laikėsi. Tačiau jos jėgos senka. Duabunas stengiasi visai būdais ją palaužti. Jis labai galingas magas. Ir vieną dieną jam pasiseks. Todėl teko skubėti į Žemę. Na, visa laimė, kad pasisekė išvaduoti Gomoris.
Sunku pasakyti kodėl, bet apie Gomoris pranašystę, kad Karalystę išgelbės žmogus, Akeilė nepasakė.


Najokui buvo neramu. Jis rezgė gudrų planą. Ir šiame plane buvo numatęs sau svarbią vietą. Neturėdamas tos prigimtinės burtininko kibirkštėlės, jis vis gi buvo neapsakomai ambicingas ir darbštus. Todėl sugebėjo pakilti taip aukštai. Žinoma, dar ir todėl, kad burtininkai iš prigimties negalėjo pakęst kruopštaus organizacinio darbo. Todėl Tribunolą sudarė patys netalentingiausi, kurie bent jau tokiu būdu galėjo parodyti savo svarbą.
Taigi, planas Najoko galvoje gimė tada, kai jis atkreipė dėmesį į ne ]]> Thu, 7 May 2026 10:32:19 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262109.html http://rasyk.lt/kuriniai/262109.html - Vienas? – nustebo Ninemas.
- Kapitonai liko pas magą planų aptarti, - pasakė nulipdamas nuo žirgo.
- Tai o mums ką daryti? – priėjo ir Mugnis.
- Štai, - ištiesė Ninemui, - magas sudarė labai detalų žemėlapį.
- Ir kuriam galui man jis?
Muosis gerai suprato, kad seržantai žiūri į jį įtariai. Jiems nepatiko atsiradęs nežinia iš kur kapitonės patikėtinis. Todėl kapitonės nurodymą perdavė nevisai tiksliai.
- Kapitonė Soira liepė jums ir kapitonei Autai išstudijuoti žemėlapį ir pamažu judėti link Duabuno pilies. Laukti.


- Ar galiu užeiti, Muosi? – galvą palapinėn įkišo Auta.
- Taip, kapitone! – pašoko Muosis.
- Sėsk, - mostelėjo ir įsitaisė ant žemės.
Kurį laiką abu tylėjo. Paskui Muosis nusprendė, kad turi paaiškinti.
- Aš suprantu, kapitone Auta, ką nori sužinoti. Kapitonė Soira man pasakė, kad ji yra demonų karalystės valdovė. Ir apie jus pasakė. O daugiau man nieko žinot nereikia.
- Ir kaip tu reagavai? – paklausė po akimirkos.
- Na, - Muosis gūžtelėjo pečiais. – Iš pradžių sutrikau. O paskui pagalvojau… Na, aš esu samdinys. Man gerai moka. Sąlygos geros. Tai koks skirtumas. Be to, man patinka kapitonė Soira.
- Aišku. O ką manai apie mus?
- Man sakė, kad jūs irgi demonai. Tik kažkokie kitokie. Tai man tas pat.
- Gerai. Tai dabar einame pas seržantus. Pažįstu kapitonę Soirą. Ji liepė ir tau dalyvauti. Bet tu nuovokus. Aš pasakysiu, kad aš noriu, jog dalyvautum.
- Ačiū, kapitone Auta.
Ir abu patraukė į Ninemo palapinę.
- Na, štai ir mes, - pareiškė Auta.
Seržantai sėdėjo prie laužo ir tyrinėjo žemėlapį.
- Keliauti teks tolokai, - pareiškė Mugnis.
- Taip, - sutiko Ninemas. – Ir dar negalėsime keliauti visi drauge.
- Mes išvyksim pirmi, - pareiškė Auta. – Galim šiąnakt. Mes sugebam būti nematomi.
- Gerai. Bet turime sutarti ir kur kas apsistos. Kad nekiltų sumaištis, - pareiškė Ninemas.
- Mes apsistosim prie upės, - tvirtai pasakė Auta. – Ten mes tikrai būsime nematomi.
- Tai kaip ir aišku, - linktelėjo Mugnis. – Mes sustosim skirtingose kelio pusėse. Ten vienoj pusėj yra kalvelė. Galima pasislėpti. Tolėliau link Duabuno pilies kitoje pusėje nedidelis raistas. Prisiglausti galima ten.


Prabangiame Nasohnorbo dvare susirinko keista kompanija: magas, dvi burtininkės, Valdovė Akeilė ir lordas Temoras.
- Labai įdomu, - lėtai kalbėjo Inoma. – Įkrėsti Duabunui būtų puiku. Bet istorija tokia…
- Ir kokia jau čia? – prunkštelėjo Škira. – Tas šiknius visiems pabodo. Jau ir šalininkų nelabai turi. Va, tik mūsų mielas šeimininkas man čia kažkaip keistai dera…
Magas linksmai nusijuokė:
- Na, ir aštrus gi tavo liežuvis.
- Bet gi tiesą sakau.
- Aš, - įsiterpė Akeilė, - nusprendžiau užmerkti akis į šitą… mago Nasohnorbo… silpnybę. Kol kas.
- Ar valdovė Akeilė man grasina? – sumurkė magas.
- Oi, ne! Tik sakau, kad viskas gyvenime keičiasi.
- Na, žinoma, - magas blankiai šyptelėjo.
- Gal baikim šitas nesąmoningas kalbas, - burbtelėjo Temoras ir įsipylė vyno. – Reikia dirbti darbą.
- Lordas teisus, - sutiko magas.
- Taip, - linktelėjo Akeilė. – Nelabai išmanau apie jūsų magiškas galias. Kadangi Duabunas sugebėjo pavergti Gomoris, tai jis yra labai galingas. Ar jūs sugebėsite su juo susidoroti​​?
- Aš toks pat galingas, - ramiai patvirtino magas. – Tačiau tai nėra paprasta kova. Turėsime gelbėti Gomoris.
- Išlaisvinti Gomoris bus mūsų su Škira darbas.
- Taip, - mąsliai atsiliepė Akeilė. – Esu tikra, kad su Duabunu susidoročiau pati.
Lordas Temoras žiojosi ką sakyti.
- Žinau žinau… - numojo ranka. – Negaliu rizikuoti, net kai pavojus minimalus.
- Ir vis dar tuščios kalbos, - lordas Temoras buvo suirzęs. – Reikia konkretaus plano, o jūs čia niekus malat.
- Lorde Temorai, - nusišypsojo Škira, - tu kažkuo nepatenkintas?
- Aš viskuo nepatenkintas, - burbėjo toliau. – Taip atrodo, kad tą Duabuną vienu pirštų spragtelėjimu galima nugalėti. Tai kodėl tu, Nasohnorbai, jo anksčiau nenugalėjai?
- Nebuvo reikalo.
- O dabar yra?
- Taigi Valdovė pagalbos paprašė.
- Nesuk uodegos. Kiaurai aš jus visus matau, - jau visai supyko. – Kažkas negerai, o tu nenori pasakyti. Slapukauji. Ir jūs abi, - pažvairavo į burtininkes, - irgi kažko nesakot.
Pakibo tyla. Akeilė nusprendė kol kas nesikišti. Tegul purkštauja Temoras. O iš mago veido buvo matyti, kad lordas pataikė į dešimtuką. Burtininkės gi sužiuro į magą.
- Tai ko tylit? – vėl Temoras.
- Klausyk, brolau, - galiausiai prabilo Inoma, - tu gal išklok viską tiesiai šviesiai.
Nasohnorbas nejaukiai pasimuistė krėsle:
- Taip. Yra šis tas…
- Galiausiai, - iškėlė rankas į dangų lordas.
- Visų pirma, nežinau kaip Duabuną iš namų išvilioti. Jis iš savo pilies praktiškai neišlenda. Apsaugų ir spąstų tiek pridėliojęs, kad nepastebėtas niekaip nepateksi.
- Kas dar? – Temoras pajuto kraują.
- Mes nežinom, kur tą jūsų Gomoris laiko.
- Nuostabu! – suplojo rankom Temoras.
Akeilė vis dar tylėjo.
- Nieko čia nuostabaus! – suirzo Škira. – Mes negalim aklai pulti.
- Jūs visi šaunuoliai, - ramiai įsiterpė Akeilė. – Tikri pagalbininkai. Bet gal, gerbiamasis mage, vis tiek svarstei kokias nors galimybes?
Magas nieko neatsakė.
- Supratau, - atsiduso Akeilė.
- Gerai, dabar aš klausinėsiu, o jūs atsakinėsit, - tvirtai pareiškė lordas Temoras.
- Įdomu kodėl, - nustebo magas.
- Todėl, kad aš iš visų jūsų geriausiai išmanau karo meną.
- Mes ne į karą einam, - paprieštaravo Inoma.
- O tai ką darom? – pasišiaušė Temoras. – Jei teks kovoti, vadinasi, karas.
- Gerai, sutinku, - linktelėjo magas. – Tai ką siūlai?
- Sakai, tas Duabunas sėdi savo pily ir niekur neišlenda?
- Taigi.
- Bet vis tiek reikia jį iš ten kažkaip iškrapštyti.
- Aš žinau kaip, - įsiterpė Akeilė.
Visi atsigręžė į ją.
- Aš pakviesiu jį susitikti.
- Nesąmonė! – šovė Temoras.
- Kodėl?
- O jei tau ką nors padarys? – laikėsi savo Temoras. – Rizikuoti, kad ir tave įkalintų, niekaip negalime.
- O aš manau, kad mintis gera, - palaikė valdovę Nasohnorbas. – Nerizikuos viešai.
- Aš ir sakau, - apsidžiaugė palaikymu Akeilė. – O kur nors pusiaukelėje grįžtantį sutiks magas.
- Ir kodėl tu manai, kad patikės tavo kvietimu ir norės susitikti?
- Patikės. Jam bus smalsu. Jis toks pasipūtęs, kad nieko neįtars. Tai bus jam proga pasityčioti, - palaikė ir Škira.
- Taip. Siūlysiu pinigus ir dar ką nors.
Temoras vis tiek buvo nepatenkintas:
- Tai aš keliausiu su tavim.
- Lorde Temorai, - Akeilė kalbėjo švelniai, - tai niekaip neįmanoma. Turėsi vadovauti kariams. Be to, Duabunui gali kilti įtarimas. Aš su savim paimsiu tik Muosį ir porą samdinių.
- Mano Valdove… - Temoras nenorėjo pasiduoti.
- Būtent! Valdovė! Apie daugiau nediskutuosim.
Temoras linktelėjo. Tačiau jo veido išraiška aiškiai rodė ką jis apie tai galvoja.
- Taip, - magas išskleidė žemėlapį. – Va čia, - bakstelėjo pirštu. – Čia yra brolių Kievų užeiga. Kryžkelė. Bus neaišku iš kur atvykai. Du dideli namai. Viename galima apsistoti. Kitame – karčiama.
- Labai gerai, - linktelėjo Akeilė. – Apsistosim keletui dienų. Iš ten išsiųsiu laišką. Atrodys, kad specialiai dėl to atvykau.
- Na, - atsiduso Inoma, - čia paprastoji dalis.
Magas toliau tyrinėjo žemėlapį. Galiausiai vėl bedė pirštu:
- Čia! Čia aš jį pasitiksiu.
Visi palinko prie žemėlapio.
- Kas čia? Ir kodėl čia? – pasiteiravo Temoras.
- Vieta nuošali. Tai kelias į Duabuno pilį. Niekas, išskyrus jį, čia nekeliauja.
- Gerai, - linktelėjo Temoras. – Tu su juo susikausi. Sakykim, laimėsi. O jei ne?
- Laimėsiu, - tvirtai pareiškė magas.
- Laimėsi tai laimėsi. Bet lieka ypatingoji dalis. Kaip išvaduosim Gomoris. Juk paliks ją kažkur uždarytą, burtais supančiotą. Ką darysim?
- Čia jau burtininkių darbas, - gūžtelėjo pečiais Nasohnorbas.
Temoras žiūrėjo į žemėlapį, tarytum tas galėtų pasiūlyti išeitį.
- Kas be Duabuno dar gyvena pilyje? – paklausė Akeilė.
- Turi porą tarnų. Paprasti žmonės. Dėl jų jokios bėdos, - atsiliepė Škira.
- Bet bus palikęs galybę magiškų spąstų, - atsiduso Inoma. – Ir dar girdėjau, kad jo pilį saugo odarisitai.
- Iš kur tokią nesąmonę ištraukei? – išplėtė akis Škira.
- Kažkas pasakojo. Nepamenu…
- Kas tie odarisitai? Pirmąkart girdžiu, - pasidomėjo Akeilė.
- Sunku pasakyti. Jie priklauso Brolijai. Niekas nežino iš kur jie ir kas jie. Lyg ir žmonės, lyg ir nelabai. Kai kurie tik balsas. Juos dar vadina šnabždesiais. O žmones – sielagirdžiais. Ir jie dar tarpusavy kovoja, - bandė paaiškinti Škira.
- Jie pavojingi? – pasiteiravo Temoras.
- Kaip pažiūrėsi, - magas kiek pagalvojo. – Pavojingiausi žmonėms. Gali išvaryti iš proto. Burtininkai, rodos, gali apsisaugoti. O, va, kaip bus su demonais – nežinia.
- Jei gali apsiginti burtininkai, tai demonai tikrai sugebės, - ryžtingai pareiškė Akeilė.
- Gal…
- Teks rizikuoti, - ryžtingai tarė Temoras.
- Tai ar aš teisingai suprantu, kad į pilį eisim mes ir demonai?
- Taip, - patvirtino Temoras.
- Bet aš matau tuk vieną demoną, - prunkštelėjo Inoma.
- Mes turim visą demonų armiją, saugiai pasislėpusią netoli Duabuno pilies.
- Tada gerai.
- Mes dar turim nemažą būrį samdinių.
- Oi, kiek daug visko gero turim, - nusivaipė Nasohnorbas.
- Gerai, kad turim. Bet man vis tiek neaišku, kaip ten toj pily bus, - Temoras vėl gurkšnojo vyną.
- Manau, - Škira atsikando obuolio, - ant vartų bus uždėtas koks paprastas burtas. Kas jau ten eis?
- Įdomu, - Inoma vartė rankose tuščią puodelį, - kur jis laiko Gomoris?
- Aš laikyčiau rūsy, - ramiai pareiškė magas.
Akeilės petys nervingai truktelėjo, tačiau ji nieko nepasakė.
- Kodėl taip? – skubiai paklausė Škira.
- O kur kitur? – lyg ir nustebo magas. – Ji gi tokia galinga. Tik storos sienos ir gali sulaikyti. Ir magija, žinoma. Tačiau pilyje magija gali ir nesuveikti. Langai, durys, saulė, dar kokia geraširdė dvasia pasitaikys. O ir šnabždesiai negarantuotai patikimi.
- Aišku, - atsiduso Škira. – Bėgiosim aplink pilį ir ieškosim įėjimo į tą rūsį. O tada dar nežinia kokių ten spąstų bus palikęs.
- Gana filosofuoti! – Akeilė atsisėdo tiesiai. – Dabar apie viską iš eilės.
- Teisingai, - linktelėjo lordas Temoras.
- Taigi, aš vykstu į tuos nakvynės namus, rašau laišką Duabunui. Su savimi pasiimu Muosį ir du samdinius.
- Tuo tarpu aš, burtininkės ir lordas Temoras vykstam pas samdinius ir laukiam žinutės, kad Duabunas jau atvyko.
- Na, viskas lyg ir puiku, - užbaigė Škira. – Bet ką darysim, jei Duabunas nesusigundys kvietimu?


Kapitonė Soira, Muosis ir du samdiniai atvyko į brolių Kievų užeigos namus. Kieme juos pasitiko darbininkas.
Soira nušoko nuo žirgo ir pareiškė:
- Noriu čia apsistoti su saviškiais. Man reikia pasikalbėti su šeimininku.
- Kuriuo, ponia?
- Koks skirtumas? Moku pinigus, tai gal jau patys išsiaiškinkit!
- Atsiprašau, ponia… aš…
Soira jau nebesiklausė. Ji tvirtu žingsniu patraukė į užeigos namus.
- Ir ko gi kapitonė tokia pikta? Niekada tokios nematėm, - sumurmėjo Omis.
- Tyliau, - sušnypštė Muosis. – Reikia parodyti vietą šeimininkams. Mes čia kurį laiką pabūsim.
Tuo tarpu Soira įėjo į karčiamą ir atsisėdo už stalo.
- Laba diena, ponia, - priėjo apskritaveidė merga.
- Pakviesk šeimininką. Ir neklausk kurį.
- Gerai, ponia, - atsakė kiek nustebusi.
Po akimirkos prie Soiros priėjo toks… tipiškas smuklininkas.
- Gerbiamoji ponia, man sakė, kad nori mane matyti.
- Taip. Aš esu kapitonė Soira. Su manimi adjutantas ir du kariai. Mes čia gyvensim mažiausiai dešimt dienų. Jei gyvensim trumpiau, vis tiek sumokėsiu už dešimt. Man – patį geriausią kambarį. Kariams – dvivietį. Adjutantui – netoli manęs.
Išbėrė viską griežtu, įsakinėti pratusiu balsu. Šeimininkas buvo priblokštas tokio žodžių srauto.
- Taip, ponia… - išspaudė. – Tuojau, ponia…
- Ir žirgus prašau gerai prižiūrėti.
- Klausau, ponia. Žinoma, ponia.
- Tai gerai. O dabar, mes iš toli atvykom, tai norim valgyti. Mano kariams duosi tą patį kaip ir man. Aš gerai sumokėsiu.
Mergina pradėjo nešti valgį. Kai galiausiai atnešė vyną, Soira paklausė:
- Ar galiu iš čia išsiųsti laišką?
- Žinoma, ponia. Kur norėsi?
- Man reikia susisiekti su magu Duabunu.
- Kiek sudėtingiau. Ten niekas nenuveš. O ir nepriims. Kurią dieną turi jo tarnas atvykti. Tai galima įduoti jam. Tik reiks palaukti.
- Gerai. Man į kambarį tegul atneša popieriaus ir rašymo lazdelę. Kai atvyks tas tarnas, praneškite man. Noriu pati jam laišką įduoti. Tikiuosi, nepamiršit? Muosi, jūs irgi stebėkit. Nenoriu pražiopsoti.


- Pone, ar galiu užeiti?
- Sakiau netrukdyti! – suirzo magas.
- Pone, laiškas.
- Kas? – atsigręžė.
- Tau laiškas, pone.
- Duokš, - pagriebė voką, pavartė. – Iš kur gavai?
- Kaip žinai, pone, šiandien buvau brolių Kievų užeigos namuose. Ten apsistojusi kapitonė Soira su adjutantu ir dviem samdiniais. Aš pasiklausinėjau. Atvyko prieš tris dienas. Gyvena, nosies lauk nekiša. Kartą per dieną išeina žirgų prajodinėti. Ateina pavalgyti. Vienintelis dalykas, kurio norėjo, tai tau laišką perduoti.
- Kapitonė Soira, sakai… Nepažįstu tokios, - vėl pavartė voką. – Gali eiti.
Dar kartą pavartė, pažiūrėjo prieš šviesą ir galiausiai atplėšė.
Laiškas nebuvo ilgas. Greičiau, raštelis.

Duabunai, rašo tau Demonų karalystės valdovė Akeilė. Noriu su tavimi susitikti ir aptarti mano pavaldinės pranašautojos Gomoris paleidimo sąlygas. Laukiu brolių Kievų užeigos namuose.

- Va, tai tau! – pavartė laišką rankose.
Tai buvo netikėta. Labai. Gomoris įkalinęs laikė jau seniai. Ji niekaip nepasidavė. Bet Duabunas jautė, kad silpsta. Jau liko nedaug laukti. Bet šitas laiškas…
Magas paliko pradėtą darbą, įsikišo laišką į chalato kišenę ir patraukė į rūsį pas Gomoris.
- Labas, mieloji, - pasisveikino. – Kaip jautiesi?
- Vakar klausei.
- Tu prastai nusiteikus?
- Ne. Bet pabodo tas pat klausimas.
- Tai turiu tau visai naują, - ištraukė laišką iš kišenės ir ištiesė Gomoris.
- Pradėjai man laiškus rašyti?
- Ne. Aš gavau laišką. Skaityk.
Gomoris gūžtelėjo pečiais, paėmė, perskaitė.
- Na, ką pasakysi?
- Pasakysiu, kad Karalystė pagaliau turi labai gerą valdovę.
- Manai, kad ji galėjo dėl tavęs atvykti?
- Taip. Akeilė tokia. Labai ryžtinga, veikli ir… negailestinga.
- Ir ką reiškia „negailestinga“?
- Na, ji gali perlipti per bet kieno lavoną.
- Ar man išsigąsti?
- Nemanau. Ji nori tartis. Kol kas. Pasiūlys pinigų. O gal dar ką nors…
- Tai sakai, verta susitikti?
- Nežinau. Spręsk pats.
- O ką ji darys, jei nesutiksiu?
- Ir šito nežinau. Tik manau, kad ramybėj tavęs nepaliks.
- Ką jau man padarys?
- Oi, mielasis, jei įsižeis…
- Manai, kad pradėtų rimtą karą? Prieš mane? Dėl tavęs?
- Nemanau, kad konkrečiai dėl manęs. Tiesiog viskas turi būti taip, kaip nori ji.
- Gerai ją pažįsti?
- Tai kad mes Karalystėj visi vienas kitą pažįstam.
- Papasakok!
- Na, Akeilė yra Učišos dukra. Učiša buvo labai pažangi valdovė. Daug gero padarė Karalystei. Bet mirė anksti. Akeilė tęsia jos darbus.
- O iš kur tu viską žinai? Juk seniai ten buvai.
- Ne taip jau ir seniai, atsižvelgiant į laiko skaičiavimo skirtumus.
- Tai sakai, kad jei mes susitiksim, tai man nieko blogo nenutiks?
- Aš nežinau. Ar jos palydovai žmonės?
- Tarnas sakė, kad eiliniai samdiniai.
- Vadinas, ji viena. Tai kol kas nori tik pasišnekėti.
Duabunas daugiau nieko nepasakė, apsisuko ir patraukė į biblioteką.
Tai buvo rūpestis. Jis galėjo nekreipti dėmesio ir niekaip nereaguoti. Galėjo parašyti mandagų laišką ir atsisakyti susitikti. O galėjo ir susitikti. Gal pakviesti į svečius. Ne. Pavojinga. Be to, gali klastą įtarti.
Dar kartą perskaitė laišką. Įžūlus. Net gi ne laiškas. Raštelis. Informacija. Atvykau. Laukiu. Tiesa, žada derybas. O už ką ir už kiek jis sutiktų paleisti Gomoris? Kai tikslas taip arti?
Duabunas atsiduso. Jį plėšė abejonės. Tai buvo rizikinga. Bet ir labai smalsu.
- Gerai, - pasakė pusbalsiu. – Nuspręsiu ryt. Palauks. Tegul nemano, kad lėksiu vos pirštu pamojus. Ji man ne valdovė.


- Ponia, pas tave atvyko svečias.
- Gerai. Aš tuoj nusileisiu.
Praeidama pabeldė Muosiui į duris:
- Siųsk kurį nors pas magą.
Ji lėtai nusileido laiptais. Kampe prie stalo sėdėjo aukštas vidutinio amžiaus vyras. Vilkėjo patogų kelioninį kostiumą. Kad yra burtininkas išdavė tik amuletas ir žiedas.
- Atvykai, - prisėdo.
- Nežinau, ar dėl ko nors sutarsim. Bet nemandagu būtų neatsiliepti į kvietimą.
- Gerai. Mandagumas svarbu.
- Na, laiškas nebuvo labai mandagus.
- Aš nepratus laiškus rašinėti.
- Ką jau čia…
- Kaip jaučiasi garbingoji Gomoris?
- Man rodos, gerai.
- Rodos jam, - piktai vyptelėjo. – Nenormalu demonui tiek laiko prievarta Žemėje būti.
- Na, jei būtų turėjus savo amuletą…
- Mes neturim amuletų. Ne tame mūsų stiprybė.
- Tebūnie. Tai ką siūlai už tai, kad paleisčiau tavo pranašę?
- O ko norėtum?
- Kiek galėtum pasiūlyti?
- Daug.
- Labai nekonkretu.
- Turėtum pasakyti kiek nori.
- Kad nė kiek nenoriu. Turiu pakankamai.
- Tai ko nori?
- Nežinau, ar išvis ko nors noriu.
- Tai ko tada čia atvykai?
- Įdomu buvo. Norėjau pamatyti tokią svarbią asmenybę.
- Tai suklydau, kad prisistačiau kaip paprasta samdinė. Reikėjo kokia nors kilminga ponia prisistatyti.
- Tai kad jokio skirtumo. Graži suknelė puošia, žinoma. O šiaip…
- Teisingai.
- Dar noriu sužinoti, ar atkeliavai tik dėl Gomoris.
- Ne. Bet Gomoris – skubus reikalas.
- Kažkaip nesiseka mums kalbėtis…
- O apie ką kalbėtis? Tu sakai, kad nieko nenori ir Gomoris paleisti neketini.
- Bet tu net nebandai. Nieko nesiūlai, negrasini.
- Nežinau kuo galėčiau tau pagrasinti.
- Man įdomu, - Duabunas pamojo merginai, kuri tuoj pat atnešė vyno bute ]]> Tue, 5 May 2026 15:24:38 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262097.html http://rasyk.lt/kuriniai/262097.html - Kapitone, už posūkio raganos troba ir mūsų stovykla.
Ši pristabdė žirgą. Kariai prisivijo.
- Vyrai, greitai pasieksim vietą. Nežinau ką ten rasim. Kol nepaliepsiu, nieko nedarykit. Nebent tektų gintis.
Soira vėl pajudėjo. Dabar jojo žingine. Vyrai išsirikiavo po du ir patraukė iš paskos. Kai išniro iš už posūkio, pamatė priešais atšuoliuojantį būrelį žaliaplaukių karių.
Soira pakėlė ranką ir šūktelėjo per petį:
- Laukite manęs čia!
Tada šuoliais pasileido link atjojančių. Kai susitiko, taip timptelėjo žirgo pavadį, kad šis stojo piestu.
- Nuo žirgų, prakeikti vergų išperos! – sušnypštė ji.
- Ponia, - išdidžiai pradėjo priekyje jojusi jauna moteris, kuri skirtingai nei likusieji vilkėjo ne jojiko kostiumą, o puošnią rudos odos suknelę.
- Nedrįsk, verge! Vergo dukterie! Tu negali į mane ne tik kreiptis! Tu neturi teisės į mane akių pakelti! Tu turi dulkėse po mano kojomis voliotis! Aš esu Demonų karalystės Valdovė Akeilė! Pulk ant žemės, niekingoji rofe! Aš siunčiau pas jus savo pasiuntinį, mano patikėtinį lordą Temorą. Jis negrįžo!
Jaunoji moteris akivaizdžiai sutriko. Ji nervingai gniaužė rankoje pavadį. Užtat Soira puolė dar aršiau:
- Ar tam jus išlaisvinau? Ar tam leidau jums išvykti, kad atsuktumėte man nugarą ir dar blogiau elgtumėtės su mano pasiuntiniu?
Po šių žodžių Soira nutilo ir pavarė žirgą link karių stovyklos, mostelėjusi už jos esantiems sekti paskui. Šie ramiai pajudėjo pirmyn, tačiau rankas laikė ant ginklų ir atidžiai stebėjo žaliaplaukius.
Kai pasiekė stovyklą prie Soiros pripuolė Mugnis:
- Malonu tave matyti, kapitone Soira.
- Man tave irgi. Ar jūs visi sveiki? Ir kas čia nutiko?
Mugnis skėstelėjo rankomis:
- Mes sveiki, kapitone. Prieš dvi dienas dingo kapitonas Tšiagunas. Pasiunčiau tau žinią, nors kapitonas liepė pasitraukti visiems. Gal ir neteisingai pasielgiau… Nors tuoj po to, kai išjojo Vonesas ir Grakas, atsibeldė šitie žaliaplaukiai. Jie nieko mums nedarė. Tiesiog apsupo. Net ginklų neliepė atiduot. Kadangi nieko nevyko, tai liepiau vyrams elgtis ramiai.
- Šaunuolis! Pridedu tau premiją prie algos. Ir tavo vyrams.
- Ačiū, kapitone!
- Nedėkok. Dar reikia iš čia išsikapstyti. Dabar aš trumpam pasišalinsiu. Tikiuosi grįžti su kapitonu Tšiagunu. Kol niekas nevyksta, sėdėkit čia ir tiek. Jei puls, ginkitės.
- Supratau, kapitone…
Soira daugiau nieko nepasakė, apsisuko ant kulno ir patraukė prie žaliaplaukės moters.
- Na, vergo dukterie, kvailele rofe, ką sumąstei? Padėsi savo Valdovei ar dar spyriosies?
- Aš esu laisva! Mes visi esame laisvi! Ir tu neturi jokios teisės!
Soiros veidas persikreipė nuo tramdomo įsiūčio. Ji kietai suspaudė lūpas. Akimirką patylėjo, žvelgdama į rofę rūsčiu žvilgsniu. Tada kreivai vyptelėjo:
- Gerai. Jeigu jums taip norisi vėl tapti vergais…
Ji patraukė ežero pusėn. Mergina tuo tarpu ėmė nervingai trypčioti vietoje, neapsispręsdama, ar pulti paskui, ar daryti ką kita. Tuo tarpu Soira ėjo ir galvojo, ar rofai galėtų žinoti, kad ji neturi Atnenopmoko. Jei rofus jau pasiekė gandai…
- Valdove, palauk! – pagaliau apsisprendė rofė.
Soira nesustojo, tik sulėtino žingsnį, suteikdama progą merginai ją pavyti.
- Valdove, palauk, neskubėk taip.
- Ko nori, rofe?
- Mano vardas Auta. Ar galėtum mane vadinti vardu, Valdove?
Soira nusprendė nekreipti dėmesio į nelabai pagarbų toną. Ir į tai, kad Auta nesikreipia „mano Valdove“.
- Gerai, Auta, pasikalbėkim.
- Valdove, tas lordas Temoras… Jis atvyko labai netikėtai. Elgėsi įžūliai. Įžeidinėjo Senolį. Reikalavo, kad mes padėtume. Jis…
- Jis kalbėjo MANO vardu! – riktelėjo Soira. – O taviškiai ką: manė išsisuks? Aš esu suirzusi. Labai! Todėl manau, kad iš jūsų Žaliojo ežero paliksiu tik gražaus gelsvo smėliuko lopinėlį.
Valdovė vis dar žingsniavo link ežero. Tuo tarpu Auta tepeno iš paskos kiek atsilikusi. Jai buvo nepatogu su ilga prašmatnia suknele. Tačiau Valdovė nė nemanė jos pasigailėti.
- Mano Valdove! – galų gale išspaudė Auta. – Tai aš! Aš esu kalta! Tai aš vadovauju kariniam pasirengimui. Tai aš priėmiau sprendimą. Senolis prieštaravo. Ir kiti. Tačiau aš ir kai kurie kiti… Mes manėme, kad lordas Temoras meluoja. Jis gi buvo tavo priešas. Mano Valdove, ir tavo motinos Učišos priešas. Kas galėjo tikėtis, kad lordas Temoras dabar tavo patikėtinis? Ir jau niekaip nesitikėjome, kad tu, mano Valdove, esi Žemėje.
Pagaliau Soira sustojo. Ir Auta vos neatsitrenkė į ją. Tiesą pasakius, nebebuvo kur eiti, jos jau pasiekė ežero krantą. Dabar Valdovė Akeilė stovėjo ir, sukiodama ant piršto savo valdžios ženklą – žiedą, žvelgė ežeran. Atrodė labai rūsti ir ryžtinga. Tačiau iš tikro visiškai nežinojo ką daryti.
Auta irgi nutilo. Tikriausiai nusprendė, kad jau viskas pasakyta. Dabar teliko laukti, ką nuspręs Valdovė.
- Sėsk, - Soira apsuko žiedo akį į delno pusę, apsižvalgė ir atsisėdo ant kupsto.
Kai toji pritūpė šalia, Valdovė paklausė:
- Tu esi karo tarybos pirmininkė. Ar kaip ten? Kodėl tu? Ir kodėl jodama vadovauti karo veiksmams apsivilkai šitą nepatogią suknelę?
- Aš vadovauju todėl, kad šitos pareigos perduodamos šeimoje pagal motinos liniją. Ir nesvarbu, ar tai vyriausias sūnus ar dukra. O suknelę apsivilkau todėl, kad norėjau, jog viskas atrodytų ne taip agresyviai.
Valdovė Akeilė susimąstė. Ji nežinojo, ką galima rofams sakyti, o ko ne.
- Gal, - pagaliau pasakė, - visų pirma, tu šok į tą savo balą ir atvesk čia lordą Temorą. Paskui nuspręsim ką daryti.


Tšiagunas sudribo šalia Soiros ir patenkintas į plaučius įtraukė gaivų orą.
- Ačiū tau, mano Valdove.
- Prašau, - nusiviepė Soira. – Gali nesitikėti, kad tai padariau dėl tavęs.
- Žinau, mano Valdove, bet vis tiek esu dėkingas.
- Gerai. Kas toj baloj vyksta?
- Nelabai žinau. Mane paleido ir labai mandagiai atsiprašė. Be to, prašė tau perduoti, kad labai prašo palaukti.
- Palauksiu. Kur dingsiu nelaukusi? Tikiuosi, kad iš to bus kokios naudos.
- Bus. Man pasirodė, kad jie gerokai išsigandę. Todėl padės kuo tik galės.
Tą akimirką iš vandens išniro Auta.
- Mano Valdove, - mandagiai ir beveik nuolankiai kreipėsi. – Aš viską paaiškinau senoliams. Jie pritarė mano nuomonei, kad privalome tau padėti. Todėl aš ir visi mano kariai – tavo paslaugoms.
- Ir gerai. Mane šiuo metu vadink kapitone Soira, o lordą Temorą – kapitonu Tšiagunu. Į tave kreipsiuos kapitone Auta. Savo kariams pasakyk kas mes tokie. Ir prigrasink niekam nepasakoti.
- Klausau, mano Valdove.
Ir visi trys patraukė pas savo karius. O pavakary keturiasdešimt Soiros karių ir penkiasdešimt Autos vadovaujamų jau sugrįžo į stovyklą.
Šokdama nuo žirgo Soira šūktelėjo:
- Seržante Ninemai!
- Klausau, kapitone! – džiaugsmingai atsiliepė.
- Išrikiuok mūsų karius, tuoj pat!
- Taip, kapitone!
- Mano kariai! – po akimirkos Soira jau stovėjo priešais rikiuotę. – Atvedžiau dar vieną būrį, vadovaujamą kapitonės Autos. Jie yra nežmonės. Tačiau jie yra mūsų sąjungininkai. Prašau elgtis su jais draugiškai. Tiesiog nekliūkite vieni kitų.
Soira pažvelgė į Tšiaguną ir pridėjo:
- Žaliaplaukius vadina rofais. Jų tautai esu padariusi keletą paslaugų. Todėl pastebėsite, kad jie su manimi elgiasi itin pagarbiai. O dabar laisvi.


- Soira, mesk tą mintį iš galvos!
- Kodėl?
- Tu nepasiruošus! Mes nežinom kokią armiją surinko Akeilis. Mes neturim burtininkų paramos. Net raganių.
- Bet aš turiu visą armiją demonų!
- Niekai, - numojo ranka Tšiagunas.
- Kodėl?
- Ką gali tavo demonai? Ginklais mojuoti. Viskas. O jeigu Akeilis turi magų ir raganių? Tavo demonai gali būti išsyk išvesti iš rikiuotės.
- O ką padės burtininkai ar raganiai? Ką jie pakeis?
- Na, ir užsispyrusi! Reikia galingų burtininkų, kurie galėtų pasipriešinti jo burtininkams. Be to, pirmiausia turėtume išvaduoti Gomoris. O Duabunas – ypač galingas magas. Mums reikia tokio pačio.
- Daug kainuos…
- Tau pinigai problema?
- Ne.
- Tai kas?
- Gaila. Tie magai ir šiaip turtingi. Geriau samdiniams daugiau mokėti.
- Nepersistenk! Jie ir šiaip gauna daugiau nei kitur. O magą ir keletą burtininkų gal galima ir už dyka gauti.
- Niekus šneki! – purkštelėjo Soira.
- Tik reikėtų su kokiu burtininku pasišnekėti.
- Ir ką jam sakysi?
- Supranti, girdėjau, kad yra burtininkų, kurie nenori su demonais kovoti ir jų įkalinti. Jie gal net visai mielai sutiktų Duabunui pakenkti.
- Bet tai rizikinga. Kaip sužinosi, kas yra Duabuno draugas, o kas priešas?
- Aš manau, kad galim samdinių paklausinėti apie kokį burtininką-gydytoją. Jie paprastai būna geraširdiški, malonūs ir linkę pagelbėti.
- Gal…
Soira buvo liūdna ir pikta tuo pat metu. Atsidūrė čia pasipūtėliškai galvodama, kad galės tvarkytis kaip Karalystėje. Nenorėjo pripažinti, kad pasielgė spontaniškai. Ir dabar, žinoma, gailėjosi. Ji jautė, kad Tšiagunas viską supranta. Bet nieko nesakys. Iš pagarbos. Tikros pagarbos, kurios retai sulaukia Karalystėje. O čia…
- Ei, ar girdi ką sakau?
- Atleisk, - atsiduso. – Noriu namo…
Tšiagunas pažvelgė į ją kažkaip šiltai. Ir staiga pagalvojo, kad Akeilė yra Učišos dukra. Ir… juk galėjo būti ir jo dukra. Ji tokia panaši į motiną. Ir išvaizda, ir charakteriu. Toji irgi šokdavo vykdyti sumanymų daug negalvojusi.
- Žinai, Soira, reikia nusiraminti. Ir daryti viską lėtai. Ir…
Tšiagunas nutilo. Nežinojo ar gali taip kalbėti. Tačiau prisiminimai staiga užplūdo. Pirmą kartą po išlaisvinimo prisiminė viską. Kaip susipažino su Učiša, aistringa sąmokslininke ir revoliucioniere. Kokių svajonių abu turėjo, kaip puoselėjo savo meilę, tokią jaunatviškai tyrą ir beribę. Ir kaip verkė Učiša, kai atėjo pasakyti, kad turėjo nusileisti Tarybai. Atsiprašė. O ką galėjo jis pasakyti ar padaryti? Buvo liūdnas, įskaudintas, piktas. Įžeidė ją. Ir daugiau jos nebematė.
Jis pakėlė galvą, apsižvalgė. Buvo jau vėlus vakaras. Prie laužo sėdėjo tik jiedu. Sargybiniai buvo atokiau.
- Mano Valdove, - kreipėsi tyliai. – Pasakysiu tai, ko niekada niekam nesakiau. Ir… Aš labai mylėjau tavo motiną. Ir ji mane. Bet ji buvo Valdovė. O aš tik eilinis lordas, nepatinkantis Tarybai. Ir pažadu niekada to daugiau nesakyti ir nepriminti. Aš gerbiu tave kaip Valdovę ir myliu kaip dukterį, kurios galėjau susilaukti su tavo motina. Todėl prašau tik vieno. Visada žinok, kad ir ką sakyčiau, kad ir kaip tau prieštaraučiau, taip darau tik iš pagarbos ir meilės tau, Mano Valdove.
- Oho, lorde Temorai, - išdidžiai krestelėjo galvą Valdovė. – Ačiū. Žinosiu.
Ir jie dar ilgai sėdėjo prie laužo tylėdami. Kol galiausiai Soira nusprendė, kad laikas miegoti, o sprendimus priims rytoj.


- Kapitone Soira, ar galiu užeiti?
- Užeik, Ninemai. Ar atsitiko kas?
- Ne. Kapitonas Tšiagunas išjojo ir prašė perduoti, kad išvyko pas burtininką Syką.
- Kas dar toks? Ir ko Tšiagunui pas jį reikia?
- Ko kapitonui reikia, tai aš nežinau. O Sykas – burtininkas-gydytojas. Labai mielas seneliukas. Gydo puikiai. O koks iš jo burtininkas, tai aš nežinau.
- Aišku. Toli tas Sykas gyvena?
- Tolokai.
- Gerai. Gali eiti.
Ninemas jau buvo išėjęs, kai Soira šūktelėjo:
- Palauk, Ninemai!
- Klausau, kapitone, - grįžo.
- Kaip manai, ar mūsų žalieji draugai toli nukeliavo?
- Na, jie išvyko vakar pavakare. Su tokia armija labai nepaskubėsi.
- Ar dar galima būtų juos pavyti?
- Geru žirgu…
- Parink trejetą. Vienas jų tebūnie Mugnis. Tegul pasiveja juos ir paprašo mano vardu sustoti. Mes juos pasivysim.
Soira liko viena. Vadinas, lordas Temoras, prisiekęs jai ištikimybę, daro kas šauna į galvą. Taip. Bet jis, ko gero, teisus. Ji paskubėjo. Dar Karalystėje turėjo geriau išsiaiškinti situaciją, apsvarstyti veikimo planą. Bet ji apsvarstė kaip elgtis Karalystėje. Ten, kur žinojo, kuo gali pasitikėti, kas ją myli ir gerbia, kas nekenčia, kas bijo. O čia…
- Kapitone, galiu?
- Užeik, Ninemai.
- Aš išsiunčiau juos. Pas tave nori tas… Muosis.
- Gerai. Tegul užeina. Ar jūs jau pusryčiavot?
- Taip, kapitone. Atnešti ko nors?
- Taip. Ačiū. Ir vyno.
- Klausau.
Po minutėlės atėjo Muosis. Ir pusryčius atnešė.
- Štai, - nusišypsojo. – Mane įpareigojo.
- Ačiū. Sėsk. Pasakok.
- Ką?
- Na… nežinau. Sakykim, kam paskutinį kartą tarnavai. Kokiose kovose dalyvavai.
- Tarnavau kunigaikščiui Trimui. Tarnyba buvo tokia rami. Kariuomenė jo puiki. Jokių maištų ar karų. Nė nežinau kam jam samdinių reikėjo. Na, užgaida gal. Mokėjo neypatingai daug. Bet ir veikti nebuvo ko.
- Tai kodėl išėjai? – paklausė tiesdama vyno taurę.
- Neišėjau. Mus atleido. Atsisakė mūsų paslaugų.
- Kodėl?
- Na, senasis Trimas pasimirė. Ir jo vietą užėmė sūnus Prėslas. Tas daug protingesnis. Ir taupesnis. Tai ir paleido mus. Tiesa, už vieną mėnesį į priekį sumokėjo.
Muosis kiek patylėjo ir užbaigė:
- O kas man iš to? Dabar vis tiek neturiu nei žirgo, nei ginklo, nei pinigų.
- Na, gali tarnauti man. Aš rūpinuosi saviškiais…
- Matau. Jūs su kapitonu Tšiagunu ypatingi. Tokių labai retai pasitaiko.
- Na, aš gal kartais persistengiu, - nusišypsojo.
- Ar, - gudriai nusišypsojo Muosis, - čia įprasta už tiesą bausti?
Soira nustebusi pažvelgė į kareivį:
- Keistas klausimas.
- Na, ne kartą buvau tokioj padėty, kai prašo pasakyt tiesą. O kai pasakai…
- Taip, - linktelėjo. – Žinau. Aš…
Ji nutilo. Kapitonei vis labiau patiko šis nežinia iš kur atsiradęs vyras.
- Žinai, Muosi, tu man patinki. O aš išmanau apie… Pavaldinius permatau kiaurai. Tai mano kraujyje.
- Pastebėjau. Tu, kapitone, esi apsigimusi vadė.
- Ačiū. Tai, turbūt, žinai, kad tikras vadas priima tiesą, nors ir labai nemalonią.
- Tai gerai. Aš manau, kad švaistaisi pinigais, nes nori atkreipti kažkieno dėmesį.
- Tu teisus.
- Ir dar matau, kad Tšiagunas, nors ir kapitonas, lyg ir pavaldus tau.
- Vai, koks pastabus. Ar man jau susirūpinti?
- Ne, kapitone. Aš niekam nesakiau nieko ir nesakysiu.
- Puiku. Galvoju, - Soira susimąsčiusi sukiojo rankoje tuščią vyno taurę. – Mano armijoje tokios pareigybės nėra. Visi, išskyrus seržantą, lygūs. Bet aš tave skiriu savo adjutantu. Žodžiu, patikėtiniu.
Soira įsipylė vyno, gurkštelėjo ir ištiesė butelį Muosiui:
- Mes su kapitonu Tšiagunu turėsim skirtis. Ir man reikės patikimo žmogaus.
- Aš, žinoma, dėkingas, - Muosis pavartė taurę rankoje, pažiūrėjo į vidų, lyg tikėdamasis ten ką pamatyti. Tada įsipylė vyno, grąžino butelį kapitonei ir pasakė:
- Bet, kapitone, visos tiesos man nepasakysi…
- Kol kas ne. Nors ir manau, kad tavimi galima pasitikėti, bet turėsi įrodyti.
- Ir ką turėčiau nužudyti, kad įrodyčiau ištikimybę? – niūriai paklausė Muosis.
- Gal tokių kraštutinių priemonių neprireiks. Kol kas pakviesk mano seržantą. Ir pats ateik.
Po akimirkos abu stovėjo priešais Soirą.
- Sėskitės. Bus tardymas. Pirmas klausimas: ar esate ką nors girdėję apie demonus?
Ninemas linktelėjo:
- Girdėjau. Sako, kažkokia ten kova tarp burtininkų ir demonų.
- Aha, - pritarė Muosis. – Mes, kai dar tarnavau prieš tarnystę kunigaikščiui Trimui, buvom paskirti padėti magui Nasohnorbui. Ginti, kaip suprantat, jo nuo nieko nereikėjo. Mes buvom dėl grožio, taip sakant. Jis vyko pas tokį magą Duabuną. Tai jie ten žaibais svaidėsi ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.
- Vaje… Ir ko gi jie nepasidalino?
- Čia sunku pasakyti. Kažkokie teisiniai ar moraliniai nesutarimai.
- Labai įdomu.
- Žinai, kapitone, - įsiterpė Ninemas, - kartą tarnavau su tokia keista mergina. Jauna, graži, protinga. O jau kalaviją valdė…
- Bene įsimylėjęs buvai? – nusivaipė Muosis.
- Tai jau tikrai, - linktelėjo Ninemas. – Visi buvom. Tik pasakyti niekas nedrįso.
- Gal, vyručiai, apie meilę paskui. Ką ta mergina?
- Na, ji pasakojo apie kažkokį keistą burtininkų ir magų nesutarimą. Ji daug žinojo. Nesuprantu iš kur. Keista buvo. Ir… - Ninemas staiga nutilo. – Dabar kai pagalvoju, - prabilo po akimirkos, - tai ji irgi buvo mėlynplaukė.
- Įdomu. O vardas jos koks?
- Keistas toks… Kši.
- Kalė! – nesusivaldė Soira.
Vyrai nustebę sužiuro į kapitonę.
- Atsiprašau… Pažįstu ją. Ir ji man kai ko nepasakė, nors privalėjo.
Soira vėl nervingai griebė butelį ir jau nebepylė į taurę, o išgėrė tiesiai iš butelio. Jei dabar Kši, o šiaip jau kilmingoji Minikita, būtų papuolusi po ranka, būtų neišnešusi sveiko kailio. Ji kažką žinojo ir nepasakė.
Tą akimirką pasigirdo šuoliuojančių žirgų kanopų bildesys. Žirgai sustojo prie Soiros palapinės. Ir netrukus vidun įžengė Tšiagunas.
- Sveiki visi!
Kareiviai pašoko, o Soira piktai metė:
- Kur valkiojies?!
- Oho! Mūsų kapitonės nuotaika bjauri. Vyrai, - kreipėsi į vis dar tebestovinčius Muosį ir Ninemą, - ką padarėt kapitonei?
Šie nespėjo nieko atsakyti.
- Eikit iš čia, - mostelėjo Soira.
Tšiagunas atsisėdo:
- Žiūriu, jau pradėjai samdinių akivaizdoj iš butelio gerti.
Soira nieko neatsakė.
- Aišku. Tai kas nutiko?
- Kši.
- Kuo čia dėta Kši?
- Dėta! Ji valkiojosi čia, tarnavo samdine. Ir kažką žino apie burtininkų nesantaiką. O iš ko aš sužinau? Iš samdinių, kuriuos sutikau prieš kelias dienas.
- Įdomu.
- Labai. Bet dabar pasakok tu.
- Buvau pas burtininką Syką. Burtininkas-gydytojas jis geras. O daugiau…
- Gerai. Supratau. Kas toliau?
- Daug įdomių dalykų pripasakojo. Čia, pasirodo, vyksta pokyčiai. Dalis burtininkų ėmė abejoti. Kai kurie, žinoma, ir anksčiau nepritarė tam demonų gaudymui ir įkalinimui. O dabar liko tik nedidelė dalis, kurie dar tuo užsiima. Gavau kelis vardus burtininkų ir magų, kurie galėtų mum padėti.
- Tai gerai. Ryt ir aptarsim. Šiandien nenoriu nieko spręsti. Labiausiai norėčiau pasikalbėti su Kši.
- Na, kiek sudėtinga. Vartų arti nėra. Be to, gali būti, kad ji vis dar čia. Einu ilsėtis. Pavargau. Anksti kėliausi.
- Labanakt. Tiesa, tavo seržantą išsiunčiau sulaikyti rofus. Mums jų gali reikėti vaduojant Gomoris.
- Teisingai. Tik kodėl mano seržantą?
- Todėl, kad Mugnis labai protingai su rofais elgėsi. Ir jie dėl to į seržantą žiūri palankiai.
- Ir vėl tu teisi.
- Aš visada teisi.
- Kaip jau čia kitaip, - šyptel� ]]> Fri, 1 May 2026 11:40:06 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262074.html http://rasyk.lt/kuriniai/262074.html - Taip, mano Valdove, aš jau viską paruošiau.
- Puiku! Išvykstam tučtuojau. Man labai gaila, lorde Kiargai, kad vėl neteksi sūnaus, tačiau aš neturiu kitos išeities. Prašau man atleisti.
Akeilei nebeliko nieko kito tik pasitikėti tais, kuriuos ką tik paskelbė savo draugais.
- Mano Valdove, aš dėkingas, kad išlaisvinai sūnų. Aš visada tikėjau garbingosios Gomoris pranašystėmis. Buvau prieš, kai mano sūnus įsimylėjo tavo motiną. Labai gerbiau Valdovę Učišą. Tačiau supratau, kad jis tokiai asmenybei ne pora. Dabar aš nenoriu išleisti sūnaus. Tačiau šį kartą suprantu, kad kitaip tiesiog negali būti. Aš, jei tik pajėgsiu, sąžiningai valdysiu Karalystę.
- Aš žinau. Todėl ir pasirinkau tave, lorde Kiargai.


Soira ir Tšiagunas tingiai lingavo balnuose. Lordui Temorui pasiūlius (jis išmanė žmonių papročius) apsimetė samdiniais. Tai buvo vieninteliai laisvi žmonės, kurie keliavo be sienų. Tarnavo tiems, kurie gerai mokėjo. Pirmieji sužinodavo visas paskalas. Tarsi čyrkudai dvėselieną jautė karą ir būriais traukdavo ten. Patys sau suteikdavo karinius laipsnius. Tarp samdinių galėjai sutikti įvairių rasių ir tautų žmones. Pasitaikydavo netgi nežmonių.
Akeilės auklę paliko didžiuliame mieste Marape. Ten gyveno tiek keistuolių, kad į seną moteriškę, besiverčiančią būrimu, niekas nekreips dėmesio.
Dvi paras jojo beveik nuo žirgų nenulipdami. Trečios dienos rytą pasiekė nedidelį miestelį. Tai buvo pirma vieta kur rado pusėtiną užeigą.
- Šeimininke, nešk valgyti! – šūktelėjo Tšiagunas. – Žarna žarną ryja…
- Ką čia tauški? – sušnypštė Soira.
- Aš kalbu taip, kaip kalba žmonės, ypač tokios personos kaip samdiniai. Mokykis, brangute…
- Fe!
- Fe… - pamėgdžiojo. – Nežinau, kaip rengiesi prisitaikyti…
- Ir kam man taikytis? – purkštelėjo. – Pats sakei, kad samdiniai tokie margi ir keisti, jog niekas niekuo nesistebi. Be to, mes čia ilgai neužsibūsim.
- Kapitone Soira… - pradėjo kiek užsikirsdamas. – Labai gerai, kad tikiesi greitai reikalus sutvarkyti. Tačiau aš manau, kad užtruksim.
Soira gūžtelėjo pečiais, nes atėjo užeigos merga ir atnešė valgį. Po to abu tylom valgė. Vėliau užsisakė kambarį, nes reikėjo pailsėti ir šį tą aptarti.


Soira kabojo kambario vidury, sukryžiavusi kojas po savimi, užsimerkusi. Ji ilsėjosi.
- Soira! – piktai riktelėjo Tšiagunas įeidamas į kambarį. – Ir ką gi tu čia darai?
- Ilsiuosi! Ar negalima? Žmonės nesiilsi? – pyktelėjo ši.
Ją ėmė erzinti šis bejėgis žmogiškas apvalkalas. Namie ji, kaip ir visi demonai, tą darydavo pramogos dėlei. Pastaruoju metu Karalystėje tai buvo madinga. O čia… Čia ji pri – va – lė – jo (!!!) tokia būti. Tam reikėjo nemažų valios pastangų. Be to, fizinis kūnas pavargdavo. Dabar jai skaudėjo visus raumenis ir o!.. užpakalį. Ir dar varžė ta sumauta pusiau kariška uniforma.
Vienu žodžiu, ji jautėsi bjauriai. Ir tą bjaurastį nusprendė išlieti ant niekuo dėto Tšiaguno. Žinia, prisimindama tai, kad jis į ją dabar galėjo kreiptis tiesiog vardu. Be jokių didenybių!
Tuo tarpu Tšiagunas patylėjo kiek, galvodamas, kad kelių tūkstančių metų kalėjimas išmokė jį kantrybės, kurios jam oi! kaip prireiks. Jis giliai įkvėpė, iškvėpė. O tada ramiai tarė:
- Soira, tu šiuo metu esi žmogus. Žmonės pavargsta. Ir jie ilsisi. Tačiau jie ilsisi kitaip. Būk gera, liaukis.
Kalbėjo taip, tarytum bandytų įkalbėti užsiožiavusį vaiką. Ir Soira dėl to pasiuto dar labiau.
- Tu… - sušnypštė ji. – Tu esi niekingas kirminas! Jei ne aš, tai ir dabar dar sėdėtum toj sidabrinėj dėžėj.
Tšiagunas irgi suirzo:
- Puiku! Išsiųsk mane atgal! Uždaryk į tą suknistą dėžę! Ir ką darysi? Ką pasikviesi į pagalbą? Manai nežinau, kodėl mane išlaisvinai ir pasiėmei kartu? Tik kvailys patikėtų, kad viską darei neapgalvotai. Tu puikiai žinojai…
- Liaukis! – riktelėjo Soira. – Tučtuojau liaukis! Nedrįsk aptarinėti mano veiksmų! Aš tavo!..
- Pati užsičiaupk! – metė Tšiagunas. – Ar dabar visam pasauliui apsiskelbsi kas esi? Čia tau ne namai! Tačiau čia, kaip ir namie, sienos turi ausis. Ir nemanyk, kad gali čia man vadovauti! Nepatinka – gali nešdintis! Gali sau kurti ir įgyvendinti planus savarankiškai!
Staiga Soira nusileido ant grindų, priėjo ir palietė jo petį.
- Atsiprašau… Aš labai… sudirgusi.
Vyras nustebęs pažvelgė į ją. Soira vos siekė jam ligi peties. Pagal žemiškus standartus buvo vidutinio ūgio, liekna ir grakšti. Atrodė trapi, lengvai pažeidžiama.
- Tiek to. Aš irgi sudirgęs. Atsiprašau, mano Valdove.
- Rodos sakei, kad ir čia sienos turi ausis.
Tšiagunas nusišypsojo.
Soira nusigręžė ir tvirtu žingsniu patraukė prie lovos, pakeliui pagriebdama kelionės krepšį. Tada įsitaisė parietusi kojas po savimi ir išsitraukė Lordo Kanclerio prieš išvykstant įteiktą maišelį. Dar nebuvo jo apžiūrėjusi. Vis bandė sau įteigti, kad jai neįdomu. Tačiau žinojo, kad tiesiog bijo pamatyti kas ten yra.
Soira atrišo drakono odos maišelį ir iškratė jo turinį priešais save. Pirmas dalykas, į kurį atkreipė dėmesį, buvo raudonojo drakono odos kapšelis, ant kurio išsiuvinėta šrivos šakelė. Kapšelyje buvo auksinis medalionas su išgraviruota gyvate rožinio topazo akimis, ir žiedas, panašus į susirangiusią gyvatę tokiomis pačiomis akimis.
- Ar tu žinai, kas tai? Kieno tie daiktai? Ir (kad mane energetinės dėlės suėstų!) iš kur mano tėvas tuos daiktus gavo?
Soira paaiškino:
- Tai magės Veidos amuletas ir žiedas. Jos galybės ženklai. Vadinasi, ji arba mirusi, arba įkalinta. Tačiau, jei būtų mirusi, tai jos galios ženklai tikrai būtų atitekę jos sūnui… magui Duabunui. Kita vertus, jeigu tavo tėvas būtų žinojęs kur Veida įkalinta, tai man būtų pasakęs.
Soira vėl ėmė raustis po ant lovos išmėtytus daiktus.
- Štai! – šūktelėjo džiugiai ir, pribėgusi prie stalo, išpurtė dar vieno raudonojo drakono odos kapšelio su šrivos šakele turinį. Iš jo iškrito kažkas panašaus į seną varinę monetą.
- Oho! – aiktelėjo Tšiagunas. – Juk tai, jei neklystu, demono Keimo ženklas!
- Taip, tai demono Keimo ženklas.
Soira sunėrė rankas už nugaros ir ėmė vaikščioti po kambarį. Tšiagunas tylėdamas ją stebėjo. Tyla užtruko.
- Kodėl tavo tėvas man nepasakė? Et!
Soira grįžo prie daiktų ant lovos. Ten buvo durklas puošnia rankena tokiose pat puošniose makštyse ir damijoko dėžutė. Soira paėmė dėžutę, pavartė, pabandė atidaryti ir nusinešė prie stalo. Dar kartą pabandė atidaryti, o nepavykus padėjo ant stalo.
- Ei! – nusistebėjo Tšiagunas. – Tai mano tėvo „paslapčių dėžutė“.
- Aha… matyt, tikrai paslapčių, nes aš negaliu atidaryti.
- Na, čia yra mažytė…
Tšiagunas paėmė dėžutę, pavartė rankose, tyliai sumurmėjo kažką po nosim. Ir dangtelis spragtelėjęs atšoko. Viduje buvo pergamento ritinėlis, užantspauduotas asmeniniu lordo Kiargo antspaudu.
- Atrodo, šitas laiškas skirtas tau. Tėtušis žinojo, kad vyksime kartu, todėl įdėjo jį į šitą dėžutę. Dėl viso pikto.
Soira perlaužė antspaudą ir ėmė skaityti.

Mano Valdove,
visada žinojau ir tikėjau, kad vieną dieną tapsi tokia pat įžvalgia ir teisinga valdove, kokia buvo tavo motina. Tu su mano sūnumi išvyksti į kelionę, iš kurios grįši nugalėtoja. Tu išvesi Demonų karalystę iš šios apgailėtinos padėties, kurioje atsidūrėme. Aš tuo tikiu, todėl atiduodu tau tai, ką man paliko iškeliaudamas demonas Keimas. Jis man prisakė atiduoti viską tam, kas sugebės tuo pasinaudoti. Tada pranašė Gomoris dar gyveno tarp mūsų. Kadangi nežinojau ką su tais daiktais daryti, tai paklausiau jos. Garbingoji Gomoris labai susijaudino ir pasiteiravo, ar galėčiau jai tuos daiktus atiduoti. Aš sutikau, nes pagalvojau, kad ji – pats tinkamiausias demonas. Ji dar buvo iš tų, kurie žinojo didžiąją magiją. O aš, kaip ir visi kiti, jau nieko nebemoku. Deja, tų daiktų su savimi neturėjau. O daugiau su garbingąja Gomoris susitikti neteko. Taigi, viską gerai apsvarstęs, mano Valdove, nusprendžiau, kad tu geriau žinosi ką daryti. Telydi tave, mano Valdove, Didžiosios dvasios palaiminimas tavo kelyje. Tikiuosi, kad mano perduoti daiktai tau bus naudingi.
Lordas Kiargas

Soira dar kartą permetė akimis laišką ir graudžiai paklausė:
- Pasakyk, Tšiagunai, ką man… mums dabar daryti?
Vyras gūžtelėjo pečiais. Jis jau pradėjo jaudintis. Jiems su Soira teks atlikti tiesiog neįveikiamus darbus. Ir Soira visai neišmano kaip elgtis tarp žmonių. O jis…
- Tšiagunai, kad tave! Ar girdi?
- Atleisk, užsigalvojau…
- Gerai, kad galvoji. O jei dar savo mintimis su manimi pasidalinsi, tai bus tiesiog nuostabu.
- Taip, žinoma, - nerišliai burbtelėjo. – Žinai, Soira, man regis, mes čia užstrigsim…
- Užstrigsim? Kur? Čia? Šitoj skylėj? – nervingai pabėrė Soira.
- Tu staiga tapai nekantri ir nervinga. Be to, atleisk, atrodai kiek išsigandus.
- Ir esu! – piktai metė. – Aš nieko čia nesuprantu! Man atrodė, kad gyventi tarp žmonių paprasta.
- Taip ir yra…
- Taip? Žinoma, kartais visai nieko. Betgi aš be galo pavargau! Pavargo mano kūnas, kurį aš prisiėmiau. Nemoku jo valdyti!
- Šito išmoksi. Pasitrainiosi Žemėje metelius kitus…
- Mes neturim tiek laiko!
- Na, Žemės metai bėga greitai. O kūną galėjai pasirinkti kitą. Pavyzdžiui, aukštą tvirtą plačiapetį vyruką.
- Kvaištelėjai? Ar nežinai pranašystės?!
- Nežinau!
- Atleisk, - nuleido balsą Soira. – Kartais pamirštu.
Ji patylėjo. Grįžo prie lovos, atsisėdo ir pamojo Tšiagunui:
- Sėsk šalia ir paklausyk. Kai Gomoris dar buvo su mumis ir pranašavo, tai išpranašavo, kad Demonų karalystę išgelbės demonės ir žmogaus palikuonis.
- O kodėl tu manai, kad tai būsi tu?
Soira pagalvojo kiek.
- Galbūt tau pasirodys juokinga, bet aš tai jaučiu. Mano mokytojai išmokė mane daugybės dalykų. Dabar matau, kad kai ko gali išmokyti ir tu. Tu irgi esi mano Mokytojas.
- Na jau! – sumojavo rankom. – Aš…
- Tu nesupranti! – nutraukė. – Juk tu vienintelis iš man pažįstamų, kuris Žemėje gyvendavo ilgiau nei vieną dieną ar naktį. Gyvenai žmogiškuoju pavidalu.
- Taip. Čia tu teisi. Bet aš… - Tšiagunas kiek sutriko.
- Žinau! – staiga skambiai nusijuokė Soira. – Tu buvai baisus paleistuvis. Tau labai patiko moterys.
Tšiagunas kažkaip neapibrėžtai gūžtelėjo. Jam buvo kiek nejauku. Šiaip jau tokiais žygiais didžiavosi. Tačiau dabar viskas atrodė kiek kitaip. O kai dar šalia yra Akeilė, duktė tos, kurią kažkada dievino. Tūnodamas vienatvėje jis daugsyk keikė tą akimirką, kai sutiko Učišą ir pamilo ją. Tačiau vis tiek mylėjo, suprasdamas, kad tai beviltiška ir kvaila.
- Tšiagunai, nereikia taip jaudintis. Aš tave… Na, pasakyti, kad suprantu, negaliu. Tačiau aš tavęs nesmerkiu, nekaltinu. Aš neturiu teisės. Be to, dabar svarbiausia, kad tu šį pasaulį pažįsti. Tu žinai… matai…
Staiga Soira užstrigo. Išėjo nei šis, nei tas. Ji norėjo, kad jos motinos meilužis ją mokytų… meilės.
- Tšiagunai, jaučiuosi kvailai. Bet tu man reikalingas dar ir tam, kad paaiškintum, kas yra ta žmogiška meilė.
- Soira, tai tikrai juokinga. Ar tarp demonų, ar tarp žmonių, meilė yra meilė. Tai… Lyg nežinotum. Tiesiog pajunti tai. Ir viskas.
- Nori pasakyti, kad negali man niekuo padėti?
- Nežinau kaip. Pamatysi vyrą ir suprasi, kad tai yra tas.
- Nori pasakyti, kad kiekvienai moteriai, su kuria čia gyvenai, jautei kažką… Mylėjai?
- Tu nepainiok, sesule, skirtingų dalykų: meilė ir seksas.
- Va, o sakei, kad viskas paprasta.
- Na, kai paklausei… Taip. Šitai buvau pamiršęs. Tai…
Tšiagunas vėl sutriko. Ką sunkiai paaiškintų tikras vyras tikrai moteriai. O čia…
- Gerai. Aš pabandysiu. Seksas – tai poravimasis. Ne tam, kad sulauktum palikuonių. Na, dėl malonumo…
- Ko? – Soira išplėtė ir taip jau dideles rudas akis.
Demonui sakyti, kad poravimasis (arba seksas, kaip pavadino Tšiagunas) yra malonumas… Fe! Tokia mintis niekam negalėjo kilti. Meilė? Meilė – taip. Tai yra neapsakomas malonumas. Jausmų, spalvų, kvapų, garsų gausa… O! Tai sukeldavo neapsakomą euforiją. Tačiau poravimasis…
- Matai, tai ir yra vienas iš dalykų, kuris skiria mus nuo žmonių. Jie, kaip ir mes, skiria meilę ir seksą, na, poravimąsi. Tačiau jiems meilė be sekso praktiškai… neįmanoma. Tokia meilė gali trukti tik labai ribotą laiką. Užtat seksas be meilės dažnai praktikuojamas. Ypač to siekia vyrai. Žinoma, yra ir moterų…
- Betgi, jeigu jie poruojasi ir poruojasi… ir poruojasi… Tai kiek jie turi palikuonių?
- Lyg nežinotum!
- Taip. Žinau. Tačiau du, penki, dešimt palikuonių – tai smulkmenos. Jeigu jie poruojasi dažniau…
- Daug dažniau, - patvirtino Tšiagunas. – Jie gi ne demonai. Nebūtinai po kiekvieno poravimosi gimsta palikuoniai.
- Kažkoks košmaras! – purkštelėjo Soira.
- Nei košmaras, nei ką. Tu tiesiog nelabai stropiai mokeisi.
- Mokausi aš stropiai! – piktai metė. – Tik aš mokiausi ne mokykloje. Turėjau mokytojus, kurie mane išmokė to, ko aš norėjau išmokti.
- Taip. Aišku. Tu išmokai daugybę svarbių dalykų. Tik ne tai, kas praverstų Žemėje.
- Na, tada dar nemaniau, kad tai bus svarbu.


Ryte du vieniši raiteliai šuoliavo keliu į Golotį. Užeigos, kurioje buvo apsistoję, šeimininkas sakė, kad būtent ten yra artimiausias miestas, kur galima surinkti samdinių būrį.
Golotyje jie pateko į patį mugės įkarštį. Čia buvo perkama ir parduodama jėga, ištvermė, ištikimybė, garbė… Tokie dalykai, kurių negalėjai pačiupinėti. Tačiau tie dalykai buvo svarbūs reikalą išmanančiam.
- Na, kapitone Soira, - nusiviepė Tšiagunas, kai jų žirgų kanopos jau caksėjo Goločio gatvių grindiniu. – Ką dabar darysim?
- Ką turi omeny?
- Mums reikia nedidukės armijos. Kad galėtume laisvai keliauti po Žemę, nesukeldami jokių įtarimų.
- Kokių dar įtarimų?
- Matai, Žemėje po vieną keliauja tik burtininkai ir raganiai. Dar koks nukvakęs vienišas karžygys ar šventasis. O po du… hm… Kyla visokių minčių, kai keliauja vyras ir moteris. O dar jei tokie keistuoliai kaip mes.
- Ir kuo jau mes tokie keisti?
- Kiek pakeliui matei keliaujančių porų? Ir kad abu būtų kariškom uniformom? Su ginklais? Ir dar abu mėlynplaukiai?
- Na, ne. Tokių nemačiau.
- Taigi.
- Tai ką darysim?
Ji buvo puiki Valdovė. Tačiau tik ten, kur žinojo kaip reikia vadovauti. Čia, Žemėje, dar nesusivokė. Todėl jautėsi bjauriai, nes Tšiagunas lyg ir vadovavo jai.
- Klausyk, Soira, aš puikiai suprantu, kad tu jautiesi nekaip, - Tšiagunas giliai įkvėpė. – Tu esi Valdovė. Tačiau taip yra ten, namie. O čia esi niekas. Kol neįrodysi kitaip. Būtent todėl ir reikia armijos.
- Aišku. Tai ką turiu daryti?
- Dabar, mano manymu, apsistosim kokioj smuklėj ir paklausysim, kas, ką ir apie ką kalba. Tada galėsim apsispręsti. Ir… - minutėlei nutilo. – Elkis agresyviai tik tada, kai tave kas nors užkabins. Šiaip pageidautina elgtis mandagiai.
- Gal dar paaiškinsi man, ką reiškia „agresyviai“?
- Na, jei trenksi kam, pageidautina neužmušti. Čia galioja šiokie tokie įstatymai. Turėti reikalų su jo sergėtojais visai nereikia.
- Tiek daug taisyklių… - liūdnai atsiduso. – Aš čia nepritapsiu.
- Teks.
Jojo tylėdami, kol Tšiagunas pamatė jo manymu tinkamą užeigą. Tai nebuvo prabangus restoranas. Tačiau užeiga buvo tvarkinga. Iš tų, kur renkasi visi padoresni samdiniai ir jų verbuotojai.
- Čia ir sustosim, - pasakė bendrakeleivei. – Pasidairysim. Pasiklausysim. Tokioje vietoje ir paklausinėti galima įtarimų nesukeliant.
Soira įdėmiai apsižvalgė ir papurtė galvą:
- Ne. Einam va ten. Į tą restoraną, kuris vadinasi „Ramybė“. Atrodo labai respektabiliai…
- Ar pakvaišai?! Bėdos ieškai? – pasipiktino Tšiagunas. – Ten garantuotai renkasi kilmingi šikniai, kurie samdinius niekina ir net žmonėmis nelaiko.
- Ir ką? – naiviai paklausė Soira. – Aš irgi kilminga. Už visus kilmingesnė…
- Taip, bet…
- Žinau žinau… - neleido baigti. – Tačiau aš nesirengiu valgyti kokioj skylėj. O nedidelis triukšmas gali mums pagelbėti.
- Ir pakenkti…
Tačiau Soira jau nebesiklausė. Ir Tšiagunas, liūdnai atsidusęs, nusekė paskui. Kai nušoko nuo žirgų, pripuolė berniukas žirgų paimti. Jis aiškiai nustebo tokius klientus pamatęs. Tačiau tai buvo ne jo reikalas.
Kapitonai įžengė vidun. Restoranas buvo tikrai geras: prabangūs baldai ir indai, puošnios ponios ir kilmingi ponai. Jie tikrai netiko šiai kompanijai.
Ponios pašaipiai žvilgčiojo į keistąją porelę, o kavalierių žvilgsniai nieko gera nežadėjo. Prie jų niekas nepriėjo. Tik padavėjas skubiai atsiprašė ir vikriai nėrė į virtuvę – šeimininko ieškoti.
Pirmas neištvėrė aukštas plačiapetis vyriškis. Jis pakilo nuo stalo, kažką burbtelėjo savo bendrams. Matyt, tai buvo juokelis, nes kilo linksmas bruzdesys.
- Ei, judu! – šūktelėjo jis. – Nešdinkitės iš čia! Tai netinkama vieta tokiems driskiams ir valkatoms! Prašau dingti gražiuoju, kitaip…
Tšiagunas linksmai šyptelėjo ir nusprendė leisti pasirodyti Soirai. Vis tiek jos nesulaikysi. Kaunantis dar nebuvo matęs, tačiau manė, kad Čnato mokinė verta savo mokytojo.
- O tu kas toks? – nustebusi kilstelėjo antakius kapitonė.
- Esu hercogas Vorkitas. Didvyris ir karžygys, - išdidžiai krestelėjo galvą. - Taigi, brangute, nešdinkis iš čia kol aš geras…
Soira tuo metu, rodos, visai atsijungė. Ji mąstė apie kažką labai svarbaus. Paskui pažvelgė tam drimbai į akis ir tyliai pasakė:
- Traukis man iš kelio. Aš nenoriu tavęs sužaloti…
Vorkitas nustebęs pažvelgė į priešais stovinčią moteriškaitę. Tokia menkutė, švelnutė, lieknutė… Ir ką gi ji gali padaryti? Taip, žinoma, jos akys švietė tokia jėga. Tačiau žiūrėti ji gali kaip nori.
Karys ištiesė ranką ir suspaudė jos petį. Tšiagunas liūdnai atsiduso, apdairiai pasitraukė į šalį ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Soira gi tuo metu šaltai šyptelėjo, lengvu judesiu išsisuko, pasilenkė ir atsitiesdama trenkė alkūne Vorkitui į pasmakrę. Tuo pačiu metu kita ranka sugriebė už drabužių, truktelėjo į save. Ir pasitraukė paleisdama vyriškį. Tas žnektelėjo kniūbsčias ant grindų, taip ir nesuvokęs kas nutiko. O Soira apžergė jį ir atsisėdo ant kupros.
- Na? – linksmai paklausė. – Ar jau išsinešdinsi, ar reikės išmesti?
Neatrodė pavargusi. Net neužduso.
Vorkitas atsigavo ir pašoko ant kojų. Tuo pačiu jis, žinoma, ketino Soirą nublokšti žemėn. Tačiau ši bu ]]> Sat, 25 Apr 2026 14:48:42 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262034.html http://rasyk.lt/kuriniai/262034.html

Prieš milijonus metų jos tautą valdė Demonų Tėvas Demonų Legionų Kunigaikštis Amduscijas. Valdė tvirta ranka, griežtai, bet teisingai. Tačiau bėgo metai: šimtas… tūkstantis… dešimt tūkstančių… milijonas… ir antras… ir… O ten, šalia, irgi vyko permainos. Gimė ir vystėsi, tobulėjo kita rasė – žmonės. Ten radosi raganių, burtininkų, žynių, šamanų, magų… Visi jie ieškojo sąsajų su demonų ir dievų pasauliais. Tie žmonių eksperimentai sujaukė viską. Iš pradžių demonai puolė tais nemokšomis naudotis. Tačiau greitai tie nemokšos pradėjo valdyti demonus. Senasis Amduscijas jau nesugebėjo valdyti. O čia dar jaunoji pranašautoja Gomoris. Vieną dieną ji staiga išsikraustė iš proto. Taip sakė tie, kuriems jos pranašystės nepatiko. Ji jojo per šalį ant savo kupranugario susisupusi į savo nakties mėlynumo sarį ir pranašavo… pranašavo… pranašavo…
- Mano tauta, - kalbėjo ji. – Ateinu pasakyti tiesos. Artinasi sunkūs laikai. Baigiasi Amduscijo viešpatavimas. Baigiasi vyriškos demonų linijos viešpatavimas. Sės į mūsų sostą Didi Valdovė Demonų Legionų Kunigaikštienė.
Čia kildavo didelis triukšmas. Priešininkai imdavo tyčiotis, sakydami, kad ji nieko neišmananti, kad praradusi pranašavimo galią. Tačiau Gomoris nejaudino nei pyktis, nei patyčios, nei grasinimai.
- Didžioji Valdovė pagimdys dvynius: berniuką ir mergaitę.
Čia juokais springti pradėdavo jau didžioji minios dalis. Demonų pasaulyje vaikai gimdavo labai retai. O apie dvynius buvo girdėję tik iš pasakų ir mitų. Tačiau Didžiosios Pranašautojos tas juokas niekaip nepaveikdavo.
- O tada ateis Juodieji Amžiai. Valdovės vaikai bus dar nepilnamečiai, kai bus pagrobtas Atnenopmokas. Ir bus sukiršinti tarp savęs Valdovės vaikai. Ir kils daug karų, nes susimaišys tautos ir rasės. Ilgai tęsis Juodieji Amžiai. Ir išgelbės mus tik žmonių rasė.
Dabar minia pašėldavo. Kad seną rasę išgelbėtų kažkokie… pusiau dvasios… pusiau nežinia kas… Tačiau Gomoris kartojo ir kartojo tą patį. Tokių kalbų jau klausydavosi tik vienas kitas.
Kelis tūkstančius metų gražioji pranašautoja keliavo po šalį, pranašavo ir pranašavo. Kuo toliau, tuo mažiau liko ja tikinčių. Kol kažkurią akimirką demonai atsitokėjo, kad Karalystėje kažkas vyksta. Vienas po kito ėmė dingti kaimynai, giminės ir artimieji. Kartais jie grįždavo, tačiau būdavo jau kitokie. Ir niekada nepasakodavo ką patyrė. Atsirado vienas kitas, kuris ėmė ieškoti Gomoris. Štai tada ir paaiškėjo, kad jos niekur nėra. Ji pateko į tą pačią bėdą, į kurią vienas po kito patekdavo daugybė demonų.
Žemėje atsirado stiprus magas. Toks stiprus, kad sugebėjo priveikti net Gomoris. Jo vardas buvo Duabunas. Ir gimė jis iš garsios magės Veidos bei demono Keimo sąjungos. Ir paveldėjo jis visas motinos galias bei tėvo gebėjimą sužinoti ir net pakeisti praeitį.
Taigi, jo vergovėje atsidūrė Didžioji Pranašautoja Gomoris. Tik viena dar galėjo išmintingoji Gomoris padaryti. Ji sužalojo savo kūną taip, kad negalėtų gimdyti. Taip padarė tam, kad negimtų dar baisesnis padaras už tą, kuriam ne savo valia turėjo tarnauti.
Demonų karalystę apėmė siaubas. Atėjo išpranašauti Juodieji Amžiai. Susvyravo Demonų Legionų kunigaikščio sostas. Kilmingieji kaltino jį, kad nesirūpina savo tauta. Opozicijai ėmė vadovauti jauna ir energinga demonė Učiša. Giminė jos buvo kilminga ir sena. Ir ji turėjo karališko kraujo.
Čia visi prisiminė pranašystes. Tačiau daugumai visgi neatrodė, kad Učiša galėtų ką laimėti. Valdovas nebuvo renkamas. Nužudyti demoną beveik neįmanoma. O jau sulaukti natūralios Amduscijo mirties nieks nesitikėjo dar kelis milijonus metų.
Tada nutiko siaubingas dalykas: Demonų Valdovą Demonų Legionų kunigaikštį Amduscijų savo grandinėmis supančiojo tas pats Duabunas.
Šis reikalas, rodos, neapsiėjo be išmintingosios Gomoris įsikišimo. Tai ji nurodė savo vergvaldžiui, kaip pagauti demonų valdovą ir išlaikyti jį pakankamai ilgai, kad Učiša suspėtų užimti sostą. Ta pati Gomoris vėliau padėjo Amduscijui išsivaduoti. Tačiau jis jau nebegalėjo atgauti savo turėtos įtakos ir sosto. Pasitraukė į šalies gilumą. Jo nepamiršo, tačiau garbės ir šlovės neatgavo.
Taigi, garbingoji Učiša užėmė sostą. Kažkaip tyliai ir ramiai. Išsyk po to ji ištekėjo už Afeho, o po trejų metų karališkai porai gimė dvyniai.
O paskui viskas ėmė ristis žemyn dar greičiau.
Staiga kažkas atsitiko Valdovei Učišai. Ji ėmė senti neapsakomu greičiu. O Karalystėje nebebuvo Gomoris. Ir niekas negalėjo pasakyti kas vyksta. Paskui Valdovė mirė, nesulaukusi nė penkių tūkstančių metų. Tai jau buvo visai negirdėtas dalykas. Valdovės vyras visai negebėjo valdyti. Akeilės ir Akeilio pusbrolis Ašalas, kuris buvo jau pilnametis, pagrobė berniuką, kuris teturėjo devynis šimtus metų, ir Atnenopmoką. Jis pabėgo į Žemę ir pasislėpė. Jis netgi sugebėjo paslėpti AKMENĮ, kad niekas negalėjo jo surasti.
Visa laimė, kad Akeilė buvo tvirto būdo. Vos sulaukusi pilnametystės ji užėmė sostą, nors… tai nebuvo teisėta. Ji neturėjo Atnenopmoko, todėl neturėjo teisės valdyti. Tačiau Akeilė, kaip minėta, buvo ryžtinga ir protinga. Kai mirė motina, jiems su broliu buvo po septynis šimtus metų. Tada ji ir nusprendė, kad turi pasirinkti kokį ypatingą mokytoją. Tad, gerai viską apsvarsčiusi, Akeilė pasikvietė Sukubą, Vainą ir Čnatą. Ir mokėsi, mokėsi, mokėsi… Ji išsiuntė pasiuntinį į Žemę. Iš ten gavo didžiulę biblioteką. Perskaitė galybę knygų apie mokslą. Ji sužinojo viską, ką žino žmonės. Ji skaitė ir romanus bei poeziją. Tai buvo… įdomu.
Kai jai sukako tūkstantis, Akeilė jau buvo pasiruošusi ne tik valdyti karalystę, bet ir vykti į Žemę, surasti Atnenopmoką, nugalėti pusbrolį Ašalą ir susigrąžinti brolį. Tada, naiviai manė ji, grįš į Karalystę ir valdys ją drauge.


- Mano Valdove, ar galiu kreiptis? – menėn atsargiai įplaukė sargybinis.
- Taip, Agai.
- Jos šviesybė Sukubas, jo šviesybė Vainas ir jo šviesybė Čnatas atvyko atsisveikinti.
- Ką? – Akeilė šastelėjo nuo darbo stalo.
- Atsisveikinti… - slinktelėjo atgal kareivis.
Valdovė metė žvilgsnį į veidrodinę sieną. Ji svaidėsi oranžiniais pykčio žaibais. Todėl akimirkai susikaupė, kol tapo vėl skaidriai žydra.
- Kviesk.
Kol kareivis išplaukė už durų, kol davė nurodymus ir kol atvyko mokytojai, Akeilė galutinai susitvardė.
- Valdove…
Visi trys manieringai nusilenkė. Jie šiuo svarbiu metu palaikė fizinį kūną. Aukštaūgė tamsiaplaukė Sukubas vilkėjo skaisčiai raudono brokato suknelę. Jos juodos akys… Akeilė jų privengdavo. Nors teoriškai tos akys turėjo veikti tik vyriškąją giminę, tačiau jos spinduliavo tokią nevaldomą aistrą, kad kartais būdavo baugu. Juodas Vaino žirgas tyliai prunkščiojo. Ir buvo nuostabu kaip liūtas laikosi jam ant nugaros. Gi Čnatas tiesiog rymojo ant savo kalavijo. Ir pagauti jo žvilgsnį buvo neįmanoma.
- Gal garbingieji galėtų įgyti demonišką išvaizdą?
Akimirka. Ir priešais ją sumirguliavo trys žydri debesėliai. O princesė Akeilė vis dar nežinojo ką sakyti.
- Valdove, - prabilo Vainas, - mums metas išvykti.
- Kodėl?
- Mes, valdove Akeile, tave išmokėme visko, ko reikia, - sučiurleno Sukubas.
- Na, tu gal ir visko. Galbūt ir Čnatas. Betgi tu, Vainai! Tu dar daug ką gali man pasakyti.
Vainas mąsliai suraibuliavo žalsvai melsvais atspalviais. Paskui paniro į rožinį susimąstymą. Tada sprogo žalių ir oranžinių žaibų juoko papliūpa.
- Mano Valdove, galiu papasakoti tau viską kas buvo praeityje. Galiu nupasakoti tavo ir visų čia esančių ateitį tūkstančius metų į priekį. Tačiau, mano Valdove, žodis tampa kūnu. Jeigu aš tau pasakysiu kas bus, tu niekada negalėsi pakeisti Karalystės ateities.
- Atleisk, mokytojau Vainai, nesuprantu tavęs. Iš pradžių sakai, kad žinai kas bus ateityje. Tai lyg ir reikštų, kad ateitis nulemta. Ir nieko pakeisti nebegalima. Tačiau tu vėl sakai, kad aš galiu pakeisti Karalystės ateitį. Tai kaip gi?
- Mano Valdove, - vėl sučiurleno Sukubas. – Kiekviena lemtis turi daugybę kelių. Ir tu gali pasirinkti kurį nori.
Akeilė susimąstė.
- Betgi jei aš nežinau, ką galiu rinktis, tai kaip galiu pasirinkti teisingai? Galbūt pasirinksiu tai, kas neteisinga?
Vainas suraibuliavo žalia ramybe.
- Valdove, teisingas yra tas pasirinkimas, kuris atrodo teisingas tau. Tavo svajonė yra teisinga. Tu esi protinga valdovė. Tu verta savo motinos. Karalystė dar niekada neturėjo tokio tinkamo ir teisingo valdovo. Tačiau dar niekada Karalystė nebuvo atsidūrusi tokioje beviltiškoje padėtyje.
- Ir kodėl paliekate mane vieną? – suirzo Akeilė. – Aš gi net nesu tikra valdovė! Juk žinote, kad Atnenopmokas prarastas. O be jo aš – tik pusiau valdovė…
- Brangioji, - Sukubo balsas tapo dar švelnesnis. – Mes tave paliekame todėl, kad niekuo daugiau nebegalime tau padėti. Ir atsisveikinti atėjome todėl, kad turime dar vieną patarimą: privalai išlaisvinti Gomoris…
- Aš?! – ji liko be žado.
- Taip, - patvirtino Vainas. – Tau tereikia šiek tiek pasukti galvą.
Akimirką truko tyla. Paskui prapliupo griausmingas juokas, lydimas ryškiaspalvių nuotaikos blyksnių. Visi pabandė įsivaizduoti, kaip Valdovė Akeilė būtų galėjusi „pasukti galvą“.
- Taigi, Valdove, teks susigrąžinti Gomoris. Ji, kaip ir aš, nepasakys tau visko apie ateitį. Tačiau ji kamuojasi to niekšo nelaisvėje. Ir jos jėgos senka. O tas išgama nori kūdikio.
- Aš maniau… - Akeilė patylėjo. – Maniau Gomoris tapo nevaisinga visiškai.
- Ne. Taip negali būti. Tada ji mirtų.
- Bet aš nežinau ką daryti.
- Sužinosi… - suulbėjo Sukubas.
- Dabar metas atsisveikinti, - tvirtai pareiškė Vainas.
Čnatas taip ir pratylėjo. Jis buvo kareivis. Ko čia pliurpti?
Visi pamažu įgavo fizinį pavidalą. Kiek pasvyravusi tą padarė ir Akeilė. Sukubas priekabiai apžiūrėjo moterį.
- Nuostabu! Bet kuris Žemės vyras kraustysis iš proto dėl tavęs, Valdove. O dar pridėjus tai ko išmokiau… Nuostabu!
- O dar pridėjus mano pamokas, - pirmą kartą pravėrė burną Čnatas.
- Kur gi ne! – nusivaipė Sukubas. – Žemės vyrai neapsakomai mėgsta, kai moterys jiems šonus aplamdo…
Liūtas ant savo juodo žirgo kažką keistai sumurkė. Kalbėti, rodos, jis jau nesirengė.
- Ačiū, kad esate tokios geros nuomonės apie mane, - liūdnai atsiduso Akeilė. – Tik kokia iš to nauda…
- Aš, - staiga užriaumojo liūtas.
Visi krūptelėjo, nes tikrai niekas nesitikėjo jį prabylant.
- Noriu patarti. Palik Karalystę valdyti Tarybai. Keliauk į Žemę. Gyvenk tarp žmonių. Ten rasi viską ko tau reikia ir visus atsakymus.
Tada liūto letena trūktelėjo pavadį. Juodas žirgas apsigręžė ir išcaksėjo iš menės. Čnatas kariškai kaukštelėjo kulnimis ir patraukė iš paskos. Sukubas blyškiai šypsojo raudonomis lūpomis:
- Sėkmės tau, mano Valdove.
Ir jos nebeliko. Tik po akimirkos dar sušiureno:
- Tie trys avigalviai nė už ką netinka tau į vyrus…
Kurį laiką Akeilė stebeilijosi priešais save, o po to pratrūko pašėlusiai juoktis. Ji griebė nuo stalo tris medalionus su kandidatų į vyrus portretais. Plykstelėjo žalia liepsna, ir jie išsilydė, ištirpo, virto margaspalviais drugeliais.
- Nepekai! – šūktelėjo vis dar nesiliaudama juoktis.
- Taip, mano Valdove, - įpuolė menėn sekretorius.
- Kviesk Didžiąją Tarybą! Vyriausiąjį teisėją! Antspaudo saugotoją! Požemių viršininką! Auklę!
Akimirką ji patylėjo. Tada vėl nusijuokė stebėdama po menę besiblaškančius margaspalvius drugius.
- Suraskite Inkubą! Ne…
Vėl patylėjo.
- Jo nereikia… Geriau Vyriausiąjį knygų saugotoją! Ir viskas. Kol kas…
- Taip, mano Valdove… Ar galiu paklausti?
- Taip.
- Ką rengiesi daryti, mano Valdove?
- Aš išvykstu, mielasis Nepekai.
- Iš… išvyksti? – spalvą sekretorius keitė sparčiai. Tapo tamsiai mėlynas, beveik juodas.
- Nesijaudink taip. Aš neilgam. Kokiam šimtui žemiškų metų.
- Valdove… - suvapėjo Nepekas. – Kas bus su Karalyste? Valdove, tavo tėvas… garbusis…
- Žinau! – nukirto. – Gali čia nemekenti. Mano tėvas – niekam tikęs valdovas. Paliksiu valdyti Tarybai.
- Vaje, mano Valdove! – dabar jau sekretorius staiga paraudo. – Taigi jie perkąs vieni kitiems gerkles…
- Na, ne. Ne visai Tarybai. Aš išrinksiu keletą. Gal tris…
Sekretorius atgavo natūralią būseną:
- Galiu eiti, mano Valdove?
- Taip taip. Eik. Ir padaryk viską kaip sakiau.
- Žinoma, mano Valdove.
Ir išplaukė kažką murmėdamas.
Akeilė krestelėjo galvą. Dabar jai teks įprasti prie visų tų judesių. Teks įprasti visą laiką išlaikyti fizinį kūną. Na…
- Vyriausias knygų saugotojas Ksardas! – griausmingai pranešė sargybinis.
- Tegul užeina.
- Būk pasveikinta, princese Akeile, - nusilenkė senasis Ksardas.
Och senis… Akeilė nusišypsojo. Tačiau ji nepyko. Senis tiesiog laikėsi Įstatymo raidės.
- Būk pasveikintas ir tu. Pakviečiau tave, nes… noriu surasti kai ką tavo knygų lobyne. Ir dar… noriu kai ką palikti tau saugoti.
- Princese, labai gerbiu tave. Tačiau manau, kad saugoti ką nors geriau galėtų Vyriausias teisėjas arba Antspaudo saugotojas. Arba…
- Liaukis, seni! – purkštelėjo Akeilė. – Jei kas norės rasti, būtent ten ir ieškos. O pas tave – ne.
- Princese…
- Tylėk, kvaily! – Akeilė sužaibavo akimis. – Aš tau atleidžiu, kad nelaikai manęs pilnateise valdove. Tačiau nemanyk, kad leisiu manęs neklausyti.
- Princese Akeile, tavo tėvas…
Moteris atlošė galvą ir piktai nusikvatojo.
- Mano tėvas! Mano tėvas – menkysta kokių reta! Argi nežinai? Ar nežinai kaip už jo ištekėjo mano garbingoji motina? Kai užėmė sostą, Taryba tiesiog šoką gavo. Kad Karalystę valdytų moteriškoji giminė… Tai buvo neįtikėtina! Ir jie sugalvojo klastą. Jie pasinaudojo senuoju Įstatymu: valdovas, įžengęs į sostą, turi vesti. Ir tada jie išrinko garbingajai Učišai vyrą. Afemas buvo kilmingas plevėsa. Ir visi tą žinojo. Tai jie tikėjosi: vyras valdys Učišą, o jį valdys Taryba… Bet jie apsiriko. Tie kvailiai neįvertino mano motinos. Garbingoji Učiša nesileido valdoma.
Akimirkai Akeilė nutilo. Ji žvelgė kažkur į tolį, tarytum norėdama iš praeities išplėšti motinos atvaizdą. Paskui kažkaip keistai vyptelėjo ir tęsė:
- Ar žinai, seni, kodėl vadinu juos kvailiais?
Senasis knygų saugotojas nutylėjo.
- Ne todėl, kad anąkart pabandė. Ne. Tada jie pasielgė teisingai. Jie pabandė. Rizikavo. Pralaimėjo. Ir kas? Jie pritilo ir laukė progos. O kvailiai jie todėl, kad sulaukę kitos progos, pabandė imti valdžią tokiu pat būdu. Fe!
Akeilė suirzusi suraukė nosį. Tuo metu vidun įslinko Požemių saugotojas Osuzas. Jis kaip visada atėjo sargybos nepastebėtas. Dabar stovėjo kolonos šešėlyje ir atidžiai klausėsi.
- Tu jau čia, garbusis Osuzai.
- Būk pasveikinta, mano Valdove.
- Taip taip. Būk pasveikintas ir tu, Požemių saugotojau. Norėjau pasiteirauti… Tavo požemiuose turėtų kalėti maištininkas Temoras.
- Taip, mano Valdove.
- Kaip jis?
- Na, jam dar liko trys tūkstančiai keturi šimtai šešeri metai du mėnesiai ir devyniolika dienų. Arba…
- Taip, žinau.
Akeilė lėtai nuėjo prie darbo stalo.
- Šiandien, Požemių saugotojau, vyks Didžioji Taryba. Prieš ją atgabenk Temorą į mano apartamentus.
- Ir budelį, mano Valdove?
- Taip, būtinai. Tegul pasiima visą savo įrangą.
- Bet, mano Valdove, nuteistajam…
- O kas tau sakė, kad budelio paslaugų reikės būtent Temorui? – ir ji metė skvarbų žvilgsnį į senąjį Knygų saugotoją.
- Klausau, mano Valdove.
- Puiku. Dabar gali eiti. Lauksiu tavęs dar prieš Tarybą. Ir nuteistojo daiktus paimk.
Požemių saugotojas nusilenkė ir išplaukė iš menės.
Akeilė apsimetė žiūrinėjanti dokumentus ant stalo, leisdama Knygų saugotojui suvokti, kad budelio paslaugų gali prireikti ir jam. Tada nuėjo prie knygų spintos ir iš slėptuvės ištraukė foliantą.
- Štai, Knygų saugotojau Ksardai. Paslėpk taip, kad niekas nerastų. Kol grįšiu… Į tarybą neik. Nėra ten tau ką veikti. Telydi tave Didžioji Dvasia.
- Telydi Didžiosios Dvasios palaiminimas ir tave… mano Valdove.
- Ačiū tau, mano drauge.
Senis iškūprino lauk, tarpdury susidūręs su sargybiniu, kuris pranešė:
- Vyriausias teisėjas Nitrimas, mano Valdove.
- Mano drauge, malonu, kad sugebėjai atvykti prieš Didžiąją Tarybą.
- Būk pasveikinta, mano Valdove. Sutikau Požemių saugotoją, todėl drįsau tau atnešti Temoro bylą…
- Ačiū, Teisėjau. Duok man bylą ir pasakok.
- Na, tavo motina, jos didenybė Učiša, nuteisė Temorą kaip maištininką, nes…
- Brangus drauge, aš neklausiu to, ką rasiu byloje…
- Bet, mano Valdove…
- Žinai, Vyriausiasis teisėjau, į Tarybą aš pakviečiau ir budelį. Manau, kad jis sugebės išplėšti tiesą. Ir nebūtinai iš Temoro…
- Mano Valdove…
- Užstrigai! – papūtė lūpas Akeilė. – Net Knygų saugotojas šiandien mane titulavo „mano Valdove“. Tai iš tavęs norėčiau šio to daugiau.
- Aš prisiekiau.
- Kam?
- Jo Šviesybei tavo tėvui.
- Nejuokink manęs, Vyriausiasis teisėjau! Mano tėvas buvo kvailys ir netikša. Toks ir liko. Ir niekada nepasikeis!
- Bet, mano Valdove…
- Būtent! Val – do – vė! Tavo Valdovė! Todėl būk malonus ir sakyk man tiesą, nes aš pasiryžusi viską sužinoti geruoju ar bloguoju.
Vyriausias teisėjas susimąstė. Galiausiai ėmė pasakoti:
- Mano Valdove, kai tavo motina… šlovingoji Učiša buvo tavo metų, ji buvo gerokai padykus. Ji be galo domėjosi politika, bet nevengė ir meilės nuotykių. Nuolat į juos įsiveldavo.
- Įdomu… - nusišypsojo Akeilė. – Šituo būdo bruožu aš nepasižymiu. Gal brolis…
Ji staiga prikando lūpą. Vyriausiasis teisėjas taktiškai patylėjo, o tada tęsė:
- Vėliau tavo motina įsivėlė į sąmokslą ir tvirtai suėmė jo vadžias į rankas. Temorui tada tebuvo kiek daugiau nei devyni šimtai. Jis buvo kilmingas ir turtingas. Žvitrus, gražus ir ne pagal metus subrendęs. Belakstydamas su įvairiais pranešimais įsižiūrėjo Učišą. Sunku pasakyti, kaip ten viskas buvo, bet meilė įsiliepsnojo neišpasakyta.
Teisėjas nutilo ir kuriam laikui, rodos, net pamiršo, kad kalbasi su valdove.
- Ir kas toliau? Mums liko nedaug laiko…
- Pagaliau tavo motina tapo Karalystės valdove. Ir tada ]]> Tue, 21 Apr 2026 12:19:26 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262009.html http://rasyk.lt/kuriniai/262009.html Kai kantrybė visiems jau baigė išsekti, atsivėrė durys ir įėjo lordas Kiargas.
Akimirkai visi pritilo, o paskui kilo toks triukšmas, kad nors ausis užsikimšk. Niekas nebekreipė dėmesio į kitus atvykusius: Vyriausiąjį teisėją Nitrimą, antspaudo saugotoją Piaką, Vyriausiąjį požemių saugotoją Ozusą. Neatkreipė dėmesio ir į budelį, kuris su savimi tempė kalinio narvą. Visi ėmė rimti tik tada, kai pro duris įžengė sargybos vyresnysis Okasa, o paskui jį sugužėjo apie penkiasdešimt karių žulu.
Nors menė buvo milžiniška, tačiau staiga pasidarė ankšta. Visi pajuto grėsmę.
- Jos Didenybė Demonų karalystės Valdovė Akeilė! – griausmingai išrėkė Okasa, pasisuko į duris ir priklaupė.
Tą patį padarė ir budelis. Visi vyresnieji valdininkai atsistojo. Iš Didžiosios tarybos narių atsistojo tik lordas Kiargas.
Į menę plaukte įplaukė Akeilė. Ji vilkėjo aukso spalvos suknią, kurios ilgiausią šleifą nešė nykštukiniai demonai. Ant galvos žėrėjo Valdovės Učišos diadema. O lydėjo ją keturi milžiniško ūgio žulu. Akeilė ramiai įsitaisė soste. Palaukė kol nurimo šurmulys. Atrodė, kad nepastebėjo, jog Taryba pasitiko ją sėdėdama.
- Mano ponai ir ponios, ištikimi pavaldiniai, - pradėjo ji, sukiodama ant piršto žiedą su Atnenopmoko akimi.
Atrodė nutolusi ir nelabai susivokianti kur yra. Švelniai šypsojosi ir žvalgėsi aplinkui bereikšmiu žvilgsniu.
Atsistojo Šanas:
- Būk pasveikinta, mano Valdove. Telaimina tave Didžioji Dvasia ir telydi tave visuose tavo darbuose…
- Ačiū, mano mielas drauge…
Balsas ir žvilgsnis buvo malonūs, tačiau Šanas krūptelėjo. Niekada Akeilė nevadino jo mielu draugu.
- Ar leisi, mano Valdove, pirmininkauti man?
Akeilė, rodos, kurį laiką mąstė. Paskui maloniu balsu tarė:
- Ne, mano mielas drauge. Šį kartą pirmininkausiu pati. O tu pailsėk.
- Kaip pasakysi, mano Valdove, - iškvėpė Šanas ir beveik sudribo į vietą.
- Kažkas negerai, - sušnypštė į ausį Tarybos narė Oina. – Ji kažką rezga.
Šanas tik galvą papurtė. Tuo tarpu Akeilė ėmė linksmai vesti posėdį:
- O! lorde Kiargai! Malonu tave matyti. Pastaruoju metu nedažnai matomės.
Lordas mandagiai linktelėjo galva, tačiau nieko neatsakė. Kita vertus, Akeilė atsakymo ir nelaukė.
- Mano ponai, mūsų šiandieninį posėdį norėčiau pradėti nuo gerų darbų. Na, gailestingumo aktu, sakyčiau. Požemių prižiūrėtojau!
- Taip, mano Valdove, - nusilenkė ir pamojo budeliui.
Šis truktelėjo savo krovinį arčiau sosto ir ėmė kartoti procedūrą, kurią jau atliko šįryt.
Tiesą pasakius, kiekvienas sau tyliai spėliojo, kas galėtų būti tas kalinys. Politinių kalinių nebuvo tiek daug. Gal apie dvidešimt.
Akeilė tylomis stebėjo savo režisuotą spektaklį, kruopščiai slėpdama linksmumą. Viskas buvo nuspręsta, ir ji galėjo nė nekviesti Tarybos. Tačiau prieš palikdama Karalystę norėjo pasilinksminti, apkarpydama nagus ir nulaužydama ragus tiems, kurie, tiesą sakant, sugadino gyvenimą motinai, o dabar norėjo tą patį padaryti jai.
Taigi, spektaklis vyko taip, kaip numatė jo režisierė. Budelis neišskaidrino dėžės, tačiau atidarė sieną. Todėl dabar Didžioji Taryba sulaikė kvėpavimą laukdama to, kas pasirodys iš stebuklingos dėžės.
Akimirka. Temoras įgijo žmogišką pavidalą, susitvarkė drabužius ir žengė į laisvę.
Pradžioje buvo tyla. Paskui plyšo toks triukšmas…
- Protestuoju! – rėkė lordas Ūkrepas. – Pro – tes – tuo – ju! Taip negalima! Jis yra karališkas kalinys! Maištininkas! Jis!.. Jis!..
Lordui pritrūko žodžių ir tik žiopčiojo kaip žuvis. Akeilė puikiai žinojo, kodėl jis taip siunta. Lordo Kiargo giminė buvo pikčiausias jo giminės priešas. Todėl jis tiesiog negalėjo patikėti, kad dabar lordas Kiargas vėl turės sūnų.
- Ša! Ponai, prašau patylėti! – užriaumojo Šanas.
Kai triukšmas aprimo, jis kreipėsi į Akeilę:
- Mano Valdove, tu turi teisę bet kam malonę suteikti. Tačiau lordas Temoras yra maištininkas. Karalystės priešas… Jam ir taip kelis kartus buvo sutrumpintas bausmės laikas. Ir…
- Mano mielas bičiuli Šanai, - Akeilė buvo meilumo įsikūnijimas. – Aš suprantu, kad tau pikta. Tačiau turiu tau priminti… Jokiu būdu to nesakyčiau, tačiau, patikėk manimi, to reikalauja mūsų Karalystės interesai. Juk žinai… Visi žinote, kas vyksta. Žmonės, kai kurie žmonės, vadinami magais, grobia mūsiškius ir priverčia vergauti.
- Ar, mano Valdove, manai, kad Temoras mus išgelbės? – tyliai paklausė Udrakas.
- Ne, - ramiai atrėmė. – Tačiau kuo daugiau mūsų bus, tuo geriau.
Ji nutilo.
- Gana! – pagaliau papurtė galvą. – Tęskime. Lorde Temorai, lordo Kiargo sūnau, prieik.
Temoras priėjo, priklaupė ant vieno kelio, nulenkė galvą ir ištiesė savo kalaviją Akeilei. Ši atsistojo, paėmė kalaviją, ištiesė jam virš galvos. Lordas Temoras pridėjo ranką prie krūtinės ir tvirtu balsu pasakė:
- Aš, lordas Temoras, lordo Kiargo sūnus, prisiekiu tau, Akeile, Demonų karalystės Valdove, savo ištikimybę ir pavaldumą. Prisiekiu savo ir savo šeimos vardu.
Pastarąjį sakinį jis pridėjo pats.
Akeilė palietė kalaviju kairįjį Temoro petį:
- Priimu tavo priesaiką, lorde Temorai. Grąžinu tau tavo kalaviją. Kaukis juo už mūsų Karalystę.
Temoras atsistojo, paėmė kalaviją ir prisisegė prie šono.
- Ką gi, lorde Temorai, dėkoju už ištikimybę, - Akeilė grįžo į savo sostą. – Užimk vietą šalia manęs. Lorde Kiargai, gal ir tu malonėtum užimti vietą šalia…
Kiargas priklaupė priešais Akeilę:
- Ačiū tau, mano Valdove. Niekada nepamiršiu to, ką padarei man… mano sūnui. Visa siela pritariu savo sūnaus priesaikos žodžiams. Prisiekiu ištikimybę tau, Akeile, Demonų karalystės Valdove. Tiesa, ginklu aš jau nebegaliu pagelbėti, bet…
- Lorde Kiargai, rasime užduotį ir tau. Be to, kartais užduotys, kurioms nereikia ginklo, būna dar sunkesnės. Stokis šalia sūnaus, lorde Kiargai.
Tėvas ir sūnus nepuolė glėbėsčiuotis. Tai nebuvo įprasta tarp demonų. Tačiau nuo jų sklido gera energija. Ir net Akeilė akimirką buvo pasiryžusi patikėti, kad viskas bus gerai. Deja…
Sargybos vyresnysis atlapojo duris ir kiek sutrikusiu balsu pranešė:
- Jo Šviesybė Afehas!
Akeilė atsistojo ir puolė iš menės. Ji norėjo sutikti tėvą dar už menės durų. Tačiau nesuspėjo. Tą akimirką, kai pamatė tėvo veidą, suprato, kad šiandien bus lemiama kova. Na, taip. Ji žinojo, kad teks susiremti su Didžiąja taryba. Tačiau su tėvu… Tikėjosi, kad jis nesužinos apie šios dienos Tarybą. Stengėsi nuo tos žinios apsaugoti. Jis buvo užsiėmęs meilužėmis, pramogomis, brangenybėmis. Ji taip tikėjosi…
Pro duris jau įsiveržė Afehas.
- Tėve! – pastojo duris. – Prašau išeiti!
- Tu manęs neišvarysi! Ne – iš – va – ry – si! Tu – neturi teisės! Valdovas esu AŠ!
Jis pastūmė Akeilę ir patraukė link sosto. Moteris atsisuko ir pamatė triumfą Šano ir kitų akyse. Ir neviltį – Temoro ir jo tėvo. Dabar. Arba bus vėlu.
- Lorde Afehai! Stok! – pasakė taip griežtai, kad net šalia stovintis karys žulu krūptelėjo. – Nedrįsk artintis prie MANO sosto!
Afehas irgi krūptelėjo. Jis sustojo ir lėtai atsigręžė. Akeilė matė, kad tėvas nesivaldo. Jis, kaip ir visi lepšiai, būdavo tylus. Tačiau kai pasiusdavo, tai nesusitvardydavo.
- Tu! Tavo motina buvo kekšė! Ir tu – tokia pat! Tai mano sostas! Jau tada, kai vedžiau tavo motiną, sostas turėjo būti mano! Bet aš nusileidau. Tačiau tau!.. Tau niekada nenusileisiu! Nie – ka – da!!!
Jis dar kažką rėkė, tačiau Akeilė jau nebesiklausė. Ji plėšriu žingsniu pripuolė prie rėkiančio Afeho, ištiesė ranką ir stipriai trūktelėjusi nutraukė nuo jo kaklo apsauginį amuletą.
- Lorde Temorai!
Tėvas nespėjo susivokti, kai buvo nuginkluotas.
- Vyriausiasis teisėjau!
- Klausau, mano Valdove…
Didžioji taryba nuščiuvo. Jie dar nesuprato kaip elgtis. Todėl Akeilė skubėjo:
- Šiandien pat sukviesk Tribunolą! Vyriausiasis požemių prižiūrėtojau!
- Klausau, mano Valdove!
- Suimk lordą Afehą!
Ji rizikavo. Viskuo. Žinojo, jeigu dabar jos paklausys, uždarys tėvą į tą dėžę, iš kurios ką tik išlaisvino Temorą, tai bus pergalė. Tada liks tik smulkmenos. Tribunolas tikrai priims apkaltinamąjį nuosprendį. Jai liks susitvarkyti tik su Didžiąja taryba. O Didysis Temorpai! Leisk man įgyvendinti savo planą iki galo…
Visgi ji nesuklydo daugiausia dėmesio skirdama ir draugų ieškodama tarp vykdytojų. Požemių prižiūrėtojas reagavo žaibiškai:
- Budeli!
- Klausau, pone…
Ir niekam nespėjus atsitokėti lordas Afehas, nelaimėlis Učišos vyras, Akeilės tėvas, atsidūrė toje dėžėje, iš kurios jis niekada nebeišeis… Ji jokiu būdu šito neleis! Nebent jos nebebūtų gyvos…
O štai tada kilo triukšmas. Didžiulis. Neapsakomas. Tačiau Akeilei jau buvo vis vien. Ji sudribo soste, tvirtai spausdama rankoje tėvo amuletą.
- Mano Valdove, - išgirdo šalia lordo Kiargo balsą. – Gal tau vertėtų pasišalinti…
- Ne, mano bičiuli, aš beveik laimėjau. Dabar turiu neleisti jiems atsikvošėti.
- Temorai, pakviesk Okasą.
- Tuojau, mano Valdove.
Po akimirkos Sargybos vyresnysis jau priklaupė  priešais.
- Okasa, būk pasiruošęs. Jei kas, nežiūrėk jokių titulų. O dabar, mielasis, riktelk, kad visi užsičiauptų.
Kareivis atsistojo ir užkriokė:
- Tylos! Kalbės jos didenybė Demonų karalystės valdovė, - jis akimirkai sutriko, bet greitai užbaigė. – Mūsų Valdovė Akeilė!
Pamažu visi nurimo. Tada Akeilė atsistojo ir išdrožė trumpą kalbą:
- Aš, Demonų karalystės Valdovė Akeilė, skelbiu tokį savo sprendimą. Pirma: Didžioji taryba paleidžiama. Antra: aš kuriam laikui išvykstu, todėl Karalystę palieku valdyti Lordui Valstybės Kancleriui. Juo skiriu lordą Kiargą. Trečia: Vyriausiuoju ir vieninteliu teisėju skiriu jo šviesybę Nitrimą. Ketvirta: Vyriausiuoju požemių saugotoju skiriu Ozusą. Penkta: Vyriausiuoju kariuomenės vadu skiriu Okasą. Šešta: Vyriausiąja karūnos brangenybių, antspaudo ir rūmų saugotoja skiriu Iladą.
Kurį laiką buvo tylu tylu. Tada atsistojo Didžiosios tarybos pirmininkas Šanas:
- Mano Valdove, labai gerbdamas tave turiu pasakyti, kad tu neturi teisės paleisti Didžiąją tarybą, nes tai draudžia mūsų Karalystės Įstatymas.
- Draudžia, sakai… - piktai nusišypsojo. – Ksardai?
- Taip, mano Valdove, - senis priėjo prie Akeilės taip sunkiai, tarytum prie kojų būtų pririštos girnapusės, ir ištiesė valdovei Įstatymo foliantą.
Temoras nervingai krustelėjo:
- Mano Valdove…
- Viskas gerai, lorde Temorai.
Tada ji pasisuko į Didžiąją tarybą:
- Ponai, šiandien mano rūmuose drugelių diena.
Ji suspaudė foliantą rankoje, ir nuo jos delno pakilo spiečius auksinių drugelių. Akeilė peržvelgė susirinkusiuosius ir nusišypsojo:
- Lorde Temorai, ar pasiūlysi man ranką? ]]> Sun, 19 Apr 2026 13:52:53 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261994.html http://rasyk.lt/kuriniai/261994.html Šventė pagarbina šią atskirtį, ji įkvepia svajonę ir baimę į kūnus tų, kurie vaikšto dviem kojomis. Vienos iš tokių švenčių dokumentacijai nusileido bibliotekininko laivas.
Tai yra miškingas kraštas, medžiai auga laisvai, o skrendant virš jų matosi žiedais pagrįstos sodinimo praktikos, užsirašė bibliotekininkas. Tolumoje kirviai dūla kaskart kirtę į medį, o radijo bangos kaip šmėklos neša lopšines.

Šventė gyvenimui pasižymėjo savo tradicine išraiška – pertekliumi. Ore maišėsi uogų, lapų viralai. Dūmijo mėsa ir sūdėsi žuvis. Po kojomis mėtėsi balti kauliukai. Atrodo, suvalgyti iki galo taip pat reikia. Sukosi ir daugiau ratelių žmonių, savaip švenčiančių duotojo gyvenimo ribas. Vyrai ir moterys rungėsi ant paguldytų rąstų, mušė vienas kitą kvapnių žolelių maišais. Susėdę ratu pasakojo istorijas, vienas atsistodavo ir kiti klausydavosi, įgerdavo pasaką, balsą, džiugesį ar liūdesį, žinias ar juokus. Snaudė ir keli, mačiau, kaip juos užkloja minkšta samanų paklode.

Kaip žaibas, baisus šaltis staiga perėjo mano kūną. Toks jausmas, lyg aštrūs durklai draskytų pilvo ertmę. Aukštai virš debesų drakonas suko ratus. Jo žvynai švytėjo saulės šviesoje.
Teiravausi vienos moters, kokie jos šventės įspūdžiai. Jos akys raudonos, rankos pūslėtos, ir šnekėjo ji pilna burna.

Muzika prasidėjo su saulės laidos spinduliais, jos ritmas ir širdies dūžiai vis labiau traukė mane. Barzdotas vyras, jo veidą dengė gobtuvas, o žodžių aš protu suprasti negalėjau. Tačiau žinojau, kad daina pasakoja apie kitą pusę – apie dvasios kelionę, kaip ji mokosi plaukti atminties upe ir kaip jos basas kojas liečia šiurkštus laiko smėlis. Kilo rūkas, žmonės pradėjo linguoti kartu. Mes, lyg prie miško atokaitos vėjo blaškomi jaunavedžiai medeliai, jautėmės susieti. Mūsų nematomos šaknys gėrė iš tos pačios dirvos.
Galvojau apie prarastus ryšius, apie netikėtus įžeidimus, apie paskutinius momentus kartu. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad išsiskyrime tiek daug tylos. Tiek daug vienpusiškumo – negi jie negali šnekėti atgal? Bent mandagų žodį ištarti dėl to, kas buvome. Gal tai, kas jų laukia toliau, priverčia tylėti? Kažkas viduje tarytum sutraukia stygas: panieka, pyktis, susitaikymas, nutolimas. Tyla išreiškia tai su kaupu. Ačiū tau, gobtasis dainininke, kad davei balsą tiems, kas blaškosi šešėliuose.



Su mėnulio aukštuma atėjo ir kitas vyras – aukštakulniais, žibančiu kostiumu. Vienoje rankoje jis laikė degtinę, o kitoje – būgnelį. Aš norėjau būti ten, kuo arčiau jo. Judėti jo ritmu. Bet jis laikė atstumą, tai, ką jis davė, buvo mūsų išgyvenimui. Nedrįsau peržengti ribos, skyrusios muziką nuo gyvenimo. Beliko tik pasiduoti ir šėlti su kitais. Šėlti, nes kitaip dejuočiau. Susikibę rankomis mes bėgome ratais, pynėmės spiralėmis, bėgome po rankų arkomis ir iš nuovargio kritome ant žemės.
Kodėl gi tądien negalėjo būti mano gimtadienis? Skraidant tarp planetų skaičiuojamas laikas praranda savo prasmę, lieka tik jaučiamasis laikas. Ir aš jaučiau, kad tai mano gimtadienis. Viskas įmanoma per gimtadienį, tereikia paprašyti.
Paryčiais atėjo tyla. Grupė muzikantų styginiais instrumentais grojo prieš tuščią aikštę. Į melodiją įsipynė vėjo gūsiai, drakonas artėjo. Lapai krutėjo, aš bandžiau save apgauti, kad jie irgi klausosi.
Po truputį visi šventės dalyviai susirinko aikštėje. Pažadinti miegoję, susuktomis galvomis, vos atskiriami jaunuoliai judėjo link jos. Pirma galvojau, kad jiems svarbiausia šventės dalis buvo styginių instrumentų muzika, bet, sekdama jų pavyzdžiu, aš pakėliau galvą į viršų. Didelės geltonos akys skverbėsi į mane, o nasrai leidosi iš dangaus. Mane prarijo drakonas.
Aš kumščiavau kaip galėjau, spardžiausi, nebūsiu aš skanus kąsnelis! Nuo kaulo dantų slydo mano kumščiai, drakono liežuvis spaudė prie gomurio, trūko oro. Galėjau iškepti ten.

Jis mane išspjovė.


– Įprastai taip nesispardo. Ko tu šventę gadini?.. – balsas kaip katės murkimas, per kūną perėjo drebuliukas. Aš nusivaliau svetimas seiles nuo burnos.
– Negadinu, tu man viską sugadinai! Puikiai laiką leidau, o tu mane prarijai. Dar tiek turėjau nuveikti. Galvojau, kad mirsiu. - Baimė, pagarba išnyko susidūrus su mirtimi.
– Ir turėjai mirti, – tingiai atšovė aštriadantis. – Pasisekė šįkart, kad neperkandau. – O kodėl jis manęs nekando? Pėdos irgi vietoje, kaip vabaliuką mane pakėlė. Koks keistas maitinimosi būdas.
– Šįkart? Tai tu dažnai valgai žmones per savo šventę? Ir jie vis tiek švenčia?
– Tai dalis šventės. Mirtis mano nasruose. O šįkart norėjau pažiūrėti, kaip jie švenčia, jei nėra... Pėdą, kojas galima užkasti, sudeginti, sutvarstyti, bet kai nieko nelieka, kaip jie elgsis tada? – drakonas lėtai atsiduso, jo nosis išpūtė šilto vėjo gūsį. – Neturėjau tavęs pasirinkti, bet ir grįžti negaliu.
– Tikrai neturėjai. O pats negali atsakyti, ką daro neturint kūno.
– Ką galiu ir negliu atsakyti, priklauso tik man. Ką noriu tą ir žaidžiu. Žiūrėk kad su tavim baigčiau žaisti. – Atrodė šis pokalbis vienaip ar kitaip baigsis, o man palankus buvo tik vienas išėjimas.
– Prašau, ar galiu grįžti? Aš knygas rašau, apie kultūras ir šventes, apie žm.. didingus ir vietas kur jie švenčia. Galiu ir jus aprašyti. Ką tik norit pasakysiu.
– O jau maldauti pradėjo. Pažadėsi viską, ką tik gali, o paskui ko neturi. Tau dvigubai pasisekė, kad aš jau nebe taip mąstau kaip jūs. Nebegali grįžti į šventę, išvis palik šią vietą ir niekada nebegrįžk. Tu mirei mano nasruose. O jei nuspręsi neklausyti manęs...
– Suprasta! Jau judu link savo laivo. Labai gailestingas ačiū. ]]> Sat, 18 Apr 2026 11:41:27 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261988.html http://rasyk.lt/kuriniai/261988.html
Viename iš tokių laivų du sargybiniai inžinieriai lėtai vaikščiojo po erdvėlaivio koridorius. Vieno iš jų kišenėse degtukai ir benzino kapsulės.
-Ar jau skaitei naują komiksą?
-Tą su super kareivėmis, kur viena iš herojų sužeidžiama tik nusileidus į planetą. Man nepatiko, laukiu kito.
-O aš sakau, nova. Ta drama kai vietinis jai atneša maisto ir žaizdas sutvardo. NOVA! Pats geriausias darbas čia. Kai tik nupiešia, esame pirmi perskaityti.
-Su tokiais produkcijos kiekiais, aš sunkiai turiu laiko pasivyti iki naujausio. Dėl manęs galėtų ir lėčiau, labiau apgalvoti kokias istorijas kuria.
-Taip tik dabar galvoji, sakau, kai tik randi progą, nereikia laukti, kaip planetose. Po metų pradedi vertinti tokį pasiekiamumą, tokį platų pasirinkimą. Kaip tie, ten žemiau planetoje. Jie dar atsistatinėja po karo. Įsivaizduoji kiek jiems reikia laukti iki naujo komikso?
- Aš pats iš Jos. Ir tavo žiniai, komiksus dalina pats Komitetas. Pasiekdavo mus pakankamai greitai.
- Tik tau taip atrodo, jau supranti, kad tie ką jie skaito, ką dalino, pasenęs šūdas, va čia, ką mes turim yra tikras menas. Šviežias nuo Stankey rankų. Kai pasiekia planetas, jau pasensta, praranda savo… nu kažką praranda.
-  Net pats nežinai. Mes planetose tą patį gaunam. Na gal tik dabar spalvos ryškesnės, akies ekranuose. Bet tai nekeičia nieko.
- Ne, einam parodysiu. Tiesiai iš Stanley rankų paimsim. Pamatysi kaip skiriasi, net nuo to ką mes gaunam. 

Jie pajudėjo link integracijos kambarių.
Visi integracijos kambariai turėjo panašų išplanavimą, sienos plastikinės, važinėjantys staliukai, grindyse nutekėjimo skylė. Skyrėsi tik aparatas viduryje.
-Oho, ką tik naują komiksą įkėlė.
-Kaip tau gerai, aš neskaitysiu. - Jo akys vengė paveiksliuku periferijoje, bet kiek bandytų sukti, negali pabėgti nuo to kas jo kūne. Tokios Komiteto politikos. 
- Ne tik žaizdas sutvardė… oho kokią naktelę turėjo. Dar grįšiu prie šito vėliau.
-Ar gali nustoti, aš nenoriu. - Jo kumščiai balo.
-Baik jau, nejauti dramos. Ir tas vietinis prisiekia jai savo nemirštančia meilę. Jis prisijungia prie jos kare prieš savo žmones.

Durys užsidaro aklinai, nei pypt pro jas nepraeis. Uždarumas saugo psichinę sveikatą.
Po integracijos ėjo asimiliacija. Datos kubai išrikiuoti kapinių tikslumu ramiai sau diegia reikiamą informaciją užrašytiems.
-Tai kaip manai, kas bus toliau?
-Ji keliaus toliau ir laimės karą. Kaip visada. Herojai laimi.
-Aš kartais susimąstau. Net pergalėje yra niuansų. Ji tikriausiai turės palikti tą vyrą. Argi ne liūdna.
-Dėl jos tikrai ne liūdna.

Spirito kvapas skverbėsi į nosį, plaučiai tapo dezinfekuoti, o alveolinės užduso. Stanley rankos dirbo be perstojo, organiniai originalūs nervai perpinti su metalu neturėjo poreikių. Apart vieno, neišnykti, išlikti šiame tinkliuze. Kas net nebūtinai pačių nervų pasirinkimas, jie tik vykdo elektra-magnetinių signalų pulsus, generuotus atminties integruotos su Komiteto datos bankais. Jo plaukai buvo reti, kaip lėlės. Ramiai, senoli, kažkada ir tu buvai vaikas.
Vienas inžinierius skaito paskutinį komiksą. O kitas ištraukia kapsules, jos lengvai sprogsta ir tykšta ant sienų. Degtuko galva be pasipriešinimo įsižiebia prieš šiurkštų paviršių.


Akimirka prieš mirtį, dainuodavo inžinieriaus tėvas. Minutę prieš mirtį sodresnės spalvos ir prasmingesnės kalbos. Tėtis buvo karžygys, planetos paviršiuje kovojo už savo vaikų ateitį, kol jo kūno nepagrobė kita pusė. Smegenis su nervais įgrūdo į metalinį karstą, ir jis žengė tėviškėn su nauju kraujo troškimu. Vaikas slėpėsi kol žuvo jo broliai, sesės rasotomis akimis nuklydo į miškus. Nebeliko nieko jo širdyje. 
Po užkariavimo atėjo statytojai, jie kapines pavertė parkais, namus perstatė pagal savo architektus. Jie suleido šaknis į sudegusius miškus ir augino saldžius vaisius. Jie augino savo vaikus, kalba kurios negirdėjo šį žemė. Komitetas leido komiksus, tiems vaikams su užkariavimo herojėmis. Jie ištrynė skausmą ir pavertė tai emocine pornografija. Priešai panaudojo tėvą kare. O laimėjus Komitetas pavertė jį į sėslumo įrankį.
Kad laimėsime karą, pažadas per daug jau lengvas, dainavo tėtis, kad grįšiu gyvas, gal kiek per sunkus.



--------
Dainos žodžiai iš “Minutė prieš”, grupės Aistė Smilgevičiūtė ir Skylė. ]]> Fri, 17 Apr 2026 08:14:17 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261977.html http://rasyk.lt/kuriniai/261977.html Po ugnies atėjo neviltis, vieni iš mūsų kasė pelenus, krito iš nuovargio ir vėl kasė. Kiti elgėsi kaip anksčiau, tik be patogių krėslų, elektrinio apšvietimo perrašymui ir be knygų kopijavimui. Aš sėdėjau ir žiūrėjau, sėdėjau, kol įsiminiau, kaip pilkėja mūsų drabužiai velkantis griuvėsiuose, koks garsas, kai krenta lentynos, sunkesnės už dramblius.
Su kitais skyriais susisiekėme per savaitę, jų bibliotekos irgi sudegė. Per vieną naktį visa galaktika neteko didžiausių žinių saugyklų. Paranoja kuždėjo, kad čia buvo organizuotas darbas, kad kažkas buvo nusiteikęs prieš mus. Buvo aišku, kad reikia keisti savo būdus. Tik kaip išvengti priešo, kurio nematai?

Mes išsiskirstėme po vieną ar kelis, pradėjome kaupti savo mažas, judančias bibliotekėles. Versdamiesi mainais, mes batus iškeitėme į arklius, arklius į mašinas…

– O mašinas į erdvėlaivius. Taip, taip, jau šimtą kartų girdėjau tavo istoriją, – sakė jaunasis bibliotekininkas, jau greitai jis išskris pats vienas, pasiėmęs dalį savo mentoriaus knygų.

– Kartojimas atneša naujų įžvalgų, – citavo senasis mentorius ir po pertraukos tarė: – Todėl norėsiu, kad pakartotum vieną mano kelionę. Prieš sutinkant tave, palikau vieną knygą pelkėtoje planetoje, ir norėsiu paprašyti, kad tu ją parneštum.

Jaunuolio akys sužibo. Tai buvo paskutinis žingsnis prieš iškeliaujant savarankiškai. Grąžindamas knygą, jis įrodys, kad geba ieškoti ir saugoti žinias. Per metus knyga tikriausiai pakeitė daug rankų, paliko savo žymę pasaulyje.
– Jau keliauju, – jaunuolis net nepažiūrėjo atgal, į mentoriaus akis. Jei būtų taip padaręs, gal ne su tokiu entuziazmu keliautų į Pelkės planetą.



Aplink Pelkės planetą skriejo 2 mėnuliai, jų gravitaciniai laukai sukeldavo potvynius ar sausras. Augalai prisitaikė: žemai augantys augaliukai tapo panašūs į kempines, kurios siurbdavo kiekvieną lašą, kol prisipildydavo ir taip išlaukdavo sausros periodą. Aukštesni augalai, Balaki augdavo ratais, pradėję bręsti, kai potvynis grasintų jų stiprybei, jie pradeda lenktis žemyn ir naudoja save kaip atramą, tada vėl pradeda augti aukštyn, kol neišlaikę savo svorio privalo nusileisti. Kita augalų rūšis plito į plotį. Jos medieną primenančios šaknys turėjo kišenėles, kuriose kaupdavo purvą. Laikui bėgant, šis augalas tapo paviršiumi, ant kurio žmonės galėjo stabiliai gyventi ir įsikurti. Tokios vietos ir ieškojo jaunasis bibliotekininkas skraidydamas aplinkui. Iš viršaus planeta atrodė tarsi kovojanti tarp išsaugotos sausros ir viską pasiglemžiančio potvynio. Aktyvių kaimelių nesimatė, buvo tik pamatų be gyvybės kvapo. Pasibaigus trumpai kantrybei jaunasis nusileido šalia pirmo pasitaikiusio namelio.

Namukas apvalus, išaugintas iš Balaki. Perbraukus pirštais jautėsi kartų įdirbis, tikėjimas ir kantrybė. Galimai su tikslu pasigaminti ir sau buveinę, galimai bendrystė su aplinka.

– Išbaidėt žuvis, – tarė senoji moteris, stovinti skrituliniame tarpduryje.
– Taip, bet gal galite man padėti?
– Atima leidžiantis abiems ir dar pagalbos prašosi, – sumurmėjo jinai, – bet mano mėnulis dar gali sustoti, – tarė ji ir mostelėjo užsukti į vidų. Įėjusi pati, ji padėjo krepšį su žaliais vaisiais ant grindų ir patiesė kilimą, išaustą iš minkštų lapų, svečiui atsisėsti.
– Ieškau knygos, kurią paliko prieš tai viešėjęs bibliotekininkas. Prieš 20 metų jis čia buvo ir, – jaunasis patikrino užrašus, – ją paskolino ponui Žemės-Darbas.
– Žemės-Darbas, taip, žinau apie jį, ar tikrai nesusimaišei, jis meta didelį šešėlį. Tie, kas pas jį apsilankė, paliko savo namus, savo vandenis ir nebegrįžo, – tarė ji žiūrėdama tarp medžių. Jaunasis pasekė jos žvilgsnį ir pamatė daugiau namukų, jau pusiau panirusių po vandeniu. Tolumoje žuvis iššoko ir panėrė atgal. Moters ausis sukrutėjo.
– Poną rasi plaukiant su Lydimom. Jos neršia netoli Pono miesto. Nesunku jas atskirti, po savęs jos palieka perliukus, šviečiančius naktį. Ir tikriausiai atskirsi miestą pamatęs.
– Taip, ačiū jums labai. – Jaunasis stojosi, bet moteris jį sustabdė.
– Kad jau esi, pabūk dar truputį.
– Kuo galėčiau padėti, – susigėdo jaunasis, gi jis mokytas keistis, mainytis, už šias žinias jis turėjo bent tiek pat duoti, – galiu jums knygą paskolinti, ko...
– Nereikia, – nutraukė ji, – tik pabūk ir nejudėk, vėl žuvis išbaidysi. – Moteris atsistojo, pasiėmė krepšį ir, nepakeliant pėdų nuo grindų, nusliūkino, kad net oras nesudrebėjo. Prie pat medinės platformos krašto, šalia vandens, ji ištraukė vaisių, perlaužė ir lengvai nuleido į vandenį. Jaunasis net iš savo vietos užuodė vaisiaus poveikį, staiga pajuto tuščią pilvą ir didžiulį norą jį papildyti. Apsidairius nieko valgomo nebuvo, apvalus namukas pasižymėjo tuo, kad niekas į akis nekrito. Net nepažįstant kultūros, atrodė, kad kiekvienas daikteliukas savo vietose. Moteris tuo metu įbrido į vandenį. Ir žuvys išnešiojo ją po gabaliuką.


Pelkėje lengva nuskęsti, nugarmėti, nugrimzti greičiau, negu pirmas slystantis oro burbuliukas pasiektų vandens paviršių. Keliauti naktį nepatartina. Kryptį nustatyti, be abejo, buvo lengviau naktį. Lengvai švytintys perliukai už gidą nerekomenduojami, jie neatskleidžia vietinių paslapčių, nekuria amžių peizažo, jie tik apšviečia, kas čia ir dabar. Kaip vanduo raibuliuoja klampojant link jų, kaip paukščio ilgas snapas ištirpsta tamsoje, į kurią pusę lengva srovė gręžiasi. Ir prakalbinti perlų nepavyktų, bibliotekoje reta knygų su nuotraukomis, gal būtų įmanoma sukurti dar vieną, mąstė jaunasis. Nusprendęs tai atlikti, kai jau bus pilnavertis ordino narys, jis toliau nuosekliai judėjo į priekį.

Užėjus stipriam atoslūgiui, miestas laikėsi ant vieno Balaki juosmens, juosmens sulyg karaliaus erdvėlaivio varikliu. Kaip moters namas, miestas buvo suvyniotas iš medžio, bet jau ne kaip nuoširdus ir metodinis darbas, o archajiškos, chaotiškos pastangos tų, kurie norėjo daugiau, bet nežinojo, kaip tai pasiekti. Miestas buvo vienas didžiulis kamuolys. Jo viduje – labirintas koridorių, kambarių, žinomų tik patiems gyventojams. Klaidžiojant jaunasis pastebėjo, kad „gatvių“ pločiai seka tam tikra tvarka: nuo plataus, tokio, kokiu jie įėjo, ir nuo jo išsišakojančių į mažesnes, kapiliarines atšakas. Tas miesto ponas – tikriausiai į jį veda plačiausia vena, tokią suradęs jaunasis sekė iki paties miesto centro.

Ponas Žemės-Darbas aštrino kirvį.

– Jei sumažinsime sąnaudų kiekį, padidės išeigos, ir mes turime persikelti, kol savęs nesusinaikinome. Kol vienas kito nepaklaidinome šioje gilioje pelkėje. Mes išaugome šią vietą ir kaip stipriausioji rūšis turime judėti toliau. Mes paliksime šitą bambagyslę ir perimsime savo tikrąją vertę tarp žvaigždžių. Mes keisime savo kūnus ir mūsų vaikai bus protingesni, greitesni, stipresni už mus. Beliko tik vienas veiksmas. Jei sumažinsime kiekį, mes galėsime persikelti. Mes turime judėti toliau…
– Laba diena, aš atstovauju biblioteką ir esu čia, kad atsiimčiau knygą. Prieš 20 metų ji buvo palikta jums, o dabar grįžau jos atsiimti.
Ponas nepakėlė akių nuo savo darbo.
– Aš sakiau jums, paskandinau knygą. Paskandinau pats, kad neatimtumėte iš manęs. Žinau jūsų kelius, Komitete, – paskutinį žodį ištarė su tokia pagieža, kad jaunasis pasijuto kaltas už visas negrąžintas knygas.         
– Ne ne, aš ne iš Komiteto, aš iš bibliotekos, – bandė laikytis savo. Ponas pakėlė akis. Jo žvilgsnis iškart susigėdo ir pasitraukė, kai tik jų akys susitiko.
– Man sakė, kad grįš kažkada pasiimti. O jūsų ordinas žiaurus… - ponas pradėjo skardžiai juoktis, – tikriausiai tau nieko nesakė, kaip prieš 20 metų bibliotekininkui iškeičiau knygą į savo vaiką. Už pačią stipriausią knygą. Savo vienintelį vaiką… Neimk knygos, pasilik su manimi.

Pelkė praryja auką, net burbuliukai nespėja ištrūkti, kaip greitai krūtinę užpildo keistas sunkumas. „Neminėjo, jis to neminėjo. Būtų pasakęs, jis tikrai būtų pasakęs. O gal ponas meluoja? Tuoj užpuls su kirviu. Mano, kad aš esu su Komitetu. Ne. Akys mūsų panašios. Rankos… irgi. Iškeitė mane į knygą. Aš buvau mainas. Bet kokie nesveiki abu. Jis juokiasi, kitaip verktų. Neišskrido jis, arti, bet ne. O visi kiti, gyventojai? Jis vienišas. Belikau tik aš ir knyga. Nesąžininga abiejų prašyti, mainai. Mainai mus apsaugo. Mainai įprasmina veiksmą. Mainai mus keičia. “
– Šiame tuščiame mieste? Tu pasirinkai knygą už mane, už tai, ką galėjome turėti. Tu pasirinkai sekėjus, žinias iš už žvaigždžių vietoje savo kūno ir kraujo. Ir dabar, kai tu visiškai nieko neturi... Ne, tėti, aš atėjau knygos, o ne tavęs. ]]> Thu, 16 Apr 2026 11:15:18 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261969.html http://rasyk.lt/kuriniai/261969.html - Ačiū dievams! – iškėlė rankas į dangų ragana. – Aš jau baigiu nuo kojų nusivaryti.
- Telaimina tave tavo dievai, sese, - pasisveikino Iseitis. – Tai vargsti?
- Dar ir kaip, - ragana nukėlė nuo ugnies katilą, kuriame burbuliavo bjauriai dvokianti pliurė. – Va, beveik virėja tapau. Tik nelabai padeda. Jei suspėju pačioj pradžioj, tai gerai. O jei ne… Bet gi nespėju.
- Na, šitaip visas miestelis išmirs.
- Gali. Bet dabar gal padėsi, broli?
- To ir atėjau. Ar žinai, kad šita liga užkrečiama?
- Taip. Bet kas iš to?
- Oi, sesut! Reikia imtis priemonių, kad žmonės nebendrautų.
- Ir kaip jiems tai uždrausti?
- Tu, žinoma, negali. Bet ar bandei?
- Sakiau aš jiems. Negi klausys?
- O valdžią kokią turit?
- Meras.
- Kur jį rasti?
- Merijoj, turbūt.
- Gerai. Joju pas jį.
Į meriją burtininkas įėjo nė nestabtelėjęs. Ir tiesiai į mero kabinetą.
- Telaimina tave tavo dievai, gerbiamas mere.
- Ir tave, ir tave, gerbiamas burtininke.
- Esu Magas Iseitis. Su Juodosios magijos Magistru Margeniu keliaujam pro šalį. Sužinojom apie jūsų bėdas. Kadangi žadam čia kiek užtrukti, tai aš noriu padėti.
- Dėkingas. Visų miestelio gyventojų vardu dėkoju, - apsidžiaugė meras.
- Reikia tavo pagalbos, gerbiamas mere.
- Jei tik galėsiu, burtininke…
- Gali. Turi išleisti įsakymą, kad nuo pat šios akimirkos visi sėdėtų namie.
- Oi, pone burtininke, negalima taip. Mūsų miesto piliečiai laisvi.
- Gerbiamas mere, jei neduosi tokio nurodymo, mes su Margeniu uždarysime miestą taip, kad gyventojai ir iki tualeto nueiti negalės.
Meras nervingai muistėsi kėdėje. Nenorėjo tokio nurodymo duoti. Bet pyktis su burtininkais…
- Gerai, ponas burtininke. Bet jei neklausys?
- Pagrasink didelėmis piniginėmis baudomis ir burtininkų rūstybe.
Jodamas pas raganą jau sutiko šauklius, skelbiančius mero potvarkį:
- Gerbiamieji miesto gyventojai ir svečiai! Mero potvarkis! Nuo šios akimirkos iki atskiro potvarkio visi liekate namie! Už nepaklusnumą dešimties auksinų bauda! Nepaklusus antrą kartą laukia burtininko bausmė!


Užtruko miestelyje ilgiau nei tikėjosi. Viena vertus, Iseičiui gydyti sekėsi sunkiai. Užleista viskas. Kita vertus, Margeniui ir Tobei sekėsi nekaip. Iš pradžių mergina paniškai bijojo žirgo. Savaime aišku, žirgas irgi jos bijojo ir neklausė. Galiausiai mergina paklausė:
- Ar galėčiau su savo žirgu viena pabūti? Na, atskirai, bet kartu…
Naktį Tobė liko arklidėse: vienam garde – Tobė, kitam – žirgas. Taip gyveno tris paras. Ir ketvirtosios rytą jau galėjo su žirgu bendrauti be baimės. O po kelių dienų ir joti.
Su kalaviju draugauti sekėsi dar sunkiau. Jokie užkalbėjimai ar miegojimas kalaviją apsikabinus padėti negalėjo. O mokytojas Margenis buvo prastas. Laimė, vieną popietę juos, bandančius treniruotis, pamatė vienas savanoris.
- Pone burtininke, gal leistum man? Aš ne vieną savanorį esu išmokęs. Gal nesu ypatingai geras karys, bet pirmai pradžiai…
Margenis sutiko. Vien todėl, kad nebegalėjo tverti. Gerai atminė, kaip juos mokė Kovas ir Junda. Švelnumų nebuvo. Todėl ir paliko tą darbą kitam. Ir neprašovė. Tiesa, paskui dar reikėjo kelių paslapčių išmokyti. Bet pagrindai buvo geri.
Galiausiai visi trys patraukė į kelią. Tobė jau pusėtinai jautėsi su kariūnės kostiumu ant žirgo. Gebėjo greitai išsitraukti kalaviją.
Kelionė buvo lengva. Kelias į sostinę geras. Iš pradžių net keliautojų nesutiko. Vėliau, artėjant link sostinės, iš šalutinių keliukų išsukdavo tai koks vežimas, tai kareivių būrelis. Sutiko vieną kitą burtininką ir raganą. Sostinė pasitiko šurmuliu, kuris būdingas visoms sostinėms. Nors karalystė nebuvo didelė ir nelabai turtinga, bet vis tiek sostinė.
Apsistojo gana prabangiuose nakvynės namuose. Buvo nusprendę pailsėti ir nusipirkti maisto atsargų.
- Gerbiamasis šeimininke, mes keliaujame į didelį miestą Marapą. Bėda tik, kad žinome, kur keliaujame, bet nežinome, kaip ten nukeliauti, - po pietų kreipėsi Iseitis.
- Oi, pone burtininke, nežinau, kur tas miestas yra. Bet čia apsistoja daug pirklių. Aš paklausinėsiu. Ir suvesiu jus.
O atėjus vakarienės metui, šeimininkas prie burtininkų stalo atvedė tvirtą rudaplaukį vyrą.
- Ponai, tai pirklys Mignis. Jis sakosi tame mieste buvęs.
- Dėkui, šeimininke. O tu, pirkly, sėsk prie mūsų, - mostelėjo Iseitis.
Pirklys prisėdo ir užbosijo:
- Toli išsiruošėt, ponai burtininkai…
- Ką jau padarysi, - gūžtelėjo Iseitis. – Yra reikalų, tai ir keliaujam.
- Ilga kelionė. Kartą buvau ten. Pusę metų užtrukau kelionėje. Ir atgal tiek pat…
- O dabar kur keliauji?
- Tai… - pirklys atsikrenkštė. – Tai ir vėl į Marapą. Labai apsimokėjo man ta kelionė. Nors vos galvos nepalydėjau.
- Kuo prekiauji?
- Papuošalais, brangiaisiais akmenimis, auksu ir sidabru.
- Hmm… brangus krovinys.
- Taigi. Su manim keliauja dešimt samdinių, bet…
Pirklys nutilo.
- Gal galėtume kartu keliauti? Man būtų saugiau. Aš ir sumokėt galėčiau…
Čia įsiterpė Margenis:
- Kada rengiesi išvykti?
- Dar porą dienų pabūsiu.
- Gerai. Vyksim su tavim. Kaip suprantu, tavo krovinys, kad ir sunkus, bet nedidelis?
- Tikrai taip, burtininke.
- Vadinas, kelionės tai nelėtins?
- Oi, ne! Kelionės krovinys nelėtina.
- Puiku. Keliausim su tavim. Mokėti nereikės.
- Ačiū, ponai burtininkai. Tai aš ir eisiu.
- Eik eik, - pamojo Iseitis ir atsigręžė į bendrakeleivį. – Tai taip vienas ir nusprendei?
- Nusprendžiau. Turi geresnį pasiūlymą?
- Ne. Bet pasitarti galėjai.
Margenis tik pečiais gūžtelėjo ir ėmėsi valgyti.
Kitą rytą rinkosi visi aikštėje priešais nakvynės namus. Ir pirmas dalykas, kuris pribloškė Iseitį, buvo trys samdiniai. Juodaodžiai mėlynplaukiai.
- Še tau, kad nori! – atsigręžė į Margenį. – Nesutikau niekada nė vieno. O čia šast! visi trys.
- Taip, įdomu. Ir dar juodaodžiai. Kažko nesuprantu.
- Gal pakeliui išsiaiškinsim…
- Ant arklių! – šūktelėjo, matyt, samdinių kapitonas.
Po akimirkos būrelis patraukė į kelią. Pirmas jojo samdinių kapitonas su dviem samdiniais, toliau vežimas, už jo – likusieji samdiniai. Burtininkai ir Tobė jojo paskutiniai.
Kelias dienas keliavo be nuotykių. Ir tempas buvo geras. Vežimas dardėjo spėriai. Liūdna buvo tik Tobei. Nepratusi ilgai joti, ji labai pavargo. Bet nebuvo kas daryti. Iseitis siūlė Margeniui leisti merginai nors pusdienį pavažiuoti vežime. Bet šis pareiškė:
- O jei kas nors užpuls? Rūpinsimės kuo? Tobe? Vežimu? Jos žirgu? Ne. Tegul pratinasi.
- Bjaurus tu… Bet gal teisus.
- Žinoma teisus.


Kelias dienas, gėda prisipažinti, Iseitis neišdrįso pakalbinti tų mėlynplaukių.
- Klausyk, - galiausiai neištvėrė Margenis, - gal tu pasikalbėk su jais.
- Taip. Reikia. Bet man atrodo, kad man nepatiks tai, ką sužinosiu.
- Gal ir nepatiks. Man irgi nepatiko, kai sužinojau, kas mano tėvas. Bet žinoti geriau negu nežinoti.
- Tiesą pasakius, man jau atsibodo, kad tu – visada teisus.
- Nieko negaliu padėt. Vyresnis aš už tave.
- Aha, senelis, - nusivaipė Iseitis, o sau pažadėjo, kad sekančios dienos vakarą būtinai pasikalbės su mėlynplaukiais.


Žvalgai surado patogią laukymėlę prie upelio. Iš visų pusių buvo gana toli matyti. Tad nepastebėtas niekas negalėjo užpulti. Per kelias akimirkas buvo įrengta stovyklavietė. Pastatytos palapinės, įkurti laužai. Visi ėmėsi gaminti vakarienę.
Tobė ruošė maistą, nes jai tai patiko:
- Smagu daryti tai, ką išmanau. Pailsiu nuo to sumauto jojimo…
Iseitis prajuko:
- Žiūrėk, kokių žodžių išmoko.
Taigi, ji ruošė maistą. Staiga atsitiesė, įsiklausė, tada priėjo prie burtininkų ir tyliai pasakė:
- Pavojus…
- Kas? –  pakėlė galvą Margenis.
Tą pačią akimirką burtininkų amuletai ėmė švytėti ir maskatuoti į visas puses.
- Kokio galo? – suirzo Margenis.
- Nežinau… - mergina pašė kasos galiuką. – Nežmonės.
- Kalaviją pasiimk, Tobe, - pasakė Iseitis pakildamas nuo laužo.
- Kam?
- Paimk, sakau! – riktelėjo, tuo nustebindamas Tobę ir Margenį bei atkreipdamas kitų dėmesį.
- Rūkas, - ramiai pasakė Margenis. – Negerai…
Priėjo samdinių kapitonas:
- Kažkas negerai, ponai burtininkai?
- Taip, - ramiai atsakė Iseitis. – Tik ne žmonės tai…
- Blogai… - kapitonas nervingai šniurkštelėjo nosimi. – Ką mums dabar daryti?
- Niekuo padėti mums negalėsit. Gal dėl viso pikto saugokit vežimą. Plėšikai gali turėti pagalbininką nežmogų, kad mūsų dėmesį nukreiptų.
Kapitonas nuėjo prie savo karių. Tačiau prieš burtininkus jau stovėjo trys mėlynplaukiai.
- Mes galim padėti, - pasakė vidurinysis.
- Taip? – nustebo Margenis.
- Nežmonės jie, - pasakė Tobė.
- Tai ko nesakei anksčiau? – pyktelėjo Margenis.
- Maniau, kad žinot.
- Gerai, išsiaiškinsim paskui, - Iseitis apsižvalgė.
- Pažiūrėkit į rūką, - pasakė.
O rūkas, baltas kaip pienas, jau glaudžiu žiedu apsupo stovyklą. Tobė staiga pravirko:
- Jie nori manęs…
- Kas tie jie? – Margenis stovėjo pasisukęs į rūko sieną.
- Nežinau…
- Tiek to! – numojo ranka. – Vadinas, turim ją saugot. Bėda, kad nežinia nuo ko.
- Kaip manai, gal padėtų Didysis Užkeikimas? – Iseitis žiūrėjo į Margenį.
- Gal nepakenks…
Tuo metu iš rūko išniro…
- Vai! - nustebo Margenis.
- Sveikas, Ąžuole, Miškinio sūnau, - Laumių Laumė sėdėjo ant žirgo tiesi kaip styga.
- Labas ir tau.
- Ei! – pasisuko į samdinius. – Su šitom ir jūs galėsit kovoti. Turtą saugokit! Vagilės jos!
- Kodėl gi tu taip negražiai apie mus kalbi?
- Todėl, kad pažįstu. Ko nori?
- Nieko ypatingo. Atiduokit mergiščią. Tai tuos blizgučius galit pasilikti sau.
- Negausi nei vieno, nei kito. Jokit iš čia. Nenoriu rankų teptis.
- Ką darysi, teks kautis, - atsiduso Laumių Laumė.
Ir mūšis prasidėjo. Kažkaip savaime mėlynplaukiai samdiniai stojo ginti Tobės. Burtininkai kurį laiką kovojo kalavijais. Galiausiai Iseitis pyktelėjo:
- Klausyk, gal mes jas kitaip…
- Gal… Kad tik žmonėms bėdų nepridarytumėm…
Tačiau atsitiko nemalonus dalykas – laumės turėjo apsaugą nuo burtininkų ugnies.
- Kas čia dabar?! – Margenis kirto kalaviju.
Mūšis užvirė dar karščiau. Žvangėjo kalavijai, aidėjo žmonių ir laumių šūksniai. Šios pasidalino į dvi grupes. Vienos su Laumių Laume priešaky veržėsi prie Tobės. Kitos puolė vežimą su kroviniu. Jėgos buvo apylygės.
Tobė ryžtingai stojo gintis. Ji energingai mojavo kalaviju. Ne itin meistriškai, bet pakankamai gerai. Mėlynplaukiai buvo puikūs kariai. Jų kalavijai švysčiojo taip greitai, kad net sunku buvo įžiūrėti.
Prie vežimo irgi vyko gana lygi kova. Pirklys pasirodė neblogas karys esąs. Vis gi laumės juos gerokai spaudė.
- Reikia kažką daryti! – šūktelėjo Iseitis.
- Reikia! Bet nežinau ką! Taip galim kovot iki ryto!
- Taip! Tai tu gi jas pažįsti!
- Pasirodo ne!
Prie burtininkų priartėjo vienas mėlynplaukis:
- Ponai burtininkai, ratas siaurėja!
- Matau! – šūktelėjo Iseitis. – Bet ką daryti?!
- Jeigu… - samdinys kirto šalia išdygusiai laumei. - Jeigu toms laumėms reikia šitos mergiotės, tai mes su broliais galim…
Dar keli smūgiai. Ratas vėl susiaurėjo.
- Ką sakei?
- Mes galim apsaugot mergaitę! Bet…
- Sakyk jau!
- Mes ją paimsim… Ir grąžinsim, kai… šitos dings…
- Ir dabar… turim jumis pasitikėti?!
- Kaip išmanai, burtininke!
- Iseiti, girdėjai?!
- Ne! Bet spręsk pats! Nėr kada!..
- Gerai! Imkit ją! Bet jei kas! Rasiu jus ir Juodojoj Bedugnėj!
Mėlynplaukis vikriai apsisuko, griebė Tobę už rankos šaukdamas:
- Kahan taha behe!
Prie jo pripuolė kiti du. Toliau Margenis jau nieko nebematė.


Po akimirkos Margenis pamatė mėlynplaukius jau besikaunančius. Ir tuo pat metu išgirdo Laumių Laumės klyksmą:
- Jos nėra! Nėra! Dingstam!
Laumės šoko ant žirgų ir šuoliais pradingo rūke.
- Ačiū dievams… - susmuko Iseitis. – Visai nusivariau nuo kojų.
Margenis nebuvo toks pavargęs, todėl išsyk susirūpino:
- Kur Tobė?
- Ji saugi, - ramiai pasakė tas pats mėlynplaukis. – Kai rūkas išsisklaidys, mes ją grąžinsim.
- Gerai. Einu pažiūrėt, kokie nuostoliai.
Nuostoliai buvo menki. Vienas žuvęs samdinys. Pora rimtesnių sužeidimų. Turto pagrobti laumės nesugebėjo. Šalia vežimo gulėjo laumės lavonas, atokiau – dar vienas.
Rūkas ėmė sklaidytis tik paryčiui. Prašvito saulė. Pasidarė jaukiau. Pavojus jau nebegrėsė. Ir mėlynplaukiai grąžino Tobę.
- Kaip jautiesi? – paklausė Iseitis.
- Gerai, - atsakė ir nuėjo šalin.
Atokiau nuo stovyklos atsisėdo ant žemės ir pradėjo giedoti. Giedojo pusbalsiu. Matyt, nenorėjo nervinti žmonių.
- Na, dabar tai ilgam, - burbtelėjo Margenis ir nuėjo pas pirklį.
- Šiandien, - pasakė, - niekur nekeliausim. Arba galit keliauti be mūsų.
Tada atsigręžė į mėlynplaukius ir sukomandavo:
- O jūs – paskui mane. Laikas išsiaiškinti…
Ir visi keturi patraukė prie laužo, kurį kurstė Iseitis.
- Tai dabar susipažinsim, - pareiškė Margenis, kai visi susėdo prie laužo. – Kadangi jūs maždaug žinote, kas mes tokie, o mes apie jus nežinom nieko…
- Taip. Metas prisistatyti. Mes esame broliai Nedus, Lonis ir Uvas. Mergina sakė, kad mes – nežmonės. Tai nevisai tiesa. Mūsų motina – paprasta moteris. O tėvas – demonas. Mes nežinom, kaip ten suveikė toks rasių susimaišymas. Bet mes – nei žmonės, nei demonai. Turim kažkokių keistų gebėjimų. Motina, pamačiusi, kokie mes keisti, mus paliko. Tėvui niekada nerūpėjom. Gal nė nežino, kad mes esam.
- Maždaug aišku, - Margenis buvo susimąstęs ir sunerimęs.
Iseitis tuo tarpu atrodė sutrikęs. Jį kamavo daugybė klausimų. Tačiau neatrodė, kad tie trys galėtų į juos atsakyti.
- Tai kur buvote paslėpę Tobę? – galiausiai paklausė visai ne to, ko norėjo.
- Niekur…
Margenis piktai prunkštelėjo
- Tikrai nežinau, kaip ir kodėl galime ten patekti. Tiesiog tą galėjome dar vaikais būdami.
- O iš kur išmokote burtažodį?
- Ką? A…a…a… Aš brolius šaukiau. Nereikia jokio burtažodžio. Reikia tik norėti.
- Kažkokios nesąmonės! – piktai išspjovė Margenis. – Nieko nesuprantu! Laumės! Po galais, kaip jos čia atsirado?!
- O kodėl stebiesi? – nesuprato Iseitis. – Jos gi dvasios ar panašiai…
- Na, nevisai dvasios. Užtat ir stebiuosi. Nuo savo liūno keliauja netoli. Ir tik naktį. O kad atkeliautų čia, turėjo dieną naktį joti.
- Bet čia tikrai buvo laumės?
- Bent jau Laumių Laumė tai tikrai.
Tobė vis dar giedojo, linguodama į taktą.
- Vėl bus kaip kalnuose, - liūdnai konstatavo Iseitis.
- Tikiuosi, kad ne. Neturim tiek laiko vienoj vietoj tupinėti. Norėčiau kuo greičiau tą Marapą pasiekti.
- Manai, ten bus saugiau?
- Gal ir ne. Bet būsim pareigą atlikę. Gal ten ką sutiksim, kas žinos, ko mes ten keliaujam.
- Gal… gal… gal… - suirzo ir Iseitis. – Kokio galo mes ten keliavom? Būtumėm joję į kitą pusę, tai Tobės nesutikę…
- Pamiršai? – nusivaipė Margenis. – Taigi tavo žemėlapis taip rodė.
Staiga Iseitis prajuko. Šiek tiek isteriškai.
- Kas dabar?
- Aš ne tik nežinau, kas esu. Mane dar ir žemėlapiai apgaudinėja.
- Kokie žemėlapiai? – staiga susidomėjo Lonis.
- Ieškojau mėlynplaukių šalies.
Lonis geraširdiškai nusikvatojo:
- Nėra tokios šalies.
Dabar jau įsiterpė Margenis:
- Tai kodėl dievai man liepė ten keliauti?
- Tai dievų, burtininke, ir klausk.
- Na, nėra tai nėra, - liūdnai baigė Iseitis. – Bet aš noriu žinoti, kas esu.
Broliai susižvalgė.
- Vieną dalyką, burtininke, galu pasakyti garantuotai. Arba vienas iš tavo tėvų – demonas, arba pats esi demonas.
- Kvailystės kažkokios, - Iseitis baksnojo lazda žarijas. – Paleido į pasaulį, ir žinokis.
- Aha, - nusivaipė Margenis. – Vienas galas: ar dievai, ar demonai. Mėto vaikus kur papuola.
- Graudinatės čia susėdę…
- O! Tai jau baigei? – nustebo Margenis. – Manėm, kad tom savo giesmėm kankinsi mus kaip kalnuose.
- Baigiau.
- Ir ką?
- Nieko. Viskas gerai. Valgyti noriu. Ir galėsim keliauti.
Margenis įtariai pažvelgė į merginą. Nepatiko jam ta ramybė. Šiaip sudirgusi, išsigandusi, pikta. O dabar štai…
- Valgyk, - ištiesė dubenėlį Iseitis. – Katile yra sriubos, kurią pati ir išvirei.
Mergina ramiai įsipylė sriubos ir ėmė valgyti.
- Kaip manai, - Iseitis kreipėsi į bendražygį, - Ar tos tavo laumės dar puls?
- Ne mano jos! - irzliai atsiliepė. – Ir vagia tik vaikus. Bet Tobė – ne vaikas. Imu abejoti, kad tai buvo laumės. Bet…
Jis nutilo. Iseitis, galiausiai supratęs, kad daugiau nieko nepasakys, pasidomėjo:
- Bet ta, vyresnioji, kalbėjo su tavim kažkokia nežinoma kalba?
- Laumių Laumė ji. Ir kreipėsi į mane tikruoju vardu.
- Tai, vadinas, tikrai laumės?
- Nežinau! – metė piktai ir atsistojo. – Idiotai mes! Einam kūnų apžiūrėti…
Burtininkas pakilo ir nusekė iš paskos. Samdinį jau buvo palaidoję. O laumių kūnai gulėjo nuošaliau. Samdiniai nusprendė, kad tai burtininkų reikalas. Gal jas kaip ypatingai laidoti reikia. O tai išlįs naktį iš kapo.
Priėjęs prie kūnų Margenis pirmiausia pačiupinėjo apsiaustą ir riebiai nusikeikė:
- Šūdas čia! Skuduras, o ne laumės apsiaustas!
Tada atsigręžė į Iseitį:
- Nereikia, kad čia visi vėpsotų. Didįjį Užkeikimą.
Kai burtininkus ir lavonus apgaubė ugnies kupolas, Margenio ranka pamažu virto vijokliu ir apsivijo vieną lavoną. Po kelių akimirkų oda ėmė raukšlėtis, skilinėti. Ir galiausiai priešais burtininkų akis gulėjo keistas bjaurus padaras.
- Kas čia? – pasibjaurėjęs suraukė nosį Iseitis. – Nuo jo dar ir dvokia…
- Taigi… Nežinau… Pirmą kartą tokį matau.
Margenis nusišluostė rankas į žolę. Ranka buvo gliti ir dvokianti.
- Dvokia gerokai užakusia pelke, puvenom ir dar nežinia kuo, - konstatavo Iseitis.
Jis pasilenkė ir ėmė apžiūrinėti padarą.
- Žiūrėk, už ausų turi žiaunas. Tikrai iš vandens. Ir dar turi ragus. Ausys mažos, priplotos. Toks žuvies ir karvės hibridas.
- Na, į karvę nepanašus. Labiau į žmogų. Tik rankos labai ilgos. Ir žiaunos… Nesuprantu. Gal į vilką panašus. Tik snukis t ]]> Wed, 15 Apr 2026 10:52:15 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261960.html http://rasyk.lt/kuriniai/261960.html Kai pabudo kitą sykį, trobos anga buvo atverta. Iš lauko plūdo maloni gaiva. Lauke švietė saulė. Vyrų, rodos, nebuvo, todėl pabandė atsisėsti. Tačiau nutvilkė toks skausmas, kad mergina riktelėjo ir nugriuvo atgal į guolį.
Vidun įpuolė vyriškis ir pasilenkė virš Tobės:
- Pabudai. mergyt… Gerai. Tik nereikia daryti staigių judesių…
Mergina atsimerkė ir išplėtė akis iš nuostabos. Vyrui buvo gal koks keturiasdešimt vasarų. Į ją žvelgė smaragdinės akys, o ant pečių krito žali plaukai.
- Ką? Nematei tokių karčių? – nusivaipė vyras.
- Mačiau… - išspaudė ji. – Pranašingam sapne. Kitas – mėlynplaukis?
- O… mergyt… - nutęsė. – Tai tu ragana arba burtininkė. Aišku kodėl likai prie stulpo pririšta.
- Žynė… - sušnabždėjo Tobė.
- Malonu. Mano vardas Margenis, o bendrakeleivio – Iseitis. Mes burtininkai.
Tada nuėjo pakurstyti ugniakuro, o grįžęs paaiškino:
- Jei dar vieną naktį prie to stulpo būtum praleidus, tai nė mes nebūtume galėję padėti. Numirėlių neprikėlinėjam.
Dabar, kai apsiprato su prietema ir geriau įsižiūrėjo, pamatė, kad burtininko akys šaltos tartum ledokšniai. O šypsena nemaloni, nes jis nesišypso, tik šiaip patempia lūpas. Užtat mėlynplaukis buvo visai kitoks. Jis įvirto vidun linksmai purtydamas sniegą, pažvelgė į merginą ir maloniai nusišypsojo:
- Pabudai? Tavęs ieško. Ko prisidirbai?
- Baimė… - iškvėpė mergina.
- Žynė ji, - paaiškino žaliaplaukis.
- Įgimti nemalonumai, - nusišypsojo mėlynplaukis.
- Tai kas jos ieško?
- Matyt, tie patys kas pririšo. Apžiūrėjo stulpą. Baimingai apsižvalgė. Pasitarė ką daryti ir nusprendė vytis kitus, kurie, sakė, lauks dvi saules. Čia dvi dienas ar ką?
- Turbūt. Ir kas toliau?
- Patraukė atgal.
Jie patylėjo.
- Už upės kažkas vyksta, - vėl prakalbo mėlynplaukis. – Dar per toli. Nelabai supratau. Didelė energija. Eiti nenorėjau. Daug tuščios erdvės.
- Paskui nueisiu aš. Gal man geriau pasiseks. Be to, sakei, kad tas kažkas artėja. Gal man pabandyti kitaip? – lyg paklausė, lyg teigė.
- Gal nederėtų. Aš stengiausi kaip įmanoma blokuoti savo energiją.
- Noriu tą kažką pamatyti, - pasakė mergina.
- Na va: sakiau. Įgimta bėda, - nusišypsojo mėlynplaukis.
- Pamatysi, - niauriai atsiliepė žaliaplaukis. – Keliauti negali. Tai ir mes negalėsim. Nebent tave vėl prie stulpo pririštumėm.
Ir vėl nusivaipė.
- Nepiktas jis, - nusijuokė Iseitis. – Tik meilė jam nenusisekė.
Žaliaplaukis ištiesė ranką, ir nuo jo pirštų galiukų link bendrakeleivio nulėkė žalios ugnies kamuolys. Mėlynplaukis vikriai jį atmušė. Ir anas, pralėkęs virš Tobės, pradegino skylę sienoje.
- Ir kvailys gi tu, - nepiktai burbtelėjo žaliaplaukis. – Negalėjai pagauti. Dabar skylę užtaisyk.
- Pats ir užtaisyk! – atšovė mėlynplaukis. – Tavo ugnis.
- Bet tu ją atmušei!
Burtininkai ėmė ginčytis. Įsileido į ilgiausią diskusiją. O Tobė pagalvojo, kad susidūrė su dviem bepročiais.
- Ne bepročiai mes.
Tobė krūptelėjo.
- Taip. Galiu skaityti mintis. O tau teks išmokti jas blokuoti. Bet tavo gabumų panelei – vieni niekai.
- Ar aš labai nukentėjau? – paklausė pagaliau.
- Nieko ypatingo, - atsakė mėlynplaukis. – Tavo nušalimai – vieni niekai. Tik šiaip, tave stresas pakirtęs.
- Kas tas… stresas?
- A? Na, blogai, vienu žodžiu. Bet greit atsigausi. O dabar dar pailsėk…
- Mes eisim. Tave saugoti paliksiu Lūšį. Ji nieko tau nedarys.


Burtininkai keliavo jau seniai. Jie atrado daugybę dalykų, kurių neieškojo, tačiau nerado to, ką tikėjosi rasti. Margenis, tiesą sakant, kuo toliau tuo labiau manė, kad gimtosios Iseičio šalies jie neras. Gal ir pats Iseitis jau suprato, tačiau vis dar nenorėjo to pripažinti. O Margenis, kad ir būdamas piktas stačiokas, nebuvo toks bjaurus, kad neleistų bendrakeleiviui susiprasti pačiam.
Dabar abu lengvu žingsniu traukė per mišką. Judėjo tylomis. Kai pasiekė miško pakraštį, sustingo už medžių. Vakarop slenkanti saulė nušvietė upės pakrantę. Iseitis parodė ranka į kitą upelio pusę. Ten vyko kažkoks judėjimas. Atrodė, kad tas kažkas laukia. Burtininkai pažvelgė vienas į kitą ir tylomis patraukė atgal.
Tobė pabudo aiškiai suvokdama, kad grįžta burtininkai. Ir dar ji pajuto, kad jie sunerimę.
- Ką? – neramiai paklausė vos įžengusių.
Žaliaplaukis tik pečiais gūžtelėjo ir prisėdo prie ugnies.
- Teks keliauti, - pasakė mėlynplaukis. – Kaip jautiesi?
- Nekaip, - sąžiningai prisipažino. – Bet aš susidorosiu.
- Iškeliausim vėlai vakare, - pasakė žaliaplaukis.
Jo draugas tik linktelėjo.
- Katras eis žirgų? – paklausė.
- Manau iki jų eisim pėsčiom. Merginą panėšėsim jei ką.
Mėlynplaukis vėl linktelėjo.
- Miegok, - mostelėjo ranka, ir Tobė išsyk užsnūdo.


Gentis budo, o Šarponas nė akių nebuvo sumerkęs. Jis išrinko patį geriausią bulių ir pieningiausią karvę, paėmė su savim penkis patyrusius karius. Ir visi nesislapstydami patraukė į aną stovyklą.
Vos išniro iš miško, kaimelyje kilo sujudimas. Sargyba ėmė mušti būgnus. O link atėjūnų patraukė būrelis anų.
Šarponas liepė sustoti. Kariai laikė ietis nuleidę, o iš miško juos stebėjo kiti, kuriems vadas griežtai įsakęs nesikišti, kad ir kas nutiktų.
Priešaky ėjo žynys, apsikarstęs amuletais. Atsilikęs per žingsnį sekė tvirtas jaunas karys. Dėl jo kilmingumo abejonių nekilo, tačiau tai nebuvo genties vadas. Du tokie garbingi žmonės iš kaimelio neišeitų. Tai galėjo būti vado sūnus ar jaunesnysis brolis. Žynys nustebęs apžvelgė būrelį, nes nematė žynio, kuris būtinai turėjo vesti derybas. O Šarponą atpažinęs kaip vadą, kreipėsi į jį. Kalba buvo nepažįstama. Kaip dabar derėtis? Pagalvojo, kaip būtų pravertusi Tobė, kuri mokėjo daugybę dalykų, kuriuos mokėjo senasis žynys.
Anas žynys, supratęs, kad susikalbėti nepavyks, bedė pirštu sau į krūtinę ir tarė:
- Tumbara.
- Šarponas, - pakartojo gestą.
Žynys linktelėjo ir atsisėdo ant sniego, parodydamas Šarponui padaryti tą patį. Tada kažką pasakė vienam kariui, ir tas tekinomis pasileido į kaimą.
Taip jie sėdėjo ir laukė, kol iš kaimo grįžo karys vedinas nejauna moteriške. Žynys bakstelėjo jai sėstis šalia ir kažką pasakė. Moteris linktelėjo ir kreipėsi į Šarponą:
- Sveikas, Šarponai. Tai tu dabar vadas. Gerai.
- Sveika ir tu. Iš kur mane pažįsti?
- Taigi… - moteris nusišypsojo nuoširdžia šypsena, kuri Šarponui pasirodė matyta. – Aš Darbio jauniausioji dukra Zazara.
- Vaje! Tikrai, - nustebo vadas. – Tai, vadinas, čia ta gentis, kuri anuomet užpuolė mus ir pagrobė moteris.
- Taip.
- Ar jus skriaudė?
- Ne, - vėl nusišypsojo. – Ištekino mus. Ir gyvenam taip, kaip ir namie būtume gyvenę.
- Mat kaip… - pasikasė pakaušį Šarponas. – Tai kaip dabar bus?
- Žynys liepė paklausti, ko norit.
- Kad nežinau nuo ko ir pradėti…
- Nuo pabaigos, - patarė.
- Na, mes ėjome čia peržiemoti. Rudeniop kariai rado šią vietą.
Zazara persakė žyniui.
- Čia mūsų vieta, - pasakė žynys. - Visada čia žiemojam. Kodėl nėjot į kalnus?
- Daug pasakoti… - atsiduso Šarponas. – Mirė vadas. Paskui žynys. Paskui senių Taryba išrinko netinkamą vadą.
Jis nutilo, o moteris viską persakė žyniui.
- Jis klausia, nuo ko mirė žynys ir kodėl jis nepaliko mokinio.
- Mirė žynys Tormontė nuo nuodingo šliužo įkandimo. O dėl mokinio… Nelabai tuos dalykus suprantu. Lyg ir neturėjo.
Po šitų žodžių žynys Tumbara ilgai tylėjo.
- Tai ko norit? – pagaliau paklausė, įdėmiai žvelgdamas Šarponui į akis.
- Atvedėm jums jautį ir karvę. Pačius geriausius, kokius dabar turime. Tikėjomės, kad susitarsim, ir leisit mums įsikurti šalia. Ir dar, žynį Tumbara, gal galėsi ir pas mus apeigas atlikti. O gal kokį mokinį atsiųsi.
Visko išklausęs žynys atsistojo ir pasakė:
- Mes irgi turim senių Tarybą…


Vadas grįžo pas gentį. Turėjo dvi geras naujienas. Tie žmonės nebuvo priešiškai nusiteikę. O moterys, kurios anksčiau priklausė šiai genčiai, gal galėjo būti priežastis, dėl kurios juos priims. Laukti, kaip žadėjo Zazara, teko neilgai. Ji atėjo ir atsivedė dar kelias moteris, anksčiau buvusias jų gentainėmis.
- Taryba nusprendė, kad namelius galite statyti šalia. Vadas norės aptarti sargybos reikalus su vadu Šarponu. Dirbsim kartu. Bus gerai. Daugiau karių, daugiau medžiotojų.
Ir gentis nusileido į slėnį. Šarpono širdy kirbėjo nerimas. Jam iš galvos nėjo Tobė. Visus prigrasė nieko apie ją nepasakoti. Tačiau žinojo: ar vaikai, ar moteriškė kuri, o gal vaikinas patikusiai merginai ims kada ir leptels. O tada… Jis pamelavo žyniui. Tai geruoju nesibaigs.


Naktis praėjo ramiai. Tobė neišgirdo, kaip burtininkai išėjo. Pabudo žvali. Lūšis gulėjo prie laužo. Ir, nors pačiai jai tas atrodė kvailai, žvelgė į ją kiek… pašaipiai.
- Labas rytas, - pajuto pareigą pasisveikinti.
Lūšis švelniai miauktelėjo ir vėl užsnūdo.
Tobė nukabino katiliuką, pakurstė ugnį ir išėjo laukan. Ten surado švaraus sniego, prigrūdo katiliuką ir grįždama vidun krūptelėjo iš netikėtumo, kai vos neatsitrenkė į žaliaplaukį.
- Mieloji, apsižvalgyti reikia, jei jau sumanei pasivaikščiot.
Nežinia kaip sukaupusi drąsą Tobė atšovė:
- Lūšis būtų perspėjusi!
Už nugaros skambiai nusijuokė mėlynplaukis:
- Gavai per nosį!
- Šaunuolė… - nenorom sumurmėjo pikčiurna.
Tobė pasijuto labai gerai. Burtininkai, rodos, įvertino jos sumanumą. Mergina užkaitė vandenį ir pasisuko į burtininkus.
- Viskas ten, - parodė žaliaakis. – Juodam odiniam maišely.
Tobė atrišo maišelį ir ėmė apžiūrinėti jo turinį. Ten buvo duona. Nors tokios nebuvo mačiusi. Dar buvo džiovintos mėsos. Ir kažkokių keistų žuvų. Dar buvo keletas maišelių su sėklomis, šaknelėmis ir žolelėmis. Užsimiršusi mergina padarė taip kaip visada, kai nežinodavo kam skirtos žolelės: pauostė, palaikė delnuose. Ir kažin kodėl išsirinko nesimpatiškai atrodančią juodą šaknį, kuri, tiesą sakant, ne kvepėjo, o dvokė. Vėlgi instinktyviai atlaužė pusę pačios mažiausios šaknelės ir sutrynė į jau beužverdantį vandenį. Buvo taip užsiėmus darbu, kad net pamiršo burtininkus. Todėl iš netikėtumo net pašoko, kai mėlynplaukis pasakė:
- Jokia tu žynė. Tu – ragana. Apsigimus… tikra…
Tobė atsisuko ir paklausė nei šio, nei to:
- Iš kur jūs mokat mano kalbą? Juk iš labai toli atkeliavot…
Žaliaakis nusišypsojo beveik iš tikrųjų:
- Iš labai toli. Ja kalba burtininkai. Ji mūsuose vadinama senąja burtininkų kalba. O tavo gentis, turbūt, yra toji, kuri išlaikė protėvių kalbą.
Arbata staiga pakvipo taip skaniai, kad Tobė užsinorėjo jos paragauti. Todėl paėmė puodelius, pripylė ir ištiesė burtininkams. Puodeliai tebuvo du. Mėlynplaukis paėmė, o žaliaplaukis papurtė galvą:
- Gerk tu. Aš jos negeriu.
Mergina sumišo:
- Nesakei… aš būčiau…
- Aš… nevisai žmogus. Ir mano poreikiai kiek kitokie. O šiaip pasirinkai teisingai. Tai toboro šaknis. Labai retas augalas. Arbata suteikia žvalumo, padeda gyti po sunkių ligų. Kompresai gydo žaizdas.
Tobei buvo kiek nedrąsu, tačiau smalsumas nugalėjo:
- O… jei tu nevisai žmogus… tai kas?
Žaliaplaukis sunkiai atsiduso:
- Jei nežinočiau, kad tau tai būtina žinoti, tai už tokį įžūlų klausimą gautum per nosį. Žemėje gyvena žmonės, žyniai, raganiai ir burtininkai. Žyniai dažniausiai kitų žmonių mulkintojai…
- Bet mūsų žynys Tormontė nebuvo.
- Ar tikrai? – pašaipiai paklausė mėlynplaukis.
- Na… kaip pažiūrėsi…
- Brangioji, žiūrėti reikia į visus vienodai. Žyniai yra apgavikai. Kada matei kokį žynį besikalbantį su dievu ar dvasia? Jiems siunčia sapnus… Cha! Prisiuosto žolelių ir šneka nesąmones, - mėlynplaukis irgi atrodė suirzęs.
- Gerai. Tebūnie… O raganos?
- Raganiai yra gimusieji ir tie, kurie visko išmoksta. Tu, pavyzdžiui, esi ragana iš prigimties. Juk viską žinai iš kažkur. Taip? Niekur nesimokei. Esi vienišė. Tave nelabai mėgsta.
- Tiesa… - atsiduso mergina. – Kad būtų kas paaiškinęs… Gal tik žynys Tormontė jautė. Bet ir jis manęs privengė.
Žaliaplaukis linktelėjo:
- Dar yra burtininkai. Štai su jais gyva bėda. Burtininkai yra juodieji ir baltieji. Ne visi baltieji – geri, ne visi juodieji – blogi. Dar yra dvasios ir dievai. Jeigu moteris pagimdo dvasios ar dievo vaiką, tai jis tampa burtininku iš prigimties. Jam niekas negali prilygti. Toks esu aš.
Tobė sėdėjo ir, gurkšnodama arbatą, žiūrėjo į ugnį, Jai staiga tapo baugu. Kaip tą dieną, kai, pažiūrėjusi į kaimynų berniuką, suprato, kad jis greitai mirs.
- Ką darysit su manim?
- Keliausi su mumis, - ramiai pasakė žaliaplaukis. – Jei būtum paprasta nuskriausta mergaitė, paliktumėm kur nors pakeliui. Jauno, dar savo galių nežinančio burtininko ar raganiaus palikti likimo valiai negalima.
- Be to, - nusijuokė mėlynplaukis, - man atrodo, kad dievai ją mums pakišo.
- Nenervink! – pyktelėjo žaliaplaukis. – Jau ir taip koktu. Paskutiniu metu kažkas… Kažką man visa šita istorija primena.
- Aš žinau! – šįkart piktai metė mėlynplaukis. – Pasaką, kaip avigalvis laimės ieškojo.
Jis staiga atsistojo ir išėjo iš olos. Lūšis prasimerkė. Žaliaakis mostelėjo ranka, ir ji išbėgo paskui.
- Kas jam? – nustebo Tobė. – Atrodė toks linksmas…
- Teisingą žodį parinkai, raganaite. At-ro-dė, - išskiemenavo. – Iškeliavom mes mėlynplaukių šalies ieškoti. Jis jau suprato, kad tėvynės neras. Sutiko daugybę žmonių, burtininkų ir raganių. Daug kas girdėjo apie tokius kaip jis. Kai kas net sutikę buvo. Bet nieks nežino, iš kur jie kilę.
- O kur gyvena tokie kaip tu?
- Niekur. Aš toks vienintelis, mergaite.
- Ar jam nieko nenutiks? – paklausė po akimirkos.
- Ne. Lūšis neleis.
- O… kas yra Lūšis? - pagaliau įsidrąsino paklausti. – Ar tu ją prisijaukinai?
Burtininkas papurtė galvą:
- Lūšis – tai dovana. Ją man padovanojo viena labai galinga burtininkė. Visi burtininkai turi ką nors tokio.
- Kodėl mėlynplaukis neturi?
- Turi. Tai jo ginklas.
Mergina pažvelgė į žaliaplaukį. Ar tik jis nesityčioja. Atrodo ne. Piktai išbarti, suniekinti gali. Bet erzinti ne.
- Betgi ginklas negyvas!
- Dar ir kaip gyvas. Sakiau: sudėtinga.
Staiga burtininkas lyg pamėtėtas puolė laukan. Tuo pat metu lauke pasigirdo aršus Lūšies urzgimas, neramiai ėmė trypti žirgai. Nors Tobei buvo baisu, tačiau ji puolė prie angos. Ją sustabdė Lūšis.
Tobė pažvelgė į dangų. Ten ratus suko nematyti milžiniški paukščiai. Jie smigo vienas po kito žemyn, bandydami nutverti burtininkus. Šie vikriai sukosi. Ir paukščiai arba krisdavo sužeisti, arba piktai klykdami šaudavo aukštyn, kad po akimirkos vėl pultų.
- O Didžioji Dvasia, kas tai? – sušnabždėjo mergina.
Tačiau labiausiai ją nustebino burtininkai. Tobė manė, kad geriausia būtų pasinaudoti savo nežemiškomis galiomis. Tačiau burtininkai, rodos, neketino to daryti. Jie pamažu traukėsi link olos angos, meistriškai kovodami tik ginklais. Ir Tobę visai nelaiku apėmė pavydas. Ji mokėjo naudotis tik peiliu ir ietimi. Peilį iš jos atėmė, kai pririšo prie stulpo. Kai iki angos liko keli žingsniai, žaliaplaukis riktelėjo:
- Didįjį Užkeikimą!
Burtininkai vienu balsu ėmė berti žodžius. O Tobė iš nuostabos net išsižiojo. Kad ir kaip neįtikėtinai skambėjo, tačiau tai buvo jos giesmės žodžiai.
Vos burtininkai baigė užkeikimą juos ir olos angą uždengė degantis kupolas. Vidun papuolusius paukščius greitai pribaigė Lūšis. Likusieji išorėje dar kurį laiką puolė ir apsvilę krito žemėn. Mergina išgirdo kaip mėlynplaukis pasakė:
- Atleisk. Tai aš savo neviltim juos prišaukiau.
Žaliaakis pikčiurna nepasakė, kad nepyksta. Jis tik paaiškino:
- Tu čia niekuo dėtas. Kažkas juos užsiundė.
Burtininkai nuvalė ginklus kailių gabaliukais, atidžiai juos apžiūrėjo ir pasidėjo šalia, tarytum laukdami naujo puolimo. Tuo tarpu Tobė vis dar mindžiukavo prie įėjimo. Merginą dabar domino ne tų keistų paukščių puolimas, bet ugninis kupolas.
- Turi klausimų? – išgirdo abejingą žaliaplaukio balsą.
- Daug, - atsakė ji. – Bet gal vėliau.
Burtininkas nieko neatsakė. Tik pečiais gūžtelėjo. Ir pagaliau jie ėmėsi valgyti. Mergina lėtai kramtė mėsą, nejausdama skonio.
- Žiūrėk, mergiotė gavo šoką, - mėlynplaukio balsas vėl buvo linksmas ir pašaipus.
- Lyg tu negavai pirmą kartą visas tas nesąmones pamatęs, - nežinia ko suirzo žaliaakis.
Nors kodėl gi nežinia? Jis visą laiką buvo suirzęs. Ar nors su kuo nors jis bendrauja normaliai?
- Aha, - atsakė mėlynplaukis. – Paklausk jo apie Naktižiedę. O šiaip jau laikas savo mintis kontroliuoti. Tik ką buvo tyla. Ir vėl leptelėjai nei šį, nei tą.
Užsiminus apie asmeninį burtininko gyvenimą, žaliaplaukis paprastai reaguodavo aršiai. Tobė manė, kad burtininkas puls keliondraugį. Tačiau šis tik atsiduso ir įbedė žvilgsnį į ugnį.
- Atleisk, drauguži… - paplekšnojo per petį mėlynplaukis. – Liežuvio nenulaikau…
Kai žaliaakis niekaip nereagavo ir į tai, Tobė pamanė, kad ta tema turėtų būti labai skaudi ir…
- Ar nesiliausi! – atrodo mėlynplaukis irgi supyko, kas Tobės manymu buvo neįtikėtina. – Tikra kvaiša! Galiu pykti! Ir dar kaip! Burtininkai, žinok, retai būna geraširdžiai. Ar žinai, kas iš tavęs būtų likę, jei Margenis tikrai supyktų?
Žaliaplaukis kažkaip keistai vyptelėjo, ištiesė ranką išėjimo link. Nuo pirštų galų nuslydo žalios ugnies kamuoliukas link besikamuojančio ant žemės paukščio. Akimirka. Ir toje vietoje nieko nebeliko.
Tobė vos nepravirko:
- Tai ką gi man daryti? Negalvoti?
- Išmoksi, - žaliaplaukio balsas vėl buvo ramus. – Visiems pradžioje sunku. Mus mokė ne tokiais pavyzdžiais. Patį pirmą vakarą alkūnę nusvilino. Ilgai negijo ir perštėjo, o mokytojai tyčia negydė, kad prisimintume, ką galima daryti, o ko ne.
- Žiaurūs mokytojai, - nusipurtė mergina.
- Bet teisingi, - linktelėjo mėlynplaukis. – Aš ligi šiol ant peties turiu ]]> Tue, 14 Apr 2026 11:09:30 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261954.html http://rasyk.lt/kuriniai/261954.html – Nu tai pirmyn, nestovim, – atsiduso mano kelionės kaimynas ir vikriai atkimšo jau spėjusio sušilti alaus butelį, – nešildom alaus. Ką jau čia.
Mano pasiryžimas nuvežti diedukui į kaimą to kitokio, „miesčioniško“ alaus blėso su kiekviena kelionės minute. Nors, teisybės dėlei, reikėtų pasakyti – rodėsi, kad alus išgaruoja net nepasiekęs skrandžio.
– O lašiniai tokie, – priešais sėdinti moteriškė pasakojo visiems, kas netingėjo klausyti, – pats Brazauskas kiekvieną vasarą atvažiuodavo vien lašinių paragaut. Mėsos nė gyslelės, balti, minkšti, burnoj tirpsta. Ir ožkos pienas. Oi mėgdavo jis tą pieną, vis sakydavo: „Romut, na dar puodelį įpilk. “
Jau kurį laiką jutau, kad šlapimo pūslė pildosi kur kas greičiau nei planavau. Ar tai buvo kaltas gana duobėtas kelias, ar artėjanti senatvė, bet po eilinio autobuso krestelėjimo supratau neiškęsiantis visos kelionės. Prisidirbsiu čia ir dabar. Gėdos visam gyvenimui.
– Aš tuoj, – kaltai nusišypsojau savo jau snūduriuojančiam kaimynui ir greitosiomis nuslinkau tarp sėdynių eilių link vairuotojo.
Šiuo keliu ne kartą važiavęs, vien iš tolumoje stūksančio malūno supratau, tuoj būsiant stotelę, priklausančią tokiam neišvaizdžiam ir neįsimenančio pavadinimo kaimui, kad niekada ir nebandžiau jo įsiminti.
– Vairuotojau, gal sustosit, – maldaujančiai sumurmėjau, – reikalas yra.
Vairuotojo būta su stažu ir greitai, greičiausiai vien pagal nuo manęs sklindantį apynių kvapą, suprato, kame problema.
– Tuoj, porą kilometrų, – pasiglostė vešlius, kaip miškas, ūsus, – sėsk čia, – parodė į laiptelius.
Dėkingai linktelėjau. Nespėjo autobusas sustoti, o durys pilnai prasiverti – šokte iššokau į lauką.
– Aš greitai, – išbėriau žodžius ir nukurnėjau link būdelės, taip jaukiai prisiglaudusios stotelės šešėlyje.
Viena ranka moviausi kelnes, o kita paskubomis, sugraibęs kabliuką, užrakinau medines duris.
Patenkintas atsikvėpiau. Netrikdė manęs nei sodrūs, iš skylės betoninėse grindyse kylantys kvapai, nei lentose lizdus išsigraužusios vapsvos.
Rodos, praėjo visa amžinybė, kol spaudimas pilvo apačioje atlėgo, bet pagaliau į širdį sugrįžus gyvenimo džiaugsmui, laimingas plačiai pravėriau būdelės duris ir, išėjęs, pilna krūtine įkvėpiau kur kas švaresnio ir gaivesnio oro.
Linktelėjau šalia stovinčiam berniokui, matyt, irgi laukiančiam savo eilės, ir patenkintas įlipau į autobusą. Dabar jau tikrai buvo galima ramiai užbaigti savo kelionę.
Iškart net ir nesupratau. Praslinkau tarp eilių, užkliuvęs už ranktūrio atsiprašiau, o tada susivokiau atsiprašinėjantis tuščios vietos.
Nė vieno žmogaus, nei jų daiktų, šiukšlių – ir tų nebuvo. Nežinia kodėl pasilenkiau ir ranka perbraukiau grindis – švarios, be dulkių.
– Nu... – išsprūdo keiksmas.
Nuslinkau tarp eilių į patį galą, kur buvau pakišęs krepšį – tuščia. Išgaravo ir mano sugėrovas, ir bobulė, lašiniais vaišinusi patį Brazauską. Ir tas įkyrus mažas vaikigalis, visos kelionės metu pirštais tepliojęs stiklą. Stiklas, beje, buvo visiškai švarus.

Nieko nesuprasdamas išlipau iš autobuso ir apsidairiau. Stotelė kėpsojo pačioje kalno papėdėje, atsišliejusi į kruopščiai nušienautą pievą, toliau tyvuliavo tamsus ežeras. Įvairių formų ir spalvų namų eilė kilo iki pat pakalnės viršūnės, kur ant paprasto mūrinio namo didelėmis raidėmis buvo užrašyta „Parduotuvė“. O dar toliau, iškilusi virš medžių viršūnių, švietė bažnyčios stogo smailė. Nė gyvos dvasios. Išskyrus tą bernioką. Ir keletą čiurlių.
Sėdėjo bernas ant betoninės šiukšliadėžės, nugara atsirėmęs į autobusų stotelės ženklą. Ir godžiai kramtė gerokai sudžiūvusį duonos kampą.
Patapšnojau sau per kišenes – cigaretės vis dar buvo savo vietoje. Vieną neskubėdamas prisidegiau ir vėl apsidairiau. Nieko. Visiškai tuščia.
– Kur čia visi nuėjo? – kiek įmanoma ramesniu balsu paklausiau bernioko.
Tas gūžtelėjo pečiais ir dideliais, stipriais dantimis įsikirto į duonos gabalą.
Nervingai tarp pirštų minkiau cigaretę. Žnybtelėjau sau į ranką – bene gal užmigęs.
– Kas „visi“?
– Na visi - iš autobuso, – mostelėjau ranka į tuščias vietas.
Berniokas atsistojo, įbruko man į rankas apgraužtos duonos kepalą, pažiūrėjo į vieną pusę, į kitą. Pasilypėjo autobuso laipteliais, žvilgtelėjo vidun, kažkodėl pirštais patrynė vairą, juos tuoj pat pauostė ir, sugrįžęs, atsisėdo kur sėdėjęs.
– Tai kad tu vienas čia. Aš irgi galvoju – ko jis čia vienas atsibeldė. Pavaišinsi cigarete?
Negalvodamas ištiesiau pakelį. Berniokas vieną tuoj pat užsikišo už ausies, o kitą prisidegė kišenėje sužvejotais degtukais.
– Sėkmei, – mirktelėjo man.
– Tai pilnas buvo, – gerklė vis labiau džiūvo, – o vairuotojas tai va čia sėdėjo, o dabar nėra. Aš gi tik nusimyžt nubėgau.
– Nu matai, kaip būna, – berniokas tik gūžtelėjo pečiais.
Demonstruodamas, kad čia dar yra gyvybės, danguje sučirškė vieversys ir, jei neklystu, kažkur toliau amtelėjo šuo.
– Tai gal tu miręs, – berniokas delnu stipriai pasitrynė nosį, – nu, žinai.
– Ne, nežinau, – atžagariai atsikirtau.
Visgi ta mintis įkyriai prilipo galvoje ir skambėjo vis realistiškiau. Gal užmigau autobuse, pakirstas alaus, šilumos. O autobusas pateko į avariją. Kodėl gi ne – visai įtikinama teorija. Arba – žvilgtelėjau į lauko tualetą – gal čia portalas tarp pasaulių? Jutau, kad manyje šneka visas išgertas alus, tačiau nesusilaikęs, sekamas kibaus berno žvilgsnio, nukurnėjau link būdelės ir užsidariau viduje.
Tas pats dvokas, tos pačios vapsvos. Tos kelios dėmės asloje, liudijančios apie mano prastą taiklumą skubos momentu.
Įkvėpiau, žinoma, per burną, užsimerkiau ir išėjau į lauką.
Bernas traukė ir antrąją cigaretę, su kuo didžiausiu susidomėjimu stebėdamas mano veiksmus.
– Nu?
– Kas „nu“? – piktai atsikirtau.
Autobusas buvo vis dar toks pat tuščias.
– Žodžiu – bybienė, – galų gale drėbė. – O iš kur tu?
– Iš miesto.
– A. Miesto. Sostinės?
– Kokios dar sostinės. Miesto.
– Na tos, sostinės, – užtikrintai atsakė, tarsi man iškart turėjo būti aišku, apie ką kalba. – Seniai jau autobusą vairuoji? Man tai neleidžia...
– Nevairavau aš to autobuso, – pyktelėjau, – sakau, kad kai išlipau, buvo pilnas. Dabar – tuščias. Vairuotojas buvo. Ir žmonių pilna. Ir bobelė, kuri lašiniais Brazauską vaišino.
– A. Jei lašiniais, tai gerai. O jei dar česnako skiltelė. Ir mažučiukas stikliukas degtinėlės. Tokios šaltos, kad į sirupą pavirtus, – atsidusęs sučepsėjo, – gerai dabar būtų. Gal dar viena pavaišinsi? Kad jau siūlai, -suokalbiškai mirktelėjo, – dvi paimsiu.
Abu užsirūkėm. Godžiai dairiausi aplink. Gal ką praleidau, nepastebėjau. Jei miriau, taigi nebus vienas į vieną panašu į buvusį gyvenimą. Kiek pagalvojęs įlipau į autobusą ir pabandžiau pasukti raktelius. Starteris net nekrustelėjo.
– Dažnai autobusai važiuoja pro čia? – griebiausi paskutinio šiaudo.
– Kartais, – gūžtelėjo pečiais bernas, – ką aš žinau. Zigmas prie alaus pasakojo, kad vienas tikrai važiavo. Tik nesustojo. Dūmė ir nudūmė. Senas toks buvo, geltonas. Ir be numerių. Bet žinai, klausyk tu to Zigmo.
Neapsispręsdamas paėjau kelis žingsnius pirmyn, apsisukęs grįžau atgal. Dėbtelėjau į ramiai rūkantį berną. Nugara buvo šlapia nuo šalto prakaito, bet save laikiau gana pragmatišku žmogumi – dingo žmonės, tai dingo. O man kas. Ramybės daugiau.. 
Negrabiai jam mostelėjau.
– Tai keliausiu. Kiek čia eit, – numykiau.
Bernas linktelėjo ir iškėlė nykštį viršun.
Buvau pasiryžęs eiti tol, kol bent kažką prieisiu. Ar sutiksiu kitą autobusą, automobilį, traktorių ar tiesiog dviratininką.
Žingsniavau tiesiog kelio viduriu, kepinamas tos pačios kaitrios saulės. Aplink dirbami laukai, viena kita karvė, tolumoje – pavienės miškų juostos. Tariausi matantis stirnas, įsisukusias į javus. Bet, nespėjus gerai įsižiūrėti, jos pašoko ir dingo beržyne.
Nežinau, kiek buvau nuėjęs, bet kojos sakė, kad jau nemažai. O vis dar nieko, išskyrus gyvūnus, nemačiau. Malūno taip ir nepriėjau, nebuvo ir gyvenviečių ženklų. Tas pats begalinis, vienodas peizažas – laukai ir miškai. Ir šiek tiek vingiuojantis, tolumoje pranykstantis kelias.
Dar kiek paėjęs tiesiog spjoviau viską ir apsisukau. Jei tiesiog miriau – na tai tegul. Ne toks ir prastas pomirtinis pasaulis. Tylus, ramus ir gražus. Dabar kur kas labiau bijojau, kad ir tas kaimas bus pranykęs. Lengviau atsikvėpiau pamatęs bažnyčios bokšto smailę. Ir stotelėje vis dar tebesėdintį berną. Kad jis ir pats velnias būtų – vis draugija.
Dar kartą apsidairęs giliai įkvėpiau gryno oro. Kvepėjo įkaitusia, šviežiai nupjauta žole.
– O kur visi? – susizgribau dar neregėjęs nė vieno žmogaus.
– Taigi laidotuvės. O mes čia sėdim, – kaukštelėjo sau delnu į kaktą bernas, – gi žadėjau degtukų parnešt. Einam. Greičiau, skubinkis. Nebent autobuso lauksi.
Autobuso laukti jau nebeketinau ir net šiek tiek norėjau, kad jis išvis nepasirodytų.
– Visi susirinko, tai bent laidotuvės bus. Pamatysi, – suokalbiškai mirktelėjo, – pas jus mieste tokių nebūna. O čia tai – ohoho.
Berniokas tarškėjo nesustodamas, tik kartais stabtelėdavo prisidegti iš manęs iškaulytos cigaretės ir varė toliau. Papasakojo, kaip Marcelė Antaną rado tik paryčiais, atsirėmusį kakta į obelį, nusmauktomis kelnėmis ir jau gerokai atšalusį. Mat tas kiekvieną vakarą slinkdavo į vietinę aludę kelių bokalų, o kartais ir ko stipresnio išlenkti. Bet, matyt, ne laiku užspaudė reikalas ir nusprendė prie tvoros visą reikalą atlikti. Pasirėmė kakta, nusitraukė kelnes ir numirė.
Kiek tik Marcelė nedejavo, kad kaip gėda prieš žmones, kaip nepatogu, kad senis mirė atsukęs pliką užpakalį į kelią. Kiek pavirkavus puolė ieškoti, kur Antanas buvo užkasęs stiklainį su pinigais.
– Ar rado?
– Taigi rado, – tarsi pats tuo netikėdamas galvą pakraipė bernas, – net ne stiklainį, o visą uzboną. Pilną pilnutėlį aukso ir sidabro. Iškart visiems paskelbė, kad Antaną išlydės padoriai, gėdos niekam nepadarys. Ir Viduką ta proga papjaus.
– Viduką? – pajutau, kaip šaltas prakaitas nubėgo nugara, prisiminus darbų mokytoją Vidą Staniulionį.
– Nu – Viduką – paršą.
Ir, nelėtindamas žingsnių, ėmė porint, kaip Viduką Antanas nupirko dar visai mažą paršelį. Be galo meilus buvo paršelis – kiekvieną pasitikdavo vizgindamas savo uodegėlę, o jau švelnumas, o jaukumas. Tik viskas pasikeitė kartą jam užėdus rūgusių vyšnių, kurias Marcelė neapdairiai paliko dubenyje prie tvarto. Suėdė visas su kauliukais ir, privaręs į dubenį, įsisuko į vištidę. Neliko ne tik kiaušinių, bet ir vištų – viską suėdė. Surijo ir prie būdos pririštą Sargį.
– Sargį? – nepatikėjau.
– Su visa grandine, – lyg niekur nieko gūžtelėjo bernas, – o paskui ir būdą. O tada pasileido kaimo niokoti. Neliko nei Jorės ančių, nei Anzelmo pomidorų, o senojo Proškaičio telyčios taip niekas ir nebematė.
– Pala, – piktai papurčiau galvą, – ką čia šneki? Kaip suprast – suėdė? Paršas. Suėdė telyčią?
Bernas pasilenkė prie manęs ir tyliai sušnabždėjo:
– Jei atvirai, tai manau, kad iš to pasiutimo jis tą telyčią gana stipriai pamylėjo. Visi žino, kad paršas užkerėtas buvo. Tik prie Marcelės apie tai nė šnypšt, o tai, – atkišo man kumštį po nosimi, tarsi demonstruodamas, kuo mane pavaišins Marcelė, – tema jautri.
Ir tada, lyg niekur nieko nusukęs kalbą, ėmė pasakoti, kas gimė, kas mirė, kas tuokėsi, kas su kuo tvarte šieno kupetoje sukritęs buvo, kas kieno obuolius vogė, o kas – karosus iš vietinio gaisrinės tvenkinio. O minimų vardų prisiminti jau visai nebespėjau.
O saulė vis stipriau kaitino galvas ir pagaliau net ir bernas pritilo. Vis garsiai sučepsėdavo sausomis lūpomis ir stipriai atsidusdavo.
Et kad taip šalto alaus. Tokio šalto, kad dantis užgeltų ir savo vardą pamirščiau.
Pasukom gatvele į dešinę, praėjom pro raudoną medinį gaisrinės pastatą, kurio viduje kapstėsi kelios vištos ir gaidys, ir, už nugaros palikę tylą, įnėrėme į žmonių, triukšmo ir šurmulio pilną kiemą.
Vidury kiemo, tarp tvarto ir šiltnamio, stovėjo ilgas stalas, užtiestas akinamo baltumo nėriniuota staltiese. Ko tik ant jo nebuvo – nuo apšarmojusių žalsvo stiklo butelių iki paties paprasčiausio šakočio. Bernas, vikriai prasispaudęs tarp dviejų garsiai apie šieno grėbtuvus besiginčijančių moteriškių, nuo stalo pagriebė lėkštę, pilną papjaustyto skilandžio, ir kelis butelius alaus.
– Marcelė, – kinktelėjo galvą į smulkią mažą moterėlę, galvą apsirišusią juoda skara, ir vienu ilgu gurkšniu nugėrė pusę butelio.
Mane kur kas labiau stebino ne tai, kad niekas pernelyg manimi nesistebėjo, o storo plieno lakštais paramstytas tvartas. Ir žemas, gūdus iš jo sklindantis kriuksėjimas.
Šalia tvarto durų baisaus ilgumo peilį galando vyras, tokia vešlia barzda, kad tesimatė vien akys ir kumpa nosis. Net pirštai buvo apžėlę tankiais juodais gaurais.
– Tu tik ten gražiai, – sumykė pribėgus Marcelė, – gi žinai.
– Mhm, – numykė vyras, – bakst – ir viskas.
Vidukas užžviegė, tarsi nujausdamas, kad toks didelis žmonių sambūris nieko gero nežada.
– Mūsų geriausias skerdikas, – nežinia iš kur vėl šalia išdygo bernas, vedinas strazdanota geltonkase merga, – pats Diodoras. O tu nesikuklink. Čia, kol vėdarus prikimš, kol kumpius apskrudins, ir išalkt spėsi.
Traukdamas orą per nosį Diodoras keistai, tarsi mėgdžiodamas, kriuktelėjo. Paršas nutilo, tarsi būtų supratęs, ką šis baisiai apžėlęs žmogysta pasakė, ir dar garsiau pradėjo žviegti.
– Nelabai nori būt skerdžiamas, – numykė Diodoras, ilgu peiliu, kuriuo ir turėjo nusmeigti paršą, pasikasė ausį, – reikės jį truputį palaikyt, kol aš tik smygt – ir viskas.
Pasakyti buvo paprasčiau nei padaryti. Iš pradžių net neatsirado savanorių, bet, kai Marcelė pagrasino, jog per šermenis nebus nė lašo ruginės, keli vyrai tuoj pat pasisiūlė pagelbėt.
Diodoras tyliai suburbėjo kelis nesuprantamus žodžius ir, giliai įkvėpęs, nėrė į tvarto vidų.
Jei kas būtų pasakęs, kad paršas gali taip skausmingai garsiai žviegti, niekada nebūčiau patikėjęs. O juk visai mažas būdamas irgi kaime ne kartą mačiau, kaip pavasarį skersdavo per žiemą gerai nupenėtą kiaulę.
– Laikyk tu jį...
– Laikyyyk!
– Kur smeigi! Pjauna, pjauna mane! Skerdžia!
– Pačiupau...
– Smeik, Diodia, smeik!
– Tuoj aš bakst – ir viskas, – iš pradžių piktai, o po to džiaugsmingai šūktelėjo Diodoras.
Žviegimas taip staiga liovėsi, kad net ausis užspaudė. Marcelė skepetos kraštu pasitrynė akių kampučius.
Pirmas iš tvarto glūdumos išniro Diodoras, išsipešusių marškinių kampu valydamas kruviną peilį. Kažkas aimanavo, susiėmęs už perdurtos rankos, kažkam po akimi juodavo mėlynė, o kažkas laikė suspaudęs perkastą riešą.
– Vyrai, kokie vyrai, – pamaldžiai suglaudusi rankas aimanavo senė Marcelė, – tai tokį darbą padarėt, tokį darbą. Antanas ir tas būtų pagyręs.
– A ką čia, – pirmą kartą nusišypsojo Diodoras, – truputį apsistumdėm. Lengvai taip. Kaip per šokius.
– Tai štai, po truputį, po šlakelį, čia palengviuk, širdžiai nuramint. Aš irgi truputuką. Ne, ne, nepilk pilno, man širdelė, žinai, kaip. Dar vėdarus kimšt.
– Mergos kimš, – Diodoras piktai numojo ranka, – še.
Sustojo vyrai ratu, leisdami stikliukus tarp rankų. Plekšnojo vienas kitam per pečius, atsainiai šypsojosi ir trynė rankas. Tarsi ne paršą būtų paskerdę, o visą mūšį laimėję. Vieną į kitą kaip vandens lašai panašios aukštos mergos jau sėmė vandenį iš šulinio, galando peilius. Kažkas išsitraukė armoniką, iš kažkur išniro būrys basakojų vaikų.
Niekas iškart ir nepastebėjo, kaip prasivėrė tvarto vartai ir į kiemą išsvirduliavo kruvinas Vidukas.
Pirmas jį pastebėjo Diodoras. Iš nuostabos pats juokingai kriūktelėjo.
– Ak tu bjaurybe.
Tokio paršo dar niekada nebuvau matęs ir net nebūčiau pagalvojęs, kad jie gali užaugti tokio dydžio.
Vidukas suurzgė kaip šuo, kimiai kriūktelėjo. Stebėtinai mažos juodos akys visus piktai nudelbė. Lyg jaunas buliukas pakapstė kanopa žemę.
– Nu... – kažkuris vyrų išsižiojo, bet pasakyti nieko nebespėjo.
Pirmam kliuvo pačiam Diodorui. Pasiuntęs jį tiesiai į serbentų krūmą, pasisuko ir kakta vožė sekančiam.
Nespėjau nei suprasti, nei pamatyti, kaip ta pati, berno atsivesta strazdanė iš kažkur atsitempė kuo tikriausią, per vamzdį užtaisomą muškietą ir, prisitaikiusi, pylė tiesiai Vidukui į kaktą. Kiemą užtvindė tiršti parako dūmai.
Paršas susvyravo ant kojų, piktai nužvelgė mergą ir, riebiu šonu nuvertęs šiltnamį, sulaužė tvorą ir pranyko miške.
Po ilgos spengiančios tylos pirmasis atsitokėjo Diodoras.
– Vo tai tau.
O tada iš sąstingio pabudo ir likusieji. Kas šaukė, kad reikia tuoj pat pult į mišką ir pagaliau, kaip priklauso, padoriai pribaigt Viduką. Kas siūlė visą mišką padegt ir išrūkyt paršą iš ten. Visai pamiršę, kad čia susirinkę į Antano laidotuves, dabar vienas kitą perrėkdamas šaukė, ką daryt, kad kuo greičiau Viduką papjaut, kaip pridera, ir iškept.
– Čia visos laidotuvės tokios? – paklausiau berno.
Buvo jis prisikimšęs pilną burną šakočio, tad tik keistai myktelėjo. Ta pati merga, šovusi į paršą, dabar, suraukusi antakius, spoksojo į aprūkusias šautuvo vamzdžio žiotis. Kaip ir norėjau pasakyt, kad net lazda iššauna, bet susilaikiau – veidą buvo iškreipusi nuožmi išraiška. Dar gausiu į nosį su buože.
Pagaliau kieme susirinkusieji aprimo ir pagaliau prisiminė, ko čia susirinkę.
– Rytoj mes jį, – kiekvienam, kas netingėjo klausyt, aiškino Diodoras, – dalgius ištiesinsim, deglus pasiimsim. Jau šįkart padoriai bus. Kaip reikia. Kaip senais laikais. Reikės – iki marių ginsim. Mes čia tokį pisinį pakelsim, mes čia taip tą paršą išdarinėsim, mes... – pritrūkęs žodžių piktai pagrūmojo suspaustus kumščius.
O Marcelė sukosi po kiemą, ]]> Mon, 13 Apr 2026 22:22:17 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261951.html http://rasyk.lt/kuriniai/261951.html