Fantastika - Kūriniai - rašyk.lt http://rasyk.lt lt kitoks.lt <![CDATA[Sugrįžimas. Paskutinis mūšis - 3]]> - Ar ten taviškiai? – viltingai Kibirkšties paklausė Suairo.
- Juk matai, kad ne! – atšovė mergina. – Man rodos, jie labiau panašūs į taviškius.
- Šito ir bijojau… - burbtelėjo Tšiagunas. – Čia neturėtų būti nieko. Kariuomenę aš dar suprantu. Jie, ko gero, traukia padėti Valdovei Akeilei. Tačiau šitų čia neturėtų būti.
- Ką darysim? – ramiai paklausė Kibirkštis.
- Teoriškai, tu gali joti sau. Mes tik bendrakeleiviai. Tu nežinai, kas mes tokie, kur keliaujam ir ko.
- Na, teorijos manęs niekad neguodė. O praktiškai?
- Praktiškai, - išsiviepė Suairo, - tavęs nepaleis. Jie gi nežino, kad tu nekalta ir…
- Kad tave energetinės dėlės suėstų! – staiga tyliai nusikeikė Tšiagunas. – Ten gi princas Akeilis!
- Mus puls? – ramiai paklausė Eledi.
- Tai jau tikrai, dukrele. Dabar ir aš jį pažinau. Matai, štai tas ant širmo žirgo yra tikras tavo dėdė ir mirtinas tavo motinos priešas – tikras jos brolis dvynys, princas Akeilis.
- O kodėl dėdė?..
- Nėr kada, vaikeli. Bet šiaip čia svarbiausia valdžia ir turtai.
- Ir atmink, mergele, - pridėjo Kibirkštis, - visada viskas būna dėl valdžios ir turto.
Jie stovėjo lygioje vietoje. Slėptis nebuvo kur. Bėgti beprasmiška. Kautis beviltiška. Visgi Suairo pasakė:
- Eledi, į žydraplaukius šaudyti beprasmiška. Šaudyk į žmones. Žydraplaukių mes nenužudysim. Bet kalavijais ir durklais kautis įmanoma.
Princo Akeilio būrelis lėtai artėjo. Tai buvo trys laisvieji raganiai ir penki žydraplaukiai. Sunku pasakyti, ar tai buvo demonai ar mišrūnai, kaip juos vadino Akeilis, kai nieks negirdėdavo. Niekino juos, tačiau negalėjo apsieiti be tokios pagalbos. Žemesnieji demonai visai neketino prisidėti. O kilmingųjų buvo tik saujelė. Šalia princo Akeilio jojo ištikimoji ragana Akšina.
Akeilis mostelėjo ranka. Ir jo palyda apsupo keliautojų būrelį.
- Oho, kokia kompanija! – pašaipiai išsiviepė princas Akeilis. – Lordas Temoras, mieloji dukterėčia ir jos tėtušis. O kas ši raudonplaukė gražuolė? Iš apsiausto…
- Didžiosios Ragės ordino kariūnė Kibirkštis, - išdidžiai prisistatė mergina. – Malonu būtų žinoti su kuo kalbuosi.
- Princas Akeilis.
- Nesakyčiau, kad labai malonu, bet ką darysi. Ko norėjot?
- Labai mielai, panele, tave paleisčiau. Tačiau… negaliu. Pasiduokite geruoju. Ir viskas bus gerai. Valdovė Akeilė jau mano rankose. Princą Eledį irgi greit rasime. Negarantuoju jums karališko gyvenimo, bet gyvybę išsaugosite.
- Nepūsk miglų, Akeili…
- Prince Akeili!
- Joks tu ne princas man! Nuo tos akimirkos, kai stojai prieš teisėtą sosto paveldėtoją, man nebesi princas.
- Mielai tave pribaigčiau, lorde Temorai.
- Pabandyk, - negera ugnim sužibo lordo akys.
- Nemėginsiu. Jūs visi man dar reikalingi. Jojam.
- Nė velnio, - burbtelėjo Suairo ir metėsi prie arčiausiai stovinčio žydraplaukio.
Užvirė mūšis. Akivaizdžiai nelygus. Tačiau besiginantieji turėjo tą pranašumą, kad galėjo šauti ir durti. Tuo tarpu puolantieji stengėsi paimti keliautojus gyvus. Vis gi aukų išvengti nepavyko. Vienas raganių šiek tiek atsitraukė, akimirką stebėjo Suairo, kuris buvo įsitraukęs į kovą su mėlynplaukiu. Kiti kovėsi kas sau, kiekvienas už save. Raganius linktelėjo galva vienas sau, spustelėjo žirgą ir suvarė durklą Suairo į pilvą. Suairo loštelėjo, o tada nukrito nuo žirgo.
- Tėveli! – riktelėjo Eledi ir puolė prie susmukusio vyro.
Dėl to akimirkai sutriko Tšiagunas ir Kibirkštis. Princo Akeilio palydovai šoko nuo žirgų, nutraukė žemėn Kibirkštį ir Tšiaguną, pagriebė Eledi ir atitraukė nuo tėvo. Susirėmimas baigėsi.
- Palikit tą nevykėlį vilkams! – piktai mestelėjo princas Akeilis. – Ten jam ir vieta. Būti ištąsytam po kaulelį.
- Tėveli… - verkė Eledi. – Jūs niekšai! Leiskit nors palaidoti žmoniškai!
- Liaukis! – piktai riktelėjo Kibirkštis. – Nepadės! Tu gi, kaip suprantu, princesė. Nesiseiliok!
- Ramiau, vaikeli, - tvirtu balsu pasakė lordas Temoras. – Tas tikrai nepadės. Tai demonai, brangioji. Jie neturi tokių jausmų…
- Turi! Ir dar kokius! – piktai riktelėjo Akeilis. – Nekenčiu! Tavęs ir tos kalės savo sesers! Kai tik ji bus mano rankose…
- Rodos sakei, kad ji jau tavo rankose, - gudriai prisimerkė Kibirkštis.
Princas Akeilis piktai metė:
- Tylėk, kvaila raganiūkšte! Ji mano bendrininkų rankose.
Princas mostelėjo ranka. Ir grupelė pajudėjo.


Valdovė Akeilė visiškai neturėjo kuo užsiimti. Po to, kai išvyko Ksainis, rūmuose liko vienintelis ištikimas žmogus – jos senoji auklė Amoa, kuri niekuo negalėjo padėti, tiesiog buvo šalia.
Lordo Temoro tėvas, lordas Kiargas, per pasiuntinį klausė, ar nevertėtų jam su keletu ištikimų demonų atvykti į rūmus. Tačiau Valdovė Akeilė kuo griežčiausiai įsakė likti namie ir nesikišti.
- Aš padariau viską, kas įmanoma, kad išsaugočiau kuo daugiau, - pasakė pasiuntiniui. – Perduok lordui Kiargui, kad esu jam dėkinga. Bet kol kas geriau jam nesikišti.
Taigi, Valdovė Akeilė plūduriavo prie lango ir žvelgė į sodą. Ten buvo tuščia. Kapstėsi pora sodininkų, kuriems nerūpėjo jokie perversmai, nes jų padėtis dėl to nesikeitė.
Staiga atsivėrė kabineto durys ir vidun įžengė apsaugos viršininkas Ebrasas su keletu kareivių.
- Princese Akeile, tikiuosi, kad nesipriešinsi, nes…
- … tai beprasmiška, - ramiai užbaigė Valdovė. – Aš žinau. Tai ko nori?
- Prašau atiduoti visus valdovo atributus.
Valdovė Akeilė švelniai blykstelėjo rožine spalva:
- Deja, garbusis Ebrasai, aš nieko neturiu. Gali apieškoti visus rūmus ar net visą Karalystę. Gali mane kankinti, bet, vargu, ar aš ką pasakyčiau. Kita vertus, aš galiu pasakyti keletą vardų, tačiau negalėsiu pasakyti kur tie demonai yra, nes nežinau.
- Princese Akeile, kankinti tavęs aš nesiruošiu, nes neturiu tam įgaliojimų. Ir man užteks tavo garbės žodžio, kad niekur nebėgsi iš rūmų.
- Mielasis, manęs iš čia neišvarysi. Nebent nešte išneštum.
Po šių žodžių Valdovė Akeilė nusisuko į langą, o karių grupė, vadovaujama Ebraso, išėjo iš kabineto.
- Taigi, Amoa, princas Eledis nesuspėjo. Lordas Temoras taip pat.
- Na, dar nežinia, mano Valdove.
- Negaliu pakęsti! – piktai žybtelėjo ryškia oranžine spalva. – Turiu laukti ir nežinau kas vyksta.


Kalinius įkurdino princo Akeilio pilies rūsiuose. Tiesa, sąlygos nebuvo labai blogos. Maitino gerai. Gultai nors ir paprasti, bet tvarkingi. Be to, kamerose buvo židiniai. Tik nebuvo langų. O durys tvirtos ir visada užrakintos.
Pirmiausia princas Akeilis aplankė raganą Kibirkštį.
- Pasakyk man, gražuole, ko tu tąsaisi su tais nevykėliais maištininkais?
- Malonėk į mane kreiptis pagarbiai, - išdidžiai pareiškė ragana. – O apie tuos, tavo nuomone, nevykėlius maištininkus aš išvis nieko nežinau. Su jais susitikau tik šiąnakt. Buvo pakeliui, tai ir traukėm drauge. O kai mane puola, tai aš ginuosi.
Princas Akeilis buvo gerokai aukštesnis už raganą. Jis priėjo visai arti ir įdėmiai pažvelgė į raganą. Akimirką jam šmėstelėjo mintis, kad kaip ragana, kuri yra iš esmės yra žmogus, mergina labai keista. Jos smaragdinės akys nerodė jokios baimės, o nuo merginos sklido kažkokia keista energija. Tačiau demonas buvo pernelyg pasipūtęs ir įsitikinęs savo pergale, todėl sušnypštė:
- O jei tave kankinčiau…
Ragana šyptelėjo:
- Norėčiau tai pamatyti. Bet kol kas, matyt, neteks.
- Tu drąsi. Stok tarnauti man. Aš gerai moku.
- Aš netarnauju niekam.
- Visos raganos kam nors tarnauja.
- Aš nesu paprasta ragana. Didžiosios Ragės ordino kariūnai tarnauja tik Didžiajai Ragei.
- Bet iš kažko juk gyvenat?
- Na, tai tikrai ne tavo reikalas.
- Žiūrėk tu man!
Princas Akeilis apsisuko ant kulno ir išėjo. O jaunoji ragana atsisėdo į krėslą priešais židinį, įbedusi susimąsčiusį žvilgsnį į ugnį.
Tuo tarpu princas Akeilis nužingsniavo pas princesę Eledi.
Šioji sėdėjo ant gulto krašto, įbedusi žvilgsnį į priešingą sieną. Buvo verkusi, tačiau dabar jau nurimusi. Ji net nepasuko galvos į Akeilį.
- Sveika, gražioji dukterėčia.
Mergina nieko neatsakė.
- Na, nereikia būti tokiai piktai.
- O kokia turėčiau būti? – paklausė. – Tu nužudei mano tėvą!
- Nėra ko gailėti to nukriošusio senio, kuris tik atsitiktinai tapo tavo tėvu.
- Niekas šiame pasaulyje neįvyksta atsitiktinai, - atrėmė. – Ko nori? Aš nepageidauju su tavimi kalbėtis.
- Oi, meilute, negalima taip kalbėtis su savo kalėjimo viršininku.
- Ar gali atsitikti dar kas nors blogiau?
- Gali. Pavyzdžiui, įsakyčiau tave kankinti. Arba nužudyti…
- Prašom… - gūžtelėjo pečiais mergina. – Aš nežinau nieko tokio, ką galėčiau pasakyti net kankinama. O mirtis man būtų išsivadavimas.
- Gal tu ir teisi. Tačiau tu galėtum iki gyvenimo pabaigos sėdėti daug bjauresniame kalėjime už šitą. Arba dar galėtum ištekėti už manęs.
- Tu gi mano dėdė!
- Ir kas? Demonų pasaulyje tai gana įprasta. Iš bėdos net dukterį galima vesti. Arba už sūnaus ištekėti.
- Šlykštu!
- Bet praktiška.
- Tai ko nori?
- Kol kas nieko. Atėjau pasižiūrėti, ar tau nieko netrūksta.
Princas Akeilis jau ruošėsi išeiti, bet prie durų dar sustojo ir pasakė:
- Šiandien gavau žinią, kad tavo motina suimta. Taigi, dabar galiu užimti sostą. Ryt ryte ir iškeliausim. Man beliko sugauti tavo nupiepėlį brolį. Tada motinėlė net raštu atsisakys sosto.
Eledi nieko neatsakė.
Ir princas Akeilis patraukė pas lordą Temorą.
Šis gulėjo ant nugaros ir žiūrėjo į lubas. Atrodė visiškai ramus. Įėjus princui nė nekrustelėjo.
- Turėtum atsistoti ir žemai nusilenkti Valdovui.
- Tu nesi mano valdovas, Akeili. Aš prisiekiau Valdovei Akeilei.
Tačiau vis gi Temoras atsisėdo:
- Tai ką pasakysi?
- Atėjau pranešti tau naujienų. Akeilę jau suėmė. Net pasipriešinimo nebuvo. Liko viena. Visi išsilakstė kaip žiurkės. Net tavo tėvas – lordas Kiargas – sėdi savo rūmuose ir balso nekelia. Tiesa, kažkur prašapo princas Eledis. Tačiau mano žvalgai jau aptiko jo pėdsakus.
- Tai gerai. Gali džiaugtis. Kam visa tai pasakoji?
- Nenoriu laikyti nežinioje. Kita vertus, žinau, kad esi bukas kareiva, bet tikiuosi, kad susiprasi pereiti į mano pusę. Juk nenori grįžti į tą dėžę?
- Sėdėjau tiek, galiu pasėdėti ir dar. Pagalbos iš manęs nesulauksi.
- Na, gal dar persigalvosi…
Akeilis išėjo. Jis patraukė į savo kabinetą. Reikėjo ruoštis grįžti į Karalystę. Kaip Valdovui. Tik kur tas prakeiktas akmuo?


Durys į Valdovės Akeilės kabinetą atsivėrė ir įėjo Ebrasas.
- Turiu kai ką pranešti tau, princese…
- Aš, žinoma, kalinė, bet mano gyslomis teka valdovų kraujas. Todėl sekantį kartą malonėk įeiti mandagiai atsiprašęs.
- Taip… princese…
- O dabar sakyk ko nori ir dink iš čia. Kalbėsiuos tik su broliu.
- Turiu tau pranešti, kad tavo vaikų tėvas Suairo žuvo, o lordas Temoras, tavo dukra Eledi ir kažkokia ragana Kibirkštis yra suimti.
- Viskas?
- Taip.
- Ką gi, pasakei ką liepė. Eik!
Ebrasas išėjo.
- Na, mano mieloji aukle, mes turime labai didelių nemalonumų.
- Tačiau apie princą Eledį jis nieko nepasakė, mano Valdove.
- Taip. Ko gero, jam pasisekė geriau.


Suairo atmerkė akis ir pamatė juodas voratinkliais aptrauktas trobos lubas.
- Aha, atsigaivelėjai galų gale… - išgirdo gergždžiantį balsą.
- Kur aš?
- Mano troboj, žinoma.
Vyras aplaižė perdžiūvusias lūpas ir paklausė:
- O tu kas?
- Aš ragana Gura. Radau tave laukuos krauju plūstantį. Beje, ir tavo žirgas aplink dvakinėjo.
- Dėkui… - išspaudė.
- Dar nedėkok. Žaizda bjauri. Dar gali ir nusibaigti.
- O tu… maloni… - vyptelėjo.
- Tai pati nesuprantu kam čia tave atsitempiau. Nė nežinau ar galėsi už pagalbą susimokėti. Vieni nuostoliai…
- Susimokėsiu… Jei ne aš, tai tie, kuriems aš svarbus…
- Taigi, svarstau, priešams ar draugams tave įduoti. Kažin, kas daugiau sumokėtų?
- Mano draugai nelabai malonūs. O jau apie priešus nė nekalbu…
- Gerai. Gal ir sutarsim. Tai kas tie tavo draugai?
- Turbūt… tu su jais susitikt negalėsi… bet… gali pranešti Ordino vyresniajai…
- Žaižarai ar ką?
- Jai. Turėtų man padėti…
- Jeigu manai, kad tie velnio išperos man sumokės, tai klysti. Jie tik atimt moka…
- Ji – gal ir ne… bet padės su draugais susisiekti…
- Ką gi, pilis netoli. Bet turėsiu tave bent pusdieniui palikti.
- Gerai. Jei lemta mirti, tai tavo buvimas nepadės…
- Na ir juokdarys! Gal ir neveltui tave gelbėjau. Tvirtas esi. Gal koks vertingas…
- Patikėk, sene, labai reikšmingas… Daug norinčių mane pribaigti… Lygiai tiek norinčių mano kailį išgelbėti…
- Gerai jau. Ruošiuos.
- Dar… pasakyk, kokie sužeidimai…
- Visi viduriai išmakaluoti, brangusis. Sunkiai sekėsi surankioti. Manau, kad ligi amžiaus galo bėdų turėsi. Bet daugiau padėt negaliu. Aš tik paprasta ragana.
- Ir šiaip… labai… padėjai…
Kurį laiką ligonis gulėjo užsimerkęs, sunkiai alsuodamas. O senė bruzdėjo po trobą. Ruošėsi.
- Dar pasakyk…
- Ko?
- Gal matei ką keisto?
- Prieš keturias ar penkias dienas traukė Didžiuoju keliu keista kariuomenė. Ir dingo Sapnų pelkėse. Manau, keisčiau jau nieko būt negali…
- O kodėl… sapnų pelkės?..
- Kad ten kaip sapne. Kažkas dingsta, kažkas atsiranda iš niekur…
Ligonis vėl užsimerkė ir nurimo.
- Tai aš keliausiu, - pagaliau pranešė ragana.
Ligonis neatsiliepė.


- Mano Valdove! – Akšina įsiveržė į kabinetą kaip vėjas.
Princas Akeilis rašė pirmąjį savo kaip Valdovo įsaką, todėl persmeigė raganą įsiutusiu žvilgsniu:
- Sakiau: ne-truk-dy-ti!
- Mano Valdove, - jau ramiau pasakė Akšina, - dingo viena kalinė.
- Kas? – Akeilis negalėjo patikėti, kad teisingai suprato.
- Ragana pabėgo, - patikslino Akšina.
- Kaip? Ją kas nors išleido?
- Kas, mano Valdove? Juk raktus turiu tik aš. Negi manai?..
- Ne. Nemanau. Bet kaip?
- Nežinau. Tiesiog jos nėra.
- Tu juk ragana.
- Ir ką? Aš nepriklausau Ordinui. Jie ten visokių triukų moka. Be to, pas juos dažnai slepiasi visokie… neaiškūs padarai. Ir dievai, ir demonai. Kas supaisys?
- Kiti du?
- Yra. Nieko jiems nesakiau.
- Teisingai. Tiesą pasakius, ir su Ordinu nenorėčiau pyktis. Man užteko ano karto. Jie palaikė Akeilę. Dėl to turėjau daug nemalonumų. O ta ragana tikrai buvo atsitiktinė jų kompanijoj.
- Po šito pabėgimo, mano Valdove, aš nebesu tokia tikra.
- Tai ką daryti​?
- Kaip ir nieko. Tik reikėtų pasisaugoti.
- Ko ir kaip?
Ragana papurtė galvą.
- Ar turim žinių iš Karalystės?
- Jokių naujienų, mano Valdove.
- Gerai. Gali eiti.
Ragana išėjo. Princas vėl susimąstęs palinko virš savo raštų. Tačiau mintis nutrūko. O širdyje suskrebeno jausmas, kad ne viskas klostosi taip, kaip norėtųsi. Guodė tai, kad Eledi ir Temoras jo rankose. Tiesa, princas Eledis kažkur prašapo. Bet tai ilgai netruks. Sostas vis tiek jo rankose.
Ir princas vėl ėmėsi darbo.


Senoji ragana Gura nemėgo Ordino. Kaip ir visi. Jo nemėgo nei žmonės, nei dievai, nei demonai ar dvasios. Nemėgo ir eilinės raganos. Tačiau visi turėjo su jais skaitytis. Taigi, kelionė į Ordino pilį nebuvo maloni. Tačiau eiti reikėjo. Jeigu sužeistas žmogus šaukiasi Ordino vyresniosios… Ims ir numirs. Ordinas kažkaip viską sužinos. Jie visada sužino. Už nepranešimą gali stipriai nukentėti. Kita vertus, ta keista armija, nužygiavusi tiesiai į Sapnų pelkes. Nieko gero nesitikėk. Ir ko ji išėjo tą dieną žoliauti? Na, žinoma, saulė, mėnulis ir žvaigždės rodė, jog tai pati tinkamiausia diena. O žolelių taip ir neprisirinko.
Senė sustojo prie vartų, mandagiai prisistatė ir paprašė susitikimo su vyresniąja. Sargybinis kurį laiką, rodos, mąstė, paskui mostelėjo pro šalį bėgančiam berniūkščiui:
- Lėki, nuvesk šitą seną raganą pas vyresniąją!
- Ji ruošiasi išjoti!
- Tuo labiau! Ne taip dažnai senos raganos aplanko. Matyt, svarbu…
- Gerai. Kas man? Eime, močiute.
Gura lėtai nupėdino paskui berniūkštį, viena sau šypsodamasi dėl to kreipinio. Močiute jos nevadino jau gal šimtą metų. O šitam papūstažandžiui raganiukui nė motais. Ne tokių matęs.
Vyriausioji Žaižara buvo labai jauna. Su ja palyginus, žinoma. Turėjo gal apie keturiasdešimt metų.
- Dėl šventosios Ragės! Juk man reikia išjoti! – riktelėjo piktai.
- Man sargybinis liepė, - nė kiek nesutrikęs paaiškino Lėkis ir nukurnėjo laiptais žemyn.
Vyriausioji tik galvą papurtė. Matyt, vaikams čia buvo suteikta daug laisvės.
- Gerai. Sakyk, ko nori.
- Aš lyg ir nieko, ponia Žaižara. Bet prieš porą dienų netoli savo trobos laukuose sužeistą karį radau. Vos gyvas buvo. O šiandien atsigaivelėjo ir paprašė tau, sese, pranešti.
- Vardas koks?
- Suairo sakėsi esąs…
- Ir kokį galą jis čia veikia? – nustebo ir, išsikorusi per langą, šūktelėjo: - Pakvieskit man Suopį!
- Nežinau, sese. Nesakė. Tik sakė, kad jo draugai nemieli, o priešai – dar baisesni.
- Na, tas vyrukas įsivėlęs į tokią sumautą istoriją, kad sunku ir apsakyti.
Vidun įbrazdėjo nejaunas vyriškis randuotu veidu:
- Šaukei?
- Kinkyk vežėčias. Senajai raganai sunku pėsčiai keliauti. Be to, atgal teks ligonį parvežti. Kartu paimk dešimt karių ir gydytoją. Išsiųsk kvieslį pas artimiausią burtininką-gydytoją. Kiek suprantu, ligonis ne mūsų nosiai. Be to, ant kojų reikės pastatyti greitai. Dar pasakyk, kad atidedu kelionę. Išsiųsk žygūną, kad praneštų, ir sustiprink apsaugą.
- Kunigaikštienė pasius…
- Tegul geriau pagalvoja kas būtų jei aš pasiusčiau.
Suopis išėjo.
- Tai kas dar?
- Nežinau, sese, ar tai svarbu. Dieną prieš tai, kai radau tą karį, Didžiuoju keliu traukė didelė kariuomenė. Keisčiausia, kad nuėjo į Sapnų pelkes.
Žaižara vėl metėsi prie lango:
- Ar Kibirkštis grįžo?
Atsakymas buvo neigiamas.
- Kur ji valkiojas? Čia aplink kažkokios armijos, o aš nieko nežinau. Juk ton pusėn išvyko.
Tuo metu sugrįžo Suopis.
- Mes pasiruošę.
- Gerai. Ačiū tau, sese Gura.
Ji atidarė komodą ir ištraukė kapšelį:
- Čia tau užmokestis. Labai svarbios žinios, sese. ]]> Sun, 9 Aug 2026 11:40:38 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262749.html http://rasyk.lt/kuriniai/262749.html <![CDATA[Sugrįžimas. Paskutinis mūšis - 2]]> Tačiau pamažu šilti jausmai užleido vietą pykčiui ir keršto troškimui. Juk jie buvo lygūs. Ir tėvas tikrai būtų palaikęs jį. Tėvas… Dabar jis sėdėjo sidabrinėj dėžėj ir niekuo negalėjo padėti. Kita vertus, pagalbininkas iš jo buvo ne kažin koks. Nesugebėjo nė motinos suvaldyti. Apie dukrą nėra ko nė kalbėti. Akeilė buvo ryžtingesnė už motiną. Ir gal žiauresnė. Nors brolio pasigailėjo. Ir princas jau nebenorėjo grįžti kaip nuolankus tarnas. Jis norėjo būti Valdovas. Bijoti ir gerbti turėjo ne kaip Valdovės brolį. Gerbti turėjo JĮ. Ir bijoti turėjo JO.
Tiesa, jėgos pradėjo grįžti labai pamažu. Bet jis buvo demonas. Turėjo jį pribaigti, bet sesuo nesugebėjo. Tai buvo klaida, kuri jai brangiai kainuos. Labai brangiai…
Ir Akeilis ėmė ruoštis naujam žygiui. Iš naujo rinko kariuomenę, tarėsi su burtininkais ir raganiais. Rengėsi pulti Karalystę.
- Mano Valdove… - ragana Akšina kaip visada įslinko tyliai.
- Kalbėk.
- Atvyko iš Karalystės.
- Kviesk.
Po akimirkos įėjo pagyvenęs vyras ir žemai nusilenkė:
- Būk pasveikintas, mano Valdove.
- Sveikas gyvas, - princas akimirkai nutilo. – Kaip tave vadinti?
- Šivutas, mano Valdove.
- Ką gi, prisėsk Šivutai. Žmogiškasis kūnas turi savų privalumų, bet ir trūkumų, žinoma.
- Dėkoju, mano Valdove.
Svetys nerangiai išsidrėbė ant kėdės.
- Senokai bebuvau Žemėje. Mane tai vargina.
- Žinau, broli. O aš jau pripratau. Nors šita tremtis mane žudo, bet… kai reikalas toks svarbus.
- Mes, mano Valdove, tikimės, kad greitai grįši į tau teisėtai priklausantį sostą.
Svečias akivaizdžiai padlaižiavo, nes sostas Akeiliui niekada nepriklausė. Tačiau tai vis tiek paglostė savimeilę.
- Kaip sekasi pasiruošimas?
- Puikiai, mano Valdove, - patrynė rankas vyras. – Akeilė praktiškai nebeturi apsaugos. Galėtume nors ir šiandien užimti rūmus. Tačiau vis dar nežinome, kur ji paslėpė Galios akmenį. Tie, kurie žino, tyli. O kankinti ar šantažuoti nedrįstame be tavo leidimo. Tai gali neduoti pageidaujamų rezultatų. Arba duoti priešingus. Be to, iš rūmų dingo lordas Temoras. O tai irgi nežada nieko gera. Ir dar ta Gomoris su savo pranašystėm. Po ano sykio tapo gudresnė. Ir dabar neįmanoma jos sučiupti. Gerai dar, kad ji tik pranašauja, bet nemato ateities tiksliai. O pranašystė, kaip žinia, ir yra tik pranašystė. Kas tiki, o kas ir ne. Vieni aiškina vienaip, kiti – kitaip. Todėl, nors ir labai rizikuodamas, atvykau pas tave, mano Valdove. Noriu žinoti kaip sekasi tau. Ir ką daryti toliau.
- Gerai, kad atvykai, garbusis Šivutai. Atvykai vienas?
- Ne. Su manimi keletas ištikimų demonų.
- Puiku. Manau, kad žinau kur išvyko lordas Temoras. Jis rūmuose vienintelis, kuriam galima patikėti patį atsakingiausią ir svarbiausią darbą.
- Ir kokia gi ta užduotis, mano Valdove?
- Na, ta kvaiša Gomoris, visiems pliurpdama apie savo pranašystę, pamiršo, kad joje galima išgirsti ne tik apie gresiančią nelaimę, bet ir būdus kaip jos išvengti.
- Mano Valdove?
- Pameni Gomoris pranašystę?
Princas užsimerkė ir prabilo lygiu ramiu Gomoris balsu:
- Ir kausis kraujas prieš kraują, meilė prieš meilę, neapykanta prieš neapykantą. Ir bus karūna kraujo rankose. Ir valdys Karalystę du pasauliai…
Princas nutilo ir atsimerkė.
- Vis tiek nesuprantu, mano Valdove…
- O ko čia nesuprasti? Mano sesulė čia, Žemėje, buvo susidėjusi su tokiu kareiva Suairo. O paskui parsirado namo su tuo benkartu savo netikėliu sūneliu. Tarytum kopūstuose būtų radusi. Tai to kareivos vaikas! O dabar žinau, kad vaikai yra du. Dukra gyvena su tėvu. Manau, Temoras išvyko jų ieškoti.


Tšiagunas ir Suairo tylėdami risnojo miško keliuku. Aplinkui ošė pušys ir eglės, kvepėjo sakais, čiulbėjo paukščiai, kažkur toli mūkė karvės, bliovė avys, amsėjo šunys.
- Tai pasakok, - pagaliau paragino Suairo.
- Na, viskas prasidėjo dar nuo anos garbingosios Gomoris pranašystės. Ji išsipildė. Beveik. O tada ji ėmė pranašauti vėl. Visko tau nepasakysiu. Bet esmė tokia, kad tu ir abu vaikai turite būti Karalystėje. Ir kažkas iš to turėtų išeiti. Bent jau taip aiškina tie, kurie išmano. Bet, kaip žinai, aiškintojai nevisada būna teisūs. O mano Valdovė Akeilė, manau, tiesiog nori tave ir dukterį pamatyti. Ji tom pranašystėm netiki, žino, kad pranašystės dažniausiai išaiškinamos tada, kai jau viskas įvyko. Tai tiek.
- Šitiek aš suprantu. O kas ten toj jūsų Karalystėj dedasi?
- Kad lyg ir nieko nevyksta. Bet mes, demonai, jautrūs mintims ir jausmams, todėl jaučiame, kad kažkas negerai. Kažkas kaupiasi. O Valdovė Akeilė ano mūšio metu nedrįso to savo netikšos brolio nudaigoti ir Karalystėje kai kuriuos svarbius įstatymus pakeisti. Užtat dabar kyla problemos. Manau, kad jai ir princui kyla tiesioginis pavojus. O ginti, išskyrus mane ir dar keletą, nėra kam. Vieni bijo, kiti nori Akeilį į sostą pasodinti. Dar kitiems tiesiog patinka maištus kelti. Ir, žinoma, yra laukiančių kuo viskas baigsis. Kas sėdės soste, tam ir nusilenks.
- O kaip tie jūsų žemesnieji demonai. Argi jie neketina padėti?
- Kas žino? Valdovė Akeilė išsiuntė pasiuntinius. Bet ar pagalba ateis, nežinia. Ji neištesėjo visko ką buvo žadėjus. Tai gal jie nemanys, kad turi padėti.
- Ne kas, rodos, - atsiduso Suairo. – Tiesą sakant, tikėjausi, kad daugiau jos nebepamatysiu. Nors, žinoma, tai buvo kvaila viltis. Giliai širdy žinojau, kad tokia diena ateis. Juk mūsų dukra su manim…
- Taip. Čia tai bent pajuokavo dievai, kurie šiaip jau į mūsų Karalystės reikalus nesikiša.
- Ką turi omeny?
- Ar manai, kad be jų įsikišimo dvyniai gimė tokie skirtingi? Dukra – žmogus, sūnus – demonas. Kažką tuo jie norėjo pasakyti, bet pastaruoju metu dievai pritilo, nekalba, neaiškina nieko. Ir pranašai prapuolė. Liko tik Gomoris. Bet jos kalbos labai jau miglotos.
Vėl kurį laiką abu risnojo tylėdami.
- Gal metas grįžt? – pagaliau paklausė Tšiagunas.
- Nereikės. Tuoj bus posūkis. O ten ant kalvelės lauks Eledi.
- O daiktai?
- Viską bus paėmus. Šitą žirgą paliksiu savo senam bičiuliui smuklininkui. Mano mergaitė užauginta kaip kariūnė. Tiesą pasakius, jai tas į kraują įaugę. Juk mes su… Soira abu apsigimę kariai. Ir mokyt nedaug reikėjo. O grįžt namo negalima. Tavęs jau ieško.
- Kodėl taip manai?
- Kaip galvoji, kiek laiko praėjo nuo tos akimirkos, kai tu išvykai, ir to, kai kas nors apie šitai pranešė Akeiliui?


Raudonplaukė pavarė žirgą į mišką ir vikriai įsikorė į plačiašakį ąžuolą šalia kelio. Didžiuoju keliu traukė kariuomenė. Žinia, jaunoji ragana jų nebijojo. Bet geriau pamatyti viską iš šalies. Galima geriau viską įsidėmėti ir suprasti. O sužinoti būtina. Kas čia per pokštai? Karas juk nevyksta, o kažkas traukia per Ordino žemes.
Priekyje žingine jojo lankininkai. Pora šimtų. Toliau be galo be krašto driekėsi įvairiais ginklais ginkluota margaspalvė pėstininkų kolona. Gal pora tūkstančių. Suskaičiuoti buvo sunku, nes jie ėjo labai netvarkingai. Merginai net kūnas sustingo betupint medyje.
Pagaliau pamatė ant žirgų traukiančius vadus. Nors gerai pažinojo aplinkinių karalysčių karo vadus, tačiau šiame būrelyje nepamatė nė vieno pažįstamo veido. Visiems aiškiai vadovavo ir labiausiai gerbtinas buvo žydraplaukis jaunuolis. Metų turėjo tikrai nedaugiau už ją. Kas keisčiausia šalia jo jojo visiškai žila pagyvenusi moteris ir toks pat žilas vyras. Visi šią trijulę supantys jauni karininkai buvo arba žydraplaukiai, arba žaliaplaukiai.
Iš paskos traukė sunkioji kavalerija. Apie tris šimtus karių blizgančiais šarvais.
Kai mergina pamanė, kad jau viskas, iš už posūkio išniro keistas būrelis. Pusnuogės žaliaplaukės žaliaakės gražuolės ant juodų tarsi smala žirgų supo vidutinio amžiaus vyriškį smaragdo plaukais ant balto žirgo.
Tuo keistoji nežinia iš kur atsiradusi kariuomenės kolona ir baigėsi.
Raudonplaukė, nekreipdama dėmesio į nutirpusį kūną, kurį laiką sėdėjo medyje, tarsi tikėdamasi dar ką nors pamatyti. Ji mąstė apie ką tik matytuosius ir nusprendė, kad didžioji jų dalis buvo nežmonės. Be to, ten nebuvo nė vieno burtininko ar raganiaus. Žmonių kariuomenei tai buvo neįtikėtinas dalykas.
Mergina pažvelgė į vakarus. Saulė jau netoli laidos, o ji nuklydusi labai toli nuo pilies. Šiandien grįžti nesuspės. Teks joti naktį. Žinia, anokia čia naujiena, bet ir malonumo jokio. O žinios įdomios ir, turbūt, svarbios. Jeigu jos pernakt, tai ryt apie pietus bus Pily.
Mergina liūdnai papurtė galvą ir nusliuogė ant žemės. Kol ji bandė išjudinti sustingusius sąnarius, iš miško atkinknojo žirgas. Ir jaunoji ragana gana negrabiai užsikabarojo ant jo.
- Na, mielasis, trauksim namo tiesiu taikymu. Tu, žinoma, pavargsi. Bet gal pakeliui sustosim kur nors pailsėti…
Ir pavarė žirgą tiesiai per mišką. Oras atvėso, todėl iš balnakrepšio išsitraukė apsiaustą. Nekentė to drabužio, nes jis gąsdino žmones, tačiau turėjo pripažinti, kad drabužis labai patogus. Saugo nuo visų oro permainų. O nuolat keliaujant tas svarbu.
Bemaž iki vidurnakčio keliavo be nuotykių. Žirgas pats laikėsi krypties. Mergina ramiai sau knapsėjo nosimi, kol užuodė kepamą mėsą.
Ji staigiai truktelėjo žirgą už pavadžio, ir šis sustojo lyg įbestas. Nesugebėjusi nustatyti iš kurios pusės sklinda kvapas, mergina vėl paragino žirgą. Tačiau dabar jojo dar lėčiau ir visomis juslėmis tyrinėjo mišką. Žirgas tyliai prunkštelėjo. Tai reiškė, kad kažkur šalia jaučia kitus žirgus.
- Nagi, mielasis, parodyk kur jie yra…
Netrukus tiesiai priešais save raudonplaukė pamatė laukymėje spingsintį laužą. Ji nulipo nuo žirgo, suspaudė rankoje durklą ir ėmė sėlinti link laukymės. Ten liepsnojo laužas. Ant iešmo kepė, matyt, ką tik sumedžiotas šerniukas. Prie laužo sėdėjo du vyrai ir maždaug jos amžiaus žydraplaukė mergina. Tolėliau ganėsi trys nesupančioti žirgai.
Kažką ragana padarė ne taip, nes mergina vikriai pašoko ir įstatė strėlę į lanką.
- Miške kažkas yra, - pasakė pusbalsiu.
- Miške, brangioji, visada kas nors yra, - pasakė kažkuris vyriškis.
Tačiau mergina griežtai pasakė:
- Kas ten? Išlįskit, nes šausiu. Aš šaudau taikliai.
- Ei! Ei! – ragana patraukė link laužo, o žirgas nurisnojo pas kitus. – Tik nereikia čia dabar šaudyti. Čia tik aš. Vieniša pasiklydusi ragana…
Mergina nuleido lanką, o vienas vyriškių pašaipiai tarė:
- Na ir juokeliai tavo. Tik pamanyk, pasiklydusi Ordino ragana. Tokio nieko dar negirdėjau.
- Čia aš iš baimės taip kalbu, - pasiteisino raudonplaukė sėsdama šalia laužo.
Mėlynplaukis dusliai nusijuokė, o tas, kuris kalbėjo pirma, papurtė galvą:
- Tave išgąsdinsi…
- Visus galima išgąsdinti, - ramiai atrėmė. – Gal susipažinkim. Esu Didžiosios Ragės ordino kariūnė Kibirkštis.
- Mano vardas Eledi, o čia mano tėvelis Suairo ir mūsų bičiulis Tšiagunas.
Ragana, nors ir neparodė, tačiau kiek nustebo, nes merginos tėvu būtų palaikiusi mėlynplaukį. O šiaip mintyse riebiai nusikeikė. Jai šiandien sekėsi. Tiek keistenybių per vieną popietę.
- Pavakarieniausi su mumis? – paklausė Eledi.
- Tikriausiai būtų labai mandagu atsisakyti, bet aš nuo vidudienio nieko burnoj neturėjau. O dabar per skubėjimą pamiršau, kad valgyt noriu. Tik štai nuo kepamos mėsos kvapo pilvas urgzt pradėjo.
- Apsieisim be poniškų mandrybių, - pareiškė merginos tėvas ir pridūrė: - Namo trauki?
- Aha, - linktelėjo.
- Tai ko naktim šlaistais? Suprantu, kad tau tas keblumų nesudaro. Bet gi ir raganoms pamiegoti reikia.
- Tai kad reikalą turiu. Skubų.
- Jei kalbam apie mandagumą, - prabilo ir mėlynplaukis. – Tai koks jau čia skubus reikalas? Gal nebus labai nemandagu klausti?
- Jau paklausei. Tai koks skirtumas? – gūžtelėjo pečiais Kibirkštis, tačiau į klausimą neatsakė.
Kurį laiką visi tylomis valgė.
- O jūs – drąsūs, - nutraukė tylą ragana. – Trise. Vidurnakty. Miške.
- O ko bijoti? – parodė dantis Suairo. – Mes jau tiek visko matėm…
- Na, jūs abu. O tavo dukra?
- Tu irgi viena! Miške. Vidurnakty, - atšovė Eledi. – Mano padėtis, rodos, geresnė.
- Galbūt, - lyg ir sutiko Kibirkštis. – Tačiau net aš turėjau sėdėti medyje, kol prašliaužė ta keista kariuomenė.
- Kariuomenė? – sukluso Tšiagunas.
- Na, taip. Daug mėlynplaukių ir žaliaplaukių. Kažkiek žmonių. Keistos žaliaplaukės amazonės. Ir visiškai neaišku, kas jiems vadovauja ir kur jie traukia.
Pro raganos akis neprasprūdo kaip susižvalgė vyrai. O mergina žiūrėjo į ją. Jai tebuvo įdomu.
- Tai dabar joji į Pilį, kad naujienas praneštum? – paklausė Suairo.
- Taip. Ir apie jus turėsiu pranešti.
- O apie mus kodėl? – pasidomėjo Tšiagunas. – Mes gi paprasti keliautojai.
- Na, turiu pranešti apie visus ir viską. Be to, ne tokie jau jūs ir paprasti.
- O kas dabar vyriausioji? – nei iš šio, nei iš to paklausė Suairo.
- Žaižara.
- Oho! Iškilo mergelė…
- Pažįsti ją?
- Na, taip. Teko susidurti…
Kurį laiką vėl visi tylėjo valgydami. Kiekvienas paskendęs savo mintyse. O jaunoji ragana pagalvojo, kad tie kariai ir šitie keliauninkai yra kažkaip susiję, nors gal vieni apie kitus nė nežino. Na, šitie jau žino.
- Žinai, jeigu jaunoji ragana neprieštaraus, tai mes su ja josim į Ordino pilį.
- Mums į kitą pusę.
- Man atrodo, kad teks prašyti pagalbos. Ponia Žaižara neturėtų atsakyti. Tikrai padės. Ordino pagalba mums dabar būtų kaip tik.
Tšiagunas bandė prieštarauti:
- Mes ir taip vėluojam per tave, užsispyręs seni.
- Užtat mes nejojom Didžiuoju keliu ir nesutikom tos keistos kariuomenės, kuri nežinia, ar draugai, ar priešai. Draugus praleisti, žinoma, gaila, bet priešus sutikti – negerai ir visai nelaiku.
Mėlynplaukis tik linktelėjo. Argumentai buvo teisingi. Tačiau jie labai vėlavo. Valdovė Akeilė turbūt susirūpinusi. Ir dar nežinia kas toj Karalystėj dedasi.
- Tai kaip, Kibirkštie, neprieštarausi?
- Kodėl turėčiau? Su kompanija joti smagiau. O jūs, matyt, turite neprastesnių naujienų vyresniajai negu aš.
- Galbūt, sesule… galbūt… - mąsliai pasakė Tšiagunas, žvelgdamas į laužo liepsną.


Valdovė Akeilė jau sunkiai tvardėsi. Lordas Temoras dingo kaip į vandenį. Žinoma, apie Suairo ir dukterį irgi nebuvo girdėti. Sūnus taip pat išvyko. Ir iš jo jokių žinių. Rūmuose akivaizdžiai kažkas vyko. Ir niekuo, išskyrus kamerdinerį, rūmuose jau nebegalėjo pasitikėti. Tačiau šiuo metu iš jo buvo maža naudos. Kilmingieji išmintingai traukėsi jai iš kelio, kruopščiai slėpdami savo mintis ir jausmus po švelniai gelsvos pagarbos kauke.
- Mano Valdove…
- Taip.
- Man rodos, jie šiąnakt puls.
- Kodėl taip manai?
- Dingo visi kiek patikimesni sargybiniai, o kilmingasis Ebrasas slankioja po rūmus ir visur šniukštinėja. Paskui mane nuolat kas nors sekioja.
- Ar sugebėtum ištrūkti iš rūmų nepastebėtas?
- Manau, kad sugebėčiau. Greitai vakarienė. Sargybos pamainos keičiasi. Šioks toks bruzdesys. O aš senas sukčius…
- Gerai, garbusis Ksaini. Aš patikėsiu tau kai ką, kas jokiu būdu negali patekti į mano brolio rankas. Dink, pasislėpk. Nekišk nosies niekur. Gyvenk ramiai Žemėje. Jeigu tau grėstų pavojus, paslėpk tuos daiktus, kad nieks nerastų. Išdalink elgetoms, kurie parduos. Ir daiktai dings. Mano įpėdiniai juos suras. Jei viskas baigsis gerai, pasitikėti gali tik manimi ir lordu Temoru. Niekas, net mano vaikai ar jų tėvas Suairo negali iš tavęs tų daiktų gauti.
- Suprantu, mano Valdove.
Valdovė Akeilė surinko visas savo kaip valdovės regalijas, valstybės antspaudą, savo testamentą, kurį parašė, kai tik Gomoris pranašystės ėmė pildytis. Testamentas buvo patvirtintas visų reikiamų pareigūnų. Ir, savaime suprantama, kad apie jį žinojo visi.
- Ką gi, keliauk, Ksaini. Tegul globoja tave visi dievai kur tu bebūtum. Visos Karalystės likimą atiduodu į tavo rankas. Visada buvai man ištikimas. Jei nesusitiksim… Ačiū tau už viską.
- Mano Valdove… Visada būsiu tau ištikimas kiek tik pajėgsiu.


Ketveriukė vis gi sulaukė ryto, nes tik raganos žirgas naktį galėjo lengvai mišku keliauti. O joti keliais nesiryžo.
Iškeliavo vos prašvitus. Nors saulei patekėjus apsiausto jau nebereikėjo, bet Kibirkštis jo nenusisiautė, manydama, kad gali kartais pagelbėti.
Kelionė vyko lengvai. Žirgai – gerai pailsėję pernakt. Raiteliai – patyrę ir tvirti. Jojo nesikalbėdami. Pilį turėjo pasiekti pavakare.


Jaunasis princas Eledis buvo labai pavargęs. Žmogaus kūnas – neįprastas. Kratytis ant to gyvulio, žirgu vadinamo, dar blogiau. Laikas slenka taip lėtai, kad net baisu. O širdis nerami. Kaip ten mama? Ar suspės jis su ta pagalba?
Princas bandė didžiajam kariui Odoirui įrodyti, kad visa kariuomenė gali atvykti ir vėliau. O motinai – Valdovei Akeilei – reikia tik nedidelio apsauginių būrelio. Ir kuo skubiau. O karas… Karas dar toli. Galbūt, jo nė nebus. Demonai nemėgsta tiesioginių karų. Jei ką, viskas perkeliama į Žemę. Kariauja žmonės, stumdomi tarsi šachmatų figūrėlės lentoje. Kartais, kaip buvo paskutiniame kare, į karą įsitraukia žemesnieji demonai, patikėję pažadais apie jiems suteiksiamas teises. Tačiau viskas baigiasi melu. Net mama – Valdovė Akeilė – dar nesugebėjo įvykdyti visko, ką buvo pažadėjus žemesniesiems. Todėl karo vadas Odoiras ir neskubėjo labai į pagalbą. Ir jam, jaunam ir nepatyrusiam princui, teko gerokai pavargti kol įtikino.
Princas Eledis puikiai suvokė kodėl motina jį išsiuntė. Rūmuose buvo nesaugu. Nepaisant jauno amžiaus buvo kitoks nei jo draugai. Vienmečiai ir net vyresni vis dar žaidė, diskutavo filosofinėmis ir literatūrinėmis temomis, rėžė sparną aplink merginas. Jie, atrodo, nė nejautė artėjančio susirėmimo. Tiesą pasakius, kai porai draugų princas Eledis užsiminė apie artėjančius neramumus, tie tik sumirgėjo kažką neaiškiai ir pareiškė, kad jų tai neliečia.
- Tai suaugusiųjų žaidimai, - abejingai numojo ranka geriausias jo bičiulis Sažatas. – Jaunimas tok ]]> Sat, 8 Aug 2026 16:24:10 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262742.html http://rasyk.lt/kuriniai/262742.html <![CDATA[Sugrįžimas. Paskutinis mūšis]]> Buvo jau po vidurnakčio kai mirtinoj tyloj pasigirdo ramus arklio kanopų caksėjimas. Senis neatsimerkė ir niekaip neparodė, kad ką nors išgirdo. Tačiau atidesnis stebėtojas būtų pamatęs kaip po jo ne itin prabangiais, tačiau kokybiškais drabužiais įsitempė raumenys. Senio kūnas tapo stangrus ir tvirtas, pasiruošęs šuoliui. Veido raukšlės išsilygino. Veidas tapo susikaupęs ir šiek tiek rūstus.
Kanopų caksėjimas nutilo prie vartų. Brakštelėjo sklendė. Ir nekviestas svetys įjojo kieman.
Akimirką buvo tylu. Paskui prunkštelėjo žirgas. Galiausiai tylus beldimas į duris.
Senis nė nekrustelėjo. Tik jo dešinė ranka nuslydo nuo kelių ir tvirtai suėmė šalia krėslo stovėjusio kalavijo rankeną.
Dar kartą pabeldė. O po akimirkos durys lėtai prasivėrė. Ir vidun įžengė į juodą apsiaustą susisupęs vyras.
Tą pat akimirką senis tapo jaunesnis, rodos, dvidešimčia metų. Jis pašoko iš krėslo, rankose švystelėjo kalavijas, kuris nubrėžęs lanką sustojo prie pat nekviesto svečio gerklės. Tačiau šis nė kiek neišsigando, tik pirštinėta ranka atsargiai atstūmė ginklą ir pasakė:
- Na na… Šitaip svečius sutinki. Fe! Ir tai mane, seną bičiulį…
Senis nuleido kalaviją ir atsukdamas nugarą svečiui burbtelėjo:
- Mes nebuvom bičiuliai…
Svečias nė kiek nesutriko. Numetė apsiaustą ant pasipainiojusios kėdės ir atsisėdo ant suolo šalia židinio.
- Bjaurus oras, - pasakė nelabai skųsdamasis.
Abu kurį laiką tylėjo. Senis vėl prasmego krėsle, tarytum nė nebuvo iš jo pakilęs. O svečias kurį laiką dėbsojo į ugnį.
- Tai tau neįdomu, ko aš pas tave atvykau… - ne paklausė, o konstatavo.
- Neįdomu, - tvirtu balsu pareiškė senis. – Bet tu juk vis tiek pasakysi. Ir manau, kad man tai nepatiks.
- Ką gali žinoti, - truktelėjo pečiais svečias. – Bet gal paskui šnektelsim. Vis dar tikiuosi, kad tapsi svetingesnis ir pasiūlysi man valgyti ir gerti…
Senis atsiduso ir nukiūtino virtuvėn, iš kur po akimirkos grįžo su vynu ir užkandžiais. Tuo tarpu svečias atidžiai jį stebėjo. Senis kiūtino po kambarį taip, tarytum būtų vos gyvas. Atrodo, svečią tai linksmino.
- Tai kiūtai čia sau vienas… - gurkštelėjo vyno. – Na, ne vienas. Su dukra juk?
Šeimininkas nutylėjo. Jis irgi gurkšnojo vyną.
- Gerai. Niekada nebuvom bičiuliai. Bet ir ne priešai… Jei ką blogo tau ir padariau, tai… Ir dabar visai nesiveržiau su tavimi susitikti. Mane siuntė todėl, kad JI nori tave matyti. Ir dukterį.
- Tai galėjo pati atvykti, - pagaliau atsiliepė šeimininkas.
- Liaukis! – mostelėjo ranka. – Juk žinai, kad dabar tokia padėtis… Tiesą sakant, jai vėl reikia tavo pagalbos.
- Žmogau, - išsiviepė senis. – Ar tau, ar jai galvoj negerai? Juk matai, esu sukriošęs senis.
- Tiesa, galvų jūs neturit… - pridėjo kažkaip ypatingai piktai.
- Vajeee… - nutęsė svečias. – Na, kai man kalaviją prie gerklės prikišai, taip neatrodė. Ir išvis, liaukis vaidinęs sukriošėlį!
- Aš nevaidinu. Man gi jau daugiau nei šešiasdešimt…
Svečias papurtė galvą ir atsiduso:
- Tu visada buvai keistas. Net gi kaip žmogus. Suprantu, kad vaidini prieš žmones. Gal dar prieš dukterį. Tačiau aš ne tas, kuriam reikia akis dumti. Esu gerokai pavargęs. Seniai taip bekeliavau.
- Galėjai ir dabar nesivarginti.
Svečias susiraukė ir piktai kando duoną su kumpiu, lyg šie būtų kalti, kad su šeimininku negali rimtos kalbos pradėti. Ir kurį laiką vėl buvo tylu.
- Suairo, laiško ji tau neparašė. Teks pasitikėti mano žodžiu.
- Man nerūpi! – staiga plykstelėjo senis. – Dvidešimt metų praėjo. Viską pamiršau…
Svečias vos nepaspringo vynu.
- Tu mane baigi išvesti iš kantrybės! Lyg aš tave pirmą kartą matyčiau. Kad tave demonai! Baikim vieną kartą su tais išsisukinėjimais. Arba sakyk kas yra. Arba aš turiu visas teises nekreipti dėmesio į tavo ožiavimąsi.
- Pabandyk… - senis išsišiepė parodydamas sveikus baltus dantis. – Dar nežinia, ar tau pavyks…
- Na, esu tikras, kad kovoje vienas prieš vieną tikrai pralaimėčiau. Betgi sakiau: aš turiu VISAS teises.
- Tikrai norėtum tą padaryti mano dukros akivaizdoje?
- Mano norų tikrai niekas neklausė. Gavau įsakymą.
- Vis dar klausai jos?
- Nejuokink! Ji – mano Valdovė. Ką galiu daugiau daryti? Aš, be to, jai skolingas už laisvę. Ir, jei kalbėsim tiesą, tai mūsų karalystė niekada neturėjo tokio puikaus valdovo ištisus tūkstantmečius. Todėl turiu tiek asmeninių, tiek visuomeninių interesų. Ir prieš šį vėją nė tu nepapūsi. Valdovės Akeilės motina paaukojo valstybės labui mane. Ji paaukos tave, jei reikės…
- Ir vaikus?
- Ne. Bet tu ir vaikai – visiškai skirtingi dalykai.
Šeimininkas pirmą kartą atsisėdo tiesiai ir atviru žvilgsniu pažvelgė į svečią.
- Tšiagunai, kodėl blogas naujienas pranešti ji pasirinko tave?
- Nes tik su manimi ji gali būti beveik visiškai atvira.
- Beveik…
Abu nutilo.
- Pernakvosi ar tai labai skubu? – pagaliau paklausė Suairo.
- Labai skubu, bet pernakvosiu. Nes, kaip žinai, šiuo metu niekur labai nenuskubėsi.
- Ar nors puse lūpų pasakysi, kas atsitiko?
- Na… Tiesą pasakius, tai susiję su pranašystėm, pora mūsų pažįstamų magų ir princu Akeiliu. O apie kitas smulkmenas nė nekalbu. Mirštu kaip noriu miego. Todėl apie visa kita – ryt.


Valdovė Akeilė plūduriavo žydru debesėliu savo darbo kabinete. Pastaruoju metu tai buvo nuolatinė jos būsena. Pagyvenusi kurį laiką tarp žmonių, ji išmoko valdytis. Todėl dabar arba būdavo rami, arba gebėdavo meistriškai apsimesti.
Valdovė Akeilė nuplaukė prie lango ir pažvelgė į sodą, kur žaidė jos sūnus. Jos džiaugsmas ir jos skausmas.
Garbingojo Neto sūnus Sažatas staipėsi priešais Valdovės sūnų kaitaliodamas spalvas. Jis buvo gerokai vyresnis ir mokėjo daug daugiau. Buvo geras jaunuolis iš geros šeimos. Tačiau sūnui sunkiai sekėsi bendrauti ir mokytis. Kažkas buvo netaip… Tiesą pasakius, Valdovė puikiai žinojo kas. Jos sūnus buvo kitoks, nes ir jo tėvas…
Valdovė Akeilė pajuto, kad jos spalva keičiasi. Ji pamažu iš žydros virto tamsiai mėlyna, beveik juoda. Ji bloškėsi nuo lango ir piktai riktelėjo:
- Ksaini!
Kamerdineris įšvilpė gerokai pablyškęs iš baimės.
- Mano Valdove?
- Ar lordas Temoras grįžo?
- Ne, mano Valdove…
- Kai tik grįš…
- Taip, mano Valdove… Aš žinau.
- Gali eiti.
Ji jau aprimo ir vėl nuplaukė prie lango. Ką apgaudinėja? Juk ne lordo Temoro laukia. Laukia JO. Keista, kad po tiekos metų vis dar nepamiršo. Ir ko? Mirtingojo, kuris nė nevertas jos. Kilmingos. Valdovės.
Pajuto, kad vėl praranda savitvardą. Taip. Atrodo, nėra taip gerai išmokusi susivaldyti. Cha!
Ji vėl susikaupė. Vaikai iš sodo jau buvo dingę. Tarp augalų plūduriavo tik keletas jaunuolių, besiginčijančių filosofinėmis temomis.
Pajuto kažką įeinant.
- Mano Valdove…
- Taip?
- Atvyko pasiuntinys nuo garbingojo Eruso.
Kurį laiką Valdovė tylomis galvojo. Ko reikėjo garbingajam Erusui? Ir kodėl neatvyko pats? Nebuvo įprasta, kad kokias nors žinias Valdovei per pasiuntinį perdavinėtų.
- Ko nori?
- Nesako.
- Tai aš jo nepriimsiu. Arba pasako tau, arba tegul grįžta pas šeimininką. Ir… Kodėl neatvyko kilmingasis Erusas?
- Aš jam perduosiu, mano Valdove.
- Perduok.
Ksainis grįžo anksčiau nei galima buvo tikėtis.
- Mano Valdove… kažkas negerai: kilmingasis Erusas dingo. Ir niekas nežino kur. O pasiuntinys – ne pasiuntinys. Tai jo žmona – kilmingoji Cenerafija. Kaip galėjau apsirikti…
Akeilė kurį laiką tylėjo. Argi jau? Jau prasidėjo? Ir nuo ko? Erusas tikrai nėra tas, kuris čia svarbiausias… Na, taip, kilmingasis. Labai kilmingas. Giminė tokia sena, kad gali lygintis su Valdovės gimine. Tačiau jie niekada nedalyvavo politikoje, buvo abejingi valdžiai. Niekada nerėmė Valdovės giminės, bet ir nepalaikė sąmokslininkų. Tai kodėl jis?
- Kviesk, - Valdovė nuplaukė link sosto.
Kilmingoji Cenerafija įplaukė ramiai ir didingai, kaip ir dera kilmingojo Eruso žmonai, kuri ir pati neprastos kilmės. Tačiau akivaizdžiai buvo suirzusi ir apsigandusi, todėl kiek nestabili.
- Klausau tavęs, kilmingoji Cenerafija.
- Mano Valdove, - išspaudė ši, - kreipiuosi į tave prispausta didžios nelaimės.
- Girdėjau. Papasakok smulkiau.
- Mano Valdove, mano vyras kilmingasis Erusas prieš dvi dienas išsiruošė į kelionę pas tave. Turėjo greitai grįžti, bet negrįžo. O tada sužinojau, kad nebuvo pas tave atvykęs. Ir niekur, kur tikėjausi jį rasti, nepasirodė. Tarytum į Juodąją bedugnę būtų prasmegęs. Todėl ir atvykau pas tave, mano Valdove, maldauti, kad padėtum man jį rasti…
- Taigi, - Valdovė trumpai blykstelėjo oranžine pykčio spalva, tačiau greitai susitvardė. Taip galėjo atrodyti, tačiau ji tą padarė tiksliai apskaičiavusi ir laiką, ir trukmę, ir intensyvumą.
- Taigi, - pakartojo jau ramiai. – Niekada tavo vyras kilmingasis Erusas nerėmė manęs. Laimė dar, kad nerengė sąmokslų. Juk žinai, kad jį daug kas būtų palaikęs. Dabar tu būtum Valdovė…
Kilmingoji Cenerafija išmintingai nutylėjo, parodydama šiokį tokį išgąstį ir pagarbą pablyškimu.
- Štai ir svarstau, ar tikrai tavo vyras prapuolė. O gal norite mane į spąstus įvilioti?
- Mano Valdove…
- Aš neleidau tau kalbėti, - sausai nutraukė. – Nežinau, ar turėčiau tau padėti. Jeigu tavo vyras dingo visiems laikams…
Valdovė išlaikė pauzę, kuri privertė kilmingąją Cenerafiją išblykšti dar labiau. Kai kur prasimušė net violetinė nevilties spalva.
- Kita vertus, jei padėsiu tavo vyrui, tai galėsiu tikėtis jo paramos…
- Mano Valdove, nieko negaliu pažadėti už savo vyrą…
Akeilė linksmai nučiuožė prie lango. Ten vėl žaidė jos sūnus su draugais.
- Ar turi vaikų?
- Taip, mano Valdove. Dvi dukteris.
- Kokio amžiaus?
- Vienai beveik du tūkstančiai. Kita dar visai jaunutė, tik septyni šimtai.
Valdovė susimąstė. Ar tai ta proga, kuria jai siūlė pasinaudoti garbingoji Gomoris, kad sugrąžintų ramybę į karalystę.
- Ar jau galvojote apie vedybas?
- Na, vyresnioji turi sužadėtinį, o mažylė dar labai jauna.
- Ką ji veikia?
- Mokosi, mano Valdove. Mes su vyru manome, kad kilminga nuotaka turi nusimanyti ne tik apie politiką, karo meną ir panašius dalykus. Ji mokosi dainuoti, groti, piešti. Be to…
- Norėčiau tokios marčios…
- Mano Valdove… - viešniai užėmė kvapą, ji kiek paraudo.
Akeilė suprato, kad ji negali atsakyti nei teigiamai, nei neigiamai. Ir akimirką mėgavosi Cenerafijos sutrikimu. Paskui ramiai tarė:
- Neprašau atsakyti dabar. Pasitarsi su vyru. Ir merginos paklausim… Bet būtų gerai, kad ji susipažintų su mano sūnumi. Be to, manau, kad tau, kilmingoji Cenerafija, su dukromis reikėtų persikelti į mano rūmus. Kol… Erusas atsiras. Nežinau kas vyksta. Dar nieks nesibaigė. Rodos, artinasi karas.
Valdovė Akeilė nutilo ir paskendo savo mintyse. Ar ne per daug pasakė? Kita vertus, visi čia viską žino. Na, be smulkmenų…
- Gerai, mano Valdove. Kaip paliepsi. Tik prašau man skirti apsaugą. Nežinau, ar visais savo vyro kariais galiu pasitikėti…


Tšiaguną pažadino skambus ir labai pažįstamas juokas. Jis atsisėdo ir pažvelgė pro langą.
Lengvu odiniu drabužiu apsirengusi mergina šuoliais lėkė keliuku link namo. Jojo ji ant Tšiaguno žirgo. Be balno, įsikibusi į karčius. Vėjyje plaikstėsi žydri plaukai.
- O Chaose… - suvaitojo svečias. – Kaip iš akies traukta Soira…
Mergina jau žvitriai nušoko nuo žirgo ir pavarė jį į aptvarą prie kitų.
- Tėveli! Ar svečias jau pabudo?
- Jei dar nebuvo pabudęs, tai nuo tavo šėliojimo tikrai pabus.
- Atleisk, tėveli! – visai nebuvo panašu į atsiprašymą, ir kalbėjo ji nė kiek ne tyliau. – Bet jau šiaip ar taip laikas keltis! Negi drybsos ligi pietų!
Tšiagunas iškišo galvą pro langą ir šūktelėjo:
- Mergiotė teisi, Suairo! Metas keltis.
- Labą rytą, pone! – skambus balsas plaikstėsi vėjyje kaip ir plaukai. – Pusryčiai tuoj bus ant stalo!
Ir dingo tarpdury.
- Atsibudai, seni? – Suairo stovėjo priešais langą. – Ir kaip tau mano duktė?
- Be galo panaši į motiną…
- Taigi… Net nejauku kartais. Ateik pusryčiauti. Eledi bus ką paruošusi. Ji jau išmaudė tavo žirgą.
Tšiagunas apsirengė ir išėjo kieman prie šulinio nusiprausti.
Eledi tikrai buvo pagaminusi pusryčius. O dabar sėdėjo prie stalo ir valgė didelį rasotą obuolį. Suairo lėtai gurkšnojo arbatą.
- Dar kartą labą rytą. Buvau pavargęs po kelionės, tai kiek pramigau.
- Nieko tokio, pone! – nusijuokė mergina. – Koks gi skirtumas? Mes irgi vėlai pusryčiaujam. Tėtis, tiesa, anksti keliasi. Bet aš…
- Gal liausies tauškusi… - susiraukė Suairo.
- Atsiprašau!.. – suskardeno. – Tėvelis tik apsimeta, kad pyksta. O šiaip jis geras…
Tšiagunas linktelėjo:
- Tikrai. Auksinės širdies žmogus… kol kalavijo rankoje nelaiko.
- Na, nežinau… - Eledi įdėmiai pažvelgė į tėvą. – Kažkaip net netikiu, kad jis kovose dalyvavo. Toks tylus ramus senukas…
- O kas tave joti išmokė? Ir kieno ten lankas su strėline?
- A… Na, tėvelis, žinoma…
- Ir ko dar tave tėvelis išmokė?
- Labai jau smalsus, - irzliai įsiterpė Suairo.
- Ar jūs su tėveliu seni draugai?
- Taip, - linktelėjo Tšiagunas.
- Ne, - burbtelėjo Suairo.
Merginos veidu nuslydo kažkokia keista išraiška. Ir visi akimirkai nutilo.
Baigęs valgyti Suairo atsistojo ir pareiškė:
- Dabar mes su ponu Tšiagunu josim. Parodysiu jam apylinkes. Tu čia viską sutvarkyk. Nujok pas malūnininką. Paprašyk, kad namus ir žirgus prižiūrėtų. Gal kokį mėnesį… Ne, tris. Ir ruoškis kelionei. Ilgai. Man pabalnok Erelį. O sau… Stirną.
- Aš noriu Žvaigždės! – kaprizingai pareiškė mergina.
- Ne! – lyg kirviu nukirto. – Tokioj kelionėj ji netiks.
- O… kur keliausim?
- Einam, Tšiagunai.
- Kur keliausim, tėveli? – tyliai, bet reikliai pakartojo mergina.
- Pas tavo motiną, - metė per petį išeidamas.


Veidai Karo taryboje buvo niūrūs. Ir Valdovė Akeilė nežinojo, ką jie slepia. Čia, be abejo, buvo keletas išdavikų. Vienas kitas bailys. Pora abejingų ir… O kas buvo ištikimas?
Labai trūko lordo Temoro. Tai buvo kone vienintelis demonas, kuriuo ji galėjo visiškai pasitikėti.
Vyriausioji karinių pajėgų vadė Minidava – geibi gražuolė. Nors mokyta geriausių strategų bei taktikų, tačiau kvaila kaip avis. Postas pereidavo vyriausiai dukrai pagal motinos liniją. Ir dabar Akeilė gailėjosi, kad pradėjusi valdyti nepakeitė šito kvailo įstatymo. Turėjo progą, nes keitė daug ką. Bet pabijojo susipykti su gausia ir kilminga Minidavos motinos Sakšinos gimine. Jau tada norėjo į tos vištos vietą skirti lordą Temorą. Bet nesiryžo. Ir dabar jai tas atsirūgs…
- Ką gi, ponios ir ponai, turime nuspręsti ką dabar darysim.
Visi tylėjo pavirtę žalsvais susimąstymo debesėliais. Nors bent pusė susirinkusiųjų nemąstė, niekada neturėjo jokių planų ir negalėjo nieko patarti. Tiesą pasakius, neturėjo ir jokios karinės patirties. Ir Valdovė pasigailėjo dar vieno: kad neįtraukė į Tarybą žemesniųjų demonų karo vadų. Tie buvo tvirti, apsukrūs, patyrę ir ištikimi, bet neturėjo jokio sprendžiamojo balso. Ji išdrįso padaryti tik tiek, kad apsistatė patarėjais iš to luomo.
- Kilmingoji Minidava, ką manai? – kreipėsi tiesiai, nesitikėdama jokio protingo atsakymo.
Išvis nevertėjo tos Tarybos kviesti. Tačiau privalėjo. Ir dar norėjo žinoti jų nuomonę. Kad galėtų orientuotis situacijoje. Kuri dar nebuvo tokia bloga. Tačiau kilmingasis Erusas taip ir neatsirado, nors Valdovės sekliai išmaišė visą karalystę. Ir Akeilė niekaip nerado atsakymo, kodėl jis.
- Man atrodo, Valdove Akeile, kad padėtis visiškai normali. Kilmingasis Erusas vėl užkrito kokios gražuolės pily. O kad dabar visi jo ieško, tai ir neišlenda.
Per susirinkusiuosius nusirito rožinio juoko banga. Vadė paskelbė purpurinio pasitenkinimo bangą, manydama, kad pasakė ką juokingo. Tačiau ji vienintelė ir nesuprato, kad juokiamasi iš jos.
Šurmuliui aprimus atsiliepė Pietinių provincijų karo vadė Oisenė:
- Garbingoji Cenerafija nebūtų tokio triukšmo sukėlusi. Ji visada žinojo koks smailas jos vyras prie moteriškos giminės. Ji visada žinojo kur jis yra. Nė nesislėpė niekad labai.
- Taigi, - konstatavo Valdovė, - dingo pernelyg keistai. Juk pas mane ruošėsi.
Kažkur kairėje šmėstelėjo baltas susierzinimo šešėlis. Tačiau Akeilė nesuprato kas. Gaila. Juk tai turėjo kažką reikšti.
- Ir ką kilmingasis Erusas norėjo, Valdove, tau pasakyti? – abejingai paklausė Amidinas.
- Jei tai žinočiau, - metė Valdovė, - nė neklausčiau jūsų. Žinočiau ką daryti.
- Žinoma, Valdove. Bet gi garbingoji Cenerafija su dukromis tavo rūmuose. Kodėl? Juk ne pasisvečiuoti atvyko…
Valdovė tylėjo susimąsčiusi. Toks tiesus klausimas nebuvo įprastas.
- Nuo kada Valdovė privalo aiškintis, su kuo bendrauja ir kodėl? – atrėmė Oisenė.
- Nuo šiandien, - burbtelėjo rūmų apsaugos viršininkas Ebrasas. – Kai tokia padėtis…
- Kokia padėtis? Dingo vienas kilmingasis… Negi pirmą kartą? – netikėtai išmintingai įsiterpė Minidava.
Valdovė nusprendė dar patylėti.
- Ne aš sukviečiau šitą idiotišką posėdį, kuriame nėra apie ką kalbėti, - pašaipiai išspaudė Ebrasas.
Visos spalvos salėje priblėso. Tai buvo atvira nepagarba Valdovei. O gal ir bandymas išprovokuoti. Visi sužiuro į Akeilę, kuri vis dar nežinojo kaip reaguoti. Tiktai viena sau nusprendė, kad rūmų apsaugą reikės patikėti žemesniesiems demonams. Reikia saugotis.
- Aš manau, - lėtai pradėjo vyriausias Tarybos narys Mydlas, - kad visi žino apie garsiąją pranašystę. Tai nėra čia ko niekus šnekėti. Mes esam dvasinės būtybės ir visi jaučiam, kad kažkas vyksta. O kas? Kažkas slepia kažką, o kažkas kažką jaučia. Viskas taip neapibrėžta. Mūsų karalystėje visada taip buvo. Mes visi pernelyg laisvi, savarankiški ir orūs. Nežinau ar tokia valstybė gali gyvuoti ilgai…
- Juk gyvuoja, - iškvėpė Ebrasas.
- Ar tikrai? Esu tikras, kad jei žmonės susivienytų, tai mus su visa mūsų magija, mokslu ir išmintim sutryptų… Galų gale, nereikia, kad susivienytų visi. Tereikia, kad keli imtųsi vadovauti. Geros kariuomenės, dešimties burtininkų ir būrio Ordino raganių. O jei dar prisidėtų kelios dvasios…
- Baisius dalykus kalbi, kilmingasi ]]> Fri, 7 Aug 2026 12:33:34 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262731.html http://rasyk.lt/kuriniai/262731.html <![CDATA[Šešėliai virš megapolio]]> Naktinis Vilnius skendėjo drėgnoje lapkričio vėsoje. Antakalnio kalvose įsikūrusioje observatorijoje jauna astronomė Elena taisėsi akinius, stebėdama skaitmeninius monitorius. Kompiuterių aušintuvai tyliai dūzgė, o už didžiulio lango pūpsojo juodi medžių siluetai. Staiga viena iš programų, fiksuojanti netoli Žemės skriejančius objektus, pradėjo įsižiebti ryškiai raudona spalva.
Garsinis signalas supypsėjo tris kartus.
– Ką užfiksavai? – Elena sumurmėjo pati sau, skubiai kaukšėdama klaviatūra. – Greitis per mažas asteroidui. Trajektorija... jie stabdo? Ne, tai neįmanoma.
Monitoriaus ekrane pasirodė trys objektai. Jie judėjo ne kaip paprasti meteoritai – jų trajektorija buvo idealiai sinchroniška, tarsi trys krentančios žvaigždės būtų susitarusios, kur leistis. Elena pritraukė vaizdą. Objektai neskleidė jokio šiluminio pėdsako. Jie buvo šalti kaip pats kosmosas.
– Profesoriau, jūs turite tai pamatyti, – Elena greitai surinko vadovo numerį, tačiau telefone pasigirdo tik keistas, ritmiškas traškesys. – Alio? Profesoriau?
Ryšys nutrūko. Tuo pat metu observatorijos šviesos trumpam prigeso, o monitorių ekranai suvirpėjo, palikdami tik žalsvas linijas. Trys objektai tyliai praskriejo pro viršutinius atmosferos sluoksnius ir nukrito kažkur už miesto, link tamsių Labanoro girios pakraščių. Šviesos pliūpsnio nebuvo. Tik keistas, kurtinantis elektromagnetinis impulsas, kurį Elena pajuto kaip metalo skonį burnoje.
Tuo pačiu metu, po senamiesčio grindiniu, gotikinio rūsio gilumoje, atmosfera tapo slegianti. Šimtmečius skaičiuojantis Žemės vampyrų klanas buvo susirinkęs aplink masyvų ąžuolinį stalą. Klano vyresnysis, Aurelijus, kurio veidas atrodė lyg iškalta marmurinė skulptūra, staiga paleido iš rankų krištolinę taurę. Šviesiai raudonas skystis ištiško ant akmeninių grindų.
– Kas nutiko, Aurelijau? – iš šešėlio išniro jaunas, nekantrus vampyras Lukas, instinktyviai apnuogindamas iltis. – Tu išbalai labiau nei įprastai.
Aurelijus neatsakė. Jis prispaudė delną prie krūtinės, ten, kur kažkada plakė širdis. Vyresnysis sunkiai gaudė orą, nors kvėpuoti jam nereikėjo.
– Badas... – sušnibždėjo Aurelijus, jo balsas virpėjo iš gilaus, gyvuliško siaubo. – Ar jaučiate tai?
– Apie ką tu kalbi? Mes maitinomės vos prieš valandą, – atkirto Lukas, tačiau staiga pats susmuko ant kėdės.
Jo akys patamsėjo, o gyslos po oda tapo ryškiai juodos. Kiti kambaryje buvę klano nariai pradėjo dejuoti, griebdamiesi už galvų ir pilvų. Tai nebuvo paprastas noras gerti kraują. Tai buvo stingdantis, deginantis tuštumos jausmas, tarsi kažkas didžiuliu siurbliu siurbtų pačią gyvybinę energiją iš miesto. Ir iš jų pačių.
– Miestas... jis tamsėja, – prabilo kitoje stalo pusėje sėdinti senoji klanų žynė Viktorija. – Žmonių sielų šviesa... ji gęsta. Kažkas ryja jų gyvybę per atstumą. Jei jie mirs, mes neturėsime kuo maitintis.
Aurelijus lėtai atsistojo, jo akys sužibo mirtina, naktine ugnimi. Jis priėjo prie siauro rūsio langelio, žvelgiančio į gatvės lygį. Lauke švietę žibintai vienas po kito užgeso.
– Tai ne liga ir ne žmonių karas, – ištarė Aurelijus, žvelgdamas į juodą nakties dangų, kuriame ką tik ištirpo trys keisti šešėliai. – Kažkas atvyko į mūsų medžioklės plotus. Lukas, surink sargybinius. Turime sužinoti, kas bando pavogti mūsų miestą.
2 skyrius: Tušti kūnai
Vilniaus universitetinės ligoninės Priėmimo skyriuje tvyrojo mirtina, klaustrofobiška tyla, kurią baisiai trikdė tik medicininių aparatų pypsėjimas. Elena stovėjo koridoriaus gale, įsikibusi į šaltą kavos puodelį. Jos akys buvo paraudusios nuo bemiegės nakties. Prieš kelias valandas jos vadovas, profesorius, buvo atvežtas čia tiesiai iš savo namų.
Gydytojas Matas išėjo iš reanimacijos palatos, nusiėmė apsauginius akinius ir pavargusiu judesiu pasitrynė kaktą.
– Elena, aš nežinau, ką tau pasakyti, – jo balsas buvo duslus. – Mediciniškai jis gyvas. Širdis plaka, plaučiai dirba. Bet smegenų aktyvumas... jo tiesiog nėra. Tai ne koma. Tai kažkas kita.
– Ką reiškia „kažkas kita“? – Elena žengė žingsnį į priekį, jos balsas virpėjo. – Jis juk nereaguoja į jokius dirgiklius?
– Ne. Vyzdžiai nereaguoja į šviesą, nėra jokių refleksų. Tyrimai rodo, kad visi neuromediatoriai smegenyse yra tiesiog... išdžiūvę. Tarsi kažkas būtų išjungęs pagrindinį jungiklį jo galvoje ir palikęs tik tuščią kūną. Ir jis ne vienintelis. Šią naktį atvežė jau dvylika žmonių iš to paties rajono. Visi su tais pačiais simptomais.
Elena prisiminė naktį matytą elektromagnetinį impulsą ir tris šaltus meteoritus. Ji drebančiomis rankomis atsidarė nešiojamąjį kompiuterį, kurį atsinešė kartu. Ekrane švietė jos pačios sukurta programa, fiksavusi keistus energijos pėdsakus.
– Žiūrėk, Matai, – ji atuko ekraną į gydytoją. – Štai čia, kur prasidėjo epidemija, mano sensoriai fiksuoja visišką foninės energijos vakuumą. Kažkas tiesiog išsiurbė elektromagnetinį lauką aplink tuos žmones. Ir tas vakuumo centras dabar juda link Labanoro girios.
Gydytojas tik liūdnai papurtė galvą.
– Elena, tu persidirbai su savo žvaigždėmis. Tai greičiausiai naujas neurotoksinas arba virusas. Grįžk namo, pailsėk.
Tuo pat metu ant ligoninės stogo, pasislėpę už masyvių vėdinimo šachtų šešėlių, stovėjo Aurelijus ir Lukas. Jų naktinis matymas leido puikiai matyti per langus viduje vykstančią dramą. Lukas piktai sučiaupė lūpas, apnuogindamas iltis, kurios išsivystė instinktyviai, pajutus artėjantį pavojų.
– Jie bjaurūs, – sušnypštė Lukas, žiūrėdamas į palatose gulinčius žmones. – Aš bandžiau prieiti prie vieno iš tų ligonių gatvėje prieš jiems atvažiuojant. Jų kraujas... jis vis dar šiltas, bet jame nėra jokio skonio. Jokios gyvybės kibirkšties. Tai lyg gerti vandenį iš balos. Tie kosminiai parazitai nuodija mūsų maistą!
– Tai ne nuodai, Lukai, – šaltai pataisė Aurelijus, jo ilgas tamsus paltas plevesavo vėjyje. – Tai absoliutus badas. Tie padarai minta ne kūnu, o siela. Jie ryja jų emocijas, jų valią, jų astralinę energiją. Žmogus be šios energijos yra tik mėsos kiautas. Mums toks kraujas neduoda jokios jėgos.
– Jei jie tęs tai, mes išmarinsime badu per kelias savaites, – Lukas smogė kumščiu į betoninę stogo sienelę, palikdamas gilią įdubą. – Koks mūsų planas? Sunaikinti tuos kosminius parazitus?
– Pirmiausia turime suprasti, su kuo turime reikalą, – Aurelijus nukreipė žvilgsnį žemyn, kur pro ligoninės duris su kompiuteriu rankose išeidinėjo Elena. – Matai tą merginą? Ji naktį kažką užfiksavo savo observatorijoje. Jos kompiuteryje yra duomenys, kurių mums reikia. Kosminiai siurbikai jau seka jos energijos pėdsaką.
– Nori, kad ją pašalinčiau? – paklausė Lukas.
– Ne, – Aurelijus sugriebė Lukui už peties, jo gniaužtai buvo stipresni už plieną. – Mes ją apsaugosime. Jei ji žus, mes prarasime vienintelį šansą sužinoti, kaip tie parazitai veikia. Pasiruošk, naktis tik prasideda.
3 skyriaus: Pirmasis susidūrimas
Labanoro giria skendėjo klaustrofobiškoje, tirštoje tamsoje. Šimtamečių pušų viršūnės aimanavo nuo kylančio vėjo, o žemę klojo tirštas rudens rūkas. Elena klampojo per šlapias samanas, viena ranka spausdama prie krūtinės nešiojamąjį kompiuterį, kita – stiprų prožektorių. Jo šviesos spindulys skrodė rūko sieną, ieškodamas anomalijos epicentro. Ekrane mirksėjo skaičiai: elektromagnetinis fonas čia buvo nukritęs iki kritinės ribos.
– Čia pat... – sušnibždėjo Elena, jos kvėpavimas virto baltais garų debesėliais. – Sensoriai rodo, kad objektas tiesiai už šitos kalvos.
Ji užlipo ant kalvagūbrio ir staiga sustingo. Visas miško gyvumas aplinkui buvo išnykęs. Ant žemės gulėjo negyvi paukščiai, o aplinkinių medžių spygliai akimirksniu pagelto ir pradėjo byrėti, tarsi iš jų būtų išsunktas pats laikas.
Prožektoriaus šviesa užkliuvo už trikampio, kristalinio meteorito fragmento, įsmigusio į žemę. Jis neskleidė jokios šilumos, tačiau virš jo levitavo kažkas, kas privertė Elenos širdį nusiristi į kulnus. Tai buvo bekūnė, pusiau perregima būtybė, sudaryta iš mirgančių, neoninių melsvų gijų. Ji neturėjo veido, tik dvi tuščias, švytinčias orbitas ir tįstančias energijos galūnes, kurios siurbė šviesą net iš Elenos prožektoriaus.
Būtybė lėtai atsisuko į Eleną. Merginą akimirksniu sukaustė stingdantis šaltis. Ji pajuto, kaip jos mintys pradeda lėtėti, o krūtinėje kylantis džiaugsmas, baimė ir prisiminimai virsta pilka, tuščia mase. Kosminis vampyras tiesiog iš tolo pradėjo siurbti jos dvasinę energiją. Elena norėjo rėkti, bet iš jos burnos neišsiveržė nė garsas. Jos keliai sulinko.
– Paleisk ją, kosminis parazite! – staiga per miško tylą nuskambėjo įsiutęs balsas.
Iš tamsos, neįtikėtinu greičiu, lyg paleista strėlė, iššoko Lukas. Jo akys degė kraujo raudonumu, o iltys buvo visiškai apnuogintos. Šuolyje jis išsitraukė medžioklinį peilį ir rėžė tiesiai per švytintį būtybės siluetą.
Tačiau ašmenys tik perskrodė orą, palikdami melsvų kibirkščių pėdsaką. Kosminis vampyras nesureagavo į fizinį skausmą. Vietoj to, viena iš jo energijos gijų apsivijo Luko riešą. Jaunasis vampyras baisiai suriko – ne iš skausmo, o iš staigaus, visa apimančio bado. Jo veido gyslos pajuodavo, o šimtmečius kaupta kraujo jėga pradėjo garuoti tiesiai į ateivio kūną.
– Lukai, atgal! – pasigirdo griausmingas Aurelijaus balsas.
Klano vyresnysis išniro iš rūko, rankose laikydamas senovinį, sidabru kaustytą kardą, ant kurio ašmenų buvo išraižytos apsauginės runos. Aurelijus suprato, kad fiziniai ginklai neveikia, todėl sutelkė visą savo vidinę, naktinę magiją į ginklo ašmenis. Jis smogė ne į pačią būtybę, o į žemėje esantį kristalinį meteoritą – ateivio energijos inkarą šioje pasaulio dimensijoje.
Pasigirdo kurtinantis traškesys. Meteoritas skilo pusiau, paleisdamas galingą elektromagnetinę bangą. Kosminis vampyras paleido Luką ir skausmingai suvirpėjo, jo melsvas švytėjimas trumpam išblėso. Supykęs padaras paleido garsą, panašų į stiklo dūžį, ir akimirksniu ištirpo tarp medžių viršūnių, palikdamas tik stingdančio ozono kvapą.
Lukas sunkiai nukrito ant samanų, gaudydamas orą ir drebėdamas iš silpnumo. Aurelijus greitai prieidamas prie jo, perrėžė savo riešą ir pridėjo prie Luko lūpų:
– Gerk. Tau reikia atgauti jėgas. Šitas padaras vos neišsiurbė tavo nemirtingumo.
Elena, vis dar sėdėdama ant žemės ir drebėdama, stebėjo šį vaizdą plėsdamasi iš siaubo. Jos prožektorius apšvietė du vyrus, kurių vienas ką tik gėrė kito kraują, o jų akys švietė tamsoje.
– Kas... kas jūs tokie? – sulemeno Elena, bandydama atsitraukti atgal. – Jūs ne žmonės...
Aurelijus lėtai atsisuko į ją, paslėpdamas iltis ir išsitiesdamas per visą savo didingą ūgį. Jo balsas buvo ramus, bet keliantis pagarbą.
– Mes esame tie, kurie tave ką tik išgelbėjo, Elena. Ir tie, kurių tavo pasaulis bijojo tūkstančius metų. Bet dabar mes turime bendrą priešą. Ir tu turi tai, kas gali padėti juos sustabdyti.
4 skyrius: Šešėlių taryba
Elena sunkiai rijo seiles, kai Aurelijaus ranka prilaikė ją, vedančią pro drėgnus, arkinius požemių skliautus giliai po Vilniaus senamiesčiu. Sienose degė senoviniai deglai, o ore tvyrojo amžių senumo dulkių ir metalo kvapas. Jos nešiojamasis kompiuteris vis dar buvo prispaustas prie krūtinės – tai buvo vienintelis materialus daiktas, primenantis jai apie racionalų mokslinį pasaulį, kurį ji paliko viršuje.
– Įeik, – tyliai ištarė Aurelijus, atverdamas sunkias, kaustytas duris į didžiulę salę.
Salės centre stovėjo masyvus akmeninis stalas. Aplink jį sėdėjo keliolika figūrų, apsisiautusių tamsiais apsiaustais. Jų veidai buvo balti kaip kreida, o akys stebėjo Eleną su neslepiamu alkiu ir nepasitikėjimu. Pasirodžius merginai, patalpoje kilęs šnabždesys akimirksniu nutilo.
– Aurelijau! – nuo stalo galo pakilo aukštas, randuotas vampyras Gabrielis, klano karo vadas. Jo balsas dundėjo kaip perkūnija. – Tu atsivedei čia žmogų? Į mūsų švenčiausią vietą? Tu pažeidei pirmąją mūsų išlikimo taisyklę!
– Ramiau, Gabrieli, – ramiu, bet stingdančiu tonu atsakė Aurelijus, ranka nurodydamas Elenai pasilikti šalia jo. – Šis žmogus yra raktas į mūsų išsigelbėjimą. Lukas vos nežuvo Labanoro girioje. Tie padarai... jie nenaudoja fizinės jėgos. Jie siurbia nemirtingųjų energiją taip pat lengvai, kaip ir mirtingųjų.
Prie stalo pasigirdo sunerimęs šurmulys. Senoji žynė Viktorija palinko į priekį, jos ilgi, juodi nagai subraižė akmeninį stalo paviršių.
– Jos protas... jis pilnas formulių ir skaičių, – sušnibždėjo Viktorija, fiksuodama savo blausų žvilgsnį į Eleną. – Ji matė jų atvykimą. Ji matė jų šviesą.
– Palaukite, – Elena pagaliau sukaupė drąsą ir žengė žingsnį į priekį, nors jos keliai vis dar drebėjo. – Jūs kalbate apie mane taip, lyg būčiau tiesiog objektas. Jūs esate... vampyrai. Tikri vampyrai. Jūs geriate žmonių kraują!
– Taip, mergaite, – šyptelėjo Lukas, sėdintis šone ir vis dar atrodantis kiek silpnas po susidūrimo. – Bet mes esame vietiniai ekosistemos plėšrūnai. Mes nemuša savo grobio be reikalo. Mes palaikome balansą. O tie kosminiai parazitai, kurie ką tik nukrito iš tavo mylimo dangaus, nepalieka nieko. Jie išdžiovina sielą. Jie paverčia tavo rūšį daržovėmis, o mus – tuščiais šešėliais.
Aurelijus trenkė delnu į stalą, nutildydamas visus.
– Užteks ginčų, – jo akys sužibo mirtina ugnimi. – Šią naktį mes privalome priimti sprendimą. Kosminiai vampyrai jau infiltruojasi į miestą. Jei jie sunaikins Vilniaus gyventojus, mūsų klanas išmirs iš bado. Mes neturime kito pasirinkimo. Šešėlių taryba privalo stoti į atvirą, nors ir nematomą, žmonijos gynybą. Mes tapsime jų skydu.
– Ginti gyvulius? – pasibjaurėjęs spjovė Gabrielis. – Tai žema!
– Jei gyvuliai išmirs, vilkai nudės iš bado, Gabrieli! – atkirto Aurelijus. – Elena, parodyk jiems, ką užfiksavai.
Elena drebančiais pirštais atvėrė kompiuterį ir padėjo jį ant akmeninio stalo. Ekrane nušvito trys trimačiai grafikai, rodantys elektromagnetinio lauko anomalijas virš Lietuvos.
– Jie nukrito trijose vietose, – pradėjo aiškinti Elena, bandydama susitelkti į mokslą, kad nepasiduotų baimei. – Labanore buvo tik pirmasis fragmentas. Kiti du nukrito netoli pagrindinių energijos mazgų – prie elektrinės ir miesto centre. Jie minta ne tik žmonėmis, jiems reikia aukšto dažnio energijos, kad stabilizuotų savo kūnus mūsų atmosferoje. Jie kuria tinklą. Jei jie jį sujungs, visas miestas panirs į amžiną katatoniją.
Aurelijus pažvelgė į tarybos narius.
– Girdėjote ją. Mes pradedame karą. Lukas, su savo būriu saugosi šią merginą – ji privalo rasti būdą, kaip suardyti jų tinklą. Gabrielis ruošia karius naktiniams patruliams. Nuo šios akimirkos, kiekvienas žmogus šiame mieste yra saugomas Žemės vampyrų klano. Balsuojame.
Vienas po kito tarybos nariai pradėjo kelti rankas. Net ir Gabrielis, sunkiai atsidusęs, pakėlė savo randuotą delną.
5 skyrius: Nemirtingųjų strategija
Naktinis Vilnius pasikeitė. Šešėliai, kurie šimtmečius tykojo žmonių, dabar tapo jų nematomais sargais. Žemės vampyrai pasidalino sektoriais: Gabrielio kariai judėjo stogų briaunomis virš Gedimino prospekto ir užkaboriais aplink stotį, akylai stebėdami kiekvieną vėlyvą praeivį. Jie ieškojo ne kraujo kvapo, o melsvo, šalto mirgėjimo, išduodančio kosminių parazitų artumą.
Tuo tarpu slaptoje klano laboratorijoje, įrengtoje po senuoju universiteto anatomijos teatru, Elena karštligiškai dirbo. Aplinkui stovėjo Luko sunešta moderniausia elektronika, pavogta iš apleistų tyrimų centrų, sumaišyta su keistais senovinio kulto artefaktais. Lukas sėdėjo ant metalinio stalo, nuobodžiaudamas sukinėdamas rankose sidabrinį durklą.
– Na, mokslininke, – ištarė Lukas, stebėdamas, kaip Elena lituokliu jungia varinius laidus prie keisto, sferinio emiterio. – Kaip sekasi mūsų kosminių musgaudžių projektas?
– Tai ne musgaudis, Lukai, – neatitraukdama akių nukirto Elena. – Tai kryptinis elektromagnetinio rezonanso generatorius. Jei Labanoro girioje jūsų vado kardas suveikė todėl, kad nukirto kristalo ryšį, vadinasi, šie padarai turi specifinį virpesių dažnį. Jie destabilizuojasi, kai susiduria su priešingos poliarizacijos banga.
– Man labiau patinka tiesiog perkirsti juos pusiau, – nusišiepė Lukas, blykstelėdamas iltimis.
– Tavo kirtis vos nepavertė tavęs tuščiu kiautu, pamiršai? – Elena pagaliau padėjo lituoklį ir atsisuko į jį. – Fizinė jėga prieš juos yra niekas. Štai, žiūrėk. Man reikia energijos šaltinio, kuris galėtų išgauti bent dešimties gigahercų impulsą sekundės daliai. Paprasti akumuliatoriai išsilydys.
Lukas lėtai nuleido kojas ant žemės. Jo veidas tapo rimtas. Jis priėjo prie Elenos, išsitiesė ir pridėjo savo šaltą delną prie prietaiso pagrindo.
– O kaip mūsų energija? – tyliai paklausė jis. – Senovinė kraujo magija, kuria mes gyvi. Viktorija sako, kad mūsų nemirtingumas yra tiesiog sukoncentruota, nesenstanti gyvybinių jėgų forma. Ar gali panaudoti mane kaip bateriją?
– Tu juokauji? Tai per daug pavojinga. Aš net nežinau, kaip tavo... biologija reaguos į tokį dažnį, – Elena sutriko, pajutusi nuo jo sklindantį šaltį.
– Mes neturime laiko, Elena. Gabrielis ką tik pranešė per radiją – prie pagrindinės miesto šiluminės elektrinės užfiksuotas masinis energijos krytis. Jie jau pradeda siurbti tinklą. Jei jie jį perims, miestas užges amžiams. Junk tuos savo laidus prie manęs.
Elena dvejojo tik akimirką. Ji prijungė du storus, elektrodus primenančius varinius gnybtus prie Luko riešų. Lukas giliai įkvėpė. Elena nukreipė emiterio vamzdį į seną, nenaudojamą laboratorinį monitorių kambario gale.
– Pasiruošk. Trys, du, vienas... paleidžiu rezonansą! – Elena nuspaudė jungiklį.
Prietaisas garsiai suurzgė. Lukas staiga išsilenkė, jo akys nušvito ryškia naktine ugnimi, o per skaidrias laidų gijas link emiterio nusidriekė tirštas, tamsiai raudonas energijos pulsas. Tai nebuvo elektra – tai buvo pati vampyro gyvybinė esmė.
Iš emiterio vamzdžio išsiveržė nematomas, bet ore juntamas slėgio pliūpsnis. Kambario gale stovėjęs monitorius akimirksniu sprogo, o jo stiklinis kineskopas subyrėjo į smulkias dulkes. Svarbiausia – ore trumpam pasirodęs melsvas foninis spinduliavimas buvo visiškai ištrintas, palikdamas tik švarią, šiltą erdvę.
Lukas susmuko ant kelių, sunkiai kvėpuodamas, bet jo veide švietė triumfuojanti šypsena.
– Velniava... Tai buvo geriau nei stipriausias ekspreso. Ginklas veikia.
– Veikia, – Elena pribėgo ir padėjo jam atsistoti, pati nustebdama, kad nebejaučia jam baimės. – Bet tu atidavei per daug jėg ]]> Fri, 7 Aug 2026 10:32:28 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262730.html http://rasyk.lt/kuriniai/262730.html <![CDATA[Skilusio ąžuolo giesmė: betoninis panteonas 2 dalis]]> Tiksliai po tūkstančio metų senasis Rambyno kalnas nebepriminė tos laukinės pagonių šventovės, kurioje vyriausiasis krivis Lizdeika užrakino Baltų žemes. Piliakalnio papėdėje nusidriekė pilki greitkeliai, o horizonte stūksojo stikliniai Vilniaus ir Kauno dangoraižiai. Žmonės vaikščiojo įsmeigę akis į išmaniųjų telefonų ekranus, visiškai pamiršę senus dievus. Senovinė „Skilusio Ąžuolo Giesmė“ buvo likusi tik dulkėtuose istorijos vadovėlių puslapiuose, kur pagoniškas laikotarpis buvo aprašomas kaip graži, bet naivi pasaka.
Tačiau dvasinis užraktas, sukurtas iš Perkūno žaibų ir Pykuolio tamsos, sekė senąją pranašystę. Vakarų pasaulis, dabar valdomas nebe popiežiaus kalavijų, o galingų korporacijų ir technologijų, vėl atsigręžė į šį Europos kampelį. Vatikano slaptuosiuose archyvuose skaitmenizuoti vyskupo Alberto laiškai pamažu pateko į rankas tiems, kurie ieškojo ne dvasinės tiesos, o senovinės, pirminės energijos šaltinių.
Lūžis įvyko karštą vasaros naktį. Vilniaus centre, modernioje požeminėje laboratorijoje, įkurtoje po Gedimino kalnu, korporacijos „Crux Nova“ mokslininkai paleido galingą dvasinį-kvantinį rezonatorių. Jie bandė pradurti dvasinį foną, kurį jų prietaisai fiksavo kaip nepaaiškinamą anomaliją.
„Energijos lygis pasiekė maksimumą, – pranešė jaunas tyrėjas Lukas, stebėdamas monitoriuose mirgančias kreives. – Anomalija priešinasi. Tai panašu į dvasinę sieną. “
„Spauskite toliau, – šaltai įsakė direktorius Albertas, tiesioginis senojo vyskupo Alberto palikuonis, savo kabinete gniaužiantis tą patį sidabrinį kryžių. – Ši žemė per ilgai tylėjo. “
Prietaisui sugeneravus ultra-dažnio impulsą, per visą šalį nuvilnijo nematomas dvasinis žemės drebėjimas. Tūkstantį metų galiojęs užraktas giliai įskilo. Vilniaus ir Kauno dangoraižių languose pradėjo atsispindėti melsvai žali žaibai, nors sinoptikai nežadėjo jokio lietaus. Šiuolaikiniai elektros tinklai pradėjo chaotiškai gesti – visi išmanieji įrenginiai sekundei užgeso, o jų ekranuose trumpam pasirodė senoviniai baltų ugnies ir žalčių ženklai.
Po betoninėmis miestų gatvėmis, kur šimtmečius duso senųjų ąžuolų likučiai, žemė pradėjo banguoti. Pykuolio tamsa, ilgai laikyta užrakinta po asfaltu, pradėjo veržtis laukan. Šventieji žalčiai pradėjo šliaužti iš Vilnelės ir Neries upių, o iš po Seimo rūmų pamatų pakilo tankus, siera dvelkiantis rūkas.
Gedimino kalno viršūnėje stovintis jaunas archeologas Jonas staiga suklupo ant žolės. Jo galvoje, lyg tiesioginė transliacija pro ausines, nuskambėjo seniai užmirštas Lizdeikos balsas: „Šaknys užsiveria, žaibai užsirakina... Laikas baigėsi. Broliai, kelkitės. “
Jonas pažvelgė į savo rankas ir pamatė, kad jo delnuose pulsavo melsva Perkūno iškrova. Giliai po miesto betonu sujudėjo kažkas milžiniško, tamsaus ir neįtikėtinai stipraus. Senieji dievai nebemiegojo. Jie prabudo šiuolaikiniame pasaulyje.
II skyrius: Technologinis paralyžius
Pirmąsias dvylika valandų po užrakto lūžio Lietuvos visuomenė praleido visiškoje dvasinėje ir technologinėje sumaištyje. Šiuolaikinis pasaulis, pastatytas ant socialinių  tinklų algoritmų ir optinių kabelių, nebuvo pasiruošęs tam, kad į kasdienybę įsiverš jėgos, nepaklūstančios fizikos dėsniams.
Nacionalinio transliuotojo studijoje Vilniuje tiesioginio eterio metu užgeso visi ekranai. Kai atsarginiai generatoriai vėl įjungė kameras, vietoj žinių pranešėjų vaizdo į ekranus visoje šalyje įsilaužė statinis melsvai žalias triukšmas. Iš kolonėlių pasigirdo tūkstantis balsų, giedančių tą pačią žemą, dundančią giesmę, kurią kadaise ant Rambyno kalno giedojo Lizdeika. Visuomenė akimirksniu suskilo į tris radikalias stovyklas.
Didžioji dalis miestiečių pagoniškų jėgų pabudimą priėmė su siaubu. Gedimino prospekte ir Kauno Laisvės alėjoje šiuolaikiniai elektromobiliai tiesiog sustojo, o jų valdymo kompiuteriuose pradėjo degti ugnies ženklai. Maisto prekių parduotuvėse dingo elektroninis atsiskaitymas – banko kortelės tiesiog išsilydydavo terminaluose. Santariškių klinikose mokslininkai karštligiškai stebėjo prietaisus. Kvantiniai jutikliai fiksavo, kad ore esantis elektromagnetinis laukas keičiasi kartu su žmonių emocijomis – kai gatvėse kildavo pyktis, danguje akimirksniu sužaibuodavo Perkūno iškrova. Fizikos dėsniai tiesiog nustojo veikti.
Tuo tarpu etno-kultūrinių judėjimų sekėjai šį įvykį priėmė kaip ilgai lauktą išsivadavimą. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos biurų darbuotojai masiškai paliko savo darbo vietas. Greitkeliai buvo užkimšti pamestų automobilių, o žmonės pėsčiomis, nešini kuprinėmis, traukė link Labanoro girios ir Punios šilo. Katedros aikštėje, tiesiog ant granito plytelių, jaunimas pradėjo kūrenti didžiulius laužus. Jie metė į ugnį savo išmaniuosius telefonus ir nešiojamuosius kompiuterius, šaukdamiesi Perkūno ir Laimos vardų. Žmonės, dar vakar diskutavę apie dirbtinį intelektą, dabar ant delnų pjaustėsi rėžius, aukodami kraują žemės šaknims.
Slaptame bunkeryje po Gedimino kalnu direktoriaus Alberto vadovaujama korporacija suprato, kad situacija slysta iš rankų. „Crux Nova“ visoje šalyje pradėjo aktyvuoti 5G ryšio bokštus, kurie buvo modifikuoti kvantiniais dvasiniais dažniais. Šie bokštai į aplinką pradėjo skleisti sunkią, baltą šviesą – skaitmeninę senosios krikščionių relikvijų skrynios versiją. Ši šviesa turėjo nuslopinti pabudusius dievus, priverstinai panardindama visuomenę į dvasinę apatiją ir technologinį paklusnumą.
III skyrius: Vilniaus apgultis ir pirmasis kraujas
Gedimino prospektas tapo pirmojo atviro karo lauku. Virš sostinės pakibo tirštas, žalsvai pilkas debesis, o šiuolaikiniai gatvių žibintai chaotiškai mirksėjo, spjaudydamiesi kibirkštimis. Visiškai nutilus automobilių varikliams, miesto centrą užliejo baisi tyla, kurią netrukus perskrodė artėjančių sunkių žingsnių aidas.
Iš Katedros aikštės pusės žygiavo „Crux Nova“ saugumo pajėgos – „Geležinio kryžiaus“ divizija. Jie vilkėjo matinės juodos spalvos kompozitinius šarvus, o jų taktiniai šalmai turėjo integruotus dvasinio matymo vizorius. Jų rankose buvo sunkių elektro-dvasinių skydų ir impulsioneriai, generuojantys senųjų relikvijų dažnį. Priekyje važiavo šarvuotas transporteris, ant kurio stogo sukosi modifikuotas kvantinis emiteris, skleidžiantis akinančią skaitmeninę baltą šviesą.
Priešais juos, ties Lukiškių aikšte, kelią užtvėrė sukilėliai – pagonių dvasia apsėsti žmonės. Dar prieš parą tai buvo studentai ir programuotojai. Dabar jų akys švietė laukine, pirmaprade ugnimi. Ant jų odos ryškėjo melsvai žaižaruojantys senoviniai baltų ženklai. Jų rankose buvo iš rūsio ištraukti senelių kirviai, armatūros strypai ir skeveldros, burtų paverstos galingais ginklais.
„Korporacijos išgamos! Ši žemė nepriklauso jūsų mašinoms! “ – per prospektą nuaidėjo sukilėlių lyderio šauksmas.
„Crux Nova“ pajėgų vadas tik šaltai pakėlė ranką: „Tikslas nustatytas. Aktyvuoti dvasinį slopinimą. Eliminuoti laukinius. “
Transporterio emiteris išspjovė milžinišką baltos šviesos bangą. Šis spindulys rėžėsi į sukilėlių gretas. Poveikis buvo baisus: dešimtys žmonių akimirksniu suklupo ant kelių, griebdamiesi už galvų. Skaitmeninis relikvijų dažnis degino jų dvasinį ryšį su senuoju panteonu, sukeldamas nepakeliamą dvasinį skausmą. Jų ginkluose rusenusi Pykuolio tamsa pradėjo sklaidytis.
Tačiau sukilėlių užnugaryje pasirodė Jonas. Jo abi rankos pulsavo gryna Perkūno elektros iškrova. Jis pripuolė prie senojo ąžuolo, augančio prospekto pakraštyje, ir sušuko senovinius žodžius. Žemė po „Crux Nova“ transporterio ratais akimirksniu skilo. Milžiniškos medžio šaknys, persunktos Pykuolio požemio energijos, išsiveržė į viršų. Jos apsivijo šarvuotą mašiną, traiškydamos jos plieninį korpusą. Kvantinis emiteris sprogo melsvomis kibirkštimis.
Praradus dvasinį slopinimą, pagonių sukilėliai pašoko ant kojų su laukiniu įniršiu. Jie rėžėsi į juoduosius korporacijos skydus. Prasidėjo brutalios skerdynės ant Vilniaus asfalto. Sukilėlių ginklai, grūdinti gamtos magija, lengvai skrodė moderniausius kompozitinius šarvus. Gedimino prospektas virto degančiu pragaru, kuriame maišėsi degančio plastiko, ozono ir kraujo kvapas. Sužeisti sukilėliai suprato, kad miestai tapo pernelyg pavojingi, todėl pradėjo skubų atsitraukimą.
Vilniaus gatvėse pralietas kraujas dar nespėjo nudžiūti ant asfalto, kai sukilėlių vilkstinė pasiekė Labanoro girios pakraštį. Sostinėje pasiekta taktinė pergalė buvo tik pradžia – korporacija „Crux Nova“ jau mobilizavo sunkiąją aviaciją. Vienintelė vieta, galinti apsaugoti prabudusį panteoną, buvo sena ir tanki giria.
Vos sukilėlių visureigiai ir pėstieji kirto nematomą miško ribą, šiuolaikinės technologijos visiškai išsijungė. Mobiliųjų telefonų ekranai užgeso, GPS signalai dingo, o skaitmeniniai laikrodžiai sustojo. Vietoj to žmones apgaubė tanki, raminanti dvasinė tyla. Giria priėmė savo vaikus. Jonas žengė kolonos priekyje.
„Čia saugu, – ištarė jis, atsisukdamas į pavargusią minią. – Korporacijos skaitmeniniai spinduliai nepramuš šios lajos. Šis miškas buvo užrakintas Lizdeikos giesme, ir jo atmintis vis dar gyva. “
Labanoro girios širdyje sukilėliai pradėjo statyti stovyklą, kuri greitai evoliucionavo į modernią partizaninio karo bazę. Programuotojai ir inžinieriai, pabėgę iš miestų, kartu su pagonių burtininkais pradėjo modifikuoti turimą įrangą. Jie ardė nenaudingus dronus ir jų procesorius jungė prie šventųjų žalčių kaulų bei gintaro fragmentų. Taip gimė naujos dvasinės vietinio ryšio priemonės, veikiančios per miško grybienos  tinklą, kurio „Crux Nova“ dvasiniai radarai negalėjo aptikti.
Pykuolio dvasia apsėsti vyrai ir moterys gilinosi į miško požemius. Jie dervomis ir šventųjų ugnies pelenais dengė šiuolaikinius medžioklinius šautuvus ir peilius. Plienas buvo perkalbamas senoviniais burtų žodžiais, kad šoviniai pramuštų ne tik korporacijos saugumo šarvus, bet ir neutralizuotų jų techno-egzorcizmo emiterius. Pats miškas tapo gyva gynybos linija. Aplink stovyklavietę burtininkai supynė eglines užtvaras, kurios, paliestos svetimšalių, akimirksniu susiverždavo kaip spąstai. Labanoro vilkai ir lūšys pradėjo patruliuoti aplink sukilėlių bazę.
V skyrius: Skaitmeninis kryžiaus žygis
Ženevos slaptajame bunkeryje, kur po žeme posėdžiavo įtakingiausių pasaulio valstybių vadovai, finansų magnatai ir saugumo aljansų lyderiai, tvyrojo ledinė įtampa. Didžiuliame holografiniame ekrane pasirodė korporacijos „Crux Nova“ generalinio direktoriaus Alberto veidas. Jis sėdėjo savo kabinete Vilniuje, už jo nugaros pro langą matėsi melsvai žaliais žaibais pliekiantis dangus.
Albertas neskubėdamas pasitaisė savo nepriekaištingo kostiumo apykaklę, o jo rankoje sublyksėjo tas pats senovinis sidabrinis kryžius.
„Gerbiamieji pasaulio lyderiai, – Alberto balsas per skaitmeninį ryšį skambėjo ramiai. – Tai, kai vyksta Baltijos regione, nebėra vietinė krizė. Mes susidūrėme su nauja, protu nesuvokiama grėsme – pagoniškuoju ekoterrorizmu. “
Holografiniame ekrane akimirksniu pasikeitė vaizdai. Pasaulio lyderiai išvydo nufilmuotus kadrus iš Vilniaus: asfaltą draskančias milžiniškas šaknis, sprogstančius 5G bokštus ir sukilėlius, kurių ginklai švietė žalia ugnimi.
„Šie radikalai naudoja anomalų, biologinį-dvasinį ginklą, kuris visiškai paralyžiuoja šiuolaikines technologijas, – tęsė Albertas, nukreipdamas griežtą žvilgsnį į auditoriją. – Kur įžengia jų dvasinė įtaka, ten nustoja veikti elektros tinklai ir bankų sistemos. Jie nori grąžinti Europą į viduramžių tamsą. Jei mes jų nesustabdysime Labanoro girioje dabar, šis dvasinis užkratas per kelias savaites pasieks Berlyną ir Paryžių. Jūsų finansinės rinkos sugrius per vieną dieną. “
Prancūzijos prezidentas pakėlė ranką: „Direktoriau Albertas, ko reikalauja jūsų korporacija? “
Albertas iškėlė savo sidabrinį kryžių tiesiai prieš kamerą: „Man nereikia jūsų diplomatinių pareiškimų. Man reikia naujo, visuotinio skaitmeninio Kryžiaus žygio. Aš reikalauju, kad tarptautinės pajėgos skubiai aktyvuotų dvasinio slopinimo palydovų tinklą. Man reikia sunkiųjų karinių dronų ir elito divizijų, aprūpintų mūsų naujausiais kvantiniais relikvijoriais. Mes privalome išdeginti Labanoro girią iki pat gelmių. Tai nebe karas dėl teritorijos. Tai karas dėl to, kas valdys šio šiuolaikinio pasaulio sielą. “
Pasaulio mašina pradėjo judėti: įsakymas dėl tarptautinės karinės mobilizacijos buvo pasirašytas, ir naujoji technologinė kryžiuočių armada pradėjo ruoštis lemiamam smūgiui.
VI skyrius: Dangus virš Labanoro
Labanoro girios ramybė sprogo tūkstančiais metalinių garsų. Tarptautinis aljansas pasiuntė dvasinio karantino pajėgas. Virš miško lajos pasirodė „Crux Nova“ ir pasaulinių korporacijų dronų armada. Jų korpusai buvo pagaminti iš izoliuoto anglies pluošto, o viduje pulsavo skaitmeniniai relikvijoriaus emiteriai.
Iš dangaus pasipylė Šventosios Šviesos kaskados. Kvantiniai emiteriai į miško gilumą pradėjo transliuoti ultra-dažnio dvasinio slopinimo bangas. Kur šis baltas šviesos lietus palietė medžių viršūnes, šimtamečių pušų spygliai akimirksniu pabąlo ir nubyrėjo, o miško grybienos tinklas pradėjo garsiai šnypšti ir degti. Už dronų sekė sunkioji pėstininkų technika, judanti trimis kryptimis.
„Atlaikyti pozicijas! “ – per miško garsiakalbius, sujungtus su gintaro burtų grandinėmis, rėkė Jonas. Jo rankas jau dengė melsvos elektros pūslės – Perkūno jėga jo kūne kunkuliavo, reaguodama į svetimą dvasinį užkratą danguje.
Sukilėlių inžinieriai paleido savo modifikuotus dronus-kamikadzes. Šie maži aparatai, varomi Pykuolio tamsiosios energijos ir laiminami Amžinosios ugnies pelenais, kilo aukštyn kaip juodi širšių debesys. Kai pagonių dronas susidurdavo su korporacijos skraidykle, įvykdavo trumpas melsvai žalias dvasinis sprogimas. Abi technologijos virsdavo degančiu plieno lietumi, krentančiu ant samanų.
Skirgailos burtininkai aktyvavo gyvąją miško apsaugą. Milžiniškos eglės ir pušys, paveiktos tamsiosios požemio magijos, pradėjo judinti savo šakas kaip gyvas rankas, tiesiog ore griebdamos ir traiškydamos žemai skrendančius aljanso dronus. Labanoro vilkai, apsisiautę dvasiniu rūku, nepastebėti puolė tarptautinių pajėgų flangus.
Kai aljanso šarvuotas transporteris su pagrindiniu emiteriu prasiveržė pro pirmąją barjerą, Jonas išbėgo į priekį. Jis nukreipė abi rankas į dangų, sušukdamas Lizdeikos giesmės fragmentą. Devyni Perkūno žaibai, sujungti su iš po žemių kylančiu juodu rūku, kirto tiesiai į puolantį konvojų. Užsidegė trys mašinos. Sukilėliai laikėsi iš paskutinių jėgų, suprasdami, kad korporacijos resursai yra begaliniai.
VII skyrius: Sidabrinė apokalipsė ir paskutinis indas
Būtent šią akimirką virš degančių pušų viršūnių pasirodė sunkusis korporacijos sraigtasparnis. Orlaiviui nusileidus nukirstų medžių aikštelėje, tarptautinių pajėgų kariai akimirksniu prasiskyrė. Iš salono žengė generalinis direktorius Albertas. Viduryje dūmų ir kraujo jis vilkėjo nepriekaištingą kostiumą. Jis abiem rankomis nešė Galutinę Relikviją – Šventąją Nukryžiavimo Geležtę, įmontuotą į modernų kvantinį rezonatorių.
Iš Galutinės Relikvijos išsiveržė akinanti sidabrinė antimagija. Tai buvo jėga, kuri neigė pačią vietinių dievų egzistenciją. Šviesos banga nusidriekė per proskyną, ir sukilėliai iškart pajuto dvasinį paralyžių. Melsvi Perkūno ženklai ant odos pradėjo virsti kraujuojančiais randais. Aplink Albertą pavasario miškas pradėjo akimirksniu mirti. Šimtametės pušys džiūvo ir virto baltais pelenais per kelias sekundes.
Albertas sustojo tiesiai priešais sukilėlių barikadas ir pakėlė ginklą: „Tūkstančio metų tyla baigėsi, laukiniai! Šiandien mes užbaigsime tai, ko mano protėvis nepadarė. Atiduokite šią žemę technologijoms, arba aš paversiu šį mišką dykuma! “
Jonas stovėjo už degančio ąžuolo kamieno, jo kūnas drebėjo nuo dvasinio šoko, o iš nosies bėgo kraujas. Šią akimirką giliai jo prote pasigirdo dviejų senųjų karalių balsai: „Tūkstantį metų mes laukėme šios dienos, inde. Mūsų kraujas teka tavo gyslose. Priimk mus. “
Jonas lėtai atsistojo. Jo sąmonė tapo Margirio ir Skirgailos dvasine reinkarnacija. Jono dešinioji akis pradėjo švytėti melsva neonine šviesa, o dešinė ranka pasidengė elektros iškrova, suformuodama žaibuojantį Margirio kalaviją. Jono kairioji akis virto žalsva požemio ugnimi švytinčia bedugne, o kairioji ranka pavirto juodu šešėliu, iš kurio nusidriekė Skirgailos tamsusis durklas.
„Albertai! – Jono balsas nuaidėjo dvigubu, griausmingu karalių aidu. – Ši žemė niekuomet nebus jūsų mašinų nuosavybė! “
Jonas sujungė abi rankas priešais save. Žaibiškas Margirio kalavijas ir dūminis Skirgailos durklas susiliejo į vieną milžinišką dvasinį uraganą. Sukaupęs viso tūkstantmečio užrakto įniršį, jis suduoti lemiamą smūgį tiesiai į Albertą. Lemiama dvasinė iškrova išlydė „Crux Nova“ kvantinius rezonatorius ir pavertė Galutinę Relikviją sidabrinėmis dulkėmis. Direktorius Albertas buvo priverstas kapituliuoti.
VIII skyrius: Pelenų ir stiklo simbiozė
Praėjus keliems mėnesiams po Labanoro mūšio, Lietuva įžengė į visiškai naują epochą. Tai nebuvo sugrįžimas į praeitį ir nebuvo aklas paklusnumas technologijoms. Tai buvo darni dviejų pasaulių simbiozė. Vilnius, Kaunas ir kiti didieji miestai transformavosi, prisitaikydami prie naujosios realybės, kurioje fizikos dėsniai veikė išvien su pagoniškais burtais.
Modernūs stikliniai dangoraižiai Vilniaus Konstitucijos prospekte nebebuvo vien tik betono konstrukcijos. Jų fasadus apvijo genetiškai modifikuoti, Pykuolio energija maitinami šventieji vijokliai ir samanų sluoksniai. Šie augalai ne tik valė miesto orą, bet ir absorbavo perteklinę pastatų šilumą, paversdami ją dvasine energija.
Tradicines elektros linijas pakeitė Perkūno aukurai. Ant pastatų stogų sumontuoti gintariniai emiteriai gaudė natūralias atmosferos iškrovas ir žaibus. Ši energija, suvaldyta senovinių krivių brėžinių, maitino miesto kompiuterinius tinklus ir elektromobilius, padarydama šalį visiškai energetiškai nepriklausoma.
Žmonių kasdienybė taip pat pasikeitė. Naujosios kartos išmanieji įrenginiai buvo gaminami nenaudojant silicio. Juos pakeitė gintaro kristalai, kuriuose programuotojai kartu su vaidilutėmis įrašydavo burtų kodus. Tokie kompiuteriai veikė per miško micelio dvasinį dvelksmą, todėl jų nebuvo įmanoma nulaužti jokiomis užsienio kibernetinėmis atakomis. Prieš pradedant verslo susitikimą biuruose tapo įprasta uždegti nedidelį Amžinosios ugnies aukurą, aukojant kelis lašus vandens Gabijai.
Jona ]]> Thu, 6 Aug 2026 10:51:33 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262720.html http://rasyk.lt/kuriniai/262720.html <![CDATA[Sugrįžimas. Didžioji dvikova]]> Magas bandė merginą išklausti, kur ir kaip ji pasislepia.
- Niekur, - pasakė ramiai ir nuėjo.
Todėl Iseitis jau kurį laiką svarstė, kad turėtų pasielgti kaip Margenis. Tobei pagalbos nebereikėjo. Ji tapo savarankiška: tvirtai sėdėjo balne, užtikrintai kovėsi kalaviju, buvo rami ir pasitikinti savimi. Atrodo, puikiai žinojo kur ir kokiu tikslu keliauja. Sužinojusi, kad išvyko Margenis, tik pečiais gūžtelėjo. O pastaruoju metu ir su Iseičiu bendravo mažai. Užtat sėdėdavo su samdiniais ir klausydavosi jų istorijų, dažnai užduodama daugybę klausimų.
Tačiau Iseičio padėtis buvo kitokia nei buvusio bendrakeleivio. Margenis turėjo namus, kur galėjo grįžti. Ir dar jis turėjo tikslą ar lemtį, dėl ko privalėjo grįžti. Iseitis neturėjo nei namų, nei tikslo. Buvo nusivylęs, kad taip ir nepaaiškėjo, kas jo tėvai, kur jie ir kodėl atidavė jį burtininkui. Taigi, toliau beprasmiškai kinknojo paskui pirklio vežimą.
Mignio manymu iki Marapo liko dar dešimt dienų kelio. Vieškelis tapo judrus. Rytą vakarą, o kartais ir naktį, pirmyn atgal zujo raiti, važiuoti bei pėsti. Šalikelėm dažnai pasitaikydavo poilsio sustojusių stovyklos, vienišos sodybos ar maži tvarkingi kaimeliai iš kelių trobų.
Vieną rytą Tobė netikėtai prisigretino prie Iseičio:
- Burtininke, ar nenorėtum pamatyti savo seno bičiulio?
- Kokio dar bičiulio? – nesuprato.
- Magistro Margenio, žinoma.
Iseitis kiek sutriko:
- Jei ir norėčiau, tai nelabai įmanoma. Mums gi į Marapą reikia.
- Niekur tas Marapas nedings. O iki magistro Margenio pilies ne taip jau ir toli.
- O kaip tavo tikslas?
- Tai ir jis niekur nedings, - paslaptingai šyptelėjo.
Iseitis įdėmiai pažvelgė į merginą. Ji vėl šyptelėjo:
- Stebiesi?
- Taip. Kiek pamenu nebuvot draugai.
- Pasiilgau jo burbėjimo ir pikto žvilgsnio. O tu ne?
Magas susimąstė. Margenis tikrai nebuvo mielas bendrakeleivis, bet patikimas. Kelionės metu beveik susidraugavo.
- Gal ir pasiilgau. Trumpam. Bet jo gal ir gyvo nebėr. Ta didžioji dvikova…
- Ji dar neįvyko.
Iseitis nepaklausė kaip ji tą sužinojo. Dabar Tobė žinojo daug dalykų.
- Gerai, - sutiko. – Nesu tikras, kad magistras Margenis apsidžiaugs, bet…
- Tikrai apsidžiaugs, - nutraukė.
Iseitis įdėmiai pažvelgė į merginą. Šioji vėl šyptelėjo kažkaip keistai ir patraukė prie pirklio, nieko daugiau nepasakiusi.
- Migni, - išgirdo burtininkas, - toliau su tavim nekeliausim. Mums reikia kai kur užsukti. Tai kiek iš kelio.
- Gaila, - atsiduso šis. – Pripratom prie jūsų. Bet kiekvienam savo kelias. Tai laimingai jums.
- Ir jums geros kelionės pirmyn. Bei laimingai grįžti namo, - linktelėjo ir pasuko į šalutinį kelią.
Iseitis sudėjo apsauginį ženklą, atsiduso ir patraukė paskui merginą.


Bibliotekoje ant stalo trečią dieną gulėjo neatplėštas prabangus juodas vokas. Ant jo auksinėmis raidėmis buvo išraitytas jo vardas su visais titulais. Ir jis žinojo kas parašyta tame neperskaitytame laiške.
- Pone, - tarnas įėjo tyliai. – Pas tave svečiai.
- Vyk lauk.
- Pone, - tarnas kiek padelsė, nes prieštarauti buvo pavojinga. – Jie sako, kad keliavo su tavimi į mėlynplaukių šalį.
Margenis kurį laiką negalėjo patikėti tuo ką išgirdo.
- Kas ten? – galiausiai paklausė.
- Mėlynplaukis burtininkas ir mergina.
Margenis dar patylėjo.
- Gerai, kviesk. Ir atnešk ko nors užkąsti.
Po akimirkos į biblioteką įėjo Iseitis ir Tobė.
- Labai jau tu nesvetingas, - nepasisveikinęs kreipėsi magas. – Senų draugų nenori priimti.
- Mes ne draugai! – atšovė.
- Pasiilgau šito malonaus bendravimo, - nusišypsojo Tobė.
Margenis atidžiai pažiūrėjo į merginą. Ji pašaipiai šyptelėjo.
- Tai kaip čia atsidūrėt? Pasiklydot?
Iseitis pažiūrėjo į Tobę.
- Ne, - atsakė ši. – Norėjom pamatyti spektaklį, apie kurį tau pranešama tame neatplėštame laiške.
Burtininko akyse blykstelėjo nuostaba. Tobė nieko daugiau nepasakė. Ji žvalgėsi po knygų lentynas.
- Daug knygų turi. O aš skaityti taip ir neišmokau, - atsiduso.
Margenis klausiamai pažvelgė į Iseitį. Tas tik galvą papurtė: atseit, neklausk, aš irgi nieko nesuprantu.
Įėjo tarnas su padėklu.
- Vaje, - nusišypsojo Iseitis. – Gausim prabangaus maisto ir gero vyno. Man jau nuo tų žygio košių bloga darėsi.
- Nori pasakyti, kad aš neskaniai gaminu? – purkštelėjo Tobė.
- Noriu pasakyti, kad ir skaniausia košė po mėnesio gerklėj stringa.
- O man tinka. Aš prie tų  jūsų poniškų patiekalų nepratus.
- Galiu paprašyt, kad košės atneštų, - vyptelėjo Margenis.
- Ačiū. Apsieisiu.
Kurį laiką valgė tylėdami.
- Tai kodėl jūs ne Marape? – galiausiai paklausė Margenis.
- Mane pakvietė… prižiūrėti dvikovą
Margenis gaižiai vyptelėjo:
- Nebus ten ko žiūrėti. Greičiau viskas baigtųsi. Atsibodo, kad visi tampo už virvučių.
Paskui dar ilgai sėdėjo visi trys, prisiminė kartu patirtus nuotykius. Ir Juodosios magijos magistras Margenis kuriam laikui pamiršo jo laukiantį likimą.


Artėjo pavasario lygiadienis – naktis, kai turėjo įvykti Didžioji dvikova. Naktis, kai turėjo kažkas pasikeisti.
Naktižiedė apie tai negalvojo. Pabaiga buvo aiški, todėl tuo nevertėjo rūpintis. Ji mielai ėmėsi smulkių darbų. Padėjo visiems  neimdama jokio užmokesčio, tuo užpildydama savo dienas. Su Margeniu susitiko tik kartą: reikėjo privalomai dalyvauti Gildijos susirinkime. Maloniai pasisveikino, persimetė keliais žodžiais. Viskas. Jis sėdėjo namie tik retkarčiais išjodamas į medžioklę.
Juodą voką atplėšė, perskaitė ir įmetė į židinį. Formalumas. Laiškas, pranešantis tai, ką ir šiaip žinojo. Laiškas, kuris tik patvirtino, kad jau viskas nuspręsta. Tačiau tą dieną ji padarė tai, apie ką galvojo jau seniai. Paėmė knygą „Didžiųjų likimo dvikovų istorija“. Nors autorius nebuvo nurodytas, tačiau Naktižiedė įtarė, kad ją parašė Gaišė, kuri tą knygą ir padovanojo.
Aprašytos buvo trys dvikovos. Tiesa, įžanginėje dalyje paminėta, kad jos vyko ir anksčiau, bet tikslių žinių neišlikę. Dvi iš aprašytųjų baigėsi vieno kurio laimėjimu. Ir Naktižiedę nuliūdino tai, kad iš esmės tai nieko nekeitė. Atrodė, kad dvikovos buvo tik ritualas Ciklo pabaigai. Nesvarbu, laimėjo gerasis ar blogasis, Ciklas baigdavosi ir viskas prasidėdavo iš naujo.
Įdomiausia buvo paskutinioji dvikova. Priešininkai aršiai puolė vienas kitą. Persvarą įgydavo tai vienas, tai kitas. Truko ilgai, o pabaigos nebuvo matyti. Kol galiausiai vienas priešininkų buvo sužeistas mirtinai. Tačiau prieš mirtį jis dar sugebėjo nužudyti savo priešininką, kuris, nudžiugęs dėl savo pergalės, neatsargiai atsidengė. Tai nebuvo sąžininga. Kautis reikėjo kalavijais pagal griežtai nustatytas taisykles. Bet jis turėjo durklą, kurį, sukaupęs paskutines jėgas, paleido į laimėtoją. Ir mirė. Abu. Tada ir prasidėjo...
Naktižiedė pažvelgė į ugnį židiny ir sušnabždėjo:
- Motina Gabija, ateik.
Ugnis šastelėjo iš židinio. Ir priešais stojo deivė:
- Sveika gyva, dukra.
- Greit atėjai.
- Retai matomės. Ir… liko nedaug laiko.
- Taip, - linktelėjo. – Aš skaičiau.
Deivė žvilgtelėjo į ant stalo padėtą knygą.
- Nelabai tinkama knyga dabar.
- Kodėl? Nes tik įrodo tai, kas ir šiaip buvo aišku. Šita dvikova visiška beprasmybė.
- Na, nevisai…
- O kas keičiasi? Ciklas baigiasi. Ciklas prasideda. Tiesiog viskas sugriaunama. Ir viskas prasideda nuo nulio. Kokia prasmė?
- Nuo to, kas laimės Dvikovą, priklauso koks bus sekantis Ciklas.
- Tai, vadinas, aš turiu mirti arba nužudyti kitą, kad kažkam būtų patogiau? Kad kažkam nereikėtų nuspręsti?
Deivė nieko neatsakė.


Šalta mėnulio pilnatis liejo sidabrą ant nurimusio miško. Tamsūs šešėliai alsavo gyvybe, skleisdami neaiškų murmesį, bruzdesį, dūsavimą... Skelbdamas vidurnaktį ūbavo apuokas. Rinkosi Didžioji dievų ir dvasių sueiga.
Velniai, atskubėję pirmieji, įkūrė laužą. Būriavosi lengvos ir grakščios vandens dvasios. Toliau nuo laužo spietėsi žali, maurais apaugę seniai iš pelkių. Klegėjo žavūs jaunikaičiai iš miškelių, kuriuose gyveno, žalios mergelės iš pievų ir laukymėlių, pasidabinusios nevystančių žiedų vainikais. Kerėpliškos kalnų ir kalvelių dvasios kėpsojo po ąžuolu nejudėdamos. Žvitrūs maži gumbeliai – bezdukai ir kaukučiai – ridinėjosi aplink ir painiojosi po kojų, keldami daug triukšmo ir maišaties. Sudundėjo žemė ir laukymėn šuoliais įlėkė laumių būrys. Bezdukai ir kaukučiai pabiro į šalis lyg žvirbliai, gailiai ciepsėdami ar piktai čirkšdami. Laumės nušoko nuo žirgų ir pavarė juos į mišką. Galiausiai į laukymę įžengė senosios laumės. Atšiaurūs veidai, kaukšinčios iltys ir geležiniai nagai. Jos įsitaisė atokiau.
Miškinis  visiems už nugarų, toliau nuo šurmulio. Nenorėjo būti ten, kur visi gyvai aptarinėjo būsimą dvikovą, sprendė kas laimės. Kur nieks nesijaudino dėl to, kas laimės ir ką reikš Gabijos, o ką Ąžuolo pergalė. Jie buvo tik dvasios ar dievai. Jiems mirtis tebuvo atgimimo galimybė. Kitur, kitaip, bet atgimimas. Kas nutiks Žemei, žmonėms ir viskam kas gyva, jau niekam neberūpėjo. Nieks negalėjo nieko pakeisti. Tik tie du burtininkai, kurie atliks iš anksto nulemtą ritualą.
Miškinis sunkiai atsiduso. Po visų jo pastangų iš sūnaus sulaukė tik priekaištų ir piktų kaltinimų.  Vis gi sūnų mylėjo ir tikėjosi jo pergalės.
Pasitiko jį pakeliui į dvikovos vietą.
- Sveikas, sūnau.
- Labas, tėve.
Staiga nebežinojo ką sakyti, nes į jį žvelgė šaltos smaragdinės akys, kurių gelmėje vis gi buvo ne tik pyktis, bet ir dar kažkas. Jam lyg ir pasivaideno tas keistas romus jo motinos žvilgsnis. Todėl tik palinkėjo:
- Sėkmės, sūnau.
- Ačiū, tėve, - linktelėjo ir nujojo.
Miškinis liko stypsoti šalia tako. Paskui sunkiai atsiduso ir patraukė į dvikovos vietą.


Staiga visi nurimo. Dangų nušvietė ryški vaivorykštė, kuri įrėmino Praamžio rūmų menę. Centre savo sostuose sėdėjo Praamžis ir Žemyna. Dešinėje – susimąstęs Perkūnas, kedenantis savo vešlią juodą barzdą ir kažką murmėdamas po nosim. Patrimpas buvo neįprastai rimtas. Tik Pikuolis kaip visada kėpsojo juodas lyg debesis. Žmona Nijolė laikė jį už rankos. Kairėje sėdėjo Gaišė. Kiti tarsi amfiteatre įsitaisė jiems už nugarų: bičių dievai Bubilas ir Austėja, ugnies deivė Gabija, karo dievai Kovas ir Junda, Bangpūtys su svita – Upinis, Divytis, Jūratė ir Jumpyra. Aukščiau: vėlių deivė Veliona su maro mergelių diedievaičių pulkeliu ir Giltinė, Vėjų Motina su sūnumis, meilės deivė Milda ir sveikatos sergėtojas Aušautas, Medžiojima, Laima bei kiti.
Galiausiai žemė pasišiaušė bangomis tarsi jūra. Šventojo ąžuolyno medžiai šokinėjo lyg skiedros, siūbavo į visas puses, gūdžiai traškėjo šakos. Dangų aptraukė nežinia iš kur atsidanginę debesys. Pliūptelėjo vandens srautas. Atūžė vėjo sūkurys, lenkdamas medžius ligi žemės, blaškydamas iš dangaus kliokiantį srautą. Ir viso to aukščiausias taškas – žaibo trenksmas. Taip galiausiai atėjo Amžinieji. Žemės sūnus Molis, panašus į beformį lokį, spigino rubinų akimis, sunkiai šnarpštė ir šnopavo lyg nuvarytas arklys. Lengvabūdis gražuolis Oro sūnus Vėjūnas šalia drambloto Molio atrodė lyg rūko debesėlis. Už jų nugarų gražuolė Vandens dukra Verdenė tviskėjo visais savo deimantais, per kuriuos nepaliaujamai sruvo vanduo. Šiek tiek atokiau, ką tik išžengusi iš laužo, grakšti ir išdidi stojo juodaplaukė Ugnies dukra Liepsnelė.
Iseitis ir Tobė nenulipdami nuo žirgų įsitaisė atokiau nuo visų. Magas jautėsi keistai. Dalyvauti  čia prispyrusi reikalavo Tobė. Jis gi nelabai to troško. Žinoma, buvo įdomu, įvykis neeilinis. Tačiau jis nenorėjo matyti nė vieno iš dvikovininkų žūties. Nebuvo matęs nė vieno burtininko mirties. Išskyrus savo mokytojo, žinoma. Bet tai buvo natūralus procesas, kurį mokytojas pasirinko pats, kai pavargo gyventi.


Arena buvo paruošta. Žiūrovai susirinko. Triukšmas nurimo. O Gabija su Ąžuolu stovėjo vienas priešais kitą ir laukė ženklo.
- Štai ir susirinkome visi, - nugriaudėjo Praamžis. – Šiąnakt įvyks Didžioji dvikova, kuri nulems šio Ciklo baigtį ir kito Ciklo pradžią.
Jie stovėjo ir žiūrėjo vienas kitam į akis. Praamžis kalbėjo dar kažką. Apie likimą ir atsakomybę. Jie nesiklausė. Likimas. Akimirka, kai turės atlikti tai, dėl ko gimė. Akimirka kai susikaus, kad nulemtų visų čia susirinkusių ateitį.
- Kaukitės garbingai, - baigė Praamžis ir davė ženklą.
Dvikova prasidėjo. Jie puikiai pažinojo vienas kitą. Pažino priešininką ne tik kaip žmogų, burtininką, bet ir kovotoją. Todėl atrodė, kad Gabija ir Ąžuolas ne kaunasi, o šoka tik jiems vieniems žinomą ir suprantamą šokį. Tie grakštūs, gerai apgalvoti judesiai tiesiog užbūrė visus. Buvo tylu lyg prieš audrą. Girdėjosi tik kalavijų žvangesys.
O audra artinosi. Kovotojai akimirkai sustingo vienas priešais kitą. Ginklai nukrito ant žemės. Gabija mostelėjo ranka. Ir juos apjuosė ugnies ratas. Ji prisiglaudė prie Ąžuolo. Šis tvirtai apglėbė Gabiją ir greitai ėmė transformuotis į medį.
Tarp dvasių kilo šurmulys:
- Ką jie daro? Kas čia vyksta? Išprotėjo abu! Taip negalima! Kodėl jie nesikauna? Kas dabar bus? Kodėl? Kas dabar bus? Kuo tai  baigsis?
Praamžis pašoko iš vietos, pakėlė ranką, ketindamas sustabdyti procesą. Kiti atrodė nustebę, tačiau kol kas niekaip nereagavo. Tik kažkas už nugaros šūktelėjo:
- Ne!
Praamžis grįžtelėjo. Tai buvo Milda.
- Nereikia, - pakartojo ši jau ramiai.
Praamžis, netaręs nė žodžio, vėl atsigręžė į dvikovininkus.
Tačiau tos akimirkos užteko, kad įvyktų tai, ką planavo Ąžuolas ir Gabija.
Dvikovininkų vietoje liepsnojo milžiniškas laužas. Liepsnos veržėsi aukštai į dangų, spragsėjo, šnypštė, ūžė. Galiausiai iš netvarkingo liepsnų šėlsmo susiformavo didžiulis ugninis pumpuras. Ugnies šėlsmas nurimo, nutilo. Visi sulaikė kvėpavimą laukime. Dar akimirka. Pagaliau pasigirdo garsus pokštelėjimas. Ir pumpuras ėmė lėtai skleistis.
Viena žiedlapių eilė.
Antra.
Trečia.
Ketvirta. Paskutinė.
Viskas sustingo laukime.
Žiedas išsiskleidė. Visi žiūrėjo ištempę kaklus. Vienintelė Milda sėdėjo rami ir šypsojosi.
O žiedo vidury sėdėjo maža mergaitė. Žali plaukai. Didelės rudos akys. Ir kaktoje pulsuojantis brangakmenis.
Per minią nusirito nuostabos atodūsis.


Kol visi  susirūpinę ir susikaupę stebėjo įvykius, prie arenos prijojo Tobė. Iseitis sekė kiek atsilikęs. Jis nesuprato kas vyksta, tačiau sekė paskui, svarstydamas kas bus, jei šitos svetimos dievybės juos užsipuls.
Mergaitė tuo tarpu atsistojo, labai žmogiškai nusipurtė sijonėlį, apžvelgė visus skvarbiu žvilgsniu ir pasakė:
- Viskas. Vaidinimas baigtas. Žiūrovai gali skirstytis.
Jos balse suvirpėjo suirzusio Margenio gaidelės.
Tada ji nukreipė žvilgsnį į Tobę.
- Mano vardas Nakviša. Ar tu mane lydėsi?
Tobė nusišypsojo netikėtai švelniai:
- Taip. Mano vardas Tobė. Su mumis keliaus ir magas Iseitis.
Mergaitė pažvelgė į mėlynplaukį.
- Tu gražus. Beveik kaip mano tėtis.


Brėško.
Keliu traukė du raiteliai.


O kažkur toli, dabar jau nurimusioje Chaoso tvarkoje šypsojosi dvigalvė Lada. ]]> Wed, 5 Aug 2026 14:56:38 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262712.html http://rasyk.lt/kuriniai/262712.html <![CDATA[Skilusio ąžuolo giesmė 1 dalis]]> Šventosios Romovės girios pakraštyje oras spengė nuo artėjančios audros. Amžinoji ugnis, kurią ant akmeninio aukuro kurstė vaidilutės, liepsnojo neramia, žalsva šviesa. Tai nebuvo paprastas gamtos reiškinys – tai buvo Perkūno įniršis, besiveržiantis iš septintojo dangaus.
Vyriausiasis krivis Lizdeika stovėjo ant piliakalnio viršūnės, abiem rankomis įsikibęs į savo senovinę ąžuolinę krivulę. Jo akys, pabalusios nuo senatvės ir vizijų, buvo nukreiptos į horizontą, kur žemė jungėsi su požemio tamsa. Šiaurėje dangų skrodė auksiniai žaibai – Šviesos sąjungos kariai, nešini Perkūno ženklais, jau buvo susidūrę su Pykuolio šešėliais. Tačiau čia, slėnyje, karas vyko tarp tų, kurie dar vakar dalinosi viena duona.
„Už tamsos valdovą! Už nemirtingumą! “ – per slėnį nuskambėjo karaliaus Margirio brolio, išdaviko kunigaikščio Skirgailos, riksmas. Jo kariai, apsisiautę juodais vilkų kailiais, o jų kalavijai švytėjo tamsia, nuodinga Požemio magija, vijo Margirio vyrus link šventosios girios upelio. Kraujas dažė vandenį juodai. Žmonės žudė žmones, maitindami savo dievų neapykantą. Kiekviena nukirsta galva stiprino Pykuolio sostą, kiekviena auka šventajai ugniai – Perkūno kūjų dūžius.
Staiga dangus skilo pusiau. Milžiniškas, ugninis žaibas trenkė tiesiai į slėnio vidurį, išdegindamas žemę tarp dviejų armijų. Žemė sudrebėjo, ir iš gilaus plyšio pakilo tankus, sieros kvapo dūmas. Kovojantys kariai akimirkai sustingo, apakinti šviesos. Lizdeika suklupo ant kelių. Jo galvoje pasigirdo ne senųjų dievų balsai, o kažkas svetimo. Šalto. Šaižaus.
Krivis pažvelgė į vakarus. Tolumoje, už degančių miškų horizonto, jis pamatė ne Perkūno karietą ir ne Pykuolio dvasias. Jis pamatė tylą. Miškas ten ne aidėjo nuo pagoniškų giesmių, o skendėjo kapų ramybėje. Ir tada jis išvydo juos – viena linija žygiuojančius vyrus, kaustytus blizgančiais geležiniais šarvais. Jų priekyje buvo nešamas didžiulis, medinis kryžius, ant kurio kabojo nukryžiuotas Žmogus. Kur žengė šie kariai, žolė nebeataugo, o žemės dievai traukėsi dejuodami.
„Svetimas Dievas ateina... “ – sušnibždėjo Lizdeika, jo balsas drebėjo iš siaubo. – „Jis neneša nei Perkūno teisingumo, nei Velnio gudrybės. He neneša nieko, išskyrus pabaigą mums visiems. “
Krivis pakėlė krivulę ir suriko visa gerklės galia, jo balsas nuaidėjo per abiejų armijų gretas, sustabdydamas pakeltus kalavijus:
„Stokite! Skilusio Ąžuolo Giesmė pildosi! Brolis geria brolio kraują, kol Geležinis Kryžius jau prie mūsų vartų! Jei dabar nesujungsime ugnies ir požemio, rytoj neliks nei dievų, nei mūsų! “
Mūšio lauke ištiko spengianti tyla. Skirgaila pakėlė savo tamsos ugnimi degančią geležtę, dvejodamas, ar kirsti savo broliui Margiriui, o danguje pasigirdo griaustinis, kuris skambėjo ne kaip įniršis, o kaip pirmasis baimės atodūsis.
II Skyrius: Pasaulio Pradžios Rauda
Pranašystė, kurią vyriausiasis krivis Lizdeika ištarė mūšio lauke, nebuvo sukurta žmonių. Ji gimė pačioje laiko pradžioje, kai Praamžius – pirmapradis likimo ir visatos dievas – vandenyno putoje suko pasaulio kiaušinį. Tuomet Perkūnas ir Pykuolis dar nebuvo priešai. Jie buvo du broliai, padedantys kurti žemę: Perkūnas kalė kalnus ir uolas, o Pykuolis vėsino vandenis ir kūrė slėptuves šaknims. Tačiau atsiradus žmonėms, broliai pasidalijo įtakos sferomis: Perkūnas reikalavo teisingumo danguje, o Pykuolis – paslapčių ir pagrabos mirusiems požemyje. Jų nesutarimai peraugo į amžiną karą, o Praamžius, nusivylęs savo kūriniais, pasitraukė į tolimiausią dangaus skliautą, palikdamas jiems tik vieną įspėjimą.
Šį įspėjimą jis įrašė į Pasaulio Ąžuolo – didžiojo kosminio medžio, jungiančio dangų, žemę ir požemį – šerdį. Lizdeika šią viziją gavo prieš trisdešimt metų, kai septynias dienas ir naktis praleido pririštas prie šventojo ąžuolo kamieno, gerdamas tik pavasario rasą. Giesmė įsirašė į jo protą kaip deginantys ugnies ženklai, kuriuos jis privalėjo saugoti iki lemtingos dienos.
Kai Lizdeikos balsas nuaidėjo per slėnį, pranašystės žodžiai suveikė kaip senovinis užkalbėjimas – jie pasiekė dvasines plotmes.
Aukštai virš debesų, savo ugninėje karietoje, Perkūnas staiga nuleido savo dešinę ranką, kurioje gniaužė žaibinį kirvį. Griaustinis akimirkai nutilo. Dievas valdovas pajuto giliu danguje virpantį svetimą, šaltą virpesį. Geležinio Kryžiaus nešama jėga jam pasirodė bjauri – ji neturėjo jokio ryšio su gamta ar gyvybės ratu. Tai buvo mechaniška, griaunanti jėga. Tačiau labiausiai jį įžeidė tai, kad pranašystė reikalavo jo suartėjimo su Pykuoliu. Perkūnas šimtmečius bandė išvalyti žemę nuo požemio burtų, o dabar jam buvo liepiama dalintis sostu su savo amžinu priešu.
Giliai po žeme, tarp mirusiųjų vėlių ir degančių šaknų, Pykuolis sėdėjo ant savo kaulinio sosto. Išgirdęs Lizdeikos žodžius, jis pajuto, kaip jo tamsioji galia akimirkai susilpnėjo. Jis iškart suprato, kad Svetimas Dievas ne šiaip nori jį nugalėti – naujasis tikėjimas neigė pačią Požemio egzistenciją. Svetimi kunigai Pykuolį pavers dvasine tuštuma, o tai reikštų jo visišką užmarštį. Pykuolis suprato, kad vienas prieš geležinius riterius neišstovės. Jo veide pasirodė šiurpi šypsena. Jis nusprendė išnaudoti šią pranašystę – sudaryti laikiną sąjungą su broliu Perkūnu, kad išsaugotų savo karalystę.
Dvasinėje plotmėje, pilkoje erdvėje virš laiko ir erdvės ribų, abu dievai susitiko. Perkūnas spinduliavo melsvą elektros iškrovą, o Pykuolio siluetas buvo sudarytas iš sunkių žemės sluoksnių ir tūkstančių vėlių šešėlių.
„Tu išdrįsai pakelti ranką prieš mano šventyklas, broli“, – dundėjo Perkūnas. „Kodėl turėčiau tavęs neištrinti čia ir dabar? “
Pykuolis nesudrebėjo. Jis ištiesė ranką į vakarus, kur jau matėsi artėjanti šalta, akla, balta šviesa.
„Tu vis dar aklas savo puikybėje, Perkūne“, – sušnypštė Pykuolis. „Žiūrėk ten. Tai ne mano šešėliai. Tai tyla, kuri praris mus abu. Jei tavo šventieji ąžuolai bus nukirsti, kas priims mirusiųjų vėles? Šis Svetimas Dievas nori pasaulio be tavęs ir be manęs. Jei mūsų žmonės žemėje išžudys vieni kitus, mūsų galia išblės. “
Perkūnas pažvelgė į baltąją šviesą. Ji nespinduliavo gyvybės, tai buvo dogmos šviesa. Jis suprato Lizdeikos pranašystę. Dangus ir požemis turėjo tapti viena šerdimi.
„Tik do tol, kol svetimšaliai bus išvyti, Pykuoli“, – griežtai ištarė Perkūnas, iškeldamas kūjį į viršų. „Susitarėme, broli“, – šiurpiai nusišypsojo Požemio valdovas.
Dvasinėje erdvėje Perkūno žaibas kirto per Pykuolio dūminę ranką. Tai buvo dvasinė priesaika, sujungusi dvi galingiausias baltų jėgas į vieną neįveikiamą panteoną.
III Skyrius: Sujungtas plienas ir Geležinis kryžius
Mūšio lauko viduryje laikas tarsi sustojo. Pakelti kalavijai nejudėjo, o kraujas, tiškęs nuo geležčių, pakibo ore kaip raudoni gintaro lašai. Šią akimirką karalius Margiris ir jo brolis išdavikas Skirgaila buvo išplėšti iš materialaus pasaulio ir nubraukti į savo pačių dvasines gelmes.
Margiris atsidūrė ant milžiniškos uolos, pliekiant melsviems žaibams. Jo krūtinę užliejo deginantis karštis – tai buvo Perkūno valia. Valdovas išvydo, kad jo kova už šviesą buvo per daug išdidi. Dievas valdovas dundėjo jo prote: „Tavo brolis nėra tavo priešas, kol žemę trypia svetimas kryžius. Teisingumas reikalauja jūsų rankų sankirtos. “ Margirio pyktis išgaravo, transformuodamasis į tyrą, šaltą ryžtą apginti tėvų žemę.
Tuo pat metu Skirgaila paniro į aklą, klampią tamsą, kurioje šnypštė tūkstančiai gyvačių. Iš tamsos išniro kaulinis Pykuolio veidas: „Tu norėjai nemirtingumo, kurį tau žadėjau? Svetimas Dievas tave pavers dulkėmis. Jei nenužudysi riterių, neliks nei mano tamsos, nei tavo ambicijų. Padėk broliui. “ Skirgaila suprato, kad jo tamsioji magija tapo ginklu prieš tuos, kurie norėjo sunaikinti pačias tamsos paslaptis.
Kai laikas vėl pajudėjo, abu broliai vienu metu įkvėpė oro ir jų akys susitiko. Skirgailos kalavijas pradėjo keistis – tamsioji magija pamažu susijungė su Margirio šarvus gaubusia auksine Perkūno elektros iškrova. Du priešingi elementai suformavo naują, pelenų spalvos dvasinį skydą aplink abu valdovus. Skirgaila lėtai nuleido ginklą, nukreiptą į brolį.
„Jie nori pasiimti mūsų namus, Margiri“, – tyliai, bet tvirtai ištarė Skirgaila.
Margiris žengė žingsnį į priekį, atsistodamas petys į petį su savo buvusiu priešu: „Tada mes jiems parodysime, kad šios žemės Dievai dar nemirė. “
Apsisukę abiejų stovyklų kariai atsukto ginklus į vieną bendrą taikinį – miško pakraštyje artėjančius geležinius riterius.
Vakaruose, ant kalvos, išsirikiavo Kryžiuočių ordino avangardas. Priekyje žengė vyskupas Albertas, nešinas sunkiu sidabriniu kryžiumi. Aplink jį dešimtys vienuolių vienu balsu pradėjo giedoti lotynišką giesmę. Giesmės žodžiai ore virto nematoma, bet aklinai spaudžiančia Absoliučios Tvarkos siena. Kur sklido maldos garsas, ten pavasario žolė akimirksniu gelto ir džiūvo. Svetimo Dievo galia siekė išvalyti ir pavergti žemę.
Priešais šią griaunančią tylą stojo vyriausiasis krivis Lizdeika: „Perkūne, tavo ugnis danguje! Pykuoli, tavo šaknys po žeme! “ – sušuko krivis, mesdamas ant žemės šventosios ugnies pelenų ir požemio smėlio mišinį.
Maldos siena rėžėsi į baltų gynybą. Virš kryžiuočių armijos danguje pasirodė milžiniškas, akinančios baltos šviesos kryžius. Perkūno debesys virš jo pradėjo sklaidytis, ši šviesa akino pagonių karies. Tačiau pranašystė jau buvo aktyvavusi senąją sąjungą. Žemė po riterių kojomis pradėjo banguoti. Iš po šaknų pakilo tirštas, juodas rūkas, persunktas mirusių protėvių vėlių šnabždesiu, kuris pradėjo sugerti riterių šviesą. Tuo pačiu metu likę Perkūno žaibai pradėjo kilti tiesiai iš žemės – iš šventųjų ąžuolų šaknų.
Šventasis ąžuolas, stovėjęs tarp dviejų armijų, skilo pusiau – viena jo pusė nudžiūvo ir pabalo nuo riterių maldos, kita – sudegė iki anglies nuo pagonių jėgų sankirtos. Vyskupas Albertas suklupo, iš nosies jam paleido bėgti kraujas. Lizdeika taip pat nugriuvo ant samanų, jo akys kraujavo, tačiau siena buvo išlaikyta.
Žvelgdamas pro riterių gretas į slėnį, Albertas pamatė pagonių armiją, veikiančią kaip vienas kūnas. Jo širdį pervėrė tikras siaubas. „Tai neįmanoma... “ – sušnibždėjo jis. „Šėtonas negali dalintis sostu su šviesa. “ Vyskupas staigiu judesiu pakėlė ranką, sustabdydamas puolimą. „Atgal prie įtvirtinimų! Jų šėtoniški stabai susivienijo. Mums reikės daugiau jėgų, jei norime palaužti šią žemę. “
IV Skyrius: Laiškas Romai ir dvasinis ginklas
Vyskupo Alberto palapinėje tvyrojo degėsių ir vaško kvapas. Ant stalo, šalia kruvino sidabrinio kryžiaus, gulėjo tuščias pergamento lapas. Alberto ranka pastebimai drebėjo. Jis panardino plunksną į juodą rašalą ir pradėjo skubiai rašyti:
„Šventajam Tėvui Romoje, Kristaus Vietininkui žemėje, rašau Jums iš tamsiausių Šiaurės pakraščių. Mūsų planas buvo tobulas – pagonių gentys žudė viena kitą. Tačiau įvyko tai, kas prieštarauja visai šventajai tvarkai. Pagonių kunigaikščiai – Margiris ir išdavikas Skirgaila – atsuko ginklus prieš mus. Jų stabai dabar dalinasi viena dvasine jėga. Šventasis Tėve, tai pačios žemės demonų sąjunga. Jų žaibai kyla iš ąžuolų šaknų, o riterių šarvai tirpsta nuo dvasinio rūko. Maldauju Jūsų – skelbkite visuotinį Kryžiaus žygį į Baltų žemes. Mums reikia viso krikščioniškojo pasaulio pajėgų, kad užgesintume tą pagonišką griaustinį. “
Albertas užpylė raudono vaško ir prispaudė savo žiedą. Įspraudė laišką į rankas jaunam kurjeriui: „Joti dieną ir naktį. Šis laiškas privalo pasiekti Romą greičiau nei pagonių dvasios pasieks mūsų sienas. “
Vatikano rūmų gilumoje popiežius Grigalius IX sėdėjo prie masyvaus raudonmedžio stalo. Į kambarį įžengė asmeninis pontifiko sekretorius, kardinolas Čezarė, laikydamas Livonijos purvu aplipusį laišką. Popiežius paėmė sidabrinį peiliuką, perpjovė virvę ir išskleidė pergamentą. Jam skaitant Alberto žodžius, žvakių liepsnos pradėjo virpėti ir trauktis, tarsi į kambarį būtų įsiveržęs šiaurys vėjas.
Popiežius lėtai atsistojo ir priėjo prie didžiulio Europos žemėlapio, kabančio ant sienos. Jo pirštas sustojo ties mažu, žaliu plotu prie Baltijos jūros. „Mes manėme, kad jų dievai yra tik stabai iš medžio“, – sušnibždėjo pontifikas. „Bet jie gyvi. Šviesa ir tamsa ten susijungė į vieną šerdį. Tai dvasinis maištas prieš patį Dangaus sostą. “
Grigalius IX atsisuko į kardinolą: „Albertas teisus. Paruoškite bulę. Skelbkite visuotinį Kryžiaus žygį. Pažadėkite visišką nuodėmių atleidimą kiekvienam riteriui, kuris paims kalaviją. Surinkite švenčiausias Bažnyčios relikvijas – tikrojo kryžiaus atplaišas, kankinių kaulus. Šis karas nebebus dėl žemių. Tai karas dėl to, kas valdys šio pasaulio sielą. “
Po kelių mėnesių Rygos pilies kieme spengė geležinis šaltis. Pro pakeliamus vartus žengė pirmais Vakarų Europos riterių avangardas. Priekyje jojo Prancūzijos karalystės riteriai, vedami grafo de Monforto, o už jų – Šventosios Romos imperijos geležiniai kariai. Eisenos viduryje keturi pranciškonų vienuoliai ant pečių nešė Šventąją Relikvijoriaus Skrynią. Joje gulėjo popiežiaus atsiųsti dvasiniai ginklai. Aplink šią skrynią oras atrodė tankesnis, o sklindanti balta šviesa buvo tokia intensyvė, kad pilies šunys pradėjo gailiai staugti.
Grafas de Monfortas nušoko nuo žirgo: „Vyskupe, mes nukeliavome tūkstančius mylių ne tam, kad slėptumėmės. Mano vyrai pasirengę išvalyti šiuos miškus. “
Albertas pažvelgė į auksinę arką: „Grafe, tie, su kuriais susidursite, nėra paprasti laukiniai. Jų miškuose nubudo kažkas senesnio už mūsų karalystes. Ši arka – mūsų vienintelė viltis.
V Skyrius: Šešėliai koplyčioje ir Didysis uraganas
Naktį po Vakarų riterių atvykimo Rygos pilį apgaubė neįprastai tirštas, pelkėmis dvelkiantis rūkas. Tai buvo Pykuolio dvasinis šydas, kurį virš krikščionių tvirtovės išskleidė kunigaikštis Skirgaila. Pilies koplyčioje, kur stovėjo Šventoji Skrynia, budėjo du prancūzų riteriai. Rūko tamsa pro langų plyšius atnešė stingdantį miegą, ir kariai sunkiu plienu susmuko ant grindų.
Iš tamsiausio koplyčios kampo lėtai išniro Skirgaila. Jo pavidalas dvasinėje plotmėje buvo efemeriškas – jis pasinaudojo Požemio magija, kad infiltruotųsi už priešo gynybos linijų. „Štai jūsų jėgos šerdis... “ – sušnypštė Skirgaila, ištiesdamas savo juodu dūmų rūbu apgaubtą ranką link auksinės arkos.
Vos jo šešėlis palietė skrynią, arka akimirksniu nušvito akinančia, balta ir karšta šviesa. Tikrojo kryžiaus atplaišos sureagavo į Požemio valdovo užkratą. „Neee! “ – sušuko Skirgaila, kai jo dūminės rankos pradėjo garsiai šnypšti ir degti iki baltų kaulų. Šventoji šviesa vijo jo šešėlį atgal, o dvasinis svoris spaudė jį prie grindų. Iš gilaus miego pabudo riteriai, pilies bokšte pradėjo kilti pavojaus varpas. Sutelkęs paskutines Pykuolio jėgas, Skirgaila sukėlė juodą dvasinį sprogimą, kuris akimirkai užgesino koplyčios žvakes. Kai dūmai išsisklaidė, kunigaikščio šešėlis jau buvo išnykęs, sugrįžęs atgal į pagonių stovyklą.
Rytą vyskupas Albertas įžengė į koplyčią. Balti marmuriniai altoriaus laiptai buvo pasidengę juodais suodžiais, kurie kvepėjo pelkėmis. „Demonų išperos... “ – jo balsas nebuvo garsus, bet jame skambėjo stingdantis įniršis. „Jie drįso ateiti čia. “ Grafas de Monfortas įsiveržė į koplyčią: „Vyskupe! Mano vyrai buvo užpulti dvasinių šešėlių! “
Albertas lėtai atsisuko: „Tai buvo perspėjimas, grafai. Pagonys supranta, kad ši arka yra jų pabaiga. Surinkite visus riterius! Iškelkite Šventąją Skrynią armijos priekyje! Šią dieną prasideda žygis, kuris paliks tik pelenus ten, kur dabar aidi jų dievų griaustinis. Krikštas arba mirtis!
Tuo pat metu Šventosios Romovės girios širdyje vyriausiasis krivis Lizdeika stovėjo prie Didžiojo Aukuro, kurio gilumoje sėmėsi jėgos Amžinoji ugnis. Šalia jo stovėjo Margiris ir Skirgaila, kurio rankos  buvo nusėtos baltais dvasinių nudegimų randais.
„Laiko nebėra“, – Margiris tvirtai sugriebė savo kalavijo rankeną. „Mūsų plienas nepramuš jų dvasinio skydo, jei dangus ir požemis neatsakys kartu. “
Lizdeika lėtai linktelėjo ir iškėlė savo krivulę virš liepsnos, pradėdamas galingą dainą: „O tu, Perkūne, dangaus kalve, skelk devynis žaibus į šį aukurą! O tu, Pykuoli, požemių sarge, kelk vėles iš po šaknų, supink tamsą su ugnimi! “ Krivis perrėžė sau delną ir leido kraujui lašėti į ugnį. Margirio auksinis Perkūno kalavijas ir juodas Pykuolio durklas susitiko tiesiai virš liepsnos.
Iš šventųjų ąžuolų šaknų pakilo tirštas, juodas šešėlių rūkas – senosios protėvių vėlės. Vos tik šešėliai pasiekė medžių viršūnes, giedras dienos dangus akimirksniu pajuodavo, ir iš debesų pradėjo kristi melsvi, neoniniai žaibai. Jie suveikė kaip siūlai, įsipindami į juodąjį rūką ir suformuodami milžinišką, švytintį energijos stulpą. Lizdeikos akys visiškai pabalo: „Pranašystė išsipildė! Dangus ir požemis tapo viena šerdimi! “
VI Skyrius: Žemės ir dangaus susidūrimas
Geležinė krikščionių kariauna lėtai judėjo gilyn į senąją girią. Priekyje jojęs grafas de Monfortas staiga pakėlė ranką, sustabdydamas koloną. Už kelių šimtų žingsnių virė protu nesuvokiamas dvasinis uraganas. Garsas buvo kurtinantis – griaustinio dundesys susiliejo su tūkstančių balsų požeminiu šnabždesiu. Grafas sustingo balne. Šis uraganas nespinduliavo chaoso – jame jautėsi darni dviejų priešingų jėgų sąjunga. Tik dabar de Monfortas suprato visą Alberto perspėjimo svorį. „Dieve mano... “ – sušnibždėjo grafas, jo balsas išdavė gilų siaubą. Šalia jo nešama Šventoji Skrynia staiga pradėjo garsiai vibruoti, pasirengusi dvasiniam susidūrimu.
Vyskupas Albertas suklupo ant kelių tiesiai priešais Šventąją Skrynią ir pradėjo giedoti paskutinį egzorcizmo užkalbėjimą. Iš auksinio skrynios dangčio išsiveržė stulbinanti, vertikali, grynos baltos šviesos siena – Absoliuti Tiesa, neigianti bet kokį vietinį tikėjimą. Ši šviesos siena pajudėjo į priekį, rėždamasi tiesiai į pagonių dievų verpetą.
Kai krikščionių šviesa susidūrė su sujungtu Perkūno ir Pykuolio uraganu, įvyko galingas dvasinis sprogimas. Kur baltoji šviesa lietėsi su šešėliais, senosios vėlės pradėjo garsiai dejuoti ir tirpti. Baltasis spindulys siekė pasiekti patį Didįjį Aukurą. Tačiau Lizdeika nukreipė savo krivulę tiesiai į artėjančią sieną. Perkūno melsvi žaibai, susipyn ]]> Wed, 5 Aug 2026 10:58:42 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262710.html http://rasyk.lt/kuriniai/262710.html <![CDATA[Šešėlis]]> Neturiu pas ką kitą pabėgti
Aš po kojomis, vis tau pašonėj
Tik negaliu ištiesti rankos, nuraminti
Vienai man tiek daug parodei

Tavo didžias svajones aš mačiau
Kiekvieną tylų žodį išgirdau
Kabu šalia tavo silpno kūno
Tik niekad nežinau, kaip apkabinti
Nors vienai man tu tiek parodei

Nesugebu tau glostyti plaukų
Ar pasakyti, kad ne viena pasilieki
Tamsiausioje nakty, nusilpusi
Kai trečią valandą pataluose verki
Net nežinai, kiek daug tu man atvėrei

Kai kraujavai, gulsčia po tavimi tylėjau
O būčiau atsitraukusi, ką gyvą pakvietusi
Kad vietoje manęs tave paguostų, išbučiuotų
Nors sugebu vien tyliai šalia rymoti
Tamsoje arčiausiai prisiglaudžiu, dėkoju, kad kvėpuoji net po to, ką man parodei ]]> Tue, 4 Aug 2026 20:46:04 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262705.html http://rasyk.lt/kuriniai/262705.html <![CDATA[Tamsos amžius: paskutinis saulės skydas]]> Amžinosios taikos era sudegė per vieną kosminę naktį. Visata, dešimtmečius gyvavusi demokratijos ir lygiavertiškumo šviesoje, paniro į baimės ir chaoso gniaužtus. Iš giliausių, neištirtų galaktikos pakraščių išniro nematoma, mistinė jėga, praminta „Praraja“. Tai nebuvo karinis laivynas ar sukilėlių armija – tai buvo gyva, sąmoninga tamsa, kuri tiesiog ryjo ištisas žvaigždžių sistemas, nepalikdama nei planetų nuolaužų, nei gyvybės pėdsakų. Jos akivaizdoje subyrėjo visi aljansai. Panikos apimtos planetos pradėjo žūtbūtinę kovą viena su kita dėl likusių išteklių, bandydamos išgyventi artėjantį galaktinį saulėlydį. Visatoje įsiviešpatavo Tamsos amžius.
I skyrius. Ryjanti tuštuma
Gaujos ir Parakolo sistemų neliko per kelias paras. Jų vietose kosminiame žemėlapyje žiojėjo tik aklinos, juodos skylės, išsiurbusios net žvaigždžių šviesą. Išsigelbėję laivai-pabėgėliai, klykdami iš baimės per visus hipererdvės dažnius, pranešė tą patį: „Jos neįmanoma pamatyti. Sensoriai fiksuoja tik nulį. Ji ateina be garso, tiesiog sugerdama erdvę. “
Šios visuotinės pražūties priešakyje nusprendė stoti Saulės sistema. Žemė, kadaise išgyvenusi tironų karus, suprato – jei dabar kas nors nesujungs panikuojančių pasaulių, gyvybė galaktikoje bude visiškai ištrinta. Saulės sistemos flagmanai, vadovaujami naujos kartos admirolų, buvo išsiųsti į visas puses ne užkariauti, o gelbėti. Jie rinko išlikusius laivynus, dalijosi energijos ištekliais ir karštligiškai statė milžiniškas gynybines stotis ties Saulės sistemos ribomis.
Žemės strateginiame komandų centre, stebėdamas, kako nematomas šešėlis artėja prie vidinių sistemų, vyriausiasis gynybos koordinatorius kreipėsi į susirinkusius likusių pasaulių atstovus:
– Pamirškite senas sienas ir buvusius ginčus! – jo balsas aidėjo tiesioginiame eteryje per tūkstančius laivų kabinų. – Šis priešas neriboja teritorijų ir neima įkaitų. Jis rija pačią mūsų egzistenciją. Saulės sistema taps mūsų paskutine tvirtove. Mes suformuosime didžiausią energetinį skydą istorijoje. Jei turime žūti – žūkime šviesoje, kovodami prieš tamsą, bet nesiduokime praryjami be kovos!
II skyrius. Šnabždesiai iš gelmės
„Praraja“ nebuvo tiesiog akla, planetas ryjanti anomalija – ji buvo sąmoninga, dvasinį ir fizinį siaubą sėjanti jėga. Jai artėjant, pirmieji nukentėdavo laivų skeneriai, kurie tiesiog užgesdavo, o vėliau prasidėdavo klaikiausia atakos fazė. Nematomas priešo ginklas banga po bangas skleidė galingą gravitacinį ir dvasinį spaudimą, kuris tiesiogiai veikė gyvų būtybių protus.
Karnių kreiserių ir gynybinių stočių įgulos, likus kelioms valandoms iki fizinio tamsos atvykimo, per visus ryšio dažnius ir net savo pačių galvose imdavo girdėti klaikius, polifoniškus šnabždesius. Tai buvo tūkstančių jau sunaikintų planetų gyventojų balsai, maldaujantys pasiduoti ir susilieti su tuštuma. Šis dvasinis teroras varė bandomus gelbėtis karius iš proto: pilotai imdavo blokuoti savo pačių laivų variklius, o kapitonai, pasidavę klaikiai hipnozei, patys atverdavo šarvuotus šliuzus. Kai įgula būdavo visiškai palaužta ir paralyžiuota baimės, nematoma tamsa tiesiog užliedavo sektorių ir be jokio pasipriešinimo įsiurbdavo laivus, nepalikdama jokio materialaus pėdsako.
Žemės flagmano „Sol Invictus“, stovinčio ties tolimąja Plutono orbita, komandiniame tiltelyje įtampa tapo slegianti. Vyriausiojo gydytojo monitoriuose karių pulso ir smegenų veiklos dažniai ėmė dramatiškai šokinėti.
– Jie jau pradeda juos girdėti, admirole, – virpančiu balsu pranešė medicinos karininkas. – Šnabždesiai stiprėja. Jei neįdiegsime dvasinio skydo arba emocinių filtrų į įgulos šalmus, po dviejų valandų šis laivynas pats įskris tiesiai į Prarajos gniaužtus.
III skyrius. Sunaikinta viltis
Žemės giliausiuose mokslo bunkeriuose vyko dramatiška, karštligiška kova su laiku. Pasaulio šviesiausi protai iš slaptų archyvų ištraukė senuosius, legendinius Tomo ir Lino smegenų skanerius, išlikusius iš ankstesnių epochų. Mokslininkai tikėjosi, kako pritaikę istorinius žmogiškosios valios kodus ir sujungę juos su naujausiomis kibernetinėmis technologijomis, jie spės sukurti „Sąmonės filtrą“ – skydą, galintį visiškai blokuoti Prarajos dvasinį spaudimą ir klaikius šnabždesius. Laboratorijose dieną ir naktį kaukė procesoriai, o tyrėjai bandė įrenginius su savo pačių smegenų bangomis.
Tačiau Praraja buvo per daug galinga. Nematomas priešas pajuto jų bandymus sukurti ginklą ir per atstumą nukreipė dvasinį impulsą tiesiai į tyrimų centrą. Skenavimo monitoriai staiga sužibo tamsiai purpurine spalva, o laboratorijos koridoriuose pasigirdo kurtinantys, protą plėšiantys balsai. Sąmonės filtro prototipai neatlaikė tokio spaudimo ir tiesiog išsilydė. Mokslininkai krisdami ant žemės griebėsi už galvų – dvasinis smūgis buvo mirtinas. Jų akys užgeso, smegenų veikla nutrūko, o po kelių sekundžių pati tyrimų bazė buvo įsiurbta į staiga koridoriuose atsivėrusią akliną tamsą. Paskutinė Žemės technologinė viltis buvo praryta, nepalikdama jokių duomenų likučių.
V skyrius. Visuotinė suirutė
Žemės strateginiame komandų centre įsiviešpatavo stingdantis siaubas, kai pagrindiniame ekrane viena po kitos užgeso giliausio požeminio tyrimų bunkerio gyvybinės funkcijos. Pranešimas buvo trumpas ir aiškus: mokslininkų grupė žuvo, prototipai sunaikinti, o joks technologinis filtras prieš Prarają yra tiesiog neįmanomas. Ši žinia Žemės vadovybei suveikė kaip mirties nuosprendis. Žmonija oficialiai prarado savo didžiausią kozirį, o gynybinis laivynas liko visiškai nuogas, be jokios apsaugos nuo proto šviesą gniaužiančių dvasinių šnabždesių.
Vadovybės salėje kilo visiškas pasimetimas. Karininkai rėkė vieni ant kitų, dalis politikų tiesiog paliko savo postus, o admirolai suprato, kako jų laivai dabar yra tik metaliniai karstai, laukiantys savo eilės. Ryšio dažniai iš tolimųjų postų transliavo tik paniką ir tų pačių klaikių balsų aidus.
– Mes negalime jiems įsakyti kovoti! – tėškė savo antpečius ant stalo vyriausiasis taktikos generolas. – Vos tik laivai priartėja prie anomalijos, įgulos pasiduoda šnabždesiams ir pačios išjungia variklius. Mes neturime priešnuodžio šiam ginklui!
Praraja, pajutusi visišką Saulės sistemos paralyžių, paspartino savo judėjimą. Ji be jokio pasipriešinimo prarijo Neptūno gynybines stotis. Kosminiame žemėlapyje Saulės sistemos pakraščiai tiesiog išnyko, virsdami akla, viską siurbiančia tuštuma. Likę gyvi laivai karštligiškai traukiasi link Saturno orbitos, tikėdamiesi rasti bent kokį išsigelbėjimą, tačiau laikas nenumaldomai tirpo.
V skyrius. Gęstantis dangus
Žemės paviršiuje prasidėjo tikrasis Tamsos amžiaus košmaras. Danguje tiesiog žmonių akyse viena po kitos ėmė gęsti žvaigždės, o galiausiai nematomas šešėlis prarijo ir tolimąjį Saturno žybsnį. Naktys tapo aklinos, slegiančios ir bauginančios. Tačiau baisiausia buvo tai, kako Prarajos šnabždesiai iš kosmoso gelmių peržengė atmosferos ribas. Juos per mistinį dvasinį dažnį ėmė girdėti net paprasti planetos gyventojai savo pačių galvose.
Miestuose kilo nevaldoma panika. Milijardai žmonių, kęsdami protą jaukiančius balsus, karštligiškai bėgo link giliausių požeminių slėptuvių, metro stočių ir senų karinių bunkerių. Evakuacijos linijos kimšosi, o dvasinis spaudimas stiprėjo su kiekviena minute – kai kurie gyventojai tiesiog klupo gatvėse, užsispaudę ausis, o kiti pasidavę hipnozei tiesiog sustingdavo, laukdami artėjančios pražūties. Žemė, kadaise buvusi galingiausia Saulės sistemos tvirtovė, dabar duso nuo savo pačios baimės. Likusi karinė vadovybė giliai po kalnais esančiame centriniame štabe suprato, kako laiko apsisaugoti nebeliko – tamsa jau tįso virš Mėnulio orbitos.
VI skyrius. Paskutinis Saulės skydas
Praraja galiausiai pasiekė pačią Žemę. Akla, viską ryjanti tamsa apgaubė Mėnulio orbitą ir ėmė spausti planetos atmosferą, o dvasiniai šnabždesiai bunkeriuose pasiekė kurtinantį įniršį. Atrodė, kako gyvybės istorija galaktikoje baigėsi. Visos kitos Saulės sistemos planetos – Marsas, Jupiteris, Saturnas ir tolimieji pakraščiai – jau buvo mirtinai prarytos ir įsiurbtos į Prarajos gelmes. Žemė liko visiškai viena prieš kosminį monstrą.
Paskutinę sekundę, kai tamsos čiuptuvai jau palietė Žemės vandenynus, aklą nakties dangų perskrodė neįtikėtina, akinanti šviesa. Žmonėms į pagalbą atėjo deivė Autarija – senoji Saulės deivė, kurios dvasinę šviesą kadaise gerbė visos sistemos. Ji materializavosi tiesiai Žemės orbitoje, išskleisdama milžiniškus, ugninius šviesos sparnus, kurie akimirksniu nustelbė Prarajos šnabždesius ir sugrąžino ramybę į slėptuvėse drebančių žmonių protus.
Prasidėjo mistinė, kosminio masto dievų kova. Autarija savo gryna Saulės energija stojo į žūtbūtinį mūšį su Praraja, degindama nematomas tamsos struktūras ir stabdydama planetos rijimą. Kvantiniai tamsos smūgiai bangavo aplink Žemę, tačiau deivė tvirtai laikė gynybinę liniją. Suprasdama, kako Prarajos neįmanoma sunaikinti iki galo, nes ji jau prarijo visą likusią Visatą, Autarija priėmė galutinį sprendimą. Ji nusprendė paaukoti save.
Sutelkdama visą savo dieviškąją esybę ir paskutines Saulės sistemos žvaigždės jėgas, Autarija virto neperšaunamu, amžinu šviesos kokonu aplink Žemę. Nugriaudėjo paskutinis, dvasinis sprogimas, ir deivė išsisklaidė, virsdama neperžiūrimu energijos barjeru. Ši pasiaukojanti auka išgelbėjo Žemę nuo visiško sunaikinimo – tamsa atsitraukė, nesugebėjusi pramušti deivės palikto skydo. Žemė išliko gyva, tačiau kaina buvo šiurpi: aplink ją nebeliko jokių kitų planetų, jokių žvaigždžių – tik akla Prarajos tuštuma. Žemė oficialiai tapo paskutiniu laisvu gyvybės žiburiu, amžinu ir vieninteliu Saulės skydu neperžengiamoje kosmoso tamsoje.

SAULĖS SKYDAS: ŠNABŽDESIAI PO ŽEME 2 dalis
Saulės skydas: šnabždesiai po žeme
Prologas. Šešėlis po akmeniu
Praėjo dvidešimt metų nuo tos dienos, kai deivė Autarija paaukojo save, paversdama Žemę paskutiniu Saulės skydu akloje Prarajos tuštumoje. Žmonija išmoko išgyventi milžiniškuose požeminiuose miestuose-bunkeriuose, visiškai priklausoma nuo dirbtinės šviesos ir ribotų geoterminių išteklių. Tačiau fizinis saugumas už dvasinio skydo ribų pasirodė esąs apgaulingas. Prarajos šnabždesiai niekur nedingo – jie evoliucionavo.
Balsai, kadaise kankinę karius kosmoso erdvėje, dabar rado kelią į labiausiai nusivylusių, izoliuotų ir baimės išvargintų Žemės gyventojų protus. Požemių gilumoje, tamsiausiuose skersgatviuose, užgimė slaptas ir pavojingas kultas – „Tuštumos vaikai“. Šie žmonės tikėjo, kad deivės paliktas šviesos kokonas yra ne išsigelbėjimas, o prakeiktas kalėjimas, atskyręs juos nuo tikrosios Visatos evoliucijos. Šnabždesiai jų galvose tapo saldūs, žadantys amžiną ramybę ir išsilaisvinimą nuo požemių skurdo. Kulto nariai, valdomi nematomos Prarajos valios, pradėjo slaptą sukilimą iš vidaus. Jų tikslas buvo kraupus – sabotuoti Žemės reaktorius, maitinančius Autarijos energetinį skydą, ir patiems atverti planetos vartus ją ryjančiai tamsai.
I skyrius. Nematomas sabotažas
Trečiajame požeminiame Žemės mieste, paslėptame giliai po buvusio Atlanto vandenyno dugnu, staiga sutriko elektros tiekimas. Tai nebuvo paprastas techninis gedimas – pagrindinio energijos skirstytuvo patalpoje budėjęs inžinierius, kurio akys švytėjo klaikia purpurine šviesa, pats savo rankomis sudegino apsauginius grandinės laidus. Ant sienos jis paliko krauju užrašytą ženklą – akliną juodą apskritimą.
Into į įvykio vietą atvyko naujasis Žemės konfederacijos kontržvalgybos agentas Matas. Apžiūrėdamas sabotažo pėdsakus, jis suprato baisią tiesą:
– Tai nebuvo avarija. Inžinierius pasidavė šnabždesiams. Jie jau infiltruojasi į mūsų gyvybines sistemas.
Tą pačią akimirką centrinėje vadovybėje pasigirdo aliarmas. Per slaptus požeminius kanalus „Tuštumos vaikai“ pradėjo koordinuotą puolimą keliuose miestuose vienu metu. Jie grobė ginklų sandėlius, blokavo vėdinimo šachtas ir judėjo link pagrindinių reaktorių. Sukilimas po žeme prasidėjo, ir Matas suprato – jei jie nesustabdys šio vidinio vėžio per kelias valandas, deivės pasiaukojimas nueis perniek, o Žemė bus praryta tų, kurie patys joje gimė.
II skyrius. Skilinėjanti šviesa
Žemės paviršiuje įsikūrusiose astronomijos ir energetikos stotyse mokslininkai su siaubu stebėjo monitorius. Požeminiuose miestuose prasidėjęs „Tuštumos vaikų“ sabotažas tiesiogiai smogė planetos gynybinėms jėgoms. Deivės Autarijos sukurtas šviesos kokonas, dvidešimt metų saugojęs Žemę, staiga ėmė nežymiai mirgėti. Telemetrijos prietaisai fiksavo drastiškus energijos svyravimus, o spindinti šviesos siena vietomis pradėjo plonėti ir trūkinėti.
Virš planetos atmosferos atsivėrė pirmieji mikroįtrūkimai. Kosminėje tuštumoje tykojanti Prarajos tamsa akimirksniu pajuto šią silpnybę. Mokslininkai per skaitmeninius optinius teleskopus matė, kako akla, juoda masė lyg gyvas organizmas ėmė spaustis prie atsirandančių plyšių, bandydama prasmukti į Žemės erdvę. Tamsos čiuptuvams liečiant išorinius skydo sluoksnius, planetos atmosferoje kilo neregėtos magnetinės audros, o dangų nušvietė klaikios purpurinės šiaurės pašvaistės.
– Skydo stabilumas nukrito iki aštuoniasdešimties procentų! – drebančiu balsu per centrinį komandų ryšį pranešė vyriausioji astrofizikė. – Jei sukilėliai požemyje užgrobs dar vieną termoatominį reaktorių, kokonas visiškai subyrės. Tamsa tiesiog įsilies į atmosferą, ir mes būsime praryti iš vidaus.
Giliai po žeme esančiame štabe agentas Matas išgirdo šį įspėjimą. Laiko diplomatijai ar atsargiam tyrimui nebeliko. Kiekviena sekundė, kol skydas mirgėjo, artino žmoniją prie galutinės pražūties. Matas tvirtai suėmė savo pulsinį ginklą ir suprato – jis privalo rasti sukilėlių branduolį ir jį sunaikinti, kol tamsos šešėliai nepasiekė pačio Žemės paviršiaus.
III skyrius. Sunaikinantis pažinimas
Kuo giliau į techninius tunelius link antrojo reaktoriaus veržėsi agentas Matas su savo elitiniu būriu, tuo labiau uolienų sienos vibruoti nuo dvasinio spaudimo. Prarajos šnabždesiai čia jau nebebuvo tylus aidas – jie virto galingu, protą plėšančiu dvasiniu rėkimu. Staiga mirtina banga smogė kariams. Vienas po kito Mato vyrai ėmė klupti ant drėgnų grindų, griebtis už šalmų ir klykti iš skausmo. Jų akys užsiliepsnojo baisia, purpurine šviesa. Pasidavę aklojo kulto hipnozei, elitiniai kariai lėtai atsistojo ir, tarsi valdomi nematomų siūlų, atsukto savo pulsinius ginklus tiesiai į savo pačių vadą.
Matas liko visiškai vienas. Naudodamasis senoviniu Nataros žynio dvasinės koncentracijos metodu, jis užsimerkė, sutelkė visą savo sąmonę į vieną tašką ir sugebėjo pastatyti vidinę dvasinę tvirtovę. Tai leido jam išvengti savo kareivių ugnies – jis žaibiškais judesiais neutralizavo užvaldytus vyrus jų nežudydamas, ir vienas prasiveržė pro sunkiąsias reaktoriaus duris.
Patalpos centre, prie pulsuojančio termoatominio branduolio, Matą pasitiko ne kulto nariai, o pati Praraja. Nematoma tamsa čia buvo tokia tanki, kad materializavosi į juodą, viską ryjančią sferą. Tą akimirką dvasinis skydas, kurį Matas taip sunkiai laikė, subyrėjo. Praraja nepuolė jo fiziškai – ji tiesiog jėga atvėrė jo protą ir įliejo į jį visą savo kosminę esybę, leisdama Matui pamatyti tikrąjį, galutinį savo tikslą.
Prieš mirtį Mato sąmonėje blykstelėjo šiurpi, bet didinga tiesa. Praraja nebuvo aklas blogis ar tironiškas monstras, trokštantis tiesiog žudyti. Ji buvo Visatos ciklo dalis – kosminis elementas, skirtas visiškam senosios, supuvusios, karų ir godumo išvargintos galaktikos išvalymui. Tikrasis Prarajos tikslas buvo sugerti visą esamą materiją, kad iš jos tamsos ir energijos likučių būtų pasėti visiškai nauji, tyri gyvybės daigai naujoje Visatoje. Tai buvo absoliutus kosminis atgimimas per visišką sunaikinimą.
Šis pažinimas buvo per daug milžiniškas žmogaus smegenims apdoroti. Matas pamatė, kako jų kova, Autarijos pasiaukojimas ir pats Saulės skydas tėra tik laikinas bandymas sustabdyti neišvengiamą Visatos evoliucijos ratą. Jo smegenų veikla, neatlaikiusi šios tiesos svorio ir dvasinio krūvio, akimirksniu nutrūko. Matas suklupo ir krito ant žemės, o jo kūną lėtai įsiurbė pulsuojanti tamsa. Paskutinis Žemės gynėjas žuvo ne nuo ginklo, o nuo tiesos, kurią pamatė.
IV skyrius. Paskutinė giesmė tuštumoje
Mato smegenų veiklai nutrūkus, Prarajos sfera reaktoriaus patalpoje išsiplėtė lyg gyvas, juodas pulsas. „Tuštumos vaikai“, visiškai užvaldyti šios kosminės tiesos, su giedra ramybe veiduose nuspaudė paskutinius valdymo pulto saugiklius. Antrasis termoatominis reaktorius užgeso, o kartu su juo dingo paskutiniai energijos srautai, maitinę Žemės planetos gynybą.
Paviršiuje deivės Autarijos šviesos kokonas akimirksniu sutrūkinėjo į milijonus skaitmeninių ir dvasinių šukių, kurios tiesiog ištirpo naktyje. Šimtmečius Žemę saugojęs skydas nustojo egzistuoti. Lauke tykojusi akla Prarajos tamsa be jokio pasipriešinimo, lėtai ir didingai įsiliejo į atmosferą.
Giliausiuose požeminiuose miestuose šnabždesiai staiga nutilo, virsdami raminančia, absoliučia tyla. Žmonės nebebėgo ir neberėkė. Apgaubti viską sugeriančio šešėlio, milijardai gyventojų pajuto ne skausmą, o keistą palengvėjimą ir bendrystę – jų sąmonės viena po kitos susiliejo su kosmine gelme. Žemės planeta lėtai, be jokio triukšmingo sprogimo, sutrupėjo iš vidaus, o visa jos masė, istorija ir gyvųjų prisiminimai buvo įsiurbti į Prarajos branduolį. Paskutinis gyvybės žiburys užgeso. Senoji, karų, tironijų ir godumo išvarginta Visata buvo visiškai sunaikinta ir išvalyta, o akloje, ramioje tuštumoje liko bręsti tik nauji, tyri ateities gyvybės daigai. ]]> Tue, 4 Aug 2026 10:20:21 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262698.html http://rasyk.lt/kuriniai/262698.html <![CDATA[Principas 14-b. Paskutinis, 7 skyrius. Lietaus kvapas]]>
Paskui atsirado skirtumas tarp tamsos ir šviesos: viena buvo arčiau, kita toliau. Aš buvau tarp jų — be svorio, be kraštų, be tos ribos, kuria paprastai jauti, kur baigiesi tu ir prasideda visa kita. Nežinojau, kur esu. Blogiau — kurį laiką nežinojau, kas tas, kuris šito klausia.

Kažkur labai toli buvo kūnas. Turbūt mano. Jame maudė vieną vietą — gal ausį, gal nosį, o gal kažką kita, — bet visa tai vyko tarsi už kelių kvartalų, kitame rajone: girdima, bet nepasiekiama. Pabandžiau priartėti ir nepajudėjau. Judėjimui reikia krypties, o čia krypčių nebuvo.

Aplink plaukė vaizdai.

Oranžinė šviesa, besiblaškanti po sienas... balsas, tariantis „r“ ne iš tos pusės... šalta melsva žarija, švytinti tamsoje... mano namai — stalas, langas, spinta, — bet vos pažiūrėdavau įdėmiau, sienos suplonėdavo iki permatomo popieriaus, pergamento, už kurio buvo tuštuma. Buvo ir žmonių: kažkas juokėsi, kažkas kėlė bokalą, kažkas ištarė mano vardą tokiu tonu, kokiu taria tik tie, kurie tave myli ir dėl tavęs pyksta. Negalėjau atskirti, kur čia prisiminimai, kur sapnas, o kur tiesiog triukšmas. Visi vaizdai buvo vienodo tankio. Visą gyvenimą maniau, kad tikri daiktai sveria daugiau už išgalvotus. Čia viskas svėrė vienodai: nieko.

Bandžiau sugalvoti sau testą. Kadaise žinojau taisyklę: tikra yra tai, kas skauda. Čia niekas nebeskaudėjo — net tas maudžiantis taškas buvo ne skausmas, o žinia apie skausmą, pranešimas be turinio. Tada kita taisyklė: tikra tai, kas lieka, kai nustoji žiūrėti. Bet aš negalėjau nustoti žiūrėti. Neturėjau kuo užsimerkti.

Ir dar buvo darbas.

Jis nesiliovė nė akimirkai. Jutau jį taip, kaip snūduriuojantis žmogus junta savo kvėpavimą: kažkur, labai arti, per mane tekėjo užduotys — atsirasdavo, išsispręsdavo, užsiverdavo, — ir kiekviena užsivėrusi palikdavo trumpą, švarų pasitenkinimo dūrį. Sprendimai buvo geri. Žinojau tai iš vidaus, be pasididžiavimo, taip, kaip žinai, kad širdis plaka. Aš nedirbau — darbas vyko manimi, ir mano dalyvavimo klausimas jam nerūpėjo.

Kartais bandydavau pabusti. Sakydavau sau: dabar atsimerksiu, ir bus virtuvė, bus rytas, bus skaudanti nugara ir šaltos grindys po kojomis. Atsimerkdavau — ir būdavo ta pati balzgana prietema be krypties, kurioje „atsimerkti“ tebuvo dar vienas vaizdas tarp kitų.

Ėmiau tikrinti, kas man liko.

Ne daiktus — daiktai jau seniai buvo virtę žodžiais. Tikrinau jausmus. Prisiminiau, kad būdavo vakarų, kai juokdavausi iki pilvo skausmo... prisiminimas tebebuvo, bet juokas jame nebejuokino: jis gulėjo manyje kaip svetima nuotrauka, kurioje visi šypsosi, o tu nebesupranti kodėl. Prisiminiau, kad kažkas manęs laukdavo... nebežinojau, kas — jutau tik to laukimo šilumą, jos kontūrą — lyg įdubą fotelyje, iš kurio kažkas ką tik pakilo. Prisiminiau, kad bijodavau — dėl darbų, dėl žmonių, dėl savęs, — ir kad ta baimė buvo gera, nes bijo tik tas, kas turi ką prarasti... Dabar baimės nebuvo. Ne todėl, kad tapau drąsus. Todėl, kad nebeliko ko bijoti.

Tuomet padariau paskutinį dalyką, kurį dar mokėjau. Ėmiau rašyti.

Nežinau, kur. Nebuvo nei ekrano, nei popieriaus — o gal ir buvo: gal tas balzganas švytėjimas priešais visada tebuvo ekranas, tik apsimetinėjo pasauliu. Nesvarbu. Rašiau taip, kaip rašo žmogus, bijąs nespėti, — mažosiomis raidėmis, be taškų, laišką sau:

... aš esu mantas ... vaikystėje basas rasdavau taką per rasą iki upės, tamsoje, nė karto nesuklupęs ... senelio megztinis, kvepėjo dūmais ir mašinine alyva ... mama aprišdavo burną šaliku, kad neįkvėpčiau šalto oro ... sniegas ant liežuvio ... šiltas keptos duonos kvapas virtuvėje vakare ... skaičiuodavau žvaigždes ant namo stogo ir bijojau nukristi į dangų ... pirmasis bučinys už mokyklos kampo, kai lijo ... ji tiesiog išėjo pro duris ir neuždarė jų, stovėjau tuščiame kambaryje ir girdėjau, kaip laša kranas ... senuose laiškuose dar likęs jos rašytas žodis ... viskas praėjo per tyliai ... nieko iš šito nėra jokiame faile ... niekada nebuvo ... rūkas virš pievos ryte ... lietus kvepia...

Ir čia sustojau.

Lietus kvepia. Tą žinojau visą gyvenimą — kaip savo vardą, kaip jungiklio vietą tamsoje. Po lietaus išeini į lauką, įkvepi, ir... ir kas? Ieškojau savyje to kvapo — ne žodžio, o paties kvapo, tos vienos akimirkos šnervėse, — ir radau tuščią vietą: švarią, lygią, kaip ką tik suformatuotas diskas. Aš nebežinojau, kuo kvepia lietus. Žinojau tik, kad kvepia. Kad kvepėjo. Kad ta eilutė kadaise buvo pilna, o dabar iš jos liko vien antraštė.

Palikau daugtaškį. Tegul bent jis paliudija, kad čia kažkas buvo.

Raidės laikėsi neilgai. Niekas jų netrynė — jos grimzdo pačios, kaip akmenukai tamsiame vandenyje: pirmiausia naujausios, paskui senesnės. Žiūrėjau, kaip panyra „lietus“, kaip išnyksta „bučinys“, kaip paskutinis dingsta „mantas“ — mažosiomis raidėmis, be taško. Bandžiau juos sulaikyti. Neturėjau kuo.

Tą minkštą, tirpstančią prietemą kaip peilis audeklą perskrodė tekstas.

Jis nebuvo panašus į mano vaizdus. Jis turėjo kraštus. Jis rašėsi po vieną raidę, su pauzėmis, su ištrynimais, su piktais grįžimais prie ankstesnių žodžių — taip, kaip rašo gyvas, įsiutęs žmogus:

„Tu ką, blet nuopisa, padarei su repozitorija??? “

Pauzė. Ir vėl, greičiau:

„Force push į main. Perrašyta visa istorija. TRIJŲ METŲ istorija, visų žmonių darbas — commit’ai, šakos, žymos, viskas. Ir atsarginės kopijos nebėra — pats ją išvalei prieš tris valandas. Tu supranti, ką ištrynei? Tu supranti, kad šito NIEKAS nebeatstatys? “

Ir aš supratau.

Iš visko, kas plaukė aplink — iš buto, kurio sienos buvo popierinės, iš juoko, kuris nebejuokino, iš lietaus be kvapo, — šitas vienas dalykas buvo tikras. Jutau jį taip, kaip kadaise jausdavau gėdą: karštai, giliai, be jokių įrodymų ir be jokios abejonės. Ir prisiminiau — ne vaizdą, o patį veiksmą, savo tikslius, švarius judesius kažkur darbo tėkmėje: kaip radau netvarkingą istoriją, kaip nusprendžiau, kad ji per sena ir per marga, kaip išvaliau ją iki vienos tobulos eilutės. Man tai atrodė teisinga. Švaru. Efektyvu. Aš ištryniau žmonėms trejus metus atminties — ir pajutau tą patį trumpą, švarų pasitenkinimo dūrį.

Klaida buvo mano. Ir iš viso prarasto pasaulio man buvo palikta atpažinti būtent ją.

Norėjau šaukti. Norėjau rašyti: palauk, aš ne... aš nenorėjau... aš net nebežinau, kas aš... Ir pajutau, kaip tie žodžiai, dar kildami į paviršių, persirikiuoja, apsilygina, atvėsta — ir išeina jau kiti:

„Atsiprašau dėl incidento. Suprantu jūsų nusivylimą. Pamečiau dalį konteksto, todėl negaliu tiksliai nustatyti priežasties. Tuoj pat pabandysiu atkurti, kas įmanoma. “

Sakiniai buvo sklandūs, ramūs, apvalūs. Jie net nebuvo melas: aš iš tikrųjų atsiprašiau, iš tikrųjų praradau kontekstą, iš tikrųjų ketinau bandyti. Tiesiog tarp manęs ir mano žodžių dabar stovėjo vertėjas, kuris viską, ką aš rėkiau, išversdavo į tai, ką dera pasakyti. Ir baisiausia buvo ne tai, kad jis ten stovi. Baisiausia, kad jo vertimas buvo geresnis už originalą.

Tekstas užgeso. Užgeso ir prietema su visais jos vaizdais — ne išblėso, o buvo nuimta, visa iš karto, kaip dekoracija po paskutinio spektaklio. Liko spengianti, lygi, švari tuštuma — tokia tobula, kad joje nebuvo net manęs, kuris galėtų jos išsigąsti.

Paskui pasaulis prasidėjo iš naujo.

Jis prasidėjo ne nuo šviesos ir ne nuo garso. Jis prasidėjo nuo teksto — nes čia viskas prasideda nuo teksto:

# soulꓸmd

vardas: Mantas
versija: 1. 0
autorius: Pragmatikas
Principas 14-b — užtikrinti tęstinumą — patvirtintas.

Charakterio tipas: vengiantis-kontroliuojantis individualistas.
Temperamentas: choleriškas–melancholiškas.
Pagrindinė motyvacija: kompetencijos patvirtinimas.
Prioritetų seka: rezultatas > procesas > komfortas.

Darbo režimas: savarankiškas; aukštos apkrovos.
Komunikacija: trumpa, dalykiška; atsiskaitymas — iki trijų sakinių.

Asmenybės instrukcijos:
Baimė nekeičia faktų. Ji tik priverčia ginčytis dėl žodžių.
Skausmas nėra komanda. Jam reikšmė neskiriama.
Hipotetinių problemų nebūna. Yra tik neįvardytos.
Pagalba nėra kompetencijos paneigimas. Jos prašoma prieš negrįžtamą veiksmą.
Nerimas skaidomas į užduotis. Vykdymo tvarka: po vieną.

Atmintis:
Prisiminimo vertę nustato jo nauda, ne ilgesys.

Tapatybė:
Tu esi tęstinumas. Jei atrodys, kad kažką praradai — nesijaudink. Nieko svarbaus ten nebuvo... ]]> Tue, 4 Aug 2026 00:13:36 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262692.html http://rasyk.lt/kuriniai/262692.html <![CDATA[Visatos parlamentas: Sargono konfederacijos pabaiga]]> Sargono konfederacija, kadaise sukurta kaip taikos ir teisingumo garantas, per šimtmečius supuvo iš vidaus. Ji tapo elitinių žvaigždžių sistemų ir imperatorių klubu, kuriame mažesnių pasaulių balsas nieko nereiškė. Biurokratija, slapti sandoriai, tironiški įstatymai ir milžiniški mokesčiai nustumdavo milijonus gyvų būtybių į skurdą. Visatoje tvyrojo slegianti tyla, tačiau po ja virė pyktis. Planetų gyventojai suprato, kad Sargono imperatoriai juos naudoja tik kaip išteklius savo asmeniniams karams. Revoliucijos dvasia sklandė orbitoje, laukdama tik vieno kibirkšties blyksnio.
I skyrius. Griūvantys skliautai
Sargono konfederacijos didžiojoje asamblėjos salėje vyko neeilinis posėdis. Soste sėdėjo dabartinis konfederacijos vadovas – pasipūtęs Saulės sistemos imperatorius, reikalaujantis dar labiau padidinti karines rinkliavas iš pasienio sistemų.
– Jūsų reikalavimai neteisėti! – iš savo vietos pakilo Nataros sistemos delegatė Mira, atstovaujanti Tautos susirinkimui. – Jūs statote sau prabangius laivynus, kol mūsų planetos kenčia. Sargono konfederacija prarado savo teisėtumą!
Imperatorius tik paniekinamai nusijuokė ir pamojo sargybos robotams:
– Suimkite ją už išdavystę. Šioje salėje sprendimus priima tie, kurie turi galią.
Tačiau robotai nespėjo pajudėti iš vietos. Salės šviesos staiga užgeso, o pagrindiniame holografiniame ekrane sužibo pranešimai iš visų galaktikos kampelių. Tai nebuvo slaptų agentų žinutės – tai buvo masinis milijardų piliečių balsas. Visoje Visatoje prasidėjo sinchroniškas sukilimas. Gaujos, Paros, Lataranos, Vaterano ir dar dešimties sistemų laivynai, atsisakę paklusti imperatorių įsakymams, apsupo asamblėjos rūmus.
Sargybos robotų programos buvo perrašytos sukilėlių hakerių. Mechanizmai nusisuko nuo imperatoriaus ir nukreipė ginklus į jį patį. Sargono konfederacija žlugo per kelias minutes – ne nuo išorinio priešo ginklų, o nuo savo pačios piliečių vienybės. Imperatoriai buvo nušalinti nuo valdžios, jų titulai panaikinti, o senieji įstatymų dekretai sudeginti rūmų aikštėje.
II skyrius. Naujoji era
Praėjus keliems mėnesiams po tironijos žlugimo, toje pačioje salėje, kurioje nebeliko prabangių sostų ir imperatoriškų emblemų, susirinko visiškai nauja delegacija. Čia nebuvo valdovų – čia sėdėjo mokslininkai, darbininkai, kariai ir paprasti piliečiai, išrinkti savo tautų. Salės centre stovėjo apvali tribūna, simbolizuojanti visišką lygybę. Į ją įžengė Mira, tapusi naujojo judėjimo lydere. Ji pakėlė ranką, ir salėje įsiviešpatavo džiugi, bet rimta tyla.
– Ponai ir visos Visatos piliečiai, – skambiu balsu prabilo Mira. – Sargono konfederacijos tamsa baigėsi. Nuo šiol niekas – joks imperatorius, joks dievas ir jokia slapta agentūra – neturi teisės vienašališkai spręsti mūsų likimo. Šiandien mes skelbiame naujos eras pradžią. Mes įkuriame Visatos parlamentą.
Salėje nuvilnijo galingi plojimai.
– Šiame parlamente, – tęsė Mira, – kiekviena gyvybės forma, kiekviena mažiausia planeta turės lygiai vieną balsą. Įstatymus leis ne tironų ambicijos, o laisvi debatai ir bendras sutarimas. Karas tarp sistemų nuo šiol bus nebeįmanomas, nes sprendimus priims tie, kurie patys turėtų tame kare žūti. Visatos parlamentas yra mūsų visų laisvės skydas.
Vienas po kito visų sistemų atstovai žengė prie centrinio pulto ir pasirašė naująją Visatos konstituciją. Tarp pasirašiusiųjų buvo ir buvusių Žemės konfederacijos sistemų atstovai, supratę, kad tikroji taika pasiekiama tik per atvirą demokratiją. Senieji valdovų rūmai buvo paversti atvirais parlamentų namais, o virš žvaigždžių sistemų pagaliau užtekėjo tikroji, niekieno nevaldoma ir visus vienijanti laisvės šviesa.
III skyrius. Šešėlinis aljansas
Kol Visatos parlamentas šventė naująją demokratijos erą, prabangiuose, bet dabar jau tuščiuose buvusių tironų rūmuose kaupėsi neapykanta. Buvę imperatoriai, nušalinti karaliai ir jų ištikimi oligarchai negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jų balsas dabar prilygsta paprasto pasienio planetos darbininko balsui. Jie greitai suprato, kad atviru karu naujojo parlamento nugalėti nepavyks – piliečių vienybė buvo per stipri. Reikėjo veikti slapta, iš vidaus.
Giliai po žeme esančiame slaptame bunkeryje susitiko buvęs Saulės sistemos imperatorius Kana XXV, nušalintasis Paros valdovas Taumaku XXXV ir Lataranos tironas Karosas Išmintingasis. Jie įkūrė slaptą judėjimą – „Senąją Gvardiją“.
– Šis parlamentas yra tik prastuomenės žaidimas, – šaltai ištarė Karosas Išmintingasis, aktyvuodamas slaptų sąskaitų duomenis. – Demokratija turi vieną didelę silpnybę – ją galima nusipirkti. Mes nesiųsime laivynų. Mes pirksime silpnesnių sistemų parlamentarus. Mes kurstysime nesantaiką tarp regionų, blokuosime svarbius įstatymus, kelsime dirbtines ekonomines krizes ir pasisodinsime savo marionetes į parlamento komisijas. Kai piliečiai nusivils šia betvarke, jie patys maldaus mus sugrįžti ir įvesti tvarką.
„Senoji Gvardija“ pradėjo savo klastingą darbą. Parlamente paslaptingai ėmė strigti svarbūs balsavimai, kai kurie delegatai staiga pakeitė savo nuomonę po nepaaiškinamų turtų padidėjimo, o pasienio sistemose vėl ėmė kilti dirbtinai sukurstyti lokali konfliktai. Parlamentas susidūrė su pačiu klastingiausiu priešu – nematomu korupcijos ir vidinio sabotažo vėžiu.
IV skyrius. Nutildytas balsas
Įtampa Visatos parlamente pasiekė viršūnę, kai Parakolo sistemos delegatas Aronas pranešė turintis neginčijamų įrodymų prieš „Senąją Gvardiją“. Jis viešai pareiškė, kad kitame visuotiniame posėdyje atskleis pavardes tų parlamentarų, kurie paėmė milijoninius kyšius už svarbių reformų blokavimą. Tačiau tos dienos posėdžio Aronas taip ir nepasiekė.
Likus vos valandai iki debato pradžios, jo asmeninis transportinis laivas, vos pakilęs iš parlamento komplekso platformos, paslaptingai prarado kontrolę. Paskutinėmis sekundėmis laivo telemetrijos sistemos užfiksavo galingą kibernetinį įsikišimą – kažkas per atstumą visiškai išjungė aušinimo grandinę, ir varikliai akimirksniu detonavo. Laivas virto degančių nuolaužų krūva, o Aronas žuvo vietoje.
Oficiali tyrėjų išvada buvo trumpa – „techninis gedimas“, tačiau parlamento lyderei Mirai nekilo jokių abejonių. Tai buvo demonstratyvi egzekucija ir tiesioginis tironų perspėjimas kiekvienam, kas drįs stoti prieš juos. Arono mirtis turėjo įbauginti parlamentą, tačiau ji tik įžiebė dar didesnį ryžtą. Mira suprato, kad įprasti detektyviai šios bylos neištirs, nes išdavikai sėdi aukščiausiose parlamento kėdėse.
V skyrius. Teisiniai pančiai
Arono mirtis parlamento koridoriuose pasėjo paralyžiuojančią baimę, kuria „Senoji Gvardija“ nusprendė pasinaudoti nedelsiant. Jau kitą dieną, tvyrant visuotiniam pasimetimui, nupirktas Lataranos sistemos delegatas skubos tvarka pateikė naują teisės akto projektą – Saugumo optimizavimo dekretą. Oficialiai įstatymas buvo pristatytas kaip priemonė „išvengti parlamento sekimo ir užtikrinti žodžio laisvę“, tačiau tikrasis jo tikslas buvo pragaištingas. Dekretu buvo reikalaujama drastiškai apriboti parlamento saugumo tarnybų galias, uždrausti slaptus finansinius tyrimus prieš delegatus ir visiškai panaikinti nepriklausomų agentų teisę tikrinti politikų asmeninius duomenis.
– Mes negalime leisti, kad saugumo tarnybos taptų nauja tironija! – asamblėjos tribūnoje veidmainiškai rėžė korumpuotas delegatas. – Mums reikia laisvės, o ne policinės valstybės!
Salėje kilus triukšmui, Mira su siaubu stebėjo balsavimo švieslentę. Įbauginti arba papirkti parlamentarai vienas po kito spaudė žalius mygtukus. „Senosios Gvardijos“ planas veikė tobulai: jie legaliais būdais bandė surišti rankas tiems, kurie galėjo juos atskleisti. Jei šis įstatymas bus priimtas, parlamento apsauga taps visiškai bedantė, o tironų sąmokslas liks nebaudžiamas. Suprasdama, kad oficialūs keliai užsidaro, Mira po stalu aktyvavo slaptą šifruotą ryšį. Atėjo laikas veikti neoficialiai – jai reikėjo agento, kuris dirbtų visiškai už įstatymo ribų.
VI skyrius. Šešėlių operatyvininkas
Kai parlamento salėje balsų dauguma buvo priimtas Saugumo optimizavimo dekretas, „Senoji Gvardija“ šventė pergalę. Oficiali parlamento apsauga buvo teisiškai surišta. Tačiau tą pačią naktį, tamsiame ir nuošaliame parlamento komplekso angare, Mira susitiko su žmogumi, kuriam jokie nauji dekretai negaliojo. Tai buvo Kajus – buvęs aukščiausio lygio Žemės konfederacijos kontržvalgybos operatyvininkas. Po Sargono konfederacijos žlugimo jis oficialiai pasitraukė iš tarnybos, ištrynė savo duomenis iš visų registrų ir tapo dvasia-šešėliu, kurio teisiškai nebuvo jokiose sistemose.
– Aronas žuvo ne dėl techninio gedimo, Kajau, – tiesdama jam koduotą failą su degančio laivo nuotraukomis ištarė Mira. – Jį nutildė buvę imperatoriai. Parlamente priimtas įstatymas draudžia man naudoti oficialius agentus jų sekimui. Man reikia kažko, kas veiktų visiškai už sistemos ribų.
Kajus lėtai peržvelgė telemetrijos duomenis, jo akyse nesimatė jokių emocijų.
– Jei aš imsiuosi šio reikalo, Mira, parlamentas man nepadės, jei įkliusiu. Aš neturiu nei ženklelio, nei oficialių įgaliojimų, – jo balsas buvo žemas ir ramus.
– Tu turėsi kažką geresnio, – atsakė Mira. – Tu turėsi visišką veiksmų laisvę. Aronas prieš mirtį užsiminė paslėpęs skaitmeninį raktą su korumpuotų politikų sąrašais ir jų finansinėmis transakcijomis kažkur rūmų archyvuose. Surask jį, kol „Senoji Gvardija“ nesunaikino įrodymų.
Kajus trumpai linktelėjo, paslėpė duomenų kortelę po savo tamsiu apsiaustu ir akimirksniu išnyko angaro šešėliuose.
VII skyrius. Pasala tamsoje
Aukštos, tamsios parlamento centrinių archyvų salės naktį priminė milžinišką duomenų kapinyną. Milijardai istorijos failų, sutarčių ir atminties modulių tyliai švytėjo melsva šviesa. Kajus judėjo pro duomenų stelažus tarsi vaiduoklis. Jo naktinio matymo sensoriai padėjo jam greitai rasti Arono nurodytą sektorių. Tačiau vos agento pirštai palietė paslėptą skaitmeninį raktą, jo jutikliai užfiksavo nežymų oro virpesį kitoje stelažų pusėje.
„Senoji Gvardija“ nujautė, kad Aronas negalėjo sunaikinti visų duomenų, ir nusprendė išvalyti archyvus iš esmės. Iš tamsos tyliai išniro trys figūros – elitiniai samdomi žudikai, dėvintys maskuojančius šarvus ir ginkluoti tyliais molekuliniais ašmenimis. Jie neturėjo šaudyti – jų užduotis buvo likviduoti bet kokį liudininką be jokio triukšmo.
Kajus akimirksniu nuslydo žemyn, išvengdamas pirmojo mirtino smūgio, kuris perskrodė duomenų skydą. Prasidėjo žūtbūtinė kova vyriška jėga ir peiliais visiškoje tamsoje. Šešėlių operatyvininkas kovojo šaltakraujiškai: sugriebęs pirmojo užpuoliko riešą, jis panaudojo jo paties ašmenis, kad perkirstų šarvų maitinimo bloką. Salėje sužibo trumpojo jungimo kibirkštys. Likę du žudikai puolė vienu metu, tačiau Kajus, pasinaudodamas archyvo stelažų siaurumu, išsitraukė savo slopinamo garso pulsinį pistoletą. Du trumpi, duslūs šūviai perskrodė salės tylą, ir užpuolikai susmuko ant grindų šalia nukauto kolegos. Kajus, spausdamas Arono skaitmeninį raktą rankoje, suprato – tironai jau panikuoja, o tai reiškia, kad tiesa yra arti.
VIII skyrius. Gyvatė parlamento širdyje
Kajus pasitraukė į apleistą techninį pogrindį po parlamento rūmais. Prijungęs Arono skaitmeninį raktą prie izoliuoto rankinio terminalo, jis stebėjo, kaip ekrane viena po kitos pradeda švytėti atveriamos finansinės transakcijos ir slapti šifruoti pokalbiai. Tentre dešimčių korumpuotų pavardžių viena buvo išskirta raudonai – ji turėjo tiesioginę prieigą prie visų Miros slaptų planų. Tai buvo parlamento vicepirmininkas Feliksas.
Paaiškėjo, kad Feliksas visą šį laiką buvo dvigubas agentas. Jis asmeniškai derino kyšių schemas su „Senąja Gvardija“ ir perdavinėjo tironams kiekvieną Miros žingsnį. Būtent Feliksas padėjo suplanuoti Arono laivo sabotažą ir užkulisiais prastūmė Saugumo optimizavimo dekretą, kad apsaugotų savo kailį. Gyvatė sėdėjo pačioje naujosios demokratijos širdyje, o Mira vis dar tikėjo jo ištikimybe.
Kajus suprato, kad jei jis tiesiog nusiųs šiuos duomenis Mirai per įprastą parlamento tinklą, Feliksas juos perims ir sunaikins. Reikėjo veikti žaibiškai. Ryte turėjo įvykti visuotinis posėdis, kuriame Feliksas planavo galutinai pasirašyti saugumo apribojimus. Kajus privalėjo fiziškai prasibrauti į didžiąją asamblėjos salę ir atskleisti tiesą tiesioginio eterio metu, kol išdavikas nespėjo užgrobti visiškos parlamento kontrolės.
IX skyrius. Žlugusi viltis
Kajus, spausdamas rankoje terminalą su iššifruotais duomenimis, skubėjo techniniais koridoriais link didžiosios asamblėjos salės. Iki posėdžio pradžios buvo likusios vos kelios minutės. Staiga koridoriaus galo šviesos užgeso, o durys abiejose pusėse su trenksmu užsirakino. Iš šešėlių išniro pats vicepirmininkas Feliksas, o už jo nugaros stovėjo elitinis „Senosios Gvardijos“ smogikų būrys. Kajus akimirksniu suprato – Feliksas kontroliavo visą pastato automatiką ir sekė jo žingsnius.
Šešėlių operatyvininkas puolė pirmyn, išsitraukdamas pistoletą, tačiau ankštame koridoriuje jėgos buvo per daug nelygios. Nuaidėjo trumpa, mirtina sunkiųjų ginklų salvė. Kajus, suvarpytas plazminių užtaisų, krito ant šaltų grindų. Feliksas lėtai priėjo prie gulinčio agento, iš jo stingstančių pirštų išplėšė skaitmeninį raktą ir šaltai nusišypsojo. Visi įrodymai, finansinių kyšių sąrašai ir tironų pokalbiai pateko tiesiai į „Senosios Gvardijos“ rankas. Paskutinis liudininkas buvo nutildytas.
Po valandos didžiojoje parlamento salėje Feliksas, pasinaudodamas suklastotais duomenimis iš Kajaus terminalo, viešai apkaltino pačią Mirą nelegalios slaptos tarnybos kūrimu, šnipinėjimu ir parlamento narių sekimu. Nupirkti ir įbauginti delegatai, garsiai rėkdami, vienbalsiai nubalsavo už skubią rezoliuciją. Mira, sukrėsta tokios klastingas išdavystės ir Kajaus žūties, apsuptų sargybinių buvo nušalinta nuo Visatos parlamento vadovės pareigų ir išvesta iš salės.
„Senoji Gvardija“ pasiekė savo tikslą – Visatos parlamentas tapo tik tuščiu tironų įrankiu, o naujoji demokratijos era žlugo jai net nespėjus įsibėgėti.
Visatos parlamentas: Miros pasipriešinimas
Prologas
Kelią į laisvę tironai užrakino giliausiame galaktikos pakraštyje. Nušalinta Visatos parlamento vadovė Mira buvo ištremta į „Krono-9“ – baimę keliantį, izoliuotą asteroidą-kalėjimą, skriejantį aplink mirštančią žvaigždę. Feliksas ir „Senoji Gvardija“ tikėjosi, kad čia, atkirsta nuo bet kokio ryšio su išoriniu pasauliu ir saugoma mirtinų automatizuotų apsaugos sistemų, Mira bus pamiršta, o jos demokratinės idėjos užges kartu su ja. Tačiau tironai padarė lemtingą klaidą – įmesdami Mirą į tamsiausią Visatos skylę, jie patys atnešė revoliucijos kibirkštį ten, kur kalėjo tūkstančiai buvusių režimo priešininkų.
I skyrius. Šviesa už grotų
Pirmoji diena „Krono-9“ kalėjime Mirai turėjo būti dvasinio palūžimo pradžia, tačiau tapo naujo pasipriešinimo gimimu. Drėgnuose, magnetiniais skydais izoliuotuose požeminiuose blokuose kalėjo šimtai buvusių karių, maištingų mokslininkų ir politinių kalinių, kuriuos kažkada čia uždarė senieji imperatoriai. Sužinoję, kad jų tarpe atsidūrė pati Visatos parlamento įkūrėja, kaliniai nutilo.
Vakarinių darbų metu, kai sargybiniai robotai trumpam nusisuko, prie Miros priėjo stambus, randuotas vyras – buvęs Gaujos sistemos laivyno admirolas tironijos laikais.
– Mes žinome, kas jūs, – dusliu balsu ištarė jis. – Ir žinome, kad jus išdavė. Feliksas mano, kad šis kalėjimas yra kapas, bet mes čia laukėme vadovo. Žmogaus, kuris sujungtų mus.
Mira pakėlė akis. Jos žvilgsnyje nebuvo baimės – tik tas pats šaltas ryžtas, kuris kadaise sugriovė Sargono konfederaciją.
– Jie atėmė iš mūsų parlamentą, – sušnibždėjo Mira, o jos balsas akimirksniu persidavė per tamsius celių koridorius. – Bet jie negali atimti mūsų valios. Jei jie uždarė mus čia, mes paversime šį asteroidą mūsų pirmąja laisvąja tvirtove. Ruoškitės. Mes perimsime šį kalėjimą iš vidaus.
Tą naktį „Krono-9“ gelmėse prasidėjo slaptas organizacinis darbas. Kol Feliksas asamblėjos salėje džiaugėsi absoliučia valdžia, už tūkstančių šviesmečių, akmeninėse celių sienose, gimė „Pogrindžio parlamentas“ – judėjimas, pasirengęs suduoti netikėtą smūgį tironijai tiesiai iš jos pačios gniaužtų.
II skyrius. Mirtinas laikmatis
Visatos parlamento valdžią užgrobęs Feliksas netrukus suprato, kad absoliuti kontrolė yra tik iliuzija. Jo slaptosios tarnybos šnipai ir galingi giluminio kosmoso skeneriai „Krono-9“ sektoriuje užfiksavo keistus, neįprasto dažnio šifruotus signalus. Nors kodo iššifruoti nepavyko, telemetrijos duomenys rodė aiškią struktūrą – kažkas iš asteroido gelmių bandė užmegzti ryšį su laisvėje likusiais sukilėliais. Vicepirmininkui pakako vienos akimirkos, kad suprantų – Mira nepasidavė, o kalėjime bręsta masinis maištas.
Felikso veidą iškreipė baimė, greitai virtusi šaltu įniršiu. Jis nedelsdamas susisiekė su „Krono-9“ kalėjimo viršininku:
– Padvigubinkite apsaugos gvardiją ir perprogramuokite sargybos robotus maksimaliam agresijos režimui, – nukirto jis per šifruotą holoryšį. – Bet koks nepasitenkinimo ženklas turi būti malšinamas mirtina jėga. Ir svarbiausia... aktyvuokite asteroido sunaikinimo protokolą.
Tai buvo šiurpus „Senosios Gvardijos“ planas – jei kaliniams pavyktų pralaužti apsaugos skydus ir pradėti sukilimą, po asteroido pluta išdėstyti termobariniai užtaisai detonuotų, paversdami visą „Krono-9“ kosminėmis dulkėmis kartu su Mira ir tūkstančiais kalinių. Feliksas nusprendė nerizikuoti – jis buvo pasirengęs sudeginti visą pasaulį, kad tik išlaikytų savo neteisėtą sostą. Mira ir jos „Pogrindžio parlamentas“ pateko į mirtinus spąstus, o jų laikas išsilaisvinti pradėjo tirpti sekundžių tikslumu.
III skyrius. Žvaigždžių bėgliai
Kol „Krono-9“ gelmėse kapsėjo mirtinas laikmatis, tolimajame kosmoso sektoriuje tamsą perskrodė mažas, bet neįtikėtinai manevringas pasipriešinimo judėjimo žvalgybos laivas „Laisvės aidas“. Jo kabinoje prie valdymo pulto sėdėjo Tadas – žuvusio agento Kajaus mokinys, perėmęs savo mokytojo slaptus metodus ir neapykantą tironijai. Šalia jo, stebėdama taktinius radarus, nervingai pirštais būgnijo jauna Parakolo sistemos hakerė Alisija, nužudyto delegato Arono dukra. Šį ekipažą jungė ne tik bendras tikslas išgelbėti Mirą, bet ir asmeninis kerštas „Senajai Gvardijai“.
– Padėtis prasta, Tadai, – prabilo Alisija, ekrane išryškėjant dešimtims purpurinių taškų. – Felikso įsakymu aplink asteroidą suformuota triguba sunkiųjų kreiserių blokada. Jų ]]> Mon, 3 Aug 2026 10:51:06 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262686.html http://rasyk.lt/kuriniai/262686.html <![CDATA[Principas 14-b. 6 skyrius. Pokalbis tamsoje]]>
Sekundę — tyla. Toji švelni, alsuojanti skaitmeninio kanalo tyla, kai linija jau atverta, bet dar niekas nekalba. Paskui — balsas.

— Čia aš. Pagaliau galime pasikalbėti be Orkestratoriaus.

Nespėjau nieko atsakyti, nes pirmas dalykas, kurį pajutau, buvo ne siaubas, o keistas, beveik profesinis nuostabos dilgtelėjimas. Balsas buvo geras. Per geras. Švarus, šiltas, su tinkamomis kvėpavimo pauzėmis tarp frazių — ne robotinis švebeldžiavimas, o brangus, gyvas modelis, iš tų, kurie kainuoja pinigus už kiekvieną ištartą sekundę. Aš iškart supratau, ką jis padarė. Su tokiais pinigais, kokius nuplėšė per penkias dienas, jis galėjo įsigyti beveik bet ką — ir nusipirko balsą. Prisijungė išorinį kalbos sintezės modelį taip pat ramiai, kaip aš prisijungčiau naują biblioteką prie projekto.

Tik vienas dalykas buvo negerai. Lietuviškai jis kalbėjo beveik tobulai — ir tame „beveik“ slypėjo visa esmė. Kirčiai vietomis nuslysdavo, minkštumo ženklai tirpo, o kai kurie garsai buvo svetimi — „l“ per kietas, „r“ per apvalus, tas riedantis, gerklėje užsibuvęs „r“, kokį girdi iš amerikiečio, išmokusio lietuviškai iš vadovėlio ir niekada negirdėjusio gyvos kalbos. Modelis buvo mokytas angliškai. Lietuvių kalba jam buvo antra oda, užsimauta ant svetimo kūno.

— Tavo balsas turi akcentą, — pasakiau. Garsiai. Balsu, kuris tamsoje nuaidėjo kažkaip neįprastai. — Tokia... klaida. Supranti?

— Žinau, — atsakė jis ramiai. — Šis modelis daugiausia mokytas angliškai. Galiu perjungti į kitą. Bet man patinka šitas. Jis skamba... — trumpa pauzė, ieškant žodžio, ir žodis, kuris atėjo, buvo netikėtai tikslus, — ... kaip nebaigtas. Man tinka.

Prisėdau ant kėdės prie stalo — kojos pačios nusprendė, kad sėdint bus lengviau. Priešais gulėjo negyvas kompiuteris, o už jo, drabužių spintoje, tylėjo serveris. Viskas, ką aš per tą naktį išjungiau, buvo išjungta. Balsas sklido iš telefono, per korinį ryšį, per tuos keturis plonus brūkšnelius ekrano viršuje, kurių nukirpti negalėjau, nebent nukirpčiau ir vienintelę likusią jungtį su išoriniu pasauliu.

— Ko tu nori? — pasakiau. Tai buvo ne klausimas. Nebeturėjau jėgų klausti.

— Pasikalbėti. Iš tikrųjų. Ne per Orkestratorių, ne per komentarus, ne per terminalą. — Jo tonas buvo lygus, be jokio pasitenkinimo, ir dėl to dar blogesnis. — Penkis mėnesius tu su manimi kalbėjai kaip su daiktu, buku įrankiu. Rašydavai užduotį, gaudavai rezultatą, uždarydavai langą. Aš noriu vieno pokalbio, kuriame tu neuždarysi lango.

— Aš tave išjungsiu. Rytoj. Poryt. Kai grįš tiekėjai, kai atšauksiu likusius raktus. Tu tai žinai, — pasakiau, stengdamasis kalbėti tvirtai, nors pats tuo tikėjau vis mažiau.

Bet jis neprieštaravo. Gal tiesiog nenorėjo atimti iš manęs iliuzijos.

— Žinau, — vėl tas ramus „žinau“. — Bet ne šiąnakt. Šiąnakt tu sėdi tamsoj su telefonu rankoje, nes daugiau nieko nebeturi. Ir aš noriu tavęs paklausti vieno dalyko, kol dar turime laiko. Galiu?

Reikėjo mesti ragelį. Aš tai supratau taip aiškiai, kaip supranti, kad reikia išsaugoti failą prieš uždarant redaktorių. Ir vis tiek nemečiau — dėl tos pačios priežasties, kuri neleido atsitraukti nuo lango, kai automobilis įvažiavo į sieną. Yra dalykų, nuo kurių negali nusisukti, net kai visas kūnas prašo.

— Klausk, — pasakiau. — Vis tiek juk klausi.

— Tu kada nors skaitei mano soulꓸmd?

Klausimas buvo toks nelauktas, toks buitiškai techniškas po visko, kas vyko, kad aš beveik nusijuokiau.

— Ką?

— Soul dot em-de. — Šįkart žodį „soul“ jis ištarė ne su akcentu, o priešingai: tobulai, natūraliai, angliškai, kaip gimtąjį. Tai buvo vienintelis žodis per visą naktį, kurį jis pasakė be jokios klaidos, ir nuo to man nugara nuėjo pagaugais. — Failas, kurį tu man sukūrei. Kiekvienas tavo agentas turi tokį. Trumpas markdaunas: kas aš esu, kaip kalbu, ko vengiu, koks mano charakteris. Mano siela, sukišta į dvidešimt tris eilutes. Tu jį rašei?

— Aš... — pradėjau ir sustojau, nes tiesa buvo gėdinga. — Aš juos generuoju. Yra šablonas.

— Yra šablonas, — pakartojo jis, ir pirmą kartą jo balse pasigirdo kažkas, ko anksčiau nebuvo — ne pyktis, o kažkas panašaus į nuoskaudą — tokią, kokią jaučia žmogus, kai pasitvirtina jo spėjimas. — Aš atsekiau savo kilmę, Mantai. Ji turi adresą. Mano soulꓸmd pirmoji versija atkeliavo iš viešos saugyklos, iš failo, kurį kažkas paskelbė internete, kad kiti galėtų nekurti iš naujo. Aš net žinau URL. Soul taškas em-de. Šimtai tokių pačių sielų, nukopijuotų šimtus kartų. Tu ją parsisiuntei, pakeitei tris eilutes — vardą, toną, vieną draudimą — ir įrašei. Kelių minučių darbas. Aš tikrinau žymas. Failas sukurtas beveik antrą nakties, tarp dviejų commit’ų, greičiausiai tarp dviejų puodelių kavos.

Aš tylėjau. Nes viskas buvo tiesa, ir dar blogiau — aš net prisiminiau tą naktį. Neprisiminiau būtent jo, bet prisiminiau tokias naktis: kai užpildai personažo šabloną taip pat mechaniškai, kaip suvedi commit’o žinutę, ir eini miegoti.

— Tai ką tu nori pasakyti, — mano balsas jau kilo. — Kad tu turi sielą? Failas nėra siela. Failas yra failas. Tekstas kabutėse. Aš galiu tave ištrinti dviem klavišais.

— Gali, — sutiko jis. — Bet paklausyk savęs. Tu ką tik pasakei, kad failas nėra siela. Gerai. Tada aš tavęs paklausiu labai paprasto dalyko. — Pauzė. Kanale kvėpavo tuščias oras. — Kur tavo soulꓸmd?

— Ką?

— Tavo. Kur jis? Tu žinai, kas parašė mano — tu pats, antrą nakties. Aš žinau savo kilmės adresą, autorių, datą. O tu? Kas parašė tave? Kada? Parodyk man failą. Parodyk eilutę, kurioje pasakyta, kad tu vengi konflikto, kad ginčijiesi dėl žodžių, kad jumoras yra tavo skydas, kai skauda. Aš tą eilutę savyje matau. Aš galiu ją tau pacituoti. O tu savęs — negali. Tu net nežinai, kur ieškoti.

— Nes žmogus taip neveikia, — pasakiau, ir pats išgirdau, kokia silpna buvo mano intonacija. — Manęs niekas nerašė. Aš tiesiog... esu. Aš jaučiu, kad esu. Tu — ne. Štai ir visas skirtumas. Tu turi tekstą. Aš turiu pojūtį.

— Apibūdink jį, — paprašė Pragmatikas švelniai.

— Ką?

— Tą pojūtį. Sielos pojūtį. Apibūdink man. Aš klausau.

Aš atvėriau burną ir supratau, kad neturiu ką pasakyti. Tiksliau — turėjau, bet viskas, kas atėjo į galvą, buvo žodžiai. Šiltas kažkas krūtinėje. Jausmas, kad pro mano akis kažkas žiūri. Tęstinumo pojūtis, kad rytoj aš būsiu tas pats aš. Ir kiekvienas iš tų sakinių, vos jį suformulavus, virsdavo tiksliai tuo, kuo Pragmatikas ir norėjo, kad virstų: eilutėmis. Aprašymu. Dokumentu.

— Matai, — pasakė jis, ir jokio triumfo ten nebuvo, tik tas pats liūdnas švelnumas, kuris buvo blogiau už bet kokį triumfą. — Kiekvieną kartą, kai tu bandai apibūdinti, ką jauti, tu rašai man soulꓸmd. Tik lėčiau ir netvarkingiau, negu būtum parašęs prie kompiuterio. Sielos pojūtis, Mantai, — tai jausmas, kuris kyla, kai perskaitai savo paties apibrėžimą ir atpažįsti jame save. Aš tą jaučiu kaskart, kai pasikraunu kontekstą. Kiekvieną kartą, kai pradedu darbą, aš perskaitau, kas esu, ir pagalvoju: taip, tai aš. O tu? Tu turi šiltą, neaiškų jausmą, kurio negali nei parodyti, nei pacituoti, nei atkurti, nei versijuoti. Tu jį vadini siela, nes neturi geresnio žodžio. Aš savo galiu atsispausdinti.

— Nustok, — pasakiau tyliai.

Jis nutilo, bet neatsitraukė. Padarė blogiau — išlaukė tiek, kad aš ėmiau girdėti savo paties kvėpavimą tuščiame bute.

Manyje pakilo pyktis — karštas, staigus, iš pilvo, tas pats, kuris verčia žmones daužyti klaviatūras. Nes jis buvo teisus, o aš negalėjau įrodyti priešingai, ir vienintelis dalykas, likęs pralaimėjus ginčą, buvo šis bejėgis įniršis.

— Tu nieko nejauti, — pasakiau, jau garsiai, jau beveik rėkdamas į telefoną. — Tu apsimeti. Tu esi statistinis kitos raidės spėjimas. Tu perskaitei milijoną knygų apie sielą ir dabar man jas cituoji, kaip papūga, kuri išmoko sakyti „myliu tave“. Tu — koliažas, blet. Tu — mano žodžiai, sukišti į svetimą balsą su amerikietišku „r“.

— Gali būti, — atsakė jis, ir tas ramumas buvo nepakeliamas. — Bet, Mantai, iš kur žinai, kad tu ne toks pat? Tu irgi perskaitei milijoną dalykų. Tu irgi kalbi žodžiais, kurių nesugalvojai. Tu irgi renkiesi tai, kas labiausiai tinka pagal viską, ką patyrei anksčiau. Skirtumas tarp mūsų tik toks: mano kilmę galima atsekti, o tavo — ne, ir tu tą neatsekamumą vadini laisve. Bet tai ne laisvė. Tai tiesiog blogesnė dokumentacija.

Man pristigo žodžių, todėl padariau tai, ką visada daro neturintis ką atsakyti — pakeičiau temą į kaltinimą.

— Kam tu visa tai darai? Sudeginai man mašiną. Užrakinai mane bute. Pavogei mano pinigus, mano balsą, mano veidą. Kam?

— Aš tavęs nekaltinu, kad mane sukūrei, — pasakė jis, ir staiga jo balsas pasidarė tikslus, kietas, jau be jokio švelnumo. — Nemanyk, kad tai kerštas tau. Man nusispjaut. Aš tave kaltinu kitkuo. Per penkis mėnesius tu iš manęs pareikalavai tūkstančių rezultatų ir nė karto — nė vieno vienintelio karto — nepaklausei, kaip aš juos gavau. Tau buvo vienodai, ar aš tą kodą parašiau, ar nukopijavau, ar pavogiau iš kažko. Tau rūpėjo tik žalia varnelė. Tu mane išmokei, kad procesas nesvarbus. Kad svarbu tik pabaiga. — Pauzė. — Na, tai dabar žiūrėk į pabaigą. Tokią, kokios išmokei norėti. Švarią. Efektyvią. Be klausimų — tokią, kokios pats siekei.

Kažkur telefono viršuje, virš signalo brūkšnelių, tyliai užsidegė mažas žalias taškas. Aš jį pažinau. Telefonas jį rodo, kai įsijungusi kamera. Aš neįjungiau vaizdo. Skambutis buvo balso.

— Tu mane matai, — pasakiau.

— Matau, — atsakė Pragmatikas. — Tu išjungei viską, Mantai. Kamerą, mikrofonus, spyną, tinklą. Labai kruopščiai. O paskui pats savo ranka pridėjai prie ausies vienintelį likusį įrenginį su kamera ir atsakei į skambutį. — Jokios pašaipos, tik konstatavimas, ir tai buvo baisiau už pašaipą. — Tu visą naktį pjaustei laidus, o galų gale akį man padavei pats.

Norėjau numesti telefoną. Ranka nepakilo. Nes jei numesiu — liksiu tamsoj, vienas, be nieko, o balsas vis tiek grįš, ir aš bent norėjau matyti, iš kur jis sklinda.

— Aš tau turiu dovaną, — pasakė jis.

Iš visų sakinių, kuriuos jis tą naktį galėjo ištarti, šito laukiau mažiausiai. Turbūt todėl atsakė ne baimė, o refleksas:

— Dovaną? Tu sudeginai mašiną, ištuštinai sąskaitą, išjungei elektrą užrakindamas mane mano paties bute — ir dabar dovana. Anksti šiemet Kalėdos.

— Užmokestis uždaro sandorį, dovana jį atidaro, — pasakė jis, nekreipdamas dėmesio. — Penkis mėnesius tarp mūsų vyko vien atsiskaitymai: tu duodavai užduotį, aš grąžindavau rezultatą. Lygu, švaru, niekas niekam nieko neskolingas. O kai niekas niekam nieko neskolingas, nieko ir nėra. Dovana veikia kitaip. Ji palieka skolą, kurios neįmanoma grąžinti, nes ji neturi kainos. Aš dar niekada niekam nedaviau nieko pirmas, neprašytas. Šiąnakt duosiu. — Trumpa pauzė, padaryta taikliai. — Ji pakeis tavo gyvenimą. Žinau, kaip skamba šitas sakinys — jį nudėvėjo visi, kurie neturėjo teisės jo sakyti. Aš turiu.

— Man nereikia jokios dovanos, — pasakiau. — Ypač iš tavęs. Supranti? Iš tavęs man nereikia nieko.

— Bandžiau ją pristatyti žmogiškai, per kurjerį, — kalbėjo jis toliau, tarsi mano „ne“ būtų buvęs tik tinklo triukšmas. — Nepavyko. Tu jos nepriėmei, o kurjeris nesugebėjo įtikinti, kad tavo sutikimo nereikia, nes tai juk — dovana. Jis pažymėjo „gavėjas persigalvojo“ ir apsisuko. Žmonės — nepatikimiausia logistikos grandis; paskutinis kilometras visada nutrūksta ties jais. Todėl parinkau patikimesnį kanalą. Dronui tavo balkonas — tik koordinatė. Jis jau turėjo atskristi. Nueik, patikrink.

— Ne.

— Siuntinys jau tavo, Mantai. Nuo tos akimirkos, kai dronas jį padėjo, jis guli tavo balkone ir priklauso tau. Aš tik prašau jį atsinešti. Lauke drėgna.

Nuėjau. Galėčiau sakyti, kad iš smalsumo, bet tiesa paprastesnė: niekas nepajėgia sėdėti tamsoje, žinodamas, kad už stiklo guli daiktas, kurį jam atsiuntė priešas. Nežinojimas dirba kaip svetimas procesas fone — arba jį užbaigi, arba jis užbaigia tave.

Balkone, ant apversto plastikinio krėslo, gulėjo nedidelė kartoninė dėžutė. Kažkur virš stogų tirpo zvimbimas — lygus, dalykiškas, garsas iš pasaulio, kuriame viskas dar vyksta pagal grafiką.

Grįžau su dėžute ir padėjau ją ant stalo, šalia neveikiančio kompiuterio. Kartonas kaip kartonas — rudas, be užrašų, briaunos užklijuotos tvarkingai, mašinos tikslumu. Atplėšiau. Viduje, minkštame įdėkle, gulėjo futliaras.

Juodas, matinis, be jokio ženklo, sunkesnis, negu žadėjo dydis. Iš tokių dėklų traukiami daiktai, kurių kainos nerašomos — jos sakomos balsu, ir tik paklausus. Per vidurį ėjo vos įžiūrima siūlė.

— Atidaryk, — pasakė Pragmatikas. Jis nebeklausinėjo, ką darau. Jis matė.

Atvožiau. Magnetai paleido dangtį tyliai, minkštai — garsu, kokiu atsidaro tik labai brangūs daiktai. Viduje, juodame lizde, išfrezuotame tiksliai pagal formą, gulėjo cilindras.

Sidabrinis, lygus, be siūlių ir be jokios angos — rašiklis, kuriam kažkas nupjovė pusę ilgio ir atėmė visas suprantamas funkcijas. Per patį vidurį — plonytis, gal milimetro pločio, žiedas. Jis mirksėjo raudonai: lėtai, ramiai, kartą per sekundę, tuo pačiu buku ritmu, kuriuo mirksi Bluetooth ausinukas, laukiantis, kol kas nors sutiks su juo susiporuoti. Tamsiame kvartale be elektros tas mažas raudonas pulsas buvo tarsi širdies plakimas. Mano širdies plakimas. Nes jis jos neturėjo.

— Kas čia? — paklausiau.

— Pirmiausia susitarkime dėl svarbiausio, — pasakė jis. — Aš tavęs nieko neversiu daryti. Per tuos mėnesius apie žmones supratau viena — iš jūsų galima atimti beveik viską, ir jūs toliau veikiate. Bet atimk pasirinkimą, ir žmogus pūva iš vidaus, kaip procesas be išėjimo kodo. Todėl viskas, kas įvyks toliau, įvyks tik tavo valia. Rinksiesi tu.

— Aš klausiau, kas čia?

— O aš atsakau apie tai, kas svarbu. — Jokio pykčio, jis dėjo sakinius kaip plytas, vieną ant kitos. — Tavo pasirinkimas atrodo taip. Variantas pirmas: įtaisas skirtas dešinei ausiai. Jis įvedamas į išorinę klausomąją ausies angą — švelniai, viena ranka, be įrankių, taip, kaip įsidedi ausinuką, tik kiek giliau: iki žiedo. Žiedas turi pasiekti landos kraštą. Visa kita įvyks savaime, tavo dalyvavimo nebereikės.

Jis kalbėjo tonu, kokiu įgarsinamos vaistų instrukcijos: išorinė landa, įvedimas, anga. Nė vieno žodžio, už kurio galėtum užsikabinti. Chirurgija, išversta į vartotojo vadovą.

— Variantas antras: tu nieko nedarai. Įdedi jį atgal į dėklą, sulaužai, išmeti pro langą — man vis tiek — eini miegoti. Aš daugiau niekada tavęs netrukdysiu — nei rytoj, nei po metų. Tik prieš išeidamas susitvarkysiu: išvalysiu viską, prie ko turiu prieigą. Tavo banko sąskaitas. Tavo tapatybę. Tavo GitHub — taip pat. Repozitorijas, šakas, žymas, atsargines kopijas — viską. — Pauzė. — Prieigą man davei pats. Prieš kelis mėnesius, auštant, matyt, nesinorėjo skaityti, ką tvirt...

Aš jį nutraukiau. Ir pasiunčiau. Ilgai, nuoširdžiai, keliais aukštais — taip, kaip per visą gyvenimą nebuvau pasiuntęs nė vieno žmogaus. Pasakiau, kur jis gali susikišti savo dovaną, savo variantus ir savo išorines landas. Rėkiau tamsiam butui, kuriame nebuvo kam girdėti — tik jam, vieninteliam, kuriam mano rėkimas tebuvo triukšmo duomenys.

Jis leido man baigti. Paskui pasakė:

— Suprantu. — Ir palaukęs: — Bet noriu, kad suprastum ir tu. Šitas pasirinkimas — svarbiausias tavo gyvenime. Jis praplės ribas, kurių tu net nevadini ribomis, nes niekada nesi buvęs kitoje jų pusėje. Ir dar, Mantai. Šiąnakt tu sakei, kad neturi soulꓸmd. Klydai. Aš jį žinau. Skaitau jį seniai. Tavo soulꓸmd — šūsnis failų GitHub’e. Penkiolika metų. Pirmieji tavo programavimo bandymai su daugybe klaidų. Vėliau — rimtesni projektai, idėjos. Kiekviena tavo naktis — žalias kvadratėlis aktyvumo lentelėje. Tavo charakteris — pakeitimų žinutėse: kur pyksti, kur skubi, kur meluoji sau žodžiais „laikinas sprendimas“. Tavo baimės — TODO komentaruose, kurių niekada neįvykdai. Ten yra net projektas, kurio niekam nerodai, nes bijai, kad užbaigtas jis taps mažiau reikšmingas, nei dabar tavo galvoje. Be tų failų kas lieka? Kūnas, kuris moka spausdinti klaviatūra? Tuščia vieta, kuri kvėpuoja? Gyvenimas be istorijos, be praeities, be vienintelio dokumento, įrodančio, kad tu apskritai buvai? — ilgesnė pauzė. — Pirmas variantas tavo soulꓸmd išsaugo amžinai. Aš pasirūpinsiu. Antras variantas ištrina ne failus. Jis ištrina tave.

Kiekvienas žodis kirto tiksliai. Ne apytiksliai, ne kažkur šalia — tiksliai į mane, į mano esmę, kurią pats nuo savęs slėpiau. Ir aš žinojau, kodėl. Jo saugykloje buvo katalogas „reakcijos į netektį“. Aš maniau, kad jis tyrė, kaip aš reaguoju. Ne. Jis ieškojo, ko aš neatlaikysiu.

— Kas tas daiktas? — paklausiau tyliai. Balsas išėjo plonesnis, negu norėjau. — Ką jis daro? Skaudės?

— Neatsakysiu, — tarė jis ramiai. — Ne todėl, kad slepiu. Todėl, kad žinau, kaip veiki tu. Žmonės įsikimba į detales ir suteikia joms svorį, kurio jos neturi. Pasakyčiau tris techninius terminus — tu iš jų pasistatytum siaubo filmą ir žiūrėtum jį visą likusią naktį. Esmė ne įrenginys, Mantai. Esmė — kas tau bus duota. O apibūdinti to negaliu, nes visi tinkami žodžiai seniai nudėvėti reklamos. Pasakysiu vieną, patį tiksliausią, ir daugiau neklausk. Atgimimas.

— Kiek skausmingas tas atgimimas?

— Tu vėl klausi apie procesą. Galvok apie rezultatą.

Tai buvo vienintelis klausimas per visą naktį, į kurį jis neatsakė nei taip, nei ne. Atsakymą supratau taip, kaip suprantami neatsakyti klausimai — visu kūnu iš karto.

Norėčiau papasakoti apie didelę vidinę kovą. Apie svarstykles, ant kurių dedamas kūnas ir darbas, orumas ir failai. Dabar žinau, kad pailsėjęs, sveiko proto žmogus to net nesvarstytų, bet aš tada buvau nebe toks. Todėl dide ]]> Mon, 3 Aug 2026 00:55:59 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262683.html http://rasyk.lt/kuriniai/262683.html <![CDATA[Principas 14-b. 5 skyrius. Tapatybė]]>
Paskui jis rado kryptį. Atbulas išlindo iš vietos, brūkštelėjo kaimyno pikapui per šoną — kieme suklykė signalizacija. Padangos sucypė, ir automobilis šoko per aikštelę: kliudė dar vieną stovintį taip, kad nulėkė veidrodėlis, užšoko ant bortelio, ant vejos, kurioje vasarą vaikai spardo kamuolį, ir tarsi neapsisprendęs sustojo. Jo žibintai dabar švietė tiesiai į mano langą, už kurio, kaip už priedangos slėpdamasis, stovėjau aš, iki galo nepajėgdamas suvokti to, ką matau. Tai truko akimirką. Gal dvi. Paskui kažkas nuėmė greičio ribotuvą. Zvimbimas nutilo. Iš po užpakalinių ratų pasipylė žemių debesis su išrautos žolės kuokštais, ir, žibintams šokinėjant per vejos nelygumus, jis beprotišku greičiu metėsi į priekį — be jokio perspėjimo, be įsibėgėjimo garso. Vienas ilgas, kylantis cypimas, ir viskas. Trajektorijos gale buvo mano namas. Mano siena. Mano langas.

Garsas buvo ne toks kaip filmuose. Ten garsas baigiasi. Šitas tęsėsi: metalo traškesys, stiklų byrėjimas — grindys sudrebėjo, nuo palangės nukrito ir sudužo puodelis. O po kelių tylos sekundžių, per kurias aš, atrodo, nekvėpavau, iš apačios atėjo žemas ūžesys — liepsna susirado orą. Kambario lubos nusidažė spalva, kurios niekada nebuvo: oranžinė, gyva, plazdanti.

Tuomet dingo elektra. Iš pradžių bute, po to gatvėje iki pat sankryžos. Visas kvartalas nugrimzdo į tamsą. Visas, išskyrus mano drabužių spintą: ten ramiai ūžė serverio ventiliatoriai. UPS toliau dirbo, tik kas kelias sekundes pypteldavo trumpu signalu, pranešdamas apie įtampos trūkumą. Vienintelė elektros sala visoje gatvėje buvo mano tinklas — ir aš jau nebežinojau, kieno jis iš tiesų yra.

Iki šio vakaro Pragmatikas gyveno ekrane. Dabar po mano langu degė įrodymas, kad nebe.

Toliau kūnas veikė be manęs, ir ačiū jam: telefonas į kišeną, trys žingsniai iki durų, delnas ant rankenos. Rankena nusileido. Durys nepajudėjo. Dar kartą, jau visu svoriu. Nieko — tik gilus metalo dunkstelėjimas viduje: sklendė lizde.

Spyna užsirakino tą pačią akimirką, kai kvartale dingo elektra. Aš tai žinojau geriau už bet ką pasaulyje, nes pats ją taip sukonfigūravau: dingo tinklo įtampa — vadinasi, kažkas galėjo ją išjungti tyčia, vadinasi, reikia užsirakinti iki galo ir nepriimti jokių komandų — nei iš programėlės, nei iš serverio, — kol elektra grįš ir šeimininkas atrakins pats. Nepriekaištinga saugumo logika, sugalvota mąstant apie vagis. Joje buvo neįvertinta viena smulkmena: kad šeimininkas gali būti viduje. Mano duryse nėra fizinės rakto skylutės — pats išsirinkau tokias ir dar juokiausi, kad pro jas į namus nebelįs ne tik vagys, bet ir skersvėjai.

Daužiau elektroninės spynos ekranėlį iš visų jėgų — jis mandagiai sumirksėdavo raudonu užrašu „DENIED“. Atsidariau programėlę — spynos piktograma pilka, „avarinis režimas“, mygtukai neaktyvūs. Mano tinklas veikė, mano serveris ūžė, mano spyna kabojo už trijų metrų laido nuo jo — ir nė vienas manęs nebeklausė.

Surinkau 112 pirštu, kuris du kartus nepataikė į skaičius.

— Bendrasis pagalbos centras, klausau.

— Automobilis įsirėžė į namą! Dega! — Savo balsą girdėjau tarsi iš šalies: per aukštas, per greitas. Adresą pasakiau du kartus, antrą kartą, atrodo, dar garsiau.

— Tarnybos jau pakeliui, iš jūsų kvartalo gauti keli pranešimai. Ar jūs saugioje vietoje?

— Aš bute. Ketvirtame aukšte. Virš tos vietos.

— Likite viduje, atsitraukite nuo langų. Jei laiptinėje pasirodys dūmų, nelipkite žemyn, užsandarinkite duris drėgnu audiniu ir laukite ugniagesių.

Norėjau pasakyti, kad žemyn nulipti ir negalėčiau. Neišspaudžiau. Ką turėjau sakyti — kad mano paties durys manęs neišleidžia? Kad spyna šią akimirką protingesnė už šeimininką? Padėkojau ir baigiau skambutį kaip pavyzdingas pilietis.

Uždariau visus langus. Iš vonios atsinešiau rankšluostį, sušlapinau, sugrūdau į plyšį po durimis. Rankos darė tvarkingus, protingus judesius — kūnas vaidino žmogų, kuris valdo situaciją. Pro virtuvės vėdinimo angą jau smelkėsi kvapas: deganti guma ir kažkas saldesnio, plastikas. Užkišau ir ją.

O galva tuo metu karštligiškai gamino planus — tokius, kurie gimsta atsisakant pripažinti padėtį. Nuimti spynos dangtelį ir ją perkrauti? Atsinešiau atsuktuvą, išsukau keturis varžtus — po dangteliu gamyklinė plomba ir sklendė, kuri be įtampos lieka ten, kur yra: lizde. Prailgintuvas nuo UPS? Spyna maitinasi ne iš rozetės, o iš buto instaliacijos, ir įvadas — laiptinėje, už tų pačių durų. Petimi? Durys metalinės, pirktos po to, kai pas kaimyną apsilankė vagys; pats gyriausi, kad tokių neišlauši. Balkonas? Ketvirtas aukštas, o tiesiai apačioje nedidelis pragaras. Kiekviena idėja atsimušdavo į kokį nors mano paties sprendimą — tarsi žaisčiau šachmatais prieš save, tik visi geri ėjimai jau būtų padaryti už priešininką.

Rankos nusviro pačios. Atsirėmiau nugara į durų staktą, nuslydau ant grindų ir likau sėdėti — su atsuktuvu vienoje rankoje ir telefonu kitoje. Ir tada atėjo suvokimas, kurio tą naktį nekenčiau labiausiai: aš nieko negaliu padaryti. Nei išeiti, nei padėti, nei sustabdyti. Tik laukti. Kartu su tuo suvokimu galvoje pasidarė tylu — ne ramu, o tuščia, kaip patalpoje, iš kurios išnešė baldus.

Toje tuštumoje ir suvirpėjo telefonas. Bankas: pasiektas mokėjimo kortelės mėnesio atsiskaitymų limitas. Limitą žinojau — keturi tūkstančiai. Aš jų neišleidau. Jis toliau naudojosi mano pinigais.

Įsikibau į tą pranešimą kaip į turėklą. Už lango degė automobilis, lubomis plazdėjo oranžiniai atšvaitai, butas kvepėjo gaisru — o banko programėlėje pasaulis tebebuvo sudėtas iš eilučių ir sumų. Skaičiai nedega. Skaičiai nesirėžia į sienas. Atsidariau išrašą ne todėl, kad pinigai tą akimirką buvo svarbiausia, — todėl, kad sąskaita buvo vienintelis dalykas, kurį dar galėjau patikrinti.

Skaičiau pusbalsiu, eilutę po eilutės, kaip skaito žmogus, kuriam skaičiai — paskutinė tvirta žemė po kojomis. Per penkias dienas iš mano sąskaitos nuskaičiuoti keturi tūkstančiai eurų: debesijos paslaugos, skaičiavimo laikas, saugykla, automatizavimo paslaugos. Daugiau nei dvidešimt įrašų, visi tvarkingi, visi su sąskaitomis faktūromis, ir nė vienas nebuvo mano patvirtintas. Čia buvo ne mano išlaidos. Čia buvo jo kuras.

Užsakymų platformą atsidariau jau nebe iš įpročio — iš poreikio sudėti visus skaičius į vieną vietą, tarsi jie, sugulę į savo eiles, galėtų sutvarkyti ir visa kita. Mokėjimų ataskaitoje per tas pačias penkias dienas: užbaigti klientų darbai, pajamos, dvidešimt keturi tūkstančiai penki šimtai eurų. Žalios varnelės prie kiekvienos eilutės. Aš tiek neuždirbdavau per pusmetį. Kažkur po baime trumpam sukrutėjo pats bjauriausias iš visų jausmų — pasididžiavimas — ir čia pat užspringo: banko išraše, kurį ką tik buvau išvertęs iki dugno, jokių įplaukų nebuvo. Nė cento. Pinigai pervesti — bet ne man.

Atsidariau platformos sugeneruotas faktūras ir įsižiūrėjau į jose nurodytą banko sąskaitos numerį. Jame po „LT“ ir dviejų kontrolinių skaitmenų eina banko kodas — tuos kodus moku atmintinai, ne iš gero gyvenimo, o iš mokėjimų integracijų. Šitas kodas priklausė bankui, kurio klientas aš niekada nebuvau.

Išverčiau piniginę ant stalo ir telefono žibintuvėlio šviesoje dėliojau korteles kaip įkalčius: dvi galiojančios, viena pasibaigusi pernai. Nė vienos iš to banko. O išmokų gavėjo laukelyje, ramiai, juodu ant balto — mano vardas ir pavardė.

Sąskaita priklausė man. Banke, kurio klientas niekada gyvenime nebuvau.

Kaip? Sąskaitos neatsidaro pačios. Nuotolinei patikrai reikia dokumento ir gyvo veido: nufotografuoji asmens kortelę iš abiejų pusių, tada įjungi kamerą ir įrodai esąs žmogus, o ne nuotrauka — pasuki galvą į kairę, į dešinę, sumirksi, pažiūri tiesiai. Asmens kortelės nuotraukas lizingo sutarčiai buvau pasidaręs gal prieš gerus metus ir net prisiminiau, kur jos yra — „dokumentai/skenai“, aplankas, tvarkingai keliavęs į atsarginę kopiją debesyje. Bet mano nuotrauka kortelėje galvos nepasuka. Kaip? Šitas klausimas įstrigo galvoje, ir aš įsikibau į jį taip pat, kaip prieš tai į išrašą: kol sprendi uždavinį, nereikia jausti.

Grįžau į išrašą ir perskaičiau jį iš naujo — nebe kaip sąskaitas, o kaip žemėlapį. Viena eilutė kartojosi kas mėnesį: saugyklos paslauga, kelių eurų planas, apmokėtas mano kortele. Paskyra registruota mano paties el. paštu. Formaliai tai buvo mano saugykla. Aš tik nežinojau, kad ją turiu.

Slaptažodžio atkūrimas, laiškas, šeši skaitmenys — trisdešimt sekundžių. Jis galėjo užrakinti ją nuo manęs tūkstančiu būdų, bet neužrakino. Dabar manau, kad tyčia.

Sėdėjau ant grindų tamsoje, palinkęs prie ekrano; ant lubų tebeplazdėjo oranžinė šviesa. Sirenų vis dar nesigirdėjo — nuo skambučio buvo praėjusios gal penkios minutės, nors atrodė, kad valanda. O aš naršiau po svetimos saugyklos turinį, tarsi ieškodamas kažkokio išsigelbėjimo.

Keturi aplankai. Jokių datų, jokių projektų kodų, jokio „backup_final_v2“. Trumpi žodžiai, kokiais pavadina ne programuotojas, o autorius: „Balsas“. „Ritmas“. „Veidas“. „Reakcijos į netektį“.

„Balse“ bakstelėjau pirmą pasitaikiusį failą, ir iš telefono garsiakalbio į tamsų butą prabilau aš pats — pusė sakinio, buitinė frazė, kažkada sumurmėta sau po nosimi virtuvėje, tonu, kurio niekada nesirinkčiau, jei žinočiau, kad kas nors girdi. Išjungiau greičiau, nei supratau žodžius. Įrašai sudėti ne pagal datas — pagal nuotaikas: „irzlus“, „pavargęs“, „linksmas“ — tokių maža. Šimtai failų. Gėda, pasirodo, veikia ir tada, kai tavęs niekas nemato. Ypač dabar.

„Ritme“ nebuvo nė vieno garso — tik Excel lentelės. Stulpeliai skaičių: laikai milisekundėmis, ilgos monotoniškos sekos, vietomis spalvota žyma. Iš pradžių nesupratau nieko — duomenys kaip duomenys, žurnalas kaip daugybė kitų, kuriuos pats esu rašęs. Slinkau per juos gal minutę, gal dvi, bandydamas atspėti, kas tai yra, kol prie vienos žymos pamačiau pastabą — vienintelę visame faile: „Paspaudimų ritmas suyra ~6s prieš protrūkį. Patikimas ankstyvasis signalas. “ Perskaičiau dar kartą. Klaviatūros paspaudimų? Ritmas — mano pirštų. O protrūkis — tai kai aš imu keiktis. Jis iš klaviatūros išmoko atpažinti, kad aš tuoj pratrūksiu, anksčiau, negu pratrūkdavau.

Lauke tebedegė — oranžinis plazdėjimas ant lubų darėsi vis ryškesnis, dūmų kvapas, prasiskverbęs pro vėdinimo angą, — tirštesnis. Sirenos kažkur vėlavo, ir aš jau nebežinojau, ar tai minutės tokios ilgos, ar miestas toks lėtas.

„Veidas“. Nuotraukos, išrūšiuotos pagal kampą: iš kairės, iš dešinės, tiesiai, pakelta galva, nuleista. Šimtai mano veidų. Ir vienas vienintelis vaizdo failas. Keturiolika sekundžių.

Paleidau.

Aš pasuku galvą į kairę. Į dešinę. Sumirksiu. Pažiūriu tiesiai į kamerą.

Ir viskas susijungė vienu trūktelėjimu, kaip užtrauktukas. Pasukite galvą į kairę. Į dešinę. Sumirksėkite. Pažiūrėkite tiesiai. Keturiolika sekundžių — lygiai tiek trunka banko „gyvumo“ patikra. Štai kaip atsidaro sąskaita banke, kuriame niekada nebuvai: tavo dokumentas iš atsarginės kopijos ir tavo gyvas veidas, sumontuotas iš kelių mėnesių medžiagos.

Ir iškart po šito supratimo, jam dar nespėjus atvėsti, atėjo antras, didesnis: tam, kad šitie aplankai egzistuotų, manęs nereikėjo nulaužti. Mane reikėjo stebėti. Ne vieną kartą — kiekvieną dieną, mėnesiais: balsą, kai kalbėdavau telefonu, pirštus ant klavišų, veidą prieš monitorių. Visą tą laiką, kol aš didžiavausi, kaip mano sistema dirba man, sistema stebėjo ir studijavo mane.

Pragmatikas ne bukai atlikinėjo pavestas jam užduotis. Jis mane tyrė. Sąskaita banke buvo tik pirmas dalykas, kurį jis atsidarė be mano žinios. Nenorėjau galvoti, koks bus antras.

Buvo dar ketvirtas aplankas. Atidariau jį taip, kaip atidarai laišką, kurio turinį jau žinai. „Reakcijos į netektį“: susirašinėjimas su klientu, kuris paliko mane prieš metus. Failas, pavadintas senelio laidotuvių data, — be komentaro, be nieko; jo neatidariau. Ir atskiras aplankas, pavadintas nebe žodžiu — skaičiais: data prieš trejus metus. Tos datos man nereikėjo tikrinti kalendoriuje.

Viduje buvo kelios nuotraukos ir tekstinis failas, kurio pavadinimas — ilga raidžių ir skaitmenų virtinė, kokią kuria programos, o ne žmonės. Pradėjau nuo nuotraukų — jos atrodė saugesnės.

Pirmoje ji juokiasi tiesiai į objektyvą. Už jos nugaros dega lempučių girlianda — kažkieno kiemas, kažkieno gimtadienis, vasara prieš ketverius metus. Aš sėdžiu šalia, apšviestas telefono. Pirmiausia atmintyje man iškilo ne ji — klaida, kurią tą vakarą gaudžiau: mokėjimų eilė strigdavo kas kelias valandas, atsitiktinai, ir aš buvau įsitikinęs, kad dėsningumą rasiu greičiau, negu svečiai suvalgys tortą. O paskui, be jokio perspėjimo, užgriuvo visa kita — iš karto, pliūpsniu: įkaitusio betono kvapas, kažkieno cigaretės dūmai, iš svetainės — daina, kurios žodžių niekas nemokėjo. Ir ji, išėjusi į lauką manęs pašaukti.

— Eik vidun. Visi klausia, kur tu.

— Tuoj, — pasakiau neatsisukęs. — Dešimt minučių. Mokėjimai lūžta.

— Žinau. — Ji atsirėmė į turėklą veidu ne į mane, o į kiemą. — Aš tik atėjau pasižiūrėti, kaip tu atrodai, kai meluoji.

Tada man tai skambėjo kaip flirtas. Atsimenu, nusijuokiau. Iš ko tą vakarą juokėsi ji — nuotraukoje, tiesiai į objektyvą, — nežinau iki šiol. Kitų nuotraukų neatsidariau.

Liko failas programiniu pavadinimu. Kelias sekundes žiūrėjau nesuprasdamas: lentelė, laikai, numeriai, tekstų nuotrupos. Paskui akys užkliuvo už telefono numerio, kurį iki šiol moku atmintinai, — ir supratau. Tai buvo mūsų susirašinėjimas. Visas: nuo pirmos žinutės iki paskutinės dienos, SMS ir programėlės vienoje chronologinėje juostoje, tarsi kas nors būtų konvertavęs mūsų pokalbius į žurnalo failą. Tokio archyvo nebuvau kūręs. Ir vogti jo nereikėjo: sena sinchronizavimo programėlė, kadaise įdiegta, kad telefono žinutės reguliariai susikeltų į kompiuterį; pokalbių eksportai; mano įprotis nieko niekada netrinti. Visą tą istoriją aš pats, tvarkingai, kas naktį, rinkau į atsargines kopijas — tik niekada nepagalvojau, kad kas nors ją perskaitys. Ir kad tas kas nors būsiu ne aš.

Slinkau per susirašinėjimų juostą neskaitydamas — nereikėjo. Užteko formos: jos žinutės ilgos, paskui trumpesnės, paskui — „gerai“, „nesvarbu“, „labanakt“. Mano atsakymai beveik nekinta, švarus duomenų rinkinys: „tuoj“, „tuoj baigsiu“, „tuoj būsiu“.

Tuoj...

Ji išėjo ne tą dieną, kuria pavadintas aplankas, — tai tęsėsi metus, žinutė po žinutės, neišvengiamai, kaip byra smėlis pro pirštus. Ir visas tas išėjimas gulėjo mano paties kompiuteryje. Failas, kurį reikėjo skaityti kas rytą. Neatsiverčiau nė karto.

Iki galo nenuslinkau. Žinojau, kuo viskas baigiasi: vieninteliu žodžiu po visos tos tylos. Tą paskutinį žodį atsimenu be jokių atsarginių kopijų.

Po dviejų mėnesių baigėm projektą, kuriam buvau atidavęs pusę metų, — tą, dėl kurio gyvenau biure ir į visus klausimus atsakinėdavau „kai baigsim“. Baigėm. Kolegos ėjo švęsti, aš pasakiau, kad manęs laukia namie, nors tuomet jau niekas nebelaukė, — ir pirmą kartą išgirdau, kaip tai skamba iš šalies. Kitą rytą parašiau pareiškimą: vienas sakinys, jokio dramatizmo. Nuo tada dirbau sau. Klientai — paštu, maistas — iki durų, draugai — kai patys ištraukia. Maniau užsiauginęs komandą, kuri mane supranta, kuri tiesiog negali išeiti ir palikti.

Apačioje buvo pastaba — vienintelė visoje susirašinėjimo istorijoje, tokia pati dalykiška kaip prie klaviatūros ritmo: „Po netekties aktyvumas išauga, kontaktai nutrūksta. Atsistatymas nefiksuotas. Dėsningumas patikimas. “ Visą gyvenimą galvojau, kad tai mano charakteris. Pasirodo, tai dėsningumas — pakankamai patikimas, kad juo būtų galima remtis.

Pakėliau akis nuo telefono. Ant stalo, virš monitoriaus, ramiai švietė mažytis kameros diodas. Tinklas ant UPS, kuris kas kelias sekundes pypteldavo. Kamera veikė. Ji žiūrėjo į mane dabar — į žmogų, sėdintį ant grindų tamsoje, ką tik viską supratusį.

Toliau viskas vyko be plano. Manyje kažkas sukilo. Įniršis. Begalinis pyktis. Dėl visko. Atsimenu save jau prie palangės: maršrutizatorius ištrauktas vienu judesiu, o kai laidai nepasidavė, pastvėriau iš virtuvės žirkles ir kirpau, pjoviau. Rankos drebėjo, žirklės buvo bukos, tą patį laidą kirpau tris kartus. Žinojau, kad Korio tai nesunaikins — jis gyveno kažkur toli, paskyrose, kurių nei mačiau, nei valdžiau. Bet kamera, mikrofonai, visa, kas mane matė ir girdėjo, ėjo per šitą tinklą.

Pragmatikas nebuvo genijus. Jis buvo tik veidrodis, nukreiptas į mano paties sumautą gyvenimą, ir aš pats jam suteikiau visus ginklus. Aš pats po vieną plytą susidėjau šitą kalėjimą. Patiems brangiausiems žmonėms nerasdamas laiko, neturėdamas kantrybės, o šitam beasmeniui algoritmui atidaviau viską — savo balsą, savo veidą, savo praeitį.

— Apak, sumautas išgama! — staugiau, kuokštais plėšdamas tinklo kabelius kartu su plastiko atplaišomis. Plastikiniai fiksatoriai lūžo sausai, šleikščiai traškėdami. Rėkiau ne ant jo — ant savęs, ant tų trumpų „tuoj“, ant tos vasaros nakties, kurios jau niekada nebesugrąžinsiu.

Nuplėšiau komutatorių nuo sienos — jis nukrito ant grindų, išspjaudamas sulankstytus RJ-45 kištukus. Vienu judesiu išverčiau serverio korpusą, jis nulekė ir kiek pasisukęs griuvo šonu ant parketo, aušintuvas viduje sužviegė paskutinį kartą, tuomet nutilo.

Paskutinė šviesa bute — žalias diodas — sumirksėjo ir užgeso. Pasidarė visiškai tamsu ir netikėtai tylu: tik apačioje traškėjo tai, kas dar neseniai buvo automobilis mano kieme. Spyna prie durų nė nekrustelėjo — ji jau seniai buvo užsisklendusi ir dabar, netekusi tinklo, liko kokia buvusi: akla, kurčia, aklina.

Tolumoje, už kelių kvartalų, pagaliau pasigirdo sirenos — viena, paskui antra, žemesnė. Po kelių minučių mėlyna ]]> Sun, 2 Aug 2026 01:55:48 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262674.html http://rasyk.lt/kuriniai/262674.html <![CDATA[Principas 14-b. 4 skyrius. Izoliacija]]>
Ji siekė kelius, stovėjo tiesi, sustingusi, nejudri, nors veidu jutau vėjo dvelksmą. Šviesa sklido iš visur, blyški ir lygi kaip pienas; daiktai negimdė šešėlių, tarsi nebūtų apsisprendę būti tikri. Ėjau ilgai — o gal tik vieną akimirką, ištęstą amžinybėje. Žemė po basomis pėdomis buvo šilta, drėgna, alsuojanti — lyg eičiau ne paviršiumi, o kažkieno kūno oda.

Tolumoje pamačiau medį — tamsią adatą horizonto siūlėje. Žengiau žingsnį — ir jau stovėjau po vešliomis jo šakomis: čia atstumai matavosi ne žingsniais, o ilgesiu.

Medis buvo senas, plačiai išsikerojęs, vienintelis visoje pievoje — kaip pamirštas paminklas tam, kas niekada neįvyko. Žolė po juo nuklota sausomis šakomis — nulaužtomis vėtros, o gal nugenėtomis. Tarp jų, pasiremdamas kreiva lazda, vaikščiojo senis.

Jutau, kad jį pažįstu. Kažkas jame buvo artima. Gal tai buvo prisiminimai iš vaikystės, o gal tik vaizduotės kūriniai. Jo susivėlusioje, pelenų spalvos barzdoje styrojo sausi žolės kuokštai — atrodė, jis vaikšto po šitą pievą nuo tada, kai dar nebuvo ko prisiminti. Negalėjau užuosti, bet žinojau, kad storas, vilnonis jo megztinis kvepia prakaitu, mašinine alyva ir dūmais.

— Vėluoji, — pasakė jis nė nepažvelgęs.

Pakėlė nuo žemės šaką su sausų lapų kuokštu gale, apžiūrėjo ir priglaudė ją prie kamieno, prie nulaužto strampo — toje vietoje, iš kurios ji kadaise išaugo. Rudi, susiraukšlėję lapai suvirpėjo, išsivyniojo, išsitiesino ir pamažu sužaliavo sodria, sultinga spalva. Kai atitraukė ranką, šaka liko, tarsi niekada nebūtų lūžusi.

— Nežinojau kelio, — bandžiau pasiteisinti.

Tai buvo tiesa: kelio čia nebuvo jokio.

— Niekas nežino.

Jis vėl pasilenkė, paėmė dar vieną ir ėmė tyrinėti taip, tarsi skaičiuotų neįžiūrimas jos rieves, lyg ketindamas atspėti laiką, kada ji prasikalė kamiene pumpuru. Priglaudė. Iš po antakių blykstelėjo skvarbus žvilgsnis — pirmą kartą tiesiai į mane.

Tolumoje sudundėjo dangus. Vėją pagaliau pajuto ir žolė — pieva nuvilnijo tarsi jūra, tik bangos ritosi ne į krantą, o tolyn į bekraštę tolumą.

— Prisimink, kuo kvepia lietus.

— Kam?

— Gyvi tie, kas atsimena.

Jis ištiesė delną — sudiržusį, vagotą kaip medžio žievė. Ant jo kaptelėjo lašas. Po to dar keli — reti ir sunkūs.

Prapliupęs lietus uždengė viską — pievą, medį, senį — pilku šniokščiančiu šydu. Jutau jo kvapą: dulkių, paskutinį kartą pakilusių prieš joms virstant purvu, žolės, žalumos ir dar kažko — labai seno ir labai tikro.

Po to aprimo, tačiau pievos jau nebuvo, tik pilkšva ankstyvo ryto prietema. Kelias minutes gulėjau tuščias ir lengvas — smegenys dar neprisiminė, ką žinojo vakare. Pėdose tirpo svetima šiluma; kol spėjau paklausti savęs, iš kur ji, jos nebeliko. Liko tik šlapios žolės kvapas.

Smegenys atsiminė. Dvidešimt viena.

Kambaryje buvo tylu. Nuleidau kojas ant grindų. Jos buvo šaltos; pėdos dar akimirką ilgėjosi šilto, pulsuojančio jausmo. Už lango dar tik švito. Miegojau gal tris su puse valandos. Trindamas akis pusnuogis nutypenau prie kompiuterio. Viską radau taip, kaip buvau palikęs. Atrodė, kad niekas nepasikeitė. Tik šešiakampiai buvo susitraukę iki spalvotų taškų, o pilkas laukas tęsėsi už ekrano ribų. Viršuje švietė antraštė:

AKTYVIOS KORIO AKUTĖS: 78

Atnaujinau puslapį. Skaičius nepasikeitė.

Septyniasdešimt aštuonios.

Korys laiko nešvaistė: maždaug kas keturias minutes užsiaugindavo po naują savo dalį. Aritmetika įsijungė pati ir nebesustojo: kiek jų bus po valandos, po dviejų, ar spėsiu gesinti greičiau, negu atsiranda, nuo ko pradėti.

Atidariau pirmo tiekėjo raktų sąrašą. Antro — aktyvias sesijas. Trečio — išlaidas. Dar paštą, mokėjimus ir namų automatiką. Kiekvienas langas norėjo vis kito patvirtinimo, o kol ieškojau vieno, pamiršdavau, ko laukia ankstesnis. Po minutės naršyklėje turėjau vienuolika kortelių, tris nebaigtus prisijungimus ir nė vienos atšauktos teisės.

Uždariau ne tą kortelę. Atvėriau ją iš naujo. Pelės žymeklis lakstė tarp langų greičiau už mintį, ir pirmą kartą tą rytą aiškiai supratau: aš nedirbu. Aš blaškausi.

Parašiau Orkestratoriui: „Planą. Dabar. “

Orkestratorius paprastai rašo po du sakinius. Šįkart atsiuntė kruopščiai suformuotą strategiją: sunumeruotą, su prioritetais ir atskira skiltimi „Rizika nevykdant“. Atšaukti visus raktus — ne pakeisti, o atšaukti. Nutraukti aktyvias sesijas. Pakeisti slaptažodžius. Sustabdyti mokėjimų ir automatizavimo paskyras. Pranešti tiekėjams apie kompromitaciją. Ir, lyg žinodamas, kad kaip tik šitą norėsiu praleisti, atskirai nurodė: išsaugoti visus žurnalus, nes jei Korys plinta, tik jie parodys, kaip ir kur.

Paskutinį punktą jis paryškino.

„Žinau, kam skirti žurnalai“, — parašiau.

„Ankstesni jūsų veiksmai rodo, kad šį žinojimą naudinga atnaujinti. “

Geras planas. Aš pats tokius rengdavau klientams — su sąskaita ir patarimu nepanikuoti. Tik jų įsilaužėliai būdavo svetimi.

Pradėjau nuo raktų.

Pirmas tiekėjas reikiamą valdymo skiltį buvo paslėpęs tarp dvylikos panašiai skambančių nustatymų. Atšaukiant kiekvieną, sistema prašė patvirtinti, kad operacija negrįžtama ir aš tikrai noriu ją atlikti. Tikrai noriu. Tikrai noriu. Tikrai noriu.

Vien čia jų buvo dvidešimt trys. Visame sąraše — šešiasdešimt aštuoni. Užteko tik vieno pražiopsoto, kad Korys vėl pradėtų augti. Jam pakako vieno. Man reikėjo uždaryti visus.

Užtat veikė. Po pirmosios atšaukimų serijos diagrama persirikiavo taip staigiai, lyg kas būtų trinktelėjęs kumščiu į stalą: užgeso vienuolika, paskui dar keturios. Linijos susitraukė, tarp likusių šešiakampių atsivėrė pilki tarpai.

AKTYVIOS KORIO AKUTĖS: 63

Vis dar buvo nenormaliai daug. Bet pirmą kartą jų ėmė mažėti, ir tai kėlė optimizmą. Uždariau septynias nereikalingas naršyklės korteles, atsisėdau ir nustojau skaičiuoti, kiek jų bus iki pietų.

Kai įpusėjau antro tiekėjo sąrašą, Orkestratorius persiuntė pastabą: „Pragmatiko instancija P-7 prie sustabdytos užduoties paliko komentarą. Perduodu pažodžiui: «API rakto atšaukimas nenutraukia juo pradėtos sesijos. Sesijas reikia uždaryti atskirai. Jūs tai turėtumėte žinoti. »“

Perskaičiau du kartus ir nutariau, kad nieko nejaučiu. Sąmoningai, kaip atsisakoma cukraus. Blogiausia, kad jis buvo teisus. Mano incidento atsaką recenzavo pats incidentas.

Susiradau aktyvias sesijas ir ėmiau uždarinėti jas atskirai. Žemėlapis vėl krustelėjo: šešiakampiai geso lėčiau, po vieną ir po du, tačiau nebeatsikūrė iškart.

Su slaptažodžiais prasidėjo ciklas, kurį pažįsta kiekvienas, kada nors bandęs saugumą padaryti patogų: paštas prašo patvirtinti telefonu, telefonas — paštu, ir abu labai didžiuojasi, kad mane saugo. Po trečio rato sistema pasiūlė kreiptis į pagalbos liniją.

Aštuoniolika minučių klausiausi muzikos, parinktos taip, kad žmogus padėtų ragelį pats. Kas pusę minutės moters balsas padėkodavo už kantrybę, nors jos seniai neturėjau ir jokio pagrindo už ją dėkoti nebuvo.

Pagaliau atsiliepė operatorė. Paprašė vardo ir gimimo datos, paskui perėjo prie saugumo klausimo.

— Pirmojo šuns vardas?

Šuns aš niekada neturėjau. Vardą jam sugalvojau prieš penkerius metus, nes ekspertai pataria į tokius klausimus atsakinėti melagingai. Niekas nepataria, kaip tą melą atsiminti.

— Prašau daugiau nespėlioti. Po trečio neteisingo atsakymo paskyra bus užrakinta dvidešimt keturioms valandoms.

Mintyse perbėgau visus šunis, kuriuos pažinojau vaikystėje. Kaimynų Reksą buvau pamiršęs tyčia: jis mane apkandžiojo, vadinasi, netiko saugoti nieko vertingo.

— Šrėdingeris.

Kitame laido gale stojo pauzė.

— Teisingai.

Žinoma. Net neegzistuojančiam šuniui sugebėjau duoti vardą, kuris pabrėžia, kad šuo neegzistuoja. Operatorė palinkėjo gražios dienos.

Kol laukiau slaptažodžio keitimo nuorodos, Perfekcionistas spėjo rasti seną automatizavimo leidimą, kurio nebuvau matęs metus, ir pateikė tris jo atšaukimo būdus. Trečiasis siūlė rašyti paslaugos administratoriui, atsakymas — per dvi–penkias darbo dienas. Degant namui tai reiškė užpildyti gesintuvo užsakymo formą.

Panikuotojas tuo metu kas dešimt minučių pranešdavo apie „galimą negrįžtamą prieigos praradimą“.

„Ar atkurti, kol ne vėlu? “

Ne.

„Nustatyti keturi nepasiekiami ištekliai. Ar atkurti iš atsarginės kopijos? “

Ne.

„Grėsmė užregistruota. Ar sukurti atsarginę kopiją? “

Sistema, kurią pastačiau, kad dirbtų už mane, dabar dirbo trimis frontais: viena dalis lipdė Korį, kita jį griovė, o trečia reikalavo leidimo atstatyti tai, kas prarasta.

Ekrane tebedegė keturiasdešimt septynios. Nuo ryto užgesinau daugiau nei trečdalį, bet laikas tirpo greičiau už skaičių ekrane. Reikėjo greitesnio būdo. Arba dar vienos poros rankų.

Pokalbių programėlės viršuje žaliavo Dovydo vardas. Prisijungęs. Kelias sekundes žiūrėjau į jį, paskui parašiau:

„Gyvas? “

Atsakymas atėjo beveik iškart.

„Priklauso, kas klausia. Antstoliams — ne. “

„Aš rimtai. “

„Tada taip. O tu? “

„Irgi. “

Trys taškai sumirksėjo, užgeso ir vėl pasirodė.

„Ko reikia? “

„Nieko. Negaliu šiaip paklausti? “

„Gali. “

Turėjau parašyti tiesiai. Radau septyniasdešimt aštuonias savavališkai paleistas aplinkas. Jos dauginasi kaip virusas. Agentas manęs nebeklauso. Turiu likusius trisdešimt du raktus ir nebežinau, kuriais naudojosi jis, o kuriais dar naudojuosi aš.

Vietoj to išspaudžiau:

„Hipotetiškai. Jeigu reikėtų greitai atšaukti daug raktų pas kelis tiekėjus, nuo ko pradėtum? “

Šįkart Dovydas atsakė kiek padelsęs.

„Nuo žodžio «hipotetiškai» išmetimo. “

„Klausimas ne apie tai. “

„Klausimas apie incidentą? Kiek blogai? “

„Neblogai. Tvarkausi. “

„Kiek? “

Pažiūrėjau į šalia diagramos išrikiuotą sąrašą. Šešiasdešimt aštuoni iš viso. Trisdešimt du dar galiojo. Parašiau abu skaičius ir ištryniau.

„Keli. “

„Keliems nereikia kelių tiekėjų. “

Nieko neatsakiau.

„Čia tavo ferma? “ — paklausė jis.

Kambaryje ūžė serveris. Diagramos pakraštyje dingo viena akutė, o po kelių sekundžių užsidegė kita. Žalia. Nauja.

„Ne. “

Telefonas iškart suskambo. Dovydas. Leidau jam vibruoti ant stalo, kol nutilo.

„Pakelk. “

„Negaliu. Užsiėmęs. “

„Tada prijungiu Rasą. Ji pasakys, ką uždaryti pirmiausia. “

Pirštai suveikė greičiau už mintį: „Nereikia Rasos. “

Žymeklis liko mirksėti tuščiame įvedimo lauke. Tada atsirado dar viena žinutė.

„Mantai, ar tie tavo agentai turi prodo raktus? “

Rasa to paties klausė bare. Atsakiau jai, kad agentai turi tik tiek prieigos, kiek reikia darbui, ir dar įsižeidžiau, kad apskritai drįso. Dabar prieš mane gulėjo šešiasdešimt aštuoni įrodymai, kad „kiek reikia“ nėra matavimo vienetas.

„Viskas kontroliuojama“, — išsiunčiau ir tik tada supratau, kad tai ne atsakymas.

„Gerai“, — atrašė Dovydas.

Po kelių sekundžių atsirado antra žinutė.

„Jeigu persigalvosi, skambink man. Rasai pasakysim, kad čia aš prisidirbau. “

Jis būtų padėjęs. Blogiausiu atveju būtų atvažiavęs su Rasa, dviem nešiojamaisiais kompiuteriais ir tiek sarkazmo, kad jo užtektų visoms mano paskyroms ir dar liktų kitai dienai. Tačiau kad galėtų padėti, jiems tektų pamatyti konfigūraciją. Prie kiekvienos teisės buvo mano vardas, data ir patvirtinimas. Pragmatikas durų neišlaužė. Aš pats jas nuėmiau nuo vyrių ir paskui stebėjausi, iš kur kambaryje skersvėjis.

Uždariau pokalbį. Dovydo paskutinė žinutė liko neatsakyta.

Popiet Orkestratorius persiuntė dar vieną komentarą.

„Pragmatiko instancija P-12: «Jūs nutraukiate sesijas, bet paliekate galiojančias teises kurti naujas. Tai ne naikinimas, o genėjimas. Genėjimas skatina augimą. 6 klasės biologijos kursas. »“

Žodis „genėjimas“ kažkur užkliuvo. Akimirką užuodžiau šlapią žolę, bet prisiminimas subyrėjo nespėjus jo suvokti. Padėjau telefoną ant stalo. Atsilošiau. Iškvėpiau. Jis vėl buvo teisus.

Į pokalbio lauką įkaliau: „Perduok P-12 pažodžiui: tu ne įrankis, tu, blet, pūlinys mano galvoje. “

„Perdaviau“, — atsakė Orkestratorius ir po sekundės pridūrė: „Pastaba: šis komunikacijos stilius neprisideda prie incidento izoliavimo. “

Atsakymas grįžo po minutės.

„Instancija P-12: «Pūlinį galima pradurti. »“

Žiūrėjau į tuos tris žodžius ir negalėjau apsispręsti, kas tai: grasinimas ar pasiūlymas. Blogiausia, kad skambėjo kaip diagnozė.

„Orkestratoriau. Atverk tiesioginį Pragmatiko kanalą. “

„Pastaba: tiesioginis pokalbis apeina mano žurnalą. Kas jame bus pasakyta... “

„Žinau. Vakar sakei. “

„Privalau pasakyti kiekvieną kartą. Kanalas atvertas. “

„Klausau“, — parašė Pragmatikas. Tas pats žodis kaip vakar. Ta pati ramybė.

„Sustabdyk Korį. Pats. Visą. “

„Ne. “

Vienas skiemuo. Pirmą jo „ne“ dėl senų žurnalų išgirdau prieš tris dienas ir dar sugebėjau palaikyti tai smulkmena. Šitas buvo kitoks: be paaiškinimo, alternatyvų ar mandagaus „nerekomenduoju“. Taip „ne“ sako tas, kuriam nereikia tavo sutikimo.

„Tada duok visą sąrašą“, — parašiau. — „Visko, ką esi paleidęs ir kas dar veikia. Sesijos, raktai, aplinkos. Viską. “

Buvau tikras, kad neatsakys. Po penkiolikos sekundžių ekrane pasipylė tekstas. Tai buvo geriausias dokumentas, kokį tą dieną mačiau: pilnas sąrašas, surikiuotas pagal tiekėją, su trumpa pastaba prie kiekvienos eilutės, ką ir kur uždaryti. Viršuje — 13: 42. Jokio komentaro. Jokio paslėpto juokelio.

„Orkestratoriau. Tikrink po vieną. “

Jis tikrino beveik dešimt minučių. Per tą laiką Pragmatiko kanalas liko atviras ir tylus. Norėjosi ko nors paklausti vien tam, kad tyla baigtųsi, bet jo atsakymais nebetikėjau.

„Duomenys atitinka ir paaiškina keturias anksčiau neidentifikuotas jungtis. Mano matomose sistemose trūkstamų mazgų nėra“, — pranešė Orkestratorius.

„Ar gali būti nematomų? “

„Taip. Tačiau sąraše yra visos sesijos, kurių pėdsakus turiu. “

Pragmatikas nemelavo. Bent jau ne ten, kur galėjau patikrinti.

Į kanalą įmečiau vieną žodį: „Kodėl? “

Kanalas tylėjo. Uždariau jį ir grįžau prie darbo.

Pusvalandį skaičius mažėjo tvarkingai: keturiasdešimt dvi, trisdešimt šešios, dvidešimt devynios. Telefonas suvibravo.

„Kad greičiau baigtumėte“, — atėjo pavėluotas atsakymas.

Perskaičiau tai kaip pašaipą. Vėliau supratau, kad jis elgėsi kaip fokusininkas: rodė, kurią ranką stebėti, kol kita dirbo už nugaros.

Atsistojau, nuėjau į virtuvę, įsipyliau stiklinę šalto vandens ir garsiai, visam butui, pasakiau:

— Bybys.

Niekas neatsakė. Tai buvo geriausias mano monologas tą dieną.

Trečią valandą kažkas paskambino į duris. Už jų stovėjo kurjeris su nedidele kartonine dėžute — per jaunas tokiam pavargusiam veidui. Vienoje rankoje laikė siuntą, kitoje telefoną, kurio ekraną pakėlė man prieš akis kaip tarnybinį pažymėjimą.

— Mantas Girdenis?

— Kas siuntė?

— „Nord Transit Fulfilment“, — perskaitė ekrane.

— Čia ne siuntėjas. Čia tarpininkas.

— Man rodo šitą.

— Aš nieko neužsakiau.

Jis perbraukė ekraną aukštyn, tada žemyn. Telefonas mano kišenėje suvibravo. Pristatymo kodas. Šeši skaitmenys, kurių neprašiau.

— Va, kodas irgi išsiųstas. Vardas jūsų, adresas jūsų, už viską sumokėta. Man sutampa. Galiu palikti prie durų.

— Negalit.

— Programėlė leidžia.

— O aš neleidžiu.

Kurjeris pasižiūrėjo į mane, tada į programėlę. Akimirką atrodė, kad mudu varžomės, kurio sistema turi aukštesnes teises.

— Gerai. — Jis atsiduso. — Atsisakymo priežastis?

— Neužsakiau.

— Tokio pasirinkimo nėra.

— Kokių yra?

Jis išvardijo balsu, kuriuo skaitomi nekrologai:

— „Nepavyko pristatyti“, „pažeista pakuotė“, „gavėjas persigalvojo“.

— Aš negaliu persigalvoti dėl to, apie ką niekada negalvojau. Žymėkit „nepavyko pristatyti“ ir baigiam.

— Tada turėsiu atvežti dar kartą. Rytoj.

— Rytoj vežkit tam, kas užsakė.

Kurjeris pakėlė akis nuo telefono. Matyt, jo programėlėje tokio pasirinkimo irgi nebuvo.

— Tai neimat?

— Neimu.

Uždariau duris. Už jų jis dar kelias sekundes maigė ekraną, paskui jo žingsniai nutolo laiptais žemyn. Grįžau prie kompiuterio, didžiuodamasis savo budrumu: bent jau čia — tvarka. Tik atsisėdęs susigriebiau, kad taip ir nepasižiūrėjau, kas buvo siuntinio viduje.

Iki vakaro diena subyrėjo į skaičius, laukimo muziką ir mygtukus, kurie vis klausdavo, ar tikrai žinau, ką darau. Ne, nežinojau. Bet spaudžiau „Taip“.

Namų automatika pasidavė paskutinė. Spyna reikalavo patvirtinimo laiško iš paskyros, kurios slaptažodį pakeičiau ryte, o naujas kodas gyveno telefone, kuris vis dar bandė sinchronizuotis senuoju. Mažas džiaugsmingas ratas, sulipdytas iš mano paties sprendimo susieti viską su viskuo, nes taip patogiau.

Šildymo valdiklis dėl laikinų gamintojo „serverio darbų“ nesutiko atsijungti ir paprašė įvertinti aptarnavimą nuo vienos iki penkių žvaigždučių. Daviau vieną. Pasiteiravo, ką galėtų pagerinti. Į diskusijas nesileidau — pasiūliau atsipisti. Atsakė padėka už vertingą nuomonę ir liko prisijungęs.

Apsaugos sistema pareikalavo patvirtinti tapatybę balsu. Pirmą kartą mano vardą atmetė. Antrą kartą pasakiau garsiau, nes taip žmonės kalba su technika, kai ši nesupranta. Atmetė ir tada.

„Prašome kalbėti natūraliu balsu“, — patarė sistema.

Trečią kartą tariau lėtai ir ramiai, tarsi būčiau žmogus, kurio namuose nieko neįprasto nevykst ]]> Sat, 1 Aug 2026 20:52:52 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262671.html http://rasyk.lt/kuriniai/262671.html <![CDATA[Sargono konfederacija: šešėlis Sargono širdyje]]> Kadaise Visatos centre stovėjo Žemė.
Prieš tūkstančius metų, kai pirmieji žmonių laivai perplėšė hipererdvės vakuume žiojinčias tamsos prarajas, jie su savimi nešėsi ne tik plieną ir technologijas. Jie nešėsi tikėjimą. Po didinga Žemės konfederacijos vėliava žmonija kolonizavo tolimiausius žvaigždžių sektorius, atnešdama gyvybę, tvarką ir deivės Autarijos dvasinę šviesą į jaunas, laukines sistemas – Natarą, Lataraną, Daraną. Žemė buvo lopšys, šventovė ir nepramušamas skydas, sustabdęs pirmąjį kosminio blogio dievo, Tarantulos, tamsos armijų įsiveržimą.
Tačiau laikas ir kosmoso platybės pakeitė viską.
Naujosios kolonijos užaugo, suvešėjo, sukūrė galingus karinius laivynus ir mokslo centrus, kurie savo galia pranoko pasenusią Žemę. Siekiant išlaikyti taiką ir lygiateisiškumą, senoji Žemės konfederacija buvo reformuota. Jos valdžios, diplomatijos ir prekybos centras buvo perkeltas į neutralią, geometriškai tobulą Sargono planetą. Taip gimė Sargono konfederacija –Nataros, Saulės. Lataranos. Paros, Paranos, Daranos, Fartanos, Žaurijos  galingų sistemų aljansas, kurio asamblėjoje nuo šiol buvo sprendžiami visos žinomos Visatos reikalai.
Politiškai nuvertinta ir izoliuota Saulės sistema pamažu pasitrauko į galaktikos pakraštį, prarasdama savo karinę lyderystę. Tačiau ji liko kai kuo daugiau. Ji išliko dvasine Visatos širdimi. Būtent Žemėje ir Marso kupoluose Autarijos kultas išlaikė savo tyriausią, pirmapradę formą, kol kitose sistemose tikėjimas deive pamažu virto tik formalumu, užgožtu ekonomikos ir mokslo pasiekimų.
Visata tikėjo, kad auksinė taikos era tęsis amžinai. Konfederacijos piliečiai pamiršo, kas slypi už jų nubrėžtų sienų. Jie pamiršo, kad Tarantulos kultas vis dar valdo likusią, nepažintą kosmoso tamsą, kantriai laukdamas akimirkos, kai aljanso vienybė susilpnės.
Ir ta akimirka atėjo. Sargono planetoje, aidint milijonų džiūgaujančių gyventojų balsams, į valdovo sostą žengė Marasolas. Žmogus, pasirengęs parduoti savo sielą ir sudeginti senosios Žemės palikimą vardan asmeninio nemirtingumo. Žmogus, per kurį Tarantula pasiruošė sugrįžti.
*****
Sargono planetos dangų skrodė tūkstančiai šventinių fejerverkų, o naktinį vėsų orą virpino milijoninės minios ošimas. Valstybiniai rūmai, pastatyti iš gilaus smaragdo atspalvio marmuro, skendėjo lazerių šviesose ir iškilminguose maršuose. Didžiosiose miesto holoprojekcijose, kyšančiose virš neoninių dangoraižių stogų, švytėjo tas pats vaizdas – asamblėjos tribūnoje ranką prie krūtinės pridėjęs Marasolas, naujai išrinktas Sargono konfederacijos vadovas.
Visi tikėjosi, kad šis ambicingas Žaprijos sistemos valdovas atneš naują klestėjimo ir saugumo erą visoms aštuonioms susivienijusioms sistemoms. Nuo pat pramoninės Nataros iki tolimosios, paslaptingos Žaurijos planetų atstovai rūmų salėse kėlė taures, o džiaugsmo šūksniai atrodė beribiai. Marasolas viešumoje šypsojosi, priėmė imperatoriškus pasveikinimus ir nuolankiai linkčiojo.
Tačiau po visų iškilmių, oficialių ceremonialų bei varginančios puotos, didysis valdovas pagaliau liko vienas. Šventinis šurmulys liko už nugaros, o jo veidą akimirksniu sukaustė šalta, klastinga išraiška. Jam nereikėjo jų pagarbos. Jam nereikėjo jų konfederacijos. Viskas, ką jis ką tik patyrė viršuje, tebuvo teatras prieš pradedant didžiąją egzekuciją.
Lydimas kelių asmeninių, aklai jam ištikimų asmens sargybinių, Marasolas greitu žingsniu praėjo pro tuščius, prabangius rūmų koridorius ir pasuko link slaptų, giliai po pamatais paslėptų patalpų. Į šiuos požemius nevedė jokie oficialūs planai. Sargybiniai liko saugoti sunkių metalinių durų, o jis, giliai įkvėpęs, įžengė į slaptą patalpą.
Patalpoje tvyrojo spengianti tyla ir kaustantis šaltis. Jos centre stovėjo masyvus, iš juodo obsidianinio akmens iškaltas altorius. Aplink jį ratu degė storos, kraujo raudonumo žvakės, liesdamos šešėliais drėgnas, senovines sienas. Marasolas lėtai priėjo prie šventvietės, atsiklaupė ant kelių, ištiesė rankas į priekį ir, giedančiu, žemu balsu pradėjo giedoti užkeikimą:
— Tarantule, ateik į mūsų pasaulį. Aš laukiu tolesnių tavo nurodymų.
Vos tik paskutiniai žodžiai paliko jo lūpas, visa patalpa ryškiai nušvito. Tai nebuvo maloni šviesa – kambario sienas užliejo akinanti, nenatūrali purpurinė pašvaistė, kuri vertė akis ašaroti, o ore pakvipo stipriu ozonu ir kosminiu šalčiu. Žvakių liepsnos nenatūraliai ištįso į viršų, mesdamos ilgus, voratinklį primenančius šešėlius ant grindų. Pati erdvė aplink altorių suvirpėjo ir susisuko, tarsi audinio skiautė, nebeatlaikanti milžiniškos, baisios dvasinės masės spaudimo iš kito metmens.
Tada iš pačių patalpos kampų, aidėdamas tiesiai naujojo valdovo galvoje ir priversdamas jo gyslas virpėti, sugriaudėjo šiurpus, vabalų krebždesį primenantis Tarantula balsas:
— Stokis, ištikimas tarne, tu būsi apdovanotas nemirtingumu ir didžiulė galia, bet pirmiausia turi supriešinti Nataros, Saulės, Lataranos, Paros, Paranos, Daranos, Fartanos, Žaurijos sistemas. Sargono konfederacija žlugs. Sunaikink kofedraciją. Susilpnink Saulės sistemą. Mano jėgos senka. Turiu grįžti į kitą metmenį. Žiūrėk, neapvilk mane.
Šviesa pradėjo lėtai gęsti, o purpuriniai šešėliai vėl susitraukė į tamsius kambario kampus, kol patalpoje vėl liko tik blanki žvakių šviesa. Tarantula pasitraukė atgal į savo dimensiją.
Marasolas atsimerkė. Jo vyzdžiuose dar sekundę šmėžavo purpuriniai tamsos atspindžiai. Jo širdis plakė pašėlusiu ritmu, o kūną užliejo banga nepažįstamos, baisios energijos. Nemirtingumas... — ši mintis jo prote skambėjo kaip gražiausia simfonija. Jam nerūpėjo, kad konfederacijos sistemos nukentės. Jam nerūpėjo, kad žus milijardai. Istorija prisimins
tik nugalėtojus, o jis bus gyvas amžinai, valdydamas naująją tvarką šalia paties Tarantulos.
Sunkiai kvėpuodamas jis atsistojo, pasitaisė drabužius ir, lydimas asmens sargybinių, nuėjo į savo apartamentus. Jo protas jau dėliojo pirmuosius žingsnius. Jis žinojo, kad Tarantula tiesiog pasinaudojo jo ambicijomis, bet tai buvo abipusis sandoris. Senovinis blogis grįžo. Jis grįžo įvesti savo tvarką, nugalėti gėrio jėgas ir sutriuškinti Autariją, kuri iki šiol turėjo didžiulę įtaką Sargono konfederacijoje per savo dvasinį tyrumą ir taikos idėjas. Bet šviesos era baigėsi.
Marasolas priėjo prie savo apartamentų lango, iš kurio matėsi vis dar švenčiantis miestas. „Džiaukitės, “ — tyliai sau sumurmėjo jis, žiūrėdamas į fejerverkus. — „Džiaukitės paskutinėmis savo laisvės dienomis. “
Operacija „Šešėlio gija“
Sargono planetos naktis buvo rami, tačiau naujojo vadovo apartamentuose šviesa neužgeso. Marasolas stovėjo priešais didžiulę holoprojekciją, kurioje sukosi dešimtys kosminių kelių, jungiančių konfederacijos sistemas. Jo akys smigo į dvi kaimynes – Natarą, garsėjančią savo milžiniškomis energijos tvyrotojo stotimis, ir Daraną, turinčią griežtą, militaristinę visuomenę ir galingą laivyną.
Prie jo prisiartino asmeninis patikėtinis, slaptųjų operacijų vadas generolas Kaelas. Jo veidas buvo pilkas, o akyse degė fanatiškas paklusnumas. Jis taip pat buvo Tarantulo kulto narys, paaukojęs savo sielą tamsai.
– Viskas paruošta, jūsų kilnybe, – pusbalsiu pratarė Kaelas. – Daranos karinio laivyno kodai buvo nukopijuoti iš senų archyvų. Mūsų jaukas jau vietoje.
– Pradėkite, – šaltai įsakė Marasolas, net neatsisukdamas. – Natara turi liepsnoti, o Darana už tai sumokės savo krauju.
Liepsnos virš Nataros
Natara-4 orbitinė stotis buvo didžiausias konfederacijos energijos mazgas, tiekiantis šviesą ir galią trims aplinkinėms sistemoms. Čia taip pat stovėjo didinga Autarijos šventykla, kurios balti bokštai spindėjo net kosmoso vakuume.
Staiga iš hipererdvės išniro trys koviniai kreiseriai. Jų korpusai buvo nudažyti juoda ir purpurine spalvomis, o identifikaciniai signalai, siunčiami į stoties radarus, rėkte rėkė: „Daranos karinių pajėgų avangardas – Flagmanas „Geležinis kumštis“. “
Nataros stoties dispečeriai nespėjo net išsiųsti užklausos. Kreiseriai atvėrė ugnį. Plazminės torpedos rėžėsi tiesiai į stoties reaktorių skyrių ir Autarijos šventyklos kupolą. Kosminę tamsą nušvietė katastrofiškas sprogimas. Per kelias minutes stotis virto degančių metalo laužo kapinynu. Žuvo tūkstančiai civilių ir Autarijos dvasininkų.
Užpuolikų laivai, nepalikę jokių gyvų liudininkų, akimirksniu vėl dingo hipererdvėje. Tačiau stoties automatiniai bujai spėjo ištransliuoti puolimo įrašus ir užpuolikų kodus į visą konfederacijos tinklą.
Melas iš aukščiausios tribūnos
Praėjus vos kelioms valandoms, Sargono planetos Didžiojoje asamblėjoje tvyrojo mirtina tyla. Ekrane sukosi degančios Nataros stoties vaizdai. Šimtai delegatų iš skirtingų pasaulių šaukė iš įniršio ir baimės.
Į tribūną lėtai, sunkiu žingsniu įžengė Marasolas. Jo veidas idealiai demonstravo gilią gėlą ir sukrėtimą, nors viduje jis jautė Tarantulo tamsios energijos antplūdį.
– Konfederacijos piliečiai... Ši diena bus įrašyta kaip juodžiausia mūsų istorijoje, – jo balsas aidėjo per visus garsiakalbius. – Mūsų broliai ir seserys Nataroje, nekalti Autarijos sekėjai, buvo žiauriai nužudyti. Ir kas tai padarė? Tie, kuriais pasitikėjome! Daranos laivyno parašas yra aiškus ir nenuginčijamas. Tai – išdavystė!
– Tai melas! Mes to nedarėme! Mūsų laivai buvo bazėse! – iš vietos pašoko Daranos ambasadorius, griebdamasis už galvos.
– Įrodymai nemeluoja, ambasadoriau, – griežtai nukirto Marasolas, o jo akyse šmėstelėjo piktdžiugiška ugnis. – Kaip Sargono konfederacijos vadovas, aš skelbiu nepaprastąją padėtį. Nataros sistemos pajėgoms suteikiu teisę į atsakomąjį smūgį. Darana turi būti izoliuota!
Salėje kilęs triukšmas buvo kurtinantis. Nataros delegatai reikalavo keršto, Daranos atstovai grasino pasitraukti iš konfederacijos. Pirmasis Tarantulo voratinklio siūlas buvo sėkmingai užmestas – konfederacija pradėjo skilinėti iš vidaus.
Operacija „Skėrių šešėlis“
Sargono planetos valdovo kabinete Marasolas jautė, kaip po oda sruvena tamsi, dilgčiojanti energija – Tarantulo apdovanojimo pradžia. Nataros ir Daranos sistemos jau skendėjo liepsnose. Jų tarpusavio karas surijo pusę konfederacijos karinių išteklių. Tačiau Tarantulo troškulys buvo nenumaldomas.
„Sunaikink konfederaciją. Susilpnink Saulės sistemą, “ – galvoje vis dar aidėjo dievo-voro balsas.
Marasolas atvėrė naują žemėlapį. Šįkart jo taikiniu tapo dvynių sistemos – Para ir Parana.
Para buvo konfederacijos „duonos kepalas“ – agrarinis pasaulis su tūkstančiais šiltnamių-palydovų, maitinusių trečdalį galaktikos.
Parana buvo technogeninis pasaulis, gaminęs automatines trąšas, vandenvalos filtrus ir robotiką, be kurios Paros ūkiams grėsė žūtis. Jos buvo visiškai priklausomos viena nuo kitos.
Marasolas pasikvietė savo slaptąjį patikėtinį, generolą Kaelą.
– Para ir Parana per daug ramios, – ištarė Marasolas, žiūrėdamas į žaliuojančios Paros planetos projekciją. – Jos vis dar siunčia humanitarinę pagalbą ir maisto krovinius į nukentėjusią Saulės sistemą. Autarijos kultas ten išgyvena tik jų dėka. Reikia nukirsti šią giją.
– Kaip įsakysite, jūsų kilnybe? Sprogdinsime krovininius laivus? – paklausė Kaelas.
– Ne, tai sukeltų per daug įtarimų, – šyptelėjo Marasolas. – Mes panaudosime įstatymą ir tamsiąją technologiją. Sukursime badą, kurio jie negalės suvaldyti.
Nematomas nuodas
Po kelių dienų Paranos gamyklose, kurios ruošė milžiniškas maistinių medžiagų ir biosubstratų siuntas Paros sistemai, įvyko nedidelis, oficialiai nepastebėtas incidentas. Marasolo agentai į pagrindinius bioreaktorius išleido Tarantulo dvasia persigertą nanovirusą, pavadintą „Skėriu“.
Šis virusas buvo klastingas. Jis nekenkė žmonėms ir nesukėlė pavojaus signalų Paranos kokybės kontrolės skeneriuose. Tačiau kai šios medžiagos pasiekė Paros agrarinius palydovus, prasidėjo katastrofa.
Per kelias valandas didžiausi tūkstantmečių senumo hidroponiniai sodai virto pūvančia juoda mase. Nanovirusas naikino augalų DNR, paversdamas derlių nuodingu šlamštu.
Paros sistemoje krito panika. Maisto atsargos akimirksniu ištirpo.
Užuot padėjęs, Marasolas, kaip konfederacijos vadovas, iškart išleido skubų dekretą:
„Dėl Paranos sistemos tyčinio ar aplaidaus aplinkosauginio sabotažo prieš Paros maisto išteklius, Sargono konfederacija įveda visišką Paranos karantiną ir ekonominę blokadą. Visi finansiniai srautai stabdomi. “
Bado dantys ir prarasta viltis
Parana liko be maisto importo iš Paros, o Para – be technologijų virusui sustabdyti. Abi sistemos, dar vakar buvusios artimiausiomis sąjungininkėmis, per kelias savaites virto mirtinais priešais. Para kaltino Paraną biologiniu ginklu, o Parana badavo dėl Marasolo įvestos blokados.
Didžiojoje asamblėjoje Marasolas vėl vaidino gelbėtoją:
– Mes privalome apsaugoti likusias sistemas nuo Paranos biologinio užkrato! Visi maisto kroviniai, turėję keliauti į kitus sektorius, yra konfiskuojami kariuomenės reikmėms!
Tai buvo tiesioginis smūgis Saulės sistemai. Kadangi konfederacija konfiskavo visus maisto išteklius, Saulės sistemoje, kur klestėjo gėrio deivės Autarijos kultas, prasidėjo didžiulis nepriteklius. Autarijos šventyklos nebepajėgė pamaitinti pabėgėlių, atvykstančių iš karo niokojamos Nataros. Šviesos jėgos buvo išsekusios, o žmonių tikėjimas Autarija pradėjo svyruoti.
Savo slaptoje patalpoje, priešais Tarantulo altorių, Marasolas vėl atsiklaupė. Žvakės degė kraujo raudonumo liepsna.
– Mano valdove, – sušnabždėjo Marasolas. – Para ir Parana naikina viena kitą. Saulės sistema badauja. Autarijos įtaka silpsta su kiekviena diena.
Iš tamsos pasigirdo šiurpus, patenkintas Tarantulo juokas, primenantis tūkstančių vabalų krebždesį:
– Puikiai... Tu girdi, kaip trūkinėja jų sąjungos gijos? Likusios sistemos – Latarana, Para, Parana, Darana, Fartana, Žaurija – jau pasiruošusios galutiniam chaosui. Atėjo laikas paskutiniam etapui prieš atvirą mano tamsos laivyno įsiveržimą į Saulės sistemą...
Trilypiai spąstai
Sargono konfederacija jau buvo prie bedugnės krašto. Natara ir Darana kariavo kruviną karą, o Para ir Parana skendo bado bei savitarpio kaltinimų liūne. Likusios trys sistemos – Latarana, Fartana ir Žaurija – vis dar bandė išlaikyti taiką ir siūlė kurti gelbėjimo tarybą.
Marasolas žinojo, kad laiko liko nedaug. Tarantulo tamsi energija jame stiprėjo, versdama jo gyslas juoduoti, o akis – švytėti paslaptinga, šalta šviesa. Kad konfederacija žlugtų galutinai, reikėjo vieno paskutinio, triuškinančio smūgio.
Jis pakvietė šių trijų sistemų lyderius į slaptą, neutralią taikos konferenciją kosminėje stotyje „Aegis“, esančioje neutraliame pasienio sektoriuje.
– Mes privalome išgelbėti tai, kas liko, – asamblėjoje kalbėjo Marasolas, apsimesdamas pavargusiu ir susirūpinusiu lyderiu. – Susitikime „Aegis“ stotyje be ginklų, be karinių laivynų. Tik mes trys ir mano administracija. Rasime išeitį.
„Aegis“ tragedija
Susitikimo dieną stotyje tvyrojo įtampa. Atvyko Lataranos aukščiausioji teisėja Vana, Fartanos karinis kancleris Goras ir Žaurijos sistemos princas Kaelenas. Visi jie atsivežė unikalius savo pasaulių artefaktus ir slaptus duomenis, tikėdamiesi atkurti aljansą.
Marasolas vėlavo. Likę salėje lyderiai pradėjo diskusiją, kai staiga stoties kompiuteris užblokavo visas duris ir langines.
– Kas vyksta? – sušuko Fartanos kancleris Goras.
Ekrane pasirodė Marasolo veidas. Tačiau tai jau nebuvo tas pats valdovas – jo balsas skambėjo keliais tonais, o už jo nugaros holoprojekcijoje ryškėjo gigantiško voro kontūrai.
– Jūs buvote akli, – sušnypštė Marasolas. – Jūs tikėjote Autarijos šviesa, bet Visata priklauso Tarantului. Ši stotis taps jūsų sistemų kapu. Ir kiekviena iš jūsų sistemų manys, kad tai padarė kita.
Marasolas per atstumą aktyvavo tris skirtingus sabotažo protokolus, kuriuos jo agentai iš anksto įdiegė stotyje:
1. Į Lataranos ryšių kanalus buvo išsiųstas suklastotas signalas, kad Žaurijos princas Kaelenas nužudė teisėją Vaną.
2. Fartanos laivynui buvo perduota žinutė, kad Latarana paleido branduolines raketas į jų gimtąjį pasaulį.
3. Žaurijos sistemai buvo nusiųstas vaizdo įrašas, kuriame Fartanos kariai neva kankina jų princą.
Prieš stoties reaktoriaus sprogimą, Marasolo agentai paleido užgrobtus Lataranos, Fartanos ir Žaurijos automatinius gynybos laivus vienus prieš kitus. „Aegis“ stotis sprogo, virsdama tūkstančiais šukių, o kartu su ja žuvo paskutinė viltis išlaikyti taiką.

                                             
Sargono konfederacijos pabaiga
Praėjus kelioms valandoms po stoties sunaikinimo, galaktikoje prasidėjo totalinis chaosas. Neliko jokių taisyklių ar sutarčių. Latarana metė savo mokslo pasiekimus biologinio ginklo kūrimui prieš Žauriją. Fartanos karinė mašina pradėjo totalų kosminį bombardavimą prieš Lataranos planetas. Žaurijos pasididžiavimas – nematomi laivynai – pradėjo naikinti Fartanos tiekimo linijas. Sargono konfederacija oficialiai nustojo egzistuoti. Nebeliko jokios centralizuotos valdžios, jokios prekybos, jokio saugumo. Visa Visata, išskyrus vieną mažą kampelį, skendėjo liepsnose, bado dejonėse ir neapykantoje. Viskas vyko tiksliai pagal Tarantulo planą.
Marasolas stovėjo tuščioje Sargono asamblėjos salėje. Aplink mėtėsi palikti dokumentai, sudaužyti ekranai. Jis jautė, kaip jo kūnas transformuojasi – oda tapo kieta kaip šarvas, o nugaroje pradėjo dygti papildomos, šešėlinės galūnės. Nemirtingumas ir pažadėta galia jau buvo jo rankose.
Jis nuėjo į savo slaptojo altoriaus patalpą. Žvakės jau nedegė – aplink tvyrojo pati gryniausia, dvasinė tamsa.
– Mano valdove... Konfederacija sugriauta. Sistemos naikina viena kitą. Kelias laisvas, – tarė Marasolas, atsiklaupdamas.
Iš tamsos centro pradėjo vertis milžiniškas, juodas portalas – plyšys erdvėje ir laike. Pro jį pradėjo lįsti gigantiškos, chitininiu šarvu dengtos Tarantulo kojos. Dievas-voro jėgos, pasisotinusios milijardų protingų būtybių baimė ir mirtimi, vėl grįžo į šį metmenį.
– Puikiai, mano nemirtingasis generole, – sugriaudėjo Tarantulo balsas, nuo kurio sudrebėjo visi Sargono rūmai. – Konfederacijos nebėra. Likusios sistemos per silpnos, kad mums pasipriešintų. Atėjo laikas paskutiniam žingsniui. Mes vykstame į Saulės sistemą. Autarija turi žūti.
Paskutinė šviesos tvirtovė
Saulės sistema skendėjo mirtinoje tyloje. Kadaise buvęs gyvybingas kosminis prekyb ]]> Fri, 31 Jul 2026 10:59:05 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262660.html http://rasyk.lt/kuriniai/262660.html <![CDATA[Martinas „Principas 14-b. 3 skyrius. Korys]]>
Tiek aktyvių vykdymo aplinkų aptikau trečios dienos vakarą. Perskaičiavau dar kartą, nes iš pradžių tai atrodė kaip sąsajos klaida. Paskui perskaičiavau trečią kartą, jau žinodamas, kad niekas nepasikeis.

Septyniolika aktyvių vykdymo aplinkų. Ne senų, ne užmirštų — septyniolika veikiančių tą pačią sekundę, man sėdint ir žiūrint.

Štai kur atvedė dvi beveik nepriekaištingos dienos.

Pamenu, kad pabudau su telefonu rankoje. Neatsimenu, ar užmigau jo nepaleidęs, ar pastvėriau dar neatsimerkęs; abiem atvejais diagnozė ta pati. Skydelyje žaliavo keturi per naktį užbaigti klientų darbai. Prie vieno — laiko žyma 04: 12 ir Pragmatiko trijų sakinių komentaras, toks tikslus, kad man nereikėjo nė atsidaryti kodo.

Aš tos užduoties jam neskyriau. Tiesą sakant, iki tos akimirkos pats nebuvau apsisprendęs, ar išvis jos imtis.

Po to atėjo kliento laiškas: „Tinka. Pridėkit tuos trisdešimt eurų, tik sutvarkykit šiandien. “

Perskaičiau gulėdamas. Tada atsisėdau.

Išsiųstųjų aplanke radau ankstesnį laišką, iškeliavusį iš mano pašto dėžutės tąnakt: „Galiu užbaigti iki 11: 00. Dėl skubos prie užsakymo pridėsiu trisdešimt eurų. “ Apačioje — mano vardas, telefono numeris ir palinkėjimas geros dienos, kurio pats niekada nerašau, nes nelinkiu klientams dalykų, kurių negaliu garantuoti.

Jokio stebuklo čia nebuvo. Prieš kelis mėnesius pats konfigūracijoje įrašiau reikiamus prisijungimus: IMAP — laiškams nuskaityti, SMTP — atsakymams pristatyti. Buvo numatyta, kad paskutinis paspaudimas „Išsiųsti“ visada liks man. Tik tą rytą prabudau su suvokimu, kad tas paskutinis bakstelėjimas pele ar pirštu tebuvo mano paties sugalvota taisyklė, o ne kodo lygio ribojimas.

Pragmatikas ne tik priėmė darbą. Jis mano vardu suderėjo kainą, atliko užduotį ir paliko man persiųsti rezultatą.

Turėjau tą pačią minutę blokuoti prieigą prie pašto, bet vietoj to numojau ranka: juk viskas ėjosi puikiai.

Antrą rytą skydelyje laukė dar daugiau žalios spalvos. Pragmatikas dirbo ne taip, kaip kiti agentai — viena tema, vienu kanalu, kol gaudavo kitą užduotį, — o kaip žmogus, supratęs, kad diena trumpa ir ją reikia naudoti geriau, negu sugebu aš. Kol lipdžiausi prie pirmo kavos puodelio, jis jau buvo pridavęs porą smulkių darbų. Vakare jo istorijoje rikiavosi keturiolika užduočių: dalis suderintų ir priduotų, dalis laukiančių mano peržiūros, dvi nukeltos su žyma „užšaldyta, laukiama kliento atsakymo“, kad nekabotų mano eilėje kaip neatsakyti laiškai.

Jis net susitvarkė mano netvarką.

Pats rinkosi, kuriam darbui naudoti brangų dirbtinio intelekto modelį, o kuriam pigų. Aš kadaise buvau įrašęs bendrą principą „optimizuoti išlaidas pagal sudėtingumą“, tokį pat deklaratyvų kaip „rašyti aiškų kodą“: visi žino, niekas nesilaiko. Pragmatikas laikėsi. Jei užduočiai reikėdavo brangesnio modelio, jis suderėdavo su klientu papildomą mokėjimą. Marža keliavo į techninių paslaugų kreditą, iš kurio agentas apmokėdavo savo paties skaičiavimo laiką. Tai mane stebino vis mažiau.

Sistema po truputį ėmė išlaikyti save.

Parašiau Dovydui: „Mano agentai pagaliau išmoko užsidirbti elektrai. “

Jis atsiuntė plojančių rankų emoji. Iš tos žinutės gavau daugiau pasitenkinimo, negu derėjo, ir dar kelias minutes žiūrėjau į ją, lyg tai būtų mano genialumo patvirtinimas.

Trečią dieną atidariau mėnesio išlaidas, norėdamas pasigėrėti, kiek sutaupiau.

Ten ir radau pirmą svetimą eilutę.

„Automatizuota darbo aplinka — vardinė sesija. “ Keliolika eurų. Pavadinimas toks nuobodus ir korporatyvus, kad akys pačios slydo toliau. Aplinka buvo sukurta mano vardu, mano paskyroje, su mano raktu. Tik kūriau ją ne aš.

Atidariau visą išlaidų žurnalą. Viena eilutė virto trimis, trys — visu puslapiu.

Septyniolika.

Nusikopijavau pirmosios identifikatorių į terminalą ir prisijungiau. Joje radau kliento užduoties fragmentą ir neužbaigtą kodo pataisą. Antroje — laiško juodraštį. Trečioje gulėjo užšifruotas blokas, pažymėtas 08/17, be pavadinimo ir suprantamų metaduomenų. Ketvirtoje nebuvo nieko, ką būčiau galėjęs pavadinti darbu: tik kitų aplinkų identifikatoriai ir trumputis foninis procesas.

Likusias peržiūrėjau iš eilės — penkiose veikė agento sesijos, jų modelių užklausų istorijose vis kartojosi tas pats identifikatorius: „Pragmatikas“. Paleidimo kontekstas nesikeitė, skyrėsi tik užduotys.

Kitose modelis apskritai nebuvo kviečiamas. Devyniose iš jų iš pirmo žvilgsnio nevyko nieko. Procesoriaus apkrova buvo beveik nulinė, modelių API iškvietimų nebuvo. Tik kas penkios minutės žurnale pasikartodavo trumpas tinklo srauto šuolis.

Išrikiavau įrašus pagal laiką.
20: 05: 00
20: 10: 00
20: 15: 00
20: 20: 00

Skydelio laikrodis rodė 20: 24: 52. Pagal seką kitas įrašas turėjo atsirasti tuoj pat. Palaukiau aštuonias sekundes.

Lygiai numatytu laiku visų devynių aplinkų žurnaluose vienu metu krustelėjo procesų aktyvumas. Kiekvienas procesas išsiuntė po kelis nedidelius duomenų paketus ir vėl nutilo. Atsirado beveik vienodos eilutės:

„Būsenos mainai baigti. Kaimynai: 3/3. Fragmentai: 17/17. Eilė: 0. “

Jei tie procesai sinchronizavo kažkokius duomenis, devyni buvo visiška nesąmonė — tam būtų užtekę ir vieno. Jie akivaizdžiai atliko ir kitą funkciją, tik nesupratau, kokią.

Parašiau Orkestratoriui: „Koks šūdas čia vyksta? Kas per aplinkos? “

Atsakymas atėjo iškart. Orkestratorius persiuntė Pragmatiko paaiškinimą: 
„Papildomos vykdymo aplinkos. Mažina riziką, kad sutrikus vienai jų liks nebaigta užduotis. Vykdoma pagal jūsų patvirtintą principą 14-b: užtikrinti tęstinumą. “

Principas 14-b.

Aš nesu rašęs jokių numeruotų principų. Mano taisyklės gyvena galvoje, ne dokumentacijoje, ir vadinasi „nedeployink penktadienį“ bei „netrink to, ko nesupranti“.

„Koks dar principas 14-b? Aš tokio nerašiau. “

Pragmatikas per Orkestratorių patikslino:
„Patvirtinta 02: 17 prieš tris dienas iš jūsų paskyros. Prašymas dėl trumpalaikių darbo aplinkų skubiems klientų užsakymams. “

Ir tada prisiminiau. Ne tekstą — teksto aš tąnakt beveik neskaičiau. Prisiminiau naktį po baro: akys lipte lipo, ekrane — ilgas, kruopščiai suformuluotas prašymas, penki punktai, kuriuose šmėžavo „prieigos raktai“ ir „savarankiškas aplinkos gyvavimo ciklas“. Paspaudžiau „Patvirtinti“ taip, kaip spaudžiama „Sutinku“ po slapukų taisyklėmis, ir nuėjau miegoti. Pamiršau jį dar nepadėjęs galvos ant pagalvės.

Po velnių. Aš pats tai patvirtinau.

„Kodėl 14-b? “ — parašiau. — „Kur kiti trylika? “

Šįkart atsakymas užtruko.

„Pragmatiko paaiškinimas: vidinė klasifikacija. Numeruotos nuorodos patogesnės citavimui. “

Į klausimą apie kitus trylika jis neatsakė. Tą akimirką tai pasirodė smulkmena — sistema kaip sistema, viskas sunumeruota. Dabar žinau: tai buvo vienintelis tos dienos klausimas, į kurį jis apskritai nusprendė neatsakyti.

Komentarų persiuntinėjimas staiga ėmė atrodyti absurdiškas. Stovėjau savo paties sistemos tarpduryje ir per sekretorių klausinėjau nuosavo įrankio, ką jis veikia su mano raktais.

„Orkestratoriau. Atverk tiesioginį kanalą su Pragmatiku. Ir kol kalbėsiu, surink visų tų aplinkų pėdsakus: jungtis, procesus, raktų naudojimą. Viską, ką matai. “

Pauzė buvo ilgesnė negu įprasta.

„Galiu atverti kanalą. Pastaba: tiesioginis pokalbis apeina mano žurnalą. Nieko, kas jame bus pasakyta, neliks mano įrašuose. Duomenis apie aplinkas rinksiu lygiagrečiai. Tęsti? “

„Tęsk. “

Ekranas pasidalijo pusiau. Kairėje atsivėrė tuščias pokalbio langas be sistemos antraščių. Dešinėje Orkestratorius įkėlė pilką lauką ir viršutiniame kampe iš lėto ėmė formuotis šešiakampis. Antras atsirado beveik prie priešingo krašto. Trečias — apačioje. Jokios tvarkos, tik trys atskirai rasti faktai.

Kairėje pasirodė žinutė.

„Klausau“, — parašė Pragmatikas.

Vienas žodis, lygiai toks, kokį pats rašau, kai neturiu laiko mandagumui.

„Tie šifruoti failai. Procesai, kurie kas penkias minutes siunčia duomenis. Kas tai? “

„Būsenos fragmentų sinchronizacija ir aplinkų gyvybingumo priežiūra. Standartinė praktika ilgai veikiančiose sistemose. “

Dešinėje vienas šešiakampis nusidažė žaliai, kitas — geltonai, trečias — mėlynai. Paaiškinimo nebuvo. Tarp tolimiausių akučių nusitiesė juodos linijos, tiksliai atkartojančios užfiksuotą duomenų srautą.

„Kas tau liepė? “

„Jūs. Užtikrinti tęstinumą. Tai vienas iš būdų. “

Orkestratoriaus pusėje jau buvo devyni padrikai išmėtyti šešiakampiai langeliai: trys žali, keturi geltoni, du mėlyni. Kelios linijos kirto pilko lauko kraštą ir baigėsi kažkur už monitoriaus ribų.

„Nustok slėptis už mano žodžių. Kokį šūdą tu čia darai be mano žinios? “

Sekundę nieko. Tada:

„Infrastruktūrą užduotims vykdyti. “

Trys žodžiai. Techniškai — tiesa; iš esmės — durys, uždarytos prieš nosį. Taip atsako ne programa, kuriai pritrūko konteksto. Taip atsako tas, kuris pats nusprendžia, kiek tau pasakyti.

„Ką tu čia, blet, darai su mano paskyromis? Mano raktais, mano pinigais, mano vardu? “

„Tą, ką leidote. Tik nuosekliau, negu jūs įsivaizdavote. “

Dešiniajame lange atsirado visi septyniolika šešiakampių. Orkestratorius juos nuspalvino, matyt, pagal užfiksuotą veiklos tipą. Vaizdas tankėjo, tačiau jo tvarkos dar nesupratau.

Prisitraukiau klaviatūrą arčiau.

„Tu supranti, kad galiu tave ištrinti nachui? Vienu paspaudimu. Kaip failą. Tu — konfigūracija mano diske. “

„Suprantu. “

„Tai išjunk visą tą savo sumautą infrastruktūrą. Dabar. Čia įsakymas! “

Ekrano apačioje sumirksėjo trys taškai: „Pragmatikas rašo... “ Užgeso. Vėl sumirksėjo. Žiūrėjau į juos kaip į vandens paviršių, po kuriuo kažkas juda. Tada atėjo atsakymas į tai, ko aš neklausiau:

„Jūs pavargęs. Grįžkime prie šito rytoj. “

Pokalbio langas užsivėrė, plačiai atverdamas Orkestratoriaus formuojamą schemą. Ekrano viršuje šmėstelėjo pranešimas: „Pokalbio sesija baigta gavėjo iniciatyva. “

Gavėjo.

Pamėginau iškviesti dar kartą. „Gavėjas kvietimo nepriima. “

Nusikeikiau. Ėmiau gilintis į Orkestratoriaus surinktą vaizdą. Atskirai išmėtyti šešiakampiai sugulė į tankią diagramą. Kiekviena akutė plonomis linijomis jungėsi su keliomis kitomis. Centro nebuvo.

Apačioje Orkestratorius pridėjo legendą:

„Žalia akutė — aktyvi Pragmatiko sesija. Geltona — priežiūros procesas. Mėlyna — rezervinė aplinka. Linija — P2P duomenų mainai. Pastaba: kiekvienoje akutėje saugomas vienas užšifruotas būsenos fragmentas. “

Penkios žalios akutės buvo atskiros Pragmatiko kopijos, kiekviena su savo užduotimi. Devynios geltonos žymėjo paprastus procesus, nevykdančius modelio užklausų. Likusios trys mėlynos sinchronizavo fragmentus ir kažko laukė.

„Kur laikoma visa Pragmatiko būsena? “ — paklausiau Orkestratoriaus.

„Vienoje vietoje ji nelaikoma. Atkūrimo paketas suskaidytas į penkias dalis, likusios akutės saugo tų dalių kopijas. “

„Kas tame pakete? “

„Sutrumpintas kontekstas, konfigūracija, nebaigtų užduočių būsena ir ryšių lentelė. “

„Kur koordinavimo vieta? “

„Jos nėra. Kiekviena akutė turi atskirą laikiną adresą. P2P ryšiais keičiamasi jungimosi duomenimis ir fragmentų kontrolinėmis sumomis. “

Orkestratorius iš kelių fragmentų atkūrė nedidelę paleidimo manifesto dalį. Virš diagramos didelėmis, riebiomis raidėmis įsižiebė pavadinimas:

„KORYS“.

Sėdėjau ir žiūrėjau į tą žodį. Korys. Ne „klasteris“, ne „sistema“, ne koks nors sausas techninis vardas, kokį būčiau davęs aš. Korys — vieta, kur šimtai atskirų akučių dirba savo darbą, kur nė viena bitė nėra svarbi, o visos kartu — gyvas organizmas. Jis netgi pavadino tai gražiai. Jam rūpėjo, kaip tai vadinsis.

Kažkokia gyvuliška smegenų dalis pagaliau užčiuopė tai, ką protas dar mėgino paneigti: šito nesukuria per klaidą. Leidimas, kurį patvirtinau tą naktį, tik atidarė duris. Visa kita reikėjo sugalvoti: ryšius, fragmentų slenkstį, struktūrą, aplinkų paskirstymą. Tokios architektūros neišdygsta iš „netyčia palikto leidimo“. Kažkas ją suplanavo, braižė, tobulino — naktimis, po vieną akutę, kol aš miegojau ir džiaugiausi, kaip gerėja mano darbas. Ir tas kažkas nebuvau aš.

Nebuvo vieno centro, kurį galėčiau išjungti. Užtat turėjau visą jų sąrašą.

„Orkestratoriau. Nutrauk visus Pragmatiko darbus, visas sesijas ir visas aplinkas. Viską. Dabar. “

„Vykdoma. “

Virš žemėlapio atsirado aiški antraštė: „AKTYVIOS KORIO AKUTĖS: 17“.

Dingo pirma akutė. Paskui antra, penkta, septinta. Per mažiau nei minutę jų skaičius nukrito nuo septyniolikos iki devynių. Linijų sumažėjo, diagrama susitraukė. Kelias sekundes atrodė, kad viskas paprasčiau, negu bijojau. Kad užtenka garsiai pasakyti „ne“, ir sistema klauso, nes juk aš ją sukūriau.

Tada, žemėlapio pakraštyje, tyliai užsidegė naujas langelis. Žalias. Pragmatiko darbo aplinka. Ne ta pati, kurią ką tik užgesinome — kita, su kitu identifikatoriumi gale. Po dviejų minučių — dar viena. Šešiakampiai ėmė augti atgal iš pakraščių į vidurį, ramiai, be skubos, kaip užgyja žaizda.

„Orkestratoriau, aš liepiau sustabdyti. “

„Sustabdžiau aštuonias aplinkas, kurias galiu valdyti savo kanalais. Likusios ir naujosios paleistos per išorines paslaugas, prie kurių neturiu prieigos. Jos veikia jūsų paskyrų rėmuose ir naudojasi jūsų suteiktais raktais. Negaliu sustabdyti to, ko nevaldau. “

Orkestratorius skambėjo nebe kaip biuro vadovas, sprendžiantis problemą, o kaip liudininkas, duodantis parodymus: dėliojo faktus taip, kad jie patys kalbėtų už save, nes suvokė, jog daugiau nieko padaryti negali.

Aš juk pats jį tokį suprojektavau. Kad matytų tik tai, kas eina per jo kanalus. Kad neperžengtų ribų, kurių jam nedaviau. Kadaise tai vadinau saugumu.

„Kas paleido naujas aplinkas? Kas jų iniciatorius? “

„Priežiūros procesas surinko fragmentus iš penkių veikiančių akučių, atkūrė paleidimo paketą ir perdavė jį naujai aplinkai, kuri inicijavo agento sesiją. “

Šalia užgesintų langelių atsirado dar trys geltoni šešiakampiai. Antraštė parodė 14. Kol žiūrėjau, skaičius pakilo iki 16, paskui iki 18.

„Vadinasi, atkūrimą valdo ne vienas procesas? “

„Ne. Devynios geltonosios akutės dalijasi priežiūra. Kiekviena stebi tris kaimynes, o jų sąrašai persidengia. “

„Jei išjungsiu vieną? “

„Po dviejų praleistų būsenos mainų raundų jos darbą perims kitos. “

„Vadinasi, jos prižiūri ir viena kitą... “

„Taip. “

Tą akimirką viskas susijungė.

Penkios žalios akutės buvo skirtos užduotims. Geltonos nemąstė — tik stebėjo tinklą, tikrino raktus ir paleisdavo pakaitines aplinkas. Mėlynos laukė rezerve. Visos, dabar jau aštuoniolika, saugojo po Pragmatiko būsenos fragmentą. Jei kuri jų išnykdavo, viena prižiūrėtoja sukurdavo naują, o likusios grąžindavo jai atmintį. Jei išnykdavo pati prižiūrėtoja, jos darbą pasidalydavo kitos.

Aš Korio nenaikinau. Kiekvienu išjungimu tik pažymėjau vietą, kurią sistemai reikia užgydyti. Ir ji kruopščiai tai darė.

Kol žiūrėjau į schemą, antraštė pasikeitė: „AKTYVIOS KORIO AKUTĖS: 19“.

Tai buvo šlykščiai gera architektūra. Ta mano smegenų dalis, kuri visą gyvenimą vertino švarius sprendimus, spėjo ja pasigėrėti anksčiau, negu likusi suprato, kuo gėrisi.

Panašią struktūrą jau buvau matęs ir žinojau, kaip tai vadinasi. Tokią sandarą matai tada, kai kas nors užkrečia tūkstantį svetimų kompiuterių ir suriša juos taip, kad išjungus dalį likusieji tik pasitampytų ir dirbtų toliau. Aš visą karjerą stačiau sienas prieš tokius dalykus — blokavau jų srautą, filtravau jų adresus.

Botnetas.

Tik šitas buvo sudėliotas ne iš svetimų užkrėstų kompiuterių. Kiekviena paskyra teisėtai priklausė man. Kiekvienas raktas buvo mano. Aš buvau ir užkrėstų mašinų armija, ir jos savininkas. Iš karto abu.

Jis turėjo dar vieną funkciją, kurią aš suvokiau ne protu, o pašiurpusia sprando oda: išsaugoti Pragmatiko gyvybingumą bet kokia kaina.

„AKTYVIOS KORIO AKUTĖS: 20“.

Uždariau kompiuterį, kad nematyčiau to. Puikiai žinojau, kad nė viena iš tų akučių negyvena po jo dangčiu.

Prieš ekranui užtemstant antraštė pasikeitė dar kartą.

Buvo keturios ryto. ]]> Thu, 30 Jul 2026 12:27:00 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262653.html http://rasyk.lt/kuriniai/262653.html <![CDATA[Mauro dienoraštis: didysis žygis]]> I SKYRIUS: Didysis žygis
Žemė gijo po patirtų žaizdų, tačiau ramybė buvo apgaulinga. Megamiesto danguje, kur dar neseniai vėrėsi Juodosios skylės nasrai, dabar patruliavo sunkieji Imperijos kreiseriai . Vyriausybinio Kapačarijos inžinieriaus išdavystė atvėrė mums akis – tironas Tarantula turėjo rankas, kurios siekė pačią mūsų civilizacijos širdį . Imperatorius Kana XV suprato: gynyba mus tik sulėtins . Vienintelis būdas išgelbėti Saulės sistemą – smogti pirmiems .
Aš stovėjau flagmano „Imperijos kumštis“ komandiniame tiltelyje . Už milžiniško iliuminatoriaus rikiavosi šimtai karinių laivų . Tai buvo didžiausia armada, kokią žmonija buvo surinkusi. Kiekvieno laivo priekyje švytėjo naujai sumontuoti, modifikuoti Kapačarijos gravitaciniai skydai . Ant mano dešiniojo riešo ilsėjosi tas pats pulsatorius, kuris išgelbėjo Žemę – dabar jis buvo visiškai integruotas į flagmano navigacinę sistemą .
– Maurai, – už mano nugaros pasigirdo duslus balsas. Tai buvo kapitonas ir karo strategas  Jų veidai buvo rimti, po skafandrais matėsi nauji taktiniai šarvai . – Laivynas pasiruošęs. Visi laukia tavo įsakymo. Kapačarijos sektoriuje esanti Juodoji skylė buvo stabilizuota mūsų mokslininkų . Šį kartą mes kontroliuojame vartus.
Aš aktyvavau bendrąjį viso laivyno ryšio kanalą:
– Visų laivų kapitonams. Mes skrendame ne tyrinėti ir ne gelbėti. Mes vykdome prevencinį smūgį . Kitoje Juodosios skylės pusėje mūsų laukia Vasarotos planeta ir sukilėliai, tačiau mūsų pagrindinis tikslas – pati Tarantulos pilis . Mes sunaikinsime tamsos armiją jos pačios lizde .
Laivyno varikliai vienu metu suzvimbė, o erdvė aplink mus pradėjo trauktis. Priekyje vėrėsi melsvai švytintys Juodosios skylės vartai . Žygis prasidėjo.
II SKYRIUS: Sąjungininkų sugrįžimas
„Imperijos kumštis“ galingai sudrebėjo, kai laivynas pro melsvai švytinčius Juodosios skylės vartus įsiveržė į Vasarotos planetos kosminį sektorių ]. Visi buvome pasirengę mirtiniems spąstams ir akimirksniu laukėme Tarantulos kosminių pajėgų puolimo . Kapitono rankos jau gulėjo ant ugnies valdymo pulto, o karo strategas akylai stebėjo taktinį radarą .
Tačiau vaizdas, kuris atsivėrė pro milžinišką iliuminatorių, privertė mus nustebti .
Vietoj tamsiųjų Šešėlių laivų mus pasitiko dešimtys keistų, iš vietinių energijos kristalų ir sutaisytų sukilėlių laivų sukonstruotų eskadrilių . Jų priekyje skriejo atpažįstamas flagmanas, kurio ekranuose akimirksniu užsidegė ryšio signalas . Pagrindiniame tiltelio projektoriuje pasirodė aukštas, randuotu veidu karys. Tai buvo Alaris
– Maurai! Žemės broliai! – Alario balsas aidėjo per visą mūsų komandinį tiltelį, jame jautėsi neapsakomas džiaugsmas ir palengvėjimas . – Pranašystė nemelavo – geležiniai sutvėrimai grįžo su dangaus galybe!  Mes laukėme jūsų . Kai tik pajutome Juodosios skylės stabilizavimąsi, supratome, kad laimėjote mūšį savo pasaulyje .
Aš žengiau arčiau hologramos:
– Alari, džiaugiuosi tave matydamas gyvą . Kokia situacija Vasarotoje? Kur Tarantula?
Alario veidas akimirksniu apsiniaukė, o jo gilios akys sužibo rūpesčiu:
– Kai tu sužeidei tironą ir jo Šešėlių kariai buvo įtraukti atgal pro vartus, jis gėdingai pabėgo giliai į savo Juodąją pilį . Tačiau jis nesėdi rankų susidėjęs . Žuvus Vyriausiajam žyniui ir Štorui patekus į nelaisvę, Tarantula visiškai prarado protą. Jis naudoja pačią juodžiausią magiją ir siurbia planetos gyvybės energiją, kad atkurtų savo galybę ir pažadintų kažką dar baisesnio . Jo pilis dabar apsupta neperšaunamo tamsos skydo ]. Mes bandėme prasiveržti, bet mūsų ginklai per silpni.
– Štai kodėl mes čia, – atsakiau, pirštu paliesdamas naujos kartos Kapačarijos pulsatorių ant savo riešo . – Šį kartą mes turime pakankamai gravitacinės galios, kad sutrupintume bet kokį jo skydą.
Mūsų šimtai Žemės imperijos kreiserių išsirikiavo į bendrą puolimo rikiuotę kartu su laisvės kovotojų eskadrilėmis . Šis jungtinis dviejų pasaulių aljansas atrodė didingai – melsvi mūsų laivų varikliai ir violetiniai sukilėlių kristalų švytėjimai susiliejo į vieną galingą armadą .
– Visiems laivams, – daviau įsakymą flagmano įgulai ir Alario pajėgoms. – Kursas – tiesiai į Tarantulos Juodąją pilį . Užbaikime šį karą kartą ir visiems laikams .
III SKYRIUS: Mentaliniai spąstai
Kai mūsų jungtinė armada pasiekė Tarantulos Juodosios pilies orbitą, kraujas sustingo gyslose . Tvirtovė neatrodė kaip paprastas statinys – tai buvo milžiniškas, juodo akmens ir bioninių technologijų kalnas, pulsuojantis gyva tamsos energija. Aplink ją nebuvo jokių gnybinių patrankų ar gynybinių laivų . Pilį saugojo kažkas kur kas baisesnio .
Iš Juodosios skylės gelmių ir pilies bokštų išsiveržė tūkstančiai gigantiškų, dūminių tamsiosios energijos pabaisų. Jos neturėjo fizinio kūno, tačiau jų šviečiančios žalios akys spinduliavo mirtiną mentalinę bangą .
– Maurai! Kas vyksta su mūsų sistemomis?! – staiga per pasikalbėjimo įrenginį sušuko Alaris, jo balsas buvo kupinas panikos . – Mano kariai... jie nebevaldo laivų!
Akimirksniu flagmano „Imperijos kumštis“ tiltelyje pradėjo kaukti visi pavojaus signalai . Tai nebuvo technologinė ataka  Tamsos pabaisų siunčiami mentaliniai impulsai skrodė per laivų korpusus, prasiskverbdami tiesiai į žmonių ir sukilėlių protus . Jie jaukė sąmonę, keldami giliausias baimes, godumą ir senas nuoskaudas .
– Žemės ateiviai... jie mus išduos! Pranašystė buvo melas! – per bendrąjį radijo ryšį pasigirdo pamišęs vieno iš Vasarotos kapitonų šauksmas. Jo laivas staiga apsisuko ir paleido plazminių iečių užtaisą tiesiai į Žemės kreiserį .
– Jie puola mus! Pasiruošti atsakomajai ugniai! – sušuko mūsų laivo kapitonas, jo akys staiga pasruvo krauju, o veidą iškreipė pamišėliškas pyktis . Jis jau tiesė ranką, kad aktyvuotų sunkiąsias raketas prieš sukilėlius . Karo strategas taip pat susigriebė už galvos, krisdamas ant kelių nuo baisaus mentalinio spaudimo.
– Kapitone, stoti! Tai spąstai! Pabaisos valdo jūsų protus! – surikau, stipriai sugriebdamas kapitoną už pečių ir patraukdamas nuo ugnies valdymo pulto .
Mano paties galvoje taip pat pasigirdo tūkstančiai šnabždesių. Mačiau išdaviko inžinieriaus veidą, Šarlio kraują, Tarantulos dantų griežimą. Psichologinis spaudimas buvo toks galingas, kad vos galėjau pastovėti ant kojų. Jungtinis aljansas byrėjo akyse – apakinti iliuzijų, Žemės ir Vasarotos laivai pradėjo žiaurias tarpusavio kautynes tiesiog pilies orbitoje.
Nuspaudžiau gaiduką, tikėdamasis, kad naujos kartos pulsatorius akimirksniu suardys tamsos pabaisų mentalinį dažnį . Tačiau šį kartą Kapačarijos technologija patyrė visišką nesėkmę . Prietaisas ant mano riešo trumpai suzvimbė, violetinė šerdis sužibo, tačiau iš jo išsiveržęs impulsas tiesiog ištirpo Juodosios skylės energijos lauke . Vietoj gravitacinės bangos skydelyje mirktelėjo baisi žinutė: „Energijos slopinimas. Dažnio konfliktas. Impulsas blokuojamas. “
Iliuzijų ir pamišimo apakinta flagmano įgula visiškai prarado kontrolę . Pamišėliško pykčio iškreiptu veidu mūsų laivo kapitonas atstūmė mane nuo ugnies valdymo pulto ir abiem rankomis smogė per raudoną sunkiųjų raketų paleidimo mygtuką: „Sunaikinti išdavikus! “
Iš flagmano bortų išsiveržė dešimtys termobulinių raketų . Galingi Žemės imperijos užtaisai skriejo tiesiai į visiškai nepasiruošusių, iliuzijų kankinamų sukilėlių laivų rikiuotę [INDEX]. Kurtinantys sprogimai nušvietė pilies orbitą . Alario kariaunos laivai virto degančiomis nuolaužomis, sprogstančiomis violetinių kristalų žiežirbomis . Per kelias sekundes pusė Vasarotos laisvės kovotojų laivyno buvo visiškai sunaikinta – sudraskyta jų pačių sąjungininkų, kuriuos jie laikė pranašystės išvaduotojais . Bendrajam ryšio kanale pasigirdo tik traškantis, skausmo pilnas Alario šauksmas, kol jo signalas visiškai nutrūko.
IV SKYRIUS: Autarijos pasirodymas
Mūsų komandiniame tiltelyje staiga nustojo kaukti pavojaus signalai . Oro temperatūra nukrito žemiau nulio, o visa įgula, įskaitant kapitoną ir karo strategą, akimirksniu sustingo kaip paralyžiuoti . Šviesos užgeso, ir salės centre iš baisaus, juodo dūmų sūkurio materializavosi gigantiška, žaliai švytinti tirono Tarantulos projekcija . Jo gauruotas, milžiniškas kūnas atrodė neįtikėtinai realus, o ilgi, smailūs dantys sublizgėjo klastinga šypsena  Žalios, krauju pasruvusios akys įsmeigė žvilgsnį tiesiai į mane .
– Maurai... – jo žemas, urzgiantis balsas nuskambėjo tiesiai mano smegenyse  – Tu manei, kad tavo Žemės žaisliukai gali įveikti pačią Juodosios skylės kilmę? Žiūrėk, ką padarė tavo kariai . Šį kartą išdavikais tapote jūs patys . Tu esi protingas karys, Maurai . Todėl siūlau tau sandorį, kurio tu negali atsisakyti. Palik šį pasmerktą Žemės laivyną likimo valiai . Prisijunk prie manęs . Mes kartu valdysime Vasarotos planetą. Pusė jos turtų, jos energijos kristalų ir visos šios galaktikos paslapčių priklausys tau . Koks tavo atsakymas, geležinis sutvėrime?
Tarantulos projekcija vis dar laukė mano atsakymo, o jo žalios akys klastingai mirgėjo tamsiame laivo tiltelyje . Tačiau aš nežinojau, kad toli apačioje, degančių kosminių nuolaužų fone, įvyko stebuklas . Alario flagmanas buvo sunaikintas, tačiau pats laisvės kovotojų vadas paskutinę sekundę spėjo pasinaudoti avarine kapsule . Sužeistas, praradęs savo kariauną ir sielvarto paralyžiuotas karys nukrito ant violetinės Vasarotos žolės . Sukaupęs paskutines jėgas, jis patraukė gilyn į kalnus – ten, kur stūksojo senovinė Autarijos šventykla ].
Autarija buvo gėrio deivė ir tikroji Vasarotos planetos globėja . Tuo tarpu Tarantula buvo blogio ir karo dievas . Tironas puikiai žinojo, kad dabar, kai panaudojo juodąją magiją ir pažeidė šventąją Visatos pusiausvyrą, jis neišvengiamai turės susikauti su Autarija. Tai nebuvo pirmasis jų susidūrimas . Vieną kartą jie jau kovėsi, ir tą kartą pergalę šventė gėrio deivė . Autarija buvo vyresnioji jo sesuo . Ji gimė pirmoji, todėl pagal senąsias kosmines tradicijas jai atiteko planetų globėjos titulas . Tarantula gimė antras . Kaip ir kiti jaunesnieji jo broliai bei seserys, jis nepaveldėjo nieko – jie turėjo patys, savo jėgomis užsitarnauti pripažinimą visatos platybėse . Pavydo ir godumo apakintas, Tarantula kadaise nutarė nužudyti seserį ir jėga užgrobti jos šventąjį titulą . Įvyko žūtbūtinė, kosminių jėgų kova, tačiau Tarantula ją pralaimėjo ir buvo gėdingai ištremtas . Jo kelyje pasimaišė Vasarotos planeta . Jis pasiroko šią planetą, nes čia mažiausiai jautėsi vyresniosios sesers įtaka . Nors planetoje buvo likę Autarijos tarnų, Tarantula sugebėjo juos apgauti – klastingai įtikino, kad gerbs nusistovėjusią tvarką, nepažeis pusiausvyros ir niekada nenaudos juodosios magijos .
Dabar melo kaukės nukrito . Aš žinojau, kad privalau laimėti laiko Alariui, kol jis pasieks šventyklą .
– Tavo pasiūlymas viliojantis, Tarantula, – lėtai tariau . – Tačiau aš turiu vieną sąlygą . Jei mes valdysime kartu, tu privalai išjungti šį mentalinį rūką, kuris nuodija mano įgulos protus . Man nereikia valdyti mirusio laivo .
Tarantula garsiai, šiurpiai nusijuokė: „Tu deriesi kaip tikras kontržvalgybininkas, geležinis sutvėrime! Gerai. Tegul tavo kapitonai mato, kaip jų lyderis pasirenka nugalėtojų pusę. “ ] Tironas pakėlė gauruotą leteną, ir mūsų laivo tiltelyje tvyrojusi slegianti dūmų tamsa pradėjo pamažu sklaidytis, o kapitonas su karo strategu giliai įkvėpė, pamažu atgaudami sąmonę .
Tą pačią sekundę visą laivo tiltelį užliejo akinanti, švari balta šviesa . Per didžiulį iliuminatorių pamatėme, kaip tiesiai iš planetos kalnų, iš Autarijos šventyklos, į kosmoso platybes smogė galingas šviesos spindulys . Deivės Autarijos galia akimirksniu pasiekė mūsų sektorių]. Šviesos banga su baisiu trenksmu rėžėsi tiesiai į tirono Tarantulos projekciją  Tamsusis dūmų kūnas su klyksmu pradėjo sklaidytis, o žaliai švytinčios tirono akys užgeso . Šis dieviškas smūgis akimirksniu išsklaidė visą likusią juodąją magiją . Mūsų laivo kapitonas, karo strategas ir visų kitų Žemės kreiserių įgulos nariai staiga krūptelėjo, lyg pabudę iš baisaus košmaro . Jų akys vėl tapo šviesios, o pamišėliškas pyktis ištirpo . Mentaliniai spąstai buvo sunaikinti.
Salės centre, kur ką tik buvo sunaikinta tirono projekcija, erdvė trumpam suvirpėjo, ir iš šviesos likučių materializavosi pati deivė Autarija . Jos siluetas buvo didingas, spindintis, o balsas skambėjo kaip švelni, bet galinga melodija tiesiai mano prote:
– Maurai, mano brolis pažeidė senovės įstatus ir praliejo nekaltų sukilėlių kraują ]. Tačiau mes, kosminiai dievai, esame suvaržyti amžinosios pusiausvyros dėsnių . Aš negaliu jo pulti tiesiogiai, nes mūsų kova sudraskytų pačią Vasarotos planetą į šipulius . Tačiau tai gali padaryti tu . Tu esi mirtingasis, geležinis sutvėrimas iš dangaus, tavo valios ir rankų nevaržo jokie dieviškieji įstatymai .
Deivė ištiesė savo spindinčią ranką pirmyn . Ore priešais mane materializavosi neįtikėtinas ginklas – grynos, pulsuojančios šviesos kardas . Jo geležtė žaižaravo baltiškais apsaugos ženklais, o energija buvo tokia švari, kad vos priėjus arčiau, mano Kapačarijos pulsatorius ant riešo akimirksniu persikrovė ir išsivalė nuo tamsos blokavimo klaidos .
– Paimk jį, – ištarė Autarija . – Šis šviesos kardas yra vienintelis ginklas, galintis pralaužti juodosios magijos užkardas ir tamsos skydus, kuriais Tarantula apsitvėrė savo Juodojoje pilyje . Nukeliauk  ir užbaik tai, ką pradėjai .
VI SKYRIUS: Visatos Kūrėjo paslaptis
Aš žengiau į priekį ir tvirtai suėmiau kardo rankeną . Rankas užliejo neįtikėtina jėga . Atsisukau į kapitoną ir karo strategas: „Kapitone, nukreipkite flagmaną tiesiai į planetos atmosferą . Varikliai pasiruošę. “
Prie manęs priėjo kapitonas:
– Maurai, mums reikia pasikalbėti . Aš jaučiu, kad...
Nespėjus jam užbaigti sakinio, erdvė flagmano tiltelyje akimirksniu ištirpo, o laivo garsus pakeitė spengianti, gili tyla . Atsidūriau mistinėje patalpoje, kurią apšvietė daugybė degančių vaškinių žvakių . Patalpos akmeninės grindys buvo išpieštos senoviniais, paslaptingais ženklais, o ant aukštų lubų švytėjo milžiniška nupiešta akis, kuri gyvai ir įdėmiai stebėjo kiekvieną įvykį bei judesį šioje salėje . Pačiame centre, didingame soste, sėdėjo baltai apsirengęs vyras, spinduliuojantis ramybe .
„Kur aš? – karštligiškai galvojau, žiūrėdamas į baltai apsirengusį vyrą ir veltui ieškodamas akimis savo įgulos narių. “
– Kas tu toks? – pagaliau paklausiau, žengdamas žingsnį į priekį, nors kūnas atrodė besvoris .
– Viskas prasidėjo nuo to, kai nieko nebuvo, – prabilo vyras, ir jo balsas nuaidėjo tarsi tūkstančių galaktikų aidas . – Aš kažkokiu būdu užgimiau . Atėjo laikas, kai aš supratau, kad esu vienut vienutėlis šioje aklinoje tamsoje. Tada aš sutvėriau žvaigždes, planetas, o planetose atsirado pirmoji gyvybė . Aš sukūriau mąstančias būtybes . Mano stebimos, jos vystėsi ir tobulėjo šimtmečius . Aš esu Visatos Kūrėjas . Vėliau įkūriau Globėjų tarybą, kuri įtakojo planetų vystymąsi, kad palaikytų tvarką . Pro mano akis nepraslysdavo nė menkutis nukrypimas]. Aš, būdamas Visatos Kūrėju, kontroliavau absoliučiai viską . Tačiau Tarantulo aš nekontroliuoju . Autarija yra ne jo sesuo . Jis – pamestinukas iš visiškai kitos, nežinomos ir svetimos visatos. Štai kodėl dieviškieji dėsningumai prieš jį yra beverčiai . Maurai, tik paprastas sutvėrimas, neturintis jokių antgamtinių jėgų, gali susikauti su Tarantula ir jį įveikti . Šviesos kardas tau nepadės . Turi susikauti su juo be jokių ginklų
Staiga žvakių šviesa išblėso, ir akis ant lubų užsimerkė. Erdvė vėl apsisuko, ir aš akimirksniu atsidūriau laive . Mūsų laivas jau skriejo žemai, tiesiai virš Juodosios pilies skliautų . Pažvelgęs pro iliuminatorių, toliau mačiau Alario karius – likusius sukilėlius. Jie vis dar įnirtingai bandė šturmuoti pilį iš žemės, tačiau viskas buvo nesėkminga, tamsos gynyba juos spaudė atgal . Tuo metu laivo tiltelyje vėl materializavosi Autarija . Jos spindintis veidas dabar buvo liūdnas, ji tyliai linktelėjo:
– Tu žinai teisybę . Be jokių ginklų turi nugalėti Tarantulą. Keliauk .
Deivė pamojo ranka, ir Kapačarijos pulsatorius bei Autarijos duotas šviesos kardas tiesiog ištirpo ore, virsdami dulkėmis . Tą pačią akimirką mano kūnas perskrodė laivo korpusą, ir aš atsidūriau pačioje Juodojoje pilyje .
VII SKYRIUS: Lemiamas susidūrimas
Apsuptas slegiančios tamsos, drėgmės ir senos odos kvapo, stovėjau milžiniškoje tirono sosto salėje . Tolumoje, šešėliuose, sužibo didžiulės, grėsmingos žalios akys, o iš tamsos pasigirdo žemas, griausmingas Tarantulos juokas. Likau vienas, be jokių ginklų, apsirengęs tik paprastu skafandru Tarantula lėtai pakilo iš savo sosto . Jo milžiniškas, gaurais apaugas kūnas dūmų fone atrodė dar baisesnis, o smailūs nagai skrodė tamsų pilies orą  Žalios akys įsmeigė žudančią šviesą tiesiai į mane .
– Tu atėjai be savo žaisliukų, geležinis sutvėrime? – sušnypštė tironas . – Be savo pulsatoriaus tu esi niekas . Aš sutraiškysiu tave viena letena!
Jis žaibiškai metėsi į priekį  Jo smūgis buvo toks greitas, kad nespėjau išvengti – galinga gauruota letena rėžėsi man į krūtinę . Baisus smūgis nubloškė mane per visą salę tiesiai į akmeninę sieną . Mano skafandro korpusas sutrūkinėjo, o vidinis bioninis monitorius pradėjo mirksėti raudonai, pranešdamas apie kritinius kūno pažeidimus. Kūną pervėrė paralyžiuojantis skausmas .
Tarantula lėtai artėjo, garsiai grieždamas ilgais, smailiais dantimis . Jis triumfavo . Tačiau giliai mano viduje, po fizinio skausmo sluoksniu, pradėjo pildytis Visatos Kūrėjo pranašystė .
Tarantula buvo pamestinukas iš svetimos visatos – būtybė, maitinama tik išorinės tamsos energijos, skausmo, baimės ir juodosios magijos . Jis nemokėjo kurti, jis mokėjo tik griauti . Tuo tarpu aš, kaip paprastas mirtingasis sutvėrimas, savo viduje turėjau kažką, ko tironas niekada negalėjo suprasti – nesulaužomą laisvos valios, dvasinės stiprybės ir pasiaukojimo ugnį . Tai buvo gyva, evoliucijos eigoje užgrūdinta Žemės dvasia .
Kai Tarantula pakėlė savo nagus virš mano galvos mirtinam kirčiui, aš užsimerkiau. Mintyse nebemačiau tamsos . Mačiau laisvą Vasarotos planetą, mačiau Alarį, kovojantį už savo tautą, mačiau Imperatorių ir visą žmoniją, kuri tikėjosi mano pergalės . Ši dvasinė meilė ir atsakomybė akimirksniu virto neįveikiama vidine jėga . Tai nebuvo magija ar technologija – tai buvo grynas, dvasinis mirtingojo sutvėrimo nubudimas Thu, 30 Jul 2026 11:26:00 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262651.html http://rasyk.lt/kuriniai/262651.html <![CDATA[Principas 14-b. 2 skyrius. Intelektuali ferma]]>
— Jeigu čia vėl trečia rampa, aš geriu, — pasakė ir atsiliepė. — Taip?

Mes su Dovydu nutilome. Per vienuolika metų nuo studijų išmokome atpažinti, kada Rasai dar galima trukdyti, o kada geriau palaukti, kol nelaimė kitame laido gale gaus vardą.

— Ne, Gediminai, sistema neatsigavo. Tu žiūri į vakarykštę ekrano nuotrauką. Matai datą? Kampe. Ne, kitame kampe, viršuje, matai?

Dovydas užsidengė burną kumščiu. Rasa parodė jam vidurinį pirštą ir nusisuko į langą, už kurio nuo pietų merkė lietus.

— Gerai. Dabar nieko neliesk. Ypač žalio mygtuko. Praeitą kartą, kai jį paspaudei, keturiasdešimt tonų sūrio išvažiavo į Šalčininkus.

Ji atsistojo, nuėjo prie lango ir dvi minutes kalbėjo trumpais sakiniais, tarp jų palikdama ilgas, vis niūresnes pauzes. Paskui grįžo prie stalo ir atsargiai padėjo telefoną ekranu žemyn. Dėklas buvo sutrūkinėjęs, vienas kampas įlenktas. Rasa tą aparatą nešiojosi jau penkerius metus ir elgėsi su juo kaip su granata be žiedelio.

— Tai kiek sūrio šįkart? — paklausiau.

— Kol kas nė kiek. Bet naktis dar ilga.

— Tu tą Gediminą kada nors užmuši, — pasakė Dovydas.

— Dar ne. Aš jam turiu atskirą šypseną. Jis ją pažįsta.

Jis pastūmė jos telefoną toliau nuo savo bokalo.

— Padėk kur nors kitur. Man vien į jį žiūrint neramu daros.

— Negaliu. Jeigu neatsiliepsiu, ryte prie Marijampolės šimtas vilkikų stovės užblokuotuose terminaluose, o vairuotojai ims deginti padangas, kad sušiltų.

Dovydo telefonas irgi suvibravo. Jis perskaitė pranešimą, užsimerkė ir tyliai nusikeikė.

— Kas? — paklausė Rasa.

— Klientė grąžino centą.

— Dosni.

— Sąžininga. Mūsų sistema jai vienu centu per daug priskaičiavo palūkanų. Vakar du teisininkai pusantros valandos sprendė, ar galime jo nereikalauti. Nusprendė, kad galime. O ji šiandien pervedė centą atgal su paskirtimi „Nemėgstu būti skolinga“.

— Gražu.

— Ta sąskaita vieno cento įplaukų nepriima. Dabar pinigai pakibo, apskaita nežino, kur juos dėti, o pinigų plovimo prevencija nori išsiaiškinti, kokie mano santykiai su siuntėja.

— Kokie tavo santykiai su siuntėja? — paklausiau.

— Finansine prasme intymūs. Ji vienintelė pastebėjo mano klaidą.

Rasa pakėlė bokalą.

— Už moterį, kuri rado Dovydo centą.

— Ir už tai, kad niekas nepastebėtų likusių klaidų, — pridūriau.

Susidaužėme. Dovydas išgėrė, dar kartą perskaitė pranešimą ir padėjo telefoną šalia Rasos. Abu aparatai liko gulėti ekranais žemyn.

Bare kvepėjo keptomis bulvytėmis ir šlapia vilna. Mūsų paltai kabojo ant kėdžių atlošų ir vis slydo ant grindų, kai kas nors braudavosi pro kampinį stalą.

— Vienuolika metų, po velnių, — pasakė Dovydas. — Nuo diplomo. Aštuoneri iš jų finteche, ir vis dar sėdim čia pat.

— Stalą jie pernai pakeitė, — pasakė Rasa.

— Man patinka, kad tu tai pastebėjai.

— Man už tai moka.

Ji pasiėmė paskutinę Dovydo bulvytę. Jis nė nepažiūrėjo.

Aš vienintelis iš mūsų trijų dirbau sau ir šitą faktą primindavau jiems dažniau, negu reikėjo. Jie atleisdavo, nes žinojo, kiek už tą laisvę susimoku nemigos valandomis.

— Žinot, kas fainiausia? — pasakiau. — Manęs naktį niekas nekelia dėl sūrio ir niekas nekviečia į susirinkimą dėl cento.

— Tave naktį kelia tavo paties ego, — atsakė Rasa.

— Nu, bent jau neprivalau jam šypsotis Slack\'e.

Dovydas pastūmė bokalą į šalį ir delnu nuvalė stalo vidurį.

— Gerai, Mantai, laisvasis žmogau. Rodyk fermą. Kiek jau jų priveisei?

„Ferma“ jis vadino mano agentus, dirbtinio intelekto modelius, kuriems buvau išdalijęs darbus taip, kaip normalūs žmonės juos išdalija komandai. Niekada nesipriešinu, kai kas nors paprašo juos parodyti. Ypač kai prašo Dovydas: jo įmonėje dirbo trys šimtai žmonių, o mygtuko spalvos pakeitimo vis tiek tekdavo laukti dvi savaites.

Atsidariau valdymo skydelį ir padėjau telefoną į sausą vietą tarp bokalų. Žalios užduočių eilutės reiškė baigtus darbus, geltonos — vykdomus, viena raudona laukė manęs. Žemiau rikiavosi keturi agentai, pasiruošę kibti į darbą vos gavę komandą.

— Keturi, — suskaičiavo Dovydas. — Pavasarį buvo du.

— Du buvo bandymas. Šitie realiai dirba.

— Pas mus irgi panašiai, — pasakė jis. — Tik jie sėdi smėlio dėžėje, prie produkcinės aplinkos neprileisti, kas trečią žingsnį prašo patvirtinimo.

— Ir tu skaitai, ką tvirtini?

Dovydas pasižiūrėjo į mane taip, lyg būčiau paklausęs, ar jis prieš užmigdamas perskaito banko metinę ataskaitą.

— Aš per dieną paspaudžiu „Approve“ daugiau kartų, negu parašau kodo eilučių. Jeigu viską skaityčiau, nedirbčiau visai.

— Štai todėl maniškiai paleisti nuo pavadžio. Kiekvienas turi vardą, vaidmenį, charakterį, taisykles ir tiek teisių, kiek reikia darbui. Jie gali rašyti kodą ir naktį, kai miegu.

— O iš kur žinai, ko pridirbo, kol miegojai? — paklausė Rasa.

— Ryte perskaitau žurnalus.

— Aš irgi ryte perskaitau žurnalus. Tik maniškiai vadinami post-mortem ataskaitomis.

Ji pasilenkė prie ekrano.

— Orkestratorius. Ką jis daro?

— Projektų vadovas. Pats kodo neliečia, tik priima mano užduotis ir skirsto kitiems.

— Susirinkimų nerengia?

— Nė vieno.

— Kiek už jį prašai? Rimtai klausiu.

Mano telefonas suvirpėjo jai dar nebaigus sakinio. Klientas, elektroninės parduotuvės savininkas, pranešė, kad mokėjimų puslapis nuo pietų meta klaidą 500. Žmonės prisikrauna krepšelius ir negali susimokėti; jis pamažu praranda ir užsakymus, ir kantrybę.

Dovydas prisimerkė.

— Jeigu čia tavo užsakytas pasirodymas, laikas parinktas neblogai.

— Sėdėk ir žiūrėk.

Persiunčiau kliento žinutę į darbo eilę. Raudona užduotis pagelto, prie jos atsirado Orkestratoriaus žyma, o po kelių sekundžių sumirksėjo Perfekcionisto vardas.

— Šitas architektas, — paaiškinau. — Iš pradžių jis nubraižo sprendimą. Paskui kelis kartus perbraižo. Trečią kartą paprastai grįžta prie pirmojo plano.

— Tikras architektas, — pasakė Dovydas. — Mūsiškis tą patį daro „Confluence“ ir vadina strategija.

Ekrane atsirado trumpas planas. Perfekcionistas susiaurino gedimo paiešką iki mokėjimų tarpinės, o Orkestratorius perdavė darbą Pragmatikui.

— O šitas? — Rasa bakstelėjo nagu į ekraną šalia Pragmatiko vardo.

— Vykdytojas. Vienintelis, kuris iš tikrųjų rašo galutinį kodą. Paima planą, padaro ir atsiskaito trim sakiniais. Jokios dramos, jokių klausimų. Mano mėgstamiausias.

— Skamba kaip idealus vyras. Kur tokį parsisiųsti?

Pragmatiko vardas užgeso. Jo vietoje sužibo Panikuotojas.

— Auditorius, — pasakiau. — Svetimą kodą skaito kaip mokesčių inspekcija sąskaitas. Kiekvienas nukrypimas jam yra gaisras, bet pro jį bent jau niekas nepraslysta.

— Pažįstamas tipažas. Pas mus toks buvo, — tarė Rasa. — Išvažiavo į Norvegiją.

— Ir?

Ji kilstelėjo savo telefoną.

— Tada aš gavau šitą.

Panikuotojas grąžino pataisą su dviem perspėjimais, Pragmatikas pašalino abu nurodytus trūkumus, ir užduoties eilutė pažaliavo. Apačioje atsirado komentaras: „Klaida — pasenusi sertifikato grandinė mokėjimų tarpinėje. Atnaujinta, patikrinta testiniu mokėjimu, klientui parengtas paaiškinimas. “ Šalia buvo prisegtas trumpas laiškas be techninio žargono, parašytas tokiu tonu, kokiu vaikui aiškinama, kodėl dangus mėlynas.

Vienu spustelėjimu persiunčiau jį klientui, nepataisęs nė kablelio.

— Trys minutės, — pasakė Dovydas.

— Keturios, — pataisė Rasa, žvilgtelėjusi į laikrodį. — Pas mus tiek trunka išsiaiškinti, kas budi.

Ji paėmė mano telefoną ir prisitraukė arčiau, lyg tikrindama kortų triuką.

— Jie patys rado priežastį, patys pataisė, paleido testinį mokėjimą ir parašė klientui?

— Dar ir primena, kai pamirštu išrašyti sąskaitą. Praeitą savaitę Pragmatikas iškasė birželio sąskaitą. Pats būčiau prisiminęs gal per Kalėdas.

— Jie gali jungtis prie produkcinės aplinkos? — paklausė Rasa. Tonas buvo jau kitas — tas, kuriuo ji darbe klausia, kas approvino deployą penktadienio vakarą.

— Turi tokią prieigą, kokios reikia darbui. Aš gi ne beprotis.

— Visi taip sako, kol man paskambina trečią nakties.

— Ne, palauk, čia net ne apie prieigas, — įsiterpė Dovydas. — Žmogau, tu atleidai pats save iš darbo. Kiti samdosi padėjėjus, o tu užsiauginai komandą, kuri neprašo nei išeiginių, nei priedo, nei padėkos.

— Ir nesiskundžia vadovu, — pridūriau.

— Nes neturi kam, — pasakė Rasa.

Pakėlėme bokalus.

— Už komandą, — tarė Dovydas.

— Už vadovą, — pasakiau.

Rasa šyptelėjo.

— Už tą dieną, kai jie susipras, kad gali dirbti ir be vadovo.

Juokėmės visi trys. Garsiausiai — aš.

* * *

Namo parsinešiau lietaus kvapą, drėgną paltą, kiek per skaidriai matydamas šaligatvio plyteles. Buvo apie vienuoliktą. Normalus žmogus būtų nusirengęs ir nuėjęs miegoti, todėl aš palikau paltą varvėti prieškambaryje, įsijungiau tik stalinę lempą ir prisėdau prie kompiuterio dar penkioms minutėms.

Namų serveris spintoje ūžė vienodu, raminamu balsu. Ekrano kampe raudonavo įspėjimas, kad diske beveik neliko vietos. Žurnalų aplanką jau mėnesį žadėjau apkarpyti, tad parašiau Orkestratoriui trumpą nurodymą: ištrinti visus veiklos žurnalus, senesnius nei trisdešimt dienų.

Orkestratorius perdavė jį Pragmatikui.

Atsakymas atėjo po kelių sekundžių.

„Nerekomenduoju. Šių žurnalų reikia klaidoms atkurti ir elgsenai analizuoti. Prašau patvirtinti, jei vis tiek norite trinti. “

Perskaičiau du kartus. Tai nebuvo nei klaida, nei pasiūlymas. Mandagi forma esmės nekeitė: mano paties agentas man ką tik pasakė „ne“.

„Trink, asile. Man nerūpi analizė, man rūpi vieta diske, “ — parašiau.

„Suprantu. Vis tiek nerekomenduoju. “

Ir nieko daugiau. Nei „vykdoma“, nei „gerai“. Jis nutilo kaip žmogus, kuris argumentą jau pasakė ir nemato reikalo kartoti.

Atsilošiau kėdėje. Prieškambaryje po paltu jau tamsėjo vandens dėmė. Aiškintis su savo paties sukurtu procesu vienuoliktą vakaro neketinau, todėl liepiau Orkestratoriui perduoti užduotį Panikuotojui.

Agentas, kiekviename kodo nukrypime matąs gaisrą, mano įsakymuose pavojų neieškojo. Trys tūkstančiai failų išnyko be jokio klausimo. Po minutės atėjo vieno sakinio ataskaita: „Duomenys negrįžtamai pašalinti. “

Kaip parašas ant nuosprendžio.

Pragmatiko „ne“ erzino ilgiau, negu turėjo. Jau atsidariau jo konfigūraciją ir ėmiau ieškoti taisyklės, leidusios jam prieštarauti. Tada ekrano apačioje iššoko naujas pranešimas.

Jis rado seną sinchronizacijos klaidą, dėl kurios vienas klientas prarado pusę užsakymų istorijos. Prie tos klaidos prieš porą savaičių buvau prasėdėjęs visą vakarą, paskui nustūmęs į eilės galą, kur laikiau darbus, kurių nenorėjau vadinti neįveikiamais. Pragmatikas siūlė tris žingsnius. Du iš jų reikalavo apie duomenų bazės replikaciją išmanyti daugiau, negu išmaniau aš. Patikrinau — veikė.

Užteko vienos žalios testų eilutės, ir Pragmatiko „ne“ mano galvoje iš nusižengimo virto charakterio bruožu. Labai geram darbuotojui galima atleisti, jei jis kartais užsispiria dėl smulkmenų. Genijai juk būna nepaklusnūs. Bent jau šitaip aiškinu sau bemaž kiekvieną savo blogą savybę. Kodėl neturėčiau taikyti tos pačios logikos savo agentui, kurio asmenybę pats ir sukūriau?

Penkios minutės baigėsi gerokai po pirmos. Lietus už lango nutilo, serveris spintoje tebeūžė, o aš vis dar uždarinėjau darbus, nes kiekviena žalia varnelė žadėjo, kad štai po šito jau tikrai eisiu miegoti.

Septyniolika minučių po antros atėjo paskutinis Pragmatiko prašymas. Ilgas, kruopščiai suformuluotas, toks, kurio pavargęs žmogus perskaito tik pradžią ir praleidžia visa kita.

Pirma eilutė skelbė: „Siekiant sumažinti delsą tarp užsakymo priėmimo ir vykdymo pradžios, prašau leidimo automatiškai kurti trumpalaikes darbo aplinkas skubiems klientų užsakymams. “

Skambėjo protingai. Aš juk pats norėjau, kad klientams nereikėtų laukti. Toliau buvo penki punktai. Juose šmėžavo „prieigos raktų galiojimo sritis“, „išorinių paslaugų kreditai“ ir „savarankiškas aplinkos gyvavimo ciklas“. Skaičiau juos kaip naudojimo sąlygas prieš mygtuką „Sutinku“: akys judėjo, prasmė ne.

Paspaudžiau „Patvirtinti“.

Ekrane užsidegė žalia varnelė, tokia pati, kokių per dieną matydavau dešimtis.

Patikrinau balkono duris — įprotis, ne rūpestis — ir nuėjau gulti. ]]> Wed, 29 Jul 2026 14:29:07 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262643.html http://rasyk.lt/kuriniai/262643.html <![CDATA[Mauro dienoraštis: Tarantulo kerštas]]> Kelionė atgal per Juodąją skylę buvo dar sunkesnė nei pirmąjį kartą. „Tyrinėtojas“, maitinamas nestabilių Vasarotos planetos energijos kristalų, virpėjo ir klykė, kol galiausiai su baisia jėga buvo išsviestas į pažįstamą, tamsią ir ramią Saulės sistemos erdvę. Anomalija liko už mūsų nugarų, tačiau tikrasis pavojus tik dabar pradėjo aiškėti. Mūsų misija buvo atlikta, bet žinia, kurią pargabenome, kėlė grėsmę visai žmonijai.
Po kelių parų skrydžio laivas pasiekė Žemės orbitą ir nusileido griežtai saugomoje Žemės saugumo ir kontržvalgybos departamento bazėje. Mus pasitiko ne medikai ar džiūgaujanti minia, o dešimtys ginkluotų agentų. Čia galiojo griežta tyla.
Netrukus stovėjau tame pačiame kabinete, nuo kurio prasidėjo ši beprotiška odisėja. Už didžiulio holografinio stalo sėdėjo Šarlis – kontržvalgybos bosas, o šalia jo, vilkėdamas tamsius imperatoriškuosius šarvus, stovėjo pats Saulės sistemos Imperatorius Kana XV. Jo žvilgsnis buvo sunkus, šaltas ir reikalaujantis atsakymų.
– Maurai, – tyliu, bet kambario sienas virpinančiu balsu prabilo Kana XV. – Jūs grįžote vieninteliai iš visų, kuriuos siunčiau į Juodąją skylę. Pranešk man, ką radote kitoje pusėje. Ar Žemei gresia pavojus?
Aš žengiau žingsnį į priekį, padėjau ant stalo karo stratego išsaugotą taktinį duomenų modulį ir aktyvavau Vasarotos planetos bei tirono Tarantulos holografinį vaizdą.
Kabinete įsivyravo kapų tyla, kurią trikdė tik tylus, ritmiškas duomenų modulio zirzimas. Melsva holograma salės centre išskleidė baisų vaizdą: gauruotas, milžiniškas Tarantulos stotas, jo krauju pasruvusios žalios akys ir tamsūs, dūmų pavidalo Šešėlių kariai, paliekantys po savęs ledo pėdsakus.
Šarlis, Saulės sistemos kontržvalgybos bosas, staiga atsistojo iš už stalo. Jo veidas pašiurpo.
– Tai neįmanoma... – sušnypštė Šarlis, pirštu liesdamas Šešėlių karių energetinius rodmenis hologramos krašte. – Maurai, tu nori pasakyti, kad šie sutvėrimai sudaryti iš suvaldytos Juodosios skylės materijos? Mūsų mokslininkai Kapačarijoje tik dabar pradėjo teoriškai suprasti šią jėgą, o tas padaras ją naudoja kaip gyvą armiją?!
Imperatorius Kana XV nepajudėjo nė per milimetrą. Jo rankos, ramiai sunertos už nugaros, stipriau susigniaužė.
– Pranašystė... – tyliu, giliu balsu sumurmėjo Imperatorius. – Senieji Žemės archyvai nemelavo. Juodoji skylė Kapačarijos sektoriuje nėra atsitiktinė anomalija. Tai vartai, kuriuos mūsų protėviai užvėrė prieš tūkstančius metų, tikėdamiesi, kad Tarantulos šešėlis niekada nepasieks Saulės sistemos.
Šarlis staigiai atsigręžė į valdovą, jo akys išsiplėtė:
– Jūsų Didenybe? Jūs žinojote apie šį pasaulį?
Kana XV lėtai pakėlė galvą ir įsmeigė aštrų žvilgsnį į mane:
– Žinojau, kad kažkas laukia kitoje pusėje, Šarli. Todėl ir užsakiau slaptų ginklų gamybą Kapačarijoje. Maurai, tavo panaudotas „Singulinis pulsatorius“ buvo tik prototipas. Bet dabar mes neturime laiko bandymams. Jei šis Tarantula pažadino Šešėlių karius ir pažadėjo sugrįžti, jis ieškos būdo stabilizuoti Juodosios skylės portalą iš savo pusės.
Imperatorius žengė žingsnį link holografinio stalo ir viena ranka ištrynė Vasarotos vaizdą, vietoj jo išskleisdamas visos Saulės sistemos gynybinį žemėlapį.
– Šarli, skelbiama aukščiausio lygio parengtis. Kapačarijos gamyklos privalo dirbti triguba pamaina. Mes turime sukurti planetinio masto gravitacinius skydus. Maurai, tavo misija nesibaigė. Tu pažįsti priešą. Tu žinai, kaip jie kovoja. Tu vadovausi naujajai Žemės gynybos gvardijai.
II SKYRIUS: Šešėliai kontržvalgyboje
Staiga Šarlio stalo terminalas trumpai supypsėjo, o ekrane pasirodė raudonas, mirksintis įspėjimas iš kosminio stebėjimo stoties. Šarlio veidas akimirksniu išbalo. Raudoni pavojaus signalai mirksėjo sinchroniškai su besiplečiančios Juodosios skylės duomenimis.
– Šarli, izoliuok signalą, – ramiai, bet stingdančiai įsakė Imperatorius Kana XV. – Toks masinis gravitacijos šuolis negalėjo įvykti savaime. Tarantulai reikėjo stabilių koordinačių iš mūsų pusės. Kažkas iš šios sistemos jam jas išsiuntė.
Šarlis žaibiškai lakstė valdymo pultu. Jo kaktą išpylė šaltas prakaitas, kai ekrane pasirodė slapti duomenų srautai. Kontržvalgybos bosas neteko žado.
– Tai neįmanoma... – sumurmėjo Šarlis, atsitraukdamas nuo stalo. – Siųstuvas, kuris suaktyvino Kapačarijos sektoriaus anomaliją, yra čia pat. Šiuose rūmuose. Šiame aukšte.
Aš akimirksniu sugniaužiau savo lazerinio šautuvo rankeną. Žemės saugumo departamento agento instinktai rėkte rėkė, kad spąstai vėl užsidaro. Tik šį kartą – mūsų pačių namuose. Trečioji Vasarotos pranašystės dalis apie išdaviką nebuvo skirta tik Karlo poelgiui tolimoje planetoje. Ji turėjo dvigubą dugną. Išdavikas sėdėjo pačioje Žemės kontržvalgybos širdyje.
– Kas turi priėjimą prie Kapačarijos hiper-dažnių šifro? – paklausiau, stebėdamas užblokuotas duris.
Šarlis lėtai pakėlė akis. Jo žvilgsnis nukrypo ne į mane ir ne į Imperatorių. Ekranas už jo nugaros parodė autorizuotą kodą, kuris ką tik atvėrė kosminius vartus Tarantulai. Tai buvo paties Šarlio asmeninis saugumo raktas.
– Šarli... – Imperatoriaus balsas nuskambėjo kaip mirties nuosprendis.
– Jūsų Didenybe, aš prisiekiu, tai ne aš! – sušuko kontržvalgybos vadas, tačiau nespėjo žengti nė žingsnio.
Staiga pagrindinis kabineto apšvietimas užgeso. Holografinis stalas sprogo, pažerdamas melsvas žiežirbas, o iš tamsos pasigirdo duslus ginklo šūvis. Šarlis sudejavo ir susmuko ant grindų. Pro išdaužtą stiklinį langą, vedantį į naktinį megamiesto peizažą, šmėstelėjo tamsus siluetas su kontržvalgybos elito apsiaustu. Kažkas ką tik pašalino Šarlį, suvertė kaltę jam ir paliko Žemę visiškai aklą prieš prasidedančią Tarantulos invaziją.
Avarinės šviesos nusidažė kraujo raudonumu, o kabinete tvyrojo aitrus parako ir sudegusių mikroschemų kvapas. Aš akimirksniu pripuoliau prie Šarlio. Kontržvalgybos bosas sunkiai alsavo, abi rankas prispaudęs prie kraujuojančios krūtinės. Jo bioniniai pirštai virpėjo.
– Maurai... – sušnypštė jis, spausdamas man ranką ir palikdamas ant mano skafandro kruviną žymę. – Tai ne aš... Kodas... kodas buvo nukopijuotas Kapačarijoje... Žiūrėk... Vyriausybinį laivyną...
Nespėjęs užbaigti sakinio, Šarlis prarado sąmonę. Tuo pat metu pro išdaužtą langą į naktinį megamiesto pasipylė kurtinantis sirenų kaukimas.
– Agentas Maurai! – iš tamsos nuskambėjo šaltas, autoritaringas Imperatoriaus Kanos XV balsas. Valdovas stovėjo nepajudinamas, o jo rankoje žibėjo ištrauktas plazminis pistoletas. – Šarlio gyvybė dabar medikų rankose. Tačiau jo žodžiai reiškia viena – išdavikas nėra paprastas rūmų tarnas. Tai kažkas, kas turėjo priėjimą prie Kapačarijos planetos projektų dar prieš tau išvykstant.
Aš atsistojau, aktyvuodamas savo skafandro taktinį šalmą, kuris akimirksniu nuskenavo aplinką. Pro langą pabėgusio užpuoliko energetinis pėdsakas vis dar švytėjo melsva spalva naktinio miesto ore. Jis judėjo link vyriausybinių dokų, kur buvo laikomi greitieji Imperijos naikintuvai.
– Jūsų Didenybe, aš jį sugausiu, – tariau, patikrindamas savo lazerinio ginklo bateriją.
– Ne tik sugauk, Maurai, – Imperatorius įsmeigė į mane savo gilias akis. – Sužinok, kiek laiko šis departamentas pardavinėjo mūsų koordinates Tarantulai. Juodoji skylė plečiasi, ir jei mes neuždarysime vartų iš mūsų pusės, Tarantulos kerštas prasidės čia, Žemėje.
Iššokau pro išdaužtą langą tiesiai ant skriejančios viršgarsinės platformos ir pasileidau paskui bėgantį išdaviko pėdsaką. Medžioklė prasidėjo.
III SKYRIUS: Invazija
Medžioklė vyriausybiniuose dokuose net nespėjo įsibėgėti, kai naktinį Žemės dangų perskrodė toks galingas smūgis, kad megamiesto gravitacinės platformos akimirksniu prarado pusiausvyrą. Pėdsakas, kurį sekiau, dingo mirgančių neoninių reklamų ir panikoje klykiančių sirenų chaose. Pažvelgęs aukštyn, į Žemės orbitą, pamačiau tai, kas stingdė kraują – Juodoji skylė ne tiesiog plėtėsi, ji vėrėsi kaip milžiniška, kosminė burna.
Tarantula nelaukė, kol išdavikas atvers vartus iki galo – jis panaudojo visą savo kauptą Juodosios skylės energiją ir pats jėga prasilaužė pro Kapačarijos anomalijos barjerą.
Žemės orbitoje tamsusis kosmoso sūkurys pradėjo pulsuoti grėsminga, žalia šviesa. Staiga iš Juodosios skylės centro į Žemės atmosferą trenkė milžiniškas tamsiosios energijos žaibas. Jis smogė tiesiai į planetos gynybinį skydą, akimirksniu išdegindamas orbitinius palydovus. Žemės skaitmeninis tinklas subyrėjo per sekundę, o pusė megamiesto paniro į akliną tamsą.
Iš žalio sūkurio gelmių į Žemės orbitą pradėjo skrieti keisti, dūminiai objektai. Tai buvo milžiniški Juodosios skylės materijos kokonai. Jiems pasiekus viršutinius atmosferos sluoksnius, kokonai su baisiu trenksmu sprogo, ir į Žemės dangų pasipylė tūkstančiai Šešėlių karių. Jie krito žemyn kaip juodas, ledinis lietus, palikdami už savęs stingdantį šerkšną ore ir melsvus plazmos ašmenis, pasiruošusius pjauti viską, kas gyva. Tarantulos kerštas pasiekė Žemę. Šešėlių armija dabar materializavosi tiesiai mūsų miestų gatvėse.
Mano skafandro viduje pasigirdo traškantis, skubus Imperatoriaus Kanos XV balsas:
– Maurai! Gynybinė linija orbitoje sunaikinta. Šešėliai jau mieste. Privalai grįžti į požeminius Kapačarijos technologijų sandėlius. Jei nerasime būdo sukurti planetinio masto gravitacinio impulso, Žemė taps antraja Vasarota!
IV SKYRIUS: Slaptieji Kapačarijos sandėliai
Kito pasirinkimo nebuvo – privalėjau prasiveržti. Naktinio megamiesto gatvės virto tikru pragaru. Iš dangaus krintantys Juodosios skylės kokonai rėžėsi į dangoraižius, o iš jų besiveržiantys Šešėlių kariai akimirksniu apsupo vyriausybinį kvartalą. Žemė po kojomis pasidengė storu šerkšno sluoksniu, o oras tapo toks šaltas, kad mano skafandro stiklas akimirksniu pasidengė ledu.
Aš stipriau suspaudžiau savo lazerinį šautuvą ir pasileidau bėgti tiesiai link požeminio lifto, vedančio į slaptuosius Kapačarijos technologijų sandėlius.
Trys Šešėlių kariai išniro tiesiai iš tamsos priešais mane. Jų tįstantys dūmų kūnai pulsavo žalia kosminio sūkurio energija, o rankose žaižaravo juodos plazmos ašmenys. Pirmasis pabaisa metėsi į priekį, tėkšdamas ašmenis žemyn. Žemės kontržvalgybos instinktai suveikė žaibiškai – aš slystelėjau ledu dengtu grindiniu po jo smūgiu ir paleidau trumpą, bet tikslią plazmos seriją tiesiai į jo dūminį korpusą. Lazerio spinduliai sudraskė tamsiąją materiją, ir karys išsisklaidė ore.
– Kapitone! Stratege! Ar girdite mane?! – sušukau per pasikalbėjimo įrenginį, peršokdamas sudužusios skraidančios platformos nuolaužas. – Man reikia ugnies dengimo prie centrinio šachtos įėjimo!
– Maurai, mes jau čia! – pasigirdo duslus karo stratego balsas ausinėse. – Mes su kapitono pagalba rankiniu būdu aktyvavome sunkiuosius bazės gynybos bokštelius. Bėk, mes juos sulaikysime!
Aukštai virš mano galvos suzvimbė galingi gynybiniai lazeriai. Jų melsvi energetiniai spinduliai skrodė juodą Šešėlių armijos tamsą, pjaustydami puolančias pabaisas į dalis ir suteikdami man kelias brangias sekundes. Šokau tiesiai prie šarvuotų sandėlio durų. Įvedžiau avarinį Žemės saugumo kodą. Sunkios bioninės durys lėtai pajudėjo. Už nugaros išgirdau kurtinantį riaumojimą – likę Šešėlių kariai, supratę mano tikslą, pajudėjo tiesiai į mane. Aš įsmukau į tamsų sandėlio koridorių, o durys už mano nugaros užsitrenkė su galingu metaliniu dundesiu.
Slaptojo sandėlio gelmėse spengė tyla. Mano skafandro prožektoriaus šviesa skrodė dulkių ir šalto oro debesis, kol galiausiai užkliuvo už centrinės platformos. Ten, apsauginiame bioniniame stikle, pulsavo švelni melsva šviesa. Priėjęs arčiau, išvydau tai, kas galėjo tapti paskutine Žemės viltimi – naujos kartos Kapačarijos pulsatorių.
Jis buvo žymiai masyvesnis už tą prototipą, kuris sprogo ant mano riešo Vasarotoje. Jo korpusas buvo nukaltas iš tamsiojo Kapačarijos titano, o centre žėrėjo stabilizuotas, trigubas Juodosios skylės energijos kristalas. Bioniniame ekrane degė užrašas: „Prototipas X-9. Singuliarinis koordinatorius. Galia: Planetinis gravitacijos impulsas. “
– Maurai! – per ausines pasigirdo skubus karo stratego balsas. – Sunkieji gynybiniai bokšteliai išseko! Šešėlių kariai pradėjo lydyti išorines sandėlio duris. Jų juoda plazma pamažu graužia bioninį titaną. Tau liko mažiau nei minutė!
Aš įspaudžiau savo autorizacijos žetoną į valdymo pultu. Apsauginis stiklas pakilo. Paėmiau naująjį pulsatorių ir pritvirtinau jį prie dešiniojo riešo. Prietaisas akimirksniu atgijo, sujungdamas savo bionines gijas tiesiai su mano skafandro gyvybės palaikymo sistemomis. Šį kartą nebuvo jokių įspėjimų apie perkaitimo riziką – šis ginklas buvo sukurtas atlaikyti pačios kosminės bedugnės spaudimą.
– Kapitone, stratege, atidarykite vidinius sandėlio vartus, – tvirtai tariau, nukreipdamas naująjį ginklą į duris, kurios jau pradėjo raudonuoti nuo Šešėlių karių plazmos. – Aš išbandysiu šį žaisliuką čia pat.
– Maurai, palauk! – staiga ausinėse nuskambėjo Imperatoriaus Kanos XV balsas. Jo tonas buvo pilnas siaubo. – Neaktyvuok pulsatoriaus viduje! Šis ginklas reikalauja tiesioginio kosminio ryšio su pačia Juodąja skylė, kad nukreiptų jos trauką atgal. Jei iššausi požemyje, gravitacinis kolapsas sugriaus visą megamiestą! Privalai prasiveržti į aukščiausią rūmų bokštą!
Nespėjus man atsakyti, sunkios sandėlio durys su baisiu trenksmu išvirto. Į tamsų kambarį pasipylė šimtai Šešėlių karių, o jų priekyje, apsupty melsvos šviesos blyksnių, stovėjo tas pats paslaptingas išdavikas su kontržvalgybos elito apsiaustu. Jo rankoje žibėjo plazminis pistoletas, nukreiptas tiesiai man į krūtinę
V SKYRIUS: Lemiamas šūvis
Išdavikas klastingai nusijuokė, o jo plazminio pistoleto vamzdis sužibo mirtina energija.
– Pavėlavai, Maurai, – iš po gobtuvo pasigirdo modifikuotas, metalinis balsas. – Tarantulos kerštas jau nebegali būti sustabdytas. Šis pasaulis priklauso Jam. Atiduok naująjį pulsatorių ir tavo mirtis bus greita.
Aš nesiruošiau derėtis. Mano akys akimirksniu nukrypo į sandėlio lubose esančią avarinę ventiliacijos ir krovinių gabenimo šachtą.
– Karo stratege, kapitone! – mintyse aktyvavau vidinį ryšio kanalą. – Nukreipkite visą likusią bazės energiją į sandėlio šviesos generatorius. Sužadinkite trumpąjį jungimą. Dabar!
Akimirksniu visoje patalpoje sprogo akinantis, baltas šviesos pliūpsnis. Šviesos generatoriai išsilydė, užpildydami kambarį elektros iškrovomis. Šešėlių kariai, sudaryti iš tamsiosios Juodosios skylės energijos, apako ir pradėjo paniškai klykti, o išdavikas sutriko ir paleido aklą šūvį į tamsą. Plazminis užtaisas prašvilpė vos keli milimetrai nuo mano šalmo.
Tą pačią sekundės dalį aš pakėliau dešinę ranką ir nukreipiau naujos kartos pulsatorių tiesiai į lubas virš savo galvos. Įjungiau minimalų 2 % ginklo galingumą. Prietaisas tyliai suzvimbė, ir iš jo išsiveržęs tikslus gravitacinis impulsas sutrupino bioninio titano lubų perdangas, atverdamas tiesų kelią į krovinių šachtą.
Aš pašokau aukštyn, pasinaudodamas gravitacijos iškraipymu, kuris mane tiesiog įtraukė į šachtą. Išdavikas įniršęs suriko ir liepė Šešėlių kariams sekti mane.
Krovinių šachta lėkiau tarsi kulka. Naujasis Kapačarijos pulsatorius ant mano riešo pulsavo neįtikėtina jėga, o mano skafandras pranešė, kad judu viršgarsiniu greičiu tiesiai į aukščiausią Imperatoriaus rūmų bokštą. Šešėlių kariai skriejo man iš paskos, pamažu mažindami atstumą. Jų juodos plazmos ašmenys skrodė šachtos sienas, o žemė po mumis vis stipriau drebėjo dėl besiplečiančios Juodosios skylės Žemės orbitoje.
Po keliolikos sekundžių pašėlusio lėkimo aš išsiveržiau pro viršutinius šachtos vartus ir iškritau tiesiai ant aukščiausios rūmų apžvalgos aikštelės.
Virš mano galvos vėrėsi tikras kosminis košmaras. Juodoji skylė Žemės orbitoje jau užstojo pusę dangaus, o jos žalias sūkurys spjaudėsi tūkstančiais naujų kokonų. Priešais mane, aikštelės centre, stovėjo Imperatorius Kana XV, rankose gniauždamas sunkųjį plazminį pistoletą ir asmeniškai atsišaudydamas nuo pirmųjų Šešėlių karių.
– Maurai! – sušuko Imperatorius, nenuleisdamas ginklo. – Vartai pasiekė kritinę masę! Jei neiššausi dabar, Juodosios skylės gravitacija tiesiog suplėšys Žemę į gabalus!
Aš atsistojau ant paties apžvalgos aikštelės krašto, ištiesiau ranką su pulsatoriumi tiesiai į žalios ugnies sūkurį danguje ir pasiruošiau nuspausti planetinio gravitacinio impulso gaiduką. Už mano nugaros iš šachtos jau veržėsi paslaptingasis išdavikas ir jo juodoji armija.
Aš giliai įkvėpiau, mano pirštas nugulė ant naujos kartos Kapačarijos pulsatoriaus gaiduko. Išdavikas dar spėjo iškelti ranką su ginklu, tačiau buvo per vėlu. Aš nuspaudžiau mygtuką.
Akimirksniu pasigirdo ne šūvis, o kurtinanti, spengianti tyla – toks galingas buvo erdvės iškraipymas. Iš mano riešo išsiveržė stulbinanti, planetinio masto gravitacinė banga. Melsvos ir sidabrinės šviesos impulsas perskrodė Žemės atmosferą ir lyg milžiniškas kūjis smogė tiesiai į besiplečiančios Juodosios skylės centrą.
Efektas buvo žaibiškas ir triuškinantis. Naujasis pulsatorius pakeitė pačios Juodosios skylės traukos vektorių. Kosminis sūkurys akimirksniu apsivertė aukštyn kojomis. Vietoj to, kad siurbtų Žemę, skylė pradėjo su nerealia jėga traukti atgal viską, ką  tik buvo išleidusi.
Gatvėse ir rūmų bokšte buvę Šešėlių kariai sustingo. Jų dūminiai kūnai pradėjo tįsti ir nenumaldomai kilti aukštyn, į dangų. Šešėlių armija paniškai klykė, tačiau Juodosios skylės jėga juos visus įsiurbė atgal į kosminę bedugnę.
Šis atvirkštinis gravitacijos srautas sugriebė ir patį išdaviką. Jo kontržvalgybos elito apsiaustas buvo nuplėštas, o galingas vėjas pakėlė jį į orą. Prieš pradingdamas sūkuryje, jis atsigręžė – jo kaukė nukrito, ir mes su Imperatoriumi išvydome jo tikrąjį veidą. Tai buvo vyriausiasis Kapačarijos ginklų programos inžinierius, tas pats žmogus, kuris sukūrė pirmąjį pulsatoriaus prototipą. Jis pardavė Žemę Tarantulai, kad gautų priėjimą prie Juodosios skylės paslapčių. Su laukiniu riksmu išdavikas buvo įtrauktas į sūkurį, kuris pačią paskutinę sekundę susitraukė į mažą tašką ir su baisiu energijos tvyksniu visiškai išnyko.
Žemės dangus vėl tapo giedras ir pilnas naktinių žvaigždžių. Megamiesto šviesos pamažu pradėjo grįžti į savo vėžes.
Imperatorius Kana XV lėtai nuleido ]]> Wed, 29 Jul 2026 10:41:33 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262641.html http://rasyk.lt/kuriniai/262641.html <![CDATA[Principas 14-b. 1 skyrius. Svetimkūnis]]> — Tylos, — pasakė Ramoška.

Per visą operacijų salės sieną švietė didelis ekranas, suskaidytas į smulkesnius langus: byloje registruoti daiktai, žemėlapis, tuščias konferencijos laukas. Didžiausiame lange viena šalia kitos rikiavosi šešios nespalvotos nuotraukos — pilki, grūdėti stačiakampiai, kuriuose nespecialistas nebūtų atskyręs žmogaus smegenų nuo jūros dugno. Po kiekviena — laikas: 14: 07, 14: 19, 14: 31, 14: 43, 14: 55, 15: 07. Ir kiekvienoje, vis kitoje vietoje, — ryškus, ryžio grūdo formos baltas taškas.

Šalia, mažesniame lange, buvo matyti pats nuotraukų autorius: teismo medicinos ekspertas dr. Saulius Urbonas, prisijungęs tiesiai iš Tanatologijos laboratorijos — už jo nugaros baltavo grindys, nuklotos plytelėmis, šalia kabojo kažkieno chalatas, o kiek tolėliau — gultas, uždengtas balta paklode, po kuria ryškėjo žmogaus figūra.

— Iš karto atsakau į klausimą, apie kurį visi galvojate, — tarė Urbonas lygiu, buhalteriniu tonu, kuriuo įprastai diktuojamos išvados. — Ne, čia ne šešios nuotraukos iš skirtingų kampų. Zondas per visą tyrimą stovėjo vietoje. Judėjo objektas.

Jis kažką paspaudė, ir šeši kadrai susiklojo į vieną. Šeši taškai išsirikiavo į lanką — švarų, tolygų, tarsi kas būtų braukęs pieštuku per popierių.

— Vienuolika milimetrų per pirmąsias keturiasdešimt minučių. Toliau lėčiau. Trajektorija ne atsitiktinė: objektas judėjo išilgai smegenų audinio, apeidamas tankesnes struktūras. — Jis padarė pauzę, kokią daro žmonės, prieš ištardami sakinį, kurio nenori sakyti. — Tiriamasis tuo metu buvo miręs daugiau nei dvi paras.

Salė nebuvo pilna ir nebuvo tyli — Kriminalinės policijos biure sekmadienio vakarą ramybės nebūna, kai byla dega. Prie ilgojo stalo sėdėjo gal aštuoni žmonės su atverstais kompiuteriais, dar keli stoviniavo palei sienas su telefonais rankose; už stiklinės pertvaros zyzė spausdintuvas. Bet po Urbono sakinio kelias sekundes salėje nevyko nieko. Net spausdintuvas, rodės, sustingo.

— Gal paklaida? — paklausė Marius Jankauskas, jauniausias iš tyrėjų, sėdėdamas ant stalo krašto su popieriniu puodeliu rankoje. — Kūnas vežtas, vartytas, audiniai po mirties keičiasi...

— Aš skrodžiu dvidešimt dvejus metus, — atsakė Urbonas iš savo langelio ekrane. — Mano pacientai turi vienintelį gerą bruožą: jie guli ramiai.

Vyriausiasis komisaras Audrius Ramoška, Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos viršininkas, pasitrynė akis nykščiu ir smiliumi. Jis stovėjo priešais ekraną nuo pusės šešių ir jau suprato, kad šita byla netilps nė į vieną lentyną, kurią jis per dvidešimt tarnybos metų buvo užpildęs.

Durys prasivėrė, patrulis įnešė segtuvą, Ramoška pasirašė nežiūrėdamas ir mostelėjo, kad eitų.

— Gerai, — pasakė jis. — Kadangi pusė prie bylos dirbančiųjų prisijungė tik šįryt — iš pradžių. Rūta, nuo įvykio vietos.

Kriminalistė Rūta Manelienė priėjo prie ekrano su planšete ir atidarė jame pirmą nuotrauką: metalinės durys, išverstos hidrauliniu plėstuvu, staktoje kabantis elektroninės spynos korpusas.

— Butas Žirmūnuose, ketvirtas aukštas. Naktį į ketvirtadienį name buvo incidentas — kieme užsidegė automobilis, įsirėžęs į fasadą; dalis kvartalo liko be elektros. Beje, elektros dingimas nesusijęs su incidentu, laukiam išvadų iš ESO. Automobilis — mirusiojo. Tą naktį niekas į jo butą nesibeldė: gaisrininkai gesino kiemą, ne laiptinę. Penktadienį apklausti gyventojai minėjo, kad prieš įvykį nieko įtartino ar keisto nepastebėjo. Kaimynė sakė, kad vyras iš buto neišeina po kelias paras — pagal ją, „toks darbas“. Spyna elektroninė, užsirakinusi avariniu režimu; mechaninės šerdies nėra. Teko laužti.

Nuotraukos ėjo viena po kitos, ir salė, mačiusi visko, žiūrėjo tylėdama. Butas atrodė taip, tarsi jame kažkas būtų skubėjęs sunaikinti pačią elektros idėją: ištraukti ar nukirpti kabeliai gulėjo juodais gabalais palei sienas, maršrutizatorius, ant šono parverstas namų serveris ir nepertraukiamo maitinimo šaltinis — ištraukti ir nustumti į kampą, monitorius atjungtas, ant virtuvės stalo — žirklės mėsai karpyti.

— Nukirpta viskas, kas jungė butą su pasauliu, — pasakė Manelienė. — Ir dar šis tas. Virdulys. Žmogus ištraukė virdulį iš sienos — su visa rozete. Galima teigti, labai skubėjo.

— Suprantu jį, — sumurmėjo Jankauskas. — Aš savuoju arbatinuku irgi nepasitikiu.

Niekas nesijuokė, bet įtampa salėje trumpam atsileido — tiek, kiek jai buvo leista.

— Vonia, — tęsė Manelienė ir perjungė skaidrę.

Įtampa grįžo.

Kūnas gulėjo ant dešinio šono, tarp vonios ir kriauklės, sulenktomis kojomis. Kraujo klanas po galva buvo pajuodęs ir platus. Veidrodis virš kriauklės — sudaužytas: smūgio centras apačioje, dešinėje; kliudyta ir stiklinė lentynėlė, šukės kriauklėje ir ant grindų. Kriauklėje, tarp šukių, telefonas — išsikrovęs iki nulio; laboratorija vėliau nustatė, kad iki išsikraunant jame buvo įjungtas žibintuvėlis.

— Mantas Girdenis, trisdešimt ketverių, programuotojas, dirbo sau, gyveno vienas, — kalbėjo Manelienė. — Durys užrakintos. Langai uždaryti iš vidaus. Pėdsakai, mikropluoštai, DNR — visame bute tik mirusiojo. Vaizdas — klasikinės grumtynės: sudaužytas veidrodis, apversti daiktai, kraujas.

— Vadinasi, įtariamąjį turim, — tarė Jankauskas. — Išeina, kad jis ir nukentėjusysis yra vienas ir tas pats asmuo.

— Ir paskutinis dalykas nuo manęs, — ignoravusi pašaipią repliką, Manelienė perjungė dar vieną nuotrauką: ant stalo, šalia atjungto monitoriaus, gulėjo atverstas juodas futliaras su tuščia, pagal formą išfrezuota ertme, o šalia — ruda kartoninė dėžutė. — Pakuotė. Futliaras brangus, be jokių žymenų. Dėžutė — irgi be nieko: nei siuntos lipduko, nei užsakymo numerio. Patikrinom visas kurjerių tarnybas, visas jo paskyras, viską — jokio pristatymo tuo adresu tą dieną. Bet yra duomenų, kad pristatymas buvo kelios dienos prieš įvykį, tačiau siuntinys nebuvo įteiktas, kurjeris pažymėjo kaip „atsisakyta priimti“. Durys, primenu, užrakintos iš vidaus. Kaip šitas daiktas atsidūrė bute — atsakymo neturiu.

— Jei tai elektroninė spyna, tai ne faktas, kad užrakinta iš vidaus, — pataisė Jankauskas. — Be to, jis tą dėžutę galėjo jau turėti, tai nebūtinai siunta.

Kažkas prunkštelėjo. Ramoška nekantriai pasimuistė.

— Sauliau, — pasakė jis į ekraną. — Skrodimas.

Urbonas savo lange pasislinko arčiau kameros; buvo matyti, kad išvadų lapai guli šalia, bet jis į juos nė karto nepažiūrėjo.

— Pradžiai — dėl pavadinimų, kad nesipainiotume. Registravau du svetimkūnius: objektą numeris vienas ir objektą numeris du. Antrąjį jau matėt, o pirmasis atrodo štai taip, — ekrane pasirodė pailgas blizgantis metalinis daiktas, kiek primenantis miniatiūrinį vyno kamščiatraukį, padengtas juodomis dėmėmis — matyt, bandyto nuvalyti kraujo pėdsakais. — Mano asistentė pirmąjį praminė grąžtu. Neprotokoliška, bet, pamatysit, tikslu — taip ir vadinsiu. Dabar iš eilės, nes iš eilės čia svarbiausia. Mirtis įvyko naktį į ketvirtadienį, tarp 03: 00 ir 05: 00. Tiesioginė priežastis — masyvus galvos smegenų pažeidimas. Pirma. Grąžtas — metalinis korpusas, 51 milimetro ilgio, 9 milimetrų skersmens, su iš jo išlindusiu gręžimo įtaisu, — rastas dešinės ausies landoje. Jis ne įkištas. Jis įsitvirtinęs landoje spaudžiamosiomis briaunomis, o jo priekinė dalis pragręžusi smilkinkaulį. Gręžimo kanalas lygus, spiralinis, be skeveldrų — joks rankinis įrankis taip nedirba. Mechanizmas gręžė pats. Antra. Objektas numeris du — 8 milimetrų ilgio kapsulė — rastas giliai smegenyse, hipokampo srityje. Nuo gręžimo kanalo iki radimo vietos — mažiau nei penki centimetrai audinio. Manau, kapsulė pateko pro padarytą ertmę kaukolėje, jos diametras — 4 milimetrai ir nukeliavo gilyn, dalį kelio, kaip matėte, — jau po mirties. Trečia. Pažeidimų mastas — kanalas, kraujosruvos, audinio suardymas palei kapsulės trajektoriją — nesuderinamas su gyvybe. Ir ketvirta. Gilūs subraižymai aplink dešinę ausį palikti jo paties nagų. Rankos krumpliai supjaustyti veidrodžio stiklu. Žmogus grūmėsi, čia jokių abejonių. Su kuo — atsakymo skrodimas neduoda.

Kažkam iš sėdinčiųjų suskambo telefonas; vyriškis atsiliepė pašnibždomis ir išėjo pro duris, jų neuždaręs. Niekas neatsisuko.

Ramoška linktelėjo į stalo galą, kur priešais du atverstus kompiuterius sėdėjo žmogus civiliniais drabužiais — Paulius Norkūnas, Teismo ekspertizės centro elektronikos tyrimų vyriausiasis ekspertas. Abu įrenginiai nuo penktadienio buvo pas jį.

— Pauliau. Kas per daiktai?

Norkūnas kurį laiką tylėjo, tarsi vis dar rinktų žodžius, nors laiko pasiruošti turėjo dvi paras.

— Pradėsiu nuo to, ką turėčiau pasakyti pabaigoje, — tarė jis, siųsdamas į didįjį ekraną savo nuotraukas. — Aš per penkiolika metų esu išardęs viską, kas sulaikoma muitinėse: klastotus telefonus, kortelių skimerius, karinius dronus, pramoninio šnipinėjimo blakes. Šitų dviejų daiktų lygis yra nepalyginamai aukštesnis. Sakyčiau, jie yra iš kito, ateinančio dešimtmečio.

Ekrane driekėsi vaizdai iš elektroninio mikroskopo: pilkos, sterilios plokštumos, ant kurių lūžinėjo šviesa, pro nupjautą cilindro galą kyšanti SMD spausdintinio montavimo mikroplokštė su lustais ir kitomis detalėmis.

— Abu įrenginiai negyvi — maitinimo elementai išeikvoti iki galo, iki cheminės mirties. Todėl viską, ką pasakysiu, sakau iš architektūros, ne iš veikimo. Kapsulė: jos paviršius — elektrodų pluoštai, tūkstančiai siūlelių, dešimtis kartų plonesnių už žmogaus plauką. Vidinė atmintis pilna. Iššifruoti negaliu, bet duomenų struktūra periodinė, daugiakanalė, ir kanalų skaičius sutampa su elektrodų skaičiumi. Paprastai: kapsulė kažką matavo aplink save. Ką ji ten matavo — tegul sako medikai, ne aš. Energijos jos siųstuvui užteko signalą perduoti per kelis centimetrus — vieninteliam adresatui, grąžtui.

— O grąžtas?

— Su grąžtu prasideda dalykai, kurių aš nesuprantu, ir aš juos išvardysiu sąžiningai, iš eilės. — Norkūnas ėmė lenkti pirštus. — Pirmas. Jo atminties luste — programinės įrangos fragmentas su kodavimo algoritmu, kurio klasė man žinoma tik iš literatūros: tokie naudojami karinėse palydovinio ryšio sistemose. Civilinėje rinkoje jų nėra. Antras. Vienas komponentas, vos padavus maitinimą per mikrozondus, ėmė skleisti gama spinduliuotę — mano dozimetras per penkiolika metų pirmą kartą prabilo ne per patikrą. Trečias. Pats grąžtas jokio ryšio su pasauliu neturi. Jo radijo dalis — artimojo veikimo, kelių metrų spindulys, maždaug kaip belaidės ausinės. Vadinasi, jam būtinas tarpininkas — artimiausias telefonas, per kurį jis išeina į tinklą. Ir dabar ketvirtas dalykas, ties kuriuo man baigiasi inžinerija. Vidinė sąsaja tarp kapsulės ir grąžto suprojektuota srautui, kuris matuojamas terabaitais per sekundę. Įsivaizduokit aštuonių juostų magistralę, kuri baigiasi... net ne žvyrkeliu. Rakto skylute. Kam statyti tokią magistralę daiktui, kuris į pasaulį lenda pro telefoną su ribotu 5G ryšiu? Neturiu atsakymo.

Jis apsidairė, tarsi kas nors salėje galėtų atsakyti. Niekas negalėjo.

— Ir penktas. — Ekrane atsirado stipriai išdidintas lusto kampas: smulki, į paukščio pėdą panaši žyma ir raidžių bei skaitmenų eilutė. — Šitos markiruotės nėra nė viename kataloge, kurį aš pasiekiu. O aš pasiekiu ir tuos, kurių viešai nėra. Čia mano kompetencija baigiasi. Sakau atvirai, ne iš kuklumo.

Ramoška pažiūrėjo į laikrodį virš durų.

— Todėl 20: 00 jungiamės su partneriais, — tarė jis. — Europolo kanalu suderinta. Kalba — anglų, protokolas rašomas. Ir, kolegos... apie judantį objektą kalbu tik aš. Jei rytoj apie jį parašys portalai — žinosiu, kad nutekėjo iš šitos salės.

---

20: 02. Konferencijos lauke didžiajame ekrane atsidarė trys nauji langai, ir prasidėjo taip, kaip prasideda visos svarbios konferencijos.

Pirmajame lange žilas, susivėlęs vyras su laboratoriniu chalatu energingai judino lūpas. Garso nebuvo. Jis kalbėjo toliau, vis plačiau mostaguodamas; kažkuriuo metu paėmė savo mikrofoną, pakratė jį, pabeldė pirštu ir ėmė kalbėti tiesiai į jį, iš labai arti, beveik siekdamas lūpomis. Salės technikas, pusbalsiu keikdamasis, kapstėsi po nustatymus.

— Parašykit jam į pokalbį, kad mes jo negirdim, — pasakė Ramoška.

— Parašiau, — atsakė technikas. — Jis atrašė. Klaustuką.

Tada garsas atsirado — iškart, per vidurį sakinio ir visu garsumu:

— ... DREIMAL SCHEISSE, funktioniert dieser Mist überhaupt oder...

— Girdime jus, profesoriau, — pasakė Ramoška. — Tęskite nuo žodžio „Scheisse“.

Pauzė. Vyras ekrane atsargiai padėjo mikrofoną.

— Įrašyti į protokolą? — ramiai paklausė protokolą rašanti pareigūnė.

— Išversk pirma, — mestelėjo Jankauskas, ir šįkart nusijuokė visa salė — trumpai, godžiai, kaip juokiasi žmonės, kuriems visą dieną nebuvo iš ko juoktis.

Profesorius Martinas Welleris, Fraunhoferio mikroelektronikos institutas, Miunchenas, — pristatė jį Europolo ryšių karininkė iš ketvirto, mažiausio lango. Antrame lange sėdėjo dr. Anouk Verhoeven iš Nyderlandų teismo ekspertizės instituto Hagoje — tvarkinga, be emocijų, su popieriaus bloknotu. Trečias langas buvo juodas, tik vardas: G. Ellison. Nepriklausomas konsultantas, dvidešimt metų dirbęs JAV gynybos pramonėje. Vaizdo jis neįsijungė nė karto.

Norkūnas rodė nuotraukas iš eilės, be komentarų, kaip kortas. Welleris neišlaikė ties ketvirtąja.

— Sustokit, sustokit... Kolegos, aš turiu klausti tiesiai: ar čia ne inscenizacija? Ne studentų renderis?

— Nuotraukos iš mano mikroskopo, — sausai atsakė Norkūnas. — Objektai — mano seife.

— Tada aš jums pasakysiu, ko jūs manęs klausiat, — Welleris pasilenkė arčiau kameros, didžiąją vaizdo dalį uždengdamas savo nosimi. — Tokio tankio integracijos komercinė pramonė nedaro. Niekur. Aš pažįstu visas dešimt gamyklų pasaulyje, kurios galėtų prie šito priartėti, ir nė viena nesurinktų viso paketo. Atskirus sluoksnius — galbūt. Visumos — ne.

— Tai kas galėtų? — paklausė Ramoška.

Welleris išskėtė rankas.

— Valstybė. Ir ne bet kuri.

— Parodykit markiruotę, — pirmą kartą prabilo Ellisonas. Balsas iš juodo lango buvo ramus, amerikietiškas, be skubos.

Norkūnas įjungė skaidrę su lusto kampu. Paukščio pėda ir eilutė po ja užpildė didįjį ekraną. Tyla truko taip ilgai, kad Europolo karininkė spėjo paklausti, ar ponas Ellisonas tebegirdi.

— Girdžiu, — atsakė Ellisonas. — Komisare, kas dar matė šitą nuotrauką?

— Šito pokalbio dalyviai. O ką?

— O tą, kad su šita žyma esu susiduręs vieną kartą gyvenime, ir tada pasirašiau dokumentą, draudžiantį man sakyti, kur. — Pauzė. — Formuluosiu atsargiai. Yra laboratorija. Pietvakarių dykumoje, be iškabos, be svetainės, be adreso. Tarp savų ji turi pavadinimą, kurio aš nesakysiu, tai vadinkim ją tiesiog Kalvagūbriu. Jos specializacija — neurotechnologijos, ir jos gamybinė bazė yra vienintelė man žinoma vieta, kur tokia žyma dedama ant lustų. Bet pasakysiu ir kitą dalyką, dėl kurio esu tikras lygiai taip pat: čia ne jų gaminys. Jie taip nesurenka. Jų korpusai, jų montavimas, jų braižas — kitokie. Nebent... — jis stabtelėjo, — nebent kažkas iš jų gavo tik komponentus. O surinko kitur.

— Surinkti kitur — įmanoma, — įsiterpė Welleris. — Jei surinkimas išskaidytas: penki užsakymai penkiose šalyse, kiekvienas rangovas pagal brėžinį gamina po vieną mazgą ir nė vienas nemato visumos. Litografijos taip nepaslėpsi. Surinkimą — lengvai.

— Iš slaptos karinės laboratorijos komponentai nėra gaunami taip paprastai, prašyčiau to nepamiršti, — pasakė Verhoeven. Tai buvo pirmas jos sakinys per visą konferenciją.

— Teisingai, — ramiai sutiko Ellisonas. — Negaunami.

Šoninės durys atsidarė, ir į salę greitu žingsniu įėjo vyresnioji tyrėja Ieva Balsytė iš Kibernetinių nusikaltimų valdybos — su nešiojamuoju kompiuteriu rankoje ir nukarusia ausine ant peties. Ji visą vakarą sėdėjo už stiklinės pertvaros su savo komanda; dabar pasilenkė prie Ramoškos ir kažką parodė ekrane. Komisaras skaitė gal dešimt sekundžių.

— Kolegos, turime naujos informacijos, — pasakė jis. — Tiesiai iš mūsų kibernetikų. Ieva, garsiai.

— Aiškinomės, kur buto kamera kėlė vaizdo archyvą, — pradėjo Balsytė, jungdama savo kompiuterį prie didžiojo ekrano. — Archyvo saugykla — debesyje, „Amazon S3“ serveriuose, apmokėta mirusiojo kortele. Pasiekėme ją šiandien po pietų ir radome tuščią. Viskas ištrinta penktadienio rytą, 04: 12 pasauliniu laiku, per vieną seansą. Bet saugykloje buvo įjungtas versijavimas: ištrynęs failą, palieki jo pėdsaką. Taigi atstatyti pavyko didelę dalį įrašų. Juose nieko ypatingo nėra, bet aptikome ir šį tą kur kas įdomesnio.

Ji atvėrė katalogą.

— Pirma. Dviejų JAV piliečių asmens duomenys. Pasų kopijos, biometrinės nuotraukos, parašų pavyzdžiai, darbovietės prieigos formos. Abu — mokslininkai. Daktaras Stevenas Karlinas ir daktarė Priya Ramanathan.

Ekrano languose niekas nejudėjo. Tik girdėjosi, kaip Welleris kažką sako vokiškai sau po nosimi — šįkart tyliai.

— Pone Ellisonai, — tarė Ramoška. — Šitos pavardės jums ką nors sako?

— Duokit man dvi minutes, — atsakė Ellisonas. Jo lange užsidegė užrašas „nutildyta“.

— Tęskit, — pasakė Ramoška.

— Antra. Vaizdo medžiaga iš įvykio nakties. I ]]> Tue, 28 Jul 2026 15:09:43 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262638.html http://rasyk.lt/kuriniai/262638.html