http://rasyk.lt lt kitoks.lt Jaunas – įsirito viso labo į trečiąjį šimtą. O jau tapo Juodosios magijos magistru. Gyveno toli šiaurėje: Jėdisaro karalystės sostinėje Leksape. Tlekapo rūmai buvo didesni ir turtingesni nei karaliaus. Magistro žinios buvo visapusiškos. Jo gebėjimai – tobuli. Jo bijojo. Iš jo mokėsi. Kiekvienas, kurį jis pavadindavo draugu, galėjo tikėtis neribotos jo pagalbos.
Tos žinios bei gebėjimai ir pražudė magistrą Tlekapą. Jis manė, kad žino viską, ką tik įmanoma žinoti. Bendravo su dievais ir demonais. Nei vieni, nei kiti nesugebėjo jo pavergti. Jis buvo šventai įsitikinęs savo visagalybe. Laikė save lygiu dievams. Ir štai tada, jo galybės viršūnėje, pašaukė magistrą Jotoub Radas. Kvietimas buvo silpnas. Ir Tlekapas panoro sužinoti, kas ir kodėl šaukiasi pagalbos.
Magistras ėmė eksperimentuoti, kad galėtų išgirsti. Jam ilgai nekaip sekėsi. Tas, kuris šaukė, buvo labai toli. Taip toli, kad Tlekapas net negalėjo įsivaizduoti. Ir tada nusprendė išbandyti paskutinę priemonę. Jis nutarė išeiti iš savo kūno ir keliauti ten, kur šaukė balsas. Tlekapas puikiai suvokė, jog tai gali būti paskutinė jo kelionė. Tačiau pergalė būtų neįtikėtina. Ir magas apsisprendė. Jo paties gyvybė jam buvo nieko verta. Paaukoti save tam, kad sužinotum ką nors nauja, atrodė visiškai normalu. Ir Tlekapas ryžosi nedvejodamas.
Kelionei magas pasirinko pirmą mėnulio pilnaties dieną. Jis buvo pedantiškas. Rūmus, visus savo dokumentus ir reikalus sutvarkė taip, tarytum nė nežadėtų sugrįžti. Jis netgi testamentą parašė, visą turtą palikdamas karaliaus iždui.
Naktis buvo vėsi, giedra ir žvaigždėta, kaip kad dažnai būna šiaurėje. Mėnulio pilnatis plieskė į mago laboratorijos langus. Tlekapas įsitaisė krėsle kuo patogiau, pakurstė ugnį židinyje, užsimerkė ir ėmė medituoti. Po kurio laiko pajuto, kad jo astralinis kūnas atsiplėšė nuo fizinio, išsiveržė iš rūmų, atitrūko nuo Žemės ir sustojo begalinio Kosmoso akivaizdoje, laukdamas kvietimo.
Tą akimirką jis aiškiai išgirdo šauksmą:
- Ateik. Tave šaukia tavo valdovas Jotoub Radas. Aš, jotubų vienatinis dievas, įsakau tau ateiti. Įsakau tau, nes turiu teisę įsakyti. Įsakau tau, nes tu esi jotubų palikuonis. Tu valdai materiją ir savo sielą. Ateik pas mane. Tarnauk man. Aš, valdovas Jotoub Radas, apdovanoju savo tarnus. Tai ne auksas ir sidabras, brangieji akmenys ar trumpalaikė garbė. Savo tarną aš apdovanosiu tobulu žinojimu ir tobula galia. Ateik. Ateik, magistre Tlekapai, pas mane. Ir tu būsi vienas iš trijų pašauktųjų, kurie valdys pasaulius su manimi…
Ir Tlekapas nulėkė svaiginančiu greičiu. Nulėkė ten, kur šaukė balsas. Balsas jam nepažįstamo ir nežinomo dievo Jotoub Rado, kuris žadėjo tokius neišsemiamus lobius. Magas lėkė tenai, nes ten buvo nežinomybė. O Tlekapas labiausiai nemėgo nežinojimo. Jis tiesiog privalėjo viską žinoti.
Magas sugrįžo į savo kūną gana greitai. Naktis dar nebuvo pasibaigusi. Net židinys neužgeso. Tlekapas įkūrė jį stipriau ir susimąstė, žvelgdamas į besiblaškančius ugnies liežuvius. Jo naujasis šeimininkas dar baugino šiek tiek. Magas matė daugybę dievų ir demonų, jo niekada netrikdė ir nebaugino jų išvaizda. Bet šį kartą buvo kiek nejauku.
Dievas Jotoub Radas neturėjo kūno, kaip turėjo visi, kuriuos pažinojo. Tai tebuvo pradėjęs irti astralinis kūnas. Tokio dalyko nebuvo matęs netgi Tlekapas. Jis net negalėjo įsivaizduoti, kad taip gali būti. Astralinis senojo dievo kūnas jau niekuo nebepriminė to fizinio kūno, kurį kažkada turėjo Jotoub Radas. Tai tebuvo blyški skylėta dėmė, kuri visgi skleidė neapsakomą pykčio ir neapykantos dvoką. Senasis dievas kurį laiką tylėjo stebėdamas Tlekapą.
- Tu man patinki, - krioktelėjo pagaliau. – Man patinka, kad tu nori viską žinoti. Man reikalingi… tokie draugai. Tu tikrai esi jotubų palikuonis. Aš nesuklydau.
- Atleisk, kad drįstu abejoti. Jeigu tu esi toks senas, tai tavo tauta jau turi būti išmirusi. Galbūt ji gyveno netgi ne mano pasaulyje.
Senasis dievas irzliai sukikeno:
- Griebi jautį už ragų, mage. Betgi tu žinai, kad niekas niekur neišnyksta. Kad ir kaip supūtų, suirtų, išsisklaidytų kokia nors materija, vis tiek ji išlieka pavirsdama kuo nors kitu. Štai tu, pavyzdžiui, esi sulipintas iš smulkių dalelių, kurių dauguma yra jotoubų genties palikuonių.
Tlekapas pamąstė ir nusprendė, kad senasis dievas, ko gero, teisus. Todėl jie kalbėjosi toliau. Jei tai galima būtų pavadinti pokalbiu. Kalbėjo tik dievas Jotoub Radas.
- Aš miegu jau seniai. Tačiau dabar pabudau. Ir noriu sugrįžti. Noriu su kai kuo atsiskaityti. Aš šaukiau. Ir tu atsiliepei. Dabar aš keliausiu arčiau Žemės. Ir tu mane girdėsi geriau. Turėsi daryti tai, ką paliepsiu. Tačiau aš tik nurodysiu tikslą. Priemones tikslui pasiekti pasirinksi pats.
Ilgai pasakojo senasis dievas apie skriaudas, kurias patyrė. Tiesą pasakius, Tlekapas nelabai suprato, kas čia jį taip skriaudžia. Tačiau klausėsi įdėmiai, nes į jį plūste plūdo žinios, kurių niekas niekados daugiau nesužinos, nes jos neužrašytos net pačiose seniausiose knygose. Magui buvo visai svetimi senojo dievo norai ir tikslai. Tačiau už žinias ir gebėjimus jis galėjo padaryti bet ką.
Ir dabar, ilsėdamasis savo krėsle prie židinio, magistras Tlekapas apmąstė gautas žinias. Ir tik tada ėmė galvoti apie užduotį.
Užduotis buvo kažkokia nereali. Neturėjo konkretumo. Jotoub Radas pasakojo keistą istoriją. Istoriją be pradžios ir be pabaigos. Istoriją, kurioje buvo keletas veikėjų, apie kuriuos Tlekapas nė girdėt negirdėjęs.
- Pabudau ne tik aš, - pasakojo senasis dievas. – Pabudo senoji deivė Šark Kiala, kuri dar senesnė už mane. Tačiau buvo atgimusi jau kelis kartus. Gyvybinga moteriškė! Ji negali man sutrukdyti. Tačiau ir nepadės. Ji žino, kad į Žemę grįšiu dar negreit, todėl kurį laiką turėsiu veikti per tarpininkus. Ji surado būdą kaip mane nugalėti. Nugalėti amžiams. Palaidoti mane šioje skylėje taip giliai, kad negalėčiau sugrįžti. Kad nieko nebeprisišaukčiau…
Kuriam laikui dievas nutilo. Paskui tęsė:
- Mane nori numarinti. Mane nori nužudyti. Mane nori palaidoti. Ir nori tai padaryti, pasinaudodami paprastais žmonėmis! Tu privalai sužinoti. Turi surasti orakulą. Jo vardas Sętikas. Ieškok…
Ir magistras Tlekapas ieškojo. Tačiau pėdsakai pasirodė besą klaidingi. Senasis dievas suklydo. Reikėjo ieškoti ne orakulo, bet orakulės Sętikos. Prabėgo nemažai laiko, kol magistras viską išsiaiškino.
Kai Tlekapas nuvyko prie Sętikos olos, jį pasitiko tarnaitė:
- Ponia žino, kad tu esi čia. Ir kas tu esi. Ponia liepė eiti sau. Ji sakė, kad tau ir tavo valdovui nepasiseks. Ponia sakė, kad geriau nedarytum to, ką dabar ruošiesi daryti. Tai neatneš tau sėkmės. Nieko nepakeis net mano ponios mirtis. Taigi, eik iš čia.
Tarnaitė pažiūrėjo į magistrą ilgu liūdnu žvilgsniu. Ir nuėjo į kaimą. Magas palydėjo jauną merginą nustebusiu žvilgsniu. Šioji sustojo, atsigręžė ir pridūrė:
- Prašau, magistre Tlekapai, nežudyk orakulės. Tai nepadės. Ji dar nė karto nesuklydo.
Mergina kurį laiką įdėmiai žiūrėjo į Tlekapą. Tada papurtė galvą:
- Gyvenimas, magistre, daug sudėtingesnis. Daug…
Tlekapas gūžtelėjo pečiais ir pasuko vidun. Jis jautėsi kiek nejaukiai, nes teks susidurti akis į akį su žmogum, iš anksto žinančiu apie ką kalbėsis.
- Užeik, Tlekapai, sėskis, - išgirdo melodingą balsą.
Įėjęs vidun kurį laiką nieko nematė, nes viduje tvyrojo prieblanda. Paskui įžiūrėjo šalia židinio sėdinčią moterį, kuri šyptelėjo ir pamojo ranka:
- Ateik, sėsk šalia…
Šypsenos magistras, žinoma, neįžiūrėjo, tačiau juste juto visu kūnu. Jis nelabai ryžtingai patraukė prie židinio ir atsisėdo į tuščią krėslą. Tada šiek tiek atidžiau įsižiūrėjo į orakulę. Niekada nebuvo matęs šios ypatingos moters iš arti.
Orakulė Sętika buvo neaukšto ūgio, smulkaus sudėjimo, nenusakomo amžiaus moteris. Jos veidas spinduliavo išmintį ir liūdesį. Orakulė vilkėjo paprastą baltos drobės suknelę.
- Stebiesi? – paklausė ir vėl liūdnai šyptelėjo Sętika. – Manei, kad orakulas turi būti kažkoks ypatingas? Patikėk manim, sielos tvirtybė, protas, įžvalga ir galios nė kiek nepriklauso nuo fizinio kūno. O apsirengusi aš taip todėl, kad pasiruošiau mirčiai.
Tlekapas norėjo prabilti, tačiau orakulė nutildė jį valdingu rankos mostu.
- Tylėk! – pasakė. – Žinau ką dabar pasakysi. Taip. Tu mane nugalėsi. Nužudysi. Aš tą žinau. Galėčiau išgelbėti savo gyvybę, jei atskleisčiau tau vieną pranašystę ir pasakyčiau kam ją įteikiau.
Šį kartą magistras linktelėjo, bet nieko nepasakė.
Orakulė atsilošė krėsle ir užsimerkė. Ji kurį laiką tylėjo.
Tlekapas sėdėjo nė nekrusteldamas ir stengdamasis nieko negalvoti.
- Matai, magistre Tlekapai, - vėl prabilo orakulė, - yra dvi pranašysčių rūšys. Vienos yra skirtos visiems. Jas, kaip žinia, skelbia mano šauklys, keliaudamas po pasaulį. Kitos yra asmeniškos. Jas įteikiu užrašytas tam asmeniui, kuriam yra skirta.
Magistras vėl linktelėjo, nors orakulė į jį nė nežiūrėjo.
- Ta pranašystė, kurios tu nori, yra skirta keliems asmenims. Perskaityti ją gali tik trys žmonės. Galbūt sugebėtum ir tu… Nors tektų ilgai prakaituoti.
Sętika vėl nutilo. Magistras kantriai tylėjo toliau. Nors buvo drąsus, gyvenime matęs šilto ir šalto, tačiau jo nugara bėgiojo šiurpuliukai. Jis kalbėjosi su… žmogumi, kuris žinojo visas jo mintis, visus klausimus ir visus atsakymus. Vieną trumpą akimirką net panoro atsistoti, atsiprašyti ir išeiti. Tačiau tuojau pat nuginė šią mintį. Ne. Jis atliks tai, ko atėjo. Ir tada pareikalaus iš Jotoub Rado atlygio. Jis nori būti orakulu!
- Ar nori žinoti savo likimą, magistre Tlekapai? – tyliai paklausė orakulė.
- Ne! – šūktelėjo beveik išgąstingai.
- Gerai. Taip ir maniau. Taigi, aš dabar galėčiau tau duoti tą pranašystę. Tada tu norėtum, kad pasakyčiau, kam dar ją daviau. Tada tu paliktum mane gyvą…
Tlekapas šiek tiek suirzo. Orakulė antrą ar trečią kartą pasakojo tą patį.
- Nepyk, magistre, - atsakė šioji. – Mėgaujuosi paskutinėmis gyvenimo akimirkomis…
Ji dar dar kiek patylėjo.
- Mano galvoje yra visos pranašystės, kurias aš kada nors paskelbiau. Mano galvoje yra viskas, ką aš žinau. Viskas, ką man pasakė dievai. Ten yra ir tai, ko manęs niekas neklausė. Tu nenori žinoti savo ateities. Ką gi. Aš ją pamiršiu. Kad tu… kai knaisiosies po mano smegenis… nerastum…
- Pamirši?! – pašoko magistras. – Pamirši?! Ar nori pasakyti?!
- Taip, - nusišypsojo orakulė. – Viską. Po truputį. Tau beliko tik nuotrupos…
Sętika pašaipiai žvilgtelėjo į Tlekapą, užsimerkė, atsilošė krėsle ir atsipalaidavo.
Tlekapas netilpo savo kailyje. Jį apmovė! Apgavo kaip paskutinį kvailį! Jį, Juodosios magijos Magistrą Tlekapą, Dievo Jotoub Rado draugą!
Magistras atsistojo priešais Sętiką, iškėlė rankas tartum paukščio sparnus ir susikaupė. Po kelių akimirkų į jo sąmonę ėmė plūsti vaizdai ir žodžiai. Per keletą akimirkų jis išsunkė orakulės sąmonę. Tada nurimo, atsipalaidavo ir pažvelgė į Sętiką.
Ji žiūrėjo į magistrą tyliu bereikšmiu žvilgsniu.
Nuo to žvilgsnio magistrą vėl nukrėtė šiurpas. Jis apsigręžė ir išėjo iš orakulės olos, nuversdamas žvakidę su degančiomis žvakėmis.


Eiša varė žirgą šuoliais. Ir Syvris turėjo gerokai pasistengti, kad neatsiliktų. Eglyną, kuriame dar smilko plėšikų lavonai ir keletas medžių, jie prajojo be jokių nuotykių. Tik tada Eiša pristabdė žirgą ir vėl užsidėjo kario šalmą.
- Kapitone Syvri, dar kartą tavęs prašau pamiršti viską, ką matei. Be to, noriu paprašyti paslaugos. Man reikia nepastebėtai patekti į rūmus.
- Šitą aš sutvarkysiu, - ramiai patvirtino kapitonas. – Įvesiu tave kaip karį. Niekas nepažįsta visų eilinių. Taigi…
- Nemanau, kad atrodau kaip eilinis karys.
- Oi, panele Eiša, nežinai kokie vėplos tarnauja rūmuose. Man kartais verkti norisi. Turtingų tėvelių turtingi sūneliai. Tačiau proto nė per nago juodymą. Taigi, tenka eiliniais būti. O pabandyk su jais susitvarkyti… Aš, panele, iš prasčiokų. O kapitono laipsnį gavau tik todėl, kad buvau labai geras karys. Tačiau tie avigalviai iš turtingų šeimų nevertina šito. Jiems atrodo, kad juodnugaris, kokiu jie mane laiko, negali būti…
Syvris nutilo, ir kurį laiką abu risnojo vienas šalia kito tylomis.
- Kai tik reikės, panele Eiša, visada padėsiu. Galėsi išeiti ir įeiti kada panorėjus.
- Ačiū, kapitone. Užtikrinu tave, tai labai svarbu. Aš žinau tiek nedaug palyginus su tuo ką turėčiau žinoti. Viskas, ką papasakojo Obra, išgąsdino dar labiau. Nebežinau kuo galiu pasitikėti. Yra kažkas, ką man privalu žinoti. O aš nežinau. Ir net neįsivaizduoju, kas man galėtų padėti.
Eiša nervingai prikando lūpą. Jie jau traukė Marapo priemiesčiu.
- Syvri, ar gali mane rytoj palydėti į priemiestį? Man reikia surasti vieną žmogų. Ir kuo greičiau.
- Taip, panele.
- Ir dar. Valdovei ir sosto įpėdiniui gresia pavojus. Didelis pavojus. O be to…
Eiša vėl nutilo.
- Syvri, reikia padidinti valdovės apsaugą. Tačiau taip, kad niekas šito nepastebėtų. Pasitarkite su Šarėliu. Kariai turi būti ypač patikimi.
- Gerai, panele Eiša. Aš viską sutvarkysiu.


Rytojaus dieną Eiša nuo pat ryto šokinėjo aplink Sapą Gražiąją.
Tarnaitės prausė, šukavo plaukus, pudravo ponią. O Eiša vadovavo viskam tarsi generolas. Ji šiam svarbiam reikalui parinko drabužius, papuošalus, kvepalus ir visa kita. Ji mokė karalienę, kaip elgtis, ką kalbėti, o ką nutylėti.
Pokylis turėjo prasidėti saulei nusileidus. Todėl po pietų Eiša nusprendė sutvarkyti dar vieną reikalą. Ji pasikvietė Šarėlį, liepė surasti Syvrį ir priminti, kad žadėjo jai padėti.
Kapitonas atėjo tuoj pat, ir abu išjojo. Niekas neatkreipė dėmesio į kapitoną ir jauną karį. Kas žino, kokią užduotį jie gavo.
Rytiniai priemiesčiai ne pati maloniausia vieta. Jie buvo laikomi skurdžiausiais mieste. Ir, žinoma, pavojingiausiais. Tačiau, nors ir sunkiai, Kasmą surasti jiems pavyko. Tai buvo vidutinio amžiaus plokščia moteriškė. Buvo tokia suvargusi ir alkana, jog Eiša nusprendė, kad mokėti jai reikėtų ne pinigais. Kol ji šnekučiavosi su Kasma, kapitonas nujojo ligi turgaus ir grįžo su dviem didžiuliais krepšiais maisto.
Padėjusi gautą lobį lūšnoje ir pristačiusi vyresnėlį saugoti, Kasma palydėjo Eišą ir kapitoną į tolimiausią miesto užkampį, kur neįtikėtinai skurdžioje lūšnoje gyveno Emėris. Moteris, parodžiusi, kur gyvena Emėris, skubiai grįžo namo.
- Nenoriu su juo susitikti, - pasakė. – Jis kiek… Na, jam nevisi namie. Kartais iššoka iš lūšnos kaip kokia pikta dvasia ir ima tvatinti lazda į kairę ir į dešinę. Tai aš geriau eisiu. Jei dar ko reikės, tai žinote kur mane rasti, garbingieji ponai.
Eiša pažiūrėjo moteriškei įkandin, gūžtelėjo pečiais ir pabeldė į lentą šalia skuduru uždengtos landos į lūšną:
- Ei! Emėri! Išeik!
Viduje nė krepšt.
- Ei! Ei! Emėri!
Viduje kažkas sukrebždėjo. Tyla. Vėl kažkas sukrebždėjo. Ir pagaliau ant slenksčio išdygo keista žmogysta. Išsyk nė negalėjai suprasti vyras tai ar moteris. Nuo jo dvokė. Tikriausiai buvo nesiprausęs visus metus. Drabužiai praradę spalvą ir formą. Galva apžėlusi neaiškios spalvos šeriais.
- Uf… - išpūtė Eiša. – Ir ką mes su juo darysim?
- Nežinau…
- Gal žinai kokią vietą, kur…
- Ar tu Amazonė? – staiga aiškiu blaiviu balsu paklausė žmogysta.
- Kas? Aš? – nustebo Eiša.
- Ar tu Amazonė?
Eiša pažvelgė į Syvrį. Tas tik galvą papurtė. Ir Eiša vėl įsmeigė žvilgsnį į Emėrį.
- Ne… tu ne Amazonė… - burbėjo žmogysta. – Tu neturi kalavijo… neturi… neturi… neturi… tavo rūbai… Amazonė… Amazonė ant juodo žirgo… Amazonė… kalavijas… ji ateis… ji ateis… Amazonė dar nerado… trys… tiktai trys… Amazonės kalavijas…
Toliau Emėrio kalba tapo visai nesuprantamu murmėjimu. Ir galiausiai jis vėl pranyko lūšnoje.
- Nieko nebus, - irzliai tarė Eiša. – Reikia jį iš čia ištraukti. Tik kur man jį dėti? Čia palikti negaliu.
Abu stovėjo, žiūrėjo į lūšnos landą ir nežinojo ką daryti.
- Žinai, panele Eiša, yra čia vieni tokie namai. Nenoriu įžeisti tavo padorumo…
Eiša pažiūrėjo į sumišusį karininką ir skambiai nusijuokė:
- Viešnamis, ar ką?
Syvris tylom linktelėjo.
- Klausyk, - kreipėsi tylom, - tu juk žinai, kad esu ragana. Taigi, mano padorumas kiek kitoks. Todėl bendrauju su įvairiais žmonėm: ir vargetom, ir karaliais, ir padoruoliais, ir kekšėm… Man visi žmonės yra žmonės ir tiek.
- Na, aš nemėgstu pasakoti, kad ten lankausi. Ten…
Staiga kapitonas nutilo ir ėmė glostyti žirgo galvą.
- Panele Eiša, gal gali man padėti?
- Žiūrint ko reikia. Į dideles aferas veltis aš negaliu.
- Nežinau ar tai didelė afera. Bet apie tai gal vėliau pakalbėsim. Dabar svarbiausia, kad aš galiu susitarti su tomis moterimis. Jos priglaus Emėrį. Ir jeigu mes neprasitarsim, tai jos tikrai tylės.
- Gal… Dabar jau nebežinau, kas ką gali, o kas ne. Kur tie namai yra?
- Tai “Žydrosios svajonės namai”. Jie yra netoli rūmų. Ir tau būtų patogu.
- Patogu. Tik kaip jį ten nugabenti? Negaliu gi jo persimetusi per žirgą tempti. Dar reikėtų ir jo daiktuose pasirausti. O to darbo patikėti niekam negaliu.
- Gal ligi vakaro jis niekur nedings. Tai aš…
- Gal… Man taip netinka. Radau jį. Tai dabar neketinu prarasti.
- Och, koks aš kvailys! – šūktelėjo Syvris. – Taigi netoliese yra viena iš gvardijos būstinių. Jie ten turi keletą vežimų suimtiesiems vežioti. Paliksiu žirgą ir paimsiu vežimą be vežiko.
- Puiku! Aš čia pabūsiu. Paskubėk.
- Aš greitai…
Kapitonas šoko į balną ir pavarė žirgą garsiai šūkaudamas:
- Iš kelio! Karaliaus vardu! Traukitės iš kelio!
Eiša prisėdo ant slenksčio ir ėmė laukti. Ji mintijo apie tai, kad vis giliau grimzta į kažkokius nesuvokiamus dalykus. Rūmų intrigos. Ordino intrigos. Orakulai. Pranašystės. O manė, kad turi vienintelę užduotį. Tikėjosi, kad viskas vyks beveik sklandžiai. Manė, kad tai tik vienos aukštos personos jaunystės klaida. Ir kad tą klaidą ištaisyti nebus sunku. Dabar… dabar ją apėmė abejonės. Jai pradėjo atrodyti, kad sužinojo tokį didelį kąsnį, jog niekaip nenuris. Tačiau ir išspjauti jau nebegalėjo.
- Ar tu Amazonė? – nutraukė jos mintis pamišėliškas šnabždesys. – Ar tu radai tris princus ir rožę? Rubinas… rubinas… rubinas… auksas… lelijos… Ar lelijos būna juodos? Chi – chi - chi!
Eiša sėdėjo ]]> Wed, 10 Jun 2026 11:32:14 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262336.html http://rasyk.lt/kuriniai/262336.html - Telaimina tave dievai, vaikeli, - vis kartojo Revita. – Tu išgelbėjai man gyvybę…
- Nedėkok man. Padėkosi tai poniai. Tik pasistenk nepliurpti kaimynams. Nes ponia nori ramybės. Jei išgirs tokias kalbas, tai tavo laimė tuoj baigsis.
- Aš, sūneli, tylėsiu tarsi nebylė būčiau. Turiu gi poniai atsidėkoti už tai, kiek gero man padarė.
- Ir dar padarys, - pažadėjo Tunis.
Taigi, Eiša, apsitaisiusi tarnaitės drabužiais, patraukė pas Revitą. Ten ji pernakvojo, apsivilko kariūnės drabužį, paslėpė ilgus plaukus po karišku šalmu. Tada iš gretimos smuklės arklidžių pasiėmė žirgą ir išjojo.
Kelionė nebuvo tolima ir varginanti. Visgi, pavojinga. Eiša nenorėjo būti atpažinta. Be to, norėjo neįsivelti į peštynes. Sostinės priemiesčiuose ir už miesto siautėjo plėšikai. Jie puldinėjo pirklių karavanus, miestiečius ir valstiečius, netgi karaliaus gvardiją. Ką jau kalbėti apie vienišą turtingai atrodantį raitelį.
Priemiestį prajojo sėkmingai. Tesutiko keletą miestiečių, valkatų ir valstiečių. Tačiau išjojusi iš miesto suprato, kad nujoti ramiai tikrai nepavyks. Kelias nėrė į tamsų eglyną. Tinkamiausia vieta pasalai.
“Na, Didžioji Rage, rodos, ligi šiol mane globojai. Padėk ir šį kartą…”
Jei nebūtų bijojusi, kad ją kas pamatys, Eiša būtų sudėjusi ir apsauginį ženklą. Tačiau nežinia kieno akys stebėjo iš tankmės. Ji tingiai lingavo balne. Skubėjo, bet suprato, kad lėkdama šuoliais gali ko svarbaus ir nepastebėti. Kai jau buvo netoli eglyno, už nugaros išgirdo šuoliuojantį žirgą.
- Ei, garbingasis pone! Gal galėtum manęs palaukti?
Išgirdusi šį balsą, Eiša išsyk suprato du dalykus. Pirma, pavojus iš tos pusės tikrai negrėsė. Antra, balsas buvo pažįstamas. Jis buvo… „Tai juk gvardijos kapitonas Syvris! ” – vos neriktelėjo garsiai. Nežinia, ar džiaugtis, ar susirūpinti. Žinoma, kapitonas galėjo būti patikimas draugas kovoje. Tačiau… jis tikrai pažins Eišą. Jei būtų galėjusi, būtų pabėgusi. Tik nebuvo kur. Ir ji pasielgė priešingai. Staiga apgręžė žirgą ir nujojo pasitikti Syvrio.
- Malonu tave sutikti, kapitone.
Šis staiga sustabdė žirgą. Kurį laiką žiūrėjo į Eišą lyg į vaiduoklį.
- Kapitone, - tyliai, bet įtaigiai kreipėsi, - malonu tave sutikti. Manau, kad miške mūsų laukia bėda. Jei įsivelsime į mūšį, tai gali paaiškėti, jog esu moteris. Tačiau mano vardo prašau neminėti.
- Panele Eiša… - galiausiai atgavo žadą Syvris. – Ko jau ko, bet tavęs sutikti nesitikėjau.
- Aš tavęs irgi. Jojam.
Ir jie patraukė link eglyno.
- Ar, panele… moki ginklu naudotis?
- Girtis nenorėčiau. Tačiau manau, kad tau nenusileidžiu.
- Tai gal, - blankiai šyptelėjo Syvris, - ir tavo brolis ne toks jau ligonis?
Eiša nutylėjo.
- Supratau. Klausinėti, matyt, neverta.
- Būčiau dėkinga.
Jie jau įjojo eglynan. Aplinkui viešpatavo tyla ir ramybė. Švietė blausi, tačiau vis dar pakankamai kaitri rudens saulė. Tačiau eglyne, žinoma, buvo tamsu ir vėsu. Ir nejauku. Staiga ragana visu savo kūnu pajuto pavojų.
- Mus greitai puls, - pasakė tyliai. – Ar plėšikai gerai ginkluoti?
- Įvairiai. Jei pasiseks, tai bus tik eiliniai valkatos. Pamatę kalavijus išsibėgios. Jei ne…
- Jei ne?
Tačiau kapitonas atsakyti nesuspėjo. Staiga ant kelio lyg iš po žemių išdygo tvirtas vyrukas ir riktelėjo:
- Stot! Atiduokit viską, ką turit, geruoju. Ir galėsit joti toliau.
Eiša apsižvalgė. Už nugaros jau stovėjo trys nemalonios išvaizdos galvažudžiai. Medžiuose, matyt, sėdėjo lankininkai. Kapitonas žiojosi ką sakyti, tačiau ragana sugriebė jį už rankos:
- Palauk, kapitone…
- Ar aš galiu pabandyti savo bičiulį įkalbėti? Jis, matote, nelabai sukalbamas…- kreipėsi į plėšiką.
- Chi! Pasirodo, čia poniutė… - nusišaipė plėšikas. – Gali. Tik neilgai.
- Dėkui, - maloniai nusišypsojo ragana.
- Ar išprotėjai? – pasipiktino Syvris.
- Paklausyk, kapitone. Mes turim tris išeitis…
- Dvi aš žinau. O trečioji?
- Jei būčiau jojusi viena, tai iškart pasinaudojusi būčiau. Tačiau dabar…
- Ei! Greičiau! Nestypsosim ant kelio visą dieną.
- Mes jau beveik…
- Klausyk, panele, aš nesuprantu…
- Tai, ką dabar pamatysi, privalėsi tuoj pat pamiršti. Ir niekam nė menkiausiu žodeliu neužsiminti. Prisiek.
Syvris atrodė gerokai nustebęs, tačiau linktelėjo:
- Prisiekiu savo garbe!
- Na, teks pasitenkinti ir tuo…
Eiša išsitiesė balne, nusiėmė šalmą ir švelniai nusišypsojo:
- Ką gi, ponai, metas atsisveikinti.
Už nugaros pasigirdo garsus žvengimas. O priekyje stovėjęs vyrukas piktai šūktelėjo:
- Gal liausitės kvailioti?
Jis, matyt, norėjo duoti ženklą savo vyrams, nes pakėlė ranką. Daugiau niekas nieko nesuspėjo. Ragana irgi pakėlė ranką, šūktelėjo kažką nesuprantamo ir nubrėžė ore apskritimą. Aplinkui pliūptelėjo ugnies ratas.
- Paskui mane! – riktelėjo ir pavarė žirgą.
Ugnies liežuviai priešais ją prasiskyrė. Kapitonas irgi supliekė žirgui, pavarydamas jį paskui Eišą. Už jo nugaros liepsnos susiglaudė.
- Panele Eiša, - pagaliau prakalbo, - nieko nesuprantu.
- O ką čia suprasti? – gūžtelėjo pečiais. – Ragana esu.
- Betgi…
- Neaiškinsiu nieko. Teks tiesiog priimti realybę.
Galelį jojo tylėdami.
- Atleisk, panele Eiša, ar neturėtum dabar šalia karalienės būti?
- Ten liko mano brolis.
- Brolis?
Eiša eilinį kartą neatsakė.
- Kur joji, kapitone? – paklausė po akimirkos.
- Tiesą sakant, reikalas visiškai asmeniškas. Gavau žinią, kad bičiulis dalyvavo mūšiuose už mūsų valdovą ir buvo sužeistas. Tai ir joju aplankyti.
- Sužeistas? Mūšyje? Tu jau man atleisk, bet pirmą kartą girdžiu, kad Vytkus Ilgasis kariauja.
- Tai to nė karu nepavadinsi. Trunka jau dešimt metų. Vakarinė mūsų karalystės siena ribojasi su Slabų karalyste. Ten gyvena keisti žmonės. Mes su jais nekariaujame, bet ir taikos nėra. Nežinia, kodėl tame pasienyje vis kartojasi neramumai. Kartais pamanau, kad nė valdovai nebežino. Kartais tai viena pusė, tai kita daro išpuolius. Kartais siena pasistūmėja per pusšimtį varstų. Tai ir viskas.
- Įdomu… - burbtelėjo Eiša. – Tai negi siena taip arti?
- Ne. Kodėl taip klausi?
- Juk joji pas sužeistą draugą. O sužeidė jį pasieny…
- Ne, panele Eiša. Mes su Datu kilę iš to pačio kaimo. Čia netoli. Ten ir joju. Jį paleido išsyk po sužeidimo.
- Ar tavo draugas rimtai sužeistas?
- Ne, panele. Iš ten paleidžia ir dėl guzo kaktoj.
- O kur tu joji, leisk paklausti, - paklausė po akimirkos.
- Aš? Čia kažkur gyvena sena ragana. Va, pas ją man ir reikia.
- Bene pas Obrą trauki?
- Tikrai taip. O tu iš kur žinai?
- Kad šiose apylinkėse daugiau raganų nėra. Visi į ją kreipiasi. Sena ji. Kartais susišnekėt sunku. Bet gydo puikiai. Ar susirgai?
- Och, mielasis kapitone. Pati ragana esu. Šiaip. Reikalai.
Eišai į galvą staiga šovė mintis:
- Gal galėtum draugą kitąsyk aplankyti? Juk nemiršta…
- Bene nori, kad palydėčiau?
- Noriu. Tiesą sakant, pas raganą aš nujočiau viena. Ir per mišką, žinoma, sugrįžčiau. Bet man reikia patekti į rūmus neatkreipiant dėmesio.
- Aišku. Teks tau padėti. Šiaip ar taip tu saugai karalienę ir jos būsimą kūdikį.
Jie paragino žirgus. Ir toliau jojo tylėdami.
- Dabar, regis, reikia į kairę, - pagaliau prabilo Syvris.
- Rodos…
Joti teko visai netoli. Už posūkio pamatė nedidelę labai tvarkingą sodybėlę.
- Kapitone, gal palauk kieme.
Šis tik linktelėjo. Eiša ryžtingai žengė vidun. Ją pasitiko sena senučiukė. Nedidelio ūgio, laiba, tvarkingai apsitaisiusi. O jau trobelėje viskas blizgėte blizgėjo.
- Telaimina tave tavo dievai, sese, - pasveikino.
- Ir tave, ir tave, dukrele, - tyliu švelniu balsu atsiliepė senutė. – Užeik, dukrele. Pasakok, kokios bėdos atvijo.
Eiša prisėdo virtuvėje už stalo.
- Garbingoji Obra, - pradėjo ragana, - esu Didžiosios Ragės ordino kariūnė.
- Atleisk, mieloji, tačiau tu neturi nieko, kas rodytų, jog esi Ordino narė. Žinau, kaip jie turėtų atrodyti.
- Ach, taip, - Eiša nutraukė nuo kairiosios rankos pirštinę, nusimovė žiedą ir padavė Obrai.
Šioji atidžiai apžiūrėjo nusinešusi prie lango.
- Tikras, - pareiškė grąžindama. – Tačiau tu nevilki Ordino uniformos ir…
- Mano apsiaustas atkreiptų dėmesį, - neleido baigti. – Žiedas vienintelis daiktas, kurį galiu laikyti prie savęs. Aš slapstausi.
- Slapstaisi, dukrele? Nuo ko?
- Nuo žmonių, nuo Ordino, nuo burtininkų, nuo… visų. Noriu, kad niekas manęs nepažintų ir nė neįtartų, kad esu ragana.
- Kodėl?
Senučiukė atrodė visai nukvakusi. Kaip sakė Syvris, su ja kartais nė susišnekėt žmoniškai negalima. Tačiau klausimai buvo aiškūs, tikslūs ir į temą.
Ji trumpai ir aiškiai išdėstė savo istoriją.
Kol pasakojo, Obra ramiai tupinėjo po virtuvę. Atnešė vyno, šio to užkąsti. Tada prisėdo šalia ir paragino:
- Valgyk, gerk, dukrele. Na ir įklimpai, brangioji… O ko gi tu iš manęs tikiesi?
- Žinių, gerbiamoji Obra. Tik žinių.
- Kad ne kažin ką žinau. Gyvenu čia užsidariusi… - kažkaip suplonėjusiu balsu pareiškė senoji.
Eiša vyptelėjo pašaipiai ir pasakė:
- Na, sesule, prieš mane neapsimetinėk. Puikiai žinau, kad raganos tas žinias renka ir stropiai saugo. Taigi…
Senoji Obra patylėjo. Paskui pasakė ramiai ir dalykiškai:
- Klausyk, mieloji. Niekada nepriklausiau Ordinui. Tačiau blogos naujienos sklinda greitai. Ordino buveinė toli, kitiems raganiams jie valdžios neturi. Bet jei sužinos, kur tu esi ir kad aš tau pagelbėjau, man geruoju nesibaigs.
- Obra, juk žinai, kad niekas nesiaiškins, ar pagelbėjai man, ar išvijai. Jeigu Ordinas suuos, kad pas tave buvau, tau vis tiek blogai baigsis.
Senoji ragana palingavo galva:
- Tiesą kalbi, bet… Na gerai, pagelbėsiu tau. Klausk.
- Pirmiausia noriu sužinoti apie burtininką Gyleną.
- Apie tą, kuris padėjo Sapai Gražiajai karalių suvilioti?
Eiša linktelėjo.
- Na…a… Jis yra visai vietinis. Tiksliau – buvo. Neypatingai gabus, neypatingai žinomas. Dažniausiai užsiimdavo žmonių ir gyvulių gydymu. Kartais krėsdavo kiaulystes. Daugiau savo malonumui. Ir nelabai sėkmingai. Gerai prisimenu, kad likus vienam mėnuliui ligi to, kai Vytkus Ilgasis turėjo į Marapą atvykti, Gylenas visur šniukštinėjo ir klausinėjo apie jį. Iškapstė genealoginį medį, kažkokias ten sutartis, laiškus ir panašiai. Paskui kaip maitėda į dvėselieną įsikibo į Sapą. Teturėjo ji šešiolika. Ir buvo jauniausia kurpiaus Tebo dukra. Nebuvo graži. Ir, kaip žinai, žvaira. O šiaip miela mergina. Trejus metus net mokyklą lankė. Mokėjo skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Tiktai kai Gylenas prisvilo prie jos, tapo irzli, liūdna ir lyg nesusivokianti. O tada staiga mirė tėvas. Garantuoti negaliu, tačiau atrodo, kad prie to prikišo nagus burtininkas. Taigi, nors visiems atrodė, kad čia Sapa buvo tokia kvaila ar tokia gudri, jog, burtininko padedama, tapo karaliene, man atrodo, jog visa tai suorganizavo Gylenas. Kieno įsakymu ar sava valia, aš nežinau.
Kol senoji ragana pasakojo šią istoriją, Eiša susimąsčiusi gurkšnojo vyną. Kai Obra baigė, paklausė:
- O kur dingo burtininkas Gylenas?
- Na… seniai apie jį negirdėjau. Ar jau patenkinau tavo smalsumą?
- Taip, šiek tiek. Dabar dar papasakok apie burtininkę Išdožą.
Senoji Obra keistai pažvelgė į Eišą ir krenkštelėjo.
- Ar… h-m-m… tą, kuri padėjo karalienei pastoti?
- Apie tą pačią. O sakei, kad nieko nežinai, - nusivaipė.
- Tai kad… - vėl krenkštelėjo. – Tai kad nėra tokios burtininkės.
Eiša nesusivokdama žiūrėjo į raganą. Paskui paklausė:
- Kaip nėra? Juk ne aš ją sugalvojau. Sapa Gražioji sakė… ir tu.
- Sakė… sakė… - pamėgdžiojo Obra. – Ar ta… Iždoža turėjo kokį įrodymą, kad yra burtininkė ir kad jos vardas toks?
- Na…
- Matai, neįprasta yra meluoti tokius dalykus kaip vardas ir padėtis visuomenėje. Tačiau kartais kai kas ima ir pasinaudoja tokiu visuotiniu patiklumu.
- Pasakoji čia. Pasakoji. Paaiškink, ką tai reiškia.
Senoji ragana vėl nutilo. Buvo akivaizdu, kad dvejoja, ar sakyti ką Eišai ar nutylėti.
- Klausyk, sene, man jau pabodo! Maivaisi kaip mergelė nekaltą vaidindama…
- Na, - Obra dar kartą giliai atsiduso, - kad jau taip nori… Tai buvo Didžiosios Ragės ordino vyresnioji Purkšna.
Gerą laiko tarpą Eiša tylėjo. Jos protas niekaip negalėjo suvirškinti naujienos.
- Nieko nesuprantu… - išspaudė galų gale.
- Ko nesupranti?
- Purkšna čia buvo prieš kokius keturis mėnulius. Taip?
- Na?
- Sapa Gražioji jau septintą pilnatį baigia. Apie tai aš išmanau. Ir… Taip. Kai aš atvykau, ji jau buvo į šeštą įkopusi. O karalienė sakė, kad dar tik trys…
Senė įdėmiai žiūrėjo į ją, lyg svarstydama, ar verta ką sakyti. Gi jaunoji pašoko ir ėmė žingsniu matuoti virtuvę.
- Obra, - sustojo priešais senę. – Ar žinai dar ką?
Senė pakreipė galvą kaip višta, pažiūrėjo į akis, krenkštelėjo ir pasakė:
- Kad jau įsivėliau į tokį reikalą… Visi manė, kad karalienė nevaisinga. Pati supranti, kad tokios ligos nė vienas burtininkas ar raganius išgydyti negali. Vytkaus Ilgojo tuo įtarti negalėjai, nes daugybė jo nesantuokinių vaikų gyvena sostinėje. Kai kurie vargsta, kai kuriems pasisekė, nes valdovas juos pripažino. Šiaip jau jis nemėgsta savo palikuoniais rūpintis.
- Gal galėtum trumpiau?
- Vienu žodžiu, ima staiga karalienė ir pastoja. Padėjo jai, matote, ragana, burtininkės vardu pasivadinusi. Neseniai Marape lankėsi burtininkė Litera. Nežinau, ar esi apie ją girdėjusi. Taigi, išgirdusi kas čia dedasi, pečiais gūžtelėjo: “Pildosi pranašystė. Greitai čia užvirs tokia košė… Aš nešdinuosi. ” Ir išvyko.
- Įdomybės… Gal žinai, apie kokią pranašystę ji kalbėjo?
- Ne. Ir niekas nežino. Aš atsargučiai atsargučiai klausinėjau. Tačiau arba nieks nežino, arba dėl kažkokios priežasties nenori pasakoti. Bet…
Staiga vėl nutilo.
“O Didžioji Rage… - mintyse sudejavo Eiša. – Ir vėl… Ir vėl ji kažko išsigando ar panašiai…” Garsiai jaunoji ragana pasakė:
- Klausyk, Obra: šitiek pasakiusi galėtum jau nebedvejoti. Taigi…
- Yra, dukrele, vienas žmogus, kuris galėtų tau pagelbėti. Jei būčiau jaunesnė, pati jį papurtyčiau.
- Sakydama “žmogus” ir kalbi apie paprastą žmogų?
- Taip. Ir ne.
Ragana nervingai prikando lūpą. Jai jau įgriso visi tie žmogus – nežmogus, ragana – neragana, burtininkas – neburtininkas…
- Pyksti? Matau, kad pyksti. Tačiau ką aš galiu padaryti? – ramiai paklausė Obra. – Viskas taip… įdomiai susidėjo. Aš jau kurį laiką mastau, kad man, kaip ir Literai, reikėtų iš čia dingti. Per sena jau aš…
- Gana! Užteks! – lyg pasiduodama pakėlė rankas. – Sakyk, kas tas žmogus-nežmogus. Ir aš joju į rūmus. Ten dar turiu darbo. O nuo tų visų kalbų man ima atrodyti, kad karalienę reikia saugoti kaip savo akį. Ir vieno asmens sargybinio tikrai neužteks.
Senė tik pečiais gūžtelėjo.
- Tai pasakysi vardą?
- Jo vardas – Emėris. Gyvena rytiniuose Marapo lūšnynuose. Man apie jį pasakojo viena moteris iš lūšnynų. Tas vyras turi apie trisdešimt vasarų. Yra vėtytas ir mėtytas. Ir kiek pamišęs… Bent jau taip supratau iš Kasmos kalbų. Kasma – tai toji moteriškė. Rasi tą vyruką. Jis vis plepa apie visokias baisybes, kurios greitai ištiks. Ir dar kartais, kai protelis prašviesėja, sako, kad tarnavo orakului Tytojui. Nežinia, ar tai tiesa. Bet pasikalbėti su juo vertėtų.
Eiša tylomis gurkšnojo vyną. Paskui ryžtingai atsistojo.
- Dėkui tau, Obra. O man metas joti. Baigsiu aiškintis, kas čia vyksta. Tas Sapos vaikas – ypatingas. Pajutau, nors jis dar negimęs.
- Sėkmės tau. O aš, ko gero, keliausiu iš čia. Dėl viso pikto…


Ulakiros uostan laivas įplaukė iškėlęs laisvųjų pirklių gildijos vėliavą. Odisu galvažudžiai išsiskirstė po uostą, akylai stebėdami aplinką. Jūreiviai liko laive. Išlipo Initemua ir Jisimokas. Nė vienas jų Dako saloje nebuvo buvęs. Magė pasirausė savo skrynioje ir iš dviejų žvaigždėmis puoštų baltų sarių sukurpė mokytojui keistą drabužį. Dar apkarstė visokiais papuošalais, prikabino lenktą kardą. Tikras egzotiškos šalies pirklys. Iš kažkur. Iš toli. Initemua gi susisuko į aukso spalvos sarį be jokių ženklų. Apsimuturiavo taip, kad nė nosies galiuko nebuvo matyti. Odisu liko laive. Jos išvaizda buvo įsimintina. Persirengti, tai yra susisukti į sarį, ji griežtai atsisakė.
- Jūs ką?! – išpūtė akis. – Norite, kad nugriūčiau ir apsijuokčiau? O kur ginklą dėsiu? Ne. Susitvarkysite dviese. Duosiu du karius, atsidanginusius iš tolimų kraštų. Jų drabužiai į jūsiškį maskaradą panašūs.
Taigi, dabar visi keturi traukė siaura uosto gatvele į centrinę miesto aikštę, kuri taip ir vadinosi – Pirklių. Pirmas išdidžiai žirgliojo Jisimokas. Iš paskos smulkiais žingsneliais nuleidusi akis tepeno Initemua. O paskui ją žemę drebino Monesas ir Usumas. Abu ligi pusės nuogi. Mūvėjo vienas ryškiai geltonas, kitas ryškiai žalias kelnes. Abu buvo aukšti juodaodžiai. Veidai – tikrai galvažudiški. Niekam iš praeivių nė mintis negalėjo kilti tuos keturis užkabinti. Jisimokas griebė už pakarpos pro šalį bėgantį berniūkštį:
- Stok! Koks tavo vardas?
- Ilnis, garbingasis pone.
- Aš esu pirklys Nipsa. Man baigėsi maistas, nes pakliuvau į audrą ir išsimušiau iš kelio. Sakyk, pas ką geriausi produktai šiame uoste?
- Dauguma eina į “Baltojo erelio” užeigą, pone. Ji priklauso broliams Reviui ir Asui.
- Vesk! Aš atsilyginsiu, - burbtelėjo Jisimokas, nepaleisdamas vaikigalio.
Ilnis ėjo nenoriai. Baukščiai žvairavo į kareivius. Prie užeigos durų mokytojas jam sumokėjo ir paleido. Vaikis nė nežvilgtelėjo į užmokestį. Nulėkė gatve. Tik kulnai švytavo.
Užeiga niekuo nesiskyrė nuo šimtų užeigų visuose pasaulio uostuose. Prie jų pripuolė žvitrus jaunuolis ir mandagiai nusilenkė:
- Ponai, leiskite palydėti į kitą salę. Ši skirta jūreiviams.
Jisimokas išdidžiai linktelėjo ir nusekė iš paskos.
Kita salė buvo mažesnė, jaukesnė ir tvarkingesnė. Be to čia buvo tylu. Prie vieno stalelio kampe sėdėjo pagyvenęs vyras. Buvo panašus į po pasaulį besiblaškantį keliautoją. Apsivilkęs buvo paprastai ir patogiai. Galva nuskusta plikai. Jokių papuošalų. Vienintelis prabangos ženklas – prie juosmens kaba ]]> Sun, 7 Jun 2026 13:54:53 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262317.html http://rasyk.lt/kuriniai/262317.html Virš galvos silpnai švietė mėnulis. Jis apšvietė mišku einanti žmogų. Žmogus apsidairo ir įbėga  į olą. „Ačiū Dievui, viskas baigta“ – pagalvojo agentas, aktyvuodamas siųstuvą. Tomas  susikaupė ir užsidėjo smegenų skanerį. Viskas bus automatiškai- jo mintys bus perskaitytos, užkoduotos ir išsiųstos į žvalgybos dekodavimo centrą Žemėje. Blykstelėjo raudona lemputė patvirtino, kad pranešimas išsiųstas. Agentas nuėmė skanerį, išjungė siųstuvą ir paliko olą.
*****
- Jūsų didenybe, kvietėte? –  Saulės sistemos žvalgybos direktorius iki šiol nesuprato kodėl jį iškvietė į valdovų rūmus. Ir ką čia veikia Žemės konfederacijos kontržvalgybos direktorius.
- Ponai, - prabilo valdovas, - prašau sėstis.
- Jūsų Didenybė, -  prabilo Žemės konfederacijos kontržvalgybos direktorius, - gavome pranešimą iš agento, kad Nairanos sistemos valdovas Karonas Didysis susitiko su Daranos sistemos valdovu Šventuoju Šeimininku, Lataranos sistemos valdovu Karoso Išmintinguoju ir Paros sistemos valdovu Taumaku XX. Jie įkūrė Tarapako ašį priešiška Žemei. Po kelių dienų Žemei bus nusiųstas ultimatumas, kuriame bus pareikalauta, kad Saulės sistema paleistų Žemės konfederaciją, nesikištų į kitų planetų reikalus.
- Ką galvoja Saulės sistemos žvalgybos direktorius?
- Jūsų Didenybė, mūsų problema yra ne Nairanos valdovas, o Daranos, Lataranos ir Paros sistemų valdovai. Nairanos sistemos valdovas tapo jų ginklu. Jie naudojasi juo. Mums reikia kokiu nors būdu pašalinti Nairanos valdovą, bet taip pašalinti, kad niekam nekiltų įtarimų, kad tai padarė Žemės agentai.
- Mes nutarėme, - prabilo valdovas, - siųsti agentus į Nairanos sistemą. Operacijai vadovaus Saulės sistemos žvalgybos ir Žemės konfederacijos kontržvalgybos agentūros. Ponai suvienykite jėgas ir kibkite į darbą.
*****
Pučia šaltas vėjas. Per pusnynus brenda naironietis. Jis skuba į slaptą susitikimą. Nauronietis sustojo. Pakelia galvą į dangų. Tolumoje matosi neaiški juoda dėmė, jis nusišypso. Jį seka Nairanos slaptoji policija. Pradeda snigti. Mur ir tau staigiai atsisuko ir ištraukė ginklą, bet aplinkui buvo tik sniegas. Jis dar kartą pažiūri į dangų ir lėtu žingsniu nubrenda per pusnynus. Jis artėja prie tikslo. Tolumoje pamatė pilį.  Pilis buvo maža. Pilį valdė Maratau ir kasarau klanas, kuris nuo neatmenamų laikų palaikė glaudžius ryšius su Žeme. Mur ir tau priėjo prie pilies vartų ir pabeldė
- Mur ir tau iš Kvandafugo klano, atėjau susitikti su pilies šeimininku.
Vartai atsivėrė. Murt ir tau  nuėjo į pilį. Prie kiekvieno kambario stovėjo po du sargybinius. Jis nuėjo į pagrindinę salę, kurioje turėjo įvykti slaptas susirinkimas. Salė buvo didžiulė. Mur tau norėjo nepastebėtas išsmukti, bet jį sustabdė:
- Sveikas, bičiuli, Kvandafugas irgi pakvietė? Turbūt kažkas svarbaus turės įvykti.
- Mes irgi nepatenkinti valdovu ir norime prisidėti prie perversmo. Atleisk, bet noriu pakvėpuoti grynu oru.
Mur ir tau išėjo. Akies krašteliu pamatė aukštą, tamsaus gymio pilies šeimininką, kuris dėvėjo ausinius šarvus. Šeimininkas, dėvėdamas auksinius šarvus, norėjo pabrėžti susirinkimo svarbą. Susirinkimas turėjo prasidėti po kelių minučių. Mur ir tau išėjo iš kambario ir nuėjo į kiemą. Jam reikėjo pašalinti sargybinius. Pašalinęs sargybinius, atidarė pilies vartus ir į kiemą įbėgo Nairanos slaptoji policija. Jie apsupo pilį. Prie Mur ir tau priėjo Slaptosios policijos agentas.
- Gerai padirbėjai, o dabar nešdinkis.
Mur ir tau nusišypsojo ir paliko pilį. Nairanos slaptoji policija užėmė visu kambarius, išžudė visus sargybinius. Vienas agentas šmurkštelėjo į salę. Salėje vyko ginčai. Agentas įdėjo vienam iš susirinkusių blakę ir nepastebėtas išėjo iš salės.
- Ponai, mes čia susirinkome ne šiaip sau paplepėti, bet aptarti, kaip ir kokiu būdu nuversti Karoną Didįjį. Jis blogas vadovas. Turiu žinių, kad jis bendradarbiauja su Daranos, Latarnos ir Paros sistemų valdovais. Juk žinote, kad jie patys nuožmiausi ir klastingiausi, o  be to jie nesutaria su Žeme. Žemė yra pagrindinis mūsų sąjungininkas ir mums reikalingas valdovas, kuris bendradarbiautų su Žeme.
- Ponai, kam mums bendradarbiauti su Žeme. - prabilo vienas iš susirinkusiųjų. - Ką gero Žemė mums duoda? Mes neturime iš jos jokios naudos. Visus mūsų palydovus kontroliuoja Žemės kalnakasybos korporacija. Visas pelnas atitenka Žemei, o mums lieka likučiai.
- Visų pirma, - prabilo pilies šeimininkas, -  tie  likučiai  gali išmaitinti mūsų šeimas, bet visus likučius pasiima valdovas,  o mums palieka trupinius. Jūs norite sužinoti ką Žemė gali duoti? Žemė gali duoti apsaugą. Jūs visi puikiai žinote, kad dėl valdovo kaltės, mes esame pusiau priklausomi Žemės konfederacijai. Esame nepilnateisiai jos nariai. Siūlau...
- Dėmesio, Jūs visi apsupti. Iš pilies pabėgti neįmanoma. Jo Didenybės Karono Didžiojo vardu esate suimami. Po vieną išeikite iš salės. Kartoju pilis apsupta, priešintis beprasmiška.
Salėje kilo chaosas. Vieni bėgo prie langų, kiti prie slaptų išėjimų, o treti mėgino jėga prasimušti ir pabėgti, bet visi buvo sugauti ir išvesti į kiemą.
- Jo Didenybės vardu skelbiu visus maištininkais. Sprendimą galite apskųsti, bet nemanau, kad sugebėsite. Dabar palikite pilį. Pilis sprogs po kelių minučių.
- Jūs neturite teisės. Ši pilis mano nuosavybė.
- Esi maištininkas.
- Aš ne maištininkas. Esu laisvės nešėjas. Artimai bendradarbiauju su klanais, kurie savo ruožtu bendradarbiauja su Žemės atstovais. Jie šito nepaliks.
- Man nerūpi. Judinkis, seni.
Maištininkai paliko pilį. Pirmieji ėjo Nairanos slaptosios policijos agentai, paskui juos slinko mirties karavanas. Maištininkus niekas nevarė į priekį, nes žinojo, kad jie niekur nepaspruks. Maištininkų kolona pasivijo Mur ir tau. Jis stovėjo ir juokėsi. Vienas maištininkų sukaupęs visas likusias jėgas šokio ant Mur ir tau. Jis pasitraukė ir maištininkas nukrito ant sniego. Mur ir tau ištraukė ginklą ir įšovė. Jo  kūnas sudegė.  Maištininkai įžengė į sostinę. Sostinės gatvės buvo tuščios. Niekas iš miestiečių nenorėjo matyti nusikaltėlių. Konvojus artėjo prie rūmų. Konvojų pasitiko  rūmų sargybą, kuri perėmė 15 naironiečių. Jie buvo nuvaryti į požemius. Juos kruopščiai išprausė, davė valgyti ir nuvarė pas valdovą Karoną Didįjį. Valdovas sėdėjo auksiniame soste. Prie sosto stovėjo asmens sargybiniai.
- Ponai, - prabilo valdovas, - siūlau jums sandėrį. Būkite mano asmeniniais šnipais. Privalėsite išdavinėti Nairanos slaptajai policijai maištininkus. Jeigu nesutiksite – mirsite. Mes laukiame.
Naironiečiai tylėjo. Jie mylėjo gyvenimą ir sutiko su valdovo pasiūlymu. Jie tapo Karono Didžiojo asmens šnipais.
****
Fartogos rūmai, priklausantys Nairanos valdovui Karonui Didžiajam. Valdovas sukvietė kasmetinį susirinkimą, kuriame dalyvavo klanų atstovai. Trimitai paskelbė, kad į Posėdžių salę įžengė valdovas. Visi atsistojo ir nulenkė galvas. Salėje įsiviešpatavo tyla. Prabilo valdovas.
- Norime pranešti, kad nutraukiame ryšius su Žemės konfederacija ir prisijungiame prie Tarapako ašies. Mes skelbiame karą Žemės konfederacijai. Pirmoji auka bus Saulės sistemos ambasadorius.
Į salę, apsuptas karių, surakintas grandinėmis, buvo įvestas ambasadorius. Jo akyse degė pyktis ir neapykanta. Valdovas priėjo prie ambasadoriaus ir spjovė jam į veidą.
- Jūsų Didenybė, Vartalau klanas atsisako remti karą. Mes nutraukiame ryšį su sostu.
- Prašau. - prabilo valdovas, - išeiti tuos, kurie nesutinka dalyvauti kare ir pasilikti tuos, kurie nori dalyvauti kare.
Vienas po kito klanų atstovai arba prisekinėjo  Nairanos valdovui arba  nutraukinėjo ryšius su sostu. Buvo suskaičiuoti balsai ir pranešta, kad klanai pasiskirstė po lygiai: 15 klanų pritarė karui su Saulės sistema, 15 klanų nutraukė ryšius su sostu. Lemiamą žodį turėjo tarti valdovas.
- Mes, prabilo valdovas, - atsijojome išdavikus. Mes skelbiame karą Žemės konfederacijai.

****
Nairanos sistemos karinis laivynas įsiveržė į Akamarano sistema. Sistema priklausė Žemės konfederacijai.
Akamarano sistemoje prasidėjo visuotinė mobilizacija. Nairanos karinis laivynas pradėjo bombarduoti planetas. Į planetas buvo išsiųsti elitiniai karai, kurie turėjo užimti strateginius objektus. Buvo užimtos tris planetos. Dvejuose planetose įsitvirtino Žemės karinis kontingentas. Jis nesugebėjo atsilaikyti prieš Nairanos karius. Po įnirtingų kovų planetos buvo užimtos. Planetose buvo įvesti okupaciniai įstatymai.
Akamarano sistemoje prasidėjo partizaninis karas, kuriam  vadovavo iš Žemės atsiųsti emisarai. Buvo gyli naktis, kai iš eilinės žvalgybos grįžo pavargę žmonės ir akamariniečiai. Jie sugebėjo neutralizuoti  vieną aukštą pareigūną, kuris bendradarbiavo su okupantais. Jie su entuziastu naikino priešus, kadangi vylėsi, kad greitu laiku Nairanos sistemos kariniai dalinai bus išvyti.
Naktiniame budėjime stovėjo akamaranietis. Kada gi pasibaigs šis karas, pagalvojo jis. Jau antri meta, kaip vyksta karas.  Mes, akamarniečiai, esame kažkokio žaidimo sraigteliai. Jeigu ne žmonės -  jau seniai vergautumėme naironiečiams.
Šaltas vėjo gūsis pažadino akamarinietį iš apmąstymų. Tolumoje jis pamatė šviesų mirgėjimą. Pakėlė žiūronus ir žoūrėjo į vieną tašką. Lengviau atsiduso. Ten tik laukiniai gyvūnai šoka meilės šokius. Tvirčiau įsisupo ir apsiaustą ir vėl nugrimzdo į savo mintis. Prisiminė vakarykštę žvalgybą. Jie slinko tylai, rodydami vieni kitiems ženklus. Juos išmokė žmones iki tol niekas nežinojo ženklų kalbos. Jie tyliai prisartino prie gerai saugomos tvirtovės. Netyčia, vienas akamarinietis pažadino sargybinį ir tada prasidėjo beprotiškas triukšmas, sirenos, trepsėjimas, aplink švytavo ginklai. Akamaraniečiai galvojo, kad viskas, bet operaciją išgelbėjo žmonės. Jie susprogdino tvirtovę. O po to viskas baigėsi. Šen bei ten dejavo sužeistieji, tarp kurių vaikštinėjo žmones. Mūšyje žuvo aukštas pareigūną, kuris bendradarbiavo su okupantais. Vėliau, surinkę sužeistuosius, jie tyliai pasišalino. Dabar jis stovi sargyboje ir saugo sukilėlių ramybę. Akamaranietis nusispjovė. Jis turi čia stypsoti, o žmonės miega. Jie niekada nebuvo naktinėje sargyboje, kai į tavo kūną skverbiasi stingdantis šaltis, lietaus lašai merkia galvą. Jis, kaip ir tikriausiai daugelis akamaraniečių, nematė prasmės šiame kare. Kodėl jie turi kariauti už savo valdovą, kuris paimtas į nelaisvę. Jis turbūt jau miręs. Jeigu ne žmonės, tai kiekvienas akamaranietis spjautų į karą ir toliau dirbtų žemės lopinėlį, prižiūrėtų gyvulius, o vakarais sėdėtų ir gertų skorą. Kodėl negali jis...
Jis krito negyvas. Gortą perskrodė lazerinis spindulys. Juos susekė. Elitinis Nairanos karinis  būrys tyliai įslinko į stovyklą. Jie privalėjo nužudyti visus akamaraniečius, išskyrus žmones. Žmones turėjo paimti į nelaisvę.
Žmonių vadas jautė, kad stovykla užimta. Jis gestais pranešė, kad ruošusi atremti priešą. Žmonės nesitikėjo, kad jiems padės sąjungininkai, kadangi akamaraniečiai buvo bailiai ir jeigu nenužudyti- tai seniai paspruko. Žmonėms reikėjo kovoti savo jėgomis. Naironiečiai pribaiginėjo paskutiniuosius akamaraniečius, kai iš trobos iššoko kariai. Smogikai pasimetė. Jie nesitikėjo, kad bus užpulti pirmieji. Jų neveiklumu pasinaudojo žmonės. Jie kaip viesulas pralėkė pro karių gretas. Smogikai greit atsipeikėjo. Jie metodiškai pradėjo persekioti ir žudyti žmones. Jėgos buvo nelygios – naironiečių buvo dvigubai daugiau nei žmonių, tačiau jie kovojo už du. Ilgos ir žiaurios buvo kautynės. Aplink švytavo lazeriai, kardai, šautuvai. Truko jos ne vieną valandą. Žmonių jėgos seko. Neretai jie vos išgalėjo pakelti lazerį, kad apsigintų nuo priešo. O po to viskas baigėsi. Mūšyje žuvo visi žmones, bet kiekvienas jų į dausas palydėjo po penkis elitinius karius. Smogikai neįvykdė įsakymo. Jie nepaėmė į nelaisvę ne vieno žmogaus. Kariai apieškojo visą stovyklą, pakabinę žmonių galvas ant kuolų, pasišalino. Jie turėjo surasti ir nukenksminti kitas partizanų dislokavimo vietas.
**** 
Fartogos rūmai, priklausantys Nairanos valdovui Karonui Didžiajam. Soste sėdi valdovas. Prie sosto stovi generolai.
- Vyriausiasis karo vade, -prabilo valdovas, - karas vyksta du metus, bet Saulės sistema dar neužimta. Man reikalinga smulki ataskaita.
- Jūsų Didenybė, - prabilo Vyriausiais karo vadas, - mūsų pajėgos užėmė Radarakos, Eraralo, Bauros, Katamuro. Žorkijos sistemas. Kovos vyksta Kauranos, Akamarano ir Dartulo sistemose. Toliau puolame...
- Vade, kada kris Saulės sistema?
- Privalome užimti sistemas, kurios ribojasi su Saulės sistema. Apsupsime Saulės sistemą ir visomis turimomis jėgomis smogsime. Į Saulės sistemą įsiveršime po trijų metų.
- Perdislokuokite visas pajėgas ir pulkite Saulės sistemą. Vykdykite.
Nairanos karinis laivynas įsiveržė į Saulės sistemą. Po įnirtingų kovų naironiečių rankose atsidūrė Merkurijus, Venera, Jupiteris, Saturnas, Uranas. Žmonių rankose liko Marsas, Neptūnas, Plutonas ir Žemė. Ateivių užimtose planetose prasidėjo partizaninis karas.
Vakaras. Naironietis tupėjo apkasuose ir stebėjo aplinką. Kareivis prisiminė vakarykštį mūšį. Jų būrys pateko į pasalą. Žmonės užpuolė juos. Kada gi pasibaigs šis karas, pagalvojo naironietis. Jau tris metai, kaip vyksta šis karas. Naironiečiai  pralaimi, užleidinėdami savo pozicijas. Nematyti šio karo pabaigos. Įsirausę į apkasus Veneroje jie kenčia smėlynų audras, uraganinius vėjus. Jie atvyko prieš tris metus ir bando išlaikyti planetą. Kitas planetas jau kontroliuoja žmones. Kareivis ironiškai šyptelėjo, kaip gali gerai ginkluoti naironiečiai gauti į kaulus nuo žmonių. Šiame kare nebuvo nei laimėtojų, nei pralaimėtojų. Kodėl naironiečiai nesugeba užimti Saulės sistemą. Atsakymą žinojo visi, tik niekas nedrįso pasakyti garsiai.
Karį iš apmąstymų pažadino draugų murmesys. Jie buvo taip pat nepatenkinti tokia padėtimi.  Karys nusispjovė. Jis, kaip ir tikriausiai daugelis karių, nematė prasmės šiame kare. Kodėl jie turi kariauti už valdovą. Kodėl jie turi mindžioti žemę, kuris jiems nepriklauso? Kodėl negali jis pereiti į žmonių pusę. Sklando gandai, kad žmonės priima pasidavusius naironiečius. Jiems reikalingi kariai. Kareivis pakilo. Jam maudė nutirpusias kojas. Pamankštinęs kojas, jis dingo tamsoje.
****

Toli nuo Saulės sistemos, Drono galaktikoje, sukosi Vartolos planeta, kuri buvo  Nairanos imperijos sostinė. Planeta buvo apsupta milžiniškų cigaro formą ir tamsių kaip naktis laivų. Jie saugojo planetos ramybę.
Salė, kurioje posėdžiavo naironiečiai, buvo tuščia. Durys sienoje prasivėrė ir į tuščią salę įplaukė auksinis sostas. Iš pradžių nieko nebuvo matyti, nes sostą dengė balti dūmai. Kai dūmai prasisklaidė soste sėdėjo būtybė. Tai buvo Karonas Didysis. Netrukus ėmė darinėtis durys sienose ir į salę vienas po kito įplaukė sidabrinės kabinos. Iš kabinų išėjo naironiečiai. Apsirengę žydrais auksu žėrinčiais apdarais, apsikartę medaliais  prie valdovo sosto stovėjo Imperijos generolai.
- Ponai, - valdovas kreipėsi į generolus, - karas trunka penkis metus, o Saulės sistema dar neužimta. Generolai, kas vyksta? Man reikalinga smulki ataskaita.
- Jūsų Prakilnybė, - prabilo vyriausiais karo vadas, - man ką tik  pranešė, kad Jungtinis Visatos karinis laivynas, kuriam vadovauja žmonės, sutriuškino mūsų karinį laivyną. Mes nebeturime laivyno. Siūlau pasirašyti kapituliacijos aktą. Po kelių dienų bus užimta Vartolos planeta. Karas pralaimėtas.
- Negali būti. - susijaudinęs prabilo valdovas. -Negalime kapituliuoti. Tęskite karą. Įsakau...
Generolai apsupo valdovą. Karonas Didysis buvo nužudytas. Generolai nutraukė karą. Jungtinis Visatos laivynas, be pasipriešino, užėmė Nairanos sistemą. Buvo pasirašytas kapituliacijos aktas. Nairanos sistemą kontroliavo žmonės.
                                          Prologas
Po kelių savaičių įvyko konferencija, kurioje dalyvavo visos sistemos, kurios dalyvavo kare. Konferencijoje, kuri truko mėnesį, buvo nuspręsta įkurti Sargono konfederaciją. Po konferencijos buvo išrinktas Sargono konfederacijos prezidentas. Juo tapo Saulės sistemos valdovas Kana XVI. Visatoje įsiviešpatavo taika ir ramybė. ]]> Fri, 5 Jun 2026 11:58:05 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262309.html http://rasyk.lt/kuriniai/262309.html - Telaimina tave dievai, vaikeli, - vis kartojo Revita. – Tu išgelbėjai man gyvybę…
- Nedėkok man. Padėkosi tai poniai. Tik pasistenk nepliurpti kaimynams. Nes ponia nori ramybės. Jei išgirs tokias kalbas, tai tavo laimė tuoj baigsis.
- Aš, sūneli, tylėsiu tarsi nebylė būčiau. Turiu gi poniai atsidėkoti už tai, kiek gero man padarė.
- Ir dar padarys, - pažadėjo Tunis.
Taigi, Eiša, apsitaisiusi tarnaitės drabužiais, patraukė pas Revitą. Ten ji pernakvojo, apsivilko kariūnės drabužį, paslėpė ilgus plaukus po karišku šalmu. Tada iš gretimos smuklės arklidžių pasiėmė žirgą ir išjojo.
Kelionė nebuvo tolima ir varginanti. Visgi, pavojinga. Eiša nenorėjo būti atpažinta. Be to, norėjo neįsivelti į peštynes. Sostinės priemiesčiuose ir už miesto siautėjo plėšikai. Jie puldinėjo pirklių karavanus, miestiečius ir valstiečius, netgi karaliaus gvardiją. Ką jau kalbėti apie vienišą turtingai atrodantį raitelį. Tačiau Eiša privalėjo joti.
Priemiestį prajojo sėkmingai. Tesutiko keletą miestiečių, valkatų ir valstiečių. Tačiau išjojusi iš miesto suprato, kad nujoti ramiai tikrai nepavyks. Kelias nėrė į tamsų eglyną. Tinkamiausia vieta pasalai.
“Na, Didžioji Rage, rodos, ligi šiol mane globojai. Padėk ir šį kartą…”
Jei nebūtų bijojusi, kad ją kas pamatys, Eiša būtų sudėjusi ir apsauginį ženklą. Tačiau nežinia kieno akys stebėjo ją iš tankmės. Eišos minčių nieks neišdavė. Ji tingiai lingavo balne. Skubėjo, tačiau puikiai suprato, kad lėkdama šuoliais gali ko svarbaus ir nepastebėti. Kai jau buvo netoli eglyno, už nugaros išgirdo šuoliuojantį žirgą.
- Ei, garbingasis pone! Gal galėtum manęs palaukti?
Išgirdusi šį balsą, Eiša išsyk suprato du dalykus. Pirma, pavojus iš tos pusės tikrai negrėsė. Antra, balsas buvo pažįstamas. Jis buvo… „Tai juk gvardijos kapitonas Syvris! ” – vos neriktelėjo garsiai. Nežinia, ar džiaugtis, ar susirūpinti. Žinoma, kapitonas galėjo būti patikimas draugas kovoje. Tačiau… jis tikrai pažins Eišą. Jei būtų galėjusi, būtų pabėgusi. Tik nebuvo kur. Ir ji pasielgė priešingai. Staiga apgręžė žirgą ir nujojo pasitikti Syvrio.
- Malonu tave sutikti, kapitone.
Šis staiga sustabdė žirgą. Kurį laiką žiūrėjo į Eišą lyg į vaiduoklį.
- Kapitone, - tyliai, bet įtaigiai kreipėsi, - labai malonu tave sutikti. Manau, kad miške mūsų laukia bėda. Jei įsivelsime į mūšį, tai gali paaiškėti, jog esu moteris. Tačiau mano vardo prašau neminėti.
- Panele Eiša… - galiausiai atgavo žadą Syvris. – Ko jau ko, bet tavęs sutikti nesitikėjau.
- Aš tavęs irgi. Jojam.
Ir jie patraukė link eglyno.
- Ar, panele… moki ginklu naudotis?
- Girtis nenorėčiau. Tačiau manau, kad tau nenusileidžiu.
- Tai gal, - blankiai šyptelėjo Syvris, - ir tavo brolis ne toks jau ligonis?
Eiša linksmai blykstelėjo akimis:
- Ne viskas auksas kas auksu žiba. Ir atvirkščiai…
- Supratau. Klausinėti, matyt, neverta.
- Būčiau dėkinga.
Jie jau įjojo eglynan. Aplinkui viešpatavo tyla ir ramybė. Švietė blausi, tačiau vis dar pakankamai kaitri rudens saulė. Tačiau eglyne, žinoma, buvo tamsu ir vėsu. Ir nejauku. Staiga ragana visu savo kūnu pajuto pavojų.
- Mus greitai puls, - pasakė tyliai. – Ar plėšikai gerai ginkluoti būna?
- Įvairiai. Jei pasiseks, tai bus tik eiliniai valkatos. Pamatę kalavijus išsibėgios. Jei ne…
- Jei ne?
Tačiau kapitonas atsakyti nesuspėjo. Staiga ant kelio lyg iš po žemių išdygo tvirtas vyrukas ir riktelėjo:
- Stot! Atiduokit viską, ką turit, geruoju. Ir galėsit joti toliau.
Eiša apsižvalgė. Už nugaros jau stovėjo trys nemalonios išvaizdos galvažudžiai. Medžiuose, matyt, sėdėjo lankininkai. Kapitonas žiojosi ką sakyti, tačiau ragana sugriebė jį už rankos:
- Palauk, kapitone…
- Ar aš galiu pabandyti savo bičiulį įkalbėti? Jis, matote, nelabai sukalbamas…- kreipėsi į plėšiką.
- Chi! Pasirodo, čia poniutė… - nusišaipė plėšikas. – Gali. Tik neilgai.
- Dėkui, - maloniai nusišypsojo ragana.
- Ar išprotėjai? – pasipiktino Syvris.
- Paklausyk, kapitone. Mes turim tris išeitis…
- Dvi aš žinau. O trečioji?
- Jei būčiau jojusi viena, tai iškart pasinaudojusi būčiau. Tačiau dabar…
- Ei! Greičiau! Nestypsosim ant kelio visą dieną.
- Mes jau beveik…
- Klausyk, panele, aš nesuprantu…
- Aš, mielasis, dabar neturiu teisės mirti ar būti sužeista. Todėl… Tai, ką dabar pamatysi, privalėsi tuoj pat pamiršti. Ir niekam nė menkiausiu žodeliu neužsiminti. Prisiek.
Syvris atrodė gerokai nustebęs, tačiau linktelėjo:
- Prisiekiu savo garbe!
- Na, teks pasitenkinti ir tuo…
Eiša išsitiesė balne, nusiėmė šalmą ir švelniai nusišypsojo:
- Ką gi, ponai, metas atsisveikinti.
Už nugaros pasigirdo garsus žvengimas. O priekyje stovėjęs vyrukas piktai šūktelėjo:
- Gal liausitės kvailioti?
Jis, matyt, norėjo duoti ženklą savo vyrams, nes pakėlė ranką. Daugiau niekas nieko nesuspėjo. Ragana irgi pakėlė ranką, šūktelėjo kažką nesuprantamo ir nubrėžė ore apskritimą. Aplinkui pliūptelėjo ugnies ratas.
- Paskui mane! – riktelėjo ir pavarė žirgą.
Ugnies liežuviai priešais ją prasiskyrė. Kapitonas irgi supliekė žirgui, pavarydamas jį paskui Eišą. Už jo nugaros liepsnos susiglaudė.
- Panele Eiša, - pagaliau prakalbo, - nieko nesuprantu.
- O ką čia suprasti? – gūžtelėjo pečiais. – Ragana esu.
- Betgi…
- Neaiškinsiu nieko. Teks tiesiog priimti realybę.
Galelį jojo tylėdami.
- Atleisk, panele Eiša, ar neturėtum dabar šalia karalienės būti?
- Ten liko mano brolis.
- Brolis?
Eiša nutylėjo.
- Kur joji, kapitone? – paklausė po akimirkos.
- Tiesą sakant, reikalas visiškai asmeniškas. Gavau žinią, kad mano bičiulis dalyvavo mūšiuose už mūsų valdovą ir buvo sužeistas. Tai ir joju aplankyti.
- Sužeistas? Mūšyje? Tu jau man atleisk, bet pirmą kartą girdžiu, kad Vytkus Ilgasis kariauja.
- Tai to nė karu nepavadinsi. Trunka jau dešimt metų. Vakarinė mūsų karalystės siena ribojasi su Slabų karalyste. Ten gyvena keisti žmonės. Mes su jais nekariaujame, bet ir taikos nėra. Nežinia, kodėl tame pasienyje vis kartojasi neramumai. Kartais pamanau, kad nė valdovai nebežino. Kartais tai viena pusė, tai kita daro išpuolius. Kartais siena pasistūmėja per dešimt dvidešimt varstų. Tai ir viskas.
- Įdomu… - burbtelėjo Eiša. – Tai negi siena taip arti?
- Ne. Kodėl taip klausi?
- Juk joji pas sužeistą draugą. O sužeidė jį pasieny…
- Ne, panele Eiša. Mes su Datu kilę iš to pačio kaimo. Čia netoli. Ten ir joju. Jį paleido išsyk po sužeidimo.
- Ar tavo draugas labai rimtai sužeistas?
- Ne, panele. Jam ietimi koją perdūrė. Iš ten paleidžia ir dėl guzo kaktoj.
Eiša vėl susimąstė. Siūlai taip susiraizgę, kad ji niekaip negalėjo rasti galiuko, už kurio patraukus, ta raizgalynė išsipainiotų. Štai ir dabar Eiša prisiminė senus įvykius. Tada ji grįžo į pilį. Miške išgirdo pagalbos šauksmą. Nedvejodama puolė šauksmo link. Visai netoli kelio pamatė keistą vaizdą. Vidury miško stovėjo pagyvenusi mėlynplaukė moteris glausdama prie krūtinės vaiką. Aplink sukosi trys kariai. Sprendžiant iš visko, norėjo tą vaiką atimti.
- Ei! – šūktelėjo ragana. – Palikit ją ramybėje!
Kariai atsigręžė nustebę. Matyt, jie buvo svetimšaliai, todėl raganos apsiaustas ir ginklas įspūdžio nepadarė.
- Nešdinkis! – atšovė vienas. – Tai ne tavo reikalas! Nori gyventi – dink!
Ragana gal ir būtų nujojusi šalin. Tačiau ji buvo pavargusi ir pikta. Ir kalavijas pats įslydo į delną.
- Ačiū, ponia… - su ašaromis akyse dėkojo moteris. – Ačiū… Jie tikrai būtų atėmę berniuką.
Ragana apžiūrėjo karius. Jie buvo negyvi. Sugaudė žirgus, pririšo prie medžių. Tada surinko ginklus. Ir galiausiai kreipėsi į moterį:
- Kas tu? Iš kur? Kas šis berniukas? Ir kodėl tie vyrai norėjo jį atimti? Aha! Ir dar… Kodėl jie paprasčiausiai tavęs nenužudė?
Moteris nervingai šniurkštelėjo nosimi. Tada atsisėdo ant žemės, o vaiką paleido pasivaikščioti. O vėliau papasakojo visiškai neįtikėtiną istoriją...
- O kur tu joji, leisk paklausti, - pažadino iš prisiminimų Syvrio balsas.
- Aš? Į Sesantus. Čia kažkur gyvena sena ragana. Va, pas ją man ir reikia.
- Bene pas Obrą trauki?
- Tikrai taip. O tu iš kur žinai?
- Kad šiose apylinkėse daugiau raganų nėra. Visi į ją kreipiasi. Sena ji. Kartais susišnekėt sunku. Bet gydo puikiai. Ar susirgai?
- Och, mielasis kapitone. Pati ragana esu. Šiaip. Reikalai.
Eišai į galvą staiga šovė mintis:
- Gal galėtum draugą kitąsyk aplankyti? Juk nemiršta…
- Bene nori, kad palydėčiau?
- Noriu. Tiesą sakant, pas raganą aš nujočiau viena. Ir per mišką, žinoma, sugrįžčiau. Bet man reikia patekti į rūmus neatkreipiant dėmesio.
- Aišku. Teks tau padėti. Šiaip ar taip tu saugai karalienę ir jos būsimą kūdikį.
Jie paragino žirgus. Ir toliau jojo tylėdami.
- Dabar, regis, reikia joti į kairę, - pagaliau prabilo Syvris.
- Rodos…
Joti teko visai netoli. Už posūkio pamatė nedidelę labai tvarkingą sodybėlę.
- Kapitone, gal palauk kieme.
Šis tik linktelėjo. Eiša ryžtingai žengė vidun. Ją pasitiko sena senučiukė. Nedidelio ūgio, laiba, tvarkingai apsitaisiusi. O jau trobelėje viskas blizgėte blizgėjo.
- Telaimina tave tavo dievai, sese, - pasveikino Žaižara.
- Ir tave, ir tave, dukrele, - tyliu švelniu balsu atsiliepė senutė. – Užeik, dukrele. Pasakok, kokios bėdos atvijo.
Žaižara prisėdo virtuvėje už stalo.
- Garbingoji Obra, - pradėjo ragana, - esu Didžiosios Ragės ordino kariūnė.
- Atleisk, mieloji, tačiau tu neturi nieko, kas rodytų, jog esi Ordino narė. Pati nesu jo narė, bet žinau, kaip jie turėtų atrodyti.
- Ach, taip, - Eiša nutraukė nuo kairiosios rankos pirštinę, nusimovė žiedą ir padavė Obrai.
Šioji atidžiai apžiūrėjo žiedą nusinešusi prie lango.
- Tikras, - pareiškė grąžindama. – Tačiau tu nevilki Ordino uniformos ir…
- Mano apsiaustas atkreiptų dėmesį, - neleido baigti. – Žiedas vienintelis daiktas, kurį galiu laikyti prie savęs. Aš slapstausi.
- Slapstaisi, dukrele? Nuo ko?
- Nuo žmonių, nuo Ordino, nuo burtininkų, nuo… visų. Noriu, kad niekas manęs nepažintų ir nė neįtartų, kad esu ragana.
- Kodėl?
Senučiukė atrodė visai nukvakusi. Kaip sakė Syvris, su ja kartais nė susišnekėt žmoniškai negalima. Tačiau klausimai buvo aiškūs, tikslūs ir į temą. Tas Eišos nė kiek nenustebino, nes ji žinojo, kad raganos protas nesensta. Didžioji Ragė globojo savo pasekėjus.
Ji trumpai ir aiškiai išdėstė savo istoriją.
Kol pasakojo, Obra ramiai sau tupinėjo po virtuvę. Atnešė vyno, šio to užkąsti. Tada prisėdo šalia ir paragino:
- Valgyk, gerk, dukrele. Ir tavo palydovui išnešiu. Negi stypsos alkanas.
- Na ir įklimpai, brangioji… - atsiduso. – Kiek žinau, Ordinas tokių žaidimų nedovanoja. Ech! O ko gi tu iš manęs tikiesi?
- Žinių, gerbiamoji Obra. Tik žinių.
- Kad ne kažin ką žinau. Gyvenu čia užsidariusi… - kažkaip suplonėjusiu balsu pareiškė senoji.
Eiša vyptelėjo pašaipiai ir pasakė:
- Na, sesule, prieš mane neapsimetinėk. Puikiai žinau, kad raganos tas žinias renka ir stropiai saugo. Taigi…
Senoji Obra patylėjo. Paskui pasakė ramiai ir dalykiškai:
- Klausyk, mieloji. Niekada nepriklausiau Ordinui, kaip sakiau. Tačiau blogos naujienos sklinda greitai. Ordino buveinė toli, kitiems raganiams jie valdžios neturi. Bet jei sužinos, kur tu esi ir kad aš tau pagelbėjau, man geruoju nesibaigs.
- Obra, juk žinai, kad niekas nesiaiškins, ar pagelbėjai man, ar išvijai. Jeigu Ordinas suuos, kad pas tave buvau, tau vis tiek blogai baigsis.
Senoji ragana palingavo galva:
- Tiesą kalbi, bet… Na gerai, pagelbėsiu tau. Klausk.
- Pirmiausia noriu sužinoti apie burtininką Gyleną.
- Apie tą, kuris padėjo Sapai Gražiajai karalių suvilioti?
Žaižara linktelėjo.
- Na…a… Jis yra visai vietinis. Tiksliau – buvo. Neypatingai gabus, neypatingai žinomas. Dažniausiai užsiimdavo žmonių ir gyvulių gydymu. Kartais krėsdavo kiaulystes. Daugiau savo malonumui. Ir nelabai sėkmingai. Gerai prisimenu, kad likus vienam mėnuliui ligi to, kai Vytkus Ilgasis turėjo į Marapą atvykti, Gylenas visur šniukštinėjo ir klausinėjo apie jį. Klausinėjo tokių dalykų, kuriuos žinojo ir pats. Domėjosi įvairiom smulkmenom: kada gimė, kur gimė. Iškapstė genealoginį medį, kažkokias ten sutartis, laiškus ir panašiai. Paskui kaip maitėda į dvėselieną įsikibo į Sapą. Teturėjo ji tada šešiolika. Ir buvo jauniausia kurpiaus Tebo dukra. Nebuvo graži. Ir, kaip žinai, žvaira. Tačiau šiaip miela mergina. Trejus metus net mokyklą lankė. Mokėjo skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Ir šiaip protinga mergaitė. Tiktai kai Gylenas prisvilo prie jos, tapo irzli, liūdna ir lyg nesusivokianti. O tada staiga mirė tėvas. Garantuoti negaliu, tačiau atrodo, kad prie to prikišo nagus burtininkas. Taigi, nors visiems atrodė, kad čia Sapa buvo tokia kvaila ar tokia gudri, jog, burtininko padedama, tapo karaliene, man atrodo, jog visa tai suorganizavo Gylenas. Kieno įsakymu ar sava valia, aš nežinau.
Kol senoji ragana pasakojo šią istoriją, Eiša susimąsčiusi gurkšnojo vyną. Kai Obra baigė, paklausė:
- O kur dingo burtininkas Gylenas?
- Na… seniai apie jį negirdėjau. Tik prieš porą mėnulių iš vieno vietinio kareivio išgirdau, kad jis dabar gyvena pasienyje su Slabais.
- Keista, - burbtelėjo.
- Kas keista?
- Keista, kad Gylenas atsirado maždaug tuo pačiu metu kaip ir aš. Ir kai karalienė po tiekos metų pastojo.
- Gal ir keistoka, - sutiko senė. – Ar jau patenkinau tavo smalsumą?
- Taip, šiek tiek. Dabar dar papasakok apie burtininkę Išdožą.
Senoji Obra keistai pažvelgė į Eišą ir krenkštelėjo.
- Ar… h-m-m… tą, kuri padėjo karalienei pastoti?
- Apie tą pačią. O sakei, kad nieko nežinai, - nusivaipė.
- Tai kad… - vėl krenkštelėjo. – Tai kad nėra tokios burtininkės.
Eiša nesusivokdama žiūrėjo į raganą. Paskui paklausė:
- Kaip nėra? Juk ne aš ją sugalvojau. Sapa Gražioji sakė… ir tu.
- Sakė… sakė… - pamėgdžiojo Obra. – Ar ta… Iždoža turėjo kokį įrodymą, kad yra burtininkė ir kad jos vardas toks?
- Na…
- Matai, neįprasta yra meluoti tokius dalykus kaip vardas ir padėtis visuomenėje. Tačiau kartais kai kas ima ir pasinaudoja tokiu visuotiniu patiklumu.
- Pasakoji čia. Pasakoji. Paaiškink, ką tai reiškia, kad tokios burtininkės nėra.
Senoji ragana vėl nutilo. Buvo akivaizdu, kad dvejoja, ar sakyti ką Žaižarai ar nutylėti.
- Klausyk, sene, man jau pabodo! Maivaisi kaip mergelė nekaltą vaidindama…
- Na, - Obra dar kartą giliai atsiduso, - kad jau taip nori… Tai buvo Didžiosios Ragės ordino vyresnioji Purkšna.
Gerą laiko tarpą Eiša tylėjo. Jos protas niekaip negalėjo suvirškinti naujienos.
- Nieko nesuprantu… - išspaudė galų gale.
- Ko nesupranti?
- Purkšna čia buvo prieš kokius keturis mėnulius. Taip?
- Na?
- Sapa Gražioji jau septintą pilnatį baigia. Apie tai aš išmanau. Ir… Taip. Kai aš atvykau, ji jau buvo į šeštą įkopusi. O karalienė sakė, kad dar tik trys…
Senė įdėmiai žiūrėjo į ją, lyg svarstydama, ar verta ką sakyti. Gi jaunoji pašoko ir ėmė žingsniu matuoti virtuvę.
- Obra, - sustojo priešais senę. – Ar žinai dar ką?
Senė pakreipė galvą kaip višta, pažiūrėjo į akis, krenkštelėjo ir pasakė:
- Kad jau įsivėliau į tokį reikalą… Visi manė, kad karalienė nevaisinga. Pati supranti, kad tokios ligos nė vienas burtininkas ar raganius išgydyti negali. Vytkaus Ilgojo tuo įtarti negalėjai, nes daugybė jo nesantuokinių vaikų gyvena sostinėje. Kai kurie vargsta, kai kuriems pasisekė, nes valdovas juos pripažino. Šiaip jau jis nemėgsta savo palikuoniais rūpintis.
- Gal galėtum trumpiau?
- Vienu žodžiu, ima staiga karalienė ir pastoja. Padėjo jai, matote, ragana, burtininkės vardu pasivadinusi. Neseniai Marape lankėsi burtininkė Litera. Nežinau, ar esi apie ją girdėjusi. Taigi, išgirdusi kas čia dedasi, pečiais gūžtelėjo: “Pildosi pranašystė. Greitai čia užvirs tokia košė… Aš nešdinuosi. ” Ir išvyko.
- Įdomybės… Gal žinai, apie kokią pranašystę ji kalbėjo?
- Ne. Ir niekas nežino. Aš atsargučiai atsargučiai klausinėjau. Tačiau arba nieks nežino, arba dėl kažkokios priežasties nenori pasakoti. Bet…
Staiga vėl nutilo.
“O Didžioji Rage… - mintyse sudejavo Eiša. – Ir vėl… Ir vėl ji kažko išsigando ar panašiai…” Garsiai jaunoji ragana pasakė:
- Klausyk, Obra: šitiek pasakiusi galėtum jau nebedvejoti. Aš dabar žinau daug daugiau nei prieš atjodama čia. Taigi…
- Yra, dukrele, vienas žmogus, kuris galėtų tau pagelbėti. Jei būčiau jaunesnė, pati jį papurtyčiau.
- Sakydama “žmogus” ir kalbi apie paprastą žmogų?
- Taip. Ir ne.
Ragana nervingai prikando lūpą. Jai jau įgriso visi tie žmogus – nežmogus, ragana – neragana, burtininkas – neburtininkas…
- Pyksti? Matau, kad pyksti. Tačiau ką aš galiu padaryti? – ramiai paklausė Obra. – Viskas taip… įdomiai susidėjo. Aš jau kurį laiką mastau, kad man, kaip ir Literai, reikėtų iš čia dingti. Per sena jau aš…
- Gana! Užteks! – lyg pasiduodama pakėlė rankas. – Sakyk, kas tas žmogus-nežmogus. Ir aš joju į rūmus. Ten dar turiu darbo. O nuo tų visų kalbų man ima atrodyti, kad karalienę reikia saugoti kaip savo akį. Ir vieno asmens sargybinio tikrai neužteks.
Senė tik pečiais gūžtelėjo.
- Tai pasakysi vardą?
- Jo vardas – Emėris. Gyvena rytiniuose Marapo lūšnynuose. Man apie jį pasakojo viena moteris iš lūšnynų. Tas vyras turi apie trisdešimt vasarų. Yra vėtytas ir mėtytas. Ir kiek pamišęs… Bent jau taip supratau iš Kasmos kalbų. Kasma – tai toji moteriškė. Rasi tą vyruką. Jis vis plepa apie visokias baisybes, kurios greitai ištiks. Ir dar kartais, kai protelis prašviesėja, sako, kad tarnavo orakului Tytojui. Nežinia, ar tai tiesa. Bet pasikalbėti su juo vertėtų.
Eiša tylomis gurkšnojo vyną. Paskui ryžtingai atsistojo.
- Dėkui tau, Obra. O man metas joti. Baigsiu aiškintis, kas čia vyksta. Tas Sapos vaikas – ypatingas. Pajutau, nors jis dar negimęs. Oi, negerai čia kažkas…
- Sėkmės tau. O aš, ko gero, keliausiu i� ]]> Fri, 5 Jun 2026 11:24:53 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262308.html http://rasyk.lt/kuriniai/262308.html Rasė, kuri įveiks senąsias civilizacijas būdama silpna. Rasė- tai naujos eros pradžia. Jie sugebės pakilti į kosmosą be globėjų.  Rasę garbins silpni, o priešai jos nekęs.
                                                                                                                                                Takošo pranašysčių knygą
***
Toli nuo Saulės sistemos, Fartono galaktikoje, sukosi planeta, kuri buvo Paros Tarpgalatinės Imperijos sostinė. Planeta buvo apsupta milžiniškų cigaro formą ir tamsių kaip naktis laivų. Jie saugojo planetos ramybę.
- Jūsų didenybe, kvietėte? – kontržvalgybos direktorius iki šiol nesuprato kodėl jį staiga iškvietė  valdovo motina.
- Prašau sėstis. Ką žinote apie Takošo pranašysčių knygą?
- Jūsų Didenybe, knyga paplitusi visoje Visatoje. Valdovas įsakė surasti naują rasė, kuri...
- Kas tas Takošas? Man reikalinga visa informaciją apie Takošą.
- Jūsų didenybė, - Jūs neturite leidimo susipažinti su slapta informacija. Valdovas...
- Nesijaudink, - ramiu balsu prabilo Tapokė, - valdovas nesužinos.
Kontržvalgybos direktorius žinojo, kad už slaptos informacijos atskleidimą gali laukti mirtis, bet ne pirmą ir ne paskutinį kartą jis bendradarbiavo su valdovo motina ir žinojo, kad negali jai pasipriešinti.
- Jūsų didenybė, - privalote vykti į Žemę. Ten rasite visus atsakymus.
Tapokė teleportavosi į  Žemę. Paros Tarpagaktinės Imperijos šnipų bazė gyliai po žeme. Prie Tapokės stovi vyriausiasis šnipas.
- Man reikalinga visa informacija apie Takošą.
- Jūsų Didenybė, mes negalime.
- Vykdyk. - kaip kirviu nukirto Tapokė.
Buvo įjungtas holografinis projektorius. Tapokė išvydo Karūnos salę, kurioje vyko posėdis. Posėdyje dalyvavo Paros tarpgalaktinės imperijos valdovas Taumaka XV ir departamentų vadovai. Posėdis įpusėjo, kai į Karūnos salę įbėgo susijaudinę ir išbalęs Imperijos saugumo departamento vadovas
- Jūsų Didenybė ir jūs gerbiamieji,  peržiūrėkite  vaizdo medžiagą
Ekrane buvo šešios moterys ir parietis. Parietis apvaisino moterys. Po trijų mėnesių gimė vaikai. Ekrane buvo pateikti skaičiai:
Intelektas- 100proc.
Prisitaikymas prie aplinkos- 100 proc.
Dauginimasis: daugintis gali bet kada. Jeigu palankios sąlygos per metus gali gimti apie milijoną palikuonių.
Gyvenimo trukmė: 100 metų ir daugiau.
Dėmesio: egzemplioriai labai pavojingi. Rekomenduojama nedelsiant sunaikinti, nes gali gręsti Visatos stabilumui
Po kelių valandų. Karūnos salėje mirtina tyla. Visi išbalę. Pirmasis prabilo valdovas
- Prašau pasilikti Imperijos saugumo departamento vadovą, Ekstremalių situacijų departamento vadovą,  Mokslinių tyrimų departamento vadovą, o visi kiti laisvi.
- Jūsų Didenybė, siūlome sunaikinti Žemę. Mes nežinome kokia iš tikrųjų padėtis
- Tai sužinokite. Jūs keliausite į Žemę.
Tapokė išvydo kitą skaidrę
Departamentų vadovai atvyko į Žemę. Juos pasitiko Žemės valdytojas
- Sveiki atvykę į Žemę. Jūsų tyrimams viskas paruošta. Darbas galėsite pradėti dabar.
- Pirmiausia mums reikalingi 5 barbarai. Antra, mums reikalingas Jūsų sūnus.
Valdytojas išbalo.
- Nebijokite, mes nieko nedarysime Jūsų sūnui. Mes norime sužinoti, kaip jis pasiekė tokius stulbinančius rezultatus. Trečia, visi pariečiai turi būti karantine.
- Jie jau dvi savaite tupi karantine.
- Puiku, jie pasitarnaus mokslui. Reikalingi du pariečiai. Jie santykiaus su barbarais.
Eksperimentas pavyko. Po kelių dienų gimė kūdikiai.
- Kūdikiai keliaus į Paros Imperiją moksliniams tyrimams.  Karu su jais keliaus ir jūsų sūnus. Jis bus asmeniškai pristatytas Imperatoriui ir Imperatorius turės nuspręsti
Kosminis laivas pakilo iš Atlantidos ir dingo hipererdvėje.  Pakilimo take stovėjo vieniša figūrą. Po dviejų valandų departamentų vadovai buvo Pasitarimų salėje. Jie atsigabeno „vaikus“ ir Karanoso sūnų Takošą. „ Vaikai“ buvo narve, o Takošas buvo surakintas grandinėmis. Į salę įėjo imperatorius. Jis atsisėdo į sostą.
- Kokia padėtis Žemėje?
- Jūsų Didenybė, padėtis Žemėje yra kritinė. Pariečiai santykiavo su žmonėmis. Po dviejų savaičių gimė hibridas ir auga labai greitai. Mes nežinome  kiek tokių hibridų laksto Žemėje. Atgabenome Takošą. Jis pirmasis pradėjo eksperimentuoti su žmonėmis.
Imperatorius nukreipė žvilgsnį į belaisvį. Takošas  pabalo. Sukaupęs drąsą tyliai tarė:
- Jūsų Didenybė, proceso nesustabdysi.
Takošas prarado sąmonę.
- Aišku. Man viskas aišku. Nusiųskite į mano požemines laboratorijas. Tegul toliau eksperimentuoja.
- Jūsų Didenybė, - prabilo Mokslinių tyrimų departamento vadovas, - siūlome sunaikinti Žemę. Eksperimentas nepavyko.
- Stebėkite, bet nenaikinkite. Jūs laisvi. Mes patenkinti Jūsų nuveiktu darbu. Galite eiti.
Imperatorius liko vienas.
Vaizdas dingo.
- Daugiau skaidrių turite?
- Jūsų Didenybė, jums nepatiks.
- Rodyk.
Tapokė išvydo  kitą vaizdą. Ji išvydo laboratoriją. Pamatė narvą. Prie narvo stovėjo pariečiai . Išgirdo pokalbį:
- Mokslininke, pažadink Takošą.
- Jūsų Didenybė, bijau, kad bus labai sunku. Mes bandėme žadinti, bet jis nepabunda.
- Įsakau, pažadinti.
Takošas atmerkė nereginčias akis ir prabilo
- Aš Jūsų laukiau. Procesas prasidėjo. Jį nesustabdys.
- Takošai, - prabilo Imperatorius, - Mes nesuprantame apie kokį procesą kalbi?
- Nauja jėga gimsta. Senos jėgos bus sunaikintos. Visata pasikeis. Gims nauja rasė. Naujos eros pradžia.
Takošas užmerkė akis ir užsnūdo.
- Mokslininke, gal tu supratai ką sako šis pranašas?
- Jūsų Prakilnybė, ateina sunkūs laikai, kurie prives prie to, kad senosios civilizacijos žlugs, gims naujos.
Vaizdas dingo. Patalpoje užsidegė šviesa.
- Šnipe,  kiek Žemėje gyvena žmonių?
- Apie 30 mlrd. Jeigu domina galiu pateikti ataskaitą.
- Nereikia.  Stebėkite, o jeigu reikės – lįskite į paviršių. Man jau laikas. Praneškite jeigu bus kas nors svarbaus.
Tapokė dingo. Jis atsidūrė rūmuose. Rūmuose buvo tylu. Tokia tyla buvo neįprasta. „ Perversmas“- galvojo valdovė eidama į Karūnos salę. Karūnos salė buvo tuščia. Iš jos skubiai evakavosi, nes aplinkui mėtėsi kėdės, stalai buvo apversti. Tapokė patraukė toliau. Rūmai skendėjo mirtinoje tyloje. Ji užėjo į Posėdžių salę. Tokia pati betvarkė buvo ir Posėdžių salėje. Tapokė pajuto, kad ją kažkas stebi. Ji greit apsisuko ir prieš save pamatė sūnų, kuris išbalęs, vienmarškinis, be asmens sargybinių stovėjo priešais motiną.
- Mama, mane išdavė. Kažkaip sugebėjau pasprukti. Visą valdžią paėmė generolai.
- Sūnau, nusiramink. Padėtis sunki, bet ją galima pakreipti mums naudinga linkme. Generolai trokšta karo. Mes pulsime Žemę. Pranašystė neišsipildys.
Generolai susitiko su nuverstu valdovu Taumaku XXVI.
- Siūlau, - prabilo nuverstas valdovas, - užpulti Saulės sistemą.
- Jūsų Prakilnybė, o kam mums ta Saulės sistema? Kokia mums iš to nauda?
- Paneigsite „Takošo pranašysčių“ knygą, kurioje sakoma, kad gims rasė, kuri sugebės be jokios pagalbos pakilti į kosmosą ir pakeisti nusistovėjusią tvarką
- Jūsų Prakilnybė, Jūs tikite tomis nesąmonėmis.
Į Pasitarimų salę įėjo susirūpinusi Tapokė.
- Generolai, - prabilo Tapokė, - žmonės pakilo į kosmosą. Pirmasis kosminis laivas pakilo nuo žemės paviršiaus ir pasiekė Mėnulį. Po kelių savaičių pakilo nauji laivai. Jie skraidino pirmuosius kolonistus, kurie buvo apgyvendinti planetose. Jie gyveno kupoluose. Žemę paliko 22mlrd žmonių. Žemėje liko  8 mlrd. žmonių. Visą šią ataskaitą gavau iš šnipų. Procesas prasidėjo, kaip skelbia Takošo pranašysčių knyga. Žmonės, savarankiškai, be išorinės jėgos, pakilo į kosmosą. Siūlau kuo greičiau paneigti pranašystę ir sunaikinti žmones.
- Mes sutinkame siųsti karinius dalinius į Saulės sistemą
- Ponai, turi mažytį prašymą: privalote sugrąžinti mano sūnų į sostą.
- Mes dar pagalvosime.
- Greičiau galvokite, nes be liaudies pritarimo, Jūs nesugebėsite valdyti. Kariuomenė stipri, bet ji yra niekas – kai nėra to, kuris ją įkvėptų. Kareiviai Jūs klausys ir vykdys visus įsakymus, bet jų akyse nedegs ryžtas ir atsidavimas. Jie esi mirti, sutinku, bet už ką jie mirs. Jiems reikalingas simbolis, kurį jie garbins, o sunkiomis minutėmis tas simbolis, galėtų padrąsinti.
- Esate, - prabilo vienas iš generolų, - išmintinga parietė. Gaila, kad įstatymai neleidžia sostą užimti moteriškajai linijai. Mes sugrąžiname Jūsų sūnų į sostą. Jis taps vyriausiuoju karo vadu.
Generolai pasišalino. Pasitarimų salėje liko Taumakas XXVI ir jo motina. Abudu šypsojosi.
- Sūnau, mes įtikinome kietakakčius generolus pradėti karą su žmonėmis.
- Mam, tu kažką sugalvojai.
- Sūnau, nebūk toks įtarus. Noriu įrodyti, kad „Takošo pranašysčių“ knyga yra nesąmonė.
Pasitarimų salę paliko Taumakas XXVI. Jis išėjo ruoštis inauguravimo ceremonijai. Tapokė nuėjo į  kontržvalgybos archyvą. Ji norėjo surasti dokumentus, kuriose buvo rašoma apie slaptas laboratorijas. Paieška buvo nesėkminga. Praėjo dvi dienos, o Tapokė nieko nerado. Ji nutarė, kad per įvairius perversmus, karus, informacija apie Slaptąsias laboratorijas buvo pamestos arba sunaikintos. Ji paliko archyvą.
Slaptosios laboratorijos egzistavo, nors jose jau seniai nebevyko jokie eksperimentai ar bandymai. Įėjimas į Slaptąsias laboratorijas buvo sunaikintas. Paskutinis mokslininkas viską sunaikino. Ramybėje paliko Takošą, kuris miegojo letargo miegu. Iš miego pabudo Takošas. Jis atmerkė nereginčias akis ir liūdnu balsu tarė:
- PROCESO NESUSTABDYSI. NIEKAS NEGALĖS SUTRUKDYTI NAUJAI RASEI ĮVESTI TVARKĄ.
Šiuos žodžius pagavo aidas ir išnešiojo po visas laboratorijos patalpas. Įsijungė kompiuteris, kuris užrašė Takošo pasakytus žodžius.
****
Paros tarpgalaktinis imperijos laivynas įsiveržė į Saulės sistemą.   
Rytas. Šaltas, žvarbus vėjas pranašavo sniegą. Žemės karys tupėjo apkasuose ir stebėjo artėjantį priešą. Kad gi pasibaigs šios skerdynės, -pagalvojo Pjeras. Jau antri metai kaip žmonija kariauja su ateiviais. Žmonės pralaimi, užleidinėdami savo pozicijas. Žemės karys nusitaikė. Jis, kaip ir tikriausiai daugelis karių, nematė prasmės šiame kare. Kodėl jie turi kariauti už žmoniją, o generolai sėdi saugiai savo bunkeriuose, gerai miega ir gerai valgo?
Priešas nenumaldomai artėjo prie kario. Pjeras užsimerkė laukdamas neišvengiamos mirties. Jis įsivaizdavo ateivį ir mintimis šovė. Ateivis, o tiksliau kovinis robotas, sprogo. Pirmą kartą buvo nugalėtas priešas. Pjeras užriko
- Juos galima naikinti telekinezės būdų.  Pabandykite
Kareiviai įsivaizdavo priešą ir mintimis „ šaudė“. Pasisiekė tik keliems. Šį kartą buvo sunaikinti keli pėstininkai. Tie kareiviai, kurie sugebėjo telekinetiškai nugalėti ateivius, buvo nugabenti į Jungtinių tautų organizacijos būstinę. Juos pasitiko Generalinis sekretorius:
- Sveikinu, tai pirma mūsų pergalė ir tikiuosi nepaskutinė. Priešas yra pažeidžiamas. Surinksime žmonės, kuri mintimis galės nugalėti priešą.
Ateiviai išsidangino iš Žemės. Žmonija šventė pergalę. Žmonės suprato, kad karas dar nesibaigė, nes visa Saulės sistema priklausė pariečiams. Modernus karinis laivynas atsiplėšė nuo Žemės ir išskrido vaduoti Saulės  sistemą nuo ateivių. Pirmasis susidūrimas su ateiviai įvyko Merkurijuje. Į ataką su Žemės kariniu laivynu pakilo Paros karinis laivynas. Mūšis buvo trumpas. Nesuspėję iššauti – ateivių laivynas buvo sunaikintas. Žemės karinis laivynas nusileido Merkurijuje. Planetoje buvo įkurtos karinės įgulos, kurios saugojo planetą nuo ateivių.
Žemės karinis laivynas tęsė pergalingą žygį. Jėgos buvo nelygios – ateivių buvo daugiau negu žmonių, bet kariams vadovavo asmenys, kurie telekinetiškai naikino  daug gausesnes priešo pajėgas. Buvo užimta Venera, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas. Plutonas, paskutinė planeta, dėl kurios vyko aršūs mūšiai. Paros generolai metė visas savo jėgas.  Žmonija stebėjo paskutinį mūšį už Plutoną. Beprotiškas triukšmas, kraujo balos, begalviai kūnai. Aplink švytavo kardai, visur bėgiojo kariai, tiek ateiviai, tiek žmonės. Žvangėjo plienas, traškėjo ir lūžinėjo skydai, krito koviniai robotai, dejavo sužeistieji, mirštantieji. O po to viskas baigėsi. Paros kariuomenė kapituliavo. Jos likučiai gėdingai pasitraukė iš Plutono. Ateiviai buvo išvyti. Saulės sistema priklausė žmonėms. Į Saulės sistemą persikraustė apie 50 mlrd. žmonių (Žemėje liko 8 mlrd. žmonių). 
****
Paros generolai buvo įsiutę. Jie patyrę pralaimėjimą. Jų kariuomenę išstūmė kažkokios neužaugos, išsigimėliai.
- Sakėte, - prabilo generolas, - kad Saulės sistema kris po mūsų kojomis. Mes praradome trečdalį kariuomenės.
- Ponai, - prabilo Tapokė, - tai tik įrodo, kad jų visuomenėje yra egzistuoja asmenys, kurie turi tam tikrų sugebėjimų. Jie nepavykęs mūsų mokslininkų eksperimentas. Mus nugalėjo saujelė, o ne visa žmonija. Reikia naikinti tuos, kurie sugeba deformuoti daiktus mintimis. Jie didžiausias mūsų priešas. Manau, kad supratau Takošo pranašystes.
- Nusispjaut mums į tas pranašystes. Mes privalome susigrąžinti Saulės sistemą. Šnipai pranešė, kad žmonės stato dar galingesnį ir modernesnį laivyną. Jie bandys skristi už Saulės sistemos ribų. Mes juos ten lauksime.
Generolas išėjo. Tapokė liko viena. Rankose vartė „ Takošo pranašysčių“ knygą. Ji pabalo, išmėtė knygą ant grindų. Paskui ją pakėlė. Vėl atvertė. Knygoje buvo nauja pranašystė. Pranašystė skambėjo labai grėsmingai: JĖGA, KURI BUVO PAŽADINTA TOLIAU PROGRESUOS. JĄ SUNAIKINTI NEĮMANOMA. ARTĖJA NAUJA PRADŽIA. “ Tapokę kažkas palietė. Knyga iškrito iš rankų.
- Mam, kas tau?
- Sūnau, aš pažadinau jėgą.
- Mam, nesuprantu apie ką tu kalbi.
- Nereikėjo užpulti Žemės.
- Mama, bet juk tu pati įsakei pulti Žemę. Generolai sutiko.
- Tai buvo klaida.
- Mam, tik nesakyk to generolams. Jie nutarė kolonizuoti Saulės sistemą. Rengiami laivai, kurie gabens kolonistus į Saulės sistemą.
- Sūnau, pasipriešink generolams.
- Aš negaliu. Aš neturiu tokių galių, kurias turėjo mano protėviai.
- Sūnau, man dėl tavęs gėda.
Valdovas išėjo. Tapokė susisiekė su Vyriausiuoju karo vadu.
- Privalote palikti Saulės sistemą
- Jūsų Prakilnybė, nesikiškite į mūsų reikalus. Mes išvalysime Saulės sistemą nuo žmonių, o paskui ją kolonizuosime.
- „Takošo pranašysčių“ knygoje kalbama...
- Neerzinkite. Mes netikime pranašystėmis. Saulės sistema bus užimta ir kolonizuota.
Ryšis nutrūko. Tapokė iš nevilties metė knygą. Akie krašteliu  pamatė naują atsiradusią pranašystę, ji neabejojo, kad Takošo gyvas, bet kur jis. Tapokė paėmė knygą ir perskaitė pranašystę: RASĖ STIPRĖS. JAI NEBUS BAISŪS JĖGŲ POKYČIAI. “ Tapokė iš nevilties užriko:
- Takošai, atsiliepk. Man tu reikalingas.
„Moterie, - parietė sąmonėje išgirdo tolimą balsą, - nesistenk nugalėti to, kuris nenugalimas. Tu kovoji, bet tavo kova nevaisinga. Procesas prasidėjo ir jį užbaigs tik naujoji rasė“ . Tapokė krito be sąmonės. Ji pasidavė. Generolų įsakymų, žudikas nušovė gulinčią be sąmonės parietę. Nužudytą motiną rado Taumakas XXVI . Jis pakėlė motiną ir nunešė  į jos apartamentus. Generolai ruošėsi karui su Saules sistema ir niekas neatkreipė į faktą, kad „Takošo pranašysčių“ knyga dingo. Niekam nerūpėjo pranašystės. Visi buvo užsiėmę savais reikalais.
****
Iš letargo miego pabudo Takošas. Jis nieko nesakė, o tik tylėjo. Jis užmerkė nereginčias akis. Jo jautri ausis išgirdo krebždėjimą. Krebždėjimas vis garsėjo. Takošas tylėjo. Jis žinojo, kad greit paliks šį pasaulį. Krebždėjimas buvo prie pat jo.
„ Tėve, - mintimis kreipėsi Takošas į tuštumą, - čia tu? Aš tave laukiau ilgus metus. Mano pranašystės išsipildė. Tėve, atsiliepk. Ar jau metas palikti šį pasaulį? Tėve, atsakyk. Bandžiau įkinti Visatą, kad gims nauja rasė, kuri sunaikins senąsias Imperijas. Tėve, paimk mane. Aš įvykdžiau savo misiją. “
„Sūnau, privalai nepasiduoti. Greit ateis diena, kai tu paliksi šį pasaulį, bet dabar dar ne laikas“
Takošas liko vienas. Jis užmerkė nereginčias akis ir užmigo letargo miegu. „Takošo pranašysčių“ knygoje, kurią turėjo Daranos tarpgaktinės imperijos imperatorius atsirado tokie žodžiai: „RASĖ ĮŽIEBS VILTĮ KITOMS RASĖMS. VISATA PASIKEIS. SENOJI TVARKA ŽLUGS, KURIĄ PAKEIS NAUJOJI TVARKA. RASĖ ĮSVIEŠPATAUS VISTATOJE. “
- Raskite, - prabilo valdovas vartydamas „Takošo pranašysčių“ knygą, - ir pristatykite patį seniausią Daranos imperijos gyventoją ir pristatykite jį man.
Imperatorius jautė, kad ši knygą nepaprasta ir į jo rankas pateko neatsitiktinai. Valdovą suintrigavo pranašystės. Po kelių valandų pas imperatorių atsidūrė išbalęs ir drebantis pavaldinys.
- Nebijo, mes tave nenuskriausime. Mūsų rankose keista knyga. Manome, kad tu geriau žinosi apie ją.
Imperatorius parodė knygą. Rasosas – vienas iš seniausių Visatos rasės atstovas – dar labai pabalo. Drebančiu balsu tarė.
- Proceso pabaiga. Rasė įsiveržė į laisvę.
Rasosas krito negyvas. Jis šypsojosi. Jo akyse matėsi palaima. Knyga iškrito iš imperatoriaus rankų ir užsidegė. Ugnies stulpas pakilo iki dangaus, pasigirdo balsas:
- Pradžios pradžia. Karas ir taika. Pranašai ir melagiai. Viskas yra laikina. Visata pasitik naują rasę.
Iš savo miego pabudo Takošas. „ Sūnau, jau laikas“. Takošas krito negyvas.  Visata sudrebėjo, kai Žemės konfederacijos laivynas paliko Saulės sistemą.
****
Į Visatą įsiveržė nematytas, neregėtas priešas. Pirmoji sistema, kuri susidūrė su nauja rasė, buvo Pasosos sistema. Sistema priklausė Laisvųjų sistemų sąjungai. Ją sudarė dvi planetos. Pagrindinė rasė – chamakai. Pasosos sistemos valdovas svetingai pasitiko atvykėlius. Chamokai buvo įpratę prie atvykėlių. Jie žinojo, kad priešintis stipresniems ir gerai ginkluotiems, neverta. Pasosos sistema prisijungė prie Žemės konfederacijos. Toks poelgis, kai Laisvųjų sistemų sąjungos narys įstoja į naują sąjunga, buvo naujiena. Didžiosios tarpgaltktinės imperijos gavo įspėjimą. Palikę karines įgulas, žmonės nuskrido toliau. Žemės konfederacijos laivynas artėjo prie Eral ]]> Wed, 3 Jun 2026 15:26:03 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262297.html http://rasyk.lt/kuriniai/262297.html Tai buvo seni laikai.  Laikai, kai tarpusavyje kovojo pagonybė ir krikščionybė. Tais sunkiais laikais, kai pagonybė buvo stumiama krikščionybės, iškilo karvedys Mindaugas, kuris suvienijo pagonys. Pagonys, vadovaujami karaliaus Mindaugo, išvijo krikščionys iš baltų žemių. Kaip galybės ir išmintingumo simbolį, Vyriausiasis baltų dievas Perkūnas, įteikė Mindaugui kardą. Karalius, dievų akivaizdoje, pažadėjo ginti ir saugoti baltų žemes. Ilgus amžius Perkūno kardas buvo perduodamas iš karto į kartą. Kiekvienas naujas valdovas prisiekdavo šalia kardo, bet vieną kartą kardas ėmė ir dingo. Kardo niekas nepasigedo, nes buvo manoma, kad kardą susigrąžino Perkūnas.
****
Temo. Gnomas tupėjo ant šaltos, drėgnos žemės ir stebėjo šokančias laumes. Viena iš laumių buvo jo mylimoji. Gnomas nedrįso išeiti į laukymę ir prisijungti prie šokančiųjų. „ Kada gi jos baigti šokti, - pagalvojo gnomas. Aš čia šąlu jau dvi valandas, o jos nesustodamos šoka“. Gnomo jautri ausis išgirdo šakų traškesį. Paskutinį sykį žvilgtelėjo į šokančias laumes, jis nupėdino pažiūrėti, kas taip garsiai miške triukšmauja. Jis paspartino žingsnį ir sustojo kaip įbestas. Akis akin susidūrė su žmogumi. Žmogus ištraukė kardą ir puolė gnomą. Miško gyventojas pabandė išsisukti nuo smūgio, bet buvo per vėlu. Ant žemės gulėjo negyvas gnomas. Pjeras ironiškai šyptelėjo. „ Tos bestijos man lenda pačios į rankas. Su Dievo pagalba išnaikinsiu jas. “ Šakų traškesys pažadino Pjerą iš apmąstymų. Jis pasislėpė krūmuose. Taku pralėkė raiteliai. „ Fu, - pagalvojo Pjeras braukdamas prakaitą. Ačiū Dievui jie manęs nepastebėjo. Išlindo iš krūmų ir išgirdo pokalbį:
- Pinigai ryte – paslaugos vakare, - suulbėjo auksaplaukė elfė vietoje trypčiojančiam nykštukui.
- 0, jei pinigai vakare, tai...
„ Aš jiems parodysiu bedieviai, - galvojo Pjeras kapodamas miško gyventojus. - išrausiu šią bedievystę su šaknimis. “
Pjeras įsmeigė kardą į žemę ir pradėjo melstis. Jis, kaip ir daugelis kitų, neapkentė pagonių. Koks kvailas mūsų popiežius nutraukęs kryžiaus žygius prieš bedievius. Būtų mano valia, jau seniai viešpatautų krikščionybė. Bet dabar turiu klaidžioti miškais. Turiu surasti niekam nereikalinga Perkūno kardą.  Keistą užduotį davė popiežius, bet ką neparysi dėl jo“- galvojo Pjeras kramtydamas žolės stiebelį.
****
Krivių krivaičio būstinė. Tiksliau ąžuolas, kurio viduje gyveno Vyriausiasis krivis. Lizdeika sėdėjo prie savo užrašų ir įdėmiai skaitė. Vyriausiasis krivis išgirdo nedrąsų beldimą. „ Ką ten atnešė vėlyvą naktį“- stodamas ir eidamas prie durų galvojo Lizdeika. Tarpduryje stovėjo sutrikęs elfas.
- Jeigu atėjai – tai užeik.
Elfas, dairydamasis į šalis, užėjo į Vyriausiojo krivio buveinę. Nežinodamas, ir visas drebėdamas, ką toliau daryti, jis mindžikavo ant vienos kojos at kitos.
- Matau, kad tave atvedė didžiulė nelaimę. Pasakok, kas atsitiko?
- Tėveli, miške siautėja žudikas. Porą naktų jį sekiau. Jis negailestingas. Žudo visus miško gyventojus. Šią naktį nužudė mano draugę. Nežinojau pas ką kreiptis ir todėl atskubėjau pas jus, tėveli.
„Kas per nevidonas, kuris drumsčia miško ramybę. Turbūt vėl krikščionys ėmėsi senų darbų. “- galvojo Vyriausiasis krivis eidamas prie spintelės ir pildamas į stiklinę raudoną skystį.
- Mano mielasis, imk ir išgerk. Miegok ramiai, o aš truputėli pavaikščiosiu po mišką.
Elfas akimirksniu užmigo, o Lizdeika, užsidėjęs apsiaustą ir pasiramščiuodamas  lazdele, išėjo į gaivią naktį.
Lizdeika greit surado Pjerą, nes miško gyventojai parodė kur apsistojo žudikas.
- Seni, - prabilo Pjeras, - ką darai vidury nakties miške?
- Pirmiausia, sūneli, labas vakaras, o antra, galiu paklausti kodėl žudai miško gyventojus?
- Kas tu toks?
- Esu Krivių krivaitis. Vyriausiasis krivis- pagonių šventikas.
„ Ačiū Dievui, man ir sekasi. Garbė Dievui, kad atsiuntė besielę sielą“. - galvojo Pjeras traukdamas iš švarko kišenes svaidomąjį ginklą. Pjeras sviedė lasą, kuris turėjo surišti Lizdeiką. Vyriausiais krivis pasalos nesitikėjo. Laiku nepasitraukė ir buvo surištas
- Balandėli, tu mano. Mes vykstame į Vatikaną. Popiežius žinos ką su tavimi daryti.
Gelbėti Vyriausiąjį krivį atskubėjo miško gyventojai. Nors jų buvo daug, bet jie nesugebėjo išgelbėti Lizdeiką. Pirmą kartą Vyriausiais krivis buvo pagrobtas. Žinia apie Lizdeikos pagrobimą pasiekė ir karaliaus ausis. Pasivyti ir sugrąžinti Vyriausiąjį krivį buvo pasiųsti geriausi kariai.
Pjeras skubėjo. Kelias link artimiausios krikščioniškos valstybės buvo tolimas ir sunkus. Jis žinojo, kad be poilsio ir maisto reikės keliauti bent savaitę. Ir jie keliavo. Kelią pastodavo miško gyventojai, bet jis nesunkiai juos nugalabydavo. Pjeras bijojo tik žmonių. Žinojo, kad vos pamatę jį nužudytų. Jis nenorėjo mirti. Todėl keliavo miškais, upėmis. Pjeras baiminosi, kad Vyriausiasis krivis priešinsis, bet tas nevidonas neišleido ne garso. Jis bandė jį kamantinėti apie Perkūno kardą, tačiau besielis tylėjo. „ Nieko, - galvojo Pjeras, - brisdamas per upę. “-  popiežius jį prakalbins.  Tolumoje pamatė kryžių. Jam nepasivaideno. Tuoj pamatys draugus, tėvus, žmoną bei vaikus. Pjeras paspartino žingsnį. Miško gyventojų puldinėjimas liovėsi. Norėdamas kuo greičiau pasiekti išsvajotą šalį, jie pasuko iš miško ant kelio. Dabar  ėjo nesislapstydami. Kelio viduriu. Pasuko link posūkio ir... sustojo kaip įbesti. Kelią jiems pastojo kariai, ginkluoti kardais, šautuvais. Pjeras instinktyviai priešais save pastatė Vyriausiąjį krivį. Tačiau karių – tai nesujaudino. Grėsmingai jie artėjo prie krikščionio. Pjeras ištraukė kardą, tačiau tuoj pat jį nuleido. Priešintis buvo beprasmiška. Į  nugarą jau rėmėsi kardų smaigaliai.
„Nespėjau, bet tiek mažai truko. “- galvojo Pjeras stovėdamas priešais karius.
Vyriausiasis krivis buvo išlaisvintas. Kariai norėjo tuoj pat nulinčiuoti Pjerą. Kariams pritarė ir miško gyventojai. Tačiau Pjerą užstojo Vyriausiasis krivis.
- Mano vaikai, aš žinau kaip Jūs nekenčiate šio žmogaus. Tačiau jis bus teismas ir teismas nuspręs kokią bausmę jam bus paskirta.
Pjeras tyliai ir abejingai stovėjo, kol kariai jam rišo rankas. Jo širdį suspaudė neišsipildžiusių svajonių ir nežinios skausmas. Jis buvo surištas ir įmestas į vežimą. Šalia jo atsisėdo Vyriausiasis krivis.
- Sūneli, kam tau reikalingas Perkūno kardas? Tu žudei miško gyventojus tik dėl jo?  Jeigu viską papasakosi – galbūt būsi išgelbėtas.
Pjeras paniekinamai pažiūrėjo į Lizdeiką ir pradėjo juoktis:
- Tu sakai, kad būsiu išgelbėtas. CHA, CHA, CHA. Kas mane išgelbės? CHA, CHA, CHA. Turbūt tavo Perkūnas. CHA, CHA, CHA. Tuoj mirsiu iš juoko. CHA, CHA, CHA. Žinok ateis kiti, kurie tęs pradėtą mano darbą. Mes vis tiek surasime Perkūno kardą. Mes nugalėsime.
Lizdeika nusivylęs pokalbiu, nušoko iš vežimo ir pasuko link miško. Vyriausiąjį krivį, link ąžuolo, lydėjo troliai ginkluoti kuokomis. Troliai vieninteliai, kurie tarnavo žmonių kariuomenėje ir turėjo karinės patirties. Vyriausiasis krivis net nepastebėjo jų buvimą. Jis buvo susimąstęs.
Pjeras buvo teisiamas. Porą sykių jį aplankė Vyriausiasis krivis, bet Pjeras neištarė ne vieno žodžio. Neištarė ne žodžio stovėdamas ant ešafoto. Pjeras meldė Dievą, kad priimtų jo sielą į dangų. Krivis nusileido it žaibas. Jo galva nukrito ant žemės.
*****
Temo. Juodi debesys pranašavo baisią liūtį. Pirmieji lietaus lašai pabiro ant pavienių miško gyventojų, kurie nebespėjo pasislėpti nuo liūties. Dangų perskrodė žaibų blyksniai. Vyriausiais krivis nekreipė dėmesio į liūtį. Jis jautė artėjančią nelaimę. Jo žiniomis popiežius kaupa jėgas lemiamai kovai su pagonimis. Popiežius nutarė jėga pakrikštyti pagonis. Prie baltų žemių telkiama grėsminga kariuomenė. Žūtbūt reikalingas Perkūno kardas, kad vėl suvienytų baltus, kadangi valdant Baltosksadijos karaliui Jogailai, baltai tarpusavyje pradėjo vaidytis. Tuo pasinaudojo priešai, kurie papirko latgalius. Latgaliai savo žemėse leido statyti krikščioniškas bažnyčias. Jogaila nesikišo. Jis vykdė nuosaikią politiką. Į Baltoskandijos karalystę vyko vis nauji misionieriai, kurie kartais prievarta, o kartais įkalbinėjimais krikštijo pasienio gyventojus. Prie pasienių žemių augo vis naujos ir naujos tvirtovės. Krikščionys vis artėjo prie Baltoskandijos sienų. Valdovas nesiėmė jokių priemonių. Į karalystę popiežius siuntė šnipus- žudikus, kurie ir toliau ieškojo Perkūno kardo.  Nesuprantu, kam krikščionims reikalingas Perkūno kardas. Jis neturi jokios vertės. Mindaugas suvienijo baltų žemes turėdamas Perkūno kardą. Pagonims- galybės ir valdžios simbolis. Krikščionims yra bevertis daiktas.
Griaustinis pažadino Lizdeiką iš apmąstymų. Jau gerą valandą jis sėdėjo tamsoje. Jis nužvelgė savo būstą. Taip, reikia kažką daryti, keldamasis nuo kėdės ir eidamas prie durų, galvojo Krivių krivaitis.
Lauke pliaupė kaip iš kibiro. Troliai, kurie saugojo Vyriausiąjį krivį, įsitempė.
- Mano vaikai, mes vykstame pas Jogailą.
Vilnius – Baltoskandijos karalystės sostinė. Pats aukščiausias pastatas –  Perkūno šventykla. Visas permirkęs, lydimas permirkusių trolių, Lizdeika įėjo į šventyklą. Vyriausiąjį krivį pasitiko žynys.
- Tėve, gavau jūsų žinutę. Prie pasienių buvo išsiųsti sustiprinti kariniai daliniai. Ilgai įkalbinėjau karalių, kol gali gale sutiko. Jogaila davė įsakymą pasieniuose nugriauti bažnyčias, o vietoj jų pastatyti šventyklas.
- Mūsų priešai stiprėjo. Naujasis popiežius nenurims kol mus nenugalės.
- Tėve, nusiraminkite. Karalystė atsilaikys.
- Ką žinai apie Perkūno kardą?
- Sklando gandai, kad Perkūno  kardas atsiras tada, kai pradės byrėti Baltoskandijos karalystė.
- Kas skleidžia gandus?
- Miško gyventojai. Ji bijo neteikti savo namų. Neseniai žuvo visa laumių šeima. Žudikai siautėja mūsų miškuose, o mes nieko negalime padaryti. Tiems šunims prireikė Perkūno kardo.
- Padėtis man daug maš aiški. Reikia susitikit su valdovu. Valdovą reikės įvesti į protą.
Lizdeika išėjo iš šventyklos, lydimas trolių, patraukė į rūmus.
****
Po 5 metų. Baltoskandijos karalystės karys tupėjo apkasuose ir stebėjo priešo pozicijas. Buvo šaltas, žvarbus rytas. Turėjo pasirodyti saulę ir sušildyti karį, tačiau saulė nepasirodė. Dangus buvo apsiniaukęs. Dangų aptraukė juodi debesys. Oras nieko gero nežadėjo. Karys dar labiau įsisupo į apsiaustą    ir susimąstė.
Kada gi pasibaigs šis karas?. - pagalvojo Tomas. Karas prasidėjo prieš penkis metus, o pabaigos nesimato. Karą pradėjo Vatikanas, kuris paskelbė Kryžiaus žygį prieš pagonis. Prisiminė vakarykštį mūšį. Jeigu ne laumių kerai- mes būtume sumušti. Laumės mus išgelbėjo. Mūsų pulkas pateko į pasalą. Jėgos buvo nelygios – krikščionių buvo dvigubai daigiau negu mūsų. Tiesa mūsų pusėje kovėsi troliai. Jie sugebėjo pakviesti pagalbon laumes, kurios užleido savo kerus ant krikščionių. Padrąsinti laumių žvilgsnių mes puolėme priešą. Užvirė įnirtingos kautynės. Aplink švytavo kardai, kardai, kuokos. Buvo sunku atskirti kur savas, o kur svetimas. Įtariu, kad troliai, įsikarščiavę ir pajutę kraujo kvapą, nukovė ne tiks svetimus, bet ir savus. Skerdynės truko gal porą valandų.
Vadas davė įsakymą sustoti ir mes sustojome. Mes stovėjome vidury mūšio ir netikėjome savo akimis. Kiek akys užmato, gulėjo krūvos negyvėlių. Daugiausia buvo krikščionių. Pasitaikė ir mūsiškių. Šen bei ten dejavo sužeistieji, kuriuos pribaiginėdavo troliai. Mūšyje žuvo visi krikščionys.
Vyriausiasis žynys liepė surinkti visus lavonus sumesti į vieną krūvą ir padegti. Nėra reikalo, kad pagonių žemė prisigertų krikščioniško  kraujo. Į dangų pakilo ugnies stulpas. Prie ugnies stulpo stovėjo baltai apsirengę žyniai. Žyniai aukojo krikščionis Perkūnui ir prašė pagalbos.
Tomas ironiškai šyptelėjo, kaip gali žyniai nesuprasti, kad Dievai nuo mūsų nusigręžė. Šiame kare krito tiek krikščionys, tiek pagonys, tačiau  krikščionys daug  sėkmingiau kovojo su pagonimis. Atsitiktinumas buvo, kai mes laimėjome šį mūšį. Mums padėjo laumių kerai. Būkime realistais jeigu nebūtų trolių, mūsų dienos būtų suskaičiuotos. Krikščionys sėkmingai kariavo. Jų rankose buvo prūsų, kuršių, žiemgalių, latgalių žemės.
- Nemiegok poste, - išgirdo vado balsą, - stebėk pozicijas. Vadovybė praneša, kad...
Vadas krito pakirstas kulkos. Po velnių, - pagalvojo Tomas tempdamas vadą. Štai dar viena beprasmė auka. Nėra reikalo stypsoti,  reikia dingti ir kuo greičiau. Tomas spruko. Po galais nematau prasmės šiame kare. Aš neprašiau....
Jis krito nuo atsitiktinės kulkos. Tomas net nustebo, kai suprato, kad į jį pataikė kulka. Po velnių, vis dėl to Dievai mane nubaudė. Tai buvo paskutinės mintys prieš paneriant į nebūtį.
*****
Žemę palietė pirmieji saulės spinduliai. Iš neramaus miego pabudo Jogaila. Į kambarį įėjo asmeninis tarnas
- Vyk, - prabilo valdovas, pas Vyriausiąjį krivį. Jis turi nedelsiant atvykti pas mane. Paskubėk.
Po kelių valandų į Karūnos salę įėjo Lizdeika.
- Tėve, - prabilo valdovas stodamas, - aš sapnavau košmarą.
- Nusiramink, valdove. Pasakok.
Valdovas užsimerkė ir pradėjo pasakoti.
- Aš buvau pririštas prie stulpo. Šalia manęs stovėjo vyras. Jo drabužiai buvo juodi, galvą puošė kaukolę. Už nugaros pasigirdo klyksmas. Man plaukai stojosi piestu, nes taip rėkė skerdžiamas žmogus. Aš praradau sąmonę. Atsipeikėjau lovoje. Aš buvau pririštas. Prie mano lovos stovėjo vyras. Jis buvo apsirengęs baltais drabužiais. Vyro akyse mačiau žiaurumą bei neapykantą. Jis tarsi juokėsi iš mano bejėgiškumo.  Mane pakėlė. Aš praradau sąmonę. Atsipeikėjau salėje. Stovėjau nuogut nuogutėlis prie sosto. Soste sėdėjo žynys. Jo drabužiai spindėjo auksu. Jis atsistojo. Salėje tapo tamsu. Pajutau šaltą prisilietimą. Mes atsidūrėme lauke. Švietė raudonas mėnulis. Pūtė šaltas šiaurės vėjas. Pamačiau altorių. Aš gulėjau ant altoriaus . Mano kūnas buvo išdažytas baltomis juostomis. Atrodžiau tarsi ne šio pasaulio būtybė. Sustingusios akys žvelgė į tuštumą, iš burnos bėgo kraujas. Prie manęs stovėjo žynys. Jo rankose buvo aukojimo peilis.
- Aukoju šią auką, - prabilo žynys.
- Pabudau visas išpiltas šalto prakaito. Šis košmaras ir dabar stovi akyse. Tėve, padėk.
- Sūnau, privalai suvienyti baltus. Privalai laimėti karą, kurį pradėjo Vatikanas.
- Tėve, man reikalingas Perkūno kardas. Turėdamas Perkūno kardą suvienysiu karalystę, nugalėsiu priešas. Tėve, prašau tavo pagalbos. Man padėk ir mano tautai.
- Valdove, aš pasistengsiu.
Po kelių dienų. Naktis. Mėnulis apšviečia šventyklą. Šventykloje skamba muzika. Vidury šventyklos stovi paauksuotas altorius. Ant altoriaus guli moteris. Šalia stovi baltai apsirengęs Lizdeika. Rankoje laiko aukojimo peilį. Jo veidas paslėptas po aukojimo kauke. Ši šventykla priklauso Perkūnui. Šalia Vyriausiojo krivio stovi Jogaila.
- Perkūne, ateik į mūsų pasaulį. Priimk šia auką. Mes kviečiame tave į mūsų pasaulį.
Vyriausiasis krivis smogė peilį į širdį. Šventykla sudrebėjo. Papūtęs vėjas užgesino visas žvakes. Lizdeika ir Vytautas nulenkė galvas. Nuo altoriaus pakilo akinanti būtybė. Ji pasuko akis į žmones
- Krivi, - prabilo Perkūnas, - tavo maldos išklausytos. Prieik arčiau, valdove. Tu gausi kardą, bet turi pažadėti, kad pagonybė neišnyks iš pasaulio, o tiks augs ir užkariaus naujas žemes. Pažadėk savo kraujo.
- Pažadu, prabilo valdovas, kad mano vaikai, vaikų vaikai ir jų vaikai. Laikysis duotos priesaikos.
Perkūnas dingo. Šventykla sudrebėjo. Ant grindų gulėjo Perkūno kardas. Jogaila paėmė kardą ir lydimas Vyriausiojo krivio paliko šventyklą. ]]> Mon, 1 Jun 2026 14:58:29 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262284.html http://rasyk.lt/kuriniai/262284.html - Ach, ačiū, ponai kareiviai… Labai dėkojame… - džiaugsmingai sušnabždėjo Eiša.
- Tikrai. Labai dėkui, ponai, - linktelėjo Šarėlis. – Šitai paimkite kaip atlyginimą.
Vaikinas ištraukė iš kišenės ir padavė abiems po auksiną, Tai buvo beveik paskutiniai jo pinigai.
Kareiviai atsisveikino labai mandagiai. Ir nujojo. Galų gale.
- Na, tu ir artistas, - prunkštelėjo Eiša risdamasi iš vežimaičio. – Gal galėtum su cirkininkais mugėse vaidinti?
- Ką, patiko? – šyptelėjo ir Šarėlis. – Gal kitą kartą mažiau slapukausi. Jau maniau, kad galutinai įkliuvau.
- Aš irgi.
Abu išlipo iš vežimaičio, ir Eiša tyliai pasakė:
- Kol kas noriu duoti tau tris patarimus. Pirma – niekuo nepasitikėk. Antra – jei nieko neklausia, tai nieko ir nepasakok. Trečia – jei klausia, tai atsakyk kaip galima trumpiau ir… nekonkrečiau. Ir…
- Ponai, ar norite pas mus apsistoti?
Link jų ritosi mielas pusamžis vyriškis. Buvo žemo ūgio, storas, apvalaus veido. Ant galvos lyg varnos lizdas į visas puses stirksojo žili plaukai. Mūvėjo plačias raudonas kelnes, vilkėjo ryškiai mėlynus marškinius, beveik siekiančius kelius, ir žalią zomšos liemenę.
- Taip, pone. Norime apsistoti pas tave. Aš ir mano sesuo norėtume dviejų gretimų kambarių.
- Gerbiamas pone e-e-e…
- Šarėlis. Šarėlis iš Palsų. O mano sesuo Eiša.
- Gerbiamas pone Šarėli, mano nakvynės namai – geriausi sostinėje. Tačiau tie patogumai brangiai kainuoja…
- Ar aš, gerbiamasis, panašus į valkatą?! – pasišiaušė Šarėlis ir griebėsi kalavijo rankenos.
- Ach, pone Šarėli! Nenorėjau įžeisti tavęs ir tavo garbiosios sesers. Tik norėjau perspėti, kad paskui… ir jums, ir man nemalonumų nebūtų.
- Gerai jau… - vis dar piktai purkštelėjo vaikinas. – Rodyk kambarius. Ir paliepk, kad paruoštų sočius pietus.
Žemai nusilenkęs garbusis įleido juos pro paradines duris ir pamojo vienam iš pasiuntinukų:
- Ei, Tuni! Palydėk ponus į rožinius kambarius. Ir parodyk, kur jie galės papietauti.
- Atleiskite, ponai, - nusilenkė svečiams. – Šiandien teks pietauti valgomajame. O vėliau, jei pageidausite, galėsite valgyti savo kambariuose.
Šarėlis linktelėjo, paėmė Eišą už parankės ir nusekė paskui berniokėlį.
Kambariai tikrai buvo erdvūs ir turtingi. Rožiniais juos vadino, turbūt, dėl sienų apmušalų. Apstatyta prabangiai: sidabro žvakės, aksomo užuolaidos, raudonmedžio baldai. O ant sienų kabojo keletas visai padorių paveikslų.
Eiša kukliai sėdosi į krėslą ir maloniai kreipėsi į pasiuntinuką:
- Sakyk, vaikeli, ar žinai, kur čia yra pono Suapo… Ach, broli, pamiršau, kaip ta įstaiga vadinama…
Šarėlis dar nespėjo susivokti, o berniokėlis žvitriai išskiemenavo:
- Pono Su-a-po ban-kas!
- Ach! Būtent taip tėvelis sakė. Ačiū.
- Pono Suapo bankas yra gretimoje gatvėje.
- Ar galėtum, Tuni, po pietų palydėti mus ten?
- Taip, panele. Manimi visada galite pasikliauti.
- Gerai, - pasakė Šarėlis ir ištiesė paskutinį auksiną. – Štai tau už pastangas. Jei mums pagelbėsi nuolat, skolingi neliksim.
Auksinas buvo tikrai pernelyg didelė suma pasiuntinukui. Todėl dabar Tunis taps ištikimu pagalbininku. Jis, žinia, niekam nesakys, kad gavo tokius riebius arbatpinigius. Ko gero, iš jo tuos pinigus atimtų.
- Dėkui, garbingieji ponai, - žemai nusilenkė Tunis. – Jei tik ko reikės…
- Gali eiti, - atsainiai mostelėjo Šarėlis.
Ir vaikinukas spindinčiomis iš laimės akimis iškurnėjo lauk.
- Uf! Galų gale nors minutėlė ramybės, - išpūtė Eiša. – O tu – dosnus…
- Kurgi ne! Tai buvo paskutiniai mano pinigai. Labai tikiuosi, kad tu, sesule, jų turi.
- Na, - Eiša pasigraibė po kišenes ir ištraukė kapšelį. – Štai… h-m-m… keturi, septyni, devyni… trys… penki… Taip. Devyni auksinai ir penki grašiai.
Ji pakėlė akis ir vos nesprogo iš juoko, pamačiusi vaikino veido išraišką. Kurį laiką ji sadistiškai mėgavosi tuo reginiu. Paskui prapliupo juoktis.
- Na ir kvailys tu! Cha-cha-cha! Negaliu patikėti! Oi! Mirsiu iš juoko! Aš… cha-cha-cha!
Ji užduso ir nebegalėjo pro juoką žodžio ištarti. Šarėlis žvelgė į ją nustebęs ir suglumęs.
- Uf! – pagaliau atgavo žadą ragana. – Tu vis dar laikai mane kvaile. Negi aš kapšely visus savo pinigus nešiosiuos.
- Na… taip… - išmikčiojo Šarėlis. - Tai kur tavo pinigai?
- Banke.
- Ach, žinoma… Atleisk man. Juk žinai, kad aš niekada daugiau dešimties auksinų neturėjau.
- Gerai. Dabar turim kiek laiko. Papasakosiu tau šį tą. Karaliaus Vytkaus Ilgojo žmona Sapa Gražioji laukiasi. Jai liko penki mėnesiai. Kas ją praminė Gražiąja, aš nežinau. Tačiau tas vardas jai visai netinka. Yra negraži ir dar žvaira. Ir dar nekilminga. Girdėjau visokių istorijų, kodėl Vytkus Ilgasis ją vedė. Tikriausia, matyt, bus ta, kurioje pasakojama, kad tada dar visai jauno valdovo (bene aštuoniolika teturėjo) širdį pavergti padėjo kažkoks burtininkas. Manau, kad tą padarė ne iš geros širdies. Ir ne dėl pinigų.
- Tai kodėl? Ir kuo tai susiję su mumis?
- Tiesiogiai, brangus broli. Aš esu pakviesta Sapos Gražiosios pribuvėja ir kūdikio aukle. O štai tu būsi mano ir kūdikio asmens sargybiniu.
- Aš? Ar… ar nemanai, kad man tai pernelyg atsakingas ir… Nežinau nė kaip pasakyti. Tačiau, mano galva, aš esu pernelyg žemos kilmės, kad galėčiau tokį darbą dirbti. Ir šiaip…
Eiša pažvelgė į jaunuolį kažkokiu keistu žvilgsniu:
- Tu, broli, dar pamatysi, kad gimti kokio kunigaikščio ar bajoro kilmingu sūneliu nėra svarbiausia. Tai tik pačių kilmingųjų išmislas. O didžiuotis ir džiaugtis tokiomis pareigomis nėra ko. Anokia čia garbė galvą palydėti dėl kokio karaliaus ar kunigaikščio atžalėlės. Man atr…
Į duris pabeldė:
- Ponai, pietūs jau paruošti. Maloniai kviečiame.


Regos valdovas Monižas lydėjo savo sūnų Satį į kelionę. Senasis Monižas ėjo septyniasdešimt trečiuosius. Turėjo tris žmonas, penkiolika dukterų ir vieną vienintelį sūnų Satį, kuriam neseniai sukako penkiolika.
Monižas, žiūrėdamas į besilinksminančią aukštuomenę, staiga prisiminė tą dieną, kai pas jį nekviestas atėjo rūmų astrologas Mugnimškiras.
- Tavo didenybe, garbusis Monižai, leisk kreiptis į tave…
Monižas tada pamanė, kad bus senis vėl pranašingą sapną susapnavęs. Ir vėl kvaršins galvą. Tačiau kalbėti leido.
- Tavo didenybe, tavo žmona Kitė laukiasi.
- Na? Aš žinau.
- Jos didenybė Kitė pagimdys sūnų.
Šie žodžiai pradžiugino valdovą. Jis jau turėjo dvylika dukterų. Tačiau dievai, matyt, buvo užsirūstinę ir neatsiuntė jam sūnaus – sosto paveldėtojo.
- Tai ko gi tu, seni, tokią žinią praneši man surūgusia mina? Pagaliau! Pagaliau aš turėsiu paveldėtoją. Ir neteks man valstybės palikti žentui. Ačiū dievams!
Tačiau senasis astrologas kažkodėl neprisidėjo prie valdovo linksmybės. Jis susimąstęs kedeno savo ilgą žilą barzdą.
Kurį laiką džiaugsmingai žingsniavęs po menę, valdovas staiga sustojo, pažvelgė į rūmų astrologą ir paklausė:
- Betgi tu ne to pasakyt man atėjai, seni?
- Teisybę sakai, garbusis valdove. Yra kitas reikalas…
- Na, klok, kad jau atėjai… - atsiduso Monižas ir sudribo į sostą. Blogas naujienas mėgo išklausyti sėdėdamas. O kad naujienos bus blogos, tai jau savaime aišku. Senis Mognimškiras su gerom naujienom neateis. Ir kaip jis galėjo apsigauti?
- Valdove… Karaliau… - pradėjo astrologas, pešiodamas barzdą. – Aš tik šį rytą grįžau iš kelionės.
Jis nutilo, tarsi nežinotų ką sakyti. Valdovas irgi tylėjo. Jis nežinojo ko klausti.
- Valdove, aš buvau pas orakulę Sętiką.
Monižas palinko į priekį.
- Ko tu pas ją buvai? – paklausė pabrėždamas kiekvieną žodį.
- Atleisk, valdove, - tyliai, bet ramiai pasakė. – Nenorėjau tavęs be reikalo jaudinti ir trukdyti.
Abu patylėjo. Galų gale senasis Mognimškiras ėmė pasakoti:
- Dar prieš pilną mėnulį ėmė rodytis negeri ženklai, valdove. Visų pirma, staiga nulūžo šventyklos kieme augantis beržas. Žinai, valdove, nebūtų nieko keisto. Senas jau tas beržas. Tačiau diena buvo saulėta ir bevėjė. O beržas tik triokšt! ir nuvirto. Viena laimė, kad kieme tuo metu nieko nebuvo. Ir tą pačią naktį griuvo pietinis Saulės dievo šventyklos bokštas. O šito tikėtis tikrai niekas negalėjo. Bokštą pastatė viso labo prieš dešimt metų. Gerai pastatė. O jis ėmė ir griuvo. Ir vėl gerai: aukų nebuvo. Tik rytojaus dieną atsitiko tai, kas sukėlė man nerimą. Vakarinės aukos metu staiga mirė Meilės deivės šventyklos vyriausioji žynė Enemė. Tiesiog susmuko prie aukuro ir nebesikėlė. Juk pameni, valdove, ją? Teturėjo dvidešimt metų. Ir tas dar būtų nieko. Tačiau jaunesniosios vaidilutės išsyk apkaltino Karo dievo šventyklos vyriausiąjį žynį Jotyšą. Esą jis nunuodijo. Tos furijos patraukė į karo dievo šventyklą. Jotyšą, žinoma, kažkas įspėjo. Taigi, pusiaukelėje, Kurpių aikštėje, išsirikiavo dvi kariuomenės. Nebūčiau lažinęsis, kad laimės tie, kurie turi kalavijus… Kitų šventyklų žyniai, astrologai ir šiaip galingi žmonės puolė į tarpą. Supranti gi, valdove, kad nebūtų baigęsi tik žynių muštynėmis. Įtikinom abi puses, kad reikia išsiaiškinti. Deja… Tikros Emenės mirties priežasties taip ir nenustatėm. O kai nėra tikrumo… Prasidėjo neramumai, kurie nevirto pilietiniu karu tik todėl, kad pasodinom į šaltąją Karo dievo šventyklos vyriausiąjį žynį Jotyšą ir Meilės deivės šventyklos vyresniąją Iregą. Taigi…
- Ką tu čia man pasakoji? – suirzo valdovas. – Aš viską žinau!
- Dovanok, valdove, kad pasakoju, ką jau žinai. Bet noriu, kad suprastum kas vyksta…
Monižas numojo ranka:
- Pasakok.
- Taigi, valdove… Rytojaus dieną atsitiko jau visai neįtikėtinas dalykas. Namų šeimininkių deivės šventyklos vyriausioji žynė Ūta apkaltino jo kilnybę Ažameną Jaunesnįjį išprievartavimu. Tai buvo visai negirdėtas dalykas. Centrinėje miesto aikštėje ji spjovė jaunuoliui į veidą. O anas (tesaugo mus dievai nuo kitų panašių nutikimų!) griebė durklą ir suvarė jai į širdį. Jaunąjį grafą minia sudraskė į skutelius. Senajam grafui neliko ko nė laidoti… Mėnulio dievo šventyklos žyniai staiga paskelbė, jog artinasi pasaulio pabaiga, ir užsibarikadavo šventykloje. Dvidešimt trys jų pasekėjai susidegino miesto centre. Artojų globėjo šventyklos vyriausias žynys Sorukas staiga pareiškė, kad visi javai yra piktosios dvasios užnuodyti. Piktosios dvasios! Nė jos vardo nepasakė. Nei kaip tie javai užnuodyti. Ir staiga visi patikėjo! Tie juodnugariai artojai, žemės kurmiai, kurie, jei įsikala ką į galvą, tai niekaip neišmuši. O šį kartą patikėjo! Ėmė deginti javų laukus. Neprabėgo nė septynios dienos, o visur jau tvyrojo chaosas. Staiga susivienijo karo dievo pasekėjai ir meilės deivės pasekėjos. Naujieji žyniai, Derfla ir Raas, paskelbė, kad tu, valdove, neteisėtai užėmei sostą ir todėl tave reikia nuversti. Prieš tave, valdove, staiga susivienijo tie, kurie netgi ta pačia gatve nevaikščiojo…
- Klausyk, Magnimškirai, man jau pabodo! Viską aš žinau. Ir tie prisiminimai man nėra malonūs.
- Kad jau baigiu, valdove. Gerai, kad turi tuos tris būrius svetimšalių, kuriems tavo pinigai terūpi. Tai tavo kailį ir sostą išgelbėjo. Viskas kiek aprimo. Aš ir išvykau…
- Puiku! Dabar jau grįžai. Tiesą sakant, pas mus dabar ramu.
- Nevisai, valdove…
- Na, tai smulkmė…
- Bijau, valdove, kad labai nerūpestingai žiūri į tai, kas vyksta.
- Nemokyk manęs! Geriau sakyk, ko ten tau pripliauškė ta Sętika.
- Nekalbėjo su manim. Prie vartų pasitiko jos tarnaitė ir pasakė, kad ponia žinanti, kad aš čia ir ko man reikia. Dar sakė, jog ponia liepusi man palaukti kaime. Viską, ką man reikia žinoti, ji surašysianti ir atsiųsianti per tarnaitę.
Senis nutilo.
- Na! – paragino valdovas. – Ar už liežuvio reikės traukti?
- Laukiau septynias dienas. Septintosios dienos pavakare tarnaitė atnešė Sętikos laišką. Liepė pačiam perskaityti, o tada tau, valdove, nuvežti. Aš taip ir padariau, - ištiesė ritinėlį valdovui.

Laikas niekada nesustoja. Jis neprasideda ir nesibaigia.
Laiko upė srovena nesustodama. Ji neša ir gėrį, ir blogį.
Šiandien laiko upę užteršė mūsų nuodėmės, pyktis, vargai ir skausmas.
Laiko upę išvalys kraujo auka.
Amazonė ves į kovą tris princus.
Princus lydės Rytų Saulė, Šiaurės Pašvaistė ir Aušrinė Žvaigždė.
Upę nuskaidrins karališkas kraujas.
Pražys trys rubino žiedai.
Trys demonai ir rubinas aukso apkaustais.
Rubiną neš aukso apkaustuose. Jį lydės Juodoji Lelija.
Upės krantai susiglaus.
Vandenys mirs po žeme.
Šiaurės Pašvaistė jau sušvito.
Rubinas jau įdėtas į aukso apsodą.
Žydi Juodoji Lelija.
Kraujas upeliais liejasi į laiko upę, kuri dar labiau drumsčiasi ir dejuoja.
Kyla Rytų Saulė.
Kai ji patekės, žiūrės į pasaulį kūdikio akimis.
Paskui, kūdikio mirties dieną, Rytų Saulė keliaus į pietus.
Kas žino, ar jai bus lemta nusileisti vakaruose?
O Aušrinė Žvaigždė dar miega.
Ji ateis, kai kūdikis mirs.
Ji žiūrės kūdikio akimis.
Kai zenite susitiks Rytų Saulė, Aušrinė Žvaigždė ir Šiaurės Pašvaistė, žmonės akli to nematys.
Svetimi dievai atvers akis Amazonei.
Ji vėl valdys kalaviją ir karalystę.
Jos valdžia bus neribota.
Trys demonai ateis ir mirs.
Laiko upė suglaus krantus.
Ir visi žvaigždynai užges.
Kraujas išvalys kraują.
Kraujas užnuodys kraują.
Kraujas atleis kaltę.
Pabaiga ateis.
Ir tai bus pradžia.
Tavo kraujas, valdove, irgi bus auka,
kai kūdikis mirs...

Valdovas ir jo astrologas visą naktį gilinosi į tą pranašystę. Bet taip nieko ir nesuprato.
- Valdove, - niuktelejo į šoną vyriausias ministras Temas. – Laikas…
Monižas grįžo lyg iš sapno. Kurį laiką nesusivokdamas žvalgėsi po menę. Jaunimas šoko ir dainavo, plojo jaunajam princui Sačiui per petį, linkėdami jam geros kelionės. Tiesą sakant, niekas nežinojo tvirtai, kur keliauja jaunasis valdovas. Sklido gandai, tačiau nieko tikro. Nieko konkretaus. Todėl jaunieji pavydėjo Sačiui, kad jis iškeliauja, kad pamatys pasaulį, esantį už Pietų jūros, kad patirs daugybę nors ir pavojingų nuotykių. Seniai gi lingavo galvomis, dūsavo ir tylomis smerkė valdovą už tai, kad vienintelį savo sūnų, tokį jauną ir nepatyrusį, išleidžia už jūrų marių, rizikuodamas jo gyvybe.
Tačiau, nors ir skaudančia širdimi, Monižas siuntė sūnų į kelią. Senasis astrologas Mugnimškiras prieš mirtį prisaikdino valdovą, kad anas savo sūnų, kai jam sukaks penkiolika – “kai kūdikis mirs” – išsiųs į pietus, kur turėtų gimti Aušrinė Žvaigždė. Kur tuo metu bus Šiaurės pašvaistė ir Amazonė, jie taip ir nesugebėjo įskaityti. Tačiau tai nebebuvo svarbu.
Sūnų kelionėje turėjo lydėti svetimšalių būrys su mėlynplauke kapitone Odisu priešaky. Ir, žinoma, jaunojo Sačio mokytojas ir globėjas Jisimokas. Keliavo ir dar viena moteris. Niekas nežinojo kas ji tokia.
Moteris atvyko iš rytų, Keliavo viena ant kupranugario. Jos veido nematė niekas. Moteris vilkėjo tamsiai mėlyną sarį, išsiuvinėtą aukso žvaigždėmis. Atrodė tartum tamsi, bet rami vidurvasario naktis. Jos rankų ir kojų riešus puošė daugybė auksinių apyrankių. Pirštus puošė aukso žiedai brangiųjų akmenų akimis. Avėjo lengvus sandalus. Veidą dengė sario kampas, ant kurio buvo išsiuvinėta auksinė mėnulio pilnatis.
Moteris atvyko vakar. Tylomis nusilenkė valdovui ir kažkur dingo. Atsirado rūmuose tik palydų pokylyje. Sėdėjo atokiai. Su niekuo nebendravo, nevalgė, tik retkarčiais sriubčiojo vyną.
Ir  štai išmušė atsisveikinimo valanda. Tėvas su sūnumi atsisveikino jau vakar. Dabar turėjo atsisveikinti karalius su princu.
Senasis Monižas atsistojo ir pakėlė ranką. Triukšmas salėje pamažu nurimo.
- Prince Sati, prieik čia!
- Klausau tavęs, valdove… - jaunasis princas priklaupė priešais sostą.
- Stokis, prince. Šiandien tu išvyksti į kelionę. Niekas nežino, kur jos pradžia, kur pabaiga. Nes visas mūsų gyvenimas – nuolatinė kelionė. Telydi tave šioje kelionėje mūsų dievų palaiminimas ir globa. Niekada neišsižadėk savo dievų, bet nepamiršk gerbti svetimus. Tada ir jie tave gerbs. Nepadės, tai nors netrukdys. Į kelionę tu gauni gerus palydovus.
Valdovui pritrūko kvapo. Jis patylėjo kiek, o po akimirkos tęsė:
- Jisimokai, prieik čia.
Mokytojas priklaupė priešais sostą:
- Klausau, valdove.
- Aš patikiu tau savo sūnų. Jo kūną ir sielą. Neapvilk manęs, seni…
- Valdove, tu gi žinai, kad princas man yra kaip sūnus. Aš prižiūrėsiu jį, saugosiu, mokysiu ir ginsiu jo gyvybę.
- Žinau, seni… - atsiduso valdovas.
Jis jau kurį laiką Jisimoką vadino seniu. Nors anas turėjo šešiasdešimt metų, bet į senį visai nebuvo panašus. Ūgio gerų dviejų metrų. Dabar, kai vilkėjo tik odinę liemenę, buvo matyti jo raumenys. Tokie dideli, kad, rodės, tuoj susprogdins odą, suplėšys ją į skutelius. Senojo kario veidas buvo giedras ir ramus, o žydros akys tokios vaikiškai tyros, kad į jas pažvelgęs gali pamanyti jį tik aštuonioliktą gimtadienį sutikus. Tikrą amžių rodė tik žilų plaukų kasa, tvarkingai supinta ir ryškiai kontrastuojanti su trumpa ruda barzdele. Ir dar senojo kario amžių išduodavo jo išmintis.
- Kapitone Odisu, - pakvietė valdovas.
- Aš čia, valdove, - skambiu balsu atsiliepė ir nepriklaupė, tik nežymiai linktelėjo.
Jai vienintelei rūmuose tas būdavo leidžiama. Mėlynplaukė kapitonė prieš septynerius metus atvedė savo penkiasdešimties karių būrį ir pasakė:
- Karaliau Monižai, tu mums moki – mes tau tarnaujame.
Iš kur ji atėjo ir kodėl, niekas nežinojo. O ir paklausti nedrįso. Atėjūnai nebuvo kalbūs. Monižas pasamdė juos kažkokio keisto impulso pagautas. Tačiau gailėtis dėl to jam niekada neteko. Prieš trejus metus karalius Monižas pasiūlė Odisu vadovauti visai kariuomenei. Tačiau šioji atsisakė.
- Valdove, - pasakė, - esu dėkinga už tokį pasitikėjimą, tačiau priimti tavo pasiūlymo negaliu. Esu samdinė ir noriu ja likti. Atsivedžiau pas tave penkiasdešimt karių. Kai dešimt iš jų žuvo, pakeičiau juos vietiniais galvažudžiais. Tais, kurie neturi nei šeimos, nei sentimentų. Taip, valdove, jie – tikri galvažudžiai. Kova ir kraujas jų negąsdina. Tik įkvepia. Ir mane, valdove… Todėl jie mane gerbia, kiek tokie žmonės gali gerbti. Kad pasiekčiau tokį rezultat ]]> Sun, 31 May 2026 11:10:07 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262274.html http://rasyk.lt/kuriniai/262274.html
Tūla bėga į bunkerį. Sirenų skambesys, sukurtas tam kad pasiektų ausų būgnelius per ausinių apsaugą, aidėjo tuščiose miesto gatvėse. Paukščiai suko ratus, nežinodami kur nusileisti, gyvūniška triukšmo baimė nugali jų alkį. Tūla jau nustojo domėtis, dėl ko sirenos skamba. Iš visų dienų, šiandien ji nebuvo pasiruošusi, neturėjo nei kuprinės su maistu po ranka, jei skristų lėktuvai, nei pripučiamos valties, jei tvanas užkluptų, ir tikrai nepasiėmė virvės, jei tornadas juos pagriebtų. Jų kuprinė, pakeliui į darbą, buvo prigrūsta lipnios juostos, žymėjimo lapelių, darbo pirštinių, bet va gal šalmas padėtų nuo krentančio pastato. Šiandien buvo ta diena, kai jie turėjo papildyti trūkstamą sandėlio inventorių.
Tūla bėgo su kitais, neaiškios lyties ir amžiaus miestiečiais, kaip banda avių jie sustojinėjo prie durių į rūsius, ir keliems pavykus nusieleisti giliau, judėjo prie kito rūsio paverstu bunkeriu. Kol Tūla liko viena prieš užtrenktas duris. Ji bandė išlaužti pastato duris, klibino stiklines parduotuvės rankenas, bet niekas nepasidavė. Pradėjo girdėtis ūžimas, sprogimas ties žeme. Tūla bėgo slėptis po cementine stotele. Niekas autobusais nebevažinėjo, išvis mašinomis nebevažinėjo, tad miestiečiams buvo įprasta ieškoti saugumo nuo lašų senose stotelėse. Bet tik lašus ir atlaikytu ji. Susigūžusi, apsikabinusi kuprinę Tūla žiūrėjo į žemę. Jos akis krypo nuo 3D atspausdintų plastiko pakaitalo batų iki šiukšlelių numestų, geltonos gėlės, kurios vardą pamiršo, ir kylo aukštyn iki plakatų. Sakančių “Misija tik viena- išgyventi”, “Tęsim žmonijos kelionę už žvaigždžių”, po jais kyšojo kamputis Tolės mėgstamiausio motyvacinio plakato- “Kartu, mes galim”. Šitą plakatą, ji dar paauglystėje susirinko nuo sienos, ir nešiojosi iš vieno paskirto buto į kitą. Tūla prisiminė tą drąsų aktą, kaip ji naktinės komendanto valandos metu, išsėlino ir tamsiai drabužiais vilkėdama, nuo sienos lupo jį. Jei dabar jau galas, ji nusprendė paskutinį kartą pamatyti savo viltį. Plakatai prilipinti gerai, bet Tūla jau ne pauglė, o sandėlio vyr. kuratorė ir įveiklinusi savo raumenis, ji nuplėšė plakatą taip energingai, kad nuvirto ant žemės. Ir pamatė dangų.

Giedra. Nei debesėlio. Tik keli dalykai nepriklausė dangaus ramybei. Juodi cilindrai, kylantys į viršų. Iš savo vietos Tolė matė bent penkis. Jų smaigaliai rėžė per mėlynumą, ir kaip plaukiantys laivai, iškeliavo tolyn. Raketos. Ne lėktuvai, ne tvanas, ne uraganas. Raketos dalis atsirakina ir krenta žemyn. Lengvesnė masė su naujomis jėgomis atsikračiusi savo naštos keliauja į kosmosą. Kaip prakiuręs šiukšlių maišas, pilnas putplasčio burbuliukų, žmonės išplūdo iš priedangų ir judėjo po miestą, jie lipo prie pastatų, prie viens kito.

Sandėlyje ramu. Storos sienos retą garsą įleido į vidų. Maži, pailgi langai meta selektyvų apšvietimą. Durys sunkios, skirtos atlaikyti vandens, oro ir žmogiškas jėgas. Tūla suko svirtį ir atidarė metalinę uždangą, už kurios slėpėsi plati skylė sienoje. Per ją žmonės atiduodavo įrangą kurios negalėdavo pataisyti. Tūlos darbas buvo išardyti, atskirti kevaką (plastiką ar metalą) nuo technologinės mėsos, surašyti ką randa ir perduoti į mokslų pavilijoną. Kartais ji pasiimdavo spalvotą plastiką, ir jį prilipdydavo prie langų. Paskutiniame tokiame kūrinyje ji vaizdavo, savo mamą, kaip saulę, ir labai džiaugėsi, kai tarp kibirkščiuojančių likučių būdavo gabaliukų geltonos ar raudonos spalvos. Tūla atsisėdo prie skylės, o už jos, lentynos dėžių. Technologinių žarnų ir žalesnių už žolę plokščių, skirtingose aliuminio dėžėse. Lentynos retai prisipildydavo iki viršaus, nors ir lubos nebuvo aukštai. Kai tik pradėjo dirbti čia, didesnis darbas buvo įtikinti žmones, kad jie turėtų atiduoti technologijas. Nors įpratę skirtis su medžiu, technologijos užėmė kitą, jautrią, pasaulio būties vietą širdyje. Dažnai tai būdavo palikimas, taisomas iš kartos į kartą, bet viskam ateina galutinis taškas.

Nojus sparčiu žingsniu prieina ir peršoką skylę sienoje. Jų sportinis krepšys krenta ant žemės ir jie stipriai apkabina Tūlą.
-Kas kart atrodo nebebus mūsų.
-Ir kasdien išgyvenam, - su lengvumu atsakė Tūla. Jų pasisveikinimas, po sirenų susitikus, prasidėjo kaip nuoširdūs prisipažinimai, o dabar persivertė į kartojamus nusiraminimo ritualus.
-Jau galvojau kad šįkart nepavyks. Visos buvo uždarytos..
-Kai žiauru. Reikėjo pas mane bėgti.
-Ir, jau buvo viskas, bet kažkodėl nusprendžiau tą mano plakatą pamatyti dar..
-Aha aha.
-Pamačiau raketas skrendančias. Ten tikrai erdvėlaiviai buvo.
-Bet jie neturėjo išskristi, mes dar jų nebaigėme.
-Tai vat ir galvoju kaip čia.
-Gal sirena dėl saulės bangų buvo, ir tave perkaitino, pradėjai matyti, - Nojus ranka lengvai galėjo uždengti Tūlos veidą, bet jų švelni prigimtis neleistų taip pasielgti. Tad jie tiesiog su keliais pirštais palietė kaktą. - Nekarščiuoji, bet gal čia dar kažkas kito.
-Sakau, ten tikrai erdvėlaiviai buvo. Kažkas tikrai išskrido. Aj že, bet gal čia bandymai, jie gi turi mums viską paruošti.
-Aha aha, taip tikriausiai ir bus. O mums reikia paruošti siuntinį į paviljoną. - tarė Nojus. Jo nudėvėtas kombinezonas jau prarado savo oranžinę spalvą, o lopyti keliai, galėjo lygintis su Mondrianu. Po kombinezono petnešomis baltai purvini marškinėliai išryškino stiprias, nors ir ne raumeningas rankas. Tūla visada duodavo Nojui nešti dėžes, ne tik dėl stiprumo.

Mokslo paviljonas. Pastatas pasižymėjo savo atsidavimui tradicijai. Nebestato tokių pastatų, frontonai, arkos, kolonos, nesuteikia priedangos nuo uragano. Bent skulptūras patraukė, acidiniai lietūs visus juos suvienodino, kol buvo nuspręsta perkelti į vidų. Dažų ir sienos randuose kaupiasi purvas, dulkės. Prieš gimstant Tūlai, stogas buvo nuimtas, ir ant viršaus pastatė dar didesnį bloką. Pilkas kubas dabar sėdėjo ant naujojo klasicizmo.

Įėjimas visada atrakintas, pirmame aukšte buvo kavos arbatinukas ant staliuko, ant sienos dažais išpaišytas pastato planas, su pažįmėtais profesorių vardais, o platūs laiptai vedė į kitus aukštus. Tūla ir Nojus atmynė, užnešė dėžes į ketvirtą aukštą. Kaskart perėjus iš senojo pastato į naująjį, jautėsi elektros įtampa. Kaskart prisilietus prie stalo, kabojo mintis ar būsi nutrenkta. Industrinės gumos kvapas rėžėsi į nosį.
Technologijų skyrius buvo vienas aukštas. Prie laiptų padėtas konvejeris gyvačiojosi tarp kambarių. Mokslo pavilijone žinios buvo įgijamos pusiau praktikoje.

Kai tik Tūla ir Nojus atveždavo elektronikos, ji keliaudavo į klasę kur susipažįsta su technologijomis, jų galimybėmis tą mokinosi per randamus objektus, pasakojo kaio juos indentifikuoti, tada siuntinys keliauja į gilinomosi erdvę, kur mokinasi apie atskiras dalis, jų reikšmę bendrame veiksme, taip tariant įvietinamos žinios, o praktiškai laidai atskiriami nuo gumos, rezistoriai nuo plokščių, ir dalimis pasiekia ryšio su pasauliu klasę, kur studentai atskiras dalis priskiria bendriems pasaulio projektams, na tiksliau vieninteliam projektui- raketų statymui, bet atskiriems projekto žingsniams, detalėms. Priskirtos dalys eina pas jau baiginėjančius mokslus studentus, kur jie į kiekvieną dalelytę su adatėle atsargiai rašo apie savo pasiekimus ir žinias, ir taip kartu, technologinis likutis ir įgytos žinios siunčiamos į raketų fabrikus.

Tūla ir Nojus lipo dar aukščiau į radijo skyrių, kur jautrios mašinos gaudė žemės drebėjimo, vandens kilimo parametrus, bei kitas, nematomas bangas kaip radijas ar saulės bangos. Tačiau, erdvėje mašinas pakeitė besiilsintys studentai. Jų miegmaišiai gulėjo vienas šalia kito ant cementinių grindų, o krūvelės drabužių atstojo pagalves.

-Kaip čia taip dabar.
-Dar prieš audrų sezoną su profesoriumi čia buvome.
-Aha, aha. Ir viskas veikė.
-Atsiprašau, studente, o kaip čia taip išėjo, kur mašinos dingo?
-Aj išardėme jas, reikėjo pamatyti kas ten viduje.
-Aha, aha, ir kur jas perkėlėte?
-išsiuntėme su visomis kitomis detalėmis, ten toliau.

Lauke, pastato šešėlyje, Tūla nerimastingai suko ratus aplink savo dviratį. Rankos sugniaužtos už nugaros, o kojos bandė eiti tiesia linija. Nojus lankstė plastikines dėžes į plokštes, ir niūniavo “Heroes” pagal David Bowie.
-Tu susitvarkysi šiandien?
-Aha, aha. O gal nelėk taip greitai?
-Viskas bus gerai, ne taip dažnai pas mus sirenos kaukia. Na bent ne kasdien.
-Tu gi žinai. Kaip gali būti.
-Ir šiandien tikrai nieko neatsitiks.. že aplankysiu tave vakarop, gerai?
-O gal bent ne per tokį karštį? Palauk kol atvės biški.
-Reikia, tikrai reikia. Bet že., - Tūla nusiviniojo atšvaitines rankoves, užsidėjo baltą balaklavą ir slidinko akinius, - dabar su apsauginiu sluoksniu. - ji pamosikavo rankas, tarsi nuo blogiečių gintūsi, - šita saulė manęs neįveiks, haaają, - šūktelėjo ir perkirto nematomą plytą kybabčia ore.

Tūla sėdo ant dviračio ir mynė stipriai, lėkė per tuščias gatves. Kai saulė taip aukštai pakyla, niekas nenori išeiti.

-Mieloji mano, mano pomidorėli, kaip smagu kad prisiminei mane.
-Labas močiut, kaip tavo dienelės?
-Kaip visada, sėdžiu čia, žiūriu pro langą.
-Ir kaip, gal šiandien kažką matei.
-Galvoju kad senstu aš jau, vaidentis pradėjo. Prisiminiau Didįjį Susirinkimą.
-Geri laikai buvo.
-Tau taip patikdavo, kai pasakojau. Kaip užaugai, mieloji mano.
-Paaugau, paaugau, - kukliai tarė Tūla.
-Prisiminiau Tūla Wolf, kaip tu į ją panaši. Žiūriu į tave, ir žinau, kad viskas bus gerai.
- Gal ne tik vardu panašios, - šyptelėjo proanūkė.
- Ir dar akim, tokia pat ugnelė dega, mieloji mano. O kaip tavo darbelis? Kaip mama laikosi?
- Gerai darbelis, toliau judam, kasdien vis mažiau renkame, bet tai gerai, reiškia jau beveik viską išsiuntėme.
- Šaunu, šaunu. Aš jau tikriausiai, nežengsiu į raketą daugiau.
- Na, nesakyk taip, dar spėsime viską pastatyti, grįši į orbitą ir tu.
- Ot laikai buvo. Mus buvo išskraidinę, įsivaizduoji, vaikeli, tavo močiutė irgi ten buvo.
- O papasakok, kaip atrodė raketos? Ar jos skrendant.. ar kylant dalys nukrito?
-Taip, taip, jos matai turėjo sumažinti svorį, atsikratyti kuro, ir tik tada galėjo pasiekti kosmosą. Ir tadien skrendant taip jaudinausi, bet panelė Wolf paėmė už rankos ir sakė, kad viskas gerai bus, ji pati ir statė raketą, nieko blogo neatsitiks. Ir jos akys, tokios gražios, aukšta ji buvo, tau dar paūgtelti reikės.
- Jau nebeaugsiu močiut.
-Ir ji parodė kosminę stotį, įsivaizduoji, man, iš šio miesto. Buvau paskirta atstovauti, bet vis tiek, tiek mūsų prisirinko. Ir ji pati savo kambarį ten turėjo. Ir kokio minkštumo jos patalai, iš tikros medvilnės, ir… aj jau prisiplepėjau. Kaip tu vaikuti?
-Gerai gerai močiut, bet nemanai, kad išskris be mūsų visi?
-Juokauji, mes visi susitarėme, visi, ir turtingi ir ligoti, ir miestiečiai. Susitarėme, kad bendrai viską surinksime ir iškeliausime. Todėl tiek laiko ir neišskridome, labai daug reikia surinkti. O tu, agurkėli, prisidėti prie mūsų šviesios ateities.
-Stengiuosi, močiut. Aš jau keliausiu toliau.
-Kol nepamiršau, - močiutė nusiėmė savo klausos aparatą, - Kai skridome, mums visiems šituos davė, vertė kalbas, kad visi vienas kitą suprastume.
-Aš nežinau ar noriu paimti.
-Ką sakei?
-Sakiau, kad nenoriu paimti, tau jo reikia.
-Jau tiek metų džiaugiausi juo, galiu išsiskirti, o tau reikės garsiau kalbėti, - šyptelėjo promočiutė.
-Ačiū.
-Gerai gerai, mielute mano. Paleidžiu, gero skrydžio!
-Gero skrydžio ir tau.

Vakaras. Nojaus namas skylėtas, anksčiau turėjo daug medinių detalių, bet per metus nieko nebeliko. Langai užtiesti plastikine plėvele brezeno lengvame vėjuke. Nojus gyvena vienas. Vakarais jis sėdi ant namo stogo ir žiūri į horizontą, laukia šeimos arba bangos. Surūdijusios kopėčios braukėsi Tūlai į delną.

-Vis pamirštu pirštinių tau palikti, atsiprašau.
-Nieko nieko, dar neįsipjoviau.

Jie abu stovėjo prie stogo krašto, vėjas kedeno Tūlos juodus garbanotus plaukus, o Nojaus šviesūs ir ilgi plaukai lengvai judėjo, tarsi gyvi. Tyla, kai abu supranta kas turi atsitikti ir nepasiryžta prabilti. Kiek laiko praėjo? Trys, trisdešimt minučių, saulė lėtai slinko žemyn ir atrodė kad ji pati kažką jiems sakė.

-Nojau, aš turiu iškeliauti.
-Nesakyk taip, nežinai ar tikrai matei raketas. - Jo ranka mostelėjo į tolumą, - Ten laukymė. Nieko nėra, tik sudžiuvusi žemė ir kaitra.
-O čia kaip? Nojau, mes tiek kartų dirbame kad iškeliautume, ar jau negana. Ar aš kalta, kad nebegaliu tikėtis? Kad noriu raketas pamatyti? Nuo pat gimimo laukiu, mano močiutė, mama laukė ir kur jos dabar?! Tas laukimas jas nužudė.
-Nori apie šeimas kalbėti?! Maniškė paskendo Tūla, mes pakendome. Mes neturėjome sirenų, kaip jūs. Visi paskendo! Būti gyvam čia…gerai, ne visi turi galimybę dvejoti savo tikslu.
-Aš nesu atsakinga už tvanus ir bangas. Aš galiu tik save valdyti, tik savo tikėjimą ir veiksmus. 
-Tai neišeik. Suvaldyk save ir pagailėk manęs Tūla. Tūla, prašau nepalik manęs ir tu.
-Nojau, aš privalau. Kitaip iš manęs tik kevalas liks. Būsiu kaip tos plastikinės dėžės. 

Saulės spinduliuose žaižaravo Nojaus ašaros. Jis žiūrėjo tiesiai į saulę. Tūla žiūrėjo į Nojų. Ji žengė arčiau, išskėtė rankas apsikabinti, bet Nojus nejudėjo. Tūla susigraudino ir susigūžusi ėjo link kopėčių. Nojaus lūpa drebėjo, o žodis įstrigo gerklėje. Tūlos plaštaka išbąlo, kai ji griebė geležį iš visų jėgų. Nojus giliai įkvėpė ir pradėjo balsu verkti. Tūlos kojos drebėjo, nušokusi nuo kopėčių, ji nukrito ant nugaros. Nojus atsitūpė ir užsidengė veidą, bandydamas pasislėpti nuo liudininkės saulės. Tūla pradėjo bėgti prie dviračio, jos kojos nepataikydavo minimui, vis nuslysdavo bet su tokia inercija važiuojant nebuvo jokio skirtumo. ]]> Fri, 29 May 2026 20:04:59 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262263.html http://rasyk.lt/kuriniai/262263.html Sveiki, kurie pasiilgę mano nuotykių. Sveiki ir tie, kurie mane nežino. Papasakosiu istoriją apie Vasarotos planetą, kurioje įvyko įdomūs dalykai. Viskas prasidėjo tada, kai lankiausi Kapačarijos planetoje. Planetoje buvo gaminami slapti ginklai, daromi pavojingi bandymai. Šiuo metu tyrimo objektas buvo Juodosios skylės. Šį tyrimą užsakė Žemės saugumo ir kontržvalgybos departamentas. Laivai buvo siunčiami į juodąsias skyles, bet niekas negrįždavo. Tik vieną kartą buvo gautas pranešimas iš juodosios skylės.
Aš įėjau į kabinetą ir įsitempiau. Kabinete, be Šarlio- Saulės sistemos kontržvalgybos boso, buvo Saulės sistemos Imperatorius Kana XV.
- Laisvai, - prabilo Saulės sistemos imperatorius. -  Mes gavome žinutę iš juodosios skylės.
Paėmiau lapą iš Imperatoriaus ir perskaičiau:
Žemės gyventojai
Mes Vasarotos planetos gyventojai.
Mes prašome Jūsų pagalbos.
Mus pavergė tironas
Išdavikai ir priešai stipresni.
- Maurai, - prabilo kontržvalgybos vadas, - ar sutinki vadovauti ekspedicijai?
- Jūsų Didenybė, kada išvykti?
- Privalai surinkti patikimą komandą ir galėsite skristi.
Imperatorius pakilo ir išėjo. Mes likome dviese. Šarlis padavė segtuvą.
- Peržiūrėk ir išsirink geriausius.
Po kelių dienų pasiruošimo laivas pakilo iš Kapačarijos planetos. Laive buvo trise: laivo kapitonas, karo strategas  ir aš. Mūsų slaptoji misija keliavo prie Juodosios skylės, kai visame laive užkaukė pavojaus signalai
- Dėmesio, - prabilo monotoniškas kompiuterio balsas, - mus traukia į skylę. Laivas tampa nebevaldomas. Bandau priešintis
- Kompiuteri, - prabilo laivo kapitonas, - nesipriešink. Visi į vietas. Prisisekite diržus. Jaučiu, kad skaudžiai nusileisime. Būkite pasiruošę netikėtumams.
Laive tapo tamsu. „ Tyrinėtojas“ įskrido į Juodąją skylę. Po kelių minučių atsirado šviesa.
- Kompiuteri, kokia padėtis. - prabilo kapitonas
- Mes esame Vasarotos planetoje.
- Kompiuteri, nutupdyk laivą saugioje vietoje. Tikiuosi..
Laivas sudrebėjo.
- Vade, - prabilo kompiuteris, - į mūsų pusę skrenda neatpažintas objektas. - bandau manevruoti, bet susidūrimas neišvengiamas.
„Tyrinėtojas“ tapo nebevaldomas. Jis nukrito ant žemės.
*****
Rytas. Pirmasis pabudo kaimo šamanas. Jo jautri nosis užuodė dūmus. Kažkas, kažkur dega. Šamanas pažadino karius ir liepė eiti paskui jį. Jie artėjo prie laivo. Jis pirmą kartą pamatė tokį didžiulį neatpažintą objektą. Jis pradėjo vaikščioti aplink laivą ir giedoti užkeikimą. Atlikęs apeigas, palikęs karius saugoti objektą, pakilo į orą ir nuskrido. Jis privalėjo susitikti su šeimininku ir pranešti apie radinį. Jis nusileido  pilyje ir nuėjo susitikti su pilies šeimininku.
- Jūsų Didžioji Prakilnybė, tegul Jūsų gyvenimas bus ilgas. Į mūsų kaimą nukrito neįprastas daiktas. Jį paslėpiau nuo svetimų akių ir liepiau saugoti. Aš...
Šeimininkas pervėrė šamaną aštriu žvilgsniu ir savo akimis pamatė neatpažintą daiktą. Jis susijaudino, bet jaudulį nuslėpė.
- Gerai padarei, kad pranešei. Sustiprink apsaugą ir lauk mano atvykimo. Dabar dink.
Šamanas dingo. Pilies šeimininkas atsistojo ir nuėjo prie knygų lentynos. Ištraukė Pranašysčių knygą ir suradęs pranašystė pradėjo skaityti: Iš dangaus nukris kūnas, kuris sunaikins blogį. Blogis žus. Įsiviešpataus taika ir ramybė. “ Štoras užvertė knygą ir dingo. Jis privalėjo susitikti su aukštesnę padėtį užimančiu broliu. Štoras atsidūrė pilyje
- Aš ir tu, - kreipėsi Štoras į pilies šeimininką, -  mes abu esame Kraujo broliai. Tu aukštesnis už mane. Aš tave gerbiu. Atėjau pranešti, kad pranašystė pradeda pildytis.
- Aš tave gerbiu, - prabilo pilies šeimininkas. - Tu mano jauniausiasis brolis. Dabar sužinosi antrąją pranašystės dalį: „ Iš laivo išeis sutvėrimai, kurie susisieks su laisvės kovotojais? “
- Mano broli, - prabilo pilies šeimininkas, kitą pranašystės dalį turi aukščiau už mane ir už tave esantis brolis. Privalome susitikti su juo.
Jie atsidūrė pilyje.
- Mes, - prabilo Štoras, - atvykome pranešti, kad pranašystė pildosi.
Pilies šeimininkas atsistojo ir nuėjo prie knygų spintos. Jis ištraukė Pranašysčių knygą ir pradėjo skaityti. “ Prasidės ilgas ir sunkus karas. Žus daug Juodojo šeimininko tarnų, bet daug kris ir laisvės kovotojų. Tarp laisvės nešėjų atsiras išdavikas, kuris išduos geležinius sutvėrimus Juodajam šeimininkui“
- Broliai, šis dalis baigėsi. Manau, kad reikia susisiekit su Vyriausiuoju žyniu. Jis žinos ką daryti. Keliaujame.
Po minutės jie buvo pilyje. Soste sėdėjo susirūpinęs Vyriausiasis žynys.
- Būkite pasveikinti. Žinau ko atvykote, bet to ko ieškote nerasite. Pranašystė neturi pabaigos. Grįžkite namo ir akylai stebėkite. Aš susieksiu su Tarantula.
Iš savo neramaus miego pabudo Tarantula. Jį pažadino vyriausiasis žynys.
- O Aukščiausiasis, o Galingiausiais, pranašystė pradeda pildytis. Mes laukiame jūsų įsakymų.
Tarnatula tingiai atmerkė akis. Jo akys buvo žalios. Pakėlė nerangų kūną. Jo kūnas buvo apaugęs gaurais, iš burnos kyšojo ilgi ir smailūs dantys. Pakėlė gauruotą leteną su ilgais ir smailiais nagais ir tyliu balsu tarė:
- Sunaikinkite laivą.
Paskui vėl užmerkė akis ir užmigo. Žynys norėjo dar kažką sakyti, bet apsigalvojo. Jis dingo.
*****
Pirmasis atsipeikėjo vadas.
- Kompiuteri, kokia padėtis.
- Pajėgumas sumažėjo iki 75%. Negaliu valdyti šaudmenų skyrių. Neveikia maisto paruošimo skyrius.
- Kompiuteri, ar mes galime pakilti.
- Varikliai neveikia.
- Supratau.
Pabudo kiti įgulos nariai. Susirinkome pasitarimų salėje ir laukiame ką pasakys kapitonas. Į pasitarimų salę įėjo kapitonas.
- Ponai, - prabilo kapitonas, - mes esame gilioje šiknoje. Neveikia šaudmenų skyrius. Maisto turime vos porai dienų, nes neveikia maisto paruošimo skyrius. Negalime pakilti ir išskristi, nes neveikia varikliai. Negalime išeiti iš laivo, nes...
- Dėmesio, - prabilo kompiuteris, - išoriniai sensoriai užfiksavo intensyvų judėjimą. Iš miško išbėgo čiabuviai, kurie kaunasi su mūsų įkalintojais. Jie veržiasi prie mūsų laivo ir naikina apsaugą. Mes greit būsime laisvi, bet  negalėsime pakilti ir išskristi. Mūsų varikliai sugedę.
Į laivą įsiveržė kovotojai. Gestai parodė, kad turime sprukti ir laivo.
- Kompiuteri, - prabilo kapitonas, -sunaikink laivą. Jis neatiteks nei draugams, nei priešams.
- Klausau, kapitone. Laivas sprogs po penkių minučių.
Žmonės paliko laivą ir lydimi karių dingo miške.  Keliavome porą valandų ir atsidūrėme slėptuvėje. Prie mūsų priėjo sutvėrimas turintis tris pirštus, ausys buvo labai mažos, akys didelės, galva kaip kiaušinis. Visas kūnas padengtas gaurais.  Jis kažką sumurmėjo. Niekas nesuprato ką kalba šis sutvėrimas. Nenoriu girtis, bet aš jį supratau.
- Kapitone, moku jų kalbą. Teko studijuoti senovės kalbas. Ji primena senovės šumerų kalbą,
- Vertėjauk, - prabilo kapitonas. Imperatorius žinojo ką siuntė ir mes tavimi pasitikime.
- Jis sveikina mus. Jis yra kaimo seniūnas. Jo kariai išgelbėjo nuo Tarantulo tarnų.
- Paklausk jo, kas yra Tarantula? - prabilo karo strategas.
- Jis sako, kad Tarantula – tai blogis. Jis užgrobė Vasarotos planetą. Jie, laisvieji Vasarotos planetos gyventojai, turi gyventi miškuose ir slapstytis. Jie yra  karaolai, o Tarantulos tarnai- paokai. Daug kas bandė kovoti su Tarantula, bet visi mirė baisiose kančiose.  Jie prašo mūsų pagalbos.
*****
Tarantula savo kūną nebuvo palikęs jau tūkstantis metų. Jam to ir nereikėjo,  bet padėtis pasikeitė. Jis privalėjo rasti tą, kuris jį nužudys. Jis aptiko savo baimės ir nerimo šaltinį. Šis sutvėrimas buvo paslėptas už galingų burtų. Nieko, pagalvojo Tarantula, palauksiu. Atsiras silpnavalis, kurį sugebėsiu kontroliuoti. Ilgai laukti nereikėjo. Tarantula rado sutvėrimą, kuriuo lengvai galėjo manipuliuoti. Jis galės nužudyti savo priešą. Tarantula viliojo vyrą. Kvietimas vis darėsi stiprus ir stiprus. Kapitonas pradėjo bėgti. Jis buvo prie kelmo. Prie kapitono artėjo Tarantula. Be jokių pastangų įsiskverbė į kūną. Kapitonas nusišypsojo. Jam niekada nebuvo gera kaip dabar. Jis nuėjo atgal į kaimą.
****
Po Vasarotos miškus, kurie dar nebuvo paliesti Tarantulo, klaidžiojo du sutvėrimai. Jie pajuto pavojų. Puolė pagalbon miškui, bet buvo per vėlu. Miškas pateko į Tarantulo nagus. Miško gyventojai pasmerkti.
Iš saldaus miego pabudo oporašas- miškų saugotojas. Jis užuodė pavojų. Pavojus buvo čia pat. Jis suurzgė ir išlindo iš urvo. Jis pasiruošė kautis, bet aplinkui buvo tylu ir ramu. Jis sustaugė. Jo liūdnas ir ilgesingas riaumojimas nuslinko per mišką.
Iš savo miego pabudo charūnas – Vaseroto planetos miškų saugotojas ir murlakas – visų gyvybės formų globėjas. Jie privalėjo pranešti Vasarotos planetos globėjai- Autarijai, kad pažeista pusiausvyra. Blogis ima viršų, o Autarija kontroliavo pusiausvyrą tarp Blogio ir Gėrio. Planetos sargai jau seniai turėjo pranešti, bet jie delsė, nes Tarantula nebandė pažeisti pusiausvyros, bet dabar pusiausvyra pažeista.
Autarija pajuto, kad jos globojamoje planetoje pažeista pusiausvyra. Ji pasiuntė savo padėjėjus, kurie privalėjo suburti visus  tarnus ir stoti į kovą su Tarantula.
*****
Mane pažadino mano paties riksmas. Aš mačiau ateitį ir ateitis mane baugino. Mačiau sugriautus miestus, susprogdintas planetas. Planetose visiškas chaosas. Rasės žudė viena kitą. Brolis ėjo prieš brolį, tėvas prieš sūnų, draugai prieš draugus. Aš išėjau į lauką. Prie manęs priėjo kapitonas:
- Maurai, mums reikia pasikalbėti. Aš jaučiu, kad...
Atsidūriau patalpoje, kurią apšvietė daugybė degančių žvakių. Patalpos grindys išpieštos paslaptingais ženklais, o ant lubų nupiešta akis, kuri įdėmiai stebėjo įvykius patalpoje. Soste sėdėjo baltai apsirengęs vyras.
- „ Kur aš? - galvojau žiūrėdamas į baltai apsirengusį vyrą“.
- Kas tu toks? - paklausiau.
- Viskas prasidėjo nuo to, kai nieko nebuvo. Aš kažkokiu būdu užgimiau. Atėjo laikas, kai aš supratau, kad aš  vienut vienutėlis. Aš sutvėriau žvaigždes, planetas. Planetose atsirado gyvybė. Aš sukūriau mąstančias būtybes. Mano stebimos, jos vystėsi ir tobulėjo. Aš esu Visatos kūrėjas.  Aš įkūriau Globėjų tarybą, kuri įtakojo planetų vystymasi. Pro mano akis nepraslysdavo ne menkutis iškrypimas. Aš, būdamas  Visatos kūrėju, kontroliavau viską. Tačiau atsirado žmogus. Aš net nežinau iš kur jis atsirado. Aš užsirūstinau. Niekas negalėjo be mano žinios įkvėpti gyvybę. Žmonės, tie keisti padarai, patys vystėsi. Žmones pastebėjau, kai jie pakilo į kosmosą. Nutariau sunaikinti žmoniją...
- Palauk, - prabilau, - ne taip greitai. Aš esu žmogus ir tuo didžiuojuosi. Kaltinu tave, kad nori sunaikinti žmoniją.
- Ką? – prabilo Žvornas, - žmonės dar nesunaikinti. 
- Žvornai, tu pažeidei vieną Visatos dėsnį, kuris skelbia, tas, kuris sukūrė planetas, įkvepia joms gyvybes, jokių būdų negali įtakoti jų vystymasi. Tu įkūrei Globėjų tarybą. Aš skelbiu tau nuosprendį,
- Kas tu toks, kad skelbtum nuosprendį?
- Žvornai, tu žinai kas aš esu. Aš sukūriau tave, suteikiau tau galią kurti planetas, gyvybes, bet tu viršijai savo įgaliojimus. Visatos vardu tu ištremiamas.
**** 
Simuliacijos pabaiga. Aš išjungiau kompiuterį ir nuėjau susitikti su kontržvalgybos vadu. Privalėjau pakoreguoti simuliaciją, nes ji turėjo spragų, kurias reikėjo ištaisyti. Žinojau, kad po dviejų dienų turėsiu skristi į Vasarotos planetą ir gyvai susitikti su čiabuviais. Duomenys, kuriuos atsiuntė šnipai iš planetos, privalo būti patikslinti ir pakoreguoti. ]]> Fri, 29 May 2026 13:12:21 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262260.html http://rasyk.lt/kuriniai/262260.html Vartai atsivėrė.
- Sėkmės, ponia ragana! – palinkėjo sargybinis.
      - Cha! – prunkštelėjo šioji. – Ko jau ko, bet sėkmės man prireiks…
Ji dar stipriau spustelėjo žirgą. Oras buvo bjaurus. Purškė įkyrus rudeninis lietus, kurį šuorais taškė piktas šiaurinis vėjas. Net labai gerai išvažinėtas vieškelis pažliugo. Ragana dar stipriau susisupo į apsiaustą ir vėl paragino žirgą.
Ryte Purkšna išvyko. Reikalas, matyt, tikrai buvo bjaurus, jei nepasitikėjo nė vienu Ordino agentu, kurie buvo patyrę bei ištikimi, galėjo sutvarkyti bet kokį reikaliuką. Tačiau, šiaip ar taip, jos išvykimas buvo tikra dovana raganai. Senė žadėjo negrįžti visą mėnesį.
Kai pilies jau nebesimatė, ragana pasuko per mišką. Pagaliau pagal jai vienai žinomus požymius suprato prijojusi reikiamą vietą. Išslydo iš balno, paėmė žirgą už pavadžio ir po kelių akimirkų priėjo vienišą lūšną. Žirgą pririšo prie medžio, o pati įsmuko vidun. Čia kruopščiai uždangstė langus ir įžiebė žvakę.
Akimirką pastovėjo vidurasly, tada įkūrė krosnį. Reikėjo išdžiovinti drabužius ir pavalgyti. Po to ragana ėmėsi darbų, prie kurių pratinosi ištisus metus. Lankėsi pas daugybę pirklių ir, stengdamasi nesukelti įtarimų, prisipirko dalykų, kurių raganai tikrai nereikėjo. Tai buvo visokie pusiau brangūs papuošalai, drabužiai, avalynė, įvairūs dažai ir kvepalai. Nelabai tikėjo, kad tokius juodus plaukus galima nušviesinti. Tačiau jai pasisekė. Po poros valandų kruopštaus darbo tapo šviesiaplauke. Tada ėmėsi veido. Kai ką pašviesino, kai ką paryškino. Gailėjosi, kad negali naudoti magijos. Žinojo: magija gali ne tik paslėpti, bet ir išduoti.


Šarėlio lūšnelė stovėjo pačiame kaimelio pakrašty, prilipusi prie aukštos kalvos šlaito, į kurį jaunuolis mėgdavo žiūrėti. Nieko ypatingo ten nebuvo, tačiau į kalvą žiūrėti maloniau nei į šiukšliną kreivą gatviūkštę, kuria slankiojo tik luoši elgetos, nuskurusios moteriškės ir perkarę šunys.
Vaikinas prarado laiko nuovoką. Nežinojo kiek metų gyvena šiame lūšnyne. Laiką skaičiavo nuo vieno jaunos raganos, kurios nė vardo nežinojo, apsilankymo ligi kito.
Gyveno pakankamai gerai. Pinigų netrūko. O ir lūšna, kurioje gyveno, nebuvo tokia skurdi kaip galėjo pasirodyti iš lauko. Tačiau jį kankino vienatvė. Tiesa, kaip ir liepė ragana, lankė karo mokyklą. Ten išmoko tvirtai sėdėti balne, valdyti įvairius ginklus. Dar mokėsi matematikos, alchemijos, astrologijos, skaityti ir rašyti. Draugų neįsigijo, nes bajoraičiai pakentė jį tik todėl, kad mokėsi gerai ir padėdavo kitiems. Šarėlis kentė viską tyliai ir išdidžiai.
Taip bemastydamas vaikinukas nė nepastebėjo pamažu užslinkusio rudens vakaro.
      - Ką gi, - pasakė sau tyliai. – Metas vakarieniauti ir miegoti.
Vidurnakty Šarėlis pabudo nuo tylaus beldimo į langą. Iš pradžių pamanė jog tai lietus. Tačiau geriau įsiklausęs suprato, kad lauke nelyja, o beldimas pasikartojo vėl.
Jis išsliuogė iš lovos ir pašnibždom paklausė:
- Kas ten?
- Aš. Leisk mane greičiau…
- Ragana?
Vaikinas skubiai atitraukė skląstį.
- Užeik, ponia…
Vidun įėjo moteris, susisupusi į Ordino apsiaustą. Tačiau, kai ji nusimetė raudoną drabužį, prieš akis Šarėlis pamatė šviesiaplaukę raudonskruostę moterį, o ne…
- Nevėpsok taip! – metė šioji piktai. – Čia aš.
- Gal ir tu, ponia ragana. Bet labai jau kitokia…
- Teks įprasti. Ryte išvykstam.
- Išvykstam? Mes? Bet kur gi, ponia?
- Toli… Labai toli, Šarėli.
- Gerai, ponia. Aš…
- Negali manęs visą laiką ponia vadinti. Mano vardas Eiša.
- Gerai… Eiša…
- O dabar privalėsi priimti mane nakvynės. Aš dar neprašvitus išjosiu, o tu josi į miestelį. Nupirksi vežimaitį kokiu pirklienės važinėja, kelioninę dėžę ir arklį, žinoma. Tada išvažiuosi iš šitos skylės rytų pusėn ir trauksi ligi Didžiosios kryžkelės. Tenai pasuksi kairėn. Maždaug už dešimties varstų rasi visai nežymų keliuką į dešinę. Ten auga didelė eglė. Tai tuo keleliu trauksi tiesiai. Jis pamaži kils aukštyn, kol pasieksi seną ąžuolą ant kalvos. Jei manęs dar nebus, palauksi.
- Gerai, Eiša. Aš viską supratau. Tik vis dar nežinau, kur mes keliausim.
- Ir nereikia. Kol kas… Vėliau viską sužinosi.
Šarėlis, rodos, nė užmigęs nebuvo, o jau pasijuto purtomas už peties:
- Ei, kelkis! Laikas… Aš išjoju. Judinkis ir tu.


Keliavo abu tylėdami. Ką galėjai šnekėti? Eiša pati važnyčiojo, o Šarėlis jojo ant jos žirgo, kurio, tiesą pasakius, šiek tiek prisibijojo. Tačiau paskui šeimininkės vežimaitį kinknojo paklusniai.
Šitaip keliavo ne tik dieną, bet ir naktį. Eiša akivaizdžiai skubėjo. Ir, Šarėlio manymu, slapstėsi, nes nebuvo užsukusi į nakvynės namus nė pavalgyti. Ji turėjo maisto ir vyno. Taigi, tylomis pavalgę ir kiek pailsėję, traukė toliau.


Marapas – senas didelis miestas, Vienos karalystės sostinė. Pačiame miesto centre ant aukštos kalvos stovi karaliaus rūmai. Apačioje raizgosi siaurų ilgų gatvelių kirmėlynė, kur spiečiasi apie pora šimtų tūkstančių sostinės gyventojų. Tačiau čia nuolat trynėsi apie milijoną atvykėlių. Iš to lobo pirkliai, nakvynės namų ir užeigų šeimininkai ir, žinoma, šventyklos bei visokie šarlatanai, burtininkai, raganiai. Šarėlis, tiesą sakant, apie tą miestą nebuvo girdėjęs. Tik iš bajoraičių pokalbių žinojo, kad kažkur yra didelių miestų.
Prieš įvažiuodama į Marapą, Eiša sustabdė vežimaitį. Nuo jos pabėgimo iš Ordino jau praėjo daugiau nei trys mėnesiai. Kelionė į Marapą nebuvo sunki, tačiau tolima. Kartą net sutiko Ordino karius. Jie jojo trise. Ir Eiša juos pažino. Tai buvo Ranis, Kotė ir Nala. Raganiai prajojo pro šalį nekreipdami dėmesio į Eišą ir Šarėlį. Todėl ragana atsiduso kiek lengviau. Dabar ji buvo tikra, kad iš pirmo žvilgsnio jos pažinti negalima.
- Dabar kai ką tau pasakysiu. Svarbiausia, kad jokiu būdu neprasitartum, jog esu ragana. Tvirtai įsikalk į galvą: esu Eiša iš Palsų, Venčio duktė. Mano tėvas, įsimink, buvo auksakalys. Geras meistras. Tavo motina Nuaja – mano tėvo sesuo. Ji buvo našlė. Pasimirė jauna. Mano tėvai mirė prieš metus. Buvau netekėjus. Tėvo turtas – nemažas. O kad pati negalėjau užsiimti auksakalyste, tai pasiūliau tau. Tik tu labiau norėjai kariauti, o ne užsiimti amatu. Todėl viską pardavėm ir patraukėm į Marapą. Na, čia visokios galimybės. Aš be visų savo privalumų: graži, protinga, padori, - dar moku gydyti. Ir pribuvėja, ir aukle esu buvus.
- Aš suprantu, - pradėjo Šarėlis, - kad tu, Eiša, būdama ragana, daug visko moki. O aš, nenoriu girtis, esu geras kareivis. Bet… aš nesuprantu, ką mes ten veiksim.
- Nėra čia ko nesuprasti! Ar manai, kad aš tokia kvaila? Manai, kad trenksiuos per pusę pasaulio nežinia kur ir nežinia ko?
- Aš…
- Gerai. Nesiteisink. Aš jau turiu darbą. Ir tu turi.
- Turiu? – klausiamai kilstelėjo antakius vaikinukas. – Įdomu kokį?
- Tu būsi asmens sargybinis.
- Kieno?
- Na, - Eiša kiek patylėjo. – Kol kas negaliu pasakyti. Bet laukti liko nedaug. Kelios dienos. O dabar…
Eiša nuėjo prie vežimaičio ir, išėmusi kažkokį ryšulį iš ten, grįžo atgal. Prieš atsisėsdama šalia Šarėlio, ji atidžiai apsižvalgė.
Tada atrišo mazgą ir iškratė viską žemėn. Ten buvo raudonas Didžiosios Ragės ordino apsiaustas, kariūnės kostiumas, ginklai ir kelios neaiškios paskirties smulkmenos.
- Ir ką gi tai reiškia? – paklausė Šarėlis.
- Tai reiškia, mielas broli, kad visus tuos daiktus reikia paslėpti.
- Ar, miela sesute, - pamėgdžiojo jos intonaciją, - ruošiesi po šiuo klevu viską užkasti?
- Man įdomu… Tu mane tikrai laikai kvaila ar apsimeti?
- Eiša, gal pasakyk galų gale, kur tuos daiktus paslėpsi. Ir… kodėl juos reikia slėpti?
- Na, slėpti reikia todėl, kad aš dabar negaliu išsiduoti, jog esu ragana. Matai, Didžiosios Ragės ordinas yra tokia organizacija, iš kurios negalima išstoti. O aš pabėgau.
- Kodėl? Ar tau ten buvo taip blogai?
- Ne. Blogai man nebuvo. Žinai, netgi raganos turi draugų. Ir aš pažadėjau vienai draugei padaryti kai ką jos labui. Užteks! – papurtė galvą. – Visą šį turtą reikia gražiai supakuoti ir sudėti į dėžę.
Po minutėlės Eiša grįžo su dailia ir talpia skrynia, kurios dugne gulėjo dar viena gerokai mažesnė dėžutė. Toji buvo užrakinta ir užantspauduota.
- Štai, - ištiesė raktą. – Tai nuo mažosios skrynutės. Jei man kas atsitiktų.
Tada moteris sudėjo viską į skrynią, užrakino, o raktą pasikabino ant kaklo.
- Šios skrynios raktas tau nebūtinas. Jei bėda prispirs, ją galima išlaužti. Užtat mažosios dėžutės be rakto niekaip neatidarysi. Viduje viskas sudegs ir išsilydys.
- Magija? – pašnibždom paklausė Šarėlis.
- Taip, mielasis. Ir nereikia apie tai pašnibždom. Niekas mūsų negirdi. O štai dėžutei į mūsų kalbas – nusispjaut.
- Na-a-a… - nutęsė vaikinas. – Man visa tai nepatinka. Aš apie burtininkus ir raganas nesu labai geros nuomonės. Na, išskyrus tave, žinoma. Ir tai… kaip čia pasakius… Tu man daug gero padarei. Tik tu… tu vis tiek netokia kaip kiti. Ir, po teisybei, tu mane baugini. Aš šalia tavęs jaučiuosi nejaukiai. O vadinti tave seserimi man liežuvis stringa.
Eiša kurį laiką susimąsčiusi žiūrėjo į savo rankas. Paskui blankiai šyptelėjo:
- Na ir prikalbėjai čia. Aš maniau, kad tu jau prie manęs pripratai. Maniau, kad nebebijai manęs, kad supratai, jog aš tokia pati kaip visi.
- Tokia pati? – vyptelėjo Šarėlis. – Ar visi turi teisę nešioti raudoną Ordino apsiaustą? Ar visos moterys kalaviju taip kaip tu lengvai mosuoja? Ar?..
- Stop! – pyktelėjo Eiša. – Kodėl nieks nebijo kalvių, auksakalių, dailininkų ir muzikantų? Jie juk irgi talentingi žmonės. Jie turi tokių sugebėjimų, kokių tu neturi. A?
Šarėlis kurį laiką tylėjo.
- Bet tavo sugebėjimai tokie… paslaptingi.
- Paslaptingi? Ar tu supranti, kaip dainius sukuria tas beprotiškai ilgas dainas, kurios arba spaudžia ašaras, arba verčia šokti ir linksmintis? Ar žinai, kodėl kokiam nors terliui žmogaus atvaizdas išeina tiesiog nepadoriai panašus į gyvą?
- Žinoma, aš šito nesuprantu. Bet gi ir nereikia! Kiekvienas turi tai, ką jam duoda dievai ir…
- Puiku! Nuostabu! Prisikasėm ligi esmės! – džiaugsmingai šūktelėjo Eiša. – Tai, ką sugebu, man irgi davė dievai. Aš neprašiau! O kai gimiau, tai niekas nė nenujautė, kad galiu tokį turėti.
- Bet gi tau viską davė Didžioji Ragė!
- Na ir kas???
- Taigi ji…
- Ša! – nutildė Eiša. – Čia kažkas joja…
Abu pašoko ant kojų. Moteris griebė skrynią ir paslėpė ją vežimaityje, o jaunuolis žvitriai apsižvalgė ir sušnabždėjo grįžusiai Eišai:
- Jie joja penkiese. Nors nelabai išmanau, bet man rodos jie žyniai.
Ragana akies krašteliu stebėjo atjojančius.
- Velnio padermė… - sušnypštė. – Rodos tai bus karo dievo žyniai.
- Oho… - burbtelėjo Šarėlis. – Skamba grėsmingai. Ar jie pavojingi?
- Nežinau. Kai sutiksim, tai ir matysim. Svarbiausia, neminėk meilės ir vaisingumo dievų. Ir jokiu būdu Ordino. Ir būk pasiruošęs išsitraukti kalaviją. Jie kartais…
- Telaimina jus Visagalis, keliauninkai, - sugriaudėjo virš galvos. – Tesaugo jus jūsų kelionėje galingojo karo dievo Mivaszilo kalavijas!
- Dėkui, - tūptelėjo Eiša ir sustingo laukdama, kaip pasielgs jos palydovas.
- Telaimina Visagalis ir jus, garbingieji vyrai, - tvirtu balsu pasisveikino Šarėlis.
- Aš esu, - sugriaudėjo tas pats balsas, - karo dievo Mivaszilo vyriausias žynys Retomas, o su manimi broliai Koglis, Nuajas, Ronapas ir Kurtis. Grįžtame į sostinę. O kas būsite jūs? Iš drabužių sprendžiu, kad keliaujate iš toli.
Eiša vos susitvardė nepakėlusi galvos ir nepradėjusi aiškinti, kas jie tokie ir iš kur keliauja. Kalbėti pagal griežtas šio krašto gero tono taisykles turėjo vyras. Net jei buvo jaunesnis ir kvailesnis.
Šarėlis uždelsė akimirką. Jis buvo tikras, jog kalbės Eiša. Tačiau greitai suvokė, kad dabar teks vadovauti jam.
- Aš vardu Šarėlis. O su manimi sesuo Eiša. Mes vykstame iš Palsų.
- Kur tai yra? – skubiai paklausė vyriausias žynys. – Negirdėjau tokios vietovės.
- Toli, garbingasis žyny. Labai toli. Sunku, garbingasis Retomai, suskaičiuoti, kiek karalysčių jau apkeliavome. O apie miestus ir kaimus nėra ko ir kalbėti…
- Ir ko gi atsibeldėte taip toli?
Klausimas buvo grubokas. Ir kažkoks… Eiša susinervino. Būtų parodžiusi šiems pasipūtėliams kaip prie keliauninkų kabinėtis. Tačiau ji tik prikando lūpą ir ėmė keikti save, kad dar neviską išpasakojo Šarėliui. Jeigu jie dabar sukels nors menkiausią įtarimą šitam idiotui su kalaviju prie šono, tai bus nereikalingų problemų.
- Kad likom našlaičiais, gerbiamasis… Panelė Eiša, tiesą sakant, nėra tikra mano sesuo. Jos tėvas buvo auksakalys. Geras auksakalys. Ir turtingas. Bet mirė. O mano motinėlė buvo jos tėvo sesuo. Ji nutekėjo nelaimingai ir anksti liko našle. O ir pati jauna pasimirė. Likau našlaitis, tai dėdė ėmė manimi rūpintis. Norėjo ir mane auksakaliu padaryti. Tik kad aš daugiau į karo mokslus linkęs. Pinigų mums netrūko. Tik sesuo mano liko netekėjusi. Tai turėjau ja rūpintis.
“Gerai skiedžia… - nusišypsojo mintyse Eiša. – Tačiau artėja akimirka, kai jis nebeturės ką pasakyti. O Didžioji Rage! Kas bus? ”
- Mano sesuo Eiša, - malė toliau Šarėlis, - labai gabi, gera ir padori. Aš pamaniau, kad Marape…
Staiga Šarėlis nutilo. Ir ragana susinervino. Ji stovėjo nudelbusi akis ir nedrįso žvilgtelėti net vogčiom. Nors žyniai šiaip jau buvo kvailų fanatikų padermė, tačiau ir tarp jų pasitaikydavo iškilių protų. Niekada negalėjai žinoti, su kuo susidūrei. Taigi, ji stengėsi kuo mažiau pastebima būti. Tačiau Šarėlis pernelyg ilgai tylėjo, o raganos ausis pasiekė keistas garsas. Ji suprato, kad daugiau nepakęs tos kvailos padėties. Nedrąsiai pakėlė akis ir pamatė, kad Šarėlis guli tartum negyvas. Pirmą akimirką išgąstingai riktelėjo, pamaniusi, kad žyniui pabodo klausytis vaikino. Ir jie tiesiog užkimšo jam gerklę. Tuo labiau, kad visų, išskyrus vyriausiojo žynio, marmūzės nieko gero nežadėjo. Tačiau ji tučtuojau klyktelėjo dar kartą ir puolė prie vaikino, supratusi, kad šis tiesiog pritrūko kalbos ir rado tokią išeitį.
- Oi, brolau! Ir vėl! – dejavo pasilenkusi prie vaikino. – Aš sakiau. Aš tau sakiau, kad dar negalime keliauti. Nepaklausei. Oi, broleli, kodėl nepaklausei?
Šalia jos pritūpė vyriausias žynys ir ramiai paklausė:
- Kas jam?
- Ar aš žinau, garbusis žyny? Niekur pakeliui burtininko-gydytojo nesutikom. O bloga jam darytis pradėjo prieš dešimt dienų. Pati kiek išmanau apie gydymą. Sakiau jam, kad keliauti dar negalime. Prašiau, kad sustotume ir paieškotume gydytojo. Bet ar jį perkalbėsi?
Eiša graudžiai atsiduso ir pamėgino išspausti ašarą. Nepavyko. Todėl puolė prie Šarėlio. Ir vos nesuklydo. Norėjo griebti vaikiną į glėbį ir nešti vežimaitin. Tačiau tą akimirką atsiminė, kad ji yra išlepusi turtingo tėvelio dukrelė. Tai vėl kluptelėjo šalia:
- Šarėli! Ar girdi mane, Šarėli?
- Pasitrauk, panele. Mes įkelsim tavo brolį į vežimaitį. Mano brolis Nuajas palydės jus pas burtininką Zeopą.
- Ach, dėkui. Dėkui, ponai žyniai. Ką aš būčiau dariusi, jei ne jūs?
Tuo metu Šarėlis gailiai atsiduso ir pramerkė akis.
- Eiša… - sušnabždėjo. – Kas… kas man?
- Ach, brolau! Aš sakiau… Sakiau, kad pailsėtum ir paieškotume burtininko. Tu vis nekl…
- Liaukis… - silpnu balsu nutraukė ją Šarėlis. – Štai nuvyksiu į sostinę…
- Taip taip, mielasis. Žynys Nuajas bus toks malonus ir palydės mus.
- Ačiū… - vėl silpnai sušnabždėjo. – Ačiū, garbingieji…


Toliau keliavo trise. Ir Eiša karštligiškai suko galvą, ką daryti. Šnekėtis su Šarėliu nedrįso. Žynys jojo atokiai, tačiau ragana nebuvo tikra, kad neišgirs.
Tačiau Didžioji Ragė, rodos, vis dar globojo raganą. Vos įvažiavę į Marapą pateko į tikrą sumaištį. Pirmoje aikštėje, kurią jiems reikėjo kirsti, vyko kažkokios peštynės. Didžiulė minia driskių, vadovaujama visai į bajorus panašių žmogystų, buvo užtvindžiusi aikštę. Jie kažką rėkė ir mojavo lazdomis, mėtė iš grindinio išluptus akmenis. Kai kurie turėjo peilius, kardus ar durklus. Minia buvo nusiteikusi agresyviai. Tokiais atvejais raganai visada užvirdavo kraujas, ir jos ranka nevalingai griebdavosi kalavijo. Tačiau moteris susivaldė ir, kad niekas nepamatytų jos karingai žibančių akių, prisidengė veidą rankomis bei susigūžė. Atrodė išsigandusi ir bejėgė. Buvo tikra, kad jų palydovas tikrai paliks savo globotinius. Karo dievo žynys tikrai nelydės jų, kai čia reikalingas jo ginklas. Kažkur toliau jau buvo girdėti miesto gvardijos trimitai ir trumpi įsakymai. Greitai čia turėjo prasidėti tikra kova. Ir Eiša nusprendė, kad jiems su Šarėliu metas nešdintis.
- Ei, panele! – šūktelėjo Nuajas, griebdamas arklį už žąslų. – Toliau lydėti jūsų nebegaliu. Čia reikia įvesti tvarką.
Moteris, vis dar slėpdamasi už rankų, nutaisė išsigandusį bei graudulingą veidą ir jau ašarotomis akimis pažvelgė į žynį.
- Ach, garbusis Nuajau! Ką gi man dabar daryti?
- Suk vežimaitį atgal. Apvažiuosi aplinkui. Ten pasiklausi.
- Ach! – šūktelėjo Eiša. – Kaip gi mes be tavęs, garbusis? Aš…
- Nieko, sesule… Aš jau geriau jaučiuosi…
- Aš nežinau… - šniurkštelėjo nosimi Eiša. – Kaip tu, brolau…
- Viskas gerai, - blankiai šyptelėjo vaikinas. – Dėkui tau, garbusis žyny. Mes surasim kelią. Aš… paaukosiu karo dievui, kai tik pasitaisysiu. Už jūsų, žynių, gerumą.
Minia šurmuliavo aplinkui vis garsiau ir pikčiau. Miesto gvardijos trimitai aidėjo jau čia pat. Už keliauninkų nugarų jau trypė karių žirgai. Tikrai buvo metas nešdintis. Ragana dabar neketino į nieką veltis. Nei ji, nei Šarėlis dar negalėjo parodyti ko verti. Taigi…
Šalia staiga išdygo gvardijos kapitonas. Tai buvo kokių keturiasdešimties metų vyras. Tvirtai sudėtas juodaplaukis. Jo neįtikėtinai žydros akys su nuostaba žvelgė į moterį.
- Ponia, - kreipėsi jis. – Esu gvardijos kapitonas Syvris. – Manau, kad tau ir tavo…
Karys nutilo, nežinodamas, kas gali būti Šarėlis šiai jaunai moteriai. Eiša gi pakėlė į karį savo dideles rudas ašarotas akis ir maldaujamai tarė:
- Ach, pone karininke! Pagelbėk man ir mano broliui! Labai prašau… Mes ką tik atvykome. Ir papuolėme į tokią nemalonią padėtį. Mus palydėjo garbusis Nuajas. Dėkui jam. Tačiau toliau jis negali mums padėti… Fri, 29 May 2026 12:55:45 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262259.html http://rasyk.lt/kuriniai/262259.html Pirmieji lietaus lašai pabiro ant miegančių karių. Kariai, tarp kurių buvau ir aš, nekreipė dėmesio į lietų. Jie dar labiau įsisupo į apsiaustus ir viena ausimi klausėsi kada vadas duos įsakymą pulti. Taip mes kariavome.
2000 m. į Saulės sistemą įsiveržė tarpgalaktinis Paros Imperijos karinis laivynas. Prasidėjo visuotinė mobilizacija. Savanoriai buvo siunčiami į frontą. Tarp tų savanorių atsidūriau ir aš. Man tada buvo 18 metų. Mes, visi, aštuoniolikmečiai, dvidešimtmečiai, veržėmės į kovą. Mes norėjome tapti didvyriais. Tačiau nežinojome, kad karas užtruks taip ilgai.
Mūsų kariniai daliniai buvo nusiųsti į Uraną. Žvalgybos duomenimis į planetą nusileido nedidelis ateivių būrys. Mums reikėjo juos išstumti iš planetos  ir ginti, tol kol atvyks pagrindinės pajėgos. Urane mes buvome po dviejų savaičių ir iš karto gavome kovos krikštą. Įsivėlėme į mūšį su priešu. Mūšio laukas skendėjo beprotiškame triukšme, kraujo balose mėtėsi begalviai kūnai. Aplink švytavo lazeriniai kardai, skraidė koviniai robotai. Mes kovėmės už save, už tėvynę, už savo ateitį. Žvangėjo plienas, traškėjo ir lūžinėjo jėgos skydai, krito koviniai robotai, dejavo sužeistieji, mirštantieji.
O po viskas baigėsi. Mes buvome apsupti. Sudėjome ginklus. Mes buvome suvaryti į krūvą. Pariečiai išdidžiai vaikščiojo tarp sužeistųjų ir ieškojo gyvųjų. Sužeistus žmonės pribaigdavo ir užkasdavo duobėse. Mes buvome suvaryti į laivą ir užrakinti patalpoje. Mūsų buvo dešimt ir visų akys buvo liūdnos. Kiekvienas belaisvis susitaikė su savo likimu. Ne vienas negalvojo, kad juos paleis ir jie grįš namo.
Patalpoje pradėjo kilti vanduo. Jis vis kilo ir kilo. Mes pagalvojame, kad mus nori paskandinti, bet vėliau vanduo nustojo kilti. Vandenyje išgirdome garsus. Prie mūsų artėjo jūrų liūtas. Tai buvo stambus patinas su ilgais, stambiais iltimis. Mes sutrikę, alkani žiūrėjome į potencialią auką ir nedrįsome jos pulti. Mus kažkas sulaikė. Jūrų liūtas taip pat buvo susidomėjęs mumis. Jis įdėmiai stebėjo mus.
Pasigirdo kurtinantis aliarmas. Į patalpą įbėgo kariai. Jie įsitempę sustojo priešais jūrų liūtą. Palyginau jūrų liūtą ir tuos karius ir apstulbau. Jie buvo panašus kaip du vandens lašai. Man kilo viena idėja. Kadangi universitete studijavau apie jūrų gyvūnus ir jų elgseną – nutariau išbandyti laimę. Jeigu nepavyks- mane juk neužmuš, o gal...
Cypiančiu, šiek tiek prikimusiu balsu, užstaugiau. Kariai sureagavo. Jie pakėlė ginklus ir nusitaikė į mane. Užsimerkiau. Turbūt kažką ne taip pasakiau, o gal ir padariau. Atsimerkiau.  Kariai gestais parodė, kad turiu likti, o kiti belaisviai turi išlipti iš vandens ir išeiti. Likau akis į akį su jūros liūtu.
- Iš kur moki mūsų kalbą? - cypiančiu balsu paklausė. (Jo kalbą verčiau į žmonių kalbą)
- Prieš karą studijavau apie jūrų gyvūnus ir jų elgesį. Prašau...
- Tu būsi pirmasis mano egzempliorius, kuris supranta mūsų kalbą. Tu būsi  mano kolekcijos puošmena. Kiti belaisviai bus parduoti. Geriausiu atveju taps vergais, o blogiausiu – bus nužudyti. Mes vyksime į mano rezidenciją. Supažindinsiu su savo kolekcija ir tapsi vienas iš mano eksponatu. Sargyba išveskite.
Nusiminiau.  Mane nuvedė į kamerą ir uždarė.  Aš liūdėjau. Liūdėjau dėl draugų, dėl šeimos, nesitikėjau, kad kada nors grįšiu namo. Su tokiomis mintimis užmigau ir pabudau, kai mane purtė šaltos letenos.
- Kelkis belaisvi. Eik paskui mane.
Nusekiau paskui sargybinį. Kažkas vyksta, - galvojau įeidamas į menkai apšviestą patalpą. Patalpoje kažkas buvo.
- Prieik arčiau, nebijok. Nepyk, kad tave atvedė pas mane slaptai. Esu viena iš zazizų. Mes esame trys: pirmasis- karo zazizas, antrasis- mokslo ir trečioji- religijos. Tu kalbiesi su religijos zazize. Tave į nelaisvę paėmė karo zazizas. Mokslo zazizas žino apie tave, bet nenori kištis. Atvykau slaptai. Šiame laive turiu sąjungininkų, kurie padėjo  suorganizuoti šį susitikimą. Norėjau pamatyti žmogų, kuris moka mūsų kalbą. Vyksiu į sostinę ir padedama mokslo zazizo nutrauksiu šį karą. Mes naikiname protingas rūšis, kurios moka mūsų kalbą, koks siaubas. Man jau laikas. Savo postus užima karo zazizo šalininkai.
Ji pasišalino. Aš buvo nuvestas į kamerą. Širdyje džiaugiausi, nes, maniau, kad suradau sąjungininkus. Po kelių valandų buvau grubiai nuvestas į karo zazizo apartamentus.
- Tu, niekingas padare, bendravai su relgijos zazize?
- Kalbėjau su relgijos zazize. Aš...
Parietis įsiūto. Pro sukastus dantis užriko:
- Tu, niekingas padare, sužlugdei visus mano planus. Negausiu finansavimo ir negalėsiu tęsti karinius veiksmus. Aukščiausiasis susirinkimas nutarė nutraukti karą. Saulės sistema buvo po mano kojomis, o dabar...
Karo zazizas išlėkė kaip įgeltas. Aš švenčiau pergalę. Sužibo viltis grįžti namo. Pas tėvus, brolį, draugus ir tęsti neužbaigtus mokslus. Buvau išlaisvintas. Nuo manęs buvo nuimtos grandinės. Grįžo karo zazizas su religijos ir mokslo zazizais.
- Tu esi laisvas, -prabilo religijos zazizė. Tavo rasė pripažinta lygiavertė ir pilnateisė Tarpgaltinė rase. Tavo dėka nutraukiame šį karą. Pariečiai atligins visus nuostolius. Paleisime visu belaisvius. Karo zazizas bus nuteistas ir pažemintas pareigose. Mes tave nugabensime į Žemę. Visi kas dalyvavo kare bus nubausti mirties bausme. Mirties bausmę įvykdysite Jūs, žmonės.
Aš buvau laimingas. Aš grįžtu namo. Buvo pasirašyta taikos sutartis. Visi kariniai daliniai paliko Saulės sistemą. Paros imperija sumokėjo milžiniška kompensaciją ir padėjo atstatyti sugriautus miestus. Grįžau į Žemę kaip didvyris . Mane priėmė Saulės sistemos Imperatorius Kana XV  ir įteikė Didvyrio žvaigždę.
Dabar trumpai papasakosiu apie karą. Saulės sistemos kariniai daliniai traukėsi. Priešas kontroliavo beveik visas planetas ir jų palydovus, išskyrus Jupiterį, Merkurijų ir Žemę. Kitose planetose vyko partizaninis karas. Matydamas, kad resursai senka, karių dvasia krenta, karo zazizas paprašė papildomo finansavimo. Galbūt ir galėjo gauti papildomą finansavimą, bet religijos ir mokslo zazizai įtikino Aukščiausiąjį susirinkimą, kad karą reikia nutraukti, nes jie kariauja su mąstančiomis būtybėmis. Religijos zazizė, kaip įrodymą pateikė mano pokalbį su karo zazizu.  Aukščiausiame susirinkime kilo skandalas. Visi kas dalyvavo ir palaikė karo zazizą buvo sunaikinti. Karas buvo nutrauktas. Karo zazizas buvo pažemintas ir nušalintas.
Štai ir baigiu rašyti dienoraštį, galvodamas apie mirusius draugus. Prisimindamas žavią religijos zazizę ir rimtą mokslo zazizą. Jie siūlė pasilikti Paros Imperijoje, bet aš likau žemėje. Aš myliu Žemė. Žemė myli mane. ]]> Thu, 28 May 2026 11:15:24 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262249.html http://rasyk.lt/kuriniai/262249.html - Įeikite, - prabilo moteris atsisukdama.
Įėjusysis  uždarė duris ir nusilenkė Eleonorai.
- Mano drauge, - prabilo Eleonora siūlydama kėdę Utrojui, - sėskis. Pasakok naujienas.
- Eleonora, - prabilo Utrojus sėsdamas, - privalai susitikti su planetos sargais.
- Utrojau, o tu...
- Mane pažemino pareigose. Privalėjau tave sustabdyti ir neleisti sunaikinti Akmeninius kardus.
- Likimas negailestingas. - prabilo Eleonora. -  Štaras išsivaduotų...
Eleonora staiga nutilo nebaigusi sakinio – visai šalia, vos ne kambaryje, ryto tylą perskrodė žaibų blyksniai. Ji  pažiūrėjo pro langą ir pamatė degančius medžius. Ugnis artėjo prie pilies. Pilį saugojo jėgos skydas. Eleonora pamatė, kaip ant jėgos skydo krenta pelenai ir vos palietę jį byrėjo į smulkutes dulkes. Moteris pakėlė galvą ir virš pilies pamatė Chaoso magą.  „Jūs pasmerkti, - Eleonora ir Utrojus išgirdo Štaro balsą. Jūsų likimai mano rankose. “ Chaoso magas  paleido ugnies žaibus į pilį.  Jėgos skydas, saugojęs pilį, liko sveikas.  Štaro akyse degė įniršis. Jis, sukaupęs visas jėgas, paleido ugnies strėles, kurios smigo į jėgos kupolą ir jį ardė.
- Paskubėkime, - sušuko Utrojus, - dar vienas toks smūgis ir pilis bus sunaikinta, - turime dingti.
- Kovokime, - sušuko Eleonora paleisdama ugnies strėles į Štarą.
Ugnies strėlės pataikė į Štarą ir jį apgaubė ugnies liežuviai. Utrojus paleido ugnies lasą, kuris apsivijo Štarą. Chaoso magas, išsivadavęs iš ugnies gniaužtų, smogė atgal. Pilis sudrebėjo. Jėgos skydas, saugojęs pilį, subyrėjo. Pakilo stiprus vėjas. Saulė pasislėpė debesyse. Nors buvo diena, tapo tamsu. Į žmonių pasaulį atėjo naktis. Pilis sudegė iki pamatų. Pakilęs vėjas nupūtę pelenus. Chaoso magas nusileido ant žemės ir atidžiai pažiūrėjo į išdegintą plotą. Eleonoros ir Utrojaus nebuvo.
- Aš jūs surasiu, -  kildamas į dangų užriaumojo Štaras, - ir sunaikinsiu.
Štaras dingo. Vėjas išnešiojo Chaoso mago žodžius po apylinkes.
                              *****
Krymo chanatas. Šiame  žemės lopinėlyje egzistavo nedidelė bendruomenė.  Ši bendruomenė gyveno neįžengiamose pelkėse. Šią bendruomenę įkūrė Štaras. Chaoso magas nujausdamas, kad gali būti nugalėtas, surado mažiau apgyvendintą žemės plotą, kuriame įkūrė savo sekėjus. Ilgus amžius bendruomenė augo, klestėjo. Štaras nesikišo į jų reikalus. Chaoso magas suteikė jiems nemirtingumą. Kiekvieną dieną bendruomenė aukojo gyvas aukas ir kiekvieną dieną vylėsi, kad jų maldas išgirs Chaoso magas.
Virš pelkės pleveno Eleonora ir Utrojus. „ Nesuprantu, - kreipėsi Utrojus į Eleonorą, - ką mes čia veikiame? Turėjome atsidurti pas vyriausiuosius“.
„ Utrojau, - mintimis prabilo Eleonora, - privalome atitaisyti klaidas.  Vyriausieji palauks. Stebėk įvykius apačioje. Turime neleisti, kad pelkiniai susisiektų su Štaru. Sunaikinsime“.

Pelkė skambėjo nuo būgnų mušimo. Vyriausiasis žynys kvietė į Aukojimo apeigas. Aukojimo apeigose privalėjo dalyvauti visa bendruomenė. Auka buvo sugauta už pelkės ribų. Ji buvo pririšta prie stulpo. Moters kūnas buvo išraižytas aukojimo ženklais. Prie aukos stovėjo Vyriausiasis žynys. Jis buvo apsirengęs juodais drabužiais, rankoje laikė aukojimo peilį. Bendruomenės nariai, pritardami būgnų mušimui, sukosi ratu. Jų šokis vis greitėjo ir greitėjo. Žynys pakėlė aukojimo peilį virš moters galvos ir...
Stulpas buvo sutrumpintas. Pelkiniai pakėlė akis į dangų. Virš jų pleveno švytinčios būtybės. Jų rankose buvo ugnies kardai. Švytinčios būtybės puolė pelkinius. Pelkė skardėjo nuo pomirtinių klyksmų. Pelkiniai buvo sunaikinti. Eleonora paleido ugnį į pelkę ir stebėjo, kaip ugnyje skęsta pelkė.
„Supratau, - sumurmėjo Utrojus braukdamas prakaitą nuo veido, - tu gali keliauti laiku ir keisti likimus. Bandai neleisti Štarui grįžti į žmonių pasaulį. Kas tu, Eleonora? “
„Mielasis, - mintimis prabilo Eleonora, - mes keliaujame į ateitį. “
                                                                          *******
Temo. Juodi debesys pranašavo liūtį. Tolumoje dundėjo griaustinis. Žvarbus rudeninis vėjas po gatves nešiojo šiukšles. Pirmieji lietaus lašai pabiro ant pavienių praeivių. Pelkinis  tupėjo ant šalto, drėgno asfalto, susisupęs į juodą apsiaustą ir įdėmiai stebėjo namą. Vis dar maudė širdį, kai grįždavo prisiminimai apie gentainių žūtį. Jis buvo žvalgyboje, kai iš tolo pamatė degančią pelkę. Vidinis balsas pakuždėjo kuo greičiau sprukti. Jis pakluso vidiniam balsui ir po daugybę klajonių atsidūrė Vilniuje. Pelkinis kiurksojo jau porą valandų prie pastato. Jis bandė judinti rankas, kojas, bet šis užsiėmimas buvo skausmingas. Kaulus stingdė žvarbus vėjas. „ O, kaip gerai būtų sėdėti pelkėje ir gerti šviežią kraują. Numigti prie dvokiančios pelkės, pasidėjus galvą ant kupsto ir klausytis kaip šnabžda pelkė. - galvojo pelkinis stebėdamas namą. “ Vidinis balsas įsakė keltis ir slinkti prie namo. „Kada gi pasibaigs ši beprotybė. - galvojo Ksantras  slinkdamas prie pastato. Juodojo mago tarnas stovėjo prie durų. Jis nusimetė apsiaustą. Prie durų stovėjo nuogas, kaulėtas sutvėrimas. Ant kūno nebuvo ne  vieno plaukelio. Akyse degė žalia liepsnelė. Sutvėrimas pakėlė kaulėtą ranką ir pradėjo belsti. Išgirdęs žingsnius, jis pakilo virš durų.  Vyriausiasis krivis atidarė duris. Ten nieko nebuvo. Lizdeika uždarė duris. Kambarys nušvito ryškia šviesa. Vyriausiasis krivis atsisuko. Ant grindų gulėjo negyvas sutvėrimas. Lizdeika pažiūrėjo į viršų ir išvydo dvi švytinčias būtybes.
- Kas Jūs esate?
- Mes, -prabilo Eleonora, -  esame iš praeities. Mūsų pasaulis yra pasmerktas. Jį valdo Chaoso magas.
- Ko norite? - prabilo Lizdeika brėždamas apsaugos ženklus.
- Pas tave atvyks Kraujo akmens brolijos narys. Privalai jam padėti.
Eleonora ir Utrojus dingo. Kambaryje liko tik Vyriausiasis krivis. Pasigirdo beldimas į duris. Lizdeika nuėjo atidaryti duris. Ten nieko nebuvo. Jis uždarė duris.
- Žinau ko atėjai, -  prabilo Lizdeika. Aš...
Vyriausiasis krivis krito negyvas. Prie negyvo Lizdeikos stovėjo žmogus. Juodojo mago tarnas priėjo prie negyvo Vyriausiojo Krivio ir ištraukė plakančią širdį. Žmogus nužvelgė gatvę. Nieko įtartino nepastebėjo, tvirčiau įsisupo į apsiaustą ir dingo tamsoje. Juodojo mago tarnas skubėjo. Jis privalėjo kuo greičiau nusigauti prie Akmeninių kardų ir paaukoti širdį. Jis skubėjo, nes jautė, kad jam ant kulnų lipa priešai.  Kelias prie Akmeninių kardų buvo ilgas ir sunkus. Žmogus keliavo naktimis, per kalnus ir lygumas, per miškus į upes. apeidavo kaimus ir miestelius. Žudikas artėjo prie tikslo. Vidinis balsas jam liepė sustoti ir kelionę tęsti naktį, bet jis nepakluso balsui ir paspartino žingsnį. Jis pradėjo bėgti. Jo tikslas  beveik ranka pasiekiamas. Vidinis balsas reikalavo sustoti, bet žudikas neklausė. Jis kaip pamišėlis, ištraukęs širdį, skuodė prie  Akmeninių kardų. Pasuko už posūkio ir… sustojo lyg suakmenėjęs. Kelią link Akmeninių kardų pastojo dvi švytinčios būtybės.  Vyriausiojo krivio žudikas buvo persmeigtas kardu.
„ Eleonora. - prabilo Utrojus žiūrėdamas į begalvį kūną, - kur dabar? “
„Keliaujame, - prabilo Eleonora žiūrėdama į Akmeninius kardus, - į pradžią. “
  *****
Rytas buvo apsiniaukęs. Pasirodžiusi saulė greit dingo debesyse. Dangumi plaukė juodi debesys. Iš neramaus miego pabudo žmonių karalienė. Jos neklusnūs plaukai krito ant veido. Karalienė pakilo iš lovos. Kambaryje buvo tvanku. Ji atidarė langą. Valdovė užsimerkė. Mintimis pakvietė raganių, bet jis neatsiliepė. Eleonora uždarė langą. Priėjo prie veidrodžio ir pabandė  susisiekti su Raganių taryba. Ryšio nebuvo. Eleonora apsirengė ir lydima asmens sargybinių išėjo į kiemą. Kieme rikiavosi kariai. Karalienė, pasinaudodama burtais, nutarė kartu su kariais persikelti į Kalgaradą. Kalgaradas buvo Raganių Tarybos citadelė. Valdovės rankose atsirado skeptras – runomis išmarginta lazda. Karalienė pakėlė skeptrą virš galvos ir užgiedojo:  Laiko ir erdvės valdovai perkelkit mus į Kalgaradą. Žmonės atsidūrė Kalgarade. Prie karalienės priėjo septyni raganiai:
- Būk pasveikinta. Mūsų...
Raganius staiga nutilo nebaigęs sakinio- virš galvų pamatė lekiančias ugnies strėles. Jėgos skydas, saugojęs pilį, subyrėjo. Eleonora ir raganius apgaubė akinanti šviesa ir jie atsidūrė salėje. Soste sėdėjo baltai apsirengusi būtybė.
- Pakviečiau, - jis prabilo, - nes pusiausvyra pažeista. Tas, kuris bando užgrobti Kraujo akmenį, valdo juodąją magiją.
- Kas jūs toks? – prabilo karalienė brėždama apsauginius ženklus.
- Mes palaikome pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio. Mes regime ateitį. Kraujo akmuo paklus karalienei. Ji vienintelė, kuri gali nugalėti priešą.
Menė sudrebėjo. Ore transformavosi Štaras- chaoso magas.
- Kaip mus radai? – kildama prabilo būtybė.
- Akmuo pašaukė. - sušnypštė Chaoso magas.
Štaras  smogė soste sėdinčiai būtybei. Ugnis apgaubė Utrojų.  Jis pakėlė degančias rankas ir smogė priešui. Chaoso magą apgaubė liepsna. Raganiai paleido žaibus į priešą. Eleonoros rankose atsirado Kraujo akmuo. Iš akmens išlėkė raudonas spindulys, kuris persmeigė juodąjį magą. Iš kūno pradėjo veržtis juodas kraujas.
- Eleonora, - kreipėsi į valdovę Utrojus, - padėk Kraujo akmenį ant Štaro.
- Būkite prakeikti. - pasigirdo silpnas balsas. Mane įviliojote į spąstus. Atėmėte visas galias. Nemaniau, kad Kraujo akmuo gali...
Menė ryškiai nušvito. Utrojus, Eleonora ir raganiai pažiūrėjo į viršų ir išvydo dvi švytinčias būtybes. Prie merdinčio Štaro nusileido Eleonora. Jos rankose atsirado Kraujo akmuo. Ji padėjo Kraujo akmenį ant Chaoso mago. Akmuo ryškiai nušvito. Jis degino Štarą.  Chaoso magas buvo sunaikintas. ]]> Wed, 27 May 2026 13:43:48 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262241.html http://rasyk.lt/kuriniai/262241.html - Ei, Omusumai, ko šitie prakeikti demonai aplinkui zuja?
- A? Ką? – sergėtojas staigiai truktelėjo žirgo pavadį.
- Na, šitie… - neapibrėžtai mostelėjo ranka.
- Fu! – atsiduso sergėtojas. – Išgąsdinai. Tu čia dėl tos žydros spalvos? Ne demonai čia. Man patinka tokia jų spalva. Be to, kai kas, kaip ir tu, pagalvoja, kad jie demonai. Iš dyko buvimo, kol laukiau savo užduoties, išvedžiau tokią veislę. Aš vienas tokius teturiu.
- Tai kokia ta tavo užduotis?
- Tave saugoti, - ir vėl paragino žirgą.
- Na, aš apsaugą suprantu kiek kitaip. Aš joju kur noriu. O tu mane saugai. Dabar gi aš daugiau kaliniu jaučiuosi.
- Tai aš ne sargybinis. Aš sergėtojas. Aš ne tik saugau, bet ir vedu į tikslą.
- Tikslą? Kokį tikslą?
- Va, kai nuvyksim, tai ir sužinosi…
Užsisklendė. Ir daugiau niekaip nereagavo į Suairo bandymus klausinėti.
Taip ir lingavo visi trys ligi pietų. Tada sustojo papietauti. Vėl sėdo ant žirgų. Vakarop pasiekė kažkokį dievų pamirštą kaimelį. Pernakvojo. Ir vėl į kelią. Apie pietus toli rytuose ant kalvos išvydo rūmus. Omusumas pasuko į kelkraštį ir nulipo nuo žirgo. Bendrakeleiviai pasekė jo pavyzdžiu.
- Na, priartėjom prie pirmojo tikslo, - pasakė. – Ten yra burtininko Najoko rūmai. Jis yra magų Tarybos pirmininkas. Ir jis gerokai prikiaulino Valdovei Akeilei. Mums teks iškaršti jam kailį.
- Mes? Burtininkui kailį iškaršim? – prunkštelėjo Suairo. – Aš, žinoma, su visokia bjaurastim kovojęs esu. Bet burtininkas… Ir dar Tarybos pirmininkas. Tai jau tikrai ne mano nosiai.
- Na, tai, kad jis Tarybos pirmininkas, rodo ne jo galybę, o atvirkščiai. Raštininkas ir tiek.
Muosis tylėjo. Kuo toliau, tuo labiau jam nepatiko tas Omusumas ir jo kelionė. Jį Akeilė lyg ir įpareigojo rūpintis jos numylėtiniu. O dabar išeina taip, kad jie lenda į kažkokį mėšlą. Ir jis neištvėrė:
- Klausyk, sergėtojau, kaip čia dabar išeina, kad tas, kuris lyg ir saugot turėtum, vedi į kokią tai kovą?
- Aš, mielasis, turiu tikslą. Tam buvau ruošiamas visą gyvenimą. Ir žinau ką ir kaip daryti. Teks manęs klausyti. O jei kas nepatinka, gali nešdintis. Apie tave man nieko nesakė. Tai Akeilė tave čia įsiūlė. O jo paleisti negaliu. Dėl jo man aukštesnės jėgos nurodymus davė. Akeilė čia ne kažin kiek svarbi.
Patylėjo kiek ir pridėjo:
- Dabar atvirai josim pas Najoką. Jis nežino kas mes tokie.
- Taip ir nežino… - nusivaipė Suairo. – Visi čia viską žino. Išskyrus mane, žinoma.
- Aš moku padaryti taip, kad nežinotų.
- Net burtininkas?
- Net burtininkas.
Ir vėl visi jojo tylėdami.
- Tai va, - vėl prakalbo sergėtojas. – Mes nujosim ir pasiprašysim nakvynės. Mus priims. Vakare aš užimsiu burtininką. O jums abiem reikės iš jo bibliotekos paimt vieną dokumentą.
- Išprotėjai, seni! – neišlaikė Muosis. – Taigi kai jis mus pasivys…
- Oi, o kam aš reikalingas? Niekas nesivys.
- Tebūnie. Ir koks tai dokumentas? – paklausė Suairo.
- Suklastotas Tarybos sprendimas su užkeikimu.
- Tu tikras beprotis! Aš nė už ką prie jokių užkeikimų nesiliesiu.
- Ramiai. Tai tik popierius. Tam, kad kas nors nutiktų, reikia perskaityti. O perskaityti tu nesugebėsi.
- Tai kaip žinosiu, kad tai tas dokumentas?
- Žinosi. Vienintelis toks. Ten bus krūvelė žalių popierių. Tarp jų bus vienas šiek tiek kitokio atspalvio. Jei gulėtų atskirai, tai nė nesuprastum. Nepavyko Najokui visiškai tiksliai padirbti.
- Tai jei tu matei tą popiergalį, kodėl jo nepaėmei?
- Nemačiau aš jo. Tik sapne.
- O dievai nemirtingieji… - sudejavo Suairo. – Negalima su burtininkais prasidėti, net jei jie sergėtojais vadinami.
- Tai su demonais, vadinas, galima?
- Na žinai… - Suairo suirzo ir nutilo.
Viskas vyko taip, kaip nupasakojo Omusumas. Tačiau dokumento jie nerado. Išvartė visas knygas, bylas, išrausė stalčius. Dokumento nebuvo.
- Nesuprantu, - murmėjo Muosis. – Jis buvo toks užtikrintas. O nėra to popiergalio, ir gana.
- Aha, buvo toks įsitikinęs…
Paryčiais baigė kuistis ir grįžo į savo kambarius. Kai pasakė Omusumui, kad nerado dokumento, jis akivaizdžiai sunerimo.
- Ką gi, keliausim toliau. Teks man tą nemalonią naujieną pranešti…
Jis nebaigė sakyti, kam tą naujieną turėtų pranešti.
Išjojo po pusryčių maloniai atsisveikinę su Najoku. Tačiau Omusumas buvo paniuręs. Jis žinojo, kad Suairo ir Muosis dokumentą būtų radę. Jo galios nebuvo tokios didelės, kad sužinotų kas atsitiko. Tačiau nuojauta sakė, kad burtininkas turi pagalbininką. Ir ne bet kokį. Gal kas iš demonų karalystės? Bet ne. Šiuo metu ten viskas aišku. Jie tarytum sustingę. Akeilei padeda Temoras, o Akeiliui – staiga sugrįžęs Ašalas. Bet tai ir viskas. Visi kiti užsimerkė ir vaidina, kad viskas gerai. Apie galimybę, kad jam padeda koks dievas, sergėtojas bijojo ir pagalvoti.
- Ei, ar apkurtai? – prisivijo jį Suairo.
- Atleisk, susirūpinęs esu. Bet tai jūsų neliečia. Dabar josim ten, kur tu, Suairo, gyvensi ir lauksi.
- Ko?
- Likimo.
- Jau tos jūsų paslaptys! O aš kaip koks žaisliukas…
- Nesijaudink. Kai sulauksi, apsidžiaugsi.
- O man ką daryti? – paklausė Muosis.
- Ką tik širdis geidžia, mielasis. Liepė tau Akeilė jį saugot, tai ir saugok. Jei jum abiem tai tinka.
- Ką pasakysi, kapitone?
- Joks aš kapitonas! – purkštelėjo Suairo. – Bet jei gali likti su manimi, tai man labai tinka. Išprotėsiu, jei vienam reikės gyventi ir kažin ko laukti.


Akeilė gaivelėjosi sunkiai. Eiti į mūšį tokios būklės buvo beprotybė. Bet Valdovė Akeilė nemėgo pusinių priemonių, todėl metėsi vykdyti savo pareigą negalvodama.
Dabar aplink ją zujo abi burtininkės. Inoma ir Škira buvo patyrusios. Joms teko gydyti galybę ne tik žmonių, bet ir dvasių, pusdievių, burtininkų. Bet su demonais dar nebuvo susidūrę. Tačiau nieko geriau atrasti nepavyko. Kreiptis į demonus-gydytojus Akeilė nerizikavo. Svarbu buvo ne tik jos sveikata, bet ir informacija, kurią būtų sužinoję. Nebuvo tikra, kad išlaikytų paslaptį.
Iš susijaudinimo ir įtampos Akeilė vos baigusi dvikovą, iš kurios Akeilis, nors ir gerokai aplamdytas, vėl paspruko, pradėjo gimdyti.
Burtininkės nervinosi. Demonė buvo pavargusi ir lengvai sužeista. Prasidėjus gimdymui beveik nežinojo ką daryti. Pradžioje demonė buvo savo natūralios būsenos. Ir pagimdė… lengvą žydrą debesėlį.
- Berniukas, - džiaugsmingai plykstelėjo auklė Amoa, viską stebėjusi tūnodama tolimiausiame kampe.
Ji pagriebė debesėlį ir priglaudė.
O toliau prasidėjo labai skausmingi procesai. Akeilė kažkaip savaime (buvo be sąmonės) ėmė transformuotis į kapitonę Soirą. Niekas nežinojo ką daryti. Burtininkės stovėjo ir žiūrėjo tai į skausmingai dejuojančią moterį, kuri galiausiai pagimdė mergaitę. Ir vėl prarado sąmonę. Kurį laiką net nebeaišku buvo, ar tai žmogus, ar demonas. Formos išskydo, greitai besikaitaliodamos.
Galiausiai Akeilė vėl tapo demone ir pamažu atsigavo.
- Kaip? – paklausė.
- Demoniukas ir mergaitė, - trumpai konstatavo Inoma. – Kaip jautiesi?
- Blogai… Bet reikia keliauti…
- Geriau pailsėtum, - konstatavo Škira. – Sužeista esi. Ir gimdymas toks keistas…
- Žinau. Bet brolis pabėgo. Gerokai aplamdžiau. Bet liko gyvas. Ir nežinau ką dar gali iškrėsti. Reikia saugoti vaikus.
Inoma gūžtelėjo pečiais:
- Gerai. Kaip nori. Kaip tau dar padėti?
- Ačiū. Jūs jau viską padarėt. Dabar teks pačiai. Aukle, sumokėk visiems ir ruoškis į kelią. Ir pakviesk man lordą Temorą. Mergaitę pamaitinkit ir paruoškit kelionei.
Visos išėjo. Vidun įplaukė lordas Temoras.
- Prastai atrodai, mano Valdove.
- Žinau. Turiu tau užduotį. Paimsi mergaitę ir nugabensi Suairo.
- Mano Valdove, išskirsi vaikus?
- Jie ir šiaip skirtingi. Kur aš dėsiu žmogų? Man užteks bėdų ir sūnų saugant.
- Gerai, mano Valdove. Ar Suairo ką perduoti?
- Ne. Tegul augina dukrą. Kai įvykdysi užduotį, grįžk į Karalystę. Būsi man reikalingas.


Sergėtojas Suairo su Muosiu palydėjo į tolimą kaimą. Tiksliau, graži tvarkinga valstiečio sodyba stovėjo atokiau nuo kaimo.
- Gyvensit čia. Kadangi vargiai iš jūsų išeitų ūkininkai, o gyventi iš kažko reikės, tai žirgų auginimu ir veisimu gal sugebėsit užsiimti.
Ir paliko juos prie sodybos vartų, raktus įteikęs.
Suairo atsiduso ir vedinas žirgu įėjo pro vartus. Muosis nusekė paskui. Už trobos buvo arklidės, kur stovėjo penkiolika puikių žirgų.
- Oho! Tai mes turtingi, - pasišaipė Muosis.
- Turtingi, bet ištremti. Pastebėjai? Niekas nė neklausė, ar mes čia norim gyventi.
- Aš tai nesiskundžiu. Kur dabar dingčiau?
- Tiek to. Einam vidun. Žirgai, kaip matai, gerai prižiūrėti. Tai, tikiuosi, ir mumis kas nors pasirūpino.
- Tikiuosi.
Ir tikrai. Troba buvo puikiai sutvarkyta. Ant stalo garavo vakarienė. Tačiau paslaptingų patarnautojų jie nesutiko. Bet Suairo jau nesistebėjo. Tylom pavalgė ir nuėjo gult į švarius minkštus patalus. Pamiršę jau buvo kaip tai atrodo.
Per keletą dienų gyvenimas nusistovėjo. Muosis buvo visai neblogas virėjas. O žirgais rūpintis visai jokio vargo. Samdiniui žirgas – kaip brolis.
Vieną vėjuotą vakarą, kai abu jau buvo atgulę, kažkas ėmė baladoti į duris. Tas nustebino abu. Per visą šį laiką niekas pas juos nebuvo užsukęs. O ir jiems kol kas dar niekur eiti neprireikė.
Vyrai atsikėlė, pagriebė ginklus.
- Kas ten? – riktelėjo Suairo.
- Atidaryk, kad tave kur! Pavargęs kaip šuo esu ir alkanas.
- Vaje, čia tu Tšiagunai?
- Aš aš… Atidaryk!
Suairo nuėjo durų atidaryti, o Muosis uždegė žiburį.
- Uf! Na, ir bjaurus oras, - įvirto vidun Tšiagunas.
- Tai kokio galo čia trankaisi?
- Kaip supranti, be reikalo pas tave tikrai nebūčiau atvykęs. Bet turiu griežtą viršininkę, kuri dalina įsakymus į kairę ir į dešinę.
- Užeik jau. Tik tavo viršininkė man jau nebe viršininkė.
- Žinoma, ne. Sugulovas tu jos, - nusivaipė svečias ir išsidrėbė ant suolo, o ant stalo padėjo nemažą krepšį.
- Tau dovanų atsiuntė…
- Nereikia man jos dovanų!
- Reikia nereikia – aiškinkitės patys. O man valgyt galėtum duot. Ir dovana valgyti nori…
Suairo krūptelėjo ir atsargiai prisiartino prie stalo. Krepšyje gulėjo žydraplaukis kūdikis ir žiūrėjo į jį didelėm rudom akim.
- Čia?..
- Aha, tavo duktė. Eledi jos vardas. Ji – žmogus. Tik tie plaukai – motinos genai.
- O?..
- Sūnų pasiliko ji. Demoniukas išėjo. Nesąmonės kažkokios. Tai duosi valgyt? Ir vaikui…
- Muosi, ar moki vaikus prižiūrėti?
- Na jau!
- Tai ko ji tikėjosi? Ką man su tuo vaiku daryti?
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais Tšiagunas, pilna burna kimšdamas kiaušinienę su spirgais. – Šiaip ar taip nėra kur daugiau ją dėti. Į Karalystę negalėjo paimti. Negi svetimiems atiduos? Tėvas, galų gale, esi. Privalai savo vaikais, bent jau vienu, rūpintis.
- Na, taip… Gal josiu į kaimą žindyvės ieškoti…
- Kur tu josi? Naktis gi.
- Tikrai. Ryt. O dabar ką?
Tšiagunas išsiviepė piktai:
- Mat, ką reiškia prasidėt su nežinia kuo.
- Ar liausies?!
- Nesiliausiu. Tu gi, pasirodo, tas išrinktasis ir mūsų Karalystės gelbėtojas. Nesąmonė ir tiek!
- Na, aš nesiveržiau…
- Gal gana jau jum abiem? – pagaliau įsiterpė Muosis. – Ką dabar su vaiku darysim? ]]> Tue, 26 May 2026 12:31:14 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262237.html http://rasyk.lt/kuriniai/262237.html - Dink iš mūsų kaimo, - suriko žynys. Palik mus ramybėje.
- Paklusk man. - sušnypštė demonas. Jis buvo ne šio pasaulio dalis. Jo nugarą dengė šarvai, akyse žaižaravo ugnis, iš nasrų bėgo dvokiantis skystis. - Jūs esate silpni.
- Dink, piktoji jėga, - suriko žynys. - Mums padės Kraujo akmens brolija.
- Kur tavo gelbėtojai? - pasigirdo pašaipus juokas. Tu esi vienas.
- Aš čia, -sušuko Toras ir puolė demoną. - Dink iš šio kaimo ir nebesugrįžk.
Tamsos padaras sureagavo žaibiškai. Jis paleido degančias strėles į Torą. Toras atrėmė smūgį ir paleido ugnies kilpą, kuri apsivijo demoną. Demonas pabandė išsiveržti iš ugnies gniaužtų, bet nesėkmingai. Toras dar kartą smogė. Demonas bandė veržtis į laisvę, bet jis grubiai buvo nuleistas ant žemės. Prie jo artėjo Toras ir kaimo žynys. Jų rankose švytėjo kardai.
- Jūs mane nugalėjote, - suurzgė demonas, - bet ateis laikas, kai būsite patys nugalėti. Būkite prakeikti. Sugrįš Štaras ir jūsų Broliją sunaikins.
Toras ir kaimo žynys smogė tamsos padarui ir stebėjo  kaip nyksta kūnas.
- Mes laimėjome. - prabilo žynys valydamas kardą.
- Ačiū, kad padėjai kovoti. - prabilo Toras šluostydamas prakaitą nuo veido. - Galvojau, kad nespėsiu. Tris dienas keliavau. Teko kovoti su demonais. Vilkai...
Jis staiga nutilo nebaigęs sakinio – kažkur visai šalia, vos ne pačiame kaime,  perskrodė kimus, žemas staugimas. Iš pradžių tylus ir vienišas, jis po kelių akimirkų sustiprėjo, jam pritarė daugybė balsų, staugimas augo, plėtėsi, o po to choras subyrėjo į daugybę kaukiančių balsų.
- Vilkai nerimsta, - sumurmėjo žynys lydėdamas Torą į karčemą.
                                                            *****
Į žmonių pasaulį atėjo rytas. Pasirodžiusi saulė dingo debesyse, dangų aptraukė juodi debesys, į žemę pabiro stambūs lietaus lašai. Liūtis staigiai prasidėjusi, nurimo. Saulės zuikučiai linksmai žaidė ant medžių šakų, kai mišką perskrodė klaikus riksmas. Miškas nutilo. Neošė ne vienas medis. Miškas nepritarė žudynėms, bet negalėjo sustabdyti. Mišką pervėrė gilus skausmas. Miškas apraudojo žmogų. Ant žemės krito kraujo sakai. Žmogaus kūnas gulėjo šalia Akmeninių kardų. Akmeniniai kardai švytėjo. Nuo Akmeninių kardų kilo rūkas, kuris skverbėsi į medžius ir juos naikino. Miškas suošė. Jis prieštaravo medžių naikinimui. Prie Akmeninių kardų transformavosi Kraujo akmens brolijos nariai.
„Chaoso mago jėgos auga. – Brolijos nariai išgirdo ramias Utrojaus mintis. Miškas yra pasmerktas. Jis žus. Privalote neleisti kerams skverbtis tolyn. Privalote sunaikinti tuos, kurie bandys ištrūkti iš miško. Jie blogio nešėjai, kuriuos pavergė Štaras. Aš susisieksiu su Eleonora ir nuspręsime ką toliau daryti. “
Kraujo Akmens brolijos nariai pakėlė rankas ir iš jų išlėkusi akinanti raudona šviesa apgaubė mišką. Rūkas sklaidėsi. Brolijos nariai išvydo suniokotą mišką. Miškas virto dykyne. Vidury dykynės švytėjo  Akmeniniai kardai. Šalia kardų gulėjo negyvi miško gyventojai.
                                                      *****
Kambarys buvo nedidelis.  Kairėje stovėjo dvigulė lova, dešinėje prie lango stovėjo stalas, apkrautas kolbomis, knygomis. Kambarys skendėjo prietemoje. Ryto šviesa skverbėsi pro langų stiklus. Pasieniais siūbavo skersvėjo judinamos džiovintos žolės ir šaknų ryšuliai. Prie stalo stovėjo moteris ir vartė knygą. Utrojus įėjo tyliai. Šeimininkė atsisuko.
- Blogos naujienos, - prabilo Utrojus, - juodojo mago jėgos auga. Štaras, pasitelkdamas juodąją magiją, sunaikino mišką, pavergė miško gyventojus. Brolijos nariai sustabdė kerus ir neleido jiems plisti. Dar vienas bandymas ir jis gali ištrūkti. Reikia kažką daryti.
- Aš, - prabilo Eleonora, - mačiau ateitį.
Patalpos grindys buvo išpieštos kreida paslaptingais ženklais. Ant lubų buvo nupiešta akis, kuri įdėmiai stebėjo įvykius patalpoje. Ant altoriaus gulėjo moteris. Kūnas buvo išdažytas baltomis juostomis, o krūtys ir pilvas ištepti kažkokiu dvokiančiu skysčiu, iš burnos bėgo baltos putos. Prie altoriaus stovėjo juodai apsirengęs vyras, vienoje rankoje laikė  kaukolę, o kitoje peilį. Žynys perrėžė aukai gerklę, ištraukė plakančią širdį ir padėjo ant altoriaus.
- Štaro vardu, - užgiedojo vyras, - aukoju šią auką. Valdove, išgirsk. Tave kviečiu į mūsų pasaulį.
Žaibas trenkė į altorių. Pasigirdo balsas, kuris sklido iš aukos:
- Aš priimu šią auką. Privalote ant Akmeninių kardų paaukoti Eleonorą. Aš tapsiu laisvas.
Eleonora atsimerkė. Šalia jos stovėjo sunerimęs Utrojus.
- Bandžiau, - prabilo Eleonora. -  skverbtis toliau ir štai ką išvydau:
Lietuvos karalystė. Rūmai. Iš miego pabudo sosto įpėdinis Aleksandras Mindaugaitis. Jį apakino ryški šviesa.
„Būk pasveikintas, - prabilo ramus balsas sklindantis iš šviesos, - Aleksandrai. Žmonių pasauliui gresia pavojus. Privalai padėti Kraujo akmens brolijai. Privalai įvykdyti pažadą, kurį davė tavo proprosenelis. Keliauk  pas Vyriausiąjį krivį. “
Aleksandras apsirengė ir lydimas asmens sargybinių nuėjo pas Vyriausiąjį krivį. Lizdeika buvo pažadintas ir nuvestas pas karalaitį.
- Kas atsitiko? Rūmai dar miega.
- Tėve, išvydau... Kas yra Kraujo akmens brolija?
Vyriausiasis krivis pabalo. Įsipylė vandens ir vienu mauku išgėrė.
- Kraujo akmens brolija... Na... jie kovoja su blogiu. Blogiu vardas yra Štaras. Tai Chaoso...
- Tėve, gal viską iš pradžių, - prabilo sosto įpėdinis pildamas vandenį į stiklinę. Aš negirdėjau nei apie Broliją, nei apie Chaosą.
- Tai buvo seni laikai, - drebančiu balsu prabilo Lizdeika, - kai žmonių karalystę valdė raganiai. Raganiai garsėjo savo žiaurumu ir klastingumu. Jų vardus išgirdę priešai drebėdavo, o draugai dievino. Raganių galybės simbolis buvo Kraujo akmuo. Akmuo turėjo nepaprastą ir galingą jėgą, nes tas, kuris valdė Kraujo akmenį, tapdavo nenugalimu ir nemirtingu. Akmuo buvo suskaldytas ir dvylika raganių pasidalino akmenį. Jie įkūrė Tarybą. Tačiau, ne visi raganiai buvo patenkinti. Vienas raganius, vardu Štaras, atvėręs Chaoso vartus, kurie buvo užrakinti, kad į gyvųjų pasaulį neateitų mirusieji, ir įgavęs juodosios magijos galių, nutarė užvaldyti Akmenį, bet pirmiausia jam reikėjo nužudyti Tarybos narius.
Pasakojimas buvo nutrauktas. Į kambarėlį įėjo tarnas.
- Karalaiti, - prabilo tarnas, - Jūs ieško karalius. Privalote būti rūmuose
- Tėve, pasakojimas yra įdomus, bet valstybiniai reikalai svarbesni.
- Karalaiti, atlik savo pareigas ir grįžk.
Aleksandras, lydimas asmens sargybinių, paliko šventyklą.. Lizdeika užmerkė pavargusias akis. Jo petį kažkas palietė. Vyriausiasis krivis krūptelėjo. Atmerkė akis ir pamatė Kraujo akmens brolijos narį.
- Tėve, tegul tave palaimina Eleonora. Ar sutiko karalaitis mums padėti?
- Gerbiamasis, Aleksandras išgirdo tik pradžią.
- Na... reikia paskubėti. Štaro demonai vėl siautėja. Jis gali juos nugalėti. Demonai kol kas neliečia žmonių, bet jie naikina medžius, užvaldo miško gyventojus. Be to...
Kraujo akmens brolijos narys nutilo. Jo veidas pabalo.
- Tėve, demonai užpuolė kaimą. Kaimas sunaikintas. Jie pasėjo baimės sėklą. Žmonės vienas kitą sunaikino. Mes negalime laukti. Sosto įpėdinis privalo susikauti su demonais.
- Nusiramink, broli. Jis dar nepasiruošęs.
- Nepasiruošęs, nepasiruošęs... na... chm... chm... chmmmm. mes negalime laukti. Privalome įšventinti į...
- Palauk, ką tu čia šneki? Kokie dar įšventinimai? Jis sosto įpėdinis. Jis negali būti išrinktuoju.
- Tėve, nusiramink. Tu nieko negali padaryti. Jo likimas jau nuspręstas.
- Broli, baik su manimi taip kalbėti. Tu nežinai net savo likimo ir kalbi apie sosto įpėdinio likimą
- Aš... gal jis nepraeis įšventinimo ir žus.
Lizdeikos veidas patamsėjo. Kambarį nušvietė akinanti šviesa. Pasigirdo balsas: “ kas turi įvykti, įvyks. Kas buvo nulemta, išsipildys. Išrinktasis ves Kraujo akmens broliją ą mūšį. Kas lemta įvykti, įvyks. “
Balsas nutilo. Vyriausiais krivis stovėjo niūrus, o Brolijos nario veide švytėjo palaiminga šviesa.
- Tėve, kodėl toks niūrus?
- Nepatinka pranašystė. Privalote patys susikauti su Chaoso magu. Nesutinku, kad Aleksandras būtų įšventintas.
- Tėve, ne tau spręsti. Likimas...
- Nutilk ir dink iš mano akių. Pranešk Broliams, kad sosto įpėdinis padės sunaikinti demonus ir daugiau nieko. Nebus jokių įšventinimų. Jūs privalote patys susikauti su Štaru. Supratai. Dabar dink.
Kraujo akmens brolijos narys pažiūrėjo į Lizdeika ir dingo. Vyriausiais krivis liko vienas. „ Mat ko užsinorėjo, - galvojo krivis pildamas stiklinę vandens, kol aš gyvas neleisiu, kad sosto įpėdinis būtų įšventintas. Reikia nusiraminti. Greitai ateis sosto įpėdinis. Nereikia, kad jis pamatytų mane tokį. “
Lizdeika užsimerkė.
Eleonora atsimerkė. Ji buvo išbalusi.  Šalia jos stovėjo  Utrojus
- Ši kelionė daug jėgų pareikalavo., - prabilo Eleonora sėsdama ant kėdės, kurią pasiūlė Utrojus. - Pavargau.
- Privalome, - prabilo Utrojus sėsdamas ant taburetės, - pabaigti kelionę. Paimk mano ranką ir susikaupk.
- Vyriausiasis krivis, nesutiko, - prabilo Kraujo akmens brolijos narys kreipdamasis į Eleonorą, - kad Aleksandras Mindaugaitis būtų įšventintas. Jis...
- Keliauk ir jį nužudyk. Jis mums kelia vien problemas. Tu supranti, kad...
„Eleonora, - pasigirdo galingas Utrojaus balsas, - tavo veiksmai gali pažeisti nusistovėjusią pusiausvyrą. Tu negali kištis į žmonių reikalaus. Jeigu nužudysi Vyriausiąjį krivį ir įšventinsi sosto įpėdinį – atidarysi tiesioginį kelią Štarui. Eleonora, kodėl skatini brolį žudyti. Žinai geriau už mane, kad negalima pažeisti pusiausvyrą. “
Eleonora nubraižė apsaugos ženklą. Balsas nutilo.
- Tu neturi kitos išeities, - prabilo moteris žiūrėdama į akis broliui, - nužudyk Lizdeiką, patrauk į mūsų pusę sosto įpėdinį. Vykdyk.
Vyriausiąjį krivį pažadino stiprus beldimas į duris. Lizdeika nuėjo atidaryti duris. Ten nieko nebuvo. Jis uždarė duris. Kambaryje nušvito ryški šviesa.
- Aš žinau, - neatsisukęs prabilo, - kad šiandien mirsiu. Aš pasiruošęs, bet ar tu pasiruošęs. Dar ne vėlu. Gali apsigalvoti ir išgelbėti pasaulį nuo pražūties. Jums nepavyks įšventinti Aleksandrą. Žmonių pasaulis paskęs chaose.
Lizdeika krito nuo žaibo. Šventykla sudrebėjo. Ją apėmė liepsnos. Ugnies stulpas pakilo iki pat dangaus. Ugnies stulpas užgeso. Ant žemės gulėjo krivio kaulai.. Prie Lizdeikos palaikų stovėjo Kraujo akmens brolijos narys, ant žemės klūpojo sosto įpėdinis. Jis surinko kaulus ir kartu su brolijos nariu dingo tamsoje.
Eleonora atsimerkė.
- Likimas nulemtas, - prabilo moteris stodama, - mes negalime sustabdyti Štaro. Aš pasiruošusi susikauti su priešu dabar. Tebūnie.
Eleonora paleido energetinį spindulį į Akmeninius kardus. Sudrebėjo žemė. Saulė dingo debesyse. Akmeniniai kardai subyrėjo į šipulius. Dangų aptraukė juodi debesys. Pakilo rūkas. Iš rūko pasigirdo triumfo balsas:
- Aš grįžau. Žmonių pasaulis priklauso man. Aš grįžau. ]]> Mon, 25 May 2026 15:44:48 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262232.html http://rasyk.lt/kuriniai/262232.html Bet viskas pasirodė daug sudėtingiau. Negali sakyti, kad princo Akeilio Karalystėje niekas nepalaikė. Ypač po to, kai princesė Akeilė, titulavusi save Valdove, susidorojo su tėvu. Tačiau remti atvirai drįso nedaug kas. Politika. O jeigu… Atrodo dar mažiau kas tikėjo princo Akeilio pergale. Tiesiog siundė jį ant sesers. Visi bijojo išpranašauto žmogaus Karalystės soste. Bet Iaka su tam tikromis išlygomis irgi buvo žmogus. Na, gal visi tikėjosi, kad ji padės bendrauti su burtininkais, tartis dėl kai kurių demonų išlaisvinimo. Todėl Iaka ir elgėsi atsargiai. Žinojo, tik atleisi vadžias, tai gyvą suės.
Ach, ne apie tai dabar reikia galvoti!
Nors ne. Apie tai.
Iaka rengėsi dalyvauti mūšyje. Buvo gerai pasirengus. Daug skaitė ir klausinėjo Akeilį. Buvo paruošusi planą, kaip tai pasipūtėlei netikrai valdovei išplėšti iš įsčių vaisių. Bet nepagalvojo apie apsaugą sau. O ir kas ją galėjo apsaugoti?
Princas Akeilis rengėsi į mūšį stoti tik paskutinę akimirką. Kad viskas būtų baigta galutinai. Praradusi kūdikį Akeilė turėjo būti visai nusilpusi. Ir brolis nebūtų jos pasigailėjęs.
Ir štai. Per tą neapdairumą ji atsidūrė čia. Nežinojo kur. Bet manė, kad galb8t kažkur demonų karalystėje. Ją prigriebė penkios demonės, kurių įsikišimo ji nesitikėjo. O štai Akeilė buvo apskaičiavus viską. Žinoma, ji turėjo galybę pavaldinių, kurie norėjo ją matyti Karalystės soste. Kiti gal prisibijojo. Jeigu Akeilė taip pasielgė su tėvu, tai su kitais tikrai nebūtų terliojusis.
Magė sunkiai atsiduso. Ji nelabai jaudinosi dėl savęs. Bet buvo nėščia. Ir tai buvo princo Akeilio kūdikis. Ir princas… Be jos pagalbos jis tikrai pralaimės, o gal jau pralaimėjo mūšį.
Ji visiškai nesiorientavo laike. Pas ją niekas neateidavo. Maistas ir kiti būtini dalykai atsirasdavo ir vėl išnykdavo. Galbūt čia lankėsi demonai, kurie nenorėjo rodytis, o gal buvo gavę nurodymą neišsiduoti. Liūdna magei nebuvo. Galėjo skaityti. Knygos atsirasdavo, kai tik ji panorėdavo. Tiesa, ne visos. Kai panorėjo Karalystės istorijos, gavo kažkokį seną meilės romaną. Aplinkui tvyrojo magija. Ji jautė.
Ir dar jautė, kad nuolat apžiūri jos kūdikį. Kodėl? Juk greičiausiai nė nenorėjo, kad jis gimtų. Dėl to burtininkė Iaka nerimavo. Nuo pat tos akimirkos kai pastojo ji nieko nežinojo apie kūdikį. Ji jautė, kad yra nėščia, bet daugiau nieko. Kartą, pametusi visą išdidumą, kreipėsi į raganą. Toji tik pažiūrėjo kažkaip keistai ir pasakė:
- Negaliu tau padėti, sese. Kažkas neleidžia man matyti. Ir… gal niekas negalės tau padėti.
Liko neaišku kas uždėjo tą miglą. Iaka baiminosi, kad tai Akeilės išmonė. Nors… Ir dėl to buvo dar neramiau. Akeilė apie nėštumą sužinojo daug vėliau. Tai kas tada pasidarbavo? Tai negalėjo būti dievas. Į tokius reikalus dievai nesikišdavo.
Pirmą sykį nuo to, kai ją uždarė šioje vienutėje, brakštelėjo durų užraktas. Atsivėrė durys. Ant slenksčio stovėjo aukšta liekna moteris žydrais plaukais. Už jos nugaros buvo matyti dar dvi.
- Sveika gyva, burtininke, - ilgšė įėjo ir išsidrėbė krėsle prie stalo.
Kitos dvi liko stovėti prie durų.
- Mano vardas Aimija. O ten – Dei ir Nara. Mes – lyg ir tavo prižiūrėtojos, lyg ir pribuvėjos.
Burtininkė tylėjo. O ką besakysi? Vardą jos žino. Ir viską, ką joms reikia, jos žino.
- Artėja laikas. Kvailai pasielgei, brangioji…
Iaka vis dar nieko nesakė. Ją kankino nerimas. Tos dvi prie durų atrodė visai nieko. Bet šita… Aimija. Nuo jos dvelkė pyktis ir žiaurumas.
- O ko tikėjaisi, brangioji? Gailestingųjų seserų, kurios už rankos palaikys? Nereikėjo nesąmonėm užsiimti. O dabar…
- Gerai. Viską suprantu, - lėtai pradėjo Iaka. – Manau, princas Akeilis kovą pralaimėjo.
Aimija tik pritariamai linktelėjo.
- Bet manęs nenužudėt…
Demonės niekaip nereagavo.
- Tai ko norit? Kad pereičiau į kitą pusę?
Aimija kažkaip keistai vyptelėjo, o tos dvi tik pažvelgė viena į kitą.
- Ne, turbūt, to nesitikit. O gal ir nepasitikit. Aš irgi nepasitikėčiau. Tai ko norit?
- Tu žinai, tik bijai pripažinti net sau.
Iaka tylėjo. Ji staiga suprato.
- Taip. Mums reikia tavo vaikų.
- Ko?!
- Vaikų, - ramiai pakartojo Aimija.
- Aš…
- Taip. Tau nebuvo atskleista. Bet tu laukiesi dvynių. Kaip ir Valdovė, beje.
- Ir… kas bus mano… mūsų vaikams?
Iaka nebuvo motina tikrąja to žodžio prasme. Ji neturėjo jokio motiniško instinkto. Ji tebuvo indas, nešiojantis būsimą Karalystės Valdovą. O dabar dar dvyniai… Kuris iš jų bus Valdovas?
- Valdovų iš jų nebus! – nukirto Aimija. – Valdovu taps kuris nors Valdovės Akeilės vaikas. Pranašystė sako, kad tai bus žmogaus vaikas. Sūnus. O tu – ne žmogus.
- Pranašystės… - staiga piktai sušnypštė magė. – Jas aiškinti galima įvairiai. Ir niekas niekada nežino kada ir kaip jos išsipildys. Ir kada…
- Na, taip, - abejingai burbtelėjo Aimija. – Aš jomis irgi nelabai pasitikiu. Bet tai nieko nekeičia. Aš tik karė. Vykdau įsakymus.
- Tai kas bus su mūsų vaikais? – jau ramiai pakartojo Iaka.
- Nežinau. Greičiausiai iš tavęs juos paims. Ką darys, nežinau. Tiesa, žinau, visi žino, kad tu gali priešintis. Tai dėl to čia ir atėjau. Tavęs niekas neišleis. Iš čia išeiti be leidimo neįmanoma. Na, tu greičiausiai vis tiek bandysi. Tau net gi gali pasisekti. Tu stipri magė. Bet geruoju tau vis tiek nesibaigs.
- Labai ilgas pamokslas…
- Aš tik sakau, ką man liepė perduoti. Beveik ir baigiau. Jei bandysi dabar, tai vaikų tikrai nesusilauksi. Turim čia tokių priemonių…
Aimijos veido išraiška buvo tokia, kad magei net šurpuliukai kūnu perbėgo. Ji kurį laiką tylėjo kažką labai įdėmiai apžiūrinėdama priešingoje sienoje. Iaka pagalvojo, kad gal tenai kas nors yra. Ji nematė.
- Vaikus, - staiga vėl prabilo Aimija, - kol kas galėsi pasilikti. Jei… bus įmanoma. Tačiau tik tol, kol bus nesąmoningi kūdikiai.
- O kas bus man paskui?
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais jau stodamasi. – Kol kas nurodymų negavau.
Ir išėjo nė neatsisveikinusios.
Iaka liko viena. Visą tą laiką kol buvo viena ir nieko nežinojo, ji stengėsi nė negalvoti apie savo ateitį. Dabar jau buvo priversta. Ji nežinojo kas nutiko princui Akeiliui. Sprendžiant iš visko jis nebuvo nei suimtas, nei nužudytas. Kitaip su ja taip švelniai nesielgtų. Akivaizdu, kad ji ir vaikai laikomi kaip įkaitai. Gal norės ją, o greičiau vaikus iškeisti į ką nors. Tačiau, nors buvo šventai įsitikinusi, kad Akeilis ją myli, daug vilčių į jį nedėjo. Akeilis buvo demonas. Jam nusispjaut į žmonių pasaulį. Vaikai, žinoma, įpėdiniai. Tai šiek tiek trikdė. Juos apginti norės. Tačiau ji – tik indas. O meilė prieš valdžios troškimą neatlaikys. Karalystės sostas svarbiau už viską.
Iaka liūdnai atsiduso ir ėmė galvoti kaip jai elgtis toliau.


- Mano Valdove…
- Kas?
- Atvyko lordas Temoras.
- Kviesk.
Į kambarį įplaukė oranžinis debesėlis.
- Sveika, mano Valdove.
- Malonu tave matyti, lorde Temorai. Sakyčiau, prastai atrodai.
- Skubėjau, mano Valdove. Omusumas pavėlavo.
- Bet atvyko?
- Taip.
Kurį laiką buvo tylu. Akeilė iš žydro debesėlio pasinėrė į žalią. Paskui į violetinį. Tada tyliai paklausė:
- O kaip Suairo?
- Šiaip sau… - pasigailėjo, jog prarado žmogiškąjį pavidalą. Jei būtų kapitonas Tšiagunas, išraiškingai gūžtelėtų pečiais. Dabar gi iš oranžinio virto ryškiai raudonu. Tai toli gražu neatitiko jo būsenos. Jis buvo gerokai pavargęs, dar nebaigęs visų transformacijų. Debesėlio viduje siautėjo chaotiški jausmai bei mintys.
- Mano Valdove…
- Ką Temorai?
- Mano Valdove, man patinka kapitonas Suairo. Drįstu manyti, kad jis myli tave.
Akeilė tapo blyškiai žydra. Ir Temoras visai sutriko. Valdovė akivaizdžiai jautėsi prastai.
- Mano Valdove, kas bus su tavo kūdikiu?
- Su kūdikiu?
Akimirką truko tyla. Paskui valdovė tapo rožinė, o vėliau – blyškiai violetinė. Galiausiai pasigirdo kažkas panašaus į juoką.
- Temorai… ne kūdikis… ne…
Akeilė vėl nutilo. Kelis kartus pakeitė spalvą.
- Nesvarbu, - pagaliau nurimo. – Lorde Temorai, tu gausi pačią svarbiausią užduotį, kokią tik galima skirti vyriškos lyties demonui.
- Mano Valdove… - Temoras supulsavo balta nusivylimo spalva.
- Ką? Manai, kad nevertinu tavo meilės ir atsidavimo?
Temoras nutylėjo. Tik šiek tiek pamėlynavo.
- Aš vertinu tave. Labai. Tačiau dabar, kai vyksta tokie dalykai, aš tiesiog nebegaliu pasitikėti niekuo.
- Mano Valdove, - Temoras pabandė tapti viltingai rožinis, – argi aš kada tave išdaviau?
- Aš žinau, - Akeilė tapo ryškiai žydra. – Tu, Temorai, neskaitant mano gerosios auklės, vienintelis visada buvai man ištikimas. Ne iš baimės. Nelaukdamas jokių malonių ir apdovanojimų.
Valdovė taktiškai palaukė, kol Temoras atgaus spalvą.
- Dabar keliausime, mielasis. Pakeliui paaiškinsiu ką daryti. Tiesa, kaip Iaka?
- Panelės kuo puikiausiai susitvarkė. Gali su ja pasikalbėti kada tik panorėsi.
- Gal nė nepanorėsiu.


Omusumas buvo laumės vaikas. Jį pakišo pasiturinčiai valstietei, neatsargiai palikusiai kūdikį lauke.
Vaikystė buvo sunki. Nesiklostė santykiai nei su tėvais, nei su bendraamžiais. Kai kaimo ragana pasakė motinai, kad vaikas apkeistas, ši raudojo visą naktį, suprasdama, kad iš to vaiko nieko doro nebus. Jis nears ir nesės, gyvulių neprižiūrės. Nebuvo jų kaime tokio atvejo. Ir niekas negalėjo pasakyti ką su tokiu vaiku daryti. Iš pradžių tėvai norėjo berniuką atiduoti raganiams. Tėvas, kad ir labai bijodamas, kreipėsi į Didžiosios Ragės ordiną. Jie atjojo. Pasikalbėjo su kaimo ragana. Tada vyriausia iš raganių uždėjo ranką berniukui ant galvos ir ilgai kažką murmėjo po nosim.
- Nieko nebus, - pasakė galiausiai. – Neišeis iš jo raganius. Nesuprantu kieno jis vaikas.
- Taigi laumių! – pyktelėjo kaimo ragana.
- Žinoma laumių, - ramiai atrėmė. – Bet laumė – tai motina. O aš nesuprantu, kas jo tėvas. Tokių pas mus nėra. Mes negalim rizikuoti. Ordinas priima tik tikrus raganius.
Ir išjojo.
Omusumas liko kaime. Nors nevisai. Čia tik nakvodavo. Visas dienas bet kokiu oru praleisdavo miške, laukuose ir pievose. Ten stebėjo gamtą, rinko uogas, grybus, augalus. Ir nors tuo prisidėdavo prie namų ūkio. O vieną rytą… Vaikinukui buvo gal dvylika. Pabudęs staiga suprato, kad turi eiti. Nežinojo kur ir ko. Tiesiog turėjo eiti. Ir viskas. Jis atsikėlė, pasiėmė duonos puskepalį, sūrio galą, dešros ringę. Ir išėjo. Jo niekas nesulaikė. Juk elgėsi taip kas rytą. Tačiau Omusumas patraukė ne į mišką, o keliu į šiaurę.
Rytas buvo ankstyvas. Kelyje nieko nesutiko. Ir šiaip. Šiaurėje niekas negyveno. Tuo keliu atvykdavo tik keisti vieniši keliautojai. Vaikinukas mynė ir mynė tolyn. Kai galų gale rudeninė saulutė įspyrė nugaron, Omusumas atsisėdo po vieniša liepa šalikelėj. Metas buvo užkąsti. Pro šalį čiurleno tyras upeliukas, kurio vandeniu numalšino troškulį. O tada vėl patraukė tolyn. Vakarop ėmė kilti rūkas. Ir vaikinukas suprato, kad teks kur nors pernakvoti. Ir vėl, tarytum specialiai jam, šalia kelio atsivėrė laukymėlė su keletu šieno kaugių. Akimirką šmėstelėjo mintis, kas gi galėtų tą žolę pjauti ir ką tuo šienu šerti. Tačiau svarbiausia, kad buvo kur įlįsti ir pernakvoti. Užkandęs užmigo ir miegojo taip kietai, kaip niekada nemiegojo namie. Ryte rūkas, rodos, dar labiau sutirštėjo. Omusumas net pasvarstė, kad galėtų tą rūką pralaukti. Tačiau persigalvojo. O jei pradės lyti? Arba pakils vėjas. O dabar oras visai neblogas. Tik tas rūkas… Betgi kelias po kojomis buvo matyti.
Ir vėl ėjo ir ėjo ir ėjo… Nežinojo kur, bet žinojo, kad privalo.
Nuotykiai, jei tuos nutikimus galima taip pavadinti, pasikartojo. Šalia kelio augo vieniša kriaušė, iš po kurios šaknų mušė gaivus šaltinėlis. O popiet viskas ėmė keistis. Rūkas sutirštėjo taip, kad rodės tuoj kelią reikės rankomis prasiskirti. Ir kelio beveik nebuvo matyti. Reikėjo tikrinti koja, ar galima žengti toliau. Vaikinukas net nepagalvojo, kad galėtų sustoti ir palaukti. Ko? Juk artinasi naktis. Negi sėdėsi kelio vidury? Nors atrodė, kad ir ant kelio galėtų miegoti. Niekas tuo keliu nepraėjo ir nepravažiavo. Omusumas stabtelėjo pagalvoti. Ir tada…
Rūkas ėmė sklaidytis. Pirmiausia danguje sušvito akinanti mėnulio pilnatis. Ir kai rūkas galutinai išsisklaidė, vaikinukas suprato stovįs pelkės vidury. Apsižvalgęs niekaip negalėjo suprasti kaip čia atsidūrė. Aplinkui burbuliavo šlykšti pliurė. Niekur jokio kelio nė žymės. Nė takelio ar kupsto kojai pastatyti. Tik kur ne kur styrojo koks nušiuręs krūmas, panašesnis į gerokai nutrintą šluotos ražą negu į gyvą augalą. Kad ir kaip būtų keista, bet vaikinukas neišsigando ir nenustebo. Jis tiesiog žinojo, kad turi būti čia ir būtent dabar. Jį guodė mintis, kad gal dabar sužinos, kas toks yra ir kaip gyventi toliau.
Pradžioje nieko nevyko. Paskui iš kažkur atplaukė žalsva valtelė. Joje sėdėjo žaliaplaukis jaunuolis.
- Sveikas, - pasisveikino.
- Sveikas, - netvirtai atsakė Omusumas.
- Ką čia veiki?
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais.
- Įdomu, - jaunuolis įdėmiai pažvelgė į Omusumą. – O kodėl tu čia?
- Nežinau…
Jaunuolis mostelėjo ranka. Ir valtelė pavirto žalsvu takeliu, kuriuo jis prisiartino prie Omusumo.
- Ir kaip tu čia papuolei?
- Nežinau… - jau visai tyliai atsakė. – Ėjau ėjau ir…
- Mat kaip! – jaunuolis pasuko takeliu atgal.
- Palauk! – šūktelėjo Omusumas. – Nepalik manęs.
- Kodėl?
- Aš… nežinau ką man daryti.
- Na, tu nieko nežinai. Tai kodėl tu čia, jei nežinai kodėl?
- Aš tiesiog atsikėliau ryte ir išėjau.
- Kodėl?
- Taip reikėjo, - staiga su neviltim balse išspaudė.
- Na, mat! Pasirodo, tu puikiai žinai kodėl tu čia.
- Aš nežinau…
- Taigi sakei, kad reikėjo! – suirzo jaunuolis. – Žinai, bet sakai, kad nežinai. Pas mus taip nepriimta.
- Pas ką pas jus?
- Pas mus Akadrofėje.
Vaikinukas visai sutriko. Kas čia per aka… Žodžiu, čia gi pelkė.
- Bet…
Jaunuolis jau sėdėjo savo valtelėje.
- Palauk, neišeik!
- Aš ir neisiu. Plauksiu.
- Ką aš darysiu čia vienas? Mirsiu iš bado ir troškulio.
- Ko? Ach, taip, tu gi pusiau...
Omusumas visai pasimetė. Jam jau paskaudo kojos. Jis norėjo gerti. O čia dar tokios keistos kalbos. Keistas jaunuolis…
- Gerai jau, - staiga nusišypsojo žaliaplaukis. – Aš pakviesiu ką nors, nes nežinau ką su tavim daryti.
Ir nuplaukė neatsigręždamas. Omusumas gi liko stypsoti, jausdamas, kad tuoj kojos neišlaikys. Ir jis grius į tą burbuliuojančią pliurę. Tą akimirką ir pasijuto krentąs. Tačiau ne į tą tokią nemalonią pliurę, o… kažkur. Jis nesuspėjo išsigąsti. Ir atsidūrė prabangioje menėje.
- Sveikas atvykęs, Omusumai, - pasveikino aukšta liekna moteris ryškiai geltonais plaukis.
Moteris mostelėjo ranka, ir vaikinukas apsunkusiomis kojomis nutepeno paskui. Ten stovėjo didžiulis stalas, apkrautas įvairiomis gėrybėmis.
- Sėsk, pasistiprink. Žinau, kad pavargai ir nieko nesupranti. Greitai viskas paaiškės. Valgyk.
Nors Omusumui buvo kiek nejauku ir smalsu, tačiau valgyti ir gerti norėjosi labiau.
Kai galiausiai baigė, nedrąsiai paklausė:
- Ponia, dabar noriu sužinoti kur esu. Ir kas aš esu?
- Tu esi  Akadrofėje. Ir tau skirta labai svarbi vieta pasaulių istorijoje.
- Man? – vaikinukas pasijuto esąs kažkokiame keistame sapne. Norėjosi pabusti ir gyventi savo seną, nors ir nelengvą gyvenimą. Išmoko nekreipti dėmesio į kreivus žvilgsnius ir vaikiščių pašaipas. O dabar.
- Taip, tau. Juk supranti, kad, būdamas ne toks kaip visi, turi nuveikti kažką, kas nėra mirtingųjų jėgoms?
- Ponia, aš esu paprastas kaimo vaikas. Nieko nemoku ir neišmanau. Ragana sakė, kad esu laumių vaikas. Ir Didžiosios Ragės ordinas manęs nenorėjo. Tai jau aišku, kad aš niekam tikęs.
- Tai kodėl tu čia atėjai?
- Taip reikėjo.
- Tai ir yra įrodymas, kad turi čia būti.
Gražioji ponia maloniai šypsojosi, švelniai kalbėjo. Bet visame tame vis tiek buvo kažkas bauginančio.
- O dabar, - tęsė moteris, - keliausim ten, kur išmoksi būti tuo kuo esi.
Taip Omusumas galiausiai pateko ten, kur buvo toks pat kaip visi. Tiksliau, visi buvo tokie keisti, kad jo keistumas kartais atrodydavo visai nekeistas. Ir galiausiai tapo tuo, kuo turėjo būti. Sergėtoju.
Visi besimokantys buvo tik pusiau… kažkas. Jie mokėsi. Ir galiausiai gavo darbą, pareigą ar tiesiog likimą. Paskutinę mokslų dieną kažkoks keistas mažas žmogeliukas padalino visiems vokus – paskyrimus. Taip pat jie gavo pinigų, žirgus ir daug kitų reikalingų daiktų. Ir Omusumas, kaip ir kiti bendramoksliai, patraukė į savo likimą. Teko laukti. Kol galiausiai gavo Valdovės Akeilės laišką. Tada patraukė į tikslą – lydėti ir saugoti Karalystės įpėdinio tėvą.


- Tai ką, mielasis, keliausim… - Omusumas sėdėjo prie laužo ir gurkšnojo vyną.
- Kur? – piktai paklausė Suairo. – Nesuprantu kas čia vyksta. Iš pradžių man liepia prisistatyti į mūšio vietą. Paskui liepia dingti iš čia. Ir dar krūvą auklių pristato.
- Nepyk, kareivi. Niekas nuo to nepasikeis. Galėjo Valdovė Akeilė tave kur nors pakeliui paleisti. Bet viskam yra paaiškinimas. Tu turėjai sužinoti tiesą. Dabar privalėsi atlikti užduotį. O tada numatytoj vietoj turėsi laukti to, kas dar turės nutikti.
- O dievai nemirtingieji! Jos čia nebėra, bet mane vis tiek tampo už virvučių. Ir, rodos, tampys dar ilgai…
- Aha, - Omusumas buvo visiškai ramus. – Aš, pavyzdžiui, visą savo gyvenimą, kuris, kaip matai, ilgesnis nei tavo, mokiausi ir laukiau šitos užduoties. Kad atjočiau čia ir lydėčiau tave ten, kur turiu palydėti.
- Vargeli tu mano… Už ką man šita nesąmonė?
- Niekas nežino. Bet į balą puolęs sausas nekelsi. Todėl keliausim…
- Ne! Noriu pamatyti mūšį.
- Nebus mūšio. Argi tau nesakė? Kilmingieji išsiaiškins patys. Baigėsi žaidimai.
- Sakė. Žinau. Suprantu. Bet noriu ir turiu teisę.
- Gerai. Aš nusižengsiu nurodymams, kadangi nematau grėsmės. Tiek galiu ir pats nuspręsti.
- Ar mes keliausim dviese?
- Ne. Muosis jos kartu.
Taip ir prasėdėjo prie lauž ]]> Sun, 24 May 2026 09:08:30 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262225.html http://rasyk.lt/kuriniai/262225.html - Mielasis… - sušnabždėjo. – Pasiilgau tavęs… Negalėjau išeit neatsisveikinus…
Ji truktelėjo tunikos dirželį, ir drabužis nuslydo žemyn. Ant jos nuogo kūno žaidė ugnies atšvaitai. Soira ištiesė baltą ranką. Jos ploni ilgi pirštai palietė vyro skruostą…
- Soira, - nustebęs iškvėpė jis. – Nesitikėjau, kad tu taip greitai sugrįši…
- Ššš… - pridėjo pirštą prie lūpų. – Nereikia nieko sakyti… Ligi ryto liko nedaug laiko… Eikš…


- Tam tam tam… ta ta ta… tam tam tam… ta ta ta…
- A-a-a… o-o-o… ao-ao-ao…
- Tam ti tam… ta ti ta… ti ti tam… ti ti ta…
- Ua-ua-ua… oa-oa-oa… ao-ao-ao…
Kapitonas Suairo pakėlė apsunkusią galvą nieko nesuvokdamas. Dar prieš akimirką jis bučiavo ir glamonėjo mylimą moterį, skendo aistros jūroje. O dabar jį pažadino keisti garsai. Kapitonas atsisėdo ir vangiai apsižvalgė. Moters nebuvo šalia. Ir jokių požymių, kad jos čia būta. Na taip, vienas požymis buvo. Jis pabudo visiškai nuogas.
- Dum dum dum… da dum da dum da dum da… dum dum dum…
- Uai uai uai… a… u… a… u… uai uai uai…
- Dum…
- O dievai… - suvaitojo vyras ir kaip galėdamas greičiau įsilipo į kelnes. Tada šiaip ne taip apsiavė batus ir išsliūkino iš palapinės, kur jį apakino skaisti vidudienio saulė.
- Sichi! – riktelėjo.
- Kapitone Suairo, sargybą perėmėme mes…
- Muosis?
- Taip, kapitone. Kapitonė Soira pavedė mums tavo asmens apsaugą.
- Hmm… - numykė neaiškiai. – Geriau paimk butelį vyno ir užeik į mano palapinę.
- Klausau, ka…
- Tam tam tam… ta ta ta… tam tam tam… ta ta ta…
- Ua-ua-ua… oa-oa-oa… ao-ao-ao…
- O dangau!.. – sudejavo Suairo. – Kas gi čia vyksta?
- Na… - Muosis gūžtelėjo pečiais. – Gal tau, kapitone, ir vertėtų tai pamatyti…
- Gal ir vertėtų, - burbtelėjo Suairo. – Aš tik užsimesiu šį tą.
Kapitonas grįžo į palapinę, užsivilko liemenę, prisisegė kalaviją. Tada paskui Muosį patraukė link kalvelės. Iš paskos sekė du iki dantų ginkluoti samdiniai, paskui kuriuos (kaip akies krašteliu pastebėjo Suairo) ėjo ir penkios mėlynplaukės moterys.
- Muosi, kas čia per šūdas? Ar mane dabar jau saugos kaip kilmingą panelę?
- Nežinau, kapitone, aš gavau įsakymą…
- O tos žydros varnos?
- Jos irgi gavo įsakymą.
- Nesu tikras, ar aš esu kapitonas, ar tik šiaip.
- Kapitonas, tačiau aš ir tos moterys esam tiesiogiai pavaldūs Soirai.
- Taip taip…
- Dum dum dum… da dum da dum da dum da… dum dum dum… dum dum dum… da dum da dum da dum da… dum dum dum…
Jie pagaliau užkopė ant kalvelės. Apačioj atsivėrė įdomus vaizdas. Link laukymės, kur vakar vyko mūšis, traukė keista procesija. Priekyje jojo magas Nasohnorbas. Jis buvo nuogas ligi pusės. Visas kūnas ir veidas išpiešti aukso spalvos magiškais ženklais. Mūvėjo plačias ryškiai raudonas kelnes. Dešinėje rankoje laikė iškėlęs nomą. Šiek tiek atsilikęs nuo jo traukė kaukėtų šamanų būrys. Jie atrodė kraupokai ir būgnais mušė tą idiotišką ritmą.
- Tam tam tam… ta ta ta… tam tam tam… ta ta ta… dum dum dum… da dum da dum da dum da… dum dum dum…
Toliau ėjo burtininkės Inoma ir Škira. Jos buvo nuogos, tačiau jų kūnus dengė ne tik ilgi palaidi plaukai, bet ir visas kūnas išpieštas magiškais ženklais. O už jų traukė  būrelis jaunų meijų. Jos vilkėjo trumpas žydras tunikas ir progiesmiu traukė:
- Uai uai uai… a… u… a… u… uai uai uai… ua-ua-ua… oa-oa-oa… ao-ao-ao…
- Ir kas man visa tai paaiškins? – irzliai apsižvalgė kapitonas Suairo.
Šalia išdygo Aimija:
- Tai Valdovės Akeilės tarnai, kapitone.
- Valdovės? – kilstelėjo antakius šis.
- Demonų Valdovės Akeilės, kapitone, - šyptelėjo ši.
- Ar nori pasakyti, kad mes kovojam demonų Valdovės Akeilės pusėj?
- Mes kovojam kapitonės Soiros pusėj, - įsiterpė Muosis.
Kapitonas pastebėjo trumpą kreivą Aimijos šypsnį. Todėl dar labiau suirzo:
- Tai kapitonė Soira tarnauja demonų valdovei?
- Hm… galima pasakyti ir taip, - burbtelėjo moteris.
- Nepatinka man visa tai… - niurgztelėjo. – Aplink mane vyksta kažkoks šūdas. O visi su manimi elgiasi kaip su kokiu kvailiu.
Niekas nereagavo. Todėl jis paklausė:
- Tai kur dabar yra kapitonė Soira? Ir kur yra demonų valdovė?
- Jos atvyks prieš vidurnaktį, - trumpai paaiškino Aimija.
- Puiku! O kada į mūšį stosim mes?
- Tikiuosi niekada… Jeigu viskas vyks sklandžiai, tai jūsų pagalbos neprireiks, - burbtelėjo ši.
Visi kurį laiką stebėjo procesiją. Triukšmas buvo neapsakomas.
- Einam, Muosi, į mano palapinę. Ir vyno nepamiršk…
Muosis atėjo greit. Su dviem vyno buteliais.
- Muosi, sakyk, ar Soira čia buvo šiąnakt? – neryžtingai paklausė, kai išlenkė po taurę vyno.
Muosis kurį laiką tylėjo, spoksodamas į tuščią taurę.
- Pasakysiu taip: aš nemačiau savo akimis, tačiau esu visiškai tikras, kad ji čia buvo, jeigu jau tau, kapitone, taip pasirodė.
- Jūs tikrai nuo manęs kažką slepiat… Tu ir Aimija… ir Tšiagunas.


Vakarop atsivėrė princo Akeilio pilies vartai. Pro juos į laukymę plūstelėjo labai panaši procesija. Priekyje jojo magė Iaka.
- Oho! – šūktelėjo Kši. – Tikras kvailys!
- Ko gi tu čia kvailiuojies? – nustebo Dei.
- Ji gi nėščia! – piktai metė Kši.
Aimija nustebusi išplėtė akis:
- Tu iš kur žinai?
- Brangioji, rodos, pamiršai kas aš esu.
- Ne, bet…
- Buvau šiąnakt ten. Dvyniai, beje…
- Išprotėjai?
- Aš net nesislapsčiau. Šnektelėjau su Akeiliu. Ir Iaka ten buvo. Jis nežino apie nėštumą.
- Ką su juo šnekėti… - numojo ranka Aimija.
- Aš ir neturėjau apie ką su juo kalbėtis. Tačiau prieš išvykstant Lordas Kancleris man pavedė perduoti šį tą.
- Ir kaip? – pasidomėjo Dei.
- Ogi niekaip. Tas idiotas nesutiko. O sąlygos buvo geros. Jie tenorėjo, kad grąžintų Atnenopmoką. Tada būtų leidę jam grįžti į Karalystę.
- Ką padarysi. Princas Akeilis…
- Įdomu: panelės jau vadina demoną Akeilį princu?
Kapitonas Suairo stovėjo už moterų nugarų ir siūbavo nuo kulnų ant pirštų. Rankas buvo sunėręs už nugaros.
- Atleisk, kapitone… Mes čia…
Kurį laiką truko įtempta tyla. Paskui Dei krestelėjo galvą:
- Žinai, kapitone, demonas Akeilis ir demonė Akeilė yra dvyniai. Jie – karališko kraujo. Valdovė Akeilė – teisėta demonų Valdovė. Tačiau brolis panoro valdžią atimti.
- Man įdomu, - susimąstęs paklausė Suairo, - iš kur tu viską taip gerai žinai?
Aimija atsakė visiškai ramiai:
- Mes – samdinės. Daug keliaujam. Ir tarnaujame tiems, kurie geriau moka. Kartais tenka tarnauti ir tokiems, na, nežmonėms.
Kapitonas Suairo linktelėjo. Nebuvo aišku, ar patikėjo, ar ne. Tačiau šiuo metu jis susidomėjo vaizdu apačioj. Abi pusės sustojo viena priešais kitą. Centre įsitaisė magai. Už jų puslankiu išsirikiavo šamanai ir meijos.
Saulė nusileido. Ėmė greitai temti. Abiejose pusėse suliepsnojo laužai.
- Ir kas dabar? – paklausė Suairo.
- Laukiame atvykstant karališko kraujo, - nusivaipė Aimija.
- Ir kada jie atvyks? Kas tada bus? Ar mums teks kautis?
- Daug klausimų, kapitone, - nusišypsojo Dei. – Manyčiau, sulauksime vidurnakčio. Tada pasirodys broliukas ir sesutė. Žinai gi, karališkos personos mėgsta spektaklius.
- Tai jau… - burbtelėjo Suairo. – Šito prisižiūrėjau ligi soties.
Jam staiga kilo blogų nuojautų banga. Suairo buvo karys. Netikėjo jokiom nuojautom. Tačiau dabar jį apėmė panika. Nieko nepasakęs merginoms, apsisuko ant kulno ir vos susivaldė nepasileidęs bėgte.
- Kapitone Suairo, kas tau? – šalia išdygo Muosis.
- Nežinau… Ne-ži-nau! Ateik į mano palapinę ir nepamiršk vyno.
- Klausau, kapitone! – Muosis dingo akimirkai, tačiau pasivijo jį prie palapinės.
Paskui jie sėdėjo palapinėje, gėrė vyną ir tylėjo.
- Muosi, - Suairo įdėmiai žiūrėjo į jį pro taurės viršų, - tu kažką slepi nuo manęs.
Kurį laiką ir vėl abu tylėjo. Kapitonas laukė, kad Muosis ką nors pasakys. Tačiau anas sėdėjo įbedęs žvilgsnį į laužą ir tylėjo.
- Muosi, aš bijau, - pagaliau nutraukė tylą. – Pirmą kartą gyvenime bijau taip, kad negaliu tos baimės suvaldyti.


Akeilė žiūrėjo į save veidrodyje. Ji paleido ilgus žydrus plaukus, padėjo ant staliuko papuošalus. Tada paėmė šepetį ir iššukavo purias garbanas. Pažvelgė į veidrodį. Paskutinį kartą žiūrėjo į kapitonę Soirą – moterį, kuria ji buvo pastaruosius metus. Ilgas laikas žmogui. Ir tik akimirka jai – demonų Valdovei. O po akimirkos priešais veidrodį pulsavo Valdovė Akeilė.
- Mano Valdove…
Tarpdury stovėjo mėlynplaukė moteris.
- Klausau, Amoa.
- Greitai vidurnaktis.
- Žinau.
- Mano Valdove, aš norėčiau… Žinai gi, mano Valdove, kad tavo brolis, princas Akeilis, man kaip sūnus.
- Amoa, esi mano ir brolio auklė. Žinau, kad prie jo esi prisirišusi lygiai taip kaip ir prie manęs. Bet jeigu dabar pralaimėsiu arba pasigailėsiu jo… Juk žinai, kad eilėje laukia Ašalas. O po jo ir kiti. Karalystė pavirs tarpusavio kovų arena. Prie sosto išsirikiuos pretendentų eilė. Kuris nors vienas neišlaikys ir panaudos Atnenopmoką.
- Tai būtų baisu, mano Valdove.
- Ar žinai, kad magė Iaka nėščia? – paklausė po akimirkos.
- Mano Valdove, bet…
- Būtent! Najokas leido vienai iš tų bergždžių karvių gimdyti.
Akeilė pažvelgė į save veidrodyje.
- Įdomu, - tarė mąsliai, - ką jis pasakytų pamatęs mane tokią?
- Mano…
- Taip taip… Tu nesupranti, kaip galėjau pamilti Žemės moters pagimdytą vyrą. O kas beliko? Mūsų tauta baigia išsigimti. Aš negaliu rasti vyro tarp sau lygių. Pasakyk man, aukle, ką galėtum pasiūlyti į vyrus?
- Kuo gi netiko Irpas, mano Valdove?
- Ar tu, aukle, įsivaizduoji jį, valdantį mano tautą?
- Taigi tu valdysi, mano Valdove.
- Aš. Tačiau noriu šalia savęs turėti pagalbininką, patarėją, patikėtinį…
- Mano Valdove, ar moters pagimdytas vyras?..
- O kodėl gi ne?
- Mano Valdove, - pasigirdo nedrąsus balsas nuo durų.
- Isava?
- Tuoj vidurnaktis, mano Valdove.
- Kas girdėti iš mūšio lauko?
- Buvo atvykusi Aimija. Ji pranešė, kad kapitonas Suairo kažką įtaria. Omusumas dar neatvyko. O šiaip – viskas gerai.
- Puiku! Pasakyk mano palydai: greitai išvykstame.
- Klausau, mano Valdove.
- Taigi, Amoa, netrukus įrodysiu, kad esu teisėta Demonų karalystės Valdovė. Žinau, ko nori paprašyti, aukle. Aš pasistengsiu. Jei bus įmanoma, pasigailėsiu brolio. Tačiau nė nesitikėk, kad pasigailėsiu jo įpėdinių ar tos kalės Iakos.
- Gerai, mano Valdove. Tavo valia, mano Valdove.


Aplink Ovasą šurmuliavo minios. Vieni bėgo kuo toliau, kiti traukė artyn pasižiūrėti mūšio. Nesunku buvo pastebėti, kad išvykstantys – tai paprasti žmonės, o atvykstantys dažniausiai burtininkai, raganiai, šamanai. Minioje šmirinėjo meijos, tačiau tik visiškas stuobrys galėjo nesuprasti, kad po lengvais rūbais pasislėpusios dvasios arba dar kažkas. Atokiau nuo minios valkiojosi esoirai bei kialos. Mainydami išvaizdą ir stengdamiesi laikytis atokiau slankiojo kavžai. Minioje stumdėsi mėlynplaukiai vyrai ir moterys. Dažniausiai jie vilkėjo kariškas uniformas.
Per tą triukšmą ir sumaištį niekas nekreipė dėmesio į vienišą raitelį ant sarto žirgo. Aukštas prakaulus seniokas balne sėdėjo tiesiai, tarytum mietą prarijęs. Nesižvalgė į šalis. Vilkėjo platų baltą apsiaustą be jokių skiriamųjų ženklų. Iš po gobtuvo tebuvo matyti tik kumpa stamboka nosis. Žirgas žengė lėtai neraginamas. Kinknojo sau žingine, kaip ir jo šeimininkas į nieką nekreipė dėmesio. Ir nors aplinkui šurmuliavo minia, tačiau, raiteliui priartėjus, ji kažkaip netikėtai prasiskirdavo.
Pasiekęs kryžkelę raitelis kažką burbtelėjo po nosimi. Žirgas stabtelėjo. Kurį laiką raitelis ir žirgas kiurksojo, rodos, viskam abejingi ir nebylūs. Tuo metu ramiai ir nepastebimai keliauninkus apsupo žydrų vilkų ruja. Ir visi patraukė link demono Akeilio pilies.


- Kapitone Suairo!
- Užeik, Muosi.
- Kapitone, tave nori matyti kapitonas Tšiagunas ir Aimija.
- Abu kartu? – nustebo.
- Taip, kapitone.
- Gerai. Tegu sau… Pasilik ir tu.
Po minutėlės visi trys suėjo palapinėn ir susėdo aplink laužą.
- Na, ir kodėl gi sulaukiau tokios garbės? – kandžiai pasiteiravo Suairo, pilstydamas vyną.
- Suairo, - akimirką patylėjęs pradėjo Tšiagunas, - aš jiems bandžiau įrodyti, kad kalbėtis su tavim šia tema beprasmiška. Jie abu nesiklauso.
- Įdomu…
- Mes manome, jog turėtum išvykti. Greitai čia užvirs tokia košė, kurioje tu negalėsi dalyvauti.
- Na… į mūšį aš nesiveržiu, - nusivaipė Suairo. – Nelabai suprantu kas čia vyksta. Tačiau kapitonė Soira, rodos, dalyvaus. Todėl aš iš čia nepajudėsiu!
Aimija susižvalgė su Tšiagunu ir burbtelėjo:
- Gal laikas būtų jam tiesą pasakyti…
Tšiagunas piktai papurtė galvą:
- Nežinau. Kodėl pati negalėjo?
- Todėl, kad paprasčiau suversti viską tiems, kurie pavaldūs, - piktai purkštelėjo Aimija.
- Ei! – irzliai šūktelėjo Suairo. – Gal kartais pamiršote: aš čia – šalia jūsų!
- Na, ir kas?! – piktai atrėžė Aimija. – Man terūpi kiek pernykštis sniegas. Jei nebūčiau gavusi įsakymo, manęs čia nė nebūtų!
Kapitonas Suairo išlenkė vienu mauku vyno taurę. Įsipylė dar ir nusivaipė:
- Vadinas taip: esu kapitonas, kuriam vadovauja visi kas netingi. Kai tarnavau karaliaus Iebo elitiniam daliny, tai žinojau kieno laipsnis aukštesnis nei mano. Ir žinojau, kad privalu jo klausyti.
- Dar nevėlu ten sugrįžti… - metė Tšiagunas.
- Vėlu! Avigalviai jūs neraliuoti! Žinot gi visi trys kodėl čia esu! Tai kodėl negaliu žinoti, kas čia vyksta?
- Kapitone, - tyliai įsiterpė Muosis. – dovanok man: nepasakiau tau tiesos. Nors gal reikėjo…
Jis patylėjo kiek. Sunkiai atsiduso.
- Pameni, kapitone: sakiau, jog kapitonė Soira kartais atrodo kaip demono apsėsta?
Tšiagunas neaiškiai vyptelėjo, o Aimija garsiai ir skambiai nusijuokė. Muosis pažiūrėjo į juos kreivai.
- Aš, kapitone, dabar pasakysiu tai, ką abu kapitonai privalėjo. Man tas buvo griežtai uždrausta, bet dabar, atrodo, jau nebėra prasmės.
- Ar išstenėsi ką nors, Muosi?! – nervingai riktelėjo kapitonas. Jis jautėsi vis prasčiau ir prasčiau. Atrodė, kad tuoj ant jo užgrius uola. Ir niekas nebegalės jo išgelbėti. Jį prislėgs, atims… Ne, gyvas jis liks. Tačiau gyvam lavonui būtis dar sunkesnė.
- Kapitone, Soira nėra žmogus. Kapitone…
Pirmą akimirką Suairo pasirodė, kad uola nenukrito. Anoks čia stebuklas? Soira galėjo būti gilera, una ar kokia žemesnioji dievybė. Galėjo būti burtininkė, magė ar ragana. Kapitonas Suairo pirmą akimirką net pasijuto pagerbtas. Tik pamanykit! Jis tapo tokios neįprastos būtybės meilės objektu.
- Kapitonė Soira yra Demonų Valdovė Akeilė.
Dar akimirką jis nesuvokė to ką išgirdo. O paskui… uola šleptelėjo ant jo ir prislėgė visu sunkumu.
- Kas? – paklausė staiga sukepusiomis lūpomis ir, dar nesulaukęs pakartojimo, užsivertė vyno butelį.
- Fe! – pasišlykštėjusi nusipurtė Aimija. – Tie Žemės moters pagimdyti vyrai…
- Kokie? – piktai metė Tšiagunas. – Norėčiau pamatyti tavo šauniojo broliuko Drepo šlykštų snukį sužinojus, kad jis permiegojo, sakykim, su una.
Kapitonas Suairo staiga atitraukė butelį nuo lūpų ir išpūtęs akis įsispitrėjo į juos.
Tšiagunas graudžiai gūžtelėjo pečiais:
- Ką padarysi… toks gyvenimas…
- Šūdas! – piktai metė Suairo. – Visą laiką jaučiau, kad ji…
Vėl užsivertė butelį. Ten tebuvo likę tik keli lašai, todėl nuslinko ieškoti kito.
- Kapitone Suairo, - vėl tyliai kreipėsi Muosis. – Gal geriau būtų, jei išvyktum iš čia.
- Taip… kurgi… Ir tu to pačio galo! Na, jie… - neapibrėžtai mostelėjo demonų pusėn. – O tu ko tylėjai? A?!
Muosis nusprendė, kad šiuo atveju geriau patylėti. Bet kapitonas atsakymo ir nelaukė.
- Ir mulkis gi aš! – toliau purkštavo Suairo. – Visą laiką jaučiau, kad mane mausto! Visą laiką jaučiau kažkokį netikrumą.
Jis susmuko ant kailio šalia laužo ir vėl užsivertė butelį. Paskui kurį laiką sėdėjo ir spoksojo į ugnį.
- Na, jau ne! – staiga riktelėjo taip, kad iš netikėtumo krūptelėjo visi.
- Na, jau ne, - pakartojo ramiai. – Aš palauksiu iki vidurnakčio. Noriu pamatyti ją paskutinį kartą.
- Nežinau, ar tai gera mintis, - pakraipė galvą Tšiagunas. – Vargu, ar jos išvaizda bus… tokia, kokios tikiesi. Kažin ar tai bus malonu.
- Koks skirtumas? – žagtelėjo Suairo. – Noriu pamatyti ir taškas. Nebent kerus prieš mane panaudotumėt.
- Nemanau, kad tai būtų malonu ir naudinga, - numykė Aimija. – Kita vertus, turi tokią teisę. Mes tave palydėsim.
- Tai dėkui… tai ačiū… - ironiškai nusivaipė Suairo. – Dėkingas būsiu iki mirties.
- Nėr čia ko šaipytis! – supyko Aimija. – Leisdami tau pažiūrėti, mes nusižengiam Valdovės įsakymui.
- Aimija! – palapinėn įsiveržė Dei. – Mums metas.
- Ačiū, sesute. Aš eisiu, o tu, Tšiagunai, palydėk jį. Greitai turėtų atvykti Omusumas.
- Klausau, brangute.
- Nesimaivyk. Aš gi neįsakinėju.
- Taip taip… Bet tonas panašus.
Aimija apsisuko ir išėjo nieko nepasakiusi.
- Tai ką, kapitone Suairo, trauksime ir mes, - pasakė stodamasis Tšiagunas. – Pamatysi ko nematęs.


Penkios mėlynplaukės moterys stovėjo ant kalvos ir žvelgė apačion.
Ten niekas nebuvo pasikeitę. Meijos dabar šoko aplink didįjį laužą. Nors priklausė skirtingoms stovykloms, dabar atlikinėjo kažkokį bendrą ritualą. Šamanai mušė savo būgnus sėdėdami skirtingose laužo pusėse. Raganiai ir burtininkai įsitaisė kiek atokiau. Tuo tarpu magas Nasohnorbas ir magė Iaka stovėjo vienas priešais kitą ir kalbėjosi.
Triukšmas buvo toks baisus, kad net šalia stovintys vargiai galėjo ką girdėti. Tačiau demonėms tereikėjo panorėti.
- Tu nesupranti, Iaka! – pyktelėjo Nasohnorbas. – Tavimi naudojasi!
- Princas Akeilis mane myli! – atkirto šioji.
- Taip taip… myli. Ir siunčia į mūšio lauką? Galų gale jūsų santykiai man ne kažin kiek rūpi. Aš kalbu apie Najoką.
- Tu drįsti abejoti vyre ]]> Thu, 21 May 2026 13:50:37 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262207.html http://rasyk.lt/kuriniai/262207.html Miškas metė savo apdarus. Sausi lapai plevendami ir sukdamiesi klojo žemę storu margaspalviu kilimu, tyliai tūpė ant tamsaus tvenkinio paviršiaus ir dar ilgai plūduriavo paviršiuje, kol sočiai jais prisižaidusi srovė galiausiai nuplukdydavo juos į siaurą medinį lataką.  Prie penkių akmeninių kardų transformavosi šeši Kraujo akmens brolijos nariai, Eleonora ir Utrojus, kurie apsupo kardus.  Miške tapo tylu. Akmens kardai nušvito akinančia šviesa. Utrojus, pakėlęs rankas virš Akmeninių kardų, užgiedojo:
Nuo amžių amžių tu palaidotas po Akmeniniais kardais
ir ne vienas nedrįs paliesti kardus
ir ne  vienas nedrįs tave iškviesti į šį pasaulį
o kas bandys tave pašaukti, ar bandys sunaikinti kardus žus nuo mūsų jėgos.
Utrojus  nutilo. Iš debesų kyštelėjo drumstas mėnulio pilnaties skritulys, išryškėjo šešėliai. Akmeninių kardų švytėjimas blėso. Sudrebėjo žemė. Pasigirdo duslus balsas iš po žemės:
— Aš grįšiu. Man atiteks Kraujo akmuo.
****
Į žmonių pasaulį atėjo rytas. Rasa jau išdžiūvo, nebeliko nė pėdsako naktį praūžusios audros. Saulės zuikučiai linksmai žaidė ant medžių šakų, kai mišką perskrodė kimus, žemas staugimas. Iš pradžių tylus ir vienišas, jis po kelių akimirkų sustiprėjo, jam pritarė daugybė balsų, staugimas augo, plėtėsi, o po to choras subyrėjo į daugybę lojančių ir tarsi kvatojančių balsų. Iš Akmeninių kardų pakilo rūkas, kuris skverbėsi į  augalus ir miško gyventojus ir juos žudė. Prie Akmeninių kardų transformavosi Kraujo akmens brolijos nariai, kurie privalėjo neleisti ištrūkti juodajam magui.
„Žmonių pasauliui gresia pavojus. - Brolijos nariai išgirdo ramias Eleonoros mintis. -  Štaro jėgos auga. Jūs privalote neleisti kerams skverbtis tolyn. Neleiskite kerų paveiktiems gyvūnams pasprukti. Naikinkite. Vienas brolijos narys turės keliauti ir atgabenti kūdikį gimusį ne žmogaus įsčiose ir paaukoti ant Akmeninių kardų. Broli, paskubėk. „
Brolijos narys atsidūrė šalia sodybos. Viename tvarte baubė gyvulys. Girdėjosi žmonių balsai. Į tvartą įėjo brolijos narys. Jis pakėlė rankas ir šviesa sklindanti iš jo apgaubė žmones. Jie užmigo. Jis priėjo prie karvės. Jis palietė karvę. Gyvulys gailiai subaubė. Ant žemės gulėjo žmogaus kūdikis. Karvė buvo negyva. Jis pakėlė kūdikį ir kartu su juo pasišalino. Prie Akmeninių kardų transformavosi brolijos narys. Jis artėjo prie kardų. Jis pakėlė kūdikį ir pradėjo sakyti užkeikimą:
„ Jėga, kuri pagimdė šį kūdikį, padėk man. Aš aukoju šią auką kilniam tikslui. “
Brolijos narys padėjo kūdikį ant Akmeninių kardų. Žemė sudrebėjo. Dangų aptraukė juodi debesys. Kardai nušvito. Iš jų išlėkusi šviesa perskrodė dangų. Ant  kardų galėjo Akmeninis vaikas. Juodasis magas negalės įžengti į žmonių pasaulį.
*****
Temo. Juodi debesys pranašavo liūtį. Tolumoje dundėjo griaustinis. Žvarbus rudeninis vėjas po gatves nešiojo šiukšles. Pirmieji lietaus lašai pabiro ant pavienių praeivių. Žmogus tupėjo ant šalto, drėgno asfalto, susisupęs į juodą apsiaustą ir įdėmiai stebėjo šventyklą.  Lietaus lašai merkė žmogų.  Mėnulio spinduliai apšvietė šventyklą. Siauri, į viršų  smailėjantis langai, kadaise tarnavę šaudymo angoms, dabar buvo įstiklinti.
Žmogus kiurksojo jau porą valandų. Bandė judinti rankas, kojas, bet šis užsiėmimas buvo skausmingas. Kaulus stingdė žvarbus vėjas. Vidinis balsas įsakė keltis ir slinkti prie šventyklos. Mėnulis pasislėpė debesyse. Vidinis balsas įsakė skubėti. Juodojo mago tarnas stovėjo prie durų. Jis nusimetė apsiaustą. Prie durų stovėjo nuogas, kaulėtas sutvėrimas. Ant kūno nebuvo ne  vieno plaukelio. Akyse degė žalia liepsnelė. Sutvėrimas pakėlė kaulėtą ranką ir pradėjo belsti. Išgirdęs žingsnius, jis pakilo virš durų. Jis pavirto rūku ir prasiskverbė pro praviras duris. Vyriausiasis Kryvis uždarė duris ir krito negyvas. Juodojo mago tarnas priėjo prie negyvo Vyriausiojo Kryvio ir ištraukė pulsuojančią širdį. Karotas užsimaukšlino apsiaustą ir tyliai pasišalino.
Vyriausiojo Kryvio mirtis sukrėtė visus, nes jis buvo tarpininkas tarp dvasinio ir žemiškojo pasaulio. Dabar šis ryšys galutinai nutrūko. Žmonės gedėjo Vyriausiojo Kryvio. Jo palaikai buvo  sudeginti.
Juodojo mago tarnas skubėjo. Jis privalėjo kuo greičiau nusigauti prie Akmeninių kardų ir paaukoti širdį. Jis skubėjo, nes jautė, kad jam ant kulnų lipa priešai.  Kelias prie Akmeninių kardų buvo ilgas ir sunkus. Žmogus keliavo naktimis, per kalnus ir lygumas, per miškus į upes. apeidavo kaimus ir miestelius. Žudikas artėjo prie tikslo. Vidinis balsas jam liepė sustoti ir kelionę tęsti naktį, bet jis nepakluso balsui ir paspartino žingsnį. Jis pradėjo bėgti. Jo tikslas  beveik ranka pasiekiamas. Vidinis balsas reikalavo sustoti, bet žudikas neklausė. Jis kaip pamišėlis, ištraukęs širdį, skuodė prie  kardų. Pasuko už posūkio ir… sustojo lyg suakmenėjęs. Jis buvo apsuptas Kraujo akmens brolijos narių. Žudikas išmetė širdį, bandė pakelti, tačiau jis buvo parblokštas ant žemės. Priešintis buvo beprasmiška. Karotas tyliai ir abejingai stovėjo. Jis pakėlė akis į brolijos nariu ir tarė:
—  Aš ne žudikas… Mane privertė…
Vyriausiojo Kryvio žudikas buvo persmeigtas kardu.
***

Urvas buvo visai nedidelis. Lova prie vienos sienos grubiai sukalta, taburėte prie kitos, per vidurį iš akmenų sukrautas ratas aplink laužą- nieko daugiau ir nebūtų tilpę. Ant stalo gulėjo knygos, o iš rašalinės kyšojo plunksna. Palei sienas ant plonos virvelės kabojo džiovintų žolių ir šaknų ryšulėliai virš ugnies garavo ir kunkuliavo aprūkęs katiliukas. Laužo dūmai pamažu kilo aukštyn ir ten be pėdsakų nyko pro urvo skliautus- kažkur matyt, buvo plyšys, pragraužtas vėjo ir vandens, o gal ir žmogaus darbo. Prie tolimiausios sienos sienos, kur plokščiais  akmenimis, buvo aptvertas mažas gardelis, žmogus atsitūpęs melžė ožką. Nepažįstamasis įėjo tyliai, bet šaltas oras palietė laužo liepsną, pažeme pūstelėjo skersvėjis ir urvo šeimininkė atsisuko. 
- Blogos naujienos, - prabilo atėjusysis, - juodojo mago jėgos auga. Dar vienas bandymas ir jis gali ištrūkti. Reikia kažką daryti.
- Žinau, - stodama ir eidama prie knygų, prabilo urvo šeimininkė. Aš mačiau regėjimą.
Sniegas byrėjo iš tamsos ir atrodė ne baltas, o balzganas tarytum išdegę pelenai ir vos palietęs žemę jis byrėjo smulkutėmis dulkėmis, visai kaip pelenai. Naguotos letenos pradraskė juodą sniegą, slystelėjo posūkyje į išlėkė į orą šlapio molio gabalai. Jis užvertė į dangų snukį, kruvinos lūpos išsitempė dūdele ir žemas, širdį veriantis staugimas ištrūko į laisvę, nuskriejo tiesiai į žvaigždes, aukščiau paties mėnulio.
— Kas čia? - prabilo atėjusysis. Tarsi…
Jis staiga nutilo nebaigęs sakinio- kažkur visai šalia, vos ne pačiame urve, nakties tylą perskrodė kimus, žemas staugimas. Iš pradžių tylus ir vienišas, jis po kelių akimirkų sustiprėjo, jam pritarė daugybė balsų, staugimas augo, plėtėsi, o po to choras staiga subyrėjo į daugybę lojančių ir tarsi kvatojančių balsų.
- Paskubėkime, - prabilo urvo šeimininkė, - mus rado. ]]> Wed, 20 May 2026 11:40:40 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262197.html http://rasyk.lt/kuriniai/262197.html ******
Rytas atėjo į žmonių pasaulį. Saulė pasirodė ir dingo debesyse.  Dangų aptraukė juodi debesys. Stambūs lietaus lašai pabiro į žemę. Liūtis staigiai prasidėjusi, nurimo. Saulės zuikučiai linksmai žaidė ant medžių šakų, kai mišką perskrodė klaikus riksmas. Miškas nutilo. Neošė ne vienas medis. Mišką pervėrė gilus skausmas. Miškas verkė. Ant žemės krito kraujo sakai. Miškas apraudojo  žmogų. Jo kūnas gulėjo šalia Akmeninių kardų.  Mišką apgaubė tirštas rūkas, kuris skverbėsi į medžius. Miškas suuošė. Jis prieštaravo medžių naikinimui. Akmeniniai kardai švytėjo. Žemė kilnojosi. Chaoso magas bandė ištrūkti, tačiau jo jėgos buvo per silpnos. Jis galėjo pakenkti tik nedideliam plotui. Į Miško pagalbos šauksmą atsiliepė Kraujo akmens brolija, kurie transformavosi prie Akmeninių kardų. Jie  pakėlė rankas. Jų rankose  buvo Kraujo akmens gabalėliai. Eleonora priėjo prie Akmeninių kardų. Kraujo akmuo buvo padėtas ant kardų. Eleonora užgiedojo užkeikimą:
Per amžius tu palaidotas po Akmeniniais kardais
Ir ne vienas nedrįs paliesti kardus
Ir ne vienas nedrįs tave iškviesti į į šį pasaulį
O kas bandys tave pašaukti
Žus nuo kardų jėgos.
Eleonora nutilo. Žemė sudrebėjo. Akmeniniai kardai akinančiai nušvito. Iš jų išlėkusi šviesa perskrodė dangų.  Akmeninių kardų švytėjimas blėso. Kraujo akmens broliją apgaubė akinanti šviesa ir jie išnyko.
****
Krymo chanatas. Šiame  žemės lopinėlyje egzistavo nedidelė bendruomenė.  Ši bendruomenė gyveno neįžengiamose pelkėse. Šią bendruomenę įkūrė Štaras. Chaoso magas nujausdamas, kad gali būti nugalėtas, surado mažiau apgyvendintą žemės plotą, kuriame įkūrė savo sekėjus. Ilgus amžius bendruomenė augo, klestėjo. Štaras nesikišo į jų reikalus. Chaoso magas suteikė jiems nemirtingumą. Kiekvieną dieną bendruomenė aukojo gyvas aukas ir kiekvieną dieną vylėsi, kad jų maldas išgirs Chaoso magas.
Pelkė skambėjo nuo būgnų mušimo. Vyriausiasis žynys kvietė į Aukojimo apeigas. Aukojimo apeigose privalėjo dalyvauti visa bendruomenė. Auka buvo sugauta už pelkės ribų. Ji buvo pririšta prie stulpo. Moters kūnas buvo išraižytas aukojimo ženklais. Prie aukos stovėjo Vyriausiasis žynys. Jis buvo apsirengęs juodais drabužiais, rankoje laikė aukojimo peilį. Bendruomenės nariai, pritardami būgnų mušimui, sukosi ratu. Jų šokis vis greitėjo ir greitėjo. Žynys pakėlė aukojimo peilį virš moters galvos ir užgiedojo užkeikimą:
Chaoso mage, mes tavo vaikai
Štare, mes aukojam šią auką
Valdove, išgirsk mus
Aš ir tu
Mes kraujo broliai
Išgirsk mus
Mes kviečiame tave į mūsų pasaulį
Išgirsk mus.
Plykstelėjo akinanti šviesa. Ji apgaubė auką. Auka kalbėjo:
- Priimu šią auką. Jeigu norite mane išlaisvinti, turite rasti kūdikį, kuriam ant piršto yra apgamas. Turėsite kūdikį paaukoti ant akmeninių kardų ir tada galėsiu grįžti į žmonių pasaulį. Mano vaikai, skliskite po pasaulį ir sėkite Blogį. Jūs tam ir buvote sutverti. Jūs per ilgai užsibuvote pelkėje
Šviesa užgeso. Stulpas buvo tuščias.
Iš neramaus miego pabudo Eleonora. Ji pajuto bundanti blogį, kuris nevaržomas, lyg vėžys, plėtėsi. Eleonora susisiekė su  Utrojumi, vyriausiuoju planetos saugotoju.
Ilgus amžius, - mintimis kreipėsi į Eleonorą, - Chaoso mago pasekėjai bandė susisiekti su šeimininku. Mes juos stebėjome. Jų pastangos buvo nesėkmingos, nes mes blokavome ryšį. Tačiau ryšys buvo užmegztas...  žemėje gims kūdikis, kuris turės apgamą panašu į raktą. Chaoso magas pasiuntė savo tarnus surasti tą kūdikį ir jis turėtų būti paaukotas, kad būtų sunaikinti Akmeniniai kardai. Vaikas yra nepaprastas. Jis gali netik išleisti Štarą į laisvę, bet ir jį nužudyti. Privalote surasti ir apsaugoti kūdikį, nes...
Ryšys nutrūko. Kambaryje blykstelėjo šviesa ir ant grindų gulėjo nuogas vyras. Jo kūnas neryškiai švytėjo. Jis pramerkė akis. Jo balsas buvo kimus.
- Žmonių pasaulį valdo Chaoso magas. Aš pasprukau. Kraujo akmens brolija sunaikinta. Štaro rankose Kraujo akmuo. Aš...
- Nusiramink, atkeliavai iš ateities. Susikaupk ir perkelk į ateitį.
*****
Nepažįstamasis, kurio vardas buvo Ptalamas, užsimerkė. Kambaryje pradėjo judėti baldai. Jie persikėlė i ateitį. Danguje pasirodė Štaras. Jis svaidė žaibus. Nepasiekę žemės žaibai dingdavo. Žmonių pasaulį apgaubė tamsa. Pro juodus debesys neprasiskverbė saulės spinduliai. Kraujo akmens brolijos nariai iškėlė rankas. Iš jų kūnų išlėkė energetinis kamuolys. Chaoso magas išvengė smūgio. Sutelkęs visas savo galias puolė Kraujo akmens brolijos narius. Dangų perskrodė klaikus juokas. Sudrebėjo žemė. Į žemė pasipylę degančios ietys. Kraujo akmens brolijos nariai buvo apgaubti ugnies  žiedu.
- Cha, cha, cha, - pasigirdo kimus juokas. Niekur iš čia nepraspruksite. Jūs įkalinti. Nesugebėsite prasiskverbti pro mano ugnies žiedą. Jūs pasmerkti.
Brolijos nariai pakėlė rankas. Iš jų rankų išlėkė ugnies stulpai, kurie apgaubė Štarą. Raganius sustaugė, nes ugnis degino Chaoso magą. Štaras bandė smogti atsakomąjį smūgį, bet jo jėgos jį apleido. Į dangų pakilo Kraujo akmens brolijos nariai. Jie ruošėsi Štarą sunaikinti. Įvertinęs padėtį, Chaoso magas spruko.
- Šį kartą laimėjote. Aš pasitraukiu, bet grįšiu ir su daug galingesne jėga Jūs sunaikinsiu.
Eleonora akimis palydėjo sprunkantį priešą ir kreipėsi į Ptalamą:
- Aš nesuprantu. Štaras pabėgo. Brolijos nariai nugalėjo.
- Būkite kantri. Mūsų kelionė nesibaigė. Mes keliausime toliau.
Keliautojai atsidūrė laukymėje. Vidury laukymės stovėjo paauksuotas altorius. Ant altoriaus gulėjo nuogas vyras. Jo kūnas buvo išpieštas runomis. Šalia jo stovėjo žmogus. Rankoje laikė aukojimo peilį.
- Išgirsk, mus. Ateik į šį pasaulį. Mes prašome tavo pagalbos.
Žmogus pakėlė aukojimo peilį ir smogė į širdį. Laukymė apgaubė akinanti šviesa.
- Kas mane kvietė?
- 0, Didingoji, o Išmintingoji Eleonora, mes tave kvietėme. Mus puola Chaoso magas. Žmonių pasaulis pasmerktas. Kraujo akmens brolija silpna. Jie nesusitvarko su Štaru.
- Mielieji, uždraudžiau aukoti žmones. Kodėl nepaklusote? Brolija kovoja su priešu. Padėkite jiems. Chaoso magas minta Jūsų baimėmis. Nebijokite ir eikite pasitikti savo likimo. Būdami stiprūs ir drąsūs padėsite Brolijai nugalėti Chaoso magą.
Akinanti šviesa užgeso. Ten kur buvo aukojimo altorius pražydo gėlės. Žmonių akyse degė ryžtas. Žmonės pamatė Štarą, kuris į žmones paleido ugnį. Laukymėje gulėjo negyvi kūnai. Pakilęs vėjas išnešiojo pelenus.
- Ryžtas ir drąsa jums nepadėjo, - juokdamasis prabilo Chaoso magas. Žmonių pasaulis pasmerktas.
Eleonora norėjo smogti atsakomąjį smūgį, bet Ptalamas ją sulaikė.
- Būkite kantri. Mes keliaujame toliau.
Keliautojai atsidūrė aklinoje tamsoje. Danguje blikčiojo žaibai.
- Kur mes? - paklausė Eleonora. Jaučiu magijos perteklių.
Dangų perskrodė akinanti šviesa. Šalia kojų nukrito  kūnas. Ten kur turėtų būti širdis žiojo kiaurymę. Eleonora atpažino Ptalamą.
- Štaras laimėjo, - tyliai prabilo Ptalamas.
- Nesuprantu. Tu juk su manimi.
- Atvykau į tavo pasaulį, kai supratau, kad mūsų kova pralaimėta. Chaoso magas pasinaudojo žmonių silpnybėmis. Jis suteikė žmonėms antgamtinių savybių. Jie galėjo skraidyti, burti. Štaras įskiepijo žmonėms, kad jie nemirtingi. Žmonės sukilo prieš Kraujo akmens broliją. Štaro padedami jie išžudė Brolijos narius. Jų kūnai buvo išniekinti. Žmonės pasitelkdami magija, brutaliu būdu atėmė Kraujo akmens gabalėlius.  Kraujo akmens gabalėliai buvo padėti ant altoriaus. Kraujo akmuo tapo vientisas. Tada smogė Štaras. Jis nubloškė žmones nuo Kraujo akmens. Jo rankose pulsavo Kraujo akmuo. Dangus tapo tamsus, nors buvo diena. Iš dangaus krito kraujo lašai. Štaras triumfavo. Žmonių pasaulis priklausė jam ir tik jam vienam.
- Grįžtame į mūsų laikus, - prabilo Eleonora. Privalau susisiekti su Utrojumi, vyriausiuoju planetos saugotoju.
Ptalamas ir Eleonora atsidūrė kambaryje. Kambaryje buvo šeši Kraujo akmens brolijos nariai
- Eleonora, - prabilo vienas iš brolijos narių, - mes matėme viską, ką tu regėjai. Žmonėmis negalima pasitikėti. Jie silpni. Mes galime...
- Privalome susiekti su Utrojumi. Jis vienintelis, kuris gali sustabdyti šį chaosą.
- Nereikia trukdyti vyriausiojo planetos sargo. Aš galiu padėti.
- Pasirodyk, - sušuko Eleonora pasiruošusi kovai.
Kambaryje transformavosi baltai apsirengusi  būtybė. Tai buvo Utrojus.
- Mano pagrindinė užduotis, - prabilo vyriausiasis planetos sargas, - neleisti įsiviešpatauti blogiui. Keliaujame prie Akmeninių kardų. ]]> Tue, 19 May 2026 14:04:57 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262189.html http://rasyk.lt/kuriniai/262189.html Soira sėdėjo prie laužo ir skaitė knygą. Matyt, išgirdo kaip krustelėjo Suairo ir pakėlė galvą
- A… seržantas pabudo…
- Kapitone Soira, reikalauju mane paleisti!
Moteris atsistojo ir priėjo prie pat jo.
- Tu toks žavus, - nusišypsojo. – Tokia figūra… toks veidas… Visada norėjau turėti tokį vyrą kaip tu. Puikus karys. Kilmingas. Gražus. Protingas. Vaje, kiek privalumų beturys…
Soira ištiesė ranką ir švelniai paglostė vyro krūtinę. Tvirta, nors vis gi moteriška ranka glamonėjo krūtinę, kaklą, pečius, slydo žemyn…
- Ar man bus tas pat kaip Ladžiui?
Soira kurį laiką įdėmiai žiūrėjo kapitonui į akis. Paskui nuėjo prie laužo, paėmė durklą. Grįžo.
- Ladį iškastravo veterinaras. Aš nejaučiau jam neapykantos, todėl nenorėjau jo žudyti, - ji durklo smaigaliu braižė nesuprantamą raštą kapitonui ant krūtinės.
Jis nurijo seiles ir paklausė:
- Ar manai, kad vyrui tai geriau už mirtį?
- Ne, nemanau, - Soira abejingai truktelėjo pečiais.
- Kapitone, ar galiu užeiti?
- Palauk, Ulasai! Aš tuoj ateisiu!
- Klausyk, Suairo, aš turiu šiokių tokių reikalų.
Ji nupjaustė virves.
- Gali daryti ką nori. Štai ten – tavo drabužiai. Atsiųsiu Muosį. Atneš tau valgyti ir gerti. Tada duos žirgą ir grąžins ginklus. Gali joti į visas keturias puses.
- Kodėl?
- Na, tau iš baimės vis tiek nestovės. O kastruoti tave neturiu jokios priežasties.
- Ar turiu padėkoti?
- Už ką?
- Na, už laisvę, gyvybę…
- Tu nieko neprašei. Ir nieko ypatingo tau nedaviau.
Ji prisisegė kalaviją ir patraukė prie išėjimo. Ten sustojo, šyptelėjo:
- Tai buvo pamoka. Visų pirma, Ladžiui. Ir kitiems. O Ladžiui… Ladžiui viskas gerai. Aš sumokėjau burtininkui. Ir jis atgavo… savo vyrišką pasididžiavimą.


Suairo pavalgė, sėdo ant žirgo ir išjojo. Niekas nė negrįžtelėjo. Jojo į sostinę. Iš pradžių buvo labai patenkintas. Jautė didžiulį palengvėjimą. Tačiau, kuo toliau jojo, tuo labiau abejojo. Atmintyje vis iškildavo nuogas moters kūnas. Prisiminė aistringus bučinius, karštą alsavimą, stangrias krūtis savo delnuose… Dabar, rodos, jaudino ir ta neįprasta spenelių spalva. Paskui tas keistas uirgos kvapas.
Kapitonas Suairo sustabdė žirgą. Nulipo ir patraukė vedinas žirgu vis dar į tą pačią pusę. Ėjo koja už kojos ir mąstė. Dabar jis grįš. Ir kas? Tuo labiau negalės vesti kokios kvaišos iš aukštuomenės. Ir ką darys? Visą amžių bus kapitonas? Gaus skurdžią algą. Ir… kas?
Šoko ant žirgo ir pasileido šuoliais į Soiros stovyklą.
Grįžusio jo irgi niekas nesulaikė. Prijojo prie Soiros palapinės, nušoko nuo žirgo ir šūktelėjo:
- Kapitone, ar galiu užeiti?
- Užeik, seržante.
Jis įėjo ir sustojo prie įėjimo. Soira sėdėjo prie ugnies ir žiūrėjo į jį.
- Grįžai? Kodėl?
- Soira… aš…
Kapitonė pakilo, priėjo arti arti.
- Tai buvo paskutinis kartas, kai į mane taip kreipiesi, - pasakė ramiai. – Dabar tu esi mano seržantas. Gyveni mano palapinėje ir esi oficialus mano meilužis. Tačiau, kai pasakysiu „išeik“, turėsi išeiti. Supratai?
- Soira, aš…
- Kapitone Soira!
- Supratau… kapitone Soira…


Tšiaguno stovyklą pasiekė jau sutemus.
- Stot! Kas ir kokiu reikalu?
- Aš – kapitonės Soiros seržantas Suairo. Turiu kapitonui Tšiagunui laišką.
- Duokš, - ištiesė ranką sargybinis.
- Turiu perduoti tiesiai į rankas.
- Nieko nebus! Kapitonas perskaitys laišką, tada nuspręs ar kalbėtis su tavimi.
- Gerai. Aš palauksiu.
O ką beliko daryti? Be Tšiaguno atsakymo geriau negrįžti.
- Ei, seržante, kapitonas kviečia!
Suairo patraukė link kapitono palapinės. Tiesą pasakius, tai ką pamatė, jį gerokai nustebino. Prie laužo šalia palapinės sėdėjo kokių keturiasdešimties mėlynplaukis vyras. Jo kairįjį skruostą kirto gilus randas. Į eilinį plėšiką visai nepanašus. Greičiau jau į reguliarios armijos karininką.
- Ką? Nustebai, seržante? – vyptelėjo. – Nepanašus į plėšiką?
- Tiesą pasakius, kapitone, man nusišvilpt į ką tu panašus. Aš tiesiog turiu sudaryti su tavim sandėrį.
- Hm… Man visada patiko kaip Soira balta rankele valdo savo eržilus.
Seržantas Suairo sukando dantis ir nutylėjo. Tačiau jo akys piktai žybtelėjo.
- Nepyk, seržante, - taikiai pasakė Tšiagunas. – Mano liežuvis – mano priešas. Tačiau jokiu būdu nenoriu, kad tu būtum mano priešas. O dabar pasakok.
- Argi kapitonė Soira…
Tšiagunas ištiesė laišką. Ten tebuvo keletas sakinių. Mandagus pasisveikinimas bei pagyros. Ir tik vienas sakinys apie reikalą: „Siunčiu tau seržantą Suairo, kuriuo visiškai pasitikiu“.
Seržantas lengviau atsikvėpė.
- Palengvėjo? Žinau, kad Soira bjauraus būdo. Bet nelaikytų šalia savęs žmogaus, kuriuo nepasitiki. Tai dėstyk dabar.
Suairo glaustai paaiškino reikalo esmę ir pasiūlė kainą: aštuoni šimtai kapitonui ir po keturis šimtus kiekvienam kariui.
- Įtariu, kad Soira nuplėšė perpus daugiau.
Seržantas neapibrėžtai gūžtelėjo pečiais.


Vos seržantas išjojo, į Soiros kambarį tylom įslinko Muosis.
- Kapitone?
- Gerai, kad atėjai… Parašiau laišką Omusumui. Jok ir grįžk kuo greičiau.
- Klausau, kapitone Soira!
Tačiau Muosis neišėjo. Jis neryžtingai mindžiukavo prie durų.
- Nori dar ką pasakyti?
- Noriu paklausti… seržantas…
- Muosi, apie tai mes jau kalbėjom!
- Aš labai atsiprašau, kapitone… bet tai neteisinga jo atžvilgiu…
- Aš jau nusprendžiau!


Iš Tšiaguno stovyklos Suairo išjojo vos prašvitus. Pusiaukelėje seržantą pasitiko Nigylas su dviem kariais.
- Seržante, - kreipėsi Nigylas. – Mes stovyklą įsirengėme kitur. Kapitonė siuntė tave pasitikti.
Jojo neilgai. Greitai išsuko iš pagrindinio kelio ir netrukus pateko į saulės nutviekstą laukymę. Jos centre stovėjo margaspalvė palapinė, o laukymės pakraščiais buvo įsikūrę Soiros kariai.
Suairo nušoko nuo žirgo ir patraukė prie centrinės palapinės:
- Kapitone Soira, galiu užeiti?
- Taip, seržante.
Suairo įžengė į palapinę ir sustingo.
- Užeik, mielasis…
Soira pusiau gulom sėdėjo ant juodais šilkais pakloto gulto. Vilkėjo tą pačią aukso spalvos suknelę. Tik plaukai šį kartą susegti auksine sege. Ant rankos žvilgėjo keletas apyrankių.
- Na, ir kaip sekėsi?
- Gerai. Labai nustebau. Jis – kiek kitoks negu aš maniau.
- Matai, - Soira pakeitė padėtį į sėdimą. – Nereikia spręsti apie ką nors iš gandų.
- Kapitone Soira, ar galiu paklausti, ką visa tai reiškia?
- Jei neklystu, tai tu jau paklausei. Bet aš leisiu sau neatsakyti.
Soira pakilo nuo gulto ir patraukė pro seržantą link išėjimo.
- Sichi!
- Klausau, kapitone!
- Palydėk seržantą nusiprausti ir paduok jo drabužius. Ir pakviesk man Nevą.
Jis išsimaudė upelyje. Kai išlipo, Nevas pasitiko su naujais drabužiais. Uniforma buvo panaši į jo dėvėtą kariuomenėje. Tik be skiriamųjų ženklų. Pirmą kartą po ilgo laiko jis vėl pasijuto tikru kareiviu. Priėjo prie upelio ir pažvelgė į savo atvaizdą. Į jį žiūrėjo šaunus jaunas karininkas. Pačiame jėgų žydėjime. Tik šiek tiek apšepęs, nugairintas saulės ir vėjo. Tą akimirką Suairo pagalvojo, kad Soiros veidas niekada neįdegdavo. Ji visada pablyškusi…
Palapinėje viskas buvo taip pat. Tik vidury stovėjo stalas, nukrautas maistu ir gėrimais.
- Sėsk, Suairo. Manau, kad Tšiagunas taip gerai tavęs nepavaišino.
- Tikrai ne, kapitone…
- Šiandien leidžiu į mane kreiptis vardu. Ir dar…
Soira nutilo.
- Leidžiu tau visa, ko neleidau niekada, nes… galbūt, tai paskutinė mūsų naktis…
- Kodėl? Žadi mane išspirti?
Soira liūdnai šyptelėjo:
- Jei būtų tik tokia bėda… nerengčiau tau jokių išlydėtuvių.
- Tai kas? Soira?
Staiga Suairo nutilo, pamatęs Soiros veido išraišką.
- Tu man kažko nesakai? Kažką nuslėpei nuo manęs ir visų kitų?
- Mielasis, kaip manai, kodėl taip įžeistas princas Abalas ne taip jau labai ir supyko? Ir dar pažadėjo mokėti tokius pinigus?
- Soira… bijau išgirsti…
- Mes kausimės ne su karalium. Mes kausimės su princu Akeiliu.
- Bet gi tu jį nugalėjai!
- Ne, tada mes tik gerokai aptalžėme jį.
- Soira, bet gi tada tu netekai beveik visų vyrų!
- Apie tai ir norėjau pasikalbėti.
Soira pakilo nuo stalo. Nuėjo prie laužo, pažarstė žarijas.
- Ryt ryte čia prisistatys magas, dvi burtininkės ir devyni raganiai.
- O dangau… - suvaitojo Suairo. – Nesitikiu nieko gero iš tokios kovos…
- Nebūk prietaringas kaip kaimietis!
- Aš ir esu kaimietis! – suirzo.
- Klausyk, - taikiai tarė, - nenoriu su tavim pyktis.
- Atleisk, - aprimo ir Suairo.
- Aš ilgai mąsčiau, seržante. Ryt ryte gali išjoti kur akys veda…
Pirmą akimirką Suairo norėjo įsižeisti. Tačiau susivaldė:
- Soira, aš esu karys. Aš prisiekiau tau. Be to, gal dar pameni, tebegalioja mano priesaika karaliui Iebui ir jo įpėdiniams. Aš nežadu trauktis.
Kapitonė tylom priėjo prie jo ir pabučiavo į lūpas.
- Visada žinojau, kad esi tikras vyras. Tą pačią akimirką, kai pamačiau tave tarp žiūrovų.
- Pamatei? Taip. Ir nuo tada tampai mane kaip lėlę.
- Nepyk. Toks jau...
- Kapitone Soira, pas tave svečias!
- Kviesk jį, Sichi!
Vidun linksmai šypsodamas žengė Tšiagunas.
- Sveiki gyvi! Kapitone Soira… - nušvito tarsi pavasario saulė. – Atrodai pritrenkiančiai! Kai paskutinį kartą vilkėjai…
- Ačiū. Tu labai malonus, kapitone Tšiagunai, - nutraukė jo tiradą.
Suairo pasirodė: nenori, kad jis išgirstų kažką svarbaus. Kažkur giliai, rodos, sukirbėjo pavydas. Kažkas kitas irgi matė ją su šia suknele. Tai reiškė…
- Seržante Suairo! – vėl pragydo svečias. – Malonu tave vėl sutikti…
- Kapitonas… nuo šiandien Suairo jau kapitonas…
Šis nustebęs įbedė klausiamą žvilgsnį į Soirą.
- Atleisk, nespėjau tau pranešti. Negaliu savo vyrų palikti seržantui.
- O tu sau, matyt, suteikei generolo laipsnį, - pašaipiai vyptelėjo naujai iškeptas kapitonas.
Jis irzo vis labiau. Tas netikėtas svečias, jo užuominos, nelauktas paaukštinimas, bjaurus mūšis…
Soira nervingai truktelėjo petimi. Tą judesį pastebėjo jau seniai, nors buvo nežymus, ypač kai vilkėdavo uniformą. Tačiau nuogo peties truktelėjimas buvo akivaizdus. Tai reiškė, kad Soira bando neišleisti džino iš butelio.
Tšiagunas su kapitonės mimika ir gestais, rodos, buvo susipažinęs ne ką prasčiau (o gal ir geriau… piktai nusiviepė sau) už Suairo. Tik jis, atrodo, visai nekreipė į tai dėmesio.
- Rodos, - burbtelėjo pašaipiai, - savo pasirodymu ir pliurpimu būsiu pakurstęs šeimyninį kivirčą.
Soira sugniaužė kumštį, prikando lūpą ir kurį laiką rūsčiai žiūrėjo tai į Suairo, tai į Tšiaguną.
- Na, ponai kapitonai, dabar pietausime… - pagaliau tarė. – Karštų patiekalų nebus. Mes stovyklaujame. Ir šiaip… reikia kai ką aptarti.
- Taip, brangute, reikia… Vėl mane į kokį mėšlą įmurkdei?
- Tšiagunai!
- Ko? Nereikia čia maivytis, - kapitonas įsidėjo į lėkštę geroką gabalą kumpio. – Aš labai dėkingas tau, kad tada ištraukei iš tos pražūties. Tačiau ir dabar nenoriu mirti.
- Kapitone, tavo darbas bus juodžiausias, bet pats… paprasčiausias.
- Hm… Aš jau tą girdėjau ne kartą…
- Tšiagunai… - Soira palietė kapitono ranką.
Suairo valgė lėtai ir bandė apsimesti, kad jam visai nerūpi tai, kas vyksta. Tačiau jis kuo puikiausiai viską matė ir girdėjo… ir pavydėjo.
O Soiros balsas tapo švelnus ir minkštas:
- Juk padėsi… Tik tavim pasitikiu. Juk žinai…
- Soira, - kapitono balsas irgi tapo švelnesnis. – Tu gali daryti kas tau šauna į galvą. Galų gale, aš galiu, netgi privalau tau padėti. Bet…
- Tai jau ne tavo reikalas! – kapitonė atitraukė ranką.
- Taip, - irgi sausai atrėžė Tšiagunas. – Sakyk, kokia mano užduotis, ir mes trauksim į kelią.
- Puiku! Išvyksit šiandien.
Soira atsistojo, nuėjo prie gulto ir atnešė du didelius vokus. Vieną įteikė Tšiagunui, kitą – Suairo.
- Tai jūsų užduotys, ponai. Tikiuosi, kad jas įvykdysite.
- Taip, kapitone Soira! - kariškai išrėžė Tšiagunas. – Tai aš einu pas saviškius. Sėkmės, seržante. Ach, taip! Kapitone Suairo.
Ir išėjo. Soira liko sėdėti prie stalo ir knebinėti kažką lėkštėje.
- Ar man atplėšti voką? – irzliai paklausė Suairo.
- Ne, rytoj ryte… - burbtelėjo ir toliau knebinėjo.
Suairo kurį laiką tylėjo ją stebėdamas, o tada ryžtingai paklausė:
- Ar jis tavo meilužis?
- Kas? Tšiagunas? Ne! Jis mano…
Soira atsistojo, priėjo prie kapitono ir švelniai paglostė skruostą.
- Suairo… aš… Mielasis, aš labai gailiuosi, kad įvėliau tave į visa tai. Tiesiog tu buvai labai geras karys ir labai simpatiškas vyras. Ir aš… pasielgiau taip, kaip man šovė į galvą. Žinau, kad myli mane. Atleisk, bet nieko daugiau, išskyrus savo kūną, negaliu tau duoti.
- Soira, bet gi aš nieko neprašau! Aš susitaikiau su esama padėtimi. Viskas gerai.
- Negerai, demonai tave griebtų! Aš tiesiog pasinaudojau tavimi! Negi nesupranti?!
Suairo žiojosi prieštarauti, tačiau Soira staiga nuėjo prie išėjimo ir riktelėjo:
- Sichi!
- Taip, kapitone!
- Prižiūrėk, kad niekas mūsų su kapitonu netrukdytų.
- Klausau, kapitone!
Soira grįžo prie Suairo:
- Man įgriso šita kvaila suknelė!
Ir vylingai nusišypsojo:
- Padėk man nusirengti…


Soiros būrelis vidurdienį apsistojo Ovase. Miesteliūkštis nebuvo didelis, tačiau turtingas, nes išaugo svarbių kelių kryžkelėje. Pietų kelias, kuriuo ir atjojo, vedė iš Urėjos karalystės, su kuria Tyrų karalystė palaikė nuolatinius ekonominius santykius. Tuoj už Ovaso kelias šakojosi. Rytinis vedė į sostinę, vakarinis – į Salimą, antrą pagal svarbą karalystės miestą. Įdomiausias buvo šiaurinis kelias. Jis vedė į demono Akeilio pilį.
Nors miestelis buvo visko matęs, tačiau tokia draugija ir jam buvo pernelyg.
Priešaky jojo juodoji burtininkė Inoma. Juodas žirgas ir juodo atlaso suknelė sudarė vientisą grėsmingą darinį. Ilgi juodi plaukai puriomis garbanomis krito ant nuogų pečių. Blyškus veidas švietė tarsi mėnulio pilnatis, o ryškiai raudonos lūpos atrodė grėsmingai geidulingos.
Iš paskos viena šalia kitos jojo baltoji burtininkė Škira ir Soira. Vilkėjo tokias pat sukneles kaip ir Inoma. Tik Škiros suknelė buvo balta. Ji atrodė tarytum vaiduoklis. Plaikstėsi kažkokie apšiurę žili plaukai, blyškus veidas, bekraujės lūpos. Veide ryškėjo tik didelės juodos akys. Vienintelė tikra ir gyva buvo Soira su savo aukso spalvos suknele.
Paskui jojo magas Nasohnorbas. Jis vilkėjo juodą kostiumą ir buvo susisupęs į mėlyną apsiaustą. Magas buvo juodaodis, visiškai plikas su viršugalvyje lyg vėliava plevėsuojančia žalių plaukų sruoga.
Paskutiniai jojo raganiai. Visi priklausė Didžiosios Ragės ordinui, todėl dėvėjo karines uniformas ir kraujo spalvos apsiaustus. Ginkluoti, rūstūs. Tokie panašūs vienas į kitą, kad neįmanoma atskirti vyro nuo moters.
Šiek tiek atsilikę traukė Muosio vadovaujami kariai. Nors buvo aišku, kad niekas, būdamas sveiko proto, nepuls tokios kompanijos, tačiau Soira turėjo dar ir asmeninių motyvų.
Ovaso gatvės mikliai ištuštėjo. Muosis su dviem kariais aplenkė būrelį ir pirmi pasiekė didžiausius miestelio svečių namus, kurių šeimininkas, nors ir virpėdamas iš baimės, išpuolė kieman. Baimė turėjo atsipirkti.
- Ko pageidausite, garbieji ponai? – susilenkė veik iki žemės.
- Ponai burtininkai ir raganiai apsistos viduj. Kareiviams paruošk lauke, - pareiškė Muosis, lipdamas nuo žirgo. – Duok ką turi geriausio. Tau bus dosniai atlyginta.
Tuo metu priartėjo ir kiti. Ėmė lipti nuo žirgų.
- Muosi, paimk karius ir jok pas jį. Aš negalėsiu jo apsaugoti. Omusumas, tikiuosi, viską sutvarkys kaip sutarėm.


Tšiagunas laukė Suairo.
- Sveikinu, kapitone, sėkmingai atvykus, - pasveikino linksmai, nors visai neatrodė laimingas.
- Ačiū, kapitone, - burbtelėjo Suairo nušokdamas nuo žirgo ir mosteldamas vyrams įsikurti.
- Suairo… mums reikia pasikalbėti.
- Nežinau ką man nori pasakyti, tačiau aš neturiu ką pasakyti tau.
- Nesipūsk, - pavargusiu balsu pradėjo Tšiagunas. – Žinau ko širsti. Pavydi Soiros. Nežinau, kuo turėčiau tau prisiekti. Tačiau ji yra tik mano draugė, jei išvis gali būti kieno nors draugė… Ir patariu: nešdinkis iš čia kuo greičiau… ir kuo toliau…
- Keista, - vyptelėjo Suairo. – Prieš išvykdama ji man patarė irgi panašiai.
Tšiagunas žiūrėjo tiesiai į akis. Ir Suairo patikėjo, kad jis žino kažką ir yra teisus dėl gresiančio pavojaus. Tačiau neketino palikti mūšio lauko dėl kažkokių paslaptingų priežasčių.
- Ačiū už pastangas. Tačiau aš nesitrauksiu. Negaliu.
- Tiesą pasakius, - liūdnai šyptelėjo Tšiagunas, - buvau tikras, kad mūsų pokalbis baigsis kažkaip panašiai. Aš, ko gero, irgi taip elgčiausi.
Naktis buvo šilta ir rami. Danguje ryškiai švietė mėnulis ir milijonai žvaigždžių. Kapitono Suairo vyrai buvo išsidėstę nedidelės kalvelės papėdėje. Jokio triukšmo. Kiek atokiau prie laužo sėdėjo penkios moterys.
- Čia dabar kas? – nustebo Tšiagunas.
- Sveikas, kapitone, - atsiliepė tylus kiek pašaipus moteriškas balsas.
- Aimija?
- Aš, kapitone.
Moteris vikriai pašoko ir priėjo prie kapitonų. Aukšta ir liekna, netgi liesoka. Vilkėjo lengvus sėlpo odos šarvus. Ant kaklo kabojo durklas.
- Jūs pažįstami? – nustebo Suairo.
- Mielasis… - sukniurkė Aimija. – Visi mėlynplaukiai pažįstami.
- Ką tu čia veiki, Aimija?
- Gavau Soiros žinutę. Ji prašė kapitoną Suairo… prižiūrėti.
- Kalė… - sušnypštė Tšiagunas. – Aš gi jai sakiau.
- Aš irgi sakiau, - abejingai atrėmė moteris. – Bet ji neklauso. Ji pernelyg ilgai gyveno čia.
- Taip… taip… - atsiduso Tšiagunas. – Per ilgai. Kaip ir aš.
- Tu – visai kita istorija.
- Kita, tačiau veikia taip pat.
Suairo visą laiką tylom stebėjo abu ir bandė suprasti, apie ką jie kalba. Tačiau, taip nieko ir nesupratęs, suirzo:
- Labai smagu, kad jūs pažįstami. Tačiau norėčiau žinoti, ką visa tai reiškia. Aimij ]]> Sat, 16 May 2026 12:43:24 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262168.html http://rasyk.lt/kuriniai/262168.html Staiga Suairo pajuto kalavijo ašmenis prie gerklės.
- Išsiblaškę paprastai būna įsimylėjėliai. Jei sužinosiu, kad turi kitą… Renkis ir nusileisk žemyn! – metė išeidama.
Jis liko nuogas stypsoti vidury kambario.


Dvikovos baigėsi apie pietus. Soira surinko gerokai per šimtą vyrų. Tai reiškė, kad jiems dar teks pakovoti.
Supratęs, jog spektaklis baigėsi, Suairo nusprendė grįžti į kareivines. Jis praalko ir gerokai sustiro. Kaip tik tą akimirką išgirdo sodrų kapitonės balsą:
- Kapitone, gal norėtum su manim pasigalynėti?
Suairo lėtai atsigręžė:
- Į mane kreipiesi?
- Taip, kapitone. Jei nenori būti mano seržantas, tai nors savo malonumui. Gal galėtum įrodyti, kad elitinio karališkojo dalinio kapitonas gali nugalėti samdinių kapitonę.
Akimirką Suairo svyravo. Paskui, paskatintas pašaipaus rudų akių žvilgsnio, atsakė:
- Esu elitinio karališkojo dalinio kapitonas Suairo. Man didelė garbė susikauti su tavim. Nesvarbu, laimėčiau ar pralaimėčiau.
- Man patinka tikri vyrai… - vyptelėjo. – Kuo kausimės?
- Kalavijais, jeigu, žinoma, tu…
- Man tiks.
Minia sulaikė kvėpavimą. Situacija pikantiška – lyg ir turėtų paaiškėti, kas geresnis kareivis: samdinys ar karališkasis. O dar pridėjus, kad samdinys moteris…
Suairo padėties rimtumą suprato tik tada, kai kovotojų poza sustojo vienas priešais kitą. Minioje kilo šurmulys. Visi puolė lažintis. Statė ir už jį, ir už Soirą. Miestiečiams tai buvo pramoga. O kapitonui staiga suspaudė paširdžius. Kas bus, jei pralaimės? Jis pakėlė akis ir susidūrė su kapitonės žvilgsniu. Ji nežymiai linktelėjo.
Kova vyko permainingai. Jie žaidė gudrų žaidimą, kurį atspėti galėjo tik toks pat talentingas kovotojas. Tačiau minioje tokių neatsirado. Ir jie sėkmingai baigė kovą.
- Dėkui, kapitone Suairo, - tvirtai paspaudė ranką. – Mielai priimčiau tave į savo būrį.
- Man garbė, kapitone Soira, - atsakė jis tada. – Mielu noru tau siūlau tą patį – vietą karališkoje kariuomenėje.
- Gal aptarkime tai smuklėje? – blykstelėjo akimis visai nekareiviškai ir, nelaukusi atsakymo, patraukė į smuklę.
Suairo nuėjo paskui. Tada pirmą kartą nusprendė, kad jos užpakaliukas visai nieko.


Kai nusileido žemyn, Soirą rado gurkšnojančią vyną. Ji nervingai beldė pirštais į stalą ir vis žvilgčiojo į duris.
- Soira, aš…
- Kapitone Soira! – nukirto griežtai. – Peniukšlis vėluoja.
Peniukšlis – tai jauniausias Tyrų karaliaus Iebo sūnus Abalas.
- Tu jį pažįsti, seržante?
- Taip, kapitone. Ar galiu prisėsti?
- Sėsk, vyno įsipilk.
Ji palaukė kol Suairo gurkštelėjo vyno.
- Kaip jis?
- Na, jam septyniolika. Protingas, žingeidus ir geras karys. Žinoma tiek, kiek galima tikėtis iš tokio amžiaus vaikinuko.
- Kiek sūnų turėjo Iebas?
- Septynis.
- Kaip manai, kodėl tėvas karūną paliko jaunėliui?
- Na, - pirmą kartą Suairo susimąstė. – vyriausias žiaurus ir kvailas. Du kiti dar tada, kai tarnavau karaliui, pasirinko žynių luomą. Maditas domisi tik mokslu. Usis – labai ligotas. Na, o Tiunas… Jis garbina kažin kokį svetimą dievą.
- Ir pasisekė tėtušiui, - atsiduso Soira. – Kaip manai?.. O! Štai ir jis.
Link jų ėjo aukštas lieknas jaunuolis.
- Atleiskite, kad pavėlavau, - pasakė visai neatsiprašinėdamas.
Suairo norėjo atsistoti pagerbdamas karališką asmenį. Tačiau kapitonė jį perliejo tokiu žvilgsniu, kad liko sėdėti.
- Aš tau atleidžiu todėl, - lėtai pradėjo, - kad esi mano piniginė. Tačiau šiuo metu nesu tokia neturtinga, kad norėčiau guldyti savo vyrų galvas už kažkokį snarglių. Kad ir karūnuotą.
Kapitonė griebė peilį nuo stalo ir paleido kažkur princui pro kairįjį šoną. Pasigirdo skausmingas klyktelėjimas.
- Kapitone! – išraudo Abalas. – Aš neleisiu!
- Nusišvilpt man! Esi mano teritorijoje. O tavo asmens sargybinis bandė išsitraukti ginklą.
- Tu mane įžeidei! – isteriškai klyktelėjo princas. – Ir jis…
Kapitonės akys tapo vaikiškai tyros ir nustebusios. Seržantas pamanė, kad jam derėtų įsikišti. Bėda, nežinojo kaip.


Kapitonė pakilo nuo stalo anksti, mandagiai atsisveikino ir jau žengė link laiptų, tada atsisuko ir, lyg dabar sugalvojusi, pasiūlė:
- Kapitone Suairo, tapk mano seržantu. Alga bus didesnė. Kai ją gausi… Rizika, žinoma, irgi.
Patylėjo.
- Mes išvykstam po savaitės. Ligi to laiko seržanto vietą laikysiu tau. Labanakt!
Kapitonas palydėjo ją susižavėjusiu žvilgsniu.
- Nė nesvajok! - išgirdo pašaipų balsą. Ir be jokios pauzės: - Ei, Okila! Nešk čia alaus, vyno ir mašės! Ir mėsos, mėsos, brangioji!
- Ir mergų! – pridėjo kažkas.
Užstalėje nugriaudėjo sutartinas juokas.
- Nė nesvajok, kapitone. Kiaušus nuraus, jei bandysi lįsti. Ir tu būsi ne pirmas…
Vyrai vėl sutartinai nusižvengė.
- Ar bandei, kad taip gerai žinai? – nusijuokė Suairo.
- Ne, kapitone. Dievai buvo gailestingi. Beje, mano vardas – Muosis. Aš su kapitone Soira jau seniai. Žinai, ką ji padarė, kai atsibodo visi tie kabinėjimaisi?
- Ne. Papasakok, Muosi. Aš statau, - pridėjo.
- Gerai, kapitone. Tu man patinki. Puikiai sužeidėt partiją aikštėj.
Suairo žiojosi prieštarauti. Tačiau karys numojo ranka:
- Jei nenori prisipažinti, tai geriau patylėk. Beje, ji liko tavimi patenkinta labiau nei parodė.
- Ei! gana man pagyras berti! Pasakok, ką ji padarė tam nelaimėliui…
- A… gerai. Buvo mūsų būry toks gražuolis, Ladis vardu. Nekvailas. Ir karys geras. Tik labai jau pasitikėjo savimi. Na, aš bobas turiu omeny. Jam vis vaidenosi, kad į lovą bet kurią galėtų įsiverst.
- Rizikingas požiūris… - burbtelėjo kapitonas.
- Taip. Ypač, kai turi reikalą su tokia moterim kaip Soira…
Karys kuriam laikui nutilo. Išlenkė taurelę, pasėdėjo kasydamasis barzdą.
- Taigi. Ėmė jis sparną rėžti aplink kapitonę. Toji juokais atsimušinėjo. Kelis sykius išbarė. Kartą net antausį skėlė. Bet tas kvailys vis savo suokė. Atseit, kuo labiau priešinasi, tuo labiau myli.
- Kažin kodėl man atrodo, kad istorija nebus linksma… - pasakė raudonplaukis samdinys.
- Nelinksma. Bet pamokanti, - vyptelėjo Muosis.
Išlenkė dar taurelę, nusišluostė atgalia ranka lūpas.
- Vieną rytmetį išvertė mus iš guolių pavojaus signalas. Išpuolam lauk. Pusnuogiai. Akis krapštinėjamės. Priešo dairomės. Tik nėra jo. Prie laužo stovi kapitonė. O graži, kad ją kur demonai! Pilna kovine apranga. Rankos ant krūtinės sukryžiuotos. Kalavijas prie šalies. O mūsų trimitininkas pavojaus signalą pučia. Prilekiu prie kapitonės, aš tada seržantas buvau, ir raportuoju, kad visi savo vietose, tik Ladžio nėra. Ir taip nesmagu man. Manau, gal jis į kaimą pas mergas išlėkė. Tai bus dabar… O ji taip maloniai nusišypso. Akys tokios vaikiškai tyros ir nekaltos. Liaukis, sako, Veidi (tai mūsų trimitininkas), tą triūbą pūsti. O be Ladžio kol kas apsieisim, pridūrė. Tada įsakė vyrus paleisti, kad apsivilktų žmoniškai. Liepė du jai atsiųsti. Su kirviu ir virvėm. Ir dar liepė veterinarą su jo įrankiais pas ją. O visi kiti, sako, tegul renkasi vėl. Įvykdžiau viską, tada nuėjau vilktis. Kai grįžau…
Karys vėl maktelėjo taurelę.
- Na, kapitonė sėdėjo prie laužo ir žiūrėjo į ugnį. Šalia jos – veterinaras. Pažvelgiau į jį, tai tik galvą papurtė. Supratau, kad nieko jam nesakė. Kitoj laužo pusėj jau darbavosi tiedu. Priėjau prie jų kaip tik tuo metu, kai įkalė į žemę tokį lyg ir kryžių. Anie irgi tik galvas papurtė. Ką darysi… Grįžau, o ji ir sako man… Na, liepė paimti man du karius, eiti į jos palapinę ir atvesti Ladį. Kai nuėjom ten… Žinai, kapitone, vos iš juoko nesprogau. Ladis gulėjo palapinėj. Visas virvėmis suraišiotas, kamšalas burnoj, mėlynė paaky. Ir, svarbiausia, visiškai nuogas. Kai išvedėm jį iš palapinės… Vyrai praplyšo juokais. Kapitonė nė akių nepakėlė. Leido vyrams smagintis.
Karys vėl nutilo. Vėl išgėrė. Šį sykį jau dvi taureles.
- Klausyk, kapitone, ar tikrai nori tą istoriją išgirsti?
Kitų nuomonės jis neklausė. Rodos, net pamiršo, kad jie ten yra. Prie stalo jau sėdėjo ir keletas vietinių prostitučių. Aplinkui spietėsi žiopliai, kurie gaudyte gaudė bet kokias istorijas apie kapitonę Soirą.
Suairo, stebėdamas pasakotoją, nusprendė, kad greičiausiai nenori tos istorijos girdėti. Tiktai karys, išlenkęs dar vieną taurelę, prakalbo lyg ir sau.
- Prisijuokėm ligi valiai. Tada ir klausiu kapitonės, ką daryti. Liepė prie to žėgliaus pririšti. Taip ir padarėm. Jei būčiau žinojęs… Nors, tiesą sakant, nieko nebūčiau galėjęs pakeisti. Ji buvo… Et!
Karys išlenkė dar vieną taurelę, kurią jam kažkas paslaugiai pakišo. Keista, tačiau neatrodė girtas. Tik mėlynų akių žvilgsnis blausėsi vis labiau ir labiau.
- Tada ji atsistojo, peržvelgė vyrus ir išrėžė kalbą. Ji labai visus mylinti. Jie yra jos šeima. Ji visada ir visais rūpinasi. Kalbos pradžią visi sutiko pritariamai. Tiesa tai, nieko negali prikišti. Paskui pareiškė, kad jai labai gaila, jog atsiranda tokių, kurie nesupranta jos gerumo. Čia ji pagriebė veterinarą už pakarpos ir nutempė prie Ladžio. Stipri. Oi, kokia ji stipri… Niekaip nepatikėtum į ją pažiūrėjęs… Taigi, priėjo ji prie Ladžio ir ištraukė jam kamšalą iš burnos. O paskui… Dievai, kodėl neapakinote manęs?! Geriau būčiau to nematęs…
Muosis apsižvalgė, tarytum nesuvokdamas kur esąs. Kažkas pastūmė taurelę. Kažkas – kitą. Karys išlenkė neužkąsdamas.
- Jis verkė… - pradėjo vėl. – Ar matėte verkiantį kareivį?.. O ji… Pasakė, kad Trakas eitų ir… Liepė… Kaip jis verkė… Niekas jam negalėjo padėti… O mes… Penkiasdešimt trys vyrai… prieš vieną moterį… matyt, mus pakerėjo… ji… ta ragana… ji pasakė… arba tu, Trakai… arba aš… Trakas maldavo… jis… na… buvo veterinaras… kraujas… ten buvo tiek kraujo…
Karys nutilo. Apžvelgė visus nereginčiu žvilgsniu. Išgėrė pakištą taurelę, nusišluostė atgalia ranka lūpas. Staiga jo akys praskaidrėjo. Pažvelgė į Suairo ir tyliai pasakė:
- Taip ir žinok: ji gera, bet ją kartais apsėda demonas. Aš ją myliu, bet tik tol, kol neprisimenu…
Ir nusmigo.


- Seržante, - nusišypsojo, - ar aš įžeidžiau jo didenybę?
Suairo dar nespėjo sugalvoti atsakymo, kai princas Abalas kreipėsi į jį:
- Seržantas?! Kapitone Suairo, eik tarnauti man. Šiandien pat paskirsiu tave generolu. Surinksim armiją. Paskui tave eis…
Seržantas stipriai suspaudė kalavijo rankeną. Jis tikrai nenorėjo kautis su Soira. Tačiau neketino leisti, kad ji nudėtų tą karalių be karūnos.
Kapitonė kurį laiką sėdėjo įbedusi žvilgsnį į stalą. Paskui lėtai atsistojo ir tyliai pasakė:
- Puiku. Sutarsite…


Grįžęs į kareivines kapitonas ilgai negalėjo užmigti. O po poros dienų pas jį atėjo Muosis ir atnešė laišką. Kapitonė Soira labai mandagiai prašė paslaugos. Karalius, prieš jai išvykstant, rengiąs puotą, į kurią pakvietęs ir ją su palydovu. Ji labai prašanti, kad kapitonas Suairo būtų tuo palydovu. Voke – kvietimas, kuriame turbūt Soiros ranka buvo įrašytas jo vardas. Įdomiausia, kad vardas buvo pilnas: kapitonas Suairo, giminės vardas Saidži, bajoro Ro sūnus.
- Iš kur ji žino mano pilną vardą? Nemanau, kad paklausė karališkoje kanceliarijoje…
- Kapitonė Soira sužino viską, ką nori žinoti…
- Kaip?
- Negaliu žinoti, kapitone Suairo! – atsakė kareiviškai.
- Kodėl ji nepasirinko palydovo iš jūsų?
- Juokiesi iš manęs, kapitone? Pažiūrėk į mane. Kad ir kokiais puošniais rūbais mane apvilktum, aš būsiu kareivis. Kaip atrodysiu prie jos?
Staiga Suairo pasidarė įdomu, kaip gi atrodys Soira ir kaip elgsis tame pokylyje. Todėl jis sėdo ir parašė mandagų atsakymą.
Tą dieną apsivilko paradinę uniformą. Pasiskolino iš bičiulio ekipažą ir nuvažiavo į nakvynės namus, kuriuose buvo apsistojusi kapitonė Soira su savo žmonėmis. Tiesą pasakius, jis kiek prisibijojo, kad bus pasipuošęs pernelyg.
Vos ekipažas sustojo, laukan išpuolė Muosis:
- Užeik, kapitone! Ji tuoj nusileis.
Abu įėjo smuklėn ir įsitaisė prie stalo. Suairo nusprendė, kad jam reikėtų išgerti. Gurkšnojo abu vyną ir plepėjo apie ginklus, žirgus bei senas kovas. Smuklė ūžė ir šurmuliavo. Buvo taip įsijautę, kad neišsyk suvokė, jog aplinkui tapo tylu.
Kapitonas pakėlė galvą. Soira stovėjo laiptų viršuje. Ji… spindėjo. Vilkėjo aukso spalvos suknelę, pasiūtą pagal paskutinę madą. Plaukai sudėti į įmantrią šukuoseną. Juose spindėjo auksinė diadema. Suknelė pridengė tai, kuo anądien žavėjosi kapitonas. Užtat išryškino tai, ko jis dar nematė: krūtinę ir neįtikėtinai grakščias rankas. Visa smuklė vėpsojo atkraginusi galvas. Ir Suairo neišsyk susivokė darąs tą patį. Skubiai pakilo nuo stalo ir patraukė prie laiptų. Tuo pat metu Soira žengė žemyn. Kapitonas dar spėjo ištiesti jai ranką. Iš paskos sekė vienas karių, kuris nešė salpo kailinius. Žvėrelis buvo mažas ir itin retas. Tokius kailinius pasiūti reikėjo gero tūkstančio žvėrelių. Taigi…
- Kapitone Soira, atrodai… nuostabiai.
- Ačiū, kapitone Suairo. Tu irgi.


Kai kapitonė dingo laiptų viršuje, Suairo pakvietė princą sėstis.
- Negerai elgiesi, tavo didenybe… Su kapitone Soira niekas taip nekalba.
- Ir kas ji tokia?! – pasipūtėliškai prunkštelėjo princas. – Ji tik samdinė…
- Tavo didenybe, - atsargiai pradėjo. – Tačiau ji – nepaprasta samdinė. Ta moteris – vienintelė tavo viltis, prince. Ji sutiko traukti į tą žygį. Ir dargi labai nebrangiai užsiprašė…
- Kapitone Suairo, - išdidžiai atšovė princas, - niekada ir nieko nemaldavau! Samdinių pilnos pakampės. Reikia tik turėti kuo užmokėti. O aš turiu.
- Bet keliavai taip toli susitikti… Prince, aš nesu vertas nė pusės to, ko verta ji. Soira turi tai, ko neturi kiti: autoritetą. Jos vedami kariai eina į mūšį nė nemirktelėję… Tau jos reikia, tavo didenybe. Ir tu ją supykdei…


Jie grįžo po vidurnakčio. Puota dar tęsėsi, tačiau abiem jau įgriso ligi gyvo kaulo. Soira buvo labiau įpratusi prie karių draugijos. Ji nemėgo plepėti apie apdarus, papuošalus ar kosmetiką. Nors, kaip pastebėjo Suairo, apie visa tai išmanė.
Taigi, Suairo palydėjo kapitonę į kambarį. Jiems kalbos tikrai nestigo. Apie žirgus, ginklus, mūšius… Kapitonas kuriam laikui net pamiršo, kad ji – moteris. Abu gurkšnojo vyną, kalbėjosi. Ir atrodė, kad pažįstami labai seniai. Galiausiai kapitonas visgi nusprendė, kad laikas grįžti į kareivines.
- Gerai, - nusišypsojo Soira. – Tik norėčiau atsidėkoti už pagalbą…
Soira dingo kitame kambaryje, o kapitonas įsipylė dar vyno, svarstydamas kiek gi verta jo paslauga.
- Štai, - išgirdo. – Tavo atlygis…
Jis atsigręžė.
Soira stovėjo tarpdury visiškai nuoga. Jos ilgi žydri plaukai lengvom garbanom gobė veidą, dengė pečius ir glostė visą kūną. Stangrios krūtys žydrais speneliais… Suairo atsistojo, nors jam linko keliai.
- Nė nesvajok, - nuaidėjo galvoje Muosio balsas.
Jo žvilgsnis grįžo prie moters veido ir pastebėjo tai, ką Soira kruopščiai slėpė nuo kitų: blakstienos, antakiai ir lūpos taip pat buvo žydros. Tai dar labiau sutrikdė. Jis žengtelėjo atgal ir atsirėmė į stalą.
Moteris tuo metu lengvu žingsniu, siūbuodama klubais ir švelniai šypsodamasi, ėjo link jo. Tamsiai rudose akyse spindėjo valiūkiškos ugnelės. Tačiau kapitonui kažkodėl nebuvo linksma. Ir… jis nežinojo kaip elgtis. Buvo pratęs rinktis moteris. Tačiau ši moteris, rodos, jau trečią sykį darė su juo ką norėjo. Ir kapitonas Suairo negalėjo pasipriešinti. Nes visai čia pat stovėjo nuoga moteris. Jos nuoga krūtinė su tais keistais žydrais speneliais bangavo čia pat. Rudas šelmiškas akis pridengė neįprastai žydros blakstienos. O tokios pat neįprastai žydros lūpos jau beveik lietė jo staiga perdžiuvusias lūpas.
- Nereikia taip jaudintis, mielasis… - sušnabždėjo. – Nieko bloga nenutiks… Nemanau, kad esi dar nekaltas…


- Kapitone Soira, ar galiu?..
- Užeik, seržante.
- Galiu kreiptis?
- Ką tas piemengalys nusprendė?
- Na, jis atsiprašo…
- Kur gi ne! Taip ir patikėjau… Garbė tau, seržante, kad taip greit įkalbėjai. Kiek sulygai?
- Pusantro tūkstančio tau ir po aštuonis šimtus penkiasdešimt kiekvienam, nepriklausomai nuo to, liks gyvas ar ne.
- Šaunuolis, seržante. Kiek mes turim vyrų?
- Žinai gi, kapitone…
- Savus žinau. Tačiau tik penkiasdešimt du vyrai. Idealūs kariai, tačiau aš nesiruošiu tų vyrų siųsti mirčiai į nasrus be jokio reikalo.
- Na, princas sakė, kad turi apie tūkstantį…
- Šlamštas! Tačiau dėmesiui nukreipti tiks.
- Ko tau dar?
- Juodadarbių. Girdėjau, kad netoliese stovyklą įsirengė Tšiagunas su savo gauja. Jis turi apie porą šimtų vyrų…
- Betgi jie plėšikai!
- Na ir kas? – truktelėjo petimi Soira. Ji sėdėjo nugara į Suairo. Tačiau jos pabrėžtinai šaltas tonas visai nepatiko seržantui.
- Soira…
- Kapitone Soira!
- Atsiprašau. Kapitone Soira, šiandien ryte…
- Dabar jau beveik pietūs, seržante.
- Soira… kapitone Soira, aš noriu paaiškinti…
- Man nereikia tavo pasiaiškinimų, seržante… - dvelktelėjo šaltukas. – Dabar nueisi pas tą nebrendylą ir liepsi jam grįžti į Inselito pilį. Tegul paruošia savo tūkstantinę. Ir pinigus maždaug trims šimtams vyrų. Aš pranešiu, kaip ir kada pulsime. Pinigus mokės taip: pusę prieš mūšį ir pusę po. Ir…
Soira nutilo.
- Ir tenemano, kad apmaus tave.
- Taip! – Soira atsigręžė. – Kai jis išvyks, ateik pas mane. Josi pas Tšiaguną su misija.
- Aš? Aš nenoriu turėti reikalų su tuo…
- Ar aš tavęs klausiau, seržante? – nustebo. – Kai sieki tikslo… Na, ne man tau aiškinti, kad pergalei pasiekti neužteks tų tūkstančio plikbajorių. O savo karius aš siunčiu, kur rizika didžiausia, tačiau ir laimėjimas stambiausias. Mano vyrai, seržante, ne pėstininkai. Jie eina į kovą ne tik dėl pinigų. Jie eina paskui mane…


Kapitoną pažadino Muosis.
- O kur Soira?
- Kapitonė Soira, pone, šiandien anksti ryte išvyko.
Suairo nugriuvo atgal į lovą.
- Ir žvitrus gi tu, kapitone… - nusišaipė Muosis.
- Aš žvitrus?! – Suairo vos nepaspringo. – Aš? Ne! Tai ji žvitri! Tenujoja mane demonai, kad aš būčiau veržęsis į jos lovą! O ir nepamiršau, Muosi, ką man pasakojai… Tai ta ragana įsivertė mane į lovą…
- Hmmm… - šelmiškai blykstelėjo akimis karys. ]]> Wed, 13 May 2026 09:51:58 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262148.html http://rasyk.lt/kuriniai/262148.html