http://rasyk.lt lt kitoks.lt (Passchendaele Vėl kilo noras nerti į tetos Alisos triušio urvą)
   

        Taip taip – šiandien šventė, Jokūbas tai suprato labai anksti,  vos vos švintant.  Žadintuvui jau trečią kartą giedant Slovėnijos himną,  jis, net dorai neprabudęs, pradėjo suvokti, kad taip, šiandien yra rugsėjo pirmoji, ta nelemta kasmetinė šventė. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad žadintuvas skambėjo ne jo, o Jorio kambaryje. Ir  Jokūbas tikrai neklydo manydamas, kad Slovėnišką pasididžiavimą išklausys  dar bent keturis kartus su tiksliu penkių minučių intervalu. Tai buvo brolio naujas kėlimosi ritualas. Ne ne, Jokūbas tikrai neplanavo keltis su saule tokią dieną. Kur skubėt – pirmoji paskaita nuo vienuoliktos. O štai brolis vakar visus išgąsdino savo keistu pareiškimu, kad rugsėjo pirmąjai jis pasiruošė. Ir į pamokas atsikels laiku bei neprašys ruošoje niekieno pagalbos.  Tie du žodžiai  „Joris“ ir  “pasiruošė”  niekuomet tarpusavyje nederėjo, tad toks pareiškimas visus privertė sunerimti. Mama šyptelėjo ir paklausė, ar brolis žino, kur jo uniforminės kelnės. Joris liko nustebęs – po netrumpos susimąstymo pauzės atsakė, kad gerai bus languotos. Jokūbo piktam džiaugsmui tas Jorio pareiškimas nepraėjo  ir kelis kartus perrinkus  pakabas su visokių rūšių ir kalibro džinsais bei šortais, broliui teko lyginti kostiumines kelnes. Deja, nė vienam šeimos nariui nepavyko išaiškinti frazės  “kelnės lyginamos į kantą” prasmės  ir po dešimties minučių keisto brolio šokio aplink lyginimo lentą, estafetę perėmė tėtis. Na, gerai jau - jaunėlis juk pasiruošė, nematykim smulkmenų. 
  Jokūbui  po kiekvieno iškilmingo Slovėnijos kūrinio atlikimo vis bandant užsnūst, Joris nerimo. Garsiai nerimo, priversdamas tame nerime sudalyvaut visus namus. Pirmiausia kilo pagrįstas klausimas – o gal gi reikia baltų marškinių? Kitas klausimas buvo beveik panikoj – kur jie? Keista, bet mama tyliai tūnojo savo kambaryje. Joris marškinius net gi rado pats  - vos dengiančius bambą ir rankovėmis iki alkūnių. Na ką dabar – po švarku bus gerai. Tik štai kodėl po baltais marškiniais šviečia  žali Žalgirio marškinėliai trumpomis rankovėmis – nedidelis neaiškumas. Na, bet ne Joriui.
  Po dešimties minučių nerimastingo blaškymosi paieškose – garsūs šūksniai – kas išrišo jo mokyklinio kaklaraiščio mazgą? Jokūbas didvyriškai kentė brolio pasiruošimą mokyklai ir ištvermingai tylėjo. Mama taip pat dar tvirtai laikėsi. Tėčiui pasisekė labiausiai -  į darbą jis šėjo labai anksti. Intrukcijos anglų kalba How tie a tie visi išklausė keturis kartus ir kantriai. Šalia angliškų nurodymų visi taipogi klausė vis garsėjančio Jorio pasipiktinimo lietuvių kalba su neaiškiais necenzūriniais intarpais. Galų gale šūksnis „Mama, surišk! ”  vainikavo visus bergždžius bandymus. Dideliam Jokūbo nustebimui, mama ramiai ir su nežymiu sarkazmu paklausė, kodėl turėtų tai mokėti, juk nenešioja kaklaraiščio, bet dar didesniam visų nustebimui pasirodė, kad kaklaraiščio reikia būtent moterų akims pamaloninti. Maždaug kaip „sikspeko“. Tai naujiena buvo ir Jokūbui. Deja, mama neatlaikė vis didėjančio spaudimo ir atsikėlė iš lovos rišt nelemto mazgo. Dar priminė apie diržą į kelnes, apie kojines ne su žvaigzdžių karais – bet bala jų nematė. Svarbesnis klausimas – kur bateliai. Šį kartą niekas neišsidavė – broliui  teko autis sportbačius, su kuriais vakar lietuje vedžiojo šunį. Na gėlių mokytojams nėra – su jomis daug tąsymosi, ryt nuneš po snikersą. Tik reiks pasakyt, kad to geriau nedarytų.
  Bet! Joris šiemet susiruošė! Jis vakar net  pareiškė, kad susitvarkė kambarį, bet dar niekas nedrįso ten užeiti.
  Nurimus visam rytiniam šaršalui, mamai išėjus į darbą, atsikėlė ir Jokūbas. Šiandien pirmoji paskaita. Na ir kas, kad pirmoji – jis tikrai niekaip ypatingai nesiruošė. Svarbiausia – vidinė ramybė ir pasitikėjimas. Tai tik gyvenimas – rytas su septynis kartus Slovėnijos himnu  jo tikrai neišmušė iš vėžių. Išgėręs kavos jis ramiai užėjo į  brolio kambarį. Tarp begalės nesuprantamų šiukšlių ir šlamšto ant rašomo stalo gulėjo ranka prirašytas lapas. Rašyta, braukta, rašyta. Juk šiandien brolis už rankos atves penktokėlį.
  PALINKĖJIMAS PENKTOKUI
  SVARBIASIA – PRIEŠ UŽMIGDAMAS, TURĖK SVAJONĘ. VISADA.
  Taip. Kartais mums reikia išgirsti gerą istoriją, perskaityti kilnią knygą ar pažiūrėti gerą filmą. Kad kažkas sukrutėtų, kad kažkas sukirbėtų.  Kad būtų aiškiau. O kartais gana kelių žodžių pribraukytame lape.
  Tai buvo paskutinė Jorio mokyklinė dyliktoko rugsėjo pirmoji. Ir viskas jam bus gerai – dabar Jokūbas tai žinojo.

]]> Thu, 1 Sep 2022 21:36:49 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254865.html http://rasyk.lt/kuriniai/254865.html
Patarimai, pamokymai ir prisakymai mielaširdingajam skaitytojui:

I. Atėjo metas, kai ne vaikas iš minios turi sušukti, kad karalius nuogas... Atėjo laikas karaliui šaukti į minią, kad vaikas yra nuogas, nuskurdęs, alkanas, ir dėl to kalta karalystė.
II. Užtenka bepročiui šaukti, kad Dievas mirė, laikas Dievui prabilti, kad mirė žmogus, sudievindamas tai, kas esti žmogiška ir sudaiktindamas tai, kame yra bent lašelis dieviškumo.
III. Iš bičių dūzgimo asfodelijų pievoj suprask, koks saldus jų nektaras. Gėrėdamasis gražiausia gėle ir girdamas dievišką kvapą nepamiršk, kad visa jos didybė išaugo iš mėšlo.

I pranašystė

Vieną dieną, galbūt tokią kaip ši, pas visus dvariškius ir miesto gyventojus įsmuks pakvietimai į Didžiąją puotą. Vieni jų įšliauš pro siaurą plyšelį po durimis, kiti nukris tiesiog iš dangaus į rankas ar į ištiestą elgetos kepurę.
Bus didžioji puota, kurioje vieni puotaus, o kitais bus puotaujama. Vieni linksminsis, o kiti linksmins juos. Vieni plyš juokais, o kiti juokins ir jųjų žodžiai kaip povo plunksnos kutens karalienės išskustas pažastis.
Vieną dieną, vieną paprastą dieną, vyks medžioklė su karaliumi, kur pats karalius ir bus tas medžiojamas laimikis. Apsitaisęs sabalų ir lokenų mantija, brausis gilyn į mišką kaip didelis, stambus, išsigandęs žvėris...

Negirdėti jokių trimitų, nematyti jokių apokalipsės raitelių.
Tik pabaidytų paukščių klyksmai, susibūrę į didelius juodus debesis, tik stebėtinai daug sumišusių stirnų, briedžių ir kiškių, besibraunančių pro žvėrynų aptvarus. Tik stebėtinai daug maitvanagių, tupinčių ant kuorų ir kantriai laukiančių šviežienos...

II pranašystė

Po medžioklės karalius pavargo ir apsistojo nakvynei. Ir ne šiaip sau nakvynei penkių žvaigždučių karčiamos apartamentuose, bet po atviru dangumi, ant šieno milijonų žvaigždučių viešbutyje.
Naktį, begulėdamas ant dešiniojo šono, jis susapnavo sapną, kuriame ant aukšto kalno staugė geležinis žvėris. Traiškanotomis akimis ankstyvą rytą karalius pėsčias nuėjo ten, kur paprastai pėsti karaliai nevaikšto – pas savąjį krivių krivaitį, kad jis jam išaiškintų sapną. Krivių krivaitis prisikimšo pypkę ir ėmė papsėti. Rūkė ir smilkė, kol migla padengė slėnį, tuomet ėmė pūsti karaliui miglas į akis. Esą anas sapnas reiškia, jog šioje vietoje reikia statydintis pilį, o prie jos iškilsiąs miestas, kuriame dvariškiai taip lėbaus, kad jo garsas pasklis po visą platųjį pasaulį. Tuomet buvo supiltas piliakalnis ir pastatyta pilis.

Atėjo laikas kitai medžioklei. Nors medžioklė nusisekė puikiai, karalius, priplempęs medaus, pavargo ir apsistojo nakvynei.
Naktį, begulėdamas ant kairiojo šono, jis vėl regėjo sapną, labai panašų į ankstesnįjį. Ant aukšto kalno staugė geležinis žvėriūkštis... Tuomet išlindo geležinė ranka (!) ir pagrūmojo: „Karaliau karaliau, su tavimi sugyventi prireiks geležinės kantrybės! “
Vėlyvą rytą, dar gerai neišsipagiriojęs, žaliam pagiry karalius aplankė savąjį krivių krivaitį. Šis knarkė pataluos taip garsiai, kad rodėsi – jame knarkia šimtai krivių krivaičių. Karalius papurtė krivaitį ir šis išsibudino. Tuomet, atsigėręs iš kaušo medinio gerą mauką giros, krivių krivaitis išklausė karalių ir atsakė taip, kaip ir pirmąjį kartą.
Esą anas sapnas reiškia, jog šioje vietoje reikia statydintis pilį, o prie jos iškilsiąs miestas, kuriame dvariškiai taip lėbaus, kad jo garsas pasklis po visą platųjį pasaulį. Etc... etc... buvo supiltas piliakalnis ir pastatyta pilis.

Karalius mėgo medžioti, todėl išmėgino retųjų danielių medžioklę naujajame žvėrių rezervate. Medžioklė buvo šiaip sau, o nuovargis lenkė kaip reikiant. Naktį, begulėdamas ant pilvo, jis vėlei regėjo sapną, labai panašų į ankstesnįjį. Ant aukšto aukšto kalno staugė geležinis žvėris.
Rytą karalius pasišaukė krivių krivaitį ir pusiau gulomis ėmė porinti, ką jis sapnavęs. Krivis pakedeno, pasikasė žilą galvą ir vėl pakartojo tai, ką anuos kartus – reikia piliakalnį pilti, prie piliakalnio kalnapilį gerti, reikia pilį statyti, reikia miestą įkurti.
Bet čia nūnai atėjo karaliaus iždininkas ir pasakė, kad karalystės iždas išsemtas ir, jeigu karalius dar bent sykį susapnuos tą prakeiktą sapną, karalystėje liks vieni skurdžiai, o ir pats karalius skendės skolose.
Kryžiuočiai ir kalavijuočiai ateisią skolų išmušinėti... žydeliai palūkanų didinti.

Krimtosi, vai krimtosi karalius. Negalėjo nė bluosto sudėti, naktis iš nakties. Vaikščiojo išbalęs, kaip po nesibaigiančio baliaus, tapo savo paties gyvąja šmėkla. Paakiai pajuodę, mintys drumstos. Nemiga kankina.
Ir pagailo karaliaus krivių krivaičiui. Atėjęs šis taria: „Nebekrimski, mano šviesybe, savęs, geriau krimski šitą šaknelę“ – ir ištiesia valerijono šaknį. „Nebegraužki, mano šviesybe, savęs, graužki šituos lapelius“ – ir iškelia saujelę neplautų, ramybe kvepiančių bazilikų, plėšydamas meta lapus, kurie plūduriuoja pavėsio sriubytėje kartu su žvaigždžių atspindžiais vėsią, ramią vasaros naktį.

Karalius užmiega ramiai. Vasara baigiasi. Ilgas, lietingas ruduo – karaliaus šlapiųjų sapnų sezonas.

III pranašystė

Karalystėje gyveno toks dailininkas, turintis magiškąją galią atvaizduoti tikrovę, kuri atrodo netgi tikresnė už tikrą. Natiurmortai kvepėdavo šviežiai nuskintais bazilikais, o vynuogių kekės būdavo tokios tikros, kad atskridę paukščiai nulesdavo vynuoges. Į jo dirbtuves užklydęs vaikėzas nuo jo paveikslų nuraškydavo vieną kitą prisirpusį persiką, vėjas, įsipainiojęs į plazdančių užuolaidų klostes, sukuldavo vazą, ištroškęs keleivis atsigerdavo iš nutapytos stiklinės vandens ar atsignybdavo duonos minkštimo.
Tiesa, niekas iš tikrųjų nebuvo regėjęs nė vieno paveikslo, taip pat nematė vynuoges lesančių paukščių, nepažinojo vaikėzo, vagiančio vaisius, keleivio, kuris malšindavo alkį ir troškulį. Bet visi tik kalbėjo, kad esą buvo taip ar kitaip. Šios visos istorijos plito iš lūpų į lūpas, kaip karšti bučiniai, kaip cholera, šiltinė ar dar baisesnė liga, vadinama meile.
Tapytojas gyveno atsiskyręs, jo namą saugojo du marmuriniai liūtai, kurie, kaip žmonės teigdavo, prisiartinus atgydavo ir suplėšydavo ginkluotą karį ar šiaip kokį smalsuolį nelyg popieriaus skiautę. Tapytojas priimdavo tik vieną vienintelę lankytoją – mylimiausią karaliaus dukrą. Tačiau be palydos, be žodžių, su išlygomis, kad ji niekada niekam nepasakos apie jo kūriniją. Viskas būtų lyg ir įprasta tokiems neįprastiems tapytojo įnoriams, juolab visiškai neįprastoms to meto visuomenės normoms, netgi pasakose. Vienintelė detalė, kuri šiek tiek keičia pasakojimo toną, – princesė – jo paveikslų didžiausia gerbėja – nuo pat gimimo buvo akla.

]]> Tue, 30 Aug 2022 22:56:28 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254852.html http://rasyk.lt/kuriniai/254852.html „ Tu už viską sumokėsi“- šis moters pagrasinimas įgavo konkretų ir labai nemalonų  pavidalą. Tokia painiava... O jis bus apkaltintas žmogžudyste, lavono slėpimu. Viskas prieš jį. Bus apklausiami kaimynai, kurie girdėjo rietenas, visi liudijimai jam nepalankūs. Ir tiesa, kad jis nieko nežino - tokia neįtikinanti.
  Na taip, moteriškės fantazija pranoko visus lūkesčius. Jis tikėjosi ko nors paprastesnio. Kad pradės kviesti policiją, rašyti skundus, gal kreipsis į teismą... Žodžiu-eis jau žinomu teisiniu keliu.
  O ji pasityčiojo, įpainiojo ir juokiasi pasislėpusi. Ir dar ką nors iškrės - tuo vyras dabar neabejojo.
- Na, kobra-dar pažiūrėsim kas ką- iškošė Rokas per dantis.
Buvo aišku, kad greitai nebus išleistas. Vyks tyrimas, bus ieškoma lavono, tardymai, ir ką jis besakytų, atrodys kaip mėginimas išsisukti. Pats pranešė apie, neva, savižudybę o nėra net lavono…
  „Gal, geriau suvaidinti pamišėlį…“- šmėstelėjo mintis.


Atsivėrė kameros durys, du pečiuiti pereigūnai  dirstelėjo į kamerą.
- Į apklausą, -pasigirdo abejingas bet įsakmus  balsas.
Sulaikytasis net nekrustelėjo. Tik sėdėjo apsivilkęs išvirkščius rūbus ir dairėsi bereikšmiu žvilgsniu.
- Ar tu kurčias? Tau sakoma, -suniurzgė vienas iš policininkų.
-Ar jūs mane matote? - Rokas pradėjo įsijausti į sugalvotą vaidmenį.
- Ką čia prisigalvoji? Kaip galėtume tavęs nematyti? Nematomasis atsirado…
-Jūs negalite manęs matyti, kai apsivelku išvirkščius drabužius. Niekas tada manęs nemato, todėl darau, ką noriu... - sukrizeno vyras.
Pareigūnai apsikeitė sumišusiais žvilgsniais, gūžtelėjo pečiais ir užrakino kameros duris .
Tačiau dar klausą pasiekė nueinančiųjų pokalbis.
-Turbūt, trenktas.
-Panašu.
-Koks nors paūmėjimas. Tada jie visko pridirba…
-Pridirba, paskui neprisimena. Šizofrenija.
-Arba vaidina. Dar vienas ekspertizei.
„Štai, kaip paprasta“-šyptelėjo pats sau Rokas.
Tačiau, puikiai suprasdamas, kad nebus taip lengva su patyrusiais psichiatrais, ėmėsi mintyse dėlioti tolesnį spektaklio scenarijų. Turi atrodyti įtikinamai, bet negalima persistengti.
Lėtai slinko ilgos ir nykios dienos palatoje. Nors buvo dar vienas žmogus, bet vyras nesileido į pokalbius su juo. Įtarė, kad gali būti patalpintas stebėtojas, viską po to išklojantis personalui.
Įdomūs būdavo tik pokalbiai su gydytoju. Čia tekdavo susikaupti, kad nepridarytų klaidų.
Kartą gavo laišką. Tik trumpa frazė,, LAUKIU. IR TU LAUK“ Išsiųstas iš Graikijos, pasirašytas vyrišku vardu.
-Ar tai tavo mylimasis? - labai susidomėjo palatos kaimynas.
-Ne tavo reikalas – grubiai atrėžė Rokas.
Jis nė akimirką neabejojo „Tai tos „kobros“ laiškelis. Lepinasi kurortuose, ir dar tyčiojasi- jau ir  homoseksualu padarė. Už viską atsiims, už kiekvieną čia praleistą dieną“
  Daug tų dienų prabėgo. Galiausiai, buvo parašyta palanki išvada, kad jei nusikaltimas ir buvo įvykdytas, tai tuo metu ligonis buvo transo būsenoje ir nieko neprisimena. Nepakaltinamas. Tolesni stebėjimai rodo pagerėjimą, ir normalią adaptaciją visuomenėje.
Ligoninės durys atsivėrė, išleisdamos į laisvę, pripildytą pavasarinio atgimimo šurmulio, užtvindytą saulės spinduliais, bundančios gamtos rūpesčiais.
„Na, gyvate, rasiu tavo irštvą, rasiu tave. Lauk“- pasiuntė į erdvę įniršiu persunktą mintį Rokas.


  Greitai bėgo laikas. Kelionėse po kitus kraštus jis neprailgo. Tiek daug įspūdžių, tačiau net jie neužgožė noro ko nors tokio originalaus iškrėsti Rokui. Dar vis nuoskauda ruseno, pyktis užvirdavo. Nejutau, kad būčiau ištuštinus neapykantos indą iki dugno. Bet, atėjo metas grįžti. Iš brolio sužinojau, kad paieška nutraukta, nes neįrodyta, kad buvo padarytas nusikaltimas. Širdį man glostė žinojimas, kad tas pasipūtėlis Rokas dabar visaip įrodinėja savo nekaltumą psichiatrams. Tačiau supratau, kad istorijoje tašką dėti dar negalima. Tas „ erelis“ bus paleistas ir galvos apie kerštą. „ Mes užgraušim vienas kitą“ nusmelkė mintis. „Gal, tai lemtis…“
  Kaip pasiilgau savo šalies, savo miesto, savo namų- širdis suspurdėjo nulipus lėktuvo nuo trapo . Sava kalba, savi žmonės. Norėjosi visus apkabinti. Sava aplinka, kvapai, takai. Ir planai, kuriuos buvau apmąsčiusi iš anksto. Negalėsiu gyventi savo bute, todėl teks išsinuomoti kur nors. Geriausia užmiestyje.
  Nesunkiai radau sau tinkamą būstą. Namukas, kurio gyventojai išvyko, bet norėjo kad kas nors gyventų ir palaikytų tvarką. Net nuomos mokesčio neprašė. Kukli trobikė, paprasta kaimiška buitis. Na, teks gyventi be patogumų. Vėl sukilo pyktis- tai vis Roko kaltė. Tačiau gamta, ramybė turėtų atsverti miesto komfortą. Reikėtų gero draugo sargo. Teks įsigyti, paimti iš prieglaudos. Jau kitą dieną nuskubėjau į prieglaudą. O čia laukė staigmena. Džiugiai lodamas mane pasitiko Akela. Mėgau šį vilkšunį, o jis mėgo mane. Tai buvo geras prisiminimas iš tų nelemtų laikų, kuomet man nervus gadino Rokas. Akela jo šuo, laikomas tėvų sodyboje. Taip ir nesupratau, kodėl tas prietranka negyveno paveldėtame namuke, bet šunimi rūpinosi. Važiuodavo pašerti, paleisdavo pabėgioti, dažnai veždavo ten ir mane. Su vilkšuniu susidraugavom, o su jo šeimininku niekaip nesigavo. Kai buvo sulaikytas, atsirado gerų žmonių, kurie pasistengė nors į prieglaudą atiduoti.
Labai nudžiugau dėl tokio netikėto susitikimo. Namo grįžome jau dviese. Įkurdinau sargą prieangyje ir žinojau, kad esu saugi, ir namai saugūs. Stiprus, atsidavęs, mokytas šuo. Bus dar ir ištikimas draugas.
  Tą popietę turėjau apsilankyti savo bute, kurį be problemų išnuomojau. Reikėjo atlaisvintį kambarį nuo savo daiktų. Kai kuriuos, ko man nebūtinai reiktų, sudėti rakinamame kambaryje, dalį pasiimti su savimi. Juk grįšiu kada nors, juk turi ta istorija kokią tai pabaigą turėti- tuo neabejojau. Stengiausi nepakliūti kaimynams į akis, net truputį užsimaskavau akiniais nuo saulės, apsivyniojau įmantriai susuktu šalikėliu. Vengiau nereikalingų klausimų. Įsmukau į savo namus, tarsi kokia vagilė ir vėl pajutau neužgesusią pagiežą.,, Ne, tu dar nesumokėjai už viską…“ tyliai sušnabždėjau.
  Stengiausi neužsibūti, apsisukti kol nesutemo, kad dėmesio nepritrauktų įjungta šviesa. Darbą baigusi apsidairiau- ant palangės  tebestovėjo vazelė su nudžiuvusiomis, kadaise pamerktomis bazilikų šakelėmis. Turėjau tuo šlamštu nepamiršti pagardinti patiekalus. Su pasidygėjimu  įmečiau tai į maišelį šiukšlėms. Pasukau į vonios kambarį. Vėl suėmė juokas, prisiminus išdaigą. Nuo veidrodžio lentynėlės surinkau dantų šepetėlius, pastas, likusią Roko skutimosi mašinėlę, losjonus. Irgi, į šiukšlių maišą. Dirstelėjau į veidrodį ir išvydau tai, ko nekenčiau – tas narcizas skutosi ir gėrėjosi savimi. Lyg kokia kvaila ir tuščia „fifa“ Vaizdinys buvo toks tikroviškas, kad atsisukau pažiūrėti, kas už nugaros. Nieko. Ačiū Dievui-tik prisiminimų prisilytėjimas.
Stvėriau krepšį su susirinktais daiktais, maišelį su šiukšlėmis ir nuskubėjau į automobilį. Norėjosi kuo greičiau dingti.


  Rokui neteko ilgai galvoti kur eis ir ką toliau darys. Sustabdęs taksi, nurodė tėvų sodybos adresą. Išlipus iš automobilio sugėlė širdį. Tuščias kiemas, ir jau pradėjusi sparčiai želti žolė... Kas nutiko Akelai? Gyvūnų globotojai pasirūpino? Pasakęs taksistui, kad tuoj atneš pinigus, nupėdino į namo vidų. Viskas buvo, kaip palikta. Atsirakinęs seifą, paėmė kelias kupiūras, atsiskaitė ir nuėjo, nelaukdamas grąžos. Paniuręs atsisėdo prie stalo. Ne – ne viskas kaip buvę. Reikia susirasti savo augintinį, reikia atkurti pajamų šaltinį. Na, tai jis padarys nesunkiai. Ryšiai išlikę. Reikia suvesti sąskaitas su ta bestija, su ta gyvate… Kur ji dabar, kaip ją rasti?
Pasijutęs labai vienišas panoro pirmiausia susigrąžinti šunį. Ir susidūrė su pirma nesėkme. Prieglaudoje gavo atsakymą, kad toks šuo buvo, bet jį pasiėmė globoti moteris.
„Prakeiktoji. Net Akelą iš manęs atėmė“- sugriežė dantimis vyras, sėdęs prie vairo. „Rasti ją! “-ši mintis tapo varomąja Roko jėga.
  Nepailsėjęs nuo neramaus miego, vyras atsikėlė anksti. Norėjosi kažko įprasto, kas grąžintų į malonią netolimą praeitį. Pabandė pasidaryti kavos, kuri praskaidrintų dabartį, aromatu suteiktų džiaugsmo. Užsiplikė, gurkštelėjo ir paliko, supratęs, kad nusiraminimo nebus. Pasistatęs prieš save veidrodį pradėjo tyrinėti savo atspindį. Nesiskutęs, apžėlęs barzda, kaip benamis. Gerai. Tinka prie veikimo plano. Nors, vargu ar galima tikėtis, kad ta prakeiktoji gyventų savo bute tačiau būtina įsitikinti. Reikia pakeisti išvaizdą neatpažįstamai. Skarelė užsmaukta iki antakių, iš po jos išpeštos plaukų sruogos, juodi akiniai. Reikia iš sportiško liekno vyro tapti pilvotu „dėde“. Prisivilkęs daugybę sluoksnių maikių, baltinių, džemperių Rokas nutarė, kad jau sunkiai atpažįstamas.
Jau degėsi pirmos šviesos languose kai vyras privažiavo prie namo, bet nusivylė, nes stiklai atspindėjo tik besileidžiančios saulės gaisus.
„Veltui šitas maskaradas. Ji ne tokia kvaila, kad čia gyventų“-su apmaudu pagalvojo vyras. Bet nuvažiuoti neskubėjo. Sėdėjo apniktas prisiminimų apie savo to meto planus, siekius ir kaip nieko iš to nesigavo. Juk, ir skubėti nebuvo kur – namie spengianti tyla ir vienkiemio vienatvė.
  Panaršęs atminties slėpiniuose, Rokas pasijuto mintimis grįžęs į realybę. O realybėje šviesą spinduliavo taip reikalingas langas.
-Jūs pas ką? -duris atidariusi į vyrą žvelgė jaunutė mergina. -
-Pas buto savininkę. Ar ji namie? Gal galima užeiti?
- Ji čia negyvena.
-Kur ji dabar gyvena? Gal adresą žinote?
- Nežinau.
-Bet susitinkate? Kažkaip atsiskaitote už nuomą? - toliau atsargiai kamantinėjo Rokas.
- Mano tėvai moka. Kiekvieną mėnesį pirmą dieną atvažiuoja ir sumoka. Bibliotekoje. Universitete.
-Aišku. Ačiū. - padėkojęs vyras paskubėjo atsisveikinti.
„Kaip gerai, kad yra plepių mergiočių „ -pasišaipė mintyse, jau užvesdamas variklį.
Iki mėnesio pirmos dienos yra likusi savaitė. Laiko užtektinai, kad paruošti planą, išžvalgyti teritoriją.
  Nusprendęs neatidėlioti, Rokas jau kitą rytą suskato nuvykti prie universiteto.
„Keblu čia susitikti, nėra kur patogiai priparkuoti automobilį. Veikiausiai, paliekamas kur randama vietos artimiausiose gatvelėse ir į biblioteką ateinama pėstute. Vieta tinkama, nes visada pilna zujančių studentų. O gal ji netoliese gyvena, arba dirba... “- švystelėjo viltis vyro galvoje. “Teks užsiimti vietą bibliotekoje, vos ji bus atidaryta. “
Savaitė prabėgo nepastebimai, vis pasvarstant, kaip turi apsirengti, kad liktų neatpažintas, buvo aišku, kad teks improvizuoti pagal aplinkybes, kurių neįmanoma numatyti ir veikti pagal sklandžiai sudėliotą scenarijų.
  Užsimaskavęs panašiai, kaip ir pirmą kartą, Rokas dabar priminė stambaus sudėjimo rokerį.
Užsiėmęs bibliotekoje vietą prie stalo, paprašęs surasti retą knygą, nusičiupo pirmą po ranka pasitaikiusį žurnalą, apsišarvavo kantrybe ir ėmėsi nuobodaus laukimo. Po keleto valandų atkreipė dėmesį į užėjusią pagyvenusių žmonių porelę, atsisėdusią šiek tiek atokiau.
„Turėtų būti jie“- Rokas įbedė akis į žurnalo puslapius nors iš tiesų, įtempęs ausis, bandė nugirsti pokalbį, gal bus paminėta nors menkutė detalė, leidžianti užčiuopti siūlo galą. Netikėtai reikliu signalu tylą sudrumstė telefono skambesys.
-Laba diena. Taip, laukiame, kaip visada-maloniu balsu pradėjo suokti moteris.
Ką sako laukiamoji nesigirdėjo, buvo per toli.
-…………………………………………………..
-Viskas gerai. Supratau. Pasakojo dukra, kad teiravosi.
-……………………………………………………….
-Vyras. Netvarkingai atrodantis, aukštas storas. - atraportavo  apie išvaizdą.
Rokas pakėlė žurnalą, laikydamas jį rankose vertikaliai, tikėdamasis, kad mažiau kris į akis ir net stengėsi vos vos kvėpuoti, kad nepraleistų nė žodžio.
-……………………………………………………………..
-Supratau. Privažiuosite. Einame  ten laukti, -užbaigė pokalbį moteris.
Paskui tą mielą porelę užsivėrus durims, nuo stalo pakilo ir Rokas. Žlugo visi apgalvoti variantai, beliko tik pėdinti tėvukams iš paskos, tikintis pamatyti automobilio numerį.
Nurodytoje vietoje porelė sustojo. Moteris rankinėje iš anksto surado paruoštą voką. Dar buvo likę kelios dešimtys metrų, kad ir Rokas atsirastų greta. Automobilis stabtelėjo, vairuotoja pravėrė dureles, čiupo voką.
-Ačiū, -tarstelėjo paskubomis.
Jau užverdama duris, žvilgsnį įbedė į žingsnį spartinantį Roką. Pašaipi ir piktdžiugiška šypsena šmėstelėjo jos lūpomis, o per dar neužvertas dureles pasirodė ranka, su iškeltu didžiuoju pirštu. Automobilis pajudėjo staigiai ir greitai. Nekreipdamas dėmesio į nustebusius sutuoktinus, Rokas prie gatvės prilėkė jau šuoliais. Bet spėjo pamatyti tik, kad mašina pasuko į artimiausią gatvelę.
„Apdairi ir įžvalgi rupūžė „-mintyse plūdosi vyras. Suvokimas, kad nuo šiol susitikimo vieta bus keičiama kėlė neviltį. Tik mažytė, nesuvokta detalė įstrigo į atmintį ir nedavė ramybės.,, Kaip ji, tarsi vijurkas, taip greitai sukosi salone, kad per kelias akimirkas atsirado dešinėje pusėje? Akrobatė, vairuojanti persikreipus? Ką čia supaisysi tą pamišėlę…“


  Žinojau, kad Rokas jau laisvėje. Neabejojau, kad dabar jo tikslas mane rasti ir atsiteisti. Tuo įsitikinau šiandien, pamačiusi netoli universiteto. Artistas sušiktas... pažinau vos pamačiusi. Bandau spėlioti, ką jis su manimi darytų, jeigu nutvertų. Jokia reali mintis neateina į galvą, bet numanau, kad man labai nepatiktų. Man visada nepatiko jo elgesys. Turiu išvengti, o pačiai kyla  nenumaldomas noras ką nors iškrėsti. Kažką, kas būtų juokinga ir pasijusčiau pilnai atkeršijus. Rausiuosi atminties kloduose, ieškau už kokios minties užsikabinti. Užsnūdau, taip nieko ir nesumaniusi. Nakčiai įpusėjus, pažadino ryški pilnatis, užliejusi miegamąjį – pamiršau užtraukti užuolaidas. Netikėtai gavau mintį prisiminus – tas nenaudėlis prietaringas. Daugiau neužmigau-užvaldė intrigos planavimo aistra. Kirbėjo mintys, prisimenant visas kerėjimo, raganavimo apeigas, užkalbėjimus, užbūrimus… Jų tiek daug... Pati visu tuo netikėjau nė per nago juodymą, bet žinojau, kad tikinčius labai paveikia. Kodėl nepabandžius tuo pasinaudoti… Logika paremta nuojauta sakė- jis gyvena vienkiemio sodyboje. Ten man viskas žinoma. būtina veikti neatidėliojant, kol dar saulė neišdžiovino  jo įmirkusio kiemo . Man reikia, kad liktų matomi pėdsakai. Nesvarbu kokie – kuo keistesni, tuo geriau. Į šaldytuvo kamerą statau dubenėlį su vandeniu, kad sušaltų į ledą. Pati leidžiuosi į senos avalynės paieškas. Juk, turėtų būti šeimininkai ką nors kur nors palikę. Radau senutėlius veltinius, įmautus į didžiulius kaliošus. Koks milžinas tai mūvėjo… Kaliošai labai tiks mano užmačiai. Atsinešusi išpjaustau, kad atrodytų, jog atėjūnas turi tik tris pirštus. Pati suabejoju, ar nepersistengiau, bet pasirodė visai priimtina. Imu baltą popieriaus lapą dar tris mažesnius. Jau sumanyta, ką supilsiu. Viename lapelyje druska. Kitame soda.. Trečiame miltai. Nesvarbu… Svarbu kad darytų įspūdį. Dar kažko reikia, kažkokio akcento... Plaukų! Prisiminiau, kad prieangyje tebekaba iš savo buto parsivežtas maišelis, kurį vis neprisiruošiu išmesti, Ten skutimosi mašinėlėje turėtų būti likę barzdos šerelių. Mintis taip patinka, kad pradedu juoktis. Taip ir yra- mašinėlė neišvalyta, ir kiek tik nori ten pilna to gėrio. Įberiu į visus tris popierėlius. Ach taip - dar ir bazilikai čia. Mažyčiais gabalėliais trupantys tarp pirštų. Tiks ir jie. Kerėjimuose visokios žolelės naudojamos. Pauostau, pajuntu silpną kvapo dvelksmą, prisimenu, kaip jis niršdavo, jeigu nepanaudodavau, ruošdama patiekalus. Iki šiol nesuprantu, kaip galima tai mėgti. Popierėlius užlankstau ir staiga susizgrimbu, kad neturiu klijų. Negali lankstinukai išsilankstyti, neturi išsibarstyti pakelių turinys. Išnaršau visus stalčius, ieškau kuo pakeisti klijus.  Akys užkliūna už žvakės... Labai gerai! Tirpintu vašku antspauduoju paketėlius, braižau mistines linijas. Sudedu viską ant didesniojo lapo, užlankstau ir apraizgau raudonu vilnoniu siūlu. „Bomba“ paruošta. Turėtų suveikti. Traukiu iš šaldymo kameros dubenėlį su ledu, skubiai dedu į termo dėžę. Ledas reikalingas, neturėtų ištirpti. Vienintelė mintis sukasi  mintyse - kad tik Roko nebūtų namie. Automobilį pastačius miško proskynoje prisėlinu arčiau namų. Jaučiu, kaip baladojasi širdis... Pro medžių šakas įdėmiai stebiu kiemą, namą. Nėra Roko automobilio, nėra jokių ženklų, kad kas nors būtų name. Tik ratų provėžos leidžia suprasti, kad neklydau. Jis apsistojęs čia. Nežinau, kiek turiu laiko, nes vyras gali sugrįžti bet kurią minutę. Tikiuosi, kad variklio ūžesį išgirsiu iš tolo, bet neverta tampyti likimo už ūso. Čiumpu ledą, tvirtinu prie jo kerėtojos siuntinuką, įsispiriu į tuos milžiniškus kaliošus. Šie smukinėja, sunku eiti. Bet namą pasiekiu pakankamai greitai. Atsivedėjus trenkiu  kelių kilogramų svorio luiteliu į stiklą. Šis skyla ir pabyra šukėmis ant žemės. Siunčiama dovanėlė žnegteli kambaryje netoli išmušto lango. Atatupsta traukiuosi iš kiemo. Pavyksta- niekas neužklumpa, visur tyla ir ramybė. Poros keistų pėdsakų takelis įsispaudęs į molingą žemę – ateita, tačiau neišeita. Jeigu ledas suspės ištirpti -mįslė, kokiu būdu siuntinys atsidūrė viduje. Pėdsakai už kelių metrų nuo lango. Nei akmens, nei karties nematyti. Tai turės spėliojimo Rokas… Reikia kuo greičiau dingti. Pasiekusi  sausesnę vietą, kur pėdsakai neįsispaudžia, skubiai nusiimu kaliošus ir protekiniais pasileidžiu prie palikto automobilio. Nusipelniau šampano. Pakely nusipirksiu.


  Tą vakarą Rokas namo negrįžo. Klaidžiojo vienišas po miestą, jautėsi niekam nereikalingas. Netraukė net užsukti į kavinę, ar barą. Norėjosi išsikalbėti, kad kas nors suprastų. Kojos atvedė į skersgatvį, ties vienu namu stabtelėjo. Žinojo, kad čia gyvena draugas. Prisiminė dar netolimus laikus, kartu linksmai leistą laiką, pokalbius iki išnaktų.
„Gal užeiti... Įdomu, kaip jam sekasi“.
Kieme šėlo ūgtelėję du vaikai. Tarpduryje išdygo vyro figūra. Pažvelgė į vaikus, metė žvilgsnį į stabtelėjusį praeivį. Pažino.
-Rokai, tu? Ko ten stovi? Užeik. Seniai matytas.
- Galvojau, gal užeiti... Neužsiėmęs? - nudžiugo šis.
-Laisvas šiand ]]> Sun, 28 Aug 2022 20:02:16 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254832.html http://rasyk.lt/kuriniai/254832.html  
      Seniai nebuvo tokių aviečių – didžiulių, saldžių kaip išsiilgtas pirmasis  pavasario medus, sveikų – nė vienos nekaltos kirmėlytės. Kažkodėl norėjosi sakyt – kaip saulių. Vienas malonumas tokias rinkt. Tris į kibirą, dvi į burną. O gal Liucijai tik taip atrodė? Gal jos kasmet tokios? Kada ji paskutinį kartą rinko avietes? Čia, už daržinės, senelių sodyboje. Kada gi ji buvo sodyboje?
    Dabar viskas kitaip – taip  niekad nebuvo. Ar tik taip atrodo? Juk atvažiuodavo pas senelius, kai buvo dar maža Liusytė. Tuomet, kai su seneliu už tos pačios daržinės skynė tas raudonas uogas – dar didesnes ir saldesnes. Movė ant pirštų aviečių kepures – Liusytė ant nykščio, o senelis ant paties mažojo pirštelio galiuko – ir vaidino senelio ir anūkės spektaklius. O po to suvalgydavo avietines kepures – senelis nuo Liusytės nykščio, o mažoji –  senelio avietę. Bet ne – tada buvo viskas kitaip. Viskas. Tik  daržinė tokia pati sena ir avietės ten pat - dabar neravėtos,  bandančios pasiekti saulę pro sukerojusias ir pražydusias garšvas.
    Liucija užmovė ant mažojo pirštelio didžiulę raudoną uogą. Kaip Liusytė – nusišypsojo ir akimirkai pasijuto laiminga. Akimirkai. Pati tuoj išsigando to šventvagišos emocijos kibirkštėlės, nubraukė neatsargią šypseną. Vėl pradėjo lyg iš niekur augt kaltės jausmas – tas nuolatinis, kasdienis jos gyvenimo palydovas. Kartais nepakeliamai skaudus, kartais tik įkyriai maudžiantis. Bet nepaliekantis Liucijos nė akimirkai. Kada ji pirmą kartą suklydo? Kodėl ji tiek klydo?
  Pijų ji augino viena. Viena pati – kaip sakydavo. Ir dirbo. Daug dirbo – reikėjo pinigų, reikėjo namų. Reikėjo rengt ir maitint mažąjį. Glaudėsi virtuvėje pas draugus – kiek gi taip gyvensi. Pijus lankė savaitinį lopšelį – mažius dar visai.  Ir kai tik išmoko dorai vaikščioti – iškart bėgo. Bėgo ne namo, namų jie neturėjo. Bėgo ieškot mamos. Auklėtojos jį rasdavo vis toj pačioj autobuso stotelėj, parsivesdvo. Liucijai net nebeskambindavo. Liucija dirbo. Dieną vienoj ligoninėj, naktį - budėjimas kitoj. Seneliai vis prašė – atvežk Pijuką, auginsim. Tu užaugai, ir mažą užauginsim. Bet Liucija negalėjo. Ji negalėjo būti silpna, nenorėjo  parodyti, kad jai nepasisekė. Jai, mažajai senelio Liusytei juk viskas gerai, atvažiuos su anūku, kai turės ką papasakot, kai galės ir senelius parsivežt į savo namus. Ne, Pijaus piršteliai nenešiojo avietinių kepurių. Pijus bėgdavo ieškot mamos.
    Tas budėjimas buvo labai sunkus. Sunkus kaip reta. Berniuką į reanimaciją atvežė vėlai vakare. Vaikiai nutarė tamsoj išsimaudyti kiemo tvenkinyje, vienas gal išsigando, gal paslydo – nepasakys. Jis skendo, o draugas gelbėjo. Ištempė, gaivino kaip mokėjo, kvietė pagalbą. Atvežė į rajono ligoninę. Jai Liucijai. Visą kelią gaivintą, bet be širdies veiklos. O vyzdžiai siauri. Nekvėpuojantis, baltas, šlapiais sulipusias plaukais, be sustojimo masažuojama krūtine, gal jau sulaužytais šonkauliukais.  Šviesiaplaukis dešimtmetis garbanius.  “Dieve, kaip mano Pijus”, - persmelkė. Liucija perėmė gaivinimą. Viena elektros iškrova, masažas, kartoja iškrovą, masažas. Adrenalinas. Iškrova... Širdutė tyli, elektrokardiografe linija. Ir taip be galo. Jau kada kolegos  sakė – baik, beviltiška, konstatuojam mirtį. Jau viršyti visi algoritmų laikai.  Širdutė tyli. Bet vyzdžiai. Vyzdžiai siauri! Ir Liucija laimėjo. Ji užvedė vaikio širdelę. 
    O visą tą laiką ant stalo skambėjo mobilusis telefonas. Tiems laikams dar reta brangenybė, nupirkta, kad Liucija galėtų pasiekti namie paliktą Pijų. Savuose namuose. Liucija jo negirdėjo, nepamatė daugybės praleistų skambučių, nepažiūrėjo į žinutes. Skyriuje buvo euforija dėl išgelbėto berniuko. Ir iki pat ryto dar reikėjo daugybės darbo ir pastangų, kad tas vaikis išgyventų.
    Tik ryte telefone Liucija rado vienintelę žinutę – “Mama, tu kur... ”
    Grįžusi namo ji sūnui nepapasakojo apie naktinį darbą. Nepasakojo niekada – jautė, kad Pijus jo nekenčia, nenorėjo dar labiau skaudinti. O Pijus darėsi vis uždaresnis. Ir jis nieko nepasakojo.  Jis tik piešė. Piešė ir piešė – sąsiuviniuose, bloknotuose, lapeliuose. Juodu pieštuku. Kartą Liucija rado prirašytą lapą. Vienas ir tas pats tekstas, vis tie patys žodžiai įvairiu šriftu:
    NORĖJAU PARAŠYTI MAMAI, KAD NEGRĮŠIU
  NORĖJAU PARAŠYTI MAMAI, KAD NEGRĮŠIU
  NORĖJAU PARAŠYTI MAMAI, KAD NEGRĮŠIU
  Tada Liucija pirmą kartą išsigando. Labai išsigando. Išsigando kažkokios baisios nuojautos, kad vaikas bėga. Dabar jau nuo jos. Nuo mamos.
    Bet ji toliau dirbo. Neįstengė iššokti iš to voverės rato. Ir kai per televizijos laidą „Lietuvos garbė“ rodė jos išgelbėtą berniuką ir draugui gelbėtojui dovanojo fotoaparatą – pasistengė, kad Pijus tos laidos nematytų. Liucijai kažkodėl buvo gėda.
  Kada ji vėl suklydo? Gal tada, kai vis gi reikėjo pasikalbėti su jaunesne kolege? Gal dar nebuvo vėlu? Tuomet, kai Liucija jau skolinosi iš visų pinigus. Jau niekas nebenorėjo skolinti, tik ta viena dar neatsisakydavo. Ir kartą, atsiimdama grąžinamus pinigus, ji pažiūrėjo į akis ir paklausė:
    -Daktare jūs bėdoj. Papasakokit, gal galim padėt?
  Bet ne, ji negalėjo papasakot. Ką ji galėjo pasakyt tai jaunai daktarei, kuri augino sveikus, laimingus, puikius berniukus. Ar ji galėjo pasakyt, kad jos Pijus jau išnešė iš namų beveik viską vertingesnio ir pardavė už dozę? Kad buvo veik mirtinai sumuštas už skolas ir kad ji, Liucija, prašo kolegų pinigų ne naujam drabužiui ir net ne maistui, o atidavinėja tas skolas, kad jos vaiko visai neužmuštų. Ir ji dirbo dirbo dirbo. Liucija dirbo turbūt visuose Lietuvos rajonuose. Automobilio jau nebeturėjo, prisitaikydavo prie skubančių su ligoniais greitųjų pagalbų ir pervažiuodavo iš ligoninės į ligoninę. Arba atobusu. Liucija svajojo uždirbti tiek pinigų, kad galėtų gydyt Pijų pačioj geriausioj priklausomybių klinikoj.
  Į reanimaciją Pijų atvežė, kai jau pasibaigė Liucijos pamaina.  Be gyvybės ženklų. Perdozavo.
Liucija net negalėjo pagalvot, kad kolegos jo neišgelbės. Ji tos minties neprileido artyn, užsitvėrė visomis pasąmonės ir nepamatuoto tikėjimo užtvaromis. Išgelbės - jie juk žino ką daryti. Ji ir pati kiek kartų gelbėjo. Jie moka. Ji stovėjo už reanimacijos durų ir tikėjo. Tik tiek. Pas Pijų Liucijos neleido.
  Kolegos jos vaiko neišgelbėjo. Jie nebuvo nekalti.
  Ir Pijus neperdozavo - Liucija jautė.  Jis galų gale pabėgo.
                                                            ****
 
  -Baba, baba! Aš nubudau!
  -Eikš, Aduli. Duok iškelsiu tave iš lovytės. Eisim aviečių?
  Liucija vedasi keturmetį bamblį už daržinės, į avietyną. Atsargiai, kad nesusibraižytų kojyčių į peraugusias garšvas, kad neišsidilgintų.
  Jie renka uogas. Tas dideles, sveikas, saldžias. Kaip raudonas saules. Liucija nuskina pačią gražiausią
    -Žiūrėk, Aduli – nykštuko kepurė. Duokš pirštelį.
  Du kepurėti nykštukai žaidžia – mažas ir didelis. Pirštelių spektaklis.  Uogų pilnas avietynas už daržinės. Po to Liucija suvalgo Ado nykštuko kepurę, o vaikas – jos avietę. Negi, kaip kadaide?
    Liucijai atrodė, kad ji jau padarė visas savo gyvenimo klaidas.  Pačias baisiausias. Viskas, ji nebeturėjo teisės klysti. Ir būtent tą dieną  buvo teisingiausias jos sprendimas. Tą dieną, kai į namus pasibeldė Asta. Kažkokia Asta, vedina keturmečiu bambliu.
    -Čia Pijaus Adas, - pasakė, - pasaugokit.
  Ji dar paprašė pinigų. Paskolinti - atiduos, kai susitvarkys. Liucija matė, kad jai blogai, kad turbūt reikia kitokios pagalbos. Ir matė, kad Asta pagalbos dar nepriims. O Adas pasiliko. Adulis. Ir visai nesvarbu, ar jis tikrai Pijaus.
  Liucija išėjo į išankstinę pensiją ir išvažiavo į sodybą. Jiems visko užteks – ji nebegali daugiau klysti. Ji juk turi avietinę nykštuko kepurę ant paties mažojo pirštelio galiuko. ]]> Sat, 20 Aug 2022 10:27:39 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254774.html http://rasyk.lt/kuriniai/254774.html mano mylimoji …Kaip obelis tarp miško medžių – mano mylimasis …
Kaip smagu sėdėti jo paūksmėje, ir jo vaisiai man saldūs.
Mane jis įvedė į pokylio menę, ir jo ženklas viršum manęs buvo meilė.  / Gg2, 1/

  Karalius Liudvikas buvo sukrėstas savo artimiausios meilužės, prie kurios ilgą laiką buvo prisirišęs, elgesio. Kažkas ne taip, jautė jis. „Kas aš esu... kas vyksta su manimi – nenustojo savęs klausti monarchas. Nė viena moteris nebuvo manęs taip užvaldžiusi. “ Dvaro gyvenimas virė meilės scenomis, aistrų tenkinimo malonumais, ištikimybė buvo laikoma veikiau yda, o ne dorybe. Naktį jis blaškėsi, kaip tada, miško trobelėje, kai jį gydė švelni nepažįstamoji. Jį pažadino naktinis košmaras. Luji regėjo sapną, kuriame jį aplankė miręs tėvas, Liudvikas XIII. Jis neteko jo anksti, dar būdamas visiškai  vaikas. Jautė tėvui ilgesį, ir ne tik tai. Jis matė jį besišypsantį. Rodė kažkokius ženklus, tačiau greit tėvo veidas virto madam Montespan pykčio perkreiptu veidu. Liudvikas gynėsi, norėjo pabėgti, girdėjo per miegus, kaip jis garsiai šaukėsi Rozaly. Pabudo visas išpiltas šalto prakaito, ant grindų. Tai įspėjimo ženklas. Nuo ko norėjo apsaugoti ši tėvo vizija?
Luji gimė iš karaliaus Liudvikas XIII ir Ispanijos princesės Onos Austrijetės santuokos. Tai buvo nelaiminga santuoka. Niurus ir užsidaręs Liudvikas XIII buvo neatidus, net šiurkštus, Europos gražuolei, Ispanijos princesei. Nuo mažens mušamas, nepatyręs motinos meilės, užaugęs jis vengė moterų, tačiau dvi moterys vis tik dominavo jo jausmuose – tai guvernantė  madam Mongle ir hercogienei de Chevreuse. Luji, priešingai, - turėjo daug meilužių, gal todėl, kad jam taip pat trūko motinos meilės ir švelnumo, nes Ona Austrė visą savo dėmesį skyrė vyrams.
Po kelių dienų Liudvikui atnešė laišką, kuriame buvo parašyta, jog kunigaikštis Henris de Charles su dukrą išvyksta iš Prancūzijos. Karalius pareikalavo tuoj susitikti su kunigaikštyte. Jis troško šios švelnios būtybės. Nepaaiškinamų jausmų užvaldytas, jautė, kad ši mergina jam kažką reiškia, nors jis negali jos turėti, kaip įprasta lig šiol buvo karaliui. Vadovautis savo taisykle – „tai yra teisėta, nes aš to noriu“-  jis nebegalėjo. Luji pasikeitė, jame įvyko kažkoks lūžis. Išnyko arogancija, manieros sušvelnėjo. Po to, kai buvo suimtas mesje Giborgas (abatas Etjenas), rengęs maginius ritualus, aukojant naujagimių kraują, ir sudeginti ant laužo visi tie, kurie buvo susieti su juodąja magija, o madam  de Montespan ištremta, Luji pajuto palengvėjimą ir išsilaisvinimą. Jis ėmėsi stiprinti šalies katalikų bažnyčią, apribojo protestantų teises, buvo uždrausti būrimai, raganavimai, laboratorijos su neaiškių preparatų gamyba, ir visa kitą, kas prieštaravo katalikų bažnyčiai.
Netrukus po to karalius gavo laišką. Jis kvepėjo, - ten buvo sudžiūvę bazilikų lapeliai. Jame nurodyta susitikimo vieta, pasimatymas d‘Use pilyje su kunigaikštyte de Rozaly prieš jai išvykstant. Karalius suvirpėjo. Sekančios dienos popietę jis išsiruošė su grafu Vo le Vikontu į kelionę, be jokios palydos. Vakarop jie atvyko į nuošalią pilį, ten karalių pasitiko tarnas ir tyliai įvedė į ištaigią menę. Prašė palaukti, kol pasirodys jaunoji dama. Karaliaus širdis daužėsi - pagaliau pamatys ją, išsvajotą, ir ką pasakys. Nors jis laikėsi oriai, būdingai jo karališkai didenybei, tačiau jautėsi visišku jaunuoliu, pirmą kartą atėjusiu į pasimatymą.
- Rozaly, -  sušuko jis, besiklaupiančiai prieš jį, merginai.
- Mon sheri, - sušnibždėjo ji.
- Kodėl jūs paliekate mane, mon amour? - Jis bučiavo jai rankas, mėgaudamasis jos jauduliu,  gaiviu kvėpavimu.
– Aš negaliu, mano karaliau, mano tėvas... dar vaikystėje... aš susižiedavusi... Jūsų didenybė, jūs turite karalienę... jūs vedęs...
Karalius norėjo pasakyti - „tai nieko nereiškia, aš įsakau, jūs būsite mano“ - bet negalėjo to padaryti. Jis pirmą kartą pajuto, kad šį kartą jo valdovo teisės, valdžia ir galios nebeveikia. Kažkas jam neleido, ir tas kažkas, jis net nežinojo kas, galingesnis už jo valią.
- Aš dėkingas apvaizdai, jūs... ir jūsų tėvas  išgelbėjote mane... bet aš myliu jus, Rozaly, tu es mon amour. 
  -  Jūs visada būsite mano karalius, jūsų meilė lydės mane, kito nebus ... mon dieu... niekada.
Jis bučiavo jos plaukus, rankas, pirštų galiukus, jie džiaugėsi artuma iki paryčių, kol nepasibeldė grafas, - jau laikas. Liudvikas prisiminė sapną. Tėvas savo gyvenime mylėjo tik dvi moteris, platoniškai, tai jo dvasia veikė dabar jį. Liudvikas taip mylėjo šią moterį, kad negalėjo to jausmo suteršti kūniškai. Jie buvo laimingi.
Liudvikas Saulė, išdidusis, nepalenkiamasis, kentėjo dėl išsiskyrimo su mylimąja, nors jautė, kad būtent taip yra geriau. Tai buvo jo Getsemanės sodo kančios. Dėl šios kančios jis su magišku įkvėpimu paniro į užsitęsusią Versalio statybą. Buvo sukviesti geriausi pasaulio architektai, inžinieriai. Tai buvo didžiausi sodai Europoje, kupini staigmenų - jų fontanai, bosketai, užpildyti skulptūriniais kūriniais, teikė didingumo. Pagrindinis sodų komplekso simbolis buvo Saulė.  Kompleksas išdėstytas pagal saulės tekėjimo kryptį: ryto metu saulė apšvietė Šlovės kiemą, kirto rūmus, kad apšviestų karaliaus miegamąjį, kur vykdavo rytinė prisikėlimo ceremonija. Sode vyravo ypatinga rožių rūšis, pavadinta Rozaly, auganti centre, priešais rūmus.
Niekam daugiau nebuvo leista Liudviko XIV dvare naudoti bazilikų, šių karališkų augalų. Jis visada nešiojosi su savimi keletą jo lapelių. Taip buvo saugojamas intymus ryšys tarp karaliaus ir jo mylimosios. Šios žolelės visada priminė Jos kvapą. Taip jis troško išsaugoti nekaltos, tyros  ir niekuo nesuvaržytos meilės prisiminimą.
„Tu esi Šarono gėlė -  ženklas viršum tavęs mano meilė“. ]]> Wed, 17 Aug 2022 18:02:47 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254758.html http://rasyk.lt/kuriniai/254758.html Kambario sienos išvarpytos skylių, pro kurias skverbiasi raudoni spinduliai. Palubėje supasi vos besilaikantis ant laido gremėzdiškas šviestuvas, panašus į pražiotus vilko nasrus. Personažas-Jis sėdi ant grindų, laikydamas ant kelių butaforinę bazuką. Personažas-Ji šveičia sieną, po to atsineša maišą su ledo gabalu daužo į stalą. Daužo minutę, dvi, kol ledas ima trupėti.

Jis: Nustok triukšmaut.
Ji: Kuo bus smulkesnis, tuo daugiau žiūrovų galės atsigaivint.
Jis: Autorius atrodo patenkintas. Visi dalyvavo antroje repeticijoje, kaip jis ir norėjo.
Ji: Kurgi ne. Visi trys – jis ir mes du.
Jis: Jis pats čiupo iš po stalo bazuką ir pylė nesidairydamas.
Ji: Jei ne honoraras, kaip aš jį pasiųsčiau.
Jis: Tu pasirašei sutartį.
Ji: Velniop tą sutartį.
Jis: Pagalvok apie laiką, kuris greit praeis ir mes patys būsim sau šeimininkai.
Ji: Jei išgyvensim.
Jis: Išgyvensim, jei tuoj pat nustosi kelt šį siaubingą triukšmą.
Ji: Ne aš pradėjau.
Jis: Nekalbu apie paskutinę sceną. Tai ne nuo mūsų priklauso.
Ji: Šūvių jam negana, šito gremėzdo, kuris kabo virš galvos ant pliko laido, mano panikos negana!
Jis: Dar vieną kartą pasiaukok. Dėl mūsų. Dar viena repeticija ir premjera tikrai bus vykusi. Uždirbsim kalnus pinigų.
Ji: Premjera jau buvo skelbta du kartus. O dalyvavome tik dviejose sumautose repeticijose. 
Jis: Turėjai patikėt, kad viskas tikra, kitaip nebūtum taip nuoširdžiai atlikus savo vaidmens.
Ji: Dabar nebetikėsiu.
Jis: Bet dabar ir bus tikrų tikriausia premjera. Bazilikai tiko, sriubos teatro koncepsija pasiteisino, štai – sienos liudininkės.
Ji: Nebe, aš jas nušveičiau.   
Jis: Tau ant blauzdos lapas.
Ji: Ne ten žiūri.
Jis: Ne apie tai galvoji. Tu tokia smulkmeniška, bet aš pasiryžęs tave išmokyti tikro gyvenimo.
Ji: Egoistiška mokyti dėl savęs, kad nebūtų nuobodu. Kur dingo kartoniniai puodeliai? Turiu sudėt ledukus.
Jis: Esi siaubingai naivi.
Ji: Tai nedėt?
Jis: Jis numatė, kad to paklausi.
Ji: Ir ką? Koks čia triukas!
Jis: Puodelius žiūrovai gaus tik po konflikto. Kam vėsintis, kai temperatūra sparčiai krinta, ar tu nejauti? Tu, tu ir dar kartą tu užsiprogramuoji kaip robotas ir nebemąstai, kada kam laikas.
Ji: Pravirkdysi mane. Tau tik bazuka rūpi. Vos pramokai šaudyt, pabudo žvėris. Kur tie puodai?
Jis: Puodeliai. Juos dalins pats autorius.
Ji: Pats autorius! Kodėl trečią dieną taip jį sureikšmini?
Jis: Trečią dieną ir Kristus kėlėsi iš numirusių. Nustok kalti į smegenis!
Ji: Nuo šūvių fonogramos tau visiškai pasisuko. Aš tik trupinu ledą. Tu kali žodžiais lyg pneumatinė kale dantimis. Še maišą! (meta Jam)
Jis: Nurimk. Jei jau apie šunis, tai kale būt negaliu. Užtat gali tu, mieloji. Mes sumauti reproduktoriai šioje pjesėje. Bet veiksmas po finalo neprognozuojamas. O tai, kad ėmei koliotis, buvo numatyta. Jis viską aprašė. Neskaitei scenarijaus.
Ji: Pakanks, kad tu skaitei.

Jis pasideda po galva suskaldytų ledų maišą, guli ant grindų, tebelaikydamas rankose bazuką. 

Jis: Suprask, aparatas  pradėjo savo darbą.
Ji: Aš žinau, kad šio kambario nuoma buvo patikėta tau. Pietų pusėje vasaros vidury. Tau buvo pasakyta, kad ieškotum būtent tokio. Tada pasiteisina visi tie ledokšniai, puodai, sriubos teatras, neprognozuojamas finalas ir, kaip ką tik prasitarei, neprognozuojamas veiksmas po finalo. Ar jis filmuos mus po visko? Gražu: visi leips iš karščio, siužeto vingių niekas nebeseks, elgsis instinktyviai, autorius spygaus už stiklo, stebėdamas kaip žvėreliai puola vieni kitus. Kačių arba šunų šeimų instinktų demonstracija. Genčių genocidas.
Jis: Vien nesąmonės tavo galvoj!
Ji: Jau prisigulėjai. Kelintą jis ateis?
Jis: Kartu su žiūrovais.
Ji: Pataisyk tą kabantį griozdą, kol kurio nors iš mūsų nenutrenkė.
Jis: Nebuvo parašyta.
Ji: Ir apie mane nebuvo parašyta.
Jis: Aktorė mirė. Savaime aišku, kas ją keičia.
Ji: Skaičiau. Nenoriu žinot smulkmenų. Po premjeros nuvažiuosiu į morgą.
Jis: Tavęs neįleis. Neklausk, iš kur žinau. Tiesiog dabar apie tai negalim kalbėti.
Ji: Nes didysis autorius programuoja tavo veiksmus.
Jis: Tylėk. Jau sakiau, kad mechaninis veiksmas yra apsauga.
Ji: Apsauga yra ledo maišas po tavo galva.
Jis: Nušalo ausis. Ką galvojai, mesdama jį man!
Ji: Nieko. Tu nenori, kad galvočiau. Autorius nenori, kad galvočiau. Tegul viskas vyks savaime.
Jis: Savaime irgi nevyksta savaime.
Ji: Kiek bilietų parduota?
Jis: Nesako. Spėju, kad visi. Turim pradėti.
Ji: Ar nesakysi kaip?
Jis: Nuo šios tavo frazės. Scenarijuje parašyta sulaukti tavo klausimo.
Ji: O kokį aparatą minėjai – na, kad aparatas pradėjo savo darbą.
Jis: O, vaikeli, tai grandiozinis vyksmas.
Ji: Ar jis aprašytas?
Jis: Jis tarp eilučių.
Ji: Kam įdomu tai, kas tarp eilučių? Scenarijaus žiūrovas neskaito. Matoma tik tai, kas režisuojama. Paviršiai domina visus. Tai vadinasi vizualizacija.
Jis: Plius veiksmas – nepamiršk.
Ji: Bet neprognozuojamas veiksmas negali būti grandiozinis, tai kokia to tavo aparato esmė?
Jis: Visų pirma, jis ne mano, o numatytas autoriaus. Pajutau vos perskaitęs scenarijų.
Ji: Tas autorius kvaištelėjęs.
Jis: Mes nežinom, kada ateis žiūrovai. Nežinom, ar bus pataisytas šviestuvas ir nepriliesim plikų laidų. Bazuką laikau, nes su ja saugiau jaučiuos. O ar autorius atneš jų daugiau, nieks nežino, išskyrus jį patį.
Ji: Suvoki, kad kalbam apie žudymo įrankius, kokie butaforiniai jie bebūtų?
Jis: Neturim teisės komentuoti scenarijaus!
Ji: Tas aparatas yra pažeista autoriaus smegeninė.
Jis: Smegenys yra tik mažas atspindys to, kas vyksta aplink, virš mūsų. Mes nieko negalim, nors galvojam, kad keičiam pasaulį.
Ji: Nevaryk man depresijos.
Jis: Tu per jautri eksperimentams. Viskas labai primityvu. Viskas sukasi į tą pačią pusę. Ar tu nervuosies, ar išliksi rami, ar gyvensi, ar mirsi – niekas nepasikeis šitoje milžiniškoje kaladėlių pily.
Ji: Ji gali sugriūti anksčiau, nei norėtume.
Jis: Jei tai neužrašyta, tai ir nesugrius.
Ji: Tu labai klysti.
Jis: Na, pilis gali nugriūti dalimis arba iš pamatų.
Ji: Būtent. Nuo mūsų priklauso kaip ir kada.
Jis: Geriau nežinoti. Tai įpareigoja ir apsunkina.
Ji: Vargšelis, kiek įpareigojimų! Laikyti bazuką. Tai išties didvyriška.
Jis: Tyčiojies. Nedaug kas turi bazukas. Dar mažiau ima jas į rankas. Ima, negalvodami apie pasekmes. O aš galvoju.
Ji: Žinoma. Autorius užrašo tai, ką tu turi galvoti.
Jis: Kartoju tau. Viskas primityvu. Tu gali svaičioti apie kaladėlių pilies sugriuvimo laiką ir mąstą. Tu gali kliedėti, kad mes sprendžiame kas bus ir ko nebus. Bet visa tai yra tik išsigalvojimas. Matei Matricą?
Ji: Apie tai, kad mes hologramos, jau kalbėjom prieš n metų. Nebeįdomu. Nemaniau, kad remsies primityvais. Tai tik kritikų straipsneliai ar forumų nesąmonės. Aš paprasčiausiai esu už mūsų dalyvavimą.
Jis: Mes niekur nedalyvaujame. Mes vykdytojai. Didžiulio aparato, įsukančio mus su visais zyzimais, meilikavimais, su pilimis, griuvėsiais ir juos saugančia bazuka.
Ji: Tik ką pasakei, kad bazuka saugo. Nė velnio! Jei tu jos nelaikai, ji yra paprasčiausias pagalys.
Jis: Tu nemąstai. Negirdi, ką aš tau sakau. Nereikalingos jokios isterijos. Tu tik kenki savo kepenims.
Ji: Geriu dilgėlių ekstraktą.
Jis: Tu atsigulk dilgėlėse, gal bent pajusi, kad tavo kūnas yra niekalas. Paprasta dilgėlė varo žmogų iš savo aplinkos. Ginasi nuo sumauto humanus lupus. Vilkas žolės neėda, mindo ją. Žmogus taip pat ją mindo, nors kartais ir ėda.  O kai vargšė dilgėlė ginasi nuo jo plaukuotų galūnių, sako ojojoj – prakeiktos piktžolės. 
Ji: Nenusuk kalbos. Kiek mes patys dalyvaujam to tavo vadinamo aparato veikloj?
Jis: Jis pats veikia. Jau pradėjo.
Ji: Tu siūlai palikti viską savieigai? Aš nesiruošiu taikstytis su tavo ištežimu. Tu nori plaukti pasroviui. Žinai, kas plaukia pasroviui?

Jis atsistoja, išeina iš kambario. Ji pakelia maišą su betirpstančiais ledais, išima porcijomis ir deda į kartoninius puodelius. Girdisi nuleidžiamo iš unitazo vandens garsas. Jis grįžta.

Jis: Aš pagalvojau.
Ji: Visada ten galvoji.
Jis: Pasilik tas iliuzijas sau kaip pasaką prieš miegą.
Ji: Dar pasakyk – prieš amžiną miegą.
Jis: Jau pasakei tu. 
Ji: Sakyk ką pagalvojai.
Jis: Kad procesas įpusėjo. Kol mes kalbam, viskas juda reikiama kryptim.
Ji: Reikiama kryptim kam?
Jis Autoriui!
Ji: Tu kartojies. Mes bandom spręsti dalyvavimo būtinumą.
Jis: Viskas užrašyta. Detalės – tik jos mūsų valioje.
Ji: Taigi niekas nesikeičia. Įjungsiu šviestuvą.
Jis: Kaip nori. Ar parašei mamai laišką?
Ji: Parašiau.

Ji įjungia šviestuvą. Gesta šviesos. Tamsoje kibirkščiuoja elektra, spengia laidai. Pasigirsta trūkinėjančios šūvių papliūpos. Kambaryje ant stalo stovi kartoniniai puodeliai su ledukais. Girdisi durų trankymas. Apšviečiamas šviestuvas, kuris sukdamasis kyla. Nuo jo nasrų ir liežuvio spragsi kibirkštys. Jis ir Ji stebi kambarį pro stiklą.
 
Ji: Jis ir vėl nefilmavo.
Jis: Tu jau pasisakei už dalyvavimą. Mes autoriaus kambary.
Ji: O kur pats autorius?
Jis: Spėju, kad tai mes.
Ji: Aš nebepasirašau, pakaks.
Jis: Kai ėmei sutartį, žinojai, kad ji nenutrūks, kol visko neužbaigsim.
Ji: Tai užbaikim.
Jis: Nenori žinoti, koks finalas?
Ji: Tos repeticijos trumpina gyvenimą.
Jis: O kas netrumpina? Ar tai, kad sėdėtume bare, biure ar šliaužiotume pievom, netrumpintų?
Ji: Tau nepatinka tradicijos. Paprastai pjesės būna orientuotos į laimingą pabaigą.
Jis: Ne, Antikoj tragedija buvo aukštesnis žanras už komediją.
Ji: Nebėra ritualų. Nebėra olimpinės ramybės.
Jis: Niekada ir nebuvo. Nekenčiu ritualų.
Ji: Repeticijos yra ritualai.
Jis: Vadinasi, aš nekenčiu repeticijų.
Ji: Tai pradėkim premjerą.
Jis: Velniop viską, pradėkim.

Tamsa. Girdisi garsėjanti šūvių papliūpa. Po to sprogimas. Prožektoriai apšviečia žiūrovams skirtas kėdes. Jos tuščios. Po kėdėmis mėtosi panaudoti vienkartinai kartoniniai puodeliai. Kambario vidury ant grindų – akinančiai raudonas sujauktas gobelenas. Ant jo guli netvarkingai sukrautos bazukos.

]]> Thu, 11 Aug 2022 01:07:27 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254701.html http://rasyk.lt/kuriniai/254701.html
Ramūno draugai pamažu grįžo į buvusį ritmą. Mokykla, namų darbai, artėjantis pavasaris, saulė, vis ilgiau šildanti ir kviečianti į lauką, užklasinės veiklos, merginos – gyvenimo rūpesčiai ir maži džiaugsmai plukdė visus į priekį.

Vilius, Povilas, Milda ir Kotryna vieną penktadienį po pamokų atvažiavo į miestą, vakare suplanavo eiti į vakarėlį, pašokti, kažko atsigerti. Dabar grupelė buvo Katedros aikštėje ir spardė nertą kamuoliuką, jų mėgstamas laisvalaikio užsiėmimas.

- Vau, geras bajeris, parodyk kaip padarei, - Kotrynai padarė įspūdį Povilo manevras kojomis.
- Aha, reikėjo šimtą kartų kartoti, kol išėjo. Va, kai jis leidžiasi žemyn maždaug pusiaukelėj, pradedu suktis ratu, pėdą pakreipiu šonu ir pagaunu kamuoliuką, tada vėl išmetu į viršų.
- Neblogai, neblogai, - nutaisęs rimtą miną pritarė Vilius. – Bet ar tu moki šitaip? – nertinukui atskridus pas jį, tris kartus paspyręs koja, sustabdė ant iškelto kelio, tada ant kojos pirštų, vėl išmetė kamuoliuką į viršų ir nukreipęs pėdą žemyn pagavo and kulno, tada paspyrė toliau Mildai.
- Vau, geras. Fainai atrodo. – pagyrė Milda ir nusišypsojo.
Buvo juntamos draugiškos varžybos tarp Viliaus ir Povilo, kas geriau pasirodys prieš merginas. Visi buvo draugai, bet natūralu, kad vaikinai nori išsiskirti iš kitų, būti pastebėti, palikti įspūdį merginai, kritusiam į akį. Dar šiek tiek pažaidę, kompanija nuėjo į Cafe de Paris, kur vakare vyks šokiai.

Povilas ir Kotryna sėdėjo prie baro. Kompanijai patiko ta vieta dėl smagios muzikos, skanių gėrimų ir spalvingų personažų, kurie ten lankydavosi. Šalia jų sėdėjo neaiškaus amžiaus seniokas, apsirengęs tigrinių raštų puskailiniais, odinėm kelnėm, juodais auliniais batais, su purvina skrybele nusmaukta ant išsipešusių plaukų. Jis gėrė akivaizdžiai ne pirmą bokalą alaus ir turėjo pasistatęs dvi stopkes šalia alaus. Turbūt koks nors menininkas, pagalvojo draugai prie baro, bet jau gerokai pavargęs. Jis karts nuo karto kažką sumurmėdavo, nesuprasi ar sau ar kam nors aplinkui, bet sėdėjo ramiai ir niekam netrukdė.

- Neik basas per vandenį, - pasilenkęs į Povilo pusę, kuris sėdėjo arčiau jo, sumurmėjo senis.
- Čia man sakai? – atsisuko Povilas ir Milda už jo. – Ta prasme basas per vandenį?
- Pagalvokit patys, - sugargaliavo vyras. – Nesušlapkit kojų eidami basi. Kiek kartų ėjau basas, visada sušlapau.
- Mm, gerai.
- Kai buvau jūsų amžiaus, mokiausi Akademijoje. Tais laikais švęsdavom su dėstytojais smarkiau, negu su kitais studentais. Oficialiai tai vadinosi peržiūros, kur aptardavom nutapytus darbus, bet tai buvo smulkmena, įžanga, preliudija. Tikros diskusijos, bendradarbiavimo idėjos, vertinimai ir šventimai vyko po to. – pradėjo pasakoti seniokas. – Vieną kartą sugalvojom lenktyniauti, kas pirmas užkops ant Gedimino kalno. Aišku, prieš tai išgėrėm bačką alaus ir vyno. Buvo ragai.
- Mes dar mokykloje, bet skamba įdomiai, - pasakė Vilius. – Tai ponas esat dailininkas?
- Gali ir taip pasakyti. – susimąstęs atsakė vyras. – Algirdas.
- Aš irgi planuoju stoti į Akademiją, - pridūrė Kotryna.
- Gerai, stok, pasauliui reikia menininkų. – tarė ir užsivertė stopkę Algirdas.
- Gal turite kokį patarimą studijoms? – su šypsena paklausė mergina.
- Oi, mano patarimas kaip žąsies šūdas, mažai vertas. Pasakysiu tik tiek, kad klausytum vidinio balso ir pieštum, kaip širdis sako. Aplink bus pilna susireikšminusių aštriadančių, kuriems didžiausias kaifas sumalti tavo kūrinį į dulkes. Ir šaip gyvenimas kiš kiek nori distrakcijų, visiems iš tavęs kažko reikia, kas nors būtinai paprašys, nueik nežinia kur – atnešk nežinia ką, tai kokia nelaimė atsitinka, žiūrėk vieną savaitę nėra už ką duonos nusipirkti, kitą savaitę baliavoji kaip pižonas. Visko bus, bet todėl ir įdomu gyventi. – bėrė žodžius apšilęs tapytojas ir užsivertė antrą stapariką skaidriosios.

Tuo tarpu muzikos įkarštyje Vilius ir Milda sukosi ratu, artėjo vienas prie kito, tolo, vėl artėjo, nenuleisdami akių vienas nuo kito šypsojosi, aplinkui masė žmonių šėlo, šoko, nakties linksmybės beveik pasiekė kulminaciją. Vilius apkabino Mildą, delnais apglėbė jos veidą ir iš lėto pasilenkęs pabučiavo į lūpas. Jis nebuvo tikras, kad jam atsakys tuo pačiu, bet Milda to laukė ir pilnai atsidavė ilgam, karštam, saldžiam bučiniui. Skambant šokių muzikai susipynę į vieną būvį jie jautėsi be galo laimingi.

Kitą dieną Vilius ryte ėjo išnešti šiukšles į atliekų rūšiavimo konteinerius. Buvo anksti, žmonių nesimatė, tik paukčiai užsiėmė savo reikalais ir vėjas šnarino medžių lapus. Jis gyveno daugiabutyje, aplink kaip visada pilna pristatyta mašinų. Dar truputį apsimiegojęs jis pastebėjo keistą dalyką, viena iš mašinų buvo apversta ant stogo. Nepanašu, kad įvyko avarija, ji atrodė tvarkingai priparkuota, bet buvo aukštyn kojomis. Vilius nustebęs pasitrynė akis, kas čia dabar, gal aš dar sapnuoju lovoj, bet ne, jis atsibudęs nešė šiukšles laukan. Dar paėjęs kelis žingsnius apsidairė ir pamatė, kad mašinų, pastatytų aukštyn kojom yra ir daugiau. Laisvų vietų praktiškai nebuvo, visur automobiliai, bet vienas iš šešių ar septynių eilėje buvo apverstas ant stogo. Visi atrodė tvarkingai, jokių stiklo šukių, įbrėžimų, pabirusių daiktų ar kitokių nelaimės pėdsakų. Vilius išmetė šiukšles į konteinerį ir apimtos nuostabos galvojo, kas per velnias čia pasidarė, kodėl jos taip pastatytos. ]]> Wed, 10 Aug 2022 14:13:47 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254698.html http://rasyk.lt/kuriniai/254698.html    Karaliaus dvaras plyšojo nuo sklindančių paskalų. Visi buvo priblokšti dėl paslaptingo karaliaus dingimo, o dar labiau – atsiradimo, dargi ne vieno.
Stebino ne tiek naujos freilinos pasirodymas karaliaus dvare, kiek jo didenybės dėmesys jai. Mergina buvo žavi, tik pernelyg užsidariusi, nedrįso rodytis viešumon. Tai dar labiau kurstė kalbas. Buvo spėliojama, jog tai kerėtoja, paklaidinusi ir pati išgelbėjusi vargšą Lujį. Dabar jis už tai atsidėkodamas, teikia jai visokias malones. Kiti kalbėjo, jog karalius įsimylėjo, ir tai truks neilgai. Karališkos meilužės, su užslėptu pavydu, rijo nuoskaudų kartėlį, sekė kiekvieną karaliaus žvilgsnį, stengėsi įvairiais būdais pelnyti jo dėmesį. Tačiau Liudvikas atrodė abejingas ir dėjosi užsiėmęs svarbiais šalies reikalais.
   Karalius dvare visi turėjo laikytis etiketo. Dvariškiai stengėsi elgtis lyg nieko nenutiko. Šmaikštumas ir humoras buvo gero tono pasireiškimas.
Damos, kaip visada, lenktyniavo stilingais aprėdais, originaliomis šukuosenomis. Puotų vakarėliai, kaip ir anksčiau, buvo tikri madų šou.
   „Kas matė karališkąjį dvarą, matė viską, kas gražiausia, didingiausia ir rafinuočiausia pasaulyje“, – rašė Europos diplomatai.
    Toks neeilinis pokylis buvo numatytas prašmatniuose Vo le Vikonto rūmuose, netoli Paryžiaus. Rūmus supo gražus parkas su fontanais, tvenkiniais, kanalais, statulomis ir apelsinmedžiais. Į pokylį karalius pakvietė savo rūmų viešnią madmuazel de Rozali pristatymui. Iš pradžių ji atsikalbinėjo, teisindamasi esanti nepatogioje padėtyje ir negalinti tokioje aukštuomenėje rodytis.
  - Jūs turite jaustis tikra dama, nes tokia esate. Be to jūs gražiausia, natūraliausia mano sodo gėlė, patikėkite, man suteiksite didelį malonumą savo jaunatvišku nuoširdžiu laisvumu. Pažadėkite man nieko nebijoti.
   Ir jis švelniai užsegė jai ant kaklo brangų perlų vėrinį. Ji puolė prieš karalių ant kelių, maldaudama leisti jai susitikti su tėvu.
  - Aš pažadu jums, jūs jį pamatysite.
  Puotoje visus žavėjo pirmoji rūmų dama Liudviko numylėtinė madam de Montespan auksine nėriniais dengta suknele, kurią ji demonstravo ambasadoriams viename iš priėmimų ir akimirksniu tapo viena populiariausių Europoje. Meilę madai ir puošnumu Liudvikas XIV įskiepijo ne tik savo dvarui, bet visam Paryžiui. Prancūzų karaliaus rūmų mados tapo ikonomis visai Europai.
   Visi stengėsi pamėgdžioti dvariškių manieras, įpročius bei rūbus.
   Pokylis buvo pačiame įkarštyje, kai į salę įžengė karalius, vesdamas už parankės jaunutę, pasipuošusią kuklia, bet skoninga suknele, madmuazel de Rozali. Visų akys nukrypo į galantišką porą. Jie ėjo žvelgdami vienas į kitą, kol karalius iškilmingai kreipėsi į svečius:
   - Ponai ir ponios, šį vakarą pristatau jums mielą viešnią kunigaikštytę Ana - Rozali de Laignes - Rohan.
   Salėje praūžė pritarimo balsai ir plojimai, visi lenkė galvas žengiant porai pro juos. Užgrojus orkestrui karalius vedė šokti jaunąją kunigaikštytę, ir svečiams tuo būdu buvo duotas ženklas pradėti šokių vakarą.
    Madam de Montespan, visada triumfuojanti, deganti ambicijomis ir pavydu, dabar, lyg žadą praradusi, tai raudo, tai balo. Jos alebastrinės spalvos skruostai po smulkintos sepijos kaulo makijažu ir rožinės lūpos, rodos, prarado spalvą. Liudvikas XIV kadaise leidosi sužavėtas gražuolės markizės kandaus tono.
   Jam buvo malonus šis sarkastiškas jos stiliaus, kuris jį taip pralinksmindavo, tačiau dabar jį tai erzino.
Linksmų damų apsupty markizė atgavo savo šmaikštumą:
  - Užtenka tik kartą pateikti karaliui pikantišką sriubą su karališkais bazilikais ir tu jau kunigaikštytė, - sarkastiškai šyptelėjo markizė, - ta jaunystė ne tokia jau naivi.
   Tačiau, prisiartinus jaunai madmuazelei, kandi markizė maloniai nusišypsojo ir nekaltai paklausė:
  - Gal jūs žinote tokią žolelę ar užkalbėjimą laimėti vyro meilę amžiams?
  - Vyro? Ar karaliaus? – kukliai šyptelėjo jaunoji dama.
  - Ar gi čia yra skirtumas?
  - Taip. Vyras jus mylės tiek kiek, jūs jam leisite. Karalius myli, nepriklausydamas niekam, nes visa priklauso karaliui. Ir žolelių nuo to nėra.
Viskas turi savo eigą.
  - Matau, jūs pasiruošusi viskam, - abejingai mostelėjusi vėduokle, nusigręžė markizė.
  Pokylis aitrino aukštuomenės svečių nuotaikas. Paslaptingų žvilgsnių mėtymas ir gaudymas toje įkaitusių šypsnių jūroje lėmė ne tik šio vakaro sėkmę kažkam, bet ir tolesnę laimę. Kai karalius su savo jauna viešnia išėjo į prašmatnią orchidėjų terasą, jis palietė jos pečius ir švelniai paklausė:
  - Ma sherie, jūs patenkinta šiuo vakaru?
  - O taip, esu nustebinta, čia taip gražu, lyg rojuj, - šiek tiek nuvargusiu balsu atsakė mergina. Jai pabodo šis rūmų linksmybių ceremonialas, nors bandė tai paslėpti.
  - Visa tai, ir dar šimtus kartų gražiau, aš sukursiu Versalyje dėl jūsų. Aš paversiu Versalio miškus rojaus sodais, kur jūs būsite gražiausia mano rožė, mon amur. Tai pažadu aš, karalius Saulė, ir jūs man šviesite... ar sutinkate?
  - Tik ne karališkame miegamajame, - pasigirdo ryžtingas vyriškas balsas, išniręs iš krūmo šešėlio.
  - Kaip drįstate. Kas jūs?
  - Kunigaikštis Henri de Charleso, iš jūsų malonės, atvykau pamatyti savo dukrą, kaip žadėjote, jūsų didenybe.
  - Tai jūs, lorde, tokiu neįprastu laiku.
  - Atleiskite, už šį netikėtumą, tai todėl, kad jums ir mano dukrai gresia pavojus.
  - Ką tai reiškia? - Liudvikas žengė žingsnį atgal.
  - Su abatu Gastonu savo akimis matėme, susekę slaptas juodąsias mišias, kuriose jūsų didenybė numylėtinė madam de Montespan aukojo jūsų pražūčiai. Tam naudojo nekalto, tik ką gimusio kūdikio kraują. Jos tikslas nuodyti jus ir mano dukrą.
  - Jei tai tiesa, man bus pristatyti tie žmonės, - sukniubęs pralemeno karalius Saulė.
  - Jūsų didenybei leidus, mes pasišaliname su Rozali iš čia.
    Nepasitikėti šiuo žmogumi karalius neturėjo pagrindo. Tai buvo kilnus lordas, nukentėjęs per bajorų maištą ir Kotrynos Mediči sąmokslą prieš karalių Liudviką XIII. Daug prancūzų aristokratų buvo tuomet giljotinuoti. Henriui de Sharles pavyko pasislėpti nuo intrigų ir šmeižtų kartu su žmona, kuri po to mirė gimdydama. Jam buvo atimti titulai ir dvarai. Jis užaugino dukrą slapstydamasis. Rozali buvo jo brangiausias turtas. Karaliui Saulei taip pat šiuo metu. Tačiau viskas turi savo eigą.

]]> Mon, 8 Aug 2022 21:32:47 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254684.html http://rasyk.lt/kuriniai/254684.html Jie išvydo viens kitą tarytumei Dievo paveikslą, nykioje parodos salėje, kur žila prižiūrėtoja lazdele baksnoja į užrašą „eksponatų rankomis neliesti“.
Jų alkis tapo veik nepakeliamas, galiausiai – jie įsisiurbė vienas kitam į lūpas, drėgmė ir karštis, alkis ir troškulys. Veido bruožai – daržovės ir vaisiai kaip iš Arčimboldo paveikslų.  Galop ji perkando jam Adomo obuolį, kąsniais nurijo kartu su sėklomis. Kad viduje išaugintų Getsemanės sodą jo kančiai.

Mes užgraušim viens kitą – ji kartojo, – dievaži kaip užgraušim. Lūpa už lūpą, liežuvis už žodį. Drabužius plėšte plėšė nagais tarsi lupenas bulvių, vos ištrauktų iš žarijų. Palytėjimai degino pirštus. Vienas kito paviršiuj jie paliko dantiraščių žymes.
Ji surijo jo širdį, po dūžį, apskrudinus liepsna, kurioje pati degė. Nebuvo laiko gerai sukramtyti. Dienomis naktimis graužė kūną lig kaulų baltumo.
Ji rijo ugnį, ji rijo kardus, ji rijo barbarus ir inkvizitorius. Ji rijo pasaulį visomis šešiomis akimis.
Niekas nerado jos mylimųjų lavonų. Nė žymės. Tik oda jos panagėse, o gal tik gremžti dažai, dangaus švelnumo karsto aksomo gremžlės.

Kaimynai liudijo girdėję šūksnius. „Tu man gyvenimą suėdei! Tu užgraužei mane. “ Ekipažas atvažiavo auštant. Nieko įtartino. Juodoji našlė tyliai verpė kambario kamputyje. Voratinklį kartais suvirpina vėjas. Iki kito jaunikio. Iki gyvos galvos.

------------------------------------------------------------------------------

Vyras, kaip duona, yra kilęs iš moters dubens. Dubuo yra pilnas gyvybės ir puspilnis pilnaties. Bambos baseinas pripildytas atnašaujamo vyno.
Vaikystėj labiausiai bijojau nėščiųjų, nes girdėjau kaip pusbrolis sakė, kad moterys suvalgo Adomo obuolį kartu su jo sėklomis ir jose ima augti uždraustasis vaisius. Tas vaisius tai aš, mano vardas yra Uždraustasis.
Vyras yra kilęs iš moters dubens, duonos raugas uždarytas į dubenį. Kyla ir plečiasi keičiantis pilnatimis.
Vaikystėje nėštuolės buvo panašios į pilnatis. Šviesiais rūbais ir arbūziškais pilvais. Išblyškusios, tempiančios savo dubenius ir teliūskuojančios gyvybės vandenį.

Nuo vaikystės turėjau susirašinėjimo draugą... Mes užaugom ir aš tapau vyru. Jis tapo entomologu. Vieną sykį jis tiesiog dingo kopose. Taip žmonės kalbėjo, taip vėjai kuždėjosi su smiltimis, tuose senoviniuose užpustytuose kaimuose, kur moterys lopo tinklus ir vėl neria naujus.
Nežinau kam jus mirusius prausiate šitaip baltai, kad net žieduojamos gulbės atrodo nešvarios, ir putos, ir smėlis. Vilnijanti jūra – ėriuku baltvilnių banda, nulaižanti užrašus smėlio ir pėdsakų įspaudus. Jie iriasi, nerias iš kailio, gražiai raudonuoja. Raudona ir balta visai kaip Japonijos saulė ir čia – ta pati, beveik tapati mūsų laikui ir vietai. Gintarėja akimirkos – inkliuzuose miega juodoji našlė, nepabaigusi verpalo šitaip sustingusi amžiams.
Bangos, vėjas ir smėlis trina bet kokius žmogaus buvimo įrodymus. ]]> Mon, 8 Aug 2022 21:18:19 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254683.html http://rasyk.lt/kuriniai/254683.html
  Gyvenau, lyg rūke. Tirštame, klampiame, tarsi supančiota, negalinti išnirti iš miglos. Psichologinis smurtas, patyčios, net grasinimai. Barnius girdėjo kaimynai, dirsčiojo keistais žvilgsniais. Bandymai kalbėtis gražiuoju atsimušdavo lyg žirniai į sieną, skandalai irgi buvo bevaisiai. Jis arba gražiai atsikirsdavo, arba grėsmingu balsu, versdamas mane krūptelėti ir susigūžti.. Supratau – poveikio priemonių nėra. Jis darys tik tai, ką pats norės daryti. Jaučiausi bejėgė, pasimetusi, nerandanti išeities. O išeitį būtinai reikėjo rasti, nes pajutau, kad kyla noras jį užmušti, kad galiu nesusivaldyti.

  Tą vakarą kivirčo metu sugavau keistą veido išraišką, kai kietu balsu ramiai pažadėjau, -
  -Žinok, tu už viską sumokėsi...
Jis atšlijo, akyse šmėstelėjo baimė. Tiesiog – baimė. Netaręs nė žodžio, nuslimpino miegoti. Likusi viena, pradėjau kurti planus, kaip padaryti, kad pats panorėtų dingti. Kad turėtų daug nemalonumų, ir niekada nebenorėtų ne tik mane persekioti, bet ir prisiminti. Ką nors tokio originalaus… O man kad būtų linksma... Atmetusi daug minčių, pasirinkau planą „Savižudybė”. Buvo įdomu sužinoti, pamatyti, kaip jis elgsis, aptikęs mano „lavoną“. Kaip padaryti inscenizaciją žinojau iš brolio pasakojimų, kad jo klasiokai yra taip pakraupinę savo tėvus. Viską labai detaliai apsvarsčiau, iki menkiausių smulkmenų. Planas turėjo suveikti, kuo toliau, tuo labiau jis man patiko.


Pirmiausia iš sąskaitos nusiėmiau visus pinigus Man jų reikės, o tyrimo metu gali būti svarbiu įkalčiu...

  Išaušo savo užmačios įgyvendinimo rytas. Saulė siuntė savo spindulius gatvėmis skubantiems žmonėms. Pluoštelis ryškios šviesos nusidriekė mano buto koridoriumi. Tai mano spindintis takas... Išsilaisvinimo takas...
  Laiko turėjau į valias, žinojau kada jis grįš. Paskambinau broliui, -
  -Sveikas. Reikia pagalbos. Po darbo atvažiuok pakeisti durų spynos. Būk geras. Labai reikia šiandien.
  - Labas. Gerai, pakeisiu. Seniai reikėjo. Gal draugų pakviesti, kad dar ir šonus jam atvanotų? Gerų  manierų pamokytų...
- Nereikia jam tų šonkaulių lankstyti. Užteks, kad nebegalės užeiti.
-Šaunuolė, apsisprendei... Reikėjo į policiją kreiptis.
-Su policija, su visokia teisėsauga ilgas ir keblus reikalas.
Iš anksto pasirūpinau, kad veiksmo metu neturėtume mobiliųjų telefonų.  Jie būtų sugadinę tokią genialią mintį. Jo išmanųjį buvau išmaniai pakrapščius adatėle, savo paslėpus ir pamelavus, kad pamečiau. Labai jau įkyrėjo kontrolė telefonu. Prie laidinio telefono aparato padėjau didžiosiomis raidėmis padrikai pakeverzotą raštelį „ MAN VISKAS MIRTINAI NUSIBODO.. “ Telefono kištuką ištraukiau iš lizdo, kad nebūtų kontakto, bet nebūtų pastebima.
„Štai taip tau. Neprisiskambinsi nei greitajai, nei policijai“- piktdžiugiškai pagalvojau.
Virtų raudonųjų burokėlių nuoviras, sumaišytas su kečiupu buvo paruoštas iš anksto. Vizualiai nelabai skyrėsi nuo kraujo. Užkimšau vonią, supyliau, kiek, mano manymu,  turėtų pritekėti persipjovus venas. Laiko jau buvo likę nedaug... Paskutiniai pasiruošimai... Perlaužtą skutimosi peiliuką įspaudžiau į odą,, dar pritvirtinau lipnia juostele, aptepiau pomidorų tyre... Viskas gerai, viskas panašu į tiesą... Su rūbais ir basutėmis atsigulu vonioje. Svarbiausia, kad nenutiktų ko nors nenumatyto…
Kol kas viskas pagal planą. Netrukus barkšteli rakinama spyna... Jis, praeidamas piktai stumteli paliktas praviras vonios duris, nuslenka į kambarį... Kažką sumurma, aptikęs atsisveikinimo raštelį... Po kelių akimirkų prasiveria vonios durys. Iš koridoriaus sklinda blausi šviesa, neaiškiai.
                                                                                                                                                                                                                         

matosi vonia su lavonu…Niekšas net šviesą pamiršta užsidegti. Stveria mane už rankos, paleidžia. Ranka dunksteli į vonios dugną... Jaučiu prie kaktos pridėtą delną…
  -Dar šilta, dar gyva... Kvaiša, ką padarei…
Girdžiu, kaip mėgina skambinti telefonu. Šaukia, -
  -Skambink blet! Blet, skambink!,,,
Nesuprantu, rėkia sau ar telefonui.
Man darosi vis juokingiau. Bet turiu sunerimti, nes išgirstu, kad, išbėgęs į laiptinę mėgina prisikviesti kaimynus. To nebuvau numačius. Laimei, niekas neatidaro durų.
Galiausiai išgirstu laukųjų durų trinktelėjimą. Laiko nedaug, tai paskubomis lipu iš vonios, greitai nuplaunu  ir išsausinu vonią ir neriu per duris.  Gretimame kieme iš anksto pastačiusi automobilį, bet smalsumas ima viršų. Nors žinau, kad rizikuoju, neatsispiriu pagundai. Įsitaisau laiptinėje ir per langelį stebiu veiksmą. 
Atskuba greitoji pagalba, atlekia policijos pareigūnai, privažiuoja ir brolis. Visi nedelsdami bėga į namą. Greitai vėl pasirodo kieme, sutrikę skėsčioja rankomis.
Brolis kimba į atlapus kaltininkui.
- Kur paslėpei mano sesers lavoną?!
Ilgiau delsti negalima, skubu prie automobilio ir įsilieju į gatve judantį srautą.
Pavyko!
Laisva, širdis nustoja pašėlusiai plakti. Dar turiu atlikti paskutinį reikalą - įspėti brolį. Nevalia palikti jo iš proto varančioje nežinoje. Pašto dėžutėje palieku atsisveikinimo laišką.
„ Man viskas gerai. Nesirūpink. Tik, laikyk liežuvį už dantų. Pameni, pasakojai, kaip klasiokai šiurpindavo savo tėvus…. Ačiū už pagalbą. Išvažiuoju. Nežinau, kada grįšiu. Skambinsiu. “


Nežinau, kur važiuoju... Kur akys veda.  Vakarėja, par dieną įkaitintas asfaltas marginamas medžių šešėlių dryžiais. Žinau, kad ir mano kelyje bus visko... Tačiau, išsivadavau iš gyvenimo lyg rūke. Monotoniškai šnara automobilio, vežančio į ateitį, padangos... ]]> Sun, 7 Aug 2022 21:31:08 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254672.html http://rasyk.lt/kuriniai/254672.html tai yra toliau nuo civilizacijos

šūdmiestyje kultūringų vietų
ir taip sumažėjo
priminsiu, kultūra ten kur knygos

paveikslai gal irgi kultūrai priskirtini
bet jie gali įtraukt
įtraukt kaip akivaras savimi tiesiogine prasme
ir savyje pasilikti

na dar ten kur gali išsivalyti dantis
drungnu vandeniu
bet šiltesnis yra iš praustuvo
prie anglių sandeliuko

šiukšles teišvež du kartus per karščius
todėl šįryt nepatikėjau - juodasis konteineris,
tas kur buitinių, buvo praviras
ir  baltas, tik arčiau priėjęs įsitikinau
visas apkibęs lervom krebždėjo

aš ten kraudavau Mozės  kakalus
nuo šiol žinosiu
ką padaro šuva o ir šiaip viskas
turi būt pakasta

ne paslaptis
pats Mozė taip elgiasi su kaulais

viskas primityvu ir paprasta

kas žemės tas žemei
visa kas jos te jai tesugrįžta

kažkaip man šis reikalas numušo nuotaiką
nors gal neturėtų

nuo pat penktos po vidurnakčio
vos prašvitus ir dar anksčiau
prieš gerdamas kavą
norėjau pasiskint vyšnių ir ėst jas

vietoj to skaitau

vis gailiuosi kad ne visa
kas paskaitoma parsiboginau

turiu šio bei to
dar pakuroms dovanojamų laikraščių
senų Moters žurnalų
su tarybine partijos lyrika
ir dar tai ko prisirenku viešai
Gruzdų ir Žaraičių knygų lentynose

yra angliškų bet tik moterims
vieną iš smalsumo pasiėmiau

nesuprast kaip tokios čia atsiduria
gal jūreiviai atplukdo
bet kad jūra toli

gal iš oro baliono pamėtė
iš to žalio

o gal iš skraidančių prošal lėktuvėlių
mačiau vienas penkiskart
apie miestelį ratus apsuko
buvau bemanąs kad jau karas

neprasidėjo
nežinau ar gailėtis

antrajam kieme
nežinia iš kur atsiradus žąsų
padaugėjo musių

ginuosi nuo jų skaitydamas

gal galiu persmelkti keliomis eilutėmis
jas rašo grafomanai

ne parašė bet rašo
seniai žinoma tiesa
kas parašyta - mirę
kas teberašoma - gyva

nežinau ar tai tiesa
jei skaitysiu ilgai
mane bemast
apniks kognityviniai nesklandumai

štai:

esu miško vaidilutė su fotoaparatu
jis mano burnos ertmėje
taigi fotografuoju gomuriu

vienoje iš nuotraukų ne nuotraukų
braidau po šilkinę baziliskų pelkę
dvokia ir kvepia vienu metu neapsakomai

dumblas bei purvas pelenų spalvos
ir juodo šilko

baziliskai irgi
tiktai iš žalio

balto ore tvyrančio rūko apsupty
sėdi pelkių senis
ir neakivaizdu rytas dabar ar vakaras

prieš jį ant aukšto kelmo
garuoja bulvės
barstytos krapais

šalimais šaltibarščiai
irgi su krapais

bet ir su baziliskais
iš šilko

jeigu duočiau seniui į snukį
bulves ir šaltibarščius galėčiau suėsti pati

jeigu neduočiau man liktų nuotrauka

išsižioju
mano burokėlių spalvos gleivinė blyksteli

fotografuoju ]]> Fri, 5 Aug 2022 13:00:16 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254649.html http://rasyk.lt/kuriniai/254649.html Piterio Breigelio paveiksle.
Ką tik nuimtas nuo kabliuko,
paleistas ir vėl pagautas. Išlipęs iš
žuvies nasrų, be kepurės. Paveiksle
kone visi su apdangalais, jis be.
Žuvies viduje seilėtas gniutulas,
matyt yra jo kepeliušas.
Vasaros vidurys, Liepa. Šios dienos
yr ašarų arba deis lacrimarum.

Medikų komandos gaudo pacientus
nulipusius iš paveikslų. Jų ne taip
daug, tačiau visus turime surast ir
sugaudyt. Prie paieškos visuomet 
prisijungia mano šuo aviganis Mozė.
Ligonio pavardė yra ponas Popadinis.
Kad būtų trumpiau, kartais aš jį
vadinu ponu Popo. Popo vedamas,
pasakius, kad greitai
atvažiuos karieta. Tiki viskuo
ir niekuo, bet nesipriešina.
Du žodžiai dvi tabletės.
Pacientas negali nurimt.
Vėl du žodžiai ir jau nebe vienos,
bet dvejos durys į pragarą. Pacientas
atvesdintas.
Jis sako:

- Tai kūdikėlių  žudymas. -
Jam pasakome:

- Štai jūsų baziliskai, gerbiamas
ligoni. - Taip mūsų įstaiga parodo
rūpestį. Mūsų įstaiga yra Palaimintoji
Garbingųjų Idiotų Pirmoji Ir Paskutinė
Dangiškoji Prieglauda. Toks taiklus
ir taktiškas pavadinimas.
Ponas Popo - jis niekaip nenori
pripažint gyvenąs šiuo laiku,
sakosi esąs kūdikėlis iš evangelijos,
nužudytas Erodo
kareivių. Sako, kad aš jo gydytojas
esu arba kareivis, arba pats karalius
Erodas. Ligonis labai bijo šunų, todėl
pamatęs terapiniais, o taip pat
sarginiais tikslais įstaigoje dirbantį
šunį Mozę, ima loti pats. Ant šuns ir ant manęs.
Kai Mozė, matyt žaisdamas, grybšteli
jo neskustą skruostą, Popadinis
suklykia, reikalaudamas:

- Pririškite mane! Priryyyškite!
Nieko jam nesakau, tik pakartoju:

- Pone Popadini, va Jūsų baziliskų sriubytė.
Viena medikė glosto galvą ponui
Popadiniui, kita pučia sriubos
šaukštą ir drebančia ranka pila ant
kaktos. Papučia vėl ir vėl pila šįkart
ant smakro, paskui ant skruosto.
Ji labai nusigandusi. Turbūt pirma
josios diena šičionai.
Ji ir toliau nepataiko. Matau, kad
ponas Popadinis čepsi. Smarkiai,
jis turi žvėrišką apetitą, todėl sakau:

- Nebevarkite, valgykite pati, mieloji.
Kuo jūs vardu?

- Ar aš? - klausia ji baugščiai.
- Taip, jūs.
- Mano vardas Bazilina,  - prisistato
ji.
- Bazilina. Bazilinaaaa, - mintyse
kartoju aš. ]]> Fri, 5 Aug 2022 12:50:50 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254648.html http://rasyk.lt/kuriniai/254648.html XVII a Prancūziją krėtė politinis ir ekonominis karštdrugys. Šalis, alinama Liudviko XIV absoliučios monarchijos ambicingų karų su kaimyninėmis šalimis,
siekiant dominuoti visoje Europoje, išgyveno nerimastingas dienas. Didinga karališko dvaro prabanga, muzikos, šokių festivaliai, madų šou, iškilios puotos
vis labiau tuštino valstybės iždą, skurdino žmones. Deja, karaliui rūpėjo kiti dalykai.
      Jaunas Luji mėgo moteris. Kartais jis mėgo pabėgti nuo dvaro prabangos, freilinų ir didikų meilikavimų į gamtą. Мedžiojimas Versalio miškuose
toli nuo Paryžiaus grąžindavo jam gebėjimą žavėtis natūraliais dalykais. Čia jis galėdavo praleisti ištisą dieną atitrūkęs nuo dvaro palydos.
Versalio miškai buvo gūdūs. Tarp Minjeros tvenkinių ir Bjevre upės žemupio driekėsi žali landšafto plotai.
Kartą karalius, besivydamas elnią, pasiklydo, nutolo nuo skalikų lojimų garsų, žmonių šūkavimų. Atsidūręs visiškoje miškų tyloje,
tik jo žirgo nerimastingas prunkštimas ir kanopų kaukšėjimas, tolinantis nuo dvariškių būrio, vertė jį sunerimti, kol nepajuto smūgį ir visišką
panirimą į tamsą. Pabudo kažkur medinėje iš rastų surestoje miško trobelėje. Aplink buvo švaru, dvelkė žolynais, miško kerpėm.
Tada jis pamatė ją. Ji stovėjo kaip dieviška statula, rankose laikė dubenį su vandeniu. Prie jos kūno laisvai prigludusi drobinė palaidinė
negalėjo paslėpti gležnų, bet tvirtų rankų, plono liemens ir akiplėšiškai pūpsančių neklusnių krūtų.
Ji grakščiai pakreipė galvą, linktelėjo ir priklaupusi paklausė:
    -  Kaip jaučiatės, jūsų didenybe?
    -  Kur aš? - pralemeno, nepažindama savo balso jo karališkoji didybė, skausmingai suraukusi antakius nuo ūžimo galvoje.
    - Jūs medkirčio trobelėj, jums reikalinga pagalba, jūs sutrenkėt galvą ir nukritote nuo arklio, tikriausiai, tankmėje kliudėte šaką.
    - Kur mano palyda, kur arklys, turiu joti..
    - Jūsų šviesybe, jus negalite... jūsų koja sužeista ... kol nesustiprėsit, jūs negalit...
Po velniais, ar tai aš, bejėgis, turiu būti šios žavios būtybės nelaisvėje, - mąstė Luji. Moterys mane matė stiprų ir didingą, o ne apgailėtiną,
kaip dabar mato ši prastuolė. Jo galvoje sukosi prieštaringos mintys, jam buvo pikta ir gėda dėl savo bejėgystės, susitaršiusių plaukų
ir prakaituotų rūbų. Kodėl manęs niekas neieško, nenugabena i rūmus?
Išdidusis Luji patyrė didžiulį nepatogumą, kokį tik gali patirti nelaimėlis, įpratęs prie prabangos, aplinkinių dėmesio ir atsidūręs
visiškame diskomforte. Jis pajudėjo, staigiai norėdamas pakilti, ir prarado sąmonę. Sekančią dieną jo puikioji fėja stovėjo šalia,
nenuleisdama nuo jo akių.
  - Kuo tu vardu? – tyliai pralemeno Luji.
  - Rozali, - atsakė fėja  ir nuraudo. Puodelis su kažkokiu paslaptingu gėrimu jos rankose suvirpėjo, ir keli lašai ištyško ant prijuostės.
  - Aš renku miško žoleles, jūs pagysit, jūsų šviesybe.
Ji spaudinėjo jo suglebusius pirštus, glostė nusvirusias rankas, girdė tirštu gėrimu, nuo kurio jam po truputį grįžo jėgos.
Jis jautė jos kūno kvapą ir nesuprato, ar nuo jos kvapo ar nuo to gėrimo jam svaigo galva.
Dar sekančią dieną pasigirdo jojančių raitelių  garsai, karietos bildesys. Pasirodė rūmų dvariškiai Ir karalius buvo išgabentas.
Su juo kartu buvo paimta ir medkirčio dukra. Taip pageidavo karalius.
-  Bet mano tėvas, mano tėvas ... - lemeno išsigandusi mergina, tik niekas jos neklausė.
 
Liudvikas sveiko. Po kelių savaičių jis atsigavo ir panoro susitikti su savo romantiška miško fėja.
Jis ilgėjosi jos kaip nuostabaus sapno, iš kurio netroško prabusti. Kai į jo miegamąjį įvedė jauną moterį, jis ilgai žvelgė į ją.
Tai nebuvo ta, kurią jis matė tada miško trobelėje. Jos išvaizda buvo perkeista. Ji daugiau panašėjo į rafinuotą dvaro freiliną.
Kažkada nevaržomos kūno formos dabar buvo suveržtos prabangios suknelės, o krūtinė kilnojosi kaskart įkvepiant orą.
Jos plaukai, tie nuostabūs plaukai, kurie taip natūraliai apkrisdavo pečius buvo surišti į aukštą kuodą.
      Ji žvelgė liūdnai į savo karalių ir nedrįso pratarti nė žodžio.

]]> Tue, 2 Aug 2022 17:20:19 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254626.html http://rasyk.lt/kuriniai/254626.html
-- 

Iš sustojusio autobuso išlipo jaunuolis, paskui jį - pagyvenusi pora. 

- Kokia čia vieta? Tai jau viskas, atvažiavom? - sumišęs prabilo vyresnis vyriškis, ir nenustodamas stebėtis kraipė galvą. Tai kasėsi, tai nepatenkintas prunkštė.

Vieta, buvo tikra atgaiva po ilgo kelio praktiškai dykuma, keista buvo pamatyti aukštų riešutmedžių oazę.

„Paunksmių parkas“ bylojo stotelės pavadinimas.  Tik užrašas buvo svetima kalba, todėl niekas jos nesuprato. 

- Na, galim ir pailsėti, užkąsti, - paplonintu balsu praniūniavo moteris, užmačiusi kažką panašaus į kavinukę.  Trijulė instinktyviai patraukė mažo kioskelio link. 

Reikėjo pasilenkti po medžio laja, norint patekti prie staliuko. 

Tik dabar, įsitaisius prie žemo stalelio, atsivėrė vaizdas į dailius sklypus su daržovėmis. 

- Daaržaass... - nuobodžiai pratisai sulemeno vyriškis. 

- Aš einu, užsakysiu kažko - guviai nustriksėjo vaikinukas. 

- Gerai, Jokūbėli. - sutiko moteris. Įpusėjęs į trečią dešimtmetį Jokūbas vis dar buvo Jokūbėlis. 

Šakų suformuotame koridoriaus gale matėsi kioskas ir šviesdėžė, kurioje vis tas pats klipas - jauna šviesi mergina trumpais plaukais sukiojosi virtuvėje ir kažką, nesuprantama kalba, dėstė. Klipo pabaigoje ji suglaudusi rankas  nusilenkia padėkodama. 

- Ko ta merga staiposi: aneurizma aneurizma.. Tai čia ta pasakų vieta, kur mane gydys? - dar apsvaigęs nuo karščio niurzgėjo vyras. 

- Šalis. Šalis, kuri kviečia „nuskriaustuosius“ pas save, apgyvendina, suteikia ramybę, ir gerą gyvenimą apskritai. - čiulbėjo moteriškė, atsaku sulaukusi žaibavimo akimis. 

Stojusią pauzę nutraukė Jokūbas, atsinešdamas tris dubenius sriubos. 

- Štai, iš daržovių, auginamų šiose medžių paunksmėse - sriuba su kukuliais. Be kalbų kiekvienas ėmėsi savo patiekalo. 

Po neilgo sutartinio pasriūbčiojimo, atsitiesęs vyriškis nutrenkė šaukštą. 

- Nevalgysiu šitos bjaurasties. Šitie lapai su smėliu, trašką tarp dantų. Apskritai čia aplinkui keistas kvapas.. - suburbuliavo jis, ir nustūmė nuo savęs dubenį. 

Net nuo pavėsingų prieskonininių darželio augalų kaitroje tvyrojo stipri aromatų kokofonija, sumišusi su dvoku. Kuris truputį pykino visus. 

Tik aukštų medžių su specifine laja dėka čia buvo įmanoma daržininkystė. Didesnioji šios šalies teritorija buvo nualinta daugmetinių kaitrų.   

Staiga vyriškis aiktelėjo:

- Iš kur jie gauną mėsos? Kontrabanda? Daugybę metų niekur jos negausi: taigi Didysis veganizmo įstatymas galioja visur, - matyt, dėl alkio anksčiau buvo praklausęs ir nepastebėjęs kukulių. 

- Iš kur, iš kur.. iš tos mielos mergaitės švieslentėje, - nusimaivė moteris. 

- Eik tu, durne! - išraudo vyras. 

- Aš tau sakau. Šitoje šalyje - tai visiškai legalu. 

- Melagė. Ir.. Kaip tu gali tada tai valgyti! 

Moteris pakėlė antakius. Pro suspaustas lūpas pralemeno. 

- O namuose dešras valgai, neklausi iš kur ta kontrabanda, kas tai yra. - Jau nervingai pakeltu tonu dėstė. -  Matai -  šitie lapai,  - parodė ir į sriubą, ir į darželius aplinkui, - baziliko, jie skirti specialiai tokiems patiekalams. Kad skonį užmaskuoti. 

- Aha, tai tu sakai, kad Kaziuko ar kokia kerdžiaus dešra iš anų ir yra? 

- Kaziuko -  tai iš Kaziuko. Kvaileli, tu mano, - suplojo delnais. 

Moteris toliau kaitino atmosferą, dabar lyg azarto pagauta, kelis kartus pažvelgusi į Jokūbą. Anas nesikišo į pokalbį tik įdėmiai žiūrėjo į abu senolius. 

Vyriškis delnais suėmė veidą, bandydamas nusiraminti. O moteris, rodos, neketino to leisti. 

- Kodėl mes čia atsibeldėme? - sušnabždėjo vyras...

-- ]]> Thu, 28 Jul 2022 18:32:07 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254575.html http://rasyk.lt/kuriniai/254575.html
    Kristijonas, mintyse išsišiepęs iki ausų,  paglostė savo plačią krūtinę, kumščiu padaužė per tobulų grotelių formas įgaunantį pilvo presą.
    “Gerulis, - su pasitenkinimu pagalvojo, - iki rudens būsiu modeliukas”.
Sporto klubas, kurį jis pasirinko, buvo vertas visų investicijų.  Ten beveik nesimatė paprastų brutalių “kačiokų”, o vien tik kūno intelektualai. Ir jis – Kristijonas. Žinoma,  be Kristijono užsispyrimo ir prakaito rezultatas toks nebūtų, bet savo darė ir genai. Taip, genai buvo garantuoti – Garšvos. “Iš dviračio niekada neprisportuosi ferari“ – tai buvo jo mėgiama frazė.
  Rytas buvo nuostabus, po ankstyvos treniruotės Kristis lengva ristele bėgo namų link – tai toks lyg lengvas išėjimas iš treniruotės režimo. Žinoma, ryto malonumo vos nesugadino jo jaunėlis brolis – beviltiškumo ir bevališkumo įsikūnijimas. Tik išėjus iš  savo kambario, pro atviras brolio irštvos duris į Kristijoną įsispoksojo raudona pižama apvikltas užpakalis. Taip – užpakalis tiesiog su priekaištu spoksojo į Kristį. Paulius miegojo kaip visad be tvarkos – pagalvė ant grindų, paklodė susukta į gniužulą ir nuspirta į lovos kampą, viena koja rėmėsi į grindis, kita buvo pakišta po savim – tiesiog miego akrobatika. Ir dar ta kvaila raudona pižama.  Kažkodėl tas kasrytinis brolio irštvos vaizdas varė Kristijonui įniršį. Kažkas gilumoje kuždėjo, kad tai paprastasis pavydas -pavydas atsipalaidavimo, laisvės ir nebaudžiamo neatsakingumo – bet vaikinas kruopščiai rovė tas nedrąsiai  besikalančias  mintis, šypsojosi veidrodžiui ir ristele bėgo į sporto klubą, o po treniruotės atgal. Pilnas gerojo testosterono, kuris ir poilsio metu augino raumenis bei kėlė nuotaiką.  O, jis dar parodys!
  Iki rugsėjo buvo dar visas mėnuo, o po to  - naujas gyvenimo puslapis. Ne, tai bus naujas lapas, naujas etapas. Naujas jo gyvenimas – jis, Kristis – grupės alfa patinas. Universiteto alfa patinas. Na tiek to – informatikos fakulteto. Su protu ir žiniomis viskas gerai, pakalbėt jis moka. Liko tik ištobulinti kūną. Jis sugriaus tą mitą, kad “aitišnikai”  - tai krūtine suaugę su kompiuteriu, per dioptrijas nematantys toliau savo nosies, riebaluotais plaukais belyčiai kūtvėlos.
  “Sveiki, aš Kristis Garšva”- jis išdidžiai įeis į auditoriją. Ne, taip netinka, kažkaip nesolidu. Jis įeis su kostiumu. Būtinai su kostiumu, švarkas bus prasegtas, pro lengvus satininius marškinius nežymiai persišvies plati treniruota krūtinė. Kaklaraiščio nereikia. Arba ne  - bus žaismingas kaklaraištis ir  prasegti marškiniai, mazgas atsainiai paleistas žemyn. Arba ne, geriau nereikia.
  “Kristijonas. Garšva. Viskas gauta iš Antano“,  - taip bus geriau. Solidu ir su paslaptim. Na, Antanas tai jo tėvas. Ir senelis Antanas – Garšvų genai. Beveik legendiniai. Genų neišmyši. Šito, žinoma jis nesakys. Gal tik kada vėliau, kai dominuojanti padėtis jau bus įtvirtinta.
  Kristis mėgo pasišnekėti su savimi. Tai tai geriausias pašnekovas – protingas, lojalus.  Galima su savimi ir pasiginčyti, žinoma, bet paprastai konsensusas randamas lengvai, nepavykus monologui ar dialogui, galima jį pakartoti, patobulinti. O jau kai reiks pateikti save – sublizgėti iškalba.
  Kažin, kiek kurse bus merginų?  Tas klausimas buvo gana aktualus, nes būt alfa vaikinų tarpe gal ir “kietai”, bet tikrai ne tas tobulasis galutinis tikslas. O kad gyvenime viskas turi būti tobula – Kristijonas neabejojo.  Tobulas protas, iškalba, tobulas muzikinis skonis (šituo Kristijonas neabejojo, jis klausė tik geros muzikos), tobulas kūnas, tobulai tinkanti apranga. Ir reikia pabrėžti  - brendai ir kaina čia nesvarbu. Svarbu – stiliukas. Dar gerai  turėti patrauklų ir originalų hobį. Haiku bei kompiuterinės muzikos kūrimas čia tiko idealiai.
  Tad grįžkim prie merginų – ar jų bus daug, Kristijonui buvo labai aktualus klausimas. Jei kelios – užkariaut pačią šauniausią (o kad merginos bus pačios pačios, Kristis neabejojo), žinoma  bus iššūkis, bet rezultatas saldus, o jei merginų daugiau – užduotis paprastesnė, bet būsima pergalė ne tokia glostanti. Na, šito jau neparepetuosi, matys vietoj – juk jis improvizacijų meistras.
  Žodžiu – Kristijonas Garšva buvo beveik tobulas. Trūko nedaug ir su tuo buvo nuosekliai dirbama. Galų  gale Kristis gi suprato – tobulėjimas – tai procesas, tai darbas, režimas, drausmė. Jis buvo teisingame kelyje. Toks visas tobulai teisingas jis sulaukė ir rugsėjo. Universitetas  laukė jo visomis atviromis durimis. Koridoriuose, klasėse šurmuliavo jaunimas. Kas garsiau grupelėse, kas tyliai ramstė palanges. Visi tokie jauni, šaunūs, svarbūs. Kristijonas buvo pakilime. Jis matė ir jautė – atrodo npriekaištingai, nuo jo švelniai dvelkė tokiai dienai tinkančiais kvepalais. Vis gi be kaklaraiščio – laisvumo įvaizdis. Jis drąsiai, laisvai ir kiek įžūliai įėjo į savo klasę. Apžvelgė susirinkusius – trys merginos ir kažkiek daugiau (jau ir neskaičiavo, nesvarbu) vaikinų. “ Lygis”, - greit įvertino. Visos merginos buvo apsėdusios stalą prie lango, kikeno, kvatojo ir kiekviena stengėsi atkreipti į save dėmesį. Rugsėjo pirmosios spektaklis.
  - Kristojonas, Garšva, viskas iš Antano, - plačiai ir akinančiai nusišypsojo.
  Merginos nutilo, atsisuko. Kažkuri linktelėjo, kažkuri prisistatė Austėja. Ir tada jos nusisuko, sukikeno ir toliau tęsė savo atvirą koketavimą. Kristijonas apstulbęs neteko žado – tai buvo nerepetuota, Netikėta ir nenumatyta.
- Garšva, nuo Antano, - nei iš šio nei iš to ir visai be reikalo pakartojo. Bet niekas nebeatsisuko.
Ir tada Kristijonas už stalo pamatė jį - apsėstą merginų iš visų pusių. Taip, jį – Jokūbą. Tą storkį nevykėlį Jokūbą. Iš B klasės. Net padoriai nenusikirpusį, tuo pačiu raštuotu megztiniu. Ir kaip visad  - merginų apsupty. Jokūbas jautėsi laisvai, labai nesubtiliai gestikuliavo. Ir kelnės visai nederėjo prie to raštuoto megztinio. Bet  apsuptas koketuojnčių merginų buvo jis.  Storkis.
  “Nieko, dirbsim, bus reikalų, mes dar pažiūrėsim”, - greit šmėstelėjo Kristijonui. Bet kažkodėl prieš akis iškilo kasrytinis brolio irštvos vaizdas – tas nerūpestingas raudona pižama apvilktas užpakalis, sukuista patalynė ir neįtikėtina miego akrobatika. Laisvė, visiškas bevališkumas ir nulis atsakomybės. Ir kažkoks neaiškus negeras pavydas persmelkė Kristį. Kažkoks tiesos spindulys, kurį užgesinti einamom priemonėm jau nebepavyko. Tas keistas jausmas nugulė ir akivaizdžiai pradėjo keroti, griaudamas visą Kristijono pasaulį.  Visą jo tobulumą.
    Irštva. ]]> Sun, 24 Jul 2022 23:00:32 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254546.html http://rasyk.lt/kuriniai/254546.html
Jis: Autorius nespėjo įrašyti, Turėsim viską kartoti.
Ji: Nesutinku. Viskas bus tik blogiau.
Jis: Suprask pagaliau, teatras be žiūrovų yra niekam nereikalingas.
Ji: Ne mes turėjome pasirūpinti žiūrovais.
Jis: Autorius sako, kad čia buvo paprasta repeticija. Jis pakeitė scenarijų.
Ji: Ar finalas bus toks pat?
Jis: Priklausys nuo žiūrovų skaičiaus.
Ji: Vadinasi – improvizacija. Nekenčiu. O ką, jei būsiu ne formoj. Negalima pasikliauti improvizacija premjeros dieną. Turi būti tikslios mizanscenos. Turiu žinoti, kas po ko. Bazuka bus?
Jis: Jis sakė, kad bus trys finalai. Vienas aprašytas – jis paprastas. Aš imu bazuką ir taip toliau. Kitą diktuoja aktoriai. Tai yra mes. Galim pasirinkt švelnesnį arba brutualesnį variantą. Jei pavyzdžiui, tu blogos nuotaikos, aš tave nupilu, tada tu besiraitydama konvulsijose, nupili mane.
Ji: O švelnesnis?
Jis: Čia ir buvo švelnesnis.
Ji: Bet bazuka viena.
Jis: Autorius jau įdėjo skelbimą lėšų rinkimui.
Ji: Vadinasi, tai planuojama, kokia čia mūsų veiksmų laisvė?
Jis: Tu nesupranti. Galimybė panaudoti bazuką yra mūsų valioje. Mes galime naudoti arba ne. Galim privesti žiūrovus prie masinės psichozės. Tai kur kas brutualiau.
Ji: Gerai. O trečias variantas? Kas gali prognozuoti žiūrovo reakcijas?
Jis: Tokia koncepcija. Autorius ją pavadino MSD. Mažėjančių Smūgių Dėsniu.
Ji: Paaiškink.
Jis: Matydamas neišvengiamą grėsmę, žiūrovas ims panikuoti, įsijungs instinktai.
Ji: O tas gremėzdas palubėj bus?
Jis: Bus. Perpaišytas atrodo lyg žvėries nasrai.
Ji: Vadinasi aš leisiuos iš žvėries nasrų?
Jis: Ne tu, o projekcija. Ir ne iš, o į.
Ji: Vadinasi, reikalingos gumos.
Jis: Sakau, kad projekcija.
Ji: Ir aną kartą sakei. O turėjau leistis aš.
Jis: Nespėjau tavęs sulaikyti. Tu visada persistengi.

Ji plėšo sparnus.

Jis: Teisingai.
Ji: Tai nepaliekam nė lašo vilties?
Jis: Tai priklausys, kurį variantą rinksimės.
Ji: Aš renkuosi autoriaus. Nebesukim galvos.
Jis: Tu viską riboji. Pamatysim, ar žiūrovai norės paprasčiausio triuko su bazuka.
Ji: Jeigu pakeisim finalą, jie nebeišeis.
Jis: O gal jie to nori. Nenuspėjamumas. Autorius pageidauja šoko.
Ji: Mūsų sąskaita.
Jis: Kažkas turi užvesti, kad kiti imtų veikti.
Ji: Tu ir užvedinėk.
Jis: Bus kelios bazukos. Pinigų rinkimo vajus atrodo vyksta gerai. Šviestuvas sukdamasis leisis, tada tamsa, mes imam bazukas, žiūrovai mato projekciją su galimais sprendimais.   
Ji: Noriu parašyti mamai, kad negrįšiu.
Jis: Jei viskas pavyks, gal dar grįši.
Ji: O jei ne?
Jis: Rašyk.

Ji rašo. Jis atsineša elektrinį grąžtą, tvirtina šviestuvą, panašų į žvėries nasrus.

Jis: Kai nors vienas žiūrovas supras, kad gali paimt į rankas bazuką, iškart paims.
Ji: Argi čia instinktai?
Jis: Tegul bus įgytas refleksas. Veiksmas, atoveiksmis, provokacija, azartas.
Ji: Tai apie ką mes kalbam – kad žmogus yra sumautas vilkas?
Jis: Nereikia čia lyrikos ir patoso. Šis teatras be sentimentų. Gaudai, kad tai bus kažkas nauja?
Ji: Kartoju – mūsų sąskaita.
Jis: Mums gerai moka. 
Ji: Rizika neatperka to, kas gali įvykti.
Jis: Viskas absoliučiai yra rizika. Aš su tavim kalbu, o milijonai rizikuoja.
Ji: Aš nenoriu tuščiai rizikuoti. Dėl kažkokio autoriaus užgaidų.
Jis: Jis autorius, turime jam paklusti.
Ji: Gerai, bet tik todėl, kad tikroji aktorė dar neišėjo iš ligoninės.
Jis: Ji ir nebeišeis. Ji per daug tikra, kad išeitų.
Ji: Nori pasakyti, kad mes netikri? Ką paistai?
Jis: Nuo kada aktorius yra tikras? Visas teatras paremtas melu. Mes paprasčiausi melagiai. Autorius nori sulaužyti tą pasenusią nuostatą. Žiūrovai tampa aktoriais ir keičia visą siužetą. Niekas nėra prognozuojama.
Ji: Realybės ir iliuzijos makalynė.
Jis: Simbiozė.
Ji: Gerai. Repetuosim čia?
Jis: Taip, temperatūra kiek nukritus, pats laikas.
Ji: Tai papunkčiui susirašykim, kada tu, kada aš ir taip toliau.
Jis: Pirmą finalo variantą dalinai išbandėm. Pabandykim antrąjį. Imk mano bazuką.
Ji: Bet jei tu pirmas imi bazuką, kokio velnio man ją beimt, manęs juk nebėr.
Jis: Įsivaizduok, kad imam skirtingu metu.
Ji: Gerai. Užrašinėk.
Jis: Pirmas smūgis: aš ir bazuka. Antras smūgis: tu ir bazuka. Tada leidžiasi projekcija į žvėries nasrus. Trečias smūgis neprognozuojamas – jis priklauso nuo žiūrovo.
Ji: Bet smūgis mažėjantis? 
Jis: Teoriškai taip. Pagal autoriaus MSD. Bet numatoma ir žiūrovo improvizacija. O ar ji bus mažėjanti, niekas nežino.
Ji: Žiūrint kas ateis. Gal žinai, kiek bilietų parduota?
Jis: Trys.
Ji: Tai ko verta reklama?
Jis: Su reklama autorius nutarė griežtai susidoroti. Todėl tuos bilietus jis pats nupirko. Du mums ir vieną sau.
Ji: Idiotas.
Jis: Genijus.
Ji: Iš ko jis gyvena? Iš ko kuria?
Jis: Ne mūsų reikalas, pele.
Ji: Tu sumalei antrą ir trečią finalo variantus.
Jis: Mes abu priklausom nuo žiūrovų. Galim rinktis bazukas, mirtinai išgąsdint žiūrovus, bet ir jie gali tą patį, jei bus tam pasiruošę. Antro skruosto atsukti neprašom.
Ji: O jei aš atsisakysiu vaidinti? Tegul autorius suranda gerą gydytoją, kuris pastatys tikrą aktorę ant kojų – juk alergijos lengvai išgydomos. Netikiu, kad ji apsinuodijo taip, kad negali suvaidint elementarios agonijos. Tegul atneša su neštuvais.
Jis: Autorius nori tavęs. Tikros, nemokančios vaidint, ieškančios motyvacijos kiekvienam sumautam gestui.
Ji: Sakei, kad niekam nebesvarbu motyvacija. Mechaniški veiksmai! Tai tavo žodžiai!
Jis: Gavau pylos nuo autoriaus.
Ji: Taip tau ir reikia. Kada pradėsim?
Jis: Jau pradėjom. Autorius tarp žiūrovų.
Ji: Puiku. O bazukos?
Jis: Manau, kad ne viena. Kai bus tinkamas momentas, įjunk šviestuvą. Bazukas rasim šešėlyje.
Ji: Jungiu.

Iš palubės leidžiasi šviestuvas, panašus į pražiotus žvėries nasrus. Šviesos gesta. Pasigirsta šūvių papliūpa. Po jos dar viena. Spengia tyla. Iš tylos garsėja žvėries riaumojimas. ]]> Fri, 22 Jul 2022 00:34:05 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254521.html http://rasyk.lt/kuriniai/254521.html

                                                        NIEKO, VISIŠKAI NIEKO NEPAJUTO


    -O kaip jūs, ponia, galvojat, jie židinukus plaučiuose dabar  tuo branduoliniu aparatu iššaudys? Ar ne?
    Laimutė nė nepajuto, kad buvo snūstelėjusi ir dabar labai nenoriai bandė grįžti į realybę.
    -Ar jūs miegat, ponia? – kiek nustebusi tęsė palatos kaimynė.
    - Ne ne, nemiegu, tik atsipalaidavau, - kiek galėdama žvaliau atsiliepė Laimutė, - gera taip pagulėt vėsumoj, kai lauke tokie karščiai.
    Palata buvo labai laikinas prieglobstis nuo vasaros kaitros – kelios valandos laukimo, po to diagnostinė scintigrafijos procedūra ir vėl į tą vidurvasario šutną. Laimutė dar  ir mašiną paliko saulėje – dabar ten baisiau, nei Ispanijos miškų gaisruose.
  -O tai jie tuos židinukus iššaudo? – nerimo kaimynė,
  -Ne, tik suranda. Kiek galima tiksliau, o po to švytins kitu aparatu. Tada iššaudys, jei pavyks. Panašiai, kaip išdeginti.
  -Jūs taip viską žinot, aš tai čia pirmą kartą. Bet jei nešaudys šiandien, tai viskas kitaip, vadinasi, –  kaimynės balse aiškiai girdėjosi nusivylimas.
  Laimutė tik dabar atsisuko į moteriškę gretimoje lovoje. Į ją su kažkokia viltimi žvelgė didelės, atviros, neramios akys. Dar jaunos akys. Kiek nuo nosies nusmaukta medicininė kaukė slėpė veidą. “Tik akys ir akys visur“, – nejučiom pagalvojo Laimutė, - „veidus patys susigalvojame, kaip mums atrodytų gražiau”
  Prieš užsnūstant, buvo kita kaimynė – smulki nebejauna moterytė  balta biuzele iki pat višaus užsagstytomis sagutėmis ir juodu šiltu sijonu. Pradžioje ji be paliovos kalbėjo apie kovidą, kaip ji sirgo, vyras sirgo, mama sirgo. Po to vyras mirė, mama mirė. O ji, štai, kaip lengvai išsisuko, bet liko viena. Moterytės veidą slėpė tampriai prigludęs respiratorius. Išsikalbėjusi, kaimynė staiga nutilo, iš rankinės išsitraukė gintarinį rožančių ir nuleidusi galvą pradėjo pirštais perrinkinėti gelsvus karoliukus. Tada Laimutė ir užsnūdo. Kažkuriuo metu pamaldžią ponią turbūt pakvietė ir į jos vietą atėjo nauja.
  -O kaip jūs, ponia, galvojat, jei  židinukai tik plaučiuose, - tai juk dar pagydys? Ar ne?
  -Aš nežinau. Aš negalvoju. Dabar jau nebegalvoju, - Laimutė nusišypsojo, ji stengėsi būti maloni.
  Per tuos aštuonerius ar devynerius metus Laimutė perėjo turbūt visus galvojimo etapus. Ir baimės, ir nevilties, ir nepamatuoto optimizmo, nusivylimo. O dabar ji gyveno. Paprasčiausiai kas pusmetį atlikdavo visokius radioaktyvius tyrimus (Fukušima – taip ji save vadino), kas tris savaites ateidavo sulašinti vaistų – drausmingai, kaip kareivis, kaip į darbą. Tai lyg gyvenimo būdas. Tikrai nebelaukdavo tyrimų rezultatų su begaliniu jauduliu, kaip kažkada. Nerimas tik šiek tiek pakutendavo – ji buvo pasiruošusi - vis vien juk kažkada išgirs tą lemtingą atsakymą. Na, ji buvo tikra, kad yra pasiruošusi.
  -Kad žinotumėt, ponia, kaip man reikia pagyventi, - nerimo Laimutės kaimynė, - jūs turbūt galit įsivaizduoti, ar ne? Mes vaikiuką auginti paėmėm. Kaip dabar jam? Antrą kartą neteks namų. Aš dar nieko nespėjau jam duoti. Nieko, juk tik keli metai. Jūs suprantat, aš neturiu teisės jį palikti. Suprantat, ar ne?
  Laimutė dar kartą pažvelgė į tas dideles neramastingas akis. Dar jaunas ir kažkodėl su viltim žiūrinčias į ją.
  -Turbūt suprantu.
  Ji tikrai  galėjo suprasti. Bent pabandyt, nors labai nenorėjo gyvent kitų gyvenimo. Jau nebenorėjo, turėjo savo. Bet kažkaip nejučiom mintys nuklydo į tolimus laikus. Ji  klausė kaimynės, arba bent dėjosi klausanti, bet iš kažkur toli grįžo ir vis labiau apėmė tas skaudus vaikystės praradimo jausmas. Laimutė tėčio neturėjo. Neturėjo ir tiek. Ir kartą, kai ji dar buvo visai pyplė, namuose atsirado vyriškis. Ne, ne tėtis. Bet iškart viskas pasikeitė – jie pradėjo vasaromis važiuoti prie ežero, žiemą ateidavo senelis šaltis ir šnekindavo keistai pažįstamu balsu,  o pradėjus eiti į mokyklą, jau ne tik mama tikrindavo namų darbus. Ir tie tikrinimai būdavo linksmi, nebauginantys, Laimutė jausdavosi išskirtinė, vienintelė viską teisingai atlikusi. O po to jis, tas vyriškis, staiga mirė. Tas, kuris nebuvo tėčiu, bet kurio praradimas buvo toks skaudus. Ir tik daugeliui metų praėjus, Laimutė suprato, kad tai nebuvo prarasta amžiams – ir atostogos, ir žiemos šventės, ir namų darbai. Tai buvo jos gyvenimo atradimai.
  -Jūs gyvensit tiek, kiek reikia. Pamatysit. Laikas juk tik sutartinis vienetas, svarbu, kaip jį užpildysit.
  Į palatą tiesiog įsiveržė jaunas nedidukas slaugas. Besišypsančiomis akimis, linksmai ir raminančiai kalbėdamas standartines frazes, kažkaip juokingai gestikuliuodamas trumpomis rankytėmis, jis pakvietė Laimutę tyrimui. Taip staiga viskas atlėgo, palengvėjo nuo tų spindinčių slaugo akių. Nurimo viduj. Laimutė jau įsivaizdavo, kad šypsosi ne tik akys – kad po kauke  tikrai plati ir gera jauno slaugo šypsena.
    Daugelį bauginantis scintigrafijos aparatas pradėjo savo darbą – Laimutė, tampriai suveržta, tai atsidurdavo tunelyje, tai iš jo išnirdavo. Tikrai nebuvo baugu – ne pirmas ir ne antras kartas. Turbūt ir ne paskutinis. Tai kaip darbas, kaip rutina. Bet kodėl staiga pasidarė sunku kvėpuoti? Rankos ir kojos pradėjo tirpti, nutirpo žandikaulis, lūpos... Pirštai nejučiom sugniaužė užtiesalo kraštus. “Aš gi prie švento Nepamuko kažkada prašiau  - tik nenumirti nuo vėžio. Negi? “, - paskutinė mintis. Pirštai išsitiesė ir  atleido užtiesalo kraštus.
  Aparatas ritmingai, pagal programą dirbo toliau. Ir atrodė, kad Laimutė nieko, visiškai nieko nepajuto. ]]> Thu, 21 Jul 2022 20:18:30 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254520.html http://rasyk.lt/kuriniai/254520.html
Jis: Paduok žirkles.
Ji: Neturiu.
Jis: Styro iš kišenės.
Ji: Nebūtina viską pastebėti.
Jis: Tavo gražūs plaukai.
Ji: Nemeluok, nepadės. Jei nusikirpsiu, irgi nepastebėsi.
Jis: Mes čia ne tam. Koks skirtumas, kai viskas eis velniop.
Ji: Jau pakankamei prikarpei, kodėl velniop!
Jis: Pagalvojau apie pjesės finalą ir kur žiūrovai dės indus.

Jis timpteli staltiesę. Šakutės, peiliai, lėkštės krenta nuo stalo. Dūžta į nuslinkusią staltiesę. Ji prieina ir viską surenka.

Jis: Štai taip viskas dūžta. Ir šis sumanymas, ir gyvenimas.
Ji: Kasdien perpildom konteinerį. Ryt privežk prie gatvės.
Jis: Ar apie tai nori būtent dabar kalbėti?
Ji: Žinai, kad ne.
Jis: Tu pastoviai sakai – žinai. Jų kotai yra organika, nereikia jokių konteinerių.
Ji: Niekada nežinai, kuo viskas baigsis. Trečia staltiesė per tris dienas.
Jis: Viskas pagal scenarijų.
Ji: Jei tu karpysi griežtai pagal jį, bus tradicinis nuvalkiotas konceptas.
Jis: Nėra laiko fantazijoms, viskas parašyta.
Ji: Visada galima keisti, ar tu supranti, žmogus sukuria įstatymus, taisykles, kad kvailiai vykdytų.
Jis: Vadinasi, aš iš tų vykdytojų, tu kartojies.
Ji: Turiu pasikartot tekstą.
Jis: Velniop žirkles.
Ji: Velniop staltieses.

Ji žiūri į veidrodį, dedasi butaforinius žalius sparnus.

Jis: Tu angelas.
Ji: Pats tu angelas, bet nenoriu galvot apie pjesės finalą.
Jis: Jei aktorė nebūtų iškritus, niekas nesužinotų, kad tu angelas.
Ji: Kas galėjo žinoti, kad ji alergiška bazilikui.
Jis: Tekstą pasikartosi prieš pat.
Ji: Jei būsim saulėj, sumanymas ištirps.
Jis: Vienkartiniai dabar iš kartono, laiko trumpiau.
Ji: Supranti, kad žiūrovas šiandien reikalauja novatoriškumo.
Jis: Ta sriuba tau inovacijos.
Ji: Bazilikai yra afrodiziakai.
Jis: Autorius akcentuoja kaip priemonę nuo baimių.
Ji: Nebūtina repeticijos metu daužyt indų, žiūrovai visvien nesuves galų.
Jis: Velniop žiūrovus.
Ji: Velniop žirkles, plėšykim, padėsiu.

Ant stalo kartoniai puodeliai, šaukštai, suplėšyti bazilikų lapai, tarp žirklių ašmenų styro plaukų kuokštas.

Jis: Kaip šlykštu.
Ji: Sakei, kad trumpi man tiktų.
Jis: Tik ne šalia sriubos.
Ji: Nupirk žaliuzes.
Jis: Lyg jos subalansuotų tavo mintis.
Ji: Sakiau, kad nenuomotum šito, sakiau, kad pietų pusė yra košmaras.
Jis: Nesureikšmink.
Ji: Ar bilietus išpirko?
Jis: Du.
Ji: Trūksta reklamos.
Jis: Sumanymo koncepsija jau nuskambėjo tinkluose.
Ji: Žinau, kodėl tik du. Nes čia nėra pavėsio. Kepykla, o ne namų teatras!
Jis: Velniop tą pavėsį, ledukai stiklinėse atvėsins.
Ji: Kaip tu įsivaizduoji – vienoj rankoj sriuba, kitoj stiklinė, o akys?
Jis: Akys į aktorius.
Ji: Velniop tą koncepciją.
Jis: Velniop saulę ir bazuką.
Ji: Visas sumanymas nuo bazukos. Jau trečią tūkstantmetį autoriai kalba vien apie tai.
Jis: Antikos tragikai ir bazuka, kurgi ne. Nemanai, kad nusišneki!
Ji: Toks pasaulis.

Ji atlieka pantomimos judesius prieš veidrodį. Jis plėšo bazilikus.

Ji: Ar tu juos nuplovei verdančiu vandeniu?
Jis: Ne, tokiame karštyje visos bakterijos eina velniop.
Ji: Čia ir visa esmė – jie kieti, sriuba bus sprangi, žiūrovų žiaunos dirbs garsiau už mano tekstą. Geriau būtum nusamdęs virėją. Taupai ir toliau mano sveikatos sąskaita. Visų žiūrovų sąskaita.
Jis: Dar pasakyk visos planetos sąskaita.
Ji: Velniop.
Jis: Velniop.
Ji: Kada aktorė išeis iš ligoninės?
Jis: Ji nebeateis, manė, kad tu ją nori nunuodyti.
Ji: Iš kur galėjau žinoti apie jos alergijas.
Jis: Kitą kartą sutarty turi būti įtrauktas punktas apie alergijas.
Ji: Niekados to nebus. Ei, bet pjesės pavadinimas tai geras.
Jis: Tos sąsajos ne tokios akivaizdžios, kaip tu manai.
Ji: Bazilikų sriuba premjeros dieną. Kaip pavadinsim, šaltbaze ar šaltibuza?
Jis: Tu nuspręsk. Paklodės kampas įmerktas į rūgpienį.
Ji: Velniop tą sumautą kvadratūrą, negalėjai surast didesnės erdvės! Čia nėra kur apsisukti.
Jis: Velniop tavo repeticiją virtuvėj!

Ji atsineša sukarpytų staltiesių skiautes, riša jas, žiūrėdama į eskizą.

Ji: Viską turiu daryti aš. Kaip tau šie sparnai?
Jis: Kaip angelui – gerai. Atsistok po šviestuvu.
Ji: Kas žino, iš kur jie, kodėl judėjimo trajektorija yra būtent tokia.
Jis: Dar pasakyk, kad jis užprogramuotas ir mums visiems bus kaip parašytą pjesės finale.
Ji: O iš kur tu žinai kad nebus. Kai mane nudėsi, šita virvė iš staltiesių atskleis idėją.
Jis: Banaliau nebesugalvojo, kaip nusileist nuo šviestuvo, kuris primena asteroidą. Mačiau, kaip jis piešė eskizą, klausydamasis žinių apie kažkokio asteroido galimą atsitrenkimą į žemę. Tuo pačiu metu rijo bazilikų sriubą. Šliurpė pasigardžiuodamas ir sakė: jūs viską materializuosit, vaikučiai, viską! O mes idiotai vykdom.
Ji: Šviestuvas manęs neišlaikys.
Jis: Ne tu leisies, o projekcija.
Ji: Manau, autorius to nebuvo numatęs.
Jis: Turėtum išmokt skaityt tarp eilučių.
Ji: Pasitikiu tavim. Šifruok!
Jis: Siužetas yra tik mūsų veiksmų atspindys. Kostiumus, sriubos teatro koncepciją, erdvę – viską renkamės patys. Mums duota daug laisvės.
Ji: Puiku. Aš alergiška taisyklėms.
Jis: O ji bazilikams.
Ji: Ji frigidiška.
Jis: Tu norėjai to vaidmens ir visi tą žino.
Ji: Velniop man jų nuomonė. Jie sakė, kad dirvoje pilna bakterijų, o tu tyčia neplovei.

Jis atsineša butaforinę bazuką. Taikosi į sienoje judantį saulės blyksnį.

Ji: Kaip tu mane nušausi, jei laikyt nemoki.
Jis: Tam yra repeticijos.
Ji: Pastabose nurodytas rikošetas. Vadinasi mirsim kartu.
Jis: Tai neparašyta. Žiūrovams paliekama erdvė.
Ji: Ar jie srėbs sriubą, kai mes raitysimės konvulsijose?
Jis: Tai normalu – vieni ryja, kai kiti miršta.
Ji: Ar norėtum, kad ji grįžtų?
Jis: Man tas pats, ką nušauti.
Ji: Nepainiok manęs ir personažo.
Jis: Niekada nepainioju.
Ji: O prie ko asteroidas?
Jis: Tai tik personifikacija, suprask pagaliau.
Ji: Aš stengiuosi. Aktorius privalo viską suprast.
Jis: Niekas nieko neprivalo. Pakaks ir mechaniškų veiksmų.
Ji: Aš už psichofiziką.
Jis: Niekam neberūpi veiksmų motyvacija. Gimei, išdygo dantys – surijai tonas žvėrienos, ištyso liežuvis –  sušlerpei katilus sriubos. Prigulei virškint, persikaitinai saulėj, užsilenkei. Baigta.
Ji: Aš negaliu veikti mechaniškai. Noriu žinoti kodėl viskas vyksta būtent taip ir kokios yra išeitys.
Jis: Tiesiog pabaikim gaminti tą sriubą.
Ji: Sparnai išvis neaprašyti.
Jis: Toks sprendimas, nebesiginčyk.
Ji: Priešprieša baimėms?
Jis: Nors po tuo šviečiančiu ale-asteroidu atrodysi idiotiškai, to užteks, kad žiūrovas gautų lašą vilties.

Ji prisisemia burną vandens, purškia sparnus.

Jis: Papje-maše išsileis.
Ji: Nesėk negatyvo. Jie tik išsilygins. Kada pradėsim?
Jis: Kai ateis žiūrovai.
Ji: Bet sakei, kad tik du.
Jis: Taip, ir tai mes.
Ji: Nuostabu.
Jis: Neklausi, ar juokauju.
Ji: Ne. Tavo juokai per daug rimti. Ragausi?
Jis: Pabandom. Bet ar tikslinga buvo imt bambukinius dubenis vietoj plastiko. Toks brangumynas.
Ji: Ekologiška sriuba, ekologiškas indas.
Jis: Svarbu pavėsis. Bet aš nebegaliu nieko pakeisti.
Ji: Žiūrovai išprotės tokiame karštyje.
Jis: Atidėkim premjerą.
Ji: Ne. Bazilikai paruošti. Sriuba sumaišyta. Pilstysim.
Jis: Po mėnesio būtų daugiau šešėlio ir daugiau žiūrovų.
Ji: Ne. Kol tu valei bazuką, aš pasikartojau tekstą.
Jis: Vadinasi viskas turi savo eigą.
Ji: Viskas turi savo eigą.

Jis atidaro langą. Nepanaudotus baziliko lapelius skersvėjis numeta ant grindų. Ji įjungia šviestuvą. Šis sukdamasis leidžiasi, juodą jo pusę keičia raudona. Netrukus šviesos gesta. Tamsoje pasigirsta kurtinanti šūvių papliūpa. Šūviams nutilus, spengia tyla, kurią pertraukia vis garsėjantis čepsėjimas. ]]> Wed, 20 Jul 2022 00:55:28 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254511.html http://rasyk.lt/kuriniai/254511.html Užėjau kartą į kavinę, valgyti labai norėjau. Iš viso menių buvo likęs tik kepsnys su baziliku. Nelabai supratau, prie ko ta Bazilika, tai nutariau paragauti. Pagalvojau, kad dantų, gal, neišsilaužysiu.. Prie staliuko dar sėdėjo kokis tai tipas, šlamštė tą kepsnį, vis į mane spoksojo, kol man virtuvėje šildė, ar dar kitaip ruošė. Na, galų gale atnešė. Vos paragavau, baisiai neskanu pasirodė. Ir apetitas dingo. Nutariau susimokėti ir eiti toliau savo keliu.
  Bet, tas alkanas tipas prisitraukė mano lėkštę ir pradėjo pasigardžiuodamas šlamšti.
- Kaip skanu. Mėgstu bazilikus…
Pasipiktinau tokiu iššaukiančiu elgesiu. Būtų paprašęs, būtų paklausęs ar galima, būtų sakęs, kad visą savaitę nevalgęs... Viską suprantu, visaip žmonėms nutinka... O čia, ką jis sau galvoja…
- Ubage! Neliesk! Čia mano. - stvėriau lėkštę už krašto, patraukiau į save.
Jis laikė stipriai įsikibęs, galiausiai paleido... Lėkštė su visu kepsniu prašvilpė man pro skruostą, subyrėjo smulkiomis šukėmis ant grindų. Prišoko  iš pykčio paraudęs padavėjas, nuo jo sklido tas bjaurus baziliko kvapas.
-Kas čia darosi? Policiją kviesti, ar susimokėsit?
Nuo pasakytos kainos, o gal nuo to sklindančio kvapo netekau žado. Tik žiobčiojau, kaip žuvis, gaudanti orą.
Bet tas ubagas išsitraukė piniginę, ramiausiai viską apmokėjo. Kažkokia grimasa, kurią sunku apibūdinti, vis klaidžiojo jo nemaloniu veidu.
Sprukau pro duris. Tas akiplėša iš paskos.
-Atsiprašau. Pamaniau, kad nevalgysit. O aš labai mėgstu bazilikus. Žinau, kad tai buvo paskutinis kepsnys... - pamaiviška veido išraiška ]]> Sun, 17 Jul 2022 01:41:57 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254486.html http://rasyk.lt/kuriniai/254486.html
        JUMS REIKĖS:

* Grūstuvėliu sutrinto priešaušrio vėjo.
* Trijų stebuklingų pupų.
* Kelių riekių moliūgais virtusių karietų.
* Saujos žirnių rastų po princesės čiužiniais.
* Kelių sielagėlės žiedlapių.
* Vakaro kvapo iš vaikystės rūgštynių laukų.
* Kelių ankstyvųjų Grybų karo aukų kepurėlių.
* Garšvos. Gautos iš Antano.
* Kelių lašų kiškio arba katino ašarų, vietoje druskos.
* Žiupsnelio jaustukų ir ištiktukų.
* Šlakelio tamsios praeities.
* 20 g ambrozijos.
* Žiupsnelio kelionmaišio dulkių.
* Natūralaus dažiklio: saulėlydžio oranžo atspalvio iš užpernai vasaros Nidoje.
* Bazilikoje Bazilisko ekologiškai užaugintų bazilikų. 


      PARUOŠIMO BŪDAS:

Viską sudėti ir virti vandeny iš ėriuko pėdos.
Galima pagardinti lapais iš laurų vainiko.
Prieskoninėmis žolelėmis iš žygio „Nueik nežinia kur – atnešk nežinia ką“.
Dėl kvapo galima įdėti žvaigždžių gvazdikėlių.
Išvirus užbalinti pilnatimi.

Galima patiekti su Bebenčiuko laivu iš duonos plutelės paviršiuj.

Jokiu būdu nepamiršti:
įdėti širdies. (Du kartus pabraukta)

Viską paruošus sušukti: STALELI PASIDENK!

Laukti svečių – juodvarniais lakstančių brolių. ]]> Thu, 14 Jul 2022 14:13:05 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254470.html http://rasyk.lt/kuriniai/254470.html