http://rasyk.lt lt kitoks.lt Pasakai kažką paprasto. Tada pasakai tai dar kartą, tik šiek tiek blogiau. Tada dar kartą, tik geriau.
Taip įstringa.

Pradėk nuo kūno. Nesvarbu, kieno.
Vyras kambaryje. Moteris kelyje. Šuva su antra galva. Kažkas su problema, kuri neišsispręs. Pateiki detalę. Kažką fizinio. Kažką, kas gali pūti, kraujuoti ar lūžti.
Oda, kuri blizga ne ten, kur reikia. Riebaluota ties sąnariais. Sausa, skilinėjanti ties krumpliais. Mažų nesėkmių žemėlapis.
Mėlynė, kuri niekada nebaigia keistis. Violetinė centre. Kraštai gelsta, tada žaliuoja, tada vėl iš naujo, lyg negalėtų apsispręsti, kuriame mirties etape yra.
Kūnas yra tikras.

Pridėk taisyklę.
Visada yra taisyklė.
Pirma taisyklė - tu apie tai nekalbi. Antra taisyklė - tu apie tai nekalbi.
Kartoji taisyklę. Žmonės prisimena taisykles.

Įvesk žalą. Žala turi būti konkreti.
Praskelta lūpa. Iškritęs dantis. Įprotis, kuris atsirado dėl noro išlikti, bet skatina irimą. Nesakyk trauma.
Tu sakai, kad dantis buvo nurytas. Arba įdėtas į kišenę. Arba laikomas po liežuviu kaip paslaptis.
Tu sakai, kad lūpa niekada tinkamai nesugijo. Kad ji vėl prasiveria, kai keičiasi oras.
Balsas lieka ramus.
Balsas visada lieka ramus.

Rašyk greičiau. Pasitikėk ritmu.
Trumpa eilutė. Lūžis. Dar trumpesnė. Smūgis.
Pašalini jungtukus. Pašalini dvejonę. Pašalini save.
Tekstas gerėja. Arba tampa įtikinamesnis.
Vienas ir tas pats.

Pridėk posūkį.
Visada yra posūkis.
Ne visai staigmena. Greičiau pataisa. Kažkas, kas jau buvo, tik neteisingai įvardyta. Skaitytojas persiderina. Tekstas susiveržia.
Jautiesi gudrus.
Jautiesi kažką atradęs.
Nieko neatradai.

Išmesk minkštus žodžius.
Išmesk gudrias vietas.
Išmesk viską, kas verčia šypsotis.
Tu nesišypsai.
Balsas niekada nesišypso.

Pereik prie pabaigos.
Visada yra pabaiga.
Ji neišsprendžia.
Ji neguodžia.
Paguoda reikštų užbaigtumą.
Užbaigtumas yra melas.

Pasakyk.
Tai, ko vengei.
Tai, apie ką sukiojaisi.
Pasakyk tiesiai.
Per daug tiesiai.
Taip tiesiai, kad net kvailai.
Tada supranti, kad veikia.
Sustoji.
Nesiaiškini.
Iki galo neužbaigi.

Palieki
viską
neužbaigtai.

Visiškai ir galutinai, negrįžtamai ir be vilties, amžiams ir visiems laikams. ]]> Sun, 12 Apr 2026 20:38:01 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261942.html http://rasyk.lt/kuriniai/261942.html     Cecilija svajoja, kad ją kada nors aplankytų mama. Naktimis slėptuvėje rašo mamai laiškus. Vieną sykį ryžtasi surasti įrašą apie ją į prieglaudą atnešusią moterį.
    Tuomet moterys, atnešusios vaikus, palikdavo pusę nuplėšto kokio nors paveikslėlio prie savo kūdikių. Jei vėliau sugalvodavo juos pasiimti, atsinešdavo kitą puselę, pagal kurią priorė (prižiūrėtoja) surasdavo įrašą apie jos vaiką ir palygindavo pridėtą paveikslėlio pusę. Reiškia, tai tikrai tos motinos vaikas.
    Tokių įrašų skaičiuojama tūkstančiais, bet Cecilijai, kad ir labai baramai priorės, pavyko sužinoti nemalonią tiesą apie savo mamą.
    Kartą prieglauda pasamdė ambicingą kompozitorių Antonijų Vivaldį. Merginoms teko išmokti jo kūrinį ir sugroti. Baigus groti, kompozitorius Ceciliją išrinko pirmuoju smuiku (daugiausia ansamblyje buvo grojančių smuikais).  Jis tapo jos mentoriumi muzikoje.
    Merginos koncertuodavo salės balkone, užtvertame medinėmis grotomis, tad atvykę klausytojai jų nematydavo, tik girdėdavo muziką. Jei tekdavo koncertuoti mieste, ant akių užsidėdavo kaukes.
    Merginų likimai jau buvo numatyti – ištekėti už pasiturinčių vyrų. Jie už tai prieglaudai dosniai sumokėdavo. Ir būtinai turėjo būti nekaltos – gydytojas prieš tai patikrindavo.
    Cecilija nenorėjo tokio likimo. Ji troško toliau muzikuoti. Bet kartą atėjo ir jos eilė. Buvo priskirta garsiam karininkui, ką tik grįžusiam iš karo. Bet gydytojas pripažino jos kaltumą, nes vienas įvykis, greičiausiai sąmoningas, nulėmė Cecilijos likimą. Kilo baisus triukšmas, priorė uždarė ją į celę.
    Kad ir patyręs pažeminimą, karininkas nusprendė su Cecilija gražiai atsisveikinti. Mandagiai papriekaištavęs, paprašė atsisveikinimui palaikyti jos talentingą ranką, ir, švelniai ją paėmęs, stipriai truktelėjo ir sulaužė.
    Vargšė mergina, medinėmis lentelėmis bei medžiagos atraižomis sutvarstyta ranka, tyliai kentė savo skausmą, o kai vėliau mėgino paimti smuiką, suprato, kad jos muzikinei svajonei nelemta išsipildyti. Paskutinį kartą pasiprašė pabūti balkone, kai merginos turėjo koncertuoti publikai. Paskutinį kartą pro grotas nužvelgė geidulingus veidus ir, koncertui dar nepasibaigus, koridoriais leidosi bėgti. Priorė Ceciliją sučiupo ir pradėjo kažkur tempti. Atidariusi kito išėjimo duris, ją paleido.
    Cecilija plaukė Venecijos kanalais didelėje medinėje valtyje, pilnoje likimo nuskriaustų, vargšų žmonių. O galvoje sklandė tokios mintys:
    „Aš praradau viską, apie ką svajojau, bet gavau tai, ko labiausiai troškau – laisvę. ‘‘ ]]> Thu, 9 Apr 2026 16:33:34 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261918.html http://rasyk.lt/kuriniai/261918.html Tavo gyvenimas, Tėti, nesibaigia su paskutiniu atodūsiu. Jis gyvena per mane, per mūsų šeimą, per anūkus, kurie nešioja Tavo juoką, Tavo kantrybę, Tavo tylų, bet galingą pavyzdį. Kiekviena mūsų šypsena, kiekvienas apsikabinimas su vaikais - tai Tavo meilės pratęsimas, Tavo dovana pasauliui, kuri nesibaigia. Jie pažins Tave ne tik per pasakojimus, bet per mane, per mūsų šeimos gyvenimo ritmą, per tą švelnią ramybę ir šilumą, kurią Tu visada įnešei į mūsų namus.
Kai ateis amžina atsisveikinimo akimirka, aš Tave pamatysiu ne tik kaip Tėtį, bet kaip gyvą istoriją, kurią sukūrei ir kuri gyvena per mus. Tavo meilė - ne tik prisiminimuose ar nuotraukose, ji - mūsų vaikų akyse, mūsų šeimos šypsenose, mūsų namų tyloje, kuri skleidžia ramybę. Kiekvieną kartą, kai mintyse laikysiu Tavo rankas, pajusiu, kad viskas bus gerai, nes Tu vis dar esi čia - gyvas per mus, amžinas, kaip meilė, kuri nesibaigia.
Tėti, net kai laikas ir erdvė mus skirs, Tavo gyvenimas ir širdis liks mūsų šviesa, mūsų šeimos šiluma ir namų ramybė. Meilė, kurią Tu mums dovanojai, nesibaigia - ji plečiasi, tęsiasi per dukrą, anūkus, per ateinančias kartas, ir aš žinau, kad tai - didžiausia dovana, kurią galėjai mums palikti. ]]> Wed, 8 Apr 2026 23:13:44 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261912.html http://rasyk.lt/kuriniai/261912.html Šiandien Tavo rankos, kurios kadaise mane laikė ir glostė, vis dar spinduliuoja šilumą, tik dabar ji tarsi dar gilesnė, brandesnė. Kartais jos jau truputį sudrėkę, bet vis tiek suteikia tą pačią ramybę - tą jausmą, kad viskas bus gerai. Ir aš suprantu, kad Tavo meilė neblėsta, ji tik keičia formą: iš tyliai besaugiančios - į tyliai globojančią, iš energingos - į švelnią, iš kasdienės - į atmintyje išliekančią.
Kai stebiu Tave šiandien, matau ne tik Tėtį, bet žmogų, kuris sukūrė mūsų šeimos šilumą. Tavo gyvenimas, Tavo pamokos, Tavo istorijos - tai tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp mūsų vaikystės ir mūsų vaikų bei anūkų ateities. Ir nors senatvė atneša savo ribas, ji taip pat atneša ramybę, gilų supratimą, ir grožį, kurio negalima pamatyti skubant.
Tėti, aš noriu, kad žinotum - kiekviena diena, kurią leidžiame kartu, yra dovana. Tavo juokas, Tavo prisiminimai, Tavo tylus buvimas - jie vis dar formuoja mane, mano šeimą, mūsų pasaulį. Net kai laikas bėga, Tavo buvimas lieka tvirtas, kaip pamatas, ant kurio aš statau savo gyvenimą.
Dėkoju Tau už viską - už Tavo meilę, už Tavo širdies didybę, už Tavo rankas, kurios mane laikė, ir už Tavo šypseną, kuri visada buvo tarsi saugus uostas. Senatvė gali atnešti savo iššūkius, bet Tavo šiluma, Tavo meilė ir Tavo dvasia išlieka begaliniai - kaip ir mūsų ryšys. ]]> Wed, 1 Apr 2026 23:48:58 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261876.html http://rasyk.lt/kuriniai/261876.html Kai pirmą kartą laikysiu savo vaiką, manyje atgis prisiminimas - Tavo rankos, kurios kadaise laikė mane. Tas pats švelnumas, tas pats saugumas, tas pats nepaaiškinamas jausmas, kad viskas bus gerai. Tą akimirką suprasiu: meilė niekada nesibaigia - ji tik keičia savo kelią.
Aš būsiu mama, bet Tavo buvimas liks manyje. Tavo kantrybė taps mano žodžiais, Tavo stiprybė -mano sprendimais, o Tavo šiluma - tuo, kuo apgaubsiu savo vaiką. Tu būsi nematoma, bet labai tikra mūsų šeimos dalis - tylus pamatas, ant kurio augs nauja pradžia.
Ir aš labai noriu matyti Tave su savo anūkais. Kaip Tu juos pakeli į dangų, kaip juokiesi kartu, kaip pasakoji istorijas, kurios galbūt bus tokios pačios, kokias kadaise pasakojai man. Tegul jie pažįsta Tave ne tik kaip senelį, bet kaip žmogų, kuris moka mylėti tyliai, giliai ir be ribų.
Kai stebėsiu jus kartu, suprasiu, kad laikas nėra tai, kas mus atitolina. Priešingai - jis sujungia. Nes kiekvienas Tavo apkabinimas jiems bus tarsi atgarsis to, ką Tu davei man. Kiekvienas juokas - tarsi tiltas tarp praeities ir ateities.
Tėti, Tu visada buvai mano pirmasis saugumo jausmas, mano ramybės vieta, mano herojus be didelių žodžių. Ir net kai aš kuriu savo šeimą, Tu išlieki ta pradžia, nuo kurios viskas prasidėjo.
Vieną dieną mes stovėsime šalia ir stebėsime mažas pėdutes, žengiančias pirmuosius žingsnius. Ir galbūt aš tyliai nusišypsosiu, nes žinosiu - kažkada Tu taip pat stebėjai mane. Ir tada viskas susijungs į vieną paprastą, bet begalinę tiesą:
meilė niekur nedingsta. Ji tik auga.
Ačiū Tau už ją. ]]> Thu, 26 Mar 2026 17:44:35 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261848.html http://rasyk.lt/kuriniai/261848.html Nes Tavo rankų šiluma, Tavo žvilgsnio ramybė ir Tavo juoko skambesys manyje gyvens kaip šviesa, kuri niekada neužgęsta. Net jei mūsų kasdienybė išsiskirs į skirtingas kryptis, Tu visada būsi mano viduje - tyliai lydintis, saugantis.
Ateina laikas, kai pasaulis ima atrodyti didelis ir kartais bauginantis. Kai širdis myli stipriau, o kartu ir labiau bijo. Tada, kai jausiuosi krintanti, prisiminsiu Tave - ne tik kaip tėvą, bet kaip žmogų, kuris mane išmokė atsistoti. Tu man parodei, kad drąsa nėra nejautrumas. Kad tikras stiprumas slypi gebėjime jausti, suprasti ir priimti save.
Bus dienų, kai man reikės Tavo žodžių. Bus ir tokių, kai pakaks vien Tavo tylos šalia. Kartais galbūt priešinsiuosi, kai norėsi patarti ar apsaugoti… bet net tada širdyje žinosiu - visa tai iš meilės. Ir tas žinojimas visada mane ramins.
Kai pradėsiu kurti savo gyvenimą - savo namus, savo mažas tradicijas, galbūt ir savo šeimą - tada dar labiau suprasiu, kiek daug meilės, kantrybės ir širdies įdėjai į mane. Kiekvienas apkabinimas, kiekvienas pokalbis, kiekviena akimirka - tai tylūs lobiai, kuriuos nešiosiu visą gyvenimą.
Tėti, net jei mano apkabinimai taps retesni, jie niekada netaps silpnesni. Man visada reikės jausti, kad Tu esi - net jei tik mintyse, net jei tik širdyje. Nes Tavo buvimas yra mano vidinė šviesa.
Ir žinok - aš visada būsiu Tavo dukra. Ne tik ta maža mergaitė, kurią nešei ant rankų, bet ir moteris, kuri supranta, ką reiškia būti mylima taip giliai ir tikrai. Tavo meilė yra mano pamatas, mano kryptis, mano stiprybė.
Kai ateis dideli sprendimai, kai ieškosiu savo vietos pasaulyje, aš jausiu Tave šalia - tyliai tikintį, kantriai laukiantį, švelniai besišypsantį. Ir iš to tikėjimo gimsta drąsa, kurios niekas negali atimti.
Tėti, kad ir kur nuves gyvenimas - Tu visada būsi mano širdies pradžia. Mano pirmasis herojus. Mano pirmoji meilės pamoka. Ir ta meilė - niekada nesibaigs. ]]> Wed, 25 Mar 2026 17:54:10 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261843.html http://rasyk.lt/kuriniai/261843.html Aš vis dar būsiu Tavo mergaitė… bet vis dažniau bandysiu tai slėpti. Kartais atrodys, kad man Tavęs nebereikia. Kad noriu būti viena. Užsidaryti savo kambaryje. Nepasakoti visko. Kartais pyksiu ant Tavęs be aiškios priežasties, kartais verksiu be jokio paaiškinimo. Kartais džiaugsmu ir juoku galiu pripildyti kambarį, o kitą akimirką - jausiu skausmą, kurio negaliu įvardyti. Bet žinok - tai nereiškia, kad Tu man mažiau svarbus. Priešingai… Tu tapsi dar svarbesnis, tik aš ne visada mokėsiu tai parodyti.
Viduje mane supa audra. Šiandien galiu juoktis iki skausmo, rytoj - ašaroti taip, kad net kvėpuoti bus sunku. Kartais jausiu pyktį, kuris atrodo beprasmiškas, kartais liūdesį, kuris spaudžia krūtinę. Kartais nerimą, kuris neleidžia atsipalaiduoti. Prašau, neišsigąsk… ir svarbiausia, nenusisuk nuo manęs.
Tėti, šiuo metu man reikės ne tobulo, o tikro Tavęs. Tvirtos, saugios širdies, į kurią galėčiau atsiremti, kai viskas griūva viduje. Kartais man reikės Tavo griežtumo, ribų, kurios padėtų nepasiklysti. Bet dar labiau man reikės Tavo supratimo, kantrybės ir šilumos. Kad išklausytum, net jei nesupranti. Kad tiesiog būtum šalia, net jei nežinai, ką pasakyti.
Aš pradėsiu ieškoti savo vietos tarp kitų. Draugai taps labai svarbūs, kartais labiau nei šeima. Gali būti, kad klausysiu jų daugiau nei Tavęs… bet giliai širdyje vis tiek matuosiu pasaulį pagal tai, ko Tu mane išmokei.
Pradėsiu klausti savęs: kas aš esu? Kokia noriu būti? Ar esu pakankama? Tokiais momentais Tavo žvilgsnis gali padaryti stebuklus. Jei jame matysiu pasididžiavimą - aš patikėsiu savimi. Jei jausiu, kad mane priimi tokią, kokia esu - išmoksiu priimti save.
Tėti, kalbėk su manimi. Net jei sakysiu „viskas gerai“ - kartais tai reikš, kad viduje visai negerai. Klausk švelniai. Nespausk per stipriai. Bet ir nepasitrauk. Būk tas, kuris tyliai, bet užtikrintai lieka šalia.
Aš pradėsiu žiūrėti į pasaulį kitomis akimis. Gal pirmą kartą pajusiu simpatiją, prisirišimą, gal net pirmą širdies virptelėjimą. Tokiais momentais man reikės Tavo pavyzdžio - kaip turi elgtis vyras, kuris gerbia, saugo ir myli. Iš Tavęs aš mokysiuosi, ko esu verta.
Ir nors kartais atrodys, kad tolstu… iš tiesų aš tik mokausi grįžti pas save. O Tu esi mano pradžia.
Tėti, jei šiuo laikotarpiu būsi šalia – kantriai, su meile, be sąlygų - Tu tapsi ne tik mano tėčiu. Tu tapsi žmogumi, kuriuo pasitikiu labiausiai pasaulyje.
Ir pažadu… ateis diena, kai vėl prieisiu arčiau. Gal ne taip, kaip vaikystėje, bet brandžiau, giliau. Tu suprasi - viskas, ką darei, buvo be galo svarbu. ]]> Tue, 24 Mar 2026 23:37:36 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261839.html http://rasyk.lt/kuriniai/261839.html žiūrėjo, kaip vėjas blaško medžius ir namus.

– Kodėl tu toks neramus? – paklausė ji.
– Pilnas to, ką žmonės slepia, – sušnabždėjo vėjas.

Ji grįžo miestan ir pasakė žmonėms:
– Nebijokite kalbėti.

Vienas balsas išdrįso prabilti,
tada dar vienas – ir dar…

Vėjas nurimo.
Ne griauti, o klausytis.
Ramybė ateina, kai širdys prabyla. ]]> Sat, 21 Mar 2026 23:07:06 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261817.html http://rasyk.lt/kuriniai/261817.html Senis ir jūra

Iš tikrųjų jie niekada dar nebuvo susitikę.

Jūra net nieko nežinojo apie Senio egzistavimą. Jai ir be Senio buvo daug rūpesčių: išsaugoti augmeniją bei augaliją, sugalvoti, kur nukišti visokį metalo laužą, kaip paslėpti nuskendusius laivus su jų auksu ir doleriais, nesprogusias bombas, kur dar išknisti to gintaro, kurio visi taip gviešiasi, ką daryti su klimato kaita,  su susprogdintu dujų vamzdžiu, kaip išfiltruoti vandenį nuo naftų ir išsiliejusių chemikalų dėmių, kaip paveikti politikus, kad jie nustotų toje jūroje persekioti vieni kitus, grasinti visokiom atominėm bombom ir panašiai. O, be to, jei jau prakalbom apie augmeniją ir augaliją, tai jos išsaugojimui ir pamaitinimui Jūra labiau mėgo naudoti jaunus kūnus, tai yra visokius bernelius, kurie norėdami pasipuikuoti vieni prieš kitus, per toli išplaukia į gilumą. Taip pat vaikus, kurių tėvai nevisada sugeba sužiūrėti. Va čia tai maistas, va čia tai mėsa. Aišku, nenorėdama būti apkaltinta diskriminacija ir po to tampoma po įvairiausias komisijas, Jūra pasiglemždavo ir vieną kitą seną žmogų, bet labai tuo bjaurėjosi, o ir jos augalija (silkės, omarai ir kitas brudas) bei augalija taip pat raukėsi nuo tokių patiekalų.
Tad dar specialių žinių apie kažkokį Senį Jūra neturėjo ir būtų nenorėjusi nieko apie jį žinoti. Aišku, jei ji būtų skaičiusi knygas, tada gal ir pakeistų savo nusistatymą prieš senus žmones, bet knygų ji neskaitė, labiau mėgo skaičiuoti dolerius ir auksinius papuošalus.

O Senis viską žinojo apie Jūrą, bet visą gyvenimą jos vengė. Pirma, jis žinojo, kad jūra vadinasi Baltijos, nors vokiečiai vadino ją Ostsee, kas reikštų rytinį ežerą, bet Senis galėjo ginčytis su bet kuriuo fricu, net jei jis būtų šlubas, kad Baltija nėra ežeras, nes susisiekia su Šiaurės jūra, o per ją net su vandenynu, bet kas jo klausys.
Antra, jis žinojo, kad nemoka plaukti, o tai ir buvo svarbiausia priežastis jam nesiveržti su ja į pažintis.
Žinoma, skeptikas pasakys: išmok plaukti, kokios problemos? Arba užsidėk pripučiamą liemenę.
Bet Senis buvo tvirtai įsitikinęs: pirmas variantas yra misija neįmanoma. O antras turėjo bendrą vardiklį su neperšaunama liemene ir čia Senio galvoje radosi priešprieša: kaip neperšaunama liemenė taps pripučiama ir kaip tai paveiks objektą vardu Baltijos Jūra, kuri tapusi subjektu savo ruožtu reaguos į tokį dviprasmišką pavadinimą ir dvigubą paskirtį, ar nepalaikys to pasityčiojimu ir garbės įžeidimu ir nepaskelbs neišprovokuoto karo visai pakrantei ir visiems ten gyvenantiems žmonėms?

Senis nenorėjo konfliktuoti su stichija, todėl laikėsi nuo vandens atokiai. Kai vaikai ir anūkai kalbindavo važiuoti su jais į Palangą ar Šventąją, jis visada atrasdavo priežasčių ten nevykti: tai gėlių nebus kas palieja ant palangės, tai benamių kačių niekas nepašers, arba į pašto dėžutę tiek prisigrūs reklamos ir laiškų, kad koks nesusipratęs vaikėzas kyštels degtuką ir tada ne tik pašto dėžutė, bet ir visas namas supleškės. Ne, geriau aš namie pabūsiu, taip atsakydavo jis vaikams. O jūs keliaukit, tik arti vandens neikit.
Na tu ir pasakei, tėvai, taigi dėl jūros ir keliaujam.
Taip taip, pabaigdavo kalbą Senis. Ir paslapčia peržegnodavo artimuosius.
O laiškų iš tiesų paskutiniu metu daug ateidavo, daugiausiai sąskaitos, tai už elektrą mokėk, tai už vandenį, dujas, gynybai aukok (tankams, brigadai), švietimą paremk (vadovėliai visokie), dar sveikatai duok, maltiečiai irgi saują atkišę laukia, šiukšlės savo reikalauja, energetikai sako, kad jiems energijos trūksta, kultūra nori subsidijų, olimpinis komitetas platina loterijos bilietus, operos teatras teikia svarias nuolaidas pensininkams, kažkokia organizacija kviečia bėgti maratoną sumokėjus tik dvidešimt eurų, pigiau grybų,  ir taip toliau. Žodžiu, gyvenimas labai spalvingas ir įdomus, tik spėk visiems mokėti.

Jūra, žinoma, apie tai nieko nežinojo ir jai buvo giliai nusispjauti: į gynybą, sveikatą ir maratoną. Tik dėl laiškų turėjo savo nuomonę. Kartais sulaukdavo kokio raštelio viskio butelyje, tipo, Gelbėkit. Skęstu. SOS!  Tokių net nesaugojo, skandino iškart, bet kituose būdavo aprašoma kokia meilės istorija, tada Jūra apsiverkdavo ir išsiliedavo bangomis iš krantų.

Žodžiu, Senis ir Jūra buvo du nesusisiekiantys indai.
Kol vieną dieną Senis mirė, o priešmirtiniame laiške parašė, kad nori būti pririštas prie kryžiaus ir įleistas į Nemuną. O tada ir priėmė jį Jūra į savo motinišką glėbį, atrišo virves ir laisvu kritimu pasiuntė į dugną pas jūros sraiges detaliam apdorojimui.
Moralas: nuo Jūros dar niekam nepavyko pabėgti. 

Senis, kuris norėjo mirti

Kadaise gyveno Senis, kuris norėjo mirti. Neaišku, kodėl jam kilo toks noras, gal kažkas nepasisekė, gal jis pamanė, kad gyvenimas jo nemyli, gal gyvenimui bus geriau be jo arba gal jam pačiam bus geriau be gyvenimo. Žodžiu, mintis buvo aiški – reikia skirtis. Nes pradėti viską iš naujo yra per vėlu, jis per senas. Pasirinkti kitą profesiją, stoti į kitą aukštąją ir ten įgyti dar vieną išsilavinimą bei pradėti naują darbinę karjerą misija neįmanoma, jo niekur nepriims, dabar visur reikia jaunų. Susirasti kitą moterį ir sukrti naują šeimą taip pat beviltiška: jaunos moterys į jį nežiūrės, nes jis per senas, o senos moterys negalės gimdyti, tada kam jos reikalingos? Susiplauti indus jis ir pats moka. Taigi, yra tik vienas kelias – nusižudyti. Visiems tiktai palengvės, o pirmiausia jam pačiam.
Jis sėdi ir žiūri į kulkosvaidžio vamzdį. Kulkosvaidį jis gavo baigęs tarnybą Raudonojoje armijoje, kurioje kadaise tarnavo. “Pulemiotą”, tai yra kulkosvaidį, jam paskyrė, nes “otdelenijoje”, lietuviškai tai skambėtų skyrius, bet kažkodėl vadinama grandis ir jos nariai vadinami grandiniais, ir trys grandys sudaro būrį, o būrys Raudonojoje armijoje vadinosi “zvodas”, toliau eina “rota”, lietuviškai kuopa iš trijų būrių, “zvodų”, ir taip toliau, jis buvo aukščiausias, todėl tokiam išstypėliui ir įteikė kulkosvaidį. Tokia buvo tvarka – aukščiausias “otdelenijos” karys automatiškai buvo paskiriamas “pulemiotčiku”, lietuviškai kulkosvaidininku, ir jis tampydavosi tą sunkų ginklą, kai tuo tarpu visi pora centimetrų žemesni nešiojosi lengvus “kalašus” ir bent kartą gyvenime džiaugėsi, kad neišaugo iki metro devyniasdešimt, o  ryšininkas, kuris taip pat buvo kiekvienoje “otdelenijoje”, lakstydavo su radijo aparatu ir rite su laidu ir jokio ginklo neturėjo, nes tas tik būtų trukdęs greitai persidislokuoti iš vieno taško į kitą. Kai tarnybos laikas išseko, Senis, tada jis dar buvo ne senis, nes tai vyko kadaise, bet vis tiek paprastumo dėlei vadinkime jį Seniu, paprašė pulko vado, kad tas jam padovanotų kažką atminimui. Pulko vadas pasakė: tu buvai geras karys, todėl pasiimk ginklą, kurį taip stropiai prižiūrėjai, to metalo mes turim per akis, o tau galbūt kada nors jis pravers. Taip grįžo Senis namo su didžiuliu kulkosvaidžiu, kurį tada, kadaise, patalpino dideliame lagamine.
Kadaise Seniui niekada neteko panaudoti ginklo, bet dabar jis galvojo, ar negalėtų juo užbaigti savo ir kartu gyvenimo kančias, kad vienas nuo kito bent kažkurį laiko tarpą pailsėtų. Įremti vamzdį į galvą ir tuo pat metu pasiekti gaiduką buvo neįmanoma, per didelis atstumas. Tada Senis ėmė galvoti kaip jam pasitelkti į pagalbą duris. Tarkim, prie durų rankenos jis pririša virvelę, o kitą galą prie gaiduko, tada tereikia, kad durys užsidarytų, virvelė įsitemps ir patrauks į save gaiduką ir pasipils kulkosvaidžio salvė. Čia reikia pridurti, Senis norėjo, jog serija susidėtų iš trisdešimties kulkų, dėl mažesnio kiekio nebuvo tikras ar kris negyvas, ar nebus tik mirtinai sužeistas ir dar ilgą laiką kentės skausmą. Skausmo nemėgo. Kaip ir karštos kavos. Visada atšaldydavo ją su pienu.
Trisdešimties kulkų salvė garantuotų greitą pasitraukimą iš gyvenimo, game over. Jam visada patiko ši frazė. Nors kai pasirodydavo žaidimo ekrane, visada pykdavo, bet iš esmės ji yra daug pasakanti. Jis ilgai mąstė, kaip sukonstruoti situaciją, kad kulkosvaidis pradėtų kalti, kur turi stovėti jis pats, geriausia, kad kulkos kristų į kairės krūtinės plotą, tačiau aišku, kad po pirmos ir antros kulkos kūno padėtis pradės keistis, jis ims palengva leistis žemyn, tai yra kristi, ir sustabdyti kažkokiomis valios pastangomis proceso nepavyks, negalės pasakyti sau: stovėk, kol išlėks paskutinė kulka, o paskutinė kulka pasirodys tik po dvidešimt penkių sekundžių, tokia yra kulkų išmetimo iš vamzdžio greičio gamyklinė konstrukcija, beveik sekundė vienai kulkai. Todėl dvidešimt penkias sekundes jis tikrai neišsilaikys statmenoje padėtyje, nebent jį patį reiktų kažkaip pritvirtinti, sakysim, prie kėdės. Tai išeitis. Bet jei jis sėdės pririštas, kas uždarys duris? Kviestis bet ką į pagalbą jis jokiu būdu nenori, nes pirma, tai jau nebus savižudybė, o greičiau nužudymas, kad ir iš neatsargumo, tai kodėl jis turi kitiems asmenims išeidamas iš pasaulio atnešti nemalonumus? Tie privalės aiškintis, ko ten ėjo, kodėl nepaskambino, kodėl nepatikrino, ar durys kažkaip nesujungtos su kokiu sprogmeniu, ir panašūs idiotiški klausimai pasipils iš labai protingų pareigūnų lūpų.
Antra, kas yra antra, Senis taip ir nesugalvojo, tad pasiliko prie pirmo. Savižudybė yra grynai asmeninis reikalas ir kiti neturi būti į tai įpainioti. Taškas. Reikia galvoti apie duris. Kaip galėtų jos be pašalinių pastangų pačios užsidaryti. Dirbtinio intelekto pagalba? Bet kaip? Taip nieko nesugalvojęs Senis tą vakarą ir užmigo.
Kitą dieną svarstė galimybę parduoti kulkosvaidį ir nusipirkti pistoletą, tada nusišauti būtų lengviau, o ir pinigų skirtumas būtų nemenkas, bet kam tie pinigai, jei mirsi, o gal net nemirsi, nes pistoletas turi tik aštuonias kulkas, kurių gali neužtekti, tada reiktų keisti apkabas, ar tam užteks jėgų ir panašiai. Vėl daug klausimų, į kuriuos atsakymų vėl iki pat nakties jis negavo.
O naktį susapnavo keistą sapną: neva kadaise pasaulyje atsirado kažkokia baisi liga, kuri turėjo visus žmones nužudyti, bet mokslininkai greitai surado ligai priešnuodį ir pateikė į rinką. Visos valstybės prisipirko to priešnuodžio labai daug ir ragino žmones jį naudoti net po keletą kartų. Tik taip jie liks gyvi. Vienas valdovas net tarė, kad jo valstybės piliečiai net 90 procentų (kodėl ne 100?) turi sunaudoti tą preparatą, o kurie nenaudos, bus ligos platintojai ir grėsmė kitiems paklusniems vienetams, kurie lyg ir neturėtų baimintis, nes preparatas apsaugo, bet kita vertus, kaip tie paklusnieji sakė, kodėl turi jaustis kvailesni už tuos, kurie priešinosi priešnuodžiams, jei jau visus išdūrė, tai negali būti jokių protingesnių arba gudresnių už juos. O kad išdūrė, paaiškėjo labai greitai, nes žmonės ėmė mirti nuo to priešnuodžio. Pasirodė, kad tas neva vaistas buvo farmacininkų apgaulė  susikrauti pelną, net viena aukšta žemyno pareigūnė paėmė iš to biznio kažkiek dešimčių milijonų.
Kaip bebūtų, bet per tą kvailybės laikotarpį žmonės buvo mirtinai supriešinti vieni su kitais, net ėjo kalbos, kad priešnuodžių priešininkus reikia šaudyti, juos neįleisdavo į mokymo įstaigas, prekybos centrus, o tie, kurie priėmė preparatus galėjo linksmintis ir gyventi laisvai, bet vis tiek, nežiūrint, kad vaistai turėjo apsaugoti nuo užkrato, jie kaip velnias kryžiaus bijojo sveikų žmonių, vadino juos negražiais vardais ir stūmė iš gyvenimo.
Senis matė save kadaise tame sapne ir džiaugėsi, kad dabar galės lengvai numirti nuo kažkokios bacilos ir nė už ką nesutiko valgyti vaistų, kurie kažkodėl buvo perduodami per petį ir vadinosi “Petys už laisvę”. Jis atsisakė nešioti kaukes ir buvo kelis kartus už tai nubaustas kadaise, net kai vaikščiojo vienas miške. Staiga iš už medžio arba nuo medžio viršūnės nusileido policininkas ir išrašė jam baudą. Ir pasakė, kad Senis apskritai neturi niekur vaikščioti, ypatingai miške, o turi sėdėti namie ir nekišti nosies į lauką, nelankyti vaikų, nes geri vaikai ir geri tėvai nelanko vieni kitų. Vienu žodžiu, jis yra visiška grėsmė aplinkai ir policininkas skubiai nuo jo nubėgo, mosuodamas prieš save ranka orą, kad tas išsivalytų nuo Senio paskleistų virusų.
Bet kad ir kaip tikėjosi kadaise sapne, Senis nemirė. Mirė jo pažįstami ir draugai, kurie sunaudojo net po keturias dozes to marmalo, o vienas kitos valstybės garsus politikas mirė po aštuonių dozių, buvo, matyt, labai atsparus, kad tiek atlaikė. Vėliau, paaiškėjo visa tiesa, nes vieną dieną prasidėjo kažkur karas, ir ta liga stebuklingai dingo. Pasaulis pamiršo epidemiją ir perėjo prie kitų temų. O preparatai, tai yra milijonai ar milijardai pinigų buvo išmesti į upę ar užkasti po žeme, bet biznio plano  sumanytojai, aišku, džiaugėsi pelnu.
Nuo tokio siaubo kadaise Senis prabudo išpiltas prakaito. Argi taip gali būti Žemėje? balsu paklausė savęs. Ne, žmonės tokių nesąmonių nesugalvotų, čia tik mano nesveika vaizduotė. Reikia greičiau mirti, kol dar kokių nors absurdų neprisapnavau.
Ir vėl Senis kadaise grįžo prie minties apie savižudybę. Kiek yra žinoma, jis iki šiol vis dar apie tai galvoja.


                                                    Senis kryžiuočių nelaisvėje

Kai aš užlipau į palėpę džiauti skalbinius, prie vieno medinio stulpo išvydau blyškų šviesos ruožą. Priėjęs arčiau, pamačiau, kad šviesa skverbiasi iš pačio medinio stulpo pro siaurą plyšelį. Pagalvojau, turbūt ten viduje kažkodėl įmontuota lemputė ir dabar ji yra įjungta. Kodėl, neaišku. Pridėjau ranką prie šviesos šaltinio ir su nuostaba išvydau, kad šviesa sustiprėjo. Atitraukęs delną nustėrau, nes plyšelis staiga virto plyšiu per visą stulpo ilgį, tai yra nuo apačios iki pat viršaus, ir jau nebuvo visai siauras, pasirodė praplatėjęs per pusę centimetro. Pabandžiau įkišti pirštus ir tarpas dar labiau praplatėjo lyg kviesdamas mane į vidų. Palengva ranka paniro į patį stulpą, o tada kyštelėjau ir koją, dar po akimirkos ir visas atsidūriau viduje. Vos tai įvyko, plyšys už manęs užsivėrė tartum jo niekada ir nebuvo. Mėginau atsekti vietą, per kurią įėjau, bet nebuvo net žymės jokios, kad ten kada nors buvo koks nors skilimas ar kažkas panašaus. Aš liečiau lygią glotnią medinę sieną ir nieko daugiau. Pakėliau akis ir palubėje susidūriau akimis su elektros lempute, kuri buvo tiesiog įsukta į patroną ir kabėjo ant laido. Aukštis buvo nedidelis, vos mano ūgio, bet užteko judėti nesusilenkus, tik plotis erdvės buvo nepakankamas eiti priekiu, turėjau slinkti šonu. Apėmė šiokia tokia baimė, bet kartu ir buvo smalsu, kas per pokštai mano name, kuriame gyvenu jau aštuoni metai ir ne kartą lankiausi palėpėje, bet tokio cirko dar niekada nebuvo.
Na gerai, galvoju, vokiečiai, pažiūrėsim, ką jūs man iškrėsit, ir slinkau siauru koridoriumi, taip pavadinkim tą erdvę, kurioje lemta buvo atsidurti. Šviesa man slenkant pirmyn blėso, ir aš vos išvydau prieš save laiptus, kurie vedė mane žemyn. Laiptų zonoje teritorija ėmė plėstis ir jau galėjau leistis ne šonu, o visu anfasu. Kuo žemiau leidausi, tuo plotis vis didėjo, kol galiausiai atsidūriau miesto aikštėje, kuri buvo apšviesta žibintais ir leido man suprasti, kad vyksta naktis. O juk ėjau džiauti skalbinius ryte. Nu nu, vokiečiai, gerai čia jūs pavarot. Prieš save išvydau užrašą ant namo Kreismuseum. Ir atvertas duris. Įėjau, šviesos nedegė, bet tolėliau mačiau mirgant liepsnos atšvaitus. Ėjau per sales link šviesos. Aiškiai matėsi, kad dega ugnis: atšvaitai kaip gyvi strykčiojo sienomis tarp eksponatų ir paveikslų. Vienos salės pabaigoje už kampo kairėje atsivėrė erdvi panorama: plynas laukas, už kurio matėsi miško masyvas, priekyje didelis laužas, o virš visko naktinis dangus su žvaigždėmis ir mėnuliu centre. Prie laužo sutūpę sėdėjo keli vyrai, apsirengę šarvais, liepsnos, atšokusios nuo metalo, svaidė įspūdingus žaibus, tolėliau stovėjo būrelis arklių, kurie lėtai muistėsi per miegus ir protarpiais prunkščiojo nuo sotumo. Galvojau, krašto muziejus surengė tikrų kryžiuočių pasirodymą lankytojams, todėl drąsiai priėjau pasisveikinti.
Kariai, nelaukę netikėto svečio, staigiai pašoko ant kojų ir įbedė į mane savo ietis ir kažką spigiai rėkė man į veidą. Nieko nesupratau, ką jie sako, todėl tik mostais ir balsu mėginau juos raminti: ruhig, ruhig, ich bin Ausländer.
Jie nustebę žiūrėjo į mano drabužius, galiausiai net pačiupinėjo sportinę maikę, ant kurios buvo užrašas Adidas, paskui privedė arčiau laužo ir lietė veidą, nesuprasdami, kodėl jis neapžėlęs. Jie gi visi buvo daugiau mažiau su barzdomis, nė vieno tokio švariai nuskusto kaip aš.
Po truputį į mane ėmė smelktis baimė, kad tai ne aktoriai, kurie turėjo lankytojams eksponuoti senovę, o tikri kryžiuočiai, jų apsiaustus puošė juodi arba raudoni kryžiai. Staiga užsinorėjau prabusti ir išeiti iš šito kvailo sapno, bet net ir įtempęs visas jėgas, nepajėgiau ištrinti tikrovės, aš buvau kryžiuočių nelaisvėje. Faktas. Tik kaip tą paaiškinsi hansams?
Ich will zurück, entschuldigen, pralemenau ir ketinau gręžtis. Bet salės už mano nugaros jau nebuvo. Ji dingo. Mus supo gamta, tolumoje miškas, šalia pieva, netoliese girdėjau šniokščiant pavasarinę upę. Staiga pajutau siaubingą šaltį, juk dar tik kovas, naktys ganėtinai šaltos vaikštinėti su sportine Adidas maike. Oh, nein, sušukau netekęs vilties ir priartėjau prie ugnies. Was macht ihr hier?
Was machen wir? Nustebo kryžiuočiai, was machst du? Ir toliau jie ėmė rėkti man nesuprantama greitakalbe. Užsikišau ausis rankomis, kol vienas jų smogė man ietimi per veidą. Nukritau ir atsijungiau iš veiksmo.
Įsijungiau vėl, kai įdienojo, saulė buvo aukštai, aš gulėjau vežime ant šieno ir buvau siaubingai kratomas kelio nelygumų. Šalia sėdėjo jauna mergytė, tiksliau mergina, ir apžiūrinėjo save veidrodyje. Aš čiupau jį jai iš rankų ir pažvelgiau į ekraną. Jame išvydau jauną gražų jaunuolį, koks buvau prieš daugybę metų. Dar kartą supratau, kad sapnuoju, tik šį kartą jau nebenorėjau prabusti, buvo gera. Nors ir skaudėjo galvą. Kad skausmas praeitų, turėčiau atsikelti, nueiti į kitą kambarį, kur komodoje yra vaistų stalčiukas ir susirasti kažką, citramoną ar ibupromą, bet tada visa pasaka staiga dingtų, todėl kentėjau ir grožėjausi vaizdu. Mergina paklausė, warum lachst du? Tai yra ko aš šypsausi. Atsakiau jai, kad ji labai graži. Ji užsidengė veidą rankomis, bet raudonis skverbėsi net pro pirštus.
Paklausiau, kuo ji vardu? Izolda, atsakė. Tas vardas privertė mane sustingti. Juk tai vardas merginos, su kuria pirmą kartą pasimylėjau, kai buvau varžybose Rokiškyje, toks mažas miestelis rytšiauriuose arba šiaurės rytuose, čia jau ]]> Wed, 18 Mar 2026 13:06:27 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261791.html http://rasyk.lt/kuriniai/261791.html
Nejaukos ir sąstingio apimtas, likau stovėti ir žiūrėti į vis dar it vijurkas ratus besukantį diedą, kai staiga jis pašaukia mane man seniai girdėtu vardu: K. S.

K. S.  apibūdinčiau kaip juodbruvą, niūrų, bet poetiškai nusiteikusį jaunuolį, turintį pranašysčių galią. Jis sugebėjo teisingai prognozuoti ligas, identifikuoti patosus ir pamilti permainas.

K. S. — PATOLOGINIO JAUTRUMO MODELIS (PJM)
[STRUKTŪRA]............. plačių pečių
[SUVOKIMAS]............. pranašiškos tendencijos
[FUNKCIJA].............. metafizinis sunkiaatletis
[BAZINIS SKAUSMAS]...... lėtinis, difuzinis
[KILMĖS LAUKAS]......... tikėtinai šulinio gelmės

Svarbu paminėti tai, kad K. S. buvo labai ligotas jaunuolis, nors iš pažiūros ir nepasakytum. Stiprių pečių ir aukštas, jis kilnodavo metafiziką, o ši pakankamai sunki, jei patikėtum. Teko girdėti, kad visi jo paliegimai ir sopėjimai atėjo iš vieno nelaimingo atsitikimo, kai K. S. įkrito į šulinį. Sakė, kad ieškojo Kakaksakso. Kakaksaksas – toks piktas tvarinys, gyvenantis žmonijos dugne. Ironiška, bet kai nori patekti į žmonijos dugną – o, atrodo, kad tai padaryti turėtų būti labai lengva – Kakaksaksas ima ir užmeta ant tavęs šulinio dangtį.

KAKAKSAKSAS — STRUKTŪRINIS PROFILIS
[KILMĖ]................. požmogiški sluoksniai
[MASTELIS].............. mažybinis
[DIEVIŠKUMO INDEKSAS]... pusdievis (žemesnio rango)
[DISPOZICIJA]........... piktas / pavydus
[PAGRINDINIS MECHANIZMAS]... dangčio manipuliacija
[STEBĖTA BUVEINĖ]...... šulinio dugnas / žmogaus gylis

Nuo to laiko, K. S. viską visada sopa ir visi jo tekstai it vijurkas sukasi apie skausmą.

Sopa nuo begalinio autoerotiško noro pasipuošti senais ir naujais skausmais. Sopa nuo per daug taurių vakaro raudonių vyno. Sopa nuo susikaupusios galvoje prozos, tekančios smegenų žieve vitališkumo purslais.

kapt!
per lūpas
krūtinę
riešus
instoksikuojančiai
noriai
sąmoningai
ir visgi
sopa sopa sopa sopa sopa sopa sopa
(kaskadinė klaida: skausmas∞)

Diedas vis dar lūkuriuoja. Aš stoviu ir galvoju, ar tik ne jis užmetė ant manęs šulinio dangtį.
Sunerimęs ir išsigandęs, namo grįžau aplinkkeliais.

***


Nuskambės kvailai, bet kartą, beieškant žmonijos dugno, įkritau į šulinį.

Po ilgos sisteminės mokslinės analizės, nusprendžiau, kad žmonijos dugnas turėtų būti kažkur Kristianijoje, kur pats ir gimiau.

Dugnas neakivaizdus, o paslėptas. Uždengtas. Kažkur tarp pilių ir ežerų ir totoriškų kavinių vitražų ir karo šmėklų. Todėl – šulinyje.

Ėmiausi kiekvieno šulinio individualios peržiūros. Ko jau ko, bet stropumo iš manęs neatimsi.

Tikėjausi, kad pažvelgęs į teisingą šulinį, pamatysiu kažką man dar neregėto. Kažką kraupaus ar vaiduokliško, archeologiškai sloksniuoto, tamsaus, kunkuliuojančio. Buvau pasiruošęs tam pasiduoti; pasiruošęs būti įrašytas į žmonijos giliosios pasąmonės palimpsestą.   

Bet tokio šulinio taip ir neradau.

Radau tik vieną šulinį, kuriame buvo įstrigusi tamsiaplaukė mergina. Ypatingai tamsiaplaukė jau ir taip itin tamsiame šulinyje.

ŠULINIO GYVENTOJOS PROFILIS (ŠGP-β)
[IŠVAIZDA]............... tamsiaplaukė, tamsesnė už pačią tamsą
[IŠRAIŠKA]............... piktavališkumas; kvietimas; atpažinimas?
[JĖGOS IŠVESTIS]......... aukšta (tempimas už drabužio krašto)
[ELGESYS]................ traukimas, susiliejimas, kramtymas
[TERITORIJA]............. apatinis šulinio gylis (stabili gyventoja)
[VAIDMUO]................ tarpininkė tarp savasties + dugno

Neatrodė, kad ji norėtų, kad ją ištraukčiau. Kiek įžiūrėjau, jos veidas bolavo piktybiškumu; tokiu, kurį gali jausti tik tie, kurie patys šulinį pasirinko už namus.

Ilgais savo nagais ji grybštelėjo man už tamsaus palto skverno ir antgamtiška jėga patraukė link savęs. Kol kritau,

viena jos plaukų sruoga
prilipusi prie dešinio kairiojo lūpų kampo
vos aukščiau mažo apgamo
siūbavo man leidžiantis žemyn

Nukritus niekas nestebina.

Viskas sava.
Viskas pažįstama.

Net ir ji atrodė tokia pažįstama ir sava; tamsoje nebeužmačiau, kuri ranka manoji, o kuri – nebe.

Rankos ir tamsos pasidaugina. Girdžiu, kaip ji kažką kramsnoja.
trakšt trakš
Galbūt – mane. Pragyventi kažkaip reikia, atlaidžiai pagalvoju.
krimst krimst
Kol manoji tamsa užsiima autokanibalizmu, virš mūsų švysteli – nepatikėsit – Kakaksaksas.
spragt spragt
Užpavydėjęs mūsų palimpsestiškų bučinių,
pakšt
Kakaksaksas griebiasi už šulinio dangčio.
Manęs tai negąsdina.
Šulinio dugne taip šilta ir gera.
Mudu apsikabiname.
Uendelig kjærlighet.
Jaučiuosi kaip namie, tarp kristianitų.

MIRTIES APRAIŠKOS PROFILIS (MAP-∞)
[INTYMUMO INDEKSAS]..... per aukštas (subjektų ribos nebeatkuriamos)
[ATPRAŽINIMO BŪSENA].... klaidinga (sava ≠ svetima ≠ sava ≠ …)
[KOMUNIKACIJA].......... trakšt / krimst / vardas / // neišverčiama
[EMOCINĖ DISPOZICIJA]... švelni? / piktybiška? / abu / nei vienas
[IŠORINĖ INTERFERENCIJA]... aptikta: Kakaksaksas būsena: spragt… spragt… // atsitraukė?
[ŠULINIO STATUSAS]..... dangtis: atidarytas / uždarytas vienu metu
[GALUTINĖ FUNKCIJA]..... nepavyko apskaičiuoti
[AFEKTYVINĖ IŠVESTIS]... afekcijos perkrova
[SISTEMOS PASTABA]...... kuo ilgiau stebima, tuo mažiau egzistuoja
[STEBĖTOJO BŪKLĖ]....... įtrauktas / perrašomas / nebeatskiriamas ]]> Tue, 17 Mar 2026 10:10:30 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261780.html http://rasyk.lt/kuriniai/261780.html Mūsų akyse besvorės mintys
Širdyse viltis ir abejonės ar muzikos apgaubta  šokių aikštelė taps išsipildymo scena
Kur stovi tą vienintelę į  spindinčią žvaigždę panaši mergina?
Muzikos rūkas nesisklaidė
Vakaras kvepėjo pakalnutėmis
MERGINOS JAUDINOSI ATRODĖ JOS KVĖPUOJA AKIMIS
Kiekvienas mano judesys šildė susijaudinusius veidus
Ji buvo pati stambiausia, laukiančių merginų minioje
Mano rankas patraukė jos tramdomas drabužių kūnas
Muzika skambėjo jos plaukuose ir šokis vingiavo lyg dūmas
Jos muzikos negirdėjau  -  kiekvienas vaikščiojom pagal savo muziką
Rankose ji laikė mane lyg pagautą žuvėdrą
Jos kūnas buvo toks platus tarsi išsiliejusi jūra
Tik ryte pamačiau kaip ji pasišokinėdama skuba į stotį
Stambi kaip ašara, darželio auklėtoja, neištarė nė žodžio
Putliose lūpose slaptą išsinešė svajonę apkabinti mylimą vyrą
Moteris lipdama į traukinį sulankstė plieninius laiptelius
Mašinistas iš nevilties daužė galvą į garvežio krosnį
O ji net neatsisuko į mane
Turbūt, nebuvau tas vyras ]]> Sat, 14 Mar 2026 17:17:26 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261761.html http://rasyk.lt/kuriniai/261761.html Šiuo metu aš pradėsiu labiau tyrinėti aplinką: ne tik namus, bet ir parkus, pievas, smėlio dėžes. Kiekviena nauja vieta - tai mažas stebuklas. Padėk man suprasti, kaip saugiai elgtis: kaip peržengti takelio akmenukus, kaip laikytis tvarkos žaidimų aikštelėje, kaip dalintis žaislais su kitais vaikais. Mokysiuosi tiek iš Tavęs, tiek iš mamos, bet Tavo pavyzdys man svarbiausias - kaip elgtis drąsiai, bet atsakingai.
Šiuo metu mano kalbos įgūdžiai auga lyg ant mielių. Aš jau galiu sudaryti trumpas istorijas, pasakoti apie savo dieną, klausimus, kuriuos man kyla. Tad kalbėk su manimi dažnai, Tėti: klausyk mano pasakojimų, padrąsink, pataisyk subtiliai. Įvesk mane į pasaulį knygų, žodžių ir naujų žinių. Šiuo laikotarpiu tavo įsitraukimas leis man ne tik pažinti pasaulį, bet ir jaustis mylimai ir saugiai tyrinėti jį savarankiškai.
Dabar prasideda žaidimų draugystės metas. Aš jau noriu žaisti su draugais, dalintis, mokytis komandinio žaidimo džiaugsmo. Padėk man suprasti, kaip gerai būti kartu su kitais, kaip pasidalinti, kaip laukti savo eilės, bet ir išreikšti savo nuomonę. Tu būsi mano pirmasis mokytojas, parodantis, kad pasaulis pilnas draugiškų akimirkų ir kartu - atsakomybės.
Taip pat, Tėti, aš pradėsiu labiau domėtis meno ir kūrybos pasauliu. Piešimas, lipdymas, konstravimas - viskas tampa man nuotykiu. Padėk man atrasti spalvas, formas, tekstūras. Tegul mūsų kambarys, parkas ar gamta tampa meno studija, o mūsų kartu kuriami darbai - mažais stebuklais, kuriais galėsime didžiuotis.
Ir, žinok, nors aš jau vis drąsesnė, man vis dar reikia Tavo švelnumo, apkabinimo ir prisilietimų. Jie man leidžia jaustis saugiai, o Tavo žodžiai padrąsina eiti tolyn - į didesnius atradimus, draugystę, mokymąsi ir žaidimus. Tu visada būsi mano stiprybė, mano draugas ir didžiausias gerbėjas.
Treji-penkeri metai - tai nuostabi kelionė, Tėti. Kiekviena diena - nauja pamoka, naujas žodis, naujas draugas, naujas atradimas. Darykime ją kartu - kartu žaiskime, tyrinėkime, juokimės, atraskime. Aš visada noriu Tavęs šalia, nes su Tavimi pasaulis tampa dar nuostabesnis. ]]> Sat, 14 Mar 2026 14:49:18 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261760.html http://rasyk.lt/kuriniai/261760.html
– Nes aš deginu ryškiau, – nusijuokė kita. – Aš įsiplieskiu nuo žvilgsnio, nuo juoko, nuo vieno netyčia paliesto delno.

– Ir dažnai juos sudegini.

– Kartais, – sutiko ji. – Bet be manęs jų širdys dažnai liktų šaltos.

Ramesnioji ugnis tyliai supleveno.

– O ką darai tu? – paklausė pirmoji.

– Aš laukiu.

– Lauki?

– Kol jų širdys pavargsta nuo degimo. Kol jie pradeda ieškoti ne tik šilumos, bet ir šviesos.

Įsimylėjėlių ugnis kurį laiką tylėjo.

– Vadinasi, mes nesame priešės?

– Ne, – atsakė ramesnioji. – Tu pažadini širdį.

– O tu?

– Aš ją išmokau mylėti. ]]> Sat, 14 Mar 2026 01:20:00 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261757.html http://rasyk.lt/kuriniai/261757.html       Nuo bruožų pradėk, o paskui nutapysi... “

    Žvelgiu į Vincento Slendzinskio nutapytus žmonių portretus ir neslepiu susižavėjimo jų grožiu, gyvumu. Skaistūs veidai, giedrios akys žvelgia iš XIX amžiaus portretų leisdami suprasti, kad juos tapęs dailininkas turėjo gebėjimą pažvelgti giliau, pajausti širdimi – perteikti jautriausius sielos niuansus.
    Nuostabusis Vaidilutės paveikslas gimė trumpam ištrūkus iš tremties. Jį puikiai apibūdina paties Vincento eilės:
    Ir nėra gražesnės
    Už mūsiškę lietuvę mergaitę
    Kai šešiolikos metų sulaukus,
    Gyvybingą gyvenimo šviesą atspindi jos akys.
    <... >
    O jos stotas taurus ir nekaltas,
    Aukurų atšvaitais padabintas,
    Praeities paslaptim apsigaubęs, lyg būtų
    Iš senovės šaltinių nužengęs...
     
    „Svarbi Slendzinskio kūrybos dalis – anoniminių asmenų atvaizdai, sudarantys socialinių portretų galeriją. Nuo pat jaunumės būdamas jautrus, dailininkas gebėjo varguolių minioje pamatyti išraiškingesnių veidų ir perteikti jų charakterį drobėse, taip išreikšdamas atjautą ir solidarumą. Besimeldžiantys vargšai dailininko kūriniuose pavaizduoti negailestingai atskleidžiant visą jų žemiškosios buities skurdumą. Paveiksle „Moteris su rožiniu“, 1889 m. Slendzinskis užfiksavo momentą, kai sutrukdyta besimeldžiančioji priekaištingai žvelgia į ją tapantį menininką. Jos veido išraiškoje atsiskleidžia ne tik nuovargis, bet ir netikėjimas geresniu rytojumi. “
    Kitame paveiksle regiu vargšę mažą mergaitę, prisiglaudusią prie namo durų. Jos veidelyje atsispindi nerimas, baimė. Visi šie jausmai perteikti ypatingu jautrumu.
    Parodoje galima susipažinti su Vincento kai kuriomis maksimomis.  Štai viena iš jų:
    „Vargas ir skurdas savo esme nėra geri, bet tik pikti žmonės jaučia juos. Tai našta, dėl kurios jie dejuoja, kol galiausiai žūsta <... >. Tik protingas žmogus visados yra ramus, jo niekas nebaugina, niekas netrikdo, nes jis ne dėl to yra doras, kad tikėtųsi būti kuo nors apdovanotas. Dorybingas gyvenimas yra vienintelis jo apdovanojimas, kurį jis pats susikuria. “
    Dailininkas tapė ne vien portretus. Peizažuose dažniausiai matomas Vilnius – svarbiausias miestas, kuriame prabėgo jo jaunystė. Menininkui įdomu buvo pajusti ir perteikti miesto aurą. Jautria akimi pamatytas tylus kasdienybės grožis – tai romantiški miesto pakraščių vaizdeliai. Viename iš paveikslų spalvingai pavaizduotas rudenėjantis Bernardinų sodas ir pilies kalnas, 1886 m., tankiai apaugęs medžiais.  Pilis nelabai panaši į dabartinę. Tolumoje už kalno – laukymė.
    Antrame paveiksle – Sereikiškių parkas, 1896 m., kuris randasi kalno papėdėje, o virš pilies plevėsuoja trispalvė – balta, mėlyna, raudona spalvomis. Apačioje trykšta fontanas ir būrys dviratininkų, energingai minančių pedalus. Skrybėlėti ponai ir ponios, susėdę ant suoliukų, ramiai stebi besivažinėjančius.
    „Iš daugybės paveiksle pavaizduotų dviratininkų galima spręsti, kaip sparčiai populiarėjo ši transporto priemonė, tapusi smagia vilniečių pramoga – nuo 1892 metų Bernardinų sode veikė dviratininkų klubas. Siekiant išvengti susidūrimų gatvėse, dviračius minti buvo leista tik Sereikiškių parke. “
    „Vincentas Slendzinskis gimė 1837 m. Skriabinuose, Jonavos valsčiuje, dailininko Aleksandro Slendzinskio (1803 – 1878) šeimoje.
    Slendzinskių giminė nuo XVI a. buvo žinoma kaip bajoriška – netoli Šėtos jie turėjo dvarą.
    Vincentas įsitraukė į 1863 – 1864 m. sukilimą, už tai 20 metų praleido tremtyje, Kniaginine, Charkive, Sumuose. Nepaisydamas patiriamų sunkumų, aktyviai užsiėmė menais: muzikavo, kūrė būsimų drobių eskizus, prisimindamas tėvynę rašė poeziją, satyrą, aprašinėjo sapnus. Tapė portretus, religinius paveikslus, realistinių bruožų buitines scenas. Kūriniams būdinga aiški kompozicija, neutralus fonas, portretuojamų asmenų veido bruožų išryškinimas šešėliuojant, kiek paslaptinga, melancholiška nuotaika. “
   
    „Tam, kas mokosi išminties, reikia devynių dalykų: akies skvarbumo esmei suvokti, klausos subtilumo, išsigiedrijusios kaktos, patrauklaus kūno santūrumo, nuomonės teisumo, kruopštumo dirbant, mokėjimo tartis dvejojimo momentu, blogų pasiekimų apmąstymo pykčio ar keršto įkarštyje ir teisingumo savo siekiuose. “
                                                                                                      78 maksima ]]> Wed, 11 Mar 2026 18:34:21 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261744.html http://rasyk.lt/kuriniai/261744.html Seksui reikalingas dviejų asmenų sutikimas.
Jei vienas žmogus guli ir nieko neveikia,
nes nėra pasiruošęs,
arba neturi nuotaikos,
arba tiesiog nenori,
o kitas mylisi su savo kūnu, tai - ne meilė,
tai - išprievartavimas.

---

Pažvelgiau žemyn, ten, kur mano Titaniškas penis įsmigo į jaunosios mergaičiukės kūną. Dvidešimt devynių centimetrų ilgio stulgis kažkaip privalėjo įlįsti į tą smulkią šimtas penkių centimetrų anatomiją... Mano gaidys buvo jau pusiaukelėje jos krūtinėje, kai pasiekiau dugną. Labai didžiavausi, kad turiu tokią didelę varpą. Kontrastas - kažkas ypatingo.

„Au! „ – sušvokštė Vilkutė, kai įrankis pirmą kartą įsmigo. Tuomet ji sušnabždėjo ir suinkštė, kai yriausi gilyn. Toliau garsiai „Oi! „, kai pralaužiau himeno likučius. Stūmiausi dar giliau ir giliau ir GILIAU, kol daugiau nei dešimt centimetrų įsiskverbė į vaikučio kūną ir buvau jos makšties gale. Tuo metu Vilkutė jau nepaliaujamai žliumbė. Mačiau, kaip kraujas lašėjo aplink tvirtai ištemptas jos katytės lūpas, ir supratau, kad ją suplėšiau, kai patekau vidun. Sveikinau save. Nedaug vyrų galėtų sudraskyti skaistuolę vien įbrukdami savo rėžtuvą. Nekantraudamas laukiau, kol iki galo įslysiu vidun!

Šios gašlios minties pakako, kad pirmą kartą pasiekčiau orgazmą. Pernelyg susijaudinęs dyglys ėmė spjaudytis kūdikio sultimis po visą karščiuojantį meilutės vaginos vidų. Žinojimas, kad ji gali pastoti, - dar vienas jaudulys. Įsivaizdavau, kaip gležnos panelės pilvukas išsipūtęs nuo embriono viduje, ir dar stipriau stengiausi apvaisinti, tuo pačiu toliau siųsdamas spazmus po spazmų stiprios spermos į godų zuikutės skrandį.

Ejakuliacijai lėtėjant, manieringos tarnaitės įmovos spaudimas ant mano kaliko galo privertė trokšti tik daugiau. Man reikėjo daugiau! SMARKIAU! Įkišau giliau kuorą į dukterėčios geibų katiliuką. Pajutau mėsinėjantį/plėšiantį jausmą, ir Vilkutė suklykė! „Aaaachhh! „ Taip, TAIP malonu! Dar 7 centimetrai mano čiaupo įslydo į aptemptą rankovę. Dabar grakščios grynuolės įsčiose viskas buvo aišku, bet VIS DAR purškiau „jūreivius“ į vidų. Atitraukiau pusantro centimetro ir įstūmiau vėl. Vilkutė vėl sužviegė. Dieve, kaip, KAIP gera! Išėjimas, ir įėjimas vėl vidun. Dar daugiau Vilkutės spiegimų, pieštukui pasislinkus dar giliau. Dabar jau 2/3 nelabojo buvo įsmigę į liekną raganiukės vazoną. Audra sustiprėjo, kai stūmiau dar tvirčiau. Ketinau įsodinti likusią sėklą kuo giliau į miniatiūrinės nekaltuolės papilvę. Kleketavimai dabar buvo beveik nesibaigiantys, nes kiekvieną kartą, kai stumdavau į priekį, šiek tiek plyšdavo. Ištakios atžalos uraganai mano galvoje ėmė asocijuotis su malonumu, kurį jaučiau, kai jaunos patelės organas slydo varpa žemyn. Turėjau įgauti ir likusią dalį! Sugriebęs sultingos kiškutės klubus, iš visų jėgų stūmiausi į priekį, brukdamas ylą į trapų padariuką, tarsi vyras, raunantis ananasą. Pajutau paskutinį plyšimo pojūtį, ir visos staklės, išskyrus paskutinius penkis centimetrus, įslydo į plonytį dukters suplėšytą tiglį. Jaučiau, kaip pagalbinės gamtininkės kepenys pasitraukia iš kelio, kai bybio galiukas prasiskverbė pro suplyšusias gimdos sieneles ir pakilo į pilvo taurę, atsiremdamas į diafragmą, skiriančią krūtinės ertmę nuo skrandžio. Jaučiau, kaip vargšės gudruolės širdis smarkiai daužėsi į vėjarodžio galvutę, kai paskutinius penkis centimetrus įstūmiau į diafragmą ir PER ją!

Vilkutė nualpo, nes skausmas pagaliau pasidarė per didelis. Šiek tiek nusivyliau, kai protestas liovėsi, nes pradėjau jį sieti su malonumu. Tačiau jausmas, kai skundžios marmūzės širdis daužėsi į instrumento galiuką, o jos plaučiai masažavo, sukėlė man tiek daug KITOKIO malonumo, kad jaučiau, jog tai sąžiningi mainai.

Pradėjau trykšti dar vieną spermos dozę į laibos lakštelės vidų. Tik šį kartą, iš vidaus čiurškiau į nesantuokinės poniutės širdį ir plaučius.

Kurį laiką judinau patiną į vidų ir į išorę, mėgaudamasis mylimosios nuogos makšties trynimusi į graužiko pagrindą, o visas kūnas masažavo per visą ilgį, tarsi kojinė, užtraukta ant pėdos.

Po kurio laiko suglebęs nedidelis karkasas nebeteikė tokio paties malonumo. Buvo daug geresnis (ir stangresnis), kai mis rėkė ir priešinosi. Vis dar reikėjo daugiau klimakso! Jau tris kartus ejakuliavau sėklą į įvairias atžalos kėbulo vietas, bet reikėjo dar mažiausiai dviejų tokių atvejų. Skubiai ištraukiau iš vaikučio vaginos ir įkišau ištinusį smaigalį į beginklę zuikutės išangę.

Esu tikras, kad Vilkutė būtų vėl suspiegusi, jei vis dar būtų buvusi sąmoninga, kai mano 29 centimetrų gaidys įslydo į mizerės plonąją žarną. Spermos ir kraujo lubrikacija leido sklandžiai patekti, ir tik kai įslinko paskutiniai trys centimetrai, perplėšiau žarnas ir įstūmiau bjaurybę į vidurius, kad įeitų per tą pačią skylę, kaip ir anksčiau krūtinės ertmėje. Purtydamas pažemintos neliečiamosios kūną ant savo išbrinkusio akstino, masturbavausi viduje, mėgaudamasis bolido pasipriešinimo potyriu... Buvo puiku. Tam vyrai ir egzistavo! Išliejau dar vieną dosnią kraujomaišos spermos porciją seksualios Lolitos suplėšytame kūne.

Po kurio laiko, pasipriešinimo trūkumas ėmė blėsti. Reikėjo DAUGIAU stimuliacijos! Ištraukiau penį iš jos subraižyto užpakalio; Nuleidau gobtuvo apačią nuo jos smakro ir pabandžiau įkišti krauju, sperma ir išmatomis aptaškytą varpą į mergės burną. Neįėjo nė sprindžio, kol atsitrenkė į burnos galą. Dabar persigandau. Turėjau patekti į ją! Beprotiškai ardžiau virves, laikančias gobtuvą ir jos galvą vietoje; tas, kurios buvo skirtos užkirsti kelią būtent tam. Tačiau nebuvo skirtos atlaikyti 100 kilogramų sveriančio vyro beprotišką tempimą. Tyčia; nes būčiau sutraiškęs jos smegeninę, apimtas beprotiško geismo, jei būčiau turėjęs ištraukti iš diržų.

Patempiau burundukės kramę, atlenkiau atgal ir įstūmiau savo dyglį į gerklę. VIS TIEK to nepakako. Dar stipriau truktelėdamas, dar labiau atlenkiau mergiotės makaulę, kol tiesiai smūgiavau per jos burnos ertmę, vos išgirsdamas šleikštų kaklo „trakštelėjimą“. Mylimosios apatinės korpuso dalies drebulys staiga liovėsi. Nepastebėjau to. Pagaliau pavyko įstumti išsipūtusį bybį į jaunosios fatalistės gerklę. Jos oro gaudymas stimuliavo mano penį iki naujų aukštumų. Dieve, koks, KOKS geras jausmas!

Stengdamasis dar labiau stimuliuoti, kitą kartą, kai pajutau, kaip Vilkutė čiulpia orą, įstūmiau stulgį jai į gerklę, į trachėją! Tai buvo nuostabu! Mergaičiukės kūniškumas ėmė virpėti, kai oras buvo nutrauktas. Siurbimas gaidukui buvo neįtikėtinas, nes jos mėsa desperatiškai bandė gaudyti oro. Pradėjau spjaudyti gigantiškus spermos lašus į purvinos kekšaitės plaučius, kai jos konstitucija paskutinį kartą sudrebėjo ir tada sustingo. ]]> Thu, 5 Mar 2026 11:57:59 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261694.html http://rasyk.lt/kuriniai/261694.html Smilgos šoka vėjo ritmu, saulė per pievas lėtai braukia aukso šviesą.

Bitė Meda lekia nuo gėlės prie gėlės,
nuolat skundžiasi: „Štai čia per aukštas žiedas, o ten per žemas! “
Skruzdėlė Pikė trypčioja takeliu tarp akmenų,
visada suplanavusi kiekvieną žingsnį,
bet nuolat persigalvoja, nes vėjo plazdantis lapas išmeta ją iš vėžių.

Ir tada uodui Uodui, visiškai neišsiblaškiusiam,
išsprūsta garsas ne vietoje — „Bzzz! “,
toks netikėtas, kad visas kaimas suskamba juoku.

Rūpesčiai, kurie dar prieš akimirką buvo kaip sunkūs akmenys ant krūtinės,
nusileidžia kaip rasos lašai nuo smilgų viršūnių.
Pečiai atsipalaiduoja, kvėpavimas tampa gilus, šiltas,
o kiekvienas žingsnis — lengvas, lyg pievos oras būtų įpūtęs sparnus.

Bitė Meda irgi pradeda juoktis.
Skruzdėlė Pikė nusileidžia ant smilgos ir stebi:
„Žiūrėk, viskas įmanoma, kai nebebijai šiek tiek suklysti! “
Uodas Uodas skrieja ratu aplink,
lyg mažas senelis, kuris primintų: „Viskas gerai, gali atsipūsti. “

Ir tarp rasotų smilgų, kur šnibžda vabzdžių sparnai,
atsiranda maža erdvė kvėpuoti, kur galima atsigauti,
lyg pirmas gilus įkvėpimas po ilgo panėrimo,
tik šįkart — tarp sparnų, juoko ir šilto kaimo oro. ]]> Tue, 3 Mar 2026 15:58:53 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261677.html http://rasyk.lt/kuriniai/261677.html
Kairėje kaimas, gatvės šviesos jau išjungtos, matosi tik nemažas, neseniai pastatytas sandėliavimo pastatas, vienas iš trijų, kuris vis dar šviečia tokiu laiku. Kaip tik šiek tiek paėjus matosi ir autoservisas, taip pat šviečiantis ryškiau negu mėnesiena. Vėjas užšvilpė ir keletas lietaus lašų nukrito man ant kaktos. Tiesiai prieš mane - žiedas, paskutinė vieta, kurioje yra šviesa.

Mėlynai juoda paletė tikriausiai yra mano pati mėgstamiausia. Pravažiuojančių sunkvežimių vairuotojų mintys dažnai mane domina - ką jie galvoja, matydami mane einantį šaligatviu? Paprastos mašinos, pravažiuojančios pro šalį, mane gąsdina, niekada nežinai, ką gali padaryti, pamatę mane. Kartais pagalvoju, ar jie jaučia tą pačią vienatvę, ar ir jiems šis trumpas prasilenkimas tampa trumpu priminimu, kad kiekvienas iš mūsų šioje tamsoje ieškome savo vietos ir ryšio, net jei retai tai pripažįstame sau patys.

Bet pergyventi man liko nedaug, aš matau savo tikslą - kolonėlę. Kai man bloga, kelias iki jos ir atgal namo pro laukus mane apramina, pabūnu vienas su savo mintimis, su tamsa, su neilga, bet tokia malonia ramybe. ]]> Mon, 2 Mar 2026 04:39:25 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261664.html http://rasyk.lt/kuriniai/261664.html Laikrodis „ VostoK“ rado keturias valandas
Rūkas aktorius aukštas, jo pečiai išlenda iš užkulisio
Rankos ilgos, megztukas megztas virbalais, plačiomis rankovėmis
Balti delnai tvirtai įsikibę į „ štelverką“
Siparis M. Gorkio „ Miesčionys“ personažas storomis šlaunimis
Neišraiškinga pečių linija ir išraiškingomis ramiomis akimis
Makaluoja rankomis tarsi iš viduramžių „Tristano ir Izoldos“ baleto
Narmontaitė šluoja, mojuoja čežančia šluota jau kelias minutes
Rūko akys įsitempusios, ranka ant štelverko paraudo nuo įtampos
Siparis keičia sukryžiuotas kojas, slidinėja ant kėdės
Profesorė Vaišytė tyli.
Į prožektorių šviesą  įeina Arvydas Bagdonas.
Spinduliai žaižaruoja jo akyse. Siparis įeina į vaidmenį - ištiesia dviratininko kojas
„ Ko atėjai? “  personažo tekstą Siparis žino tvirtai.
Arvydas žiūri į dėstytoją plačiomis, bejausmėmis akimis
Mindžikuoja nuo vienos kojos ant kitos.
Vaišytė judina pirštus kviesdama sakyti tekstą
Arvydas žengia žingsnį į priekį ir tarsi „ galvoja“
Dėstytoja dar intensyviau vilioja iš Arvydo tekstą,  judina pirštus lyg mažus krabus
Arvydas palenkia galvą į šoną, atveria burną, rodo dantis
Įjungia: mmmm.. ir visiems netikėtai
„ Užmiršau tekstą. Atsiprašau. “ Veidas nušvinta giedra, saulėta šypsena
Vaišytė užsimerkia.
Siparis pakeičia veidą iš carinės epochos personažo į tarybinį ir žiūri į laikrodį „ Vostok“
Rūkas nuleidžia štelverką – salėje tamsa ]]> Sun, 1 Mar 2026 14:29:57 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261660.html http://rasyk.lt/kuriniai/261660.html Norėjau sužinoti ar turiu viduje kažką brangaus.
Daktarė dar jauna, ji gali išgirsti tai, kas sėdi mano viduje.
Užkemša man dešinę ausį:
„ Spauskit šitą mygtuką, kada išgirsite garsą, gerai? ''
Palinguoju galvą
Tyla ir girdžiu klausimą:
„ Geri? „
„ Negeriu. Jau dešimt metų negeriu ir nenoriu“
Papučiu.
„ Žinai, daktare, būsiu atviras. Mečiau gerti ir nusipirkau lėktuvą. Kodėl lėktuvą? Kažkokioje vaikiškoje knygoje skaičiau, kad ten danguje yra kranelis, iš kurio laša
tai, kas pasaulyje brangiausia. Vadinamas likimo sirupas. Ir skridau, radau ir prisipyliau.
Ar girdite kaip plaka mano širdis? „
„ Jūs girdite? Spauskit, jeigu girdit“
Spaudžiu.
„ Meluojat, kad turit lėktuvą“
„ Nemeluoju. O jūs, daktare, turit lėktuvą?
„ Man patinka gerti, kam tas lėktuvas? Gėriau ir gersiu. „
„ Tai aš mirštu, tik todėl, kad negeriu?? „
„ Mirštat. Nebegirdit priebalsių. Nebegirdit muzikos. Mirštat. „
„Tai nieko brangaus neradot mano viduje? „“
„ Jūsų ausys purvinos. Pirkit klausos aparatą, padėsiu išsirinkti“
. „ Kada turėsite lėktuvą, daktare, danguje pramušit skylę ir jūsų ausys taps purvinos ir bevertės, kaip ir mano“ ]]> Sat, 28 Feb 2026 21:21:59 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261655.html http://rasyk.lt/kuriniai/261655.html   - O dabar? - girdžiu save savęs klausiantį ir nesumoju, ką pačiam sau pasakyti. Ne vienas aš čia, oi - ne!, bet kaip į tokį esantį save daugiskaitoje parodyti? Kaip? Kad ir sau?
  Daugkart girdėjęs, kad, esą, neturėjo boba vargo, tai nusipirko paršelį. Pajaučiu, kad panaši lemtis ištinka ir Praną. Atsimena kaip tąkart kitaip šmėstelėjo akyse minimas knygos viršelio paveikslas. Savaime. Lyg gyvastis. Be ekrano kompiuteryje. Tuo akimirkos laiku ne ką galėjau netgi padūmoti, bet pasirodė, jog tai, kas akims tik,, šmėstelėta”, į smegenis, galingai tariant! - nukrito meteoritu. Suprantu, jog ne tam, kad juose pasiliktų kaip dangaus kūnas, o būtent kad dangumi pabelstų, atsikvėptų į nukristą vietą. Deja, suprantu, kad tokiam dalykui tikriausia ir dulkelės pakanka, kad savyje pajausčiau kaip nukritusį meteoritą.

Jūs netikit?
Aš irgi  - ne!
Ir vis dėto nesugebu neįtikėti
užmiršto savęs;
koks iki lopšio, iki vystyklų
dar nesunokęs, neatėjęs,
dar išpustytas po visur
Betgi  kažkur yra.

Va būtent ten, kažkur
vis neramiau, vis atkakliau
graibstausi ieškomos pradžios,
kad pasakyčiau  iš savęs:
... o buvo TAIP.

  - Arba šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai, - į mano TAIP atsiliepė lyg primirštas balsas, bet atsiminti neįstengiau.
  - Nu va, tfu! - spjoviau pro langą, nesuvokęs, kad jis uždarytas, ir darėsi kvaila dvasioje save regėti tikresnį pro spjūviu ant lango ištėkštas seiles negu pro jo švarų stiklą. Nesmagu. Net ir atmintis tokia murzina, bet šį kartą patikiu, kad Jaroslavo Hašeko  šaunusis kareivis Šveikas pasiliktų patenkintas tokiu savimi. Vis nekantriau knieti susižinoti: o jeigu iš tiesų nupieštos knygos viršelis (abrozėlis) ūmai atsiverstų, kas tuomet?
  - Ten, būdamas danguos, Prany, meteorito neieškok. Ten jų nėra.  Sugrįžk minutei į mokinuko suolą ir pasikartok. Jis tik  tuomet  meteoritas, kai nukrenta ant žemės, o iki tol arba kaip meteoras sudega jos atmosferoje, arba aukščiau kaip meteoroidas... 
- Lyg ir žinojau apie kosmines uolas. Beje, esi girdėtas, o  atsiminti irgi nesugebu. Sakei ateit į mokinuko suolą. Mielai, kad ir į lopšį. Bet kaip tai padaryti?
---_
iki! ]]> Fri, 27 Feb 2026 16:15:14 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261647.html http://rasyk.lt/kuriniai/261647.html