http://rasyk.lt lt kitoks.lt Bet šiaip aš normalus.
Tą visada sakau pirmas, kad žmonės spėtų patikėti, kol dar nepradėjau kalbėti.

Mano batai vienodi — spalva, forma, net kvapas toks pats.
Tik vieno neužsidedu.
To, kuris ant kairės.
Nes dešinė koja ištinus, ir jei užsidėčiau abu, atrodytų, kad vienas batas serga, o kitas — jo slaugytojas.

Mano rašymo stilius ne apie rožes.
Rožės manęs nejaudina.
Jos kvepia, žydi, miršta — viskas pagal grafiką.
O žiežirbos — štai čia jau gyvenimas.
Jos įsiplieskia kaip žiebtuvėlis, kai kas nors jas skina.
Niekas jų neskina, bet jeigu skintų, būtų gražu.
Gal ir pavojinga, bet gražu.

Mūzos manęs nebučiuoja.
Ir gerai.
Jei bučiuotų, kakta būtų rašaluota, o aš vis tiek apsimesčiau, kad čia prakaitas nuo kūrybos.
Kartais rašydamas naudoju galvą.
Ne visada.
Kartais ji tiesiog guli šalia, kaip dekoracija, kad atrodytų, jog mąstau.

Aš bandau rašyti eilėraščius.
Šiaip aš normalus.
Galiu ramiai pasikalbėti ir su tais, kurie nerašo.
Jie dažniausiai kalba apie orą, politiką, akcijas parduotuvėse.
Aš klausausi, linkčioju, vaidinu, kad suprantu.
Bet viduje jau rašau.
Nes nerašyti nebegaliu.
Tai kaip alergija — tik vietoj bėrimo atsiranda metaforos.

Todėl nepatarkite.
Aš vis tiek nepaklausysiu.
Normalūs žmonės taip ir daro. ]]> Mon, 19 Oct 2026 20:23:55 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263277.html http://rasyk.lt/kuriniai/263277.html Šokame klube. Stebiu tave iš šokių aikštelės vidurio.

Nusisuku nuo tavęs ir pamatau, kaip prie manęs linguodamas prislenka nematytas padaras. Jis pradeda trintis į mane. Leidžiuosi veiksmui tekėti sava vaga, prisijungiu prie komunikacijos. Flirtuojančiai nuimu jam nuo akių saulės akinius ir užsidedu sau. Nusišypsau, nes dabar jau niekas negalės pamatyti, kaip spoksau į tave. Padaras nusišypso man atgal, tikriausiai galvoja, kad mano nuotaika priklauso nuo jo neprašytos egzistencijos šalia manęs. Judame toliau.

Įsijungia nauja daina. Prakaituoti kūnai nustoja kratytis ir prisitaiko prie lėtesnio ritmo. Žvilgteliu į tave, rūkai. Netikėtai driežas labai rūpestingai atitraukia akinius nuo mano akių ir visiškai netyčia susiduria mūsų žvilgsniai. Niekaip negaliu atitraukti akių nuo to pailgo, kraupaus, keisto ir baugaus juodo vyzdžio.

Laikas sustoja.

Matau, kaip visos švieselės atsispindi nuo mūsų. Niekas neįeina į šią teritoriją. Garsas pažemėja, kūnai artėja. Šaltakraujis labai sulėtintai kelia ranką, jog apkabintų mane per liemenį. Užhipnotizuota žengiu žingsnį dar arčiau.

Jo šlykštus vyzdys chroniškai įlieja geltonas pievas. Prieš mane žvyrkelis, saulės spinduliai, paukščiai, karštas vėjas, žolės kvapai. Visų paukščių giesmės skirtos tik man. Savo kalnuose sėdžiu ant kalno ir pasiilgstu tavęs. Niekada nepažinau tavęs iki galo, esi tik šviežias prisiminimas draugų draugų nuotraukose. Saulė kaitina kaklą. Stipriai pasitrinu akis. Atsimerkiu – šalia sėdi tu. Puikiai leidžiame laiką. Pasiklystame miške. Filmuojame filmą. Vogtos braškės visuomet pačios skaniausios. Ar jauti, koks šiltas ežero vanduo? Pradedu tave pilstyti vande…

Gaunu labai stiprų smūgį per pakaušį. Viskas panyra į gilią tamsą. Labai išsigąstu, pradedu rėkti.

Plačiai atsimerkiu, įkvepiu daug oro, lyg negavusi jo visą amžinybę. Bandau atsisėsti, bet mane nuleidžia atgal ant žemės.

Guliu ant to paties klubo grindų. Driežas verkia. Tu sunerimęs stovi šalia. Visi išsigandę bukai žiūri į mane. Negi mes vis dar geriame???

Po kelių sekundžių, su nepažįstamų žmonių pagalba, atsistoju. Pasitaisau marškinius, atimu šalia stovinčios merginos gėrimą ir vienu mauku jį išgeriu.

Akimis išsirenku artimiausią atidarytą langą, iš vietos stipriai įsibėgėju ir pro jį iššoku. Kaip prisimenu, klubas yra 9 aukšte. Taip, žinau, ir kam kilo tokia idėja???

]]> Mon, 19 Oct 2026 12:38:42 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263273.html http://rasyk.lt/kuriniai/263273.html     Nors esu paslaptingas, bet kai bėda prispyrė, įdėjau aš skelbimą laikraštin. Žodžiu, kad senis aš dar nesugriuvęs, kad ūkis didelis ir panašiai!.. Ale, kad daug dirbti reikės, – tai nutylėjau.
    Ir pradėjo eiti, maršuoti… Aš jau pasiruošiau, kaip mokėjau, viešnias priimti. Kambarius pušų ekstraktų išpurškiau.
    Atvažiavo viena tokia – aiškiai miestietė. Įėjo pro duris, nosį suraukė. Žiūriu – graži tokia iš pirmo žvilgsnio, o aš kalbėtis su jomis taigi nepratęs. Vis daugiau su karvėmis, kiaulėmis… bet, žinau, kad reikia apie orą, gamtą, meną, muziką pakalbėti, tik paskui apie meilę ir kitus intymius dalykus.
      Na, o viešnia sėdi, nosį rauko, Matyt uoslė jos jautri.
      Aš jai ir sakau:
–    Vaikystėje su būgnu grojau, gražus oras šiandien, ir šilta, ir musės nesikandžioja, ir vėjelis ne nuo tvarto dvelkia…kažin kiek laipsnių bus?..
–    Aš čia visų pirma, – man atsako suirzusi viešnia, – atėjau kaip moteris, o ne kaip termometras. O be to, iš kur čia toks kvapas, lyg kažkas būtų po eglutėmis nusilengvinęs.
      Patys suprantate – nesusitarėme!..
      Netrukus žiūriu – kita per pievą atkulniuoja, mano šunelio, Kaukazo aviganio, atlydima. Šunelis ištikimas, jų turiu du. Kažkada brolis buvo atvažiavęs. Tai jie išdykėliai jam dvi padangas sugraužė.  Nuo to laiko, nesirodo brolelis daktaras, be kaulų.
      Bet moterims – ne motai, – tai drąsi padermė, kai vyro reikia. Tik įėjo į  trobą, kad pradės tarškėti. Net baisu!.. Aš net išsižioti nespėjau.
    Žiūriu į ją ir galvoju. Jeigu uždarytų burną, tai tikriausiai užpakalis sprogtų. Na ir šustra bobikė. Kažkur girdėjau, kad beždžionės nepradėjo kalbėti dėl to, kad jų dirbti nepriverstų. Šitoji, matyt, atvirkščiai. Šiaip ne taip, trise su mano šuneliais, išlydėjome.
  Neužilgo ir trečioji apsireiškė… Patiko iš karto. Tokia vaikiškai naivi. Kai pažvelgė į mane, jos akių visur pilna. Jeigu kalbu – maloniai išklauso, žavisi net rankutėmis pasišokinėdama nuo kedės ploja. 
  Siūlo  – eime pažaisti.
  –    Gerai, – sutinku, – žaidžiame.
–  Žaisime slėpynių, – jį aiškina, – jeigu kartais manęs nerastumėte, tai aš lovoj, po antklodę, būsiu pasislėpusi.
  Žinoma, aš ją gana greitai radau. Aiškinti nereikia, teko imti šliūbą ir visa kita.
  Galvojau, kad man ankščiau buvo juoda gyvenimo juosta. Nė velnio. Nieko manoji ūkyje nedirba, tik kambarius tvarko, plauna, mano apatinius ir kojines kasdien ištrina. Kojas prieš naktį apuosto. Viską, praplaut, praskalaut liepia. Pasipriešini – nuosavi šunys ant manęs urgzt pradeda. O po vestuvių iš ryto supratau, kodėl jos tokios nuostabios akys – žvaira pasirodo. Ir raukšlelės išlindo, kai veidą į pagalvę nuvalė.
  Štai toks aš žmogus – paslaptingas. Bet širdį atverti norisi!!! ]]> Sat, 17 Oct 2026 14:15:11 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263263.html http://rasyk.lt/kuriniai/263263.html
Vasana atsliūkina iš paskos — ne mintis, ne prisiminimas, o aromatas, kuris kažkada buvo tavo oda. Jis pakyla iš niekur, iš dulkių, iš senų stalčių, iš tų vietų, kur niekas nebeklausia, kas buvo prieš dešimtmetį. Aromatas prisiglaudžia prie deja vu, ir abu susijungia į vieną keistą mazgą: tikrovė, kuri jau buvo, ir kvapas, kuris dar nebuvo pamirštas.

Tu stovi tarp jų, tarsi tarp dviejų durų, kurios atsidaro į tą pačią vietą — tik skirtingu kvapu. ]]> Tue, 13 Oct 2026 20:44:01 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263237.html http://rasyk.lt/kuriniai/263237.html Šypsaisi man su margarita vienoje rankoje, persibrauki plaukus su kita ir pasidėjęs gėrimą ant stalo, pradedi pasakoti naująją idėją.

Negaliu patikėti, kad laikas taip greitai bėga. Atrodo ką tik padėjau tau įsikraustyti į naują butą. Atrodo vakar buvome išmesti iš klubo. Visos istorijos jau ne telpa į saldainių dėžutę.

Tavo dideliuose namuose man viskas primena seną filmą. Medinės grindys, golden hour spalvose paskendę baldai. Ausyse girdžiu tolumoje daužantis vandenyno bangas ir vėją.

Nusiaunu batus ir basa nutipenu į didelę terasą. Jaukiai įsitaisau ant fotelio, apsikloju šviesiu pledu.

Dviese kalbamės apie gyvenimą. Tokiais momentais, kaip šis, nenoriu mirti. Jokiu būdu. Akimis stengiuosi užfiksuoti kiekvieną mūsų mielą akimirką. Deja, atmintyje nėra tiek daug vietos.

Papasakoju tau kaip bijau per anksti mirti ir susirgti Alzhaimeriu. Pradedu gailėtis, jog jaunystėje filmavau per mažai. Nutariu nuo rytojaus filmuoti daugiau.

Tavo akyse pavargęs džiaugsmas. Išlikai protingu.

Kažką praleidau, kažkas užstrigo. Sunerimusi pasilenkiu prie seno ir storo televizoriaus. Ekrane sustojusi scena, kaip atneši naują margaritos gėrimą. Pradedu spaudinėti įvairius televizoriaus mygtukus. Nesuveikia. Patrankau per dešinį šoną.

Na ir kodėl turi užstrigti? Atsidustu. Atsistoju, ištraukiu laidą iš elektros lizdo. Neįsijungiu palėpėje šviesos, apsimetu, jog matau tamsoje.

Lėtai nulipu girgždančiais laipteliais žemyn. Einant išgerti kavos į virtuvę, žvilgteliu pro langą.

Lauke vasara. Damn. Maniau, jog žiema.

]]> Mon, 12 Oct 2026 02:50:07 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263222.html http://rasyk.lt/kuriniai/263222.html     Einant tolyn, moliūgų vis daugėja: sukrauti į dekoratyvines rogutes - puošia tvenkinio krantus, arba įsitaisę ant šiaudų ryšulių, papuoštų saulėgrąžomis. O štai didelėje palapinėje moliūgai, išmarginti ryškių spalvų ornamentais. Parko takų kraštai išdėlioti moliūgais. Ir jų tiek daug, rodos, kad patekai į moliūgų šventę. O kiek spalvų! Pilko dangaus fone jos šviečia dar ryškiau, suteikdamos parkui nepakartojamo žavesio.
    Kiek toliau išdidžiai vaikštinėja povai, dar toliau – triušiukų voljeras. Jie labai užsiėmę. Stipriai šonelius suglaudę, pusryčiauja.
    Bevaikštant parku, atsiveria rudeninis peizažas su tvenkiniais, apsuptais švendrų, prie kurių krantų išsirikiuoja oranžinių, gelsvų, žalių spalvų moliūgai. Bet yra ir kitokių, šiurpuliukus keliančių puošmenų – daugybė baltai dažytų kaukolių. Prie kito tvenkinio augančio medžio prisišliejęs raganos manekenas su žalia suknia ir smailia skrybėle. Virš jos pakabintos kelios juodos raganų skrybėlės. Sekanti Helovino dekoracija primena Raudonkepuraitės pasaką: stovi figūra su raudonu apsiaustu ir krepšeliu, šalia jos – vilkas, šiaudų ryšulys, viršuje kaba moliūgų formos indai, išraižyti kraupiomis šypsenomis ir piktomis akimis.
    Tokių šiurpą keliančių manekenų teko sutikti ir daugiau, bet žiūrėti į juos nesinorėjo.
    Žvėrynėlio gyventojams, panašu, nė motais visos tos dekoracijos. Jie susitelkę į pusryčius ir jokio dėmesio nekreipia į lankytojus. Na, žirgų šeimynėlė priėjo arčiau pasisveikinti, bet užrašas ant tvoros perspėjo, kad gali įkąsti. Du maži avinukai, snukučius suglaudę, skaniai ragauja žolę, lamos, alpakos, ožkos, danieliai gardžiuojasi savais skanumynais, o lankytojams belieka iš šalies stebėti šiuos parko gyventojus bei grožėtis spalvingais peizažais.
    Parke yra nemažai didžiulių akmens riedulių. Vienas jų vadinamas Velnio pėda (sveria 20, 5 t) ir turi savo istoriją:
„Pasakojama, kad Mažeikių kaime senų senovėj velnias pagrobęs vaiką bėgo ir užmynė ant akmens. Nuo to laiko akmenyje liko įminta velnio pėda. “
    Sodrios raudonos spalvos rūgštieji žagreniai labai pagyvina parke šviečiančių spalvų gamą ir nuteikia smagiam pasivaikščiojimui. Rodos, ir tie Helovino šiurpuliukai nelabai šiurpina.
    Šiais metais pradėjusi veikti kavinė Trys povai nuteikė pakiliai. Kaip gera sušilti prie židinio, gurkšnojant moliūgų skonio latė! Dvariška atmosfera su jaukia, antikvariniais bei vintažiniais baldais puošta itališko stiliaus aplinka paliko labai gerą įspūdį. 
    Kavinės pavadinimą inspiravo legendiniai trys povai, kurie kadaise nutūpė ant Taujėnų dvaro stogo.
    Beliko apžiūrėti dvaro vidų, kuriame sklandė kiti šiurpuliukai: ant baldų, sienų, portretų pakibę voratinkliai, ant komodų puikuojasi baltos kaukolės, moliūgai kraupiomis šypsenomis bei įkypomis akimis. Atmosfera nejauki, bet toks jau tas Helovinas. ]]> Sun, 11 Oct 2026 19:10:00 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263217.html http://rasyk.lt/kuriniai/263217.html
Liepų lapai guli ant šaligatvio, sudrėkę nuo rasos, tokie ramūs, lyg būtų nusprendę šiandien niekur neskubėti. Jie atrodo kaip tie žmonės, kurie ryte žiūri į veidrodį ir sako: „Na, šiandien tai tikrai nieko rimto nedarysiu. “

Viršuje — vėsi, švari erdvė, tokia tuščia, kad net norisi ją užpildyti kokia mintimi, bet paskui pagalvoji: kam gadinti gerą tuštumą. Nauji šaligatviai dar nenudilę, dar nepažįsta praeivių žingsnių, dar neturi savo istorijų. Jie tokie švieži, kad net nejauku ant jų statyti koją, lyg eitum per naują sąsiuvinį, kurio dar niekas neprirašė.

Eini apsvaigęs nuo ryto gaivos ir nuo liepų kvapo, kuris toks intensyvus, kad galėtų būti pardavinėjamas kaip natūralus antidepresantas. Miestas dar neprabudęs, statulos dar nepakeitusios slaptažodžių, todėl jos žiūri į tave ramiai, be įtarumo. Jos dar neprisimena, kad dieną turi būti rimtos.

Ir tada, tame ankstyvume, tame švarume, tame kvape, tave netikėtai aplanko mintis, tokia paprasta ir tokia pavojinga: o gal viską galima pradėti iš naujo. Nuo nieko. Nuo šito ryto. Nuo šito kvapo. Nuo šito žingsnio.

Mieste dar niekas neprieštarauja. ]]> Fri, 9 Oct 2026 13:11:04 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263200.html http://rasyk.lt/kuriniai/263200.html Septyni juodais, brangiais kostiumais vyrai atėjome į Šiaulių katedrą ir sustojome ant slenksčio.
Norėjome maldoje prisiminti klasės draugus, išėjusius į amžiną paukščių taką.
Žinojome, kad jie visi išėjo nepasirinkdami nei vietos, nei laiko.
Ko mes atėjome į Katedrą?
Norėjome paprašyti išėjusių klasės draugų globoti mūsų sumanymus ir mintis, neteisti už mūsų klaidas, kurias jie mato mums darant.
Prašėme nesmerkti už mūsų norą gyventi geriau, nei dabar gyvename.
Stovėjome bažnyčios slenkstyje ir matėme, kaip krinta lietus.
Toks šiltas, lyg saulės įkaitinta siena, skirianti mus nuo vaikystės.
Laukėme, kad jie pasirodytų ir žvilgsniu iš aukštai padrąsintų mus eiti toliau.
Šventai tikėjome – jie mato mūsų ateitį, kurios sėkmės ar nesėkmės mums dar nežinomos.
Tas žmogus pasirodė netikėtai.
Atrodė neįtikėtina, bet mus pasitiko žmogus, kuris vienoje rankoje laikė lietsargį, o kitoje – raktus.
– Esu jūsų klasės mokinių likimo globėjas, – linktelėjo žmogus su raktais.
– Jūs atėjote geru laiku. Ar visi jūs benamiai ir neturite ko valgyti?
Mes visi susižvalgėme.
– Mes turime namus. Turime šeimas ir duonos kąsnį, skraidome ilsėtis į Italijos pietus, – atsakėme nemeluodami.
Globėjas parodė dvejus raktus. Vienas buvo auksinis, kitas – nulipdytas iš juodos duonos minkštimo.
Lietus spindėjo ant abiejų raktų auksu padengto paviršiaus.
– Šiuos raktus savo laiku pasiūlau kiekvienam. Rinkitės. Štai raktai nuo Rojaus ir štai raktai nuo senatvės tylos. Galite imti tai, ko jaučiate labiausiai reikalingi. Jūsų draugai pasirinko Rojaus raktus. O ką renkatės jūs?
Lietus krito ant mūsų juodų kostiumų.
Dairėmės vienas į kitą.
Suskambo varpai, ir lietus baigėsi.
Žmogus su raktais išnyko minioje.
Vėliau išėjome ir tylėdami stovėjome prie liepos.
Mes nebuvome vieni. Išėjusieji buvo su mumis. Mūsų buvo daugiau.
Tyla nebuvo slegianti. Ji nešė ramybę. ]]> Thu, 1 Oct 2026 18:56:41 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263151.html http://rasyk.lt/kuriniai/263151.html Jam antrina vyr. seržantas Odikoziolas Huseinovas – turkas oguzas.
Taip ir šokinėjam iš šarvuočio ir vėl į šarvuo­tį, o kapitonas vis su chronometru.
Dešimt vyrų, apsikarstę barškančiais ginklais, kastuvėliais ir dujokaukėmis.
Pagaliau – otlično.
Sulindom į geležinę dėžę per septynias sekundes.

Išsirikiavom – visi muile, iš dujokaukės prakaitas bėga kaip vanduo.
Einame pietauti.
Ten irgi viskas vyksta greitai.
Užsižioplinsi – pamirši, kad yra kareiviškas tualetas.
Tualeto, aišku, nepamirši: vakare gali tekti jį drajinti.

Kodėl aš apie tai rašau.
Tiesiog neįsivaizduoju, kaip tie mūsų nelegalūs emigrantai negali valgyti kiaulienos.
Tarnaudamas sovietinėje armijoje mačiau šimtus įvairių tautų kareivių, kuriems „negalima“ valgyti kiaulienos.
Visi ją šveitė – net ausys linko.
Ir kaip įspūdingai atrodė jų storos, riebaluotos lūpos.

Prie mūsų stalo – du seniai dembeliai, mūsų vadai ir mokytojai:
vyr. seržantas Odikoziolas Huseinovas, azerbaidžanietis,
ir jaunesnysis seržantas Josifas Fleišneris – žydas, apsimetantis ukrainiečiu.

Košerinio maisto niekas nepatiekdavo.
Apskritai – ar tas maistas buvo tinkamas valgyti?
Seržantai seniai susikraudavo sau trečdalį mėsos, nugraibydavo riebalus nuo sriubos ir košės.
Tas veiksmas vadinosi sniat spec žiry.
Jeigu dabar pasrėbčiau tos marmalienės – turbūt iškiltų pavojus gyvybei.
O tada – pasaka.
Vieni vitaminai, iš raugintų kopūstų betoninės duobės, iš kurios kopūstus semdavo kareivis, įšokęs su guminiais batais.

Mes – ne žydai.
Bet čia ne apie košerį.
Kas gerai lietuviui, kitam gali būti ne kas.
Kiaulė toks gyvūnas, kad net Nojaus laive galėjo būti ramus.
Viešpats ją priskyrė prie nešvarių – Nojaus šeima jos nevalgė.
Begemotams buvo blogiau: pasakoja, kad tvanui pasibaigus dar buvo likę nemažai sūdytos begemotienos.

Jokių problemų valgant tą menką mėsos davinį nekildavo nei turkui oguzui Huseinovui, nei žydui Fleišneriui.
Joskė mokėjo pajuokauti – rimtu, net rūščiu veidu, kad nesuprasi.
Kai storos Odikoziolo lūpos apsiveldavo kiaulienos taukais, jis paleisdavo geliančią pastabą:

– Tu, Odikoziolai, rudenį grįši namo. Kaip manai – artimieji neužuos, kad čia kiaulieną ryjai? Galvoji, Alachas nemato? Klysti, brolau. Tėvas tavęs nė per šūvį neįleis, o Leila – nei už ką nepabučiuos.

Tai sakydavo grauždamas kiaulienos kauliuką, kuris „netyčia“ pakliuvo į davinį.
Jis tikėjosi, kad vyr. seržantas savo porciją atiduos jam.

Mes, eiliniai učebkės naujokai – keturi lietuviai, trys rusai (du iš Lietuvos, vienas iš Pavolgio) ir vienas lenkas – pagrįstai manėme, kad dėl religinių tradicijų tą maistą jie turėtų palikti mums.
Mūsų religija nedraudžia.
Deja, badas – ne teta.
Ir vyresnis už visus Dievus.
Pas Dievą dar kada… ypač tokioj jaunystėj.

Tiesa, toks Vilniaus rusas Volodia, ko gero, irgi buvo žydas.
Labai jau nerusiškai elgėsi.
Jo pagrindinis rūpestis tikrai nebuvo tapti armijos pažiba – otličniku.
Jis galvojo tik apie tai, kaip išvengti muštro arba visai nusišalinti nuo garbingos sovietinio piliečio pareigos.

Mus nuolat veždavo į Pabradės poligoną ir ten driučindavo iki pamėlynavimo.
Net žiemą miegoti palapinėse buvo galima.
Iš viso tarnavau gal aštuonis mėnesius palapinėse.
Daugiausia vasarą, bet ir rudenį, ir pavasarį, ir net žiemą.
Kai prisimenu – iki šiol išsprūsta: nekenčiu.
Kalėjimas.
Gryna izdevalkė.
Aš – šimtas procentų pacifistas, nors buvau atsargos karininkas ir puse velnio apmokytas.
Toliau – tik nuo tų brangių vėliavų ir mylimų vadų, kad juos kur sutrauktų.
Buvo ir neblogų vaikinų.
Negalima apie visus.
Bet visumoje – supuvęs reikalas.

Volodia, kaip Šveikas, visaip stengėsi simuliuoti.
Kartą pastatė mane su juo į užkardą Pabradės miške.
Buvo vasaris, gyvenome palapinėse.
Mūsų užduotis – neleisti vietiniams važinėti po poligoną, nes vyko intensyvus šaudymas.
Turėjome kirvį – kūrenti laužą – ir sausą davinį.

Volodios akyse degė žalias ilgesys.
Jis buvo rubuilis, bet sparčiai tirpo.
Mano pilvas irgi buvo prilipęs prie stuburo.
Sėdėjome prie laužo, kramtėme kruopas.
Aš buvau beveik patenkintas: nereikėjo lakstyti su dujokauke paskui taikinius ir melstis, kad pataikytum.
Nepataikysi – gausi per guminę galvą dviem vėliavėlių kotais nuo įniršusio kapitono, svajojančio tapti majoru.
Net zampolitas jį barė, bet jis savo darė.
Volodia jį praminė krovopijca.

Volodia vartė kirvį.
Paskui padavė man, ašmenimis į viršų.

– Kirsk man per koją, – pasakė.

– Ne, – atkirtau. – Čia ne pyragai. O kalėjime bus dar blogiau. Pats komisuokis.

Volodia pabandė.
Stuktelėjo bukuoju kirvio galu sau per blauzdikaulį.
Aiktelėjo.
Pats susilaužyti negalėjo.

Vienas lietuvis susilaužė raktikaulį treniruotėje ir turėjo puikią progą komisuotis, bet nenorėjo.
O paskui mačiau jį važiuojantį okupuoti Čekoslovakijos – viršila, sėdintį ant šarvuočio ir kažką reguliuojantį.
Aš jo vietoje būčiau movęs neatsigręždamas.
Atpylė žmogus tris metus.

Volodia vis tiek išsigudrino.
Šiaurės miestelyje pamačiau jį sanitarinės dalies lange – berūkantį, laimingai išsišiepusi.
Mes tuo metu žingsniavome rikiuotės žingsniu ir atidirbinėjome posūkius.
Jis kažkaip apsirgo dizenterija.
Gulėjo ilgai.
Grįžęs pradėjo karininkams gaminti medalių ir ordinų kolonėles iš spalvotos plastmasės.
Buvo frontininkų – poreikis nemažas.
Nuo tada jį dažnai palikdavo kareivinėse, manydami, kad vienas neapmokytas seržantas armijos nesugadins. ]]> Sun, 27 Sep 2026 12:02:21 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263129.html http://rasyk.lt/kuriniai/263129.html Karštos dienos stojo.
Pro mūsų virtuvės langą girdėjosi garvežių švilpukai, vagonų dundesys ir lentpjūvės pjūklų garsai. Šviežios medienos kvapas maišydavosi su kepamos kiaulienos taukų čirškėjimu, skrundančios odos aromatu ir plačiai išsižiojusios peniukšlės gyvuliškas dejavimas kiaulei pajutus  aukščiausią malonumą.
Mes valgėm tiek daug mėsos, kad naktimis kiaulės kėlėsi iš šaldytuvo dugno ir vaikščiojo po rausvai dažytą linoleumą. Slidinėjo nukarpytais kojų nagais, apsikabindavo vienas gabalas  kitą ir apsiversdavo. Kvatodavosi auksaburnės, o garsas sklido tarsi tiksėtu laikrodis. Kiauliena kalbėjo.
Aptarinėjo gyvenimo malonumus. O kas belieka tam gabalui be kojų ir be ausų? Gyvenimo malonumas.
Girdėjosi – kuo jaunesnė kiaulė tuo didesnės ugnies ji laukia.
Kiauliena  gerbė žmones, net vaikus, jeigu jie šaukštais padėdavo plaukioti verdančiame puodo baseine. Atsidėkodama – ji tapdavo dar riebesnė.
Kiauliena žviegdavo ir vizgindavo uodegą.
Nepaprastai garsų žviegimą galima buvo išgirsti, smeigiant kiaulienai į oda apsitraukusią nugarą. Malonus, jaukus  kriuksėjimas sklido maunama ją ant iešmo.
Kepant kiaulių smegenis užgrodavo arfos ir fleitos.
Užpilus pieną ant spragsinčių smegenų– užgrodavo pilna  sudėtimi Šiaulių kamerinis.

Tuo metu virtuvėje šokinėjo voveraitė.
Iš kaimo parsivežėm slapta nuo tėvo .
Voveraitės gyveno  sodyboje aukštoje eglėje pievos vidury.
Iki miško bėgti –  dešimt  šuolių.
Mačiau dvi voveraites poroje per dešimt šuolių iš miško į eglę ir atgal.
Kai  pamatėm  keturios mažos voveraitės, per giminės balių  pagavom.
Visi norėjo parsivežti po mažą voveraitę.
Tėvas susikišo rankas į kelnių kišenes ir išėjo prie upės.
Man atiteko baukšti, bet dažnai  besijuokianti mažiausioji.
Rankoje laikydamas nunešiau parodyti tėvui.
Nu ir kur tu ją dėsi? – jis net nepažiūrėjo į mane.
Graži labai, užauginsim...
Kam tau tas vargas? Paleisk ir tėvai užaugins.
Man atrodė kitaip...
Kad man namuose nebūtu, - išpūtė cigaretės dūmus Tėvas.
Vežėm namo krepšelyje su obuoliais.
Tėvas net nepajuto, kad parvežė į namus voveraitę.
Slėpėm kambaryje naktimis.
Kada tėvas išeidavo į darbą – paleisdavom virtuvėje.
Smalsi, mėgo riešutus ir obuolius.
Užaugo graži, vikri – užaugo miško  voveraite.
Neramiai dairydavosi pro uždarytą langą.
Jos negąsdino garvežio švilpimas.

Voveraitė graužė riešutą virtuvėje.
Skubėjau, nepaslėpiau kambaryje.
Tėvas sugrįžo – suprato  - nepaklausiau
Atidarė langelį virtuvės palubėje.
Tėvas sėdėjo koją ant kojos pasidėjęs ir rūkė...
Kada sugrįžau pajutau gaivų orą, kiaulės kvapo nebuvo
Voveraitė sėdėjo ant langelio krašto lyg laukdama atsisveikinti, gal jautėsi dėkinga?
Tėvas atsistojo ir suplojo rankomis – voveraitė nėrė pro atvirą langelį, skardiniais stogais, mojuodama uodega.
Tėvas nusijuokė – man liko neramu.
Ilgai virtuvėje nesigirdėjo kiaulių žviegimo, atodūsių, dėkingo kriuksėjimo.
Betvarkėje  mėtėsi voveraitės daiktai. ]]> Wed, 23 Sep 2026 15:34:32 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263104.html http://rasyk.lt/kuriniai/263104.html Šurkus – vikrus kaimynas languota pižama.
Kaimynas mosavo žaliu, purvinu rankšluosčiu. Spyrė vonios duris – išėjo iš vonios. Praeidamas pro mane, laukiantį eilėje praustis, – „vėjuoja“.
Kas kartą „bezdėdavo“. Man, mažo ūgio darželinukui, jo kvapas priversdavo užsimerkti.
Matydavau šypseną jo spuoguotame veide. Išsišiepdavo lėtai. Šypsena atverdavo jo sugedusius dantis. Languota pižama stabteldavo ties koridoriaus kampu, vedančiu į miegamąjį. Mėgavosi malonumu, kurį sukeldavo mano kančia.
Jo moteris, vos telpanti plačiuose naktiniuose marškiniuose, išeidavo rudomis netikros odos šlepetėmis iš vonios, tarsi atostogaujanti sunkumų kilnotoja.
Dirbo vaikų ligoninėje slauge. Pilną šaldytuvą parnešdavo vaikų ligonių maisto. Pižamų ir patalynės neplaudavo – parnešdavo iš ligoninės. Tas žalias purvinas rankšluostis dar vakar, matyt, glaudėsi prie ligonio kūno.
Moters panosėje augo juodi ūsai. Nepuošnūs tai ūsai, nes jie sendino sunkumų kilnotoją.
Mama žinojo, kad tai už nuodėmes.
Mūsų bendroje virtuvėje nuo kėdžių, nuo šaldytuvo, nuo palangės ir iš kiekvieno kampo sklido vaikų ligoninės kvapas.

Kartais moteris prakaituotoje rausvoje rankoje ištiesdavo saldainį.
Norėjau. Paėmiau.
– Ką reikia pasakyti? – drebėdama ištardavo ji.
– Duok du, – sakydavau.
– Kodėl du?
– Vienas bus prakąstas, o kitas nučiulptas...
Moteris iš pykčio raudonuodavo, o jos ūsai atrodė žili.

Mama paliko atvirą langą. Saulė ramiai judino užuolaidas. Nieko nebuvo namuose. Mūsų kambario langai buvo į kiemą. Ketvirtas aukštas.
Kaimyno dantų pasta stovėjo murziname indelyje nuo krienų.
Tūbelę galima atsukti ir įgrūsti smėlio į vidų, galima į muilą įsprausti džiovintų žirnių, mažų kaip dulkė. Rankšluostį pamirkyti unitazo vandenyje.
Viską padariau atsidėkodamas už prakąstus saldainius.

Vogti per langą galėjo gaisrininkas Šešplaukis. Tėvo draugas. Dažnai sėdėdavo garaže. Bijojo gerti pirmą taurelę, nes neturėjo pinigų.
Kam jam, gaisrininkų būrio vadui, auksiniai vestuviniai žiedai, senelio dovanoti cariniai rausvi pinigai – mamos kraitis?
Augino sūnų iki penktos klasės. Su sūnumi negerdavo, nuo penktos sūnus paragavo. Tėvas suprato, kad pražiūrėjo. Užrašė į tinklinio sekciją. Žaidė stipriai – gėrė retai. Tarsi ragavo prieš ilgą kelionę.
Kam jam mūsų auksas, jeigu jis turėjo bėdų su sūnumi?

Žinoma, jam nusispjauti iš ketvirto aukšto.
Jeigu jam į rankas patektų mūsų auksas, jis tikrai išmainytų auksinį laikrodį į gerus treningus sūnui.
Kam sūnui treningai? Būtų pragėręs.
Tėvas turėjo plačias kelnes ir sėdėdavo virtuvėje, koją užmetęs ant kojos.
Šiurkus išlįsdavo su pižama, imdavo lėkštę, gnaibė duoną ir šaukštu srėbė drumzliną vandenį.
Moteris, po fokuso su saldainiais, vaikščiojo po bendrą koridorių ir dairėsi, kaip man įgnybti į žandą. Man kėlė baimę ūsuotos kaimynės kibūs pirštai.
Vakare, užsitraukęs iki smakro antklodę lovoje, tiesiog bijojau išvysti jos veidą virš savo galvos.
Įsitempęs klausiausi, laukiau, kol jie užsirakins.
Šiurkus ir Šiurkienė savo kambarį rakindavo dviem raktais.
Mama mūsų raktą nešiojosi piniginėje.

Tėvas sėdėjo virtuvėje prie stalo ir laikė telegramą.
Mirė senelis.
Mane aprengė languotu šviesiu paltu, kitokio neturėjau.
Šiurkus ir Šiurkienė stovėjo koridoriuje ir žiūrėjo į mus, besirengiančius važiuoti į laidotuves.
Tėvas jau laukė mašinoje.
Mama atsisveikino. Nemačiau, kad ji būtų rakinusi mūsų kambario duris.
Raktą jos kišenėje, kada dėjosi, mačiau.
Taip ir atsakiau, kada manęs klausė.

Senelį vežė paprastame vežime. Mačiau nušveistas geležiniu šepečiu vežimo gardes ir prie jų prikaltas dar šlapias šonines lenteles. Tetos stengėsi vežimą padaryti padorų.
Arkliai nuleido didžiules apsiverkusias akis.
Vežėjas, su plačiai atlapotais žieminiais kailiniais, kartu su cigaretės dūmais pučiantis šiltą debesį, įtempęs vadžias mindžiukavo purve. Ramiai stebėjo negalinčias sustoti į procesiją verkiančias tetas.

Mama, iš pagarbos Tėvui, laikraščio skiaute nusivalė nuo purvo juodus vasarinius batelius.
Lietingas ruduo išpurvino kelią per lauką.
Iki kapų – per visą kaimą, per Dotnuvėlės upelio brastą, žvyruotu vieškeliu.
Bėgau per žolę, ne ten, kur taškėsi purvu arkliai ir girgždėjo vežimas.
Visą kelią saugojau savo šviesų paltą, kuris tapo juodas.

Tėvas nenorėjo eiti paskui karstą. Stovėjo prie savo automobilio.
Verkė, bet neatsiliepė seserų kviečiamas.
Moterys griebė už parankių Tėvą ir nusivedė laukais paskui vežimą.

Baba pasakojo prie žvakės šviesos apie senelį.
– Mano vyras labai smarkiai sušlapo. Pavasarį jis vedėsi mane parodyti ąžuolinių rąstų. Namą jis norėjo pastatyti. Juodą kaip smala, sakė, todėl jis pirko juodą ąžuolą. Ilgai mirkytas tekančiame Dotnuvėlės vandenyje. Kažkokia baisi ten uola buvo...
Baba nutilo, tarsi vėl susitiko akimis su vyru, brendančiu į ledinį upelio vandenį...

Teta atsisuko į mane ir pradėjo juoktis:

– Kas tau sakė, kad senelis mirė nuo partizanų kulkos? Kas tau pasakojo tą nesąmonę?
– Tėvas, – pasakiau.
– Ką jis tau pasakojo, tas girtuoklis?
– Senelis važiavo per mišką. Jį pradėjo vytis partizanai. Arkliai buvo geri, senelis trenkė botagu. Partizanai ėmė atsilikti ir jau būtų išlėkęs iš miško ties girininkija...
– Ir kas tada? Dievotėliau, tu mano...
– Šovė ir pataikė... Plaučiuose kulka įstrigo. Arkliai bėgo išgąsdinti šūvių ir nunešė į Gudžiūnų stotį... Tada gydytojas atsirado ir pasakė: „Viskas jam gerai. Operacijos nedarysiu – gyvens ir taip. “ Gyveno, kol vėl atėjo partizanai į namus, iš miško pagrasino ir kulka pajudėjo, – pabaigiau pasakoti.
– Tėvas pasakojo? Nusišneka tavo tėvas...
Teta nutilo. Numojo ranka – „ką čia su jais kalbėtis“.
Taip ir nesužinojau, kodėl mirė senelis.
Jeigu susirgo peršalęs – nieko tragiško.
Bet jeigu – nušovė, kaip pasakojo Tėvas.
Vadinasi, senelis žuvo už kažkokią tiesą.
Kokia tai buvo tiesa – nesužinojau.

Laidotuvių pabaigoje Baba pasivijo Tėvą.
– Prisiminimui, – Baba ištiesė Tėvui senelio švarką.
Tėvas visada nešiojo švarkus. Tiek į darbą, tiek į giminės balių.
Tas švarkas turėjo lopą nugaroje. Baba kruopščiai užsiuvo atsiradusią skylę.
Ar tai buvo kulkos padaryta, ar tai kandys suėdė puikios vilnos kostiumo švarką?

Kai išvažiavome į asfaltą – dulkė smulkus lietus.
Namuose mus pasitiko tyla.
Kaimynų kambario durys buvo atviros.
Plačiai atvertos buvo ir mūsų stiklinės pertvaros.
Mama vartė vieną po kito daiktus, kilnojo, bėgiojo, kol atsisėdo ir apsiverkė.

Tėvas grįžo su stambiu, prakaituotu milicininku. Dvokė česnakais.

Vyko teismas.
Šurkus neprisipažino. Kaltino Šešplaukį, gaisrininką, kurį matė kieme lipantį kopėčiomis.
Šešplaukis liudijo girtas. Kartu atėjo ir girtas jo sūnus.
Teisėjas neskubėjo skelbti nuosprendžio.
Mane purtė drebulys: jeigu Šurkaus nenuteis, teks vagį nunuodyti.
Turėjau didelį maišą pipirų. Buvau aklai įsitikinęs, kad pipirų nunuodyti tokį kaip Šurkus tikrai užteks.
Šurkų nuteisė kalėjimo.
Priteisė atiduoti vertybes.
Šurkus nieko neatidavė.
Jeigu taip blogai gyventi, tai už ką žuvo mano senelis? ]]> Sat, 19 Sep 2026 14:52:56 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263071.html http://rasyk.lt/kuriniai/263071.html
Yra dalykų, kurių nemoku paaiškinti.

Gal todėl ir nenoriu jų vadinti stebuklais. Stebuklas skamba pernelyg gražiai, o mistika – pernelyg paslaptingai. Aš tik žinau, kad kartais žmogus pajunta tai, ko dar nėra. Arba tai, kas vyksta kažkur toli nuo jo.

Kartais be jokios priežasties pasidaro neramu. Kartais staiga pagalvoji apie žmogų, kurio seniai nematei, ir netrukus jis paskambina. Kartais pabundi naktį su tokiu keistu jausmu, lyg kažkas būtų palietęs ne kūną, o mintį.

O kartais ateina sapnai.

Ne tie kasdieniai, padriki, ryte subyrantys į beprasmius vaizdus. Yra kitokių. Juose kažkas pernelyg tikra. Spalvos, vieta, žmogaus veidas, keli žodžiai ar net jausmas išlieka atmintyje taip, tarsi tai būtų ne sapnuota, o išgyventa.

Man tokių sapnų buvo trys.

Keisčiausia, kad nė vienas neišsipildė kitą rytą ar po kelių dienų. Praėjo laikas. Tiek laiko, kad sapnas jau buvo nugulęs kažkur giliai atmintyje.

Ir tada vieną dieną realybė pakartojo tai, ką jau buvau mačiusi miegodama.

Tokiu momentu nesidžiaugi, kad „atspėjai“. Pirmiausia sustingsti.

Nes staiga nebesupranti, kas iš tiesų yra laikas.

Ar sapnas parodė ateitį?

Ar ateitis kažkokiu nesuprantamu būdu jau egzistavo tą naktį?

O gal žmogaus sąmonė kartais sugeba praverti duris, kurių būdraudamas net nepastebi?

Atsakymo neturiu.

Žinau tik viena: po trečio karto pasakyti „sutapimas“ tapo gerokai sunkiau.

Yra dalykų, kurių nemoku paaiškinti.

Gal todėl ir nenoriu jų vadinti stebuklais. O gal ir žodis „mistika“ čia per siauras. Tiesiog kartais atrodo, kad žmogaus nuojauta, pasąmonė ar dar kažkas, kam neturime pavadinimo, sugeba trumpam peržengti šiandienos ribą.

Man taip buvo tris kartus.

Ne kitą rytą. Ne po savaitės. Mano sapnai kažkodėl mokėjo laukti.

Pirmasis buvo labai seniai, gal prieš keturiasdešimt metų.

Sapnavau Vilniaus autobusų stotį. Susitikimą su žmogumi. Mačiau vietą, aplinką, patį susitikimą, girdėjau tariamus žodžius.

Pabudau.

Gyvenimas ėjo toliau ir sapnas liko kažkur atminties užkaboryje.

Praėjo gal pusantrų metų.

Ir vieną dieną atsidūriau Vilniaus autobusų stotyje.

Susitikau tą žmogų.

Tikrovė pradėjo kartoti sapną.

Vieta. Vaizdas. Žodžiai.

Akimirką turbūt sunkiausia net ne išsigąsti, o suvokti, kodėl visa tai taip pažįstama.

Aš čia jau buvau.

Tik ne gyvenime.

Sapne.

---

Antrą kartą buvau gal trisdešimties.

Susapnavau paskaitas. Ne bet kokias – ezoterikos. Sapne buvo dėstytojas, bendravimas, paskaitų atmosfera. Net jų pabaiga: dėl man nepatogaus laiko turėjau nustoti jas lankyti.

Tuo metu tai tebuvo sapnas.

Praėjo ketveri metai.

Ir jis pradėjo pildytis.

Atsirado tos paskaitos. Dėstytojas. Bendravimas. Situacijos, kurias jau kažkur buvau mačiusi.

O paskui nutiko ir tai, ką sapnas buvo parodęs iki galo – paskaitų lankymą teko nutraukti dėl man netinkamo laiko.

Ketveri metai.

Kur visą tą laiką buvo tas būsimas įvykis?

Tik ateityje?

O gal kažkur manyje jau buvo jo šešėlis?

---

Trečiasis sapnas buvo visai neseniai – maždaug prieš dvejus metus.

Sapnavau Menų sodą.

Žmones. Veiksmą. Pokalbius. Ištartus žodžius.

Ir šiemet atėjo diena, kai stovėjau Menų sode ir tikrovė vėl pradėjo elgtis keistai.

Tie patys žmonės.

Tie patys veiksmai.

Tie patys žodžiai.

Ne panašūs.

Tie patys.

Tarsi kažkas būtų paėmęs prieš dvejus metus susapnuotą sceną ir dabar paleidęs ją tikrovėje.

Ir štai tada pradedi savęs klausti: kas yra sapnas?

Ar tik pavargusių smegenų kuriamas naktinis filmas?

Ar kartais – mažas plyšelis laike?

Aš nežinau.

Nenoriu įrodinėti, kad mačiau ateitį. Lygiai taip pat nebenoriu lengva ranka visko pavadinti sutapimu.

Trys sapnai.

Trys skirtingi mano gyvenimo laikotarpiai.

Ir tarp sapno bei tikrovės – pusantrų, ketveri, dveji metai.

Gal žmoguje iš tiesų yra kažkas, ko dar nemokame perskaityti.

Kažkokia nuojauta, šeštasis pojūtis, pasąmonės galia.

O gal laikas nėra toks tiesus, kaip mums atrodo. Gal kartais naktį sąmonė trumpam nuklysta ten, kur mes patys dar tik ateisime.

Ir paskui, po daugelio metų, belieka stovėti pažįstamoje vietoje, klausytis jau kažkada girdėtų žodžių ir tyliai sau pasakyti:

– Palauk...

Aš tai jau sapnavau. ]]> Sat, 12 Sep 2026 22:02:51 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263028.html http://rasyk.lt/kuriniai/263028.html   - Betgi reikia, betgi būtina, - pats sau įplepu tikėjimą būtojo savęs dalimi, stengdamasis jos neįvardinti kaip dvasios, bet neužsimiršdamas, kad ankstesnysis Savęsp (arba Aš) jau pragyventas ir kūnas atitolsta vis toliau, toliau, toliau palikdamas paskui save paveikslėlius fotografijomis ar piešiniais,  raštais, dar kažkuo - tartum lyg kūryba, bet nebūtų protinga čia  neparodyti į spalvingesnių nutikimų vertę. Galbūt net verta rimčiau pagalvoti, kad būtent jie  montuoja, kuria ir šiuos  mano pasimatymus su būtuoju savimi. Nelengva man tokia mintimi erzintis, tačiau būtent per tokią būseną suvokiu, kad nevalia vienu ypu atskirti sielą nuo kūno. Jaučiu, žinau, kaip nemaloniai nuteiks čia  išgirstas žodelis,, ypas’’, bet tinkamesnio  žodžio šiam reikalui nusakyti nesurandu. Laikas eina greičiau negu norėtųsi ir atsiranda dalykai kurie dargi net ir mano, beveik šimtametės būtybės sapnuose nepasirodę. Priimu juos, jų netgi manęs neatsiklausius, kad būtų priimti.  Ir, beje, iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad tai sunku padaryti, kad kūno ir dvasios  skyrybos užtruktų bent kiek ilgiau, negu užtruko.
  ... atkabinęs rankas nuo apglėbto žirgo Ygagos kaklo neiškart supratau, kaip tai atsitikę. Regėjosi, kad sėdžiu įprastoje vežėjui vietoje ir svarbu suvokti ir patikėti,  kad chaosas, apie kurį rašė Ovidijus, dar nesibaigė:

,, Tai medžiagos masė belytė.
Didelė ir sunki krūva susimaišiusių sėklų,
turinčių jungtis  vėliau
į visokių pavidalų daiktus’’ ]]> Sat, 12 Sep 2026 12:44:03 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263026.html http://rasyk.lt/kuriniai/263026.html Komisaras trenkia segtuvu į stalą taip, kad nuo vibracijos ant grindų nušoka dulkėtas segtuko kampas.

– Bleboni, – sako jis, – uždaryk duris. Pradedam penkiaminutkę. Turim pusvalandį, kad sutvarkytume savaitės chaosą ir apsimestume, jog viską kontroliuojam.
Blebonis pašoka kaip žmogus, kuris visą gyvenimą pašoka ne laiku.
– Taip, ponas komisare. Kaukolinio byla – mano. Aš kaip tik ruošiuosi ją paaštrinti…

– Aštrinti gali savo bobai, – pertraukia komisaras. – Man atidaryk bylą. Šią savaitę nusikaltimas turi būti atidengtas, o byla – uždaryta. Nes jei ne, uždarytas būsi tu. Aišku?
Blebonis linkteli taip greitai, lyg kaklas būtų ant spyruoklės.

Staiga į duris įkiša galvą jaunesnysis policininkas Žaliokas – toks liesas, kad atrodytų, jog jį būtų galima suvynioti į bylą ir niekas nepastebėtų.
– Ponas komisare… koridoriuje jūsų laukia lavono žmona.
Komisaras primerkia akis.
– Kokio lavono?
– Laimio Kaukolinio. Atėjo atsiimti kūno. Vakar per „Panoramą“ rodė, kad rado jį įšalusį durpyne. Nenustatytos lyties. Bet atpažino iš tatuiruotės ant kairės kojos.

Komisaras suspaudžia lūpas.
– Įšalęs? O mes jį dar vakar planavom suimti už pinigų plovimą. Šaunu. Nusikaltimas pats atsidengė. Gerai, po penkiaminutkės.
Žaliokas dar neužveria durų.
– Ir dar… jūsų laukia statybininkas skardukas.

– Pavardė tokia?
– Ne. Specialybė.
Komisaras užverda kaip radiatorius.
– Koks dar skardukas? Skurdukas? Kučkudukas?
– Na… blekorius… žėstenščikas…
– A, – atsidūsta komisaras. – Vėl tie vakarietiški pavadinimai. Anksčiau buvo aišku: maliarščikai, štukaturščikai. O dabar – vamzdžių montuotojai–užkalėjai–santechnikai. O iš tikro – vamzdžių čekanintojai. Kad juos kur blynai.

– Jis nori paras atsėdėti, – paaiškina Žaliokas. – Neturi pinigų susimokėti. Du kartus per dieną girtas už vairo.
Komisaras numoja ranka.
– Gerai. Kas dar?

Į priekį išeina du pareigūnai – Sargiūnas ir Margiūnas. Abu tokie platūs, kad atrodytų, jog jų uniformos siūlės meldžiasi Dievui.
– Pilietis Pijus Šleivokaitis skundžiasi, – sako komisaras, – kad jį atvesdinant pavartojot fizinį poveikį. Aiškinkitės.
Sargiūnas atsikrenkščia.
– Atvykę į įvykio vietą pastebėjome, kad pilietis Šleivokaitis, esant sunkinančioms aplinkybėms – jį stebėjo moteriškos lyties atstovės – lengvinosi prie savivaldybės pastato.
– Kokią bombą padėjo? – klausia komisaras.
– Ne bombą, – rimtai atsako Margiūnas. – Skystą reiškinį.

Komisaras užsimerkia, tarsi bandytų ištrinti šį sakinį iš realybės.
– Toliau.
– Į mūsų teisėtą reikalavimą nutraukti veiksmus jis atsakė necenzūriniais keiksmais mums gerai žinoma užsienio kalba. Kadangi reikėjo reaguoti greitai, pritaikėme guminės lazdos poveikio priemonę.
– Kelis kartus?
– Pirmą – kad atjungtume nuo agresyvumo. Antrą – kad susitvarkytų kelnes.
Komisaras pavarto skundą.
– O kodėl jo šonai mėlyni?
– Gal susidūrė su reljefo nelygumais, – rimtai atsako Sargiūnas.
Komisaras atsidūsta taip giliai, kad atrodo, jog iš jo išeina paskutinė viltis.

– Gerai. Vešime parų apiforminimui. Jūs – tarnybinį tyrimą. Užfiksuokit nusikaltimo sudėtį, pasigėrimo laipsnį, moralinį nuosmukį ir viską, ką medikai sugebės parašyti.
Jis apsidairo į salę.
– Klausimų yra?

Tyla. Tik laikrodis ant sienos tiksi kaip bomba, kuri niekada nesprogs.
– Nėra? Tai ir gerai. Saugokit savo moralinį veidą. Nes jei kieno nors nešvarus moralinis veidas atsistos ant mūsų dienotvarkės – aš jį nuplausiu su švitriniu popieriumi. Ir nepamirškit: svarbiausias darbo rodiklis – nusikaltimų atidengimas.

Stažuotojas Naujokas, iki tol tylėjęs kaip pamirštas įrodymas, staiga sušunka:
– Rūpus miltai! Aš nieko nesuprantu!
Komisaras nusijuokia taip, lyg būtų išgėręs benzino.
– Žalias. Visiškai žalias. Bet jei stengsis – išmoks. Jei ne – jo paaukštinimas nusikels į daugiau ar mažiau neapibrėžtą ateitį. O gal ir į durpyną. ]]> Fri, 11 Sep 2026 12:22:52 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263021.html http://rasyk.lt/kuriniai/263021.html
Įsimylėjimo akimirkos nesustabdysi. Ji amžina, tokia pat nepaaiškinama kaip oranžinis oras, kuris kartais nusileidžia ant pečių ir nieko neprašo — tik būti pastebėtas. Aš nežinau, už ką apdovanoji. Mano rankos tuščios, žodžiai krinta kaip dulkės nuo lentynų, kuriose seniai niekas nebeieško prasmės.

Gal už tai, kad vis dar kreipiuosi, nors neprašau nieko. Tik leidžiu sau trumpam pabūti tavo tyloje, kuri nėra nei švelni, nei griežta — tiesiog yra. Gal už tai, kad įsimylėjimo akimirka nepriklauso man, ji tavo, ir aš ją tik kvėpuoju, kaip tą oranžinį orą, kurio negaliu paaiškinti, bet vis tiek įkvepiu.

Gal už tai, kad vis dar stoviu nepridengtas, neapsaugotas, ir vis tiek sakau: leisk kreiptis. Leisk būti. Kad ir akimirkai, kuri niekada nesustoja, nors aš pats nuolat bandau ją suprasti, pagauti, išlaikyti tarp pirštų, kurie tam per silpni. ]]> Sun, 6 Sep 2026 10:17:16 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262990.html http://rasyk.lt/kuriniai/262990.html Augalotas žmogus švariai nuskustu pagurkliu, labai panašus į mano draugą, sėdėjo tarp pjuvenų prie verandos. Obliavo lentą tiltui į tvenkinį.
– Nori valgyti? – paklausė jis, ir aš pažinau jo šypseną. Juokėsi, nes aš pritūpiau tiesiog į balą.
– Turi?
– Makaronų? – padėjo į šalį įkaitusį oblių.
Mes valgėme nežiūrėdami vienas kitam į lėkštę.
– Visko čia yra, man nieko daugiau nereikia, – krapštė jis šakute makaronus iš pomidorų padažo.
Mes sėdėjome apsirengę mums neįprastais senatvės rūbais. Akys prisiminė mūsų vaikystės drabužius, kuriuos išaugome.
Leidosi saulė, o mes tylėjome, nes visiškai nenorėjome prisiminti nei mūsų šviesiaplaukės auklėtojos, nei mus palikusių žmonių. Gal ir prisiminėme, bet norėjosi tylėti – išėjusieji buvo šalia.
Kažkokį juoką prisiminiau, pagalvojau: jei dabar pasakosiu – bus nejuokinga. Taip norėjosi netylėti, o taip gerai tylėjosi. Ir apie Dalią, ir apie Auksę...
Mes sėdėjome žiūrėdami sau po kojomis.
Ilgai nesimatėme. ]]> Sat, 5 Sep 2026 22:01:29 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262989.html http://rasyk.lt/kuriniai/262989.html
Pramerkiau akis ir žiūriu. Vaizdas, mano žvilgsnis, vertikalus. Tada supratau, kad guliu ant šono. Kitaip būčiau nesuvokęs, kur esu.

Šiaip ne taip priverčiau kūną judėti. Juk knygutėje rašė: „Tavo kūnas klauso tavo proto ir atvirkščiai. “

Tai dabar aš šeimininkas. Pats sau bosas. Ne šiaip bosas, o didysis bosas.

Na, nesvarbu. Pabliausiu sau apie save vėliau... Dabar reikia išsiaiškinti, kur randuosi.

Pasiųsiu signalą į savo pasąmonę. Gal ši kažką atsimins iš vakar...

Išlipau iš tų s*pistų smilgų, bet buvo taip bloga, kad prisėdau ant kranto. Negana to, kad bloga ir skauda b*bį, tai dar ir vėjas pučia...

„Opa. “

Nušvitimas akyse. Raudonas šauktukas užsidegė virš galvos.

Prisiminiau, kad važiuojant dviračiu pajūryje visada pučia vėjas. Tada supratau, kad esu kažkur netoli namų.

Netoli, tai svarbu. Kažkur šitame regione, bent jau...

Pabandžiau vėl atsistoti... Ir ką? Pavyko.

Bet balansą sunku išlaikyti...

Nesuprantu. Atrodo, lyg ir nevartojau vakar nieko...

Supratau tik tiek, kad kūnas dar išsibalansavęs ir niekur aš nenueisiu.

Priklaupiau ir nuropojau iki akmens, kuris, akivaizdu, jau ilgą laiką buvo įklimpęs į ežero krantą.

Prisiminiau filmą, kuriame vyrelis lėktuvu skrido. Berods, pilotavo gal... Bet ne tas su juoduku. Tas irgi neblogas... Tas, kuriame jis negyvenamoje saloje kelis metus išgyveno...

Nu kaip ten... Su Vilsonu! Taip, taip. Tas pats!

Ten jis dantį išsimušė su pačiūža...

Tai šitą prisiminęs pasižiūrėjau į akmenį ir dūriau kakta tiesiai į jį.

Kai tik trenkiau, akmuo skilo...

Sėdėjau nesupratęs. Man visai neskaudėjo.

Akmuo skilo į keturias dalis, o iš jo vidurio sklido šviesa...

Lyg neoninė... Po to žalia...

Ir iš jo iššovė vaivorykštė... O Iš vandens žiūriu...

Nesvarbu, ką aš ten mačiau. Supratau, kad sapnuoju. Pasirodo, po to smūgio aš išsijungiau.

Žodžiu, rašydamas šį prisiminimą, jį čia ir pabaigsiu.

Pratęsiu realybėje... Kažkam tamsioje... Kažkam šviesioje...

Kažkas šią minutę raudoja, o kažkas kvatoja...

Kažkas godžiai leidžia pinigus, o kažkas išvis nedirba...

Kažkieno šuo paprašė su juo pažaisti ir tau po kojomis numetė kamuoliuką.

O tu, užsidėjęs kvadratinius akinius, ausines iš Akropolio už 180 eurų ir paltą vasaros viduryje, vos parideni jį.

Ne tik šuo tave paliegėliu laiko, bet ir visi tie visatos dėsniai, apie kuriuos tiek daug skaitei ir kurių prašei, kad atneštų tau sėkmę.

Betrūko, kad tas šuo atsistotų ant dviejų kojų, pažiūrėtų į tave ir nusispjautų per petį.

„Tfu... Šuva... “ - Ir ne.. Čia jis apie tave, o ne, tu.

Ir kol stovi drebančiomis kinkomis, lyg per žemės drebėjimą, jis dar ir tavo simpatijai už tave parašys...

Bet dabar tai nesvarbu... Nes kaip ir minėjau...

Kam pilkoje, o kam spalvų kupinoje realybėje, svarbiausia yra balansas.

Jeigu dabar sėdi šiltai ir jaukiai ir skaitai šitą knygą, kažkas dabar šąla, žiūri į dangų ir galvoja apie maistą.

Todėl tau neturėtų kilti klausimų.

Kas?

Kaip?

Ir kodėl? ]]> Wed, 2 Sep 2026 18:56:50 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262966.html http://rasyk.lt/kuriniai/262966.html - Labas, kaip gerai, kad tave sutikau, - neslėpdama džiaugsmo, pasisveikino Miglė. Eimio veido išraiška ją prajuokino.
– Ar turi laiko? Aš noriu tave pakviesti į Užupį.
Eimis klausiamai pažiūrėjo į Miglę. Ji nesiteikė jam nieko aiškinti, tik trumpai atsakė:
- Pamatysi.
Eimis iš netikėtumo dar kurį laiką ėjo tylėdamas. Kai atsitokėjo, pajuto Miglės delno šilumą savajame delne. Pažvelgė jai į akis, nuoširdžiai nusišypsojo ir tarė:
- Aš labai džiaugiuosi, kad mes susitikome. Bet tu moki nustebinti. Iš kur žinojai, kad aš sode? – Nujaučiau. Gali patikėti?
– Tada tikiu.
Jiems besišnekučiuojant, Miglė stabtelėjo prie vieno namo ir atrakino duris.
– Prašau į vidų.
Eimis spėjo perskaityti užrašą: „Miglės dailės studija“.
Studija buvo nedidelė, jauki. Ant sienų kabėjo paveikslai. Juose labai meniškai nutapyti jūros, kopų vaizdai, saulėlydžiai, kituose - vingiuojančios senamiesčio gatvelės. Buvo paveikslų, kur keramikinėse vazose puikavosi skoningos gėlių puokštės.
– Tu mane tikrai nustebinai, - Eimis susižavėjęs apžiūrinėjo paveikslus.
– O šis tau, - Miglė jam įteikė vieną paveikslą, įvyniotą į dovanų popierių.
– O, ar galiu išvynioti dabar? – Eimis jau buvo beketinąs, bet Miglė sulaikė jo ranką.
– Išvyniok namie, taip bus įdomiau.
– Štai kaip! Sužadinai mano smalsumą, o dabar bandysi kantrybę?
– Tai ir bandysiu, - Miglė linksmai nusijuokė.
Gerai nusiteikę, jie darniai žingsniavo tomis pačiomis gatvelėmis, tapusiomis tokiomis artimomis ir mielomis, jog norėjosi, kad jos niekada nesibaigtų. Bet, kaip paprastai būna, kai du vienas kitam artimi žmonės nori kuo ilgiau pabūti drauge, jiems kad ir koks tolimas kelias bebūtų, atrodo labai trumpas, o laikas negailestingai greitai prabėga.
– Štai ir priėjome mano namus, - Miglė žvilgtelėjo į vieną langą antrame aukšte ir pamojavo. – Manęs laukia dukterėčia. Ji dabar apsistojusi pas mus, kol brolis remontuoja savo butą.
– Tai iki kito, - pakštelėjo Eimiui į skruostą ir nuskubėjo į namą.
– Iki!, - vos spėjo šūktelėti Eimis, bet nebuvo garantuotas, kad Miglė jį išgirdo.
Namie išvyniojęs paveikslą, pamatė tokį nutapytą vaizdą: ant suolo sėdėjo jauna, graži moteris. Jos liūdnos akys žvelgė į Vilnelę. Šalia stovintis vyras tiesia jai ranką su gintarėliais. Iš vyro saujos sklinda ryški geltona šviesa. Pageltę klevo lapai, nukloję taką, dar labiau išryškina tą šviesą. „Juk čia Miglė ir aš! “ – suprato Eimis, geriau įsižiūrėjęs į veidus. O kai, kabindamas ant sienos žvilgtelėjo į kitą paveikslo pusę, pamatė užrašą: „Šilumos dovana“. ]]> Wed, 2 Sep 2026 18:49:54 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262965.html http://rasyk.lt/kuriniai/262965.html Wed, 2 Sep 2026 16:02:26 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262964.html http://rasyk.lt/kuriniai/262964.html
Kartais atrodo, kad valkatai lengviau – jam jau nėra ko prarasti. O padorus žmogus visada stovi prie praradimų slenksčio. Yra socialinis dugnas, yra ir dvasinis. Kuris baisesnis? Jei alkoholikas išvengs pirmojo, antrojo neišvengs niekada.

Dažnai sakome: „Jis jau pasiekė dugną, jam reikia gydytis. “ Arba: „Aš jau pasiekiau dugną, nebegaliu gerti, bet nebegaliu ir ištverti be alkoholio. “ Gerai, kai žmogus pats pamato savo dugną. Tai reta. Dažniausiai jį parodo kiti – arba priverčia pamatyti.
Kai kas sako: „Gėriau, kol man dantis apsėmė. Buvau srutų duobėje iki kaklo, nedaug trūko ir būčiau paskendęs. “

Ar aš buvau pasiekęs dugną? Koks jis – manasis? Blogai, kai nežinai, kad esi dugne. Dar blogiau, kai viską žinai ir vis tiek geri. Toks dugnas baisiausias, nes reikia labai daug alkoholio, kad paskandintum sveiką protą, susitaikytum su blogėjančia materialine padėtimi ir pašlijusia sveikata. Ar aš buvau tokiame dugne? Taip.

Šiuo metu mano blaivybės stažas – 29 metai. Tačiau susimąstyti ir ieškoti išeities pradėjau gerokai anksčiau. Bandžiau viską: kodavausi, rijau vaistus dideliais kiekiais, o paskui vėl gerdavau, rizikuodamas sveikata. Akivaizdu, tai dariau ne dėl savęs, o dėl noro parodyti kitiems, kad nesu alkoholikas. Jei galiu negerti ilgiau – tai koks aš alkoholikas? Dėl tos pačios priežasties vėl pradėdavau gerti. Taip elgiasi tik alkoholikai.

Progų išgerti mūsų tauta turi daug. Ir štai sėdi tu tarp linksmų giminių ir draugų. Jautiesi nepilnavertis, nes negeri. Aplinkiniai tokį pasikeitimą pastebi akimirksniu.
– Klausyk, kodėl tu negeri?
Pradedi aiškinti, kad vartoji vaistus.
– Tai gal tu užsikodavęs ar užsisiuvęs? – klausia su keista užuojauta. Ir iš nukamuotos dvasios gelmių pakyla dar skaudesnė nepilnavertiškumo banga.

– Įpilk. Neužsikodavęs aš. Noriu – geriu, noriu – negeriu, – ir išgeri.
Neilgai išsėdi prie stalo, nes teturano reakcija veja lauk. Norėčiau paklausti skaitytojų: ar jūs esate gėrę skalbimo miltelių? Aš – esu. Netyčia, naktį, dar neišsiblaivęs, pajutęs baisų troškulį, apgraibomis susiradau stiklinę. Šviesos nedegiau, kad nepažadinčiau žmonos. Pasirodo, joje buvo atskiesti skalbimo milteliai. Pakišau po kranu, pripyliau pilną ir išgėriau. Kelias dienas burnoje jutau muilo ir šarmo skonį.

Lygiai tokį patį, gal net stipresnį, šleikštų skonį pajunti išgėręs nors mažą dozę alkoholio po teturano. Tų vaistų pavadinimų daug, cheminė sudėtis beveik ta pati. Jie vartojami įvairiais pavidalais, ir kol kas nieko geresnio farmacija nesukūrė. Jei būtų tik skalbimo miltelių skonis – dar būtų galima kentėti ir gerti nebėgant laukan.
Bet išgėrus pradeda dusinti, veidas pamėlynuoja, širdis padidina apsukas ir kala kaip kūjis, pajunti aštrų skausmą kepenyse ar kasoje. Gerai, jei lauke yra sniego – dedi jį abiem rankomis ant veido, ir atrodo, kad tirpsta akimirksniu. O ką darai toliau? Einu ir išgeriu dar vieną stikliuką degtinės. Ir vėl ta pati reakcija. Net po mėnesio burnoje vis dar jaučiasi tas prakeiktas skalbimo miltelių skonis.

Tokius fokusus su savo organizmu darai turėdamas vieną tikslą – įrodyti visiems: aš ne alkoholikas. Įrodinėji, nors jau savaites neišsiblaivai. Kas gali taip kvailai elgtis? Tik žmogus, turintis problemų su besaikiu alkoholio vartojimu. Tai alkoholikas – proto ligonis, sergantis viena iš sunkiausių, nepagydoma, progresuojančia, mirtina liga ir ją tokiu būdu neigiantis. Niekam nepavyko jos nuneigti. Kas neigė – tik anksčiau numirė, nugyvenęs net šuns nevertą gyvenimą.

Toks buvo mano kelias į dugną. Pagyvenau ir pačiame dugne, gerai žinodamas, kur esu. Net tada sugebėdavau save pateisinti. Geriu todėl, kad mane išdavė. Net Achmatova pasakė: „Šis pasaulis be širdies. “ Geriu, nes vienatvė dviese gera tik kapuose. Man skauda, aš pavargęs, nelaimingas, nuskriaustas – tokia nuostabiai graži savęs gailos puokštė. Man jau sakė, aš jau žinojau: „Neturi teisės gailėtis savęs. “

Bus daugiau ]]> Tue, 1 Sep 2026 00:05:40 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262949.html http://rasyk.lt/kuriniai/262949.html