http://rasyk.lt lt kitoks.lt Mūsų akyse besvorės mintys
Širdyse viltis ir abejonės ar muzikos apgaubta  šokių aikštelė taps išsipildymo scena
Kur stovi tą vienintelę į  spindinčią žvaigždę panaši mergina?
Muzikos rūkas nesisklaidė
Vakaras kvepėjo pakalnutėmis
MERGINOS JAUDINOSI ATRODĖ JOS KVĖPUOJA AKIMIS
Kiekvienas mano judesys šildė susijaudinusius veidus
Ji buvo pati stambiausia, laukiančių merginų minioje
Mano rankas patraukė jos tramdomas drabužių kūnas
Muzika skambėjo jos plaukuose ir šokis vingiavo lyg dūmas
Jos muzikos negirdėjau  -  kiekvienas vaikščiojom pagal savo muziką
Rankose ji laikė mane lyg pagautą žuvėdrą
Jos kūnas buvo toks platus tarsi išsiliejusi jūra
Tik ryte pamačiau kaip ji pasišokinėdama skuba į stotį
Stambi kaip ašara, darželio auklėtoja, neištarė nė žodžio
Putliose lūpose slaptą išsinešė svajonę apkabinti mylimą vyrą
Moteris lipdama į traukinį sulankstė plieninius laiptelius
Mašinistas iš nevilties daužė galvą į garvežio krosnį
O ji net neatsisuko į mane
Turbūt, nebuvau tas vyras ]]> Sat, 14 Mar 2026 17:17:26 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261761.html http://rasyk.lt/kuriniai/261761.html Šiuo metu aš pradėsiu labiau tyrinėti aplinką: ne tik namus, bet ir parkus, pievas, smėlio dėžes. Kiekviena nauja vieta - tai mažas stebuklas. Padėk man suprasti, kaip saugiai elgtis: kaip peržengti takelio akmenukus, kaip laikytis tvarkos žaidimų aikštelėje, kaip dalintis žaislais su kitais vaikais. Mokysiuosi tiek iš Tavęs, tiek iš mamos, bet Tavo pavyzdys man svarbiausias - kaip elgtis drąsiai, bet atsakingai.
Šiuo metu mano kalbos įgūdžiai auga lyg ant mielių. Aš jau galiu sudaryti trumpas istorijas, pasakoti apie savo dieną, klausimus, kuriuos man kyla. Tad kalbėk su manimi dažnai, Tėti: klausyk mano pasakojimų, padrąsink, pataisyk subtiliai. Įvesk mane į pasaulį knygų, žodžių ir naujų žinių. Šiuo laikotarpiu tavo įsitraukimas leis man ne tik pažinti pasaulį, bet ir jaustis mylimai ir saugiai tyrinėti jį savarankiškai.
Dabar prasideda žaidimų draugystės metas. Aš jau noriu žaisti su draugais, dalintis, mokytis komandinio žaidimo džiaugsmo. Padėk man suprasti, kaip gerai būti kartu su kitais, kaip pasidalinti, kaip laukti savo eilės, bet ir išreikšti savo nuomonę. Tu būsi mano pirmasis mokytojas, parodantis, kad pasaulis pilnas draugiškų akimirkų ir kartu - atsakomybės.
Taip pat, Tėti, aš pradėsiu labiau domėtis meno ir kūrybos pasauliu. Piešimas, lipdymas, konstravimas - viskas tampa man nuotykiu. Padėk man atrasti spalvas, formas, tekstūras. Tegul mūsų kambarys, parkas ar gamta tampa meno studija, o mūsų kartu kuriami darbai - mažais stebuklais, kuriais galėsime didžiuotis.
Ir, žinok, nors aš jau vis drąsesnė, man vis dar reikia Tavo švelnumo, apkabinimo ir prisilietimų. Jie man leidžia jaustis saugiai, o Tavo žodžiai padrąsina eiti tolyn - į didesnius atradimus, draugystę, mokymąsi ir žaidimus. Tu visada būsi mano stiprybė, mano draugas ir didžiausias gerbėjas.
Treji-penkeri metai - tai nuostabi kelionė, Tėti. Kiekviena diena - nauja pamoka, naujas žodis, naujas draugas, naujas atradimas. Darykime ją kartu - kartu žaiskime, tyrinėkime, juokimės, atraskime. Aš visada noriu Tavęs šalia, nes su Tavimi pasaulis tampa dar nuostabesnis. ]]> Sat, 14 Mar 2026 14:49:18 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261760.html http://rasyk.lt/kuriniai/261760.html
– Nes aš deginu ryškiau, – nusijuokė kita. – Aš įsiplieskiu nuo žvilgsnio, nuo juoko, nuo vieno netyčia paliesto delno.

– Ir dažnai juos sudegini.

– Kartais, – sutiko ji. – Bet be manęs jų širdys dažnai liktų šaltos.

Ramesnioji ugnis tyliai supleveno.

– O ką darai tu? – paklausė pirmoji.

– Aš laukiu.

– Lauki?

– Kol jų širdys pavargsta nuo degimo. Kol jie pradeda ieškoti ne tik šilumos, bet ir šviesos.

Įsimylėjėlių ugnis kurį laiką tylėjo.

– Vadinasi, mes nesame priešės?

– Ne, – atsakė ramesnioji. – Tu pažadini širdį.

– O tu?

– Aš ją išmokau mylėti. ]]> Sat, 14 Mar 2026 01:20:00 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261757.html http://rasyk.lt/kuriniai/261757.html       Nuo bruožų pradėk, o paskui nutapysi... “

    Žvelgiu į Vincento Slendzinskio nutapytus žmonių portretus ir neslepiu susižavėjimo jų grožiu, gyvumu. Skaistūs veidai, giedrios akys žvelgia iš XIX amžiaus portretų leisdami suprasti, kad juos tapęs dailininkas turėjo gebėjimą pažvelgti giliau, pajausti širdimi – perteikti jautriausius sielos niuansus.
    Nuostabusis Vaidilutės paveikslas gimė trumpam ištrūkus iš tremties. Jį puikiai apibūdina paties Vincento eilės:
    Ir nėra gražesnės
    Už mūsiškę lietuvę mergaitę
    Kai šešiolikos metų sulaukus,
    Gyvybingą gyvenimo šviesą atspindi jos akys.
    <... >
    O jos stotas taurus ir nekaltas,
    Aukurų atšvaitais padabintas,
    Praeities paslaptim apsigaubęs, lyg būtų
    Iš senovės šaltinių nužengęs...
     
    „Svarbi Slendzinskio kūrybos dalis – anoniminių asmenų atvaizdai, sudarantys socialinių portretų galeriją. Nuo pat jaunumės būdamas jautrus, dailininkas gebėjo varguolių minioje pamatyti išraiškingesnių veidų ir perteikti jų charakterį drobėse, taip išreikšdamas atjautą ir solidarumą. Besimeldžiantys vargšai dailininko kūriniuose pavaizduoti negailestingai atskleidžiant visą jų žemiškosios buities skurdumą. Paveiksle „Moteris su rožiniu“, 1889 m. Slendzinskis užfiksavo momentą, kai sutrukdyta besimeldžiančioji priekaištingai žvelgia į ją tapantį menininką. Jos veido išraiškoje atsiskleidžia ne tik nuovargis, bet ir netikėjimas geresniu rytojumi. “
    Kitame paveiksle regiu vargšę mažą mergaitę, prisiglaudusią prie namo durų. Jos veidelyje atsispindi nerimas, baimė. Visi šie jausmai perteikti ypatingu jautrumu.
    Parodoje galima susipažinti su Vincento kai kuriomis maksimomis.  Štai viena iš jų:
    „Vargas ir skurdas savo esme nėra geri, bet tik pikti žmonės jaučia juos. Tai našta, dėl kurios jie dejuoja, kol galiausiai žūsta <... >. Tik protingas žmogus visados yra ramus, jo niekas nebaugina, niekas netrikdo, nes jis ne dėl to yra doras, kad tikėtųsi būti kuo nors apdovanotas. Dorybingas gyvenimas yra vienintelis jo apdovanojimas, kurį jis pats susikuria. “
    Dailininkas tapė ne vien portretus. Peizažuose dažniausiai matomas Vilnius – svarbiausias miestas, kuriame prabėgo jo jaunystė. Menininkui įdomu buvo pajusti ir perteikti miesto aurą. Jautria akimi pamatytas tylus kasdienybės grožis – tai romantiški miesto pakraščių vaizdeliai. Viename iš paveikslų spalvingai pavaizduotas rudenėjantis Bernardinų sodas ir pilies kalnas, 1886 m., tankiai apaugęs medžiais.  Pilis nelabai panaši į dabartinę. Tolumoje už kalno – laukymė.
    Antrame paveiksle – Sereikiškių parkas, 1896 m., kuris randasi kalno papėdėje, o virš pilies plevėsuoja trispalvė – balta, mėlyna, raudona spalvomis. Apačioje trykšta fontanas ir būrys dviratininkų, energingai minančių pedalus. Skrybėlėti ponai ir ponios, susėdę ant suoliukų, ramiai stebi besivažinėjančius.
    „Iš daugybės paveiksle pavaizduotų dviratininkų galima spręsti, kaip sparčiai populiarėjo ši transporto priemonė, tapusi smagia vilniečių pramoga – nuo 1892 metų Bernardinų sode veikė dviratininkų klubas. Siekiant išvengti susidūrimų gatvėse, dviračius minti buvo leista tik Sereikiškių parke. “
    „Vincentas Slendzinskis gimė 1837 m. Skriabinuose, Jonavos valsčiuje, dailininko Aleksandro Slendzinskio (1803 – 1878) šeimoje.
    Slendzinskių giminė nuo XVI a. buvo žinoma kaip bajoriška – netoli Šėtos jie turėjo dvarą.
    Vincentas įsitraukė į 1863 – 1864 m. sukilimą, už tai 20 metų praleido tremtyje, Kniaginine, Charkive, Sumuose. Nepaisydamas patiriamų sunkumų, aktyviai užsiėmė menais: muzikavo, kūrė būsimų drobių eskizus, prisimindamas tėvynę rašė poeziją, satyrą, aprašinėjo sapnus. Tapė portretus, religinius paveikslus, realistinių bruožų buitines scenas. Kūriniams būdinga aiški kompozicija, neutralus fonas, portretuojamų asmenų veido bruožų išryškinimas šešėliuojant, kiek paslaptinga, melancholiška nuotaika. “
   
    „Tam, kas mokosi išminties, reikia devynių dalykų: akies skvarbumo esmei suvokti, klausos subtilumo, išsigiedrijusios kaktos, patrauklaus kūno santūrumo, nuomonės teisumo, kruopštumo dirbant, mokėjimo tartis dvejojimo momentu, blogų pasiekimų apmąstymo pykčio ar keršto įkarštyje ir teisingumo savo siekiuose. “
                                                                                                      78 maksima ]]> Wed, 11 Mar 2026 18:34:21 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261744.html http://rasyk.lt/kuriniai/261744.html Seksui reikalingas dviejų asmenų sutikimas.
Jei vienas žmogus guli ir nieko neveikia,
nes nėra pasiruošęs,
arba neturi nuotaikos,
arba tiesiog nenori,
o kitas mylisi su savo kūnu, tai - ne meilė,
tai - išprievartavimas.

---

Pažvelgiau žemyn, ten, kur mano Titaniškas penis įsmigo į jaunosios mergaičiukės kūną. Dvidešimt devynių centimetrų ilgio stulgis kažkaip privalėjo įlįsti į tą smulkią šimtas penkių centimetrų anatomiją... Mano gaidys buvo jau pusiaukelėje jos krūtinėje, kai pasiekiau dugną. Labai didžiavausi, kad turiu tokią didelę varpą. Kontrastas - kažkas ypatingo.

„Au! „ – sušvokštė Vilkutė, kai įrankis pirmą kartą įsmigo. Tuomet ji sušnabždėjo ir suinkštė, kai yriausi gilyn. Toliau garsiai „Oi! „, kai pralaužiau himeno likučius. Stūmiausi dar giliau ir giliau ir GILIAU, kol daugiau nei dešimt centimetrų įsiskverbė į vaikučio kūną ir buvau jos makšties gale. Tuo metu Vilkutė jau nepaliaujamai žliumbė. Mačiau, kaip kraujas lašėjo aplink tvirtai ištemptas jos katytės lūpas, ir supratau, kad ją suplėšiau, kai patekau vidun. Sveikinau save. Nedaug vyrų galėtų sudraskyti skaistuolę vien įbrukdami savo rėžtuvą. Nekantraudamas laukiau, kol iki galo įslysiu vidun!

Šios gašlios minties pakako, kad pirmą kartą pasiekčiau orgazmą. Pernelyg susijaudinęs dyglys ėmė spjaudytis kūdikio sultimis po visą karščiuojantį meilutės vaginos vidų. Žinojimas, kad ji gali pastoti, - dar vienas jaudulys. Įsivaizdavau, kaip gležnos panelės pilvukas išsipūtęs nuo embriono viduje, ir dar stipriau stengiausi apvaisinti, tuo pačiu toliau siųsdamas spazmus po spazmų stiprios spermos į godų zuikutės skrandį.

Ejakuliacijai lėtėjant, manieringos tarnaitės įmovos spaudimas ant mano kaliko galo privertė trokšti tik daugiau. Man reikėjo daugiau! SMARKIAU! Įkišau giliau kuorą į dukterėčios geibų katiliuką. Pajutau mėsinėjantį/plėšiantį jausmą, ir Vilkutė suklykė! „Aaaachhh! „ Taip, TAIP malonu! Dar 7 centimetrai mano čiaupo įslydo į aptemptą rankovę. Dabar grakščios grynuolės įsčiose viskas buvo aišku, bet VIS DAR purškiau „jūreivius“ į vidų. Atitraukiau pusantro centimetro ir įstūmiau vėl. Vilkutė vėl sužviegė. Dieve, kaip, KAIP gera! Išėjimas, ir įėjimas vėl vidun. Dar daugiau Vilkutės spiegimų, pieštukui pasislinkus dar giliau. Dabar jau 2/3 nelabojo buvo įsmigę į liekną raganiukės vazoną. Audra sustiprėjo, kai stūmiau dar tvirčiau. Ketinau įsodinti likusią sėklą kuo giliau į miniatiūrinės nekaltuolės papilvę. Kleketavimai dabar buvo beveik nesibaigiantys, nes kiekvieną kartą, kai stumdavau į priekį, šiek tiek plyšdavo. Ištakios atžalos uraganai mano galvoje ėmė asocijuotis su malonumu, kurį jaučiau, kai jaunos patelės organas slydo varpa žemyn. Turėjau įgauti ir likusią dalį! Sugriebęs sultingos kiškutės klubus, iš visų jėgų stūmiausi į priekį, brukdamas ylą į trapų padariuką, tarsi vyras, raunantis ananasą. Pajutau paskutinį plyšimo pojūtį, ir visos staklės, išskyrus paskutinius penkis centimetrus, įslydo į plonytį dukters suplėšytą tiglį. Jaučiau, kaip pagalbinės gamtininkės kepenys pasitraukia iš kelio, kai bybio galiukas prasiskverbė pro suplyšusias gimdos sieneles ir pakilo į pilvo taurę, atsiremdamas į diafragmą, skiriančią krūtinės ertmę nuo skrandžio. Jaučiau, kaip vargšės gudruolės širdis smarkiai daužėsi į vėjarodžio galvutę, kai paskutinius penkis centimetrus įstūmiau į diafragmą ir PER ją!

Vilkutė nualpo, nes skausmas pagaliau pasidarė per didelis. Šiek tiek nusivyliau, kai protestas liovėsi, nes pradėjau jį sieti su malonumu. Tačiau jausmas, kai skundžios marmūzės širdis daužėsi į instrumento galiuką, o jos plaučiai masažavo, sukėlė man tiek daug KITOKIO malonumo, kad jaučiau, jog tai sąžiningi mainai.

Pradėjau trykšti dar vieną spermos dozę į laibos lakštelės vidų. Tik šį kartą, iš vidaus čiurškiau į nesantuokinės poniutės širdį ir plaučius.

Kurį laiką judinau patiną į vidų ir į išorę, mėgaudamasis mylimosios nuogos makšties trynimusi į graužiko pagrindą, o visas kūnas masažavo per visą ilgį, tarsi kojinė, užtraukta ant pėdos.

Po kurio laiko suglebęs nedidelis karkasas nebeteikė tokio paties malonumo. Buvo daug geresnis (ir stangresnis), kai mis rėkė ir priešinosi. Vis dar reikėjo daugiau klimakso! Jau tris kartus ejakuliavau sėklą į įvairias atžalos kėbulo vietas, bet reikėjo dar mažiausiai dviejų tokių atvejų. Skubiai ištraukiau iš vaikučio vaginos ir įkišau ištinusį smaigalį į beginklę zuikutės išangę.

Esu tikras, kad Vilkutė būtų vėl suspiegusi, jei vis dar būtų buvusi sąmoninga, kai mano 29 centimetrų gaidys įslydo į mizerės plonąją žarną. Spermos ir kraujo lubrikacija leido sklandžiai patekti, ir tik kai įslinko paskutiniai trys centimetrai, perplėšiau žarnas ir įstūmiau bjaurybę į vidurius, kad įeitų per tą pačią skylę, kaip ir anksčiau krūtinės ertmėje. Purtydamas pažemintos neliečiamosios kūną ant savo išbrinkusio akstino, masturbavausi viduje, mėgaudamasis bolido pasipriešinimo potyriu... Buvo puiku. Tam vyrai ir egzistavo! Išliejau dar vieną dosnią kraujomaišos spermos porciją seksualios Lolitos suplėšytame kūne.

Po kurio laiko, pasipriešinimo trūkumas ėmė blėsti. Reikėjo DAUGIAU stimuliacijos! Ištraukiau penį iš jos subraižyto užpakalio; Nuleidau gobtuvo apačią nuo jos smakro ir pabandžiau įkišti krauju, sperma ir išmatomis aptaškytą varpą į mergės burną. Neįėjo nė sprindžio, kol atsitrenkė į burnos galą. Dabar persigandau. Turėjau patekti į ją! Beprotiškai ardžiau virves, laikančias gobtuvą ir jos galvą vietoje; tas, kurios buvo skirtos užkirsti kelią būtent tam. Tačiau nebuvo skirtos atlaikyti 100 kilogramų sveriančio vyro beprotišką tempimą. Tyčia; nes būčiau sutraiškęs jos smegeninę, apimtas beprotiško geismo, jei būčiau turėjęs ištraukti iš diržų.

Patempiau burundukės kramę, atlenkiau atgal ir įstūmiau savo dyglį į gerklę. VIS TIEK to nepakako. Dar stipriau truktelėdamas, dar labiau atlenkiau mergiotės makaulę, kol tiesiai smūgiavau per jos burnos ertmę, vos išgirsdamas šleikštų kaklo „trakštelėjimą“. Mylimosios apatinės korpuso dalies drebulys staiga liovėsi. Nepastebėjau to. Pagaliau pavyko įstumti išsipūtusį bybį į jaunosios fatalistės gerklę. Jos oro gaudymas stimuliavo mano penį iki naujų aukštumų. Dieve, koks, KOKS geras jausmas!

Stengdamasis dar labiau stimuliuoti, kitą kartą, kai pajutau, kaip Vilkutė čiulpia orą, įstūmiau stulgį jai į gerklę, į trachėją! Tai buvo nuostabu! Mergaičiukės kūniškumas ėmė virpėti, kai oras buvo nutrauktas. Siurbimas gaidukui buvo neįtikėtinas, nes jos mėsa desperatiškai bandė gaudyti oro. Pradėjau spjaudyti gigantiškus spermos lašus į purvinos kekšaitės plaučius, kai jos konstitucija paskutinį kartą sudrebėjo ir tada sustingo. ]]> Thu, 5 Mar 2026 11:57:59 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261694.html http://rasyk.lt/kuriniai/261694.html Smilgos šoka vėjo ritmu, saulė per pievas lėtai braukia aukso šviesą.

Bitė Meda lekia nuo gėlės prie gėlės,
nuolat skundžiasi: „Štai čia per aukštas žiedas, o ten per žemas! “
Skruzdėlė Pikė trypčioja takeliu tarp akmenų,
visada suplanavusi kiekvieną žingsnį,
bet nuolat persigalvoja, nes vėjo plazdantis lapas išmeta ją iš vėžių.

Ir tada uodui Uodui, visiškai neišsiblaškiusiam,
išsprūsta garsas ne vietoje — „Bzzz! “,
toks netikėtas, kad visas kaimas suskamba juoku.

Rūpesčiai, kurie dar prieš akimirką buvo kaip sunkūs akmenys ant krūtinės,
nusileidžia kaip rasos lašai nuo smilgų viršūnių.
Pečiai atsipalaiduoja, kvėpavimas tampa gilus, šiltas,
o kiekvienas žingsnis — lengvas, lyg pievos oras būtų įpūtęs sparnus.

Bitė Meda irgi pradeda juoktis.
Skruzdėlė Pikė nusileidžia ant smilgos ir stebi:
„Žiūrėk, viskas įmanoma, kai nebebijai šiek tiek suklysti! “
Uodas Uodas skrieja ratu aplink,
lyg mažas senelis, kuris primintų: „Viskas gerai, gali atsipūsti. “

Ir tarp rasotų smilgų, kur šnibžda vabzdžių sparnai,
atsiranda maža erdvė kvėpuoti, kur galima atsigauti,
lyg pirmas gilus įkvėpimas po ilgo panėrimo,
tik šįkart — tarp sparnų, juoko ir šilto kaimo oro. ]]> Tue, 3 Mar 2026 15:58:53 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261677.html http://rasyk.lt/kuriniai/261677.html
Kairėje kaimas, gatvės šviesos jau išjungtos, matosi tik nemažas, neseniai pastatytas sandėliavimo pastatas, vienas iš trijų, kuris vis dar šviečia tokiu laiku. Kaip tik šiek tiek paėjus matosi ir autoservisas, taip pat šviečiantis ryškiau negu mėnesiena. Vėjas užšvilpė ir keletas lietaus lašų nukrito man ant kaktos. Tiesiai prieš mane - žiedas, paskutinė vieta, kurioje yra šviesa.

Mėlynai juoda paletė tikriausiai yra mano pati mėgstamiausia. Pravažiuojančių sunkvežimių vairuotojų mintys dažnai mane domina - ką jie galvoja, matydami mane einantį šaligatviu? Paprastos mašinos, pravažiuojančios pro šalį, mane gąsdina, niekada nežinai, ką gali padaryti, pamatę mane. Kartais pagalvoju, ar jie jaučia tą pačią vienatvę, ar ir jiems šis trumpas prasilenkimas tampa trumpu priminimu, kad kiekvienas iš mūsų šioje tamsoje ieškome savo vietos ir ryšio, net jei retai tai pripažįstame sau patys.

Bet pergyventi man liko nedaug, aš matau savo tikslą - kolonėlę. Kai man bloga, kelias iki jos ir atgal namo pro laukus mane apramina, pabūnu vienas su savo mintimis, su tamsa, su neilga, bet tokia malonia ramybe. ]]> Mon, 2 Mar 2026 04:39:25 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261664.html http://rasyk.lt/kuriniai/261664.html Laikrodis „ VostoK“ rado keturias valandas
Rūkas aktorius aukštas, jo pečiai išlenda iš užkulisio
Rankos ilgos, megztukas megztas virbalais, plačiomis rankovėmis
Balti delnai tvirtai įsikibę į „ štelverką“
Siparis M. Gorkio „ Miesčionys“ personažas storomis šlaunimis
Neišraiškinga pečių linija ir išraiškingomis ramiomis akimis
Makaluoja rankomis tarsi iš viduramžių „Tristano ir Izoldos“ baleto
Narmontaitė šluoja, mojuoja čežančia šluota jau kelias minutes
Rūko akys įsitempusios, ranka ant štelverko paraudo nuo įtampos
Siparis keičia sukryžiuotas kojas, slidinėja ant kėdės
Profesorė Vaišytė tyli.
Į prožektorių šviesą  įeina Arvydas Bagdonas.
Spinduliai žaižaruoja jo akyse. Siparis įeina į vaidmenį - ištiesia dviratininko kojas
„ Ko atėjai? “  personažo tekstą Siparis žino tvirtai.
Arvydas žiūri į dėstytoją plačiomis, bejausmėmis akimis
Mindžikuoja nuo vienos kojos ant kitos.
Vaišytė judina pirštus kviesdama sakyti tekstą
Arvydas žengia žingsnį į priekį ir tarsi „ galvoja“
Dėstytoja dar intensyviau vilioja iš Arvydo tekstą,  judina pirštus lyg mažus krabus
Arvydas palenkia galvą į šoną, atveria burną, rodo dantis
Įjungia: mmmm.. ir visiems netikėtai
„ Užmiršau tekstą. Atsiprašau. “ Veidas nušvinta giedra, saulėta šypsena
Vaišytė užsimerkia.
Siparis pakeičia veidą iš carinės epochos personažo į tarybinį ir žiūri į laikrodį „ Vostok“
Rūkas nuleidžia štelverką – salėje tamsa ]]> Sun, 1 Mar 2026 14:29:57 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261660.html http://rasyk.lt/kuriniai/261660.html Norėjau sužinoti ar turiu viduje kažką brangaus.
Daktarė dar jauna, ji gali išgirsti tai, kas sėdi mano viduje.
Užkemša man dešinę ausį:
„ Spauskit šitą mygtuką, kada išgirsite garsą, gerai? ''
Palinguoju galvą
Tyla ir girdžiu klausimą:
„ Geri? „
„ Negeriu. Jau dešimt metų negeriu ir nenoriu“
Papučiu.
„ Žinai, daktare, būsiu atviras. Mečiau gerti ir nusipirkau lėktuvą. Kodėl lėktuvą? Kažkokioje vaikiškoje knygoje skaičiau, kad ten danguje yra kranelis, iš kurio laša
tai, kas pasaulyje brangiausia. Vadinamas likimo sirupas. Ir skridau, radau ir prisipyliau.
Ar girdite kaip plaka mano širdis? „
„ Jūs girdite? Spauskit, jeigu girdit“
Spaudžiu.
„ Meluojat, kad turit lėktuvą“
„ Nemeluoju. O jūs, daktare, turit lėktuvą?
„ Man patinka gerti, kam tas lėktuvas? Gėriau ir gersiu. „
„ Tai aš mirštu, tik todėl, kad negeriu?? „
„ Mirštat. Nebegirdit priebalsių. Nebegirdit muzikos. Mirštat. „
„Tai nieko brangaus neradot mano viduje? „“
„ Jūsų ausys purvinos. Pirkit klausos aparatą, padėsiu išsirinkti“
. „ Kada turėsite lėktuvą, daktare, danguje pramušit skylę ir jūsų ausys taps purvinos ir bevertės, kaip ir mano“ ]]> Sat, 28 Feb 2026 21:21:59 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261655.html http://rasyk.lt/kuriniai/261655.html   - O dabar? - girdžiu save savęs klausiantį ir nesumoju, ką pačiam sau pasakyti. Ne vienas aš čia, oi - ne!, bet kaip į tokį esantį save daugiskaitoje parodyti? Kaip? Kad ir sau?
  Daugkart girdėjęs, kad, esą, neturėjo boba vargo, tai nusipirko paršelį. Pajaučiu, kad panaši lemtis ištinka ir Praną. Atsimena kaip tąkart kitaip šmėstelėjo akyse minimas knygos viršelio paveikslas. Savaime. Lyg gyvastis. Be ekrano kompiuteryje. Tuo akimirkos laiku ne ką galėjau netgi padūmoti, bet pasirodė, jog tai, kas akims tik,, šmėstelėta”, į smegenis, galingai tariant! - nukrito meteoritu. Suprantu, jog ne tam, kad juose pasiliktų kaip dangaus kūnas, o būtent kad dangumi pabelstų, atsikvėptų į nukristą vietą. Deja, suprantu, kad tokiam dalykui tikriausia ir dulkelės pakanka, kad savyje pajausčiau kaip nukritusį meteoritą.

Jūs netikit?
Aš irgi  - ne!
Ir vis dėto nesugebu neįtikėti
užmiršto savęs;
koks iki lopšio, iki vystyklų
dar nesunokęs, neatėjęs,
dar išpustytas po visur
Betgi  kažkur yra.

Va būtent ten, kažkur
vis neramiau, vis atkakliau
graibstausi ieškomos pradžios,
kad pasakyčiau  iš savęs:
... o buvo TAIP.

  - Arba šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai, - į mano TAIP atsiliepė lyg primirštas balsas, bet atsiminti neįstengiau.
  - Nu va, tfu! - spjoviau pro langą, nesuvokęs, kad jis uždarytas, ir darėsi kvaila dvasioje save regėti tikresnį pro spjūviu ant lango ištėkštas seiles negu pro jo švarų stiklą. Nesmagu. Net ir atmintis tokia murzina, bet šį kartą patikiu, kad Jaroslavo Hašeko  šaunusis kareivis Šveikas pasiliktų patenkintas tokiu savimi. Vis nekantriau knieti susižinoti: o jeigu iš tiesų nupieštos knygos viršelis (abrozėlis) ūmai atsiverstų, kas tuomet?
  - Ten, būdamas danguos, Prany, meteorito neieškok. Ten jų nėra.  Sugrįžk minutei į mokinuko suolą ir pasikartok. Jis tik  tuomet  meteoritas, kai nukrenta ant žemės, o iki tol arba kaip meteoras sudega jos atmosferoje, arba aukščiau kaip meteoroidas... 
- Lyg ir žinojau apie kosmines uolas. Beje, esi girdėtas, o  atsiminti irgi nesugebu. Sakei ateit į mokinuko suolą. Mielai, kad ir į lopšį. Bet kaip tai padaryti?
---_
iki! ]]> Fri, 27 Feb 2026 16:15:14 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261647.html http://rasyk.lt/kuriniai/261647.html Raudonais skruostais, baltu paltu ir švelniai liepsnojančiomis akimis
Buvom dviese, neturėjom, visiškai neturėjom pinigų
Ėjom pro šalį
Mergina juoda pirštine paėmė arbūzą už uodegos
Mes susidomėję sekėm kaip ji kelia aukštyn dryžuotą kamuolį
Ji nešė vaisių mums, laukiantiems sulaikius kvapą: nukris, išsitaškys
Baimės apimtas ištiesiau rankas ir žiūrėjau į švelniai liepsnojančias akis
Ji paleido ploną uodegėlę, kritau ant keliu ir sugavau
Vaisių pardavėjas kilstelėjo delną: „ Ei, laimingas būk“
Mergina juokėsi, staiga ištiesė rankas  ir mus abu apkabino
Arbūzas buvo mano rankose
Ėjom tylėdami, kambaryje sėdėjom tylėdami,
Pjaustėm arbūzą didelėmis skiltimis, mėtėm į liepsnojančias akis
Kada ant grindų taškėsi purpurinės sultys – juokėmės
Mūsų skruostai buvo raudoni, paltai – raudoni
Nusirengėm ir plovėm rūbus
Ji stovėjo ir vanduo lašnojo nuo jos balto palto
Tada ji mus pabučiavo ir pasakė: „ Ei, laimingas būk“
Išėjo ir mums liko nedidelė bala tarpdury ]]> Thu, 26 Feb 2026 18:10:40 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261640.html http://rasyk.lt/kuriniai/261640.html Aplink vasariškai drėgna lyg drugelio nosis tamsa
Keliasi rūkas, kol kas jis braido geležinkelio bėgiais apsigaubęs tamsa
Tik ryte baltai atsikosės ir neramiai draikysis po tuščią stoties peroną
Blausiai apšviesta rūdijanti cisterna vieniša lyg  pasiklydęs žilabarzdis senukas
Einu bėgiais link pervažos į budėtojo namelį, kur laukia teta
Rankoje  nešu ryšulį kvepiantį vakariniu sviestu
Dėlioju kojas nuo vieno pabėgio ant kito
Toje tyloje pasigirsta žingsniai
Pasileidžiu bėgti, labai noriu nunešti tetai vakarienę
Iki pervažos toli, o niekada negirdėti garsai kaukši beveik ties mano nugara
Bėgu net seilės taškosi į šalis
Teta su žibintu stovi tarpdury ir dairosi į mano pusę
Klumpu už pabėgių, slystu tepaluotame žvyre
Blausioje šviesoje matau didžiulį elnią, bėganti į mane
Gyvulys užtveria man kelią
Prašau, tyliai meldžiu, moju ranka, kurioje tetos vakarienė
Išdidus bronzinis elnias nusisuka
Teta šaukia mane vardu, apkabina viena ranka.
„ Ten elnias... elnias“
„ Išsigandai? Ar karvės išsigandai? ištraukė kuolą ir bėga laukais. “
Teta juokėsi ir šiltomis, grubiomis rankomis pilsto raudoną arbatą
„ Tokia naktis, o tu pamatei elnią – būsi laimingas visą gyvenimą“
„ Aš jį nuvariau šalin“
„ Nuvarei savo laimingą gyvenimą? “
Teta juokėsi nuoširdžiai
Tylėjau, nes elnias stovėjo už lango tarsi laukė manęs. ]]> Tue, 24 Feb 2026 21:56:31 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261633.html http://rasyk.lt/kuriniai/261633.html   Minkštas pledo kraštas maloniai slysta tarp mano pirštų; ritmingai, pastoviai tiksi laikrodis, kurio rodyklės ką tik pradėjo dvidešimt pirmą šiandienos ratą. Mirštančių rožių kvapas: tikėjausi, kad grįši anksčiau ir įteiksiu jas tau pačioje grožybėje. Ilgiuosi tavęs, tarsi išsiskyrėme prieš daugelį amžių, bet praėjo tik pora valandų.
  Paleidžiu pledą ir atsistoju. Mane apkabina tyla. Mūsų miegamasis toks jaukus, bet sykiu ir slegiantis be tavęs. Pamenu, kaip čia dažnai atnešdavau tau pusryčius, vėliau – dar pietus ir vakarienę. Tu vis sakydavai, kad po truputį pramokstu gaminti; ypač vykusi buvo mano trinta pomidorienė: „Kaip pas mamą“ – džiaugdavaisi. Net juokinga, kai pagalvoju, kiek daug miegamajame valgėme. Pastaruoju metu lovoje dažniau pietavome nei mylėjomės.
  Uždarau miegamojo duris ir einu į virtuvę. Išviriau tavo mėgstamos pomidorienės, kad grįžusi iškart užkąstum, sušiltum: lauke taip šalta, bet tavo žieminė striukė kabo prie durų. Jau seniai ji kabo neliečiama, tarsi būtum ją užmiršusi. Ant pečių kaupiasi dulkės, viena kišenė pusiau atsegta. Ak, meile mano, kaipgi tu žiemą vaikštai su plonyte pavasarine striuke!
  Dujos įjungtos –  sriuba šyla. Sugrįžtu į miegamąjį. Noriu uždegti šviesą, bet susilaikau. Mėnulio spinduliai nedrąsiai pereina per vandenį stiklinėje, kurioje tirpdžiau tabletes, kai tau skaudėjo. Kartais pasirodydavo, kad jaučiu dar didesnį nuovargį nei tu. Dabar, vien apie tai pagalvojus, sunku nenudurti žvilgsnio.
  Ant grindų nukritusi pagalvė. Pakeliu, nupurtau, padedu ant lovos. Suimu minkštą pledo kraštą, į kurį įsigėręs salsvas nuvytusių rožių kvapas. Mėnulio šviesoje pledas atrodo keistai išlankstytas, jo raukšlės slepiasi prietemoje. Gal kiek panašu į kalnus, kur matėm kadais Lenkijoje. Planavome dar kartą nuvažiuoti. Pasitarsim apie tai vėliau.
Laukiu tavęs, mieloji.
  Galbūt jau tuoj išgirsiu, kaip spynoje sukasi raktas. Rodos, nesimatėm jau taip ilgai, bet išėjai tik prieš porą valandų. ]]> Sun, 22 Feb 2026 20:38:33 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261616.html http://rasyk.lt/kuriniai/261616.html Kažkur aukštai ten toj spintelėj turėjo būti tinginys...


Lentynos aukštos, toli, nepasiekiamos.

užmiršta taburetė gali tapti išsigelbėjimu.

Mažoji Liona nerangiai bet stebėtinai saugiai išsirango ant kedės.
Kas daugiau kitas, jeigu ne ji šią karštą pavasario dieną išgelbės spintelėje tirpstantį tinginį?

Ji jau tiesia ranką, aplenkdama pro langą krintantį saulės spindulį.

Staiga Meriukas sugadina jos planus, nuo stalo užšokdamas jai ant kupros, nuo ko Liona susiriečia ir vos nenukrenta nuo kedės.

- Meriukai… tinginys mano, nelysk!
- gailus “Miau” ištariamas iš katino lūpų, bet tai kol kas katinų kalbos nemokantiems sutverimams nieko nesako, o tuo tarpu jis vikriais džiazo zigzagais perneria visas baldų kojas ir dingsta kituose kambariuose.


Taip… svarbu nenukritau, pabandysiu dar.

Atsistojusi ant kedės ji patraukia pilką rankenėlę į save, atidarydama dureles slepiančias potencialų gastronominį šedevr... Ką?  Kas čia?

Atviros durys užstoja saulės šviesą, tačiau viduje kažkas žiba ir.... juda?

Drugelis.
Nežinia ar tokį tinginį galima valgyti?
Ką mama pasakys?
Gražiai atrodo ant šokolado drugys.
Gal nupūstį jį į kitą šalį, o šokoladą į pilvelį?

Staiga, rankos išgąsdina, bet kaip mat nuramina, švelnus jaukus apkabinimas nuleidžia mergaitę ant žemės.


Po kelių akimirkų tinginys jau supjaustytas. Garuoja šaltalankių arbata. 2 gabaliukai Lionai. 3 gabaliukai tėčiui. Prislenka ir Meriukas, nesijaudinkit, jis gavo pieno.

O saulė toliau aukštumoje, mus šildo… ]]> Sat, 21 Feb 2026 01:22:39 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261604.html http://rasyk.lt/kuriniai/261604.html     Ir štai ekrane vyksta kraupus įvykis – kariamas žmogus. Gausi minia, susirinkusi paspoksoti į nelaimėlį, dar jam kratant kojas, garsiai reiškia savo gan džiugias emocijas. Be abejo, šis vaizdas nemaloniai nuteikia, taigi, tenka sau vis priminti, kad tai tik filmas.
    Po to veiksmas vyksta viename tamsoje ir nešvaroje stūksančiame dvare, kurio apsileidęs ir piktas šeimininkas Ernšo postringauja apie parsivestą našlaitį, kurį nusprendžia pasilikti kaip tarną. Jo graži dukrelė Katerina apsidžiaugia, nes turės draugą. Pavadina jį Hitklifu, savo mirusio brolio atminimui.
    Stiprūs vėjai ir pliaupiantys lietūs, tėvo žiaurumas, kuria slogią atmosferą, kuri neigiamai paveiks vaikų, o vėliau ir jaunuolių jausmus.
    Kartą, Hitklifas prisiėmė kaltę sau, kai pavėlavo į šeimininko gimtadienį, kad tas neprimuštų Katerinos, todėl buvo žiauriai sumuštas. Tie randai ant nugaros išliko visą gyvenimą.
    Vaikai augo. Jie jautė keistą trauką vienas kitam, o kai tapo jaunuoliais, pasinėrė į aistringus ir audringus santykius. Bet tai nebuvo romantinė meilė. Tai buvo emocinis karas, kuriame meilė virsta kontrole, žeminimu ir kerštu.
    Katerina Hitklifą pastoviai niekindavo, žemindavo, bet kai susitikdavo, juos ir vėl apimdavo stipri aistra.
    Kai į kaimyninį prabangų dvarą atvyko turtingas ponas Lokvudas, Katerina nusprendžia su juo susipažinti. O kai po pažinties Lokvudas paprašo jos rankos, nusprendžia už jo ištekėti. Savo tarnaitei Neli prasitaria, kad jei tekėtų už Hitklifo, tai smuktų gilyn į skurdą. Žinoma, širdis ją traukė prie Hitklifo, todėl nepajėgė jo pamiršti, nors gyveno prabangoje.
    Po penkerių metų Hitklifas grįžo iš užsienio praturtėjęs. Gražus jaunuolis, dėvintis brangiais rūbais. Jo ir Katerinos jausmai niekur nedingo. Romanas tęsėsi toliau. Tik dabar Hitklifas kupinas keršto. Todėl veda Lokvudo įdukrą, kad dar labiau įskaudintų Kateriną.
    Įsimylėjėliai toliau susitikinėja. Jų tokia stipri trauka vienas kitam, kad virsta į audringą, skausmingą ir destruktyvią priklausomybę. Jų meilė - ne svajonė, o jėga, kuri gali ir kurti, ir griauti.
    Žiūrint filmą, susidarė įspūdis, kad jų jausmams didelę įtaką darė destruktyvi, tamsi, žiauri aplinka, žvarbūs vėjai, dažni lietūs, tėvo žiaurumas.
    Ir pabaigoje – dar vienas kraupus vaizdas: Katerina guli lovoje, kraujo klane, palikusi begalinį skausmą dviejų vyrų širdyse.
    „ Tai istorija apie toksišką meilę, traumas, klasinius skirtumus, emocinę priklausomybę ir negebėjimą paleisti. ‘‘ ]]> Fri, 20 Feb 2026 14:49:37 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261601.html http://rasyk.lt/kuriniai/261601.html   - Dar bent  šimtą! Hmm...
  - Betgi kodėl ir vėl tas hmm, hmm
  Dialogas savyje nutrūko pabandžius akims parodyti senį.  Prakeikimas tai ar palaima, bet taip jau nutinka, kad pirmiausia jį suvokiu pajautose - šviečiasi nepaskubėdamas kaip ankstus rytas iš ūkanų ir - prašau, esu. Anksčiau sakydavausi iš kur žinoti man dalykus, kurie tik Dievo žinioje, tačiau nedrausdavau sau pasišviesti supratimu, kad ko - ne- ko, o vietos tokiam užsibuvimui tikrai yra. Ir dargi ne tik 100 metų.
  - O laiko? 
  - Negi ir Laikui reikalinga vieta? Kaip kad ir duona jam? Tai amžinumo egzistencija - buvo, yra, bus, - patikinu pats save, bet kartu suvokiu, kad tokie patikinimai yra nesuvoktos realybės atspindys, realybės, kurios nei vėju užpusi, nei tamsa užgesinsi, nei vandeniu nuplukdysi. Užsimerkęs ar atsimerkęs, nepaisant ar atlošęs galvą žiūriu į dangų ar ją nuleidęs kone nosimi baksnoju po kojomis žemę, o senis - prašau, esu... Jis kaip, kaip ...
  - Kaip gintare skruzdė, - pamanau sau ir žinau, kad toks sugretinimas pirmą kartą - nei iš kitur tai skaitęs ar girdėjęs, nei savo smegenyse regėjęs. Nekeista būtų, jeigu taip ir užsiliktų - yra kaip yra ir tegu!. Tačiau jau  netrumpas laikas, kaip neatlėgsta smalsa susivokti, kodėl taip ir -pagaliau! - iš kur šis senis čia toks atsiradęs?
  Kurį laiką bandžiau leisti jam būti Dirbtinio Intelekto išmone, bet netrukus patapo akivaizdu, kad pasaulio žmonių galvose dar nebuvo nė kruopelytės žinios apie tokį intelektą, o jis jau... Beje, jautriausia man jį matyti, kuomet jo rankoje gintaras su skruzdės inkliuzu. Tuomet nedaug  vaizduotės bereik, kad ir patį senį pamatyčiau kartu su ja gintare, o tuomet kažin ar protinga klausti kiek jam metų? Gal lai taip ir užsilieka, nes tai nuostabi vieta net ir,, mergaitei, kurios nėra” pagiedoti:
-----,, kas gali būti gražiau
        už nustebusią moterį”
                        (pavėjui) ]]> Fri, 20 Feb 2026 11:30:10 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261598.html http://rasyk.lt/kuriniai/261598.html - Visuomet ten rimta ir  prasminga, nors net nesvarbu kaip kas ten būta ar nebūta? Galvok, Prany, ką kalbi.,, Užtrunka laikas,
  bet suprantu, 
  kad šitokios nesąmonės
  burna dar nekalbėjusi”
  Tu apie  tai?

  - Klausi, Esė, ar aš apie tai? Tai kad nežinau, negalvojau, bet, bet... atrodo, kad iš tikrųjų esi teisi. Iš kur ir kaip čia tokia atsiradusi? Ir nepyk, Esė, jeigu Tu ne Esė. Ši žiema jau 87- ji, kai  pirmą kartą su Vandeniu susitikome lopšyje. Vienkart gurkšt iš jo ąsočio, kitąkart gurkšt ir nereikėjo motinos krūtų. O laisvės ne tik pilna lopšyje, bet ir vystykluose. Ką nori, ką sumanęs, tą ir daryk, - labiau bandau patikinti save negu kažką kitiems pasakyti.
- O dabar? Iš skruzdės senis išvirto ar kaip kitaip, - atsiliepė  Esė ne Esė ir vėl citavo:,, Iš Ten, kur taip toli toli,
prieš nežinia kiek milijonų metų,
regiu, kaip nusitaikiusi man į akis
ateina skruzdė gintaro keliu,
tokia maža, kad...
- Atsiprašau. Ne iš mandagumo taip elgiuosi, taip prašau. Taip tik todėl, kad vienaip suprantu Tamstą išgirdęs perskaičiusį, gal deklamavusį ir kitaip save, rašiusį ir parašiusi kažkam deklamuoti. Suprantu, kad greit nudingsi, bet tai ne nauja, kaip ir iš mano paprašymų:
Viešpatie, leisk patikėti,
jog čia manęs nėra;
dar vis neįdrėbtas į žmogaus stotą.
Tik nemanyk, beje,
kad šitaip pabandau
bent kiek nutolti nuo Savęsp
- Aha, aha, taip taip - atsiliepė kaip dvasia man nematomas pašnekovas. Anksčiau tokias atvejais jį  pavadindavau įvairiau - Pušele, Goliumi, Varnu,  Poe (poezija) ar Pro (proza), Vidiniu ir dar, ir dar kitaip, kol kažkurį kartą, besimokant prancūzų kalbos, dingtelėjo Esė vardais.  Tai ne dėl kažkokių kitų priežasčių. Pakako pasikliauti savimi ir patikėti, kad žodelį,, esu” mano amatuose būtina įteisinti įvardžiu - jis mano klausai taip artimas, kad net ir  mirusieji ji išgirsta atsiliepdami: ESU, ESAM. Beje, neklauskite, kaip gerai- blogai  išmokęs prancūzų kalbą, bet,, essai” (bandymai) tęsiasi..
  Vandeni, nepalik manęs... ]]> Sun, 15 Feb 2026 16:51:45 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261559.html http://rasyk.lt/kuriniai/261559.html budelio kardas, švyturiuoja į visas puses – sudaužo stiklą, perpjauna akies kapiliarą. Visgi tylos  nebus net pabirus duženoms: didaktiškas visažinio eksperto balsas per radiją (jo išjungti nevalia,
net neįmanoma) skelbia, kad mokiniai pavargsta dėl pernelyg ilgų atostogų. O aš, vos per vieną
vakarą sugebėjęs išmokti visą pasaulio istoriją nuo Šimtamečio iki pasaulinių karų, svajoju
atsidurti burgundų rankose, išgirsti kaltinimus erezija, ne tų drabužių vilkėjimu; suragėjusiomis
pėdomis palytėti žabų krūvelę, uosti savo svilėsius... Ak, pasakykite dabar man, kas buvo tas
nežinomas budelis Rouene! Žinau tik vieną „prižiurną“ – susirietę vilnos siūleliai slysta dryžuotu,
purvinai balsvu audiniu, kaklas – ąsočio viršūnė, žandikauliai sukasi lyg fabriko mašina, prarijusi
Viktorijos epochos darbininkę:,, Ar tavęs tėvai nemokė, kad sutikus žmogų reikia sveikintis?! “
Vamzdynų koriu iš Mokslo, Šviesos ir Tiesos departamento atskrido pačios šalčiausios
žinios apie naujakalbę: pakartotos senos tiesos dėl vengtinų metaforų – tai nieko nebenustebino –
be to, patosiškai paskelbta, kad nuo šiol įsigalioja atvirkštinė skyryba – žinias pritaikyti teks
vengiant taisyklingo kablelių, brūkšnių, dvitaškių vartojimo. Panegiriškas eksperto balsas iš
grotuvo šlovina sprendimą: inovatyvu, suomiška, kognityvu. Jau praėjo du mėnesiai nuo mano
pirmo sąmoningo ir individualaus, ne kolektyvinės dvasios lemto sprendimo sudeginti paskutinę
šio teatro teatre kaukę ir gyventi laisvai. O visgi aš ploju ir žinau, kad grįždamas namo užsuksiu į
knygyną, aprėkęs pardavėją, jog neturi atnaujintų naujakalbės rekomendacijų, pasiimsiu Kamiu
„Svetimą“ ir Malvazijos vyno raudonumo rašalu koreguosiu skyrybą. „Index liborum
prohibitorum“ kol kas nėra – greičiausiai jo ir nesulauksime. Samdyti literatūrologai, ypač
ruošiantys perdirbtą informaciją mokiniams, turi darbo: Liudas Vasaris puikus tik todėl, kad ilgai
svarsto, nesiryžta ir abejoja – trečioji romano dalis mokyklų bibliotekoms priklausančiuose
egzemplioriuose išpjauta siuvėjo rėžtuku; Slunkius kelia grėsmę visuomenei, nes yra
individualistas; Faustas gerbtinas, kadangi pa (r) siduoda aukštesnei jėgai – dėstant rezignacinį
nuolankumą veržimasis užtinkuotas kaip senas šaltinis, audra paslėpta pudelio kailyje. Be to, aš
žinau, kad ir vėl septynias valandas per savaitę, tris šimtus šešiasdešimt penkias per metus sėdėsiu
tarp dviejų lakuotų lentelių – lyg Vermerio paveikslo perlas prieš tūkstantmetį geldelėje –
rašysiu arcsin, f (x) bei p (x). Galbūt sutrupinsiu tą geldelę kaip jūreivis, tokių matęs kelis
tūkstančius, galbūt klyksiu, bet iš tikrųjų nieko nedarysiu – kaip ir visi kiti (net drąsiausieji) –
galiausiai pradėsiu kalbėtis su skaičiuotuvu. Nevykusiai atrėžtais marlės gabalais bandau – neva
dėl įstojimo, dėl diplomo, ateities – dangstyti gėdingą nekrešančią žaizdą. Deja, priežastys visai
kitos – jos dar profaniškesnės.
Sietynas – gotikinėmis vertikalėmis raižytas bronzinis stalaktitas, auksiniais vėjo vargonais
nutįstantis iki pat pliko parketo, kurį seniau puošė nuolat kulniukų mindoma sodriai raudona ir
mėlyna kiliminė danga – vienų buvo pavadintas nevykusia gamtos parodija, kitų apkaltintas
pretenzingomis patyčiomis iš nepritekliaus. Socialiniuose tinkluose tris savaites šmėžavo kritika
šiai „urvinių spingsulei“, „asketizmo ir stiliaus pajutimo priekaištui“. Tikslas pasiektas – dabar
kasdieninius privalomus asmenybės ugdymo užsiėmimus didžiojoje auditorijoje apšviečia dviejų
netvirtų tarakono ūsų prilaikomi Antarktikos baltumo operacinės ledai, perskirti langeliais. Vis
dažniau pradedu svajoti, jog siūlus kas nors nukirptų, o langelių briaunos perskeltų mano skalpą.
Šiandien kviestinė lektorė vieninteliu gyvu veidu visoje salėje aiškina apie naująją skyrybą
plačiau: brūkšniataškis bus dedamas norint apibūdinti šlykščių praeities laikų ir dabarties
kontrastą, o įprasti taškai išvis panaikinami, nes ribų juk nebėra. Paskui dar bus privaloma paskaita
apie socialinio teisingumo atspindžius Jano Mateikos paveiksluose. Bet jos aš nebegirdėsiu –
maudysiuosi aplodismentuose, padėkos raštuose. Juk tuoj pat pristatysiu gerbtinai ekspertei
koreguotą Kamiu leidimą, penkių naktų darbą. Ir stulbinamai puikiai pavyko – deja, nežinojau,
kad jau paskutinįkart mane džiugina patapšnojimai per petį, šabloniški ditirambai. Net tą popietę,
dar nesuvokęs visko iki galo, į gyvenimą žvelgiu ironiškai – auditorijoje vis aidi šnabždesiai,
juokas. Eidamas savo įprastu keliu nutariu pasukti į šoną: akies mirksnis bei trys monetos valytojai,
ir sietynas mano – pavojingas, bet pažadinęs žingsnis.
„Aš pasveikau tik susirgęs“ – primityviai oksimoroniška tezė, deja, puikiai apibūdinanti
mano ilgokai trukusios savistabos išvadas. Tik vėlyvą vakarą pajutęs it šešėlis nuolatiniu palydovu
tapusį, bet vis stiprėjantį galvos svaigulį, virškinimo organus į dideles dalis kapojantį pykinimą ir
ryte likęs namuose (žinoma, pranešęs visiems, kam esu įpareigotas, žinoma, pasirašęs šūsnis
dokumentų, žinoma, krūpčiodamas nuo kiekvieno durų vyrių sukelto garso laiptinėje) aš, drįstu
teigti, visą vieną dieną gyvenau – kaip magnolijos, sunkiai įsišaknijusios molingoje dirvoje, žiedas,
pasiskubinęs išsiskleisti parą prieš baisiausias šalnas. Pirmą pusdienį it patalinė blakė buvau
įsmigęs į kilimą, kitą – plaukiau į Tilžę, svečiavausi Versalio rūmuose net trimis skirtingais
amžiais. Pirštų galiukai, galva, gerklė prisipildė kraujo, stuburo linija ištiesėjo be įtvaro – ir tikrai
– bent jau ne šįsyk – mane išgydė ne jonažolių kartumas, ne čiobrelio viduržemiškas skonis.
Vieninteliam, spėčiau, visoje mano gatvėje mechaniniam laikrodžiui išmušus dvylika, gana
nesėkmingai bandydamas pritvirtinti sietyną prie lubų – net jį pakabinus dauguma aukso varveklių
driekėsi žeme – aš supratau, kad tikrai ne veltui dingti leidžiama vos dienai, daugiausiai, tik tikrai
sunkiai susirgus, trims – niekas nežino, kas nutiktų praleidus daugiau dienų, mat niekas to nė
nedrįso pabandyti.
Centrinis departamento įėjimas kaustytas geležinėmis kniedėmis kaip koks praeito
šimtmečio tiltas, neatidžiai ir grublėtai užteptas elektriniu mėliu bei neįprastai žemas – norėdamas
įeiti, nugarą turiu suraityti klaustuko forma. Tuomet aš vėl išdidžiai išsitiesiu – juk žinau, kad
visuose įstatymuose įtvirtintos pasirinkimo, atsisakymo teisės – svarbiausia turėti pilnametystės
liudijimą, kurį gavau jau prieš mėnesį ir kuris paslėptas po trimis apsauginiais popieriaus
sluoksniais dabar glamžomas mano kišenėje. Sudėtinga pasirašyti irzlaus, nuolat bambančio
aparato atspausdintus popierius: perskaičius kiekvieną puslapį tenka bent po tris kartus palenkus
galvą, primerkus akis, kartais net kaire ranka suspaudžiant dešiniosios riešą smailiu vos veikiančio
rašiklio galiuku vingiuoti gana klampiu popieriumi. Vėliau, priešingai nei kiti laukiantieji, žalio
antspaudo negavau, o po poros valandų priėjęs prie vieno iš kabinetų po sekundės jame atsidūriau
prievarta šešioms tvirtoms rankoms mane įtraukus pro dar mažesnes duris. Akys užrištos
sintetiniu, graužiančiu raiščiu, aplink mane – trys balsai: dešinę ausį smaigė kontraltas,
klausinėjantis, kaip drįsau praleisti visą dieną namuose, nors jaučiausi gerai; kairę – vyriškas, iš
pradžių sakinius, paskui žodžius kapojantis ir aiškinantis, kad turiu galimybę, bet neturiu teisės
atsisakyti mokytis; o užnugaryje nepažįstamas, niekada negirdėtas ir į nieką nepanašus tembras,
tonas, vis raginantis kalbėti, atsakyti. Galbūt po trijų parų, o galbūt dar tos pačios dienos vakarą
suglamžytu, viską tarsi pro tankią plėvelę reginčiu veidu parėjęs namo aš supratau, kad čia būta
svetimų: nė viena spintelė neatidaryta, nė dulkelė nepajudinta, tik aukso, bronzos, žalvario šukės,
pusiau ar net į tris dalis perskelti arkų, kryžių ornamentai. Ir aš mąstau: gal tikrai atostogų per daug
– vientisiau, tikriau gyventume, jei niekada nei atostogautume, nei sirgtume. Visgi vos iš kaimynų
išprašytas lituoklis jau įjungtas – bronza šliejama prie aukso, dvi perskeltos kryžiaus dalys vėl
susijungia ir įžiebus šviesą man nuo akių visus raiščius nuplėšia Grožis. ]]> Thu, 12 Feb 2026 21:51:02 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261540.html http://rasyk.lt/kuriniai/261540.html Ar pameni,, Žalią žolę”?
Mums jau 21!
Kol Tavęs nebuvo, prirašėme daug puslapių, o Tavo puslapis vis laukia tęsinio. Sugrįžk  įhttps: // zaliazole. lt gimtadienio proga. Atrask savo senuosius tekstus, pasveikink bendraminčius ir  leisk savo kūrybai vėl kvėpuoti Laukiame Tavęs!
  Moderatoriai.
  https: //zaliazole. lt“

Neiškart suvokiau, kad man tas,, sugrįžk”,  tas,, laukiam“ bet užsidėjus akinius regėjosi, kad adresas nesikeičia, regėjimas neapgauna. Po perskaitytu tekstu  parašiau žodelį,, Ačiū” ir nebuvo nuodėmė nepaisyti, kodėl yra taip, kaip yra.  Dar bandžiau ūktelėti, pasimokęs šio meno iš pelėdos ir nusitaikęs  atmintimi į moderatorius:
- O aš Tave, Vakare, dar iki Vakarės atsimenu!
Buvo smagu suvokti, kad nepaisant kaip toliau ar arčiau nutolęs praėjęs laikas, kaip netikėtais šalčiais trankosi viduržiemis, o sniegas toks gilus, kad užsimiršta pamanyti: kažin, kaip ten, po juo laikosi,, Žolė”, bet dvasioje laiminga žinoti, kad kai jau dvidešimt vieneri (,, Mums jau 21! „) Ten jauna, laiminga, gražu.
- Teeen? O čia, Prany, kaip?
Tai ji, Esė. Niekuomet nesu jos matęsi, kaip ji atrodanti savo išvaizda, tačiau reikalai klostosi taip, kai lašas po lašo ne tik akmenį pratašo. Regis, pradedu supranti, kad ir žmogaus būtyje atsiveria esmės, kurios visumoje ir patį žmogų formuoja.  Ir, ir... oi, gal luktelėkime kažkiek, kol bent  kiek atslūgs taip subanguoti žmogaus gyvenimai  Štai ir vėl pašonėje, kone paširdėje pajaučiu senį. Neįmanoma kartu su juo, bet ir be jo negerai. Pražilęs, žilesnis už šimtmečius, net už tūkstantmečius.

Oi ne!
jau pasakų nereikia,
nebent vėliau, vėliau, vėliau...
Vis atkakliau geidžiu namo pareiti,
bet TAS kažkas
nežinomas, nematomas
it kuštulys (kušta)
tapsena šokį ausyse:
- Esė ar ne Esė,
svarbiausia, kad ESU, Prany,
ir kolei  gintaras lig pabaigos dar neišnokęs,
rašeivoms darbo niekuomet netrūks.
--- ______
iki ]]> Wed, 11 Feb 2026 13:26:07 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261526.html http://rasyk.lt/kuriniai/261526.html Ir žiemos šaltos trūsus pargraudama juokės. “

    Saulelė atkopė ir šį rytą. Ir nesvarbu, kad debesys ją dengė, bet jau beveik visa valanda anksčiau kėlės, nei gruody, o termometras rodė 0 laipsnių, tai panašu, kad šalta žiema lyg ir atsitraukti pradėjo, nors sinoptikai to ir nepatvirtino.
    Noras pasivaikščioti ir patyrinėti, kaip miestas jaučiasi po visą mėnesį trukusių šalčių, paskatino mane nuvykti į senamiestį. Oras puikus, nešaltas, lengvai snyguriuoja, šviesu, it saulėtą dieną. Vienas malonumas, gurkšnojant kapučino, lėtai žingsniuoti ilguoju Gedimino prospektu. Štai ir Katedra boluoja, ir Gedimino kalnas snaigėmis nuklotas, ir Bernardinų sodas, dar baltesnis. Kuo toliau, tuo baltos šviesos daugiau.
    Stiklių gatvelė savo posūkiu kviečia užsukti į svečius. Ji visada tokia jauki, maloniai pasitinka ir išlydi. Kai kurias kavinukes ir parduotuvėles dar puošia eglutės – praėjusių žiemos švenčių atgarsiai.
    Pilies gatvėje Kristupo kavinė kviečia pasivaišinti karšta sriuba. Ilgokai pavaikščiojus toks pasiūlymas tikrai suviliojo. Ir pailsėjau, ir skaniai pavalgiau, ir toliau tęsiau savo kelionę link Neries upės, kuri visada mane grįžtančią namo palydi.
    Nuo Mindaugo tilto žiūriu aš į Nerį ir jos nematau. Sukaustyta ledynų, po baltais sniegynais pasislėpusi upė snaudžia sau ramiai, tik viename krašte pailga properša tyvuliuoja, o prie jos šimtai ančių ir kirų sutūpę, rodos, saugo nuo užšalimo. Vaizdas tikrai įspūdingas, žvelgiant tolyn į užšalusią upę. Nepamenu, kada tokį mačiau.
    Jau ir snyguriuoti nustojo. Saulė praskleidusi debesis siunčia savo paguodos šypsnį, kad neužilgo ji juoksis, „pargraudama šaltos žiemos trūsus. “ ]]> Mon, 9 Feb 2026 13:23:09 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261511.html http://rasyk.lt/kuriniai/261511.html