http://rasyk.lt lt kitoks.lt Šurkus – vikrus kaimynas languota pižama.
Kaimynas mosavo žaliu, purvinu rankšluosčiu. Spyrė vonios duris – išėjo iš vonios. Praeidamas pro mane, laukiantį eilėje praustis, – „vėjuoja“.
Kas kartą „bezdėdavo“. Man, mažo ūgio darželinukui, jo kvapas priversdavo užsimerkti.
Matydavau šypseną jo spuoguotame veide. Išsišiepdavo lėtai. Šypsena atverdavo jo sugedusius dantis. Languota pižama stabteldavo ties koridoriaus kampu, vedančiu į miegamąjį. Mėgavosi malonumu, kurį sukeldavo mano kančia.
Jo moteris, vos telpanti plačiuose naktiniuose marškiniuose, išeidavo rudomis netikros odos šlepetėmis iš vonios, tarsi atostogaujanti sunkumų kilnotoja.
Dirbo vaikų ligoninėje slauge. Pilną šaldytuvą parnešdavo vaikų ligonių maisto. Pižamų ir patalynės neplaudavo – parnešdavo iš ligoninės. Tas žalias purvinas rankšluostis dar vakar, matyt, glaudėsi prie ligonio kūno.
Moters panosėje augo juodi ūsai. Nepuošnūs tai ūsai, nes jie sendino sunkumų kilnotoją.
Mama žinojo, kad tai už nuodėmes.
Mūsų bendroje virtuvėje nuo kėdžių, nuo šaldytuvo, nuo palangės ir iš kiekvieno kampo sklido vaikų ligoninės kvapas.

Kartais moteris prakaituotoje rausvoje rankoje ištiesdavo saldainį.
Norėjau. Paėmiau.
– Ką reikia pasakyti? – drebėdama ištardavo ji.
– Duok du, – sakydavau.
– Kodėl du?
– Vienas bus prakąstas, o kitas nučiulptas...
Moteris iš pykčio raudonuodavo, o jos ūsai atrodė žili.

Mama paliko atvirą langą. Saulė ramiai judino užuolaidas. Nieko nebuvo namuose. Mūsų kambario langai buvo į kiemą. Ketvirtas aukštas.
Kaimyno dantų pasta stovėjo murziname indelyje nuo krienų.
Tūbelę galima atsukti ir įgrūsti smėlio į vidų, galima į muilą įsprausti džiovintų žirnių, mažų kaip dulkė. Rankšluostį pamirkyti unitazo vandenyje.
Viską padariau atsidėkodamas už prakąstus saldainius.

Vogti per langą galėjo gaisrininkas Šešplaukis. Tėvo draugas. Dažnai sėdėdavo garaže. Bijojo gerti pirmą taurelę, nes neturėjo pinigų.
Kam jam, gaisrininkų būrio vadui, auksiniai vestuviniai žiedai, senelio dovanoti cariniai rausvi pinigai – mamos kraitis?
Augino sūnų iki penktos klasės. Su sūnumi negerdavo, nuo penktos sūnus paragavo. Tėvas suprato, kad pražiūrėjo. Užrašė į tinklinio sekciją. Žaidė stipriai – gėrė retai. Tarsi ragavo prieš ilgą kelionę.
Kam jam mūsų auksas, jeigu jis turėjo bėdų su sūnumi?

Žinoma, jam nusispjauti iš ketvirto aukšto.
Jeigu jam į rankas patektų mūsų auksas, jis tikrai išmainytų auksinį laikrodį į gerus treningus sūnui.
Kam sūnui treningai? Būtų pragėręs.
Tėvas turėjo plačias kelnes ir sėdėdavo virtuvėje, koją užmetęs ant kojos.
Šiurkus išlįsdavo su pižama, imdavo lėkštę, gnaibė duoną ir šaukštu srėbė drumzliną vandenį.
Moteris, po fokuso su saldainiais, vaikščiojo po bendrą koridorių ir dairėsi, kaip man įgnybti į žandą. Man kėlė baimę ūsuotos kaimynės kibūs pirštai.
Vakare, užsitraukęs iki smakro antklodę lovoje, tiesiog bijojau išvysti jos veidą virš savo galvos.
Įsitempęs klausiausi, laukiau, kol jie užsirakins.
Šiurkus ir Šiurkienė savo kambarį rakindavo dviem raktais.
Mama mūsų raktą nešiojosi piniginėje.

Tėvas sėdėjo virtuvėje prie stalo ir laikė telegramą.
Mirė senelis.
Mane aprengė languotu šviesiu paltu, kitokio neturėjau.
Šiurkus ir Šiurkienė stovėjo koridoriuje ir žiūrėjo į mus, besirengiančius važiuoti į laidotuves.
Tėvas jau laukė mašinoje.
Mama atsisveikino. Nemačiau, kad ji būtų rakinusi mūsų kambario duris.
Raktą jos kišenėje, kada dėjosi, mačiau.
Taip ir atsakiau, kada manęs klausė.

Senelį vežė paprastame vežime. Mačiau nušveistas geležiniu šepečiu vežimo gardes ir prie jų prikaltas dar šlapias šonines lenteles. Tetos stengėsi vežimą padaryti padorų.
Arkliai nuleido didžiules apsiverkusias akis.
Vežėjas, su plačiai atlapotais žieminiais kailiniais, kartu su cigaretės dūmais pučiantis šiltą debesį, įtempęs vadžias mindžiukavo purve. Ramiai stebėjo negalinčias sustoti į procesiją verkiančias tetas.

Mama, iš pagarbos Tėvui, laikraščio skiaute nusivalė nuo purvo juodus vasarinius batelius.
Lietingas ruduo išpurvino kelią per lauką.
Iki kapų – per visą kaimą, per Dotnuvėlės upelio brastą, žvyruotu vieškeliu.
Bėgau per žolę, ne ten, kur taškėsi purvu arkliai ir girgždėjo vežimas.
Visą kelią saugojau savo šviesų paltą, kuris tapo juodas.

Tėvas nenorėjo eiti paskui karstą. Stovėjo prie savo automobilio.
Verkė, bet neatsiliepė seserų kviečiamas.
Moterys griebė už parankių Tėvą ir nusivedė laukais paskui vežimą.

Baba pasakojo prie žvakės šviesos apie senelį.
– Mano vyras labai smarkiai sušlapo. Pavasarį jis vedėsi mane parodyti ąžuolinių rąstų. Namą jis norėjo pastatyti. Juodą kaip smala, sakė, todėl jis pirko juodą ąžuolą. Ilgai mirkytas tekančiame Dotnuvėlės vandenyje. Kažkokia baisi ten uola buvo...
Baba nutilo, tarsi vėl susitiko akimis su vyru, brendančiu į ledinį upelio vandenį...

Teta atsisuko į mane ir pradėjo juoktis:

– Kas tau sakė, kad senelis mirė nuo partizanų kulkos? Kas tau pasakojo tą nesąmonę?
– Tėvas, – pasakiau.
– Ką jis tau pasakojo, tas girtuoklis?
– Senelis važiavo per mišką. Jį pradėjo vytis partizanai. Arkliai buvo geri, senelis trenkė botagu. Partizanai ėmė atsilikti ir jau būtų išlėkęs iš miško ties girininkija...
– Ir kas tada? Dievotėliau, tu mano...
– Šovė ir pataikė... Plaučiuose kulka įstrigo. Arkliai bėgo išgąsdinti šūvių ir nunešė į Gudžiūnų stotį... Tada gydytojas atsirado ir pasakė: „Viskas jam gerai. Operacijos nedarysiu – gyvens ir taip. “ Gyveno, kol vėl atėjo partizanai į namus, iš miško pagrasino ir kulka pajudėjo, – pabaigiau pasakoti.
– Tėvas pasakojo? Nusišneka tavo tėvas...
Teta nutilo. Numojo ranka – „ką čia su jais kalbėtis“.
Taip ir nesužinojau, kodėl mirė senelis.
Jeigu susirgo peršalęs – nieko tragiško.
Bet jeigu – nušovė, kaip pasakojo Tėvas.
Vadinasi, senelis žuvo už kažkokią tiesą.
Kokia tai buvo tiesa – nesužinojau.

Laidotuvių pabaigoje Baba pasivijo Tėvą.
– Prisiminimui, – Baba ištiesė Tėvui senelio švarką.
Tėvas visada nešiojo švarkus. Tiek į darbą, tiek į giminės balių.
Tas švarkas turėjo lopą nugaroje. Baba kruopščiai užsiuvo atsiradusią skylę.
Ar tai buvo kulkos padaryta, ar tai kandys suėdė puikios vilnos kostiumo švarką?

Kai išvažiavome į asfaltą – dulkė smulkus lietus.
Namuose mus pasitiko tyla.
Kaimynų kambario durys buvo atviros.
Plačiai atvertos buvo ir mūsų stiklinės pertvaros.
Mama vartė vieną po kito daiktus, kilnojo, bėgiojo, kol atsisėdo ir apsiverkė.

Tėvas grįžo su stambiu, prakaituotu milicininku. Dvokė česnakais.

Vyko teismas.
Šurkus neprisipažino. Kaltino Šešplaukį, gaisrininką, kurį matė kieme lipantį kopėčiomis.
Šešplaukis liudijo girtas. Kartu atėjo ir girtas jo sūnus.
Teisėjas neskubėjo skelbti nuosprendžio.
Mane purtė drebulys: jeigu Šurkaus nenuteis, teks vagį nunuodyti.
Turėjau didelį maišą pipirų. Buvau aklai įsitikinęs, kad pipirų nunuodyti tokį kaip Šurkus tikrai užteks.
Šurkų nuteisė kalėjimo.
Priteisė atiduoti vertybes.
Šurkus nieko neatidavė.
Jeigu taip blogai gyventi, tai už ką žuvo mano senelis? ]]> Sat, 19 Sep 2026 14:52:56 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263071.html http://rasyk.lt/kuriniai/263071.html
Yra dalykų, kurių nemoku paaiškinti.

Gal todėl ir nenoriu jų vadinti stebuklais. Stebuklas skamba pernelyg gražiai, o mistika – pernelyg paslaptingai. Aš tik žinau, kad kartais žmogus pajunta tai, ko dar nėra. Arba tai, kas vyksta kažkur toli nuo jo.

Kartais be jokios priežasties pasidaro neramu. Kartais staiga pagalvoji apie žmogų, kurio seniai nematei, ir netrukus jis paskambina. Kartais pabundi naktį su tokiu keistu jausmu, lyg kažkas būtų palietęs ne kūną, o mintį.

O kartais ateina sapnai.

Ne tie kasdieniai, padriki, ryte subyrantys į beprasmius vaizdus. Yra kitokių. Juose kažkas pernelyg tikra. Spalvos, vieta, žmogaus veidas, keli žodžiai ar net jausmas išlieka atmintyje taip, tarsi tai būtų ne sapnuota, o išgyventa.

Man tokių sapnų buvo trys.

Keisčiausia, kad nė vienas neišsipildė kitą rytą ar po kelių dienų. Praėjo laikas. Tiek laiko, kad sapnas jau buvo nugulęs kažkur giliai atmintyje.

Ir tada vieną dieną realybė pakartojo tai, ką jau buvau mačiusi miegodama.

Tokiu momentu nesidžiaugi, kad „atspėjai“. Pirmiausia sustingsti.

Nes staiga nebesupranti, kas iš tiesų yra laikas.

Ar sapnas parodė ateitį?

Ar ateitis kažkokiu nesuprantamu būdu jau egzistavo tą naktį?

O gal žmogaus sąmonė kartais sugeba praverti duris, kurių būdraudamas net nepastebi?

Atsakymo neturiu.

Žinau tik viena: po trečio karto pasakyti „sutapimas“ tapo gerokai sunkiau.

Yra dalykų, kurių nemoku paaiškinti.

Gal todėl ir nenoriu jų vadinti stebuklais. O gal ir žodis „mistika“ čia per siauras. Tiesiog kartais atrodo, kad žmogaus nuojauta, pasąmonė ar dar kažkas, kam neturime pavadinimo, sugeba trumpam peržengti šiandienos ribą.

Man taip buvo tris kartus.

Ne kitą rytą. Ne po savaitės. Mano sapnai kažkodėl mokėjo laukti.

Pirmasis buvo labai seniai, gal prieš keturiasdešimt metų.

Sapnavau Vilniaus autobusų stotį. Susitikimą su žmogumi. Mačiau vietą, aplinką, patį susitikimą, girdėjau tariamus žodžius.

Pabudau.

Gyvenimas ėjo toliau ir sapnas liko kažkur atminties užkaboryje.

Praėjo gal pusantrų metų.

Ir vieną dieną atsidūriau Vilniaus autobusų stotyje.

Susitikau tą žmogų.

Tikrovė pradėjo kartoti sapną.

Vieta. Vaizdas. Žodžiai.

Akimirką turbūt sunkiausia net ne išsigąsti, o suvokti, kodėl visa tai taip pažįstama.

Aš čia jau buvau.

Tik ne gyvenime.

Sapne.

---

Antrą kartą buvau gal trisdešimties.

Susapnavau paskaitas. Ne bet kokias – ezoterikos. Sapne buvo dėstytojas, bendravimas, paskaitų atmosfera. Net jų pabaiga: dėl man nepatogaus laiko turėjau nustoti jas lankyti.

Tuo metu tai tebuvo sapnas.

Praėjo ketveri metai.

Ir jis pradėjo pildytis.

Atsirado tos paskaitos. Dėstytojas. Bendravimas. Situacijos, kurias jau kažkur buvau mačiusi.

O paskui nutiko ir tai, ką sapnas buvo parodęs iki galo – paskaitų lankymą teko nutraukti dėl man netinkamo laiko.

Ketveri metai.

Kur visą tą laiką buvo tas būsimas įvykis?

Tik ateityje?

O gal kažkur manyje jau buvo jo šešėlis?

---

Trečiasis sapnas buvo visai neseniai – maždaug prieš dvejus metus.

Sapnavau Menų sodą.

Žmones. Veiksmą. Pokalbius. Ištartus žodžius.

Ir šiemet atėjo diena, kai stovėjau Menų sode ir tikrovė vėl pradėjo elgtis keistai.

Tie patys žmonės.

Tie patys veiksmai.

Tie patys žodžiai.

Ne panašūs.

Tie patys.

Tarsi kažkas būtų paėmęs prieš dvejus metus susapnuotą sceną ir dabar paleidęs ją tikrovėje.

Ir štai tada pradedi savęs klausti: kas yra sapnas?

Ar tik pavargusių smegenų kuriamas naktinis filmas?

Ar kartais – mažas plyšelis laike?

Aš nežinau.

Nenoriu įrodinėti, kad mačiau ateitį. Lygiai taip pat nebenoriu lengva ranka visko pavadinti sutapimu.

Trys sapnai.

Trys skirtingi mano gyvenimo laikotarpiai.

Ir tarp sapno bei tikrovės – pusantrų, ketveri, dveji metai.

Gal žmoguje iš tiesų yra kažkas, ko dar nemokame perskaityti.

Kažkokia nuojauta, šeštasis pojūtis, pasąmonės galia.

O gal laikas nėra toks tiesus, kaip mums atrodo. Gal kartais naktį sąmonė trumpam nuklysta ten, kur mes patys dar tik ateisime.

Ir paskui, po daugelio metų, belieka stovėti pažįstamoje vietoje, klausytis jau kažkada girdėtų žodžių ir tyliai sau pasakyti:

– Palauk...

Aš tai jau sapnavau. ]]> Sat, 12 Sep 2026 22:02:51 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263028.html http://rasyk.lt/kuriniai/263028.html   - Betgi reikia, betgi būtina, - pats sau įplepu tikėjimą būtojo savęs dalimi, stengdamasis jos neįvardinti kaip dvasios, bet neužsimiršdamas, kad ankstesnysis Savęsp (arba Aš) jau pragyventas ir kūnas atitolsta vis toliau, toliau, toliau palikdamas paskui save paveikslėlius fotografijomis ar piešiniais,  raštais, dar kažkuo - tartum lyg kūryba, bet nebūtų protinga čia  neparodyti į spalvingesnių nutikimų vertę. Galbūt net verta rimčiau pagalvoti, kad būtent jie  montuoja, kuria ir šiuos  mano pasimatymus su būtuoju savimi. Nelengva man tokia mintimi erzintis, tačiau būtent per tokią būseną suvokiu, kad nevalia vienu ypu atskirti sielą nuo kūno. Jaučiu, žinau, kaip nemaloniai nuteiks čia  išgirstas žodelis,, ypas’’, bet tinkamesnio  žodžio šiam reikalui nusakyti nesurandu. Laikas eina greičiau negu norėtųsi ir atsiranda dalykai kurie dargi net ir mano, beveik šimtametės būtybės sapnuose nepasirodę. Priimu juos, jų netgi manęs neatsiklausius, kad būtų priimti.  Ir, beje, iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad tai sunku padaryti, kad kūno ir dvasios  skyrybos užtruktų bent kiek ilgiau, negu užtruko.
  ... atkabinęs rankas nuo apglėbto žirgo Ygagos kaklo neiškart supratau, kaip tai atsitikę. Regėjosi, kad sėdžiu įprastoje vežėjui vietoje ir svarbu suvokti ir patikėti,  kad chaosas, apie kurį rašė Ovidijus, dar nesibaigė:

,, Tai medžiagos masė belytė.
Didelė ir sunki krūva susimaišiusių sėklų,
turinčių jungtis  vėliau
į visokių pavidalų daiktus’’ ]]> Sat, 12 Sep 2026 12:44:03 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263026.html http://rasyk.lt/kuriniai/263026.html Komisaras trenkia segtuvu į stalą taip, kad nuo vibracijos ant grindų nušoka dulkėtas segtuko kampas.

– Bleboni, – sako jis, – uždaryk duris. Pradedam penkiaminutkę. Turim pusvalandį, kad sutvarkytume savaitės chaosą ir apsimestume, jog viską kontroliuojam.
Blebonis pašoka kaip žmogus, kuris visą gyvenimą pašoka ne laiku.
– Taip, ponas komisare. Kaukolinio byla – mano. Aš kaip tik ruošiuosi ją paaštrinti…

– Aštrinti gali savo bobai, – pertraukia komisaras. – Man atidaryk bylą. Šią savaitę nusikaltimas turi būti atidengtas, o byla – uždaryta. Nes jei ne, uždarytas būsi tu. Aišku?
Blebonis linkteli taip greitai, lyg kaklas būtų ant spyruoklės.

Staiga į duris įkiša galvą jaunesnysis policininkas Žaliokas – toks liesas, kad atrodytų, jog jį būtų galima suvynioti į bylą ir niekas nepastebėtų.
– Ponas komisare… koridoriuje jūsų laukia lavono žmona.
Komisaras primerkia akis.
– Kokio lavono?
– Laimio Kaukolinio. Atėjo atsiimti kūno. Vakar per „Panoramą“ rodė, kad rado jį įšalusį durpyne. Nenustatytos lyties. Bet atpažino iš tatuiruotės ant kairės kojos.

Komisaras suspaudžia lūpas.
– Įšalęs? O mes jį dar vakar planavom suimti už pinigų plovimą. Šaunu. Nusikaltimas pats atsidengė. Gerai, po penkiaminutkės.
Žaliokas dar neužveria durų.
– Ir dar… jūsų laukia statybininkas skardukas.

– Pavardė tokia?
– Ne. Specialybė.
Komisaras užverda kaip radiatorius.
– Koks dar skardukas? Skurdukas? Kučkudukas?
– Na… blekorius… žėstenščikas…
– A, – atsidūsta komisaras. – Vėl tie vakarietiški pavadinimai. Anksčiau buvo aišku: maliarščikai, štukaturščikai. O dabar – vamzdžių montuotojai–užkalėjai–santechnikai. O iš tikro – vamzdžių čekanintojai. Kad juos kur blynai.

– Jis nori paras atsėdėti, – paaiškina Žaliokas. – Neturi pinigų susimokėti. Du kartus per dieną girtas už vairo.
Komisaras numoja ranka.
– Gerai. Kas dar?

Į priekį išeina du pareigūnai – Sargiūnas ir Margiūnas. Abu tokie platūs, kad atrodytų, jog jų uniformos siūlės meldžiasi Dievui.
– Pilietis Pijus Šleivokaitis skundžiasi, – sako komisaras, – kad jį atvesdinant pavartojot fizinį poveikį. Aiškinkitės.
Sargiūnas atsikrenkščia.
– Atvykę į įvykio vietą pastebėjome, kad pilietis Šleivokaitis, esant sunkinančioms aplinkybėms – jį stebėjo moteriškos lyties atstovės – lengvinosi prie savivaldybės pastato.
– Kokią bombą padėjo? – klausia komisaras.
– Ne bombą, – rimtai atsako Margiūnas. – Skystą reiškinį.

Komisaras užsimerkia, tarsi bandytų ištrinti šį sakinį iš realybės.
– Toliau.
– Į mūsų teisėtą reikalavimą nutraukti veiksmus jis atsakė necenzūriniais keiksmais mums gerai žinoma užsienio kalba. Kadangi reikėjo reaguoti greitai, pritaikėme guminės lazdos poveikio priemonę.
– Kelis kartus?
– Pirmą – kad atjungtume nuo agresyvumo. Antrą – kad susitvarkytų kelnes.
Komisaras pavarto skundą.
– O kodėl jo šonai mėlyni?
– Gal susidūrė su reljefo nelygumais, – rimtai atsako Sargiūnas.
Komisaras atsidūsta taip giliai, kad atrodo, jog iš jo išeina paskutinė viltis.

– Gerai. Vešime parų apiforminimui. Jūs – tarnybinį tyrimą. Užfiksuokit nusikaltimo sudėtį, pasigėrimo laipsnį, moralinį nuosmukį ir viską, ką medikai sugebės parašyti.
Jis apsidairo į salę.
– Klausimų yra?

Tyla. Tik laikrodis ant sienos tiksi kaip bomba, kuri niekada nesprogs.
– Nėra? Tai ir gerai. Saugokit savo moralinį veidą. Nes jei kieno nors nešvarus moralinis veidas atsistos ant mūsų dienotvarkės – aš jį nuplausiu su švitriniu popieriumi. Ir nepamirškit: svarbiausias darbo rodiklis – nusikaltimų atidengimas.

Stažuotojas Naujokas, iki tol tylėjęs kaip pamirštas įrodymas, staiga sušunka:
– Rūpus miltai! Aš nieko nesuprantu!
Komisaras nusijuokia taip, lyg būtų išgėręs benzino.
– Žalias. Visiškai žalias. Bet jei stengsis – išmoks. Jei ne – jo paaukštinimas nusikels į daugiau ar mažiau neapibrėžtą ateitį. O gal ir į durpyną. ]]> Fri, 11 Sep 2026 12:22:52 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263021.html http://rasyk.lt/kuriniai/263021.html
Įsimylėjimo akimirkos nesustabdysi. Ji amžina, tokia pat nepaaiškinama kaip oranžinis oras, kuris kartais nusileidžia ant pečių ir nieko neprašo — tik būti pastebėtas. Aš nežinau, už ką apdovanoji. Mano rankos tuščios, žodžiai krinta kaip dulkės nuo lentynų, kuriose seniai niekas nebeieško prasmės.

Gal už tai, kad vis dar kreipiuosi, nors neprašau nieko. Tik leidžiu sau trumpam pabūti tavo tyloje, kuri nėra nei švelni, nei griežta — tiesiog yra. Gal už tai, kad įsimylėjimo akimirka nepriklauso man, ji tavo, ir aš ją tik kvėpuoju, kaip tą oranžinį orą, kurio negaliu paaiškinti, bet vis tiek įkvepiu.

Gal už tai, kad vis dar stoviu nepridengtas, neapsaugotas, ir vis tiek sakau: leisk kreiptis. Leisk būti. Kad ir akimirkai, kuri niekada nesustoja, nors aš pats nuolat bandau ją suprasti, pagauti, išlaikyti tarp pirštų, kurie tam per silpni. ]]> Sun, 6 Sep 2026 10:17:16 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262990.html http://rasyk.lt/kuriniai/262990.html Augalotas žmogus švariai nuskustu pagurkliu, labai panašus į mano draugą, sėdėjo tarp pjuvenų prie verandos. Obliavo lentą tiltui į tvenkinį.
– Nori valgyti? – paklausė jis, ir aš pažinau jo šypseną. Juokėsi, nes aš pritūpiau tiesiog į balą.
– Turi?
– Makaronų? – padėjo į šalį įkaitusį oblių.
Mes valgėme nežiūrėdami vienas kitam į lėkštę.
– Visko čia yra, man nieko daugiau nereikia, – krapštė jis šakute makaronus iš pomidorų padažo.
Mes sėdėjome apsirengę mums neįprastais senatvės rūbais. Akys prisiminė mūsų vaikystės drabužius, kuriuos išaugome.
Leidosi saulė, o mes tylėjome, nes visiškai nenorėjome prisiminti nei mūsų šviesiaplaukės auklėtojos, nei mus palikusių žmonių. Gal ir prisiminėme, bet norėjosi tylėti – išėjusieji buvo šalia.
Kažkokį juoką prisiminiau, pagalvojau: jei dabar pasakosiu – bus nejuokinga. Taip norėjosi netylėti, o taip gerai tylėjosi. Ir apie Dalią, ir apie Auksę...
Mes sėdėjome žiūrėdami sau po kojomis.
Ilgai nesimatėme. ]]> Sat, 5 Sep 2026 22:01:29 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262989.html http://rasyk.lt/kuriniai/262989.html
Pramerkiau akis ir žiūriu. Vaizdas, mano žvilgsnis, vertikalus. Tada supratau, kad guliu ant šono. Kitaip būčiau nesuvokęs, kur esu.

Šiaip ne taip priverčiau kūną judėti. Juk knygutėje rašė: „Tavo kūnas klauso tavo proto ir atvirkščiai. “

Tai dabar aš šeimininkas. Pats sau bosas. Ne šiaip bosas, o didysis bosas.

Na, nesvarbu. Pabliausiu sau apie save vėliau... Dabar reikia išsiaiškinti, kur randuosi.

Pasiųsiu signalą į savo pasąmonę. Gal ši kažką atsimins iš vakar...

Išlipau iš tų s*pistų smilgų, bet buvo taip bloga, kad prisėdau ant kranto. Negana to, kad bloga ir skauda b*bį, tai dar ir vėjas pučia...

„Opa. “

Nušvitimas akyse. Raudonas šauktukas užsidegė virš galvos.

Prisiminiau, kad važiuojant dviračiu pajūryje visada pučia vėjas. Tada supratau, kad esu kažkur netoli namų.

Netoli, tai svarbu. Kažkur šitame regione, bent jau...

Pabandžiau vėl atsistoti... Ir ką? Pavyko.

Bet balansą sunku išlaikyti...

Nesuprantu. Atrodo, lyg ir nevartojau vakar nieko...

Supratau tik tiek, kad kūnas dar išsibalansavęs ir niekur aš nenueisiu.

Priklaupiau ir nuropojau iki akmens, kuris, akivaizdu, jau ilgą laiką buvo įklimpęs į ežero krantą.

Prisiminiau filmą, kuriame vyrelis lėktuvu skrido. Berods, pilotavo gal... Bet ne tas su juoduku. Tas irgi neblogas... Tas, kuriame jis negyvenamoje saloje kelis metus išgyveno...

Nu kaip ten... Su Vilsonu! Taip, taip. Tas pats!

Ten jis dantį išsimušė su pačiūža...

Tai šitą prisiminęs pasižiūrėjau į akmenį ir dūriau kakta tiesiai į jį.

Kai tik trenkiau, akmuo skilo...

Sėdėjau nesupratęs. Man visai neskaudėjo.

Akmuo skilo į keturias dalis, o iš jo vidurio sklido šviesa...

Lyg neoninė... Po to žalia...

Ir iš jo iššovė vaivorykštė... O Iš vandens žiūriu...

Nesvarbu, ką aš ten mačiau. Supratau, kad sapnuoju. Pasirodo, po to smūgio aš išsijungiau.

Žodžiu, rašydamas šį prisiminimą, jį čia ir pabaigsiu.

Pratęsiu realybėje... Kažkam tamsioje... Kažkam šviesioje...

Kažkas šią minutę raudoja, o kažkas kvatoja...

Kažkas godžiai leidžia pinigus, o kažkas išvis nedirba...

Kažkieno šuo paprašė su juo pažaisti ir tau po kojomis numetė kamuoliuką.

O tu, užsidėjęs kvadratinius akinius, ausines iš Akropolio už 180 eurų ir paltą vasaros viduryje, vos parideni jį.

Ne tik šuo tave paliegėliu laiko, bet ir visi tie visatos dėsniai, apie kuriuos tiek daug skaitei ir kurių prašei, kad atneštų tau sėkmę.

Betrūko, kad tas šuo atsistotų ant dviejų kojų, pažiūrėtų į tave ir nusispjautų per petį.

„Tfu... Šuva... “ - Ir ne.. Čia jis apie tave, o ne, tu.

Ir kol stovi drebančiomis kinkomis, lyg per žemės drebėjimą, jis dar ir tavo simpatijai už tave parašys...

Bet dabar tai nesvarbu... Nes kaip ir minėjau...

Kam pilkoje, o kam spalvų kupinoje realybėje, svarbiausia yra balansas.

Jeigu dabar sėdi šiltai ir jaukiai ir skaitai šitą knygą, kažkas dabar šąla, žiūri į dangų ir galvoja apie maistą.

Todėl tau neturėtų kilti klausimų.

Kas?

Kaip?

Ir kodėl? ]]> Wed, 2 Sep 2026 18:56:50 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262966.html http://rasyk.lt/kuriniai/262966.html - Labas, kaip gerai, kad tave sutikau, - neslėpdama džiaugsmo, pasisveikino Miglė. Eimio veido išraiška ją prajuokino.
– Ar turi laiko? Aš noriu tave pakviesti į Užupį.
Eimis klausiamai pažiūrėjo į Miglę. Ji nesiteikė jam nieko aiškinti, tik trumpai atsakė:
- Pamatysi.
Eimis iš netikėtumo dar kurį laiką ėjo tylėdamas. Kai atsitokėjo, pajuto Miglės delno šilumą savajame delne. Pažvelgė jai į akis, nuoširdžiai nusišypsojo ir tarė:
- Aš labai džiaugiuosi, kad mes susitikome. Bet tu moki nustebinti. Iš kur žinojai, kad aš sode? – Nujaučiau. Gali patikėti?
– Tada tikiu.
Jiems besišnekučiuojant, Miglė stabtelėjo prie vieno namo ir atrakino duris.
– Prašau į vidų.
Eimis spėjo perskaityti užrašą: „Miglės dailės studija“.
Studija buvo nedidelė, jauki. Ant sienų kabėjo paveikslai. Juose labai meniškai nutapyti jūros, kopų vaizdai, saulėlydžiai, kituose - vingiuojančios senamiesčio gatvelės. Buvo paveikslų, kur keramikinėse vazose puikavosi skoningos gėlių puokštės.
– Tu mane tikrai nustebinai, - Eimis susižavėjęs apžiūrinėjo paveikslus.
– O šis tau, - Miglė jam įteikė vieną paveikslą, įvyniotą į dovanų popierių.
– O, ar galiu išvynioti dabar? – Eimis jau buvo beketinąs, bet Miglė sulaikė jo ranką.
– Išvyniok namie, taip bus įdomiau.
– Štai kaip! Sužadinai mano smalsumą, o dabar bandysi kantrybę?
– Tai ir bandysiu, - Miglė linksmai nusijuokė.
Gerai nusiteikę, jie darniai žingsniavo tomis pačiomis gatvelėmis, tapusiomis tokiomis artimomis ir mielomis, jog norėjosi, kad jos niekada nesibaigtų. Bet, kaip paprastai būna, kai du vienas kitam artimi žmonės nori kuo ilgiau pabūti drauge, jiems kad ir koks tolimas kelias bebūtų, atrodo labai trumpas, o laikas negailestingai greitai prabėga.
– Štai ir priėjome mano namus, - Miglė žvilgtelėjo į vieną langą antrame aukšte ir pamojavo. – Manęs laukia dukterėčia. Ji dabar apsistojusi pas mus, kol brolis remontuoja savo butą.
– Tai iki kito, - pakštelėjo Eimiui į skruostą ir nuskubėjo į namą.
– Iki!, - vos spėjo šūktelėti Eimis, bet nebuvo garantuotas, kad Miglė jį išgirdo.
Namie išvyniojęs paveikslą, pamatė tokį nutapytą vaizdą: ant suolo sėdėjo jauna, graži moteris. Jos liūdnos akys žvelgė į Vilnelę. Šalia stovintis vyras tiesia jai ranką su gintarėliais. Iš vyro saujos sklinda ryški geltona šviesa. Pageltę klevo lapai, nukloję taką, dar labiau išryškina tą šviesą. „Juk čia Miglė ir aš! “ – suprato Eimis, geriau įsižiūrėjęs į veidus. O kai, kabindamas ant sienos žvilgtelėjo į kitą paveikslo pusę, pamatė užrašą: „Šilumos dovana“. ]]> Wed, 2 Sep 2026 18:49:54 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262965.html http://rasyk.lt/kuriniai/262965.html Wed, 2 Sep 2026 16:02:26 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262964.html http://rasyk.lt/kuriniai/262964.html
Kartais atrodo, kad valkatai lengviau – jam jau nėra ko prarasti. O padorus žmogus visada stovi prie praradimų slenksčio. Yra socialinis dugnas, yra ir dvasinis. Kuris baisesnis? Jei alkoholikas išvengs pirmojo, antrojo neišvengs niekada.

Dažnai sakome: „Jis jau pasiekė dugną, jam reikia gydytis. “ Arba: „Aš jau pasiekiau dugną, nebegaliu gerti, bet nebegaliu ir ištverti be alkoholio. “ Gerai, kai žmogus pats pamato savo dugną. Tai reta. Dažniausiai jį parodo kiti – arba priverčia pamatyti.
Kai kas sako: „Gėriau, kol man dantis apsėmė. Buvau srutų duobėje iki kaklo, nedaug trūko ir būčiau paskendęs. “

Ar aš buvau pasiekęs dugną? Koks jis – manasis? Blogai, kai nežinai, kad esi dugne. Dar blogiau, kai viską žinai ir vis tiek geri. Toks dugnas baisiausias, nes reikia labai daug alkoholio, kad paskandintum sveiką protą, susitaikytum su blogėjančia materialine padėtimi ir pašlijusia sveikata. Ar aš buvau tokiame dugne? Taip.

Šiuo metu mano blaivybės stažas – 29 metai. Tačiau susimąstyti ir ieškoti išeities pradėjau gerokai anksčiau. Bandžiau viską: kodavausi, rijau vaistus dideliais kiekiais, o paskui vėl gerdavau, rizikuodamas sveikata. Akivaizdu, tai dariau ne dėl savęs, o dėl noro parodyti kitiems, kad nesu alkoholikas. Jei galiu negerti ilgiau – tai koks aš alkoholikas? Dėl tos pačios priežasties vėl pradėdavau gerti. Taip elgiasi tik alkoholikai.

Progų išgerti mūsų tauta turi daug. Ir štai sėdi tu tarp linksmų giminių ir draugų. Jautiesi nepilnavertis, nes negeri. Aplinkiniai tokį pasikeitimą pastebi akimirksniu.
– Klausyk, kodėl tu negeri?
Pradedi aiškinti, kad vartoji vaistus.
– Tai gal tu užsikodavęs ar užsisiuvęs? – klausia su keista užuojauta. Ir iš nukamuotos dvasios gelmių pakyla dar skaudesnė nepilnavertiškumo banga.

– Įpilk. Neužsikodavęs aš. Noriu – geriu, noriu – negeriu, – ir išgeri.
Neilgai išsėdi prie stalo, nes teturano reakcija veja lauk. Norėčiau paklausti skaitytojų: ar jūs esate gėrę skalbimo miltelių? Aš – esu. Netyčia, naktį, dar neišsiblaivęs, pajutęs baisų troškulį, apgraibomis susiradau stiklinę. Šviesos nedegiau, kad nepažadinčiau žmonos. Pasirodo, joje buvo atskiesti skalbimo milteliai. Pakišau po kranu, pripyliau pilną ir išgėriau. Kelias dienas burnoje jutau muilo ir šarmo skonį.

Lygiai tokį patį, gal net stipresnį, šleikštų skonį pajunti išgėręs nors mažą dozę alkoholio po teturano. Tų vaistų pavadinimų daug, cheminė sudėtis beveik ta pati. Jie vartojami įvairiais pavidalais, ir kol kas nieko geresnio farmacija nesukūrė. Jei būtų tik skalbimo miltelių skonis – dar būtų galima kentėti ir gerti nebėgant laukan.
Bet išgėrus pradeda dusinti, veidas pamėlynuoja, širdis padidina apsukas ir kala kaip kūjis, pajunti aštrų skausmą kepenyse ar kasoje. Gerai, jei lauke yra sniego – dedi jį abiem rankomis ant veido, ir atrodo, kad tirpsta akimirksniu. O ką darai toliau? Einu ir išgeriu dar vieną stikliuką degtinės. Ir vėl ta pati reakcija. Net po mėnesio burnoje vis dar jaučiasi tas prakeiktas skalbimo miltelių skonis.

Tokius fokusus su savo organizmu darai turėdamas vieną tikslą – įrodyti visiems: aš ne alkoholikas. Įrodinėji, nors jau savaites neišsiblaivai. Kas gali taip kvailai elgtis? Tik žmogus, turintis problemų su besaikiu alkoholio vartojimu. Tai alkoholikas – proto ligonis, sergantis viena iš sunkiausių, nepagydoma, progresuojančia, mirtina liga ir ją tokiu būdu neigiantis. Niekam nepavyko jos nuneigti. Kas neigė – tik anksčiau numirė, nugyvenęs net šuns nevertą gyvenimą.

Toks buvo mano kelias į dugną. Pagyvenau ir pačiame dugne, gerai žinodamas, kur esu. Net tada sugebėdavau save pateisinti. Geriu todėl, kad mane išdavė. Net Achmatova pasakė: „Šis pasaulis be širdies. “ Geriu, nes vienatvė dviese gera tik kapuose. Man skauda, aš pavargęs, nelaimingas, nuskriaustas – tokia nuostabiai graži savęs gailos puokštė. Man jau sakė, aš jau žinojau: „Neturi teisės gailėtis savęs. “

Bus daugiau ]]> Tue, 1 Sep 2026 00:05:40 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262949.html http://rasyk.lt/kuriniai/262949.html Priėjęs Kudirkos aikštę, jis jau ketino pereiti į kitą gatvės pusę, bet netikėtai pamatė Miglę, besukančią į Vilniaus gatvę. Ji vedėsi mergaitę, gal kokių devynerių ar dešimties metų, su kuprine ant pečių. Turbūt, lydi į mokyklą. Eimis stabtelėjo. Kas ta mergaitė? Kodėl Miglė nieko apie ją nepasakojo? Jau norėjo pasivyti, bet tik stovėjo ir žiūrėjo, kaip pamažu jos tolsta.
Eimis net nepastebėjo, kaip priėjo savo parduotuvę. Buvo paskendęs mintyse, pilnose visokių klausimų. Atsipeikėjo tik tada, kai pajuto kažką švelniai glaustantis apie kojas. Rainius žiūrėjo į jį savo smaragdinėmis akimis ir meiliai miauksėjo.
– Sveikas, mano ištikimasis drauge, - Eimis pasilenkė ir paglostė katino galvutę. Pajuto, kaip įtampa pamažu pradėjo slūgti, pasidarė kiek ramiau.
Rainius užtikrintai pirmas įžingsniavo į parduotuvę ir, išsirinkęs jaukią vietą, susirangė. Jis akimis sekė Eimį, lyg svarstydamas, kodėl šis žmogus šiandien toks susimąstęs.
Darbo diena prasidėjo kaip įprastai. Pradėjo rinktis pirkėjai, daugiausiai turistai. Tada Eimiui teko sparčiau suktis. Popietę pajuto, kaip mintys apie Miglę kiek atslūgo. „Na, ir ko čia aš pergyvenu? Juk visada galima su žmogumi pasikalbėti, jei kyla kokių neaiškumų. Be to, pats nenorėjau iš pirmų susitikimų užgriūti Miglės asmeniniais klausimais“, samprotavo Eimis.
– Ar ne taip, drauguži?
Rainius pritardamas miauktelėjo, pasirąžė ir neskubėdamas išpėdino į lauką popietiniam pasivaikščiojimui. ]]> Mon, 31 Aug 2026 16:10:26 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262945.html http://rasyk.lt/kuriniai/262945.html
Ir vis dėlto, su laiku mes tampame rinkėjais. Ne daiktų, ne prisiminimų, o draugų išėjimų. Vaikštome po kapines taip, lyg tikrintume sąrašą, lyg konstatuotume tvarką pasaulyje: šitas buvo jaunesnis, šitas — stipresnis, šitas — tas, kuris turėjo likti ilgiau. Ir vis tiek išėjo pirmas.

Keista ramybė lydi tokias mintis. Ne todėl, kad jos guodžia, o todėl, kad jos tampa įprastos. Kaip oras, kurio nejauti, kol jo nepritrūksta.

Kartais pagalvoju, kaip mano pasaulis apsieis be jų. Tie žmonės buvo tarsi atramos, kurių niekada nepastebi, kol jos neišnyksta. Bet kuo toliau, tuo mažiau šis klausimas jaudina. Ne todėl, kad atsakymas rastas, o todėl, kad pati erdvė aplink jį tuštėja. Seno pasaulio kontūrai traukiasi, lyg būtų skalbiami per karštame vandenyje.

Tuo metu planeta, atrodo, nebetelpa savo marškiniuose. Ji plyšta, sprogsta, skandina salas, lyg bandytų išsilaisvinti iš kažkieno primestos formos. Bet mes žiūrime į tai abejingai, tarsi į svetimą filmą, kurio pabaiga jau nuspėjama. Tarsi tai būtų ne mūsų pasaulis. Tarsi tai būtų mūsų eilė — bet dar ne šiandien.

Ir šiame keistame tarpsnyje, tarp išėjusiųjų ir dar neišėjusiųjų, tarp griūvančių krantų ir tyliai nykstančių draugų, lieka tik vienas pastovus dalykas: tuštuma, kuri plečiasi ne kaip grėsmė, o kaip erdvė. Kaip vieta, kurioje kažkas dar gali įvykti, net jei nežinome kas.

Galbūt tai ir yra vienintelė meditacija, kurią verta kartoti:
stebėti, kaip pasaulis mažėja,
ir vis tiek likti jame. ]]> Mon, 31 Aug 2026 03:01:04 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262943.html http://rasyk.lt/kuriniai/262943.html Nežadėjo nieko – tik šviesą, kuri krinta ne iš saulės, o iš žmogaus šypsenos. Tokios, kuri nušviečia laiką ne valandomis, o atodūsiais.

Prieš ją buvo tuštuma.
Lauko ramunė siūbavo vėjyje, tarsi bandydama užpildyti tą vietą, kur turėjo būti jos veidas.
Pakelės čiobreliai kvepėjo taip paprastai, kad beveik skaudėjo.
Upelio vanduo nešė mėlyną dangų, bet jis buvo šaltas – be jokio pažado.

Kai ji pasirodė, pasaulis trumpam sustojo.
Rasa ant lapų sužibo taip, lyg būtų nustebusi, kad kažkas pagaliau atėjo.
Baltas paukštis veidrodiniame ežere pakilo, palikdamas tik ratilą – tą vienintelį ženklą, kad grožis visada juda.

Ji skrido su žiedlapiais, kai obelys žydėjo.
Ir tie žodžiai, kuriuos ji ištarė, nebuvo nauji.
Jie buvo seni, kaip lakštingalų vakarinė melodija, kurią girdime tik tada, kai esame pasiruošę.

Aš klausiau.
Ne todėl, kad tikėjausi stebuklo, o todėl, kad pagaliau supratau:
kai kurie balsai mus pasiekia tik tada, kai tampame pakankamai tylūs, kad juos išgirstume. ]]> Sun, 30 Aug 2026 12:40:12 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262938.html http://rasyk.lt/kuriniai/262938.html O iš tiesų berniukas pats užsisakė tokią juostelę, nes tuo metu tai buvo savotiška mada arba brendas rašyti savo vardus ant drabužių, batų ir kitų matomų vietų, kad pažindinantis būtų praleistas klausimas, kuo tu vardu. Laikmetis buvo spartus, gyvenimas lėkė šuoliais ir žmonės, ypatingai jaunimas taupė savo laiką atsisakydami visokių nesąmonių tipo, kuo tu vardu arba kada tau prasidėjo mėnesinės. Ir daugiau bereikšmių klausimų galima atsisakyti, jei tik tinkamai naudosi instagramas, feisbukus ir kitas platformas.
Bet grįžkime prie Atėnės. Ant jos kaklo priešingai Kajui vietoj juostelių buvo prikabinėta visokių metalų ir akmenų, kurie nieko konkretaus nesakė apie patį asmenį: nei kiek jai metų, nei kada ištekėjo, nei kiek kartų prarado nekaltybę. Tačiau visi išsilavinę vyrai ir moterys, mokykloje girdėję kažką apie antiką, žino, kad deivė Atėnė turėjo kažkokias sąsajas su Dzeusu. Na, o kas pats tas Dzeusas, turbūt žino net dvyliktokai. Bet Kajus tebuvo trečiokas, todėl apie graikus ir jų dievus dar neturėjo žalio supratimo, ir todėl kai jį gatvėje sustabdė ekscentriška moteris ir pasiūlė išgerti kavos, jis truputėlį net sutriko – gal neseniai padarė kokį netinkamą veiksmą, kažką užgavo ar nepastebėjo, nepraleido kokio senuko pro duris pirma savęs ir panašiai, ir dabar tarnybų darbuotoja ketina su juo apie tai pasikalbėti, nes mušti ir naudoti fizines bausmes draudžia įstatymai, tad tebūnie pokalbis, o jeigu prie kavos jis užsisakys dar ir torto, tai juk ne jis už viską mokės, ta moteris matyt, kad turi užtektinai pinigų pedagoginei misijai.
Ok, pasakė Kajus ir nuėjo pirma, leisdamas tarnautojai jį sekti iki artimiausio Caffein’o. Atėnė nežinojo, kaip šiais laikais mezgasi pažintys, todėl labai senoviškai paklausė berniuko, kai jie jau sėdėjo prie staliuko, kuo užsiima jo tėveliai, kokiam luomui priklauso.
Atsiprašau, paspringo torto kąsniu Kajus, nesupratau klausimo.
Na, turiu galvoje, vebleno deivė, ar tavo tėvai kilmingi, ta prasme, su laipsniu, ar pasiturintys?
Kitas klausimas, atsakė Kajus ir toliau mėgavosi Napoleonu.
Gerai, pasiryžo veikti tiesiai Atėnė, ar tu nori į kalnus?
O ką aš ten veiksiu?
Nieko, žiūrėsi iš viršaus ir juoksiesi iš apačioje knibždančių žmogeliukų.
Ir bus juokinga?
Patikėk, tau patiks.
Na gerai, gal kitą kartą, nusišluostė lūpas Kajus. Atėnė mielai pati jas būtų nulaižiusi. Turiu eiti.
Palauk, iškėlė ranką deivė. Kajus sustingo lyg užhipnotizuotas, o paskui nusekė moterį, lyg būtų prie jos pririštas virvele.
Deivė nusivedė jį į kalnus, kur gyveno gilioje oloje ir pasiguldė į savo lovą, bet greit sumetė, kad vaikas netrukus prabus ir neaišku, kaip reaguos, todėl pagalvojo, kad reikia kol kas patalpinti jį į šaldytuvą, kur  pabus užšaldytas, o paskui bus matyt, ką su juo daryti. Taip pat, galvojo Atėnė, užšaldytas jis liks tokio pat amžiaus, koks yra dabar, kam jai reikalingas kažkoks suaugęs, neduok dieve, spuoguotas paauglys, toks jokiu būdu nekels jai susižavėjimo. Jau geriau lieka toks kaip dabar, kaip paveiksliukas, į kurį malonu pažiūrėti tada, kai tik atsidarai šaldytuvą. Tačiau šaldytuvas jai reikalingas maistui.
Ech, problema. Ir nusprendė deivė išorėje prie įėjimo į olą sudėti ledo guolį, kuriame Kajui bus ir patogu, ir grynas oras, o ji galės bet kada mesti į jį susižavėjimo kupiną žvilgsnį, kaip tai įvyko mieste gatvėje.
Taip ir padarė – Kajus kaip koks munumentas gulėjo ledo paklotėje prie įėjimo į olą.

Praėjo keli mėnesiai, gal net pusė metų, deivei laikas apskritai mažai ką reiškė, ji buvo amžina. Žodžiu, tas paminklas grožiui prie įėjimo ėmė ją po truputį nervinti. Visgi tai nejudantis objektas. Kur kas maloniau buvo matyti jį judesyje, valgantį ir šelmiškai į ją spoksantį. O betgi greit atšaldyti ledą nėra paprasta, dargi pačiame žiemos įkarštyje. Arba įšaltyje. Todėl pasikvietė Atėnė pusbrolį Promėtėją, kuris gerai valdė ugnį, ir paprašė ištirpinti ledą kaip galima greičiau, vaiko gal jau namuose pasigedo.
Promėtėjas atsinešė glėbį malkų iš gretimai esančio skardžio, padarė iš jų prakurų, glėbį pernykštės žolės, sukrovė viską greta ledo mauzoliejaus ir titnagu įskėlė į akmenį kibirkštį, kuri tuoj pasigavo šieną, tada užsidegė prakuros ir galiausiai ugnis įsiskverbė į sausas malkas. Abu su Atėne tuo metu apie kažką paplepėjo, išgėrė vyno, Promėtėjas greit smigo kaip visada, buvo silpnas gėrėjas, o deivė viena sulaukė akimirkos, kai Kajus pramerkė akis.
Kur aš? buvo pirmas jo klausimas. Matė greta sėdinčią tą pačią bobą, apsikarsčiusią aukso grandinėmis,  kuri tik neseniai vaišino jį kava, o dabar staiga jie kažkur ne mieste, aukštai, tikriausiai tai kažkokie kalnai, kaip jie taip greit per keliolika minučių čia atsidūrė, dar ant akmenų miega kažkoks apdriskęs valkata, visa virtinė šitų klausimų perbėgo per smegenis. Manęs gi laukia namuose, greičiau kvieskite taksi, pareikalavo berniukas.
Nurimk, ištiesė ranką Atėnė, ir jis vėl sustingo kaip tada kavinėje. Tu ilgai prabuvai čia, tavęs jau seniai niekas nebeieško. Pamiršk juos.
Kaip galiu pamiršti, bejausmiu balsu ištarė Kajus, jie mano tėvai, draugai, Gerda.
Kas ta Gerda? sukluso deivė.
Tu nežinai? Tai mano mergaitė nuo pirmos klasės.
Neabejoju, kad ji jau turi kitą vaikiną. Pamiršk ją.
Gerai, kaip pageidausi, atsakė Kajus.
Atėnė atitraukė ranką ir Kajus iškart vėl stryktelėjo iš vietos.
Bet kažką aš juk turiu veikti? Eiti į mokyklą, žaisti futbolą ir panašiai.
Tu eisi, bet jau būsi vedęs vyras.
Ką vedęs?
Mane.
Oho, šyptelėjo berniukas. Ir mes gyvensime kaip vyras ir žmona? Turėsime vaikų?
Būtinai. Ir turėsi po pamokų iškart grįžti namo, nesivalkioti su neaiškiais tipais ir neuostyti miltelių. Aš pati pasiimsiu tave prie mokyklos vartų.
Ne, geriau nesirodyk, nes vaikai pažįsta mano motiną...
Tu eisi į kitą mokyklą, ten tavęs niekas nepažįsta.
Tada gerai. O štitas tipas, jis tavo meilužis, ar pirmas vyras?
Nei tas, nei tas, nežinau tiksliai ar pusbrolis, arba dėdė, jis Dzeuso brolis. Aš gerai nesigaudau tuose giminystės pavadinimuose. Aš Dzeuso duktė, deivė Atėnė.
Aš nežinau nei Dzeuso, nei deivės, man tas pats. Tiesiog mintis būti vedusiu vyru įdomi. Su Gerda, tai mano panelė, mes dažnai žaisdavom vyrą ir žmoną.
Ir ką tada darydavot?
Nusirengdavom pas kurį nors namuose, pas ką nebuvo tėvų, ir guldavom nuogi į lovą.
Ir?
Nežinau, raičiodavomės, bučiuodavom vienas kitą. Būdavo faina.
Galėsi tą patį daryti su manimi, bus dar geriau. Aš tau parodysiu.
O tavo tėvo nebus namie? Kaip jį vadinai, Dzeusu, ar ne?
Taip, jo nebus, mes būsime vieni.
Klasė, aukštas lygis. Tai vesk mane namo, žmonele.

Po dvidešimties metų Kajus šventė savo trisdešimtmetį. Kadangi savo giminių neturėjo, tai svečių sąrašą sudarė Atėnės giminaičiai, Kajus vos spėjo fiksuoti jų vardus: Apolonas, Afroditė, Adonis, Panas, Nikė, Melpomenė, Hermis, tas pats girtuoklis Promėtėjas ir galiausiai pats Atėnės tėvas Dzeusas. Žodžiu, visi dievai. Dabar Kajus jau žinojo, kad vedė deivę, susigiminiavo su kilminga gimine, bet didelės naudos iš to neturėjo: vis tiek turėjo eiti į darbą, autokrautuvu vežioti prekes po logistikos sandėlį, taupyti iš atlyginimo, kad susimokėtų už elektrą, šildymą ir šiukšlių išvežimą, pirkti vaikams sauskelnes, kuprines į mokyklą, sąsiuvinius ir visas tas nesąmones, kurių pačiam ne taip seniai reikėjo, nes pirmas vaikas atsirado, kai Kajui tebuvo dvylika, dabar jų buvo penki, vyriausias kitais metais baigs vidurinę. Tie visi dievai jiems nepadėjo, Atėnė dirbti taip pat nieko nemokėjo, gerai bent tai, kad sutiko parduoti tą visą metalą su akmenimis, kuriais buvo apsikarsčiusi. Be visų tų blizgučių atrodė kaip normali boba.
Dzeusas, tiesa, buvo kartą pasirodęs per jų vestuves, padovanojo naują Volkswageną ir po to ilgam dingo. Jokios paramos arba susidomėjimo anūkais neparodė. Kita vertus, jis tiek turėjo tų giminių, kad, ko gero, jam buvo reikalingas atskiras informacijos biuras visus juos suregistruoti. Tad nieko nuostabaus.
Kitų svečių vardų jis net nebeprisiminė. Iš jo pusės buvo keli girtuokliai, su kuriais po darbo pasėdėdavo valandą kitą bare, bet jų Kajus taip pat gerai nepažinojo, nes bendradarbiai dažnai keistėsi, nespėji susipažinti, jau kitą dieną prisistato kitas, rodos, tas pats veidas arba panašus, o vardas jau ne tas. Taip ir bėgo dienos.
Dzeusas neatrodė pasikeitęs, toks pat senas ir susiraukšlėjęs. Kaip ir pati Atėnė nepakito, vis buvo tokia pat stotinga, nelabai graži, bet amžiumi susilyginusi su Kajumi. Toks dievų privalumas – stabilumas. Kita vertus, jis jau buvo įpratęs reguliariai ją išbarškinti, tada ji nurimdavo, nepuldavo priekaištauti dėl išgėrinėjimo ir palikdavo ramybėje su savo mintimis. O mintyse jis ir toliau nenustojo mylėti savo Gerdos, kurios nebuvo matęs daugiau kaip du dešimtmečius. Tiesa, Feisbuke ir Instagrame sekė jos gyvemimą, bet parašyti taip niekada ir neišdrįso. Gerda jau buvo kartą išsiskyrusi, augino dvi mergaites ir vertėsi turbūt gana sunkiai. Taip spėjo Kajus, nes draugų jos puslapyje nebuvo daug, kelionių ar kokių nors įvykių aprašymų taip pat.
Pats gi Kajus su vaikais ir žmona vasaras praleisdavo toje oloje kalnuose, kur pirmą kartą buvo Atėnės užšaldytas. Ji jam viską papasakojo, ir Kajus būdamas taikus su viskuo susitaikė. Gyvenimas kalnuose leisdavo jiems susitaupyti, nes maisto atnešdavo kaimo žmonės iš lygumų, ta prasme, aukojo dievams. Labai patogu ir pravartu, gaila, kad neaukodavo, kai jie gyvendavo mieste. Bet abu su žmona buvo įsigudrinę nemenką kiekį dovanų išrūkyti ir rudeniop parsivežti į butą mieste. Taip dar kelis mėnesius iki Kalėdų nepirkdavo mėsos ir sūrio.
Gerai, kad svečiai patys atsinešė maistą ir gėrimus, nes Kajus iš savo atlyginimo nebūtų galėjęs jų visų pašerti. Atsinešė vyno, sūrio, vieną papjautą avinuką, jį pakepino ant griliaus balkone, supjaustę į nedidelius kepsnius. Buvo daug muzikos, nes dievai turėjo savo instrumentus, grojo ir dainavo kažkokias senienas iš Demio Ruso repertuaro, tipo From Souvenirs to Souvenirs ir Goodbye, my Love, Goodbye. Vienuoliktą vakaro kaimynai iškvietė policiją ir šventė nelauktai baigėsi. Promėtėją išsivežė absoliučiai girtą tiesiai į blaivyklą. Ačiū dievui, daug maisto ir vyno liko, todėl Kajus visai nenusiminė.
Likę vieni, gerai prisigėrė su Atėne ir netgi atliko sueitį, ko paskutiniu metu Kajus vengė teisindamasis nuovargiu, senatve ir panašiai. Koks gi tu senas, sakydavo jam žmona, tau nė trisdešimties nėra. Pažiūrėk, kiek man metų, nemažiau keturių tūkstančių, aišku, pase tiek nerašo, bet aš tai žinau.
Atliko viską ten, kur ir gėrė – balkone ant čiužinio, kad neprižadinti miegančių vaikų. Paskui jis nuėjo prie kompo ir parašė į Feisbuką Gerdai:  Aš gyvas, Kajus. Ir pridėjo savo ir vaikų nuotraukas, darytas ant kalno prie angos į olą. Nuotrauką darė Atėnė, todėl į kadrą nepateko.

Kitą rytą darbe pasitikrino paskyrą. Opa, Gerda atsakė: eik tu šikt, negali būti. Iš kur tiek vaikų? Tu juos įsivaikinai?
Ne, tai mano. Man juos pagimdė viena deivė. Tu jos nepažįsti.
Kuo ji vardu?
Atėnė.
Neskiesk, negali būti, ji seniai mirusi, kaip ir Dzeusas.
Nieko panašaus. Dievai nemirtingi. Vakar jie visi buvo pas mane. Policija netgi surašė protokolą pagal jų paso duomenis. Aišku, ne visi turėjo pasus, kas gi nešis į balių tapatybės korteles, bet kai kuriems užteko ir vairuotojo pažymėjimo arba studento bilieto. Man regis, Apolonas ir Panas buvo studentai. Vakar buvo mano gimtadienis.
Žinau, manei pamiršau?
Gaila tavęs nebuvo.
Galim šiandien atšvęsti.
Aš baigiu šeštą. Darbą, ta prasme. Ateik prie fontano.
Ok, būsiu.

Po penkių metų vyriausias Kajaus sūnus Martinas vedė Gerdos dukterį Lėją, kuriai tebuvo šešiolika metų. Martinui dvidešimt trys. Atėnė, aišku, nežinojo, kad Gerda ta pati, kuri buvo Kajaus vaikystės mergaitė. Tiesiog jaunieji atsitiktinai susipažino šokiuose ir mergina nelaiku pastojo, nebuvo kitos išeities, tik ją vesti. Jiems buvo paskirtas balkonas, nes kitų atskirų patalpų bute nebuvo. Balkonas buvo įstiklintas. Gerdos butas buvo dar mažesnis, be to, ji pati prieš trejus metus susilaukė dar vienos mergaitės. Katastrofa – vaikai dygo kaip grybai po lietaus. Laimė tik Atėnė daugiau nepastojo. Kajus dažniausiai ilgai užtrukdavo darbe, o po to krisdavo negyvas į lovą.

Dar po penkerių metų visų gyvenimas pagerėjo, nes šalis išsivadavo iš kažkurios sąjungos, į kurias laiks nuo laiko vis patekdavo, ir tai visuomenei visuomet atnešdavo tik nelaimes. Bet dabar šalis vėl buvo laisva, niekam nieko neskolinga, su niekuo nekariavo ir nesipyko, rūpinosi tik savais žmonėmis ir nesikišo į kaimynų reikalus.
Todėl Martinas išsikraustė iš balkono į atskirą butą, kiti Kajaus vaikai taip pat išsilakstė arba į užsienius mokytis ir uždarbiauti, arba gyveno studentų bendrabučiuose. Atėnė šeimininkavo viena trijų kambarių bute, o Kajus tebedirbo savo logistikos sandėlyje ir perkraudinėjo prekes iš vieno kampo į kitą. Po darbo tvarkingai grįždavo namo, neišgėrinėdavo, nes daktarai įspėjo apie gresiančią kepenų cerozę, žiūrėdavo namie televizorių, daugiausia futbolą arba snukerį, o žiemą biatloną ir šuolius su slidėmis. Su Gerda nustojo susitikinėti, nes ji smarkiai suseno, o Atėnė priešingai – vis tebebuvo tokia pat jauna ir stamantri. Dabar jie naudojo prezervatyvus. Tai buvo nauja, bet kartu ir jaudino. Atėnė pati viską paruošdavo, jam belikdavo tik paskutinis veiksmas.
Kartais juos aplankydavo Dzeusas, bet kadangi Kajus pass, tai dievas gėrė vienas. Žiūrėdavo snukerį ir kartu keikdavosi, kai Trampas pralaimėdavo. Promėtėjas nesirodė, su blaivininkais jam nebuvo kas veikti.

Dar po dvidešimties metų Kajus niekuo nesiskyrė nuo Dzeuso, ta pati žila barzda, tankūs antakiai, įdubę skruostai. Atėnė, vis tokia pat jauna ir krūtinga, atnešdavo iš parduotuvės jiems čipsų ir alaus. Kajus gėrė nealkoholinį. Dzeusas dabar jau nebesivargindavo grižti į kalnus, sėdėjo jų bute ir degino elektrą, už kurią mokėjo Kajus iš savo pensijos ir bambėdavo: kada tu grįši į savo olą?
Nebambėk, kaip senis, atrėždavo Dzeusas. Su manim tu būsi nemirtingas. Perjunk Eurosportą. ]]> Sat, 29 Aug 2026 21:24:54 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262936.html http://rasyk.lt/kuriniai/262936.html
Tos dienos slinko lėtai, lyg miražo fėja būtų vedžiojusi mane už rankos. Žalsva, tolima, beveik tikra. Kartais atrodė, kad ji tuoj palies mano petį, bet visada pasitraukdavo sekundę per anksti. Burtai, kurie niekada nebuvo mano.

Aš skridau į tavo šviesą kaip vabzdys, kuris jau žino, kad sudegs, bet vis tiek skrenda. Tu mane nupurtei lengvai, be pykčio, be žvilgsnio – kaip pelenus nuo palangės. Ir aš supratau: tai ne tragedija, tai tiesiog fizika. Šviesa neprivalo girdėti to, kas jos siekia.

Žodžiai grįžo pavargę, lyg skalikai po ilgos, bevaisės medžioklės. Sugrįžo be grobio, be džiaugsmo, tik su savo kvapu ir nuovargiu. Aš juos priglaudžiau, nes kas gi daugiau juos priglaus.

O viltis… ta mėlynoji, kuri kadaise švietė kaip pažadas… ji pajuodo. Tapusi šalta žvaigžde, tolimu tašku, kurio jau nebeseku. Ne iš pykčio. Iš ramybės.

Kartais praradimas ateina ne kaip smūgis, o kaip oras, kuris pamažu išsileidžia iš kambario. Ir tu tik stovėdamas supranti, kad jau seniai kvėpuoji tuštuma. ]]> Sat, 29 Aug 2026 11:00:39 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262931.html http://rasyk.lt/kuriniai/262931.html   Hmm. O per kito bambą? O jeigu išgirsti šaukint iš savęs -
  O nedink, Abėcėle,
  kai atrodo,
  kad nieko tikresnio paregėti neteks
  kaip, pasilikus kartu su tavim,
  esaties begalybes apvaikščiot dievybių keliais...

  Regėjosi, kad galim neskubėti ir į sesers jubiliejinį aštuoniasdešimtmetį. Rugpjūčio penktosios vakaras dar vis nepritemęs, bet svarbiausia, kad jis,, užgriuvęs“ nelauktu stebuklu, o būtent  karieta. Taip, taip, rugpjūčio penktosios vakare. Nuo ten praeina vis daugiau laiko, o aš per jį vis labiau įsitikinu, kiek daug ko nesurasta ne tik praėjusiame laike, bet ir praėjusiame savyje. Net pradedu atsargiai darytis ar ne nuo  paties Napoleono Bonaparto išgirstu:,, Yra vagių, kurie yra nebaudžiami įstatymo, bet visgi vagia iš žmonių brangiausia, – laiką”
  Lig šiol patikiu, kad anas vakaras dar vis nepritemsta, per jį vis labiau pajaučiu, kad įsmeigus į žemę savo lazdą, ji būtinai sužaliuotų,  įsišakotų, o išaugusio medžio pavėsio prieblanda teiktų dalykus, kurie nebūtų bent kiek sunkiau suvokiami ar kad reikėtų juos po prisiminimus ar po knygos mėtyti manant, kad tai bent kiek reikalinga, reikšminga. Tačiau vėlgi - ar tai tik tiek?
  Patikiu, kad pastarasis Ygagos su karieta sugrįžimas ne tik kad netikėtas, bet kartu ir kažkieno nekvailai sumanytas. Vis dažniau išgirstu, kad, girdi,,, Pranas Karlonas savo profilį pakeitė. ”
  Kad jis keitėsi, kad jis keičiamas - ogi taip! Dėl to nei mažiausio žiupsnelio abejonių neužsilikę, bet argi taip, kaip neretai dabar girdžiu, skaitau, regiu. Kone visas paskutines savo nuotraukos su bet kokiais jų vaizdais esu verčiamas  suvokti kaip savo paties profilį.  O pasitaiko kuomet jau ir taip:,, Pranas Karlonas atnaujino savo būseną. ” Tegu tik mintyse, tik sau, bet  neiškenčiu nepasiteiravęs:
  - Dzievuli, kur tu, kokį tave anksčiau žinojau?
  Dzievulis neatsiliepia, bet iš toli toli išgirstu padeklamuojant, jog girdėk, įsimink, mąstyk, Prany, kad:
  ,, Prieš sukūrimą dangaus,
  kurs gaubia žemynus ir jūrą
  veidą vienodą gamta visame pasauly turėjo.
  Jį chaosu vadino” ]]> Fri, 28 Aug 2026 20:07:10 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262929.html http://rasyk.lt/kuriniai/262929.html - Migle, ar tu mėgsti keliones?, - pasidomėjo Eimis. Jam labai norėjosi daugiau sužinoti apie Miglę, jos pomėgius.
- O, taip! – Miglė net pradžiugo, nes Eimis palietė jos mėgstamą temą. – Jei nori, aš galiu trumpai papasakoti apie vieną kelionę.
- Mielai išklausysiu.
- Sėdėjau lėktuve prie lango ir negalėjau atplėšti žvilgsnio nuo įspūdingų vaizdų. Lėktuvas kėlė mane vis aukštyn, o aš žiūrėjau, kaip tolsta žemės kontūrai, kaip ji darosi panaši į žemėlapį, išbraižytą kvadratėliais, rombais, didžiuliais miškų masyvais, laukų plotais, ežerų apskritimais, upių vingiais ir galvojau, kokia nuostabi Lietuva iš lėktuvo skrydžio. Apėmė mane toks lengvas laisvės pojūtis: skrendu lyg paukštis, nardau tarp pūkinių debesų ir jokių rūpesčių nebeturiu. Kai lėktuvas artėjo prie Graikijos, vėl grožėjausi vaizdais. Kokios vandenų platybės! Rodėsi, kad skrendu virš begalinio okeano, kuris niekada nesibaigs. Pagaliau laimingai šis milžiniškas paukštis mane nutupdė ant žemės, ir išlipusi bei įkvėpusi gaivaus jūros oro, pajutau malonios šilumos dvelksmą. Palmės lengvai siūbavo, tankūs krūmai rožiniais ir baltais žiedais šypsojosi, ir mano veidą taip pat papuošė šypsena.
Einant link jūros, kas dieną lydėjo gausiai žydinčių krūmų alėja, iš kitos pusės – trumpų kamienų medeliai su žaliais vaisiais, panašiais į mūsų kriaušes, tik žymiai mažesniais ir statmenai augančiais, o šalia tų medžių – plokštieji kaktusai, bet įspūdingai dideli.
Jūros mėlis viliojo. Šiltame vandenyje malonu buvo plaukioti.
Nuostabi gamta ir šiltas oras teigiamai veikė nuotaiką. Kalnų peizažas traukė žvilgsnį – norėjosi pakilti link jų viršūnių ir žvalgytis į tolimą horizontą.
Vaikštant šimtamečių storakamienių medžių alėja, dainingosios cikados nepaliaujamai svirpė tik joms vienoms suprantamas melodijas, kurios nustelbė visus kitus garsus, tuo lyg bylodamos apie savo su niekuo nepamatuojamą svarbą šioje saulėtoje saloje.
Neišdildomą įspūdį paliko Rodo miestas su gražia pakrante, gausybe burlaivių, bei žaviu istoriniu senamiesčiu. Grįžau pailsėjusi, pasisėmusi naujų įspūdžių, atsigavusi.
- Štai aš ir namie, - šyptelėjo Miglė, pamačiusi užsisvajojusį Eimio veidą.
Netikėtumas! Pasirodo, Miglė gyveno visai netoli Eimio – gretimoje gatvėje, pačiame Vilniaus centre.
Jie šiltai padėkojo vienas kitam už puikų vakarą ir atsisveikino iki kito karto. ]]> Thu, 27 Aug 2026 18:02:35 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262920.html http://rasyk.lt/kuriniai/262920.html pavėlavo į autobusą. Bet dar paprasčiau buvo apsistoti viešbutyje. Ir nemeluoti.
Į Druskininkus išvyko dar su tamsa. Autobusas dardėjo net pasišokinėdamas, Prienų
kelias greičiau priminė minų išartą lauką, tik ne plentą. Akino rytinis automobilių srautas ir
Ainė ramiai užsimerkusi snūduriavo. Šį kartą ji ir nenorėjo dairytis į pakeles - rytą pakirdo
pavargusi, nežinia kiek kartų vis nubusdavo - tai panikoje, tai apimta nepaaiškinamos
euforijos. Dabar ilsėjosi, priešaky visgi laukė darbo diena. Daug darbo dienų. Daug nemigo
naktų - ir panikoje, ir euforijoje.
*
Šarūnė dukrą augino, rodos, be įtampos ir didesnių iššūkių. Tarsi jos mergaitė pati augtų.
Ainė ją aplankė tik po gero mėnesio. Vis ruošėsi. Teisinosi. Juk žiema dar buvo - tai moteris
pakosti, tai pasloguoja, negi pas mažiukę važiuos.
Bet atėjo ir mandagių atsikalbinėjimų laiko limitas. Tiesą sakant, Ainė ir pati negalėtų
sau paaiškinti, kodėl taip delsė. Nė nebandė.
Tą saulėtą, bet vėjuotą dieną ji nutarė nedirbti. Štai taip paprastai - vaizdo pokalbyje
pareiškė, kad šis penktadienis jai išeiginė. Iškart po skambučio išėjo į miestą. Turbūt ne ji
viena nutarė ilsėtis tokią dieną. Tokią jau pavasariškai šviesią, bet dar žiemiškai žvarbią dieną
įprastai tuščias centras buvo netikėtai gyvas. Tarsi iš niekur pasipylę ir senjorai, ir jaunesnės
poros su vaikais ir šunimis dar gūžėsi, suposi į šalikus ir kėlė apykakles, bet akys buvo atviros
saulei ir bundančiam pavasariui.
Ainė pasuko link prekybos centro - labai retai bet ir ji išlįsdavo į kokią kavinukę espresso
kavos ir pyrago.
Kava kaip visad buvo stipri ir gera. Stebėdama pro langą praeivius, Ainė pasėdėjo dar
keliolika minučių. Išėjus į gatvę, kūnu netikėtai perbėgo drebuliukas, moteris susigūžė nuo
šalto vėjo gūsio ir akimirką padvejojus, grįžo į prekybos centrą. Pasuko kairėn - į vaikiškų
prekių skyrių. Ilgai negalvojus, paėmė didelę pakuotę mergaitiškų sauskelnių. Nesumojo, ką
daugiau, o šie visad pravers. Dar užsuko į alkoholio skyrių, išsirinko vyną. Kiek pasvarsčius,
padėjo atgal. Kur nors rimtesnėje parduotuvėje Šarūnei nupirks gerą kremą. O gal ką nors kito
kūno priežiūrai. Gėlių ras Kaune.
Iki autobuso buvo likęs pusvalandis.
Penktadieninė Kauno autobusų stotis ūžė ir šurmuliavo. Galima buvo pamanyti, kad
būtent šiandien visi miestai nutarė susikeisti gyventojais. Susisukę, įtraukę pečius keleiviai,
ieškodami savo krypties ir įlaipinimo aikštelės zujo aplink autobus, grūdosi į laukimo salę,
plūdo į prekybos centrą ir užkandines. Kažkoks tautų kraustymasis.
Įtraukus galvą į apykaklę, Ainė nuskubėjo centro link, kviesti Boltą kokiam kilometrui
kelio nebuvo prasmės. Draugė laukė - užsakyti sušiai jau buvo atvykę, vynas atšaldytas,
pyragas orkaitėje.
- Na pagaliau, pagaliau prisiruošei! Jau pamaniau, mažąją tik lakstančią pamatysi, - kiek
juokais priekaištaudama, su džiaugsmu pasitiko draugę Šarūnė. Ji impulsyviai tiesiog puolė ant
kaklo. Ainė pasidavė tai nuotaikai ir atsakė šiltu apsikabinimu. Tokiu seniai patirtu ir mielu.
- Na, kažkaip taip. Ilgai ruošiaus. Ko tai, - raustelėjo Ainė, - Bet aš čia, ar ne? Kaip faina,
žinok! Labai, labai džiaugiuos.
- Na ir super, plauk rankas ir pirmyn.
Moteris pasuko iškart į svetainę, turbūt net nesąmoningai aplenkdama vaiko kambarį.
- Eime, gi dukrą parodysiu. Ko bėgi?
- Nebėgu gi. Kažkaip neįprasta dar, - kaltai nusijuokė moteris.
Mažiukė ramiai miegojo. Gražus, rausvas kūdikėlis. Toks keistas, nepažįstamas
žmogutis. Ainė žiūrėjo ir nuoširdžiai žavėjosi. Be jokio sumišimo, kaltės jausmo, pavydo.
- Ji fantastiška. Kaip džiaugiuos. Sveikinu tave, - nusišypsojo ir dar kartą apkabino
draugę.
Dažniausiai namie tik užkandžiaudama, pietaudama kavinėse, Ainė tikrai buvo pasiilgus
paprasčiausiai užsakyto į namus maisto. Sušiai nuo stalo tiesiog išnyko. Ainė su pasimėgavimu
gurkšnojo vyną, vis paragaudama po kąsnelį pyrago. Šarūnė su šypsena stebėjo draugę.
- Nepyk, nerisidedu prie tavo mažos puotos. Turiu savo meniu, - truputį didžiuodamasi
pratarė draugė. Maitinu.
- Gerai tau, - šyptelėjo Ainė.
- Ir gerai, ir krūva nepatogumų, - staiga susivokusi, pasitaisė.
Ore pakibo nejauki trumputė tyla.
- O tu žinai, aš jau seniai noriu tau pasakyti, - Šarūnė pasimuistė, palinko arčiau Ainės, -
jaučiu, pačiai keistas man tas pokalbis bus. Bet pasakysiu. Pameni mūsų pokalbį Alikantėje?
Tada, seniai.
- Kaip man ADHD pripaišei? - šyptetėjo draugė.
- Na taip, bet ne apie tai. Aš apie tai, kad tu tada buvai teisi. Negalima gyvent pagal
sugalvotą planą ir susikurtą struktūrą. Neišeina. O ir nesinori, žinok. Kaip tu tada pasakei?
Visa geometrinė?
- Kažkaip taip. Panašiai turbūt.
- Tai vat - reikia mokėt sustot ir pasimėgaut. Vat kaip dabar suprantu! Neskubu,
nebelekiu. Vis atrodė, kad tas gyvenimas bus kažkada, o dabar tik repeticija ar įžanga kokia.
Kad viskas bus, tik reik gerai suplanuot. Supranti, kokia tai nesąmonė?!
- Matai kaip, - Ainė trumpam nutilo, - o aš kaip tik pradedu atvirkščiai galvot. Gal net tik
jausmas, užuomina į tokį galvojimą? Nesusidėlioju.
- Kitaip, tai kaip? Tu gali kitaip?
- Na, mėginu suprast, kad gyvenime negalima plaukt pasroviui. Kabaliuot kaip kokiam
lapui vėjyje. Taip, viskas atrodo teisinga, tu mėgaujiesi, gyveni ta minute. Gal laimingai, gal
ne. Bet ar tikrai teisinga? Aš gyvenu ta minute, bet kodėl nemoku mėgautis? Nėra manyje jokio
„enjoy your life“.
- O kaip kitaip? Tada pagal planą? Grafiką?
- O gal viduriukas yra? Jaučiu, kad reik kažką daryt pačiai. Galvoti, o ne laukti kažko
gudraus, ir staiga kokią nesąmonę iškrėsti, - Ainė gurkštelėjo vyno. Butelys jau buvo įpusėjęs,
- na nežinau, kažkaip kitaip reik. Ir ne kaip tu tada, bet ir ne kaip aš. Trūksta man kažko. Labai.
Mano vaiko? - pasakė, ir pati išsigandus staiga nutilo.
- Nežinau, ką atsakyt... - Šarūnė net krūptelėjo, išgirdus tokį netikėtą draugės atvirumą, -
Čia kaip ta suknelė, kiekvienai sava pritinka. Neturiu teisės tavęs mokyt ar moralizuot. Ir taip
jau įtartinai protingas tas mūsų pokalbis darosi. Taip retai matomės, o susitikusios...
- Na taip. Turbūt ir nereik manęs moralizuot.
Šarūnė norėjo dar kažką pasakyt, bet pradėjo krebždent mažiukė ir moteris nuskubėjo
pas dukrą. Ainė liko viena. Ji tuščiom akim žiūrėjo į vėl artipilnę vyno taurę, apkramtytą
pyragą, lėkštę nuo sušių. Nė napajuto, kaip tyliai ir išdavikiškai nuriedėjo ašara. O tada
prapliupo.
*
 ]]> Thu, 27 Aug 2026 10:41:33 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262914.html http://rasyk.lt/kuriniai/262914.html Kurį laiką jie ėjo tylėdami. Buvo gera taip eiti. Tiesiog eiti.
– Gal nori pašokti? – netikėtai pasiūlė Eimis.
– Kur, čia?  - Miglė iš netikėtumo sustojo ir pažvelgė į jį nustebusi.
– Kodėl gi ne? Prie šokančio fontano, šviečiant žibintams, medžiams metant paslaptingus šešėlius...
Eimis buvo užkietėjęs romantikas. Miglė tai suprato ir linktelėjo pritardama. „Tegu šis jų vakaras bus labai romantiškas ir nepamirštamas“ – pagalvojo ir, padariusi grakštų reveransą, uždėjo ranką Eimiui ant peties. Lyg burtų lazdele kažkam mostelėjus, iš garsiakalbių pasklido muzika. Eimis švelniai apkabino Miglę ir jie pradėjo suktis valso žingsneliu. Greitai prisijungė dar kelios poros, o aikštelė aplink šokantį fontaną netrukus priminė teatro sceną, kurioje aktoriai atlieka muzikinį kūrinį.
Pasibaigus šokiui, dar kurį laiką jie vaikštinėjo sodo takais, dalijosi dienos įspūdžiais, tarėsi apie sekantį susitikimą. Bet abu labai nenorėjo, kad šis vakaras baigtųsi, todėl nusprendė pasivaikščioti senamiesčio gatvelėmis.
Einant Universiteto gatve, Miglė sustojo prie Alumnato. Sudomino prie pastato esanti lentelė su trumpa istorija:
„Alumnatas – tai 1582 m. popiežiaus įsteigta kunigų seminarija, kurioje mokėsi ir gyveno studentai iš Skandinavijos, Vidurio ir Pietų Europos. Šios, jėzuitų globojamos, seminarijos tikslas buvo paruošti kunigus misijoms Rytuose, nes Vilnius strategiškai buvo tam ypač tinkamas. Po 1569 m. Bresto bažnytinės unijos, vienijančios katalikų ir stačiatikių bažnyčias, ypatingas popiežiaus dėmesys buvo skirtas graikų apeigų katalikų (unitų) dvasininkams rengti šioje seminarijoje. Alumnato kiemas yra vienas gražiausių vėlyvojo renesanso architektūros pavyzdžių Vilniuje. 1622 m. perstatytą ansamblį sudaro reprezentacinis uždaras kiemas su arkadomis ir pusiau uždaras kiemas, iš kurio atsiveria vaizdas į Prezidentūros kiemą“.
Pastebėję, kad vartai atidaryti, Miglė su Eimiu užėjo į kiemą ir pamatė tikrąjį renesanso architektūros grožį: trijų aukštų pastatas, priekinis fasadas - arkiniai balkonai, visas ansamblis juosia uždarą kiemą. Įspūdinga! Beeidami toliau, pateko į senamiesčio kiemelius, kuriuose ne vieną šimtmetį skaičiuojantys namai leido pajusti istorijos dvelksmą šį romantišką vakarą.
Taip bevaikštinėdami, priėjo Eimio parduotuvėlę.
– Gal užeikim, pavaišinsiu kava, - pasiūlė Eimis. Miglė mielai sutiko.
Nedidelė, jauki parduotuvė Miglei iš karto patiko. Ten stovėjo patogi dvivietė sofa ir kavos staliukas. Kaip gera buvo patogiai įsitaisius, pailsėti. Kol Miglė apžiūrinėjo interjerą, stenduose išdėliotus papuošalus, Eimis paruošė kavą. Malonus aromatas, kokybiškos kavos skonis nuteikė maloniam pokalbiui. Du žmonės, visai neseniai susitikę, bendravo taip nuoširdžiai, lyg būtų seniai vienas kitą pažinoję.
Laikas pralėkė nepastebimai. Miglė pakilo – metas namo. Eimis paprašė, kad ji kiek luktelėtų, o pats nuėjo prie vieno stendo ir paėmė keletą gintarais inkrustuotų sagių.
– Išsirink, kuri tau gražiausia. Noriu padovanoti. Lai ji primins šį puikų vakarą.
Ir Miglė išsirinko. Trys maži gintarėliai skleidė šiltą šviesą ramunių žiedlapių apsuptyje.

]]> Wed, 26 Aug 2026 21:59:11 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262910.html http://rasyk.lt/kuriniai/262910.html kelis kartus metuose įmonė rengė dalykinius susitikimus, kuriuose privalėjo dalyvauti visi
darbuotojai. Savotiškai Ainė ir laukė tų dienų. Pasiilgo šurmulio, kalbų, juoko. Mandagių
apsikabinimų. Kelios dienos metuose - pats tas laikas, kad neįsipareigoti, per daug nesuartėti ir
nevaidinti artimų kolegų.
Į Kauną norėjosi, nes prieš kelias dienas grįžo ir Šarūnė.
Prieššventinis miestas Ainę pasitiko sunkia dargana ir žvarba. Miesto purvu pažymėti
automobiliai beveik neišsiskyrė spalvomis, visi vienodai pilki tarsi per prievartą riedėjo
grindiniu ir, lyg keršydami praeiviams, taškėsi tuo purvu. Norėjosi tik gūžtis, įsisupti į
šiltesnius apdarus ir kuo greičiau įsmukt ten, kur šilta, kvepia jaukumu ir kava.
Moteris pasitaisė šaliką, tiesiog įkrito su visa galva į minkštą vilną. Ne, kavinės ji
neieškos, geriau greičiau pasiekti ofisą - ten visuomet kokybiška kava ir susitikimų proga
užsakyti rinktiniai užkandžiai. Ir žmonės - kelis kartus metuose norėjosi pamatyti tik
internetiniuose pokalbiuose girdėtus kolegas. Keista, turbūt pirmą kartą dirbdama šioje
įmonėje, ji geidė susitikti su bendrdarbiais.
Tačiau tik įpusėjus susirinkimui, tas erzelis, aktyvus keitimasis nuomonėmis Ainę ėmė
varginti bei slėgti. Ji jau sunkiai besukaupė dėmesį, mintys klaidžiojo nejučia peršokdamos tai
nuo programų kūrimo prie būsimo susitikimo su Šarūne, tai akimirkai atgal prie projekto ir vėl
kur nors į Akropolio piceriją. Sekundei sušmėžuodavo Šančiai, Ąžuolyno takeliai ir
neužmirštuolės Karių kapuose.
Po dalykinės dalies laisvesniam susitikimo pratęsimui ji nepasiliko. Nemelavo - reikia
dar ir su drauge susitikti. Akropolyje, picerijoje. Šarūnė, vos ne metus atbuvusi karštoje
egzotinėje šalyje, atsivalgiusi aštriais prieskoniai skanintų ryžių ir baklažanų, tiesiog svaigo dėl
paprastų tautiškų picų. Su padažais.
Keistas tas jųdviejų susitikimas buvo. Ainei nemaloniai priminė tą pirmą Šarūnės
apsilankymą ligoninėje po gimdymo. Lyg norinčios pulti į glėbį - juk tiek laiko nesimatė - o
sykiu tarsi kieno per prievartą stumiamos viena kitos link.
Šarūnė buvo pasikeitusi. Ženkliai pastambėjusi, jau nemažas pilvas lošė ją atgal ir
anksčiau dažniausiai kiek pakumpusi, dabar atrodė išdidžiai išsitiesusi. O ir Ainė ne iškart
atpažįstama pasirodė. Dar labiau susmulkėjusi, nedažyti, lietuviško lino spalvos ataugę plaukai
siekė pečius. Ji tarsi visa susiprastino, stengėsi neišsiskirti, prisitaikė prie žiemiškos darganos.
- Na, tai labas, - kiek pabrėžtinai garsiai pirma pokalbį pradėjo Šarūnė, - ale jau tuoj ir
neatpažinsim viena kitos.
- Laaaba, - nusišypsojo, Ainė, - tai duokš, apkabinsiu gi. Jei apglėbsiu dar, - nusijuokė,
stengdamasi nukrauti tvyrančią įtampą.
Gana jaukiai įsitaisiusios prie kiek nuošalesnio stalelio, jos užsisakė picas. Parduotuvių
lankytojai, po darbų išalkę biurų darbuotojai ir niekur po pamokų neskubantys mokiniai lyg
amžinas skruzdėlynas zujo pirmyn ir atgal. Bet tai teikė savotiško atsipalaidavimo, nevertė
atvirauti, norėjosi taip pat lengvabūdiškai krizenti kartu su mokykliniu jaunimu.
O pokalbis ir nestrigo. Po pirmų sumišimo akimirkų jos jau bendravo laisvai kaip visad,
pertaukdamos viena kitą, lyg skubančioje fugoje šokinėdamos nuo temos prie temos. Šarūnė,
nors ir neklausiama, nejučia pradėjo pasakoti apie sunkią savo nėštumo pradžią. Neįkyriai, bet
jautėsi, kad jai tai labai svarbu. Ji būtų norėjusi apie vaikiuko laukimą pasakoti ir pasakoti, bet
jautė, kad Ainę tas pokalbis glumino. Moteris tik santūriai užduodavo kokį abstraktų klausimą,
mandagiai linkčiojo ir vis dažniau įsistebeilydavo kažkur į picerijos kampą.
- Klausyk, - staiga surimtėjo Šarūnė, - aš noriu tavęs paprašyti vieno dalyko. Žinoma, tu
nieko neprivalai, bet... pabandyk, - draugė užsikirto dvejodama, atsilošė dar labiau, rankos
neramiai maigė servetėlę, - pabandyk man paaiškinti, prašau...
- Ką paaiškinti, - nekantriai pertraukė draugę Ainė, - gal tikrai neprivalau?
- Ne, neprivalai. Bet gal gali pabandyt? Kodėl... kodėl Aleksas pas tavo mamą?
Šarūnė norėjo paklausti tiesiai, - „Kodėl tu jį palikai? Kodėl palikai vaiką? „ - bet jautė,
kad negali. Galbūt ir teisės tokios neturi.
Ainė tik ramiai pažiūrėjo į draugę:
- Nes jam ten geriau. Nes kažkada ir man taip buvo geriau.
- Geriau? Ir tau buvo geriau?
- Aš nenoriu apie tai kalbėti, Šarūne. Nenoriu. Ir taip jau, - Ainė giliai atsiduso, net
išbalo, - aš tai pirmą kartą ištariau. Garsiai. Nes tu paklausei.
- Atleisk, aš tik noriu suprasti. Nesmerkiu nė sekundei, neteisiu. Bet nesuprantu.
- Šarūne, išgirsk. Aleksui ten geriau.
Šarūnė nutilo. Pirštais vis maigė tą servetėlę, nevaligai perplėšė pusiau. Atrodė, kad ji
bando suvokti, pajusti tų žodžių prasmę. Kažką tokio svarbaus, išsprūdusio draugei iš
pasąmonės.
- Gerai, ačiū. Aš pabandžiau, tu pabandei. Dabar aš gal kiek ir neadekvati, - šyptelėjo, -
atleisk. Gerai?
- Viskas gerai. Tu gi turi teisę klaust. Aš gal net kada nors būsiu pasiruošusi kalbėti. Tu
kavos ar arbatos? Man dar grįžti į Druskininkus, - staiga temą pakeitė Ainė.
- Arbatos. Ir va ano pyragėlio. Storėt tai storėt! O tu ir pas mane gali pernakvot. A?
- Važiuosiu. Kavos išgersiu, be pyragėlio.
Ainė palaukė, kol atvažiavo Šarūnės kviestas Boltas, atsisveikino su drauge ir iš lėto
patraukė link autobusų stoties. Į vakarą išsigiedrijo, šlapią šaligatvį traukė plonas ledukas,
kuris miesto žibintų šviesoje pavojingai blizgėjo. Žmonės stengėsi tipenti atsargiai dėliodami
kojas ir mintyse keiksnodami nepasiruošusius komunalininkus.
„Gal Kalėdos bus su ledu? O koks skirtumas... „ - šmėstelėjo.
Staiga Ainė sustojo. Ji paskubom išsitraukė telefoną ir drebančiom rankom surinko taksi
numerį. Nedvejodama, neabejodama nė vienai sekundei. Pasąmonė jau buvo nutarusi. Nuo
pietų ji vijo lauk tą mintį, kuri atkakliai brovėsi į jos protą. Stengėsi galvoti apie viską, apie bet
ką, tik ne apie tą kažkadą buvusį nemaloniai žalią, o dabar jau rausvomis plytomis apmūrytą
namuką Aukštuose Šančiuose. Ir kiek ji beginė tas įkyrias mintis, vis labiau suvokė, kad ten
nuvažiuos. Šįvakar. Tuoj pat.
Taksisto paprašė sustoti prie Karių kapų. Ne, prie namo ji neis. Tuo labiau į vidų. Jokiu
būdu! Tik iš tolo. Tik į langus. Ji žinojo, kad iš kitos gatvės pusės puikiai matosi namuko
kiemas. O jos tamsoj tikrai niekas nepastebės. Ir kodėl turėtų.
Ainė visa virpėdama išlipo iš automobilio. Žvilgsnis karštligiškai lakstė, ieškodamas
šviesų kiemelyje. Languose. Tamsu. Kitoje gatvės pusėje buvo visiškai tamsu. Tik juodas
namas blausioje žibintų šviesoje. Moteris pajuto, kaip rankos nutirpo, ji tarsi suledėjo visa,
-“Kodėl tamsu, ar nutiko kas? „ Pamiršusi bet kokį atsargumą, ji perbėgo gatvę ir vos neįpuolė į
kiemuką. Už vartelių automobilio nebuvo ir taip - langai pasitiko baugia tamsa. Ainė stengėsi
mąstyti blaiviai - „Gal svečiuose? Juk dar ne vėlu, tik temsta anksti... Gal atostogose, juk
šventės artėja? „ Tačiau bet kokias racionalias mintis vijo šalin vis labiau nevaldomas nerimas ir
tik viena mintis tiksėjo įkyriu skaudžiu tašku - „Kas Aleksui? „
Beveik bėgte ji aplėkė namą iš kitos pusės, slystelėjo, skaudžiai nukrito - tamsu buvo ir
ten, paskutinė maža viltis pamatyt švieselę žlugo. Ainė grįžo prie vartelių, atsisėdo ant žemės,
nugara atsirėmė į tvorelę. Ne, ji negali dabar išvažiuoti. Vienas po kito pro ją pravažiuodavo
automobiliai, praslinkdavo pavieniai praeiviai. Krėtė drebulys - dabar jau ir nuo šalčio.
Skaudėjo nubalnotus kelius. Moteris nežinojo, ką daryti. Ji net negalvojo, ką daryti, tik
monotoniškai lingavo į taktą vienintelei minčiai - „Kas nutiko? „
Kiek laiko šitaip?
Staiga viena pravažiuojanti mašina sulėtino greitį ir sustojo prie vartų. Ainė pašoko ir
pasislėpė šešėlyje. Širdis daužėsi taip, kad rodos turėjo girdėti visa gatvė.
Automobilis tyliai įvažiavo į kiemą, apšviesdamas suklypusį suoliuką, nykius, žiemai
pasiruošusius gėlynus. Pirmas sunkiai išlipo pakumpęs vyriškis. „Leonas“, - pažino. Atsidarė
užpakalinės durelės ir pasirodė moteris. Jos motina. Iš automobilio ji atsargiai paėmė miegantį
vaiką ir nusinešė į namus.
„Koks didelis“, - rodos visai ne vietoj šovusi mintis, - „Jetau, jie namie... „
Ainė susmuko ant žemės. Laiminga. Tik šito, tik šito ir tereikėjo.
Kol atsitokėjo, kurį laiką stovėjo, rodos, bijodama giliau įkvėpti, staiga atsiplaidavusi,
tarsi sklendinti kažkokioj nenusakomoje ramybėje ir laiko nesvarume. ]]> Wed, 26 Aug 2026 09:46:05 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262906.html http://rasyk.lt/kuriniai/262906.html