http://rasyk.lt lt kitoks.lt
Po jos sapnai nebeprimena sapnų. Jie ateina be formos, be kontūrų, lyg būtų pagaminti iš rūko ir senų prisiminimų. Jie juda, stena, vaitoja, sukasi aplink mane, lyg bandytų įsitaisyti mano galvoje. Šmėklos laksto be tikslo, rodo grimasas, kartais juokingas, kartais bjaurias, bet visada — kažkaip pažįstamas. Viskas juodai balta, lyg pasaulis būtų pamiršęs, kad spalvos egzistuoja.

Diena, kai ji pagaliau ateina, būna tik trumpas tarpas tarp dviejų naktų. Žmonių balsai, kalbų klegesys, televizoriaus ekranai, oro prognozės, veidai — viskas praeina pro mane, lyg būčiau stiklas. Aš matau, kaip jie juda, kalba, juokiasi, bet niekas neprilimpa. Diena tirpsta, kol vėl lieku vienas su naktimi, kuri visada grįžta kaip skola, kurios niekada neįmanoma sumokėti.

Ir tada prasideda tas pats ritualas. Pagalvės dusina pašautą juodvarnį, kuris krenta nuo šakos tiesiai į sirenų kauksmą. Laivų, traukinių, mašinų garsai susilieja į vieną ilgą raudoną signalą, kuris niekada neperjungiamas į žalią. Viskas juda į stotį, kurioje susigūžus laukia ji. Moteris, kuri mano sapnuose visada atrodo lyg šešėlis katastrofos kelyje — ne todėl, kad ji pati būtų nelaimė, o todėl, kad ji vienintelė išdrįsta stovėti ten, kur griūva pasaulis.

Tu esi tas šešėlis, kuris paryčiais išnyra iš rūko. Kartais atrodo, kad tu pati esi rūkas — kad tik rytmečio lietūs gali tave nupiešti spalvomis. Kai sapnai pagaliau nusidažo spalvotai, kai lietūs verkia taip tyliai, kad jų beveik negirdėti, tu pasirodai. Ne visada, ne kiekvieną naktį, bet pakankamai dažnai, kad aš vis dar laukčiau.

Aš nežinau, ar tu išsklaidysi miglas. Gal tai tik mano noras, tik mano įsivaizduotas gelbėjimo ratas, kurį pats sau nupiešiau. Bet laukimas yra stipresnis už abejonę. Aš laukiu, kad vieną naktį atskristum lengvais sparnais, akimis, kurias debesys degina. Kad įeitum į mano košmarus taip tyliai, kaip jūra įeina į kriauklę. Kad pagaliau išgirstum mano šauksmą, kuris per naktį kaupiasi kaip druska ant odos.

Štai kas vyksta manyje. Naktis po nakties, sapnas po sapno. Vis apie tave. Siela, nuprausta rasomis, virpa kaip žiedlapiai, kuriuos palietė pirmas vėjas. Vis apie tave. Net tada, kai bandau apie tave negalvoti, tu vis tiek grįžti — ne kaip prisiminimas, o kaip būtinybė.

Ir galbūt visa ši naktinė geografija, visi šie sapnai, šmėklos, juodvarniai, sirenos ir stotys egzistuoja tik tam, kad turėčiau kur tave sutikti. Nes diena tavęs neatneša. Tik naktis. ]]> Sun, 24 May 2026 20:44:08 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262227.html http://rasyk.lt/kuriniai/262227.html
Slapstėmės dar tik apie savaitę. Rudens pradžioje, kai prasidėjo karas, įsilaužėm į apleistą namą su Martinu, kuris manim rūpinosi, vis išlįsdamas paieškoti maisto ir perrišinėdamas mano koją – vis dėlto prireikė žinių iš jo nebaigto medicinos kurso. Sulūžusį kaulą stabilizavom, kiek mokėjom, bet, žinoma, greitai pagyti nesiviliau. Turėdamas daug laisvo laiko, pasidirbau šiokius tokius ramentus iš kelių lazdų, suklijuotų lipnia juosta (ko gi negalima suklijuoti lipnia juosta?) ir galėjau šiek tiek pajudėti po namus, bet laukan nėjau: už maisto paieškas atsakingi buvo Martinas su Džordanu.
Kaip tik Džordanas pats pirmas ir prisijungė prie mūsų, praėjus vos savaitei. Pamenu, jis pasirodė prie durų su didžiule kuprine ir pistoletu, prisegtu prie diržo. Pirma su Martinu pagalvojome, kad jis kareivis, ir neįsileidom: buvom pasiryžę priimti tik civilius. Sėdėjom kaip pelės po šluota, užsirakinę duris. Džordanas keliskart timptelėjo už rankenos, tada išgirdome jį klausiant, ar kas yra namie. Neatsakėme. Tikėjomės, kad jis išeis, pamanęs, jog šiame dviaukštyje, matomai apleistame dar gerokai prieš karą, nieko nėra. Tačiau, atsakymo neišgirdęs, Džordanas šūktelėjo:
–Jau kelias dienas gyvenu ten, miške! Mačiau, kaip jūs, idiotai, švysčiojat už nepridengtų langų. Jei norit kareivių, galiu nueiti iki stovyklos už kilometro nuo čia ir pakviesti!
Išsigandę susižvalgėme, ir Martinas atrakino duris. Džordanas mandagiai šyptelėjo, įžengė vidun ir prisėdo šalia manęs ant nušiurusios sofos, jausdamasis kaip namie. Jis nusiėmė kepurę su snapeliu, nubraukė nuo kaktos prakaitą ir išsitraukė iš įspūdingosios kuprinės butelį vandens. Atrodė, kad mūsų jis daugiau nė nepastebi, godžiai gurkšnodamas.
Martinas pažvelgė į mane. Neišmaniau, ką ir besakyti, šitaip netikėtai nepažįstamam žmogui atsidūrus slėptuvėje, o ir atvykėlio – stambaus, aukšto bei ginkluoto – supykdyti nenorėjau.
–Gali pasilikti, tik nė žodžio jokiems kareiviams, – galiausiai pasakė Martinas, akimirkai nuleidęs žvilgsnį į pistoletą, matyt, irgi nenorėdamas užsitraukti įsibrovėlio rūstybės.
–Kokiems kareiviams? – paklausė atvykėlis pašaipiai. – Išvaikščiojau čia viską ir galiu patvirtinti, kad apylinkėj nuolatinių stovyklų nėra – jos visos mieste. Tiesa, netoliese užmačiau maisto prekių parduotuvę, kurios visos lentynos nušluotos. Nežinau, ar tai alkis užaštrino mano uoslę, ar kaip, bet turiu įtarimą, kad tai, kas buvo lentynose, dabar yra štai šituose namuose. Ar aš neteisus?
Martinas neatsakė, ir Džordanas atsiduso.
–Na gerai, suprantu, ką tik atėjau čia iš niekur ir dabar uždavinėju jums, rodos, nepatogius klausimus. Bet, tiesą sakant, patys kalti, kad įsileidot. – Jis trumpai pasižiūrėjo į mano koją, ir pastebėjau, kad ranka, gan stipriai spaudusi butelį, šiek tiek atsipalaidavo. – Kokie jūsų vardai?
–Aš Martinas, čia mano draugas Henris.
Džordanas nužvelgė mus abu prisimerkęs, bet vis dar su ta pačia pašaipia šypsena, ir tarė:
–Vadinkit Džordanu. Pravesit namų turą?
Nors pradžioje netikėto atvykėlio bijojome, netrukus jo buvimas tapo įprastas. Apsigyveno jis viename iš antrojo aukšto miegamųjų (kitame – aš su Martinu) ir jokių nemalonumų mums nedarė. Džordanas, tiesa, vyras stambus ir valgė už du, bet ir prie maisto paieškų uoliai prisidėjo. Praktiškai visus konservus, kurie tik buvo parduotuvėje netoliese, Martinas jau buvo seniai parnešęs namo, bet Džordanas, ryte užsivožęs savo kepurę ir išėjęs „grynu oru pakvėpuot“, neretai grįždavo su pilnu maišu velniaižin iš kur gautų skardinių konservų ir butelių vandens, už ką, be abejo, visuomet buvome dėkingi.
Reikia pripažinti ir tai, kad, jei ne Džordanas, nebūtume pagalvoję uždengti antrojo aukšto langų, kad ir kaip kvailai tai skambėtų. Išmokė jis mus ir ugnį kurti bei upelio vandenį filtruoti, tad pykti ant jo nedaug teturėjome pagrindo, nors jis mums ir sumelavo apie kareivių stovyklavietę. Prie bendros gerovės jis prisidėjo, o dar, kas mane ypač nustebino, vieną dieną paprašė Martino išmokinti jį perrišinėti mano žaizdą „dėl visa ko“. Apie Džordaną mažai žinojome, bet mums užteko to, kad jis mums padėjo ir buvo naudingas. Vis dėlto mano sulaužyta koja jis neatrodė patenkintas: nepatiko jam išlaikyti invalidą.
Taip trise mes ir gyvenome kurį laiką, kol pasirodė Snoudenas. Martinui su Džordanu sutikus jį kelyje, Snoudeno dešinė ranka buvo peršauta; ėjo jis lėtai, išvargęs ir sulysęs. Martinas pasiūlė priimti jį į slėptuvę, ir Džordanas (tiesa, nenoromis) sutiko. Po kelių dienų Snoudenas truputį atsigavo ir nervinga greitakalbe pasakojo, kad ranką jam peršovė naktį bandant apvogti vieną iš priešo bazių mieste:
–Jie įsikūrę miesto bibliotekoje. Naktį praslinkau pro apsaugą, bet mane užtiko, kai iš rankų išsprūdo dėžė su konservais.
–Tikėjaisi visą dėžę išsinešt? – paklausė Džordanas.
–Matot, aš mašinoj gyvenau, galvojau, gal įmesiu į bagažinę.
–Nepastebėtas prasmukęs pro tą pačią apsaugą su didžiule dėže rankose?
–Buvau alkanas, žinoma, jei būčiau mąstęs blaiviau, būčiau pasielgęs kitaip.
–O mašiną kur palikai?
–Mieste. Jie ją surado, tai daugiau nebeturiu.
Džordanas mąsliai linktelėjo ir išėjo „grynu oru kvėpuot“, užsivožęs kepurę. Mes pasilikome su Snoudenu, kuris netrukus užmigo, vis dar sekinamas šautinės žaizdos. Taip jis drybsojo dar ilgai, o štai Džordanas parėjo jau už pusvalandžio. Martinas tuo metu perrišinėjo mano koją, o Snoudenas ilsėjosi ant lovos šalimais.
–Martinai, Henri, pravėdinau galvą, pagalvojau, reik šnektelt truputį.
Su Martino pagalba atėjau į kitą kambarį pas Džordaną, kur jis pusbalsiu, mums susėdus ant grindų, dėstė:
–Klausykit, to Snoudeno istorija man velniškai įtartina. Sako, naktį bandė įsilaužti į karinę bazę. Sunkiai tikiu, kad toks nervingas triznius...
–Alkanas, sakė, buvo, nemanau, kad tiek laiko prabadavęs ir pragyvenęs mašinoj, mąstė racionaliai, – pertraukė jį Martinas.
–Gerai, tarkim. Bet jis praslinko į saugomą pastatą karo metu, paėmė didžiulę konservų dėžę (jos, beje, sveria!) ir tikėjosi nepastebėtas tiesiog išeiti? Pasistatė mašiną kažkur gatvėj, mieste, kur šiuo metu su tais šunimis pjaunasi mūsiškiai? Kaip jo niekas nepaėmė ir, įbrukę automatą, nevarė kariaut?
–Kad ir ne visą tiesą pasakė, bet žmogus sužeistas. Jei nebūtume padėję, būtų miręs.
–Aha, ir šitą žmogų tikrai sužeidė kareiviai, kuriuos jis bandė mieste apvogti ir nuo kurių jis pėsčiomis kažkaip pabėgo. Nekalbėk nesąmonių.
–Tai ką siūlai?
–Galiu nusukti sprandą, kol miega.
–Beprotis! – suriko Martinas atsistojęs.
–Tik tu čia beprotis, jei galvoji, kad ryte pabusi gyvas, tam melagiui esant šalimais.
–Mes tave priėmėm ir neišvarėm, nors melavai ir grasinai mums.
–Ir taip būčiau pragyvenęs, – burbtelėjo Džordanas ir atsisuko į mane. – Henri, iš tavęs nė žodžio negirdėt. Ką tu manai?
–Manau, kad neturime teisės jo žudyti.
Džordanas nuleido žvilgsnį, palinksėjo galva ir vėl pašaipiai nusišypsojo.
–Ačiū, Henri. Kaip kirviu nukirtai. Tikrai šaunuolis. Tikiuosi, jau išmokai su ramentais pakankamai greitai bėgti arba bent pakankamai stipriai smūgiuoti. Iki, – pasakė jis ir atsistojo.
–Kur eini? – paklausė Martinas.
–Reikia po jūsų dar galvą pravėdint. Jei grįžęs rasiu du lavonus, paliksiu laidojimo malonumą kam nors kitam.

2

Žinoma, mus su Martinu gerokai sukrėtė Džordano pasiūlymas, tačiau, nors garsiai to neminėjome, įtarėme, kad nužudyti žmogų jam nebūtų sunku; galbūt jis tai netgi daręs. Tąkart Džordanas parėjo vėlai vakare, nešinas maišu rūbų mūsiškiams, seniems ir skylėtiems, pasikeisti. Snoudenas, jau pabudęs, gulėjo lovoje. Džordanas šypsodamas prisėdo šalia ir darkart perklausė, kaip Snoudeną mieste sužalojo. Išgirdęs tą pačią istoriją, jis mestelėjo mums pašaipų žvilgsnį ir nuėjo gulti. Ryte jo akys buvo paraudusios, išvargusios, matyt, naktį praleidus budint su pistoletu rankose.
Martinas toliau laikėsi nuomonės, kad žmonėms privalome padėti ir kad Snoudenas gyvens su mumis, prisidėdamas prie bendros gerovės. Visgi, nors po truputį Snoudenas ir gijo, darė jis mažai. Buvo smulkus, liesas ir dažnai tiesiog slampinėdavo po namus. Kai likdavome dviese, mažai bendraudavome; kartais net užmiršdavau, kad namuose ne vienas. Kamuojamas nuobodulio, jis nebent pasižiūrėdavo, kaip vaikštau su ramentais, arba padėdavo apsitvarkyti. Laukan eiti jis bijojo ir dažnai krūpteldavo, kur nors tolumoje išgirdęs šūvį, net mums visiems prie triukšmo daugiau mažiau pripratus.
Džordanas, žinoma, nebuvo patenkintas tokiu Snoudeno neveiklumu ir dažnai Martinui skųsdavosi. Kartą jis bandė vargais negalais įkalbėti Snoudeną eiti su juo ir Martinu laukan. Snoudenas kaip visuomet atsikalbinėjo, sakė, kad jo ranka nesugijusi, kad laukan eiti pavojinga.
–O žiemą, kai nebus, ką mums ėst ir kuo kūrent, jau būsim saugūs? – pyko Džordanas.
–Iš manęs jokios naudos! Juk ranka peršauta, aš mažai paneščiau.
–Sušiktas liurbis, – burbėjo Džordanas, išeidamas pro duris.
Ši pravardė greitai prigijo. Pradžioje Martinas dar tardavo Džordanui, kad baigtų Snoudeną įžeidinėti, bet, be abejo, ir Martiną ketvirtojo namų gyventojo elgesys dažnai siutindavo. Aš nusprendžiau nesikišti, kadangi šiokia tokia antipatija, kurią jaučiau iš Džordano pusės, praktiškai visa atiteko Snoudenui.
Taigi, du naujausieji atvykėliai pradėjo labai vienas kito vengti. Nors pradžioje Snoudenas turėjo gyventi su Džordanu, pastarasis nuėmė nuo jo lovos čiužinį ir numetė pirmame aukšte, šalia savosios lovos palikęs tik metalinį rėmą. Snoudenas šį poelgį suprato teisingai ir, nei karto apie tai neužsiminęs, nakvodavo pirmame aukšte. Valgydavo jie visuomet atskirai ir apskritai praktiškai nesikalbėdavo, neskaitant Džordano pasisveikinimo „sveikas, liurbi“, ir vieno kito įžeidimo.
Martinas, nors pats Snoudenui buvo mandagus, daugiausiai jį vis dėlto ignoruodavo. Kartą, eidamas miegoti, jis net pratarė:
–Gal Džordanas ir buvo teisus. Gal reikėjo sprandą jam nusukti.
Matydamas Džordaną nuolat ant užvirimo ribos, nieko nesakiau. Žinojau, kad, dingus Snoudenui, tapčiau pagrindiniu jo pykčio taikiniu.

3

Tokioje keistoje būsenoje mes prabuvome, kol medžiai visiškai numetė lapus. Šūviai, anksčiau kartais nuaidėdavę tolumoje, tapo labai retas reiškinys. Nerimą kėlė priešo patruliai, pastebėti Džordano su Martinu vos už keleto kilometrų nuo mūsų namo, kur šiaip jau niekas neužklysdavo. Džordanas mąstė, kad mūsiškiai pradeda po truputį juos stumti, tad patruliai ieško potencialių pasitraukimo kelių ir besislapstančių civilių, kurie galėtų papildyti retėjančias gretas.
Pro senas medines namo sienas vis lengviau skverbėsi šaltis, ir pakuros tapo dar svarbesnės už maistą, kurio turėjome prisinešę pakankamai. Snoudenas visiškai pagijo, bet, rodės, nieko naudingo nedirbo jau daugiausiai iš principo, atvirai neapkęsdamas Džordano ir jau neretai atsikirsdamas vienu kitu piktu žodžiu. Pats Džordanas toliau vadindavo jį liurbiu ir, sunkiai tvardydamasis, kad neapkultų, užsivoždavo kepurę ir eidavo laukan. Tačiau amžinai tvardytis jis negalėjo: kasdien atrodė, kad Džordano kantrybė po truputį tirpo, ypač tylint man ir Martinui.
–Alio, Marti, nepersigalvojai dėl liurbio? – klausė jis vieną vakarą.
–Ne, – trumpai atsakė Martinas, net nežiūrėdamas į Džordaną.
–Ko nori? – paklausė Snoudenas iš kito kambario, matomai įdėmiai klausantis visų Džordano ir Martino pokalbių, liečiančių jį.
–Tiesiog kalbam, ar tu vertas kulkos, ar geriau tau, kaip pirma siūliau, sprandą nusukti. Martinas žmogus humaniškas – jis už kulką. Aš praktiškesnis, tai man sprando nusukimas prie širdies. O Henris velniaižin ką galvoja, pats gali jo paklaust.
Snoudenas, rodės, norėjo kažką pratarti, bet nedrįso. Matėsi, kad Džordano žodžiais jis tikėjo ir bijojo, kad jie gali išsipildyti. Martinas tylėjo.
Lūžio taškas buvo pasiektas visiškai netikėtai. Atsitiko tai naktį, praėjus vos kelioms dienoms po to karto, kai Džordanas atvirai Snoudenui pasakė ketinąs jį nužudyti. Snoudenas vaikštinėjo ypatingai neramus, manęs kartais klausinėdamas:
–Henri, manai, jis čia rimtai, ar juokauja?
–Nežinau.
–Kaip suprast, nežinai?
–Nežinau, visko galima tikėtis.
Jis tylomis nusikeikdavo ir toliau slampinėdavo susikrimtęs, lyg ir vengdamas Džordano, sykiu bijodamas likti vienas be manęs ir Martino.
Galiausiai mus su Martinu pažadino riksmas iš Džordano kambario. Martinas pašoko ir nulėkė ten, o aš kiek įmanydamas skubiai griebiau ramentus. Ant grindų jis rado Snoudeną, kurį Džordanas iš visų jėgų talžė kumščiais. Aplink buvo prispjaudyta kraujo.
–Gyvulys atsėlino pas mane ir kišo ranką po pagalve pistoleto paimti! Nužudyt mane norėjo! – rėkė Džordanas.
Martinas sustingo.
–Melagis prakeiktas! Išgama! – Džordanas daužė jau sunkiai atpažįstamą veidą.
Galiausiai milžinas čiupo Snoudeną už pakarpos ir viena ranka pradėjo vilkti jį laiptais žemyn, o tada į lauką. Martinas pasitraukė jam iš kelio ir abejingai žvelgė įkandin. Aš Džordano žvilgsnio vengiau.
Išvilktas į lauką, Snoudenas stengėsi kaži ką pasakyti. Girdėjau, kaip jis gargaliuoja, kad atleistume jam, kad jis melavo apie įsibrovimą į karinę bazę, kad sužeidė jį kažkoks vyriškis, kurį jis bandė miške apiplėšti. Džordanas tylėjo. Jis numetė Snoudeną ant žemės, o tada sugriebė jį už gerklės ir pradėjo iš visų jėgų smaugti. Stojo ilga, sunki tyla. Girdėjosi tik lapų šnarėjimas, keliamas Snoudeno kojų, o galiausiai – siaubingas trakštelėjimas. Daugiau Snoudenas nebejudėjo.
Džordanas išsitiesė ir nusispjovė ant lavono, paskutinįkart ištaręs:
–Liurbis.
Jis linktelėjo mums ir, sunkiai alsuodamas, nuėjo gulti. Į lovas atsigulėme ir mes, bet užmigti nepavyko.
Ryte Martinas palaidojo Snoudeną kieme, Džordanui išėjus prasivėdinti. Kai jis sugrįžo, Martinas laukė prie durų, rankoje laikydamas Džordano kuprinę. Džordanas sustojo už kelių žingsnių, pašaipiai nužvelgė Martiną ir paklausė:
–Tai ką, Marti, išvarai mane?
–Taip.
Džordano veido išraiškos buvo neįmanoma įspėti. Man akimirką pasirodė, kad jo dešinioji ranka kiek nusviro prie pistoleto, bet po to vėl pakilo. Jis lėtai žengė tuos kelis žingsnius, skiriančius jį nuo Martino, ir nemirksėdamas žvelgė jam į akis. Jis pakartojo klausimą:
–Išvarai mane?
–Taip.
Džordanas linktelėjo. Jis paėmė kuprinę, apsisuko ir išėjo, nepažvelgęs atgal. Daugiau jis negrįžo, nors kelias naktis ir pakaitomis budėjome jo kambaryje, tikėdamiesi, kad Džordanas pareis mums atkeršyti.

4

Mažai ir beliko, ką pasakoti. Kai likome dviese, beveik nustojome kalbėtis. Martinas mechaniškai perrišinėdavo mano koją, eidavo parinkti šakalių pakuroms. Praėjus gal dviem savaitėms po Džordano išėjimo, jau artėjant žiemai, prie namų durų pasirodė paskutinis atvykėlis. Buvo tai uniformuotas jaunuolis, pasirinkęs šį apleistą namą kaip savo slėptuvę. Nežinojo jis, kad čia jau seniai užimta. Nors pradžioje Martinas ir neplanavo įsileisti kareivių, šiam padarė išimtį: jo uniforma buvo gerokai paplyšusi, o, be to, buvo tai vienas mūsiškių, kaip vėliau sužinojome, dezertyras.
Bendravome su juo vos parą. Atėjęs jaunuolis paklausė:
–Čia jūsų namai?
–Ne, slepiamės nuo karo, – atsakė Martinas.
Dezertyras linktelėjo.
–Jūs čia visada buvote dviese?
–Taip.
Jaunuolis papasakojo mums, kad priešą iš tiesų jau stumia mūsiškiai, bet nuostoliai milžiniški. Žuvus šeimai ir artimiausiems kovos draugams, jis tikėjosi, kad pavyks pabėgti kur į užsienį ir pradėti naują gyvenimą. Noras neišsipildė: kitą dieną į namą įsiveržė du tuzinai karių su leitenantu priešaky, sekę dezertyro pėdsakais. Pasirodo, jaunuolį, tik ką pabėgusį iš miesto, apiplėšė kažkoks vyriškis, pagrasinęs neužtaisytu pistoletu. Dezertyras dar bandęs grumtis, bet taip stipriai gavo ginklu per pakaušį, kad neteko sąmonės. Jis tikėjosi, kad pavyks trumpam pareiti į miestą, kad susirastų ko pavalgyti į kelionę. Ten jį ir pastebėjo sąjungininkai.
Mus kartu su dezertyru pristatė į bazę, kur jam buvo pareikšti kaltinimai ir įsakyta stoti prieš karo teismą. Martiną užrašė į armijos gretas, prie kurių jis turėjo prisijungti nedelsdamas, kai tik baigs trumpą kario parengimą, o mane nusiuntė į ligoninę, kur mano koją pirmąkart apžiūrėjo tikras gydytojas.
Pasirodo, kaulai gijo neteisingai, ir, kad nelikčiau invalidas, teko operuoti, iš esmės darkart sulaužyti koją. Pagijęs turėjau taip pat prisijungti prie kariuomenės, bet dar ilgą laiką net negalėjau paeiti. Galiausiai atsitiko taip, kad kai pradėjau kario parengimo programą, priešas kapituliavo, ir mane, kaip ir kitus, paleido.
Ilgą laiką gulint ligoninėje, laikas sustoja. Tikrai beveik neturiu, apie ką rašyti; atrodo, kad ištisus mėnesius kažkas tiesiog ištrynė iš gyvenimo. Įstrigo tik tas kartas, kai mane pervedė į kitą palatą su vyru, sužeistu į petį. Su ramentais įžengęs pro duris, pamačiau jau pažįstamą milžiną.
–Henri! Na ką, tu beveik be kojos, aš beveik be rankos! – aidėjo skardus Džordano balsas.
Kartu gulėjome visai neilgai. Kalbėjome taip pat nedaug, nors elgėsi Džordanas su manimi kaip su geriausiu draugu, seniai bematytu. Dingo ir pašaipi šypsena, pakeista visiškai kitos –nuoširdesnės, šviesesnės. Lankydamas gretimose palatose gulinčius draugus, Džordanas lošdavo su jais kortomis ir taip juokindavo, kad seselės užėjusios vis paklausdavo, ar viskas pas juos tikrai gerai. Dažnai jis užsimindavo, kaip džiaugiasi, kad ranka jau gyja ir kad netrukus galės sugrįžti pas saviškius į frontą, kur visi jo išsiilgę ir vis parašo po laiškelį. Milžinas klajūnas pagaliau atrado savo vietą ir savus žmones. ]]> Thu, 21 May 2026 21:49:55 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262209.html http://rasyk.lt/kuriniai/262209.html Šiaurės vakarų vėjas pasikeitė dar prieš pietus, o vakare ledas sukaustė geležinius turėklus. Vyrai rūkė trumpą poilsio minutę .
Jie ilgais metaliniais kabliais daužė ledą nuo denio, bet po dešimties minučių viskas vėl pabalo.
Laivas girgždėjo.
Apie antrą nakties generatorius pradėjo springti.
Pavargusi šviesa gelsvai mirgėjo mašinų skyriuje.
Dvokė mazutu, drėgnomis virvėmis ir šaltu metalu.
Tada pagalvojau apie Moniką.
Rašydamas dienoraštį supratau, kaip šilta galvoti apie savo dukrą.
Kaip tu, dukra?
Paskutinį kartą kalbėjom prieš tris dienas. Ji pyko, kad neatrašiau.
Buvo nupiešusi kažkokį juokingą dramblį su jūreivio marškiniais.
Norėjau pasakyti, kad pasiilgau, bet ryšys vis trūkinėjo.
Dukra tikriausiai įsižeidė ir daugiau neberašė.
Kambuze puodeliai nuslydo nuo stalo ir sudužo. Tą garsą atsimenu aiškiau negu sireną.
Paskui vanduo kilo labai greitai.
Jūra atsistojo ir smogė man per veidą.
Pirmiausia atėmė kvėpavimą. Paskui — garsą.
Ėjau jūros dugnu.
Bent jau man taip atrodė.
Batai buvo pilni vandens ir nepaprastai sunkūs.
Kairė koja tirpo nuo šalčio — ta pati, kuri kažkada buvo lūžusi.
Tarp sustingusių rankos pirštų styrojo įstrigęs pieštukas.
Ryškus prožektorius staiga dingo, bet kažkokia pilka šviesa vis tiek sklido iš viršaus.

Nesitikėjau šaltame vandenyje ką nors sutikti.
Mirgėjo tik menkių šešėliai ir senas tinklas, apaugęs dumbliais, primenantis neplautų indų krūvą kriauklėje.
Srovė mane tampė lyg suplėšytą užuolaidą.
Tada pradėjau matyti vaizdus.
Monika sėdi virtuvėje ir piešia. Ant stalo išmėtyti smulkiai pjaustytų agurkų galai, kreivai nupjauta duonos riekė, atverstas sąsiuvinis. Ji visada piešdavo laikydama pieštuką — beveik kumštyje.
Norėjau jos paklausti:
„Gal tau nudrožti ilgą pieštuką? “
Bandžiau praverti sustingusias lūpas, bet burnos negalėjau praplėšti.
Atrodė, kad ji pilna smėlio.
Užkliuvau už nuskendusio tinklo ir kritau veidu į dugną.
Ir tada ji atsirado.
Ne vaikas.
Tokia, kokia dabar.
Su mokykline striuke ir šlapiomis nuo sniego rankovėmis.
„Tėveli, “ — pasakė ji labai ramiai, — „man visada tas pieštukas reikalingas. Tu jo nepamesk. “
Ji įdėjo pieštuką man į delną.
Geltoną. Nugraužtu galu.
Norėjau ją sulaikyti.
Bet ji išskleidė lietpalčio skvernus ir nuplaukė net neatsisukusi.
Likau vienas.
Ėjau tol, kol stojo vakaras.
Tuo metu Monika grįžo iš mokyklos.
Nusimetė kuprinę prie radiatoriaus.
Virtuvėje pjaustė pomidorus salotoms ir vis žiūrėjo į telefoną.
Norėjo paskambinti tėvui.
Bet kompiuteris staiga išsijungė.
Telefonas išsikrovęs užgeso tą akimirką, kai ji pažvelgė į juodą ekraną.
O jūroje tuo metu kažkas labai lėtai ėjo dugnu į krantą, delne gniauždamas mažą pieštuką. ]]> Thu, 21 May 2026 21:00:34 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262208.html http://rasyk.lt/kuriniai/262208.html Pavyduoliai pas mane ateina kaip inspektoriai: be kvietimo, su popieriais, kurių niekas neprašė, ir su tokia veido išraiška, lyg būčiau skolingas jiems bent tris gyvenimus. Vienas jų — Pavydas — vaikšto su portfeliu. Rimtu, juodu, odiniu. Kiekvieną rytą jis praeina pro mano langą, pasitaiso kaklaraištį ir linkteli, tarsi sakytų: „Stebiu tave. Gyveni per ramiai. “ Aš jam atgal nusišypsau — ne todėl, kad noriu, o todėl, kad Pavydas nekenčia šypsenų. Tai mano vienintelis ginklas.

Tuo metu valiutos renkasi pas mane virtuvėje. Svaras sėdi ant taburetės, užsikėlęs koją ant kojos, ir aiškina, kad jis čia svarbiausias, nes turi tradiciją. Euras nervingai barška centais, vis bando įrodyti, kad yra modernesnis, bet jam vis nesiseka — centai krenta ant grindų ir rieda po spinta. Doleris, žalias kaip pavasarinė pelkė, vis kartoja, kad jis globalus, todėl jam negalioja jokios taisyklės. Aš verdu arbatą ir žiūriu į juos kaip į tris klounus, kurie pamiršo, kad cirkas jau seniai sudegė.

Senas pensininko litas irgi kartais užsuka. Jis mažas, sulinkęs, suvalgytas kainų kaip pelės. Jis visada atsiprašo, kad trukdo, ir visada prašo tik trupinio vietos ant stalo. Bet vos tik atsisėda, kainos iš kažkur išlenda — tokios didelės, tokios riebios — ir pradeda jį graužti. Aš bandau jas nuvyti, bet jos tik kikena ir sako: „Mes dirbam savo darbą. “

Krizės irgi užsuka. Viena jų — Ledynmečio Krizė — visada ateina su šaliku ir sako, kad čia tik trumpam, tik patikrinti, ar dar turiu šiltų kojinių. Kita — Finansinė — ateina su skaičiuotuvu ir klausia, ar tikrai man reikia tiek daug duonos. Aš sakau, kad reikia, nes duona bent neklausia, ar aš vertas jos.

Ir tada visi jie — valiutos, krizės, kainos, Pavydas su portfeliu — susėda mano kambaryje ir pradeda ginčytis, kas mane labiausiai vargina. Aš stoviu kampe, laikau savo arbatą ir galvoju: „Negyvenau kaip ponas oriai, tai ko jūs visi iš manęs norit. “ Bet niekas negirdi. Jie per daug užsiėmę tarpusavio konkursu „Kas labiausiai suėdė žmogų šią savaitę“.

Aš tik šypsausi. Nes jei nesišypsosi, jie pagalvos, kad pralaimėjai. O aš dar turiu kelis centus kišenėje — ir jie manęs dar nepraėdė.

]]> Thu, 21 May 2026 10:53:52 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262206.html http://rasyk.lt/kuriniai/262206.html
Nakties tamsoje galingais dūžiais suskambo bažnyčių varpai, kviesdami tikinčiuosius melstis. Vieni, tarsi laukę šio ženklo, puolė iš karto tamsą raižančių bokštų link, kiti, gal mažiau pamaldūs, dar tik prausė veidus šaltu vandeniu, kad išblaškytų snaudulį. Sau ištikimi liko tik policininkai, naktiniai barai ir viešnamiai. Dar benamės katės, besislapstančios nuo mieste jas medžiojančių lapių.

– Persižegnok pašventoryje. Persižegnok prieš altorių. Gausiai semk šventą vandenį ir apliek save! – mokė pirmoką motina, temdama miegantį vaiką.
– Bučiuok kunigui rankan, kai išties. Šventas žmogus. Išganys tave, – aiškino kita savajam.

Gal kiek gūdu, kai akmenys pasimatė akyse. Mūro sienos, su aštriais smaigaliais, įsirėmusiais juodan debesin.

Meldėsi karštai, dairydamosis į šonus davatkos. Atliko prievaizdo darbus.

Vyriškis sliūkino patvoriu, nešinas po pažastimi savo nešuliu. Nežinia, ko baiminosi. Ilgai taikėsi įsliūkinti per zakristijos duris. Ten švento vandens indas. Atidengęs paveikslą, plovė gausiai švęstu vandeniu jo veidą. Dažai, be karščio, tirpo akyse.

Ryte, su gaidžių antrais užgiedojimais, tikintieji ir lėbautojai ta pačia gatve ėjo namo.

Prieangyje, po styrančia vinimi, degė dvi raudonos akys. ]]> Thu, 21 May 2026 06:07:25 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262203.html http://rasyk.lt/kuriniai/262203.html „Vėl užmigai? “ – pasigirsta mamos balsas iš virtuvės. Sovietinio buto sienos tarsi kiauros – statytos tam, kad klausytų. Bent jau taip pasakojo mokytojai. Mokytojos sūnus buvo ir jis. Kūno kultūros. Absurdiškas pavadinimas. Žodis kultūra jam reiškė du dalykus: baltus, tik toms progoms skirtus marškinius bei neturtą. „Kultūrininkai vos suduria galą su galu“, - taip skambėdavo Delfi antraštės. Taigi, dešimt ratų aplink tvenkinį vos atlaikiusi, prakaitu permirkę marškinėliai bei brangūs nauji Addidas sportbačiai neatitiko „kultūros“ paveikslo nei vienaip, nei kitaip. Vis dėlto būtent ši brangių sportbačių bei prakaito kultūra leido jam būti namuose kitokiam nei draugai mokykloje būtų galėję pamanyti. Paprastesniam. Ant stalo - juodos duonos riekelės su sviestu ir smulkiai pjaustytais kumpio gabalėliais. Mokykloje per pietų pertrauką, parke pikniko metu, kelionėje su draugais valgyti sumuštinį su juoda duona būtų buvę nemadinga, todėl ir nejauku. Todėl ir neskanu. Ši slapta juoda duona – gal ji ir reiškė namus? Namai yra ten, kur esi kitoks, savitas tik tai vietai. Tuomet ir gyvenimas – jaunų bei senų, buvusių ir būsiančių namų ieškojimas. Tačiau gal ir ne? Jis patyręs buvo tik du namus; mokyklos ir juodos duonos. Galbūt jautė, kad jų gali būti daugiau. Bet tik tiek. „Nematai ir netiki“, - sukosi vėl mintis.
Ant stalo aušo ir kava. Tiksliau – vienas iš tų keistų latte ar capuchino tirpios kavos mšinių parduodamų lidl, maximoje ar bet kokiame kitoje parduotuvėje. Jis nesijautė dar toks senas, kad gertų juodą kavą kaip mama. Visgi kava buvo vienas iš tų keistų suaugusiojo gyvenimo krikšto ženklų.
Suvalgęs sumuštunius su juoda duona ir išgėręs kavą, pasakė mamai, kad šiandien į mokyklą jie keliaus atskirai. Jis nemanė, kad vis dar yra to amžiaus, kuomet buvimas su tėvais sukelia tokį pat gėdos jausmą kaip vaikščiojimas gatve apsirengus nederančiais rūbais. Žinoma, aplinkiniams visiškai neįdomu, bet pats norėtum visa širdimi prasmegti skradžiai žemę. Ne, šiandien buvo tiesiog ta diena, kuomet norėjo dar pabūti vienas. Vienas prieš ilgą dieną tikrų ir  netikrų šypsenų. O ir mama, net ir priversta eiti kita gatve į mokyklą nei sūnus, nepyko arba guodėsi, kad savo laiku nuo tėvų būtų bėgusi dar greičiau ir toliau. Ne tik todėl, kad, priešingai nei sūnus, ji buvo sportininkė, bėgikė. Bet ir todėl, kad jos sūnus, išties, buvo labiau prijaukintas juoda duona su sviestu ir smulkiai pjaustytas kumpio gabaliukais.
Gimnazija buvo vos už kelių minučių kelio pėsčiomis nuo namų. Gimnazija, ne mokykla. Jis visada stebėjosi, kiek daug gali pakeisti vienas vienintelis žodis. „Mokykla – tai kalykla. Gimnazija – atrodo, kažkas daugiau. Ten gimsta mintis. Gyvenimo vizija. Kelias gimnazijos link ėjo palei kapinių tvorą. Galbūt šie nuolatiniai žingsniai šalia kapinių paliko ir jo galvoje pėdsaką, kuris vertė jį būti kitokiu – žmogiškesniu, gyvesniu. Visų svarbiausia – ne vien tik protingu. Jis ėmė nekęsti šio žodžio. „Bet tu tai žiauriai protingas“, - vėl sakys kokia mergina pertraukos metu. Taip, jam tai skambės iš tiesų žiauriai, bet jis sukąs dantis, žavingai nusišypsos ir pasakys keletą tuštesnių nei juodas klasės lentos ekranas žodžių. Viduje slapčia kils pyktis, kad ji drįso priminti tą nepakeliamą jo nuobodybę. Tačiau dar labiau jis pyks ant savęs. Nekęs savęs, kad dar būdamas gyvas yra miręs. Ne, net mirusysis sukelia daugiau jausmų. Jis galėjo prisiekti, kad čia ir dabar, tose kapinėse už mokyklos lango, susirinkę prie kapo artimieji su ašaromis kartoja: „Ak! Kokios geros jis buvo širdies! ” Būtent! Širdies! Proto niekas niekada nemylės. Jis staiga taip troško, kad jį jaustų, nes jei jaus, tai ir galvos apie jį. O ar gali kas būti svarbiau už tai? Juk būdamas kito mintyse išties esi. Triumfuoji prieš tas begales kapinių kaulų. Peržengi erdvę – jie jaus tave net ten, kur tavęs nėra. Peržengi laiką – jų širdis virpins net tavęs nebesant.
Sakyti, kad jis nebuvo niekieno mintyse būtų buvę pernelyg melodramatiška net ir jo akimis. Mamos meilė ar geriausio draugo, pažįstamo jau penkiolika ir aštuoniolikos jo gyvenimo metų, bičiulystė negalėjo numalšinti troškulio. Šie ryšiai buvo pametėti likimo. Turėdamas tik juos, kuo jis geresnis už minią kitų, kuriems likimas irgi šį bei tą pametėjo? Gal tuomet geriau išvis nebūti? Jis – minios dalis. Tokia tikrovė jam atrodė tokia pilka ir negyva. Jis troško meilės, paženklintos svajomis, nerimu ir ta saldžia pergale. Jis nenorėjo rasti obuolio jau ant stalo. Jam reikėjo laukinės obels, panašios į tą, augančią netoli namų esančiame apleistame parke. Nuo jos tik jis vaisių nuskintų. ]]> Wed, 20 May 2026 21:16:38 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262201.html http://rasyk.lt/kuriniai/262201.html
Vyriškis prasibudo. Dar ne laikas keltis. Per anksti. Nerimas. Lyg kas ranka būtų jį papurtęs už peties. Pasikrapštė akis. Šviesėja. Sparčiai šviesėja. Ne iš lauko, pro langą, bet iš kambario vidaus. Iš po lovos. Liepsna. Ugnies liežuviai – nekviesti svečiai – suvirto vidun, glemždamiesi viską, ką spėja sučiupti savo kelyje. Per grindis puolė prie storų naktinių užuolaidų. Tuomet kabindamosi už jų užšoko iki pat lubų ir, eidamos tapetuotomis sienomis, supo lovą iš abiejų pusių. Vyriškis impulsyviai šoko prie dar vienintelio galimo kelio – juodulio, visoje šitoje ugnies šventėje – durų. Išpuolė į prieangį. Čia viskas degė taip pat, tik siena, kur kabo paveikslas, degė lėčiau. Vyriškis grėbė už jo rėmų, bet šie, lyg būtų ne mediniai, o kalti iš geležies, įkaitę iki skausmo...

Suklikęs prasibudo iš košmariško sapno, impulsyviai dairydamasis, lyg ieškotų ugnies. Supratęs, kad gaisro nėra, atsikvėpė lengviau. Minutę patylėjęs, nugara atsirėmė į sieną ir, pakėlęs akis, pažiūrėjo priešais save. Ant sienos kabėjo paveikslas: aprūkusiais rėmais, patirpusiais, nuo karščio, dažais kraštuose ir, lyg būtų piratas – nuodėgulio išdeginta akimi. Vyriškis, palingavo galva, lyg kažką sumurmėjo. Gal norėjo bartis? Priekaištauti? Atsistojo ir, atidaręs plačiai balkono duris, išėjo į saulėtą rytą. Apačioje burzgė mašinos, skubėjo praeiviai. Gatvė virė savo triukšme.

Užmerkė akis. Grįžo laiku į vaikystę. Didelis sodas su paukščių giesmėmis. Čiurlenantis upelis netoliese. Mama, žadinanti su ryto arbata ir karštu sumuštiniu. ]]> Wed, 20 May 2026 06:04:36 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262193.html http://rasyk.lt/kuriniai/262193.html
Kryžkelė. Išgriuvęs dievo stabas. Plastikinės gėlės gėrė iš tuščio vazono. Vyriškis nedvejodamas pasuko dviviežiu keliu. Aplink aukšta žolė, taip dalgio išsiilgus. Tolėliau – palinkę medžiai, supantys pievas ir takus. Girdėjosi, kaip antys krykia. Šuns lojimo ir medžioklei pabalnoto arklio. Išvaikytų pienių pūkus.

Už kelių žingsnių, kur užželiantis tvenkinys, nuodėgulių krūva. Pelenai seniausiai vėjo išvaikyti. Kas likę vertingo – ubagų išgraibstyti. Styro nesudegę dar balkiai. Juodom viršūnėm dangun žvelgia. Vyras trumpam stabtelėjo. Iš rankų išsprūdo lagaminas. Lyg tik dabar ranka pavargo jį laikyti. Akyse tvinko ašaros. Nekalbėjo. Dusliai suaimanavo. Berniukas, lyg tol tik išdykavęs, sustojo. Iš tolo žiūrėjo į nugarą.

Vyras, nusivilkęs švarką, lyg ne po kelionės, o iš lovos, išsiilsėjęs būtų, čiupo, nuogom rankom lentas ir rastus į šalis tampyti. Berniukas neatsiliko. Ką pakėlė – tą nešė.

Tarp nuodėgulių, lyg šviesulys, švytėjo paveikslo galinė dalis. Pilka, bet degėsių juodume ryškiausia. Jo rėmo nugarėlės apdegusios, pajuodusios. Vyras, pastebėjęs tai, peržengė per rastus ir, iš pradžių tik paglostęs, ėmė, suėmęs už kraštų, atsargiai, lyg pieninį dantį, traukti savęs link.

Veidas šypsojosi.

–    Kur mes? – smalsiai paklausė berniukas.
–    Namie. ]]> Tue, 19 May 2026 05:54:08 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262186.html http://rasyk.lt/kuriniai/262186.html Tai išdidus, suvaldytas, jeigu lyginti vaidybos poveikį, charizmą – jam nebuvo lygių gerą dešimtmetį.
Kada pamačiau jį, storu grietinėlės torto stiprumo vyrą, per vieną aktorinio pasiruošimo konsultaciją mokomajame teatre, pagalvojau, kad man šansų įstoti – nėra. Tokie grietininiai vyrai kaip Siparis, Arvydas Bagdonas, Gintaras Adomaitis – lipa į Olimpą, o aš tas mažas puskvailis Sizifas ridenu savo akmenėlį į kalną, kol vėl jis nuriedės žemyn...
Talentas jaučiasi iš tolo. Kaip sveikinasi – paduoda minkštą ranką, kaip teatrališkai mosteli ranka. Man iš Šiaulių vandentiekio bokšto, tokie mostai buvo teatras.
Net jeigu ir neįstosiu galvojau, bet sužinojau tikras teatro vertybes: Siparis išdidus, savimi pasitikintis, mandagus, nes nelabai gerbia pašnekovą. Sostinės kiemai ir sostinės merginų dėmesys – Saulių darė neperšaunamą, tvirtą kaip plieną.
Jis turėjo herojaus, tiesa, herojaus iš praeities savybę – eiti tiesiai, nes niekas tavęs nesustabdys.
Jie su Arvydu Bagdonu darė nemirtingą etiudą.
Du miesto išpaikinti herojai virto žemdirbiais.
Etiudas be žodžių. Vadinosi „Arklas“
Saulius, nors mes dar tik buvom besidomintys teatro technika, jau puikiai valdė etiudo dramaturgiją ir darbą su menamais daiktais.
Siparis pritūpė. Nustebau. Tik ką jis buvo su lengvais bateliais, staiga – jo kojos sulinko nuo sunkių batų su mėšlinu aulu.
Rankos išsitiesė ir delnuose matėsi arklo rankenos: pilkos nuo lietaus, suskeldėjusios, suveržtos metaline ‚šaiba“, blizgančios nuo trinančių delnų prisilietimo. Tai fizinis veiksmas. O tada į sceną įeina Sipario veidas: graiko, o gal, ne graiko, bet duobėtas, raižytas lyg ant kaimiškos grietinės paviršiaus, įtampoje  ištemptas žandikaulis, charakteringas veidukas žemyn. Ir surask tu man tokį išraiškingą artoją. Persikūnijimas įvyko tiesiog žiūrovų akyse. Artojas Petras, jau ne Siparis ėjo moliu aplipusiais batais šliauždamas scenos juodomis lentomis. Jo net arklas giliai braukėsi per šlapią velėną. O kas gi traukė tą toną sveriantį arklą?
Arkliu virto blondinas Arvydas Bagdonas. Tai buvo ne kuinas, tai dėliojo plonas kojas žirgas šviesiais tarsi balta duona karčiais. Jeigu taip kaime pamatytum ariant dirvoną nusijuoktum. Sakytum vaidina, neišmanėliai. O dabar scenoje žmogus ir arklys, kaip citata iš senis ir jūra, arė vieną po kitos vagas. Visi plojo kada Sipario sukurtas personažas nusišluostė tikrą prakaitą. 
Plojau atsistojęs.
Tokia buvo mano susižavėjusio Sipario talentu reakcija. ]]> Mon, 18 May 2026 19:32:42 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262183.html http://rasyk.lt/kuriniai/262183.html
Aš stovėjau prieš jį kaip prieš moralinę dilemą:
rašyti ant popieriaus ar tiesiai į ekraną, kur viską galima ištrinti ir apsimesti, kad niekada nebuvai kvailas.

Tuo metu mano vidinis proto-guru, tas, kuris turėtų raminti, pradėjo aiškinti apie „haki būseną“. Aš jam pasakiau, kad man nereikia jokios būsenos, man reikia, kad popierius liautųsi žiūrėjęs į mane kaip didžiulis roplys albinosas, kuris jau pasirinko mane vakarienei.

Virtuvėlėje ant viryklės burbuliavo katiliukas. Jame — kirvis. Taip, kirvis. Nežinau, kas jį ten įdėjo, bet jis kaista be jokios prasmės, kaip ir dauguma mūsų gyvenimo sprendimų. Putų sluoksnis kilo aukštyn, lyg bandytų pabėgti nuo atsakomybės.

Aš supratau, kad tas nuoviras, kuris iš to išeis, tikrai nebus skirtas rašančiųjų gurmanų skrandžiui. Greičiau jau mechanikui, kuris mėgsta užsigerti tepalu, kad geriau slystų mintys.

Ir vis tiek — tas baltas popierius gulėjo ant stalo.
Lyg laukdamas, kol aš pripažinsiu pralaimėjimą.
Lyg sakydamas:
„Na, pabandyk. Tik pabandyk mane sutepti savo kūryba. “

Aš paėmiau rašiklį.
Popierius suvirpėjo.
Aš irgi. ]]> Mon, 18 May 2026 09:44:24 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262181.html http://rasyk.lt/kuriniai/262181.html
Atsidarė durys. Linksmai krykštaudama pirma įbėgo moteris. Paskui ją – vyriškis. Jauni, meilę besivaikantys. Ji trumpam stabtelėjo. Pažiūrėjo į paveikslą. Leido ją pasivyti. Pabučiuoti į lūpas. Vėliau, vikriai tūptelėjusi, išsirangė iš ją laikančio glėbio ir paspruko per kitas duris, linksmai juokdamasi. Prieangyje liko tuščia. Šviečiantys sieniniai šviestuvai. Voras, kamputyje, mezgantis voratinklį.

Atsidarė durys. Stiprus, šalto, rudeninio vėjo dvelksmas pūstelėjo į portretą. Nutapytojo lūpų kampučiuose, lyg pasimatė šypsenos siluetas. Į prieangį įėjo ta pati moteris, kaip tą kartą. Pasipuošusi baltai – vestuvine suknele. Paskui ją sekė tas pats vyriškis, dėvintis juodą kostiumą. Toliau – piršliai: pagyvenusi pora, su nostalgija prisimindami savąsias vestuves. Paskui juos – pamergės ir pabroliai. Visi linksmi: pokštaudami ir jokaudami. Jaunuosius pasitiko tėvai, nešini duona ir druska, bei likę kiti svečiai, ruošdamiesi užtverti imituotą bromą. Po atliktų tradicijų visi perėjo į kitą kambarį. Liko ant grindų lėkštės šukės, nubyrėję gėlių žiedai. Akys iš paveikslo viską stebėjo. Tarsi matėsi sublizgusi ašara.

Atsidarė durys. Įėjo moteris lėtu žingsniu. Paskui ją vyras, nešinas mažu ryšuliu. Abu stabtelėjo, pažiūrėjo į nešulį, apsikabino, pasibučiavo ir perėjo į kambarius. Paveikslo akys suspindo džiaugsmu. Namai pasipildė nauja gyvybe. Kelionė tęsiasi. Jei tik galėtų užrašyti žodžius... Vaikai linksmai bėgiodavo per prieangį, žaisdami, slapstydamiesi vienas nuo kito. Namas, tarsi būtų gyvas, visas skendėjo džiaugsme ir juoke.

Atsidarė durys. Įžengė į prieangį moteris. Kita. Tvirtu žingsniu įžingsniavo į vidurį. Stabtelėjo, kad vyras ją pasivytų ir nuimtų paltą. Iš kambario, vedina vaikais, verkdama, susirinkusi daiktus –
visą namų džiaugsmą ir meilę, išėjo į niekur ta, kuri sukūrė jaukumą ir šilumą. Tarsi iš aukšto nužiūrėjo ją ta, kuri, lyg viesulas, atėjo su šalčiu ir skausmu. Akys, iš paveikslo, degė pykčiu, o lūpos lyg šaukė, motinai su vaikais, kad neišeitų.

Atsidarė durys. Į prieangį įvirto būrys lėbautojų, geriančių tiesiai iš butelių, rūkančių smirdančius papirosus, barstančius pelenus tiesiog čia pat – ant grindų, trypiančius purvinais batais papirosus. Išdidžioji moteris, apnuogintais pečiais ir plačia dekoltė, juokėsi, atvertusi galvą, kuo plačiai įsižiodama ir rodydama visus savo dantis. Vyrai meiliai glaustėsi prie jos, visaip meilikavo ir pildydavo šampano į jos taurę. Veidas iš paveikslo niršo, šaukė nebyliu balsu, siuntė prakeiksmus žvilgsniu. Kieno dabar šie namai?

Atsidarė durys. Plačiai, su dideliu trenksmu, nenuspaudus rankenos, o laužiamos. Žmogus, su gaisrininko apranga, tempiantis gesinimo žarną. Gaisras! Akys iš paveikslo neišsigando. Jos šypsojosi. Ramu ir gera. Net kai liepsnos liežuviai ėmė laižyti rėmo kraštus. ]]> Mon, 18 May 2026 06:11:47 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262180.html http://rasyk.lt/kuriniai/262180.html
Aš nežinojau, ką daryti su tuo jos švelnumu. Jis buvo toks paprastas, toks nepretenzingas, kad atrodė pavojingas. Lyg būtų galėjęs mane išmokyti gyventi kitaip, nei buvau įpratęs – ne iš baimės, ne iš įtampos, ne iš nuolatinio laukimo, kad kažkas vėl sugrius.

Ji atsisėdo priešais mane, padėjo delnus ant stalo. Aš mačiau, kaip jos pirštai truputį virpa – ne iš šalčio, o iš to keisto, beveik vaikiško tikėjimo, kad žmogus gali būti geras. Kad aš galiu būti geras.

„Tu per daug galvoji“, – pasakė ji. Ir nusišypsojo taip, lyg būtų žinojusi, kiek metų aš nešiojuosi tą sunkų, rūdžių spalvos vienatvės šarvą.

Aš norėjau ją paliesti, bet bijojau, kad mano rankos dar per šaltos, dar neatsileidusios nuo visų tų žiemų, kurias pats sau susikūriau. Ji palietė pirma – taip paprastai, taip natūraliai, lyg būtų uždėjusi ranką ant seno, bet dar veikiančio laikrodžio, kurį tereikia prisukti.

Ir tą akimirką supratau: meilė nėra audra, nėra žaibas, nėra tragedija. Meilė – tai tylus, vos girdimas spragtelėjimas viduje, kai kažkas pagaliau grįžta į savo vietą. ]]> Sun, 17 May 2026 06:14:11 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262172.html http://rasyk.lt/kuriniai/262172.html
Sekszaineris (tas pats kas vadinti vyriausiąjį operatorių „kinematografu”) turėjo ne tik prigimtiną darbo patrauklumą, bet ir gerą marketingą. Tai atliko jo sekretorė Paizuraitė, kuri neapsiribojo senamadiškais būdais, bet ir įkeldinėjo klipukus į “Youtube” ir, žinoma, į “Tiktoką”. Pastaroji programa pritraukdavo Lietuvos milijonierius ir oligarchus. Kartais ir užsienio.
Į Edgžaro kabinetą įėjo užsienietis klientas. Edžis pradėjo kalbėti su juo prancūziškai, kol klientas nepasakė:
- Nao, nao, aš moku lietuviškai (išvertus tai reiškia “ne, ne, aš moku lietuviškai).
Ir iš tikrųjų, tas arabas mokėjo neblogai lietuviškai. Kad būtų išsaugotas jo anoniškumas jis čia bus vadinamas Ladenausku.
Ladenauskas buvo vienas iš rimtesnių klientų. Čia turime supažindinti skaitytoją su dar viena profesija - sekso pozicijų prodiuseris. Kitaip nei įprastas klientas, prodiuseris užsakinėja naujas pozicijas ne savo gašlumui patenkinti, o godumui (šių asmenų gašlumas ir godumas yra pozityvus menininkui). Pozicijos tampa prieinamos meilės rinkos sekėjams. Šiai nišai išleidžiama nauja „Kama Sutra” kas kelis dešimtmečius. Pozicijos dažnai neišlieka nepakitusios dėl sekso korektorių įsikišimo, kurie yra pasamdyti tų pačių prodiuserių. Gal ir tai gerai, kadangi dizaineris dažniausiai priešais save turi tik lėles. Edžgaras turėjo kelis kartus vieną žmoną. Amate nepadėjo. Vienišas vilkas forever.
Ladenauskas buvo ir politikas.
- Taigi, pasakokite, o aš jums tai atvaizduosiu rankų darbu. - sako Edžis.
- Visi turi savo nuomones. Nuo mažiausių dalykų iki didžiausių. Užmirškite mažiausias. Man nerūpi, kurią gumą valgo mano veisimosi aparatas, ar kokia jos mėgstamiausia knyga. Aš nekenčiu literatūros, bet taip pat galvojo Vincas Kudirka. Filosofija, politika; Aleksandras Rūstusis, Diogenas. Štai kas mane domina. Ir turėtų jas. Kažkoks turėtų būti geometrinis taškas, kuris aktyvuotų pasaulėžiūros sinergiją tarp patino ir patinės. Jei aš būsiu fašistas, ji irgi turi tapti tokia. Jei komunistas, tai ji komunistinė. Bet be jokių verbalinių silogizmų. Aš tai noriu pasiekti tokiu procesu, kurį praminiau lytiniu sofizmu. Činčinauskas sakė jūs man esat idealiausias pasirinkimas šitam planui įvykdyti.
Činčinauskas kalbėjo iš patirties. Dabar jis yra atsistatydinęs nevaidybinės sueities atlikėjas. Tik pinigai gali jį priversti, ne mammae ar vagina vulgaris. Kelios Edžgaro išrastos pozicijos tapo tamstos Činčinausko firminiais ženklais.

- Jūs tikras auteur de sexe. Jūsų idėjai įgyvendinti reikės vidinių tyrimų. Ar jūsų veisimosi aparatas egzistuojantis? Ar teks surasti?
- Jau surasta šešis ar devynis metus. Prieš tiek laiko tėvai rado man trečios eilės pusserę. Užsimanė tapti konservatore, kai aš perėjau prie monarcho-anarchizmo.
- Konservatorė... reiškias ne laisvamanė. Kaip tik geometrinis gydymas čia reikalingas. Užrašykite man jos adresą.
- Ką ketinate daryti?
- Paruošti protezines rekonstrukcijas. Kad būtų tik verbalinis ir profesionalus kontaktas tarp menininko ir kliento partnerio. Geometriniai testai bus atliekami šešėliu, ne šešėlintoju.
Naktinis darbas. Pagal viena iš Edžgaro teorijų tokio darbo reikia imtis tokiu laiku, kai pasaulis yra išangės bedugnės spalvos ir virš žmonių skraidžioja milžiniškas baltas apskritimas. Scrotum album, kaip sako lotynai.
Edžis baigdinėjo žiūrėti japonišką klasiką „Bible Black”. Atėjus laikui išeiti atlikti darbo, pasikeitė kojines ir užsidėjo juodą ir oranžinį šaliką, bet kadangi tai yra ne tik suaugusių svetainės spalvos, bet ir rusų apdovanojimo, teko palikti kaklo šilumą likimui. Visada klausk ką gali padaryti dėl Tėvynės.
Ponas Ladenauskas gyveno ne bute, o nuosavam name užmiestyje. Edžis pamiršto atsivilkti kopėčias, tad pasiskolino jas iš kliento kaimyno, kol jis nematė. Klientas ir jo žmona miegojo. Edžis pagalvojo apie tankus. Jam pasirodė pora taip atrodė, bet panašu nebuvo. Ne pati realybė, bet išskirtinis jos matymas yra menininko šlovės nešėjas.
Iš ko susidaro tanko įgula? Vadas, užtaisytojas, vairuotojas, kulkosvaidininkas, radistas. Klientas, jo žmona - vienas, du. Reikia mažiau žmonių šiai įgulai. Edžgardas, stebėdamas miegotojus, išsitraukė eskizų knygutę ir pradėjo bandyti vizualizuoti savo kūrinį. Staiga jis prisiminė kažką iš istorijos pamokų. Jis vadinsis „Žaibu”... ]]> Sat, 16 May 2026 22:55:59 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262171.html http://rasyk.lt/kuriniai/262171.html
Žemė džiaugėsi spindulių šiluma, augindama ir atiduodama viską iš savęs augalams: žolei, medžiams, gėlių žiedams.

Per pravirą langą dvelkė švelnus vėjelis, išjudindamas dienines, palaidas užuolaidas, bei sukeldamas sūkurius dulkių, kurios, lyg su parašiutais, besileisdamos nusėda ant baldų paviršių.

Ant sienos senas, sodriomis spalvomis dažytas paveikslas, iš kurio žvelgė senųjų laikų generolas, baltomis kelnėmis, mėlynu švarku, vieną ranką uždėjęs ant prijuosto kardo rankenos, o kitą – įkišęs plaštaką tarp sagų. Akys žvelgė lyg ir į tolį, bet jei geriau pasižiūrėsi – tai žiūrėjo tiesiai į tave. Be klausimo, be užduoties. Gal sekdamos ar tik nuobodžiai stebėdamos, nes jau daugybė metų keitėsi viskas aplink, tik ne jo vieta. ]]> Sat, 16 May 2026 04:24:57 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262166.html http://rasyk.lt/kuriniai/262166.html Seniai gyvenimo aplinkybės, padedant piktajam burtininkui, uždarė į stiklinę kolbą mažą kirminą – jo meilę. Kas pasakys, kiek sveria pati kilniausia meilė, jei visa siela telpa į kelis gramus? O gal užnuodyta siela būna sunki kaip švinas.
Ilgėjosi žmogus to mažo krebždančio kirmino, kuris kadaise sukeldavo devynių balų aud-ras, užkurdavo laužus skrandyje ir kepenyse, keisdavo daiktų prigimtį, tūrį, kvapus. Ne iš šio pasaulio buvo tie reiškiniai. Dabar viskas nurimę, tik tuštuma spaudžia – ta priešaudri-nė, kurioje gyventi net nuobodu. Nežinai, kuriame horizonte kaupiasi nauja banga, kada ji atsiris, parblokš ir nuneš į kitą krantą – laimės ar kančios.
Praėjo ketvirtis amžiaus. Karalystėje šventė mergelių dieną, visi pirko kuklias dovanas sa-vo damoms. Bajoras prisiminė patarlę: „Buvo laikai – gražuolės į mane žiūrėjo, dabar ir arkliai baidosi. “ Tad pasiėmė jauną pažą bučiuoklį, kad šis damas bučiuotų už jį.
Atėjo eilė sveikinti žaliąją fėją – burtininkę, kuri visus metus atrodė lyg ką tik iš vasaros pievos išbėgusi. Įteikė bajoras kuklų žiedelį, o pažas jau taikėsi pabučiuoti, kai staiga fėja užsiplieskė ir pareikalavo, kad pabučiuotų pats bajoras.
Nesuprato žmogus – kerai tai buvo. Kukliai pabučiavo į atkištą veidelį ir pajuto: kažkas mažas, karštas, dilgtelėjo ir įsmuko vidun, ten, kur širdis. Kaip kvepėjo jos vešlūs plaukai – lyg nieko panašaus nebūtų lietęs. Pakilo nenumaldomas noras įsirausti į tuos plaukus kaip į šieno kupetą, tikintis ramybės, gal net nirvanos. Keistas žmogus – ramybės ieško ten, kur kyla didžiausios audros. Moteris kaip jūra – ilgai rami būti negali.
Apsvaigo bajoras, tapo nelaisvas, bet išsilaisvino iš tuštumos. Banga, ilgai kabėjusi hori-zonte, pajudėjo, užliejo, užpildė tuščią indą nežmonišku greičiu. Ir vis dar negana – alka-nas, ištroškęs.
Prabėgo pro akis visas gyvenimas, sugrįžo jaunystės jausmai, žali miškai, šlapios gelėtos pievos. Kuo ilgiau stebėjosi tuo, kas nutiko, tuo giliau kirminas graužėsi.
Dabar jis kasdien eina pas žaliąją fėją, kukliai sėdasi ant kėdės ir taikosi pažvelgti jai į akis. Aplink zuja dvaro mergos, tarnai, tijūnai – ir niekaip negali bajoras pasakyti komplimento. Negali prisipažinti, kaip žavisi jos liekna figūra, plonais pirštais, net baltais rankogaliais.
Žalioji dama Grinoverė, gimusi po kenksmingo skorpiono ženklu ir ugningos kumelės me-tais, juokiasi skambiai – lyg auksinės monetos kristų ant akmens. Tas juokas – pagrindinis masalas, kuriuo tokios fėjos gaudo pagyvenusius vaikinus. Visos moterys, kurias jis įsimy-lėdavo, buvo šiek tiek raganos. Na, gal ne raganos, bet raganauti mokėjo.
Grinoverės ironija buvo skaudi ir teisinga. Greitai pasaka sekama, negreitai laikas eina, ypač kai nežinia, kai verkti norisi. Išdidumas jos buvo toks, kad net juokas kartais sus-kambėdavo ne ten.
Ir atsirado kitos fėjos.
Kai  nematydavo Grinoverės, ji pavirsdavo Pelenė – skalbdavo, virė, ravėjo daržus. Visi darbai jai sekėsi. O jis vis tiek norėjo tos žalsvosios fėjos, nors net jam pačiam atrodė, kad ji per išdidi, per gera jam, žymiai vyresniam. Beviltiška meilė – graži būsena, tik labai kankinanti. Laimei, gyvenimo miške laumių ir fėjų niekada netrūksta. Jei pirmosios meilės vietą jau užėmė kita – trečiai pats laikas pasirodyti. ]]> Fri, 15 May 2026 07:51:05 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262162.html http://rasyk.lt/kuriniai/262162.html sakai tu man tausot —
žodžius, energiją ir protą,
bet protas nepadės,
ir žodžiai netylės,
nes, dievaži, bijau aš tos tylos,
kuri neleis man tavęs klaust
nesąmonių visokių,
vien tam, kad gaučiau porą žodžių:
ar tu žiūrėjai filmukus
ir ar matei ten burtininką
vardu Tsojus,
kuris gyveno tik tarp skliautų ir sijonų?
O gal matei ežiuką rūke rūkant
ir girdėjai, kaip jis kosėjo tamsoj,
lyg būtų visą lapkritį prarijęs
ir tik balandy vėl atgimęs —
nežinodamas, kaip grįžt namo...
Susimokėjai už bokalą ir pakilai nuo stalo, visai nepastebėdamas, kaip jaunatis mėnulio virš stogų irgi
bandė slėptis
nuo aidinčių bažnyčios varpų
ir rytinių saulės spindulių, taip tyliai
traukiančių iš tų psichodelinių klajonių
pro slaptas sovietines gatves kur mūsų laukė keturiasdešimt Totorių. ]]> Tue, 12 May 2026 21:25:29 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262146.html http://rasyk.lt/kuriniai/262146.html
Pirmoji mano meilė... Skaitytojo, tokia prirašinėta tema nuvilto, iškart prašyčiau atleisti ir peršokti į paskutinę pastraipą, tuolab kad... Bet ne, kai ką verčiau nutylėsiu.

Taigi, pirmoji meilė. Ką prisimenu – veido bruožus, kurių žodžiais nenupieši, ir plaukų spalvą. Ji buvo šviesiaplaukė, kaip ir visos mūsų krašto merginos - kiekviena ypatingo, nenusakomai gražaus pilkumo. Ir dar jos balsą – jos balso skambesį tebelaikau savo kriauklėse.

Tačiau vardo nesakysiu, o pakeisti kitu labai nenoriu, todėl tegu ji bus tiesiog ji. Šitaip man – o gal ir jai - daug ramiau.

Buvau naujokas toje mokykloje. Pritapau greitai, jau turėjau pravardę, o visi klasės draugai tapo gerais mano bičiuliais.

Į mokyklą eidavau ta pačia gatve, kuria ji, gyvenusi tolėliau, važiuodavo miesto autobusu. Priešinga kryptimi autobusas čia nekursavo, ir iš mokyklos ji grįždavo pėsčiomis kaip ir aš, tačiau su savo būreliu draugų.

Ji mokėsi kitoje klasėje. Per pertraukas mes, berniukai, griūdavome pro duris ir - kai iš klasių išeidavo mergaitės su budinčia mokytoja - visi tvarkingai  sukdavome ilgu koridoriumi ratus. Kokios mielos dabar mano atmintyje tos uniforminės rudos suknelės su juoda prijuoste ir švarutėle balta apykakle! Čia keletą kartų per dieną pamatydavau jos veidą, kartais tame klegesyje nugirsdavau ir jos balsą. Ne, žvilgsnio gaudyti nedrįsau. Tačiau retkarčiais – ne kasdien, o, ne! – mūsų akys susitikdavo... Taip taip, aš jau tuomet žinojau, kas yra būti laimės užlieta širdimi.

Dar šokių vakaras - kartais mokykloje būdavo tokie vakarai. Juodi suolai iš klasės išnešti į koridorių. Ant mokytojo stalo – patefonas ir iš namų surinktos plokštelės su šokių muzika. Muzika? Nežinau, juk jos virpesiai išsisklaidė ir išnyko kartu su tais vakarais, ir jų neberasti nė mano kriauklėse... Mergaitės būriuojasi viename pasienyje, berniukai – priešais ir už durų koridoriuje. Tos pačios uniforminės suknelės,  tiktai apykaklės šįvakar su nėrinukais. Šokti aš nemoku, stumdausi koridoriaus tamsoje, žvilgčiodamas pro atviras duris į klasę, ir mirštu iš baimės, kai paskelbiama  - kviečia merginos!
 
Po šokių sekame su draugu joms iš paskos ilga prieuosčio gatve šiltą gegužės vakarą pro prietemoje kvepiančias alyvas... Ir vėl alyvos? Taip, ir vėl. Ir jei skaitytojas dar ne paskutinėje pastraipoje, atsiprašysiu, bet be alyvų ir jų žydinčių kvapo neturėjau savo gyvenime pavasarių. Tose alyvinėse sutemose matau priekyje jos ir jos draugės boluojančias apykakles, girdžiu juoką ir balsus be žodžių. Štai ir jos namai, ji pirmoji įsmunka į savo kiemą, kažką pasakiusi atsisveikinimui, o aš apsisuku ir einu atgal vienas, einu, nors galėčiau skristi.

Ir dar teatras. Senasis, puikusis ir kvapnusis,  į kurio kėdžių pliušines sėdynes nugrimzdavai lyg pūkų pagalvėn. Buvau įspėtas, kad ji sėdės greta manęs – viską žinančios draugės šitaip išdalijusios bilietus. Savo vieton atkūprinau jau po trečio skambučio, temstant sietynams, ir uždanga pakilo. Žiūrėjau į prieky sėdinčio pakaušį, bet akies krašteliu nuolat mačiau scenos nušviestą jos veido profilį. Jaučiau, kada jos plonytė mokyklinės prijuostės medžiaga paliečia mano švarko rankovę, ir saldainiai, brangūs teatro bufeto saldainiai, tižo mano delne...

O kai alyvos nužydėjo, baigėsi teatro sezonas ir pamokos mokykloje. Prasidėjo laimingiausios mano paauglystės dienos stovykloje prie Birštono. Po pušimis su jų kvapniais kankorėžiais, tarp išdykusių Kauno mergaičių, prie vandenų, kurių platybė ir šiandien mirguliuodama tebesrūva akyse. Iš tos srovės kadais ištraukė mane mažą pusbrolis, kai irstėmės valtele. Nes užteko jam akimirkai nusisukti, ir manęs, ramiai sėdėjusio valties gale, jau nebebuvo... Bet apie ką aš čia? A, taip, apie vandenis, prie kurių, nepaisant visų stovyklos gyvenimo malonumų, kartais užplūsdavo toks ilgesys, kad vienąsyk išdrįsau parašyti ir išsiųsti laišką, prisipažindamas ir klausdamas. Kasdien kas nors vadovų parnešdavo iš miestelio pašto siuntas. Gaudavau laiškų ir aš, tačiau to atsakymo nebuvo.

Vasarą jos nemačiau. Prie mūsų namo buvo gabalas laisvos valstybinės žemės, kur ir mano tėvai turėjo užėmę plotelį daržui. Laistydamas pomidorus, nulydėdavau akimis pravažiuojantį autobusą. Tačiau žvilgsnis krypdavo ir į gretimą vienos kaimynės sklypą. Jos vyrą kažkokia liga džiovindama rietė prie žemės, ir kuo labiau  jisai vyto, tuo ryškiau žydėjo jauna jo žmona. Matydavau ją, pasilenkusią ar pritūpusią tarp lysvių, o jos lengvas ir trumpas chalatėlis jaukė mano iš vaikiško gyvenimą ką tik išsilukštenusią vaizduotę. Tačiau šią pasakojimą ataugą turiu nukirpti, nes kaimynės geidžiau, bet nemylėjau.

Rudenį man teko pakeisti mokyklą. Ten radau daug naujų draugų ir kitą šviesiaplaukę.

Po keliolikos metų sykį pamačiau ją gatvėje, ir ji mane taip pat pastebėjo. Šypsodamiesi vienas kitam, stabtelėjome ir pasikalbėjome turbūt vienintelį kartą mūsų pažinties istorijoje. Gyvenanti kitame mieste, ištekėjusi,  parvykusi atostogoms pas mamą. Paklausė, kaip man sekasi. Iš labai arti galėjau žiūrėti į jos akis ir veidą,  jos nenusakomo atspalvio plaukus, ir man buvo smagu stovėti ir šnekučiuotis praeivių akivaizdoje su gražia moterimi.  Jos balsas tada dar kartą įplaukė į mano kriaukles ir įsitaisė ten ilgam, nes daugiau jos niekada nebesutikau.

Šį rudenį sode, renkant antaninius obuolius, kurių gausybė geltonavo ant šakų ir žolėje, kalbėjomės apie šį bei tą. Ir apie vieną žinomą žmogų bešnekant, pasisakiau, kad su jo seserimi kažkada mokiausi vienoje mokykloje. “A, taip taip, jis turėjo seserį... ” 

Štai ir viskas. Artėja paskutinė pastraipa, į kurią galbūt nukryps ir nekantriojo skaitytojo žvilgsnis. Ką norėjau pasakyti jam, kviesdamas čionai? Kad metai nubyrėjo kaip rudenį obuoliai? Taip, laikas praėjo, kaip sakė vienas niekam nežinomas rašytojas, laikas praėjo, rankiojant niekučius, kurių vienintelė vertė – jų grožis. Bet užbaigsiu ne tuo.

Mano gyvenimas vis dar tįsta nuo pirmųjų miglotų vaikystės prisiminimų iki šios akimirkos, bėgančios į tiek pat miglotą ateitį. Tačiau kai pažiūriu į manęs laukiančią nežinią iš arčiau, dar iš arčiau, tai ji artėdama nušvinta tiek, kad jau matau, kuo mes visi būsime. Tenai - tik pūga, tyli molekulių pūga. ]]> Tue, 12 May 2026 21:14:09 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262145.html http://rasyk.lt/kuriniai/262145.html Diena prasidėjo kaip įprastai. Jei kas paklaustų, net nesumočiau ką atsakyt - ar tai šiandiena, ar vakardiena, ar bet kuris kitas rytdienos laikas.
Po visų savanoriškai priverstinių ritualų nuėjau į parduotuvę nusipirkti alaus. Vakarienei. Dar vienas kasdienis į kraują įaugęs įprotis. Automatiškai kėblindamas sprendžiau amžiną galvosūkį – ką prisiderinti užkandžiui – vėžį galinčios sukelti rūkytos žuvies ar vėžį galinčių sukelti bulvių traškučių. Pilvas įkyriai tylėjo neišsakydamas savo nuomonės, o nekompetentingas šiuo klausimu protas bergždžiai blaškėsi tarp abiejų variantų. Vieną dieną sprandą nusisuks. Ne kitaip.
Įėjęs į prekybos salę dar nebuvau iki galo apsisprendęs. Apie penkiolika minučių be jokio konkretaus tikslo klydinėjau ir abejingai žvalgiausi, gal kur tarp lentynų, tarp gausybės paketų, dėželių, skardinių, maišelių aptiksiu iš visų bėdų gelbėjantį stebuklingą šiaudą. Net nesusivokiau, kaip mane už parankių, mandagiai besišypsodami, suėmė du stuomeningi salės darbuotojai ir nusivedė su savimi. Kažkokioje nykioje prikrautoje įvairiausių rakandų patalpoje mūsų trijulę pasitiko dar vienas pilkai apsirengęs, pasidabinęs nieko nereiškiančia akinančia šypsena, ir daug ką pasakančiu visiškai neišraiškingu žvilgsniu žmogysta. Jis nuo lentynos paėmė kažkokį ritinį ir apvyniojo mane juodos spalvos tampria plėvele. Nėmaž nesipriešinau. Mane tarsi suparalyžavo iki galo neįsisąmoninta mintis, jog kažkokiu tai būdu iškrentu iš įprastos gyvenimo tėkmės.
Galop buvau nuneštas ir pastatytas prie kasų. Šalia niekam nereikalingų niekniekų, kuriuos belaukdamas, kol jį aptarnaus, vis tik nugriebia tūlas pirkėjas - kaštuoja gi vos keletas pinigėlių. Ant manęs po kaklu pakabino etiketę. Skelbiančią: „Produktas. 39 pinigai. Ir net apdovanojo personaliniu brūkšniniu kodu. Lyg man paprasto asmens būtų per maža. Paskirties nenurodė, bet kam rūpi - šūdniekis ir tiek. Praėjus kelioms valandoms prieš mane stabtelėjo dvi įspūdingo dydžio liulančios krūtys, besispriaudžiančios iš gana gilios iškirptės. Pradėjo tiksėt procedūrinis laikas. Šiam pasibaigus, jau keliavau nežinomos markės automobilio bagažinėje tarp maišų su kitais reikšmingais pirkiniais. Po to mane nunešė į namą ir pastatė sandėliuke. Gal ir teisingai. Produktus žmonės gi ten ir laiko. Prakiūtojau ten tris dienas. Matyt šeimininkai pasvarstė, ką su įsigytu šūdniekiu daryt, ir metė - paliko geresniems laikams, kai galvosna šauna genialios idėjos. Įpusėjus ketvirtai dienai pasidarė lengvai silpna. Burna perdžiuvo, seilės pasidarė lipnios ir tąsios. Trūko kantrybė ir patraukiau ieškot teisybės. Pakeliui buvau sučiuptas, įgrūstas atgal į bagažinę ir nugabentas į parduotuvę. Gamyklinis brokas, - taip pareiškė aptarnaujančiam personalui liulančio krūtys. Parduotuvės vadybininkas mane iš visų pusių apžiūrėjo. Pasikrapštė pakaušį. Pamaigė ten bei šen. Ir išspyrė lauk - nutrenkė prie konteinerių. Matyt susirūpino parduotuvės prestižu. Grąžinti atgal šūdniekiai niekam nereikalingi. Juos vartot reikia iškart. Diognozė – nepataisomas. Paršlitiniavau namo atsikratęs įpakavimo draiskanų. Šias gi sumečiau tvarkingai į konteinerį. Ekologija.
Galvoje ir pilve unisonu sukosi vienintelė mintis – gert. Bais jau troškulys kankino.

]]> Mon, 11 May 2026 09:08:26 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262135.html http://rasyk.lt/kuriniai/262135.html “Labutis, gražioji panele. Kaip vakaras? ” - sumirgėjo užrašas telefono ekrane.
    „Kas čia? “ - pagalvojo Erika. Paėmus telefoną pamatė, kad nepažystamas jaunuolis ją kviečia į draugus Facebook‘e. Atidžiai peržiūrėjus jo profilį, nusprendė atrašyti.
    „Labas. Nuobodokas... “
    „Tai gal kavos? “
    „Gal... “
    Erika - jau nebe jaunutė, bet vis dar labai graži ir patraukli moteris, vieniša mama, valdingo ir griežtoko charakterio, beprotiškai mylinti savo vaikus - berniuką ir mergaitę, kurie jau nebebuvo mažiukai, bet jiems vis dar reikėjo jos - kaip mamos - rūpesčio ir išlaikymo. Susirasti širdies draugą jai nebuvo sunku. Sunkiau buvo susirasti tokį, kuris sutiktų prisidėti finansiškai prie jos šeimyninių rūpesčių ir padėtų išlaikyti vaikus. Tiesa, berniukas jau buvo pakankamai didelis ir galėjo eiti pats užsidirbti, bet vis dar patingėdavo. Tingėjo ir pasimokyti. Tad Erikai žūt būt reikėjo į kažką atsiremti, reikėjo pagalbos iš šalies. Ji pati gyveno nedideliame Anglijos miestelyje, kur vieni kitus jau beveik visi pažysta, tad jos draugas privalėjo būti iš kažkur kitur, tad gavusi nepažįstamojo kvietimą susitikti, ji mielai sutiko, bet iš perdėto atsargumo, pasiūlė tai padaryti neutralioje vietoje - miestelyje tarp judviejų gyvenamų vietų.
    Audrius, tai tas vaikinas, kuris pakalbino Eriką. Viengungis, ilgai neturėjęs ilgalaikių santykių. Nebuvo plevėsa ar mergišius. Tiesiog jo darbo laikas buvo labai ilgas, tad asmeniniam gyvenimui neskyrė daug dėmesio, nors labai norėjo šeimyninių santykių. Ne tam, kad būtų kam pasirūpinti maisto gamyba ar skalbti jo rūbus. Jis - visiškai savarankiškas ir puikiai mokėjo pats pasirūpinti savimi. Žmogus nėra sutvertas gyventi po vieną, tad ir jis nebuvo išimti. Prieš važiuodamas į pasimatymą, nupirko raudonų, ilgais ir dygliuotais kotais, rožių puokštę, nes maža ką - gal tikrai ji yra jo ilgai laukta ir išsvajota moteris, nes nesėkmės atveju tai tebus tik keli dykai išleisti pinigėliai...
- Labas vakaras, - pasitiko Audrius Eriką automobilių stovėjimo aikštelėje, maloniai šypsodamasis, nešinas puokštę gėlių.
    Erika jo jau laukė. Specialiai atvažiavo šiek tiek anksčiau, nei buvo sutarta, kadangi norėjo jį pamatyti, nes gal jis atrodo malonus tik nuotraukose, o iš tiesų yra panašus į sadistą ar recidyvistą.
- Labas, - nusprendusi, kad jis nėra pavojingas.
- Čia tau gėlių priskyniau, - pasipuikavo Audrius.
- Oi, kokios gražios. Ačiū labai, - pakštelėjo jam į skruostą atsidėkodama.
- Tai gal gėles mašinoje palik, - pasiūlė Audrius. - Ir eime.
- Žinoma!
    Kavinėje jiedu užsisakė tik kavos ir po nediduką pyragaitį. Pašnekesį pradėjo nedrąsiai, nuo tradicinių frazių bei temų apie vienas kito pomėgius, šeimas, kiek ilgai jiedu jau emigracijoje ir pan.
- O kur tu dirbi, Audriau? - pasmalsavo Erika.
- Aš - fermoje. Vairuoju traktorių ir šakinį keltuvą. - pasigyrė. Jis nesenai buvo gavęs darbo kontraktą pas vieną ūkininką, kuris jam mokėjo dosnų atlyginimą. Audrius turėjo daug gražių svajonių, tikėdamasis, kad susitvarkys su visomis užsilikusiomis skolomis ir kad galiausiai lengviau atsikvėps, galėdamas leisti ir sau laisviau pagyventi. Labai norėjo kitos mašinos ir, gal būt, namo. Kokio nediduko namelio jaukiam namų židiniui.
- Tai gal gerai uždirbi? - susigundė nepaklausus. - Aš tik šiaip, iš smalsumo. - tuoj pat susigėdo, nes negerai klausti vyro apie jo pajamas.
- Neblogai, - šyptelėjo Audrius, nesureikšmindamas šio klausimo.
- Ką per Kalėdas? - tarsi bandė išeiti iš nejaukios būsenos.
- Dar nežinau. Neturiu planų...
- Aš pas sesę būsiu. Ji visai netoli manęs gyvena. Nori kartu?
- Noriu!
    Atsisveikindamas Audrius apkabino, priglaudė Eriką prie savęs ir, neatsiklausęs, pabučiavo ją į lūpas. Ši neprieštaravo tam. Abu vienas kitam patiko iš pirmo karto. Lyg Kupidonas būtų buvęs tą kart ir abiem - vienu metu - iššovęs po strėlę.
    Tos kelios dienos iki Kalėdų bėgte prabėgo. Audrius atvažiavo prie Erikos namų. Buvo sutarta, kad ten paliks mašiną ir nueis į svečius pėstute.
    Tuk tuk tuk! Į duris pasibeldė. Erika atidarė visa pasipuošus ir švytinti, dailiai prigludusia gėlėta suknele. Audrius, netekęs žado, apkabino ją stipriai stipriai ir ėmė aistringai bučiuoti jos lūpas, skruostus, kaklą. Abu nesivaržydami atsidavė aistrai, padėdami vienas kitam nusirenginėti.
- Mes neturime daug laiko, - sušnabždėjo ji.
- Palauks. - nuramino ją Audrius. - Aš tavęs gal visą gyvenimą laukiau...
    Svečiuose visi buvo sužavėti Erikos simpatija ir visą vakarą juos abu be perstojo gyrė. Tai dar labiau svaigino, nei kalėdinis vynas ir abu buvo nepaprastai patenkinti. Vakaras praėjo sklandžiai. Grįžę namo abu sugulė į vieną lovą. Nevaržė tai, kad tik trys dienos, kai pažystami.
- Ko tau nesimiega, mažyte? - pasiteiravo Audrius, jausdamas, kad ji negali užmigti.
- Nieko. Viskas gerai. Šiaip gal... - bandė meluoti.
- Nebijok. Man gali pasakyti. - padrąsino ją.
- ...
- Neįsižeisk, bet gal turi problemų su pinigais? Nesumokėjai nuomos už namą ar pan.?
- Audriau, nenoriu apie tai kalbėti. Miegok.
- Negaliu, kai jaučiu, jog mano širdies damai kažkas negerai. Jei tau reikia kažkiek pinigėlių, tai aš tau jų duosiu. Vis tiek mudu būsim kartu. Aš noriu visą laiką būti su tavimi kartu. Galim nesimaivyti, kad tik kelios dienos, kai pažystami. Man labai daug ką reiškia, kad aš šiąnakt su tavimi, vienoje lovoje...
- Gerai.
- Tai kiek?
- ...
- 500?
- Hm...
- Ryt nuimsiu iš bankomato.
- Ačiū. Tu labai geras.
- Tu man beprotiškai patinki.
- Tai atsikraustyk pas mane gyventi.
    Audriaus akys tik nušvito.
    Jau ryt ryte susirinko savo daiktus iš nuomojamo kambario ir atvyko gyventi pas Eriką.
- Audriau, aš tau nesakiau, bet... mudu miegosime svetainėje. Vienas kambarys yra sūnui, o kitame mano dukrytė miegos.
- Tikrai... - neslėpė nusivylimo. - Bet gal čia taip laikinai? A? susirasim didesnį namą. Gerai?
- Gerai. - pamelavo.
    Audrius tuomet dar nežinojo, kad Erika gyvena socialiniame name ir kad iš tiesų ji negali parodyti, kad pas ją yra vyras, nes tuomet visos pašalpos būtų atimtos.
- Kodėl tu dirbi tik tiek mažai? - neslėpė Audrius nuostabos. - Gal paieškom tau kito darbo. Abu kartu užsidirbtume daugiau pinigų. Abiem reikia naujesnių mašinų, o ir namą gal jau nebenuomotume, o nusipirktume.
- Nu gal... - Erika abejingai bandė jam pritarti.
    Jos gyvenimas sąlyginai pagerėjo. Audrius buvo rūpestingas vyras ir rėmė ją pinigais. Davė ir tuos pažadėtus 500 ir vėliau kas savaitę prisidėdavo prie namų išlaikymo. Erika net nesiruošė ko nors keisti savo gyvenime - nei darbo, nei namų. Jai paprasčiausiai taip buvo patogu, nors jautė, kaip jos vyriškis kasdien vis labiau nusivilia.
    Vieną vakarą, po darbo, Audrius grįžo nešinas viskio buteliu.
- Kas čia?! - suspigo Erika. - Slėpk tą butelį kuo greičiau. Kad man namuose girtuokliavimo nebūtų.
- Aš tik truputėlį... - susigėdęs lemeno.
- Slėpk!
    Erika jautė, kad gražaus gyvenimo idilė bliūška. Reikėjo kažko imtis, kad gerėjantis gyvenimas nepradingtų. Bet kaip? Per seksą. Visiems vyrams patinka, kai yra patenkinamas jų ego. Bet čia ir vėl problema. Jiedu miega svetainėje. Be durų, be privatumo. Ryte anksti mergaitė keliasi į mokyklą, o vakare - berniukas pareina vėliausiai iš kiemo. Audrių taip pat erzino tai, kad negali laisvai užsiimti seksu. Jis juk vyras. Jam moters reikia ne tam, kad pagamintų kažką skanaus vakarienei.
    Bet, vieną vakarą, kažkaip pavyko likti vieniems. Erika prisiglaudė prie jo. Ėmė jį bučiuoti, glamonėti.
- Nereikia... - stabdė ją. - Žinau, kad dabar tavo „dienos“...
- Aš galiu ir kitaip... - patikino jį.
    Iš tiesų Erika nemelavo. Ji buvo tarsi kita moteris. Ne ta, kuri mėgaudavosi Audriaus glamonėmis ir visiškai jam atsiduodavo. Dabar visa iniciatyva buvo jos rankose. Ji jį nurengė ir neužsižaisdama su viršutine kūno dalimi, be didesnių glamonių, lūpomis nusileido prie jo stangraus penio, delnu glostydama sėklides. Tai buvo nepaprastai malonu, bet tuo pačiu jis niekaip negalėjo visiškai atsipalaiduoti. Dar nesijautė visiškai laisvai nei šiuose namuose, nei toje lovoje. Ausimis gaudė kiekvieną garsą, laukdamas atsidarančių durų.
- Nusiramink ir atsipalaiduok. - drąsino jį Erika. - mergaitė jau miega, o sūnus anksčiau vienuoliktos vakaro negrįš. Susitariau.
    Tai skambėjo raminančiai. Jis vis labiau atsipalaidavo, pasiduodamas Erikos lūpų teikiamam malonumui.
- Nebijok, nestabdyk manęs. - dar kart patikino, apsižiodama labiau jo penį. - Tu gali tai padaryti.
    Ir iš tiesų Audrius nebestabdė savęs. Visiškai atsipalaidavo ir pasidavė jausmams, sukurtiems jo moters lūpomis ir rankomis. Jis išliejo savo spermą tiesiai į jos burną, o ji, tarsi mėgavosi jo patiriamu malonumu ir siekė pabučiuoti jį lūpas, pilna burna to turinio. Audrius tam nebuvo pasiruošęs. Nei vienoje vulgarioje jo fantazijoje to nebuvo. Jis visaip vengė šio bučinio, kol galiausiai Erika suprato, kad tai ne jam. Pasimatė jos veide nusivylimas. Su kartėliu akyse nurijo tai, ką turėjo ir atsigulė, atsukdama jam nugarą.
- Mažyte, nepyk, aš negalėjau... - atsiprašinėjo.
- Nieko tokio. Nesvarbu. Labanakt. - sausai išlemeno.
    Po kelių dienų Eriką pasiekė žinia, kad mirė jos močiutė Lietuvoje. Tai ją labai prislėgė, nes nepaprastai ją mylėjo. Taip norėjosi grįžt į laidotuves, bet neturėjo santaupų. Gyveno lyg šiol viena diena, nieko negalvodama ir nesiruošdama ateičiai. Ji dėjo visas viltis į Audrių...
- Brangusis, aš turiu blogų naujienų... - pasitiko jį po darbo vakare. - Mano močiutė mirė. - išspaudė sausą ašarą.
- Oi, mieloji... Užjaučiu. - puolė ją guost Audrius, tuo pačiu pergalvodamas galimus jos prašymus.
- Ačiū, - valdėsi, tikėdamasi, kad jis pats susiprotės ir jai pasiūlys pinigų kelionei į Lietuvą.
- Atleisk, bet aš neturiu santaupų, - užbėgo įvykiams už akių Audrius. - Gal paimt kreditą?
- Ne, - nors mintyse galvojo visai kitaip. - Nieko tokio, jei ir negrįšiu.
- Tai gerai. - Audrius net nepajautė, kaip apsigavo.
    Po vakarienės, išėjus parūkyt į galinį kiemą.
- Žinai ką? Negimdysiu aš tau vaiko! - pratrūko Erika, kirsdama į skaudžiausią Audriaus vietą. - nekeisiu šito namo - man čia gerai, nepirksim mes mašinų, nekeisiu aš savo darbo - man užtenka visko, ko yra.
    „Kaip tai užtenka?! “ - pagalvojo Audrius.
- Nusiramink, - pabandė jis.
- Tu man neaiškink! - rėkte išrėkė ji. - Ir nelysk prie manęs. Man visi vyrai šlykštūs. Supranti? Šlykštūs!!!
- Gerai jau gerai, - patikino ją, galvodamas, kad isterijos priepuolis greit praeis.
    Klydo.
    Erika tąnakt nemiegojo kartu su juo. Prisiglaudė pas dukrą. Audrius jautėsi nepaprastai sutrikęs. Nejaugi čia taip dėl pinigų?! Na neturi jis jų atliekamų... Gal tikrai paskolinti iš kur... Ryte būtinai pakalbės apie tai su Erika.
    Prasibudus Erikos jau nebuvo namie. Neatsiliepė ir į skambučius, neatrašinėjo ir į žinutes. Vaikščiojo po svetainę, nerasdamas sau vietos ir niekaip nesusidorodamas su mintimi, kad jai jis buvo reikalingas tik dėl pinigų. Audrius taip norėjo susigyventi, troško, kad ne tik protingi žodžiai lydėtų jų gyvenimą, bet ir darbai, nes tikėjo, kad kartu gali nuveikti daug daugiau.
    Pralaukęs visą dieną ir negaudamas jokio atsako - parašė: „Aš išsikraustau. Negaliu rasti visų savo daiktų“. „Tuoj grįšiu“ - atrašė jam.
- Tai aš tavęs nevarau iš namų. Gali čia gyventi. - ramino jį Erika, suprasdama, kad jam yra skolinga daug daugiau, nei tą vieną nučiulpimą.
- Čia pernelyg šalta. - pasipūtė šiek tiek.
- Kaip nori, - nesivargino.
- Visa, ką tau daviau - daviau savo noru, nes tikėjau mumis, bet tie pradžioje... 500-ai... jie buvo kaip asmeninė pagalba tau. Prašau man juos gražint.
    Audrius suprato, kad turi išsikraustyt, o kišenėj turėjo tik gal dvidešimt svarų. Vedamas principų, buvo pasiryžęs savaitę miegoti tiesiog mašinoje.
- Man močiutė mirė! - sukliko Erika.
- Tai aš ir nesakau, kad dabar, - bandė užglostyt situaciją.
- Gerai gerai. Viską susirinkai? - jau paskubino jį.
- Lyg ir taip.
- Raktai?
- Štai. Paimk.
    Audrius išsikraustė, kaip nereikalingu patapęs šuo. Krūtinę slėgė kažkoks nusivylimo jausmas. Vėl vienas ir vienišas. Lietus pliaupte pliaupė, tarsi bandydamas nuplauti visus kelius į prisiminimus. Jis nespėjo pajausti jai meilės, tik paprasčiausiai labai norėjo šeimos - kad ir netikros, bet šeimos.

]]> Sun, 10 May 2026 04:31:35 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262130.html http://rasyk.lt/kuriniai/262130.html     Besileidžianti ryškiai raudona saulė sukruvino į krantą besiritančių bangų putas, išplaukusias į smėlėtą krantą, kur kiek toliau, kai vandens jėga nuslūgsta, guli nugludinti ir vėjo nuglostyti akmenys, per kuriuos vis vien sunku eiti išlepusiomis kojomis, kai pėdos taip akivaizdžiai pripratusios prie minkštų batų padų. Nei vienas, ateidamas į šį pasaulį, negavo nuorodų kaip gyventi ir kaip elgtis vienas su kitu, kaip būti dėmesingu ir geru, atidžiu ir nuolankiu.  Jei visi mes turėtume vieną ir tą pačią gerumo supratimo formą, tai ir turėtume tobulus santykius vienas kitam: poroje, šeimoje, kaimynystėje, žmogui. Bet ne! Akli ir kurti ieškome savų tiesų. Jas atradę stengiamės apginti ir įrodyti savo teisėtumą. Meluoti, išduoti, paniekinti... Tai ginklai, kuriuos naudojame savo karuose, skirtuose santykių sunaikinimui, bet ne kūrybai.
    Man jau beveik keturiasdešimt. Aš vis dar vienas ir vienišas. Besivaikydamas meilės, jos paieškoms išleidau visus savo turėtus ar neturėtus pinigus. Visuomet stengdavausi investuoti, tikėdamas, kad būtent šita moteris yra mano senai laukta, apie kurią dažnai svajodavau, tiesiog tobulai sukurta man ir jau dabar tikrai būsiu laimingas. Visuomet pirkdavau brangesnių gėlių, skanesnių saldainių. Nesėkmės atveju, tai tik keli pinigai, o kitu – gera investicija į taip lauktus santykius. Man taip norėjosi tikrai ir nuoširdžiai mylėti, tikėti, jog tai abipusis jausmas, iš po darbo skubėti namo, nebūnant šalia rašyti žinutes ir dažnai susiskambinti, sėdint virtuvėje, jei trukdyti gaminti vakarienę dažnai bučiuojant, jausti seksualinę aistrą, matant, kaip jos užpakalis juda, jai pjaustant salotas. Tiesiog be žodžių prieiti, apkabinti iš nugaros, liesti jos pilvą ir krūtis, jausti, kaip penis nebeišsitenka kelnėse, bučiuoti jos kaklą, atsiklaupti liečiant tą nuostabų užpakaliuką, lūpomis ir dantimis nurengt ją ir, vengiant karštos kaitlentės, pasikelt ant spintelės, kad išbučiuoti jos šlaunis, klitorių, vaginą, įsiskverbt vėliau lėtai lėtai, sustoti, leisti tvinkčioti kraujui savo pasididžiavime, vos vos judant išeidinėti iš jos, grįžti neskubant, jausti, kaip tavo moters vidinis pasaulis žydi, skleidžiasi, lyg sakurų žiedai pavasarį, kaip ji rankomis apsikabina stipriau, kaip jos nagai sminga į nugarą, kaip ji išplečia pirštus ir juos vėl sugniaužia į kumštukus, kaip iš jos krūtinės gelmių, lyg pribrendęs vulkanas, išsiveržia, tartum pati mieliausia pasaulio, dar nei vieno kompozitoriaus neužrašyta muzika, aimanos.
    Jei moteris nenorės matyti tavęs šalia savęs, ji padarys viską, kad taip nutiktų. Amazonė, kuri nusipjaus ir papus, kad tik tave išdulkintų moraliai ir paverstų socialiai atstumtuoju, visuomenei nepriimtinu asmeniu. Žinoma, jei ji išdrįso nusirėžti tik vieną, tai palieką nedidelį šansą vyrui reabilituotis žmonių akyse ir nebūti vien tik pasmerktam ir kaltinamam. Sutinku, aš ne Rafaelo saldainis. Aš ne toks skanus, kaip galėtų atrodyti. Manyje daugybė aštrių kokoso drožlių. Turiu savąjį „AŠ“. Amžinasis kovotojas, neretai net nesuprantantis nei dėl ko, nei už ką. Tiesiog inkstinktyviai jaučiu kurioj bato pado pusėj esu. Manęs taip lengvai nepaminsi. Viso to kaina – vienatvė. Mano kūnas ir siela kenčia. Žemiškasis gyvenimas kasdien praranda prasmę ir noro gyventi lieka vis mažiau...
    „Lietuvaitei NE! “ – kartą sau pasakiau. Nebendraujančios, nekomunikuojančios. Pakvieti Facebook‘e į draugus? Viskas gerai. Kvietimą patvirtina. Parašai žinutę. Nulis emocijų. Aš kompleksavau dėl savo komunikavimo, kol nesubrendau, tad kas dabar negerai... Ko nepajėgiu suprasti šiandienos moteryje?... Negi iš tikrųjų mūsų tautybės moterims patinka tik atžagarus ir atstumiantis vyrų elgesys, kai jie parodo ne tik savo kultūros nebuvimą, bet tuo pačiu ir žemina tą, kurią dulkins už kelių minučių.    Gal aš netinkamas būtent vienai nacijai?.. Taip, tikrai. Kiek lietuvaičių sutikau, nei su viena aš laimės neradau. Bet kas galėtų būti kita? Latvės mielos... lenkės... Gal? Ukrainietės! Pamenu, kai atvažiavau, draugas gyrėsi pažįstantis vieną ukrainietę. Jis tiek daug pripasakojo gražių dalykų apie ją – jos vidinį pasaulį ir, kas labai aktualu man, seksualinį. Su tokia moterimi seksas būtų panašesnis į automatą – trisdešimt šūvių per naktį... Bet kaip man ją rast? Tam namie sėdėti neužtenka. Važiuoti į tą šalį? Bet ten dabar karas. O aš net kariuomenėje netarnavęs. Ilgalaikis vidinės ausies uždegimas. Jau trisdešimt trejus metus. Nebijočiau eiti ir žudyti. Baiminuosi, kad tik sutrukdyčiau ir per mano nemokšiškumą žūtų kiti. Humanitarinė pagalba?... Aš per silpnas matyti tokią daugybę sugriautų gyvenimų. Vengiu to, kol galiu. Net nedvejodamas paaukojau pinigų labdaringoms organizacijoms, padedančioms kovojantiems ir besigelbėjantiems.
    Tai kaip gi man surasti mielą, gražią, švelnią ir nuostabią ukrainietę, kuri mane besąlygiškai mylėtų, suprastų visus mano pasirinkimus ir poelgius, kuri aklai nieko nereikalautų, o palaikytų visur ir visame kame? Įdomu, kaip su pažinčių puslapiais? Jie juk taip pat ieško vieni kitų. Visagalis informacijos šaltini Google. Tai buvo labai nesunku ir paprasta surasti keletą pažinčių puslapių, bei vienoje iš jų, tiksliau sakant pirmoj pasitaikiusioje, užsiregistruoti. Tai buvo mokama svetainė. Mėnesio mokestis 39 svarai. Tai nepigu, pagalvojau. Nesu ypatingai taupus, bet visas savo išlaidas stengiuosi tinkamai įvertinti. Tebūnie – tai juk nedidelė suma į mano likusio gyvenimo nepaprastą meilę. Aš būtinai ją ten atrasiu. Jaučiau tai iš savo širdies gelmių. Man atrodė, kad einu pačiu teisingiausiu keliu, kokiu tik yra tekę eit. Jaučiau susijaudinimą ir tokį malonų nekantrumą, sumišusį su nerimu. Jaudinausi dėl kalbos. Rusiškai niekuomet nemokėjau kalbėti. Suprasti daug ką suprantu, bet pačiam suregzti kokį sakinį, paaiškinti savo emocijas ar paprasčiausiai apibudinti dieną – misija neįmanoma. Teks bandyti susikalbėti angliškai. Vis vien viskas prasidės nuo susirašinėjimų, o čia tikrai abiem pusėms padės google vertėjas. Išmaniame pasaulyje išmanūs ir mes.
    Mano nuostabai ir nemenkam susižavėjimui, ilgai laukti neteko. Merginos nesivaržydamos rodė aktyvumą ir susidomėjimą manimi. Trumpos žinutės pasisveikinant ir paklausiant kaip sekasi. Buvo pačiam nepaprastai įdomu. Jau pačią pirmą dieną teko pabendrauti susirašinėjant su dvylika merginų. Iš televizijos naujienų žinojau kuriose vietovėse tebevyksta kariniai veiksmai, kaip bombardavimai ar rusų kareivių atakos, bandant okupuoti naujas teritorijas. Pasidomėdavau pašnekovių saugumu, jų savijauta, nuojautomis ir nuotaikomis. Iš visų kalbintų merginą tą dieną ir vėliau panika pasijautė tik dviejose. Pirmoji buvo iš Kyiv‘o. Pas ją nepaprastai jautėsi nuovargis, panika ir nepaprastai didžiulė baimė. Momentais atrodė, kad ji net isterikuoja, rašydama man apie patiriamą siaubą ir neviltį, apie slapstymąsi rūsiuose, apie nuovargį, miego trūkumą. Pamenu, ji pasakė, kad bandys pamiegoti ir vėl susisieks su manimi... Trys dienos ir naktys. Mačiau, kad jos nėra prisijungusios prie pažinčių svetainės. Pačios įvairiausios mintys lindo man į galvą. Nepaaiškinamas gailestis ir nerimas. Nepažįstama mergina už daugybės kilometrų jau pirmomis žinutėmis sugebėjo paliesti mano širdies jautrumo stygą. Ji buvo nepaprastai graži – storais, kaštoniniais plaukais... Ji taip daugiau man ir nebeparašė... Mačiau, kad jos paskyra aktyvi, bet, matomai, prarado susidomėjimą arba tiesiog ne laikas  ieškotis meilės...
    Kaip bebūtų, tai visiškai kitas bendravimo lygmuo, nei man buvo kada tekę patirti. Laiškai, kuriuos man siuntė į elektroninį paštą, buvo turtingi turiniu, įdėta daugybė dėmesio ir pastangų, ilgi. Aš juos skaitydavau po keletą kartų su neblėstančia šypsena mano veide ir atsakymui skirdavau daugybę laiko – po dvi ar tris valandas vienam laiškui. Jaučiau, kaip pati Ukraina traukia mane vis arčiau ir arčiau. Pamenu draugo žodžius apie ukrainietes. Nuoširdžios... Taip, jos tokios. Jos labai atvirai kalba apie savo patirtį, savo norus ir svajones, apie savo įsivaizduojamus ateities santykius ir šeimos susiformavimą, būtinas vertybes juose. Jautėsi nuolankumas vyrui, jo palaikymui ir stiprybės troškimas einant kartu gyvenimo keliu. Tai skambėjo taip egzotiškai ir taip artimai mano širdžiai. Akimirką net pykau pats ant savęs, kad anksčiau nepagalvojau pasiieškoti sau moters Ukrainoje. Bet tai mano kelias. Geriau vėliau, nei niekada. Iš visos gausybės susidomėjusių moterų liko trys, kurios labiausiai mane sudomino: Tania, Liudmila, Iryna.
    Tanios laiškai buvo ypatingai turtingi ir turiningi. Ji pasipasakojo apie save, apie savo netektį, kai vyrą suvažinėjo rusų tankistas dar prieš karą, prieš ketverius metus, apie jos skausmą ir susitaikymą bei norą susikurti šeimą, nes gyvenimas juk vietoje nestovi – reikia eiti į priekį. Ji buvo tikra pleputė. Mėgo kalbėti pačiomis įvairiausiomis temomis, bet tik elektroninio pašto būdu. Mane tai šiek tiek erzino, nes tiems jos ilgiems laiškams reikėjo skirti nepaprastai daug laiko juos skaitant ir stengiantis tinkamai atsakyti bei parodyti susidomėjimą ja. Pamenu, kad vienu metu tekdavo naudoti net tris įrenginius. Kompiuterį ir du išmaniuosius telefonus. Kompiuteryje rašydavau atsakymą – viename iš telefonu sekdavau jos mintis laiške – kitame telefone naudodavausi vertėjo pagalba. Ji nepriėmė mano kvietimo naudotis kitomis bendravimo priemonėmis, o man netiko toks sąlyginai lėtas būdas. Susidomėjimas nepagavo pagreičio dar ir dėl kitų aktyvesnių moterų. Aš labai nuoširdžiai tikiuosi, kad ji suras savo svajonių vyrą ir bus laiminga be manęs.
    Liudmila – daug jaunesnė, ukrainiečių gramatikos mokytoja, gyvenanti Lugansk‘e. Iš nuotraukų, kurias ji man siuntė, matėsi dar maža mergaičiukė, neatradusi savęs šiame pasaulyje, bandanti kopijuoti kitų apsirengimo ir pozavimo stilius, kas visiškai jai netiko, susirašinėjimuose jautėsi neužtikrintumas dėl savo pačios žodžių ir kreipinių. Kartais pagalvodavau, kad jai ne 28-eri, bet 18-a. su ja buvo miela bendrauti dėl trumpučių žinučių per Whatsapp programėlę, nors ji dingdavo visai dienai ar nakčiai, pasakodavo apie bombardavimus, atsiprašinėdavo, kad negali ilgiau susirašinėti, nes turi bėgti slėptis į rūsį. Joje mačiau tik vieną minusą. Tas pripumpuotas lūpas. Tai buvo padaryta pakankamai saikingai ir skoningai, bet ne man. Jausdavau antipatiją šiai merginų grožio procedūrai. „Ančiuko lūpos“ – asocijavosi su lengvo ir lengvabūdiško gyvenimo beieškančiomis moterimis. Kaip ir sakiau, ji bandė kopijuoti kitas merginas ir tas visiškai jai netiko.
    Visos merginos, bendraujančios su manimi pažinčių svetainėje ar vėliau ir kitais kanalais, siųsdavo daugybę savo nuotraukų, kaip įrodymą, kad tai tikrai jos ir kad jų siekiai yra tikrai nuoširdūs bei geranoriški.
    Iryna. Trumpa žinutė: „Labas. Kaip tu ten? “ Iškarto ji net nepatraukė didesnio mano susidomėjimo. Jos profilio nuotraukoje atrodė tokia paprastutė, pilka pelytė, kuri net neieško savojo sūrio, o laukia, kol nukris koks trupiniukas. Tą pirmą mano dieną pažinčių svetainėje, ji buvo tik viena iš dvylikos be didesnių šansų net apie rimtesnį susirašinėjimą. Ji turėjo tai, ko aš iš kart nesupratau. Kantrybę. Lyg nujausdama, kad aš eikvoju savo energiją bendraudamas ir su daugiau merginų, ji tyliai kamputyje laukė, kol išsikrausiu ir pavargsiu. Gal sekančią dieną ji atsargiai manęs paklausė, kodėl aš šioje pažinčių svetainėje. Pasakiau, kad ieškau ukrainietės. Toliau sekė klausimas kodėl būtent šios šalies merginos mane domina, kokios mano šeimos vertybės, ko aš tikiuosi iš moters ir ar norėčiau susilaukt vaikų. Ji buvo ta amazonė, nusipjovusi papus, kad netrukdytų lanko timpai ir galėtų šaudyti taikliai emocijų ir jausmų strėlėmis į mano labiausiai pažeidžiamas vietas. Kiekvienas jos šūvis būdavo tiesiai į dešimtuką. Ji siųsdavo po keletą nuotraukų kasdien šitaip sustiprindama pasitikėjimo jausmą. Pasipasakojo apie buvusį sugyventinį, kuris buvo lošėjas, alkoholikas ir neretai ją mušdavo. Tai sukėlė mano begalinį gailestį jai. Vienose iš pirmųjų nuotraukų atsiuntė ir dukrytės. Miela, graži penkiametė mergaičiukė. Lilia. Aš visuomet norėjau dukters. Nesureikšmindavau to fakto, jei net ne mano kraujo. Tiesiog kitoks bendravimo ryšys, nei su berniukais. Man labai reikėjo to švelnumo ir meilumo. Man ji patiko. Aš net jaučiau susirūpinimą ar ji galėtų mane pamėgti ar net pamilti. Iryna patikino, kad viskas bus gerai.
    Taip žinutė po žinutės mudviejų bendravimas patapo aktyvus visomis savaitės dienomis, išskyrus sekmadienį. Šeštadienio vakare parašydavo, kad važiuos į kaimą, pas tėvus, kad ten nėra interneto, o jei ir yra, tai vis vien labai prastas ryšys. Ji privalo lankyti savo namiškius, kad nuvežtų jiems maisto. „Šaunuolė! ” – pagalvodavau. Dirba šešias dienas per savaitę medicinos sesele, prižiūri dukrytę ir dar sugeba pasirūpinti savo tėvais. Žavėjausi ja nuo pat pirmų jos žinučių. Ji kalbėjo kitaip. Ji neskubėjo girtis, kaip jai patinka gaminti maistą, kaip jai patinka siūti, megzti, tvarkytis po namus. Pirmiausia ji domėjosi manimi. Tyrinėjo. Aš to nesupratau. Priėmiau kiekvieną jos žingsnį kaip tikrų tikriausią. Mano beužsimezgantys jausmai sustiprėjo dar labiau, kai jau po pačio pirmojo savaitgalio ji atsiuntė savo tėvų nuotraukas. Kiekvieno iš jų atskirai ir visų kartu. Ten buvo ir ji pati, ir Lilia. Graži ir nuostabi šeima. Ji pasisakė tėvams apie mane. Jie išreiškė džiaugsmą, kad pagaliau jų dukra rado savęs vertą vyrą ir nesvarbu, kad jis ne tik ne ukrainietis, bet ir gyvena Anglijoje. Nei vienas nežino, kur jų laimė yra. Ji pasakė, kad mano žodžiai ir mintys ją užburia ir verčia jaustis įsimylėjus. Tai skambėjo kaip dievų muzika mano ausims. Jau taip senai begirdėjau, kad kažkas jaučiasi nepaprastai mano dėka. Nebuvo to tradicinio lietuvaičių klausimo: „Kiek uždirbi? “
    Dar po kelių dienų, po beprotiškai saldžių ir meilių susirašinėjimų, būdingų beįsimylintiems žmonėms, užsiminiau, jog norėčiau, kad gal ji kada nors atvažiuotų gyventi pas mane. Ji iškart sutiko. Nebuvo net jokių dvejonių. Manęs tai nenustebino, nes Iryna nurodė gyvenanti Lugansk‘e. Ten juk karas. Ten šaudo ir bombarduoja. Reikia ją gelbėti. Privalau jai padėti.
- Mano miela Iryna, norėčiau tau paskambinti ir pasikalbėti. - parašiau jai, nes santykiams žengiant į kitą lygmenį, norėjosi jau kalbėtis ir įsitikinti ar galėsime vienas kitą suprasti dėl skirtingų kalbų, nes rašyti yra viena, o susikalbėti jau visai kas kita.
- Mano brangusis, aš labai atsiprašau, bet mano telefono kamera neveikia. Lilia numetė žaisdama. Aš pasistengsiu kuo greičiau sutaisyti ir tuomet mes galėsime pasikalbėti.
    Net negalvodamas prarijau šitą jauką...
- Tai gal tuomet bent balso skambutį padarom? Aš labai noriu išgirsti tave.
- Gerai.
    Skambutis buvo labai trumpas, nes jei reikėjo bėgti į virtuvę, prie puodų. Aš neslėpiau savo susierzinimo, bet stengiausi laikytis, nes neretai moterys man sakydavo, jog esu įkyrus ir privalau būti kantresnis. Viskas privalo būti gerai, nes kitaip ji net neplanuotų atvažiuoti pas mane. Viskas dėl kalbos barjerų. Visiems taip būna. Pamenu save patį, kai svetimos kalbos žodžiai strigdavo burnoje ir neretai klaidingai suprasdavau pašnekovo mintis. Aš privalau būti supratingas savo moteriai, savo ateities nepaprastai meilei. Mudviejų istorija tikrai bus išskirtinė ir po daugelio metų mes prisiminsime tai su malonumu. Ji didžiuosis manimi, kad aš nesuabejojau ja, tai įvertins ir besąlygiškai mane mylės. Ta jausmų jūra daužė mano viengungiško gyvenimo uolas ir nejučiomis pasidaviau minčiai, jog atlieku labai gerą darbą – neaukoju pinigų visai Ukrainai, kaip prieš tai, dar karo pradžioje, bet gelbsčiu dvi nepaprastas moteris iš to siaubo. Altruizmas yra neįveikiamas priešas šaltam ir racionaliam protui, kurio taip reikėjo tomis dienomis.
- Atsiprašau, aš turiu bėgti slėptis. Pavojaus sirenos kaukia... - parašė man Liuba.
    Aš vis dar palaikiau ryšį su ja, nenorėdamas įžeist ir įskaudint brutaliai atstumdamas, nes ji ir taip bombarduojamoje zonoje.
- Ar tau nereikia slėptis, mano miela Iryna? Juk sirenos kaukia. - paklausiau jos žinute.
- Ne, viskas ramu. – atsakė.
    Dvi moterys iš to paties miesto. Viena bėga slėptis į rūsį - kita kuo ramiausiai gulasi į lovą. Kuri iš jų meluoja? Tikrai ne mano Iryna. Gal Liuba ne iš paties Lugansk‘o?...
- Mano brangusis, tu tikrai nori, kad aš atvažiuočiau pas tave? - švelniai pasiteiravo Iryna žinute.
- Tikrai taip, mano brangioji! - džiugiai priėmiau jos mintį.
- Aš tai galėčiau padaryti balandžio 18-ą.
- Super! Su nekantrumu lauksiu.
    Mano širdį užliejo begalinis džiaugsmas. Visa, kas atrodė, kaip sapnas, pamažu virsta tikrove, visa tai gali tapti tikra. Negalėjau patikėti savo sėkme. Aš nuolatos šypsojausi ir džiaugiausi tuo, kas vyksta. Mudviejų susirašinėjimai patapo dar šiltesni ir meilesni. Nors mudviem ir toliau nesisekė susiskambinti dėl pačių įvairiausių priežasčių, bet mano mylimoji pradėjo man siųsti balso žinutes net vėlai vakare, kai jau ruošiasi miegoti su dukra. Tai dar labiau mane įtikino, kad aš tikrai einu teisingu keliu. Negali būti net menkiausių abejonių. Aš būčiau pats didžiausias kvailys, jei imčiau įtarinėti ir gal net sugriaučiau pačių gražiausių santykių pradžią. Turėti moters kūną nėra sunku, bet laimėti ir išsaugoti jos sielą – tai didžiulis iššūkis. Aš negalėjau sau leisti žaisti savo likimu ir sėkme, kuria taip aklai tikėjau.
- Mano mielasis, aš turiu problemą... - nedrąsiai užsiminė Iryna.
- Kas nutiko, mano meile? Gal galiu kažkaip padėti? - įtariau, kad bėda piniginė. Savotiškai ruošiausi tam.
- Aš pasidomėjau, kaip galėčiau pas tave atvykti. Mūsų iš čia niekas neišleidžia. Aš negaliu būti tiesiog pabėgėlė. Čia viskas okupuota rusų. Man patarė geriausia vykti traukiniu iki Maskvos, paskui skristi iki Stambulo, o paskui pas tave, mano meile. - dėstė ji man savo planą, kuris iš karto nepatiko.
- Kodėl tu negali važiuoti per Ukrainą iki Lenkijos sienos? Aš atvažiuočiau tavęs pasiimti. - pasiūliau.
- Negaliu. Aš bijau. Čia vyksta karas. - nuogąstavo.
- Nežinau nežinau. - toliau abejojau. - Na gal ir gerai. Tu geriau žinai.
- Brangusis, bet man reikės biometrinių pasų. Bijau, kad aš tiek neturėsiu pinigų...
    Pinigus ji pasiūlė man pervesti per pinigų persiuntimo kompaniją, o ne tiesiogiai į jos sąskaitą, nes ji negalėtų išimti tų pinigų iš bankomato dėl grynųjų pinigų dienos limito, kuris esąs 50 grivinų kasdien. Niekaip negalėjau sup ]]> Sat, 9 May 2026 04:13:58 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262120.html http://rasyk.lt/kuriniai/262120.html