http://rasyk.lt lt kitoks.lt Vieną vakarą Bernardinų sode tvyrojo ypatinga rudeninė tyla, o nerimstanti Vilnelės srovė linksmai šnekino praeivius. Kada ir kur beeitų, Eimio kišenėje delną visada šildė saujelė smulkių, nugludintų gintarėlių. Tai buvo Eimio senas, mielas įprotis – būtinai pasiimti juos kartu. Giliai pasąmonėje nuolat kirbėjo mintis, kad kažkam šiuos gintarėlius padovanos. Tik kam – dar pats nežinojo. Tai buvo pati įdomiausia svajonių dalis: kas žino, gal šiandien parko takelyje ką nors sutiks?
Eidamas savo įprastu taku, ant vieno iš tolimiausių suoliukų, visai netoli upės krantinės, Eimis pastebėjo moterį. Ji sėdėjo susigūžusi, apsivijusi rankomis kelius, o liūdnas, pavargęs žvilgsnis buvo nukreiptas į vandens srovę. Moteris atrodė visiškai panirusi į savo sunkius apmąstymus.
Eimiui širdyje blykstelėjo mažutė viltis: o kas, jei prieisiu ir atsargiai paklausiu, kaip ji jaučiasi? Tačiau akimirką dvejojo – o gal moteris nori pabūti viena su savo mintimis? Vis dėlto, vidinis impulsas buvo stipresnis už abejones. Praeidamas pro šalį, Jonas šiltai šyptelėjo, ištiesė ranką ir tiesiog padavė moteriai saujelę gintarėlių, tardamas:
– Leiskite jums suteikti šiek tiek šilumos.
Moteris krūptelėjo, pakėlė akis ir nustebusi pažvelgė į nepažįstamąjį, o tada į gintarus jo delne. Ji ištiesė virpančią ranką ir leido mažiems akmenukams subyrėti į savo saują. Gintarai buvo neįtikėtinai šilti. Moters akyse pasirodė ašaros, ji giliai įkvėpė oro ir prabilo:
– Esu dėkinga jums už parodytą man dėmesį ir šiltą dovaną. Nors jūsų visai nepažįstu, bet jaučiu, kad esate geras žmogus. Šiuo metu išgyvenu artimo žmogaus netektį. Nenorėčiau apsunkinti savo skausmu.
Eimis pažvelgė į upę, o tada vėl į moterį. Jo veide pasirodė rami, viską suprantanti šypsena:
– Skausmas nėra našta, kai juo pasidalini. Jei leisite, aš tiesiog kurį laiką pasėdėsiu šalia. Mums nebūtina kalbėti. Bernardinų sodas moka labai gražiai tylėti.
Moteris vos pastebimai linktelėjo ir pasislinko arčiau suoliuko krašto. Eimis atsisėdo šalia. Ši tyla nebuvo nejauki. Ji buvo raminanti. Ir Eimiui, ir Miglei (toks moters vardas) buvo gera tiesiog jausti vienas kito artumą, sklindančią žmogišką šilumą. Jiems atrodė, kad galėtų taip sėdėti visą vakarą, o gal net ir ilgiau.
Bet staiga pakilo stipresnis rudeninis vėjelis. Jis pakėlė nuo tako kelis pasiklydusius lapus ir pažadino abu nepažįstamuosius iš šios jaukios tylos. Pirma prakalbo Miglė. Ji suspaudė šiltus gintarėlius savo delne, atsisuko į Eimį ir tarė:
–  Ačiū, kad kartu pabuvote. Man jau laikas eiti.
Greitai pakilo nuo suoliuko ir skubiu žingsniu nuėjo tolyn, palikdama Eimį sėdėti vieną po ramia vakaro prieblanda.

Idėjos sumanytojas ir bendraautorius DI Asistentas ]]> Sun, 23 Aug 2026 20:50:23 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262877.html http://rasyk.lt/kuriniai/262877.html kelionę, vėjo nešiojamos juodų debesų draiskanos susirinko į sunkią krūvą ir praplyšo. Pylė
lygiai, sodriai, be vėjo. Garsiai. Lyg stipriomis, nenutraukiamomis vandens stygomis žemė
bandytų prisirišti dangų. Ta monotoniška muzika tarsi ir migdė, slopino, bet kartu augino
nepaaiškinamą nerimą. Ainė vartėsi, ieškojo patogios padėties nerimastingoms kojoms, kurios,
rodos, iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti Ainę būdraujančia.
Vasaros pabaigos nakties liūtis nugalėjo. Moteris įmigo giliai ir sunkiai.
Ant galvos, pečių krito stiklai. Indai dužo, skambėjo, bet moteris nejuto jokio skausmo.
Ir vėl nubudo išmušta šalto prakaito, smarkiai plakančia širdimi ir, rodos, dusdama nuo dažno
kvėpavimo. Susigūžusi, susirietusi. Ir vėl. Tik kažkas buvo kitaip, kažkas naujo ir nepažinto.
Ainė bandė prisimintį taip nuspėjamą ir kartu neraminančiai naują sapną. Pasąmoėje juto, kad
tai svarbu. Stengdamasi neatsimerkti, dar neišeiti iš tos klampios pusiau snūdo būsenos, bandė
grįžti į sapną.
Medis. Turbūt senutė obelis iš jos kaimo. O gal tai gluosnis, tas, kur prie upelio. Šakos
tolygiai juda vėjui į taktą. Jose tyliai skimbčioja buteliukai, puodeliai, stiklinėlės. Tarsi
besileidžiantys iš skaidrios mėlynės. Moteris nukreipia žvilgsnį žemyn. Ten močiutė. Ji ne
viena - rankose vaikas. Ainė krūpteli, bet ne, tai ne Aleksas. Kažkokia juodbruva mergaitė
trumpute gėlėta suknele. „Visko, visko užteks“, - dusliai, nepraverdama burnos sako močiutė.
Moteris žino, kad tai močiutė. Ainė artėja, labai nori ją paliesti. Ar mergaitę? Senoji lyg
blykšta, tolsta, atsiremia ranka į medį ir tada... tada viskas pabyra. Buteliukai, stiklinės,
mėgintuvėliai. Garsiai ir be skausmo. Ir vėl tas drebulys. Neišsipildęs noras prisiliest.
Ainė atsimerkia.
Tą sekmadienį Ainė nutarė, kad eis į sveikatingumo parką. Nuo ryto. Tik pasivaikščioti,
atsipalaiduot, iškristi iš rutinos - tikrai neplanavo sveikatintis, jai tai nė kiek nerūpėjo.
Seniai girdėjo tokį parką esant, seniai ruošėsi nueiti. Kažkas vis stabdė, vertė atidėlioti.
O sekmadienį nubudus kartu su apsiblaususia, blyškia rudenėjančio dangaus saule, staiga
nutarė - nebeis nei į kapines, nei prie ežero. Ir prie kompiuterio nesėdės, ir nieko nedirbs.
Parkas buvo kitame Druskininkų gale. Karolio Dineikos, berods - kažkur buvo girdėjus.
Ainė praėjo pro šalį visų informacinių stendų - nenorėjo žinot jokios istorijos, tik troško pajust
paskutinių vasaros dienų alsavimą, stebėt rudenėjančių pievų smilgas, susikaupusius paskutinei
kelionei medžių lapus, išretėjusius gėlynus, tarsi nenusprendžiančius, ar jau laikas migt. Ir
kodėl taip staiga?
Ar tai vis gi nebuvo spontaninis noras? Moteris niekaip negalėjo atsigauti po savo
paskutinio sapno. Rodos ir pamiršdavo tą nakties viziją, rodos dienos darbuose, vos išniręs iš
pasąmonės, jis tuoj pat nuplaukdavo kažkur toliuosna, ištirpdavo, taip ir neįgijęs kontūro. Bet
liko nerimas. Nerimas, kad kažko ji nesuprato. Liko jausmas, kad tą kažką naują reikia suvokti
ir užtvirtinti.
Pirmą kartą jai nebuvo baisu. Pirmą kartą Ainė nesijautė sapne kalta. Negi?
Moteris labai norėjo mieste rasti obelį. Ne tą, kuri auga kur nors kieme už tvoros. Ne.
Norėjo paliesti laisvą ir vienišą seną medį.
Kažkodėl atrodė, kad tame Dineikos parke jį ras.
Parkas Ainę nuvylė. Ne tai, kad nuvylė, gal greičiau nemaloniai nustebino. Moteris
tikėjosi kažko labiau laukinio, natūralaus. Gal panašesnio į Kauno Ąžuolyną? Kaži, kodėl
buvo susidariusi tokį įvaizdį? Gal suklaidino žodis „sveikatingumo“?
Ainę pasitiko trinkelėmis klotais takeliai, griežtai betone įrėminti gėlynai ir patogūs
suoliukais. Daugybė modernių aikštelių vaikams, pavėsinių... Mestelėjusi žvilgsnį į
informacinį žemėlapį, pastebėjo, kad kažkur parko tolumoje turėtų būti žaliau, ramiau. Ir
mėlyna Ratnyčios upelio juosta kvietė eiti pirmyn. Ainė pasuko į šoną.
Už pirčių ir kaskadų komplekso ji rado tai, ko jos akys ieškojo - beveik laukinius,
vasaros gale pamirštus nušienauti, stačius Ratnyčios šlaitus, upelio vagą tvenkiančius
išvirtusius sausuolius, ant kurių taikiai ilsėjosi ančių šeimynos. Seni, ties sraunia upelio vaga
palinkę gluosniai patikimai saugojo sutūpusių paukščių ramybę.
Ji prisiminė medį. Ar tą iš sapno? Ar tą tikrąjį, prie mažyčio šviesaus upelio jos kaime.
Kažkoks be galo šiltas prisiminimas pradėjo atsargiai prašytis į moters sąmonę. Neįkyriai, bet
atkakliai struktūrizavosi, įgydamas beveik realų, apčiuopiamą pavidalą.
Mergaitei jau gera pas močiutę. Gera kaime. Kas, kad „miesčionkos“ į savo draugiją dar
nepriima vietiniai vaikai, kas kad ji dažniausiai būna viena - taip daugiau mato, girdi. Pati
susigalvoja žaidimų. Pati geriausia vieta - seklus, šviesaus smėlio dugnu, vingiuotas upelis.
Taip ir vadinamas - upelis, be jokio pavadinimo. Platūs, dabar kruopščiai nušienauti slėniai
leido manyti, kadaise čia buvus didelės upės. Taip sakė močiutė.
Ir gluosnis. Vienintelis toje pakrantėje, kur dar drįsta nukeliauti vaikas. Storas, tvirtas,
nors ir pasviręs ties upeliu taip, kad gali nesunkiai juo pereiti į kitą pusę. Tarsi tiltu. Užaugęs
vienoje upelio pusėje, o savo vešlią lają dovanojantis jau kitam krantui.
Mergaitei patinka braidžioti. Dugnas tvirtas, be jokio dumblo. Kaskart, staiga įšokus į
vagą, ji pabaido mažyčių žuvelių pulką, kuris, jau jai ramiai stovint, sugrįžta ir smalsiai
„ragauja“ vaiko pirštukus. Kartais pakrantės žolėse ieško ajerų lapų. Močiutė pamokė, kaip
juos nulaužt, kad pajust saldžiai malonų kvapą. Tokiais vakarais valgomi krosnyje ant ajerų
kepti grikiniai blynai. Būtinai dar karšti, nes po to galėsi jais tik žaisti, lyg su molinėmis
čerpėmis.
Prisiminimai buvo tokie gražūs, tokie šilti, kad Ainė per ilgą laiką pirmą kartą taip
atsipalaidavus, kone užsnūdo. Realybė, prisiminimai, ar jau tik pasąmonės vizija?
Jos dviese sėdi ant tvirto medžio kamieno. Tarsi ant tilto. Ji ir mama. Mama vis saugo
vaiką - „Atsargiai! Nesilenk, nesimuistyk! Nukrisi! „ Ir vis stengiasi prilaikyt. Mergaitei pikta -
ji daugybę kartų čia braidžiojo, šokinėjo. Įkritus sušlapo ir vėl išdžiuvo.
Bet kodėl neliko to pykčio ir nepasitenkinimo dabar? Iš kur tas malonus prisilietimo
pojūtis, nuo kurio Ainei darėsi ramiau ir saugiau. Jausmas, kad ir ji rūpėjo.
Ar tai sapnas.
Ne, obels parke Ainė nerado. Gal ne obelis ir ieškojo? Obelis iš kitur, iš kitų jos vizijų.
Dar labai blankių, lyg ir netikrų. Nedrąsių ir vos vos bandančių prisibelsti. Nejaukių.
Kitą dieną Ainė pasiprašė išeiginės. Ryte nubudo ir aiškiai suvokė - ji šiandien važiuos į
kaimą. Ko? Upelio, gluosnio? Obels? Ar to šilto prisiminimo?
Nė nesistengė svarstyti.
Autobusas buvo tiesioginis. Taip kelionė ilga, per pusę Lietuvos, ratais - per kaimukus ir
miestelius.
Ainei patiko autobusai.
Autobusas nebuvo pilnas, tad Ainė galėjo rinktis kur sėdėti. Įsitaisė prie lango, beveik
priekyje. Moteriai labiau patiko sėdėti gale - būtų galėjus ramiai stebėti keleivius, jų dažną
kaitą kaimeliuose, įsivaizduoti atsitiktinių pakeleivių amžių, profesijas. Klausytis telefoninių
pokalbių nuotrupų ir bandyt įsivaizduoti jų šeimas, artimuosius ar draugus. Šį kartą „galiorkos“
užimti ji nespėjo, bet autobuso priekyje vietų netrūko.
Dabar ji geriausiai matė vairuotoją - įdomų vyresnį vyriškį. Netvarkingai nenusiskutusį,
kiek prasegtais languotais marškiniais ir klasikine žvejo liemene su daugybe kišenių. Apkūnų,
linksmą, pastoviai zujantį kėdėje, lyg žarijų po juo būtų paberta. Vairuotojo kabina buvo atvira
ir radijo stoties, kurios jis klausėsi buvo priversti klausytis visi keleiviai. Rodos, tai nieko
netrikdė, su šypsena į tai žiūrėjo ir Ainė. Žinias keitė muzika, jas orų prognozės ir vėl muzika -
kažkokia retai girdima, senoji lietuviška estrada.
„Mažas esi ir pakeisti nieko negali... „ Šią Stakėno dainą moteris buvo ne kartą girdėjusi.
Vieną iš nedaugelio šios dienos autobuso koncerto repertuaro. Viso kito ji gal ir neišgirdo.
„Mažas esi ir suprasti nieko negali... „
Pirmų mokyklinių atostogų vasara. Mergaitė sėdi obely, ant pačios žemiausios šakos,
kurią tik galėjo pasiekti. Senutėje, sulaukėjusioje, dar išlikusioje pačiame gatvelės gale ir tarsi
saugančioje seno kaimo ramybę. Ji labai laukia draugės. Tos, su kuria klasėje taip pat niekas
nedraugauja. Laima liksma ir daug visko pripasakoja. Mergaitė ir tiki, ir ne. Šiandien pilnos
šortukų kišenės šokoladinių saldainių - nori pavaišinti draugę. Laima juos labai mėgsta, bet
niekada neturi. Jos iškart bėga į draugės namus - saldainius reik paslėpti. Mergaitė, šokdama
nuo obels, nesėkmingai plumpteli į dilgėles. Niekis, reik skubėt, kol negrįžo draugės mama su
Kriste. Jos slepia saldainius nešvarių rūbų krūvoje šalia malkomis kūrenamos viryklės, ant
kurios puodas su susvilusia, jau kaži kada surūgusia koše. Reikia bėgt, nes tuoj atžirglios
sunkiai tiesiai vos bepaeinanti Laimos motina ir paliks prižiūrėti mažąją Kristę. Pati, jei
pasieks lovą, grius miegot - iki vakaro.
Mergaitei tai mažai rūpi. Tik kartą ji paklausė močiutės, kodėl niekas nedraugauja su
Laima.
„Niekada nereikia dalinti pasaulio. Visiems užteks“ - tų žodžių tuomet ji nesuprato, bet
jie nuramino. ]]> Sun, 23 Aug 2026 13:09:40 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262872.html http://rasyk.lt/kuriniai/262872.html bėgančius pro šalį vaizdus, vienas kitą keičiančius miestelius. Ir bėgo tie vaizdai. Jei mieste
pavasaris įsigalėjo, tai užmiesčio gamta tarytum ir nepajuto tos gaivališkos jėgos - vis dar
nedrąsi, vis dar abejojanti, kad tuoj tuoj vasara. Jei karklai pakelėse jau pradėjo įgauti brandžią
žalumą, tai beržai dar džiugino šviežumu. Pavieniai ąžuolai, rodos, tik dabar susivokė, kad
laikas gyventi ir vos vos rausvino savo vainikus pirmaisiais lapeliais.
Ainė sėdėjo užsimerkus. Vėl toj keistoj tarpinėj būsenoj - nei miego, nei būdravimo.
Mintys nesirikiavo, šokinėjo laikmečiuose. Kokia įdomi ta atmintis - per vieną akimirką, per
vieną mirksnį gali prabėgti dienos, metai... Tuose mažyčiuose prisiminimų stalčiukuose sutelpa
tiek ir grožio, ir skausmo. Ir tiesos.
Rodos tik prisiminimo sekundė, blyksnis - maža mergaitė važiuoja autobusu. Turbūt ne
tokia ir maža, jei viena. Gal net greitai į mokyklą. Kartais ją pas save pasiimdavo mama. Retai,
o mergytė ir tų kartų nelaukdavo. Jai ten labiau patikdavo santūri Leono draugija, nei
kniurksiantis vežimėlyje brolis ir meilikaujanti motina.
Tuomet ji stovėdavo autobuso priekyje, visą kelią. Kad nesusiblogintų, kad
nepražiopsotų tolumoje baltų bažnyčios kupolų - savo miestelio stotelės. Vairuotojas leisdavo.
O stotelėje visad laukdavo močiutė.
Dabar nelaukė niekas.
Druskininkuose Ainė niekada nebuvo. Šeimoj, kokia ji bebūtų, kelionių tradicijų niekas
nepuoselėjo, o su Šarūne - vis kuo toliau! Toliau nuo ko?
Miestas nustebino žaluma. Amžina pušyno žaluma. Ainė dairėsi ir nesumetė, kur jai eiti.
Neabejojo, kad ras kur pernakvoti, tik eiti niekur nesinorėjo. Ji pasuko į parką. Atsisėdo tiesiai
ant žemės - ant skujų, išsižiojusių kankorėžių, retos miško paklotės. Žemės norėjosi, kaip
vaikystėje. Išsitiesė visa.
Laikas? Visos sąvokos dingo.
Lyg iš nebūties išniro - nuo šalčio. Ne vasara. Nevalingu drebuliu nusipurtė slogaus
snūdo likutį.
Įsijungė telefoną ir pabandė ieškoti nakvynės. O gal ir vietos apsistoti ilgiau. Vos ne aklai
bedusi pirštu į pasiūlymus, išsirinko ko gero neblogą vietą - kambarys su patogumais
nedideliame mediniame name. Svarbiausia - internetas ir šiltas vanduo.
***
Už lango tyla. Baugi ramybė. Nė viena senos eglės šakelė, nė vienas spygliukas
nekrusteli. Nė lašelis nenukrenta. Tarsi sustingęs lango rėmuose paveikslas. Ir debesis - lyg
didžiulis dangaus gaubtas, sugėręs visą dienos šviesą ir nepraleidžiantis nė menkiausio
spindulio. Suodžių spalvos apkoltas su tamsios indigo plėmais - kažkas prapylė rašalą.
Tas debesis kinta. Jeigu žiūri ilgai. Vos vos sukruta spygliuotos seno medžio šakelės,
pasipila neseniai praūžusios liūties ašaros. Vėjas pūsteli smarkiau, nusvirusios eglės šakos
viltingai suplevėsuoja, lyg senos nudriskusios vėliavos, pamirštos po švenčių. Debesis
sklaidosi, nyksta, dalinasi į vis mažesnius ir šviesesnius debesėlius, kažkur nuplaukia. Ir staiga
kvapą gniaužiančiu vaiskumu kiemą nustebina gili dangaus žydrynė. Saulė.
Ant medinio tvoros strypo rausvas paukštukas, ritmingai judindamas pilką uodegėlę,
smalsiai žvilgteli pro langą.
„Paukštis. Lyg ugnis dūmuose“, - padrikos mintys kaip tie debesys plaukė kuri sau, -
„dūminė raudonuodegė“, - beprasmiškai išniro pavadinimas ir ištirpo.
Ainė nė nebandė suturėti minčių. Jos skrido ir nuskrido. Inertiškai stebėjo pasaulį ir tuoj
pat jį paleisdavo. Tuščia ir tuščia.
Tik krūtinė ramiai kilnojosi. Nesujudėjo nė pirštelis, nė viena veido raukšlelė. Kiek ji
taip?
Vargais negalais pakilo. Šaltas vanduo iš čiaupo lyg ilgai laukta atgaiva gomuriui
malšino sausrą burnoje. Kada paskutinį kartą gėrė? O valgė?
Tik padrikos mintys, niekaip nerandančios tvarkos ir struktūros. Telefonas jau nežinia
kiek laiko tylėjo. Išsikrovė. Įkyriai skambėję Šarūnės skambučiai liko be atsako. Žinojo, kad
reiks pakalbėti. Kai turės ką pasakyti.
Ir dar Ainė žinojo, kad reikės susisiekti su motina. Taip, ji puikiai suvokė, kad dabar ne
paskenduolių gadynė, kad reikės susitvarkyti teisinius ir piginius reikalus. Kažkada...
Dabar pajėgė tik kriauklėje atsukti čiaupą. Gėrė godžiai, ilgai. Pakišo po vandens srove
galvą. Šaltas vanduo gaivino. Prisiminė ant stalo mačius greito paruošimo užpilamų makaronų.
Skrandį net suskaudo. Užkaitė virdulį. Ne, ne kavai, tik tam neįmantriam viengungiškam
patiekalui nuo prekybcentrio lentynos.
Gyva.
Palaistė močiutės kaktusą - vienintelį amžiną palydovą, kurį visuomet pasiimdavo su
savimi.
Suskambo įkrauti paliktas telefonas. Šarūnė, vėl Šarūnė. Ainė klausė įkyraus skambėjimo
ir nesumetė, ką galėtų pasakyti atsiliepus. Nenorom, tarsi vedama pareigos jausmo, atsiliepė.
- Čia tu? Tu? - Šarūnė nepajėgė nuslėpti, kad nudžiugusi ir nustebusi, tarytum nė
nepatikėjo, kad atsiliepė draugė.
- Na, aš. Jau aš.
- Kas nutiko? Neatsilieptum dabar - pirkčiau bilietus į Lietuvą. Nežinau, paiešką
skelbčiau.
Mintys sukosi, painiojosi - ką atsakyti? Kad telefoną pavogė? Paskandino? Buvo
mirusi...
- Apsirgus buvau. Truputį. Turbūt telefonas išsikrovė... Dabar geriau.
- Kur Aleksas? Sveikas?
- Jo jo. Gerai viskas. Pas motiną Aleksas, - Ainė nemelavo.
Tyla kitame ryšio gale kiek užtruko.
- Tikrai? Tiesa? Geras... Aš džiaugiuosi. Na tikrai džiaugiuosi! Tu paklausei manęs? Ar
kaip? Ko nežinau? - dar kartą nustebo Šarūnė. Kiek sutrikusi.
- Pakalbėkim vėliau, gerai? Aš... aš valgyt noriu.
Ainė bijojo, kad draugė pradės klausinėti. Žinoma, ji juk stengsis išsisklausinėt kiek
galėdama daugiau. Moteris papasakos. Turbūt nuoširdžiai. Bet kada nors, vėliau. Kai jau žinos,
kas nutiko.
- Gerai, gerai, baigiam. Man taip ramu dabar, neįsivaizduoji! Galėsiu gyvent, - nusijuokė,
- ir... šita... aš laukiuos...
- Oi! - Ainę lyg kas nupurtė, pažadino, - sveikinu! Ar sveikinu? - staiga suabejojo
moteris.
- Viskas gerai. Paskiau, vėliau. Iki, Aine.
Šarūnė nusišypsojo ir paskubom nutraukė vaizdo pokalbį.
Ainė grįžo į virtuvę. Jai dar naują mažutę erdvę. Keistai derėjo lentelėmis iškaltos ir
rausvai dažytos kiek senoviškos sienos, tokios pačios rausvos žemos lubos ir kuklūs, bet labai
šiuolaikiški virtuvės baldai. Nedidukus langus dengė vąšeliu vynuogynojų raštais nertos
trumpos užuolaidėlės ir lyg artifaktas nuo vakarinės saulės virtuvę saugojo tankūs roletai.
Viskas sugyveno.
Moteris atidarė šaldytuvo dureles, bandydama prisiminti, ar buvo ten kada ką įdėjusi.
Staiga užspengė ausyse, kojos nutirpo. Ainė, giliai, trūkčiojančiai įkvėpusi, vos spėjo
klesteslėti į čia pat stovintį šviesų odinį fotelį.
„Taip, aš elgiuosi teisingai. Viskas padaryta gerai, kitaip negalima“ - atsigaudama jau
kelintą kartą per dieną pagalvojo, - „na koks vaikas... koks dar vaikiukas. Aš juk su savim
susitvarkyti nesugebu. Aleksui bus bet kur geriau, tik ne pas mane. Viską, viską darau gerai“
Ne, Ainė nė akimirkai neabejojo savo sprendimu, bet užgimstanti dvejonė lyg mažytis
piktas vikšras jau pradėjo atkakliai graužti, rodos, tvirtą ir nepalaužiamą tikrumą.
O tada ji dirbo. Daug. Ėmėsi visų siūlomų projektų, padėjo spręsti stringančias kolegų
problemas. Įmonės vadovybė ją gyrė, skatino, bet tai buvo visai nebesvarbu. Nerūpėjo. Net
negalvojo, ar darbas patinka. Pinigų Ainei reikėjo, viskas kas likdavo nuo pragyvenimo,
moteris siųsdavo Aleksui. Taip, ji susisiekė su motina. Ilgai bandydama sukurti tekstą,
trindama ir vėl rašydama, Ainė visgi išsiuntė žinutę. Skurdžią, labai koncentruotą ir sausą.
Ištrynė visas užuominas į bet kokią emociją. Tik reikalai.
Motina atsakė santūriu „Gerai“. Persiuntė banko sąskaitos numerį.
Po ilgos darbo dienos Ainė bandydavo „save išvedžioti“, kaip ji pati tai ironiškai vadino.
Kad pavargtų, kad užmigtų. Dažnai ir pasisekdavo. Pamėgo senąsias kapines. Tokias
archaiškas, netvarkingas, daugiatautes. Kapų ir antkapių buvo daug, labai daug. Jie grūdosi,
lipo vienas ant kito. Metaliniai surūdiję kryžiai, betoniniai postamentai, vienas kitas naujesnis
paminklas. Apaugę žolėmis, perkūnropėmis ir paparčiais. Kiekvieną vakarą moteris apeidavo
naują kvartaliuką, žirgliojo per smilgomis apaugusius ankapiukus, metodiškai skaitydavo
išlikusias pavardes, datas.
Tik vėliau Ainė susivokė, kodėl pamėgo šią vietą. Ten niekada nesutikdavo vaikų.
Išmoko apsipirkinėti. Tik įėjusi prekybos centro vidun, ji inertiškai, net negalvodama
sukdavo dešinėn, makaronų ir konditerijos skyrių link. Kairėje buvo žaislai, sauskelnės ir
mišinukai.
Nustojo sapnuoti. O gal tik neprisimindavo.
Šarūnės Lietuvoje dar nebuvo. Ir skambučiai tapo ne tokie dažni, ne tokie atviri ir šilti.
Ainė bandė papasakoti, paaiškinti kodėl paliko motinai sūnų, bet pokalbiai trumpėjo,
apsiribodami faktų konstatavimu. ji nesugebėjo draugei paaiškinti, kad ši suprastų. Kad Ainė
pati suprastų.
Komplikuotas buvo ir Šarūnės nėštumas. Lyg bijodama kažko netekti, draugė stengėsi
neliesti šios temos. ]]> Sat, 22 Aug 2026 12:13:32 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262866.html http://rasyk.lt/kuriniai/262866.html nepastebėjo, praleido. Moteris nė akimirką nedvejojo. Neabejojo savo poelgio teisingumu.
Ainė ramiai, metodiškai pradėjo rinkti Alekso daiktus. Pirma mintis buvo juos pakuoti į
didelius šiukšlių maišus, juk patogu. Ne, per daug skaudu, net nustebo. Dėjo į krūveles - po to
iš prekybos centro atsineš dėžių.
Nė kiek nesistebėjo tokiu savo šaltu pragmatiškumu. Viską juk darė teisingai.
Vakare kurjerių automobilis viską pristatė motinos adresu.
Nepamiršo nuo sąskaitos nuimti nemenką sumą pinigų. Tvarkingai sudėjo į voką ir
įpareigojo kurjerius voką įteikti tiesiai į rankas motinai.
Sutvarkius visus reikalus, lengviau atsipūtė. Tik drebulys lengvas krėtė. Bet buvo ramu,
labai ramu. Užaugs Aleksas, be jos užaugs. Taip tik geriau jam. Mama dar nesena.
Ainė nebesirodys. Nereik.
Atsigulė miegamajame ant lovos. Krito kryžiumi. Tarsi angelą vaikas sniege darytų.
Galvoj sukosi karuselė - mintys, vaizdai, prisiminimai. Mažutė Ainė.
***
Ji kaime. Jau gyvena su močiute. Gerai su ja. Taip tikra, saugu. Jau priprato.
O tą popietę atvažiavo mama. Turbūt ją aplankyt, o gal tik su reikalais. Mergytė visą
dieną tiesiog neatlipo nuo jos. Nesuprato tų suaugusiųjų šnekų, o ir neklausė.
O vakare močiutė ją išsivedė - parodyti kačiukų.
Turbūt per anksti juodvi grįžo - mažiukė dar spėjo pamatyt iš kiemo išvažiuojant mamos
žiguliuką. Paskubom, lyg vagiant, lyg bėgant...
Vaikas bėgo. Iš paskos, kiek įstengė. Šaukdamas „Mama! „. Griuvo skaudžiai, į gruoblėtą
asfaltą nubalnoti keliukai kraujavo.
Žiguliukas padidino greitį.
Juk mama matė.
Ne, Ainė niekada nesirodys.
***
Ji gulėjo nejudėdama. Įsistebeilijusi į pilką užuolaidos šešėlį virštiniame baltos sienos
kampe. Šešėlis tarsi atgijęs vos vos krustelėjo. Moteris apsidairė. Šalia lovos, kur dar taip
neseniai stovėjo Alekso lovytė pastebėjo vaiko čiulptuką. Ir staiga ta ja apėmusi ramybė virto
tuštuma. Juoda, bedugne. Beprasmybe.
Atsikėlė, greitai nuėjo į svetainę. Pasiėmusi rankinę puolė ją kratyti. Ant grindų biro
lūpdažiai, centai, žetonai, kažkokie seni raktai... Tarp tos krūvos jau niekam nereikalingų
daiktų akys užkliuvo už aplamdytos vaistų dėžutės. „Ta“ - greit sumetė.
Ji paėmė į rankas raminamųjų vaistų dėžutę. Pilną. Tą pačią, kurią pasiėmė tuomet nuo
stalo, kurią sau buvo paruošusi Šarūnė.
Atsisėdo ant sofos, saujoje tvirtai spausdama jau ir taip aplamdytą pakuotę.
Prieš akis sukosi vaizdų kaleidoskopas. Širdies ji nejuto. Ne, ši neplakė pasiutusiu
greičiu. Ji tarsi nutirpusi kažkur giliai krūtinėje tūnojo. Tarsi išsigandęs, kažkur patvory į
kampą užspeistas kačiukas gailiai vos vos drebėjo.
Kaip seniai viskas buvo. Ir, rodos, ką tik. Ji prisiminė viską - ir ant stalo užsikniaubusią
draugę, ir pūgą. Kaip su Šarūne laukė greitosios.
Ir silpną Alekso kniauktelėjimą.
Tiesiog bėgte nulėkė į vonią ir visas tabletes nuleido į kriauklę.
Paskubom viską surinko nuo grindų, sukrovė atgal į rankinę. Kiek palaikiusi rankoje,
įsidėjo ir čiulptuką.
Ir vėl visu kūnu perbėgo drebulys.
Ainė nebežinojo ko imtis.
Priėjo prie lango - gal ten atsivers kokia nors platesnė erdvė, gal užsikabins žvilsnis už
nors kokios vilties šapelio.
Moteris retai žiūrėdavo pro langą - ir ką ten pamatysi. Šį kartą langus atvėrė plačiai,
vėjas pagavo užuolaidą ir lyg nuometu apgobė Ainę. Supančiojo. Išsivadavus, ji kone
persisvėrus, pradėjo žvalgytis. Aukštis sekundei užėmė kvapą, susvaigo galva, moteris stipriau
įsitvėrė palangės.
Labai norėjo pamatyti horizontus, Ąžuolyną, Nemuno vingį, tamsų Panemunės pušyną.
Kur tau - tik gabalėliai, apgailėtini tolių fragmentai, subraukyti tiesiomis daigiaaukščių briaunų
ir stogų linijomis. Tik fragmentai.
Užvertė galvą - dangus. Raustantis, vakarėjantis - kažkur kitoje pusėje saulė suko laidos
link. Visur jis tas pats, tas dangus. Visur saulė leidžiasi, kyla. Debesys visur tie patys - ar balti
lengvučiai pūko kamuoliai, ar drėgmės pritvinkę juoduliai.
Taip, dangus tas pats. Ir debesys lekia nieko neatsiklausdami, gal tik vienam vėjui
paklūsdami.
O ją kas čia laikė? Čia, šiuose namuose, šiame mieste? Jetau, toliau, toliau nuo čia!
Dabar pat!
Naktį nemiegojo. Ir nebūdravo. Kažkokioje keistoje tarpinėje būsenoje lakstė mintys.
Nuotrupos, bandymai suplanuoti nors rytdieną, bet prisiminimai nublokšdavo į vaikystę, ten
neužsibuvę, kažkodėl iš atminties gelmių maurų tinklais traukė jau paauglystę. Tą baisią
popietę, kai močiutė paskutinį kartą sėdus ant dviračio pamojavo...
Ir vėl atgal. Ji mažutė, mama ir vėl pasiėmusi ją į ligoninę. Mama ir vėl budi, ir vėl
mergytė sėdi ant šaltos odinės kušetės tarp aukštų metalinių lentynų, prikrautų stiklinių
buteliukų, keistų baltų dubenėlių, stiklinėlių. Momentas, atminties blyksnis. Šalta, sterili
baltuma.
Paryčiais Ainė užmigo.
Dūžtantis stiklas. Ji gūžiasi, slepia galvą, širdis daužosi. Lentynos virsta ir buteliukai,
dubenėliai krenta ant jos. Ant jos galvos, pečių. Jokio skausmo, tik šaltas prakaitas ir baimė. Ją
palieka.
Tas sapnas, ir vėl tas sapnas.
Taip, tada ir buvo paskutinis kartas, kai mama ją pasiėmė su savimi į ligoninę. Mergaitei
ten nepatiko. Balta ir baisu. Ji nežinojo žodžio „sterilu“, bet turbūt būtent tai ją ir gąsdino. Ir
tuomet ji sėdėjo ant tos šaltos kušetės. Vakare mama ją paklos ir vaikui reiks miegoti. O dabar
mama visa baltai apsirengus laksto koridorisais su švirkštais rankose, su tais keistais indais nuo
lentynų.
Aukščiausioje lentynoje stovi mažutė stiklinytė. Tokia visai kaip tikra, tik tarsi vaikiška.
Mergytė stiebiasi ją pasiekti, atsiremia rankytėmis į lentyną ir tada... Tada viskas krenta,
dūžta... Taip viską skauda.
Kitą dieną ją išvežė pas močiutę. Pas beveik nepažįstamą ir nematytą.
Žinoma, vėliau močiutė papasakojo, kad viskas sutarta buvo jau seniai, kad ji pati ir
pasisiūlė pasiimti anūkę, nes jos sūnus toks netikęs tėvas, o mamai vienai nepakeliamai sunku.
Bet daugybę metų Ainei atrodė, kad tai buvo bausmė už nuverstą lentyną. Ją paliko už bausmę.
Jau rytą Ainė buvo autobusų stotyje. Be plano, tik su daiktais. Netruko susirinkti.
Kažkaip intuityviai, automatiškai ji ten nuvyko. Ainei visad patiko važinėti autobusais.
Artimiausias reisas buvo į Druskininkus. Moteriai tiko. Būtų tikę bet kas. ]]> Fri, 21 Aug 2026 09:20:27 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262858.html http://rasyk.lt/kuriniai/262858.html

Praėjo nemažai laiko, bet ne tiek, kad viskas būtų kardinaliai pasikeitę. Ir visgi pakankamai, kad nebereikėtų skaičiuoti dienų.
Iš Nokosa – kaip vėliau iš savo gentainių sužinojau jų naujos gyvenvietės pavadinimą, – su Neitanu išvykome be atsisveikinimų. Ne todėl, kad nebūtų kam jų sakyti, o todėl, kad niekas to nereikalavo. Maja suprato.
Džolyn apkabino trumpai, tvirtai ir be žodžių. Neitanas susidėjo daiktus taip, lyg tai būtų buvę nuspręsta seniai, net jei apie tai nekalbėjome garsiai.
Mėnulio žvaigždė išvyko kartu su manimi. Kalebas Morisonas pasirūpino dokumentais ir tuo, ko aš nebūčiau norėjusi tvarkyti pati. Jis neklausė, kodėl. Jam pakako žinoti, kad arklys turi priklausyti tam, kas jį iš tiesų mato.
Paryžius mus pasitiko taip, kaip visada. Miestas nieko nežadėjo ir nieko neatėmė. Gatvės buvo tos pačios. Kvapai tie patys. Tik aš jau neskubėjau eiti – galėjau sau leisti tiesiog būti tarp žmonių.
Mama padėjo rasti vietą arklidėse.
– Laikinai, – sakė ji.
Aš linktelėjau. Laikinumas manęs nebebaugino.
Neitanas pradėjo nuo mažos kepyklėlės. Ji nekvepėjo sėkme, tik darbu. Nors to labai nenorėjo, tačiau įkalbėjau jį leisti padėti jam, todėl kiekvieną rytą mudu keldavomės anksčiau už Paryžių. Grįždavom pavargęs, bet žinojom, kad visa tai dėl bendro tikslo.
Vėliau, kai viskas susidėliojo savaime, Neitanas nusipirko rančą už miesto. Ten buvo arklidės. Mėnulio žvaigždė ten priprato greitai.
Neitanas man pasipiršo vieną vakarą, kai nebuvo jokios ypatingos progos. Be žiūrovų. Be kalbų apie ateitį. Jis tiesiog paklausė, ar noriu likti. Aš pasakiau taip.
Vėliau sužinojome, kad laukiuosi. Tai neatėjo kaip staigmena, bet ir nebuvo planuota. Kūnas nusprendė pats, o aš jo nestabdžiau. Sužinojusi naujienas, mano mama nieko neklausė. Ji tik ilgiau laikė mano rankas.
Kartais išeidavau prie vandens. Ne dėl prisiminimų. Tiesiog todėl, kad taip dariau visada. Upės čia buvo kitokios, bet jos irgi žinojo, kada nereikia klausti.
Aš negrįžau į Paryžių tam, kad pradėčiau iš naujo. Aš grįžau tada, kai nebereikėjo ieškoti.
Vakare, kai užgesdavo šviesa kepyklėlėje ir miestas sulėtėdavo, aš žinojau, kur esu. Ir man nereikėjo to sau aiškinti. ]]> Fri, 21 Aug 2026 00:41:04 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262855.html http://rasyk.lt/kuriniai/262855.html paviršiais. Bijojo tikro skaudaus pajautimo - o jeigu nesusitvarkys? Kaip ir laimės bijojo - o
jeigu apgaus? O dabar mintys lindo ir lindo. Tos, kur buvo sukaišiotos į pašalius, užspraustos
pasąmonės plyšiuose, uždarytos tamsiose spintose. Nebestabdė jų. Prisiminimų nebestabdė.
Ainė žinojo, kur gyvena motina. Mama. Labai gerai žinojo. Net labai netoli nuo jos, gal
pusvalandis kelio pėstute. Ten, už Karių kapų, prie ligoninės. Juk ir dirbo toje ligoninėje. Ne,
Ainė nepamiršo. Nepamiršo ir ligoninės, kad ir kaip stengėsi.
Niekad ten nėjo. Net neprisiminė.
Ąžuolynas žaliavo. Dar ne ta brandžia vasaros žaluma, dar tik gaiviai virpančiu, šviesiai
žaliu medžius ir krūmynus klojančiu apsiaustu siautėsi. Žolė buvo nešienauta ir siauri takeliai
priminė ne miesto parką, o labiau pamiškę kur nors užmiestyje. Vežimėlis lengvai ritosi sausu
išmindžiotu takeliu. Ainė stengėsi dairytis aplinkui, tiesiog pati sau rodė ir tą pavasarį, ir saulę
vaiskioj mėlynėj, ir lengvam vėjelyje su spinduliu žaidžiančius lapelius. Rodė. Bandė giliai
įkvėpti tos gaivos, bet oras strigo kažkur pusiaukelėj, virsdamas sunkiu atodūsiu.
Nejučia pasuko link Karių kapų. Pilki paminkliniai akmenys, tarsi pasiklydę žydrai
sužydusių neužmirštuolių jūroje, padrikose eilėse bandė surasti vienas kitą. Ir čia buvo
nešienauta.
Pavardės, pavardės. Gimimo ir mirties datos. Kokios šalies jie žmonės? Kas juos
prisimena? Ar buvo kam reikalingi? Ar jie buvo?
Ainę apėmė tokia beprasmybė... Ji žiūrėjo į miegantį sūnų ir jai darėsi dar baisiau - kam
jie reikalingi? Dingtų, ir nepastebėtų niekas...
Nusipurtė, stengdamasi nusimesti tą jausmą.
Net nepastebėjo, kaip artėjo prie motinos namų.
Taip, ten už tų senųjų „barakų“ buvo žalias medinis namukas. Tuomet. Kada ji ten buvo
paskutinį kartą? Baigus mokyklą ir atvažiavus mokytis į Kauną? Jos tada pasišnekėjo
kiemelyje. Ainė nėjo į vidų, nenorėjo. Dar buvo gyva vaikystės prisiminimų šmėkla.
Kartais mama skambindavo. Retai, lyg bijodama. Ainė atsiliepdavo, bet pati
nepaskambino nė vieno karto.
Namelis nebebuvo žalias. Naujai apmūrytas rausvomis plytomis jis atrodė kažkaip
solidžiai, jaukiai ir visai negąsdino Ainės. Tame pačiame kiemelyje kažkokia moteris
pasilenkusi tvarkė gėlyną. Motina?
Ainė sustojo gatvėje. Ties varteliais.
Trumpam. Ji norėjo eiti tolyn, tikrai ne tam ėjo, kad užeitų.
Dėl ko?
Kažkas ją stabdė, laikė, neleido žingsnio žengti. Ji žiūrėjo į susilenkusią moterį. Ši,
pajutusi žvilgsnį, iš lėto atsistojo ir atsisuko. Dvi nustebusios akys žvelgė į Ainę. Lyg sugauti
dagiliukai narvelyje blaškytųsi - su baime ir viltingai.
- Dukra? - ji užsikirto. Tarsi nurijo sprangų gumulą, - Aine? - sunkiai ištarė.
- Labas.
Ainė nežinojo, ką sakyti. Ji nesiruošė nei kalbėt su motina, nei išvis čia eiti. Ji tik stebėjo
moterį.
O ji suseno. Veidas sukrito. Nuleisti pečiai, kiek pakumpusi nugara ją darė kažkokia
mažesne, bejėge. Pražilo - kažkada dažyti ir jau nuaugę plaukai rodė vos apčiuopiamą
abejingumą. Sau.
- Tai tu užeik. Užeik. Ten, - ji lyg netikėtų savo akimis, nedrąsiai metė žvilgsnį į
vežimėlį, - ten mano anūkas?
- Aleksas.
Mama atidarė vartelius ir Ainei neliko nieko kito, kaip tik žengt į vidų. Tik į nediduką
kiemuką.
Ji atsisėdo ant suoliuko - jau braškančio, klibančio. Pajuodusio. To paties.
- Tu kaip čia?
- Ėjau, - Ainė nežymiai gūžtelėjo pečiais.
Motinos akys lakstė - tai į dukrą, tai į miegantį vaiką vežimėlyje. Godžiai. Jautėsi, kad ji
nori klausti, klausti, bet nedrįsta. Bijo. Bijo išgąsdinti, nuvyti tai, ką dabar turi.
Ainė tylėjo. Ji nežinojo ką sakyt, ko klausti. Ji išvis nežinojo, ar reikia ko klausti, ar ji
nori ką nors sužinoti.
Aleksas pravirko. Ainė jau žinojo, pažino - vaikas alkanas ir reikia pakeisti sauskelnes.
Užtruko, jau turėjo būti namie.
Moteris visad vežiojosi krepšį su visais būtinais daiktais. Tik reikėjo užeiti į vidų.
- Gal galiu užeiti? Reikia su Aleksu susitvarkyti.
Motiną tarsi kas pakeitė. Ji kažkaip atsitiesė, akimirkai atjaunėjo, net plaukai ne tokie
nesutvarkyti pasirodė.
- Žinoma, žinoma, užeik! Aš tuoj, vandens užkaisiu, arbatą. Viena aš, nebedirbu. O
Lionius - paromis, negrįš šiandien, - jautėsi, kad motina kalba bet ką, kad tik užpildytų
nejaukią tylą. Ir nepaleistų, sulaikytų staiga užplūdusias emocijas.
Lionius Ainei buvo lyg ir patėvis. Taip reiktų vadinti. Seniai jį bematė. Nei mylėjo, nei
nemylėjo - jis buvo neblogas, nebijojo Lioniaus maža mergaitė, net užuojautos pas jį
ieškodavo. Seniai.
Namo viduje viskas buvo lyg ir taip pat, bet kartu ir nepažįstama, nauja. Tos pačios
sienos, tie patys keli peizažai ant jų. Bet baldai kiti. Pagalvėlės. Naujas staliukas. Ant jo sena
krištolinė vaza su pamerktais alyviniais vilkdalgiais. Ta pati, kažkada saugoma aukščiausioj
indaujos lentynoj. Dabar indaujos nebuvo.
Ainę visad gąsdino indaujos.
Mama nervingai blaškėsi, lyg nerasdama sau vietos. Puolė kaisti arbatos, nešė puodelius
ant staliuko, bet staiga viską nurinko, patiesė ant stalo pleduką vaikui. Persigalvojo, išstumdė
ant sofos išmėtytas pagalvėles ir pleduką patiesė į jų vietą. Atsargiai į šoną padėjo nuskalbtą
pliušinį tigrą be ūsų.
Ainei dilgtelėjo - tai buvo jos žaislas.
- Kur galiu pašildyt mišinuką?
- Aš pašildysiu, tuoj. Gal prisiminsiu, - nusijuokė. Tas juokas buvo lyg ne vietoj, ne
laiku, bet kartu netikėtai išsklaidė tvyrojusią įtampą. Ne, neišsklaidė, bet kvėpuot tapo
lengviau, Ainė jau atviru žvilgsniu dairėsi po kambarį.
Ji sutvarkė Aleksą, jau švarus vaikas nurimo. Tuoj, nešina buteliuku, grįžo motina.
- Gal leisi pamaitinti? - tas prašymas buvo toks nedrąsus, rodos spontaniškai išsprūdęs.
Išsprūdęs ir iškart išsigandęs.
- Reikės ant rankų paimti. Jis taip pripratęs, - Ainė atsakė ramiai, lyg tai būtų įprastas
dalykas.
Moteris stebėjo, kaip motina maitina jos vaiką. Taip užtikrintai. Jaukiai priglaudusi prie
krūtinės. Galvoj sukosi visokie prisiminimai. Ne tie baisūs, o nuotrupos, likučiai tų gražių.
Jau sotų Aleksą atsargiai paguldė ant sofos. Ainės nuostabai jis iškart užmigo.
- Aš arbatos, gerai?, - mama, padėjusi vaiką, tarsi neberado sau vietos, - Ar kavos?
Greitai aš. Pasiliksi minutei? Papasakosi... apie save, - pasakė, ir nejučia krūptlėjo, sutriko.
- Kavos man.
Ainė neturėjo ką pasakoti.
Motina nuėjo į virtuvę. Pakvipo šviežiai malama kava.
Moteris žiūrėjo į ramiai miegantį vaiką, šalia švelniai paguldytą pliušinį tigrą be ūsų. Tą
patį. Virtuvėje ūžė kavamalė, jaukiai barškėjo puodeliai.
Ainė stebėjosi, kaip motinai viskas sekėsi. „Ji moka. O aš ne“.
Ir staiga jai toptelėjo. Lyg žaibas trenkė mintis, tarsi nušvitimas, - „Aleksui geriausia bus
čia. Čia pasirūpins juo. Aš pati negaliu, juk negaliu... „
Ainė staiga pakilo, griebė kuprinę su savo daiktais ir, paskubom žvilgtelėjusi į Aleksą,
išbėgo į lauką.
Ji susigūžusi greitu žingsniu ėjo į priekį. Kartais probėgom. Žiūrėdama tik po kojomis,
negalėdama pakelti akių. Ne namo, kažkur. Nesava, tarsi būtų ne ji, visa nutirpusi. Sunkiai
kvėpuodama, bijodama suklupti, nugriūti. Nebeatsikeltų.
Galvoje lyg kreivą vinį plaktuku kas kaltų - vienintelė mintis - „Jam ten geriau. Jam ten
geriau... „
Dar greitosiomis suspėjo išjungti telefoną - jos neturi rasti. Ne, namo neis.
Užduso, sulėtino žingsnį. Kiek atsitokėjus, apsidairė. Kur ji? Visai nepažįstama ąžuolyno
vieta. Nesvarbu - namai tikrai kitoje pusėje.
Ir staiga Ainei suvokė - o kas jos ieškos? Kas jos ieškos namie? Šarūnė toli, o motina...
motina nežino kur jos namai. Nieko ji nežino. ]]> Thu, 20 Aug 2026 10:44:19 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262846.html http://rasyk.lt/kuriniai/262846.html
Ugnis dar degė, bet jau nebe taip, kaip tada, kai atėjome. Ji buvo perėjusi į vakaro būseną – mažesnė, tylesnė, labiau skirta būti nei šviesti. Tasunka ir Cobra sėdėjo kitoje laužavietės pusėje.
Hiran Cobra buvo šiek tiek atokiau, kaip visada tylus, bet budrus. Tasunka sėdėjo ant žemės priešais tyliai ir ramiai rusenančią ugnį. Neitanas sėdėjo pernelyg tiesiai, tarsi jo kūnas dar nebūtų apsisprendęs, ar jam čia leidžiama atsipalaiduoti.
Kai su Maja grįžome, kalbos nutrūko ne staiga, bet taip, kaip nutrūksta tai, kas jau buvo pasakyta per daug. Maja iš karto pajuto pasikeitusią įtampą. Jis nežiūrėjo į ugnį. Jis pažvelgė į Neitaną. Tasunka pakilo tik šiek tiek, perskirstydamas svorį.
– Mes su juo kalbėjomės, – tarė jis Majai ramiai, be gynybos. – Ne dėl jos, – jis trumpai mostelėjo į mane, tarsi mano buvimas šitoje vietoje jau būtų savaime suprantamas. – Jis sakė tiesą, – pridūrė Tasunka. – Apie tai, kas jis yra.
Maja kilstelėjo antakius. Ne klausiamai. Laukiančiai.
– Jis yra Džolyn kraujo brolis.
Žodžiai nusėdo tarp mūsų sunkiau nei bet kas, kas buvo pasakyta iki šiol. Neitanas nejudėjo. Jis nei paneigė, nei patvirtino. Tiesiog liko ten, kur buvo, leisdamas tam faktui egzistuoti.
Maja atitraukė žvilgsnio nuo jo. Tada lėtai, labai lėtai atsisuko į mane. Aš pakračiau galvą. Tam, kad pasakyčiau: ne taip turėjo išaiškėti. Ir kartu – aš pati to nežinojau.
Tasunka dar kartą atsisėdo. Hiran Cobra perbraukė pirštais per rąsto kraštą, tarsi patikrintų, ar medis dar laikosi.
Maja pagaliau įkvėpė giliau.
– Džolyn, – tarė jis tyliai. Ne kaip vardą, o kaip prisiminimą. – Mano moteris.
Neitanas linktelėjo. Tik tiek.
Man kažkas krūtinėje pasislinko. Ne skausmas. Ne pavydas. Tas keistas suvokimas, kai supranti, kad dalykai, apie kuriuos tau pasakojo pusiau, staiga susijungia be tavo leidimo. Neitano sesuo. Maja. Indėnai. Kraujas. Viskas, kas iki šiol buvo atskirta.
Aš atsisėdau šalia Neitano ant rąsto. Medis buvo šiltas nuo dienos ir ugnies.
– Kaip čia taip nutiko? – paklausiau tyliai ir pažvelgiau į Mają, o tada į Neitaną.
Neitanas neatsakė. Jis pažvelgė į ugnį, paskui į Tasunką, tada į Mają. Tarsi rinktų, nuo kurios vietos pradėti, kai istorija neturi aiškios pradžios.
– Ne iš karto, – pasakė Maja. – Ir ne taip, kaip žmonės galvoja.
Maja šiek tiek pasisuko į mus abu. Ne kaip teisėjas. Kaip žmogus, kuris staiga suprato, kad jo gyvenime buvo daugiau ryšių, nei jis pats matė.
– Ji niekada nemokėjo būti tiesiog vienoje vietoje, – tarė jis. – Jeigu ji tavo sesuo, tai man nebereikia klausti, kodėl.
Neitanas trumpai šyptelėjo. Be džiaugsmo.
Ugnis spragtelėjo. Kažkur toliau sujudėjo naktis. Tasunka ir Cobra tylėjo, bet jų žvilgsniai buvo ramūs – lyg jie jau būtų priėmę šitą tiesą anksčiau nei mes visi.
Aš sėdėjau tarp jų ir supratau: ieškojimas ne tik suveda žmones. Kartais jis atneša tokius ryšius, kuriems nebeužtenka vieno vardo. Ir šį vakarą mes dar nebuvome pasiruošę juos visus ištarti.
– Maja, papasakok, – prabilau po ilgos tylos. – Kaip gi susipažinai su Neitano seserimi?
Paklausiau tiek iš smalsumo, tiek iš poreikio suprasti, kur susikerta keliai, kurie atrodė visiškai atskiri.
Maja atsisėdo priešais. Ne tiesiai prieš mane, o šiek tiek įstrižai. Taip, kad galėtų žiūrėti ir į ugnį, ir į mane, ir kartais – į žemę bei į visus kitus.
– Kuboje, – pasakė jis. – Ten viskas vyksta taip, lyg laikas būtų pavargęs skubėti, – jis trumpam nutilo. – Ji ten gyveno viena, tik su kubiečiais. Bet be tėvų. Be brolio, – jis trumpai žvilgtelėjo į Neitaną. – Ne kaip pabėgėlė. Kaip žmogus, kuris dar nežinojo, kad jau yra paliktas.
– Ji nebuvo palikta, – įsiterpė Neitanas. – Ji pati pasirinko gyventi Kuboje, nes buvo žmonių, kurie jai padėjo, o man liepė siekti savo svajonių, todėl atsiskyrėm vienas nuo kito.
Maja linktelėjo Neitanui ir pasakojo toliau:
– Iš pradžių stengiausi jos nematyti. Ji buvo per jauna. Per daug gyva, – jis kilstelėjo akis į mane. Tik akimirkai. – Aš tuo metu nenorėjau nieko naujo. Norėjau tik neužsibūti. Man buvo per daug sunku po Pukos mirties, o vėliau, kai praradome Vają ir visi išsiskyrėme.
Ugnis sujudėjo, kai Tasunka pridėjo malką. Liepsnos trumpam pašoko, paskui vėl nusėdo.
– Bet ji kalbėjo kitaip, – tęsė Maja. – Ne apie ateitį. Apie namus, kurių nebėra. Apie vietą, kuri nebegrįš, net jeigu labai ilgai lauksi.
Mano pirštai nevalingai suspaudė rąsto kraštą.
– Tada supratau, kad ji nebėra vaikas, – tarė jis. – Ji buvo žmogus be žemės. Kaip ir aš.
Jis nutilo. Ne dėl to, kad baigė pasakoti. Dėl to, kad tai buvo vieta, kurioje nereikia skubėti.
– Aš pasilikau su ja, – pasakė galiausiai. – Ne todėl, kad norėjau likti. Todėl, kad pirmą kartą nebuvo kur bėgti. O dabar ji yra mano žmona.
Aš nieko nepasakiau. Ne todėl, kad neturėčiau, ką. Todėl, kad šitas pasakojimas buvo apie tai, kaip žmonės susitinka ne tada, kai ieško, o tada, kai nebėra kur eiti. Tai šiek tiek priminė man ir mano susitikimą su Neitanu.
Neitanas sėdėjo šalia ramiai. Jo pečiai buvo įtempti, bet kvėpavimas – lygus. Jis klausėsi ne kaip brolis. Kaip žmogus, kuris girdi daugiau, nei sakoma.
– O tu? – paklausė Maja po pauzės. – Kaip tu mane radai? Kaip radai šią vietą?
Aš pažvelgiau į ugnį. Ne todėl, kad vengčiau jo akių. Todėl, kad liepsnos dabar buvo saugesnės.
– Aš ilgą laiką nieko nedariau, – pasakiau. – Ir tai buvo sunkiausia dalis. Šešis mėnesius gyvenau Paryžiuje, kur ir susitikau su Neitanu. Vėliau gavau laišką iš Kalebo Morisono, kuriame jis rašė apie žuvusį indėną, ir kad privalau pamatyti viską pati. Todėl grįžau ir štai čia prasidėjo mano paieškos. Jis linktelėjo. Ne skatindamas, o pripažindamas.
Vakare vėjas atėjo nuo žemės, ne nuo vandens. Jis perėjo per stovyklą tyliai, palietė liepsnas, plaukus, drabužius, ir nuėjo toliau, nieko nepasiimdamas su savimi. Mes sėdėjome taip dar ilgai. Be sprendimų. Be pažadų. Be klausimo, kuris vis dar laukė ryto. Aš buvau čia. Ir pirmą kartą per ilgą laiką tai neskambėjo kaip laikina stotelė.


...

Rytas atėjo tyliai, be krašto. Žemė jau buvo šviesi – raudona, minkšta, šilta net per basas pėdas. Pabudau viena iš pirmųjų. Netoliese ramiai miegojo Neitanas ir atrodė, lyg jo kūnas būtų pagaliau sutikęs su šita vieta. Kurį laiką nejudėjau, klausiausi kvėpavimo, neieškodama minčių. Tada atsisėdau ir atsargiai pakilau, kad nepažadintų.
Bendroje spintelėje buvo sudėti drabužiai – įvairūs, skirtingų dydžių ir laikų. Išsirinkau kelis paprastus, vyriškus, nes moteriškų šie žmonės nebeturėjo.
Marškiniai ant pečių krito per žemai, kelnės buvo per plačios, bet jų netaisiau. Prie upės nusiprausiau veidą. Vanduo buvo vėsus, bet ne šaltas. Nepasilenkiau giliai, nesusimąsčiau – tik nuskalavau naktį nuo akių. Paskui susitvarkiau plaukus. Ne visus. Tik kelias smulkias kasas gale, taip, kaip kadaise darydavau be veidrodžio. Į jas įsipyniau karoliukus ir kelias plunksnas. Ne dėl to, kad grįžčiau. Dėl to, kad prisiminčiau. Aš dar nežinojau, kur eisiu toliau, bet žinojau, kas esu.
Ugnis dar ruseno. Atgaivinau ją, užkaičiau vandenį, ėmiau ruošti pusryčius. Judesiai buvo lėti, be skubos. Gaminau gentainiams, ir Neitanui, tuo pačiu ritmu, tuo pačiu dėmesiu. Niekas dar nejudėjo aplink, gyvenvietė miegojo.
Tada išgirdau arklį. Ne staiga. Ne garsiai. Tik ritmingą artėjimą, kuris neslėpė savęs. Pakėliau galvą tuo metu, kai raitelė jau nulipo nuo balno. Moteris buvo tvirta, judėjo užtikrintai, lyg grįžtų į vietą, kuri jos laukė.
Ji buvo apsirengusi panašiai kaip Maja, tik drabužiai buvo moteriški. Ant galvos puikavosi ne tik plunksnos ir karoliukai, bet juostelė, kurią kadaise nešiodavo visi čerokiečiai.
Moteris buvo ne aukšta, liekna, bronzinės spalvos plaukais, kurie buvo sušukuoti atgal. Akys paryškintos juoda spalva, lūpos vos vos rausvos.
Ji sustojo per kelis žingsnius nuo manęs. Kurį laiką abi tylėjome. Ugnis spragsėjo, vanduo jau buvo beveik užviręs.
– Labas rytas, – prabilo pirmoji.
– Labas, – atsakiau.
Mudvi žiūrėjome viena į kitą be skubos.
– Tu čia gyveni? – paklausė ji. – Nesu tavęs anksčiau mačiusi.
– Kol kas negyvenu, atvykau vakar, – tariau.
Moteris linktelėjo, lyg toks atsakymas būtų pakankamas. Ji žvilgtelėjo į puodą, į ugnį.
– Kvepia namais, – pasakė.
– Dar ne visiems, – ramiai atsakiau, žinoma, turėdama omeny save, bet, regis, ji suprato tai.
– Aš esu Džolyn, – po akimirkos pasakė moteris.
– Yara.
Vardai nusėdo tarp mūsų be svorio. Džolyn trumpam nusišypsojo.
Džolyn.
Neitano kraujo sesuo ir tuo pačiu metu Majos žmona. Baltoji tarp gentainių.
Kraujas be genties.
– Tu kalbi tyliai, – pastebėjo ji.
– Gentainiai dar miega, – atsakiau ir gūžtelėjau pečiais.
– Gentainiai?
Dar kartą gūžtelėjau pečiais, nes nebuvau tikra ar noriu pasakoti apie save. Dar net Maja išgirdo ne visą mano istoriją po to, kai visi išsiskirstėme.
– Aš grįžau pas vyrą, – pasakė Džolyn, supratusi, kad nieko neatsakysiu. – Ir... pamačiau tave.
Džolyn pažvelgė į stovyklą, į palapines, kuriose dar miegojo gentainiai, bet visiškai nenutuokė, kad vienoje iš jų gražius sapnus sapnuoja jos pačios kraujo brolis.
Gyvenvietė pabudo. Kažkas pakilo, kažkas išėjo prie vandens, kažkas tik persivertė ant kito šono. Ugnis jau buvo gyva, maistas beveik paruoštas, rytas galėjo prasidėti.
Neitanas išlindo iš mūsų laikinai tapusios miego guoliu, palapinės. Akimis susiradęs mane, jis nieko nesakė, tik linktelėjo. Aš taip pat. Tuo metu Džolyn jį pamatė.
Jos veide niekas nepasikeitė. Ji nekrūptelėjo, nepriartėjo staigiau nei reikėjo. Tik jos kūnas, vos vos sustingo akimirkai, kuri niekam kitam nebūtų buvusi pastebima. Paskui ji žengė kelis žingsnius prie jo, natūraliai, lyg tai būtų buvę numatyta.
– Ateik, – pasakė jam tyliai.
Neitanas net neklausė kur. Atsistojo ir nuėjo kartu. Jie pasuko nuo laužo, nuo palapinių, ten, kur žemė dar buvo tuščia nuo pėdų. Iš toli atrodė kaip bet kurie brolis ir sesuo, kuriems reikia pasikalbėti.
Aš jų nestebėjau. Arba galbūt stebėjau taip, kaip stebima ugnis – žinant, kad ji yra, bet nežiūrint tiesiai.
Prie laužo priėjo Maja, paskui Tasunka ir Hiran Cobra. Jie valgė ramiai, be skubos. Kalba buvo paprasta, be iškilmių. Apie tai, kas juda. Kur kas nors buvo matytas. Kas nori mainų, kas nori tik pasinaudoti.
– Jie laikosi arčiau upės, – pasakė Tasunka. – Ne vieni. Keičiasi žmonėmis.
– Jei keičiasi, reiškia, ieško pastovumo, – atsakė Maja. – Tai visada pavojingiau.
Hiran Cobra tyliai pritarė. Jis kalbėjo mažai, bet kai kalbėjo, tai buvo apie kryptį, ne apie nuomonę.
Aš valgiau kartu su jais, klausiausi, bet neįsiterpiau. Man buvo lengviau būti čia, tarp sakinių, nei ten, kur dabar kalbėjosi Neitanas su Džolyn.
– Apáčiai irgi sujudę, – pasakė Tasunka, lyg tai būtų buvęs dar vienas faktas. – Ne čia, bet aukštai. Jie niekada nejuda be priežasties.
– Girdėjau, kad prieš kelias dienas prarado vieną saviškių, – pasakė Maja.
Mano rankos trumpam sustingo. Ne tiek, kad kas nors pastebėtų. Tik tiek, kad aš pati pajusčiau. Kvėpavimas pasikeitė, tapo tankesnis. Kūnas sureagavo greičiau nei mintys. Aš leidau visam tam nurimti, nieko nesakydama.
Maja pažvelgė į mane trumpai, be klausimo. Jis nieko nesakė, bet buvau visiškai užtikrinta, kad pastebėjo mano kūno reakciją. Nepaisant to, jie toliau kalbėjo apie prekybą, apie druską, apie žmones, kurie moka laukti. Žodžiai tekėjo ramiai, kaip rytas.
Tolėliau Džolyn ir Neitanas vis dar stovėjo vienas prieš kitą. Aš nemačiau jų veidų, tik laikyseną. Kartais Neitanas kalbėjo, kartais tylėjo. Aš žinojau, kad jis jai pasakoja beveik viską. Supratau tai iš to, kaip laikė pečius, kaip kartais nuleisdavo akis.
Rytas tęsėsi. Ir viskas, kas dar nebuvo pasakyta, liko ten, kur ir turėjo likti – tarp žmonių, kurie dar tik mokėsi būti vienoje vietoje.


...

Džolyn ir Neitanas grįžo tuo pačiu keliu, kuriuo buvo nuėję. Iš toli atrodė, lyg nieko nebūtų įvykę. Jie nėjo greičiau, nėjo lėčiau. Neitanas kalbėjo paskutinį kartą dar prieš pasukdamas atgal, o paskui abu tylėjo.
Džolyn neieškojo mano žvilgsnio. Ji nepriėjo iš karto. Atsisėdo prie laužo taip, lyg visada būtų ten sėdėjusi. Tik po akimirkos persislinko arčiau ir atsidūrė šalia manęs. Tarp mūsų liko per mažai vietos. Ji nieko nesakė. Man irgi nereikėjo kalbėti. Jos ramybė buvo paprasta. Ne ta, kuri ateina po sprendimo. Ta, kuri ateina po tiesos.
Tasunka kalbėjo garsiau nei reikėjo – bent jau tai nepasikeitė.
– Gerai, kad Yara čia, – pasakė jis, žiūrėdamas ne į mane. – Ji atėjo ne viena.
Niekas neatsigręžė. Niekas nepaklausė, ką jis turi omeny. Visi jau žinojo. Tai buvo aišku dar vakar, gal net dar prieš tai, kai pati sau leidau tai suprasti.
Aš nieko nepasakiau. Nei prieštaravau, nei sutikau. Leidau tam sakiniui būti. Galbūt būčiau norėjusi, kad tai būtų pasakyta vėliau. Galbūt kitą dieną. Bet dabar jis jau buvo ištartas, ir man nereikėjo to taisyti.
Po pusryčių, kai Maja nuėjo kalbėtis su Hiran Cobra akis į akį, Tasunka taisyti tinklų žvejybai, o Džolyn vis dar norėjo šiek tiek daugiau praleisti laiko su Neitanu, aš atsistojau tyliai ir nuėjau prie vandens.
Upė tekėjo lėtai. Ji nebuvo tokia pati kaip Káyonoje, bet kūnas prisiminė judesį. Aš prisiminiau, kaip ten atvykau pirmą kartą. Kaip viskas buvo per ryšku, per atvira, per gyva po ilgo nebuvimo. Prisiminiau Zinjią. Jo vardas dar buvo manyje, bet aš jo netariau. Tie prisiminimai nebuvo geri. Aš juos uždariau greitai, kaip uždaromos durys, kurios jau kartą buvo pravertos per plačiai.
Tada Pukos netektis. Tyla po visko. Kaip visi vaikščiojome tarsi be odos. O po to – vadas Vaja. Jo nebuvimas paliko skylę, kurios niekas nebemokėjo užpildyti. Tai buvo ta vieta, kur mes išsiskyrėme, net jei dar kurį laiką buvome kartu.
Aš prisiminiau, kaip palikau Mėnulio žvaigždę. Kaip širdis plyšo ne iš skausmo, o nuo to, kad daugiau nebebuvo kur laikyti visko, ką jaučiau.
Paskui buvo Paryžius. Aš ir mama. Ilgas laikas, kai aš tiesiog egzistavau. Kai nei juokiausi, nei šypsojausi. Kai dienos ėjo viena po kitos, bet nė viena nepriklausė man.
Ir štai šioje vietoje sustojau.  Atsisėdau ant kranto. Išsitraukiau popierių ir pieštuką. Rankos nevirpėjo. Rašiau lėtai, be skubos.
Parašiau mamai, kad man sekasi gerai. Kad esu vietoje, kur galiu pabusti anksti ir girdėti vandenį. Kad sutikau žmonių, kurie manęs neklausia daugiau, nei aš galiu atsakyti. Parašiau, kad ji gali nesijaudinti dėl manęs.
Kai baigiau, sulanksčiau laišką ir dar kurį laiką laikiau jį rankoje.  Upė tekėjo toliau. Ši gyvenvietė gyveno savo gyvenimą, ir net jeigu žinojau, kad čia ilgai nebūsiu, tačiau visgi esu priimta, nes esu kažkam sava. ]]> Thu, 20 Aug 2026 00:22:28 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262843.html http://rasyk.lt/kuriniai/262843.html Moteris sustojo tarpdury - tai buvo jos butas ir sykiu kažkoks svetimas, pilnas nepažįstamų
daiktų, neprijaukintų smulkmenų. Tuščius miegamojo kambario kampus dabar užėmė
pastatomos lentynėlės su drabužėliais Aleksui, buteliukais, nepažįstamais prietaisais - gal
maistelio šildyklės, gal pieno nutraukėjai. Tai nebuvo Ainės daiktai.
Šalia jos lovos glaudėsi nedidelė vaikiška lovelė.
Ainė padėjo vaikišką krepšį su ramiai miegančiu sūnumi svetainėje ant staliuko. Su
siaubu nubraukė šmėstelėjusią mintį - „ Nedera jis čia... „
Moteris sutrikusi stovėjo ir su baime žiūrėjo į savo vaiką. Ligoninėje jai viskas buvo
aišku, juk ir gyveno dviese palatoje kone savaitę, keitė sauskelnes, prausė, maitino. Bet tai
buvo ligoninėje. Ji nebuvo viena.
- Tu gal jį nurenk, sušils kambary. Šilta čia pas tave, - Šarūnė jau sunešė iš mašinos
krepšius su pirkiniais ir baigė juos iškraustyti.
- Ai, nu teisingai. Tuoj. Aš tik truputį dar... Tu gal gali dar neišvažiuoti? - staiga išsprūdo.
- Žinoma, pasiliksiu, tik ryt anksti į darbą.
Ainė susikaupė. Ji atsargiai išėmė iš krepšio mažiuką, pradėjo nurenginėti. Sūnus
nepatenkintas pravirko - šaižiai skrosdamas įprastą šių namų tylą.
„Kur jį dėt? „, - su išgąsčiu pagalvojo.
Ainė paėmė į glėbį Aleksą, priglaudė arčiau - taip ligoninėje ramindavo. Bet kur tas
tvirtumo, ramybės jausmas, užplūdęs ją pirmą kartą palatoje paėmus vaiką? Kur tas pakylėta
palaima - tai mano sūnus?
Priglaustas mažiukas kiek pasiraukė ir nurimo.
Nurimo ir Ainė. Iki vakaro, o ir iki pat ryto maitino, keitė sauskelnes. Tvirtai laikydama,
nešė vaikį į kriauklę prausti - viską darė tvarkingai, kaip buvo išmokusi ligoninėje. Kaip darbą.
Jau ir naktį nebebijojo - svetainėje, kiekvienąkart jai pakilus, vartydavosi ir Šarūnė.
Tai turėjo tapti jos kasdienybe. Tik be Šarūnės svetainėje.
Rytą draugė išvyko į darbą.
- Skambink, jei ko reikės. Ir kai maudysi ateisiu. Gal susitvarkysim dviese?
Pirma paskambino pati Šarūnė. Ne iš karto, pradėdama iš tolo ji pranešė, kad išvažiuoja.
Pas Augį. Ainė tik klausė ir linkčiojo galvą. Taip, ji džiaugėsi. Bet sykiu bijojo, labai bijojo
likti viena.
- Džiaugiuos, tikrai džiaugiuos. Kad išdrįsai. Greitai vyksti?
- Už poros savaičių, gal net vėliau - vizos, skiepai. Bet Augis dabar saugioj šaly, ir aš
galiu atvykti.
- Gal irgi dirbsi?
- Neee. Padėsiu jam prie kompiuterinių darbų gal kiek. Žinok būsiu. Paprasčiausiai
būsiu. Kartu.
Ainė nepasakė, kaip jai baisu.
Stumiamas vežimėlis lengvai ritosi Ąžuolyno takeliais. Pirmyn. Aleksas miegojo.
Sunkios mintys spraudė smegenis į kampą. Tokios, kokias ji norėtų tik stumti kuo toliau nuo
savęs, paleisti su pavasario vėju į visas keturias puses, susivėlusiais gniutulais nuritinti nuo
stačių Aukštųjų Šančių Ąžuolyno šlaitų.
O šlaitai kad sužaliavo! Tarp išsimėčiusių dar tik spalvą įgaunančių krūmynų geltonu
kilimu bėgo plukės, mėlynavo užsibuvę rūteniai. Takelius švelniai rėmino savo trumpą
benefisą pradedančios pienės, tarsi norėdamos nukonkuruoti saulę žemėje, jos ryškiu geltoniu
klojo kiekvieną laisvą saulėtą lopinėlį.
Pavasaris grįžo. Ainė tai žinojo, suprato. Bet nejuto. Su pavasariu grįžo ir energija - taip,
moteris dar turėjo užtektinai jėgų nemiegoti naktimis, ant rankų sūpuoti sūnų, šildyti maistelį...
Bet ramybė kažkur vėlavo. Neskubėjo grįžti ir kantrybė.
Ne taip viską įsivaizdavo Ainė. Gražiau viskas turėjo būti. Ji, vaikščiodama po Ąžuolyną
vis bandė kalbėtis su Aleksu. Kaip tuomet, kai jis buvo dar įsčiose. Ir piliakalnį jam rodė, ir
Nemuną nuo šlaito. Bet tai buvo tik jau sakytų frazių kartojimas, tik jau kažkada ištarti žodžiai.
Nejuto ji to artumo, kai anuomet nuo kiekvienos šviesesnės minties vaikis jaukiai krepšteldavo
kur nors į šonkaulius ar po kepenim.
Aleksas buvo gražus berniukas, kuriuo ji privalėjo rūpintis ir sąžiningai stengėsi atlikti
savo pareigą.
Nuolat slėgė gėda, kad ji niekaip neįstengė susigrąžinti to vienintelį kartą išjausto
pakylėjimo! Tokio, kuris atrodė amžinas. Ji gulė su ta kalte ir gėda, su ja ir kėlėsi.
Tą pavakarę, bevežiojant Aleksą, jau visai prie namų juos užklupo lietus. Ainė su
vežimėliu vos spėjo įlėkt į laiptinę.
Liftas neveikė.
„Kodėl? Kodėl viskas man? Ką dabar negerai darau? „ - bejėgiškumas ir neviltis pakirto
kojas. Rodos iš niekur kylanti neviltis, tarsi iš smulkmenos, bet tai turbūt buvo paskutinė
nutrūkusi kilpelė, ant kurios šiaip ne taip laikėsi moters kantrybė.
Tyliai, be garso verkdama, Ainė sunkiai ir lėtai kilo laiptais. Su vežimėliu glėby, kuriame
ramiai miegojo Aleksas, kur buvo ir atsargiai sukrauti krepšiai. Tas nešulys buvo
nepakeliamas. Kuo aukščiau moteris lipo, tuo labiau atrodė, kad tuoj viską mes ir susigūžusi
tupės tarp aukštų. Bet šlapiu nuo ašarų veidu, sunkiai alsuodama ji lipo į viršų. Pasiekus gal
ketvirtą ar penktą aukštą, staiga sugalvojo, kad juk gali palikt vežimėlį ir nusinešt vieną sūnų.
Viduje net nusijuokė ir palengva, tik su Aleksu glėby pasiekė devintą aukštą.
Reikėjo tik grįžt pasiimt vežimėlį su daiktais. Ir staiga Ainę sukaustė panika - kaip dabar
palikt vaiką vieną? O jeigu užsitrenks durys? Jeigu ji pames raktą? Palikt duris praviras? O
jeigu kas Aleksą paims? - kaip vinys į galvą kalė baprasmiški klausimai.
Nepaaiškinama, net nelogiška baimė purtė moterį. Ji taip išsigando dėl savo sūnaus, kad
tik sėdėjo ant sofos stipriai apsikabinus Aleksą ir lingavo. Taip stipriai kad vaikas pravirko. Ji
pajuto, koks nenusakomai brangus jai tas mažas berniukas.
Bet tas jausmas Ainei neatnešė palengvėjimo. Anaiptol.
„Jetau, aš juk niekam tikusi mama... Aš nesugebu, nesugebu juo pasirūpinti. Savo vaiku...
Aš net krūtim sūnaus nė karto nepamaitinau, net pagimdyt normaliai nesugebėjau! „, - ji su
siaubu akyse žiūrėjo į vieną tašką, stipriai glausdama jau garsiai klykiantį vaiką, - „Reika jį
atiduot. Atiduot tam, kas pasirūpins. Rast šeimą, normalią šeimą, kuri užaugins, kuri galės...
turi būt juk. Aš negaliu, nemoku. Neverta ir netikusi. „
Moteris pratrūko raudot - garsiai, pasikūkčiodama, beveik šaukdama.
Vaikas, tarsi išsigandęs, užtilo.
Staiga Ainė susivokė. Sugrįžo iš kažkokio kito, baisaus pasaulio. Nutilo. Iš siaubo, rodos,
plaukai pastiro, - „O Dieve, ką aš sakau? Kaip aš taip? Juk mano! „
Bet tas žodis „atiduot“ liko... Kažkur giliai, pilkoje pasąmonės gelmėje, bet liko.
Gyvenimas, nekreipdamas fėmėsio į nuotaikas ir vidinius virsmus, bėgo, lėkė savo keliu.
Kiekvienam kitas tas kelias. Kieno tiesus greitkelis su aplink nuobodžiai nokstančiais
kukurūzais, kieno vingiuotas kaimo vieškeliukas, apsodintas žydinčiais sodais. O gal pilkas
miesto gatvių labirintas. Ainė labai norėjo galvot, kad pati pasirenka jį, tą kelią, o tas, žiūrėk, iš
kvepiančio sodo ją vėl į tamsią miesto bromą nusviedžia.
Ainė niekaip neįstengė palikt tos slegiančios pilkumos.
Aleksas per miegus šyptelėjo. Turbūt dar nevalingai. Augo vaikas, retėjo dienos
miegeliai, vis daugiau sau dėmesio reikalavo, vis daugiau savo dėmesio rodė mamai.
Vienintelis spindulėlis, prasiskverbiantis pro tą Ainę gaubiantį šydą buvo sūnaus šypsena.
Kažkas naujo, tyro ir naivaus. Kažką tokio bejėgiško ir prašančio tame kūdikio šypsnyje juto
moteris. Negalėjo atsispirti neatsakius, nueiti šalin. Nesušilti.
Ir vis tiek, kai Aleksas užmigdavo, moteris, vietoj to kad pailsėtų ar atsipalaiduotų
malonioj ruošoj, tarsi įkrisdavo į stuporą. Ir dabar ji nejudėdama gulėjo sofoje. Tik mintys
sukosi ratu. Ne, greičiau tai buvo viena vienintelė refleksija - neproduktyvi, slegianti,
beprasmiška. Ainė niekaip negalėjo atsikratyti protu nepaaišnamo jausmo, kad ji viską daro
neteisingai. Kad ji neverta motina, nieko negalėsianti duoti savo vaikui. Pirmiausia - saugumo.
Ir ta kaltė ją gniuždė ir varė į dar tamsesnį kampą.
Suskambo telefonas. Žinoma, Šarūnė. Telefonas vis skambėjo, bet Ainė nė piršto
neįstengė pajudinti. Ji, net Aleksui suvirkus, sunkiai bepasikeldavo nuo sofos - įsistebeilijusi
sekė vos vos judantį tamsų užuolaidų rašto šešėlį lubose.
Skambutis netilo. Bijodama, kad nenubustų Aleksas, moteris sunkiai ištiesė ranką ir
pasiėmė į rankas telefoną. Atsiliepė. Žinojo, Šarūnė neatlyš.
- Gal miegojai? Ar kas negerai? Kas čia per veido išraiška?
- Gulėjau. O kas negerai?
- Veidas tavo kažkoks... kaip uola.
- Uola, - Ainė šyptelėjo, - turbūt uola. Granitas, nepramušu.
- Aleksas sveikas?
- Jooo. Turbūt jam viskas gerai. Nežinau, ką su savim daryt.
Staiga Ainė pratrūko. Netikėtai pati sau ji vos ne greitakalbe pradėjo pasakoti draugei,
kad jau nebesusitvarko. Ne, ne su vaiku, su savim. Tokia ji negali auginti vaiko, ji kenkėjas, ji
tik tampa priešu brangiausiam žmogui. Ašaros tyliai tekėjo skruostais, o moteris tik kartojo,
kad ji neverta savo sūnaus, kad stiprūs žmonės pasirūpintų juo geriau. Ji silpna, labai silpna.
- Ainyte, ką tu šneki? Tu suvoki? Ta, kuri gimdei pūgoj ir dar mane, durnę, gelbėjai? Tu
gyvenime tiek pasiekei, man taip toli iki tavęs. Tu vaiką turi!
- Neguosk, bergždžia... Aš apie save pati viską žinau.
- Klausyk, tau reikia pagalbos. Aš susitarsiu su tikrai geru psichiatru. Tuoj pat, dabar. Ir
nebijok to žodžio „psichiatras“- dažniausiai žmonės būna ne psichiniai ligoniai, o laiku negavę
pagalbos nelaimėliai. Dabar pat tariuosi, gerai?
- Neisiu aš niekur. Išvis niekur.
- Tu girdi mane? Tau pagalbos reik!
- Tu ar girdi mane? Neisiu!
- Gerai, tu turėk tai minty. Aš tada tau kitą dalyką pasakysiu. Tik nesupyk, žinau, tu tos
temos nelieti. Bet... Kaip čia geriau pasakius, - Šarūnė akimirkai užsikirto, - tu dar turi tėvus.
Mamą. Na turi gi.
- Neturiu. Seniai, - Ainės balsas buvo kažkoks nenatūralus, lyg begendančio roboto.
- O tu pagalvok. Kitaip pagalvok. Na pajudėk, negulėk taip. Jetau, ką man su tavim
daryti? Nu neatlėksiu aš iš kito pasaulio krašto. Patikėk, yra ta pagalba vietoj, - jau ir Šarūnei
verkt norėjosi.
- Aleksas bunda, iki.
Staiga nuspaudus mygtuką, Ainė numetė telefoną ant sofos.
Turbūt pažadintas garsaus pokalbio, nepatenkintas suniurzgė vaikas. Moteris sunkiai
pakilo, nuėjo į miegamą pas sūnų.
„Oras gražus, pamaitinus reiks išeit pasivaikščiot.
Ir vėl tas „reiks“. O kodėl ne „noriu“? „
 ]]> Wed, 19 Aug 2026 07:44:26 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262837.html http://rasyk.lt/kuriniai/262837.html Ji trūkinėjo kaip senas žvėries šonas, ir iš tų įtrūkimų kartais pasigirsdavo tylus, kantrus krebždesys — lyg kažkas viduje graužtų ne tinką, o tavo mintis.

Mamos siuvinys kabėjo virš lovos kaip langas į kitą klimatą.
Du elniai, mėlyni, taurieji, iš pradžių buvo tik siūlai, tik ornamentas, bet vieną vakarą vienas iš jų sujudėjo.
Pirmiausia — ausis.
Tada — kaklas.
Ir galiausiai — visas kūnas, išsiūtas kryželiu, išlindo iš drobės taip tyliai, lyg būtų pratęs keliauti tarp pasaulių.

Žolė siuvinyje sušnara, nors kambaryje nė menkiausio vėjo.
Antrasis elnias išlenda iš paskos, atsinešdamas šerkšno kvapą ir tą keistą ramybę, kuri būna tik prieš griūtį.
Jų ragai blizga, tarsi būtų padaryti iš tavo neužrašytų baimių.

Saulutė siuvinyje pradeda suktis — ne kaip vaikiškas piešinys, o kaip perdegęs prožektorius, ieškantis ko nors konkretaus.
Jos spindulys perveria kambarį, perveria tave, perveria net tą skylę sienoje, kurioje visada kažkas laukė.

Kaimynų dūmai susisuka į figūras, figūros į žvėris, žvėrys į žodžius, o žodžiai — į šnabždesius, kurie sako, kad žibalas baigias, kad lempa mirksi, kad tuoj bus tamsa tokio tankio, jog net prisiminimai joje nuskęstų.

Ir tada iš skylės išlenda bildukas.
Kruvinos akys, dantys kaip iš anglies, pirštai ilgi, kaip tavo paties nerimo šaknys.
Jis žiūri į tave taip, lyg jau seniai tave pažinotų.
Lyg būtų laukęs.
Lyg būtų tu — tik be odos, be ramybės, be visų tų mandagių kaukių, kurias nešioji dieną. ]]> Wed, 19 Aug 2026 04:28:46 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262836.html http://rasyk.lt/kuriniai/262836.html
Rytas atėjo ne greitai. Jis neįsiveržė. Tiesiog naktis pamažu pasitraukė, palikdama daugiau šviesos tarp žmonių judesių. Aš pastebėjau tai ne iš dangaus spalvos, o iš to, kaip keitėsi garsai. Kaip kažkas atsistojo anksčiau nei reikėjo. Kaip ugnies vietoje kažkas pakrapštė žarijas ne tam, kad užkurtų, o tam, kad patikrintų, ar jos dar gyvos. Po varnos niekas nepasikeitė išoriškai. Ir vis dėlto viskas buvo kitaip.
Apáčių gentis judėjo aplink mane taip, lyg jau žinotų kažką daugiau nei aš. Jie ne vengė manęs, bet ir ne priėmė. Aš jaučiau žvilgsnius, bet jie jau nebebuvo tokie akivaizdūs. Atrodė, kad esu stebima tik pakraščiukais.
Diena slinko tyliai. Kažkas man pakišo indą su vandeniu. Be žodžių, be žvilgsnio. Aš jį paėmiau taip pat tyliai. Kažkas kitas perėjo per mano regos lauką ir šį kartą nesustojo stebėti. Tai buvo mažas dalykas, bet aš tai pastebėjau.
Mėnulio žvaigždė stovėjo kiek atokiau, ant šlaito. Ji atrodė rami. Ir tai buvo keista. Lyg ji jau būtų radusi tai, ko aš dar ieškojau. Tačiau aš nežinojau, kiek laiko čia būsiu. Ir visgi pirmą kartą per ilgą laiką žinojau, ko nelaukiu.
Nelaukiau ženklo. Nelaukiau patvirtinimo. Nelaukiau leidimo. Aš laukiau savęs – tokios, kuri nebeina, kol žemė dar tyli.
Apáčių moteris ir vyras grįžo po paros laiko, kai saulė jau buvo perkopusi aukščiausią tašką, bet šešėliai dar neilgėjo. Aš juos pajutau anksčiau nei pamačiau – ne garsais, o tuo, kaip pasikeitė žmonių judėjimas. Kažkas nustojo eiti. Kažkas atsistojo per greitai. Kažkas nuleido akis.
Šamanė ir Bidzis – girdėjau, kaip juos vadas pavadino anksčiau, – pasirodė iš tos pusės, kur žemė leidžiasi žemyn, link lygumų. Jie ėjo lėtai, bet ne todėl, kad taupytų jėgas. Jau nebebuvo, ką taupyti. Drabužiai buvo suplėšyti, rankos subraižytos, plaukai sulipę nuo dūmų ir prakaito. Jų kvapas atėjo pirmas – sunkus, aitrokas, sumišęs iš degėsių, žemės ir to, ko kūnas nebesugeba laikyti savyje.
Kūnas buvo su jais.
Aš nežiūrėjau tiesiai. Ne todėl, kad negalėčiau. Todėl, kad supratau – šitoje vietoje žiūrėjimas yra veiksmas, o ne refleksas. Užteko žinoti: jis apiręs, ilgai gulėjęs ne ten, kur turėjo būti, ir dvokiantis taip, kaip dvokia mirtis, kuri buvo palikta be balso.
Šamanė sustojo pirma. Jos pečiai nusviro tik tada, kai kiti perėmė svorį. Bidzis akimirką liko stovėti, lyg dar laikytų tai, ko jau nebelaikė. Nei vienas iš jų nekalbėjo. Ir niekas jų neklausė.
Vadas priėjo be skubos. Jis nežiūrėjo į kūną ilgai. Tik tiek, kiek reikia, kad patvirtintų: tai jis. Tai jų. Jis grįžo. Tik ne taip, kaip jie tikėjosi.
– Dabar jis būti palaidoti pagal mūsų paprotys, – tarė jis. Tai buvo viskas.
Laidotuvės prasidėjo ne kaip ritualas, o kaip būtinybė. Be pasiruošimo, be laukimo. Kažkas atnešė ugnį. Kažkas – vandenį. Kažkas padėjo audinį. Judesiai buvo tikslūs, bet pavargę. Lyg kiekvienas būtų jau daręs tai daugybę kartų, bet niekada nepripratęs.
Aš laikiausi atokiai ir net jeigu nežiūrėjau į mirusį kūną, vis tiek stebėjau visą veiksmą.
Kvapas laikėsi ore, bet niekas nuo jo nesitraukė. Jis buvo priimtas kaip dalis to, kas nutiko. Ne kaip nešvara. Kaip ženklas, kad laikas buvo pavėluotas, bet dar ne per vėlus.
Šamanė nusiplovė rankas tik paviršutiniškai. Ne švarai, o kad galėtų liesti. Jos judesiai buvo sunkūs, lėti, bet be dvejonės. Bidzis jai padėjo. Jie dirbo kartu, bet ne žiūrėdami vienas į kitą. Kaip žmonės, kurie žino, kad dabar svarbu ne ryšys tarp gyvųjų, o ryšys su tuo, kuris jau nebekvėpuoja.
Aš jaučiau, kaip Neitanas įsitempė. Ne iš baimės. Iš nežinojimo, kur dėti save. Jis liko ten, kur stovėjo. Ir tai buvo geriausia, ką galėjo padaryti.
Ugnis kilo ne aukštai. Ji nebuvo skirta matyti iš toli. Dūmai kilo sunkūs, lėti, kabėjo ore, lyg nenorėtų kilti aukščiau nei leidžia kalnas. Kažkas murmėjo žodžius, kurių aš nesupratau, bet jų ritmas buvo pažįstamas. Ne reikšme – kvėpavimu.
Prisiminiau akimirkas, kai su savo gentainiais laidojome Puką, o vėliau Vają, tačiau šįkart nejaučiau noro verkti. Ir tai mane nustebino. Vietoj to jaučiau svorį krūtinėje – ne skausmą, o supratimą: čia mirtis neturi stebėtojų.
Vadas stovėjo kiek atokiau. Jis nevadovavo. Jis laikė erdvę. Kartais jo žvilgsnis trumpam nuslysdavo į mane. Ne tikrindamas. Fiksuodamas. Tarsi įsitikintų, kad aš matau, bet nesikišu.
Kai viskas baigėsi, niekas to nepranešė. Žmonės tiesiog išsiskirstė. Lėtai. Be palengvėjimo. Be užbaigimo jausmo. Šamanė ir Bidzis sėdėjo ant žemės dar ilgai, kol dūmai nusėdo jiems ant drabužių taip, kad atrodė – jie patys tampa dalimi šitos vietos.
Po laidotuvių niekas nesusirinko į ratą. Nebuvo to momento, kai visi dar kartą susitinka akimis ir patvirtina, kad viskas baigta. Čia niekas nesibaigdavo aiškiai. Žmonės tiesiog grįžo prie judėjimo – ne prie gyvenimo, o prie būvimo.
Ugnis buvo palikta rusenti. Ne dėl šilumos. Dėl to, kad dar ne laikas jai užgesti. Sunkūs dūmai kilo lėtai ir laikėsi žemai, lyg nenorėtų palikti kalno.
Aš atsisėdau ant akmens kiek toliau. Neitanas liko stovėti. Jis nusiėmė kepurę ir laikė ją rankose, nors vėjas nebuvo stiprus. Tai buvo jo būdas nieko nesakyti.
Kūnas jautėsi keistai lengvas. Ne iš palengvėjimo. Iš tuštumos, kuri atsiranda tada, kai kažkas labai sunkus pagaliau nusėda. Mintys nėjo ratu. Jos tiesiog buvo be reikalavimo būti išspręstos.
Vadas priėjo tada, kai viskas jau buvo padaryta. Jis sustojo ne priešais mane, o šiek tiek į šoną, kad galėčiau girdėti, bet nereikėtų žiūrėti jam į akis. Jo balsas buvo žemas, pavargęs.
– Ilgai čia nebūti, – tarė jis. – Tu ne mano žmogus.
Tai nebuvo atstūmimas. Ir ne išvarymas. Tai buvo faktas, pasakytas be poreikio jį sušvelninti.
Linktelėjau ne todėl, kad sutikčiau su jo paliepimu. Todėl, kad supratau: nei viena gentis tarp savo žmonių nenori svetimų, net jeigu ir tas svetimas iš kitos genties, net jeigu juos ir laiko ta pati žemė.
– Aš žinau, – atsakiau. Mano balsas buvo ramus.
– Kol būti čia, tu stebėti, – tarė jis galiausiai. – Ne klausti. Ne ieškoti. Jei likti ilgiau – laukti. Bet aš nenorėti, kad tu kištis į mūsų gyvenimas.
– Ko man laukti? – paklausiau.
Vadas neatsakė iš karto. Jo akys nuslydo per kalną, per ugnies vietą, per žmones, kurie jau vėl buvo tapę fonu.
– Aš matyti varna šalia tavęs. Turėti laukti kol dvasia nutilti iki galo, – tarė jis. – Arba kol prabilti.
Jis apsisuko ir nuėjo. Be užbaigimo, be patvirtinimo, kad kalbėsime toliau. Aš likau sėdėti. Neitanas priėjo arčiau, bet vėlgi – be prisilietimo. Ir tada supratau, ko čia laukiu. Ne žinių. Ne žmonių. Net ne ženklų.
Aš laukiau, kol tas paukštis sugrįš. Ar kalnas pasakys daugiau nei jau pasakė. Ar aš pati išgirsiu tai, ko dar vengiu klausyti. Ir tai buvo pavojinga vieta laukti, bet kol kas – vienintelė, kuri dar buvo atvira.

...

Ryto šviesa čia neatėjo kartu su pažadu. Ji tiesiog užėmė vietą, kur anksčiau buvo naktis. Apáčių gyvenvietė nubudo be skubos, be ženklų, kad kažkas turėtų prasidėti iš naujo. Gyvenimas čia nebuvo dalijamas į prieš ir po. Jis tiesiog tęsėsi.
Aš sėdėjau ant to paties akmens, ant kurio sėdėjau ir vakar, ir praėjusias dienas. Ugnies vietoje liko tik šiluma, tokia silpna, kad ją galėjai pajusti tik delnais, jeigu žinojai, kur juos padėti. Dūmai jau buvo išsisklaidę, bet jų kvapas vis dar laikėsi ore – ne aitrus, ne sunkus, o tylus, lyg priminimas, kad čia niekas nedingo be pėdsako.
Apáčiai judėjo aplink mane taip, kaip judėjo ir vakar, ir užvakar. Tie patys atstumai tarp kūnų. Tie patys judesiai. Niekas nepriėjo arčiau. Niekas nepasitraukė toliau. Jie gyveno taip, kaip gyveno prieš man ateinant ir, greičiausiai, gyvens po to, kai iš čia išeisiu. Jie gyveno taip, kaip gyveno iki netenkant savo žmogaus.
Ir tik tada aš pastebėjau tai, kas mane nustebino labiau nei bet koks ženklas: jau kelias dienas nebeieškau. Savo mintyse nespėlioju, kur galėtų būti mano gentainiai, neklausiu savęs ar dar yra gyvų. Aš stebėjau, klausiaus, tiesiog buvau. Ir tai buvo teisinga, bet nebegalėjo tęstis ilgiau.
Vadas sėdėjo kiek atokiau, ant žemės, nugara šiek tiek pasukta į mane. Jo laikysena nepasikeitė, bet žvilgsnis, kurį kartais pajusdavau, jau buvo kitoks. Ne smalsus, ne svarstantis. Įspėjantis. Ne grėsmingai – laiku.
Ilgai čia nebūti. Tu ne mano žmogus.
Tie žodžiai nebeskambėjo galvoje. Jie tapo faktu, su kuriuo nebesiginčijama.
Neitanas laikėsi šalia. Ne per arti, bet pakankamai, kad žinočiau – jei pakilsiu, jis pakils kartu. Jis nebandė kalbėti, nebandė spėlioti. Ir tada atėjo žinia.
Ji nebuvo atnešta iškilmingai. Jokio skubėjimo, jokio balso pakėlimo. Tiesiog vienas iš Apáčių vyrų priėjo ir trumpai mostelėjo Neitanui. Kaip žmogui, kuris čia ne savo žemėje, bet žino, ką daryti su žodžiais.
Neitanas nuėjo kelis žingsnius į šalį. Aš nemačiau jo veido, bet pajutau tą trumpą sustingimą, kuris ateina tada, kai kažkas pagaliau susijungia.
Kai jis grįžo, jo rankoje buvo sulankstytas laiškas. Jis man padavė ir aš išlanksčiau.
Kalebo raštas.
Popierius buvo šiek tiek susiglamžęs, lyg būtų kelis kartus perskaitytas pakeliui. Atidžiai perskaičiau tai, kas buvo parašyta.
– Maja buvo Redvilyje, – pasakiau tyliai. – Prieš kelias valandas.
Daugiau nebuvo jokių detalių. Nebuvo paaiškinimų. Tik tai, kas svarbiausia: vardas, laikas ir vieta. Ir to pakako.
Mano kūnas sureagavo greičiau nei protas. Ne šoktelėjimu. Ne staigiu kvėpavimu. O tuo keistu susitelkimu, kuris atsiranda, kai kažkas vėl tampa tikslu, o ne fonu.
Maja gyvas. Maja juda. Ir jis yra per arti, kad laukčiau.
Aš pažvelgiau į kalną. Į vietą, kur vakar degė ugnis. Į žmones, kurie gyveno taip, lyg netektis būtų jų kasdienė būsena, o ne išimtis. Aš supratau, kad Apáčių gentis man nieko daugiau nepasakys. Ir kad jie nieko man ir neskolingi. Tai, ką čia gavau, jau buvo pakankama.
Aš pakilau lėtai. Neitanas pakilo kartu su manimi be klausimų. Vadas pažvelgė į mane dar kartą. Trumpai. Pakankamai, kad suprasčiau: jis matė mano sprendimą dar prieš man jį priimant. Jis linktelėjo man, aš jam atgal.
Šita vieta manęs nepriėmė, bet ir neatstūmė. Ir dabar jau buvo laikas eiti ten, kur vardai dar juda greičiau nei dūmai.
Mes su Neitanu užlipome ant Mėnulio žvaigždės ir be jokių ceremonijų lėtai pajudėjome siauru takeliu, kuris vedė žemyn. Už trisdešimties Misisipių jau apačioje judėjome platesniais keliais, todėl galėjome joti kur kas greičiau. Kiekvieną kartą, kai mano arklys pavargdavo, stabtelėdavome, todėl kelionė užtruko ilgiau nei su karieta.
Visgi Redvilį pasiekėme sklandžiai ir be jokių sunkumų, tačiau tai užtruko likusią pusę dienos ir visą naktį. Miestas mus pasitiko taip pat, kaip ir anksčiau. Sustojome ten, kur judesys lėčiausias – prie arklidžių, šalia sandėlių, prie vietų, kur žmonės neužsibūna ilgiau nei reikia. Paklausiau ne daug.
– Ar kas nors čia pažįsta Mają Tuk? – pasakiau ramiai, be spaudimo, lyg klausčiau apie žmogų, kuris gali būti bet kur.
Vyras, tvarkęs pakinktus, kilstelėjo galvą. Ne iš karto. Tik tada, kai baigė mazgą.
– Taip, – tarė. – Žinau tokį.
– Ar jis buvo čia? – paklausiau.
– Buvo.
– Kada?
– Vakar.
Mano kūnas tai priėmė tyliai, bet be jokio palengvėjimo.
– Ar ilgai čia buvo?
– Ne. Atjojo. Su kažkuo pakalbėjo. Ir išjojo.
– Ar jis buvo vienas?
Jis trumpam sustojo.
– Ne. Šalia jo buvo moteris nepanaši į jį patį, bet apsirengusi panašiai, kaip jis, – atsakė vyriškis.
– Kur jis pasuko? – paklausiau.
Vyras mostelėjo galva ne į gatvę, o į kraštą.
– Ten, kur kelias nebe miestas. Arčiau ūkinio pastato. To raudono prie traukinio bėgių.
Tai buvo viskas. Aš padėkojau ir mudu su Neitanu pajudėjome iš miesto. Redvilis liko už nugaros taip pat ramiai, kaip ir priėmė. Čia nebuvo jausmo, kad kažką praradau. Tik aiškumas: aš vėlavau ne dienomis. Aš vėlavau sprendimais.
Sustabdžiau Mėnulio žvaigždę būtent prie to ūkinio pastato, kuris vienintelis stovėjo šalia traukinio bėgių ir kurį laiką galvojau. Vieta čia nebuvo pažymėta nei kelio ženklu, nei pavadinimu.
Ūkinis pastatas stovėjo šiek tiek atokiau nuo pagrindinio kelio. Mediena buvo patamsėjusi, vietomis sutrūnijusi, bet ne griūvanti. Tai nebuvo vieta, kurią kas nors būtų palikęs staiga. Greičiau tokia, kuri pamažu tapo nereikalinga, bet dar ne visiškai pamiršta. Nebuvo aišku ar kam nors dar priklauso šis pastatas.
Šalia, kiek žemiau, augo kukurūzai. Tvarkingai, eilėmis, ne per tankiai. Žemė buvo dirbama. Ne dideliu kiekiu, bet pakankamai, kad būtų aišku, kad derlingos žemės dar nenorima apleisti.
Nulipau nuo Mėnulio žvaigždės ir kurį laiką tiesiog stovėjau. Ne tam, kad apsidairyčiau. Tam, kad nieko nepradėčiau mintyse. Pastatas buvo tiesiog pastatas. Laukas – tiesiog laukas. Bėgiai – tiesiog bėgiai.
Neitanas nulipo nuo arklio iškart po manęs.
– Galim apeiti, – pasakė jis tyliai. – Pažiūrėti iš šonų. Jei kas nors čia buvo, nebūtinai ėjo per duris.
Mes pasidalijome erdvę be žodžių. Neitanas nuėjo dešinėn, palei kukurūzų kraštą, laikydamasis taip, kad galėtų matyti tiek pastatą, tiek mane. Aš ėjau link durų, bet ne tiesiai – per žemę, kur žolė buvo labiau išmindžiota.
Durys nebuvo užrakintos. Viduje jautėsi dulkių, sausos žemės ir tas neaiškus kvapas, kuris lieka vietose, kur žmonės neužsibūna, bet ir neišnyksta visiškai. Buvo kelios dėžės, tušti maišai, senas suolas. Nieko, kas sakytų: čia gyvena. Bet ir nieko, kas sakytų: čia niekada nebūna.
Aš sustojau prie sienos, kur lenta buvo šiek tiek patamsėjusi, lyg kažkas būtų prie jos rėmęsis nugara.
Vis dar tikėjausi ne todėl, kad turėjau ženklų. Todėl, kad atstumas buvo per mažas, o laikas – per trumpas, kad jau paleisčiau tą mintį.
Neitanas grįžo po kelių minučių.
– Apylinkės tuščios, – pasakė.
Aš išėjau į lauką ir pažvelgiau į bėgius. Jie vedė tiesiai, paskui lengvai sukosi, dingdami už žemės nelygumo. Traukinys čia nevažinėjo dažnai, bet kai važiuodavo, jis jungdavo vietas, kurios nenorėjo būti per arti viena kitos.
Tai buvo keistas jausmas – stovėti vietoje, kuri nieko neišdavė, bet ir nieko neslėpė. Užlipau atgal ant Mėnulio žvaigždės.
– Josim link pakrantės, patikrinsim kiekvieną keterą, – pasakiau.
Neitanas atsisėdo už manęs. Mes pajudėjome ne todėl, kad žinojome kryptį. O todėl, kad stovėti čia ilgiau nebebuvo prasmės.
Kelias leidosi ne staigiai. Jis tiesiog pamažu keitėsi, lyg pats nuspręstų tapti nebe keliu. Žolė čia buvo aukštesnė, žemė minkštesnė, o vėjas nešė upės  kvapą, nors vandens dar nemačiau.
Įžengusi į atvirą keterą, Mėnulio žvaigždė pati sulėtino žingsnį, kol galiausiai visiškai sustojo per vidurį.
Tai nebuvo panašu į trumpalaikę stovyklą. Prieš mus atsivėrė gyvenvietė, kuri buvo per didelė, kad būtų atsitiktinė, ir per daug tvarkinga, kad būtų laikina. Palapinės stovėjo ne padrikai. Tarp jų buvo palikti tarpai, aiškios erdvės judėjimui. Kai kurios buvo sutvirtintos, kad apsisaugoti nuo vėjo. Aplink – ne chaosas, o struktūra. Aš iš karto supratau, kas tai.
Ne iš ženklų. Ne iš simbolių. Iš to, kaip vieta kvėpavo. Tai buvo čerokietiška gyvenvietė.
Ne Káyonos rezervatas. Kažkas kita, kas neatrodė kaip laikinas prieglobstis, tačiau čia šią akimirką buvo visiškai tuščia. Nei vieno žmogaus, kuris dirbtų įprastus darbus, nei vieno gyvūno, kuris šmirinėtų krūmuose ar tarp žolių.
– Jų daug, – tyliai pasakė Neitanas. Jis kalbėjo apie palapines.
Aš linktelėjau.
Čia buvo per daug pėdsakų, per daug daiktų, per daug kasdienybės, kad tai būtų trumpas sustojimas. Kai kurios palapinės turėjo aiškius naudojimo ženklus – nusitrynusias vietas, pakabintus indus, surištus ryšulius. Žemė tarp jų buvo išmindyta ne skubėjimu, o įpročiu.
Keista, tačiau nejaučiau nei džiaugsmo, nei palengvėjimo. Tik tą keistą sustojimą viduje, kai supranti, kad ieškojai vieno žmogaus, o radai daug daugiau.
– Ką darom? – paklausė Neitanas. Jo balse nebuvo spaudimo.
Aš žiūrėjau į gyvenvietę ir stengiausi neieškoti Majos veido. Ne todėl, kad bijočiau jį pamatyti. Todėl, kad dar nežinojau, ar jis nori būti rastas.
– Tiesiog atsisėsim prie laužo, – mostelėjau į laužavietę stovyklavietės centre. – Ir lauksim.
Laužavietė buvo jau įkurta. Ne didelė. Ne šventinė. Tokia, kokią žmonės užkuria, kurie neketina čia nei slėptis, nei kam nors rodytis. Ugnis degė ramiai, be dūmų, lyg būtų pasirinkusi vietą pati.
Aš dar nespėjau pasukti galvos, kai kažkas jau stovėjo priešais. Ne per arti. Ne taip, kad įsiveržtų į erdvę, bet ir ne per toli, kad reikėtų spėlioti, ar tai jis.
Maja.
Jis buvo kiek pasikeitęs. Ne veidu. Laikysena. Judesiuose atsirado ramybė, kuri nebuvo atsipalaidavimas. Labiau apsisprendimas. Jis pažvelgė į mane taip, lyg visas kelias ir praėjęs laikas tarp mūsų būtų susitraukęs iki vieno žingsnio.
– Yara? – tarė. Balsas nei viena diena nepasikeitęs.
Pakilau lėtai. Neitanas liko stovėti šalia manęs. Maja tai pamatė. Jo žvilgsnis trumpam nuslydo į jį, paskui grįžo prie manęs. Be vertinimo. Be įtampos.
– Ką tu čia veiki? – paklausė Maja. – Ir kaip mane radai?
Jo balse buvo nuostaba, tačiau vis tiek atrodė, lyg jis būtų žinojęs, kad kada nors tai nutiks, tik ne dabar ir ne šitaip.
Norėjau pasisveikinti. Jau beveik žengiau žingsnį jo link, bet tą pačią akimirką prieš akis išniro molinis bokalas Redvilio salūne.
Drumstas gėrimas ir silpnas alkoholio kvapas.
Čiča.
Aš sustojau. Tas vienas žingsnis taip ir liko nepadarytas.
– Tu pardavei čičos receptą baltiesiems? – paklausiau.
Maja sumirksėjo. Ne todėl, kad neišgirdo. Todėl, kad tokio klausimo nesitikėjo.
– Ką?
– Tu girdėjai.
Jis kelias akimirkas tylėjo.
– Yara...
– Atsakyk.
Neitanas žvelgė tai į mane, tai į Mają. Atrodė, kad jis vienintelis čia nesupranta, kas ką tik įvyko.
Maja lėtai atsiduso.
– Tu atkeliavai šitokį kelią tam, kad paklaustum apie gėrimą?
– Ne, – papurčiau galvą. – Bet dabar man tai svarbiausia.
Jo žvilgsnis pasikeitė. Nuostabą pamažu pakeitė susikaupimas.
– Kas tau papasakojo?
– Redvilio salūne jis vadinamas „Atsigaivink“. Visiško atsitiktinumo dėka nusipirkau šį gėrimą ir paragavau. Atpažinau iš skonio. Prispaudžiau Otį Karterį, kad prisipažintų. Jis sakė, kad vienas indėnas jį išmokino virti čičą, – beveik išrėkiau viską, kas gulėjo širdyje.
Maja nuleido akis. To man užteko.
– Vadinasi, tai buvai tu.
– Taip, – tas � ]]> Wed, 19 Aug 2026 00:18:27 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262834.html http://rasyk.lt/kuriniai/262834.html   - O! Dieve, kaip būtu nuostabu, jeigu dabar karieta. Kad ir radijo,..
Atsimenu, kai jo akys sušvito, apšvisdamos šypseną, bet laikas  buvo greitesnis - tuoj pat išgirdau, kai sužvingo Ygaga, o po akimirkos, netgi nespėjus apsižvalgyti, šalimais atsiradusi karieta atidarė duris. Tuomet gi jau ir eilėraštis:
  - Niekuomet ir niekur, vežėjau, neieškok, ko nepametęs. Betgi ar man, Rūdžių Gramdytojui taip, tamsta, kalbėti? Juolab, kad asmeniškai vis negebu suvokti, kodėl šiai kelionei pasirinkęs būtent mane, tokį nevykėlį, kad anot A. Puoko ,, toks jau labai surūdijęs. Net girgždu per visas siūles, kaip geležinio medkirčio triusikai.
  Dar kartą sužvingo Ygaga ir net nepajaučiu, kaip atsiradau karietos vežėjo vietoje (ant pasostės) su į rankas paduotomis vadžiomis ir botagu. Rūdžių Gramdytojas irgi nebuvo paliktas - sutilpome dviese ir neatrodė, kad tai pasaka ar sapnas, ar netgi Dievo žodis. Labiausiai įtikėtina, kad dvasia apsiprato su apsiėjimais titnage, o jos protas nesunkiai perpranta erdves kaip esminį gyvasties dalyką. Kad ir vietoje užsilikus, o nesiliauni judėti, krutėti, nė sekundei neužsilikti it fotografijoje. Erdvė!... Būtent ji yra VISAKO jungtis po savo begalybę...
  - Paimk botagą, man jis...
  -Taip, taip... tau, tamsta vežėjau, jis nereikalingas, kaip, beje, ir man, - aplenkė mane kalboje R. Gramdytojas, - Man labiau pritiktų kitokio pobūdžio įrankiai. Juolab šiandien.
  - Nagi paskui  mane - opt!, - ir it vėjo pūstelėti suskubome prie Ygagos, aš netgi pakibdamas ant jo kaklo (o titnage! titnage! kaip tai nuostabu apsikabinti turtą, kuris atrodė nesugrįžtamai prarastas). Rūdžių Gramdytojas irgi neliko  bedalis. Sužiuręs žvilgsniu į žirgo akis, pasiliko, pasak jo,, it stinguliu užkeiktas”. Deja, kad ir būdamas šalia,  asmeniškai tuokart jo nemačiu. Ir ne tik jo, Rūdžių Gramdytojo - ne. Ogi nieko - ne, net ir žirgo - ne,  išskyrus glėbiu apkabintą jo kaklą. Ir vis dėlto:
  - O Dieve!, Dieve!  kaip nuostabu, kad  yra tokios laiko  apraiškos, kuomet ir džiaugsmas žmogų akina kaip žaibas. Kodėl, iš ko ir kaip tai susidėlioja, vargiai ar kas gebėtume apsakyti, bet akivaizdu, kad paskata atsiliepti į tokias apraiškas irgi sudėliota iš trejybės: Dieve, tu esi... ]]> Tue, 18 Aug 2026 13:26:49 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262831.html http://rasyk.lt/kuriniai/262831.html šoną, prišokę prie nesusivokiančios Ainės, akimirksniu perėmė vadovavimą gimdymui.
- Koks laikas? - greitosiomis metė klausimą kiek vyresnis vyriškis, matyt gydytojas.
- Kažkur trisdešimt penkios ar šešios savaitės, - tarstelėjo.
Šarūnę staiga apleido jėgos, galva susvaigo. Ir vėl girtėjo. Vis dar krečiama šalčio, nors
viduje jau rimstanti, net greičiau stingstanti, susirietusi tūnojo giliame odiniame fotelyje.
Suprato, kad jos pagalbos nebereikia. Viskas - atsakomybės, nerimo, baimės estafetė perduota.
Kviesdama greitąją pagalbą, ji pakankamai aiškiai apibūdino grėsmingas priešlaikinio
gimdymo aplinkybes, tad buvo atsiųsta pilnai pasiruošusi brigada. Naujagimių gydytoja
skubiai ruošė vietą saugiai priimti tuoj tuoj gimsiantį mažiuką.
Dar kelios stangos ir silpnas naujagimio kniauktelėjimas staiga įsiliejo į bendrą šurmulį.
Mažytis, rausvas, liesutis berniukas tyliai verkė silpnu lyg kačiuko balseliu, bet visų
džiaugsmui buvo gyvas ir pasiryžęs kovoti.
- Duokit man jį... Parodykit... - nerimastingai, beveik panikoje Ainės žvilgsnis lakstė po
kambarį, karštligiškai ieškodamas vaikiuko.
- Nurimkit, mamyte. Girdit, verkia, viskas gerai. Jam šilumos reik, šilumos. O kvėpuoja
pats.
- Parodykit, - gailiai, drebančiu balsu prašė Ainė.
Neonatologė trumpam kilstelėjo jau šiltai suvyniotą mažylį.
- Štai jūsų turtas. Saugus. Tuoj užgims placenta ir visi važiuosim į ligoninę, - gydytoja
raminančiai nusišypsojo.
Ainė languotos anklodės gniutule spėjo pamatyti tik keistai raudoną sūnaus veidelį, bet
ir ta trumputė akimirka staiga suteikė stebuklingą ramybę. Moteris atsipalaidavo, tarsi paliko
kūną ir kažkur nusklendė. Visiška ramuma ir tikėjimas, kad jau viskas, kad dabar bus tik gerai.
Erdvi, per daug šviesi palata dvelkė šaltumu. Pabrėžtina švara, ligoninės asketiškumas
Ainę gąsdino. Visad gąsdino. Labai norėjosi namų jaukumo, savo daiktų. Įprastos rutinos.
Leidusi draugei išsimiegoti, priešpiet pasirodė Šarūnė. Nedrąsiai pravėrusi duris, ji kiek
sutrikusi stabtelėjo tarpdury, skurdžiai šyptelėjo ir lyg dvejodama, apkabino Ainę.
- Tai sveikinu... dabar jau. Viskas gerai? Ar gerai?
- Dėkui, žinoma. Taip, gerai. Viskas.
Ainė jos glėbyje stovėjo kažkokia pastirusi, nežinodama, kaip sutikti draugę. Netikėtas
vidinis prieštaravimas ją trikdė. Šarūnė juk buvo vienintelis jai artimas žmogus. Tad iš kur tas
kirbantis pyktis? Ne, net ne pyktis, o jai pačiai nemalonus bandymas kaltinti.
Už ką? Ainė pati rizikavo, pati neįvertino oro sąlygų, važiuodama į atokią sodybą. Pati.
O kaltinimas kirbėjo.
Tai nebuvo aiškios ir suformuotos mintys. Tik jausmas, emocijos blykstelėjimas. Bet
labai nemalonus ir nenorom verčiantis susigūžti.
Vos juntamas draugės šaltumas ir Šarūnę privertė nejučiom atšlyti. Taip, ji jautėsi kalta.
Kad ir kokie buvo pačios Ainės priimti sprendimai, bet pirminę klaidą padarė ji, Šarūnė. Tik ji.
Jos elgesys nuo pat pradžių buvo neteisingas. Savanaudiškas.
- Neimk į galvą, - lyg skaitydama draugės mintis, šyptelėjo Ainė, - tikrai viskas gerai. Va,
pieno atsirado, - parodė gelsvas dėmeles ant plačių ligoninės marškinių.
- Mh. Gerk daugiau. Šiltų arbatų.
Bet įtampa neatslūgo. Dar ne. Ir kalba nesirišo.
- Tu dar pailsėk, apsiprask su nauju vaidmeniu. Ir duok man užduočių. Ar viską turi
vaikiukui? Lovelė, kraitelis, vežimas?
- Beveik nieko. Atidėliojau vis. Kaip ir viską, net šį, patį svarbiausią gyvenimo projektą,
- liūdnai šyptelėjo.
- Na ir viskas, sutarta. Važiuoju, fotografuoju, renkiesi, perku. Grįši į tikrą vaiko ir
motinos kambarį!
- Gal neskubėk?
- Nepradėk.
Draugės šypsojosi, šnekėjo ir apie reikalus, ir apie nereikšmingus dalykus. Bet Šarūnė
juto, kad užsibūt nereikia. Lyg tarp dviejų įmagnetintų polių tvyrojo nematoma įtampa, kuri nė
vienai neleido atsipalaiduoti.
- Tai aš eisiu.
- Iki. Bet užeik ryt. Jei galėsi.
Neužilgo atnešė pietus. Užėjo gydytoja.
Palatoje jos buvo dviese. Ainė ir jauna moteris lovoje prie lango. Abi be vaikų. Ko gero
abiem jų labiausiai ir trūko. Kaimynė buvo nešneki, daugiausia tylomis sėdėjo atsisukusi į
langą ir, tarsi kažką nematomo kerėdama, vos juntamai lingavo. Ore visą laiką tvyrojo
netikrumas, kuris ir Ainę vertė gūžtis.
Norėjosi namo.
Ainė, pamokyta nusitraukti pieno, maistelį nešdavo į neišnešiotukų palatą. Jos mažiukas
kartais tykiai miegodavo savo šiltame „inkubatoriuje“, kartais neramiai muistydavosi,
čepsėdavo ir raukėsi. Moteris, virpėdama iš nežinomybės ir jausmų naujumo, atsargiai imdavo
vaiką ir, glausdama prie krūtinės, maitindavo. Iš buteliuko. Į palatą visad grįždavo draskoma
dvilypių jausmų - pakylėta ką tik išgyvento artumo ir nuvilta išsiskyrimo. Kažkaip ne taip ji
viską įsivaizdavo turėjus būti. Net vardo tas mažas berniukas dar neturėjo. O šis turėjo ateiti
kartu su vaiku.
Palatos kaimynė išeidavo rečiau. Grįždavo sutrikusi, paraudusiomis nuo ašarų akimis.
Nusisukdavo į langą ir susivyniojusi į antklodę tylėdavo.
Ainė nedrįso klausinėti.
Kitą dieną kaimynė išvyko.
Už lango siautė vėjas. Ar jau pavasarinis? Tas keistas laikas, kai žiema jau išsikvėpė,
išseko jos bauginantis repertuaras, o pavasaris taip ir nesusiprotėjo ateiti. Dar nesukaupė tiek
jėgos, kad pirmas atkaklesnis spindulys, prasimušęs pro pradrėkstą debesį, pradžiugintų šiluma
ir viltimi. Jo nepavykusį žygį tuoj pat keitė piktas lietaus barbenimas į langą, be skrupulų
pereinantis į lipnią šlapdribą. Balti tirpstatys gniutuliukai kreivais takeliais bėgo stiklu žemyn
ir, nepasiekę palangės, virsdavo atsisveikinimo ašara.
Palatos durys, matyt pagaudamos koridoriuose besiblaškantį skersvėjį, protarpiais
nerimastingai dunkstelėdavo, priversdamos moterį nejučia krūptelėti.
- Tai ką, už lango velniai ženijasi? - pajuokavo pagyvenusi slaugutė, atnešusi vakarienę.
Ainė tik gūžtelėjo pečiais ir nieko neatsakiusi iki kaklo palindo po antklode.
O rytą dangus pražydo mėliu. Giliame žydrame lango ekrane nebešmėžavo nė
menkiausias debesėlis. Moteris atsikėlė ir priėjo arčiau lango - išvargintos naktinio gamtos
šėlsmo, ramiai ilsėjosi jaunų pušelių viršūnės. Akimirkai Ainei pasirodė, kad jos tyliai
šnopuoja. Šyptelėjo.
Po pusryčių Ainei į palatą atvežė mažą šildomą lovytę ir atnešė jos vaiką.
Šį kartą jau palatoje paėmusi į rankas savo mažiuką, be švytinčių ekranų ir pypsinčių
aparatų aplink, moteris staiga tarsi nušvito: „Aleksas“, - pirma atėjusi mintis. Ir taip ramu iškart
pasidarė. Tvirta ir drąsu. Vardas buvo tai, būtent tai ko taip trūko Ainei. Jos vaikas, jos
mažiukas, berniukas tapo sūnumi. Moteris laikė rankose brangiausią turtą. Jokios pasaulio
brangenybės nebuvo vertos šios akimirkos. Ainė atrodė nustojo kvėpuoti ir tik tvirčiau glaudė
Aleksą prie savęs.
Pavasaris neskubėjo. Na ir koks gi pavasaris kovo vidury. Tamsūs debesys nuo pat ryto
niekaip negalėjo atsiplėšti nuo žemės. Taip ir kybojo, savo žvarbia drėgme atgrubiai liesdami
asfaltą, šaligatvius, pilkas sustumto sniego pusnis ir nenorinčius pasiduoti gižaus sniego lopus.
Lynojo, bet lašai, dar nepasiekę žemės, virto šlapiais ledokšniais ir nejaukiai barbeno į langus,
praeivių kapišonus ir skėčius. Prausė veidus.
Iš ligoninės Ainę pasiėmė Šarūnė.
Aleksas, įvilktas į kombinezoną, suvyniotas į apklotą jaukiai kniuksėjo naujagimio
krepšyje. Ainė pradžioje niekaip nenorėjo sutikti, kad mažių neš draugė, ir dar toje nešioklėje.
Kodėl Šarūnė, kodėl ne ji, Ainė, glėbyje? Tik palatos slaugytoja įtikino, pragmatiškai pasiūliusi
toje vėjuotoje žvarboje įsivaizduoti save.
Dvi susigūžusios moterys, įsikibusios iš dviejų pusių į krepšį su mažiuku, beveik
nežiūrėdamos į priekį, paskubomis pėdino link automobilių aikštelės. Reti praeiviai atsargiai
tipeno slidžia koše virstančiais šaligatviais, skubėjo pasiekti kokią nors pastogę. Šarūnė
nepraleido pro akis, kaip viena gana prašmatni, ryškiai geltona striuke ponia, net sulėtinusi
žingsnį, neatplėšdama žvilgsnio, įžūliai spoksojo į jų neįprastą porą. Šarūnė nusišypsojo
smalsaujančiajai, ši paskubom nuleido akis.
 ]]> Tue, 18 Aug 2026 09:07:41 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262826.html http://rasyk.lt/kuriniai/262826.html
Morisonų rančoje viskas vis dar atrodė pažįstama. Kalebas paliko karietą kieme, nuėjo prie arklidžių ir netrukus grįžo, kartu atsivesdamas savo žirgą. Judesiai buvo tikslūs, be skubos. Žmogaus, kuris žino, ką daro.
Jis atnešė seną balną. Oda buvo paliesta laiko, bet ji dar laikė formą, dar buvo gyva.
– Jis dar geras, – pasakė, paduodamas man. – Ne naujas, bet patikimas.
Aš perėmiau balną ir priėjau prie Mėnulio žvaigždės. Uždėjau jį atsargiai, leisdama jai pajusti svorį, prisiminti. Ji sujudėjo, pakėlė galvą, lyg būtų atpažinusi ne daiktą, o galimybę. Jos ausys trumpam pakilo, kūnas tapo gyvesnis.
Eliza be žodžių atsisėdo pas Kalebą ant arklio. Judesys buvo lengvas, įprastas, lyg ji būtų tai dariusi šimtus kartų. Neitanas priėjo prie manęs ir užlipo už nugaros. Jo rankos rado pusiausvyrą greitai, be įtampos. Aš pajutau jo svorį ir tai manęs neišgąsdino. Jo šiltos rankos apglėbė mane per liemenį ir savotiškai nuramino.
– Gal nori apjodinėti indėnų žemes? – paklausė Kalebas, jau laikydamas vadeles.
Aš pažvelgiau į tolį, ten, kur linija kilo aukštyn, kur žemė keitė kvėpavimą.
– Taip, – atsakiau. – Josime keliu, kuris veda į Aukštąjį tylų kalną. Ten kadaise gyvavo Dakotų gentis. Galbūt ten kažką rasime. O jei ne, bent jau būsime pabandę...
Mes pajudėjome ne skubėdami. Kelias kilo, žemė po arklio kanopomis keitė garsą, o vėjas darėsi aštresnis. Mėnulio žvaigždė ėjo tvirtai, lyg kiekvienas žingsnis būtų prisiminimas, o dabar tarsi viskas grįžo į savo vietą.
Aukštasis tylus kalnas pasitiko ne taip, kaip anksčiau. Aš buvau čia buvusi, žinojau jo kvėpavimą, vėjo kryptis, vietas, kur akmuo staiga pereina į žolę, bet dabar kažkas buvo pasikeitę. Ne pats kalnas, o jo esybė.
Palapinės pasirodė dar nepasiekus aukštesnės keteros. Jų buvo nedaug, bet jos stovėjo ne atsitiktinai. Ne taip, kaip stato tie, kurie tik trumpam sustoja. Tai nebuvo čerokiškas išdėstymas. Ir ne mano genties ženklai. Mano kūnas tai atpažino greičiau nei protas.
Aš sulėtinau Mėnulio žvaigždės žingsnį. Kalebas padarė tą patį. Eliza ir Neitanas tylėjo. Jaučiau, kaip ore atsirado įtampa – ne grėsmė, bet budrumas. Vieta buvo gyva: girdėjosi balsai, kažkur toliau kažkas judėjo, šuo trumpam sulojo ir nutilo. Tai nebuvo sustingimas. Tai buvo stebėjimas.
Vyras priėjo arčiau. Jis nebuvo jaunas, bet ir ne senas. Laikėsi tiesiai, be demonstratyvaus griežtumo. Jo žvilgsnis perėjo per mus visus ir sustojo ties manimi.
– Kas tu būti? – garsiai ir grėsmingai paklausė. Žmonės stovintys už jo kaip mat griebėsi lankų ir pasiruošė pulti arba gintis, jeigu tik to reikėtų.
Aš lėtai nulipau nuo arklio ir iškėliau rankas į viršų, lyg pasiduočiau, bet arčiau nepriėjau.
– Aš ieškau savo gentainių, – pasakiau.
Jis prisimerkė.
– Gentainis, – pakartojo. – Kokia gentis tu būti?
– Čerokių.
– Nuleisti lankus, nepulti, – vyras trumpai pasisuko į saviškius ir pareikalavo. Jie pakluso. – Kodėl kita gentis moteris atsivesti baltas žmogus į brolis ir sesė žemė? – paklausė jis.
Jo kalba buvo laužyta, bet aiški. Žodžiai trumpi, be užuolankų.
– Šie trys žmonės yra išimtis daugeliui baltųjų. Jie man padeda paieškose. Jie ne pavojingi nei man, nei jums, – paaiškinau.
Jis ilgai žiūrėjo, tarsi spręstų ne pagal žodžius, o pagal tai, kaip aš stoviu.
– Tu sakyti vardas, – tarė galiausiai. – Tavo gentainis vardas.
– Maja, – pasakiau. – Takoda. Tasunka. Zinjia. Takinis...
Jis lėtai linktelėjo tarsi supratęs.
– Aš būti sutikęs Maja, – tarė jis. – Nežinoti kur jis dabar būti.
Mano krūtinėje kažkas trūktelėjo, bet aš neleidau tam pakilti aukščiau. Ištraukiau Takinio apsiaustą ir lanką. Laikiau šiuos daiktus abiem rankomis, atsargiai, tarsi tai būtų gyvybė. Vyras ištiesė ranką. Palietė audinį.  Nužvelgė lanką.
– Aš būti matyti jaunas vyras su šis apsiaustas praeitis, – pasakė jis. – Jis gali būti miręs.
Tie žodžiai kirto staigiai. Ne garsiai. Ne žiauriai. Bet taip, lyg kas būtų staiga atėmęs orą. Aš pajutau, kaip kūnas sureagavo anksčiau nei protas – pečiai įsitempė, pirštai sugriežtėjo. Akimirką mačiau tik kraštus, tik spalvas, tik per ryškią šviesą.
Aš įkvėpiau. Vieną kartą. Antrą. Tada į krepšį atgal sudėjau apsiaustą su lanku ir ištraukiau karolius. Jis juos paėmė be skubos. Jo veidas pasikeitė. Ne išsigandęs. Atpažinęs.
– Tai mano gentis žmogus, – tarė jis. – Kur jį rasti?
– Mačiau ne patį kūną, bet žinau, kad jis nebe gyvas. Buvau Mudfordo šerifinėje. Šerifai prisipažino, kad viską sutvarkė be didelių ceremonijų. Tačiau nežinojo nei vardo, nei pavardės. Palaidojo taip, kaip įprasta baltiesiems. Šiuos karolius radau netoli Morisonų rančos, Žaliojo slėnio žemėse, – pasakiau.
Vyras nuleido karolius ir laikė juos rankoje ilgiau, nei reikėjo. Aplink mus niekas nekalbėjo. Vėjas perėjo per žolę, ir kalnas vėl tapo tuo, kuo visada buvo – vieta, kuri girdi daugiau nei žmonės.
Jis pasisuko į savo gentainius ir garsiai tarė:
– Šamanė ir brolis Bidzis, joti į Mudfordas kapas. Iškasti brolis kūnas ir atgabenti čia. Mes jį palaidoti taip, kaip reikia.
Po šio vyro žodžių viena moteris ir vienas vyras šoko ant savo arklių ir paklusdami paliepimui, išjojo.
Kalebas suprato, kad aš jau nusprendžiau pasilikti čia dar prieš man ištariant žodžius. Jis pažvelgė į mane, paskui į palapines, į kalną, ir linktelėjo taip, lyg būtų tam pasiruošęs nuo pat pradžių.
– Mes grįšime, – pasakė Kalebas. – Jei reikės, atsiųsk laišką karveliu.
– Gerai, – atsakiau ir palinksėjau.
Jie išjojo tyliai, neatsisukdami. Tai buvo teisinga. Šita vieta nemėgo, kai kažko būna per daug.
Atsisukau į genties vyrą. Jis stovėjo ten pat, tarsi būtų laukęs ne sprendimo, o paaiškinimo.
– Man reikia pasilikti trumpam, – pasakiau. – Ne ieškoti. Būti. Suprasti. Ar galima? Ar leisit?
Jis žiūrėjo ilgai. Ne į mane vieną – ir į Mėnulio žvaigždę, ir į Neitaną, stovintį šiek tiek atokiau, tarsi tyčia laikantį atstumą.
– Baltas žmogus, – tarė jis. – Kodėl jis čia?
– Jis yra su manimi, – pasakiau. – Jis nekalba už mane ir neina prieš mane. Jis stebi, bet jis nėra pavojingas.
Vyras vėl nutilo. Aplink mus judėjo žmonės – vyrai, moterys, visi suaugę. Aš tik tada pastebėjau tai, ko trūko – nebuvo vaikų. Nė vieno. Jokio bėgiojimo, jokio juoko, jokio balso, kuris būtų per aukštas šitai vietai. Tik suaugusiųjų buvimas. Tylus, lėtas, atsargus.
– Trumpas laikas, – tarė vadas. – Abu.
Tai buvo leidimas, tačiau ne svetingumas. Jis tiesiog parodė ribą.
Mes pasilikome. Pirmos dienos praėjo be klausimų. Manęs niekas neklausinėjo, iš kur esu, nei kodėl ieškau. Jie žiūrėjo, stebėjo, kaip judu, kaip liečiu arklį, kaip kalbu su Neitanu. Kaip tyliu. Aš supratau, kad čia svarbiau ne žodžiai, o tai, ką darai tada, kai niekas nežiūri.
Mėnulio žvaigždė greitai rado vietą. Ji stovėjo šalia kitų arklių, bet ne kartu su jais. Dabar ji atrodė laisva, bet ne vieniša. Kaip ir aš.
Neitanas laikėsi netoliese. Jis neklausė. Nesiūlė. Padėjo, kai reikėjo, ir pasitraukdavo, kai jautė, kad tai mano erdvė. Vadas tai matė.
Tik vėliau supratau, kad šita gentis gyvena be vaikų ne todėl, kad jų nenori. O todėl, kad kažkas buvo nutraukta. Ne per vieną kartą. Lėtai. Tyliai. Kaip išnyksta dūmai, kai nebėra kam jų pūsti.
Vakare, kai vėjas nusileido nuo keteros ir ugnys buvo užkurtos ne šilumai, o buvimui, aš sėdėjau tarp jų. Ne centre. Ne pakrašty. Tiesiog ten, kur buvo vieta. Tai nebuvo priėmimas. Tai buvo pažintis. Ir aš žinojau: čia reikės kalbėti mažiau, nei moku. Ir girdėti daugiau, nei esu pratusi.
Mes sėdėjome ne prie ugnies, o šiek tiek toliau  nuo jos. Liepsnos buvo šone, kad netrukdytų matyti veidų. Vadas kalbėjo nežiūrėdamas į ugnį, o į mane, tarsi tikrintų ne žodžius, o tai, ar jie laikosi kūne.
– Sakyti tavo vardas, – įsakmiai pasakė jis.
– Yara Kitchi, – atsakiau, nors ir nesitikėjau, kad šitai jam ką nors pasakys.
– Kodėl tu keliauti viena gentis žemė? – tarė jis. – Bet ne su tavo žmonės?
Aš neskubėjau atsakyti. Čia nebuvo vieta trumpiems sakiniams.
– Mano gentis subyrėjo po mūsų vado mirties. Tai įvyko prieš šešis mėnesius, – pasakiau. – Žemė tapo nebetinkama gyventi. Artėjo badas. Be vado mes nebematėme prasmės išlikti kartu, todėl išsiskirstėme.
Jis lėtai linktelėjo, tarsi tai būtų girdėjęs ir anksčiau, tik iš kitų lūpų.
– Tavo gentis turėti vieta? – paklausė. – Ar tik atmintis?
– Mes gyvenome Káyonos rezervate, – atsakiau. – Bet atmintis išliko. Aš viską atsimenu. Ir jeigu dar liko mano gentainių gyvų, tikiuosi, kad jie taip pat nepamiršo.
Vadas trumpam nuleido akis. Ne iš pagarbos. Iš supratimo.
– Kodėl tu ieškoti vardai? – tarė jis. – Ne likti ten, kur būti saugu?
– Aš gyvenau Paryžiuje su šiuo žmogumi, – mostelėjau į Neitaną. – Su savo mama. Ji pasiliko ten, – atsidusau, nes tik dabar supratau, kad ilgiuosi jos. – Baltas žmogus, kuris išjojo su žilaplauke moterimi, atsiuntė man laišką. Jis rašė apie mirusį gentainį šalia jo rančos. Pagalvojau, kad tai mano žmogus, todėl grįžau ieškoti.
Jis pakėlė galvą ir pažvelgė į Neitaną.
– Baltas žmogus būti su tavimi, – pasakė. – Kodėl?
– Jis yra mano mylimasis, – pasakiau.
– Nuo kada baltas žmogus ir Amerika čiabuvis moteris myli vienas kitą?
– Turbūt visada galima ir kitaip gyventi, – gūžtelėjau pečiais.
– Baltas žmogus ilgai mus puldinėti. Dabar tu išduoti tavo gentis, tavo žmonės, – jis buvo nepatenkintas.
– Mano genties jau seniai nebėra, – tiek pasakiau, nes buvau pernelyg pavargusi šiam vyrui įrodinėti, kad ne visada ir mes būname teisūs.
– Tu sakyti tavo gentainis slėptis...
– Manau, kad jie slepiasi, – atsakiau. – Bet balti žmonės ilgą laiką mus taip pat puldinėjo. Ne visada su ginklais. Kartais su badu. Kartais su įstatymais.
– Ką tu daryti, jei rasti? – paklausė jis.
– Dar nežinau, – pasakiau.
Vadas ilgiau patylėjo. Tada jo žvilgsnis nuslydo žemyn, į Mėnulio žvaigždę, stovinčią netoliese. Ji ramiai rupšnojo žolę, bet ausys buvo pasuktos į mus.
– Ką tu palikti, kai išeiti? – paklausė jis.
Aš neatsakiau žodžiais. Tik pakėliau ranką ir parodžiau į ją.
– Teko paleisti ją, nes reikėjo plaukti laivu ir šios ilgos kelionės ji nebūtų atlaikiusi.
Vadas stebėjo arklį ilgai. Per ilgai, kad tai būtų atsitiktinis žvilgsnis.
– Tu dar tikėti? – paklausė jis galiausiai. – Kad gentis grįžti?
Aš pajutau, kaip tas klausimas nusileido giliai, po visais kitais.
– Dar nežinau, kuo galiu tikėti, – pasakiau. – Bet žinau, kad negaliu apsimesti, jog nieko nebuvo.
Vadas linktelėjo. Tai nebuvo sutikimas. Ne pritarimas. Tai buvo pripažinimas, kad mano buvimas čia turi svorį. Ir tai šiai nakčiai buvo daugiau nei pakankama.
Vadas atsakė ne iš karto. Jis kalbėjo taip, kaip kalba žmonės, kuriems nereikia įrodyti, kad jie čia buvo ilgai. Aš paklausiau, kas nutiko vaikams.
– Baltas žmogus tuo pasirūpinti praeitis, – tarė jis ramiai, be pykčio. Ne kaip kaltinimą. Kaip faktą, kuris seniai perėjo į kaulus.
Tie žodžiai nusėdo sunkiai. Aš nejaučiau noro klausti daugiau būtent šia tema. Kai kurios istorijos baigiasi ne ten, kur norisi jas išgirsti.
– Kiek laiko jūs čia gyvenate? – paklausiau po pauzės.
Jis pažvelgė į kalną, paskui į dangų.
– Mes neskaičiuoti laikas, – pasakė. – Ilgai čia būti. Praeitis niekada nematyti tavęs ant šita žemė. Nematyti ir tavo žmonės.
– Mes išsiskirstėme prieš šešis mėnesius, – atsakiau. – Tai labai ilgas laiko tarpas.
Vadas tik linktelėjo, regis, neturėdamas, ką daugiau pasakyti.
– Ar matėte daugiau mano gentainių? – paklausiau. – Ne tik tą, kurio apsiaustą rodžiau. Ir ne tik Mają.
Vadas trumpam susiraukė, tarsi rinktų atmintį ne galvoje, o kažkur giliau.
– Aš matyti tik tą, kurio skraistė tu rodyti, – tarė jis. – Ir Maja. Su baltas žmogus moteris.
Mano kvėpavimas akimirką sutriko. Man nepatiko girdėti: su baltas žmogus moteris. Bet stengiausi nedaryti skubotų išvadų.
– Kaip vadinasi jūsų gentis?
– Mano gentis būti Apáčiai.
Tai buvo pirmas kartas, kai jis pasakė kažką taip tiesiai. Lyg vardas būtų skirtas ne visiems, o tik tiems, kurie klausia ne dėl smalsumo.
– Ar jūs bijote? – paklausiau. – Baltųjų. Ir to, kas ateina.
Vadas trumpai šyptelėjo, bet akys liko rimtos.
– Baltas žmogus, – tarė jis. – Bet mes nebijoti. Jie mūsų bijoti.
Tai nebuvo drąsa. Tai buvo išlikimas.
Tyla grįžo tarp mūsų natūraliai, be įtampos. Aš supratau, kad daugiau atsakymų šiandien nebus, bet taip pat supratau, kad tai, ką gavau, yra daugiau nei gandai. Tai buvo gyvi prisiminimai. Gyvi žmonės. Gyva riba, kurios dar neperžengiau.
Aš nuleidau akis ir linktelėjau.
– Ačiū, – pasakiau.
Vadas neatsakė. Jis tik liko sėdėti ten pat, lyg kalnas būtų kalbėjęs per jį ir dabar vėl grįžęs į tylą.
Naktis slinko lėtai. Ugnis spragsėjo tyliai, be džiaugsmo, be šventės. Ji buvo skirta ne šildyti, o būti. Aš sėdėjau nejudėdama, leisdama kūnui įsiminti šitą vietą ne per žodžius, o per kvapus, garsus, tarpelius tarp sakinių.
Apáčiai nežiūrėjo į mane atvirai, bet aš jaučiau jų buvimą – kaip juntamas vėjas, net kai jis nejuda. Ne priešišką. Budrų.
Neitanas buvo šalia, bet ne per arti. Jis pasirinko vietą taip, kad galėtų matyti mane, vadą ir erdvę tarp mūsų. Ne gynybai. Stebėjimui. Aš pajutau dėkingumą ne kaip jausmą, o kaip faktą: jis suprato, kad čia nereikia įsikišti, nereikia kalbėti, nereikia būti matomam. Pakanka neišnykti.
Vėliau, kai ugnis pradėjo slopti ir žmonės po vieną skirstėsi, niekas man nepasakė, kur miegoti. Aš tiesiog pamačiau vietą. Šiek tiek atokiau nuo palapinių, arčiau šlaito, kur žemė buvo kietesnė. Kažkas tyliai padėjo odą ant žemės. Be ceremonijų. Be klausimų. Tai nebuvo rūpestis. Tai buvo pripažinimas, kad šią naktį aš čia.
Atsiguliau ne iš karto. Neitanas prisiglaudė šalia ir aš pajutau jo lengvą, žmogišką, malonią šilumą.
Klausiausi, kaip kalnas kvėpuoja. Kaip vėjas keičia kryptį. Kaip arklių kanopos kartais sukrenta ant žemės, kai jie perkelia svorį. Mėnulio žvaigždė stovėjo netoliese. Aš nejaučiau poreikio eiti prie jos. Pakako žinoti, kad ji yra. Gyva. Šalia.
Mintys atėjo vėliau. Ne apie Mają. Ne apie Takodą. Net ne apie Takinį. Jos buvo apie tai, ko dar nežinau. Apie baltą žmogų ir moterį. Apie vaikų nebuvimą. Apie gentį, kuri gyvena be ateities, bet vis dar laikosi. Aš supratau, kad čia galiu gauti ne atsakymus, o kryptį. Ir kad ta kryptis nebus patogi.

...

Ryte pabudau anksčiau nei kiti. Dangus dar buvo pilkas, bet jau ne naktinis. Ugnies vietoje liko tik šiluma. Aš atsisėdau ir akimirką leidau sau nieko nedaryti. Neieškoti. Neklausyti. Tiesiog būti. Tai buvo sunkiau nei kalbėti.
Kai vadas priėjo, jo žingsniai nebuvo garsūs. Jis sustojo per kelis žingsnius nuo manęs.
Neitanas pabudo netrukus po to. Jis nieko neklausė. Tik trumpai pažvelgė į mane ir suprato: ši diena bus ne apie mus. Ir tai buvo dar viena riba, kurią jis peržengė nepastebimai – likdamas, bet neužimdamas vietos.
Aš jaučiau, kad ši gentis manęs nepriims, bet taip pat jaučiau ir kitką: jie manęs ir neatstumia. O tarp šių dviejų dalykų kartais gimsta tiesa.
Apáčių žmonės judėjo tyliai. Ne slapta. Be reikalo neskubėdami. Jų kūnai atrodė įpratę prie šitos vietos taip, kaip medis įpranta prie vėjo – ne kovoja, ne prisitaiko, o tiesiog būna. Aš jaučiau, kaip jie mane stebi. Kaip stebi Neitaną. Ne atvirai. Ne smalsiai. Kaip stebima tai, kas dar neturi vardo.
Neitanas laikėsi pakankamai arti, kad jausčiau, jog jis šalia. Aš žinojau – kol jis čia, manęs nelies. Bet taip pat žinojau ir tai, kad mano saugumas šioje vietoje nėra jo rankose. Jis buvo tik atrama. Ne sprendimas.
Vadas sėdėjo priešais. Jo laikysena buvo tokia pati, kaip ir anksčiau – tiesi, bet ne kieta. Jis nekalbėjo. Ir man nereikėjo, kad jis kalbėtų. Šioje vietoje žodžiai nebuvo pirmas reikalas, kurį reikėtų tvarkyti.
Aš bandžiau klausytis ne ausimis. Stebėjau, kaip žmonės perduoda vieni kitiems daiktus. Kaip vienas vyras perduoda kitam puodelį, neliesdamas rankų. Kaip moteris atsistoja ir pasitraukia dar prieš tai, kai kažkas paprašo vietos. Tai buvo kalba, kurios aš nemokėjau, bet jaučiau jos struktūrą. Ir tada oras pasikeitė.
Ne staiga. Ne taip, kad kas nors atsisuktų ar suklustų. Tiesiog kažkas manyje sustingo. Lyg kūnas būtų atpažinęs anksčiau nei protas. Aš pakėliau galvą.
Juoda varna tupėjo kiek atokiau, ant žemės. Ji neatskrido triukšmingai. Ne nusileido. Ji tiesiog buvo ten, kur prieš akimirką jos nebuvo. Juoda, blizganti, su ta pačia tankia, sunkia tyla aplink save, kurią atsimenu nuo pirmųjų dienų Káyonoje.
Ji žengė vieną žingsnį. Tada dar vieną. Aš nejudėjau. Nei iš baimės, nei iš drąsos. Tiesiog supratau, kad bet koks mano judesys dabar būtų neteisingas.
Varna priėjo arčiau. Per arti, kad galėčiau apsimesti, jog jos nėra. Per lėtai, kad tai būtų atsitiktinumas.
Ji pašoko.
Aš net nespėjau įkvėpti, kai pajutau svorį ant peties. Nedidelį, bet labai tikslų. Nagai įsikibo ne skaudžiai, o taip, lyg žinotų, kur atsistoti. Mano kūnas sustingo. Iki pirštų galiukų. Iki kaklo. Iki to taško, kur baimė dar netapo panika.
Varna pakreipė galvą ir sukranksėjo. Garsas buvo žemas, sausas, ne grėsmingas, bet ir ne ramus. Ji kranksėjo taip, kaip kranksėdavo tada. Kai žemė dar kalbėjo su manimi kitaip.
Aš jaučiau, kaip žmonės aplink mane sustingo. Ne išsigandę. Budrūs. Vadas nepakilo. Jis stebėjo. Ir aš supratau, kad šis paukštis jam nėra naujiena. Bet ir ne kasdienybė.
Aš nejudėjau. Leidausi būti. Mano kvėpavimas buvo paviršinis, bet aš jo nekoregavau. Varna dar kartą sukranksėjo, paskui nurimo. Jos kūnas ant mano peties tapo sunkesnis, tarsi ji būtų apsisprendusi pasilikti bent akimirkai.
Tą sekundę aš supratau, kad tai ne priėmimas. Ir ne atstūmimas. Tai buvo ženklas, kad mane mato. Ne ši gentis. Ne šita žemė. Kažkas senesnio.
Kai varna pakilo, jos sparnai nekliudė manęs. Ji nuskrido žemai, link šviesos, ir dingo taip pat tyliai, kaip buvo pasirodžiusi. Aš likau sėdėti nejudėdama dar kelias Misisipes.
Tik tada vadas lėtai linktelėjo. Ne man. Ne ugniai. Kažkam, kas jau buvo nuspręsta ne šiandien. Ir aš pajutau tai labai aiškiai: aš čia dar nesu. Bet jau esu pastebėta. ]]> Tue, 18 Aug 2026 00:06:32 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262823.html http://rasyk.lt/kuriniai/262823.html
Naktis aplink kietėja kaip suodžiai, bet tas žiburys vis tiek laikosi. Kartais atrodo, kad jis dega ne man, o tau — lyg tu būtum palikus jį specialiai, kad rasčiau kelią atgal. Ne pažadui, ne žodžiui, o tam trumpam kibirkšties blyksniui, kuris pasako daugiau nei visa dienos šviesa.

Todėl grįžtu. Ne dėl romantikos, ne dėl nostalgijos — dėl to vieno blyksnio, kuris vis dar žino mano vardą. ]]> Mon, 17 Aug 2026 23:12:51 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262822.html http://rasyk.lt/kuriniai/262822.html draugė nesusigaudo, kur esanti.
- Kelkis gi, nubusk pagaliau. Naktis, pūga. Mes turim važiuot iš čia.
Šarūnė pakėlė galvą. Nuo šlapių plaukų ant stalo lašėjo vanduo. Ji atsisėdo, įdėmiai
pažiūrėjo į Ainę:
- Atsimenu. Siaubas. Viskas siaubas ir mėšlas. Tu seniai čia?
Ainė neatsakė. Ir pyktis, ir gailestis maišėsi jos sieloje. Ir baimė. Taip ir žiūrėjo viena į
kitą. Apsiblaususios Šarūnės akys skaidrėjo, žvilgsnis po truputį įgavo prasmę.
- Man bloga.
- Atnešiu arbatos. Mačiau, ir mineralinio yra.
- Ne taip man bloga. Ne kūnui. Širdis turbūt miršta. Bando kažkur makaluotis visa
apsivėmus nuo gyvenimo šlykštumo.
- Dar bjauriau negalėjai pasakyt? - Ainė prisėdo arčiau draugės.
- Atsiprašau. Bet toks jausmas. Nebegaliu sau meluoti. Apie tą sumautą prasmę. Aš
nežinau, kur ji, nežinau, - lyg pritvinkusi pūlių votis, netikėtai pratrūko Šarūnė.
- Augis?
- Ir jis. Man jo labai reik, labai. Jis nežino, kaip smarkiai reik. Aš gi visad ekrane jam
šypsausi, sakau, kad viskas puikiai. Puikiai... O jis pabuvo čia mėnesį ir vėl išvyko.
- O tu nenori viską mest ir važiuot pas jį?
- Noriu. Nedrįstu.
Šarūnė kalbėjo tarsi jau ir blaiviai, bet buvo tokia atvira, tokia pažeidžiama ir nuoga, kad
Ainė juto, jog draugė dar nespėjo užsidėti savo kasdienės racionalumo kaukės.
Staiga vėl replėmis suspaudė pilvą. Tik šį kartą daug stipriau ir jau skaudžiai. Tarsi peiliu
perrėžė juosmenį. Tas pojūtis po akimirkos niekur nedingo, jis užtruko, užsilaikė. Ainė nutilo,
sulaikė kvėpavimą, stipriai užsimerkė.
- Kas tau? - Šarūnė, rodos, per sekundę grįžo į save. Pabandė.
- Nežinau. Pilvą spaudžia, lyg į guzą traukiasi. Labai skaudžiai. Niekad taip nebuvo.
Gimdyt anksti juk? Gal nervai?
- Vandenys nenubėgo? - Šarūnė žvelgė jau beveik blaiviom akim, veidas neslėpė
susirūpinimo.
- Na ne, niekas nenubėgo.
- Turbūt paruošiamieji sąrėmiai, būna beveik visad. Viskas gerai, nurimk, - draugė
ramino, bet nevalingai trūkčiojantčios lūpos ir išdavikiškai drebantis balsas sunkiai slėpė vidinį
nerimą, - bet kuriuo atveju reik kviest taksą.
Ainė nuėjo prigult ant sofos, o Šarūnė ėmėsi taksi iškvietimo. Su Boltu nesisekė.
Sistemai suradus automobilį, vairuotojai po kelių minučių atmesdavo iškvietimą. Ir taip vienas
po kito.
- Kažodėl niekas nenori mūsų iš čia pasiimti, - mėgino juokauti Šarūnė. Ji vis gėrė ir gėrė
vandenį, iš visų jėgų stengdamasi blaivintis.
- O tu pažiūrėk, kas už lango darosi. Nematei dar?
Šarūnė priėjo prie didžiulio terasos lango. Kitoje pusėje niekaip nenorintis pasiduoti
vasaris, rodos visą žiemą taupęs savo siutį ir jėgą, maišė dangų su žeme. Kaip tyčia šiandien.
Kiek leido matyti žibinto šviesa, užpustyti buvo keliukas, terasa, durys.
- Neoptimizuojantis vaizdelis. Anaiptol.
- Aš irgi mačiau. Nepatiko, - Ainė pasimuistė, pabandė patogiau įsitaisyti. Niekaip
nerado sau patogios padėties, - Aš kažkur telefone dar turiu paprasto taksi numerius. Gal
pabandyk jiems?
- O kaip tu jauties? - kaip įmanydama ramiau užklausė draugė.
- Ai, panašiai šūdinai. Tarpais taip suima, kad uždust gali.
- Tu tik sakyk man viską.
- Na, sakysiu, gerai. O tai ką nors pakeis? Pūga baigsis? Atvažiuos eskortas mūsų
pasiimt?
- Pabandyk neįsitempt, gerai?
- Jau, bandau, - moters balsas staiga virptelėjo, - ir vėl... tuoj, palauk...
- Pakvėpuok, pakvėpuok ramiai.
Šarūnė skambino ir skambino visais turimais numeriais. Joks taksistas nesutiko važiuot -
kelias iki atokios priemiesčio sodybos buvo nepravažiuojamas.
- Skambinu 112.
- Ir ką sakysi? Dvi durnės užpustytos? Viena gimdo, o kita, girta daktarė, aplink
šokinėja? Negimdau juk dar, pati sakei - paruošiamieji. Ir ką tas 112? Malūnsparnį atsiųs? Mes
ir taip jau kaip filme. Agata Kristi kažkokia, - Ainė ironiškai šyptelėjo, - klasikinis trileris.
Būtų žiauriai banalus scenarijus, jei man iš tiesų taip neskaudėtų.
- Nekalbėk nesąmonių. Mes dvidešimt pirmam amžiuj, normalioj, civilizuotoj ir
pakankamai mažoj šaly, kur net normalių atstumų nėra. Prasikas kas nors. Traktorius koks.
- Gerai, gerai, skambink. Nelauksim gi, kol visa ta žiema ištirps, vis vien reiks iš čia
kažkaip išsinešdint. O tu gal turi kam iš artimųjų paskambinti? Aš - ne. Vis dar viena, kaip
pirštas, - sarkastiškai ir nekantriai mestelėjo Ainė.
- Kam? Mamai, sesei? Ir ką sakyt paskambinus? Sukelsiu tik paniką ir jokios pagalbos.
Augis toli, - skaudžiai virptelėjo balsas.
- Viskas, skambink tai greituškei, tuoj nebegalėsiu apsimetinėt, kad galiu kentėti, - Ainės
veidą perkreipė skausmo grimasa, - einu pavaikščiot, neišguliu.
Moteris sunkiai atsikėlė iš minkštos, gilios sofos, pūškuodama nušlepsėjo link virtuvės.
- „Nieko sau, kaip kokia senė nepajudu. Prisigyvenau“, - sumurmėjo panosėje.
Sąrėmiai dažnėjo ir ilgėjo. Juos pravaikščioti buvo šiek tiek lengviau, nei pragulėti, bet
kiekvienas toks naujas susitraukimas buvo vis stipresnis, verčiantis sustoti, riestis į krūvą,
įsikabinti iki pirštų traškesio į kėdę ar stalą.
- Aine! Greituškė atvažiuos! - iš svetainės moterį pasiekė džiaugsmingas draugės
šūksnis, - jie tikrai siunčia mašiną. Su traktorium priešaky.
- Aha. Bet man, rodos, vandenys nubėgo, jeigu aš ką nors suprantu, - Ainė, išsigandusi,
stovėjo šiltoje baloje. Plačios džinsų klešnės buvo permirkusios, iš po jų blauzdomis tekėjo
skaidrus skystis.
- Ramiai tik. Vandenys skaidrūs, vaikiukui viskas gerai. Juda?
- Duodasi. Bet dabar pritilo.
- Teisingai.
- Ką man dabar daryti? - sutrikusi moteris akimis atsakymo ieškojo pas dar nelabai
žinančią ko imtis draugę.
Šarūnė atsisėdo už stalo. Užsimerkė. Pasėdėjo minutę ar dvi. Atsikėlė, tarsi nubraukdama
girtumo miglą ir abejones, jau daug ryžtingiau pažvelgė į draugę:
- Gerai. Susitvarkysim. Lauksim pagalbos ir ruošimės. Nepyk, bet reiks pažeist tavo
privatumą, - kaltai, net kiek apsimestinai, šyptelėjo draugė. Ji stengėsi susikaupti ir atrodė, kad
žino, ką daro, - noriu žinot, koks atsidarymas.
- Ką nori daryk. Tik daryk. O tai tuoj rėksiu.
Šarūnė nusiplovė rankas ir dezinfekavo jas ant stalo palikta taip ir nepradėta degtine -
labai laiku prisiminė. „Prisireikė“, - šmėstelėjo.
- Susikaupk, Aine. Tu tuoj gimdysi. Beveik pilnas. Susikaupk tik.
- Kas pilnas? - moteris giliai, tarpais trūkčiojančiai kvėpavo.
- Gimdos kaklelio atsidarymas. Čia kažkas visiškai neįtikėtino. Neturėjo taip būti.
- O tu žinai ką daryti? - neramiai muistydamasi ant to paties, dabar paklodėmis užtiesto
svetainės stalo, tarp sąrėmių nerimastingai klausinėjo Ainė, - ką su vaikiuku darysim? Jis gi per
mažas.
- Ramiai tik, žinai kiek aš gimdymų priėmusi? - drąsino draugę Šarūnė, nedrįsdama
prisipažinti, kad rezidentūroje pati priėmė vos kelis. Akušerių priežiūroje, - tuoj greitoji pribus.
Pribus, pamatysi.
Šarūnė, kaip įmanydama, kiek leido sąlygos ruošėsi priimti gimdymą. Rizikingą,
išankstinį geriausios draugės gimdymą. Susirado ir alkoholyje gerai išmirkė žirkles virkštlelei
nukirpti. Neturėdama spaustuko, karštligiškai svarstė, kas geriau - virvutę virkštelei perrišti
pamirkyt toje pačioje degtinėje, ar verdančiame vandenyje.
Ji net neleido sau suabejoti tuo, kad viskas bus gerai. Nedrįso pagalvoti, kad kas nors
galėtų nutikti gimdyvei ir jos vaikui.
Atkakliai ir šiurkščiai į jos blaivėjančias smegenis brovėsi kaltė.
Ainė jau sunkiai besivaldė. Sąrėmiai buvo dažni ir stiprūs. Ji be perstojo klausinėjo, ar
išgyvens jos vaikas, o Šarūnė, ausį priglaudusi prie pilvo, vaizdavo, kad klausosi vaisiaus
širdelės dūžių. Net ir negalėdama tik ausimi ką nors išgirsti, ramiu tonu tvirtino, kad viskas
gerai. Buvo labai svarbu, kad draugė išlaikytų savitvardą ir klausytų komandų. Dabar reikėjo
tik prakvėpuoti kiekvieną naują gimdos susitraukimą. Ir nesistanginti, dar nesistanginti.
Svetainės kampe televizorius rodė trilerį. Draugės net nepastebėjo šio trečio dalyvio, bet
šis savotiškai ramino, gesino bekylantį beviltiškumo jausmą. Ir kai lauke pasigirdo greiderio
burzgimas bei už lango sumirguliavo raudonai mėlyni greitosios švyturėliai, nė viena į tai
neatkreipė dėmesio. ]]> Mon, 17 Aug 2026 10:26:49 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262816.html http://rasyk.lt/kuriniai/262816.html
– Yra vienas miestelis, – prabilo Kalebas, laikydamas vadeles tvirtai, bet be įtampos. Mes jau visi keturi: aš, Neitanas, Eliza ir pats Kalebas, – sėdėjome karietoje. – Ten raudona žemė, tačiau gėlės žydi net ten, kur jų niekas nesodino. Žmonės kalba maloniai. Siūlau ten užsukti, galbūt kas nors ką nors girdėjo ar matė.
Aš iš karto sutikau, net nepasitarusi su savimi. Kai ieškai savųjų, bet koks kelias yra geresnis nei stovėjimas vietoje.
Mes važiavome kurį laiką tylėdami, lyg kiekvienas dar nešiotųsi savas mintis ir nenorėtų jų išjudinti per anksti. Vienoje rankoje laikiau sulaužytą lanką, kitoje gniaužiau karolius, o per randuotą ir vis dar tvinksintį dilbį, persimečiau Takinio apsiaustą.
Tik tada, kai kelias pasuko į minkštesnę žemę, o ratai pradėjo lėčiau grimzti, aš paklausiau:
– Kaip vadinasi tas miestelis?
– Redvilis, – atsakė paprastai ir man to užteko.
Kelias vedė per pelkes. Oras čia buvo kitoks. Drėgnas. Sunkesnis. Kvapai – saldūs ir pūvantys tuo pačiu metu. Vanduo stovėjo tarp žolių, o virš jo kilo smulkūs vabzdžiai, tarsi pati žemė alsuotų. Ir tada mano kūnas prisiminė anksčiau nei protas.
Pelkių kraštas. Tas pats klampus žingsnis. Tas pats jausmas, kai žemė gali bet kada paleisti arba praryti. Aš staiga vėl buvau ten.
Tą dieną, kai aš, Takinis, Takoda ir Zinjia – visi kaip vienas kumštis, ėjome derėtis su Šiaudiniais dėl Takodos pavogto žirgo.
– Tau viskas gerai? – tyliai paklausė Neitanas.
– Taip, – atsakiau po akimirkos. – Tiesiog prisiminiau.
Jis neklausinėjo. Tik liko šalia.
Karieta judėjo toliau, pelkės pamažu retėjo, o žemė po ratais darėsi kietesnė. Raudonesnė. Kažkur ten, už trijų valandų kelio, laukė Redvilis. Ir aš nežinojau, ar jis duos atsakymų, bet jaučiau, kad kelias į jį yra teisingas. Ne todėl, kad jis žadėtų ramybę. O todėl, kad tai vedė pirmyn.

...

Vos tik įvažiavome į Redvilį, mane perskrodė keistas, beveik fizinis atpažinimas. Ne mintimi – kūnu. Raudona žemė po ratais buvo tokia pati kaip ten, prie upės, kur takas vesdavo per medinį tiltelį, o paskui kilstelėdavo aukštyn, link Dvasių kalno. Toje vietoje, mūsų žemėje, buvo mažas lopinėlis – raudonas, dulkėtas, tarsi svetimas aplinkui augančiai žolei, bet kartu ir neatskiriamas. Lyg pati žemė būtų prisiminusi kažką senesnio nei žmonės.
Šiame mieste raudona buvo visur.
Raudonos dulkės kilo nuo ratų, nusėdo ant batų, ant moterų sijonų apačios, ant medinių pastatų slenksčių. Tai nebuvo purvas. Tai buvo spalva, kuri laikė miestelį kartu.
Pravažiavome banką – nedidelį, bet tvarkingą, su plačiais langais ir švariai nušluotu įėjimu. Ir tada, visai netikėtai, pačiame miestelio viduryje, mus pasitiko bronzinė statula. Senyvo amžiaus vyras, apsirengęs fraką, viena ranka laikantis lazdą. Jo veidas buvo ramus, žvilgsnis nukreiptas kažkur į tolį, lyg jis matytų ne miestą, o tai, kas buvo prieš jį ir kas dar ateis.
Sustojome netoli medvilnės fabriko. Pastatas buvo didesnis nei visa kita aplink, bet ne grėsmingas. Jo sienos buvo nuspalvintos laiko, o langai atviri, lyg kvėpuotų kartu su miestu.
Kalebas nulipo pirmas, pririšo arklius, ir vos jam padėjus koją ant žemės, kažkas jau šaukė jo vardą.
– Morisonai! – pasigirdo balsas iš kitos gatvės pusės. – Seniai nesimatėm!
Eliza nusišypsojo ir pakėlė ranką pasisveikinti, tarsi būtų grįžusi į vietą, kur ją prisimena ne iš pareigos, o iš džiaugsmo. Žmonės artėjo. Ne smalsiai. Ne atsargiai. Rankų paspaudimai, trumpas juokas, keli sakiniai apie orą, apie derlių, apie tai, kad šiemet gėlės žydi per anksti.
Miestelis buvo toks mažas, kad, atrodė, visi vienas kitą mato. Užteko šimto pėdų, kad pagautum kieno nors žvilgsnį, mostelėjimą, galvos linktelėjimą. Bet judėjimo čia buvo daugiau nei Mudforde. Ne triukšmingo, o gyvo. Žmonės ėjo ne todėl, kad turėjo, o todėl, kad to norėjo.
Man nereikėjo nei penkių Misisipių, kad suprasčiau skirtumą.
Mudforde oras visada buvo sunkus, lyg kažkas nuolat kabotų virš galvų. Čia oras skambėjo. Juokas kilo lengvai, pokalbiai pynėsi tarpusavyje, niekas nekalbėjo puse balso, niekas neperrėkė vienas kito ir nesikeikė. Žmonės stovėjo arčiau vienas kito, bet ne iš įtarumo – iš įpročio.
Aš stovėjau šalia Neitano ir tylėjau. Stebėjau, kaip Kalebą kas nors pliaukšteli per petį. Kaip Eliza nusijuokia, palenkusi galvą. Kaip vaikas perbėga gatvę, nebijodamas būti sudrausmintas vien už tai, kad juda per daug laisvai.
– Čia kitaip, – tyliai pasakė Neitanas, lyg bijotų sudrumsti tą ritmą.
– Taip, – atsakiau. – Čia žemė dar kalba.
Jis pažvelgė į mane klausiamai, bet nieko neatsakė. Ir tai buvo gerai. Ne viską būtina paaiškinti.
Aš giliai įkvėpiau. Raudonos dulkės nusėdo plaučiuose, bet nedegino. Jos buvo tokios pačios kaip ten, prie Dvasių kalno. Ir pirmą kartą nuo tada, kai išvykau, pajutau ne tik ilgesį, bet ir labai tylų, atsargų jausmą: galbūt čia kažkas dar liko. Galbūt ne visi pėdsakai nuplauti. Galbūt Redvilis žino daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Netrukus pajutau tai dar prieš pamačiusi – tą vos juntamą oro pasikeitimą, kai erdvė aplink tave ima reaguoti. Ne priešiškai. Smalsiai. Redvilis buvo mažas, ir du nauji veidai čia negalėjo likti nepastebėti.
Žvilgsniai slydo per mus trumpai, be įtarumo, bet su atpažinimu: šie – ne iš čia. Neitanas tai pajuto taip pat – jo laikysena vos pastebimai pasikeitė, bet jis liko ramus, stovėjo šalia manęs, leisdamas miestui mus apžiūrėti pirmam.
Prie mūsų su Neitanu priėjo rudaplaukis, neaukštas, vidutinio sudėjimo vyras, su akiniais, kurie laikėsi ant nosies taip, lyg bet kurią akimirką galėtų nuslysti. Balti marškiniai buvo tvarkingi, bet ne nauji, pilkos kelnės ir tokios pat spalvos beretė ant galvos atrodė labiau praktiška nei stilinga. Jo akys – mėlynos, ramios, stebinčios ne kūnus, o reakcijas.
Jis nežiūrėjo į mus kaip į grėsmę. Greičiau – kaip į istoriją, kuri ką tik įriedėjo į miestą kartu su dulkėmis.
– Ne vietiniai, – pasakė jis galiausiai, priėjęs pakankamai arti, kad jo balsas nebūtų skirtas visiems, bet ir ne šnabždesys. – Trumpam ar ilgiau? – tęsė jis, žvilgsniu perbėgdamas per mane, paskui per Neitaną. Ne vertindamas. Fiksuodamas.
– Ieškom žmonių, – atsakiau. Mano balsas buvo ramus, bet viduje kažkas sujudėjo. Redvilyje žodžiai ieškom žmonių skambėjo kitaip nei Mudforde.
Vyras kilstelėjo antakį.
– Čia visi vienas kitą pažįsta, – tarė jis. – Jeigu norit ko nors paklausti, – pridūrė jis, – geriausia vieta pradėti yra ten, kur žmonės kalba per daug.
Jis mostelėjo galva link kiek tolėliau stovinčio balto pastato.
– Ir su kuo mes kalbamės? – paklausė Neitanas, jo balse buvo mandagumas be spaudimo.
– Otis Karteris, – tarė jis. – Aš salūno savininkas, kuris rūpinasi, kad miestelėnai ir prašalaičiai visada būtų sotūs ir atsigėrę.
– Yara, – prisistačiau. – O čia Neitanas.
Otis linktelėjo, įsidėmėdamas.
– Na, Yara ir Neitanai, – tarė jis, – Redvilis nėra didelis, bet jis mėgsta būti sąžiningas. Užeikit į mano salūną. Net jei nieko negersit.
Aš pažvelgiau į Neitaną. Jis trumpai linktelėjo.
Eidama link salūno durų nejučia man kilo mintis: jeigu kas nors šiame miestelyje ką nors matė, kažką girdėjo ar nutylėjo – Otis Karteris bus pirmasis, kuris tai žino.
Į salūną įėjome be jokio iškilmingumo. Tiesiog atvėrėme duris ir buvome praryti šviesos, balsų, muzikos bei judesio. Čia nebuvo dūmo slogumo, kuris slėgtų krūtinę. Kvapas buvo paprastas: alus, medis, šiek tiek keptos mėsos. Žmonės juokėsi ne garsiai, bet nuoširdžiai. Stalai buvo arti vienas kito, bet niekas nesistumdė.
Aš sustojau. Neitanas liko šalia, bet ne per arti – taip, kad jei kas nors norėtų kalbėti, galėtų rinktis, į kurį iš mūsų kreiptis. Ir tada tai įvyko. Prie vieno stalo kažkas nusijuokė garsiau nei reikėjo ir tarė:
– Sakau tau, mačiau juos. Ne vieną. Ne šiaip bastūnus.
Aš neatsisukau. Tik ranka nejučia sustingo ant kėdės atlošo.
– Kada? – paklausė kitas balsas
– Prieš porą savaičių. Prie upės. Ne vietiniai.
– Kaip jie atrodė?
– Grėsmingi, tačiau ramūs. Veidai išpaišyti baltai, apdriskę. Ant kaklo pasikabinę kaulus, karolius, su lankais ant pečių, – kažkas atsakė.
Aš pasukau galvą. Ne staigiai. Tik tiek, kad būčiau tame pačiame regos lauke.
– Aš ieškau žmonių, – prabilau taip garsiai, kad, man ėmė rodytis, kad perrėkiau net muziką.
Balsai nutilo ne visi iš karto. Tik tie, kurie kalbėjo. Keli žmonės pažvelgė smalsiai, keli – be jokio vertinimo. Vienas vyras, pasviręs ant kėdės, primerkė akis.
– Tu ieškai ko nors konkretaus? – paklausė jis.
– Ieškau žmonių, kurie keliauja iš vienos vietos į kitą ir turbūt niekada nesustoja, – atsakiau. – Tai ne bėgliai ir ne nusikaltėliai. Galbūt labiau tiktų žodis: klajokliai.
– O kam tau jų reikia? – įsiterpė moteris, stovinti už baro. Ji pilstė gėrimus lankytojams.
Aš neskubėjau atsakyti. Tai buvo tas momentas, kai kūnas pats nusprendžia, kiek pasakyti.
– Jie man svarbūs, – pasakiau.
Kažkas gūžtelėjo pečiais.
– Jie neužsiliko, – tarė kitas. – Tik trumpai pasikalbėjo su šerifais ir išvyko.
– Prisėskit ir atsigerkit mūsų naujo gėrimo „Atsigaivink“, – pasiūlė ta pati moteris už baro.
Mano krūtinė vos pastebimai įsitempė, tačiau pažiūrėjusi į Neitaną supratau, kad galbūt verta kelioms akimirkoms atsipalaiduoti. Tad priėjau prie baro ir užsisakiau to naujojo gėrimo.
Moteris įpylė drumsto, gelsvai rusvo skysčio mažiau nei pusę stiklinės tad supratau, jog gėrimas labai porcijuojamas. Ant paviršiaus dar plaukiojo kelios smulkios putos.
Paėmiau stiklinę – kvapas pasirodė pažįstamas, tačiau mintyse greitai tai nuvijau. Lėtai gurkštelėjau – skystis nubėgo liežuviu, trumpam maloniai atvėsino burną. Po akimirkos gerklę lengvai nudegino silpnas alkoholis. Aš sustingau.
Ne.
Dar vienas mažas gurkšnis – tas pats skonis. Šiek tiek saldus, lengvai rūgštus. Jaučiamas kukurūzų poskonis. Ir kažkas... ko neįmanoma supainioti.
Prieš akis trumpam išniro motinos veidas, Matákų stovykla, vakaro laužas. Didelis molinis indas. Rankos, maišančios tą patį gėrimą: čiča.
Pirštai patys stipriau suspaudė stiklinę. Pajutau, kaip skruostus užliejo karštis. Ne nuo alkoholio, nuo pykčio. Lėtai pastačiau stiklinę ant stalo.
Neitanas pažvelgė į mane.
– Kas atsitiko?
Nieko neatsakiau. Tylėdama paėmiau sulaužytą Takinio lanką, kruviną apsiaustą ir karolius, kuriuos buvome atsinešę su savimi. Po akimirkos viską sudėjau Neitanui į rankas. Jis nesuprasdamas sumirksėjo.
– Yara...
– Palaikyk.
– Kur tu...
– Tuoj grįšiu.
Net nelaukiau atsakymo. Išėjau į lauką. Karštas vasaros oras trenkė į veidą, bet nepadėjo. Atrodė, kad pyktis manyje tik dar labiau auga. Akimis greitai suradau Otį Karterį. Jis stovėjo kitapus gatvės, kalbėjosi su keliais miestelio gyventojais. Pamačiusi jį, iš karto nuėjau ta kryptimi.
– Pone Karteri.
– Panele, Yara, – jis atsisuko.
– Ar galėčiau su jumis trumpai pasikalbėti? Vieni?
Jis kiek nustebo, bet linktelėjo. Atsiprašęs pašnekovų, nusivedė mane kiek toliau nuo gatvės šurmulio.
– Kas nutiko? – susirūpinęs paklausė ir stebėjo mano veidą, kūno judesius.
– Tas gėrimas jūsų salūne, – aš nė akimirkai nenuleidau nuo jo akių.
– Kuris?
– „Atsigaivink. “
– Nejaugi taip patiko? – jis šyptelėjo?
– Kas jus išmokė jį gaminti? – net pati nustebau, kaip pikai nuskambėjo mano balsas.
– Kodėl klausiate? – šypsena nuo pono Očio Karterio veido kaip mat išblėso.
– Prašau atsakykite, – sušvelnėjau.
Jis kelias akimirkas tylėjo. Atrodė, kad pats nesupranta, kodėl šitas klausimas man toks svarbus.
– Prieš porą savaičių čia užklydo vienas indėnas, – pagaliau prabilo. – Kelias savaites padėjo virtuvėje. Ramus žmogus. Mažai kalbėjo.
Aš tylėjau.
– Vieną vakarą jis parodė, kaip gaminti šitą gėrimą. Sakė, kad jo tikrojo pavadinimo geriau niekur nevartoti. Paprašė sugalvoti kitą, – Otis giliai atsiduso. – Sugalvojau pavadinimą „Atsigaivink“. Žinau, kiek kvaila, bet jokia kita mintis neatėjo į galvą.
– O kas buvo tas indėnas?
– Nežinau, – Otis papurtė galvą. – Vardo taip ir nepasakė. Tik... prieš išvykdamas dar pasakė vieną keistą sakinį.
– Kokį?
Otis trumpam nutilo, lyg bandytų prisiminti kiekvieną žodį.
– Jis pasakė... „Jeigu mūsų žmonių kada nors nebeliks, tegul bent skonis primena, kad mes kažkada gyvenome. “
Mano gerklėje kažkas skausmingai susispaudė. Tas nepažįstamas žmogus galvojo, kad išsaugo dalelę savo tautos, o aš galėjau galvoti tik apie viena: kažkas iš mano žmonių atidavė pasauliui tai, kas niekada neturėjo palikti mūsų laužų.
Pamačiusi Neitaną išeinantį iš salūno, atsiprašiau Očio Karterio už sutrukdymą ir palikau jį vieną nuošalioje vietoje. Greitu žingsniu priėjau prie Neitano ir paklausiau, kaip sekėsi salūne, ką pavyko sužinoti.
– Žmonės sakė, kad kažkokie vyrai buvo čia prieš geras dvi savaites. Užėjo į salūną, pavalgė, paklausė kelio. Vienas jų buvo su apsiaustu. Senesniu. Rankomis siūtu. Sakė, kad tas apsiaustas buvo su keistais raštais, – papasakojo Neitanas.
Aš klausiausi, tačiau mano mintys buvo visiškai kitur. Negalėjau pamiršti fakto, kad kažkas iš mūsiškiai tokia lengva ranka galėjo taip paprastai parduoti tai, kas priklausė mums nuo senų senovės.
– Kas atsitiko? – paklausė Neitanas. – Tu išbėgai iš salūno taip, lyg būtum pamačiusi vaiduoklį.
Kelias akimirkas tylėjau. Žvilgsnis buvo įsmigęs kažkur į gatvę, bet mačiau visai ne ją.
– Tas gėrimas... – pasakiau.
– „Atsigaivink“?
– Jis nėra joks „Atsigaivink“, – mano balsas šiek tiek pakilo ir aš pajutau aplinkinių žvilgsnius. Čia nebuvo įprasti šūkauti iš pykčio, tai buvo akivaizdu.
– Kas tai yra? – Neitanas suraukė antakius.
– Čiča.
Jis nieko neatsakė. Žinojau, kad šis pavadinimas jam nieko nesako.
– Tai senas Matákų gėrimas, – tęsiau. – Daug senesnis už mane. Daug senesnis už mano motiną. Dar tada, kai mano tauta gyveno savo žemėse Pietų Amerikoje, receptas pasiekė mus iš Andų tautų. Per daugybę metų Matákai jį pakeitė. Šiek tiek. Pridėjo tai, ką turėjo savo žemėse, pakeitė kai kuriuos ingredientus, kol skonis tapo savas. Bet pavadinimo niekada nepakeitė, – trumpam nutilau. – Tai visada buvo čiča.
Neitanas klausėsi tylėdamas – būtent taip, kaip ir mokėjo tai daryti. Ir aš buvau jam už tai dėkinga.
– Kai mano motina ištekėjo už mano tėvo ir apsigyveno tarp Čerokių, ji atsinešė ne tik savo kalbą ar prisiminimus, – kalbėjau toliau, nors žodžiai strigo gerklėje. – Ji atsinešė ir dalį savo tautos. Išmokė Čerokius gaminti čičą. Tai buvo jos dovana žmonėms, kuriuos pradėjo laikyti savo šeima, – lėtai įkvėpiau. – Ji niekada nebūtų leidusi tam receptui palikti genties.
Neitanas pažvelgė į mane.
– O dabar tas pats gėrimas pardavinėjamas salūne, – sukuždėjo jis.
– Taip.
– Gal tai tik sutapimas?
– Ne, – papurtiau galvą.
– Iš skonio gali tai pasakyti?
– Iš kvapo taip pat.
Prisiminiau salsvą kvapą ir pirmą gurkšnį. Tą patį lengvą kukurūzų saldumą. Vos juntamą rūgštumą. Silpną alkoholio kaitrą. Tai buvo tas pats gėrimas. Tik baltųjų pasaulis jam davė kitą vardą.
– Otis Karteris prisipažino, – tyliai pasakiau. – Vienas indėnas pats atidavė receptą. Paprašė tik pakeisti pavadinimą.
– Tu galvoji, kad tai buvo vienas iš tavo žmonių? – nedrąsiai paklausė Neitanas.
– Aš tuo beveik neabejoju.
– Bet juk nežinai, kas jis buvo.
– Ne.
– Gal jis net nebuvo Čerokis.
– Gal, – aš pažvelgiau į jį. – Bet jeigu buvo... – žodžiai vėl užstrigo gerklėje. – Tuomet kažkas iš mūsų pardavė dalį mūsų kultūros.
– Gal jis neturėjo kito pasirinkimo, – Neitanas susimąstė.
– Pasirinkimą žmogus turi visada.
– Net jeigu gentis badauja?
Aš neatsakiau.  Tas klausimas buvo per sunkus. Po kelių akimirkų tariau tyliau:
– Aš dar nežinau visos istorijos. Galbūt yra priežastis, kurios nesuprantu. Bet šiandien... šiandien man atrodo, kad kažkas išdavė ne tik receptą, – pirštais paliečiau Takinio paltą ant Neitano dilbio. – Man atrodo, kad kažkas pardavė prisiminimą apie žmones, kurių jau beveik nebeliko.
Tarp mūsų stojo tyla. Ji nebuvo nejauki. Ji buvo pilna klausimų, į kuriuos dar nė vienas neturėjome atsakymo.
– Klausimus apie čičą palikime ateičiai, Yara, – Neitanas laisvaja ranka paslėpė mano išsileidusią sruogą už ausies ir meiliai pažvelgė į mane. – Manau, dabar turime tęsti apklausą apie tavo gentainius. Ir tęskime ties šerifais. Jeigu kas nors ką nors gali žinoti po Očio Karterio, tai tik įstatymo sergėtojai.
Neitanas buvo teisus. Turėjau nusiraminti ir kažkaip sugebėti šią akimirką nukreipti mintis kitur. Džiaugiausi, kad šią akimirką savo rankose neturėjau lanko – kitu atveju, turbūt būčiau nesusivaldžiusi ir kažką sužeidusi.

...

Šerifinė Redvilyje neatrodė kaip vieta, kur žmonės ateina ginti save. Ji atrodė kaip vieta, kur žmonės ateina kalbėtis. Pastatas buvo šviesus, durys praviros, viduje girdėjosi balsai ir juokas. Ne garsus. Ne pašaipus. Toks, kuris kyla tada, kai niekas neskuba nieko įrodyti.
Vos įžengus, keli vyrai pakėlė galvas. Vienas stovėjo arčiausiai durų – aukštas, tiesus, su laikysena, kuri nereiškė grėsmės, bet ir neleido pamiršti, kad jis čia atsakingas. Kitas sėdėjo prie stalo, pasisukęs šonu, su ramia šypsena, tarsi viskas, kas vyksta, jam jau pažįstama. Trečias buvo atsirėmęs į sieną, rankos sukryžiuotos, akys stebinčios, bet ne vertinančios. Toliau – dar keli jaunesni, su šiek tiek per didelėmis uniformomis ir per lengvais judesiais.
Prie lango stovėjo vyras, kuris tylėjo, bet akivaizdžiai girdėjo viską.
– Ar yra kas nors kuo galėtume padėti šiai žaviai jaunai moteriai? – paklausė tas, kuris stovėjo arčiausiai durų. Jo balsas buvo ramus. Ne oficialus. Ne draugiškas. Tiesiog atviras.
– Aš ieškau žmonių, – pasakiau. – Ne nusikaltėlių. Ir ne pabėgėlių.
Tas prie stalo trumpai šyptelėjo.
– Dažniausiai būtent tai ir būna sunkiausia.
– Jie keliavo kartu, – tęsiau. – Buvo pavargę, bet ne palūžę.
– Kaip atrodė? – paklausė vyras prie sienos.
Iš Neitano rankų švelniai ištraukiau Takinio apsiaustą. Audinys buvo nutrintas, vietomis patamsėjęs, bet jo forma vis dar išlikusi. Kai padėjau jį a ]]> Mon, 17 Aug 2026 01:31:57 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262815.html http://rasyk.lt/kuriniai/262815.html Su tėvu buvo sunkiau. Ligoninės šešerius metus buvo tapusios kasdienybe. Paskutiniai tėvo metai – nuolatinis buvimas tai vienoje, tai kitoje miesto ligoninėje. Gal dėl to paskutinis jo noras ir buvo mirti namuose.
Su mama buvo visai kitaip – sunkiau. Ligoninė nebuvo tik šiaip ligoninė. Ten buvo psichikos sutrikimų ligoninė, ir tik tam tikrą valandą, nurodžius paciento vardą bei pavardę, personalas ją atvesdavo į susitikimų koridorių. Tą rudą suolelį prie geltonos sienos ji mena ir dabar. Prisimena ir mamą, susisukusią į flanelinį ligoninės chalatą. Pamena tik drabužio medžiagą, o spalvos susilieja. Tik nežino tiksliai, ar tai jos atmintyje ryškumas taip išsiskaido, ar tas chalatas nuo dėvėjimo jau tuomet buvo toks blankus.
Bet visa tai – tik prisiminimai apie ligonines. Ta patirtis, buvimas lankytoja, šiandien jai mažai padeda suprasti, kaip čia reikės įsikurti palatoje. Ligoninės palata dabar bus jos nauji namai.
– Jūsų numeris – 317. Palydėsiu jus, – paslaugiai ištaria seselė ir skubiai nužingsniuoja į priekį.
Suprasdama, kad negali atsilikti, ji irgi skuba ją vytis, nors nuo greitesnio ėjimo ir diegia šoną. Seselė pastumia tamsaus medžio duris, ir ji jau beveik stovi savo naujuose namuose. Tiesiai prieš langą. Saulės spinduliai krenta ant grindų lyg rodyklė, rodanti, kur eiti. Ten – arčiau lango, nes kitos dvi lovos užimtos.
Ji žengia saulės spinduliu iki nauja patalyne perklotos lovos. Atsisėda ant krašto su visu maišu ir toliau jį spaudžia prie peties. Nieko per daug vertingo medžiaginiame maiše nėra: tik jos ryškiai rusvas chalatas, šlepetės, sausainių pakelis „Milka“, litras mineralinio vandens, knyga, higieniniai paketai ir telefono įkroviklis.
– Laba diena. Suprantu, mano lova čia? – pasitikslina pas senbuves palatos gyventojas.
Abi sutartinai linkteli.
Ji apsidairo bandydama suprasti, kuri jos spintelė – ar toji šalia, prie lango, ar gale, prie kojų. Prie lango užimta, tad tenka viską susidėti prie kojų. Išsitraukia chalatą, šlepetes. Likusį maišą pabando padėti į spintelę neiškraustytą. Kai viskas lieka krepšyje, kažkaip ramiau. Galbūt dėl laikinumo pojūčio – kad gali bet kada stverti rišulį ir išeiti namo. Chalatas – bala jo nematė, gali ir likti ant lovos, jeigu ką.
Vėl prisėda ant lovos krašto. Turi persirengti, bet ji taip gėdijasi rengtis prie svetimų žmonių – dar nuo mokyklos laikų. Nuo to smirdančio kūno kultūros persirengimo kambario. Pati net nežino kodėl. Niekas iš jos tuomet nesišaipė, bet iš kitų dažnai šaipydavosi. Galbūt ji anuomet tiesiog nenorėjo tapti ta, iš kurios irgi pradės tyčiotis.
Nusisuka į sieną ir susikaupusi pradeda kuo skubiau tempti nuo savęs rūbus, kad apsivilktų ligoninės marškinius. Galėtų ir neskubėti. Kaimynėms tai visai nerūpi. Jos pasakoja viena kitai apie darbus ir buhalterinę apskaitą. Akivaizdu: viena jų labiau patyrusi, kita – mažiau, bet vis tiek joms labai toli iki jos įmonės buhalterio – tai ji supranta iškart iš pokalbio nuotrupų.
Užsivilkusi ligoninės drabužį, įsisuka į chalatą ir susikelia kojas ant lovos. Užsidengia antklodės kampu, kad nešaltų pėdos. Saulė ir toliau šviečia pro langą. Jei būtų dabar namie, atsigultų ir tiesiog stebėtų saulę. Bet ji ne namie. Ji – ligoninėje.
Kaimynės linksmai nusiteikusios, lyg ne vėžio pjauti iš vidurių susirinkusios, o tiesiog popietės arbatėlei. Tauškia apie viską, o ji klausosi. Niekas juk geriau už senbuvius nežino tvarkos – kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. O jai trūksta žinių. Turi sužinoti, ar reikia atsilyginti gydytojai, seselei. Mama visada dėdavo visiems ligoninėje sutiktiesiems į kišenę pinigų, kai tėtis gulėjo ligoninėse. Liepdavo ir jam pasiimti smulkių bei duoti sesutėms.
Pinigų ji šiandien pasiėmė truputį, bet kaip ir kam juos paduoti – nežino. Neturi tam nei įgūdžių, nei instinktų. Todėl ji įdėmiai klausosi, ką kaimynės kalbasi. Maža ką – gal išgirs ką nors naudingo.
Bet anos dvi, atrodo, turi svarbesnių temų. Po kelių sakinių tampa aišku, kad viena turi mažą pudelį, o kita – didelę akitą. Pudelio šeimininkė dievina savo šunelį, o akitos – aiškiai pervargusi nuo savo augintinio. Pasakodama labiausiai akcentuoja krentančius gaurus ir tai, kad negali laisvai keliauti. Gal kas kitas ir nejaustų to nuovargio, bet ji jaučia. Ji irgi turi savo borderkolį, todėl skiria, kada žmonės apie gyvūnus kalba su meile, o kada – su pykčiu.
„Nepasakosiu apie savo Nilą, tai jau tikrai ne šitoms dviem“, – nusprendžia. O galėtų. Prisijungtų prie pokalbio.
Nuo šuniukų moterys pereina prie vaikų. Keista, kad pirmiausia ne prie vyrų, bet gal moteriškas instinktas veikia taip.
– Maniškiai niekada neskambina. Vyras man ir sako: nepergyvenk, paskambins, kai bus blogai. Jeigu neskambina – vadinasi, viskas gerai, – guodžiasi akitos savininkė.
Keista, bet ji labai tiksliai pakartoja tą patį, ką ji ir pati su savo sutuoktiniu namuose kalbasi apie dukrą.
– Aš tai vėlai gimdžiau, – tęsia pokalbį kaimynė iš lovos priešais.
– O aš žinojau, kad reikia iki dvidešimt penkerių, taip ir gimdžiau – pagal taisykles. Visada gyvenu pagal taisykles, – pasigiria akitos savininkė.
Tikrai keista asmenybė. Kalba taip, lyg būtų kitų veidrodis. Ji juk irgi laikėsi taisyklių. Ir štai rezultatas – dabar gyvens palatoje.
– Ai, tas jaunimas. Tik savęs žiūri. Nei gimdyti anūkų, nei tėvų prižiūrėti. Jiems tik dėl savęs, kad laimingi būtų, – sudejuoja pudelio šeimininkė.
– O ar ne to savo vaikams linkime – kad būtų laimingi? – neištvėrusi įsikiša į pokalbį.
Abi lyg žaibu perlieja ją žvilgsniais. Gal ir užsipultų, bet suskamba gyvenančios pagal taisykles telefonas.
– Labas, mama. Taip, ligoninėje... Na, kokiame Kaune? Čia Klaipėdoje... Jau tu visai, mama! Na, kaip taip neatsimeni, kad tik liepos mėnesį Kaune. Na, tu visai... – supykusi padeda ragelį ir iškart pasiguodžia: – Na, jau visai nuseno. Liepos mėnesį man operacija – vokų patempimas. Kaip ji taip maišosi? Šiaip esu jau pasidariusi riebalų nusiurbimą, krūtų mažinimą ir dabar dar laukia vokų patempimas.
Suskilęs tas veidrodis visgi. Iškreiptas atspindys. Ji ir dėl tos vienos operacijos, kad jai vėžį išpjautų, šiandien nuo ryto patiria panikos atakas. O čia kažkas šalia tiek savo noru papildomų operacijų planuoja.
Ar po operacijų gyvenimas tampa gražesnis? Ar ligoninės palatoje tampa gražiau, ramiau, saugiau? Ar įmanomas toks virsmas?
Saulė vis dar šviečia pro langą. Sėdėdama ant lovos ji pažvelgia dabar jau iš viršaus į spindulių taką. Ar tai kažkada taps norma ir ji, kitą kartą žengdama šiuo taku, šypsosis?
Gali būti ir taip. Gali išaušti diena, kai ji džiaugsis, kad vis dar girdi palatos kaimynių balsus ir skundus. Gal ir pati norės daugiau papasakoti. Akivaizdu: jei nori pradėti sveikti, turi pabūti ligoninės palatoje. Tai geriausias psichoterapijos kabinetas, iš kurio negali pabėgti, net prisidengęs pretekstu, kad laikas vedžioti šunį. ]]> Sun, 16 Aug 2026 19:16:54 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262812.html http://rasyk.lt/kuriniai/262812.html Šarūnė buvo ką tik po budėjimo ir turėjo atrašyti, bet moteris iš draugės atsakymo nesulaukė.
Tyla buvo ir po valandos, nors žalias taškelis rodė, kad Šarūnė prisijungus. Tai atrodė keistai ir
Ainė paskambino pati. Gal nepažadins. Draugė atsiliepė neiškart:
- Aha... Labas... O man viskas gerai, - Šarūnės balsas buvo sunkiai atpažįstamas, liežuvis
akivaizdžiai pynėsi. Ainė jau ir anksčiau jųdviejų pokalbiuose įtarė, kad draugė kartais būdavo
neblaivi, bet dabar...
- Tu girta? - be užuolankų paklausė moteris.
- Ai ne, nieko. Visai nieko. Man puikiai. Ar ne? Man juk visada gerai, - Šarūnė bandė
nusijuokti. Piktai. Bet tas juokas labiau panėšėjo į raudą.
- Kas nutiko? Tu kur esi? Gali normaliai paaiškinti, ar jau nebe? - susirūpinusi Ainė
bandė išgauti iš draugės bent kiek rišlios informacijos.
- Kur esu? Nu kur aš esu? Ten, kur nebūsiu. Kur nieko nebus. Kur niekad nieko nebus.
Kur niekas neprasideda ir viskas baigiasi, - nors liežuvis ir pynėsi, tekstas buvo sunkiai
suvokiamas, draugės balse skambėjo ir neviltis, ir grėsmingas ryžtas. Ainė tikrai juto, kad
Šarūnė per žingsnelį nuo tragedijos, kad ji nebesivaldo ir visas jos racionalumas nuėjęs šuniui
ant uodegos.
Smelkėsi nerimas.
- Šarūnėle, numesk lokaciją, būk gerute, - suvokdama, kad griežtumas jau nebeveikia,
Ainė pakeitė toną, - žinosiu, kur esi, bus man ramiau. Pagailėk manęs, pilvotos.
- Aha. Metu. Tikrai. Jau. Tik special tau, kaip pilvotai, - Šarūnė pabandė nusijuokti, bet
išėjo tik sarkastiškas kikenimas. Bet savo buvimo vietos nuorodą ji visgi atsiuntė.
Nerimas jau ne tik smelkėsi, jis jau dominavo. Ainė negalėjo ramiai nusėdėti. Pagal
draugės atsiųstus duomenis, ji buvo kažkokioj nuošalioj sodyboj, gerokai už miesto. Su kuo ji
ten? Viena? Ką ji ten viena veikia? Ką Šarūnė sumąstė ir ką dar gali sugalvot - girta,
nelaiminga. Nebeadekvati.
Staiga moteris, visiškai pamiršusi bet kokį savisaugos instinktą, išsikvietė taksi ir paprašė
nuvežama į tą atokią sodybėlę.
Vieta, kur Ainė tikėjosi rasti Šarūnę buvo pakaunėje, ne taip ir toli nuo miesto, bet
sunkiai privažiuojama. Nors ir kovas buvo ant slenksčio, žiema nė nežadėjo trauktis, dangus
be paliovos bėrė minkštus sniego gurvuolius, palengva balindamas papilkėjusį storą
miestietiško sniego patalą.
Sodyba akivaizdžiai buvo pritaikyta šventėms - didelė terasa, laužavietė, kelios
stacionarios kepsninės. Tolėliau snieguose pūpsojo nedidukė trobelė su kaminu - matyt pirtis.
Durys į namą buvo nerakintos.
Erdvioje svetainėje už masyvaus ąžuolinio stalo sėdėjo Šarūnė. Ką ten sėdėjo - moteris
jau mažne gulėjo, vis nesėkmingai bandydama kumščiu paremti svyrančią galvą.
- Aaa... Čia tu? A ko nori? - vos ne vos pralemeno draugė, apsiblausiomis akimis
mėginama pažvelgti į Ainę.
- Dieve, į ką tu panaši? - Ainė negalėjo patikėti savo akimis. Priešais ją sėdėjo
susitaršiusi, susivėlusi, pajuodusiais paakiais žmogysta. Bet ne tai, ne tai. Svarbiausia buvo
akys - tuščios, be jokios gyvybės, be emocijos. Jos gąsdino.
Priešais Šarūnę stovėjo apytuštis viskio butelis. Jokios taurelės, matyt geriama tiesiai iš
kakliuko. Po stalu ritinėjosi tuščia vyno tara. Pačiame didžiulio stalo kampe, tarsi paruoštas
specialiai misijai styrojo degtinės butelis. Šalia - raminamųjų vaistų dėžutė.
Ainė beveik instinktyviai pagriebė vaistus ir greit įsidėjo į savo striukės kišenę. Apsidairė
- tuščių dėžučių ar vaistų buteliukų nesimatė.
- Mmm, gelbėji... - bandė nusijuokti draugė ir tekštelėjo kakta į stalą, - gelbėk. Gelbėk.
- Eik nuo stalo, - moteris ištraukė butelį draugei iš rankų. Ši nelabai ir priešinosi. Pasikelt
nebegalėjo.
Jei būtų įstengusi, ji nutįstų Šarūnę į vonią, po šaltu dušu, bet dabar, su pilvu, kai iki
gimdymo buvo likęs kiek daugiau nei mėnuo... Galėjo tik beviltiškai stebėt, kaip draugė knapsi
už stalo.
„Reik duot gert, daug gert, kad prasiskiestų“ - pirma šovusi mintis. Beveik panikos
mintis.
Ainė nuėjo į virtuvę ieškot arbatinuko. Pirmiausia pabandė sugirdyt Šarūnei paprasto
vandens stiklinę. Draugė pakluso. Paskiau užkaitė virdulį, užplikino arbatžolių.
Šarūnė giliai šnopuodama, padėjusi galvą ant stalo, nepažadinamai miegojo. Neliko
nieko kito, kaip tik laukti. Laukti, kol Šarūnė pradės blaivytis.
Pavargusi išsidrėbė milžiniškame odiniame fotelyje. Tarsi įkritusi, pranyko jame. Šalia
radusi pultelį, įsijungė televizorių. Rodė kažkokias žinias. Kiek buvo valandų?
Keistai maudė pilvą. Strėnas. „Fotelis nepatogus, per minkštas“ - pagalvojo ir perėjo ant
sofos. Sofa buvo tokia pat minkšta, bet joje nors galėjo išsitiesti visu ūgiu.
Šarūnė vis dar nebudo. Galvą padėjusi ant rankšluosčio, suglebusi, palinkusi krūtine prie
stalo paviršiaus. Jei ne vis tylantis šnopavimas, į kvėpavimo ritmą tolygiai besikilnojatis kūnas
- pamanytum, kad nebegyva. Bet kvėpavimas girdėjosi vis lygiau ir tai ramino Ainę. Užsnūdo
ir ji.
Nubudo nuo keisto jausmo, lyg kažkas milžiniškomis replėmis suspaudė pilvą. Tas
pojūtis buvo labai stiprus, bet trumpas. Ne skausmas, ne, bet nežinia kas keisto ir nepatirto.
Moteris atsikėlė, nuėjo prie lango. Nugara perbėgo smulkus drebuliukas. Net nenutuokė, kiek
laiko prabėgo.
Lauke buvo tamsu ir tik terasos žibinto šviesoje pašėlusį šokį šoko didžiulės snaigės. Lyg
plėšomo popieriaus skiautės jos draikėsi vėjyje, sukosi ratais ir krito žemėn. Viskas aplink
baltavo. Keliuko, kuriuo atvyko Ainė, jau nebesimatė. Sniegas drėbė ir drėbė, šėlo pūga. Dar
vis vasaris.
Paširdžius suspaudė nerimas. Vėl akimirkai surakino pilvą. Akimirkai. Ir viskas praėjo.
Šarūnė, ramiai šnopavo. Galvą jau buvo patogiai pasidėjusi ant sulenktos rankos ir
nebeatrodė tokia negyva.
Ainė nerimastingai vaikščiojo po svetainę, prisėdus, pabandė žiūrėti kažkokį koncertą.
Nenusėdėjus, nuėjo į virtuvę, užkaitė arbatos. Spintelėje rado sausainių. Skrandis susitraukė ir
išdavikiškai sugurgė. Tik dabar moteris pajuto, kokia ji alkana. Kramsnodama sausainį,
nervingai vaikščiojo po virtuvę. Vėl lyg replėmis gniaužiamas pilvas privertė sustoti ir
nejučiom sulaikyti kvėpavimą. Trumpam. Bet tas jausmas buvo nemalonus, veržiantis pilvo
apačią ir pjaunantis strėnas. Ainę išpylė karštis, kurį tuoj pat pakeitė viso kūno virpulys. Šaltis.
Viskas nurimo.
Šarūnė miegojo.
Ainė tyliai priėjo prie draugės ir, bandydama pažadinti, atsargiai pajudino jos petį.
Šarūnė tik sučepsėjo sukepusiomis lūpomis, suvebleno kažką nerišlaus ir, galvą pasidėdama
ant kitos rankos, nusisuko nuo Ainės.
- Ei, nemiegok, - jau kiek stipriau papurtė draugę, - rytas tuoj, reik važiuot iš čia. Ei!
Šarūnė nepatenkinta pasimuistė, bet nenubudo. Ji atkakliai nenorėjo girdėti draugės
raginimo keltis. Ainė visiškoj nevilty pažadinti draugę, nuleidusi rankas, tarsi visa susmukusi
stovėjo šalia. Ji juto, kaip neramiai muistėsi jos vaikas, atsiremdamas kojele tai į paširdžius,
tai kažkur ties kepenim. Giliai įkvėpė, iškvėpė.
Staiga suėmė pyktis. Nepaaiškinamo siuto pagauta, ji ėmė purtyti Šarūnę už pečių,
tvirtai suėmė rankomis ir trynė jos žandus, nebesivaldydama šaukė ir barėsi. Neapsikentusi,
atsinešė stiklinę šalto vandens ir šliūkštelėjo jį draugei į veidą. ]]> Sun, 16 Aug 2026 10:11:37 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262809.html http://rasyk.lt/kuriniai/262809.html
Palikome Dvasių kalną anksti rytą. Saulė dar tik kilo virš medžių viršūnių, o rūkas slinko pažeme taip lėtai, lyg ir jis nenorėtų mūsų išleisti. Kalebas laikė vadeles tvirtai, bet neskubino arklių. Kelias prieš akis buvo ilgas, o krypties mes vis dar neturėjome.
Karieta dardėjo nelygiu keliu. Niekas per daug nekalbėjo. Atrodė, kad kiekvienas tyliai dėliojosi savo mintis. Aš vis grįždavau prie tų pačių senų karolių, kuriuos nešiojausi su savimi. Jie gulėjo delne sunkesni nei turėjo būti. Jų šeimininkas jau buvo palaidotas, tačiau vis dar tikėjausi, kad kažkas prisimins ne jį, o tuos, kurie kadaise buvo šalia.
Po kelių valandų priešakyje pasirodė nedidelė gyvenvietė. Keli rąstiniai nameliai, džiūstančios žvėrių odos ir prie tvorų pririšti arkliai išdavė, kad čia gyvena medžiotojai. Vos tik įriedėjome į kiemą, vienas vyras pakėlė galvą ir plačiai nusišypsojo.
– Kalebai! – šūktelėjo jis. – Seniai bematytas.
Kalebas nulipo nuo karietos ir paspaudė jam ranką.
– Dar vis medžiojat tiek, kad žvėrys nespėja daugintis? – pajuokavo jis.
– O tu vis dar ginčijiesi su karvėmis? – nusijuokė kitas.
Jie kelias minutes kalbėjosi apie kasdienius dalykus. Tik tada Kalebas surimtėjo.
– Vyrai... gal pastaruoju metu matėte indėnų? – jis atsiprašomu žvilgsniu trumpai pažvelgė į mane už žodį indėnų.
Susiraukiau, bet nepriekaištavau. Supratau, kad Kalebas turi vartoti šį žodį tik dėl to, kad tai vienintelis žodis, kurį gali suprasti baltieji žmonės. Jeigu pasakytum baltąjam – Amerikos čiabuvis, – greičiausiai palaikytų tave kuoktelėjusiu.
– Matėm, – tarė vienas medžiotojas po gana ilgos ir nejaukios tylos. – Prieš kelias dienas. Nedaug jų buvo. Gal trys... gal keturi.
Aš išlipau iš karietos ir priėjau arčiau.
– Ar matėte šituos karolius? – paklausiau ištiesdama delną.
Vyresnis medžiotojas paėmė juos į rankas. Ilgai vartė, braukė nykščiu per spalvotus karoliukus, paskui papurtė galvą.
– Šitų neatsimenu. Bet vienas iš tų indėnų tikrai nebuvo vienas. Atrodė, kad jie kažko ieškojo. Paskui nujojo į šiaurės rytus. Link Brimstono kalnagūbrio, – paaiškino jis ir grąžino man karolius.
Aš su Kalebu susižvalgėme. Tai buvo pirmoji kryptis. Padėkojome medžiotojams ir išvykome.
Kelias vis siaurėjo. Miškai tankėjo. Kurį laiką sutikdavome tik pavienius keliautojus, kol priešais pasirodė senas kailiadirbys, vedinas mulais.
Kalebas sustabdė arklius.
– Gal ką nors girdėjote apie indėnus?
Vyras palingavo galvą.
– Girdėti teko. Prieš porą dienų kažkas užpuolė stovyklą. Sakė, ten buvo indėnų. Daugiau nieko nežinau. Tik tiek, kad viskas nutiko netoli Brimstono kalnagūbrio, – virpančiu balsu atsakė senolis.
Jis atsisveikino ir nuėjo savais keliais. Aš tylėjau. Tai buvo antra užuomina ir ji vedė ten pat.
Dar po kelių valandų mus aplenkė lengvas vežimas su raudonu kryžiumi ant šono. Jį vairavo vidutinio amžiaus vyras. Išgirdęs mūsų pokalbį apie indėnus, jis pats sustabdė arklius.
– Atsiprašau, – tarė. – Netyčia nugirdau.
Kalebas linktelėjo.
– Ieškome kelių žmonių.
– Keistas sutapimas, – atsiduso gydytojas. – Visai neseniai teko gydyti vieną jaunuolį. Jis buvo sužeistas strėle.
– Kokia buvo strėlė? – paklausiau greičiau, nei spėjau apie tai pagalvoti. Mano širdis buvo tarsi sustojusi.
Gydytojas akimirką pamąstė.
– Kotas tamsus. Labai lygiai nušlifuotas. Antgalis siauras, ilgas, iš juodo akmens. O gale... tik dvi plunksnos. Viena balta, kita juoda. Abi trumpai pakirptos, – papasakojo vyras ir gūžtelėjo pečiais. – Keista strėlė. Dar nebuvau tokios matęs.
Aš užsimerkiau: Čerokių.
Nekilo nė menkiausios abejonės.
– Kur radote tą žmogų? – tyliai paklausė Kalebas.
– Jį atgabeno iš Brimstono kalnagūbrio pusės į Aironhilą, kur ir dirbu, – atsakė gydytojas. – Daugiau nieko nežinau.
Jam nujojus, ilgai tylėjome.
– Trys žmonės, – pasakiau pagaliau. – Visi kalba apie tą pačią vietą.
– Jeigu važiuosime ten... yra viena bėda. – Kalebas sunkiai atsiduso.
– Kokia?
– Į Brimstono kalnagūbrį veda tik vienas kelias. Per Grimstoną.
– Ir?
Kalebas kurį laiką tylėjo.
– Tai vienintelė vieta Amerikoje, į kurią net šerifai bijo įjoti, – pasakė jis.
– Negi ten taip blogai? – Neitanas pažvelgė į jį.
– Blogiau, – atsakė Eliza. – Ten nėra nei taisyklių, nei įstatymų. Jeigu vienas žmogus netyčia iššauna – po akimirkos šaudo visas miestas. Ir dar... jeigu mums nepasiseks... – ji nutilo.
– Kas? – paklausė Neitanas.
– Gali būti, kad sutiksime žmogų, kurio bijo net pats Grimstonas, – pasakė Kalebas.
Aš nieko neatsakiau. Man nerūpėjo nei miestas, nei jo gyventojai. Jeigu mano gentainiai buvo ten... aš vis tiek ketinau vykti. Net jeigu reikėtų pereiti per patį pragarą.
Būtent tokį nuosprendį pasakiau Kalebui ir jis nebesipriešino. Todėl visai netrukus karieta lėtai riedėjo paskutiniais kelio vingiais, kol prieš akis išniro Grimstonas.
Jis nebuvo panašus į jokį kitą miestą, kokį man buvo tekę matyti. Turėjau pripažinti, kad atrodė daug labiau apleistas nei Mudfordas, bet čia bent jau nebuvo tokio purvo. Žemė čia buvo kieta lyg akmuo.
Į akis krito ne namai, o dulkės. Jos kabėjo ore taip tirštai, kad atrodė, lyg visas miestas būtų užmiršęs, kokios spalvos yra dangus.
Kažkur prie salūno du vyrai daužėsi kumščiais. Kiek toliau ant šaligatvio gulėjo girtas žmogus, o šalia jo ramiai pririštas žirgas rupšnojo sausą žolę. Per atvirą langą sklido kortų pliaukšėjimas ir juokas.
Staiga nuaidėjo šūvis. Aš instinktyviai kryptelėjau galvą į garso pusę. Niekas nesureagavo: nei moteris, nešanti kibirą, nei prie parduotuvės stovintys vyrai, nei ant laiptų sėdintis senukas. Lyg šūvis būtų buvęs toks pat įprastas kaip bažnyčios varpas.
– Sveika atvykusi į Grimstoną, – tyliai tarė Kalebas.
Jo balse nebuvo ironijos. Tik nuovargis.
Mes lėtai judėjome pagrindine gatve toliau, nes kaip ir sakė Kalebas, menkiausias judesys čia gali kainuoti gyvybę.
Žmonių buvo daug. Beveik visi ginkluoti. Vieni nešiojosi revolverius ant klubų, kiti šautuvus laikė tiesiog permestus per petį. Veidai buvo šiurkštūs, įtarūs. Kiekvienas praeivis trumpam nužvelgdavo mūsų karietą, bet nė vienas neužlaikydavo žvilgsnio ilgiau nei reikėjo. Ir tada kažkas pasikeitė.
Pirmiausia tai pajutau, o ne pamačiau. Triukšmas pradėjo slopti. Vienas po kito pokalbiai nutrūko. Prie salūno stovėję vyrai lėtai pasitraukė nuo gatvės vidurio. Net tie du besimušę vyrai nuleido kumščius.
– Kalebai... – tyliai prabilo Neitanas.
– Matau, – atsakė šis nė neatsisukdamas.
Iš gatvės galo artėjo keli raiteliai. Priekyje jojo aukštas blondinas geltonu cilindru ant galvos, geltonais languotais marškiniais. Tokios pat spalvos kelnėmis.
Smilga kyšojo tarp jo lūpų, o žydros akys tingiai slydo per žmones, tarsi nė vienas iš jų nebūtų vertas didesnio dėmesio.
Man užteko vieno žvilgsnio.
– Na jau ne... – tyliai sumurmėjau.
– Tu jį pažįsti? – Kalebas pažvelgė į mane.
– Deja.
Raiteliai sustojo tiesiai prieš mūsų karietą, kurią Kalebas taip pat jau gerokai seniau sustabdė. Blondinas lėtai nulipo nuo žirgo. Viena ranka nusibraukė dulkes nuo kelnių, kita išsiėmė smilgą iš burnos ir nusišypsojo. Ta kreiva šypsena ir gelsvi dantys buvo pažįstami.
– Na, jeigu čia ne mano mėgstamiausia indėnė.
Aš atsidusau.
– O aš jau tikėjausi, kad šį kartą mano batai liks nepastebėti.
Jis nusijuokė. Nuoširdžiai. Net keli jo vyrai šyptelėjo.
– Matai? – palingavo galvą jis. – Vis dar prisimena mane.
– Sunku pamiršti žmogų, kuris garsėja moteriškų batų vagystėmis.
– Ką aš galiu pasakyti? – jaunuolis skėstelėjo rankas į šalis ir dar plačiau išsišiepė. – Turiu gerą skonį.
– Turi keistą skonį.
– Gal, – jis trumpam primerkė akis. Tada jo žvilgsnis nuslydo nuo manęs prie Kalebo, tada prie Neitano. – Nauji draugai?
– Kelionės draugai, – ramiai atsakiau.
– O kur važiuojat?
– Ne tavo reikalas.
– Mano mieste viskas mano reikalas.
– Man atrodo, Grimstonas nepriklauso tau.
– Popieriuose – ne, – jis nusišypsojo dar plačiau. – Bet paklausk bet kurio čia stovinčio žmogaus.
Akimirką gatvėje tvyrojo tyla. Niekas neišdrįso nė krustelėti. Tik tada mano žvilgsnis nukrypo į vyrą, stovėjusį kiek atokiau nuo jo.
Žemas, tvirtai sudėtas, rausvi drabužiai, cigaretė dantyse. Veidas senesnis, labiau išvagotas laiko, tačiau suklysti negalėjau.
– Ralfai?
– Seniai matyta, Yara, – jis trumpai linktelėjo ir išpūtė didelį dūmą.
Akimirką net nežinojau, ką pasakyti. Paskutinį kartą mačiau jį su maršalo žvaigžde ant krūtinės. Žmogus, kuris gaudė nusikaltėlius, dabar stovėjo petys petin su pavojingiausiu žmogumi, kokį tik buvo tekę sutikti.
– Negalvojau, kad kada nors pamatysiu tave... šitoje pusėje, – tyliai pasakiau.
– Gyvenimas kartais pasirenka už mus, – Ralfas sunkiai atsiduso.
– Ar tikrai?
Jis nebeatsakė. Gavinas mostelėjo ranka, lyg jiems abiem būtų nusibodusi ši tema.
– Gerai jau. Užteks sentimentų. Sakykit geriau... ko ieškot Brimstono pusėje?
Aš trumpam pažvelgiau į Kalebą, paskui vėl į Gaviną.
– Savo žmonių, – atsakiau.
Šypsena jo veide vos pastebimai priblėso vos vienai akimirkai, bet aš tai pastebėjau.
Gatvėje tvyrojo tyla. Ne ta, kuri ateina naktį. Šita buvo kitokia. Gyva. Visi laukė.
Gavinas stovėjo priešais mūsų karietą, viena ranka pasirėmęs į balną. Žydros akys ramiai klaidžiojo nuo manęs prie Kalebo, paskui prie Neitano. Jo veide vis dar žaidė ta pati tingi šypsena, lyg visas pasaulis būtų sukurtas vien tam, kad jį linksmintų.
– Tai sakai, savo žmonių ieškai? – paklausė jis.
– Taip, – atsakiau ramiai.
– O jeigu jų neberasi?
– Vis tiek ieškosiu.
– Užsispyrusi kaip visada.
– O tu vis dar erzini žmones iš nuobodulio.
– Ne iš nuobodulio, – jis papurtė galvą. – Iš malonumo.
Keli jo gaujos vyrai tyliai nusijuokė. Ralfas liko stovėti kiek atokiau. Jis neįsiterpė. Tik stebėjo mane taip, lyg bandytų suprasti, kiek iš tos merginos, kurią kadaise matydavo rezervate, dar liko.
– Na gerai, – atsiduso Gavinas. – Papasakok man, kodėl turėčiau tau padėti?
– Neprašiau pagalbos, – pasipriešinau.
– O ko tada prašai? – jis atrodė nustebęs.
– Atsakymo.
– Tai tas pats, – vaikinas numojo ranka.
– Ne.
– Matau, Paryžius tavęs neišmokė mandagumo, – jis primerkė akis.
– O tavęs gyvenimas neišmokė nevogti batų.
Šį kartą nusijuokė jau visa gauja. Net Ralfui lūpų kamputis vos pastebimai krustelėjo.
Gavinas palingavo galvą.
– Matot, vyručiai? Sakiau gi, kad patinku jai.
– Nepersistenk, – sausai atsakiau.
– Kodėl? Bijai, kad patikėsiu?
– Bijau, kad vėl pradėsi domėtis mano batais.
– Ne... – jis demonstratyviai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. – Šitie neblogi. Atrodo, nauji. Galėčiau...
– Gavinai, – jo vardą ištarė Ralfas. Ramus balsas, be jokio pykčio.
Gavinas net neatsisuko.
– Palauk, – numojo ranka. – Mes dar tik pradedam susipažinti iš naujo, – jis žengė dar vieną žingsnį arčiau karietos. – Tai kur sakai važiuoji?
– Į Brimstono kalnagūbrį.
Jo šypsena nė kiek nepasikeitė. Tik akys trumpam sustingo.
– Bloga vieta, – jis caktelėjo liežuviu per dantis.
– Žinau.
– Ne, nežinai.
– Žinau, – pakartojau pro sukastus dantis. – Todėl ir važiuoju.
– Drąsi.
– Užteks, – Neitano balsas pirmą kartą nuskambėjo kiek irzaliai. – Jeigu žinai ką nors naudingo, tai sakyk. O jeigu ne...
Viskas įvyko taip greitai, kad net nespėjau suvokti. Gavino šypsena dingo lyg jos niekada nebūtų buvę. Revolveris jau buvo jo rankoje.
Spragt.
Dar po akimirkos vamzdis žiūrėjo tiesiai Neitanui į kaktą. Tarp jų buvo geras atstumas. Per didelis daugeliui žmonių, bet ne Gavinui. Jo veidas buvo visiškai ramus. Toks ramus, kad pasidarė dar baisiau. Jame nebuvo nei pykčio, nei įniršio – tik absoliutus įsitikinimas. Jeigu dabar paspaustų gaiduką... Jis neprašautų.
Visa gatvė sustingo. Net vėjas, rodėsi, liovėsi judinęs dulkes. Nė vienas gaujos narys nesureagavo. Lyg tai būtų įprasta. Lyg jie būtų matę tai šimtus kartų.
– Berniuk, – tyliai tarė Gavinas, nė karto nemirktelėjęs. – Kai kalba suaugusieji... nepertraukinėk.
Neitanas nė nekrustelėjo. Kalebas lėtai įtempė žandikaulį, tačiau ir jis nejudėjo. Aš giliai įkvėpiau.
– Gavinai.
Jis neatsisuko.
– Padėk ginklą, – paprašiau.
Kelias akimirkas niekas nepajudėjo. Tada jo lūpų kampučiai vėl pakilo lyg prieš tai nieko nebūtų nutikę. Jis nuleido revolverį, įsikišo jį atgal į dėklą ir nusivalė nuo rankovės nematomą dulkelę.
– Matai? – ramiai tarė, pažvelgdamas į Neitaną. – Ji mane pažįsta geriau negu tu.
Gatvė lyg vienu metu iškvėpė. Pokalbiai pamažu atsinaujino. Kažkur vėl sukaukšėjo salūno durys. Tarsi Grimstonas būtų trumpam sulaikęs kvėpavimą ir dabar vėl prisiminęs, kaip gyventi.
Gavinas pakėlė akis į mane.
– Dabar galim tęsti, – jo balse vėl skambėjo ta pati lengva pašaipa. Lyg prieš akimirką revolverio apskritai nebūtų buvę. – Tu ieškai savo gentainių, – tarė jis. – O aš svarstau... ar man apskritai verta tau ką nors pasakoti.
Aš kelias akimirkas tylėjau, o Gavino akys nebeklaidžiojo. Jos buvo įsmigusios tiesiai į mane. Nebebuvo nei šypsenos, nei pajuokos. Tik smalsumas.
– Tai ką dabar darysi? – paklausė jis tyliai. – Prašysi?
– Ne, – papurčiau galvą.
– Ne? – vienas jo antakis vos kilstelėjo.
– Tu neprivalai mūsų praleisti.
– O jeigu nepraleisiu?
– Tada ieškosiu kito kelio.
– Tokio nėra.
– Tuomet važiuosiu per tave.
Kelias akimirkas niekas nepratarė nė žodžio. Paskui Gavinas staiga garsiai nusijuokė. Taip, kad net keli miestelio vyrai atsisuko
– Štai šita mergiotė man visada patiko, – palingavo galvą jis. – Turi nagus.
– O tu vis dar turi kvailą įprotį vogti batus, – pasipriešinau.
– Šitas įprotis man vis dar neša daug džiaugsmo, – jis nekaltai skėstelėjo rankas į šalis.
– Užtat batų savininkams – nelabai.
Jis nusivalė nuo pirštinių dulkes ir lėtai priėjo dar arčiau karietos. Dabar mus skyrė vos keli žingsniai.
– Žinai... – tarė jis ramiai. – Jeigu dabar labai gražiai paprašytum...
– Neprašysiu, – kuo ramiausiai atsakiau.
– Kodėl?
– Nes tu vis tiek specialiai temptum laiką.
– Pažįsti mane, – jo lūpose vėl atsirado ta kreiva šypsena. – O aš jau galvojau, kad pasiilgai.
– Labiau pasiilgau savo batų, – mostelėjau ranka į jo batus, kurie buvo pernelyg panašūs į indėniškus. – Man atrodo, net nebetiktų man. Ištampei savo dramblio kojomis.
Visa gauja nusijuokė. Net Krokodilas nusikvatojo taip garsiai, kad jo kaukolė ant galvos vos nenuslydo.
Gavinas papurtė galvą.
– Matot? Šita moteris dar ir juokauti moka.
– O tu vis dar neatsakei į mano klausimą.
– Koks jis buvo?
– Ar mus praleisi?
– Neskubink.
Jis demonstratyviai apsisuko nugara į mus ir lėtai nusiėmė cilindrą. Delnu perbraukė per išsitaršiusius šiaudų spalvos plaukus, vėl užsidėjo skrybėlę ir tik tada atsigręžė.
– Žinai, kas man labiausiai patinka? – paklausė, o aš neatsakiau, nes žinojau, kad vis tiek pasakys. – Žmonės, kuriems labai skuba, nes jie pradeda daryti kvailystes, – jis akimis permetė mane. – O tu dabar labai skubi.
– Mano žmonės kažkur ten, – ranka mostelėjau į tolį, ten, kur kažkur galimai stūksojo Grimstono kalnagūbrys su įrodymais apie, tikiuosi, gyvus mano gentainius.
Gavinas trumpam nutilo.
– Gali būti, – ir sumurmėjo kaip niekur nieko.
– Tai traukis iš kelio, – pareikalavau.
Jo šypsena dingo. Šį kartą lėtai.
– Tu man nenurodinėsi.
– O tu manęs nesustabdysi.
Ralfas žengė pusę žingsnio į priekį.
– Gavinai, užteks.
– Ne, – Gavinas paprieštaravo.
Ralfas pažvelgė į mane.
– Ji nemeluoja.
– Tu jos pusėje? – Gavinas nusuko akis į jį.
– Ne.
– Tai ko kišiesi?
– Todėl, kad ją pažįstu.
Daugiau nieko. Jiedu kelias akimirkas tylėjo. Visa gatvė laukė. Gavinas sunkiai atsiduso.
– Žinai, Ralfai... kartais tu mane erzini labiau negu ji.
– Gali būti.
– Ir vis tiek tavęs dar neišmečiau.
– Gali būti.
Tas trumpas apsikeitimas žodžiais buvo toks ramus, kad atrodė keista prisiminti, jog vos prieš minutę revolveris buvo nukreiptas Neitanui į galvą.
Gavinas vėl pažvelgė į mane.
– Gerai. Važiuokit.
Kalebas jau norėjo timptelėti vadeles.
– Bet... Kai grįši... – jo balse pirmą kartą nebesigirdėjo pašaipos. Tik smalsumas. – Papasakosi, ką radai.
– Kodėl turėčiau?
– Todėl, kad dabar jau man pasidarė įdomu.
– O jeigu nieko nerasiu?
– Tada irgi papasakosi.
Aš kelias akimirkas į jį žiūrėjau. Šis žmogus buvo neprognozuojamas, pavojingas. Ir vis dėlto keisčiausia buvo ne tai. Keisčiausia buvo tai, kad jis mūsų nepaleido todėl, jog pasigailėjo. Jis paleido todėl, kad norėjo sužinoti, kuo baigsis mūsų istorija.
– Sutarta, – pasakiau, nors net neketinau nieko jam nei pasakoti, nei tuo labiau grįžti į šį miestą, kaip ir neketinau jo sutikti nei viename kitame Amerikos mieste.
Gavinas patenkintas linktelėjo ir lėtai pasitraukė iš kelio. Jam nė nereikėjo nieko sakyti. Visa gauja vienu metu atsitraukė į gatvės pakraščius. Kelias į Brimstono kalnagūbrį buvo atviras.

...

Brimstono kalnagūbrys mane pasitiko be jokio ženklo, kad čia kažkas baigėsi. Upė tekėjo sekliai, lėtai, lyg pati būtų pavargusi nuo savęs. Vanduo buvo pilkas ne nuo purvo – nuo akmenų po juo, nuo dangaus, kuris čia visada atrodo per žemas. Žemė kieta, akmenuota, vietomis išretėjusi žolė, vietomis – per tanki, kad matytum, kas slepiasi po ja. Čia visada buvo pavojinga vieta. Žvėrių per daug, žmonių – tik tie, kurie neturi ko prarasti.
Mes radome dvi baltųjų palapines prie upės. Tuščias. Paliktas ne skubiai, bet ir ne ramiai.
Aplink jas dar buvo matyti gyvenimo pėdsakai. Vežimo ratų vėžės giliai įsirėžusios į minkštesnę žemę, daugybė arklių kanopų žymių, prie vienos palapinės numestas apverstas skardinis dubuo, o ant tarp dviejų medžių ištemptos virvės vis dar kybojo pusiau išdžiūvęs rankšluostis. Atrodė, kad žmonės ketino čia pasilikti ilgiau, tačiau kažkas privertė juos išvykti anksčiau, nei planavo.
Laužavietėj ]]> Sun, 16 Aug 2026 09:30:21 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262807.html http://rasyk.lt/kuriniai/262807.html     Bet pirmiausia nuo Katedros aikštės patraukiu į Pilies gatvę, kur Rotušės aikštėje šurmuliuoja nagingų menininkų sukurtų dirbinių mugė. Pakabukai, karoliukai, žiedai, sagės, staltiesėlės, puodeliai, mezginiai, paveikslai, skanumynai... Žagarėlių nusiperku ilgai nedvejodama. Labai mėgstu.
    Šilta. Galima sakyti – beveik karšta. Bet gera. Gera, kad vasara dar čia. Taip nesinori jos paleisti. Pasirūpinu ledais. Skanumėlis!
    Vingiuoju senamiesčio gatvelėmis. Nuošalesnės tokios ramios. Einu ir klausausi, apie ką jos tyli. Visos jų istorijos seniai išpasakotos.
    Bernardinų sodas pasitinka su armėnų muge. Armėnai Lietuvai dėkoja už tai, kad pripažinome jų nepriklausomybę prieš trisdešimt penkerius metus. Šia proga atvežė mums vaišių. Buvo kepamas šašlykas, pilstomas alus. Matėsi tautiškais motyvais dekoruotų lėkštelių, puodelių.
    Traukiu toliau. Atskirame sodelyje regiu aukštaūges gėles. Žydi gražuolės. Ramunės, smulkiais žiedeliais šviečia, bet, pasirodo, tai karpytalapiai kalimeriai. Šalia puikuojasi vernonijos. Žiedai it smulkūs purpuriniai krepšeliai, susitelkę į tankius skėtinius šluotelės formos žiedynus. Ryškiai geltonais žiedais spindi mentūriniai gludai. Savo ryškumu jiems nenusileidžia šiurkštieji saulakiai. Na ir kas, kad jie žymiai aukštesni? Štai, pavyzdžiui, bandreniai: žemesni, nėra tokie ryškūs, bet jų rutuliškus violetinius žiedus gausiai lanko bitės, kamanės bei drugeliai. Šluotelinė hortenzija aiškiai puikuojasi savo rožiniais sijonėliais ir baltom kepurėlėm. Ne ką prastesnės rausvažiedės ežiuolės. Žiedlapiai purpuriniai su oranžiniais kūgio formos viduriukais. Rožiniais žiedais plačialapis pelėžirnis skleidžia savo grožį ir nė kiek prastesnis nesijaučia. Aukštaūgiai kemerai, kurių smulkūs alyviniai žiedeliai susitelkę dideliuose skėtiškuose žiedynuose, didžiuojasi savo išvaizda ir patrauklumu bitėms bei drugiams. Virgininiai pūstatauriai. Jie skiriasi nuo kitų. Išsidėstę ilguose, stačiuose, varpos formos žiedynuose. Iš jų sklinda švelni alyvinė spalva. Lysvių kraštus puošia melsvės. Kaip gi be jų? Vešli lapija ir varpelio formos švelniai violetiniai žiedai puikiai tinka dekoracijoms.
    „Senovėje moterys per Žolinę rinkdavo laukų gėles, žoleles ir iš jų gamindavo simbolinę žolynų puokštę. Tai buvo rugiagėlės, medetkos, ramunės, rugiai, avižos ir kiti augalai. Puokštę džiovindavo ir iki kitos Žolinės šventės ji buvo laikoma namuose, garbingoje vietoje.
    Ūkininkai specialiai šiai šventei iškepdavo duoną, gamindavo alų, girą. Žolinės švęsti rinkdavosi visa giminė. Susirinkę žmonės dainuodavo lietuvių liaudies dainas, dėkojo Žemei už derlių. Buvo žaidžiami įvairūs žaidimai, linksminamasi, šokama. ‘‘
    Prie Katedros jau praretėjusios moterėlių gretos. Pardavusios savo puokšteles, išskubėjo į namus. Žingsniuoju ir aš, nusinešdama mieliausias gėlių šypsenas. ]]> Sat, 15 Aug 2026 18:51:11 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262805.html http://rasyk.lt/kuriniai/262805.html