http://rasyk.lt lt kitoks.lt – Biče, iš milicijos mane paleido! – linksmai išsiviepė Karosas, žagsėdamas taip, lyg kiekvienas žagsėjimas būtų atskiras SOS signalas.
Ausė taip pat buvo patenkintas. Jo akys sužibo kaip dviejų savaičių katino, pamačisio silkę.
– Štai! – išdidžiai pristatė Ausė. – Atvedžiau didžiausią mūsų mieste privatizacijos patirtį turintį specialistą!
– Čekistai mane paleido… – vėl graudenosi Karosas, traukdamas iš vidinių kišenių du butelius: vieną saldaininės mėtinės, kitą runkelinės naminės. Prie viso to dar pri-dėjo užkandos – didžiulę svogūno galvą.
– Va čia tai žmogus! – sušuko Ausė. – Ateina ne tuščiomis, o su programa!
Nuotaika pakilo. Balius nusimatė nemenkas. Karosas mūsų sluoksniuose buvo legenda. Ne žmogus – epo herojus.
– Traukėmės mes nuo vokiečių iš Velikije Luki 1941 metais tiesiai į Lietuvą, o paskui mes jus užkariavome, – visuomet paaiškindavo jis.
– Nieko nepasakysi, – linktelėjau. – Gryną teisybę rėžia. Ne taip, kaip kai kurie „išvaduotojai“

Karosas išdidžiai išpūtė krūtinę, kuri ir taip buvo išsipūtusi nuo butelių.
– Kokią tu dabar pas mus miliciją radai? – aiškinu jam. – Pas mus dabar policija. Patamsi tu.
– Tai gal ten ir policija buvo… – svarstė Karosas. – Tik mane tie patys čekistai užda rė. Kažkaip kitaip apsirengę. Nejaugi jie taip greitai policininkais virto? Persirengė – ir viskas?
– O tu kaip manei? – paklausė Ausė, bet be klaustuko, nes jam klausimai retai būna klausimai.
Karosas tęsė:
– Aha, biče… Išeinu aš šiandien iš ryto iš tos mili… tfu, policijos. „Švaku“, nežinau ką daryti. Bičelio nei vieno nesimato.
Čia reikia paaiškinti. Žodis „švaku“ reiškia blogai. Labai blogai. Taip blogai, kad net žodis „blogai“ pasijunta menkavertis.

– Ką daryti? – tęsė Karosas. – Einu pas savąją lietuvaitę.
– Drąsus tu žmogus, – sumurmėjau.
– Duok, sakau, nors suknistą „diskę“ pagirioms! – pasakojo jis. – Per tave mane vakar čekistai… atsiprašau, policininkai į „otdelą“ įgrūdo! O ji dievagojasi – neturi. Aš tuo metu karštligiškai svarstau, kur vakar girtas pinigus paslėpiau. Galva plyšta, kojos dreba, rankos dreba, net ausys dreba…
– Tai tu visas drebėjai? – paklausė Ausė.
– Taip, kaip Brežnevas per paradą! – išdidžiai pareiškė Karosas.
– Oho, – sušvilpiau. – Čia rimta.

– Čiumpu nuo lango fikusą ir metu ant grindų! – tęsė Karosas. – Tik šukės išsilakstė. Lietuvaitės akys išsiplėtė kaip du lėkštiniai radarai. Puls ji prie palangės. Pasižiūriu – rūpūžė! Pinigai po fikusu buvo padėti!
– Tai tu pats juos ten padėjai? – paklausė Ausė.
– Aš? – įsižeidė Karosas. – Aš pinigus slėpti? Aš juos tik išleisti moku!
– Logiška, – pritariau.
– Čiumpu pinigus, kol nesugriebė mano lietuvaitė. Jei būtų spėjusi – šiandien čia nesėdėčiau. Sėdėčiau nuovadoje. Maunu pro duris ir sakau: „Sudie, brangioji mano lietuvaite, kai turėsi pinigų – užeisiu aplankyti. “ Tai štai, po ilgų kelionių ir žygių – aš čia!
– Žygio pabaiga? – paklausė Ausė.
– Taip! – išdidžiai pareiškė Karosas. – Čia bus žygio pabaiga. Ir naujo žygio pradžia.

Mes su Ause susižvalgėme. Karosas buvo kaip kometa: pasirodo retai, bet kai pasirodo – palieka kraterį.
– Kvailiai jūs, – gėdino mus Karosas. – Jokių ufonautų nėra ir būti negali. Nebent „zachodas“ jums, ar ant „arklių“ sėdote. Pamatysite, kai aš įsijungsiu – nušluostysime mes jiems nosis.
– Kam? – paklausiau.
– Visam pasauliui! – išdidžiai pareiškė Karosas.
Karosas ne šiaip žmogus.
Karosas – reiškinys.
Kosminis.

Nuotaika pakilo. Balius nusimatė nemenkas. Kai išgėrėme trilitrinį kuko po to 700 gramų talpos saldaininės butelį, įvyko tai, ko niekas nesitikėjo.
Už lango kažkas sužibo. Ne taip, kaip žibintuvėlis. Ne taip, kaip žvaigždė. Ne taip, kaip milicininko prožektorius. Tai buvo toks žybsnis, kad net mūsų stiklainis su kukų suvirpėjo kaip želė.

Ateiviai. Tikri. Gyvi. Su batais.
– Matai?! – sušuko Ausė. – Sakiau, kad jie čia!
– Kas čia? – paklausė Karosas, žiūrėdamas į langą taip, lyg tikėtųsi pamatyti savo buvusią žmoną.
– Ufonautai! – sušukome abu vienu balsu.
Ir tada…
Durys prasivėrė.

Įėjo trys būtybės.
Ne tokios, kaip filmuose.
Ne tokios, kaip knygose.
Ne tokios, kaip piešia vaikai.
Jos buvo…
Kaip trys seni kolūkio pirmininkai, tik žali.
Vienas turėjo anteną.
Kitas – dvi antenas.
Trečias – kepurę su snapeliu, lyg būtų ką tik iš turgaus.
– Zdraste, – pasakė pirmasis.
Mes sustingome.
– Zdraste, – pakartojo antrasis.
Trečiasis tik linktelėjo. Matyt, buvo intravertas.
Karosas pirmas atgavo žadą.
– Vy iš kur? – paklausė jis, lyg klaustų, iš kur jie gavo tokį gražų žalią atspalvį.
– Iš Z-17 sektoriaus, – atsakė antenuotas.
– O kur tas sektorius? – paklausiau.
– Už jūsų „Šilelio“ televizoriaus antenos, – rimtai atsakė ateivis.

Mes susižvalgėme.
Logiška.
Ten visada buvo blogas priėmimas.
Karoso privatizacijos instinktas pabudo
Karosas atsistojo, išdidžiai išsitiesė ir tarė:
– Vy čia privatizuoti atvažiavot?
Ateiviai susižvalgė.
Mes tyrinėti, – pasakė vienas.
– Mes stebėti, – pridūrė kitas.
– Mes pirkti, – pasakė trečias, rodydamas į mūsų kuką.
– Pirkti?! – sušuko Ausė. – Kuko?!
Ateivis linktelėjo.
– Mes ragauti.

Karosas išdidžiai iškėlė stiklinę.
– Bičai, jūs pataikėt. Čia – mūsų nacionalinis paveldas. UNESCO dar neįtraukė, bet viskas prieš akis.
Ateiviai atsisėdo.
Vienas iš jų išsitraukė kažkokį prietaisą, panašų į kalkuliatorių, tik su daugiau mygtukų ir mažiau prasmės.
– Analizė, – pasakė jis.
Įpylė sau kuko.
Išgėrė.
Suklykė.
Užsidegė.
užgeso.
Nusišluostė.
– Stipru, – pasakė.
– Čia tik pirmas gurkšnis, – pasakė Ausė.

Antras ateivis paragavo.
Jam iš akių iššoko dvi antenos.
Trečias paragavo.
Jam išaugo keturios.
– Mes pirkti visą partiją, – pasakė jie vienu balsu.
Karosas išdidžiai atsistojo.
– Vy pataikėt pas tinkamą žmogų. Aš – Karosas. Privatizacijos specialistas. Aš jums parduosiu visą mūsų miestą.

– Kiek kainuoja? – paklausė ateivis.
Karosas pamąstė.
– Du buteliai mėtinės ir vienas runkelinės.
Ateiviai susižvalgė.
– Sutarta.
Ir taip, mieli skaitytojai,
– Sutarta.
Ir taip, mieli skaitytojai,
mūsų miestelis buvo pirmasis Lietuvoje,
kurį oficialiai privatizavo ateiviai.
O mes su Ause?
Mes gavome po stiklinę kuko.
Ir garbę būti pirmaisiais žmonėmis, kurie pardavė miestą už svogūną ir dvi degtines. Ir šitaip visada prasideda haliucinacijos po kuko vartojimo. ]]> Sat, 25 Jul 2026 12:30:56 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262613.html http://rasyk.lt/kuriniai/262613.html
Vaikų čia nebuvo daug, tačiau per šį trumpą laiką, kai esu tarp savo gentainių, įpratau juos matyti ir skaičiuoti maždaug kas penkias Misisipes. Vieno vaiko man kažkodėl trūko, nors perskaičiavau lygiai dešimt kartų.
Iš pradžių pagalvojau, kad jis tiesiog kažkur slepiasi, todėl kruopščiai apvaikščiojau ir apžiūrėjau kiekvieną rezervato vietą. Net išdrįsau žvilgtelėti į kiekvienos palapinės vidų, atsiprašydama už sutrukdymą tų, kurie buvo jose. Aš neradau to berniuko.
Apsižvalgiau dar kartą. Tada dar kartą. Mano kūnas sureagavo greičiau nei protas – rankos suglebo, kvėpavimas ėmė trūkinėti, o krūtinėje atsirado keista tuštuma. Tai nebuvo baimė. Tai buvo nerimas ir nuojauta tuo pačiu metu.
Žingsniai patys vedė už rezervato ribos, ten, kur žemė dar buvo sava, bet jau nebe saugi. Takas buvo vos matomas – sutrypta žolė, nulaužta šakelė, pėdsakai, kuriuos galėjo palikti vaiko kojos. Radau jį greitai.
Berniukas stovėjo sustingęs prie nedidelės įdubos, rankose gniauždamas kažką smulkaus – gal akmenėlį, gal pagaliuką. Akys buvo plačios, bet jis neverkė. Tik kvėpavo per greitai, lyg kūnas būtų supratęs anksčiau nei jis pats.
– Ateik pas mane, – pasakiau tyliai.
Jis pakluso iškart. Priėjo ir įsikibo man į ranką taip stipriai, kad pirštai trumpam nutirpo. Aš pasukau atgal rezervato link. Ir tada išgirdau kanopas.
Vienas žirgas. Ne per daug toli, bet pakankamai arti, kad būtų girdimas. Pakankamai, kad būtų pasirinkimas – bėgti arba sustoti. Aš nesustojau. Bet ir nepagreitinau žingsnio. Tik instinktyviai patraukiau vaiką už savęs, kad jis atsidurtų man už nugaros. Žirgas priartėjo tyliai.
Vyras sėdėjo balne ramiai, lyg turėtų visą pasaulio laiką. Jis nesišypsojo. Neatrodė įsiutęs. Net neatrodė susidomėjęs. Jo akys slinko per mane, per vaiką, per žemę po mūsų kojomis taip, lyg visa tai jau būtų matęs.
– Ne per toli nueita? – paklausė jis. Balsas buvo žemas ir gergždžiantis.
Aš nieko neatsakiau. Berniukas už nugaros sujudėjo. Pajutau, kaip jo kūnas pradėjo drebėti. Mano – taip pat. Bet aš neleidau sau atsitraukti. Tik tvirčiau įsispyriau kojomis, tarsi pati tapčiau dalimi šios žemės.
– Čia ne vieta vaikams, – tarė jis po trumpos pauzės. – Ir jaunoms mergelėms.
Jo žvilgsnis trumpam sustojo ties manimi, bet ne ties mano veidu. Akys nuslydo per rankas, per laikyseną, per tai, kaip stovėjau. Tarsi matuotų, tarsi vertintų.
– Jūs per ilgai galvojat, kad čia saugu, – pridūrė jis ramiai. – Žemė nepriklauso tiems, kurie tyliai laukia.
Aš pasislinkau pusžingsniu taip, kad vaikas visiškai dingtų man už nugaros. Vyras trumpai patylėjo. Tada pasuko žirgą taip, kad kelias prieš mus liktų laisvas, bet nepasitraukė į šalį.
– Eikit, – tarė. – Šį kartą.
Jo akys dar kartą perėjo per mus abu. Tarsi įsimintų. Tarsi pažymėtų.
Kai žirgas nujojo, aš dar kurį laiką stovėjau nejudėdama. Tik tada, kai kanopų dundesys visiškai ištirpo, pajutau, kaip mano kojos ima linkti. Vaikas vis dar laikėsi įsikibęs į mane. Mes grįžome į rezervatą tyliai.
Niekas neklausė, kur buvome. Niekas nekėlė triukšmo. Kažkas pastebėjo, kad parsivedžiau vaiką. Kažkas pastebėjo mano veidą. Bet niekas nieko nepasakė. Ir pirmą kartą supratau: atsakomybė čia nebuvo dovana. Ji buvo patikrinimas. Ir aš to neišvengiau.
Vakare ugnis degė žemiau nei įprastai. Ne dėl vėjo. Dėl žmonių. Aš tai pajutau dar nepriėjusi. Kaip pasikeitusį orą prieš audrą, kuri galbūt net neateis. Vaikas jau buvo su savais – sėdėjo šalia moters, kuri jam pynė žolės stiebelius tarp pirštų – tikriausiai tai buvo jo motina. Jis nebeverkė, bet ir nebesijuokė.
Stovėjau kiek atokiau, kai išgirdau, kad mane kviečia. Ne balsu. Judesiu. Vienas vyras tiesiog pasitraukė iš rato ir paliko tarpą. To pakako.
Atpažinau, kad tai buvo genties vadas, kurį visi vadino Vaja. Jis sėdėjo prie ugnies. Ne centre. Jis niekada ten nesėdėdavo. Jo veidas buvo ramus. Tokios ramybės žmonės neįgyja – jie su ja gimsta. Jis ne iš karto pažvelgė į mane, laukė, kol aš prabilsiu, bet aš tylėjau.
– Tu išėjai už ribos, – pasakė galiausiai. Tai nebuvo klausimas.
– Taip, – atsakiau.
Jis linktelėjo, tarsi patvirtintų ne mano žodžius, o tai, ką jau žinojo. Kurį laiką abu tylėjome. Ugnis trakštelėjo, ir dūmai trumpam pakilo aukščiau.
– Vaikas grįžo, – tarė jis.
– Taip.
Vėl pauzė.
– Ar jis buvo sužeistas?
– Ne.
Vadas Vaja pakėlė akis. Jo žalių akių žvilgsnis buvo gilus, bet ne aštrus. Nevertinantis. Tiesiog matantis.
– O tu pati?
Aš supratau, ko jis klausia.
– Ne, – pasakiau.
Jis dar kartą linktelėjo.
– Šįkart tu ne stebėjai. Tu pasirinkai, – tarė jis. Šie žodžiai nusėdo manyje sunkiau nei bet koks priekaištas.
– Aš to neplanavau, – pasakiau tyliai.
– Žemė retai klausia, ar planuoji, – atsakė jis. – Ji klausia, ar liksi, kai ateis laikas.
Jo žvilgsnis trumpam nukrypo ten, kur sėdėjo vaikas. Tada vėl sugrįžo pas mane.
– Tie, kurie ateina čia, dažnai nori saugumo, – tęsė Vaja. – Bet saugumas nėra duodamas. Jis laikomas. Rankomis. Kūnu. Kartais – tyla, – jis trumpai patylėjo. – Tu galėjai parvesti vaiką ir niekam nieko nesakyti. Bet tu leidai mums pamatyti.
– Aš nebenoriu slėptis, – pasakiau.
– Nuo šios dienos tu nebe tik ta, kuri stebi, – tarė Vaja ir atsistojo. Lėtai. Be skubos. – Bet dar ne ta, kuri sprendžia. Tarp šių dviejų vietų gyvena atsakomybė, – jis dar šiek tiek palaukė. – Jei rytoj norėsi išeiti – niekas tavęs nesulaikys. Jei liksi – žemė žinos, kodėl.
Jis nuėjo, neatsisukdamas.
Aš likau stovėti prie ugnies, jausdama, kaip manyje keičiasi svoris. Ne palengvėja, ne pasunkėja. Tiesiog persiskirsto. Ir supratau: nuo šios dienos buvimas čia nebebus tylus.
...
Rytas buvo ramus, be jokio iškilmingumo. Po vakarykščio sugrįžimo su vaiku niekas nekėlė klausimų, niekas nesusibūrė, niekas nekalbėjo garsiau nei įprasta. Káyona priėmė viską taip, kaip priima lietų ar vėją – be nuostabos.
Aš padėjau nešti malkas prie laužo. Medis buvo šiurkštus, palikęs sakų kvapą ant delnų, ir tas kvapas mane kažkaip ramino.
Netoliese ant žemės sėdėjo du vyrai. Vienas jų drožė medžio gabalą, kitas laikė odos juostą ir stebėjo, kaip pirmasis dirba. Jie kalbėjosi pusbalsiu, pertraukdami vienas kitą, bet ne ginčydamiesi – greičiau papildydami mintis. Aš jau buvau mačiusi juos kartu ne kartą.
– Jeigu pjausi per greitai, medis suskils, – tarė vienas, nepakeldamas akių.
– Jeigu pjausi per lėtai, niekada nesužinosi, ar jis buvo tinkamas, – atsakė kitas ir šyptelėjo.
Jų balsai buvo ramūs. Ne demonstratyvūs. Tokie, kurie nesiekia būti išgirsti visų.
– Tu vis dar neši malkas taip, lyg jos galėtų pabėgti, – galiausiai tarė tas, kuris laikė odą. Jis pakėlė akis į mane. – Atsipalaiduok. Jos niekur nedings.
Aš sustojau, akimirką nežinodama, ar tai pastaba, ar pokštas.
– Aš... tiesiog nenoriu jų išmesti, – pasakiau.
– Jei jos iškris, pakelsi dar kartą, – ramiai tarė kitas ir padėjo į šalį peilį. – Žemė čia pripratusi prie krentančių daiktų.
Jis pažvelgė į mane atvirai, be vertinimo. Tada mostelėjo ranka.
– Aš Maja.
– O aš Puka, – pridūrė kitas. – Paprastai mes kalbam abu, net jei klausimas buvo vienam.
– Pastebėjau, – atsakiau ir pati nustebau, kad šyptelėjau.
Jie abu nusijuokė. Trumpai. Be pašaipos.
– Mes čia visi broliai ir seserys, – tarė Maja, tarsi tarp kitko, vėl imdamasis drožimo. – Net jei ne kraujas.
Puka linktelėjo.
– Taip gyviau. Lengviau išgyventi, kai žinai, kad nesi vienas.
Aš nieko neatsakiau. Tie žodžiai – broliai ir seserys – ore pakibo, bet manęs nepalietė. Dar ne. Ir jie to neskubino.
– Vakar ėjai viena, – po kurio laiko pasakė Puka. Jo balsas buvo ramus, bet akys stebėjo atidžiai. – Ne kiekvienas taip išdrįsta.
– Aš tiesiog... pajutau, kad kažko trūksta, – atsakiau. – Nežinojau, ką darau, kol nepradėjau eiti.
Maja trumpam sustojo.
– Kartais taip ir nutinka, – tarė jis. – Pirmiausia žingsnis. Paskui supranti, kodėl jis buvo reikalingas.
Jie vėl pasinėrė į savo darbą, tarsi pokalbis būtų pasibaigęs. Ir jis iš tiesų pasibaigė – be pabaigos, be išvadų.
Aš paėmiau dar vieną glėbį malkų. Šį kartą rankos nebedrebėjo. Nugaros nejaučiau kaip svetimos. Ir pirmą kartą nuo atvykimo supratau, kad stoviu ne šalia jų, o tarp jų – net jei dar niekas to neįvardijo.
Káyona neskubėjo vadinti manęs sese. Ir aš neskubėjau jų vadinti broliais. Bet tarp mūsų jau buvo erdvė, kurioje tai galėjo kada nors nutikti. ]]> Sat, 25 Jul 2026 01:19:02 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262612.html http://rasyk.lt/kuriniai/262612.html Sausas ir karštas vėjas plaikstė saulės nublukintus vyro plaukus. Gelsva ir smėlėta pakrantė tolstant nuo kranto perėjo į akmenuotą dykynę. Uolėta žemė pamažu kilo vis aukštyn, kol galiausiai ties horizontu perdrėskė dangų kaitros nualintomis kalnų grandinėmis. Dykuma alsavo tiesiai jam į veidą - beribė, atšiauri ir negailestinga. Ji traukė ir kartu grasė išbandymais, kuriuos ne kiekvienas pajėgus pakelti. Vyrui šis balsas buvo pažįstamas. Kadaise jis ir pats stovėjo čia. Tąsyk dykuma šaukė jį. Dabar ji šaukė jo dukrą. Vyro akių gelmėse atsispindėjo neišmatuojamas ilgesys. Bet jis tik papurtė galvą. 
Vyro kojas skalavo tingios bangelės. Lėtai risdamosi viena per kitą, jos grakščiai rietė savo melsvus keterų lankus, tįso per smėlį skaidriais liežuviais, lyžtelėjo tvirtai smėlyje stovinčias vyro pėdas ir vėl švelniai šliauždamos grįžinėjo atgal į gilumą. Stovinčiojo nugarą gaivino nuo jūros atsklindanti vėsa. Jis visa savo esybe jautė iš už mėlynos juostos vos galimų įžvelgti gimtųjų kalnų šauksmą - jie kvietė jį grįžti atgalios. Namo.
Ant kranto, dviejų stichijų sandūroje, plačiai išžergęs kojas stovėjo tėvas. Savo didžiuliame ir talpiame glėbyje jis laikė apkabinęs merginą. Ši, apsivijusi rankomis jo liemenį, glaudėsi prie plačios ir galingos krūtinės taip stipriai, lyg visu kūnu gertų jo ramybę. Atrodė, kad ji paskutinį sykį mėgina įsiminti jo kvapą, širdies plakimą ir tvirtumą.
Vyras pakėlė savo sunkią ranką ir švelniai uždėjo jai ant galvos. Lengvu judesiu paglostė palaidus, laisvai ant pečių krentančius anglies juodumo plaukus. Tada abiem rankomis suėmė merginą už pečių ir, vengdamas žiūrėti jai į akis, atstūmė nuo savęs.
o dabar keliauk, - ištarė jis, iš valties traukdamas gertuvę ir kelioninį maišą. Tylėdamas įdavė juos merginai į rankas. Ši persimetė maišą per vieną petį, gertuvę kryžmai - per kitą. Tada įdėmiai pažvelgė tėvui į akis. Jų žvilgsniai susitiko. Tėvas tylėjo. Bet jo akyse ji įžvelgė daugiau atsakymų, nei kad spėjo sugalvoti klausimų. Tad mergina be menkiausio dvejonės šešėlio tiesiog apsisuko ir patraukė dykumon.
Vyras neskubėjo. Tarsi uola jis stovėjo ant kranto ir žvilgsniu lydėjo tolstantį tašką dykynėje. Tada sunkiai atsiduso ir grįžo prie vandens. Įsirėmęs rankomis nustūmė valtį tolyn nuo kranto. Kai jos apačia nebesiekė dugno, įsivertė į ją. Pataisė burę ir užgriuvo irklus. Kelias buvo tolimas. Iki sutemstant dar reikėjo pasiekti namus ir parginti gyvulius iš ganyklos namo. ]]> Fri, 24 Jul 2026 10:56:08 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262607.html http://rasyk.lt/kuriniai/262607.html Iš miško išėjo akli grybautojai, nešantys kiaurą valtį ant pečių.
- Kur tas ežeras? – sustojo aklieji vos per žingsnį  neįsibridę į smėlį plakantį krantą.
-  Kur einat? – paklausė kaimynas žvilgčiojantis į verdanti didžiulį katilą.
-  Ieškom gero žmogaus.
-  Visi dabar ieško gero žmogaus.
-  Mes jam atiduosim valtį, o jis mus išves į vieškelį.
-  Duokit man
-  Girdžiu tu nesi geras žmogus.
- Esu blogas žmogus, o jūsų valtis kiaura.
- Ar ji tikrai kiaura? Mes  nešam jau visą dieną
- Duokit man tą valtį ir aš išplauksiu į ežero vidurį.
- Mes akli, iš kur mums žinoti ar valtis kiaura?
- Norit išgerti?
- Mes ir taip nieko nematom.
Šalia ant laužo tyliai šnypštė naminės degtinės aparatas
Ir vakaro tyloje valtį numetė į vandenį, susėdo ir visi klausėsi kaip eina garas aparato  viduje.
Jie kalbėjosi visą naktį.
Susėdo į valtį ir išplaukė.
Ežero krantais klajojo tyli daina kviečianti mylėti pasaulį ar jis  būtu  kiauras ar tik aklas. ]]> Thu, 23 Jul 2026 20:48:26 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262604.html http://rasyk.lt/kuriniai/262604.html
Taip bešnekučiuodami su Ause išgėrėme tą trilitrinį kuko. Kaip ir buvo žadėjęs, jis iškėblino parnešti dar vieno. Aš, kol skrandyje vyko fermentacijos procesas, mintimis nusikėliau į aukštesnes, nežemiškas sferas. Kad nepamirščiau: mūsų kukas turi tokią savybę – baigia rūgti tiesiai kliento skrandyje. Kaip kosminis reaktorius, tik be instrukcijos ir be garantijos.

Nemanykite – mes ne visiškai kvaili. Kai trūksta ko nors už lupos užsimesti, paskaitome laikraščius, paklausome kokio atklydusio bomžiuko nuotykių. Kultūrinis gyvenimas, žodžiu.

Aš dirbu katilinėje. Kadaise buvau inteligentas, bet gyvenimas mane ištaisė. Dabar esu kūrikas. Katilinė – tik pavadinimas: apšildo kelis žinybinius namus, bet šilta vieta visada traukia pakeleivingus arba šiaip pavargusius žmones. Ypač žiemą. Ypač tuos, kurie turi nosį šilumai ir ranką stiklinei.

Ause dirba sargu gretimame sandėlyje. Tai mes, kai sutemsta, susibėgame. Retas budėjimas praeina be išgėrimo, naujų įspūdžių ir naujų draugų, kurie ryte dažniausiai nieko neprisimena.

Štai kad ir praeitą kartą – teko susidurti su nežemiškos civilizacijos atstovais. Tiesa, netiesiogiai, nors Ausė dar anksčiau ir tiesioginių kontaktų yra turėjęs. Jis apskritai turi talentą pritraukti anomalijas – nuo policijos iki ufonautų.

Turime gražaus laiko, tai kol sugrįš draugas, papasakosiu apie mūsų susitikimus su ufonautais.

Sėdime, kaip šiandien, toje pačioje sargo būdelėje ir „tvarkome“ antrą trilitrinį kuko. „Pakalę“ jau buvome stipriai. Staiga – už sienos kažkas sužvangėjo! Tiesiai man į teftelius (jie tada dar 48 kapeikas kainavo) įkrito sauja dulkių.

– Ause! – šaukiu. – Virš mūsų, ko gero, ozono skylė atsivėrė! Meteoritai krenta į žemę, o kosminės dulkės – į konservų dėžutę! Jos radioaktyvios – „neėdę“ liksim!

– Nutilk, – sako Ausė. – Klausyk.

– Ką klausyt? Aš tik girdžiu, kaip mano tefteliai miršta herojiška mirtimi.

– Klausyk, sakau! – pakelia pirštą, lyg profesorius, dėstantis kvantinę fiziką. – Čia ne meteoritai. Čia aukšto dažnio radijo bangos.

– Iš kur tu žinai?

– Aš jaučiu. Aš turiu anteną.

– Kur?

– Galvoj.

– Tai tau ne antena, tau guzas nuo praeito karto.

– Ne guzas! – įsižeidė Ausė. – Čia mano imtuvas. Aš jaučiu, kada jie praskrenda.

– Kas „jie“?

– Ufonautai, kvaily! Už sienos vaikšto!

– Tai einame su jais susipažinti! Būsime pirmieji pasaulyje, ar bent Lietuvoje, užmezgę kontaktus!

– Neskubėk! – sustabdė mane Ausė. – Aš jau praeitą savaitę bandžiau.

– Ir kaip sekėsi?

– Kaip, kaip… Nematai, galva subintuota? Priėjau prie sandėlio durų, tyliai, kaip katinas… Tik staiga – prožektoriaus šviesa į akis, smūgis į galvą… Atsipeikėjau. Lyja. Sandėlis uždarytas. Aš guliu prie sienos – kur sausa. Jie mane pagarbino. Kaip pirmą kontaktą.

– Gal čia ne ufonautai buvo, o sandėlio vedėjas?

– Sandėlio vedėjas taip stipriai nesmūgiuoja. Jis tik rėkia. O čia – profesionalai.

– Ko gero, ateiviai susidomėjo pas mus vykdoma privatizacija, – įkišau trigrašį. – Mokosi iš mūsų ir kai kam padeda greičiau pravesti.

– Žinai, panaši mintis ir man buvo kilusi, – pritarė Ausė. – Keisčiausia, viršininkai jokių pretenzijų neturi. Viską jie pirmi sutvarko. Matyt, jau ir su ateiviais spėjo susiuostyti. Pats pagalvok – kaip lengva su jų kosminiu laivu viską išvežti. Dingsta be pėdsakų. Akimirka – ir jų jau nematai.

– Tai sakai, mūsų viršininkai su ufonautais bendradarbiauja?

– O tu pagalvok! – Ausė susiriečia į filosofinę pozą. – Ateiviai turi technologijas. Viršininkai – norą. Abi pusės patenkintos.

– O mes?

– O mes turime kuką.

Pasinėriau į prisiminimus, su širdgėla atrasdamas, kaip neteisingai sutvarkytas pasaulis… Štai tie mūsų viršininkai: anksčiau apie šviesų rytojų smegenis pudravo, o dabar, pasinaudoję fantastiniais technikos pasiekimais, kosminiu greičiu viską privatizuoja. Kaip pikta ir apmaudu: mums su Ause – be technikos tenka verstis. Tik su trilitriniu.

Mano skaudžius apmąstymus nutraukė už durų pasigirdę žingsniai. Kažkas nusišnypštė, nusispjovė, patrepsėjo, kažką neaiškiai murmėdamas. Pagaliau išgirdau ir Ausės balsą.

Nustebau. Nejaugi pakeliui kokį kosminį svečią nutvėrė?..

PS, Tekstas turi gyvą balsą, pasakotoją, humorą, ritmą, socialinį sluoksnį ir miniatiūros dramaturgiją. Tai jau yra literatūra.
Bet tai ne poliruota proza, o satyrinė, šiek tiek groteskiška, „liaudiško realizmo“ miniatiūra, kurioje svarbiausia – balsas, ne forma. ]]> Thu, 23 Jul 2026 09:06:20 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262598.html http://rasyk.lt/kuriniai/262598.html
Dabar, kai visą savo kapitalistine grožybe šviečia reklamos, spindėdamos visų spavų etiketėmis, kai žaižaruoja egzotiški ir vietiniai gėrimai, mes jau pamiršome laikus, kai pusę valandos po keturioliktos vienintelėje miestelio alkoholinių gėrimų parduotu-vėje nebelikdavo prekių.

Tikriausiai pamiršome ir tai, kaip gėrėme viską, kas spirituota, viską, kas dega: langų valymo priemones, losjoną, dantų pastą, odekoloną ir t. t. Klestėjo naminės gamybos verslas. Trūko mielių. Rūgimo procesui pagerinti į raugalą buvo dedami katinai. Išradingi Šiaurės Lietuvos gyventojai – žemgaliai – pogrindžio sąlygomis gamino gėrimus „kukas“ ir „pikis“. Savo nuodingomis savybėmis šie gėrimai, aišku, nenusileidžia dabartiniam „pilstukui kaukoliniam“.

Skaitytojui siūlau prisiminti tuos laikus, kai pinigų su Lenino galva jau užteko visiems, lentynos buvo tuščios, ateitis – neaiški, o emocijų, įvairaus patriotizmo ir juodo hmoro – per akis. Minios žmonių vaikščiojo, mitingavo ir ginčijosi, koks bus gyvenimas ateityje.

Kai kas gali pamanyti, kad mūsų nežinomas autorius – asocialus žmogus, ragavęs mažai mokslo ir apskritai toks: alkoholikas degeneratas. Gal ir taip. Tačiau rankraštį radęs muziejininkas, jį šiek tiek paskaitęs, atidavė man – kaip pradedančiam autoriui. Jo žodžiais tariant, šie rašiniai turi išliekamąją vertę. Žmogus, juos rašęs, yra aiškiai didesnio negu vidutinio intelekto. Šie tekstai, jo nuomone, gali būti vertingi moksliniu požiūriu: juose atsispindi tam tikrų Lietuvos gyventojų sluoksnių buitis letingų tautos išlikimui istorinių lūžių fone.

Mes, vyresni žmonės, buvome Sovietų Sąjungos žlugimo liudininkai. Tokia galinga, autoritarinė imperija subyrėjo staigiai – kaip kortų namelis. Kas buvo kaltas? Arba kam turime būti dėkingi, kad šis monstras, tas „šviesaus rytojaus prieangis“, virto kaip sukirmijęs baravykas miške?

Be abejo, jūs prisiminsite iškilių žmonių veidus, solidžias jų figūras ir pradėsite vardti: Reiganas, Gorbačiovas, Jelcinas, Bušas, Landsbergis, Ozolas ir t. t. Kažin, ar bū-site teisūs.

Kiekviename miestelyje ar mieste galite sutikti tuos kuklius žmones, kuriuos pagrįstai būtų galima vadinti socialistinės santvarkos duobkasiais. Jūs juos matote kasdien, bet neatkreipiate dėmesio, nes jų daug, jie kuklūs ir jokių apdovanojimų už savo „nuopelnus“ nereikalauja. Jeigu esate padorus ir solidus žmogus – jie net neišdrįs jūsų užkalbinti. Ypač rytais jie būna perdėtai kuklūs, netgi drovūs. Jei ir užkalbins, paprašys kelių centų – nedaug, ir tik pažįstamo draugo ar bendradarbio.

Žodžiu, jūs supratote, apie ką kalbame.

Šie žmonės apsirengę daugiau negu kukliai; kartais tas jų drabužių kuklumas ar nemokėjimas jų nešioti ir prižiūrėti net krinta į akį. Jie tai žino, bet neturi laiko ar jėgų susitvarkyti. O jeigu ir susitvarko savo išvaizdą skrupulingai, tai tik todėl, kad „fronto“ laikymas viešoje vietoje reikalauja šiokio tokio respektabilumo.

Jūs galite nežinoti, kas yra „frontas“ ir posakis „fronto laikymas“. Tai dar viena šio žodžio reikšmė, nenurodyta žodyne. Žmogus, laikantis „frontą“, arba „frontininkas“, – tai asmuo, stovintis ant gatvės kampo prie prekybos ar viešojo maitinimo įstaigos. Jis gali neskubėdamas vaikščioti ten, kur praeina daug žmonių, ir rinkti nelabai dosniai duodamas aukas, pasitelkęs neeilinius kaulijimo, šantažavimo ar maldavimo sugebėjimus. Kam sunaudojamos tos aukos – manau, nujaučiate.
Tai – pusiau dokumentinė, pusiau satyrinė miniatiūra apie alkoholio kultūrą vėlyvojo sovietmečio ir Sąjūdžio laikų Lietuvoje, kurioje girtuokliai vaizduojami kaip tylūs, nepastebėti, bet paradoksaliai reikšmingi socialistinės sistemos griūties dalyviai.

Pirmas skyrius
Taurus gėrimas – kukas

Dabar visi tik ir kalba apie pinigus – kokie jie beverčiai. Tapetais juos niekinamai vadina. Gąsdina, kad tualete pradės sienas jais klijuoti. Ką tik meldėsi, prakaitavo, džiaugėsi didesnę kupiūrą nutvėrę, o dabar – prašom, tapetai. Dar truputį, ir išleis instrukciją: „Kaip klijuoti Lenino galvą ant plytelių“.
Mes su Petru, kuris visada atsiliepia, kai jį vadini Ause, susėdę prie trilitrinio stiklainio kuko mėgstame pakalbėti ir ekonominėmis temomis. Mums sunku patikėti, kad gali atsirasti žmonių, kurie tualete sovietiniais pinigais išklijuotų sienas. Šiais visuotinio dvasinio atgimimo laikais tai būtų labai negražus, nepatriotiškas poelgis. Žmonės, kurie teisingai, gražiai, patriotiškai mąsto, gali nesuprasti. Jie net gali pamanyti, kad kažkokie be tautinės savimonės žmonės net tualete negali apsieiti be didžiojo proletariato vado miniatiūrinių portretukų. Laikas jau būtų persiorientuoti, mielieji bičiuliai, draugai – ponai.
Kalbos nėra: naftos kainų dirbtinis kritimas pasaulinėje rinkoje, kurį iš begalinės meilės žmonijai suorganizavo JAV prezidentas Reiganas – komunizmo duobkasys, – nuvertino sovietinį rublį kritiškai. Mes su Ause dėl to per daug nesijaudiname. Mums svarbu, kad dar tik atominė bomba nesprogtų – ta jau tikrai išverstų iš koto. O prie visko kito mes prisitaikysime. Priešingai nei per siaubingą Gorbačiovo antialkoholinę reakciją, dabar jaučiame tam tikrus laisvo gyvenimo atšilimo požymius. Ir pinigai dar ne tokie beviltiški, ir viltis dėl prekybos liberalizacijos yra.
– Paminėsi mano žodį, – pranašavo Ausė, – mes ir naktį galėsime nusipirkti ir alaus, ir degtinės. Įsivaizduoji? Civilizacija.
Kita vertus, kam laukti? Neužklijavai poros šimtinių ant sienos – ir gali nusipirkti Anykščių gamybos „Kristalinės“ didelį butelį. Dar ir konservų dėžutė „Kilkė pomidorų padaže“ išeina. Pilnas komplektas – kaip pas ponus.
– Kam ta bereikalinga prabanga, – prieštarauja Ausė. – Už porą violetinių popierėlių bet kuriuo paros metu gali nusipirkti trilitrinį stiklainį kuko. Pigu, skanu ir daug. Ko dar reikia žmogui, kuris turi fantaziją?
Sunku būtų patikėti, bet turbūt atsiras žmonių, kurie nežino, kas yra kukas. Kas jo negeria arba nežino, ką jų vyrai geria (jeigu kasdien geria), mes paaiškinsime populiariai, moksliškai.
Kukas – tai baltai gelsvos, rusvai žalsvos spalvos alkoholis. Būtent spalva jis skiriasi nuo pikio, kurį gamina iš raudonųjų burokėlių. Pikis – tai jau gurmaniškesniems.
Šią gėrimo rūšį (turime omenyje kuką) eksperimento būdu sukūrė sumanūs Žemgalos krašto žmonės, remdamiesi naminio alaus gamybos technologijos pagrindais. Tai pigus, erzacinis alaus pakaitalas – liaudiškas, demokratiškas, prieinamas kiekvienam, kas dar turi kepenis.
Jo skonio savybės sunkiai nusakomos, kvalifikuotų degustatorių neįvertintos. Kokybė priklauso nuo produktų, iš kurių gaminamas, ir gamintojo sąžinės.
Jeigu kam nors neaišku, kas yra sąžinė – galime paaiškinti.
Sąžinė – tai smulkus, paprasta akimi nematomas kirminukas, kuris padoriems žmonėms, pridariusiems šunybių, kartais trukdo naktį miegoti. Prie pastarųjų šio „tauraus“ gėrimo gamintojai vargiai priklauso. Jie miega ramiai, kaip kūdikiai, nes tą mažą silpną kirminuką, vadinamą sąžine, pastoviai uždaro į trilitrinį stiklainį ir užspaudžia plastmasiniu dangteliu. Reikia manyti, kad jau ne vienas vartotojas yra susipažinęs ir su visai kitokios rūšies kirminukais.
Čia ne mudviejų su Ause mintys. Mes taip nemąstome. Taip aiškina daugiau apsišvietę draugai, kurie, neaiškių aplinkybių verčiami, kartais patenka į jiems nebūdingus, žemesnius, taip sakant, socialinius sluoksnius. Trumpai tariant – į mūsų kompaniją.
Mes su Ause sėdime sau ramiai jo sargo būdelėje prie trilitrinio kuko ir toliau diskutuojame apie infliaciją. Ekonomika – rimtas mokslas, ypač kai turi kuo užsigerti.
Po ilgos pauzės, šiaip taip nurijęs didelę stiklinę mūsų gėrimo, kuris turi savybę veržtis atgal į laisvę, Petras pareiškė:
– Klausyk... mano bobšė man ir sako: „Kaip tu gali už tokią pasmirdusią zurzą pinigus mokėti? Iš kur tokie nevispročiai atsiranda? “ Visa bėda, kad žmonių požiūris į daiktų vertingumą skiriasi, – filosofiškai pastebi Ausė. – Vienam – zurza, kitam – kultūrinis paveldas.
– Kiek visokie mulkiai už gaminius, kuriuos jie vadina firma, sumoka? Tik nenusipirkai tų firminių džinsų – ir jau gali Kuke maudytis.
– O užkanda, – jam antrinu aš, – kiek kainuoja kilogramas lašišos? Aš prisipažinsiu, nei jos mačiau, nei žinau – sako, daug. O raudonieji ir juodieji ikrai? Niekada nevalgiau ir tikriausiai nevalgysiu. Koks skirtumas? Kuo, pasakykite jūs, man bloga štai ši kilkė pomidorų padaže? Vis vien, ypač iš ryto, jokio skonio nepajusi. Ir kam reikia gerti Anykščių gamybos kristalinę, jeigu ji, palyginti su Plungės samanė, turi bjauresnį skonį?
– Taigi, pinigai kol kas tikrai ne beverčiai, – reziumavo Petras. – Štai kai jie net ir mums bus beverčiai – tai jau tikrai bus beverčiai. Čia jau bus pasaulio pabaiga.
Na, bet ir gobšios tos mūsų bobos, – prisiminiau, kad turiu užantyje suvyniotą į neseniai dar leistą „Tarybų Lietuvos“ laikraštį vakarienę.
– Prilydė maniškė dar praeitais metais du kibirus sviesto ir maišą džiūvėsių prisidžiovino. Įdėjo, štai, man pusę kilogramo sviesto ir pusę kepalo džiovintos duonos. Valgyk, atseit, vyreli – negailu, galgi neilgai gyvensi? Tas sviestas lyg ir nekaip kvepia?.. – įgarsinau savo abejones.
– Smulkmena, – nuramino Petras. – Prie kuko tiks. Duoną bus galima ir pamirkyti, užbėrus druskos. Manoji tai šiandien manęs ir klausia: „Iš kur čia visokių muselių ir vabalėlių, kirminukų priviso. „Nešk, išpilk tą brudą kur nors! “ – liepia man. Ar aš kvailas? Nunešiau Šlubei, štai ir geriame mes su tavimi kuo puikiausią kuką. Kai sutems, dar vieną trilitrinį atnešiu – sakė, duos. ]]> Tue, 21 Jul 2026 16:22:19 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262589.html http://rasyk.lt/kuriniai/262589.html
Rytas atėjo be ženklų. Be paukščių, tupinčių per arti. Be sapnų, kurie reikalautų būti iššifruoti. Saulė pakilo paprastai, kaip kyla kasdien, ir šviesa užkrito ant Káyonos be iškilmingumo. Lyg vieta norėtų pasakyti: dabar gyvensime.
Aš pabudau kartu su kitais. Kūnas jautėsi keistai ramus – ne todėl, kad būtų pailsėjęs, o todėl, kad nebeieškojo pabėgimo. Išėjusi iš palapinės trumpam sustojau, apsidairiau. Žmonės jau judėjo. Kažkas nešė vandenį, kažkas rišo odą, kažkas šėrė gyvulius.
Niekas nežiūrėjo į mane ilgiau nei reikėjo. Niekas nepasakė, kur man eiti. Niekas nepaklausė, ką moku. Niekas neparodė, ką turėčiau daryti. Ir aš supratau, kad čia kasdienybė neprasideda nuo nurodymų – ji prasideda nuo pastebėjimo. Tai buvo pirmas ir tikrasis išbandymas.
Aš vaikščiojau lėtai, stebėdama, kaip darbai patys susiranda rankas. Kaip žmonės sustoja vieni šalia kitų be žodžių. Kaip judesiai vyksta sinchroniški, bet vieni kitiems netrukdo. Atrodė, kad visi žino savo vietą ne todėl, kad jiems ji buvo paskirta, o todėl, kad jie ją kažkada pasirinko.
Prie vandens pamačiau moterį, kuri vakar pildė indus. Ji laikė sunkų kibirą, bet neskubėjo. Aš priėjau arčiau. Ji akimirką pažvelgė į mane, lyg pasvertų, ir padavė antrą indą be žodžių. Tai buvo viskas.
Vanduo šiandien buvo šaltesnis. Rankos paraudo greičiau, bet aš laikiau indą tvirtai ir ėjau jai iš paskos. Ji sustojo būtent toje vietoje, kurioje reikėjo padėti indą ir aš tai padariau. Dienai bėgant supratau, kad rutina čia nėra lengva. Ji nėra rami. Ji tiesiog pastovi. Ji reikalauja būti čia visą laiką – ne mintimis, ne prisiminimais, o kūnu. Ir kūnas, kuris ilgai gyveno baimėje, tam priešinosi.
Kartais sustodavau be priežasties. Kartais per ilgai žiūrėdavau į ugnį. Kartais pamiršdavau, ką nešu rankose. Bet niekas neskubino. Niekas nebarė. Káyona neleido slėptis – bet ir nespaudė.
Per pietus pastebėjau, kad kai kurie vyrai kalba tyliau nei įprastai. Žodžiai nepasiekė manęs, bet tonas buvo kitoks – trumpesnis, kampuotas. Kažkas paminėjo miesto pavadinimą, kažkas palingavo galvą. Kažkas nusijuokė per greitai. Tai buvo ženklas, kad pasaulis už Káyonos žemių kvėpuoja kitaip.
Po pietų padėjau vaikui surasti pamestą medinį arkliuką. Jis buvo per mažas, kad padėkotų žodžiais. Tiesiog pasiėmė žaislą, nusišypsojo ir nubėgo.
Vakare, kai saulė pradėjo leistis, supratau, kad diena baigėsi, nors genties žmonės dar neskubėjo skirstytis. Atsisėdusi prie laužo, klausiausi, kaip malkos spragsi ugnyje, klausiausi, kaip žmonės pasakoja įvairius pasakojimus. Nors girdėjau kiekvieną ištartą žodį, tačiau mano mintys buvo kitur: apie tai, kad aš jau buvau kita. Ne labiau drąsi, ne labiau stipri. Tiesiog nebe laukiau, kad kas nors mane pastebės arba atstums.
Ir tik tada supratau: kasdienybė čia buvo ne ramybė – ji buvo pasitikrinimas: ne ar tu vertas, o ar tu liksi, kai niekas nežiūri.
Gyvenimas Káyonoje nebuvo šventas. Tai supratau jau pirmą rytą, kai apeigų tyla buvo pasitraukusi, o vietoje jos atsirado darbas. Žemė buvo tokia pati, kaip vakar. Dangus – taip pat. Bet žmonės judėjo kitaip. Ne ratu, ne tyliai ir ne klausydamiesi. Jie kalbėjo trumpais sakiniais, kartais šiek tiek garsiau vienas už kitą. Kažkas supyko dėl nulūžusios lentos. Kažkas nusijuokė per garsiai. Ir niekas į tai nekreipė dėmesio.
Man tai buvo keista. Apeigose kiekvienas judesys turėjo svorį. Čia – svoris buvo darbuose. Rankose, nugaroje. Net kvėpavime.
Aš gavau pintinę ir tylų mostą galva – niekas nepasakė, ką su ja daryti, bet aš supratau: rinkti šaknis kartu su kitomis moterimis. Ne greitai, bet ir ne lėtai. Taip, kaip mokėjau. Pirštai dar nepažinojo šios žemės, todėl kartais klysdavau, kartais ištraukdavau tai, ko nereikėjo. Niekas manęs netaisė. Tik viena moteris trumpam perėmė mano rankas ir parodė – be žodžių. Tai buvo sunkiau nei nurodymai žodžiais.
Viduje jaučiau nuovargį ne kūne, o kažkur giliau. Šis gyvenimas nereikalavo pasiteisinimų. Jis tiesiog tekėjo lyg rami upė. Ir jei norėjai būti jo dalimi – turėjai judėti pagal srovę.
Vėliau, kai saulė pakilo aukščiau, mane pasiuntė nunešti vandens. Indai buvo sunkesni nei atrodė. Vanduo siūbavo, grasindamas išsilieti. Sustojau trumpam, bandydama atgauti kvėpavimą.
– Laikyk arčiau kūno, – pasigirdo balsas.
Atsisukau.
Vyras stovėjo kiek toliau, bet pakankamai arti, kad girdėčiau, ir kad matyčiau jo rankas – stiprias, su randais, ramias. Jis nerodė į indus, nepriėjo jų paimti. Tik parodė judesį ore.
– Taip lengviau, – pridūrė.
Aš pabandžiau ir vanduo nurimo. Norėjau padėkoti žodžiais, bet laiku save sustabdžiau – prisiminiau, kad čia dėkojama ne balsu, o žvilgsniu, dvasia. Jis linktelėjo, tarsi visus jausmus būtų perskaitęs mano akyse.
– Jei pavargsi, pastatyk. Vanduo palauks.
Tai buvo pirmas kartas, kai kažkas su manimi kalbėjo ne kaip su stebėtoja, ne kaip su svetimšale, o kaip su čia gimusia ir priklausančia.
– Aš... – akimirką sudvejojau. – Dar ne viską moku.
– Nereikia mokėti iš karto, – atsakė jis. – Reikia būti.
Po to jis trumpam patylėjo, bet priėjo arčiau. Įsižiūrėjau į jo veidą: platus ir gilus randas nuo dešiniojo antakio vagojo skersai per visą veidą ir baigėsi ties kairiuoju žandikauliu.
– Mano vardas Zinjia, – pasakė, žiūrėdamas tiesiai į mane. Jo rudos akys buvo dar gilesnės nei randas ant veido. – Jei prireiks.
Aš linktelėjau.
– Yara.
Vardai nuskambėjo paprastai. Be reikšmės. Be svorio. Ir galbūt būtent todėl – tai buvo teisinga.
Vakare, kai ugnis vėl tapo susibūrimo vieta, išgirdau kalbant tyliau nei dieną. Ne apie darbus. Apie kelius. Apie žmones, kurie kažkur juda. Apie baltuosius, kurie vėl pasirodė netoliese. Ne kaip grėsmė – kaip šešėlis.
Niekas į mane nežiūrėjo, kai tai buvo sakoma. Bet žodžiai pasiliko ore. Kaip dūmai, kurie nekyla aukštyn, o slenka žeme. Supratau, kad Káyona nėra slėptuvė. Ji – vieta, kuri mato. Ir jeigu nusprendžiau čia pasilikti, teks matyti kartu.
Tą vakarą, eidama gulti, sustojau trumpam prie ugnies. Pataisiau įkritusią šaką. Liepsna atsitiesė. Niekas to nepastebėjo, niekas nepadėkojo. Ir man to nereikėjo. ]]> Tue, 21 Jul 2026 11:08:33 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262586.html http://rasyk.lt/kuriniai/262586.html
Jeigu šio, jau gerokai papuvusio medinio sodo namuko nebūtų nupirkęs žmogus, turintis istoriko–archeologo specialybę. Namuką su sklypu jis nusipirko iš vieno mirusio žmogaus žmonos. Jos vyras – gana nekenksmingas žmogus – po skyrybų ir turto pasidalijimo neilgai trukus numirė.

Kurį laiką jis gyveno tame namelyje, ir, kaip pasakojo sodo bendrijos kaimynai, ten dažnokai būdavo linksma. Netrukus jis pradėjo nebesusigaudyti nei erdvėje, nei laike, o niekas juo ir nesirūpino. Socialinė darbuotoja suderino jo gydymą: iš pradžių slaugos ligoninėje, vėliau – psichiatrinėje. Psichiatrinėje ligoninėje0 paguldė jį prie atviro lango, nes jis jau nebevaldė pagrindinių kūno funkcijų. Nebeilgai kankinosi – peršalo ir labai ramiai, niekam nesukeldamas didelių rūpesčių, numirė.

Naujasis šeimininkas buvo gana pedantiškas. Visur jis ieškodavo senovės pėdsakų. Ne iš įdomumo, o greičiau iš profesinio įpročio, jis patikrino visus namelyje rastus daiktus. Daiktų ten beveik nebuvo, bet vienoje lentynoje stovėjo apdulkėjęs trilitrinis stiklainis. Viduje buvo sukišti keli mokykliniai sąsiuviniai. Dideliam istoriko nustebimui, jie buvo prirašyti.

Nekalbėsiu apie rašyseną ar apie tai, kaip buvo nustatytas žmogaus charakteris. Dabar ne XIX amžius – ilgos įžangos nemadingos.

Tuose sąsiuviniuose žmogus, be pavardės ir vardo, aprašė savo gyvenimo epizodus. Mums jie įdomūs, nes gali turėti išliekamąją pažintinę vertę. Autorius fiksuoja gana įdomią, jau praeityje pranykstančių metų buitį ir įvykius.

Čia mano istorinio humoristinio romano pradžia. Bus daugiau ]]> Mon, 20 Jul 2026 11:36:33 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262578.html http://rasyk.lt/kuriniai/262578.html Susipažinome. Platus jo veidas kėlė pasitikėjimą. Senio pilkšvas veidas pamažu įgavo sveiką raudonį. Pasakiau savo vardą, ir jo veidas staiga pavirto ryškiai raudona žemuogių pievele.
Virtuvėje pjausčiau duoną. Stalviršį Bronius buvo apkaustęs plienine skarda.
Skubėjau ir nepagalvojau, kad negalima pjaustyti duonos ant plieninio stalviršio – tik ant medinės lentelės.
Už nugaros pajutau šeimininką.
Broniaus veidu, tarp strazdanų, vinguriavo prakaito lašas. Jam trūkčiojo lūpa, bet jis bandė šypsotis. Senis laukė, kol nustosiu pjaustyti.
– Kiek kartų prašiau pjaustyti tik ant lentelės? – prikišo veidą prie mano akių.
– Kažkam kitam sakėt, – melavau, susiriesdamas.
– Žiūrėk.
Jis pasilenkė ir pirštu parodė į peilio paliktą įbrėžimą.
– Kiaurai? – vėl melavau.
– Kad daugiau taip nebūtų. Imi lentelę ir pjauni. Supratai?

Gyvenome trise. Trijose lovose miegojome, trise gėrėme, trise valgėme.
Žiemos vakarais jis tamsoje sėdėdavo virtuvėje. Negėrė nei arbatos, nei vandens. Tik šypsojosi ir žiūrėjo pro langą į šviesius Žirmūnų daugiabučius.
Mes juokdavomės iš jo apanglėjusio arbatinuko, sulinkusių šakučių ir aliumininių šaukštelių.
Būdavo vakarų, kai, pavargęs nuo darbo prie gaterio, eidavo miegoti nevalgęs. Bet niekada nesuvalgydavo nė mažo gabalėlio lašinių.
Nerūkė.
Mirties irgi nelabai bijojo.
– Studente, jeigu mane išvežtų į ligoninę, paliksiu raštelį su telefonu. Paskambinsi?
– Broniau, kaip paskambinsiu, jeigu telefoną užrakini savo kambaryje?
– O ką man daryti? Tu tuoj priskambinsi į savo Šiaulius. Kas mokės? – gudriai prisimerkė. Akys visai pranyko jo veide.
– Gerai, paskambinsiu.
– Nemeluok. Iš kur paskambinsi? A?
Jo stambus veidas net pabalo nuo gudrių minčių.
– Prie parduotuvės yra automatas, – melavau. Nei aš skambinčiau, nei ką. Broniaus sesuo vis tiek atsirastų pirma.
– Štai tau dvi kapeikos. Supratai?
Bronius padavė monetą tarsi didžiausią gyvenimo turtą. Dar ilgai vartė ją tarp pirštų, lyg atsisveikindamas.

Bute buvo tylu.
Veržiausi į vonią.
Bronius stovėjo tarpduryje pasilenkęs. Veidas dėmėmis paraudęs lyg žemuogių pievelė.
Vonioje teliūskavo vanduo.
Balta emalė išryškino judančius riebius karpius.
– Jie gyvi, – ištarė Bronius.
Jam tai buvo svarbu.
Jis kišo rankas į vandenį, glostė žuvis.
– Brangieji... Gudeliuose prisipažinsiu – nešėriau jūsų. Jūs suprantat, kaip gailiuosi. Atleiskit. Neturėjau kuo. Taip myliu žuvis... Atleiskit... Šersiu iki mirties.
Varvėjo vanduo.
Šlapios rankos nuo šalčio paraudo.
Broniaus akyse švietė džiaugsmas, lyg būtų pirmą kartą pakviestas į svečius.
Klūpėjo prie vonios.
Stambus kūnas staiga tapo lengvas ir judrus.
Atrodė, lyg atliktų slaptą apeigą.
Kalbėjosi su pasiuntiniais iš anapus.
– Jie kalba su manim, – laimingai šypsojosi.
Uždariau duris.
Girdėjau bėgantį vandenį.
Trūkčiojantį kvėpavimą.
Kimstantį juoką.
Pravėriau duris.
Bronius su drabužiais sėdėjo vonioje.
Aplink plaukiojo karpiai.
Jis atrodė laimingas.
Karpiai žiopčiojo.
Bronius linkčiojo.
Vakare jis šlapiais drabužiais nuėjo į virtuvę ir pjaustė duoną nepasidėjęs medinės lentelės.
Ryte vėl įslinko į vonią.
Karpius augino visą savaitę.
Žaidė.
Maudėsi.
Kalbėjosi.
Kol visi išdvėsė.
Bronius nusisuko į sieną.
Ir verkė.

Paskui pasikeitė patalus.
Baltus.
Pačius balčiausius.
Tuos, kuriuos dvidešimt metų saugojo svečiams, taip ir neatvažiavusiems.
Apsivilko mėlyną ligoninės pižamą.
Drebančia ranka nusiskuto atvira britva.
Putų buvo tiek, kad jų liko ant nosies, ausų ir kaktos.
Rausvu indišku rankšluosčiu nusišluostė veidą.
Jis vėl tapo panašus į prisirpusių žemuogių pievelę.
Sunkiu žingsniu, žiūrėdamas sau po kojomis, priėjo prie lovos.
Atsigulė.
Pakvietė mus.
– Palaikyk mano ranką... Bus drąsiau.
Jis paprašė būsimo istorijos profesoriaus.
Aš delne stipriai suspaudžiau dvi kapeikas.
Ir išbėgau skambinti. ]]> Sun, 19 Jul 2026 20:06:24 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262574.html http://rasyk.lt/kuriniai/262574.html     Ypatingai mėgstu savaitgalį praeiti Gedimino prospektu, pajusti jo ramybę, kurios net Lukiškių aikštėje linksmai bešokantys fontanėliai nesudrumsčia.
    Užeinu į Katedrą. Ten tylu. Žmonės tyliai vaikšto. Jaučiama pagarba šiai šventovei. Geras jausmas.
    Toliau einu tyloje. Žinau, kad Bernardinų sode ji mane dar labiau apgaubs, bet jausiu dar kažką daugiau. Ten sklando ypatinga aura.
    Gėlynai! Kaip jie išsistiebė, pražydo gražiausiomis spalvomis! Dalinuosi savo žavesiu - jie man atsako tuo pačiu.
    Prie mažojo tvenkinio neseniai žydėjusias puikias švelnių spalvų rožes pakeitė aukštaūgės, tamsiai raudonos lelijos. Kaip viskas sode tobulai sutvarkyta: vienos gėlės baigia žydėti, kitos pradeda. O tvenkinyje kad išsiplėtė lelijų plotai!
    Stebiu kitame tvenkinio krašte lėtai tipenantį katiną. Vieną. Kaip ir aš. Įsitaisė prie aukštų žolių ir ramiai stebi plaukiojančias anteles. Malonus bendravimas. Niekas niekam nedrumsčia ramybės, kurios taip visiems kartais reikia.
    Vilnelė sau linksmai čiurlena. Aš su ja kartu. Mintyse. Ant suoliukų sėdi žmonės. Po vieną. Jiems, kaip ir man, norisi pabūti vieniems, tik su savo mintimis. Netoliese vaikštinėja varnos. Irgi po vieną. Visiems reikia poilsio. Bet bendravimas vyksta. Toks dvasinis, švelniai jaučiamas, maloniai nuteikiantis. Bendravimas po vieną. Visai neblogai skamba. Per atstumą, per jausmus, per matymą.
    Taip, mes nesame vieni, nors ir mėgstame kartais pasivaikščioti po vieną. Žvilgteliu į Vilnelę. Ji man linksmai mirkteli ir nučiurlena tolyn. ]]> Sun, 19 Jul 2026 13:06:46 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262572.html http://rasyk.lt/kuriniai/262572.html
Už kiekvieną ne taip nugyventą dieną.

Kap Kap

Už kiekvieną praleistą miego valandą, neteisingai sukramtytą maistą.
O gal tiesiog už neturėjimą gurmano gomurio.

Kap Kap

Už kiekvieną į save sutrauktą cigaretės dūmą.

Kap Kap

Už kiekvieną drebulį atsiliepus telefonu ir laukiant, ką dar blogo šiandien pasakys klientas.

Kap Kap

Už kiekvieną kiekvieną komentarą interneto platybėse vietoje šiaurinio ėjimo lazdų rankose.

Kap Kap

Už praeitį, prisiminimus.
O gal tiesiog Kap Kap už genus.
Už tai, kad gimei ir atsinešei savo likimą.

Kap Kap kas sekundę.

Chemijos nuodai, galintys nubraukti visą tavo praeitį, kai sulašės.

Kap Kap

Už naują gyvenimą,

kuriame būsi naujas cheminis junginys su pakeistomis kūno ląstelėmis, kad gyventum ir būtum tuo, kuo buvai. Tokiu, kokį tave iki šiandien pažinojo aplinkiniai.

Jie tuo labai tiki, ir tu negali jų nuvilti, nors su kiekvienu Kap Kap, kas sekundę, vis labiau supranti, kad nebūsi tuo, kuo buvai.

Jei apskritai būsi.

Ar būsi?

Nesi tikras, todėl apie savo asmenybės ateities virsmą dar labai ir nemąstai.

Plauki pasroviui su tuo skysčiu, kapsinčiu į tavo venas ir plaunančiu iš tavęs visus praeities prisiminimus, pojūčius, įgūdžius ir jėgas.

Bet vis dar atsimeni tą žmonių išmintį ar pastebėjimą (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi), kad lašas po lašo ir akmenį pratašo.

Taigi žmogų lašas tikrai įveiks. ]]> Sat, 18 Jul 2026 09:58:42 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262567.html http://rasyk.lt/kuriniai/262567.html
Proto sklerotiniame sode voratinkliai auga kaip išskleisti žvejų tinklai. Rytmečio ašarų lašai ultravioletinėje šviesoje virsta tūkstančiais akių. Aš dalinu ryto mėlį tiems, su kuriais jau esu išsiskyręs, lyg tai būtų paskutinė valiuta, kurią dar turiu.

Šiandien saulėta. Reikia pakabinti savo liūdesį sename proto sode — gal jis ten išdžius, jei tik vėjas nepersigalvos. ]]> Fri, 17 Jul 2026 20:58:54 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262565.html http://rasyk.lt/kuriniai/262565.html
Visa brigada dirbo gaisrinėje, budėjome kas ketvirtą parą. Mums tai būdavo poilsio laikas, už kurį dar ir primokėdavo. Balius – beveik neišvengiamas, nuovargis dar baisesnis. Niekas taip nenuvargina, kaip girtos orgijos. Vaikinai buvo paskaitantys. To miesto literatūrinis klubas spausdino kūrinius rajoniniame laikraštyje. Beveik visi niekino jų kūrybą, ypač modernistinius bandymus. Aš turėjau panašią nuomonę. Čiulba, ulba smulkūs paukšteliai iš provincijos miestelio. Dabar, prisiskaitęs eilėraščių iki soties, nuomonę pakeičiau. Lietuvoje daug poetų. Ir nepripažinti parašo labai neblogų tekstų.
Turiu didelį būrį rašančių draugų. Visokių yra: normalių, nepraktiškų, priplaukusių. Talentingas žmogus, ko gero, turi turėti rimtą tiek fizinį, tiek proto trūkumą. Jei rimtai – į genijų tarpą kandidatas. Jei be juokų – visą meną tik kančia ir gimdo. Save laikau normaliu, net normalesniu už daugelį. Kur jūs šiais laikais visiškai normalų matėte? Mano draugai irgi save normaliais laiko. Su literatūriniais klubais ryšius palaikau jau trečią dešimtmetį. Pasiilgstu jų. Gaila – pradėjo išeidinėti į kitą pasaulį. Gal ten nepripažintus poetus daugiau myli.
Tada, velnio lašų paragintas, vėl padariau pareiškimą: man vienas juokas per metus pasiekti respublikinį lygį. Susiginčijome: po metų mano kūryba, nesvarbu kokia, pasirodys respublikinėje spaudoje. Vėl iš dėžės degtinės.
Daviau žodį – reikia vykdyti. Tik po metų mano kūrinėlį atspausdino tas pats rajono laikraštis, o respublikinis – gal po dešimties. Pralošiau dėžę degtinės. Keista – niekas jos man ir nepriminė. Kantrūs buvo. Laukė, laukė ir gana pasakė. Nors aš iš savo rašymo jau nevieną tokią dėžę… Uždirbau. Pinigus leisti svaigalams dabar atrodo pašvinkęs reikalas. Esu dėkingas, kad tokių banalių aplinkybių dėka terlioju popierių ir terliosiu toliau.
Pavėlavau kelis dešimtmečius. Esu gramatikos invalidas. Galėčiau priskirti save prie grafomanų, bet yra simptomų, neigiančių šią ligą. Rašyti man reikia prisiversti – tai neatitinka grafomanijos požymių. Grafomaną neįmanoma sustabdyti. Tai kaip save vertinti? Esu trečios grupės gramatinis, literatūrinis invalidas. Kai kas duotų ir antrą. Bet aš, nors ir prisiversdamas – kartais dirbu. ]]> Mon, 13 Jul 2026 13:25:40 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262544.html http://rasyk.lt/kuriniai/262544.html
Rytas po apeigų atėjo ne kaip pradžia, o kaip tęsinys.
Aš pabudau dar prieš saulę, kai oras buvo tirštas ir sunkus, lyg naktis nebūtų iki galo pasitraukusi. Kurį laiką gulėjau nejudėdama, klausydamasi, kaip žemė po manimi gyvena savu ritmu. Ji neklausė, ar aš pasiruošusi. Ji tiesiog egzistavo.
Apeigų vaizdai grįžo, tačiau buvo ne aiškūs. Nebuvo nei žodžių, nei veidų. Tik jausmas, kad kažkas manyje pajudėjo – ne staigiai, ne garsiai. Tarsi akmuo, kuris ilgai gulėjo ne savo vietoje, pagaliau būtų atradęs kelią. Aš dar nebuvau rami, bet jau nebebuvau tokia pati.
Išėjau į lauką. Ugnis ruseno tyliai, dūmai kilo tiesiai, nesiblaškydami. Žmonės judėjo atsargiai, tarsi saugotų tai, kas dar tvyrojo ore po nakties. Aš ėjau lėtai, ne ieškodama, bet leisdama sau būti matoma. Vieną moterį radau prie vandens. Ji stovėjo nuleidusi rankas, lyg klausytųsi ne upelio, o kažko gilesnio.
Kai priėjau, ji ne iš karto atsisuko į mane.
– Rytai po apeigų būna kitokie, – pasakė ji, lyg tęsdama mintį, kurios aš net nepradėjau.
– Taip, – atsakiau, nors nežinojau, ar tai mano žodis, ar tik aidas.
Ji trumpam nutilo. Vanduo šalia jos sujudėjo, paskui vėl nurimo.
– Žmonės dažnai galvoja, kad po tokių naktų reikia ką nors daryti, – tarė ji. – Skubėti. Kažkam kažką įrodyti, – ji pažvelgė į mane. Tačiau jos žvilgsnis nebuvo tyrinėjantis. Tiesiog atrodė, kad mato mane. – Kartais pakanka pabusti ir likti.
Aš nuleidau akis. Pajutau, kaip krūtinėje kažkas atsipalaiduoja.
– Ar miegojai? – paklausė ji po trumpos pauzės.
– Nežinau, – atsakiau. – Tai nebuvo miegas, kaip anksčiau.
Moteris linktelėjo, tarsi būtent tokio atsakymo ir būtų laukusi.
– Apeigos kartais palieka žmogų tarp būsenų, – pasakė ji. – Ne visi iš karto supranta, ką parsineša iš nakties. – Ji palietė vandenį pirštais ir leido jam nutekėti. – Svarbu ne aiškinti. Svarbu klausytis.
– O jeigu nieko negirdžiu? – paklausiau tyliai.
Ji vos pastebimai šyptelėjo.
– Tada reiškia, kad dar tik klausaisi ausimis, o tavo dvasia jau išgirdo.
Kurį laiką stovėjome tylėdamos. Nebuvo nejauku. Nebuvo ir lengva. Bet ta tyla nebeprašė manęs išeiti.
– Jei šiandien nenorėsi imtis darbų, tai irgi bus gerai, – tarė moteris. – Žemė pati parodo, kada laikas.
Ji atsistojo ir nuėjo, neatsisukdama. Aš likau prie vandens, jausdama, kad šis pokalbis nebuvo nei leidimas, nei sprendimas. Greičiau – tarpas, kuriame galima kvėpuoti.
Vėliau vaikščiojau po rezervatą jau kitaip. Ne drąsiau, ne užtikrinčiau, bet kur kas lėčiau. Mano akys ilgiau sustodavo ties žmonėmis. Pastebėjau, kaip vienas vyras taisė tinklą, kaip vaikas rinko akmenukus prie palapinės, kaip moteris lėtai džiovino žoleles, lyg kiekvienas lapas būtų vertas atskiros akimirkos. Aš vis dar buvau stebėtoja. Bet stebėjimas nebebuvo slėpimasis. Niekas manęs nekvietė prisijungti. Ir niekas manęs neišvarė. Aš buvau vis dar čia, ir pirmą kartą tai neatrodė laikina.
Priėjau prie ugnies ir trumpam sustojau. Jos šiluma nebuvo stipri, bet pastovi. Tokia, kuri neapgauna. Pagalvojau, kad gal ir žmogui nebūtina iš karto degti ryškiai, kad jis būtų čia teisėtai.
Kai saulė pakilo aukščiau, pajutau nuovargį, bet jis buvo kitoks nei anksčiau. Ne nuo bėgimo, nuo buvimo. Atsisėdau pavėsyje ir leidau sau tiesiog žiūrėti, kaip diena juda toliau – su manimi ir kartu be manęs. Aš dar nežinojau, ar pasiliksiu visam laikui. Bet žinojau viena: šį rytą aš pasilikau. Ne todėl, kad mane kas nors laikė. O todėl, kad pirmą kartą po labai ilgo laiko man nereikėjo bėgti.
Ugnis jau buvo beveik išblėsusi. Ne užgesusi, bet palikta – tokia, kuri laukia, kol kas nors ją prisimins. Vis dar sėdėjau tame pačiame pavėsyje ir kelias akimirkas stebėjau, kaip anglys vos vos rusena, tarsi alsuotų po pelenais. Niekas manęs neprašė, niekas nieko nesiūlė. Ir vis dėlto pajutau, kad jei dabar praeisiu, kažkas liks nepadaryta.
Atsistojusi pasilenkiau ir pirštais atstūmiau pelenus. Anglys sureagavo iš karto – ne liepsna, tik šiluma. Tai buvo lėtas atsakas. Pridėjau keletą sausų šakelių, kurias radau netoliese. Judesiai buvo atsargūs, bet drąsesni. Mano rankos prisiminė daugiau, nei aš pati maniau.
Ugnis pamažu atsigavo. Ne staiga, ne ryškiai. Ji nešoktelėjo, nepareikalavo dėmesio. Tiesiog grįžo lėtai ir ramiai. Aš pritūpiau ir dar akimirką pasilikau, stebėdama, kaip liepsna randa savo vietą, kaip ji apsipranta su tuo, kad vėl yra reikalinga.
Jaučiau, kaip aplinka truputį pasikeitė – lyg ugnis būtų tapusi ne tik šilumos, bet ir sprendimo ženklu. Aš nebejaučiau, kad darau kažką per daug drąsaus. Tai buvo tiesiog darbas, kuris laukė. Kai atsistojau, delnai buvo šilti. Ir pirmą kartą nuo atvykimo nejaučiau, kad turėčiau juos slėpti.
Vėliau atsitraukiau į šalį, kur mažiau akių. Rankomis perbraukiau per plaukus ir lėtai, be veidrodžio, susirišau juos taip, kaip kažkada buvau mačiusi – ne puošniai, ne tvarkingai, o taip, kad netrukdytų judėti. Mazgas buvo paprastas, bet tvirtas.
Prie manęs kažkas tyliai padėjo audinio ryšulėlį. Nespėjau net pakelti akių – tik supratau, kad tai ne klausimas. Persirengiau be skubos. Drabužiai buvo lengvi, žemiški, pažįstami kūnui, nors protui dar svetimi.
Kai apsivilkau, pajutau keistą ramybę – lyg ne apsirengčiau, o nusirengčiau tai, kas man nebepriklausė. Audinys lietė odą kitaip nei baltųjų drabužiai. Jis nekabino, neprimetė formos. Leido būti.
Kai grįžau arčiau žmonių, jaučiau, kad mano judesiai pasikeitė – jie tapo tikslesni. Aš nebeieškojau, kur pasitraukti.
Vėliau prie ugnies pamačiau vaiką, bandantį pakelti per sunkų krepšį. Jis nesidairė aplink, neprašė pagalbos. Tiesiog bandė dar kartą ir dar kartą. Aš priėjau ir pakėliau kartu su juo. Krepšys tapo lengvesnis, kai svoris pasidalijo.
Vaikas tik trumpam pažvelgė į mane ir nusišypsojo. Nieko nesakė. Ir to nereikėjo.
Kai grįžau į savo vietą, pajutau, kad aplink buvo tylu. Žvilgsniai slydo pro mane, bet neužkliuvo. Visi matė. Ir niekas nepadėkojo. Aš supratau, kad čia padėka skamba kitaip – ji gyvena tame, kad darai, ir niekas to neskaičiuoja. Tą akimirką supratau: aš nebe buvau tik stebėtoja. Ir man nebereikėjo, kad kas nors tai patvirtintų. ]]> Mon, 13 Jul 2026 10:50:31 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262543.html http://rasyk.lt/kuriniai/262543.html Tą rytą pilvas vis dar rodėsi sunkus, bet vaisiaus spyrių jau nebejautė. Šitai darkart toptelėjo autobuse, pakeliui į ligoninę. Bet juk ji jau turėjo išrinkusi berniukui vardą, tiktai niekam jo nesakė. Kita vertus, nelabai ir buvo kam sakyti, nebent Dievuliui.
Ji atėjo su ilgu ir storu, kiek pasipešiojusiu, languotu sijonu, gerokai per šiltu megztiniu ir vilnonėmis kojinėmis. Na ir kas, kad vasara, galbūt jos kojoms tiesiog visuomet būdavo šalta, gal ji būdavo viena iš tų moterų, apie kurias per televiziją sakydavo „kitokia kraujotaka, į pėdas priteka mažiau kraujo“. Vakar matė, kaip reklamavo bene stebuklingas, elastines kojines, iškart sušildančias pėdas. Tiktai vienas mažas skirtumas – moterys reklamoje puikavosi lygia, tobulai įdegusia oda be celiulito. O štai jos kojas margino pigmentinės dėmės su duobutėmis. Be to, ji tingėdavo skustis, todėl ypač ant blauzdų kyšojo tamsūs, stori plaukai.
Priėmimo skyriuje slaugytoja pirmiausia liepė atsigulti. Tada atėjusi gydytoja šaltu geliu patepė pilvą ir per odą ilgai vedžiojo šnypščiantį aparatą. Tamsiame ekrane judėjo pilkos dėmės, primenančios besisklaidantį rūką.
– Hmm, – nutęsė vyresnė, raukšlėta gydytoja, o jos veidas kaipmat surimtėjo. Ant balto chalato matėsi neryškių dėmelių. Ji netrukus kažką pasakys, tuojau prabils, nes jau vėrėsi siauros lūpos, virš kurių pūpsojo bjaurus apgamas. Gal pradės labai atsargiai, kaip būna visada, o tuomet pasipils apgailestavimai ir pagalbos siūlymai. Mažos, pirštinėtos plaštakos ties slidžias skrajutes, prirašinėtas iki šleikštulio užjaučiančiais žodžiais keistu šriftu ir labiausiai erzinančiomis spalvomis. Pasigirs standartinės, tuščios mandagumo frazės, prasidedančios kaip nors panašiai į „Jeigu tik reikės pagalbos, galėsite kreiptis štai čia... “ arba „Žinokite, kad nesate viena... “. Tačiau, kaip motina sakydavo: bijo tik tie, kas nepažįsta Dievo. Juk visada reikia pasitikėti Aukščiausiojo Valia. Jeigu jos kūne buvęs vaisius staiga nustojo būti – tai tik žmogiški dalykai ir ji pasiruošusi šitai priimti. Žmogus tėra maišas, kuriame kažkas pulsuoja, teka, tada pūva ir galų gale nutyla.
Moteris dar kurį laiką žiūrėjo į ekraną. Šįkart nebebuvo to spurdėjimo, kurį anksčiau jai parodė ir švelniai, su šypsena veide tarė:
– Matote? Čia širdutė.
Gydytoja kalbėjo apie galimą kraujotakos sutrikimą, paminėjo žodį „placenta“, tada sekė kažkas apie atsiskyrimą nuo sienelės, regis, gimdos. Krešulys, vaisius, deguonis,  – tęsė. Reikalingi tyrimai, jeigu ji sutiks ir leis ištirti placentą, kad būtų galima paaiškinti išsamiau. Jai buvo pasakyta, kad šiuo atveju vis tiek teks gimdyti vaistų pagalba. Pagaliau ji baigė kalbėti. O kodėl Dievas net nepradėjo? ]]> Sun, 12 Jul 2026 20:01:26 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262539.html http://rasyk.lt/kuriniai/262539.html Mūsų mokykloje, dabar vadinamoje Algirdo Brazausko, rašytoja Emilija Balionienė įkūrė literatų būrelį. Aš į jį įsitraukiau ir pasijutau poetu, nors diktantuose gerų pažymių retai matydavau. Rašiau apie tai, apie ką rašo visi pradedantieji. Kiti ir pensijai atėjus ne ką mandriau parašo. Mokytoja buvo gera, tvirtai sėdėjo ant literatūrinio debesėlio. Esu jai dėkingas už pirmą atspausdintą eilėraštį. Parašiau apie statomą namą, ji pataisė ar perrašė – ir išspausdino rajoniniame laikraštyje. Mano tik idėja liko. Ne kokia ji buvo. Galėjo ir pati pasirašyti. Juk Gogolis, parašęs „Mirusias sielas“, neparašė, kad idėją jam padovanojo Puškinas.
Gavau honorarą. Pavertėme jį į saldainius. Buvo pigu, skanu ir daug. Suvalgėme su draugais. Jie skatino: „Jonai, tu tik rašyk. “ Rašiau – prirašiau kelis sąsiuvinius. O kito eilėraščio spaudoje reikėjo laukti trisdešimt metų. Mokytoja patarė būti savarankišku. „Rašyk, gal kas nors išeis“, – tai buvo jos paskutinis palinkėjimas, kai išvyko į Vilnių. Vėliau jos kūriniai pasirodė respublikinėje spaudoje. Buvo gaila, kad ją praradome.
Rašyk, nerašęs. Niekas nespausdina, nesupranta, koks čia genijus reiškiasi. Aš ir dabar stebiuosi, kaip žmonės nemato, kokia silpna jų kūryba. Juk yra su kuo palyginti. Bet nieko panašaus neatsitinka. Savo vaikas, nors ir negražus, labai į kitus gražesnius panašus, yra pats brangiausias. Nuknisi ką nors nuo kitų, subanalini ir džiaugiesi – tavo. Žmonės nedurni, ypač redakcijose. Matydavo, kad literatūrinis štampas, kad panašu į kažką, bet jei pusė velnio nuštampuota – spausdindavo.
Savo literatūrinės karjeros pradžią vis atidėdavau. Jaunystėje juk nemirtingas jautiesi. Bus dar to laiko – aš dar parodysiu. Be to, Paustovskis patarė sukaupti gyvenimo patyrimą. Perskaičiau jo „Aukso dulkes“ ir nubrėžiau ribą: nuo trisdešimties kibsiu. Greitai atėjo ir keturiasdešimt. Tada padariau pirmą žingsnį. Juokinga prisiminti tas aplinkybes.
Su mokslais man būdavo didelės problemos. Mama sakydavo: jei ankstyvą pavasarį pamatysi skrendantį gandrą – būsi perkeltas į kitą klasę. Jei ne – sėdėsi antrus metus. Teko. Gal tie gandrai iš tiesų turėjo įtakos. Eini iš mokyklos ir svarstai, ar tėvas atvers dienoraštį. Stebuklingai sugebėdavau išgyventi vieną dieną. Dabar stebiuosi: mokantis gerai būtų buvęs paprastesnis gyvenimas. Bet kur tau – visi mokyklos šaunuoliai mokosi blogai. Nerūpestingi kaip paukščiai. Ir aš toks buvau. Koks aš kalikas, gudrutis nelaimingas? Mokytojai, matyt, manė, kad tėvai su diržu atsilygins už jų sugadintus nervus. Tos pažymių knygelės kažkur nusimetė. Būtų įdomu ir graudu paskaityti.
Ilgai nerašiau. Reikėjo ne teoriškai įsisavinti gyvenimo mokslus. Praeiti per gyvenimą lengvabūdiškai švaistant laiką, kad vėliau galėtum surinkti savo kvailos patirties aukso dulkes. Keista – be prasmės praleistas laikas turi savo prasmę. Pateisinti nerašymą negaliu. Gal nesugebėjau? Ne man spręsti. Aš niekada nepasirašydavau ant savo nesugebėjimų protokolo.
Turbūt esu gimęs su kokia proto yda. Sako, tingėjimas – kepenų liga, ir toks žmogus pasmerktas dvasiniam tingėjimui. Man viskas greitai nusibosdavo. Ieškodavau malonumų, bet ir jie nesuteikdavo palengvėjimo. Netikri buvo, surogatiniai. Už kiek pirkdavai – tokią prekę gaudavai. Vaikiau savo svajonių chimeras ir kažko įsižiojęs laukiau. Gal jau nespėjau. Nebent dar dešimtmetį gyvybės ir sveiko proto tas, kuris viską tvarko, atseikėtų.
Dabar manau, kad rašyti – tai savo dvasią žadinti. Sielai šventę suruošti. Savo atvirumo ešafotą statyti ir pačiam ant jo galvą užnešti. Gal ir nerašiau, gal ir nepradėdavau, gal intuityviai jaučiau: bausmė ir kančia – laimė tik prie horizonto, niūniuodama renka mėlynas vilties žibutes. Kol ji ateis, jau ir rožių ant kapo reikės. Ar nuo mano rašymo jų padaugės? Nesvarbu. Be atvirumo šventės nebus. Jai ir žiūrovų nereikia.
Kas vėl paskatino rašyti?
Savigarba ritinėjosi po purvą. Didybės manija virš debesų dairėsi. Visuomet sakiau sau: palaukite, įrodysiu. Tik kaip tą ribą nustatyti? Kada startuoti? Kada paskutinį kartą atsikvėpsi ir leisies užkariauti literatūrinį Olimpą? To kvapo trūko. Dažniausiai įkvėpdavau, kai „imdavau“ šimtgraminį stikliuką. Dažnai kilnojant tą sunkų daiktą, savigarba smuko dar žemiau. Reikėjo reabilituotis, padidinti savo reikšmingumą. Esu ne blogesnis už kitus, esu asmenybė. Kandus, ant liežuvio galo nelipkite. Kvailos priemonės buvo.

Bus daugiau ]]> Sat, 11 Jul 2026 22:23:26 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262534.html http://rasyk.lt/kuriniai/262534.html
Diena rezervate judėjo lėtai, tarsi pati žemė būtų nutarusi neskubėti. Aš vaikščiojau be tikslo – ne todėl, kad jo neturėjau, o todėl, kad dar nežinojau, kur tas tikslas gyvena: ar šioje vietoje, ar manyje. Stebėjau žmones iš atokiau, nebesislėpdama, bet ir per daug nepriartėdama. Mano kūnas jau buvo čia, tačiau viduje vis dar stovėjau ant slenksčio.
Jie judėjo ramiai, apgalvotai. Rankos rišo odą, lietė žemę, kėlė indus su vandeniu taip, lyg kiekvienas judesys turėtų savo vietą. Niekas nerėkė. Niekas neskubino. Atrodė, kad net garsai žino, kada jiems leista būti.
Aš atsisėdau ant akmens netoli laužo ir stebėjau, kaip moteris pila vandenį į molinius indus. Ji judėjo taip tyliai, jog atrodė, kad vanduo pats renkasi, kur tekėti.
Kai mūsų žvilgsniai trumpam susitiko, ji nieko nepasakė. Tik vos pastebimai linktelėjo – ne man, o lyg pačiam rytui.
Po kurio laiko pati priėjau prie vandens. Paėmiau tuščią indą, nors niekas manęs to neprašė. Rankos šiek tiek virpėjo, bet vanduo buvo kantrus. Jis neišsiliejo. Tarsi būtų leidęs man pabandyti. Grįždama pajutau žvilgsnį. Ne įtartiną, ne griežtą – labiau panašų į tai, kaip stebimas oras prieš lietų.
Pakėliau akis ir pamačiau vyrą, kurį mačiau ir vakar dieną stebintį mane. Jis vis dar stovėjo atokiau, ir vis dar prie žirgo. Neskubėdamas taisė diržą, lyg turėtų visą dieną. Mes ne ilgai žiūrėjome vienas į kitą, bet kažkas manyje sureagavo. Ne širdis, ne protas. Kažkas gilesnio, dar neturintis pavadinimo.
Nunešiau vandenį prie laužo ir padėjau indą šalia kitų. Niekas nepadėkojo. Ir to nereikėjo. Mano judesys tiesiog tapo dalimi judėjimo. Judėjau atsargiai. Neužsibūdavau per ilgai. Neužimdavau vietos, kuri skirta ne man. Net kvėpavau tyliau, lyg bijočiau, kad oras pastebės mano buvimą anksčiau nei žmonės.
Kiekviena tyla atrodė kaip sprendimo pauzė. Kiekvienas susibūrimas – kaip vieta, kurioje mano vardas galėtų būti ištartas... arba ne. Bandžiau sau priminti: tu atėjai ne prašyti. Bet tiesa buvo paprastesnė – aš atėjau ieškoti vietos, kur nereikėtų bėgti. Niekas manęs neklausė, ką veiksiu. Ir niekas nesakė, ką privalau daryti. Niekas manęs neišvarė. Bet niekas ir nepasakė: pasilik. Tai buvo keisčiausia ir galbūt netgi sunkiausia dalis.
Vėliau valgiau: maistas buvo paprastas, šiltas. Man davė vandens, kai indas buvo tuščias. Man suteikė vietą sėdėti – bet ne centre. Ir aš buvau už viską dėkinga.
Stebėjau dūmus, kylančius iš ugnies – jie kilo aukštyn ir sklaidėsi, niekada negrįždami atgal. Pagalvojau, ar žmonės taip pat moka paleisti.
Kai pavalgiau, grįžau prie vandens. Atsisėdusi ant akmens, žiūrėjau, kaip saulė lūžta vandens paviršiuje. Pagalvojau, kad gal žmogui nebūtina būti patvirtintam garsiai, kad jis būtų čia teisėtai. Ir vis dėlto bijojau – ne rėkimo, ne smurto. Net ne baltųjų. Bijojau, kad vieną rytą kažkas ateis ir ramiai pasakys, jog man laikas išeiti. Be pykčio ir be paaiškinimų.
Kai grįžau į rezervatą vėlai vakare, atsiguliau. Žemė po manimi kvėpavo lėtai, kantriai. Praėjus laikui, vardą išgirdau ne iškart. Jis nebuvo ištartas garsiai – veikiau jau perleistas per orą, per judesius, per tai, kaip žmonės kalbėjo apie vietą, kurioje gyvena: Káyona.
Ilgainiui ėmiau pastebėti, kad oras tarsi pasikeitė. Ne staiga, ne akivaizdžiai. Tiesiog žmonės ėmė judėti kitaip – lėčiau, arčiau ugnies. Balsai pritilo, tarsi kažkas būtų uždėjęs ranką ant jų ir paprašęs luktelėti. Niekas nieko nesakė. Ir vis dėlto visi žinojo. Aš atsistojau prie kiek atokiau stovinčio medžio, kurio šaknys kilo iš žemės lyg sustingusios rankos. Manęs niekas nekvietė, bet ir nenuvijo. Tad likau ten, kur buvau – pakankamai arti, kad matyčiau, pakankamai toli, kad netrukdyčiau.
Ugnis buvo pakurta iš naujo. Ne didelė, ne skirta šildyti – ji degė ramiai, giliai, tarsi kvėpuotų. Dūmai nesiblaškydami, kilo tiesiai į viršų. Tai atrodė svarbu. Žmonės stojo ratu, tačiau ne glaudžiai. Tarp jų liko erdvės – tokios, kurioje galėjo tilpti tyla. Aš likau už to rato. Mano kojos pačios sustingo, lyg supratusios, kad žengti dar vieną žingsnį būtų buvę per daug.
Tada kažkas atėjo.
Neišgirdau žingsnių. Tik pajutau, kad kažkas pasikeitė – lyg žemė būtų trumpam sulaikiusi kvėpavimą. Vyras buvo vyresnis – ne dėl savo raukšlių. Dėl laikysenos. Jis nežiūrėjo aplink, neieškojo akių. Rankose jis laikė nedidelį indą. Kai pakėlė jį virš ugnies, kvapas pasikeitė – kartus, žemiškas, pažįstamas, nors negalėjau jo įvardinti. Mano krūtinė sureagavo pirmiau nei mintys. Kvėpavimas sulėtėjo.
Jis kalbėjo tyliai. Ne žodžiais, kuriuos būtų reikėję suprasti. Greičiau balsu, kuris buvo skirtas ne ausims. Aš nejaučiau, kad jis kalbėtų man. Ir vis dėlto kažkas manyje klausėsi.
Aplink stovintys žmonės nejudėjo. Kai kurie buvo užmerkę akis. Kiti žiūrėjo į ugnį. Kiti buvo iškėlę rankas į dangų, tarsi suformuotų savotišką V raidę. Jų lūpos judėjo, tačiau nebuvo jokio garso.
Man prieš akis trumpam sugrįžo vanduo: skaidrus ir šaltas. Ratilai, kurie išnyksta vos atsiradę. Paukštis – ne jo vaizdas, bet pats jausmas. Tas pats, kurį mačiau praeitą rytą. Tarsi kažkas manyje būtų prisiminęs anksčiau nei aš pati.
Kai balsas nutilo, niekas neskubėjo. Tai buvo pauzė – ne pabaiga. Tik tada vyras lėtai nuleido indą, o ugnis, rodos, tapo ramesnė. Žmonės dar kurį laiką stovėjo, lyg laukdami, kol žemė pati pasakys, kad užtenka. Ir tada kažkas – ne garsiai, ne iškart – ištarė žodžius.
Jie perėjo per ratą tyliai, lyg banga, kuri neliečia krantų:
– Žemė mus laiko. Mes laikome atmintį.
Tai nebuvo malda. Ne prašymas. Greičiau priminimas sau. Tiems, kurie buvo. Tiems, kurie liko.
Aš nieko nesupratau, bet leidau sau likti, stovėti šešėlyje. Nepriėjau arčiau, bet pirmą kartą pajutau, kad stovėti čia – už rato – nėra tas pats, kas būti išorėje. ]]> Fri, 10 Jul 2026 22:05:36 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262529.html http://rasyk.lt/kuriniai/262529.html
Ir tada pajutau — tu manęs nebeprisimeni. Ne todėl, kad nenorėtum. Tiesiog atmintis kartais išsilydo kaip sniegas ant delno. Medžiai tai suprato pirmi: vos pažvelgus, jie apsivilko šerkšnu, lyg būtų apsirengę gedulo drabužiais. Jie visada žino anksčiau už mus. Jie mato, kaip keičiasi oras, kaip keičiasi žmogus, kaip keičiasi laukimas.

Kad būsi Penelopė, niekada netikėjau. Ne todėl, kad tau trūktų ištvermės ar švelnumo — tiesiog pasaulis nebėra toks, kuriame kas nors laukia. O aš — ne Odisėjas tau. Ne tas, kuris grįžta. Ne tas, kuris išplaukia. Ne tas, kuris turi kryptį. Aš tik tas, kuris stovi ant kranto ir žiūri, kaip vanduo lėtai traukiasi nuo kojų.

Jūra nurimo. Ji suvyniojo debesis į tylą, tarsi būtų užgesinusi paskutinį balsą, kuris dar galėjo ką nors pasakyti. Likęs dangus buvo šviesus, bet tuščias — scena, palikta mano skausmui, kuris nemoka kalbėti, tik švyti. Nėra žodžių, kurie jį paaiškintų. Nėra sakinių, kurie jį sumažintų. Jis tiesiog yra, kaip šerkšnas ant medžių, kaip melsvas žvaigždės spindulys, kaip tavo vardas, kurio nebeištari.

Ir vis dėlto — kažkur tarp šitos tylos ir šviesos, tarp šerkšno ir žvaigždės, tarp jūros ir dangaus — lieka vieta, kurioje aš vis dar stoviu. Negrįžtantis, nelaukiamas, bet vis tiek esantis. Nes neviltis kartais yra vienintelis dalykas, kuris iš tiesų išlaiko žmogų vertikalų. ]]> Wed, 8 Jul 2026 15:56:28 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262519.html http://rasyk.lt/kuriniai/262519.html 1. Kai žemė mane pamatė
Rytas rezervate atėjo tyliai. Aš pabudau dar prieš saulę, kai dangus buvo pilkas, o žemė alsavo nakties vėsa. Kurį laiką gulėjau nejudėdama, klausydamasi. Medžiai kalbėjosi tarpusavyje – šnarėjo, traškėjo, lėtai budo. Ugnis, kuri dar ruseno nuo nakties, spragsėjo taip tyliai, tarsi bijotų pažadinti žmones. Nebuvau tikra, ar man čia leidžiama pabusti.
Kai išlindau iš palapinės, oras buvo švarus ir skaidrus. Įkvėpiau giliai, tarsi norėčiau prisipildyti ne tik plaučius, bet ir kažką giliau – vietą krūtinėje, kuri ilgą laiką buvo tuščia. Žemė po basomis pėdomis buvo vėsi, bet gyva. Ji mane laikė.
Prie laužo sėdėjo keli žmonės. Jie nekalbėjo garsiai. Judėjo ramiai, apgalvotai, tarsi kiekvienas judesys turėtų savo vietą. Vienas vyras tyliai pildė indą vandeniu, moteris šalia tvarkė džiūstančius augalus, dar kitas vyras – šėrė žirgus. Niekas į mane nežiūrėjo atvirai. Ir vis dėlto jaučiau, kad esu matoma.
Prie manęs priėjo moteris ir ištiesė molinį dubenį su vandeniu. Jos rankos buvo tvirtos, bet judesiai – švelnūs. Aš linktelėjau ir priėmiau indą abiem rankomis, kaip buvau mačiusi dar vaikystėje. Vanduo buvo vėsus, švarus. Gėriau lėtai, tarsi kartu su juo grįžtų ir dalis manęs. Vėliau gavau maisto. Paprasto, šilto. Tokio, kuris ne tik maitina kūną, bet ir nuramina mintis. Valgiau tylėdama, sėdėdama kiek atokiau, stebėdama, kaip rytas pamažu užpildo rezervatą.
Žmonės judėjo kaip viena tėkmė. Be chaoso. Be skubos. Jaučiau, kad čia viskas turi savo vietą – net ir aš, nors dar nežinojau, kur ta vieta yra.
Po valgio nuėjau toliau, link vandens. Upelis tekėjo lėtai, lyg pats žinotų, kad skubėti nėra kur. Atsiklaupiau ant akmenuotos žemės ir panardinau rankas. Vanduo buvo ledinis, bet ne piktas. Jis priėmė mane be klausimų.
Kai pakėliau akis, ant priešais augančio tankaus krūmo šakos tupėjo paukštis. Juodas, su vos pastebimu baltu plunksnos brūkšniu prie kaklo. Jis žiūrėjo tiesiai į mane. Nejudėjau. Nekvėpavau garsiai. Ir jis nenuskrido. Tik tupėjo, stebėjo, lyg lauktų.
Tą akimirką kažkas manyje suvirpėjo – ne baimė, ne džiaugsmas, o pažinimas. Tarsi būčiau matyta ir pripažinta ne žmogaus, o kažko senesnio. Paukštis pakilo staiga, be garso, ir dingo tarp medžių.
Aš ilgai žiūrėjau į vietą, kur jis buvo, nors žinojau – ženklai niekada nesiaiškina.
Grįždama atgal pastebėjau moterį, stovinčią prie vienos iš palapinių. Ji buvo rami, tiesi, tarsi pati žemė ją laikytų iš vidaus. Jos akys trumpam susitiko su maniškėmis.
– Ar radai vandens? – paklausė. Jos balsas buvo žemas, ramus. Ne reikalaujantis.
– Taip, – atsakiau.
Ji linktelėjo.
– Rytai čia būna vėsūs, – tarė po trumpos pauzės. – Vėliau sušils.
– Jaučiu, – pasakiau.
Ji dar akimirką stovėjo, tarsi norėtų pasakyti daugiau, bet nepasakė. Tik dar kartą linktelėjo ir nuėjo savais keliais.
Likau stovėti, žiūrėdama jai pavymui. Supratau, kad tai buvo viskas. Daugiau klausimų nebus. Ne šiandien. Ir tada atėjo mintis – ne staigi; ne skaudi. Ji tiesiog iškilo, kaip vanduo po ledu: ar aš verta čia likti?
Aš neturėjau nieko, ką galėčiau pasiūlyti šiems žmonėms. Nei stiprių rankų, nei žinių, nei balso, kuris drįstų kalbėti. Tik praeitį, kuri buvo per sunki, ir tylą, kuri dažnai buvo per gili.
Žiūrėjau į žmones, į jų nugaras, į judesius, ir galvojau, ar mano buvimas čia nebus našta. Ar žemė, kuri juos maitino, priims ir mane.
Aš atsisėdau ant žemės ir leidau sau būti maža. Ne silpna. Tiesiog maža. Jeigu ši vieta man skirta, ji tai parodys. Jeigu ne – aš tai pajusiu. Ir kol kas to užteko. Tą rytą dar ilgai sėdėjau ant žemės.
Saulė jau leidosi, bet aš vis dar jaučiausi lyg stovėčiau tarp dviejų pasaulių – nei visiškai čia, nei ten, iš kur atėjau. Gal todėl, kai vėliau atsiguliau po medžiu, net nepastebėjau, kaip akys užsimerkė. Tai nebuvo miegas. Bent jau ne toks, kokį pažinojau anksčiau.
Aš ėjau per vandenį. Jis siekė kelius, buvo skaidrus ir tylus, o dugnas – lyg iš šviesos. Kiekvienas mano žingsnis palikdavo ratilus, bet jie greitai išnykdavo, tarsi vanduo nenorėtų manęs išduoti. Tolumoje girdėjau balsus, bet negalėjau suprasti žodžių. Jie nešaukė. Nekvietė. Jie tiesiog buvo. Staiga pajutau, kad nesu viena.
Už nugaros stovėjo kažkas didelis. Ne grėsmingas. Ne artėjantis. Tiesiog esantis. Jaučiau šilumą, tarsi nuo gyvos būtybės, kuri moka laukti. Bandžiau atsisukti, bet kūnas neklausė. Tada vanduo sustingo.
Ant jo paviršiaus pamačiau savo atvaizdą, bet jis buvo ne toks, koks dabar. Akys atrodė senesnės. Gilesnės. Jose nebuvo baimės – tik ilgas laukimas. Kažkur virš galvos sukranksėjo paukštis. Tą akimirką supratau: sapnas manęs neklausė, ar aš pasiruošusi. Jis tiesiog parodė, kad jau esu matoma.
Atsimerkiau staiga. Virš manęs lingavo medžio šakos, o saulė jau buvo pakilusi aukščiau nei tikėjausi. Vadinasi, pramiegojau čia po medžiu vakarykštę popietę ir visą naktį. Niekas neatėjo manęs pažadinti, niekas nepasiūlė šiltesnio guolio. Kūnas buvo sunkus, bet ramus. Pirmą kartą per ilgą laiką pabudau ne su baime.
Priešais, kiek atokiau, stovėjo vyras. Jis nekreipė į mane dėmesio – tiesiog taisė balno diržą prie žirgo. Judesiai buvo tikslūs, lėti. Atrodė, lyg jis žinotų, kad nereikia skubėti.
Aš jo nepažinojau, bet kažkas manyje sureagavo. Tai buvo ne širdis, ne protas. Kažkas gilesnio. Vyras pakėlė galvą, trumpam pažvelgė į mano pusę, bet nepriėjo. Tik linktelėjo – ne man, o lyg pačiam rytui – ir vėl nusisuko. Supratau, kad šis sapnas nebuvo apie ateitį. Jis buvo apie leidimą būti. Aš dar nežinojau, ar pasiliksiu, bet žinojau viena: ši vieta mane jau matė. Ir kol kas – to pakako.

]]> Sun, 5 Jul 2026 23:23:39 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262507.html http://rasyk.lt/kuriniai/262507.html     Kelionė per Lietuvą gan netrumpa, tad tenka žvalgytis ir grožėtis po lietaus sodria žaluma žvilgančiomis pievomis, jose „besiganančiais‘‘ šieno ritiniais, patekti po lietingais debesimis, neužilgo ir po saulės spinduliais, lydėjusiais iki pat rūmų.
    Pasivaikščioti po prancūziško stiliaus sodą, kur žydi nuostabiausių spalvų, įvairiausių rūšių rožės, įmantriai pagyvindamos dekoratyvinius krūmų ir medžių kontūrus, o kraštuose puikieji žioveiniai, baltų, geltonų, rožinių, violetinių, raudonų spalvų žiedynais, skleidžiančiais akį traukiančią šviesą, begalinis malonumas ir atgaiva.
    Rundalės rūmai, kuriuose iš viso yra 138 kambariai - garsiausias baroko ir rokoko ansamblis Latvijoje, pastatytas kaip Kuršo hercogo Ernsto Johano Birono rezidencija.
    “Architekto Frančesko Bartolomėjaus Rastrelio projektuoti rūmai buvo statomi dviem etapais: 1736 – 1740 m. ir 1764 – 1768 m.
    Carienės Anos Ivanovnos favoritas E. J. Bironas nupirko šią teritoriją ir nugriovė senąją Livonijos pilį, kad jos medžiagas panaudotų naujiesiems rūmams. Interjerus vėliau sukūrė žymūs to meto meistrai: skulptorius Johanas Michaelas Grafas bei dailininkai F. Martini ir C. Zucchi. “
    Lankytojams nuolatinėje ekspozicijoje yra atverti 43 restauruoti kambariai ir salės.
    Žengiame į Auksinę (Sosto) salę. Fantastika: lubos tapytos debesyse žaidžiančiais angeliukais, besilaikančiais už rožių pynių.  XVIII a. prancūziško stiliaus sietynai bei sienas puošiantis  dirbtinis marmuras ir paauksuoti gipso lipdiniai byloja apie to meto prabangą. Tai pati prabangiausia rūmų salė, kurioje hercogas priimdavo svarbius svečius.
    Toliau patenkame į Baltąją (Šokių) salę: šviesi, erdvi, skirta pokyliams bei šokiams. Ją puošia nepaprastai detalūs gipso lipdiniai ant sienų ir lubų, vaizduojantys keturis metų laikus, gamtos motyvus ir kaimiško gyvenimo scenas. Dabar tenka pasitelkti vaizduotę ir pasijusti pūstomis suknelėmis išsipusčiusių damų ir galantiškų ponų sūkuryje, šokančius tam laikotarpiui būdingus šokius.
    Įžengiame į Didžiąją galeriją (Valgomąjį): Stalas, padengtas balta staltiese, serviruotas šventiniams pietums. Lubas puošia meistriška iliuzinė tapyba, sukurianti papildomos erdvės ir aukščio pojūtį.
    Dabar lankome Centrinę rūmų dalį, kur yra privatūs hercogo apartamentai.
„Šiuose kambariuose hercogai Ernstas Johanas Bironas ir jo sūnus Peteris gyveno bei dirbo. Čia tvyro kiek intymesnė, tačiau vis tiek labai prabangi atmosfera.
    Hercogo miegamojo centre stovi prabangi lova, o virš jos – įspūdingas lubų plafonas. Sienos išmuštos brangiais audiniais, o kampe stovi autentiška koklinė krosnis. ‘‘
    O štai – Auditorijų salė (Priimamasis): jame hercogas susitikdavo su asmeniniais svečiais ir patarėjais. Joje matome hercogo Peterio portretą ir išskirtinius rokoko stiliaus baldus.
    Keliaujame į Rožių kambarį (kabinetą). 
    „Vieno iš hercogo darbo kambarių sienos ištapytos gėlių girliandomis, o lubose vaizduojama pavasario deivė Flora. Šis kambarys atspindi vėlyvąją rokoko madą, kai gamtos motyvai tapo itin populiarūs. ‘‘
    Toliau patenkame į Olandiškąjį saloną, kurio sienas puošia garsių olandų meistrų (Rembranto mokyklos atstovų) paveikslai. Tai rodo hercogų meilę Vakarų Europos menui.
    Valgomasis ir bilijardo salė skirti hercogo laisvalaikiui ir privatiems pietums su artimiausiais draugais. Bilijardo salėje stovi atkurta to meto žaidimų įranga.
    Lankome Vakarinį rūmų sparną, kur yra hercogienės Benignos Gotlibos apartamentai.
    Jos kambariai pasižymi moterišku subtilumu, elegancija ir mažesnėmis erdvėmis.
    Miegamasis itin jaukus su niša lovai. Sienų šilko apmušalai ir švelnios spalvos sukuria ramią aplinką.
    Buduaras nedidelis, bet labai puošnus kambarys, skirtas hercogienės privatumui, grožio procedūroms ir poilsiui. Jo lubose pavaizduotos meilės ir grožio scenos.
    Tualeto kambaryje saugomi išlikę to meto porcelianiniai indai, veidrodžiai ir kiti kasdieniai didikų priežiūros reikmenys.
    Beliko apžiūrėti virtuvę, kur plytinių sienų specialiose nišose sukabinti įvairūs rakandai: keptuvės, samčiai, ant plytų išdėlioti įvairaus dydžio ir formų puodai, puodeliai. Tos nišos primena didelius židinius, o virš jų ant rėmų išrikiuotos gražiais raštais dekoruotos lėkštės, šalia jų žvakidės, o ant sienų dar ir paveikslai. Beje, kiekviename rūmų kambaryje puikuojasi daugybė didikų portretų, meniškai tapytų natiurmortų, paveikslų gamtos tema. Įmantraus stiliaus bufetai, su spalvingais porcelianiniais indais, dekoruotais rožių žiedais, puikiu dekoru puošti veidrodžiai virš židinių, komodos, stalai, kėdės, menančios XVIII a. stilių ir puošybą, įspūdingi sienų apmušalai palieka neišdildomą įspūdį. ]]> Sun, 5 Jul 2026 18:09:54 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262504.html http://rasyk.lt/kuriniai/262504.html