<?xml version="1.0" encoding="utf-8"?>
<rss version="2.0" 
xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
xmlns:admin="http://webns.net/mvcb/"
xmlns:rdf="http://www.w3.org/1999/02/22-rdf-syntax-ns#"
xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/">
<channel>

<title>Proza - Kūriniai - rašyk.lt</title>
<description></description>
<link>http://rasyk.lt</link>
<language>lt</language>
<generator>kitoks.lt</generator>

	<item>
		<title><![CDATA[Nesakau]]></title>
		<description><![CDATA[
			Naktis buvo sustingusi, lyg kambarys būtų sulaikęs kvėpavimą. Langas pravertas, bet oras nejuda — tik užuolaida kartais vos krusteli, tarsi kažkas iš lauko bandytų įeiti, bet nedrįsta. Tu guli ant šono, nugara į mane, ir tavo oda tamsoje atrodo šviesesnė nei turėtų būti, lyg pati skleistų tylą.<br/><br/>Aš sėdžiu lovos krašte ir klausausi, kaip tu sakai: mano žodžiai skamba tavo kūne. Ne garsiai, ne dabar — tai buvo anksčiau, bet ta frazė vis dar laikosi ore, lyg būtų įstrigusi tarp sienų. Aš jos nebekartoju. Tylėjimas atrodo tikslesnis.<br/><br/>Paliečiu tave per nugarą, lėtai, tarsi tikrinčiau, ar dar egzistuoju tavo paviršiuje. Pirštai slysta per mentę, per šonkaulių liniją, ir atrodo, kad tavo kvėpavimas trumpam pasikeičia — vos vos, bet pakanka, kad suprasčiau: kažkas manyje vis dar skamba.<br/><br/>Mintyse perrinkinėju tekstą. Tą, kurio tau nesakau. Tą, kurį vis braukau, taisau, ardau. Išmetu pajuodintas eilutes, tas, kurios per daug aiškios, per daug nori būti suprastos. Palieku tik baltą kvadratą — vietą, kurioje galėtum įrašyti savo tylą. Arba vietą, kurioje galėčiau dingti, jei reikėtų.<br/><br/>Tu truputį pasisuki, bet neatsisuki. Tik tiek, kad pajusčiau tavo šilumą. Ir tada suprantu, kaip seniai buvau pamiršęs tą išmintį, kuri gimsta iš bejėgiškumo. Ne iš jėgos, ne iš žodžių, o iš tos akimirkos, kai nieko nebegaliu padaryti, tik būti šalia. Ir kažkodėl būtent tada viskas suskamba aiškiausiai.<br/><br/>Kambarys vis dar tyli. Tik užuolaida vėl vos krusteli, lyg naktis bandytų įeiti į mūsų sceną, bet vis dar laukia leidimo.
			]]>
		</description>
		<pubDate>Sat, 21 Nov 2026 11:22:34 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263485.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263485.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Jis tik žiūri]]></title>
		<description><![CDATA[
			Dangus čia visada buvo per skaidrus, per tolimas, lyg kažkas būtų jį išplovęs iki sterilumo. Kartais pagalvodavau, kad kitur — gal kitoje planetoje — jis būtų raudonas. Ne dėl ideologijų, ne dėl istorijų, o dėl pačios spalvos, kuri turi savo kvapą, savo temperatūrą, savo grėsmę. Aš visada labiau norėjau žalio dangaus. Tokio, kuris primintų dar neapsisprendusią mintį, dar nepažeistą vaikystę.<br/><br/>Gal kitur spalvų būtų daugiau. Švelnesnių, ne tokių šiurkščių kaip čia, kur kiekviena spalva turi savo funkciją ir savo kainą. Gal ten būtų daugiau natų oktavoje, daugiau žodžių, daugiau raidžių, ir niekam nereikėtų kartotis, nes niekas nebūtų toks nuobodus kaip žmogus, bandantis paaiškinti save.<br/><br/>Kartais įsivaizduoju, kad ten visi būtų asmenybės. Net krokodilai. Jie groja arfomis, nes kodėl gi ne — jų pirštai tam pakankamai tikslūs, o jų kantrybė didesnė nei mūsų. Jie maitintųsi tik ištinusiais organais, čiulpdami auglius kaip mėtinius saldainius. Ten tai nebūtų šlykštu. Ten niekas nežinotų, kas yra šlykštu.<br/><br/>Virš jų šviestų dvi saulės. Viena tiems, kurie nori degti raudonai. Kita tiems, kurie renkasi mėlyną. Niekas neklaustų, kodėl. Niekas nieko neklaustų, nes klausimai — tai čia, žemėje, kur vis dar tikim, kad atsakymai kažką pakeičia.<br/><br/>Ten aš nerūkysiu. Nes mano vaikystė ten nebus tokia suknista. Ji bus neutrali, be dūmų, be tų mažų kasdienių nuodų, kurie čia kaupiasi tarp šonkaulių ir lėtai keičia žmogaus formą.<br/><br/>Gal todėl tas kitas dangus man atrodo artimesnis nei šitas. Nes šitas vis dar vaidina, kad mus saugo, o aš jau seniai žinau — jis tik žiūri.
			]]>
		</description>
		<pubDate>Thu, 19 Nov 2026 10:09:52 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263475.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263475.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Knygos, kurios mane išgelbėjo]]></title>
		<description><![CDATA[
			Pastaruoju metu mane vis dažniau aplanko praeitis. Užmiegi pietų ir staiga tave pažadina seniai matyti vaizdai. Tada imi svarstyti, kodėl gyvenimas susiklostė būtent taip. Kodėl daugelio galimybių neišnaudojai, kodėl klaidžiojai, klydai, praradai tiek metų. Žvelgdamas atgal matau nemažai nesėkmių. Netapau mokslininku, neįgijau tokios profesijos, kuria galėčiau didžiuotis. Tačiau yra vienas dalykas, dėl kurio nesigailiu. <br/><br/>Aš visą gyvenimą skaičiau. Į biblioteką eidavau taip, kaip tikintieji eina į bažnyčią. Kuo labiau prie jos artėdavau, tuo stipriau jaudindavausi. Atrodydavo, kad tuoj rasiu kokį nors lobį. Turėjau mėgstamus autorius, bet visada ieškojau ir naujų atradimų. Bibliotekos man buvo šventovės. Ne katedros, ne valdžios rūmai, ne paminklai jaudino mane taip stipriai, kaip lentynos, pilnos knygų. <br/>Tik meilė moteriai galėjo prilygti tam jausmui, kurį patirdavau laikydamas rankose gerą knygą. <br/><br/>Skaitymas man dovanojo tai, ko negalėjo duoti kasdienis gyvenimas. Knygose aš keliavau, mylėjau, kovojau, kentėjau ir nugalėjau. Knygų herojai tapdavo mano draugais. Aš niekada nesifechtavau kaip d'Artanjanas, bet skaitydamas galėjau juo būti. Galėjau joti po Prancūziją, susiremti su priešais ir pelnyti damų palankumą. Kartu su knygų herojais gyvenau šimtus gyvenimų. <br/><br/>Ypatingą vietą mano gyvenime užėmė Šveikas. Ne kartą jis mane gelbėjo nuo nevilties. Kai gyvenimas tapdavo sunkus, kai atrodydavo, kad daugiau nebeištversiu, atsiversdavau tą knygą. Šveiko ironija padėdavo pažvelgti į savo bėdas iš šalies. Jis lyg sakydavo: „Neskubėk nusiminti. Mes dar pagyvensime. “ Ir aš juo tikėdavau. <br/><br/>Žinoma, skaitymas nėra vien pramoga. Vien tik skaityti neužtenka. Žinias reikia sisteminti, mokytis atskirti tiesą nuo autoriaus fantazijos, stengtis suprasti pasaulį giliau. Tačiau net ir tada, kai skaitydavau ne visai tai, ką reikėjo, knygos vis tiek mane augino. Vėliau teko aplankyti vietas, kurias pažinojau iš literatūros. Mačiau Paryžių ir Notr Damo katedrą. Ji buvo graži, tačiau negalėčiau pasakyti, kad gražesnė už tą, kuri gyveno mano vaizduotėje. <br/><br/>Kartais knygos sukuria pasaulį, kurio tikrovė nebegali pranokti. Daugelis sako, kad skaitymas negali pakeisti tikro gyvenimo. Aš su tuo nesutinku. Perskaityta knyga gali gyventi žmoguje dešimtmečius. Kai kurie personažai pasilieka su mumis ilgiau nei daugelis sutiktų žmonių. <br/><br/>Žmogus miršta ne vieną kartą. Viena iš mirčių prasideda tada, kai jis nustoja domėtis pasauliu. Kai nebeskaito, nebesimoko, nebeklausia. Todėl kiekviena perskaityta knyga yra investicija į dvasinį gyvenimą. Pinigus galima prarasti. Namai gali sugriūti. Daiktai susidėvi. Tačiau tai, ką sukaupei skaitydamas ir mąstydamas, lieka su tavimi. To niekas nepavogs. <br/><br/>Kartais pagalvoju, kad būtent knygos lydėjo mane ištikimiausiai. Jos buvo šalia jaunystėje, brandos metais ir dabar, kai vis dažniau atsigręžiu į praeitį. Todėl, vertindamas savo gyvenimą, galiu pasakyti paprastai: daug ko nepasiekiau, daug ko neišmokau, daug ką dariau neteisingai. Tačiau viena dovana man buvo suteikta. Aš skaičiau. Ir knygos mane išgelbėjo.
			]]>
		</description>
		<pubDate>Tue, 17 Nov 2026 09:35:56 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263463.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263463.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Betono miestas]]></title>
		<description><![CDATA[
			<p>Praslinkau pro aukštas ir skausmingas žoles. Žemės beveik nesimatė. Visur vien tik sulūžę betono gabalai ir akmenys. Stiklas taikėsi man prapjauti basas kojas. Jaučiau pėdomis akmenukus, šaltį, nepatogumą ir baimę. Visa gerkle rėkiau tavąjį vardą. Ore sklido sausi dūmai, kosėjau. Nesu įsitikinusi, ar verkiau, ar čia tik dūmai graužė akis. Aplinkui buvo tik sugriuvęs miestas ir nė gyvos dvasios. Niekas neliko sveikas, katastrofa nusinešė daug gyvybių. <br /> <br />Aš ieškojau tavęs, nes mes buvome draugai. Prižadėjau būti tavo vestuvėse su savimi. Negalėjau leisti tau taip dingti iš mano gyvenimo. Man skaudėjo pėdas ir širdį. Rankose laikiau ginklą. Buvau pasiruošusi nusišauti. Galbūt prireikus ir nušauti ką nors kitą. Žmonės sakė, kad gerai taikausi. <br /> <br />Pavėsyje buvo gera, nes saulė nekepino taip stipriai. Po mano kojomis &ndash; dar neišdžiūvęs kraujas. Jis buvo lipnus, vėdino akmenį. Sekundei praradau viltį rasti savo galvą. Norėjau paimti ir draskytis, rėkti ir keikti viską, kas aplinkui. Paimti džino ir šaudyti visus, kas dar liko gyvi pasąmonėje. Tavęs niekaip negalėjau surasti. <br /> <br />Praėjo tikriausiai apie porą dienų. O gal mėnesių. O gal ir valandų. Nebuvo nei ežero, nei ledų. Pradėjau ant sienų braižyti stulpelius, bet tik po kurio laiko supratau, kad niekada negrįžau nubrėžti antrojo šalia kito. Taip ir pamečiau skaičių. <br /> <br />Net nežinau, ar jau ieškojau tavęs. Mano emocijos plūdo į visas šalis, tik išorėje buvau kaip tie akmenys, ant kurių šlubavau. Jau visiškai nerūpėjo, ar kraujas mano. <br /> <br />Staiga išgirdau neaiškų atsaką. Surūkiau cigaretę. Atrėkiau atgal. Ten buvai tu. Pasimeldžiau ir išsitraukiau ginklą. Pradėjau šlubuoti iki tavęs. Kai radau, tu neatrodei nė kiek geriau. <br /> <br />Abu buvome pavargę, purvini, pikti, liūdni, vieniši, blaivūs, ant mirties slenksčio ir nemokantys skaičiuoti. Buvo keista tave rasti, supratau, kad visgi man teks dalyvauti vestuvėse. Tu labai mylėjai save, tikriausiai reikėjo to man pasimokyti iš tavęs. Prieš sprogimą mąsčiau apie tai dažnai, bet tik dėl to, kad žiūrėjome romantinius filmus. <br /> <br />Drebančiomis rankomis pradėjau traukti nuo tavo kūno betoną. Tu rėkei dar stipriau iš skausmo. Prispaustas buvai tikrai ilgai. Man tavęs tuo metu labai pagailo, tau teko kęsti sužalojimus. Kartojau tau tavo vardą, raminau ir žadėjau daug gražių dalykų. Grįžę namo visą savaitę darysime tik tai, ką nori tu. Išplausiu visus indus. Palaistysiu gėles ir nutapysiu ant tavojo kūno paveikslą. Pertraukei, atsakei, kad ne. Turėsime viską sugalvoti kartu. <br /> <br />Baigdama tave atkasti, žvilgtelėjau į savo subraižytus ir pavargusius delnus. Visos mano delno linijos dingo, ten buvo tik tavieji keliai. Plačiai nusišypsojau.</p>
			]]>
		</description>
		<pubDate>Mon, 16 Nov 2026 23:07:49 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263459.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263459.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Kitas dangus]]></title>
		<description><![CDATA[
			Dangus čia visada buvo per skaidrus, per tolimas, lyg kažkas būtų jį išplovęs iki sterilumo. Kartais pagalvodavau, kad kitur — gal kitoje planetoje — jis būtų raudonas. Ne dėl ideologijų, ne dėl istorijų, o dėl pačios spalvos, kuri turi savo kvapą, savo temperatūrą, savo grėsmę. Aš visada labiau norėjau žalio dangaus. Tokio, kuris primintų dar neapsisprendusią mintį, dar nepažeistą vaikystę.<br/><br/>Gal kitur spalvų būtų daugiau. Švelnesnių, ne tokių šiurkščių kaip čia, kur kiekviena spalva turi savo funkciją ir savo kainą. Gal ten būtų daugiau natų oktavoje, daugiau žodžių, daugiau raidžių, ir niekam nereikėtų kartotis, nes niekas nebūtų toks nuobodus kaip žmogus, bandantis paaiškinti save.<br/><br/>Kartais įsivaizduoju, kad ten visi būtų asmenybės. Net krokodilai. Jie groja arfomis, nes kodėl gi ne — jų pirštai tam pakankamai tikslūs, o jų kantrybė didesnė nei mūsų. Jie maitintųsi tik ištinusiais organais, čiulpdami auglius kaip mėtinius saldainius. Ten tai nebūtų šlykštu. Ten niekas nežinotų, kas yra šlykštu.<br/><br/>Virš jų šviestų dvi saulės. Viena tiems, kurie nori degti raudonai. Kita tiems, kurie renkasi mėlyną. Niekas neklaustų, kodėl. Niekas nieko neklaustų, nes klausimai — tai čia, žemėje, kur vis dar tikim, kad atsakymai kažką pakeičia.<br/><br/>Ten aš nerūkysiu. Nes mano vaikystė ten nebus tokia suknista. Ji bus neutrali, be dūmų, be tų mažų kasdienių nuodų, kurie čia kaupiasi tarp šonkaulių ir lėtai keičia žmogaus formą.<br/><br/>Gal todėl tas kitas dangus man atrodo artimesnis nei šitas. Nes šitas vis dar vaidina, kad mus saugo, o aš jau seniai žinau — jis tik žiūri.
			]]>
		</description>
		<pubDate>Sun, 15 Nov 2026 17:52:51 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263451.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263451.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Proporcijos]]></title>
		<description><![CDATA[
			Pagaliau suskamba ausį rėžiantis skambutis, skelbiantis septintos pamokos pabaigą. Dailės kabinetas greitai ištuštėja. Mokytojas nuleidęs galvą įdėmiai klausosi, kaip kiekvienas mokinys išeidamas iš klasės, su savimi išsineša ir dalį šurmulio, kuris visą dieną negailęstingai tarytumei grėžė mokytojui galvą. Galiausiai klasėje įsivyravo tyla. Mokytojas lėtai pakėlė galvą, tikėdamasis išvysti tusčius suolus, tačiau jo nuostabai, prieš paskutiniame suole prie lango sėdėjo mokinė. Ji rimtu veidu, kantriai žvelgė į jį. Mokytojui buvo įdomu, kokiu reikalu ji nori su juo pasikalbėti.<br/>Mokinė dar minutėlę palaukusi, paėmė savo piešinį nuo suolo ir priėjo prie mokytojo stalo. Ji atrodė kiek nepatenkinta. Nieko nelaukdama, padėjo savo piešinį tiesiai jam prieš akis ir toliau tylėjo, tikriausiai manydama, jog taip kelia mokytojui įtampą. Mokytojas dirstelėjo į lapą – tai buvo dailus kalnų peizažo atvaizdas. Tik medžiai supantys kalną, mokytojo manymu, buvo kiek per dideli. Jis vėl pakėlė akis į mergaitę, o ši dar vis susikrimtusi žvelgė į jį.<br/>-	Taip? - galiausiai sutrikdytas tylos, paklausė mokytojas.<br/>Mokinės išraiška kaip mat pasikeitė. Jos veide atsirado sarkastiška šypsena, kuri išdavė, jog mokinė tik ir laukė, kada mokytojas nebeatlaikys nejaukios tylos ir prabils. Ji neatitraukdama akių nuo jo, atvertė kitą lapo pusę, kurioje kampe buvo užrašytas jos vardas, pavardė ir klasė, o šalia, raudonu rašikliu užrašytas skaičius devyni. Mokytojas pamatęs jį atsiduso:<br/>-	Supratau...<br/>-	Gal galite paaiškinti, kas, anot jūsų, mano piešinyje yra negerai?<br/>-	Jame viskas yra gerai, tik...<br/>-	Aš tikrai stengiausi. Jūs gi amžinai kartojate, jog menas yra subjektyvus, ir kad jūs vertinate mūsų pastangas, ne sugebėjimus.<br/>-	Na taip, bet labai svarbios yra ir teorinės žinios, jų pritaikymas.<br/>-	Tai aš pritaikiau.<br/>-	Piešinys tikrai gražus, bet medžiai neatitinka piešinio proporcijų.<br/>-	Atitinka, - jau truputį įžuliai atkirto mergina.<br/>-	Ne, neatitinka.<br/>-	Gerai, gal mano toks stilius. Juk kiekvienas dailininkas kažkuo išsiskiria. Jie tampa pripažinti už tai, jog išdrįsta nedaryti taip, kaip daro visi, arba kaip jiems yra liepta.<br/>-	Tu teisi. Menas neturi būti ribojamas. Tačiau yra taisyklės, kurių privalo laikytis visi menininkai. Juk muzikantas negali laikyti instrumento neteisingai, ar aktorius negali vidury spektaklio išeiti išsipūsti nosies. Lygiai taip pat dailininkas, piešiantis realizmo stiliumi, turi laikytis proporcijų.<br/>-	Gal aš nepiešiau realizmo stiliumi, - pasakė mokynė šyptelėjusi.<br/>-	Na tuomet neatlikai užduoties, o už tai privalėčiau dar labiau sumažinti pažimį, - juokaudamas tarė mokytojas.<br/>Jie mažūmėlę patylėjo ir abu galvas nuleidę įdėmiai žiūrėjo į lapą priešais juos. Mergina susikrimtusi stovėjo nejudėdama it statula, tik jos akys tebelakstė, analizuodamos piešinį. Ji galvojo, ką dar galėtų pasakyti mokytojui, kad jis pakeistų jos įvertinimą. O mokytojas tik tylėjo, nenorėdamas pertraukti jos minčių.<br/>-	Menas yra apie jausmus, tiesa? - pagaliau tarė ji.<br/>-	Žinoma.<br/>-	Piešdama aš taip įsijaučiau. Paskendau mintyse ir leidau teptukui pačiam vesti mano ranką.<br/>-	Puikiai žinau apie ką tu...<br/>-	Taip panirau į kūrybą, jog visai pamiršau apie visas proporcijas ir taisykles. Man svarbiausia buvo parodyti jausmą, perteikti emociją. Juk dailė, aplamai, visi menai, tam ir skirti – parodyti, kaip tu jautiesi ir būti suprastam.<br/>-	Čia aš su tavimi nesutinku, - staiga prabilo mokytojas.<br/>Mokinė klausiamai suraukė antakius.<br/>-	Menas – kur kas daugiau, nei tik priemonė parodyti, kaip jaučiasi menininkas. Kitas žmogus neprivalo suprasti, kaip tu jautiesi. Net tu pats neprivalai.<br/>-	Nesuprantu.<br/>-	Menas yra menininko įrakis, galintis priversti kitą žmogų pasijusti taip pat. Kartu su juo panirti į tą jausmą. Tai priemonė būti atjaustam, bet nebutinai suprastam. Neprivalai identifikuoti to, ką jauti, dažnai net neįmanoma to padaryti. Žmonių jausmai yra sudėtingi. Kaip ir dailėje, retai kada naudojame vientysas spalvas. Dažniausiai ilgai mėginame išgauti tinkamus atspalvius. Jie atrodo gal ir panašiai, tačiau spalva ir tonas visai kiti. Dėl to žmonės juokiasi žiūrėdami spektaklius, verkia klausydamiesi muzikos, žavisi daile. Tai priverčia juos jausti, o menininkui leidžia būti atjaustam. Žmonės ieškantys supratimo domisi mokslu ir filosofija. Ten iš tiesų yra svarbu suprasti kodėl ir kaip tiksliai jaučiamės. Mene svarbu tik jausti. <br/>Valandėlei stojo tyla. Mokytojas šypsodamasis stebėjo, kaip mergaitė bando suvokti viską, ką ką tik išgirdo. Vyras žvilgtelėjo į ant sienos kabantį laikrodį. Mokinė tai pamačiusi staigiai prabudo iš apmąstymų ir prisiminusi, ko iš tiesų atėjo pas mokytoją, paklausė:<br/>-	Tai negalite pakelti pažymio?<br/>Mokytojas lengvai atsiduso.<br/>-	Atleisk. Devyni tikrai geras pažymys, o svarbiausia – dabar tu žinosi, kokios svarbios piešiniui yra proporcijos.<br/>-	Na gerai... O jeigu, jūs vertintumėte mano darbą ne kaip mokytojas, o kaip meno kritikas.<br/>-	Dažnai meno kūrynių vertė yra nustatoma per aukcionus. Žinai, kas yra aukcionai?<br/>-	Taip, ten turtingi žmonės varžosi, kas pasiūlys didesnę pinigų sumą, - pagalvojusi atsakė mergaitė.<br/>-	Visiškai teisingai. Dėl to, vieni darbai neretai būna pervertinami, o kiti – nepakankamai įvertinti. Aišku, taip parduodami ne visi meno kūriniai, bet nemažai. Beabejo, su laiku paveikslų, skulptūrų ir kitų autorių darbų vertė auga. Todėl daugelis turtingų žmonių nusiperka žymų paveikslą tik tam, kad vėliau galėtų jį parduoti dar brangiau. Tai savotiška investicija. Bet čia jau nukrypstant nuo temos. Ką norėjau pasakyti yra tai jog menas neturi vertinimo balų. Jis vertinamas pinigais.&nbsp; Žmonės moka už bilietus į teatrą ar koncertą, realiai tik tam, jog išlaikyti menininkus. Pati patirtis, emocija, įspūdis yra neįkainojami dalykai. Kaip galima skirti kainą spektakliui, kuris pravirkdo ir sujaudina tūkstančius žmonių. Ar knyga, kuri gali visiškai pakeisti žmogaus požiūrį į gyvenimą. Tai yra tikrasis menininko atlygis. Tai nustato tikrąją darbo vertę. - mokytojas stabteli atsikvėpti. - Taigi, jei turėčiau įvertinti tavo piešinį pinigais, jis nekainuotų daugiau keturių eurų. Euras už popierių, euras už dažus ir du eurai už pastangas. Bet jeigu norėtumei, kad įvertinčiau tavo darbą kaip žmogus – jis būtų neįkainojamas, nes jausmai, kuriuos sudėjai į šį piešinį yra nuoširdūs. Galiu ne tik gerėtis spalvomis, bet ir jausti mane patį užliejančią šilumą. <br/>Mergaitė šyptelėjo ir vėl nuleido akis į piešinį. Truputį patylėjusi, ji pasukiojo galvą ir tik tyliai pasakė:<br/>-	Tos nelemtos proporcijos.<br/>Atsidususi ji pažvelgė į mokytoją. Jis jai nusišypsojo ir tarė:<br/>-	Kaip menininkė, privalai priprasti prie kritikos. Bus dar daug žmonių, kurie be pagrindo stengsis tave kritikuoti ir smugdys žemyn. Tu šaunuolė, kad stengiesi pastovėti už savo darbą, gerbiu tai. Bet turi išmokti atskirti, kuri kritika yra kenksminga, o kuri yra nuoširdi pagalba. <br/>Tai sakydamas mokytojas vėl nejučiomis dirstelėjo į laikrodį, kabantį ant sienos kiek toliau. Mokinė, baigus jam kalbėti, lėtai palinksėjo galva norėdama parodyti, jog sutinka su tuo, ką sako mokytojas.<br/>-	Na, - tarė ji imdama piešinį į rankas, - ačiū už jūsų laiką. Tikiuosi labai jūsų nesutrukdžiau.<br/>-	Žinoma ne.<br/>-	Buvo malonu su jumis pasišnekėti, mokytojau.<br/>-	Man taip pat...<br/>-	Gerai, dar kartą ačiū, - tarė ji, jau atbula eidama link kabineto durų, - iki kitos savaitės.<br/>-	Viso, - tarė mokytojas jai išeinant. <br/>Užsidarius klasės durims, mokytoją staiga užliejo keistas deža vu. Visą, ką jis šiandien pasakė merginai, kadaise girdėjo pats iš savo dėstytojų dailės akademijoje. Tačiau jis niekuomet nebuvo pakankamai drąsus vienas prieiti pakalbėti prie savo dėstytojų, o ypač ginčytis dėl skirto įvertinimo.<br/>Mokytojas tikėjosi, jog šiandien pasakė mokinei, bet kažką naujo, gal net suteikė kiek kitokią perspektyvą į meną. Tačiau, ko jis nesitikėjo – jog ir mergaitė, per tą trumpą pusvalandį, kažko išmokys ir jį.
			]]>
		</description>
		<pubDate>Sun, 15 Nov 2026 16:56:15 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263449.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263449.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Likimo tvenkinys]]></title>
		<description><![CDATA[
			Rytai visada prasidėdavo taip pat: lengvabūdiškai, su tuo keistu nemirtingumo pojūčiu, kuris jaunystėje atrodė savaime suprantamas kaip oras. Tada dar tikėjau, kad gyvenimas yra šviesos miražų mirgėjimas, o susižavėjimo seilės — pakankamas skiediklis bet kokiai klaidai. Taip ir stačiau savo likimo namą: ant vandeningo grunto, ant priklausomybių tvenkinių, kuriuose protas ir jausmai tirpo kaip pamazgos atidėliojimų kibire.<br/><br/>Vieną rytą, kai metų upė jau buvo įgavusi pagreitį, supratau, kad tas namas — nebe mano. Išnešiau jį iš savęs kaip seną, permerktą kilimą ir šliūkštelėjau nuo slenksčio tiesiai į tekančius metus. Tegul plaukia, pagalvojau. Tegul susigeria į dabarties ramybės tvenkinį, kuriame vanduo visada atrodo skaidrus tik iš viršaus.<br/><br/>Tvenkinys buvo paslaptingas. Juodo dugno nesimatė, tik durpių filtrai, išgryninantys viską, kas kadaise buvo nuovargio kelmai. Mažos mano ydos ten leido šaknis — galingas, povandenines, tokias, kurios laikosi net tada, kai pats bandai jas išrauti. Vanduo priminė trauktinę tamsiai žaliame inde: nežinai, kokia rupūžė ten užpilta, bet ji plaukioja, ir nuo jos skonis tik stiprėja.<br/><br/>Kartais vanduo nurimdavo. Tada iš dugno kildavo prisiminimų burbuliukai — juodi ir skaidrūs, kaip šampane. Norėdavosi juos paleisti į dangų, leisti jiems skristi, bet jie visada sprogdavo per anksti, palikdami tik trumpą kvapą, trumpą aidą.<br/><br/>Peizažo jie nedarkė. Tik kartais, kai vanduo būdavo visiškai lygus, iškildavo tavo juoko burbuliukai. Saldūs, nepriekaištingai balti, tokie, kokie buvo tada, kai dar tikėjau, kad svajonės gali išlikti nesuteptos. Dabar jie įklimpę prisiminimuose, kaip balti žiedai, įstrigę tarp šaknų.<br/><br/>Vieną vakarą nusprendžiau išravėti kelmų nuolaužas. Rankomis, be pirštinių, lėtai, kaip senatvė ravėja dantis. Ir supratau: tvenkinys niekada nebus visiškai švarus. Bet jis — mano. Ir jo vanduo, kad ir koks tamsus, vis tiek atspindi dangų.
			]]>
		</description>
		<pubDate>Fri, 13 Nov 2026 14:44:47 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263437.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263437.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Pabaisa]]></title>
		<description><![CDATA[
			<p>Basomis nušoku nuo lovos. Pagavusi saulės spindulį ant grindų, sukuosi aplink save. Mano suknelės kraštai lengvai juda kartu su manimi. Pirštų galiukais paglostau ant medinės kėdės miegančią katę ir toliau tęsiu lingavimą. Katė man lėtai mirkteli ir vėl užmiega. Judėdama paprastais šokio žingsneliais, žaidžiu su pėdomis, įtempiu jas ir vėl atpalaiduoju. Šiltos grindys kviečia mane pajusti žolės šiurkštumą kieme. <br /> <br />Esu miuzikle. Aplink mane daug šokėjų. Visi turi savo vaidmenis. Esu pagrindinė veikėja. Drąsiai atsiremiu į koloną ir apsimetu, kad ji švelniai mane nulenkia. Čia-čia-čia judesys, ir mes jau pakeliui į kitą lokaciją. Dideli kojų mostai, plačios rankos, subtilūs klubų bangavimai. Mano šokėjai ir aš energingai praskriejame pro svetainę. Pro sceną praeina garso darbuotojas. Žaviai jam nusijuokiu ir netikėtai užsidedu pakeliui sutiktą atributą &ndash; skrybėlę. Jaučiuosi kaip pasaulinio lygio žvaigždė. Žmonės man plos ir dovanos gėles. O aš jiems surengsiu patį geriausią šou. <br /> <br />Galbūt ateityje pavyks surinkti net didesnę žiūrovų salę. <br /> <br />Scena kartu su šokėjais persikelia į kiemą. Netikėtai pajuntu didelį skausmą. Atsirėmusi į medinių durų staktą, pažvelgiu žemyn. Iš mano kojos piršto bėga kraujas. Šou pasibaigia per sekundę. Visi išparduoti bilietai nueina veltui. <br /> <br />Sulaikydama ašaras atsisėdu ant laiptelio ir spoksau į nulūžusį kojos nagą. Bandau išlaikyti ramų kvėpavimą, nusimetu skrybėlę. Atsistoju ant vienos kojos, nušokuoju iki tualetinio popieriaus ir apsivynioju pirštą. Sukaupiu visą vaikišką jėgą, kad galėčiau kovoti su baime, skausmu ir nusivylimu. Juk per savo nerangumą sugadinau visą pasirodymą, ir tikriausiai niekas nebenorės ateiti manęs pažiūrėti. Bandau sulaikyti ašaras. <br /> <br />Netikėtai prie manęs prieina mama. Bet tiksliau būtų pasakyti, kad ji ne prieina, o tiesiog atplaukia. Ji pasilenkia apžiūrėti žaizdos. Jos jaunatviški, šviesūs ir palaidi plaukai lengvai savo galiukais liečia mano koją. Jai atėjus, oras namuose nušvinta žalsvai. Saulė apšviečia visas virtuvėje skraidančias dulkes. Atrodo, jau girdžiu, kaip mano šokėjos ruošiasi kitam mūsų pasirodymui. Ta vasaros gaiva iš lauko, pro plačiai atidarytas duris... Jos rūpestis ir švelnūs kvepalai manyje įžiebia dar didesnį nerimą dėl šios situacijos. Pradedu bijoti, kad ji tuoj mirs, tuoj išeis, tuoj supyks, tuoj nusivils. Jos jaunumas mane labai žavi. Ji atrodo laiminga ir sveika. Mama aptvarsto mano žaizdą, nuramina ir, atsisukusi į mane, nusišypso. Jos mėlynos akys... Tą akimirką suprantu, kad tai sapnas. <br /> <br />Mamos akys nėra mėlynos. Jos veidas pradeda tįsti, akių obuoliai tirpti. Visos virtuvėje esančios dulkės tampa tik triukšmu ekrane. <br /> <br />Ji šypsosi. <br /> <br />Atsimerkiu. Jaučiu mielą, švelnią medžiagą. Atsibundu lovoje. Šilta, jauku. Kokia diena? Kiek valandų?! Ar kur nors nevėluoju? <br /> <br />Išsigandusi pažvelgiu pro langą. Prisimenu, kad jos nebėra šalia. Liko tik pabaisa galvoje.</p>
			]]>
		</description>
		<pubDate>Tue,  3 Nov 2026 11:53:16 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263370.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263370.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Naktinis autobusas]]></title>
		<description><![CDATA[
			Vasaros naktis autobusų stotyje pripildyta skrybėlėtų valkatų šešėlių.<br/><br/>Stambios, nes labai svarbios, bijančios, nes valdingai atsilošusios, bilietų kasininkės.<br/><br/>Storų kojų mostais leidžiasi tuščio autobuso laipteliais, tarsi iš varpinės, kur skambino varpais ir gėrė šampaną. Suklumpa ant paskutinio laiptelio.<br/><br/>Jos viena kitai ištiesia savo stambias, strazdanotas rankas ir atgauna pusiausvyrą. Nedėkoja viena kitai, nors tik palaikymo dėka jų statinės apvalumo kūnai neapsiverčia ant įkaitusio asfalto.<br/><br/>Niekada nedėkoja. Pajutusios žemę po kojomis, po amžino supimo, lyg plauktų jūromis, eina toliau išsiklaipiusiais, kažkada raudonais bateliais. Argi jos ne liūtų tramdytojos, iškėlusios vyriškai kirptas galvas, žengiančios pilku perono asfaltu?<br/><br/>Mosteli rankų delnais, kvepiančiais bilietais ir pinigais. Traukia paskutines cigaretes iš sumaigytų pakelių ir trinasi į autobusų stoties kolonas. Rūko tarsi šoktų. Mojuoja smilkalais – šokėjos su ugnimi.<br/><br/>Niekas netiki, kad jos pavargo nuo autobuso tratėjimo ir skardaus durų varstymo, nuo besikeičiančių keleivių veidų, ištinusių nuo rūpesčių ir minčių, nuo juoko ir aistros.<br/><br/>Dvi rūkančios kasininkės prieblandoje ištiesia viena kitai rankas, lūpose spaudžia degančias cigaretes ir ima niūniuoti paprastą melodiją. Netikėtai ima suktis ratu.<br/><br/>Aplink šūkauja smalsūs keleiviai, užsilikę naktinėje stotyje. Spokso miegantis policininkas. Moterys dainuoja pilnu balsu. Didelėmis akimis tik prabudę keleivių šešėliai ploja rankomis.<br/><br/>Prieblandą perskrodžia įvažiuojančio autobuso šviesa. Vairuotojas atsistoja ir taisosi kelnes, tempia jas į viršų. Moterys atsisveikina, rodo, kad bučiuojasi. Minia skystai, nedrąsiai ploja.<br/><br/>Ta stambioji kasininkė šypsosi ir mojuoja pro šviesų autobuso langą.<br/><br/>Perone likusi kasininkė kelia pavargusią ranką, nes lūpose dar nenudžiūvo daina. O miegančios akys jau šliaužia naktinėmis gatvėmis į namą Pylimo g. 9.<br/><br/>Žaliai dažytos koridoriaus sienos ir nosį riečiantis, visada vienodas dulkių kvapas. Didelės musės išvaikščiojusios lango stiklus.<br/><br/>Tyla uždaro paskui save duris.<br/><br/>Niekas jos nelaukia tamsiame kambaryje. Nuovargis tyliai rūko virtuvėje prie atviro lango.
			]]>
		</description>
		<pubDate>Tue,  3 Nov 2026 11:21:47 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263369.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263369.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Niekada per ilgai]]></title>
		<description><![CDATA[
			Ant rytietiško kilimo ilsisi saulės zuikutis, lyg mažas, niekam nepriklausantis gyvūnėlis, trumpam susirangęs šilumoje. Kambarys sustingęs, tarsi pats klausytųsi, kaip tyliai bręsta akimirka — šilto, beveik nepadoraus džiaugsmo, kuris nieko neprašo ir nieko nežada. Tik būna.<br/><br/>Ir vis dėlto jauti, kaip šviesa trapiai virpa, pasiruošusi pakilti. Lyg auksiniai paukščiai, ji išskris vos tavo ranka pajudins užuolaidą, vos spindulys bus perkelta kitur. Tarsi džiaugsmas būtų tik laikinas svečias, kuris ateina prigulti ant kilimo, bet niekada neužsibūna ilgiau, nei leidžia dienos kraštas.
			]]>
		</description>
		<pubDate>Tue,  3 Nov 2026 00:37:37 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263367.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263367.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Pirmoji nuodėmė. 2 dalis]]></title>
		<description><![CDATA[
			Mirties palytėta.<br/>[1215 m. pr.m.e. Liepos 5 d. 11-oji dienos valanda. (66-ieji valdovo metai)]<br/>1 Ir oras buvo sunkus, pilnas dulkių ir drėgmės. Ir Upė nešė savo vandenis neskubėdama, ir tingiai aplenkė žemės lopinėlį, kuris buvo į ją įsiterpęs.<br/>2 O tarp žemės ir vandens telkšojo užpelkėjusio purvo juosta, ir iš pliurzos kyšojo pavargę nendrių stiebai, kaip nebylūs liudytojai žalumos ir gausos, kuri ten buvo kadaise.<br/>3 Ir virš dumblo zurzė uodų debesys, ir erdvė buvo pilna jų plono įkyraus zvimbimo.<br/>4 Ir ant kranto riogsojo papirusų rietuvės, ir krūvos šakniastiebų, nuo stiebų atskirtų, ir nendrių kupetos; ir įdubose džiūvo dumblo krūvos.<br/>5 Ir aplinkui buvo išmėtyti peiliai, mediniai kastuvai, kapliai ir pintinės, purvini ir nemylimi; ir visame tame sąšlavyne dūzgė riebios musės.<br/>6 O saulė jau ritosi žemyn; dar valandėlė kita, ir ji pasislėps už pasaulio krašto. Bet žemė vis dar alsavo karščiu.<br/>7 Ir statybų aikštelėje nuo įkaitusių akmenų kilo raibuliuojantis oras, ir viskas buvo lyg miražas. Ir arklidžių kolonos, ir palmės, ir plytų rietuvės metė ištęstus šešėlius, keistus ir neišsakomus.<br/>8 Ir štai iš už didžiulio akmens luito į saulės šviesą įsirėžė koja, apauta odiniu sandalu; ir akimirką sustingo ore; ir lėtai nusileido ant dulkėtos žemės.<br/>9 Dunkst. Ir dulkės pakilo nuo jos sunkumo, ir pasklido į visas puses, ir pakibo ore.<br/>10 Ir su antrąja koja iš šešėlio išniro žmogus. Jis stovėjo nugara į saulę, ir šviesa apvedė jį akinančiu kontūru, o jo veidas skendėjo tamsoje. Ir pasklido kraujo ir prakaito kvapas.<br/>11 Dunkst. Ir jo šešėlis, iškreiptas, perslinko per plytų rietuvę.<br/>12 O savo glėbyje jis nešė merginą. Jos rankos ir kojos svyrojo žemyn, galva buvo atlošta, ir jos ilgi juodi plaukai siekė žemę.<br/>13 Ir su kitu žingsniu pakilo dulkių stulpas ir įsipainiojo jos plaukuose; ir iš po jo kojų čirkšdamas purptelėjo žvirblis.<br/>14 Ir mergina gulėjo ant jo raumeningų rankų nieko nebesilaikydama, ir jos rankos ir kojos lingavo pagal nešančiojo žingsnius; o jos veidas slėpėsi šešėlio prietemoje.<br/>15 Ir vyras apsilaižė sukepusias lūpas, ir pajuto jose sunkų geležies skonį.<br/>16 Dunkst. Ir jis įžengė į prieblandą, ir jis, ir jo našta, ir pamažu įgavo žmogaus pavidalą.<br/>17 O merginos veidas buvo baltas kaip pelenai. Jos akys buvo užmerktos, ir jos lūpos vos pravertos.<br/>18 Ir nebuvo ant jos skraistės, kokią dera nešioti mergaitėms, tik beformė neaiškios spalvos ketonetė, suplėšyta kaip skarmalas; ir pro įplėšą per visą krūtinę bolavo jos išblyškęs kūnas.<br/>19 Ir papūtė vėjas, ir pakėlė perdrėksto audinio kraštą, ir apnuogino jos krūtį. Ir vyras pasilenkė ir smakru pataisė audinį, nors žinojo, kad jai to jau nebereikia.<br/>20 O ant jos kaktos ropinėjo kelios musės.<br/>21 Dunkst. Ir jos pakilo į orą ir sukosi ratu.<br/>22 Ir vyras nė karto nepažvelgė į merginos veidą — ne todėl, kad nenorėjo, bet todėl, kad nesiryžo.<br/>23 Jo kakta buvo aukšta, ir per ją ėjo sukrešėjusio kraujo ruožas, ir ji blizgėjo nuo prakaito.<br/>24 Ir jo drabužis, šviesaus lino, dar neseniai švarus, buvo dulkėtas; ir trumpa tunika buvo aptaškyta krauju ir perplėšta ties krūtine; ir ant šenti šonų matėsi dar nenudžiūvusio dumblo dryžiai.<br/>25 O jo dešinė ranka buvo perrėžta per žastą, ir iš žaizdos tekėjo plona kraujo srovelė. Ir jis alsavo pro sukąstus dantis.<br/>26 Ir plikai skustos jo galvos fone išryškėjo juodos akys, pilnos buko skausmo; ir jos žiūrėjo į tolį.<br/>27 Ir jis ėjo taip, lyg jo žvilgsnis būtų inkaru užsikabinęs kažkur nežinomybėje ir per jėgą trauktų paskui save visą jo kūną.<br/>28 Ir jis dar kartą sunkiai atsiduso.<br/>29 Ir kiekvieną žingsnį jis žengė didžiomis valios pastangomis, ir kiekvieną žingsnį lydėjo duriantis žaizdos skausmas. Bet jis nekreipė į jį dėmesio, nes tai buvo lengviausia dalis to, ką jis nešė.<br/>30 Ir jis lėtai, neskubėdamas, perėjo su savo našta per statybų aikštelę, ir kirto palmių alėją tarp tuščių arklidžių, ir pradingo žaliuojančių nendrių sąžalyne.<br/>31 O tolumoje pasigirdo duslus būgnų ritmas ir ilgas pūstųjų ragų gausmas, ir erdvę perskrodė silpnas žynio šauksmas. Rūmuose prasidėjo saulės palydėtuvės.
			]]>
		</description>
		<pubDate>Tue, 27 Oct 2026 11:27:14 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263332.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263332.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Apolonas Lietuvoje]]></title>
		<description><![CDATA[
			Kartą Apolonas nusileido iš Olimpo, sėdo į lėktuvą ir išskrido į šiaurę, nes Graikijoje tuo metu buvo nepakenčiamai karšta. Lėktuvas nusileido Vilniuje, temperatūra buvo pakenčiama ir Apolonas gerai nusiteikęs su šortais ir marškinėliais trumpom rankovėm patraukė susipažinti su miestu. Pirmiausia, kas krito jam į akis tai, kad jaunimas nebenešiojo tokių trumpų šortų, kurie rodė aplinkiniams dailias Apolono šlaunis. <br/><br/>Praeiviai žiūrėjo į jį su šypsena arba priešiškai. Todėl pirmiausia jis užėjo į parduotuvę ir nusipirko tai, kas buvo madinga, tai yra ilgus ir plačius šortus, kurie siekė kelius, ir į klešnes buvo galima patalpinti dar kelias kojų poras. Taip pat išmetė į šiukšlių dėžę savo naujus sandalus, o vietoj jų apsiovė sportbačius, kuriuos iškart perplėšė ir išpurvino artimiausioje baloje, kurių, kaip žinia, Vilniuje netrūksta.<br/><br/>Dar užsuko į kirpyklą, ten iškarpė savo gražius juodus plaukus ir nudažė įvairiomis vaivorykštės spalvomis. Toks atsinaujinęs jis ir atklydo į svarbiausią Vilniaus gatvę pavadinimu Pilies. Dabar jis mažai kuo skyrėsi nuo aplinkinių ir kreivai niekas į jį nespoksojo. Priešingai, jaunos merginos palydėdavo jį gašliais žvilgsniais.<br/><br/>Bet netrukus Apolonas buvo įtrauktas į kažkokį renginį, kuris vadinosi Pride, ir jame buvo daug dažytų ir manieringų vyrų. Buvo savotiškai linksma ir nauja. Po renginio keli jaunuoliai kažkur jį nusitempė ir jie kartu gėrė vandenį, kuris Apoloną kone mirtinai apsvaigino. Prabudo jis naktį po tiltu, kuris buvo baltas, todėl dievas mintyse pavadino jį baltu. Šalia gulėjo pusnuogis vaikinas, tolėliau visur buvo meilios porelės, vienos miegojo, kitos kažką darė, kai kas vėmė ir kitaip tuštinosi, žodžiu, vyko siužetas.<br/><br/>Staiga dievas apsičiupinėjo ir suprato, kad liko be piniginės, o ten ir teisės, ir tapatybės kortelė. Prikėlė tą vaikiną, kuris miegojo šalia, tas nieko nesuprato, nesiorientavo erdvėje, todėl nusismaukė kelnes ir atsuko nugarą, bet dievas tiesiog išpurtė jo kišenes ir paliko gulėti.<br/>Tas taip ir užmigo nuoga užpakaline kūno puse į išorę.<br/><br/>Apolonas apvaikščiojo visą pakrantę, pasišviesdamas telefonu, bet piniginės nerado.<br/><br/>Tada pasitelkęs navigaciją susirado Graikijos ambasadą ir prisistatė tarnautojai:<br/>Aš Apolonas, dievas. Mane apvogė, neturiu nei pinigų, nei dokumentų. Prašau išsiųsti mane atgal į tėvynę, į Olimpą.<br/>Bet atleiskite, pasakė moteris, aš žinau, kaip atrodo dievas Apolonas, jūs tikrai nepanašus į jį.<br/>Žinau, kad nepanašus, padariau klaidą, nusidažiau plaukus, bet Dzeusas, mano tėvas tikrai atpažins savo sūnų ir patvirtins, kad sakau tiesą.<br/>Niekuo negaliu padėti, atsakė moteris, jūs esate iš to p..., negaliu tarti to žodžio, parado ir todėl grįžkite pas saviškius ir dauginkitės ten savuoju būdu, o teršti garbingos graikų dievų giminės mūsų ambasada niekam neleis. Durys jums už nugaros.<br/><br/>Taip Apolonas vėl atsidūrė gatvėje. Labai norėjosi valgyti, be to, troškino. Tad pasuko į artimiausią prekybos centrą. Be skatiko kišenėje. Prie vandens butelių vieną plastikinį dangtelį atsisuko ir gurkštelėjo gerą gukšnį. Buteliuką pastatė atgal. Prie šviežiai iškeptų bandelių vieną prakando ir grąžino į vietą. Pasijuto geriau, ne toks alkanas, bet čia prie jo prisiartino apsauginis ir paprašė nueiti su juo. Apolonas pakluso ir netrukus atsidūrė patalpoje be langų, kur jo laukė dar du stori diedai ir pradėjo mušti.<br/><br/>Ką, bomže, norėjai prasisukti dykai? paklausė vienas iš užpuolikų.<br/>Atleiskit, mane apvogė, kai gausiu atlyginimą, apmokėsiu.<br/>Kur dirbi, žasine?<br/>Aš nedirbu, bet man moka už pareigas.<br/>Kokias dar pareigas?<br/>Dievo. Aš Apolonas.<br/>Cha cha cha, Apolonas. Gal tu dar Čakas Norisas?<br/>O kas jis toks?<br/>Tu ką, Noriso Čako nepažįsti? Tai koks tu dievas? Tu šūdo gabalas, bomžas.<br/>Jau atvažiavo policija, tarė kitas, galėsi ten aiškintis, o čia kad daugiau kojos tavo nebūtų, aišku?<br/>Taip, vaikinai, nebus. Bet visgi jūs lietuviai nelabai svetingi.<br/>Tik čiuožk greičiau, kol neužkasėm.<br/>Dėkok, kad mums šiandien gera nuotaika.<br/><br/>Policija paėmė Apoloną, surakino rankas ir įstūmė į grotuotą patalpą automobilyje. Policijoje kalbėti apie savo dieviškumą jis nesiryžo, suprato, kad lietuviai bedieviai ir aukštesnieji asmenys jiems ne rodiklis, todėl pasitenkino tuo, kad atsakinėjo trumpai ir glaustai: taip, jis norėjo valgyti, taip, jis norėjo gerti, taip, vakar jį apiplėšė, taip, jis dalyvavo parade. Ne, jis ne iš jų, pateko atsitiktinai, ne, pareiškimo jis nerašys, ne, jis nežino kur eis, turbūt į Graikiją, ne, atsiprašau, norėjau pasakyti į kalnus. Pas jus nėra kalnų? Gerai, tada eis prie upės. Taip, jis suprato, kad vogti negražu. Ne, daugiau jis nevogs. Ačiū, kad išleidot, geros jums dienos.<br/><br/>Taip jis vėl atsirado prie upės. Ja zujo baidarės, įvairiausio dydžio valtelės ir net vienas kitas garlaiviukas. Apolonas įšoko į vandenį ir kelis kartus perplaukė upę pirmyn atgal. Tokiu būdu atšviežino galvą ir kūną, kadangi buvo sportiškas, kaip visi graikai, ir rūpinosi savo išvaizda. Kai išlipo į krantinę, jį apspito būrys jaunimo, kurie fotografavo ir kaišiojo jam mikrofonus, teikdami įvairius klausimus, gyrė, kad jis puikios formos, beveik kaip Apolonas, ar nenorėtų fotografuotis porno žurnalams ir panašiai. Apolonas atsakė, kad jis ir yra Apolonas, po ko nuskambėjo garsus juokas, o fotografuotis – mielai, jeigu jam už tai bus sumokėta. Tai aišku, aišku, tu daug uždirbsi su tokiu kūnu, toks grožis retenybė, gal pasakysi, iš kokio miesto ar kaimo atvykai?<br/><br/>Atvykau iš Olimpo, tai aišku. Tai nei miestas, nei kaimas, tai Olimpas, dievų buveinė. Vėl visi kvatojo. Dabar jau atsirado siūlymų dalyvauti humoro šou, žinoma, už pinigus. Kažkas ištiesė jam spurgą, kurią su malonumu dievas prarijo. Visi stebėjosi jo spindinčiais dantimis. Vėl sekė siūlymai filmuotis dantų pastos reklamose. Žodžiu, Apolonas suprato, kad šioje durnių šalyje badauti jam nereiks. Ir pinigai čia liejasi upeliais. Šitie apgailėtini žmogeliai pasiruošę mokėti jam už viską, ko gero, net už spermą.<br/>Truputį šlykštėdamasis jis parodė į kelis interesantus, kitiems liepė eiti velniop. Su tais išrinktaisiais jis iškart pasirašė savaitės trukmės darbo sutartį, gavo avansą ir prižadėjo rytoj pradėti veiklą.<br/><br/>Po savaitės Apolonas jautėsi išsekęs, bet su didele krūva pinigų ir gausybe kontaktų telefone, kurie buvo pasiryžę atsiduoti jam bet kada bet kuriuo būdu. Dievas stebėjosi, kokie tie lietuviai lengvai parsiduodantys ir vulgarūs. Gal Donelaitis arba ilgametė baudžiava juos tokiais padarė? Ir nors įkyruoliai siūlė pratęsti filmavimus, jis kategoriškai nesutiko, tvirtindamas, kad turi ruošti Olimpą artėjančioms žaidynėms. Buvo atsakingas už sportą.<br/><br/>Ate, Lietuva! sušuko centrinėje gatvėje. Užėjo į artimiausią drabužių parduotuvę, nusipirko normalius šortus ir marškinėlius, anuos keliais numeriais didesnius su pasišlykštėjimu išmetė į šiukšlių dėžę, aišku, gerbėjai tuoj pat iš ten juos išgrėbė ir puolė bučiuoti, ir puikuodamasis dailiomis šlaunimis patraukė link oro uosto.<br/><br/>Netrukus prisiminė, kad neturi jokių dokumentų, tad išsikvietė Boltą ir pasakė adresą: <br/>Graikija, Olimpas,<br/>ir nustebusiam vairuotojai pažėrė ant priekinės sėdynės pluoštą banknotų, galėjo būti keli tūkstančiai. Be to, pareikalavo vairuotojo dokumentų, kuriuos grąžins, kai bus vietoje, pasitikėti lietuviais jokiu būdu negalima.<br/><br/>Vairuotojas sutiko ir mašina nurūko pietų link.
			]]>
		</description>
		<pubDate>Mon, 26 Oct 2026 14:29:06 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263322.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263322.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Pirmoji nuodėmė. 1 dalis]]></title>
		<description><![CDATA[
			<p>1 SKYRIUS. PIRMOJI NUODĖMĖ <br />&bdquo;Jis pakėlė lazdą ir Valdovo bei jo pareigūnų akivaizdoje sudavė į Nilo vandenį, ir visas vanduo upėje pavirto krauju. 21 Išgaišo upėje žuvys. Nilas taip dvokė, kad egiptiečiai nebegalėjo jo vandens gerti, &ndash; kraujas buvo visur Egipte. 22&ldquo; <br /> <br />Sendaikčių paviljonas. <br />[2026 m. rugpjūčio 22 d. 17:15 val.] <br /> <br />1 Ir Berniukas tarė savo motinai: &bdquo;Mama, eik tu, o aš palauksiu tavęs čia, nes aš jau didelis. &ldquo; <br />2 Ir jis atsisėdo ant suolo, kuris jam buvo per didelis, ir mataravo kojomis, ir įsivaizdavo sėdįs ant pasaulio krašto. <br />3 O priešais jį buvo sendaikčių paviljonas, pilnas šešėlių, ir šešėliuose glūdėjo paslaptys. <br />4 Ir nebuvo jame nė vieno žmogaus. Tik daiktai, kurių niekam nebereikėjo, gulėjo ant grindų, ant spintelių ir ant lentynų, ir nebuvo tarp jų tvarkos. <br />5 Ir Berniukas nujautė, kad kiekvienas jų turi savo istoriją. <br />6 Nes jis mėgo sėdėti priešais tą vietą ir klausytis, ką jam pasakoja statula, ir ką toršeras, ir ką supamasis krėslas. <br />7 Bet vidun jis neįžengė nė karto, nes bijojo, kad daiktai užsirūstins, kai bus sudrumsta jų ramybė, ir jų istorijos išnyks. <br />8 Ir Berniukas darė taip, kaip jam kuždėjo širdis: kvėpavo lėtai, ir nuramino savo širdies tuksėjimą, ir išsklaidė savo žvilgsnį, ir nutildė savo mintis. <br />9 Ir Berniukas išgirdo. <br />10 Tylos pakraštyje suvirpėjo sausas metalo džeržgėjimas; ir antrą kartą; ir trečią. <br />11 Ir atėjo arfos giesmė, rami ir švelni, ir pilna ilgesio; ir fleita įsivijo į ją plonomis gijomis; ir giesmė sklendė ore, piešdama nematomus vingius. <br />12 O paviljonas stovėjo atokiai nuo prekyvietės triukšmo, ir triukšmas jo nepasiekė. Ir nebuvo ten nei kolonėlės, nei muzikos dėžutės, nei muzikanto, nei instrumento. <br />13 Ir Berniukas kraipė galvą, ieškodamas, iš kur ateina giesmė, bet nerado, nes ji buvo visur. <br />14 Ir Berniukas išgirdo antrą kartą. Ir giesmė suvirpėjo, ir kirpčiai ant jo kaktos sujudėjo, tarsi vėjas būtų juos palietęs, ir jo skruostus palytėjo kažkas švelnaus, lyg plunksna. <br />15 Ir jis apsidairė, ir jo žvilgsnis užkliuvo už prekystalio paviljono gilumoje. <br />16 Ir jis galėjo prisiekti, kad nematoma ranka pažėrė ant prekystalio saują rusvų dulkių; ir dulkės pakilo sūkuriu, ir vėl nusileido, ir apdengė stalviršį plonu sluoksniu. <br />17 Ir tą pačią valandą jo šnerves pasiekė kvapas, šiltas ir drėgnas, salsvas, atsiduodantis žeme ir žuvimi, ir šviežiai pjauta žole, ir aitriais dūmais. <br />18 Ir kvapas apsuko ratą aplink jo galvą, ir pripildė jo nosį, ir apsunkino jo kvėpavimą, ir paliko sunkumą jo burnoje. <br />19 O nuo prekystalio į Berniuką žiūrėjo kortelė savo vienintele rusva akimi. Ji stovėjo ant krašto, medinėje rąstelio formos kaladėlėje, ir laukė savo pirkėjo. <br />20 Ir kortelė kryptelėjo. Ir Berniukas sustingo, ir nebegalėjo atitraukti nuo jos akių. <br />21 Ir štai iš rusvos akies purptelėjo paukštis, mažas, įžūlus ir staigus. Ir kortelė susvyravo, ir apvirto vaizdu žemyn, ir pakėlė dulkes. <br />22 Ir žvirblis nutūpė ant prekystalio, ir kraipė galvą, lyg ko ieškodamas, ir čirkštelėjo, ir du kartus klaktelėjo snapu į dulkėtą stalviršį. <br />23 Tada Berniukas užmiršo savo baimę ir nubėgo prie prekystalio, nes norėjo savo akimis įsitikinti, ar tikros dulkės, ar tikras paukštis, ar tikra kortelė. <br />24 Ir kai jis pribėgo, paukštis neramiai stryktelėjo nuo jo, ir caktelėjo nagais į dulkes, ir suplasnojo sparnais, ir nuskrido į koridorių. O koridoriaus gale atsivėrė žaliuojantis pasaulis. <br />25 Ir Berniukas sekė paukštį akimis, išsižiojęs iš nuostabos. Ir žvirblis pasuko į kairę, ir jo skrydis vis greitėjo. <br />26 Ir kai jau atrodė, kad&hellip; bėglys trenkėsi į vitrinos stiklą. Ir pasigirdo duslus tuk. Ir jo kūnelis suglebo, ir nukrito ant grindų; ir sparnas dar kartą krustelėjo; ir paukštis nurimo. <br />27 Ir sunki ašara nuriedėjo Berniuko skruostu, ir pakibo ant žandikaulio krašto, ir nukrito. <br />28 Bet Berniukas nesujudėjo ir nebėgo prie paukščio, nes suprato, kad jau niekuo jam nepadės. <br />29 Ir jis lėtai atsigręžė į prekystalį, tarsi dar laukdamas stebuklo. Ir štai šalia stovo su kortele sūpavosi mėlyna plunksna. Ir jis paėmė plunksną į vieną ranką, o atvirutę į kitą. <br />30 Ir nieko nuostabaus joje nepamatė, nes ji buvo be spalvų, sepijos atspalvio, išblukusi ir sustingusi. <br />31 Upės pakrantėje stovėjo virtinė nebaigtų statyti pastatų su kolonomis; ir tarp jų, alėjoje, į dangų stiebėsi palmės; ir aikštelėje gulėjo prisispaudę prie žemės akmenų luitai ir dumblo plytų rietuvės, ir žemė ten buvo sutrypta ir purvina. O tolumoje stūksojo rūmų pilonai, liudijantys prabangą. <br />32 Ir nebuvo joje nė menkiausio ženklo to, kas ką tik įvyko paviljone. <br />33 Ir Berniukas nusivylė, ir norėjo padėti atvirutę atgal. Bet paskutinę akimirką jo akies kraštas pagavo saulės blyksnį. <br />34 Ir jis giliai įkvėpė ir sulaikė kvapą, ir pajuto krūtinėje kylantį jaudulį; ir štai vaizdas pamažu atgijo. <br />35 Ir žemė suraibuliavo nuo karščio ir vėjo pustomų dulkių; ir iš už plytų rietuvės išniro pulkelis žvirblių, kurie čaižiai čirškavo ir maudėsi purvo smiltyse; ir palmių lapai lingavo, atsiliepdami vėjo glamonėms.</p>
			]]>
		</description>
		<pubDate>Fri, 23 Oct 2026 09:53:21 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263302.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263302.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Atrodo aš normalus]]></title>
		<description><![CDATA[
			Aš bandau rašyti eilėraščius.<br/>Bet šiaip aš normalus.<br/>Tą visada sakau pirmas, kad žmonės spėtų patikėti, kol dar nepradėjau kalbėti.<br/><br/>Mano batai vienodi — spalva, forma, net kvapas toks pats.<br/>Tik vieno neužsidedu.<br/>To, kuris ant kairės.<br/>Nes dešinė koja ištinus, ir jei užsidėčiau abu, atrodytų, kad vienas batas serga, o kitas — jo slaugytojas.<br/><br/>Mano rašymo stilius ne apie rožes.<br/>Rožės manęs nejaudina.<br/>Jos kvepia, žydi, miršta — viskas pagal grafiką.<br/>O žiežirbos — štai čia jau gyvenimas.<br/>Jos įsiplieskia kaip žiebtuvėlis, kai kas nors jas skina.<br/>Niekas jų neskina, bet jeigu skintų, būtų gražu.<br/>Gal ir pavojinga, bet gražu.<br/><br/>Mūzos manęs nebučiuoja.<br/>Ir gerai.<br/>Jei bučiuotų, kakta būtų rašaluota, o aš vis tiek apsimesčiau, kad čia prakaitas nuo kūrybos.<br/>Kartais rašydamas naudoju galvą.<br/>Ne visada.<br/>Kartais ji tiesiog guli šalia, kaip dekoracija, kad atrodytų, jog mąstau.<br/><br/>Aš bandau rašyti eilėraščius.<br/>Šiaip aš normalus.<br/>Galiu ramiai pasikalbėti ir su tais, kurie nerašo.<br/>Jie dažniausiai kalba apie orą, politiką, akcijas parduotuvėse.<br/>Aš klausausi, linkčioju, vaidinu, kad suprantu.<br/>Bet viduje jau rašau.<br/>Nes nerašyti nebegaliu.<br/>Tai kaip alergija — tik vietoj bėrimo atsiranda metaforos.<br/><br/>Todėl nepatarkite.<br/>Aš vis tiek nepaklausysiu.<br/>Normalūs žmonės taip ir daro.
			]]>
		</description>
		<pubDate>Mon, 19 Oct 2026 20:23:55 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263277.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263277.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Negi vis dar geriame? ]]></title>
		<description><![CDATA[
			<p>Šokame klube. Stebiu tave iš šokių aikštelės vidurio. <br /> <br />Nusisuku nuo tavęs ir pamatau, kaip prie manęs linguodamas prislenka nematytas padaras. Jis pradeda trintis į mane. Leidžiuosi veiksmui tekėti sava vaga, prisijungiu prie komunikacijos. Flirtuojančiai nuimu jam nuo akių saulės akinius ir užsidedu sau. Nusišypsau, nes dabar jau niekas negalės pamatyti, kaip spoksau į tave. Padaras nusišypso man atgal, tikriausiai galvoja, kad mano nuotaika priklauso nuo jo neprašytos egzistencijos šalia manęs. Judame toliau. <br /> <br />Įsijungia nauja daina. Prakaituoti kūnai nustoja kratytis ir prisitaiko prie lėtesnio ritmo. Žvilgteliu į tave, rūkai. Netikėtai driežas labai rūpestingai atitraukia akinius nuo mano akių ir visiškai netyčia susiduria mūsų žvilgsniai. Niekaip negaliu atitraukti akių nuo to pailgo, kraupaus, keisto ir baugaus juodo vyzdžio. <br /> <br />Laikas sustoja. <br /> <br />Matau, kaip visos švieselės atsispindi nuo mūsų. Niekas neįeina į šią teritoriją. Garsas pažemėja, kūnai artėja. Šaltakraujis labai sulėtintai kelia ranką, jog apkabintų mane per liemenį. Užhipnotizuota žengiu žingsnį dar arčiau. <br /> <br />Jo šlykštus vyzdys chroniškai įlieja geltonas pievas. Prieš mane žvyrkelis, saulės spinduliai, paukščiai, karštas vėjas, žolės kvapai. Visų paukščių giesmės skirtos tik man. Savo kalnuose sėdžiu ant kalno ir pasiilgstu tavęs. Niekada nepažinau tavęs iki galo, esi tik šviežias prisiminimas draugų draugų nuotraukose. Saulė kaitina kaklą. Stipriai pasitrinu akis. Atsimerkiu &ndash; šalia sėdi tu. Puikiai leidžiame laiką. Pasiklystame miške. Filmuojame filmą. Vogtos braškės visuomet pačios skaniausios. Ar jauti, koks šiltas ežero vanduo? Pradedu tave pilstyti vande&hellip; <br /> <br />Gaunu labai stiprų smūgį per pakaušį. Viskas panyra į gilią tamsą. Labai išsigąstu, pradedu rėkti. <br /> <br />Plačiai atsimerkiu, įkvepiu daug oro, lyg negavusi jo visą amžinybę. Bandau atsisėsti, bet mane nuleidžia atgal ant žemės. <br /> <br />Guliu ant to paties klubo grindų. Driežas verkia. Tu sunerimęs stovi šalia. Visi išsigandę bukai žiūri į mane. Negi mes vis dar geriame??? <br /> <br />Po kelių sekundžių, su nepažįstamų žmonių pagalba, atsistoju. Pasitaisau marškinius, atimu šalia stovinčios merginos gėrimą ir vienu mauku jį išgeriu. <br /> <br />Akimis išsirenku artimiausią atidarytą langą, iš vietos stipriai įsibėgėju ir pro jį iššoku. Kaip prisimenu, klubas yra 9 aukšte. Taip, žinau, ir kam kilo tokia idėja???</p>
			]]>
		</description>
		<pubDate>Mon, 19 Oct 2026 12:38:42 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263273.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263273.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Nenuvilki mano lūkesčių]]></title>
		<description><![CDATA[
			Šiaip jau aš žmogus – paslaptingas. Girdėjau, kad būna žmogaus gyvenime juodų periodų – juostų. Gyvenu vienas, turiu ūkį, pinigų. Kiek pinigų turiu nesisakau. Be reikalo nešvaistau, nesipuošiu. Verkiant reikia gaspadinės. Prie ūkio darbo daug. Be to, ir šiaip žinote,&nbsp; – širdžiai šieno nepaduosi.<br/>&nbsp; &nbsp; 	Nors esu paslaptingas, bet kai bėda prispyrė, įdėjau aš skelbimą laikraštin. Žodžiu, kad senis aš dar nesugriuvęs, kad ūkis didelis ir panašiai!.. Ale, kad daug dirbti reikės, – tai nutylėjau.<br/>&nbsp; &nbsp; 	Ir pradėjo eiti, maršuoti… Aš jau pasiruošiau, kaip mokėjau, viešnias priimti. Kambarius pušų ekstraktų išpurškiau.<br/>&nbsp; &nbsp; 	Atvažiavo viena tokia – aiškiai miestietė. Įėjo pro duris, nosį suraukė. Žiūriu – graži tokia iš pirmo žvilgsnio, o aš kalbėtis su jomis taigi nepratęs. Vis daugiau su karvėmis, kiaulėmis… bet, žinau, kad reikia apie orą, gamtą, meną, muziką pakalbėti, tik paskui apie meilę ir kitus intymius dalykus. <br/>&nbsp; &nbsp; &nbsp; 	Na, o viešnia sėdi, nosį rauko, Matyt uoslė jos jautri.<br/>&nbsp; &nbsp; &nbsp; Aš jai ir sakau:<br/>–&nbsp; &nbsp; Vaikystėje su būgnu grojau, gražus oras šiandien, ir šilta, ir musės nesikandžioja, ir vėjelis ne nuo tvarto dvelkia…kažin kiek laipsnių bus?..<br/>–&nbsp; &nbsp; Aš čia visų pirma, – man atsako suirzusi viešnia, – atėjau kaip moteris, o ne kaip termometras. O be to, iš kur čia toks kvapas, lyg kažkas būtų po eglutėmis nusilengvinęs.<br/>&nbsp; &nbsp; &nbsp; 	Patys suprantate – nesusitarėme!..<br/>&nbsp; &nbsp; &nbsp; 	Netrukus žiūriu – kita per pievą atkulniuoja, mano šunelio, Kaukazo aviganio, atlydima. Šunelis ištikimas, jų turiu du. Kažkada brolis buvo atvažiavęs. Tai jie išdykėliai jam dvi padangas sugraužė.&nbsp; Nuo to laiko, nesirodo brolelis daktaras, be kaulų.<br/>&nbsp; &nbsp; &nbsp; 	Bet moterims – ne motai, – tai drąsi padermė, kai vyro reikia. Tik įėjo į&nbsp; trobą, kad pradės tarškėti. Net baisu!.. Aš net išsižioti nespėjau.<br/>&nbsp; &nbsp;  	Žiūriu į ją ir galvoju. Jeigu uždarytų burną, tai tikriausiai užpakalis sprogtų. Na ir šustra bobikė. Kažkur girdėjau, kad beždžionės nepradėjo kalbėti dėl to, kad jų dirbti nepriverstų. Šitoji, matyt, atvirkščiai. Šiaip ne taip, trise su mano šuneliais, išlydėjome.<br/>&nbsp;  	Neužilgo ir trečioji apsireiškė… Patiko iš karto. Tokia vaikiškai naivi. Kai pažvelgė į mane, jos akių visur pilna. Jeigu kalbu – maloniai išklauso, žavisi net rankutėmis pasišokinėdama nuo kedės ploja.&nbsp; <br/>&nbsp; 	Siūlo&nbsp; – eime pažaisti.<br/>&nbsp; –&nbsp; &nbsp; Gerai, – sutinku, – žaidžiame.<br/>–&nbsp;  Žaisime slėpynių, – jį aiškina, – jeigu kartais manęs nerastumėte, tai aš lovoj, po antklodę, būsiu pasislėpusi.<br/>&nbsp;  	Žinoma, aš ją gana greitai radau. Aiškinti nereikia, teko imti šliūbą ir visa kita.<br/>&nbsp;  	Galvojau, kad man ankščiau buvo juoda gyvenimo juosta. Nė velnio. Nieko manoji ūkyje nedirba, tik kambarius tvarko, plauna, mano apatinius ir kojines kasdien ištrina. Kojas prieš naktį apuosto. Viską, praplaut, praskalaut liepia. Pasipriešini – nuosavi šunys ant manęs urgzt pradeda. O po vestuvių iš ryto supratau, kodėl jos tokios nuostabios akys – žvaira pasirodo. Ir raukšlelės išlindo, kai veidą į pagalvę nuvalė.<br/>&nbsp; 	 Štai toks aš žmogus – paslaptingas. Bet širdį atverti norisi!!!
			]]>
		</description>
		<pubDate>Sat, 17 Oct 2026 14:15:11 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263263.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263263.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Taro dvieju]]></title>
		<description><![CDATA[
			Deja vu ateina pirmas — kaip tikrovės šešėlis, grįžtantis be leidimo. Jis priglunda prie tavo kaktos, lyg būtų seniai čia gyvenęs, tik trumpam išėjęs į kiemą pažiūrėti, ar dar šviečia mėnulis. O kai jis grįžta, tu supranti: tai ne nauja akimirka, o sena, tik persivilkusi kitą kvapą.<br/><br/>Vasana atsliūkina iš paskos — ne mintis, ne prisiminimas, o aromatas, kuris kažkada buvo tavo oda. Jis pakyla iš niekur, iš dulkių, iš senų stalčių, iš tų vietų, kur niekas nebeklausia, kas buvo prieš dešimtmetį. Aromatas prisiglaudžia prie deja vu, ir abu susijungia į vieną keistą mazgą: tikrovė, kuri jau buvo, ir kvapas, kuris dar nebuvo pamirštas.<br/><br/>Tu stovi tarp jų, tarsi tarp dviejų durų, kurios atsidaro į tą pačią vietą — tik skirtingu kvapu.
			]]>
		</description>
		<pubDate>Tue, 13 Oct 2026 20:44:01 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263237.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263237.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Damn]]></title>
		<description><![CDATA[
			<p>Šypsaisi man su margarita vienoje rankoje, persibrauki plaukus su kita ir pasidėjęs gėrimą ant stalo, pradedi pasakoti naująją idėją. <br /> <br />Negaliu patikėti, kad laikas taip greitai bėga. Atrodo ką tik padėjau tau įsikraustyti į naują butą. Atrodo vakar buvome išmesti iš klubo. Visos istorijos jau ne telpa į saldainių dėžutę. <br /> <br />Tavo dideliuose namuose man viskas primena seną filmą. Medinės grindys, golden hour spalvose paskendę baldai. Ausyse girdžiu tolumoje daužantis vandenyno bangas ir vėją. <br /> <br />Nusiaunu batus ir basa nutipenu į didelę terasą. Jaukiai įsitaisau ant fotelio, apsikloju šviesiu pledu. <br /> <br />Dviese kalbamės apie gyvenimą. Tokiais momentais, kaip šis, nenoriu mirti. Jokiu būdu. Akimis stengiuosi užfiksuoti kiekvieną mūsų mielą akimirką. Deja, atmintyje nėra tiek daug vietos. <br /> <br />Papasakoju tau kaip bijau per anksti mirti ir susirgti Alzhaimeriu. Pradedu gailėtis, jog jaunystėje filmavau per mažai. Nutariu nuo rytojaus filmuoti daugiau. <br /> <br />Tavo akyse pavargęs džiaugsmas. Išlikai protingu. <br /> <br />Kažką praleidau, kažkas užstrigo. Sunerimusi pasilenkiu prie seno ir storo televizoriaus. Ekrane sustojusi scena, kaip atneši naują margaritos gėrimą. Pradedu spaudinėti įvairius televizoriaus mygtukus. Nesuveikia. Patrankau per dešinį šoną. <br /> <br />Na ir kodėl turi užstrigti? Atsidustu. Atsistoju, ištraukiu laidą iš elektros lizdo. Neįsijungiu palėpėje šviesos, apsimetu, jog matau tamsoje. <br /> <br />Lėtai nulipu girgždančiais laipteliais žemyn. Einant išgerti kavos į virtuvę, žvilgteliu pro langą. <br /> <br />Lauke vasara. Damn. Maniau, jog žiema.</p>
			]]>
		</description>
		<pubDate>Mon, 12 Oct 2026 02:50:07 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263222.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263222.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Pasivaikščiojimas po Šiurpnakčio pasakų pasaulį]]></title>
		<description><![CDATA[
			Tik įėjus pro Taujėnų dvaro parko vartus, pirmas vaizdas, kritęs į akis, nuteikė šiurpokai: ant nebeveikiančio fontano, raudonai bei žaliai nudažyti susėdę žmonių skeletai paruošia lankytojus tolesniems drąsos išbandymams. Bet žvilgsnis greitai nukrypsta į parko spalvingus rudeniškus vaizdus: geltonų lapų kilimus bei oranžinių moliūgų dekoracijas. <br/>&nbsp; &nbsp;  Einant tolyn, moliūgų vis daugėja: sukrauti į dekoratyvines rogutes - puošia tvenkinio krantus, arba įsitaisę ant šiaudų ryšulių, papuoštų saulėgrąžomis. O štai didelėje palapinėje moliūgai, išmarginti ryškių spalvų ornamentais. Parko takų kraštai išdėlioti moliūgais. Ir jų tiek daug, rodos, kad patekai į moliūgų šventę. O kiek spalvų! Pilko dangaus fone jos šviečia dar ryškiau, suteikdamos parkui nepakartojamo žavesio. <br/>&nbsp; &nbsp;  Kiek toliau išdidžiai vaikštinėja povai, dar toliau – triušiukų voljeras. Jie labai užsiėmę. Stipriai šonelius suglaudę, pusryčiauja. <br/>&nbsp; &nbsp;  Bevaikštant parku, atsiveria rudeninis peizažas su tvenkiniais, apsuptais švendrų, prie kurių krantų išsirikiuoja oranžinių, gelsvų, žalių spalvų moliūgai. Bet yra ir kitokių, šiurpuliukus keliančių puošmenų – daugybė baltai dažytų kaukolių. Prie kito tvenkinio augančio medžio prisišliejęs raganos manekenas su žalia suknia ir smailia skrybėle. Virš jos pakabintos kelios juodos raganų skrybėlės. Sekanti Helovino dekoracija primena Raudonkepuraitės pasaką: stovi figūra su raudonu apsiaustu ir krepšeliu, šalia jos – vilkas, šiaudų ryšulys, viršuje kaba moliūgų formos indai, išraižyti kraupiomis šypsenomis ir piktomis akimis.<br/>&nbsp; &nbsp;  Tokių šiurpą keliančių manekenų teko sutikti ir daugiau, bet žiūrėti į juos nesinorėjo.<br/>&nbsp; &nbsp;  Žvėrynėlio gyventojams, panašu, nė motais visos tos dekoracijos. Jie susitelkę į pusryčius ir jokio dėmesio nekreipia į lankytojus. Na, žirgų šeimynėlė priėjo arčiau pasisveikinti, bet užrašas ant tvoros perspėjo, kad gali įkąsti. Du maži avinukai, snukučius suglaudę, skaniai ragauja žolę, lamos, alpakos, ožkos, danieliai gardžiuojasi savais skanumynais, o lankytojams belieka iš šalies stebėti šiuos parko gyventojus bei grožėtis spalvingais peizažais. <br/>&nbsp; &nbsp;  Parke yra nemažai didžiulių akmens riedulių. Vienas jų vadinamas Velnio pėda (sveria 20, 5 t) ir turi savo istoriją: <br/>„Pasakojama, kad Mažeikių kaime senų senovėj velnias pagrobęs vaiką bėgo ir užmynė ant akmens. Nuo to laiko akmenyje liko įminta velnio pėda. “<br/>&nbsp; &nbsp;  Sodrios raudonos spalvos rūgštieji žagreniai labai pagyvina parke šviečiančių spalvų gamą ir nuteikia smagiam pasivaikščiojimui. Rodos, ir tie Helovino šiurpuliukai nelabai šiurpina.<br/>&nbsp; &nbsp;  Šiais metais pradėjusi veikti kavinė Trys povai nuteikė pakiliai. Kaip gera sušilti prie židinio, gurkšnojant moliūgų skonio latė! Dvariška atmosfera su jaukia, antikvariniais bei vintažiniais baldais puošta itališko stiliaus aplinka paliko labai gerą įspūdį.&nbsp; <br/>&nbsp; &nbsp;  Kavinės pavadinimą inspiravo legendiniai trys povai, kurie kadaise nutūpė ant Taujėnų dvaro stogo.<br/>&nbsp; &nbsp;  Beliko apžiūrėti dvaro vidų, kuriame sklandė kiti šiurpuliukai: ant baldų, sienų, portretų pakibę voratinkliai, ant komodų puikuojasi baltos kaukolės, moliūgai kraupiomis šypsenomis bei įkypomis akimis. Atmosfera nejauki, bet toks jau tas Helovinas.
			]]>
		</description>
		<pubDate>Sun, 11 Oct 2026 19:10:00 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263217.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263217.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Paryčiais]]></title>
		<description><![CDATA[
			Paryčiais miestas atrodo taip, lyg būtų ką tik išplautas ir dar ne iki galo išdžiūvęs. Gatvės švarios, tylos pripildytos, tarsi kas būtų sugalvojęs iššluoti ne tik šiukšles, bet ir visus vakar dienos rūpesčius. Net triukšmas, tas senas miesto gyventojas, kažkur pasislėpęs — gal dar miega, gal išėjo atostogų be leidimo.<br/><br/>Liepų lapai guli ant šaligatvio, sudrėkę nuo rasos, tokie ramūs, lyg būtų nusprendę šiandien niekur neskubėti. Jie atrodo kaip tie žmonės, kurie ryte žiūri į veidrodį ir sako: „Na, šiandien tai tikrai nieko rimto nedarysiu. “<br/><br/>Viršuje — vėsi, švari erdvė, tokia tuščia, kad net norisi ją užpildyti kokia mintimi, bet paskui pagalvoji: kam gadinti gerą tuštumą. Nauji šaligatviai dar nenudilę, dar nepažįsta praeivių žingsnių, dar neturi savo istorijų. Jie tokie švieži, kad net nejauku ant jų statyti koją, lyg eitum per naują sąsiuvinį, kurio dar niekas neprirašė.<br/><br/>Eini apsvaigęs nuo ryto gaivos ir nuo liepų kvapo, kuris toks intensyvus, kad galėtų būti pardavinėjamas kaip natūralus antidepresantas. Miestas dar neprabudęs, statulos dar nepakeitusios slaptažodžių, todėl jos žiūri į tave ramiai, be įtarumo. Jos dar neprisimena, kad dieną turi būti rimtos.<br/><br/>Ir tada, tame ankstyvume, tame švarume, tame kvape, tave netikėtai aplanko mintis, tokia paprasta ir tokia pavojinga: o gal viską galima pradėti iš naujo. Nuo nieko. Nuo šito ryto. Nuo šito kvapo. Nuo šito žingsnio.<br/><br/>Mieste dar niekas neprieštarauja.
			]]>
		</description>
		<pubDate>Fri,  9 Oct 2026 13:11:04 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263200.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263200.html</guid>
	</item>

</channel>
</rss>