http://rasyk.lt lt kitoks.lt
Visa brigada dirbo gaisrinėje, budėjome kas ketvirtą parą. Mums tai būdavo poilsio laikas, už kurį dar ir primokėdavo. Balius – beveik neišvengiamas, nuovargis dar baisesnis. Niekas taip nenuvargina, kaip girtos orgijos. Vaikinai buvo paskaitantys. To miesto literatūrinis klubas spausdino kūrinius rajoniniame laikraštyje. Beveik visi niekino jų kūrybą, ypač modernistinius bandymus. Aš turėjau panašią nuomonę. Čiulba, ulba smulkūs paukšteliai iš provincijos miestelio. Dabar, prisiskaitęs eilėraščių iki soties, nuomonę pakeičiau. Lietuvoje daug poetų. Ir nepripažinti parašo labai neblogų tekstų.
Turiu didelį būrį rašančių draugų. Visokių yra: normalių, nepraktiškų, priplaukusių. Talentingas žmogus, ko gero, turi turėti rimtą tiek fizinį, tiek proto trūkumą. Jei rimtai – į genijų tarpą kandidatas. Jei be juokų – visą meną tik kančia ir gimdo. Save laikau normaliu, net normalesniu už daugelį. Kur jūs šiais laikais visiškai normalų matėte? Mano draugai irgi save normaliais laiko. Su literatūriniais klubais ryšius palaikau jau trečią dešimtmetį. Pasiilgstu jų. Gaila – pradėjo išeidinėti į kitą pasaulį. Gal ten nepripažintus poetus daugiau myli.
Tada, velnio lašų paragintas, vėl padariau pareiškimą: man vienas juokas per metus pasiekti respublikinį lygį. Susiginčijome: po metų mano kūryba, nesvarbu kokia, pasirodys respublikinėje spaudoje. Vėl iš dėžės degtinės.
Daviau žodį – reikia vykdyti. Tik po metų mano kūrinėlį atspausdino tas pats rajono laikraštis, o respublikinis – gal po dešimties. Pralošiau dėžę degtinės. Keista – niekas jos man ir nepriminė. Kantrūs buvo. Laukė, laukė ir gana pasakė. Nors aš iš savo rašymo jau nevieną tokią dėžę… Uždirbau. Pinigus leisti svaigalams dabar atrodo pašvinkęs reikalas. Esu dėkingas, kad tokių banalių aplinkybių dėka terlioju popierių ir terliosiu toliau.
Pavėlavau kelis dešimtmečius. Esu gramatikos invalidas. Galėčiau priskirti save prie grafomanų, bet yra simptomų, neigiančių šią ligą. Rašyti man reikia prisiversti – tai neatitinka grafomanijos požymių. Grafomaną neįmanoma sustabdyti. Tai kaip save vertinti? Esu trečios grupės gramatinis, literatūrinis invalidas. Kai kas duotų ir antrą. Bet aš, nors ir prisiversdamas – kartais dirbu. ]]> Mon, 13 Jul 2026 13:25:40 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262544.html http://rasyk.lt/kuriniai/262544.html
Rytas po apeigų atėjo ne kaip pradžia, o kaip tęsinys.
Aš pabudau dar prieš saulę, kai oras buvo tirštas ir sunkus, lyg naktis nebūtų iki galo pasitraukusi. Kurį laiką gulėjau nejudėdama, klausydamasi, kaip žemė po manimi gyvena savu ritmu. Ji neklausė, ar aš pasiruošusi. Ji tiesiog egzistavo.
Apeigų vaizdai grįžo, tačiau buvo ne aiškūs. Nebuvo nei žodžių, nei veidų. Tik jausmas, kad kažkas manyje pajudėjo – ne staigiai, ne garsiai. Tarsi akmuo, kuris ilgai gulėjo ne savo vietoje, pagaliau būtų atradęs kelią. Aš dar nebuvau rami, bet jau nebebuvau tokia pati.
Išėjau į lauką. Ugnis ruseno tyliai, dūmai kilo tiesiai, nesiblaškydami. Žmonės judėjo atsargiai, tarsi saugotų tai, kas dar tvyrojo ore po nakties. Aš ėjau lėtai, ne ieškodama, bet leisdama sau būti matoma. Vieną moterį radau prie vandens. Ji stovėjo nuleidusi rankas, lyg klausytųsi ne upelio, o kažko gilesnio.
Kai priėjau, ji ne iš karto atsisuko į mane.
– Rytai po apeigų būna kitokie, – pasakė ji, lyg tęsdama mintį, kurios aš net nepradėjau.
– Taip, – atsakiau, nors nežinojau, ar tai mano žodis, ar tik aidas.
Ji trumpam nutilo. Vanduo šalia jos sujudėjo, paskui vėl nurimo.
– Žmonės dažnai galvoja, kad po tokių naktų reikia ką nors daryti, – tarė ji. – Skubėti. Kažkam kažką įrodyti, – ji pažvelgė į mane. Tačiau jos žvilgsnis nebuvo tyrinėjantis. Tiesiog atrodė, kad mato mane. – Kartais pakanka pabusti ir likti.
Aš nuleidau akis. Pajutau, kaip krūtinėje kažkas atsipalaiduoja.
– Ar miegojai? – paklausė ji po trumpos pauzės.
– Nežinau, – atsakiau. – Tai nebuvo miegas, kaip anksčiau.
Moteris linktelėjo, tarsi būtent tokio atsakymo ir būtų laukusi.
– Apeigos kartais palieka žmogų tarp būsenų, – pasakė ji. – Ne visi iš karto supranta, ką parsineša iš nakties. – Ji palietė vandenį pirštais ir leido jam nutekėti. – Svarbu ne aiškinti. Svarbu klausytis.
– O jeigu nieko negirdžiu? – paklausiau tyliai.
Ji vos pastebimai šyptelėjo.
– Tada reiškia, kad dar tik klausaisi ausimis, o tavo dvasia jau išgirdo.
Kurį laiką stovėjome tylėdamos. Nebuvo nejauku. Nebuvo ir lengva. Bet ta tyla nebeprašė manęs išeiti.
– Jei šiandien nenorėsi imtis darbų, tai irgi bus gerai, – tarė moteris. – Žemė pati parodo, kada laikas.
Ji atsistojo ir nuėjo, neatsisukdama. Aš likau prie vandens, jausdama, kad šis pokalbis nebuvo nei leidimas, nei sprendimas. Greičiau – tarpas, kuriame galima kvėpuoti.
Vėliau vaikščiojau po rezervatą jau kitaip. Ne drąsiau, ne užtikrinčiau, bet kur kas lėčiau. Mano akys ilgiau sustodavo ties žmonėmis. Pastebėjau, kaip vienas vyras taisė tinklą, kaip vaikas rinko akmenukus prie palapinės, kaip moteris lėtai džiovino žoleles, lyg kiekvienas lapas būtų vertas atskiros akimirkos. Aš vis dar buvau stebėtoja. Bet stebėjimas nebebuvo slėpimasis. Niekas manęs nekvietė prisijungti. Ir niekas manęs neišvarė. Aš buvau vis dar čia, ir pirmą kartą tai neatrodė laikina.
Priėjau prie ugnies ir trumpam sustojau. Jos šiluma nebuvo stipri, bet pastovi. Tokia, kuri neapgauna. Pagalvojau, kad gal ir žmogui nebūtina iš karto degti ryškiai, kad jis būtų čia teisėtai.
Kai saulė pakilo aukščiau, pajutau nuovargį, bet jis buvo kitoks nei anksčiau. Ne nuo bėgimo, nuo buvimo. Atsisėdau pavėsyje ir leidau sau tiesiog žiūrėti, kaip diena juda toliau – su manimi ir kartu be manęs. Aš dar nežinojau, ar pasiliksiu visam laikui. Bet žinojau viena: šį rytą aš pasilikau. Ne todėl, kad mane kas nors laikė. O todėl, kad pirmą kartą po labai ilgo laiko man nereikėjo bėgti.
Ugnis jau buvo beveik išblėsusi. Ne užgesusi, bet palikta – tokia, kuri laukia, kol kas nors ją prisimins. Vis dar sėdėjau tame pačiame pavėsyje ir kelias akimirkas stebėjau, kaip anglys vos vos rusena, tarsi alsuotų po pelenais. Niekas manęs neprašė, niekas nieko nesiūlė. Ir vis dėlto pajutau, kad jei dabar praeisiu, kažkas liks nepadaryta.
Atsistojusi pasilenkiau ir pirštais atstūmiau pelenus. Anglys sureagavo iš karto – ne liepsna, tik šiluma. Tai buvo lėtas atsakas. Pridėjau keletą sausų šakelių, kurias radau netoliese. Judesiai buvo atsargūs, bet drąsesni. Mano rankos prisiminė daugiau, nei aš pati maniau.
Ugnis pamažu atsigavo. Ne staiga, ne ryškiai. Ji nešoktelėjo, nepareikalavo dėmesio. Tiesiog grįžo lėtai ir ramiai. Aš pritūpiau ir dar akimirką pasilikau, stebėdama, kaip liepsna randa savo vietą, kaip ji apsipranta su tuo, kad vėl yra reikalinga.
Jaučiau, kaip aplinka truputį pasikeitė – lyg ugnis būtų tapusi ne tik šilumos, bet ir sprendimo ženklu. Aš nebejaučiau, kad darau kažką per daug drąsaus. Tai buvo tiesiog darbas, kuris laukė. Kai atsistojau, delnai buvo šilti. Ir pirmą kartą nuo atvykimo nejaučiau, kad turėčiau juos slėpti.
Vėliau atsitraukiau į šalį, kur mažiau akių. Rankomis perbraukiau per plaukus ir lėtai, be veidrodžio, susirišau juos taip, kaip kažkada buvau mačiusi – ne puošniai, ne tvarkingai, o taip, kad netrukdytų judėti. Mazgas buvo paprastas, bet tvirtas.
Prie manęs kažkas tyliai padėjo audinio ryšulėlį. Nespėjau net pakelti akių – tik supratau, kad tai ne klausimas. Persirengiau be skubos. Drabužiai buvo lengvi, žemiški, pažįstami kūnui, nors protui dar svetimi.
Kai apsivilkau, pajutau keistą ramybę – lyg ne apsirengčiau, o nusirengčiau tai, kas man nebepriklausė. Audinys lietė odą kitaip nei baltųjų drabužiai. Jis nekabino, neprimetė formos. Leido būti.
Kai grįžau arčiau žmonių, jaučiau, kad mano judesiai pasikeitė – jie tapo tikslesni. Aš nebeieškojau, kur pasitraukti.
Vėliau prie ugnies pamačiau vaiką, bandantį pakelti per sunkų krepšį. Jis nesidairė aplink, neprašė pagalbos. Tiesiog bandė dar kartą ir dar kartą. Aš priėjau ir pakėliau kartu su juo. Krepšys tapo lengvesnis, kai svoris pasidalijo.
Vaikas tik trumpam pažvelgė į mane ir nusišypsojo. Nieko nesakė. Ir to nereikėjo.
Kai grįžau į savo vietą, pajutau, kad aplink buvo tylu. Žvilgsniai slydo pro mane, bet neužkliuvo. Visi matė. Ir niekas nepadėkojo. Aš supratau, kad čia padėka skamba kitaip – ji gyvena tame, kad darai, ir niekas to neskaičiuoja. Tą akimirką supratau: aš nebe buvau tik stebėtoja. Ir man nebereikėjo, kad kas nors tai patvirtintų. ]]> Mon, 13 Jul 2026 10:50:31 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262543.html http://rasyk.lt/kuriniai/262543.html Tą rytą pilvas vis dar rodėsi sunkus, bet vaisiaus spyrių jau nebejautė. Šitai darkart toptelėjo autobuse, pakeliui į ligoninę. Bet juk ji jau turėjo išrinkusi berniukui vardą, tiktai niekam jo nesakė. Kita vertus, nelabai ir buvo kam sakyti, nebent Dievuliui.
Ji atėjo su ilgu ir storu, kiek pasipešiojusiu, languotu sijonu, gerokai per šiltu megztiniu ir vilnonėmis kojinėmis. Na ir kas, kad vasara, galbūt jos kojoms tiesiog visuomet būdavo šalta, gal ji būdavo viena iš tų moterų, apie kurias per televiziją sakydavo „kitokia kraujotaka, į pėdas priteka mažiau kraujo“. Vakar matė, kaip reklamavo bene stebuklingas, elastines kojines, iškart sušildančias pėdas. Tiktai vienas mažas skirtumas – moterys reklamoje puikavosi lygia, tobulai įdegusia oda be celiulito. O štai jos kojas margino pigmentinės dėmės su duobutėmis. Be to, ji tingėdavo skustis, todėl ypač ant blauzdų kyšojo tamsūs, stori plaukai.
Priėmimo skyriuje slaugytoja pirmiausia liepė atsigulti. Tada atėjusi gydytoja šaltu geliu patepė pilvą ir per odą ilgai vedžiojo šnypščiantį aparatą. Tamsiame ekrane judėjo pilkos dėmės, primenančios besisklaidantį rūką.
– Hmm, – nutęsė vyresnė, raukšlėta gydytoja, o jos veidas kaipmat surimtėjo. Ant balto chalato matėsi neryškių dėmelių. Ji netrukus kažką pasakys, tuojau prabils, nes jau vėrėsi siauros lūpos, virš kurių pūpsojo bjaurus apgamas. Gal pradės labai atsargiai, kaip būna visada, o tuomet pasipils apgailestavimai ir pagalbos siūlymai. Mažos, pirštinėtos plaštakos ties slidžias skrajutes, prirašinėtas iki šleikštulio užjaučiančiais žodžiais keistu šriftu ir labiausiai erzinančiomis spalvomis. Pasigirs standartinės, tuščios mandagumo frazės, prasidedančios kaip nors panašiai į „Jeigu tik reikės pagalbos, galėsite kreiptis štai čia... “ arba „Žinokite, kad nesate viena... “. Tačiau, kaip motina sakydavo: bijo tik tie, kas nepažįsta Dievo. Juk visada reikia pasitikėti Aukščiausiojo Valia. Jeigu jos kūne buvęs vaisius staiga nustojo būti – tai tik žmogiški dalykai ir ji pasiruošusi šitai priimti. Žmogus tėra maišas, kuriame kažkas pulsuoja, teka, tada pūva ir galų gale nutyla.
Moteris dar kurį laiką žiūrėjo į ekraną. Šįkart nebebuvo to spurdėjimo, kurį anksčiau jai parodė ir švelniai, su šypsena veide tarė:
– Matote? Čia širdutė.
Gydytoja kalbėjo apie galimą kraujotakos sutrikimą, paminėjo žodį „placenta“, tada sekė kažkas apie atsiskyrimą nuo sienelės, regis, gimdos. Krešulys, vaisius, deguonis,  – tęsė. Reikalingi tyrimai, jeigu ji sutiks ir leis ištirti placentą, kad būtų galima paaiškinti išsamiau. Jai buvo pasakyta, kad šiuo atveju vis tiek teks gimdyti vaistų pagalba. Pagaliau ji baigė kalbėti. O kodėl Dievas net nepradėjo? ]]> Sun, 12 Jul 2026 20:01:26 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262539.html http://rasyk.lt/kuriniai/262539.html Mūsų mokykloje, dabar vadinamoje Algirdo Brazausko, rašytoja Emilija Balionienė įkūrė literatų būrelį. Aš į jį įsitraukiau ir pasijutau poetu, nors diktantuose gerų pažymių retai matydavau. Rašiau apie tai, apie ką rašo visi pradedantieji. Kiti ir pensijai atėjus ne ką mandriau parašo. Mokytoja buvo gera, tvirtai sėdėjo ant literatūrinio debesėlio. Esu jai dėkingas už pirmą atspausdintą eilėraštį. Parašiau apie statomą namą, ji pataisė ar perrašė – ir išspausdino rajoniniame laikraštyje. Mano tik idėja liko. Ne kokia ji buvo. Galėjo ir pati pasirašyti. Juk Gogolis, parašęs „Mirusias sielas“, neparašė, kad idėją jam padovanojo Puškinas.
Gavau honorarą. Pavertėme jį į saldainius. Buvo pigu, skanu ir daug. Suvalgėme su draugais. Jie skatino: „Jonai, tu tik rašyk. “ Rašiau – prirašiau kelis sąsiuvinius. O kito eilėraščio spaudoje reikėjo laukti trisdešimt metų. Mokytoja patarė būti savarankišku. „Rašyk, gal kas nors išeis“, – tai buvo jos paskutinis palinkėjimas, kai išvyko į Vilnių. Vėliau jos kūriniai pasirodė respublikinėje spaudoje. Buvo gaila, kad ją praradome.
Rašyk, nerašęs. Niekas nespausdina, nesupranta, koks čia genijus reiškiasi. Aš ir dabar stebiuosi, kaip žmonės nemato, kokia silpna jų kūryba. Juk yra su kuo palyginti. Bet nieko panašaus neatsitinka. Savo vaikas, nors ir negražus, labai į kitus gražesnius panašus, yra pats brangiausias. Nuknisi ką nors nuo kitų, subanalini ir džiaugiesi – tavo. Žmonės nedurni, ypač redakcijose. Matydavo, kad literatūrinis štampas, kad panašu į kažką, bet jei pusė velnio nuštampuota – spausdindavo.
Savo literatūrinės karjeros pradžią vis atidėdavau. Jaunystėje juk nemirtingas jautiesi. Bus dar to laiko – aš dar parodysiu. Be to, Paustovskis patarė sukaupti gyvenimo patyrimą. Perskaičiau jo „Aukso dulkes“ ir nubrėžiau ribą: nuo trisdešimties kibsiu. Greitai atėjo ir keturiasdešimt. Tada padariau pirmą žingsnį. Juokinga prisiminti tas aplinkybes.
Su mokslais man būdavo didelės problemos. Mama sakydavo: jei ankstyvą pavasarį pamatysi skrendantį gandrą – būsi perkeltas į kitą klasę. Jei ne – sėdėsi antrus metus. Teko. Gal tie gandrai iš tiesų turėjo įtakos. Eini iš mokyklos ir svarstai, ar tėvas atvers dienoraštį. Stebuklingai sugebėdavau išgyventi vieną dieną. Dabar stebiuosi: mokantis gerai būtų buvęs paprastesnis gyvenimas. Bet kur tau – visi mokyklos šaunuoliai mokosi blogai. Nerūpestingi kaip paukščiai. Ir aš toks buvau. Koks aš kalikas, gudrutis nelaimingas? Mokytojai, matyt, manė, kad tėvai su diržu atsilygins už jų sugadintus nervus. Tos pažymių knygelės kažkur nusimetė. Būtų įdomu ir graudu paskaityti.
Ilgai nerašiau. Reikėjo ne teoriškai įsisavinti gyvenimo mokslus. Praeiti per gyvenimą lengvabūdiškai švaistant laiką, kad vėliau galėtum surinkti savo kvailos patirties aukso dulkes. Keista – be prasmės praleistas laikas turi savo prasmę. Pateisinti nerašymą negaliu. Gal nesugebėjau? Ne man spręsti. Aš niekada nepasirašydavau ant savo nesugebėjimų protokolo.
Turbūt esu gimęs su kokia proto yda. Sako, tingėjimas – kepenų liga, ir toks žmogus pasmerktas dvasiniam tingėjimui. Man viskas greitai nusibosdavo. Ieškodavau malonumų, bet ir jie nesuteikdavo palengvėjimo. Netikri buvo, surogatiniai. Už kiek pirkdavai – tokią prekę gaudavai. Vaikiau savo svajonių chimeras ir kažko įsižiojęs laukiau. Gal jau nespėjau. Nebent dar dešimtmetį gyvybės ir sveiko proto tas, kuris viską tvarko, atseikėtų.
Dabar manau, kad rašyti – tai savo dvasią žadinti. Sielai šventę suruošti. Savo atvirumo ešafotą statyti ir pačiam ant jo galvą užnešti. Gal ir nerašiau, gal ir nepradėdavau, gal intuityviai jaučiau: bausmė ir kančia – laimė tik prie horizonto, niūniuodama renka mėlynas vilties žibutes. Kol ji ateis, jau ir rožių ant kapo reikės. Ar nuo mano rašymo jų padaugės? Nesvarbu. Be atvirumo šventės nebus. Jai ir žiūrovų nereikia.
Kas vėl paskatino rašyti?
Savigarba ritinėjosi po purvą. Didybės manija virš debesų dairėsi. Visuomet sakiau sau: palaukite, įrodysiu. Tik kaip tą ribą nustatyti? Kada startuoti? Kada paskutinį kartą atsikvėpsi ir leisies užkariauti literatūrinį Olimpą? To kvapo trūko. Dažniausiai įkvėpdavau, kai „imdavau“ šimtgraminį stikliuką. Dažnai kilnojant tą sunkų daiktą, savigarba smuko dar žemiau. Reikėjo reabilituotis, padidinti savo reikšmingumą. Esu ne blogesnis už kitus, esu asmenybė. Kandus, ant liežuvio galo nelipkite. Kvailos priemonės buvo.

Bus daugiau ]]> Sat, 11 Jul 2026 22:23:26 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262534.html http://rasyk.lt/kuriniai/262534.html
Diena rezervate judėjo lėtai, tarsi pati žemė būtų nutarusi neskubėti. Aš vaikščiojau be tikslo – ne todėl, kad jo neturėjau, o todėl, kad dar nežinojau, kur tas tikslas gyvena: ar šioje vietoje, ar manyje. Stebėjau žmones iš atokiau, nebesislėpdama, bet ir per daug nepriartėdama. Mano kūnas jau buvo čia, tačiau viduje vis dar stovėjau ant slenksčio.
Jie judėjo ramiai, apgalvotai. Rankos rišo odą, lietė žemę, kėlė indus su vandeniu taip, lyg kiekvienas judesys turėtų savo vietą. Niekas nerėkė. Niekas neskubino. Atrodė, kad net garsai žino, kada jiems leista būti.
Aš atsisėdau ant akmens netoli laužo ir stebėjau, kaip moteris pila vandenį į molinius indus. Ji judėjo taip tyliai, jog atrodė, kad vanduo pats renkasi, kur tekėti.
Kai mūsų žvilgsniai trumpam susitiko, ji nieko nepasakė. Tik vos pastebimai linktelėjo – ne man, o lyg pačiam rytui.
Po kurio laiko pati priėjau prie vandens. Paėmiau tuščią indą, nors niekas manęs to neprašė. Rankos šiek tiek virpėjo, bet vanduo buvo kantrus. Jis neišsiliejo. Tarsi būtų leidęs man pabandyti. Grįždama pajutau žvilgsnį. Ne įtartiną, ne griežtą – labiau panašų į tai, kaip stebimas oras prieš lietų.
Pakėliau akis ir pamačiau vyrą, kurį mačiau ir vakar dieną stebintį mane. Jis vis dar stovėjo atokiau, ir vis dar prie žirgo. Neskubėdamas taisė diržą, lyg turėtų visą dieną. Mes ne ilgai žiūrėjome vienas į kitą, bet kažkas manyje sureagavo. Ne širdis, ne protas. Kažkas gilesnio, dar neturintis pavadinimo.
Nunešiau vandenį prie laužo ir padėjau indą šalia kitų. Niekas nepadėkojo. Ir to nereikėjo. Mano judesys tiesiog tapo dalimi judėjimo. Judėjau atsargiai. Neužsibūdavau per ilgai. Neužimdavau vietos, kuri skirta ne man. Net kvėpavau tyliau, lyg bijočiau, kad oras pastebės mano buvimą anksčiau nei žmonės.
Kiekviena tyla atrodė kaip sprendimo pauzė. Kiekvienas susibūrimas – kaip vieta, kurioje mano vardas galėtų būti ištartas... arba ne. Bandžiau sau priminti: tu atėjai ne prašyti. Bet tiesa buvo paprastesnė – aš atėjau ieškoti vietos, kur nereikėtų bėgti. Niekas manęs neklausė, ką veiksiu. Ir niekas nesakė, ką privalau daryti. Niekas manęs neišvarė. Bet niekas ir nepasakė: pasilik. Tai buvo keisčiausia ir galbūt netgi sunkiausia dalis.
Vėliau valgiau: maistas buvo paprastas, šiltas. Man davė vandens, kai indas buvo tuščias. Man suteikė vietą sėdėti – bet ne centre. Ir aš buvau už viską dėkinga.
Stebėjau dūmus, kylančius iš ugnies – jie kilo aukštyn ir sklaidėsi, niekada negrįždami atgal. Pagalvojau, ar žmonės taip pat moka paleisti.
Kai pavalgiau, grįžau prie vandens. Atsisėdusi ant akmens, žiūrėjau, kaip saulė lūžta vandens paviršiuje. Pagalvojau, kad gal žmogui nebūtina būti patvirtintam garsiai, kad jis būtų čia teisėtai. Ir vis dėlto bijojau – ne rėkimo, ne smurto. Net ne baltųjų. Bijojau, kad vieną rytą kažkas ateis ir ramiai pasakys, jog man laikas išeiti. Be pykčio ir be paaiškinimų.
Kai grįžau į rezervatą vėlai vakare, atsiguliau. Žemė po manimi kvėpavo lėtai, kantriai. Praėjus laikui, vardą išgirdau ne iškart. Jis nebuvo ištartas garsiai – veikiau jau perleistas per orą, per judesius, per tai, kaip žmonės kalbėjo apie vietą, kurioje gyvena: Káyona.
Ilgainiui ėmiau pastebėti, kad oras tarsi pasikeitė. Ne staiga, ne akivaizdžiai. Tiesiog žmonės ėmė judėti kitaip – lėčiau, arčiau ugnies. Balsai pritilo, tarsi kažkas būtų uždėjęs ranką ant jų ir paprašęs luktelėti. Niekas nieko nesakė. Ir vis dėlto visi žinojo. Aš atsistojau prie kiek atokiau stovinčio medžio, kurio šaknys kilo iš žemės lyg sustingusios rankos. Manęs niekas nekvietė, bet ir nenuvijo. Tad likau ten, kur buvau – pakankamai arti, kad matyčiau, pakankamai toli, kad netrukdyčiau.
Ugnis buvo pakurta iš naujo. Ne didelė, ne skirta šildyti – ji degė ramiai, giliai, tarsi kvėpuotų. Dūmai nesiblaškydami, kilo tiesiai į viršų. Tai atrodė svarbu. Žmonės stojo ratu, tačiau ne glaudžiai. Tarp jų liko erdvės – tokios, kurioje galėjo tilpti tyla. Aš likau už to rato. Mano kojos pačios sustingo, lyg supratusios, kad žengti dar vieną žingsnį būtų buvę per daug.
Tada kažkas atėjo.
Neišgirdau žingsnių. Tik pajutau, kad kažkas pasikeitė – lyg žemė būtų trumpam sulaikiusi kvėpavimą. Vyras buvo vyresnis – ne dėl savo raukšlių. Dėl laikysenos. Jis nežiūrėjo aplink, neieškojo akių. Rankose jis laikė nedidelį indą. Kai pakėlė jį virš ugnies, kvapas pasikeitė – kartus, žemiškas, pažįstamas, nors negalėjau jo įvardinti. Mano krūtinė sureagavo pirmiau nei mintys. Kvėpavimas sulėtėjo.
Jis kalbėjo tyliai. Ne žodžiais, kuriuos būtų reikėję suprasti. Greičiau balsu, kuris buvo skirtas ne ausims. Aš nejaučiau, kad jis kalbėtų man. Ir vis dėlto kažkas manyje klausėsi.
Aplink stovintys žmonės nejudėjo. Kai kurie buvo užmerkę akis. Kiti žiūrėjo į ugnį. Kiti buvo iškėlę rankas į dangų, tarsi suformuotų savotišką V raidę. Jų lūpos judėjo, tačiau nebuvo jokio garso.
Man prieš akis trumpam sugrįžo vanduo: skaidrus ir šaltas. Ratilai, kurie išnyksta vos atsiradę. Paukštis – ne jo vaizdas, bet pats jausmas. Tas pats, kurį mačiau praeitą rytą. Tarsi kažkas manyje būtų prisiminęs anksčiau nei aš pati.
Kai balsas nutilo, niekas neskubėjo. Tai buvo pauzė – ne pabaiga. Tik tada vyras lėtai nuleido indą, o ugnis, rodos, tapo ramesnė. Žmonės dar kurį laiką stovėjo, lyg laukdami, kol žemė pati pasakys, kad užtenka. Ir tada kažkas – ne garsiai, ne iškart – ištarė žodžius.
Jie perėjo per ratą tyliai, lyg banga, kuri neliečia krantų:
– Žemė mus laiko. Mes laikome atmintį.
Tai nebuvo malda. Ne prašymas. Greičiau priminimas sau. Tiems, kurie buvo. Tiems, kurie liko.
Aš nieko nesupratau, bet leidau sau likti, stovėti šešėlyje. Nepriėjau arčiau, bet pirmą kartą pajutau, kad stovėti čia – už rato – nėra tas pats, kas būti išorėje. ]]> Fri, 10 Jul 2026 22:05:36 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262529.html http://rasyk.lt/kuriniai/262529.html
Ir tada pajutau — tu manęs nebeprisimeni. Ne todėl, kad nenorėtum. Tiesiog atmintis kartais išsilydo kaip sniegas ant delno. Medžiai tai suprato pirmi: vos pažvelgus, jie apsivilko šerkšnu, lyg būtų apsirengę gedulo drabužiais. Jie visada žino anksčiau už mus. Jie mato, kaip keičiasi oras, kaip keičiasi žmogus, kaip keičiasi laukimas.

Kad būsi Penelopė, niekada netikėjau. Ne todėl, kad tau trūktų ištvermės ar švelnumo — tiesiog pasaulis nebėra toks, kuriame kas nors laukia. O aš — ne Odisėjas tau. Ne tas, kuris grįžta. Ne tas, kuris išplaukia. Ne tas, kuris turi kryptį. Aš tik tas, kuris stovi ant kranto ir žiūri, kaip vanduo lėtai traukiasi nuo kojų.

Jūra nurimo. Ji suvyniojo debesis į tylą, tarsi būtų užgesinusi paskutinį balsą, kuris dar galėjo ką nors pasakyti. Likęs dangus buvo šviesus, bet tuščias — scena, palikta mano skausmui, kuris nemoka kalbėti, tik švyti. Nėra žodžių, kurie jį paaiškintų. Nėra sakinių, kurie jį sumažintų. Jis tiesiog yra, kaip šerkšnas ant medžių, kaip melsvas žvaigždės spindulys, kaip tavo vardas, kurio nebeištari.

Ir vis dėlto — kažkur tarp šitos tylos ir šviesos, tarp šerkšno ir žvaigždės, tarp jūros ir dangaus — lieka vieta, kurioje aš vis dar stoviu. Negrįžtantis, nelaukiamas, bet vis tiek esantis. Nes neviltis kartais yra vienintelis dalykas, kuris iš tiesų išlaiko žmogų vertikalų. ]]> Wed, 8 Jul 2026 15:56:28 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262519.html http://rasyk.lt/kuriniai/262519.html 1. Kai žemė mane pamatė
Rytas rezervate atėjo tyliai. Aš pabudau dar prieš saulę, kai dangus buvo pilkas, o žemė alsavo nakties vėsa. Kurį laiką gulėjau nejudėdama, klausydamasi. Medžiai kalbėjosi tarpusavyje – šnarėjo, traškėjo, lėtai budo. Ugnis, kuri dar ruseno nuo nakties, spragsėjo taip tyliai, tarsi bijotų pažadinti žmones. Nebuvau tikra, ar man čia leidžiama pabusti.
Kai išlindau iš palapinės, oras buvo švarus ir skaidrus. Įkvėpiau giliai, tarsi norėčiau prisipildyti ne tik plaučius, bet ir kažką giliau – vietą krūtinėje, kuri ilgą laiką buvo tuščia. Žemė po basomis pėdomis buvo vėsi, bet gyva. Ji mane laikė.
Prie laužo sėdėjo keli žmonės. Jie nekalbėjo garsiai. Judėjo ramiai, apgalvotai, tarsi kiekvienas judesys turėtų savo vietą. Vienas vyras tyliai pildė indą vandeniu, moteris šalia tvarkė džiūstančius augalus, dar kitas vyras – šėrė žirgus. Niekas į mane nežiūrėjo atvirai. Ir vis dėlto jaučiau, kad esu matoma.
Prie manęs priėjo moteris ir ištiesė molinį dubenį su vandeniu. Jos rankos buvo tvirtos, bet judesiai – švelnūs. Aš linktelėjau ir priėmiau indą abiem rankomis, kaip buvau mačiusi dar vaikystėje. Vanduo buvo vėsus, švarus. Gėriau lėtai, tarsi kartu su juo grįžtų ir dalis manęs. Vėliau gavau maisto. Paprasto, šilto. Tokio, kuris ne tik maitina kūną, bet ir nuramina mintis. Valgiau tylėdama, sėdėdama kiek atokiau, stebėdama, kaip rytas pamažu užpildo rezervatą.
Žmonės judėjo kaip viena tėkmė. Be chaoso. Be skubos. Jaučiau, kad čia viskas turi savo vietą – net ir aš, nors dar nežinojau, kur ta vieta yra.
Po valgio nuėjau toliau, link vandens. Upelis tekėjo lėtai, lyg pats žinotų, kad skubėti nėra kur. Atsiklaupiau ant akmenuotos žemės ir panardinau rankas. Vanduo buvo ledinis, bet ne piktas. Jis priėmė mane be klausimų.
Kai pakėliau akis, ant priešais augančio tankaus krūmo šakos tupėjo paukštis. Juodas, su vos pastebimu baltu plunksnos brūkšniu prie kaklo. Jis žiūrėjo tiesiai į mane. Nejudėjau. Nekvėpavau garsiai. Ir jis nenuskrido. Tik tupėjo, stebėjo, lyg lauktų.
Tą akimirką kažkas manyje suvirpėjo – ne baimė, ne džiaugsmas, o pažinimas. Tarsi būčiau matyta ir pripažinta ne žmogaus, o kažko senesnio. Paukštis pakilo staiga, be garso, ir dingo tarp medžių.
Aš ilgai žiūrėjau į vietą, kur jis buvo, nors žinojau – ženklai niekada nesiaiškina.
Grįždama atgal pastebėjau moterį, stovinčią prie vienos iš palapinių. Ji buvo rami, tiesi, tarsi pati žemė ją laikytų iš vidaus. Jos akys trumpam susitiko su maniškėmis.
– Ar radai vandens? – paklausė. Jos balsas buvo žemas, ramus. Ne reikalaujantis.
– Taip, – atsakiau.
Ji linktelėjo.
– Rytai čia būna vėsūs, – tarė po trumpos pauzės. – Vėliau sušils.
– Jaučiu, – pasakiau.
Ji dar akimirką stovėjo, tarsi norėtų pasakyti daugiau, bet nepasakė. Tik dar kartą linktelėjo ir nuėjo savais keliais.
Likau stovėti, žiūrėdama jai pavymui. Supratau, kad tai buvo viskas. Daugiau klausimų nebus. Ne šiandien. Ir tada atėjo mintis – ne staigi; ne skaudi. Ji tiesiog iškilo, kaip vanduo po ledu: ar aš verta čia likti?
Aš neturėjau nieko, ką galėčiau pasiūlyti šiems žmonėms. Nei stiprių rankų, nei žinių, nei balso, kuris drįstų kalbėti. Tik praeitį, kuri buvo per sunki, ir tylą, kuri dažnai buvo per gili.
Žiūrėjau į žmones, į jų nugaras, į judesius, ir galvojau, ar mano buvimas čia nebus našta. Ar žemė, kuri juos maitino, priims ir mane.
Aš atsisėdau ant žemės ir leidau sau būti maža. Ne silpna. Tiesiog maža. Jeigu ši vieta man skirta, ji tai parodys. Jeigu ne – aš tai pajusiu. Ir kol kas to užteko. Tą rytą dar ilgai sėdėjau ant žemės.
Saulė jau leidosi, bet aš vis dar jaučiausi lyg stovėčiau tarp dviejų pasaulių – nei visiškai čia, nei ten, iš kur atėjau. Gal todėl, kai vėliau atsiguliau po medžiu, net nepastebėjau, kaip akys užsimerkė. Tai nebuvo miegas. Bent jau ne toks, kokį pažinojau anksčiau.
Aš ėjau per vandenį. Jis siekė kelius, buvo skaidrus ir tylus, o dugnas – lyg iš šviesos. Kiekvienas mano žingsnis palikdavo ratilus, bet jie greitai išnykdavo, tarsi vanduo nenorėtų manęs išduoti. Tolumoje girdėjau balsus, bet negalėjau suprasti žodžių. Jie nešaukė. Nekvietė. Jie tiesiog buvo. Staiga pajutau, kad nesu viena.
Už nugaros stovėjo kažkas didelis. Ne grėsmingas. Ne artėjantis. Tiesiog esantis. Jaučiau šilumą, tarsi nuo gyvos būtybės, kuri moka laukti. Bandžiau atsisukti, bet kūnas neklausė. Tada vanduo sustingo.
Ant jo paviršiaus pamačiau savo atvaizdą, bet jis buvo ne toks, koks dabar. Akys atrodė senesnės. Gilesnės. Jose nebuvo baimės – tik ilgas laukimas. Kažkur virš galvos sukranksėjo paukštis. Tą akimirką supratau: sapnas manęs neklausė, ar aš pasiruošusi. Jis tiesiog parodė, kad jau esu matoma.
Atsimerkiau staiga. Virš manęs lingavo medžio šakos, o saulė jau buvo pakilusi aukščiau nei tikėjausi. Vadinasi, pramiegojau čia po medžiu vakarykštę popietę ir visą naktį. Niekas neatėjo manęs pažadinti, niekas nepasiūlė šiltesnio guolio. Kūnas buvo sunkus, bet ramus. Pirmą kartą per ilgą laiką pabudau ne su baime.
Priešais, kiek atokiau, stovėjo vyras. Jis nekreipė į mane dėmesio – tiesiog taisė balno diržą prie žirgo. Judesiai buvo tikslūs, lėti. Atrodė, lyg jis žinotų, kad nereikia skubėti.
Aš jo nepažinojau, bet kažkas manyje sureagavo. Tai buvo ne širdis, ne protas. Kažkas gilesnio. Vyras pakėlė galvą, trumpam pažvelgė į mano pusę, bet nepriėjo. Tik linktelėjo – ne man, o lyg pačiam rytui – ir vėl nusisuko. Supratau, kad šis sapnas nebuvo apie ateitį. Jis buvo apie leidimą būti. Aš dar nežinojau, ar pasiliksiu, bet žinojau viena: ši vieta mane jau matė. Ir kol kas – to pakako.

]]> Sun, 5 Jul 2026 23:23:39 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262507.html http://rasyk.lt/kuriniai/262507.html     Kelionė per Lietuvą gan netrumpa, tad tenka žvalgytis ir grožėtis po lietaus sodria žaluma žvilgančiomis pievomis, jose „besiganančiais‘‘ šieno ritiniais, patekti po lietingais debesimis, neužilgo ir po saulės spinduliais, lydėjusiais iki pat rūmų.
    Pasivaikščioti po prancūziško stiliaus sodą, kur žydi nuostabiausių spalvų, įvairiausių rūšių rožės, įmantriai pagyvindamos dekoratyvinius krūmų ir medžių kontūrus, o kraštuose puikieji žioveiniai, baltų, geltonų, rožinių, violetinių, raudonų spalvų žiedynais, skleidžiančiais akį traukiančią šviesą, begalinis malonumas ir atgaiva.
    Rundalės rūmai, kuriuose iš viso yra 138 kambariai - garsiausias baroko ir rokoko ansamblis Latvijoje, pastatytas kaip Kuršo hercogo Ernsto Johano Birono rezidencija.
    “Architekto Frančesko Bartolomėjaus Rastrelio projektuoti rūmai buvo statomi dviem etapais: 1736 – 1740 m. ir 1764 – 1768 m.
    Carienės Anos Ivanovnos favoritas E. J. Bironas nupirko šią teritoriją ir nugriovė senąją Livonijos pilį, kad jos medžiagas panaudotų naujiesiems rūmams. Interjerus vėliau sukūrė žymūs to meto meistrai: skulptorius Johanas Michaelas Grafas bei dailininkai F. Martini ir C. Zucchi. “
    Lankytojams nuolatinėje ekspozicijoje yra atverti 43 restauruoti kambariai ir salės.
    Žengiame į Auksinę (Sosto) salę. Fantastika: lubos tapytos debesyse žaidžiančiais angeliukais, besilaikančiais už rožių pynių.  XVIII a. prancūziško stiliaus sietynai bei sienas puošiantis  dirbtinis marmuras ir paauksuoti gipso lipdiniai byloja apie to meto prabangą. Tai pati prabangiausia rūmų salė, kurioje hercogas priimdavo svarbius svečius.
    Toliau patenkame į Baltąją (Šokių) salę: šviesi, erdvi, skirta pokyliams bei šokiams. Ją puošia nepaprastai detalūs gipso lipdiniai ant sienų ir lubų, vaizduojantys keturis metų laikus, gamtos motyvus ir kaimiško gyvenimo scenas. Dabar tenka pasitelkti vaizduotę ir pasijusti pūstomis suknelėmis išsipusčiusių damų ir galantiškų ponų sūkuryje, šokančius tam laikotarpiui būdingus šokius.
    Įžengiame į Didžiąją galeriją (Valgomąjį): Stalas, padengtas balta staltiese, serviruotas šventiniams pietums. Lubas puošia meistriška iliuzinė tapyba, sukurianti papildomos erdvės ir aukščio pojūtį.
    Dabar lankome Centrinę rūmų dalį, kur yra privatūs hercogo apartamentai.
„Šiuose kambariuose hercogai Ernstas Johanas Bironas ir jo sūnus Peteris gyveno bei dirbo. Čia tvyro kiek intymesnė, tačiau vis tiek labai prabangi atmosfera.
    Hercogo miegamojo centre stovi prabangi lova, o virš jos – įspūdingas lubų plafonas. Sienos išmuštos brangiais audiniais, o kampe stovi autentiška koklinė krosnis. ‘‘
    O štai – Auditorijų salė (Priimamasis): jame hercogas susitikdavo su asmeniniais svečiais ir patarėjais. Joje matome hercogo Peterio portretą ir išskirtinius rokoko stiliaus baldus.
    Keliaujame į Rožių kambarį (kabinetą). 
    „Vieno iš hercogo darbo kambarių sienos ištapytos gėlių girliandomis, o lubose vaizduojama pavasario deivė Flora. Šis kambarys atspindi vėlyvąją rokoko madą, kai gamtos motyvai tapo itin populiarūs. ‘‘
    Toliau patenkame į Olandiškąjį saloną, kurio sienas puošia garsių olandų meistrų (Rembranto mokyklos atstovų) paveikslai. Tai rodo hercogų meilę Vakarų Europos menui.
    Valgomasis ir bilijardo salė skirti hercogo laisvalaikiui ir privatiems pietums su artimiausiais draugais. Bilijardo salėje stovi atkurta to meto žaidimų įranga.
    Lankome Vakarinį rūmų sparną, kur yra hercogienės Benignos Gotlibos apartamentai.
    Jos kambariai pasižymi moterišku subtilumu, elegancija ir mažesnėmis erdvėmis.
    Miegamasis itin jaukus su niša lovai. Sienų šilko apmušalai ir švelnios spalvos sukuria ramią aplinką.
    Buduaras nedidelis, bet labai puošnus kambarys, skirtas hercogienės privatumui, grožio procedūroms ir poilsiui. Jo lubose pavaizduotos meilės ir grožio scenos.
    Tualeto kambaryje saugomi išlikę to meto porcelianiniai indai, veidrodžiai ir kiti kasdieniai didikų priežiūros reikmenys.
    Beliko apžiūrėti virtuvę, kur plytinių sienų specialiose nišose sukabinti įvairūs rakandai: keptuvės, samčiai, ant plytų išdėlioti įvairaus dydžio ir formų puodai, puodeliai. Tos nišos primena didelius židinius, o virš jų ant rėmų išrikiuotos gražiais raštais dekoruotos lėkštės, šalia jų žvakidės, o ant sienų dar ir paveikslai. Beje, kiekviename rūmų kambaryje puikuojasi daugybė didikų portretų, meniškai tapytų natiurmortų, paveikslų gamtos tema. Įmantraus stiliaus bufetai, su spalvingais porcelianiniais indais, dekoruotais rožių žiedais, puikiu dekoru puošti veidrodžiai virš židinių, komodos, stalai, kėdės, menančios XVIII a. stilių ir puošybą, įspūdingi sienų apmušalai palieka neišdildomą įspūdį. ]]> Sun, 5 Jul 2026 18:09:54 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262504.html http://rasyk.lt/kuriniai/262504.html Prologas

Naktis buvo tyli, bet nerami. Gulėjau prigludusi prie žemės, beveik susiliejusi su ja, tarsi būčiau tik dar vienas šešėlis tarp medžių. Drėgna žolė vėsino delnus, o kūnas drebėjo ne vien nuo šalčio – veikiau nuo nuovargio, kuris kaupėsi jau ne pirmą dieną.
Nebeskaičiavau, kiek laiko keliavau. Skaičiai buvo praradę prasmę. Likę tik pojūčiai: alkis, deginantis skrandį; troškulys, džiovinantis lūpas, ir keistas jausmas krūtinėje – lyg kažkas tyliai, bet atkakliai vestų pirmyn, net kai protas prašė sustoti.
Tarp medžių pamačiau šviesą. Ji nebuvo ryški ir ne agresyvi, tačiau gyva. Sulaikiau kvėpavimą ir lėtai pasislinkau arčiau, atsargiai, tarsi pati būčiau nakties dalis. Mačiau ugnį. Girdėjau balsus. Žmones.
Jie nešaukė. Nesijuokė garsiai. Judėjo ramiai, apgalvotai. Tai buvo keista ir pavojinga.
Prispaudžiau kaktą prie už mane didesnio šalto akmens ir stebėjau. Ne pirmą kartą man buvo pasirodę, kad pagaliau radau tai, ko ieškojau – ir ne pirmą kartą baimė kuždėjo, jog klystu. Viltis visada buvo klastinga. Ji vertė žengti žingsnį per toli.
Prie laužo sėdėjo keli vyrai. Kiti vaikščiojo pavieniui, tarsi saugotų vietą ne iš įpročio, o iš būtinybės. Jų judesiai buvo tylūs, tikslūs, tačiau man kažkodėl ne svetimi.
Krūtinę užliejo jausmas, kurio nemokėjau įvardyti. Tai nebuvo džiaugsmas. Ne palengvėjimas. Veikiau atpažinimas. Lyg kūnas žinotų anksčiau nei protas.
Nepriartėjau. Tik stebėjau.
Laikas slinko nepastebimai. Gal valanda. Gal daugiau. Kol tylą sudrumstė tolimas kanopų dundesys. Krūptelėjau ir pasitraukiau giliau į šešėlį. Į stovyklą atjojo dar keli raiteliai. Keletas ramių žodžių ir jie susibūrė ratu. Kažkas buvo ne taip.
Pajutau, kaip sudrėko delnai. Instinktas liepė trauktis. Protas – palaukti. Pasirinkau tarpą tarp krūmų, arčiau žemės, arčiau tiesos, kurios bijojau, bet troškau labiau nei bet ko kito. Ir tada padariau klaidą. Po keliu trakštelėjo šakelė – per garsiai. Per aiškiai.
Sustingau.
Nespėjau nei pabėgti, nei slėptis, kai šešėlis atsiskyrė nuo medžio. Staigus judesys, truktelėjimas – ir pasaulis apsivertė. Skruostu trenkiausi į žemę, burnoje pajutau kartų molio skonį.
– Nejudėk, – išgirdau balsą. Ramų. Pavojingą.
Virvės susiveržė aplink riešus ir kojas. Tvirtai. Be pykčio. Be skubos. Bet aš neklykiau. Tik giliai kvėpavau, stengdamasi nesubyrėti.
– Ko čia ieškai? – paklausė kitas balsas.
Pakėliau akis. Aplink stovėjo vyrai. Jų veidų neįžiūrėjau – naktis buvo per tanki. Bet jaučiau jų žvilgsnius. Vertinančius. Atsargius.
– Aš... – balsas sudrebėjo, todėl nutilau. Nurijau seiles. – Norėjau sužinoti, ar tai tikra vieta.
Įsivyravo tyla.
– Ar žinai, kur esi? – paklausė tas pats balsas.
Linktelėjau. Lėtai.
– Tai kalbėk.
Užsimerkiau akimirkai. Ne tam, kad pasislėpčiau – tam, kad susigrąžinčiau save.
– Mano vardas Yara, – ištariau tyliai. – Aš ieškau savųjų.
Kažkas priėjo arčiau. Pajutau jo esybę per arti – tai buvo per stipru.
– Iš kokios genties?
– Iš Matákai, – pasakiau. Žodis buvo senas. Trapus. – Aš... daugiau nieko neturiu.
Vėl tyla. Ilga. Sunki. Tada kažkas atsiduso.
– Atriškit ją. Duokit pavalgyti, – buvo pasakyta. – Ji per silpna meluoti.
Virvės atsilaisvino. Atsistojau, tačiau kaip mat suklupau ant kelių, nes iš tiesų buvau nusilpusi. Kažkieno ranka atsargiai padėjo atsistoti. Pakėliau akis į ugnį. Pirmą kartą per labai ilgą laiką aš nebėgau.

]]> Sat, 4 Jul 2026 15:08:01 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262495.html http://rasyk.lt/kuriniai/262495.html Kai storas Sauliaus tėvas pro savo langą šaudydavo balandžius, smėlis pakildavo mažais parašiutais ir tyliai nusėsdavo ant tako akmenų.
Pirmame aukšte mokėsi prekybos mokyklos merginos. Jų figūros buvo prinokusios lyg sveiki burokėliai, naminiai agurkai ir baltas lašinys nuo stalo, kvepiančio medumi ir česnakais.
Jos suvažiuodavo iš aplinkinių kaimų. Rūkydavo tiek, kad virš jų galvų nuolat sukdavosi skysti dūmų debesys.
Klasių rudos grindys būdavo nuklotos juodžemio dulkėmis. Tos dulkės kvepėjo merginų jaunyste.
Negalėjau grįžti namo.
Pro pravirą palėpės langą sklido grėsmingi garsai – tarsi kažkas į skardinį dubenį bertų slidžius, aštriabriaunius akmenis.
Tėvas buvo atėmęs iš manęs knygą ir išvaręs į kiemą.
Dabar jis tylėdamas rinko akmenis.
Saulė kepino, gerdama paskutinę drėgmę iš dulkių.
Labai norėjosi grįžti į lovą ir skaityti Žiulį Verną.
Sėmiau ir pyliau smėlį, lyg daryčiau dirbtinį kvėpavimą kažkam, jau seniai paskendusiam.
Kiemo dykumoje buvau vienas.
Nuovargis palenkė mano kaklą prie tako akmenų.
Padėjau galvą ant žemės – tarsi atsiverčiau dar vieną Žiulio Verno puslapį.
Nugrimzdau į tokią gilią tamsą, kad pasidarė baisu pabusti.
Staiga pajutau, jog kažkas mane stebi.
Pramerkiau akis. Nieko nemačiau. Tik aiškiai jutau į mane įsmeigtą žvilgsnį.
Tada išgirdau prekybos mokyklos merginų riksmą.
Jos visos stovėjo prie langų ir šaukė. Atrodė, lyg jų balsai kristų į tuščią šulinį.
Atsisukau.
Ant tako stovėjo mažo vaiko ūgio žiurkė.
Ji laikė rankose peilį ir šakutę, o po kaklu buvo parišta žalia servetėlė.
Tą akimirką supratau – ji ruošėsi mane suėsti.
Visos prekybos mokyklos merginos šaukė:
– Kelkis, vaikeli! Tave ruošiasi ėsti žiurkė!
Žiurkė pakreipė galvą, tarsi svarstytų, nuo kurios vietos pradėti.
Aš pakilau.
Atitrūkau nuo tako akmenų ir ėmiau kilti į dangų.
Merginos laikė mane už rankų ir kėlė vis aukščiau.
Girdėjau jų šūksnius:
– Ehei! Ehei!
Ten, aukštai, pamačiau rimtą tėvo veidą.
Jis vis dar rinko akmenis į skardinį dubenį ]]> Mon, 29 Jun 2026 13:09:00 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262463.html http://rasyk.lt/kuriniai/262463.html
– Aš tau parodysiu dvaro šaltekšnių plantaciją. Tu žinai, kas tai per augalas? Pamatysi, kaip bitės dirba, – trenkė vadžiomis per šonus miegančiam arkliui.
– Parodysi dvarą? – senelis jau buvo sakęs, kad dirba dvare.

Kai privažiavome siauruką, arklys sustojo, lyg būtų pavargęs. Senelis paragino ir mes pervažiavome geležinkelį. Kelias vingiavo tarp aukštos, smilgomis kvepiančios žolės.

Netoli dvaro pajutome degančios medienos – ar tai laužo, ar mėsos rūkyklos – kvapą. Senelis sustabdė arklį. Stovėjo, klausėsi, kol jam nuo cigaretės galo nukrito pelenai. Tada jis apsuko arklį. Vežimas besisukdamas išrėžė juodą velėną. Senelis paragino ausimis karpantį arklį.

Tada išgirdome traukinio švilpuką. Iki geležinkelio pylimo buvo vos keli žingsniai – atstumas tarsi ranka pasiekiamas. Traukinys stovėjo ir skleidė kurtinantį garsą. Mūsų arklys stovėjo ir karpė ausimis, nejudėjo iš vietos, nors senelis pliekė jį vadžiomis.

Pirmas iš vežimo šoko senelis. Bėgome link geležinkelio pylimo. Mačiau, kaip sudrėksta senelio ūsai. Tik užlipę ant pylimo pamatėme liepsnas – degė dvaro arklidės. Senelis nuriedėjo nuo pylimo žemyn. Bėgome kartu su traukinio mašinistu, išlipusiu iš dūmuose paskendusio garvežio. Arklidės stogas liepsnojo bauginančia raudona ugnimi.

Pribėgome prie durų. Pačiose arklidėse trypė būrys arklių.

– Mes neatidarysim... – mašinistas matė, kaip stipriai užremtos tvarto durys.

Senelis griebė nestorą lazdą ir užkišęs ėmė kelti duris remiantį rąstą. Arkliai tvarte prunkštė ir trankė duris. Vėjas pratrūko nešti į mus dūmus. Aitrus kvapas lindo į nosį, skverbėsi pro užčiauptą burną. Pagaliau rąstas pajudėjo. Senelis spėjo mane prispausti prie sienos, kai pro duris išsiveržė dūmai, o su jais – ir degantys arkliai.

Išgąsdinti liepsnojantys arkliai pasuko į violetinių, aukštų, į žvakes panašių augalų lauką. Šalia arklidžių telkšojo dumblu apaugęs prūdas, bet ten arklių niekas negalėjo nukreipti. Iš arklidžių gilumos aidėjo degančių arklių žvengimas. Ugnis virto baltų dūmų kamuoliais.

Pasirodė žmonės su kibirais. Stojome į vorą prūdo pakraštyje ir perdavinėjome kibirus tiems, kas liejo vandenį. Mačiau, kaip mašinistas su formine kepure rankose bėgo link geležinkelio, kaip besiblaškantis juodas žirgas ėmė jį vytis, tarsi gelbėdamasis. Kai garvežys skardžiai suspiegė, supratau, kad mašinistas gyvas.

Mes su seneliu sėdom į vežimą, pilną kvepiančių dobilų. Arklys bėgo vieškeliu, keldamas dulkes.

– Seneli, o kur šaltekšniai auga? – paklausiau.
– Ten, kur bėga degantys arkliai.

Sutikome daug žmonių, einančių gesinti gaisro. ]]> Tue, 23 Jun 2026 21:10:57 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262423.html http://rasyk.lt/kuriniai/262423.html
Štai jos didelės akys – lyg eiguliai-inspektoriai miško draustinyje: ryškios ir nemeluojančios. Visgi Irenai imdavo virpėti ploni rankų pirštai, ji bijojo sumeluoti net mažiausią smulkmeną. Sakykim, paklausta, kada tas beprotis išvažiavo su šautuvu prabangioje „Audi“. Drebėdama iš baimės ji atsakydavo, kad penktadienį, nors visi žinojo, jog veiksmas vyko sekmadienį.

Kartą ji manęs paklausė:
– Ar bus teisinga, jeigu mes už šituos pinigus nupirksim mano vaikui batus, o mūsų draugui, kuris tuos pinigus davė, pasakysim, kad pragėrėm kavinėje?
– Bus teisinga, – atsakiau, įsitikinęs, kad mūsų kava, pistacinis tortas, steikai, bulvytės ir pomidorų salotos neverti tos džiaugsmo ašaros, kuri sublizgės vaikiškame veidelyje pamačius naujus batus.

Aš buvau jos geras, artimas draugas, o tas kitas – jos rėmėjas. Irenos popierinis veidas prisimerkė. Energingai judindama klubus mergina nėrė į pirmą prabangiai atrodančią parduotuvę. Ji, dar prieš prašydama apmokėti sąskaitas, jau buvo numaniusi: kur ir ką pirks. Paprastai tariant, aš tiesiog gėriau kavą, o ji už mano draugo kavai skirtus pinigus pirko batus mylimam kūdikiui.

Irena mokėjo išreikalauti neduodama nieko. Jos aromatas svaigino mano draugą, jos balsas vertė jį užmerkti akis.
– Tu matai, kaip ji klausosi? Tau patinka jos balsas? – aikčiojo jis dėl kiekvieno jos judesio ir žvilgsnio.
– Sensti. Dažnai tokie bepročiai palieka šeimą, – tariau jam.
– Tu įtari, kad Irena myli mane?
– Net nepagalvojau.
– Tu ką? Šeimos nepaliksiu niekada.

Po pusmečio draugas sugrįžo iš Švedijos. Linksminosi visą dieną.
– Kaip tavo Irena gyvena? – paklausiau.
Vyras plačiai nusišypsojo:
– Iškeičiau į naujus „Lloyd“ batus.
– Kaip suprast?
– Išėjau pirkti batų, o ją užmiršau viešbutyje...

O juk draugas visą gyvenimą svajojo apie jūrą. ]]> Mon, 22 Jun 2026 22:17:53 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262415.html http://rasyk.lt/kuriniai/262415.html
Aš stovėjau prieš jį kaip prieš moralinę dilemą:
rašyti ant popieriaus ar tiesiai į ekraną, kur viską galima ištrinti ir apsimesti, kad niekada nebuvai kvailas.

Tuo metu mano vidinis proto-guru, tas, kuris turėtų raminti, pradėjo aiškinti apie „haki būseną“. Aš jam pasakiau, kad man nereikia jokios būsenos, man reikia, kad popierius liautųsi žiūrėjęs į mane kaip didžiulis roplys albinosas, kuris jau pasirinko mane vakarienei.

Virtuvėlėje ant viryklės burbuliavo katiliukas. Jame — kirvis. Taip, kirvis. Nežinau, kas jį ten įdėjo, bet jis kaista be jokios prasmės, kaip ir dauguma mūsų gyvenimo sprendimų. Putų sluoksnis kilo aukštyn, lyg bandytų pabėgti nuo atsakomybės.

Aš supratau, kad tas nuoviras, kuris iš to išeis, tikrai nebus skirtas rašančiųjų gurmanų skrandžiui. Greičiau jau mechanikui, kuris mėgsta užsigerti tepalu, kad geriau slystų mintys.

Ir vis tiek — tas baltas popierius gulėjo ant stalo.
Lyg laukdamas, kol aš pripažinsiu pralaimėjimą.
Lyg sakydamas:
„Na, pabandyk. Tik pabandyk mane sutepti savo kūryba. “

Aš paėmiau rašiklį.
Popierius suvirpėjo.
Aš irgi. ]]> Sun, 21 Jun 2026 13:10:41 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262405.html http://rasyk.lt/kuriniai/262405.html Ėjom su pusbroliu gaudyti karosų tiesiai per jau gelstančių, bet dar vis žalių miežių lauką. Dviračių neturėjom. Platus laukas vos tilpo mūsų abiejų akyse. Eini, ir braukiasi per kojas švelnūs miežių stiebai. Kvepia raudonomis blakėmis, bičių išprievartautais dobilais ir žiupsneliu amonio salietros.
Mirtinai norėjom valgyti. Matėm – oi, nespėsim iki karosų prūdo. Nespėsim perplaukti miežių lauko, išspardyti akmenų žvyrkelio aštuoniukėje, priekyje – tik grioviai, grioviai.
Sustojom pačiame vidury lauko ir sėdom, kur stovėjom, o vėjas pučia į nugaras, tiesiog kelia marškinius į dangų. Pakeli stiklinį butelį iš „atvažiuojančios pardovkės“, vadinamos lavke, o limonadas putoja, laistosi į sirupą panašiu vandeniu. Daktariška dešra išprakaituoja, bet mėsos skonis neatsiranda. Kvapas mielių ir kalakuto užpakalio... Gerai, kad vėjas nuneša kvapus banguojančių žalių miežių galvomis tolyn, per visą lauką.
Sėdim lauko vidury, o saulė skrudina duoną, tirpdo geltoną sviesto košę. Pusbrolis apsitaško smakrą sviestu, bet net nepasipurto. Kumščiu trenkiu jam per išteptą skruostą. Jis kerta man dešros blyneliu tiesiog į kairę akį, užlipdo pusę vaizdo. Purvini, taukuoti, juodomis rankomis ir duonos trupiniais lūpų kampučiuose jaučiamės sotūs ir krentam į žalius javus ant nugaros. O, Dieve, kaip nesinori eiti karosų.
Vėjas neša kvepiančią taiką ir tylą.
Grįžtam į trešnių alėją, nusidriekusią šalia geležinkelio pylimo. Sėdim ant šakų, o uogos spindinčiomis kekėmis tabaluoja prieš mūsų nosis. Šaukiam pravažiuojantiems traukiniams ir mėtom sultingas trešnes.
Vakare vėsoje važiuojam į šokius motociklu. Šokiai – tai išprotėjusiai garsi muzika ir taurūs gėrimai. Pusbrolis vyresnis, jo kumštis matė ne vieną veidą. Prasidėjo taikiai. Plačiai atsivėrė mėlynos, kojomis spardomos kultūrnamsio durys. Mano smūgis pakibo virš pirmo ėjusio svetimo vaikino akies. Smūgis-spjūvis. Griebiasi už smakro, veido. Laksto vaikinai švariais marškiniais. Juos vejasi du išsimiegoję miežių lauke vaikinai. Atsiranda sužeistų ir susižeidusių. Įbėga sargas, buvęs gaisrininkas, ir mes bėgam slėptis.
Sėdėjom už kultūrnamsio sienos ant šlapios naktinės žolės. Aitriai kvepėjo jazminai.
– Tu pažįsti tą, kuriam dėjai?
– Iš kur aš jį galiu pažinti? – nustebėjau.
– Nešūkauk, o tai kaip dėsiu. Jie mūsų ieškos. Čia gal kokie atvažiavę studentai?
– Iš kur man žinoti?
– Kitą kartą žinok...
– Kitą kartą vardo paklausiu.
Mėnulio nušviestu žvyrkeliu ėjom namo. Įlindom į krūmus, kada išgirdom bėgančius. Jie kėlė dulkes, nes kažkur skubėjo. Trys vaikinai ir keturios merginos.
Geležinkelio stotyje jie vaikščiojo po peroną. Vaikinas, kurį sumušiau, sėdėjo apsikabinęs merginą. Atvažiavo Radviliškio traukinys. Perone liko tik tas vaikinas, kurį sumušiau.
– Koks tavo vardas? – paklausiau.
Jis sėdėjo ramus. Ne, šitas nepuls, supratau.
– Ko jūs norit? – paklausė jis, apsilaižydamas sumuštą lūpą.
– Norim pakviesti tave karosų gaudyti.
Jis pašoko, nes suprato, kad mes tuojau „vesim jį karosų gaudyti“.
Kitą dieną sužinojom, pas ką jis į svečius atvažiavo. Ėjom trise per žalią miežių lauką, ir švelnūs miežių stiebai braukė mums per kojas. ]]> Thu, 18 Jun 2026 18:52:15 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262387.html http://rasyk.lt/kuriniai/262387.html Wed, 17 Jun 2026 09:21:56 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262375.html http://rasyk.lt/kuriniai/262375.html Mūsų palatoje gulėjo aštuoni žmonės. Niekas iš jų nevaikščiojo, bet maldos į aukščiausiąjį nesigirdėjo. Iš visos palatos aš tik vienas galėjau vaikščioti.
- Ei, kas galit nuvežti parūkyti? – sunkus toks balsas lyg iš gilaus rūsio.
- Ei, tu naujas, - čia į mane kreipėsi. – Nuvešk Petrą. Vežimas prie durų
- Netingėk, jaunuoli, visi rūkom. Po to mane, gerai? – tamsoje balsas skambėjo tarsi prarūkyti vargonai: gergšiančiai.
Įėjo sesutė. Jos vaiduokliškas profilis atgulė į apšviestą durų plotą.
- Nori parūkyti? – pasilenkė kvapni sesutė prie manęs.
- Zita, mane nuvežk, prižadėjai, - silpnas toks cyptelėjimas
- Tylėt, - čaižiai sukomandavo sesutė Zita.
Pajutau jos stiprias rankas- ji kėlė mane. Sveiką, tik ką iš namų.
Vežė ji mane greitai – su vėjeliu. Cypia padangos per linoleumą.
Rūkoma ant avarinių laiptinės laiptų tarp aukštų. Net langas praviras.
Tamsu bet cigaretės apšviečia merginos veidą. Jos bruožai mistiški.
Tokiame rūkomajame ji nepaprastai graži.
Tokiose aplinkybėse negražių žmonių tiesiog nėra.
Girdėjosi sesučių juokas, krykštavimas ir dūmai leidosi iš viršaus ir kilo į viršų.
- Laikykis, nieko čia tokio, viskas bus gerai
Mes baigėm rūkyti penktą cigaretę iš eilės, ji motiniškai apkabino mane.
- Jeigu tau kas atsitiks, žinok, tave nuprausiu.
Tylėjau. Kaip arti buvo tas „ nuprausiu“. Siaubas.
Ji privežė mane prie palatos ir man teko parodyti visiems gulintiems, kad aš vaikštau.
Puse nakties vežiojau visus rūkyti prie durų į laiptinę.
Ryte Zita pamatavo temperatūrą ir pamerkė akį.

]]> Tue, 16 Jun 2026 17:28:44 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262370.html http://rasyk.lt/kuriniai/262370.html Mon, 15 Jun 2026 19:51:33 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262363.html http://rasyk.lt/kuriniai/262363.html - Dabar, mano mielas broli, persirengsi ir trauksi į kokią gerą parduotuvę. Kadangi esi panašaus ūgio ir sudėjimo kaip aš, tai nupirksi man kario kostiumą su visais priedais, durklą, kalaviją ir arbaletą. Tada dar nupirksi žirgą…
- Taigi turi! – nustebo Šarėlis.
- Ne tavo reikalas! Jei sakau, kad man reikia, tai reikia. Žirgą pirk gerą, bet… Na, tokį, kuris iš minios neišsiskirtų. Ir gerą balną. Vyrišką, žinoma. Viską palik pirkliui saugoti. Kol kas tiek. Aha! Išeidamas atsiųsk Tunį.
Šarėlis gūžtelėjo pečiais ir išėjo. Jis jau įprato prie keistų Eišos įgeidžių. Tačiau jį vis labiau erzino tai, kad ragana nieko ligi paskutinės minutės neaiškina. Jis buvo tikras, kad vieną dieną per tą slapukavimą jie tikrai įklius. Betgi prieštarauti nedrįso, nors kasdien save įkalbinėjo, kad reikia apie tai pasikalbėti.
Tunis šmurkštelėjo į Eišos kambarį ir atsiprašė:
- Nepyk, panele, kad nebeldžiu. Nenoriu, kad kas mane matytų dažnai čia landžiojant.
- O tu – nekvailas, - šyptelėjo Eiša. – Nesuklydau tave pasirinkdama.
- Tai jau tikrai nesigailėsi, panele. Ar turi man ką paliepti?
- Taip. Man reikia… Nežinau nė kaip tiksliau paaiškinti.
- Sakyk, panele, ko nori. Jei bus neaišku, paklausiu.
- Tai va. Man reikalingas butas. Tiksliau – kambarėlis. Kur nors priemiestyje. Ir kad šeimininkai būtų visai visai nesmalsūs ir nekalbūs.
- Aišku, panele. Net labai. Ką man tiems šeimininkams, kai surasiu, pasakyti?
- Sakyk, kad viena ponia norėtų priebėgos. Aš jiems tikrai netrukdysiu. Gali būti taip, kad nepasirodysiu visą mėnulį ar ilgiau. Tačiau mokėsiu aš daugiau negu mokėtų kiti, nepriklausomai nuo to, ar būsiu ten, ar ne. Iš šeimininkų reikėtų tik tiek: nieko nematyti, nieko negirdėti ir nieko nekalbėti.
- Supratau, panele. Kiek turiu laiko?
- Kuo greičiau, tuo geriau. Ryt su broliu išsikraustom iš čia. Tačiau mano brolis užeis retkarčiais. Kai savo užduotį atliksi, pasiimsiu tave pas save. Turi šeimą?
- Ne, panele. Tiesą pasakius, ponas Rukas yra mano mirusios motinėlės dėdė. Ponas Rukas manęs nemėgsta. Ir laiko tik todėl, kad gerai dirbu, o mokėt nereikia. Ir niekam apie giminystę nepasakoju.
- Man papasakojai.
- Kad, panele, esi man labai gera. O be to… Jeigu paimsi mane iš čia, tai turi apie mane viską žinoti.
- Oi, gudrus tu, Tuni.
- O ką, panele, - žybtelėjo akimis. – Taip gyvendamas išmoksti suktis.


Vėjas buvo palankus. Ir vakarop krantas buvo vos įžiūrimas.
Jaunasis princas Satis įsikūrė prašmatnioje kajutėje, kur greta apsigyveno ir jo mokytojas. Kapitonė Odisu pasiliko laivo triume drauge su kareiviais, nors jai buvo pasiūlyta puiki kajutė.
- Aš privalau būti su savo kariais. Manau, Jisimokai, jog niekas nenorėtų, kad mano galvažudžiai susikibtų su jūreiviais arba tarpusavy.
Jisimokas, kuris buvo atėjęs jos į kajutę kviesti, pritariamai linktelėjo:
- Kapitone Odisu, esi visiškai teisi. Tačiau tikiuosi, kad suteiksi man ir valdovo sūnui garbę ir valgysi drauge su mumis.
Odisu atsistojo į poziciją “laisvai”.
- Ar… ta… burtininkė irgi bus?
- Ji ne burtininkė. Ji magė, Odisu. Ir…
- Neapsimetinėk, Jisimokai. Aš ne to klausiau.
- Taip. Ją pakvietė. Tik… Tu – kariūnė, Odisu. Tu sakai “taip”, “ne”, “nežinau”. Magai turi galybę žodžių.
- Aš ateisiu.
Jisimokas pažvelgė į kapitonę kažkaip keistai, linktelėjo, lyg sutikdamas, lyg atsisveikindamas, ir nuėjo.
Prieš saulėlydį Odisu užkopė ant denio ir patraukė link vakarienei paruoštų staliukų. Kadangi oras buvo puikus, tai vakarieniauti nusprendė denyje. Kapitonė iš įpročio apžvelgė kovos lauką. Ir pamatė mėlynplaukę magę. Šįkart buvo apsirengusi žalią sarį, išpuoštą vis tomis pačiomis auksinėmis žvaigždėmis. Stovėjo tiesi lyg styga ir žvelgė kažkur į tolį. Ilgi mėlyni plaukai palaidi. Ir vėjas kedeno juos lyg vėliavą.
Odisu staiga pasuko link magės. Ji sustojo Initemuai už nugaros. Toji net nekrustelėjo.
- Iš kur tu? – stačiokiškai paklausė.
- Norėjai paklausti, iš kur esi tu?
Odisu šiek tiek patylėjo.
- Gerai. Taip. Aš norėjau paklausti būtent to.
- Kodėl manęs?
- Na… tu juk plaukų nedažai?
- Ne.
- Tačiau mane trikdo tai, kad esi juodaodė.
- Aha, - Initemua lėtai atsigręžė. – Ar tau nepatinka juodaodžiai?
- Ne. Man tas pat.
- Gerai. Paaiškinsiu tau šį tą. Mūsų tautos skiriamasis bruožas – ne odos spalva, ne akys ar kūno sudėjimas. Mūsų tautos skiriamasis bruožas – plaukų spalva.
- Kokia tai tauta? Ir kur ji gyvena?
- Tu pernelyg daug klausinėji, kapitone. O mūsų jau laukia prie stalo.
Ir magė nuėjo, plevendama savo žydrais plaukais. Kapitonė liko stovėti, žvelgdama jai įkandin. Paskui gūžtelėjo pečiais ir nuėjo iš paskos.
Prie stalo jau sėdėjo princas Satis, mokytojas Jisimokas, laivo kapitonas Tūbis ir jo padėjėjas Sojis. Princas valgė kažkokį skaniai atrodantį kepsnį, Jisimokas – žuvį, kapitono padėjėjas graužė kurapkos kulšį. O Tūbis, rodos, prie valgio nė nebuvo prisilietęs. Jis gėrė vyną. Išgerdavo daug. Tačiau Jisimokas pasiūlė jį vadovauti laivui, Odisu pritarė.
- Valdove, - pasakė ji, - Tūbis girtas laivą valdo geriau už daugumą blaivių.
Po akimirkos žiauriai šyptelėjusi pridūrė:
- Manau, kad mes su Jisimoku sugebėsime jam neleisti nusigerti.
Moterys atsisėdo viena priešais kitą. Odisu paėmė paukštienos gabalą, tačiau nepradėjo valgyti. Nelabai norėjo. Todėl ėmė gurkšnoti vyną. Gi Initemua paėmė vynuogių kekę. Pešiojo uogas po vieną, dėjo į burną ir susimąsčiusi kramtė su visais kauliukais.
Tuo tarpu kapitonas tęsė laikinai nutrūkusį pokalbį:
- Tai aš jus išlaipinsiu Lagapos uoste ir turėsiu grįžti atgal?
Jisimokas sutikdamas linktelėjo ir išspjovė ašaką ant denio.
- Ir kuo gi jūs, leiskite paklausti, grįšite atgal?
Initemua nustojo pešiojusi vynuoges, gurkštelėjo vyno ir įdėmiai nužvelgė bendrakeleivių veidus. O kadangi visi tylėjo, pasakė:
- Mes nežinome, kada grįšime. Tai gali užtrukti netgi… kelerius metus. Manau, kad grįžimui laivą gausime.
- Oho… - burbtelėjo Sojis, pilna burna žiaumodamas paukštieną. – Niekaip nesuprantu, kur gi jūs keliaujate.
Į šį klausimą irgi niekas neatsakė. Odisu piktai pažvairavo į abu jūreivius. Jisimokas apsimetė negirdėjęs. Princas Satis, rodos, pokalbiu nesidomėjo. O magė nervingai numetė likusias uogas į lėkštę ir jau norėjo kažką sakyti. Tačiau nesuspėjo.
Jaunasis princas staiga griebė vyno taurę, išgėrė vienu mauku, žiobtelėjo lyg norėdamas ką pasakyti ir griuvo ant denio nutempdamas su savimi staltiesę.
Sėdinčiųjų reakcija buvo įvairi. Odisu ir Jisimokas reagavo taip, kaip ir visada: kapitonė išsitraukė kalaviją, šoko šalin ir, erelio žvilgsniu naršydama denį, tris kartus šaižiai švilptelėjo; mokytojas išsitraukė durklą ir puolė kiton pusėn. Magė puolė prie princo. Abu jūreiviai liko savo vietose, išplėstomis akimis stebeilydami į princą. Tuo metu iš triumo pasipylė Odisu galvažudžiai.
- Žiedas! – šūktelėjo kapitonė.
Ir kariai glaudžiu ratu apsupo keleivių grupelę.
Tuo tarpu princas ėmė gargaliuoti ir trūkčioti. Ant lūpų pasirodė putos.
- Nuodai… - tyliai pasakė magė. – Man reikia į kajutę. Turiu priešnuodžių.
- Nuakai! Ru! Palydėkite ponią!
Iš rato išėjo milžinas ir smulkutė juodaodė moteris. Jie nusekė paskui Initemua.
Magė grįžo greitai, tačiau visiems tas laikas prailgo. Mokytojas priėjo prie princo. Jo akyse buvo neviltis. Jisimokas nepakentė, kad niekuo negali padėti. Initemua atsinešė mažą buteliuką ir taurę su vynu. Ji įlašino tris lašus iš buteliuko, pateliūskavo, kad susimaišytų, ir kreipėsi į mokytoją:
- Turime padaryti taip, kad jis visa tai nurytų.
Jisimokas priklaupė, pakėlė princo galvą ir kreipėsi į arčiausiai stovintį karį:
- Vuba, užspausk princui nosį.
Karys padarė ką lieptas, o mokytojas tvirtai suėmė Sačio galvą savo dideliais delnais. Magė pamažu supylė vyną princui į burną. Tas springo, kosėjo, tačiau didžiąją dalį vaistų nurijo.
- Reikia nunešti jį į kajutę, - Jisimokas paėmė princą ant rankų.
- Ėdna, paimk tris karius: du kajutėje, du prie durų, - sukomandavo Odisu.
Initemua norėjo sekti paskui, tačiau kapitono padėjėjas sušvogždė kažką ir lygiai kaip princas griuvo ant denio.
- O dievai nemirtingieji… - sudejavo magė.
Netrukus Sojui buvo atlikta tokia pati procedūra. Ir jis buvo palydėtas į savo kajutę. Sargyba išstatyta visuose laivo užkaboriuose. Tik tada Odisu paklausė:
- Ar jūreiviai ir kareiviai jau valgė?
- Ne, kapitone, - atsakė seržantas Iniras. – Mums žadėjo vakarienę po saulėlydžio.
- Kokas! – pašoko iš vietos Jisimokas ir lyg strėlė šovė į kambuzą.
Paskui jį nukurnėjo ir magė. Grįžo greit. Koką rado negyvą.
- Na, reikia aptarti viską, - pasakė Odisu.
- Junga! – riktelėjo kapitonas.
Ant denio pasirodė kokių trylikos metų berniokėlis.
- Surink, sušluok čia viską. Ir viską. Girdi?! Viską! Išmesk už borto. Ir maistą, ir indus, ir staltieses. Ir, jei nori gyventi, nieko nedėk į burną.
- Klausau, kapitone!
- O mes, ponai, eime į mano kajutę.
Visi nusekė paskui kapitoną. Kajutėje įsitaisė kaip kam patogiau. Kapitonė Odisu atsistojo “laisvai”. Jai visada buvo patogiau taip stovėti, kai aptarinėjami kariniai klausimai. Jisimokas atsisėdo ant kilimo, sukryžiavęs kojas po savimi. Kapitonas Tūbis išsidrėbė savo krėsle. O žavioji magė įsitaisė pusiau gulom ant sofutės.
Kurį laiką visi tylėjo.
- Na, kas turi kokių minčių? – tingiai paklausė Initemua.
- Turime išsiaiškinti, kas ką valgė, - prabilo Jisimokas. – Aš, pavyzdžiui, valgiau žuvį ir gėriau vyną. Princas valgė veršieną ir gėrė vyną. Kapitono padėjėjas valgė paukštieną ir gėrė vyną. Kapitonas…
- Aš, brolau, tiktai gėriau vyną, - burbtelėjo Tūbis.
- Aš irgi, - trumpai paaiškino Odisu.
- Aš valgiau vaisius. Tiksliau, vynuoges. Ir gėriau vyną, - pranešė magė.
- Tada viskas aišku. Paukštiena ir veršiena buvo užnuodytos…
- Įdomu, ką valgė kokas… - vėl burbtelėjo kapitonas.
- Aha, jis galėjo valgyti bet ką, - pareiškė Odisu.
Visi nutilo.
- Klausyk, Initemua, - vėl prakalbo kapitonė. – Ar galiu vadinti tave vardu? Be visų tų titulų…
- Žinoma! Aš manau, kad visi, išskyrus princą, esame lygūs. Visi esame tam, kad saugotume jo didenybės sveikatą ir gyvybę.
- Gerai… Ar tu gali nustatyti… kaip čia pasakius?..
- Nori paklausti, ar galiu numatyti, kad maistas užnuodytas? Ne. Tokių galių neturiu.
- Tai ką darysim? – įsiterpė Tūbis. – Kaip žinosim, kuris maistas užnuodytas, kuris ne?
- Geras klausimas, - pritarė Odisu.
- Na, nežinau. Man dabar svarbiausia, ar princas išgyvens, ar ne..
- Taip, - atsakė magė.
- Kaip gali taip užtikrintai kalbėti? Juk nežinai kokie tai nuodai, - suirzo Odisu.
- Aš turiu labai gerų priešnuodžių. Jie – nuo visų nuodų. Ryte matysim...
- Taip ir maniau! – šūktelėjo kapitonė. – Niekada nepasitikėjau visokiais burtininkais, raganiais ir kitokiais apgavikais. Ligi ryto! Nieko sau! Ligi ryto princas Satis kojas pakratys!
- Ir mano pavaduotojas… - vėl burbtelėjo Tūbis.
Tuo tarpu Odisu vis dar keikė burtininkus, raganius, žynius ir kitus apgavikus. Ji priėjo prie Initemua. Atrodė, kad tuoj tuoj mažų mažiausiai skels jai antausį. Magė pašoko nuo sofutės ir sušnypštė kaip katė:
- Tu čia man nenurodinėk… Aš savo darbą išmanau… Ir jis daug sudėtingesnis negu kalaviju mojuoti… O jeigu kabinėsies, paversiu mėlyna varle… Ir…
- Ei! Ei! Ei! Damos! – šoko į tarpą Jisimokas, viena ranka nustumdamas kapitonę, kita sulaikydamas pakeltą magės ranką. – Ar iš proto išsikraustėt? Tik to dar betrūko, kad tarpusavy susipjautume! O kelionė dar tik prasidėjo…
Kapitonė piktai trūktelėjo petimi ir nulindo į toliausią kajutės kampą, kažką po nosim burbėdama. Initemua ištraukė ranką, piktai dėbtelėjo į mokytoją ir vėl įsitaisė ant sofutės. O Jisimokas grįžo į savo vietą ir pasakė:
- Teks apsiprasti su mintimi, kad dirbame drauge. Kiekvienas iš mūsų esame savo srities specialistas. Tai ir leiskime vieni kitiems dirbti. Ir tada viskas bus gerai.
Kajutę vėl užliejo tyla. Galiausiai prabilo Tūbis:
- Aš, ponai, esu tik jūreivis. Žinau, kaip valdyti laivą ir suvaldyti maištaujančią įgulą. Esu neblogas karys. O apie magiją visai nieko neišmanau. Taigi, tas sritis ir užleidžiu jums. Tačiau kaip laivo kapitonas privalau rūpintis, kad įgula ir keleiviai nebadautų ir nemirtų iš troškulio. Kaip man tai padaryti susidariusiomis aplinkybėmis?
- Ar toli, kapitone, koks nors uostas? – pagaliau paklausė Initemua.
- Na, arčiausia, žinoma, būtų grįžti…
- Ne, ne! – šūktelėjo Odisu. – Negi valdovui Monižui pasakosim kas čia nutiko?
- Sutinku. Grįžti negalime, - linktelėjo Jisimokas.
- Tada, ponai, artimiausias uostas yra Ulakira Dako saloje. Jei oras bus palankus, mes pasieksime uostą po poros dienų.
- Taip ir padarysim, - ramiai nusprendė Odisu. – Tačiau dabar reikia skubiai išmesti už borto viską, kas, kaip nustatėme, gali būti užnuodyta.
- Taip ir padaryk, kapitone. Imk savo karius ir sutvarkykit šį reikalą, - pasiūlė mokytojas.
Kapitonė linktelėjo ir išėjo, o mokytojas tęsė:
- Tačiau mes negalime būti tikri, kad neužnuodytas ir kitas maistas. Arba… nuodytojas yra čia.
- Nemanau, - atsiliepė magė. – Užnuodyta buvo uoste arba dar pas pirklį. Kapitone, pas kurį pirklį produktus pirkai?
- Pas Vanratą, kaip visada. Lyg nepanašus į nuodytoją…
- Na, dideli pinigai arba baimė gali priversti daryti baisius dalykus. Gaila, kad negaliu jo papurtyti. Sužinočiau visą tiesą.
- Aš manau, - vėl prabilo Jisimokas, - kad teks tenkintis žuvimi ir vynu, kuris neužnuodytas.
- Keista… - burbtelėjo Initemua. – Jei tai būčiau dariusi aš, pirmiausiai būčiau užnuodijusi vyną.
- Gal tu, Initemua, ir būtum galėjus tai padaryti. Tačiau, jeigu tai ne burtininko darbas, tai prie vyno daugiau niekas negalėjo prieiti. Jis stovėjo mano rūsiuose. Ir į laivą buvo atgabentas šiandien ryte su mano vyrų palyda.
- Įdomu… Turėjau vieną kandidatą, tačiau jis burtininkas. Ir tokios nesąmonės nebūtų daręs. Nebent…
Magė kurį laiką susimąsčiusi pešiojo sario kraštą. Paskui pasakė nei šį, nei tą:
- Man reikia persirengti.
Ir išėjo.


Ligi pokylio Eiša pastatė karalienę ant kojų, jei taip galima pasakyti. Jos oda tapo lygi ir švelni. Sapa Gražioji jautėsi puikiai – tiesiog pražydo.
Pokylio išvakarėse prie vakarienės stalo Vytkus Ilgasis staiga paklausė:
- Turbūt, Tavo didenybe, pokylyje nedalyvausi? Rūmų gydytojai sako, tavo sveikata silpna.
Tai nebuvo klausimas. Greičiau teiginys. Tačiau karalienė atsiliepė ramiai:
- Aš būtinai dalyvausiu, valdove. Aslupus mane labai nuvylė. Sakyčiau, jį reikia vyt iš rūmų. Apie nėščios moters sveikatą ir jos priežiūrą nieko neišmano. Štai panelė Eiša mane tiesiog iš patalo prikėlė. Ir viso labo per kelias dienas.
Karalius liko akivaizdžiai nepatenkintas, tačiau nieko nepasakė. Eiša, stovėdama karalienei už nugaros, puikiai matė nepatenkintą jo miną. Ir nusistebėjo netikėta karalienės drąsa. Buvo tiesiog neįtikėtina, kad prasčiokė gali taip tvardytis.
Taip ir pasakė. Per kelias dienas įpratino Sapą Gražiąją išklausyti tiesą, kai nieks daugiau negirdi.
- Manai man buvo lengva?! – staiga isteriškai sušuko karalienė. – Manai, nesuprantu, kad esu negraži prasčiokė? O dar tai, kad ilgai neturėjau vaikų… Mano vyras… Et!
Valdovė kuriam laikui nutilo. O paskui pravirko:
- Aš juk žinau… Tai ta Obyra! Ji jau seniai rėžia sparną aplink mano vyrą. Tikra kalė! Jeigu nebūčiau pastojusi, tai… tai jau nebebūčiau karalienė. Gal nė gyvos nebebūtų…
Eiša prisėdo šalia ir ėmė kaip mokėdama guosti. Viena sau mąstė, kad šitai kvaišelei jaunystėje, matyt, atrodė (o kam neatrodo?), jog būti karaliene – tai jau visų troškimų išsipildymas. Na na… Vytkus Ilgasis dar ir dabar dailus. Turėjo viso labo keturiasdešimt metų. Taigi, pačiame jėgų žydėjime…
- O kas ta Obyra? – staiga paklausė.
- Na, ji yra vyriausiojo kariuomenės vado Ijo dukterėčia. Prieš porą metų tapo našlaite. Tada ją ėmėsi globoti dėdė. Taip Obyra pateko į rūmus. Ir iškart prilipo prie valdovo. Akeles varto, šypsosi… Ir vis pataikauja. Štai Vytkus Ilgasis ir užkibo. Ar daug jam reikia? Ne pirma juk. Dabar manęs niekur drauge nebeima. Štai ir šiandien norėjo, kad į pokylį neičiau…
- Išgrauš! – staiga riktelėjo piktai. – Mirdama nušliaužčiau, kad tik mano ponui vyrui būtų nemalonu.
Sapa Gražioji atsistojo ir priėjo prie veidrodžio. Kurį laiką tyrinėjo savo atvaizdą.
- Žinai, Eiša… aš nesu tokia kvaila kaip atrodo. Žinoma, iš pradžių tokia ir buvau. Man atrodė, kad ištekėsiu – tapsiu karaliene. Ir viskas: laimė garantuota. Deja… Nors ir negreit, bet ėmiau suvokti, kad…
Karalienė vėl kuriam laikui nutilo.
- Klausyk, karaliene, - atsargiai pradėjo Eiša, - tai, žinoma, ne mano reikalas… bet… Kaip susipažinai su valdovu?
Sapa Gražioji pažvelgė įdėmiai į Eišą ir staiga nusijuokė:
- Ką? Ir tave pasiekė gandai?
Eiša išmintingai nutylėjo.
- Žinai, pastaruoju metu jaučiuosi taip, tarytum… kažkas mane tampo už virvučių…
Eiša klausiamai įsmeigė akis į karalienę.
- Nežinau, brangioji, kodėl, - karalienė grįžo ir atsisėdo prie Eišos, - aš pasitikiu tavimi. Neseniai tave pažįstu, bet… per tuos dvidešimt metų išmokau pažinti žmones. Tu ir tavo brolis esate pirmieji, kurie su manim elgiasi kaip su žmogum. Nedrįstu tikėtis, kad taip elgiatės neturėdami jokių užkulisinių minčių. Tačiau tikiuosi, kad peilio į nugarą neįsmeigsite…
Eiša paėmė karalienę už rankos ir pažvelgė jai į akis.
- Valdove, - tarė ji tyliu įtaigiu balsu, - aš negaliu tau pasakyti kodėl, tačiau turiu tave užtikrinti, kad mes su Šarėliu esame čia tam, kad gintume tave ir tavo sūnų. Teks pasitikėti mumis.
- Ar man ir mano sūnui gresia pavojus?
- Taip. Norėjau tai nuslėpti nuo tavęs. Tačiau atvykusi čia pamačiau, kad padėtis prastesnė nei tikėjausi. Kol kas nežinau, kas vyksta. Tačiau mano nuojauta…
Eiša nutilo.
- Žinai, valdove, kol mes su Šarėliu čia, tol gali būti visiškai rami. Dabar, aš manau, svarbiausia pokylis. T ]]> Mon, 1 Jun 2026 14:11:53 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262283.html http://rasyk.lt/kuriniai/262283.html
Vieną keltą praleidau, nes nenorėjau skubėti. Turėdamas dar valandą, pėdinau suplaktu pajūrio smėliu pietų pusėn, mėgaudamasis karts nuo karto veidą sušildančia saule. Miestą palikau apniukusį, o čia, virš vandenų, pūtė kiti vėjai, ir dangus jau buvo pavasariškai šviesus.

Paplūdimys tysojo apytuštis. Pasukau link medinių laiptų per kopas. Pakilęs jais  aukštėliau, prisėdau ant laiptelio galo pasižvalgyti po jūros platybes. Iš už nugaros pasigirdo balsai žmonių, užkopusių tais pačiais laiptais iš kitos pusės. Pro mane sėdintį nulipo vyriškis, mergina ir dar viena mergina. Apsidairę netrukus visi trys grįžo prie laiptų, ir, geresnės vietos neradę, įsitaisė keliolika pakopų žemiau. Vyriškis iš krepšio ištraukė termosą ir kažką pilstė į puodukus. Antroji mergina juodu iš apačios fotografavo. Mačiau, jog ir ašen patenku į objektyvą, tai užsimerkiau, kad nespoksočiau į juos iš nuotraukos. Trauktis neketinau, nes atsiradau čia pirmas. Sėdėjau užmerktomis akimis, girdėdamas jų juoką, bet nesuprasdamas žodžių, jūros ošimo gožiamų.

Taip kiurksojau pakankamai ilgai, kad galėčiau garbingai pasitraukti. Tuomet atsistojau ir nesidairydamas palikau žemiau sėdinčią draugiją. Užlipęs viršun, sugalvojau pasukti į šoną ir kopų gūbriu pasiekti kitus laiptus.

Kai už valandėlės stabtelėjau ir iš aukštai apsidairiau aplinkui, nei tos vietos, kur sėdėjau, nei žmonių nebemačiau. Vienoje pusėje driekėsi jūra, kitoje, čia pat po mano kojomis, – nerijos miškai. Žvilgsnis klydo vis tolyn žaliu viršūnių mezginiu. Ir aš pats, rodės, ant pušies, ne kopos stoviu. Buvau pačioje viršūnėje – ant ploniausių šakelių.

Vanduo

Turėjau daug laiko. Galėjau klaidžioti pakrante nesibaimindamas, kad pavėluosiu į keltą. Džiaugiausi laisve, dangaus ir vandens platybėmis. Jūra tądien plytėjo kaip niekad rami, pavasario saulėje žibanti.

Tiesą sakant, klaidžioti nelabai buvo kur. Jei šiaurėn, tai kelionę būčiau greitai pabaigęs ties uosto molu. Patraukiau priešingon pusėn, atlošęs galvą, kad saulė kibtų į veidą. Galėjau žingsniuoti užsimerkęs išilgai vandens - kelias buvo lygus, o smiltys po kojomis kietai suplaktos. Menkos bangelės kažką migdančiai murmėjo, ir tiktai batai kartais kriauklių lūženas patraškindavo.

Kuo toliau, tuo rečiau besutikdavau žmonių. Tarpais atsigręždavau į vis labiau mąžtantį ir mėlstantį molą ir laivus prie uosto vartų. Sukoręs gerą gabalą, stabtelėjau. Kitaip nei visur, čia pakrantės ruožas buvo žvirgždu nusėtas. Vilnys plūsdamos ir slūgdamos stumdė šlapius akmenukus. Parinkęs stambesnį, įmečiau jį vandenin ir žiūrėjau, ar jūra bent kilstelės.

Pajutau, kad mano veiksmus dar kažkas stebi. Apsidairęs pamačiau, kad ne aš vienas čia toks atklydęs. Ant laiptų per kopas buvo įsitaisęs vyriškis ir pora merginų. Gurkšnodami iš baltų puodelių, jie žvilgčiojo mano pusėn. Kiek aukščiau ant laiptų atsiskyręs snaudė dar vienas žmogus – be puodelio.

Švystelėjau į vandenį antrąjį akmenį. Visi stebėjome, ar jūra bent kilstelės. Tada išgirdau vyro balsą, paskui merginų juoką. Nesmagiai pasijutęs, nudūlinau krantu tolyn. Greitai nieko nebegirdėjau, tik savo žingsnius ir vandenį ramiai alsuojant.

Smiltys

Nuo kelto patraukiau savuoju keliu link jūros minkštais pušyno takais. Ėjau greitesniu žingsniu, nes kiek sužvarbau, plaukdamas per marias. Miške tarp šakų švietė balti debesėliai giedrame danguje – galėjai pagalvoti, kad jau vasara, jei ne stingstantys rankų pirštai. Bet ir tie žingsniuojant po truputį šilo.

Pasiekęs palvę, prie jūros išeiti neskubėjau, nubrūžinau tolyn dviračių tako asfaltu. Takas rietėsi visiškai tuščias ankstyvą pavasarį. Vienoje pusėje žaliavo pušaitės, kitoje už pievos ir kopų turėjo būti jūra, tiktai jos bangų ošimo nebuvo girdėti. Tačiau jutau, kad čia pat ilsisi didelis ir galingas gamtos gaivalas.

Kai asfalto kelias įkyrėjo, pirmais pasitaikiusiais laiptais pakilau ant kopų. Viršuje nustebau išvydęs, kad esu ne vienas. Juk buvau jau gan toli nužygiavęs, tačiau kaip tik ant šitų nuošalių laiptų radau besnaudžiantį žmogelį, o žemiau pastebėjau dar bent tris. Ten vyriškis su merginomis linksmai kažką gurkšnojo iš baltų puodelių. Draugijos netrokšdamas, pasukau kopagūbriu į šoną prie kitų, gal tuštesnių laiptų. Tuomet išgirdau merginų juoką. Ar ne iš manęs juokėsi? Tačiau nuėjau tolyn neatsigręždamas.

Ant gretimų laiptų nieko nebesutikau. Ilgai dairiausi po jūros platybes, kuriomis plaukiojo debesų šešėliai. Reginio prigėręs, nulipau žemyn pasėdėti ant paskutinės, pusiau užpustytos pakopos. Ten tebuvo smėlis aplinkui, vanduo priešais ir dangus virš galvos. Ir dar aš - šitoms erdvėms ir stichijoms nesuvokiamas ir nebūtinas. Kai grįšiu namo, galvojau, kai pakrantė ištuštės, lygiai taip pat – su manimi ar be manęs – čia dieną ir naktį vilnys drėkins kranto smėlį, vėjas gainios smiltis, šnarės kopų šiurkšti žolė... Štai nukrito smiltelė nuo mano batų, įsispyrusių į smėlį... Štai akmenukas - jeigu įmesčiau jį vandenin, argi jūra bent kilstelėtų?..

Pasaulis toks didelis, o žmogaus širdis tokia maža – lyg jos visai nebūtų. ]]> Sun, 31 May 2026 08:47:51 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262273.html http://rasyk.lt/kuriniai/262273.html
Norėčiau, kad lietaus audros išmoktų medžių švelnumo — to lėto, kantraus linguojimo, kai net vėjas supranta, jog čia ne vieta skubėti. Kad jos kristų ne kaip grasinimas, o kaip prisilietimas, kuris nieko nereikalauja.

Ir dar norėčiau, kad pavasarinis vėjas nušluotų nuo mūsų senojo namo žmonių tamsias mintis. Tegul jos nueina po liepomis, atsisėda ant suolelio ir šnekučiuojasi tarpusavyje, lyg senos tetos, kurios viską žino geriau. Tegul kalba, net jei apie mane — svarbu, kad nebegrįžtų į kambarį, kuriame norisi tylos. ]]> Fri, 29 May 2026 01:28:10 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262256.html http://rasyk.lt/kuriniai/262256.html