http://rasyk.lt lt kitoks.lt
Svetainėje atsisėdai prie manęs. Tyli ir išdidi. Maniau, kad tu – Egipto deivė. Drebėjo rankos, kai nešiau bulvių traškučius ir alų. Girdėjau, kaip stiklas dusliai skamba. Žiūrėjom viską iš eilės: tv novelės, melodramos ir laidos apie nelaimingus storulius. Nors buvo jau gili naktis, bet aš jaučiausi dar toks blaivas.

Iš pradžių tai žavėjo. Buvau laisvas. Nereikėjo nė vieno nieko atsiklausti. Visas laikas ir viskas, ko tik norėjome, buvo mūsų. Atrodė, kad svajonė išsipildė. Tu ne šiaip sau atėjai. Tu radai mūsų namus.

Gal po savaitės ar dviejų, galvojau, kad laikas išeiti iš šių sienų keturių. Tu pasipuošei. Norėjai būti gražiausia iš visų, tą naktį mano sutiktų. Naktiniai barai ir restoranai, prabangūs limuzinai. Rinkomės juos iš eilės, be jokio išankstinio noro. Vaišinomės maistu ir gėrimais. Jaučiau, kaip stipriai laikaisi už mano rankos ir kaip piktai nužiūrinėjai visas, kurios bent kiek atsisukdavo į mane. Šypsojausi. Tegul dabar kitos pavydi tau manęs. Užvertusi galvą, lyg sklęstum virš purvinų grindų, buvai aukščiau visų. Aukščiau manęs.

Prisėdom nuošaliau, kad šokių salė būtų akyse. Šampano taurės blizgėjo burbulais. Mačiau, kaip poros trypčiojo ratu į šokių muziką. Mačiau, kaip stiklo širdys trūkinėjo nuo tuščių kalbų.

Ne man! Nenoriu šios nakties apgaulės ir tuščių pažadų!

Ryte, dar neišsiblaivęs, kviečiau tave pabraidyti tarp bangų. Tu sutikai. Balta suknelė, skrybėlaitė. Maniau, kad angelą šalia savęs vežu. Prie jūros – šurmulys. Bėgiojo, žaidė, išdykavo. Mačiau, maža mergaitė rinko akmenukus.

Tu nematei. Žiūrėjai aukščiau bangų į horizonto tolį, ten, kur toliau laivai prieš uostą ilsisi. Mano akys atsibudo. Šaltu vėju nusiprausiau mintis ir ranką tavo iš savo delno tyliai leidau į žalias gelmes. ]]> Wed, 10 Jun 2026 05:34:06 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262333.html http://rasyk.lt/kuriniai/262333.html – Užeik, – pakvietė vidun moteris, pasipuošusi tik chalatu.
Vyriškis užėjo, nešinas gėlių puokšte bei pirkinių maišeliu: saldainiai, importiniai vaisiai, keletas žaislų vaikams.
– O! Tu romantikas. Ir... atidus. Vaikai, ateikit! Dėdė atvažiavo.
Du mažamečiai išlindo iš savo žaidimų kambario. Smalsiai nužiūrėjo svečią, paskubomis paėmė lauktuves ir nulindo atgal į savo kambarį.
– Drovučiai, – teisino vaikus, kad šie net nepadėkojo. – Kavos ar arbatos? – susizgribo, kad ir pati nenuovoki.
Abu susėdo prie stalo. Kava, saldainiai, atsivežti vaisiai. Nė vienam tai nerūpėjo. Žiūrėjo vienas į kitą kupidoniškomis akimis.
– Aš išviriau sriubos. Valgysi? Vaikus reikia pamaitinti. Paskui jie eis pietų pogulio.

Susėdo virtuvėje prie stalo. Padėjo dubias lėkštes. Pripylė ne itin karštos sriubos, kad vaikai nenusidegintų. Ėmė valgyti. Mažieji ėmė drąsintis prie dėdės. Su didžiuliu smalsumu žiūrėjo. Laukė, kol pakalbins. Pamažu įsisiūbavo: bevalgant stalo žaidynės nuo akių pamirkčiojimų, iki šaukštų barškinimo į lėkštę. Mažasis, vos dviejų metų pipiras, įsismarkavo ir atsisėdo dėdei ant kelių. Moteris pritvinkusiomis nuo ašarų akimis meiliai žiūrėjo. Ne tėvas, bet gal...

Sriubai atšalus, mažasis šelmis ėmė ir sumerkė rankutes į lėkštę. Pradėjo mazgoti, vis perbraukdamas per snarglėtą panosę. Niekas nedrausmino, juk vaikas.
– Dar valgysi? – pasidomėjo moteris.
Dėdė kiekvieną šaukštą sunkiai rijo net užsimerkęs.
– Na va! Vaikučiai sumigo. Dabar turim porą valandų, – užvedinėjo ant kelio.

Nežinia, meilė ar tik aistra virė už miegamojo durų, bet tai buvo tik pradžia. Dar po kelių mėnesių jau ne kaip svečias, o kaip namų šeimininkas dėdė varstė buto duris, atsirakindamas savo raktu. Moteris gamino valgyti, skalbė, tvarkė namus. Dosnūs alimentai iš Airijos leido nebadauti, nors tų eurų galėjo būti ir daugiau.
– Sriubos?
Susėdo visi prie stalo. Vieni pasišliurpčiodami, kiti tik barškendami šaukštu į lėkštę, bandė įveikti savo porciją. Vaikai, nuleidę galvas, mosikuodami kojytėmis po stalu, tik laukė, kol dėdė pavalgys. Tuomet ir jie galės eiti į savo kambarį. Dėdė neskubėjo. Kartojo antrą porciją. Privalgęs pastūmė lėkštę nuo savęs. Atsistojo eiti. Vaikai tik šoko paskui.
– Niekur! Sėdėsit, kol suvalgysit! – pagrasino išsitraukdamas kelnių diržą. ]]> Mon, 8 Jun 2026 17:10:23 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262324.html http://rasyk.lt/kuriniai/262324.html - Dabar, mano mielas broli, persirengsi ir trauksi į kokią gerą parduotuvę. Kadangi esi panašaus ūgio ir sudėjimo kaip aš, tai nupirksi man kario kostiumą su visais priedais, durklą, kalaviją ir arbaletą. Tada dar nupirksi žirgą…
- Taigi turi! – nustebo Šarėlis.
- Ne tavo reikalas! Jei sakau, kad man reikia, tai reikia. Žirgą pirk gerą, bet… Na, tokį, kuris iš minios neišsiskirtų. Ir gerą balną. Vyrišką, žinoma. Viską palik pirkliui saugoti. Kol kas tiek. Aha! Išeidamas atsiųsk Tunį.
Šarėlis gūžtelėjo pečiais ir išėjo. Jis jau įprato prie keistų Eišos įgeidžių. Tačiau jį vis labiau erzino tai, kad ragana nieko ligi paskutinės minutės neaiškina. Jis buvo tikras, kad vieną dieną per tą slapukavimą jie tikrai įklius. Betgi prieštarauti nedrįso, nors kasdien save įkalbinėjo, kad reikia apie tai pasikalbėti.
Tunis šmurkštelėjo į Eišos kambarį ir atsiprašė:
- Nepyk, panele, kad nebeldžiu. Nenoriu, kad kas mane matytų dažnai čia landžiojant.
- O tu – nekvailas, - šyptelėjo Eiša. – Nesuklydau tave pasirinkdama.
- Tai jau tikrai nesigailėsi, panele. Ar turi man ką paliepti?
- Taip. Man reikia… Nežinau nė kaip tiksliau paaiškinti.
- Sakyk, panele, ko nori. Jei bus neaišku, paklausiu.
- Tai va. Man reikalingas butas. Tiksliau – kambarėlis. Kur nors priemiestyje. Ir kad šeimininkai būtų visai visai nesmalsūs ir nekalbūs.
- Aišku, panele. Net labai. Ką man tiems šeimininkams, kai surasiu, pasakyti?
- Sakyk, kad viena ponia norėtų priebėgos. Aš jiems tikrai netrukdysiu. Gali būti taip, kad nepasirodysiu visą mėnulį ar ilgiau. Tačiau mokėsiu aš daugiau negu mokėtų kiti, nepriklausomai nuo to, ar būsiu ten, ar ne. Iš šeimininkų reikėtų tik tiek: nieko nematyti, nieko negirdėti ir nieko nekalbėti.
- Supratau, panele. Kiek turiu laiko?
- Kuo greičiau, tuo geriau. Ryt su broliu išsikraustom iš čia. Tačiau mano brolis užeis retkarčiais. Kai savo užduotį atliksi, pasiimsiu tave pas save. Turi šeimą?
- Ne, panele. Tiesą pasakius, ponas Rukas yra mano mirusios motinėlės dėdė. Ponas Rukas manęs nemėgsta. Ir laiko tik todėl, kad gerai dirbu, o mokėt nereikia. Ir niekam apie giminystę nepasakoju.
- Man papasakojai.
- Kad, panele, esi man labai gera. O be to… Jeigu paimsi mane iš čia, tai turi apie mane viską žinoti.
- Oi, gudrus tu, Tuni.
- O ką, panele, - žybtelėjo akimis. – Taip gyvendamas išmoksti suktis.


Vėjas buvo palankus. Ir vakarop krantas buvo vos įžiūrimas.
Jaunasis princas Satis įsikūrė prašmatnioje kajutėje, kur greta apsigyveno ir jo mokytojas. Kapitonė Odisu pasiliko laivo triume drauge su kareiviais, nors jai buvo pasiūlyta puiki kajutė.
- Aš privalau būti su savo kariais. Manau, Jisimokai, jog niekas nenorėtų, kad mano galvažudžiai susikibtų su jūreiviais arba tarpusavy.
Jisimokas, kuris buvo atėjęs jos į kajutę kviesti, pritariamai linktelėjo:
- Kapitone Odisu, esi visiškai teisi. Tačiau tikiuosi, kad suteiksi man ir valdovo sūnui garbę ir valgysi drauge su mumis.
Odisu atsistojo į poziciją “laisvai”.
- Ar… ta… burtininkė irgi bus?
- Ji ne burtininkė. Ji magė, Odisu. Ir…
- Neapsimetinėk, Jisimokai. Aš ne to klausiau.
- Taip. Ją pakvietė. Tik… Tu – kariūnė, Odisu. Tu sakai “taip”, “ne”, “nežinau”. Magai turi galybę žodžių.
- Aš ateisiu.
Jisimokas pažvelgė į kapitonę kažkaip keistai, linktelėjo, lyg sutikdamas, lyg atsisveikindamas, ir nuėjo.
Prieš saulėlydį Odisu užkopė ant denio ir patraukė link vakarienei paruoštų staliukų. Kadangi oras buvo puikus, tai vakarieniauti nusprendė denyje. Kapitonė iš įpročio apžvelgė kovos lauką. Ir pamatė mėlynplaukę magę. Šįkart buvo apsirengusi žalią sarį, išpuoštą vis tomis pačiomis auksinėmis žvaigždėmis. Stovėjo tiesi lyg styga ir žvelgė kažkur į tolį. Ilgi mėlyni plaukai palaidi. Ir vėjas kedeno juos lyg vėliavą.
Odisu staiga pasuko link magės. Ji sustojo Initemuai už nugaros. Toji net nekrustelėjo.
- Iš kur tu? – stačiokiškai paklausė.
- Norėjai paklausti, iš kur esi tu?
Odisu šiek tiek patylėjo.
- Gerai. Taip. Aš norėjau paklausti būtent to.
- Kodėl manęs?
- Na… tu juk plaukų nedažai?
- Ne.
- Tačiau mane trikdo tai, kad esi juodaodė.
- Aha, - Initemua lėtai atsigręžė. – Ar tau nepatinka juodaodžiai?
- Ne. Man tas pat.
- Gerai. Paaiškinsiu tau šį tą. Mūsų tautos skiriamasis bruožas – ne odos spalva, ne akys ar kūno sudėjimas. Mūsų tautos skiriamasis bruožas – plaukų spalva.
- Kokia tai tauta? Ir kur ji gyvena?
- Tu pernelyg daug klausinėji, kapitone. O mūsų jau laukia prie stalo.
Ir magė nuėjo, plevendama savo žydrais plaukais. Kapitonė liko stovėti, žvelgdama jai įkandin. Paskui gūžtelėjo pečiais ir nuėjo iš paskos.
Prie stalo jau sėdėjo princas Satis, mokytojas Jisimokas, laivo kapitonas Tūbis ir jo padėjėjas Sojis. Princas valgė kažkokį skaniai atrodantį kepsnį, Jisimokas – žuvį, kapitono padėjėjas graužė kurapkos kulšį. O Tūbis, rodos, prie valgio nė nebuvo prisilietęs. Jis gėrė vyną. Išgerdavo daug. Tačiau Jisimokas pasiūlė jį vadovauti laivui, Odisu pritarė.
- Valdove, - pasakė ji, - Tūbis girtas laivą valdo geriau už daugumą blaivių.
Po akimirkos žiauriai šyptelėjusi pridūrė:
- Manau, kad mes su Jisimoku sugebėsime jam neleisti nusigerti.
Moterys atsisėdo viena priešais kitą. Odisu paėmė paukštienos gabalą, tačiau nepradėjo valgyti. Nelabai norėjo. Todėl ėmė gurkšnoti vyną. Gi Initemua paėmė vynuogių kekę. Pešiojo uogas po vieną, dėjo į burną ir susimąsčiusi kramtė su visais kauliukais.
Tuo tarpu kapitonas tęsė laikinai nutrūkusį pokalbį:
- Tai aš jus išlaipinsiu Lagapos uoste ir turėsiu grįžti atgal?
Jisimokas sutikdamas linktelėjo ir išspjovė ašaką ant denio.
- Ir kuo gi jūs, leiskite paklausti, grįšite atgal?
Initemua nustojo pešiojusi vynuoges, gurkštelėjo vyno ir įdėmiai nužvelgė bendrakeleivių veidus. O kadangi visi tylėjo, pasakė:
- Mes nežinome, kada grįšime. Tai gali užtrukti netgi… kelerius metus. Manau, kad grįžimui laivą gausime.
- Oho… - burbtelėjo Sojis, pilna burna žiaumodamas paukštieną. – Niekaip nesuprantu, kur gi jūs keliaujate.
Į šį klausimą irgi niekas neatsakė. Odisu piktai pažvairavo į abu jūreivius. Jisimokas apsimetė negirdėjęs. Princas Satis, rodos, pokalbiu nesidomėjo. O magė nervingai numetė likusias uogas į lėkštę ir jau norėjo kažką sakyti. Tačiau nesuspėjo.
Jaunasis princas staiga griebė vyno taurę, išgėrė vienu mauku, žiobtelėjo lyg norėdamas ką pasakyti ir griuvo ant denio nutempdamas su savimi staltiesę.
Sėdinčiųjų reakcija buvo įvairi. Odisu ir Jisimokas reagavo taip, kaip ir visada: kapitonė išsitraukė kalaviją, šoko šalin ir, erelio žvilgsniu naršydama denį, tris kartus šaižiai švilptelėjo; mokytojas išsitraukė durklą ir puolė kiton pusėn. Magė puolė prie princo. Abu jūreiviai liko savo vietose, išplėstomis akimis stebeilydami į princą. Tuo metu iš triumo pasipylė Odisu galvažudžiai.
- Žiedas! – šūktelėjo kapitonė.
Ir kariai glaudžiu ratu apsupo keleivių grupelę.
Tuo tarpu princas ėmė gargaliuoti ir trūkčioti. Ant lūpų pasirodė putos.
- Nuodai… - tyliai pasakė magė. – Man reikia į kajutę. Turiu priešnuodžių.
- Nuakai! Ru! Palydėkite ponią!
Iš rato išėjo milžinas ir smulkutė juodaodė moteris. Jie nusekė paskui Initemua.
Magė grįžo greitai, tačiau visiems tas laikas prailgo. Mokytojas priėjo prie princo. Jo akyse buvo neviltis. Jisimokas nepakentė, kad niekuo negali padėti. Initemua atsinešė mažą buteliuką ir taurę su vynu. Ji įlašino tris lašus iš buteliuko, pateliūskavo, kad susimaišytų, ir kreipėsi į mokytoją:
- Turime padaryti taip, kad jis visa tai nurytų.
Jisimokas priklaupė, pakėlė princo galvą ir kreipėsi į arčiausiai stovintį karį:
- Vuba, užspausk princui nosį.
Karys padarė ką lieptas, o mokytojas tvirtai suėmė Sačio galvą savo dideliais delnais. Magė pamažu supylė vyną princui į burną. Tas springo, kosėjo, tačiau didžiąją dalį vaistų nurijo.
- Reikia nunešti jį į kajutę, - Jisimokas paėmė princą ant rankų.
- Ėdna, paimk tris karius: du kajutėje, du prie durų, - sukomandavo Odisu.
Initemua norėjo sekti paskui, tačiau kapitono padėjėjas sušvogždė kažką ir lygiai kaip princas griuvo ant denio.
- O dievai nemirtingieji… - sudejavo magė.
Netrukus Sojui buvo atlikta tokia pati procedūra. Ir jis buvo palydėtas į savo kajutę. Sargyba išstatyta visuose laivo užkaboriuose. Tik tada Odisu paklausė:
- Ar jūreiviai ir kareiviai jau valgė?
- Ne, kapitone, - atsakė seržantas Iniras. – Mums žadėjo vakarienę po saulėlydžio.
- Kokas! – pašoko iš vietos Jisimokas ir lyg strėlė šovė į kambuzą.
Paskui jį nukurnėjo ir magė. Grįžo greit. Koką rado negyvą.
- Na, reikia aptarti viską, - pasakė Odisu.
- Junga! – riktelėjo kapitonas.
Ant denio pasirodė kokių trylikos metų berniokėlis.
- Surink, sušluok čia viską. Ir viską. Girdi?! Viską! Išmesk už borto. Ir maistą, ir indus, ir staltieses. Ir, jei nori gyventi, nieko nedėk į burną.
- Klausau, kapitone!
- O mes, ponai, eime į mano kajutę.
Visi nusekė paskui kapitoną. Kajutėje įsitaisė kaip kam patogiau. Kapitonė Odisu atsistojo “laisvai”. Jai visada buvo patogiau taip stovėti, kai aptarinėjami kariniai klausimai. Jisimokas atsisėdo ant kilimo, sukryžiavęs kojas po savimi. Kapitonas Tūbis išsidrėbė savo krėsle. O žavioji magė įsitaisė pusiau gulom ant sofutės.
Kurį laiką visi tylėjo.
- Na, kas turi kokių minčių? – tingiai paklausė Initemua.
- Turime išsiaiškinti, kas ką valgė, - prabilo Jisimokas. – Aš, pavyzdžiui, valgiau žuvį ir gėriau vyną. Princas valgė veršieną ir gėrė vyną. Kapitono padėjėjas valgė paukštieną ir gėrė vyną. Kapitonas…
- Aš, brolau, tiktai gėriau vyną, - burbtelėjo Tūbis.
- Aš irgi, - trumpai paaiškino Odisu.
- Aš valgiau vaisius. Tiksliau, vynuoges. Ir gėriau vyną, - pranešė magė.
- Tada viskas aišku. Paukštiena ir veršiena buvo užnuodytos…
- Įdomu, ką valgė kokas… - vėl burbtelėjo kapitonas.
- Aha, jis galėjo valgyti bet ką, - pareiškė Odisu.
Visi nutilo.
- Klausyk, Initemua, - vėl prakalbo kapitonė. – Ar galiu vadinti tave vardu? Be visų tų titulų…
- Žinoma! Aš manau, kad visi, išskyrus princą, esame lygūs. Visi esame tam, kad saugotume jo didenybės sveikatą ir gyvybę.
- Gerai… Ar tu gali nustatyti… kaip čia pasakius?..
- Nori paklausti, ar galiu numatyti, kad maistas užnuodytas? Ne. Tokių galių neturiu.
- Tai ką darysim? – įsiterpė Tūbis. – Kaip žinosim, kuris maistas užnuodytas, kuris ne?
- Geras klausimas, - pritarė Odisu.
- Na, nežinau. Man dabar svarbiausia, ar princas išgyvens, ar ne..
- Taip, - atsakė magė.
- Kaip gali taip užtikrintai kalbėti? Juk nežinai kokie tai nuodai, - suirzo Odisu.
- Aš turiu labai gerų priešnuodžių. Jie – nuo visų nuodų. Ryte matysim...
- Taip ir maniau! – šūktelėjo kapitonė. – Niekada nepasitikėjau visokiais burtininkais, raganiais ir kitokiais apgavikais. Ligi ryto! Nieko sau! Ligi ryto princas Satis kojas pakratys!
- Ir mano pavaduotojas… - vėl burbtelėjo Tūbis.
Tuo tarpu Odisu vis dar keikė burtininkus, raganius, žynius ir kitus apgavikus. Ji priėjo prie Initemua. Atrodė, kad tuoj tuoj mažų mažiausiai skels jai antausį. Magė pašoko nuo sofutės ir sušnypštė kaip katė:
- Tu čia man nenurodinėk… Aš savo darbą išmanau… Ir jis daug sudėtingesnis negu kalaviju mojuoti… O jeigu kabinėsies, paversiu mėlyna varle… Ir…
- Ei! Ei! Ei! Damos! – šoko į tarpą Jisimokas, viena ranka nustumdamas kapitonę, kita sulaikydamas pakeltą magės ranką. – Ar iš proto išsikraustėt? Tik to dar betrūko, kad tarpusavy susipjautume! O kelionė dar tik prasidėjo…
Kapitonė piktai trūktelėjo petimi ir nulindo į toliausią kajutės kampą, kažką po nosim burbėdama. Initemua ištraukė ranką, piktai dėbtelėjo į mokytoją ir vėl įsitaisė ant sofutės. O Jisimokas grįžo į savo vietą ir pasakė:
- Teks apsiprasti su mintimi, kad dirbame drauge. Kiekvienas iš mūsų esame savo srities specialistas. Tai ir leiskime vieni kitiems dirbti. Ir tada viskas bus gerai.
Kajutę vėl užliejo tyla. Galiausiai prabilo Tūbis:
- Aš, ponai, esu tik jūreivis. Žinau, kaip valdyti laivą ir suvaldyti maištaujančią įgulą. Esu neblogas karys. O apie magiją visai nieko neišmanau. Taigi, tas sritis ir užleidžiu jums. Tačiau kaip laivo kapitonas privalau rūpintis, kad įgula ir keleiviai nebadautų ir nemirtų iš troškulio. Kaip man tai padaryti susidariusiomis aplinkybėmis?
- Ar toli, kapitone, koks nors uostas? – pagaliau paklausė Initemua.
- Na, arčiausia, žinoma, būtų grįžti…
- Ne, ne! – šūktelėjo Odisu. – Negi valdovui Monižui pasakosim kas čia nutiko?
- Sutinku. Grįžti negalime, - linktelėjo Jisimokas.
- Tada, ponai, artimiausias uostas yra Ulakira Dako saloje. Jei oras bus palankus, mes pasieksime uostą po poros dienų.
- Taip ir padarysim, - ramiai nusprendė Odisu. – Tačiau dabar reikia skubiai išmesti už borto viską, kas, kaip nustatėme, gali būti užnuodyta.
- Taip ir padaryk, kapitone. Imk savo karius ir sutvarkykit šį reikalą, - pasiūlė mokytojas.
Kapitonė linktelėjo ir išėjo, o mokytojas tęsė:
- Tačiau mes negalime būti tikri, kad neužnuodytas ir kitas maistas. Arba… nuodytojas yra čia.
- Nemanau, - atsiliepė magė. – Užnuodyta buvo uoste arba dar pas pirklį. Kapitone, pas kurį pirklį produktus pirkai?
- Pas Vanratą, kaip visada. Lyg nepanašus į nuodytoją…
- Na, dideli pinigai arba baimė gali priversti daryti baisius dalykus. Gaila, kad negaliu jo papurtyti. Sužinočiau visą tiesą.
- Aš manau, - vėl prabilo Jisimokas, - kad teks tenkintis žuvimi ir vynu, kuris neužnuodytas.
- Keista… - burbtelėjo Initemua. – Jei tai būčiau dariusi aš, pirmiausiai būčiau užnuodijusi vyną.
- Gal tu, Initemua, ir būtum galėjus tai padaryti. Tačiau, jeigu tai ne burtininko darbas, tai prie vyno daugiau niekas negalėjo prieiti. Jis stovėjo mano rūsiuose. Ir į laivą buvo atgabentas šiandien ryte su mano vyrų palyda.
- Įdomu… Turėjau vieną kandidatą, tačiau jis burtininkas. Ir tokios nesąmonės nebūtų daręs. Nebent…
Magė kurį laiką susimąsčiusi pešiojo sario kraštą. Paskui pasakė nei šį, nei tą:
- Man reikia persirengti.
Ir išėjo.


Ligi pokylio Eiša pastatė karalienę ant kojų, jei taip galima pasakyti. Jos oda tapo lygi ir švelni. Sapa Gražioji jautėsi puikiai – tiesiog pražydo.
Pokylio išvakarėse prie vakarienės stalo Vytkus Ilgasis staiga paklausė:
- Turbūt, Tavo didenybe, pokylyje nedalyvausi? Rūmų gydytojai sako, tavo sveikata silpna.
Tai nebuvo klausimas. Greičiau teiginys. Tačiau karalienė atsiliepė ramiai:
- Aš būtinai dalyvausiu, valdove. Aslupus mane labai nuvylė. Sakyčiau, jį reikia vyt iš rūmų. Apie nėščios moters sveikatą ir jos priežiūrą nieko neišmano. Štai panelė Eiša mane tiesiog iš patalo prikėlė. Ir viso labo per kelias dienas.
Karalius liko akivaizdžiai nepatenkintas, tačiau nieko nepasakė. Eiša, stovėdama karalienei už nugaros, puikiai matė nepatenkintą jo miną. Ir nusistebėjo netikėta karalienės drąsa. Buvo tiesiog neįtikėtina, kad prasčiokė gali taip tvardytis.
Taip ir pasakė. Per kelias dienas įpratino Sapą Gražiąją išklausyti tiesą, kai nieks daugiau negirdi.
- Manai man buvo lengva?! – staiga isteriškai sušuko karalienė. – Manai, nesuprantu, kad esu negraži prasčiokė? O dar tai, kad ilgai neturėjau vaikų… Mano vyras… Et!
Valdovė kuriam laikui nutilo. O paskui pravirko:
- Aš juk žinau… Tai ta Obyra! Ji jau seniai rėžia sparną aplink mano vyrą. Tikra kalė! Jeigu nebūčiau pastojusi, tai… tai jau nebebūčiau karalienė. Gal nė gyvos nebebūtų…
Eiša prisėdo šalia ir ėmė kaip mokėdama guosti. Viena sau mąstė, kad šitai kvaišelei jaunystėje, matyt, atrodė (o kam neatrodo?), jog būti karaliene – tai jau visų troškimų išsipildymas. Na na… Vytkus Ilgasis dar ir dabar dailus. Turėjo viso labo keturiasdešimt metų. Taigi, pačiame jėgų žydėjime…
- O kas ta Obyra? – staiga paklausė.
- Na, ji yra vyriausiojo kariuomenės vado Ijo dukterėčia. Prieš porą metų tapo našlaite. Tada ją ėmėsi globoti dėdė. Taip Obyra pateko į rūmus. Ir iškart prilipo prie valdovo. Akeles varto, šypsosi… Ir vis pataikauja. Štai Vytkus Ilgasis ir užkibo. Ar daug jam reikia? Ne pirma juk. Dabar manęs niekur drauge nebeima. Štai ir šiandien norėjo, kad į pokylį neičiau…
- Išgrauš! – staiga riktelėjo piktai. – Mirdama nušliaužčiau, kad tik mano ponui vyrui būtų nemalonu.
Sapa Gražioji atsistojo ir priėjo prie veidrodžio. Kurį laiką tyrinėjo savo atvaizdą.
- Žinai, Eiša… aš nesu tokia kvaila kaip atrodo. Žinoma, iš pradžių tokia ir buvau. Man atrodė, kad ištekėsiu – tapsiu karaliene. Ir viskas: laimė garantuota. Deja… Nors ir negreit, bet ėmiau suvokti, kad…
Karalienė vėl kuriam laikui nutilo.
- Klausyk, karaliene, - atsargiai pradėjo Eiša, - tai, žinoma, ne mano reikalas… bet… Kaip susipažinai su valdovu?
Sapa Gražioji pažvelgė įdėmiai į Eišą ir staiga nusijuokė:
- Ką? Ir tave pasiekė gandai?
Eiša išmintingai nutylėjo.
- Žinai, pastaruoju metu jaučiuosi taip, tarytum… kažkas mane tampo už virvučių…
Eiša klausiamai įsmeigė akis į karalienę.
- Nežinau, brangioji, kodėl, - karalienė grįžo ir atsisėdo prie Eišos, - aš pasitikiu tavimi. Neseniai tave pažįstu, bet… per tuos dvidešimt metų išmokau pažinti žmones. Tu ir tavo brolis esate pirmieji, kurie su manim elgiasi kaip su žmogum. Nedrįstu tikėtis, kad taip elgiatės neturėdami jokių užkulisinių minčių. Tačiau tikiuosi, kad peilio į nugarą neįsmeigsite…
Eiša paėmė karalienę už rankos ir pažvelgė jai į akis.
- Valdove, - tarė ji tyliu įtaigiu balsu, - aš negaliu tau pasakyti kodėl, tačiau turiu tave užtikrinti, kad mes su Šarėliu esame čia tam, kad gintume tave ir tavo sūnų. Teks pasitikėti mumis.
- Ar man ir mano sūnui gresia pavojus?
- Taip. Norėjau tai nuslėpti nuo tavęs. Tačiau atvykusi čia pamačiau, kad padėtis prastesnė nei tikėjausi. Kol kas nežinau, kas vyksta. Tačiau mano nuojauta…
Eiša nutilo.
- Žinai, valdove, kol mes su Šarėliu čia, tol gali būti visiškai rami. Dabar, aš manau, svarbiausia pokylis. T ]]> Mon, 1 Jun 2026 14:11:53 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262283.html http://rasyk.lt/kuriniai/262283.html
Vieną keltą praleidau, nes nenorėjau skubėti. Turėdamas dar valandą, pėdinau suplaktu pajūrio smėliu pietų pusėn, mėgaudamasis karts nuo karto veidą sušildančia saule. Miestą palikau apniukusį, o čia, virš vandenų, pūtė kiti vėjai, ir dangus jau buvo pavasariškai šviesus.

Paplūdimys tysojo apytuštis. Pasukau link medinių laiptų per kopas. Pakilęs jais  aukštėliau, prisėdau ant laiptelio galo pasižvalgyti po jūros platybes. Iš už nugaros pasigirdo balsai žmonių, užkopusių tais pačiais laiptais iš kitos pusės. Pro mane sėdintį nulipo vyriškis, mergina ir dar viena mergina. Apsidairę netrukus visi trys grįžo prie laiptų, ir, geresnės vietos neradę, įsitaisė keliolika pakopų žemiau. Vyriškis iš krepšio ištraukė termosą ir kažką pilstė į puodukus. Antroji mergina juodu iš apačios fotografavo. Mačiau, jog ir ašen patenku į objektyvą, tai užsimerkiau, kad nespoksočiau į juos iš nuotraukos. Trauktis neketinau, nes atsiradau čia pirmas. Sėdėjau užmerktomis akimis, girdėdamas jų juoką, bet nesuprasdamas žodžių, jūros ošimo gožiamų.

Taip kiurksojau pakankamai ilgai, kad galėčiau garbingai pasitraukti. Tuomet atsistojau ir nesidairydamas palikau žemiau sėdinčią draugiją. Užlipęs viršun, sugalvojau pasukti į šoną ir kopų gūbriu pasiekti kitus laiptus.

Kai už valandėlės stabtelėjau ir iš aukštai apsidairiau aplinkui, nei tos vietos, kur sėdėjau, nei žmonių nebemačiau. Vienoje pusėje driekėsi jūra, kitoje, čia pat po mano kojomis, – nerijos miškai. Žvilgsnis klydo vis tolyn žaliu viršūnių mezginiu. Ir aš pats, rodės, ant pušies, ne kopos stoviu. Buvau pačioje viršūnėje – ant ploniausių šakelių.

Vanduo

Turėjau daug laiko. Galėjau klaidžioti pakrante nesibaimindamas, kad pavėluosiu į keltą. Džiaugiausi laisve, dangaus ir vandens platybėmis. Jūra tądien plytėjo kaip niekad rami, pavasario saulėje žibanti.

Tiesą sakant, klaidžioti nelabai buvo kur. Jei šiaurėn, tai kelionę būčiau greitai pabaigęs ties uosto molu. Patraukiau priešingon pusėn, atlošęs galvą, kad saulė kibtų į veidą. Galėjau žingsniuoti užsimerkęs išilgai vandens - kelias buvo lygus, o smiltys po kojomis kietai suplaktos. Menkos bangelės kažką migdančiai murmėjo, ir tiktai batai kartais kriauklių lūženas patraškindavo.

Kuo toliau, tuo rečiau besutikdavau žmonių. Tarpais atsigręždavau į vis labiau mąžtantį ir mėlstantį molą ir laivus prie uosto vartų. Sukoręs gerą gabalą, stabtelėjau. Kitaip nei visur, čia pakrantės ruožas buvo žvirgždu nusėtas. Vilnys plūsdamos ir slūgdamos stumdė šlapius akmenukus. Parinkęs stambesnį, įmečiau jį vandenin ir žiūrėjau, ar jūra bent kilstelės.

Pajutau, kad mano veiksmus dar kažkas stebi. Apsidairęs pamačiau, kad ne aš vienas čia toks atklydęs. Ant laiptų per kopas buvo įsitaisęs vyriškis ir pora merginų. Gurkšnodami iš baltų puodelių, jie žvilgčiojo mano pusėn. Kiek aukščiau ant laiptų atsiskyręs snaudė dar vienas žmogus – be puodelio.

Švystelėjau į vandenį antrąjį akmenį. Visi stebėjome, ar jūra bent kilstelės. Tada išgirdau vyro balsą, paskui merginų juoką. Nesmagiai pasijutęs, nudūlinau krantu tolyn. Greitai nieko nebegirdėjau, tik savo žingsnius ir vandenį ramiai alsuojant.

Smiltys

Nuo kelto patraukiau savuoju keliu link jūros minkštais pušyno takais. Ėjau greitesniu žingsniu, nes kiek sužvarbau, plaukdamas per marias. Miške tarp šakų švietė balti debesėliai giedrame danguje – galėjai pagalvoti, kad jau vasara, jei ne stingstantys rankų pirštai. Bet ir tie žingsniuojant po truputį šilo.

Pasiekęs palvę, prie jūros išeiti neskubėjau, nubrūžinau tolyn dviračių tako asfaltu. Takas rietėsi visiškai tuščias ankstyvą pavasarį. Vienoje pusėje žaliavo pušaitės, kitoje už pievos ir kopų turėjo būti jūra, tiktai jos bangų ošimo nebuvo girdėti. Tačiau jutau, kad čia pat ilsisi didelis ir galingas gamtos gaivalas.

Kai asfalto kelias įkyrėjo, pirmais pasitaikiusiais laiptais pakilau ant kopų. Viršuje nustebau išvydęs, kad esu ne vienas. Juk buvau jau gan toli nužygiavęs, tačiau kaip tik ant šitų nuošalių laiptų radau besnaudžiantį žmogelį, o žemiau pastebėjau dar bent tris. Ten vyriškis su merginomis linksmai kažką gurkšnojo iš baltų puodelių. Draugijos netrokšdamas, pasukau kopagūbriu į šoną prie kitų, gal tuštesnių laiptų. Tuomet išgirdau merginų juoką. Ar ne iš manęs juokėsi? Tačiau nuėjau tolyn neatsigręždamas.

Ant gretimų laiptų nieko nebesutikau. Ilgai dairiausi po jūros platybes, kuriomis plaukiojo debesų šešėliai. Reginio prigėręs, nulipau žemyn pasėdėti ant paskutinės, pusiau užpustytos pakopos. Ten tebuvo smėlis aplinkui, vanduo priešais ir dangus virš galvos. Ir dar aš - šitoms erdvėms ir stichijoms nesuvokiamas ir nebūtinas. Kai grįšiu namo, galvojau, kai pakrantė ištuštės, lygiai taip pat – su manimi ar be manęs – čia dieną ir naktį vilnys drėkins kranto smėlį, vėjas gainios smiltis, šnarės kopų šiurkšti žolė... Štai nukrito smiltelė nuo mano batų, įsispyrusių į smėlį... Štai akmenukas - jeigu įmesčiau jį vandenin, argi jūra bent kilstelėtų?..

Pasaulis toks didelis, o žmogaus širdis tokia maža – lyg jos visai nebūtų. ]]> Sun, 31 May 2026 08:47:51 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262273.html http://rasyk.lt/kuriniai/262273.html
Norėčiau, kad lietaus audros išmoktų medžių švelnumo — to lėto, kantraus linguojimo, kai net vėjas supranta, jog čia ne vieta skubėti. Kad jos kristų ne kaip grasinimas, o kaip prisilietimas, kuris nieko nereikalauja.

Ir dar norėčiau, kad pavasarinis vėjas nušluotų nuo mūsų senojo namo žmonių tamsias mintis. Tegul jos nueina po liepomis, atsisėda ant suolelio ir šnekučiuojasi tarpusavyje, lyg senos tetos, kurios viską žino geriau. Tegul kalba, net jei apie mane — svarbu, kad nebegrįžtų į kambarį, kuriame norisi tylos. ]]> Fri, 29 May 2026 01:28:10 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262256.html http://rasyk.lt/kuriniai/262256.html
Tuo metu valiutos renkasi pas mane virtuvėje. Svaras sėdi ant taburetės, užsikėlęs koją ant kojos, ir aiškina, kad jis čia svarbiausias, nes turi tradiciją. Euras nervingai barška centais, vis bando įrodyti, kad yra modernesnis, bet jam vis nesiseka — centai krenta ant grindų ir rieda po spinta. Doleris, žalias kaip pavasarinė pelkė, vis kartoja, kad jis globalus, todėl jam negalioja jokios taisyklės. Aš verdu arbatą ir žiūriu į juos kaip į tris klounus, kurie pamiršo, kad cirkas jau seniai sudegė.

Senas pensininko litas irgi kartais užsuka. Jis mažas, sulinkęs, suvalgytas kainų kaip pelės. Jis visada atsiprašo, kad trukdo, ir visada prašo tik trupinio vietos ant stalo. Bet vos tik atsisėda, kainos iš kažkur išlenda — tokios didelės, tokios riebios — ir pradeda jį graužti. Aš bandau jas nuvyti, bet jos tik kikena ir sako: „Mes dirbam savo darbą. “

Krizės irgi užsuka. Viena jų — Ledynmečio Krizė — visada ateina su šaliku ir sako, kad čia tik trumpam, tik patikrinti, ar dar turiu šiltų kojinių. Kita — Finansinė — ateina su skaičiuotuvu ir klausia, ar tikrai man reikia tiek daug duonos. Aš sakau, kad reikia, nes duona bent neklausia, ar aš vertas jos.

Ir tada visi jie — valiutos, krizės, kainos, Pavydas su portfeliu — susėda mano kambaryje ir pradeda ginčytis, kas mane labiausiai vargina. Aš stoviu kampe, laikau savo arbatą ir galvoju: „Negyvenau kaip ponas oriai, tai ko jūs visi iš manęs norit. “ Bet niekas negirdi. Jie per daug užsiėmę tarpusavio konkursu „Kas labiausiai suėdė žmogų šią savaitę“.

Aš tik šypsausi. Nes jei nesišypsosi, jie pagalvos, kad pralaimėjai. O aš dar turiu kelis centus kišenėje — ir jie manęs dar nepraėdė. ]]> Wed, 27 May 2026 08:53:35 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262239.html http://rasyk.lt/kuriniai/262239.html
Po jos sapnai nebeprimena sapnų. Jie ateina be formos, be kontūrų, lyg būtų pagaminti iš rūko ir senų prisiminimų. Jie juda, stena, vaitoja, sukasi aplink mane, lyg bandytų įsitaisyti mano galvoje. Šmėklos laksto be tikslo, rodo grimasas, kartais juokingas, kartais bjaurias, bet visada — kažkaip pažįstamas. Viskas juodai balta, lyg pasaulis būtų pamiršęs, kad spalvos egzistuoja.

Diena, kai ji pagaliau ateina, būna tik trumpas tarpas tarp dviejų naktų. Žmonių balsai, kalbų klegesys, televizoriaus ekranai, oro prognozės, veidai — viskas praeina pro mane, lyg būčiau stiklas. Aš matau, kaip jie juda, kalba, juokiasi, bet niekas neprilimpa. Diena tirpsta, kol vėl lieku vienas su naktimi, kuri visada grįžta kaip skola, kurios niekada neįmanoma sumokėti.

Ir tada prasideda tas pats ritualas. Pagalvės dusina pašautą juodvarnį, kuris krenta nuo šakos tiesiai į sirenų kauksmą. Laivų, traukinių, mašinų garsai susilieja į vieną ilgą raudoną signalą, kuris niekada neperjungiamas į žalią. Viskas juda į stotį, kurioje susigūžus laukia ji. Moteris, kuri mano sapnuose visada atrodo lyg šešėlis katastrofos kelyje — ne todėl, kad ji pati būtų nelaimė, o todėl, kad ji vienintelė išdrįsta stovėti ten, kur griūva pasaulis.

Tu esi tas šešėlis, kuris paryčiais išnyra iš rūko. Kartais atrodo, kad tu pati esi rūkas — kad tik rytmečio lietūs gali tave nupiešti spalvomis. Kai sapnai pagaliau nusidažo spalvotai, kai lietūs verkia taip tyliai, kad jų beveik negirdėti, tu pasirodai. Ne visada, ne kiekvieną naktį, bet pakankamai dažnai, kad aš vis dar laukčiau.

Aš nežinau, ar tu išsklaidysi miglas. Gal tai tik mano noras, tik mano įsivaizduotas gelbėjimo ratas, kurį pats sau nupiešiau. Bet laukimas yra stipresnis už abejonę. Aš laukiu, kad vieną naktį atskristum lengvais sparnais, akimis, kurias debesys degina. Kad įeitum į mano košmarus taip tyliai, kaip jūra įeina į kriauklę. Kad pagaliau išgirstum mano šauksmą, kuris per naktį kaupiasi kaip druska ant odos.

Štai kas vyksta manyje. Naktis po nakties, sapnas po sapno. Vis apie tave. Siela, nuprausta rasomis, virpa kaip žiedlapiai, kuriuos palietė pirmas vėjas. Vis apie tave. Net tada, kai bandau apie tave negalvoti, tu vis tiek grįžti — ne kaip prisiminimas, o kaip būtinybė.

Ir galbūt visa ši naktinė geografija, visi šie sapnai, šmėklos, juodvarniai, sirenos ir stotys egzistuoja tik tam, kad turėčiau kur tave sutikti. Nes diena tavęs neatneša. Tik naktis. ]]> Sun, 24 May 2026 20:44:08 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262227.html http://rasyk.lt/kuriniai/262227.html
Slapstėmės dar tik apie savaitę. Rudens pradžioje, kai prasidėjo karas, įsilaužėm į apleistą namą su Martinu, kuris manim rūpinosi, vis išlįsdamas paieškoti maisto ir perrišinėdamas mano koją – vis dėlto prireikė žinių iš jo nebaigto medicinos kurso. Sulūžusį kaulą stabilizavom, kiek mokėjom, bet, žinoma, greitai pagyti nesiviliau. Turėdamas daug laisvo laiko, pasidirbau šiokius tokius ramentus iš kelių lazdų, suklijuotų lipnia juosta (ko gi negalima suklijuoti lipnia juosta?) ir galėjau šiek tiek pajudėti po namus, bet laukan nėjau: už maisto paieškas atsakingi buvo Martinas su Džordanu.
Kaip tik Džordanas pats pirmas ir prisijungė prie mūsų, praėjus vos savaitei. Pamenu, jis pasirodė prie durų su didžiule kuprine ir pistoletu, prisegtu prie diržo. Pirma su Martinu pagalvojome, kad jis kareivis, ir neįsileidom: buvom pasiryžę priimti tik civilius. Sėdėjom kaip pelės po šluota, užsirakinę duris. Džordanas keliskart timptelėjo už rankenos, tada išgirdome jį klausiant, ar kas yra namie. Neatsakėme. Tikėjomės, kad jis išeis, pamanęs, jog šiame dviaukštyje, matomai apleistame dar gerokai prieš karą, nieko nėra. Tačiau, atsakymo neišgirdęs, Džordanas šūktelėjo:
–Jau kelias dienas gyvenu ten, miške! Mačiau, kaip jūs, idiotai, švysčiojat už nepridengtų langų. Jei norit kareivių, galiu nueiti iki stovyklos už kilometro nuo čia ir pakviesti!
Išsigandę susižvalgėme, ir Martinas atrakino duris. Džordanas mandagiai šyptelėjo, įžengė vidun ir prisėdo šalia manęs ant nušiurusios sofos, jausdamasis kaip namie. Jis nusiėmė kepurę su snapeliu, nubraukė nuo kaktos prakaitą ir išsitraukė iš įspūdingosios kuprinės butelį vandens. Atrodė, kad mūsų jis daugiau nė nepastebi, godžiai gurkšnodamas.
Martinas pažvelgė į mane. Neišmaniau, ką ir besakyti, šitaip netikėtai nepažįstamam žmogui atsidūrus slėptuvėje, o ir atvykėlio – stambaus, aukšto bei ginkluoto – supykdyti nenorėjau.
–Gali pasilikti, tik nė žodžio jokiems kareiviams, – galiausiai pasakė Martinas, akimirkai nuleidęs žvilgsnį į pistoletą, matyt, irgi nenorėdamas užsitraukti įsibrovėlio rūstybės.
–Kokiems kareiviams? – paklausė atvykėlis pašaipiai. – Išvaikščiojau čia viską ir galiu patvirtinti, kad apylinkėj nuolatinių stovyklų nėra – jos visos mieste. Tiesa, netoliese užmačiau maisto prekių parduotuvę, kurios visos lentynos nušluotos. Nežinau, ar tai alkis užaštrino mano uoslę, ar kaip, bet turiu įtarimą, kad tai, kas buvo lentynose, dabar yra štai šituose namuose. Ar aš neteisus?
Martinas neatsakė, ir Džordanas atsiduso.
–Na gerai, suprantu, ką tik atėjau čia iš niekur ir dabar uždavinėju jums, rodos, nepatogius klausimus. Bet, tiesą sakant, patys kalti, kad įsileidot. – Jis trumpai pasižiūrėjo į mano koją, ir pastebėjau, kad ranka, gan stipriai spaudusi butelį, šiek tiek atsipalaidavo. – Kokie jūsų vardai?
–Aš Martinas, čia mano draugas Henris.
Džordanas nužvelgė mus abu prisimerkęs, bet vis dar su ta pačia pašaipia šypsena, ir tarė:
–Vadinkit Džordanu. Pravesit namų turą?
Nors pradžioje netikėto atvykėlio bijojome, netrukus jo buvimas tapo įprastas. Apsigyveno jis viename iš antrojo aukšto miegamųjų (kitame – aš su Martinu) ir jokių nemalonumų mums nedarė. Džordanas, tiesa, vyras stambus ir valgė už du, bet ir prie maisto paieškų uoliai prisidėjo. Praktiškai visus konservus, kurie tik buvo parduotuvėje netoliese, Martinas jau buvo seniai parnešęs namo, bet Džordanas, ryte užsivožęs savo kepurę ir išėjęs „grynu oru pakvėpuot“, neretai grįždavo su pilnu maišu velniaižin iš kur gautų skardinių konservų ir butelių vandens, už ką, be abejo, visuomet buvome dėkingi.
Reikia pripažinti ir tai, kad, jei ne Džordanas, nebūtume pagalvoję uždengti antrojo aukšto langų, kad ir kaip kvailai tai skambėtų. Išmokė jis mus ir ugnį kurti bei upelio vandenį filtruoti, tad pykti ant jo nedaug teturėjome pagrindo, nors jis mums ir sumelavo apie kareivių stovyklavietę. Prie bendros gerovės jis prisidėjo, o dar, kas mane ypač nustebino, vieną dieną paprašė Martino išmokinti jį perrišinėti mano žaizdą „dėl visa ko“. Apie Džordaną mažai žinojome, bet mums užteko to, kad jis mums padėjo ir buvo naudingas. Vis dėlto mano sulaužyta koja jis neatrodė patenkintas: nepatiko jam išlaikyti invalidą.
Taip trise mes ir gyvenome kurį laiką, kol pasirodė Snoudenas. Martinui su Džordanu sutikus jį kelyje, Snoudeno dešinė ranka buvo peršauta; ėjo jis lėtai, išvargęs ir sulysęs. Martinas pasiūlė priimti jį į slėptuvę, ir Džordanas (tiesa, nenoromis) sutiko. Po kelių dienų Snoudenas truputį atsigavo ir nervinga greitakalbe pasakojo, kad ranką jam peršovė naktį bandant apvogti vieną iš priešo bazių mieste:
–Jie įsikūrę miesto bibliotekoje. Naktį praslinkau pro apsaugą, bet mane užtiko, kai iš rankų išsprūdo dėžė su konservais.
–Tikėjaisi visą dėžę išsinešt? – paklausė Džordanas.
–Matot, aš mašinoj gyvenau, galvojau, gal įmesiu į bagažinę.
–Nepastebėtas prasmukęs pro tą pačią apsaugą su didžiule dėže rankose?
–Buvau alkanas, žinoma, jei būčiau mąstęs blaiviau, būčiau pasielgęs kitaip.
–O mašiną kur palikai?
–Mieste. Jie ją surado, tai daugiau nebeturiu.
Džordanas mąsliai linktelėjo ir išėjo „grynu oru kvėpuot“, užsivožęs kepurę. Mes pasilikome su Snoudenu, kuris netrukus užmigo, vis dar sekinamas šautinės žaizdos. Taip jis drybsojo dar ilgai, o štai Džordanas parėjo jau už pusvalandžio. Martinas tuo metu perrišinėjo mano koją, o Snoudenas ilsėjosi ant lovos šalimais.
–Martinai, Henri, pravėdinau galvą, pagalvojau, reik šnektelt truputį.
Su Martino pagalba atėjau į kitą kambarį pas Džordaną, kur jis pusbalsiu, mums susėdus ant grindų, dėstė:
–Klausykit, to Snoudeno istorija man velniškai įtartina. Sako, naktį bandė įsilaužti į karinę bazę. Sunkiai tikiu, kad toks nervingas triznius...
–Alkanas, sakė, buvo, nemanau, kad tiek laiko prabadavęs ir pragyvenęs mašinoj, mąstė racionaliai, – pertraukė jį Martinas.
–Gerai, tarkim. Bet jis praslinko į saugomą pastatą karo metu, paėmė didžiulę konservų dėžę (jos, beje, sveria!) ir tikėjosi nepastebėtas tiesiog išeiti? Pasistatė mašiną kažkur gatvėj, mieste, kur šiuo metu su tais šunimis pjaunasi mūsiškiai? Kaip jo niekas nepaėmė ir, įbrukę automatą, nevarė kariaut?
–Kad ir ne visą tiesą pasakė, bet žmogus sužeistas. Jei nebūtume padėję, būtų miręs.
–Aha, ir šitą žmogų tikrai sužeidė kareiviai, kuriuos jis bandė mieste apvogti ir nuo kurių jis pėsčiomis kažkaip pabėgo. Nekalbėk nesąmonių.
–Tai ką siūlai?
–Galiu nusukti sprandą, kol miega.
–Beprotis! – suriko Martinas atsistojęs.
–Tik tu čia beprotis, jei galvoji, kad ryte pabusi gyvas, tam melagiui esant šalimais.
–Mes tave priėmėm ir neišvarėm, nors melavai ir grasinai mums.
–Ir taip būčiau pragyvenęs, – burbtelėjo Džordanas ir atsisuko į mane. – Henri, iš tavęs nė žodžio negirdėt. Ką tu manai?
–Manau, kad neturime teisės jo žudyti.
Džordanas nuleido žvilgsnį, palinksėjo galva ir vėl pašaipiai nusišypsojo.
–Ačiū, Henri. Kaip kirviu nukirtai. Tikrai šaunuolis. Tikiuosi, jau išmokai su ramentais pakankamai greitai bėgti arba bent pakankamai stipriai smūgiuoti. Iki, – pasakė jis ir atsistojo.
–Kur eini? – paklausė Martinas.
–Reikia po jūsų dar galvą pravėdint. Jei grįžęs rasiu du lavonus, paliksiu laidojimo malonumą kam nors kitam.

2

Žinoma, mus su Martinu gerokai sukrėtė Džordano pasiūlymas, tačiau, nors garsiai to neminėjome, įtarėme, kad nužudyti žmogų jam nebūtų sunku; galbūt jis tai netgi daręs. Tąkart Džordanas parėjo vėlai vakare, nešinas maišu rūbų mūsiškiams, seniems ir skylėtiems, pasikeisti. Snoudenas, jau pabudęs, gulėjo lovoje. Džordanas šypsodamas prisėdo šalia ir darkart perklausė, kaip Snoudeną mieste sužalojo. Išgirdęs tą pačią istoriją, jis mestelėjo mums pašaipų žvilgsnį ir nuėjo gulti. Ryte jo akys buvo paraudusios, išvargusios, matyt, naktį praleidus budint su pistoletu rankose.
Martinas toliau laikėsi nuomonės, kad žmonėms privalome padėti ir kad Snoudenas gyvens su mumis, prisidėdamas prie bendros gerovės. Visgi, nors po truputį Snoudenas ir gijo, darė jis mažai. Buvo smulkus, liesas ir dažnai tiesiog slampinėdavo po namus. Kai likdavome dviese, mažai bendraudavome; kartais net užmiršdavau, kad namuose ne vienas. Kamuojamas nuobodulio, jis nebent pasižiūrėdavo, kaip vaikštau su ramentais, arba padėdavo apsitvarkyti. Laukan eiti jis bijojo ir dažnai krūpteldavo, kur nors tolumoje išgirdęs šūvį, net mums visiems prie triukšmo daugiau mažiau pripratus.
Džordanas, žinoma, nebuvo patenkintas tokiu Snoudeno neveiklumu ir dažnai Martinui skųsdavosi. Kartą jis bandė vargais negalais įkalbėti Snoudeną eiti su juo ir Martinu laukan. Snoudenas kaip visuomet atsikalbinėjo, sakė, kad jo ranka nesugijusi, kad laukan eiti pavojinga.
–O žiemą, kai nebus, ką mums ėst ir kuo kūrent, jau būsim saugūs? – pyko Džordanas.
–Iš manęs jokios naudos! Juk ranka peršauta, aš mažai paneščiau.
–Sušiktas liurbis, – burbėjo Džordanas, išeidamas pro duris.
Ši pravardė greitai prigijo. Pradžioje Martinas dar tardavo Džordanui, kad baigtų Snoudeną įžeidinėti, bet, be abejo, ir Martiną ketvirtojo namų gyventojo elgesys dažnai siutindavo. Aš nusprendžiau nesikišti, kadangi šiokia tokia antipatija, kurią jaučiau iš Džordano pusės, praktiškai visa atiteko Snoudenui.
Taigi, du naujausieji atvykėliai pradėjo labai vienas kito vengti. Nors pradžioje Snoudenas turėjo gyventi su Džordanu, pastarasis nuėmė nuo jo lovos čiužinį ir numetė pirmame aukšte, šalia savosios lovos palikęs tik metalinį rėmą. Snoudenas šį poelgį suprato teisingai ir, nei karto apie tai neužsiminęs, nakvodavo pirmame aukšte. Valgydavo jie visuomet atskirai ir apskritai praktiškai nesikalbėdavo, neskaitant Džordano pasisveikinimo „sveikas, liurbi“, ir vieno kito įžeidimo.
Martinas, nors pats Snoudenui buvo mandagus, daugiausiai jį vis dėlto ignoruodavo. Kartą, eidamas miegoti, jis net pratarė:
–Gal Džordanas ir buvo teisus. Gal reikėjo sprandą jam nusukti.
Matydamas Džordaną nuolat ant užvirimo ribos, nieko nesakiau. Žinojau, kad, dingus Snoudenui, tapčiau pagrindiniu jo pykčio taikiniu.

3

Tokioje keistoje būsenoje mes prabuvome, kol medžiai visiškai numetė lapus. Šūviai, anksčiau kartais nuaidėdavę tolumoje, tapo labai retas reiškinys. Nerimą kėlė priešo patruliai, pastebėti Džordano su Martinu vos už keleto kilometrų nuo mūsų namo, kur šiaip jau niekas neužklysdavo. Džordanas mąstė, kad mūsiškiai pradeda po truputį juos stumti, tad patruliai ieško potencialių pasitraukimo kelių ir besislapstančių civilių, kurie galėtų papildyti retėjančias gretas.
Pro senas medines namo sienas vis lengviau skverbėsi šaltis, ir pakuros tapo dar svarbesnės už maistą, kurio turėjome prisinešę pakankamai. Snoudenas visiškai pagijo, bet, rodės, nieko naudingo nedirbo jau daugiausiai iš principo, atvirai neapkęsdamas Džordano ir jau neretai atsikirsdamas vienu kitu piktu žodžiu. Pats Džordanas toliau vadindavo jį liurbiu ir, sunkiai tvardydamasis, kad neapkultų, užsivoždavo kepurę ir eidavo laukan. Tačiau amžinai tvardytis jis negalėjo: kasdien atrodė, kad Džordano kantrybė po truputį tirpo, ypač tylint man ir Martinui.
–Alio, Marti, nepersigalvojai dėl liurbio? – klausė jis vieną vakarą.
–Ne, – trumpai atsakė Martinas, net nežiūrėdamas į Džordaną.
–Ko nori? – paklausė Snoudenas iš kito kambario, matomai įdėmiai klausantis visų Džordano ir Martino pokalbių, liečiančių jį.
–Tiesiog kalbam, ar tu vertas kulkos, ar geriau tau, kaip pirma siūliau, sprandą nusukti. Martinas žmogus humaniškas – jis už kulką. Aš praktiškesnis, tai man sprando nusukimas prie širdies. O Henris velniaižin ką galvoja, pats gali jo paklaust.
Snoudenas, rodės, norėjo kažką pratarti, bet nedrįso. Matėsi, kad Džordano žodžiais jis tikėjo ir bijojo, kad jie gali išsipildyti. Martinas tylėjo.
Lūžio taškas buvo pasiektas visiškai netikėtai. Atsitiko tai naktį, praėjus vos kelioms dienoms po to karto, kai Džordanas atvirai Snoudenui pasakė ketinąs jį nužudyti. Snoudenas vaikštinėjo ypatingai neramus, manęs kartais klausinėdamas:
–Henri, manai, jis čia rimtai, ar juokauja?
–Nežinau.
–Kaip suprast, nežinai?
–Nežinau, visko galima tikėtis.
Jis tylomis nusikeikdavo ir toliau slampinėdavo susikrimtęs, lyg ir vengdamas Džordano, sykiu bijodamas likti vienas be manęs ir Martino.
Galiausiai mus su Martinu pažadino riksmas iš Džordano kambario. Martinas pašoko ir nulėkė ten, o aš kiek įmanydamas skubiai griebiau ramentus. Ant grindų jis rado Snoudeną, kurį Džordanas iš visų jėgų talžė kumščiais. Aplink buvo prispjaudyta kraujo.
–Gyvulys atsėlino pas mane ir kišo ranką po pagalve pistoleto paimti! Nužudyt mane norėjo! – rėkė Džordanas.
Martinas sustingo.
–Melagis prakeiktas! Išgama! – Džordanas daužė jau sunkiai atpažįstamą veidą.
Galiausiai milžinas čiupo Snoudeną už pakarpos ir viena ranka pradėjo vilkti jį laiptais žemyn, o tada į lauką. Martinas pasitraukė jam iš kelio ir abejingai žvelgė įkandin. Aš Džordano žvilgsnio vengiau.
Išvilktas į lauką, Snoudenas stengėsi kaži ką pasakyti. Girdėjau, kaip jis gargaliuoja, kad atleistume jam, kad jis melavo apie įsibrovimą į karinę bazę, kad sužeidė jį kažkoks vyriškis, kurį jis bandė miške apiplėšti. Džordanas tylėjo. Jis numetė Snoudeną ant žemės, o tada sugriebė jį už gerklės ir pradėjo iš visų jėgų smaugti. Stojo ilga, sunki tyla. Girdėjosi tik lapų šnarėjimas, keliamas Snoudeno kojų, o galiausiai – siaubingas trakštelėjimas. Daugiau Snoudenas nebejudėjo.
Džordanas išsitiesė ir nusispjovė ant lavono, paskutinįkart ištaręs:
–Liurbis.
Jis linktelėjo mums ir, sunkiai alsuodamas, nuėjo gulti. Į lovas atsigulėme ir mes, bet užmigti nepavyko.
Ryte Martinas palaidojo Snoudeną kieme, Džordanui išėjus prasivėdinti. Kai jis sugrįžo, Martinas laukė prie durų, rankoje laikydamas Džordano kuprinę. Džordanas sustojo už kelių žingsnių, pašaipiai nužvelgė Martiną ir paklausė:
–Tai ką, Marti, išvarai mane?
–Taip.
Džordano veido išraiškos buvo neįmanoma įspėti. Man akimirką pasirodė, kad jo dešinioji ranka kiek nusviro prie pistoleto, bet po to vėl pakilo. Jis lėtai žengė tuos kelis žingsnius, skiriančius jį nuo Martino, ir nemirksėdamas žvelgė jam į akis. Jis pakartojo klausimą:
–Išvarai mane?
–Taip.
Džordanas linktelėjo. Jis paėmė kuprinę, apsisuko ir išėjo, nepažvelgęs atgal. Daugiau jis negrįžo, nors kelias naktis ir pakaitomis budėjome jo kambaryje, tikėdamiesi, kad Džordanas pareis mums atkeršyti.

4

Mažai ir beliko, ką pasakoti. Kai likome dviese, beveik nustojome kalbėtis. Martinas mechaniškai perrišinėdavo mano koją, eidavo parinkti šakalių pakuroms. Praėjus gal dviem savaitėms po Džordano išėjimo, jau artėjant žiemai, prie namų durų pasirodė paskutinis atvykėlis. Buvo tai uniformuotas jaunuolis, pasirinkęs šį apleistą namą kaip savo slėptuvę. Nežinojo jis, kad čia jau seniai užimta. Nors pradžioje Martinas ir neplanavo įsileisti kareivių, šiam padarė išimtį: jo uniforma buvo gerokai paplyšusi, o, be to, buvo tai vienas mūsiškių, kaip vėliau sužinojome, dezertyras.
Bendravome su juo vos parą. Atėjęs jaunuolis paklausė:
–Čia jūsų namai?
–Ne, slepiamės nuo karo, – atsakė Martinas.
Dezertyras linktelėjo.
–Jūs čia visada buvote dviese?
–Taip.
Jaunuolis papasakojo mums, kad priešą iš tiesų jau stumia mūsiškiai, bet nuostoliai milžiniški. Žuvus šeimai ir artimiausiems kovos draugams, jis tikėjosi, kad pavyks pabėgti kur į užsienį ir pradėti naują gyvenimą. Noras neišsipildė: kitą dieną į namą įsiveržė du tuzinai karių su leitenantu priešaky, sekę dezertyro pėdsakais. Pasirodo, jaunuolį, tik ką pabėgusį iš miesto, apiplėšė kažkoks vyriškis, pagrasinęs neužtaisytu pistoletu. Dezertyras dar bandęs grumtis, bet taip stipriai gavo ginklu per pakaušį, kad neteko sąmonės. Jis tikėjosi, kad pavyks trumpam pareiti į miestą, kad susirastų ko pavalgyti į kelionę. Ten jį ir pastebėjo sąjungininkai.
Mus kartu su dezertyru pristatė į bazę, kur jam buvo pareikšti kaltinimai ir įsakyta stoti prieš karo teismą. Martiną užrašė į armijos gretas, prie kurių jis turėjo prisijungti nedelsdamas, kai tik baigs trumpą kario parengimą, o mane nusiuntė į ligoninę, kur mano koją pirmąkart apžiūrėjo tikras gydytojas.
Pasirodo, kaulai gijo neteisingai, ir, kad nelikčiau invalidas, teko operuoti, iš esmės darkart sulaužyti koją. Pagijęs turėjau taip pat prisijungti prie kariuomenės, bet dar ilgą laiką net negalėjau paeiti. Galiausiai atsitiko taip, kad kai pradėjau kario parengimo programą, priešas kapituliavo, ir mane, kaip ir kitus, paleido.
Ilgą laiką gulint ligoninėje, laikas sustoja. Tikrai beveik neturiu, apie ką rašyti; atrodo, kad ištisus mėnesius kažkas tiesiog ištrynė iš gyvenimo. Įstrigo tik tas kartas, kai mane pervedė į kitą palatą su vyru, sužeistu į petį. Su ramentais įžengęs pro duris, pamačiau jau pažįstamą milžiną.
–Henri! Na ką, tu beveik be kojos, aš beveik be rankos! – aidėjo skardus Džordano balsas.
Kartu gulėjome visai neilgai. Kalbėjome taip pat nedaug, nors elgėsi Džordanas su manimi kaip su geriausiu draugu, seniai bematytu. Dingo ir pašaipi šypsena, pakeista visiškai kitos –nuoširdesnės, šviesesnės. Lankydamas gretimose palatose gulinčius draugus, Džordanas lošdavo su jais kortomis ir taip juokindavo, kad seselės užėjusios vis paklausdavo, ar viskas pas juos tikrai gerai. Dažnai jis užsimindavo, kaip džiaugiasi, kad ranka jau gyja ir kad netrukus galės sugrįžti pas saviškius į frontą, kur visi jo išsiilgę ir vis parašo po laiškelį. Milžinas klajūnas pagaliau atrado savo vietą ir savus žmones. ]]> Thu, 21 May 2026 21:49:55 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262209.html http://rasyk.lt/kuriniai/262209.html Šiaurės vakarų vėjas pasikeitė dar prieš pietus, o vakare ledas sukaustė geležinius turėklus. Vyrai rūkė trumpą poilsio minutę .
Jie ilgais metaliniais kabliais daužė ledą nuo denio, bet po dešimties minučių viskas vėl pabalo.
Laivas girgždėjo.
Apie antrą nakties generatorius pradėjo springti.
Pavargusi šviesa gelsvai mirgėjo mašinų skyriuje.
Dvokė mazutu, drėgnomis virvėmis ir šaltu metalu.
Tada pagalvojau apie Moniką.
Rašydamas dienoraštį supratau, kaip šilta galvoti apie savo dukrą.
Kaip tu, dukra?
Paskutinį kartą kalbėjom prieš tris dienas. Ji pyko, kad neatrašiau.
Buvo nupiešusi kažkokį juokingą dramblį su jūreivio marškiniais.
Norėjau pasakyti, kad pasiilgau, bet ryšys vis trūkinėjo.
Dukra tikriausiai įsižeidė ir daugiau neberašė.
Kambuze puodeliai nuslydo nuo stalo ir sudužo. Tą garsą atsimenu aiškiau negu sireną.
Paskui vanduo kilo labai greitai.
Jūra atsistojo ir smogė man per veidą.
Pirmiausia atėmė kvėpavimą. Paskui — garsą.
Ėjau jūros dugnu.
Bent jau man taip atrodė.
Batai buvo pilni vandens ir nepaprastai sunkūs.
Kairė koja tirpo nuo šalčio — ta pati, kuri kažkada buvo lūžusi.
Tarp sustingusių rankos pirštų styrojo įstrigęs pieštukas.
Ryškus prožektorius staiga dingo, bet kažkokia pilka šviesa vis tiek sklido iš viršaus.

Nesitikėjau šaltame vandenyje ką nors sutikti.
Mirgėjo tik menkių šešėliai ir senas tinklas, apaugęs dumbliais, primenantis neplautų indų krūvą kriauklėje.
Srovė mane tampė lyg suplėšytą užuolaidą.
Tada pradėjau matyti vaizdus.
Monika sėdi virtuvėje ir piešia. Ant stalo išmėtyti smulkiai pjaustytų agurkų galai, kreivai nupjauta duonos riekė, atverstas sąsiuvinis. Ji visada piešdavo laikydama pieštuką — beveik kumštyje.
Norėjau jos paklausti:
„Gal tau nudrožti ilgą pieštuką? “
Bandžiau praverti sustingusias lūpas, bet burnos negalėjau praplėšti.
Atrodė, kad ji pilna smėlio.
Užkliuvau už nuskendusio tinklo ir kritau veidu į dugną.
Ir tada ji atsirado.
Ne vaikas.
Tokia, kokia dabar.
Su mokykline striuke ir šlapiomis nuo sniego rankovėmis.
„Tėveli, “ — pasakė ji labai ramiai, — „man visada tas pieštukas reikalingas. Tu jo nepamesk. “
Ji įdėjo pieštuką man į delną.
Geltoną. Nugraužtu galu.
Norėjau ją sulaikyti.
Bet ji išskleidė lietpalčio skvernus ir nuplaukė net neatsisukusi.
Likau vienas.
Ėjau tol, kol stojo vakaras.
Tuo metu Monika grįžo iš mokyklos.
Nusimetė kuprinę prie radiatoriaus.
Virtuvėje pjaustė pomidorus salotoms ir vis žiūrėjo į telefoną.
Norėjo paskambinti tėvui.
Bet kompiuteris staiga išsijungė.
Telefonas išsikrovęs užgeso tą akimirką, kai ji pažvelgė į juodą ekraną.
O jūroje tuo metu kažkas labai lėtai ėjo dugnu į krantą, delne gniauždamas mažą pieštuką. ]]> Thu, 21 May 2026 21:00:34 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262208.html http://rasyk.lt/kuriniai/262208.html Pavyduoliai pas mane ateina kaip inspektoriai: be kvietimo, su popieriais, kurių niekas neprašė, ir su tokia veido išraiška, lyg būčiau skolingas jiems bent tris gyvenimus. Vienas jų — Pavydas — vaikšto su portfeliu. Rimtu, juodu, odiniu. Kiekvieną rytą jis praeina pro mano langą, pasitaiso kaklaraištį ir linkteli, tarsi sakytų: „Stebiu tave. Gyveni per ramiai. “ Aš jam atgal nusišypsau — ne todėl, kad noriu, o todėl, kad Pavydas nekenčia šypsenų. Tai mano vienintelis ginklas.

Tuo metu valiutos renkasi pas mane virtuvėje. Svaras sėdi ant taburetės, užsikėlęs koją ant kojos, ir aiškina, kad jis čia svarbiausias, nes turi tradiciją. Euras nervingai barška centais, vis bando įrodyti, kad yra modernesnis, bet jam vis nesiseka — centai krenta ant grindų ir rieda po spinta. Doleris, žalias kaip pavasarinė pelkė, vis kartoja, kad jis globalus, todėl jam negalioja jokios taisyklės. Aš verdu arbatą ir žiūriu į juos kaip į tris klounus, kurie pamiršo, kad cirkas jau seniai sudegė.

Senas pensininko litas irgi kartais užsuka. Jis mažas, sulinkęs, suvalgytas kainų kaip pelės. Jis visada atsiprašo, kad trukdo, ir visada prašo tik trupinio vietos ant stalo. Bet vos tik atsisėda, kainos iš kažkur išlenda — tokios didelės, tokios riebios — ir pradeda jį graužti. Aš bandau jas nuvyti, bet jos tik kikena ir sako: „Mes dirbam savo darbą. “

Krizės irgi užsuka. Viena jų — Ledynmečio Krizė — visada ateina su šaliku ir sako, kad čia tik trumpam, tik patikrinti, ar dar turiu šiltų kojinių. Kita — Finansinė — ateina su skaičiuotuvu ir klausia, ar tikrai man reikia tiek daug duonos. Aš sakau, kad reikia, nes duona bent neklausia, ar aš vertas jos.

Ir tada visi jie — valiutos, krizės, kainos, Pavydas su portfeliu — susėda mano kambaryje ir pradeda ginčytis, kas mane labiausiai vargina. Aš stoviu kampe, laikau savo arbatą ir galvoju: „Negyvenau kaip ponas oriai, tai ko jūs visi iš manęs norit. “ Bet niekas negirdi. Jie per daug užsiėmę tarpusavio konkursu „Kas labiausiai suėdė žmogų šią savaitę“.

Aš tik šypsausi. Nes jei nesišypsosi, jie pagalvos, kad pralaimėjai. O aš dar turiu kelis centus kišenėje — ir jie manęs dar nepraėdė.

]]> Thu, 21 May 2026 10:53:52 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262206.html http://rasyk.lt/kuriniai/262206.html
Nakties tamsoje galingais dūžiais suskambo bažnyčių varpai, kviesdami tikinčiuosius melstis. Vieni, tarsi laukę šio ženklo, puolė iš karto tamsą raižančių bokštų link, kiti, gal mažiau pamaldūs, dar tik prausė veidus šaltu vandeniu, kad išblaškytų snaudulį. Sau ištikimi liko tik policininkai, naktiniai barai ir viešnamiai. Dar benamės katės, besislapstančios nuo mieste jas medžiojančių lapių.

– Persižegnok pašventoryje. Persižegnok prieš altorių. Gausiai semk šventą vandenį ir apliek save! – mokė pirmoką motina, temdama miegantį vaiką.
– Bučiuok kunigui rankan, kai išties. Šventas žmogus. Išganys tave, – aiškino kita savajam.

Gal kiek gūdu, kai akmenys pasimatė akyse. Mūro sienos, su aštriais smaigaliais, įsirėmusiais juodan debesin.

Meldėsi karštai, dairydamosis į šonus davatkos. Atliko prievaizdo darbus.

Vyriškis sliūkino patvoriu, nešinas po pažastimi savo nešuliu. Nežinia, ko baiminosi. Ilgai taikėsi įsliūkinti per zakristijos duris. Ten švento vandens indas. Atidengęs paveikslą, plovė gausiai švęstu vandeniu jo veidą. Dažai, be karščio, tirpo akyse.

Ryte, su gaidžių antrais užgiedojimais, tikintieji ir lėbautojai ta pačia gatve ėjo namo.

Prieangyje, po styrančia vinimi, degė dvi raudonos akys. ]]> Thu, 21 May 2026 06:07:25 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262203.html http://rasyk.lt/kuriniai/262203.html „Vėl užmigai? “ – pasigirsta mamos balsas iš virtuvės. Sovietinio buto sienos tarsi kiauros – statytos tam, kad klausytų. Bent jau taip pasakojo mokytojai. Mokytojos sūnus buvo ir jis. Kūno kultūros. Absurdiškas pavadinimas. Žodis kultūra jam reiškė du dalykus: baltus, tik toms progoms skirtus marškinius bei neturtą. „Kultūrininkai vos suduria galą su galu“, - taip skambėdavo Delfi antraštės. Taigi, dešimt ratų aplink tvenkinį vos atlaikiusi, prakaitu permirkę marškinėliai bei brangūs nauji Addidas sportbačiai neatitiko „kultūros“ paveikslo nei vienaip, nei kitaip. Vis dėlto būtent ši brangių sportbačių bei prakaito kultūra leido jam būti namuose kitokiam nei draugai mokykloje būtų galėję pamanyti. Paprastesniam. Ant stalo - juodos duonos riekelės su sviestu ir smulkiai pjaustytais kumpio gabalėliais. Mokykloje per pietų pertrauką, parke pikniko metu, kelionėje su draugais valgyti sumuštinį su juoda duona būtų buvę nemadinga, todėl ir nejauku. Todėl ir neskanu. Ši slapta juoda duona – gal ji ir reiškė namus? Namai yra ten, kur esi kitoks, savitas tik tai vietai. Tuomet ir gyvenimas – jaunų bei senų, buvusių ir būsiančių namų ieškojimas. Tačiau gal ir ne? Jis patyręs buvo tik du namus; mokyklos ir juodos duonos. Galbūt jautė, kad jų gali būti daugiau. Bet tik tiek. „Nematai ir netiki“, - sukosi vėl mintis.
Ant stalo aušo ir kava. Tiksliau – vienas iš tų keistų latte ar capuchino tirpios kavos mšinių parduodamų lidl, maximoje ar bet kokiame kitoje parduotuvėje. Jis nesijautė dar toks senas, kad gertų juodą kavą kaip mama. Visgi kava buvo vienas iš tų keistų suaugusiojo gyvenimo krikšto ženklų.
Suvalgęs sumuštunius su juoda duona ir išgėręs kavą, pasakė mamai, kad šiandien į mokyklą jie keliaus atskirai. Jis nemanė, kad vis dar yra to amžiaus, kuomet buvimas su tėvais sukelia tokį pat gėdos jausmą kaip vaikščiojimas gatve apsirengus nederančiais rūbais. Žinoma, aplinkiniams visiškai neįdomu, bet pats norėtum visa širdimi prasmegti skradžiai žemę. Ne, šiandien buvo tiesiog ta diena, kuomet norėjo dar pabūti vienas. Vienas prieš ilgą dieną tikrų ir  netikrų šypsenų. O ir mama, net ir priversta eiti kita gatve į mokyklą nei sūnus, nepyko arba guodėsi, kad savo laiku nuo tėvų būtų bėgusi dar greičiau ir toliau. Ne tik todėl, kad, priešingai nei sūnus, ji buvo sportininkė, bėgikė. Bet ir todėl, kad jos sūnus, išties, buvo labiau prijaukintas juoda duona su sviestu ir smulkiai pjaustytas kumpio gabaliukais.
Gimnazija buvo vos už kelių minučių kelio pėsčiomis nuo namų. Gimnazija, ne mokykla. Jis visada stebėjosi, kiek daug gali pakeisti vienas vienintelis žodis. „Mokykla – tai kalykla. Gimnazija – atrodo, kažkas daugiau. Ten gimsta mintis. Gyvenimo vizija. Kelias gimnazijos link ėjo palei kapinių tvorą. Galbūt šie nuolatiniai žingsniai šalia kapinių paliko ir jo galvoje pėdsaką, kuris vertė jį būti kitokiu – žmogiškesniu, gyvesniu. Visų svarbiausia – ne vien tik protingu. Jis ėmė nekęsti šio žodžio. „Bet tu tai žiauriai protingas“, - vėl sakys kokia mergina pertraukos metu. Taip, jam tai skambės iš tiesų žiauriai, bet jis sukąs dantis, žavingai nusišypsos ir pasakys keletą tuštesnių nei juodas klasės lentos ekranas žodžių. Viduje slapčia kils pyktis, kad ji drįso priminti tą nepakeliamą jo nuobodybę. Tačiau dar labiau jis pyks ant savęs. Nekęs savęs, kad dar būdamas gyvas yra miręs. Ne, net mirusysis sukelia daugiau jausmų. Jis galėjo prisiekti, kad čia ir dabar, tose kapinėse už mokyklos lango, susirinkę prie kapo artimieji su ašaromis kartoja: „Ak! Kokios geros jis buvo širdies! ” Būtent! Širdies! Proto niekas niekada nemylės. Jis staiga taip troško, kad jį jaustų, nes jei jaus, tai ir galvos apie jį. O ar gali kas būti svarbiau už tai? Juk būdamas kito mintyse išties esi. Triumfuoji prieš tas begales kapinių kaulų. Peržengi erdvę – jie jaus tave net ten, kur tavęs nėra. Peržengi laiką – jų širdis virpins net tavęs nebesant.
Sakyti, kad jis nebuvo niekieno mintyse būtų buvę pernelyg melodramatiška net ir jo akimis. Mamos meilė ar geriausio draugo, pažįstamo jau penkiolika ir aštuoniolikos jo gyvenimo metų, bičiulystė negalėjo numalšinti troškulio. Šie ryšiai buvo pametėti likimo. Turėdamas tik juos, kuo jis geresnis už minią kitų, kuriems likimas irgi šį bei tą pametėjo? Gal tuomet geriau išvis nebūti? Jis – minios dalis. Tokia tikrovė jam atrodė tokia pilka ir negyva. Jis troško meilės, paženklintos svajomis, nerimu ir ta saldžia pergale. Jis nenorėjo rasti obuolio jau ant stalo. Jam reikėjo laukinės obels, panašios į tą, augančią netoli namų esančiame apleistame parke. Nuo jos tik jis vaisių nuskintų. ]]> Wed, 20 May 2026 21:16:38 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262201.html http://rasyk.lt/kuriniai/262201.html
Vyriškis prasibudo. Dar ne laikas keltis. Per anksti. Nerimas. Lyg kas ranka būtų jį papurtęs už peties. Pasikrapštė akis. Šviesėja. Sparčiai šviesėja. Ne iš lauko, pro langą, bet iš kambario vidaus. Iš po lovos. Liepsna. Ugnies liežuviai – nekviesti svečiai – suvirto vidun, glemždamiesi viską, ką spėja sučiupti savo kelyje. Per grindis puolė prie storų naktinių užuolaidų. Tuomet kabindamosi už jų užšoko iki pat lubų ir, eidamos tapetuotomis sienomis, supo lovą iš abiejų pusių. Vyriškis impulsyviai šoko prie dar vienintelio galimo kelio – juodulio, visoje šitoje ugnies šventėje – durų. Išpuolė į prieangį. Čia viskas degė taip pat, tik siena, kur kabo paveikslas, degė lėčiau. Vyriškis grėbė už jo rėmų, bet šie, lyg būtų ne mediniai, o kalti iš geležies, įkaitę iki skausmo...

Suklikęs prasibudo iš košmariško sapno, impulsyviai dairydamasis, lyg ieškotų ugnies. Supratęs, kad gaisro nėra, atsikvėpė lengviau. Minutę patylėjęs, nugara atsirėmė į sieną ir, pakėlęs akis, pažiūrėjo priešais save. Ant sienos kabėjo paveikslas: aprūkusiais rėmais, patirpusiais, nuo karščio, dažais kraštuose ir, lyg būtų piratas – nuodėgulio išdeginta akimi. Vyriškis, palingavo galva, lyg kažką sumurmėjo. Gal norėjo bartis? Priekaištauti? Atsistojo ir, atidaręs plačiai balkono duris, išėjo į saulėtą rytą. Apačioje burzgė mašinos, skubėjo praeiviai. Gatvė virė savo triukšme.

Užmerkė akis. Grįžo laiku į vaikystę. Didelis sodas su paukščių giesmėmis. Čiurlenantis upelis netoliese. Mama, žadinanti su ryto arbata ir karštu sumuštiniu. ]]> Wed, 20 May 2026 06:04:36 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262193.html http://rasyk.lt/kuriniai/262193.html
Kryžkelė. Išgriuvęs dievo stabas. Plastikinės gėlės gėrė iš tuščio vazono. Vyriškis nedvejodamas pasuko dviviežiu keliu. Aplink aukšta žolė, taip dalgio išsiilgus. Tolėliau – palinkę medžiai, supantys pievas ir takus. Girdėjosi, kaip antys krykia. Šuns lojimo ir medžioklei pabalnoto arklio. Išvaikytų pienių pūkus.

Už kelių žingsnių, kur užželiantis tvenkinys, nuodėgulių krūva. Pelenai seniausiai vėjo išvaikyti. Kas likę vertingo – ubagų išgraibstyti. Styro nesudegę dar balkiai. Juodom viršūnėm dangun žvelgia. Vyras trumpam stabtelėjo. Iš rankų išsprūdo lagaminas. Lyg tik dabar ranka pavargo jį laikyti. Akyse tvinko ašaros. Nekalbėjo. Dusliai suaimanavo. Berniukas, lyg tol tik išdykavęs, sustojo. Iš tolo žiūrėjo į nugarą.

Vyras, nusivilkęs švarką, lyg ne po kelionės, o iš lovos, išsiilsėjęs būtų, čiupo, nuogom rankom lentas ir rastus į šalis tampyti. Berniukas neatsiliko. Ką pakėlė – tą nešė.

Tarp nuodėgulių, lyg šviesulys, švytėjo paveikslo galinė dalis. Pilka, bet degėsių juodume ryškiausia. Jo rėmo nugarėlės apdegusios, pajuodusios. Vyras, pastebėjęs tai, peržengė per rastus ir, iš pradžių tik paglostęs, ėmė, suėmęs už kraštų, atsargiai, lyg pieninį dantį, traukti savęs link.

Veidas šypsojosi.

–    Kur mes? – smalsiai paklausė berniukas.
–    Namie. ]]> Tue, 19 May 2026 05:54:08 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262186.html http://rasyk.lt/kuriniai/262186.html Tai išdidus, suvaldytas, jeigu lyginti vaidybos poveikį, charizmą – jam nebuvo lygių gerą dešimtmetį.
Kada pamačiau jį, storu grietinėlės torto stiprumo vyrą, per vieną aktorinio pasiruošimo konsultaciją mokomajame teatre, pagalvojau, kad man šansų įstoti – nėra. Tokie grietininiai vyrai kaip Siparis, Arvydas Bagdonas, Gintaras Adomaitis – lipa į Olimpą, o aš tas mažas puskvailis Sizifas ridenu savo akmenėlį į kalną, kol vėl jis nuriedės žemyn...
Talentas jaučiasi iš tolo. Kaip sveikinasi – paduoda minkštą ranką, kaip teatrališkai mosteli ranka. Man iš Šiaulių vandentiekio bokšto, tokie mostai buvo teatras.
Net jeigu ir neįstosiu galvojau, bet sužinojau tikras teatro vertybes: Siparis išdidus, savimi pasitikintis, mandagus, nes nelabai gerbia pašnekovą. Sostinės kiemai ir sostinės merginų dėmesys – Saulių darė neperšaunamą, tvirtą kaip plieną.
Jis turėjo herojaus, tiesa, herojaus iš praeities savybę – eiti tiesiai, nes niekas tavęs nesustabdys.
Jie su Arvydu Bagdonu darė nemirtingą etiudą.
Du miesto išpaikinti herojai virto žemdirbiais.
Etiudas be žodžių. Vadinosi „Arklas“
Saulius, nors mes dar tik buvom besidomintys teatro technika, jau puikiai valdė etiudo dramaturgiją ir darbą su menamais daiktais.
Siparis pritūpė. Nustebau. Tik ką jis buvo su lengvais bateliais, staiga – jo kojos sulinko nuo sunkių batų su mėšlinu aulu.
Rankos išsitiesė ir delnuose matėsi arklo rankenos: pilkos nuo lietaus, suskeldėjusios, suveržtos metaline ‚šaiba“, blizgančios nuo trinančių delnų prisilietimo. Tai fizinis veiksmas. O tada į sceną įeina Sipario veidas: graiko, o gal, ne graiko, bet duobėtas, raižytas lyg ant kaimiškos grietinės paviršiaus, įtampoje  ištemptas žandikaulis, charakteringas veidukas žemyn. Ir surask tu man tokį išraiškingą artoją. Persikūnijimas įvyko tiesiog žiūrovų akyse. Artojas Petras, jau ne Siparis ėjo moliu aplipusiais batais šliauždamas scenos juodomis lentomis. Jo net arklas giliai braukėsi per šlapią velėną. O kas gi traukė tą toną sveriantį arklą?
Arkliu virto blondinas Arvydas Bagdonas. Tai buvo ne kuinas, tai dėliojo plonas kojas žirgas šviesiais tarsi balta duona karčiais. Jeigu taip kaime pamatytum ariant dirvoną nusijuoktum. Sakytum vaidina, neišmanėliai. O dabar scenoje žmogus ir arklys, kaip citata iš senis ir jūra, arė vieną po kitos vagas. Visi plojo kada Sipario sukurtas personažas nusišluostė tikrą prakaitą. 
Plojau atsistojęs.
Tokia buvo mano susižavėjusio Sipario talentu reakcija. ]]> Mon, 18 May 2026 19:32:42 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262183.html http://rasyk.lt/kuriniai/262183.html
Aš stovėjau prieš jį kaip prieš moralinę dilemą:
rašyti ant popieriaus ar tiesiai į ekraną, kur viską galima ištrinti ir apsimesti, kad niekada nebuvai kvailas.

Tuo metu mano vidinis proto-guru, tas, kuris turėtų raminti, pradėjo aiškinti apie „haki būseną“. Aš jam pasakiau, kad man nereikia jokios būsenos, man reikia, kad popierius liautųsi žiūrėjęs į mane kaip didžiulis roplys albinosas, kuris jau pasirinko mane vakarienei.

Virtuvėlėje ant viryklės burbuliavo katiliukas. Jame — kirvis. Taip, kirvis. Nežinau, kas jį ten įdėjo, bet jis kaista be jokios prasmės, kaip ir dauguma mūsų gyvenimo sprendimų. Putų sluoksnis kilo aukštyn, lyg bandytų pabėgti nuo atsakomybės.

Aš supratau, kad tas nuoviras, kuris iš to išeis, tikrai nebus skirtas rašančiųjų gurmanų skrandžiui. Greičiau jau mechanikui, kuris mėgsta užsigerti tepalu, kad geriau slystų mintys.

Ir vis tiek — tas baltas popierius gulėjo ant stalo.
Lyg laukdamas, kol aš pripažinsiu pralaimėjimą.
Lyg sakydamas:
„Na, pabandyk. Tik pabandyk mane sutepti savo kūryba. “

Aš paėmiau rašiklį.
Popierius suvirpėjo.
Aš irgi. ]]> Mon, 18 May 2026 09:44:24 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262181.html http://rasyk.lt/kuriniai/262181.html
Atsidarė durys. Linksmai krykštaudama pirma įbėgo moteris. Paskui ją – vyriškis. Jauni, meilę besivaikantys. Ji trumpam stabtelėjo. Pažiūrėjo į paveikslą. Leido ją pasivyti. Pabučiuoti į lūpas. Vėliau, vikriai tūptelėjusi, išsirangė iš ją laikančio glėbio ir paspruko per kitas duris, linksmai juokdamasi. Prieangyje liko tuščia. Šviečiantys sieniniai šviestuvai. Voras, kamputyje, mezgantis voratinklį.

Atsidarė durys. Stiprus, šalto, rudeninio vėjo dvelksmas pūstelėjo į portretą. Nutapytojo lūpų kampučiuose, lyg pasimatė šypsenos siluetas. Į prieangį įėjo ta pati moteris, kaip tą kartą. Pasipuošusi baltai – vestuvine suknele. Paskui ją sekė tas pats vyriškis, dėvintis juodą kostiumą. Toliau – piršliai: pagyvenusi pora, su nostalgija prisimindami savąsias vestuves. Paskui juos – pamergės ir pabroliai. Visi linksmi: pokštaudami ir jokaudami. Jaunuosius pasitiko tėvai, nešini duona ir druska, bei likę kiti svečiai, ruošdamiesi užtverti imituotą bromą. Po atliktų tradicijų visi perėjo į kitą kambarį. Liko ant grindų lėkštės šukės, nubyrėję gėlių žiedai. Akys iš paveikslo viską stebėjo. Tarsi matėsi sublizgusi ašara.

Atsidarė durys. Įėjo moteris lėtu žingsniu. Paskui ją vyras, nešinas mažu ryšuliu. Abu stabtelėjo, pažiūrėjo į nešulį, apsikabino, pasibučiavo ir perėjo į kambarius. Paveikslo akys suspindo džiaugsmu. Namai pasipildė nauja gyvybe. Kelionė tęsiasi. Jei tik galėtų užrašyti žodžius... Vaikai linksmai bėgiodavo per prieangį, žaisdami, slapstydamiesi vienas nuo kito. Namas, tarsi būtų gyvas, visas skendėjo džiaugsme ir juoke.

Atsidarė durys. Įžengė į prieangį moteris. Kita. Tvirtu žingsniu įžingsniavo į vidurį. Stabtelėjo, kad vyras ją pasivytų ir nuimtų paltą. Iš kambario, vedina vaikais, verkdama, susirinkusi daiktus –
visą namų džiaugsmą ir meilę, išėjo į niekur ta, kuri sukūrė jaukumą ir šilumą. Tarsi iš aukšto nužiūrėjo ją ta, kuri, lyg viesulas, atėjo su šalčiu ir skausmu. Akys, iš paveikslo, degė pykčiu, o lūpos lyg šaukė, motinai su vaikais, kad neišeitų.

Atsidarė durys. Į prieangį įvirto būrys lėbautojų, geriančių tiesiai iš butelių, rūkančių smirdančius papirosus, barstančius pelenus tiesiog čia pat – ant grindų, trypiančius purvinais batais papirosus. Išdidžioji moteris, apnuogintais pečiais ir plačia dekoltė, juokėsi, atvertusi galvą, kuo plačiai įsižiodama ir rodydama visus savo dantis. Vyrai meiliai glaustėsi prie jos, visaip meilikavo ir pildydavo šampano į jos taurę. Veidas iš paveikslo niršo, šaukė nebyliu balsu, siuntė prakeiksmus žvilgsniu. Kieno dabar šie namai?

Atsidarė durys. Plačiai, su dideliu trenksmu, nenuspaudus rankenos, o laužiamos. Žmogus, su gaisrininko apranga, tempiantis gesinimo žarną. Gaisras! Akys iš paveikslo neišsigando. Jos šypsojosi. Ramu ir gera. Net kai liepsnos liežuviai ėmė laižyti rėmo kraštus. ]]> Mon, 18 May 2026 06:11:47 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262180.html http://rasyk.lt/kuriniai/262180.html
Aš nežinojau, ką daryti su tuo jos švelnumu. Jis buvo toks paprastas, toks nepretenzingas, kad atrodė pavojingas. Lyg būtų galėjęs mane išmokyti gyventi kitaip, nei buvau įpratęs – ne iš baimės, ne iš įtampos, ne iš nuolatinio laukimo, kad kažkas vėl sugrius.

Ji atsisėdo priešais mane, padėjo delnus ant stalo. Aš mačiau, kaip jos pirštai truputį virpa – ne iš šalčio, o iš to keisto, beveik vaikiško tikėjimo, kad žmogus gali būti geras. Kad aš galiu būti geras.

„Tu per daug galvoji“, – pasakė ji. Ir nusišypsojo taip, lyg būtų žinojusi, kiek metų aš nešiojuosi tą sunkų, rūdžių spalvos vienatvės šarvą.

Aš norėjau ją paliesti, bet bijojau, kad mano rankos dar per šaltos, dar neatsileidusios nuo visų tų žiemų, kurias pats sau susikūriau. Ji palietė pirma – taip paprastai, taip natūraliai, lyg būtų uždėjusi ranką ant seno, bet dar veikiančio laikrodžio, kurį tereikia prisukti.

Ir tą akimirką supratau: meilė nėra audra, nėra žaibas, nėra tragedija. Meilė – tai tylus, vos girdimas spragtelėjimas viduje, kai kažkas pagaliau grįžta į savo vietą. ]]> Sun, 17 May 2026 06:14:11 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262172.html http://rasyk.lt/kuriniai/262172.html
Žemė džiaugėsi spindulių šiluma, augindama ir atiduodama viską iš savęs augalams: žolei, medžiams, gėlių žiedams.

Per pravirą langą dvelkė švelnus vėjelis, išjudindamas dienines, palaidas užuolaidas, bei sukeldamas sūkurius dulkių, kurios, lyg su parašiutais, besileisdamos nusėda ant baldų paviršių.

Ant sienos senas, sodriomis spalvomis dažytas paveikslas, iš kurio žvelgė senųjų laikų generolas, baltomis kelnėmis, mėlynu švarku, vieną ranką uždėjęs ant prijuosto kardo rankenos, o kitą – įkišęs plaštaką tarp sagų. Akys žvelgė lyg ir į tolį, bet jei geriau pasižiūrėsi – tai žiūrėjo tiesiai į tave. Be klausimo, be užduoties. Gal sekdamos ar tik nuobodžiai stebėdamos, nes jau daugybė metų keitėsi viskas aplink, tik ne jo vieta. ]]> Sat, 16 May 2026 04:24:57 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262166.html http://rasyk.lt/kuriniai/262166.html Seniai gyvenimo aplinkybės, padedant piktajam burtininkui, uždarė į stiklinę kolbą mažą kirminą – jo meilę. Kas pasakys, kiek sveria pati kilniausia meilė, jei visa siela telpa į kelis gramus? O gal užnuodyta siela būna sunki kaip švinas.
Ilgėjosi žmogus to mažo krebždančio kirmino, kuris kadaise sukeldavo devynių balų aud-ras, užkurdavo laužus skrandyje ir kepenyse, keisdavo daiktų prigimtį, tūrį, kvapus. Ne iš šio pasaulio buvo tie reiškiniai. Dabar viskas nurimę, tik tuštuma spaudžia – ta priešaudri-nė, kurioje gyventi net nuobodu. Nežinai, kuriame horizonte kaupiasi nauja banga, kada ji atsiris, parblokš ir nuneš į kitą krantą – laimės ar kančios.
Praėjo ketvirtis amžiaus. Karalystėje šventė mergelių dieną, visi pirko kuklias dovanas sa-vo damoms. Bajoras prisiminė patarlę: „Buvo laikai – gražuolės į mane žiūrėjo, dabar ir arkliai baidosi. “ Tad pasiėmė jauną pažą bučiuoklį, kad šis damas bučiuotų už jį.
Atėjo eilė sveikinti žaliąją fėją – burtininkę, kuri visus metus atrodė lyg ką tik iš vasaros pievos išbėgusi. Įteikė bajoras kuklų žiedelį, o pažas jau taikėsi pabučiuoti, kai staiga fėja užsiplieskė ir pareikalavo, kad pabučiuotų pats bajoras.
Nesuprato žmogus – kerai tai buvo. Kukliai pabučiavo į atkištą veidelį ir pajuto: kažkas mažas, karštas, dilgtelėjo ir įsmuko vidun, ten, kur širdis. Kaip kvepėjo jos vešlūs plaukai – lyg nieko panašaus nebūtų lietęs. Pakilo nenumaldomas noras įsirausti į tuos plaukus kaip į šieno kupetą, tikintis ramybės, gal net nirvanos. Keistas žmogus – ramybės ieško ten, kur kyla didžiausios audros. Moteris kaip jūra – ilgai rami būti negali.
Apsvaigo bajoras, tapo nelaisvas, bet išsilaisvino iš tuštumos. Banga, ilgai kabėjusi hori-zonte, pajudėjo, užliejo, užpildė tuščią indą nežmonišku greičiu. Ir vis dar negana – alka-nas, ištroškęs.
Prabėgo pro akis visas gyvenimas, sugrįžo jaunystės jausmai, žali miškai, šlapios gelėtos pievos. Kuo ilgiau stebėjosi tuo, kas nutiko, tuo giliau kirminas graužėsi.
Dabar jis kasdien eina pas žaliąją fėją, kukliai sėdasi ant kėdės ir taikosi pažvelgti jai į akis. Aplink zuja dvaro mergos, tarnai, tijūnai – ir niekaip negali bajoras pasakyti komplimento. Negali prisipažinti, kaip žavisi jos liekna figūra, plonais pirštais, net baltais rankogaliais.
Žalioji dama Grinoverė, gimusi po kenksmingo skorpiono ženklu ir ugningos kumelės me-tais, juokiasi skambiai – lyg auksinės monetos kristų ant akmens. Tas juokas – pagrindinis masalas, kuriuo tokios fėjos gaudo pagyvenusius vaikinus. Visos moterys, kurias jis įsimy-lėdavo, buvo šiek tiek raganos. Na, gal ne raganos, bet raganauti mokėjo.
Grinoverės ironija buvo skaudi ir teisinga. Greitai pasaka sekama, negreitai laikas eina, ypač kai nežinia, kai verkti norisi. Išdidumas jos buvo toks, kad net juokas kartais sus-kambėdavo ne ten.
Ir atsirado kitos fėjos.
Kai  nematydavo Grinoverės, ji pavirsdavo Pelenė – skalbdavo, virė, ravėjo daržus. Visi darbai jai sekėsi. O jis vis tiek norėjo tos žalsvosios fėjos, nors net jam pačiam atrodė, kad ji per išdidi, per gera jam, žymiai vyresniam. Beviltiška meilė – graži būsena, tik labai kankinanti. Laimei, gyvenimo miške laumių ir fėjų niekada netrūksta. Jei pirmosios meilės vietą jau užėmė kita – trečiai pats laikas pasirodyti. ]]> Fri, 15 May 2026 07:51:05 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262162.html http://rasyk.lt/kuriniai/262162.html