<?xml version="1.0" encoding="utf-8"?>
<rss version="2.0" 
xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
xmlns:admin="http://webns.net/mvcb/"
xmlns:rdf="http://www.w3.org/1999/02/22-rdf-syntax-ns#"
xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/">
<channel>

<title>Rekomenduoti - Kūriniai - rašyk.lt</title>
<description></description>
<link>http://rasyk.lt</link>
<language>lt</language>
<generator>kitoks.lt</generator>

	<item>
		<title><![CDATA[Detektyvas. Negeri žmonės]]></title>
		<description><![CDATA[
			<p>Slyva žinojo - kopūstiniai slapstosi <br />kaime, kažkur tarp Akmenės ir <br />Šiaulių, Latvijos pasieny. Burokiniai <br />irgi, tik jau už Rokiškio, berods <br />Suvainiškiuos, kadais ten, pačiame <br />miestely stovėta Lietuvos-Latvijos <br />muitinės, tokiame mediniame <br />gargare, troboj sulig daržine. Va ten, <br />gal pačiame miesteliūkšty, gal kur <br />aplinkui sulindę tūno&nbsp; tie patys <br />Panevėžio žmogėdros, žiauriausios <br />Šiaurės Lietuvoje gaujos grietinėlė, <br />bent jau taip buvo vadinami gaujos <br />vadeivos - ne kurie, sužinoję apie tai, <br />gali&nbsp; ir kavą perstoti balint.&nbsp; Netoli <br />nusibeldė, bet užtat nuošaliai, sako <br />po Suvainiškius vilkai naktimis laksto. <br />Neseniai Slyva savais keliais sužinojo <br />&nbsp; - regis pavasarį, taigi prieš kelis <br />mėnesius, gal balandį, pačiam <br />burokinių šului įkando erkė. Toks <br />mažas, iš pažiūros nekaltas vabalėlis. <br />Erkė išputo prisigėrusi burokinių <br />vadeivos kraujo ir jau būtų tuoj tuoj <br />sprogus, kai anas ją pamatė. Susyk <br />paliepė savo patarnautojui, ūkvedžiui, <br />kuris jam ir jo draugijai skaldė <br />malkas, vežiojo produktus iš miesto, <br />virė valgyt ir kitaip kaip įsiteikinėjo, <br />tą padarą iš jo kūno ištraukti. <br />Troba kaip tik buvo gerai pakūrenta, <br />burokinių šulas vardu Nerijus pasakė <br />ūkvedžiui - tas buvo Rimas: <br /> <br />- Rimuk, tu man draugas ar virvelė? <br />- Žinoma, draugas, o ką? - atsiliepė <br />Rimas. <br /> <br />Nerijus sėdėjo prie stalo išsirengęs, <br />jis dūrė sau į pilvą pirštu tar kairiojo <br />šono ir bambos, rodydamas ir <br />sakydamas: <br /> <br />- Rimai, nuimk nuo manęs šitą kekšę. <br /> <br />Rimas neiškart suprato, net ir priėjęs <br />arčiau, jis kurį laiką svarstė, ką norėjo <br />pasakyti Nerijus. Kodėl jis rodė sau <br />į pilvą? Rimas gerokai&nbsp; neprimatė, <br />turbūt buvo toliaregis, o gal <br />trumparegis, ir pats dorai <br />nesuprato,&nbsp; tuo labiau akinių jis <br />nenešiojo. Bijojo būti ne taip <br />suprastas. Gaujos vaikinai dar <br />pamanys, kad įsivaizdina, arba, kad <br />knygas skaito, pernelyg protingu <br />dedasi. Kam Rimui tokios problemos. <br />Kol dar galėjo šį tą įžvelgti <br />laikraščiuose, jis šį tą <br />paskaitinėdavo, bet ne daugiau, kaip <br />tik kriminalines suvestines. <br />Na dar apie Panevėžio grupuočių <br />reikalus, kurie kasdien darėsi vis <br />liūdnesni ir liūdnesni. Ir knygą <br />Rimas paimdavo į rankas, bet tik <br />detektyvinę. Čandlerį arba Malūką. <br />Rimas manė, kad Malūkas geresnis <br />rašytojas už Čandlerį. Argi pas <br />Čandlerį gali rast apsakymą, kur <br />moteris miegamajame su šunimi <br />santykiauja? <br /> <br />- Žėk, Rimai matai? <br />Ir tada Rimas iš tikrųjų pamatė ją, <br />tą sutvėrimą, kurį Nerijus pavadino <br />kekše - ji buvo išpampusi beveik sulig <br />vyšnia, na gal nedaug mažesnė ir <br />atrodė ganėtinai bjauriai, tiek, kad <br />Rimas kone apsivėmė ją pamatęs. <br />Tiesa, Nerijus irgi nebuvo gražuolis. <br />Bet, jei lygint su erke, dar nežinia <br />kuris pirmą vietą grožio konkurse <br />laimėtų. Galbūt erkė. <br />Nerijus prisiartino, didžiai <br />apgailestaudamas prisipažino nesąs <br />daktaras, spirito ir narkozės neturįs. <br /> <br />- Rauk tik, kiek laukt turėsiu, mulki tu, -&nbsp; <br />nervindamasis, tikriausiai dėl savo <br />sveikatos riktelėjo Nerijus. Jis <br />prisiminė, kad nuo erkių nėra <br />pasiskiepijęs, o ir skiepai ne visada <br />padeda. <br /> <br />Rimas, dviem pirštais lyg pincetu <br />suėmė padarą, spustelėjo ir tada jau <br />kiek pasukęs trūktelėjo - taip buvo <br />girdėjęs darant. Erkė, spūstelėta <br />atrijo atgal į vadeivos pilvą, o tiksliau <br />į pilvo audinius pusę kraujo, kuris jau <br />buvo tapęs ir jos dalimi. <br />Slyva išgirdęs šią istoriją iš burokinių <br />gaujos nario ir anot jo, ši erkė <br />pasidarbavo geriau nei policija - <br />ji atliko savo juodą darbą. Burokinių <br />gaujos bosas Nerijus dabar atrodo <br />beveik taip pat baisiai kaip ir <br />anksčiau, tik yra numetęs pusę savo svorio <br /> -&nbsp; sveria penkiasdešimt <br />penkis, sėdi vežimėlyje ir yra visiškas <br />daržovė - net snarglio nepajėgia <br />nusišluostyti - įsivaizduojat? <br />Vienas iš slyvinių buvo jo aplankyt, <br />Nerijus sėdėjo vwžimėly,&nbsp; kone bejėgė <br />tirtanti plaštaka buvo užmesta ant <br />pilvo tarp šono ir bambos, visi pirštai <br />buvo sulenkti, tik vienas rodė nežinia į <br />ką esantį ant įdubusio pilvo, <br />skruostiikauliai buvo išsišovę, o iš <br />nosies bėgo skaidrus ir permatomas <br />snarglys. Nerijus negalėjo jo <br />nušluostyti. Nepajėgė, toks <br />apgailėtinas&nbsp; dabar buvo jis. <br /> <br />- Eik tu... - teištarė slyvinis pamatęs <br />vaizdą. Būtent tai jis ir papasakojo <br />Slyvai. <br />- Nieko nepadarysi, nutinka, - <br />tarstelėjo Slyva. <br />Šiuo metu Slyva laikė priglaudęs prie <br />ausies mobilų. <br />Ragelyje keliskart pyptelėjo, tada <br />kažkas atsiliepė. <br /> <br />- Rimai, klausyk. Tuoj pat atvairuok <br />pas mane. Prieš minutę kalbėjau <br />su prokuroru. Savas bičas. <br />Atėjo laikas pradingti. Greit varyk čia! <br /> <br />Vakar skyniau apynius, kol dar žali. <br />Paskui paruduos ir nežinau, gal bus <br />šaukštai po pietų, tiks tik pagalvėm <br />kimšt. Žalieji ypač tinka ramiai <br />raminančiom, svaigiai svaiginančiom <br />arbatom tamtyč būdu jas paruošus. <br />Pastebėjau - apatinius jau ėmė ėsti <br />rūdus. Rytiniai rūkai, vėsus oras yra <br />pačios tos sąlygos rūdims rastis. <br />Gal gana apie apynius? <br />Šiandien pavakare, prieš eilinįsyk <br />prapliumpant lietui išėjau kaukazinių <br />slyvelių pasiskint. Jos didelės, lyg <br />būtų ne kaukazinės. Dalis jau nukritę <br />voliojasi, bet ir ant medžių dar yra. <br />Iš namų pusės atrodo itin sultingos <br />ir sodriai geltonos. Vargas tik, kad jos <br />anapus griovio sirpsta. Tabaluoja. <br />Prašosi skinamos. <br />Tuo pačiu ruošiausi šunį pavedžiot. <br />Jo vardas Apaštalas. Sutrumpintai <br />Apis. <br />Jau buvau bebaigianti mažą kibirą <br />skint, kai pasirodė automobilis, <br />stabtelėjo prie kaimyno Pipiro valdos <br />ir pasuko į Pipiro kiemą. Grįždama <br />nutariau kiek tolėliau savo vartelių <br />paėjėt, na nežinau, ėjau su šuniu <br />ir slyvom, dar apie dvim metrų. <br />Netoli, be to smalsu, kas gi pas <br />Pipirą užsuko? Seniai nemačiau <br />į svečius ką nors atvažiuojant. <br />Priėjusi prie vyšnios išsyk stabtelėjau <br />- galima sakyti iš netikėtumo. <br />Prieš lietų gerokai pritemę, be to <br />ir metas apyvėlis jau. Net loštelėjau. <br />O po to įsitempiau kaip styga - vienas <br />žmogus, negaliu pasakyti ar <br />kaimynas, ar ne, sakau, kai stovėjau <br />už vyšnios buvo prietema - jis buvo <br />užsimojęs kirviu ir taikėsi skelti <br />malką. Kitas, jam už nugaros, <br />rankose laikė beržinį, nei ploną, nei <br />storą rąstigalį, užsimojęs į tą, kuris laikė kirvį. <br />Trečias už jų abiejų. <br />Žiūri. Aš žiūriu į juos visus. <br />Smūgis! Žmogus su kirviu krenta <br />paslikas. Guli. Prieina dviese, nutempia į namą. <br /> <br />Pamirškit, paskutiniai žodžiai yra <br />mano kaimynės. Tai ji skynė apynius <br />vakar. Šiandien skynė slyvas. Aš&nbsp; stoviu <br />prie Pipiro lango - eidama čia <br />aplenkiau kibirėlį su slyvom vos <br />neįlipusi į jį. Pipiras ir mano <br />kaimynas, tik tolimesnis ir jau, <br />visiškoje prietemoj matau - du vyrai <br />žiūri vienas į kitą, žiūri į tą, kuris sėdi <br />krėsle. Kažkaip labai labai <br />nenatūraliai. Kažkaip ne taip sėdi. <br />Akimirką man net pasirodė, kad <br />sėdintysis jau negyvas. Kitą akimirką <br />aš jau neabejoju - taip, nors jis sėdi, <br />bet jau yra negyvas. Taip, greičiausiai <br />taip ir yra. Ir ko gero, šią akimirką <br />baisiausia yra tai, kad nežinau kuris. <br />Vienas iš atvykėlių? Ar kaimynas <br />Pipiras? Jo galva atsukta tiesiai <br />į mane staiga ima leistis, smakras <br />atsimuša į krūtinę. Aš pasileidžiu <br />bėgt. Kad tik neužkliūčiau už kibiro <br />slyvų!</p>
			]]>
		</description>
		<pubDate>Sat, 17 Sep 2022 19:18:10 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/254973.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/254973.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Kaina, kurią tenka mokėti moteriai, rašančiai apie vaizdo žaidimus]]></title>
		<description><![CDATA[
			Dabar, kai jau 2020-ieji, vis dažniau susimąstau, ką reiškė būti moterimi ir rašyti apie lyties aspektus vaizdo žaidimuose 2010-aisiais.<br/><br/>Prieš dešimtmetį lyčių disbalansas vaizdo žaidimų industrijoje nebuvo laikomas problema, kurią reikia spręsti; veikiau tai buvo kasdieniška ir niekieno nekvestionuojama realybė. Žinomos moterys, dirbusios šioje industrijoje, dažnai tapdavo fetišizavimo ar priekabiavimo – o kartais ir abiejų dalykų – taikiniais. 2007 m. žaidimų kūrėja Kathy Sierra atsisakė karjeros ir pasitraukė iš viešojo gyvenimo po to, kai internete patyrė priekabiavimą bei grasinimus; tuo metu, šis incidentas buvo laikomas gana neįprastu, tačiau niekas jame neįžvelgė pranašystės apie tai, ką pati K. Sierra 2014 m. „Wired“ straipsnyje apibūdino kaip „lėtą, bet nuolatinį internetinio priekabiavimo dažnumo ir žiaurumo augimą“ ateinančiais metais. Daugumos to meto populiarių žaidimų nekūrė moterys, jie nebuvo skirti moterims ir dažniausiai apsiribojo tam tikro tipo šiurkštaus, mačo stiliaus vyro galios fantazijos vaizdavimu. „Call of Duty“ daugelio žaidėjų režime nebuvo galimybės pasirinkti moterišką personažą iki pat 2013 m., nors žaidimas skelbėsi vaizduojantis „šiuolaikinį“ karą. 2010 m. rugsėjį pasirodžiusiame „Halo: Reach“ pagaliau atsirado galimybė žaisti už moterį arba vyrą spartietį, tačiau pats žaidimas dėl šio pasirinkimo nepakito. Kai kurie to laikotarpio vaidmenų žaidimai, pavyzdžiui, „Mass Effect“, taip pat leido rinktis vyro arba moters vaidmenį; nors pasirinkimas neturėjo esminės įtakos siužetui, šie žaidimai vis tiek buvo laikomi pažangiausiais savo laikmečio pavyzdžiais. Geriausiai žinomi to meto žaidimai, kuriuose privalomai reikėjo žaisti už moterį, pristatė moteriškas garsesnių vyrų personažų versijas (pvz., Lara Croft – seksuali Indianos Džounso versija, Joanna Dark – seksuali Džeimso Bondo versija). Nedaugelis išimčių – pavyzdžiui, veikėja Jade iš „Beyond Good & Evil“ – buvo pateikiamos kaip įrodymas, kad žaidimų industrija siūlo pakankamai pasirinkimų tai, kaip manyta, mažytei moterų grupei, besidominčiai žaidimais.<br/><br/>Žaidimai buvo skirti heteroseksualiems vyrams; tokios pat buvo ir interneto svetainės apie žaidimus. Tokie portalai kaip „IGN“, „Spike“ ir „UGO“ reguliariai skelbdavo patraukliausių išgalvotų žaidimų veikėjų moterų reitingus; „IGN“ tą patį darė ir su realiomis moterimis. Net ir tuose žaidimų portaluose, kurie siekė aukštesnio lygio nei įprasta „entuziastų spaudos“ praktika, lyčių ir seksualumo vaizdavimo žaidimuose analizė vis dar nebuvo dažnas reiškinys. Šiose svetainėse taip pat daugiausia dirbo baltaodžiai heteroseksualūs cislyčiai vyrai, dažnai kilę iš panašios viduriniosios ar aukštesniosios klasės aplinkos.<br/><br/>Vėlgi, niekas to nelaikė keistu ar bent kiek išskirtiniu dalyku – juk būtent šiai žmonių grupei vaizdo žaidimai buvo reklamuojami nuo pat dešimtojo dešimtmečio. Kaip 2013 m. portale „Polygon“ puikiai aprašė Tracey Lien, rinkos tyrimai sukūrė „vištos ir kiaušinio“ dilemą: paaiškėjo, kad devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose vaizdo žaidimus žaidė daugiau berniukų nei mergaičių. Dėl to reklamos užsakovai orientavosi į berniukus, taip užtikrindami, kad vėlesniais dešimtmečiais žaidimai visuomenės akyse taptų vyriška veikla.<br/><br/>Todėl visiškai logiška, kad sėkmingiausi ir žinomiausi apie vaizdo žaidimus rašę žmonės priklausė tai pačiai grupei, kuriai ankstesniais dešimtmečiais šie žaidimai buvo reklamuojami ir taikomi. 2020-aisiais tai – stulbinamai nuobodi įžvalga. Tačiau 2010-aisiais toks pastebėjimas atrodė keistas ir sulaukdavo pašaipų, priekabiavimo bei net grasinimų.<br/><br/>Žinoma, vaizdo žaidimus visada žaidė įvairiausi žmonės. Pirmajame XXI a. dešimtmetyje plėtėsi nepriklausomų žaidimų kūrimo ir kritikos bendruomenės. Tinklaraščių platformų (pvz., „WordPress“), ankstyvojo „YouTube“ ir socialinių tinklų iškilimas sudarė sąlygas marginalizuotiems žaidėjams vieniems kitus atrasti ir diskutuoti temomis, kurių neliesdavo pagrindiniai portalai ar patys žaidimai.<br/><br/>Iki 2010 m. tokiems tinklaraščiams kaip „Feminist Gamers“, „The Border House Blog“, „Sexy Videogameland“ ir „Shakesville“ (feministiniam tinklaraščiui, kuriame kartais būdavo aptariami ir žaidimai) vadovavo kritikai, kurie nebuvo heteroseksualūs, baltieji ar vyrai. Šiuose tinklaraščiuose kartais buvo nagrinėjamos sudėtingos socialinės problemos, tačiau juose taip pat buvo rašoma apie kasdieniškus įspūdžius žaidžiant įvairius žaidimus. Man šios svetainės padėjo suprasti, kad žaidimus žaidžia ir jais mėgaujasi patys įvairiausi žmonės – nepaisant to, ką ilgą laiką mums visiems teigė rinkodaros specialistai. Tuo metu, realiame gyvenime pažinojau nedaug žaidžiančių moterų, o apie tokias, kurios iš to pragyventų rašydamos, net nekalbu; tad šių tinklaraščių egzistavimas leido suprasti, kad nesu viena, ir kad jei norėčiau rašyti apie socialines problemas žaidimuose, atsirastų žmonių, kuriems tai rūpėtų. Deja, visi minėti tinklaraščiai dabar jau nebeveikia, o daugelis jų ištrynė savo archyvus. „Critical Distance“ – 2009 m. pradėtas ir iki šiol veikiantis projektas – vis dar rengia savaitines geriausių vaizdo žaidimų apžvalgų ir straipsnių iš įvairių interneto tinklaraščių apžvalgas. Jo archyvuose sukaupta daugybė metų kritinių diskusijų apie žaidimus; kai kurios jų šiandien, laimei, atrodo jau pasenusios.<br/><br/>Kai pagrindinės žiniasklaidos svetainės bandydavo nagrinėti temas, įprastas nepriklausomų žaidimų (angl. „indie“) bendruomenėse – ypač klausimus, kaip žaidimuose vaizduojami lyčių vaidmenys ir seksualumas – skaitytojai dažnai reaguodavo itin priešiškai. Pavyzdžiui, prisiminkime Abbie Heppe apžvalgą apie žaidimą „Metroid: Other M“, paskelbtą „G4“ svetainėje 2010 m. rugpjūčio 31 d. Dauguma kitų to meto apžvalgų buvo neutralios arba teigiamos; jose daugiausia kritikuotas valdymas ir linijinis žaidimo dizainas. Be šių pastabų, A. Heppe savo apžvalgoje iškėlė klausimų dėl žaidimo siužeto ir struktūros – konkrečiai dėl lyčių politikos. Ji kritikavo tai, kad paprastai savimi pasitikinti ir nepriklausoma premijų medžiotoja Samus Aran buvo priversta paklusti vyrui kariniam vadui, o susidūrimo su „Ridley“ (nuolatiniu „Metroid“ serijos priešu, kurį Samus anksčiau ne kartą buvo nugalėjusi) metu nepaaiškinamai virto bailia, vaikiško elgesio apimta būtybe. Heppe paaiškino, kaip žaidime „Metroid: Other M“ Samus neleidžiama naudotis savo gebėjimais – kai kurie iš jų ateityje galėtų atverti kelią ar net išgelbėti jai gyvybę, – kol to jai nenurodo neryškus vyriškos lyties veikėjas. Ji taip elgiasi, nes jis jai patinka, tačiau tik kaip draugas. Kad ir kaip bandytumėte pateisinti šią mechaniką, praleidę 10 minučių lavos sektoriuje ir vis dar negalėdami naudotis „Varia Suit“ kostiumu, suprasite, kokia skausmingai kvaila yra ši siužetinė priemonė. Heppe taip pat griežtai kritikavo prastai parašytus Samus Aran dialogus: „Samus vartoja frazę „prisipažinimo metas“ (angl. „confession time“) tarsi dvylikametė mergaitė, rašinėjanti savo „Lisa Frank“ dienoraštyje; tiesą sakant, tas pasakojimo stilius, primenantis „Alan Wake“ ir „Lifetime“ kanalo originalių filmų derinį, nusibosta greičiau, nei spėtumėte ištarti „tėvo komplekso problemos“ (angl. „daddy issues“). „ Iš viso Heppe žaidimui skyrė 2 balus iš 5.<br/><br/>2019 m. paklausus bet kurio „Metroid“ gerbėjo apie Samus vaizdavimą „Other M“ dalyje, šis greičiausiai pavadins žaidimą seksistiniu nusivylimu, neteisingai pavaizdavusiu pagrindinę veikėją. Tačiau tokia nuomonė nebuvo vyraujanti tuo metu, kai pasirodė Heppe apžvalga. Tinklaraštyje „Brainy Gamer“ paskelbtame įraše „Backlash“ (liet. „Pasipiktinimo banga“) kilęs nepasitenkinimas apžvalga apibūdintas kaip „milžiniškas (459 komentarai ir skaičius vis auga) bei asmeniškas“; ten pat, pateikti keli Heppe gautų komentarų pavyzdžiai – štai keletas tokių „perliukų“:<br/><br/><i><br/>„Apžvalgininkė pasinaudojo proga išdėstyti savo feministines ir prieš seksizmą nukreiptas pažiūras apie žaidimą, tačiau beveik nieko nepasakė apie patį ŽAIDIMO PROCESĄ, GRAFIKĄ ir visus kitus dalykus, kurie iš tikrųjų svarbūs žaidžiant VAIZDO ŽAIDIMĄ! „<br/><br/>„Net nesu „Metroid“ gerbėjas, tiesiog manau, kad žaidimų vertinimo kriterijai turėtų būti geresni. Galbūt jiems nereikėtų vertinti žaidimų tomis dienomis? O, vargeli... tai neva nebesuteikia moterims galios... vargeli... Kam skirti tokie žaidimai kaip „Metroid“? Berniukams! (Tai ne „Cooking Mama“). „<br/></i><br/><br/>„Brainy Gamer“ įraše ši neigiama reakcija apibūdinta kaip pavyzdys to, „kas nutinka, kai žinomo leidinio autorius nusprendžia kritiškai pažvelgti į žaidimą – turiu omenyje, kai jis ar ji veikia kaip kritikas, o ne tiesiog kaip apžvalgininkas“. Kaip rodo komentarai po Heppe apžvalga, 2010-ųjų pradžioje vis dar vyravo nuomonė, kad žaidimų apžvalgos – ypač tos, kuriose skiriami balai – turėtų būti į techninius aspektus orientuoti pirkėjo gidai. Žaidimo temų ir nuotaikos analizė, ypač pasitelkiant bet kokią feministinę analizę, žmonėms, kuriems nepatiko Heppe apžvalga, atrodė nereikšminga ir jokiu būdu neturinti įtakos žaidimo įvertinimui. Šis retorinis suskirstymas rėmėsi kartų kartas gyvuojančiais lyčių stereotipais, pagal kuriuos objektyvumas laikomas iš prigimties „vyrišku“. Žaidimo nuotaikos ir siužeto kritika buvo laikoma labiau subjektyvia, todėl iš prigimties šališka ir labiau „moteriška“. Kitaip tariant, žaidimo kritika feministiniu požiūriu buvo laikoma „mergaitišku emocijų kliedesiu“, kuriam ne vieta žaidimų pasaulyje – techninėje srityje, skirtoje techniškai mąstantiems vyrams.<br/><br/>Daugelyje komentarų, kurių tuo metu sulaukė Heppe, buvo reiškiamas požiūris, kuris vis kartojamas (ir tebėra kartojamas) marginalizuotiems kritikams, analizuojantiems socialines problemas žaidimuose: „Kvailos feministės ir jų emocijos, trukdančios profesionalumui. „ Pradedant 2010-aisiais, feministės žaidimų bendruomenėje buvo laikomos nuobodžiomis, viską gadinančiomis pašalietėmis, kurios niekaip negalėjo suprasti žaidimų esmės – panašiai kaip tėvai ar Jackas Thompsonas.<br/><br/>Tą patį mėnesį – 2010-ųjų rugpjūtį – žaidimų pasaulyje kilo dar vienas skandalas. Rugpjūčio 11 d. internetiniame komikse „Penny Arcade“ pasirodė epizodas, kuriame vaizdo žaidimo herojus nusprendžia nepadėti nevaldomam žaidėjo veikėjui (“NPC“), nors šis maldauja pagalbos, skųsdamasis, kad „kiekvieną naktį mus prievartaudami migdo „byba-vilkiai“ (angl. „dickwolves“) „. „Shakesville“ kviestinė autorė Milli A paskelbė įrašą apie šį komiksą; ji pripažino, kad paprastai jai patinka juodasis „Penny Arcade“ humoras, tačiau būtent šis epizodas jai nepatiko, nes, jos nuomone, jame lengvabūdiškai žiūrima į prievartavimą ir tai yra dar vienas pavyzdys, kaip „prievartos aukomis dažnai abejojama, jos pašiepiamos ir atvirai įžeidinėjamos“.<br/><br/>Tuo metu, žaidėjai nuolat ir lengvabūdiškai vartojo žodį „prievartavimas“ kaip „sutriuškinimo“ sinonimą. Per pastarąjį dešimtmetį šis įprotis taip išnyko, kad sunku net įsivaizduoti, kaip dažnai žmonės taip kalbėdavo. (2012 m. buvusi „Kotaku“ redaktoriaus pavaduotoja Patricia Hernandez rašė apie tai, kad ir pati kadaise vartojo šį terminą, bei apie savo abejones dėl to.) „Penny Arcade“ komiksas ir „Shakesville“ reakcija į jį tapo atspirties tašku diskusijai, kuri tęsėsi daugelį metų; ji sukosi apie juokelius dėl prievartavimo ir, platesne prasme, apie lengvabūdišką žodžio „prievartavimas“ vartojimą vaizdo žaidimų bendruomenėje.<br/><br/>„Penny Arcade“ išleido antrą komikso dalį, kurioje autorių ir dailininko prototipai tiesiogiai šaipėsi iš minties, jog kas nors galėtų tapti prievartautoju vien perskaitęs jų komiksą (skaitytojams jie sakė: „Jei šiuo metu ką nors prievartaujate – liaukitės“). 2010 m. spalio 6 d. svetainė pradėjo prekiauti atributika su „Dickwolves“ (liet. „bybių-vilkų“) tematika. Sulaukę gausybės kritikos, 2011 m. sausio 26 d. jie išėmė šias prekes iš parduotuvės. Tik 2013 m. rugsėjo 5 d. „Penny Arcade“ paskelbė tai, ką labai jau atlaidžiai būtų galima pavadinti komikso dailininko Mike’o Krahuliko atsiprašymu; jame jis išreiškė apgailestavimą dėl „visko, ką darėme po to komikso“, tačiau kartu gynė patį pradinį komiksą ir jame pateiktą pokštą. „Jei būtume tiesiog apsiriboję tuo vienu komiksu ir judėję toliau, „Dickwolf“ niekada nebūtų tapęs tuo, kuo yra šiandien – pokštu prievartos aukų sąskaita arba simboliu požiūrio, menkinančio seksualinę prievartą patyrusius žmones. „<br/><br/>Labiausiai nerimą keliantis „Dickwolves“ skandalo aspektas buvo priekabiavimo mastas, nukreiptas prieš žmones, išreiškusius nepasitenkinimą dėl pradinio komikso bei dėl to, kaip žaidėjų bendruomenėje žodis „prievarta“ (angl. „rape“) tapo vartojamas kaip žargonas. Toks organizuotas priekabiavimas prieš asmenis, laikomus grėsme žaidimų kultūros „šventumui“, tapo tendencija, besitęsusi visą 2010-ųjų dešimtmetį. 2012 m. vasarį „Reddit“ platformoje vėl pradėtas platinti senas, 2006 m. duotas „BioWare“ vyresniosios scenaristės Jennifer Hepler interviu. J. Hepler, kūrusi scenarijus keliems „Dragon Age“ serijos žaidimams, buvo pasiūliusi, kad žaidimai galėtų tapti labiau įtraukūs, jei žaidėjams būtų suteikta galimybė „prasukti“ kovos scenas – panašiai kaip leidžiama prasukti dialogus. Kai šis interviu vėl atsidūrė dėmesio centre, socialinių tinklų vartotojai ėmė pulti J. Hepler; daugelis kartojo pirminį „Reddit“ įrašo teiginį, esą ji yra „vėžys, žudantis „BioWare“. „ Buvo teigiama, kad dėmesio skyrimas siužetui kovos mechanikos sąskaita „sugadintų“ „BioWare“ žaidimus – šis teiginys atrodo ypač tragikomiškai dabartiniame „BioWare“ gyvavimo etape po „Anthem“ žaidimo išleidimo. Šis priekabiavimas pakurstė klaidingą, lytimi grindžiamą priešpriešą, pagal kurią moterims rūpi tik vaizdo žaidimų siužetai, o vyrams (tikriesiems žaidėjams) – tai, kas iš tiesų svarbu, t. y. kova. Šios diskusijos peraugo į ginčus, ar žaidimai be kovos elementų apskritai gali būti laikomi tikrais žaidimais. Vėliau, 2013 m. rugpjūtį, Hepler paliko darbą „Bioware“ studijoje, sulaukusi grasinimų susidoroti su jos šeima.<br/><br/>„Tikrųjų žaidėjų“ idėja buvo aktuali ir pačiose žaidėjų bendruomenėse. Net ir aukšto lygio varžybose dalyvaujančioms žaidėjoms moterims vis tiek buvo sunku pelnyti pagarbą ir būti laikomoms lygiavertėmis dalyvėmis. 2012 m. vasarį „Capcom“ pristatė realybės šou, kuriame „Street Fighter“ ir „Tekken“ žaidėjai varžėsi tarpusavyje; taip buvo reklamuojamas naujas bendras šių žaidimų serijų projektas „Street Fighter X Tekken“. Šiandien šis šou labiausiai prisimenamas dėl incidento, kai „Tekken“ žaidėjų komandos lyderis Arisas Bakhtanianas seksualiai priekabiavo prie žaidėjos. Tuo metu Bakhtanianas gynėsi teigdamas: „Seksualinis priekabiavimas yra kultūros dalis, ir jei pašalintumėte tai iš kovinių žaidimų bendruomenės, ji nebebūtų kovinių žaidimų bendruomenė... Yra elektroninis sportas tiems, kam patinka elektroninis sportas, ir yra koviniai žaidimai tiems, kam patinka aštrus maistas ir norisi tiesiog smagiai praleisti laiką. „<br/><br/>Bakhtaniano pareiškimas sulaukė kritikos, tačiau jį dažnai klaidingai suprasdavo žmonės, nežinantys viso socialinės skirties tarp kovinių žaidimų bendruomenės ir likusios elektroninio sporto dalies konteksto. Istoriškai kovinių žaidimų bendruomenė pasižymėjo didesne rasine įvairove nei kitos elektroninio sporto sritys: nors didžiąją dalį elektroninio sporto dalyvių sudaro azijiečiai ir baltieji, kovinių žaidimų bendruomenėje aukštumas dažnai pasiekia bei turnyrus organizuoja ir juos komentuoja juodaodžiai bei lotynų kilmės atstovai. Kovinių žaidimų bendruomenė didžiuojasi savo išskirtinumu; Bakhtaniano sprendimas retoriškai pasinaudoti šia realia socialine skirtimi siekiant pateisinti priekabiavimą prie žaidėjos buvo manipuliacija, padariusi didžiulę žalą tiek kovinių žaidimų varžybų scenai, tiek joje dalyvaujančioms moterims. Jo elgesys ir komentarai leido suprasti, kad moterys privalo taikstytis su priekabiavimu ne tik norėdamos būti laikomos „tikromis“ kovinių žaidimų žaidėjomis, bet ir siekdamos išsaugoti šios bendruomenės autentiškumą. Tai padarė žalos, kuri taisoma iki šiol. „Evo 2019“ turnyre ilgametės kovinių žaidimų bendruomenės dalyvės viešai pareiškė norinčios būti išgirstos ir gerbiamos, kai pasakoja apie varžybose patirtą priekabiavimą bei apie tai, kaip sunkiai joms vis dar tenka kovoti dėl tokios pagarbos.<br/><br/>2012 m. gegužės 17 d. feministinė žiniasklaidos kritikė Anita Sarkeesian „Kickstarter“ platformoje pradėjo kampaniją vaizdo įrašų projektui „Tropes vs. Women In Video Games“ (liet. „Klišės ir moterys vaizdo žaidimuose“). Viskas vyko sklandžiai.<br/><br/>Tik juokauju: A. Sarkeesian „Kickstarter“ kampanija sulaukė milžiniško atgarsio, tačiau ji, kaip ir daugelis prieš ją veikusių feministinių žaidimų kritikių, susidūrė su daugybę metų trukusia priekabiavimo ir grasinimų smurtu banga. Lygiai taip pat, kaip marginalizuoti žaidėjai galėjo internete rasti bendraminčių ir būti išgirsti, taip ir netolerantiški žaidėjai telkėsi aplink bendrus simbolius bei šūkius – pavyzdžiui, palaikydami „Dickwolves“ idėją ir pasisakydami prieš A. Sarkeesian ar net Jennifer Hepler, kuri taip pat buvo priskirta prie tariamų vaizdo žaidimų priešų.<br/><br/>Netolerantiškiems žaidėjams, norėjusiems neleisti į vaizdo žaidimų pasaulį patekti tiems, kurie neatitiko jų supratimo apie „savus“, 2012-aisiais netrūko priešų, mat darėsi vis akivaizdžiau, kad žaidimus gali kurti patys įvairiausi žmonės. 2012 m. sausį pasirodęs dokumentinis filmas „Indie Game: The Movie“, pasakojantis apie žaidimų „Fez“, „Braid“ ir „Super Meat Boy“ kūrėjus, žymėjo nepriklausomų žaidimų populiarėjimą ir jų įsitvirtinimą plačiojoje kultūroje – iš dalies dėl to, kad įrankiai žaidimams kurti tapo vis lengviau prieinami. Taip pat sparčiai plėtojosi „queer“ (“LGBTQ+“) nepriklausomų žaidimų scena, kurioje ryškų vaidmenį atliko „queer“ bendruomenei priklausančios ir translytės moterys. 2012 m. pasirodė tokie žaidimai kaip Annos Anthropy „dys4ia“, Merritt Kopas „Lim“, Porpentine „Howling Dogs“ ir Mattie Brice „Mainichi“. Nors šie žaidimai skyrėsi savo dizainu bei kūrybiniu požiūriu, apie juos dažnai kalbėta viename kontekste – kartais vien dėl supaprastinto požiūrio, kad visų jų vienintelės kūrėjos buvo translytės moterys.<br/><br/>2012-ieji taip pat žymėjo „Twine revoliucijos“ pradžią – 
			]]>
		</description>
		<pubDate>Sat, 26 Sep 2026 07:43:31 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263122.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263122.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Ajymas par kaimynus]]></title>
		<description><![CDATA[
			kiemi tarp namų ir visa ką <br/>ažu tujų mešlynas <br/>tynai vištelas kapstas <br/>kartais na vanagą slepias <br/><br/>un kampą preš drebulynų <br/>netali pre raudanykių stavi šiltnamis <br/>agurkai žali pamidorai raudoni <br/><br/>par kaimynus nuaista per daržus <br/>ape pupas tris kartus <br/>pra braškes ir vapsvų <br/>pra bulbų didžiausių laukų <br/><br/>ir kapūstų ilgiausių lysvį<br/>kai brūkšnys ažubrauktų skersai <br/>kapūstai par many <br/>už pūtbelią kamalius didesni <br/>ir nekirmyja <br/><br/>gali bus apdžiūvusias pūpas <br/><br/>ažu jų jų stavės vyšnias <br/>ir išskleidžiamas lysvelas <br/>na kurių nukritau <br/>krisdama visų šakų nulaužiau <br/><br/>saniui ape tai ny mur mur <br/>nieką neužsimink <br/><br/>ty yr špakų ristaranas <br/>vyskas iš uogų patekalai nemokami <br/><br/>abalių neskynk da neprinokį <br/>rūgštūs kai gyvenmas gyvates <br/>ale alyvinių gali pasrinkt <br/>perspragį nelyg arbūzai <br/><br/>saldybiniai kai vaika<br/>špygelas mažyčiai <br/>na ir tie sukirmyjį <br/><br/>žiurak nepasklysk <br/>vienas takelis vedu un kairį <br/>kitus in dešnį <br/><br/>par kaimynus aik per daržus <br/>paslabink <br/>paklausk kaip laikas jų jautis <br/>ir kad norim atvest karvį <br/><br/>suvisam paslaidą <br/>duodas išvertus akis <br/>laksta laukais bezlebyčia
			]]>
		</description>
		<pubDate>Wed,  6 Oct 2021 22:20:14 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/252144.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/252144.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Kinija privertė užsidaryti vieną siaubo žaidimų leidėją, tačiau pasekmes pajuto visas regionas]]></title>
		<description><![CDATA[
			Lygiai taip pat, kaip vaiduokliai, atsirandantys ir pranykstantys prieblandoje skendinčiuose „Devotion“ koridoriuose, pats žaidimas priminė šmėklą. Vasarį pasirodęs kokybiškas Taivano siaubo žaidimas vos po kelių savaičių dingo iš „Steam“ platformos, kai jame buvo aptikti talismanai su pašaipiomis užuominomis į Kinijos prezidentą Xi Jinpingą. Susidūrusi su milžiniška kritikos banga, žaidimą kūrusi studija „Red Candle Games“ skubiai atsitraukė ir paskelbė, kad prieš pakartotinį išleidimą žaidimui bus atliekami papildomi kokybės patikrinimai. Tačiau praėjo jau keturi mėnesiai, o žaidimas „Steam“ platformoje vis dar negrąžintas. Visgi „Red Candle Games“ nėra vienintelė studija, priversta grumtis su griežta Kinijos cenzūra.<br/><br/>Vėliau paaiškėjo dar nerimą keliančių naujienų: Kinijos vyriausybė panaikino studijos partnerio Kinijoje – leidėjo „Indievent“ – verslo licenciją, pareiškusi, kad įmonė kėlė grėsmę Kinijos nacionaliniam saugumui ir viešajam interesui. Tai neabejotinai dar vienas smūgis „Red Candle Games“ studijai, kuri neseniai pranešė, kad žaidimas „artimiausiu metu“ į „Steam“ negrįš. Vis dėlto, ši žinia nenustebino regione dirbančių kūrėjų ir leidėjų, su kuriais kalbėjausi.<br/><br/>„Kinijos vyriausybė jau seniai taiko plačią žiniasklaidos cenzūrą, todėl leidėjo verslo licencijos panaikinimą laikau dar vienu šios praktikos žingsniu“, – teigė Johnsonas Siau iš Honkongo studijos „Pixio“. Jis svarsto, ar „Indievent“ pavyks susigrąžinti licenciją (galbūt įsteigus naują įmonę), tačiau neatmeta galimybės, kad ateityje valstybė tokiu pat būdu nubaus ir kitą kūrėją ar leidėją.<br/><br/>Kinija yra didžiausia vaizdo žaidimų rinka Azijos ir Ramiojo vandenyno regione; skaičiuojama, kad šiemet ji sugeneruos įspūdingas 36 540 mln. JAV dolerių pajamas. Šalis turi didžiulę ekonominę įtaką. Tačiau norint suprasti „Indievent“ uždarymo pasekmes, būtina aptarti sudėtingą licencijavimo Kinijoje klausimą.<br/><br/>Dėl griežtos vaizdo žaidimų turinio kontrolės licencijų gavimo procesas yra itin sudėtingas. Net ir tokie dideli vietos leidėjai kaip „Tencent“ susidūrė su sunkumais – pavyzdžiui, leidimą išleisti vos du mobiliuosius žaidimus bendrovė gavo tik šių metų sausį. Padėtį apsunkino pernai nuo kovo iki gruodžio galiojęs devynių mėnesių žaidimų licencijavimo moratoriumas – tuo laikotarpiu nebuvo išduota nė viena licencija. Tai buvo itin sunkus metas Kinijos studijoms, negalėjusioms pardavinėti savo žaidimų, kol negaudavo reikiamų leidimų.<br/><br/>„Tai - sudėtinga, – teigė Iainas Garneris, vadovaujantis Taivano leidėjų įmonei „Another Indie“ ir platinantis tokius žaidimus kaip „Lost Castle“. – Procesas painus ir nuolat kintantis. Atrodo, kad padėtis po truputį stabilizuojasi, tačiau milžiniškos pastangos, reikalingos norint pateikti paraišką, daugeliui kūrėjų taptų neįveikiama kliūtimi. „<br/><br/>Nesunku suprasti, kodėl daugelis Azijos studijų nenori tam skirti savo laiko, pinigų ir pastangų.<br/><br/>„Tiesą sakant, mes net nebandėme“, – sakė Brianas Kwekas, Singapūro leidėjo „Ysbryd Games“, išleidusio tokius žaidimus kaip kibernetinio panko stiliaus barmeno simuliatorius „Vallhalla“, savininkas. „Turiu tam tikrų įžvalgų, ką reikia daryti norint gauti ministerijos patvirtinimą ir visa kita. Iš esmės tai reikalauja daug laiko bei energijos, o „Ysbryd“ yra gana maža organizacija, tad tenka rinktis, dėl ko verta kovoti. „<br/><br/>Vietoj to, kai kurios studijos renkasi žaidimus išleisti „Steam“ platformoje, užuot ėmusios varginančio proceso siekti reikiamų leidimų. „Steam“ Kinijoje pasiekiama, nors techniškai jos veikla yra neteisėta. Todėl B. Kwekas Kiniją laiko antrine rinka savo įmonės leidžiamiems žaidimams.<br/><br/>„Kaip galbūt žinote, mes leidžiame tokius žaidimus kaip „Vallhalla“, kurie Kinijoje sulaukė nemažos sėkmės, – sako jis, – tačiau tikrai turime ir kitų žaidimų, kurie Kinijoje visiškai nesudomino auditorijos. „<br/><br/>Daugeliui studijų ir leidėjų atrodė, kad vieno siaubo žaidimų leidėjo licencijos panaikinimas turės mažai tiesioginės įtakos jų žaidimų kūrimo procesui, nes tokios įmonės kaip B. Kweko artimiausiu metu neplanuoja kreiptis dėl licencijos Kinijoje.<br/><br/>„Beveik visi mūsų žaidimai – galbūt išskyrus „She Remembered Caterpillars“ – turi elementų, kurie galėtų būti palaikyti kultūriškai netinkamais ar nepriimtinais viešam platinimui Kinijoje, – teigė B. Kwekas. – Ir, priklausomai nuo to, su kokiu kūrėju dirbame, ateina momentas, kai klausiame savęs, ar verta gaišti laiką ir eikvoti energiją žaidimui perdaryti taip, kad jis tiktų Kinijos rinkai. „<br/><br/>Nuo praėjusių metų kovo Kinija nustojo išduoti licencijas žaidimams ir devynis mėnesius jų visai neišdavinėjo; šis įvykis skaudžiai paveikė daugelį šalies žaidimų studijų. Net pramonės milžinės „Tencent“ pelnas smarkiai krito, o mažesnės žaidimų įmonės kovojo dėl išlikimo. Pasak Kinijoje įsikūrusios žaidimų leidybos įmonės „Zodiac Interactive“ bendra-įkūrėjo Xuano Li, šis licencijų išdavimo sustabdymas buvo kur kas reikšmingesnis įvykis nei skandalas dėl žaidimo „Devotion“. Jie iki šiol bando pateikti savo pirmąjį žaidimą į Kinijos žaidimų platformą.<br/><br/>„Dėl praėjusiais metais sustabdyto licencijų tvirtinimo proceso mums tapo neįmanoma pasiūlyti užsienio žaidimų Kinijos žaidėjams“, – sakė jis. „Maniau, kad šis procesų pristabdymas reiškė, jog vyriausybė skyrė laiko tokiems klausimams kaip amžiaus cenzas, vaizdo žaidimų importas ir tėvų kontrolė – dalykams, kuriuos laikau būtinais. Visgi, paaiškėjo, kad tai užtruko beveik metus, o aiškios tvarkos šiais klausimais vis dar tenka ilgai laukti. Žaidimą „Devotion“ ištikusi nesėkmė tikrai neprilygsta tam didžiuliam nusivylimui, kurį 2018 m. patyrė Kinijos vaizdo žaidimų pramonė. „<br/><br/>Būdama Kinijos studija, „Zodiac Interactive“ nesibaimina peržengti ribos. Priešingai – ji puikiai tą ribą pažįsta ir jau dabar vengia projektų, glaudžiai susijusių su politinėmis temomis Kinijoje. Šiai nuomonei pritarė ir Siau iš „Pixio“ bei Ganderis iš „Another Indie“.<br/><br/>„Puikiai žinome, kokie vaizdiniai Kinijoje laikomi jautriais, todėl tiesiog jų vengiame – kaip tai darėme ir anksčiau“, – teigė Siau.<br/><br/>Be šios savi-cenzūros praktikos, Li manymu, Taivano žaidimų kūrėjai po skandalo dėl žaidimo „Devotion“ gali atsidurti nepalankioje padėtyje.<br/><br/>„Nemanau, kad artimiausiu metu Kinijos bendrovės kreipsis į... Taivano vaizdo žaidimų kūrėjus. Kai kurios jų nutraukė partnerystę su Taivane įsikūrusiomis įmonėmis iškart po to, kai „Devotion“ buvo pašalintas iš prekybos“, – pridūrė jis.<br/><br/>Tuo tarpu, Kwekas, žaidimo „Vallhalla“ leidėjas, mano, kad „Indievent“ uždarymo problema nėra būdinga tik Kinijos ir Azijos bei Ramiojo vandenyno regiono studijoms. Pasak jo, problema yra kur kas platesnė ir gali paliesti studijas net už šio regiono ribų, jei žaidime yra aštrias reakcijas sukeliančio turinio. Paklaustas, ar tai atgraso jį nuo „Devotion“ ar kitų Taivano žaidimų leidimo, jis atsakė, kad esmė – ne pati politika. Svarbiausia – kaip auditorija ir žaidėjai reaguoja į naujienas internete ir kokia audringa reakcija paprastai po to kyla.<br/><br/>„Manau, leidėjams nerimą kelia tai, ar neigiamas atgarsis dėl „Devotion“ nepersimes ir į kitus žaidimus. Jei išleisčiau „Devotion“ – ir jei dėl kokių nors priežasčių tai taptų plačiai aptariama naujiena (o tuo neabejoju), žmonės, įsižeidę dėl „Devotion“, galėtų nuspręsti masiškai rašyti neigiamus atsiliepimus (angl. „review bombing“) apie „Vallhalla“ ir visus kitus „Sukeban Games“ (šio žaidimo kūrėjų) projektus vien todėl, kad leidėjas palaiko „Devotion“. Būtų neatsakinga esamų partnerių atžvilgiu leisti tokiam dalykui nutikti. „<br/><br/>Panašiai nerimą kelia ir bet kokio žaidimo, galinčio suerzinti žaidėjus, leidimas, nors, pasak Kweko, problema nėra susijusi su turinio „sušvelninimu“ ar baime paliesti politines temas žaidimuose.<br/><br/>„Gyvenimas iš prigimties yra politiškas, tad klausimas – ar kūrėjai sugebės papasakoti šias istorijas taip, kad jos ne kurstytų nesantaiką ir neaštrintų skirtumų, o skatintų žmones susitapatinti su pasakojamais įvykiais. Manau, svarbiausia, kad istorija išliktų artima ir suprantama auditorijai. „<br/><br/>Garneris taip pat nuogąstauja dėl galimos neigiamos reakcijos Kinijoje, turint omenyje milžinišką tenykščių žaidėjų skaičių.<br/><br/>„Kai kas nors įžeidžia Kinijos visuomenę, įprasta audra „Twitter“ tinkle atrodo tik kaip menkas įsimylėjėlių ginčas. Dar blogiau tai, kad Kinijos žaidėjai neturi prieigos prie „Steam“ diskusijų forumų, todėl savo nepasitenkinimą dažniausiai reiškia rašydami atsiliepimus, o tai gali smarkiai pakenkti žaidimo reputacijai „Steam“ platformoje. „<br/><br/>Nepaisant griežtų Kinijos veiksmų „Devotion“ leidėjo atžvilgiu, kitos studijos įsitikinusios, kad tai nepakeis jų požiūrio į žaidimų kūrimą. Singapūre įsikūrusios studijos „General Interactive“ kūrybos vadovas Markas Fillionas teigia, kad tai nepakeis jų rinkodaros strategijos Kinijoje, nors ši rinka buvo trečias ar ketvirtas pagal dydį jų žaidimo „Terrior“ pardavimų šaltinis.<br/><br/>„Manau, kad žaidimas niekada neturėtų aukoti savo istorijos vientisumo ar emocijų, kurias siekia sukelti, vien tam, kad įtiktų tam tikrai auditorijos daliai, jau nekalbant apie vyriausybę, – sakė man M. Fillionas. – Kinijos žaidėjai, kaip ir visi kiti, turi labai skirtingą požiūrį į savo gyvenimą, šalį ir pasaulį. „<br/><br/>Visgi, jis pripažino, kad viešai reikšti anti-vyriausybines nuotaikas nėra saugu; būtent dėl ​​to diskusijose apie „Devotion“ ėmė dominuoti garsiai savo nuomonę reiškianti mažuma.<br/><br/>Vis dėlto šios istorijos atgarsiai gali būti jaučiami tarp regiono kūrėjų – Siau mano, kad dėl šių įvykių studijoms, norinčioms išleisti savo žaidimus Kinijoje, gali kilti daugiau sunkumų. Kinijos leidėjai tikriausiai tapo daug atsargesni, nes supranta, kad suklydus jiems gali grėsti verslo licencijos praradimas. Jo nuomone, ši nemaloni istorija Kinijoje dar gali turėti netikėtų tęsinių.<br/><br/>„Visų pirma, laukiu, kaip viskas klostysis toliau, – sako jis, – nes visas Kinijos žiniasklaidos cenzūros mechanizmas yra tarsi „juodoji dėžė“ – visiškai neaišku, kokių veiksmų jie imsis kitą kartą. „ Kita vertus, Li norėjo patikinti regionų žaidimų kūrėjus, kad vis dar įmanoma pardavinėti žaidimus Kinijos žaidėjams, jei jie to pageidauja.<br/><br/>„Už Kinijos ribų dirbantys kūrėjai jau žino čia galiojančias griežtas taisykles: jokių skeletų, vaiduoklių, sekso scenų ar kraujo purslų. Jei norite plėsti gerbėjų ratą vienoje didžiausių pasaulio žaidimų rinkų – neįžeidinėkite dabartinio prezidento. Juokai į šalį: milžiniška Kinijos žaidėjų auditorija atveria puikias galimybes. Bendradarbiavimas su tokiais vietos leidėjais kaip mes gali būti itin naudingas. „
			]]>
		</description>
		<pubDate>Fri, 25 Sep 2026 10:57:52 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263117.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263117.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Ajymas par kaimynus]]></title>
		<description><![CDATA[
			kiemi tarp namų ir visa ką <br/>ažu tujų mešlynas <br/>tynai vištelas kapstas <br/>kartais na vanagą slepias <br/><br/>un kampą preš drebulynų <br/>netali pre raudanykių stavi šiltnamis <br/>agurkai žali pamidorai raudoni <br/><br/>par kaimynus nuaista per daržus <br/>ape pupas tris kartus <br/>pra braškes ir vapsvų <br/>pra bulbų didžiausių laukų <br/><br/>ir kapūstų ilgiausių lysvį<br/>kai brūkšnys ažubrauktų skersai <br/>kapūstai par many <br/>už pūtbelią kamalius didesni <br/>ir nekirmyja <br/><br/>gali bus apdžiūvusias pūpas <br/><br/>ažu jų jų stavės vyšnias <br/>ir išskleidžiamas lysvelas <br/>na kurių nukritau <br/>krisdama visų šakų nulaužiau <br/><br/>saniui ape tai ny mur mur <br/>nieką neužsimink <br/><br/>ty yr špakų ristaranas <br/>vyskas iš uogų patekalai nemokami <br/><br/>abalių neskynk da neprinokį <br/>rūgštūs kai gyvenmas gyvates <br/>ale alyvinių gali pasrinkt <br/>perspragį nelyg arbūzai <br/><br/>saldybiniai kai vaika<br/>špygelas mažyčiai <br/>na ir tie sukirmyjį <br/><br/>žiurak nepasklysk <br/>vienas takelis vedu un kairį <br/>kitus in dešnį <br/><br/>par kaimynus aik per daržus <br/>paslabink <br/>paklausk kaip laikas jų jautis <br/>ir kad norim atvest karvį <br/><br/>suvisam paslaidą <br/>duodas išvertus akis <br/>laksta laukais bezlebyčia
			]]>
		</description>
		<pubDate>Wed,  6 Oct 2021 22:20:14 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/252144.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/252144.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Užsiknisęs: apie švarką žaidime Disco Elysium]]></title>
		<description><![CDATA[
			„Disco Elysium“ veikėjas Haris Diubua (Harry DuBois) nežino, kas jis toks. Iš pradžių maniau, kad jo amnezija – tai tiesiog paprastas kūrėjų (“ZA/UM“) pasakojimo triukas, būdas paversti jį „švariu lapu“, kurį žaidėjas gali užpildyti taip, kaip tik nori, įsikūnydamas į pasirinktą vaidmenį. Tačiau tai nėra visiška tiesa: pagrindinis veikėjas toli gražu nėra tylus, ir nors žaidėjas jį reikšmingai formuoja, mes taip pat – pažindami jo praeitį ir girdėdami daugybę balsų jo galvoje, atstovaujančių įvairiems jo gebėjimams, – susipažįstame su žmogumi, kurį jau suformavo aplinkybės, tačiau kuris tose aplinkybėse save prarado.<br/><br/>Kai pradedame jį formuoti, tam tikra prasme jau būna per vėlu. Visgi, žaidėjo pasirinkimai turi įtakos Hario charakteriui; tai užtikrina žaidimo sistema, leidžianti skirstyti taškus skirtingiems „policininko tipams“ bei politinėms filosofijoms, taip pat „minčių kabineto“ (angl. „thought cabinet“) struktūra, palaipsniui kaupianti idėjas, kurios veikia Hario gebėjimus ir dialogus. Be daugybės Hario vidinio pasaulio fragmentų, egzistuoja ir daugybė galimų išorinių Hario versijų, kurias galima įkūnyti; jų užuomazgų aptinkama įvairiose žaidimo užduotyse, o žaidėjas sprendžia, ar leisti joms suklestėti, ar nuvysti. Šį daugybiškumo motyvą pabrėžia akimirkos, kai žaidėjas gali pasirinkti vieną iš kelių vardų, kuriais Haris galėtų prisistatyti.<br/><br/>Be viso to, Harį galima aprengti gana dailiais švarkais. Tai turėjo būti paprastas tekstas apie vieną iš tų švarkų, tačiau viskas tapo labai sudėtinga. Toliau pateikiamas pasakojimas yra kiek chaotiškas; jame atskleidžiami siužeto vingiai (angl. „spoilers“) bei aptariamos rasizmo ir homofobijos temos.<br/><br/><b>Pirma dalis: Užsiknisęs</b><br/>„Užsiknisęs“ yra vienintelis keiksmažodis, cenzūruojamas žaidime „Disco Elysium“. Tai ypač akivaizdu žvelgiant į švarką, kurio nugaroje užrašyta „Užsiknisęs“ – jis kabo šalia kito švarko su užrašu „Pasaulis - knisa“; žodžiai „piss“ (“šlapimas“) ir „fuck“ (keiksmažodis „bybys“) vartojami laisvai, tačiau „Užsiknisęs“ yra kas kita. Kai kurie žaidėjai forumuose skundėsi dėl šios cenzūros ir klausinėjo, kaip ją išjungti; jie net svarstė, ar nėra kokios nors šalutinės užduoties, kurią atlikus būtų galima įrodyti savo teisę išgirsti šį žodį. Manau, būtų klaidinga manyti, kad šis žodis cenzūruojamas vien dėl noro išvengti priespaudą skatinančios kalbos. Nors su priespaudą skatinančia kalba išties elgiamasi taip, kad būtų parodyta pagarba neapykantos kalbos pasekmėms, žodis „Užsiknisęs“ (įžeidžiantis terminas homoseksualiems vyrams) sulaukė išskirtinio dėmesio – ypatingo iškraipymo ir savotiškos „garsios tylos“. Šis žodis niekada nerodomas be cenzūros, o garsas pakeičiamas šnypštimu, tarsi paties Hario pojūčiai negalėtų jo priimti.<br/><br/>Su rasistiniais įžeidimais elgiamasi visiškai kitaip: studija „ZA/UM“ dažniausiai pasirenka kurti išgalvotus įžeidimus, kurie perteikia neapykantos kupiną ketinimą, tačiau paties žaidimo nepaverčia tiesioginiu neapykantos kalbos įrankiu. Nemanau, kad esu pakankamai kompetentingas išsamiai tai išanalizuoti, tačiau rasizmo vaizdavimas „Disco Elysium“ yra gana prieštaringas: nors ketinimai geri, dėmesio centre vis tiek išlieka baltųjų perspektyva. Čia atsiveria plati erdvė spalvotųjų žmonių įžvalgoms apie tai, kaip žaidime vaizduojama rasistinė kalba, rasistinio elgesio pasekmės ir Hario baltųjų privilegija. Žaidimas leidžia suprasti, kad rasistinis policijos smurtas kyla iš silpnumo – jis beveik visada pasireiškia nepavykus „autoriteto“ (angl. „authority“) patikrinimui, o dalyvavimas rasistiniuose veiksmuose visada pateikiamas kaip nemalonus dalykas; Stevenas Scaife’as teigiamai įvertino tai, kad Kimo nepasitenkinimas, reaguojant į rasistinę kalbą, veikia kaip atgrasymo priemonė, sukelianti žaidėjams reikšmingų neigiamų pasekmių. Vis dėlto, manau, kad pernelyg didelis pasikliovimas dialogais su Kimu gali suteikti žaidimo požiūriui į rasizmą atsiribojusį, pamokomą toną. Esu matęs, kaip Haris miršta nuo širdies smūgio atsisėdęs ant nepatogios kėdės, ir patyręs žaidimo pabaigą dėl katastrofiško „moralės“ (tai dar vienas sveikatos rodiklis greta fizinės sveikatos) praradimo, tačiau kai aš, kaip žaidėjas, buvau sukrėstas pamatęs, kaip nepavykus „autoriteto“ patikrinimui, jis rėkia rasistinius įžeidimus Kimui, Hario moralės praradimas buvo visiškai įveikiamas ir nepražūtingas.<br/><br/>Manau, gaila, kad bent jau mano žaidimo metu rasizmas Hariui turėjo mažiau apčiuopiamų pasekmių nei prastas biuro interjeras, tačiau galima teigti, jog tai – tikroviškas baltųjų privilegijos atspindėjimas. Norėčiau pabrėžti, kad rasizmas čia vaizduojamas gana atsiribojus – kaip fikcinis pasaulio sandaros elementas, apie kurį Haris ir žaidėjai gali sužinoti ar net jame dalyvauti, patys tiesiogiai nuo jo nenukentėdami.<br/><br/>Tuo tarpu homofobija, regis, perteikiama per stiprų vidinį išgyvenimą – atrodo, kad ji tiesiogiai liečia patį Harį, nors jis ir nesupranta, kodėl. Tai nuolat pabrėžiama per žaidimo mechaniką, dialogus, vaizdinę medžiagą ir net haptinius efektus, pavyzdžiui, triukšmą, užgožiantį žodį „pederastas“ (angl. „faggot“). Dėl šio vizualinio ir garsinio sluoksnio atrodo, kad minėtas žodis rezonuoja paties veikėjo kūne. Homofobija siejama su „Savitvardos“ (angl. „Composure“) gebėjimu. Insulindė – tai pasaulis, kuriame egzistuoja patriarchatas, feminizmas ir „homoseksualų pogrindis“. Visuomenėje, kurią persekioja seksualinė gėda, žodis „pederastas“ nurodo į figūrą, galinčią tūnoti šešėliuose ar slapstytis pogrindyje. Norint atrakinti mintį apie „homoseksualų pogrindį“, reikia sėkmingai atlikti „Savitvardos“ patikrą, bendraujant su nepaprastai patraukliu vyru – Kimas tyliai pašiepia Harį, nes šis nesugeba suvokti savo potraukio tam elegantiškam rūkaliui balkone. Šis ryšys tarp seksualinės gėdos ir savitvardos vėl išryškėja įsigijus „Užsiknisęs“ striukę, kai „Savitvardos“ balsas džiūgauja: „Ar ką tik baigei „École normale supérieure de badassery“ (liet. „Aukštąją kietumo mokyklą“)? „ Savitvardą galima būtų laikyti panašia į pasididžiavimą, tačiau ji turi ir papildomą atspalvį, susijusį su emocijų valdymu. Savitvarda būtina ten, kur pasididžiavimas nuolat kvestionuojamas. Kimas pasižymi beribe savitvarda – kitaip jis kasdien negrįžtų dirbti su Hariu.<br/><br/>Revacholyje žmonės vieni kitiems svaido žodį „pederastas“, ir tai, ar šis žodis „prilimpa“, priklauso nuo žmogaus Savitvardos. Kitam žmogui pakanka pavadinti tave pederastu, kad tokiu tave ir paverstų. Tai - žodis, turintis galią formuoti pasaulį. Ši galia puikiai atsiskleidžia per „Užsiknisęs“ striukę, kuri rodoma kartu su kita striuke, ant kurios nugaros užrašyta „fuck the world“ (liet. „velniop pasaulį“). Tai - klasikinis įžeidžiančio žodžio susigrąžinimo pavyzdys: pavadink save taip pats, kol to nepadarė kiti, ir taip susigrąžink galią. Haris bando įtikinti Kimą vienu metu vilkėti abi derančias striukes – tačiau nepriekaištingai apsirengęs Kimas, žinoma, atsisako.<br/><br/>Iš pradžių planavau šiame įraše plačiau aptarti „homoseksualaus pogrindžio“ (angl. „homosexual underground“) idėjų klodą; jis sąmoningai neleidžia žaidėjui aiškintis, ar pagrindinis veikėjas yra „queer“ (liet. „netradicinės seksualinės orientacijos“), tačiau kartu pabrėžia faktą, kad šiame pasaulyje tikrai esama gėjų. Įveikus šią užduotį, Haris pareiškia, kad daugiau nebesuks galvos dėl „seksualinės tapatybės“, o dialogų metu paaiškėja, kad Kimas yra gėjus. Tiesą sakant, maniau, kad šis įrašas bus tik pretekstas (kad ir nelabai maskuojamas) liaupsinti Kimą Kitsuragį ir svajoti apie tai, kaip norėčiau pamatyti jį ruošiantį pusryčius. Tačiau pasidomėjęs „Užsiknisęs“ striuke, sužinojau kai ką stulbinamo. Žaidimo kode ši striukė įvardijama kaip „jacket_pissflaubert“.<br/><br/>Sprendžiant iš failo pavadinimo (jei ne iš pačios striukės išvaizdos), žodžio dalis „knisa“ nėra tas realaus pasaulio homofobiškas įžeidimas, kurį atpažįstu aš – ji reiškia „Flaubert“ (liet. „Floberą“).<br/><br/><b>Antroji dalis: Floberas</b><br/>Manyčiau, pagrįsta spėti, kad „Flaubert“ reiškia Gustave’ą Flaubert’ą (liet. Giustavą Floberą) – XIX a. prancūzų rašytoją, kurį kai kurie laiko moderniojo romano ir literatūrinio realizmo pradininku. Nesu literatūros tyrinėtojas, tad mano pasakojimas gali būti netikslus, tačiau manau, kad Floberas puikiai dera prie Revašolio (angl. Revachol) atmosferos, nepaisant chronologinio neatitikimo: jis puikiai jaustųsi po revoliucijos atsidūrusioje visuomenėje, kuriai nepavyko įgyvendinti savo idealų.<br/><br/>Harį Diubua ir Giustavą Floberą sieja įtampa tarp asketiško menininko gyvenimo idealo ir realybės, kupinos palaidų nuotykių. Flobero įsitikinimas, kad menas reikalauja atsisakyti kūniškų aistrų, paskatino jį 1843 m. pradėti susilaikymo laikotarpį, tačiau kolonijinio pobūdžio malonumų paieškos lėmė, kad 1850 m. jis užsikrėtė sifiliu ir perdavė ligą daugybei sekso paslaugas teikiančių moterų Egipte bei Artimuosiuose Rytuose. Jo kūryba giriama už gilią empatiją visuomenės paribyje atsidūrusiems žmonėms, tačiau biografija atskleidžia polinkį į kraštutinį savanaudiškumą; šią savybę dar labiau sustiprino rasizmo ir seksizmo kontekstas, suteikęs jam galią visam gyvenimui pakenkti moterims, kurių balsai šiandien jau nebegirdimi. Žaidime „Disco Elysium“, Harį persekioja prisiminimai apie moterį, kuriai jis pakenkė būdais, kurių pats nebegali prisiminti – jis težino tik tiek, kad jos ilgisi. Ankstyvame žaidimo etape atsirandanti „minčių kabineto“ užduotis suteikia galimybę atsisakyti alkoholio bei narkotikų ir tapti feministu, taip sustiprinant empatiją, arba toliau piktnaudžiauti šiomis medžiagomis, kenkiant ryšiui su kitais žmonėmis mainais į laikiną kitų gebėjimų (įgūdžių patikrinimų) pagerinimą.<br/><br/>Rašydami apie Floberą, žmonės dažniausiai laikosi vienos iš dviejų kraštutinių pozicijų: arba stengiasi sušvelninti jo šiurpų elgesį, arba sutelkia visą dėmesį būtent į jį. Rolandas Bartas (Roland Barthes) elgesį sušvelnina, žvelgdamas į Flobero kūrybą iš universalios, formalios perspektyvos ir akcentuodamas, kaip žodžių, ženklų bei sakinių dėliojimas atspindi bendrą žmogiškąją patirtį. „Floberui stilius – tai absoliutus, begalinis ir beprasmis kentėjimas“, – rašė R. Bartas esė „Floberas ir sakinys“ (angl. „Flaubert and the Sentence“). „Flobero sakinys... yra tarsi savavališkas begalinės laisvės sustabdymas; jame užkoduota savotiška metafizinė prieštara: kadangi sakinys yra laisvas, rašytojas pasmerktas ne ieškoti geriausio sakinio, o prisiimti atsakomybę už kiekvieną sakinį. „ R. Barto mintys apie Flobero sakinį atsispindi savitoje Flobero stiliaus naratyvinėje struktūroje žaidime „Disco Elysium“, pasižyminčiame svaiginančia galimų sakinių gausa, iš kurių žaidėjas patiria tik nedidelę dalį. Šį pasakojimo daugialypiškumą atskleidžia ir vidiniai Hario monologai – nuolatinė įtampa tarp „begalinės laisvės“ ir pojūčio, kad suskilusią asmenybę „pasmerkia“ būtinybė „įkūnyti kiekvieną“ galimybę.<br/><br/>Žinoma, Barthes’as yra tas autorius, į kurį dažniausiai nurodoma norint mėgautis meno kūriniu ir negalvoti apie šlykštų jį sukūrusį žmogų. Esė „Autoriaus mirtis“ jis teigia ne tik tai, kad autorius nėra svarbus, bet ir tai, kad kurdamas ką nors, autorius tarsi save ištrina: „Rašymas – tai kiekvieno balso, kiekvieno ištakos taško sunaikinimas. Rašymas yra ta neutrali, sudėtinė, netiesioginė erdvė, kurioje mūsų subjektas išslysta; tai - negatyvas, kuriame prarandama bet kokia tapatybė – pradedant paties rašančiojo kūno tapatybe. „ Tad nesvarbu, ar Haris save griauna alkoholiu bei narkotikais, ar susilaiko siekdamas empatijos ir meno, jis neišvengiamai patenka į tą negatyvą, kuriame prarandama tapatybė. Jis nežino, kas esąs; jo subjektyvumas suskilo į balsus, atstovaujančius įvairiems įgūdžiams, poreikiams, troškimams ir požiūriams, todėl nebelieka kūno, kuris veiktų ar mąstytų – lieka tik balsų, kalbančių už tam tikrus dalykus (dalykus, kuriuos reikia atlikti pasaulyje ar jame suvokti), kakofonija. Veikiant, renkantis, kalbant, rašant ar tapant, žaidėjas ir Haris sunaikina kiekvieną balsą, kiekvieną ištakos tašką ir visą tapatybę; akimirka praeina, ir lieka tik veiksmas.<br/><br/>„Disco Elysium“ pasižymi ypatingu susidomėjimu kasdieniais daiktais – tai bruožas, kurį Roland’as Barthes’as siejo su „tikrovės efektu“ Flaubert’o kūryboje; vaizdo žaidimų žinovai greičiausiai pasakytų, kad neįtikėtinas detalumas aprašant daugybę kasdienių dalykų yra vienas pagrindinių būdų, suteikiančių žaidimui „įtraukumo“ pojūtį. Visgi, žaidime susiduriame ne vien su realizmu, bet ir su siurrealizmu bei (arba) absurdu – tai pasaulis, kuriame egzistuoja kriptidai, suprantamai kalbantys daiktai, sunkiai suprantami reiveriai ir intensyvūs sapnų epizodai. Net ir šis nukrypimas tarsi grąžina mus prie minties, kad Harį galima laikyti pačiu Flaubert’u, kuris buvo linkęs į haliucinacijas – manoma, kad tai galėjo būti vienas iš jo epilepsijos simptomų. Tarp pranešimų apie jo haliucinacijas minimas regėjimas, kuriame Mergelė Marija pasirodo kaip vaikas; tai siejasi su raminančiais įsivaizduojamos šventosios motinos – Dolores Dei – vaizdiniais: „Man atrodė, kad girdžiu šalia einančią Mariją... Puikiai supratau, jog tai paties susikurta haliucinacija, tačiau negalėjau nesišypsoti ir jaučiausi laimingas. „<br/><br/>Flaubertui ar „ZA/UM“ laimė nėra paprastas dalykas. „Madame Bovary“ – tai romanas, kurio atspirties taškas yra suvokimas, kad laimė neįvyksta taip, kaip vaizduojama meilės romanuose. „Disco Elysium“ dažnai pabrėžiama, kad policininko darbas nėra toks, koks vaizduojamas kriminaliniuose romanuose. Romantinis nusivylimas yra svarbi abiejų kūrinių tema, tačiau gilesnis sielvartas „Disco Elysium“ kyla ne dėl ilgesio asmeniui, kurį Haris prarado, o dėl gedulo dėl prarastų paties savęs versijų – dėl nuopuolio, atskyrusio jį nuo laimės pažado, kurį įkūnijo hibridinė buvusios žmonos ir Šventosios Motinos figūra. Užuot po nesėkmės tiesiog įkėlus žaidimą iš naujo ar atgimus, „Disco Elysium“ detaliai pasakoja apie nepavykusius gebėjimų patikrinimus; taip pabrėžiama nepakankamumo tema – neatitikimas literatūriniam idealui ar nesugebėjimas patirti džiaugsmo taip, kaip derėtų.<br/><br/><b>Trečia dalis: „Fuck the World“</b><br/>Sujungus Hario paveikslą, matomą per „pederastiją“ (angl. „faggot“ – niekinamas homoseksualaus asmens įvardijimas), su paveikslu, matomu per Flaubertą, kyla prieštaravimas. Žodis „pederastas“ fiziškai paveikia Harį ir yra temiškai susijęs su tuo, kaip homoseksualumo padėtis Revašolyje reikalauja iš žmogaus didelio savitvardos laipsnio norint išlikti; tai skatina mane įžvelgti ypatingą Hario ryšį su „queer“ tapatybe, tačiau bet kokius bandymus suformuoti konkrečią seksualinę tapatybę apsunkina „homoseksualaus pogrindžio“ mintys „minčių kabinete“, teigiančios, kad pernelyg didelis dėmesys seksualinei tapatybei nėra naudingas užsiėmimas. Flaubertas verčia mane susidurti ne tik su gilia emocine Hario probleminių santykių su moterimis reikšme, bet ir su tuo, kaip žaidime – tiek forma, tiek pasakojimu – vaizduojamas pačios tapatybės sunaikinimas. Kad ir ką reikštų žodis „pederastas“, jo prasmės negalima patikimai rasti pačiame subjekte; ji atsiskleidžia tik per performatyvų kalbos aktą – įžeidžiančio žodžio vartojimą.<br/><br/>Striukė su užrašu „Užsiknisęs“ paverčia šį performatyvų veiksmą iš asmens žeminimo visuomenės akyse į autonomijos susigrąžinimą sąmoningai atsisakant tapatybės. Su šia striuke ir kitu drabužiu, pažymėtu užrašu „Fuck the world“, susiduriama per du jaunuolius, norinčius prisijungti prie organizuotos nusikalstamos grupuotės, kuri kartu atrodo esanti ir meno kolektyvas. Kalbėdamasis su jais apie striukes, iškyla labai juokingų dialogų, kurie dažniausiai skamba kaip pernelyg rimtų teorijos mėgėjų, tokių kaip aš, parodija – tai vienas iš nedaugelio puikių momentų, kai žaidimas pašiepia meno kalbėjimą, bet kažkaip jam pavyksta tai padaryti neužsimenant, kad menas yra iš esmės buržuazinis ar neprieinamas darbininkų klasės žmonėms, arba kad darbininkų klasės žmonių dalyvavimas meninėje kritikoje yra kažkas netikro. Tai pasiekia ir Bong Joon-ho žaidime „Parazitas“, kuriame išjuokiami buržuaziniai žmonės už tai, kad jie yra jautrūs netikrai meno kalbai, kartu parodydami, kad darbininkų klasės veikėjai turi autentišką supratimą, įgūdžius ir ryšį tiek su šiuolaikiniu, tiek su tradiciniu vaizduojamuoju menu.<br/><br/>„Po velnių, „filosofijos“ bičiuli“, – sako norintis tapti gaujos narys, – „su filosofija galima daryti agresyvius šūdus. Pateisinti mėšlą. „ Paklaustas, kodėl ant jo striukės nugaros užrašyta „Užsiknisęs“, jis pateikia filosofinį pagrindimą:<br/><br/><i><br/>„Na, visų pirma, tai – pareiškimas, o ne *būtinai* dalykas, apibūdinantis mane kaip asmenybę, nors pats pareiškimas ir turi savitą charakterį. Be to, man *tikrai* patinka šlapimas...<br/><br/>Žodis „Užsiknisęs“ įkūnija pasaulyje vykstančią kovą – kai dalykai apibrėžiami pagal tai, kaip jie atrodo, o ne pagal tai, kokie jie yra iš tikrųjų. Ir – manau – tai taip pat susiję su bendruomeniškumo dvasia, ateitimi bei *tikru* mūsų skirtumų vertinimu.<br/><br/>Be to, privalai pripažinti – tai patraukia dėmesį. O kadangi tas „didysis dūdininkas“ pamažu, bet užtikrintai juda link ekonomikos, grindžiamos būtent dėmesiu, būtina, kad pati raiškos priemonė tą žinutę ir perteiktų.<br/><br/>Turiu omenyje štai ką: mes *visi* esame „Užsiknisę“. Ir kad pasaulis iš prigimties yra beprasmis. “ </i><br/><br/>Šią situaciją galima interpretuoti įvairiai, tačiau kai kurie požiūriai rizikuoja nepastebėti joje slypinčio humoro. Čia norėčiau pabrėžti, kaip šis paaiškinimas išryškina faktą, jog žodis „faggot“ nėra tai, kuo striukės savininkas būtinai *yra*, o veikiau tai, kaip jis yra matomas kitų, ir vaidmuo, kurį jis sąmoningai prisiima konkrečioje erdvėje, kurioje žmogus suvokia, kaip jį mato aplinkiniai. Čia „pederasto“ sąvoka aiškiai siejama su dėmesio ekonomika: asmens apibrėžtis priklauso nuo kitų suvokimo, o daiktas ar žmogus neturi jokios vidinės prasmės, išskyrus tą, kuri sukuriama diskursyviai; bet kokia gėda, susijusi su buvimu „Užsiknisusiu“, kyla iš to, „kaip viskas atrodo, o ne kaip yra iš tikrųjų“.<br/><br/>Šis itin aštrus savęs suvokimas kitų akyse yra pagrindinis humoro šaltinis, bendraujant su šiais dviem jaunuoliais – jie nuolat patys sau trukdo, nes nori atrodyti kaip „kietuolia
			]]>
		</description>
		<pubDate>Thu, 24 Sep 2026 07:36:27 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263108.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263108.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Ajymas par kaimynus]]></title>
		<description><![CDATA[
			kiemi tarp namų ir visa ką <br/>ažu tujų mešlynas <br/>tynai vištelas kapstas <br/>kartais na vanagą slepias <br/><br/>un kampą preš drebulynų <br/>netali pre raudanykių stavi šiltnamis <br/>agurkai žali pamidorai raudoni <br/><br/>par kaimynus nuaista per daržus <br/>ape pupas tris kartus <br/>pra braškes ir vapsvų <br/>pra bulbų didžiausių laukų <br/><br/>ir kapūstų ilgiausių lysvį<br/>kai brūkšnys ažubrauktų skersai <br/>kapūstai par many <br/>už pūtbelią kamalius didesni <br/>ir nekirmyja <br/><br/>gali bus apdžiūvusias pūpas <br/><br/>ažu jų jų stavės vyšnias <br/>ir išskleidžiamas lysvelas <br/>na kurių nukritau <br/>krisdama visų šakų nulaužiau <br/><br/>saniui ape tai ny mur mur <br/>nieką neužsimink <br/><br/>ty yr špakų ristaranas <br/>vyskas iš uogų patekalai nemokami <br/><br/>abalių neskynk da neprinokį <br/>rūgštūs kai gyvenmas gyvates <br/>ale alyvinių gali pasrinkt <br/>perspragį nelyg arbūzai <br/><br/>saldybiniai kai vaika<br/>špygelas mažyčiai <br/>na ir tie sukirmyjį <br/><br/>žiurak nepasklysk <br/>vienas takelis vedu un kairį <br/>kitus in dešnį <br/><br/>par kaimynus aik per daržus <br/>paslabink <br/>paklausk kaip laikas jų jautis <br/>ir kad norim atvest karvį <br/><br/>suvisam paslaidą <br/>duodas išvertus akis <br/>laksta laukais bezlebyčia
			]]>
		</description>
		<pubDate>Wed,  6 Oct 2021 22:20:14 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/252144.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/252144.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Kaip vaikų dėmesį prikaustančios žaidimų programėlės rinko jų duomenis]]></title>
		<description><![CDATA[
			Naujosios Meksikos generalinis prokuroras pateikė ieškinį, kuriame populiarios programėlių kūrimo įmonės bei „Google“ ir „Twitter“ valdomos internetinės reklamos bendrovės kaltinamos vaikų privatumo įstatymų pažeidimu.<br/><br/>Prieš atsisiųsdama „Fun Kid Racing“ programėlę savo tuomet penkiamečiui sūnui Shane’ui, Kim Slingerland įsitikino, kad ji yra „Google Play“ parduotuvės skiltyje „Šeimai“ ir turi tinkamą amžiaus įvertinimą. Šis žaidimas, leidžiantis vaikams lenktyniauti animaciniais automobiliais, kuriuos vairuoja gyvūnai, buvo atsisiųstas milijonus kartų.<br/><br/>Iki praėjusio mėnesio ši programėlė taip pat dalijosi vartotojų duomenimis (įskaitant kartais ir tikslią įrenginių buvimo vietą) su daugiau nei pusšimčiu reklamos ir internetinio sekimo bendrovių. Antradienio vakarą Naujosios Meksikos generalinis prokuroras pateikė ieškinį, teigdamas, kad „Fun Kid Racing“ kūrėja pažeidė federalinį vaikų privatumo įstatymą per daugybę „Android“ programėlių, kurios dalijosi vaikų duomenimis.<br/><br/>„Nemanau, kad tai teisinga, – sakė K. Slingerland, trijų vaikų mama iš Albertos (Kanada). – Nemanau, kad jiems turėtų rūpėti buvimo vieta ar kas nors panašaus. „<br/><br/>Ieškinyje programėlių kūrėja „Tiny Lab Productions“ bei „Google“, „Twitter“ ir trijų kitų įmonių valdomi internetinės reklamos padaliniai kaltinami nepaisantys įstatymo, skirto apsaugoti jaunesnių nei 13 metų vaikų asmens duomenis nuo piktadarių, įsilaužėlių ir manipuliuojančių rinkodaros specialistų. Taip pat, teigiama, kad „Google“ klaidino vartotojus, įtraukdama šias programėles į savo parduotuvės skiltį „Šeimai“.<br/><br/>„The New York Times“ atlikta analizė parodė, kad duomenis rinko ir kitų kūrėjų vaikams skirtos programėlės. Išnagrinėjus 20 vaikams skirtų programėlių (po 10 „Google Android“ ir „Apple iOS“ sistemoms), abiejose platformose rasta pavyzdžių, kai duomenys buvo siunčiami sekimo bendrovėms, taip galimai pažeidžiant vaikų privatumo įstatymą; visgi „iOS“ programėlės bendrai siuntė mažiau duomenų.<br/><br/>Šios išvados sutampa su duomenimis, kuriuos šį pavasarį paskelbė akademiniai tyrėjai, išanalizavę beveik 6 000 nemokamų vaikams skirtų „Android“ programėlių. Jie nustatė, kad daugiau nei pusė programėlių (įskaitant „Tiny Lab“ sukurtas) dalijosi informacija su išorinėmis bendrovėmis būdais, kurie galėjo pažeisti įstatymą. Nors federaliniai įstatymai nenumato daug skaitmeninės privatumo apsaugos priemonių suaugusiesiems, vaikams iki 13 metų tokia apsauga yra užtikrinta. Vaikų privatumo internete apsaugos įstatymas (angl. „Children’s Online Privacy Protection Act“) saugo juos nuo netinkamo sekimo, įskaitant sekimą reklamos tikslais. Be aiškaus ir patikrinamo tėvų sutikimo vaikams skirtoms svetainėms ir programėlėms draudžiama rinkti asmeninę informaciją – pavyzdžiui, vardus, el. pašto adresus, geografinės vietos duomenis bei sekimo kodus (pvz., slapukus), jei jie naudojami tikslinei reklamai.<br/><br/>Vis dėlto, Naujosios Meksikos valstijos inicijuotas teisinis procesas ir vaikams skirtų programėlių analizė rodo, kad kai kurie programėlių kūrėjai, reklamos technologijų įmonės ir programėlių parduotuvės nepakankamai saugo vaikų privatumą.<br/><br/>„Šios pažangios technologijų įmonės pačios savęs nekontroliuoja, – teigė Naujosios Meksikos generalinis prokuroras Hectoras Balderasas. – Galiausiai už tai kainą moka šalies vaikai. „<br/><br/>Jessica Rich, buvusi Federalinės prekybos komisijos Vartotojų apsaugos skyriaus vadovė, šias išvadas pavadino „reikšmingomis ir nerimą keliančiomis“. Pasak jos, jos rodo, kad „programėlių parduotuvėse esančios „saugios erdvės“ vaikams iš tikrųjų nėra saugios“.<br/><br/>„Google“ atstovas Aaronas Steinas teigė, kad patys kūrėjai privalo nurodyti, ar jų programėlės skirtos visų pirma vaikams, o programėlės, patenkančios į parduotuvės skiltį „Šeima“, „turi atitikti griežtesnes taisykles“.<br/><br/>„Twitter“ atstovas pareiškė, kad bendrovės reklamos platforma „MoPub“ neleidžia naudoti savo paslaugų informacijai apie vaikus rinkti tikslinei reklamai ir kad 2017 m. rugsėjį ji sustabdė „Fun Kid Racing“ kūrėjo veiklą dėl taisyklių pažeidimo.<br/><br/>Lietuvoje įsikūrusios bendrovės „Tiny Lab“ įkūrėjas Jonas Abromaitis teigė manantis, kad laikėsi įstatymų ir „Google“ reikalavimų, nes programėlė prašydavo vartotojų nurodyti amžių ir stebėdavo tik tuos, kurie nurodydavo esantys vyresni nei 13 metų. „Manėme, kad viską darome tinkamai“, – sakė jis.<br/><br/><b>Stebėsenos rinka</b><br/>Šiuo metu daugybė įmonių stebi vartotojus jų telefonuose, siekdamos sudaryti elgsenos profilius, padedančius pritaikyti rodomą reklamą. Dvi didžiausios tokios bendrovės yra „AdMob“ ir „MoPub“.<br/><br/>Norėdami užsidirbti, programėlių kūrėjai paprastai turi du pasirinkimus: platinti nemokamas programėles, išlaikomas iš reklamos, arba imti mokestį iš vartotojų. Tačiau vaikai neturi pinigų pirkiniams, be to, pagal federalinius įstatymus jų negalima stebėti tikslinės reklamos tikslais.<br/><br/>Programėlių sektoriui sunku prisitaikyti prie vaikų auditorijos, teigė Dylanas Collinsas, technologijų įmonės „SuperAwesome“, padedančios kurti programėles vaikams be jų stebėsenos, vadovas.<br/><br/>Pasak D. Collinso, kai kurie didieji vaikams skirtų programėlių kūrėjai pradėjo taikyti prenumeratos mokestį tėvams arba rodyti reklamą, kuriai nenaudojama stebėsena. Tačiau jis pažymėjo, kad mažieji kūrėjai paprastai parduoda mažiau prenumeratų ir ne visada sugeba parduoti pakankamai reklamos naudodamiesi tik vaikams saugiais reklamos tinklais. „Dėl to apie vaikus vis dar surenkama daugybė duomenų“, – sakė jis.<br/><br/>2013 m. „Apple“ savo „App Store“ parduotuvėje pristatė vaikams skirtą skiltį. Kūrėjams buvo pranešta, kad norint patekti į šią skiltį, programėlėse „negali būti vykdoma jokia stebėsena skirtingose ​​svetainėse ar programėlėse“. „Apple“ informuoja tėvus, kad peržiūri kiekvieną šios skilties programėlę, „siekdama įsitikinti, kad ji atlieka tai, kas nurodyta jos aprašyme“. 2015 m. „Google“ pristatė panašią programą – „Designed for Families“ (liet. „Sukurta šeimoms“). Bendrovė informavo „Android“ programėlių kūrėjus, kad programėlės, „visų pirma skirtos vaikams“, privalo dalyvauti šioje programoje, o kūrėjai turi patvirtinti, kad jų produktai atitinka vaikų privatumo apsaugos teisės aktus. „Google“ teigimu, ši šeimoms skirta skiltis sukurta siekiant padėti tėvams rasti „tinkamų, patikimų ir kokybiškų programėlių“ savo vaikams.<br/><br/><b>Vaikams ar Šeimoms? </b><br/>„Tiny Lab“ įkūrėjas A. Abromaitis sukūrė „Fun Kid Racing“ 2013 m., kai nesėkmingai ieškojo lenktynių žaidimo, kurį galėtų žaisti kartu su savo trejų metų sūnėnu. Tarp kitų „Tiny Lab“ sukurtų programėlių yra paprastų žaidimų, tokių kaip „Run Cute Little Pony“.<br/><br/>Vis dėlto, interviu metu p. Abromaitis teigė, kad įmonės programėlės buvo skirtos „mišriai auditorijai“, o jaunesni nei 13 metų vaikai sudarė tik dalį rinkos.<br/><br/>Šis skirtumas yra svarbus: pagal privatumo teisės aktus jaunesniems vaikams skirtoms programėlėms draudžiama sekti bet kokius vartotojus reklamos tikslais be tėvų sutikimo, tačiau bendrai auditorijai skirtos programėlės gali klausti žaidėjų amžiaus ir sekti vyresnius vartotojus.<br/><br/>Kai „Tiny Lab“ pateikė programėles „Google“ parduotuvei, ji nurodė, kad jos skirtos šeimoms, o ne vien vaikams, ir „Google“ šias programėles priėmė.<br/><br/>Liepos mėnesį „The Times“ atliktų „Fun Kid Racing“ programėlės bandymų metu ji prašė žaidėjų iš sąrašo pasirinkti savo gimimo metus. Tačiau kadangi numatytoji reikšmė buvo nustatyta tarp 2000 ir 2001 m., mažas vaikas, norėdamas greičiau pereiti į kitą ekraną, galėjo tiesiog greitai spustelėti pasirinkimą ir būti priskirtas paaugliams. Bandymų metu programėlė nerinko vietos duomenų, jei žaidėjas nurodydavo esąs jaunesnis nei 13 metų.<br/><br/>Kaip rodo elektroniniai laiškai, birželio pradžioje ankstesnį tyrimą atlikę mokslininkai informavo „Google“, kad programėlių kūrėjai, regis, yra suinteresuoti klaidingai pristatyti vaikams skirtas programėles kaip „neskirtas pirmiausia vaikams“ – tai leistų jiems sekti vartotojus tikslinės reklamos tikslais. Kaip pavyzdžius jie nurodė 84 „Tiny Lab“ programėles ir teigė iš viso aptikę beveik 3 000 programėlių, kurios, jų manymu, buvo panašiai klaidingai pažymėtos.<br/><br/>Liepos mėnesį „Google“ atstovas atsakė, kad įmonė ištyrė „Tiny Lab“ programėles ir nustatė, jog jos nepažeidė privatumo teisės aktų. Pasak jo, „Google“ nelaikė „šių programėlių skirtomis pirmiausia vaikams – jos buvo skirtos šeimoms apskritai“.<br/><br/>Po mėnesio „Google“, regis, pakeitė poziciją: įmonė pranešė p. Abromaičiui nustačiusi „Tiny Lab“ programėlę, kuri turėtų būti priskirta vaikams skirtų programėlių kategorijai. „Google“ davė „Tiny Lab“ savaitę laiko pakeisti šią ir kitas panašias programėles. „Tiny Lab“ pažymėjo 10 savo programėlių kaip skirtas vaikams ir jose naudojo vaikų programėlėms pritaikytus reklamos tinklus. „Google“ patvirtino atnaujinimus, tačiau rugpjūčio pabaigoje nurodė daugiau programėlių, kurias reikėjo pakoreguoti, todėl p. Abromaitis atliko dar vieną pakeitimų etapą. Šią savaitę, sulaukusi „The Times“ užklausų, „Google“ užblokavo „Tiny Lab“ paskyrą ir pašalino visas jos programėles iš „Play“ parduotuvės, motyvuodama daugybiniais taisyklių pažeidimais.<br/><br/>Paprašyta pakomentuoti anksčiau siųstus el. laiškus, „Google“ nurodė, kad tie teiginiai buvo klaidingi ir kad bendrovė neteikia patvirtinimų, jog „Play“ parduotuvėje esančios programėlės atitinka vaikų privatumo apsaugos įstatymus.<br/><br/>Ponas Abromaitis teigė besitikintis bendradarbiauti su „Google“, kad galėtų sugrąžinti programėles į parduotuvę.<br/><br/><b>Masinis vaikų veiklos sekimas</b><br/>Šį pavasarį atliktas tyrimas parodė, kad ne tik daugiau nei pusė „Android“ skirtų programėlių vaikams dalijosi sekimo identifikavimo numeriais, bet ir 5 proc. jų be tėvų leidimo rinko informaciją apie vaikų buvimo vietą ar kontaktinius duomenis.<br/><br/>Norėdami įvertinti sekimo mastą tiek „iOS“, tiek „Android“ platformose, „The Times“ atliko nedidelį tyrimą, kurio metu išnagrinėjo po 10 programėlių kiekvienoje platformoje. „The Times“ pasirinko tiek populiariausias programėles vaikams, tiek mažiau žinomas programėles, kurios mokslininkų tyrime buvo įvardytos kaip besidalijančios duomenimis; taip siekta patikrinti, ar problemų kyla ir „iOS“ platformoje bei ar jos buvo išspręstos „Android“ versijose.<br/><br/>Nors sunku nustatyti, ar įmonės iš tikrųjų pažeidžia federalines taisykles, šešios „Android“ programėlės dalijosi tokiais duomenimis kaip tiksli buvimo vieta, IP adresai ir sekimo identifikatoriai būdais, kurie gali kelti problemų. „iOS“ platformoje penkios programėlės siuntė identifikatorius sekimo paslaugas teikiančioms įmonėms abejotinais būdais.<br/><br/>Be „Fun Kid Racing“, tyrimai parodė, kad dar viena „Android“ programėlė – milijonus kartų atsisiųstas animacinis žaidimas „Masha and the Bear: Free Animal Games for Kids“ – siuntė tikslius buvimo vietos duomenis kitoms įmonėms. Šios programėlės „iOS“ versija siuntė reklamos identifikavimo kodus įmonei, kuri savo tinkle paprastai neleidžia naudoti programėlių vaikams.<br/><br/>Kipre įsikūrusi „Masha“ programėlės kūrėja „Indigo Kids“ elektroniniame laiške teigė neatsakanti už vaikų duomenų rinkimą, nes šiuos duomenis rinko trečiųjų šalių įmonės. „Mes, kaip įmonė, nerenkame ir nesaugome jokių savo vartotojų duomenų“, – nurodė bendrovė.<br/><br/>Kitos programėlės, kurių duomenų tvarkymo praktika galėjo pažeisti vaikų privatumo taisykles, siuntė duomenis kelioms sekimo paslaugas teikiančioms įmonėms, neleidžiančioms naudoti programėlių vaikams, arba siuntė duomenis su kompiuterinio kodo žymomis, klaidingai nurodančiomis, kad duomenys gauti ne iš vaikų.<br/><br/>Kelios „The Times“ nagrinėtos programėlės taip pat siuntė reklamos identifikatorių kitoms įmonėms, tačiau teigė, kad tai daroma konkrečiais, įstatymų leidžiamais tikslais, pavyzdžiui, siekiant išvengti pernelyg dažno to paties skelbimo rodymo.<br/><br/>„Apple“ atstovas spaudai Tomas Neumayras pareiškė, kad vaikų privatumas programėlėse yra „labai rimtai vertinamas dalykas“ ir kad kūrėjai privalo laikytis griežtų gairių dėl sekimo programėlėse vaikams. <br/><br/><b>Įstatymo vykdymo užtikrinimas</b><br/>Nuo tada, kai 1998 m. buvo priimtas federalinis įstatymas dėl vaikų privatumo internete apsaugos, Federalinė prekybos komisija (“FTC“) iškėlė beveik 30 bylų dėl pažeidimų, kuriuos padarė tokios įmonės kaip „Sony BMG Music Entertainment“ ir „Yelp“. Visos šios bendrovės galiausiai sudarė susitarimus su agentūra.<br/><br/>„FTC laiko Vaikų privatumo internete apsaugos įstatymo vykdymo užtikrinimą vienu iš pagrindinių prioritetų“, – teigė agentūros atstovė spaudai Juliana Gruenwald.<br/><br/>Tačiau Naujosios Meksikos valstijos inicijuotas ieškinys skiriasi nuo ankstesnių. Valstija siekia patraukti atsakomybėn ne tik vieną programėlių kūrėją ar reklamos bendrovę – į procesą įtraukiamos ir „Google“ bei „Twitter“ reklamos platformos bei „Google“ programėlių parduotuvės vykdoma patikros procedūra.<br/><br/>„Google“ žino, kad „Tiny Lab“ programėlės neteisėtai seka vaikus“, – teigiama ieškinyje. „Google“ veiksmų neigiamą pobūdį sustiprina tai, kad ji tikina tėvus, jog „Tiny Lab“ programėlės atitinka vaikų privatumo įstatymą ir yra „saugios vaikams“.<br/><br/>Ši byla ypač opi „Google“ ir „Twitter“ bendrovėms, kurioms jau taikomi federaliniai susitarimai dėl vartotojų privatumo ar saugumo pažeidimų. Šie susitarimai draudžia bendrovėms klaidingai pristatyti vartotojų duomenų apsaugos priemones, o pažeidimai gali užtraukti didžiules baudas.<br/><br/>„Nemanau, kad kas nors pasikeis, jei nebus imamasi priemonių įstatymui įgyvendinti“, – sakė Serge\'as Egelmanas, Kalifornijos universiteto Berklyje tyrėjas, šį pavasarį vadovavęs atitinkamam tyrimui.<br/><br/>Naujosios Meksikos generalinis prokuroras išreiškė viltį, kad „FTC“ ir kiti pareigūnai Vašingtone paseks jo pavyzdžiu. „Tai meta šešėlį tiek federalinei vyriausybei, tiek technologijų sektoriui, – sakė B. Balderasas. – Bandau priversti federalinio lygmens įstatymų leidėjus atsipeikėti. „
			]]>
		</description>
		<pubDate>Wed, 23 Sep 2026 08:03:17 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263100.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263100.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Vilkas]]></title>
		<description><![CDATA[
			Kuo labiau klausai vėjo, tuo&nbsp; labiau esi viena su vėju. Ypač naktinėmis valandomis, bet naktis eina į pabaigą. Dar pora valandų ir jos beveik nelix, <br/>o jei lix, tai diena bus nakties tąsa. Dabar visos dienos tokios, ne dienos bet naktidieniai. Ir geriau vėjo nebūtų, nebūtų kam plėšyti šiltnamių. Jau sausio galas, 27 diena. Sniego dar<br/>nėra ir gal nebus, tikriausiai reiktų nurinkti žaislus nuo Kalėdų eglės.<br/>Taip galvojo žmogus miegąs name gatvės gale. Nebemiegąs, jau pabudęs. Jo pavardė Vilkas. Žaislus galėtų sudėti į dėžę, jų parsineša iš kaimo parduotuvės kūrenimui. Kartono dėžę suplėšo dalimis. Paskui kitą. Įmeta atskilų, ant viršaus smulkių malkų. Užpila žibalo. Ima skiltuvą ilgu galu, tokiu nenusideginsi rankų, ir padega. Kartais ugnis net ūžia. Kartoninės, pasitaiko ir medinės, dėžės labai gerai. Apskritai gerai viskas, kas teikia nauda. Tik salsvas žibalo kvapas nelabai gerai, tenka atidaryti duris arba langą. Jei į kambarį patenka dūmų, kas nutenka rečiau, Vilkas atidaro ir duris, ir langą.<br/>Žibalo netaupo, todėl jis greitai baigsis. Tex eiti į kaimo parduotuvę. Arba kapoti malkas smulkiomis atskilomis.<br/>Buitis. Taip diena po dienos. Geriau galvoti apie vėją. Ir apie ugnį. Dar geriau galvoti ir apie viena, ir apie kita. Galvodamas apie vėją, tampu viena su vėju. Iš kur jis ir paėmė tokią mintį? Gal nuo indaujos? Termometras šalia jos rodo 23`C. Ilgai netrux ir virruvėje bus vėsiau. Po kelių valandų daug vėsiau.<br/>Kas valandą nukrenta po laipsnį. Tuoj Vilkas kelsis ir ko nors imsis, tik reikia sulaukti ryškesnės šviesos. Palenkia užuolaidą. Ogi jau švinta, jau švinta, be jokios abejonės.<br/>Vos tik prieis prie lango pakels galvą šuo. Amtels. Kniaukdamas atbėgs katinas. Arba atbėgs išėjus į lauką, gal vedant šunį, painiosis po kpjom ir rizikuos gyvybe. Jis galvoja, kad turi devynias. Tegu galvoja, nereikia to neigt. Neigimas nepalieka pasirinkimao, kuris yra nepaneigiamas. Nepaneigiama yra kiekviena diena, kurios sulaukia kiekvienas padaras, kuris sulaukia naujos dienos. Taip šuo eina prie ąžuolo, taiko į krūmus, yra atitraukiamas, grįžta atgal. Atgal tai ratu. Ir zigzagais, kaip mėgsta šuo. Kiekviena diena tai ratas ir zigzagai. Ratų simboliai yra prie stulpo ir pasieny. Tai vežimo ratai. Tai laiko ratai. Zigzagai būna pasnigus ir nepasnigus, bet labiausiai matomi sniege.<br/>Nešalta, tai gerai, galvoja Vilkas. Tarsi tai ką nors keistų. Juk būtų šalčiau, gyventų toliau.<br/>Neatsikalbinėk, tu blogai miegojai, tu eisi pas šunį, vesi šunį, duosi jam ėst. Taip buvo vakar, bus ir šiandien. Gersi pieną arba kavą, užkąsi ką nors lengva arba sunkaus, lems akimirkos apsisprendimas. Mažo ir dideli apsisprendimai nulemia gyvenimą. Akimirkos yra demiurgai. Tuoj vilkas eis pas šunį. Palauk šunie. Tuojau ims suktis ratai ir krist zigzagai. Byrės akimirkos. Laikas nepakenčia nuobodulio. Laikas ims kurti ir sukuras save.
			]]>
		</description>
		<pubDate>Mon, 27 Jan 2025 09:58:19 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/259432.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/259432.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Kaip vaizdo žaidimai demonizuoja apkūnius žmones]]></title>
		<description><![CDATA[
			Kai vaizdo žaidime susiduriu su apkūniu kūnu, apimantis nusivylimas būna toks stiprus ir aštrus, kad – norint pasirūpinti savimi – kyla neatidėliotinas poreikis atsiriboti nuo tos akimirkos ir tiesiog sėsti į lėktuvą. Atsisakau priimti mintį, kad prestižinių vaizdo žaidimų (pramonės žargonu – „AAA“ klasės) pasaulyje toks kūnas kaip mano – ar kaip žmonių, kuriuos myliu ir gerbiu, – gali egzistuoti tik dviem būdais: kaip pigus juokelis arba kaip pasibjaurėjimo objektas (dažniausiai – ir viena, ir kita). Po šio atmetimo jausmo gimsta kažkas panašaus į viltį. Galbūt kur nors „Twitter“ tinkle gerbėjų bendruomenė šį konkretų vaizdavimą pavertė kažkuo empatišku ir įtraukiu arba bent jau mielu – kaip jie dažnai daro.<br/><br/>Analitikos bendrovės „Newzoo“ duomenimis, 2017 m. „AAA“ klasės vaizdo žaidimų pramonė gavo maždaug 116 mlrd. JAV dolerių pajamų (ši prognozė buvo pakoreguota, palyginti su ankstesniu 108, 9 mlrd. dolerių vertinimu). Prognozuojama, kad šiemet pramonės pajamos pasieks 125, 4 mlrd. dolerių.<br/><br/>2018 m. „AAA“ klasės vaizdo žaidimas išlieka įtikinamiausiu ir galingiausiu mūsų kultūriniu produktu. Vis dėlto jame apkūnus kūnas – mano kūnas – beveik išimtinai vaizduojamas kaip kenksminga grėsmė, pabaisa, pašaipų objektas ar kažkas, su kuo reikia susidoroti smurtu. Bet kodėl?<br/><br/>Pastaruosius trejus metus Alyssa Preston sulaukdavo kvietimo atvykti į filmavimo studiją (panašią į vidurinės mokyklos sporto salę), apsivilkti aptemptą „Velcro“ lipdukais nusėtą kostiumą ir dirbti judesių fiksavimo aktore. Nuo nuolat kintančių įtemptos darbo dienos poreikių priklausydavo, kur komanda ant jos kostiumo klijuos judesių fiksavimo žymeklius arba kaip bus dažomas jos veidas, ruošiantis darbui su karkasine judesių fiksavimo įranga, primenančia „Hellraiser“ filmo personažo galvos papuošalą.<br/><br/>„Man atrodė, kad atrodau kaip Teletabis“, – „Skype“ pokalbio metu juokdamasi pasakojo A. Preston. „AAA“ klasės žaidimų kūrimo sudėtingumas buvo naujiena šiai patyrusiai teatro ir televizijos aktorei, tačiau tai jos niekada nestabdė – ypač turint omenyje, kad ji yra stambesnio sudėjimo moteris. „Esu vaidinusi nuogumo scenose teatro scenoje ir jaučiausi visiškai saugi“, – sakė ji.<br/><br/>A. Preston prisiminė vieną iš pirmųjų savo patirčių judesių fiksavimo studijoje. „Įžengi į žaidimą ir tavo veikėjui, vykstant įtemptai kankinimo scenai, aiškinama, koks jis niekam tikęs dėl savo stambaus kūno... Būdamas apkūnus žmogus realiame gyvenime, privalai sveikai nekreipti dėmesio į tai, ką apie tave mano kiti, kad galėtum atlikti savo darbą. „<br/><br/>Preston kalba apie pirmąją „Wolfenstein II: The New Colossus“ – kritikų pripažinto „Wolfenstein: The New Order“ tęsinio ir itin populiarios antinacistinės žaidimų serijos atnaujinimo – valandą. Preston išvaizda tapo tiesioginiu pagrindu kuriant Sigrun Engel – stambią, galbūt netradicinės seksualinės orientacijos pagrindinės „Wolfenstein II“ antagonistės dukrą. Smurtas, kurį Sigrun patiria iš motinos pusės, atspindi smurtą, kurį savo tėvo rankose patiria žaidėjo valdomas veikėjas – išvaizdus, ​​baltasis, heteroseksualus Williamas „B. J. „ Blazkowiczas. Žaidimas teigia, kad būtent smurtas šeimoje yra ta terpė, kurioje įsišaknija fašizmas.<br/><br/>Tai taip pat reiškia, kad Sigrun vaidmuo žaidimo siužete yra neįprastai svarbus. „Wolfenstein II“ kampanijos metu ji prisijungia prie pasipriešinimo judėjimo, kovoja už savo žmogiškumą ir galiausiai pelno bendražygių pasitikėjimą. Tai, kad „MachineGames“ kūrėjai nusprendė jai skirti tiek daug ekrano laiko, yra išskirtinis dalykas – „AAA“ klasės žaidimų kūrimas kainuoja brangiai, todėl kiekvienas elementas turi būti kruopščiai apgalvotas. Visgi, Sigrun niekada negalima valdyti pačiam. Geriausiu atveju ją stebi iš tolo, o galimybė pačiam įsikūnyti į tokį stiprų, įtakingą veikėją lieka atidėta ateičiai.<br/><br/>„Kai žaidimuose pasirodo apkūnios moterys, jos beveik niekada nėra žaidėjo valdomi veikėjai, – per „Skype“ sakė Toddas Harperis, Baltimorės universiteto Simuliacijų ir skaitmeninių pramogų programos docentas bei apkūnių žmonių priėmimo idėjos šalininkas. – Vienintelė, kurią galiu prisiminti, yra „Fat Princess“... tačiau žaidimuose „Fat Princess“ jos netgi negali valdyti! Ji ten – tarsi amerikietiškojo futbolo kamuolys! „<br/><br/>„Žaidimai dažnai atspindi kultūrą, kurioje jie sukurti“, – „Google Docs“ platformoje vykusiame pokalbyje rašė Kiva Bay, apkūnių žmonių teisių aktyvistė ir rašytoja. Prieš Trumpo ir „Alt-Right“ (liet. „alternatyviosios dešinės“) judėjimo iškilimą pamirštame, kad vienas didžiausių ir atviriausių neapykantos pasireiškimų buvo „Reddit“ forumas (subreddit), skirtas tyčiotis iš apkūnių žmonių ir juos persekioti. Nors „r/fatpeoplehate“ rėmėsi tais pačiais šaltiniais kaip ir „Gamergate“ skandalas, jo mastas buvo platesnis. Šiame forume buvo dalijamasi apkūnių žmonių – beveik vien jaunų moterų – nuotraukomis, kad iš jų būtų galima viešai tyčiotis. Daugelis tapo asmeninių duomenų viešinimo (angl. „doxxing“) aukomis, kiti sulaukė ilgalaikių patyčių kampanijų ir tapo taikiniais žmonių, puoselėjančių šiurpias bei detalias fantazijas apie tai, kad nutukę žmonės turėtų būti sunaikinti. Kurį laiką tai buvo populiariausia ir toksiškiausia „Reddit“ platformos bendruomenė (savo klestėjimo laikais vienijusi 150 tūkst. prenumeratorių bei daugybę tik stebinčiųjų), o uždaryta ji buvo tik po didelio visuomenės dėmesio ir spaudimo.<br/><br/>„Manau, kad tiesiog nesame matę jokio plataus vartojimo projekto, kuriame į nutukusio žmogaus kūniškumą būtų žvelgiama išties humaniškai ar su atjauta tokiems žmonėms“, – teigė Bay.<br/><br/>2013 m. „Capcom Vancouver“ išleido trečiąją „Dead Rising“ serijos dalį, garsėjančią tuo, kad į vieningą žaidimo patirtį sujungė neregėtą kiekį zombių. Svarbi žaidimo ypatybė – kovos su įvairiais žmonėmis „bosais“ (arba „psichopatais“, kaip jie vadinami žaidime; „Dead Rising 4“ šis terminas sušvelnintas iki „maniakų“). Ankstesnėse dalyse tarp tokių psichopatų buvo haliucinacijų kamuojama nutukusi lesbietė prekybos centro apsaugininkė, haliucinacijų kamuojamas nutukęs „otaku“ ir haliucinacijų kamuojamas nutukęs tigrų dresuotojas.<br/><br/>Tačiau nedaugelis dalykų taip skatina suabejoti žmonija ir norėti viską pradėti iš naujo, kaip Darlene Fleischermacher – psichopatė iš „Dead Rising 3“. Darlene pasirodo važiuodama elektriniu motoroleriu; ji vienu metu raugėja, gadina orą ir valgo kalakutienos kulšelę. Kamera ilgam sustingsta ties jos hiperbolizuotais bruožais, pabrėždama jos išvaizdos siaubingumą, o aš susimąstau apie žmogų, kuriam teko modeliuoti jos pėdas – jos pernelyg didelės bateliams su kulniukais. Tarp jos ginklų, žinoma, yra vėmimas ant priešininkų ir milžiniškas... šaukšto-šakutės hibridas. Nugalėta Darlene prispaudžiama savo motorolerio ir nuskęsta savo paties vėmaluose. Už tai žaidėjas gauna „Ėdiko“ (angl. „Gluttonous“) pasiekimą.<br/><br/>Remiantis „Capcom“ ryšių su investuotojais duomenimis, „Dead Rising 3“ buvo parduotas 2, 5 mln. egzempliorių tiražu. (Ankstesnių dalių pardavimai siekė atitinkamai 1, 8 ir 3 mln. egzempliorių.) Kiek iš milijonų „Dead Rising“ žaidimų pirkėjų nuoširdžiai susimąstė apie sutiktus nutukusius personažus? Net jei, tarkime, stipriai susitrenkusi galvą drąsiai teigčiau, kad 80 proc. „Dead Rising 3“ auditorijos Darlene pasirodė nepriimtina, vis tiek lieka pusė milijono žmonių, kuriems ji tokia nepasirodė. Kiek žmonių reikia, kad melas įgautų didžiulį mastą?<br/><br/>Apskritai ankstyvuosiuose vaizdo žaidimuose nutukę kūnai dažniausiai buvo vaizduojami kaip visur sutinkami priešai – grubūs jėgos veikėjai, „bosai“ ar vis didėjanti grėsmė. Ironiška, bet nutukimas tapo vizualiu signalu, rodančiu, kad priešas turi daugiau gyvybės taškų. „Įsivaizduokite, kad link jūsų artėja standartinės kūno sudėties priešas“, – sakė Harper. „Smogiate jam kardu vieną kartą, ir jis dingsta mirgėdamas. Pasirodo didesnis, stambesnis priešas; norint jį įveikti, reikia trijų smūgių, nes jis tiesiog didesnis. „<br/><br/>„Jei pagalvotumėte apie vaizdo žaidimų ir jų grafikos raidą, „Atari“ laikais vaizdo kokybė nebuvo tokia aukšta, kad būtų galima perteikti kūno stambumą taip, kaip tikėtumėtės“, – pridūrė Harperis.<br/><br/>Tobulėjant vaizdo žaidimų kūrimo technologijoms, augo ir siekis užtikrinti didesnį tikroviškumą. Ankstyvosios vaikystės neryškios dėmės virto paauglystės laikų „spraitais“ (liet. „dvimačiais vaizdais“), o juos pakeitė triukšmingas, kiek chaotiškas ankstyvojo 3D grafikos spartinimo stilius. Procesas tęsėsi: kiekvienos naujos eros estetinis lygmuo tapdavo vis sudėtingesnis, o tai savo ruožtu vertė žaidėją kloti vis daugiau pinigų tiek už techninę įrangą, leidžiančią žaisti šiuos žaidimus, tiek už vis didesnes kūrėjų komandas, reikalingas jiems sukurti. Tai nereiškia, kad menkinami techniniai pasiekimai; tiesiog primenama, jog tikroviškumas iš esmės yra masto ekonomikos išraiška, o pagrindiniai žaidimų dizaino principai atsirado kaip kompromisai, pritaikyti šiai logikai.<br/><br/>Kalbant apie stambų kūną, tikroviškumas reiškė daugiau nei tik formos atkartojimą – pavyzdžiui, įspūdingą kabančio pilvo linkį; tai reiškė stambumo „vaidybą“. Tai buvo sąmoningas taisyklių sistemos taikymas – taisyklių, kurių nėra žaidimo pasaulyje, bet kurios galioja mūsiškiame.<br/><br/>Jei vaizdo žaidime esi stambus, vadinasi, esi tingus arba turi iliuzijų (dažniausiai – apie savo išvaizdą); esi beviltiškai prikaustytas prie valgymo ir su tuo susijusių fiziologinių procesų; beveik visada esi pusnuogis, kad stambumas būtų akivaizdus, ​​o jei visgi dėvi drabužius, jie būna įtempti iki ribos – pilvas vis tiek randa būdą išsiveržti į laisvę. Tai taip pat reiškia, kad dažnai gadini orą.<br/><br/>Prisiminkime trumpam Darlene arba „King Hippo“ iš „Nintendo“ žaidimo „Punch-Out!! „ (1985 m.) – boksininką, kurio silpnoji vieta, neaišku kodėl, yra pilvas; „Earthquake“ iš SNK žaidimo „Samurai Shodown“ (1993 m.), pagarsėjusį savo firminiais bezdėjimo triukais; „Bo Rai Cho“ iš „Mortal Kombat: Deadly Alliance“ (2002 m.), pasižymintį tuo pačiu... Nerangūs „Boomer“ iš „Valve“ žaidimo „Left 4 Dead“ (2008 m.) su atvirais pilvais ir akinamu vėmimu; „Bobas“ iš „NAMCO“ žaidimo „Tekken 6“ (2009 m.), kurio visi judesiai pavadinti maisto produktų vardais; „Rufusas“ iš „Capcom“ žaidimo „Street Fighter IV“ (2009 m.), kurio pilvui pritaikyta speciali virpėjimo fizika, paverčianti jį viena didžiule mirtina krūtimi; „Roadhogas“ iš milžiniško populiarumo sulaukusio „Activision Blizzard“ šaudyklės žaidimo „Overwatch“ (2016 m.) – pusnuogis, aptemptas oda ir įkvepiantis keistus garus sveikatai atstatyti.<br/><br/>Vadinasi, nutukimas čia nėra vien kliūtis ar kliuvinys – pavyzdžiui, „Pokémon“ žaidime kelią užstojantis „Snorlaxas“, – o labiau išryškinta vaizdinių visuma, atspindinti tai, ko, kūrėjų manymu, iš nutukimo tikisi pasaulis. „Dažniausiai nutukimas pasitelkiamas kaip ženklas, rodantis, kad veikėjas yra godus, apsileidęs ar moraliai silpnas“, – teigė Harperis. Kitaip tariant, nutukimas tampa universalia, lengvai atpažįstama nuoroda, leidžiančia žaidėjui perprasti konkretaus žaidimo mechaniką ir potekstę, kartu jo neatstumiant. Taip ir susiformavo mums jau pažįstamas žaidimų pasaulio nutukusių veikėjų paveikslas: nenumaldomas maisto ir gėrimų troškulys, godumas bei polinkis į ydas.<br/><br/>„Užuot kūrus visapusišką, savitą veikėją, lengviau pasitelkti stereotipus, kuriuos iškart suprastų numanoma auditorija – heteroseksualūs, baltaodžiai, cislyčiai ir fiziškai sveiki vyrai“, – sakė „Riot Games“ scenaristas Anthony Burchas. Prieš prisijungdamas prie „Riot“, Burchas buvo pagrindinis 2012 m. pasirodžiusio „Gearbox Software“ žaidimo „Borderlands 2“ scenaristas; tai - mokslinės fantastikos daugelio žaidėjų šaudyklė, kurios stilistika priminė komiksų žurnalą „2000 A. D. „. Burchas taip pat sukūrė Ellie – „Borderlands 2“ visatos veikėją, kuri (iki pasirodant Sigrun) buvo bene artimiausias pavyzdys to, ką galėtume vadinti žmogiška ir savimi pasitikinčia nutukusia moterimi. „Protingas nutukęs vyras“ nėra stereotipas, su kuriuo žaidėjai galėtų iškart susitapatinti... tad vietoj to gauname „psichopatišką ir bjaurų nutukusį vyrą“.<br/><br/>Tačiau net jei baimė atstumti žaidėją verčia rinktis saugesnius, nors ir banalius stereotipus, vien tai nepaaiškina jų dažnumo – žinoma, jei nutukęs veikėjas žaidime apskritai pasirodo.<br/><br/>2014 m. „Insomniac Games“ išleido žaidimą „Sunset Overdrive“. Šis „Xbox One“ skirtas išskirtinis kūrinys, kuriame derėjo zombių šaudyklės ir „Tony Hawk’s Pro Skater“ stiliaus elementai, pasižymėjo plačiomis veikėjo pritaikymo galimybėmis – žaidėjai galėjo susikurti bet kokį norimą personažą, išskyrus nutukusį. „Norėjome skirti laiko pašėlusiems apdarams, o ne technologijoms, kurios leistų veikėjus „išpūsti“ ar „subloginti“, „ – portalui „Kotaku“ sakė „Sunset Overdrive“ režisierius Drew Murray. (“Išpūsti“ – koks žodis mano kūnui apibūdinti!)<br/><br/>Vėliau šiame pasakojime išryškėja tam tikras pavidalas. „Aprangos, šukuosenų ir animacijų srityse esama daugybės kitų sudėtingų elementų, – sakė „Insomniac“ vadovas Tedas Price’as. – Turėjome atsirinkti prioritetus, ir būtent čia nusprendėme nubrėžti ribą. „<br/><br/>„Ilgą laiką tiesiog priėmiau faktą, kad herojai yra liekni“, – teigė Bay, daug rašęs apie tai, kaip personažų pritaikymo galimybės veikia savivoką; jis, be kita ko, analizavo „Deep Silver Volition“ žaidimo „Saints Row 2“ lankstų personažų kūrimo įrankį, kuriame dar 2008 m. buvo įdiegtos slankiklio funkcijos lyčiai ir kūno svoriui (storumui) reguliuoti. „Esu nebinarinės lytinės tapatybės asmuo, ir be galo smagu turėti galimybę pastumti tą lyties slankiklį į vieną ar kitą pusę... Tai - išties pažangu, nes parodo teigiamo požiūrio į stambų kūną galimybę ir atskleidžia, koks galėtų būti pasaulis be dirbtinai sukurtų kliūčių bei apribojimų. „<br/><br/>„Viskas priklauso nuo prioritetų“, – sakė Matthew Burnsas, nepriklausomos žaidimų studijos „Zachtronics“ garso ir naratyvo direktorius. Prieš pradėdamas dirbti „Zachtronics“, M. Burnsas buvo „Bungie“ prodiuseris, prisidėjęs prie tokių „AAA“ klasės milžinų kaip „Halo 3“ ir „Halo: Reach“ kūrimo, taip pat dirbęs laisvai samdomu specialistu prie „Halo 4“ bei „Destiny“. „Teiginys, kad „įtraukti visiškai naują kūno tipą kaip pasirenkamą herojaus išvaizdą būtų brangu“, yra visiškai pagrįstas, – kalbėjo jis. – Svarbiausia – nuspręsti, kas yra svarbu. Žaidimas – tai virtualus pasaulis; jame gali būti absoliučiai bet kas. Viskas žaidime yra tam tikru metu kažkieno priimto sprendimo rezultatas. Galbūt tai buvo prastas sprendimas, galbūt – nesąmoningas, tačiau vis tiek – sprendimas. „<br/><br/>Klausiau Burnso apie reiškinį, būdingą „AAA“ žaidimų kūrimo sektoriui (ir atsispindintį technologijų srityje) – tarsi bendri simptomai rodytų bendrą priežastį. Tai – „crunch“ (liet. „intensyvaus darbo etapas“): prieštaringai vertinamas laikotarpis, kai tenka dirbti itin daug viršvalandžių – dažnai neapmokamų ir dažniausiai prieš pat žaidimo išleidimą. „Piktnaudžiavimas alkoholiu tiek biure, tiek už jo ribų buvo dažnas reiškinys. Kartais nusivylimas ir nuovargis prasiverždavo: pasitaikydavo atvejų, kai vėlai vakare žmonės imdavo rėkti ar mėtyti daiktus, – rašė jis. – Pamenu, kartą grįžau namo penktą ryto. Visada stengdavausi parvykti dar prieš patekant saulei, bet tą rytą nepavyko, ir jaučiausi piktas. Neatsargiai įveikiau posūkį ir vos nesusidūriau su laikraščių išvežiojimo sunkvežimiu, važiavusiu priešpriešine juosta. Iki šiol pamenu to vairuotojo žvilgsnį. „<br/><br/>Kuo šios patologijos skiriasi nuo tų, kurios būdingos „Uber“ ar „Facebook“? Kaip ir technologijų sektoriuje, vaizdo žaidimų industrijoje niekada nebuvo tikro darbuotojų judėjimo. Pirmosios rimtos diskusijos prasidėjo 2004 m., kai Erin Hoffman (tuo metu slapyvardžiu „EA Spouse“) anoniminiame tinklaraštyje prabilo apie siaubingas darbo sąlygas, su kuriomis jos vyras susidūrė „AAA“ klasės žaidimų leidėjo „Electronic Arts“ įmonėje.<br/><br/>Ar pavieniai kūrėjai yra nusistatę prieš nutukusius žmones? Gali būti – nors tikrai ne labiau nei visa mūsų visuomenė; be to, man tai nerūpi. Mane labiau domina tai, kaip šie nežmoniški nutukimo vaizdiniai patenka į pristatymų skaidres, kūrybines užduotis ir „vertikalius pjūvius“ (angl. „vertical slices“ – išbaigtus žaidimo fragmentus, skirtus viešiesiems ryšiams), niekam dėl to nekeliant klausimų.<br/><br/>Galbūt atsakymas slypi kitokiame estetiniame lygmenyje? Ne konkretaus žaidimo, o „AAA“ studijos kūrėjų komandos ar aukščiausiojo lygio vadovybės? Kuo žaidimų kūrimo komandų vienalytiškumas skiriasi nuo technologijų sektoriaus tendencijos nuolat samdyti į save panašius žmones – sveikus baltaodžius cislyčius vyrus (ir moteris, perimančias jų elgsenos bruožus)? Tai - strategija, kuri vis labiau žlunga, nes perkamoji galia pereina žmonėms, visiškai nepanašiems į šią grupę.<br/><br/>Burnsas pripažino, kad „AAA“ klasės žaidimų komandose dažnai dirba žmonės iš marginalizuotų grupių, tačiau nedaugelis jų ryžtasi rizikuoti karjera ir pelnyti „maištininko“ etiketę. Sunku apsakyti tą juntamą veržlumą ir tą sporto komandoms būdingą „pirmyn, mes jėga! „ nusiteikimą, koks dažnai būdingas didelėms „AAA“ klasės komandoms. Žmonės, pastebintys problemas, dažnai jaučiasi neturintys sąjungininkų, baiminasi, kad į juos nebus žiūrima rimtai ar netgi kils nemalonumų, todėl apie tai nutyli.<br/><br/>Nors pasekmės tiems, kurie kelia problemas (arba, dar labiau, praneša apie pažeidimus), yra realios, aš, kaip ir Burnsas, nenoriu naštos keisti padėtį užkrauti vos keliems žmonėms, neturintiems realios galios. Juk ir pats esu matęs tokį elgesį, ir pats kartais buvau tas „problemų kėlėjas“ – tiesa, ne vaizdo žaidimų ar programinės įrangos kūrimo srityje, o dirbdamas leidyboje.<br/><br/>O kas, jei problema slypi pačioje korporacinio produkto prigimtyje?<br/><br/>Tarsi kokią mantrą nuolat prisimenu Burnso žodžius apie prioritetus: „Galbūt tai - buvo blogas pasirinkimas, galbūt nesąmoningas, bet visgi – pasirinkimas. „<br/><br/>Galbūt todėl „AAA“ žaidimų kūrėjams taip lengva nubrėžti ribą ties nutukusiu kūnu, bet ne ties „ekstravagantiška apranga“ ar tikroviška plaukų fizika; todėl meno vadovas gali patvirtinti tok
			]]>
		</description>
		<pubDate>Tue, 22 Sep 2026 08:05:22 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263091.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263091.html</guid>
	</item>

</channel>
</rss>