http://rasyk.lt lt kitoks.lt Senis ir jūra

Iš tikrųjų jie niekada dar nebuvo susitikę.

Jūra net nieko nežinojo apie Senio egzistavimą. Jai ir be Senio buvo daug rūpesčių: išsaugoti augmeniją bei augaliją, sugalvoti, kur nukišti visokį metalo laužą, kaip paslėpti nuskendusius laivus su jų auksu ir doleriais, nesprogusias bombas, kur dar išknisti to gintaro, kurio visi taip gviešiasi, ką daryti su klimato kaita,  su susprogdintu dujų vamzdžiu, kaip išfiltruoti vandenį nuo naftų ir išsiliejusių chemikalų dėmių, kaip paveikti politikus, kad jie nustotų toje jūroje persekioti vieni kitus, grasinti visokiom atominėm bombom ir panašiai. O, be to, jei jau prakalbom apie augmeniją ir augaliją, tai jos išsaugojimui ir pamaitinimui Jūra labiau mėgo naudoti jaunus kūnus, tai yra visokius bernelius, kurie norėdami pasipuikuoti vieni prieš kitus, per toli išplaukia į gilumą. Taip pat vaikus, kurių tėvai nevisada sugeba sužiūrėti. Va čia tai maistas, va čia tai mėsa. Aišku, nenorėdama būti apkaltinta diskriminacija ir po to tampoma po įvairiausias komisijas, Jūra pasiglemždavo ir vieną kitą seną žmogų, bet labai tuo bjaurėjosi, o ir jos augalija (silkės, omarai ir kitas brudas) bei augalija taip pat raukėsi nuo tokių patiekalų.
Tad dar specialių žinių apie kažkokį Senį Jūra neturėjo ir būtų nenorėjusi nieko apie jį žinoti. Aišku, jei ji būtų skaičiusi knygas, tada gal ir pakeistų savo nusistatymą prieš senus žmones, bet knygų ji neskaitė, labiau mėgo skaičiuoti dolerius ir auksinius papuošalus.

O Senis viską žinojo apie Jūrą, bet visą gyvenimą jos vengė. Pirma, jis žinojo, kad jūra vadinasi Baltijos, nors vokiečiai vadino ją Ostsee, kas reikštų rytinį ežerą, bet Senis galėjo ginčytis su bet kuriuo fricu, net jei jis būtų šlubas, kad Baltija nėra ežeras, nes susisiekia su Šiaurės jūra, o per ją net su vandenynu, bet kas jo klausys.
Antra, jis žinojo, kad nemoka plaukti, o tai ir buvo svarbiausia priežastis jam nesiveržti su ja į pažintis.
Žinoma, skeptikas pasakys: išmok plaukti, kokios problemos? Arba užsidėk pripučiamą liemenę.
Bet Senis buvo tvirtai įsitikinęs: pirmas variantas yra misija neįmanoma. O antras turėjo bendrą vardiklį su neperšaunama liemene ir čia Senio galvoje radosi priešprieša: kaip neperšaunama liemenė taps pripučiama ir kaip tai paveiks objektą vardu Baltijos Jūra, kuri tapusi subjektu savo ruožtu reaguos į tokį dviprasmišką pavadinimą ir dvigubą paskirtį, ar nepalaikys to pasityčiojimu ir garbės įžeidimu ir nepaskelbs neišprovokuoto karo visai pakrantei ir visiems ten gyvenantiems žmonėms?

Senis nenorėjo konfliktuoti su stichija, todėl laikėsi nuo vandens atokiai. Kai vaikai ir anūkai kalbindavo važiuoti su jais į Palangą ar Šventąją, jis visada atrasdavo priežasčių ten nevykti: tai gėlių nebus kas palieja ant palangės, tai benamių kačių niekas nepašers, arba į pašto dėžutę tiek prisigrūs reklamos ir laiškų, kad koks nesusipratęs vaikėzas kyštels degtuką ir tada ne tik pašto dėžutė, bet ir visas namas supleškės. Ne, geriau aš namie pabūsiu, taip atsakydavo jis vaikams. O jūs keliaukit, tik arti vandens neikit.
Na tu ir pasakei, tėvai, taigi dėl jūros ir keliaujam.
Taip taip, pabaigdavo kalbą Senis. Ir paslapčia peržegnodavo artimuosius.
O laiškų iš tiesų paskutiniu metu daug ateidavo, daugiausiai sąskaitos, tai už elektrą mokėk, tai už vandenį, dujas, gynybai aukok (tankams, brigadai), švietimą paremk (vadovėliai visokie), dar sveikatai duok, maltiečiai irgi saują atkišę laukia, šiukšlės savo reikalauja, energetikai sako, kad jiems energijos trūksta, kultūra nori subsidijų, olimpinis komitetas platina loterijos bilietus, operos teatras teikia svarias nuolaidas pensininkams, kažkokia organizacija kviečia bėgti maratoną sumokėjus tik dvidešimt eurų, pigiau grybų,  ir taip toliau. Žodžiu, gyvenimas labai spalvingas ir įdomus, tik spėk visiems mokėti.

Jūra, žinoma, apie tai nieko nežinojo ir jai buvo giliai nusispjauti: į gynybą, sveikatą ir maratoną. Tik dėl laiškų turėjo savo nuomonę. Kartais sulaukdavo kokio raštelio viskio butelyje, tipo, Gelbėkit. Skęstu. SOS!  Tokių net nesaugojo, skandino iškart, bet kituose būdavo aprašoma kokia meilės istorija, tada Jūra apsiverkdavo ir išsiliedavo bangomis iš krantų.

Žodžiu, Senis ir Jūra buvo du nesusisiekiantys indai.
Kol vieną dieną Senis mirė, o priešmirtiniame laiške parašė, kad nori būti pririštas prie kryžiaus ir įleistas į Nemuną. O tada ir priėmė jį Jūra į savo motinišką glėbį, atrišo virves ir laisvu kritimu pasiuntė į dugną pas jūros sraiges detaliam apdorojimui.
Moralas: nuo Jūros dar niekam nepavyko pabėgti. 

Senis, kuris norėjo mirti

Kadaise gyveno Senis, kuris norėjo mirti. Neaišku, kodėl jam kilo toks noras, gal kažkas nepasisekė, gal jis pamanė, kad gyvenimas jo nemyli, gal gyvenimui bus geriau be jo arba gal jam pačiam bus geriau be gyvenimo. Žodžiu, mintis buvo aiški – reikia skirtis. Nes pradėti viską iš naujo yra per vėlu, jis per senas. Pasirinkti kitą profesiją, stoti į kitą aukštąją ir ten įgyti dar vieną išsilavinimą bei pradėti naują darbinę karjerą misija neįmanoma, jo niekur nepriims, dabar visur reikia jaunų. Susirasti kitą moterį ir sukrti naują šeimą taip pat beviltiška: jaunos moterys į jį nežiūrės, nes jis per senas, o senos moterys negalės gimdyti, tada kam jos reikalingos? Susiplauti indus jis ir pats moka. Taigi, yra tik vienas kelias – nusižudyti. Visiems tiktai palengvės, o pirmiausia jam pačiam.
Jis sėdi ir žiūri į kulkosvaidžio vamzdį. Kulkosvaidį jis gavo baigęs tarnybą Raudonojoje armijoje, kurioje kadaise tarnavo. “Pulemiotą”, tai yra kulkosvaidį, jam paskyrė, nes “otdelenijoje”, lietuviškai tai skambėtų skyrius, bet kažkodėl vadinama grandis ir jos nariai vadinami grandiniais, ir trys grandys sudaro būrį, o būrys Raudonojoje armijoje vadinosi “zvodas”, toliau eina “rota”, lietuviškai kuopa iš trijų būrių, “zvodų”, ir taip toliau, jis buvo aukščiausias, todėl tokiam išstypėliui ir įteikė kulkosvaidį. Tokia buvo tvarka – aukščiausias “otdelenijos” karys automatiškai buvo paskiriamas “pulemiotčiku”, lietuviškai kulkosvaidininku, ir jis tampydavosi tą sunkų ginklą, kai tuo tarpu visi pora centimetrų žemesni nešiojosi lengvus “kalašus” ir bent kartą gyvenime džiaugėsi, kad neišaugo iki metro devyniasdešimt, o  ryšininkas, kuris taip pat buvo kiekvienoje “otdelenijoje”, lakstydavo su radijo aparatu ir rite su laidu ir jokio ginklo neturėjo, nes tas tik būtų trukdęs greitai persidislokuoti iš vieno taško į kitą. Kai tarnybos laikas išseko, Senis, tada jis dar buvo ne senis, nes tai vyko kadaise, bet vis tiek paprastumo dėlei vadinkime jį Seniu, paprašė pulko vado, kad tas jam padovanotų kažką atminimui. Pulko vadas pasakė: tu buvai geras karys, todėl pasiimk ginklą, kurį taip stropiai prižiūrėjai, to metalo mes turim per akis, o tau galbūt kada nors jis pravers. Taip grįžo Senis namo su didžiuliu kulkosvaidžiu, kurį tada, kadaise, patalpino dideliame lagamine.
Kadaise Seniui niekada neteko panaudoti ginklo, bet dabar jis galvojo, ar negalėtų juo užbaigti savo ir kartu gyvenimo kančias, kad vienas nuo kito bent kažkurį laiko tarpą pailsėtų. Įremti vamzdį į galvą ir tuo pat metu pasiekti gaiduką buvo neįmanoma, per didelis atstumas. Tada Senis ėmė galvoti kaip jam pasitelkti į pagalbą duris. Tarkim, prie durų rankenos jis pririša virvelę, o kitą galą prie gaiduko, tada tereikia, kad durys užsidarytų, virvelė įsitemps ir patrauks į save gaiduką ir pasipils kulkosvaidžio salvė. Čia reikia pridurti, Senis norėjo, jog serija susidėtų iš trisdešimties kulkų, dėl mažesnio kiekio nebuvo tikras ar kris negyvas, ar nebus tik mirtinai sužeistas ir dar ilgą laiką kentės skausmą. Skausmo nemėgo. Kaip ir karštos kavos. Visada atšaldydavo ją su pienu.
Trisdešimties kulkų salvė garantuotų greitą pasitraukimą iš gyvenimo, game over. Jam visada patiko ši frazė. Nors kai pasirodydavo žaidimo ekrane, visada pykdavo, bet iš esmės ji yra daug pasakanti. Jis ilgai mąstė, kaip sukonstruoti situaciją, kad kulkosvaidis pradėtų kalti, kur turi stovėti jis pats, geriausia, kad kulkos kristų į kairės krūtinės plotą, tačiau aišku, kad po pirmos ir antros kulkos kūno padėtis pradės keistis, jis ims palengva leistis žemyn, tai yra kristi, ir sustabdyti kažkokiomis valios pastangomis proceso nepavyks, negalės pasakyti sau: stovėk, kol išlėks paskutinė kulka, o paskutinė kulka pasirodys tik po dvidešimt penkių sekundžių, tokia yra kulkų išmetimo iš vamzdžio greičio gamyklinė konstrukcija, beveik sekundė vienai kulkai. Todėl dvidešimt penkias sekundes jis tikrai neišsilaikys statmenoje padėtyje, nebent jį patį reiktų kažkaip pritvirtinti, sakysim, prie kėdės. Tai išeitis. Bet jei jis sėdės pririštas, kas uždarys duris? Kviestis bet ką į pagalbą jis jokiu būdu nenori, nes pirma, tai jau nebus savižudybė, o greičiau nužudymas, kad ir iš neatsargumo, tai kodėl jis turi kitiems asmenims išeidamas iš pasaulio atnešti nemalonumus? Tie privalės aiškintis, ko ten ėjo, kodėl nepaskambino, kodėl nepatikrino, ar durys kažkaip nesujungtos su kokiu sprogmeniu, ir panašūs idiotiški klausimai pasipils iš labai protingų pareigūnų lūpų.
Antra, kas yra antra, Senis taip ir nesugalvojo, tad pasiliko prie pirmo. Savižudybė yra grynai asmeninis reikalas ir kiti neturi būti į tai įpainioti. Taškas. Reikia galvoti apie duris. Kaip galėtų jos be pašalinių pastangų pačios užsidaryti. Dirbtinio intelekto pagalba? Bet kaip? Taip nieko nesugalvojęs Senis tą vakarą ir užmigo.
Kitą dieną svarstė galimybę parduoti kulkosvaidį ir nusipirkti pistoletą, tada nusišauti būtų lengviau, o ir pinigų skirtumas būtų nemenkas, bet kam tie pinigai, jei mirsi, o gal net nemirsi, nes pistoletas turi tik aštuonias kulkas, kurių gali neužtekti, tada reiktų keisti apkabas, ar tam užteks jėgų ir panašiai. Vėl daug klausimų, į kuriuos atsakymų vėl iki pat nakties jis negavo.
O naktį susapnavo keistą sapną: neva kadaise pasaulyje atsirado kažkokia baisi liga, kuri turėjo visus žmones nužudyti, bet mokslininkai greitai surado ligai priešnuodį ir pateikė į rinką. Visos valstybės prisipirko to priešnuodžio labai daug ir ragino žmones jį naudoti net po keletą kartų. Tik taip jie liks gyvi. Vienas valdovas net tarė, kad jo valstybės piliečiai net 90 procentų (kodėl ne 100?) turi sunaudoti tą preparatą, o kurie nenaudos, bus ligos platintojai ir grėsmė kitiems paklusniems vienetams, kurie lyg ir neturėtų baimintis, nes preparatas apsaugo, bet kita vertus, kaip tie paklusnieji sakė, kodėl turi jaustis kvailesni už tuos, kurie priešinosi priešnuodžiams, jei jau visus išdūrė, tai negali būti jokių protingesnių arba gudresnių už juos. O kad išdūrė, paaiškėjo labai greitai, nes žmonės ėmė mirti nuo to priešnuodžio. Pasirodė, kad tas neva vaistas buvo farmacininkų apgaulė  susikrauti pelną, net viena aukšta žemyno pareigūnė paėmė iš to biznio kažkiek dešimčių milijonų.
Kaip bebūtų, bet per tą kvailybės laikotarpį žmonės buvo mirtinai supriešinti vieni su kitais, net ėjo kalbos, kad priešnuodžių priešininkus reikia šaudyti, juos neįleisdavo į mokymo įstaigas, prekybos centrus, o tie, kurie priėmė preparatus galėjo linksmintis ir gyventi laisvai, bet vis tiek, nežiūrint, kad vaistai turėjo apsaugoti nuo užkrato, jie kaip velnias kryžiaus bijojo sveikų žmonių, vadino juos negražiais vardais ir stūmė iš gyvenimo.
Senis matė save kadaise tame sapne ir džiaugėsi, kad dabar galės lengvai numirti nuo kažkokios bacilos ir nė už ką nesutiko valgyti vaistų, kurie kažkodėl buvo perduodami per petį ir vadinosi “Petys už laisvę”. Jis atsisakė nešioti kaukes ir buvo kelis kartus už tai nubaustas kadaise, net kai vaikščiojo vienas miške. Staiga iš už medžio arba nuo medžio viršūnės nusileido policininkas ir išrašė jam baudą. Ir pasakė, kad Senis apskritai neturi niekur vaikščioti, ypatingai miške, o turi sėdėti namie ir nekišti nosies į lauką, nelankyti vaikų, nes geri vaikai ir geri tėvai nelanko vieni kitų. Vienu žodžiu, jis yra visiška grėsmė aplinkai ir policininkas skubiai nuo jo nubėgo, mosuodamas prieš save ranka orą, kad tas išsivalytų nuo Senio paskleistų virusų.
Bet kad ir kaip tikėjosi kadaise sapne, Senis nemirė. Mirė jo pažįstami ir draugai, kurie sunaudojo net po keturias dozes to marmalo, o vienas kitos valstybės garsus politikas mirė po aštuonių dozių, buvo, matyt, labai atsparus, kad tiek atlaikė. Vėliau, paaiškėjo visa tiesa, nes vieną dieną prasidėjo kažkur karas, ir ta liga stebuklingai dingo. Pasaulis pamiršo epidemiją ir perėjo prie kitų temų. O preparatai, tai yra milijonai ar milijardai pinigų buvo išmesti į upę ar užkasti po žeme, bet biznio plano  sumanytojai, aišku, džiaugėsi pelnu.
Nuo tokio siaubo kadaise Senis prabudo išpiltas prakaito. Argi taip gali būti Žemėje? balsu paklausė savęs. Ne, žmonės tokių nesąmonių nesugalvotų, čia tik mano nesveika vaizduotė. Reikia greičiau mirti, kol dar kokių nors absurdų neprisapnavau.
Ir vėl Senis kadaise grįžo prie minties apie savižudybę. Kiek yra žinoma, jis iki šiol vis dar apie tai galvoja.


                                                    Senis kryžiuočių nelaisvėje

Kai aš užlipau į palėpę džiauti skalbinius, prie vieno medinio stulpo išvydau blyškų šviesos ruožą. Priėjęs arčiau, pamačiau, kad šviesa skverbiasi iš pačio medinio stulpo pro siaurą plyšelį. Pagalvojau, turbūt ten viduje kažkodėl įmontuota lemputė ir dabar ji yra įjungta. Kodėl, neaišku. Pridėjau ranką prie šviesos šaltinio ir su nuostaba išvydau, kad šviesa sustiprėjo. Atitraukęs delną nustėrau, nes plyšelis staiga virto plyšiu per visą stulpo ilgį, tai yra nuo apačios iki pat viršaus, ir jau nebuvo visai siauras, pasirodė praplatėjęs per pusę centimetro. Pabandžiau įkišti pirštus ir tarpas dar labiau praplatėjo lyg kviesdamas mane į vidų. Palengva ranka paniro į patį stulpą, o tada kyštelėjau ir koją, dar po akimirkos ir visas atsidūriau viduje. Vos tai įvyko, plyšys už manęs užsivėrė tartum jo niekada ir nebuvo. Mėginau atsekti vietą, per kurią įėjau, bet nebuvo net žymės jokios, kad ten kada nors buvo koks nors skilimas ar kažkas panašaus. Aš liečiau lygią glotnią medinę sieną ir nieko daugiau. Pakėliau akis ir palubėje susidūriau akimis su elektros lempute, kuri buvo tiesiog įsukta į patroną ir kabėjo ant laido. Aukštis buvo nedidelis, vos mano ūgio, bet užteko judėti nesusilenkus, tik plotis erdvės buvo nepakankamas eiti priekiu, turėjau slinkti šonu. Apėmė šiokia tokia baimė, bet kartu ir buvo smalsu, kas per pokštai mano name, kuriame gyvenu jau aštuoni metai ir ne kartą lankiausi palėpėje, bet tokio cirko dar niekada nebuvo.
Na gerai, galvoju, vokiečiai, pažiūrėsim, ką jūs man iškrėsit, ir slinkau siauru koridoriumi, taip pavadinkim tą erdvę, kurioje lemta buvo atsidurti. Šviesa man slenkant pirmyn blėso, ir aš vos išvydau prieš save laiptus, kurie vedė mane žemyn. Laiptų zonoje teritorija ėmė plėstis ir jau galėjau leistis ne šonu, o visu anfasu. Kuo žemiau leidausi, tuo plotis vis didėjo, kol galiausiai atsidūriau miesto aikštėje, kuri buvo apšviesta žibintais ir leido man suprasti, kad vyksta naktis. O juk ėjau džiauti skalbinius ryte. Nu nu, vokiečiai, gerai čia jūs pavarot. Prieš save išvydau užrašą ant namo Kreismuseum. Ir atvertas duris. Įėjau, šviesos nedegė, bet tolėliau mačiau mirgant liepsnos atšvaitus. Ėjau per sales link šviesos. Aiškiai matėsi, kad dega ugnis: atšvaitai kaip gyvi strykčiojo sienomis tarp eksponatų ir paveikslų. Vienos salės pabaigoje už kampo kairėje atsivėrė erdvi panorama: plynas laukas, už kurio matėsi miško masyvas, priekyje didelis laužas, o virš visko naktinis dangus su žvaigždėmis ir mėnuliu centre. Prie laužo sutūpę sėdėjo keli vyrai, apsirengę šarvais, liepsnos, atšokusios nuo metalo, svaidė įspūdingus žaibus, tolėliau stovėjo būrelis arklių, kurie lėtai muistėsi per miegus ir protarpiais prunkščiojo nuo sotumo. Galvojau, krašto muziejus surengė tikrų kryžiuočių pasirodymą lankytojams, todėl drąsiai priėjau pasisveikinti.
Kariai, nelaukę netikėto svečio, staigiai pašoko ant kojų ir įbedė į mane savo ietis ir kažką spigiai rėkė man į veidą. Nieko nesupratau, ką jie sako, todėl tik mostais ir balsu mėginau juos raminti: ruhig, ruhig, ich bin Ausländer.
Jie nustebę žiūrėjo į mano drabužius, galiausiai net pačiupinėjo sportinę maikę, ant kurios buvo užrašas Adidas, paskui privedė arčiau laužo ir lietė veidą, nesuprasdami, kodėl jis neapžėlęs. Jie gi visi buvo daugiau mažiau su barzdomis, nė vieno tokio švariai nuskusto kaip aš.
Po truputį į mane ėmė smelktis baimė, kad tai ne aktoriai, kurie turėjo lankytojams eksponuoti senovę, o tikri kryžiuočiai, jų apsiaustus puošė juodi arba raudoni kryžiai. Staiga užsinorėjau prabusti ir išeiti iš šito kvailo sapno, bet net ir įtempęs visas jėgas, nepajėgiau ištrinti tikrovės, aš buvau kryžiuočių nelaisvėje. Faktas. Tik kaip tą paaiškinsi hansams?
Ich will zurück, entschuldigen, pralemenau ir ketinau gręžtis. Bet salės už mano nugaros jau nebuvo. Ji dingo. Mus supo gamta, tolumoje miškas, šalia pieva, netoliese girdėjau šniokščiant pavasarinę upę. Staiga pajutau siaubingą šaltį, juk dar tik kovas, naktys ganėtinai šaltos vaikštinėti su sportine Adidas maike. Oh, nein, sušukau netekęs vilties ir priartėjau prie ugnies. Was macht ihr hier?
Was machen wir? Nustebo kryžiuočiai, was machst du? Ir toliau jie ėmė rėkti man nesuprantama greitakalbe. Užsikišau ausis rankomis, kol vienas jų smogė man ietimi per veidą. Nukritau ir atsijungiau iš veiksmo.
Įsijungiau vėl, kai įdienojo, saulė buvo aukštai, aš gulėjau vežime ant šieno ir buvau siaubingai kratomas kelio nelygumų. Šalia sėdėjo jauna mergytė, tiksliau mergina, ir apžiūrinėjo save veidrodyje. Aš čiupau jį jai iš rankų ir pažvelgiau į ekraną. Jame išvydau jauną gražų jaunuolį, koks buvau prieš daugybę metų. Dar kartą supratau, kad sapnuoju, tik šį kartą jau nebenorėjau prabusti, buvo gera. Nors ir skaudėjo galvą. Kad skausmas praeitų, turėčiau atsikelti, nueiti į kitą kambarį, kur komodoje yra vaistų stalčiukas ir susirasti kažką, citramoną ar ibupromą, bet tada visa pasaka staiga dingtų, todėl kentėjau ir grožėjausi vaizdu. Mergina paklausė, warum lachst du? Tai yra ko aš šypsausi. Atsakiau jai, kad ji labai graži. Ji užsidengė veidą rankomis, bet raudonis skverbėsi net pro pirštus.
Paklausiau, kuo ji vardu? Izolda, atsakė. Tas vardas privertė mane sustingti. Juk tai vardas merginos, su kuria pirmą kartą pasimylėjau, kai buvau varžybose Rokiškyje, toks mažas miestelis rytšiauriuose arba šiaurės rytuose, čia jau ]]> Wed, 18 Mar 2026 13:06:27 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261791.html http://rasyk.lt/kuriniai/261791.html


Šiltą, galbūt paskutinę balandžio
dieną užmigti klausantis klasikos
kratyti pelenus į vandens sklidiną kaliošą
elgtis kaip elgiasi šuo Mozė -
gaudyt kamanes urgzti ant visų
praeinančių pro kaulą

gyventi kaip varnėnui sodo obely
žinant apie pasaulį nei daugiau
nei mažiau bet tiek pat

nežinant kad inkilo dugnas
vieną lietingą lapkričio dieną nukris ]]> Tue, 30 Apr 2024 14:53:41 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/258211.html http://rasyk.lt/kuriniai/258211.html Pasakai kažką paprasto. Tada pasakai tai dar kartą, tik šiek tiek blogiau. Tada dar kartą, tik geriau.
Taip įstringa.

Pradėk nuo kūno. Nesvarbu, kieno.
Vyras kambaryje. Moteris kelyje. Šuva su antra galva. Kažkas su problema, kuri neišsispręs. Pateiki detalę. Kažką fizinio. Kažką, kas gali pūti, kraujuoti ar lūžti.
Oda, kuri blizga ne ten, kur reikia. Riebaluota ties sąnariais. Sausa, skilinėjanti ties krumpliais. Mažų nesėkmių žemėlapis.
Mėlynė, kuri niekada nebaigia keistis. Violetinė centre. Kraštai gelsta, tada žaliuoja, tada vėl iš naujo, lyg negalėtų apsispręsti, kuriame mirties etape yra.
Kūnas yra tikras.

Pridėk taisyklę.
Visada yra taisyklė.
Pirma taisyklė - tu apie tai nekalbi. Antra taisyklė - tu apie tai nekalbi.
Kartoji taisyklę. Žmonės prisimena taisykles.

Įvesk žalą. Žala turi būti konkreti.
Praskelta lūpa. Iškritęs dantis. Įprotis, kuris atsirado dėl noro išlikti, bet skatina irimą. Nesakyk trauma.
Tu sakai, kad dantis buvo nurytas. Arba įdėtas į kišenę. Arba laikomas po liežuviu kaip paslaptis.
Tu sakai, kad lūpa niekada tinkamai nesugijo. Kad ji vėl prasiveria, kai keičiasi oras.
Balsas lieka ramus.
Balsas visada lieka ramus.

Rašyk greičiau. Pasitikėk ritmu.
Trumpa eilutė. Lūžis. Dar trumpesnė. Smūgis.
Pašalini jungtukus. Pašalini dvejonę. Pašalini save.
Tekstas gerėja. Arba tampa įtikinamesnis.
Vienas ir tas pats.

Pridėk posūkį.
Visada yra posūkis.
Ne visai staigmena. Greičiau pataisa. Kažkas, kas jau buvo, tik neteisingai įvardyta. Skaitytojas persiderina. Tekstas susiveržia.
Jautiesi gudrus.
Jautiesi kažką atradęs.
Nieko neatradai.

Išmesk minkštus žodžius.
Išmesk gudrias vietas.
Išmesk viską, kas verčia šypsotis.
Tu nesišypsai.
Balsas niekada nesišypso.

Pereik prie pabaigos.
Visada yra pabaiga.
Ji neišsprendžia.
Ji neguodžia.
Paguoda reikštų užbaigtumą.
Užbaigtumas yra melas.

Pasakyk.
Tai, ko vengei.
Tai, apie ką sukiojaisi.
Pasakyk tiesiai.
Per daug tiesiai.
Taip tiesiai, kad net kvailai.
Tada supranti, kad veikia.
Sustoji.
Nesiaiškini.
Iki galo neužbaigi.

Palieki
viską
neužbaigtai.

Visiškai ir galutinai, negrįžtamai ir be vilties, amžiams ir visiems laikams. ]]> Sun, 12 Apr 2026 20:38:01 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261942.html http://rasyk.lt/kuriniai/261942.html


Šiltą, galbūt paskutinę balandžio
dieną užmigti klausantis klasikos
kratyti pelenus į vandens sklidiną kaliošą
elgtis kaip elgiasi šuo Mozė -
gaudyt kamanes urgzti ant visų
praeinančių pro kaulą

gyventi kaip varnėnui sodo obely
žinant apie pasaulį nei daugiau
nei mažiau bet tiek pat

nežinant kad inkilo dugnas
vieną lietingą lapkričio dieną nukris ]]> Tue, 30 Apr 2024 14:53:41 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/258211.html http://rasyk.lt/kuriniai/258211.html skiriu
Kaimo japiui

Norėdami sukurti japonišką eilėraštį lietuvių kalba,
turime leisti tylai mus apgaubti,
kaip nindzė tykoja ir smaugia
nieko neįtariančią auką.

Norėdami sukurti indišką eilėraštį lietuvių kalba,
turime leisti kalbos vandenims pakilti
ir mus paskandinti kaip Gangas, kol
atgimsime prieinamesne forma.

Norėdami sukurti prancūzišką eilėraštį lietuvių kalba,
turime pasismeigti ant Eifelio bokšto,
kol mūsų kraują stingdantys riksmai sukels tą didingą
je ne sais quoi.

Norėdami sukurti ispanišką eilėraštį lietuvių kalba,
turime leisti būti subadomi puolančio poezijos buliaus,
kai kaip idiotai bėgame gatvėmis,
mojuodami draugų kameroms.

Norėdami sukurti amerikietišką eilėraštį lietuvių kalba,
turime sulyginti kalbos kalnus dinamitu
ir griuvėsiuose pastatyti etninį teminį parką
su žavingais akcentais ir kunkuliuojančia tyla.

Kad užsienietiškas eilėraštis taptų lietuvišku,
turime nutildyti jo šiurpius kampus
ir pakelti iš geležies paverstą kalną, kuris atspindėtų
pačių neigimą, tarsi būtų auksas. ]]> Wed, 15 Apr 2026 02:37:45 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261957.html http://rasyk.lt/kuriniai/261957.html pakviesiu visas muses
pasakydamas kur skrist

...

nutinka stop juosta
per kelią eina antys

...

būna nuleidi vandenį
ir klausai kaip krenta

...

nutinka įsiklausai
į vidinio balso monologą
o pasigirsta
daugiabalsis choras

...

nutinka širdis atsisako
nutinka ką nors išveža iš
celės
kambario
palatos

...

pasitaiko

traukinių stoty kas nors
prieina pasisveikina

- labas imperatoriau

būna kad prisistato -
  - sveiki
  čia kalba Vatikano radijas


...

dienų seka
geerai blogai suvaržytos sąvaržos


...

dumblažuvė dumblu kvepia
o mėšlavabalis?

...

nutinka plikledis
vietoja fontano

...

juk gerai parašiau?

taip ir jūsų klausiu grafomanai
atsakymo nelaukiu

lengvai garsėja gromofonas
šokinėja adata ]]> Wed, 31 Aug 2022 01:33:41 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254853.html http://rasyk.lt/kuriniai/254853.html Noriu skaityti eilėraščius Rašyko susitikimuose.
Noriu skaityti eilėraščius Rašyko susitikimuose su visa įmanoma pompastika.
Skambant šventinei muzikai ir stebint visiems mylimiesiems.
Už nugaros stovint Svoloč, Kailui Spenseriui ir St Sebastianui.
Noriu skaityti Rašyko susitikimuose.
Noriu skaityti eilėraščius Rašyko susitikimuose, vilkėdamas mėgstamiausius drabužius,
tikriausiai džemperį su gobtuvu arba galbūt savo belgišką kostiumą.
Belgija yra žlugusi valstybė Europos širdyje, ir to verta siekti.
Man patinka Belgija ir vieną dieną galbūt norėčiau skaityti eilėraščius tautos
rūmuose, bet kol kas noriu skaityti eilėraščius Rašyko susitikimuose.
Noriu skaityti eilėraščius, dainuoti karaoke ir tikriausiai papasakosiu keletą nervingų anekdotų.
Tai bus kaip ir visi kiti skaitymai.
Būsime ten kartu.
Noriu skaityti eilėraščius Rašyko susitikimuose, o tada, kaip ir per bet kurį skaitymą, visi kartu apsivalysime.
Kartu sutvarkysime netvarką, kurią padarėme.
Visus tuos griuvėsius ir visus tuos pelenus.
Tokios mano sąlygos. ]]> Tue, 14 Apr 2026 00:10:11 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261952.html http://rasyk.lt/kuriniai/261952.html pakviesiu visas muses
pasakydamas kur skrist

...

nutinka stop juosta
per kelią eina antys

...

būna nuleidi vandenį
ir klausai kaip krenta

...

nutinka įsiklausai
į vidinio balso monologą
o pasigirsta
daugiabalsis choras

...

nutinka širdis atsisako
nutinka ką nors išveža iš
celės
kambario
palatos

...

pasitaiko

traukinių stoty kas nors
prieina pasisveikina

- labas imperatoriau

būna kad prisistato -
  - sveiki
  čia kalba Vatikano radijas


...

dienų seka
geerai blogai suvaržytos sąvaržos


...

dumblažuvė dumblu kvepia
o mėšlavabalis?

...

nutinka plikledis
vietoja fontano

...

juk gerai parašiau?

taip ir jūsų klausiu grafomanai
atsakymo nelaukiu

lengvai garsėja gromofonas
šokinėja adata ]]> Wed, 31 Aug 2022 01:33:41 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254853.html http://rasyk.lt/kuriniai/254853.html ir žodžiai sukandžiojo vaikus
ir vaikai papasakojo tėvams
ir tėvai užtaisė ginklus
ir žodžiai raudojo, staugė
lėtai laižė jų aklas žaizdas
kol susmuko veidu žemyn
ant kruvinos žemės
ir tada atėjo Giltinė
pasipuošusi sekmadieniniais drabužiais
sustojo prie Poeto namų
ir pašaukė desperatiškais klyksmais
ir Poetas atidarė duris
nežinodamas, kas nutiko
ir pamatė Mirtį, kabančią šešėlyje
ir raudančią
pasakė: - Eiki su manimi
šiandien mes gedime.
- Kas mirė? – paklausė Poetas
- Na, tu, – atsakė Giltinė
ir ištiesė rankas
pareikšdama užuojautą... ]]> Mon, 13 Apr 2026 00:03:29 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261945.html http://rasyk.lt/kuriniai/261945.html pakviesiu visas muses
pasakydamas kur skrist

...

nutinka stop juosta
per kelią eina antys

...

būna nuleidi vandenį
ir klausai kaip krenta

...

nutinka įsiklausai
į vidinio balso monologą
o pasigirsta
daugiabalsis choras

...

nutinka širdis atsisako
nutinka ką nors išveža iš
celės
kambario
palatos

...

pasitaiko

traukinių stoty kas nors
prieina pasisveikina

- labas imperatoriau

būna kad prisistato -
  - sveiki
  čia kalba Vatikano radijas


...

dienų seka
geerai blogai suvaržytos sąvaržos


...

dumblažuvė dumblu kvepia
o mėšlavabalis?

...

nutinka plikledis
vietoja fontano

...

juk gerai parašiau?

taip ir jūsų klausiu grafomanai
atsakymo nelaukiu

lengvai garsėja gromofonas
šokinėja adata ]]> Wed, 31 Aug 2022 01:33:41 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254853.html http://rasyk.lt/kuriniai/254853.html