Rekomenduoti - Kūriniai - rašyk.lt

Vilkas

Mon, 27 Jan 2025 09:58:19 +0200

Kuo labiau klausai vėjo, tuo labiau esi viena su vėju. Ypač naktinėmis valandomis, bet naktis eina į pabaigą. Dar pora valandų ir jos beveik nelix,
o jei lix, tai diena bus nakties tąsa. Dabar visos dienos tokios, ne dienos bet naktidieniai. Ir geriau vėjo nebūtų, nebūtų kam plėšyti šiltnamių. Jau sausio galas, 27 diena. Sniego dar
nėra ir gal nebus, tikriausiai reiktų nurinkti žaislus nuo Kalėdų eglės.
Taip galvojo žmogus miegąs name gatvės gale. Nebemiegąs, jau pabudęs. Jo pavardė Vilkas. Žaislus galėtų sudėti į dėžę, jų parsineša iš kaimo parduotuvės kūrenimui. Kartono dėžę suplėšo dalimis. Paskui kitą. Įmeta atskilų, ant viršaus smulkių malkų. Užpila žibalo. Ima skiltuvą ilgu galu, tokiu nenusideginsi rankų, ir padega. Kartais ugnis net ūžia. Kartoninės, pasitaiko ir medinės, dėžės labai gerai. Apskritai gerai viskas, kas teikia nauda. Tik salsvas žibalo kvapas nelabai gerai, tenka atidaryti duris arba langą. Jei į kambarį patenka dūmų, kas nutenka rečiau, Vilkas atidaro ir duris, ir langą.
Žibalo netaupo, todėl jis greitai baigsis. Tex eiti į kaimo parduotuvę. Arba kapoti malkas smulkiomis atskilomis.
Buitis. Taip diena po dienos. Geriau galvoti apie vėją. Ir apie ugnį. Dar geriau galvoti ir apie viena, ir apie kita. Galvodamas apie vėją, tampu viena su vėju. Iš kur jis ir paėmė tokią mintį? Gal nuo indaujos? Termometras šalia jos rodo 23`C. Ilgai netrux ir virruvėje bus vėsiau. Po kelių valandų daug vėsiau.
Kas valandą nukrenta po laipsnį. Tuoj Vilkas kelsis ir ko nors imsis, tik reikia sulaukti ryškesnės šviesos. Palenkia užuolaidą. Ogi jau švinta, jau švinta, be jokios abejonės.
Vos tik prieis prie lango pakels galvą šuo. Amtels. Kniaukdamas atbėgs katinas. Arba atbėgs išėjus į lauką, gal vedant šunį, painiosis po kpjom ir rizikuos gyvybe. Jis galvoja, kad turi devynias. Tegu galvoja, nereikia to neigt. Neigimas nepalieka pasirinkimao, kuris yra nepaneigiamas. Nepaneigiama yra kiekviena diena, kurios sulaukia kiekvienas padaras, kuris sulaukia naujos dienos. Taip šuo eina prie ąžuolo, taiko į krūmus, yra atitraukiamas, grįžta atgal. Atgal tai ratu. Ir zigzagais, kaip mėgsta šuo. Kiekviena diena tai ratas ir zigzagai. Ratų simboliai yra prie stulpo ir pasieny. Tai vežimo ratai. Tai laiko ratai. Zigzagai būna pasnigus ir nepasnigus, bet labiausiai matomi sniege.
Nešalta, tai gerai, galvoja Vilkas. Tarsi tai ką nors keistų. Juk būtų šalčiau, gyventų toliau.
Neatsikalbinėk, tu blogai miegojai, tu eisi pas šunį, vesi šunį, duosi jam ėst. Taip buvo vakar, bus ir šiandien. Gersi pieną arba kavą, užkąsi ką nors lengva arba sunkaus, lems akimirkos apsisprendimas. Mažo ir dideli apsisprendimai nulemia gyvenimą. Akimirkos yra demiurgai. Tuoj vilkas eis pas šunį. Palauk šunie. Tuojau ims suktis ratai ir krist zigzagai. Byrės akimirkos. Laikas nepakenčia nuobodulio. Laikas ims kurti ir sukuras save.

_Greitis ir Industrija (pirmas juodraštis)

Tue, 8 Jul 2025 09:54:11 +0200

Dosjė:
~77, 5psl., ~3, 5mėn., ~300kb, ~43tūkst. žodžių.

Mes teigiame, kad pasaulį užkariavo naujas grožis, greičio grožis. Lenktynių automobilis su savo dailiu kapotu, storais gyvatiškais išmetamųjų dujų vamzdžiais, riaumojantis automobilis, lekiantis tarsi artilerijos sviediniai yra žymiai gražesnis už Vittoria di Samotracia.
(Filippo Tommaso Marinetti, „Futurizmo manifestas”)

Dėmesio, gerbiami ponai ir ponios, peržengę TKR Akademijos slenkstį!:
Nesėdėkite pernelyg arti monitoriaus. Įsitikinkite, kad pasirinkote fiziologiškai tinkamą atstumą. Pageidautina naudoti nedidelį monitorių. Neskaitykite, jei pavargote ar blogai išsimiegojote. Įsitikinkite, kad patalpa, kurioje skaitote, gerai apšviesta. Ilsėkitės mažiausiai 10min. po kiekvienos skaitymo valandos.

Išridenamas į ringą rinktinių piar suokiančių lakštingalų naminių makaronų vagonėlis, pavadinimu „nuo A – Adomo – iki Zet – Zaratustros“ (analfabetiškai):
0. …made by Žibikas
0. 1 Laba diena, daktare Frankenšeinai
0. 2 Sveikas, Operos Vaiduokli
0. 3 Qui pro quo
0. 4 Dar niekas neišėjo be pirkinio!
0. 5 Doplerio efekto realizacija
0. 6 Sudraskyta suknelė ir rentgenas Honkongo stiliumi
0. 7 NUOSTABIOS LENGVOS DIDŽIOSIOS RAIDĖS
0. 8 Multitekstūrizuoti snobai
0. 9 Pirmyn, beždžionės! O gal jūs norite gyventi amžinai?
1. 0 Anakonda, kuri prarijo aligatorių
1. 1 Po įžangos – Įžanga, kur mokslų daktarai ir SAS avangardo eksinstruktoriai uosto A-98
1. 2 Karas prasideda ten, kur baigiasi diplomatija
1. 3 Odės ne žmonėms, o istorinėms figūroms
1. 4 Akmuo, žirklės, popierius
1. 5 Kritinis puolimo taško rokenrolas
1. 6 Drakonais ne gimstama, bet tampama
1. 7 Vaikai – suaugusiųjų ydų aukos
1. 8 „Procesas“ pagal Kafką
1. 9 Lenktynių beprotystei niūniuojam šią mes marselietę
2. 0 Mecha-guro-nansensu
2. 1 Vox populi: veidu į liaudį
2. 2 Septynis kartus atpjauk, po to pajuokauk
2. 3 Daugiau, garsiau, plačiau ir linksmiau, ponai ir ponios!
2. 4 Vardai buvo pakeisti, kad apsaugotų kaltuosius
2. 5 Labas rytas, Vietname!
2. 6 Glaudus kibernetinių sporto atletų sparingas
2. 7 Pats svarbiausias po Abelio šnipas
2. 8 Ištirptų ant liežuvio kaip askorbo rūgštis
2. 9 Judančio elektros lokomotyvo vaizdo už lango stebėjimas
3. 0 0 žaidėjų online
3. 1 Genderistinės konkurencinės kovos vilkiškas veidas
3. 2 Musių valdovai
3. 3 Taurė briuto brangiausiosioms
3. 4 Atlikim analizę Šerloko Holmso metodu... Cha!
3. 5 Tyliau, jie kalbės!
3. 6 Trūkčiojanti rankose kaip žūstanti žuvis
3. 7 Iš peptidų ir alelių, iš varlelių ir pelelių
3. 8 Pirmasis raundas: mašininės alyvos kvapas ir metalo džeržgesys
3. 9 Practice makes perfect
4. 0 Kaipri pakrantę padengęs lengvas vakarinis sniegas
4. 1 Žmogus-višta pagal Platoną
4. 2 Antrasis raundas: informacinis cigarus-žiaumojantis kvadratinių-žandikaulių generalisimų karas
4. 3 Somnambulinis veiksmų neklaidingumas
4. 4 Naujoji žaidimų žurnalistika: šlovė (1) Autoriui ir jo (2) Kūriniui
4. 5 Paruoštas, kai paruoštas
4. 6 Kas išleido šunėkus?
4. 7 „Funniest dog movie trailer“ čempiono laurai
4. 8 „WallMart edition“
4. 9 Trečiasis raundas: energija lygi masei, padaugintai iš šviesos greičio kvadrato
5. 0 Invalidams taikomos nuolaidos
5. 1 Musmirynas (Iškaršėliai ir Apsirijėliai)
5. 2 Iš variklio tūtų kyla atmosferą teršiantys dūmai
5. 3 Švietališki žetonai
5. 4 Variklio sukimo momentas
5. 5 Matrica yra kontrolė
5. 6 Glorija mundi (Pasaulio šlovė)
5. 7 Apie Tave man pasakoja Tavo vardas
5. 8 Summa summarum
5. 9 Užgesinę į stalą nuoruką
6. 0 Nuo saulėje džiūti pakabinto ryklio laša kraujas
6. 1 Prozako karta
6. 2 Ketvirtasis raundas: 50% nanotechnologijų ir 50% jakudzų
6. 3 Deus ex machina: kompresoriaus kaukimas ir stabdžių keraminių diskų skambesys
6. 4 Fantomiški skausmai amputuotose galūnėse
6. 5 Audra stiklinėje turėtų nurimti
6. 6 Tik aš kukliai šnibždu ausin: „ar verta? “
6. 7 Dingo taip, kaip nedingsta paukščių gripas
6. 8 Daktare, nagi, išrašyk jiems vaikiško cianido!
6. 9 Grūsti vandenį piestoje
7. 0 Prasideda nervinis, gėdingas tikas
7. 1 Iš užrašų knygutės
7. 2 Priežastis – ne atlikimo kokybė
7. 3 Priežastis – įvaizdis

0. …made by Žibikas
Planetos Žemės-Rašyko žmonės! (Ir visi, pakankamai gerai matantys, kad galėtumėte perskaityti šį laišką-proklamaciją.) Kad nevedžiotume skaitytojo už nosies kaip lokio po mugę, tariant pamokslaujančio literatūrinio analitinio almanacho žodžiais, pasakysime iš karto: vienu veržliu, filigranišku, unikaliu, stochastiniu, eskulapišku plunksnos braižu (mūšio pradžią oficialiai paskelbiu šarvuota pirštine, sveriančia apie 4kg), parašyta dulkiniausiame kampe, medžiaga-foliantas skaitomas prelegentiškai skardžiu, reverberuojančiu ir garsiu balsu, dainuojant, dėl dramatiškumo po kiekvieno žodžio darant trumputes pauzes, be abejo, priklausančiu linkusiam tukti, besikepurnėjančiam, gauruotadėmiui, puritoniškai auklėtam demokratiškos Lietuvos muedzinui-klierikui-patriotui, kurio mandragoriškai sveiko ir intelektualaus masturbacinio proto-peno diatezės-entuziazmo pakaktų trims didelėms karo divizijoms, su laurų vainiku ant galvos, – ar tai būtų teatrališkai juokdamasis (jo šlykštaus urvinio kikenimo aidas perskros Rašyko nervus) tarsi Karabasas Barabasas Tėvynės universiteto profesorius-docentas ir etnografas-pamokslininkas iš Grybų Lietaus Cerkvės (Akademijos pranešimu, profesorius, eilinis žemės kirminėlis, kol kas deginasi Bahamuose, jaučiasi pusėtinai, pastebimai per juosmenį platėja, tvarkingai gano koalų bandą, moko elfų merginas kankano gudrybių, ant palmių lapų siuvinėja naujienų kaspiną ir kiekvieną vakarą režisieriui Linčui D. sunčia naują peticiją), ar atliekantis bausmę bedarbis dervišas (nusikaltusįjį diplomatinis paštas, kuris žiūri į pastarąjį atsargiai, t. y. truputį į šonus, ir per inkstus, nugabeno į Amazonės džiungles, kur jis apsigyveno viename urve su apželtkojais; ten, krutindamas žiuželius, ramiai virškina picas iš planktono, gauto šiltuose pakrantės vandenyse, užgerdamas, neatsistodamas nuo kibiro ir pirštų galiukais laidydamas juokingus mėlynus žaibus, tonizuojančio gėrimo „Red Bull“ sodos skardine), – ką tik netyčia prarijusiam įjungtą megafoną; aristrokratiškas sentencijų patosas tikrai neveikia artikuliacijos švarumo, netampančio skeveldrų debesiu ir perduodančiu į štabą kodą: „Teroristai merde, mesje ženeral“. Tai – oficialiai pripažinta mokomoji priemonė Literatūros instituto ir Vilniaus valstybinio universiteto Filosofijos fakulteto, kuris, beje, egzistuoja tik mano fantazijose, studentų-„turistų“ (žmonių, mūvinčių šviesius šortus, avinčių sandalus, o ant pilvo pasikabinusių pigias „muilines“ ir iš prekiautojų kiču nusipirktų Kiemsargio kepurę-ausinę) stropumo objektas. Studentai – nepaprastai nemielos būtybės, mūsų raides ir žodžius studijuojantys tik iš nuobodulio. Šiems reikia pigių viešbučių ir barų ant jūros kranto. Įtikti visiems – sunki užduotis, bet viskas įmanoma. Visa tai kažkaip... liokajiška. Manote, atiminėjame iš vaikų saldainius? Tie vaikučiai visai suįžūlėjo, štai kas – ryja šokoladą tonomis. Bažnyčių bokštus ir tautines tatuiruotes dar galima suprasti. Bet tai, kad nėra jokios padoresnės idėjos, be to, viskas nevykusiai atlikta, išties spaudžia. Tarsi armijos batas. Miestiečiai (velniop mormonus (tokie paukščiai)!) tik stipriau suspaudžia delnuose rytinius laikraščius ir kalbasi apie naujausias kontraceptines tabletes; ar verta jaudintis? Atsiloškite krėsle patogiai, įkvėpkite pilną krūtinę kondicionuoto oro ir grožėkitės pačiu pačiu. Esu pasirengęs po šiais žodžiais pasirašyti krauju. Bet gana įžangų, samurajui nedera vilkinti kovos pradžios. Klausykitės toliau, dėdė Passchendaele2 papasakos... Derėtų pranešti, kad išgirtoji odisėja „Greitis ir Industrija“, viešpataujanti Rašyko ekranuose, iš tikrųjų pasirodė esantis europietiškas „South Park“ analogas, ne itin kulūringas literatūrinis kūrinys, balansuojantis ties uždraudimo, pasmerkimo ir pašalinimo iš ekrano riba. Priežasčių, kodėl lytinė tematika, fekalijos ir prievartinės mirtys kūriyje „Greitis ir Industrija“ rodomos stambiu planu, reikia ieškoti būtent čia. (Į tylaus Rašyko vaikų darželio, skirto nelabai gabiems vaikams, kiemelį kilometriniu „Kadilaku“, žibėdamas akimis ir auksinių žibintų apdaila (FANFAROS!!!), įvažiuoja misteris Passchendaele2. Seilėti vaikai išmėto savo nevykusius piešinėlius-rašinėlius ir, išpūtę akutes, prisiploja prie langų. Kas tai? Passchendaele2 išima iš bagažinės ryškią drobę pūdiniame vientiso brilianto rėme. Tai „Greitis ir Industrija“, vaikučiai. Į klausimą, kodėl vieni žmonės skaito „Meistrą ir Margaritą“, o kiti teikia pirmumą „Greitis ir Industrija“ (šios „knygos“ autorius iki šiol nerastas Interpolo), seniai sugalvotas nuostabus atsakymas: „Kiekvienam savo“. Išjunkite šviesą, meskite granatas. Verslas. Kuris pirmas atsistojo, tas ir D‘Artanjanas.) Apie ką kalbame? Tuoj.

0. 1 Laba diena, daktare Frankenšeinai
Tais laikais, kai „rolai-nigirai“ kartu su dryžuotu gėlųjų vandenų unguriu kasdien patiekiami Marytės Melnikaitės baldų kombinato darbuotojams kaip kompleksinių pietų dalis, kai vietoj „eglutė skarota, eglutė žalia“ mūsų vaikai rytmečiais deklamuoja „Hagakure“, kai pokemonai prasiskverbė į tautinį telekanalą, kai čeburekines išstumia suši barai (sakė be suši – pinigai į balą), kai netgi antramečiai žino, kur veda Samurajaus kelias, o šunys-vaiduokliai, pasikišę katanas po pažastimis, ant stogo balsu skaito repą RZA (tariama kaip Rizza), tai štai, tuo pačiu metu... (Kas yra TKR: meninis aktas, diversija, provokacija? Šioje disertacijoje – nedidelės Afrikos valstybės metų pastangų biudžetas. Atominės energijos esė, aplink kurią šliaužioja erdvės ir laiko anomalijos. Kvailystė, prilygstanti mėnulį pasiekusios NASA ekspedicijos biznio plano analizei. Tai kam pirmiausia perdavė linkėjimus Armstrongas?) Šis persigėręs lėtu gandžos kvapu ir atsiduodamas visų dievinamu postapokaliptiniu alma mater konsiliumo raugu veikalas-manifestas-projektas (chrestomatinis, tyras, nieko neveikimo naudos protinio darbo skystimėlis, kunkuliuojantis viralas) žymimas raide „Š“ ir „B“, t. y. „Šlamštas“, t. y. „Bjaurybė“, kuri Vakarų semitinėje mitologijoje – laimės ir sėkmės Dievas. Prašyčiau kalbėti vakarietiškai semitiškai! (Bjaurybė, pagal išorinius požymius – Godzila, baigė ryti lėktuvo uodegą. Jis prieš penkias minutes nukrito į Rašyko miesto stadioną. Gaisras, sunaikinęs beveik visus megalopolio centro pastatus, jau geso – ugnį užliejo išsiliejusios upės vanduo. Po kojomis pajutau lengvą dundesį – prasidėjo septynių balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimas. Pats metas... Ateis Godzila ir iš Jūsų namelio ištrauks pikų valetą.) – kalbant atvirai, šiam „odės“ žanro straipsneliui reikėtų duoti išdidų pavadinimą „Kaip aš nustojau nerimauti, ar gerai rašau, ir pamilau save iš naujo tiesiog tai atlikdamas“; ką padarysi, nepatraukia; užtat dabartinis jo pavadinimas dvelkia sveiku rasizmu, – tad jaunesnių nei nuostabių 16 metų sumodeliuotoje kaukolės ertmėje (pirmieji žodžiai – kaip šaltas dušas) skaitytojų, prieš pažvelgiant į tolimesnius mistinius, neguminio, nebananinio paskutiniojo mohikano popieriaus kiber-meta-puslapius, prašome gauti tėvų leidimą bei sutikimą. Jeigu ne: teisingas sprendimas būtų... na, pavyzdžiui... pasivaikščiojimas miesto parke. Mielieji, ten saulė jau beveik pavasariškai šildo, oras – pasakiškas (iškilmingai prisiekiame, kad milžiniškas reliatyvumo garvežys jau per visą mylią nutolo nuo savo liūdno depo. Kai pamfletą-scenarijų-monolitą skaitysite, tokių lopinėlių bus ne vienas ir ne du; vienareikšmis variantas būsimos begalinės vasaros atbukintiems miestiečiams); paukščiai čirpia; laksto murzini, snarglėti, bjauriai besišypsantys, plikakulniai, pasenusia dešra kvepiantys, nudilusias padangas spardantys mutavę vaikučiai iš pionierių, kuriuos aš iš karto sušaudyčiau už putlius žandus ir kiaulišką akių išraišką, stovyklos; infantilūs, patrakę, rachitiški pensininkai (žmonės, pasižymintis acefalinėmis savybėmis: forminiai valkatėlpalaikiai, amžini girtuokliai, moraliniai nusmurgėliai, juodi vilka-vampyrai su juodomis uodegomis bei, žinoma, barzdoti pilko, balto ir kitokio atspalvio burtininkai su sausokomis lazdomis nuo laiko išdžiūvusiuose delnuose), vaikšto apsikarstę žvėrių kailiais ir muša dinozaurus lazdomis – vietinis parkas ir koldūninė, kaip ir anksčiau, pilni benamių driskių fokusininkų, meninių vaidinimo meistrų ir tiesiog bohemiškų miesto pamišėlių – žaidžia šachmatais (reikalas tas... silpnaprotis laiptinės kaimynas negali atlikti šachmatų partijos vaidmens; tiesą sakant, galima jį pasodinti prie lentos, bet nieko daugiau nebus; kita vertus, malonu ir net naudinga kieme paspardyti su juo kamuolį), skaito laikraščius, viliojančiai, primerktomis akimis skanauja nesuplaktus, denatūruotus (džentelmenai, burbono viskis geriau nei denatūratas, nors ir labai „kieti“ esate), cheminius „džintoniko“/“absento“ skysčius (seneliai, neblaivūs „bomžuanai“, su malonumu šlamščia „genetines“ bulves su paraugintais agurkais, efektus neutralizuodami skiestu spiritu), kuriais laisto plikes, iš sulamdytų pusantro litro plastikinių butelių ar kokteilių bokalų (apskritai jie negeria, tai tik įvaizdis; senas povandeninis knietulys; bet gerkit iki valios, orkiukai), prisidega pačių susisuktas cigaretes, kalbasi su vėjais, praktikuoja paleontolgoiją, filosofiškai laužo luitus plikomis pėdomis, po deginančia saule rengia koridas su laukiniais vilkobuliais, šnekučiuojasi apie chirurgiją, chromantiją, laivus, nesuskaičiuojamus turtus ir cheminį ugnies kamuolių pagrindą, tarška apie dirbtinį intelektą, maištą, graikų „ožių dainas“, kelias valandas herojai aptarinėja pedofilų ir transvestitų problemas, ginčijasi dėl vienuolių pornografijos ir gnomų populiacijos, užgniaužę kvapą, gaudo įvairiaspalvius laumžirgius vietos entomologui ir graibo iš fontano monetas, nevykusiai šmaikštauja apie politiką, Britni Spyrs, asmeninius reikalus, vienas kitą ir, aišku, Jus (beria sąmojų kibirkštis apie jėgos akrobatiką, matricos žygius sienomis ir neįsivaizduojamus salto ore; girdisi, kaip čerškia pagaląsti, eteryje sklandantys nematomi patriotizmo fluidai-aforizmai), jie gera grogą, kuris pragraužia net puodelius, keikiasi, šlamina polietileninius iš konteinerių, iš kurių sklinda draugų sanitarų kvapas, paketus ir disociatyviame spiečiuje, patys užkąsdami sliekais, šeria balandžius, bei, visada pilni produktyvios kūrybinės visuomenės vaisių energijos, kvatodami mirčiai į veidą, nors ir nebarstydami prieš striptizo šokėjas žalių popierėlių, dainuoja linksmą dainelę iš skalbimo miltelių reklamos arba apie tai, kad „man jau aštuoniolika“;

0. 2 Sveikas, Operos Vaiduokli
nerūkymo stop stulpai vis dar kenfollettiškai grasina tarsi žibintiniai proletariato vėzdai; išdžiaustyti šalia sugriuvusių dangoraižių ant virvių skalbiniai baigia degti kartu su sakuromis (momento, kai sakuros vėl atauga, nepavyko susekti; kol šis veikalas bus baigtas, ateis ruduo ir pradės kristi lapai...), varnėnai švilpiniuoja!.. Kokie lengvabūdiški laikai! Sakau teisybę: esu toks pats rimtas, kaip 188 tonų sveriantis tankas Maus‘o marše, – jeigu jau reikia išprotėti, tuomet geriau tai daryti rimtai. Nusišypsokite, švelniai kaip lengvas Kaili Minoug skruostų raudonis, – jus filmuoja ir kuo ramiausiai traiško polifoninių kovos mašinos vėžėmis. Tarsi giluminė bomba. Driokstelsim? Reiškia, vėl leisimės su Barzdočiumi Autoriumi, – satrapas-seniokas tiesiog ištrauktas iš kito šimtmečio: pro tokį praeiti neįmanoma, – į kelionę aplink pasaulį per 80 dienų? Metas poliglotų „flerams“ atidaryti literatūros būrelį Moksleivių namuose-maišalynėje-drebulyne, kur barškučiais apsiginklavę studentai kritiniu žvilgsniu atakuoja įvairius literatūrinius kūrinius... Laikas – tiktai dabar. Vieta – tiktai čia. (Ateitis niekada neateis. Liaukitės bandę pavyti laiką – jis vis tiek jus aplenks. TKR, kaip egzotiškas drugelis, gyvena tik vieną dieną, turi tik „šiandien“ ir „dabar“. Visgi, už pseudonimo slepiasi katorgiškas talentingiausių profesionalų, šiandien išmanančių savo darbą nuo ir iki, bet vis tiek gyvenančių tolimu rytojumi, darbas.) Rankose – laikote plieninį iki sielos gelmių deginantį karštąjį šaudymo vienetą, o už nugaros – visas pasaulis. (Tolumoje siautėja piktas raudonas demonas, drabstantis sutirštėjusios plazmos gabalus. Už nugaros puikuojasi naujas snaiperio šautuvas. Aš tikriausiai laimingas...) Tik, žinokite: TKR miške niekada neprigis plastmasinės Naujametės eglutės, kad ir kaip jos kvepėtų (Kalėdinį triušio žudiko kostiumą užsakys ekskursijos vadovas). Lietuvos dangus vis dar žydras. Tai – gulbės debiutas. (Kaip pradėti šią ne pačią liūdniausią pasaulyje apysaką, neaišku. Toks dalykas turėtų būti talpinamas trijų tomų raštuose paauksintais kraštais, turinčiuose ir gramatinių klaidų sąrašą.) Rečiausias atvejis. Tokiais kūriniais reikia užbaiginėti ilgametes sėkmingas karjeras, o ne pradėti! – pasakiau ir pasukau raktą dar kartą. Variklis atgijo. Klauso! Kliuksi! Į eilę, kalės vaikai, stokite į eilę! Še: nusipirkite praeito šimtmečio „Chianti Villa Veroni” ir bėkite, bėkite į Antarktidą, mėsa šviežia, ką tik pargabenta iš ledynmečio periodo šelfo... Bet gana pilstyti iš tuščio į kiaurą: tai demokratijos tvirtovė, tiesioji patriotinės Lietuvos žarna. Įdomu? Iki perštėjimo užpakalyje. Patrauklu? Kaip anatomijos muziejuje. Proktologą kvietėte? O gal Jums reikia ausų, nosies, gerklės gydytojo arba kito mediko?

0. 3 Qui pro quo
„Nobody f***s with da Passchendaele2, when he‘s in da house! ” (nepamiršote, „who‘s your Daddy“?) pasakė korifėjas Anonimas (keistos išvaizdos plikagalvis, iki plombos krūminiame dantyje apsiginklavęs, galvažudys-žmogus, panašus į Tibeto aborigeną, su tokiu pačiu įsigilinusiu į save žvilgsniu. Jo juodas impregnuotas kostiumas blyksi ryškioje saulės šviesoje, raumeningose, kibiose rankose – įspūdingas medžioklinis dvivamzdis, iš rūsio iškastas, šautuvas, kuriuo užkuria pirtį įvairių tautybių ir religinių konfesijų blogiečiams) ir, metę visus reikalus (šiupininę pabaigsime vėliau), apsivelkame mėgstamiausius specialios paskirties marškinėlius su užrašu „Fuck You You Fucking Fuck“ (juk niekada neišjungiate language filter, tiesa?) arba „If you fuck wit‘ Pasch, Pasch is gonna fuck w

supynės

Mon, 23 Sep 2024 19:05:53 +0200

miške vos vienas
vienintelis medis belikęs
todėl tik ant jo ir kariuosi nuolat
kai tik pribręsta reikalas.
ateina tėvas, atsisėda po medžiu,
užvertęs galvą žiūri į žvaigždes
valandų valandas
arba į debesų stumdynes
akinančiai mėlyname danguje,
nelygu metų laikas.
„vaiki, tu vėl įsikėlei supynes
į šitą medį belapį“, –
nepriekaištaudamas sako jis man. –
„ir kodėl taip? “
tai štai kaip tai vadinasi,
vis užmirštu ir užmirštu –
supynės.
„ai, tetukai“, – atsakau,
„kai ant jo supuosi,
pamažu pradeda matytis
ir visi kiti medžiai,
o paskui jau išryškėja
ir žmonės, ir žolė pasidaro pilna,
ir išgirstu lapų ošimą“.
„ale matai kaip, ale matai kaip“, –
girdžiu, kaip patenkintas
sau po nosim murma tėvas, –
“jis visai pamišęs, visas į mane“.
taip ir gyvenam –
aš matau juos visus,
tetukas žvaigždes ir debesis,
šmirinėjančios lapės –
ežiukus slepiančius
giles po samanomis. –
jau parėjo samanos,
vadinasi pareis ir medžiai,
o paskui ir mes visi
vėl būsim kartu.

* * *

Thu, 10 Sep 2026 02:11:41 +0200

rūkas jau trina
karves iš pilko lauko —
lieka tik ragai

* * *

Thu, 10 Sep 2026 02:11:41 +0200

rūkas jau trina
karves iš pilko lauko —
lieka tik ragai

Prievarta kasnakt

Wed, 23 Feb 2022 19:53:01 +0200

vietoje to kad keptų
migrantus iš Sodomos ir Gomoros
kurių pulkai
lyg iš pagalvės išleisti
purvini pūkai

naktinės mano naktų plaštakės
verda laukinį
haliucinogenų kokteilį
nė nelaukdamos ryto

naktis yra viena iš
reketo ir banditizmo formų
grįžimas į džiungles
arba į viduramžius

kreivas lūžęs ar tiesus stuburas
traška
šventas kultūrinis karas
karas parsidavimas
arba pasidavimas rezignuojant

jos verda
nes blaivumas yra yda
bepročių pasaulyje
o visa kita klaida
rankos nelygūs nagai
ir besiatrofuojančios kojos

kasnakt tįsodamas
lyg stuobrys pensione
prieš pilnatį

žvelgdamas į byrančią maną
ten kur nepasiekia bažnyčios
ir ostijos kvapas
aš išmokau perskaityti
regėjimus narkomanų

kurių kiekvienas
tai įsuktas akivaras
ir vaizdus atspindintis ekranas

kiekvienas jų
yra miela zylė
beldžianti į langą
ir mielai apiplėštų mane

todėl esu budrus
dvidešimt keturias
valandas per parą

taip pat tada kai rašau
aš truputį bijau

todėl tąnakt kai
pirmiau žibintai
o po jų užges ir pilnaties lempa

kur nors kiek atokiau nuo namų
eisiu užkasti viską
ką tik turiu

ėjau per pūgą

Mon, 17 Feb 2020 14:59:03 +0200

ėjau per pūgą
ar Klaipėda? ar Šilutė?
iš Palangos ėjau...
ir tu pavijai..
ėjau per pūgą
tokių ašarų tik trūko
gal patranzuoti truputį...
oi kad tik nestotų
tie šalti vaikinukai...
ėjau per pūgą...
Klaipėga Gargždai Šilutė
noriu aš namuose
dar kada nors būti
nenoriu sniego žmogui pakliūti
tie besmegeniai
tikriausi veganai
jie snaiges į pūgą
kad sušalčiau gena

2004. ruduo, Palanga-Klaipėda

neskubant

Sun, 27 Jul 2025 10:19:28 +0200

-
grįžtu iš ten

kur manęs nebuvo

esu

membraninė švytuoklė

įsukamasis pagreitis

tarp vidinio ir išorinio

dirgiklio

-
vienišų lūpų cigaretė

trumpam švysteli

užantspauduoja

atminties prieigas

nusėda pelenais

-
norėtum

kad būčiau mūza

priežastim ar pasekme

meile ar liūdesiu?

tavo ruduo

-

vakaro languose

daugiabučio intymumai

sensoriniai švystelėjimai

atviros neištikimybių konstrukcijos

olos įsisenėjusių žaizdų

bet niekas nenori ten

pražūčiai

-

milžine moa

dingai neįrašyta į

raudonąją knygą

maorių kalba

bylojančia

ateis žmogus kiborgas

su implantais ir tars

hangi hongi

-

myliu Šri

Lanką

jos

krabą ant iešmo

jūros kvapo

-

kartais žiūriu į vieną tašką

kaip Dievas

į savo kūriniją

ar jis serga depresija

nes žiūri į mane

tašką

o aš į jį

Pasakojimas

Sat, 21 Nov 2020 16:00:40 +0200

Pagaliau sulaukiau tikrojo rudens
kai visos instrukcijos kaip gyventi
tapo bereikšmės

rašau ir rašau
tačiau iki šiol dar nežinau
kam perduosiu šio beviltiško
gyvenimo patirtį

argi tai gyvenimas?

oro temperatūra gan pakenčiama
nuo tada kai išplovė pinigus
skirtus renovacijai
bet užtaisė siūles
vėjai nebeprapučia

kai vietoje senių
čia ėmė persikraustinėt
kiek jaunesnės kekšės
aš jau nė nebesuabejoju

ant manęs užgrius šitas namas

visos kekšės savo butuose
išgriovė kapitalines pertvaras
orgijų klyksmo pisimosi tiek
lyg pildytųsi geresnio gyvenimo
pažadas

ne todėl kad sienos būtų plonos
ir ne todėl kad kiurksočiau
ausį priglaudęs prie rozečių
prie unitazo radiatoriaus
ar ventiliacijos

o todėl kad šiuos namus statė
ne Džekas bet Didysis Brolis

Home that build Big Brother

lapai krenta kaip konfeti
vanduo vos bėga iš krano
nes viskas kalkėja
kalkėja ir kalkėja

gyslos kalkėja
unitazo bakelis yra užkalkėjęs
kadangi šūdmiesčio vanduo
netinkamas vartoti

praustis gali
iš dušo galvutės bėga gana neblogai
kartais rūdžių ir kalkių stalaktitus
tenka nubrūžinti šepečiu

tada besiprausdamas
gali ir atsigerti
bet nevirintas vanduo
vidurius vis tiek paleidžia

niekas nebesiskundžia
gyvenimu
tie kurie gyveno tie gyvena
tie kurie egzistavo
kartais dar palygina
kur geriau

europoje ar tarybų sąjungoje
bet palyginti gali tik tie
kurie dar neatsisveikino

rinkimuose nedalyvauju
pažinojau keletą politikų

viena buvo mokyklos direktorė
mokydavo mus literatūros
nešiojo ilgus sijonus
pasiūtus ne tai iš paklodžių
ne tai iš a (i?) dealų

buvo panaši į žemaitę
tik niekada mums ir nepasakė
kokia ta senė buvo pasileidusi

vienas buvo kažkokia
nelyg žydiška pavarde
istorikas
vienu metu panašus
į žvirblių baidyklę ir į kartį
prakimšt užsikimšusiai kanalizacijai

toks ir istorikas jis
1917-ų revoliucijos priežastimi
įvardino moteris
'kaltos bobos'
mizoginikas prakeiktas

vienas turėjo tokį
siaurą akiratį kad tiesiogine
žodžio prasme buvo
kaip kurmis aklas
beje tikrai panašus į kurmį

vienas buvo iš mano klasės
seniai su manimi nebesisveikina

cholesterino nemažinu
kol kas nieko nenužudžiau
nei šaunamuoju būdu nei šaltu
man labiau patinka
netiesioginio veikimo akcijos

mane niekinančiai vadina filosofu
sau aš esu tik homo sapiens

anądien kranistas nušoko
iš krano
prieš tai konstatavęs padėtį

- viskam pizdiec - tepasakė

mane ėmė varginti kosulys
kartais taip
kad naktimis net įsijungia
signalizacija

aš nesikeikiu
į kitą pusę gatvės retai tepereinu
nieko nenoriu gąsdinti
nieko nespardau

kaštonų ant šaligatvių
šiemet prikrito mažai
šis mėnuo be nušvitimo

draugų neturiu nepasitikiu niekuo
priešai krenta lengvai kaip lapai
o šviesos bėga iš lempų

Viešnagė Singapūre

Fri, 18 Sep 2026 08:01:12 +0200

Vos nusileidusi Singapūre su violetiniu „bob“ stiliaus kirpimu, suprantu, kad atrodau kaip dešimtojo dešimtmečio narkotikų prekeivė – ir tai ne pirmas kartas. Kol esu tikrinama ir skenuojama prieš paliekant bagažo atsiėmimo zoną, šypsausi Brianui Kwekui ir Ianui Gregory iš „Witching Hour Studios“ – dviem svetingiems žmonėms, pas kuriuos svečiuosiuosi šią įtemptą savaitę šiame jaukiame mieste-valstybėje, kur jie gyvena ir dirba.

Kadangi mano priimančiųjų šalių laikas ribotas, turiu vos keturias dienas, per kurias privalau perprasti jų požiūrį į žaidimus.

Kelionė jau eina į pabaigą. Liko aplankyti tik Australiją, tad jaučiuosi pavargusi ir tarsi persisotinusi įspūdžiais. Įsivaizduoju savo protą kaip fotografinį popierių, kuriame, regis, nebeliko vietos naujiems vaizdams. Tačiau kaskart save nustebinu: Singapūras – nuostabus. Naktį jis atrodo kaip tikriausias futuristinis miestas-valstybė: kažkaip užburiančiai balansuoja tarp distopijos ir utopijos. Įstatymai čia griežtai vykdomi, nors, kaip sako Brianas, ne taip griežtai, kaip maniau. Vos atvykusiai man pranešama, kad bus uždrausti kaljanai (tikriausiai todėl, kad vyriausybė neranda būdo jiems apmokestinti), tačiau niekas dėl to pernelyg nesipiktina.

Atvykau tiesiai iš Japonijos, kur jau tvyro žiemos nuotaikos, tad esu per daug apsirengusi; vos atidarius automobilio dureles mane užgriūva drėgnas Singapūro oras. Brianas plačiai šypsodamasis paklausia, ar esu alkana, ir aš entuziastingai linkteliu.

Daugeliu atžvilgių, nesu verta tokio Briano ir Iano draugiškumo, humoro jausmo ir nuoširdumo: jie nusiveda mane tiesiai į atvirą, stogu dengtą maisto turgų pakrantėje ir nuperka bent penkis patiekalus – visi jie nepaprastai skanūs. Lazdelėmis ragauju moliuskus saldžiame padaže, kažkokias kiaulės žarnas lipniame juodame padaže, skanauju mėsą nuo „satay“ iešmelių. Visa tai lydi didžiulė stiklinė šalto spaudimo cukranendrių sulčių – gėrimo, kuris lydės beveik kiekvieną mano valgymą. Vakarieniaudami su Ianu kalbamės apie vyriausybės finansavimą, skirtą Singapūro žaidimų kūrėjams; pasak jo, didelė problemos dalis ta, kad vyriausybė finansuoja projektus, atitinkančius jos pačios tikslus, o ne būtinai tuos, kurie geriausiai tinka patiems kūrėjams. Ianas paaiškina, kad žaidimai, kuriuose tiesiogiai vaizduojama tradicinė Singapūro kultūra, jam dažnai neatrodo patrauklūs: nors jis kilęs iš Singapūro, jo pasaulėžiūrą suformavo visame pasaulyje sukurti komiksai ir fantastinė literatūra, su kuriais jis augo. Pasaulinė kultūra padėjo jam susiformuoti požiūrį, kuris nėra vien tik „singapūriškas“ – jame atsispindi ir dalyvavimas platesniame kultūriniame dialoge.

Sakau, kad, mano nuomone, kalbame apie vietines ir universalias prasmes, o jų derinimas gali būti įdomus.

Ianas ir Brianas sako, kad kai atvyks tokia asmenybė kaip Barackas Obama, o Singapūras galės pristatyti žaidimą, puikiai atspindintį vietos bendruomenės kūrybinį potencialą, jie žinos, kad jiems pavyko.

Kalbame apie tai, kad norėtume žaidimuose matyti daugiau politikos. „Iš esmės žaidimai – tai konfliktas, – sako Ianas. – Politika – taip pat konfliktas. Daugelis žmonių sako nenorintys politikos žaidimuose, nes nenori užimti konkrečios pozicijos. Tačiau viskas žaidime iš kažkur kyla – tai baimė būti atidžiai vertinamiems. „

- Jie nori tik tokios politikos, kuri jiems pažįstama, – priduria Brianas.

- Aš tikiu diktatūromis, – sako Ianas. – Man patinka Lee Kuan Yew. Man patinka mintis, kad vienas žmogus gali priimti visus teisingus sprendimus, skirtingai nei grupė žmonių, gavusių valdžią... Tikiu, kad kai susirenka daugiau žmonių, bendras IQ tiesiog krenta.

- Manai, kad kompromisas viską susilpnina? – klausiu.

- Niekas negali garantuoti, kokiomis savybėmis pasižymės diktatorius, – sako Ianas, – visur pasitaiko ir gerų, ir blogų pavyzdžių. Mums pasisekė gyventi ten, kur viskas gerai. Techniškai esame tokie patys kaip Šiaurės Korėja. Diktatūra būna sėkminga, kai pasiseka valdžioje turėti tinkamą žmogų.

Toliau kalbamės apie Singapūro istoriją.

- Singapūre daugumą sudaro kinai, – sako Ianas ir apibūdina įtampą, tvyrojusią tuo metu, kai Singapūras priklausė Malaizijos federacijai. Mano pastebėjimai apie gyvenimą Malaizijoje, susiję su laiku, praleistu su Cass, čia įgauna naują kontekstą: atrodo, kad Ianas ir Brianas puikiai supranta rasinę įtampą Malaizijoje, atsiradusią dėl Singapūro atsiskyrimo nuo federacijos beveik prieš penkiasdešimt metų. Čia, Singapūre, kinų kilmės pabrėžimas atrodo daug natūralesnis ir priimtinesnis, nors aplinkiniai dažnai su švelnia ironija juokauja, kad Briano gebėjimas skaityti kiniškai nėra toks geras, kokio norėtų jo tėvai.

Kitą vakarą einame vakarieniauti; susitinku su keliais žaidimų kūrėjais, kuriuos pažįsta Ianas ir Brianas. Pokalbyje jaučiama „naujosios kartos“ dvasia – tokia stipri, kad man nuolat prieš akis iškyla keisti vaizdiniai iš filmo „Wayne’s World“ (angl. „Veino pasaulis“) ir juokeliai apie „Pepsi“. Susidaro įspūdis, kad visi čia esantys tolsta nuo „senojo Singapūro“, kurį žmonės galbūt sieja su savo tėvų karta; tą jausmą keičia veržimasis pirmyn, entuziazmas dėl ateities ir naujos vizijos, kaip Singapūras turėtų sąveikauti su technologijomis, kūrimas. Singapūro kultūrinis paveldas gerbiamas, tačiau gurkšnojant šaltą elį ir garsiai šnekučiuojantis apima stiprus pojūtis, kad po pirmojo Singapūro žaidimų renginio „Gamestart 2014“ ryžtingai klojamas kelias kažkam naujo. Išties įkvepia būti tarp žmonių, kurie, regis, patys kuria šią ateitį.

Nedidelė kavinė-baras, kuriame sėdime, yra modernus, o ant sienų kabo žavūs, beveik Lichtenšteino stiliaus paveikslai. Sėdžiu priešais Teck Lee Taną, kurio balsas mane nuolat glumina – kalbėdamas jis skamba beveik identiškai kaip Chrisas Remo. Paprašau jo įrašyti į mano telefoną „Idle Thumbs“ pokštus – kad išliktų ateičiai. Vėliau jis papasakos matęs močiutę, vairuojančią „Lamborghini“ – tai skamba kaip itin singapūriškas dalykas.

Čia taip pat susipažįstu su Gwen Guo. Gwen – energinga ir nevengianti aštraus žodžio; tuo ji labai panaši į mane ir į policininkę Doris Thatcher iš filmo „Kietas faras“ (angl. „Hot Fuzz“). Sėdime šalia ir iškart randame bendrą kalbą. Ji pamini kino žvaigždę, kurią norėtų paglostyti ir priglausti, ir aš iškart tam pritariu. Gwen turi užkrečiamą juoką – atrodo, kad juokiasi visas jos kūnas, – o jos šypsena, nušvisdama prieš akis, primena švyturio spindulį.

Gwen – „Singapore MIT Gambit Lab“ absolventė ir talentinga garso dizainerė, dirbanti savo įmonėje „IMBA Interactive“; be to, ji mėgsta vyrus. Ji kūrė garsą pirmajam Singapūro nepriklausomų kūrėjų žaidimui „One Upon Light“, skirtam „PS4“ konsolei – nuostabiam nespalvotam galvosūkių žaidimui, stebimam iš viršaus.

Gwen su dideliu užsidegimu pasakoja man apie savo pripučiamą karvę, kurios užpakalyje yra anga – kam ji skirta, papasakosiu tik tiems, kurie pavaišins mane gėrimu bare.

Vieną vakarą žaidžiame „D&D“, o tada Iano močiutė patiekia skaniausią krevečių „laksa“ sriubą, kokią tik esu ragavusi.

Laukimas teikia savotišką tingų malonumą. Tai - tarsi būsena, kai esi pakibęs ore.

Kartais gali pažvelgti žemyn ir pamatyti, kaip toli esi nuo žemės – atrodo, lyg nukristum, jei taip stipriai neskristum. Gali išsigąsti to, kas gali nutikti.

Tačiau jei žvelgi į priekį, kur atsiveria giedras dangus, kur matai artėjančias kliūtis ir įveiki jas po vieną, tai primena laukimą, o ne judėjimą. Tai - tarsi staigus suvokimas, kad esi gyvas.

Argi laukimas nėra tas metas, kai jaučiamės labiausiai gyvi?

Dažniausiai šis darbas reikalauja tapti tarsi žmogumi-kempine – asmeniu, kuriame kiti palieka savo pėdsaką (arba bent jau tokiu žmogumi norėčiau tapti). Būti kažkuo, ką veikia kiti, kas nepavargsta ir nesijaučia vienišas. Kažkuo, kas gali atspindėti kūrybos aidą. Tačiau žmonės negali tapti daiktais. Žmonės yra veikėjai, o ne objektai.

Laukiu, kol mažos idėjos įdurs man į odą ir pasirodys kraujas. Bet argi ne tą dariau ir anksčiau? Anksčiau, kai jaučiausi laisviau kalbėdama apie savo jausmus su kitais, su draugais, tai buvo judesys į išorę, tačiau vis tiek – savotiškas laukimas.

Galbūt laukimas – tai pasiklydusio žmogaus veiksmas. Tačiau kartais gali būti itin, labai... pasiklydęs.

Brianas nusiveda mane pietų į „Wah Kee Big Prawn Noodles“; ten sumokame 10 centų daugiau už cukranendrių gėrimus, kad juose būtų mažiau ledo, o tada važiuojame į „Haw Par Villa“. „Haw Par Villa“ (anksčiau vadintas „Tiger Balm Gardens“) – tai teminis parkas, kurį 1937 m. įkūrė broliai Aw Boon Haw ir Aw Boon Par – kilę iš Birmos kinai, sukūrę garsųjį „Tiger Balm“ tepalą. Jie turėjo daugybę pinigų ir nusprendė sukurti šią vietą, norėdami skleisti tradicines kinų vertybes. Kai parko valdymą perėmė Singapūro turizmo valdyba, jai sekėsi gana prastai, tad galiausiai įėjimas į parką tapo nemokamas.

Vis dėlto dėl istorinių peripetijų ir finansinių sunkumų parkas - gerokai apleistas. Galbūt klestėjimo laikais čia veikė atrakcionai ar fontanai – jautėsi gyvybė, – tačiau mums su Brianu atvykus čia beveik tuščia. Ryškios pagrindinės spalvos, kuriomis nudažytos betono ir stiklo pluošto skulptūros, lupasi. Beždžionių dievas atrodo įsiutęs ir nuvargęs – jis įamžintas kovos su priešu įkarštyje. Kaitrioje Singapūro saulėje svajingai įsivaizduoju, kaip atidarymo metu šis parkas priminė įspūdingą kinų istorijos gobeleną, kuriame pasakojimai apie Beždžionių dievą ir didingus kinų tradicijos mūšius mažus vaikus turėjo ir žavėti, ir gąsdinti. Čia vis dar gausu ir džiaugsmo, ir siaubo, nors man šis siaubas – kitoks.

Kai dažai nublunka ir pasidengia vandens dėmėmis, kai nustoja veikti vandens atrakcionai, o liūdni, apleisti atviro oro teatrai ir neveikiančios, grėsmingos instaliacijos ima kelti melancholiją, pradedi mąstyti, ar tik technologijos nėra taip apsėstos nesustabdomo laiko tėkmės, kad galiausiai pačios save sunaikina.

Kai su Braianu įžengiame į „Dešimties pragaro teismų“ olą – vietą, kurioje apgailėtiniems gipso ir vielos modeliams skiriamos įvairiausios bausmės, – suprantu, kad Braianas beveik viską pamiršo apie savo apsilankymą čia jaunystėje. Jis prisimena tai buvus atrakcioną – kelionę vandeniu į tamsą, šiurpų, egzistencinį susidūrimą su neišvengiama pražūtimi; dabar čia nėra jokio vandens, tad gali kiek tik nori spoksoti į mažą, kančių draskomą figūrėlę, kuriai deginamas kūnas, ar į smaigus, smingančius į gipsinio žmogaus išangę. Braianas sako prisimenąs, kad viskas atrodė daug baisiau. Visgi, galiu įsivaizduoti tą siaubą, kurį visa tai kėlė jaunesniam Braianui: šios vietos tikslas – ne tik pamokyti, bet ir įbauginti. Kinų ir daoistų pragaro sampratoje nusidėjėliams už sukčiavimą per egzaminus, regis, išplėšiami viduriai, o su kitais panašiais menkais nusižengimais susidorojama ne mažiau žiauriai.

Dabar visa tai primena sapną, aplankantį padauginus absento: abstraktų, kupiną keistų pus-prieblandos šešėlių. Eksponatai nėra tinkamai prižiūrimi, tad kartais tenka prisimerkti bandant įžiūrėti, ar nusidėjėlio kojos buvo nukirstos, ar tiesiog sutrupėjo, suiro ir nukrito per daugybę metų veikiant lietaus vandeniui, audroms, drėgmei ir paprasčiausiai senatvei. Kartais paaiškinamosios lentelės, nurodančios, kas vyksta tose sustingusiose, tvankiose instaliacijose, yra pritvirtintos ne prie tų eksponatų, todėl ilgai spoksai bandydamas tamsoje suprasti, ar tas žmogus tikrai miršta būtent taip, kaip aprašyta šalia esančiame užraše.

Galiausiai pradedi svarstyti, ar nusidėjėlių kankinimai tėra jų pačių vaizduotės vaisius.

Su Braianu kalbamės apie panašumus tarp pramogų parkų ir kompiuterinių žaidimų kūrėjų darbo, tačiau pokalbis pakrypsta link monomito – arba herojaus kelionės – idėjos ir to, ko apie ją Braianą išmokė žaidimai. Brianas pasakoja, kad apie monomitą daug sužinojo žaisdamas „Metal Gear Solid“ serijos žaidimus. Jis aiškina, kad šimtų veikėjų istorijos iš kinų tradicinių mitų dabar, žvelgiant į jų vizualinį atvaizdavimą parke, atrodo neatsiejamai susipynusios.

Dėl to man šiek tiek liūdna. Jaučiu, kad vaizdo žaidimams trūksta tokių pasakojimų, kokius įkūnija šie kinų tradicinės kultūros pasauliai. Galbūt tam tikra prasme „Haw Par Villa“ parką galima būtų lyginti su „Deadly Premonition“, tačiau pastarasis žaidimas daugiausia dėmesio skiria vienam detektyvui, o ne daugybės veikėjų tarpusavyje persipinančioms istorijoms. Pagalvoju, kad galbūt būtent muštynių žanro žaidimai yra tas būdas, kuriuo vaizdo žaidimų pasaulis priartėja prie kinų mitologijos: juose kanoną sudaro šimtai veikėjų, kurių kiekvienas pasižymi savitu sudėtingumu ir yra susietas su daugybe kitų veikėjų bei jų istorijų.

Sakyti, kad „Haw Par Villa“ parkas apleistas, galbūt skamba kaip skundimasis, tačiau man jis patinka būtent toks, kokį jį radau. Jis priminė tą „Disney“ filmo „Pinokis“ siaubo elementų kupiną epizodą su pasiklydusiais vaikais ir asilo ausimis – tai buvo tarsi prarasta, absurdiška stebuklų šalis; manau, būtent taip ir sakiau Brianui bei Ianui „Witching Hour“ studijos biure. Parkas pasižymėjo tokiu giliu apmąstymu apie gyvenimą ir mirtį, kokio, abejoju, Vakarų pramogų parkuose kada nors būta.

„Witching Hour“ domisi pasaulių kūrimu; studija skiria daug energijos ieškodama naujų fantastinių aplinkų, kuriose galėtų apgyvendinti Briano ir Iano sukurtus veikėjus. Jų dabartinis projektas – fantastinis vaidmenų žaidimas (RPG) „Masquerada: Songs and Shadows“ – atrodo gerai apgalvotas (man jis primena kiek savitesnę „Neverwinter Nights“ versiją), tačiau studija yra sukūrusi ir daugybę kitų nedidelių projektų, kurie man padarė įspūdį. Ypač patiko nedidelis strateginis žaidimas, kurį „Witching Hour“ komanda sukūrė laisvu nuo pagrindinių projektų metu. Tai – mažas žaidimas, pavadintas „Romans In My Carpet! „.

Šiuo metu Ianui ypač rūpi vienas iš „Masquerada: Songs and Shadows“ veikėjų – gėjus. Šis veikėjas palaiko homoseksualius asmenis mieste-valstybėje, kurioje vyrų tarpusavio seksualiniai santykiai yra neteisėti. Baudžiamojo kodekso 302-asis straipsnis homoseksualius asmenis ir transvestitus priskiria tai pačiai kategorijai kaip ir pedofilus. Įstatyme ypač daug dėmesio skiriama tam, ar vyrai elgiasi „moteriškai“, ar ne.

Ianas man pasakoja manantis, kad žiniasklaidoje pernelyg daug dėmesio skiriama gėjų seksualiniam gyvenimui – jo nuomone, tai nesąžininga ir neturėtų tapti pagrindiniu bruožu, apibrėžiančiu gėjus ar išgalvotus gėjų veikėjus. Nors pats yra heteroseksualus, Ianas nori sukurti tokį gėjų veikėją, kurio tapatybės neapibrėžtų vien tik seksas.

Paklausiu jo, ar dėl tokio siužeto įtraukimo į žaidimą jam nekils problemų su valdžia.

- Tikiuosi, kad taip, – atsako jis.

Ianas ir Brianas priklauso stabiliai bendruomenei, kurią, jei tik norėtų, galėtų lengvai paversti aktyvesne socialine grupe. Su Brianu kalbėjomės apie Londono „Wild Rumpus“ judėjimą ir apie tai, kaip puikiai jis tiktų Singapūrui, turint omenyje tokias vietas kaip kavinė-baras, kuriame lankėmės. Jų abiejų viduje tūno savotiškas nerimas – toks, koks būdingas nedidelės studijos savininkams, jaučiantiems spaudimą sukurti darbuotojams palankią kūrybinę aplinką. Jaučiama įtampa tarp noro sukurti kažką naujo ir didingo bei būtinybės užtikrinti atlygį tiek darbuotojams, tiek patiems sau. Tai - dalykas, dėl kurio daugeliui anksčiau aprašytų kūrėjų tekdavo sukti galvą tik patiems, tačiau Ianas ir Brianas šią atsakomybę atskleidžia be jokių pagražinimų. Jie dažnai klausinėja manęs idėjų: kaip patobulinti žaidimą, kaip sudominti žmones, kaip įtraukti potencialius žaidėjus. Tačiau tiesa ta, kad ir man pačiam tai atrodo tarsi pusiau burtininkavimas. Tai - derinys noro kažką sukurti, to kūrinio patrauklumo pirkėjams ir gebėjimo pateikti jį taip, kad jis būtų priimtinas. Turbūt vėliau Frankas Lantzas iš NYU būtų galėjęs tai pavaizduoti aiškesne schema.

Vėl aplanko tas pažįstamas nerimas – svarstymas, ar esi kempinė, ar dažai, – ir suprantu, kad verslo patarimams dar nesu tinkamai nusiteikusi.

Užmigau – o kartu su manimi ir mano veikėjas – per paskutinį „Dungeons & Dragons“ mūšį su savo kompanija iš Singapūro; ir tai niekaip nesusiję su Ianu – ko gero, geriausiu žaidimo vedliu, su kokiu tik esu žaidęs. Tiesiog dabar jau galiu užmigti beveik bet kur ir bet kada. Artėdama prie paskutinės stotelės – Australijos – skaičiuoju savo pasiekimus:

1) Galiu miegoti beveik ant bet kokio paviršiaus.

2) Per kakofonišką mūšį dėl pasaulio likimo mieliau užmigčiau netoliese esančiuose krūmuose su alumi rankoje.

3) Galiu pereiti per Dešimt Pragaro teismų ir išlikti gyva.

Visgi pastarasis gebėjimas būdingas žmonijai apskritai – jei jau 2014-ieji mums ką nors ir parodė.

Dėl Pragaro galima derėtis.