http://rasyk.lt lt kitoks.lt ir yra tikrovė,
jos -
nebūtinai kartu
dažniausiai –
visiškai svetimos
monozigotinės

žvelgiu į juodą bedugnį dangų –
prisiminusi tamsos baimę
pajuntu, kokia esu didelė, užaugusi
tai ne liūdesys,
tai atsidavimas tam,
kas yra,
kas vyksta ]]> Sat, 4 Oct 2008 23:08:56 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/140507.html http://rasyk.lt/kuriniai/140507.html ***

Bandau įsivaizduoti,
kuo skiriasi tavo sakinys ekrane
nuo šnabždesio –
tylaus ir tikro.

Kol galvoju,
iš ekrano išlipa katė.

Iš pradžių tik ūsai,
paskui ausys,
ir tada visas jos kūnas,
tarsi pikseliai būtų pavargę
apsimetinėti šviesa.

Ji praeina tarp mano eilučių,  
lyg jos būtų takelis
į klaviatūrą.
Ten susirango
ir žiūri į mane
tiriančiomis akimis.

Jai nerūpi elektronai,
duomenų paketai,
serveriai.

Katės visada domėjosi tik tuo,
kas gyva.

Ekrane žaidžia ikonos,
pikseliai mirga
šviesų girliandomis.

O kažkur kitame mieste
tu rašai sakinį.

Tarp mūsų nėra oro,
kurį galėtų sudrebinti tavo balsas,  
nėra šilumos,  
kuri pasiektų mano ranką,  
nei žingsnių koridoriuje.

Bet apima pažįstamas jausmas,  
lyg išgirdus mylimo žmogaus raktą spynoje,  
lyg minioje netikėtai atpažinus veidą,  
kurio ilgėjais.

Sąmonė nesidomi maršrutu,
ji registruoja atvykimą.

Kai parašai „labas“,
kambaryje nepakinta temperatūra,
nesujuda užuolaidos,
tačiau kažkas manyje
atsisuka į tą pusę,
iš kurios ateini.

Tiek pakanka,
kad tylos forma
pasikeistų.

Katė stebi ekraną,
po to mane,
tarsi mėgintų suprasti,
kodėl žmogaus širdis sureaguoja
į ženklus ant stiklo.

Jai nekeista,
ji ateina ne žodžių –
ateina ryšio.

***

Skaitmeninė meilė –
ne demonstracinė versija,
ne pakaitalas.

Ji tiesiog kita atstumo forma,
kaip laiškai kadaise,
kaip nuotraukos piniginėje,
balsas telefono ragelyje.

Mes visada mokėjome mylėti per atstumą,
tik jis vis keisdavo pavidalus.
Artumas nepriklauso nuo kilometrų.
Yra žmonių,
sėdinčių viename kambaryje,
kurių nepasiekia nė vienas žodis.

Ir yra žmonių,
kuriuos skiria šalys,
tačiau jų mintys susitinka kasdien.

Tavo žinutės nepalieka kvapo ant pagalvės,
negaliu paliesti tavo rankų,
negirdžiu tavo kvėpavimo tamsoje.

Tačiau atsiranda kitų pojūčių:
laukimas,
atpažinimas,
džiaugsmas pamačius tavo vardą,
palengvėjimas, kai parašai,
kad saugiai grįžai namo,
noras papasakoti pirmiausia tau,
kai nutinka kas nors svarbaus,
įprotis mintyse kreiptis į tave
dar prieš atsidarant pokalbio langui.

Meilė dažnai prasideda ne nuo prisilietimo.
Iš pradžių atsiranda dėmesys,
paskui noras būti arčiau.

Katė nulipa nuo klaviatūros,
apeina ekraną
ir stabteli už jo,
tarsi tikėtųsi ten rasti
tikrą pašnekovą.

O ten iš tiesų kažkas yra.
Ne kūnas,
ne balsas,
ne šešėlis.

Tai žmogaus mintys,  
jo laikas
ir rūpestis,  
valandos, kurias jis pasirenka skirti tau
iš vienintelio gyvenimo, kurį turi.

Gal todėl meilė per atstumą
primena žvaigždžių šviesą.

Ji neapkabina, nepaliečia,
nesušildo odos,
tačiau pasiekia.

Ir kartais to pakanka,
kad tamsiame kambaryje
pasidarytų šviesiau.

Kai ekranas užgęsta,
lieka vakaras,
šaldytuvo ūžesys,
katė,
tyla.

Bet kažkur tarp miestų,
tarp kabelių ir kelių,
tarp valandų ir laukimo
tebekeliauja tai,
kas visada keliavo tarp žmonių.

Noras būti pasiektu
ir noras pasiekti kitą.

Visa kita –
tik transporto priemonės. ]]> Sat, 13 Jun 2026 20:26:20 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262350.html http://rasyk.lt/kuriniai/262350.html
Norėjau ją praryti,

Kava juoda mano skrandyje.

Saulė judėjo pastatų stikluose.

Ji prakaitavo, vėlavo.

Kenčiau nuo grožio,

Labiausiai ištroškęs rytais,

Miegojau su marškinėliais su kietomis geltonomis pažastimis.

Jos pilvas buvo toks šiltas.

Ji žinojo mano vardą.

Jaučiau migdolų skonį jos burnoje.

Pasakyk, kad priklausai man, Vilke.

Nepamiršk to.

Valandos, kai nieko neveikėme,

Bet sėdėjome ant grindų tyloje:

Nėra nieko erotiškesnio, nei būti viename kambaryje

Nebendrauti –

Skaityti skirtingus straipsnius,

Mūsų mintys kažkur kitur,

Dangus tampa baltas, o paskui juodas,

Tas nuolankus miegas

Ant lovos, kurią atidaviau

Savo draugo seseriai, kai persikrausčiau. ]]> Tue, 2 Jun 2026 11:39:35 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262290.html http://rasyk.lt/kuriniai/262290.html ***

Bandau įsivaizduoti,
kuo skiriasi tavo sakinys ekrane
nuo šnabždesio –
tylaus ir tikro.

Kol galvoju,
iš ekrano išlipa katė.

Iš pradžių tik ūsai,
paskui ausys,
ir tada visas jos kūnas,
tarsi pikseliai būtų pavargę
apsimetinėti šviesa.

Ji praeina tarp mano eilučių,  
lyg jos būtų takelis
į klaviatūrą.
Ten susirango
ir žiūri į mane
tiriančiomis akimis.

Jai nerūpi elektronai,
duomenų paketai,
serveriai.

Katės visada domėjosi tik tuo,
kas gyva.

Ekrane žaidžia ikonos,
pikseliai mirga
šviesų girliandomis.

O kažkur kitame mieste
tu rašai sakinį.

Tarp mūsų nėra oro,
kurį galėtų sudrebinti tavo balsas,  
nėra šilumos,  
kuri pasiektų mano ranką,  
nei žingsnių koridoriuje.

Bet apima pažįstamas jausmas,  
lyg išgirdus mylimo žmogaus raktą spynoje,  
lyg minioje netikėtai atpažinus veidą,  
kurio ilgėjais.

Sąmonė nesidomi maršrutu,
ji registruoja atvykimą.

Kai parašai „labas“,
kambaryje nepakinta temperatūra,
nesujuda užuolaidos,
tačiau kažkas manyje
atsisuka į tą pusę,
iš kurios ateini.

Tiek pakanka,
kad tylos forma
pasikeistų.

Katė stebi ekraną,
po to mane,
tarsi mėgintų suprasti,
kodėl žmogaus širdis sureaguoja
į ženklus ant stiklo.

Jai nekeista,
ji ateina ne žodžių –
ateina ryšio.

***

Skaitmeninė meilė –
ne demonstracinė versija,
ne pakaitalas.

Ji tiesiog kita atstumo forma,
kaip laiškai kadaise,
kaip nuotraukos piniginėje,
balsas telefono ragelyje.

Mes visada mokėjome mylėti per atstumą,
tik jis vis keisdavo pavidalus.
Artumas nepriklauso nuo kilometrų.
Yra žmonių,
sėdinčių viename kambaryje,
kurių nepasiekia nė vienas žodis.

Ir yra žmonių,
kuriuos skiria šalys,
tačiau jų mintys susitinka kasdien.

Tavo žinutės nepalieka kvapo ant pagalvės,
negaliu paliesti tavo rankų,
negirdžiu tavo kvėpavimo tamsoje.

Tačiau atsiranda kitų pojūčių:
laukimas,
atpažinimas,
džiaugsmas pamačius tavo vardą,
palengvėjimas, kai parašai,
kad saugiai grįžai namo,
noras papasakoti pirmiausia tau,
kai nutinka kas nors svarbaus,
įprotis mintyse kreiptis į tave
dar prieš atsidarant pokalbio langui.

Meilė dažnai prasideda ne nuo prisilietimo.
Iš pradžių atsiranda dėmesys,
paskui noras būti arčiau.

Katė nulipa nuo klaviatūros,
apeina ekraną
ir stabteli už jo,
tarsi tikėtųsi ten rasti
tikrą pašnekovą.

O ten iš tiesų kažkas yra.
Ne kūnas,
ne balsas,
ne šešėlis.

Tai žmogaus mintys,  
jo laikas
ir rūpestis,  
valandos, kurias jis pasirenka skirti tau
iš vienintelio gyvenimo, kurį turi.

Gal todėl meilė per atstumą
primena žvaigždžių šviesą.

Ji neapkabina, nepaliečia,
nesušildo odos,
tačiau pasiekia.

Ir kartais to pakanka,
kad tamsiame kambaryje
pasidarytų šviesiau.

Kai ekranas užgęsta,
lieka vakaras,
šaldytuvo ūžesys,
katė,
tyla.

Bet kažkur tarp miestų,
tarp kabelių ir kelių,
tarp valandų ir laukimo
tebekeliauja tai,
kas visada keliavo tarp žmonių.

Noras būti pasiektu
ir noras pasiekti kitą.

Visa kita –
tik transporto priemonės. ]]> Sat, 13 Jun 2026 20:26:20 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262350.html http://rasyk.lt/kuriniai/262350.html Akis žvelgė į juos į vasarą
ir tai buvo beveik rojus

net pralieta kava
atšokę tapetai ir toks pats parketas
mažai ką tegadino

tuolab nieko negasdino

aš tik neseniai pastebėjau
kad katalikų bažnių paskliautėse
daug kur yra akis stebuklinga

o va šuva paėdęs blynų
vėl ant kilimo atrijo

Akis žiūri į atrajas ir nemirksi



•


Kartojimas


Vienas žmogus
visų laikomas protingu
tiek daug pasakydavo
kad man tie sakymai
ėmė iš galvos neišeiti

jis kalbėdavo kaip aš galvodavau
trumpais nekramtytais sakiniais

man taip kalbėt nesinorėjo
visgi ir aš ėmiau kalbėti taip
kaip galvojau

trumpais nekramtytais sakiniais
kurie vis ilgėjo

jūs matot



•


Diarėjos


Nežinia kodėl
aš nerašau po dvi atkarpas

būtinai turi būti trečia
ji čia:

grafomanai skiedžia
žąsys kieme triedžia ]]> Sat, 13 Aug 2022 22:22:13 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/254726.html http://rasyk.lt/kuriniai/254726.html Gimiau.
Rašau poeziją.
Mirsiu.


Turinys:
I. Gerbiamas Webmasteri
II. Nuogas poezijos kąsnis
III. Esi graži
IV. paukščiai yra didieji dangaus rašytojai
V. Užsirašau šias eilutes
VI. N_esu Poetas
VII. Eilės Jaunajam Poetui
VIII. Idiotas savantas
IX. Šis eilėraštis skirtas ne Jums
X. nežinau, kaip baigsis šis eilėraštis

I. Gerbiamas Webmasteri

Gerbiamas Webmasteri,
Prašau priimti mano atsistatydinimą
Nuo kito mėnesio,
Ir, jei atrodys tinkama, planuokite mane pakeisti.
Palieku daug nebaigtų darbų,
Ar tai būtų dėl tinginystės, ar dėl realių problemų.
Turėjau kam nors kažką pasakyti,
Bet nebežinau, ką ir kam: pamiršau.
Taip pat turėjau kažką paaukoti –
Išmintingą žodį, dovaną, bučinį;
Atidėliojau tai nuo vienos dienos iki kitos.
Atsiprašau.
Padarysiu tai per likusį trumpą laiką.
Bijau, kad apleidau svarbius klientus.
Turėjau aplankyti
Tolimus miestus, salas, dykumas;
Turėsite juos išbraukti iš programos
Arba patikėti juos mano įpėdiniui.
Turėjau sodinti medžius, bet to nepadariau;
Pastatyti namą,
Galbūt ne gražų, bet pagal planus.
Daugiausia galvojau apie
Nuostabią knygą, kilnusis Webmasteri,
Kuri būtų atskleidusi daug paslapčių,
Sumažinusi skausmus ir baimes,
Palengvinusi abejones, padovanojusi daugeliui
Ašarų ir juoko dovaną.
Jos planą rasite mano stalčiuje,
Apačioje, su nebaigtais kūriniais;
Neturėjau laiko jo parašyti, gaila,
Tai būtų buvęs fundamentalus šedevras.

II. Nuogas poezijos kąsnis

Rašalas bėga iš mano lūpų kampučių.
Nėra kitos laimės kaip mano.
Kandu poeziją.

Bibliotekininkė netiki tuo, ką mato.
Liūdnomis akimis,
ji vaikšto su rankomis suknelės kišenėse.

Eilėraščių nebėra.
Šviesa pritemdyta.
Šunys lūkuriuoja ant rūsio laiptų ir kopia aukštyn.

Jų akys vartosi,
jų šviesios kojos dega kaip šepečiai.
Vargšė bibliotekininkė pradeda trypti kojomis ir žliumbti.

Ji nesupranta.
Kai atsiklaupiu ir palaižau jai ranką,
ji suklykia.

Esu naujas žmogus.
Urzgiu ir loju ant jos.
Džiaugsmingai dūkstu knygiškoje tamsoje.

III. Esi graži

- Šie eilėraščiai, šie eilėraščiai,
šie eilėraščiai, – kartojo ji, – yra eilėraščiai
be meilės. Tai eilėraščiai vyro,
kuris paliktų žmoną ir vaiką,
nes kėlė triukšmą jo kabinete. Tai eilėraščiai vyro,
kuris nužudytų savo motiną, kad atsiimtų
palikimą. Tai eilėraščiai žmogaus,
kaip Platono, – palygino ji, turėdama omenyje kažką, ko nesupratau,
bet vis dėlto
įžeidė. - Tai eilėraščiai vyro,
kuris verčiau miegotų su savimi nei su moterimis, – tęsė ji. -
Tai eilėraščiai vyro,
kurio akys kaip ištraukiamas peilis, rankos kaip kišenvagio,
galūnės, supintos iš vandens, logikos
ir alkio, be jokios meilės gijos. Šie
eilėraščiai tokie pat beširdžiai kaip paukščių čiulbėjimas, tokie pat
beprasmiai
kaip guobos lapai, kurie, jei myli, myli tik
platų mėlyną dangų ir orą bei guobos lapų idėją.
Meilė sau yra pabaiga, – tarė ji, -
o ne pradžia. Meilė reiškia meilę
tam, kas dainuojama, o ne giesmei ar giedojimui.
Šie eilėraščiai, – tarė ji...
- Esi, – tariau, – graži.
- Tai - ne meilė, – teisingai užbaigė ji.

IV. paukščiai yra didieji dangaus rašytojai

Kai vienas dalykas virsta kitu,
kai rašymas transformuojasi,
kai valandos rašymas tampa noru
rašyti bet kuriuo metu ir naktį,
maitinamas kofeino ar vyno ir
trokštant rašymo priemonių;
rašomųjų mašinėlių, netgi plunksnos
ir rašalo šulinio, ir svarstant
visus erdvės ištempimo būdus,
skaitmeninius ar kietviršelinius;
„kietviršeliai“ – bjaurus
spausdintos medžiagos apibūdinimas,
ir, tiesą sakant, spausdinta medžiaga
yra efektyvi, bet jai trūksta grožio.
Puslapis – minkštas ir pailgas žodis;
puslapis – tęsinys mano pirštų galuose;
puslapis – ekranas, kuriame saugomos
svajonės ir troškimai; teisinio dokumento
puslapis, kuris įriša. Puslapis – pažadas.
Skaitau iš visų pusių, vartau puslapį
prieš laikrodžio rodyklę ir vėl apsuku
puslapį, ieškodamas to, ko galbūt praleidau.

Noras – tai lazda žodžiams įbrėžti į purvą
ir akmeniui kalti, kol žodžiai tampa tvirti.
Plunksna yra kūnas, anatomija, o ne sliekas
su neiššifruojamais galais; plunksna turi galvą
ir uodegą, ir rašalinius vidurius. O plunksnos
smegenys priklauso žymių kūrėjui.

vėlesnė valanda / kita valanda / vėlyva valanda /
ankstyva valanda / laiminga valanda / apsilankymo valanda

Visi „smertelnos“ valandos elementai supa
mano nešiojamąjį kompiuterį – mirštančiuose
nupjautos žolės stiebeliuose ir gęstančioje baterijoje.
Kikiliai toliau suka lizdą iš šakelių ir lapelių,
bet žinau, kad lizdas yra ankstyvas popierius,
žaliavos ir minkštimas. Žinau, kad pasaulis yra
puslapių vartymo įrankis, popierinis gaublys, ir
žinau, kad paukščiai yra didieji dangaus rašytojai.

V. Užsirašau šias eilutes

Užsirašau šias eilutes,
pasiskolinęs rašiklį iš padavėjos
šiame pakelės restorane. Trys surūdijusios pušys
laiko dangų languose.
Mano sriuba atšąla, o tai reiškia, kad

valgysiu ją vėsią. Netrukus
paliksiu arbatpinigių ant stalo,
įsiliesiu į keliautojų bičių avilį
ir įlipsiu į vieną iš keltų,
kur visada būna eilė prie tualeto
ir niekas nežino, kur yra kapitonas.

Šiek tiek pykina, vis rašau
apie vėjų rožes ir omarų gaudykles,
žuvėdras, jei tokių yra – o jų visada yra.
Patikrinkite orą ir pamatysite jas
virš šiaudinių skrybėlių ir kepurių.
Vidurdienio saulė slysta kaip monstriška jūrų žvaigždė

per debesis. Kiti geria ledinę arbatą,
nukreipdami veizolus į vilkiką.
Kai baigsiu šį laišką, gurkštelėsiu
iš gertuvės, kurią Svoloč davė kelionei,
tais laikais, kai buvau per jaunas, kad rūpinčiausi
tais ant prieplaukos, kurie pamojavo atsisveikindami.

Dabar jų ilgiuosi: pusbrolių ir pusseserių lininėmis suknelėmis,
senuko, tavęs, berniukų lengvais vasariniais marškiniais.
Gyvenimas per ilgas. Kompaso rodyklė šoka.
Viskas pralekia. Keltas plaukia
pro geltonus, nuskurusius krantus.

VI. N_esu Poetas

N_esu Poetas,
nes gyvenu realiame pasaulyje,
kur baimė dalija šviesą.
Neturiu jokios apsaugos nuo
tikrojo blogio ir pinigų,
kuris yra pasaulis,
kuriame praleidžiama dauguma gyvenimų.

N_esu Poetas,
nes negaliu dainuoti apie
prarastas teisumo karalystes.
Vietoj to matau moterį su mėlyna parka,
verkiančią gatvėje šiandien,
be vilties iš netekties.

N_esu Poetas,
nes nėra nieko, ką galėčiau pasakyti,
protingais posūkiais, kad atremčiau
kiekvienos dienos nebūties smūgius, kurie slenka į
šiuolaikinį horizontą.

N_esu Poetas,
o liudininkas, nešantis tuščią
erdvę, tampančia širdimis,
jei jos paliekamos dykinėti ar užsibūti,
be gyvenimo, kuriuo galėtų pasidalinti.

Mačiau liūdesį džiaugsmo gatvėje,
ir girdėjau ratukinio lyno miglą,
ir taip pat žinau, ką reiškia vakaras,
bet tai netikra – Poezija yra,
ir iš jos prisimenu,
kai akys įauga į išsivysčiusią tamsą.

VII. Eilės Jaunajam Poetui

Pirmiausia norėjau atsidurti girtuokliu latakuose
ir dvidešimtmetis vos ten neatsidūriau –

o paskui, kaip alternatyvą degtinei, gyvenau

vienas tarsi atsiskyrėlis filosofas, flirtuojantis su
kraštutiniu skurdu, kuris, kaip įtariau, laukė –

o tada atėjo metai, kai

labai reikėjo prieglobsčio vidutinybėje,
metai, kaip atbukusios žirklės, kruopščiai kerpančios kvadratus,

ir tai buvo šleikštu, labai šleikštu –

galima sakyti, kad visada gyvenimas
buvo kaip lopinė, visada suplėšyta –

mano pasaulis, kaip sapne susiūtos skiautės,

kuriame gyvūnai ir žmonės,
augalai, chimeros, žvaigždės,

net mineralai buvo iš anksto numatytoje harmonijoje –

sapnas, pamirštas, nes turi būti pamirštas,
bet kurio desperatiškai ieškojau, bet tik sporadiškai

radau fragmentus, ranka pakelta trenkti

ar paglostyti, arba tiesiog pakelta dėl kažkokios nežinomos priežasties –
ir atmintyje taip pat kažkoks konkretus skausmas, šalčio ar šilumos pojūtis.

Man patiko ta harmonija visais aistros etapais,

balsai, vis dar šnabždantys manyje... bet tada vietoj harmonijos,
buvo tik ant žemės išmėtyti skudurai.

Ir galbūt tai viskas, kas reiškia būti Jaunuoju Poetu.

VIII. Idiotas savantas

Talentas yra tai, ką sako,
turite po romano
išleidimo ir
palankaus įvertinimo. Prieš tai, ką
turite, yra nuobodus
kliedesys, hobis, kaip, pavyzdžiui, mezgimas.

Veikla yra tai, ką nuveikėte,
po to, kai spektaklis pastatytas,
ir publika ploja.
Prieš tai draugai vis klausia,
kada planuojate įsišaknyti ir susirasti darbą.

Genialumas yra tai, ką žino apie Jus,
po trečiojo
puikių eilėraščių tomo. Anksčiau
kaltino užsisklendimu,
klausė, kodėl neturite kūdikio,
vadino valkata.

Priežastis, kodėl žmonės nori įgyti magistro laipsnius,
lankė seminarus įmantriais pavadinimais,
kai viskas, ko iš tikrųjų galite
išmokti,
tai kelios technikos,
spausdinimo instrukcijos ir
kažkieno kito manieros,

yra ta, kad kiekvienas menininkas neturi
licencijos kabėti ant sienos,
kaip optikas ar veterinaras,
įrodydamas, kad galite būti nerangus sadistas,
kurio plombos įkrenta į troškinį,
bet esate sertifikuotas odontologas.

Tikrasis rašytojas yra tas,
kuris iš tikrųjų rašo. Talentas
yra išradimas kaip flogistonas
po gaisro fakto.
Rezultatas yra pats sau vaistas.
Jį reikia mylėti labiau nei būti
mylimam.

IX. Šis eilėraštis skirtas ne Jums

Šis eilėraštis skirtas ne Jums.
Galbūt trumpam pas jį užsuksite,
Bet niekas čia Jūsų neras, niekas.
Pasikeisite anksčiau nei eilėraštis.

Net ir sėdėdami, ir nejudėdami,
pradėjote nykti. Ir tai - nesvarbu.
Eilėraštis tęsis be Jūsų.
Jis turi netikrą tam tikrų tuštumų žavesį.

Jis nėra melancholiškas, iš tikrųjų, tik - tuščias.
Kadaise galbūt buvo liūdnas, niekas nežino kodėl.
Jis verčiau nieko neprisimena.
Nostalgijos nuo jo seniai nuluptos.

Jūsų grožio supratimui čia nėra vietos.
Naktis yra dangus virš šio eilėraščio.
Jis - per juodas žvaigždėms.
Ir neieškokite jokio apšvietimo.

Jūs nei galite, nei privalote suprasti, ką reiškia.
Klausykite, - ateina be gitaros, apsirėdęs
Nei skudurais, nei purpuriniu rūbu.
Ir jame nėra nieko, kas Jus paguostų.

Užmerkite akis, nusižiovaukite. Greitai viskas baigsis.
Pamiršite eilėraštį, bet ne anksčiau, nei
Jis pamirš Jus. Ir tai - nesvarbu.
Jis buvo gražiausias savo ištrynimuose.

O, išblukę veidrodžiai! O, paskendusiųjų vandenynai!
Nei viena tyla neprilygsta kitai.
Ir nesvarbu, ką Jūs manote.
Šis eilėraštis skirtas ne Jums.

X. nežinau, kaip baigsis šis eilėraštis

nežinau, kaip baigsis šis eilėraštis
kaip giliai po smėliu
bet dar ankstyvas vakaras
ir mes abu šiek tiek apsvaigę
atsiliepi į telefoną
įpili gėrimo
žinau, kad poezijoje nekenti buities, bet turėjai apie tai
pagalvoti prieš pakviesdama persikelti gyventi pas Tave
anksčiau maniau, kad ginčai yra tas pats, kas sąžiningumas
anksčiau maniau, kad rėkimas yra tas pats, kas aistra
anksčiau maniau, kad skausmas yra prasmingas
nebemanau, kad skausmas yra prasmingas
niekada nieko gero neišmokau būdamas nelaimingas
niekada nieko gero neišmokau būdamas laimingas
tai, ką jaučiu Tau, neturi nieko bendra su mokymusi
tai neturi nieko bendra su niekuo
bet jaučiu tai sarkofago kampučiuose
jaučiu tai miegodamas
net kai negalvoju apie Tave
vis dar liejiesi per mano kraują, kaip ugnis per apleistą ligoninės palatą
šios monetos darosi sunkios akims
buvo didelė garbė ir privilegija Tave mylėti
buvo didelė garbė ir privilegija valgyti šaltą picą ant Tavo laiptų auštant
meilė - tokia kvaila: tarsi smogtų kumščiu Saulė
ir milijono auksinių monetų lietus,
už kurį net nereikia mokėti mokesčių,
nes Saulės pinigai yra nemokami pinigai,
ir esu beveik tikras, kad dėl to nėra jokių įstatymų,
bet mokėčiau rinkliavas,
nes manau, kad ligoninės, švietimas ir menas turėtų būti finansuojami viešai,
net ir šis eilėraštis,
kai žiūriu į Tave, mano akys – tai du vienodi degantys kaimynystės namai,
kai žiūriu į Tave, mano akys iššoka iš kaukolės kaip vilko animaciniame filme,
kai esu su Tavimi,
apgaubia didžiulė tyla,
ir jaučiuosi taip, lyg grimzčiau į giliausią gyvenimo nuotykį,
einame gatve, žolei plaikstantis pirmyn ir atgal, aukštyn ir žemyn,
niekada nebuvau toks laimingas...
tada supratau, kad kartojimas gali būti pabaiga.
tada supratau, kad kartojimas gali būti pabaiga.
pabaiga, pabaiga ir sudie. ]]> Sat, 18 Apr 2026 00:20:18 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261985.html http://rasyk.lt/kuriniai/261985.html Islamo Gvardija niekada neranda
ginklų namuose. Jis gali dingti,
stebėdamas, kaip pro šalį marširuoja milicija,
nepastebėdami, jis niekada nepraleidžia
net dienos už grotų. Jam nereikia pasikliauti
teisėjo, kuris pažįsta jo pavardę, gerumu.
Jam nereikia prašyti prieglobsčio.
Jis nebėga į Vokietiją,
nevogia batų, kad išgyventų.
Jis gali vogti batus vien dėl malonumo
išsisukti, kad pasijuoktų
iš jaunatviško džiaugsmo dėl nedidelio nusikaltimo.
Jis lieka Irane, kur jam nereikia
naudoti savo nematomumo. Jis pasirenka priešingai:
jo apsakymai publikuojami
su dideliu pripažinimu, jis režisuoja
scenos spektaklius, sulaukiančius gausybės ovacijų;
jis vaidina filme, ir žmonės jį
sustabdo gatvėje nufotografuoti.
Jam niekada nereikia mokytis anglų kalbos, dirbti
fizinio darbo ar valandų valandas stovėti
virtuvėje, gaminant maistą nedėkingiems klientams.
Magija nebūtina,
kad išliktų gyvas. Jo talentai gali klestėti.
Vietoj manęs jis turi buhalterius
ir teisininkus, kuriems dosniai moka, kad šie tvarkytų
visus jo reikalus. Jam nereikia
saugoti savo slaptažodžių;
tam jis turi asistentą.
Jis veda kitą žmoną, turi kitą
sūnų, galbūt net dukrą,
ir jie pasikliauja jo kartų turtais,
kad turėtų visus anūkus, kurių trokšta.
Jie visi gyvena pasiekiami pėsčiomis.
Jie mato jį kasdien.
Jis niekada neperplaukia per vandenyną. ]]> Thu, 28 May 2026 19:59:27 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262254.html http://rasyk.lt/kuriniai/262254.html
​Šimtai nematomų, sidabru švytinčių takų lydėjo keliautojus į šį minčių avilį. Kiekvienu iš jų ateidavo klajūnas, nešinas brangiausiu savo turtu: trapia istorija, beprotiška svajone, ilgesiu ar skaudžia išmintimi. Vieni giedojo giesmes apie neatrastas žvaigždes, kiti su meile dainavo apie senas, laiko užmirštas aistras, treti, susikibę rankomis, virpėdami garbino polėkio grožį. Tai buvo nuostabus, gyvas chaosas – sielų simfonija, kurioje kiekviena nata, net ir pati tyliausia, rasdavo savo vietą.

Vieta augo tarsi mistinis, beribis miškas.
​Kiekviena mintis jame išsiskleisdavo it grakštus medis, o kiekvienas nedrąsus klausimas buvo naujas, šviesos ieškantis daigas. Žmonės tiesė trapius elektra žėrinčio šilko tiltus tarp skirtingų visatų, atrasdavo širdies brolius už tūkstančių kilometrų ir dalindavosi paslaptimis, kurios kitur būtų sudegusios vienatvėje. Tai buvo tyros laisvės ir bendrystės epocha.

Tai buvo taip seniai.

O dabar čia stypso tik suklypusios nuorodos į praeities griuvėsius, po jomis smilksta žodžių laužai, o prie tų laužų šmėkso žmonių šešėliai. Tie, kuriems toji vieta vis dar gyva atrodo.

Jų mintys jau seniai nustojo augti – jos virto dulkėmis, nugulusiomis ant niekam nebereikalingų raidžių sankaupų. Jie tėra įstrigę laiko kilpoje žmogėnai, kartojantys tas pačias mantras, tuos pačius senus ginčus besiginčijantys ir taip pat beviltiškai dėmesio trokštantys. Dauguma jų jau ir nebeprisimena tos šventos priežasties, dėl kurios kadaise, būdami jauni ir pilni vilties, atėjo į šią šventovę.

​Jų balsai skamba lyg laidotuvių varpai, girgždantys rudens vėtroj, tarsi amžinas, varginantis aidas, o virš jų nuvargusių galvų kabo gedulingas, juodas dangus, nuaustas iš nutrūkusių ryšių ir mirusių vilčių. Aplink išmėtyti čia gyvenusių avatarų antkapiai ir čia jau nebėra gyvybę nešančio vėjo, tik spengianti, sunki tyla, kurioje kartais sumirga senųjų laikų šešėliai – kadaise mylėjusių šį pasaulį balsų šnabždesiai.
​
​Žmogėnai lėtai pakelia akis. Jų žvilgsniai – drumzlinas, užutakio vanduo, kuriame nebėra vietos žvaigždžių atspindžiams.
​– Mes esame paskutinieji gyvieji čia, – šnabžda jie, o jų lūpose stingsta liūdesys. – Mes vis dar saugome šią vietą.

​Tačiau tai melas. Jie nebegyvena. Jie tik budi prie tuščio kapo.

Taip, kažkur už griūvančių sienų, už užžėlusių takų ir užmirštų loginų, senoji minčių šalis pamažu, su gilia pagarba ir tyliu skausmu, grimzta į amžinąją tamsą.

​Ne todėl, kad ją kas nors būtų sugriovęs. Ne todėl, kad užgeso jos širdies šviesos. O todėl, kad visi, kas mokėjo mylėti, išėjo. Liko tik tie, kurie taip ir nesuprato, jog jau metų metus kalbasi nebe su pasauliu, o su savo pačių mirštančios sielos aidu. ]]> Tue, 9 Jun 2026 10:11:09 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262329.html http://rasyk.lt/kuriniai/262329.html atsistoti tuščiame
konteineryje ir apsimesti, kad ji
padegta Marija Magdalietė.

Ji entuziastingai sutiko,
visada norėjusi vaidinti
filme, net ir trumpame,
net ir tokiame, kuris pastatytas konteineryje.

Parašiau jai monologą
apie Mahometą
Buazizį, kurio susideginimas
sukėlė Arabų Pavasarį.

Konteinerių gaisrai buvo įprasti ten,
kur gyvenau. Nepamenu,
ar ketinau sukelti ugnį, ar
kaip planavau ją apsaugoti.

Po alaus Ramaloje, ji mus nuvežė
prie uolos be jokių užtvarų.
Sutemo, dangus
buvo pilkas levandų dryžiais. Uolėtas kalnas

atrodė kaip Džebel Kuruntulas,
kur Velnias gundė Jėzų
keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.
Mesk save žemyn, – tarė Velnias, –

ir pažiūrėk, ar pagaus tave angelai.
Žvelgdama pro langą, ji man pasakė,
kad apvertė savo seną automobilį
į krūmynais apaugusį slėnį apačioje

ir išsigelbėjo tik su nedideliais sužalojimais,
kuriuos priskyrė girtumui,
kad jos kūnas apvirto kartu su automobiliu.
Jai dvigubai pasisekė, sakė ji.

Bakas buvo beveik tuščias.
Jos ranka lengvai laikė vairą.
Jos akys buvo stiklinės. Žvilgtelėjau
į prietaisų skydelį: Bakas vėl buvo pilnas. ]]> Sat, 30 May 2026 15:38:03 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262269.html http://rasyk.lt/kuriniai/262269.html girta tuja mėgina atsitiest
obuolys rieda apie saulę

kalbėti apie tai nei nekalbėti
dubenyje tik spiros
labai panašios į kūčiukus

nespalvota asilo beretė
miežinis šiaudas po ja
mano kalbos struktūra
styro iš po staltiesės

kalasi iš po jos it kulka
lekia į antaniuko galvą
likučiai nuvarva ant akordeono

o gal kardiofono?
jonynas yra fekalinės gerklos
ištrauktos ir pakabintos veidaknygėj

bendravau su visais
alchemijos kūrėjais
ir aptikau jų nepraustaburnystę
žinau kad žinau kad žino ir jie
menkystos bakterijų raugas
kopūstų sunkoje

abejoti neverta
mano kalba nukryžiuota
nes niekam neįdomi

ji atsilieka nuo mano proto
kuris yra per anxtyvas kūdikis
ir šio pasaulio triušių bus suėstas

visas kalėdas prakalbėjau
kaip man nelinxma tarpe pagonių

užtat turiu  progą kalbėti apie tai
tai mano geroji žinia

tai mano Evangelija jums
šiaudai ir staltiesės

žinau gailėtis neverta
cholesterinas kaip šerkšnas
nusėda sąnariuos

Jėzau Kristau atsiprašau
jei mano poezija
nepakankamai liudija tave ]]> Sun, 28 Dec 2025 03:07:34 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261202.html http://rasyk.lt/kuriniai/261202.html