http://rasyk.lt lt kitoks.lt Senovės išminčiai pabrėžė, kad tam tikri žmogaus charakterio bruožai yra būdingi tam tikroms gyvūnų rūšims. Šis sulyginimas dažniausiai yra asociacinio bei simbolinio pobūdžio, iliustruojantis tam tikrų visuomenių gyvenimo būdą, supratimą ir vertybes. Pavyzdžiui, Patriarchas Jokūbas savo sūnų Benjaminą sulygina su vilku. Net ir dabar, išvažiavus iš Jeruzalės į šiaurės rytų pusę ir patekus į Benjamino klano teritoriją, galima sutikti staugiančio vilko statulų – tai senųjų palaiminimų atgarsiai. Kai pamačiau šiuos vaizdus, neišvengiamai prisiminiau ir Geležinio Vilko simbolį Lietuvoje.
Tai nedidelė įžangą į temą, kurią apmąstčiau šiandien: kuo iš tiesų skiriasi asmenybės sutrikimą turintis žmogus, pavyzdžiui, psichopatas, nuo šaltakraujiško gamtos plėšrūno? Atsakymas atrodo akivaizdus – žmogus turi pasirinkimo laisvę, o gyvūnas veikia pagal savo rūšies užprogramuotą instinktinę programą.
Tačiau čia iškyla gilesnis klausimas: tarp ko ir ko žmogus renkasi? Ar rinktis elgtis pagal moralinius principus, ar leisti sau – nesipriešinant instinktams – pasiduoti tam, kur vedžioklybė ir gyvuliška prigimtis traukia? Čia slypi filosofinis paradoksas: jokia visuomenė negali egzistuoti be moralės, nes jos visiškas atsisakymas veda į savinaiką. Jei anuliuotume esminius moralinius draudimus (tokius kaip draudimas vogti, prievartuati ar žudyti), visuomenė suirtų. Kita vertus, šiuolaikinė Vakarų kultūra vis dažniau oficialiai deklaruoja moralinį reliatyvizmą ir subjektyvumą kaip pagrindinį pliuralistinės visuomenės egzistavimo principą.
Dėl to kyla pagrįstas nerimas, kad Vakarų civilizacija pamažu silpnina savo pamatus, užleisdama vietą tradiciškesnėms, griežtesnėms struktūroms, pavyzdžiui Europa tampa Islamistine. Istorija rodo, kad kultūros, praradusios savo vidinį dvasinį stuburą ir paskendusios moraliniame nuosmukyje, anksčiau ar vėliau praranda dominuojančią poziciją.
Antroji opi problemos pusė – moralinių ribų išklibinimas atveria kelią psichopatams. Šiuolaikinėje visuomenėje moralė ir empatija dažnai nuvertinama, paverčiant jas tik subjektyvaus pasirinkimo reikalu. Psichopatas iš esmės yra grobuonis, kuris atmeta bendrą moralinę sistemą, vadovaudamasis cinišku principu, kad jokia universali moralė neegzistuoja, o pasaulyje valdo tik stipriausieji, besinaudojantys morale kaip įrankiu silpnesniems valdyti.
Šią taisyklę matome per visą žmonijos istoriją. Pavyzdžiui, Rusijos prezidentas V. Putinas sukėlė karą, nusinešantį tūkstančius gyvybių, parodydamas visišką abejingumą pasekmėms. Analogiškai, didžiosios valstybės dažnai vadovaujasi grynos galios (realpolitik) logika, kurioje žmogiškoji gyvybė tampa tik statistika. Šis dėsningumas gyvuoja nuo seniausių laikų: imperatorius Vespasianas ir jo sūnus Titas, kariaudami Judėjoje ir sugriaudami Jeruzalės šventyklą bei pražudydami daugybę gyvybių, pirmiausia siekė imperinės garbės ir iždo papildymo. Tai – tikrieji stambūs žmonijos istorijos plėšrūnai.
Tai išlieka giliu subjektyviu apmąstymu apie žmogaus prigimtį, galią ir amžiną įtampą tarp instinkto bei moralės. ]]> Sun, 9 Aug 2026 04:56:40 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262745.html http://rasyk.lt/kuriniai/262745.html
Vajos laidotuvės vyko be skubos. Tai buvo pirmas ženklas, kad gentis dar gyva. Kūnas buvo parneštas ir atiduotas žemei taip, kaip dera vadui, bet niekas nebandė to paversti istorija. Nebuvo pasakojimų. Nebuvo palyginimų. Nebuvo žodžių, kurie galėtų kažką užpildyti. Aš stovėjau kiek atokiau ir stebėjau ne patį veiksmą, o tai, kaip žmonės jame laikėsi: pečiai nuleisti, rankos ramios, žvilgsniai nepakelti.
Tai nebuvo tas pats, kas su Puka. Ne todėl, kad Vaja būtų buvęs svarbesnis. O todėl, kad jis buvo tas, kuris laikė gentį kaip visumą. Dabar ta visuma buvo atiduodama žemei kartu su juo.
Po to visi tiesiog liko. Kurį laiką niekas dar nesiskirstė. Ugnis degė tyliai. Net vaikai nejudėjo, lyg būtų išmokę naują taisyklę be žodžių. Aš jaučiau, kaip randas ant rankos tvinksi ne skausmu, o tuo pačiu ritmu, kuriuo plakė visa gentis – lėtai, giliai, per daug sąmoningai.
Susirinkimas įvyko tik kitos dienos popietę. Visi jautė, kad reikėjo laiko, jog Vajos nebuvimas taptų tikras.
Maja stovėjo centre. Ne todėl, kad norėjo. Todėl, kad daugiau nebuvo kam. Jo veidas buvo tamsesnis nei įprastai: ne nuo purvo, o nuo nuovargio, kuris jau nebėra fizinis. Kai jis prabilo, balsas buvo tylus, bet tvirtas. Jis nekėlė akių – kalbėjo faktais.
– Mes radome juos ne ten, kur tikėjomės, – pasakė jis. – Jie žinojo, kad Vaja ateis kalbėtis. Jų vadas išėjo į priekį pats pirmas. Jis buvo be ginklų rankose. Jis sakė, kad už du jo žmones atėjo laikas atiduoti kainą.
Aš pajutau, kaip kažkas susitraukė po mano šonkauliais.
– Vaja nesiėmė kovos, – Maja trumpam nutilo. – Jis sakė, kad gentis dar gali gyventi be kraujo. Kad žemė dar turi balsą, – Maja pagaliau pakėlė akis. – Šiaudinių vadas to negirdėjo. Jis tik pakvietė Vają į dvikovą kumščiais ir mūsų vadas priėmė iššūkį. Kova buvo be taisyklių, todėl buvo greita. Vaja buvo stiprus ir ištvermingas, nepasidavė iki paskutinio atodūsio. Ir manau, kad būtų laimėjęs, bet paskutinę sekundę Šiaudinių vadas prarado kovotojo garbės kodeksą ir išsitraukęs iš už bato peilį, perpjovė mūsų vadui gerklę.
Tyla po šių žodžių nebuvo staigi. Ji nusileido lėtai, tarsi būtų buvusi visada, tik dabar pagaliau visi ją išgirdo. Niekas nesušuko. Niekas nepaklausė kodėl. Tas klausimas jau buvo per vėlus.
Aš pažvelgiau į Takodą.
Ji stovėjo šiek tiek atokiau nuo kitų, rankos sunertos priekyje, nugara tiesi. Jos žvilgsnis nebuvo nukreiptas nei į Mają, nei į žemę. Ji žiūrėjo kažkur per žmones, per ugnį, lyg matytų vietą, kurios dar niekas kitas nemato. Tai buvo kūno kalba, kurios negalima supainioti. Sprendimas jau buvo priimtas. Tik dar neįvardintas.
Mano skrandis susitraukė. Ne iš baimės. Iš supratimo, kad tai, kas ateina, nebebus lėta. Kad Vajos laikymas baigėsi. Kad dabar gentis turės judėti be žmogaus, kuris mokėjo sustabdyti. Aš norėjau prieiti prie Takodos ir paklausti, bet supratau, kad dabar klausimai būtų netinkami.
Susirinkimas baigėsi be žodžių. Žmonės tiesiog išsiskirstė. Ne todėl, kad viskas būtų aišku. O todėl, kad aiškumo dabar niekas nebeturėjo.
Aš likau stovėti dar akimirką. Klausiausi, kaip ugnis spragteli. Kaip kažkur naktis pradeda judėti. Kaip mano kūnas įsimena dar vieną tylą. Tai buvo pabaiga. Ir kartu – vieta, nuo kurios viskas bus daroma kitaip.
Praėjo savaitė. Gentis bandė kvėpuoti įprastu ritmu, dirbti įprastus darbus, tačiau niekas negalėjo apsimesti, kad nieko neįvyko. Praradome Puką. Dabar netekome ir savo vado – tai keičia mus visus be išimties.
Takoda stovėjo ne ten, kur stovėdavo Vaja. Ji stovėjo truputį šone, tarsi dar tikrintų, ar žemė po kojomis laikys. Rankos buvo nuleistos, bet pirštai suspausti – ne iš baimės, o iš pastangos neišbarstyti to, ką ketino pasakyti.
Gentis jau buvo susirinkusi. Visi jautėme, kad dabar bus pasakyta kažkas, kas pakeis ne dieną, o kryptį.
Aš atsisėdau tarp kitų moterų. Mano ranka instinktyviai prispaudė randą ant dilbio. Pajutau neįprastą dilgčiojimą ir šiek tiek susiraukiau, tačiau niekas to nepastebėjo.
– Aš ilgai galvojau, – Takoda prabilo. Jos balsas buvo žemas, bet ne tvirtas. – Ir aš nežinau, ar tai teisingas sprendimas. Bet žinau, kad jis – mano.
Kažkas nejučia įkvėpė giliau. Kažkas nuleido galvą. Aš pajutau, kaip manyje kažkas susitraukė – ne iš baimės, iš nuojautos.
– Rezervatas nebelaiko taip, kaip laikė anksčiau, – tęsė Takoda. – Jūs visi tai matote. Plėšrūnų daugiau nei prieš metus. Jie ateina arčiau. Ne todėl, kad drąsesni. Todėl, kad patys alkani, – ji mostelėjo ranka į tolumas, ten, kur prasideda miškai. – Medžioklė tapo reta. Druskų kasyklos senka. Žemė sausesnė. Derlius menkesnis. Mes tai vadiname ciklu, o ciklas turi pabaigą. Ir aš matau, kur tai veda.
Ji trumpam nutilo, tarsi leisdama žodžiams patiems susėsti į vietas.
– Artėja badas, – pasakė ji tiesiai. – Dievai nusisuko nuo mūsų, nes mes juos apleidome.
Gentis tylėjo. Ne iš nesupratimo. Iš pritarimo.
– Vaja tai matė, – Takodos balsas vos pastebimai sudrebėjo, bet ji nenuleido akių. – Jis turėjo planą. Jis turėjo daugybę jų, – ji įkvėpė giliau. – Jeigu jam kas nors nutiktų... – ji nebaigė sakinio. To ir nereikėjo. – Aš turėjau tapti vade.
Dabar visi žiūrėjo į ją.
– Aš turiu teisę tai padaryti, – pasakė Takoda. – Ir žinau, kad kai kurie iš jūsų to tikėjotės. Gal net norėjote, – ji nuleido akis į žemę. Tik akimirkai. – Bet aš to nenoriu, – tai nuskambėjo tyliai ir smogė stipriau nei šauksmas. – Ne todėl, kad bijočiau, – tęsė ji. – Ne todėl, kad nemylėčiau genties. O todėl, kad vadovauti dabar reiškia vesti jus į vietą, kurios aš nematau. Aš nematau kelio, kuris mus išgelbėtų būtent šitoje vietoje. Be Vajos ši vieta mirusi.
Ji pakėlė galvą.
– Baltieji neatsitrauks. Jie nenusiramins tol, kol nesulygins mūsų su žemėmis. Jie jau seniai nebemato mūsų kaip žmonių. Tik kaip kliūtį. Klaidą, kurią reikia ištaisyti. Ir aš nebematau prasmės stovėti vietoje, laukdama, kol mus išnaikins, – Takodos žodžiai krito sunkiai, bet tiksliai. Kaip akmenys, kuriuos seniai nešiojosi savyje. – Todėl aš sakau taip, – tęsė ji. – Kas nori likti – gali likti. Kas nori išeiti – išeikite. Aš jūsų nesulaikysiu. Aš nekursiu naujo vado. Ir pati tokia nebūsiu.
Ji trumpam užsimerkė.
– Aš... – jos balsas suvirpėjo, bet ji jį suvaldė. – Aš išeinu.
Šitie du žodžiai pakibo ore. Niekas nepuolė prieštarauti. Niekas nesiūlė rinkti naujo vado. Niekas neklausė kas tada – tai buvo baisiausia dalis. Gentis tylėjo. Ne todėl, kad neturėtų ką pasakyti. Todėl, kad suprato: nėra atsakymo, kuris visus išgelbėtų.
Aš žiūrėjau į Takodą ir staiga supratau, kas man kėlė nerimą nuo pat pradžių. Ji jau buvo priėmusi šį sprendimą ne šiandien. Ne po Vajos mirties. Ji jį nešiojosi ilgiau. Ir dabar tik leido jam tapti girdimam. Jos pečiai buvo tiesūs, bet akys... ieškojo ne pritarimo. Ieškojo leidimo.
Aš nežinojau, kas nutiks rytoj. Nežinojau, kas liks, o kas išeis. Kas subyrės tyliai, o kas dar bandys laikytis. Žinojau tik viena: nuo šios akimirkos gentis nebebuvo laikoma viena ranka. Ir tas laisvumas gąsdino labiau nei bet koks priešas.
Iš pradžių žmonės pradėjo perrinkti daiktus. Ne garsiai. Be nurodymų. Be ženklų. Kažkas padėjo puodą, kuris jau seniai buvo įskilęs. Kažkas paliko kilimą, ant kurio miegojo vaikai. Kažkas ilgai laikė rankoje strėlę ir galiausiai įsmeigė ją atgal į žemę, tarsi pasakydamas: čia jai vieta.
Arkliai buvo šeriami ramiau nei įprastai. Be skubos. Be švilpimų. Vaikai nebuvo skubinami, tačiau ir patys nebeišdykavo. Jie slankiojo arčiau motinų, arčiau balnų, tarsi jausdami, kad netrukus teks rinktis, ką laikyti už rankos.
Aš visą tą laiką buvau savo palapinėje. Gulėjau ant žemės, klausiausi, kaip keičiasi garsai. Kaip ugnys gęsta anksčiau nei vakarais. Kaip balsai tampa trumpesni. Kaip nebeklausiama ar jau pasiruošę, o tik sakoma mes tuoj.
Niekas pas mane neatėjo. Ir tai buvo teisinga. Vėliau, kai pagaliau išlindau iš palapinės, pastebėjau, kaip Takoda padeda rišti ryšulius, palaiko vaiką, kuris pavargo, pasako moteriai, kad gali palikti pusę – nieko neatsitiks. Ji nekalbėjo ilgais sakiniais. Tik tiek, kiek reikėjo, kad viskas vyktų.
Zinjia nežiūrėjo į mano pusę. Maja ir Antinanco tikrino diržus. Adahis paskutinį kartą nuėjo ant dvasių kalno, kur anksčiau buvo atliekami ritualai, apeigos, kur buvo laidojami mirusieji. Jis grįžo tik po daugybės Misisipių.
Kai pirmieji išjojo, nebuvo nei dainos, nei gesto. Tik ratų girgždesys, tik kanopos, tik dulkių kvapas, kuris pakilo ir greitai nusėdo. Tie, kurie liko, stovėjo. Tie, kurie išvyko, neatsisuko atgal.
Aš turbūt buvau vienintelė, kuri su savimi nieko nepasiėmė, išskyrus odinį krepšį per petį. Man reikėjo išsinešti ne daiktus, o save.
Takoda laukė. Ji sėdėjo ant žirgo, bet laikė pavadį rankoje, lyg dar nebūtų apsisprendusi. Kai paskutiniai gentainiai pajudėjo, ji nuleido galvą, trumpam užsimerkė ir tarė:
– Aš dar čia pasiliksiu. Noriu matyti, kaip jūs išvykstate.

...

Kai rezervatas liko už nugaros, kelias kurį laiką buvo tylus. Tik žolė, tik žirgų alsavimas, tik ritmas, kuris nešė kūnus tolyn. Tačiau visai netrukus gentainiai išsiskirstė į skirtingas pasaulio puses ir aš likau visiškai viena.
Jojau mechaniškai. Ir tik po labai ilgo laiko sustojau kažkur laukymėje, kur žinojau, kad yra tarp Morisonų rančos ir Mudfordo.
Sustojau ne todėl, kad kas nors mane sustabdė. Todėl, kad kūnas nebegalėjo pakelti naštos, kurią nešiau su savimi nuo Pukos mirties.
Nulipau nuo žirgo ir paėjau šiek tiek toliau. Žolė siekė blauzdas. Dangus buvo per platus. Viskas buvo per daug atvira. Atsiklaupiau. Ir tada leidau sau pravirkti.
Verkiau ne garsiai. Ne taip, kaip verkia vaikai. Verkiau taip, kaip verkia kūnas, kuris per ilgai buvo laikomas. Ašaros bėgo be ritmo, be prašymo, ir be žodžių. Kvėpavimas trūkinėjo. Krūtinę skaudėjo ne nuo skausmo, o nuo per daug sulaikyto oro.
Verkiau dėl Pukos. Dėl Vajos. Dėl to, kad Káyona liko be savo žmonių. Dėl to, kad aš išėjau. Ir dėl to, kad pasilikti nebegalėjau.
Kai atsistojau, ašaros jau nebekrito. Tik perštėjo akis. Randas ant rankos pulsavo – tyliai, lyg primindamas, kad kai kurios vietos gyja ilgiau nei keliai.
Žiūrėjau, kaip šviesa slenka per lauką, kaip šešėliai ilgėja, bet negrėsmingai – tarsi žemė pati lėtėtų kartu su manimi. Mano galvoje niekas nekalbėjo garsiai. Vardai negrįžo. Vaizdai nešoko prieš akis. Viskas buvo tylu taip, kaip būna po to, kai jau viską išgyvenai, bet dar nespėjai suprasti.
Žemė dar buvo šalta po nakties, kai atsikėliau. Rytas kilo lėtai, be skubos, tarsi pats nenorėtų manęs išleisti. Rasa laikėsi ant žolių taip atkakliai, lyg būtų įsikibusi paskutinės galimybės likti.
Mėnulio žvaigždė stovėjo netoliese. Ji buvo nerami dar prieš man prieinant. Kilstelėjo galvą, prunkštelėjo tyliai, žengė žingsnį artyn, tarsi būtų bijojusi, kad dingsiu, jei nebus pakankamai arti.
Aš padėjau krepšį ant žemės. Jis buvo lengvas. Per lengvas visam tam, ką nešiausi savyje.
Priėjau prie jos ir delnu paliečiau kaklą. Ji buvo tokia šilta, tokia gyva. Pažįstama taip, kaip pažįstama tik tai, kas tave nešė, kai pats nebegalėjai eiti. Ji palenkė galvą, kaktą prispaudė man prie krūtinės stipriau nei įprastai. Lyg bandytų sulaikyti.
– Ne, mažute... – sukuždėjau, nors nežinojau, ar sakau tai jai, ar sau.
Ji nusišluostė šoną į mano petį, ir tada pamačiau – drėgmę jos akyse. Ne prakaitą. Ne rasą. Ašaros lėtai ritosi žemyn, palikdamos tamsesnes vageles ant kailio. Mano gerklė susitraukė taip staiga, kad trumpam nebegalėjau įkvėpti.
– Aš negaliu tavęs pasiimti, – pasakiau tyliai. – Kelionė bus ilga ir pavojinga jau net man. Nenoriu, kad mirtum. Noriu, kad gyventum.
Ji suprato. Aš tai jaučiau ne protu, o kūnu. Jos kvėpavimas tapo trumpesnis, bet vis dar neramus. Ji nenorėjo likti. Ji buvo pasiruošusi eiti paskui mane net į pasaulio krašto.
Aš apkabinau jos kaklą, prispaudžiau skruostą prie karčių. Jos kvapas – žemės, žolės, prakaito – buvo paskutinis dalykas, kuris dar laikė mane čia. Tada palenkiau lūpas prie jos ausies ir pradėjau kuždėti Matákų senąja kalba žodžius, kuriuos girdėjau vaikystėje, bet niekada nebuvau sakiusi garsiai.
Žodžius apie kelią, kuris niekada nesibaigia. Apie sielas, kurios atpažįsta viena kitą net tada, kai išsiskiria. Apie tai, kad paleisti nereiškia palikti.
Ji klausėsi sustingusi. Lyg kiekvienas skiemuo būtų rišęs mus ne mazgu, o pažadu, kuris neturi formos.
– Tu būsi laisva, – sušnibždėjau. – Tu rasi žolę, kuri tavęs lauks. Ir dangų, kuris nieko nereikalaus.
Aš atsitraukiau pirmoji. Tai buvo sunkiausia. Ji dar akimirką stovėjo nejudėdama, paskui palietė mane nosimi – trumpai, atsargiai. Tarsi įsimindama. Nukabinau nuo jos kūno visus ją varžiusius daiktus: diržus, pavadį, balną, viską, kas lakstant pievoje, jai trikdytų jos laisvę.
Už nugaros girdėjau jos kanopas. Ne bėgančias. Trypčiojančias vienoje vietoje. Ji garsiai, bet siaubingai gailiai sužvengė, lyg kviesdama mane atsisukti. Lyg prašydama sugrįžti, nepalikti jos. Bet aš turėjau žengti šį žingsnį. Nes jeigu būčiau sugrįžusi, būčiau niekada taip ir neišėjusi. ]]> Sun, 9 Aug 2026 09:45:50 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262747.html http://rasyk.lt/kuriniai/262747.html bet tu tokiom mažom
raidėm užrašytas
tavo stilius sunkus
ir kapotas
o gal kaip tik
lengvas ir gyvas
tavęs niekur nėra
bet tu viską girdi
tu electro ir jazz
French avantgarde
tu kaip Boris Vian
ir man plaučiuos
užaugo
lelijos ]]> Fri, 4 Oct 2019 10:37:02 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/244367.html http://rasyk.lt/kuriniai/244367.html bet tu tokiom mažom
raidėm užrašytas
tavo stilius sunkus
ir kapotas
o gal kaip tik
lengvas ir gyvas
tavęs niekur nėra
bet tu viską girdi
tu electro ir jazz
French avantgarde
tu kaip Boris Vian
ir man plaučiuos
užaugo
lelijos ]]> Fri, 4 Oct 2019 10:37:02 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/244367.html http://rasyk.lt/kuriniai/244367.html trešnės Tavo pusryčiams
saldžios ir šaltos ]]> Wed, 5 Aug 2026 09:38:33 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262709.html http://rasyk.lt/kuriniai/262709.html

TV


Nesibaigiančios vaizdų
ir garsų kaskados
prisipažink, sakau televizoriui

tu man rodai ką nori
ir slepi visa kas slapta



...


Dailė


Skambina kaimo lopelis
geras toks nekaltas
jį vadina ūkvedžiu

kartą prašiau šunį pašert
sklinda kalbos kad šuns konservus pats suvalgė

šuo dvi dienas
po gardą lakstė alkanas

lindo lindo ūkvedis
būtent taip - kreiptis trumpąja
jau gerus du metus
prašydamas meno
būtinai su beržiukais

maniau juokauja
bet ne tikrai norėjo beržiukų
ne pasvirusio kryžiaus
ne tvoros su lietuvaite

aš bent jau su šieno kupetom
būčiau prašęs

neseniai paėmė du
lyriškus akvarele tapytus paveikslus
žadėjo gerai atsilygint

šiuo bei tuo
vaistažolėm grybais lydekom
klausė ar sraiges teiktumės priimti

atsakiau kad ne
turiu įtarimą jog vaistažolės
jam nebepadeda
savotiškas toks

paskambino ir dudena

ryte ėjau prie bažnyčios
pas tokią bobą pirkt kiaušinių
tai ji vištų nebelaikanti

per pietus ėjau pas vieną bobą
vakare ėjau pas bobą
klausiu ar vištos jau atsirado
kad vėl pas tą pačią bobą ėjęs

jo sako atsirado
tik bobos nebuvo

norėjau už tapybą atsilygint
bet neradau
bobos nebuvo kiaušinių irgi

nieko tokio kitųkart sakau

kitų kartų irgi nebus
atsako

įdomūs tie kaimo kiaušingalviai
po šiai dienai
to įdomumo paslapties negaliu perprast



...


Artimos sielos


Galvoju kad dėl šio kaimo ypatumų
tarp manęs malūno
ir katalikų bažnės varpinės
atsirado ryšys

jau vis dažniau išgirstu -
vos šuniui suurzgus
sušnara dantračiai
neveikiančiame malūne

suskamba varpas
bevarpėje varpinėje
varpas nelyginant verpstė
toje varpų gaudykloje

tuomet imu girdėt
kojų bei rankų šiurenimą
palei liepas
atsiritantį nuo kapinių

šiu
šiu

šiuuuu... ]]> Tue, 30 Apr 2024 18:30:18 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/258212.html http://rasyk.lt/kuriniai/258212.html Siųstis KŽŽ čia.

Naujoji Žaidimų Žurnalistika - Nr. 1 Lietuvoje by Titas Žibikas

Už visus pamišėlius. Atskalūnus. Maištininkus. Triukšmadarius. Tuos, kurie mato dalykus kitaip. Tuos, kuriems nepatinka taisyklės. Ir tiems, kurie negerbia status quo. Galite juos cituoti, su jais nesutikti, aukštinti ar žeminti juos. Vienintelis dalykas, kurio nepajėgsite, – jų ignoruoti. Nes jie keičia pasaulį. Jie stumia žmonių rasę į priekį. Ir nors kai kurie mato juos, kaip bepročius, aš matau genijus. Nes žmonės, kurie yra pakankamai ekscentriški manyti, kad gali pakeisti pasaulį, yra tie, kurie jį keičia.

---

Šlovė (1) Autoriui ir jo (2) Kūriniui

Manau iki šiol, kad tekstų apie žaidimus kūrimas – pats maloniausias laiko praleidimas, nerealios atostogos... Septyniasdešimtųjų pradžioje Tomas Vulfas išleido antologiją, pavadintą „Naujoji žurnalistika“ – himną viskam, kas subjektyvu, asmeniška, unikalu amerikiečių žurnalistikoje. Šalin standartus, šalin taisykles, velniop visokias pretenzijas į objektyvumą... Būk sveikas, svaiginantis „Aš“! Įžymūs NŽ veikėjai – Kapotė, Meileris, Hanteris S. Tompsonas. Galima išskirti tris pagrindinius žaidimų „gonzo“ žurnalistikos principus. Pirmasis: žaidimai savaime yra labai stiprūs haliucinogenai, ir su jais reikia atitinkamai bendrauti. Jeigu Hanteris ir Meileris piktnaudžiavo įvairiais preparatais, kad pakeistų savo senąją, įprastą realybę ir rašytų apie ją unikaliu nepakartojamu stiliumi, tai su KŽ tas pats efektas pasiekiamas NEpanaudojant narkotikų. Kažkas jau yra išsakęs mintį, kad žaidimai – ne daugiau, nei skaitmeninis haliucinogenų analogas. Tačiau žaidimų žurnalizmas dabar – nuobodus apdulkėjęs mokslas, chemija, giliai prasmingai svarstanti, kokioms smegenų sritims koks preparatas daro įtaką. O aš siūlau aprašinėti tai, kas vyksta, kuomet visa šita chemija pradeda veikti, kuomet ji pradegina realybę aplink Tave...

Antrasis: bet koks, netgi labiausiai blogutėlis, žaidimas yra visavertis Paralelinis Pasaulis, Alternatyvi Realybė, buvimo kurioje pačiu faktu reikia žavėtis. Ir panaudoti kūrybos labui. Mes – nuotykių apybraižų apie keliones į Išgalvotas Vietas autoriai. Mūsų tikslas – aprašyti, kas vyksta tame keistame pasaulėlyje, kuris neegzistuoja nesant žaidėjo. Atkreipkite dėmesį, žaidėjo, o ne žaidimo! Išvyk gi į kelionę, ištyrinėk papročius, tradicijas, įsivelk į įdomią istoriją… O paskui, atsižvelgdamas į savo talentą, pateik tai žaidėjui. Pagrindinis kelionės užrašų ypatumas yra tai, kad juos įdomu skaityti, netgi jeigu Jūs neturite nė mažiausio noro eiti autoriaus keliais. Trečiasis teiginys: naujoji žaidimų žurnalistika privalo būti įdomi ir žmonėms, skaitantiems specializuotą spaudą, ir žmonėms, jos iš arti nemačiusiems. Draugą žaidime pažinsi. Tokia teisybė, taip viskas ir turi būti – turinys negali būti užgožtas, jis turi tik atsispindėti – ir, susidūrę su ja akis į akį, mes visiškai pripažįstame visą daugiataškiškumą, iki paskutinio taško. (Viskas sukasi ratu ir nuolat kartojasi. Kartais, kai gyvenime nuolat persekioja sutapimai, net susuka vidurius. Tai viduriavimas, tai skrofuliozė, veterinaro garbės žodis!)

---

TURINYS:

I. KŽ RECENZIJOS.
1. S. T. A. L. K. E. R. 2: Heart of Chornobyl
2. Microsoft Flight Simulator
3. Mafia: The Old Country
4. Sword of the Sea
5. Elden Ring: Shadow of the Erdtree
6. Despelote
7. Prison Architect
8. 80 Days
9. theHunter: Call of the Wild
10. DOOM (2016)
11. Disco Elysium
12. Dead Space

II. ANIME.
13. Absoliutus blogis: prakeikimas (Recenzija)
14. Šizofrenikas sociopatas: džiaugsmingas
Obludos autoportretas (MONSTER Interpretacija)
15. Dar vienas monstras (Naoki Urasawa, Ištrauka)

III. NUMERIO TEMA. Greitis ir Industrija
(Sim-reiseriai - Mūsų Redakcijos Pasirinkimai)
16. Gran Turismo 7
17. NFS Shift 2: Unleashed
18. DiRT Rally 2. 0
19. TrackMania Turbo
20. NFS Underground 2
21. V-Rally 4
22. F1 2010
23. Project CARS
24. Top Gear 2
25. GRID (2019)
26. Project CARS 2
27. Wreckfest
28. Race Driver GRID

IV. ESEISTIKA.
29. Metafizinis pamąstymas apie papeikimą
30. Pasisveikinimas su ginklais
31. Krūtys ir čiuptuvai. Japoniškoji patirtis

V. FIKCIJA.
32. Jaunieji kovotojai
33. Mafija: Prarastojo Rojaus Miestas
34. Hitmanas: Apsirengęs žudyti
35. Absoliutus Blogis: Nemezidis
36. Suzumiyos Haruhi Melancholija

VI. KNYGOS.
37. Doom Guy: Life in First Person
38. Štai taip Zaratustra kalbėjo
39. Neuromancer

VII. KOMIKSAI.
40. Iksmenai
41. Stebėtojų Lyga

VIII. POEZIJA.
42. Poezija yra šūdas
43. Perversinė Terorička
44. Laiškas Močiutei, parašytas 2 val. ryto,
su meile, Skullptura

IX. NUMERIO (PO) TEMĖ. Greitis ir Industrija
(Automobiliai - Mūsų Redakcijos Pasirinkimai)

X. TOP 10 Geriausios Visų Laikų KŽ Citatos

XI. XTRA LYGIS
45. Kodėl Betmenas Geresnis už Supermeną
46. Kai žinai, jog esi tiktai komiksų veikėjas: Deadpoolas
47. Vyras iš plieno, moteris iš servetėlės ]]> Sat, 18 Jul 2026 19:49:49 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262570.html http://rasyk.lt/kuriniai/262570.html patiekalą, kurio mane išmokė Senis.
Tai nebuvo sapnas, tačiau vizijos gardumas
leido peiliui – mėlynumo brūkštelėjimui –
kraujuojantį daiktą paversti skaidryne.
Su peniu visada reikia būti atsargiam.
Jį reikia marinuoti austrių padaže su krakmolu,
apšlakstyti imbiero sultimis, kad išvalytume
jo šlapimo kvapą – žuvies kvapą – itifalų,
kaip galbūt sakė Rimbaud – leisti spermos
likučiams fermentuotis su krauju ir žydryne
į vakaro dangų, tokį: kai penis pradeda be
perstojo verkti, iš pradžių tyliai, kaip
naujagimis, paskui garsiau, kol virtuvė
virsta traukinių stotimi, iš kurios Autorius
buvo atvežtas į artimiausią Rašykinę Mėsinę.
Penis žliumbia kaip kūdikis, kaip pamplys
rauda dėl savo noro – pamišęs penis yra
nekaltas. Penis nori susigrąžinti savo Autorių.
Taip, kaip vaikas nori savo motinos pieno.
Ir Autorius, be savo penio, ar jis vis dėlto
yra Autorius? Pusiau patinas? Ar jis išprotės
žiūrėdamas į mėnulį? Ar jis tarnaus Rašyko Adminams
kaip eunuchas pirmykščių dinastijų laikais?
Ar jis seks paskui gazuotą negyvų žuvų kvapą,
pro pievą, pro urzgančius miškus, kad pasiektų
juodą upę ir stebėtų vandens tėkmę. Stebėkite
žuvų adatas, šeriančias upelį, ir linkėkite,
kad viena iš jų būtų jo lytinis organas. Penis
mano rankoje yra storas ir simbolinis, kažkas,
ko negaliu iki galo suvokti. Įtaisas be savo
proto paslaugos, kaip tai veikia? Kaip, vardu
Dievas, protas gali pakęsti prarasti dalį
savo formos ir suvokti šį praradimą kaip mintį?
Mintis apie penį, būdama ne kas kita, nėra penis.
Kaip mano Senis kartą matė mane su mergaičiuke.
Kaip ji pasakė „ne“. „N“, einantis prieš „e“ chorą,
yra tarsi kastracija, kuri atskyrė mane nuo jos.
O, ar aš vis dėlto esu tas penis, kurį mano Senis
kadaise prarado? Skubėjau grįžti į savo kambarį,
visą popietę praleidau nuogas prieš veidrodį ir galvojau,
kad nesu gražus, maniau, kad ji teisi, ne, negaliu
mylėti šio berniuko priešais save. Ir gailėjausi,
kad jis iš viso gimė. Dabar matau, kaip Autorius,
sutrikdytas uždraustos minties, svirduliuoja link
tos upės, poruojasi su tirpstančiomis nimfomis –
Hermis tampa Hermafroditu, kurio alyvine spalva
aptrauktas kūnas, androginiškas ir nuostabus,
kadaise nuskendo ir iškilo iš bešaknio vandens.
Ir matau, kad pieva už virtuvės yra violetinė,
užkrečianti kastracijos tinktūros bala. Varpa,
apgaubta mano rankose, sena ir pavargusi, tarsi
vaisius, besisukantis atgal į anoniminę gimdą. ]]> Fri, 10 Jul 2026 18:53:43 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262528.html http://rasyk.lt/kuriniai/262528.html - Išsipūsk snarglius.
Ir išėjo į tarnybą tarnauti tėvynei. Autobusų stotelėje jį pasitiko tyla. Taip visuomet būdavo, kai pasirodydavo septynios trisdešimt. Žmones sąmoningai ar ne veikė jo tarnybinė forma, net karštą vasaros dieną elegantiškas kostiumas, balti marškiniai ir kaklaraištis, nepriekaištingai nuvalyti batai. Apynaujai, jis niekada nesunešiodavo batų iki išsiklaipymų ir nusitrynimų, iki nusidėvėjimo. Tai būtų neetiška arba bent jau nesolidu.

Taigi visa stotelė pagarbiai tylėjo, nes kiekvienas neatsargiai ištartas žodis galėjo AD būti neteisingai suprastas ir visuomenės dalis, kuri priklausė stotelei, gal vienaip ir kitaip pajustų to pakalbėjimo neigiamas pasekmes, tad geriau susilaikyti bent kol kas nuo nuomonės reiškimo vienu ar kitu klausimu.
Troleibuse senutė AD užleido vietą prie lango. AD atsidėkodamas linktelėjo ir įsispoksojo į miesto panoramą, kuri nevalingai ritosi iš galo į priekį, nes AD sėdėjo nugara važiavimo krypčiai.

Troleibuse buvo mirtina tyla, visi susilaikė nuo pokalbių idant nevalingai neišsprūstų netinkama mintis arba frazė, kuri galėtų būti kokių nors tarnybų palaikyta melu, dezinformacija ir užtrauktų tokiam neatsargiam piliečiui baudžiamąją atsakomybę pagal naujai priimtą įstatymą. Niekas nežinojo, kas yra jo bendrakeleivis, o AD su savo išsiskiriančia išvaizda apskritai varė žmonėms siaubą. AD gi irgi bijojo atsiliepti į skambutį, kuris vibratoriumi tiesiog draskė vidinę švarko kišenę, nes pirma, nespėjo išklausyti rytinių žinių ir nežinojo, kas vyksta pasaulyje ir kokios oficialios pozicijos laikosi jo šalies vadovai, jeigu kur nors kas nors dedasi, antra, ir tai susiję su pirma, nežinodamas situacijos AD gali kažkaip netinkamai išsireikšti pokalbyje ir, neduok Dieve, pasakyti savo matymą girdint visam troleibusui, net jei jis kalbėtų ir pašnibždom, vis tiek visi ištempę ausis klausysis, ką pasakė atsakingas žmogus, gal net kažkokių struktūrų darbuotojas, o, be to, troleibuse gali būti ir šnipų, kurie pasiųsti sekti visuomenės nuomonę, todėl kalbėti šiais laikais išvis pavojinga, ir AD nepastebimai delnu vis suduodavo į vidinę kišenę, maždaug: “Na nutilk tu pagaliau”.

Toks buvo AD rytas. ]]> Thu, 30 Jul 2026 07:33:58 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262649.html http://rasyk.lt/kuriniai/262649.html kad šlamėtų čia liepa
šituose žodžiuose

trisdešimt antroji mano vasara
(kai pagalvoji, kiek daug)

šiapus

ar mes susitiksime
pasikalbėsime, ten

ten, kur
tamsa, kiek neakys užmato,
negalėsiu paliesti tavęs

ir bus
ta pati
tapati
nelaisvė

visur – skylė arba
amžinybė graži ]]> Tue, 8 Jul 2008 16:01:10 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/135942.html http://rasyk.lt/kuriniai/135942.html