http://rasyk.lt lt kitoks.lt mano galvoje
galėtų mokėt nuomos mokestį
(arba susirast butą)

dar naktimis galėtų nesapnuoti,
kad tranko duris
kad bijo tamsos
kad yra gyvi

tegul nedaro bangų plaukuose
neturiu žuvų
nesergu žuvimis

tegul tie balsai
mano galvoje
patyli
galiu iškęsti
labai daug tylos
bet ne jų pokalbius
apie orą, anūkus ir daržoves

kartais sulaukia svečių
baltų chalatų šešėlių
kurie nori dėmesio
ir arbatos
ir ilgų pokalbių


balsai mano galvoje
neegzistuoja
tačiau kartais
jie leidžia
man rėkti 

* Paveikslas iš D. Kondrataitės paveikslų ciklo „Deimantiškės“ ]]> Tue, 5 Dec 2006 19:24:42 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/101678.html http://rasyk.lt/kuriniai/101678.html pečiais – tokį mane pirmąkart nulipdė žmona;
mane, įrodžiusį, kad Paukščių Takas – tik dar viena galaktika

tarp tų miglotų dėmių, lekiančių pašėlusiu greičiu drauge su kitomis
pagal dėsnį, konstantą ir laiką, nešantį mano vardą:
Pešendeil – greta Niutono, Koperniko, Galilėjaus.

Visai neblogai berniukui iš Ozarko fermos, išvykusiam į Oksfordą
su „Rodžio“ stipendija, apsivilkusiam tvido švarką ir prabilusiam
taisyklinga karališkąja anglų kalba – lyg būtų augęs Anglijos provincijoje.

Astronomija, galiu paliudyti, – tai tolstančių horizontų istorija,
nors manieji dažnai atsiveria vakarienėmis su Stravinskiu,
Fairbanksais ir – tikras meistriškumo šedevras – netikėtu pasirodymu

„Oskarų“ ceremonijoje: prožektoriai, plojimai, visas dangus, dėl judėjimo
link manęs nusidažęs melsva spalva. Visgi – nėra nieko svaiginančio už naktis
Vilsono kalne: akis prie teleskopo, rusenantis bruknių medienos pypkės dubenėlis,

Humasonas prie spektroskopo, fiksuojantis šviesos pokyčius –
tas pats žmogus, kuris anksčiau dirbo mano mulų varovu. Jo įpročiai –
pokeris ir stiprus viskis – išbando sielą, bet savo darbą jis atlieka genialiai.

Keista ir tai, kad tas kunigėlis, užsukęs pas mane prieš daugelį metų,
išvedė ūkų radialinius greičius
dvejais metais anksčiau už mane (nors pasitikiu tik duomenimis) –

kaip ramiai ir patenkintai jis reagavo į Einšteino žodžius:
Tai - gražiausias kada nors girdėtas pasaulio sukūrimo paaiškinimas.
Taigi laikrodžiai sukasi atgal kartu su erdve – kamera, veiksmas, šviesa. ]]> Sat, 12 Sep 2026 10:21:39 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263024.html http://rasyk.lt/kuriniai/263024.html monetas skaičiavęs varines
tu neskubėki sibiro kirpėjau
variokai jau manam delne

iš prūsų žemės prūsų žemėn
smaragdo sienos kurioje
gyvi išlikę taria amen
vienas kitam stovėdami šalia

dar liko proto bet mąžta sparčiai
ten kur neūžia aviliai
valkatos krepšiais švytruoja karčiai
akiduobes tuščias paliję
iš jų iššokę rieda obuoliai

žmogus išeina iš tavernos
koks jo tikslas o akyse ryžto tiek?
viršum mūsų lėktuvai skrenda
nebodami tamsios nakties

vaškas tebelaša iš snapo
taip antspauduojami laiškai
nors niekas nieko nesuprato
rašau paskutinį žodį tau

pakaks nes jau ir taip
prirašyta nemažai

pavasariais jazminai žydi
rudenys pilkesni viens už kitą
nebeprašvinta niekados
jei tau atneštų laišką šitą
dėkingas būsiu kad mane skaito
dar kas nors ]]> Sat, 14 Nov 2020 19:11:18 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/248649.html http://rasyk.lt/kuriniai/248649.html
Po karo daugelio vyrų veidams trūksta dalių: akies, nosies, burnos.

Vienas gydytojas panaudoja vyro šonkaulį, kad sukonstruotų naują žandikaulį.

Jį vadina vyru, kuris taiso veidus.

Kūnas gali likti sveikas apkasuose, bet kas gali kartais atsispirti pagundai pažvelgti į paukščius?

Galbūt ištrūksti gyvas, bet tavo veidas amžinai nešioja tai, kas prarasta.

Veidus taisantis vyras gali suteikti tau kažką panašaus į veidą.

Dabar matai tik nusisukančius veidus.

Kulka sužeidžia tiesia linija, bet skeveldros yra plunksninės: jos surenka nešvarumus.

Paukščiai, lengva pamiršti, yra purvini; mažas paukštelis kraujyje gali tave nužudyti.

Kvadratas apskritime, aukso pjūvis, simetrija, sakoma, daro veidą gražų.

Paukščiai turi dvi akis, dvi kojas ir du sparnus, bet kareivio veidas yra pusiau čia, pusiau ore.

Veidrodžiai gali psichologiškai žaloti paukščius.

Paukščiai yra teritoriniai.

Paukščiai vis grįžta prie fontano, kad patikrintų tą vieną paukštį po vandeniu.

Parke netoli ligoninės vyras, kuris taiso veidus, kai kuriuos suolus nudažo mėlynai.

Mėlyni suolai skirti vyrams, kurių veidai neatpažįstami.

Mačiau paukštį užpuolusį langą.

Jei nenorite matyti gyjančio žmogaus, pažiūrėkite į dangų.

Kodėl dangus mėlynas?

Simetrija: linija, nubrėžta nuo saulės per zenitą iki „antisaulės“.

Kaip ir skeveldros, šviesa išsisklaido. ]]> Fri, 11 Sep 2026 13:20:15 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263022.html http://rasyk.lt/kuriniai/263022.html monetas skaičiavęs varines
tu neskubėki sibiro kirpėjau
variokai jau manam delne

iš prūsų žemės prūsų žemėn
smaragdo sienos kurioje
gyvi išlikę taria amen
vienas kitam stovėdami šalia

dar liko proto bet mąžta sparčiai
ten kur neūžia aviliai
valkatos krepšiais švytruoja karčiai
akiduobes tuščias paliję
iš jų iššokę rieda obuoliai

žmogus išeina iš tavernos
koks jo tikslas o akyse ryžto tiek?
viršum mūsų lėktuvai skrenda
nebodami tamsios nakties

vaškas tebelaša iš snapo
taip antspauduojami laiškai
nors niekas nieko nesuprato
rašau paskutinį žodį tau

pakaks nes jau ir taip
prirašyta nemažai

pavasariais jazminai žydi
rudenys pilkesni viens už kitą
nebeprašvinta niekados
jei tau atneštų laišką šitą
dėkingas būsiu kad mane skaito
dar kas nors ]]> Sat, 14 Nov 2020 19:11:18 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/248649.html http://rasyk.lt/kuriniai/248649.html
STANIS (tyloje; sau): „Tai tas pats jausmas, kurį pajaučiau gatvėje prie gamyklos… (Žvilgsnis į ŠIZO, kurio kūnas mirguliuoja; užmerkia akis, pateliūškuoja puoduką, gurkšteli.) Jis ten buvo. (Nukreipia akis į šoną.) Taigi, jis – sustiprintojas…? Kodėl jis nieko nedaro? Ar jis tik stebi mane…? (Šešėlis krenta ant ŠIZO veido.) Neatrodo, visgi, kad jis čia manęs nužudyti… Kas, velniai rautų, jis per vienas? ”
KARLI (padėdama dar vieną puoduką ant stalviršio): Prašom, baro sąskaita. Ar ketinate sėdėti taip tyliai amžinai? (Atplėšdama cigarečių pakelį; pasisukdama į ŠIZO.) Mūsų akiniuotasis draugai, atrodo, pasiryžęs daryti tą patį… Taip blogai, tarsi būčiau čia viena.
STANIS: … Gerai sakote. Taigi… Ar turite šeimą?
KARLI (ištraukdama cigaretę): Ką? (Dėdama į burną, prisidegdama.) Ak… Taip, turiu. Savo tėvus ir brolį…
STANIS: Ir jūs gyvenate kartu?
KARLI (iškvėpdama dūmus): Taip, municipaliniuose apartamentuose. Mes keturiese apleistame bute, su dviem miegamaisiais, valgomuoju ir virtuve. Gan ankštoka, todėl mama vis sako man, kad susirasčiau vyrą ir išsikraustyčiau.
STANIS: Ak… Turbūt sunku.
KARLI: Ne, nelabai. Aš myliu savo šeimą. Ypač savo mažylį broliuką. Jis lanko vidurinę. Jis mano, kad man reikia šiek tiek erdvės… Todėl dažnai palieka kambarį man vienai ir mokosi laiptinėje. O aš atnešu šiek tiek pinigų namams ir padedu rūpintis šeimos buitimi. Galima sakyti, kad, dabar, man gan patinka mano gyvenimas. (Pauzė.) Bet, karts nuo karto, mane jis išvargina. Tiesiog taip nutinka. Praeitą savaitę, vienas iš mano kaimynų mirė. Jo žmona nudūrė jį… Jis buvo gan malonus, kai neprisilakdavo kaip šuo… Bet, koks skirtumas. Nenorėjau prabilti apie jo mirtį. Kai buvau jauna, žaisdavau su juo. Vis dar pamenu vieną įvykį… Mes iškėlėme pikniką. Tiesiog susiradom pastatą ir įėjom į jį. Buvo tamsiau už juodžiausią dervą… Oras šaldė iki kaulų smegenų. Ir saulė švietė per rožinį langą. Visos skirtingos vitražo spalvos… Buvo gražu. Nežinau, kiek laiko ten stovėjau, maudydamasi šviesoje. Tuomet supratau, kad esu viena. Visi kiti dingo… Ir kas, po to, man nutiko, nepamenu. Nepamenu nieko, tik šviesą. Kartais pasmalsauju, ar tai nebuvo tik sapnas. Galbūt aš pamačiau tai paveikslėlyje ir sumaišiau su realiu gyvenimu… (STANFORDAS išsitraukia cigaretę, prisidega. Tyla.) Įdomu, kodėl pagalvojau apie tai… Jis dabar negyvas… Nors nesvarbu… Turbūt.
STANIS: Užjaučiu.
KARLI: Gal būtų geriau… Jeigu tai būtų buvęs sapnas, jeigu tas langas nebūtų buvęs tikras. Galų gale… (Melancholiškai šypteli.) Realybė mūsų niekada nepatenkina, ar ne? Kai sapnas tampa tikrove, jis sugadinamas. Todėl sapnai turėtų likti sapnais… Ar taip nemanote?
STANIS (pakelia nuleistą galvą): … Tikriausiai… Taip geriausia…
KARLI: Ei… Tai jūsų pirmas apsilankymas čia… Ar ne? Jaučiuosi taip, tarsi… Jau esu su jumis kalbėjusi. (Pasirėmusi smakrą ranka, alkūnė ant prekystalio.) Įdomu, kodėl--
ŠIZO pakyla. STANFORDAS pažiūri į jį. ŠIZO sumoka.
KARLI: Jau išeinate? Troškinys beveik baigtas…
ŠIZO: Manęs laukia… Šioks toks darbas. Man ilgiau nebereikia laukti… Suprantate? Na, turbūt nesuprantate.
KARLI (pakeldama puodo dangtį; sutrikusi): N-na… Geriausios kloties jūsų darbui…
ŠIZO sportbačiai, praeidami pro STANFORDĄ, aidi per grindinį.
Girdisi kaitinamo troškinio burbuliavimas.
STANIS: Turėčiau keliauti ir aš.
KARLI: Ką? Kodėl!? Turbūt juokaujate, ar ne?
STANIS: Turiu kai ką nuveikti.
KARLI: Argi neketinote susitikti su kažkuo čia?
STANIS (sumokėdamas monetomis): Tikrai taip.
KARLI: ...? Nesuprantu. (STANFORDAS atsuka nugarą.) Užeikite vėl!
STANIS: Ak, taip. Vienas mano draugų kartą yra pasakęs…
KARLI: Ką?
STANIS (pažvelgia vešliaplaukei į veidą): Gera… būti gyvam. Džiaugiuosi, kad susitikome. Viso geriausio.
STANFORDAS, užtrenkdamas duris, palieka KARLI vieną.

STANFORDAS lauke, eina iš „Kapitono Planetos“ baro, kol pučia ir drimba storas sniegas.
STANIS (sustodamas po lempa, pastebėdamas ŠIZO): Štai ir tu... (ŠIZO stovi po kita lempa, tyli.) Nieko nedarei gatvėje prie gamyklos ir nieko nedarei dabar... Nors ir galėjai mane lengvai pašalinti.
ŠIZO: Nedariau, nes negalėjau. Draugas, su kuriuo kalbuosi, dingo. Norėjau pašnekėti su tavimi... Bet buvai pasimetęs ir nežinojai, ką daryti. Ir, taigi, nežinojau... Ką daryti, ir aš. Bet dabar tu apsisprendei, ko nori. Tavo suglumimas dingo, pakalbėjus su Karli.
STANIS: Ką bandai pasakyti? Neketinu mirti. Ir tai įrodydamas... Pričiupsiu tave prieš tau pričiumpant mane. Tiesiog... Neturiu daug pasitikėjimo, kad laimėsiu. Bet, net ir tada... Pabandysiu.
ŠIZO: ... Nesuprantu tavęs.
STANIS: ... Turbūt, ne. Tau kažko stinga, todėl nesuprasi. Anksčiau... Buvau, kaip tu. (Susikišdamas rankas į kišenes, užsimerkdamas, nusišypsodamas, išpūsdamas karštą orą į nakties šaltį.) Turi... Rasti tą kažką, manau. Na, tuomet... (Pažiūri į juodą dangų; sau.) „Turbūt... Laikas, Vili... “
STANFORDAS traukia ginklą iš striukės kišenės.
ŠIZO figūra migloje, tarsi grobuonies kamufliaže, taip pat kelia šautuvą.
Abu nusitaikę vienas į kitą.
BANG-BANG.
BANG.

DŽO (nustebęs): Šūviai...
MOKINUKĖS TĖVAS: Mikita!!
MOKINUKĖ: Tėveli!!
MOKINUKĖS TĖVAS (trims PRIEKABIAUTOJAMS braukiant ašaras, snarglius ir seiles): Viskas gerai… Tiesiog džiaugiuosi, kad esi sveika…
DŽO (žvelgdamas į tolį): Šizo…
MOKINUKĖ: Atsiprašau! Atsiprašau!

***

Šizo Reks. Epizodas 5. Skyrius 26. Suvedant sąskaitas

BANG.
Sušvinta ginklo vamzdis.
KARLI (bare, su cigarete burnoje, atsisuka): Šūviai… (Maišydama samčiu troškinio puodą.) Gali būti pavojinga… Bet aš jau pripratus prie to.

STANFORDAS, pakirstas kulkos, su raudonu plėmu iš striukės nugaros.
ŠIZO, rimtu veidu, keliomis snaigėmis ant akinių lęšių.
STANFORDAS, krisdamas, mato saulės nutviekstą vitražą.
ŠIZO (prieina prie STANFORDO negyvo kūno: viena žaizda, tiesiai į širdį): Mes nebaigėme pokalbio… Ką pasakojai mane neramina. Ko man ieškoti? Tark žodį. Ką? Ką pasakei? Negirdžiu tavęs. (STANFORDAS, ant sniego, spoksodamas į dangų.) Telefonas vėl skamba. Girdi ir tu, ar ne? Aš…
DŽO (pasirodydamas už ŠIZO): Šizo… (ŠIZO atsisuka.) Jis… Miręs. Šizo. Nušovei jį, ar ne?
ŠIZO: Aš…?
Suskamba telefonas. Byp-byp-byp.
TENDERIS ištraukia mobilųjį, atlenkia, tikrina.
KARLI: SMS: „Ateik pas mane-- Man nuobodu... (ToT) Lauksiu! (*^_^*) “
TENDERIS, nustebęs, pažvelgia į ŠIZO, po to – į STANFORDO lavoną, kraujo baloje ant balto sniego.

MECHANINIS LAIKRODIS: 00: 04.
Tik-tik-tik-tik-tik-tik-tik-tik-tik.
ŠIZO, be akinių, guli ant šono lovoje.
Tiksėjimas sustoja.
ŠIZO (atsimerkia, atsisėda, paima laikrodį): Ar baterijos nusėdo… O gal laikas sustojo…?
ŠIZO užsideda akinius, išeina iš kambario, į koridoriuką, tuomet – į virtuvę, kur kėdėje sėdi mieganti BAMBI, su obuoliu ir peiliu rankose.
ŠIZO suima į delną BAMBI smakrą, prikišdamas veidą prie merginos veido, tarsi ketindamas pabučiuoti.
BAMBI (atmerkdama akis, mieguistai): Mmm? Yyk! (Atšoka atgal.) K-ką darai, Šizo?
ŠIZO: Nieko. Tiesiog norėjau patikrinti, ar vis dar kvėpuoji.
BAMBI: Nesu tokia kvaila, kad nustočiau kvėpavusi! Aš – gyva!
ŠIZO: Taigi, kas nors miršta… Jeigu jam sustoja laikas…?
BAMBI: Na… Turbūt?
MECHANINIS LAIKRODIS: 00: 10.
Tik-tik-tik-tik-tik-tik.
ŠIZO (sėsdamas prie virtuvės stalo): Aišku.
BAMBI: ... Nori obuolio?
ŠIZO: Neverčiau nieko ant jo. Pasitikrinau, pirmiausia, su juo. Todėl ir pasirūpinau viskuo...
BAMBI (peiliu lupdama obuolio žievelę): Kalbi apie darbą?
ŠIZO: Bet jis nesuprato. Ir norėčiau sužinoti, kodėl. Ir mano draugas... Nepateikia atsakymų.
BAMBI (peiliu pagrasydama): Ei! Čia neturi draugų!
ŠIZO: Na, tuomet. Galbūt tu gali atsakyti. (Atsistoja.) Nagi. Duok man atsakymą. (Sugriebia BAMBI už rankos.) Noriu žinoti. Ei… Tu žinai, ar ne?
BAMBI: Ką? Šizo! Baik!! (BAMBI įkerta peiliu į ŠIZO dilbį.) Ak! (ŠIZO ramiai patikrina žaizdą, rubiniškai išsitepusią baltų marškinių rankovę.)
MECHANINIS LAIKRODIS: 00: 20.
Tik-tik-tik-tik-tik-tik-tik.
BAMBI (papūtusi lūpytes): … Šizo? Ar tau viskas gerai? (ŠIZO išeina.) Ei… Šizo…?

Tamsūs dangoraižių siluetai naktyje. Pučia vėjas.
ŠIZO (sėdėdamas spintoje vidury gatvės): Man… Man reikia sužinoti daugiau, prieš suprantant tai. (Kreipiasi į beveidę STANFORDO figūrą.) Ar ne? Kodėl nieko nesakai? Argi neturi kažko, apie ką norėtum pakalbėti? Argi neturi kažko, ko norėtum paklausti? Pasišnekučiuokim truputį. Ar nepadėtum man? Pagalvok kas būtų, jeigu atsidurtum mano vėžiose. Aš greitai susidraugauju su kitais žmonėmis. Mes, taip pat, galėtume būti puikūs bičiuliai. Visąlaik aš taip. Bet dabar mane kai kas neramina. (Tyla. ŠIZO prideda laikroduką ant riešo prie ausies.) Ei… Mano laikrodis sustojo, ar ne? Negaliu… Negaliu suprasti, ką nori pasakyti. Ar taip… Taip? Nekalbi, nes negali kalbėti. Ir nieko nemąstai, nieko nedarai. (ŠIZO kūną apsemia pilkšvas vanduo iš plieno.) Todėl… Negali būti man draugas. (Purpurinė šautinė žaizda STANFORDO krūtinėje.) Laikas sustojo… Nes esi miręs.

***

Šizo Reks. Epizodas 5. Skyrius 27. Vidinis auditas

Plunksna tarp nykščio ir smiliaus. TENDERIS giliai iškvepia.
DŽOZEFAS (stovintis su BRODŽIU už TENDERIO): Uh, Džo? Manau, kad laikas pradėti…

PROTESTUOTOJAI (ant kelių): Visi~ Mes~ Esame gyvi~ Ir mes laimingi~ Kad tokie esame~ Visi~ Mes~
Ant vėliavos: „Protestas prieš prevencines priemones prieš kačių gripą: Katės yra mūsų draugai!! ”
Riaušių policininkai ir keli vyrai su dujokaukėmis.
POLICININKAS NR. 1: Jūs nelegaliai užimate šią viešąją erdvę. Palikite šia zoną, tuoj pat. Jūsų katės bus apdorotos Sveikatingumo ir Sanitarizacijos Departamento.
REPORTERĖ: Sustiprinant naują įstatymą, autoritetai numojo ranka į tai, kas nutiks šiems vargšams gyvūnėliams...
POLICININKAS NR. 2 (per garsiakalbį): Išvaikykite juos! Grupė A, iš dešinės! Grupė B, iš kairės! Pirmyn!!
PROTESTUOTOJAI (vis dar klūpintys, apsupami riaušės policininkų): Kas dėl varlių!? Kas dėl žiogų!? Kas dėl ančių!?
Vyras su dujokauke deda katiną į dėžę.
PROTESTUOTOJAI: Visi mes~ Visi mes~ Esame gyvi~ Ir mes draugai~

DŽO: Na, Sere. Ar perskaitėte laišką, kurį atsiunčiau.
AUDITORIUS (čiulpiamas saldainis rankoje; supasi kėdėje): Taip. Perskaičiau.
Tyla. Sekretorė, akiniuota ir su plaukų kuoduku, tarškina klaviatūrą.
DŽO: Ir jūs reprezentuojate Sustiprintojų Asociacijos Tyrimų Teismą?
AUDITORIUS (lyžtelėdamas saldainį): Tataigi.
DŽO: Na, Sere, jeigu perskaitėte, turėtumėte žinoti, kodėl aš čia...
AUDITORIUS: Ką?
DŽO: Na... Sneikas savavališkai pažeidė Sustiprinimo Aktą... Ir, šiuo atveju, politika, kurią mano ofisas vykdė...
AUDITORIUS: Ar jums atrodo, kad man rūpi?! Klausyk ir klausyk atidžiai, vaikinuk. Problema tame, jog nieko neišmanantys tauzylos, kaip tu, bando siūbuoti valtį. Jūsų ofisas jau atsiuntė man išsamų pasiaiškinimą dėl visos bylos. Ar manote, kad esu kažkoks prakeiktas pokalbių laidos vedėjas, čia tam, jog klausyčiausi jūsų dejonių?! (Besdamas pirštu.) Turėkit tai omenyje! Neduokite man tolesnių priežasčių jus pažymėti!

BOSAS: Anksčiau šiandieną… Gavau skambutį. (Žiūri pro langą.) Iš Galaktikos Sustiprintojų Asociacijos Tyrimų Teismo. Žmogus buvo įsiutęs. Džo. Jeigu veiksi vienas... Teismas tavęs neklausys. Taip vykdomi reikalai.
DŽO: Kodėl čia kalčiausias aš? Tai neturi nieko bendro su tikrąją problema.
BOSAS: Džo. Tu nieko nesupranti. Sustiprinimo Aktas nebuvo parašytas tau. Jeigu Teismas būtų atsakęs į tavo tiesioginę apeliaciją... Būtum nugarmėjęs į bedugnę kartu su Sneiku. Reikia viską atlikti tinkamais kanalais. Mes visi būsime pavojuje, jeigu jie priims tai bloguoju. Tikroji problema ta... Kad esi savanaudis. (BOSAS prisėda. TENDERIS paniuręs.) ... Turi siaurą pasaulio matymo ratą. ... Ak, taip. Ar sutiktum dirbti be Sneiko? Mes vis dar galime jį panaudoti, bet jis kelia daugybę problemų.
DŽO: Nesvarbu. Neketinu nuo to slėptis... Ar bėgti.
BOSAS: Na, nesuprask manęs klaidingai. Tai – įsakymas.
DŽO: Bose. Galiu kai ko jūsų paklausti?
BOSAS: Ko?
DŽO: Jeigu būčiau pasiskundęs jums... Ar būtumėte pranešę apie tai Tyrimų Teismui? (BOSAS, sunėręs pirštus, su alkūnėmis ant stalo, tyli.) Tikriausiai ne, ką?

Ženklas: „Sustiprintojų interviu kambarys“.
TENDERIS (prie stalo skaito iš lapo, šalia sėdi ANDŽELIKA): Na, gerai.
ANDŽELIKA: Kitas!
ŽALIAKOSTIUMIS (įbėga, sėdasi, pradeda berti žodžius): Mano mėgstamiausia veikla yra kompiuteriniai žaidimai. Ir man labai patinka Klodas Monė!
DŽO (pavargęs): Ak… Tikrai.
ANDŽELIKA: Klodas… Kas?
ŽALIAKOSTIUMIS (su rankomis ant šlaunų): Specializuojuosi pasaulinių karų istorijoje. Ir mano mėgstamiausia sekso pozicija yra--
ANDŽELIKA: Gerai, gerai. Ar galite pakviesti mums kitą žmogų?

Peleninė, pilna nuorūkų.
DŽO (nuleista galva, trindamas akis): Kiek dar jų liko...?
ANDŽELIKA: Mes baigiame popietei. Kažkas kitas pakeis mus po šito...
DŽO: Kodėl aš čia įstrigęs? Turėčiau būti pirmutinėse linijose.
ANDŽELIKA (atsistodama, su popieriais vienoje rankoje, kitos rankos pirštais pasiremdama į stalą): Tiesą sakant, taip pasiūlė Bosas. Tu, taip pat, apmokysi naujokus.
DŽO: A? Kodėl aš?
ANDŽELIKA (nueidama): Šalčiau... Bus puiki proga vėl išmokti, kaip bendrauti su žmonėmis.
DŽO (sau): „Andželika... Tikras pokštas, kad taip sako ji... “
ANDŽELIKA (šyptelėdama): Be tavęs, turime tik Sneiką ir Šizo... Ar leistum kažkam iš jų kuruoti naujokus? Būtų pakartojimas to, kai atvykai pirmą kartą.
DŽO: Ak... Na... Tai nebūtų gerai...
ANDŽELIKA: Na, viso ko geriausio. Priimsime du, taip sakant, naujaskūrius kitą savaitę. (Užtrenkia duris.)
DŽO (ištiesdamas ranką): Palauk-- (TENDERIS lieka vienas kambaryje prie stalo.) Šūdas.

TENDERIS palieka ofiso pastatą, perbraukia traukinio kortelę, prasilenkia naktyje su kaukėtais pareigūnais, pasiekia savo namus.
BRIGITA (iš pastato girdisi lauke): Neeeee!!
DŽO MOTINA: Tvardykis, mieloji.
DŽO TĖVAS: Atidaryk duris, Brigita!
Pareigūnas ir kaukėtas pareigūnas („Ak, sveiki. “) pasisveikina su TENDERIU prieangyje.
DŽO: Kas dedasi?
PAREIGŪNAS: Mes iš Sveikatingumo ir Sanitarizacijos Departamento.
BRIGITA: Neeeee!!
PAREIGŪNAS: Atėjome pasiimti jūsų katiną...
BRIGITA: Nekenčiu tavęs, tėveli!! Nekenčiu tavęs, mamyte!!
DŽO TĖVAS (atsisukdamas): Ak, Džo. Grįžai.
DŽO MOTINA: Atidaryk, Brigita.
DŽO TĖVAS (TENDERIUI): Pagelbėk mums.
BRIGITA (apsiglėbusi miauksintį katiną, kambario kampe): Vaaahh--
DŽO TĖVAS: Brigita užsidarė viduje su katinu.
DŽO MOTINA: Atidaryk duris, brangioji. Žmonės gali mirti nuo kačių gripo. Suprantame, kaip jautiesi, bet nėra jokio kito pasirinkimo.
DŽO (vidury laiptų, vedančių į antrą aukštą): Brigita...
BRIGITA (ašarodama): Nedarytumėte taip, jeigu žinotumėte, kaip jaučiuosi! Kodėl jums reikia nužudyti jį? Argi Simba ne mūsų šeimos dalis?! Argi jo gyvybė nėra svarbi? Man nerūpi įstatymas ar gripas! Tik noriu apsaugoti savo vargšą Simbą!

Galiniame kieme: klūpi besimeldžianti BRIGITA, už jos stovi TENDERIS.
DŽO: … Kiek laiko ketini verkti dėl to, Brige? Užjaučiu dėl Simbos, bet neturėjome jokio kito pasirinkimo.
BRIGITA: Manai, kad aš kvaila, ar ne, broliuk? Žinau bent tiek. Negalėjau nieko padaryti, kad išgelbėčiau Simbą… Bet, bet… Gailiuosi Simbos… Ir, ir, ir, ir… Negalėjau nieko padaryti… (Rauda, valosi ašaras.) Tai baisiausia… Nors ir žinojau, kad viskas perniek… Tai viskas, ką galėjau duoti Simbai… Aš… Tai viskas…
DŽO: Ak… Na. Niekas nevadina tavęs kvaila, Brige. Manau, kad visi norėjom paties geriausio… (Prisėda šalia klūpinčios BRIGITOS.) Tiesiog… Sudėtinga… Nė vienas iš mūsų nieko negalėjome padaryti.

TENDERIS žingsniuoja tarp žmonių Niujorko gatve.
PYTERIS (ant pakilos su gitara, tiesiog kriokia): Kiekvieną kartą~ Kai pamąstau apie tave~ Įsimyliu vėl tave~ Tu – mano širdy~
AGITUOTOJA (prieina prie besiklausančio TENDERIO): Ar paaukosite, Sere? (Su dėžute rankose.) Mes renkame lėšas tiems, kurie buvo atsitiktinai nukentėję nuo Sustiprinimo Akto. Vyriausybė jiems niekaip nepadėjo.
DŽO (sužvairuodamas į dainininką): Ak… Kas jis toks?
AGITUOTOJA (sužvairuoja, taip pat): Jo mergina buvo nužudyta sustiprintojo…
PYTERIS: Laikas neužgydo visų žaizdų!! ~
AGITUOTOJA: Jis pardavinėja savo muzikos diskus lėšų rinkimui. (DŽO, susimąstęs.) Um... Ar kažkas ne taip?
DŽO (muzika nutyla, PYTERIS verkia, minia ploja): Ak... Ne. (TENDERIS įmeta banknotą į dėžes skylutę.)
AGITUOTOJA: Labai jums ačiū. (TENDERIS pradeda eiti šalin.) Ak! Vieną akimirką, Sere!
DŽO (atsisuka): Ko?
AGITUOTOJA: Na, matote… Duodame tai visiems paaukojusiems. (Ištraukia iš kišenės.) Tai – baltoji plunksna. Prašom.

Plunksna tarp nykščio ir smiliaus. TENDERIS giliai iškvepia.
DŽOZEFAS (stovintis su BRODŽIU už TENDERIO): Uh, Džo? Manau, kad laikas pradėti…
DŽO: Ką?
DŽOZEFAS: Nesakykite „ką? “... (Parodo į laikroduką ant riešo.) Laikas sustiprinimui...
DŽO: Ak, taip... Tiesa. Pasiruoškite.
Visi trys vyrai (tčak-tčak) užtaiso ginklus.
BRODIS: Um... Ar viskas bus gerai?
DŽO: Kas ne taip? Brodi?
BRODIS: Du iš mūsų nauji šiame reikale... Ir... Mūsų laukia du patyrę asmens sargybiniai... Ar mes turime šansų...?
TENDERIS tyli.
DŽOZEFAS: Kodėl taip nerviniesi, brolau?
BRODIS: A-aš netoks neatsakingas, kaip tu, Džozi! Tai – mūsų pirmas kartas!
DŽO (pakiliai): Nesirūpinkit. Mūsų ofisas nestatys jūsų gyvybių į pavojų pirmai užduočiai.
DŽOZEFAS: … Tikriausiai, kad ne.
BRODIS (nervingai): Heh-heh…
DŽO: Netrukus turėtų pasirodyti apsauginiai.
BRODIS: Ką!?
DŽO: Žiūrėkit. Štai ir jie.
Tolumoje pasirodo SUSTIPRINTOJAS EMILIS.
BRODIS: Vaahh!! Jie nudės mus! Ar ne geriau pasislėpti už mašinos!?
DŽO: Per savo pirmą užduotį, jaučiausi taip pat… Atsipalaiduokit. Niekas nepradės šaudyti…
Tolumoje, prisidegdamas cigaretę, taip pat pasirodo SUSTIPRINTOJAS ZOLA.
DŽO (nustebęs): Tas tipas…
BRODIS: Ką mes darysime!? Jie artėja!!
DŽOZEFAS (išsišiepęs): Ar mums šauti pirmiems!? Ei! Ar mums šauti?! Geriau šaukime, prieš jiems nužudant mus--!
TENDERIS ]]> Mon, 7 Oct 2024 08:34:16 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/258857.html http://rasyk.lt/kuriniai/258857.html monetas skaičiavęs varines
tu neskubėki sibiro kirpėjau
variokai jau manam delne

iš prūsų žemės prūsų žemėn
smaragdo sienos kurioje
gyvi išlikę taria amen
vienas kitam stovėdami šalia

dar liko proto bet mąžta sparčiai
ten kur neūžia aviliai
valkatos krepšiais švytruoja karčiai
akiduobes tuščias paliję
iš jų iššokę rieda obuoliai

žmogus išeina iš tavernos
koks jo tikslas o akyse ryžto tiek?
viršum mūsų lėktuvai skrenda
nebodami tamsios nakties

vaškas tebelaša iš snapo
taip antspauduojami laiškai
nors niekas nieko nesuprato
rašau paskutinį žodį tau

pakaks nes jau ir taip
prirašyta nemažai

pavasariais jazminai žydi
rudenys pilkesni viens už kitą
nebeprašvinta niekados
jei tau atneštų laišką šitą
dėkingas būsiu kad mane skaito
dar kas nors ]]> Sat, 14 Nov 2020 19:11:18 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/248649.html http://rasyk.lt/kuriniai/248649.html
Vyro alsuojanti burna ir garai iš jos. Atsispiriantis nuo žemės batas.
STANIS: Tuo metu… Tikėjau savimi. Maniau, kad niekada nesuklysiu. (Revolveris rankoje ir žmogus, besibraunantis per minią.) Išdavikas!! (STANFORDAS, iškėlęs šautuvą.)
APSAUGINIS: Atsargiai, Sere! (Uždengdamas Politiką.) Jis –
Šūviai: BANG-BANG-BANG!!
Išsipūtusios STANFORDO akys, parako dūmai virš jo galvos.
STANIS: Jis turėjo... (Trys kulkos į APSAUGINIO torsą, kraujo dėmės baltuose marškiniuose, krentantis ant žemės kūnas, kol Kitas Apsauginis dengia tą patį Politiką.) Tokią pačią priblokštą veido išraišką, kaip ir aš. (STANFORDAS pargriaunamas ant asfalto ir surakinamas antrankiais.) Nustojau suprasti save, po viso to. Ką, po paraliais, aš dariau? (Pora vyrų, bandančių gelbėti APSAUGINĮ, uždėję rankas ant žaizdų, norėdami sustabdyti kraujavimą.) Ką viskas, ką lyg šiol padariau, iš viso, reiškia? Nežinau. Nežinau...

KARLI: SMS: „Jėga! Esi tikras revoliucionierius! “
STANFORDAS sėdi prie valgomojo stalo; vienoje rankoje – makaronų sriuba, kitoje – atlenkiamas mobilusis telefonas.
TELEVIZORIUS: Čia Haroldas Maklundas su žiniomis. Šiandienos pranešimuose...
KARLI: SMS: „Tiesiog bandei pagerinti visuomenę, nukaldamas tą biurokratinį teroristą, Stani. Per daug negalvok apie tai. (-_-;) “ (Susimąstęs STANFORDO veidas.)
TELEVIZORIUS: Tarp viešųjų savigynos organizacijų, suformuotų šiais metais... (Televizoriuje rodomas būrys kareivių.) Taip vadinama militija mato aštrų pakilimą jaunų žmonių, kurie užsiregistruoja paslapčia.
KARLI: SMS: „Tu toks užsiėmęs, Stani, tarp užverbavimo į kariuomenę ir keršto sustiprinimo. (-o-;) Ar negali rasti laiko mūsų susitikimui? (-o-) “
TELEVIZORIUS (Akiniuotas Akademikas): Argi tai ne tiesioginiai įkalčiai... Kad jaunuomenė yra labiau sąmoninga dėl pavojaus, kurį mūsų šalis patiria, ypač po teroristinių atakų praeitą mėnesį?
TELEVIZORIUS: Reprezentuojantis šias militijos grupes... (Byp.) Yra Markusas Springeris, jaunuolis, kuriam 32 metai.
KARLI: SMS: „Žinau! Gali apsilankyti pas mane. Aš padėsiu tau pasislėpti--! ”
TELEVIZORIUS: Jis, taip pat, yra Dietos nario, Brajeno Springerio, anūkas. (Rodomas susiraukšlėjęs Brajeno Springerio veidas.) Po sugėdijimo, kurį Brajenas Springeris patyrė, net iš savo paties partijos narių, Markusas ateina kaip šviežias vėjas po Brajeno burėmis. (Byp, byp.)
STANIS: SMS: „Negaliu. Privalau pasilikti čia dėl sustiprinimo. ”
TELEVIZORIUS: Toliau žiniose… (STANFORDAS pažvelgia į TV, pamirkydamas lazdeles į makaronų sriubą.) Turime išskirtinį interviu su Markusu Springeriu.
KARLI: SMS: “Tikriausiai. Aš, vis tiek, sirgsiu už tave. Ir jeigu išgyvensi, turėsime susitikti. Prižadi, gerai? Iki! “
STANIS (krenkšteli): Heh.
TELEVIZORIUS (Nacionalinės savigynos grupės reprezentatorius – Markusas Springeris – 32): Esu tik paprastas jaunuolis, kurį sutiktumėte bet kur. Kaip ir likusieji mano bendražygiai, kurie entuziastingai dalyvavo šiame projekte... Aš tiesiog noriu padėti savo šaliai šiuose problemiškuose laikuose. Negalime leisti savo senjorams nešti sunkumus vieniems.
STANIS (srėbdamas sriubą): Šis vyrukas... Kitoks...

Miesto dangoraižiai, miesto reklamos ir miesto žmonės.
PAAUGLĖ (atsisukdama): Hmm?
VILIS (su bėgančiu iš nosies snargliu ir pintine): P-prežervartyvai. Eh-heh-heh. Iš šekšo klubo.
PAAUGLĖ (pasimetusi): Yyk! (Bėgdama šalin.) Tu – nesveikas!
VILIS: Prežervatyvai. Eh-heh-heh.

Smūgis į VILIO veidą ir VILIS, prarasdamas ir taip vos kelis turimus dantis, krenta į šiukšlių konteinerius.
CHULIGANAS NR. 1: Vili!! Kokiu kvailiu mane laikai!? Viena pilna diena gatvėse ir negali parduoti nė vieno sumauto prezervatyvų pakelio?!
VILIS (laikydamas delną už veido): A-a-a-až atšipražau, brolau...
CHULIGANAS NR. 1: Man nusibodo tavo „A-a-a-až atšipražau, brolau“, tu bukaproti! (CHULIGANAS NR. 1 pagriebia VILĮ už džemperio pakarpos.) Kiek kartų ketini tai sakyti, tu mulki!?
CHULIGANAS NR. 2: Tas kvėša Vilis niekam tikęs. Kodėl jį, iš viso, pakenti, brolau?
CHULIGANAS NR. 3: Jis tinkamas tik mėšlui. Heh-heh-heh. (Sužvairuoja.) Žiūrėk. Jis vėl leis jam tai padaryti.
CHULIGANAS NR. 1 (nuleisdamas kelnių užtrauktuką): Jėzau. Tu – beviltiškas. Paleisiu tave tik tada, kai mane, kaip reikiant, patenkinsi. (Nusmauktos kelnes.) Na, Vili? Prašom. (Vilis, ant kelių, springsta.) Heh-heh-heh, puikiai, ne? Geriau viską nuryk.
VILIS (vemdamas): Blargh!

STANFORDO apartamentai.
VILIS (išmesdamas maišą pilną alaus skardinių): Keržtas?!
STANIS (ant lovos, sunėręs rankas, ramiai): Nereikia šaukti... Vili.
VILIS: K-k-k-k-k-k-k-k-k-k-k-odėl tu...
STANIS: Esi vienintelis, kuris nežino. Aš nužudžiau žmogų. Staigmena?
VILIS: ... K-k-ką ketini daryti?
STANIS: Nežinau... Turbūt mane užmuš.
VILIS: Negali būti...
STANIS: Pasakiau tau... Nes noriu paprašyti paslaugos. Jeigu mirsiu... (STANFORDAS ištraukia iš kišenės voką.) Ar perduosi tai mano tėvams? (VILIS paima voką abejomis rankomis.) Tai – mano testamentas.
VILIS: T-t-turbūt juokauji! Negaliu l-leišti tau tiešiog... K-kodėl neapšilankiuš paš mirušiojo žeimą... I-ir atšipražyti? Ką? (Priklaupęs ant kelių.) J-j-jie atleiš tau, ar ne? Ar ne!?
STANIS: Kiekvieną kartą pabandžius, jie atsisakė su manimi kalbėtis. Ir, na, tai nėra kažkas, ką tiesiog galima taip lengvai atleisti. Nieko nepadarysi.
VILIS (atsistojęs ant kojų): A-až apšaugošiu tave.
STANIS: Ką?
VILIS: Kovošiu tavo pušėje! N-negaliu leišti tau tiešiog mirti!
STANIS: Ak... Viskas gerai. Teismas paskyrė man apsauginį...
VILIS: K-klaušyk! Negali jaiš pašikliauti! Be to… Mirši! Be manęš ten, žalia, mirši! Argi taip nemanai?!
STANIS: ... Idiotas, kaip tu, nieko nepagelbės. Pamiršk tai. Tiesiog maišysiesi po kojomis...
(Tyla, priblokštas VILIO veidas.)
VILIS (užsipuola STANFORDĄ): Vaaaaahhh!! P-p-prakeikiu tave! I-i-iždrįšk pašakyti tai dar kartą! (Kumščiuodamas pargriautą STANFORDĄ.) N-n-net tu… žaipaiši iž manęš!? Maniau, kad meš draugai!!
STANIS: Bai…
VILIS: Nukalšiu tave!
STANIS (trenkdamas alkūne oponentui): Baik!
VILIS (ant sėdimosios) N-nenoriu turėti nieko bendro šu tavimi… Meš daugiau nebe draugai… (Eidamas link durų.) D-d-daryk, kaip nori.
STANIS: Ei! Vili! (Vokas, su užrašu „Testamentas“, guli ant grindų.) ... Šūdas.

STANFORDAS stovi bankomato būdelėje.
KASININKĖ: Prašau pasiimti savo pinigus.
STANIS (laikantis banknotus delne): Tai viskas, ką turiu? Pusė mano tėvams... O kita pusė šeimai žmogaus, kurį nužudžiau... Paprašysiu boso, kad pasirūpintu tuo...

Gatvė, dviračių stovėjimo aikštelė, senutė su karučiu, ir t. t.
STANIS (rūkydamas): „Hmm... Ar Vilis nepardavinėja prezervatyvų kažkur čia netoliese? Kaip reikalai klostosi... Geriau su juo nesusitikti... “
VILIS: Putėš, pražau--! (STANFORDAS atsisuka atgal.) Putėš--!
PRAEIVIS: Jis--
VILIS (nuogas gatvėje prie mokinukių, masturbuojasi abiem rankomis): P-p-putėš-- Leiškit įkižti--! (Išskėsdamas rankas.) Putėš--!
DVI MOKINUKĖS (unisonu): Yyyyk!!
CHULIGANAS NR. 1 (sėdintis ant suoliuko netoliese): Ha-ha-ha-ha… Šauniai padirbėta, Vili! Pulk tas moksliukes!
VILIS: Putėš--! (Mokyklinukės bėga šalin.) Pu--
(STANFORDAS pasirodo priešais VILĮ.)
VILIS: Š-Štani…
CHULIGANAS NR. 1: Kas nutiko, Vili?! Nėra taip, kad prašyčiau tavęs ką nors nužudyti!
VILIS (snarglėjasi ir verkia): K-k-k-kodėl tai t-tu? P-p-pašaulis pilnaš žmonių, b-baišešnių už tave… K-kodėl kažkaš, kaip tu… buš nužudytas?
CHULIGANAS NR. 1 (atsistodamas): EI, Vili, tu šikniau! Baik malti šūdą! (Spirdamas VILIUI į pilvą.) Vėl atimsiu tavo užmokestį, atsilikėli! (Kumščiu į nosį.) Tu bevertis smaukale! Tu-- (STANFORDAS pagriebia CHULIGANĄ NR. 1 už pakarpos, sviedžia jį į šalį.) Ko, po velnių, tau reikia?
STANIS: Aš… Vilio draugas.
CHULIGANAS NR. 1: Ir, manai, kad tiesiog taip lengvai jus abu paleisime! Turbūt sulaužei man ranką! Geriau atlygink žalą!
STANIS (įkiša ranką į striukės vidinę kišenę ir, CHULIGANUI NR. 1 šiek tiek išsigandus, kad tai nebūtų ginklas, ištraukia voką): Tai – mano gyvenimo santaupos. Paimkit tai ir baigiam kriukį.
VILIS: Š-Štani…

Dangoraižiai naktyje. Du vyrai sėdi ant sūpynių vaikų parke.
VILIS: N-nežinau, ką pašakyti… B-b-buvau idiotas. P-p-privalau tave… Apšaugoti. Ir tai liečia mane patį. N-nežinau, ką pašakyti… B-b-uvau idiotas. N-n-negaliu įšivaizduoti… K-kad gali mirti. (STANFORDAS rūko ir tyli.) N-n-nešakyk nieko, Štani. Štani… (Verkia.) D-d-darau tai dėl šavęs… Todėl nieko nešakyk.
STANIS (pažvelgdamas į žvaigždes juodame danguje): Neturiu, ką pasakyti. Daryk, ką nori, Vili.

Ginklas ant stalo. Šizo, paklaikęs, prisidengia ranka veidą.

***

Šizo Reks. Epizodas 4. Skyrius 20. Šaukimo į karą planas

TENDERIS su Koltu, apsauginiais akiniais ir apsauginėmis ausinėmis.
BANG-BANG.
Šaudymo zona.
BANG.
Dvi kulkos kartoninio taikinio širdyje ir viena galvoje.

ŠIZO sėdi paniuręs ant kušetės.
DŽO: Šizo, ar nesipraktikuosi šaudymo zonoje?
Ginklas ant stalo.
ŠIZO: Garsas tiesiog kurtina ir kelia skausmą. (Pasilenkęs su rankomis ant kelių.) Negaliu to pakęsti.
DŽO: … Tai šaudymo zona, šiaip ar taip.
ŠIZO (pavargusiai pažvelgdamas į TENDERĮ): Šaudymo zona? Na ir kas, kad tai šaudymo zona. (BANG.) Problema yra prakeiktas skambėjimas. Ei. Pakelk telefoną. Jeigu kas nors pakels telefoną… Žinau, kad pasijusiu geriau.
DŽO (mintyse): “… Šventasis Kristau. Jis – pamišęs. Niekaip neišeis jam atlikti sustiprinimo, jeigu jis toks…”
BANG.

Cigaretė vyro burnoje.
SNEIKAS: Tave paleido anksčiau laiko… (SNEIKAS Kubelvagene prie vairo, SNEIKO ŽMONA keleivio sėdynėje.) Ačiū Dievui. (Sužvairuoja.) Aš jaudinausi.
SNEIKO ŽMONA (nuleidusi galvą, rankinukas ant kelių): … Jie mane kone išmetė. Per daug žmonių yra hospitalizuojami.
SNEIKAS (aplenkdamas miniveną su vaikais gale): Tikrai? Baisu.
SNEIKO ŽMONA: Pasaulis pilnas aukų… Kaip aš…

SNEIKAS (su mentele maišydamas makaronus): Buvo tikra kančia be tavęs šalia. (SNEIKO ŽMONA, sėdinti prie virtuvės stalo.) Teko gaminti maistą ir skalbtis pačiam. Na, dėl to.. (Garai virš maisto.) Pradėjau suprasti, kaip sunkiai darbuojiesi. Heh-heh-heh… (Berdamas prieskonius į puodą.) Nuo šiol… Gaminsiu maistą aš.
SNEIKO ŽMONA: … Viskas gerai… Galiu ir pati.
SNEIKAS: Nesirūpink. Moterys nėra vienintelės, kurios atlieka namų ruošą, šiais laikais, žinai. Darau tavo vieną mėgstamiausių patiekalų: peperoncini makaronus. Valgėme juos restorane… Tą dieną, kai tau pasipiršau.
SNEIKO ŽMONA: … Pamenu tai.
SNEIKAS: Na, ne tai, kad pamirštum. Pažvelk. Baigta. (SNEIKAS nuneša puodą prie stalo.) Duokš savo lėkštę.
SNEIKO ŽMONA: Ačiū…
SNEIKAS: Tikiuosi, kad patiks. Mano, taip sakant, pirmas kartas.
Virš stalo šviečianti lempa.
SNEIKAS (šakute kišdamas suvyniotus makaronus į burną): Neblogai, jeigu leisi pasakyti pačiam. Ką darai? Paskubėk ir valgyk.
SNEIKO ŽMONA (žvelgdama į milžinišką spageti krūvą lėkštėje): Šiek tiek per daug…
SNEIKAS: Ką čia dabar kalbi? Tai vienas mėgstamiausių tavo patiekalų! Geriau pabaik viską. (SNEIKO ŽMONA išpučia akis.) Nes kitaip... (SNEIKAS išsišiepia.) Užmušiu tave.

Kavinė „Kavos Olimpas“.
SUSTIPRINTOJAS ZOLA (kreipdamasis į du žmogystas anapus stalelio): Na, tuomet... Tai, turbūt, viskas, ką turime aptarti, ar ne? Jeigu daugiau nieko... Pasimatysime sustiprinimo dieną. (Pakyla ant kojų.)
STANIS: Um...
SUSTIPRINTOJAS ZOLA: Taip?
STANIS: Ar pasidomėjote... Dėl to, ko prašiau praeitą kartą?
SUSTIPRINTOJAS ZOLA: Ahh, pakeisti lokaciją į Vilio namus?
VILIS (apsinešęs nuo šaltos koka-kolos): Mano namus... Heh-heh-heh.
SUSTIPRINTOJAS ZOLA: Dabar turiu šiek tiek kitų reikalų... Paklausiu kitą dieną. (Žingsniuodamas šalin.) Na, palieku jus. Nesijaudinkit, aš – profesionalas.
STANIS: Ačiū -- ...
VILIS: J-jiš, atrodė... Kad žino, ką daro.
STANIS: Taigi...

„Vieno dolerio parduotuvė“.
VILIS: Štani! (Su prekėmis pilnu glėbiu.) N-n-nušipirkim ir žiuos! Ha-ha-ha.
STANIS (su prekybos pintine): Mes neketiname kelti pikniko, Vili.
VILIS: Ž-ž-žinau. Bet vėliau meš praalkšime, ar ne?

VILIS: Hop! Hop!
STANIS: Kodėl šokinėji? (“Hop! ”) Ar kažką šventi?
VILIS: Heh-heh-heh. N-n-nepašakyžiau, ne. (Atsisukdamas į STANFORDĄ.) T-t-tiešiog jaužiuosi laimingaš, heh-heh.
STANIS: Kodėl?
VILIS: N-n-n-nuoštabu. Man daugiau nebereikš jiemš dirbti. (Susigūžęs.) N-n-nežinau, kodėl… B-b-bet jaužiu, kad mano gyvenimaš pašikeitė į gerą. (Seilė iš burnos.) Jaužiu, kad… Galiu judėti į priekį. Pirmą kartą, jaužiuosi džiugiai, jog ešu gyvaš! Gyvenimaš nuo žia buš tik puikešniš! Argi taip nemanai?
STANIS (giliai įkvėpdamas): … Vili.
VILIS (apsikabinęs STANFORDĄ): Todėl nebegalvokime apie mirtį, Štani! Gyvenkime ir leiškime gyventi, heh-heh-heh-heh-heh.
STANFORDAS atsisuka: gatvės gale nieko nesimato.
VILIS: Vūhū!
STANIS (įtariamai): “Hmmm…” (Grąžina žvilgsnį į priekį.) “Taigi… viskas jau prasidėjo, ar ne? ”
Žmogaus figūra už gatvės kampo numeta cigaretę.

TELEVIZORIUS (“Juokingiausi Amerikos Namų Vaizdeliai”): Žiauru! Žiauru! Kamuoliukas pataikė tiesiai jam į tarpkojį--! (Rodomas parkritęs beisbolo žaidėjas.) Kaip gėdinga! Jam, turbūt, labai skauda!!
BAMBI: Aha-ha-ha-ha…
TELEVIZORIUS: Tikras chaosas žaidimo aikštelėje!
BAMBI (ašarodama iš juoko, pažvelgia į šalia sėdintį ŠIZO): Hy-hy-hy-hy--
ŠIZO sustingęs. BAMBI nustoja juoktis. Ji spusteli nuotolinio pultelio raudoną mygtuką.
ŠIZO: Kodėl išjungei?
BAMBI (kresteldėma ant kedės): Nes tai nuobodu.
ŠIZO: Nuobodu? Juokeisi iki nukritimo.
BAMBI: Ei. (Susiaurina akis.) Šizo… Jeigu nenori leisti laiką su manimi, – nereikia to daryti. Tai nesuteiks man laimės.
ŠIZO: Nėra taip, kad stumčiau save. Tiesiog įjunk kanalą vėl.
BAMBI (byp): Na… Pakeisiu programą…
ŠIZO: Taip… Žinoma.
BAMBI: Kaip šitas? Pasakyk man, jeigu nepatinka.
ŠIZO: Gerai.
Tyla. Abu sėdi ramiai.
BAMBI: Viskas gerai?
ŠIZO: Taip.
Televizorius rodo baltą sniegą.
Fzzzz.
BAMBI ima verkti.

Lauko laiptai, vedantys į antrą aukštą.
Mechaninis laikrodis: 10: 39. Tik-tik.
SUSTIPRINTOJAS ZOLA (kambaryje, uždėjęs ranką ant laikrodžio): Aišku. („Playboy“ plakatas.) Čia šiek tiek ankštoka. (STANFORDAS ir VILIS, ištįsusiais veidais.) Na, 12 valandą... Budėsiu lauke, kaip planuota. Dar ankstoka, tai gal norėtumėt išeiti ir papusryčiauti?
STANIS (sėdintis ant grindų, prie lovos): Na, mes nieko nevalgėme nuo vakar vakaro...
SUSTIPRINTOJAS ZOLA: Palauksiu jūsų, vaikinai, čia.
STANIS: ... Tikriausiai, kad viskas gerai.
VILIS: Taip!
SUSTIPRINTOJO ZOLOS ranka ant laikrodžio.
Tik!

Miesto panorama.
SNEIKAS: Vyrukas iš tyrimų departamento sakė... (Atsukęs nugarą į TENDERĮ ir ŠIZO.) Kad tai pirmas kartas, kai kas nors pastebėjo jį, sekant.
DŽO (pasitikrindamas laikroduką ant riešo): Na, jau beveik laikas. (ŠIZO paniuręs ant suoliuko.) Liko visai nedaug.
SNEIKAS (eina link artėjančio žmogaus): Štai ir jis.
SNEIKAS ir SUSTIPRINTOJAS ZOLA persimeta keliais žodžiais.
SUSTIPRINTOJAS ZOLA patraukia link TENDERIO, praeina jį.
DŽO: Tu neturi gėdos.
SUSTIPRINTOJAS ZOLA (sukanda dantis): Ką? (Atsisuka.) Ar kažką sakei?
DŽO (taip pat, atsisuka): Tu. Kodėl tapai apsauginiu? Kad parsiduotum?
SUSTIPRINTOJAS ZOLA (iššiepia dantis): Ak, ir tu manai esąs toks kilnus? (ŠIZO pakelia galvą.) Man jau per vėlu. Supratau, kad man nėra kito kelio. (Rodo pirštu į TENDERĮ.) Bet man tavęs gaila. Beprasmiška kažką aiškinti. (Žingsniuodamas šalin.) Nepamatysi šviesos, kol nebus per vėlu. Tikriausiai, kad ilgai netempsi.
Papučia vėjas.
SNEIKAS: Heh. Krūva idiotų.
Vūūūūū~
SNEIKAS: Gerai! Laikas!

VILIS: L-l-laikrodiš tikšluš. Šinchronizavau jį vakar… Matei mane darant tai, Štani.
Laikrodis (tik): 11: 41.
VILIS: Be to… K-k-kadangi darbo diena, gamykloš širena šuskambš per pietuš.
STANIS: Taip, atrodo, kad tai įvyks. (STANFORDAS įkiša apkabą į ginklą.)
Klik. Tčak.
VILIS atsistoja, pažiūri pro užuolaidą.
STANIS: Ei. Kur eini?
VILIS: P-p-patikrinšiu, ar šargybiniš ten… Kur šakė būšiąš.
STANIS: Pamiršk! Žinojau, iš pat pradžių, kad juo negalima pasikliauti. Užbarikaduok duris vėl – mes neturime laiko.
VILIS: Nešijaudink. (Traukia dėžes.) Meš, žiaip ar taip, bėgšime tiešiai pro galineš duriš… (Išeina.) Tuoj grįžiu.
Skambantis telefonas. Byp.
KARLI: SMS: “Ar, iš tikro, nori mirti, Stani? Ar nori gyventi? Gal kartu pabėkim (^^/---? Skamba romantiškai... Na? Aš rimtai... Lauksiu. “
STANIS (sau): Įdomu... Vis dar nežinau, ar noriu gyventi, ar mirti. Vilis... Ir Karli... Jie sako man rinktis gyvenimą... (Juodas STANFORDO siluetas.) Tikriausiai... Moterys svajoja apie tokius niekalus.
KARLI: SMS: „Na, sustiprinimas jau prasidėjo. Su Dievu-- Kovok! ”
STANFORDAS išpučia akis: Mobilusis rodo: 12: 08.
Tik. Tik.
STANFORDAS pažiūri į mechaninį laikrodį: 11: 49.
Tik. Tik.
STANIS (atverdamas balkono langą): Sirena... Jokių dūmų... Gamykla šiandien nedirba...! (STANFORDAS pasileidžia prie durų.) Šūdas! (Žengdamas laukan.) Grįžk! Laikas! Vil…
VILIS lipa laiptais, pažvelgia į STANFORDĄ.
VILIS: Heh-heh. Jiš, višgi, pradingo. T-t-taš apšauginiš pranyko.
STANIS: Laikrodis vėluoja! Jau po vidurdienio!
VILIS (su ranka kišenėje, pažvelgdamas į šoną): B-b-bet gamykloš širena dar nenuškambėjo…
STANFORDAS (pamato kaip ginkluoto vyro figūra pasirodo prie laiptų apačios): Vili! (STANFORDAS traukia šautuvą iš po diržo priekio.)
VILIS (nustebęs): Ką--?
SNEIKAS ir TENDERIS atveria ugnį.
BANG-BANG-BANG.

***

Šizo Reks. Epizodas 4. Skyrius 21. Byla (3)

BANG.
Kraujas nudažo čiurkšlėmis sieną, ir VILIS, kulkų pakirstas, krenta vidury laiptų.
STANIS (taikydamas ginklu): Vili!!
VILIS (prasižiojęs sukosėja iš burnos, pakrypusiais akiniais): B-bėk…
STANFORDAS paleidžia du šūvius, TENDERIS spėja pasislėpti už pastato kampo. VILIS krenta ant nugaros, darda žemyn laiptais.
SNEIKAS (klik) paleidžia salvę į STANFORDĄ, kuris virsta, ant pilvo, atgal į kambarį.
BANG-BANG.
SNEIKAS (patenkintas): Ūh! Šaunūs refleksai.
STANFORDAS šnopuodam ]]> Sun, 29 Sep 2024 01:56:03 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/258811.html http://rasyk.lt/kuriniai/258811.html monetas skaičiavęs varines
tu neskubėki sibiro kirpėjau
variokai jau manam delne

iš prūsų žemės prūsų žemėn
smaragdo sienos kurioje
gyvi išlikę taria amen
vienas kitam stovėdami šalia

dar liko proto bet mąžta sparčiai
ten kur neūžia aviliai
valkatos krepšiais švytruoja karčiai
akiduobes tuščias paliję
iš jų iššokę rieda obuoliai

žmogus išeina iš tavernos
koks jo tikslas o akyse ryžto tiek?
viršum mūsų lėktuvai skrenda
nebodami tamsios nakties

vaškas tebelaša iš snapo
taip antspauduojami laiškai
nors niekas nieko nesuprato
rašau paskutinį žodį tau

pakaks nes jau ir taip
prirašyta nemažai

pavasariais jazminai žydi
rudenys pilkesni viens už kitą
nebeprašvinta niekados
jei tau atneštų laišką šitą
dėkingas būsiu kad mane skaito
dar kas nors ]]> Sat, 14 Nov 2020 19:11:18 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/248649.html http://rasyk.lt/kuriniai/248649.html
Skyrius 13. VIDINĖ KOVA

Senis, gulintis negyvas ir prasižiojęs, su nuplėštu nuo kulkos žandu, ir užverstomis baltomis akimis.
SNEIKAS paiima Koltą ir patikrina apkabą: ji tuščia.
Vūūūūū~!
SNEIKAS: Kągi... Pagaliau galiu jį sumedžioti. (SNEIKO apsiaustas plaikstosi vėjyje.)

Lyja ant medžių, nuo krūmų lapų krenta lašai. ŠIZO, kruvinu veidu, apibintuota kaire ranka, dešinėje – medžioklinis peilis.
VONDERLANDAS, perbalęs ir persigandęs, stebi tai, kas vyksta iš po užuovejos po uola.
Pššš!
Jis primyža į kelnes.
ŠIZO: Tu esi... Pigas?
VONDERLANDAS: T-taip... (Sudvejojęs.) Ne! Turiu galvoje, ne! Aš ne Pigas! Aš kažkas kitas!
ŠIZO: Tai tu ar ne tu? (ŠIZO veidas suirzęs, jo paakiai kaip tekanti raudona maskara.)
VONDERLANDAS: Aš ne jis! Aš– Aš atėjau į kalvas rinkti grybų! (PIGAS slepia už nugaros pistoletą.)
ŠIZO: Keista... (ŠIZO apsiniaukia dar labiau.) Tau neturėjo leisti čia praeiti... (Juodaplaukis perbraukia aptvarstyta ranka šlapius plaukus ir veidą.) Aš pamečiau akinius... Nieko, iš tikro, be jų nematau. (PIGAS sunkiai alsuoja.) Ne, tai netiesa. Aš tiesiog neprisimenu jo veido. (Tarpininkas nusisuka.) Aš – totali mėšlo krūva dabar. Per daug dalykų nutiko... Kur ji dingo? Telefonas vis dar skamba... Aš pervargęs. (ŠIZO atsisuka profiliu į PIGĄ.) Galbūt prisiminsiu ką nors, jeigu pailsėsiu. Kaip manai?
VONDERLANDAS (sumikčioja): G-galbūt.
ŠIZO (atsitraukia tolėliau): Aš truputį numigsiu. Manęs, be abejo, dar laukia darbas. (Juodaplaukis sėdasi, atsiremdamas į medį.) Man pažįstama ši vieta. Aš buvau čia dar prieš tau pasirodant. Ši vieta mane ramina. Na, nesuprastum, net tada, jeigu paaiškinčiau... TIkriausiai, kad net nereikėtų aušinti burnos... (PIGAS išpučia akis.) Ak, taip, ketinau numigti. Trumpam. Labai trumpam... (ŠIZO panarina galvą į ant kelių sunertas rankas.)
Tyla, išskyrus krintantį lietų.
VONDERLANDAS (sau): “Ji? Skambantis telefonas? Nuramina jį? Ką, velniai rautų, jis čia paisto? Šis vaikis... Jis tikriausiai pamišęs... (PIGAS, įsikandęs į pirštą.) Kaip tas Senis... Jis toks pats... Visi šiame versle rimtai nukvakę... (Riebuilis išsitraukia Koltą iš užnugario, atlaužia gaiduką.) Turėčiau jį nudėti čia ir dabar. Jis nepasigailės manęs, kai atsibus! (Smilius ant nuleistuko.) Suprantu, kodėl nejaučiau jokios agresijos ar ko kitko iš jo. Jis tiesiog kliaujasi savo instinktais... Bet beprotystė ir kliedėsiai nesustabdys jo nuo manęs panaikinimo. ”
Fšž!
Lietus susmarkėja.
PIGAS užsimerkia.
KIŠKUTĖ: Paršiuk! (PIGAS įsivaizduoja savo meilužę vien apatiniuose.) Nepasiduok!
PIGAS atsimerkia, žengia žingsnį, su sportbačiu tėkštadamas į balą, nusitaiko, ir šauna.
Dūmelis.
Taikiklyje nieko nėra. PIGAS, nieko nesuprantančiu veidu, spokso prieš save.
ŠIZO: Aišku. (Juodaplaukis iš šono.) Vis dėlto, tu esi Pigas.
ŠIZO įsmeigia peilį PIGUI į kaklo arteriją. Storulis krenta aukštielnikas. Kraujo fontanas ištrykšta, kol Riebuilis bando griebtis už žaizdos. Aplinkui pasirodo juodvarniai.
Kar! Kar!
ŠIZO (pažvelgia į juos, iškvėpdamas dūmelį į apniukusį orą): Gerai pagalvojus... Nieko neturėtų čia būtų. (Juodaplaukis apsižvalgo.) Ei.. Kiek laiko aš miegojau? (Nusisuka nuo lavono.) Neprisimenu. (Nušliurena į šalį.) Nieko neprisimenu.
PIGO kruvinas lavonas paskutinį kartą krenkšteli, išspjaudamas kraujo srovelę.

Tankūs medžiai.
ŠIZO šlubuoja, ramstydamasis į medžius, vis dar gniauždamas medžioklinį peilį.
Pasirodo SNEIKAS. Prieblandoje matosi tik jo siluetas.
SNEIKAS: Ei! Ar darbas baigtas? (SNEIKAS susikišęs rankas į kišenes.)
ŠIZO (akimirką patyli): Aš sudaužiau... (Pradeda Juodaplaukis.) Savo akinius.
SNEIKAS: Nesirūpink. (SNEIKAS sušnypščia.) Niekas nėra tobulas.
ŠIZO: Tai ne mano kaltė. Telefonas skamba... Ir veda mane iš proto.
SNEIKAS: Bet juk dabar viskas baigta, ar ne? Argi neužmušei Vilko?
ŠIZO: Ji akimirkai nukreipė jo dėmesį. Fundamentaliai, aš nieko neišsprendžiau.
SNEIKAS: Na, taip. Tai neatrodo lyg toks daiktas, kurį galėtum išspręsti pats. Bet aš galiu tau padėti. (Kraujas tykšta ant ŠIZO sportbačių.) Ką pasakysi? Tiesiog palik viską man. (SNEIKAS plačiai išsiviepia ir siekia ranka įdėklo.) Skaudės tik akimirką. Nieko panašaus į skausmą, kurį patiri dabar. (Raumeningasis vyrukas iškelia Koltą į viršų.) Skambutis liausis. Kodėl neišbandžius šios puikios panacėjos? (Ištiesia ginklą tiesiai prieš save.) Aš niekada neklystu, juk taip? Aš visuomet šiuo daikčiuku padedu žmonėms išsigelbėti nuo kančių, šiaip ar taip.
ŠIZO: Žinau, kad negaliu pasikliauti tavimi. (ŠIZO sunkiai išsitiesia.) Bet vaistas domina mane. Ką man daryti?
SNEIKAS: TIesiog užsimerk... Ir atsipalaiduok.
ŠIZO paleidžia medžioklinį peilį, kuris sminga į žemę. Juodaplaukis atsuka SNEIKUI nugarą.
SNEIKAS: Teisingai, puiku. Tau nereikia kalbėti. Aš viskuo pasirūpinsiu. Telefonas... tuoj pat nustos skambėjęs.
ŠIZO atsiklaupia ant kelių.
DŽO (išlenda iš tankmės): KĄ, PO PARALIAIS... (TENDERIO balsas.) TU DARAI!?
SNEIKAS sužvairuoja į šoną. Ten bintu koją ir dešinę ranką apsitvarstęs TENDERIS, palinkęs prie medžio.
SNEIKAS: O, Tenderi! Vis dar gyvas, kaip matau? (Mokytojas dar labiau išsiviepia.) Mes čia tuoj baigsim. Grįžk pirmas.
DŽO (išsitraukia šautuvą): P-prašau, meskite ginklą! (Nusitaiko.) Aš šausiu į jus, jeigu nedarysite, kaip sakau!
ŠIZO taip pat sužvairuoja.
SNEIKAS: Tenderi, tu Kalės Vaike... (SNEIKAS, atkakliai.) Galvoji, kad esi aukščiau manęs...?
DŽO: Nusikaltimas yra naudoti ginklą, skirtą sustiprinimui, dėl asmeninių tikslų! Bet mums leista šauti, jeigu reikia anuliuoti tokį nusižengimą...
SNEIKAS: Na, ir kas? Nori, kad nužudytume vienas kitą? NA!? Kalbėk!
DŽO (akimirkai užsimerkia): Aš nieko prieš. (Nuryja seilę.) Man labiau prie širdies nužudyti tokį padugnę, kaip tu, negu Šiaudą.
Tyla.
Rūkas.
Lietus.
SNEIKAS: Jėzau Kristau! Vaikis įsivaizduoja esantis herojum... (Mokytojas nuleidžia ginklą ir įsideda į dėklą.) Atleisk. (Nusisuka nuo ŠIZO.) Išgydysiu tave kitąkart.
TENDERIS atsidūsta, nulydėdamas akimis atsitraukiantį SNEIKĄ.
DŽO (sau): “Tai buvo pavojinga... Neturėjau nė vienos kulkos. ”
DŽO: Šizo! Aš atnešiau pirmosios pagalbos vaistinėlę. Ir iškviečiau procesavimo komandą... (ŠIZO atsistoja, atsiremia ranka į medį.) Šizo... Tavo ranka. (Per Juodaplaukio bintą sunkiasi kraujas.)
ŠIZO: Ką tu manai darąs?
DŽO: Ką?
ŠIZO: Jis galėjo sustabdyti skambėjimą... Baik kištis į kitų reikalus.
DŽO (numykia): Šizooo...

Ding-ding! Ding-ding!
GARSIAKALBIS: “Norime pranešti visiems kaimo rezidentams, kad keršto sustiprinimas baigėsi. Dabar mes atliksime procesavimo ir verifikacijos procedūras... ”
Valstietis pila degtinę į stikliukus.
VALSTIETIS NR. 1: Ką? Jau baigėsi?
VALSTIETIS NR. 2: Taip greitai? Netrukus galėsime grįžti.
VALSTIETIS NR. 3: Sustiprintojai – tikri profai. Jie dažniausiai susitvarko per pusės paros laiką.

Vūūūūū~!
PROC. EKSPERTAS: Atleiskit, kad verčiam jus čia šalti savo subines, nors ir esat sužeisti. (TENDERIS sėdi ant dėžės šalia kriminalistų autobusiuko.) Kūnai išsibarstę po visą teritoriją. Dar ne visus spėjom rasti...
DŽO: Na, kraujavimas liovėsi. (TENDERIS atsisuka į ekspertą, žmogų su kepure.) O Sneikas iškeliavo... Ar Šizo viskas bus gerai?
PROC. EKSPERTAS: Ak, vaikinas, kuris grįžo su jumis? Jis prarado tiek daug kraujo, kad tiesiog atsijungė.
Kriminalistas fotografuoja ŠIAUDO lavoną.
Klik!
Kitam fotografui neatlaiko skrandis ir jis ištuština pusryčius šalia lavono: “Urggh! ”
KRIMINALISTAS NR. 1: Ei! Net nebandai čia vemti!
PROC. EKSPERTAS: Tas fotografas prisijungė prie procesavimo komandos vos praeitą savaitę. Nekenčiu naujokų.
DŽO: Aš – taip pat naujokas.
PROC. EKSPERTAS: Rimtai?
KRIMINALISTAS NR. 1: Tu Idiote! Nejau negali susitvarkyti su šiek tiek kraujo? Mes juk kariaume, velniai rautų! Juk tik 3... 3 negyvi žmonės...

Skyrius 14. ADEKVATI KOMPENSACIJA

Ligoninė šliejosi su jūros gėrybių pardavimo kvartalu.
MED. SESUTĖ, eidama ligoninės holu, sustojo. Ji išsitraukė kišeninį veidrodėlį ir, prieš užeidama į paciento palatą, pasitaisė plaukus.
MED. SESUTĖ: Šizo. (Juodaplaukis, vartantis paveiksliukų knygą.) Laikas jūsų vaistams.
ŠIZO: Vaistams? (Žvilgsnis nuo knygos.) Argi nedavėt man jų visai neseniai?
MED. SESUTĖ: Jūs... (Ji pradėjo.) Laikote knygą aukštyn kojom.
ŠIZO: Aukštyn kojom...? (Vaikinas apverčia knygą.) Paveikslėliai atrodo taip pat, nepaisant iš kokios perspektyvos į juos žiūrėčiau. (Numeta ją ant grindų.) Tai kvaila.
MED. SESUTĖ: Kaip jūsų sužalota ranka?
ŠIZO paima iš sesutės vandens stiklinę, kurioje tirpdamos šnypščia kelios tabletės.
MED. SESUTĖ prakaituodama apglėbia rankomis kairę tripirštę ŠIZO ranką. Perbraukia pirštais. Išsižioja. Ima karštai aistringai laižyti.
Dūsauja. Dūsauja. Dūsauja.
ŠIZO (išplėšia ranką jai iš burnos): Tai šlykštu. Ką jūs darot?
MED. SESUTĖ (sutrikus): Vahh!! (Ji išbėga pro duris, prasilenkdama su įeinančia ANDŽELIKA.)
ANDŽELIKA: Kas čia per nutikimas? (Raudonplaukė melodingai sušvilpia.)
ŠIZO: Visiškas niekis.
ANDŽELIKA: Na? (Ji pasitaiso ant peties rankinuką.) Jautiesi geriau?
ŠIZO: Neblogai pailsėjau, tas tiesa. (ŠIZO purškia kažkokį dezinfekuojantį skystį ant kairės tripirštės rankos.) Ta sesutė gana keista. (ANDŽELIKA deda mandarinų maišelį ant stalelio prie lovos.) Ji man vėl davė vaistų, nors tai padarė vos prieš valandą. Ir ji paskolino man šią groteskišką paveikslėlių kolekcijos knygą. (ŠIZO paduoda knygiūkštę, pavadinimu “Hanso Hofmanno Fotografija”, ANDŽELIKAI.) Gal tu ką nors supranti?
ANDŽELIKA: Mūsų firmos akcijos paūgėjo nuo to laiko, kai nugalėjai Vilką. (Raudonplaukė atsainiai paima knygą.) Tavo dėka, gausime daug daugiau pasiūlymų ir daug mažiau laisvo laiko. (Net neatversdama, ji padeda knygą šalia mandarinų.) Ar grįši į darbą... tiesiai po išrašymo?
ŠIZO: Tai nebus problema... Aš nieko prieš...
ANDŽELIKA: Ak, tuomet puiku. Tenderis taip pat atlieka reabilitaciją. (ANDŽELIKA šypso.) Šiuo metu mums itin trūksta rankų.
ŠIZO: Tu... (Juodaplaukis sužvairuoja į ją.) Zebras, kuris tiesiog stebi aplinką, ar ne?
ANDŽELIKA: Apie ką tu kalbi?
ŠIZO: Tu tipiškai mėgaujiesi, stebėdama, kaip kiti grobuonys drasko tavo genties atstovus. (Žvilgsnis pro langą į dangoraižius.) Tu parinkai mano taikinį. Taip, kaip žvelgdama į tuos žmones pasaulio prekybos centro dangoraižiuose, kurie buvo subomborduoti...
ANDŽELIKA (paima iš maišelio mandariną): Man patinka stebėti žmones. (Ji lupa vaisių.) Bet tu verti mane nuobodžiauti. Aš lengvai nuspėju, ką ketini daryti toliau. (Toliau lupa.) Man patinka matyti chaotiškas situacijas. Stebėti, kaip žmonės kovoja dėl išlikimo, kai negali suprasti ar suvokti, kas dedasi aplink. Kabinimąsis iš visų jėgų į gyvenimą suteikia man mažą ramybės ir džiaugsmo pojūtį. Dėl kažkiokios priežasties, nepakanka jausti tuos dalykus man pačiai. Bet stebėti, kaip kiti tai patiria, gali mane patenkinti. (Apsilaižo lūpas ir įmeta į burną skiltelę.) Galbūt dėl to, kad reikia kompensuoti esminius elementus, dėl kurių žmogus privalo gyventi. Bet iš tavęs to negaliu gauti. (ŠIZO skeptiškas žvilgsnis.) Aš aiškiai nuspėju tai... ką ketini daryti. Tai kažkiek panašu į prasto skonio filmą...

Vūūūūū~!
ŠIZO stovi prie Centrinės Ligoninės įėjimo. Jis stebi niaurią miesto panoramą.
ANDŽELIKA: Tiesa, prisiminiau... Praeitą dieną girdėjau įdomią istoriją. Apie sargybinį Vulfą Ailmaną... Tą “Žmogų-vilką“.
Žmonės kaip skruzdės, besigrūdantys gatvėje.
ANDŽELIKA: Jis gyveno asketiškai, vienas, nors ir prašydamas aukšto užmokesčio už savo paslaugas. Kaip manai, kodėl jis taip darė? (ANDŽELIKA ima dar vieną skiltelę.) Jis aukodavo didelį savo sukaupto turto karo paramos fondui.
Šliurp! 
ANDŽELIKA: Atrodo, gan veidmainiška. Jam, iš tiesų, nereikėjo to daryti... Bet, tikriausiai, jis tiesiog žmogus, kaip tu ir aš.
Šviesoforas, keičiantis savo spalvas.
ANDŽELIKA: Galbūt jis tai darė iš poreikio kompensuoti dėl to, kaip užsidirbdavo. Jeigu tik būčiau jį sutikusi, galbūt būčiau radusi, kaip patenkinti savo smalsumą...
ŠIZO: Tai kvaila. Tas vyrukas... neturėjo tikslo. (Juodaplaukis vėl ligoninės palatoje ant lovos.) Jis kaip ši paveikslėlių knyga. Jis nežinojo, ką pats iš tikro darė. Ir kai bandai primesti kitiems savo idėjas, jie jaučiasi nesaugiai. (Pasitaiso akinius.) Tai ir buvo skirtumas... Todėl jis mirė ir aš išgyvenau. (ANDŽELIKA apatiškai pažvelgia į ŠIZO.) Tas vyrukas – beprotis. Jis ne toks, kaip aš.

Urbanistinės džiunglės.
Aukštakulnis primina penktą cigaretės nuorūką.
CIRKO ARTISTĖ NR. 1: Šūdas! Kiek valandų?
MEŠKIUKO-KOSTIUMIS: Iš kur man žinot!!
RADIJAS: “Norėdami pasiruošti artėjančiam lemiamam mūšiui, Ministerija patvirtino planą, siekiant padidinti karo išlaidas... ”
CIRKO ARTISTĖ NR. 2: Ei, perjunk į muzikos kanalą!
CIRKO ARTISTĖ NR. 1: Užsikimšk, Kale!
CIRKO ARTISTĖ NR. 2: Kaip mane pavadinai!?
ČAPLINO IMPERSINATORIUS: Nagi, nagi.. Baikit.
MEŠKIUKO-KOSTIUMIS: Ei. (Kreipiasi į ŠIZO, kuris su dviem maisto maišais pasitinka juos keturis prie savo laiptinės.)
CIRKO ARTISTĖ NR. 2: Kas su tuo FRYKU?
ČAPLINO IMPERSINATORIUS: Dievulėliau! Jis iš mūsų šaiposi! (Artistas, kokių 1, 50m, aukšta skrybėle, prieina prie ŠIZO.) Ei, tu! Kas čia tokio įdomaus?!
CIRKO ARTISTĖ NR. 1: Dink iš čia, kol negavai į skudurus!
ŠIZO: Ar galėtumėt, prašau, nekelti tiek daug triukšmo prieš kažkieno tai namus? (ŠIZO ramiai paklausia.)
ČAPLINO IMPERSINATORIUS: Kas per šūdas su tavim? Ar tu šaipaisi iš manęs, nes aš žemas?! (Pasitaiso ant akių krentančią skrybėlę.) Mes padegsim tavo namus! Kur, po velnių, gyveni, Bastarde?
ŠIZO: Aš – Šizo Reksas iš kambario 203...

VISI KETURI (šokdami aplinkui, mėtydami gėles, trepsėdami ir mušdami būgnais): Sniii-kers! Sniii-kers! Sniii-kers šokoladas! Šokoladas! Šokoladiniai ledai! Kada šventi, kada liūdi! Šokoladiniai batonėliai! Kada šventi, kada liūdi!
ŠIZO: Ką, dėl Dievo... jūs darot?
ČAPLINO IMPERSINATORIUS: Jūsų aplikacija dėl Snikers šokolado prizo laimėjo loteriją, pone Šizo. Mes, Snikerso markė, ir šiandien pristatome jūsų prizą! (Išsišiepęs liliputas paskutinį kartą subarbena būgnais.)
ŠIZO: ... Ar tai prancūziški baldai?
ČAPLINO IMPERSINATORIUS: Na, suprantat... Sekdami mūsų lyderių pavyzdžiu, mes turėjome apkarpyti biudžetą šiuo karo laikotarpiu... (Prakaituoja.) Taigi, mes skubiai paruošėmė prancūziškų baldų pakaitalą.
Vūūūūū~!
VISI KETURI užlipa ant kažkokio baldo ir šoka.
ČAPLINO IMPERSINATORIUS: Galite čia sutalpinti... net 4 žmones! (Išskiečia rankas.) Jūsų nuosava nuostabioji rūbų spinta!
ŠIZO: Velniop.

Abi cirko artistės sėdi ant suoliuko ir traukia dūmą.
ČAPLINO IMPERSINATORIUS: Na, jeigu būtūmėte toks malonus ir čia pasirašytumėte...
ŠIZO pasirašo iksu.
CIRKO ARTISTĖS: Ate, ate! Iki, iki!
Merginos dingsta.
ČAPLINO IMPERSINATORIUS: Gal ir kvailas... Bet toks mūsų darbas.
ŠIZO: Ne, aš nemanau, kad jis kvailas.
ČAPLINO IMPERSINATORIUS: Tikrai?
ŠIZO: Tikrai.

BAMBI guli ant pilvo vien su palaidine ir stringais.
BAMBI: Ką? (Atsisuka nuo skaitomo žurnalo.) Tave jau išrašė, Šizo? (Atsisėda lotoso poza.) Atrodai daug sveikiau, negu maniau.
ŠIZO: Kodėl tu pateikei aplikaciją dėl prizo? (Juodaplaukis stebi iš aukšto.) Kodėl tu...
BAMBI: ... Jėzau. Kas čia tokio?
ŠIZO: Tai mano hobis. Prašau, ateityje daugiau jų neliesk. Aš tai jau esu tau sakęs, ar ne?
BAMBI: ... Tu keistas.
ŠIZO tyli.
BAMBI: Vietoj tų visokių lipdukų kolekcionavimo... (BAMBI uždeda koją ant kitos kojos.) Kodėl nors kartelį nepabandžius pakovoti dėl didžiojo prizo?!
ŠIZO: Kodėl?
BAMBI: Kaip suprasti, „kodėl“? (Priekaištingai rodo smiliumi į ŠIZO.) Viskas, ką darai... Viskas tik dėl vaizdo!
ŠIZO: Ir?
BAMBI (prikanda tą patį pirštą): Ei... Kodėl man nieko nepasakei, kad tave nuvežė į ligoninę? (Ji nusisuka veidu ir supanašėja su Rodeno “Mąstytoju”.) Išsiaiškinau tik tada, kai paskambinau į tavo ofisą... (Cypiančiu balsu.) Kodėl tu ignoruoji mane? Argi tau nerūpi, kas gali man nutikti!? Argi buvimas su manimi tau nieko nereiškia!?
ŠIZO: Taigi, tu nenori būti čia? Aš maniau, kad esi čia savo noru.
BAMBI: Gal ir taip. Bet aš neturiu, kur daugiau dingti... (BAMBI atidaro stalčių, pilną vokų su visokios rūšies lipdukais.) Aš silpna, suprask. Aš nieko negaliu padaryti, jeigu tu manęs čia nenori, Šizo. Aš visai kaip ši lipdukų kolekcija.
BAMBI (šveičia visą stalčių pro langą, kuris dūžta į dešimtis įvairių formų stiklų): Kyahahahaha! (Isteriškai.) Pažvelk į lipdukus, besivoliojančius ore! Jie visai kaip drugeliai! Haha... Hahahaha... Bet kas galėjo juos išmesti... Ir kaip jie gražiai plevena! (ŠIZO pagriebia striukę.) Kur eini, Šizo?
ŠIZO (vilkdamasis striukę): Surinkti lipdukų. Jie trukdys viešąjai tvarkai, kaip visur besimėtančios šiukšlės.
Trinkt!
BAMBI: Uvahh!
ŠIZO (lipdamas laiptais žemyn): Prašau, taip garsiai nerėk. Pažadinsi Motiną.

ŠIZO naktyje tarp aukštų pastatų.
ŠIZO (pakelia vieną lipduką): Jie išsimėtę visur...
Įsijungia žibintai. Papučia šiaurys. ŠIZO prieina prie drabužių spintos.
Klik!
Atidaro.
Įeina ir atsisėda tamsoje.
ŠIZO: Nieko nematau. Bet mano akys greitai pripras. Aš jaučiu, kaip keičiuosi... Ir tai mane baugina. Aš nebeturiu jėgų daugiau sustabdyti savęs. Kur ji dingo? Nemačiau jos nuo to laiko kalvose.
VILKAS: NA, JI TIKRAI NĖRA ČIA. TA MOTERIS YRA NEPASOTINAMA. JI PAKVIETĖ MANE ČIA, KAD SUSITIKTUME.
ŠIZO: Ką tu čia veiki? Kur ji?
VILKAS: APIE KĄ ČIA KALBI? JI PAPRAŠĖ MANĘS, KAD ATEIČIAU PAS TAVE IR MES PASIKALBĖTUME. (Tamsoje suboluoja VILKO figūra.) TU ATSIDURSI VIETOJE, IŠ KURIOS NEGALĖSI GRĮŽTI. GERIAU KUO GREIČIAU SUSIVOK. JUK NENORI PAKARTOTI TOS PAČIOS KLAIDOS, KAIP MANO? TIEK APIE TAVE SUPRANTU, KADANGI ESI PANAŠUS Į MANE. ANDŽELIKA TRENIRUOJA TAVE KAIP KOKIĄ BRANGIĄ AKVARIUMO ŽUVĮ.
ŠIZO: Galbūt... Negaliu pasakyti, ar pasitikiu jos integralumu... Bet jos intervencijos dėka, man pavyko atlikti darbą. Jeigu ne ji, būčiau miręs... Taigi, kodėl Andželika turėtų man kenkti? Be to, tas telefonas. Jis kviečia ją. Argi ji nebando kažko man pasakyti? Viskas, ką man reiktų padar ]]> Fri, 19 May 2017 01:34:33 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/233856.html http://rasyk.lt/kuriniai/233856.html