http://rasyk.lt lt kitoks.lt Siųstis KŽŽ čia.

Naujoji Žaidimų Žurnalistika - Nr. 1 Lietuvoje by Titas Žibikas

Už visus pamišėlius. Atskalūnus. Maištininkus. Triukšmadarius. Tuos, kurie mato dalykus kitaip. Tuos, kuriems nepatinka taisyklės. Ir tiems, kurie negerbia status quo. Galite juos cituoti, su jais nesutikti, aukštinti ar žeminti juos. Vienintelis dalykas, kurio nepajėgsite, – jų ignoruoti. Nes jie keičia pasaulį. Jie stumia žmonių rasę į priekį. Ir nors kai kurie mato juos, kaip bepročius, aš matau genijus. Nes žmonės, kurie yra pakankamai ekscentriški manyti, kad gali pakeisti pasaulį, yra tie, kurie jį keičia.

---

Šlovė (1) Autoriui ir jo (2) Kūriniui

Manau iki šiol, kad tekstų apie žaidimus kūrimas – pats maloniausias laiko praleidimas, nerealios atostogos... Septyniasdešimtųjų pradžioje Tomas Vulfas išleido antologiją, pavadintą „Naujoji žurnalistika“ – himną viskam, kas subjektyvu, asmeniška, unikalu amerikiečių žurnalistikoje. Šalin standartus, šalin taisykles, velniop visokias pretenzijas į objektyvumą... Būk sveikas, svaiginantis „Aš“! Įžymūs NŽ veikėjai – Kapotė, Meileris, Hanteris S. Tompsonas. Galima išskirti tris pagrindinius žaidimų „gonzo“ žurnalistikos principus. Pirmasis: žaidimai savaime yra labai stiprūs haliucinogenai, ir su jais reikia atitinkamai bendrauti. Jeigu Hanteris ir Meileris piktnaudžiavo įvairiais preparatais, kad pakeistų savo senąją, įprastą realybę ir rašytų apie ją unikaliu nepakartojamu stiliumi, tai su KŽ tas pats efektas pasiekiamas NEpanaudojant narkotikų. Kažkas jau yra išsakęs mintį, kad žaidimai – ne daugiau, nei skaitmeninis haliucinogenų analogas. Tačiau žaidimų žurnalizmas dabar – nuobodus apdulkėjęs mokslas, chemija, giliai prasmingai svarstanti, kokioms smegenų sritims koks preparatas daro įtaką. O aš siūlau aprašinėti tai, kas vyksta, kuomet visa šita chemija pradeda veikti, kuomet ji pradegina realybę aplink Tave...

Antrasis: bet koks, netgi labiausiai blogutėlis, žaidimas yra visavertis Paralelinis Pasaulis, Alternatyvi Realybė, buvimo kurioje pačiu faktu reikia žavėtis. Ir panaudoti kūrybos labui. Mes – nuotykių apybraižų apie keliones į Išgalvotas Vietas autoriai. Mūsų tikslas – aprašyti, kas vyksta tame keistame pasaulėlyje, kuris neegzistuoja nesant žaidėjo. Atkreipkite dėmesį, žaidėjo, o ne žaidimo! Išvyk gi į kelionę, ištyrinėk papročius, tradicijas, įsivelk į įdomią istoriją… O paskui, atsižvelgdamas į savo talentą, pateik tai žaidėjui. Pagrindinis kelionės užrašų ypatumas yra tai, kad juos įdomu skaityti, netgi jeigu Jūs neturite nė mažiausio noro eiti autoriaus keliais. Trečiasis teiginys: naujoji žaidimų žurnalistika privalo būti įdomi ir žmonėms, skaitantiems specializuotą spaudą, ir žmonėms, jos iš arti nemačiusiems. Draugą žaidime pažinsi. Tokia teisybė, taip viskas ir turi būti – turinys negali būti užgožtas, jis turi tik atsispindėti – ir, susidūrę su ja akis į akį, mes visiškai pripažįstame visą daugiataškiškumą, iki paskutinio taško. (Viskas sukasi ratu ir nuolat kartojasi. Kartais, kai gyvenime nuolat persekioja sutapimai, net susuka vidurius. Tai viduriavimas, tai skrofuliozė, veterinaro garbės žodis!)

---

TURINYS:

I. KŽ RECENZIJOS.
1. S. T. A. L. K. E. R. 2: Heart of Chornobyl
2. Microsoft Flight Simulator
3. Mafia: The Old Country
4. Sword of the Sea
5. Elden Ring: Shadow of the Erdtree
6. Despelote
7. Prison Architect
8. 80 Days
9. theHunter: Call of the Wild
10. DOOM (2016)
11. Disco Elysium
12. Dead Space

II. ANIME.
13. Absoliutus blogis: prakeikimas (Recenzija)
14. Šizofrenikas sociopatas: džiaugsmingas
Obludos autoportretas (MONSTER Interpretacija)
15. Dar vienas monstras (Naoki Urasawa, Ištrauka)

III. NUMERIO TEMA. Greitis ir Industrija
(Sim-reiseriai - Mūsų Redakcijos Pasirinkimai)
16. Gran Turismo 7
17. NFS Shift 2: Unleashed
18. DiRT Rally 2. 0
19. TrackMania Turbo
20. NFS Underground 2
21. V-Rally 4
22. F1 2010
23. Project CARS
24. Top Gear 2
25. GRID (2019)
26. Project CARS 2
27. Wreckfest
28. Race Driver GRID

IV. ESEISTIKA.
29. Metafizinis pamąstymas apie papeikimą
30. Pasisveikinimas su ginklais
31. Krūtys ir čiuptuvai. Japoniškoji patirtis

V. FIKCIJA.
32. Jaunieji kovotojai
33. Mafija: Prarastojo Rojaus Miestas
34. Hitmanas: Apsirengęs žudyti
35. Absoliutus Blogis: Nemezidis
36. Suzumiyos Haruhi Melancholija

VI. KNYGOS.
37. Doom Guy: Life in First Person
38. Štai taip Zaratustra kalbėjo
39. Neuromancer

VII. KOMIKSAI.
40. Iksmenai
41. Stebėtojų Lyga

VIII. POEZIJA.
42. Poezija yra šūdas
43. Perversinė Terorička
44. Laiškas Močiutei, parašytas 2 val. ryto,
su meile, Skullptura

IX. NUMERIO (PO) TEMĖ. Greitis ir Industrija
(Automobiliai - Mūsų Redakcijos Pasirinkimai)

X. TOP 10 Geriausios Visų Laikų KŽ Citatos

XI. XTRA LYGIS
45. Kodėl Betmenas Geresnis už Supermeną
46. Kai žinai, jog esi tiktai komiksų veikėjas: Deadpoolas
47. Vyras iš plieno, moteris iš servetėlės ]]> Sat, 18 Jul 2026 19:49:49 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262570.html http://rasyk.lt/kuriniai/262570.html pilnatys varva
ant numintų padalkų
šie velkasi per sniegą 
šunis iki pasiutimo
suerzindami

sako jei undaroko
kraštai atsiraitys
tave įveiks trauka būsi girta
iki žemės graibymo

kas talentus neša
kas aria  kas sėja
kas gaubtą nukelia
kas išsigaubia

nuo pečių iki smakro
šaliu apsimūturiavusi
kvailutė primena šventąją

kiek pilnačių praeis
iki beatifikacijos?

kiek patekės
iki puolę
po šąlančiom kojom

imsime
jos sukandžiotas lūpas garbinti? ]]> Fri, 3 Dec 2021 15:43:28 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/252678.html http://rasyk.lt/kuriniai/252678.html Turinys:

13. Super Columbine Massacre RPG!
14. Cuphead
15. Den vänstra handens stig
16. Night Call
17. Ghost of Tsushima
18. Sable
19. The Long Dark
20. The Last of Us Part II
21. The Witcher 3: Wild Hunt
22. Spec Ops: The Line

---

13. Super Columbine Massacre RPG!

PLATFORMA: Windows
ŽANRAS: Vaidmenų
KŪRĖJAS: Danny Ledonne
IŠLEIDIMO DATA: 2005

1999 m. balandžio 20 d. vyresniųjų klasių mokiniai Ericas Harrisas ir Dylanas Kleboldas įžengė į Kolumbino vidurinę mokyklą ir pradėjo šaudymą, nužudydami 12 mokinių ir 1 mokytoją, taip pat sužeisdami dar 21 auką. Po to, du „kileriai“ nusižudė.

Tai nebuvo pirmosios (ar paskutinės) šaudynės mokykloje Amerikoje, tačiau tragedijos mastas ir žiaurumas šokiravo. Po to, įnirtingai ieškota priežasčių – ir (arba) kaltininko – ar tai būtų ginklai, depresija, patyčios, gotų kultūra, Marilyn Mansonas ar smurtiniai KŽ (abu vaikinai buvo aistringi „Doom“ žaidėjai).

Vėliau šaudymas dar labiau įsiskverbė į viešas diskusijas po Michaelo Moore\'o 2002 m. dokumentinio filmo „Bowling for Columbine“, kuriame nagrinėjama tragedija ir Amerikos manija ginklams. Filmas, sulaukęs pasaulinio pripažinimo, tapo hitu, laimėjusiu daugybę apdovanojimų ir tapusiu vienu pelningiausių visų laikų dokumentinių filmų...

Dėl viso to Kolumbino šaudynės išliko karšta ir prieštaringai vertinama tema, vėl įsiplieskusi, kai nepriklausomas KŽ kūrėjas Danny Ledonne anonimiškai išleido nemokamą žaidimą „Super Columbine Massacre RPG! „, kuriame žaidžiate kaip Ericas ir Dylanas – du mokyklos šauliai.

Pirmą kartą išleistas 2005 m. balandžio 20 d., praėjus šešeriems metams po šaudynių, žaidimas iš pradžių liko nepastebėtas. Maždaug po metų jį pastebėjo tokie kritikai kaip Ianas Bogostas, ir netrukus pasiglemžė pagrindinė spauda – žaidimas galiausiai pasiekė daugiau nei 700 000 atsisiuntimų. Tuomet nutekėjo Danny Ledonne, kaip žaidimo autoriaus, tapatybė, todėl jis nusprendė pasirodyti viešai ir apginti savo kūrinį.

Mėgėjo žaidimas, sukurtas naudojant „RPG Maker 2003“, „Super Columbine Massacre RPG! „ derina 16-bitų eros „spraitus“ su suskaitmenintomis tragedijos nuotraukomis, sukurdamas nerimą keliantį grožinės literatūros ir realybės susiliejimą. Žaidimas prasideda Eriko ir Dylano pasiruošimu, slaptu įsėlinimu į mokyklą, kur jie padeda bombas ir pasirengia šaudynėms, nužudydami dešimtis aukų JRPG stiliaus/tipo mūšiuose. Minėti „batlai“ beveik visiškai vienpusiai, aukos dažniausiai tiesiog dreba iš baimės, o jūs renkatės ginklą ar bombą joms nužudyti.

Nors tai žiaurus žaidimas, smurtas „SCMRPG! „ žaidime pateikiamas beveik haliucinaciniu būdu, atitrūkęs nuo realybės, su tokiomis eilutėmis kaip „Dylanas išsilenkia Matricos stiliumi“. Po vaikėzų savižudybių seka lunatiška/somnambulinė dalis, kai jie patenka į Pragarą ir grumiasi su „Doom“ monstrų gvardijomis, kurios yra tokios ilgos ir ištęstos, kad net ir labiausiai kraujo ištroškusiems žaidėjams atsibos.

Tyrinėdami mokyklą, pajusite tos tragiškos dienos įvykių prisiminimus ir patirsite nusivylimą, nerimą ir patyčias, kurias išgyveno du studentai. Žaidime gausu stebinančio ir gerai ištirto gylio, nes žaidimas yra dokumentinio stiliaus ir rodo tikrus jų gyvenimo faktus, pavyzdžiui, kaip Erikui buvo išrašyti vaistai nuo socialinio nerimo, kurie neleido jam įstoti į jūrų pėstininkų gretas, arba kaip jis prieš pradėdamas šaudynes sutiko mokyklos „mušeiką“, jam atleido ir liepė „čiuožti namo“.

Visos šios detalės suteikia unikalią tragedijos perspektyvą. „SCMRPG! “ dažnai kritikuojamas už šaudynių sumenkinimą, tačiau iš tikrųjų jas - sužmogina. Žaidėjai įstatomi į šaulių padėtį ir parodoma, kodėl jie tai padarė, o tada jie įtraukiami į tragiškų tos dienos nuostolių sąrašą, o ne kaip monstrus.

““Super Columbine Massacre RPG! „ yra nerimą keliantis, nes būtent toks ir yra. Jau kurį laiką kalbu ir rašiau apie tai, kad žaidimai nebūtinai turi būti pramoginiai, jog būtų verti dėmesio. Šis žaidimas nėra smagus ar linksmas, jis - sudėtingas ir sunkiai žaidžiamas – ne techniškai painus, bet konceptualiai kompleksiškas. Mums reikia daugiau to. „
- Ian Bogost

Žinoma, ne visi sutinka su tokiais aktyvistais kaip Jackas Thompsonas, teigiančiais, kad žaidimas akivaizdžiai skatina panašius veiksmus, rengdamas šviežius žudikus.

2007 m. „SCMRPG! „ buvo pasirinktas „Slamdance Guerrilla Gamemaker“ konkurso finalininku. Prieštaraudamas savo nepriklausomoms šaknims ir provokuojančiam pavadinimui, festivalio direktorius nusprendė pašalinti žaidimą iš konkurso dėl tariamų „moralinių įsipareigojimų“.

Protestuodami, grupė kitų dalyvių, įskaitant „Braid“, „flOw“ ir „Castle Crashers“ kūrėjus, parašė atvirą laišką „Slamdance“ organizatoriams:

“Manome, kad labai mažai tikėtina, jog panašus sprendimas būtų priimtas dėl žiuri atrinkto turinio, ir šį sprendimą laikome kenkiančiu žaidimų, kaip išraiškos, tyrinėjimo ir patirties formos, teisėtumui. „

Pasipiktinusi žaidimo pašalinimu, „Slamdance“ geimerių festivalio vertinimo komisija nusprendė skirti žaidimui specialųjį žiuri prizą, šį kartą kaip už dokumentinę fikciją. „Slamdance“ organizatoriai vėl vetavo apdovanojimą. Galiausiai daugiau nei pusė finalininkų protestuodami pašalino savo žaidimus iš konkurso, o „Slamdance“ daugiau niekada neberengė žaidimų kūrėjų varžybų.

Danny Ledonne toliau tyrinėjo šiuos įvykius 2008 m. dokumentiniame filme „Playing Columbine“, kuriame daugiausia dėmesio skirta ginčams dėl „SCMRPG! „ ir žaidimų suvokimui kaip vaikų žaislų.

2007 m., rašydama apie festivalio incidentą, „New York Times“ žurnalistė Heather Chaplin gana elegantiškai apibendrino visą išbandymą: „Vaizdo žaidimai išbando ribas. Ribos laimi“.

Po 20 metų, ar ribos tikrai laimėjo? Ar jos vis dar laimi?

Tačiau, žiūrint plačiau, „SCMRPG! „ pavyko įžiebti pasaulinę diskusiją apie vaizdo žaidimų, kaip žiniasklaidos, vaidmenį ir vertę, bei paskatinti kitus taip pat eksperimentuoti.

Žinoma, tai nebuvo pirmasis „žaidimų dokumentinis filmas“, eksperimentų turėjome nuo devintojo dešimtmečio – nuo ​​novatoriško „A Mind Forever Voyaging“ (1985 m.) iki kelių prancūziškų žaidimų, tokių kaip „Méwilo“ (1987 m.), ir daugybės žaidimų apie politinius protestus Čekoslovakijoje, tokių kaip „Indianos Džounso nuotykiai Vaclavo aikštėje Prahoje 1989 m. sausio 16 d. „

„SCMRPG! “ net nebuvo pirmasis žaidimas apie šaudynes mokyklose. „Pico’s School“ (1999 m.) paprastai laikomas pirmuoju „Flash“ žaidimu ir taip pat įkvėptas „Columbine“ – tik šį kartą žaidžiate kaip vaikas, kuris nugali šaulius. Labai aštriu būdu.

Taip, „Flash“ žaidimai buvo „rėžiantys“ (angl. „edgy“) dalykai – iš čia kilo „The Binding of Isaac“ (2011 m.). Buvo žaidimų apie Bin Ladeno medžioklę, kankinimą ir nužudymą; taip pat apie lėktuvų skraidinimą į Pasaulio Prekybos Centrą. Kiekvienuose 2000-ųjų rinkimuose buvo „Flash“ žaidimų apie politikų smogimą ar skerdimą.

„SCMRPG! „ ir visos su juo susijusios diskusijos tapo katalizatoriumi, padėjusiu daugiau žmonių suvokti vaizdo žaidimų, kaip priemonės, galią, ypač tuo metu besiformuojančioje „indie“ scenoje. Tai parodė, kaip tie lėkšti mėgėjiški žaidimai gali skatinti diskusijas nacionaliniu mastu. Laikui bėgant, tai iš karto paskatino tokius žaidimus kaip „Rendition“ (2007 m.) – itin prieštaringai vertinamą politinį žaidimą apie kankinimus „Karo su terorizmu“ metu.

Tačiau tai taip pat atvėrė kelią vėlesniems žaidimams, tokiems kaip „Dys4ia“ (2012 m.), „That Dragon, Cancer“ (2016 m.) arba „He fucked the girl out of me“ (2023 m.).

Ir todėl svarbu prisiminti „Super Columbine Massacre RPG! „, ypač turint omenyje viską, kas vyksta dabar.

Jums nereikia jo žaisti ar mėgti, lygiai taip pat, kaip jums nereikia žaisti ar mėgti dalykų, kurie yra uždrausti ar pašalinti iš „Steam“ ar „itch. io“. Tačiau svarbu, kad jie egzistuotų – ne tik savanaudiška prasme, kaip „peržengiantis menas gali privesti prie jums patinkančių dalykų“, bet ir kaip pagrindinis bet kurios meno terpės tikslas.

Pabaigai – paskutinis pavyzdys apie transgresinius ribas peržengiančius žaidimus.

Galbūt jums „Spec Ops: The Line“ yra idealus politinis žaidimas – ardomasis ir antikarinis, bet ir AAA klasės šaudyklė su nugludinta grafika ir dinamiška žaidimo eiga, paremta išgalvotu įvykiu. Pakankamai peržengiantis daugybę vaizdo įrašų esė, pakankamai saugus „Walmart“.

Asmeniškai manau, kad „Fursan al-Aqsa: The Knights of the Al-Aqsa Mosque“ kelia daug įdomesnę diskusiją apie AAA klasės karinius šaulius ir smurtą žiniasklaidoje. Sukurtas brazilų kilmės palestiniečio Nidalo Nijmo, tai šaudyklė, kurioje žaidžiate kaip palestiniečių studentas, kovojantis prieš Izraelio gynybos pajėgas.

Taip, žaidimas yra grubus, beskonis ir brutalus – toks groteskiškas, kad buvo uždraustas ES, JK, Lenkijoje ir Australijoje. Ir vis dėlto, jis toks pat kaip ir bet kuris kitas karinis šaudyklės tipo žaidimas, pavyzdžiui, „Call of Duty“ – ta nepaprastai populiari AAA serija, kurios reklamai dauguma žaidimų žiniasklaidos priemonių mielai ignoruos BDS boikotą „Microsoft“.

Kuo šie žaidimai skiriasi? Kodėl amerikiečiai gali kurti JAV armijos finansuojamus žaidimus apie įsiveržimą ir bet ko žudymą, bet palestinietis negali to paties padaryti prieš armiją, šiuo metu vykdančią jo žmonių genocidą? Šis nepatogus klausimas keliamas viešose diskusijose, kodėl būtent svarbu turėti tokius žaidimus.

Gerai, jei nenorite įsitraukti. Bet jei manote, kad „SCMRPG! „ nereikėtų prisiminti, kad tie „NSFW“ žaidimai „Steam“ ar „itch. io“ platformose turėtų būti pašalinti, kad „Fursan al-Aqsa“ reiktų uždrausti, tai bent jau įvertinkite, kaip jie padeda sužinoti daugiau apie save ir koks reakcingas esate.

14. Cuphead

PLATFORMA: Windows; Xbox One; macOS; Nintendo Switch; PlayStation 4
ŽANRAS: Bėk ir šaudyk
KŪRĖJAS: Studio MDHR
LEIDĖJAS: Studio MDHR
IŠLEIDIMO DATA: 2017

„Puodukagalvis“ yra dvimatis platformeris su bėgimo ir šaudymo principu, primenančiu klasikinius žaidimus, tokius kaip „Mega Man“. „Cuphead“ nuo pirmtakų skiria unikali estetika, kuri atiduoda stulbinančią pagarbą XX a. pradžios amerikiečių animacijai. Kanados kompanijos „Studio MDHR“, sukūrusios šį žaidimą, menininkai atliko įspūdingą darbą atkurdami dinamišką „guminių žarnų“ personažų animaciją, kurią tokie prodiuseriai kaip Fleischersas ir Waltas Disney išgarsino 1930-aisiais. Tačiau, įkūnydama savo žaidimą šioje estetikoje, „Studio MDHR“ taip pat atskleidžia fanatizmą ir išankstinį nusistatymą, kurie turėjo didelę įtaką ankstyvajai animacijai.

Užklausta žurnalo „Rolling Stone“ interviu apie nesėkmingas asociacijas su „Cuphead“ 1930-ųjų estetika, pagrindinė žaidimo dailininkė Maja Moldenhauer atsakė: „Tai - tik vizualiniai elementai, ir tiek. Visa kita, kas vyko tuo metu, mums nėra familiaru. „ Tačiau šiuos vaizdus slegia istorija, kuri juos sukūrė, nepaisant kūrėjų pastangų pašalinti atviresnes karikatūras, kurios klesti animaciniuose filmuose didžiąją XX a. pirmosios pusės dalį. Išvalydama savo pirminę medžiagą ir pateikdama tik tariamai nekenksmingas dalis, „Studio MDHR“ ignoruoja estetikos, kurią taip ištikimai atkartoja, kontekstą ir istoriją... čia matau žaidimą, kurį persekioja vaiduokliai; ne tie, kurie apsiriboja makabriškomis kovomis su bosais, o juodaodžių kultūros šmėkla, kurią pirmiausia pasisavino muzikantai, o vėliau – Fleischersas, Disney ir kiti – susukta į karikatūras, didžiąją amžiaus dalį padėjusioms apibrėžti Amerikos animacinius filmukus.

Vienas pirmųjų menininkų, išgarsėjusių animacijos srityje, Jamesas Stuartas Blacktonas, vodevilių pasirodymų metu dažnai animuodavo realiu laiku. 1907 m. jis sukūrė savo „Žaibo eskizus“, kuriuose rašytinis žodis „Coon“ buvo paverstas menstrelio karikatūra, o „Cohen“ – antisemitiniu stereotipu. Variete teatras, išsivystęs iš minstrelio pasirodymų likučių, dažnai naudodavo tokius stereotipus ir rasistines karikatūras, siekdamas komiško efekto. Daugelis animatorių po darbo lankydavosi draminiuose teatruose ir buvo įkvėpti jų metodų.

Tiesa ta, kad rasistiniai stereotipai lengvai prajuokina (paklauskite bet kurio ironiško mėgėjo komiko). O animacija visada buvo komedija paremta terpė. Savo knygoje „Pramonės gimimas“ Nicholasas Sammondas rašo:

“Stereotipinis vaizdavimas... pasiskolinęs tiek iš nusistovėjusių grafikos tradicijų, tiek iš minstrelio, įvairių šou ir vodevilių, taip pat rėmėsi efektyvumo ekonomika, kurioje personažai iš karto atspindėjo savo, regis, pirmykštę prigimtį ir iš to kylančią jų vietą pokšte. “

Daugelis ankstyvųjų animacinių filmukų personažų buvo apgavikai, valkatos ir vagys – archetipai, kilę iš tingių vergų, kurių kūrimu specializuojasi minstrelių šou, vaizdavimo. „Cuphead\'e“ vaidina apgavikų pora, Cupheadas ir Mugmanas, kurie sudaro sandorį su Velniu dėl lošimo skolos – veikla, kuri 1930-ųjų animaciniuose filmukuose dažnai siejama su numanomu juodaodžių Harlemo nuodėmingumu ir žiaurumu bei svingo ir džiazo muzikos.

Ketvirtojo dešimtmečio Harlemas ir jame susiformavusi džiazo kultūra yra svarbi „Cuphead“ estetikos dalis – nuo ​​bigbendo garso takelio iki tokių personažų kaip King Dice, kurio ploni, pieštuko formos ūsai primena ikonišką Cab Calloway – paties pagrindinio ankstyvųjų animacinių filmukų veikėjo, tiek epizodinio, tiek karikatūrinio vaidmens – išvaizdą. Džiazo kultūra turėjo įtemptą ryšį su animacijos industrija. Pasak Sammondo: „... ankstyvųjų garso metų džiazo karikatūra, regis, atidavė duoklę įsivaizduojamai geidulingai svingo muzikos ir kultūros laisvei ir iš karto siūlė bausmę kaltiesiems už mėgavimąsi jos tariamais kraštutinumais. „

Dešimtmetį, kai vis labiau nerimaujama dėl moralės – kurį nulėmė ir Heiso kodekso nustatymas 1930 m. – džiazas ir apskritai Harlemo kultūra tapo nuodėmės ir pragariško pomirtinio gyvenimo sinonimu. 1937 m. filme „Švarios ganyklos“ vaizduojami juodaodžiai harlemiečiai, kurie dėl gundančio svingo poveikio nesidomi dangiškuoju pomirtiniu gyvenimu. 1934 m. filmo „Keliaujant į dangų mulu“ režisierius Frizas Frelengas siekė perteikti moralinę pamoką būtent apie tingų, netinkamai besielgiančio juodaodžio karikatūrą, kurio nusikaltimai lėmė jo išmetimą iš dangaus. Abiejuose animaciniuose filmuose vien juodaodžių rojus vadinamas „Kauliukų pora“ (angl. „Pair-o-Dice“), kaip užuomina į tariamą ryšį tarp juodaodžių kultūros ir lošimų. Sprendžiant iš šių „moralių animacinių filmukų“, net rojus yra nuodėminga vieta, kai jame gyvena juodaodžiai.

Taigi, kai „Cuphead“ savo aplinkai naudoja lošimų, dangaus ir pragaro vaizdinius, implementuoja įvaizdžius ir tropus, kurie iš pradžių buvo sukurti siekiant perteikti moralinius teiginius apie tingius ir laukinius Harlemo juodaodžius ir jų nuodėmingą „džiunglių muziką“. Calloway panašumas „Cuphead\'e“ gali būti kauliukų pavidalu, tačiau jis vaidina kaip karikatūra trumpametražiuose filmuose, tokiuose kaip „Clean Pastures“ ir „Swing Wedding“, kuriuose vaizduojamos varlės iš skautų, nerimą keliančiai vizualizacijai panašiems į Ribby ir Croaks bosus „Cuphead\'e“.

Apeidamas tokią perdėtą karikatūrą, „Cuphead“ bando geriausiai pavaizduoti džiazo eros santykį su animaciniais filmais. Ir čia galima rasti daug gėrio. Calloway yra energingas atlikėjas, o animaciniai filmai, tokie kaip Fleischerio 1933 m. filmai „Kalno senis“ ir Betty Boop filme „Snieguolė“, daug geriau atspindi jo nepakartojamą stilių. Tuo pačiu metu šiuose pavyzdžiuose jo balsas skamba atitinkamai kaip seno baltaodžio vyro ir baltaveidžio klouno. Kai ateina laikas animaciniams filmams pavaizduoti jį kaip žmogų, jo lūpos išsipučia, akys išauga ir jis priverčiamas tapti muzikantu – vieninteliu būdu, kuriuo animacijos studijos dešimtmečius, regis, galėjo įsivaizduoti juodaodžius personažus. Tai, kad „Cuphead“ seka Fleischerio pėdomis ir slepia tai, kas galėjo būti jo panašumas, už antropomorfinio kalbančio kauliuko, istoriškai atitinka juodaodžių vaizdavimą animacijoje. Kai juodaodžių personažų vaizdavimas kaip muzikantų ir rasistinių karikatūrų tapo kvailyste, sprendimas, regis, yra jų visai nevaizduoti.

Tai - iš esmės yra praeities balinimas: gėdingų mūsų apriorinių dalių ištrynimas, kad galėtume mėgautis tuo, kas simpatiška – būgnais, pučiamaisiais, stepo šokiais, bigbendais ir jų atpažįstamais atlikėjais, kartu su plačia šio animacijos stiliaus kūrybine laisve – net negalvojant apie kultūrą, kuri iš pradžių sukūrė šią muziką; kuriai niekada nebuvo leista turėti savo įvaizdžio.

Atsakymas nėra praeities sulyginimas ir išgryninimas, kurios pamokų daugeliui akivaizdžiai vis dar reikia. Užuot nuėmus nuo muzikanto apdegusį juodą kamštį ir pateikus švarų baltą veidą, vis tiek dainuojant kaip Calloway, Armstrong ar Waller, šiuolaikinė žiniasklaida, siekianti pasiskolinti iš prieštaringos Amerikos praeities, turėtų tai daryti atsižvelgdama į tai, ką ta praeitis mums sako apie mus pačius.

Pavyzdžiui, „Jay Z“ neseniai išleido muzikinį vaizdo klipą, pavadinimu „The Story of O. J. „, kuriame jis ir kiti aktoriai animuoti aiškiai rasistiniu būdu, o didelės blyškios lūpos užgožia tamsius veidus. Vaizdo klipe šie ryškūs vaizdiniai naudojami kartu su daina apie juodaodžio realybę pasaulyje, kuris vis dar laiko tave stereotipu (kas dar labiau pablogina paties „Jay Z“ antisemitinius stereotipus). Čia karikatūra turi tikslą – priminti mums apie mūsų istoriją; skelbti, kad ji dar ne praeityje ir kad mes, kaip bandė „O. J. „, niekada negalime iš tikrųjų atsikratyti savo odos spalvos.

Panašiai ir menininkė Kara Walker, naudodama iškarpų stilių, kuria milžiniškus paveikslus su mamulėmis, sambomis ir kitomis juodaodžių karikatūromis, kad galėtų pasinerti į „... riebų, neišspręstą, purviną kraujo troškulį, kalbant apie rasę... „, kaip ji pasakoja interviu žurnalui „Vulture“. Jos menas aiškiai parodo, kad rasė nėra išspręstas klausimas, ne mūsų praeities laikotarpis, kurį mes, kaip visuomenė, galėtume teigti išsprendę. Dauguma juodaodžių amerikiečių negali nepripažinti šio slegiančio fakto, o pastarųjų metų įvykiai apsunk ]]> Mon, 10 Aug 2026 14:28:27 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262757.html http://rasyk.lt/kuriniai/262757.html jo burna panaši į urną
vos jai beprasiveriant
Rembrandtas įsitaisė
kažkur tarp rūkyklos ir šaldytuvo

tik nekalbėkite man
apie laiko persikėlimą tuneliais
laiko kuris yra kuris buvo
ir kurio jau nėra prasmių
kvantines teorijas

ak kokia tai beprasmybės analogija 
seniai beveik niekada aš mokiaus filosofijos
kurios beje neišmokstama
fitoterapijos poliglotijos filologijos

nuo tada iki dabar svetimos man visos
žmogiškų santykių politologinės teorijos 

jei perteklystės laikų laikinume 
ko stokoji esi daugiau nei varganas
namas kuriame gyvenu priešingai – yra alkanas

vos spėjau nakčia įsijungt kompiuterį
atlapsėjo šuo ir ėmė medžioti musę

vieni važinėja autobusais bet atsilieka
kiti skuba
po traukinio skliautu visi sodinom bulves
tų kurie mėtė meškeres plūdžių
nespėjo vytis žuvys

tik kai kurie išėjo rinkti grybų
o kai kurie lesino vištas kviečiais
bėrė grūdus po asfaltu

vieni susiliejo su pašvaistėm
kiti artėjant Užgavėnei
kabino vėliavas žiūrėjo kai jos plaikstės

paradoksalu švaistūnai tam laiko neturėjo
ir pamažėl darėsi šventumo kūnais
tai yra supanašėjo su švytuoklėmis
tapo jų trumpumo mirksnias
bei santykinių ilgio matų amplitudėmis 

čia sniego dar nėra čia jis baltas
ir tais laikais kada lyg pelenais pasnigo
mažai kas šiam pasauliui
dardant bėgiais į didžiulę pusnį
jautės kaltas ]]> Wed, 22 Feb 2023 05:19:13 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/256006.html http://rasyk.lt/kuriniai/256006.html Senovės išminčiai pabrėžė, kad tam tikri žmogaus charakterio bruožai yra būdingi tam tikroms gyvūnų rūšims. Šis sulyginimas dažniausiai yra asociacinio bei simbolinio pobūdžio, iliustruojantis tam tikrų visuomenių gyvenimo būdą, supratimą ir vertybes. Pavyzdžiui, Patriarchas Jokūbas savo sūnų Benjaminą sulygina su vilku. Net ir dabar, išvažiavus iš Jeruzalės į šiaurės rytų pusę ir patekus į Benjamino klano teritoriją, galima sutikti staugiančio vilko statulų – tai senųjų palaiminimų atgarsiai. Kai pamačiau šiuos vaizdus, neišvengiamai prisiminiau ir Geležinio Vilko simbolį Lietuvoje.
Tai nedidelė įžangą į temą, kurią apmąstčiau šiandien: kuo iš tiesų skiriasi asmenybės sutrikimą turintis žmogus, pavyzdžiui, psichopatas, nuo šaltakraujiško gamtos plėšrūno? Atsakymas atrodo akivaizdus – žmogus turi pasirinkimo laisvę, o gyvūnas veikia pagal savo rūšies užprogramuotą instinktinę programą.
Tačiau čia iškyla gilesnis klausimas: tarp ko ir ko žmogus renkasi? Ar rinktis elgtis pagal moralinius principus, ar leisti sau – nesipriešinant instinktams – pasiduoti tam, kur vedžioklybė ir gyvuliška prigimtis traukia? Čia slypi filosofinis paradoksas: jokia visuomenė negali egzistuoti be moralės, nes jos visiškas atsisakymas veda į savinaiką. Jei anuliuotume esminius moralinius draudimus (tokius kaip draudimas vogti, prievartuati ar žudyti), visuomenė suirtų. Kita vertus, šiuolaikinė Vakarų kultūra vis dažniau oficialiai deklaruoja moralinį reliatyvizmą ir subjektyvumą kaip pagrindinį pliuralistinės visuomenės egzistavimo principą.
Dėl to kyla pagrįstas nerimas, kad Vakarų civilizacija pamažu silpnina savo pamatus, užleisdama vietą tradiciškesnėms, griežtesnėms struktūroms, pavyzdžiui Europa tampa Islamistine. Istorija rodo, kad kultūros, praradusios savo vidinį dvasinį stuburą ir paskendusios moraliniame nuosmukyje, anksčiau ar vėliau praranda dominuojančią poziciją.
Antroji opi problemos pusė – moralinių ribų išklibinimas atveria kelią psichopatams. Šiuolaikinėje visuomenėje moralė ir empatija dažnai nuvertinama, paverčiant jas tik subjektyvaus pasirinkimo reikalu. Psichopatas iš esmės yra grobuonis, kuris atmeta bendrą moralinę sistemą, vadovaudamasis cinišku principu, kad jokia universali moralė neegzistuoja, o pasaulyje valdo tik stipriausieji, besinaudojantys morale kaip įrankiu silpnesniems valdyti.
Šią taisyklę matome per visą žmonijos istoriją. Pavyzdžiui, Rusijos prezidentas V. Putinas sukėlė karą, nusinešantį tūkstančius gyvybių, parodydamas visišką abejingumą pasekmėms. Analogiškai, didžiosios valstybės dažnai vadovaujasi grynos galios (realpolitik) logika, kurioje žmogiškoji gyvybė tampa tik statistika. Šis dėsningumas gyvuoja nuo seniausių laikų: imperatorius Vespasianas ir jo sūnus Titas, kariaudami Judėjoje ir sugriaudami Jeruzalės šventyklą bei pražudydami daugybę gyvybių, pirmiausia siekė imperinės garbės ir iždo papildymo. Tai – tikrieji stambūs žmonijos istorijos plėšrūnai.
Tai išlieka giliu subjektyviu apmąstymu apie žmogaus prigimtį, galią ir amžiną įtampą tarp instinkto bei moralės. ]]> Sun, 9 Aug 2026 04:56:40 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262745.html http://rasyk.lt/kuriniai/262745.html
Vajos laidotuvės vyko be skubos. Tai buvo pirmas ženklas, kad gentis dar gyva. Kūnas buvo parneštas ir atiduotas žemei taip, kaip dera vadui, bet niekas nebandė to paversti istorija. Nebuvo pasakojimų. Nebuvo palyginimų. Nebuvo žodžių, kurie galėtų kažką užpildyti. Aš stovėjau kiek atokiau ir stebėjau ne patį veiksmą, o tai, kaip žmonės jame laikėsi: pečiai nuleisti, rankos ramios, žvilgsniai nepakelti.
Tai nebuvo tas pats, kas su Puka. Ne todėl, kad Vaja būtų buvęs svarbesnis. O todėl, kad jis buvo tas, kuris laikė gentį kaip visumą. Dabar ta visuma buvo atiduodama žemei kartu su juo.
Po to visi tiesiog liko. Kurį laiką niekas dar nesiskirstė. Ugnis degė tyliai. Net vaikai nejudėjo, lyg būtų išmokę naują taisyklę be žodžių. Aš jaučiau, kaip randas ant rankos tvinksi ne skausmu, o tuo pačiu ritmu, kuriuo plakė visa gentis – lėtai, giliai, per daug sąmoningai.
Susirinkimas įvyko tik kitos dienos popietę. Visi jautė, kad reikėjo laiko, jog Vajos nebuvimas taptų tikras.
Maja stovėjo centre. Ne todėl, kad norėjo. Todėl, kad daugiau nebuvo kam. Jo veidas buvo tamsesnis nei įprastai: ne nuo purvo, o nuo nuovargio, kuris jau nebėra fizinis. Kai jis prabilo, balsas buvo tylus, bet tvirtas. Jis nekėlė akių – kalbėjo faktais.
– Mes radome juos ne ten, kur tikėjomės, – pasakė jis. – Jie žinojo, kad Vaja ateis kalbėtis. Jų vadas išėjo į priekį pats pirmas. Jis buvo be ginklų rankose. Jis sakė, kad už du jo žmones atėjo laikas atiduoti kainą.
Aš pajutau, kaip kažkas susitraukė po mano šonkauliais.
– Vaja nesiėmė kovos, – Maja trumpam nutilo. – Jis sakė, kad gentis dar gali gyventi be kraujo. Kad žemė dar turi balsą, – Maja pagaliau pakėlė akis. – Šiaudinių vadas to negirdėjo. Jis tik pakvietė Vają į dvikovą kumščiais ir mūsų vadas priėmė iššūkį. Kova buvo be taisyklių, todėl buvo greita. Vaja buvo stiprus ir ištvermingas, nepasidavė iki paskutinio atodūsio. Ir manau, kad būtų laimėjęs, bet paskutinę sekundę Šiaudinių vadas prarado kovotojo garbės kodeksą ir išsitraukęs iš už bato peilį, perpjovė mūsų vadui gerklę.
Tyla po šių žodžių nebuvo staigi. Ji nusileido lėtai, tarsi būtų buvusi visada, tik dabar pagaliau visi ją išgirdo. Niekas nesušuko. Niekas nepaklausė kodėl. Tas klausimas jau buvo per vėlus.
Aš pažvelgiau į Takodą.
Ji stovėjo šiek tiek atokiau nuo kitų, rankos sunertos priekyje, nugara tiesi. Jos žvilgsnis nebuvo nukreiptas nei į Mają, nei į žemę. Ji žiūrėjo kažkur per žmones, per ugnį, lyg matytų vietą, kurios dar niekas kitas nemato. Tai buvo kūno kalba, kurios negalima supainioti. Sprendimas jau buvo priimtas. Tik dar neįvardintas.
Mano skrandis susitraukė. Ne iš baimės. Iš supratimo, kad tai, kas ateina, nebebus lėta. Kad Vajos laikymas baigėsi. Kad dabar gentis turės judėti be žmogaus, kuris mokėjo sustabdyti. Aš norėjau prieiti prie Takodos ir paklausti, bet supratau, kad dabar klausimai būtų netinkami.
Susirinkimas baigėsi be žodžių. Žmonės tiesiog išsiskirstė. Ne todėl, kad viskas būtų aišku. O todėl, kad aiškumo dabar niekas nebeturėjo.
Aš likau stovėti dar akimirką. Klausiausi, kaip ugnis spragteli. Kaip kažkur naktis pradeda judėti. Kaip mano kūnas įsimena dar vieną tylą. Tai buvo pabaiga. Ir kartu – vieta, nuo kurios viskas bus daroma kitaip.
Praėjo savaitė. Gentis bandė kvėpuoti įprastu ritmu, dirbti įprastus darbus, tačiau niekas negalėjo apsimesti, kad nieko neįvyko. Praradome Puką. Dabar netekome ir savo vado – tai keičia mus visus be išimties.
Takoda stovėjo ne ten, kur stovėdavo Vaja. Ji stovėjo truputį šone, tarsi dar tikrintų, ar žemė po kojomis laikys. Rankos buvo nuleistos, bet pirštai suspausti – ne iš baimės, o iš pastangos neišbarstyti to, ką ketino pasakyti.
Gentis jau buvo susirinkusi. Visi jautėme, kad dabar bus pasakyta kažkas, kas pakeis ne dieną, o kryptį.
Aš atsisėdau tarp kitų moterų. Mano ranka instinktyviai prispaudė randą ant dilbio. Pajutau neįprastą dilgčiojimą ir šiek tiek susiraukiau, tačiau niekas to nepastebėjo.
– Aš ilgai galvojau, – Takoda prabilo. Jos balsas buvo žemas, bet ne tvirtas. – Ir aš nežinau, ar tai teisingas sprendimas. Bet žinau, kad jis – mano.
Kažkas nejučia įkvėpė giliau. Kažkas nuleido galvą. Aš pajutau, kaip manyje kažkas susitraukė – ne iš baimės, iš nuojautos.
– Rezervatas nebelaiko taip, kaip laikė anksčiau, – tęsė Takoda. – Jūs visi tai matote. Plėšrūnų daugiau nei prieš metus. Jie ateina arčiau. Ne todėl, kad drąsesni. Todėl, kad patys alkani, – ji mostelėjo ranka į tolumas, ten, kur prasideda miškai. – Medžioklė tapo reta. Druskų kasyklos senka. Žemė sausesnė. Derlius menkesnis. Mes tai vadiname ciklu, o ciklas turi pabaigą. Ir aš matau, kur tai veda.
Ji trumpam nutilo, tarsi leisdama žodžiams patiems susėsti į vietas.
– Artėja badas, – pasakė ji tiesiai. – Dievai nusisuko nuo mūsų, nes mes juos apleidome.
Gentis tylėjo. Ne iš nesupratimo. Iš pritarimo.
– Vaja tai matė, – Takodos balsas vos pastebimai sudrebėjo, bet ji nenuleido akių. – Jis turėjo planą. Jis turėjo daugybę jų, – ji įkvėpė giliau. – Jeigu jam kas nors nutiktų... – ji nebaigė sakinio. To ir nereikėjo. – Aš turėjau tapti vade.
Dabar visi žiūrėjo į ją.
– Aš turiu teisę tai padaryti, – pasakė Takoda. – Ir žinau, kad kai kurie iš jūsų to tikėjotės. Gal net norėjote, – ji nuleido akis į žemę. Tik akimirkai. – Bet aš to nenoriu, – tai nuskambėjo tyliai ir smogė stipriau nei šauksmas. – Ne todėl, kad bijočiau, – tęsė ji. – Ne todėl, kad nemylėčiau genties. O todėl, kad vadovauti dabar reiškia vesti jus į vietą, kurios aš nematau. Aš nematau kelio, kuris mus išgelbėtų būtent šitoje vietoje. Be Vajos ši vieta mirusi.
Ji pakėlė galvą.
– Baltieji neatsitrauks. Jie nenusiramins tol, kol nesulygins mūsų su žemėmis. Jie jau seniai nebemato mūsų kaip žmonių. Tik kaip kliūtį. Klaidą, kurią reikia ištaisyti. Ir aš nebematau prasmės stovėti vietoje, laukdama, kol mus išnaikins, – Takodos žodžiai krito sunkiai, bet tiksliai. Kaip akmenys, kuriuos seniai nešiojosi savyje. – Todėl aš sakau taip, – tęsė ji. – Kas nori likti – gali likti. Kas nori išeiti – išeikite. Aš jūsų nesulaikysiu. Aš nekursiu naujo vado. Ir pati tokia nebūsiu.
Ji trumpam užsimerkė.
– Aš... – jos balsas suvirpėjo, bet ji jį suvaldė. – Aš išeinu.
Šitie du žodžiai pakibo ore. Niekas nepuolė prieštarauti. Niekas nesiūlė rinkti naujo vado. Niekas neklausė kas tada – tai buvo baisiausia dalis. Gentis tylėjo. Ne todėl, kad neturėtų ką pasakyti. Todėl, kad suprato: nėra atsakymo, kuris visus išgelbėtų.
Aš žiūrėjau į Takodą ir staiga supratau, kas man kėlė nerimą nuo pat pradžių. Ji jau buvo priėmusi šį sprendimą ne šiandien. Ne po Vajos mirties. Ji jį nešiojosi ilgiau. Ir dabar tik leido jam tapti girdimam. Jos pečiai buvo tiesūs, bet akys... ieškojo ne pritarimo. Ieškojo leidimo.
Aš nežinojau, kas nutiks rytoj. Nežinojau, kas liks, o kas išeis. Kas subyrės tyliai, o kas dar bandys laikytis. Žinojau tik viena: nuo šios akimirkos gentis nebebuvo laikoma viena ranka. Ir tas laisvumas gąsdino labiau nei bet koks priešas.
Iš pradžių žmonės pradėjo perrinkti daiktus. Ne garsiai. Be nurodymų. Be ženklų. Kažkas padėjo puodą, kuris jau seniai buvo įskilęs. Kažkas paliko kilimą, ant kurio miegojo vaikai. Kažkas ilgai laikė rankoje strėlę ir galiausiai įsmeigė ją atgal į žemę, tarsi pasakydamas: čia jai vieta.
Arkliai buvo šeriami ramiau nei įprastai. Be skubos. Be švilpimų. Vaikai nebuvo skubinami, tačiau ir patys nebeišdykavo. Jie slankiojo arčiau motinų, arčiau balnų, tarsi jausdami, kad netrukus teks rinktis, ką laikyti už rankos.
Aš visą tą laiką buvau savo palapinėje. Gulėjau ant žemės, klausiausi, kaip keičiasi garsai. Kaip ugnys gęsta anksčiau nei vakarais. Kaip balsai tampa trumpesni. Kaip nebeklausiama ar jau pasiruošę, o tik sakoma mes tuoj.
Niekas pas mane neatėjo. Ir tai buvo teisinga. Vėliau, kai pagaliau išlindau iš palapinės, pastebėjau, kaip Takoda padeda rišti ryšulius, palaiko vaiką, kuris pavargo, pasako moteriai, kad gali palikti pusę – nieko neatsitiks. Ji nekalbėjo ilgais sakiniais. Tik tiek, kiek reikėjo, kad viskas vyktų.
Zinjia nežiūrėjo į mano pusę. Maja ir Antinanco tikrino diržus. Adahis paskutinį kartą nuėjo ant dvasių kalno, kur anksčiau buvo atliekami ritualai, apeigos, kur buvo laidojami mirusieji. Jis grįžo tik po daugybės Misisipių.
Kai pirmieji išjojo, nebuvo nei dainos, nei gesto. Tik ratų girgždesys, tik kanopos, tik dulkių kvapas, kuris pakilo ir greitai nusėdo. Tie, kurie liko, stovėjo. Tie, kurie išvyko, neatsisuko atgal.
Aš turbūt buvau vienintelė, kuri su savimi nieko nepasiėmė, išskyrus odinį krepšį per petį. Man reikėjo išsinešti ne daiktus, o save.
Takoda laukė. Ji sėdėjo ant žirgo, bet laikė pavadį rankoje, lyg dar nebūtų apsisprendusi. Kai paskutiniai gentainiai pajudėjo, ji nuleido galvą, trumpam užsimerkė ir tarė:
– Aš dar čia pasiliksiu. Noriu matyti, kaip jūs išvykstate.

...

Kai rezervatas liko už nugaros, kelias kurį laiką buvo tylus. Tik žolė, tik žirgų alsavimas, tik ritmas, kuris nešė kūnus tolyn. Tačiau visai netrukus gentainiai išsiskirstė į skirtingas pasaulio puses ir aš likau visiškai viena.
Jojau mechaniškai. Ir tik po labai ilgo laiko sustojau kažkur laukymėje, kur žinojau, kad yra tarp Morisonų rančos ir Mudfordo.
Sustojau ne todėl, kad kas nors mane sustabdė. Todėl, kad kūnas nebegalėjo pakelti naštos, kurią nešiau su savimi nuo Pukos mirties.
Nulipau nuo žirgo ir paėjau šiek tiek toliau. Žolė siekė blauzdas. Dangus buvo per platus. Viskas buvo per daug atvira. Atsiklaupiau. Ir tada leidau sau pravirkti.
Verkiau ne garsiai. Ne taip, kaip verkia vaikai. Verkiau taip, kaip verkia kūnas, kuris per ilgai buvo laikomas. Ašaros bėgo be ritmo, be prašymo, ir be žodžių. Kvėpavimas trūkinėjo. Krūtinę skaudėjo ne nuo skausmo, o nuo per daug sulaikyto oro.
Verkiau dėl Pukos. Dėl Vajos. Dėl to, kad Káyona liko be savo žmonių. Dėl to, kad aš išėjau. Ir dėl to, kad pasilikti nebegalėjau.
Kai atsistojau, ašaros jau nebekrito. Tik perštėjo akis. Randas ant rankos pulsavo – tyliai, lyg primindamas, kad kai kurios vietos gyja ilgiau nei keliai.
Žiūrėjau, kaip šviesa slenka per lauką, kaip šešėliai ilgėja, bet negrėsmingai – tarsi žemė pati lėtėtų kartu su manimi. Mano galvoje niekas nekalbėjo garsiai. Vardai negrįžo. Vaizdai nešoko prieš akis. Viskas buvo tylu taip, kaip būna po to, kai jau viską išgyvenai, bet dar nespėjai suprasti.
Žemė dar buvo šalta po nakties, kai atsikėliau. Rytas kilo lėtai, be skubos, tarsi pats nenorėtų manęs išleisti. Rasa laikėsi ant žolių taip atkakliai, lyg būtų įsikibusi paskutinės galimybės likti.
Mėnulio žvaigždė stovėjo netoliese. Ji buvo nerami dar prieš man prieinant. Kilstelėjo galvą, prunkštelėjo tyliai, žengė žingsnį artyn, tarsi būtų bijojusi, kad dingsiu, jei nebus pakankamai arti.
Aš padėjau krepšį ant žemės. Jis buvo lengvas. Per lengvas visam tam, ką nešiausi savyje.
Priėjau prie jos ir delnu paliečiau kaklą. Ji buvo tokia šilta, tokia gyva. Pažįstama taip, kaip pažįstama tik tai, kas tave nešė, kai pats nebegalėjai eiti. Ji palenkė galvą, kaktą prispaudė man prie krūtinės stipriau nei įprastai. Lyg bandytų sulaikyti.
– Ne, mažute... – sukuždėjau, nors nežinojau, ar sakau tai jai, ar sau.
Ji nusišluostė šoną į mano petį, ir tada pamačiau – drėgmę jos akyse. Ne prakaitą. Ne rasą. Ašaros lėtai ritosi žemyn, palikdamos tamsesnes vageles ant kailio. Mano gerklė susitraukė taip staiga, kad trumpam nebegalėjau įkvėpti.
– Aš negaliu tavęs pasiimti, – pasakiau tyliai. – Kelionė bus ilga ir pavojinga jau net man. Nenoriu, kad mirtum. Noriu, kad gyventum.
Ji suprato. Aš tai jaučiau ne protu, o kūnu. Jos kvėpavimas tapo trumpesnis, bet vis dar neramus. Ji nenorėjo likti. Ji buvo pasiruošusi eiti paskui mane net į pasaulio krašto.
Aš apkabinau jos kaklą, prispaudžiau skruostą prie karčių. Jos kvapas – žemės, žolės, prakaito – buvo paskutinis dalykas, kuris dar laikė mane čia. Tada palenkiau lūpas prie jos ausies ir pradėjau kuždėti Matákų senąja kalba žodžius, kuriuos girdėjau vaikystėje, bet niekada nebuvau sakiusi garsiai.
Žodžius apie kelią, kuris niekada nesibaigia. Apie sielas, kurios atpažįsta viena kitą net tada, kai išsiskiria. Apie tai, kad paleisti nereiškia palikti.
Ji klausėsi sustingusi. Lyg kiekvienas skiemuo būtų rišęs mus ne mazgu, o pažadu, kuris neturi formos.
– Tu būsi laisva, – sušnibždėjau. – Tu rasi žolę, kuri tavęs lauks. Ir dangų, kuris nieko nereikalaus.
Aš atsitraukiau pirmoji. Tai buvo sunkiausia. Ji dar akimirką stovėjo nejudėdama, paskui palietė mane nosimi – trumpai, atsargiai. Tarsi įsimindama. Nukabinau nuo jos kūno visus ją varžiusius daiktus: diržus, pavadį, balną, viską, kas lakstant pievoje, jai trikdytų jos laisvę.
Už nugaros girdėjau jos kanopas. Ne bėgančias. Trypčiojančias vienoje vietoje. Ji garsiai, bet siaubingai gailiai sužvengė, lyg kviesdama mane atsisukti. Lyg prašydama sugrįžti, nepalikti jos. Bet aš turėjau žengti šį žingsnį. Nes jeigu būčiau sugrįžusi, būčiau niekada taip ir neišėjusi. ]]> Sun, 9 Aug 2026 09:45:50 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262747.html http://rasyk.lt/kuriniai/262747.html bet tu tokiom mažom
raidėm užrašytas
tavo stilius sunkus
ir kapotas
o gal kaip tik
lengvas ir gyvas
tavęs niekur nėra
bet tu viską girdi
tu electro ir jazz
French avantgarde
tu kaip Boris Vian
ir man plaučiuos
užaugo
lelijos ]]> Fri, 4 Oct 2019 10:37:02 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/244367.html http://rasyk.lt/kuriniai/244367.html bet tu tokiom mažom
raidėm užrašytas
tavo stilius sunkus
ir kapotas
o gal kaip tik
lengvas ir gyvas
tavęs niekur nėra
bet tu viską girdi
tu electro ir jazz
French avantgarde
tu kaip Boris Vian
ir man plaučiuos
užaugo
lelijos ]]> Fri, 4 Oct 2019 10:37:02 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/244367.html http://rasyk.lt/kuriniai/244367.html trešnės Tavo pusryčiams
saldžios ir šaltos ]]> Wed, 5 Aug 2026 09:38:33 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262709.html http://rasyk.lt/kuriniai/262709.html

TV


Nesibaigiančios vaizdų
ir garsų kaskados
prisipažink, sakau televizoriui

tu man rodai ką nori
ir slepi visa kas slapta



...


Dailė


Skambina kaimo lopelis
geras toks nekaltas
jį vadina ūkvedžiu

kartą prašiau šunį pašert
sklinda kalbos kad šuns konservus pats suvalgė

šuo dvi dienas
po gardą lakstė alkanas

lindo lindo ūkvedis
būtent taip - kreiptis trumpąja
jau gerus du metus
prašydamas meno
būtinai su beržiukais

maniau juokauja
bet ne tikrai norėjo beržiukų
ne pasvirusio kryžiaus
ne tvoros su lietuvaite

aš bent jau su šieno kupetom
būčiau prašęs

neseniai paėmė du
lyriškus akvarele tapytus paveikslus
žadėjo gerai atsilygint

šiuo bei tuo
vaistažolėm grybais lydekom
klausė ar sraiges teiktumės priimti

atsakiau kad ne
turiu įtarimą jog vaistažolės
jam nebepadeda
savotiškas toks

paskambino ir dudena

ryte ėjau prie bažnyčios
pas tokią bobą pirkt kiaušinių
tai ji vištų nebelaikanti

per pietus ėjau pas vieną bobą
vakare ėjau pas bobą
klausiu ar vištos jau atsirado
kad vėl pas tą pačią bobą ėjęs

jo sako atsirado
tik bobos nebuvo

norėjau už tapybą atsilygint
bet neradau
bobos nebuvo kiaušinių irgi

nieko tokio kitųkart sakau

kitų kartų irgi nebus
atsako

įdomūs tie kaimo kiaušingalviai
po šiai dienai
to įdomumo paslapties negaliu perprast



...


Artimos sielos


Galvoju kad dėl šio kaimo ypatumų
tarp manęs malūno
ir katalikų bažnės varpinės
atsirado ryšys

jau vis dažniau išgirstu -
vos šuniui suurzgus
sušnara dantračiai
neveikiančiame malūne

suskamba varpas
bevarpėje varpinėje
varpas nelyginant verpstė
toje varpų gaudykloje

tuomet imu girdėt
kojų bei rankų šiurenimą
palei liepas
atsiritantį nuo kapinių

šiu
šiu

šiuuuu... ]]> Tue, 30 Apr 2024 18:30:18 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/258212.html http://rasyk.lt/kuriniai/258212.html