http://rasyk.lt lt kitoks.lt apie mano paranojinę šizofreniją, panikos atakas. Gėriau
lėto atpalaidavimo tabletes, kurios privertė pradėti šią kroniką,

o tada nusijuokti: juk ką tik pasakojau Jums šią istoriją, ar ne?
Nepažįstami žmonės vartydavo akis. Bet buvau mėgiamas,
ir patikdavo bendrauti su gyvaisiais.

Pabusdavau ir skaičiuodavau valandas, kol
galėsiu vėl grįžti į lovą. Sirgau liga, kurią sukėlė
saulė ant mano kaklo. Aštri vasaros vabzdžių opera

privertė mane norėti būti tėvu, kaip senis, kurį turėjau –
tėvukas, kuris nelipdavo iš lovos.
Vakarienių metu žmonės ieškodavo mano skurdo ženklų,

kai pasakodavau, kad ištekėjau
dvidešimt trejų metų karštą birželio aštuntos dieną.
Kaip paaiškinti, kad valstybė visą mano gyvenimą

užfiksavo tardymuose, namų vizituose, nuotraukose,
medicininiuose tyrimuose, mokesčių įrašuose, šeimos istorijoje,
skolų banke. Penkeri metai pažeminimo,

kol žalioji kortelė atkeliavo nepaženklintame voke.
Žalia kortelė – ne mano.
Žalia kortelė kiekvienam žmogui,

Kurį kada nors mylėjau, bet neturėjau.
Ar negalėčiau pakeisti numerių, nuotraukų, vardų,
kiekvieno nuskeldinto veido skenavimo? Negalėjau,

bet įsivaizdavau. Prisiekiau niekada daugiau tiek savęs neatiduoti
nepažįstamiesiems. Bet tai padariau. Atiduodavau save
vėl ir vėl. Femme, šokanti kumbiją virtuvėje,

niekada negrįžo. Jokia bendruomenė manęs nepriėmė,
todėl bendraudavau su šaukštu šleikščių vaistų
po liežuviu. Po skaitymo pilnai auditorijai,

moteris per mikrofoną manęs paklausė:
Pasakykite šiame kambaryje esantiems jaunimui, ką darote dėl savęs priežiūros.
Pasakiau jai: praleidžiu ilgą laiką tyloje,

kuri padeda man išgyventi dar vienerius metus.
Kaip ir dauguma žmonių, bijau mirti.
Kaip ir dauguma žmonių, bijau mirti toli, toli nuo namų. ]]> Tue, 7 Jul 2026 13:54:34 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262515.html http://rasyk.lt/kuriniai/262515.html Akis nusukdavo į geležinkelio pylimą, žiūrėjo pro žmogaus petį į traukinį, kurio nėra.
Pasodino pavasarį kriaušę, ten kur sakė, karo metu gulėjo karo aukos.
Ledinis vėjas tiesiog kramtė jos pirštus, iškrisdavo kastuvas. Nuo geležinkelio pylimo tas vėjas įsibėgėdavo.
Menką pagalį su trimis lapais skiepijo – neprigijo. Sudžiūvo tarsi po sausros.
Pirmasis skiepas neprigijo. Tada pasikvietė kaimyną Knišką.
Kniška sakė, kad medis neprigis, kol neišgers kartu butelio.
Baba gudraudavo – kol jis ieškodavo degtukų, dalį degtinės išpildavo ant žemės.
Kriaušė prigijo. Kasmet nokino vis sultingesnius vaisius . Kada prinokdavo, medis ūždavo nuo vapsvų sparnų.
Baba augino dvi ožkas.
Kasdien ilgai eidavo jų girdyti prie senos juodos pirties.
Glostydavo ragus, kalbėdavosi su jomis, ir taip praeidavo pusdienis.

Mes su pusbroliu iškrapštėm sklidiną, užvožta balta įskilusia lėkšte, stiklainį nugriebtos dar nesustingusios grietinėlės.
Ne man atėjo mintis nusiskinti kriaušių.
Pusbrolis dairėsi į kriaušes, o mano dviratis, paremtas prie tvarto, jau veržėsi Dotnuvėlės link.
- Paimk pagalį ir mesk, - pasiūlė pusbrolis, visa galva aukštesnis už mane.
- Papurtyk, - atsakiau.
- Viršūnėje geltonos, o apačioj matai...
Po ranka pasitaikė kauptukas. Sviedžiau – jis tik nubraukė žalius lapus.
Mėšlu apkibęs tvirtas tvoros virbas irgi nubraukė lapus.
Nukrito žalia kriaušė, tėškėsi į akmenį ir išsiskleidė.
- Lipk, - įsakmiai pasakė pusbrolis ir apsidairė.
Apglėbiau kriaušės mergaitiškai ploną kamieną.
Pusbrolis matė, kad Baba eina pro svirną.
Šokau ir užsikabinau už šakos.
- Ką jūs darot? Nulaušit medį, - sušuko Baba, trepsinti per pievą.

Šaka nulūžo staiga.
Apsiklojau lapais ir geltonos kriaušės tykšo man ant galvos.
Pusbrolis stovėjo ir žiūrėjo į geležinkelio pylimą, tarsi lydėjo traukinį.
Baba griebė nuo kamaros sienos vadeles ir rėžė man per akis.
Kriaušės šakos mane išgelbėjo.

Baba nusprendė palikti vienkiemį ir persikelti į kaimą.
Paglostė aukštą medžio kamieną.
Žalių lapų mirgėjimas slėpė geltonas, širšėmis aplipusias kriaušes.
Baba stovėjo rami.
Pravirko staiga.
Tokios gražios, didelės buvo jos ašaros, man pasirodė, didesnės už rožinio karoliukus.

- Paimk, nors vieną, - atsisuko ji į mane.
- Nenoriu.
- Nors vieną, geltoną.
- Nenoriu.

Už seną sodybą gavo pusę namo – betoninę verandą, tris langus su baltomis užuolaidėlėmis, medžiaginių kilimėlių kvapą ir kelis serbentų krūmus.
Baba giliais akiniais ant nosies, baksnojo adata į durų kilimėlį.
- A a, tai atvažiavot, aš tuojau..  Mesk į šoną anūkėli, tą maišą
- Baba, tėvas mėsos parnešė.
- Kam man ta mėsa? Dantų nebeturiu.
- Išsivirk. Negi žalią kramtai, - atsiliepė Tėvas rūkantis verandoje.
- Kaimynams atiduodu. Jie man už tai serbentus nuskynė.

Iki skausmo pažįstamas kelias.
Vieškelio gale – Babos namas.
Važiavom ir taip nesinorėjo privažiuoti, išlipti, apkabinti.
Pasukau Dotnuvėlės link.
Kaimo kapinaitės.
Smėlyje paskendę, ant upelės kranto išbarstyti seni paminklai be kryžių ir žvaigždžių.
Kapai, apaugę meldais, smilgomis ir išdžiūvusia žole.
Girdisi tik vandens pliuškenimas į amžinus akmenis.
Senelio kapas. Išplautas smėlis pakreipė paminklą ir dabar jis tapo panašus į palinkusią pušį pajūry.
Pastebėjau tai, ko nepastebėdavau anksčiau. Dotnuvėlės krante, vos už kapų tvoros augo kriaušė.
Keistas sutapimas – medis buvo kažkuo panašus į tą kriaušę.
Sukau Babos namų link.
„Reikia paklausti apie tą kriaušę prie kapų. “

Artėjau prie balto plytų namo. Baba stovėjo darže pasirėmusi ant lazdos.
Mačiau, kaip vėjas mano šimtametę Babą praėjo kiaurai.
O pavasario saulė judėjo užmerkusi akis.
Šalia jos serbentų krūmas skambino lapų varpais, girdėjosi net tolimoje bažnyčioje.
Juoda lazda įsikibo Babos sudžiūvusios rankos, tarsi ieškojo, kur suleisti šaknis.
Ištariau jos vardą ir ji, tarsi ilgai laukusi kvietimo – atsisuko.
Bedante burna pasakojo, kodėl ji kasdien dėvi tą juodą suknelę.
Sakė, kad laukia, kada pašauks į dangų.
- Užmiršo mane, - pasakė ji ir apvalus jos veidas bandė šypsotis.

Džiaugsmas – reta akių moneta.
Nepaklausiau apie kapinių kriaušę.

Išėjo ji Tėvui Stanislovui beldžiant namuose į duris, langus ir sienas:
„Džiaukitės, žmonės, už šitą moterį, kad Aukščiausias ją apdovanojo tokiu ilgu gyvenimu. “


Tą paskutinį kartą, kada ji dar buvo gyva, sustojau žvyrkelyje.
Žinojau, kad dar turiu sugrįžti, apkabinti ją ir atsiprašyti.
Nesugrįžau.
Ji lėtai pakėlė ranką.
Mačiau, kaip vėjas ją perėjo kiaurai.
Štai kam augo ta kriaušė – kad Baba spėtų už jos užsikabinti, kai vėjas neš į Dotnuvėlės upelį. ]]> Sun, 12 Jul 2026 13:40:11 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262535.html http://rasyk.lt/kuriniai/262535.html apie mano paranojinę šizofreniją, panikos atakas. Gėriau
lėto atpalaidavimo tabletes, kurios privertė pradėti šią kroniką,

o tada nusijuokti: juk ką tik pasakojau Jums šią istoriją, ar ne?
Nepažįstami žmonės vartydavo akis. Bet buvau mėgiamas,
ir patikdavo bendrauti su gyvaisiais.

Pabusdavau ir skaičiuodavau valandas, kol
galėsiu vėl grįžti į lovą. Sirgau liga, kurią sukėlė
saulė ant mano kaklo. Aštri vasaros vabzdžių opera

privertė mane norėti būti tėvu, kaip senis, kurį turėjau –
tėvukas, kuris nelipdavo iš lovos.
Vakarienių metu žmonės ieškodavo mano skurdo ženklų,

kai pasakodavau, kad ištekėjau
dvidešimt trejų metų karštą birželio aštuntos dieną.
Kaip paaiškinti, kad valstybė visą mano gyvenimą

užfiksavo tardymuose, namų vizituose, nuotraukose,
medicininiuose tyrimuose, mokesčių įrašuose, šeimos istorijoje,
skolų banke. Penkeri metai pažeminimo,

kol žalioji kortelė atkeliavo nepaženklintame voke.
Žalia kortelė – ne mano.
Žalia kortelė kiekvienam žmogui,

Kurį kada nors mylėjau, bet neturėjau.
Ar negalėčiau pakeisti numerių, nuotraukų, vardų,
kiekvieno nuskeldinto veido skenavimo? Negalėjau,

bet įsivaizdavau. Prisiekiau niekada daugiau tiek savęs neatiduoti
nepažįstamiesiems. Bet tai padariau. Atiduodavau save
vėl ir vėl. Femme, šokanti kumbiją virtuvėje,

niekada negrįžo. Jokia bendruomenė manęs nepriėmė,
todėl bendraudavau su šaukštu šleikščių vaistų
po liežuviu. Po skaitymo pilnai auditorijai,

moteris per mikrofoną manęs paklausė:
Pasakykite šiame kambaryje esantiems jaunimui, ką darote dėl savęs priežiūros.
Pasakiau jai: praleidžiu ilgą laiką tyloje,

kuri padeda man išgyventi dar vienerius metus.
Kaip ir dauguma žmonių, bijau mirti.
Kaip ir dauguma žmonių, bijau mirti toli, toli nuo namų. ]]> Tue, 7 Jul 2026 13:54:34 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262515.html http://rasyk.lt/kuriniai/262515.html žiedais slyvų
kokios poniškos
šiandien alyvos

žiūriu tiesiai
o ten tik sninga
negi tas sniegas
man reikalingas

ak kur nueiti
ką pamatyti
saulė jau slepiasi
pradeda lyti

kokiu keliu
kokiu taku
snigimas ne šaltas
gyvent ne baugu ]]> Thu, 21 May 2015 09:20:20 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/221971.html http://rasyk.lt/kuriniai/221971.html Dosjė:
~77, 5psl., ~3, 5mėn., ~300kb, ~43tūkst. žodžių.

Mes teigiame, kad pasaulį užkariavo naujas grožis, greičio grožis. Lenktynių automobilis su savo dailiu kapotu, storais gyvatiškais išmetamųjų dujų vamzdžiais, riaumojantis automobilis, lekiantis tarsi artilerijos sviediniai yra žymiai gražesnis už Vittoria di Samotracia.
(Filippo Tommaso Marinetti, „Futurizmo manifestas”)

Dėmesio, gerbiami ponai ir ponios, peržengę TKR Akademijos slenkstį!:
Nesėdėkite pernelyg arti monitoriaus. Įsitikinkite, kad pasirinkote fiziologiškai tinkamą atstumą. Pageidautina naudoti nedidelį monitorių. Neskaitykite, jei pavargote ar blogai išsimiegojote. Įsitikinkite, kad patalpa, kurioje skaitote, gerai apšviesta. Ilsėkitės mažiausiai 10min. po kiekvienos skaitymo valandos.

Išridenamas į ringą rinktinių piar suokiančių lakštingalų naminių makaronų vagonėlis, pavadinimu „nuo A – Adomo – iki Zet – Zaratustros“ (analfabetiškai):
0. …made by Žibikas
0. 1 Laba diena, daktare Frankenšeinai
0. 2 Sveikas, Operos Vaiduokli
0. 3 Qui pro quo
0. 4 Dar niekas neišėjo be pirkinio!
0. 5 Doplerio efekto realizacija
0. 6 Sudraskyta suknelė ir rentgenas Honkongo stiliumi
0. 7 NUOSTABIOS LENGVOS DIDŽIOSIOS RAIDĖS
0. 8 Multitekstūrizuoti snobai
0. 9 Pirmyn, beždžionės! O gal jūs norite gyventi amžinai?
1. 0 Anakonda, kuri prarijo aligatorių
1. 1 Po įžangos – Įžanga, kur mokslų daktarai ir SAS avangardo eksinstruktoriai uosto A-98
1. 2 Karas prasideda ten, kur baigiasi diplomatija
1. 3 Odės ne žmonėms, o istorinėms figūroms
1. 4 Akmuo, žirklės, popierius
1. 5 Kritinis puolimo taško rokenrolas
1. 6 Drakonais ne gimstama, bet tampama
1. 7 Vaikai – suaugusiųjų ydų aukos
1. 8 „Procesas“ pagal Kafką
1. 9 Lenktynių beprotystei niūniuojam šią mes marselietę
2. 0 Mecha-guro-nansensu
2. 1 Vox populi: veidu į liaudį
2. 2 Septynis kartus atpjauk, po to pajuokauk
2. 3 Daugiau, garsiau, plačiau ir linksmiau, ponai ir ponios!
2. 4 Vardai buvo pakeisti, kad apsaugotų kaltuosius
2. 5 Labas rytas, Vietname!
2. 6 Glaudus kibernetinių sporto atletų sparingas
2. 7 Pats svarbiausias po Abelio šnipas
2. 8 Ištirptų ant liežuvio kaip askorbo rūgštis
2. 9 Judančio elektros lokomotyvo vaizdo už lango stebėjimas
3. 0 0 žaidėjų online
3. 1 Genderistinės konkurencinės kovos vilkiškas veidas
3. 2 Musių valdovai
3. 3 Taurė briuto brangiausiosioms
3. 4 Atlikim analizę Šerloko Holmso metodu... Cha!
3. 5 Tyliau, jie kalbės!
3. 6 Trūkčiojanti rankose kaip žūstanti žuvis
3. 7 Iš peptidų ir alelių, iš varlelių ir pelelių
3. 8 Pirmasis raundas: mašininės alyvos kvapas ir metalo džeržgesys
3. 9 Practice makes perfect
4. 0 Kaipri pakrantę padengęs lengvas vakarinis sniegas
4. 1 Žmogus-višta pagal Platoną
4. 2 Antrasis raundas: informacinis cigarus-žiaumojantis kvadratinių-žandikaulių generalisimų karas
4. 3 Somnambulinis veiksmų neklaidingumas
4. 4 Naujoji žaidimų žurnalistika: šlovė (1) Autoriui ir jo (2) Kūriniui
4. 5 Paruoštas, kai paruoštas
4. 6 Kas išleido šunėkus?
4. 7 „Funniest dog movie trailer“ čempiono laurai
4. 8 „WallMart edition“
4. 9 Trečiasis raundas: energija lygi masei, padaugintai iš šviesos greičio kvadrato
5. 0 Invalidams taikomos nuolaidos
5. 1 Musmirynas (Iškaršėliai ir Apsirijėliai)
5. 2 Iš variklio tūtų kyla atmosferą teršiantys dūmai
5. 3 Švietališki žetonai
5. 4 Variklio sukimo momentas
5. 5 Matrica yra kontrolė
5. 6 Glorija mundi (Pasaulio šlovė)
5. 7 Apie Tave man pasakoja Tavo vardas
5. 8 Summa summarum
5. 9 Užgesinę į stalą nuoruką
6. 0 Nuo saulėje džiūti pakabinto ryklio laša kraujas
6. 1 Prozako karta
6. 2 Ketvirtasis raundas: 50% nanotechnologijų ir 50% jakudzų
6. 3 Deus ex machina: kompresoriaus kaukimas ir stabdžių keraminių diskų skambesys
6. 4 Fantomiški skausmai amputuotose galūnėse
6. 5 Audra stiklinėje turėtų nurimti
6. 6 Tik aš kukliai šnibždu ausin: „ar verta? “
6. 7 Dingo taip, kaip nedingsta paukščių gripas
6. 8 Daktare, nagi, išrašyk jiems vaikiško cianido!
6. 9 Grūsti vandenį piestoje
7. 0 Prasideda nervinis, gėdingas tikas
7. 1 Iš užrašų knygutės
7. 2 Priežastis – ne atlikimo kokybė
7. 3 Priežastis – įvaizdis

0. …made by Žibikas
Planetos Žemės-Rašyko žmonės! (Ir visi, pakankamai gerai matantys, kad galėtumėte perskaityti šį laišką-proklamaciją.) Kad nevedžiotume skaitytojo už nosies kaip lokio po mugę, tariant pamokslaujančio literatūrinio analitinio almanacho žodžiais, pasakysime iš karto: vienu veržliu, filigranišku, unikaliu, stochastiniu, eskulapišku plunksnos braižu (mūšio pradžią oficialiai paskelbiu šarvuota pirštine, sveriančia apie 4kg), parašyta dulkiniausiame kampe, medžiaga-foliantas skaitomas prelegentiškai skardžiu, reverberuojančiu ir garsiu balsu, dainuojant, dėl dramatiškumo po kiekvieno žodžio darant trumputes pauzes, be abejo, priklausančiu linkusiam tukti, besikepurnėjančiam, gauruotadėmiui, puritoniškai auklėtam demokratiškos Lietuvos muedzinui-klierikui-patriotui, kurio mandragoriškai sveiko ir intelektualaus masturbacinio proto-peno diatezės-entuziazmo pakaktų trims didelėms karo divizijoms, su laurų vainiku ant galvos, – ar tai būtų teatrališkai juokdamasis (jo šlykštaus urvinio kikenimo aidas perskros Rašyko nervus) tarsi Karabasas Barabasas Tėvynės universiteto profesorius-docentas ir etnografas-pamokslininkas iš Grybų Lietaus Cerkvės (Akademijos pranešimu, profesorius, eilinis žemės kirminėlis, kol kas deginasi Bahamuose, jaučiasi pusėtinai, pastebimai per juosmenį platėja, tvarkingai gano koalų bandą, moko elfų merginas kankano gudrybių, ant palmių lapų siuvinėja naujienų kaspiną ir kiekvieną vakarą režisieriui Linčui D. sunčia naują peticiją), ar atliekantis bausmę bedarbis dervišas (nusikaltusįjį diplomatinis paštas, kuris žiūri į pastarąjį atsargiai, t. y. truputį į šonus, ir per inkstus, nugabeno į Amazonės džiungles, kur jis apsigyveno viename urve su apželtkojais; ten, krutindamas žiuželius, ramiai virškina picas iš planktono, gauto šiltuose pakrantės vandenyse, užgerdamas, neatsistodamas nuo kibiro ir pirštų galiukais laidydamas juokingus mėlynus žaibus, tonizuojančio gėrimo „Red Bull“ sodos skardine), – ką tik netyčia prarijusiam įjungtą megafoną; aristrokratiškas sentencijų patosas tikrai neveikia artikuliacijos švarumo, netampančio skeveldrų debesiu ir perduodančiu į štabą kodą: „Teroristai merde, mesje ženeral“. Tai – oficialiai pripažinta mokomoji priemonė Literatūros instituto ir Vilniaus valstybinio universiteto Filosofijos fakulteto, kuris, beje, egzistuoja tik mano fantazijose, studentų-„turistų“ (žmonių, mūvinčių šviesius šortus, avinčių sandalus, o ant pilvo pasikabinusių pigias „muilines“ ir iš prekiautojų kiču nusipirktų Kiemsargio kepurę-ausinę) stropumo objektas. Studentai – nepaprastai nemielos būtybės, mūsų raides ir žodžius studijuojantys tik iš nuobodulio. Šiems reikia pigių viešbučių ir barų ant jūros kranto. Įtikti visiems – sunki užduotis, bet viskas įmanoma. Visa tai kažkaip... liokajiška. Manote, atiminėjame iš vaikų saldainius? Tie vaikučiai visai suįžūlėjo, štai kas – ryja šokoladą tonomis. Bažnyčių bokštus ir tautines tatuiruotes dar galima suprasti. Bet tai, kad nėra jokios padoresnės idėjos, be to, viskas nevykusiai atlikta, išties spaudžia. Tarsi armijos batas. Miestiečiai (velniop mormonus (tokie paukščiai)!) tik stipriau suspaudžia delnuose rytinius laikraščius ir kalbasi apie naujausias kontraceptines tabletes; ar verta jaudintis? Atsiloškite krėsle patogiai, įkvėpkite pilną krūtinę kondicionuoto oro ir grožėkitės pačiu pačiu. Esu pasirengęs po šiais žodžiais pasirašyti krauju. Bet gana įžangų, samurajui nedera vilkinti kovos pradžios. Klausykitės toliau, dėdė Passchendaele2 papasakos... Derėtų pranešti, kad išgirtoji odisėja „Greitis ir Industrija“, viešpataujanti Rašyko ekranuose, iš tikrųjų pasirodė esantis europietiškas „South Park“ analogas, ne itin kulūringas literatūrinis kūrinys, balansuojantis ties uždraudimo, pasmerkimo ir pašalinimo iš ekrano riba. Priežasčių, kodėl lytinė tematika, fekalijos ir prievartinės mirtys kūriyje „Greitis ir Industrija“ rodomos stambiu planu, reikia ieškoti būtent čia. (Į tylaus Rašyko vaikų darželio, skirto nelabai gabiems vaikams, kiemelį kilometriniu „Kadilaku“, žibėdamas akimis ir auksinių žibintų apdaila (FANFAROS!!!), įvažiuoja misteris Passchendaele2. Seilėti vaikai išmėto savo nevykusius piešinėlius-rašinėlius ir, išpūtę akutes, prisiploja prie langų. Kas tai? Passchendaele2 išima iš bagažinės ryškią drobę pūdiniame vientiso brilianto rėme. Tai „Greitis ir Industrija“, vaikučiai. Į klausimą, kodėl vieni žmonės skaito „Meistrą ir Margaritą“, o kiti teikia pirmumą „Greitis ir Industrija“ (šios „knygos“ autorius iki šiol nerastas Interpolo), seniai sugalvotas nuostabus atsakymas: „Kiekvienam savo“. Išjunkite šviesą, meskite granatas. Verslas. Kuris pirmas atsistojo, tas ir D‘Artanjanas.) Apie ką kalbame? Tuoj.

0. 1 Laba diena, daktare Frankenšeinai
Tais laikais, kai „rolai-nigirai“ kartu su dryžuotu gėlųjų vandenų unguriu kasdien patiekiami Marytės Melnikaitės baldų kombinato darbuotojams kaip kompleksinių pietų dalis, kai vietoj „eglutė skarota, eglutė žalia“ mūsų vaikai rytmečiais deklamuoja „Hagakure“, kai pokemonai prasiskverbė į tautinį telekanalą, kai čeburekines išstumia suši barai (sakė be suši – pinigai į balą), kai netgi antramečiai žino, kur veda Samurajaus kelias, o šunys-vaiduokliai, pasikišę katanas po pažastimis, ant stogo balsu skaito repą RZA (tariama kaip Rizza), tai štai, tuo pačiu metu... (Kas yra TKR: meninis aktas, diversija, provokacija? Šioje disertacijoje – nedidelės Afrikos valstybės metų pastangų biudžetas. Atominės energijos esė, aplink kurią šliaužioja erdvės ir laiko anomalijos. Kvailystė, prilygstanti mėnulį pasiekusios NASA ekspedicijos biznio plano analizei. Tai kam pirmiausia perdavė linkėjimus Armstrongas?) Šis persigėręs lėtu gandžos kvapu ir atsiduodamas visų dievinamu postapokaliptiniu alma mater konsiliumo raugu veikalas-manifestas-projektas (chrestomatinis, tyras, nieko neveikimo naudos protinio darbo skystimėlis, kunkuliuojantis viralas) žymimas raide „Š“ ir „B“, t. y. „Šlamštas“, t. y. „Bjaurybė“, kuri Vakarų semitinėje mitologijoje – laimės ir sėkmės Dievas. Prašyčiau kalbėti vakarietiškai semitiškai! (Bjaurybė, pagal išorinius požymius – Godzila, baigė ryti lėktuvo uodegą. Jis prieš penkias minutes nukrito į Rašyko miesto stadioną. Gaisras, sunaikinęs beveik visus megalopolio centro pastatus, jau geso – ugnį užliejo išsiliejusios upės vanduo. Po kojomis pajutau lengvą dundesį – prasidėjo septynių balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimas. Pats metas... Ateis Godzila ir iš Jūsų namelio ištrauks pikų valetą.) – kalbant atvirai, šiam „odės“ žanro straipsneliui reikėtų duoti išdidų pavadinimą „Kaip aš nustojau nerimauti, ar gerai rašau, ir pamilau save iš naujo tiesiog tai atlikdamas“; ką padarysi, nepatraukia; užtat dabartinis jo pavadinimas dvelkia sveiku rasizmu, – tad jaunesnių nei nuostabių 16 metų sumodeliuotoje kaukolės ertmėje (pirmieji žodžiai – kaip šaltas dušas) skaitytojų, prieš pažvelgiant į tolimesnius mistinius, neguminio, nebananinio paskutiniojo mohikano popieriaus kiber-meta-puslapius, prašome gauti tėvų leidimą bei sutikimą. Jeigu ne: teisingas sprendimas būtų... na, pavyzdžiui... pasivaikščiojimas miesto parke. Mielieji, ten saulė jau beveik pavasariškai šildo, oras – pasakiškas (iškilmingai prisiekiame, kad milžiniškas reliatyvumo garvežys jau per visą mylią nutolo nuo savo liūdno depo. Kai pamfletą-scenarijų-monolitą skaitysite, tokių lopinėlių bus ne vienas ir ne du; vienareikšmis variantas būsimos begalinės vasaros atbukintiems miestiečiams); paukščiai čirpia; laksto murzini, snarglėti, bjauriai besišypsantys, plikakulniai, pasenusia dešra kvepiantys, nudilusias padangas spardantys mutavę vaikučiai iš pionierių, kuriuos aš iš karto sušaudyčiau už putlius žandus ir kiaulišką akių išraišką, stovyklos; infantilūs, patrakę, rachitiški pensininkai (žmonės, pasižymintis acefalinėmis savybėmis: forminiai valkatėlpalaikiai, amžini girtuokliai, moraliniai nusmurgėliai, juodi vilka-vampyrai su juodomis uodegomis bei, žinoma, barzdoti pilko, balto ir kitokio atspalvio burtininkai su sausokomis lazdomis nuo laiko išdžiūvusiuose delnuose), vaikšto apsikarstę žvėrių kailiais ir muša dinozaurus lazdomis – vietinis parkas ir koldūninė, kaip ir anksčiau, pilni benamių driskių fokusininkų, meninių vaidinimo meistrų ir tiesiog bohemiškų miesto pamišėlių – žaidžia šachmatais (reikalas tas... silpnaprotis laiptinės kaimynas negali atlikti šachmatų partijos vaidmens; tiesą sakant, galima jį pasodinti prie lentos, bet nieko daugiau nebus; kita vertus, malonu ir net naudinga kieme paspardyti su juo kamuolį), skaito laikraščius, viliojančiai, primerktomis akimis skanauja nesuplaktus, denatūruotus (džentelmenai, burbono viskis geriau nei denatūratas, nors ir labai „kieti“ esate), cheminius „džintoniko“/“absento“ skysčius (seneliai, neblaivūs „bomžuanai“, su malonumu šlamščia „genetines“ bulves su paraugintais agurkais, efektus neutralizuodami skiestu spiritu), kuriais laisto plikes, iš sulamdytų pusantro litro plastikinių butelių ar kokteilių bokalų (apskritai jie negeria, tai tik įvaizdis; senas povandeninis knietulys; bet gerkit iki valios, orkiukai), prisidega pačių susisuktas cigaretes, kalbasi su vėjais, praktikuoja paleontolgoiją, filosofiškai laužo luitus plikomis pėdomis, po deginančia saule rengia koridas su laukiniais vilkobuliais, šnekučiuojasi apie chirurgiją, chromantiją, laivus, nesuskaičiuojamus turtus ir cheminį ugnies kamuolių pagrindą, tarška apie dirbtinį intelektą, maištą, graikų „ožių dainas“, kelias valandas herojai aptarinėja pedofilų ir transvestitų problemas, ginčijasi dėl vienuolių pornografijos ir gnomų populiacijos, užgniaužę kvapą, gaudo įvairiaspalvius laumžirgius vietos entomologui ir graibo iš fontano monetas, nevykusiai šmaikštauja apie politiką, Britni Spyrs, asmeninius reikalus, vienas kitą ir, aišku, Jus (beria sąmojų kibirkštis apie jėgos akrobatiką, matricos žygius sienomis ir neįsivaizduojamus salto ore; girdisi, kaip čerškia pagaląsti, eteryje sklandantys nematomi patriotizmo fluidai-aforizmai), jie gera grogą, kuris pragraužia net puodelius, keikiasi, šlamina polietileninius iš konteinerių, iš kurių sklinda draugų sanitarų kvapas, paketus ir disociatyviame spiečiuje, patys užkąsdami sliekais, šeria balandžius, bei, visada pilni produktyvios kūrybinės visuomenės vaisių energijos, kvatodami mirčiai į veidą, nors ir nebarstydami prieš striptizo šokėjas žalių popierėlių, dainuoja linksmą dainelę iš skalbimo miltelių reklamos arba apie tai, kad „man jau aštuoniolika“;

0. 2 Sveikas, Operos Vaiduokli
nerūkymo stop stulpai vis dar kenfollettiškai grasina tarsi žibintiniai proletariato vėzdai; išdžiaustyti šalia sugriuvusių dangoraižių ant virvių skalbiniai baigia degti kartu su sakuromis (momento, kai sakuros vėl atauga, nepavyko susekti; kol šis veikalas bus baigtas, ateis ruduo ir pradės kristi lapai...), varnėnai švilpiniuoja!.. Kokie lengvabūdiški laikai! Sakau teisybę: esu toks pats rimtas, kaip 188 tonų sveriantis tankas Maus‘o marše, – jeigu jau reikia išprotėti, tuomet geriau tai daryti rimtai. Nusišypsokite, švelniai kaip lengvas Kaili Minoug skruostų raudonis, – jus filmuoja ir kuo ramiausiai traiško polifoninių kovos mašinos vėžėmis. Tarsi giluminė bomba. Driokstelsim? Reiškia, vėl leisimės su Barzdočiumi Autoriumi, – satrapas-seniokas tiesiog ištrauktas iš kito šimtmečio: pro tokį praeiti neįmanoma, – į kelionę aplink pasaulį per 80 dienų? Metas poliglotų „flerams“ atidaryti literatūros būrelį Moksleivių namuose-maišalynėje-drebulyne, kur barškučiais apsiginklavę studentai kritiniu žvilgsniu atakuoja įvairius literatūrinius kūrinius... Laikas – tiktai dabar. Vieta – tiktai čia. (Ateitis niekada neateis. Liaukitės bandę pavyti laiką – jis vis tiek jus aplenks. TKR, kaip egzotiškas drugelis, gyvena tik vieną dieną, turi tik „šiandien“ ir „dabar“. Visgi, už pseudonimo slepiasi katorgiškas talentingiausių profesionalų, šiandien išmanančių savo darbą nuo ir iki, bet vis tiek gyvenančių tolimu rytojumi, darbas.) Rankose – laikote plieninį iki sielos gelmių deginantį karštąjį šaudymo vienetą, o už nugaros – visas pasaulis. (Tolumoje siautėja piktas raudonas demonas, drabstantis sutirštėjusios plazmos gabalus. Už nugaros puikuojasi naujas snaiperio šautuvas. Aš tikriausiai laimingas...) Tik, žinokite: TKR miške niekada neprigis plastmasinės Naujametės eglutės, kad ir kaip jos kvepėtų (Kalėdinį triušio žudiko kostiumą užsakys ekskursijos vadovas). Lietuvos dangus vis dar žydras. Tai – gulbės debiutas. (Kaip pradėti šią ne pačią liūdniausią pasaulyje apysaką, neaišku. Toks dalykas turėtų būti talpinamas trijų tomų raštuose paauksintais kraštais, turinčiuose ir gramatinių klaidų sąrašą.) Rečiausias atvejis. Tokiais kūriniais reikia užbaiginėti ilgametes sėkmingas karjeras, o ne pradėti! – pasakiau ir pasukau raktą dar kartą. Variklis atgijo. Klauso! Kliuksi! Į eilę, kalės vaikai, stokite į eilę! Še: nusipirkite praeito šimtmečio „Chianti Villa Veroni” ir bėkite, bėkite į Antarktidą, mėsa šviežia, ką tik pargabenta iš ledynmečio periodo šelfo... Bet gana pilstyti iš tuščio į kiaurą: tai demokratijos tvirtovė, tiesioji patriotinės Lietuvos žarna. Įdomu? Iki perštėjimo užpakalyje. Patrauklu? Kaip anatomijos muziejuje. Proktologą kvietėte? O gal Jums reikia ausų, nosies, gerklės gydytojo arba kito mediko?

0. 3 Qui pro quo
„Nobody f***s with da Passchendaele2, when he‘s in da house! ” (nepamiršote, „who‘s your Daddy“?) pasakė korifėjas Anonimas (keistos išvaizdos plikagalvis, iki plombos krūminiame dantyje apsiginklavęs, galvažudys-žmogus, panašus į Tibeto aborigeną, su tokiu pačiu įsigilinusiu į save žvilgsniu. Jo juodas impregnuotas kostiumas blyksi ryškioje saulės šviesoje, raumeningose, kibiose rankose – įspūdingas medžioklinis dvivamzdis, iš rūsio iškastas, šautuvas, kuriuo užkuria pirtį įvairių tautybių ir religinių konfesijų blogiečiams) ir, metę visus reikalus (šiupininę pabaigsime vėliau), apsivelkame mėgstamiausius specialios paskirties marškinėlius su užrašu „Fuck You You Fucking Fuck“ (juk niekada neišjungiate language filter, tiesa?) arba „If you fuck wit‘ Pasch, Pasch is gonna fuck w ]]> Tue, 8 Jul 2025 09:54:11 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/260256.html http://rasyk.lt/kuriniai/260256.html Jos niekada nepadarė mūsų karaliais.
Tik pavertė mus savo pačių puikybės belaisviais.
Pradėkime iš naujo.
Be melo.
Be kančios.
Be nuodingų principų, kurie visada buvo svarbesni už mus.
Be baimės prarasti.
Be minčių paleisti pavargusias rankas.
Neklauskime, kas mums nutiko.
Neklauskime, kur dingo ta aistra, kuri kadaise degino mūsų širdis.
Verčiau suraskime ją iš naujo.
Grįžkime prie tyrų jausmų.
Prie tos meilės, kurią radome vienas kito akyse.
Prie atsidavimo, kuris neleido pasiduoti.
Prie troškimo augti kartu, stiprėti kartu, gyventi ne vien šalia, o vienas kitame.
Ar prisimeni tą mažą liepsnelę tavo akyse, kai mane pamatydavai?
Aš tikiu, kad ji neužgeso.
Ji tik pasislėpė po nuovargiu, skaudžiais žodžiais ir mūsų tylomis.
Todėl įžiebkime ją dar kartą.
Kol dar rusena mūsų širdyse.
Kol dar ne per vėlu.
Neleiskime jai užgesti.
Nes kartu su ja užgesime ir mes.
Neleiskime prarasti vienas kito. ]]> Sat, 4 Jul 2026 14:18:50 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262494.html http://rasyk.lt/kuriniai/262494.html Įgarsinta aistringu balsu.
Neša aukštyn, noris šokt,
Žodžius kartu užtraukt.

Būgnai trankos, gitara neša,
Daina skamba, drama teka.
Muša natas balsas vokalistės,
Moters aistra ir įniršis vilkės.

Atverk man tiesą, suvaldytu triukšmu,
Įkaitink man kraują rock'o trenksmu.
Suvaldyk audrą vidine aistra,
Tegul tampa viena mūsų dvasia.

Klyk, rėk, dainuok ką sako išmintis,
Aš ant tavo bangos, išvien plaka širdis.
Lekia žeme žirgai ir muzikos dievai,
Neša mane tavo aistros sparnai.

Griebia už širdies drama,
Emptyness machine daina.
Grokit, grokit ir muškit būgnus,
Rėkit, dainuokit ir griaukit kalnus.

Kalnus apie prakeiktą melą,
Apie pražudantį kreivą kelią.
Būti tuo, kuo nebuvai ir nesi,
Būgnai! Aistroj tiesą išgirsti! ]]> Fri, 26 Jun 2026 13:37:34 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262444.html http://rasyk.lt/kuriniai/262444.html jog nepamirščiau dar ir veido
logikos proto atminties negalios
gramzdina giliau ir giliau

gilyn gilyn kas sprindis
grimzdamas aš nei kalčių
nei savęs nebematau

seilėmis susivilgau delnus
pasitepu plaukus kaktą antakius
kulnus ir lygiai kontūras
išlipęs iš paveikslo rėmų

išeinu per menę bindzinėti
po akvarele išsiliejusius
plazdančius laukus

...

priemenėje kyburiuoja paltas
oras čia ne vėsus bet šaltas
tragiškai susivėlęs cinikas vėjas
duris tranko pečiais įsibėgėjęs

miestelio gatvėmis slankioja lapė
uosto pėdsakus kačių ir šunų
kolei nukrenta iš baimės jau suvis
gyvybės savos galutinai netekus

...

žmonių medžių ir žolynų ežeras
žolynų medžių ir žmonių jūra
vilnyja per lietų kada avilyje
bitės į vieną kamuolį ima spiestis

ant sienos išryškėja manęs
persirenginėjančio marškinius
toks artimas be galo
mielas toks atpažįstamas siluetas

...

suvokimas apie kaitas
bei pabaigas pakerta pakinklius
ir kojas

anapus baltųjų langinių
šermukšnis uogomis putoja
visų rūdimis pasruvusių rudenų
statyti į vienintelę eilę neketinu

o ir nebesinori
tik ką daryt jeigu jie patys
lyg elementariausi periodai
ima ir atsikartoja ]]> Sun, 22 Aug 2021 20:33:24 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/251769.html http://rasyk.lt/kuriniai/251769.html norime dar būt
drauge nesutirpkim
draugėmis dar likime

ak tyliu einu
noriu jo akių
nuo ledų šaunu
tiktai juos kremtu

visada verkiu
vasara.. ledų...
noriu ir tikiu
būsime kartu...

2002, vasara, kelmė ]]> Tue, 28 Jul 2015 23:52:34 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/223005.html http://rasyk.lt/kuriniai/223005.html Jis buvo padaręs išvadą, kad siauros akys uždarys jam visus kelius į LRT ir kino ekranus.
Sėdėjo bejėgis.
– Niekas nežino, kas yra genijus. O mes žinojome. Tu – genijus. Aš – genijus. Paprastai tariant, mes abu genijai viduje, tik mums trūksta išraiškingų akių.
Aktoriai labai patiklūs. Pasakai: „Tu genijus“, ir jis būtinai patikės.
Mes abu ėjome teisingu keliu. Mus priėmė į akademiją. Dabar mums suteiktas leidimas vaidinti. Patvirtinta – genijai.
Išmanantys žmonės vertina plačiai atmerktas akis.
Reikia pasitobulinti.
Kaip padaryti akis išraiškingesnes?
Patariau jam, gulinčiam lovoje, į akis įsistatyti degtukus.
Buvau girdėjęs tokį juoką.
Degtukai neleis užsimerkti.
Akys kaip burna – kuo plačiau išsižioja, tuo geresnis garsas iš jos išeina.
Aktorius nusijuokė.
Pasijutau davęs kvailą patarimą.
Išėjau kirptis, nes aktoriui pirmiausia svarbi madinga šukuosena. Sveiki plaukai – sveikas menas.
Kirpykla buvo pagrindinėje gatvėje.
Medinis namas, apgriuvęs, suniokotas laiko ir taupios priežiūros.
Kirpėja rūkė gatvėje, ant laiptų į antrą aukštą.
Plona, trumpais stačiais žaliais plaukais.
Lengvai, paaugliškai apsirengusi.
Sviedė degančią cigaretę į namo pamatus.
Linktelėjo ir tatuiruota gėlėmis ranka mostelėjo kopti laiptais.
Atsisėdau jaukiame krėsle.
Kvepėjo sandalo smilkalais ir purvinomis rankomis.
Mergina siauromis akimis tiesiog pjaustė mane į dalis.
Užsidegė cigaretę ir vėl nusileido į gatvę.
Snaudžiau gerą valandą.
Mintyse tris kartus padėjau jai nusirengti ir apsirengti.
Staiga išgirdau, kaip kirpėja skuba laiptais aukštyn, lyg būtų palikusi verdantį puodą.
Griebė žirkles.
Užsimerkiau.
Mergina kvepėjo darbu.
Girdėjau jos energingą kvėpavimą.
Nukirpo per kelias minutes.
Atsimerkiau.
Veidrodyje pamačiau, kokios didelės ir nustebusios mano akys.
Kirpėja rūkė.
Šypsena ilsėjosi jos veide.
Sugrįžau į bendrabutį.
Mano draugas aktorius gulėjo su keturiais degtukais akyse.
Pamatęs mano šukuoseną, jis sušuko:
– Dieve mano!
Laikę išplėstas akis, degtukai patys iškrito ant pagalvės.
– Degtukai – pasenęs reikalas. Žinau kitą, geresnį būdą akims didinti.
– Tu negalvok, kad aš tavimi patikėjau.
– Tau reikia nusikirpti. Tada akys taps didelės.
– Nesąmonė.
Vakare jis manęs paklausė:
– Kur ta kirpykla?
Profesija įpareigojo.
Daviau kirpėjos adresą:
– Medinis namas prie kelio... ]]> Wed, 17 Jun 2026 14:28:48 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262377.html http://rasyk.lt/kuriniai/262377.html