http://rasyk.lt lt kitoks.lt Jos niekada nepadarė mūsų karaliais.
Tik pavertė mus savo pačių puikybės belaisviais.
Pradėkime iš naujo.
Be melo.
Be kančios.
Be nuodingų principų, kurie visada buvo svarbesni už mus.
Be baimės prarasti.
Be minčių paleisti pavargusias rankas.
Neklauskime, kas mums nutiko.
Neklauskime, kur dingo ta aistra, kuri kadaise degino mūsų širdis.
Verčiau suraskime ją iš naujo.
Grįžkime prie tyrų jausmų.
Prie tos meilės, kurią radome vienas kito akyse.
Prie atsidavimo, kuris neleido pasiduoti.
Prie troškimo augti kartu, stiprėti kartu, gyventi ne vien šalia, o vienas kitame.
Ar prisimeni tą mažą liepsnelę tavo akyse, kai mane pamatydavai?
Aš tikiu, kad ji neužgeso.
Ji tik pasislėpė po nuovargiu, skaudžiais žodžiais ir mūsų tylomis.
Todėl įžiebkime ją dar kartą.
Kol dar rusena mūsų širdyse.
Kol dar ne per vėlu.
Neleiskime jai užgesti.
Nes kartu su ja užgesime ir mes.
Neleiskime prarasti vienas kito. ]]> Sat, 4 Jul 2026 14:18:50 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262494.html http://rasyk.lt/kuriniai/262494.html
Į smėlėtą aikštelę, kur už puodžiaus dirbtuvių lūkuriavo kiti turnyro dalyviai, jis atjojo paskutinis. Pramiegojo – kaip visuomet po audringos nakties užeigoje. Dar vakar planavo pažiūrėti, kaip žmonės rungsis kitose rungtyse, tačiau šį rytą miegas pasirodė svarbesnis, negu dvikovos, lenktynės ar varžybos. Jam net nespėjus nušokti nuo žirgo, buvo duotas ženklas stoti prie linijos, taigi, nė nestabdęs Trabo, patraukė paskui kitus. Kaip ir kasmet, per Žemės atvėrimo šventę, turnyrui buvo atitvertas platus, medžiais apaugęs kelias palei ežerą. Čia buvo turbūt rečiausiai apgyventa Karnavos miesto dalis – joks sveiko proto lietigalas nerizikuos būti apšaudytas turnyro dalyvių – net jei tik kartą per metus. Galmiui atrodė, kad rytas dar neįtikėtinai ankstus, bet pažiūrėti buvo susirinkę nemažai žmonių. Žiūrovai tvarkingai būriavosi kelio pradžioje, ant kalvelės. Vienintelis pastatas šiame ruože – apžvalgos bokštelis, kurio viršuje dabar buvo matyti trys judančios figūros. Du sargybiniai ir žmogus, nors ir tokią karštą dieną, apsigobęs juodu apsiaustu su plačiu gobtuvu. Galmis, net nematydamas jo veido, žinojo, kas jis – naujasis didysis kunigaikštis. Liubertas.

– O, kad mane kiaurai! Ponaitis Galmis! Kaip džiugu vėl susitikti.

Tą pašaipų šaižų balsą jis pažino iš karto ir, mintyse nusikeikęs, atsisuko. Prie jo ant širmo žirgo stabtelėjo jaunas liesas raudonbarzdis. Dagūnas nusimovė jam akivaizdžiai per prabangią auksiniais siūlais siuvinėtą juodą pirštinę ir ištiesė ranką. Galmis sveikindamasis stuktelėjo riešu jam į riešą.

– Dagūnai. Ilgai nesimatėme.

Tuo Galmis galėjo tik džiaugtis. Būtų neprieštaravęs, jei Dagūno apskritai daugiau niekada nebūtų reikėję sutikti. Praėjo vos metai nuo to laiko, kai net kelis mėnesius teko tverti jo draugiją. Kas jau kas, o kunigaikščių vaikai būtinai turėjo sudalyvauti nors viename karo žygyje į Dieviltavą. Galmis iškentė tą vieną kartą ir tikėjosi, kad to užteks visam gyvenimui. Dagūnas, nors ir ne kunigaikščio vaikas, bet, turint omenyje tai, kaip labai jam patiko žudyti visus sutiktus dieviltavus, tikriausiai žygiuose dalyvauja iki šiol. Galbūt jis ir parūpino turnyro taikinių.

– Per ilgai! – iššiepęs retokus dantis nusijuokė Dagūnas. – Atėjai pažiūrėti, kaip laimėsiu turnyrą?

Galmis šyptelėjo. Žygyje abu buvo būrio lankininkai. Dagūnas šaudė neblogai, bet visi žinojo, kad Galmiui neprilygsta niekas. Jis neatsakė. Vienintelis, kuriam, nepaisant visko, pasirodyti norėjo – tėvas, šiaip ar taip, nepasivargino ateiti.

Kai visi raiteliai išsirikiavo palei kelio dulkėse nubrėžtą liniją, ant pakylos, tik šiandienai suręstos iš senų lentų ir reifo ritinių, užlipo stambus, masyvia grandine pasidabinęs pranešėjas. Nors vėlyvo pavasario dienos pradžia buvo vėsi, dabar oras darėsi troškus ir karštas, vėjas padvelkdavo vos juntamai ir žirgų kanopų sukeltos dulkės suposi prieš akis. Jei po Žemės atvėrimo šventės oras nepasikeis, derlius tikriausia ir šiais metais bus prastas. Galmis atgalia ranka nubraukė nuo kaktos limpančius plaukus ir tvirčiau suspaudė lanką. Ramindamas ir save, paglostė Trabui kaklą. Dabar pranešėjas pristatinėjo turnyro dalyvius. Galmis nebesiklausė. Pabaigęs pristatymą, vyras rankoje iškėlė metalinį plaktuką, pasiruošęs suduoti per varpą skelbdamas pradžią.

Dabar tereikia susikaupti. Galmis žvelgė į kelią priešais, stengėsi atmintyje atkartoti savo, savo žirgo judesius, prisiminti kiekvieną kelio posūkį, taikinio kryptį. Vakar keletą kartų jau prajojo šiuo keliu, tikėjosi, kad to šiandienai užteks. Pranešėjo ranka pakilo iki aukščiausio taško ir užsimojo. Galmis trūktelėjo vadžias tą pačią akimirką, kai plaktukas palietė varpą. Suošė minia, į kietą išdžiūvusią žemę ėmė taukšėti kanopos. Paskutiniams teko kvėpuoti dulkėmis, bet Galmis jojo pirmas.

Trabas buvo puikus žirgas, Galmis – puikus šaulys, ir jiedu nė neketino sulėtinti, kad galėtų iššauti. Tiesiai priešais švytavo du taikiniai. Jis įtempė lanką ir vieną po kitos paleido dvi strėles, abi pataikė tiksliai, tiesiai į užmerktas dieviltavų akis. Posūkis, kliūtis, šuolis, posūkis. Dar vienas taikinys ant medžio šakos, dar vienas tikslus šūvis. Viena kreivai paleista priešininko strėlė pralėkė Galmiui pro ausį, kažkas už jo kliudė užkardos lentą, bet tai nebuvo svarbu. Jis vis dar buvo pirmas.

Toliau dar dvi neaukštos kliūtys, ilgas posūkis. Atrodė, kad jie abu su Trabu dabar vienas kūnas, lėkė negalvodami, genami tik noro laimėti. Galmis akies kraštu išvydo priartėjusį Dagūno žirgą, bet Trabo neragino, žinojo, kad viskas taip, kaip turi vykti. Dar vienas taikinys, dar vienas taiklus šūvis. Dagūno strėlė įsmigo visai greta. Tik pats Dagūnas į priekį nesiveržė, vis dar jojo šalimais. Dar vienas posūkis. Ir šį įveikė kartu. Dabar kažkur viduje sukirbėjo bloga nuojauta. Dar vienas. Ir vėl tiksliai. Ne tik jis, bet ir priešininkas. Dabar juodu visai šalia. Nuojauta stiprėjo.

Liko paskutinis posūkis ir paskutinis taikinys. Tasai, nors ir medinis, buvo sudėtingiausias – jį matys tik akimirką, per kurią turės spėti iššauti ir pataikyti.

Posūkis buvo per staigus, kad Trabas jį įveiktų nelėtindamas, Dagūnas įlėkė pirmas, pirmas paleido strėlę. Nebuvo tikslus, per daug skubėjo. Galmis įtempė lanką. Taikinys jau priešais, žinojo, kad pataikys į patį vidurį. Tačiau tik vos vos prieš paleidžiant templę, kažkas stipriai kirto per ranką. Lankas pakrypo ir strėlė nušvilpė į krūmus. Dagūnas! Galmiui krūtinėje tarsi kažkas nutrūko. Jis pristabdė žirgą ir pats vos atgavo pusiausvyrą, bet, kai jau galėjo šauti, buvo per vėlu. Taikinys buvo už jo, Dagūnas ir dar vienas varžovas jį pralenkė ir jau kūrė tiesiai kelio pabaigos link. Jis vėl paragino Trabą. Grįžti negalėjo. Krūtinėje suliepsnojo pyktis, bet Galmis negalėjo pasiduoti. Jei tie du nepataikė nors į vieną taikinį, jis dar turi galimybę. Nestabdydamas žirgo atsisuko. Iš čia paskutinį posūkį jau beveik dengė krūmai ir neaukštas berželis, bet atsimušančių strėlių įsiūbuotas taikinys dar išlįsdavo nepatogiu kampu. Tai dar įmanoma. Nepatogu, pavojinga, bet įmanoma. Nebesvarstė. Pridėjo strėlę ir paleido. Net nepažiūrėjo, kaip ji įsminga kampu į ant lentų išpieštą kryžių. Palinko Trabui prie nugaros ir kirto liniją trečias.

Pasitraukęs iš kelio, grįžęs į aikštelę, nuo kurios pradėjo, nušoko nuo žirgo ir užsimerkė. Giliai įkvėpė ir sulaikė orą. Širdis kalė taip, kad krūtinę net spaudė. Jis privalėjo laimėti. Privalėjo. Jei dabar dėl Dagūno poelgio nutiks kitaip...

Bandydamas nusiraminti, kelis kartus įkvėpė ir apsidairė. Visi lenktynių dalyviai jau buvo čia. Dauguma neatrodė patenkinti savo pasirodymu. Galmis žvilgtelėjo į Trabą. Žirgas stebėjo jį didelėmis, lyg viską suprantančiomis akimis. Kelti audrą, aiškinti su Dagūnu ar su teisėjais buvo beviltiška. Niekas to posūkio nematė. Kaip visada. Dagūnas nebūtų rizikavęs, jei manytų, kad gali būti sugautas. Valdžiai, teisėjams ir žygio vadams jis visada atrodė puikus vyrukas.

Lėtai kvėpuodamas Galmis stebėjo dideles juodas žirgo akis ir pamažu vėl ėmė girdėti minios ošimą. Dabar čia buvo daug žmonių. Bet minioje jis dar nepamatė nė vieno pažįstamo veido. Gal taip ir geriau. Žmonės dar nesiskirstė, pranešėjas paskelbė, kad dabar bus skaičiuojamos pataikytos strėlės. Tada sau už nugaros išgirdo sesers balsą:

– Koks tu šaunuolis!

Atsisukęs išvydo ją šalia. Ryškioje dienos šviesoje Silmanė visa spindėjo. Ne tik brangiais karoliukais nusagstyta jos suknelė ir segtukai plaukuose, bet ir tamsios didelės akys. Ji pasistiebė ir stipriai jį apkabino. Į veidą plūstelėjo jos jazminų kvepalai.

– Silmane! Galvojau, neatėjai.

Sesuo atsitraukė, pataisė sidabrinių lapelių ornamentą jam ant ausies ir apsimestinai piktai kumštelėjo į ranką.

– Ar pakvaišai, negi galėtume tai praleisti?

– Ir tėvas matė? – Galmis pats išgirdo, kaip liūdnai nuskambėjo jo balsas.

Nuotaika dar labiau subjuro. Tėvas savom akim matė, kaip Galmis atjojo trečias. Silmanė vis tiek atrodė džiugi ir patenkinta, bet tėvas... Tėvas tikrai toks nebus. Galmis apsidairė bandydamas surasti jį, bet sutiko tik Dagūno žvilgsnį. Išsišiepęs nuo ausies iki ausies, aukštai iškėlęs galvą, šis ėjo jųdviejų link, pirštais glostydamas savo smailią barzdelę.

– Tai sveikinu su trečia vieta, bičiuli.

Galmis prisimerkė. „Bičiuli“? Krimstelėjęs lūpą vis tiek prisivertė nusišypsoti. Neplanavo suteikti jam malonumo ir parodyti, kaip prastai jaučiasi pralaimėjęs.

– Gaila, kad paskutinį prašovei, – atsiduso Dagūnas, jau sustojęs priešais.

– Jei taip gaila, nereikėjo man trankyti per rankas, – atsakė visai ramiai.

Dagūnas, dėdamasis nustebęs, išpūtė akis:

– Niekada taip nedaryčiau. Tau tikriausiai pasirodė. Tas greitis, tas jaudulys.

Dagūno akys nukrypo į Silmanę. Nusilenkęs ištiesė jai ranką.

– Aš Dagūnas. Galmis buvo su manim viename būryje prieš metus, kai jojom į Dieviltavą. O kas būsite jūs, gražiausioji?

Galmis sukryžiavo ant krūtinės rankas ir įsižiūrėjo į seserį. Silmanės lūpose šmėstelėjo žaisminga šypsenėlė, ir ji ištiesė ranką.

– Silmanė, Galmio sesuo, kunigaikščio Prūto iš Senžemės dukra.

– Sesuo? – Dagūnas šį kartą nustebo. – Nemaniau, kad Galmis turi seserį. Judu visai nepanašūs.

– Tikriausiai, Dragūnai, nebuvote tokie geri bičiuliai, jei nepameni, kad Galmis turi seserį. Brolis nieku gyvu neiškęstų nė pusdienio apie mane nepasakojęs.

Dagūnas neabejotinai sutriko, ir Galmiui nuo to pasidarė bent šiek tiek linksmiau. Sesutė ne itin mylėjo žmones, ypač pagal rangą žemesnius už save, todėl be gailesčio su jais žaisdavo. Kaip švelnus mielas kačiukas su persigandusia pele. Silmanė iš tiesų atrodė miela. Smulkutė, gražutė šešiolikmetė – visuomet pasipuošusi, besišypsanti, mandagi, švelni ir draugiška. Labai mažai žmonių pažinojo ją kitokią: savanaudę, kerštingą ir užsispyrusią. Užtat pažinojo Galmis. Silmanė turėjo trūkumų, tačiau, nepaisant visko, juk ji – jo mažoji sesutė, ta, kurios meilė ir rūpestis, kad ir savotiški, šildė jam širdį. Jie gerai vienas kitą pažinojo, ir dabar Galmis puikiai matė, kad jeigu tik jis leis, Silmanė pabandys suleisti aštrius nagučius Dagūnui į širdį ir paliks joje skausmingus, ilgai gyjančius randus. Kol kas neplanavo jai trukdyti.

– Dagūnas, mieloji kunigaikštyte, – pataisė šis.

Bet Silmanė jau buvo sutelkusi dėmesį į pakylą, ant kurios kaip tik tuo metu vėl užlipo pranešėjas. Rankos mostu jis pakvietė turnyro dalyvius prieiti arčiau. Šaudymas buvo paskutinė dienos rungtis, ir šalia pakylos dabar būriavosi nemažai kitų rungčių dalyvių. Galmis atsisveikindamas pamojo Silmanei ir paskui Dagūną priėjo arčiau pakylos. Tik dabar pastebėjo, kad greta kitų šaudymo turnyro dalyvių stovi ir kunigaikštis Kilas, ant jo krūtinės dailiai išpieštas Retavos herbas – juodas inkaras mėlyname fone. Nejau tai jis jį aplenkė visai prieš pat pabaigą?

– Lenktynių rezultatai tokie, – pradėjo pranešėjas ir ėmė vardyti. – Paskutiniai atjojo Murzius iš Malelių, Moka iš Bitaušų, penktas – Ivaras iš Gaciūnų, ketvirta – Mikala iš Svirplėnų, trečias – Galminas iš Senžemės, antras – Dagūnas iš Bitaušų, pirmas – Retavos kunigaikštis Kilas. Nepataikytos strėlės: Moka, Ivaras ir Mikala – penkios, Murzius – keturios, Ivaras – trys, kunigaikštis Kilas – trys, Dagūnas – viena. Galminas pataikė visas.
Dagūnas su siaubu ir nuostaba atsisuko į Galmį. Galmis nusišypsojo.

– Taigi, suskaičiavus visus taškus, skelbiu laimėtojus, – tęsė skelbėjas. – Trečia vieta – Retavos kunigaikštis Kilas, antra vieta – Dagūnas iš Bitaušų, pirma vieta – Galminas iš Senžemės.

Galmis pažvelgė į Silmanę. Ši dabar strykčiojo iš džiaugsmo kaip mažas vaikas.

Nei antros, nei trečios vietos laimėtojai nebuvo pakviesti ant pakylos. Tik trys žmonės ir viena juodnešio komanda, kurie savo rungtyse buvo pirmi. Galmis dar kartą žvilgtelėjo į Dagūną – tasai nebegalėjo nuslėpti irzulio.

Pagal tradiciją apdovanojimus teikė didysis kunigaikštis. Naujasis didysis kunigaikštis. Tas, kuris ilgą laiką buvo tiesiog Galmio geras pažįstamas, beveik draugas, berniukas, kurio gyvenime Lietigalijos didžiojo kunigaikščio sostas atsirado visai netikėtai. Jau kokie dveji metai nuo tada, kai jiedu paskutinį kartą buvo susitikę.
Juodu apsiaustu apsigobusi figūra, teikdama apdovanojimus, pamažu artėjo prie Galmio. Liubertas, kaip ir vaikystėje, tebebuvo bent puse galvos žemesnis. Galmis teišvydo siauras lūpas šyptelint blyškiame veide po gobtuvu. Kunigaikščio akys slėpėsi šešėlyje, kai laibi pirštai Galmiui ant kaklo užkabino juostelę – ant jos plokščia kitsalpo figūrėlė: senovės karys, įtempęs lanką. Tas daiktas neabejotinai buvo iš prakeiktųjų miestų. Už tokį galėjai nusipirkti prabangią karietą. Arba būti sunaikintas pelumių. Priklausomai nuo to, ar jį turėjai su saugotojų žinia. Dabar ceremoniją matė daugybė žmonių, tad Galmis tikėjosi, jog pelumių bausmė jam negresia.

– Sveikinu, Galmi, – tyliai tarė Liubertas.

Galmis nusišypsojo. Kunigaikščiai, neišskiriant net tėvo, į jį įprastai kreipdavosi ilgesniu vardu, kuris, tiesą sakant, jam visai nepatiko. Žmonės toliau plojo, merginos nešė kitus apdovanojimus, pralaimėję sveikino laimėtojus. Žinoma, Dagūnas prie jo nebepriėjo. Kai sveikinimai nurimo ir buvo galima pasitraukti nuošaliau, Galmis apsidairė ieškodamas Silmanės. Tačiau pamatė tėvą. Nusmelkė nerimas. Būtų norėjęs, kad tėvo nuomonė jam neberūpėtų, bet rūpėjo. Ar vien tai, kad neatjojo pirmas, viską sugadina? Atidžiai stebėjo visad rūstų kunigaikščio Prūto veidą. Ir tada Senžemės valdovas nusišypsojo. Džiugiai. Taip sau nebūdingai. Ištiesė savo meškino rankas ir stipriai apglėbė Galmį.

– Puiku, sūnau. Parodei jiems jų vietą.

Galmis tik stovėjo apstulbęs ir nežinojo ką atsakyti. „Sūnau“? Kada jis paskutinį kartą girdėjo tėvą taip jam sakant? Ar apskritai kada nors girdėjo? ]]> Thu, 2 Jul 2026 21:06:48 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262488.html http://rasyk.lt/kuriniai/262488.html with fleeting anxiety

it takes up my bones
i try to switch pillows

as a different one
will tell me a different story ]]> Thu, 2 Jul 2026 21:00:40 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262487.html http://rasyk.lt/kuriniai/262487.html truputį lenkiasi per pusę
o paskui
atsimuša į uolą
sulenda po akmeniu sunkiu
ir žuvys šokinėja iš bangų
į puodus prie raudono vyno
ir sprogsta dronai virš stogų
o mes gulim
kojom susipynę
kitoj visatoj
tarp kitų tokių ]]> Thu, 2 Jul 2026 13:59:50 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262484.html http://rasyk.lt/kuriniai/262484.html Taigi, rytojaus rytą visi pabudo mieloje miško laukymėje netoli kažkokio kaimo. Iki pilies tik poros dienų kelionė.
- Tai gražiausia! – pasitiko juos Melboras. – Kaip čia atsidūrėt?
- Įdomiai, - burbtelėjo Vuba.
- Ką gi, sveiki atvykę. Pranešiu vyresniajai…
- Kas čia atsitiko? – pasidomėjo Monira. – Pilis kažkokia apipešiota.
- Nutiko. Vyresnioji papasakos.
- Ko tu vis apie ją? – įtariai paklausė Ua.
- Tai Žaižara dabar vyresnioji.
- O Purkšna kur?
- Ilga istorija. Gal pailsėkit pirma. Reikės daug ką išsiaiškinti.
Tuo metu prie vartų nusileido drakonas su Agafu.
- Čia dar kas? – šūktelėjo kažkas iš raganių.
- Mūsų draugai, - nusišaipė Monira.
- Ei! Palikit juos ramybėj! – šūktelėjo Vuba. – Nėr ko vėpsot! Drakonas drovus. Tai gali nesusivaldyti.
Tuo metu į kiemą išėjo Žaižara. Kažkas pranešė apie atvykėlius. O kieme jau susirinko beveik visi Pilies gyventojai.
- Tai ir jūs čia? – nustebo. – Ir kaip čia atvykot?
- Turbūt taip pat kaip ir jūs su Melboru, - atsiliepė Monira.


Tlekapas ėmėsi darbo: reikėjo surasti princesę Nami Irą ir princą Satį.
Čia jo laukė keletas staigmenų. Jį pergudravo. Tuščias laivas blaškėsi po jūros platybes. Keista, kad nesudužo ar neužplaukė ant seklumos. Antrą naktį galiausiai rado stovyklą, kurioje buvo ieškomieji. Tačiau nusprendė, kad puolimui reikia pasiruošti. Ten buvo magė Monira ir niekam tikęs burtininkas Kitis. Jie nė iš tolo negalėjo prilygti Tlekapui. Bet Tlekapas norėjo užbaigti viską galutinai.
Dvi naktis paeiliui keliavęs be kūno Tlekapas pavargo. Nusprendė porą naktų pailsėti, parengti planą. Ir kaip susierzino, kai, kruopščiai parengęs planą, nukeliavo užbaigti darbo ir rado… Tai, ką rado, taip įsiutino, kad vos nepadarė klaidos. Dar akimirka, netinkamas judesys, ir Tlekapas dideliu greičiu puolė atgal. Grįžo tokiu greičiu, kad fizinis kūnas neatlaikė. Jis sukniubo ir liko gulėti svečių namų kambary. Tokį jį ryte ir rado ištikimas tarnas Oaras. Kadangi su savo ponu jau buvo patyręs daugybę nuotykių, tai nė neišsigando. Tiesiog paguldė į lovą. Ir ėmė laukti.
Tlekapas atsigavo tik sekančios dienos rytą. Neapsakomai skaudėjo galvą, jautėsi lyg sudaužytas, gėlė rankas ir kojas. Kvėpavimas buvo sunkus, trūkčiojantis. Reikėjo didžiulių pastangų, kad pastatytų save ant kojų. Tačiau pavakare jau buvo tiek atsigavęs, kad galėtų apgalvoti tai, ką pamatė ir nuo ko taip skubiai pasišalino.
Ten apačioje jau buvo ne du, o keturi burtininkai ir keletas raganių. Žinia, buvo visiškai tikras, kad susidorotų su visais. Tačiau tam reikėjo naujo plano. Nužudyti keturis burtininkus buvo įmanoma. Bet menkiausia klaida galėjo pražudyti jį patį. O šito mago planuose nebuvo.
Dvi dienas magas bandė surikiuoti mintis. Norėjo gerai įvertinti situaciją. Bet nesisekė. Galiausiai Tlekapas uždavė sau klausimą.
Kur jie keliauja? O gal laukia dar kokių nors pakeleivių? Jotoub Radas davė užduotį, bet nepasakė kodėl. Žinoma, dievas neprivalo aiškintis. Bet… Tlekapo nepasotinamas smalsumas sukėlė jam nerimą. Kodėl? Kam visa tai? O gal tai, dėl ko Jotoub Radas liepė nužudyti tuos vaikus, yra daug vertingiau už tai, ką jam davė ir dar žada duoti dievas?
Ir Tlekapas nusprendė, kad tuos, kurių reikia dievui, suras vėliau. Reikia viską išsiaiškinti. Kuo greičiau! Galbūt tie vaikai vertingesni gyvi? Arba gal reikia leisti visiems susitikti? Gal tada, nutaikius momentą, galima bus nutverti tai, ko nori dievas?
Tlekapas liepė tarnui susiruošti. Ir ankstyvą sekančios dienos rytą patraukė namo. Tik ten, savo bibliotekoje ir laboratorijoje, galės išsiaiškinti šią keistą situaciją.


Reikėjo aptarti tai, kas vyksta. Ir nuspręsti ką daryti toliau.
- Manau, - pirmoji prakalbo Monira, išklausiusi Žaižaros ir Melboro pasakojimą, - užpuolikas norėjo nužudyti tave, Žaižara. Keistu būdu įvykiai prasilenkė. Paskubėjo. Kita vertus, jei Purkšna nebūtų žuvus, tu, Žaižara, vyresniąja gal nė nebūtum tapus.
- Aš irgi taip pamaniau. Gal ta deivė Šark Kiala sugebėjo tuos įvykius supainioti.
- Gal, - pritarė Kitis. – Bet įdomu, kas buvo tas užpuolikas. Tlekapas?
- Kažin… - Žaižara mąsliai sukiojo žiedą ant piršto. – Mano manymu apie mane jis nežino. O ir koks ryšys su jūsų kelione? Mes tik atsitiktinai susitikom.
- Na, nežinau… - Ūiža atsigręžė nuo lango. – Ar gali kas nors patikėti, jog šitoj kelionėj kas nors vyksta atsitiktinai.
- Taip, - pritarė Melboras. - Kažkaip pernelyg daug sutapimų ir atsitiktinumų.
- O kur mūsų personalinis orakulas? – pasidomėjo Vuba. – Kalbėjosi su tuo drakonu ir…
- Kalbėjosi? – nustebo Žaižara.
- Taip sakė, - linktelėjo Oniža. – Ta istorija apie dykumą… Nesugalvojo gi jis pats.
- Turbūt. Kita vertus, - Ūiža kiek patylėjo. – Jei manytume, kad šituose įvykiuose niekas nevyko atsitiktinai… Monira, ką tu manai? Tyli kažkodėl.
- Galvoju. Mano užduotis lyg ir aiški. Aš lydžiu princesę Nami Irą. Kur? Visiškai neaišku. Bet kelionės tikslas – surinkti Tautų vienytojo Atluko karūną ir sugrąžinti į šį pasaulį jį patį. Tokią pačią užduotį turėjo ir magė Initemua.
- Kas dar ji tokia?
- Ji lydėjo princą Satį. Bet kelionėje mirė. Paprašė kažkokio dievo pagalbos. O anas sureagavo… įdomiai.
- Taip, dievais pasitikėti reikia atsargiai. Gali padėti, o gali…
Visi kurį laiką tylėjo.
- Aš, - pradėjo Monira, tačiau nebaigė, nes atsidarė durys ir įėjo Neramas.
- Tiems, kurie keliauja, reikia eiti į paskutinės kovos lauką. Amazonė lieka karaliauti. Akmenys susirinks, - išpyškino be įžangos ir išėjo.
Visi, priblokšti tokio netikėto pasirodymo, liko tylėti.
- Ir kas dabar? – paklausė Žaižara.
- Gerai. Pirmas klausimas. Kur yra tas paskutinės kovos laukas? – Monira atidžiai peržvelgė visus.
- Na, jei kalbam apie Atluką, - Ūiža patylėjo. – Tai visi žino, kur vyko mūšis, kuriame žuvo Atlukas ir dingo karūna.
- Gal ne visi žino, - paprieštaravo Žakas.
- Na, taip, - sutiko burtininkė. – Mūšis vyko ten, kur dabar Laukiniai kraštai.
- Oho! Betgi ten šalta ir žmonių beveik nėra, - įsiterpė Vuba. – Ir toli labai…
- Toli – tai dar pusė bėdos, - įsiterpė ilgai tylėjęs Kitis. – O kada mes ten turime būti?
- Tada, kada būsim, - abejingai burbtelėjo Ūiža. – Mes kelionės niekaip nepaskubinsim. Skraidyti nemokam.
- Drakonas… - priminė Oniža.
- Taip. Bet jis jaunas. Visų mūsų nepaneš. Be to, ten šalta. Drakonui nelabai tinkamas klimatas.
- Monira! – Žaižara timptelėjo burtininkę už rankovės. – Ko tyli? Tu gi vadovauji.
- Aš… - Monira nutilo.
Tada atsistojo ir skubiai išbėgo.


Neramas gulėjo lovoje. Tiesiai. Ant nugaros. Rankos sunertos ant krūtinės. Veidas išblyškęs. Net lūpos bekraujės. Kvėpavimas toks silpnas, kad net krūtinė nesikilnojo. Jis galvojo.
Neramą sukrėtė tėvo mirtis. Tačiau labiausiai jaudino mintis, kas ir kodėl jį nužudė. Negali sakyti, kad tai kažkaip griovė jo planus. Netgi atvirkščiai: tėvo mirtis pašalino vieną iš kliūčių į tikslą. Tačiau klausimas, kas nužudė tėvą, buvo svarbus. Tai galėjo tapti kita kliūtimi. Motina? Ne. Ji žinojo viską, kas buvo, yra ir bus. Jai to nereikėjo. Be to, vargu ar turėjo tokią galimybę. Žaižara, ta ragana, Amazonė. Kaip ji atsidūrė tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir išgelbėjo jo gyvybę?
Tuo metu su trenksmu atsivėrė kambario durys. Ant slenksčio stovėjo akivaizdžiai įsiutusi magė Monira.
Neramas lėtai atsikėlė ir ramiai pažvelgė į ją.
- Na? - ramiai, bet visgi gana agresyviai kreipėsi į jį. – Kas tu esi?
- Orakulas, - ramiai atsakė.
Monira pašaipiai nusijuokė.
Neramas sunėrė rankas už nugaros, lėtai priėjo prie pat burtininkės ir, žvelgdamas jai į akis, pasakė:
- Tu žinai, kas aš esu.
Kurį laiką jie tylėdami žiūrėjo vienas į kitą. Tada magė apsisuko ir nuėjo į savo kambarį.


Agafas sėdėjo ant kelmo priešais drakoną:
- Kodėl tu kalbi su svetimais? Kodėl nekalbi su manimi?
Drakonas juokingai pakreipė galvą, kažką suurzgė ir padėjo galvą prie vaikinuko kojų.
- Aš maniau, kad mes esam draugai, beveik broliai, - toliau kalbėjo Agafas. – Aš tave taip saugojau, prižiūrėjau, mylėjau. Aš tave išgelbėjau nuo cirko. O tu nenori su manim kalbėtis.
Drakonas atsiduso.
- Ir ką mes čia veikiam? Sėdim miške. Laukiam kažko. O tu gal net žinai, kodėl tu čia. Bet man nepasakysi…
Drakonas dar kartą atsiduso ir pramerkė raudoną akį. Agafui pasirodė, kad jis nori kažką pasakyti. Bet, žinoma, nepasakė.
Vaikinukas jau beveik verkė:
- Ką man dabar daryti? Aš vienas: be tėvų, be namų… Visi tie žmonės man svetimi. Jie net nenori nei mano, nei tavo draugijos. Jei ne tas orakulas, tai mus būtų dykumoj palikę. O tu tyli…
- Nemoki su juo kalbėtis!
Agafas krūptelėjo, drakonas pakėlė galvą ir, vaikinukui pasirodė, dėkingai pažvelgė į atėjusį.
- Nemoki su juo kalbėtis, - pakartojo Neramas. – Esi neramus, neatveri savo proto ir pojūčių. Ir man labai keista. Jūsų gentis juk drakonus augina, bet su jais nesišneka.
- Tai kad mes ir šiaip juos suprantam.
- Nieko sau suprantat, - lyg ir šyptelėjo. – Jeigu juos suprastumėt, tai nežudytumėt tų, kurie, jūsų manymu, turi kažkokių trūkumų. Ir nesiųstumėt jų į karą, neatiduotumėt į cirką ar panašiai.
- Bet gi jie tik gyvūnai! – šūktelėjo Agafas.
Drakonas piktai sušnypštė.
- Matai, jis nesutinka. Jeigu jis būtų tik gyvūnas, tai nebūčiau galėjęs su juo pasikalbėti. Drakonai, vaikine, labai sena tauta. Jie senesni už žmones, dievus ir demonus.
- Iš kur tu tai žinai?
- Aš žinau daug. Daug daugiau negu norėčiau…
Abu patylėjo. Galiausiai Agafas paklausė:
- Tai ką man daryti, kad galėčiau su juo susikalbėti kaip tu?
- Turi pasiekti visišką ramybę. Susikaupti taip, kad nieko aplinkui negirdėtum ir nematytum.
- Kaip gi taip? Juk štai medžiai ošia, paukščiai čiulba, kažkur loja šuo…
- Tai reikalauja šiek tiek pastangų ir praktikos. Bet tu išmoksi. Bandyk, - Neramas nusišypsojo. – Greitai tu ir tavo drakonas tapsite labai svarbūs. Todėl pasistenk.
Neramas dar kartą nusišypsojo ir nuėjo. O Agafas liko mokytis.


- Jie dingo, - pranešė Žaižara.
- Kas dingo? – Oniža žaidė su sidabriniu rutuliu, kurį ką tik pati sukūrė.
- Neramas ir Emėris.
- Ir gerai, - burbtelėjo Vuba. – Jie mane nervino. Gerai būtų, kad dingtų ir drakonas su tuo vaikiščiu.
- Nežinau… - mąsliai nutęsė Ūiža, žiūrėdama į Monirą. – Kai kas nors dingsta neįspėjęs…
Monira vis dar nieko nesakė.
- Klausyk, Monira, - Ūiža kreipėsi jau tiesiai, - nieko nepasakysi?
- O ką norėtum išgirsti? – abejingai atsiliepė. – Jie išvyko. Taip turėjo būti.
- Paaiškinsi?
- Ne.
- Puiku! – Ūiža pažiūrėjo į seserį. – Tai mes savo darbą atlikom. Galim iš čia nešdintis.
Oniža linktelėjo.
- Tiiikrai? – žaismingai nutęsė Žaižara. – Ir ką judvi veiksit? Grįšit į Akademiją?
- Ne. Užsiimsim… kuo nors…
- Tai gerai. Užsiimkit. Va, jums pirmas darbas. Suraskit princą Satį, - įsiterpė Monira.
- Ko ten ieškoti? – nustebo Ūiža. – Voliojasi kur nors lavonas…
- Na jau! Kam būtų reikėję jį grobti? Nužudę būtų išsyk.
- Ko gero, - sutiko Žaižara. – Kažkodėl jo reikėjo gyvo. Tik bijau, kad vaikinukas bus užsispyręs, nedarys ko iš jo reikalaujama. O tada…
- Taip. Bet turime tikėtis, kad jis dar gyvas.
- Ir kaip jo ieškoti? – Ūiža vėl pažiūrėjo į seserį.
- Tai kad viskas paprasta, - įsiterpė Vuba. – Jį pagrobė Juodieji raganiai. Taip?
Žaižara linktelėjo.
- Tai mums tereikia sužinoti kur jie veisiasi. O tada jau galvosim ką daryti.
- Tu teisi, - sutiko Monira.
- Puiku! – prunkštelėjo Ūiža. – Kas mokės?
- Aš, - ramiai sutiko Monira.
- Kaip manai, sesule, kada mes turėsime tiek turto, kad galėtume taip švaistytis? – liūdnai paklausė Oniža.
- Po šitų kelionių aš jus užtarsiu Gildijoje, - pažadėjo magė.
- Jei liksi gyva, - burbtelėjo Ūiža. – Arba mes galim galvas palydėti…
- Čia, brangioji, burtininkų ir raganių kasdienybė. Tai turi būti nusiteikus.
- Bet norėčiau dar kiek pagyventi. Normaliai…
- Gal gana čia svajoti? Man rodos, mes turim darbo, - galiausiai įsiterpė Žaižara.
- Taip, - sutiko Monira. – Aš lydėsiu princesę. Tikiuosi, Žaižara, man duosi keletą raganių į palydą.
- Žinoma. Ir dar su jumis keliaus Šarėlis su Odisu.
- Aš manau, kad užteks žmonių iki dešimties. Kitaip gal labai atkreiptume dėmesį, - įsiterpė Kitis.
- Tu teisus, mielasis, teisus, - sutiko Monira. – Taigi, princesė su aukle, mes abu, Šarėlis, Odisu ir trejetas raganių.
- Puiku! Dėl visko sutarėm, - užbaigė Žaižara. – Melborai, siųsk žvalgus į visas puses. Tegul klausinėja apie tuos juoduosius.


Princas, dabar jau karalius, Satis karalystės ribose buvo visiškai laisvas. Kartais pagalvodavo, kad gal jotų ir išjotų. Bet, viena vertus, nebuvo tikras dėl pasekmių. Kita vertus, visiškai neįsivaizdavo ką darytų pabėgęs. Pas tėvą grįžti, žinoma, negalės. O kur tie, su kuriais keliavo, visiškai neįsivaizduoja.
Taigi, jis ėmėsi karalystės ūkinės veiklos. Tėvas augino sūnų kaip savo įpėdinį. Todėl nuo mažumės mokė valdyti valstybę. Kadangi dabar politiniame gyvenime įtakos neturėjo, tai ėmėsi ūkio. Šioje srityje, be viso kito, Pato buvo beviltiška. Jau per pirmas kelias dienas įsigilinęs į karalystės ekonominę padėtį, ėmėsi priemonių. Sutuoktinė nebuvo kvaila. Labai greitai suvokė, kad Satis išmano ką sako ir nori pagerinti karalystės ekonominę padėtį. Todėl leido jam tuo užsiimti visiškai savarankiškai. Tuo labiau, kad manė, jog tai gali jį stipriau pririšti prie karalystės, o gal ir prie karalienės…
Satis jojo vienas. Pato lyg ir bandė įrodyti, kad karalius turėtų vykti karieta su didele palyda. Jis griežtai atsisakė.
- Pakęst negaliu kiurksot karietoj ir vėpsot per langus. O apsauga… Tegul joja du ar trys. Užteks. Kas čia mane puls.
- Na taip. Bet pagarba…
- Pagarba priklauso ne nuo karietos ir palydos gausumo.
- Daryk kaip išmanai, - numojo ranka.
Ir išjojo. Iš paskos vilkosi keturi juoduliai. Tai šiek tiek erzino. Bet nieko nepadarysi.
Pasitiko jį buvęs karalius, o dabar tik valdytojas Ecinas, vidutinio amžiaus storulis. Niekada, Monižo požiūriu, nebuvo geras karalius. Daug valgė ir gėrė. Mėgo moteris, švaistė turtą. Viena laimė, kad turėjo milžiniškas brangiųjų akmenų kasyklas. O dėl to karalystėje klestėjo auksakalystė. Visa tai iždui davė milžiniškas pajamas. Tačiau valstiečiai buvo visiškai nuskurdę, nes žemės ūkis buvo apleistas. Karalius tuo nesirūpino. Juk turėjo už ką maisto nusipirkti. O kad prastuomenė sunkiai galėjo prasimaitinti, tai niekam nerūpėjo.
Karalių valdytojas Ecinas sutiko apsigandęs. Be jokio įspėjimo. Tik su nedidele apsauga. Kam jos? Juk jo rūmuose besitrinanti atseit jo apsauga buvo visiškai ištikima Juodajai karalienei Pato. Saugojo ne jį, o nuo jo.
- Tavo šviesybe, taip netikėta… taip malonu… Kuo nusipelniau tokios garbės?
- Nesijaudink, Ecinai, viskas gerai. Lankau visus. Noriu šiokius tokius pakeitimus karalystėje padaryti.
Tai lyg ir nuramino kiek Eciną. Jis pakvietė Satį pietų. Pietūs buvo prabangūs. Rūmai leido sau pirkti produktus iš tolimiausių šalių. Tai nelabai patiko karaliui. Jis svarstė, kad už tokius pinigus galima kelius karalystėje sutvarkyti. Nors, žinoma, kelias į karalystės sostinę buvo puikus. Tačiau šalutiniai keliai – klaikūs. Pastebėjo tai. Dar pastebėjo pora miestelių. Tokių nušiurusių, kad graudu buvo žiūrėti. Gyventojai slankiojo gatvėmis lyg apmusiję. Apsirengę skarmalais. Vaikai liesi, murzini, baikštūs. Gatvės šiukšlinos, smarvė rietė nosį.
Po pietų Ecinas saldžiai pasiteiravo:
- Tavo didenybe, ką dabar norėtum veikti?
Satis pagalvojo, kad dabar valdytojas tikisi, jog karalius norės kokių nors pramogų. Pato iš savo rūmų praktiškai kojos nekeldavo. Visokius provincijų lankymus ir revizijas paliko savo valdininkams. Šie atvykę sočiai gerdavo, valgydavo, medžiodavo ir kitaip linksmindavosi. Tada gaudavo kyšį, grįždavo į rūmus ir rašydavo rožines ataskaitas. Todėl karalystės ekonominė padėtis buvo pusėtina tik todėl, kad provincijos, nors ir skriausdamos save, mokėjo milžiniškus mokesčius Pato. Taigi, besiartinančios bėdos rūmai dar nematė.
- Pirmiausia, garbusis Ecinai, norėčiau pamatyti brangiųjų akmenų kasyklas. O vakare, jei nebūtų sunku, norėčiau pakalbėti su tų kasyklų savininkais. Ir, tikiuosi, galėsiu tavo rūmuose kelias dienas paviešėti.
Valdytojas akivaizdžiai sutriko. O gal ir išsigando. Tačiau tučtuojau susitvardė, vėl saldžiai nusišypsojo ir pragydo:
- Taip, žinoma, tavo didenybe… kaip panorėsi… Ar norėsi, kad tave lydėčiau?
- Gali nesivarginti. Duok man palydovą, kuris kelią parodys. To užteks. Juk reikės laiko kasyklų savininkams sukviesti, vakarienę organizuoti.


Žvalgai pradėjo grįžti po penkių dienų. Dauguma nesužinojo nieko išskyrus baugius gandus. Tačiau galiausiai dvi paskutinės grupės atnešė konkrečių žinių.
- Tai jie, pasirodo, turi visą karalystę, - dėstė pagyvenęs ilgšis Fragas. – Karaliauja ten Juodoji princesė Pato. Labai negraži istorija. Sako, buvo ar ne vienuolikta eilėj į sostą. Ir kažkaip netikėtai vienas po kito pasimirė visi. Iš kur tie juodieji atsirado, tai niekas dorai nežino. Bet jie dauginasi kaip skėriai, lenda iš visų pakampių. Sako, kai tik užima kokią gretimą karalystę, tai visa jų kariuomenė tokia patampa.
- Mat kaip, - mąsliai tarė Monira. – Akivaizdu, kad be dievo įsikišimo…
- Arba labai galingo burtininko, - pertarė Žaižara.
- Tlekapas? – spėjo Kitis.
- Nemanau, - atrėmė Monira. – Kam jam reikėtų kažkokios karalystės? Arba tos… Pato?
- Tikriausiai ne. Bet kam to reikėtų dievui?
- Na, dievų keliai nežinomi ir nesuprantami. O burtininkas… Gal jam labai gerai moka? – paspėliojo Ūiža.
- Tiek to! – numojo ranka Monira. – Kol kas to nežinom. Kas dar?
- O mes girdėjom, - atsiliepė jauna šviesiaplaukė ragana Vokta, - kad Juodoji princesė Pato neseniai tapo karaliene. Ištekėjo. Ir, sprendžiant iš gandų…
Ji kiek patylėjo ir metė:
- Ištekėjo už princo Sačio!
Keli ]]> Wed, 1 Jul 2026 13:56:04 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262476.html http://rasyk.lt/kuriniai/262476.html Išbarstė šilumą ant samanų minkštų.
Aš šitą žemę basomis išvaikštau
Ir glėbį saulės gurkšnoju tarp dienų.

Aš vėl brendu per liepų žydrą tvaiką
Pasimatuoti vasaros spalvų
Ir vėjo gūsio, tilpusio į laiką,
Nuaustą vasarinių šienpjovių.

Kiekvieną valandą gilėja šulinys,
Kuriam dangus išmirkė savo mėlį.
Ant dugno saulė – liepa patekės

Ir kvepia mano dienos, kol nuvys
Dangum išplaukę dievo avinėliai
Išganymo sulaukę be kaltės. ]]> Tue, 30 Jun 2026 11:33:37 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262472.html http://rasyk.lt/kuriniai/262472.html Kaip mūrai
Sėdim ant kranto
Net dangų užstoja
Ne cunamiai
Bet mintys kaip bokštai
Kaip kriokliai
Nuo kurių nusileidžia
Nuotykių išbadėję
Irkluotojai
Nors tau 4 o man 40
Abu tokie pat
Iš bangų
Ir iš smėlio sulopyti
Tavo pasaulis toks didelis
Sutelpa
Į mano mažyčius pavidalus
Tik čia ir dabar
Mes užtvindyti
Prie jūros
Kur nesibaigia
Laikas ]]> Tue, 30 Jun 2026 00:08:47 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262467.html http://rasyk.lt/kuriniai/262467.html moteris
žydinčiam linų lauke ]]> Sat, 27 Jun 2026 21:38:07 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262453.html http://rasyk.lt/kuriniai/262453.html Bitės širšėmis virto krūtinėje kraterių skylės
Tyvuliavo gurgėjo pelkėjo bet vis dėlto vylės
Kad išbrisim šią tamsą į naktį nudilintom vyžom

Aš šią lygtį išsprendžiau seniai kai dar šūkavo Munkas
Tik uždengus ausis to sprendimo priimt negalėjau
Šimtą kartų ištraukusi ginklus atgal juos sudėjau
Nuo minčių nuo jausmų nuo keistų sutapimų apsunkus

Didesni už mane viesulai nešė kur nesimato
Nors laikiausi šaknim įsikibus nesavo tėvynės
Traukiniai išvažiavo visi tu likai paskutinis
Išmatavęs žvaigždes iki to paskutinio karato

Pro pirštus išbyrėjo jausmai kaip ir norai bepročiai
Vieno dydžio ir smėlio smiltelės ir žvaigždės ir jūros
Vieno skonio suvalgytos dienos ir saldžios ir sūrios
Ir suliejantys mano pasaulius sapnai bepiločiai

Nebenoriu suprasti pamirškime viską palikim
Pasakau ir giliau į žinojimą tą įsiaugu
Kuris teka per kūna per odą per protą per plaukus
Ir įgauna jėgos kai jutimo tekėjimu tikim

Nebeeikime ten žolės pačios į saulę ištįsta
Rūkas kyla į debesis paukščiams žemėlapiai aiškūs
Ar jie žino kur skrenda kai neša pavasario laiškus
Iš kraštų tolimų grįždami niekada nesuklysta

Nesuklysim ir mes savo sielos tiesa įtikėję
Su visa Visata chromosomų spiralėm suaugę
Eidami ten kur veda širdis nors neaišku ar laukia
Ar dar dega ugnis židiny kol taip košia mus vėjas ]]> Sat, 27 Jun 2026 20:04:08 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262452.html http://rasyk.lt/kuriniai/262452.html Manęs niekas nemato
Kai esu
Nesimato žvaigždžių, mėnulio
Jokių jokių šviesų
Švelniai pridengiu nuodėmes nekaltas
Paslepiu kraupiausius nusikaltimus
Ir nereikia plautis rankų
Lieka tik tirpstantys garsai
Žingsnių aidas nežinia iš kur
Pasaulis išryškėja
Tik kai susiruošiu pailsėti
Ten kur niekas nieko nemato
Už tuščių akiduobių
Giliausiame vandenyno dugne
Tolimiausiame kosmoso kampelyje
Keistame smegenų vingyje
Kur ramiausia
Ir visai nebijau šviesos
Nes jei jos retkarčiais nebūtų
Kas žinotų apie mane
Kas išgirstų kad
Esu - tamsa ]]> Thu, 25 Jun 2026 11:03:01 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262436.html http://rasyk.lt/kuriniai/262436.html