http://rasyk.lt lt kitoks.lt Geltonos jachtos denyje išbarstytos jauno Žvejo nuotraukos, vandenyje plaukia rašalu sulieti ir suplėšyti popieriaus lapai. Barzdotas jauno Žvejo veidas išraižytas raudonais grumtynių randais. Žvejo guminė prijuostė ištepta raudonais lūpų dažais. Mėlynos kelnės su petnešomis perplėštos.
Gyva tik raudona vilnonė kepurė. Burna jaunuoliui užklijuota juoda lipnia juosta.
Rankos surištos šlapio, tankaus tinklo galais.
Aplink – restoraninėmis pozomis lengvuose plastikiniuose krėsluose išsidrėbusios dvi senos, riebios, klasikinės Auksinės Žuvys.
Vėjas kedena Auksinių Žuvelių paskutinius žvynus, likusius po grumtynių su kaimiškai stipriu laimės kūdikiu, kuriam per klaidą nusišypsojo sėkmė.
Žuvis Sidabriniai Dantys jau kurį laiką bandė įžiebti ugnį, bet nesisekė.
Grumtynių su Žveju metu jos lūpos ištino. Ištinusiose lūpose matėsi žmogaus dantų žymės.
Cigaretė nesilaikė.
– Reikia jį išdarinėti, nes pietinis greitai liausis, o jį pakeitęs pietrytinis neš kvapą į Nidą, – Sidabriniai Dantys atsisuko į Žveją.
– Neskubėk, – atsistojo Žuvis Auksiniai Akiniai. – Gal vėjas dar nepasikeis.
– Klausyk, gal tu išpildyk mano tris norus? – linkčiojo Žuvis Sidabriniai Dantys.
– O gal mano tris norus? – pamėgdžiojo Žuvis Auksiniai Akiniai.
– Gera žinia, kad vėjas iš pietvakarių, – Sidabriniai Dantys išsižiojo ir gaudė orą.
– Vėjas rims, – lingavo galvą Žuvis Auksiniai Akiniai.
– Skaudu, kai vėjas iš pietvakarių ir šiltėja, – cigaretė Sidabriniuose Dantyse užsidegė, ir vėjas nunešė į jūrą debesį dūmų.
– Tu paklausk pietvakarių vėjo, ką plukdo į geresnį gyvenimą debesys, – Žuvis Auksiniai Akiniai užsimerkė.
Žuvims reikėjo vandens. Jos žiopčiojo, nes trūko oro.
– Išretino mus ne lietus, mus išretino vėjas, – silpnu balsu kalbėjo Žuvis Sidabriniai Dantys.
Žvejas išsilaisvino iš nemokšiškai surištų virvių ir sviedė tinklo likučius į jūrą.
Nusiplėšė juodą juostą nuo veido.
Griebė Sidabrinius Dantis į glėbį ir ėmė stumti link borto.
Iš vakaro rūko pasirodė Gamtos apsauga.
Ryškiu prožektoriumi išgriebė Žvejo jachtą.
Pavargęs kovoti su didžiulėmis Auksinėmis Žuvimis, Žvejas laukė inspektoriaus.
Inspektorius apžiūrėjo Žuvų akis, patikrino pulsą ir atsisuko į Žveją.
– Klausyk, o kaip tu jas pagauni?
– Rašau laiškus.
– O ką tu joms rašai?
– Kad išpildysiu visus jų norus.
Žvejas, padedamas Inspektoriaus, nuleido Auksines Žuveles į marias.
Kai jis plaukė namo, įmetė naują laišką į tamsų vandenį.
Vėjas nešė lietų. ]]> Sat, 29 Aug 2026 22:59:44 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262937.html http://rasyk.lt/kuriniai/262937.html iš akiduobių žvejoja giesmes
užsimerkia
ir pasiruošia virsmui

katė vardu Sibilė
laukia ties paštu
bene prisimins
bene priglaus kas
iš tų
praeinančių

pakeliui
užgęsta jos žvilgsnis ]]> Sat, 29 Aug 2026 20:39:17 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262935.html http://rasyk.lt/kuriniai/262935.html
Tos dienos slinko lėtai, lyg miražo fėja būtų vedžiojusi mane už rankos. Žalsva, tolima, beveik tikra. Kartais atrodė, kad ji tuoj palies mano petį, bet visada pasitraukdavo sekundę per anksti. Burtai, kurie niekada nebuvo mano.

Aš skridau į tavo šviesą kaip vabzdys, kuris jau žino, kad sudegs, bet vis tiek skrenda. Tu mane nupurtei lengvai, be pykčio, be žvilgsnio – kaip pelenus nuo palangės. Ir aš supratau: tai ne tragedija, tai tiesiog fizika. Šviesa neprivalo girdėti to, kas jos siekia.

Žodžiai grįžo pavargę, lyg skalikai po ilgos, bevaisės medžioklės. Sugrįžo be grobio, be džiaugsmo, tik su savo kvapu ir nuovargiu. Aš juos priglaudžiau, nes kas gi daugiau juos priglaus.

O viltis… ta mėlynoji, kuri kadaise švietė kaip pažadas… ji pajuodo. Tapusi šalta žvaigžde, tolimu tašku, kurio jau nebeseku. Ne iš pykčio. Iš ramybės.

Kartais praradimas ateina ne kaip smūgis, o kaip oras, kuris pamažu išsileidžia iš kambario. Ir tu tik stovėdamas supranti, kad jau seniai kvėpuoji tuštuma. ]]> Sat, 29 Aug 2026 11:00:39 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262931.html http://rasyk.lt/kuriniai/262931.html   Hmm. O per kito bambą? O jeigu išgirsti šaukint iš savęs -
  O nedink, Abėcėle,
  kai atrodo,
  kad nieko tikresnio paregėti neteks
  kaip, pasilikus kartu su tavim,
  esaties begalybes apvaikščiot dievybių keliais...

  Regėjosi, kad galim neskubėti ir į sesers jubiliejinį aštuoniasdešimtmetį. Rugpjūčio penktosios vakaras dar vis nepritemęs, bet svarbiausia, kad jis,, užgriuvęs“ nelauktu stebuklu, o būtent  karieta. Taip, taip, rugpjūčio penktosios vakare. Nuo ten praeina vis daugiau laiko, o aš per jį vis labiau įsitikinu, kiek daug ko nesurasta ne tik praėjusiame laike, bet ir praėjusiame savyje. Net pradedu atsargiai darytis ar ne nuo  paties Napoleono Bonaparto išgirstu:,, Yra vagių, kurie yra nebaudžiami įstatymo, bet visgi vagia iš žmonių brangiausia, – laiką”
  Lig šiol patikiu, kad anas vakaras dar vis nepritemsta, per jį vis labiau pajaučiu, kad įsmeigus į žemę savo lazdą, ji būtinai sužaliuotų,  įsišakotų, o išaugusio medžio pavėsio prieblanda teiktų dalykus, kurie nebūtų bent kiek sunkiau suvokiami ar kad reikėtų juos po prisiminimus ar po knygos mėtyti manant, kad tai bent kiek reikalinga, reikšminga. Tačiau vėlgi - ar tai tik tiek?
  Patikiu, kad pastarasis Ygagos su karieta sugrįžimas ne tik kad netikėtas, bet kartu ir kažkieno nekvailai sumanytas. Vis dažniau išgirstu, kad, girdi,,, Pranas Karlonas savo profilį pakeitė. ”
  Kad jis keitėsi, kad jis keičiamas - ogi taip! Dėl to nei mažiausio žiupsnelio abejonių neužsilikę, bet argi taip, kaip neretai dabar girdžiu, skaitau, regiu. Kone visas paskutines savo nuotraukos su bet kokiais jų vaizdais esu verčiamas  suvokti kaip savo paties profilį.  O pasitaiko kuomet jau ir taip:,, Pranas Karlonas atnaujino savo būseną. ” Tegu tik mintyse, tik sau, bet  neiškenčiu nepasiteiravęs:
  - Dzievuli, kur tu, kokį tave anksčiau žinojau?
  Dzievulis neatsiliepia, bet iš toli toli išgirstu padeklamuojant, jog girdėk, įsimink, mąstyk, Prany, kad:
  ,, Prieš sukūrimą dangaus,
  kurs gaubia žemynus ir jūrą
  veidą vienodą gamta visame pasauly turėjo.
  Jį chaosu vadino” ]]> Fri, 28 Aug 2026 20:07:10 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262929.html http://rasyk.lt/kuriniai/262929.html
Išlipi iš gulto
ir palieki mane negalvodama.

Spyruoklės trokšta apkabinti viena kitą,
bet bijo, kad nutrūkus

savo vijai, jos niekada
negalės nieko išlaikyti.

Norėčiau, kad pasakytum,
kaip sunku mane mylėti.

Tada žinočiau, kad myli,
nepaisant visų šių sunkumų.

Tu rūpiniesi ne tik manimi, sakai man,
bet ir kitu savo vaiku – Oru,

ir Oras kiša kojas į mano šlepetes,
ir Oras valo dantis mano šepetėliu,

ir mes turime išmokti dalintis patalu,
turime išmokti dalintis kūnu.

Pinigai baigiasi.
Šią žiemą turėsime pasidalinti viena Adata:

vieną galą - man,
kitą galą - Orui. ]]> Fri, 28 Aug 2026 11:30:20 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262923.html http://rasyk.lt/kuriniai/262923.html Kaip tiksi laikas
Tai lekia
Mūsų valandos
Pro šalį
Kaip bitės renkam medų
Ne dobiluos
Bet dilgelėse
Įsiklausyk
Kaip autostrada lekia mašinos
Nakty
Tai mes taip skubam
Į senatvę
Išgirsk kaip senas
Pianinas
Prispaus pirštus
Visiems kurie
Suklys
Ir sutraškės sulūžę kaulai
Kai bus vėlu
Kažką pakeist
Kai mirsi apraudos tave
Suskubs palaidoti
Paliks giliam kape
Kur nepasieks
Nei lietvamzdžių paguoda
Nei tyras oras
Nei malda
Gyvenimas
Kaip nuorūkas
Prie baro
Nušluos
Ir būsim
Niekame ]]> Thu, 27 Aug 2026 00:19:00 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262911.html http://rasyk.lt/kuriniai/262911.html „Vakaras dar nevėlus. Gal iš karto ir paskambinti Miglei? “  Po trumpo dvejojimo ryžosi. Surinko jos numerį. Po kelių signalų atsiliepė švelnus moters balsas. Eimis pasisveikino, prisistatė, padėkojo už laiškelį, paklausė, ar nenorėtų Miglė susitikti ir ji, jo džiaugsmui, sutiko. Susitarė sekančią dieną, vakare, prie to pačio suolo. Simboliška.
Kitą dieną, po darbo, Miglė neskubėdama žingsniavo link Bernardinų sodo. Laiko iki numatytos susitikimo valandos dar buvo likę pakankamai, tad Miglė galėjo leisti mintims nuklysti į prisiminimus, kaip ji su Benu mėgdavo klaidžioti sodo takais, stebėti Vilnelėje besiturškiančias antis, uosti gėlių aromatą, šnekėtis, juokauti, tiesiog, leisti sau būti nerūpestingiems.
Prie sodo vartų Miglė išgirdo sklindančią lėtą melodiją. „Gal koks renginys vyksta? “ – pagalvojo. Įėjusi pro vartus, žingsniavo toliau link susitikimo vietos. Pastebėjo būrelį žmonių. „Bet kodėl jie susibūrė ten, kur ji su Eimiu nutarė susitikti? “ Švelni melodija sklido vis garsiau, užpildydama visą sodo erdvę. Miglė sunerimo: „Jei ta vieta užimta, ar jų susitikimas įvyks? Ar nepasimes tame žmonių būryje? “ Bet nusprendė prieiti arčiau ir...
Ant suolo sėdėjo Eimis, saksofonu grodamas puikią, širdį veriančią melodiją. Po akimirkos įsijungė sodo žibintai, užpildydami visą erdvę pasakiška šviesa.
Miglė, negalėdama atsitokėti nuo patirto įspūdžio, stovėjo susižavėjusi ir bijojo net krustelėti, lyg nuo to pradingtų šis nuostabus reginys.
Baigęs groti, Eimis atsistojo, padėkojo susirinkusiems už aplodismentus, priėjo prie Miglės, paėmė ją už rankos ir abu lėtai nužingsniavo taku link fontano, nepailstamai šokančio savo smagų šokį. ]]> Tue, 25 Aug 2026 13:26:06 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262898.html http://rasyk.lt/kuriniai/262898.html keli išraiškūs žodžiai
lyg miške gausa ]]> Sat, 22 Aug 2026 23:04:06 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262870.html http://rasyk.lt/kuriniai/262870.html žemė sustoja klausytis.
Ant gėlėto šlaito
jos žingsniai palieka šviesos pėdsakus,
o vėjas skaito jos vardą
iš senųjų runų.

Aš klaupiuosi prieš ją –
ne iš baimės,
o iš pažinimo,
nes jos akys lyja vaivorykštėmis,
kurios jungia pasaulius.

Obelis dejuoja gimdydama žiedus –
tai jos aukos dūmas,
kylantis į dangų,
kad dievai nepamirštų žmonių.

Diena išplaukia iš nežinios
lyg baltas žirgas,
nešantis Dievo valią.
Ir kai sakau:
„Mieloji, pasiklausyk“,
aš kalbu ne tau –
aš kalbu Deivei,
kuri gyvena tavo tyloje. ]]> Fri, 21 Aug 2026 08:50:49 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262857.html http://rasyk.lt/kuriniai/262857.html -kas yra visi šitie žmonės?
-Kur jie visi keliauja? Iš kur į kur?
-Kodėl mes visi susitikome čia?

Dūmų išgraužtos akys ir kas porą minučių besikeičiančios pamainos.
Keisti prislėgti likimai, kurie nusprendė trumpam tikrovei paskelbt pertrauką.
Tačiau jų nerimas atėjo kartu į šią aštuonvietę kabiną,
kurioje mus visus sieja kažkas bendro.

Gyvenimas. Dalis mūsų atostogose, dalis grįžta į realybę,
Kažkas paliko senąjį gyvenimą ir ši rūkykla esą slenkstis tarp to nuo ko bėgama ir to ką…

Nežinau, ta mergina su balta mikimauzo maike ir tribal tatuiruotėmis,
Kuri cigaretę išsitraukė iš zip-maišelio. Vis nervingai žvilgčiojo pro stiklą rašydama žinutę. Girdėjau kaip jos ilgi lakuoti nagai tcaksi į ekraną tarp retai įtraukiamų dūmų.
Ir dėdė kuris išvarė du slavus, kurie norėjo įsigrūsti į sausakimšą rūkyklą.
Teta kuri trenkė durim, kita, prieš kurią pats užsmukau, ir…

Nebežinau. Ta vizija ištirpo kartu su dūmais. ]]> Thu, 20 Aug 2026 23:30:17 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262854.html http://rasyk.lt/kuriniai/262854.html