http://rasyk.lt lt kitoks.lt įsitraukiu pečius ir tampu tik šešėliu menku,
nebenoriu šiandien nei aukot, nei be galo aukotis,
net dalintis raudom ar atodūsiu kiek per viešu.
aš vienatvės prašau: apkabint ir manęs nepaleisti,
duoti prieglobstį saugų - iliuziją durų spynų -
tyloje su manim vabalėlis galės pasimelsti
bei bebalsė žolė palinguoti laibu stiebeliu.
ten rimuosiu eiles ne ant lapo ar balsvo ekrano -
o tiesiog paskraidinsiu nematomoje erdvėje.
neraminkit mane. tegu ašaros byra - jos mano,
kai pažadina sielą vėsia praradimo gėla. ]]> Sun, 22 Mar 2026 19:47:41 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261825.html http://rasyk.lt/kuriniai/261825.html Šeima negimstama, šeima tampama.

Už šeimynykščius, visur giedančius vergų dainas
vėl ir vėl: raudas, dainas, bliuzą ir jubiliejus,
kasnakt meldžiantis poteriais Nežinomam Dievui,
nuolankiai lenkiant kelius prieš Nematomą Jėgą;

Už šeimynykščius, kurie stiprybę teikia metams, praėjusiems
metams ir dabarties metams, ir galbūt metams,
skalbiant, lyginant, gaminant maistą, šveičiant, siuvant, taisant
kaupiant, ariant, kasant, sodinant, genint, lopant
velkant toliau, niekada neįgyjant, niekada nepjaunant, niekada
nežinant ir niekada nesuprantant;

Už žaidimų draugus Palangos pakrantės molyje, dulkėse ir smėlyje
kiemuose žaidžiant, krikštijant, pamokslaujant, ir gydytojui,
ir kalėjime, ir kareiviui, ir mokyklai, ir mamai, ir gaminant maistą,
ir teatrui, ir koncertui, ir parduotuvei, ir kirpyklai, ir
femme fatale Vilkei ir kompanijai;

Už tuos ankštus, pamišusius metus, kai ėjome į gimnaziją, kad išmoktume
sužinoti priežastis, kodėl, ir atsakymus, ir žmones, ir vietas, ir dienas,
prisimenant karčias valandas, kai atradome, kad esame grafomanai, vargšai,
maži ir kitokie, ir niekam nerūpėjo, niekas nesistebėjo ir niekas nesuprato;

Už bernužėlius ir mergaičiukes, kurie užaugo nepaisant šių dalykų,
kad taptų vyrais ir moterimis, juoktųsi, šoktų, dainuotų ir žaistų,
gertų savo vyną, religiją ir sėkmę, vestų savo žaidimų draugus,
gimdytų vaikus ir mirtų nuo maro ligos, anemijos ir linčo teismo;

Už mano žmones, knibždančius 40-ojoje Krymo gatvėje Šiauliuose,
prarastus, besiteisiančius, nuskriaustus ir laimingus žmones,
pildančius kabaretus, smukles ir kitų žmonių kišenes ir reikalaujančius
duonos, batų, pieno, žemės, pinigų ir kažko – kažko visiškai mūsų pačių;

Už šeimynykščius, aklai vaikščiojančius, skleidžiančius džiaugsmą,
gaištančius laiką, tinginčius, miegančius, kai alkani, šaukiančius,
kai jaučia naštą, geriančius, kai jaučia beviltiškumą, surištus ir
sukaustytus ir supintus tarpusavyje nematomų būtybių, kurios visažinės
ir juokiasi virš mūsų;

Už Lietuvos tautą, klajojančiai, apgraibomis klaidžiojančiai ir blaškančiai
bažnyčių, mokyklų, klubų, draugijų, asociacijų, tarybų, komitetų ir suvažiavimų
tamsoje, prislėgtai, sutrikdytai, apgautai ir prarytai pinigų ištroškusių šlovės
dėlių, išviliotai iš lengvos valstybės jėgos, mados ir naujumo, netikro pranašo
ir švento tikinčiojo;

Už Lietuvos tautą, stovinčiai ir spoksančiai bandančiai sukurti geresnį kelią
iš sumaišties, iš veidmainystės ir iš nesusipratimo,
mėginančiai sukurti pasaulį, kuris sutalpintų visus žmones, visus veidus, visus
Adomus ir Ievas bei jų nesuskaičiuojamas kartas;

Tegul kyla nauja žemė. Tegul gimsta kitas pasaulis. Tegul danguje
būna įrašyta kruvina taika. Tegul išeina antra drąsos kupina karta;
tegul auga laisvę mylinti tauta. Tegul grožis, kupinas išgijimo ir
galutinio suspaudimo stiprybės, pulsuoja mūsų dvasiose ir kraujyje.
Tegul būna parašytos kovos dainos, tegul išnyksta raudos. Tegul vyrų
rasė dabar pakyla ir perima kontrolę... ]]> Sun, 22 Mar 2026 15:52:08 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261823.html http://rasyk.lt/kuriniai/261823.html Įslinko kaip senas pažįstamas.

Nieko neklausia,
Atsisėda šalia.

Už lango –
Vėjas
Vis dar bando išpūsti
Paskutinį prisiminimą

Klausausi
Kaip tamsa
Lėtai užpildo kambario kampus,
Lyg pilnas aruodas,
Kuriame dar liko keli grūdai.

Gal rytoj
Bandysiu juos pasėti –
Ne dėl derliaus,
Taip reikia.

Kartais užtenka
Vieno trumpo sakinio,
Kad pasaulis
Pradėtų suktis švelniau,
Netaškydamas
Savo apmaudo ir pavydo upių –
Į kosmosą ]]> Sun, 22 Mar 2026 09:10:14 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261819.html http://rasyk.lt/kuriniai/261819.html Senis ir jūra

Iš tikrųjų jie niekada dar nebuvo susitikę.

Jūra net nieko nežinojo apie Senio egzistavimą. Jai ir be Senio buvo daug rūpesčių: išsaugoti augmeniją bei augaliją, sugalvoti, kur nukišti visokį metalo laužą, kaip paslėpti nuskendusius laivus su jų auksu ir doleriais, nesprogusias bombas, kur dar išknisti to gintaro, kurio visi taip gviešiasi, ką daryti su klimato kaita,  su susprogdintu dujų vamzdžiu, kaip išfiltruoti vandenį nuo naftų ir išsiliejusių chemikalų dėmių, kaip paveikti politikus, kad jie nustotų toje jūroje persekioti vieni kitus, grasinti visokiom atominėm bombom ir panašiai. O, be to, jei jau prakalbom apie augmeniją ir augaliją, tai jos išsaugojimui ir pamaitinimui Jūra labiau mėgo naudoti jaunus kūnus, tai yra visokius bernelius, kurie norėdami pasipuikuoti vieni prieš kitus, per toli išplaukia į gilumą. Taip pat vaikus, kurių tėvai nevisada sugeba sužiūrėti. Va čia tai maistas, va čia tai mėsa. Aišku, nenorėdama būti apkaltinta diskriminacija ir po to tampoma po įvairiausias komisijas, Jūra pasiglemždavo ir vieną kitą seną žmogų, bet labai tuo bjaurėjosi, o ir jos augalija (silkės, omarai ir kitas brudas) bei augalija taip pat raukėsi nuo tokių patiekalų.
Tad dar specialių žinių apie kažkokį Senį Jūra neturėjo ir būtų nenorėjusi nieko apie jį žinoti. Aišku, jei ji būtų skaičiusi knygas, tada gal ir pakeistų savo nusistatymą prieš senus žmones, bet knygų ji neskaitė, labiau mėgo skaičiuoti dolerius ir auksinius papuošalus.

O Senis viską žinojo apie Jūrą, bet visą gyvenimą jos vengė. Pirma, jis žinojo, kad jūra vadinasi Baltijos, nors vokiečiai vadino ją Ostsee, kas reikštų rytinį ežerą, bet Senis galėjo ginčytis su bet kuriuo fricu, net jei jis būtų šlubas, kad Baltija nėra ežeras, nes susisiekia su Šiaurės jūra, o per ją net su vandenynu, bet kas jo klausys.
Antra, jis žinojo, kad nemoka plaukti, o tai ir buvo svarbiausia priežastis jam nesiveržti su ja į pažintis.
Žinoma, skeptikas pasakys: išmok plaukti, kokios problemos? Arba užsidėk pripučiamą liemenę.
Bet Senis buvo tvirtai įsitikinęs: pirmas variantas yra misija neįmanoma. O antras turėjo bendrą vardiklį su neperšaunama liemene ir čia Senio galvoje radosi priešprieša: kaip neperšaunama liemenė taps pripučiama ir kaip tai paveiks objektą vardu Baltijos Jūra, kuri tapusi subjektu savo ruožtu reaguos į tokį dviprasmišką pavadinimą ir dvigubą paskirtį, ar nepalaikys to pasityčiojimu ir garbės įžeidimu ir nepaskelbs neišprovokuoto karo visai pakrantei ir visiems ten gyvenantiems žmonėms?

Senis nenorėjo konfliktuoti su stichija, todėl laikėsi nuo vandens atokiai. Kai vaikai ir anūkai kalbindavo važiuoti su jais į Palangą ar Šventąją, jis visada atrasdavo priežasčių ten nevykti: tai gėlių nebus kas palieja ant palangės, tai benamių kačių niekas nepašers, arba į pašto dėžutę tiek prisigrūs reklamos ir laiškų, kad koks nesusipratęs vaikėzas kyštels degtuką ir tada ne tik pašto dėžutė, bet ir visas namas supleškės. Ne, geriau aš namie pabūsiu, taip atsakydavo jis vaikams. O jūs keliaukit, tik arti vandens neikit.
Na tu ir pasakei, tėvai, taigi dėl jūros ir keliaujam.
Taip taip, pabaigdavo kalbą Senis. Ir paslapčia peržegnodavo artimuosius.
O laiškų iš tiesų paskutiniu metu daug ateidavo, daugiausiai sąskaitos, tai už elektrą mokėk, tai už vandenį, dujas, gynybai aukok (tankams, brigadai), švietimą paremk (vadovėliai visokie), dar sveikatai duok, maltiečiai irgi saują atkišę laukia, šiukšlės savo reikalauja, energetikai sako, kad jiems energijos trūksta, kultūra nori subsidijų, olimpinis komitetas platina loterijos bilietus, operos teatras teikia svarias nuolaidas pensininkams, kažkokia organizacija kviečia bėgti maratoną sumokėjus tik dvidešimt eurų, pigiau grybų,  ir taip toliau. Žodžiu, gyvenimas labai spalvingas ir įdomus, tik spėk visiems mokėti.

Jūra, žinoma, apie tai nieko nežinojo ir jai buvo giliai nusispjauti: į gynybą, sveikatą ir maratoną. Tik dėl laiškų turėjo savo nuomonę. Kartais sulaukdavo kokio raštelio viskio butelyje, tipo, Gelbėkit. Skęstu. SOS!  Tokių net nesaugojo, skandino iškart, bet kituose būdavo aprašoma kokia meilės istorija, tada Jūra apsiverkdavo ir išsiliedavo bangomis iš krantų.

Žodžiu, Senis ir Jūra buvo du nesusisiekiantys indai.
Kol vieną dieną Senis mirė, o priešmirtiniame laiške parašė, kad nori būti pririštas prie kryžiaus ir įleistas į Nemuną. O tada ir priėmė jį Jūra į savo motinišką glėbį, atrišo virves ir laisvu kritimu pasiuntė į dugną pas jūros sraiges detaliam apdorojimui.
Moralas: nuo Jūros dar niekam nepavyko pabėgti. 

Senis, kuris norėjo mirti

Kadaise gyveno Senis, kuris norėjo mirti. Neaišku, kodėl jam kilo toks noras, gal kažkas nepasisekė, gal jis pamanė, kad gyvenimas jo nemyli, gal gyvenimui bus geriau be jo arba gal jam pačiam bus geriau be gyvenimo. Žodžiu, mintis buvo aiški – reikia skirtis. Nes pradėti viską iš naujo yra per vėlu, jis per senas. Pasirinkti kitą profesiją, stoti į kitą aukštąją ir ten įgyti dar vieną išsilavinimą bei pradėti naują darbinę karjerą misija neįmanoma, jo niekur nepriims, dabar visur reikia jaunų. Susirasti kitą moterį ir sukrti naują šeimą taip pat beviltiška: jaunos moterys į jį nežiūrės, nes jis per senas, o senos moterys negalės gimdyti, tada kam jos reikalingos? Susiplauti indus jis ir pats moka. Taigi, yra tik vienas kelias – nusižudyti. Visiems tiktai palengvės, o pirmiausia jam pačiam.
Jis sėdi ir žiūri į kulkosvaidžio vamzdį. Kulkosvaidį jis gavo baigęs tarnybą Raudonojoje armijoje, kurioje kadaise tarnavo. “Pulemiotą”, tai yra kulkosvaidį, jam paskyrė, nes “otdelenijoje”, lietuviškai tai skambėtų skyrius, bet kažkodėl vadinama grandis ir jos nariai vadinami grandiniais, ir trys grandys sudaro būrį, o būrys Raudonojoje armijoje vadinosi “zvodas”, toliau eina “rota”, lietuviškai kuopa iš trijų būrių, “zvodų”, ir taip toliau, jis buvo aukščiausias, todėl tokiam išstypėliui ir įteikė kulkosvaidį. Tokia buvo tvarka – aukščiausias “otdelenijos” karys automatiškai buvo paskiriamas “pulemiotčiku”, lietuviškai kulkosvaidininku, ir jis tampydavosi tą sunkų ginklą, kai tuo tarpu visi pora centimetrų žemesni nešiojosi lengvus “kalašus” ir bent kartą gyvenime džiaugėsi, kad neišaugo iki metro devyniasdešimt, o  ryšininkas, kuris taip pat buvo kiekvienoje “otdelenijoje”, lakstydavo su radijo aparatu ir rite su laidu ir jokio ginklo neturėjo, nes tas tik būtų trukdęs greitai persidislokuoti iš vieno taško į kitą. Kai tarnybos laikas išseko, Senis, tada jis dar buvo ne senis, nes tai vyko kadaise, bet vis tiek paprastumo dėlei vadinkime jį Seniu, paprašė pulko vado, kad tas jam padovanotų kažką atminimui. Pulko vadas pasakė: tu buvai geras karys, todėl pasiimk ginklą, kurį taip stropiai prižiūrėjai, to metalo mes turim per akis, o tau galbūt kada nors jis pravers. Taip grįžo Senis namo su didžiuliu kulkosvaidžiu, kurį tada, kadaise, patalpino dideliame lagamine.
Kadaise Seniui niekada neteko panaudoti ginklo, bet dabar jis galvojo, ar negalėtų juo užbaigti savo ir kartu gyvenimo kančias, kad vienas nuo kito bent kažkurį laiko tarpą pailsėtų. Įremti vamzdį į galvą ir tuo pat metu pasiekti gaiduką buvo neįmanoma, per didelis atstumas. Tada Senis ėmė galvoti kaip jam pasitelkti į pagalbą duris. Tarkim, prie durų rankenos jis pririša virvelę, o kitą galą prie gaiduko, tada tereikia, kad durys užsidarytų, virvelė įsitemps ir patrauks į save gaiduką ir pasipils kulkosvaidžio salvė. Čia reikia pridurti, Senis norėjo, jog serija susidėtų iš trisdešimties kulkų, dėl mažesnio kiekio nebuvo tikras ar kris negyvas, ar nebus tik mirtinai sužeistas ir dar ilgą laiką kentės skausmą. Skausmo nemėgo. Kaip ir karštos kavos. Visada atšaldydavo ją su pienu.
Trisdešimties kulkų salvė garantuotų greitą pasitraukimą iš gyvenimo, game over. Jam visada patiko ši frazė. Nors kai pasirodydavo žaidimo ekrane, visada pykdavo, bet iš esmės ji yra daug pasakanti. Jis ilgai mąstė, kaip sukonstruoti situaciją, kad kulkosvaidis pradėtų kalti, kur turi stovėti jis pats, geriausia, kad kulkos kristų į kairės krūtinės plotą, tačiau aišku, kad po pirmos ir antros kulkos kūno padėtis pradės keistis, jis ims palengva leistis žemyn, tai yra kristi, ir sustabdyti kažkokiomis valios pastangomis proceso nepavyks, negalės pasakyti sau: stovėk, kol išlėks paskutinė kulka, o paskutinė kulka pasirodys tik po dvidešimt penkių sekundžių, tokia yra kulkų išmetimo iš vamzdžio greičio gamyklinė konstrukcija, beveik sekundė vienai kulkai. Todėl dvidešimt penkias sekundes jis tikrai neišsilaikys statmenoje padėtyje, nebent jį patį reiktų kažkaip pritvirtinti, sakysim, prie kėdės. Tai išeitis. Bet jei jis sėdės pririštas, kas uždarys duris? Kviestis bet ką į pagalbą jis jokiu būdu nenori, nes pirma, tai jau nebus savižudybė, o greičiau nužudymas, kad ir iš neatsargumo, tai kodėl jis turi kitiems asmenims išeidamas iš pasaulio atnešti nemalonumus? Tie privalės aiškintis, ko ten ėjo, kodėl nepaskambino, kodėl nepatikrino, ar durys kažkaip nesujungtos su kokiu sprogmeniu, ir panašūs idiotiški klausimai pasipils iš labai protingų pareigūnų lūpų.
Antra, kas yra antra, Senis taip ir nesugalvojo, tad pasiliko prie pirmo. Savižudybė yra grynai asmeninis reikalas ir kiti neturi būti į tai įpainioti. Taškas. Reikia galvoti apie duris. Kaip galėtų jos be pašalinių pastangų pačios užsidaryti. Dirbtinio intelekto pagalba? Bet kaip? Taip nieko nesugalvojęs Senis tą vakarą ir užmigo.
Kitą dieną svarstė galimybę parduoti kulkosvaidį ir nusipirkti pistoletą, tada nusišauti būtų lengviau, o ir pinigų skirtumas būtų nemenkas, bet kam tie pinigai, jei mirsi, o gal net nemirsi, nes pistoletas turi tik aštuonias kulkas, kurių gali neužtekti, tada reiktų keisti apkabas, ar tam užteks jėgų ir panašiai. Vėl daug klausimų, į kuriuos atsakymų vėl iki pat nakties jis negavo.
O naktį susapnavo keistą sapną: neva kadaise pasaulyje atsirado kažkokia baisi liga, kuri turėjo visus žmones nužudyti, bet mokslininkai greitai surado ligai priešnuodį ir pateikė į rinką. Visos valstybės prisipirko to priešnuodžio labai daug ir ragino žmones jį naudoti net po keletą kartų. Tik taip jie liks gyvi. Vienas valdovas net tarė, kad jo valstybės piliečiai net 90 procentų (kodėl ne 100?) turi sunaudoti tą preparatą, o kurie nenaudos, bus ligos platintojai ir grėsmė kitiems paklusniems vienetams, kurie lyg ir neturėtų baimintis, nes preparatas apsaugo, bet kita vertus, kaip tie paklusnieji sakė, kodėl turi jaustis kvailesni už tuos, kurie priešinosi priešnuodžiams, jei jau visus išdūrė, tai negali būti jokių protingesnių arba gudresnių už juos. O kad išdūrė, paaiškėjo labai greitai, nes žmonės ėmė mirti nuo to priešnuodžio. Pasirodė, kad tas neva vaistas buvo farmacininkų apgaulė  susikrauti pelną, net viena aukšta žemyno pareigūnė paėmė iš to biznio kažkiek dešimčių milijonų.
Kaip bebūtų, bet per tą kvailybės laikotarpį žmonės buvo mirtinai supriešinti vieni su kitais, net ėjo kalbos, kad priešnuodžių priešininkus reikia šaudyti, juos neįleisdavo į mokymo įstaigas, prekybos centrus, o tie, kurie priėmė preparatus galėjo linksmintis ir gyventi laisvai, bet vis tiek, nežiūrint, kad vaistai turėjo apsaugoti nuo užkrato, jie kaip velnias kryžiaus bijojo sveikų žmonių, vadino juos negražiais vardais ir stūmė iš gyvenimo.
Senis matė save kadaise tame sapne ir džiaugėsi, kad dabar galės lengvai numirti nuo kažkokios bacilos ir nė už ką nesutiko valgyti vaistų, kurie kažkodėl buvo perduodami per petį ir vadinosi “Petys už laisvę”. Jis atsisakė nešioti kaukes ir buvo kelis kartus už tai nubaustas kadaise, net kai vaikščiojo vienas miške. Staiga iš už medžio arba nuo medžio viršūnės nusileido policininkas ir išrašė jam baudą. Ir pasakė, kad Senis apskritai neturi niekur vaikščioti, ypatingai miške, o turi sėdėti namie ir nekišti nosies į lauką, nelankyti vaikų, nes geri vaikai ir geri tėvai nelanko vieni kitų. Vienu žodžiu, jis yra visiška grėsmė aplinkai ir policininkas skubiai nuo jo nubėgo, mosuodamas prieš save ranka orą, kad tas išsivalytų nuo Senio paskleistų virusų.
Bet kad ir kaip tikėjosi kadaise sapne, Senis nemirė. Mirė jo pažįstami ir draugai, kurie sunaudojo net po keturias dozes to marmalo, o vienas kitos valstybės garsus politikas mirė po aštuonių dozių, buvo, matyt, labai atsparus, kad tiek atlaikė. Vėliau, paaiškėjo visa tiesa, nes vieną dieną prasidėjo kažkur karas, ir ta liga stebuklingai dingo. Pasaulis pamiršo epidemiją ir perėjo prie kitų temų. O preparatai, tai yra milijonai ar milijardai pinigų buvo išmesti į upę ar užkasti po žeme, bet biznio plano  sumanytojai, aišku, džiaugėsi pelnu.
Nuo tokio siaubo kadaise Senis prabudo išpiltas prakaito. Argi taip gali būti Žemėje? balsu paklausė savęs. Ne, žmonės tokių nesąmonių nesugalvotų, čia tik mano nesveika vaizduotė. Reikia greičiau mirti, kol dar kokių nors absurdų neprisapnavau.
Ir vėl Senis kadaise grįžo prie minties apie savižudybę. Kiek yra žinoma, jis iki šiol vis dar apie tai galvoja.


                                                    Senis kryžiuočių nelaisvėje

Kai aš užlipau į palėpę džiauti skalbinius, prie vieno medinio stulpo išvydau blyškų šviesos ruožą. Priėjęs arčiau, pamačiau, kad šviesa skverbiasi iš pačio medinio stulpo pro siaurą plyšelį. Pagalvojau, turbūt ten viduje kažkodėl įmontuota lemputė ir dabar ji yra įjungta. Kodėl, neaišku. Pridėjau ranką prie šviesos šaltinio ir su nuostaba išvydau, kad šviesa sustiprėjo. Atitraukęs delną nustėrau, nes plyšelis staiga virto plyšiu per visą stulpo ilgį, tai yra nuo apačios iki pat viršaus, ir jau nebuvo visai siauras, pasirodė praplatėjęs per pusę centimetro. Pabandžiau įkišti pirštus ir tarpas dar labiau praplatėjo lyg kviesdamas mane į vidų. Palengva ranka paniro į patį stulpą, o tada kyštelėjau ir koją, dar po akimirkos ir visas atsidūriau viduje. Vos tai įvyko, plyšys už manęs užsivėrė tartum jo niekada ir nebuvo. Mėginau atsekti vietą, per kurią įėjau, bet nebuvo net žymės jokios, kad ten kada nors buvo koks nors skilimas ar kažkas panašaus. Aš liečiau lygią glotnią medinę sieną ir nieko daugiau. Pakėliau akis ir palubėje susidūriau akimis su elektros lempute, kuri buvo tiesiog įsukta į patroną ir kabėjo ant laido. Aukštis buvo nedidelis, vos mano ūgio, bet užteko judėti nesusilenkus, tik plotis erdvės buvo nepakankamas eiti priekiu, turėjau slinkti šonu. Apėmė šiokia tokia baimė, bet kartu ir buvo smalsu, kas per pokštai mano name, kuriame gyvenu jau aštuoni metai ir ne kartą lankiausi palėpėje, bet tokio cirko dar niekada nebuvo.
Na gerai, galvoju, vokiečiai, pažiūrėsim, ką jūs man iškrėsit, ir slinkau siauru koridoriumi, taip pavadinkim tą erdvę, kurioje lemta buvo atsidurti. Šviesa man slenkant pirmyn blėso, ir aš vos išvydau prieš save laiptus, kurie vedė mane žemyn. Laiptų zonoje teritorija ėmė plėstis ir jau galėjau leistis ne šonu, o visu anfasu. Kuo žemiau leidausi, tuo plotis vis didėjo, kol galiausiai atsidūriau miesto aikštėje, kuri buvo apšviesta žibintais ir leido man suprasti, kad vyksta naktis. O juk ėjau džiauti skalbinius ryte. Nu nu, vokiečiai, gerai čia jūs pavarot. Prieš save išvydau užrašą ant namo Kreismuseum. Ir atvertas duris. Įėjau, šviesos nedegė, bet tolėliau mačiau mirgant liepsnos atšvaitus. Ėjau per sales link šviesos. Aiškiai matėsi, kad dega ugnis: atšvaitai kaip gyvi strykčiojo sienomis tarp eksponatų ir paveikslų. Vienos salės pabaigoje už kampo kairėje atsivėrė erdvi panorama: plynas laukas, už kurio matėsi miško masyvas, priekyje didelis laužas, o virš visko naktinis dangus su žvaigždėmis ir mėnuliu centre. Prie laužo sutūpę sėdėjo keli vyrai, apsirengę šarvais, liepsnos, atšokusios nuo metalo, svaidė įspūdingus žaibus, tolėliau stovėjo būrelis arklių, kurie lėtai muistėsi per miegus ir protarpiais prunkščiojo nuo sotumo. Galvojau, krašto muziejus surengė tikrų kryžiuočių pasirodymą lankytojams, todėl drąsiai priėjau pasisveikinti.
Kariai, nelaukę netikėto svečio, staigiai pašoko ant kojų ir įbedė į mane savo ietis ir kažką spigiai rėkė man į veidą. Nieko nesupratau, ką jie sako, todėl tik mostais ir balsu mėginau juos raminti: ruhig, ruhig, ich bin Ausländer.
Jie nustebę žiūrėjo į mano drabužius, galiausiai net pačiupinėjo sportinę maikę, ant kurios buvo užrašas Adidas, paskui privedė arčiau laužo ir lietė veidą, nesuprasdami, kodėl jis neapžėlęs. Jie gi visi buvo daugiau mažiau su barzdomis, nė vieno tokio švariai nuskusto kaip aš.
Po truputį į mane ėmė smelktis baimė, kad tai ne aktoriai, kurie turėjo lankytojams eksponuoti senovę, o tikri kryžiuočiai, jų apsiaustus puošė juodi arba raudoni kryžiai. Staiga užsinorėjau prabusti ir išeiti iš šito kvailo sapno, bet net ir įtempęs visas jėgas, nepajėgiau ištrinti tikrovės, aš buvau kryžiuočių nelaisvėje. Faktas. Tik kaip tą paaiškinsi hansams?
Ich will zurück, entschuldigen, pralemenau ir ketinau gręžtis. Bet salės už mano nugaros jau nebuvo. Ji dingo. Mus supo gamta, tolumoje miškas, šalia pieva, netoliese girdėjau šniokščiant pavasarinę upę. Staiga pajutau siaubingą šaltį, juk dar tik kovas, naktys ganėtinai šaltos vaikštinėti su sportine Adidas maike. Oh, nein, sušukau netekęs vilties ir priartėjau prie ugnies. Was macht ihr hier?
Was machen wir? Nustebo kryžiuočiai, was machst du? Ir toliau jie ėmė rėkti man nesuprantama greitakalbe. Užsikišau ausis rankomis, kol vienas jų smogė man ietimi per veidą. Nukritau ir atsijungiau iš veiksmo.
Įsijungiau vėl, kai įdienojo, saulė buvo aukštai, aš gulėjau vežime ant šieno ir buvau siaubingai kratomas kelio nelygumų. Šalia sėdėjo jauna mergytė, tiksliau mergina, ir apžiūrinėjo save veidrodyje. Aš čiupau jį jai iš rankų ir pažvelgiau į ekraną. Jame išvydau jauną gražų jaunuolį, koks buvau prieš daugybę metų. Dar kartą supratau, kad sapnuoju, tik šį kartą jau nebenorėjau prabusti, buvo gera. Nors ir skaudėjo galvą. Kad skausmas praeitų, turėčiau atsikelti, nueiti į kitą kambarį, kur komodoje yra vaistų stalčiukas ir susirasti kažką, citramoną ar ibupromą, bet tada visa pasaka staiga dingtų, todėl kentėjau ir grožėjausi vaizdu. Mergina paklausė, warum lachst du? Tai yra ko aš šypsausi. Atsakiau jai, kad ji labai graži. Ji užsidengė veidą rankomis, bet raudonis skverbėsi net pro pirštus.
Paklausiau, kuo ji vardu? Izolda, atsakė. Tas vardas privertė mane sustingti. Juk tai vardas merginos, su kuria pirmą kartą pasimylėjau, kai buvau varžybose Rokiškyje, toks mažas miestelis rytšiauriuose arba šiaurės rytuose, čia jau ]]> Wed, 18 Mar 2026 13:06:27 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261791.html http://rasyk.lt/kuriniai/261791.html
Nejaukos ir sąstingio apimtas, likau stovėti ir žiūrėti į vis dar it vijurkas ratus besukantį diedą, kai staiga jis pašaukia mane man seniai girdėtu vardu: K. S.

K. S.  apibūdinčiau kaip juodbruvą, niūrų, bet poetiškai nusiteikusį jaunuolį, turintį pranašysčių galią. Jis sugebėjo teisingai prognozuoti ligas, identifikuoti patosus ir pamilti permainas.

K. S. — PATOLOGINIO JAUTRUMO MODELIS (PJM)
[STRUKTŪRA]............. plačių pečių
[SUVOKIMAS]............. pranašiškos tendencijos
[FUNKCIJA].............. metafizinis sunkiaatletis
[BAZINIS SKAUSMAS]...... lėtinis, difuzinis
[KILMĖS LAUKAS]......... tikėtinai šulinio gelmės

Svarbu paminėti tai, kad K. S. buvo labai ligotas jaunuolis, nors iš pažiūros ir nepasakytum. Stiprių pečių ir aukštas, jis kilnodavo metafiziką, o ši pakankamai sunki, jei patikėtum. Teko girdėti, kad visi jo paliegimai ir sopėjimai atėjo iš vieno nelaimingo atsitikimo, kai K. S. įkrito į šulinį. Sakė, kad ieškojo Kakaksakso. Kakaksaksas – toks piktas tvarinys, gyvenantis žmonijos dugne. Ironiška, bet kai nori patekti į žmonijos dugną – o, atrodo, kad tai padaryti turėtų būti labai lengva – Kakaksaksas ima ir užmeta ant tavęs šulinio dangtį.

KAKAKSAKSAS — STRUKTŪRINIS PROFILIS
[KILMĖ]................. požmogiški sluoksniai
[MASTELIS].............. mažybinis
[DIEVIŠKUMO INDEKSAS]... pusdievis (žemesnio rango)
[DISPOZICIJA]........... piktas / pavydus
[PAGRINDINIS MECHANIZMAS]... dangčio manipuliacija
[STEBĖTA BUVEINĖ]...... šulinio dugnas / žmogaus gylis

Nuo to laiko, K. S. viską visada sopa ir visi jo tekstai it vijurkas sukasi apie skausmą.

Sopa nuo begalinio autoerotiško noro pasipuošti senais ir naujais skausmais. Sopa nuo per daug taurių vakaro raudonių vyno. Sopa nuo susikaupusios galvoje prozos, tekančios smegenų žieve vitališkumo purslais.

kapt!
per lūpas
krūtinę
riešus
instoksikuojančiai
noriai
sąmoningai
ir visgi
sopa sopa sopa sopa sopa sopa sopa
(kaskadinė klaida: skausmas∞)

Diedas vis dar lūkuriuoja. Aš stoviu ir galvoju, ar tik ne jis užmetė ant manęs šulinio dangtį.
Sunerimęs ir išsigandęs, namo grįžau aplinkkeliais.

***


Nuskambės kvailai, bet kartą, beieškant žmonijos dugno, įkritau į šulinį.

Po ilgos sisteminės mokslinės analizės, nusprendžiau, kad žmonijos dugnas turėtų būti kažkur Kristianijoje, kur pats ir gimiau.

Dugnas neakivaizdus, o paslėptas. Uždengtas. Kažkur tarp pilių ir ežerų ir totoriškų kavinių vitražų ir karo šmėklų. Todėl – šulinyje.

Ėmiausi kiekvieno šulinio individualios peržiūros. Ko jau ko, bet stropumo iš manęs neatimsi.

Tikėjausi, kad pažvelgęs į teisingą šulinį, pamatysiu kažką man dar neregėto. Kažką kraupaus ar vaiduokliško, archeologiškai sloksniuoto, tamsaus, kunkuliuojančio. Buvau pasiruošęs tam pasiduoti; pasiruošęs būti įrašytas į žmonijos giliosios pasąmonės palimpsestą.   

Bet tokio šulinio taip ir neradau.

Radau tik vieną šulinį, kuriame buvo įstrigusi tamsiaplaukė mergina. Ypatingai tamsiaplaukė jau ir taip itin tamsiame šulinyje.

ŠULINIO GYVENTOJOS PROFILIS (ŠGP-β)
[IŠVAIZDA]............... tamsiaplaukė, tamsesnė už pačią tamsą
[IŠRAIŠKA]............... piktavališkumas; kvietimas; atpažinimas?
[JĖGOS IŠVESTIS]......... aukšta (tempimas už drabužio krašto)
[ELGESYS]................ traukimas, susiliejimas, kramtymas
[TERITORIJA]............. apatinis šulinio gylis (stabili gyventoja)
[VAIDMUO]................ tarpininkė tarp savasties + dugno

Neatrodė, kad ji norėtų, kad ją ištraukčiau. Kiek įžiūrėjau, jos veidas bolavo piktybiškumu; tokiu, kurį gali jausti tik tie, kurie patys šulinį pasirinko už namus.

Ilgais savo nagais ji grybštelėjo man už tamsaus palto skverno ir antgamtiška jėga patraukė link savęs. Kol kritau,

viena jos plaukų sruoga
prilipusi prie dešinio kairiojo lūpų kampo
vos aukščiau mažo apgamo
siūbavo man leidžiantis žemyn

Nukritus niekas nestebina.

Viskas sava.
Viskas pažįstama.

Net ir ji atrodė tokia pažįstama ir sava; tamsoje nebeužmačiau, kuri ranka manoji, o kuri – nebe.

Rankos ir tamsos pasidaugina. Girdžiu, kaip ji kažką kramsnoja.
trakšt trakš
Galbūt – mane. Pragyventi kažkaip reikia, atlaidžiai pagalvoju.
krimst krimst
Kol manoji tamsa užsiima autokanibalizmu, virš mūsų švysteli – nepatikėsit – Kakaksaksas.
spragt spragt
Užpavydėjęs mūsų palimpsestiškų bučinių,
pakšt
Kakaksaksas griebiasi už šulinio dangčio.
Manęs tai negąsdina.
Šulinio dugne taip šilta ir gera.
Mudu apsikabiname.
Uendelig kjærlighet.
Jaučiuosi kaip namie, tarp kristianitų.

MIRTIES APRAIŠKOS PROFILIS (MAP-∞)
[INTYMUMO INDEKSAS]..... per aukštas (subjektų ribos nebeatkuriamos)
[ATPRAŽINIMO BŪSENA].... klaidinga (sava ≠ svetima ≠ sava ≠ …)
[KOMUNIKACIJA].......... trakšt / krimst / vardas / // neišverčiama
[EMOCINĖ DISPOZICIJA]... švelni? / piktybiška? / abu / nei vienas
[IŠORINĖ INTERFERENCIJA]... aptikta: Kakaksaksas būsena: spragt… spragt… // atsitraukė?
[ŠULINIO STATUSAS]..... dangtis: atidarytas / uždarytas vienu metu
[GALUTINĖ FUNKCIJA]..... nepavyko apskaičiuoti
[AFEKTYVINĖ IŠVESTIS]... afekcijos perkrova
[SISTEMOS PASTABA]...... kuo ilgiau stebima, tuo mažiau egzistuoja
[STEBĖTOJO BŪKLĖ]....... įtrauktas / perrašomas / nebeatskiriamas ]]> Tue, 17 Mar 2026 10:10:30 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261780.html http://rasyk.lt/kuriniai/261780.html Jo tylos –
Vyturio ant lauko
Skambančios dainos
Po lietaus,
Kai nušniokštė ypu,
Kada saulė vėl
It ant sparnų –
To geltonio,
Šilumos apstu... –

Vienmarškinis
Stoviu prie namų –
Į mane,
Į dūšią kaip lietus –
Iš geltonio
Kilimas vaivorykštės platus –
Tartum lauko vyturio daina
Liejasi
Kaimo tyla... ]]> Mon, 16 Mar 2026 13:09:34 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261772.html http://rasyk.lt/kuriniai/261772.html bent apgraibom
gebėčiau apsakyti šitą būtį –
nors jos nedaug,
atrodytų, žiupsnelis tik,
bet daugialypė ji –
nuo nulio (nieko) lig Aukščiausiojo,
kuomet ir dulkėje girdi
bažnyčias giedant,
Dievo darbymetį regi,
apvaikščiojantį ją kaip molį:
dulkė esi
ir dulke vėl pavirsi.

Kada ir kam taip tarta,
vargiai kas mums pasakys,
bet suprantu, suvokiu,
kad tai, ką čia Eilėraštyje surandu,
taip pat iš dulkės,
o regisi, kad tik per ją
ir Dievo žodį išgirstu:
buvau, esu ir būsiu.

Reikėjo krist,
ir aš kritau
į erdvę užmerktų akių,
koordinatės žinomos be šturmanų,
be kompasų ir...
ir be žemėlapių, (nors netikėk!)
bet taip yra.

Ar ne todėl pražilo net kalnai,
suvokę neįvardintam laike,
jog Dievo Žodyje ir jie
DULKELĖ tik,
kad savimi gebėtų
dangų remti...
---____
iki ]]> Mon, 16 Mar 2026 02:42:22 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261771.html http://rasyk.lt/kuriniai/261771.html Nuo stalo surenkami trupiniai.
Į tavo rankas subyra mano visi tylėjimai.
O tu nemoki vertinti to, ko negirdi.

(2026. 03. 15) ]]> Sun, 15 Mar 2026 20:25:52 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261769.html http://rasyk.lt/kuriniai/261769.html     - Stok! – išgirdo rūstų, matyt, vyresniojo balsą. – Kas joja? Kur ir ko?
    - Labą vakarą, kareivėliai. Telydi jus Praamžio palaiminimas. Mano vardas Naktižiedė. Baltosios magijos Magistrė. Ir joju aš pas jo šviesybę kunigaikštį Prėslą.
Burtininkė kalbėjo tyliu maloniu balsu. Dabar ji atrodė šiek tiek pavargusi kelionėje, šiek tiek išalkusi ir ištroškusi. Na, kaip tik tokia, kokią mandagiai galima užlaikyti, pasiūlius pailsėti.
    - A… a… a… ponia burtininkė… - balsas sušvelnėjo, ir iš prieblandos išniro pusamžis karys. – Kad ir išsiruošėte, ponia, prieš naktį keliauti. O ir jo šviesybės Prėslo dvare nėra.
    - Ach! – aiktelėjo Naktižiedė. – Seniai šituos kraštuos bebuvau, tai ir paskutinių naujienų nežinau.
Ji nušoko nuo žirgo ir numetė pavadį jaunam kareivėliui.
    - Gal, - vėl maloniai kreipėsi į vyresnįjį, - galėčiau kiek pailsėti. Perdien žirgą variau. O ir naujienas papasakosi.
Karys aiškiai nudžiugo, nes atsakė labai skubiai:
    - Žinoma žinoma, ponia burtininke! Mes jau ir laužą įkūrėm, ruošėmės vakarienę virti.
Naktižiedė nusišypsojo:
    - Na, vakarienės tai aš nelauksiu. Bet prie laužo kiek pasėdėsiu. Ir vyno išgerčiau, jei jūsų nenuskriausiu.
Burtininkė paskui karį nusekė prie laužo. Įsitaisė ant laisvos kaladės. Kareiviai pasitraukė atokiau. Tik tas, kuris atvedė ją, prisėdo šalia. Metų jam buvo apie penkiasdešimt. Aiškiai matyti, kad matęs šilto ir šalto. Jis ir Naktižiedės nesišalino. Na, taip: jei būtų galėjęs rinktis, tai nė už ką neprasidėtų su burtininke. Tačiau rinktis nebuvo iš ko. Tai jis ramiai pripylė puodelį vyno iš ąsočio, kurį atnešė jaunas kareivėlis, ir ištiesė burtininkei:
    - Gerk, ponia Naktižiede, tikrai nesigailėsi. Labai geras vynas.
    - Dėkui, žmogau, - burtininkė sriūbtelėjo vyno. – Tai ko čia dabar stypsot? Apie karą man niekas nieko nesakė.
    - Tai, ponia burtininke, kariaujam gi su Tylais, o ne su Niekadais. Mes čia tik dėl viso pikto.
    - Mat kaip. Tai kunigaikštis Prėslas pats į karą išjojo?
    - Tai jau taip. Jo šviesybė visuose karuose dalyvauja. Sako, kad kunigaikštis tik tada kunigaikštis, kai savo kariams ne iš dvaro per žygūnus vadovauja.
    - Teisus tavo kunigaikštis, kary. Kuo tu vardu būsi?
    - Erdvys, maloningoji ponia.
    - Paaiškink man, Erdvy, dėl ko tas karas kilo.
    - Ai, ponia burtininke, vis per tai, kad kunigaikštis turi net septynias dukteris. Ir visos jos, teatleidžia man nemirtingieji dievai, baisiai negražios. Ir tas dar būtų pusė bėdos. Nes gi jei merga turtinga, tai kad ir šleiva kreiva, bet jaunikių – nors tvoras tverk. Blogiausia, kad ir protelio ne kažin kokio. Tai va, tris dukteris kunigaikštis šiaip ne taip ištekino. O neseniai ištekino ir ketvirtą. Bet ištekėjus ji tebuvo porą mėnesių. Matyt, jau ir už žąsį kvailesnė, kad kunigaikščio Esmo sūnus Grįžis parvežė ją tėvui ir išdulkėjo namo nė neatsisveikinęs. Na, jo šviesybė, žinoma, įsižeidė. Aš, nors ir nekilmingas, irgi būčiau įsižeidęs.
    - Tai ką, Erdvy, dabar jūs turėsit galvas guldyti už kunigaikščio garbę?
    - Na, ponia Naktižiede, man moka gerą algą ir…
Tuo metu pasigirdo šuoliais lekiančio žirgo kanopų bildesys. Naktižiedė nustebusi atsistojo, o Erdvys nubėgo link užkardos šaukdamas:
    - Ei-ei! Stok! Kas joja? Kur ir kokiu reikalu?
Jaunas balsas žvaliai, stengdamasis nugalėti baimę, atsiliepė:
    - Ar ponia Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė seniai prajojo?
Naktižiedė jau buvo čia.
    - Aš dar čia. Kas manęs ieško?
Raitelis pasilenkė, ištraukė iš aulo laišką ir ištiesė jai:
    - Prašom. Laiškas.
Jis apgręžė žirgą ir norėjo nešdintis. Tačiau burtininkė buvo greitesnė. Ji ištiesė ranką ir nutraukė raitelį žemėn.
    - Nemėgstu kai nuo manęs bėga. Jei bėga – bijo. Jei bijo – sąžinė nešvari.
Burtininkė griebė raitelį už pakarpos ir nusitempė prie laužo.
    - Sėsk! – įsakė. – Ir kad man nė krust!
Vaikinukas buvo kokių aštuoniolikos. Šiek tiek aptukęs ir baikštus. Aiškiai ne karys. Burtininkė ėmėsi laiško.

Didžiai gerbiama ponia.
Baltosios magijos Magistre,
burtininke Naktižiede,
rašo tau pirklys Turis.
Dovanok man, kad nepasakiau tau kai pas mane svečiavaisi. Tačiau tik tau išjojus prisiminiau.
Prieš kelerius metus panašų papuošalą, apie kokį klausinėjai, man pardavė bajoro Vijūno tijūnas Stičas. Ten dar buvo ir žiedas.
Tuos daiktus aš pardaviau. Amuletą – Tylų kunigaikščiui Esmui. O žiedą nupirko kažkokia kunigaikštytė ar princesė. Nejauna jau. Ir vardo jos nepamenu. Svečiavosi ji pas kunigaikščio žmoną Cerbą.
Dar kartą ko žemiausiai lenkiuosi ir prašau dovanoti.
Su didele pagarba pirklys Turis.

Naktižiedė kurį laiką spoksojo į laišką, paskui suglamžė ir šveitė į laužą.
    - Tu kas toks? – piktai pasisuko į raitelį.
    - Aš… - drebančiu balsu išlemeno vaikinas. – Esu pirklio Turio sūnus Skrajys… Ponia burtininke, neskriausk manęs… Aš nė nežinau, kas tame laiške parašyta…
    - Tai ko bėgai?
    - Tėvas liepė…
    - Ką gi, gali joti.
Vaikinas pašoko ir vikriai dingo tamsoje. Po akimirkos tolyn nukaukšėjo žirgo kanopos.
Burtininkė akimirkai užsimiršo. Užsimerkė ir netikėtai išvydo tvirtą gerai nuaugusį žaliaplaukį vyrą. Jis santūriai šypsojosi ir norėjo kažką pasakyti…
    - Ponia burtininke! – šaukė Erdvys. – Kas čia vyksta?!
Vaizdas išsisklaidė, o Naktižiedė pašoko ant kojų ir instinktyviai išsitraukė kalaviją. Tada pažvelgė į karį. Šis parodė pirštu į ją. Burtininkė pažvelgė į savo amuletą. Šis švytėjo ryškiai ir tabalavo į visas puses. Tai reiškė, kad pavojus labai arti.
    - Kas čia dedasi po galais! – pyktelėjo. – Dar prieš akimirką buvo ramu. Erdvy, liepk vyrams rinktis prie laužo.
Senasis karys ėmė šūkalioti įsakymus. O burtininkė nervingai svarstė, ką jai daryti. Čia galėjo būti bet kas. Pradedant kokia kvaištelėjusia dvasia ir baigiant tuo pragaro padaru Empūsa.
    - Visi jau čia, - iškvėpė Erdvys.
    - Gerai, - tepasakė.
Dabar ji įtemptai klausėsi. Tačiau aplinkui buvo tylu. Kariai panėšėjo į persigandusių avių būrį: tylomis spaudėsi vienas prie kito ir viltingai, nors ir su pagarbia baime, žvelgė į burtininkę. Tik Erdvys stovėjo surėmęs nugarą su burtininke. Rankose tvirtai spaudė kovos kirvį ir akivaizdžiai buvo pasiruošęs kovoti. Ji vėl įsiklausė. Vėjas nurimo. Danguje – nė debesėlio. Jaunas mėnulis spindėjo siauru sidabriniu lankeliu. Kažkur toli krūmuose suokė lakštingala. Ir viskas. Tik amuletas švytavo. Į kairę – į dešinę. Į kairę – į dešinę… Vienodai ritmingai lyg laikrodžio rodyklė. Ir degė negera ugnim.
    - Erdvy… - tyliai pašaukė.
    - Taip, ponia.
    - Ar seniai šiame poste?
    - Ne. Antra diena.
    - O kariai?
    - Jie atvyko drauge su manim.
Po akimirkos Erdvys pridūrė:
    - Žinai, ponia, anksčiau apie tai nepagalvojau, kol nepaklausei…
    - Na? – paragino Naktižiedė.
    - Aš karys, ponia. Gaunu įsakymą ir nesvarstau.
    - Na gi! Apie reikalą kalbėk! – suirzo burtininkė.
    - Atsiprašau. Į šitą užkardą prieš penkias dienas buvo paskirtas seržantas Gykis su penkiais kariais. Užkarda čia nesvarbi ir puolimas mažai tikėtinas. Todėl…
    - Esmę sakyk! – piktai riktelėjo Naktižiedė.
Kariai išgąstingai įsmeigė akis į ją.
    - Dar kartą atsiprašau… - išlemeno Erdvys.
O po akimirkos kariškai raportavo:
    - Pirma, Gykis buvo prastas seržantas. Antra, aš esu kapitonas, ir man tokia tarnyba per prasta. Trečia, žygūnas rado visus išskerstus. Ketvirta, visi manė, kad juos užpuolė plėšikai. Penkta, kai atvykau, supratau, kad ne. Šešta, niekam nieko nesakiau, nes nenorėjau karių gąsdinti, o vadovybė nebūtų manimi patikėjusi. Ir septinta, ar galiu paklausti?
    - Klausk… - pavargusiu balsu leido.
    - Ponia burtininke, ar tai labai rimta?
    - Einam, Erdvy. Prisėskim. Ji dar toli. Ir kol kas nepuls.
    - Kas ta „ji“, ponia burtininke?
    - Empūsa.
    - Kas? – palinko į priekį karys. – Tokios aš negirdėjau.
    - Aš, mielasis, apie ją irgi tik prieš keletą dienų išgirdau.
    - Pasakyk man, - pradėjo vėl įsitaisiusi prie laužo, - ar toli Prėslo dvaras?
    - Ne, ponia. Pailsėjusiu žirgu dar prieš aušrą pasieksi. Bene ruošiesi joti tokią naktį?
    - Ne pirmiena man, Erdvy. O šventykla?
    - Tai visai čia pat, ponia, už kalvelės.
    - Puiku! Man beveik pakeliui. Ar Rolis vis dar vyriausias žynys?
    - Ne, ponia. Rodos, prieš septynerius metus pasimirė. Po to ten vyriausiu buvo Širdis. Metus tetraukė. Tada buvo Švelnys. Tas tai nė metų nepabuvo. Ir nekeista. Visi jau seniai. Užtat paskui tikros keistenybės prasidėjo. Apis, Antis, Melsvys, Vertis ir Bojtaras mirė vienas po kito, nors visi dar neseni buvo. Štai dabar vyriausiuoju yra Polotas. Jam tik keturiasdešimt. Sveikas drūtas buvo kaip darbinis arklys. O kai prieš metus su trupučiu tapo vyriausiuoju žyniu, tai nyksta tiesiog akyse. Ir niekas negali padėti.
    - Argi burtininkai-gydytojai negali padėti?
    - Ponia, gal juokauji? Žynys geriau numirs negu burtininko ar raganiaus šauksis.
    - Avigalviai! – tėškė Naktižiedė.
Viena sau pagalvojo: „Žiedas. Žinoma, tai Kodžio žiedas kvailystes krečia. O jie tą žiedą, ko gero, perduoda vienas kitam kaip valdžios ženklą. Gerai, nors tą radau. Bet kur kiti? “
    - O iš kur tu taip gerai apie viską žinai?
    - Na, mano sūnėnas buvo devintas sūnus šeimoje. Tai kai tik jam sukako devyneri, žyniai jį ir pasiėmė. Dabar jis yra jaunesnysis žynys, saugo Šventąją ugnį. Kai ką ir papasakoja.
    - Ką gi… Teks man užsukti į šventyklą. Duok man kokį karį, protingesnį ir… ne tokį baikštų. Jam vienam nuo šventyklos grįžti reikės. Tas karys atneš Šventosios ugnies. Jei pasirodys Empūsa, tai meskit į ją žariją vieną kitą. To turėtų užtekti.


Į draugę Naktižiedė gavo seržantą Ruodį. Buvo vyriausias amžiumi. Niūrus ir tylus dėbsojo į burtininkę. Bet neprieštaravo, kai Erdvys liepė joti. Jie ką tik pakilo ant kalvelės. Apačioje, gana mielame slėnyje, Naktižiedė pamatė šventyklą. Vienu šonu ji rėmėsi į jauną beržynėlį, matyt, pačių žynių ir pasodintą. Iš kitos pusės ją juosė srauni upė.
Galiausiai Ruodis pristabdė žirgą ir atsigręžė:
    - Ponia burtininke, ką dabar darysim? Ligi ryto šventykla uždaryta.
    - Ar tai manęs neįleis? – piktai nusiviepė Naktižiedė.
Ji šuoliais prilėkė prie šventyklos ir pavarė žirgą laiptais į viršų. Karys liko apačioje. Burtininkė išsitraukė kalaviją ir ėmė jo rankena belsti į duris.
    - Atidarykit! Esu Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė! Man skubiai reikia pasikalbėti su vyriausiuoju žyniu Polotu!
Kurį laiką palaukė. Viduje niekas neatsiliepė. Tada Naktižiedė dar kartą pabeldė kalavijo rankena ir pagrasino:
    - Jei tučtuojau neatidarysite, tai šitos durys lėks velniop! Neturiu laiko laukti iki saulėtekio!
Kantrybė jau seko, kai brakštelėjo užraktas ir durys pamažu atsivėrė.
    - Na, ačiū dievams nemirtingiesiems, nuo giesmių ir maldų jūsų makaulės dar nevisai suminkštėjo.
Ant slenksčio stovėjo trys jauni žyniai. Visi trys buvo ginkluoti kalavijais ir labai jau rūstūs. Vidurinysis žengė žingsnį pirmyn ir išdidžiai pareiškė:
    - Ponia, nors esi burtininkė, tačiau mums, deivės Velionos žyniams, negali įsakinėti. Ir įeiti čia iki saulėtekio niekas neturi teisės. Todėl keliauk iš čia geruoju.
Naktižiedė nušoko nuo žirgo ir įsmeigė žvilgsnį į žynius:
    - Tai ką, pajuokauti sumanėte? Kas aš, jūsų manymu? Boba iš kumetyno? Arba įleidžiate mane, arba įeisiu pati.
Jie pasirinko taip, kaip burtininkė ir tikėjosi. Tai buvo žyniai sargybiniai. Jie negalėjo trauktis. Jie buvo geri kariai, be to, fanatikai.
Naktižiedė pašaipiai šūktelėjo:
    - Taip ir maniau! Man bus labai smagu išversti lauk jūsų vidurius arba perskelti kvailas makaules!
Tada pavarė žirgą žemyn:
    - Ei, Ruodi, paglobok mano žirgą!
Kol ji buvo nusigręžusi, vienas žynys puolė. Jis judėjo tyliai, tiksliai ir greitai. Kovotojai žyniai niekada negąsdino priešininko šūksniais. Puldavo tyliai. Jei būdavo galimybė, iš pasalų. Tačiau burtininkė, dar nebaigusi sakinio, šoktelėjo į šalį. Ir žynys nuriedėjo laiptais. Tą pat akimirką puolė kiti du. Vienas iškart susmuko pervertas Naktižiedės kalavijo, o nuo kito išsisuko šoktelėjusi į šalį. Beveik tą pat akimirką priešininkai pasisuko veidas į veidą. Į ją žvelgė žalios akys katiniškais vyzdžiais.


Mūšis baigėsi greitai. Naktižiedė net nesuspėjo kaip reikiant pavargti. Šiaip ar taip, ji neturėjo laiko ilsėtis.
    - Lauk manęs čia! – šūktelėjo kareiviui, o pati tvirtu žingsniu patraukė į šventyklą. Čia susidūrė su ugnies saugotojais.
    - Ponia burtininke, - kreipėsi vyriausias iš jų, - tau negalima čia įeiti.
    - Man reikia ir aš įeisiu, - ramiai atrėmė burtininkė. – Prašau man netrukdyti. Nukoviau tris jūsų žynius. Nenoriu daugiau kraujo praliejimo.
    - Mes negalime tavęs pas jį nuvesti, - vėl prabilo vyresnysis. – Jis dabar kalbasi su garbingąja deive Veliona, kuri greitai pašauks jį pas save. Tai didi garbė ir mes…
    - Nutilk, kvaily! – Naktižiedė ėmė netekti kantrybės. – Ar jums neatrodo, kad deivė Veliona pernelyg dažnai jūsų vyriausiuosius žynius pas save kviečiasi?
    - Ne, ponia burtininke. Tai didelė garbė. Mūsų šventykla – palaiminta. Tai, kad mūsų vyriausieji žyniai miršta, reiškia, kad jie nuoširdžiai tarnauja didžiausiai ir garbingiausiai deivei Velionai. Tai reiškia…
    - Tai reiškia, kad jūs savo šventykloje turite tai, ko jums nederėtų turėti! Praleiskite mane! – jau visai supykusi pakėlė kalaviją.
„Jeigu šitie, - pagalvojo, - irgi užsinorės mirti, tai man teks išskersti visus šventyklos žynius. “
Tačiau šitie nebuvo tokie. Jų pareiga – saugoti Šventąją ugnį. O į ją burtininkė nesikėsino.
    - Eik, - pagaliau leido vyresnysis. – Tačiau toliau tavęs nepraleis. Tu sutiksi dar daugiau mūsų karių. Praliesi daug kraujo ir žūsi pati. Garbė Velionai! Ji palaimins vėles tų, kurie žus gindami jos šventyklą.
Naktižiedė nebesiklausė, iškėlusi kalaviją, nes tikėjosi puolimo, puolė ten, kur žinojo esant vyriausiojo žynio menę. Pasipriešinimą sutiko tik prie vyriausiojo žynio menės durų. Ten buvo vos du sargybiniai, kurie krito greičiau nei susivokė puolami. Burtininkė įsiveržė vidun iškėlusi kruviną kalaviją. Atrodė baisiai. Drabužiai aptaškyti krauju. Buvo sužeista, nes nesugebėjo laiku atšokti, kai puolė trečias sargybinis dar ant šventyklos laiptų. Žynių garbei reikia pasakyti, kad jie neišsigando. Arba bent jau neparodė to.
Neduodama jiems atsikvošėti, Naktižiedė griežtai paliepė:
    - Pasitraukit visi nuo Poloto!
Žyniai stovėjo kur stovėję ir rūsčiai žvelgė į įsibrovėlę.
    - Praleiskit mane prie Poloto! Kitaip jus ištiks tokia pat dalia kaip ir anuos du, - mostelėjo durų pusėn.
Žyniai vis tiek nesitraukė. Burtininkei teliko viena išeitis – žudyti. Magijos naudoti nesiryžo. Žiedas, kurį turėjo vyriausiasis žynys, į magiją galėjo reaguoti įvairiai. Jis galėjo panaikinti burtą arba pasiųsti atgal. O mirti ji kol kas neketino. Tvirtai suėmė kalaviją abiem rankom ir kirto. Aplinkui girdėjosi šūksniai ir vaitojimas, kojų trepsėjimas, krentančių daiktų keliamas triukšmas. Du žyniai susmuko be gyvybės ženklų. Burtininkė į nieką nekreipė dėmesio. Susitelkė į žynį, gulintį juodo šilko pataluose. Poloto rankos buvo sunertos ant krūtinės. Naktižiedė pirmą akimirką pamanė, kad žynys jau miręs. Ant dešiniosios rankos didžiojo piršto bjauria žalsva šviesa degė burtininko Kodžio žiedas.
Naktižiedė ištiesė ranką. Ir tuoj pat atitraukė, nes žiedas skleidė kažką…
„Baimė… - pagalvojo burtininkė. – Jis nori mane įbauginti, kad sutrikčiau. Neišdegs! “
Ji vėl ištiesė ranką ir griebė žiedą. Polotas buvo toks sulysęs, jog žiedas lengvai nuslydo nuo piršto. Delnas, kuriame Naktižiedė suspaudė žiedą, degte degė. Burtininkė skubiai puolė lauk. Koridoriuje ant jos metėsi keletas sargybinių. Burtininkė neturėjo laiko terliotis. Kairysis delnas degte degė, tarytum ranką būtų į židinį įkišusi. Magijos ji vis dar negalėjo pasitelkti. Todėl švaistėsi kalaviju į kairę ir į dešinę, tenorėdama kuo greičiau pasiekti Šventąją ugnį. Sekėsi sunkiai. Sargybinių vis daugėjo. Visa laimė, kad koridorius buvo siauras, ir pulti žyniai tegalėjo po vieną. Pagaliau, rodos, po begalinio brovimosi koridoriumi, Naktižiedė pasiekė menę, kur aukure liepsnojo Šventoji ugnis. Ji sukosi kaip vilkelis, bandydama palaisvinti vietą aplink save. Kai pagaliau aplink ją liko šiokia tokia erdvė, Naktižiedė atsivėdėjo ir sviedė žiedą į aukurą.
Ją vėl puolė. Ir burtininkei teko atremti smūgį. Atsigręžusi suprato, kad žiedas aukuro nepasieks. Todėl iš nevilties šūktelėjo:
    - Motina Gabija, padėk!
Staiga vienas ugnies liežuvis tarsi didžiulė ugninė ranka s ]]> Sun, 15 Mar 2026 12:28:59 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261767.html http://rasyk.lt/kuriniai/261767.html       Nuo bruožų pradėk, o paskui nutapysi... “

    Žvelgiu į Vincento Slendzinskio nutapytus žmonių portretus ir neslepiu susižavėjimo jų grožiu, gyvumu. Skaistūs veidai, giedrios akys žvelgia iš XIX amžiaus portretų leisdami suprasti, kad juos tapęs dailininkas turėjo gebėjimą pažvelgti giliau, pajausti širdimi – perteikti jautriausius sielos niuansus.
    Nuostabusis Vaidilutės paveikslas gimė trumpam ištrūkus iš tremties. Jį puikiai apibūdina paties Vincento eilės:
    Ir nėra gražesnės
    Už mūsiškę lietuvę mergaitę
    Kai šešiolikos metų sulaukus,
    Gyvybingą gyvenimo šviesą atspindi jos akys.
    <... >
    O jos stotas taurus ir nekaltas,
    Aukurų atšvaitais padabintas,
    Praeities paslaptim apsigaubęs, lyg būtų
    Iš senovės šaltinių nužengęs...
     
    „Svarbi Slendzinskio kūrybos dalis – anoniminių asmenų atvaizdai, sudarantys socialinių portretų galeriją. Nuo pat jaunumės būdamas jautrus, dailininkas gebėjo varguolių minioje pamatyti išraiškingesnių veidų ir perteikti jų charakterį drobėse, taip išreikšdamas atjautą ir solidarumą. Besimeldžiantys vargšai dailininko kūriniuose pavaizduoti negailestingai atskleidžiant visą jų žemiškosios buities skurdumą. Paveiksle „Moteris su rožiniu“, 1889 m. Slendzinskis užfiksavo momentą, kai sutrukdyta besimeldžiančioji priekaištingai žvelgia į ją tapantį menininką. Jos veido išraiškoje atsiskleidžia ne tik nuovargis, bet ir netikėjimas geresniu rytojumi. “
    Kitame paveiksle regiu vargšę mažą mergaitę, prisiglaudusią prie namo durų. Jos veidelyje atsispindi nerimas, baimė. Visi šie jausmai perteikti ypatingu jautrumu.
    Parodoje galima susipažinti su Vincento kai kuriomis maksimomis.  Štai viena iš jų:
    „Vargas ir skurdas savo esme nėra geri, bet tik pikti žmonės jaučia juos. Tai našta, dėl kurios jie dejuoja, kol galiausiai žūsta <... >. Tik protingas žmogus visados yra ramus, jo niekas nebaugina, niekas netrikdo, nes jis ne dėl to yra doras, kad tikėtųsi būti kuo nors apdovanotas. Dorybingas gyvenimas yra vienintelis jo apdovanojimas, kurį jis pats susikuria. “
    Dailininkas tapė ne vien portretus. Peizažuose dažniausiai matomas Vilnius – svarbiausias miestas, kuriame prabėgo jo jaunystė. Menininkui įdomu buvo pajusti ir perteikti miesto aurą. Jautria akimi pamatytas tylus kasdienybės grožis – tai romantiški miesto pakraščių vaizdeliai. Viename iš paveikslų spalvingai pavaizduotas rudenėjantis Bernardinų sodas ir pilies kalnas, 1886 m., tankiai apaugęs medžiais.  Pilis nelabai panaši į dabartinę. Tolumoje už kalno – laukymė.
    Antrame paveiksle – Sereikiškių parkas, 1896 m., kuris randasi kalno papėdėje, o virš pilies plevėsuoja trispalvė – balta, mėlyna, raudona spalvomis. Apačioje trykšta fontanas ir būrys dviratininkų, energingai minančių pedalus. Skrybėlėti ponai ir ponios, susėdę ant suoliukų, ramiai stebi besivažinėjančius.
    „Iš daugybės paveiksle pavaizduotų dviratininkų galima spręsti, kaip sparčiai populiarėjo ši transporto priemonė, tapusi smagia vilniečių pramoga – nuo 1892 metų Bernardinų sode veikė dviratininkų klubas. Siekiant išvengti susidūrimų gatvėse, dviračius minti buvo leista tik Sereikiškių parke. “
    „Vincentas Slendzinskis gimė 1837 m. Skriabinuose, Jonavos valsčiuje, dailininko Aleksandro Slendzinskio (1803 – 1878) šeimoje.
    Slendzinskių giminė nuo XVI a. buvo žinoma kaip bajoriška – netoli Šėtos jie turėjo dvarą.
    Vincentas įsitraukė į 1863 – 1864 m. sukilimą, už tai 20 metų praleido tremtyje, Kniaginine, Charkive, Sumuose. Nepaisydamas patiriamų sunkumų, aktyviai užsiėmė menais: muzikavo, kūrė būsimų drobių eskizus, prisimindamas tėvynę rašė poeziją, satyrą, aprašinėjo sapnus. Tapė portretus, religinius paveikslus, realistinių bruožų buitines scenas. Kūriniams būdinga aiški kompozicija, neutralus fonas, portretuojamų asmenų veido bruožų išryškinimas šešėliuojant, kiek paslaptinga, melancholiška nuotaika. “
   
    „Tam, kas mokosi išminties, reikia devynių dalykų: akies skvarbumo esmei suvokti, klausos subtilumo, išsigiedrijusios kaktos, patrauklaus kūno santūrumo, nuomonės teisumo, kruopštumo dirbant, mokėjimo tartis dvejojimo momentu, blogų pasiekimų apmąstymo pykčio ar keršto įkarštyje ir teisingumo savo siekiuose. “
                                                                                                      78 maksima ]]> Wed, 11 Mar 2026 18:34:21 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261744.html http://rasyk.lt/kuriniai/261744.html