http://rasyk.lt lt kitoks.lt Nes jie manęs nebelanko,
Nebent kokie atsitiktiniai vaizdai,
Kurie pasirodo prieš pat paleidžiant dieną.

Juoda tiršta naktis,
Kurioje nieko nerasi,
Vien dūmai ir pelenai,

Gal tai prisiminimai,
Dienų kai iš naujo kūriau pasaulį,
Ir tikėjau, kad greitai, tai
Galėsiu pavadinti namais.

***

Tačiau buvo toks kartas,
Kai užmigau darbe, ant taburetės prie kūrinio.
Ir atrodė, jog pabudo veikėjai iš garso takelio,

Jie žiedu apsupo,
mano ramybės švetovę,
Ir gynė, mano poilsį palaimingą,
Nuo vaikų, šunų bei kitų lankytojų.

Šalimais iš ekrano išlipo šokėjai.
Karnizai pailsę žemėn nukrito,
Užuolaidas palikę lengvai sklęsti,
It mūsų sapnas tęstųs vandenų gelmėse.

Buvo juoda, mėlyna ir juoda.
Šviesa vos ne vos, kiaurai tankų šydą.

***

Ne to nebuvo, tik svajojau,
Prieš užmerkiant akis,
Jaunuoliui leidus pabūčiuoti skulptūrą.

141905032026 ]]> Sun, 3 May 2026 14:20:54 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262086.html http://rasyk.lt/kuriniai/262086.html Regis, savaime supranti,
kad šitiek daug,
atėjus čia,
niekas neprašo.
Ne išimtis ir aš -
esi tik tuo, koks tą akimirką esi
kai kūnas, pasilikęs laukti žvakės,
net pasapnuot savęs
sugrįžtančio atgal nemoka.
Ir nors ne pražūtis aš jam
(ar priežastis?), kad taip yra,
bet nejauku pajausti,
šitokį skyrimosi peizažą.

Žegnoju kryželiu,
apvaikščiodamas kaip dvasia,
malda apglostau, neištarus žodžio...
Suvokt save? Oho! oho!
Tai amatas, kurio - kaip suprantu-
lig šiolei neišmokus.
Ne šiaip čia, Pranai (ar Prany?) esi,
begėdiškai palikus kūną vieną sau.
Girdžiu, dar vis nerimsta ūkaut traukinys,
o savyje meldžiu, prašau,
kad bent truputį panašiau
kartu su juo
paverkautų Adomas su Ieva.

Kai prigimtis žmogaus,
tarsi užspringsta savimi -
dvasia, palikus molį,
irgi neatrodo Dangui paklausi;

murzojuosi save išpažintim
toli nuo Dievo, jo altorių
dar vis tikėdamas sugrįžtančio
atgal į molio Rojų... ]]> Fri, 1 May 2026 12:20:10 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262076.html http://rasyk.lt/kuriniai/262076.html Su iškritusiu prakaitu lipant
Kaip nuo žydinčių medžių dangus
Atsispiria sunkiai pakilti
Mano sekamos pasakos tau
Kaip danguje pasiklydę žibintai
Kai kalnai tik svajonė
Vaizduotės vitražas
Save nusinešti į viršų
Aš sau tik įrankis
Viską patirti
Tu man laiptai
Kuriais vis norisi lipti
Ranką padėjęs ant tavo turėklų
Laikaus taip jaučiuosi tvirčiau
Kad į gyvenimo šulinį
Nesudrebėčiau pažvelgt ]]> Fri, 1 May 2026 09:26:11 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262072.html http://rasyk.lt/kuriniai/262072.html Tavo kosminiam šalty,
Manęs nėra.

Apleistose knygose,
Mirguliuojančiam ekrane
Nėra tavęs.

Betoninių namų labirinte,
Drėgmėje ir migloje,
Ant suoliuko lauki
Savęs.

Koks žvitrus ir linksmas
Tavo šuo, vis prašantis eiti.
Tu neprisimeni,
Kur tavo namai.
Pėdsakai nyksta,
Lyg niekad
Nebūtum praėjus šita gatvele,
Ir joks žmogus
Niekad nebūtų įžengęs -
Tik karklo kačiukai
Palei upelį,
Toli už miesto,
Sulaukę pavasario,
Sprogsta. ]]> Wed, 29 Apr 2026 17:20:46 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262064.html http://rasyk.lt/kuriniai/262064.html tartum dangus apkabinęs
senas kapines

* * *

grožiuos sakurom
pamiršdama laikinumą
akimirkos prasmė ]]> Mon, 27 Apr 2026 20:20:37 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262048.html http://rasyk.lt/kuriniai/262048.html tavo langų pėdsakai
gesina valandas.

Lakštingalų nėra.
Tik giraitės šešėlis
verkia sapne. ]]> Mon, 27 Apr 2026 15:56:24 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262047.html http://rasyk.lt/kuriniai/262047.html besišypsantis, baltomis kelnėmis mano draugas
nustojo šypsotis.
Vasaros saulėje dešimt metų stovėjęs vyras prisimerkė.
Išskirtinė vasara virto lietingu rudens vakaru.
O pažvelgus kitą dieną,
šalia neatpažįstamai niūraus draugo
išsigandusiomis akimis atsistojo buvusi žmona.
Gėda pečiais liestis prie buvusio vyro
Jos akys prašė ištrinti iš nuotraukos
paėmiau žirkles.

Man bežiūrint jie vienas nuo kito nusisuko.
Paslėpiau nuotrauką po knygomis.
Galvojau – išbėgs į visas keturias puses.
Neišbėgo.
Atėjau nukirpti,
lietus nustojo. Pasirodė saulė.
Lašai pakibo gaiviame ore.
O moteris prisiglaudė prie vyro.
Nuotrauka iškart pašviesėjo.
Sugrįžo vasara.
Jis vėl šypsojosi.
Įdėjau nuotrauką atgal į stalčių.
Tvarkingą.
Teisingą.
Tokią,
kokią lengviausia prisiminti. ]]> Mon, 27 Apr 2026 12:20:34 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262046.html http://rasyk.lt/kuriniai/262046.html geriau atminti neįstengiu-
žvalgydamas padangę drumzliną rudens
kaip gervė klyktelėjau anuomet
- O titnage,
esi aukštesnis netgi už save.

Kai nuo piemens dienų
išmokęs klykauti su gervėmis kartu,
nebuvo netikėta tai,
bet įtaigu,
kad iki šiolei užsiliko turinys,
darbymetį
kaip duonai augti
žemę išnokinęs-
 
Nacionalinis, o titnage, esi
su savo dangumi arčiau
negu kadaise man žinota.
Ar ne todėl dar vis ir man atrodo,
kad nevėluodamas tikiu-

yra dalia,
kuri nedingsta laiko tėkmėse,
neišnokinusi super-dievybių.
Dar vis nesužinau
kaip man parodyti į jas,
tačiau dėl to nepiginu savęs
tiek nemažai dar neišmokusio
kas kur ir kaip
susidėliota įvairovių būtyse.
Ar netgi pagaliau -
ką pamatyt reikėję,
ką pamąstyti,
kad šitaip susidėtų frazė:
O titnage,
esi aukštesnis netgi už save. ]]> Sat, 25 Apr 2026 09:56:24 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262033.html http://rasyk.lt/kuriniai/262033.html Ir lašeliuose ima spindėti,
Toj geltonoj spalvoj tarp beržų žirginių -
Žiedadulkės ima mylėtis.

Vėjo pirštai žali pumpuruos ištaškys
Spalvą saulės - gyvybei priimti,
Suporuos drugelius ir giedos vieversys -
Ryto aušrai į dieną užgimti.

Glamonėsis žolėj susimaišę kvapai
Rasomis žieduose susigerti,
Ir diena tyvuliuos mėlynai, mėlynai -
Dangui leidus gyvybę atverti. ]]> Fri, 24 Apr 2026 19:52:06 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262027.html http://rasyk.lt/kuriniai/262027.html
Stybčioja žolės
Grįžo šešėliai medžių
Šnara - jau šilta

...

Vėsa paupy
Saulė nurengia vaiką
Vėjas aprengia


...

Paukščiai šakose
Varžosi su švilpynėm
Vėl pralaimėjo

...

Pamerktos akys
Ir meškerės mirksta
Pilnos žuvyčių

...

Kvepia vėl plukės
Ir paupių dumblas
Mano vaikyste

...


Ar aš ten buvau?
Nejau ir tu ten buvai?
Kada? Nejau? Ak... ]]> Thu, 23 Apr 2026 10:09:30 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262019.html http://rasyk.lt/kuriniai/262019.html