http://rasyk.lt lt kitoks.lt tyli
sekmadienį
kraujas
nuplautas
nuo
grindų
bet
ne
iš
jų

​kabliai
kabo
tušti
laukdami
pirmadienio
kaip
kunigai
laukia
nuodėmės

​einu
pro
šalį
užsiverčiu
apykaklę
tarsi
tai
padėtų
negirdėti
ko
čia
nebėra

​gyvuliai
neateina
čia
savo
valia
bet
kelias
juos
atveda
visada
tuo
pačiu
taku

​šeimininkas
skaičiuoja
pinigus
ne
gyvybes
ir
tai
teisinga
aritmetika
pasaulyje
kuris
mane
irgi
taip
skaičiuoja

​grįžtu
namo
valgau
vakarienę
nežiūrėdamas
į
lėkštę
per
ilgai
nes
kai
kurios
tylos
geriau
lieka
neišverstos
į
žodžius ]]> Sun, 2 Aug 2026 21:09:36 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262681.html http://rasyk.lt/kuriniai/262681.html pačiame dangaus vidury
saulės siesta ]]> Thu, 30 Jul 2026 20:55:35 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262658.html http://rasyk.lt/kuriniai/262658.html Anapus – vėl tas pats “trakšt”. Jis vėl įjungė aparatą?!
Ir tada, tarp palatos pypčiojimų, vėl išniro kalnai. – Atsimeni Dhampus Peak? – paklausė jis. – Tą vietą, kur vėjas plėšė skiemenis, o sniegas buvo toks baltas, kad skaudėjo akis? – Atsimenu, – užsimerkiau ir vėl pamačiau tą beribę erdvę. – Atsimenu.
Atrodė, kad kelias niekada nesibaigs. Kad mūsų kojos nemirtingos. – Jos ir yra nemirtingos, – Audriaus balsas vėl pasidarė griausmingas, pilnas kalnų aido. – Kol atsimenam, tol einam. Šitas aparatas – tik metalo gabalas.

    Kalbėjomės ilgai. Apie vaistus, apie tirštą, lašantį laiką, apie tai, kaip sunku priimti trumpesnes gyvenimo kelnes. Bet labiausiai – apie tas viršūnes, kurias palikome už nugaros. Atrodė, kad palatos sienos išsilygino, virto plynaukšte, o virš mūsų vėl pakibo didžiulis, mėlynas dangus.
Pokalbis po truputį pakibo tyloje. Nuleidau telefoną ant krūtinės. Ekrano šviesa užgeso.
Ir tada, lyg skersvėjui trenkus bažnyčios duris, mano galvoje kažkas persijungė. Kambario tamsa pasidarė šalta. Sienos vėl susispaudė į sterilų ligoninės kvadratą.
Audrius negalėjo man paskambinti. Ir aš negalėjau surinkti jo numerio.
Audriaus nėra jau treji metai. Ji liko ten, kalnuose, po sunkiu, aklu sniego gurbu. Kalno griūtis jį pasiėmė iškart, akimirksniu, o aš čia, apačioje, tada nebuvau ten. Pokalbis buvo tik mano paties galvoje. Vaizduotės žaidimas, bandymas sušilti prie prisiminimų laužo, kuris jau seniai virto anglimis.
Aš guliu nejudėdamas ir žiūriu į lubas. Jei Audrius yra tik mano mintis, tai kas esu aš?
Galbūt ir manęs nėra. Galbūt aš irgi esu tik personažas, eilutė kažkieno rašomoje knygoje. Kažkas sėdi palinkęs virš stalo ir spaudžia juodą pieštuką į popierių, piešdamas mano išsėtinę sklerozę, mano reabilitacijos lovą ir šį liūdesį. Negalima per daug spausti. Jei rašytojas paspaus per stipriai – pieštukas nulūš. Ir tada bus koma. Drožimo operacija ligoninėse, po kurios gyvenimas kaskart sutrumpėja metais.
Nuo palangės laša laikas. Tirštas kaip medus.
    Užsimerkiu, kad nematyčiau baltų lubų. ]]> Thu, 30 Jul 2026 17:46:48 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262655.html http://rasyk.lt/kuriniai/262655.html lyg jūra be krantų,
lyg vartai, kurių niekas nepastatė,
lyg saulė, kuri slepia langines
nuo mūsų akių.

Nuogo karaliaus rūbai
tikresni už bet kokią prasmę,
o čigonas,
iš vario ištraukęs auksą,
šypsosi taip,
lyg žinotų, kad mes jo bijom.

Apsibarstęs netikrų briliantų
strazdanomis,
povo plunksnom
ir gaidžio uodegom,
jis rūko aksomą
per neįžvelgiamus
užpakalių plyšius,
lyg pro juos matytų pasaulio vidurius.

Žviegia —
paršų kaimene,
bekūne,
kuri iš nieko
gamina mėšlą,
tikslingai,
lyg vykdytų kažkieno įsakymą.

Ta trąša —
demonams,
kurie maitina jėgą,
kurios niekas
nenurengs nuo laktos.

Ir tu žinai,  —
čia kažkas ne taip,
kažkas stebi,
kažkas renka mūsų kvėpavimą,
kažkas laukia,
kol mes patys nusirengsim
iki kaulo. ]]> Tue, 28 Jul 2026 12:00:01 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262636.html http://rasyk.lt/kuriniai/262636.html
Rytas buvo aštrus.  Ne šaltas, bet toks, kuris pažadina kūną greičiau nei mintis. Oras pjovė plaučius, o žolė po basomis pėdomis buvo drėgna, tarsi žemė dar nebūtų iki galo apsisprendusi, ar leisti dienai prasidėti.
Zinjia atėjo tyliai. Ne iš nugaros, bet taip, kad iškart pajaučiau jo esybę dar prieš atsisukdama. Ne dėl garso. Dėl erdvės pasikeitimo.
– Eisi kartu su manimi, – pasakė jis. Tačiau tai nebuvo klausimas, ir ne įsakymas. Tiesiog sakinys, kuris neturėjo alternatyvos.
Mes nuėjome toliau nuo palapinių, toliau nuo ugnies, toliau nuo vietos, kur žmonės galėjo matyti. Laukai čia buvo platūs, neužtverti, ir žemė, kaip pakeliui sakė Zinjia, vis dar priklausė mums – Amerikos čiabuviams. Jis dar sakė, kad baltieji žmonės mus vadina indėnais.
Čia buvo gausu baltų, raudonų ir melsvų gėlių, kurios man kažką priminė. Kažkur giliai akis užliejo pažįstami vaizdai, kurie greitai susiliejo ir pradingo, kai priešais mane atsistojo Zinjia. Jis grąžino mane į realybę vienu rankos mostu sau už nugaros ir atsitraukė. Tada aš pamačiau, kad čia ganosi arkliai.
Ne vienas. Keli. Laukiniai. Jų kūnai buvo įsitempę net tada, kai jie stovėjo ramiai. Ausys judėjo nepriklausomai viena nuo kitos. Akys sekė kiekvieną šešėlį.
Mano skrandis susitraukė. Zinjia sustojo. Aš – taip pat.
– Išsirink, – tarė.
– Ką? – paklausiau, nors balsas skambėjo per tyliai.
– Žirgą. Kurį nori, – atsakė. – Arba kuris tave prisileis.
Aš žengiau žingsnį į priekį. Tada dar vieną. Rankose laikiau lasą, bet jis atrodė svetimas. Per lengvas. Per daug slidus dėl mano drėgnų delnų.
Vienas arklys pakėlė galvą. Juodas. Jo šonai kilnojosi greitai, tarsi jis jau būtų bėgęs, nors dar stovėjo vietoje. Akys žiūrėjo tiesiai į mane. Ne piktai. Ne smalsiai. Atsargiai.
Aš sustojau. Už nugaros – tyla. Zinjia nepriėjo. Neaiškino. Net nepajudėjo.
Tada pakėliau ranką per greitai. Lasas nuslydo neteisingai. Arklys šoko atgal, žemė po jo kanopomis stipriai sudundėjo. Visa banda pajudėjo. Ne chaotiškai – sinchroniškai. Aš likau stovėti vidury lauko, su kvėpavimu, kuris per greitai kilo ir krito.
– Dar kartą, – pasakė Zinjia iš toli. Tai buvo ne padrąsinimas. Ir ne priekaištas.
Antrą kartą buvau per lėta. Arklys pasitraukė dar anksčiau, nei aš spėjau užmesti lasą. Jis apsisuko, nubėgo, o su juo – ir kiti. Laukas liko tuščias. Tik žolė ir gėlės lingavo, tarsi juoktųsi tyliai. Mano rankos drebėjo.
– Aš nemoku, – pasakiau. Ne Zinjiai. Sau. Jis nieko neatsakė.
Po kurio laiko arkliai grįžo. Tas juodas – taip pat. Jis laikėsi atokiau. Stebėjo. Aš stovėjau nejudėdama. Lasas kabojo laisvai. Kvėpavimas pamažu lėtėjo. Šįkart nemečiau virvės į jį. Ir nepriėjau arčiau. Arklys žengė žingsnį. Tada sustojo. Jo ausys pasisuko į mane. Tą akimirką pajutau, kaip kažkas manyje pasikeitė. Ne drąsa. Ne pasitikėjimas. Atsisakymas skubėti.
Kai vėl pakėliau ranką, jis jau buvo pasiruošęs. Lasas nuslydo jam per kaklą, bet ne taip, kaip turėjo. Gyvulys staigiai trūktelėjo. Mano kūnas spėjo sureaguoti greičiau nei protas – skausmas atėjo kaip smūgis. Ne tik į pilvą – į kvėpavimą. Aš parkritau, lasas išsprūdo. Žemė buvo kieta, oras dingo, o arklys nubėgo.
Gulėjau susirietusi, rankomis spaudžiau pilvą, bandydama prisiminti, kaip reikia įkvėpti. Kažkur tolumoje išgirdau žingsnius, bet jie sustojo. Zinjia priėjo tik po kurio laiko.
...
Kai pagaliau pakėliau akis, jis stovėjo per kelis žingsnius. Žiūrėjo ne į mane, o į lauką, kuriame jau nebuvo arklio.
– Jis nepasirinko, – pasakė. Ne apie mane. Apie arklį. Ir pridūrė: – Ne šiandien.
Jis ištiesė ranką. Aš ją paėmiau. Skausmas dar tvinksėjo, bet kvėpavimas grįžo.
Mes nėjome atgal iš karto. Dar pastovėjome. Laukas buvo tuščias. Nuo vėjo lengvai lingavo žolė ir gėlės.
– Rytoj, jei norėsi, – pasakė jis. Aš linktelėjau.
Grįžtant atgal, kūnas buvo sunkus, bet galva – keistai tyli. Aš nejaučiau gėdos. Tik nuovargį ir kažką panašaus į supratimą, kad ne viskas turi paklusti. Ne viskas turi būti paimta.
Kai vakare atsiguliau, pilvą vis dar skaudėjo. Bet pirmą kartą nuo atvykimo į Káyoną aš neabejojau vienu dalyku: rytoj aš vėl išeisiu į lauką.
Kitą rytą Zinjia vėl priėjo prie manęs. Tai buvo paprasta akimirka – be iškilmingumo, be žvilgsnių. Jis stovėjo taip, lyg jau žinotų atsakymą, bet vis tiek leistų man jį ištarti pačiai.
– Eisim dar kartą. Tik ne šiandien, – pasakiau.
Mano kūnas vis dar prisiminė vakarykštį nuovargį, dulkes burnoje, tą jausmą, kai esi matoma, bet nepasirenkama. Jaučiausi nusivylusi, tačiau buvau pernelyg užsispyrusi, jog pasiduočiau.
Zinjia nieko neatsakė. Tik trumpam pažvelgė į mane, lyg patikrintų, ar mano sprendimas tikras. Tada linktelėjo ir nuėjo. Ir tą dieną aš niekur nėjau.
Padėjau, kiek galėjau. Taip pat stebėjau, klausiausi, pokalbiuose dalyvavau tik labai minimaliai, dažniausiai tik atsakydavau į man užduodamus klausimus. Leidau laikui tekėti pro mane, nebandydama jo sulaikyti. Bet kažkas manyje vis judėjo. Ne mintis. Ne noras. Greičiau tyli trauka, kuri stiprėjo artėjant vakarui.
Kai saulė jau leidosi žemiau, kai šešėliai tapo ilgesni ir minkštesni, pasiėmiau lasą. Niekam nieko nesakiau. Į laukus nuėjau viena. Juodąjį žirgą pamačiau beveik iš karto.
Jis stovėjo atokiau nuo kitų, kaip ir vakar. Tik dabar, mėnulio šviesoje jo kailis atrodė kitaip – ne vien juodas. Ant šonų, ties nugara, išryškėjo maži balti taškeliai – vos pastebimi, lyg kažkas būtų pabarstęs druskos ant tamsaus audinio. Lyg žvaigždės juodame danguje.
Jis pakėlė galvą, ausys sujudo, o kūnas įsitempė. Aš bandžiau dar kartą. Pirmas bandymas buvo per greitas. Per daug vilties. Jis pasitraukė lengvai, be panikos. Antras – per daug noro. Per daug pastangų. Jis nubėgo toliau, bet ne dingo. Aš sustojau.
Rankos nusviro. Lasas palietė žemę. Ir tada kažkas manyje galutinai atsipalaidavo – atsisėdau. Tiesiog taip paprastai – ant sausos žolės, be plano, be ketinimo. Ne prieš jį. Šalia erdvės tarp mūsų.
Pirmą kartą nebandžiau jo pagauti. Tik stebėjau. Ir tuo pačiu metu supratau: negaliu jo prisijaukinti taip, kaip kažkada bandė prisijaukinti mane. Per jėgą. Per baimę. Per spaudimą, kuris vadinamas rūpesčiu.
Žirgas tai pajuto.
Jis sustojo. Nepriartėjo, bet ir nebebėgo. Lėtai nuleido galvą ir ėmė rupšnoti žolę. Ausys vis dar judėjo, kūnas buvo budrus, bet įtampa po truputį sklaidėsi. Jis karts nuo karto pašnopuodavo, pakeldavo akis, žvilgtelėdavo į mane – ne su baime, o su klausimu.
Aš nejudėjau. Tik buvau šalia. Tą akimirką tarp mūsų dar nebuvo ryšio. Bet jau nebebuvo gaudynių. ]]> Tue, 28 Jul 2026 09:07:34 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262633.html http://rasyk.lt/kuriniai/262633.html be gailesčio prausė stogą, nešė vandens upes siaurais stogo keliais ir garmėjo kartu su
benueinančios vasaros dulkėmis. Žemyn, žemyn. Ten jau išsiilgto gurkšnio laukė ištroškusi
žemė.
Lango stiklu tekėjo kiti upeliai - siauručiai, vingiuoti. Ryto ašarų takeliai jungėsi į
upokšnius, skyrėsi, kryžiavosi. Per vasarą nevalytame Ainės lange jie kūrė savo fantastinę kino
juostą.
Jauna moteris buvo vienintelė filmo žiūrovė. O gal tik klausytoja. Ji dar nenorėjo
atsimerkti, pusiau snūdom klausė ryto liūties ir tik miglotai įsivaizdavo iš laimės ar nevilties
apsiašarojusį lango stiklą. Tarytum bijodama nubust ir pamesti ką tik atrastą tikrumo jausmą.
Tik pirma nubudimo akimirka. Minutė. Ainei, rodos, suskaudo nuo to tikrumo. Nors tai
galbūt buvo ką tik išslydusio sapno slogutis, bet ji jautėsi daug labiau savimi, nei kad būtų po
pusryčių lovoje ar vakar vakare išgėrus lengvo kokteilio su ledu ir mėta.
Kaip ilgai lauktas lietus nuo nevalyto stiklo plovė žiedadulkes ir nusėdusį vasaros karštį,
taip kartu skaidrėjo ir ryškėjo Ainės suvokimas - viskas, viskas kas iki šiol įvyko, buvo
teisinga. Viskas reikalinga ir savo laiku. Ji jau žinojo, ką darys. Ne šiandien. Ir gal ne ryt, bet
būtinai.
Moteris atsimerkė.
Ir vėl nejučiom krūptelėjo. Kone kiekvieną rytą, tik pakirdusi ir pramerkusi akis, ji vis
dar nustebdavo - mažutis langas, šviesiai salotinės negrabiai nutinkuotos sienos, nukabinėtos
įrėmintais diplomais, sertifikatais, mokslų baigimo pažymėjimais. Tolimiausiame kampe,
rodos turintis skursti be šviesos - tiesiog klestintis didžiulis fikusas. Tas plačialapis senovinis
augalas Ainę netikėtai nuramindavo, grąžindavo realybėn. Keistai taip - tarsi per vos juntamą
skausmą, gniuždantį prisiminimą.
Kiek ji čia jau praleido laiko? Nebebijojo pasakyt - kiek laiko iš tiesų gyveno šiame
keistame kambaryje? Name. Mažučiame miestelyje.

Taip, gyveno. Per beveik kelis vasaros mėnesius galėjo ir priprasti, o kiekvieną rytą tos
žalsvos sienos ją vis dar glumino.
Moteris pasirąžė, įtempė kojų raumenis, pajudino pečius. Girgždėdama, rodos
dejuodama ir sunkiai stenėdama, kartu su ja bandė nubusti ir senutėlė sofa-lova. Ainė po
apačia pasitiesė porą šeimininkės pasiūlytų antklodžių ir visai neblogai išsimiegodavo. Jaunas
kūnas.
Šeimininkė Ainei kambary leido tvarkytis kaip panorėjus. Taip ir pasakė:
- Savivaliauk, Ainiete. Perstatinėk rakandus, nukabinėk tuos “paveiksliukus” nuo sienų.
Aš ir dulkių gal dešimt metų nuo jų nevaliau. Matai gi, - vos ne dvilinka sulinkus ir pasirėmus į
ratukus, šyptelėjo seniukė.
- Bet kitaip nebus! - tuoj pat linksmai nusijuokė.
Pirmom dienom Ainė ir iš tiesų buvo pasiryžusi apsitvarkyti.
Ne, tų keista kalba surašytų ir įrėmintų diplomų ir apdovanojimų moteris nė nemanė
nukabinti, bet nušluostyti dulkes - kodėl ne. Bet vis atidėliojo, delsė. Ir akys priprato. Tik rytais
ir pastebėdavo apmusijusius, su senų voratinklių likučiais, papilkėjusius neatsiejamus sienų
palydovus. Tokius nepajudinamus, bet kartu trapius ir pažeidžiamus. Kaip pati Palmyra.
Ainė nedrįso suardyt tos įsigyvavusios pusiausvyros bei jautrios sienų ir įrėmintų
prisiminimų draugystės.
Ji tik nušluostė dulkes nuo seno, išsikerojusio fikuso lapų - net nepasakytų kodėl,
bet tai atliko jau sekančią dieną, vos apsigyvenusi. Lyg norėdama susitaikyti su patikrintu, jau
draugu virtusiu priešu.
Iš virtuvės sklido jaukus bildesys, dėliojamų indų barškėjimas. Palmyra nė
nemėgino judėt tyliau – ar nematė reikalo, ar taip jautėsi tvirčiau. Sukinėtis mažoj virtuvėlėj,
atsirėmus alkūnėmis į metalines ratukų rankenas ir tykiai ruošt kavą, būtų ganėtinai keblu.
Ainės tai netrikdė. Anaiptol - keistai teikė saugumo, namų iliuzijos jausmą. Jos jau
susigyveno.

- Labas rytas, Palmyra! - žvaliai pasisveikino Ainė, kirsdama virtuvę pakeliui į
dušą.
- Aš tau, Ainiete, pusryčių neruošiu. Kaip ir visad, - nusišypsojo šeimininkė. Ji
atkakliai jauną moterį vadino tik pilnu vardu.
- Viską žinai, šaldytuvas vietoj, svogūnas, krapas darže. Kaimynė kiaušinių atnešė, -
šeimininkė kalbėjo trumpai ir dalykiškai. Matyt, gyvenime buvo griežta ir mažučiuot nepratus.
- Tai aš nors sumokėsiu, - kaip visad pasisiūlė Ainė.
- Dalintis gera, - kaip ir kasryt plačiai nusišypsojus, linksmai atsakė seniukė.
Tai jau beveik tapo šiltu jųdviejų ritualu.
Ainė žinojo – išgėrusi kavos, šeimininkė dar nepusryčiaus. Stengdamasi gyventi sveikai,
čia ji nusižengdavo visoms tvarkingos gyvensenos taisyklėms - juoda kava be pusryčių. Ir tarsi
norėdama atsiprašyti, tyliai sau tarstelėjusi: „kitaip nebus“, remdamasi į ratukus, garsiai
šliūrindama veltinėmis šlepetėmis, vykdavo į svetainę mankštintis.
Tik kelis kartus Palmyra buvo pasikvietusi savo jauną nuomininkę į svetainę. Ten jos
vaišinosi popietės arbata. Na, neskaitant to pirmojo.
Tiesą sakant, pirmą kartą užėjus, kambario pavadinimas ”svetainė” Ainę kiek šokiravo.
Patalpa priminė greičiau sandėlį arba net muziejaus saugyklą, bet tik ne gyvenamą erdvę. Kad
čia kasdien ir vyksta gyvenimas išdavė tik nauja, minkšta, tvarkingai pledais užklota ir
pagalvėlėmis apdėliota sofa-lova. Beveik visą laisvą kambario erdvę kur tvarkingai, kur bet
kaip sukrauti užėmė kruopščiai polietilenu uždangstyti daiktai. Knygų stirtos, paveikslų eilės,
muzikos instrumentai...
Šalia glaudėsi nedidelis apvalus žurnalinis staliukas, visiškai apkrautas laikraščiais,
knygomis, užrašais. Atrodė, kad čia nebetilptų net pieštukas.
Sofos atlošas buvo apkrautas „sporto inventoriumi“ - dygliuotais voleliais, keistomis
gumomis, kamuoliukais bei raumenų tempimo įrankiais.
Atkakli ilgaamžė kasryt iki pusryčių darė manštą.

Kaip visa tai dramatiškai ir netikėtai skyrėsi nuo rodos ką tik kūlvirsčiais nežinoma
kryptimi besiritančio Ainės gyvenimo. ]]> Mon, 27 Jul 2026 18:02:26 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262629.html http://rasyk.lt/kuriniai/262629.html man ankščiausiai
Kitas vėliau
O dabar
Kai ropščiasi žvaigždės
Per juodą
sienoj kiaurymę
Sėdžiu ir laukiu
To
kurs dar nematytas
Žinau
jog mažytis
Visatos matavimais
Kaip mėtos
lapelis arbatoj
Bet tu man
beribis
... ]]> Mon, 27 Jul 2026 04:40:36 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262623.html http://rasyk.lt/kuriniai/262623.html vaivorykštė pabėga,
aklina šviesa.
stebuklo nuodas plaukia
per nerimo arterijas. ]]> Sun, 26 Jul 2026 01:03:35 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262616.html http://rasyk.lt/kuriniai/262616.html kuo ir kame čia sukastos šios mintys.

Nelaukti naujakuriai liepą. Nors nebuvau išėjęs iš namų.

Tikėtis -
Kad artėjančios Kalėdos:
pūgomis sugrąžins viską į lentynas,
o gal perstatys

viską
iš naujo.

Ir visgi

Prieš tikintis,
kad žiemą čia dar bus
ką taisyti.

Reikės su rudeniu išlyti. ]]> Sat, 25 Jul 2026 21:18:23 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262615.html http://rasyk.lt/kuriniai/262615.html Kai supasi žiedlapių taurėse vasaros dienos,
Paklajok su manim po melsvėjantį taką dangaus,
Nusivesk pabraidyt po saulėlydžio brydę ant pievos.

Ant pievos, kurioj saulė tapo peizažus auksinius,
Aptaškydama vakaro šilto varinius batus,
Apsiaukime juos ir drugelių sparnus šilkinius
Išbandykim į erdvę paleisdami laikinumus.

Paleisdami laikinumus kaip drąsiausiąjį šūvį –
Tegul skrieja tiesiai į dangų mėnulio kryptim.
Mes paliksim už nugarų viską ir žemišką būvį,

Net jei nepataikysim - apsitaškysim žvaigždėm,
Mūsų skrydžiui visatoj nėra išmatuotų kelių -
Net jei pasiklysim, nukrisim vis tiek tarp žvaigždžių. ]]> Wed, 22 Jul 2026 16:21:26 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262595.html http://rasyk.lt/kuriniai/262595.html