Savaitės geriausi - Kūriniai - rašyk.lt

***

Sat, 22 Aug 2026 23:04:06 +0200

tik trys eilutės
keli išraiškūs žodžiai
lyg miške gausa

Tylos Deivė

Fri, 21 Aug 2026 08:50:49 +0200

Kai apsireiškia Tylos Deivė,
žemė sustoja klausytis.
Ant gėlėto šlaito
jos žingsniai palieka šviesos pėdsakus,
o vėjas skaito jos vardą
iš senųjų runų.

Aš klaupiuosi prieš ją –
ne iš baimės,
o iš pažinimo,
nes jos akys lyja vaivorykštėmis,
kurios jungia pasaulius.

Obelis dejuoja gimdydama žiedus –
tai jos aukos dūmas,
kylantis į dangų,
kad dievai nepamirštų žmonių.

Diena išplaukia iš nežinios
lyg baltas žirgas,
nešantis Dievo valią.
Ir kai sakau:
„Mieloji, pasiklausyk“,
aš kalbu ne tau –
aš kalbu Deivei,
kuri gyvena tavo tyloje.

*222908202026

Thu, 20 Aug 2026 23:30:17 +0200

Orouosto rūkykla kažką priminė iš Baimės ir Neapykantos Las Vegase
-kas yra visi šitie žmonės?
-Kur jie visi keliauja? Iš kur į kur?
-Kodėl mes visi susitikome čia?

Dūmų išgraužtos akys ir kas porą minučių besikeičiančios pamainos.
Keisti prislėgti likimai, kurie nusprendė trumpam tikrovei paskelbt pertrauką.
Tačiau jų nerimas atėjo kartu į šią aštuonvietę kabiną,
kurioje mus visus sieja kažkas bendro.

Gyvenimas. Dalis mūsų atostogose, dalis grįžta į realybę,
Kažkas paliko senąjį gyvenimą ir ši rūkykla esą slenkstis tarp to nuo ko bėgama ir to ką…

Nežinau, ta mergina su balta mikimauzo maike ir tribal tatuiruotėmis,
Kuri cigaretę išsitraukė iš zip-maišelio. Vis nervingai žvilgčiojo pro stiklą rašydama žinutę. Girdėjau kaip jos ilgi lakuoti nagai tcaksi į ekraną tarp retai įtraukiamų dūmų.
Ir dėdė kuris išvarė du slavus, kurie norėjo įsigrūsti į sausakimšą rūkyklą.
Teta kuri trenkė durim, kita, prieš kurią pats užsmukau, ir…

Nebežinau. Ta vizija ištirpo kartu su dūmais.

***

Thu, 20 Aug 2026 20:24:14 +0200

manęs nebešauki taip švelniai kaip anksčiau
kai žaidėme likimą tyliame name
kur net šešėliai judėjo lėtai
o žvakė koketavo su židiniu
jau nieko nesakai net naktimis
kai susitinkame sapnų alėjoje
lyg pirmą kartą
jau nešaukiu tavęs vardu
net laiškuose kurių tau nerašau
ir gudobelės žiedlapius
kita kryptim jau neša vėjas
skendo žvilgsniai stiklo taurėse
tik akimirkai susitikę
skubėjome išsaugoti
ilgam ilgam
tą trapų be apgaulės jausmą
dabar belieka prisiminti
ir paleisti
lyg aitvarą į giedrą dangų
visas akimirkas
ir tylėjimą tavo
nors skauda taip
tarsi mylėtume jau
paskutinį kartą

Žmogus dužęs šalia bičių

Thu, 20 Aug 2026 17:02:28 +0200

Žmogus pavargęs
It apkvaitęs kiras
Kuris nerdamas į jūrą
Supranta jog uola

Sudužęs
Guli lovoje ir virpa
Prie lovos lovoje kitoj
Užmigę snaudžia bitės

Ir gaivalas
Kurį vadiname gyvenimu
Įžiebia ugnį jog nubus
Viduj žmogaus viltis

Kad suklijuotas jis
Nebus bjauresnis
Nei kiti
Ir po sausros šią naktį lis

* * *

Tue, 18 Aug 2026 00:51:47 +0200

Dirva alsuoja kaip senas žvėris –
šiaudų kailis
dar šiltas.

Bet šalna jau
uosto jo sprandą.

* * *

Mon, 17 Aug 2026 21:47:25 +0200

ant stalo gaublys
užsimerkus išburiu
atostogų kryptį

Gėlių fiesta

Sat, 15 Aug 2026 18:51:11 +0200

Turiu tradiciją: Žolinės dieną aplankyti Bernardinų sodą ir patyrinėti bei pasigrožėti jame sužydėjusiomis gėlėmis.
Bet pirmiausia nuo Katedros aikštės patraukiu į Pilies gatvę, kur Rotušės aikštėje šurmuliuoja nagingų menininkų sukurtų dirbinių mugė. Pakabukai, karoliukai, žiedai, sagės, staltiesėlės, puodeliai, mezginiai, paveikslai, skanumynai... Žagarėlių nusiperku ilgai nedvejodama. Labai mėgstu.
Šilta. Galima sakyti – beveik karšta. Bet gera. Gera, kad vasara dar čia. Taip nesinori jos paleisti. Pasirūpinu ledais. Skanumėlis!
Vingiuoju senamiesčio gatvelėmis. Nuošalesnės tokios ramios. Einu ir klausausi, apie ką jos tyli. Visos jų istorijos seniai išpasakotos.
Bernardinų sodas pasitinka su armėnų muge. Armėnai Lietuvai dėkoja už tai, kad pripažinome jų nepriklausomybę prieš trisdešimt penkerius metus. Šia proga atvežė mums vaišių. Buvo kepamas šašlykas, pilstomas alus. Matėsi tautiškais motyvais dekoruotų lėkštelių, puodelių.
Traukiu toliau. Atskirame sodelyje regiu aukštaūges gėles. Žydi gražuolės. Ramunės, smulkiais žiedeliais šviečia, bet, pasirodo, tai karpytalapiai kalimeriai. Šalia puikuojasi vernonijos. Žiedai it smulkūs purpuriniai krepšeliai, susitelkę į tankius skėtinius šluotelės formos žiedynus. Ryškiai geltonais žiedais spindi mentūriniai gludai. Savo ryškumu jiems nenusileidžia šiurkštieji saulakiai. Na ir kas, kad jie žymiai aukštesni? Štai, pavyzdžiui, bandreniai: žemesni, nėra tokie ryškūs, bet jų rutuliškus violetinius žiedus gausiai lanko bitės, kamanės bei drugeliai. Šluotelinė hortenzija aiškiai puikuojasi savo rožiniais sijonėliais ir baltom kepurėlėm. Ne ką prastesnės rausvažiedės ežiuolės. Žiedlapiai purpuriniai su oranžiniais kūgio formos viduriukais. Rožiniais žiedais plačialapis pelėžirnis skleidžia savo grožį ir nė kiek prastesnis nesijaučia. Aukštaūgiai kemerai, kurių smulkūs alyviniai žiedeliai susitelkę dideliuose skėtiškuose žiedynuose, didžiuojasi savo išvaizda ir patrauklumu bitėms bei drugiams. Virgininiai pūstatauriai. Jie skiriasi nuo kitų. Išsidėstę ilguose, stačiuose, varpos formos žiedynuose. Iš jų sklinda švelni alyvinė spalva. Lysvių kraštus puošia melsvės. Kaip gi be jų? Vešli lapija ir varpelio formos švelniai violetiniai žiedai puikiai tinka dekoracijoms.
„Senovėje moterys per Žolinę rinkdavo laukų gėles, žoleles ir iš jų gamindavo simbolinę žolynų puokštę. Tai buvo rugiagėlės, medetkos, ramunės, rugiai, avižos ir kiti augalai. Puokštę džiovindavo ir iki kitos Žolinės šventės ji buvo laikoma namuose, garbingoje vietoje.
Ūkininkai specialiai šiai šventei iškepdavo duoną, gamindavo alų, girą. Žolinės švęsti rinkdavosi visa giminė. Susirinkę žmonės dainuodavo lietuvių liaudies dainas, dėkojo Žemei už derlių. Buvo žaidžiami įvairūs žaidimai, linksminamasi, šokama. ‘‘
Prie Katedros jau praretėjusios moterėlių gretos. Pardavusios savo puokšteles, išskubėjo į namus. Žingsniuoju ir aš, nusinešdama mieliausias gėlių šypsenas.

Po liepomis

Sat, 15 Aug 2026 09:15:30 +0200

lietaus audra
moko medžius kantrybės —
aš klausausi

pavasario vėjas
nušluoja mintis nuo slenksčio —
liepa jas priglaudžia

senas namas
išleidžia tamsą į kiemą —
vėjas ją išneša

po liepomis
mintys šnekučiuojasi
lyg senos tetos

Iš pasimatymų su būtuoju savimi

Wed, 12 Aug 2026 20:48:08 +0200

1. O jeigu ir širdį taip?..

Taip nutikę, kad aną kartą į jubiliejines sesers sutiktuves išėjau dar jų nesulaukus; išėjau iš vakaro. Iki tol apie tai net pamąstyti netekę, kad taip galėčiau sumanyti, bet toks darbymetis prasidėjo kaip mat - vakaras dar nepritemo, o aš, palikęs lazdą ir vietoje jos pasitelkęs eilėraštį, išėjome kelionėje iš Vilniaus į Varėną. Eilėraštis šis pas mane irgi jubiliejinis - sukako dvidešimt metų, kai va toks - nei skaitytojų, nei manęs nepradžiuginęs, tačiau šį kartą ūmai pajaučiau, kad jis yra būtent tai, kas labiausiai reikalinga pasibeldžiant į sesers Vitos buto Varėnoje duris. Norėjosi, kad jos aštuoniasdešimties metų sutiktuvių proga žinia jai būtų išgirsta per jubiliatą kuris ne kažin kiek žmogaus gyvenimo pakramtęs, bet neabejingas kur kas gilesnei praeičiai negu jis pats.

Gramdau geležį,
rūdis nuo jos -
žvanga, žviegia, nenori, kad liesčiau,
o ir pats nelabai kaip jaučiuosi -
groja nervai it biesas negeras
man šitokią dalią įpiršęs!

Bet ar verta palikti man tą
sunkų darbą, kad rūdys neėstų -
juk ateis, atžvangės valanda –
geležis ims it veidrodis šviesti.

O ir nervai atlyš ir tylės,
ausyse atminimais suspurdę
bjaurų aidulį (aidą) tokios geležies,
kai ją surūdijusią gramdau.

- Gramdau? Rūdis? Ar tik ne nuo savęs? - pagalvojau suklusęs, kad mano giminėje jau aukštesnių jubiliejų nėra. Ir darėsi nesmagu žinoti, kad jų bent greitai nebus, kadangi šioje aplinkoje esu aukščiau kitų kilstelėtas, o iki devyniasdešimties vis trūksta dar daugiau negu trijų metukų...

- Na, o jeigu ir širdį taip
kaip rūdys kad geležį ėda?
Ooo! -
neiškenčiau aiktelėjęs ir užsimiršęs, kad sugebu jausti dalykus, kurie atsikartoja iš nežinia kaip seniai praėjusių laikų...