http://rasyk.lt lt kitoks.lt Tėvas važiavo su mašina be priekinio motoro.
Tuščias sodas šalia Violos upelio, pavirtusio vieno kibiro grioviu.
Varlės plaukė upelio paviršiumi vorele, kojomis atsispirdamos į glitų dumblą.
Žemė sausėjo vos pašviesėdavo saulė.
Tėvo žvilgsnis protingas, tarsi stipraus ūkininko, stovinčio prie nesuarto lauko, susigrūdus rankas į kišenes.
Bato galu pastūmė grumstą ir užsirūkė.
Jo galvoje sukosi pokalbis su senu šaltkalviu, stovinčiu prie dešrų cecho durų.
– O tu mėšlo turi? – paklausė jis mano Tėvo.
– Atsivešiu iš kaimo. Motina daug ožkų laiko, karvę, kiaulę...
– Kaip tu žadi iš Skėmių šešiasdešimt kilometrų varyti sunkvežimį? Tu juokiesi?
– Mėšlas ne juokas...
Tėvas atidarė cecho duris. Persirengimo kambarys kvepėjo dešromis ir smirdėjo panaudota degtine.
Šaltkalvis vyniojosi aplink pilvą pieniškas dešreles.
Privyniojęs pilvą, prispaudė mėlyną lipnią juostą: išilgai, stačiai. Užleido storus marškinius.
– Telpa trys kg? – paklausė Tėvas ir nusijuokė.
– Apatiniuose po plėvele – dar pusantro... – išsišiepė Šaltkalvis.
– Noriu paklausti dėl mėšlo.
Tėvas vos laikėsi ant drebančių kojų.
Senas vairuotojas, melsva šimta siūle, tarsi padažytomis raudonomis lūpomis, vairavo girtas.
Buvo jau vakaras po pirmos pamainos.
Drebantis gamyklos sunkvežimis, sandariai uždarytoje priekaboje, vežė skystus taukus.
Taukai teliuškavosi ir tekėjo priekabos šonais.
Kabinoje miegojo Šaltkalvis.
Tėvas mostelėjo ranka į sodo vartus.
Vairuotojas suplojo rankomis, tarsi norėjo prabusti iš gilaus miego.
Mašina priekiu atsirėmė į vartų stulpą.
Taukai nuo smūgio tekėjo ant žvyro.
Dviratininkas, jaunas į lietpaltį susisukęs paauglys, sušuko:
– Dėde Simonai, vartus išvertė...
Sodo bendrijos pirmininkas stovėjo prie gaudžiančio sunkvežimio motoro.
– Simonai, mėšlą vežam. Gal tau pabarstyti? – sunkiai kalbėjo Tėvas.
– Koks čia mėšlas... taukai... – atsiduso Simonas. Jis džiaugėsi, kad stulpas sveikas.
– Nesakyk. Oi, nesakyk... Jau kelintą priekabą vežu į laukus... – šoko aiškinti vairuotojas.
– Kiek nori už tuos taukus? – paklausė Simonas.
– Jeigu priekaba – tai du buteliai...
Sunkvežimis važiavo pro obelų tarpą. Šaltkalvis atidarė bortą.
Taukai lyg akmenys tekėjo į juodą dirvą.
– Slidu. Neikit čia, – perspėjo slidinėdamas ant taukuotos žemės Šaltkalvis.
– Kas ten? – išsigandęs Tėvas puolė sunkvežimio link ir paslydo.
Vairuotojas, vos iššokęs iš kabinos, nuslydo po obelimi.
Visi pabandė atsikelti.
Šaltkalvis pilvu šliaužė aplink medį, vairuotojas yrėsi rankomis mašinos link.
Tėvas gulėjo dvokiančioje taukų upėje ir pamažu blaivėjo.
Simonas bėgo namo.
– Simonai! – šaukė Tėvas. – Dabar važiuosim pas tave...
Tėvas atidarė duris.
Mama žvilgtelėjo iš virtuvės ir visu balsu aiktelėjo.
Tėvas stovėjo nuogas, šlapiais apatiniais.
Aušo ankstyvas pavasario rytas. ]]> Wed, 16 Sep 2026 22:34:25 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263055.html http://rasyk.lt/kuriniai/263055.html Jeigu taloną sušlapinsi išsilies data ir talonas neteks galios – negausi jokių kiaulienos kaulų.
Tai buvo legalus maisto šaltinis.
Koks šimtas žmonių stovėjo eilėje į medinį baraką.
Ant juodo stulpo degė blausi geltona šviesa.
Žmonės išlipdavo autobusų stotelėje ir žinojo, kad stovėti reikės iki blausaus žibinto
Žiema temdavo anksti.
Traktorius nustumdavo sniegą netvarkingai, velkantys į sviestiniame popieriuje įvyniotą kiaulieną, kliuvinėjo už sniego kauburių, barstė taip sunkai uždirbtus kaulus.
Mes su mama stovėjom su iš maišo pasiūta terba, kol tėvas išneš mėsą.
Man šilta su „ mutono „kailiniais. Jie tokie šilti ir veltiniai mano su guminiais kaliošais.
Atidžiai sekiau kai tėvo kailinė kepurė dingo barako tarpdury.
Staiga riksmas. Atsigauna šaltyje sustingusi, apsnigta minią su terbomis, maišais.
Kažkas neturi talonėlio. Reikalaus pasitraukti. Grasins  sutrypti, nušauti. Keletas sočiai valgančių vyrų ištrauks iš eilės  žmogų be talonų.
Jeigu žmogus rėks savo teisybę – jį iki kraujo galėjo primušti. Prie tų dviejų pasirodydavo dar penki šeši ir jį nustums į sniego pusnį prie medinės sargo budelės šalia įvažiavimo į teritoriją.
Taip bausdavo netvarkingus žmones.
Vėliau matydavau, kaip žmonės atsargiai elgėsi su autobuso talonėliais, poliklinikos lapeliais. Švarus, išsaugotas lapelis – gyvenimo simbolis.
Turi švarų lapelį su data – tau priklauso trys kilogramai kaulų, įėjimas pas gydytoją, kelionė iki namų.
Žmogų, kuri už abiejų rankų vedė du stambūs vyrai  buvo mano TĖVAS.
Jį  nustūmė į sniegą, nes jis priešinosi. Bandė ištrūkti.
Nuskubėjom pakelti besivoliojančio žmogaus.
Buvo smarkiai gėda, kad tai atsitiko mums.
Žmonės mūsų gailėjo, mačiau jie būtų mums viską atidavę, bet nieko neturėjo.
Tai ten, viduje buvo įstatymai.
Čia šaltyje – visi buvom vieningi ir su kiekvienu galėjo taip atsitikti.
Žinoma, jie širdyje džiaugėsi, kad mūsų mėsa atiteks jiems.
Mama gailėjosi, kad Tėvui atidavė talonėlius mėsai.
Dar autobuse Tėvas mus pralinksmino išsitraukdamas iš palto kišenių skaniausių parūkytų dešrelių. 
Tai buvo nelegalus maisto šaltinis ]]> Tue, 15 Sep 2026 16:45:19 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263045.html http://rasyk.lt/kuriniai/263045.html
Migdančias melodijas jie grodavo kiekvienam žmogui, žiūrinčiam bemiegei nakčiai į akis.

Kartais miego muzikantai pažvelgdavo pro mėnulio apšviestą langą.

Nemiegantys bandydavo slėptis po languotomis antklodėmis ir skubiai kramtyti obuolius.

Paskutinis garsas nulašėdavo į tamsą, kai miestelio gyventojai užmigdavo su kąsniu burnoje arba pilnomis ausimis bulvių košės.

Žiogai bijojo žiemos, nes žinojo, kad taps mažu kiaušinėliu.

Vieną vakarą girdi – visas miestas nemiega.

Atidaryti langai, šunys užkimusiai loja, katės vaikšto stogais.

Miesto galva pasiuntė Laumžirgį sužinoti, kodėl nemiega žmonės.

Laumžirgis sugrįžo ir sako:

– Miestą kankina nerimas. Šią naktį mus paliks gandrai.

– Ką man daryti?

– Paklausiu žiogų. Jie moka visus užmigdyti.

– Skrisk.

Laumžirgis daug prakaito išliejo, kol pasiekė žiogus.

– Šalta, mes nebegalim groti, – apgailestavo žiogai.

– Muškite būgnus, – paprašė Laumžirgis.

– Mes smuikininkai, – išpūtė akis žaliausias žiogas.

– Muzikantai?

– Taip, bet būgnai...

– Kitaip miestiečiai neužmigs – neleis gandrams išskristi.

Laumžirgis ilgesingai uždainavo repą apie vasaros malonumus.

Žiogai pasidėjo smuikus į futliarus ir ėmė suktis ratu, tyliai ir migdančiai mušti būgnus.

Tai buvo melodija apie artėjančią žiemą.

Miestelis pasinėrė į tamsą ir užmigo.

Visą naktį gandrai skubėjo skristi tyliai, kad nepažadintų miegančių žmonių.

Kai gandrai nemato kelio tamsoje – tai ženklas: artėja žiema.

Laumžirgis gulėjo aikštės viduryje, pasidėjęs sparnus po galva.

O žalieji žiogai mušė būgnus iki aušros, kol tolumoje, ties pačiu horizontu, pasirodė šerkšnu blizganti Žiema, stovinti balto laivo denyje. ]]> Wed, 9 Sep 2026 11:24:46 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263007.html http://rasyk.lt/kuriniai/263007.html Traukinio viršininkas, melsva uniforma, apžiūrinėjo vagonus su karvėmis ir pašaru.
Rudi, žalmargiai veršiai žiūrėjo vaikiškomis, išsprogusiomis akimis viršininkui į veidą, lyg pirmokai mokslo metų pradžioje.
Stovėjo tamsiame vagono kampe, atsisukę į nervingą geležinkelietį ir tris vaikinus iš mokyklos suolo. Kelionė ilga, todėl taip nervingai apžiūrinėja viršininkas, taip nejaukiai mindžioja šlapią juodą stoties žemę vaikinai.
Viršininkas žinojo, kad nereikia nieko klausti tų į veršius panašių vaikinų, bet nesivaldė ir užrėkė:
– Kodėl gyvuliai negirdyti?
– Girdėm...
– Ko triukšmauja?
Vaikinai nežinojo, ką atsakyti – puolė pešti šieną, landžioti į kitą vagono pusę, barškinti kibirais. Toje vagono pusėje, atskirtoje nuo gyvulių, buvo gyvenamoji dalis, kur susikrovė patalus, lošė kortomis, buvo sudėtos knygos skaityti.
– Neškit vandenį, ar girdit mane? – sušuko susiraukęs, siauromis akutėmis viršininkas.
– Pilna vandens, – paprieštaravo aukštas, prisimerkęs nuo saulės vaikinas.
Sąstatas su gyvuliais ir lydinčiais vaikinais turėjo pajudėti jau prieš dešimt minučių.
Kažkas sunkiai, žarstydamas po kojomis juodą stoties žvyrą, bėgo vagono link.
Vanduo taškėsi iš kibiro.
Viršininkas kilstelėjo vėliavėlę ir pasigirdo traukinio švilpukas.
Nusispjovė viršininkas.
Vaikinas su kibiru jam pasirodė pažįstamas, bet traukinio jau nebestabdysi.
– Įkelkit tą valkatą...
Valkata buvau aš.
Sviedžiau kibirą pro praviras vagono duris.
Užmečiau koją ir užsiropščiau į lėtai judantį traukinį.
Važiuojam į Sibirą. Kelionė dviem mėnesiams. Mėnuo į vieną pusę ir mėnuo į kitą pusę.
Pinigai geri, bet kelionėje atgal, kada jau turėsi tuos pinigus, reikės važiuoti pavojingais traukiniais. Jeigu į priekį mėnesį su gyvuliais, tai mėnesį atgal su žmonėmis. Kas pavojingiau?
Vagone visi sėdėjo išsigandusiais veidais. Kamavo baimė kažką pamiršti. Kada valyti karvių mėšlą, kada šerti – jie žinojo, bet jeigu nebus vandens? Stotys toli viena nuo kitos, kelionė ilga – apie aštuonis tūkstančius kilometrų. Karvės gali nudvėsti?
Karvė nudvės – atsakysi pinigais. ]]> Sun, 6 Sep 2026 22:41:47 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262994.html http://rasyk.lt/kuriniai/262994.html Geležinkelio stotyje sutiko merginą. Vardas paprastas, o kūnas užgrūdintas išbandymų.
– Tu kur eini, tokia raudona? – kreipėsi vaikinas, kuris tiksliai žinojo, kad mylės tik kartą.
– Chi chi, – nusijuokė mergina, kuri tapo jo viso gyvenimo meile.
Jie bėgo į traukinį. Ji pametė obuolius, kurie nuriedėjo po traukinio ratais.
Stoties budėtojas sustabdė traukinį, nes jie rinko obuolius.
Sėdėjo prie lango, o vėjas tėškė jai į veidą suodžių saują. Jis spėjo pakišti savo veidą, ir abu tapo suodini lyg anglys.
Tai buvo bučinys, kuris nieko gero nežadėjo.
Jie gulėjo Žirmūnuose apsikabinę, o kitame kambaryje jų draugas laikė mirštančiojo ranką. Ranka buvo balta ir strazdanota.
Draugas juos šaukė, bet jie neatėjo – bijojo, kad amžina meilė gali numirti, kaip ir kiekvienas mirštantis.
Vieną rytą mano draugas pamatė, kad jo namuose šeimininkauja svetimas vyras.
– Tai mano bosas, – tarė mergina paprastu vardu.
– Kodėl jis tik su apatiniais? – paklausė amžinai ją įsimylėjęs mano draugas.
– Chi chi, – atsakė mergina, kuri neilgai buvo tapusi jo viso gyvenimo meile.
Mano draugas nutarė važiuoti į Paryžių, norėjo nušokti nuo tilto ir plaukti su kitais amžinai įsimylėjusiais. Nežinau, ar nušoks. Jis ką tik išvažiavo. ]]> Thu, 3 Sep 2026 22:21:02 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262976.html http://rasyk.lt/kuriniai/262976.html
Gyvenimo malonumai slydo jai iš rankų tarsi šventi Lurdo paveikslėliai.

Prasmė tirpo širdyje tarsi sviestas ant įkaitintos keptuvės.

Tuštėjo Antakalnio gatvė, vedanti į baltą polikliniką.

Kvapą gniaužiančiais laiptais ji priartėjo prie pagrindinio įėjimo.

Besisukančios durys stovėjo uždarytos. Veikė taupymo programa.

Elektra, sutaupyta nesukant durų, buvo nukreipiama į dienos chirurgijos palatą ir apšviesdavo tą vietą, kur duriami vaistai.

Senolė stovėjo ir kikeno, nes žinojo, kur nukreipiama sutaupyta elektra.

Juokinga pasidarė, kai ji pamatė, kur pataiko adata, kai durys sukasi ir šviesos nėra.

Aplinkiniai nustebę žiūrėjo į smagiai kikenančią senutę prie uždarų durų.

Senolė ėjo tuščiu koridoriumi. Jos blizgantis, nikeliuotas laikrodis rodė devynias ryto.

Žvilgtelėjo ir vietoje laikrodžio pamatė anūko verkiančias akis. Tai anūko laikrodis, kurį paėmė nuo jo miegamojo stalelio.

„Greitai grįšiu – atiduosiu su procentais. Man reikia padaryti turtingo žmogaus įvaizdį. Nežliumbk. “

Mergina, aptemptu megztuku, vedėsi už rankos stilingai apkirptą šešiametį.

Nešė analizes rankinuke.

– Mama, pas mano draugą toks pat laikrodis kaip pas šitą mirusią bobutę, – tampė už rankovės vaikas.

– Ignai, negražu vadinti mirusia bobute dar vis einančią kapų link. Ką pagalvos apie tave? Vėl lieps eiti pas akių daktarą.

– Mama, jos laikrodis netikras.

Mergina paspartino žingsnį ir koridorius vėl liko tuščias.

„O kas kalbėjo: laikrodis – gryno sidabro, turtingi nešioja išsišiepę. “

Senolė širdyje nušovė savo dukrą už tą gėdą dėl netikro laikrodžio.

Raudonskruostė daktarė, po baltu chalatu slepianti žalsvą megztuką ir dantų baltumo palaidinę, puošė kaklą auksine grandinėle ir taip pabrėžė saiką ir skonį.

– Kartoju, gerbiamoji, nėra nuo senatvės vaistų.

– Žinau, daktare.

Senolė atsistojo ir pasipurtė: pinigai ėmė skraidyti kabinete lyg medaus prisilaižiusios musės.

– Yra kremas...

– Kremas čia netinka – noriu atsikratyti noro praturtėti.

– Yra kamščiai...

– Taip, kamščiai tinka.

Senolė su nemažu kamščių ryšulėliu ėjo koridoriumi.

Ji pastebėjo paliktą, nepadoriai išsipūtusią raudoną piniginę.

Instinktyviai ji prisėdo ant netikra oda aptraukto suolo.

Rankas padėjo ant piniginės.

Žiūrėjo į kabineto duris, į degantį raudoną užrašą „Užimta“.

„Paskutinį kartą... paskutinį kartą paimsiu ir tik atsargiai pažiūrėsiu... pasidomėsiu... gal ji pilna man nereikalingų pinigų ar receptų... jeigu bus auksinis laikrodis – žvilgtelėsiu, kas gamino... man nereikia pigaus muliažo... bet jeigu bus... “

Senolė skubėjo koridoriumi, dairėsi išėjimo, tiksliau, išbėgimo į tualetą, kur galima viską įvertinti.

Raudona piniginė atsidarė sunkiai, tarsi langas po žiemos šalčių.

„Receptai... vėl receptai... invalidumas... pinigai... didesni pinigai... dar didesni pinigai... pagaliau aukso dantys... laikrodis... sunkus... deimantai? Platina? Auksas? Nikelis? “

Į kabiną pasibeldė.

Senolė tylėjo.

Drebančiais pirštais ėmė grūsti pinigus, aukso dantis.

Pabiro receptai ir pro durų apačią nusileido prie moters kojų.

– Dievuliau, Aukščiausiasis... Čia gi mano... mano receptai... – moters balse skambėjo nuosprendis.

Senolė staiga atidarė duris ir puolė į koridorių.

Prie išėjimo jos laukė vyriško sudėjimo sanitarės.

Senolė pasidavė, nors sanitarės laukė iškrauti tvarstomosios medžiagos.

Raudonos piniginės savininkė griebė senutės ranką.

– Galiu paskambinti? Dukrai?

Senutė laukė atsiliepiant.

– Mama, ar gavai tu to jaunystės eliksyro? – apsidžiaugė skambučiu dukra.

– Eliksyro nebuvo, davė kamščius. Paėmiau ir tau...

Vyriško sudėjimo sanitarės išėjo krauti tvarstomosios medžiagos.

Už durų stovėjo greitoji mašina. ]]> Tue, 1 Sep 2026 13:55:05 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262954.html http://rasyk.lt/kuriniai/262954.html Garbanota mergina lipo į kalną prieš mane.
Mačiau tik jos garbanas, lankstų liemenį ir juodus batelius su dirželiu.
Ji lipo taip tingiai, erzinančiai ir elegantiškai – pagalvojau, kokia panaši į valgio ieškančią, įžūlią žuvėdrą.
Pirmą kartą, kai ji pažėrė rausvos skaldos ant mano baltų kelnių, tik nusipurčiau.
Antrą kartą rausvas smiltainis pabiro ant batų.
Gal ji pastebėjo mano gerąsias savybes ir bando užkalbinti?
Tarpinėje aikštelėje pamačiau jos veidą.
Gražus, dailus septyniasdešimtmetės veidas, nukreiptas į dangų.
Kavinėje pamačiau, kad ji nusiavė savo juodus batelius su dirželiu.
Parašiau raštelį ir įdėjau jai į batus.
Pakviečiau į pasimatymą po savaitės kavinėje, kalno papėdėje.
Kalno papėdėje, kavinėje, laukiau jos ateinant.
Abejojau, bet užsakiau jai kavą.
Prie mano stalelio prisėdo vyras su juoda kepure rankoje.
Septyniasdešimtmetis vyras žiūrėjo į mane ir neklausė, ar vieta užimta.
– Jūs laukiate? – atsargiai paklausė.
– Taip.
– Tai jūsų raštelis? – ištiesė mano raštelį.
– Taip.
– Ji neateis.
– O jūs kas?
– Aš jos vyras.
– Kodėl neateis?
– Ji mirė.
Vyras kilstelėjo kepurę ir išėjo.
Tas vyras nebuvo niekuo panašus į žmogžudį. ]]> Mon, 31 Aug 2026 21:30:42 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262947.html http://rasyk.lt/kuriniai/262947.html Olandas džiaugėsi, kad gali išlaikyti savo darbo įrankį: sumokėti mokesčius, važinėti techniškai tvarkinga mėlyna mašina.
Jis nešiojo skrybėlę ir lietpaltį vasarą ir žiemą.
Mašiną užvesdavo ir apsidžiaugdavo, tarsi motoras niekada iki tol nebūtų buvęs užvestas.
Šiaurinėje Olandijos dalyje pasistatė namus, iš kelionių vežėsi augalus ir pastatė akmeninį sodą su ispaniškais paparčiais, vokiškais kiparisais ir kalnų berželiais.
Pro vonios langą matėsi plonas, išsiskėtęs berželis, draskomas vėjo dieną ir naktį, žiemą ir vasarą.
Penkios vištos vėjyje dėjo kiaušinius. Mes sėdėjome prie rankų darbo melsvo stalo juodomis kojomis, be staltiesės. Olandas tepė sviestą ant gruzdintos duonos ir šypsojosi.
Pro langą matėsi vištų narvai ir vėjo draskomos plunksnos.
Kiaušiniai garavo ant stalo, apšviesti ryto spindulių.
Sužvengdavo kaimynų arklys, ir mes pradėdavome pusryčius.
Olandas žadėjo surasti man vertėją.
Sėdėjau erdviajame miegamajame. Ant stalo stovėjo keturi nelegaliai atsivežti degtinės buteliai. Lova buvo tokia šalta, kad šildanti paklodė veikdavo visą parą.
Net gulint po pusmetrio storio antklode, užmigti negalėjai, nes nuo šalčio barškėjo dantys.
– Šiandien važiuojam pas vertėją, – gudriai nusišypsojo Olandas ir patapšnojo per mano ranką, kuri siekė kiaušinių.
Olandas apsivyniojo kaklą šaliku. Mostelėjo trupinių vištoms, kurios gulėjo lizduose pašiauštomis plunksnomis.
Apsidžiaugė, kad mašina užsivedė, ir, kada išgirdome žvengiant kaimyno arklį, pajudėjome takeliu tarp dviejų gilių kanalų.
Olandas turėjo savo elektros propelerį, kurį nuomojo iš savivaldybės, ir kas rytą užsukdavo pažiūrėti, kiek vėjas prisuko elektros. Jis laimingas šypsojosi, kad elektros propeleris prigamino tiek elektros, kad užteko išvirti kiaušinius ir pašildyti lovą.
Miestelis, į kurį mes atvažiavome, buvo tvarkingas, plačia gatve.
Prie prekybos centro mūsų laukė baltai apsirengusi dvidešimt penkerių metų mergina.
Prasidėjo smulkus, merkiantis lietus.
Vertėja slėpė galvą po baltu kapišonu.
Raudoni vasariniai batukai plonu padu, netinkantys rudens darganai.
Olandas sėdo į mašiną ir paliko mus lietui lyjant.
Moters žvilgsnyje buvo kažkas kaunietiško: sveikas veido įdegis, gautas skinant agurkus lauke, akys, smalsiai krapštančios visas mano mintis iš pačios sielos gelmės. Alkanas, beveik laukinis šauksmas: padėkit.
Norėjau paklausti: „Kas atsitiko? “
– Tu kalbėk, kalbėk. Pasiilgau mūsų kalbos. Mokausi olandų mokykloje olandiškai kalbėti. Kaip aš noriu kalbėti lietuviškai! Ar galiu tau pasakoti lietuviškai?
– Žinoma.
– Mano vyras dviratininkas. Taikos žygyje dalyvavo. Dirbau savanore, taip ir susipažinom. Minsko viešbutyje miegojom tris paras. Sugrįžom į Kauną, spėjau pasiimti tik kelis rūbus...

Pasislėpėme nuo lietaus prekybos centre.
– Sakyk, ko tau nupirkti. Nori bananų?
– Noriu arbūzo, – pajuokavau, o ji nupirko.
Ji vedėsi mane į namus.
– Nieko nėra namuose, galėsim ramiai valgyti tavo mėgstamą arbūzą. Nekreipk dėmesio. Tu tikrai mėgsti arbūzus?
– Retai valgau.
– Galėsi pas mane valgyti kasdien, du kartus per dieną.
– Kada grįžta tavo vyras?
– Nekreipk dėmesio. Jis negrįžta. Iš darbo pašte jis važiuoja į dviračių treniruotę.
– Tai jis negrįžta?
– Jis mums netrukdys.
Liftas nedirbo. Lipome iki šešto aukšto.
Rūkėme virtuvėje.
– Negaliu į jį net pažiūrėti. Po to, kai pabėgau iš Kauno, mes gyvenom dviračiais. Važinėjau kartu. Matai, kokia aš sportiška? Nekreipk dėmesio. Mes butą nuomojame iš savivaldybės. Pigiai. Labai sunku gauti tokį butą.
Rūkėme balkone, kada sugrįžo jos vyras Dviratininkas.
Aukštas, sportiškas vyras netikėtai apkabino mane. Pajutau drabužių parduotuvės kvapą.
– Džiaugiuosi, kad tu sutikai pabūti ir pakalbėti su mano žmona lietuviškai. Jai labai reikia žmogaus, kalbančio lietuviškai. Jūs kalbėkit. Eisiu vakarieniauti.
Vyras persirengė. Pamojavo mums ranka ir šypsodamasis išėjo į miestą pietauti.
– Nekreipk dėmesio. Jis visada taip.
– Ką darysim? – bandžiau paslėpti savo nustebimą.
(Tęsinys) ]]> Sun, 30 Aug 2026 13:34:00 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262940.html http://rasyk.lt/kuriniai/262940.html Geltonos jachtos denyje išbarstytos jauno Žvejo nuotraukos, vandenyje plaukia rašalu sulieti ir suplėšyti popieriaus lapai. Barzdotas jauno Žvejo veidas išraižytas raudonais grumtynių randais. Žvejo guminė prijuostė ištepta raudonais lūpų dažais. Mėlynos kelnės su petnešomis perplėštos.
Gyva tik raudona vilnonė kepurė. Burna jaunuoliui užklijuota juoda lipnia juosta.
Rankos surištos šlapio, tankaus tinklo galais.
Aplink – restoraninėmis pozomis lengvuose plastikiniuose krėsluose išsidrėbusios dvi senos, riebios, klasikinės Auksinės Žuvys.
Vėjas kedena Auksinių Žuvelių paskutinius žvynus, likusius po grumtynių su kaimiškai stipriu laimės kūdikiu, kuriam per klaidą nusišypsojo sėkmė.
Žuvis Sidabriniai Dantys jau kurį laiką bandė įžiebti ugnį, bet nesisekė.
Grumtynių su Žveju metu jos lūpos ištino. Ištinusiose lūpose matėsi žmogaus dantų žymės.
Cigaretė nesilaikė.
– Reikia jį išdarinėti, nes pietinis greitai liausis, o jį pakeitęs pietrytinis neš kvapą į Nidą, – Sidabriniai Dantys atsisuko į Žveją.
– Neskubėk, – atsistojo Žuvis Auksiniai Akiniai. – Gal vėjas dar nepasikeis.
– Klausyk, gal tu išpildyk mano tris norus? – linkčiojo Žuvis Sidabriniai Dantys.
– O gal mano tris norus? – pamėgdžiojo Žuvis Auksiniai Akiniai.
– Gera žinia, kad vėjas iš pietvakarių, – Sidabriniai Dantys išsižiojo ir gaudė orą.
– Vėjas rims, – lingavo galvą Žuvis Auksiniai Akiniai.
– Skaudu, kai vėjas iš pietvakarių ir šiltėja, – cigaretė Sidabriniuose Dantyse užsidegė, ir vėjas nunešė į jūrą debesį dūmų.
– Tu paklausk pietvakarių vėjo, ką plukdo į geresnį gyvenimą debesys, – Žuvis Auksiniai Akiniai užsimerkė.
Žuvims reikėjo vandens. Jos žiopčiojo, nes trūko oro.
– Išretino mus ne lietus, mus išretino vėjas, – silpnu balsu kalbėjo Žuvis Sidabriniai Dantys.
Žvejas išsilaisvino iš nemokšiškai surištų virvių ir sviedė tinklo likučius į jūrą.
Nusiplėšė juodą juostą nuo veido.
Griebė Sidabrinius Dantis į glėbį ir ėmė stumti link borto.
Iš vakaro rūko pasirodė Gamtos apsauga.
Ryškiu prožektoriumi išgriebė Žvejo jachtą.
Pavargęs kovoti su didžiulėmis Auksinėmis Žuvimis, Žvejas laukė inspektoriaus.
Inspektorius apžiūrėjo Žuvų akis, patikrino pulsą ir atsisuko į Žveją.
– Klausyk, o kaip tu jas pagauni?
– Rašau laiškus.
– O ką tu joms rašai?
– Kad išpildysiu visus jų norus.
Žvejas, padedamas Inspektoriaus, nuleido Auksines Žuveles į marias.
Kai jis plaukė namo, įmetė naują laišką į tamsų vandenį.
Vėjas nešė lietų. ]]> Sat, 29 Aug 2026 22:59:44 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262937.html http://rasyk.lt/kuriniai/262937.html Eglė sagstėsi marškinių apykaklę.
Jos nosis paraudo. Kiekviena moteris turi savo mylimą organą. Eglės smulkiame veide nosis visada parausdavo, vos ji įsimylėdavo.
Nosis – tas rausvas, užriestas, skulptūriškai dailus meilės termometras – puošė jos veidą.
Net įsimylėjus knygos herojų nosis tapdavo rausva, o akys – ašarotos.
Skaitė ji labai daug, beveik visas knygas, kurias gaudavo.
Ji ką tik perskaitė romaną. Stebuklingai paraudo daili nosis – ji mylėjo knygų gyvenimą.
Akys ašarojo. Mergina mokėjo gyventi papildomą gyvenimą.
Bėgo šleivodama retų gatvės žibintų šviesoje į pasimatymą.
Akys žibėjo smarkiau nei gatvės žibintai.
Sustojo ties suolu – prisiminė, kaip sėdėjo, kaip stipriai buvo apsikabinusi.
Ji įkvėpė oro – užuodė praėjusio šeštadienio savo kvepalus.
Atsistojo plačiai ir įžūliai užsirūkė.
Eglė turėjo nepaprastą savybę: visur girdėti džiazą.
Išgirdusi gitarą, jos nosis parausdavo ir ji traukdavo cigaretę po cigaretės.
Siūbuodama į taktą ji man priminė šokančią amerikietę iš nespalvotų kino kronikų.
Eglė gimė Amerikoje, neturtingų tarybinių diplomatų šeimoje.
Pragyveno Amerikoje keturiolika metų.
Sugrįžo su tėvais iš Vašingtono į tarybinę vidurinę.
Mūsų pasimatymų metu paliesdavau jos koją, aptemptą džinsų šilumos, pajusdavau amerikietiškos svajonės stebuklą.
Jos vyras – barzdotas, brandus medžiotojas, profesionaliai laikantis medžioklinį šautuvą.
Eglė parodė jo nuotrauką. Tikrai, jis nuotraukoje laikė šautuvą profesionaliai.
Šiurpas nukratė pagalvojus apie susitikimą kur nors prieblandoje, traškant po kojomis lapams – niekur iki tol nemačiau taip profesionaliai su šautuvu besielgiančio vyro.
Eglė dėliojo kreivas kojas dviem žingsniais priekyje, ir man gerai matėsi džinsų etiketė.
Mergina nepasakė, kur ji mane vedė.
Rudens vakaro prietemoje aš pažinau kapinių tvorą.
Prie vartelių moteris baltu lietpalčiu dar laikė paskutinę puokštę iš keturių žiedų.
Moteris apsidžiaugė, kai Eglė ištiesė jai pinigus.
Sugrubusiomis rankomis ji vos pataikė pinigus į mažą rudą piniginę.
Kapuose visada čeža nukritę lapai, ypač prietemoje.
Neiškenčiau tos slegiančios tylos.
– Kur mes einam? – paklausiau.
– Mes jau atėjom... – Eglė atsisuko į kapą kairėje, paslėptą liepų šakų.
Priėjome. Moteris padėjo gėles.
Tik dabar įsižiūrėjau į paminklo siluetą: tai buvo žmogaus dydžio figūra su medžiokliniu šautuvu.
Kaip jis laikė šautuvą – supratau, kokį kapą mes aplankėme.
– Pasimelskim, – nusišypsojo Eglė, ir pamačiau, kaip rausta jos nosis.
– Už ką? – paklausiau.
– Už tai, kad tavęs nebenušaus... – šyptelėjo moteris.
Nedrąsiai apėjau paminklą. Medžiotojo skulptūra buvo be barzdos.
– Kur jo barzda? – paklausiau.
Pagalvojau, kad man ne vieta kapuose stovėti šalia jos ginkluoto vyro, ką tik nusiskutusio barzdą.
Bėgau lyg kapinių vagis. Dar spėjau į išvažiuojantį autobusą. ]]> Fri, 28 Aug 2026 17:09:58 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262927.html http://rasyk.lt/kuriniai/262927.html Pabradės miške kvepėjo stirnomis ir briedžiais.
Siuvėjas jau nuo vieškelio pastebėjo du rimtai sėdinčius ir geriančius Baravykus.
Kaip tik saulė tekėjo, ir Baravykų akys sublizgėjo gimstančioje šviesoje.
Siuvėjas prisėdo šalia geriančių ir klausėsi, ką tie kalba.
Baravykas sako Baravykui:
– Nuskriaudė mus gamta – nuogus į mišką paleido.
– Jeigu ne samanos, mes gyventume palaidą gyvenimą.
– Aš negyvensiu – supūsiu iš karto.
– O aš... O aš...
Siuvėjas atsisuko į verkiančius Baravykus.
– Esu europinio lygio siuvėjas.
– Tu moki siūti rūbus?
– Matykit, kaip pasisekė Siuvėjui...
– Esu neturtingas siuvėjas. Man reikia pinigų, ir tada pasiūsiu jums rūbus.
Baravykai susižvalgė. Siuvėjas neatrodė patikimas žmogus.
– Mes duosime tau pinigų.
– Norime po mėlyną liemenę su sidabro grandinėmis. Mes, jauni Baravykai, parašėme projektą ir gausime Europos pinigų, – sumirksėjo Baravykas gudriomis akutėmis.
– Siuvėjau, nori gauti stipendiją? – užtikrintu, geležiniu balsu paklausė kitas Baravykas.
– Noriu, – Siuvėjo balse skambėjo abejonė.
– Gausi.
– Esu europinis Siuvėjas. Bet nepriklausau pažangiųjų grupei.
– Reikia pasirašyti popierius... Būsi ką tik išdygusių Baravykų grupėje.
Siuvėjas buvo verčiamas pasirašyti ištiestuose popieriuose: „... rūbai grybams, neapdovanotiems talentais būti atviriems... vedžiojimas už nosies visokias ten madingai..., aprengtas voveruškas, kelmučių partijos kėlimas ant kelmų, europiniai juodi kostiumai. “
Krauju pasirašė.
Siuvėjas tikėjosi praturtėti – todėl pasirašė viską.
Eidamas į Pabradės geležinkelio stotį, jis paklausė krepšyje gulinčių Baravykų:
– O jūs girti?
– Taip. Mes pasigėrėme saulėlydžiu.
Traukinyje Siuvėjas pasijuto turtingas ir, miegodamas ant kieto suolo, siuvo mėlynas liemenes Baravykams. ]]> Wed, 26 Aug 2026 15:07:36 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262909.html http://rasyk.lt/kuriniai/262909.html Mačiau, kaip ji žiūrėjo į mano mašinos ratus, į priekinį stiklą.
Jos mėlynose akyse atsispindėjo gerumas.
Nosis virpėjo, gaudė pinigų kvapą, o kūnas buvo pasiruošęs šuoliui, smūgiui, judesiui.
Naktis.
Mylimosios nagai nulakuoti taip lygiai, kad mėnulio šviesa atsispindėjo kiekviename nagų milimetre.
Vakaro tamsoje mano ranka sudėjo pinigus į mėlyną voką.
Juos gavau kasoje, pasirašiau ir įvykdžiau tai, ką buvome vienas kitam prisiekę.
Vardan šeimos pinigus laikyti mėlyname voke nuo aviabilietų.
Miegojau lovoje prieš lentyną, kurioje gulėjo mėlynas vokas.
Ar tie blizgantys nagai mane pažadino, ar slaptos, gudrios minties energija, sklindanti iš moters galvos?
Ryte pinigų nebuvo.
Kaip nujaučiau.
Perskaičiavau tris kartus. Sudrėkinu pirštus – perskaičiuoju. Sudrėkinu – perskaičiuoju.
Trečdalio nėra.
Moteris vaikščiojo pasunkėjusi, lėtai dėliodama kojas.
Akis atsargiai nuleidusi, net nebandė atvirai pažvelgti man į veidą.
Ji nežinojo, kad tuoj bus pagauta už rankos.
Nejautė, kad jos dienos suskaičiuotos – ji vaikščiojo stiklu.
Pinigai atsirado kitą dieną.
Staiga.
Pluoštas pinigų mėlyname voke nuo aviabilietų.
Atsidusau ir atsipalaidavau nuo įtampos.
Klaida.
Mano budrumas užmigo.
Po tokios įtampos galėjo užmigti sąžiningo žmogaus sąžinė.
Kelias dienas nevarčiau mėlyno voko – naiviai patikėjau pasauliu, žmonėmis.
Kai ramiai paėmiau į rankas voką, pinigų nebuvo.
Iškėliau voką virš galvos ir sušukau:
– Mes – bankrotas!
Mylimoji parodė į valgiais nukrautą stalą: agurkai, kiauliena, vištiena.
Didelės, sočios porcijos.
Norėjau paklausti: o kur kiti pinigai?
Ji pjaustė kiaulieną, o ant jos rankos žaižaravo auksinis žiedas su briliantu.
Akimirksniu pradingo noras klausti, kur dingo mūsų pinigai.
Pinigai niekur nedingo: aš buvau sotus, o ji turtinga.
Dienos šviesoje spindėjo moteriški nagai. ]]> Sun, 23 Aug 2026 13:35:02 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262873.html http://rasyk.lt/kuriniai/262873.html Genuševičius dairėsi, kur nusukti nuo kelio ir sustoti, praleisti, kaip jis pagalvojo, juos persekiojančią mašiną.
Judėjo lengvai, tarsi vežtų svarbų žmogų.
Tas nepaprastai svarbus žmogus vardu Vilė nenustojo pasakoti apie savo šeimą.
Genuševičiui jos pasakojimas sukėlė draugišką šypseną. Jis dažnai girdėdavo moteris pasakojančias apie šeimos gyvenimą.
Linksmas jos draugas, pagyvenęs verslininkas, juodosios buhalterijos buhalteris, juodu mersedesu, ėjo su Vile įsikibęs į parankę, o vyras su pirkiniais išlindo iš parduotuvės tiesiog prieš akis...
Senas draugas kilstelėjo ranką, bet Vilė, laikydamasi padorumo, pristatė savo „bendradarbį“.
Solidus draugas pajuokavo:
– Mano profesija – sargas.
Vyras jam nepaspaudė rankos, kaip to reikalavo padorumas, nes jis nešė du maišus vakarienės.
Jis vėliau paklausė:
– Čia gi banditas. Jis negali būti tavo bendradarbis.
Vilė atsakė:
– Pinigai nekvepia.
Tai sukėlė dar vieną nuoširdžią juoko bangą.
Už puikų pasakojimą Genuševičius palietė jos geltonas kasas.
Sniegas leidosi aplink automobilį tarsi krištolo lašai.
Jausminga mėnulio šviesa tarsi nešė į baltą mišką.
Genuševičius pasuko į šalutinį kelią, į tankmę.
Vilė ėmė rengtis.
Greitai ji sėdėjo su degančia cigarete.
Genuševičius spėjo nusirengti ir netikėtai pakibo ant vairo.
Juos, sėdinčius mašinoje, apšvietė automobilis ir sustojo tiesiog už nugaros.
Vyras vos sugraibė raktelius, ir mašina pajudėjo į priekį.
Kiek pavažiavus, kelias šakojosi į du kelius.
Vairuotojas pasuko ten, kur, jam pasirodė, bus geriau apsisukti.
Jį sekusi mašina šviesomis perspėjo:
– Nesuk. Tai mano kelias, kvailį. Tu ne namie.
Genuševičiui nieko neliko, tik grįžti atgal ir pasukti ten, kur jo laukė gūdi tamsa.
Jie apsikabino ir pradėjo juoktis. Juokėsi ilgai. Nuotaika buvo gera.
– Koks gražus sniegas. Man primena Adrijos jūros bangų keteras. Tu žinai...
Į mašinos langą pabeldė.
Tamsoje nesimatė, kas galėjo pabelsti.
Genuševičius griebėsi raktelio. Mašina kelis kartus skausmingai suvaitojo, bet užsivedė.
– Dieve mano, ten Albinas... – Vilė ėmė mosuoti rankomis, temptis ant savęs drabužius.
– Kas tas Albinas? – nervingai, piktai paklausė Genuševičius.
– Spausk, kiek gali, o tai sužinosi, kas tas Albinas...
– Niekur nevažiuosiu, kol nepasakysi.
– Vyras mano, brangusis. Vyras, kas gi daugiau...
Priekyje šmėkštelėjo sniege paskendusi miško aikštelė.
Vilė degėsi cigaretę.
Mašina apsisuko, ir jie pamatė skubantį mašinos link vyrą, einantį apšviestu keliu.
– Kur dabar? Čia tik vienas išvažiavimas...
– Sustok. Aš išlipsiu.
– Važiuojam.
Albinas bėgo priekyje, apšviestomis vėžėmis, niekur nepasukdamas. Nesiruošė praleisti mūsų mašinos.
Sustojo.
Užgesino žibintus, kad pokalbis vyktų padorioje tamsoje. “
– Klausyk, matau, tu irgi su mergina. Noriu pasiūlyti bizniuką... Keičiam merginas. Aš primokėsiu tau. Gerai primokėsiu.
Genuševičius sutriko.
Žvilgtelėjo į Vilę, nors ji sėdėjo šalia, jos veido nesimatė.
Tada pajuto, kaip moteris sugriebė jo ranką ir paspaudė.
Tai buvo ženklas – sutik, pritark, geras biznis.
O gal tai buvo ženklas – važiuojam ir spjauk į tą biznierių?
– Imk, – Albinas ištiesė pluoštą pinigų.
Genuševičius suprato: jeigu jis uždegs šviesą, Vilė bus iš karto atpažinta...
Jis intuityviai mintyse pasvėrė pluoštą pinigų ir suprato, kad tokiai sumai jis neturi kaip prieštarauti.
– Gerai, – pasakė jis. – Jeigu dar pridėsi šimtinę...
– Atleisk, norėjau sutaupyti...
Jis ištiesė dar vieną popierinį banknotą.
– Lipk, – atsisuko į Vilę Genuševičius.
Jis tikėjosi isteriško priekaišto, lengvų kumštelių, ilgo daužymo, nagų ant veido, o pajuto stiprų rankos paspaudimą.
Vilė išlipo ant sniego.
Albinas pasitraukė.
Automobilis pajudėjo.
Veidrodėlyje jis sekė apšviestą porą, kuri stovėjo viena prieš kitą.
Genuševičius spaudė, kiek mašina veža.
Vakare jis atsivertė „Tris muškietininkus“.
Tada supypsėjo žinutė:
„Negalvok vienas išleisti pinigų. Dalinsimės. “ ]]> Wed, 19 Aug 2026 19:06:49 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262842.html http://rasyk.lt/kuriniai/262842.html Sanatorijos gydytojai susirinkdavo pasižiūrėti, kai ligonis Genuševičius, su malonumu gulėdamas purve lengvai prasitesia savo beprasmį gyvenimą mažiausiai dešimčiai metų. Jis jausdavosi toks reikšmingas lyg mergina, palietusi šaltieną ant šventinio stalo.

Gulėti taip begėdiškai baltai iki pagurklių panirus juodoje vonioje buvo laimė. Vyras jau keletą sekmadienių negėrė, nerūkė. Pajuto nepaprastą norą atlikti didvyrišką poelgį ir, galbūt, prasmingai numirti. Genuševičius žinojo, iš kurios pelkės tą purvą siurbia, ir užsimerkęs girdėdavo senovės lietuvių žingsnius, atskirdavo iškart besivejančių kryžiuočių batų terškėjimą. Tai leidavo įsklausyti į senovės moterų šauksmus ir melodingą vyrų dejavimą. Matė šansą.

Kitos procedūros metu jis sekė kryžiuotį, besivejantį lietuvišką kunigaikštytę, ir iškėlęs ranką, sustabdė kalaviją ties moters galva... Kunigaikštytė parašė kažkokį adresą ant prabangaus popieriaus ir pasakė: „Visada rasi mane. “ Ji atsuko veidą, kaip tik tuometu poilsio namų sanitarė Počkutė skubiai griebė už iškeltos ranką riešo ir ištraukė vyrą iš  purvo vonios.
Per tą šurmulį, deja, nepamatė kunigaikštytės veido.
O jeigu ji tokia negraži, kad gelbėti nereikia?
Kodėl jam neleido sėdėti ramiai purve ir stebėti moters veidą?

Genuševičius bandė vėl užsimerkti, bet pastebėjo, jog vos tik sanitarė nuplauna purvą – išnyksta ir kunigaikščiai, ir kryžiuočiai... Vyras spėjo įsikišti raštelį su adresu į užpakalinę kišenę. Dabar jis skubėjo į purvą ir bijojo, kad jeigu moteris pasirodys – jis gali jos nepažinti. Jautė vyrišką nerimą dėl nepažįstamos moters likimo. Kas žino, gal kryžiuotis, kol jis valgė valgykloje, reabilitavosi, rūkė parkelyje ant pilko suolo –įvyko nepataisomas įvykis, ir dabar jo laukė nuskriausta svetimšalio mergina.

Genuševičius metė šalin didžiulę nuorūką ir nutrepsėjo vonių link.
Vyro akys skausmingai išsiplėtė, rankos tapo baltos, o barzda ėmė rausti nuo pat šaknų.
Vonioje, kurioje am pasivaideno kunigaikštytę ir gyvuliško išvaizdos kryžiuotis, – kaip tyčia – buvo užimta.
Plūduriavo raudonas miręs veidas su akiniais.

Genuševičius sėdėjo ant medinio suolelio ir laukė, kol moteris pasikels iš purvo.
Išlipusi iš vonios moteris su akiniais, purvu išteptu veidu...
Patalpoje grojo džiazą, ir matėsi – moteris šoko.
Ji nejudėjo, bet jos akys sukosi, šokinėjo ir merkėsi iš malonumo.
Genuševičiaus galvoje pasirodė prašančios pagalbos kunigaikštytės akys.

Šoko į vonią.
Skubėdamas jis nespėjo nusimauti nei kelnių, nei marškinių. Visuose drabužiuose buvo kišenės, todėl Genuševičius mintimis bandė prisiminti daiktus, kuriuos panardino į purvą.
„Pinigai, skirti išpirkti moterį iš kryžiuočio rankų. Pasiskolinti iš kaimynės. Kortelės su kriptovaliutos pavyzdžiais, nuomininko dovana, jeigu kryžiuotis užsispirs. Dešra ir duona – produktai, kuriuos jis išmainys. Genuševičiau, – kreipėsi jis į save, – išpirksi pinigais, ar tai garbinga? Už pinigus visi moka, o tu išgelbėk be pinigų. Nuvertinsi poelgį. Prarasi šansą ir beprasmiškai kankinsiesi dar dešimt metų. Prarasta. O gal... “

– Sesute, ištraukite mane, – pasigirdo seno, nuskriausto žmogaus balsas.
– Ei... Ar yra kas nors? Man bloga.
Niekas neatsiliepė. Purvo vonių sekcijoje ne gyvos dvasios.
Genuševičius nėrė gilyn, ištiesė prieš save rankas.
Vyras purve ieškojo seno balso... Kažkas įsikibo jam į pirštą. Dantys aštriai susmigo į rodomąjį. Išsivaduoti darėsi skausminga.
„Kryžiuotis. “
Kando, draskė. Jis apčiuopė savo kišenėje pinigus ir ištiesė šimtinę.
Kryžiuotis įkando į mažąjį pirštelį, bet pinigų nepaėmė. Genuševičius pasirausė šlapioje kišenėje ir apčiuopė dešrą ir duoną.
Kryžiuotis griebė maistą ir paleido vyro pirštus.

Vyrui prieš akis pasirodė kunigaikštytė. Senutė kunigaikštytė.
Genuševičius buvo matęs grožio konkursus, bet ji nebuvo dalyvė.

Sanitarė Počkutė ir pečkurys Mėčka gėrė degtinę pagalbinėse patalpose.
Mėčkos švarko rankovė buvo skylėta.
Počkutė nesustodama kikeno. Nesustodama saikingai gėrė, už blogą valdžią, už tą namą pagiriom atvertą.
Paskui bučiavosi, nes Mėčka mėgo bučiuoti moterims ne tik rankas, bet ir lūpas. Mėčka ėjo toliau. Buvo sulaikytas už rankos tris kartus.

Tada pasigirdo Genuševičiaus riksmas iš purvo vonios.
Apimti aistros Počkutė ir Mėčka negirdėjo pirmo jo signalo.
Mėčka kaip pečkurys buvo labai gražus, garbanotas ir strazdanotas.
Počkutė vaikystėje nukrito nuo sūpynių ir prasikirto lūpą. Labai skaudėjo, bet gražus daktaras užsiuvo. Mėčka buvo panašus į daktarą iš vaikystės ligoninės – garbanotas ir strazdanotas.

Iš purvo vonių salės pasigirdo keistas garsas.
Senutė išleidq burbulą.
Visi skęstantys purve anksčiau vėliau išleidžia burbulą. Paskutinį.
Burbulas sprogsta paviršiuje.
Antrasis Genuševičiaus signalas buvo stiprus.
Počkutė išsilaisvino iš Mėčkos glėbio.

– Įkando, užmušiu! – šaukė Genuševičius, užsimojęs prieš juodą katiną.
Sanitarė šaukė senutę vardu, lyg ji būtų trumpam palikusi vonią.
Počkutė negalėjo viena kelti giliai paskendusios purve senutės.
Pasirodė raudonomis lūpomis Mėčka.
Visi išsimurgdė purve, susiplėšė kelnes, batus, „viengierkas“.

Genuševičius šoko ieškoti kriptovaliutos ir pinigų užpakalinėje kelnių kišenėje. Nerado. Iškniso visas kišenes.
Niekur nebuvo nei pinigų, nei kripto piniginės, kurioje buvo merginos, pasakiusios, kad myli jį tokį, koks jis yra, adresas.
Raštelio  nebuvo. Vyras neprisiminė  adreso.
Kad myli amžinai – prisiminė, o adreso – ne.

Genuševičius stovėjo visas purvinas ir neprisiminė to prakeikto adreso.
– Kad myli – juodai prisimenu, o adreso – nėra...

Počkutei pagailo Genuševičiaus, ir jau būtų pasiūliusi save, bet prisiminė, kad buvo įmerkta į purvą senolė.
Tik tada ji pamatė senutę sėdinčią koridoriuje su rašteliu rankoje:
„Būsiu pas Gediminą“
Senutė meiliai glaudė juodą purviną katiną. ]]> Mon, 17 Aug 2026 21:24:54 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262820.html http://rasyk.lt/kuriniai/262820.html Jis paklausė:
– Atleiskite, galiu prisėsti?
Greitai paaiškėjo jo tikslas:
– Esu nekilnojamo turto agentas. Per dvidešimt metų šiame darbe mačiau visko – ir ašarų dėl paveldėto namo, ir šampano dėl pirmojo buto. Perka žmonės turtą, bet ir parduoda. Oi, kaip parduoda.
– Deja, parduoti nieko neturiu, – nusijuokiau. – Nebent sklypas Ožkiniuose...
– Pati naujausia mano istorija susijusi su sklypu būtent Ožkiniuose.
Jis nusišypsojo, bet šypsena užtruko per ilgai – tarsi sakinys jam buvo pažįstamas, tarsi jis pats jį buvo ne kartą pasakęs sau, prieš pasakydamas garsiai.
– Kur Ožkiniuose?
– Šalia Kaltanėnų, posūkis į Ignaliną. Šito sandorio, tikriausiai, niekada nepamiršiu. Aš tik padėjau sudaryti sandorį. Likusią dalį sudėliojau vėliau, iš to, ką pasakojo kaimynai, policija ir viena moteris.
„Padėjau sudaryti sandorį“ – jis tai pasakė lygiai taip, kaip žmonės sako, kai nori, kad frazė nuskambėtų kukliau, negu yra iš tikrųjų.
Turto agentas atsegė sagą ant pilvo ir pasakojo:
– Sklypas geras – tas prie pat Žeimenos kranto, su savo šuliniu, seni kriaušių medžiai palei langus. Tomas, sklypo tikrasis savininkas, nenorėjo parduoti, bet vieną dieną susirado mane, o aš pardaviau greitai. Kaina maža, sklypas auksinis, o Tomas net nesiderėjo, skubėjo tarsi jam degtų žemė po kojomis.
Jis nutilo, žiūrėdamas į kavos puodelį, tarsi ten, garuose, matytų kažką, ko nesakė.
– Ar jums tada nepasirodė keista, kad jis taip skubėjo?
– Man daug kas per dvidešimt metų pasirodė keista, – atsakė jis, ir tai buvo vienintelis kartas per visą pokalbį, kai jo balsas prarado tą pardavėjo lengvumą. – Bet klausimų neuždaviau. Ne mano reikalas, iš kur žmogui slysta žemė po kojomis. Mano reikalas – kad parašai būtų vietoje.
– Pas notarę viskas užtruko neilgai: parašai, antspaudai, ir Tomas išėjo su vokeliu, kuriame visas jo naujas gyvenimas – suvestas į banko sąskaitą ir tuos kelis pluoštelius grynųjų, kurių jis, lyg kažką nujausdamas, paprašė „dėl visa pikto“.
„Dėl visa pikto“ – jis pakartojo šią frazę lėčiau, nei pasakojo likusią dalį, tarsi ji jam vėliau, po visko, įgavo naują, sunkesnę prasmę.
– Kaip vėliau paaiškėjo, iš notarės biuro jis nevažiavo tiesiai namo. Sustojo miške, neprivažiavęs namų. Pasuko keliuku per eglyną – tuo pačiu, kur prieš metus vaikščiojo su ištekėjusia mergina. Jums įdomus jos vardas?
– Man tai nieko nepasakys, jeigu ji ne iš Ožkinių...
– Jos vardas Virga. Jauna ištekėjusi mergina. Gaila, kad ištekėjusi, bet žavi. Žavesys atneša keistas istorijas.
Jis tai pasakė kaip žmogus, kuris merginą matė ne kartą – nebūtinai tą dieną, bet žinojo ją geriau, negu turėtų žinoti žmogus, kuris tik „sudėliojo istoriją iš to, ką pasakojo kaimynai“.

Mergina laukė. Pasirodžius Tomui blykstelėjo žiebtuvėlis ir Virga užsirūkė. Ji stovėjo tiksliai ten, kur nulūžęs beržas remiasi į kaimyninę pušį — vieta, kurią būtų sunku rasti, jei nežinotum, kad ji ten yra.
– Parduota, – pasakė Tomas. Balsas skambėjo lengvai, beveik linksmai.
Virga priėjo arčiau, bet ne per arti. Ji visada laikydavosi tokio atstumo — tarsi matuotų jį.
– Tai ką dabar? – paklausė ji. – Gyvensim kartu?
Tomas nusijuokė, atsegė portfelį ir ištraukė voką.
– Tai tik dalis pinigų, – tarė jis. – Ar galiu tave pakviesti į kelionę po pasaulį?
– Gali, – ji apkabino Tomą, bet žvilgsnis jos akimirkai nukrypo per jo petį — į krūmus, į tą pusę, kur medžiai retėja. – Reikės palaukti. Kol su Šarūnu išsiskirsiu — praeis metai, gal daugiau.
– Dabar mes tiesiog sėdam į lėktuvą, ir rytoj mes jau Indijoje. Nori į Indiją?
Virgai tada pasirodė keistas jo elgesys. Bet ji nesureagavo taip, kaip reaguoja žmogus, kurį tai tikrai nustebino. Ji tik giliau įkvėpė.
– Tu net nepaklausei, ar aš noriu bėgti, – pasakė ji.
– Žinoma. Tu nori su manim.
– Nenoriu bėgti.
– Tai aš tau nereikalingas?
– Aš laukiuosi.
– Meluoji.
– Lieku čia.
– Tau reikia pinigų?
– Nori pinigais atsipirkti?
Ji ištiesė ranką ir paėmė pluoštą, kurį jis laikė. Nesviedė iš karto — akimirką pasvėrė jį delne, tarsi tikrindama, ar tikrai tiek, kiek reikia. Tada sviedė jį tolyn, į krūmus, tiksliai į tą pusę, kur samanos švelniai įdubę, kur po sausu sluoksniu tamsėja drėgna žemė.
– Tu rimtai? – paklausė jis šaltai.
Virga ėjo neatsisukdama. Bet žingsnis jos nebuvo skubantis — lygus, tarsi jau žinotų, kiek laiko jai reikės nueiti iki tako.
Tomas apsidairė, keikdamasis po nosimi, jis nubrido į krūmus rinkti išsibarsčiusių pinigų. Vieni gulėjo ant samanų, kiti — įstrigę šakose ir tarp šaknų, tarsi kažkas juos ten sąmoningai būtų pastūmęs.
Jis pasilenkė, dar vienas žingsnis — ir žemė po koja netikėtai pasidavė.
Samana prasivėrė lyg žaizda, ir jis pajuto, kaip purvas apglėbia koją iki kelio.
– Po velnių... – sumurmėjo iš pradžių ramiai, tikėdamasis lengvai išsitraukti.
Bet klampynė įsikibo tvirtai.
– Virga! – sušuko jis. – Virga, grįžk!
Pakilo paukščiai, išgąsdinti garso. Šakų traškėjimas girdėjosi vis tolyn, kol išnyko — bet ne ta puse, kur, atrodė, turėjo eiti takas į sodybą. Ta puse, kur, jei kas atidžiau klausytųsi, žingsniai tiesiog... sustojo.
Krūmuose išniro Šarūnas — ne uždusęs, ne skubantis, tarsi būtų čia buvęs visą laiką. Jo batai buvo sausi. Nė vienos šlapios dėmės ant kelnių, nors jis, jei tikrai atbėgo iš tolo per pamiškę, turėjo bristi per rasotą žolę.
– Nu ir papuoliau, Šarai... Skęstu, kaip Dievą myliu, – iškvėpė Tomas. – Pamesk man kokį pagalį...
Šarūnas atsitūpė ant kranto per kokį metrą nuo skęstančio. Ne per arti, ne per toli — kaip žmogus, kuris jau žino, koks tas atstumas yra saugus.
– Ir po to, ką girdėjau... tu dar tikiesi mano pagalbos? – tarė jis lėtai, kiekvieną žodį ištardamas atskirai, tarsi sakinį būtų sakęs ne pirmą kartą.
– Šarai, aš rimtai... Ištrauk mane!
– Reikėjo galvoti, – pasakė Šarūnas, ir jo balse neliko nė lašo pykčio — tik kažkoks šaltas, lygus ramumas, koks būna žmogaus, kuris jau seniai apsisprendė, kaip viskas baigsis, ir dabar tik laukia, kol scenarijus pats save išpildys. – Man net įtarimo nebuvo, kada Virga kiek kartų ėjo į tavo pirtį, kad ji vis eidavo grybų, kada žinojo, kad tu atvažiuoji.
Sakinys nuskambėjo keistai — per tiksliai pasakytas žmogui, kuris tik ką „viską sužinojo“.
– Nejaučiu dugno, ištrauk, duok man į snukį...
Tomas nustojo judėti, nes pajuto, kad klampynė, vos jis pradeda judėti, ima traukti gilyn.
Šarūnas pakėlė nuo žemės pagalį, apžiūrėjo jį, tarsi svarstydamas — bet svarstymas truko lygiai tiek, kiek reikėjo, ir nė sekunde ilgiau — ir vėl padėjo šalia savęs. Per toli, kad Tomas galėtų pasiekti. Bet ne per toli, kad Tomas manytų, jog pagalba dar įmanoma.
– Šarai, prašau!
– Palauksiu, kol tu nedvėsi, – atsakė Šarūnas. – Ji sakė, kad laukiasi. Ar man pasigirdo?
– Pasigirdo.
– Taip meluodamas ir mirsi?
– Susitarsim. Atiduosiu tau visus pinigus.
– Už bobą? Ar už šituos grašius aš turėsiu tau vaiką užauginti?
Klausimas skambėjo kaip pasipiktinimas. Bet Šarūnas jo neišdavė nei balso drebėjimu, nei rankos judesiu — jis tiesiog laukė. Kantriai. Kaip žmogus, kuriam laikas dirba naudai.
– Greičiau... nebegaliu, kur tu eini? Palauk...
– Koks kodas?
– Ištrauk...
– Paskutinį kartą klausiu.
– ... ten guli kortelė. Kodas...
Kiek jėgos leido, Tomas šaukė pagalbos, tik garsas buvo duslus, ir kiekvienas šauksmas jį bejėgiškai gramzdino gilyn.
Purvas pasiekė Tomo krūtinę. Paskutinis, ką jis matė, buvo Šarūno veidas — ramus, žiūrintis į saulėlydį, tarsi laukiantis ne mirties, o tiesiog kada baigsis darbo diena.

Virga sutiko Šarūną prie sodybos vartų. Jis buvo vienas, rankos švarios, veidas toks pat ramus, kaip visada. Blykstelėjo žiebtuvėlis ir jie abu užsidegė cigaretes. Ji girdėjo šauksmą, bet vis tiek paklausė:
– Kur Tomas? – ištarė, nors viduje jau žinojo atsakymą.
– Išvažiavo, – atsakė Šarūnas, atidarydamas vartelius. – Kažkur toli. Sakė, į Indiją.
– Sakė į Indiją?  - jie ėmė nervingai kikenti.
– Virga, gal tu žinai jo kortelės kodą?
Ji nepaklausė „kodėl“. Nepaklausė „kur jis“. Tik pažvelgė Šarūnui į akis — ir tame žvilgsnyje nebuvo nei baimės, nei sielvarto. Buvo tik kažkas panašaus į sąskaitų suvedimą.
– Žinau, – tarė ji.
Ir nuėjo į vidų atnešti popieriaus lapelio, ant kurio, dar prieš savaitę, pati parašiusi keturis skaičius, buvo palikusi jį stalčiuje — tam atvejui, jei prireiktų.
– Kas gimė, berniukas ar mergaitė?
– Matau, ir jūs patikėjot...
Jis nusijuokė – bet tas juokas buvo trumpas
– O kaip Virga
– Gyvena kaip visi – laimingai.
Jauna mergina apsirengusi ilga suknele ėjo link prabangios mašinos, stovinčios šalia kavinės.
Jis pasakė tai taip pat lengvai, kaip apie tai jog  Tomas net nesiderėjo, nes „skubėjo tarsi jam degtų žemė po kojomis“. Dabar tai nuskambėjo kaip patogi tiesa papasakoti svetimam žmogui prie kavos staliuko.
Agentas nuskubėjo prie prabangios mašinos, kur  stovėjo jauna moteris.
Blykstelėjo žiebtuvėlis ir užsidegė cigaretę. ]]> Fri, 14 Aug 2026 14:19:21 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262797.html http://rasyk.lt/kuriniai/262797.html (Purvinas realizmas / Absurdo orgija)

Personažai:
ALEKAS – perkaitęs logistikos vergas. Cinikas, bando neužsilenkti iki pirmadienio.
TOMAS – jo kolega. Ramesnis, provokuojantis pizdukas.
BRIGADININKAS (Stepas) – pamišęs sistemos sarginis šuo, rėkiantis per visus galus.
PENSININKAS VICKA – gamyklos tarakonas, mikčiojantis metalo vagišius.
PASIKLYDĘS KLIENTAS – ofisinis asilas su kostiumu, ieškantis šviesos.
BLONDINĖ MĖLYNAIS PLAUKAIS – instagraminė tuštuma, ieškanti savo snukio atspindžio.
VARGONININKAS (Petras) – gamyklos kultūros namų/koplyčios muzikos pagonis, nuolat apsvaigęs nuo pigaus vyno.

(Veiksmas vyksta gamyklos užkababorio sandėlyje-rūkomajame. Aplink dulkėtos dėžės, sudegę laidai. Už sienos pjauna metalą. Alekas ir Tomas sėdi ant apverstų medinių dėžių. Alekas įnirtingai maigo tuščią alaus skardinę.)

TOMAS: Kaip jis praleido savo gyvenimą? Žinai apie ką aš.
ALEKAS: (Nusispjauna ant batų) Kaip, kaip... Krušosi su skaičiais, blet. Skaičiavo, kiek valandų kiti durniai turi atidirbti, kad sistema nesubyrėtų ir vadovai gautų premijas.
TOMAS: O ar jie nenori dirbti šiaip sau? Be jokių tavo supistų lentelių, be plano ir prievartos?

(Su trenksmu atsidaro geležinės durys. Įvirsta BRIGADININKAS STEPAS. Veidas violetinis, rankose purvinas grafikas.)

BRIGADININKAS: Ko čia sėdit, ubagai?! Darbo maža, nachui?! Alekai, kur tavo ketvirto ketvirčio ataskaita? Kodėl skaičiai pakibę velniop?! Jei iki penkių nebus sistemoje – visi savaitgalį rausit griovius prie serverinės be jokių viršvalandžių! Automatonai atsirado, blet, filosofijos būrelis, job tvai mat! (Išeidamas taip trenkia durimis, kad net nuo lubų pabyra tinkas).

ALEKAS: (Net nemirkteli, tęsia ramiai) Žmonės iš prigimties tinginiai, Tomai. Jie nori nepriklausyti sistemai. Nori nedirbti tiek daug. Jie visi nori būti kažkuo... bet kuo, tik ne automatonais.
TOMAS: Bet kuo jie tampa? Kaip jie iš tikrųjų praleidžia tuos savo supistus gyvenimus?
ALEKAS: Krušasi su plytomis, laidais, geležimi! O po to? Laka alų po darbo – tiksliai kaip mes dabar – kad nuplautų tą juodą prarajos jausmą krūtinėje.
TOMAS: Koyaanisqatsi... Sugriautas gyvenimas pusiausvyroje. Industrinė visuomenė. Kodėl, po velnių, negalima tiesiog mažiau dirbti?
ALEKAS: Per daug burnų, Tomai. Žemėje per daug gyventojų. Dabar jų neišmaitinsi arkliuku ir supistu mediniu plūgeliu. Globalus mechanizmas reikalauja šviežios mėsos.

(Iš šešėlio, už didelės transformatoriaus dėžės, pasigirsta krebždenimas. Išlenda PENSININKAS VICKA. Vilki tepaluotą chalatą, akys bėgioja kaip žiurkės, po pažasčia spaudžia blizgantį daiktą.)

VICKA: (Dairosi, stipriai mikčioja) Ch-ch-chebra... Al-al-aliuminis... Grynas, nachui. Š-š-šiltas dar, ką tik n-n-nupjoviau nuo naujo konvejerio. Geras kkkk-kk-kampuočiukas. Priduosiu – bus b-b-bambalis „Optima linijos“.
ALEKAS: Paslėpk tu jį, Vicka, už ventiliacijos, kol Stepas tau stuburo neperlaužė.
VICKA: A-a-atsargiai reikia... Sisteminiai n-n-nesupras. (Užkiša aliuminio kampuotį už senos ventiliacijos gembės). Va. T-t-tegu pastovi iki pamainos galo. (Nukiūtina tolyn, ieškodamas ką dar nuplėšti).
TOMAS: Tai bus karas?
ALEKAS: Bus. Arba krizė. Pirma ateis krizė, o po to – kraujas. Nors... krizė jau čia. Pažiūrėk aplinkui.

(Iš už kampo išnyra PASIKLYDĘS KLIENTAS. Kostiumas dulkėtas, kaklaraištis nusuktas po ausimi, rankose spaudžia odinį aplanką.)

KLIENTAS: Atsiprašau... Vyrai? Kur čia C korpuso priimamasis? Aš jau antrą valandą nerandu išėjimo. Čia visur koridoriai, vienodos durys ir tie patys skaičiai... Kur išėjimas iš šito pragaro?!
TOMAS: (Rodo pirštu į tamsą) Į kairę, iki galo, pro kompresorinę, tada tiesiai pro mirtį.
KLIENTAS: Pro ką?!
ALEKAS: Pro administraciją. Tas pats šūdas. Eik greičiau, kol brigadininkas nepagavo ir neįdarbino.
KLIENTAS: Jėzau Marija... (Nubėga gilyn į sandėlį).

(Staiga pro viršutines sandėlio groteles, kurios ribojasi su gamyklos koplytėle, pasigirsta šiurpus, pro šalį varomas vargonų akordas. Vargonininkas Petras mėgina groti „Sveika, Marija“, bet viskas skamba kaip laidotuvių maršas sunkiojo roko stiliumi.)

TOMAS: O tai, kad mes visi tapome automatonais – ne krizė? Net kunigai su zakristijonais turi savo supistą grafiką, kada kokią maldą atidirbti. Visi blet pagal planą.
ALEKAS: Ne visi. Kiti taip nesijaučia. Jie prisitaiko. O bažnyčia? Dar didesnis fabrikas.
TOMAS: Bet jiems vis tiek amžinai kažko trūksta. Dažniausiai bapkių. Todėl jie pasiryžę arti dar daugiau, ar ne?
ALEKAS: Ir paradoksas – tada jie jaučiasi dirbantys prasmingai. Nes siekia „tikslo“. Dangaus karalystės arba naujo „Mercedes“.
TOMAS: Vadinasi, mano vienintelis tikslas – mažiau dirbti šitą darbą, kad galėčiau daugiau dirbti kitą?
ALEKAS: Taip. Tik tiek.
TOMAS: Bet tada tu tiesiog būsi... kitoks automatonas.
ALEKAS: (Pakelia akis, žvilgsnis gyvesnis) Taip! Bet laimingesnis. Aš bent jau prabėgsiu ir sudegsiu pagal savo paties paskirtį, o ne būsiu malka kažkieno kito kūrykloje.
TOMAS: Kiek tau liko?

(Geležinės durys vėl atsidaro. Įeina BLONDINĖ MĖLYNAIS PLAUKAIS. Ji garsiai kramto gumą, spaudžia telefoną.)

BLONDINĖ: Ej, girdit. Čia pas jus niekur nėra veidrodžio? Man reikia blakstieną pasitaisyti. Visiškai nėra kuo savęs pamatyti šitam jūsų ubagyne. Tik pajuodę, riebalini langai.
ALEKAS: (Šaltai) Čia gamykla, panele. Veidrodžių nėra. Čia niekas nenori matyti savo supistų snukių.
BLONDINĖ: (Skambiai subliūkšta gumos burbulas) Nu fuj, kokie visi nušokę.

(Apsisuka, nueina link tos pusės, kur nuėjo klientas).
(Pasirodo du vyrai su ryškiomis rangovų liemenėmis, nešasi kopėčias. Jie praeina pro šalį, vienas iš jų pastebi Vickos paslėptą aliuminį. Žaibišku, chamišku judesiu rangovas įsimeta kampuotį į savo maišą ir jie ramiai nueina toliau. Po minutės iš kito šono atbėga uždusęs Vicka.)

VICKA: (Čežina rankomis aplink ventiliaciją, akys kvadratinės) Kkkk-kk-kur? Kur m-m-mano kkkk-kk-kampuočiukas?! N-n-nėra, nachui! Pradingo! P-p-pyp...
ALEKAS: Rangovai praėjo, Vicka. Pervogė. Čia aukštesnė ekosistemos grandis, blet. Tave patį tuoj nuneš į metalo laužą.
VICKA: V-v-vagys p-p-pederastai... N-n-nėra šventų d-d-dalykų šitoj gamykloj...

(Nusispjauna ir nueina verkšlendamas).
(Staiga viršuje pasigirsta baisus trenksmas. Girtas KLEBONAS su visa sutana garsiai išgriūva iš klausyklos tiesiai ant grindų, išversdamas šventinto vandens indą ir rėkdamas: „Anatema, blet, šėtonai! “. Nuo šito garso viršuje sėdintis VARGONININKAS PETRAS krūpteli ir netyčia apverčia ant vargonų klaviatūros plastikinį puodelį su pigia „Sangria“ bei lėkštę su riebia kilke ant batono. Vargonai pradeda pamišėliškai kaukti, klavišai sulimpa, girdisi baisus trumpas jungimas ir dūmų kvapas.)

ALEKAS: (Žiūri į lubas, iš kur rūksta dūmai) Va tau ir šventi reikalai... Hmmm... Bet vis tiek skubėti labai gal ir neverta. Gal reikia kasdien kažką mažo padaryti, o ne laukti galo.
TOMAS: Siūlau pasikasyti galvą.
ALEKAS: Galva man neniežti.
TOMAS: Gal tada tu – automatonas.
ALEKAS: O tu – balvonas.
TOMAS: O kaip tu praleidinėji savo gyvenimą?
ALEKAS: Aš jo nepraleidinėju.
TOMAS: O jis?
ALEKAS: Kas?
TOMAS: Gyvenimas.
ALEKAS: Kieno? Mano?
TOMAS: (Atsidūsta) Uuuufff.... Gal tau tikrai jau metas eiti...

(Vėl pasigirsta artėjantys žingsniai. BRIGADININKAS STEPAS iškiša galvą, visas suodinas nuo sudegusių vargonų dūmų.)

BRIGADININKAS: Dar sėdit, dalbajobai?! Alekai, tu tyčiojiesi iš manęs?! Kas ten per boba mėlynais plaukais prie konvejerio fotkinasi?! Kažkoks idiotas su kostiumu verkia prie tualetų, sako, kad neranda šviesos! Vicka laksto po teritoriją ir rėkia apie kažkokį blet kampuotį! O viršuje bažnytkaimis dega, klebonas girtas voliojasi vėmaluose, vargonai rūksta nuo supistos Sangrijos! Čia jūsų darbas?! Marš dirbt, kirvarpos, kol abiem kailio neišperšiau! (Dingsta, girdisi, kaip tolumoje rėkia: „Vicka, blet, patrauk rankas nuo altoriaus, ten ne varis! “).
ALEKAS: (Atsistoja, įnirtingai spira tuščią skardinę į sieną) Sakau, atsikabink, ir pats spausk iš čia, buratine! Kirvarpos nešertos bliauna tavo paties medinėje galvoje!
TOMAS: Na, ramiau, ramiau... Man rodos, tos kirvarpos tavo galvoje... Jos neturi ko graužti... Gal duok joms kramtomos gumos?
ALEKAS: Šūdo joms!
TOMAS: Nemanau, kad padės.
ALEKAS: (Nuleidžia rankas, pyktis staiga praeina, sėda atgal ant dėžės) Na, tiek to jau, gal tu teisus, gal pats sau nenoriu pripažinti. Prisigersiu šiandien iki komos, išplausiu smegenis ir pirmadienį pradėsiu vėl šviežias, pasiruošęs konvejeriui.
TOMAS: Manau, pripažinai, paviršutiniškai... Kam žudai savo pilkąsias ląsteles?
ALEKAS: Vis tiek anksčiau ar vėliau viskas baigsis, blet. Kam stengtis, kam kankintis?
TOMAS: Tu pats sau prieštaraujai prieš minutę... Įspūdis, kad apsikeitėme rolėmis. Ką, nusivylei, neturi žodžių?
ALEKAS: (Žiūri į jį tuščiomis akimis) Ir iš kur tokių kaip tu randasi!?
TOMAS: Be manęs neegzistuotumei.
ALEKAS: O gal tu be manęs?
TOMAS: Galiu tave sunaikinti.
ALEKAS: Žinok, ir aš tave. Ar tiki?
TOMAS: Galbūt. Tačiau – sudie visam. Ačiū, padėjai, atlikai savo funkciją. Dabar tavo pyktis dar bent kiek sušildys šitą šaltą erdvę. Liksi mano mintyse.

(Tomas atsistoja, perlipa per numestas šiukšles ir ramiai išeina į koridoriaus tamsą. Alekas lieka sėdėti vienas tamsiame sandėlyje. Už sienos kaukia sulipę vargonų klavišai, dunda gamykla ir tolumoje Stepas rėkia ant girto klebono.)
(Staiga kaukimas pasiekia piko dažnį. Per viršutines groteles pliūkšteli trumpo jungimo žiežirbų banga. Įvyksta baisus, duslus sudegusių vargonų sprogimas – BŪŪŪM! Per gamyklos sienas nueina vibracija, iš viršaus pradeda kristi suanglėję vargonų vamzdžiai, šventinti pelenai, apdegusios kilkės ir „Sangrijos“ likučiai.)
(Visiškas štilis. Gamyklos mašinos akimirkai užgęsta. Tamsoje girdisi tik po sprogimo nukritęs ir lėtai per grindis besiridenantis tuščias “Sangrija” butelis.)
Alekas sėdi visiškai nejudėdamas, suanglėjęs vargonų vamzdis nukrenta tiesiai jam prie kojų. Jis lėtai nuvalo pelenus nuo veido, pažiūri į tuščią vietą, kur ką tik sėdėjo Tomas, ir tyliai ištaria)

ALEKAS: ... Nu va, blet. Ir sudegė pagal paskirtį.

(Tamsa. Tolumoje suveikia priešgaisrinė sirena.)
(Alekas lieka sėdėti vienas tamsiame sandėlyje. Už sienos kaukia vargonai, nes nuo “Sangrijos” sulipę klavišai, dunda gamykla ir tolumoje Stepas rėkia ant girto klebono.)

]]> Sun, 2 Aug 2026 10:58:47 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262676.html http://rasyk.lt/kuriniai/262676.html - Gražiai šypsosi, kaip velnias.
Po gaisro koridoriaus, vonios ir kambarių sienos laupėsi baltais kalkių  trupiniais. Juodi dūmai prilipo prie baltų lubų. Negalima, vaikeli, liestis prie raukšlėtos trupančios sienos.
Kas vakarą mama šiaudų šluota krapštė baltus kalkių trupinius, plovė grindis mirkydama į juodą vandenį lininį skudurą.
Tėvas sėdėjo koja ant kojos ir skaitė tą patį puslapį jau šimtas pirmą kartą.
“ Dujininko vadovas” gulėjo dalinai aprūkusio veidrodžio stalčiuje.
Nuo gaisro pradžios praėjo du mėnesiai ir jis  paslaptingai nusišypsojo.
Pirmą kartą po gaisro užsirūkė ir išpūtė dūmus pro pravirą orlaidę.
Mama išgręžė skudurą ir pasakė:
- Gražiai šypsosi, kaip velnias, kaip duosiu su mazginiu
- Meistrą remontui radau.

Jau degė šviesa . Televizoriuje girdėjosi žinios.
Sesuo iš tvirto kartono gabalo karpė lėlę anglų kalbos pamokai. Jai šiandien plauti grindis. Susinervinusi ji nukirpo lėlės galvą. Tada nukirpo kojas ir rankas. Liko storas pilvas.
- Nori saldainių? – atsisuko į mane.
- Žiūrint kokių.
- “ Žąsų kojelių”
- Pati ir plauk.
- Šokoladinių turiu iš Rygos
- Parodyk
Sesuo ištraukė tris nutrintais popierėliais apvyniotus saldainius. Jie aptirpę, bet kvepia tikru šokoladu. Iš tolo pajutau laimikį. Tuos saldainius atvežė vos prieš mėnesį.
- Tik tiek?
- Nenori – nereikia.
- Duok penkis ir saują žąsų.
Nusisukau. Man patiko tokia šviesiaplaukė žinių diktorė. Žiūrėjau ir galvojau, kaip su ja einu šokti mokyklos šokiuose.
Man ant galvos pasipylė saldainių lietus. Ištiesiau rankas savo šviesiaplaukei diktorei..
- Ko sėdi? Greitai, girdi?
- Tik žinias…
- Tik varykis, a, girdž.
Mane išgelbėjo skambutis į duris.
Koridoriuje išgirdau Tėvo balsą.
- Labas vakaras, - atsidarė durys.
Tarpduryje pasirodė mažo ūgio, praplikęs vyras. Rausva, lengvai mėlstančia nosimi.. Arklio uodegos ilgio antakiais.  Vyro akys didelės ir raudonos. Vilkėjo  juodu kostiumu, kas mane pritrenkė: ant kaklo mazgu surištas  spindintis auksinis kaklaraištis.
Sesuo pašoko, paliko mane rinkti “ uždirbtus ”saldainius, išbėgo į miegamąjį.
Tėvas stovėjo ir šypsojosi.
- Boleslovai, tai kaip dažysi sienas? – paklausė Tėvas.
- Reikia pagalvoti..
Dažytojas apžiūrinėjo sesers paliktą sukarpytą lėlę.
Staiga jis pasikeitė. Susigraudino. Ėmė trinti smilkinį, krapštytis akis. Traukė nosinę..
- Kaip aš tave užjaučiu…Negaliu nepasakyti…Mano dukra irgi grįžo su dovana. Kiek aš jai sakiau? Kas dieną su motina vardinom visus pavojus…
Mažas žmogus traukė iš švarko nosines, valėsi ašaras. Verkė ilgai, kol Tėvas pasiūlė išgerti.
Dabar jo akys visiškai pavandenijo. Susilankstęs nosines jis atsisuko į Tėvą.
- Užjaučiu, seni, kaip aš tave suprantu.
- Tai kaip dažysim? – Tėvas kalbėjo dalykiškai.
- Kaip? . Tu žinai, kaip tau, padarysiu gražiai… papūsiu lapelius…turiu trafaretus…pamatysi, spalvos turiu, kaip miške gyvensi
- Boliau, mano dukra nieko  neparsinešė. Supranti?
- Galvoji aš verkčiau dėl tavo dukters? Aš dėl savo verkiau…, Dieve, mano kaip tau pasisekė, o man ne…
Durys užsidarė. Man buvo gaila to mažo žmogaus. Televizoriuje baigėsi žinios. Lėtai kramčiau šokoladinį saldainį. Atrodė, jis niekada nesibaigs. ]]> Sun, 26 Jul 2026 15:49:44 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262620.html http://rasyk.lt/kuriniai/262620.html Beržų žirgeliai drebėjo verksmingose, į šluotas ir vantas susipynusiose šakose.
Reti paukšteliai, siūbuodami ant plonesnių už asilo plauką šakelių, tuštinosi.
Uogautojų metas.
Rytas be kavos.
Pintinės po kaklu.
Liemenukų nevaržomos krūtinės.
Dočkutė pritūpė prie mėlynių krūmo.
– Sakyk... kodėl manęs niekas nemyli?
Mano Mylimoji pakėlė akis nuo dar vieno tuščiai nurinkto krūmo. Ilgai žiūrėjo į skausmo išlenktą Dočkutės nugarą.
– Kas valdo pinigus, tas valdo orkestrą. Taip man vaikystėje sakė motina. Stovėjome paplūdimyje. Ji parodė į laivą.
– Matai?
– Matau.
– Kiek ten gražių žmonių geria šampaną.
Patylėjo.
– O dabar apsidairyk.
Apsidairiau.
– Matai bent vieną gražų žmogų, geriantį šampaną?
Nemačiau.
– Štai ką reiškia pinigai.
Kur praeidavo Mylimoji, ten uogų neberas nei kita moteris, nei vietinis paukštis.
– O kam tiek uogų?
Tam, kad vakare susirinktų visa šeima. Kad pasėmę saują mėlynių maitintų vieni kitus iš delnų. Valgis vienija. Taip žmonės kuria savo turtą – po truputį kiekvienam ir visiems bendriems namams.
Ilga tyla.
– Aš niekada nieko nemylėjau. Nežinau, ką reiškia mylėti.
Mylimoji buvo įsikibusi į krūmą lyg į paskutinę šaką.
– O aš tekėjau už turtingo.
Dočkutė bandė nusišypsoti.
Pro jos mėlynas akis praslinko visas gyvenimas.
Jis vyko tik virtuvėje.
Ūžiant dujinei.
Čirškant aliejui keptuvėje.
Sunkiai krentant į šiukšlių dėžę gyvatiškai judrioms bulvių lupenoms.
Kartais ji ten ir miegodavo. Tiesiog ant stalo, sukryžiavusi rankas.
Įėjimas į miegamąjį prilygo sekmadienio ėjimui į bažnyčią.
Tik po šeštos.
Tik baltais drabužiais.
Tik kruopščiai sušukuotais plaukais.
Iki šiol ji prisiminė šiurkščią, sapnais kvepiančią pagalvės drobę.
Dieve... viską užmiršau...
Prisiminimas atėjo kartu su ašara.
Ji sutraiškė tris prisirpusias mėlynes.
Mėlynių sultys aptaškė veidą.
Kaip seniai tai buvo...
– Galiu tau padėti.
Mylimoji palietė jos petį.
– Pravesiu psichikos seansą. Nori?
Dočkutė tik palingavo galvą.
– Papasakok apie vaikystę. Ką prisimeni? Ar tėvai tave bausdavo?
Dočkutei dešimt.
Medžioklė.
Ji sėdi po aukšta pušimi. Tiesiai ant spyglių. Laukia tėvo.
Prieš akis driekiasi smilgomis ir sodria smaragdine žole apaugusi įkalnė.
Pirmiausia pasirodo stirnos galva.
Ruda.
Vos prasikalusiais ragais.
Didelėmis, išsigandusiomis akimis.
Ji kyla į kalvelę. Atsargiai. Lyg bijotų paliesti žemę.
Dar akimirka.
Ir dings beržyno šešėlyje.
Dočkutė atsisuka.
Tėvas taikosi.
Šūvis.
Stirna pašoka.
Sustoja.
Ne.
Ji vėl kabinasi į įkalnę.
Dar stipriau.
Iš po kanopų taškosi smėlis.
Atrodo, kulka jos nepasiekė.
Tėvas lėtai nuleidžia šautuvą.
Ilga tyla.
– Nieko neprisimenu, – tyliai pasako Dočkutė.
Abi moterys vėl renka uogas.
Dočkutė išsitraukia skardinę.
Geria.
Karšta.
Kažkur beržyne trakšteli šaka.
Nė viena nepakelia akių. ]]> Tue, 21 Jul 2026 10:51:30 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262585.html http://rasyk.lt/kuriniai/262585.html Vos už dešimties metrų nuo sunkių bažnyčios durų stovėjo mediniai kultūros namai.
Muzikos ritmu lingavo prožektorių šviesos. Šeštadienio šokiai kaitino aistras.
– Įgaliotinis kur? – blaškėsi suplėšytais marškiniais, iš tolo mėšlu dvokiantis Storalūpis Dzimidas.
– Medžioklėj, – pasigirdo užkimęs balsas iš krūmų.
Pro atlapas duris sklido muzika.
– Daktaro nematei?
– Kam tau? Eik per gatvę į ligoninę.
– Kur daktaras? Rokuok... nėra?
– Žiūrėk, tau kraujas bėga! – aiktelėjo mergina ir nėrė į kultūros namus.
Dvi draugės stovėjo atsirėmusios į langą. Išsirinkau tą, kuri atrodė lyg ką tik iš drabužių parduotuvės persirengimo kabinos išėjusi.
Ji šypsojosi, bet nebuvo girta. Nenutilo net tada, kai ją apkabinau.
Antroji vos laikėsi ant tiesių, gražių kojų. Dar bandė išsilaikyti, bet stipriai užsimerkusi nuslinko ant grindų.
Muzika nutilo.
Šurmulys.
Aplink zujo odekolonu kvepiantys kūnai.
Pakėlėme nuo grindų merginos draugę. Ji buvo sunki, išbalusi lyg sklidina stiklinė degtinės.
Staiga – mėšlo kvapas.
Storalūpis Dzimidas.
Šalia jo – žvejo kostiumėliu pasipuošęs dvyliktokas.
– Šitas? – tvoskė degtinės kvapas iš Dzimido burnos.
– Šitas. Va mano merga, o jis norėjo su ja išeiti.
– Ką tu čia šneki, piemenėli? – sušuko mergina.
Buvo per vėlu.
Dzimidas iš visos jėgos tvojo man per galvą.
Pajutau, kad burnoje nebėra nė vieno danties. Vėliau keletą radau.
Dilgčiojo atviras nuskilusio danties nervas.
Mergina paėmė mane už rankos ir ištempė pro duris.
– Kur mane tempi?
– Pas įgaliotinį.
– Noriu jam dėti... Palauk...
Jau buvome įgaliotinio kieme.
Iš juodo karinio sunkvežimio iššoko kresnas vyras su medžiotojo megztiniu, numargintu briedžiais.
– Kur jis? Šokiuose?
Įgaliotinis rankose laikė medžioklinį šautuvą.
Einant kultūros namų link praeiviai šokinėjo į krūmus. Girti žmonės išsigando šautuvo.
Pajutęs įgaliotinio rankose ginklą, Dzimidas nebesipriešino.
Vedamas į daboklę jis sustojo.
– Tu žinai, kas mano tėvas? – su viltimi paklausė.
– Gali paskambinti, – ramiu medžiotojo balsu atsakė įgaliotinis.
Jis mirktelėjo man.
– Dėk jam kiek gali. Kitos progos nebus.
Trenkiau iš visų jėgų.
Dzimidas nesipriešino. Tik užsidengė galvą rankomis.
Mergina nežiūrėjo, kaip blaškėsi basas, kruvinomis kojomis žmogus, kuris dar prieš kelias minutes atrodė visagalis.
Kitą dieną įgaliotinis paskambino.
– Atvažiuok. Jo tėvas nori pasikalbėti.
Važiavau nieko negalvodamas.
Kieme sukiojosi pusgirčiai miško darbininkai, blizgindami baltus dantis.
Jie laukė manęs.
Įgaliotinis stovėjo su šautuvu.
Dzimido tėvas buvo garbaus žmogaus laikysenos. Kostiumas blizgėjo metalinėmis sagomis.
Jokio ginklo jis neturėjo.
– Kiek nori?
– Siūlykite. Nieko neparduodu.
– Penkių užteks?
– Paliekate man galimybę pasiskųsti.
– Dešimt.
Sutarėme, kad po savaitės atvažiuosiu pinigų pasiimti čia pat, pas įgaliotinį.
Šeštadienį lijo.
Važiavome JAWA motociklu.
Įgaliotinio kieme buvo tylu.
Jis miegojo prie stalo.
Durys atidarytos.
Šautuvas prie kojos.
Nuo stalo nukritęs degtinės butelis buvo sudužęs.
Tuščias.
Įgaliotinis net nesujudėjo.
Dzimidas atsirado netikėtai.
Draugas, atvežęs mane, išėjo užvesti motociklo.
Dzimidas stovėjo blaivus, susirūpinęs.
Pinigus skaičiavo atidžiai, vis paspjaudydamas pirštų galiukus.
Įgaliotiniui pinigus įgrūdau į švarko kišenę.
Rankos neištiesiau.
Mergina, dėl kurios vyko muštynės, stovėjo už Dzimido nugaros.
Išbėgau.
Mes rovėme iš kiemo.
Mergina rodė mums didelį, raudonu laku nudažytą vidurinį pirštą. ]]> Sat, 18 Jul 2026 19:05:43 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262569.html http://rasyk.lt/kuriniai/262569.html Vieną rytą mokytoja nuėjo Vlado link. Sustojo lyg pamiršusi, ko prie jo priėjo.
Vladas, nekviestas ir nepašauktas, pats atsistojo. Nuleido akis į išraižytą suolo lentą.
Aukštas, augalotas, vos telpantis į švarką ir kelnes vaikinas stovėjo nejudėdamas.
Mokytoja atsisuko į klasę.
– Vladas mus palieka. Palieka todėl, kad Vasario šešioliktąją savo namo laiptinėje išmėtė lapelius su politiniais šūkiais. Ar nori ką nors pasakyti klasės draugams?
– Ne, – papurtė savo rudą kuokštą Vladas.
– Tu nesigaili padaręs tokį nusižengimą? – susigraudinusi paklausė mokytoja.
– Nežinau, – vos išgirdome jo atsakymą.
– Kam tu tai padarei? Kas tau liepė?
– Niekas.
– Ar supranti, ką padarei savo tėvams? Juos gali išmesti iš darbo. Jūs neturėsite už ką gyventi. Negalėsi mokytis, nevalgysi pieniškų bandelių valgykloje. Ar apie tai pagalvojai?
– Mes turim lašinių, – tyliai atsakė Vladas.
– Nejuokauk, Vladai. Čia labai rimta.
– Mes tikrai turim lašinių.
– Lauk iš klasės! – trenkė mokytoja rankoje laikyta knyga į suolą.
Tą akimirką prasivėrė durys.
Ant slenksčio stovėjo moteris, apsigobusi šviesia skarele.
– Atsiprašau, tamsta mokytoja. Ar galėtumėte išleisti mano sūnų pas direktorę?
– Kol jis manęs neatsiprašys, negaliu.
– Vladai, tuojau pat atsiprašyk mokytojos.
Vladas stovėjo nejudėdamas.
– Girdi? Eik ir atsiprašyk mokytojos prie visos klasės.
Nepakeldamas akių, tvirtai įsikibęs į suolą, jis tyliai ištarė:
– Atsiprašau, mokytoja, kad pasakiau, jog mes turim lašinių.
Mokytoja išbalo.
– Ko stovi? Pabučiuok tamstai mokytojai ranką, – griežtai tarė motina.
– Nereikia, – sustabdė pajudėjusį Vladą mokytoja.
– Reikia, Vladai. Pabučiuok.
Vladas pasilenkė, paėmė mokytojos ranką ir atsargiai palietė ją lūpomis.
Lyg pažadinta iš miego, mokytoja atitraukė ranką.
– Lauk iš klasės, – sušnabždėjo.
– Einam, Vladeli. Ar už lašinius jau atsiprašėm, tamsta mokytoja?
– O, Dieve mano... – sušnabždėjo pintomis kasomis mergaitė pirmame suole.
Kai durys užsidarė, klasėje stojo ilga tyla.
Net mokytoja nebegalėjo tęsti pamokos. ]]> Fri, 17 Jul 2026 20:20:26 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262564.html http://rasyk.lt/kuriniai/262564.html