http://rasyk.lt lt kitoks.lt Beržų žirgeliai drebėjo verksmingose, į šluotas ir vantas susipynusiose šakose.
Reti paukšteliai, siūbuodami ant plonesnių už asilo plauką šakelių, tuštinosi.
Uogautojų metas.
Rytas be kavos.
Pintinės po kaklu.
Liemenukų nevaržomos krūtinės.
Dočkutė pritūpė prie mėlynių krūmo.
– Sakyk... kodėl manęs niekas nemyli?
Mano Mylimoji pakėlė akis nuo dar vieno tuščiai nurinkto krūmo. Ilgai žiūrėjo į skausmo išlenktą Dočkutės nugarą.
– Kas valdo pinigus, tas valdo orkestrą. Taip man vaikystėje sakė motina. Stovėjome paplūdimyje. Ji parodė į laivą.
– Matai?
– Matau.
– Kiek ten gražių žmonių geria šampaną.
Patylėjo.
– O dabar apsidairyk.
Apsidairiau.
– Matai bent vieną gražų žmogų, geriantį šampaną?
Nemačiau.
– Štai ką reiškia pinigai.
Kur praeidavo Mylimoji, ten uogų neberas nei kita moteris, nei vietinis paukštis.
– O kam tiek uogų?
Tam, kad vakare susirinktų visa šeima. Kad pasėmę saują mėlynių maitintų vieni kitus iš delnų. Valgis vienija. Taip žmonės kuria savo turtą – po truputį kiekvienam ir visiems bendriems namams.
Ilga tyla.
– Aš niekada nieko nemylėjau. Nežinau, ką reiškia mylėti.
Mylimoji buvo įsikibusi į krūmą lyg į paskutinę šaką.
– O aš tekėjau už turtingo.
Dočkutė bandė nusišypsoti.
Pro jos mėlynas akis praslinko visas gyvenimas.
Jis vyko tik virtuvėje.
Ūžiant dujinei.
Čirškant aliejui keptuvėje.
Sunkiai krentant į šiukšlių dėžę gyvatiškai judrioms bulvių lupenoms.
Kartais ji ten ir miegodavo. Tiesiog ant stalo, sukryžiavusi rankas.
Įėjimas į miegamąjį prilygo sekmadienio ėjimui į bažnyčią.
Tik po šeštos.
Tik baltais drabužiais.
Tik kruopščiai sušukuotais plaukais.
Iki šiol ji prisiminė šiurkščią, sapnais kvepiančią pagalvės drobę.
Dieve... viską užmiršau...
Prisiminimas atėjo kartu su ašara.
Ji sutraiškė tris prisirpusias mėlynes.
Mėlynių sultys aptaškė veidą.
Kaip seniai tai buvo...
– Galiu tau padėti.
Mylimoji palietė jos petį.
– Pravesiu psichikos seansą. Nori?
Dočkutė tik palingavo galvą.
– Papasakok apie vaikystę. Ką prisimeni? Ar tėvai tave bausdavo?
Dočkutei dešimt.
Medžioklė.
Ji sėdi po aukšta pušimi. Tiesiai ant spyglių. Laukia tėvo.
Prieš akis driekiasi smilgomis ir sodria smaragdine žole apaugusi įkalnė.
Pirmiausia pasirodo stirnos galva.
Ruda.
Vos prasikalusiais ragais.
Didelėmis, išsigandusiomis akimis.
Ji kyla į kalvelę. Atsargiai. Lyg bijotų paliesti žemę.
Dar akimirka.
Ir dings beržyno šešėlyje.
Dočkutė atsisuka.
Tėvas taikosi.
Šūvis.
Stirna pašoka.
Sustoja.
Ne.
Ji vėl kabinasi į įkalnę.
Dar stipriau.
Iš po kanopų taškosi smėlis.
Atrodo, kulka jos nepasiekė.
Tėvas lėtai nuleidžia šautuvą.
Ilga tyla.
– Nieko neprisimenu, – tyliai pasako Dočkutė.
Abi moterys vėl renka uogas.
Dočkutė išsitraukia skardinę.
Geria.
Karšta.
Kažkur beržyne trakšteli šaka.
Nė viena nepakelia akių. ]]> Tue, 21 Jul 2026 10:51:30 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262585.html http://rasyk.lt/kuriniai/262585.html Vos už dešimties metrų nuo sunkių bažnyčios durų stovėjo mediniai kultūros namai.
Muzikos ritmu lingavo prožektorių šviesos. Šeštadienio šokiai kaitino aistras.
– Įgaliotinis kur? – blaškėsi suplėšytais marškiniais, iš tolo mėšlu dvokiantis Storalūpis Dzimidas.
– Medžioklėj, – pasigirdo užkimęs balsas iš krūmų.
Pro atlapas duris sklido muzika.
– Daktaro nematei?
– Kam tau? Eik per gatvę į ligoninę.
– Kur daktaras? Rokuok... nėra?
– Žiūrėk, tau kraujas bėga! – aiktelėjo mergina ir nėrė į kultūros namus.
Dvi draugės stovėjo atsirėmusios į langą. Išsirinkau tą, kuri atrodė lyg ką tik iš drabužių parduotuvės persirengimo kabinos išėjusi.
Ji šypsojosi, bet nebuvo girta. Nenutilo net tada, kai ją apkabinau.
Antroji vos laikėsi ant tiesių, gražių kojų. Dar bandė išsilaikyti, bet stipriai užsimerkusi nuslinko ant grindų.
Muzika nutilo.
Šurmulys.
Aplink zujo odekolonu kvepiantys kūnai.
Pakėlėme nuo grindų merginos draugę. Ji buvo sunki, išbalusi lyg sklidina stiklinė degtinės.
Staiga – mėšlo kvapas.
Storalūpis Dzimidas.
Šalia jo – žvejo kostiumėliu pasipuošęs dvyliktokas.
– Šitas? – tvoskė degtinės kvapas iš Dzimido burnos.
– Šitas. Va mano merga, o jis norėjo su ja išeiti.
– Ką tu čia šneki, piemenėli? – sušuko mergina.
Buvo per vėlu.
Dzimidas iš visos jėgos tvojo man per galvą.
Pajutau, kad burnoje nebėra nė vieno danties. Vėliau keletą radau.
Dilgčiojo atviras nuskilusio danties nervas.
Mergina paėmė mane už rankos ir ištempė pro duris.
– Kur mane tempi?
– Pas įgaliotinį.
– Noriu jam dėti... Palauk...
Jau buvome įgaliotinio kieme.
Iš juodo karinio sunkvežimio iššoko kresnas vyras su medžiotojo megztiniu, numargintu briedžiais.
– Kur jis? Šokiuose?
Įgaliotinis rankose laikė medžioklinį šautuvą.
Einant kultūros namų link praeiviai šokinėjo į krūmus. Girti žmonės išsigando šautuvo.
Pajutęs įgaliotinio rankose ginklą, Dzimidas nebesipriešino.
Vedamas į daboklę jis sustojo.
– Tu žinai, kas mano tėvas? – su viltimi paklausė.
– Gali paskambinti, – ramiu medžiotojo balsu atsakė įgaliotinis.
Jis mirktelėjo man.
– Dėk jam kiek gali. Kitos progos nebus.
Trenkiau iš visų jėgų.
Dzimidas nesipriešino. Tik užsidengė galvą rankomis.
Mergina nežiūrėjo, kaip blaškėsi basas, kruvinomis kojomis žmogus, kuris dar prieš kelias minutes atrodė visagalis.
Kitą dieną įgaliotinis paskambino.
– Atvažiuok. Jo tėvas nori pasikalbėti.
Važiavau nieko negalvodamas.
Kieme sukiojosi pusgirčiai miško darbininkai, blizgindami baltus dantis.
Jie laukė manęs.
Įgaliotinis stovėjo su šautuvu.
Dzimido tėvas buvo garbaus žmogaus laikysenos. Kostiumas blizgėjo metalinėmis sagomis.
Jokio ginklo jis neturėjo.
– Kiek nori?
– Siūlykite. Nieko neparduodu.
– Penkių užteks?
– Paliekate man galimybę pasiskųsti.
– Dešimt.
Sutarėme, kad po savaitės atvažiuosiu pinigų pasiimti čia pat, pas įgaliotinį.
Šeštadienį lijo.
Važiavome JAWA motociklu.
Įgaliotinio kieme buvo tylu.
Jis miegojo prie stalo.
Durys atidarytos.
Šautuvas prie kojos.
Nuo stalo nukritęs degtinės butelis buvo sudužęs.
Tuščias.
Įgaliotinis net nesujudėjo.
Dzimidas atsirado netikėtai.
Draugas, atvežęs mane, išėjo užvesti motociklo.
Dzimidas stovėjo blaivus, susirūpinęs.
Pinigus skaičiavo atidžiai, vis paspjaudydamas pirštų galiukus.
Įgaliotiniui pinigus įgrūdau į švarko kišenę.
Rankos neištiesiau.
Mergina, dėl kurios vyko muštynės, stovėjo už Dzimido nugaros.
Išbėgau.
Mes rovėme iš kiemo.
Mergina rodė mums didelį, raudonu laku nudažytą vidurinį pirštą. ]]> Sat, 18 Jul 2026 19:05:43 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262569.html http://rasyk.lt/kuriniai/262569.html Vieną rytą mokytoja nuėjo Vlado link. Sustojo lyg pamiršusi, ko prie jo priėjo.
Vladas, nekviestas ir nepašauktas, pats atsistojo. Nuleido akis į išraižytą suolo lentą.
Aukštas, augalotas, vos telpantis į švarką ir kelnes vaikinas stovėjo nejudėdamas.
Mokytoja atsisuko į klasę.
– Vladas mus palieka. Palieka todėl, kad Vasario šešioliktąją savo namo laiptinėje išmėtė lapelius su politiniais šūkiais. Ar nori ką nors pasakyti klasės draugams?
– Ne, – papurtė savo rudą kuokštą Vladas.
– Tu nesigaili padaręs tokį nusižengimą? – susigraudinusi paklausė mokytoja.
– Nežinau, – vos išgirdome jo atsakymą.
– Kam tu tai padarei? Kas tau liepė?
– Niekas.
– Ar supranti, ką padarei savo tėvams? Juos gali išmesti iš darbo. Jūs neturėsite už ką gyventi. Negalėsi mokytis, nevalgysi pieniškų bandelių valgykloje. Ar apie tai pagalvojai?
– Mes turim lašinių, – tyliai atsakė Vladas.
– Nejuokauk, Vladai. Čia labai rimta.
– Mes tikrai turim lašinių.
– Lauk iš klasės! – trenkė mokytoja rankoje laikyta knyga į suolą.
Tą akimirką prasivėrė durys.
Ant slenksčio stovėjo moteris, apsigobusi šviesia skarele.
– Atsiprašau, tamsta mokytoja. Ar galėtumėte išleisti mano sūnų pas direktorę?
– Kol jis manęs neatsiprašys, negaliu.
– Vladai, tuojau pat atsiprašyk mokytojos.
Vladas stovėjo nejudėdamas.
– Girdi? Eik ir atsiprašyk mokytojos prie visos klasės.
Nepakeldamas akių, tvirtai įsikibęs į suolą, jis tyliai ištarė:
– Atsiprašau, mokytoja, kad pasakiau, jog mes turim lašinių.
Mokytoja išbalo.
– Ko stovi? Pabučiuok tamstai mokytojai ranką, – griežtai tarė motina.
– Nereikia, – sustabdė pajudėjusį Vladą mokytoja.
– Reikia, Vladai. Pabučiuok.
Vladas pasilenkė, paėmė mokytojos ranką ir atsargiai palietė ją lūpomis.
Lyg pažadinta iš miego, mokytoja atitraukė ranką.
– Lauk iš klasės, – sušnabždėjo.
– Einam, Vladeli. Ar už lašinius jau atsiprašėm, tamsta mokytoja?
– O, Dieve mano... – sušnabždėjo pintomis kasomis mergaitė pirmame suole.
Kai durys užsidarė, klasėje stojo ilga tyla.
Net mokytoja nebegalėjo tęsti pamokos. ]]> Fri, 17 Jul 2026 20:20:26 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262564.html http://rasyk.lt/kuriniai/262564.html
Ji buvo žiemos šokėja – jos judesiai buvo tylūs kaip sniegas, o šokiai – šalti ir elegantiški, džiuginantys mylinčius žiemą.

Žingsneda šoko ant užšalusių ežerų, po snieguotais medžiais, apšviesta gęstančių žvaigždžių.

Tačiau šiemet kažkas nutiko.

Ji taip įsijautė į savo žiemos šokį, kad pamiršo laiką.

Kai pavasaris ėmė žaliuoti, o paukščiai svaigo iš džiaugsmo ir giesmių, Žingsneda vis dar sukosi savo žiemos šokyje.

Ji pavėlavo pasitikti pavasarį.

Kai visi jau ruošėsi pavasario sugrįžimo koncertui, Žingsneda pribėgo prie scenos ir pamatė, kad visi šoka pavasario šokius, o ji viena tebešoka savo ledinį šokį.

Ji pasijuto svetima.

Išplėtė dideles akis, sumosavo blakstienomis ir nuliūdo.

Pavasario dvasia – stambi, švelni ir šviesi moteris – priėjo prie Žingsnedos ir paglostė ją.

– Nebijok, mažoji šokėja. Tavo šokis ypatingas. Lik su mumis.

Žingsnis po žingsnio ji ėmė judėti kartu su pavasario vėjais, gėlių žiedais ir paukščių giesmėmis.

Jos judesiai išliko tikslūs, bet prisipildė šilumos.

Ledas tirpo po jos kojomis, o šaltis traukėsi ir slėpėsi žmonių rūsiuose.

Vidurdienio saulėje Žingsnedos šokis ištirpo.

Mes spėjome juo pasidžiaugti. ]]> Wed, 15 Jul 2026 11:44:21 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262554.html http://rasyk.lt/kuriniai/262554.html Akis nusukdavo į geležinkelio pylimą, žiūrėjo pro žmogaus petį į traukinį, kurio nėra.
Pasodino pavasarį kriaušę, ten kur sakė, karo metu gulėjo karo aukos.
Ledinis vėjas tiesiog kramtė jos pirštus, iškrisdavo kastuvas. Nuo geležinkelio pylimo tas vėjas įsibėgėdavo.
Menką pagalį su trimis lapais skiepijo – neprigijo. Sudžiūvo tarsi po sausros.
Pirmasis skiepas neprigijo. Tada pasikvietė kaimyną Knišką.
Kniška sakė, kad medis neprigis, kol neišgers kartu butelio.
Baba gudraudavo – kol jis ieškodavo degtukų, dalį degtinės išpildavo ant žemės.
Kriaušė prigijo. Kasmet nokino vis sultingesnius vaisius . Kada prinokdavo, medis ūždavo nuo vapsvų sparnų.
Baba augino dvi ožkas.
Kasdien ilgai eidavo jų girdyti prie senos juodos pirties.
Glostydavo ragus, kalbėdavosi su jomis, ir taip praeidavo pusdienis.

Mes su pusbroliu iškrapštėm sklidiną, užvožta balta įskilusia lėkšte, stiklainį nugriebtos dar nesustingusios grietinėlės.
Ne man atėjo mintis nusiskinti kriaušių.
Pusbrolis dairėsi į kriaušes, o mano dviratis, paremtas prie tvarto, jau veržėsi Dotnuvėlės link.
- Paimk pagalį ir mesk, - pasiūlė pusbrolis, visa galva aukštesnis už mane.
- Papurtyk, - atsakiau.
- Viršūnėje geltonos, o apačioj matai...
Po ranka pasitaikė kauptukas. Sviedžiau – jis tik nubraukė žalius lapus.
Mėšlu apkibęs tvirtas tvoros virbas irgi nubraukė lapus.
Nukrito žalia kriaušė, tėškėsi į akmenį ir išsiskleidė.
- Lipk, - įsakmiai pasakė pusbrolis ir apsidairė.
Apglėbiau kriaušės mergaitiškai ploną kamieną.
Pusbrolis matė, kad Baba eina pro svirną.
Šokau ir užsikabinau už šakos.
- Ką jūs darot? Nulaušit medį, - sušuko Baba, trepsinti per pievą.

Šaka nulūžo staiga.
Apsiklojau lapais ir geltonos kriaušės tykšo man ant galvos.
Pusbrolis stovėjo ir žiūrėjo į geležinkelio pylimą, tarsi lydėjo traukinį.
Baba griebė nuo kamaros sienos vadeles ir rėžė man per akis.
Kriaušės šakos mane išgelbėjo.

Baba nusprendė palikti vienkiemį ir persikelti į kaimą.
Paglostė aukštą medžio kamieną.
Žalių lapų mirgėjimas slėpė geltonas, širšėmis aplipusias kriaušes.
Baba stovėjo rami.
Pravirko staiga.
Tokios gražios, didelės buvo jos ašaros, man pasirodė, didesnės už rožinio karoliukus.

- Paimk, nors vieną, - atsisuko ji į mane.
- Nenoriu.
- Nors vieną, geltoną.
- Nenoriu.

Už seną sodybą gavo pusę namo – betoninę verandą, tris langus su baltomis užuolaidėlėmis, medžiaginių kilimėlių kvapą ir kelis serbentų krūmus.
Baba giliais akiniais ant nosies, baksnojo adata į durų kilimėlį.
- A a, tai atvažiavot, aš tuojau..  Mesk į šoną anūkėli, tą maišą
- Baba, tėvas mėsos parnešė.
- Kam man ta mėsa? Dantų nebeturiu.
- Išsivirk. Negi žalią kramtai, - atsiliepė Tėvas rūkantis verandoje.
- Kaimynams atiduodu. Jie man už tai serbentus nuskynė.

Iki skausmo pažįstamas kelias.
Vieškelio gale – Babos namas.
Važiavom ir taip nesinorėjo privažiuoti, išlipti, apkabinti.
Pasukau Dotnuvėlės link.
Kaimo kapinaitės.
Smėlyje paskendę, ant upelės kranto išbarstyti seni paminklai be kryžių ir žvaigždžių.
Kapai, apaugę meldais, smilgomis ir išdžiūvusia žole.
Girdisi tik vandens pliuškenimas į amžinus akmenis.
Senelio kapas. Išplautas smėlis pakreipė paminklą ir dabar jis tapo panašus į palinkusią pušį pajūry.
Pastebėjau tai, ko nepastebėdavau anksčiau. Dotnuvėlės krante, vos už kapų tvoros augo kriaušė.
Keistas sutapimas – medis buvo kažkuo panašus į tą kriaušę.
Sukau Babos namų link.
„Reikia paklausti apie tą kriaušę prie kapų. “

Artėjau prie balto plytų namo. Baba stovėjo darže pasirėmusi ant lazdos.
Mačiau, kaip vėjas mano šimtametę Babą praėjo kiaurai.
O pavasario saulė judėjo užmerkusi akis.
Šalia jos serbentų krūmas skambino lapų varpais, girdėjosi net tolimoje bažnyčioje.
Juoda lazda įsikibo Babos sudžiūvusios rankos, tarsi ieškojo, kur suleisti šaknis.
Ištariau jos vardą ir ji, tarsi ilgai laukusi kvietimo – atsisuko.
Bedante burna pasakojo, kodėl ji kasdien dėvi tą juodą suknelę.
Sakė, kad laukia, kada pašauks į dangų.
- Užmiršo mane, - pasakė ji ir apvalus jos veidas bandė šypsotis.

Džiaugsmas – reta akių moneta.
Nepaklausiau apie kapinių kriaušę.

Išėjo ji Tėvui Stanislovui beldžiant namuose į duris, langus ir sienas:
„Džiaukitės, žmonės, už šitą moterį, kad Aukščiausias ją apdovanojo tokiu ilgu gyvenimu. “


Tą paskutinį kartą, kada ji dar buvo gyva, sustojau žvyrkelyje.
Žinojau, kad dar turiu sugrįžti, apkabinti ją ir atsiprašyti.
Nesugrįžau.
Ji lėtai pakėlė ranką.
Mačiau, kaip vėjas ją perėjo kiaurai.
Štai kam augo ta kriaušė – kad Baba spėtų už jos užsikabinti, kai vėjas neš į Dotnuvėlės upelį. ]]> Sun, 12 Jul 2026 13:40:11 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262535.html http://rasyk.lt/kuriniai/262535.html Stambios, valdingos bilietų kasininkės sunkiais, storų kojų žingsniais leidžiasi autobuso laipteliais. Iškėlusios trumpai, vyriškai kirptas galvas, jos žengia pilku perono trinkelių kilimu tarsi liūtų tramdytojos.
Mosteli delnais, kvepiančiais bilietų ir pinigų aromatu. Traukia paskutines cigaretes iš sumaigytų pakelių ir glaudžiasi prie autobusų stoties kolonų. Rūko tarsi šoktų. Mojuoja smilkstančiomis cigaretėmis – lyg šokėjos su ugnimi.
Niekas netiki, kad jos pavargo nuo autobusų tratėjimo ir skardaus durų varstymo, nuo besikeičiančių keleivių veidų, ištinusių nuo rūpesčių ir minčių, nuo juoko ir aistros.
Dvi prieblandoje rūkančios kasininkės ištiesia viena kitai rankas, lūpose spausdamos degančias cigaretes, ir ima niūniuoti paprastą melodiją. Netikėtai jos ima suktis ratu.
Aplink šūkauja smalsūs keleiviai, užsilikę naktinėje stotyje. Spokso mieguistas policininkas. Moterys dainuoja pilnu balsu. Smalsūs keleivių šešėliai ploja rankomis.
Prieblandą perskrodžia įvažiuojančio autobuso šviesa. Moterys atsisveikina, gestais parodo, kad bučiuojasi. Minia ploja.
Stambioji kasininkė mojuoja pro apšviestą autobuso langą. Perone likusi kasininkė pavargusi pakelia ranką, nes lūpose dar nenudžiūvo daina. O mieguistos akys jau šliaužia naktinėmis gatvėmis į namą Pylimo gatvėje, numeriu 9.
Niekas jos nelaukia tamsiame kambaryje.
Nuovargis tyliai rūko virtuvėje prie atviro lango. ]]> Thu, 9 Jul 2026 21:43:12 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262524.html http://rasyk.lt/kuriniai/262524.html Jis buvo padaręs išvadą, kad siauros akys uždarys jam visus kelius į LRT ir kino ekranus.
Sėdėjo bejėgis.
– Niekas nežino, kas yra genijus. O mes žinojome. Tu – genijus. Aš – genijus. Paprastai tariant, mes abu genijai viduje, tik mums trūksta išraiškingų akių.
Aktoriai labai patiklūs. Pasakai: „Tu genijus“, ir jis būtinai patikės.
Mes abu ėjome teisingu keliu. Mus priėmė į akademiją. Dabar mums suteiktas leidimas vaidinti. Patvirtinta – genijai.
Išmanantys žmonės vertina plačiai atmerktas akis.
Reikia pasitobulinti.
Kaip padaryti akis išraiškingesnes?
Patariau jam, gulinčiam lovoje, į akis įsistatyti degtukus.
Buvau girdėjęs tokį juoką.
Degtukai neleis užsimerkti.
Akys kaip burna – kuo plačiau išsižioja, tuo geresnis garsas iš jos išeina.
Aktorius nusijuokė.
Pasijutau davęs kvailą patarimą.
Išėjau kirptis, nes aktoriui pirmiausia svarbi madinga šukuosena. Sveiki plaukai – sveikas menas.
Kirpykla buvo pagrindinėje gatvėje.
Medinis namas, apgriuvęs, suniokotas laiko ir taupios priežiūros.
Kirpėja rūkė gatvėje, ant laiptų į antrą aukštą.
Plona, trumpais stačiais žaliais plaukais.
Lengvai, paaugliškai apsirengusi.
Sviedė degančią cigaretę į namo pamatus.
Linktelėjo ir tatuiruota gėlėmis ranka mostelėjo kopti laiptais.
Atsisėdau jaukiame krėsle.
Kvepėjo sandalo smilkalais ir purvinomis rankomis.
Mergina siauromis akimis tiesiog pjaustė mane į dalis.
Užsidegė cigaretę ir vėl nusileido į gatvę.
Snaudžiau gerą valandą.
Mintyse tris kartus padėjau jai nusirengti ir apsirengti.
Staiga išgirdau, kaip kirpėja skuba laiptais aukštyn, lyg būtų palikusi verdantį puodą.
Griebė žirkles.
Užsimerkiau.
Mergina kvepėjo darbu.
Girdėjau jos energingą kvėpavimą.
Nukirpo per kelias minutes.
Atsimerkiau.
Veidrodyje pamačiau, kokios didelės ir nustebusios mano akys.
Kirpėja rūkė.
Šypsena ilsėjosi jos veide.
Sugrįžau į bendrabutį.
Mano draugas aktorius gulėjo su keturiais degtukais akyse.
Pamatęs mano šukuoseną, jis sušuko:
– Dieve mano!
Laikę išplėstas akis, degtukai patys iškrito ant pagalvės.
– Degtukai – pasenęs reikalas. Žinau kitą, geresnį būdą akims didinti.
– Tu negalvok, kad aš tavimi patikėjau.
– Tau reikia nusikirpti. Tada akys taps didelės.
– Nesąmonė.
Vakare jis manęs paklausė:
– Kur ta kirpykla?
Profesija įpareigojo.
Daviau kirpėjos adresą:
– Medinis namas prie kelio... ]]> Wed, 17 Jun 2026 14:28:48 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262377.html http://rasyk.lt/kuriniai/262377.html Karstą vežė dvikinkis vežimas. Muzikantai vos vilko purvinus batus.
Rūstūs artimųjų veidai muzikantus nuteikė linksmai.
Linksmybės prasidėjo vestuvėse.
Iki pirmo parūkymo niekas nė lašo.
Tada atsirado žilasis seniūnas ir trimitui (Steponaitis buvo vyriausias) patapšnojo per petį, paglamžė kepurę, atsistojo šalia lyg kažko reikalautu.
Steponaitis pažiūrėjo ten, kur stovėjo butelis net pabalęs nuo rūsyje sėdinčio speigo.
Trimitininkas skubėjo.
Papilstė vieną, antrą ratą, neragino – visi suprato.
Muzikantai Būgnas, Armonika ir jau smarkiai „šiltas“ Steponaitis sukrito į vežimą.
Ant dugno buvo šieno.
Seniūnas kirto botagu ir  muzika pajudėjo.
Steponaitis atsistojo vežime – įsirėmė kojomis ir ėmė pūsti trimitą.
Melodija buvo liūdna visiems iki kaulų pažįstama, skambanti vestuvių pabaigoje.
Taip jie judėjo iš vieno kaimo galo į kitą.

Mano Baba plona, tiesi stovėjo prie juodų lentų  karsto su sukryžiuotomis rankomis, akis padėjusi ant senelio veidą taip, kaip žiūrima į daiktą, kurį kažkada pats padarei, išleidai į kelionę ir ilgai laikei namuose, o dabar jis grįžta į juodus namus, iš kur išėjo.

Vėliau, tą pačią vasarą, ji pasakojo apie ežerą.

Mums buvo po aštuoniolika.
Senelis  vedė ją per laukus, per mišką, iki slėnio kalno papėdėje, kur žemė buvo šlapia ir kvepėjo šaknimis, ir pasakė: čia.
Nebuvo jokio ežero. Tik akmeninė uola, o pačioje uoloje — tokia siaurą anga, kad pro ją vos tilpo žmogus.
Iš vidaus sklido šaltis, kvepėjo dumblu ir pūvančiu medžiu.
— Ten? — paklausė ji.
— Ten, — pasakė jis ir nusišypsojo lengvai, linksmai, be jokios paslapties.
Baba elgėsi ramiai, buvo paklusni Ji jautė, kad jis  neturi jokios paslapties..
O gal ji mylėjo tą linksmą, pradedantį plikti vyrą?
Sakė, kad tada nemylėjo.
Ji  pati nežinojo.
Jie nėrė su visais drabužiais.
Viduje buvo tamsu. Šviesos buvo vos per sprindį —  sunkėsi iš kažkur viršuje, per kalno apvalkalą, kuris dažė viską žalsvai.
Baba išniro ir atsimerkė.
Ten buvo medžiai
Jie augo iš dugno.
Vandens apsemti stovėjo juodi didžiuliai be lapų ąžuolai, išskėstomis lyg  krapų stiebai šakomis.
Viršūnės siekė vandens paviršių atrodė, kad jie lėtai, netrukdomai plaukia ratu, nešami nenusakomos jėgos.

Vanduo buvo šaltas kaip ledas.
Kilo drumzlinas rūkas.
— Kas čia? — paklausė Baba ir jos balsas virto oro burbuliukais.
— Ąžuolai, — atsakė jis. — Noriu pastatyti namus. Iš tokio medžio namai tvirti.
— Tvirti būtų, — pritarė ji ir apčiupinėjo artimiausio ąžuolo kamieną.
Medis savo paviršiuje buvo glitus tarsi kietas akmuo.
Palietusi  rankomis medžio storį ji suprato, kad toks kamienas stovės dar  šimtą metų.
— Čia tiek to medžio, kad visam gyvenimui užteks. Ir namui, ir tvartui, ir daržinei.
Jis bandė juoktis. Nuo šaltos srovės jis drebėjo.
Panardino galvą ir aplink pakilo stori, platūs burbulai.
Tokio šalto vandens nesitikėjo niekas — ne šaltis, o peilis, smeigiantis  pro drabužius ir einantis gilyn, į kaulus, į širdį.
Babos pirštai ant ąžuolo kamieno jau nebebuvo jos pirštai.
Nebejautė kojų.
— Reikia plaukti, — pasakė ji.
Jo kūnas drebėjo tokiu smulkiu, nevaldomu drebuliu, koks ateina tada, kai žmogus jau nebekovoja.
Mergina stūmė drebantį vyrą.
Jie plaukė atgal, bet landos ilgai nerado.
Baba labiausiai bijojo žiurkių, bet jos pliuškėjo ežero kitame krante, kažkur tamsoje.
Medžių šakos buvo visur.
Jos kibo už kojų, už drabužių, lindo į burną.
Gelbėjo silpna šviesa iš viršaus.
Galvojau va ir liksiu čia, nes jau nebejudinau rankų.
Kas man šovė į galvą: ėmiau  šaukti jo vardą.
Prisilietusi prie jo greitai stingančio kūno, pajutau jog  jis dabar man artimiausias žmogus.
Tas ežeras taip nuteikė, turėjau pasirūpinti savo vyru.
Tikriausiai, jis išgirdo mane. Atsibudo.
- Šauk mane, - rėkiau jam iš visų jėgų į ausį.
Sujudėjo, nors ledinis vanduo tekėjo per jo lūpas.
Pagaliau ėmė šaukti mano vardą.
Ežero krantais pajudėjo mūsų balsų aidas.
Man pasirodė, kad ąžuolai kartoja mūsų vardus.
Vėliau Baba negalėjo paaiškinti, kas atsitiko.
Šaltis jau traukė juos, susikabinusius ir šaukiančius vienas kitą vardu tiesiai  į dugną.
Gal moteriška intuicija?
Gal mūsų noras gyventi, buvo toks stiprus, kad ežero dvasia leido išsigelbėti?
Įveikę tą ąžuolų magnetą, mes atsidūrėm prie angos.
Lijo, todėl mes nebematėm angos...
Šaukiau iš džiaugsmo.
Kaip į stebuklą žiūrėjau į lietų iš tamsaus vasaros dangaus.
Nešiau ant rankų drebantį nuo šalčio vyrą, kuris apkabino taip stipriai kaip niekada daugiau ir neapkabino.
Gulėjom  aukštoje žolėje ant Dotnuvėlės kranto.
Išgirdau Steponaičio trimitą ir tą liūdną visiems iki kaulų smegenų pažįstamą melodiją.
Buvau labai išsigandusi, apkabinau savo vyrą ir meldžiausi už tai, kad ežeras neatėmė mums gyvybės.
Ir tada pamačiau Steponaitį stovintį vežime – įsirėmęs kojomis jis pūtė trimitą.
Po to pajutom kažkokį nežmonišką artumą vienas kitam.
Gulėjom ir žiūrėjom į naktį.
Po kurio laiko jis atsisėdo ir pasakė:
— Aš pastatysiu namus.
Baba palingavo pritardama.
- Namus jis pastatė. Tvirtus — iš to ąžuolo, kurį nukirto prie Dotnuvėlės, ne iš kalno ežero. Prie Kalno ežero ąžuolų jis neprisilietė. Sakė, kad tik karstui tokį juodą rinktųsi.
Ežeras persekiojo.
Žiemą susirgo.  Bjauriai  pradėjo kosėti. Antrą — kojos pasidarė sunkios. Trečią — jis jau nebegalėjo eiti į mišką vienas. Gydytojai kalbėjo smarkiai peršalo, o Baba tylėjo.
Paslaptingo ežero dvasia už tai, kad buvo sudrumsta juodų ąžuolų ramybė atėmė dalį  sveikatos.
Mes su Baba prie stalo pjaustėm mišrainę. Ji virš ceratinės spalvingos staltiesės laikė abiem rankomis sodriai žalią agurką, žiūrėjo į kiemą, kur stovėjo  namas — tvirtas, ąžuolinis, šimtui metų.
— Ar gailėjotės? — paklausiau.
Ji galvojo. Ilgai.
— Namas stovi, — pasakė ji.
Ir nieko daugiau.

---

*Dotnuvėlė teka ir dabar. Kalnas stovi. Apie angą niekas nebekalba — gal ji užaugo samanomis, gal vanduo pakilo ir ją užpildė. O gal ji tebelaukia kito tokio, kuris drąsiai parodys, kur reikia nerti. * ]]> Wed, 27 May 2026 16:00:14 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262243.html http://rasyk.lt/kuriniai/262243.html Tai buvo labai tvarkinga pedagogų šeima, kur viskas turėjo savo amžiną vietą: batai prie durų, tyliai vakare burzgiantis televizorius ir didelės motinos akys, kai nusičiaudėdavo tėvas, o paskui neišvengiamas klausimas:
— Ką žmonės pasakys?
Namuose kvepėjo knygomis, dėvėtais baldais ir ramybe.
Liucija vis dažniau jausdavo norą garsiai užleisti muziką ir, kai motina pabelstų į duris bei sušnabždėtų:
— Ką žmonės pasakys? —
nusijuokti visu balsu.

Buvo toks vakaras, kai dangus nusileidžia neįprastai žemai.
Oras virpėjo.
Šaligatviai po trumpo lietaus blizgėjo.
Saulė degė stiklinėse namų sienose.
Liucija bėgo.
Basa.
Ji buvo susipykusi su Tomu.
Dėl pavydo.
Mergina nenorėjo tylos. Bėgo todėl, kad tikėjo: žmonės neturi bijoti vieni kitiems sakyti, ką galvoja.
Kieme ji paslydo, parke užmynė kažką slidaus ir išsitepė baltas kelnes.
Sustojo prie Tomo namo.
Tomas tingiai atidarė duris.
— Ko nori? — jo akys buvo pavargusios.
— Pasiilgau. Ar aš negaliu pasiilgti? Galiu? — ištarė Liucija.
Jis nieko neatsakė.
________________________________________
Virtuvėje jie tylėdami valgė vyšnių ledus tiesiai iš dėžutės.
Atrodė kartu vaikiškai linksmi ir kažkaip liūdnai suaugę.
Kambaryje degė viena gelsva lempa.
Staiga Tomas pašoko.
— Tu visa šlapia, — pasakė. — Persirenk.
Jis atnešė jai savo sesers suknelę.
Liucija pajuto kažką negera — tarsi ore būtų pasikeitęs slėgis.
Balta medžiaga slydo jos oda. Rankos drebėjo.
Vonioje ji ilgai stovėjo po tekančiu vandeniu.
Kai išėjo, Tomas jau laukė koridoriuje.
Jo akys buvo sunkios.
Jis priėjo per arti.
— Per tave aš išprotėjau, — sušnabždėjo.
Jo ranka grubiai suspaudė jos riešą.
Liucija atsitraukė.
— Paleisk.
Tačiau jis suspaudė dar stipriau ir staigiai patraukė ją į save.
Laisva ranka ji užsimojo, bet netrenkė.
Tomas sustingo.
Jo veide staiga atsirado kažkokia tuštuma.
Liucija išsigando.
Ji puolė prie durų, užsirakino kambaryje ir drebančiais pirštais paskambino mamai.
— Jis mane puls... prašau...
Staiga bute stojo tyla.
Liucija atsargiai atidarė duris.
Tomo niekur nebuvo.
Tik praviras antro aukšto langas ir nakties vėjas, judinantis baltą užuolaidą.

Praėjo keleri metai.
Liucija jau dirbo bibliotekoje ir vasarą poilsiavo Juodkrantėje.
Ji tikėjo, kad jūra ją myli, todėl visada stengdavosi būti arti kranto.
Be jūros ji retai su kuo bendravo.
Apie tą vakarą niekam nepasakojo, nors kartais sapnuodavo pravirą langą ir baltą užuolaidą.
Vieną vakarą pas ją užėjo draugė.
— Gal pasikvieskim ką nors? — paklausė. — Nenoriu, kad viena sėdėtum.
Liucija tik gūžtelėjo pečiais.
Po valandos durų skambutis nuaidėjo taip netikėtai, kad jai sustojo kvėpavimas.
Tarpduryje stovėjo Tomas.
Tas pats veidas.
Tos pačios akys.
Tik daug šaltesnės.
— Tu?.. — Liucijos lūpos pabalo.
— Mane pakvietė, — ramiai atsakė jis.
Draugė, pajutusi keistą įtampą, greitai pasiskundė galvos skausmu ir išėjo.
Tomas liko.
Jis vaikščiojo po kambarį kaip žmogus, kuris čia gyvena jau seniai.

Vėliau jie sėdėjo ant lovos krašto tylėdami.
Už lango daužėsi jūros vėjas.
Ir tada Tomas pasakė:
— Tą vakarą aš iššokau.
Liucija pakėlė akis.
— Ką?
— Aš jau buvau miręs, kai tu paskambinai mamai.
Po šių žodžių jis priėjo prie durų.
Užrakino.
Liucija pajuto, kaip širdis ima daužytis.
Jis priėjo arčiau.
Ji atsitraukė.
Tačiau jo balse nebuvo grėsmės — tik kažkoks nenusakomas liūdesys.
Liucija pajuto ledą krūtinėje.
— Ne...
— Tu mane pastūmei. Aš stovėjau ant palangės.
Kambarys staiga tapo svetimas.
Sienos tarsi nutolo.
Ji nebenorėjo jo stumti, nebenorėjo rėkti.
Tik ištiesė rankas ir padėjo delnus jam ant krūtinės.
Tomas liūdnai nusišypsojo.
— Todėl ir grįžau.
Jie pasibučiavo.
Ir Liucija pirmą kartą per daugelį metų nustojo bijoti.

Ryte ją pažadino beldimas į duris.
Atėjo mama.
Mama sakė naktį girdėjusi riksmą.
Liucija miegojo viena kambaryje.
Ant kaklo buvo mėlynė, primenanti vyro pirštus.
O ant rasoto lango stiklo kažkas buvo parašęs vieną žodį:
„Prisiminiau. “ ]]> Tue, 26 May 2026 10:49:59 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262236.html http://rasyk.lt/kuriniai/262236.html I veiksmas

Tėtušis Žari. Paimk tą žiurkę. Nebijok, ji negyva. Su servetėle. Gali būti užkrėsta. Dėk į atskirą maišelį. Kokį kokį, aišku popierinį. Nedėsi gi prie savo drabužių. Aš nežinau, kam. Kaip aš tau atsakysiu, kam? Manai, viską galiu paaiškinti? Nė velnio. Dabar nežinau, rytoj gal pravers. Viskas ateina su laiku. Su amžiumi. Pats pamatysi. Žinoma, ne. Na kaip tu galėjai pagalvoti, kad mes ją valgysim? Ar mes neturim maisto? Vos panešu. Atsisėskim, laikas papusryčiauti. Tu bent uogą nusisikynei, o aš visai nieko burnoj neturėjau. Pats vidudienis. Pietų metas, o mes dar tik pusryčiausim. Viskas susimaišė.
Ne, ne čia, ten toliau prie medžio patiesk, į pavėsį, kad musių mažiau prisirinktų. Gerai. Na, trauk iš savo krepšio. Pirma tavo patuštinsim, kad tau lengviau būtų. Kam tas telefonas, ko tu jį tampaisi? Matau, matau, o kur aš tau jį pakrausiu? Išmesk, vėliau kitą susirasi, kam tampytis papildomą svorį, jeigu neveikia? Pakrovėją aš turiu kažkur, turi būti giliai, bet elektros vis tiek arti nerasi. Jeigu ji išvis dar kažkur yra. Geriau knygą perskaityk, vis daugiau naudos. Va, vakar kaip tik pas tą negyvėlį radau dvi knygas. Paėmiau, gali vieną kurią paskaityti. Gaila, akinių neturiu, bet tikiuosi ne šiandien, tai ryt pas kažką nuimsim. Mirusį mirusį, neimsiu gi nuo gyvo. Tik tie lavonai dažniausiai visi su minusiniais akuliorais, o į tolį pats puikiai matau, man tik skaitymui reikia. Pavadinimą perskaitau, o kaip gi, va, “Trys draugai”, vadinasi. Didelės raidės. Gal šitą skaitysi? Ne? Per stora? Na gerai, kita neperskaitau, kaip vadinasi, bet Leninas ant viršelio nupieštas, nedidelė knygelė, plonais viršeliais, žiūrėk, nesudrožk, kai rasiu akinius, pats perskaitysiu, įdomu, ką jis parašė.
Pavalgei? Reikia eiti. Nevalia vienoj vietoj per ilgai užsibūti. Dar atskries mūsų pasiimti kokia bomba. Kai eini, tai vis kažkur ateini.
Ana, kažkokia pirkia pakelėj. Perskaitai, kas užrašyta? Efraimo smuklė. Žydo, reiškiasi. Gal užeikim, kaip manai? Juk jeigu bombos nepataikė, vadinasi, reikalinga užeiga, visiem reikalinga, ar ne?
Bet ką tu atsakysi, dievo avinėli?
Tegul bus pagarbintas, ar kaip čia geriau kreiptis? Gal šlovė Respublikai? Ar Imperijai? Ar yra kas gyvas?
Efraimas. Taip taip, ko čia dabar rėkauji? Seniai stebiu, kaip velkatės koja už kojos, lyg pašauti būtumėt.
Tėtušis Žari. Ach, tamsta prie lango, o aš už baro akimis ieškau.
Efraimas. Ko man ten sėdėti už baro, kai nieko nėra. Nieko nematyti ten už baro. Langas – tai vis šioks toks žvilgsnis į pasaulį. Kaip televizorius.
Tėtušis Žari. Ach, jei jau apie televizorių prašnekai, tai turbūt ir elektros turi, norėčiau mobilų pasikrauti.
Efraimas. Kokį televizorių? Ar pablūdai? Čia tik metafora. Elektros dabar niekur arti nerasi. Net negaliu pasakyti į kurią pusę eiti jos ieškoti. Gal ir niekur nėra. Išmesk tą telefoną. Neprisiskambinsi artimiausius dešimt metų niekam. Aš išmečiau.
Tėtušis Žari. Na taip taip, mėtysiu matai gerą daiktą nei iš šio, nei iš to. Valgyt neprašo, tegul guli kišenėj, kad ir šimtą metų.
Efraimas. Manai šimto metų sulauksi?
Tėtušis Žari. O ką? Skubėt neskubu, todėl galiu ir palaukti.
Efraimas. Na na, lauk. O ko pas mane pageidausi? Gal sriubos, ar šnicelio?
Tėtušis Žari. Kad ne, mes tik ką pavalgėm. Nebent vandens atsigersim, ar ne, Kostai?
Efraimas. Tu už save kalbėk, o vaikis alkanas, mačiau kaip akys suspindo, kai šnicelį paminėjau. Ko jis tyli? Ar nekalbus?
Tėtušis Žari. Negirdi jis ir jokio šnicelio negirdėjo.
Efraimas. Tai ko dabar galvą purto?
Tėtušis Žari. Tikas jam, sindromas, po kontūzijos vaikas, todėl ir purtosi bei negirdi. Ei, atsikabink nuo jo. Tik atsigerti duok ir mes eisim.
Efraimas. Vanduo ant stalo, pats įsipilk, nekainuoja, iš šaltinio. O kas jis tau?
Tėtušis Žari. Kaip tai kas? Sūnus, aišku, kad sūnus, kas dar gali būti?
Efraimas. Tavo metuose? Pamiršk.
Tėtušis Žari. Ką pamiršk, ką pamiršti? Manai vaikų negaliu turėti? Man tik penkiasdešimt su trupučiu.
Efraimas. Aha, žydo neapgausi. Kiek jam?
Tėtušis Žari. Kostui? Dvyli... palauk, ne, trylika, juk taip? Matai?
Efraimas. Vadinasi laikas apipjaustyti, jei pas mane pasiliks. Kaip sūnus.
Tėtušis Žari. Ką reiškia pasiliks? Kodėl turėtų pasilikti? Ir kodėl kaip sūnus?
Efraimas. Na, man bus patogiau jį kaip sūnų pristatyti, jei, sakysim, kokia mokesčių ar darbo inspekcija apsilankys, neapkaltins nelegaliu įdarbinimu, be to, ir mokesčiai mažesni, vaiko išlaikymas ir panašiai. O jei žydo vaikas, tai turi būti apipjaustytas, kitaip nepatikės, labai jau nepanašus, turėsiu pateikti daiktinius įrodymus, o kad baltas, tai galėsiu sakyti, jog motina norvegė ar estė, jie gi visi balti, ar ne?
Tėtušis Žari. Gerai, sakykim. O kokia man iš to nauda, kad tu mano vaiką pasiimsi? Aišku, man gal būtų patogu kurį laiką atsiskirti, kad kelionė greitesnė būtų, nes dabar išvien tai stok, tai pavargau, tai duok paėsti ir taip toliau.
Efraimas. Ir kaip jis tau tai pasako?
Tėtušis Žari. Mes susikalbam, nepergyvenk. Tai va, man miestą pasiekti reikia, ten banke kai kurių reikalų turiu. Kai tik sutvarkysiu ir grįšiu iškart. Bet užstatą už vaiką turiu gauti, juk nepaliksiu taip be niekur nieko kaip žvirblį. Beje, o ką tu su juo veiksi?
Efraimas. Oi, liūdna jam tikrai nebus. Ir prie baro galės pastovėti, ir ... O šokti jis moka?
Tėtušis Žari. Aišku, pats mokiau. O kur jis šoks, kai negirdi? Muzikos tai negirdi.
Efraimas. Ir be muzikos galės šokti. Vaikas gražus, o pro šalį kareiviai dažnai praeina, švelnumų visokių išsiilgę. Juk moterų dažniausiai jiems nereikia, atprato apkasuose nuo jų, o čia šviežias kūnas ir kraujas.
Tėtušis Žari. Apie kraują tai tu čia baik, žyde, neleisiu, kad mano sūnui kraują kas nuleistų. Bet švelnumas taip, berniukui nepamaišys. Tik brangiau turėsi man sumokėti, supratai, Judo šmote?
Efraimas. Kur čia nesuprasi, duosiu tau du šimtus markių.
Tėtušis Žari. Tris šimtus ir po savaitės, tai yra, dviejų atsiimsiu vaiką.
Efraimas. Bus matyt, bus matyt. O banko tu arti nerasi, nėra banko arti. Jei nori, pinigus, kuriuos gausi iš manęs, geriau pas mane palik, tai dar ir gerą procentą mokėsiu.
Tėtušis Žari. Kokį?
Efraimas. Na, sakykim, kokius ašt...
Tėtušis Žari. Dešimt.
Efraimas. Na, gerai, dešimt.
Tėtušis Žari. Tai duok nors tuos pinigus rankoj palaikyti.
Efraimas. Tuoj iš kasos paimsiu. Pasidėk daiktus, Joške, dabar pas mane pasiliksi.
Tėtušis Žari. Kodėl Joške? Na, bet kaip žinai. Penkiasdešimt aš visgi iškart pasiimsiu, gal kur kelyje reiks ką nusipirkti, pats supranti. O kitus tai padėk saugiai į seifą.
Efraimas. Būtinai. Klausyk, nežinau tavo vardo...
Tėtušis Žari. Tėtušis Žari.
Efraimas. Geras vardas. Tai va, sakyk, tu daug vaikštai, daug matai ir tikriausiai kai ką paimi radęs?
Tėtušis Žari. Kur lenki, žyde?
Efraimas. Mano vardas Efraimas.
Tėtušis Žari. Koks skirtumas. Ko nori, dėstyk.
Efraimas. Ne, aukso, tai yra, žiedą jei kokį pamestą randi, man nereikia, nebent tau labai pinigų stigtų. Bet gal kokį pištalietą ar “kalašą”, arba, tarkim, granatą...
Tėtušis Žari. Kur tu matai, kad pas mane “kalašas” tilptų? Šitoj kuprinėj? Ir pištalietų nešiotis man taip pat neapsimoka. O tau kam?
Efraimas. Iš tikrųjų tu teisus, nuo kareivių vis tiek neapsiginsiu, o valkatas galiu ir šunimis užpjudyti.
Tėtušis Žari. Vo vo, jei šunys bus sotūs, tai ir mano, tai yra dabar tavo Joškė bus pavalgęs. Na, tai lik sveikas. Gal greit vėl pasimatysim.
Efraimas. Skubėk lėtai.
Tėtušis Žari. Kurgi ne, karas nelaukia.

Paštininkas. Ei, senas žmogau, kur trauki?
Tėtušis Žari. Aš tau atrodau senas?
Paštininkas. Na, vis tik tau ne aštuoniolika.
Tėtušis Žari. Ne aštuoniolika, tas tiesa, bet ir ne šimtas. O tu gal prie tarnybos kokios, pašto, ar ne?
Paštininkas. Taigi, dabar kai elektros nėra, tai nei telegrafo, nei telefono ryšio taip pat nėra. Lieka rankinis, ta prasme, natūralus kontaktas, kaip anksčiau – iš rankų į rankas. Telegramos, sveikinimai, atvirukai ir panašiai. Bjauriausia telegramos apie mirtį. Dar biuleteniai apie padėtį fronte. Turiu kiekviename kaime iškabinti.
Tėtušis Žari. A, mačiau tokius. Tik iš kur jie žino informaciją, jei jokio ryšio neturi?
Paštininkas. Išgalvoja viską, arba kažkas pasako, kokie kariniai daliniai jei praeina pro šalį, tai nupiešia padėtį, bet niekas nežino, tiesa tai ar ne, o ir nereikia niekam tiesos, reikia informacijos, supranti? Gauni kažkokias žinias ir esi ramus, tai yra informuotas, nusiramini ir toliau gyveni. Taip sutvertas žmogus, jam svarbu žinoti, nesvarbu ką.
Tėtušis Žari. Tu teisus, tai pasakyk man tada, ar teisinga kryptim traukiu į miestą, noriu būti informuotas.
Paštininkas. Žiūrint į kokį.
Tėtušis Žari. Artimiausią.
Paštininkas. Tada tau atgal, į priešingą pusę reikia eiti.
Tėtušis Žari. Nemėgstu apsigręžti, prisipažinti klydęs, o ir nuėjau jau nemažą gabalą, dar kartą pro tą pačią smuklę klampoti. Atsisveikinau ten su visam, dabar staiga vėl išdygsiu. Sunerims žmonės, pagalvos, kad orientaciją praradau. Niekur neskubu, eisiu pirmyn.
Paštininkas. Jokių žmonių ten nėra, Efraimas vienas. Tiesa, berniukas kažkoks išdygo, anksčiau jo nebuvo. Žydas sako, kad sūnus. Supaisysi, gal iki šiol slėpė.
Tėtušis Žari. Aha, aš irgi mačiau, vaikis visai į žydą nepanašus.
Paštininkas. O tau į miestą ko reikia?
Tėtušis Žari. Į banką noriu užeiti, pensiją pasiimti.
Paštininkas. Pamiršk, nėra jokiam mieste banko. Tepė visi kulnus su pinigais. Ko neišnešė, vagys visokie pričiupo. Ir pastatų neliko, vien griuvėsiai. Ir taip visuose miestuose, kur valstybiniai, visi sugriauti, tik gyvenamieji dar šiaip ne taip laikosi, žmonės kiek gali prižiūri. Ir mūsų pašto tik sienos, nei stogo, nei durų. Arba susprogdinta, arba išnešiota po plytą ar čerpę. Karas, pats supranti.
Tėtušis Žari. Na, bet pamatyti geriau pačiam, o ir veikti juk daugiau neturiu ką. Va, jei savo dviratį parduotum, tai labai senam žmogui padėtum.
Paštininkas. O prieš dešimt minučių pykai, kai senu pavadinau.
Tėtušis Žari. Per dešimt minučių ir pasenau, laikas nestovi vietoj. Tai ką?
Paštininkas. Dėl dviračio? Žinai, juk valdiškas, dar su atžyma. Policija ieškos.
Tėtušis Žari. Atžymą ir nutrinti galima.
Paštininkas. O kaip aš viršininkui paaiškinsiu, kur valdišką turtą padėjau?
Tėtušis Žari. Ar maža plėšikų visokių kelyje pasitaiko?
Paštininkas. Būna. Mums dėl to ir dujų balionėlius išdavė, kad apsigintume.
Tėtušis Žari. Labai tu prieš automatą su balionėliu papūsi. Na, tai kaip?
Paštininkas. Ech, velniai nematė, penkiasdešimt duok ir sėsk į balną.
Tėtušis Žari. Na, tu ir užlenkei, už penkiasdešimt aš du dviračius galiu nupirkti.
Paštininkas. Tai ko nenuperki? Mažiau trisdešimt nenusileisiu.
Tėtušis Žari. Juk tau ir dvidešimt bus kaip iš medžio nukritę. Nieko nesitikėjai, neplanavai ir še tau – ant kelio dvidešimtinė guli.
Paštininkas. Dvidešimt penki ir išsiskiriam be kraujo.
Tėtušis Žari. Gerai, tik pas mane smulkių nėra, va dvidešimt, dar dvidešimt. Miestą kai prieisiu, išsikeisiu ir rytoj čia tau penkinę grąžinsiu. Gi tu kasdien tuo pačiu keliu vyksti?
Paštininkas. Žiūrėk, kad rytoj būtum, kitaip policijai tave apibūdinsiu. Žodinį portretą nuskenuosiu.
Tėtušis Žari. Dėl penkių markių? Na ir žmonės šiais laikais.
Paštininkas. Karas, pats supranti. Žmogus nieko nevertas.

Motušė Kuraž. Ana, pašto tarnautojas važiuoja. Sustabdykit jį, vaikai.
Vaikai. Dėde, dėde, sustokit. Sustokit, mamai blogai.
Tėtušis Žari. Vaikai, kas nutiko?
Berniukas. Mama suklupo, ją reikia skubiai vežti į ligoninę.
Tėtušis Žari. Ar ne Motušė Kuraž būsi?
Motušė Kuraž. Iš kur apie mane žinai?
Tėtušis Žari. Kas nežino, įžymi esi. Skaičiau, kai dar akinių nereikėjo, dabar tai tik į tolį žiūrėti galiu, o kas palei nosį vyksta, nieko nematau. Todėl nepyk, kad arti neprieisiu, iš čia man geriau matosi.
Motušė Kuraž. Padėti gali?
Mergaitė. Mamai į ligoninę reikia. Nuvežkit, labai prašau.
Berniukas. Please.
Tėtušis Žari. Ligoninę, sakai? Gal į infekcinę, ar traumatologinę? Manai nors viena dirba šiuo metu?
Motušė Kuraž. Iš kur man žinoti. Vaikai, paeikit toliau, man su žmogum reikia pasikalbėti.
Mergaitė. Mama, mes tavęs nepaliksim.
Tėtušis Žari. Klausykit, ką vyresni sako.
Motušė Kuraž. Manai nežinau, kad ligoninių nėra? Vaikų tik nenoriu nuvilti. Jie tiki. Paimk juos, geras žmogau, ir nuvesk kur nors toliau nuo šito košmaro. O aš kaip nors viena.
Tėtušis Žari. Aha, ir kam man visa šita našta? Galvoji, aš koks jaunikaitis esu, galiu apie visus šokinėti? Ir dar vaikus. Tai ne kokius kačiukus, kuriuos paskui maiše nuo tilto į upę gali numesti.
Motušė Kuraž. Aš pinigų tau duosiu, nebus našta, patys eiti gali.
Tėtušis Žari. Kiek duosi? Pinigų, ta prasme.
Motušė Kuraž. Už vaiką po šimtą.
Tėtušis Žari. Po du šimtus. Per pigiai vaikais atsikratyti nori, lyg jie ne tavi būtų.
Motušė Kuraž. Prigavai, aišku ne mano, aš jau per sena gimdyti. Priklydo, brolis ir sesuo. Tėvai subombarduoti, negalėjau palikti, širdis neleido, prisiėmiau, o dabar, matai, pati sugriuvau. Tu juos paimk, o aš tada viena kažkaip išsikapstysiu, ne pirmas kartas.
Tėtušis Žari. Tai kaip dėl pinigų?
Motušė Kuraž. Gerai jau gerai, tuoj suskaičiuosiu.
Tėtušis Žari. Tik man geriau smulkiais, suslėpsiu įvairiose vietose, jei kas ras, tai visų nepaims. Ir, žiūrėk, ratukus tavo irgi konfiskuoju, kam tau jie, o man pravers, prikabinsiu prie dviračio, tai ir daiktams susidėti bus.
Motušė Kuraž. Leisk su vaikais atsisveikinti, pastovėk ten šalimais.

                                                  II veiksmas

Tėtušis Žari. Ką radai? Parodyk.
Berniukas. Balioną.
Tėtušis Žari. Jis šlapias, išmesk.
Berniukas. Bet kodėl, Tėtuši? Jei aš pripūsiu ir paleisiu į dangų, baltą, kaip taikos balandį, gal žmonės nutrauks karą, kai pamatys jį skrendantį link debesų?
Tėtušis Žari. Tai ne balionas ir ne balandis ir, neduok dieve, žmonės nustos kariauti, iš ko mes gyvensim?
Mergaitė. Bet tada būtų gyva mūsų mamytė.
Berniukas. Ir tėvelis.
Tėtušis Žari. Dabar aš jūsų tėvelis, nepamirškit, ir dabar aš jumis rūpinuosi. Jeigu jau tai prasidėjo, tegul ir tęsiasi amžinai.
Berniukas. Bet mes neiname į mokyklą.
Tėtušis Žari. O ko ten vaikščioti, ką ten rasi? Tik pinigus nė už ką nulupa ir nieko neišmoko. Skaityt skaičiuot mokat ir tai yra viskas, ko jums kada nors prireiks. Visa kita aš jus išmokysiu. Štai, saulė tiesiai virš galvos, vadinasi, metas pietums. Surask pagalių, užkursim laužą ir išsikepsim tą vištą, kurią pasigavom.
Mergaitė. Bet man jos gaila, aš jau prisirišau prie jos, ji tokia rami ant mano rankų.
Tėtušis Žari. Žiūrėk, dar pridergs tau į rankas ir ant suknelės. Geriau pririšk šitą virvutę prie kojos ir paleisk ją kol kas palakstyti, kol ugnį užkursim.

Atburzgia motociklas su “liulka”. Vokietis karininkas išjungia variklį ir lėtai prisiartina prie grupės.
Ilgai dairosi. Pagaliau

Offizier. Guten Tag.
Tėtušis Žari. Guten guten. Tag, ja.
Offizier. Supranti deutsch?
Tėtušis Žari. Oh, nein. Tik porą žodžių, richtig.
Offizier. Na gut. Sag mir, pasakyk, ar nematei arti rusų? Partizanų?
Tėtušis Žari. Oh, nein. Rusai seniai pasitraukė. Į rytus. Nach osten, ja, richtig.
Offizier. Na gut. O tu nesi partizanas? Sakyk teisybę, nemeluok, nes tuoj paimsiu į Konzentrationslager.
Tėtušis Žari. Nereikia, Herr Offizier, sakau tiesą. Aš senas žmogus, koks aš partizanas, aš ir ginklo jokio neturiu. Apieškokit.
Offizier. Na gut, ich glaube, tikiu. O kas tie vaikai? Tavo?
Tėtušis Žari. Jie neteko tėvų, aš jų pasigailėjau, juk nepaliksi vienų, ar ne?
Offizier. Ja, richtig.
Tėtušis Žari. Richtig richtig, aš ir sakau richtig. Todėl dabar ir esu jiems kaip tėvas. Arba Großvater, juk taip sakoma?
Offizier. Taip, richtig, senelis. Gerai, tada paimsiu das Mädchen, kad tau lengviau būtų, ji padės mano Frau vištas prižiūrėti.
Tėtušis Žari. Vištas ji labai myli.
Offizier. Ir tavo vištą paimsiu. Das Mädchen jos nepaleis, matai kaip stipriai laiko.
Tėtušis Žari. Bet už vištą aš daug sumokėjau. Ir das Mädchen man kainavo. Sunku skirtis, taip prisirišau. Herr Offizier, neskriauskit seno žmogaus.
Offizier. Na gut, Mensch, duosiu tau deutschmarkių. Du šimtus, šimtą už vištą ir šimtą už Mädchen.
Tėtušis Žari. Herr Offizier, na, Mädchen tikrai daugiau verta už vištą. Pats sakėte, kad ji kitas vištas prižiūrės.
Offizier. O tu kartais ne žydas, labai gerai derėtis moki?
Tėtušis Žari. Oh, nein. Koks žydas, visai nein.
Offizier. O kur žydų yra? Juk matei warscheinlich?
Tėtušis Žari. Na taip, vieną mačiau.
Offizier. Kur? Wo ist er?
Tėtušis Žari. Na nuo čia turbūt už penkiasdešimt kilometrų. Į pietus. Tiksliai, richtig. Tokia smuklė.
Offizier. Smuklė? Was ist das?
Tėtušis Žari. Na, tai kaip taverna, aludė.
Offizier. Biergarten? Ich Verstehe. Na gut. Imk dar šimtą ir vesk Mädchen į liulką.
Tėtušis Žari. O berniukas, jis juk jos brolis, tada ir jį paimkite.
Offizier. Berniukas man nereikia, aš namie turiu den Soldaten, jie malkas kapo ]]> Sun, 15 Feb 2026 15:33:57 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261558.html http://rasyk.lt/kuriniai/261558.html
Veiksmas Y

Piterio radikalizacija

Po Olovijos isrpevartavimo I scenos prieki ibega suplesytais marskiniais baltais paklaikes. Atsiremia I stala, nukrautais popieriais, su kommpiuteriu. Ziuri zemai atsiremes. Nusivalo asaras ir jis auditorijai.

Piteris (deuoja): Olivija... olivija… Uz ka? Kodel? Kodel sitaip, tokiu budu? Olivija, ka tu blogo padarei? Kaip jie su tavimi sitaip pasielge? Dieve… Dieve… Kur tu buvai, Dieve? Kodel tu leidai? Ir jie priverte mane ziureti! Kas per zmones? Kas per zverys? Olivija, tavo akys kai jie tau tai dare… Tu ziurejai mane kai tave niekino, o as I tave! Kodel jie pries tai neisdure man akiu? Kaip man pamirsti tai ka maciau? Jie mane laike  ir as buvau kaip vaikas silpnas…. Ar as daugiau busiu vaikas? Ar as liksiu vaiku? Ar as nusuksiu galva ir viska pamirsiu? As negaliu pamirsti kaip jie su tavimi taip elgesi. O ju juokas! Kad jus butumete isgirde ju juoka! As ko nors imsiuos! Taip, as ko nors imsiuos. Nieko nedaryti yra bailumas, tingumas ir atlaidumas. Tai butu paprasciausiai nemoralu. Moralinius klausimus as niekada nenagrinejau, bet blogio isikisimas I mano gyvenima, taip, blogio, priverscia mane svarstyti veiksmus, kurie butu atsakas I blogi. Nes blogio toleruoti negalima. Nes blogis per daug skaudziai smogia. O Olivija, tu cia didziausia auka. Del taves as imsiuosi veiksmu, nes niekas kitas to nesiims negu as. As negaliu palikti to valstybei, Valstybe yra nerangi ir silpna. Senai mes is jos nesitikim stebuklu. Galiausiai, mes vietiniai zmones ir esam valstybe, as esu vietinis zmogus, vadinasi as turiu pareiga imti veiksmu! Toleruoti situ juodu velniu (sako su neapykanta) negalima. O jeigu jie uzpuls nepilnametes? Kaip tevai gales pziureti I savo veidrodi, jeigu nesims veiksmu? Del Olivijos, del paugliu, del visu merginu, kurios nebegali vaikscioti laisvai saugiai gatvemis ir svesti gyvenimo po to kai tu guvuliu banga atpludo, kai musu valdovas atidarydamas jiems vartus apgavo mus, sakydamas, kad yra vieninga zmonija, kad jie musu broliai ir seses, mes jiems lygiai taip pat esam broliai ir seses. Pasakykit, kur brolyste, kai prievartaujama tavo drauge tau pries akis?! (isteriskai ir bejegiskai). Kad as zinociau nuo ko pradeti. Kad as rasciau bendraminciu ir pagalbininku. Vienas lauke – ne karys.

Markas: sveikas tautieti. Girdejau aimanas. Kazkas aimanuodavo uz juros, o dabar yra aimonuojama cia, musu tevyneje.

Piteris: Sveikas, broli tautieti. Deja, bet musu valstybes dienos visai aptemo. Musu gimtineje sviesios dienos vis trumpyn, o tamsios ir pavojingos naktys vis ilgyn.

Markas: aisku, tamsios naktys – juodu velniu metas. Jeigu tamsios naktys ilgeja musu salyje tai ir juodu velniu mase dideja. Girdejai, musiske ziniasklaida prognozuoja dar viena imigrantu banga.

Piteris: girdejau, kad kita ziniasklaida raso, kad uz juros sukils didziulis badas.

Markas: ta kita ziniasklaida man nerupi. Tu ziniaklaidu yra tiek daug, kad  nebesusigaudysi. Manau,, kad reikia sekti viena ta ziniasklaida, kuri tau prie sirdies.

Piteris: dabar mano sirdis pilna skausmo, siaubo, neapykantos ir kersto.

Markas: puiku, su pykciu ir neapykanta galima daug ka nuveikti, piteri.

Piteris: jeigu galeciau as tam Omarui, as jam… (sugniauzia kumscius)

Markas: o tai gali buti gero kelio pradzio. Girdejau, kad kalbejai, jog vienas su savim ne karys?

Piteris: taip, Markai, man truksta bendraminciu. Visi mano taip vadinamieji draugai sedi alfa soc tinkle ir raso zinutes vienas geresnes uz kitas, bet susede bare prie stalo, man uzvedus tema, kad uz olivija turi buti atkerstyta ir kad taip negalima elgtis musus tevyneje, ji tokiu dalyku neregejo niekuomet, jie pritaria, bet po to sako “ka piteri mums daryti? Greitai rinkimai ir balsuosim uz ka reikia, taciau mes nestovesim su plakatais gatveje – mums praprasciausiai geda. Ir prie riausininku nesijungsim nes ten brutualu ir purvina – ne musu stilius.

Markas: pyktis jau verziasi pro krastus piteri ir niekas, kartoju niekas jo nesustabdys. Nes musu visagale, sakau su pasaipa ir tarp kabuciu, valstybe su savo beviltiska politika lyg dazytu kiaule lupdaziu ir mums bandytu irodyti kad ten – merlyn monro! (juokiasi)

Piteris: Link kur lenki, Markai?

Markas: paimkim vadzias I savo rankas.

Piteris: Kaip?

Markas: Sakiau tau, kad pytkis vslstybeje tarp musu zmoniu verziasi pro krastus. Taigi, bendraminciu galima rasti visur.

Piteris: Kartoju, link kur lenki?

Markas: omarus megsti?

Piteris: taip.

Markas: megsti ziureti, kaip jie verda

Piteris: omarus as uzmusu pries isverdamas

Markas: o… kaip tavo drauguzio Ahmedo drauguzis Omaras?

Piteris: as ji dumais geidziu paversti

Markas: pshhh… (rankom rodo sudegima)

Piteris: Taip, bet tik Omara. Ir jo bendrus. Bet kiti - juk zmones, ar as klystu?

Markas: atverk akis, jie I zmones nepanasus! Paziurek kaip atrodo! Paziurek kaip elgiasi!

Piteris: Ten vaikai…

Markas: nu ir kas? Uzauga ir buna kaip tevai

Piteris: na, gal ir tiesa sakai….

Markas: jeigu tavo kambaryje prisikaupia siuksliu, ka tu darai?

Piteris: issikuopiu

Markas: o tam reikia ko?

Piteris: sluotos!

Markas: bingo, drauguzi. O mes tokia sluota uzkursim, kad maza nepasirodys

Piteris: Pirmyn I praeiti?

Markas: taip! Vel gyvensim ir busim didus kaip proteviai. Jie visai gerai gyveno. Ar tu pasiruoses?

Piteris: Grizti I praeiti? Ar tai imanoma?

Markas: Zinoma, kad imanoma. Tereikia valios. Valios valios ir dar karta valios. Su valia – viskas imanoma.

Piteris: Tai, kad musu mieste, net siuksliu isvezimas tinkamai nedirba.

Markas: Patikek, pyktis, tarp musu zemes zmoniu baigia issiversti pro krastu. Ir pyktis isves visas siuksles ir musu miestu ir salies.

Piteris: taip, negaliu pamirsti, ka jie padare Olivijai.

Markas: tuomet imames darbo!

Prieina prie satalo nukraitais popieriais ir su kompiuteriu. Markas rodo pirstu I popierius.

Markas: Turime zmoniu slaptosiose tarnybose. Vienas ju buvo apiplestas gatveje musu broliu, kabutese. Is vieningos zmonijos tarpo, kabutese, kai ejo I darba. Gera guza gavo. Ir tas guzas. Piteri, mums labai pades. Dabar jis musu puseje. Siuo metu vyksta karas musu zemyno pakrastyje. Ten cirkuliuoja daugube ginklu. Tau idomu?

Piteris: Baugina, bet taip, idomu.

Markas: Tai va, kitoj zemyno puseje turime turtinga sugar daddy. Sis sugar daddy puikiai mus supranta ir visom keturiom prisieke mums padeti. Jis sumokes uz ginklus. Tereikia juos atgabenti per siena ir kad aptektu I reikiamas rankas.

Piteris: kaip tu atgabensi I musu  sali toki kieki ginklu?

Markas: Valstybes valdovas uzsiemes reputacine kova. Kaip ir visi jo pakalikai. Stengiasi isklikit tam, kad prastumtu mums vietiniams zmonems tai, kuo seniai mes nebetikim. Jo zvilgsnis kitur ir net nenutuokia kas artinasi, kvailys!

Piteris: o ginklu kontroles tarnybos salies? Argi jos nepastebes nieko?

Markas: Sakiau, turime savu zmoniu. Jiems jau sotu musu valdovo politikos. Jie jau mus supranta, kaip ir mes juos: kova neisvengiama, kas pirmas smogs, tai laimes.

Piteris: Visa tai – labai pavojinga

Markas: Pamirsk sauguma. Pasaulis toj sugrius. Zmogus zmogui – vilkas. Isliks stipriausi.

Piteris: ziauru.

Markas: Taip, bet pasaulis, piteri, yra ziaurus. Testipriausi zverys telaimi! Mes liutai, jie – mesa. Jie - Pasaulio atmatos. Mes – melynakraujai! Manai jie turi sansu pries mus? Ju salyse zmones net be tualeto apseina!

Piteris: jie zino, kaip atrodo karai…

Markas: Mes irgi zinom. Paziurek I musu praeity – karas po karo. Slove stipriausiam!

Piteris: as ziuriu I dabarti…

Markas: O as ziuriu kas jie tokie yra ir ka jie daro. Apiplesimai, prievartvimai. O kas svarbiausia – nei vieno musu vietinio veido sitame purviname miesto rajone! Tu paziurek I sitai

Piteris: man gaila tik Olivijos

Markas: bus uz ja atkersyta

Piteris: bus

Markas: man tokia kalba patinka! Uz zeme, krauja ir garbe!

Piteris: Taip, markai. Uz zeme, krauja ir garbe. Einu su  tavimi. O su kuo gi daugiau? Neturiu su kuo. ]]> Wed, 10 Dec 2025 15:13:52 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261101.html http://rasyk.lt/kuriniai/261101.html
Veiksmas1

Ekrano scenos fone – londono centrinis parkas. Vakareja. Pauksciu ciulbesys, masinu uzimas, zmoniu balsai. Nurimsta. Kai kur – siuksles. Piteris po vakarelio ant suolelio – su kostiumu, atsipalaidaves kaklaraistis. Jam skambina. The XX intro telefono skambutis. Atsiliepia.

Piteris: sveikas drauguzi. Kaip sekasi, kaip tavo projektas? Aha. Aha. Zinoma, kad sunkus. Mazai laiko seimai? Vaikus rekia vesti mokykla? O zmona? Irgi projektas? Net nezinau ka patart – man 45 ir nesuku galvos del vaiku, nes ju neturiu. Pavydi? Aha. Zinoma, tave suprantu, kad pavydi. Bet ir as tau kazkiek pavydziu – mano namuose uzvakar buvo Olivia, vakar Emma, o si ryta radau Amelia. O gal ten buvo Olivia? Jau nebesusigaudau. Smagu man? Taip, bet tai baigia nusibosti. Kaip tavo mazasis Jamesas? Daug problemu? Neklauso. Juokais sakau, bet jis kaip mano suo Bella – kazkas nuolatos prie sono yra ir tai yra gerai. Bellai maziau demesio? Taip bet su ja nepasikalbesi, o su Jamesu pasikalbesi. Nesupranti manes? O as taves. Davai, as tau Bella, o tu man Jamesa! Gera mintis? Koks tu ziaurus! Gerai, atrodo prie manes prisedo vienas is tu imigrantu, kurie uzpludo sali pasatruoju metu. Pasisaugoti? Jokiu budu, jis ziuri I mane, tartum noretu parukyt. As rukau jis ruko, kuo mes skiriames? Gerai, davai, po to varysiu I naktini kluba, zmones gerai kalba apie si nauja didzeju. Iki.

Piteris uzsiruko. Ir pazvelgia I prie jo salia is letai atsisedusi Ahmeda.

Ahmedas: Sveiki, gal cigarete galima?

Piteris: Zinoma, drauguzi, stai viena.

Ahmedas: aciu. Gal prisidekt?

Piteris: ir tai galiu.

Ahmedas tyliai ryko.

Piteris: na, tai kaip sekasi, gal zinote kiek valandu?

Ahmedas: laikrodzio netekau. Del… finansiniu dalyku.

Piteris: dirbu su investicijom – padet?

Ahmedas: kas tai yra?

Piteris: Tu imeti 10e o po metu grizta 15.

Ahmedas: Kad as ir tu 10 euru neturiu. Skamba kaip magija.

Piteris: magija ir yra – eknomikos siais laikais nesuprasi. Negi  tu, … neturi nei 10eur?

Ahmedas: nesioju bulviu maisus Ibrahimo, seiminko, parduotuveje. Moka centus, taciau iki ismoku is valstybes isgyvensiu. Ibrahimas tvarko popierius. Zmona Fatima su vaikais tikisi geresnio busto, nei musu buvusioje salyje.

Piteris: Ha, tai ir I didzejaus pasirodymo nepamatysi.

Ahmedas: o ka jis?

Piteris: kaip tai?

Ahmedas: man jusu muzika ne prie sirdies.

Piteris: kaip tai? Tam jaunam didzejui prognozuojama ispopuliareti pasaulyje, tikrai verta.

Ahmedas: (ironiskai) o ten daug bus merginu... graziu...?

Piteris (naiviai): taip beabejo, Olivia ten bus – kad tu pamatytum jos kojas.

Ahmedas: (nusisukes su savim) gerai, kad kiaulienos nepasiulei

Piteris (naviai, ji isgirdes): galiu pasiulyti puiku restorana, daranti kiaulienos saslyka.

Ahmedas (piktai): Ka? ar tu tiki dieva?

Piteris (priblokstas): ka?

Ahmedas: o kaip tau atrodo?

Piteris: Dievas mire pries simta metu ir jo niekas nebeprikels. Teliko sokti ant jo kapo. Ta gal mes ir darom.

Ahmedas: (tyliai su savim) oj, jums bus...

Piteris: Ka? Gal dar viena cigarete?

Ahmedas: Gal nereikia.

Piteris: O, Olivia su Emma ateina.

Ahmedas isspucia akis.
Dvi apsinuoginusios neskoningos merginos prieina prie piterio ir sveikinimo buciniu pasibuciuoja. Kai pasibuciuoja, ahmedas nusuka galva.

Olivia: Kas gi toks grazutis prie taves sedi?

Piteris: Susipazinkite, tai Ahmedas. ruko, ir nesikeikia. Ahmedai, susipazink, Olivia ir Emma.

Ahmedas nususukes tyli.

Oliva: (piteriui) kas jam?

Piteris (ahmedui): na, kas tau drauguzi yra? Grazuole su tavimi sveikinasi!

Ahmedas kazka piktai arabiskai su savimi.

Emma: Atrodo, kad tavo drauguzis nepritampa tarp musu

Piteris: nieko, su laiku pritaps, mes visi zmones.

Ahmedas: (isgirdes ir nustebes pasoka) Allacho vardu, degsit pragare!

Kelias sekundes tyla, pauze

Emma: O sitas piktas. Gal geriau eime.

Piteris (su issokusiom akim): Kas tau, Ahmedai?

Ahmedas: nei man tavo investicijos rupi, nei didzejus nei merginos. Stai kas! Man tai – slykstu.

Piteris: nesuprantu taves, Ahmedai.

Olivia (tempia salin Piteri): Mes ju irgi nesuprantam, nagi eime.

Piteris pasieme uz parankes Olivia su Emma

Piteris: Del investitciju galima gincytis, jos kartais neatsiperka, del didzejaus – skonio reikalas, bet kuo neitikote jus, merginos? Sekusalios, laisvos dvasios, pasilinksminti su jomis visuomet galima. O linskmybes – sios zemes druska. Kaip be ju? Kas prasviesina musu pilkas dienas. Kurios is tiesu yra pilkos.

Emma: paziurek kaip jis apsirenges. Ji I vakareli nenusivesi. Eima is cia geriau.

Piteris, Olivia, Emma tryse susikimba ir nueina I parko tamsa.

Ahmedas lieka vienas ant scenos. Nusispjauna riebiai I sali ir atsigrezia ia auditorija.

Ahmedas: Jega! Drasa! Garbe! Dievas! O ne slyscios slaunys ir dregnos lupos. Moterie, prisidenk pries vyra savo galva! Tokia moteris, kuri paklusta ir nieko daugiau kaip paklusta savo vyrui yra is tirkuju dorybinga moteris. Nors jam priklausytu ir dvi. Nors jam priklausyti ir tris. O koks skirtumas? Jeigu tik investicijos atsiperka ir yra uz ka pamaitinti! Kartoju, stiprus vyriskumas turi ateity, o ne meile, slykstyne. Ar man kovoti, jeigu busiu uzpultas? Inshalla kaip dievas lems, taip ir bus. Taip, Piteris teisus, mes visi zmones, bet ar tokie turetumem buti? Kartoju, vyro dorybes yra auksciau uz moters dorybes, todel moteris turi dengti  galva pries savo vyra ir jam visokeriopai paklusti. Tai ir yra dorybinga moteris! Tokios moters man ne-geda.!

Ahmedas uzbaigia pekeltu gal net isterisku balsu ir rodo pirstu I virsu

Sviesos letai uzgesta, scena tamsoj, uzdangos uzsidaro.
Veiksmo 2 pabaiga. ]]> Mon, 8 Dec 2025 17:22:18 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261091.html http://rasyk.lt/kuriniai/261091.html





Ideja.

Artimieji rytai. Griuvesiai. Begantys zmones, ginklai, saudymai. “Ten mes busim saugus, jie, europieciai, gerai priims. Ten yra musiskiu. ”

Nykuma, sunkus darbas. Ateivis svetimojoje salyje. Savi imigrantai. Bendruomines dvasia. Dievas, Alachas. Pusnuoges neskoningos europieciu merginos megapolio gatveje vakare, kviecia prisijungti Ahmeda, jis nusispjauna ir kalba apie dorybinga moteri auditorijai.

Pyteris smagiai, lengvai, bet nuobodziai gyvena, pasilinksminimai tapo rutina, nusitrynusia moneta. Sutinka Ahmeda ir mano kad jis toks, kaip jis. Ahmedas nepatiklus, svetimoje salyje jam daug kas svetima. Issiskiria ju poziuriai i moteris, gyvenimo buda, maista, religinguma ir pan. Sutaria tik del aukstos gyveno kokybes salyje ir klestejimo.

Smogia ekonomine krize. Ahmeda spaudzia imigranto salygos, jis kuo giliau ilenda i savo bendruomine, kurios centre Alachas. Musulmonu salyje daugeja. Ekrane vargani pabegeliai, moteru dejavimas garse. Imigrantai nepritampa. Trinasi bendruomines. Soc tinklu zinutes ekrane skatinancios neapykanta, vaizduojancius europiecius nacistais, musulmonais aukomis. Trinimasis tarp bendruominiu suintinsiveja. Vyrisku ir agresyviu musulmonu grupe pirmoji zengia zingsni link nusikaltimu. Pusnuoge mergina isprievartaujama (is scenos isvelkama pusnuoge mergina ir tuscioje scenoje paledziamas dejuojantis moters balsas). Pyteris isgazdintas nusikaltimu ir jausdamas imigrantu jega apsilanko vienuolyne. Jautrus Vienuolio pokalbis su Pyteriu, apie apsesta Mahometa, bet vienuolio nuomone, kad visgi su jais galima susitarti. Jis gilinasi i savo saknis, kaip reakcija I pasikeitusi miesta, kuris jam susvetimeja. Pyteris isitraukia i reakcinga tradciniu vertybiu judejima, kaip atramos matomoje istorijoje ir jam tai tampa certainty.   Ekrane – zygiuojantys wermachto kareiviai – istraukta is ww2 archyvo, spalvotai. Ekrane pasirodo twiterio feedas apie imigrantu nusikalstamuma, agresyvuma ir vietiniu aukas. Ivyksta riauses, vyriski musulmonai yra ziauresni, todel laimi. Tai isgasdina ir iaudrina vietinius gyventojus dar labiau. Radikalizacija isplinta.

Ivyksta demokratiniai rinkimai. Abieju pusiu radiklai nepatenkinti, nes norejo daugiau. Ant stalo padedami planai ir planuojama ginklu kontrabanda. Salies oficiali armija susikaldyta etniskai, religiskai, silpna, neaprupinta ir negausi, nes tiems, kurie ja maitina ir formuoja, atrodo, kad armijai nera kas veikti, nekyla gresme. Jie gyvena komforto zonoje, muilo burbule, gerai apmokami. Vienas is generolu randa pasiteisinimus, kad negali to ir to, be finansavimo, o finansuotojai neturi is kur gauti lesu. Uzsigeriama viskiu.

Po ziezerbos, casus belli, kyla karas. Kazkas aiskiai pasako – zaidimai baigti. Del to, kad Ahmedo bendruomine laikosi savo, o Pyterio gyvena sau, atomizuoti, sukasi savo problemose del isgyvenimo, musulmonu pasiaukojimas laimi. Muslumonai fataliskesni, Ahmedas ant griuvesiu, Gazos griuvesiai ekrane. Kaip jis jauciasi? Du is triju sunu jo yra mire. Vienas sunus mire ji gindamas. Islamistai suvalgo jo lavona, nes badaujama, po eknonomikos griuties. Islamistai pries kanibalizma atrodo sulyse, alkani ir kenciantys. Vienas is imamu sudejuoja, kad tinkamai, pagal religija, nera plaidotas kunas. Ekrane, fone, imam of peace twiterio zinutes apie taiku Islama. Ahmedas bando perkalbineti savo ginklo draugus, susvelninti ju isitikinimus. Taciau islieta per daug kraujo, kad atsisakyti savo tikslu.   Ahmedas yra sunaikinimas radikaliu gauju. Visur badas, karas, ligos ir chaosas po tiekimo grandiniu zlugimo.

Multikulturine salis ikrenta i chaosa ir pavirsta I katila kuriame visi kariauja su visais. Pagal naturaliosios atrankos principa isnyra is kraujo upiu jegos kvestionuojancios dorybes kaip pliena. Radikaliu jegu menas kariauti kencia del infekcinio fanatiskumo. Dorybes laimi pries fanatiskuma. Dorybes nemato ribu tarp tautu, rasiu, suvienta po Atgimusios Vieningos Valstybes veliava. Po didelio musio ir pergales diktuojami 10 dorybiu po erelio veliava. “Naujam Pasauliui, nukalsim naujus istatymus! ” Po kiekvienos padiktuotos dorybes kalasi lyg kaltas, garsas – dun! Su sviesos efektais. Bailumas – didziausia nuodeme. Kitatauciu per daug ir per gerai isitvirtine, kad vietiniai ju atsikratytu. Zinute vienuolio, kad su musulmonais galima susitarti.

Uzsibaigia merginos, su marga skarele dengiancia plaukus. renkancia geles dviem sunums, su aptemtais sviesiai melynais dzinsais, juodu odiniu svarkeliu, kulnais ir niuniuojancia lopsine treciam kudileliui savo.







Pjeses Fragmentai.

Sinopsis.

Atsidaro uzdanga. Garsas, panasus I sirena (bet ne sirena), kaip aliarmas, is zemo daznio I auksta, nusileidzia, pakyla – taip 3 kartus. Staigus garsas dun kartu su  sviesa – dorybe nr1 (pvz Protas). Ant fone ekrane Uztemsta. Dun antras – dorybe nr2 (drasa) ekrane vienu zodziu. Uztemsta. Garsas dun trecia karta – dorybe nr. 3 (istverme), uzgesta. Iki desimties. Scenos viduryje zmogus tamsoje matosi tik seselis, pries ekrana, kai ekarna apsviecia.

Po desimties dun, Sviesos palengva nusviecia zmogu. Jis su metaliniu salmu, ant kurio – balti paukscio sparnai, su grandiniais sarvais, raudonu apsiaustu, rankose pasiremes ant kalavijo, sedi ant kedes. Nuleides galva. Letai ja pakelia ir taria besikeldamas nuo kedes, atsistoja pries auditorija ir taria:

Zmogus:
Regejau as vizija budamas tautu katile ir pasaulio centre. Jegos zmones vijo I Pasauli, o tos pacios jegos Pasauli vijo I zeme. Taip susipazinau su Zmonija. Ju veidai visokie – nuo balto per ruda ir geltona iki juodo. Trinasi jie ir dabar dideliame, o galbut, ankstame mieste. Kiekvienas ju su savo istikinimais, viltimis ir Pasauliais. Kalba jie desimtimis kalbu – kaip rasti viena sutarti tarp ju? Vizija lovos patale aplanke baisi. Sliuzus kraujo upems geidzia atverti piktosios jegos – kaip sustabdyti tvana ir Dievo pykti zemeje, kuri pamete kelius ir nemato savo ateities?! Ar leisime miesto katila maisyti velniams? Ar perimsim kontrole I savo vadzias? Tesviecia mums apvaizda ir parodo kelia I ateiti is savo geriausiu noru. Tekrenta beveidis blogis, nusidazes balta, ruda, geltona ir juoda spalva. Teranda kelia vieninga zmonija. Antraip mums gresia katastrofa.

Trenkia zmogus kalaviju I zeme su garsu dun ir sviesos zybsnis!

Zmogus:
Ne!
Tegul dvasia zmonijos isryskeja, tegul tesusijungia I viena ir temato ateiti sviesia.

Vien dun garsas su sviesa ir po to – staigi tamsa.

Uzdanga nusileidzia.

Sinposes pabaiga.




Scena Nr. 1.

Veiksmas 1.

Ikaitintas saules Dykumos fonas, Scenoje plytos, armatura, sugriauta siena. Pries dialoga – musiu zvimbimo garsas.


Omaras: Saliam aleikum, Ahmedai

Ahmedas: Aleikum saliam, Omarai.

Omaras: Kaip tau praejusi diena? Girdejau artilerija mieste. Visa tavo seima sveika?

Ahmedas: Vel vanduo nutruko. Elektra trukinejo taip pat. Ali teko naudotis tamsa, kad parnestu kibira vandens. Vel nesaugu. Kartu ji lydejo Ysuzufas. Zaynas liko kartu su zmona Fatima. Ji skundesi, kad mazoji Aisha yra vel alkana. Mama Maryam  neduoda ramybes, vis dejuoja. Tevo nebera, isejo kazin kur ir nebegrizo.

Omaras: Cia tik skurdas, badas ir ligos. Viskas per revoliucionierius. Prakeiktas valdovas. Prakeikti revoliucionieriai. Kas zinojo, kad ties tuo viskas prieis? O tavasis Yusufas bande isversti is sosto valdova, prie kurio buvo maisto ir vandens iki sociai. Ka jis dabar galvoja?

Ahmedas: daug meldziasi.

Omaras: kaip ir mes dabar visi.

Ahmedas: Viskas pagal Dieva, inshallah.

Omaras: inshallah. Jis mums pades, turiu plana.

Ahmedas: Koki, Omarai?

Omaras: Pasiekti Europos krantus!

Ahmedas: Tai bent zygdarbis.

Omaras: Su Dievu viskas imanoma.

Ahemdas: Tas tiesa. Daug musu jau yra pasieke Europa. Ten yra musiskiu. Europieciai suteiks parama, mes galbut busim visi pamaitinti? Sklinda gandai, kad net tiek, kiek turim neteksim. Arteja tikras badas.

Omaras: Tai ka prarasim? Europa – turtinga zeme!

Ahmedas: Ali ir rizikavo savo gyvybe, prisjungdamas prie revoliucionieriu, kad ir mes butumem turtinga zeme taip pat.

Omaras: Tai ko jis ne su ginklu, o kibirus vandens nesioja?

Ahmedas: Nes jis mane myli. Ir savo motina Fatima. Ir brolius Yusufa, ir Zayna. Ir jam rupi jo mazoji sesuo – Aisha.

Omaras: Galejo pries tai pagalvoti apie juos, mesdamas issuki valdovui.

Ahmedas: Dievo valioj, valdovas degs al-Hutamoj, pragare, suris ji ugnis. O mano pirmagymio sunaus, Ali, maldos apsieks dangu.

Omaras: Ateina ziema, temperatura kris zemiau nulio. Atrodo, kad jusu pavasaris pavirto I ziema!

Ahmedas: Europoj yra sildymas.

Omaras: Ir grazios merginos. Laisvos labai...

Ahmedas: Man svarbu, kaip pamaitinti Aisha, Fatima, Ali, Yuzufa ir Zayna. Parsigabenti motina Maryam taip pat.

Omaras: Kazin, ar galetum gauti antra zmona Europoj?

Ahmedas: Kazin, ju paprociai kitokie. Be to, nesitikiu daug uzdirbti. Sunku bus islaikyti didele seima. O kodel klausi?

Omaras: Ne, nieko, siaip sau.

Ahmedas: Nieko cia kitaip nebus. Ten grazu, zalia, o cia? Isgyvenimas ir tiek, be jokios ateities, visa salis griuvesiuose! Kokia ateiti turi mano sunus? Kaip vaikus augins Aisha? Nieko nebus, teks fataliskai per dykumas, kalnus ir juras pasiekti Europa.

Omaras: Teks susimoketi.

Ahmedas: Viska atiduosiu, kad is sios Dievo prakeiktos vietos isvykciau.

Omaras: Puiku! Reikia planuotis.

Ahmedas: Sakyk data ir mes renkames maisus. Daug neturim, nesdami nepavarksim.

Omaras: Tai I Europa?

Ahmedas: Dievas didis, I Europa!

Omaras: inshallah!

Ahmedas: daugiau taip nebegalim.

Scenos Nr. 1 pabaiga. Negyva  ozio su ragais dvesena dykumoje – vaizdas ekrane ir musiu zvimbimo garsas. Uzuolaidos uzsidaro.


Veiksmas 2. uzuolaidos atsidaro.

Ahmedas, vedamas Omaro ir keliu kamuflezu pasivilkusiu kariu su kalashnikovias, kartu is paskos jam seka 25m Ali, 21 Yuzufas, 19 Zaynas ir 10m Aisha su 50m zmona Fatima, 70ies Mayram (visos su juodom sukniom ir juodais hijbais (bet ne burkom) suviu  garsai, lyg seseliai pasilenke slenka per griuvesius.

Ranka moja Omaras.

Omaras: greciau cia, jeigu pakliusyt jiems I nagus, nei vieno nepasigailes.

Ahmedas tyliai Ali.

Ahmedas: melsk toliau musu dieva Alla, jis mums padeda, mes jau arti.

Ali: Teve, bukim drasus, Alla mums tikrai padeda, jau tikrai nedaug liko iseiti is sios mirties zonos.

Aisha pradeda verkti, bet Fatima uzciupia jai burna.

Mayram: sunau, gal geriau butumem like namuose?

Ahmedas: jau nedaug liko, motin, pakentek.

Mayram: geriau buciau danguje su tavo tevu.

Ahmedas: Viskas Dievo valioj.

Omaras piktai.

Omaras: sa, sunys, jeigu taip garsiai kalbesit, jie visi mus pribaigs!

Lyg seseiai jie visi praslenka.

Scenoj tamsa. Musiu svimbimas, kuris nutyla. Prasideda Bangu osimas. Bangu osimas palengva nutyla. Palengva pasigirsta pauksciu ciulbesys.

Uzdanga uzsidaro.





Nerasyt negaliu, bet nesinori prirasyt nesamoniu;-) ]]> Sun, 7 Dec 2025 00:46:51 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261082.html http://rasyk.lt/kuriniai/261082.html B: Nežinau, blogai su planu.
A: Aš sau pats Dievas, bet man įdomu.
B: Tūkstantį metų susiplanuoti sunku. ]]> Thu, 4 Dec 2025 13:07:48 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261069.html http://rasyk.lt/kuriniai/261069.html       Vienaveiksmė neapskundžiama pjesė be veikėjų, vien tik išgalvoti personažai

                              I veiksmas

Sekretorė. Stot, Teismas eina.
Teisėja. Galite sėstis. Kur kaltinamasis?
Sekretorė. Jis prie advokato.
Teisėja. A, atleiskite, nepažinau, kuris iš jūsų advokatas? Nesistokite. Kaltinamasis. Aš kreipiuosi į jus, jūs kaltinamasis?
Jėzus. O kuo aš kaltinamas?
Teisėja. Pirmiausia atsakykite į klausimą - ar jūs kaltinamasis?
Jėzus. Ne.
Teisėja. Tai kodėl atsistojote?
Jėzus. Atsiprašau, sėdėsiu. Jeigu jums taip patogiau.
Teisėja. Palaukit, tai jūs advokatas? Taip?
Advokatas. Ne, atleiskit, jūsų šviesybe, advokatas esu aš, mano ginamasis yra kaltinamasis.
Teisėja. Ak štai kaip, tai supažindinkit savo klientą su procedūromis.
Jėzus. Dovanokite, bet man nereikia procedūrų, aš sveikas.
Teisėja. Užsičiaupkit, nes įsakysiu jus išvesti. Taigi, pradedame procesą. Kaltinamasis, prisistatykite.
Jėzus. Aš, gerbiama teisėja, nors iš tiesų norėčiau į jus kreiptis, mano sese..

Salė suūžia.
Teisėja. Kas čia per familiarumas, aš su jumis kiaulių neganiau.
Jėzus. Aš ir netvirtinu to. Pats nelabai mėgstu kiaules ir jų nevalgau.

Salė ūžia, kažkas juokiasi.
Teisėja. Rimties, prašau tylos salėje. Pavardė, vardas?
Jėzus. Mano?
Teisėja. Kieno gi daugiau? Savo aš žinau.
Jėzus. Taip, ir aš žinau jūsų.

Salė vėl šurmuliuoja.
Teisėja. Tylos. Baigsite cirką? Prisistatykite.
Jėzus. Mielai, tik aš galvojau, kad mane visi pažįsta. Jėzus Kristus, sūnus Juozapo, nors jis nėra tikrasis mano tėvas, kaip žinote, aš atsiradau iš Šventosios dvasios...
Teisėja. Gana. Advokate, liepkite savo klientui užsičiaupti.
Advokatas. Dovanokite, bet jis Dievas, aš negaliu jo užčiaupti.

Salė švilpia, trypia kojomis. Baisus triukšmas. Teisėja daužo plaktuku į stalą, galų gale salė nurimsta.
Teisėja. Jūs ką, čia visi išprotėjote? Kaltinamasis, atsistokite.
Jėzus. Mielai, nors prieš tai jūs prašėte mane sėstis.
Teisėja. Ar pripažįstate savo kaltę?
Jėzus. Atsiprašau, o kuo aš esu kaltinamas?
Teisėja. Kurstėte nesantaiką, skleidėte neapykantos kalbą, ketinote savavališkai užimti ministro postą.
Advokatas. Protestuoju.
Teisėja. Protestas atmestas. Prokurore, supažindinkite pilietį kaltinamąjį su jam reikškiamais kaltinimais.
Prokuroras. Gerbiama publika (salė pritariamai suošia), gerbiami prisiekusieji, gerbiama Teisėja, asmuo, esantis prieš jus, skleidė dezinformaciją, vadino save išrinktuoju ir panašius vėjus, mėgino jėga įsiveržti į Kultūros ministeriją ir užimti laisvą ministro kabinetą.
Advokatas. Protestuoju.
Teisėja. Protestas atmestas. Kaltinamasis, supratote tekstą?
Jėzus. Žinoma.
Teisėja. Pripažįstate savo kaltę?
Jėzus. Tekstas, brangi sese, nėra tikslus...
Teisėja. Aš jums ne sesė.
Jėzus. Bet ir ne motina. Tai kaip man į jus kreiptis?
Teisėja. Velniop, užčiaupkit jį kas nors.

Salė trypia.
Teisėja. Gana, daugiau kalbėti aš jums neleisiu. Pradėkim liudytojų apklausą. Prokurore, kvieskite pirmą liudytoją.
I liudytojas. Aš čia, gerbiamas Teisme.
Teisėja. Ką galite papasakoti? Iš esmės.
I liudytojas. Taip, iš esmės. Iš esmės nelabai ką, nebent tik tai, kad vieną rytą šis jaunuolis nusileido į mano kiemą.
Teisėja. Kaip nusileido?
I liudytojas. Na, aš nemačiau kaip, pastebėjau tik, kad jis vaikšto mano kieme, klausiu, ką tu čia veiki? Sako, nusileidau iš dangaus. Kaip, sakau, o jis rodo į oro balioną, kuris nuskrido toliau, ir sako, matai, su oro balionu.
Teisėja. Kaltinamasis, galite patvirtinti, kad šis žmogus sako tiesą?
Jėzus. Žinoma, nešokinėsiu gi aš iš dangaus be apsaugos. Su balionu, taip.
Teisėja. Jis turėjo kokios kontrabandos: cigarečių arba narkotikų?
I liudytojas. Negaliu pasakyti, jis turėjo kuprinę, bet kas joje, negaliu žinoti.
Jėzus. Tik kojinės ir Biblija.
Teisėja. Kam jums Biblija?
Jėzus. O kam jums Konstitucija? Kiekvienas turi savo gyvenimo vadovą.

Salė suošia.
Teisėja. Ką dar galite papasakoti apie šį žmogų.
I liudytojas. Nieko daugiau. Tik tai, kad jis pamaitino mano vištas.
Teisėja. Kokiu būdu?
I liudytojas. Traukė iš kuprinės vieną po kito duonos kepalą ir lesino jas.
Teisėja. Kiek buvo tų kepalų?
I liudytojas. Nežinau, gal dešimt. Nemažiau, vištos beregint visą duoną suėdė.
Advokatas. Gal jos buvo labai alkanos, gal jūs jų nešėrėte?
I liudytojas. Na ne, bet, aišku, tiek skirti maisto, kiek davė tas žmogus, mes irgi negalime, sunkus laikas, reikia padėti kariaujančiai šaliai, kur čia viską atiduosi vištoms, kai kareiviai badauja?
Teisėja. Kaltinamasis, jūs sakėte, kad kuprinėje tik kojinės ir knyga, gal ten dar buvo ir cigaretės?
Jėzus. Aš nerūkau. Ir knygos nebuvo, tik Biblija. Kojinės ir keli gabalėliai duonos, juk valgyti ir man reikia.
Teisėja. Aišku. Kvieskite kitą liudytoją.
Kitas liudytojas. Mano pagarba, gerbiama teisėja. Ir prisiekusieji. Ir publika.
Teisėja. Pasakokite, kaip susidūrėte su kaltinamuoju.
Kitas liudytojas. O, tai čia labai įdomi istorija. Matot, mūsų vyriausybėje, aš esu kancleris, staiga pritrūko vieno ministro. Žiūrim, skaičiuojam ir taip ir šiaip, tikrai - nėra atsakingo už kultūrą. Neapsižiūrėjom, taip sakant.
Režisierius (iš salės). Kultūra, kaip visada paskutinėje vietoje.
Partijos pirmininkas (iš salės). Nesąmonė, neskleiskit čia priešiškos propagandos.
Teisėja. Prašau baigti mitingą, čia jums ne gatvė ir ne parlamentas. Tęskite.
Kitas liudytojas. Taigi, skaičiuojam, žvalgomės viens į kitą, nieko nesuprantame, kaip čia taip nutiko, kai staiga atsidaro durys ir įeina šis jaunuolis ir teigia, kad jis nuo šiol rūpinsis kultūra, duokit jam neva raktus nuo seifo, negali mat pasiimti iš jo banknotų.

Balsai salėje. Banknotų, banknotų, užsimanė mūsų pinigų!
Jėzus. Viskas buvo ne taip, pinigų reikėjo kaimo kolektyvams, bibliotekoms, ansambliams. Kaip yra iki šiol? Viskas tik į sostinę, o provincija merdi be kultūros. Kultūros namai visur užkaltais langais. Žmonės geria vietoj to, kad vaikščiotų į būrelius. Štai kur labiausiai reikalingas finansavimas. Į regionus!
Premjerė (iš salės). Nė velnio, pirmiausia turime remti kariaujančią pusę! Kultūra palauks!

Salė nepritariamai suūžia. Girdisi kojų trypimas.
Premjerė (iš salės). Aš turėjau galvoje kaimo kultūrą, ne jus, visokias bibliotekas ir panašiai.

Salė pritariamai švilpia.
Teisėja. Pasakykite, Kitas liudytojau, kaip jis, kokiu būdu ketino tapti kultūros ministru, juk jo niekas nerinko?
Jėzus. Nė vienas ministras nėra žmonių rinktas, visi paskirti.
Kitas liudytojas. Mes irgi jo to paklausėme, kas tu toks, kas tave rinko? Jis atsakė klausimu: o jus kas rinko? Mes, išties, tuo metu neturėjome atsakymo, todėl tik padavėme raktus nuo seifo.

Salė švilpia.
Teisėja. Ramybės! Kaltinamasis, pasakykite, kur dėjote pinigus?
Jėzus. Kad jų ten nebuvo, seifas buvo tuščias, kažkas jau iki manęs jį ištuštino.
Buvęs kultūros ministras (iš salės). Melas, ten dar buvo likę keli milijonai, dabar tiksliai nepamenu, bet tikrai buvo nemaža krūvelė.
Prokuroras. Siūlau pripažinti, kad gerbiamas asmuo iš dangaus, ar iš kur jis ten atskrido kaip kontrabanda, tuos pinigus, tai yra kelis milijonus pavogė, prisiekusieji, užfiksuokite šį faktą, ir iš savo pusės prašau skirti teisiamajam 5 metų laisvės atėmimo bausmę.
Advokatas. Protestuoju, vagystės faktas nepatvirtintas.
Teisėja. Protestas atmestas. Byla įrodyta, faktai surinkti, prisiekusieji gali paskelbti savo verdiktą.
Jėzus. Bet aš dar turiu teisę į paskutinį žodį, ar ne?

Balsai iš salės: Prisiklausėm.
Gana nesąmonių!
Nuteisti!
Teisėja. Visgi leiskim kaltinamajam pasisakyti, atgailauti, taip sakant. Trys minutės.
Jėzus. Dėkoju. Broliai ir sesės prisiekusieji, dabar jūs matote į kokį farsą patekote ne savo valia ir jums teks priimti sprendimą, dėl kurio galbūt teks gailėtis, kaip ir tiems protėviams, kurie nuteisė mane prieš du tūkstančius metų. Siūlau gerai pagalvoti.
Teisėja. Gana. Prisiekusieji, jūsų verdiktas?
Prisiekusieji. Kaltas!
Advokatas. Protestuoju!
Teisėja. Visiems ačiū už dėmesį. Išveskit nuteistąjį.

Salė pritariamai ploja.

Tiems, kurie laukia antro veiksmo, skaitykite preambulę. ]]> Sun, 23 Nov 2025 10:54:05 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/260998.html http://rasyk.lt/kuriniai/260998.html

Artimieji rytai. Griuvesiai. Begantys zmones, ginklai, saudymai. “Ten mes busim saugus, jie, europieciai, gerai priims. Ten yra musiskiu. ”

Nykuma, sunkus darbas. Ateivis svetimojoje salyje. Savi imigrantai. Bendruomines dvasia. Dievas, Alachas. Pusnuoges neskoningos europieciu merginos megapolio gatveje vakare, kviecia prisijungti Ahmeda, jis nusispjauna ir kalba apie dorybinga moteri auditorijai.

Pyteris smagiai, lengvai, bet nuobodziai gyvena, pasilinksminimai tapo rutina, nusitrynusia moneta. Sutinka Ahmeda ir mano kad jis toks, kaip jis. Ahmedas nepatiklus, svetimoje salyje jam daug kas svetima. Issiskiria ju poziuriai i moteris, gyvenimo buda, maista, religinguma ir pan.

Ahmeda spaudzia imigranto salygos, jis kuo giliau ilenda i savo bendruomine, kurios centre Alachas. Musulmonu salyje daugeja. Ekrane vargani pabegeliai, moteru dejavimas garse. Imigrantai nepritampa. Trinasi bendruomines. Soc tinklu zinutes ekrane skatinancios neapykanta, vaizduojancius europiecius nacistais, musulmonais aukomis. Trinimasis tarp bendruominiu suintinsiveja. Vyrisku ir agresyviu musulmonu grupe pirmoji zengia zingsni link nusikaltimu. Pusnuoge mergina isprievartaujama (is scenos isvelkama pusnuoge mergina ir tuscioje scenoje paledziamas dejuojantis moters balsas). Pyteris isgazdintas nusikaltimu ir jausdamas imigrantu jega apsilanko vienuolyne. Jautrus Vienuolio pokalbis su Pyteriu, apie apsesta Mahometa, bet vienuolio nuomone, kad visgi su jais galima susitarti. Jis gilinasi i savo saknis, kaip reakcija I pasikeitusi miesta, kuris jam susvetimeja. Pyteris isitraukia i reakcinga tradciniu vertybiu judejima, kaip atramos matomoje istorijoje ir jam tai tampa certainty.  Ekrane – zygiuojantys wermachto kareiviai – istraukta is ww2 archyvo, spalvotai. Ekrane pasirodo twiterio feedas apie imigrantu nusikalstamuma, agresyvuma ir vietiniu aukas. Ivyksta riauses, vyriski musulmonai yra ziauresni, todel laimi. Tai isgasdina ir iaudrina vietinius gyventojus dar labiau. Radikalizacija isplinta.

Ivyksta demokratiniai rinkimai. Abieju pusiu radiklai nepatenkinti, nes norejo daugiau. Ant stalo padedami planai ir planuojama ginklu kontrabanda. Salies oficiali armija susikaldyta etniskai, religiskai, silpna, neaprupinta ir negausi, nes tiems, kurie ja maitina ir formuoja, atrodo, kad armijai nera kas veikti, nekyla gresme. Jie gyvena komforto zonoje, muilo burbule, gerai apmokami. Vienas is generolu randa pasiteisinimus, kad negali to ir to, be finansavimo, o finansuotojai neturi is kur gauti lesu. Uzsigeriama viskiu.

Po ziezerbos, casus belli, kyla karas, del to, kad Ahmedo bendruomine laikosi savo, o Pyterio gyvena sau, atomizuoti, musulmonu pasiaukojimas laimi. Muslumonai fataliskesni, Ahmedas ant griuvesiu, Gazos griuvesiai ekrane. Kaip jis jauciasi? Du is triju sunu jo yra mire. Vienas sunus mire ji gindamas. Islamistai suvalgo jo lavona, nes badaujama, po eknonomikos griuties. Islamistai pries kanibalizma atrodo sulyse, alkani ir kenciantys. Vienas is imamu sudejuoja, kad tinkamai, pagal religija, nera plaidotas kunas. Ekrane, fone, imam of peace twiterio zinutes apie taiku Islama. Ahmedas bando perkalbineti savo ginklo draugus, susvelninti ju isitikinimus. Taciau islieta per daug kraujo, kad atsisakyti savo tikslu.  Ahmedas yra sunaikinimas radikaliu gauju. Visur badas, karas, ligos ir chaosas po tiekimo grandiniu zlugimo.

Multikulturine salis ikrenta i chaosa ir pavirsta I katila kuriame visi kariauja su visais. Pagal naturaliosios atrankos principa isnyra is kraujo upiu jegos kvestionuojancios dorybes kaip pliena. Radikaliu jegu menas kariauti kencia del infekcinio fanatiskumo. Dorybes laimi pries fanatiskuma. Dorybes nemato ribu tarp tautu, rasiu, suvienta po Atgimusios Vieningos Valstybes veliava. Po didelio musio ir pergales diktuojami 10 dorybiu po erelio veliava. Po kiekvienos padiktuotos dorybes kalasi lyg kaltas, garsas – dun! Su sviesos efektais. Kitatauciu per daug ir per gerai isitvirtine, kad vietiniai ju atsikratytu. Zinute vienuolio, kad su musulmonais galima susitarti.

Uzsibaigia merginos, su marga skarele dengiancia plaukus. renkancia geles dviem sunums, su aptemtais sviesiai melynais dzinsais, juodu odiniu svarkeliu, kulnais ir niuniuojancia lopsine treciam kudileliui savo.


Verta taisyti ir vystyti toliau? ]]> Thu, 6 Nov 2025 09:28:12 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/260907.html http://rasyk.lt/kuriniai/260907.html kuris sukalbėjęs neilgą poterį
išsivedi šunį Lesį Valterį į Panerį,
tenai į paukštelių čiulbesį giliai pasineri,
nerūpestingai švilpaudamas eini palei vandenį,
blogas mintis nuo savęs nugeni
ir pamatai besimaudančią moterį nuogą,
mėgstančią saldų gyvenimą ir likerį,
gražią kaip uogą...

Neabejoju, kad mandagiai pasisveikini
ir oriu elgesiu ją greitai pakeri,
bet pinigų tai ne per daug turi,
todėl tik vyno su ja šiek tiek išgeri,
ir visi aplinkui tau tampa malonūs ir geri,
nes tu ją beprotiškai įsimyli...
O kas vyksta toliau – istorija tyli...

Deja, po savaitės ji tau atsibosta,
nes pasirodo esanti įkyri.
Ir tu vėl nori grįžti į senąjį uostą.
Net į kovą su išnaudojimu pakyli.
Grasini pasidaryti net harakyri,
todėl gauni antausį ir į užpakalį spyrį.
Nenori su ja eiti į ministerijos pokylį...
Taip, tu viską teisingai supratai,
šis eilėraštis gimęs iš būties
nepretenduoja į minčių ir jausmų gylį,
ta moteris ir elgesiu panaši į hitlerį. ]]> Wed, 6 Aug 2025 11:49:43 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/260425.html http://rasyk.lt/kuriniai/260425.html iš ciklo Biblijos istorijos. Pirmos dvi buvo Kainas ir Abelis bei Onanas.

anoniminių alkoholikų susirinkime

Izaokas. Mano vardas Izaokas, aš alkoholikas. Kai man buvo gal kokie penki metai ar panašiai, mano tėvas Abraomas sulaukė kvietimo paaukoti mane. Man tėvas to nesakė, tik kad kažką aukosime. Na, gerai. Mes lipome į Morijos kalną, kur paprastai būdavo aukojama, tam ten yra įrengtas aukuras, ir tada aš staiga susivokiau, kad su savimi mes nesinešame ėriuko, tai ką aukosime, paklausiau tėvo. Tėvas apsiverkė, pasakė, tave, sūnau, nepyk, taip įsakė Viešpats. Aš nuraminau tėvą, pasakiau, ką gi, jei Dievas to nori, aukok. Abraomas, tai yra, mano tėvas paguldė mane ant aukuro, prieš tai paklojęs sausų žabų, ir būtų jau žiebęs ugnį, bet laiku danguje pasirodė Viešpaties angelas ir tarė: tu išlaikei išbandymą ir įrodei savo meilę Aukščiausiajam, galite grįžti namo. Tačiau visai netoliese pamatėme krūmuose įstrigusį aviną, tai nusprendėm bent jį paaukoti. Tokia tad istorija, ačiū kad išklausėt.
Vedantysis. Pasilik su mumis. Ką gi, pirmos dalies laikas baigėsi, kviečiu visus į trumpą pertrauką ir susitiksim antroje dalyje. Sveikimas prasideda antroje dalyje, taip teigia mūsų senbuviai. Pertrauka.
Rebeka. Žinai, man patiko tavo pasakojimas, jis toks lyg iš gyvenimo.
Izaokas. Aš ir esu iš gyvenimo, aš tikras.
Rebeka. Taip taip, atleisk, ne tą norėjau pasakyti. Mano vardas Rebeka, būkim pažįstami.
Izaokas. Malonu. Dar susitiksim.
Rebeka. Tu išeini, neliksi antroj daly?
Izaokas. Deja, turiu daug darbo, sesija už dienų.
Rebeka. A, tu mokaisi?
Izaokas. Taip, o tu ne?
Rebeka. Oi ne, man jau atsibodo visos tos knygos, paskaitos, atsiskaitymai.
Izaokas. Suprantu tave.
Rebeka. Beje, o kur tu studijuoji?
Izaokas. Konservoj, aš smuikininkas.
Rebeka. O, geras, tokių čia dar nebuvo. Galėsiu kada paklausyti?
Izaokas. Žinoma, kitą penktadienį egzaminas. Pasirodymas viešas, gali ateiti ir dar ką nors atsivesti.
Rebeka. Mes ateisim visa grupė.
Izaokas. O ne, nereikia, nesuprask klaidingai, bet jei ten sueis visi šitie, na, supranti.
Rebeka. Supratau, aišku, ateisiu viena.

bute

Abraomas. Džiaugiuosi, kad tada jo nepaaukojau. Sulauksiu galgi anūkų. Dievas mane išgelbėjo nuo vaikžudystės.
Sara. Tu vis su tuo Dievu, tai aukoji, tai Dievas apsigalvojo. Aš manau, kad tau su galva negerai. Turi gydytis vieną kartą. Perdaug geri, eik užsikoduok arba užsirašyk į anonimus. Nesuprantu, kodėl Izaokas ten nuėjo? Greičiausiai tavo kaltes išpirkti. O aš, jei nori žinoti, tada būčiau tave sudeginusi, jei vienas būtum parėjęs. Taip ir žinok. O gal tu ir žinojai, kas tavęs laukia, todėl ir išsigandai, bet suvertei viską, kaip visada, į kažkokį Dievą, kad jis kur galvą nusisuktų.
Abraomas. Neburnok, moterie, eik geriau dar alaus parnešk, matai, kad šaldytuvas tuščias.
Sara. Taip, kurgi ne, lekiu sijoną pasiraitojus. Vienintelis sūnus man paguoda senatvėje. O kai instrumentu užgriežia, visada apsiverkiu, taip nuostabiai vaikas groja, lyg koks Paganinis.
Abraomas. Negaliu pakęsti, kai jis čirpina tą balalaiką, nors iš namų bėk. Tada tikrai imu gailėtis, kad angelo paklausiau.
Sara. Tau visada taip, tai Dievas, tai angelas, apsispręsk vieną kartą, kai meluoji.
Abraomas. Tylėk, moterie, aš niekada nemeluoju, negi tu, kvaila višta, galvoji, kad Dievas pats lakstys lėktuvu į bet kurį pasaulio kraštą? Tam jis ir laiko angelus, kad jie dirbtų kurjeriais, supratai?
Sara. Taip taip, siuntų pristatymas į namus.
Abraomas. Taip, o ką? Ir dar, nepamiršk, kad man turi būti dėkinga, kad sukūriau žydų tautą. Todėl bėk ir atnešk alaus.
Sara. Ir velniam tu ją sukūrei? Kad paskui mus persekiotų visokie hitleriai, holokaustus darytų. Ačiū, vos nepasakiau Dievui, ačiū mano motinai, kad laiku pabėgom iš tos šiaurės Jeruzalės, nes jei ne ji, būtų mus supakavę tame Vilniuje ir išvežę į kokį Osvencimą.
Abraomas. Taip, tavo motina buvo gudri, gerai dar, kad dirbo geležinkeliuose, tai pasprukom, bet ir Dievas, manau čia ranką pridėjo.
Sara. O ko kitų žydų neišgelbėjo, ko ten rankos nepridėjo? Ir mano motina galų gale buvo tų prakeiktų lietuvių įskųsta ir įkišta į getą. Ten ir pasibaigė, duok jai Izraelio karalystę.
Abraomas. Suprask gi tu, jis vienas, Dievas taigi, o tų fašistų milijonai, kaip jis galėjo vienas juos visus sutvarkyti? Taip, tavo motina, deja, mirė gete, bet tai vis geriau, nei per kaminą iškeliauti. Džiaukis tave, mane išgelbėjo, kiek pajėgė, tiek padarė. O lietuvių irgi visokių yra, vieni skundė, kiti gelbejo. Ech, ir kur tas Izaokas, gal jis nueitų alaus. Aš gi batų neturiu, pats nueičiau, bet visai suplyšo.
Sara. Mažiau gerk, tada batams liks.
Abraomas. O tu žinai, kiek batai kainuoja? Be tūkstančio neišsiversi. Su kažkokiom basanožkėm aš neisiu, vis tik esu žydų karalius. O pensija kokia? Ech, tik alų ir belieka maukti, rimto gėrimo neįpirksi.

parke

Rebeka. Tai tu mane vesi?
Izaokas. Žinoma, kitaip ko gi su tavim ... miegočiau?
Rebeka. Norėjai pasakyti dulkintumeisi, juk miegoti mes dar nemiegojom.
Izaokas. Man nepatinkas tas žodis.
Rebeka. Ir tai buvo tik tas vienas kartas. Prieš dešimt minučių.
Izaokas. Bet mėnesienoje, gamtoje, kaip pirmykščiai žmonės. Ar nemanai, kad tai romantiška, kad tai gal kažko didžio pradžia?
Rebeka. Turi galvoje vaikus? Gaila, nepaėmiau prezervatyvų. Tu gal net nežinai, kas tai yra?
Izaokas. Kam jie, jei mes suplanavome didžią ateitį?
Rebeka. Tai tu suplanavai, aš tiesiog tau nesipriešinau.
Izaokas. Rebeka, bet juk tai puiku, aš žinojau, kad tave sutiksiu ir mes susilauksime dvynukų.
Rebeka. Dvynukų? Tu išprotėjai, einu įkrisiu į fontaną, gal dar galima kažką pakeisti.
Izaokas. Vėlu, Rebeka. Aš toks laimingas.
Rebeka. Aš jau tada grupėje pagalvojau, kad tu nesveikas, bet man patiko tavo veidas ir dar tai, kad tu gražiai groji, bet kalbėjai visiškas nesąmones apie kažkokį aukojimą. Dabar matau, kad tau su galva tikrai ne viskas tvarkoje.
Izaokas. Koks skirtumas, ką aš kalbėjau, svarbu – mes būsime laimingi.
Rebeka. Tai jau tikrai, su tavim kaip gi nebūsi.
Izaokas. Noriu atvesti tave į savo namus, supažindinti su tėvais, tik būk maloni, nusivalyk žoles nuo suknelės ir nekalbėk vulgariai. Geriau visai nekalbėk, aš vienas kalbėsiu.
Rebeka. Tai gal man apsimesti kurčnebyle, idiote?
Izaokas. Na kam tu taip, jie nepratę prie tokio stiliaus, supranti, jie iš senovės, jiems tokie išsireiškimai apskritai nežinomi.
Rebeka. Turi galvoje dulkintis?
Izaokas. Taip. Ir kas yra prezervatyvai, jie taip pat nežino.
Rebeka. Puikumėlis, matyt nedaug bus bendrų temų, tada gal tikrai geriau nekalbėti.
Izaokas. Viskas bus gerai, pamatysi. Beje, jie yra žydai.
Rebeka. Žydai? Ką tu sakai? Kur aš papuoliau? Tada ir tu žydas.
Izaokas. Taip. Argi nesakiau?
Rebeka. Ne, nesakei.
Izaokas. Galvojau ir taip aišku, jei tėvai...
Rebeka. Vadinasi, tu apipjaustytas?
Izaokas. O argi yra koks skirtumas?
Rebeka. Iš tikrųjų tai nepajaučiau.
Izaokas. O tu turėjai su kuo lyginti?
Rebeka. Ne. Ne, tu pirmasis.
Izaokas. Taip ir galvojau, tu irgi pirmoji.
Rebeka. Aha, tai jau tikrai. Tai...
Izaokas. Pirmyn, čia visai netoli.

gatvėje

Praeivis. O tu žinai, aš tau pavydžiu.
Elgeta. Tai aišku, juk man nereikia spręsti visų tų problemų, kurios kamuoja tave.
Praeivis. Tiksliai, tu labai teisingai pastebėjai. Tau tai kas, niekas nerūpi, o man vienos bėdos.
Elgeta. Va va, jei nori, galim apsikeisti.
Praeivis. Rimtai? Ir tu sutiksi įlįsti į mano kailį?
Elgeta. Ko nepadarysi dėl gero žmogaus.
Praeivis. Visai aš negeras, bet greit pats pamatysi. Nusivilk savo švarką ir imk mano paltą.
Elgeta. Ir skrybėlę. O piniginę turi?
Praeivis. Rasi vidinėje kišenėje.
Elgeta. O kaip mes vėl susikeisime?
Praeivis. Ar tu norėsi?
Elgeta. Ką gali žinoti. Kaip tavo vardas?
Praeivis. Viską greit sužinosi. Iki.
Elgeta. Koks keistas tipas.


bute

Rebeka. Tėvai, čia tu? Aš tualete. Valgis ant stalo, dar šiltas. Pavalgyk, aš turiu bėgti.
Elgeta. Gerai, dukrele, aš viską rasiu. Būk atsargi gatvėje, slidu.
Rebeka. Tu užkimęs, tėvai? Kaip gali būti slidu, juk vasara?
Elgeta. Bet šlapia. Daug kalbėjau prieš vėją, tai pakimau.
Rebeka. Nepyk, neprieisiu, nes skubu. Pasimatysim vakare.
Elgeta. Tu pakeli kada nors akis nuo telefono?
Rebeka. O kam? Aš prisimenu, kaip tu atrodai. Tik išsimaudyk, nuo tavęs blogas kvapas.
Elgeta. Aha. Taip ir padarysiu.

Mama. Mielasis, tu maudaisi?
Elgeta. Ką sakai?
Mama. Nieko. Sakau parbėgau trumpam, nepaėmiau ryte paso, nepagalvojau, kad reiks, o pasirodo mane komandiruoja į Jugoslaviją, o ten be paso niekaip. Jie, supranti, dar ne Šengeno zonoje, todėl reikia paso.
Elgeta. Aaaaaaaaa....
Mama. Tu užkimęs?
Elgeta. Ką sakai?
Mama. Nieko, sakau, gal šiandien ir negrįšiu, nes lėktuvas naktį, tai ko grįžti. Jūs juk viską turite. Pinigai skrynelėje, ten dar pora šimtų lieka, kitus pasiimu. Juk tu dar ir prie savęs turi, ar ne?
Elgeta. Ką sakai?
Mama. Nieko, sakau, prauskis, aš išeinu.
Elgeta. Gero skrydžio.
Mama. Ate, apsivilk chalatą, nevaikščiok nuogas po butą, per langus visi mato, paskui man vėl sakys, taviškis striptizą rodo.
Elgeta. Ką sakai?
Mama. Nieko, aš jau išėjau.

skambutis į duris

Elgeta. Jūs pas ką?
Policininkas. Jūs pilietis toks ir anoks?
Elgeta. Palaukit, aš turiu pažiūrėti į piniginę.
Policininkas. Jūs ką, neprisimenate savo pavardės?
Elgeta. Matote, aš papuoliau į keistą situaciją, ir jei jūs ieškote manęs dėl kažkokio nužudymo ar vagystės, tada aš tikrai ne toks ir anoks, įvyko sumaišymas.
Policininkas. Renkitės, nuovadoje viską paaiškinsite.
Elgeta. Gerai, bet kol aš surasiu drabužius, juk šiame bute aš pirmą kartą, gal jūs paaiškinsite man, kuo esu kaltinamas?
Policininkas. Dabar pats prisipažinote, kad įsibrovėte į svetimą butą, tai irgi prisidės prie kitų jūsų nusikaltimų.
Elgeta. Aš toks blogas, tiksliau toks ir anoks?
Policininkas. Nesuprantu, ką šnekate, bet, manau, nuovadoje išsiaiškinsime. Geriau visai nesirenkite, nes dar prisidės ir  asmeninių daiktų vagystės, jeigu sakote, kad čia pirmą kartą šiame bute.
Elgeta. Bet chalatą galiu pasiskolinti?
Policininkas. Tik iki tol, kol jums uždės kalinio rūbus. Arba geriau renkitės šiuo paltu.
Elgeta. Kodėl? Jūs manote, kad taip bus geriau?
Policininkas. Nuovadoje paaiškinsiu.

bute

Rebeka. Taip, tu teisus, atspėjai, kad gims dvynukai. Net lytį atspėjai.
Izaokas. Aš neatspėjau, žinojau. Kiek galima sakyti, kad aš susijęs su Aukščiausiuoju.
Rebeka. O man nusišikti, nes aš netikiu šitom nesąmonėm. Nuo jų man vėl norisi pradėti gerti.
Izaokas. Nedaryk to, tu negeri jau tiek metų.
Rebeka. Grįžkime prie dvynukų, tu tvirtini, kad pirmas pasirodė Ezavas.
Izaokas. Taip, taip ir buvo.
Rebeka. Iš kur tu žinai, tavęs neįleido į palatą.
Izaokas. Man sakė gydytoja. Ginekologė.
Rebeka. O aš sakau, ji nematė. Kai pirmas pasirodė Jokūbas, seselė užrišo jam ant riešo raudoną siūlą, tada jis vėl grįžo į skylę, o išlindo iš jos Ezavas. Bet pagal siūlą seselė žinojo, kuris buvo pirmas. Tavo sušikta ginekologė tuo metu kalbėjo telefonu ir viso šito nematė. Seselė paneigė tos kušerės versiją.
Izaokas. Gerai, tada kur siūlas?
Rebeka. Va siūlas, va, aš tau šimtą kartų jį rodžiau.
Izaokas. Bet aš vistik pripažįstu Ezavą pirmagimiu ir jo teises į paveldėjimą. Jis nelandžiojo pirmyn atgal kaip Jokūbas, kuris, pagal tave, išlindo, pamatė, kad čia kažkas negerai, ir atgal. Tikras vyras turi apsispręsti, ko nori.
Rebeka. Eik tu šikt su savo paveldėjimu, aš einu gerti.
Izaokas. Neik, Rebeka, prašau tavęs.
Rebeka. Užsikrušk.

bute

Izaokas. Mama, tėvai, čia Rebeka.
Abraomas. Kur buvai, man tavęs reikėjo.
Rebeka. Jis piršosi man parke, mes susilauksime dvynukų, todėl truputį užtruko.
Abraomas. Ir tu sutikai?
Rebeka. O kur aš dėsiuos, jei esu nėščia. Nežiūrėk į mane, pats sakei, kad spermos tuščiai nemėtai. Taigi, atėjau susipažinti. Aš Rebeka, jūs tėvas, kaip supratau, o mamos koks vardas?
Sara. Sara.
Abraomas. Bet tu dar nežinai ir mano vardo.
Rebeka. Ach tiesa, visai pamiršau.
Izaokas. Rebeka, gali užsičiaupti, juk sakiau, kalbėsiu aš vienas.
Abraomas. O ko tu čia tildai, kas tu toks? Geriau bėk atnešti alaus, kol neužsidarė.
Rebeka. Matai.
Izaokas. Nebus jokio alaus, mesk vieną kartą gerti. Nuvesiu tave į AA.
Sara. Teisingai, sūnau.
Abraomas. Ša, kas čia karalius, aš ar tu?
Rebeka. Oho šeimynėlė!
Abraomas. Taip, brangioji, patekai, kur reikia, kaip tik ten. Ir turėsi pratęsti garbingą žydų liniją.
Rebeka. Okey, okey, aš ne prieš, tik parodykite mūsų kambarius, kur mes gyvensime.
Sara. Kambarių daug mes neturime, trys, vienas bus jūsų.
Abraomas. Žydai įpratę gyventi susispaudę, taip kad ir tau teks priprasti. Mano vardas Abraomas. Aš sukūriau mūsų tautą.
Rebeka. Jau supratau, man didelė garbė. Tai jau ir eisiu.
Izaokas. Palauk, Rebeka, mes dar neišgėrėm arbatos.
Abraomas. Kokia čia arbata, kai alaus nėra. Eik, eik, mergele, kitą kartą atsivesk tėvus. Tikiuosi, jie geria?
Rebeka. O taip, kaip visi normalūs.
Abraomas. O ką aš sakiau, normalūs visi geria, o tu vis tą savo AA.

nuovadoje

Policininkas. Taigi, gerbiamasis toks ir anoks, jūs kaltinamas politiniais aspektais.
Elgeta. Aspektais?
Policininkas. Taip, tai toks nusikaltimas. Štai čia yra nuotraukos, kuriose jūs matomas kaip tik šiuo paltu stovintis prie kreiserio Auroros ir kalbantis, kaip vėliau paaiškėjo, slapta linija su Smolniu, galimai net su pačiu Leninu, nes savo kalbą jūs baigėte fraze goodbye Lenin. Mes turime visą kalbos tekstą. Ką pasakysite savo pasiteisinimui?
Elgeta. Bet aš neturiu telefono. Ir jokio Lenino nepažįstu. O tas, kurį jūs minite, juk miręs, ar ne?
Policininkas. Niekas nežino, tikrų faktų mes neturime, todėl ir norime visą tiesą sužinoti iš jūsų, juk jei jūs kalbėjote su Leninu, tai gal jis vis tiktai yra gyvas, ar ne?
Elgeta. Negaliu irgi tiksliai pasakyti, aš nežinau.
Policininkas. Tai tą mes ir turime išsiaiškinti, nes jei jūs kalbėjote su priešiškos valstybės vadovu, tai jau kvepia valstybės išdavyste, ar ne?
Elgeta. Aš nežinau, jau sakiau, aš buvau gatvėje, kai prie manęs priėjo vyras...
Policininkas. Pavardė?
Elgeta. Toks ir anoks tikriausiai. Mes apsikeitėme drabužiais.
Policininkas. Labai įtartina. Kokiu tikslu?
Elgeta. Sunku pasakyti.
Policininkas. Konspiraciniais, reikia suprasti?
Elgeta. Reikia suprasti, bet aš nesuprantu, jūs vartojate tiek daug keistų žodžių, kad man reikalingas vertėjas.
Policininkas. Jums nereikia nieko suprasti, jūs esate kaltinamas, tai viskas, ką jums reikia suprasti, aišku?
Elgeta. Taip.
Policininkas. Ką veikėte svetimame bute?
Elgeta. Maudžiausi. Duše. Man pati mergina pasiūlė, kuri ten buvo, sako, tėvai, nuo tavęs smirdi, eik praustis.
Policininkas. Tai reiškia, jūs ten buvo te su dukra? Įtraukėte vaiką į nusikaltimą? Gal ji lipo per langą, a? Kiek jai metų?
Elgeta. Nežinau. Ji jau buvo bute.
Policininkas. Nežinote, kiek dukrai metų? Bent eina į mokyklą?
Elgeta. Nežinau. Ji man ne dukra.
Policininkas. Gana. Eikit į kamerą, ryt ateis kas nors kitas, kas norės su jumis kalbėtis, man užteks klausyti nesąmonių.
Elgeta. O valgyt man duos, nes ten namuose aš nespėjau nieko į burną paimti.
Policininkas. Ten gi ne tavo namai, kaip tu gali ką nors svetimo imti į burną?
Elgeta. Kartais pasitaiko.
Policininkas. Eik velniop!
Elgeta. Labanaktis.
Policininkas. Ne, ne į kamerą, nešdinkis apskritai po velnių!
Elgeta. Mielai, dėkoju jums.

bute

Rebeka. Tėvai, po velnių, kur tu buvai?
Elgeta. Mane buvo sulaikiusi policija.
Rebeka. Policija? Kurių velnių? Tu gi niekada neišeini naktį. Kur mama? Kas čia vyksta?
Elgeta. Tiek daug klausimų, tu juos visus užsirašei į telefoną?
Rebeka. Kodėl taip sakai?
Elgeta. Nes tu nepakeli akių nuo ekrano, taip atrodo, lyg  skaitytum.
Rebeka. Gerai, ką aš turiu pamatyti, kad tu senas krienas? Tai aš tą ir taip žinau nuo penkių metų. Ačiū dievui, išteku ir išsikraustau gyventi į Jeruzalę.
Elgeta. Sveikinu, tik kodėl į Jeruzalę?
Rebeka. Todėl kad mano vyras žydas. Ryt turi prisistatyti jiems apžiūrai, todėl nusiskusk tuos plaukus ant skruostų...
Elgeta. Jie vadinami barzda.
Rebeka. Man nusišikti, kaip jie vadinami, paskui galėsi juos vėl užsidėti, o ryt, būk geras, apsieik be jų. Taip pat motina, kur ji, velniai rautų?
Elgeta. Jugoslavijoj, greit negrįš.
Rebeka. Apsieisiu ir be jos, svarbu tėvas, juk tėvas atveda nuotaką, ar ne?
Elgeta. Aš nežinau, aš pirmą kartą tampu tėvu.
Rebeka. Išjunk tą įjunk durnių programą ir pasakok, ką prisidirbai?
Elgeta. Nieko, vieną aspektą.
< ]]> Sat, 17 May 2025 23:23:35 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/259983.html http://rasyk.lt/kuriniai/259983.html Žieduotas paukštis. Ne laukinis, nes prie snapo prietaisas.
Senė, apsigaubusi balta skarele, kad niekas nepažintu, mosuoja grėbliu ir bando trenkti paukščiui. Rėkia užsimerkusi:
„Eik nuo pievos, dar apdergsi visur, varlių kaulų prilaužysi... ir nėra ko čia valkatoms vaikščioti“.
“ Sene, tavo košė dega” pasigirsta malonus balsas.
Senė meta grėblį, stveriasi už skaros ir bėga į virtuvę.

Mylimoji atneša Juodajam Paukščiui surūgusios sriubos, įmirkusios duonos, skaidytų miežių.
Kada ji, padariusi gerą darbą, eina savo svoriu  drebindama žemę, išgirsta malonus balsas.
„ Nors jūs ne gražuolė, bet man patinkate“
Mylimoji išsigąsta. Akys suapvalėja, rankos kyla į viršų, kojos bėga.
Juodas Paukštis juokiasi.
“ Gražuole, gražuole, ar jūs tekėsite už manęs? ” maloniu balsu paklausia Juodas Paukštis.
Mylimoji laiminga atsisuka.
Jai tai pirmas vyras, kuris pasiūlė tekėti.
Aštrus jos žvilgsnis  mato ant snapo prietaisą, kuris dega raudona lempute kada ji ar jis kalba.
““ Ant mano snapo DI prietaisas. Jis verčia gandro kalbą į žmonių, o jūsų į mano”
„Būk atsargi, sakydavo man mama“ pagalvojo mergina.
„ Išduokite paslaptį, ką man padaryti, kad jūs tekėtumėt už manęs? „
„ Noriu turto, didelės mašinos, sodybos prie ežero, keliauti, motinai dantis sudėti“
„ Jūs viską gausite. Esu užkeiktas valdančios  partijos narys. Man reikia ryžtingos žmonos”
„ Kiek turto turite? ”
“Nesuskaičiuojamus kalnus pinigų”
„ Mažai”  ryžtingai tarė mergina. ”
Labai išdidus paukštis nusilenkė ir nuskrido.

Mylimoji užsikėlė kojas ant stalo, užsirūkė ir išpūtė dūmus tiesiai tekančiai Saulei į veidą.
„ Pagaliau išteku. Bet, mama, jis keistas jaunikis”
“  Neturtingas? „
„ Jis Juodas Paukštis“
\'  Liepk nekilnojamą turtą perrašyti man“
„ Mama, jis paukštis“
„ Kol neparodys pinigų - netekėsi“

Juodasis Paukštis įsimylėjusiomis akimis žiūri į Mylimąją, apsirengusią perkeline suknele, basomis kojomis minkančią šlapią molingą žemę.
“ Eikite paskui mane, mano išrinktoji” maloniu balsu kalba Juodasis.
Pora vaikštinėja pelkėtomis Neries upės pakrantėmis.
Pavieniai žmonės naujais maudymosi kostiumais žiūri į keistą porą ir žavisi.
“  Kokia gera  mergina, net gandrai ją myli”
Po kelių tokių pasivaikščiojimų Mylimoji atsigulė į lovą ir miegojo iki ryto.

Ryte prasidėjo gimdymas. Mylimoji išprakaitavo. Šeimos daktarė suleido į veną novakainą.
Mylimoji, visų nustebimui, tik šeimos daktarė liko rami, padėjo didžiulį kiaušinį.
Už lango skraidė Juodas Paukštis ir džiaugsmingai kaleno snapu.

Senė ilgai nelaukusi, paėmė plaktuką ir ėmė daužyti kiaušinį.
Gandro sparnai atsimušė į uždarytą miegamojo langą ir viena atmerkta akimi stebėjo kiaušinį.
Kiaušinio viduje gulėjo nauja, nenaudota pinigų spausdinimo mašina.
Senei iš rankų iškrito plaktukas, ji verkė.
Išsipildė jos slapčiausia svajonė.

Kada Juodasis Paukštis nusimetė kaukę visi išsigando: tai buvo
policininkas. ]]> Wed, 16 Apr 2025 13:04:50 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/259823.html http://rasyk.lt/kuriniai/259823.html

Opa



Muzika.

Fildingo meilės istorija

Kai istorija beldžiasi į duris, mes pagalvojame, kodėl jų neatidaryti?
Jeigu mes pažvelgtume į pasaulio istoriją  mes pamatytume, kad jį pilna audringų meilės nutikimų.
Ar kas nors išgyvena be meilės?
Niekas. Net mažas vabalėlis ir tas rezga savo nepakartojąmą meilės istoriją. Šiandien siūlome pakeliauti po istorija ir paeiškoti  meilės.
Pabandykim eiškoti kartu.
Buvo toks  anglas Fildingas. Rašytojas.
Ne kvailas. Ne šiaip šalei-valei, bet rimtas vyras, kaip tu ir aš. Jis buvo labai turtingas. Pabrėžiu – labai turtingas.
. Jis beprotiškai mylėjo savo žmoną panelę Kredok.
Likimas buvo labai žiaurus jų meilei. Vieną dieną jų meilė  sprogo kaip muilo burbulas.
Kaip tai įvyko? Kodėl baigėsi beprotiška meilė?
Pakalbėkim apie tai, ko nerašė mūsų laikraščiai .
Siūlome jums reportažą, kurį parengė mūsų specialusis Korespondentas Londone Donatas Sabanskis.
Korespondentas susitiko su įžymiu senų laikų rašytoju tuojau po jo mylimos ir dievinamos žmonos mirties.
Jonai, leisk įrašą.


KORESPONDENTAS. Štai jis ateina rudenėjančio parko alėja. Rytas. Jis kaip visada savim patenkintas prisigėręs kavos, perskaitęs laikraštį. Susišukavęs kaip vaistininkas.
.
[Girdisi lapų šiurenimas. Poetiškai žingsniuojančio vyro žingsniai.]

Korespondentas. Labas rytas, ponas Fildingai, Gražus ruduo, ar ne tiesa?

Fildingas.            Malonu jus matyti. Jūs iš Čilės?

Korespondentas.            Ne, aš iš Lietuvos.

Fildingas.              Aaa.. Taip taip prisimenu.. Miega sesės trys.. Jūs  pusryčiavote?

Korespondentas. Dėkoju. Galvoju, kad man šiandien pasisekė: net apsilaižydamas sudorojau vištienos paštetą..

Fildingas.              Jūs mėgstate šitą šleikštų minkštą vištienos paštetą?

Korespondentas.  Jis man patinka. O jūs – matau - nemėgstate?

Fildingas.    Aš turiu ypatingą nuomonę apie paštetus. Aš jau dabar jaučiu tą glitų skonį burnoje…Mane pradeda krėsti drebulys.. man atsipalaiduoja žarnos…Nekalbėkim daugiau apie tai…Dieve, man koktu… Norėčiau paprašyti: pratęskime mūsų pokalbį prie židinio. Labai apsiprašau..

Korespondentas. Puiku. [sau] Jis darosi labai atviras. Man reikia jo atvirumo…

[Muzika, kuri tinka prie kaitriai spragsinčio židinio.]

Fildingas. …nenorėčiau paneigti  kalbų apie pasakiškus savo turtus.. taip, aš turtingas žmogus, kuriam, galbūt, svarbiausia gyvenime nenuskriausti tų vargšų, kurie neturi tiek proto, kad turėtų daug turto… Jūs klausiate apie mano kilmę?. Mano kilmė.. Aš labai aukštos kilmės . Kaip jūsų Lietuvoje sakoma: ne iš kelmo spirtas…Gal Dar puodelį arbatos? Prašau, tepkitės pašteto. Jis tikrai neapnuodytas. Matau, kaip godžiai jūs jį dorojate, kaip koks paskutinis ubagas. Tikriausiai, Lietuvoje tokio pašteto nė su žiburiu nesurasi. Jis jums patinka.? O man, pasakysiu labai atvirai, jis kelia kažkokią  baimę.

Korespondentas.  Dėkoju – daugiau pašteto nebenorėsiu.  Ponas Fildingai, mūsų klausytojai domisi, jūsų gyvenimu, todėl norėčiau paprašyti: papasakokite kaip viskas prasidėjo..

Fildingas.  Kaip viskas prasidėjo? Sakote, Lietuvoje tuo nepaprastai domisi? Gerai, aš papasakosiu, bet pirma atsakykit į vieną mano klausimą: ar jūs tikite, kad viskas, kas prasideda ir baigiasi yra iš Dievo?

Korespondentas. Žinoma.

Fildingas.    Norite pasakyti, kad Lietuva katalikiškas kraštas? Jeigu – taip, tai jums ši istorija patiks..

[Muzika]


Fildingas..  Argi nebūna taip, kad atsikėlęs anksti rytą pagalvoji: šiandien bus gera diena. Tą dieną ir aš taip galvojau…žiūrėdamas į angelą, kuris kabojo kaip tik virš mano lovos..

Tarnaitės Balsas. Kelkitės, ponas Fildingai, jūsų kava garuoja ant  stalelio.. Jums virtas kiaušinėlis kietas kaip uola. Ponas Fildingai,.. Jūs skaitysit rytinį laikraštį?

Fildingas.    – Dieve, kas aš? Man trisdešimt metų, o kas aš? Kam aš reikalingas? Aš nieko nemoku. Net vinies į sieną negalėčiau įkalti.

[Girdisi beldimas į duris]

Vėl ta kvaila tarnaitė.

[Beldimas kartojasi.]

Kas ten beldžiasi, po velnių?

Balsas už durų:    Paslaptis.

[Beldimas.]

Fildingas.              Užeik..

[Išlipa iš lovos ir girdisi kaip šlepsi šaltomis marmurinėmis grindimis.

Fildingas. [ šnabžda]  Dieve, dieve, šiandien man pasivaideno kažkokie balsai… Nežinau, gal tai tu, dieve, davei man kokį ženklą? Aš girdėjau balsus.. Nieko daugiau neprašau – tik  pasakyk, – kas tai buvo? Dieve, aš pilnas baimės..


[Girdisi kaip atsiveria dangaus vartai]

Fildingas.  Dieve, aukščiausias, gal aš kuo  nusikaltau?

Balsas.        Fildingai, ar tu galvoji, ką tu darai ar ne?

Fildingas.  Galvoju, dieve, kaip negalvosi.

Balsas.    Tu nieko negalvoji. Ar tu žinai, senas tu, kvaily, tau laikas vesti,.. Dabar pats tinkamiausias laikas. Klausyk atidžiai: duodu tau dvi dienas. Susirask merginą, kuri būtų verta tavęs. O jeigu tu per dvi dienas nesusirasi merginos…aš tikrai pagalvosiu, kad tu nenormalus…Atsimink: dvi dienos – ir tu laimingas..

Fildingas.    Dieve,..

[ Griausmingai užsiveria dangaus vartai .
Fildingas sparčiai, kiek kojos neša, bėga grindiniu, akmenuotu lauku, lipa stogais.
Muzika, padedanti  įsigilinti į Fildingo dvasinio gyvenimo smulkmenas. ]


Fildingas. [malda]  Tu neteisus, dieve, per dvi dienas išsirinkti moterį – tai neįmanoma. Tu gerai žinai, kad man to niekada neteko daryti. O tu man siūlai tai padaryti per tokį trumpą laiką ir gyventi visą gyvenimą su moterimi, kuri velnias žino ką apie save galvoja.? Dieve ar tu supranti, kur tu mane stumi?


[Muzika nutyla.]

Fildingas. Tik nereikia manęs smerkti: buvau jaunas ir ryžausi tokiam avantiuristiniam žingsniui.. Jūs suprantate, kuo aš rizikavau? Vaikščiojau po miestą ir beldžiausi ten, kur man atrodė galėjau rasti savo mylimąją…Jūs įsivaizduojate kuo tai galėjo baigtis?


[Kirpyklos garsai.
Veriamų durų girgždesys. ]


Kirpėjos balsas.  Čia dabar, viešpatie, ponas Fildingas…KO pageidautumėt?


Fildingas.                Ar nėra čia mano mylimosios?

Kirpėja.                  Apsaugok, viešpatie, o kas ji?

Fildingas.        [uždaro duris]  O iš kur man žinoti? Iš kur?


[Miestelio moterų pirtis
Moterų pirties garsai. Krykštauja, šveičiasi miestelio damos.
Miulą paduok, ooooi, tekšt tekšt
Plačiai atsiveria durys. ]


Didelis garsas. – OIOOOi

Fildingas.      Ar čia nėra…mylimosios..

Dideliu balsu.  Nėraaaaa. Čia pirtis, viešpatie,.. vyras.. visai nieko.. kokia gėda..


[Triukšmas, kurį galėtų sukelti: krentanti spinta, kibiras, dūžtantis molinis puodas, du jautienos gabalai,vienas po kito krentantis iš gero pusmetrio.]

Fildingas.  Aš buvau kvailys, aš elgiausi kaip kvailys, Ką aš turėjau daryti, Dievas man liepė įsimylėti.. O ką jūs būtumėt darę?

Korespondentas Tai ne mano istorija. Jūs neturėjote mylimosios?

Fildingas.            Į šį klausimą nenorėčiau atsakyti.

[Vakaras. Muzika.Fildingos grįžta tuščiomis gatvėmis namo.]


Dama.        Labas vakaras, pone Fildingai.

Fildingas.  Labas vakaras…Bet aš jūsų nepažįstu…gerbiamoji

Dama.        Jūs man labai patikote…Mes šiandien matėmės labai keistomis aplinkybėmis..

Fildingas.    Kokiomis aplinkybėmis?

Dama.        Ar gi ne jūs kaip koks paskutinis kvailys įsiveržėt į miesto pirtį?

Fildingas.    O jūs ten buvote? Palaukite, sustokite, prašau.. sustokite…

[Dama juokiasi juokiasi ir juokiasi.
Muzika. ]

Fildingas.    Oi, oi, kaip man skauda galvą.. oi, oi

Tarnaitė.      Ponas, Fildingai, jūs Dar neišgėrėte arbatos su cinamonu, o tai labai padeda, jeigu jus kamuoja stiprūs galvos skausmai.

Fildingas.    Oi, kokia tu įkyri.. O ar negalima arbatos išgerti vėliau, sakykim, po to, kai man praeis tas įkyrus galvos skausmas?

Tarnaitė.          Jūs  blogai atrodote. Jums būtinas puodelis arbatos.

Fildingas.        Gerai, aš išgersiu, bet tai bus paskutinis kartas.
                      Palauk, o jeigu čia  nuodai?

Tarnaitė. [išsigandusi] Ne…Ponas Fildingai, nėra prasmės jus nuodyti – jūs      Dar nevedęs.

Fildingas.        O jeigu būčiau vedęs? Kas tada?

Tarnaitė.          Tada… jus žmona tikrai nunuodytų, nes jūs labai turtingas. Ji paveldėtų jūsų visą turtą ir gražiai laimingai gyventų.

Fildingas.          Iš kur jūs visą tai žinote?

Tarnaitė.            Taip visada atsitinka. Prieš tai, kai mano mama nuodijo mano antrąjį patėvį, ji pasakė: Teisybė žemėje turi būti. Ir nunuodijo.

Fildingas.        Tavo mama nunuodijo savo vyrą?

Tarnaitė.            Ir ne vieną..

Fildingas.            O tu?

Tarnaitė.            Aš nenunuodijau nei vieno.

Fildingas.        Tai gerai. Eik, dink man iš akių. Aš ir pats galiu išgerti arbatą.

Tarnaitė.            Labos nakties, ponai Fildingai.

[Durys užsidaro. Fildingas lieka vienas]

Fildingas.      [išpila arbatą] Dieve, mane nori nunuodyti Tarnaitė.
                      O, kaip  sunku išsirinkti moterį. Jos, turbūt, tik ir laukia kaip mane nunuodyti.

[Skamba bažnyčios varpai vakariniai.]


Korespondentas.  Kaip  jūs jautėtės sužinoję, kad jus ruošiasi nunuodyti?

Fildingas.              Manau, manęs niekas nesiruošė nužudyti.

Korespondentas.  Jums negrėsė joks pavojus? Dievas liepė jums ieškoti moters. Ar tai jūsų baugino?

Fildingas.            Mane baugino tik tai, jog man grėsė Dievo nemalonė. Man buvo likusi viena vienintelė diena.

Korespondentas.  Jūs pasidavėt likimui?

Fildingas.            Aš bijojau padaryti klaidą.


[Muzika. Tranki. Lyg žmogus norėtų kuo greičiau atsikratyti baimės.
Beldimas į duris. ]


Fildingas.      Kas?  Kas čia, po velnių nuo pat ankstaus ryto? Aš Dar lovoje..

[Dar smarkesnis beldimas į duris].

Fildingas.    Po velnių…

[Prasiveria durys.Į kambarį žingsniuoja likimas.]

Dama.        [juokiasi] Ponas Fildingai, jūsų niekada rytais neaplanko damos?

Fildingas.    Manęs niekas neaplanko. Jūs…jūs pirmoji…Kas jus  įleido?

Dama.          Aš esu panelė Kredok. Mano širdis, deganti meile jums, atvedė mane į jūsų miegamąjį.

[Atbėga Tarnaitė.]

Tarnaitė.    . Ši Dama pareiškė, kad ji …jūsų žmona.

Fildingas.    Jūs taip pasakėte? Kokią jūs turite teisę?

Dama.          Aš jus įsimylėjau. Jūs pasirodėte toks įžūlus, kad aš nutariau jums atsakyti tuo pačiu. O ar gi tai blogai?

Fildingas.    Bet aš to nežinau…

Dama.        Tai žino tik dievas ir aš.

Fildingas.    Aš jaučiuosi labai nepatogiai . Aš noriu apsirengti…

Dama.        Tikrai?


[Bažnyčios varpai. Vyriški žingsniai per marmurines bažnyčios grindis.]


Fildingas. [šnabžda]  Dieve…ką man daryti? Duok man ženklą,.. maldauju.. ar teisingas mano pasirinkimas..?  Ji labai turtinga. Ar atneš man laimę jos dideli turtai ir neapsakomas grožis? Dieve, ar aš nedarau klaidos?
Maldauju…maldauju.. maldauju..

[Gatve bėga Fildingas.Tuščia gatvė tik girdisi jo žingsniai.]

Fildingas. Jis nepasakė  jis nieko nepasakė jis nedavė ženklo.. Ką man daryti?  Jis nepasakė ar aš ilgai būsiu laimingas…

[Bažnyčia. Vestuvės.]

Kunigas.      Panele, Kredok, ar jūs sutinkate tekėti už sero Henrio Fildingo?

Kredok.              Taip. Mylėsiu jį iki paskutinės gyvenimo akimirkos.

Kunigas.          O jūs, sere Henri Fildingai ar sutinkate imti į žmonas panelę Kredok?

Fildingas.      Taip, dieve, taip…

Kunigas.        Jūs tampate vyru ir žmona…Amžinoji šviesa jums tešviečia..

Tarnaitė.          Dieve, dieve…kokia neteisybė…

[Muzika.]

Korespondentas.  Ar galima sakyti, kad jūs padarėte klaidą vesdamas panelę Kredok?

Fildingas.      Tikriausiai…Taip.. Tiesą pasakius, aš nežinau. Mane slėgė abejonės.

[Fildingų kambarys. Spragsi židinys.
Tarnaitė ir Fildingas. ]


Fildingas.                  Klausyk, tavo motina…

Kredok balsas iš toli.  Henri, mes galime važiuoti. Karieta paduota.

Fildingas.    …tavo motina Dar vis tebenuodija savo vyrus?

Tarnaitė.        O, taip, …neseniai..

Fildingas.        Man reikia recepto.

Tarnaitė.          Kokio recepto?

Fildingas.        Man reikia nuodų recepto.

Tarnaitė.          Jūs ruošiatės nuodyti savo žmoną?

Fildingas.        Tyliau…Nesvarbu. Tu gali gauti nuodų?

Kredok balsas.  Henri, Henri, mes tragiškai vėluojame...

Tarnaitė.            Kada?

Fildingas.          Šiandien vakare.

Tarnaitė.            Gerai. Aš atnešiu jums nuodus, jeigu  motina  turės..

Kredok.              Su kuo tu čia kalbi?

Fildingas.          Daviau paskutinius nurodymus tarnaitei.

Kredok.            Važiuojam.


[Nuvažiuojančios karietos garsai.]

Korespondentas.    O tarnaitė?

Fildingas.                Ji atrodė tik kvaila mergelė iš provincijos.

[Vakarienė]

Kredok.              Henri, tu ir vėl tepi paštetą, lyg sviestą.

Fildingas.          Man taip patogiau.

Kredok.              Bet tai – nepadoru.

Fildingas.          Tu vis randi priežastį – sugadinti man apetitą.

Kredok.            Tu elgiesi lyg neišauklėtas vėjavaikis.

Fildingas.          Man nusibodo.

Kredok.            Tu daraisi nervingas. Kodėl, Henri?

Fildingas.          Aš nenoriu valgyti pašteto, kai  mane visą laiką moko..

Kredok.              Sugrįžk, Henri. Aš prašau. Aš reikalauju.

[Bažnyčia. Varpai. Vargonų muzika.]

Fildingas. [šnabžda]  Dieve, kodėl tu man skyrei tokį likimą? Tu stumi mane į savižudybę. Dar viena diena su šita moterimi, kurią tu pats man išrinkai, ir aš paliksiu šitą pasaulį. Tu šito nori?


[Prasiveria dangus.]

Dievo balsas.  Klausyk, Henri, nekaltink manęs, jeigu pats kvailas. Tu privalai ją mylėti.

Fildingas.      Ką aš girdžiu? Dievas mane paliko…Tada man geriau numirti…

Dievo balsas.        Ką tu ten turi? Kodėl aš nežinau.

Fildingas.            Tai nuodai.

Dievo balsas.      Iš kur tu juos gavai?

Fildingas.          Man juos atnešė Tarnaitė.

Dievo balsas.    Nesikarščiuok, paklausyk manęs…

[Fildingas bėga gatve, grindiniu.]

Muzika.

Tarnaitė.        Ponas, Fildingai, greičiau…Nelaimė…nelaimė..

Fildingas.      Kas atsitiko?

Tarnaitė.          Ponia…ponia  .. ji paspringo paštetu…daktaras.. ji miršta

Fildingas.        Negali būti, dieve…Nepalik manęs,.. Kur ji?

Tarnaitė.          Ji savo kambaryje…Nekvėpuoja…Daktaras..



[Muzika.]

Korespondentas.  Priimkit mano nuoširdžią užuojautą. Ką jus ruošiatės daryti, po to kas įvyko?

Fildingas.            Po to kas įvyko?  …Rytoj išvykstu į Londoną. Medaus mėnesį norėčiau praleisti, kur nors triukšmingai..

Korespondentas.    Žinoma žinoma, nedrįstu jūsų trukdyti.

Fildingas.                Atleiskit, aš turiu eiti.

Tarnaitė.                  Su kuo kalbi, Henri?

Fildingas.                  Susipažinkit, tai mano žmona Sesil.

Korespondentas.      Labai malonu. O, Dieve…

Fildingas.            Jūs norėjote pasakyti, kad tai buvusi mano Tarnaitė? Nesisteb� ]]> Sun, 2 Mar 2025 18:28:52 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/259610.html http://rasyk.lt/kuriniai/259610.html