Scenarijai - Kūriniai - rašyk.lt

Raudonoji Elegija

Tue, 18 Jun 2013 11:04:58 +0200

Veikėjai:

Pulkininkas Jūras - 15 metų sovietinės kariuomenės karininkas, kuris kovojo visuose konfliktuose nuo 1964 iki 1979 metų. Prardęs viltį kovoja tiktai už savo draugus, savo karius ir degtinės butelį.

Majoras Kęstas - 15 metų sovietinės kariuomenės karininkas, dalyvavo visuose mūšiuose kur Jūras.

Kapitonas Martynas - 13 metų sovietinės kariuomenės karininkas, po to kai susipažino su Jūru ir Kęstu, tapo neišskiriami draugai. Visi trys kovoja visada vienas kito pašonėje.

Eilinis Tomas - jaunas karys, sporto meistras. Pašauktas atlikti pareigą nenorėjo tarnauti, bet paskui pasikeitė nuomonė.

Grandinis Žygimantas - tarnauja tiktai tam, kad nereikėtų vėliau. Tačiau nepasisekė ir išsiuntė į karą. Keista asmenybė, labiau tiktų būti hipiu.

Seržantas Dangis - karys norintis medalių, garbės, šlovės. Karys, kuris tiki sovietine ideologija. Karys... Karys, kuris plėšo maikę.

Generolas Paulius - Pagrindinis Jūro vadas, 15 metų jo draugas. Ir tas, kuris siunčia jį į mirtį.

KGB darbuotojas Ramūnas - įdomus kadras, galima sakyti visų veikėju priešas...

Kiti kariai.

Maskva, 1979 kariuomenės štabas. Jūras buvo pakviestas atvykti pas generolą. Viskas skambėjo labia rimtai. todėl Jūras vakar gėrė nedaug.

(žmonės laksto su uniformomis su popieriais, atlieka svarbius dalykus, šurmulys aplinkui. Generolas sėdi už stalo, rūko cigarą ir geria degtinę)

Paulius: Užeik užeik Jūrai. Sėsk, įsitaisyk. Gal degtinės nori? Šita iš užsienio, geresnė negu tas brudas, kurį geri tu.

Jūras: Žinai Pauliau kas bus, jei dabar pradėsiu gerti... Ir dar tokia ponišką degtinę. Mieliau užrūkysiu tavo cigarą vieną ir eisiu paskui gerti savo brudą.

Paulius: (nusijuokia) Nu jo... tu visai nesikeiti. Vistiek užsispyręs ir sunkaus charakterio. Tau to reikės, turiu tau naują užduotį. Tai bus ko dar neteko tau daryti. Ko tikriausia ne vienam iš mūsų neteko daryti...

Jūras: Nejaugi vėl siųsi mane instruktoriauti? Tai ka dabar reiks mokinti, gal juodukas Afrikoje ar ciūrkas vėl? Na man nesvarbu, svarbu būtų degtinės ir Kęstas su Martynu.

Paulius: Ten kur tu važiuosi degtinės tau tikrai reiks... Nemokinti Jūrai važiuosi. O kariauti, kariauti su nežinomu priešu. Keliausi ten, kur Makedonietis net nelaimėjo.

Jūras: Afganistanas... Kažkodėl žinojau, ten mes keliausime. Tikiuosi tai nebus antras Vietnamas. Nes šį kartą ne mes padėsime priešintis, o Amerikonai.

Paulius: O kaip bus taip bus. Atsimink savo taisyklę.

Jūras: Negalvok per daug.... Žinau aš savo taisykles. Man nereikia jų kartoti. Tai kokiame dalinyje būsiu?

Paulius: Žvalgų. Ir aišku norėsi pasiimti Kęstą su Martynu.

Jūrai: Žinai, kad be jų niekur nevažiuoju. Ir nevažiuosiu.

Paulius: Žinau žinau. Gerai, tu būsi atsakingas už kuopą.

Jūras: Kuopą? Juk aš Pulkininkas, ne per žemos pareigos?

Paulius: Užmiršau pasakyti tau. Prisimeni tąs muštynes su KGB debilais? Tai va... Jūsų visų laipsniai sumažinti. Kovojau dėl visų, ypač dėl tavęs. Nuo ryt tu esi Kapitonas, Kęstas Vyr. leitenantas, Martynas leitenantas. Nepykite, bet niekuo negalėjau padėti.

Jūras: Blet! Jie juk patys lindo! Kapitonas... Tiek metų atidaviau armijoje ir iki Kapitono?! Svolačiai!!!

Pakeliui į Damaską

Mon, 10 Jun 2013 18:47:53 +0200

(galutinė redakcija)

Stalo teatrui dedikuoju

Veikėjai:
Kvailas - jaunuolis
Anselis – vyras, išvaizda primenantis Amžinąjį Žydą
Semilė – tikra moteris
Visada Pralaimintis – transvestitiškos išvaizdos ir manierų vyras dar neturintis tridešimties
Negodiajus – kariškais rūbais (be atpažinimo ženklų) vilkintis nenusakomo amžiaus individas
Choras

I veiksmas

Scenoje didelis stalas.

Choras.
Kaip saulė budina kiekvieną augmeniją,
Teatras taip pažadina žmoniją,
Ir tiesiasi daigai į šviesą,
O protai pažinti trokšta tiesą.

Žmogus dažnai dar būna kvailas,
kol klaidžioja tarytum vaikas,
kelių ieškodamas gyvenimo
naujų ir neištirtų.

Bet štai ateina laikas
Ir miršti, žmogau, sveikas,
Atradęs Rygą
Savo ar Damaską.

Švinta. Besijuokdami įbėga Visada Pralaimintis ir Kvailas.

Visada Pralaimintis. Čia. Tik tyliai. (Abu šmurkšteli po stalu).

Rytas. Saulė tik patekėjusi. Čiulba paukšteliai. Čiurlena upelis. Idiliją nutraukia šūviai. Vienas po kito, kas tris-penkias sekundes. Aštuoni šūviai. Neiškentusi išlenda Semilė.

Semilė. Ar tu liausiesi pagaliau, Negodiajau, visi dar miega. (Šūvių daugiau nesigirdi.) Turėk proto.

Semilė dar paklauso kiek, po to nusispjauna ir dingsta po stalu.
Po kurio laiko užsimiegojęs iš po stalo išlenda Anselis. Ilgai žiūri priešais save, atrodo, kad mato kažkokį judėjimą. Pradeda kalbėti iš lėto ir labai tyliai, po truputį įsikarščiuodamas ir garsindamas balsą. Pabaigoje šaukia.

Anselis. Šimtas keturioliktas, šimtas keturioliktas į trečią peroną... trečią? kodėl į trečią? visada į pirmą, dabar trečias... į trečią peroną... šimtas keturioliktas, į trečią peroną... septyniasdešimt antrą sulaikyk prie semaforo, kol šimtas keturioliktas persirikiuos į trečią peroną... kas taip nusprendė? kas pasirašė įsakymą?... į trečią peroną... o kur dėti penkiasdešimt pirmą? jau visai arti miesto, o dar ekspresas už kelių minučių bus pirmame kelyje... prekinis tegul dar lieka atsarginiame kelyje... bet ten galvijai, jiems reikia vandens... tegul laukia, pirma ekspresas... ne, šimtas keturioliktą į trečią, tai yra į antrą... girdėjau į trečią, gal klaida? ... taip, taip, visai mane sumaišėt, aišku, kad į trečią, o ekspresas... septyniasdešimt antras tegul dar palaukia... na ir kas, kad užsidegė žalias, įjunk vėl raudoną... ekspresas jau prie stoties... atidaryk pirmą kelią... ne, šimtas keturioliktas prie trečio perono... į pirmą, pirmą... gyvuliai baubia... į pirmą... atsarginis kelias užimtas, prekinis su galvijais... penkiasdešimt pirmą ... nežinau ką su juo daryti... negali palaukti priemiestyje?... gerai, gerai... ekspresą į pirmą... šimtas keturioliktą į trečią... o kodėl antrame dar stovi keleivinis į Maskvą?... seniai turėjo būti išvažiavęs... bagažas?... traukinys šikančių nelaukia...

Iš po stalo išlenda Semilė.

Semilė. Į Maskvą... į Maskvą. Sakai į Maskvą? Oi, nebuvau Maskvoj... nuo kažkurio pavasario. Tiksliai, tada žydėjo akacijos ir buvo labai karšta. Žydėjo akacijos. Pameni? Gerai pamenu, Raudonoji aikštė ir jokio pavėsio, o mes stovime eilėje prie mauzoliejaus. Šalia GUMas. Ten visko buvo: batų, suknelių, bet mes stovime eilėje prie Lenino. Eilė didesnė nei GUMe prie itališkų batų. Raudonoji aikštė ir eilė prie mauzoliejaus, ilga ir juda iš lėto. Susirangiusi kaip gyvatė. Ilga. Tokia ilga ir susirangiusi. Matei kada eilę prie Lenino? Teisingai, tu gi nebuvai Maskvoje, tik siuntei į ten traukinius. Eilė ilga, ilgutėlė ir negali jos palikti. Negali, nes aplink saugumiečiai. Dar paklaus: o kodėl, piliete, išėjai iš eilės, juk jau stovi visą valandą? nenori pamatyti revoliucijos vado? tau nepatinka partijos politika? visi stovi, kantriai laukia, juda į priekį, o tu ką?
Atsakytum: aš perkaitau, taip karšta. Taip karšta, noriu atsigerti. Toks karštas pavasaris.
O tau saugumietis kad suriks: tu boba, dėl tavęs revoliuciją darėm, manai nebuvo karšta, dėl tavęs darėm, manai mums nesinorėjo išeiti? Bet mes stovėjom. Stovėjom, o tu...
Todėl stovėjau toliau. Tylėjau. Visi tylėjo. Ne taip kaip GUMe. Ten eilėje, žinai koks triukšmas? Ty kuda, suka, bez očeredi?
Ne, čia visai kitokia eilė. Neparėkausi „suka bez očeredi“. Saugumiečiai tik zuja aplink ir žiūri, kad niekas nepasišalintų, o aš alpau, alpau, bet stovėjau, taip buvo karšta. Alpau, alpau. Paskui mauzoliejuje buvo vėsiau, daug vėsiau, nenorėjau išeiti, ten buvo gera, būčiau pasilikusi, bet visi judėjo, negalėjau pasilikti. Prieitų saugumietis ir paklaustų: tu ką sumanei, boba? nori pasilikti? nori mūsų vadą apmyžti?
Ne, aš tik atsigauti norėjau, taip sušilau, gal galiu pasilikti? Kol atvėsiu.
Tylėk, boba, čia tau sanatorija? Poilsio namai? Žinai, kur tu tuoj atvėsi?
Žinau, žinau. Todėl išėjau. Lenino net nemačiau. Kareiviai du stovėjo, į juos žiūrėjau, į Leniną pažiūrėti pamiršau. Gražūs tokie kareiviai, rimti, labai rimti. Paskui kai išėjau, prisiminiau: o Lenino aš juk nemačiau. Galėjau vėl stoti į eilę, bet buvo labai karšta. Buvo tada karšta, žydėjo akacijos. Pameni?

Iš po stalo išlenda Visada Pralaimintis.

Visada Pralaimintis. Aš nebuvau Maskvoje, prašau man atleisti. Bet karštą pavasarį pamenu. Gal tai buvo tas pats pavasaris?
Semilė. Labai abejoju. Tai buvo seniai. Kareiviai buvo dar labai jauni. Labai jauni. Dabar tokių jau nebūna. Ir saugumiečių dabar turbūt jau nebėra.
Anselis. O kur jie dėjosi? Saugumiečiai?
Semilė. Man regis, juos išnaikino su kažkuo. Daugumą. Gal vienas kitas ir liko kur nors pasislėpęs. Arba įsimaišęs į minią, kad nepažintų. Jie moka susitapatinti su aplinka. Juos to mokė.
Anselis. O iš kur tu žinai? Kas tau visa tai pasakė? Gal tu pati buvai saugumietė?
Semilė. Taip taip, tik man ja ir būti.
Visada Pralaimintis. Aš manau, jei ji ir buvo, tai dabar vis tiek neprisipažins. Prašau man atleisti. Tai tik mano įžvalga.
Semilė. Reikėjo geriau prie batų stovėti. Kas dabar supaisys. Kiek jų liko.
Visada Pralaimintis. Prašau man atleisti, batų?
Semilė. Saugumiečių. Kokių batų? Tada aš labai jų bijojau.
Visada Pralaimintis. Prašau man atleisti, batų?
Semilė. Saugumiečių. Kokių batų? Ir dabar, regis, jei sutikčiau žmogų su juodu lietpalčiu, tai numirčiau. Arba tamsiais akiniais. Nuo saulės. Dar jie nešiojo tokias juodas skrybėles. Ne visi, bet kai kurie. Turbūt pagal rangą. Kuo aukštesnis laipsnis, tuo daugiau visko: lietpaltis, akiniai, skrybėlė. Ir juodos pirštinės. Taip, prisiminiau, dar jie nešiojo juodas pirštines.
Anselis. Įdomu, koks dabar metų laikas? Galiu garantuoti, kad pavasaris. Man patinka pavasaris.
Visada Pralaimintis. Vakar dar buvo pavasaris, prašau man atleisti. Turėjau skubią depešą į vieną nežymią įmonę nunešti, tai ten ant sienos mačiau kabantį kalendorių. Jis skelbė pavasarį. Žinoma, įmonė nėra labai respektabili, bet nemanau, kad jie ryžtųsi apgaudinėti klientus su datomis.
Anselis. Ką gamina ta įmonė?
Visada Pralaimintis. Man nepavyko išsiaiškinti, jie ten visi tokie paslaptingi, bet manau, kad kažką nelabai respektabilaus.
Semilė. Gal jie gamina rankinukus?
Anselis. Kodėl taip manai?
Semilė. Man labai reikia respektabilaus rankinuko.
Visada Pralaimintis. Tikiuosi jūs neįsižeisite, jei paklausiu, kam jis jums. Rankinukas. Jūs ruošiatės kažkur eiti?
Semilė. Gal. Būtų gerai kur nors nueiti.
Anselis. Ji niekur neis. Tik taip kalba.
Visada Pralaimintis. Pavyzdžiui, kur jūs norėtumėte nueiti? Aš suprantu, kad kišuosi ne į savo reikalus, bet iš tiesų įdomu. Aš pasakysiu, ar galvojau tą patį, ką ir jūs.
Semilė. Norėčiau aplankyti vyro kapą.
Visada Pralaimintis. Tada neatspėjau, maniau paminėsite teatrą. Arba galeriją.
Anselis. Kodėl teatrą? Nesuprantu, prie ko čia teatras?
Semilė. Teatrą irgi būtų smagu aplankyti. Pamenu buvau kažkada. Bet seniai.
Visada Pralaimintis. Ką žiūrėjote?
Semilė. Nepamenu, kažkas apie nykštukus.

Iš po stalo išlenda Kvailas. Apsirengęs juodu lietpalčiu.

Kvailas. Gal tai buvo „Snieguolė ir septyni nykštukai“?
Semilė. Aiii... (apalpsta).
Visada Pralaimintis. Oh shit! Dabar ji neatsakys. Tu ją išgąsdinai. Tik ką minėjo, kad pamačiusi vyrą su juodu lietpalčiu, gali mirti. Atsiprašau, aš tik norėjau priminti.
Anselis. O kas tu, leisk paklausti?
Visada Pralaimintis. Čia mano kaltė, prašau man atleisti, pamiršau pasakyti. Vakar man pavyko prisikalbinti šį jaunuolį palikti tą įmonę, į kurią pristačiau skubią depešą, ir vykti su manim pasisvečiuoti pas mus. Gal net jis prisijungs prie mūsų. Kol kas aš jam nieko apie mus nepasakojau. Išlaikiau diskretiškumą. Bet jis vis tiek metė darbą ir atėjo kartu.
Kvailas. O kas čia vyksta? Ką jūs gaminate?
Anselis. O ką gamina ta įmonė, kurioje tu dirbai?
Kvailas. Iš tikro net nežinau. Tik įsidarbinau, kai jis pakvietė mane eiti su juo. Net nespėjau išsiaiškinti, ką aš ten veiksiu. Beje, mano vardas Kvailas.
Anselis. Kvailas? Tu tikrai manai, kad turi taip vadintis?
Kvailas. O argi aš turiu pasirinkimą? Kita vertus, vardai juk nėra svarbu, ar ne?
Anselis. Kaip pažiūrėsi, vardai labai daug gali nulemti. Jei visada būsi Kvailas, tai gal ir liksi kvailas. Geriau būk Kailas.
Kailas. Gerai. O kas jai?
Anselis. Tu priminei jai saugumiečius, kurių ji bijo, kaip supratau, iki šiol. Nežinau kodėl. Tikėkimės tuoj atsipeikės. Tu jau valgei?
Kailas. Ne, iš kur? Aš tik pabudau. Miegojau lyg užmuštas. Ką reiškia grynas kaimo oras.

Pradunda traukinys. Visi tyli, klauso.

Anselis. Tai rytinis ekspresas į pietus. Už penkių kilometrų jis susitiks prekinį, važiuojantį į šiaurę.
Kailas. Iš kur jūs visa tai žinote?
Visada Pralaimintis. Jis geležinkelietis. Dirbo anksčiau prie traukinių. Juk teisybę sakau? Jūs neprieštaraujate, kad įsiterpiau?
Anselis. Paduok pieną ir avižų. Pusryčiausime. Semile, gana, kelkis. Turim svečią.
Semilė. A, aš bijau. Mane išgąsdino. Man dar baisu. Ko nenumiriau.
Anselis. Jis Kvailas, tiksliau buvo Kvailas, dabar yra Kailas. Liaukis. Nieko jis tau nepadarys. Pagyvens pas mus? Juk taip?

Kailas linkteli.

Semilė. Tu ne iš saugumo?
Kailas. Ne. Aš iš „Vortekso“. Tokia kompanija, tiksliau įmonė. Nežinau, ką jie gamina, nespėjau išsiaiškinti. Dabar aš čia. Čia gražu. Man čia patinka. Tylu, grynas oras.
Visada Pralaimintis. Prašom visus vaišintis. Mes valgome tik pieną ir avižas. Tai labai sveika.
Anselis. Tikrai.
Semilė. Pasiilgau mėsos...
Anselis. Nepamenu jos skonio.
Kailas. Kur jūs gaunate pieno?
Visada Pralaimintis. Čia ganosi daug karvių. O avižos auga už geležinkelio. Ten, matai? Juk aš nesuklydau?
Semilė. Ne ne, viskas taip ir yra.

Visi srebia pieną su avižomis. Tuo metu girdėti, kaip lėtai pradunda prekinis traukinys.

Visada Pralaimintis. O tabako pasiauginame šiapus.
Kailas. O aguonos? Pievoje matau pilna aguonų. Ką su jomis darote?
Semilė. Aguonas ėda karvės, užtai jų pienas tonizuojantis.
Anselis. Kiek tau metų, Kailai?
Kailas. Aštuoniolika, o jums?
Anselis. Irgi.

Visi juokiasi.

Anselis. Negražu klausti vyresnių žmonių, kiek jiems metų. Galima klausinėti tik jaunesnius. Įsimink tai, Kailai.
Visada Pralaimintis. Sakėt, kad norit aplankyti vyro kapą. Bet kam ten jums reikalingas rankinukas? Labiau tiktų kastuvėlis arba žirklės žolei karpyti.
Semilė. Gal aš jame ir laikyčiau kastuvėlį. Bet su rankinuku atrodyčiau respektabiliau. Mano Joachimas nustebtų mane tokią pamatęs.
Kailas. Jūs manot, kad jūsų vyras atpažintų jus? Kada jis mirė?
Semilė. Prieš dešimt metų. Argi aš smarkiai pasikeičiau?
Anselis. Kai atėjai čia, jau neturėjai vyro. Bet gal ir pasikeitei.
Semilė. Taip, juk tiek laiko prabėgo. Papasakosiu: jis buvo paprastas suvirintojas ir žuvo suvirinimo aparatu nupjovęs atramą, kuri laikė jo vežimėlį, pakeltą į penkiaaukščio namo viršutinį aukštą. Jam klaidingai nurodė, ką reikia pjauti. Buvo tik baigęs suvirintojų kursus, tai buvo pirmoji jo užduotis, kurią atliko. Ir paskutinė. Buvome prieš dieną susituokę. Po vestuvių kitą dieną išėjo į darbą, pirmą dieną ir negrįžo. Mes neilgai draugavome, po pirmo pasimatymo jis pasipiršo, ir aš sutikau. Gal reikėjo nesutikti? Taip iškart. Bet pagalvojau, jei atsisakysiu, gal kitą dieną jis jau nesipirš man? Gal pasipirš kitai, todėl aš ir sutikau.
Sakiau tą rytą: ai, gal tu neik, Joachimai, juk ten žino, kad tu tik vakar apsivedei, nieko tau nesakys. Bet jis išėjo, taip švelniai mane pabučiavo ir nieko nesakė. Nusišypsojo.
Per pietus skambutis. Sako, nesijaudinkit, nieko baisaus nenutiko, Joachimas nukrito. Mes jus užjaučiam. Nuoširdžiai. Užuojauta nuo viso kolektyvo. Ar jums viskas gerai? Nesijaudinkit, jums dėl nieko nereiks rūpintis, mes viską sutvarkysim, jau pradėjome rinkti pinigus vainikui ir gėlėms. Dar pasimatysim.
Aš bylinėjausi, bet nieko nelaimėjau, tik praradau butą, nes mano advokatas buvo labai brangus. Dar mėginau bylinėtis su tuo advokatu, kodėl jis pasiglemžė tiek pinigų, o bylą pralaimėjo, bet vėlgi nesėkmingai. Tada iškėliau bylą teismui, kad jis neteisingai išsprendė mano ieškinį advokatui, bet kitas teismas išteisino tą pirmąjį teismą. Galų gale mėginau iškelti bylą valstybei, kurioje veikia tokie neteisingi teismai, bet man pasakė - užteks. Ir išmetė per duris. Likau gatvėje.
Visada Pralaimintis. Tai aš jau eisiu į tarnybą.
Semilė. Grįždamas pastos parnešk, baigiasi.

Visada Pralaimintis išeina.

Kailas. Kur jis tarnauja?
Anselis. Pašte.
Kailas. Ak, taip. O vaikų jūs turite?
Semilė. Ne, mes nespėjom. Tik apsivedėm ir jis išėjo į darbą. Nespėjom.
Kailas. Tai ką jūs čia veikiate?
Anselis. Skaitome Bibliją. Mokomės iš jos. Vakarais susirenkame ir skaitome. Ateina ir daugiau besidominčių. Kai kas sako, kad mes sekta, bet taip nėra. Mes tik skaitome, jokios hierarchijos, skaitome ir aiškinamės kai kurias vietas. Biblijoje daug kas neaišku, bet aišku viena, kad ji moko teisingai gyventi, tik reikia teisingai išsiaiškinti visas vietas, tą mes ir bandome padaryti, tokiu būdu tobuliname save ir savo gyvenimą, supranti?
Kailas. Aha.
Anselis. Ir dar. Tu jaunas, todėl norėsi mylėtis...
Kailas. Nebūtinai...
Anselis. Norėsi, aš žinau. Tai va, mylėtis mes einame ant stalo. Negalima mylėtis ten, kur miegi, tai nehigieniška. Tik perspėju, kad nesugalvotum po stalu. Galėsi mylėtis su ja ar su manim.
Kailas. Aišku.
Semilė. Prie stalo mes valgome ir skaitome Bibliją, po stalu miegame, o ant stalo mylimės.
Anselis. O dabar eisime karvių melžti ir avižų.

Naktis.

Choras. Mėnulis ir žvaigždės
Žemėje viską mato.
Ir kometomis danguje
Ką pamato užrašo.
Mes dirbam slapčia
Savo darbus nuodėmingus
Ir tikimės, kad nakčia
nebylus bus dangus.

Anselis išsitempia Kailą ant stalo ir jį patvarko. Po to užsirūko. Duoda patraukti ir Kailui. Rūko vieną suktinę, perduodami vienas kitam.

Anselis. Aš neklausiu.
Kailas. Ar patiko?
Anselis. Kur tavo namai, šeima, kai norėsi pats papasakosi.
Kailas. Pirma pats papasakok.
Anselis. Kaip čia atsidūriau? Visi anksčiau ar vėliau susimauname. Tada arba toliau gyvename, arba kažką keičiame savo įprastoje kasdienybėje. Aš buvau geležinkelio operatorius, vyriausias dispečeris, reguliavau stotyje, kada kuris traukinys turi įvažiuoti, išvažiuoti ir taip toliau. Bet kartą buvo didelis apkrovimas, nors tokių apkrovimų būna dažnai, tiesiog tas buvo lemtingas. Vienu metu ėmė rastis daugybė traukinių, taip nuolat atsitinka, kai kažkas vėluoja, ir tada viskas susijaukia, tikras chaosas, reikia būti ypač atidžiam, gerai prisiminti, kur ką nukreipei, ką sustabdei ir panašiai, o aš tąkart suklydau, įsivaizduoji - nukreipiau vieną traukinį ant kito. Aišku, greičiai nebuvo dideli, bet avarijos nepavyko išvengti, nes vienas traukinys išlindo iš atsarginio kelio iš už posūkio prieš pat nosį keleiviniam, jie vienas kito nematė, ir susidūrimo metu žuvo mergaitė, stovėjusi su tėvais perone. Ji nespėjo pasitraukti, nes žaidė su šuniuku, kuris amžinai trainiojasi po stotį, o tėvai tuo metu buvo užsiėmę savo bagažu, kažką ten tikrino ir nematė, kad jų dukrelė atsidūrė labai arti perono krašto, ir kai traukiniai trenkėsi į kits kitą, vienas vagonas, lamei jis buvo tuščias, dar tik atvyko pasiimti keleivių, tų pačių, kurių tarpe turėjo būti ir tėvai su mergaite, taigi, tas vagonas užvirto ant mažylės. Šuniukas spėjo pabėgti.
Kailas. Ir ką? Nuo tada ėmei skaityti Bibliją?
Anselis. Taip, nedavė ramybės klausimas, kodėl taip atsitinka, tokie lemtingi sutapimai, atsitiktinumai, nelaimės, avarijos ir visa kita, ir supratau, kad juos lemia ne apvaizda, Dievas to nenori, kaltas mūsų savęs pervertinimas, mūsų puikybė, mėginimas prilygti aukščiausiajam. Žmogus labai dažnai yra linkęs pamiršti savo vietą pasaulinėje hierarchijoje. Turėjau laiko pagalvoti, atsėdėjau keturis metus už netyčinę žmogžudystę, o išėjęs pasirinkau vienišiaus dalią. Apsigyvenau po stalu, tarsi atsiskyrėlio oloje, bet įprotis girdėti traukinius buvo labai stiprus, todėl įsikūriau šalia šios centrinės magistralės.
Kailas. Kur ji veda?
Anselis. Nežinai? Centrinė magistralė Ryga – Damaskas, su išsišakojimais į Maskvą, Varšuvą, Berlyną. Ir kitus didžiuosius Europos miestus. Gaila, nei viename nebuvau.
Kailas. Nesinori j

Tradicinės lietuviškos vestuvės

Thu, 16 May 2013 12:16:36 +0200

PIRŠLIO ŽODŽIAI IŠLEIDŽIANT JAUNĄJĮ IŠ NAMŲ
Išauginote gražų, protingą ir tvirtą vyrą taip jau yra mūsų žmonių giminėj, kad priklauso turėti ir antrą svarbią moterį - žmoną.

(Jaunajam) Ji aišku suteiks tau gyvenime daug malonumo, daug džiaugsmo, o tu savo ruožtu turėsi daug pareigų, Turėsi būti geras vyras, tėvas. Šiandien čia, savo namuose, pakelki šampano taurę už tėvus ir paprašyki jų palaiminimo.
MIELI TĖVELIAI, Šiandien jūs prisimenate jo pirmą šypseną, pirmą ištartą žodį „mama, tėti“, atrodo, tai buvo visai neseniai. Bėgo metai, tiek daug kartų nužydėjo sodai, buvo džiaugsmo ir vargų, o šiandien jau savo lizdą suka jūsį sūnus. Žinau, kad jei galėtumėte kiekvieną akmenėlį surinktumėte, pelkes paverstumėte žalia veja, jei galėtumėte lietaus lašus paverstumėte? saulės spindulius, tačiau šito jūs tėveliai nebegalite, belieka jums palaiminti sūnų ir palinkėti laimingo kelio (jaunasis klaupiasi, tėvai laimina). Gal dar tėveliai norėtų ką nors palinkėti sūnui. Keliaujam, nuotaka mūsų laukia.

ATVYKUS PAS JAUNĄJĄ
SVOČIA: Gal ko norėjot?
PIRŠLYS: Atvedžiau štai vieną jaunikį, sako, rūtelė čia jo gyvena.
SVOČIA: Gerai, bet pirmiausia turės jaunikis atspėti kuri rūtelė yra jo. Jaunikiui rankšluosčiu užrišamos akys. Prie durų ištiesiama juosta, kurią laiko kažkas iš jaunosios pusės. Pamergės ir jaunoji atsistoja prie juostos ir ištiesia po vieną ranką. Jaunikis, užrištomis akimis, čiupinėja merginų pirštus ir turi atspėti, kuri iš jų yra jo išrinktoji. Atspėjus, visi sueina į namus, ar kambarį iš kurio jaunieji bus išlydėti. Pamergės, svočia ir jaunoji stovi vienoje pusėje, o jaunikis, piršlys ir pabroliai - kitoje.
SVOČIA: šiandien, šią ypatingą dieną, susirinko didelis būrys artimųjų, draugų ir pačių brangiausių žmonių išleisti į platų, sudėtingą gyvenimo kelią SVAJONĘ ir SVAJŪNĄ, iš kur jie grįš vyras ir žmona. Pagrindinis šios šventės liudininkas ir palydos vyriausias vadovas - PIRŠLYS. Svočia įsega Piršliui gėlę, jis svočiai paduoda puokštę. SVOČIA: svarbiausia šios šventės pora yra mūsų jaunavedžiai: SVAJONĖ ir SVAJŪNAS. SVAJONĖ įsega SVAJŪNUI gėlę, jis Svajonei paduoda puokštę.
SVOČIA: Dabar paprašysiu jaunosios užrišti piršliui juostą, kad visi jį atpažintų. PIRŠLYS: Jaunieji pristatykite poras, kurios mus šiandien lydės. 1-oji pora: Dalia ir Dalius;
2-oji pora: 3-oji pora:
4-oji pora:
Pristačius porą pamergė įsega gėlę, pabrolys paduoda puokštę.
SVOČIA: štai koks šaunus pulkas šiandien mus lydės į Katedrą ir Kauno Rotušę. Tik jaunamartė dar be rūtų vainikėlio, tad šį jaunystės simbolį paprašysiu įsegti mamytės.
PIRŠLYS: o dabar norėęiau pripildyti taures ir pakelti jas už sėkmingą pirmąjį žingsnį bendrame šių jaunų žmonių gyvenime. Už meilę ir santarvę!

II TOSTAS (jei reikės)
SVOČIA: Siūlau pakelti taures už SVAJONĖS jaunas dieneles, už jos vaikystę, už šiuos namus, kurie ją užaugino, už šitą lizdelį iš kurio ji išskrenda ir už laimingą tolimesnį kelią.
(Išgėrus) Pamergės ir pabroliai, prašome papuošti mašinas.

IŠVYKSTANT IŠ JAUNOSIOS PIRŠLYS: pakelkime taures už mamą, jei nebūtų mamos, tai nebūtų ir vestuvių, visų iškilmių - taigi už mamą, kuriai SVAJONĖ dukra, tuoj bus SVAJŪNO žmona, paskui mama, o SVAJŪNAS bus vyras, tėvas ir jie bus savo namų šeimininkai - bet savo tėvams jie visada liks vaikai. SVOČIA:
Vaikai išeina
Ir liūdit Jūs dabar,
Kaip liūdi, kad visi tėvai.
Vaikai, vaikai...
Jie nori būti dideli
Ir džiaugtis nori jie vieni,
Ir dirbt vieni ir verkti...
Jūs nesisielokit, neklausinėkit.
Ateis dar jie
Ateis vaikai džiaugsmu pasidalinti.
Kai liūdna bus, ar bus sunku
Tikrai ateis!
Dažnai ateis!
Jūs nuolat būsit su vaikais.

PIRŠLYS: o dabar atėjo ta akimirka, kai SVAJONĖS tėvai palaimins savo vaikus ir palinkės jiems laimingo kelio!

SVOČIA:
Tu padėkoki mamai, tėvužėliui,
Namų kertelėms slenksčiui padėkok
Augino, mokė, šluostė ašarėlę
Todėl ties vartais dar sustok.
Sustok ir pasakyk, kad laikas jau atėjo,
Atbėgo meilė ir jau šaukia iš namų.
Tėvų švelni glamonė - dvelksmas vėjo,
Pabalo jau. Einu, einu...
Laiminga būti palinkėki mama,
Laimingo kelio, džiaugsmo palinkėk,
Išsiveža piršliai tavo širdies dalelę
Rūtas nueik sodelin nugenėk.

Gana liūdnų tostų, žodžių, laikas keliauti.

GRĮŽUS NAMO STALO IŠPIRKIMAS.
ABU (SVOČIA IR PIRŠLYS): na kas čia dabar, prašom atlaisvinti stalą, o jeigu jau turite jaunuosius, kartu, kartu... netikra veselia, jei jaunieji nenori bučiuotis, prašom rodyti pažymėjimą. Čia netikras pažymėjimas, netikri antspaudai ir parašai...
Na gerai, šiais laikais viskas vyksta pagal kontraktą. Tai mes perskaitysim kontraktą ir kaip nors susitarsim.
KONTRAKTAS (skaito labai rimtai)
mes žemiau pasirašę, ypač turtingų, gražių, jaunų mergelių ir bernelių pulkelis ieškom balto stalo, linksmos muzikos, kur galėtume dalyvauti smagioje puotoje ir padėti šias gėrybes:
1. Miltų maišas
2. Žirnių maišas
3. Cukraus maišas
4. Riešutų maišas
5. Druskos maišas
6. Lašinių paltis
7. Gardžioji dešra
8. Medaus statinaitė
9. Saldainiai (labai geri)
10. Riestainiai (labai kaloringi)
11. Bananai
12. Šokoladas
13. Ugninis gėrimas
14. Alus
15. Valiuta (patikrinta)
Pasirašo: Apsukrusis piršlys, žavioji svočia, Mergelės roželės, Berneliai ereliai. Štai koks didelis ir pelningas kontraktas. Manome, kad išdalinę tokias dovanas jums, turime teisę į šį stalą.

I UŽSĖDIMAS PIRŠLYS: Labas vakaras visiems susirinkusiems. Grįžome iš gražios ir prasmingos kelionės. Iš namų išsivežėme du jaunuolius: SVAJONĘ ir SVAJŪNĄ, o grįžome su jauna gražia Svajonauskų šeima. Štai dokumentai paliudijantis santuokos aktą.
Perskaito sutuoktuvių liudijimą, bažnyčios išduotą liudijimą.
SVOČIA: Ši diena mūsų jaunavedžiams yra šventa, nes dievo akivaizdoje jie prisiekė meilę ir ištikimybę vienas kitam iki gyvenimo saulėlydžio. Mes su piršliu prie šių dokumentų norime pridėti šventosios Motinos Teresės žodžius apie meilę:
„Nemanykite, kad tikra meilė turi būti ypatinga. Ne, mums tereikia nesiliauti mylėjus To, kurį mylime. Pažvelkite, kaip dega lempa, nuolat naudodama mažus alyvos lašelius. Jei lempoje nebus tų lašelių, nebus šviesos, ir sužadėtinis turės teisę pasakyti: „Nepažįstu tavęs“.
Mano vaikai, kas tie alyvos lašeliai mūsų lempose? Tai nedideli kasdienio gyvenimo dalykai: ištikimybė, pasitikėjimas, trumpi geri žodeliai, mintys apie kitus, tie visi maži tylūs darbeliai, žvilgsnis, žodis, poelgis. Tai meilės lašeliai, tokia didele šviesa užliejantys mūsų gyvenimą. „

PIRŠLYS: Prisipildykime ir išgerkime taures visi už šią jauną gražiąi Svajonauskų šeimą ir jų amžiną meilę. Linkime malonaus vakaro.

(Svečiams užvalgius)
PIRŠLYS: kad mūsų pobūvis vyktų sklandžiai, o svečiai būtų linksmi ir sotūs, siūlome išrinkti 2 viršaičius (stalo komendantus). Viename ir kitame stalo gale. Svečiai siūlo ir išrenka.
PIRŠLYS: jūsų darbas bus gerai įvertintas, jeigu:
Visi svečiai bus linksmi,
Nebus nė vieno liūdno,
Nebus nė vieno neišgėrusio
Nebus nė vieno pasigėrusio,
Nebus nė vieno nevalgiusio,
Nebus nė vieno persivalgiusio.
Dabar stalo viršaičiai prašome atsistoti ir prisistatyti svečiams, susipažinti tarp savęs. Kad patvirtinti jus į šias pareigas, prašau pripilti taures ir viešai visiems matant išgert, kad mes galėtume spręsti apie jūsų tinkamumą šiam darbui.
Viršaičiai išgeria.
PIRŠLYS: ačiū. Dabar prašau vėl įsipilti ir vėl išgerti
Už svečius, kurie jus išrinko,
Už savo sveikatą,
Už savo kolegų sveikatą.
Viršaičiai vėl išgeria.
PIRŠLYS: ačiū. Su šiuo tostu mieli stalo viršaičiai jūsų gėrimas baigėsi. Lieka tik svečius prižiūrėti, jiems gerą pavyzdį rodyti. O dabar mieli sveteliai, siūlau prisipilti taureles ir išgerti už naujai išrinktų viršaičių sveikatą ir jų pareigas.

TOSTAS UŽ VIRŠAIČIUS:
už butelių sausinimą
už burnų aušinimą
už maisto realizaciją
už kaimynų agitaciją
už smagias dainas prie stalo
dėkoja jums piršliai be galo.

PIRŠLYS: Mieli sveteliai, paklausykite ką byloja sena legenda apie moters sukūrimą. Visagalis paėmė rožės šviežumą, medžio lapo lengvumą, persiko aksominį švelnumą, alyvų žiedų žvilgesį, rasos ašarėlę, saulės spindulio šypseną, pavasario vėjelio nepastovumą, povo dabitiškumą, kregždės skrydžio grakštumą, kiškio baikštumą, pūko lengvumą. Prie viso to pridėjo deimanto kietumą, medaus saldumą, tigro žiaurumą, kėkšto rėksmingumą, balandžio burkavimą, liepsnos karštį, viską suplakė ir iš viso to išėjo moteris. Taigi ar verta stebėtis, kad mes visi čia šiandien susirinkome? Juk iš viso to išdėstyto, o ir be to - vien pažiūrėjus aišku, kad SVAJŪNAS SVAJONĖS nuostabios ir nepakartojamos nepastebėti ir prie altoriaus nenuvesti negalėjo. Todėl siūlau pakelti taures už šį nuostabų kokteilį.
Sveikina jaunųjų krikšto tėvai, jei dalyvauja vestuvėse.
SVOČIA: Dabar jaunavedžius pasveikins jaunosios krikšto mama.
PIRŠLYS: Jaunavedžius norėtų pasveikinti jaunojo krikšto mama
SVOČIA: Jaunuosius pasveikins jaunosios (jaunojo) krikšto tėvas. Gal dar bus norinčių pasveikinti jaunuosius?

II UŽSĖDIMAS. ĮNEŠAMAS ŠEIMOS ŽIDINYS SVOČIA:
Mieli SVAJONE ir SVAJŪNAI,
Šiandien jūs sukūrėte šeimą. Šeima - tai lyg židinys, prie kurio sugrįžtama kasdien atgauti fizinių ir dvasinių jėgų. Šeimoje auga vaikai ir šildosi šio židinio šilumoje.
Dabar, mieli tėveliai, prašau atnešti iš savo šeimų aukuro ugnies kibirkštėlę ir uždegti savo vaikų šeimos židinį.
Tarkite keletą palinkėjimų savo vaikams.
Pasveikina SVAJONĖS tėvai, už sveikinimą piršlys pasiūlo išgerti, pasveikina SVAJŪNO tėvai, vėl pasiūloma išgerti.

SVOČIA:
jaunieji atminkite,
Tai jūsų tėvų meilės liepsna.
Neužgesinkite jos, neapvilkite tėvų.
Jie nieko taip netrokšta, tik kad jūs mylėtumėte vienas kitą ir būtumėte laimingi. Saugokite šį šeimos židinį, nors ir sunku būtų.
Būkit laimingi ne tik pirmuosius vedybinio gyvenimo metus, pirmuosius žingsnius žengdami, būkit laimingi ir tada, kai jūsų smilkinius papuoš sidabro gijos, kai pirmosios raukšlelės keis veido bruožus. Lai šis židinys, lyg maža Olimpo ugnies kibirkštėlė, simbolizuoja taiką, santarvę, šilumą jūsų šeimoje.
Prisipildykime taures, uždekite fejerverkus ir sudainuokime jauniesiems Ilgiausių metų.

TOSTAS UŽ TĖVUS
Mieli tėveliai,
Bėga metai,
Jų tėkmės nesustabdysi jokia jėga pasaulyje.
Nemažai metų prabėgo, o jūsų širdyse dar gyvas pirmas vaiko riksmas, pirmas jo šypsnys.
Jūsų rankos dar tebejaučia vaikiško delniuko šilumą.
Jūsų širdyse visas vaikų gyvenimas,
Ir štai atėjo diena, kai tą gyvą širdies dalelę reikia atskirti, dalelę į kurią po lašelį, po trupinėlį dėjote gėrį, grožį, širdies šilumą, gražiausias gyvenimo viltis.
Nėra žemėje tokių žodžių, kuriais galima būtų jums atsidėkoti.
Todėl tegul išlieka tas gilus dėkingumas jūsų vaikų širdyse.
Ir nepamirš jie tada kelio į jūsų namus,
Ateis pasisemti kantrybės, vilties, išminties
Iš jūsų jie mokysis kurti savo gyvenimą.
Gal paskubės, gal daug kur klys, o gal ir įskaudins - neskubėkite jų teisti, o patarkite ir atleiskite.
Dabar jaunavedžiai tars keletą žodžių savo tėvams.
Jaunavedžiai padėkoja tėvams
PIRŠLYS:
Už tėvelius - mylinčius,
Už tėvelius - laukiančius,
Už tėvelius - barančius,
Už tėvelius - glaudžiančius.
Visi atsistokime ir išgerkime už jaunų tėvelius, senelius.
Grojama daina apie mamą, tėvus ar pan...

III UŽSĖDIMAS. SALDUS STALAS

SVOČIA: mielieji jaunavedžiai, jūsų laukia labai sunkus darbas - išsisrinktii šeimos iždininką, kuris tvarkys visus šeimos pinigus, kad nebūtų bereikalingų ginčų, siūlome tai išspręsti taikiu būdu. Štai Jums krūvelė monetų, jūs turite rinkti ir skaičiuoti monetas, kuris daugiau priskaičiuosite, tas ir valdysite šeimos biudžetą.

Kai visos monetos surenkamosir suskaičiuojamas, jaunavedžiams įteikiama taupyklė, į kurią ir suberiamos monetos.

SVOČIA: tai jūsų šeimos biudžeto pradinis įnašas, lai jis auga ir niekada nebūna tuščias.

Šventės pabaigoje, padėkojama šeimininkėms, pasakomas tostas, galima įteikti sinžmbolines dovanėles.

6

Keletas bendrų patarimų

Jei jūs turite būti šventės vadovas - vedantysis, pasiruoškite scenarijų, bet nepersistenkite.

1. Jūsų sakomos kalbos, tostai turi būti gana trumpi ir įdomūs, kad svečiams nenusibostų Jūsų klausytis. Vienu metu (be pertraukos) kalbėkite 3-4 min., nes ilgesniam laikui svečiams sunku susikoncentruoti .

2. Tarp savo sakomų kalbų padarykite 10-15 min pertruką, kad svečiai galėtų užvalgyti, pabendrauti vieni su kitais.

3. Išsiaiškinkite, kiek bus svečių, norinčių pasakyti sveikinimo kalbą jaunavedžiams. Ruošdami scenarijų, nepamirškite numatyti tam laiką ir vietą, kad svečių kalbos derėtų toje vietoje, kur ir yra sakoma. Norintiems pasisakyti, pasakykite, kad bus jiems suteiktas žodis.

4. Būkite pasiruošę keletą „atsarginių“ tostų, anekdotų, kuriuos galėtumėte pasakyti, jei atsirastų netikėta pauzė.

5. Jei šventė vyks ilgiau, pasiruoškite žaidimų svečiams. Pavyzdžiui, šokančioms poroms, prie partnerio kojos pririškite balioną ir reikia šokėjams savo balioną išsaugoti, o kitų porų susprogdinti. Laimi tas, kas išsaugoja balioną.
Jei susirenka mėgstantys dainuoti, tai galima svečius padalinti į dvi komandas ir surengti dainų varžytuves tarp jų. Viena komanda dainuoja vieną stulpelį iš žinomos dainos, kita dainuoja iš kitos, tyla gali būti tik vieną minutę. Laimi ta komanda, kuri daugiau dainų žino.

10 PIRŠLIO Įsakymų

1. Žmogus žmogui draugas, o bičiulis - po 40° brolis.
2. Gerbk savo uošvę kaip pats save.
3. Tavo žmona-mano žmona, mano žmona - tavo teta.
4. Visi žmonės gimsta laisvi, vėliau tuokiasi.
5. Gerdamas supūsi, negerdamas išdžiūsi.
6. Saugok bendrą turtą, teisingai juo naudokis, nesupainiok lėkštės su pagalve.
7. Svečiams draudžiama gerti tiesiai iš butelio, plėšyti dekoracijas, knarkti už stalo.
8. Kas gėrė - išėjo, kas gers - išeis, o argi nemirtingas tas, kuris negers?
9. Šlovė arkliui, kad jis gerdamas jaučia saiką.
10. Piršlys - neliečiamybė, draudžiama kėsintis į jo gyvybę.

JAUNOJO ĮSIPAREIGOJIMAI:

1. Pastatysiu gandrui lizdą su visais nepatogumais.
2. Pakelsiu darbo lygį ir penkiavaikio planą padarysiu per tris metus.
3. Savo piniginėje nešiosiuosi uošvės nuotrauką.
4. Samagono varymo aparatą perdirbsiu į dulkių siurblį.
5. Nupirksiu žmonai knygą su patarimais, kaip skalbti ir lyginti vyriškus drabužius,
kaip maitinti vyrą. Ir „Kama-sutrą“ kaip reikia vyrą mylėti.
6. Nuo uošvienės ir žmonos pykčio priepuolių apsiginti išsikasiu kieme slėptuvę,
tokio stiprumo kaip nuo dvie-jų atominių bombų.
7. Žmonai nupirksiu šilkinį kočėlą, nes nuo medinio lieka žymės.
8. Dvi savaites po atlyginimo apsieisiu ir be žmonos.
9. Už padarytas nuodėmes, išpažinties eisiu savo žmonai ne rečiau kaip per saulės užtemimus.

Jaunasis

JAUNOSIOS ĮSIPAREIGOJIMAI:

1. Nupirksiu vyrui mobilų telefoną, kad visada žinočiau kur jis yra.
2. Mašinoje perdirbsiu sėdynes, kad jos neišsitiestų.
3. Būsiu meili, nes žinau, kad vyras spygliuotai vielai švel-nus nebus.
4. Per gatvę eisiu kur vyras nori, o perėjusi, vesiu jį ten, kur man reikia.
5. Mokėsiu įtikinti vyrą taip, kad valgant kopūsto lapą, jausis valgąs vynuoges.
6. Netaupysiu druskos, taip sutaupysiu sriubos visai savai-tei.
7. Pamačiusi vyrą gražesnį už savo, žiūrėsiu į žemę.
8. Paimsiu iš vyro atlyginimą, geriau jau be cento išleisti į pilną pagundų pasaulį.
Tačiau kas trys dienos duosiu li-tą smulkioms išlaidoms ir cigarečių pokelį.
9. Vietoje triusikų pirksiu vyrui pampersus, tada nereikės skalbti, susidevėjo – išmetei.
10. Vestuvinį žiedą priklijuosiu ant piršto, kad jį visada mūvėtų vyras ir nepamestų.
11. Kai nusibos „Medaus metai“ su vyru, prižadu pagalvo-ti apie vaikelį.
Jaunoji

Aš, piršlys, įsakau, suteikti medaus mėnesį jauniesiems:

1. Apmatavimų atlikimui.
2. Prisitaikymui vienam prie kito.
3. „Kamasutros“ išstudijavimui.
4. Pripratimui miegoti dviese.
5. Šeimyniniam klimatui sukurti.
6. Vaikeliui pradėti.

Medaus mėnesio ataskaitą prašau pa-teikti po devynių mėnesių būsimųjų senelių tarybai.

Jūsų laukia pasaulio miražai,
Medaus mėnesio laimės vojažai:
Neišdildomą jausmą patirsit –
Rodos dviese Jūs žemėje liksit;
Netrikdys Jūsų svetimas žvilgsnis,
Nežavės Jūsų svetimas šypsnis...
Juk sujungė Jus meilė šiandieną
Ir daugiau Jums nebūti po vieną!
Lai bus gyvenimas tarsi medaus mė-nuo!

Piršlys

Aš, piršlys, įsakau, suteikti medaus mėnesį jauniesiems:

1. Apmatavimų atlikimui.
2. Prisitaikymui vienam prie kito.
3. „Kamasutros“ išstudijavimui.
4. Pripratimui miegoti dviese.
5. Šeimyniniam klimatui sukurti.
6. Vaikeliui pradėti.

Medaus mėnesio ataskaitą prašau pa-teikti po devynių mėnesių būsimųjų senelių tarybai.

Jūsų laukia pasaulio miražai,
Medaus mėnesio laimės vojažai:
Neišdildomą jausmą patirsit –
Rodos dviese Jūs žemėje liksit;
Netrikdys Jūsų svetimas žvilgsnis,
Nežavės Jūsų svetimas šypsnis...
Juk sujungė Jus meilė šiandieną
Ir daugiau Jums nebūti po vieną!
Lai bus gyvenimas tarsi medaus mė-nuo!

Piršlys

PIRMOS NAKTIES
PROTOKOLAS
LOVOS PATIKRINIMO AKTAS

Komisijos pirmininkas: ponas Paponešis
Sekretorė: panelė Kelnaitytė
Nariai: ponas Pasijonis
ponia Bekialnienė

Komisija patvirtino jaunavedžių šią naktį eks-plotuotą inventorių ir išsiaiškinę padarytus de-fektus surašė šį aktą.
Visi žino tą, kad nuo va-kar dienos jaunavedžiai DALIA ir ANDRIUS ju-ridiškai skaitomi kaip vyras ir žmona, ir
kad jiems patikėta vi

Štrichų dulkės (gyvam skaitymui)

Wed, 13 Mar 2013 10:32:16 +0200

II dalis

(Gęsta šviesos, slenka neaiškios žmogystos, šešėliai, vaiduokliai)

Be veido: Šešetas įdomus – velnio tuzinas, o gal apvertus bus devyni?

Veidas: Požeminiuose bunkerių labirintuose tūni tūkstančiai užsisklendusių, užsidariusių keistų padarų. Tik retkarčiais savo uodega pavizgina šuo iš šalčio sudirgusiam ir skylėtu pledu apsigaubusiam savo šeimininkui. Šis nieko neatsako savo bedante burna, tik dar labiau pridengia įkritusias ir pajuodavusias akiduobes.

Be veido: O ar matei, kaip išauga nagai ir išsikeroja kaip medžių šaknys, bandantiems apčiuopti, įsisavinti tai, ką dar galima įsisavinti?

Veidas: Radiacija ir kompiuteriai sunaikino atmintį, protą, gebėjimą prisitaikyti. Pagaliau išlįsti į žemės paviršių, įkvėpti gaivaus, neužteršto oro – pasijusti laisvu, nuo nieko nepriklausomu, arba tik dalimi kažkieno išsilaisvinusio kūno.

Be veido: O kam tas oras, kai kišenėse šlama pinigai?

Veidas: Auksas ir pinigai nebetenka vertės ir prasmės, nes už juos nebe įsigysi to, kas prarasta. Gerasis Dievas greit nusisuks, nubaus už aplaidumą, kad kažkas nesugeba tobulėti ir kurti, kas būtina žemei, augalui... skruzdei.

Be veido: Ar tai bus pabaiga?

Veidas: Viskas turi pradžią ir pabaigą, juk tai logiškai apčiuopiama. Tai neišvengiama, gal tai ir neplanuota, tačiau… Nenoriu, dar labai nenoriu tapti šešėliu, prisiminimu ir beveidžiu kaip tu! Palik mane ramybėje, dink man iš akių.

Be veido: Gerai jau gerai, bet tamsų metą akys pradeda matyti…

(skambant muzikai, dingsta žmogystos. Tamsumoje pasirodo moteris, nešanti žibintą ir vyras)

Moteris: Ar ne per daug tavęs ir tavo nuoskaudų, sopulių, ar kaip juos bepavadinsi?

Vyras: Tavo tiesa – tikrai. Nieko naujo žmogystos jau neišgalvos, tik apvilks nauju apdaru.

Moteris (juokiasi) : He he, kaip ten bebūtų tai tik tavo subjektyvi nuomonė. Keisk požiūrį! Tau nevertėjo pulti atsakyti į niekada neišsprendžiamus ir neatsakytus klausimus, o dar tiems, kurie neturi nei jausmų, nei suvokimo.

Vyras: Bet, ar neateina toks metas, kai supykina nuo minties, kiek š... grafomanijos reikia perskaityti ir išklausyti? Ir dar apkaltina, jog kažko nesupratai.

Moteris: Nepamenu, kažkas pasakė: “Gyvenimas neklauso jūsų logikos – jis nenumaldomai rutuliojasi savo vaga. Tai jūs turite klausyti gyvenimo, nes jūsų logika niekam nerūpi. ”

Vyras: Taip, tai taip…bet. Šiandien to neišvengsime šiame interneto viešpatavimo eroje cituodami mintis tų, kurių visiškai nepažįstame asmeniškai, kai niekada nežinome kitų požiūrio ir postūmio gyvenimui, kūrybai, meilei…
(po pauzės) Štai sėdžiu ir mąstau: Kodėl aš čia, kodėl kyla tokios mintys. Galėčiau sėdėti jaukioje namų šilumoje ir žiūrėti pro langą, už kurio mirksi šviesoforas, arba spoksoti į televizorių, kuriame klesti pigūs juokeliai, arba gąsdinantys Terminatoriai (susimąsto)
Šąla kojos, bet sėdžiu… Greit išauš kita diena, atnešdama tą pačią naštą, tokias pat nuotaikas.

Moteris: Keistis reikia mums patiems!. Be abejo, o kaip ir kodėl dar nepagalvojome, arba nenorime galvoti.

Veidas: Nebeturiu ką ir pridurti. (po pauzės) Priešingybė išugdo priešingybę, gėris – gėrį, meilė – meilę...

Moteris: Taip, tai — tiesa.

Vyras: (paduodamas suvyniotą paketėlį moteriai): Čia — Jums nuo manęs!

Moteris: Man? (po pauzės) Dėkui, bet už ką?

Moteris ilgai vynioja paketėlį, išima knygą. Ant jos užrašas: ESMĖ
Laikrodis muša dvyliką kartų.

Štrichų dulkės (gyvam skaitymui)

Sun, 10 Mar 2013 17:59:35 +0200

Pagal autoriaus esė

I dalis

Veikėjai:
Veidas
Be veido
ir kiti veikėjai kurie pasirodys II dalyje

  Be veido: Žodyje dulkės – sudėtos  teigiamos ir neigiamos prasmės: dulk – skubėk, lėk, ės – kažko sunaikinimas, pasisotinimas.

  Veidas: Mintys nukrypsta į miško tankmę, apaugusią samanomis, nuvirtusiais, sutrešusiais medžiais, tapsančiais trąša kitiems augalams: žolei, grybams, kerpėm. Amžinas ratas – karuselė, nė sekundei nesustabdomai sukasi, galbūt skrenda. Mažas žmogus –  žmoguje. Žmogus ore, erdvėje, ugnyje. Žmogus – kas? Atsakymą žinome, bet vos tik pagalvoję apie tai, imame purtytis, bandome pakreipti mintis į malonesnius  dalykus  ir pojūčius.

Be veido: Tamsiausia visada būna prieš aušrą, kai gyvenime ateina metas, kai reikia laviruoti ant briaunos ir ryžtis didelei rizikai.

Veidas: Ne per seniausiai turėjau garbės pažinti žmogų, kurio tikrojo vardo dar kol kas negaliu paminėti. Prieš pat jo mirtį įvyko keisti dalykai ir reiškiniai. Nuojautos ir mūsų mintys kažkaip susipynė erdvėje, nors retokai susitikdavome, tačiau kažkokiais impulsais paveikdavo mane. Jaučiau artėjant kažką negera, kažką kankinančiai neaiškaus, nestabilaus buityje ir sąmonėje. Skverbėsi juodos spalvos ne tik į darbus, bet ir į žodžius. Internetiniai pokalbiai šaukėsi pagalbos, minčių srautai tūnojo nesibaigiančio alkoholio poreikyje. Laidotuvių metu prasitariau: – sekantis aš!

Be veido: Jautrumas – stipresnis už materiją ir žodžius. Materiją pakeičia pavidalą ir prasmę, dvasinės sąsajos išlieka amžiams.

Veidas: Ilgai negalėjau prisiliesti prie eilėraščių knygos. Ji gulėjo išskirtinėje knygų lentynos vietoje. Juodas viršelis ne tiek gąsdino, kiek suartino nežinia kokioje erdvėje ar plotmėje. Gal tik po metų paėmiau tą knygą ir pasakiau: Sveikas, brolau! Skaitysiu Tave erdvėje, nes visiškai nežinau, kokioje materijos būklėje esu pats. Kūniška, materiali sąvoka yra tik paties savęs įsivaizduojamas kūrinys, kuris keičiasi: gimsta, žydi, brandina ir miršta. Tą pokytį valdo pats žmogus, o ne kiti materialūs ar dvasiniai objektai. Žmogus negali formuotis iš nežinia kur, negali ateiti kaip ateivis. Paklydusios sielos reinkarnuojasi tikėdamos, kad suras savo tobulėjimo erdvę, tačiau nežino būtent į kokį kūną privalo įsikūnyti: žolę, medį ar į žmogaus gemalą, kad dar kartą sėkmingiau pakiltų į aukštesnį lygį, užliptų ant aukštesnės laiptų pakopos. Žinau, kad nieko čia nauja nepasakiau – viskas jau seniai žinoma, todėl ir klausiu: Kaip iš tikrųjų  yra ten, tunelio šviesoje? Tiesioginio atsakymo nesitikiu, tačiau galbūt kai kurie impulsai įsiskverbs į mano smegenis. Pilnas supratimas ateis tik tada, kai susitiksime ten, palaimingos erdvės šviesoje.

Be veido:   Ar gamtos garsuose girdi, kaip upelis šnabžda tekant saulei, rytmečio paukštelis čirškia, pro rūko drėgmę, kur kvarksi žalios varlės? Tik vakarais –  ryški žvaigždė, mėnulis slepiasi... Nesuprantu, ar gyveni, ar tik gyventi trokšti?

Veidas:    Atleisk, kad taip poetiškai prakalbau, nė nepaklausęs savęs, ar tai man – būtina. Chrizantemų žiedų baltume gyva atmintis, kuri skatina suktis tame materialiniame ir dvasiniame rate. Savo minčių ir apmąstymų nereikia bijoti, jos turi lietis laisvai.
(po pauzės)
Liečiu medžio kamieną –  materiją, bet ar iš tikrųjų aš liečiu jį, o ne atvirkščiai? Įkvepiu oro gurkšnį, o gal oras įkvepia mane? Ir vėl susidėsto klaustukai, ir taip –  kasdien. Pasąmonės realybė susikristalizuoja, tampa perlu. Ateik į sapnus! Nujaučiu, kad dabar slaptai juokiesi iš mano beprasmiškų paistalų, tačiau turiu materialų pavidalą, kuris reikalauja kad jį maitinčiau dvasiškai ir fiziškai. Dvasia ir materija – dvi priešingybės: viena aria žemę, kita žiūri į debesis.

Be veido: Įsiskverbk į mane, tapsi samana...

Veidas: Palaidojau žodį, užrakinau. Kalbu spalvomis. Pilkas kartono paviršius. Ketvirta valanda ryto. Brėkšta pastelinės spalvos. Geltona ištrykšta, švyti kaip aureolė. Brūkštelėdamas juoda spalva tarsi juodžemiu, užberiu save be duobės, be polemikos ir skambių frazių. Medinio kryžiaus šakos – į debesis. Nedetalizuoju smulkių šakelių, faktas — materialus. Formose blaškosi siela: neatpažįstu, nesuvedu į visumą.
(Užsirūko, groja džiazas.)

Be veido: Baigėsi žodžiai? Užkliuvai už debesies?

Veidas: Šalta. Aprišau jauno gluosnio kamieną – kokia banalybė! Kas man tas medis, kai žaidžiu spalvomis? Gal tik žalia šakelė pilna sentimentų, bet aš gi ten. Ten nėra nei spalvų, nei žodžių, nei pykčio. Viešpatauja šviesa, be kurios nebūtų kontūrų, šešėlių, pustonių.

Be veido: Jūra. Smėlio krantas ir moteris?

Veidas: Nematau, neįžvelgiu jos veido. Vakaro kontrastai nuspalvino jį juodai. Juodai kaip mano brūkštelėjimas. Nenoriu sakyti tiesos. Tiesa apkarto, apako. Ji tapo nebereikalinga it daiktas, išmestas į šiukšlių dėžę. Gyvenu pusiaukelėje, sankryžoje. Raudona spalva liepia stovėti ir nepajudėti. Žalia jau niekada nebeužsidegs. Sakau tokius žodžius, kuriuos jau užrakinau.
Nusišypsok! Skaitau Tave, tavo materialiąją kūno ir sąmonės blykstelėjimo akimirką.

Be veido: Guli savo pasigamintame karste. Nudilo pieštukas, pasiėmei kitą? Linija – brūkšnys, daugtaškiai... O kas toliau?

Veidas: Tai nesvarbu, logika egoistinė ir ne visiems suprantama. Tyliu, tik mano kalba kitokia – spalvomis. Išaugau kreivas, ir dabar sunku pataisyti kirviu ar peiliu. „Samana? “ Vėl samana skverbiasi į materiją, kūną. Aušta. Žiūriu į nutapytą paveikslą. Trūksta tik parašo, metų. Merkiasi akys.

Be veido: Skęsti savo švelnume autostrados šalikelėj? Juk dar nepasakei žodžio „Ne! ”, vadinasi – važiuoji?

Veidas: Pasirašysiu rytoj. Debesys nusileido ant medžių šakų.

(po muzikinės pauzės)
Be veido: Gracingai planiruoja snaigės, kol nutūpia ant kaukolės skruostikaulių raukšlių. Ištirpusios teka gurnėdamos, be priekaištų sau ir kitiems. Sūrimas lieka akiduobėse – rėmelių blizgančiuose kristaluose, nepastovios būsenos miražuose. Raudonos saulėlydžio burės krypsta nuo žvilgsnių, perskrosdamos skrydžio nestabilumą. Apynuogis mėnulis spokso drevės gerklėje, įtempęs visas kantrybės stygas. Plaukus šiurena vėjas grubiais lediniais pirštais, skverbiasi į akių vyzdžius.

Veidas: Niekada neverksiu, net ir tada, kai skaudės! Neverksiu, nes jau nebeskauda užkimusiam balso tembrui, kuris kasdien – it pjaunama avis, kantriai, be pasipriešinimo tyli. Pavargo sąnariai ir smegenys.

Be veido: Žiopčioja smilgos vieškelio griovio pakraštyje, norėdamos išsilaisvinti, įkvėpti gryno oro, tačiau laiko kursyvas pakrypo iki kritinio riboženklio: trumpėja dienos, ilgėja naktys. Susikūprino piliakalnis, paslydęs ant metų skalės slenksčio. Kojos juda it kojūkais pirmyn, palikdamos sniege skyles: taškus, kablelius, šauktukus. Tavo mintys klaidžioja beprasmybės kontūro paviršiumi, negalėdamos atsitraukti, pakilti aukščiau kasdienybės. Tujose čirškia susispietę žvirbliai, apsisaugodami nuo šiaurinio vėjo šuorų. Akyse blizga sidabro potėpių parodontozė.

Veidas: Žiema įsibrovė ilgam, bet…

I dalies pabaiga

Bus tęsinys

Bevardžių laiškai (Gyvi skaitymai)

Mon, 18 Feb 2013 18:44:44 +0200

§ P A Š T A S
Įeina šviesiaplaukis vyras su verslininko skrybėle ir juodu paltu. Pavadinkime jį A. (Ironiška, bet niekas pašte neturi vardų. Jie užrašomi ant vokų, tačiau paštininkės jų niekada neskaito. Galbūt ir nemoka. Tik mechaniškai peržvelgia akim ir surašo į kompiuterius. O jei laiškas neregistruotas, jis gali pasiklysti, visai kaip ir jūsų vardas.)

A: Laba diena, siųsiu laišką, reikia A4 formato voko.
Paštininkė: Balto, rožinio ar žalio?
A (sudvejojęs): Balto.

Paštininkė paduoda.

A: Mokėti dabar ar kai siųsiu?
Paštininkė: Kai siųsite.

A nueina prie stalo ir rašo adresą ant voko. Galiausiai patenkintas pažvelgia į savo voką ir grįžta į eilę, vedančią pas paštininkę. Pirma eilėje - senė.

Paštininkė: Gal norite kalendoriuko?
Senė (išsiblaškiusi ir skaičiuojanti pensijos banknotus): M-m... Kalendoriuko?
Paštininkė: Kalendoriuko. Va, kiek turime. Yra семейный, čia toks rusiškas, yra ir apie gamtą, apie grybus, o šitas apie sveikatą. Kokio norėtumėte?
Senė: Duokit tą rusišką. Ir apie sveikatą.
Paštininkė (padeda kalendoriukus ant stalo): Gal degtukų reikia?
Senė: Oi, vaikeli, visada degtukų reikia! Duokit!
Paštininkė (entuziastingai it kazino darbuotoja): Du blokus!
Senė: Du blokus!
Paštininkė: Gal dar loterijos bilietą?
Senė (juokiasi): Lo-te-rė-jos? A, tai kokios čia lo-te-rė-jos?
Paštininkė (pasitaiso): Na, va, turime įvairių lo-te-rė-jų. Čia - teleloto, čia - vikingų loto, čia - kenoloto.
Senė: O... Aš gi, šita, vaikeli, niekad neperku tų lo-te-rė-jos bilietų, tai ir nežinau, kas čia gero... Niekad nieko neišlošiu, o ko man, pensininkei, jau ir bereikia... Na, bet duokit, duokit, pati išrinkit, jūsų rankos gal laimingos.

Paštininkė atkiša per stiklo tarpelį du degtukų blokus ir loterijos bilietą. Žmonės eilėje aikčioja, A demonstratyviai žvilgčioja į laikrodį. Senė išeina, eilė pajuda, dabar aptarnaujamas apie keturiasdešimties metų augalotas vyras juodais akiniais. (Tądien lijo ir buvo darganota. Absurdiškai pompastiška iš jo pusės.)

Paštininkė: Skubus laiškas?
Vyras: Laiškai į kalėjimą visada skubūs.

Paštininkė sudreba it epušės lapas, visi eilėje suklūsta ir tuo pat metu atsiveria pašto durys ir įėina žaliakostiumis rudaplaukis perskirtais plaukais. Pavadinkime jį B.

Vyras: Aš skubu. Laukia susitikimas su advokatu. Aš priklausau mafijai. Aš Maksas.
B: Visi mes skubame, Maksimilianai.

Ir Maksas, ir paštininkė, ir eilė nusčiūva, o A nukreipia savo akis į B.

Maksas: Kaip tu drįsti?
B (šneka Maksui, tačiau jo žvilgsnis nukreiptas į A): Tu laužai pašto dekretą. Tu žinai taisykles, Maksai.
Maksas (pažeria pinigus ant lėkštelės): Pff.
Paštininkė (tyliai): Registruoju... Maksimilianai.
Maksas: Nederėtų pamiršti kalėjimo ir mafijos.
Paštininkė (akimirką gailestingai žiūri į kalendoriukus): Geros dienos.

Maksas išeina ir eilė atsidūsta nuo palengvėjimo. Kitas eilėje - A.

A: Įskaičiuokite ir voko mokestį.
Paštininkė: Registruotas bus?
A: Taip, registruokite.
Paštininkė: Adresatas... Jis tiesiog blogas.
A: Ne, aš manau, kad jis labai geras.
Paštininkė: Jūs laužote pašto dekretą, ar jūs žinojote tai?
A (atsisuka į B): Ar aš laužau pašto dekretą?
B (akimirką tyli, tuomet prasiveržia į priekį link paštininkės): Ne, nelaužai. Adresatas puikus.
A (atsisuka į paštininkę): Na, matot.
B (pašnibždomis): Aš iš tikrųjų melavau. Tavo adresatas siaubingas. Tačiau jis toks pat gražus, kaip tavo vardas.
A (aikteli): Iš kur tu...?
B: Galimas dalykas, kad dabar aš vienintelis žinau tavo vardą. Jis ant voko. Tu pamiršai. Paštininkės neskaito. Tačiau aš - skaitau.
A: Žinai, aš atkreipiau į tave dėmėsį jau tada, kai tu įžengei čia ir puolei Maksimilianą.
B: Taip, aš jį sukūliau. Neblogai išmanau pašto dekretą. O visi tai išmanantys žino, kad tie, kurie turi trumpus ir pasidygėtinus vardus būtinai slepia dar ilgesnį ir dar bjauresnį pilną vardą.
A: Mano vardas trumpas.
B: Ir gražus.
A: Tavo akys gražios.
B: Tavo kuklios ir įžūlios vienu metu.
A: Taip yra todėl, kad aš siunčiu tau laišką.
B: Kodėl tiesiog nepasakei?
A: Kalba tik vidutinybėms. Aš kalbu tik iš reikmės. O tavęs nesitikėjau čia sutikti.
B: Aš lauksiu tavo laiško.

Paštininkė parodo smiliumi, kad tuoj grįš ir nešina A laišku nueina į kitą kambarėlį. Tuo tarpu atsidaro kita kasa ir eilė susirenka link jos.

Kita paštininkė: Gal kalendoriukų norėtumėt?
Moteris: Ne, ačiū, turiu namie daug kalendoriukų, tikrai.
Kita paštininkė: O degtukų? Nereikia?
Moteris: Ne, ne... Pas mus... Elektrinis židinys. Centralizuota... Šildymo sistema.
Kita paštininkė: O loterijos bilietų? Turim teleloto, vikingų loto ir kenoloto. Galit laimėti mašiną. Mašinom tai važinėjat?
Moteris (ilgesingai): Ai, nelabai sekasi man tos loterijos... Tai ir neprasidedu.
Kita paštininkė: Vaikams gal norėtumėt paaukot?
Moteris (iš rankų išbyra piniginė, po grindim slankioja centai it ralio mašinėlės, A ir B puola juos gaudyti lyg vaikai): V-vaikams?
A: A-au.
B: Papuolė.
Kita paštininkė: Taip, vaikams, sergantiems, hm... Sergantiems.
Moteris: ... K-kiek reikėtų čia auk-koti?
Kita paštininkė (harpijos šypsena): Kiek galite.
A (ant grindų, paslapčia, tik B): Nežinojau, kad paštininkės tokios gudrios.
B: Jos negudrios. Jos tiesiog išmokytos moraliniam smaugimui.
A: Iš kur tu žinai?
B: Mano motina... Ji kadaise buvo paštininkė.
A: Papasakok man apie pašto dekretą.
B (nusišypso): Pašto dekretas paprastas. Niekuomet neminėk savo vardo. Visuomet siųsk tik registruotus laiškus. Ir niekada, niekada nesiųsk asmeninių laiškų. Siųsk tik iš reikmės. Apmokėk sąskaitas, įmesk keletą kalėdinių atvirukų, gali vieną kitą skundą išsiųst per metus.
A: Aš siunčiu laišką tau.
B (akimirką tyli): Taip. Tu nusižengei pašto dekretui.
A: Tu taip pat. Tu leidai man nusižengti.
B: Tu teisus. Mes abu nusižengėme.
A: Ką dabar darysime?
B: Lauksime.
A: Aš lauksiu, kol mano laiškas pasieks tave.
B: Aš lauksiu, kol gausiu tavo laišką.
A: Aš noriu žinoti tavo vardą.

B sušnabžda A į ausį savo vardą.

A: Daug kas žino tavo vardą?
B: Niekas. Tik tu.
A: O kaip tavo motina?
B: Ji mirė.
A: Mirė...?
B: Žuvo.
A: Žuvo?
B: Žuvo. Karo lauke.
A: Karo?!
B: Sirgo ir tiek.
A: Aš vienintelis, kuris žino tavo vardą.
B: Taip. Vienintelis.
A: Tavo vardas - pats gražiausias, kokį man tik teko girdėti.

Grįžta paštininkė. Tiksliau, negrįžta. Jos vietoje - kita paštininkė. A ir B atsistoja nuo grindų, nuo jų kelnių krenta žėrinčios sidabro monetos, jie prieina prie kasos ir įdėmiai žvelgia į stiklinį barjerą.

Paštininkė: Ko jūs norite?
A: Laiškas - išsiųstas?
Paštininkė (padelsia ir atsidūsta): Jūs norite į kalėjimą.
B: Kančios nebent norime. O kalėjimas ne kaži kokia kančia.
A: Šlykštynė ir tiek.
Paštininkė: Laiškas išsiųstas. Viso labo.

A ir B nusisuka link durų, paštininkės siluetas sumirga už stiklinio barjero.

Paštininkė: Laukite. Bet žinokite - ne visada sulaukiama. Darganotas oras pastaruoju metu. Lėktuvai, skraidinantys laiškus, smenga žemėn. Laiškai niekada nerandami, jie išsibarstę, suplyšę ir tiek tos naudos iš registracijos. Viso labo.

A ir B išeina į lauką. Lyja. A išsiskleidžia savo skėtį ir laiko jį virš B.

A: Girdėjai? Ji nenori, kad tu gautum laišką.
B: Jie išsiuntė aną paštininkę pilotuoti lėktuvo.
A: Jos ir lėktuvus pilotuoja?
B: Pilotuoja.
A: Protingos...
B: Ištreniruotos.

Lietus ima tiesiog pliaupti ir B pastumia skėtį taip, jog jis uždengtų ir A.

B: Dabar mes žinome vienas kito vardus.
A: Mes vieninteliai pasaulyje, kurie žino mūsų vardus.
B: Bet juk laišką - tu jį registravai?
A: Taip. Registravau. Palauk. Tu... Tu turi omeny...?
B: Jei laiškas pasimes, mes neteksime savo vardų.
A: Nes neliks nieko, kas galėtų mus šiais vardais vadinti.

Kažkur gatvėje aidi televizorius. „Mozambike ką tik nukrito lėktuvas. Jį pilotavo nežinomas asmuo-herojus, sudarkytas neatpažįstamai. Kaip ir visi laiškai, kuriuos šis skraidino... Mes apgailestaujame. “

A: Aš niekada nepamiršiu tavo vardo.
B: Aš visada lauksiu tavo laiško.

Tikakiana

Tue, 12 Feb 2013 20:57:17 +0200

Pratarmė
Veikėjai ir įvykiai išgalvoti. Galimos asociacijos yra atsitiktinės ir su realybe nieko bendra neturi. Bet vis tiek autorius jaučia pareigą iš anksto visų atsiprašyti, jei kažkam pasirodys kitaip. Atsiprašau.

Veikėjai:
Tik Kakas
Juokdarys
Pesenko
Merė
Erelis
Megztosios beretės
Tarnai

I paveikslas

Tik Kako pilis. Didžioji menė.

I tarnas. Atidžiau valyk monitorių. Kakas labai įsiutęs.
II tarnas. Ir ko gi?
I tarnas. Kažkoks niekšas jį įsiutino. Girdėjau kaip ryte keikėsi, visa pilis drebėjo. Tu buvai išvykęs tuo metu į turgų. Oi, siautėjo, oi davėsi.
II tarnas. Nenuostabu. Kai esi toks palkininkas, tai priešų daug susirandi.
I tarnas. Geriau nesipainiokim po kojų, o tai ir mums po kuolą išrašys.
II tarnas. Aš jau baigiau, galim dingti.

Įeina Tik Kako Juokdarys kiškio rūbais.

Juokdarys. Judu geriau nešdinkitės iš čia, nes šeimininkas labai piktas.
I tarnas. Mes jau einam.
II tarnas. Žinom, ponia.

Abu išeina.

Juokdarys. Ei jūs, beretės, kad jus kur galas. Kur bastotės? Aūū, jūs man čia reikalingos.

Iš įvairių durų sueina Megztosios beretės.

Megztosios beretės. Mes čia. Ar kas atsitiko?
Juokdarys. Taigi, geriau būkit šalia, nes Kakas tuoj įeis, reikės spręsti svarbų klausimą.

Įeina visas raudonas iš pykčio Tik Kakas.

Kakas. Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa, aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa...
Negaliu susivaldyti, turiu išsirėkti. Aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa...
Megztosios beretės. Gal nori, kad tau pačiulptume?
Kakas. Čiulpkit. Tik nesikandžiokit. (Į juokdarį) O tu? Ko lauki?
Juokdarys. Kad aš jau per sena tokiems žaidimams.
Kakas. Nieko tu ne per sena. Man tokios net labiau patinka. Juk žinai koks aš iškrypęs. Lyg su motina santykiaučiau.
Juokdarys. Geriau sakyk, ko toks įsiaudrinęs?
Kakas. Taigi tas Svoločiūga prakeiktas dergia mane ant viso svieto, kad jį nelabasis nusineštų.
Juokdarys. Kaip gi jį nešis, kad jis pats, galima sakyti, nelabasis ir yra.
Kakas. Taip taip, tikras velnias. Ei, jūs, švelniau ten, gerai?
Juokdarys. Klausyk, atėjo pas tave kažkoks užsienietis. Prašosi priimamas.
Kakas. Užsienietis? Kas toks? Ko jam reikia? Mes čia su savais nesusitvarkom, ar metas užsienio delegacijas priiminėti?
Juokdarys. Jis vienas, regis, iš Ukrainos. Sako, kad nori tau tarnauti. Pats kalbėk, ką aš žinau.
Kakas. Gerai. Jūs jukš, užteks. Kviesk tą ukrainietį.

Megztosios beretės atsitraukia. Juokdarys atlydi Pesenko.

Kakas. Kas tu toks?
Pesenko. Pesenko. Mano toks nikas. Aš ukrainietis, bet seniai gyvenu jūsų šalyje, gerai moku lietuviškai.
Kakas. Matau. Pačiulpk.
Pesenko. Ką? Nesupratau.
Kakas. O sakei, kad moki lietuviškai.
Pesenko. Taip, aš moku, bet kuria prasme jūs man sakote pačiulpk?
Juokdarys. Tiesiogine. Tu juk norėjai tarnauti Kakui, tai įrodyk savo ištikimybę.

Megztosios beretės kvatoja.

Kakas. Ša. Na?
Pesenko. Bet aš ne toks, atleiskite, aš vyrams nečiulpiu.
Kakas. Ką tu čia man atvedei?
Juokdarys. Palauk, tuoj viskas susitvarkys. Tada pačiulpk jam užpakalį, jei nenori iš priekio čiulpti. Čia gi taip paprasta – priėjai, atsiklaupei ir pačiulpei truputį.
Pesenko. O jo užpakalis švarus?
Megztosios beretės. Tai žinoma, tik ką numazgojom.
Pesenko. Tada aš renkuosi šikną. Vis ne taip vulgaru.

Po kurio laiko.

Kakas. Gerai, užteks. Esi priimtas.
Pesenko. Ačiū, šeimininke. O žinot, aš sugalvojau, kaip jums tą Svoločiūgą pagauti. Juk, žinau, dėl jo dabar labiausiai esate susirūpinęs?
Juokdarys. Taip, šiuo metu jis mums kelia didžiausią grėsmę.
Kakas. Jo pasisakymai klibina šalies pamatus.
Megztosios beretės. Jis toks vulgarus.
Kakas. Gali jį čia pristatyti?
Pesenko. Manau, galiu. Tik man reikės dviejų pagalbininkų.
Juokdarys. Viską, ko reikia gausi.
Kakas. Pristatyk jį nedelsiant.

Pesenko išeina. Tamsa.

II paveikslas

Miesto parkas. Vėlyvas vakaras. Svoločiūga sėdi po medžiu ir masturbuojasi. Ant šakos nutupia Erelis.

Erelis. Tai vis onanizmu užsiiminėji?
Svoločiūga. O ką veikti? Nesirašo, nieko sugalvot negaliu, o rankų be darbo laikyti neturiu įpročio.
Erelis. Taip taip, tu negali bele kaip rašyti, kaip tie poetai. Tau tik meną duok. Rašytum kaip visi, kasdien po kvailą eilėraštpalaikį sukurptum ir skelbtumeisi didžiu menininku. Visi tave girtų, o dabar kas? Vieni priešai tave supa.
Svoločiūga. Tu irgi nerašai bet ko. Ir nepataikauji masėms. Draugų turbūt irgi ne per daugiausia turi.
Erelis. O kam man draugai? Ką jie veiks tose aukštybėse, kuriose aš lakioju.
Svoločiūga. Tikrai, tau gerai, nepatiko – tik plast ir jau už debesų, nepasiekiamas. O aš turiu visą laiką murkdytis su tais graužikais.
Erelis. Suės jie tave vieną kartą, pamatysi. Gaila man bus, bet gyvenime visada taip yra – vidutinybės visada aukščiau už talentus pakyla.
Svoločiūga. Na, nesakyk taip, negi visada?
Erelis. Esu įsitikinęs. Gal ir yra išimčių, bet, manau, po kiekvienu genijumi dar bent vienas geresnis nei jis buvo. Žinoma, to nepatikrinsi, bet kai matai, kokiais būdais, kokiomis priemonėmis daugelis per kitų galvas ropščiasi į dangų, tai imi tikėti, kad nemažai kojomis sumindžiotų didelių protų pražuvo.
Svoločiūga. Ką gi, aš eisiu. Smagu buvo susitikti. Ryt vėl čia ateisiu.
Erelis. Duos dievas, susitiksim.

Nuskrenda. Svoločiūga eina susimąstęs parko takeliu. Prieina Pesenko.

Pesenko. Atleiskite, ar nenorėtumėte atiduoti savo piniginės?
Svoločiūga. Mielai, bet ji tuščia. Šiandien nieko neuždirbau. Jūs alkanas?
Pesenko. Nelabai. Norėjau benzino užsipilti. Bet teks dujomis važiuoti. Jūs padėsite pastumti automobilį?
Svoločiūga. Mielai.

Abu prieina automobilį, iš jo išlipa du tarnai ir užlaužę Svoločiūgai rankas įmeta jį į bagažinę.

III paveikslas

Ta pati Tik Kako pilies menė. Tik Kakas ir Merė.

Merė. Tu manęs nemyli.
Kakas. Kodėl taip nusprendei?
Merė. Nes tu visiems kiši tą savo čiulpti. Jei mylėtum, tik man vienai jį siūlytum.
Kakas. Bet juk aš tik užpakalį daviau tam chocholui laižyti. Gali mamos pasiklausti. Ji matė.
Merė. Ak, vis vien, manau, tu manęs nevesi.
Kakas. Vesiu, juk sakiau. Tik tą Svoločiūgą nugnybsiu ir vesiu.
Merė. Ko tu prie jo prikibai?
Kakas. Negerbia jis manęs, nesilanksto, užpakalio man nelaižo, kaip visi. Nepriklausomą vaizduoja, niekšas. Prigriebsiu aš jį, priversiu valdžią mylėti.
Merė. Mane jis irgi negerai paminėjo, bet aš kažkaip neimu to į galvą, sakau, gal žmogui kas su galva nelabai, bet kiekvienas juk turi teisę gyventi.
Kakas. Neturi. Aš jam tos teisės nesuteikiau. Turės ant kelių prašyti mano malonės. Kaip ir visi.

Įeina Pesenko. Su juo Juokdarys ir Megztosios beretės.

Pesenko. Valdove, įvykdžiau tavo paliepimą.
Kakas. Ką? Taip greit? Kur jis?
Juokdarys. Įveskite.

Tarnai įveda Svoločiūgą užlaužtomis rankomis.

Kakas. Paleiskite jį.

Tarnai paleidžia, patys atsistoja prie durų.

Kakas. Labas, niekše.
Svoločiūga. Pats bene kritikas būsi?
Juokdarys. Geriau jau būk mandagesnis.
Svoločiūga. Prašom. Galiu prisėsti?

Megztosios beretės ir tarnai juokiasi.

Juokdarys. Šioje menėje tik vienas gali sėdėti. Tiesa, dar ir Merė. Taip kad, berneli, nuimk „gazą“.
Kakas. Sakyk, gerbiamasis, ko kurstai prieš mane tautą? Kokie tavo reikalavimai?
Svoločiūga. Tik noriu, kad su visais būtum teisingas. Ir vertintum visus pagal sąžinę, kaip prisakyta.

Megztosios beretės kvatoja.

Megztosios beretės. Oi, negaliu, pagal sąžinę. Koks debilas!
Kakas. Ša. Pagal sąžinę? O iš ko tu sprendi, kad elgiuosi kitaip?
Svoločiūga. Aš gi matau, tų kurie yra taviškiai nesodini ant kuolo.
Kakas. O kas tau trukdo būti saviškiu? Kodėl eini į mane visada skersas?
Svoločiūga. Aš neinu. Tiesiog neturiu noro į bičiulystes su visais leistis. Aš pats renkuosi su kuo būti.
Pesenko. Matai, ar nesakiau, jis kaip mustangas nori laisvas būti. Bet šioje žemėje tai neįmanoma, turi su kažkuo susidėti į bendrą katilą. Bendrai laikytis. Tada ir tau, ir visiems gerai bus.
Kakas. Matai, žmogus teisingai kalba. Tik atvyko į mūsų šalį ir iškart pasiprašė priglaudžiamas. Aš jį priėmiau. O kaip kitaip? Ir tave priimsiu. Tik paprašyk.
Svoločiūga. Nei man reikia, nei aš prašysiu. Paleisk mane.
Merė. Paleisk jį, palik ramybėje.
Kakas. Tu išeik. Palydėk ją Chuiana.
Megztoji beretė. Kiek sakyt, Chuana aš, ne Chuiana.
Kakas. Nesvarbu, palydėk.

Abi išeina.

Kakas. Paleist, sakai? Pačiulpk, tada paleisiu.
Svoločiūga. Ką? Tau? Mielai.
Juokdarys. Tada prieik prie pono, atsiklaupk ir čiulpk.
Pesenko. Jei nenori koto čiulpti, tai gali rinktis užpakalį. Aš rinkausi užpakalį.
Svoločiūga. Nieko, man bus gerai ir iš priekio.

Svoločiūga prieina, atsiklaupia ir apžiojęs sukanda stipriai.

Kakas. Paleisk, gyvulį, skauda, gelbėkit...

Svoločiūga nukanda dalyką.

Kakas. Jis nukando, bėga kraujas. Darykit ką nors, kvieskit daktarą. Aš mirsiu. Atiduok, jis mano. Dar galima jį prisiūti.

Visi prišoka prie Svoločiūgos, bando atimti, bet tas ramiai viską suvalgo.

Pesenko. Jis jį suvalgė.
Juokdarys. Žmogėdra...
Tarnai. Siaubas.

Įbėga Merė su motina.

Merė. Kakai, tu neturi jo?
Kakas. Mane suluošino, gelbėk.
Merė. Be jo tu man nereikalingas.
Juokdarys. Kažkaip nežinau...
Megztosios beretės. Ar beverta dabar tau tarnauti...
Pesenko. Tai dabar tu jau neturi autoriteto? Tai kam aš tau šikną laižiau?
Svoločiūga. Dabar jūs laisvi, aš irgi jau turbūt eisiu, sudie. Ačiū už pusryčius.

Tamsa

Alkis. Antra dalis.

Mon, 21 Jan 2013 18:44:25 +0200

Vakarienė vyko prabangiame italų restorane,, Luigio''. Vanesa stengėsi kaip įmanydama. Aišku, jai buvo sunku atsispirti, nes Vanesa buvo graži moteris: tamsiai rudų plaukų, kupino dangaus mėlynės ilgesingo žvilgsnio. Be to, galėjo pasigirti apvalumų nestokojančia figūra. Ilgai šnekėjus apie darbą pokalbis greitai išsirutuliojo apie asmeninius santykius. Klaudijus atsakė, kad jis yra laimingai vedęs. Vanesa linktelėjo:
- Na kiekviena santuoka yra sunkus darbas, kuris greitai pabosta, o aš jums siūlau trumpalaikį romaną, interpretuokite kaip norit, tačiau tai būtų lyg smagus pasislidinėjimas Alpėse kitaip sakant smagios atostogos.
Ties tais žodžiais vyro vyzdžiai išsiplėtė. Aišku, pasakoje jis būtų atsisakęs ir riteriškai porinęs kaip jis myli savo žmoną. O realybėje jis gįžo į jos namus ir jie pasimylėjo jos baseine. Galiausiai jie pradėjo susitikinėti visur, mylėdavosi jo meno dirbtuvėse, įrengtose jo namuose, mylėdavosi netgi jo miegamajame, kai nebūdavo Klaudijaus žmonos...

Viltis. Už durų.

Mon, 21 Jan 2013 00:44:49 +0200

VEIKĖJAI:
Gintaras
Henrikas
Rūta
Nepažįstamasis
Viltis

I veiksmas
Parkas. Du seni draugai sėdi ant suolelio ir kalbasi. Prie greta esančio suolelio sėdi nepažįstamasis ir skaito laikraštį.
Gintaras: – Sulaužytam gyvenimui pasaulis išdūrė akis, kad daugiau nieko neregėt. Neapykanta užvėrė visus langus ir langines. Ir durų nebėr, apgaulė išplėšė vyrius. Paskutiniai atodūsiai išsikvėpė vėju... Bet laikas nesustojo. Prakeiktam pasauly, kaukėtų žmonių miniose – viskas netenka prasmės. Numirsi, žmogau, numirsi. Tai vienintelis troškimas tų, kurių gyvenimai suplėšyti ir išdraskyti, o jų lipdyti ir klijuoti tiesiog neverta – nėra prasmės....
Henrikas: – Laimingi „nelaimingieji“ emigrantai, „parsidavę“ svetimiems. Ir kokie bepročiai patriotai, galėtum kvatotis ištisą amžinybę iš jų naivumo. Pasauly anapus – viskas tikra. Nes jo nėra.
Gintaras: – Visi tai žinom.
Henrikas: – Tad kam egzistuot išdurtom akim?
Gintaras: – Tam, kad nieko nematyčiau ir viskas būtų paprasta.
Henrikas: – Naivu... Viskas tiesiog per daug tikra, todėl ir nežiūri....
Nepažįstamasis: – Vilties jumyse nė lašelio nelikę.
Gintaras: – Nes aš pats esu savo vilties viltis.
Nepažįstamasis: – Tai neįmanoma, žmogau.
Gintaras: – Dabar šiam pasauly viskas įmanoma. Ir greitai numirti. Ir gyventi beveik įmanoma. O radau aš ją sėdinčią prie savo durų. Ji buvo taip žemai nulenkusi savo galvą, kad net siekė kojų pėdas. Aš ją pakėliau ir ilgai ilgai žvelgiau į akis. Viešnia prie mano slenksčio buvo viltis. Parsinešiau ją namo kaip seniai lauktą svečią, kuris ketino atvyksti septynerius metus. Septyneri metai jokios vilties. Ir lašelis tikėjimo, kad ji sugrįš. Tik dabar ne man reikia jos, o aš reikalingas jai.
Henrikas: – Nieko sau!
Nepažįstamasis: – Na ir kas buvo toliau?
Gintaras: – Aš nebebuvau vienas. Nebejaučiau šleikštaus vienatvės skonio. Aš ją raminau ir guodžiau, meldžiau, kad neišeitų. Laikiau tvirtai sugniaužęs jos rankas, kol ji ėmė pasitikėti manosiomis. Kiekvieną vakarą gėrėm karštą juodą arbatą su daug daug citrinos ir dviem šaukšteliais cukraus. Ne, medaus ji nemėgo, tiesiog negalėjo pakęsti, gerai tai prisimenu. Sakė, jis tinkamas tik vabzdžiams privilioti ir taip jais atsikratyti. Ir vieną dieną ji išėjo...
Henrikas: – Kur ji išėjo? Ar ji atgavo jėgas?
Gintaras: – Taip, ji išėjo.
Henrikas: – O kuom ji sirgo?
Gintaras: – Manimi. Manimi, mielas drauge. Mano viskam surūdijusia apatija, mano nuogąstavimais apie beprasmį gyvenimą. Mano nepasitikėjimu pačiu savimi. Mano ašaromis, mano neviltimi...
Nepažįstamasis: – Nesuprantu. Jeigu jums buvo taip gera, kodėl ji tave paliko?
Gintaras: – Ji sakė, kad jos labai reikia kitiems.
Henrikas: – Tai kodėl nepasakai, kur ji išėjo?
Gintaras: – Aš nežinau. Ji eina pas tuos, kas visai nebeturi vilties. Tokie žmogystos ją sužeidžia. Kai žmogus vėl ją atranda iš naujo, ji pasveiksta ir apleidžia tuos namus.
Henrikas: – Vadinasi, ji greit aplankys ir mane.
Nepažįstamasis: – Man metas, kol dar nepakvaišau ir nepatikėjau jūsų fantazijomis.
Gintaras: – Sudie, nepažįstamasis.
Henrikas: – Na ir keistas. Nuo ko čia turėtum apkvaišti?
Gintaras: – Jis realistas. Tiesiog jis mato tik paviršių. O mes, Henrikai, įžvelgiam giliau...
Iki pasimatymo. Aš pavargau ir man reikia namo...

II Veiksmas
Gintaras grįžta namo. Uždega ant stalo pastatytą žvakę. Dideliais gurkšniais išgeria visą stiklinę vandens. Prisipildo dar vieną ir pusę išgėręs eina miegoti. Jam atsigulus scena aptemsta. Apšviesta tik toji stiklinė, kurioje vis dar likę vandens. Pasigirsta švelni melodija. Jis sapnuoja savo žmoną Rūtą ir du mažus vaikus: berniuką ir mergaitę. Apšviesta ta scenos vieta, kur pasirodo jo šeima.
Mergytė: – Mamyte, kada tėvelis grįš namo?
Rūta: – Jau greitai, mieloji, labai greitai.
Mergytė: – Mama, aš norėjau, kad jis man pasektų pasaką prieš miegą.
Rūta: – Rytoj, brangioji, jis būtinai tai padarys.
Mergytė: – Tu visada taip sakai.
Rūta: – Klausyk, tu dar labai mažutė ir nesupranti. Tėvelis daug dirba, kad mums nieko netrūktų, todėl ir užtrunka darbe.
Mergytė: – Bet, mama, ir aš galiu dirbti, jei tik nors vieną vakarą jis praleis su mumis.
Rūta: – Gana. Jau vėlu. Bėkit į lovą, rytoj anksti keltis.
Vaikams išbėgus Rūta suklumpa ir ima verkti.
Rūta: – Būk prakeiktas, Gintarai! Mūsų vaikai auga melo apgaubtuose namuose. Kiek aš dar tave ginsiu ir dangstysiu! Parsivelki vidurnakčiais visas susmirdęs ir nusigėręs. Neatpažįsti net savo moters. Ne dėl tavęs taip tave dangstau. Man nusispjaut, nes tu beviltiškas. Man gaila mūsų vaikų. Negaliu pakelti minties, kad jie prisiminę vaikystę regės girtuoklį tėvą ir bejėgę moterį, negalinčią pakeisti savo vyro. Prakeikiu tave tūkstantį kartų!!!
Scenoje pasigirsta šnibždesiai: prakeikiu tave, prakeikiu tave, prakeikiu…
Gintaras pabunda ir negali atgauti kvapo. Puola prie stiklinės, kurioje dar likę vandens, išgeria vienu gurkšniu ir žiūri į vieną tašką bandydamas suvokti, kas įvyko. Tada trenkia stiklinę į žemę ir ji sudūžta. Vėl ima girdėti šnabždesius: prakeikiu tave, prakeikiu tave, prakeikiu. Ima skambėti sunki melodija. Jis susiėmęs už galvos sukasi ratais ir vėl gulasi į lovą tikėdamasis nuo to išsivaduoti. Kurį laiką tęsiasi mirtina tyla. Tik žvakės liepsna ant stalo blaškosi.
Gintaras: – Rūta. Rūtele. Kodėl tu tyli? Atleisk man, aš pažadu, pasikeisiu, šįkart tiesą sakau.
Rūta: – Gintarai, aš nebepajėgsiu suskaičiuoti, kiek kartų girdėjau tuos pačius žodžius. Tu tik ketini, bet niekad neištęsi savo pažadų. O kaip mūsų vaikai? Jie tiki tavim. Jie ne aš. Jie laukia tavęs, tavo žvilgsnių, stalo žaidimų vakarais. Tai buvo taip seniai... Bet jie nepamiršo. O tu pamiršai.
Gintaras: – Žinau, žinau... Jau greit darbo sumažės, jau greit viskas stos į senas vėžias.
Rūta: – Nereikia. Žinoma, kad taip nebus.
Gintaras: – Bus, aš tau prisiekiu...
Gintaras nubunda. Atgaivina sapną mintyse. Paliečia ranka dešinę lovos pusę, bet ji tuščia. Smulkaus moters kūno nėra. Jis lėtai išlipa iš lovos ir eina savo vėlyvų pusryčių, juk sekmadienis, turbūt visi pietauja. Bet virtuvėje keturios kėdės tuščios. Ant stalo nėra vasaros, su kątik pražydusiomis gėlėmis. Jokių buvusių pietų užuominos. Gintarą apima nerimas, juk to dar niekad nebuvo. Jis šokteli nuo staigaus beldimo į duris. Sliūkina jų atrakinti, stebėdamasis, kad sekmadienį jos užsklęstos. Pasuka raktą ir pamato Henriką.
Henrikas: – Bičiuli, kiek galiu laukti! Žiemos vidurys, o tu mane laikai už durų.
Gintaras: – Liaukis, atidariau iškart, kai išgirdau beldimą.
Henrikas: – Tyčiojies, beldžiu gal kokį pusvalandį. Užkaisk vandens, arbata nors sušildys.
Gintaras: – Kaip pageidausi...
Henrikas: – Tai kaip laikaisi, Gintarai?
Gintaras: – Ačiū, puikiai. Šiandien sekmadienis, nusprendžiau praleisti jį su šeima, darbai palauks.
Henrikas: – Gintarai...
Gintaras: – O žinai, Henrikai, kažkaip man keista. Visada tokiu metu pietaudavom. Gal jie nenorėjo manęs žadinti ir išvyko pietų pas mano motiną.
Henrikas: – Gintarai...
Gintaras: – Bet jie jau greit turėtų grįžti. Pasėdėk dar, ir tu juos sutiksi.
Henrikas: – Gintarai...
Gintaras: – Kas yra?
Henrikas: – Paklausyk manęs. Tai negali daugiau tęstis. Grįžk į realybę. Juk viską puikiai supranti.
Gintaras: – Ką suprantu?
Henrikas: – Liaukis! Nepradėk!
Gintaras: – Ko nepradėti?
Henrikas: – Tai tu tikrai..?
Gintaras: – Ką tikrai?
Henrikas: – Juk jie negrįš.
Gintaras: – Ką nuo manęs slepi! Kaip tai negrįš? Juk sekmadienis šeimos diena, jie pas mano motiną.
Henrikas: – Bičiuli, turi mane išklausyti. Šįkart nepertrauk manęs.
Gintaras: – Kaip pasakysi.
Henrikas: – Jau pertraukei, – šaukia netekęs kantrybės.
Gintaras: – Nerėk, aš nekurčias.
Henrikas: – Ir vėl šneki! Sėskis ir užsičiaupk. Buvo vasara. Tavo vaikams prasidėjo atostogos. Kaip ir kasmet Rūta su jais vyko į pajūrį. Važiavo traukiniu, nes, žinoma tu kaip visuomet buvai paskendęs darbuose ir neturėjai laiko, arba kaip pats sakei, negalėjai leisti sau tokios pramogos atostogauti. Greitasis traukinys jau buvo beveik pasiekęs kelionės tikslą, kai iš kažkur išniro kitas. Susidūrimas buvo toks stiprus, kad nė vienas keleivis neišgyveno. Laimė, jų nebuvo daug.
Gintaras: – Ką tu sakai...
Henrikas: – Tylėk pagaliau! Tu jau buvai grįžęs namo. Buvo 1 valanda nakties, kai pasigirdo skambutis, Aš buvau ten, bet neturėjau drąsos tau pasakyti. Tu išklausei ligoninės darbuotojo ir tada tavyje kažkas nutrūko. Tu patyrei šoką, kuris tęsiasi iki šiol. Bet, Gintarai, daugiau taip negalima.
Gintaras: – Henrikai išeik. Tu išprotėjai.
Henrikas: – Nusiramink ir klausyk manęs. Tada tu pamiršai darbą. Gyvenai iliuzijomis. Esi šiam name tik todėl, kad aš padengiu visus tavo mokesčius. Tu negalėjai susitaikyti su netektimi. O aš negalėjau žiūrėti, kaip tu nyksti. Supainiojai prisiminimus su realybe. Jų nebuvo čia nei pavasarį, nei rudenį ir darbar jų nėra ir nebebus. Ir tie tavo košmarai, kad esi alkoholikas, tik košmarai. Tu niekada nevartojai. Dirbai, kaip juodas arklys, kad nieko netrūktų tavo šeimai. Bet taip ir nesupratai, kad jiems labiausiai reikėjo tik tavęs. Visus šiuos mėnesius leidau kartu, nes norėjau būti šalia, kai nubusi. Klausiausi tavo šnekų parkuose apie beprasmį gyvenimą ir viltį, kurią radai prie savo durų. Bet tu nusipelnei žinoti tiesą.

Gintaras sėdėjo sustingęs ir netarė nė žodžio. Kai Henrikas išėjo, jis nusliūkino prie laukinių durų ir atsisėdo ant sniego. Šalčio nejautė.

Viltis: – Eik vidun. Labai šalta. Einam, išvirsiu arbatos, sušilsime. Jau viską žinai. Laiko tau reikia, drauguži. Aš atėjau tavęs išmokyti susitaikyti.
Ji paima Gintarą už rankos ir įveda į tuščius namus. Viduje laikas sustoja.

Alkis

Fri, 18 Jan 2013 14:22:06 +0200

Vanesai buvo devynioliką metų, kai ji tą padarė. Šaltakraujiškai nužudė savo tėvus. Inscenizuodama apiplėšimą ji nušovė savo tėvą ir motiną, kol jie miegojo. Tai buvo tik paprastas pabandymas, kuriuo Vanesa norėjo sau įrodyti, kad gyvenime jai nėra jokių ribų. Bet velniškai pasisekęs bandymas. Ši žinia buvo aprašoma visuose pirmuosiuose Niujorko laikraščiuose. Visų akyse ji tapo,, vargše našlaite'', tačiau tai,, vargšei'' atiteko viskas apie ką eilinis devyniolikmetis galėtų pasvajoti: tėvo klestinti advokatų kontora, motinos galerija, prabangus butas Manhatane bei didelis žemės sklypas Naujajame Džersyje. Pagal testamentą viskas teisėtai atiteko jai, nes nei brolių, nei seserų ji neturėjo. Bijau net pagalvoti, ką Vanesa būtų jiems padariusi. Visą turtą ji išpardavė, susižėrusi nemenką 10 milijonų sumelę. Už tuos pinigus Vanesa nusipirko milžinišką namą su prieplauką, kateriu, baseinu Majamio prabangiausiame Star island rajone. Norėdama sekti mamos pėdomis ji atidarė galerija ir meno mokyklą, pati pradėjo tapyti bei perpardavinėti ne tik savo, bet ir kitų meno kūrinius, rengti parodas. Verslas klestėjo kadangi ji buvo gabi verslininkė ir tapytoja. Į meno mokyklą ėjo vien turtuolių vaikai, o dailininkų Majamyje buvo apstu. Tačiau dabar ji, Vanesa Duvan sėdi čia, tardymo kambaryje, kur yra apklausiama dėl garsaus menininko Klaudijaus šeimos nužudymo... Tas menininkas jai patiko nuo pirmos dienos, kai jis atnešė jai savo pirmąjį paveikslą norėdamas parduoti, nors paveikslas nebuvo kažkuo ypatingas, eilinė Pablo Pikaso kopija su dideliu kiekiu abstraktizmo, tačiau ne pats paveikslas ją sudomino, o jo autorius. Jo žavi šypsena, gudrios, rudos akys bei pasišiaušusi kupeta tamsių plaukų. Galiausiai priėmusi jo darbą, ji pasekė jį iki namų. Gyveno jis Libertadą gatvėje, ispaniško stiliaus name. Tačiau jai to neužteko, kitą kartą, kai Klaudijus atnešė paveikslą, Vanesa pakvietė jį vakarienės

Ant duobės krašto (gyvi skaitymai)

Wed, 16 Jan 2013 09:05:13 +0200

DVIEJŲ VEIKSMŲ ABSURDO DRAMA

VEIKĖJAI:

I DUOBKASYS – sąmoningas, raštingas, mąstantis.
II DUOBKASYS – patriotas, raštingas, pagiežingas.
GENEROLAS RAŠTIKIS - „mažasis generolas“, buvęs didžiu.
GENEROLAS VITKAUSKAS – 1940-jų metų generolas, kolaborantas.
BALSAI: BĖGANČIO PREZIDENTO, TĖVYNĖS, DEKANOZOVO, AIDO BALSAS.

I. VEIKSMAS

I. PAVEIKSLAS

Griovio – duobės kraštas. Griovys – duobė ilga per visą sceną, toks 2 m. pločio ir 3 m. gylio. Į tokius laidodavo nužudytus žmones masinių sušaudymų metu.
Iš duobės kartas nuo karto švysteli smėlio, nes kažkas viduje jos kasa.
Metų laikas nenusakomas. Arba ankstyvas pavasaris, arba vėlyvas ruduo, nes gamta dar neatgijusi arba jau užmigusi žiemos miegui, nors tai veiksmui neturi jokios reikšmės, o gal ir turi.
Paros metas nenusakomas. Vėlyvas apsiniaukęs rytas, ar ankstyvas vakaras. Tai irgi neturi reikšmės, nors personažai ir kalbės apie rytą, bet jų kalbėjimas nebūtinai tiesa.
Iš duobės išsiropščia atsipūsti du duobkasiai, pagal taip kaip išsiropštė jie ir vadinami. I Duobkasys, jaunesnis, apie trisdešimt metų, ir II Duobkasys, kokių penkių dešimčių metų, vyrai. Apsirengę inteligentų rūbais, kostiumuoti (tamsūs kostiumai), balti marškiniai, juodi kaklaryšiai.

I DUOBKASYS (sunkiai atsidusdamas). Beveik baigėm.
II DUOBKASYS (panašiu balsu). Beveik.
I DUOBKASYS. Kažin ar jie patys čia ateis?
II DUOBKASYS (piktai, pagiežingai, jis dažniausiai taip visą laiką kalba su pagieža). Niekas prie duobės pats neina!
AIDAS. Neinaaaa... einaaaa... naaaa!

Abu duobkasiai krūpteli nuo aido ypač dėl paskutinio priešingo dėsniams ir garsiau ir pikčiau nuskambėjusio skiemens.

I DUOBKASYS. O, Lietuvos aidas.
II DUOBKASYS. Čia jau ne Lietuvos, čia duobės aidas.
I DUOBKASYS. Tai Lietuvos jau nebėr?! Liko duobė?!
Kaip?!
Kas ją iškasė?!
II DUOBKASYS. Inteligentai, elitas, juk kas tik nutinka su tautomis, tai viską padarom mes. Inteligentai ir skamba kaip.
I DUOBKASYS. Mes!
II DUOBKASYS. Mes, mes.
I DUOBKASYS. Ak taip, tikrai. O kas mums liepė?!
TĖVYNĖS BALSAS (liūdnai įsižeidusiu balsu). Liepė, liepė, nieko neklausėėėėė...!
I DUOBKASYS (čiumpa kastuvą). Aš tuoj užkasiu čia viską ir vėl bus laisva...
II DUOBKASYS. Manai to pakaks?
I DUOBKASYS. Tai jeigu pakako iškasti...
II DUOBKASYS. Iškasti pakako, o va užkasti jau nebepakanka, vieno šūvio trūksta.
I DUOBKASYS. Tai ką daryti?
II DUOBKASYS. Prieš kasant reikėjo klausti, ką daryti... dabar jau vėlu... Ateina (parodo į užkulisius) mūsų generolai, atžygiuoja. Dabar jų laikas.

Pasigirsta karinis maršas.

II. PAVEIKSLAS

Skambant trankiam kariniam maršui į sceną įžygiuoja du generolai.
Paradinės Lietuvos kariuomenės generolų uniformos blizga visokiais atsižymėjimų ir pasižymėjimų ženklais ir ženkliukais, ordinais ir medaliais.
Tas, kuris mažas ir su „bitute“ panosėje, judrus, jo kardas pastoviai jam pinasi po kojomis, o tas kur didesnis labiau lėtas, labiau atvirkščias pirmajam.
Abu pilni arogancijos ir saldofoniško pasipūtimo.

GENEROLAS RAŠTIKIS (žvaliai). Viens du, viens du, viens du! Vietoje! Stok! Viens du!

Generolas Vitkauskas žygiuoja pagal generolo Raštikio komandą, bet ne visada spėdamas su jo greitakalbe.

GENEROLAS VITKAUSKAS. Du.
GENEROLAS RAŠTIKIS. Kas du?
GENEROLAS VITKAUSKAS. Mes du.
GENEROLAS RAŠTIKIS. (greitai). Matau, suprantu... Nesuprantu...
GENEROLAS VITKAUSKAS. Ir duobkasiai du.
GENEROLAS RAŠTIKIS. (žvalgosi) Matau, suprantu... Nesuprantu...

Generolas Vitkauskas nustebęs žiūri į generolą Raštikį.

GENEROLAS VITKAUSKAS. Du ir du keturi, tamsta jau matau tai proto kaip ir ...
GENEROLAS RAŠTIKIS (pertraukdamas). Dvidešimt šeštais buvo keturi. Dabar du ir du. Viens du. Ir paprašyčiau..., beje o kas jūs buvote 1926 metais?
GENEROLAS VITKAUSKAS. Vitkauskas Vincas.
GENEROLAS RAŠTIKIS. (tiesia ranką). Raštikis Stasys.
GENEROLAS VITKAUSKAS (krato ranką). Malonu susipažinti.
GENEROLAS RAŠTIKIS. Aš tiek daug girdėjau apie jus, ir man malonu...
GENEROLAS VITKAUSKAS (atsitokėjęs) Po velnių, generole...
GENEROLAS RAŠTIKIS. Atsiprašau, aš du kartus buvau sunkiai sužeistas, kai kovojau vardan tos... konclageryje kai sėdėjau, dar prie Lenino... prastas maistas, jokios priežiūros... utėlės, tos pačios, kurios mirtinai užgraužė net patį diktatorių Sulą... visi juk mes iš romėnų ir romėnų likimo... juodos mintys... kad jau niekada nepamatysiu saulėlydžio... kokiam ten valsčiuje...

Generolas Vitkauskas su užuojauta žvelgia į jį, bet susitvardo ir tęsdamas pokalbį.

GENEROLAS VITKAUSKAS. Keturi blogą lemiantis skaičius, nors trys blogiau, o du, tai viens ir du, ir aišku, ir suprantama... a, (išdidžiai su patosu) 1926 metais buvau jau pulkininkas leitenantas.
GENEROLAS RAŠTIKIS (sau panosėje). Matai, o aš dar bene kapitonu laksčiau. (garsiai). Matau, suprantu... Nesuprantu, kaip taip galėjo būti...
GENEROLAS VITKAUSKAS. Kas?

Duobkasiai jų pokalbio metu žvalgosi čia į vieną, čia į kitą generolą nesuprasdami jų skaičių kalbos.

II DUOBKASYS (piktai). Baigėme kasti!
AIDAS (piktai). Kasti... kasti... kasti (nuskamba taip tarsi kas nors ragintų įkasti)!

Generolai greitai suglaudžia nugaras, rankos padėtos ant kardų, tarsi pasiruoštų gintis nuo galimo užpuolimo. Generolas Raštikis bando išsitraukti kardą iš makščių, nepavyksta.

GENEROLAS RAŠTIKIS. Užrūdijo rūpužė mano kardas. Štai ką reiškia, kai paradai baigėsi, kai neišsitraukiau tada, kai labiausiai...!
GENEROLAS VITKAUSKAS (pabandęs išsitraukti savąjį irgi nesėkmingai). Užvirino... užkniedijo... užkniso... Mano pasididžiavimą... Dekanozovo įsakymu... Bet juk aš ir taip buvau prieš priešinimąsi... Aš juk taikus generolas, matematiką baigęs, mokęsis Stroganovo dailės mokykloje,... nepaliko jokio šanso gintis, jokio...
DEKANOZOVO BALSAS. Niebylo prikaza! Byl ykaz obiezoružyt!
AIDAS. Žyt... žyt... žyt...
GENEROLAS RAŠTIKIS (sunkiai pasitaiso mundurą, kurį sveria iš viso 41 apdovanojimas, aiškiai jį traukęs prie žemės, sau dusliai). Kaip ta buvusi šlovė prie žemės pradėjo traukti.
GENEROLAS VITKAUSKAS (nenugirdęs, besiklausydamas Dekanozovo balso ir jo aido). Kas traukia?
GENEROLAS RAŠTIKIS. Šlovė!
AIDAS (pabaigoje tas vėėė nuskamba paniekinamai). Šlovė... ovė... vėėė...

Generolas Raštikis išsigąsta savo balso ir aido, o generolas Vitkauskas, paniekinamai.

GENEROLAS VITKAUSKAS. Kokia čia šlovė, kai prie žemės traukia, kai stovi prie duobės krašto... ir dar patiems, savo rankomis, taip sakant...
GENEROLAS RAŠTIKIS (net strykteli iš pykčio, nuo ko suskamba jo ordinų kolekcija). Šlovė, sakau, kuri ant mūsų pakabinta, ne be mūsų sutikimo ir traukia!
GENEROLAS VITKAUSKAS. Greičiau nešlovė.

Duobkasiai, net išsižioję, prisimerkę (apakinti buvusios šlovės spindulių ir dabartinės nešlovės) stebi generolus, atliekančius jų sunkią misiją.

I DUOBKASYS. Tas, kuris mažas, tai labai karingas. Tikras generolas. Tik mažas. Užtat visada ant kumelės raitas fotografuodavosi.
LENKO BALSAS. Jaky maly!
AIDAS. (pašiepiamai) Maly... aly... yyyy!
GENEROLAS RAŠTIKIS (įtūžęs, spiegiančiai). Kas pasakė?! Kas?!
AIDAS. Sssssssssss!
I DUOBKASYS. Aš pasakiau, ir dar paklausti noriu, ar mums kast, ar jau gana?
GENEROLAS RAŠTIKIS (nervingai). Kast.
GENEROLAS VITKAUSKAS (ramiai, flegmatiškai). Nekast. Gana.

Duobkasiai susižvalgo, patrauko pečiais.

I DUOBKASYS (su patosu). Štai klausimas koksai, mums kasti ar nekasti?
II DUOBKASYS (tarsi ne visai išgirdęs). Kęsti ar nekęsti...
Aš visą gyvenimą buvau taip mokomas... Kęsti ir dievinti savus, tautos vadą, bažnyčią, ją truputį mažiau po 1926 metų, Vilniaus netektį iki ... nekęsti klastingo lenko ir bolševiko...
I DUOBKASYS (nustebintas monologo). O dabar?
II DUOBKASYS. Dabar? Dabar, kai vieno šūvio negirdėjom... Dabar, kai jau beveik atlikta... Dabar, aš noriu vieno... kad vėl būt laisva...
I DUOBKASYS. Kas?
II DUOBKASYS. Ji.

Įsikiša generolas Raštikis, greitakalbe, kuri būdinga mažiems, valdingiems generolams.

GENEROLAS RAŠTIKIS (nervingai). Ji, Ji, Ji, žinoma iš didžiosios. Ji, žinoma su Vilniumi ir Klaipėda, o gal Ji nuo jūros iki jūros...
GENEROLAS VITKAUSKAS (nutraukia svajingu balsu, tarsi literatūros skaitymo vakare ruoštųsi skaityti kūrinį, kurio pavadinimą pasako, su kvaila, dirbtinai dvasingo veido išraiška). Dainavos šalies žmonių padavimai...
GENEROLAS RAŠTIKIS. Tylėk. Viens du, viens du...

Generolas Vitkauskas sutrikęs pradeda vykdyti generolo Raštikio komandą, paskui nusipjauna, tą bando daryti ir išsigandę duobkasiai, kurie irgi nusispjauna.

GENEROLAS VITKAUSKAS. Vis pamirštu, kad aš generolas...
GENEROLAS RAŠTIKIS (isteriškai). Tu, tu, tu Dekanozovo įgaliotini, paprašyčiau apie valdžią pagarbiau išsireiškinėti... Valdžia nuo Dievo!... ir nesispjaudyti ant jos... (pažiūri piktai ir į duobkasius, kurie nuo jo žvilgsnio susigūžta)...
GENEROLAS VITKAUSKAS. O jeigu valdžia nuo Raganiaus? Kas tada?
GENEROLAS RAŠTIKIS. Premjeras, ministras... taigi kaip koks Šarūnas...
GENEROLAS VITKAUSKAS. O tu, o mes, tada kas? Rozenkrancas ir Hilderšternas?
GENEROLAS RAŠTIKIS. Kas, kas? Kaip Rozenbergas ir Hindenburgas? (išpūsdamas krūtinę, kai taria paskutinę pavardę, parodydamas, kad jam malonu ją tarti).
GENEROLAS VITKAUSKAS. Ne, čia iš Hamleto, Šekspyro, veikėjai du, kurie turi sekti Hamletą.
GENEROLAS RAŠTIKIS. Žinau, buvau Anglijoj, kai aš pas karalienę priėmime buvau...
GENEROLAS VITKAUSKAS (nutraukia jo bandymą prisiminti). O aš teatre mačiau, kaip dabar atsimenu, galvojau, kokie niekšeliai, kad aš niekada toks negalėčiau būti ir va...
I DUOBKASYS. Tai, ką mums daryti?
AIDAS. Daryti... ryti... ryti... ryti!

Visi krūpteli nuo kraupaus aido raginimo.

GENEROLAS RAŠTIKIS (I Duobkasiui). Paprašyčiau rinkti žodžius. Laikai dabar tokie, kad pirma mintis, paskui jau žodis.
I DUOBKASYS. Jūs išsižadate tikėjimo? Juk pirma buvo žodis? Neprigulminga ir tapo kūnu!
GENEROLAS RAŠTIKIS (linksmesniu balsu). Gerai sakai, kad pirma buvo, kadaise (mosteli ranka į scenos gilumą, į menamą ar nuspėjamą praeitį)... jooo, buvo žodis, ir tas žodis buvo pas (suspaudžia kumštį)...
GENEROLAS VITKAUSKAS (svajingai niūniuoja). Kadaise, kadaise tos dienos negrįš/ buvau aš jaunutis, gražuolis...
GENEROLAS RAŠTIKIS (piktai). Generole!
AIDAS. Role... role... role!
GENEROLAS RAŠTIKIS. Generole, prašau be sentimentų, mūsų rolė dabar ne ta!
AIDAS (kaip kulkosvaidis). Ta... ta... ta... ta... aaaaaaaa!
GENEROLAS VITKAUSKAS (tokiu pat balsu). O man visada patiko žiaurūs romansai.
II DUOBKASYS (paniekinamai, pagiežingai, piktai). Bet generole, čia juk sentimentali seno kuino daina, kur čia kariškas žiaurumas?
GENEROLAS RAŠTIKIS (pritariamai). Tikrai.
GENEROLAS VITKAUSKAS (taip pat tik liūdniau). Tai daina apie laiką. O laikas yra žiaurus. Laikas pats didžiausias ir nuožmiausias žudikas...
Niekis yra visi mūsų – generolų sukelti karai ir per juos žuvę žmonės... laikas nužudo visus ir viską... Laikas nužudė ir Ją...

I DUOBKASYS (visi trys kartu)
II DUOBKASYS Ne mes?!
GENEROLAS RAŠTIKIS

GENEROLAS VITKAUSKAS. Ne mes. Ne jūs. Mes tik duobkasiai.

I DUOBKASYS (abu kartu)
II DUOBKASYS Ir jūs duobkasiai?!

GENEROLAS RAŠTIKIS. Ne, ne, ne. Aš šlovingas generolas... aš, aš kaip Odisėjas ištrūkęs iš bolševikų kiklopo nelaisvės... baigęs užsienio karo akademijas, spaudęs rankas tokiems generolams kaip Halderis, ar admirolams, kaip Kanaris... nusifotografavęs su ministru Ribentropu... generolas į kurį, kaip į sau lygų atkreipė dėmesį pats fiureris Hitleris... ne... ne... ne...
I DUOBKASYS. O fiureris, čia reiškia grandinis, ar kapralas, toks atrodo yra laipsnis to Šiklgruberio?
Ar čia ir reiškią lygybę?
II DUOBKASYS. O kur tavo kariuomenė generole?

Generolas Raštikis ženkliai susmenga savo ir taip mažu ūgiu, susimeta į kuprą, kardu tarsi lazda pasiremia.

GENEROLAS RAŠTIKIS. Fiureris reiškia grandinį... taip, taip... aš generolas didžiuojuosi kalbėjęs kaip lygus su lygiu su grandiniu... (tačiau ranka ties kakta gestu tarsi parodo, kad kalba apie ūgių panašumą, ne laipsnių, nes po to kitu gestu pasivalo menamai apdulkėjusius generolo antpečius). Bet Šiklgruberis ir Hitleris nėra tas pats, ne, ne, ne... Ano, Vienos atvirukų teplioriaus aš nepažinau, o čia jau monumentas, ne paminklėlis koks, ne, čia jau geležinė dvasia supermenas, ne superžmogus... fiureris...
(Tarsi atsitokėjęs) Kariuomenė, sakai kur?... Va kur va kurva (parodo į duobę)... Kur mano išpucinta kariuomenė ir iki dantų apginkluota paradams ir pratyboms, „Kardo“ žurnalistams parodyti... kur va mano visos... trys divizijos... Tai jūs... jūs čia iškasėte (dusdamas griebiasi už kaklo bandydamas atsegti munduro viršutines sagas).
I DUOBKASYS. Bet jūsų įsakymu generole.

Generolas Vitkauskas stebi ir stebisi šia scena, todėl ramiai kalba, žiūrėdamas į tolį.

GENEROLAS VITKAUSKAS. O aš duobkasys... Duobkasys ir generolas, dvi amžinos, viena be kitos negalinčios būti profesijos. Aš, kuris taip niekinu ir bijau. (sau) Labiau bijau, žinoma, publikai tik meluoju, kad niekinu. (visiems) Aš ir profesiją generolo pasirinkau susijusią su amžinybe.
Generolas ir duobkasys juk visada stovi ant amžinybės slenksčio, be to generolas dažniausiai patenka į istoriją, o duobkasys beveik niekad, bet jeigu generolas ir duobkasys du viename, tai jau amžinybė garantuota.
Tai va stovime ant amžinybės slenksčio čia mes visai, na ir kas, kad matome tik griovį ar duobę, bet aš jums sakau iš tiesų mes stovime ant amžinybės slenksčio, nes niekas nežino, kaip ta amžinybė atrodo...
GENEROLAS RAŠTIKIS (sau). Velnias, kaip ta buvusių laikų šlovė slegia (pasipurto žvangantį mundurą). Slegia. (Generolui Vitkauskui ir duobkasiams) Kaip mūsų draugas Dekanozovas sako „čiuš sabačja“, rusiškas sidabro amžiaus nihilizmas tavo lūpomis byloja generole.
Tavo visi postringavimai apie laiką, sabačja čiuš.
Ant duobės krašto stovint nebėra kada filosofuoti apie laiką apie pasaulį, reikia jį keisti...
I DUOBKASYS. Žiūrėk tu man generolas K. Marksą cituoja...
GENEROLAS RAŠTIKIS (piktai jam, I Duobkasiui). Priešus reikia studijuoti, pažinti, ar ne tam mes laikinojoje sostinėje laisvai leidome jų „Pravdas“ ir „Izvestijas“ pardavinėti, rodyti ir drausti rodyti, kad sukeltume visuotinį susidomėjimą „Čiapajevą“, kas iš mūsų nesvajojo būti Čiapajevu, a?
GENEROLAS VITKAUSKAS. Man labiau patiko įsivaizduoti Petka.
II DUOBKASYS. O man Furmanovu...
GENEROLAS RAŠTIKIS (piktai). Kas čia per propaganda, uždrausti, nerodyti, nubausti! O čia, ant duobės krašto, čia!
AIDAS (smagiai). Čia... čia... čia...!
GENEROLAS RAŠTIKIS (tyliau). Taigi ant duobės krašto nebėra laiko, čia yra laiko pabaiga. Čia yra viskas.

Generolas Vitkauskas prieina prie duobės krašto ir atsargiai pažvelgęs žemyn tyliu balsu Generolui Raštikiui purtydamas galvą.

GENEROLAS VITKAUSKAS. Ne generole, ten nėra Nieko.
GENEROLAS RAŠTIKIS. Ne generole, ten yra Viskas.
GENEROLAS VITKAUSKAS. Nieko.
GENEROLAS RAŠTIKIS. Viskas. Nutilk, klausyk mano komandos. Kairėn, dešinėn, aplink, žengte marš...

Generolas Vitkauskas nutyla ir nerangiai bando vykdyti generolo Raštikio komandas, bet susipainioja jose, o susipainiojus kojoms pargriūva į dulkes.
Keliasi, purto nuo savo munduro dulkes, ir išdidžiai generolui Raštikiui pareiškia.

GENEROLAS VITKAUSKAS. Neužsimirškite generole, kas čia yra generolas.
GENEROLAS RAŠTIKIS (išdidžiai). Generolas yra tas kas įsakinėja, o kas klauso ir vykdo tas yra grandinis.
I DUOBKASYS. Prie duobės krašto visi lygūs.
II DUOBKASYS. Bet grandinis yra fiureris.
GENEROLAS VITKAUSKAS (ramiai, pritardamas II Duobkasiui). Grandinis yra fiureris generole. Eime, pabaikime likviduoti kariuomenę, padarykim iš jos šlovingąją raudonąją 29 ąją...
GENEROLAS RAŠTIKIS (bailiai). Negaliu aš... Aš su Raudonąją armija kariavau... aš bijau... aš visada bijojau raudonųjų, ir kai kariavau, ir kai nelaisvėje buvau...
GENEROLAS VITKAUSKAS (paniekinamai). Nelaisvėje sėdėjai, tos armijos, o tai ne vienas ir tas pats... Be to, juk kiek ten beliko parašus ant perdavimo – priėmimo akto sudėti ir viskas. Viens du ir nebėr Lietuvos kariuomenės, viens du ir jau Raudonoji...
GENEROLAS RAŠTIKIS. Negaliu... nenoriu... ekscelencija... premjere... Sofija...!
GENEROLAS VITKAUSKAS (griežtai). Generole, klausyt mano komandos. Kairėn. Viens du. Žengte marš. (žiūrovams). Dabar tik kairėn žygiuosim, viens du!

Generolai išžygiuoja skambant kariniui maršui. Generolas Raštikis išžygiuoja graudžia veido išraiška, o generolas Vitkauskas bravūriškai kvaila mina.

II. VEIKSMAS

III. PAVEIKSLAS

Generolams išėjus, scenoje įsiviešpatauja gūdi tyla, tokia kokia gali būti kapinėse, tokiu laiku, tyla prieš audrą, ar saulės užtemimą. Suūbauja pelėda.
Duobkasiai stovi atsirėmę į kastuvus, atsisukę į žiūrovus, žiūri akis primerkę.

I DUOBKASYS. Matai, generolas Raštikis net išminties pradėjo į pabaigą šauktis. Šaukia sofija, sofija, o juk iš graikų kalbos sofija tai pats žinai ką reiškia... Kaip tai yra didinga... Bėdoje šauktis prezidento, premjero ir išminties... Bet kaip gyvenime būna, kad bėdoje nepadeda, nei prezidentas, nei premjeras... išminties belieka šauktis, prie duobės krašto tai nepadeda, išsivedė va, pas Dekanozovą, kur daugiau... pamokys ten išminties mūsų generolą...
II DUOBKASYS (kaip visada). Kvailas tu duobkasį, tu per savo duobę jau nieko nebesuvoki, juk jis ne išminties šaukėsi, jis Sofijos Smetonienės šaukėsi, ji jam visada padėdavo... savo Stasiukui...
I DUOBKASYS (nustebęs). Na čia dabar, kam čia tie pletkai, priešų išmislai? Tokiam šlovingam, kad ir praeityje generolui, dar ir Smetonienės prie visos aukščiausiosios valdžios prireikė?
II DUOBKASYS. O tam, kad Smetonienė, kaip tu sakai Sofija ir buvo tikroji ir vienintelė valdžia, kuri mus ir pastatė prie tos duobės ar griovio krašto.
I DUOBKASYS. Tai nori pasakyti, kad ta gležnutė moterytė, kaip ir mes kasė?
II DUOBKASYS. Kasė ir labai gerai kasė. Mes su tavim nemokam taip kasti kaip ji kasė. Ji čia pusę jei ne daugiau i

10 minučių tylos (gyvi skaitymai)

Mon, 7 Jan 2013 14:49:16 +0200

(3 veiksmų radijo komedija - drama)

VEIKIANTYS ASMENYS:

Vyras, 40 metų verslininkas.
Moteris, 30 metų, vyro žmona.
Privatus detektyvas, 50 metų, detektyvas profesionalas.
Meilužis, 42 metai, moters meilužis

I veiksmas

Privataus detektyvo biuro ofisas, dideliame mieste, veiksmas vyksta šiais laikais, kai žmonės užimti ir neurotiški, neturi laiko, pavargę, bet kupini aistrų ir nepasitenkinimo, įtarumo.
Prie darbo stalo sėdi detektyvas, nuobodžiauja.
Ofise skamba Edvin'o Marton'o Love Story melodija, ji skamba visame pirmame veiksme, intarpuose.
Pasigirsta beldimas į duris.

Privatus detektyvas (prisnūdusiu, prikimusiu balsu). Taip taip prašome užeiti!

Muzika nutyla, girdisi įeinančiojo žingsniai.

Vyras (neryžtingai). Laba diena.
P. detektyvas. Gera diena, pone, sakyčiau.
Vyras. Taip manote?
P. detektyvas. Nemanau, matau. Už lango saulė, gegužis... (svajingai) kaip gera žinokite gyventi gegužyje...
Vyras. Nežinau... ar aš čia būsiu pataikęs...
P. Detektyvas (pajutęs kliento nusivylimo gaidelę balse rimčiau). Taip, žinote pavasaris, toks metas, pone, kad ne vienam galva apsisuka, patraukia į visokias, taip sakant veikas, ar ne?
Vyras (beįsižeidžiančiu tonu). Jūs čia kokias užuominas sau leidžiate?
P. detektyvas (suprasdamas su kuo turi reikalą, ryžtingai). Prie reikalo pone! Ką jūs įtariate?!
Vyras (suglumusiu tonu). Kodėl... atsiprašau... kodėl jūs manote, kad aš ką nors įtariu?
P. detektyvas (tokiu pat tonu). Todėl, kad mano toks darbas. Štai atėjote čia sutrikęs, kaklaraištis pas jus persisukęs, gal ir kojinės skirtingos arba batai vienas žieminis, kitas, atsiprašant – basutė ir jūs ieškote galimybių išeiti, nes nežinote ar gerai pasielgėte, ateidamas čia, ar jūs norite to ko tikitės, ar jums reikia viską palikti kaip iki šiolei.
Pagaliau aš trimis sakiniais nuspėju būsimą užsakymą.
Vyras. Tai jūs profesionalas... kaip tame skelbime rašoma?
P. detektyvas. O jūs pone neabejokite, kaip rašoma taip ir yra, 120 procentų!
Vyras. Matote, aš esu prekybininkas kažkuria prasme, žinau skelbimų, etikečių teisybę, jei rašo be E, tai E yra viduje, o ne ant pakuotės...
P. detektyvas (įsižeidusiu balsu). Pone, pas mane kas rašoma tas ir yra. Kokių jums reikia įrodymų? Kad jūsų žmona neištikima, kad turi ne vieną, o kelis meilužius, kad lankosi svingerių vakarėliuose, kad dirba laisvu laiku viešnamyje nelegaliai, ar...

Pasigirsta kūno šlumštelėjimas kėdėn.

P. detektyvas (patenkintu balsu, pereinančiu į ramų globėjišką toną). Atsiprašau, kad nepasiūliau atsisėsti iš karto ir jums pasisekė, nes vienas ir ne viena klientė yra nepataikę nukristi taip sėkmingai kaip tai padarėte jūs.
Vyras. Tai jūs specialiai taip darote?
P. detektyvas. Ne, ką jūs. Paprasčiausiai mano dedukcinis – loginis mąstymas mano klientus išmuša iš pusiausvyros. Tikiuosi laimingai nutūpėte?
Vyras (silpnu balsu). Ką?
P. detektyvas (garsiau). Sakau ko įpilti? Viskio, brendžio, romo ar degtinės?!
Vyras (tokiu pat tonu). Gal ... degtinės.
P. detektyvas (tyliau). Visi vienodi personažai, savo problemas kažkodėl bando užpilti degtine.
Vyras. Atsiprašau, ką sakote?
P. detektyvas. Sakau visi tikri vyrai pradeda degtine.

Girdisi pilamo skysčio kliuksėjimas. Į vieną ir į kitą stiklinę.

P. detektyvas. Ir aš taip sakant palaikysiu kompaniją, prašome paimti.
Vyras. Dėkoju.
P. detektyvas (rimtesniu tonu). Tai kada pradėjote įtarinėti?
Vyras (garsiai gurkšteli sunkiai nurydamas degtinę). Jau antri metai eina. Nuo praeito pavasario.
P. detektyvas (nustebusiu tonu). Tai ko tiek ilgai laukėte, bet tai per daug asmeniška, geriau sakykite kuo motyvuojate savo įtarimus?
Vyras. Taip tai asmeniška, o motyvai, ponas seklį... ar galiu jus taip vadinti?
P. detektyvas. Galite, ir žmona taip pravardžiuoja mane.
Vyras. Taigi, nuo praeito pavasario mano žmona pradėjo nebesidžiaugti man grįžus iš komandiruočių...
P. detektyvas. Ir?
Vyras. Viskas paliko atvirkščiai, ji džiaugiasi kai aš išvykstu.
P. detektyvas. Tai gal ji vienišė, pradeda progresuoti autizmas arba kokia nors lengva depresijos forma?
Vyras. Oi, ne, ką jūs ponas seklį, ji labai nemėgsta vienatvės. Ji verkdavo kai aš anksčiau išvykdavau toms prakeiktoms kelioms dienoms ir krykštaudavo kaip kūdikis, kai grįždavau namo su dovanomis...
P. detektyvas. O kaip dabar reaguoja jūsų žmona į dovanas?
Vyras. Atsainiai, pasakysiu aš jums. Pakšteli į skruostą man ir eina į miegamąjį, besiskųsdama nuovargiu, galvos, nugaros ir kitokiais visokiais skausmais. Žodžiu po kiekvieno mano išvažiavimo, tiksliau po kiekvieno sugrįžimo vis daugiau ligų ir skausmų ir vis daugiau šaltumo.
P. detektyvas. O nekuklų klausimą galima?
Vyras (ryžtingai). Klauskite. Jeigu apsiimate man padėti.
P. detektyvas. Skaitykite, kad apsiėmiau, kam aš jus tada čia klausinėčiau, savo degtine vaišinčiau. (tylesniu balsu) O jūs... kaip čia pasakius... na, moterystės priedermes ji su jumis atlieka?
Vyras. Na žinoma, kad atlieka.
P. detektyvas. Ar taip kaip seniau?
Vyras. Ką jūs turite omenyje, sakydamas kaip „seniau“?
P. detektyvas. Kad ir entuziazmas, dažnumas, įvairumas, visokie žaidimai, meilės turiu omenyje... na kas paprastai vyksta vedusių žmonių miegamajame?
Vyras. Valdiškai.
P. detektyvas. Misionieriaus taip sakant...
Vyras (įsižeidusiu tonu, taukštelėjęs ant stalo išgertą stiklinę). Ponas seklį, baikite jūs tuos savo knaisiojimusis po miegamąjį. Man reikia įrodymų, o ne ten tų Kama Sutros vingrybių!
P. detektyvas. O man reikia detalių, smulkmenų, faktų, įkalčių, nuo ko pradėti jūsų bylą. Duokite jos nuotrauką.
Vyras. Kam jums mano žmonos nuotrauka?
P. detektyvas (suirzusiu balsu). Kaip tai kam?! Aš juk turėsiu sekti jūsų žmoną!
Vyras (pakeltu tonu). Ką, jūs persekiosite mano žmoną?! Jums, gal dar ir mobilų telefoną jos duoti?! Nesulauksi!
P. detektyvas. Tai kaip jūs įsivaizduojate aš jums turėsiu surinkti jums faktus ir įrodymus to, ko jūs iš manęs reikalaujate? Ar mane uždarysite pas save miegamajame po lova savaitei?!
Tai nors metų kiek turi žmona pasakysite?
Vyras. Neseniai sukako trisdešimt metų.
P. detektyvas (svajingai). Trisdešimtmetė moteris, Onorė de Balzakas... Jauna... pats karštis...
Vyras. Ką jūs čia kalbate, ponas seklį, kas čia per užuominos, tarsi skaitytumėte elito kroniką?
P. detektyvas. Gerbiamas vyre, jeigu negausiu nuotraukos jums brangiau kainuos, nes aš turėsiu įdėti papildomai darbo, kad...
Vyras (pašaipiai). O jūs nesijaudinkite, ponas seklį, aš jums jau esu paruošęs būdą, man priimtiną, kaip surinkti man reikalingus, galimai mano žmonos neištikimybės faktus.
P. detektyvas (aiškiai įžeistu tonu). Paklausykite, tai neregėtas kliento įžeidimas. Man, savo srities virtuozui iš trijų sakinių gebančiam nustatyti kas per bėdos atveja pas mane klientus, ateina, va vienas ir nurodinėja kaip rinkti faktus, kaip man dirbti. Jūs ką užkietėjęs Maiko Hamerio, ar Komisaro Šimanskio ir komisaro Rekso ar kokio nors O trečias geltonas serialų fanas?
Vyras (ramiu balsu). Įpilkite dar degtinės ir nesikarščiuokite jeigu jau kaip sakote esate profesionalas. Detektyvas juk turi turėti labai šaltus nervus.
P. detektyvas (paniekinamai). Seriale, taip.
Vyras. O šioje ekrano pusėje?
P. detektyvas. O gyvenime gali būti net ir epilektikas ar neurastenikas, ar dar koks nors, jeigu norite distrofikas, šizofrenikas ar sifilitikas.
Vyras. Tai kas tokius, atsiprašant su negalia, samdys?
P. detektyvas (išdidžiai). Visi, kas nori turėti reikalą su profesionalais.

Pila degtinę, girdėti kliuksėjimas, skimbteli statomas butelis.

P. detektyvas. Jums detektyvas – tai juodi akiniai, juodas lietpaltis, skrybėlė ir laikraštis su skylutėmis akims ir žinoma karbrioletas raudonas toks, vyšninis.
Dieve, kaip tai banalu ir lėkšta, žinokite.
Profesionalas yra sietinas su polėkiu, su fantazija, su išmone... Nes kartais reikia net paflirtuoti su kliente...
Vyras. Va, va, turėdamas paskutinę jūsų mintį, aš ir atėjau su planu palengvinančiu užduotį, kad būtų mažiau pagundų flirtuoti, jokių ten nuotraukų, stambių planų, ir visokių galimų vaizdų aptarimo, todėl jokių fotografavimų, jokių filmavimų.
Man reikia žodinių įrodymų.
Man patinka švariai, steriliai ir kukliai.
P. detektyvas. O jūs ne ritualinėmis paslaugomis kartais užsiimate, ne koks Frank Kruk bendras?
Vyras. Ne.

Abu stukteli stiklais išgeria, nuskamba keli akordai Edvin'o Marton, o melodijos.

Vyras. Aš esu labai pavydus. Įsivaizduokite, aš kur nors, kitame mieste ar šalyje, gulėdamas lovoje, kokiame nors viešbutėlyje, pradedu įsivaizduoti, kad mano žmona tuo metu yra po kuo nors arba ant ko nors... suprantate ką noriu pasakyti. Man nuo tos minties pasidaro bloga iki pykinimo, ir taip pasakyti, tai nieko iš esmės nepasakyti apie būseną. Mane patį apima toks jausmas, lyg mane patį kas nors prievartautų, nors ačiū Dievui ir nesu to patyręs.
Man ima trūkčioti rankų, ypač rankų raumenys, kaip kokioms konvulsijoms prasidėjus, timpčioja akių vokai, padidėja seilėtekis ir aštriau pasakysiu snargliatėkis.
Ašaros srūva pačios.
Jūs neįsivaizduojate koks tai jausmas.
Sutrinka širdies ir miego ritmas.
Ir taip kas naktį.
Koks aš išvargęs grįžtu mano... Koks išsikankinęs... Koks išsiilgęs... Ir koks įtarus...
Šniukštinėju po visas buto kerčias, po komodas, po stalčius, po lova ieškodamas nors mažiausio įkalčio, nors mažiausios užuominos ar kvapo likučio, kuris leistų man pasakyti, taip, mano žmona man neištikima, ir nieko neradęs nusiraminu iki kito išvažiavimo.
P. detektyvas. Daugumai būdingas vienoks ar kitoks pavydo išgyvenimas, tiek vieniems jis labiau intensyvus ir net gal liguistas, o kitiems užtenka ir butelio ko nors stipriau.
Vyras. Kiti man nesvarbu. Aš esu aš. Mano toks darbas, kad man tenka ištisą savaitę nebūti namie.
P. detektyvas (jau apkaušusiu balsu, familiariai). Mielasis, kadangi jūs jau ir nuotraukos pavyduliaujate, tai drįstu spėti, kad jūsų žmona yra labai graži, kaip kokia ten nors Zeta-Džons, ar princesė Diana. Su Milo Veneros figūra ir taip toliau ir panašiai.
Klokite tas savo sąlygas, o sąskaitą aš jums jau išrašysiu.
Vyras (džiaugsmingai). Pagaliau vyriška šneka, kai išgėrėm beveik butelį, bet išgerkim dar ir prie reikalo.

Girdisi susidaužiančių stiklelių skimbtelėjimas ir energingi iškvėpimai oro, kai vyrai išgeria didelį mauką stipraus gėrimo. Tekšteli pastatomi stiklai.

Vyras (žvaliai). Taigi gerbiamas seklį, mes darysime taip...
P. detektyvas. Mes? Negi jūs manote, kad aš jums atskleisiu savo amato subtilybes?
Vyras. Palaukite su piktinimusi. Mes nueisime pas mane į butą ir jūs pastatysite ten porą savo daikčiukų, blakių ar utėlių, kaip ten jūs jas vadinate. Vieną salone, kita miegamajame. Įrašysite man tai kas ten vyksta kai aš būsiu išvykęs, ir visa jūsų misija. Pasiklausau, užmoku ir viso gero.
P. detektyvas (nusivylusiu tonu, vaidina). Mano mielas kliente, jums su tokiu pasiūlymu reikėjo eiti, pas kokį nors pradedantį privatų detektyvą, o ne su stažu kaip mano šimtas metų. Ir dar tokia neįkainojama patirtimi.
Vyras. Aš sumokėsiu.
P. detektyvas. Aš ir sakau, kad su neįkainojama patirtim.
Vyras. Dabar viskas yra įkainojama ir nukainuojama, ypač per finalinius, galutinius ir visokius kitokius išpardavimus.
P. detektyvas. Tikiu, tikiu jūsų galėjimu mokėti, bet įspėju, kad aš nesu prekybos centras.
Tačiau aptarkime detales.
Vyras. Nieko nereikia aptarti. Rytoj po pietų, kai mano žmona su drauge važiuos pasišopinti, taip sakant pasikultūrinti po prekybos centrus, jūs keturiolika nulis nulis pas mane su savo vabaliukais, štai šiuo adresu.
P. detektyvas (dalykiškai). Ką gi reikalo esmę supratau...
Vyras. Ir labai gerai. Kitą penktadienį šiuo laiku aš pas jus ateisiu klausyti įrašo.
Čia jums rankpinigiai, sumuštiniams ir kavai mašinoje kai sėdėsite.

Pliaukšteli delnas į stalą.

P. detektyvas (maloniai nustebintu balsu). O malonu bus dirbti su supratingu žmogumi, ši tiek gal ir nereikėjo, bet kaip sakoma, jeigu duoda imk.
Vyras. Imkite, tikiuosi muštis neteks.
P. detektyvas. Labai norėtųsi tikėtis, nors negarbė kainuos brangiau.
Vyras (sutrikusiu balsu). Nesupratau?
P. detektyvas. Cha-cha-cha, atsiprašau žinoma aš norėjau pasakyti garbės atkūrimas ar atstatymas jums kainuos daugiau.

Nusijuokia abu.

Vyras. Tai rytoj keturiolikta nulis nulis laukiu jūsų nurodytu adresu.
P. detektyvas. O jeigu jūsų nuostabioji žmonelė bus dar neišvykusi?
Vyras. Pristatysiu jus kaip savo verslo partnerį.
P. detektyvas. Bet aš nežinau kuo jūs verčiatės.
Vyras. Jūs gi viską spėjate.
P. detektyvas. Na šiaip jūs man nešate į pasimetusį buhalterį...
Vyras. Pats jūs buhalteris, be to nesijaudinkite, mano žmonelės tikrai nebus, neteks pasimatyti, kad ir kaip to norėtųsi. Jums bus lemta tik girdėti jos balsą... jos nuostabų balsą, kurį aš irgi beprotiškai myliu.
Bet, dėkui už taurę gėrimo, malonu buvo pabendrauti.

Trinkteli durys, suskamba Edvin'o Marton'o melodija, o garsiai atsidusęs privatus detektyvas, kažkam, o tikriau sau pasako.

P. detektyvas. Raguotas ir baisiai pavydus buhalteris. Tik čia mano gerbiamieji visai ne detektyvas, ne, čia greičiau komedija, nes pirmą kartą matau vyrą, kuriam reikia žodinių neištikimybės įrodymų, žodinių suprantate.
Ir aš jam juos pateiksiu, nes aš juk esu geresnis už Maiką Hamerį, Erkiulį Puaro, tėvą Kadfaelį, Brauną ir kitus garsius detektyvinius personažus kartu sudėjus, šimtą kartų geresnis, šimtą penkiasdešimt gramų... kartų geresnis...

Jo kalbą užgožia Edvin'o Marton'o muzika.

II. VEIKSMAS

Po savaitės, tingi penktadienio popietė. Biuras. Skamba Neil Yong'o gitaros muzika iš J. Jarmusch'o filmo „Dead mean“, tai antro veiksmo muzika.

P. detektyvas (nuobodžiaujančiu, nekantraujančiu balsu). Kur gi tas mano keliaujantis buhalteris, jau keturiolika nulis penki, o jo vis nėra.
O man taip knieti pateikti jam tuos žodinius įrodymus. Įkalčius.

Girdisi beldimas į duris.

P. detektyvas. Va, ateina, kaži, ar ragai tilps pro duris.
Ateina savo likimo pasitikti, ką gi.
Prašom, prašom atidaryta!

Girdisi veriamos durys, žingsniai, muzika visai nutyla.

Vyras. Laba diena, atrodo daug nepavėlavau, kamščiai, kažkokie keisti tokiu paros laiku.
P. detektyvas (maloniu balsu). Laba diena, malonu matyti. Pradėjau jaudintis, kad neatvyksite jau, sakau gal pats kokių įkalčių radote ir mano profesionalių paslaugų jau nebereikia, užtenka mėgėjiškų.
Vyras. Gal taip nesikuklinkite ponas seklį.
P. detektyvas. Komandiruotė buvo sėkminga tikiuosi, neišvargote?
Vyras. Dėkui, pakankamai sėkminga ir kas juokingiausia žinote, po mūsų pokalbio aš ramiau miegojau, nebesijaučiau taip kaip pasakojau, stebėtinas pagerėjimas. Jaučiuosi tiesiog pailsėjęs, žvalus, kupinas jėgų. Galėčiau arklį viena ranka sustabdyti, ir į degančią trobą įeiti...
P. detektyvas. Čia matote Nekrasovas moteriai tuos smulkmeniškus darbus suteikė padaryti, o vyrams žinote yra rimtesnių darbų, krūtine užgulti dzoto ambrazūrą, arba degantį lėktuvą nukreipti į priešo koloną, arba sugroti serenadą po mylimosios langu trečią valandą nakties...
Vyras. Matau ir jūs nuotaikoje, linkęs į apsamanojusius žygdarbius. Bet galvoju gal mes be didelių preambulių ir išvedžiojimų. Ar yra ko pasiklausyti?
P. detektyvas. Žinoma, gal nuo Neil'o Yong'o pradėsime?
Vyras (rimtesniu tonu). Gal aš norėčiau savo žmonos balso pasiklausyti, nes namuose nebuvau, pasiilgau, tiesiai iš komandiruotės čia.
P. detektyvas (draugišku, globėjišku tonu). Tai gal prieš įpilsiu ko nors.
Vyras (slėpdamas jaudulį). O žinote, įpilkite, ir neatitolinkite nuo manęs šitos taurės.
P. detektyvas. Stebiuosi ir žaviuosi jūsų šaltakraujiškumu. Ko jums įpilti?
Vyras. Brendžio, jei turite.
P. detektyvas. Koks čia klausimas.

Girdėti butelių skimbčiojimas, kliuksėjimas pilamo skysčio.

P. detektyvas. Prašau, išgerkime už rezultatą.
Vyras. Išgerkime.

Geria.

Vyras (ryžtingai). Leiskite garsą, nes aš labai nekantrauju norėdamas išgirsti jos balsą!

P. detektyvas braška su aparatūra, kažką bambėdamas panosėje, fone nuskamba keletas akordų Neil'o Yong'o melodijos.

P. detektyvas. Taip taip, kur čia tas mano garso failiukas... a, štai jis, „Žodiniai įkalčiai“. Leidžiame?
Vyras (nekantraudamas). Greičiau, baikite čiupinėtis!

Pasigirsta skambutis į duris.
Vyras. O kažkas skambina.
P. detektyvas. Tyliau, tai į jūsų duris skambina, ne į mano, klausykite.
Vyras. Atsiprašau.

Girdėti neaiškūs balsai, kažkas sveikinasi, lyg girdėti kokios grumtynės.

Meilužis (nepatenkintu, nemaloniai nustebusiu, kimstančiu balsu). Bet brangioji...
Moteris (pasipiktinusiu balsu). Ar jūs visada taip be ceremonijų savo darbo metu vadinate moteris?
Meilužis (nustebusiu balsu, ramiau). Tenka kartais ir visai grubiai, jeigu yra pageidavimas ir nešvankiai, bet atleiskite, esu taip išauklėtas, kad mėgstu sakyti moteriai, kad ji yra brangi, mėgstu sakyti komplimentus.
Moteris (dirbtinai pasipiktinusiu balsu). „Brangioji“ nėra toks jau didelis komplimentas, mano amžiaus moteriai.
Meilužis. Jūsų amžiaus, jūsų amžiaus. Dieve, jūsų amžiaus moteriai aš norėčiau sakyti, ką ten sakyti, šaukti turėčiau – mylimoji!
Moteris (patenkintu balsu). Fui, kaip vulgaru, kaip žema.
Meilužis. Bet leiskite man pabučiuoti jūsų nuostabią, kaip iš graikiško marmuro rankutę.
Moteris. Tai jūs jau padarėte koridoriuje.
Meilužis. Moters ranką galima bučiuoti visur, žinote ir koridoriuje, ir svetainėje, ir vonioje...
Moteris. Na žinote, prašom be užuominų. Aš esu labai jautri moteris.
Meilužis. Atsiprašau.
Moteris. Taip geriau. Tai dabar prašau prie reikalo.
Meilužis (entuziastingai). Taip, brangioji, aš visada tam pasiruošęs...

Girdėti kažkoks šurmulys.

Moteris (įsakmiu balsu, atgaudama amą). Prie reikalo ta prasme..., kad mes aptarėme telefonu...
Meilužis (suirzęs). Telefonu?
Moteris. Telefonu, praėjusią savaitę, jūs man pažadėjote papasakoti... paskaityti paskaitą apie... literatūrą...
Meilužis (nustebusiu ir pasimetusiu balsu). Ką? Kokią literatūrą?!
Moteris. Jūs gi skaitote universitete paskaitas, esate apsiskaitęs, rašote...
Meilužis (tokiu pat balsu per augančiu į paniką). Rašau...?
Moteris. Taip, taip, (primygtinai) ra

maži nusikaltimai

Fri, 4 Jan 2013 16:22:53 +0200

maži nusikaltimai

Idėja:
kas nutiktų jei dingstų vaikystė ir „maži nusikaltimai“?

konfliktas - tarp suaugusiojo ir vaiko vidaus
sąžiningumas su savimi

Veikėjai:

VAIKAS
ŠOU MENAS
BLA
BLA2
BLA3
BLA4
SUAUGUSYSIS
CHORAS

[Scenos viduryje, labiau priekyje vaikas.
Už jo nugaros koks 7-10 kitų vaikų su kojomis kuria grėsmingą ritmą, trypia į žemę ir artėja. Ritmas ir garsas vis didėja, kol galiausiai po vieną ima kalbėti ]
CHORAS-ŽMONIŲ BŪRYS
- Suauk.
- Mažvaiki tu
- Ar taip aš liepiau elgtis?
- Ko tu vertas snargly?
- ar ilgai dar motinai akis draskysi?
- pasižiūrėk į save? į ką panašus, apsirengęs kaip valkata
- ne.. šito tai jau nebus, nebeisi niekur iš namų
- mano vaikas dundukas nebus nee šito tikrai nebus, ar žinai kaip man dėl tavęs gėda, ar žinai?
- Tuoj pat eini ir darai!
- Vėl valkiojies per naktis?
- kas prispjaudė saulėgrąžų? gal aš/?
- būk suaugęs, būk vyras, normalūs žmonės šitaip nesielgia
- normalūs žmonės šitaip nesielgia, normalūs žmonės šitaip nesielgia, suaugę žmonės šitaip nesielgia, suaugę žmonės šitaip nesielgia......
[Garsėja garsėja garsėja, kol tuos šauksmus nutraukia vaiko šūknsis ]
VAIKAS: Tai kaip elgiasi? ką man daryti? ką man daryti kad aš būčiau normalus? kaip elgiasi suaugę?

CHORAS-ŽMONIŲ BŪRYS
- Jie dori
- jie sąžiningi
- jie užjaučia
- jie myli
- jie dorai uždirba pinigus
- jie nuoširdžiai kalbasi vienas su kitu
- šiukštu neapgaudinėja
- jie dalina patarimus
- yra geri ir mylintys

VAIKAS - Aš nebenoriu būti vaikas. nebenoriu būti BLOGAS vaikas. nebenoriu blogai šypsotis blogai vaikščioti, blogai bėgioti, blogai kalbėtis su draugais, blogai grįžti namo pas gerus tėvus. noriu būti geras. noriu būti suaugęs!

ŠOU EFEKTAI, sužimba šviesos, pasigirsta efektinga muzika ir iššoka šou menas

ŠOU - Tik šiandieną akcija, laimės minutė, laimės valanda. Jūs esate tas laimingasis kuris galite ištrinti nenaudingą likimą ir pakeisti jį visiškai nauju. Taip! Jūs!
VAIKAS- aš? tikrai aš?
ŠOU - Kuo jūs vardu?
VAIKAS - mano vardas yra..
ŠOU - nuostabus vardas - bet jis jums gal jau nebepatinka? jūs norėtumėte kito- naujo - daug gražesnio? kaipgi jums atrodytų jeigu jūs pasivadintumėte Arčibaldu?
VAIKAS - tai kad man nepatinka
ŠOU - puikus pasirinkimas! Jūs tikras šaunuolis Arčibaldai! Vardas beje labai tinka prie jūsų veido bruožų, be to girdėjau kad jūs norite būsi didelis ir garbus žmogus - Arčibaldas jums kaip tik!
VAIKAS - aš nebenoriu būti BLOGAS vaikas - noriu būti suaugęs.
ŠOU - o kodėl čia taip dabar? Manęs dažniausiai prašo atvirkščiai?
VAIKAS - noriu išmokti elgtis taip kaip suaugę, kad jie mane mylėtų.
ŠOU -pasakyta - padaryta! PRieš tave laimės ratas!
[Nugaromis sustoję kokie 7-10 vaikų, tie patys kur darė ritmus, pasigirdus sukamo laimės rato garsui jie ima suktis, tuomet garsas lėtėja, ratas irgi lėtėja, kol galiausiai sustoja ties kažkuriuo vaiku. ]
Išsuk savo likimą - viskas Tavo rankose mano mažasisi bičiuli - tik nuo Tavęs priklauso kuo tu tapsi užaugęs!
Pasuka ratą
Taigi taigi, ką mes čia turime?
PRieš tave mano mielas drauge Tavo likimas! Susipažink
BLA [Amerikos lietuvis menkinantis vius ir laikantis save aukščiau visko] Dabar viskas yra taip. Aš tave pamokysiu gyventi. arba jie tave - arba tu juos. Pažiūrėk į mane, va pažiūrėk? ką matai?
VAIKAS - nežinau - keistą bičą, kuris neaiškiai kalba [pasimaivo] Įsikandai sau į liežuvį?
BLA - neee - tu matai aukštuomenę, tu matai lygį, tu matai klasę, tu matai tą, kuris maudosi piniguose, mano namas tokio dydžio kaip visas tavo kaimas. tu esi šiukšlė, aš esu tas kuris tą šiukšlę paėmęs meta [ paima už pakarpos ir sviedžia vaiką į žemę]
VAIKAS - O ką tu myli/?
BLA - kaip tai ką? na juos jie mane, aš juos irgi
VAIKAS - ką juos?
BLA - na tuos šlamančius.
VAIKAS - o dar ką nors myli?
BLA - Na tuos žinai, kaip ten jie
VAIKAS - kaip ten jie?
BLA - neprisimenų jų pavadinimo, na tuos visus..
VAIKAS - ką tokius?
STEPONAS - na tuos giminaičius, tipo šeimą ten žmonmą ir panašiai.
VAIKAS - kaip tu juos myli?
STEPONAS - na tiesiog, jiems manęs reikia, jie atšliaužia pauostyti mano dolerių ir aš juos myliu. jiems būnu geras. mes žaidžiam tokį žaidimą. mano mama ateina pas mane ir paprašo pinigų, o aš sakau: „ieškok, ieškok, kur pinigėliai, nagi surask pinigėliu ir atnešk? kur pinigėliai? „ [Kaip su šunim elgiasi, atbunda vienas aktorius ir suvaidina šitą sceną, po to grįžta į laimės ratą]
VAIKAS - ir aš noriu tapti tavimi?
ŠOU - na tai ką, buvo malonu padėti - priimk savo likimą - užaugęs tu atrodysi šitaip!
VAIKAS - o galima dar kartą?
ŠOU dar kartą? tik šiandieną ypatinga akciją - pasirink savo likimą. Viskas tavo rankose - nuo to, kaip pasuksi likimo ratą priklausys tavo visas gyvenimas.
Pasuka ratą
BLA2: ko čia žiūri ką? kas nepatinka?
VAIKAS: Viskas gerai - tik kodėl tu toks piktas?
BLA2: Ar aš piktas? ar aš tau panašus į piktą?
VAIKAS: NA taip ir tavo ranka ir akis trūkčioja?
BLA2: Aš tuoj kai patrūkčiosiu, kai patiesiu tave tuoj tu pats traukysies ant asfalto.
VAIKAS: Ar jums kas atsitiko?
BLA2: Taip atsitiko - gyvenimas.
VAIKAS - na juk negali viskas būti taip blogai?
BLA2: darbas namai darba namai darbas namai
tiesa dar yra kava ir cigaretės ir atsilikėlis mano sūnus
VAIKAS: O žmona?
BLA2: Man uždrausta prie jos artintis. Ir taibūtų gana sudėtinga padaryti. susirado kažkokį milijonierių ir bėgioja paskui kaip kokia...
VAIKASjūs turit sūnų? šaunų vaikį?
BLA2: Jis išlindo iš tos tos... kas iš jo gali būti gero>? kiekvieną kartą į jį žiūrėdamas matau ją ir tik tik susivaldau neužvožęs jam.
VAIKAS: Nenoriu tokio likimo nenoriu tavęs - aš ne toks. Juk suaugę geri ir mylintys ir užjaučiantys? - aš ne toks kaip tu!
[ Įstumia likimą atgal į laimės mašiną, vėl pasuka ratą, sustoja ties kitu žmogumi]
BLA3: mieli draugai partiečiai, mes visi čia susirinkome vardan kilnaus tikslo
[Vaikui] Ko nefilmuoji filmuok
VAIKAS: o koks tas kilnus tikslas?
BLA3: Kasmetiniame mūsų suvažiavime aš noriu pareikšti, kad pensijos didės, algos kils, o maisto ir degalų kainos mažės nuo tos minutės, kai jūs delegusoite mane. [vaikui sako] plok!
VAIKAS: Jūs geras žmogus, aš noriu būti į jus panašiu
BLA3: Ką sakei vaike? pasakyk tai garsiai kad visi girdėtų? nagi, paruoškit jį, [Atgyja aktoriai ima tąsyti jį, šukuoti, taisyti rūbus, grimuoti, ruošti kalbai]
VAIKAS: Tai kad aš nežinau ką?
BLA3: Tai, ką dabar aš noriu pasakyti. man tikria labai sunku kalbėti, nosinę prašau.
sutikau šį mažą angelėlį ligoninėje, prieglaudoje. jam paskutinė vėžio stadija. ir aš pasakiau ne. šito tai jau nebus. aš garsiai ir griežtai pasakiau NE
VAIKAS: Ne - aš nesergu vėžiu [užčiaupia jam burną ir rodo šypsotis, pasigirsta garsūs plojimai.ir paskritai plojama beveik po kiekvienos BLA3 frazės.]
BLA3: Aš pasakiau, kad kol aš mūsų miesto meras esu šiame pasaulyje, tol šiam mažam padarėliui nei plaukas nuo galvos nenukris.
Aš juo rūpinausi, dieną naktį budėjau prie vargšo vaikučio lovos
ir pažiūrėkite, pažvelkite į jį - dabar jis visai kitas žmogus! [plojimai per kuriuos negirdėti, ką vaikas kalba]
VAIKAS: jūs nieko man nepadarėte. Jūs esate šlykštus melagis! jūs naudojatės žmonėmis, jūs naudojatės manimi!
[Plojimai garsiai giridisi, niekas nereaguoja į vaiko žodžius. ]
BLA3: Matote, koks jis susijaudinęs, jis dėkoja man man. matote, to vaikučio akys prisipildė ašarų.
VAIKAS taip prisipldė pykčio ašarų, aš nenoriu, nenoriu būti toks kaip tu, aš nebūsiu tu! Aš esu kitoks, aš negaliu būti toks blogas!

Ar galima dar kartą pabandyti? labai prašau jūsų?
ŠOU: gyvenimas - tai bandymų menas. banyt bandyt bandyt ir darkart bandyt. Tik šiandieną ypatingas pasiūlymas - prieš jūsų likimas - jūsų rankose!
Pasuka ratą
BLA4: Na ko čia dabar stovi šitaip? ką?
VAIKAS: o kas negerai?
BLA4: Pasižiūrėk kai patrodai? susivėlęs plaukai nešukuoti? amžinai man reikia vargti su tavim
VAIKAS: nereikia vargti. man viskas gerai.
BLA4 ach ponui viskas gerai, aišku gerai yra nieko neveikti, kai aš per dienas dirbu ir aplink mūsų vaikus lakstau!
VAIKAs aplink mūsų vaikus? ar aš turiu vaikų/?
BLA4: Jis dar klausia? jis dar akis verčia?
VAIKAS: tai kad aš pats dar vaikas
BLA4: Būtent - ištekėjau už vaiko ir dabar šokinėju aplink tavo užpakalį. kodėl man kodėl man šitaip atsitiko?
VAIKAS: o ka atsitiko?
BLA4: ką aš blogo padariau kad man šitaip? visų vyrai kaip vyrai, o maniškis... Kodėl būtent man, kodėl aš? kodėl aš turi ubūti nelaiminga ir žliumbti kiauras naktis
VAIKAS: tu neturi
BLA4: kodėl aš, ar aš kokia vergė? skalbk, ėst padaryk, namus tvarkykis. kodėl aš, kuo aš blogesnė už kitas
VAIKAS: ar čia mano žmona?
ŠOU: tikrai taip. Tokia kokios norėjai iki paskutinio plaukelio.
[Įstumia žmoną atgal į laimės ratą ]
BLA4: tu čia manęs nestumdyk, o tai tuoj aš tau

ŠOU - viskas tavo rankose mielas bičiuli. Gyvenimas yra vienas didžiulis laimės ratas kurį sukti tau teks kiekviename gyvenimo etape. specialiuosius efektus ir šviesas į savo gyvenimą taip pat pridėsi tu pats. kartai išsuksi nuostabiausių gyvenimo etapų, kartais teks karčiai nusivilti - bet visa šitai būsi tu.
VAIKAS: tai man nereikia pasirinkti nei vieno iš jų?
ŠOU: Čiaa parodžiau kas būtų, jei nuspręstum išmesti savo vaikystę.
VAIKAS - aš norėjau būti geras žmogus, vadinasi aš norėjau būti kaip vienas iš jų?
ŠOU - tu dar nesi nei vienas iš jų - darkart pasuk laimės ratą?
vaikas pasuka
VAIKAS: o kodėl jis nestoja?
ŠOU: todėl kad gyvenimas niekad nestoja - eik ir gyvenk, būk toks koks esi ir neleisk aplinkiniams sakyti kad esi blogas ir niekam tikęs.
Tavo ratas dar ilgai suksis. Viskas tavo rankose.
[Ratas ima mušti ritmą tokį koks buvo pradžioje, tik šįkart patį didžiausią garsą. vaika atsisėda į pirminę poziciją, tokią kokioje sėdėjo prieš spektakliui prasidedant. chebra ima palaipsniui trauktis ir tylėti, kol galiausiai scenoje lieka vienas vaikas.
Scenoje pastatomas suaugusysis- koks nors didelis žmogus vaikas atsitoja ir vaikas pradeda monologą: ]
VAIKAS: ko dabar veidmainiauji ką?
ar gražu žeminti kitus? ko lipi per kitų galvas?
ar norėtum kad dabar paimčiau ir tave įskųsčiau bosui? ką paimu ir įskundžiu?
ar gražu taip įkyriai girtis?
kur šeimą palikai? kas tu per padaras? net žvėrys taip nesielgia!
ką dabar pasakysi ką? ko tyli?
gerti kiekvieną vakarą alų irgi turbūt gerai? ar ne?
ko tyli? nagi kalbėk? tu juk toks protingas ir tiek patarimų gali duoti?
tu juk žinai kaip reikia elgtis? kaip kjalbėti?
tu juk doras ir teisingas? nagi kalbėk? ko nekalbi?

ŠOU tik šiandieną - tik šią minutę, viskas jūsų rankose - kiekvienas iš jūsų galite susigrąžinti sąžinę! tą mielą gražų vaiko balsiuką, kuriss tikrina jūsų širdį kiekvienu gyvenimo momentu tik šiandieną, tik šiame teatre kviečiu kiekvieną jūsų susirasti save vaiką esantį viduje ir pasitikrinti kiek sąžiningi su savimi esate.! \

Ačiū ponai ir ponios! Uždanga;]

P. S. Galima žaisti drastiškiau ir interaktyviai - vietoje „surežisuoto“ suaugusiojo pabaigoje, galima paimti žmogų iš salės. kuomet tai bus adresuota vienam iš jų (žiūrovų) terpės - žodžiai bus kur kas paveikesni ir privers kitus žiūrovus kelti sau klausimus, kuriuos šiuo spektakliu bandome išprovokuoti.

Prieš pasikariant (Gyvi skaitymai)

Wed, 2 Jan 2013 20:48:33 +0200

nusirašant nuo Beketo

Herojus
Praevis
Neabejingas Pilietis
Mergaitė
Balti veidai-blynai

I veiksmas

Scenoje elektros stulpas su žibintu. Žibintas nedega, bet į sceną sklinda blanki šviesa iš abiejų pusių nuo menamų kitų žibintų. Ilga keturių minučių pauzė. Niekas nevyksta, jokio garso. Tada šaižus pravažiuojančios mašinos garsas, ištaškomos balos garsinis efektas, mašinos lempų spinduliai perskrodžia sceną ir dingsta. Pasirodo Herojus. Tik ką visas perlietas pravažiuojančio automobilio. Purtosi nuo savęs vandenį. Panašiai kaip šuo. Rankoje laiko sudedamą kėdutę, ant pečių kuprinę. Dairosi. Ilgai žiūri į tą pusę, kur nuvažiavo mašina. Galų gale išskleidžia kėdutę, nusiima kuprinę ir sėdasi. Nugara remiasi į stulpą. Herojus skendi šešėlyje. Šviesa, sklindanti nuo šoninių menamų žibintų, jo nepasiekia. Visiška tyla. Dvi minutes.
Scenos viršuje, metru aukščiau žibinto, nuo scenos grindų apie keturis metrus, įsišviečia du balti veidai, nutolę vienas nuo kito į šalis penkis metrus. Jie turi būti apšviesti žibintais iš labai arti iškart po veidais. Aktoriai turėtų būti ant nematomo, užtamsinto tilto taip, kad atrodytų lyg danguje balti blynai.

I blynas. Jauuuuuuuuuuuuu....
II blynas. A, kas jau?
I blynas. Mes pasirengęęęęęęęęęę.
II blynas. Kaip išgąsdinai, maniau, kad kažkas nutiko. Buvau užsnūdęs. Mes vėl čia?
I blynas. Mes kasdien čia.
II blynas. Taip taip, negalvok, kad pamiršau, bet tai tęsiasi jau labai seniai, todėl kaip ir apsipratau. Noriu pasakyti, kad tai nėra taip, kaip pirmą kartą. Na žinai, ta baimė, dvejonės. Dabar tai jau tapo rutina.
I blynas. Ne, jokiu būdu, juk negali žinoti, kada tai nutiks, kada mes ryšimės. Kada aš ryšiuosi.
II blynas. Aš jau nenoriu prieštarauti. Nenoriu savęs atkalbinėti. Mūsų atkalbinėti. Kita vertus, taip apsipratau, kad, man regis, tai niekada nenutiks.
I blynas. O gal kaip tik šiandien? Juk ir mašina taip apliejo, kad daugiau jau nėra prasmės ilgiau čia pasilikti. Reikia ryžtis.
II blynas. Ištrauk virvę.

Herojus atsidaro kuprinę ir ima virvę. Ranka užčiuopia termosą. Virvė lieka pusiau išimta. Paima termosą. Tiltas su veidais nusileidžia porą metrų žemiau ir veidai atsiduria šiek tiek virš Herojaus jam iš šonų. Herojus atsigeria ir užsirūko. Prisidegant degtuku cigaretę apšviečiamas jo veidas. Tai jaunas vyras.

I blynas. Tik atsigersiu.
II blynas. Taip visada.
I blynas. Nieko panašaus. Dar taip aptaškę nebuvo. Tai pirmas kartas gyvenime. Svoločiai!
II blynas. Dar yra jausmai, dar gali pykti, vadinasi, dar nesi pasirengęs.
I blynas. Po velnių! Jis tik nori išgerti. Tai taip natūralu tokioje būsenoje.
II blynas. Amžini pasiteisinimai. O kaip gi aptaškymas? Ar tai ne ženklas, kad jam nėra vietos šioje žemėje, kad jis tėra nulis, su juo nesiskaito net automobiliai?
I blynas. Tu amžinai perdedi. Nepamiršk, kad vieta menkai apšviesta, jo galėjo net nepastebėti. Iš kitos pusės, tai galėjo būti draugiškas pasisveikinimas, kumštelėjimas į petį: ei, drauguži, nenusimink, gyvenimas puikus.
II blynas. Nieko sau kumštelėjimas. Jis gi šlapias nuo galvos iki kojų.
I blynas. Jau nebe, jis pradeda džiūti. Mes sausėjame.
II blynas. Aš vis dar jaučiu drėgmę. Paklausk manęs, kaip aš jaučiuosi.
I blynas. Kaip tu jautiesi? Kaip aš jaučiuosi? Kaip jis jaučiasi? Kaip mes jaučiamės? Ech, viskas taip susiplakė, neatskirsi.
II blynas. Šūdinai jaučiuosi. Šū-di-nai! Šūdinai šūdinai šūdinai! Ir tai viskas, neturiu ką pridurti.
I blynas. Bet nesijauti taip, lyg norėtum mirti?
II blynas. Aš niekada taip nesijaučiu. Čia vis tu, arba jis, arba mes vis atsiduriame prie šio stulpo. Kokia prasmė?
I blynas. Prasmė yra, jei nori pasikarti.
II blynas. Tik tas noras jau virto manija.
I blynas. Kaip bebūtų, kada nors ta manija realizuosis.
II blynas. Arba tęsis amžinai. Iki natūralios baigties.
I blynas. Tada jau nėra amžinai.
II blynas. Primink, ko mes delsiame?
I blynas. Kaip visada, turime pasverti visus už ir prieš.
II blynas. Šimtus kartų jau sverta.
I blynas. Vis tiek, tokia tradicija: prisiminti kas mus įskaudino, kas nepasisekė, kodėl gyvenimas mus atstūmė.
II blynas. Gerai, pradėkime: ...

Herojus pakyla nuo sudedamos kėdutės, numeta surūkytą cigaretę ir ima vaikščioti skersai sceną nuo vienos pusės į kitą ir atgal. Tiltas su veidais pakyla per metrą.

... jį paliko mergina.
I blynas. Bet tai buvo jau seniai. Mes tai jau pamiršome. Mums dėl to širdies jau nebeskauda.
II blynas. Gal ir nebeskauda, bet apmaudas liko, nesakyk. Vis tiek yra kažkaip nesmagu, kai ne tu meti, o tave meta. Pažeista vyriška ambicija.
I blynas. Ir dėl to verta žudytis? Abejoju.
II blynas. Palauk, mes tik pradėjome. Toliau. Kas gi toliau? A, darbo praradimas.
I blynas. Vėlgi, sena istorija, kada tai buvo?
II blynas. Vis tiek, jis jaučia nuoskaudą dėl neteisingo apkaltinimo.

Herojus vėl atsisėda į pirmykštę vietą ir užsirūko. Tiltas su veidais vėl nusileidžia.

I blynas. Na, taip, tada su juo pasielgė blogai. Neišsiaiškino iki galo, nepatikėjo jo versija, pasikliovė tik kliento skundu. Klientas visada teisus. Šis argumentas gana svarus, bet ar jo pakanka? Be to, jau seniai galėjo ir kitą darbą susirasti.
II blynas. Šiais laikais geri darbai nesimėto, o dirbti bet ką, tai jau geriau pasikarti. Štai tau ir dar argumentas. Žiūrėkime toliau. Kas toliau? Berods vakar buvo sugalvojęs naują gerą argumentą. Tu neprisimeni?
I blynas. Irgi pamiršau.
II blynas. Be to, šiandien prisidėjo tas aptaškymas. Manau, kad viso šito per akis. Jei dar pridėsime tą vakarykštį argumentą, kurį jis pamiršo.
I blynas. Jei pamiršo, tai jo kaip ir nėra. Be jo - argumentų suma yra per maža.
II blynas. Tu teisus. Reikia prisiminti, kitaip jokiu būdu negalima žudytis. Nes gyvybės atėmimui reikia svarių priežasčių.
I blynas. Kita vertus, mes juk žinome, kad vakar ta priežastis buvo ir ji buvo svari, ar ne?
II blynas. Taip, bet prie ko tu vedi?
I blynas. Tuoj pasakysiu. Jeigu pripažįstame, kad priežastis buvo svari, tai koks skirtumas, kad šiandien mes jos neprisimename. Svarbu, kad ji buvo ir to turi užtekti.
II blynas. Bet kodėl tada jis, mes nepadarėme to vakar?
I blynas. O gi todėl, kad vakar buvo per maža priežasčių. Šiandien prisidėjo dar aptaškymas. Taigi, susumavus, mergina, kuri mane paliko, prarastas darbas, vakarykštė priežastis, kurios mes neprisimename, ir šiandieninis aptaškymas – pakankama puokštė nesėkmių, privedusių prie savižudybės.
II blynas. Taip ir reikėtų parašyti priešmirtiniame laiške.

Herojus išsitraukia iš kuprinės bloknotą ir rašiklį.

I blynas. Ne tau, Martynai, mėlynas dangus.
II blynas. Ne, reiktų rimčiau, negalima taip ant juoko. Juk čia rimtas poelgis.
I blynas. Tada kaip? Beje, poelgis tai visai nerimtas, greičiau kvailas, ir visi tą pripažįsta.
II blynas. Pripažįsta, bet labai daug žudosi. Mes pirmaujame pasaulyje pagal savižudybių skaičių.
I blynas. Ir dabar mes padarysime tai tik tam, kad išlaikytume pirmaujančią statistiką.
II blynas. Ne dėl to. Arba tai galėtų būti priedas prie jau išvardintų priežasčių.
I blynas. Kurių vienos mes neprisimename.
II blynas. Koks skirtumas, juk pats sakei, kad tai neturi reikšmės, jei ji vakar buvo svari, tai ir šiandien tokia paliko.
I blynas. O gal kas nors pakito? Reikia prisiminti vakarykštę priežastį.
II blynas. Gerai, ką mes vakar veikėme?
I blynas. Kaip visada pusę dienos miegojome.
II blynas. Paskui jis pervertė darbo skelbimus laikraštyje.
I blynas. Ir vėl nieko neradome.
II blynas. Tada išėjo iš namų, kol iš darbo negrįžo tėvas ir nepradėjo priekaištauti dėl veltėdžiavimo.
I blynas. Pasiėmiau virvę.
II blynas. Kaip visada, kaip darbo įrankį, lyg jis ruoštųsi ta virve nuveikti itin reikšmingą darbinį veiksmą. Be to, įsidėjo termosą su arbata. Visai kaip ėjimas į tarnybą.
I blynas. Neironizuok. Mano ketinimai labai rimti.
II blynas. Kažkodėl jau pradedu tuo abejoti.
I blynas. Abejoti? Tu abejoji? Nori aš šią pat akimirką tai padarysiu.
II blynas. Tikrai neatkalbinėsiu.

Herojus ryžtingai stojasi, ištraukia virvę, suriša kilpą, po to permeta per žibinto skersinį. Antrą galą pririša prie stulpo. Pasilipa ant sudedamos kėdutės, įkiša galvą į kilpą. Nematomas tiltas su veidais vėl pakyla per metrą.

I blynas. Beje, prisiminiau, kaip sudaužiau šį žibintą.
II blynas. Tai buvo seniai.
I blynas. Jis nenorėjo, kad jam pasikariant į akis šviestų lempa.
II blynas. Aš sakiau, jis nesveikas – argi svarbu, jeigu tikrai ruošėsi mirti, kas tau švies į akis?
I blynas. Gal jis bijojo pažvelgti amžinybei į akis? Gal norėjo jos nematyti?
II blynas. Tai neįtikina.
I blynas. Pamenu, tada paėmiau didoką akmenį ir ilgai svaidžiau.
II blynas. Tik po valandos jam pavyko.
I blynas. Kaip džiaugiausi tuomet, kai stiklas vis tiktai dužo, pabiro šukės ir stulpą apgaubė tamsa. II blynas. O žmonės iš gretimų namų pro langus ėmė šaukti: ką darot, chuliganai.
I blynas. Tada mes tikrai išsigandome ir tą dieną ...
II blynas. Naktį.
I blynas. ... jau nebegalvojome apie savižudybę. Buvo labai linksma.
II blynas. Tikrai, kartais menkos niekšybės žmones pagydo.
I blynas. Dar liko trys cigaretės. Be to, atsisveikinimo laiškelis taip ir liko neparašytas, velnias.
II blynas. Kaip visada.
I blynas. Niekuomet nebūna visiškai taip pat.

Herojus nulipa nuo kėdutės. Virvė lieka kaboti. Užsirūko. Tiltas su veidais vėl nusileidžia.

I blynas. Tai ką rašyti? Gyvenimas beprasmiškas reikalas, klaida, nevykęs pokštas, geriau jį baigti kuo greičiau?
II blynas. Tai labai abstraktu. Visiem aišku, kad gyvenimas yra neišloštas loterijos bilietas. Bet dėl to juk niekas nesižudo.
I blynas. Bet ir niekas nekaupia dėžutėje bilietų, kurie nieko nelaimėjo. Juos išmeta.
II blynas. Nelaimėjo šiame lošime, bet kitame dar gali pasisekti. Saugokite bilietą iki žaidimo pabaigos.
I blynas. Tai ką rašyti? Juk mes pasitraukiame, ar dalyvaujame šiame žaidime toliau?
II blynas. Jokiu būdu. Sėkmė nuo jo nusigręžė. Nesugrįš niekada. Rašyk taip: eikit visi po velnių! Nenoriu jūsų matyti! Išeinu.
I blynas. Labai piktas atsisveikinimas. Dėl tokio mūsų niekas nesigailės, sakys, taip jam ir reikia. Sugalvok kažką, kas sukeltų gailestį, kad žmonės apsiverktų, imtų sau priekaištauti – kaip gi mes jo neišsaugojome? Juk nusižudymas iš esmės yra kerštas.
II blynas. Visada tiktai kerštas.
I blynas. Palauk, kažkas ateina.

Tiltas pakyla. Veidai užgęsta. Įeina Praeivis. Eina nesižvalgydamas, lėtai ir tik susigretinęs su Herojumi stabteli ir pažvelgia į jį. Herojus stojasi. Abu žiūri į vienas kitą. Tada praeivis prieina prie virvės. Ilgai ją apžiūrinėja.

Praeivis. Čia jūsų?
Herojus. Taip, mano.
Praeivis. Kaip gaila. Mielai ja pasinaudočiau.
Herojus. Deja.
Praeivis. Jeigu kartais apsigalvosit, palikit ją. Aš ateisiu po valandos. Čia jums už virvę.

Įspraudžia banknotą Herojui į ranką. Ant tilto apsišviečia jau keturi veidai.

III blynas. Gal per mažai daviau? Reiktų pridėti.
IV blynas. Užteks. Jis net nesirengia žudytis.
I blynas. Ei, iš kur jūs ištraukėt, kad mes nesirengiame?
II blynas. Ir apskritai, ko jums čia reikia? Ko kišatės į svetimus reikalus?

Herojus. Nereikia. Ką jūs. Aš tikrai pasinaudosiu. Pasilikit pinigus sau.
Praeivis. Man jų nereikia. Labai tikiuosi, kad nepasinaudosit.

III blynas. Jis nesižudys, per daug jaunas.
IV blynas. Dar nieko gyvenime nematęs.
II blynas. O ką ten žiūrėti? Mums užtenka to, ką matėme. Sotūs, daugiau nereikia.
I blynas. Geriau jau visko ir nematyti. Prisižiūri nesąmonių, paskui užmigti negali.

Herojus (sumurma). Aš pasinaudosiu. Pinigus rasit palto kišenėje. Kai ateisit po valandos.
Praeivis. Tada iki greito. (Išeina.)

III blynas. Abejoju, ar rasiu.
IV blynas. Manai jam reikia pinigų?
III blynas. Beveik tuo neabejoju.
I blynas. Ei, ką jūs čia mus aptarinėjat, lyg mūsų nebūtų?
II blynas. Manot, kad mes badaujame, kad tie jūsų popiergaliai mus išgelbės?
I blynas. Taigi, mes ne dėl pinigų. Mūsų siekiai kur kas aukštesni.
III blynas. Ir kokie gi tie jūsų siekiai?

Herojus atsisėda ir užsirūko. Tiltas su veidais nusileidžia kaip galima žemiau.

I blynas. Paaiškink jiem.
II blynas. Iš tikro nežinau, ką aiškinti, bet tai tikrai nėra dėl pinigų.
IV blynas (nusijuokia).
I blynas. Pinigai, aišku, jam reikalingi.
II blynas. Kas be ko, jie reikalingi visiems.
III blynas. Aš buvau teisus.
I blynas. Bet tai ne svarbiausias momentas. Mus apgavo, metė, paskui dar aptaškė...
II blynas. Žinoma, kai visa tai paverti žodžiais, atrodo labai smulku, bet gėlos, nuoskaudos jausmas yra labai stiprus. Jums to nesuprasti.
IV blynas. Kodėl nesuprasti? Manot mes mažiau patyrę išdavysčių, netekčių, praradimų?
III blynas. Dėl to mes ir norime nusipirkti iš jo virvę, nes mūsų ketinimai yra labai rimti.
IV blynas. O jums - dar gyventi ir gyventi. Bet, savaime suprantama, jūsų teisė rinktis.
III blynas. Mes palauksime.
I blynas. Ne, aišku, kad šiandien jau nepavyks. Jūsų pasirodymas buvo nesavalaikis.
II blynas. Aš išmuštas iš vėžių. Negaliu susikoncentruoti.
I blynas. Jūs mums trukdote.
IV blynas. Mes galim pasišalinti, jei tai padės.
I blynas. Taip, geriau eikit.
II blynas. Mes turime susikaupti.

III ir IV blynai užgęsta. Tiltas pakyla truputį aukštyn.

I blynas. Tu manai tai padės?
II blynas. Manau bus kaip visada.
I blynas. Niekada nebūna vienodai.
II blynas. Taip, bet nusižudyti šiandien jau tikrai trūksta pasiryžimo.
I blynas. Be to, jis davė šimtinę. Man regis, tai buvo šimtinė.
II blynas. Už ją galima būtų neblogai praleisti paskutinę gyvenimo dieną.
I blynas. Tik vieną, paskutinę dieną.
II blynas. Ir tada viskas.
I blynas. Tada be jokių atsikalbinėjimų.
II blynas. Tik viens du – ir baigta.
I blynas. Taigi, rytoj.
II blynas. Rytoj, tai jau tikrai.
I blynas. Virvę tam nelaimėliui paliksiu, juk atsakančiai už ją sumokėjo.
II blynas. Tai galėtų būti netgi verslas – kasnakt pardavinėti virves.
I blynas. Juk esame savižudžių tauta, verslas garantuotas bent pusei metų.
II blynas. Bet be kėdutės jis nepasikars, nepasieks?
I blynas. Tikrai, bet tai ne mūsų reikalas, jis sumokėjo tik už virvę.
II blynas. Tų pinigų užtenka ir kėdutei, bet tu teisus – jis pirko tik virvę.

Herojus numeta cigaretę. Sulanksto kėdutę, užsimeta ant peties kuprinę, paima į ranką kėdutę ir išeina.
Po geros pauzės pasirodo Neabejingas Pilietis. Vienoje rankoje ilga metalinė lazda, kitoje nedidelis lagaminėlis. Jis sustoja prie stulpo, apžiūrinėja virvę, galiausiai atriša ją nuo stulpo ir įsideda į lagaminėlį. Kartu su Neabejingu Piliečiu ant nematomo tilto įsišviečia baltas veidas, kuris komentuoja Neabejingo Piliečio veiksmus.

NP blynas. To betrūko, kažkas sumanė kartis. Įdomu, kodėl apsigalvojo? (Pauzė.) Ir kodėl paliko virvę? Virvė visai gera, kaproninė, ūkyje pravers. Gal tik nuėjo šlapintis? Bet ko šlapintis, jei susiruošei mirti? Gal jis galvojo, kad pasikorus išbėgs šlapimas ir jo reputacijai bus suduotas smūgis? Tikriausiai jis estetas, pagalvoja net apie tai, kokį jį ras. Ką aš jam sakysiu, jei tuoj sugrįš? Nesvarbu. Aš juk ne to atėjau.

Neabejingas Pilietis išskleidžia metalinę lazdą ir ji tampa kopėtėlėmis. Iš lagaminėlio išsiima įrankius ir palipa kopėtėlėmis.

NP blynas. Niekingi vaikigaliai, sudaužė gaubtą, iš kur aš tokį gausiu? Lempą, atrodo turiu. Tik išsuksiu seną. Užrūdijo, turbūt seniai išdaužė, o niekas iki šiol nesuskubo sutvarkyti.

Tuo metu grįžta Praeivis. Ant nematomo tilto įsišviečia dar du balti veidai.

III blynas. Tu matai, jis nepasikorė.
IV blynas. Tai buvo aišku kaip dieną, kad nepasikars.
III blynas. Ir ačiū Dievui, juk toks jaunas žudytis.
IV blynas. Iš tikro tai jokio skirtumo, gal net geriau kuo anksčiau. Kas iš to, kad mes taip ilgai kankinamės šioje ašarų pakalnėje?
III blynas. Jau geriau visai negimti.
NP blynas. Ei, jūs čia apie ką?

Praeivis. Labanaktis. Ar nematėte čia jaunuolio?
Neabejingas Pilietis. Sveiki. Ne, kai atėjau čia nieko nebuvo. Jūs buvot šlapintis?
Praeivis. Ne, kodėl klausiat?
Neabejingas Pilietis. Šiaip, pasirodė.
Praeivis. Kas pasirodė? Ar mano kelnės apšlapintos? Tai gali būti dėl balų, juk matot, kaip visur šlapia. Kodėl iškart galvojat, kad žmogus apsimyžo? Kodėl jūs tokios blogos nuomonės apie aplinkinius?

NP blynas. Ei, žmogau, nusiramink. Tau su nervais negerai.
III blynas. Bet kas per tipas?
IV blynas. Štai dėl tokių asilų ir tenka padoriems žmonėms žudytis.

Neabejingas Pilietis. Nurimkit, aš nenorėjau jūsų užgauti. Pagalvojau, jei jūs jau čia buvote, o paskui kažkur dingote, tai gal už kampo su reikalu nuėjot, ir viskas.
Praeivis. Čia buvo vaikinas, jis ruošėsi pasikarti. Nenorėjau jam trukdyti, todėl pasišalinau.
Neabejingas Pilietis. Niekas čia nekabojo, kai atėjau.

NP blynas. Tu, suskiau: „nenorėjau trukdyti“. Kur tavo pilietiškumas?
III blynas. Žmogus žudosi, tai jo asmeninis reikalas.
IV blynas. Arba gyvena. Pasirinkimo laisvė.
NP blynas. Eikit šikt, bepročiai. Šaudyt tokius reikia.
III blynas. Va va, dėl to ir neverta čia pasilikti.
IV blynas. Dėl tokių stuobrių.

Praeivis. Ir virvės nepaliko?
Neabejingas Pilietis. Juk sakiau, niekas čia nekabojo. O jei kažkas ruošėsi kartis, ir jūs apie tai žinojote, turėjote jam sutrukdyti, o ne leisti nusižudyti. Bent jau galėjote skambinti į policiją.
Praeivis. Bet jis nenusižudė.
Neabejingas Pilietis. Vis tiek, jūs elgėtės nusikalstamai abejingai.

III blynas. Nepaliko virvės? Juk gerai už ją sumokėjau.
IV blynas. Niekuo negali pasitikėti. Geriau tada jis pats būtų ant jos pasikoręs.
NP blynas. Negaliu klausyti, kaip jūs apie tuos pasikorimus zaunyjat.
III blynas. Klausyk, o gal tu tą virvę nuknisai?
IV blynas. Aha, jis panašus į tokį, kuris visur kišasi ir savinasi svetim

Antipai

Fri, 14 Dec 2012 09:40:54 +0200

I veiksmas

Gydytojas. Ir ką jis sakė?
Seselė. Jis ne sakė, rėkė: uždangą.
Gydytojas. Rėkė? O dieve, kada tai baigsis?
Seselė. O po to nuplėšė užuolaidą.
Gydytojas. Tikiuosi visų namų neprižadino?
Seselė. Visų ne. Spėjom suleisti raminamų. Tada užmigo. Miega iki dabar.
Gydytojas. Gal negyvas? Žiūrėjot?
Seselė. Prieš valandą. Kvėpavo.
Gydytojas. Gerai, vėliau nueisiu pats pažiūrėsiu. Ir užkabinkit užuolaidas.
Seselė. O kaip gi, seniai kabo.
Gydytojas. Tada gerai, eikit.
Seselė. Kur eiti?
Gydytojas. Na, kur nors eikit. Ar darbo neturit?
Seselė. Kaip tik dėl to ir stoviu pas jus, kad naujoką atvežė.
Gydytojas. Tai ką? Nežinot ką daryti su juo?
Seselė. Noriu, kad jūs dėl jo nuspręstumėt. Jis iš to paties teatro. Tik aktorius. Buvęs. Gal, sakau, juos kartu suleisti? Gal apsiramins?
Gydytojas. Kaip pavardė?
Seselė. Giedrius Paukštelė.
Gydytojas. Sakot buvo aktorius?
Seselė. Na kaip gi jūs neprisimenat? Dar tokiam garsiam filme vaidino... kaip jis vadinosi?
Gydytojas. Taip taip taip, dabar prisiminiau. Kas jį atvežė?
Seselė. Marti. Sūnus mirė, tai ta ir atsikratė. Sako, namie nėra kam jo prižiūrėti. Ji visą dieną dirba, o vaikai į užsienius studijuoti išvažiavę. Senis beveik nevaikšto, ir ji negali juo pasirūpinti.
Gydytojas. Ir gerai. Mums pinigų juk reikia. Svarbu, kad atvažiuotų kartais ir pampersų atvežtų. Tegul nemano, kad mes šiknas jų plausim.
Seselė. Aš taip ir pasakiau.
Gydytojas. Ir ką ji?
Seselė. Sutiko.
Gydytojas. Noriu su ja pasikalbėti. Kur ji?
Seselė. Kur gi, lauks, matai. Iškart išlėkė, sakė į darbą skuba. Tik pridavė ir išpūtė ją per duris, lyg kokia vėtra būtų prasinešusi.
Gydytojas. Pinigų nepaliko?
Seselė. Mėginau sakyti, kad vietų nėra, bet ji nudavė, kad neišgirdo.
Gydytojas. Tai velnias. Kai kitą kartą pasirodys, kad ir surištą, pristatyk pas mane.
Seselė. Būtinai. O dabar - kur jį patalpinti?
Gydytojas. Ką? Ai, na taip, patalpink pas tą režisierių, gal suvaidins jie mums kažką iš savo repertuaro. Jeigu tas dar nemirė, žinoma.
Seselė. Nemirė. Ko jis mirs? Dėl užuolaidų? Abejoju. Prieš valandą kvėpavo.
Gydytojas. Gerai, eik eik. Aš paskui irgi ateisiu.

Kita scena

Rainys. Paukštele, ar žinai, kiek dabar valandų? Už pusvalandžio spektaklis, o tu sėdi bufete.
Giedrius. Bet aš...
Rainys. Tylėk. Administratoriau, reikalauju atšaukti spektaklį.
Administratorius. Gal dar galima kuo kitu pakeisti?
Rainys. Jokiu būdu. Jokių keitimų. Reikalauju, kad iš Paukštelės atlyginimo žiūrovams būtų grąžinti pinigai už bilietus. Ir nustatykit girtumo faktą. Kaip priklauso, kad būtų aktas, su parašais ir taip toliau.
Giedrius. Bet aš galiu vaidinti, kam tas cirkas?
Rainys. Cirkas? Nuimu tave nuo vaidmens, štai koks cirkas. Manai leisiu tave girtą į sceną?

Kita scena

Seselė. Na va, čia ir apsigyvensit.
Giedrius. Čia ir apsigyvensit. Iš kokio čia spektaklio?
Seselė. Kas?
Giedrius. Šis tekstas, kurį jūs pasakėt, man regis, tai frazė iš spektaklio. Ar aš apsirinku? Ką gi, taip irgi gali būti. Tiek daug teksto galvoje susikaupė per gyvenimą, kad kartais nežinai, ar savo žodžius tari, ar kažkieno parašytus. Toks susidvejinimas. Ar susitrejinimas? Ne, kur kas daugiau, čia jau reikėtų dešimtimis skaičiuoti. Jums taip nebūna? Nori pasakyti savo žodžius, nevaidmens, ir galvoji, renki, kaip kaladėles – šis netinka jau buvo, o anas? kažkur girdėtas, greičiausiai ne mano, ir nežinai ką pasakyti. Tada tyli, nuleidęs galvą, ir nieko nesakai, tokia baimė sukausto, rodos, spektaklio žodžiais pradėsi kalbėti. Va ir dabar, nežinau, ar aš savo mintis jums dėsčiau, ar iš spektaklio.

Seselė tuo metu tvarkė lovą, kabino ant galvūgalio rankšluostį, pylė į stiklinę vandens iš krano ir statė ją ant spintelės. Tada

Seselė. Aš jau baigiau. Kai norėsite gultis, pašauksit. Durų neuždarau, bet šaukit vis tiek garsiai, galiu būti į kitą palatą nuėjusi. Arba į kitą aukštą. Vis tiek šaukit, aš pagaliau kažkada išgirsiu. Teks palaukti, nemanykit, kad mes čia kaip raketos skraidom.
Giedrius. Čia irgi iš spektaklio. Tikrai. Galiu prisiekti, kad daug kartų jau girdėjau šiuos žodžius. Tik nepamenu, ką turiu atsakyti. Pamiršau tekstą, atleiskit. Gal pasufleruosit?
Seselė. Tokio spektaklio aš neprisimenu. Greičiausiai aš jo nemačiau.
Giedrius. Kaip gaila. O galėjo išeiti puiki scena. Beje, ką dabar pasakysiu, ne iš spektaklio, čia mano nuosavas tekstas: ačiū, aš pats galiu į lovą įlipti. Šiek tiek aš dar judu.
Seselė. Tuo geriau, bet jei kas, vis tiek šaukit.
Giedrius. Atleiskit. O jis gyvas?
Seselė. Aaa, gerai, kad priminėt, sakiau pirmiausia apžiūrėsiu ir užmiršau.

Tikrina, pabando apversti. Tas pasipurto, seselė atšoka.

Seselė. Gyvas, kur jis dėsis. Jau visi metai negali numirti. Gal su jūsų padėjimu, nors mums tas visai neapsimoka. Finansiškai.

Išeina.

Giedrius. Neapsimoka. Finansiškai. Tikriausiai iš „Pakasto vaiko“. (Pauzė) Arba čia jos nuosavas tekstas? Tada ką jis galėtų reikšti – finansiškai neapsimoka? O kuria prasme apsimoka? Tikriausiai sąnaudų prasme. (Važinėja po kambarį invalido vežimėlyje) Visai geras kambarys. Ne per didelis, nepasiklysi. Būtų netgi šviesus, jei gerai nuplautų langus. Kas nors. Užuolaidos pakabintos bet kaip. Teatre taip kabinti niekas neleistų. Būtų nemažai triukšmo. Kažkas lėktų iš darbo.
Rainys. Kas čia mini teatrą?
Pauzė.
Giedrius. Katinas?
Rainys. Žinai mano pravardę?
Giedrius. Ar aš žinau? Tu manęs klausi?
Rainys. Paukštele? Palauk, juk tu gyvas. Visada maniau, kad pakastas. Pasitrauk nuo lango, nematau tavo veido, tik iš balso pažinau. Tikrai, Paukštelė, kad tu supūtum.
Giedrius. Negalvojau dar kada nors tave sutikti. Kada tu paliksi mane ramybėje?
Rainys. Gal šį kartą tu pas mane atsiradai? Iš ano pasaulio, ar ne taip? Atėjai mano sielos? O gal nori pas mane vaidinti? Manai duosiu tau vaidmenį? Apsišik.
Giedrius. Vis dar dediesi didžiu režisieriumi? Atsipeikėk. Niekada toks nebuvai. O dabar išvis esi niekas ir guli čia išmestas, niekam nereikalingas, ir visi, net aptarnaujantis personalas, nesulaukia valandos, kada užleisi lovą.
Rainys. Tau tikrai neužleisiu. Eik į blaivyklą, ten tau vieta.
Giedrius. Jau su tavimi tikrai nepasiliksiu. Sesele, sesele!
Tyla.
Giedrius. Sesele! (Pauzė) Po galais, ar ji apkurto?
Rainys. Tu visada buvai kvailys ir akiplėša. Ir dabar turbūt manai, kad kas nors dėl tavęs čia kaip išprotėję lakstys. Nurimk, taip tikrai nebus. Rytoj arba vakare gal kas ir ateis.

Kita scena

Viltė (ta pati seselė). Kaip aš pavargau nuo tavęs. Pamenu, kai mes ruošėmės santuokai, tavo buvusi žmona man sakė, vaikeli, pagalvok, ką tu darai, jis juk dvigubai už tave vyresnis. Ir nemyli jis tavęs, tu jam reikalinga tik kaip nesveikų ambicijų patenkinimo gairelė. Netikėjau ja, maniau pavydi sena boba, bet labai greitai supratau, kad tau tesu dar viena, gal būt, jau paskutinė gairelė. Taip, tu mokėjai įtikinti, o, kaip puikiai mokėjai kalbėti, uždegti, vesti paskui save. Mes visas kursas aklai mylėjome tave, tikėjome kiekvienu tavo žodžiu, ir jei kas pasisakydavo prieš tave, o teatro intrigos, žinoma, pasiekdavo ir mūsų ausis, tas iškart tapdavo mūsų priešu.
O koks nuostabus tu būdavai scenoje. Pavergiantis. Aš negalėdavau akių atitraukti. Niekas negalėjo. Ir kai supratau, kad tu mane mergini, galvojau išprotėsiu iš džiaugsmo, juk kurse buvo ir gražesnių už mane. Na, bent man taip atrodė. Tu buvai toks gražus, subrendęs, patyręs. Mano kursiokai palyginus su tavimi buvo neapsiplunksnavę viščiukai. Man buvo gaila jų.
Kad toks pat būtum buvęs ir gyvenime. Bet tu mylėjai tik save, save ir degtinę. Padėjai naują laimėjimą į lentyną šalia kitų trofėjų ir pamiršai. Tik taurelę visada laikei rankoje. Jos į lentyną tu nepadėjai. O koks pyktis, pasipūtimas liejosi iš tavęs kasdieniniame gyvenime ant aplinkinių, net ir gero tau linkinčių žmonių. Visi tau buvo kvailiai, nemokšos, netikėliai. Tu vienintelis visame kame buvai teisus. (Pauzė.) Kaip aš pavargau nuo tavęs, Paukštele. Kai praregėjau.

Kita scena
Susirinkimas. Bendras šurmulys. Vedantysis šaukia: „Tylos, kalbėkite po vieną. Prašau visus nutilti. “

Aktorius. Turiu klausimą režisieriui.
Vedantysis. Prašau, klauskite.
Aktorius. Atsakykite, režisieriau, kodėl išmetėte Paukštelę?
Rainys. Puikiai žinai pats. Nėra čia ko klausti.

Visuotinis ūžesys.

Rainys. Paukštelė sužlugdė repertuarinį spektaklį. Yra surašytas aktas, kad prieš pat spektaklį Paukštelė gėrė teatro bufete alkoholį. Ir tai buvo ne vienkartinis atvejis, jūs visi gerai tą žinote. Aš nesirengiu rizikuoti savo spektakliu.
Kažkas. Buvo galima jį pakeisti.
Rainys. Nebuvo. Kiek gali kažkoks Paukštelė šokdinti visą kolektyvą?
Aktorius. Režisieriau, bet gi jūs pats ne kartą buvote girtas ir per repeticijas, ir ne tik. Ar pamiršote kaip žiūrovų salėje spektaklio metu nukritote nuo kėdės?
Triukšmas.

Aktorius. Alkoholikas išmetė iš darbo alkoholiką, griūk negyvas.

Kita scena

Giedrius. Nekenčiu tavęs.
Rainys. Kokią tai dabar turi reikšmę? Praeities nesugrąžinsi. Mes pernelyg arti finalo, kad kapstytumėmės bereikšmiuose dalykuose.
Giedrius. Istorija nėra bereikšmis dalykas.
Rainys. Kokia istorija? Atsipeikėk, Paukštele, tu manai, kad esi istorija, kam nors įdomus? Aš ir pats nesitikiu, kad mane prisimins, o apie tave tai išvis.
Giedrius. Kodėl išvis? Kodėl? Tu nori pasakyti, kad režisierius yra reikšmingesnis teatro mene?
Rainys. O argi tu abejoji?
Pauzė.
Giedrius. Aš noriu į tualetą.
Rainys. Tai nėra labai arti. Galiu duoti pasinaudoti savo „ančiuku“. Nebijok, prieik, ta prasme privažiuok. Paskui išpilsi į kriauklę.
Giedrius. Į kriauklę? Manai tai higieniška?
Rainys. O ką? Kur kitur išpilsi, negi vežiosi tą „ančiuką“ per visą Lietuvą. Kaip sakiau, tualetas nėra arti. Aš irgi taip darau, kai tingiu taip toli keliauti. O naktį net nemėginu, dar sprandą gali nusisukti tamsoje. Jie gi čia viską užgesina, elektrą taupo. Tu dažnai darai?
Giedrius. Taip, dažnai.
Rainys. Tai reikės dar vieną „ančiuką“ išsireikalauti. Vienu nepasidalysime, nes mano prostatai irgi blogai, niekaip neišsituštinu.
Giedrius. Stipsime nuo prostatos. Kaip paradoksalu – visada didžiavausi savo pajėgumu, o dabar mane tai varo į kapą.
Rainys. Tau vėžys?
Giedrius. Taigi.
Rainys. Taip, moterys prieš tave krisdavo kaip lapai, reikia tą pripažinti. Bet man ne vėžys.
Giedrius. O kas?
Rainys. Nieko. Aš sveikas, kiek gali būti sveikas mano amžiaus vyras. Prostata taip, ji padidėjusi, bet nevėžinė. Rimtų negalavimų nėra. Gal širdis kartais kiek sustreikuoja, bet tai visai normalu. Aišku, patartina mažiau jaudintis ir stresuoti. Todėl nenorėčiau, kad mes tęstume kivirčus senu papratimu. Kas buvo – eina po velnių.
Giedrius. Tai duok tą prakeiktą „ančiuką“.
Rainys. Imk, paskui gerai išplauk. Tikiuosi tave prausdavo kažkas? Nes jei užneši blusų, tai mums galas. Niekas čia jų nenaikins. Ir maudyti tavęs čia niekas neskubės. Jie labai užsiėmę.
Giedrius. Turi galvoje „mandavoškes“? Tai būtų bent toks mano kerštas tau. Deja, kerštą teks atidėti. Gyvenau su marčia, manai būčiau leidęs jai mane prausti? Susitvarkydavau pats.
Rainys. O kur Tomas?
Giedrius. Nežinai? Mirė vasarą. Persigėrė ir širdis sustojo.
Rainys. Šioje vietoje tiktų pasakyti „Obuolys nuo obels“, bet susilaikysiu.
Giedrius. Tai kad jau pasakei.
Rainys. Ir gerai. Už ką nori man keršyti? Gal man daugiau būtų už ką tavęs nekęsti? Tu visada mane juodinai, šaipeisi iš manęs.
Giedrius. Bet tu išmetei mane iš teatro, nors gerdavai gal net daugiau nei aš. Prisimink, kaip nusivertei nuo laiptų. Visi tikėjosi, kad tu jau negyvas. Reikėjo tau tada mirti.
Rainys. Lygiai tą patį galiu pasakyti apie tave, kai prisivaidinai restorane, ir jaunuoliai tave taip atkūlė, kad tris mėnesius praleidai ligoninėje. Reikėjo tau tada mirti.
Giedrius. Ką čia su durnium kalbėt. Sesele!

Kita scena

Tardytojas (tas pats gydytojas). Tu tvirtini, kad visa tai melas? Tave apšmeižė?
Giedrius. Aš noriu į tualetą.
Tardytojas. Pakentėsi. Ir šito anekdoto apie Leonidą Iljičių tu nepasakojai?
Giedrius. Aš noriu į tualetą.
Tardytojas. Tai iš kur aš jį žinau? Paaiškink, būk toks geras.
Giedrius. Aš nežinau, iš kur jūs žinote. Gal nugirdote iš draugų.
Tardytojas. Gudruolis. O jei aš tave, Paukštele, uždarysiu savaitei, be jokios priežasties, net niekam nepranešęs? Buvo žmogus ir staiga dingo. Paskui, žinoma, vėl atsirado. Parke, visas girtas. Kaip tau toks scenarijus? Aš neturiu tokių draugų, kurie apie mūsų lyderį pasakotų šlykščius anekdotus. Draugus renkamės mes patys. Kokius draugus pasirinkai tu, Paukštele? Gal papasakosi apie juos?
Vardai, pavardės, kur dirba, ką galvoja? Ką veikė per to bepročio susideginimą? Ir kodėl tu buvai įsimaišęs į tas riaušes? Nuotraukos užfiksavo mūsų jaunąjį aktorių antitarybinėje demonstracijoje.
Giedrius. Dar kartą kartoju, aš noriu į tualetą. Antra, jus suklaidino. Teatras yra miesto centre, kur ir vyko tas incidentas, todėl į nuotraukas patekau atsitiktinai. Nieko bendro su tuo neturiu. Trečia, anekdotų aš nepasakoju, neapkraunu smegenų šiukšlėmis. Man reikia ten vietos pjesių tekstams. Ketvirta, ne mes renkamės draugus, jie mus pasirenka. O dėl dingimo, tai visi žino, kur aš esu ir už valandos prie jūsų įstaigos, ko gero, jau stovės žmona su sūnumi. Ką ji po to darys, nesiimu prognozuoti. Ji nenuspėjama.
Tardytojas. Tik negąsdink mūsų savo žmona. Išsigąsim mat kažkokios moteriškės.
Giedrius. Jūsų žiniai - ji garsi aktorė, partinė. Stebiuosi, kad jums dar nepaskambino iš partijos komiteto.

Telefono skambutis.
Na, pagaliau.

Kita scena

Tardytojas. Turi suprasti, Katine, kad anekdotai - tai nėra kenkimas reikalui. Mes visi turime nebijoti pasijuokti iš savo ydų, silpnybių ir panašiai. Tada liaudis matys, kad mes esame stiprūs ir savikritiški. Kaip buvo pasakyta paskutiniame partijos suvažiavime: partija visada yra su liaudimi. Mes turime susilieti su ja, o dar geriau būtų pasakyti – įsilieti į liaudį, susitapatinti su ja, gyventi jos nuotaikomis ir lūkesčiais. Žinoma, kas per daug, tas negerai, bet nenorėčiau, kad dėl kiekvieno anekdoto lakstytum pas mane. Mes čia turime ir svarbesnių darbų. Aną kartą gavau pylos iš partijos komiteto. Nepersistenk, Katine.
Rainys. Aš tenorėjau gero. Maniau, blogybes geriau išrauti, vos tik pradėjus joms skleistis.
Tardytojas. Nekalbėk čia kaip poetas. Skleistis, ir sugalvok tu man tokį žodį. Bet tą paukštelį, pav

Pankas ežys [ I dalis ]

Sun, 9 Dec 2012 22:12:59 +0200

PANKAS EŽYS: XXI – asis amžius – naujoji žmonija! Aš savo rūšies atstovas ir idealus pavyzdys to, ką Jezus daugiau nei 2000 metų kūrė. Šedevras – viduriukas tarp masterpiece [Mona liza] ir masterpiss. [ Besišlapinanti dovydo statula ant monos lizos]
Jezus lietė mane kasdien, grabaliojo grabaliojo maigė maigė ir pažvelkite į mane?
Kartais Dievui atrodydavo, kad aš kažkoks nedadarytas ir kad trūksta molio [Pravažiuoja automobilis ir aptaško tešlomis veidą]
Kartais dievui atrodydavo, kad mergina, kurią aš įsižiūrėjęs skirta ne man [ gražuolė trenkia antausį ]
Dažnai dievui atrodydavo, kad jis geriausiai žino ko man reikia [neišvaizdi stambi panelė suspaudžia veikėją, beveik jį sutraiško].
Pastaruoju metu nieko iš mano dievo negirdėt. [taksofono ragelio pypsėjimas ] Sklinda gandai kad jis kasdien geria. Jis vis dar negali susitaikyti kad sukūrė tokią rūšį. O aš ką – susitaikiau ir gyvenu.
Anatomiškai dievo skalpelis suveikė gan neblogai – [išilgai prpjauto žmogaus vizualizacija]
Jeigu imti skersinį manęs pjūvį – apačioje jūs rasite blizgančius, švariai nuvaksuotus batus. Tai mano veidas. Taip sakant – apie vyrą galima spręsti iš jo batų. Daugiau mano veido bruožų rasite vidinėje drabužių pusėje. Etiketė kalba už save. Guldydamasis merginą, aš mirkteliu akį [žymaus prekinio ženklo etiketė], nusišypsau geriausia savo šypsena [ Firmos etiketė, kaip šypsena išsitempia ] ir tuomet, kai mūsų etiketės susiliečia mes pajaučiame tą išsvajotą palaimą. [ Galima stilizuotai pavaizduoti sekso sceną, kaip etiketės kelios duodasi]
Skersinis manęs pjūvis juda aukščiau. Dievas davė man vieną spyglį, kad badyčiau su juo merginas. Aš pankas, beveik plikai nusiskutęs ežys. Tas vienas spyglys man primena, kas aš iš tikrųjų, ir kuomet mano aplinkos snobai ima man įrodinėti žmogaus dieviškumą ir tyrumą, aš, pankas ežys, nusimaunu kelnias ir pasiūlau jiems visiems pačiulpt tą spyglį. Dieviškumas ir žmogaus tyrumas iškart išgaruoja, čiulpti jie neskuba, pirmiausiai, primiausiai jie mane pasiunčia toli toli. Aš net nepradedu ten eiti, o jau jaučiu, kaip jie vanoja mane kojomis.
- Mano pasiūlymas tebegalioja. Tik dabar akcija – pačiulpę dabar – būsit dukart tyresni.
Jie trypia mane, o aš juokiuosi matydamas, kokie nuoširdūs ir nuostabūs tų tyrų žmonių veidai. Aš jų veidrodis.
Dievas išilginiu pjūviu pjauna mane toliau –ten kur širdis. ir paversti antraip ir apsukti bandžiau – vis tiek mano širdies forma neattitiko Valentino dienos širdučių. Teisybės dėlei, Vasario 14 –ąją, savo merginai įteikiau... [ mergina išpakuoja dovaną] gyslomis ir vožtuvais išvagotą raumens gabalą. Nuo tada pankas ežys su vienu savo spygliu vaikščioja vienas – atsitkitinai badydamas kelyje sutiktas merginas. Nepatinka žmonėms skersiniai pjūviai. Tam, kad perpjautum save išilgai reikia daug valios. Skausmas ir atradimai daugumai būna nepakeliami.
Taip save pjaustant bėga ne kraujas, o informacija. Bveik kiekvienas iš mūsų bent kartą yra pabandęs persipjauti – ar bent įsidurti peilio galiuku. Bet dauguma nepratę prie tokio kraujo. Išbaldavo ir apalpdavo, lyg vaiduoklį pamatę. Daktarai prijungia lašelines [ Iš televizorių, šilelių padarytos lašelinės, nespalvotų, telikas galėtų transliuoti, ką nors, kas į temą šitam monologui] Suremontuotas pacientas paleidžiamas ir dažniausiai niekada nebesugrįžta gydytis.
Dievo skalpelis kyla aukščiau ir galiausiai sustoja ties mano darbo įrankiu – liežuviu. Šis šlapias slidus gleivėtas daiktas yra galingiausias tiek žmogaus, tiek pasaulio įrankis. Liežuvis gali tai, ko negali jokio fizinė jėga. Dar nuo vaikystės studijuoji šį fenomeną. Galbūt todėl įsidarbinau įmonėje „Užpakalinių dalių remontas“.
Mano jautri menininko skulptoriaus siela rado prieglobstį tarp šių žmonių, kurie liežuviu dirba geriau už patį velnią. [ Parodomas veikėjas dirbantis savo dirbtuvėse] Užpakalinė dalis itin svarbi kiekvieno žmogaus gyvenime. Tai supratęs klientas kreipiamsi į mus. Jis užsirašo į trisdešimties dienų psichologinius kursus, po kurių sėkmė gyvenime jam GARANTUOTA.
Mano tiesioginis darbas – gaminti priemones. [ Rodo, kaip veikėjas daro skulptūrą-užpakalį] Jų būna visokių dydžių [ Žiauriai didelis] Formų, nukarusių ir stangrių [rodo skulptūras] Aš, ir tik aš esu atsakingas, kad užpakalis išeitų idealus ir pasiektų galutinį vartotoją puikaiusios būklės. Nuo manęs priklauso ar klientas bus patenkintas.
Taip – Jūs išgirdote teisingai – aš esu savo rasės atstovas, idealiausias pavyzdys to, ko Jezus Kristus tikėjosi išvysti 2000 metų. Taip, jums nesivaidena – aš gaminu užpakalius – visokių dydžių ir spalvų. Taip jau atsitinka, kad man nuolat trūksta juodos spalvos marmuro – plačiašikniai juodčkiai.
Mano pagaminti meno kūriniai toliau keliauja į paslaugų skyrių, kur dirba mūsų Vadimas. Atėjus naujam klientui Vadimas pirmiausiai įvertina jo ar jos ižpakalį – profesinė liga. Klientui padaroma lengva ekskursija, o paskui jau metas imtis darbo...
[Su rusišku akcentu, toks kaip mašinų perekūpas,užbėgantis jūsų klausimams vienu žodeliu į priekį iškart pasiruošęs beveik visoms jūsų dvejonėms. Tipiškas rusas perekūpas mašinų]
VADIMAS: Aš draugas – tu draugas – mes abū drąugas. Nū tai žiūriek dabar. Tū nuory kad tavo šiefas tąve gierbtų?
KLIENATAS: Na taip. Aš noriu....
VADIMAS: Nepęrtraukyniek. Viskas ponial. Jęi nuori kad tąvi gierbtų tū pats turi gierbti. Šiefas nemiegsta kai su juo nesutynka, sutynki>?
KLIENTAS: Mano vadovas kaip tik sako, kad reikia sakyti kas nepatinka.
VADIMAS: Melas. Vysiškas apgavystis čia yra. Juoks šiefas nenuori būti neteisūs prieš tokis šūdas kaip Jūs. Atsiprašau už šitas pavadynimas bet kuo greičiau suprasi kad tu šūdas tuo geriau karjieros laiptas lypsi tu? Ponial?
KLIENTAS: Da, taip nu da, supratau.
VADIMAS: Dabar klausykis. Šytas yra Rupertas – o šytas ką jis laižo yra jo bosas subinė. Ponial? [Parodomas, žmogus laižantis kulptūrą užžpakalį]
O va šytas Kęstutis – jis dar netūri šiefas, dar jaunas, ieškojo savo šiknos, kurią turės laižyti visas gyvenimas. Ruošiasi gyvenimui maladiec.
KLIENTAS: O ir man reikė tą, na tą.. daryti?
VADIMAS: Nebijuokis tas žuodis. Laižyti. Taip reikies – tai vienintelis šių laikų kelias yra į siekmę. Atviečiajū ją, jei taip nedarysi lyksi niekas. Pabaigęs mūsų kursas tū pats būsi šiefas ir kiti ateis tavo užpakalys laižyti. Atviečiajū ją.
PANKAS EŽYS: Noriu pristayti dar vieną savo kolegą – mes jį vadinam bosistu. Tai boso asistentas, mūsų degustatorius. Kuomet aš pagaminu naują produktą jis pirmasis ateina išbandyti. Mano bosai atviri naujovėms, tad man tenka nuolat eksperimentuoti su medžiagomis, ieškant to idealaus užpakalio. Nuo degustatoriaus Bosisto priklauso ar mano kūrinys pereis į paslaugų skyrių, ar bosistas savo niekinga ironiška šypsena nusišaipys ir pro nosį pasakys:
BOSISTAS: Užpakalio pradžiamokslis.
PANKAS EŽYS: Kartais eidamas į darbą pagalvoju, kad aš esu vienas iš tų laižančiųjų – juk joks save gerbiantis menininkas nepradės masiškos užpakalių gamybos. Ta mintis ilgai mane graužė ir brandino tam, kas netrukus tikrai turėjo įvykti.

Dialogas (gyviems skaitymams)

Sat, 8 Dec 2012 16:01:49 +0200

Veikėjai:

Vaikas 1
Vaikas 2
Vaikas 3
Vaiko 3 mama.

1 veiksmas

1 scena

(Scenos gale, dešinėje, smėlio dėžė. Jos kraštai mediniai – tinkami sėdėjimui. Dėžė apšviesta. Likusi scenos dalis tamsoje. Ant dėžės kraštų, kojas sukišę į smėlį, sėdi trys vaikinai. Drabužiai apdriskę. Vaikas 1 (vyriausias) giliausiai scenoje. Toliausiai nuo žiūrovo, visiškai į jį atsisukęs. Kiti Vaikai sėdi šonu į žiūrovą, arčiau nei Vaikas 1. Vaikas 2 kairėje dėžės pusėje. Vaikas 3 dešinėje. Visi monotoniškai kapsto kastuvėliais smėlį)
Vaikas 2. K-ką mes čia-čia darom?
Vaikas 3. Kaip ką? Nagi tą patį, ką ir kasdien.
Vaikas 1. Būnam dėžėj. Žaidžiam dėžėj. Gyve...
Vaikas 2. B-bet smėlio vis vis ma-mažiau at-trodo.
Vaikas 3. Iliuzija. Tikrų tikriausia iliuzija, sakau. Ne kitaip.
Vaikas 1. Taip. Smėlio visada yra užtektinai.
Vaikas 3. Tik norėk ir tuoj neturėsi, kur dėti. Tik kad kitiems nei paskolint, nei atiduot gali. Absurdiška.
Vaikas 1. Ne, tai normalu. (Vaikas 3 tyliai sukikena po savimi. Pauzė) Atsimenat, nuo ko viskas prasidėjo?
Vaikas 3. O kaipgi. Turbūt neišeitų užmiršti, tiesa?
Vaikas 2. T-taip. Ne-neišeitų...
Vaikas 1. Spalio dvidešimt septintosios diena...
Vaikas 3. Lygiai keturiolikta valanda...
Vaikas 1. Manyčiau, trylikta.
Vaikas 2. P-p-pusė dviejų.
Vaikas 3. Man tinka.
Vaikas 1. Tinka ir man.
Vaikas 2. Rū-rū-rūsys. T-tamsus rū-rūsys.
Vaikas 1. Ir tada...
Vaikas 3. Bum! Šitas mažas kerėpšla užvirto ant manęs.
Vaikas 2. T-tai tu ne vietoj bu-buvai. Ir aš ne-ne-nekerėpšla. Ne!
Vaikas 1. Jis juokauja. (Pauzė)
Vaikas 3. Visai ne. (Kikena)
Vaikas 1. Nesikabinėk prie jo. Geriau primink, ką ten veikei.
Vaikas 3. Miegojau. Mie-go-jau. Šalta, bjauru, bet geriau nei namie. Tąnakt ten buvo geriau. (Pauzė) Tik žiurkės!
Vaikas 2. O-o ką jos?
Vaikas 3. Nesvietiškai jų daug. Nesvietiškai daug buvo. Miegoti bjaurybės trukdė.
Vaikas 1. Taip, o toliau?
Vaikas 3. Įėjai tu... (Vaikas 3 nusikvatoja, atsistoja. Sekundę kikena. Tuoj pat nutaiso rimtą veido miną. Žiūri kažkur į scenos gilumą. Į Vaiko 2 pusę, bet ne į jį)
Vaikas 2. T-taip atėjai ir-ir nieko nepapasakei. Ti-tik stovėjai. Ir-ir...
Vaikas 3. Mes atsistojom, o jis dar ir nustėro. (Pabrėžia „ė“ raidę ir atsistoja taip, kad dabar žvelgia į tuščią savo vietą. Vaizduoja nustėrusį. Netrukus susvyruoja ir grįžta į savo vietą)
Vaikas 1. O toliau?
Vaikas 2. Ne-ne-nepamenu.
Vaikas 1. O tu? Komediante mūsų, ką tu atsimeni? (Ironiškai)
Vaikas 3. Nieko. Nieko neatmenu. (Kiek suglumęs)
Vaikas 1. Vis neatsimenat, nors tiek sykių pasakojau. Pastovėjot įbesti kurį laiką, o tada nusprendėt sprukti.
Vaikas 2. Ti-ti-tikrai?
Vaikas 1. Taip. Susidūrėt kaktomuša ir kritot ant grindų. Išsigandau, turiu pasakyti, juk buvo ankstus rytas, gatvėje nė vieno žmogaus.
Vaikas 2. Vi-vi-visai nė vieno?
Vaikas 1. Taip. Nė vieno. Uždusęs parbėgau namo, pasakiau apie jus tėčiui. Tada greitoji, ligoninė ir netrukus judu stovėjot mano namuose. Tai viskas.
Vaikas 2. Vi-viskas... (Svajingai)
Vaikas 1. Tada, žinoma, išėjot kas kur. Bet kitą rytą vėl atėjot pas mane.
Vaikas 2. Ir-ir dėžė tada atsirado!
Vaikas 1. Taip. Bet užteks apie tai kalbėti.
Vaikas 2. N-ne. Dar pakalbėkim, pa-pakalbėkim!
Vaikas 1. Ar sugebėsi vėliau apie ją ištylėti tiek, kiek dabar prikalbėsi?
Vaikas 2. Ne-nežinau. B-bet... B-bet... (Pauzė. Vaikas 2 lėtai giliai kvėpuoja ir vis balsiai skaičiuoja: V-viens. D-du. T-trys. V-viens. D-du. T-trys. Taip kelis kartus. Tada pauzė. Tyla)

2 scena

Vaikas 2. Mes vi-visada žiūrim a-apačion. Vi-visada.
Vaikas 1. Taip, kad nežiūrėtume į viršų. Taip susitarėm.
Vaikas 3. Kad girdėtume. (Pauzė)
Vaikas 1. Nors būna, girdim tai, ko nenorim, tiesa?
Vaikas 3. O kaipgi. Įprotis, ne kitaip. Įprotis girdėti. (Pauzė) Nebent kažkas pasikeistų. Labai stipriai pasikeistų ir neišeitų nežiūrėti į tą, kuris pasikeitė. Gal... Gal net būtų būtina žiūrėti.
Vaikas 1. Ir vis tiek girdėtume.
Vaikas 2. T-t-t-taip.
Vaikas 3. Įgudę it velniai!
Vaikas 2. V-velnio žmonės bijo. G-g-gal ir mūsų?
Vaikas 1. Gal. Bet argi tai svarbu? Ar mums tai svarbu?
Vaikas 3. Nė kiek. Nė trupinėlio! (Ironiškai)
Vaikas 1. Tik reikia atsargiai.
Vaikas 2. Apie k-ką tu čia?
Vaikas 1. Apie tą patį. Įgudimą. Reikia su juo atsargiai.
Vaikas 2. K-k-kodėl?
Vaikas 3. Nagi kaip kodėl? Kaip ko...
Vaikas 1. Nelavinami įgūdžiai nyksta. Kitaip nebūna. (Pauzė)

3 scena

(Vaikas 1 atsistoja, niūniuodamas eina dėžės kraštais. Apžiūrinėja ją iš visų pusių)
Vaikas 1. Galėjo būti visai ne dėžė. Visai ne dėžė...
Vaikas 3. O taip. Taip. Galėjo būti laivas, pilis...
Vaikas 2. Na-na-mas me-medy...
Vaikas 3. Bet kas. Visiškai bet kas.
Vaikas 1. Bet kas.
Vaikas 2. Be-be-bet kas.
Vaikas 1. Bet yra dėžė.
Vaikas 2. O g-gal ne ji?
Vaikas 1. Ji. Būk tikras dėl to. (Grįžta į savo vietą. Vėl kapnoja smėlį)
Vaikas 2. Kodė-dė-dėl? K-kaip?
Vaikas 1. Kaip ir kasdien.
Vaikas 2. Na t-t-taip, taip. T-turbūt.
Vaikas 1. Graži sveika smėlio dėžė. Nebent...
Vaikas 3. Kas nebent?
Vaikas 1. Juk žinot.
Vaikas 2. Aš ne visai. Na ne-ne-visai su-su-su tuo suti-ti-tikčiau...
Vaikas 1. Nebent palytų.
Vaikas 3. Tada...
Vaikas 2. Tada į-į-įtrū-ūktų. (Šneka džiaugdamasis, tartum žinodamas atsakymą į mokytojos klausimą) Smė-mėlis byrėtų. Su-su-supūtų ji. Kaip ir. Kaip ir no-no-nosiabroliams nutiktų, t-t-taip?
Vaikas 1. Taip, panašiai, nors dėžė nebūtinai supūna. Nebent neišdžiovinama. (Pauzė) O jei supūna, tai tik iš dalies. Ne iki galo. (Pauzė)
Vaikas 3. Ir vis dėlto juokinga, kai pagalvoji. Smėlio dėžė!
Vaikas 1. Juokinga nebent tai, kad tave ima juokas. (Tyla)

4 scena

(Vaikas 3 pameta kastuvėlį iš rankų)
Vaikas 3. Pamečiau kastuvėlį. Ei, aš jį pamečiau!
Vaikas 1. Surasim. Nurimk.
Vaikas 3. Greičiau! Greičiau! (Visi Vaikai pakyla iš vietų. Kurį laiką tylėdami knisa smėlį sukniubę ant kelių. Tada Vaikas 1 ir Vaikas 2 atsigula. Vaikas 2 priglaudžia prie smėlio ausį – klauso, Vaikas 1 nosį – uosto. Paknisa smėlį, pauosto/paklauso ir taip iriasi iš vienos vietos į kitą. Vaikas 3 vis knisa smėlį sukniubęs ant kelių) Na kaip? Gal radot?
Vaikas 1. Vis ieškom.
Vaikas 2. Ie-ieškom! (Vaikas 1 ir Vaikas 2 apsikeičia vaidmenimis. Vaikas 2 uosto, Vaikas 1 klauso. Vaikas 3 dar įnirtingiau knisasi smėlyje sukniubęs ant kelių)
Vaikas 1. Kol kas negirdėt.
Vaikas 2. K-kol kas nie-nieko. (Kiek išsigandusiu balsu)
Vaikas 3. Juk turi būti. Juk kažkur šalia. Visai šalia išsprūdo! Net nepajutau, kaip paleidau iš rankų...
Vaikas 1. Apibūdink jį. Greičiau. Bus lengviau ieškoti.
Vaikas 3. Raudonas. Toks paprastas raudonas kastuvėlis!
Vaikas 1. Ar žinai, kiek tokių yra? Sakyk dar ką nors!
Vaikas 3. Mmm... Yra skylutė! Skylutė kote! Ir... Ir mažas varpelis pririštas!
Vaikas 1. Mhm. Mhm. (Toliau ieško. Netrukus, Vaikui 1 pasklaisčius smėlį, pasigirsta skimbtelėjimas. Vaikas 1 jau mato, kad tai Vaiko 3 kastuvėlis, tačiau delsia. Netraukia)
Vaikas 3. Tai maniškis! Tikrai maniškis! Tik kur? Kur?
Vaikas 1. O gal ne tavo? Gal tik panašus?
Vaikas 3. Mano. Tikrai mano!
Vaikas 1. Ištraukčiau, bet... Sakai, tikrai tavo? Tai traukt ar... palikt?
Vaikas 3. Ar tu durnas? Trauk, kol visai nepaskendo! (Vaikas 1 ištiesia kastuvėlį į viršų, pats dar gulėdamas. Ištrauktasis vėl suskamba. Vaikas 3 iškart puola garso link. Vos pamatęs kastuvėlį, čiumpa jį) Ko delsei? Jis galėjo dingti, supranti? Dingti!
Vaikas 1. Aš... (Atsistoja)
Vaikas 3. Mano kastuvėlis būtų kažkur giliai šitos dėžės dugne. Vargšas kastuvėlis... Jis... (Vaikas 3 atsisėda ant dėžės į savo vietą. Glosto kastuvėlį. Kurį laiką žiūri tik į jį)
Vaikas 2. B-bet jis čia. (Nedrąsiai. Vaikas 2 atsisėda į savo vietą. Vėl kapnoja smėlį)
Vaikas 1. Nurimk. Tiesiog norėjau, kad pajustum, kaip baisu būti invalidu. Kad ir trumpai, kad ir akimirksnį. (Vaikas 1 atsisėda į savo vietą. Vėl kapnoja smėlį)
Vaikas 3. Tu apie ką čia? Koks dar invalidas? Nenukrypk nuo temos.
Vaikas 1. Aš visai rimtai tau kalbu. Turėtum suprasti. Nebent užmiršai, kaip vienas nosiabrolių...
Vaikas 3. Neužmiršau.
Vaikas 1. Tada turėtum žinoti, jog vaikas be kastuvėlio rankose – invalidas. Kad sykį paleidęs kastuvėlį, jo nebesusigrąžinsi. Baisiai sunku, kai tai suvoki... (Pauzė) Tiesiog nuo šiol laikyk jį dar arčiau savęs. O jei palytų... (Pauzė) Tada laikyk dar arčiau nei kada nors. Juk dėžė tik taip išdžiūna. Be kastuvėlio... Be kastuvėlio – džiovink nedžiovinęs – nedžius. (Pauzė) Negerai, negerai, kad išsprūdo. (Susijaudinęs. Pauzė)
Vaikas 2. K-kas? K-kaip? K-kažką prapraleidau? (Vaikas 3 ima kapnoti smėlį. Tyla)
Pastaba: Vaikas 3 ieško kastuvėlio ne ten, kur derėtų, žiūri į kitą pusę nei jis yra. Vis užkasa. Kol Vaikas 1 atsiduria ten, kur kastuvėlis.
Kai jis ištraukiamas, Vaikas 3 žiūri tik į rastąjį, jokiu būdu ne į Vaiką 1. Šis, savo ruožtu, žiūri žemyn. Vaikas 2 žiūri į žiūrovus.

5 scena

Vaikas 2. Pa-pa-pasakykit, kad man pa-pa-pasigirdo.
Vaikas 1. Vakare negėrei ir esi blaivas, taip?
Vaikas 3. Tu nekarščiuoji, ane?
Vaikas 2. Vi-viskas gerai. Ne-nesergu. (Pasičiupinėja kaktą)
Vaikas 1. Vadinasi, iš tiesų girdi.
Vaikas 2. Ta-ta-tas g-garsas! Vi-vis ar-artėja! (Į sceną iš kairės pusės ima šliaužti katės. Daugybė jų lėtai slenka smėlio dėžės link. Vaikas 1 ir Vaikas 3 suklūsta, o Vaikas 2 ima skaičiuoti. Visai kaip pradžioje: V-viens. D-du. T-trys. Kelis kartus. Pauzė) Pa-pa-pasakykit, kad girdit. Pa-pasakykit, kad ir jūs gi-girdit. (Ramiau nei prieš tai)
Vaikas 1. Aš girdžiu.
Vaikas 3. Girdim, girdim, būk ramus.
Vaikas 2. K-ką daryt? K-ką?
Vaikas 3. Ką ką daryt. Laukt ir tiek. Eis ir praeis. Visi praeina. (Minia kačių sustoja per metrą nuo dėžės) Sakiau gi, kad praeis. Netiki jis čia manim. Juk nebegarsėja. Ar garsėja?
Vaikas 2. N-ne...
Vaikas 3. Tai va. Tuoj ims ir nutols. Užtils tos nelemtos kniauklės.
Vaikas 2. G-gerai. (Visai ramiu balsu)
Vaikas 1. Esi tikras, kad jos pačios užtyla? Ką išvis apie jas žinai?
Vaikas 3. Spėju, kad pačios. Ką žinau? (Pauzė) Ką aš žinau! Katės yra katės.
Vaikas 1. Kaip ir žmogus yra žmogus, bet ar tai ką nors pasako?
Vaikas 3. Tai visai kas kita!
Vaikas 1. Ne, tai tas pats.
Vaikas 2. B-b-bijau k-ką nors sakyt, b-bet at-trodo, k-kad v-vėl g-garsėja... (Iš minios dėžės link prislenka viena didelė katė. Jos ūsai apsipešioję, baltas kūnelis purvinas) Ti-tikrai g-garsėja! (Vaikas 2 susigūžia, susispaudžia. Vėl skaičiuoja. Katė prislenka jau visai arti dėžės. Pakelia letenėlę, išskleidžia nagus. Garsiai sumurkia)
Vaikas 3. Štiš iš čia! Štiš! Šalin, gyvate! Čia mūsų dėžė, supranti? Mūsų!
Vaikas 2. T-taip. Štiš! (Katė įtraukia nagus, bet vis dar laiko iškėlusi letenėlę viršum dėžės. Minia vis trinasi netoliese. Arčiau nesislenka)
Vaikas 1. Nuplausiu tave, jei nepasislinksi. Visas letenėles paversiu baltom. Visas iki vienos. (Ironizuoja. Tada pauzė) Tai ar susitarsim gražiuoju? (Katė iškart atsitraukia, pabrukusi uodegą nuslenka į minią ir išsiveda kitas. Į kairę pusę. Garsas tolsta ir greit tylu)
Vaikas 3. Kaip tu?
Vaikas 2. K-k-kaip?
Vaikas 1. Paprasta. Visos katės bijo vandens.

6 scena

Vaikas 2. Ži-žinot ką, m-man at-trodo, jau na-naktis. Vė-vė-vėsu.
Vaikas 1. Teisybę sakai. Iš tiesų, naktis. Graži žvaigždėta naktis. (Pakelia akis į viršų. Šneka svajingai) Kaip nuostabu, kai jomis lyja. Pagauni ar ne – visai nesvarbu. Vien krytis žemyn nuostabą kelia...
Vaikas 3. Absurdas. Visiškas absurdas. Kasdien vis tas pats! O ir tau kas čia susisuko? Poeta bene būsi?
Vaikas 1. O kad ir jis? (Pauzė)
Vaikas 2. Ti-ti-tikrai. Ga-galėtų i-ilgiau ry-rytas būti.
Vaikas 1. Bet nebūna. Yra kaip yra.
Vaikas 3. Ir tai pats tikriausias absurdas! Argi ne?
Vaikas 1. Jie tiesiog atlieka savo vaidmenį.
Vaikas 3. Pamanykit, vaidmenį! Vadinasi, tikri apsimetėliai, artistai?
Vaikas 1. Tiesiog taip sakoma. Turėjau omenyje natūralų vaidmenį – tą, kurį įgavo vos sukurti.
Vaikas 3. O jei taip imtų ir apsimainytų vietom? Tik šast ir rytas už naktį pabūtų, saulė už mėnulį?
Vaikas 1. Va tada būtų artistai, kaip sakai. Būtų juokinga. Ir graudu. (Pauzė) Visai kaip ryte, kai tu...
Vaikas 3. Gerai, supratau. Užteks jau.
Vaikas 1. Neužteks.
Vaikas 3. Užteks.
Vaikas 2. O g-g-gal jau atsisveikinkim? Š-šalta man.
Vaikas 1. Iš tiesų, užteks kvailioti. Šiandien jau užteks. (Visi Vaikai atsistoja. Nusisuka. Žiūri į scenos gilumą)
Vaikas 2. A-aš pradėsiu!
Vaikas 3. Pradėk, pradėk.
Vaikas 2. Ra-ramiai pi-pirmyn. Pa-pasiruošęs...
Vaikas 1. Žengia būrys... (Visi Vaikai kartu trypteli kojomis)
Vaikas 3. Bet pasmaišo didi koja! (Visi Vaikai išlipa iš dėžės)
Vaikas 1. Naktimi pasivadinus.... (Visi Vaikai tarsi atšoka nuo dėžės)
Vaikas 2. Vaba-balai rankelė-lėm moja... (Visi Vaikai sinchroniškai pamojuoja. Lėtai tolsta nuo dėžės. Vaikas 3 tolsta greičiausiai, Vaikas 1 – lėčiausiai)
Vaikas 3. Į šalis... (Išeina iš scenos į dešinę pusę)
Vaikas 2. Į ša-šalis... (Stabteli ir apsižvalgo. Lyg ieškodamas Vaiko 1)
Vaikas 1. Į šalis rėplioja.... (Vaikas 1 ir Vaikas 2 tuopat metu išeina iš scenos į dešinę pusę)
Pastaba: Vaikams išlipus iš dėžės, jos apšvietimas lėtai blanksta. Išėjus Vaikui 1 ir Vaikui 2, scenoje tamsu. Trumpa pauzė.

2 veiksmas

1 scena

(Po truputį apšviečiama kairė scenos dalis. Čia stovi atitarnavę stalas ir kėdė. Už jų giliau, scenoje, toje pačioje linijoje kaip ir smėlio dėžė, – apsilaupiusi spinta. Dešiniau stalo ir kėdės – ant strypo pritvirtintas dubuo su vandeniu (šonu į žiūrovą). Ant stalo peleninė, cigarečių pakelis ir stiklinė. Joje pamerktos gėlės. Į sceną iš kairės pusės įeina ryškiai pasidažiusi moteris. 40-45 metų. Plaukai suvelti. Ji tuoj pat atsisėda ant stalo. Kojos mataruoja ore. Prisidega cigaretę, rūko ją. Dabar šioji scenos pusė jau visai apšviesta)
Vaiko 3 mama. Žinau, ką galvojat. (Ironiškai) Kažkokia tipinė autobusų stoties boba. Prasirūkiusi šliundra, pravaryta per visus galus. Sifilio nešiotoja! ŽIV platintoja! (Rėkauja) Akšekit, patrinkit, kad norit! (Kvatoja) Taip ir maniau. Skystablauzdžių armija, ne kitaip. (Pašiepdama. Toliau tęsia jau ramesniu tonu) Bet užteks apie mane. O gal... Gal ir neužteks. Gal dar truputį reikėtų pasakyti? Reikėtų, nereikėtų... Reikėtų ar nereikėtų. (Svarsto pati su savimi. Suka plaukus aplink pirštą) Gerai, reikėtų. Taip. Aš ne žmogus. (Pauzė) Ir ko čia taip bjauriai išsiviepėt? (Žiūrėdama į žiūrovus) Aš tikrai ne žmogus. Katė esu. Taip, taip, atrodau kaip žmogus... Kaip žmogus. Pati žinau. (Nusipurto apimta šleikštulio. Pauzė) Nagi pagalvokit. Ar jūs kaip aš galėtumėt taip drąsiai galąsti nagus į kitus? Taip drąsiai ir begėdiškai meluoti ar net įžeidinėti? (Garsėja balso tonas. Ne per daug. Kalba šypsodamasi) Argi galėtumėt laisvai kelti koją ir myžti ant visų iš eilės? Ant visų, ant kurių norisi myžti, žinoma. (Sukikena. Užsikosi. Pauzė) Taip, esu katė. Tik mums, tik katėms, taip galima, suprantat? Taip, taip... Esu katė, ja ir liksiu. Katė, katė, katytė. (Vėl kikena. Dar įnirtingiau suka plaukus aplink pirštą. Tarsi apimta ekstazės. Tada jau ima tiesiog velti sau plaukus. Tuo pat metu pasigirsta vartų girgžtelėjimas) O! Vadinasi, sūnužis grįžta. Valkatėlė namų pasiilgo? Trinasi ištisą dieną su tais dviem snargliais. Na bet tebūnie. (Pauzė) Visi vaikiščiai mėgsta trintis po miestą. Bet kad šitie vaikiščiai nenormalūs! Ir nereikia čia replikų: kokia tu motina sūnų nenormaliu vadint ir bla bla bla. (Pauzė) Kad žinotumėt, kaip jis elgiasi, suprastumėt. (Atsisėda ant kėdės tokia poza, kokia sėdi žinių pranešėjos) Pradėti reikėtų nuo to, kad... Kad jie visą dieną prasivalkioja mieste. Taip, tą jau minėjau. Bet žinot... Reikalas tas, kad, grįžęs namo, sūnužėlis sapalioja apie dėžę. Nemeluoju. Grįžta ir pasakoja: mama, mama! Šiandien mūsų dėžėj vyko tas ir tas ir dar anas! O. O žinok nelijo šiandien. Nelijo! (Visąlaik ironizuoja. Tada pauzė. Vėl atsisėda ant stalo) Ar tai normalu? Manyčiau, kad ne. Juolab, kai jokios dėžės seniai nėra. Juolab, kai nelyja jau gerą mėnesį! (Pauzė) Kalba apie kažkokius kastuvėlius, apie dar bala žino ką. Kažkokiais nesuvokiamais kodais. Lyg to būtų negana, jis nuolatos nusisukęs. Sako, taip reikia, kitaip nemoku, neišeina. Taip, taip, sakiau, kad baisu. Bet žinot, kas dar baisiau? (Pauzė) Šiandien girdėjau, kaip Ona su Maryte šnekėjo. Spėkit, apie ką? Apie mano bernelį! Taip ir sako: mačiau jos bernelį su tais dviem. Na kaip ten jais. Nesvarbu, ane? Žodžiu, tu primesk, einu aš prie jų, sakau, paklausiu, ką čia veikiat? Ogi šlaistėsi visi kažkur prie upės. Gražiai paklausiau, o tie kad ėmė ir suriko: Štišš! Šalin! Vos neišgriuvau. Nenormalūs! (Pauzė) Čia būtų dar nieko. Bet kai Ona, mieloji mano katytė, pridūrė, kad ir aš dėl tokio jų elgesio nenormali... Viskas. Būčiau taip stvėrusi tuos snarglius, tik kad nežinojau, kur šlaistėsi. (Pauzė) Per ilgai... Per ilgai toleravau tas nesąmones. (Pauzė) Va dabar visos dar ilgai šnekės, kad aš trenkta. (Pauzė) Dar galėčiau suprasti, jeigu jie kaip ir aš katinais būtų. Taip, tada viskas kaip priklauso... Kaip priklauso būtų... O dabar... (Pauzė. Ji nulipa nuo stalo ir ima žvalgytis į kulisus) O dabar nenormalu ir basta. Beje, kur tasai bernužėlis pasidėjo? (Ilga pauzė) Bene taip ilgai laiptais lipi? Gal prasirūkei, dūsti? (Šneka tarsi susirūpinusi. Taip, tarsi jau matytų sūnų netoliese ir manydama, kad jis girdi. Tačiau jokių žingsnių negirdėti) Nors... (Vėl sako tarsi sūnui. Mąsto) Nors gali ir neskubėt. Taip, taip, neskubėk! Pasėdėk kur lauke, grynu oreliu pakvėpuok. Pakvėpuok, pakvėpuok, sakau! Į sveikatėlę išeis. (Pašnairuoja į visas puses, prideda rankas prie ausų – klausosi. Žingsnių negirdėti. Įsitikinusi, kad sūnus dar kažkur toli, vėl atsisėda ant stalo ir tęsia kalbą) Žinot, sugalvojau, kaip išgelbėt savo nelaimingą sūnelį. Ne, ne – į jokias stovyklas aš jo negrūsiu. Kas sumokės? (Pauzė. Tęsia pasitenkinusi, it murkdama) Aš taip sakant jį papurtysiu.

Stebuklai „Meilės“ kupė, arba Kur ta meilė?

Wed, 28 Nov 2012 16:04:56 +0200

Kalėdinio vaidinimo scenarijus

Veikėjai:

Indėnas
Mama
Berniukas
Tėtis
Dukra
Vaikinas
Mergina
2 draugės
2 komentatorės

Meilės kupė sėdi 2 merginos. Viena varto žurnalą, kita klausosi ausinuko ir linksi į taktą. Pirmoji (lyg kažką prisiminusi) pakelia akis ir stukteli draugei. Ta šokteli, nusiima ausinuką ir klausiamai žiūri:

1 draugė: Ar tiki stebuklais?
2 draugė: (pažvelgia susimąsčiusi, linkteli) Tikiu.
1 draugė: (nustebus) Tikrai? Esi mačius bent vieną?
2 draugė: (gerai nesupratus klausimo, norėdama pasitikslinti) Stebuklą? Taip.
1 draugė: (guvi) Kokį?

Staiga traukinys sustoja. Merginos nugaromis atsitrenkia į atlošus. Veiksmas persikelia į lauką. Stotelėje būriuojasi žmonės. Jie sustoja į eilutę, ruošiasi įlipti.

Pirmasis įlipa indėnas. Jis nuolat žvilgčioja tai į laikrodį, tai į saulę (pažvelgti kur į šoną arba publiką). Negarsiai ištaria: DAR NE LAIKAS! – ir atsisėda.

Paskui jį įšuoliuoja linksmas berniukas, laikydamas suspaudęs kumštį. Džiaugsmingai pasižiūri į jį ir, greitai suradęs patogią vietą, įsitaiso prie lango. Sėdi nenustygdamas, gėrėdamasis karts nuo karto pažvelgia į savo kumštį, į šalia sėdinčiuosius, pro langą.

Trečiasis įžingsniuoja susimąstęs patenkintas tėvelis, tvirtai apkabinęs batų dėžę. Greit susiranda vietą atsisėsti. Jis atrodo gan solidžiai, iš judesių matosi, kad inteligentas. Atsargiai atidengęs dėžę ilgai žiūri į vidų, nusišypso ir vėl ją uždengia. Visi, prieš tai įsistebeiliję į naująjį keleivį, nukreipia žvilgsnius kas sau.

Neilgai trukus visi vėl sužiūra viena kryptimi – „Meilės“ kupė pasirodo įsimylėjusi porelė. Jie skuba kažką svarbaus vienas kitam pranešti:

Vaikinas: (pažvelgęs į merginos plaukus, apstulbsta, lyg ne savu balsu) Ką padarei, brangioji, su savo plaukais?

Mergina: (atgniaužia delną parodydama aukso grandinėlę, švelniai) Pardaviau plaukus, kad nupirkčiau grandinėlę tavo laikrodžiui.

Vaikinas: (netekęs žado) Ak, mieloji, kad tu žinotum... (baisiai nustebęs, lyg nežinodamas, ką daryti, jis nedrąsiai ištiesia atgniaužtą ranką – joje didelė perlamutrinė sagė) Aš pardaviau laikrodį, kad nupirkčiau šią sagę tau!

Jie apsikabina, netekę kai ko brangaus, bet jausdamiesi turtingi, turėdami vienas kitą. Girdėjusieji ir stebėjusieji istoriją atsidūsta.

Netrukus indėnas vėl žvilgteli į laikrodį, paskui į publiką, į berniuką ir jo sugniaužtą kumštį:

Indėnas: (smalsiai) Ei, berniuk! Ką slepi kumštyje?! Gal grasini man, indėnui? Nori išgąsdinti?! (išdidžiai) NEPAVYKS!

Berniukas: (išsigandęs apsinuoginusio nepažįstamojo, nedrąsiai atsitraukia, rodydamas kumštį, nė neketindamas jo paslėpti) Ten mano mamos meilė... (įsijautęs) Išlydėdama į traukinį ji padovanojo oro bučinį. O aš nenoriu jo paleisti.

Nė nespėjus nuskambėti berniuko paaiškinimui, indėno dėmesį patraukia keistai atrodantis tėvelis. Tuo metu tariamas keistuolis atidaro dėžę, bet ji netyčia iškrenta ant žemės, ir visi pamato, kad ji tuščia. Tėtis skuba ją pakelti, bet indėnas pašaipiai teiraujasi:

Indėnas: Klausykit, gal man vaidenasi, bet kam jums (pirštu beda į dėžę) ta tuščia batų dėžė?

Tėtis: (nė nesuabejojęs, rimtai) Ji netuščia! Ten milijonas mano dukrelės apkabinimų! (supyksta ir greitai uždengęs batų dėžę dar stipriau ją prispaudžia prie krūtinės)

Indėnas: (staiga pažvelgęs į laikrodį, paskui į publiką, keleivius, akimirksniu sušunka) LAIKAS!!! (Kaip tik galėdamas kuo energingiau ima šokti apeiginį meilės šokį. Visų akys žvelgia į indėną lyg į pamišėlį)

Visi: (it apakinti ryškios šviesos) Kas čia dabar?!

Indėnas: (dar judėdamas į taktą, patenkina klausiančiųjų smalsumą ryžtingu atsaku) Meilės šokis. O ką negalima bent taip žmonos prisiminti?!

Visi: ???

Indėnas: (ne juokais įsižeidžia dėl keleivių netolerancijos) Aš irgi žmogus. Šį šokį, kaip sutarta, su saulės laida, kad ir kur būtume, kas vakarą šokame su žmona. Taip mes nuolatos būname drauge! (veide atsiranda meili šypsena)

Šurmulys nurimsta. Indėnas atlikęs malonią pareigą ramiai atsisėda. Tyla.

Kalbasi tos pačios pradžioje kalbėjusios draugės (visi keleiviai ir publika klausosi jų):

1 draugė: (jau žinodama atsakymą, bet norėdama paklausti draugės nuomonės) Tai kokį stebuklą esi mačiusi?!

2 draugė: (klausiamai, išplėstomis akimis) Negi nesupratai?! Nepamatei?!

Draugės nutyla. Scenoje - komentatorės:

1 komentatorė: (pritardama) Taip... Pasirodo, jų esama. Stebuklų kupė.

2 komentatorė: O vis laukiame, kad jie įvyktų...

1 komentatorė: ... ypač per šventes...

2 komentatorė: Šurmulys, linksmybės, dovanos...

1 komentatorė: (abejingai) ... kartojasi nuolat... (garsėjančiu tonu) Meilė visad ta pati!

2 komentatorė: (pažvelgia į 1 komentatorę) Sužibėjusi per mus, ji tampa stebuklu.

1 komentatorė: Ji – dovana (garsiau) , labai brangi...

2 komentatorė: (ragindama draugę ir visus) Pažvelk aplink! Gal kas jos laukia?!

Nostalgija

Mon, 19 Nov 2012 15:52:32 +0200

INT. ORO UOSTAS - DIENA

Tarptautinio oro uosto laukiamasis. Sienos išmargintos angliškomis reklamomis ir kitais užrašais. Vieni žmonės su lagaminais zuja pirmyn atgal, kiti abejingai sėdi ant suolų. Jaunas, solidžiai atrodantis vyras, PAKELEIVIS, su dideliu lagaminu, ramiai dairydamasis neskubėdamas eina palei suolus lyg ieškodamas kur prisėsti. Eidamas link tuščių sėdimų vietų trumpam stabteli prie VAIKINO ir MERGINOS porelės. Porelė nutraukia pokalbį, atsisuka ir žiūri į Pakeleivį. Po neilgos tylos pauzės Pakeleivis prabyla.

PAKELEIVIS
Sveiki, išgirdau lietuviškai kalbant, tai nutariau užkalbinti.

VAIKINAS
Sveiki.

MERGINA
Laba.

PAKELEIVIS
Jūs juk lietuviai, tiesa? Į Vilnių skrendate, taip?

VAIKINAS
Taip. Jūs irgi tuo pačiu reisu skrisite?

Pakeleivis prisėda prie porelės.

PAKELEIVIS
Aš ne, ne. Laukiu persėdimo. Lietuvoje nebuvau du metus, po pasaulį vis blaškausi, labai pasiilgau lietuviškos kalbos.

MERGINA
O... Jūsų aplinkoje nėra lietuvių?

PAKELEIVIS
Visai nėra... pripratau. Jūs dėl darbų ar tiesiog keliaujate?

VAIKINAS
Mes iš atostogų grįžtame.

Mergina šypsodamasi pritariamai linksi.

VAIKINAS (CONT‘D)
Patinka mums keliauti, kasmet vis kur nors toliau nuo namų išsiruošiame. Šiemet Braziliją įveikėme. O jūs kur skrendate?

PAKELEIVIS
Ooo... kaip smagu jums, aš kai su darbais nuolat skraidau, tai poilsis man būtų tiesiog ramus pasisėdėjimas su draugais.
O kokiam Vilniaus rajone gyvenate?

VAIKINAS
Senamiestyje.

PAKELEIVIS
Rimtai? Aš irgi. O gatvė kokia?

VAIKINAS
Tvirtovės.

PAKELEIVIS
Negali būt! Aš irgi! Tvirtovės kepyklėlėje buvo skaniausios bandelės visame mieste. Ar ji vis dar dirba?

MERGINA
Jo, dirba, mes dažnai ten perkam.

Vaikinas apsikabina per pečius Merginą.

VAIKINAS
Man ją nuolatos tenka stabdyti, o tai galėtų, visas bandeles išpirktų. Kvapas iki mūsų ateina.

Mergina draugiškai kumšteli Vaikiną.

MERGINA
Baik tu.

PAKELEIVIS
Teisingai, skanioms bandelėms ir tortams moterys atsispirti nemoka. Dažnai apsiperkate?

MERGINA
Na man pakeliui nuo stotelės grįžtant iš darbo. Tai būna, kad užsuku.

Vaikinas įžnybia merginai į šoną, Mergina aiktelėjusi vėl kumšteli vaikiną.

PAKELEIVIS
Tai jūs gyvenate kažkur penkiasdešimt žingsnių nuo stotelės?

Vaikinas linkteli.

PAKELEIVIS (CONT‘D)
Eina sau! Aš gyvenu praktiškai ten pat, tik priešingoje gatvės pusėje. Mes juk vienas kitam galėtume per langus mojuoti. Čia tai geras. Aš trečiam aukšte, kuriame jūs?

VAIKINAS
Penktame, bet mūsų langai į vidinį kiemą išeina.

PAKELEIVIS
Koks sutapimas, mes juk kaimynai! Aš kasdien pro langus jūsų namą matydavau. Kas jūsų kieme gero?

MERGINA
Ai, mašinų daug pristatyta.

PAKELEIVIS
Aš kai šunį vedžiodavau, kartais aplinkinius kiemus apeidavau. Galėsim dabar dažniau eiti į jūsų kiemą medžių atžymėti.

VAIKINAS
Planuojate grįžti į Lietuvą?

PAKELEIVIS
Gal už kokio pusmečio. Darbo ir čia dar pakankamai.

Pakeleivis ranka mosteli ranka į salę.

MERGINA
O koks vardas?

PAKELEIVIS
Šuns? Bonis. Toks nedidelis juodas buldogas. Jeigu kartais pamatysite einant iš kepyklėlės pagyvenusį vyrą su Boniu - tai mano tėvas.

Pakeleivis apibūdindamas šunį rankomis vaizduoja jo dydį.

VAIKINAS
Perduoti jam linkėjimų?

PAKELEIVIS
Šuniui?

Mergina su Vaikinu prunkšteli.

PAKELEIVIS
Cha, cha, paskambinsiu tėvui, kad nuvestų Bonį ir atžymėtų jūsų kiemą, kaip savo teritoriją!

VAIKINAS
Tik nereikia mums apmyžtų medžių tiesiai po langais!

Pakeleivis pasižiūri į laikrodį, pažiūri į skrydžių tablo ant sienos. Atsistoja.

PAKELEIVIS
Buvo labai malonu. Galėčiau kalbėti ištisas valandas. Deja turiu eiti prie savo vartų.

VAIKINAS
Gero jums skrydžio!

MERGINA
Viso gero! Mums irgi buvo labai malonu.

PAKELEIVIS
Laimingos kelionės namo. Iki!

Pakeleivis pasiima lagaminą ir neskubėdamas nuvelką jį šalin. Kai jau Vaikino ir Merginos nesimato, Pakeleivis išsitraukia mob. telefoną ir surenka numerį.

PAKELEIVIS
Aš jau. Turi kur užsirašyt? Tvirtovės gatvė, namas tarp stotelės ir kepyklėlės. Nuo stotelės kažkur penkiasdešimt žingsnių dešinėje pusėje. Penktas aukštas ir langai į vidinį kiemą, po langais medžiais. Nesunkiai rasi. Turit geras tris valandas susitvarkymui. Aha, jaunimas, vedę, bet vaikų neturi, matosi, kad abu dirbantys ir uždirbantys, po visokias brazilijas važinėja. Viskas, jeigu spėsiu, dar skambinsiu, iki.

Pakeleivis atidaro savo didelį lagaminą, kuris yra tuščias, tik vandens buteliukas prisegtas prie sienelės. Pasiima buteliuką, uždaro lagaminą, atsigeria. Apsidairo, pro jį praeina lietuviškai kalbanti tėvų su vaikais šeimyna. Pakeleivis pačiupęs lagaminą seka paskui juos.

PABAIGA.

Kostiumuotų žalčių tranzitas

Fri, 2 Nov 2012 10:08:37 +0200

- Kodėl tu... kalbi tarsi knyga, - pasakė, ir jos balse vėl nuskambėjo ironija.

(Užrašai iš pogrindžio, Fiodoras Dostojevskis)

Traukinių stotis ankstyvą rytą. Ant dvipusio suoliuko sėdi aukštas, raumeningas, akiniuotas 30-metis vyriškis, vilkintis brangiu žaliu kostiumu, rūkantis vieną cigaretę po kitos, ir metantis nuorūkas po kojų. Už savęs jis pamato liauną dailų 20-metį jaunuolį, vilkintį brangiu rudu kostiumu, nuo kurio verkdama nubėga mergina raudonu minisijonėliu. Rudakostiumis atsisėda kitapus sėdinčio Žaliakostiumio ir taip pat užsidega cigaretę, bet nerūko, tik charakteringai įsikniaubia rankomis į plaukus ir, purtydamas galvą, pasitaršo.

Žaliakostiumis. (pasisuka šonu) Atrodai, kaip tikras narcisistas moterų-žudikas, vaikine. Ar aš teisus?

Rudakostiumis. (juokiasi) Hahaha… Nesu tikras, ar turėčiau tai priimti kaip komplimentą ar įžeidimą. Bet, kiek matau, rengiesi kietai ir atrodai apsiskaitęs.

Žaliakostiumis. (atsisuka atgal į priekį ir įtraukia dūmo) Tai nebuvo, nėra ir nebus nei komplimentas, nei įžeidimas. Tiesiog klausiu, objektyviai, ar jautiesi kaip narcisistas, nes daugelis jų, sąmoningai ar ne, to tiesiog nepripažįsta. (išpučia) Ačiū, kad pastebėjai mano apsiskaitymą, - psichiatras-psichopatologas būsiu, - bet daugelis mano žinių kilo iš patirties. Genijaus lygio IK, sociopatija ir šizofrenija – aš; o kandangi laikai mane “kietu” ir iš to, kaip verti aplink save elgtis merginoms, tiesiog spėju. Savaime suprantama, galbūt esi gėjus, nes tai glaudžiai susiję su narcisizmu, bet septyniasdešimtuosiuose gėjų teisių aktyvistai pavadino šią charakteristiką diskriminuojančia... Dar kartą klausiu: Ar jautiesi kaip narcisistas – grandiozinė grožio savivertė, tikėjimas, kad esi “ypatingas”, reikalavimas ekscesyvios admiracijos ir/ar empatijos trūkumas?

Rudakostiumis. (sutrikusiai šypso) Na… Niekada nesvarsčiau šio klausimo. Esu atviras idėjoms ir egocentriškiems vertinimams. Esi teisus, kad aš gėjus. Bet nejaučiu turįs grandiozinės savivertės. Tiesą sakant, mano savivertė itin menka. Dažniausiai dėviu makiažą, kad paslėpčiau raukšleles… bet yra dienų, kai esu be jokio makiažo ir tai manęs nejaudina. Nemanau, kad esu sąmoningai sutikęs sociopatą ar šizofreniką. Visgi, man diagnozuota lengva Aspergerio forma, bet niekad apie tai nesusimąstau, nes gyvenimas teka sava vaga kaip ir kitiems žmonėms. Kadangi, kaip sakei, psichiatras-psichopatologas būsi, kiek paplitęs yra narcisizmas?

Žaliakostiumis. (numeta cigaretę ant žemės, užmina ją, ir išsitraukia naują) Sociopatija – 4 proc., šizofrenija – 1 proc., narcisizmas – nuo 0, 5 iki 1 proc. globalinės populiacijos. Žinoma, narcisistai nėra įsimylėję savo tikrojo aš, grubiai tariant, bet pačią reflekciją. Ne save, bet reflekciją. Jie nukreipia meilę į savo reflekciją iš kitų žmonių impresijų. O tas, kuris myli tik impresijas, negali mylėti žmonių, net savęs. Polinkis mylėti ir būti mylimam egzistuoja, bet jis nukreipiamas į reflekciją. Tavo maža savivertė kyla iš preokupacijos projektuoti mylimą įvaizdį. Myli savo įvaizdį ir iš kitų, kurie jį mato, trokšti tokios pačios nuostabos, pagarbos, pasigerėjimo, dėmesio. Nenustebčiau, jeigu santykiuose statytum save ne į pirmą, bet paskutinį planą. Kiek teisus? Beje, ar kada nors nesupranti, kodėl patinki žmonėms, kodėl jie skiria tau laiką ir energiją, suteikia dėmesio, meilės ir aduliacijos?

Rudakostiumis. (susimąstęs) Nesuprantu apie ką kalbi, t. y. jog reflekcija skiriasi nuo tikrojo dalyko. Koks skirtumas? Bet sutinku, kad mano maža savivertė kyla iš noro projektuoti patinkantį įvaizdį. Ilgą laiką erzino žmonių atstūmimas ir pašaipūs žvilgsniai, kai pamatydavo mane, - atrodžiau visiškai kitaip, - taigi prieš porą metų sąmoningai pasistengiau pakeisti išvaizdą ir elgesį, konformistiškai bandydamas išspręsti problemą. Tiesą sakant, dabar jaučiuosi tarsi gyvendamas du gyvenimus, viešą ir slaptą, t. y. privatų. Visgi, nepasakyčiau, kad mylių savo įvaizdį. Paprasčiausiai naudoju jį kaip įrankį, kad manęs neįskaudintų. Dažniausiai būdavau paskutinis asmuo santykiuose. Tarsi jie net nebūtų mano santykiai, bet kieno nors kito. Deja, mane augino labai stipriu, paklusnumo reikalaujančiu protu. Bet dabar stengiuosi iš to išaugti ir bendrauti su žmonėmis kaip su lygiais. Ir, taip, kartais glumina, kai žmonės skiria laiką ir energiją, ar rūpinasi manimi, - kas yra labai reta, - nesuprantu, kodėl. Beveik neturiu artimų draugų. Neturiu nieko, su kuo galėčiau pasidalinti mintimis, vien tik psichoterapeutu, kuris daugeliu atveju vis tiek manęs nesupranta.

Žaliakostiumis. (atsistoja ir ima žingsniuoti pagal savo suoliuko pusę) Turime graikų legendą, kai Narcizas įsimyli savo paties reflekciją tvenkinyje, atstumdamas nimfą Echo, ir todėl yra nubaudžiamas Nemezidės. Mylėti Tikrajį Aš yra (iškelia kabučių ženklus pirštais) “normalu” ir “sveika”, o mylėti reflektuotą Aš yra tas pats kaip pasikliauti, kad tave mylėtų daiktas. Egzistuoja identiteto netikrumas, nes nesupranti skirtumo tarp Tikrojo Aš ir reflekcinio Aš, kaip ir tavo atveju, dėl fakto, jog Tikrojo Aš niekada ten nebuvo arba jis dingo prieš ilgą laiką, kai augai. Froidas pasakytų, kad narcisisto Ego yra toks didelis, kad Id ir Superego beveik neegzistuoja. Jis grindė savo teoriją auto-erotizmu ir objekto-meile, kai libido kaip ir savimeilė, pasitikėjimas savimi ir kitais nustoja vystytis ankstyvoje vaikystėje, vėliau gyvenime siekiant išpildyti tėvų viltis. Ar lepino, kai buvai mažas? Mano jaunesnioji sesuo yra histrionikė-narcisistė, jai tinka daugelis kriterijų, įskaitant auto-idolizaciją vaikystėje, nes nelankė darželio. Ji derivuoja unikalumo jausmą iš pačio savos egzistencijos fakto, o egzistencijos faktą derivuoja iš pačio unikalumo įsitikinimo. Bet reikia žmonių tokiam egzistenciniam jausmui; ji, grubiai tariant, (vėl iškelia kabučių ženklus pirštais) “dėmesio kekšė” ir “žmonių narkomanė”. Mano atveju, esu taip pat šiek tiek narcisistiškas, bet ne visai pagal vadovėlį. Gyvendavau niekio pasaulyje, Hamleto (kabučių pirštai) “būti ar nebūti”, tapdamas žmonėmis, kurie į mane žvelgdavo. Šizofrenija buvo paranojiška, todėl leisdavau laiką niršdamas ant įsivaizduojamų persekiotojų, nors taip pat mėgavausi verbaline ir fizine prievarta, kurią kitos asmenybės man sukeldavo. Jaunystėje tikėjau, kad nereikia jokių įgūdžių ar išsilavinimo, tikėjau įgimtu genijum, nes buvau aristokratiškasis (pirštai) “Nyčės Antžmogis”. Visi narcisistai dėl nesugebėjimo mylėti ar užjausti, mąsto utilitaristiniais terminais ir mato žmones kaip priemones tikslui pasiekti. Skamba pažįstamai? Iš esmės, sakau, kad tavo savasties pojūtis yra iliuziškas, o savivertė pusiau iškepta. Ar pervertini, t. y. “idealizuoji”, o gal nuvertini, t. y. “žemini”, asmenį, kuris tau atrodo naudingas? Kaip dėl savęs paties? Ar vengi rimtų santykių? Daugelis žmonių mano, kad narcisistai yra pabaisos, dėl eksploatacijos ir žiaurumo, bet, iš tikrųjų, jie tiesiog stokoja pasitikėjimo ir jaučiasi nepatenkinti…

Rudakostiumis. (numesdamas pusiau surūkusią, bet nerūkytą cigaretę) Manau, tvirtini, kad mano gilesnieji jausmai turėtų būti tikruoju aš, o kaip kiti mane mato yra reflekcinis aš. Jeigu taip, be abejo, man rūpi tikrasis aš. Ir, ne, nelepino vaikystėje. Manau, saugu teigti, kad niekas iš pažįstančiųjų nelaiko manęs “dėmesio kekše” ar “žmonių narkomanu”. Plius, praleidžiu daug laiko skaitydamas vienas. Iš tikrųjų, man patiktų rimtesni santykiai, kadangi daug malonesni ir vertingesni. Žinoma, nieko nežeminu, nes tai būtų kraupu ir žiauru. Kažkada žemindavau save, internalizavęs kitų elgesį su manimi, bet daugiau to nedarau. Yra keli žmonės, kuriuos idealizuoju, tų su kuriais būnu konformistiškas. Stengiuosi būti panašus į juos, kadangi jie neturi tokių problemų, taigi, tai bandymas jas minimizuoti. Kai kada pritrūksta empatijos. Kai kada matau žmones kaip priemones tikslui, kaip restorano padavėja, atnešanti patiekalą. Nesu tikras, ar tai turėjai omeny. Taip pat nesu tikras, ar man teisingai diagnozuotas Aspergeris. Galbūt tai turi kažką bendro.

Žaliakostiumis. (apeina aplinkui suoliuką, atsisėda šalia ir atsilošia) Ne, paprastai kalbant, sakau, kad savasties jausmas kyla iš to, ką kiti apie tave mano. Manau, kad iš to, ką sakai, tavo narcisizmas yra normalus, o ne patologinis. Kokie santykiai su šeima - Tėvu ir Motina? Ar jautiesi mylimas, priimtas, saugus? Kaip dėl terapeuto? Ar jautiesi nepagydomas, žinantis geriau ir viršesnis už jį? Aspergerį charakterizuoja empatijos stoka, maži gabumai suformuoti santykius, vienpusiai pokalbiai, intensyvi absorbcija į specializuotą sritį ir nerangūs judesiai. Originaliai vadinta “autistine psichopatija” ar “aukšto-funkcionavimo autizmas”. Pats juos vadinu “sociopatiškais eunuchais”, kadangi vaikiški ir naivūs, dėl to lengvabūdiški visuomenės atžvilgiu. Jokios nepagarbos, bet kalbu apie visą Aspių bendruomenę. Biblijos terminais, Aspis yra Abelis, o sociopatas – Kainas. Pats žinai, kas nutiko tarp jų. Rimtai noriu mėgti Aspius, dėl principingų neuro-diversijos panašumų, visi empatijos-stokotojai esantys mano tipo, bet nepasakyčiau apie save, kad “esu geraširdis”, kaip nulinio-pozityvumo Aspis tai padarytų, ir pavadintų sociopatą “destruktyviai beširdžiu manipuliuotoju”. Egzistuoja smurtaujančių, itin smurtaujančių autistų, kas sako, jog mes ne taip jau ir skiriamės. Ir, taip, Aspiai patenka į autistinių sutrikimų spektrą.

Rudakostiumis. (palinkęs į priekį ir sunėręs rankas) Pripažįstu, kad tikriausiai per daug domiuosi tuo, ką kiti mano apie mane. Nesu tikras, ką turėčiau dėl to daryti, bet manau, jog išaugsiu. Santykiai su šeima/tėvais, - neturiu kitų giminaičių, - yra neegzistuojantys. Beveik niekada nesikalbame ir daugiau negyvenu pas juos. Iš esmės dėl to, kaip jie elgėsi su manimi, ir ne – jie manęs nepriima, tiesmukai yra pasakę, kad juos gėdiju. Neapsimetu, jog žinau daugiau apie psichoterapiją, negu terapeutas. Tiesiog abejoju diagnoze, nes mačiausi su juo vos porą kartų ir neminėjau tėvų padarytos žalos. Nesu nerangus, domina daugelis žmonių ir tai, ką jie turi pasakyti. Neturiu pulko draugų, bet galiu susirasti naujų, kaip jau padariau naujajame darbe. Visgi, kartais būnu sausas ir nelabai galiu išreikšti emocijas. Terapeutas sakė, kad tai lengvas atvejis, todėl turėčiau nesirūpinti, bet bendrai nemanau, kad labai jau skiriuosi nuo kitų pažįstamųjų.

Žaliakostiumis. (užsimerkęs) Vadinasi, visiškai nuvertini šeimą? Į temą, pakalbėkim apie alienacijos nuo šeimos priežastį – homoseksualumą. Dauguma homoseksualų yra somatiniai narcisistai. Taipogi, mylėtis su tos pačios lyties atstovu prilygsta mylėjimuisi su savimi, savo reflekcija, auto-erotine prasme. Somatiniai narcisistai nukreipia libido į kūną, o cerebraliniai narcisistai – į intelektą. Kultivacija, priežiūra ir dėmesys kūnui arba protui. Kiek rūpi paties forma, ūgis, sudėjimas, profilis, grožis, fizinis patrauklumas, sveikata, amžius? Ar meilė lygu seksui? Ar vilioji žmones, kovodamas su nuoboduliu ar dėl kokios kitos priežasties? Pats esu cerebralinis narcisistas ir turiu fetišą trans-seksualams. Noriu atsikratyti lyties, net neturėdamas slapto pavydo moterims. Darau tai tikriausiai dėl grandiozinio ego ir polinkio į omnipotenciją. Nepersekioju hormoninio ar chirurginio gydymo savo lyties disforijai. Kai mažas buvau, patyriau abipusį masturbacijos nuotykį su kitu berniuku; Motinos niekada nebūdavo namie, Tėvas – šizofrenikas, kuris dingo, kai man nesukako nė vienerių, taigi gal tai biocheminė problema, bet pats nesu tuo tikras. Galbūt esu dalinai be-savybiškas, ego-distoniškas ir auto-ginefiliškas. Galbūt noriu būti meilužis – vyras – ir romantinė lygybė – moteris – tuo pačiu metu. Netikrasis aš kaip narcisistinis fetišas.

Rudakostiumis. (išplėtęs akis) Esu šiek tiek nustebęs, kad visiškas nepažįstamasis gali žinoti apie mane daugiau, negu draugai ar net psichologas. Ne, neturėjau omeny, kad visiškai nuvertinu šeimą. Tėvai taip pat žmonės. Tiesiog mes nebendraujame. Mano tėvai labai religingi. Kai augdamas atvirai išreikšdavau mintis, daugelį kartų jie numodavo ranka ir viską atmesdavo. Pavyzdžiui, mama mano, kad mane apsėdęs demonas, nes netikiu Dievu, taigi mato kai kurias mano asmenybės dalis kaip „priešą“, o ne jos sūnų. Tai, iš esmės, neleido mums turėti sveikų, atvirų santykių. Mane traukia kiti vyrai, nes jaučiu, kad daug natūraliau galiu su jais bendrauti. Moterys dažnai atlieka skirtingas roles visuomenėje, bet su vyrais galiu dalintis daug intymesniais jausmais, kuriuos jie supranta kaip vyrai. Tuo atžvilgiu, taip, žmonės, kuriuos geriausiai suprantu, ir su kuriais myliuosi, yra panašūs į mane. Visgi, nematau to kaip visiškai homoseksualaus elgesio, kadangi heteroseksualai taip pat ieško ko nors, su kuo galėtų dalintis bendromis mintis. Meilė nelygu seksui. Skiriu šiuos dalykus. Mano seksualinis elgesys yra toks pat kaip ir bet kurio mano amžiaus asmens, nepaisant seksualinės pakraipos. Galbūt vertinu fizinę išvaizdą labiau, negu dauguma heteroseksualių vyrų, bet gėjų kultūroje, ir heteroseksualių moterų atžvilgiu, tai normalu. Noriu būti realistiškas ir neketinu likti vienas vien todėl, kad kažko netraukia prie manęs būtent dėl to. Nenoriu būti atstumtas ar matomas kaip „nevykėlis“, nes neturėčiau tiek galimybių, kiek patrauklus asmuo šioje visuomenėje. Vienu metu, identifikavau save su „trečiąja lytimi“, nesijausdamas nei vyras, nei moteris, ir traukė prie trans-seksualų. Būtent dėl to tikriausiai vis dar nešioju makiažą ir bandau rengtis „gražiai“, kad nematytų manęs griežtai kaip vyro. Bet trečioji lytis itin reta ir sunkiai aptinkama, todėl santykiauju su vyrais, ir būsiu laimingas, jeigu tai viskas, ką gausiu.

Žaliakostiumis. (vis dar atsilošęs ir užsimerkęs) Štai sena istorija. Kai trylikos metų vunderkindas buvau, mane hospitalizavo dėl veido paralyžiaus, nušalau vieną šaltą žiemos naktį. Kasdien dvi valandas spoksodamas į veidą prieš veidrodį, atlikinėdamas įvairias veido išraiškas be emocijų, pastebėjau, kad fizionomija turi istoriją. Dabar lengvai pastebiu narcisistus vien iš veido, žinoma, kiti faktoriai kaip kūno kalba, drabužiai, balso tonas, etc., padeda. Tapau natūrali protinės sveikatos diagnostinė-mašina, bet dažnai pacientai sako, kad „išsigalvoju“, net mano žmona ir sesuo kaltina perdėta analize, beje, jos tai vadina (atloštas rankas iškelia į viršų ir piršais padaro kabutes) „interpretacijomis“. Bet prabilau apie save. Itin inteligentiški ir socialiai adaptavęsi sociopatai kitokie. Jie yra meistrai, kas liečia įsijungimą į minią, atrodymą normalia avimi, kaukių devėjimu; tokių dažnai sutinku psichiatrinėse, dėl to juos sunku atskirti nuo tiesiog išprotėjusių ėriukų. Atrodo, kad tėvai arbitraliai pametė ir apgaubė tave nesveikai sureguliuotomis emocijomis, kurios kankina, persekioja ir neduoda ramybės verbaline ar kita forma. Turbūt, kai atsiskyrei nuo jų, jauteisi pakylėtas ir priblokštas laisvės, sumišusios su liūdesiu ir euforija, išsekimu ir jėgų perteklium. Stokholmo sindromas. Tėvai visad bus tavo įkalintojai, kurie infliktavo konfliktus, traumas, baimes ir skausmą, - gali juos kaltinti ir norėti nubausti, bet jų logika kažkaip teisinga tavo chaotiškame mentaliniame peizaže, įstrigusi su jų elgesiu, dėl kurio nesi kaltas. Jie atsisakė atsakomybės, ignoravo tave ir galbūt jautei beviltišką įniršį, panieką, gėdą ir kaltę, norėjai būti nubaustas, bet laisvės dėka vėl tapai vaikas, ieškantis meilės kitų reflekcijose. Tiesa? Ar kada nors svajojai apie tėvus, kurie priimtų koks esi? Kas liečia fizinę išvaizdą, tai šiek tiek sudėtingiau, negu su moterimis, nes somatiniai narcisistai dažniausiai tiki esą fiziškai neatsispiriami, spinduliuojantys seksualinę energiją ir, iš esmės, mano esantys pribloškiantys eržilai. Mankšta, seksualinių technikų, įžanginių ir sueities, įvaldymas. Komplimentų potroškis dėl sudėjimo, formos, ūgio, sveikatos, seksualinio pajėgumo, fizinio rėžimo, patrauklumo, ir, tavo atveju, veido. Prabangūs automobiliai, madingi rūbai, įžymybės „draugai“, ir t. t., visi tarnauja narcisisto įvaizdžiui patenkinti. Pats turiu distorcinį fizinį įvaizdį, dar žinomą kaip Kūno Dismorfinis Sutrikimas; įsivaizduoju, kad esu, cituojant vieną veikalą, (pirštai) „žaliaskūris, aštriadantis, smailianosis, kepurėtas, dėvintis pilkus skarmalus ir sunkias violetines klumpes“. Iškrypęs, nerealus įvaizdis, bet taip pat kontrolės ir galios mechanizmas, leidžiantis projektuoti ir keisti aplinkinį pasaulį. Netikrasis Aš Patologinėje Narcisistinėje Erdvėje. Dažnai meluoju dėl savo IK, o kartais visiškai ignoruoju tikrąjį fizinį kūną. Dabar retai mankštinuosi, bet kažkada buvau itin raumeningas. (sulenkia kairę ranką ir parodo iššokusį bicepsą) Dabar matau fizinius malonumus, tarkime, seksą, kaip degraduojančius ir tinkančius tik paprastiems žmonėms. Pats iš somatinio narcisisto virstum cerebraliniu, nuolatos skaitančiu, - net daugiau, negu dabar, - tapdamas introspektyviai kontempliatyvus ir anti-socialus, rydamas kultūrą ir apsigaubdamas visų laikų genijais? Apleistum kūną ir, grubiai tariant, įdėtum smegenis į stiklainį?

Rudakostiumis. (paima cigaretę iš Žaliakostiumio lūpų, įtraukia dūmo ir atiduoda) Pats esu patyręs fizionomijos įžvalgų poveikį. Tiesą sakant, niekam nesu prasitaręs, bet patinka studijuoti žmonių fotografijas, stebėti, ką jie būtent jautė fotografuojamą akimirką, kaip tai pakeičia mano paties suvokimą. Todėl neabejoju, kad gali pastebėti narcisistus vien iš veido. Viskas, ką sakei apie mano tėvus, yra šimtaprocentinė tiesa. Taip, manau, kad Stokholmo sindromas prie to prisidėjo. Ir, taip, svajoju apie tėvus, kurie priimtų koks esu. Tiesą sakant, tiek tiesa, jog abejoju, ar dabar nesapnuoju. Nemanau, kad esu neatsispiriamas ar, jokiu būdu, pribloškiantis eržilas. Žmonės yra sakę, kad esu kuklus dėl išvaizdos. Nesportuoju, nes esu natūraliai liesas. Ilgą gyvenimo dalį ignoravau kūną ir taip pat darau valgymo įpročiais. Bet stengiuosi tvarkingai rengtis ir palaikyti lygi�