http://rasyk.lt lt kitoks.lt Mačiau, kaip ji žiūrėjo į mano mašinos ratus, į priekinį stiklą.
Jos mėlynose akyse atsispindėjo gerumas.
Nosis virpėjo, gaudė pinigų kvapą, o kūnas buvo pasiruošęs šuoliui, smūgiui, judesiui.
Naktis.
Mylimosios nagai nulakuoti taip lygiai, kad mėnulio šviesa atsispindėjo kiekviename nagų milimetre.
Vakaro tamsoje mano ranka sudėjo pinigus į mėlyną voką.
Juos gavau kasoje, pasirašiau ir įvykdžiau tai, ką buvome vienas kitam prisiekę.
Vardan šeimos pinigus laikyti mėlyname voke nuo aviabilietų.
Miegojau lovoje prieš lentyną, kurioje gulėjo mėlynas vokas.
Ar tie blizgantys nagai mane pažadino, ar slaptos, gudrios minties energija, sklindanti iš moters galvos?
Ryte pinigų nebuvo.
Kaip nujaučiau.
Perskaičiavau tris kartus. Sudrėkinu pirštus – perskaičiuoju. Sudrėkinu – perskaičiuoju.
Trečdalio nėra.
Moteris vaikščiojo pasunkėjusi, lėtai dėliodama kojas.
Akis atsargiai nuleidusi, net nebandė atvirai pažvelgti man į veidą.
Ji nežinojo, kad tuoj bus pagauta už rankos.
Nejautė, kad jos dienos suskaičiuotos – ji vaikščiojo stiklu.
Pinigai atsirado kitą dieną.
Staiga.
Pluoštas pinigų mėlyname voke nuo aviabilietų.
Atsidusau ir atsipalaidavau nuo įtampos.
Klaida.
Mano budrumas užmigo.
Po tokios įtampos galėjo užmigti sąžiningo žmogaus sąžinė.
Kelias dienas nevarčiau mėlyno voko – naiviai patikėjau pasauliu, žmonėmis.
Kai ramiai paėmiau į rankas voką, pinigų nebuvo.
Iškėliau voką virš galvos ir sušukau:
– Mes – bankrotas!
Mylimoji parodė į valgiais nukrautą stalą: agurkai, kiauliena, vištiena.
Didelės, sočios porcijos.
Norėjau paklausti: o kur kiti pinigai?
Ji pjaustė kiaulieną, o ant jos rankos žaižaravo auksinis žiedas su briliantu.
Akimirksniu pradingo noras klausti, kur dingo mūsų pinigai.
Pinigai niekur nedingo: aš buvau sotus, o ji turtinga.
Dienos šviesoje spindėjo moteriški nagai. ]]> Sun, 23 Aug 2026 13:35:02 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262873.html http://rasyk.lt/kuriniai/262873.html Genuševičius dairėsi, kur nusukti nuo kelio ir sustoti, praleisti, kaip jis pagalvojo, juos persekiojančią mašiną.
Judėjo lengvai, tarsi vežtų svarbų žmogų.
Tas nepaprastai svarbus žmogus vardu Vilė nenustojo pasakoti apie savo šeimą.
Genuševičiui jos pasakojimas sukėlė draugišką šypseną. Jis dažnai girdėdavo moteris pasakojančias apie šeimos gyvenimą.
Linksmas jos draugas, pagyvenęs verslininkas, juodosios buhalterijos buhalteris, juodu mersedesu, ėjo su Vile įsikibęs į parankę, o vyras su pirkiniais išlindo iš parduotuvės tiesiog prieš akis...
Senas draugas kilstelėjo ranką, bet Vilė, laikydamasi padorumo, pristatė savo „bendradarbį“.
Solidus draugas pajuokavo:
– Mano profesija – sargas.
Vyras jam nepaspaudė rankos, kaip to reikalavo padorumas, nes jis nešė du maišus vakarienės.
Jis vėliau paklausė:
– Čia gi banditas. Jis negali būti tavo bendradarbis.
Vilė atsakė:
– Pinigai nekvepia.
Tai sukėlė dar vieną nuoširdžią juoko bangą.
Už puikų pasakojimą Genuševičius palietė jos geltonas kasas.
Sniegas leidosi aplink automobilį tarsi krištolo lašai.
Jausminga mėnulio šviesa tarsi nešė į baltą mišką.
Genuševičius pasuko į šalutinį kelią, į tankmę.
Vilė ėmė rengtis.
Greitai ji sėdėjo su degančia cigarete.
Genuševičius spėjo nusirengti ir netikėtai pakibo ant vairo.
Juos, sėdinčius mašinoje, apšvietė automobilis ir sustojo tiesiog už nugaros.
Vyras vos sugraibė raktelius, ir mašina pajudėjo į priekį.
Kiek pavažiavus, kelias šakojosi į du kelius.
Vairuotojas pasuko ten, kur, jam pasirodė, bus geriau apsisukti.
Jį sekusi mašina šviesomis perspėjo:
– Nesuk. Tai mano kelias, kvailį. Tu ne namie.
Genuševičiui nieko neliko, tik grįžti atgal ir pasukti ten, kur jo laukė gūdi tamsa.
Jie apsikabino ir pradėjo juoktis. Juokėsi ilgai. Nuotaika buvo gera.
– Koks gražus sniegas. Man primena Adrijos jūros bangų keteras. Tu žinai...
Į mašinos langą pabeldė.
Tamsoje nesimatė, kas galėjo pabelsti.
Genuševičius griebėsi raktelio. Mašina kelis kartus skausmingai suvaitojo, bet užsivedė.
– Dieve mano, ten Albinas... – Vilė ėmė mosuoti rankomis, temptis ant savęs drabužius.
– Kas tas Albinas? – nervingai, piktai paklausė Genuševičius.
– Spausk, kiek gali, o tai sužinosi, kas tas Albinas...
– Niekur nevažiuosiu, kol nepasakysi.
– Vyras mano, brangusis. Vyras, kas gi daugiau...
Priekyje šmėkštelėjo sniege paskendusi miško aikštelė.
Vilė degėsi cigaretę.
Mašina apsisuko, ir jie pamatė skubantį mašinos link vyrą, einantį apšviestu keliu.
– Kur dabar? Čia tik vienas išvažiavimas...
– Sustok. Aš išlipsiu.
– Važiuojam.
Albinas bėgo priekyje, apšviestomis vėžėmis, niekur nepasukdamas. Nesiruošė praleisti mūsų mašinos.
Sustojo.
Užgesino žibintus, kad pokalbis vyktų padorioje tamsoje. “
– Klausyk, matau, tu irgi su mergina. Noriu pasiūlyti bizniuką... Keičiam merginas. Aš primokėsiu tau. Gerai primokėsiu.
Genuševičius sutriko.
Žvilgtelėjo į Vilę, nors ji sėdėjo šalia, jos veido nesimatė.
Tada pajuto, kaip moteris sugriebė jo ranką ir paspaudė.
Tai buvo ženklas – sutik, pritark, geras biznis.
O gal tai buvo ženklas – važiuojam ir spjauk į tą biznierių?
– Imk, – Albinas ištiesė pluoštą pinigų.
Genuševičius suprato: jeigu jis uždegs šviesą, Vilė bus iš karto atpažinta...
Jis intuityviai mintyse pasvėrė pluoštą pinigų ir suprato, kad tokiai sumai jis neturi kaip prieštarauti.
– Gerai, – pasakė jis. – Jeigu dar pridėsi šimtinę...
– Atleisk, norėjau sutaupyti...
Jis ištiesė dar vieną popierinį banknotą.
– Lipk, – atsisuko į Vilę Genuševičius.
Jis tikėjosi isteriško priekaišto, lengvų kumštelių, ilgo daužymo, nagų ant veido, o pajuto stiprų rankos paspaudimą.
Vilė išlipo ant sniego.
Albinas pasitraukė.
Automobilis pajudėjo.
Veidrodėlyje jis sekė apšviestą porą, kuri stovėjo viena prieš kitą.
Genuševičius spaudė, kiek mašina veža.
Vakare jis atsivertė „Tris muškietininkus“.
Tada supypsėjo žinutė:
„Negalvok vienas išleisti pinigų. Dalinsimės. “ ]]> Wed, 19 Aug 2026 19:06:49 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262842.html http://rasyk.lt/kuriniai/262842.html Sanatorijos gydytojai susirinkdavo pasižiūrėti, kai ligonis Genuševičius, su malonumu gulėdamas purve lengvai prasitesia savo beprasmį gyvenimą mažiausiai dešimčiai metų. Jis jausdavosi toks reikšmingas lyg mergina, palietusi šaltieną ant šventinio stalo.

Gulėti taip begėdiškai baltai iki pagurklių panirus juodoje vonioje buvo laimė. Vyras jau keletą sekmadienių negėrė, nerūkė. Pajuto nepaprastą norą atlikti didvyrišką poelgį ir, galbūt, prasmingai numirti. Genuševičius žinojo, iš kurios pelkės tą purvą siurbia, ir užsimerkęs girdėdavo senovės lietuvių žingsnius, atskirdavo iškart besivejančių kryžiuočių batų terškėjimą. Tai leidavo įsklausyti į senovės moterų šauksmus ir melodingą vyrų dejavimą. Matė šansą.

Kitos procedūros metu jis sekė kryžiuotį, besivejantį lietuvišką kunigaikštytę, ir iškėlęs ranką, sustabdė kalaviją ties moters galva... Kunigaikštytė parašė kažkokį adresą ant prabangaus popieriaus ir pasakė: „Visada rasi mane. “ Ji atsuko veidą, kaip tik tuometu poilsio namų sanitarė Počkutė skubiai griebė už iškeltos ranką riešo ir ištraukė vyrą iš  purvo vonios.
Per tą šurmulį, deja, nepamatė kunigaikštytės veido.
O jeigu ji tokia negraži, kad gelbėti nereikia?
Kodėl jam neleido sėdėti ramiai purve ir stebėti moters veidą?

Genuševičius bandė vėl užsimerkti, bet pastebėjo, jog vos tik sanitarė nuplauna purvą – išnyksta ir kunigaikščiai, ir kryžiuočiai... Vyras spėjo įsikišti raštelį su adresu į užpakalinę kišenę. Dabar jis skubėjo į purvą ir bijojo, kad jeigu moteris pasirodys – jis gali jos nepažinti. Jautė vyrišką nerimą dėl nepažįstamos moters likimo. Kas žino, gal kryžiuotis, kol jis valgė valgykloje, reabilitavosi, rūkė parkelyje ant pilko suolo –įvyko nepataisomas įvykis, ir dabar jo laukė nuskriausta svetimšalio mergina.

Genuševičius metė šalin didžiulę nuorūką ir nutrepsėjo vonių link.
Vyro akys skausmingai išsiplėtė, rankos tapo baltos, o barzda ėmė rausti nuo pat šaknų.
Vonioje, kurioje am pasivaideno kunigaikštytę ir gyvuliško išvaizdos kryžiuotis, – kaip tyčia – buvo užimta.
Plūduriavo raudonas miręs veidas su akiniais.

Genuševičius sėdėjo ant medinio suolelio ir laukė, kol moteris pasikels iš purvo.
Išlipusi iš vonios moteris su akiniais, purvu išteptu veidu...
Patalpoje grojo džiazą, ir matėsi – moteris šoko.
Ji nejudėjo, bet jos akys sukosi, šokinėjo ir merkėsi iš malonumo.
Genuševičiaus galvoje pasirodė prašančios pagalbos kunigaikštytės akys.

Šoko į vonią.
Skubėdamas jis nespėjo nusimauti nei kelnių, nei marškinių. Visuose drabužiuose buvo kišenės, todėl Genuševičius mintimis bandė prisiminti daiktus, kuriuos panardino į purvą.
„Pinigai, skirti išpirkti moterį iš kryžiuočio rankų. Pasiskolinti iš kaimynės. Kortelės su kriptovaliutos pavyzdžiais, nuomininko dovana, jeigu kryžiuotis užsispirs. Dešra ir duona – produktai, kuriuos jis išmainys. Genuševičiau, – kreipėsi jis į save, – išpirksi pinigais, ar tai garbinga? Už pinigus visi moka, o tu išgelbėk be pinigų. Nuvertinsi poelgį. Prarasi šansą ir beprasmiškai kankinsiesi dar dešimt metų. Prarasta. O gal... “

– Sesute, ištraukite mane, – pasigirdo seno, nuskriausto žmogaus balsas.
– Ei... Ar yra kas nors? Man bloga.
Niekas neatsiliepė. Purvo vonių sekcijoje ne gyvos dvasios.
Genuševičius nėrė gilyn, ištiesė prieš save rankas.
Vyras purve ieškojo seno balso... Kažkas įsikibo jam į pirštą. Dantys aštriai susmigo į rodomąjį. Išsivaduoti darėsi skausminga.
„Kryžiuotis. “
Kando, draskė. Jis apčiuopė savo kišenėje pinigus ir ištiesė šimtinę.
Kryžiuotis įkando į mažąjį pirštelį, bet pinigų nepaėmė. Genuševičius pasirausė šlapioje kišenėje ir apčiuopė dešrą ir duoną.
Kryžiuotis griebė maistą ir paleido vyro pirštus.

Vyrui prieš akis pasirodė kunigaikštytė. Senutė kunigaikštytė.
Genuševičius buvo matęs grožio konkursus, bet ji nebuvo dalyvė.

Sanitarė Počkutė ir pečkurys Mėčka gėrė degtinę pagalbinėse patalpose.
Mėčkos švarko rankovė buvo skylėta.
Počkutė nesustodama kikeno. Nesustodama saikingai gėrė, už blogą valdžią, už tą namą pagiriom atvertą.
Paskui bučiavosi, nes Mėčka mėgo bučiuoti moterims ne tik rankas, bet ir lūpas. Mėčka ėjo toliau. Buvo sulaikytas už rankos tris kartus.

Tada pasigirdo Genuševičiaus riksmas iš purvo vonios.
Apimti aistros Počkutė ir Mėčka negirdėjo pirmo jo signalo.
Mėčka kaip pečkurys buvo labai gražus, garbanotas ir strazdanotas.
Počkutė vaikystėje nukrito nuo sūpynių ir prasikirto lūpą. Labai skaudėjo, bet gražus daktaras užsiuvo. Mėčka buvo panašus į daktarą iš vaikystės ligoninės – garbanotas ir strazdanotas.

Iš purvo vonių salės pasigirdo keistas garsas.
Senutė išleidq burbulą.
Visi skęstantys purve anksčiau vėliau išleidžia burbulą. Paskutinį.
Burbulas sprogsta paviršiuje.
Antrasis Genuševičiaus signalas buvo stiprus.
Počkutė išsilaisvino iš Mėčkos glėbio.

– Įkando, užmušiu! – šaukė Genuševičius, užsimojęs prieš juodą katiną.
Sanitarė šaukė senutę vardu, lyg ji būtų trumpam palikusi vonią.
Počkutė negalėjo viena kelti giliai paskendusios purve senutės.
Pasirodė raudonomis lūpomis Mėčka.
Visi išsimurgdė purve, susiplėšė kelnes, batus, „viengierkas“.

Genuševičius šoko ieškoti kriptovaliutos ir pinigų užpakalinėje kelnių kišenėje. Nerado. Iškniso visas kišenes.
Niekur nebuvo nei pinigų, nei kripto piniginės, kurioje buvo merginos, pasakiusios, kad myli jį tokį, koks jis yra, adresas.
Raštelio  nebuvo. Vyras neprisiminė  adreso.
Kad myli amžinai – prisiminė, o adreso – ne.

Genuševičius stovėjo visas purvinas ir neprisiminė to prakeikto adreso.
– Kad myli – juodai prisimenu, o adreso – nėra...

Počkutei pagailo Genuševičiaus, ir jau būtų pasiūliusi save, bet prisiminė, kad buvo įmerkta į purvą senolė.
Tik tada ji pamatė senutę sėdinčią koridoriuje su rašteliu rankoje:
„Būsiu pas Gediminą“
Senutė meiliai glaudė juodą purviną katiną. ]]> Mon, 17 Aug 2026 21:24:54 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262820.html http://rasyk.lt/kuriniai/262820.html Jis paklausė:
– Atleiskite, galiu prisėsti?
Greitai paaiškėjo jo tikslas:
– Esu nekilnojamo turto agentas. Per dvidešimt metų šiame darbe mačiau visko – ir ašarų dėl paveldėto namo, ir šampano dėl pirmojo buto. Perka žmonės turtą, bet ir parduoda. Oi, kaip parduoda.
– Deja, parduoti nieko neturiu, – nusijuokiau. – Nebent sklypas Ožkiniuose...
– Pati naujausia mano istorija susijusi su sklypu būtent Ožkiniuose.
Jis nusišypsojo, bet šypsena užtruko per ilgai – tarsi sakinys jam buvo pažįstamas, tarsi jis pats jį buvo ne kartą pasakęs sau, prieš pasakydamas garsiai.
– Kur Ožkiniuose?
– Šalia Kaltanėnų, posūkis į Ignaliną. Šito sandorio, tikriausiai, niekada nepamiršiu. Aš tik padėjau sudaryti sandorį. Likusią dalį sudėliojau vėliau, iš to, ką pasakojo kaimynai, policija ir viena moteris.
„Padėjau sudaryti sandorį“ – jis tai pasakė lygiai taip, kaip žmonės sako, kai nori, kad frazė nuskambėtų kukliau, negu yra iš tikrųjų.
Turto agentas atsegė sagą ant pilvo ir pasakojo:
– Sklypas geras – tas prie pat Žeimenos kranto, su savo šuliniu, seni kriaušių medžiai palei langus. Tomas, sklypo tikrasis savininkas, nenorėjo parduoti, bet vieną dieną susirado mane, o aš pardaviau greitai. Kaina maža, sklypas auksinis, o Tomas net nesiderėjo, skubėjo tarsi jam degtų žemė po kojomis.
Jis nutilo, žiūrėdamas į kavos puodelį, tarsi ten, garuose, matytų kažką, ko nesakė.
– Ar jums tada nepasirodė keista, kad jis taip skubėjo?
– Man daug kas per dvidešimt metų pasirodė keista, – atsakė jis, ir tai buvo vienintelis kartas per visą pokalbį, kai jo balsas prarado tą pardavėjo lengvumą. – Bet klausimų neuždaviau. Ne mano reikalas, iš kur žmogui slysta žemė po kojomis. Mano reikalas – kad parašai būtų vietoje.
– Pas notarę viskas užtruko neilgai: parašai, antspaudai, ir Tomas išėjo su vokeliu, kuriame visas jo naujas gyvenimas – suvestas į banko sąskaitą ir tuos kelis pluoštelius grynųjų, kurių jis, lyg kažką nujausdamas, paprašė „dėl visa pikto“.
„Dėl visa pikto“ – jis pakartojo šią frazę lėčiau, nei pasakojo likusią dalį, tarsi ji jam vėliau, po visko, įgavo naują, sunkesnę prasmę.
– Kaip vėliau paaiškėjo, iš notarės biuro jis nevažiavo tiesiai namo. Sustojo miške, neprivažiavęs namų. Pasuko keliuku per eglyną – tuo pačiu, kur prieš metus vaikščiojo su ištekėjusia mergina. Jums įdomus jos vardas?
– Man tai nieko nepasakys, jeigu ji ne iš Ožkinių...
– Jos vardas Virga. Jauna ištekėjusi mergina. Gaila, kad ištekėjusi, bet žavi. Žavesys atneša keistas istorijas.
Jis tai pasakė kaip žmogus, kuris merginą matė ne kartą – nebūtinai tą dieną, bet žinojo ją geriau, negu turėtų žinoti žmogus, kuris tik „sudėliojo istoriją iš to, ką pasakojo kaimynai“.

Mergina laukė. Pasirodžius Tomui blykstelėjo žiebtuvėlis ir Virga užsirūkė. Ji stovėjo tiksliai ten, kur nulūžęs beržas remiasi į kaimyninę pušį — vieta, kurią būtų sunku rasti, jei nežinotum, kad ji ten yra.
– Parduota, – pasakė Tomas. Balsas skambėjo lengvai, beveik linksmai.
Virga priėjo arčiau, bet ne per arti. Ji visada laikydavosi tokio atstumo — tarsi matuotų jį.
– Tai ką dabar? – paklausė ji. – Gyvensim kartu?
Tomas nusijuokė, atsegė portfelį ir ištraukė voką.
– Tai tik dalis pinigų, – tarė jis. – Ar galiu tave pakviesti į kelionę po pasaulį?
– Gali, – ji apkabino Tomą, bet žvilgsnis jos akimirkai nukrypo per jo petį — į krūmus, į tą pusę, kur medžiai retėja. – Reikės palaukti. Kol su Šarūnu išsiskirsiu — praeis metai, gal daugiau.
– Dabar mes tiesiog sėdam į lėktuvą, ir rytoj mes jau Indijoje. Nori į Indiją?
Virgai tada pasirodė keistas jo elgesys. Bet ji nesureagavo taip, kaip reaguoja žmogus, kurį tai tikrai nustebino. Ji tik giliau įkvėpė.
– Tu net nepaklausei, ar aš noriu bėgti, – pasakė ji.
– Žinoma. Tu nori su manim.
– Nenoriu bėgti.
– Tai aš tau nereikalingas?
– Aš laukiuosi.
– Meluoji.
– Lieku čia.
– Tau reikia pinigų?
– Nori pinigais atsipirkti?
Ji ištiesė ranką ir paėmė pluoštą, kurį jis laikė. Nesviedė iš karto — akimirką pasvėrė jį delne, tarsi tikrindama, ar tikrai tiek, kiek reikia. Tada sviedė jį tolyn, į krūmus, tiksliai į tą pusę, kur samanos švelniai įdubę, kur po sausu sluoksniu tamsėja drėgna žemė.
– Tu rimtai? – paklausė jis šaltai.
Virga ėjo neatsisukdama. Bet žingsnis jos nebuvo skubantis — lygus, tarsi jau žinotų, kiek laiko jai reikės nueiti iki tako.
Tomas apsidairė, keikdamasis po nosimi, jis nubrido į krūmus rinkti išsibarsčiusių pinigų. Vieni gulėjo ant samanų, kiti — įstrigę šakose ir tarp šaknų, tarsi kažkas juos ten sąmoningai būtų pastūmęs.
Jis pasilenkė, dar vienas žingsnis — ir žemė po koja netikėtai pasidavė.
Samana prasivėrė lyg žaizda, ir jis pajuto, kaip purvas apglėbia koją iki kelio.
– Po velnių... – sumurmėjo iš pradžių ramiai, tikėdamasis lengvai išsitraukti.
Bet klampynė įsikibo tvirtai.
– Virga! – sušuko jis. – Virga, grįžk!
Pakilo paukščiai, išgąsdinti garso. Šakų traškėjimas girdėjosi vis tolyn, kol išnyko — bet ne ta puse, kur, atrodė, turėjo eiti takas į sodybą. Ta puse, kur, jei kas atidžiau klausytųsi, žingsniai tiesiog... sustojo.
Krūmuose išniro Šarūnas — ne uždusęs, ne skubantis, tarsi būtų čia buvęs visą laiką. Jo batai buvo sausi. Nė vienos šlapios dėmės ant kelnių, nors jis, jei tikrai atbėgo iš tolo per pamiškę, turėjo bristi per rasotą žolę.
– Nu ir papuoliau, Šarai... Skęstu, kaip Dievą myliu, – iškvėpė Tomas. – Pamesk man kokį pagalį...
Šarūnas atsitūpė ant kranto per kokį metrą nuo skęstančio. Ne per arti, ne per toli — kaip žmogus, kuris jau žino, koks tas atstumas yra saugus.
– Ir po to, ką girdėjau... tu dar tikiesi mano pagalbos? – tarė jis lėtai, kiekvieną žodį ištardamas atskirai, tarsi sakinį būtų sakęs ne pirmą kartą.
– Šarai, aš rimtai... Ištrauk mane!
– Reikėjo galvoti, – pasakė Šarūnas, ir jo balse neliko nė lašo pykčio — tik kažkoks šaltas, lygus ramumas, koks būna žmogaus, kuris jau seniai apsisprendė, kaip viskas baigsis, ir dabar tik laukia, kol scenarijus pats save išpildys. – Man net įtarimo nebuvo, kada Virga kiek kartų ėjo į tavo pirtį, kad ji vis eidavo grybų, kada žinojo, kad tu atvažiuoji.
Sakinys nuskambėjo keistai — per tiksliai pasakytas žmogui, kuris tik ką „viską sužinojo“.
– Nejaučiu dugno, ištrauk, duok man į snukį...
Tomas nustojo judėti, nes pajuto, kad klampynė, vos jis pradeda judėti, ima traukti gilyn.
Šarūnas pakėlė nuo žemės pagalį, apžiūrėjo jį, tarsi svarstydamas — bet svarstymas truko lygiai tiek, kiek reikėjo, ir nė sekunde ilgiau — ir vėl padėjo šalia savęs. Per toli, kad Tomas galėtų pasiekti. Bet ne per toli, kad Tomas manytų, jog pagalba dar įmanoma.
– Šarai, prašau!
– Palauksiu, kol tu nedvėsi, – atsakė Šarūnas. – Ji sakė, kad laukiasi. Ar man pasigirdo?
– Pasigirdo.
– Taip meluodamas ir mirsi?
– Susitarsim. Atiduosiu tau visus pinigus.
– Už bobą? Ar už šituos grašius aš turėsiu tau vaiką užauginti?
Klausimas skambėjo kaip pasipiktinimas. Bet Šarūnas jo neišdavė nei balso drebėjimu, nei rankos judesiu — jis tiesiog laukė. Kantriai. Kaip žmogus, kuriam laikas dirba naudai.
– Greičiau... nebegaliu, kur tu eini? Palauk...
– Koks kodas?
– Ištrauk...
– Paskutinį kartą klausiu.
– ... ten guli kortelė. Kodas...
Kiek jėgos leido, Tomas šaukė pagalbos, tik garsas buvo duslus, ir kiekvienas šauksmas jį bejėgiškai gramzdino gilyn.
Purvas pasiekė Tomo krūtinę. Paskutinis, ką jis matė, buvo Šarūno veidas — ramus, žiūrintis į saulėlydį, tarsi laukiantis ne mirties, o tiesiog kada baigsis darbo diena.

Virga sutiko Šarūną prie sodybos vartų. Jis buvo vienas, rankos švarios, veidas toks pat ramus, kaip visada. Blykstelėjo žiebtuvėlis ir jie abu užsidegė cigaretes. Ji girdėjo šauksmą, bet vis tiek paklausė:
– Kur Tomas? – ištarė, nors viduje jau žinojo atsakymą.
– Išvažiavo, – atsakė Šarūnas, atidarydamas vartelius. – Kažkur toli. Sakė, į Indiją.
– Sakė į Indiją?  - jie ėmė nervingai kikenti.
– Virga, gal tu žinai jo kortelės kodą?
Ji nepaklausė „kodėl“. Nepaklausė „kur jis“. Tik pažvelgė Šarūnui į akis — ir tame žvilgsnyje nebuvo nei baimės, nei sielvarto. Buvo tik kažkas panašaus į sąskaitų suvedimą.
– Žinau, – tarė ji.
Ir nuėjo į vidų atnešti popieriaus lapelio, ant kurio, dar prieš savaitę, pati parašiusi keturis skaičius, buvo palikusi jį stalčiuje — tam atvejui, jei prireiktų.
– Kas gimė, berniukas ar mergaitė?
– Matau, ir jūs patikėjot...
Jis nusijuokė – bet tas juokas buvo trumpas
– O kaip Virga
– Gyvena kaip visi – laimingai.
Jauna mergina apsirengusi ilga suknele ėjo link prabangios mašinos, stovinčios šalia kavinės.
Jis pasakė tai taip pat lengvai, kaip apie tai jog  Tomas net nesiderėjo, nes „skubėjo tarsi jam degtų žemė po kojomis“. Dabar tai nuskambėjo kaip patogi tiesa papasakoti svetimam žmogui prie kavos staliuko.
Agentas nuskubėjo prie prabangios mašinos, kur  stovėjo jauna moteris.
Blykstelėjo žiebtuvėlis ir užsidegė cigaretę. ]]> Fri, 14 Aug 2026 14:19:21 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262797.html http://rasyk.lt/kuriniai/262797.html (Purvinas realizmas / Absurdo orgija)

Personažai:
ALEKAS – perkaitęs logistikos vergas. Cinikas, bando neužsilenkti iki pirmadienio.
TOMAS – jo kolega. Ramesnis, provokuojantis pizdukas.
BRIGADININKAS (Stepas) – pamišęs sistemos sarginis šuo, rėkiantis per visus galus.
PENSININKAS VICKA – gamyklos tarakonas, mikčiojantis metalo vagišius.
PASIKLYDĘS KLIENTAS – ofisinis asilas su kostiumu, ieškantis šviesos.
BLONDINĖ MĖLYNAIS PLAUKAIS – instagraminė tuštuma, ieškanti savo snukio atspindžio.
VARGONININKAS (Petras) – gamyklos kultūros namų/koplyčios muzikos pagonis, nuolat apsvaigęs nuo pigaus vyno.

(Veiksmas vyksta gamyklos užkababorio sandėlyje-rūkomajame. Aplink dulkėtos dėžės, sudegę laidai. Už sienos pjauna metalą. Alekas ir Tomas sėdi ant apverstų medinių dėžių. Alekas įnirtingai maigo tuščią alaus skardinę.)

TOMAS: Kaip jis praleido savo gyvenimą? Žinai apie ką aš.
ALEKAS: (Nusispjauna ant batų) Kaip, kaip... Krušosi su skaičiais, blet. Skaičiavo, kiek valandų kiti durniai turi atidirbti, kad sistema nesubyrėtų ir vadovai gautų premijas.
TOMAS: O ar jie nenori dirbti šiaip sau? Be jokių tavo supistų lentelių, be plano ir prievartos?

(Su trenksmu atsidaro geležinės durys. Įvirsta BRIGADININKAS STEPAS. Veidas violetinis, rankose purvinas grafikas.)

BRIGADININKAS: Ko čia sėdit, ubagai?! Darbo maža, nachui?! Alekai, kur tavo ketvirto ketvirčio ataskaita? Kodėl skaičiai pakibę velniop?! Jei iki penkių nebus sistemoje – visi savaitgalį rausit griovius prie serverinės be jokių viršvalandžių! Automatonai atsirado, blet, filosofijos būrelis, job tvai mat! (Išeidamas taip trenkia durimis, kad net nuo lubų pabyra tinkas).

ALEKAS: (Net nemirkteli, tęsia ramiai) Žmonės iš prigimties tinginiai, Tomai. Jie nori nepriklausyti sistemai. Nori nedirbti tiek daug. Jie visi nori būti kažkuo... bet kuo, tik ne automatonais.
TOMAS: Bet kuo jie tampa? Kaip jie iš tikrųjų praleidžia tuos savo supistus gyvenimus?
ALEKAS: Krušasi su plytomis, laidais, geležimi! O po to? Laka alų po darbo – tiksliai kaip mes dabar – kad nuplautų tą juodą prarajos jausmą krūtinėje.
TOMAS: Koyaanisqatsi... Sugriautas gyvenimas pusiausvyroje. Industrinė visuomenė. Kodėl, po velnių, negalima tiesiog mažiau dirbti?
ALEKAS: Per daug burnų, Tomai. Žemėje per daug gyventojų. Dabar jų neišmaitinsi arkliuku ir supistu mediniu plūgeliu. Globalus mechanizmas reikalauja šviežios mėsos.

(Iš šešėlio, už didelės transformatoriaus dėžės, pasigirsta krebždenimas. Išlenda PENSININKAS VICKA. Vilki tepaluotą chalatą, akys bėgioja kaip žiurkės, po pažasčia spaudžia blizgantį daiktą.)

VICKA: (Dairosi, stipriai mikčioja) Ch-ch-chebra... Al-al-aliuminis... Grynas, nachui. Š-š-šiltas dar, ką tik n-n-nupjoviau nuo naujo konvejerio. Geras kkkk-kk-kampuočiukas. Priduosiu – bus b-b-bambalis „Optima linijos“.
ALEKAS: Paslėpk tu jį, Vicka, už ventiliacijos, kol Stepas tau stuburo neperlaužė.
VICKA: A-a-atsargiai reikia... Sisteminiai n-n-nesupras. (Užkiša aliuminio kampuotį už senos ventiliacijos gembės). Va. T-t-tegu pastovi iki pamainos galo. (Nukiūtina tolyn, ieškodamas ką dar nuplėšti).
TOMAS: Tai bus karas?
ALEKAS: Bus. Arba krizė. Pirma ateis krizė, o po to – kraujas. Nors... krizė jau čia. Pažiūrėk aplinkui.

(Iš už kampo išnyra PASIKLYDĘS KLIENTAS. Kostiumas dulkėtas, kaklaraištis nusuktas po ausimi, rankose spaudžia odinį aplanką.)

KLIENTAS: Atsiprašau... Vyrai? Kur čia C korpuso priimamasis? Aš jau antrą valandą nerandu išėjimo. Čia visur koridoriai, vienodos durys ir tie patys skaičiai... Kur išėjimas iš šito pragaro?!
TOMAS: (Rodo pirštu į tamsą) Į kairę, iki galo, pro kompresorinę, tada tiesiai pro mirtį.
KLIENTAS: Pro ką?!
ALEKAS: Pro administraciją. Tas pats šūdas. Eik greičiau, kol brigadininkas nepagavo ir neįdarbino.
KLIENTAS: Jėzau Marija... (Nubėga gilyn į sandėlį).

(Staiga pro viršutines sandėlio groteles, kurios ribojasi su gamyklos koplytėle, pasigirsta šiurpus, pro šalį varomas vargonų akordas. Vargonininkas Petras mėgina groti „Sveika, Marija“, bet viskas skamba kaip laidotuvių maršas sunkiojo roko stiliumi.)

TOMAS: O tai, kad mes visi tapome automatonais – ne krizė? Net kunigai su zakristijonais turi savo supistą grafiką, kada kokią maldą atidirbti. Visi blet pagal planą.
ALEKAS: Ne visi. Kiti taip nesijaučia. Jie prisitaiko. O bažnyčia? Dar didesnis fabrikas.
TOMAS: Bet jiems vis tiek amžinai kažko trūksta. Dažniausiai bapkių. Todėl jie pasiryžę arti dar daugiau, ar ne?
ALEKAS: Ir paradoksas – tada jie jaučiasi dirbantys prasmingai. Nes siekia „tikslo“. Dangaus karalystės arba naujo „Mercedes“.
TOMAS: Vadinasi, mano vienintelis tikslas – mažiau dirbti šitą darbą, kad galėčiau daugiau dirbti kitą?
ALEKAS: Taip. Tik tiek.
TOMAS: Bet tada tu tiesiog būsi... kitoks automatonas.
ALEKAS: (Pakelia akis, žvilgsnis gyvesnis) Taip! Bet laimingesnis. Aš bent jau prabėgsiu ir sudegsiu pagal savo paties paskirtį, o ne būsiu malka kažkieno kito kūrykloje.
TOMAS: Kiek tau liko?

(Geležinės durys vėl atsidaro. Įeina BLONDINĖ MĖLYNAIS PLAUKAIS. Ji garsiai kramto gumą, spaudžia telefoną.)

BLONDINĖ: Ej, girdit. Čia pas jus niekur nėra veidrodžio? Man reikia blakstieną pasitaisyti. Visiškai nėra kuo savęs pamatyti šitam jūsų ubagyne. Tik pajuodę, riebalini langai.
ALEKAS: (Šaltai) Čia gamykla, panele. Veidrodžių nėra. Čia niekas nenori matyti savo supistų snukių.
BLONDINĖ: (Skambiai subliūkšta gumos burbulas) Nu fuj, kokie visi nušokę.

(Apsisuka, nueina link tos pusės, kur nuėjo klientas).
(Pasirodo du vyrai su ryškiomis rangovų liemenėmis, nešasi kopėčias. Jie praeina pro šalį, vienas iš jų pastebi Vickos paslėptą aliuminį. Žaibišku, chamišku judesiu rangovas įsimeta kampuotį į savo maišą ir jie ramiai nueina toliau. Po minutės iš kito šono atbėga uždusęs Vicka.)

VICKA: (Čežina rankomis aplink ventiliaciją, akys kvadratinės) Kkkk-kk-kur? Kur m-m-mano kkkk-kk-kampuočiukas?! N-n-nėra, nachui! Pradingo! P-p-pyp...
ALEKAS: Rangovai praėjo, Vicka. Pervogė. Čia aukštesnė ekosistemos grandis, blet. Tave patį tuoj nuneš į metalo laužą.
VICKA: V-v-vagys p-p-pederastai... N-n-nėra šventų d-d-dalykų šitoj gamykloj...

(Nusispjauna ir nueina verkšlendamas).
(Staiga viršuje pasigirsta baisus trenksmas. Girtas KLEBONAS su visa sutana garsiai išgriūva iš klausyklos tiesiai ant grindų, išversdamas šventinto vandens indą ir rėkdamas: „Anatema, blet, šėtonai! “. Nuo šito garso viršuje sėdintis VARGONININKAS PETRAS krūpteli ir netyčia apverčia ant vargonų klaviatūros plastikinį puodelį su pigia „Sangria“ bei lėkštę su riebia kilke ant batono. Vargonai pradeda pamišėliškai kaukti, klavišai sulimpa, girdisi baisus trumpas jungimas ir dūmų kvapas.)

ALEKAS: (Žiūri į lubas, iš kur rūksta dūmai) Va tau ir šventi reikalai... Hmmm... Bet vis tiek skubėti labai gal ir neverta. Gal reikia kasdien kažką mažo padaryti, o ne laukti galo.
TOMAS: Siūlau pasikasyti galvą.
ALEKAS: Galva man neniežti.
TOMAS: Gal tada tu – automatonas.
ALEKAS: O tu – balvonas.
TOMAS: O kaip tu praleidinėji savo gyvenimą?
ALEKAS: Aš jo nepraleidinėju.
TOMAS: O jis?
ALEKAS: Kas?
TOMAS: Gyvenimas.
ALEKAS: Kieno? Mano?
TOMAS: (Atsidūsta) Uuuufff.... Gal tau tikrai jau metas eiti...

(Vėl pasigirsta artėjantys žingsniai. BRIGADININKAS STEPAS iškiša galvą, visas suodinas nuo sudegusių vargonų dūmų.)

BRIGADININKAS: Dar sėdit, dalbajobai?! Alekai, tu tyčiojiesi iš manęs?! Kas ten per boba mėlynais plaukais prie konvejerio fotkinasi?! Kažkoks idiotas su kostiumu verkia prie tualetų, sako, kad neranda šviesos! Vicka laksto po teritoriją ir rėkia apie kažkokį blet kampuotį! O viršuje bažnytkaimis dega, klebonas girtas voliojasi vėmaluose, vargonai rūksta nuo supistos Sangrijos! Čia jūsų darbas?! Marš dirbt, kirvarpos, kol abiem kailio neišperšiau! (Dingsta, girdisi, kaip tolumoje rėkia: „Vicka, blet, patrauk rankas nuo altoriaus, ten ne varis! “).
ALEKAS: (Atsistoja, įnirtingai spira tuščią skardinę į sieną) Sakau, atsikabink, ir pats spausk iš čia, buratine! Kirvarpos nešertos bliauna tavo paties medinėje galvoje!
TOMAS: Na, ramiau, ramiau... Man rodos, tos kirvarpos tavo galvoje... Jos neturi ko graužti... Gal duok joms kramtomos gumos?
ALEKAS: Šūdo joms!
TOMAS: Nemanau, kad padės.
ALEKAS: (Nuleidžia rankas, pyktis staiga praeina, sėda atgal ant dėžės) Na, tiek to jau, gal tu teisus, gal pats sau nenoriu pripažinti. Prisigersiu šiandien iki komos, išplausiu smegenis ir pirmadienį pradėsiu vėl šviežias, pasiruošęs konvejeriui.
TOMAS: Manau, pripažinai, paviršutiniškai... Kam žudai savo pilkąsias ląsteles?
ALEKAS: Vis tiek anksčiau ar vėliau viskas baigsis, blet. Kam stengtis, kam kankintis?
TOMAS: Tu pats sau prieštaraujai prieš minutę... Įspūdis, kad apsikeitėme rolėmis. Ką, nusivylei, neturi žodžių?
ALEKAS: (Žiūri į jį tuščiomis akimis) Ir iš kur tokių kaip tu randasi!?
TOMAS: Be manęs neegzistuotumei.
ALEKAS: O gal tu be manęs?
TOMAS: Galiu tave sunaikinti.
ALEKAS: Žinok, ir aš tave. Ar tiki?
TOMAS: Galbūt. Tačiau – sudie visam. Ačiū, padėjai, atlikai savo funkciją. Dabar tavo pyktis dar bent kiek sušildys šitą šaltą erdvę. Liksi mano mintyse.

(Tomas atsistoja, perlipa per numestas šiukšles ir ramiai išeina į koridoriaus tamsą. Alekas lieka sėdėti vienas tamsiame sandėlyje. Už sienos kaukia sulipę vargonų klavišai, dunda gamykla ir tolumoje Stepas rėkia ant girto klebono.)
(Staiga kaukimas pasiekia piko dažnį. Per viršutines groteles pliūkšteli trumpo jungimo žiežirbų banga. Įvyksta baisus, duslus sudegusių vargonų sprogimas – BŪŪŪM! Per gamyklos sienas nueina vibracija, iš viršaus pradeda kristi suanglėję vargonų vamzdžiai, šventinti pelenai, apdegusios kilkės ir „Sangrijos“ likučiai.)
(Visiškas štilis. Gamyklos mašinos akimirkai užgęsta. Tamsoje girdisi tik po sprogimo nukritęs ir lėtai per grindis besiridenantis tuščias “Sangrija” butelis.)
Alekas sėdi visiškai nejudėdamas, suanglėjęs vargonų vamzdis nukrenta tiesiai jam prie kojų. Jis lėtai nuvalo pelenus nuo veido, pažiūri į tuščią vietą, kur ką tik sėdėjo Tomas, ir tyliai ištaria)

ALEKAS: ... Nu va, blet. Ir sudegė pagal paskirtį.

(Tamsa. Tolumoje suveikia priešgaisrinė sirena.)
(Alekas lieka sėdėti vienas tamsiame sandėlyje. Už sienos kaukia vargonai, nes nuo “Sangrijos” sulipę klavišai, dunda gamykla ir tolumoje Stepas rėkia ant girto klebono.)

]]> Sun, 2 Aug 2026 10:58:47 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262676.html http://rasyk.lt/kuriniai/262676.html - Gražiai šypsosi, kaip velnias.
Po gaisro koridoriaus, vonios ir kambarių sienos laupėsi baltais kalkių  trupiniais. Juodi dūmai prilipo prie baltų lubų. Negalima, vaikeli, liestis prie raukšlėtos trupančios sienos.
Kas vakarą mama šiaudų šluota krapštė baltus kalkių trupinius, plovė grindis mirkydama į juodą vandenį lininį skudurą.
Tėvas sėdėjo koja ant kojos ir skaitė tą patį puslapį jau šimtas pirmą kartą.
“ Dujininko vadovas” gulėjo dalinai aprūkusio veidrodžio stalčiuje.
Nuo gaisro pradžios praėjo du mėnesiai ir jis  paslaptingai nusišypsojo.
Pirmą kartą po gaisro užsirūkė ir išpūtė dūmus pro pravirą orlaidę.
Mama išgręžė skudurą ir pasakė:
- Gražiai šypsosi, kaip velnias, kaip duosiu su mazginiu
- Meistrą remontui radau.

Jau degė šviesa . Televizoriuje girdėjosi žinios.
Sesuo iš tvirto kartono gabalo karpė lėlę anglų kalbos pamokai. Jai šiandien plauti grindis. Susinervinusi ji nukirpo lėlės galvą. Tada nukirpo kojas ir rankas. Liko storas pilvas.
- Nori saldainių? – atsisuko į mane.
- Žiūrint kokių.
- “ Žąsų kojelių”
- Pati ir plauk.
- Šokoladinių turiu iš Rygos
- Parodyk
Sesuo ištraukė tris nutrintais popierėliais apvyniotus saldainius. Jie aptirpę, bet kvepia tikru šokoladu. Iš tolo pajutau laimikį. Tuos saldainius atvežė vos prieš mėnesį.
- Tik tiek?
- Nenori – nereikia.
- Duok penkis ir saują žąsų.
Nusisukau. Man patiko tokia šviesiaplaukė žinių diktorė. Žiūrėjau ir galvojau, kaip su ja einu šokti mokyklos šokiuose.
Man ant galvos pasipylė saldainių lietus. Ištiesiau rankas savo šviesiaplaukei diktorei..
- Ko sėdi? Greitai, girdi?
- Tik žinias…
- Tik varykis, a, girdž.
Mane išgelbėjo skambutis į duris.
Koridoriuje išgirdau Tėvo balsą.
- Labas vakaras, - atsidarė durys.
Tarpduryje pasirodė mažo ūgio, praplikęs vyras. Rausva, lengvai mėlstančia nosimi.. Arklio uodegos ilgio antakiais.  Vyro akys didelės ir raudonos. Vilkėjo  juodu kostiumu, kas mane pritrenkė: ant kaklo mazgu surištas  spindintis auksinis kaklaraištis.
Sesuo pašoko, paliko mane rinkti “ uždirbtus ”saldainius, išbėgo į miegamąjį.
Tėvas stovėjo ir šypsojosi.
- Boleslovai, tai kaip dažysi sienas? – paklausė Tėvas.
- Reikia pagalvoti..
Dažytojas apžiūrinėjo sesers paliktą sukarpytą lėlę.
Staiga jis pasikeitė. Susigraudino. Ėmė trinti smilkinį, krapštytis akis. Traukė nosinę..
- Kaip aš tave užjaučiu…Negaliu nepasakyti…Mano dukra irgi grįžo su dovana. Kiek aš jai sakiau? Kas dieną su motina vardinom visus pavojus…
Mažas žmogus traukė iš švarko nosines, valėsi ašaras. Verkė ilgai, kol Tėvas pasiūlė išgerti.
Dabar jo akys visiškai pavandenijo. Susilankstęs nosines jis atsisuko į Tėvą.
- Užjaučiu, seni, kaip aš tave suprantu.
- Tai kaip dažysim? – Tėvas kalbėjo dalykiškai.
- Kaip? . Tu žinai, kaip tau, padarysiu gražiai… papūsiu lapelius…turiu trafaretus…pamatysi, spalvos turiu, kaip miške gyvensi
- Boliau, mano dukra nieko  neparsinešė. Supranti?
- Galvoji aš verkčiau dėl tavo dukters? Aš dėl savo verkiau…, Dieve, mano kaip tau pasisekė, o man ne…
Durys užsidarė. Man buvo gaila to mažo žmogaus. Televizoriuje baigėsi žinios. Lėtai kramčiau šokoladinį saldainį. Atrodė, jis niekada nesibaigs. ]]> Sun, 26 Jul 2026 15:49:44 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262620.html http://rasyk.lt/kuriniai/262620.html Beržų žirgeliai drebėjo verksmingose, į šluotas ir vantas susipynusiose šakose.
Reti paukšteliai, siūbuodami ant plonesnių už asilo plauką šakelių, tuštinosi.
Uogautojų metas.
Rytas be kavos.
Pintinės po kaklu.
Liemenukų nevaržomos krūtinės.
Dočkutė pritūpė prie mėlynių krūmo.
– Sakyk... kodėl manęs niekas nemyli?
Mano Mylimoji pakėlė akis nuo dar vieno tuščiai nurinkto krūmo. Ilgai žiūrėjo į skausmo išlenktą Dočkutės nugarą.
– Kas valdo pinigus, tas valdo orkestrą. Taip man vaikystėje sakė motina. Stovėjome paplūdimyje. Ji parodė į laivą.
– Matai?
– Matau.
– Kiek ten gražių žmonių geria šampaną.
Patylėjo.
– O dabar apsidairyk.
Apsidairiau.
– Matai bent vieną gražų žmogų, geriantį šampaną?
Nemačiau.
– Štai ką reiškia pinigai.
Kur praeidavo Mylimoji, ten uogų neberas nei kita moteris, nei vietinis paukštis.
– O kam tiek uogų?
Tam, kad vakare susirinktų visa šeima. Kad pasėmę saują mėlynių maitintų vieni kitus iš delnų. Valgis vienija. Taip žmonės kuria savo turtą – po truputį kiekvienam ir visiems bendriems namams.
Ilga tyla.
– Aš niekada nieko nemylėjau. Nežinau, ką reiškia mylėti.
Mylimoji buvo įsikibusi į krūmą lyg į paskutinę šaką.
– O aš tekėjau už turtingo.
Dočkutė bandė nusišypsoti.
Pro jos mėlynas akis praslinko visas gyvenimas.
Jis vyko tik virtuvėje.
Ūžiant dujinei.
Čirškant aliejui keptuvėje.
Sunkiai krentant į šiukšlių dėžę gyvatiškai judrioms bulvių lupenoms.
Kartais ji ten ir miegodavo. Tiesiog ant stalo, sukryžiavusi rankas.
Įėjimas į miegamąjį prilygo sekmadienio ėjimui į bažnyčią.
Tik po šeštos.
Tik baltais drabužiais.
Tik kruopščiai sušukuotais plaukais.
Iki šiol ji prisiminė šiurkščią, sapnais kvepiančią pagalvės drobę.
Dieve... viską užmiršau...
Prisiminimas atėjo kartu su ašara.
Ji sutraiškė tris prisirpusias mėlynes.
Mėlynių sultys aptaškė veidą.
Kaip seniai tai buvo...
– Galiu tau padėti.
Mylimoji palietė jos petį.
– Pravesiu psichikos seansą. Nori?
Dočkutė tik palingavo galvą.
– Papasakok apie vaikystę. Ką prisimeni? Ar tėvai tave bausdavo?
Dočkutei dešimt.
Medžioklė.
Ji sėdi po aukšta pušimi. Tiesiai ant spyglių. Laukia tėvo.
Prieš akis driekiasi smilgomis ir sodria smaragdine žole apaugusi įkalnė.
Pirmiausia pasirodo stirnos galva.
Ruda.
Vos prasikalusiais ragais.
Didelėmis, išsigandusiomis akimis.
Ji kyla į kalvelę. Atsargiai. Lyg bijotų paliesti žemę.
Dar akimirka.
Ir dings beržyno šešėlyje.
Dočkutė atsisuka.
Tėvas taikosi.
Šūvis.
Stirna pašoka.
Sustoja.
Ne.
Ji vėl kabinasi į įkalnę.
Dar stipriau.
Iš po kanopų taškosi smėlis.
Atrodo, kulka jos nepasiekė.
Tėvas lėtai nuleidžia šautuvą.
Ilga tyla.
– Nieko neprisimenu, – tyliai pasako Dočkutė.
Abi moterys vėl renka uogas.
Dočkutė išsitraukia skardinę.
Geria.
Karšta.
Kažkur beržyne trakšteli šaka.
Nė viena nepakelia akių. ]]> Tue, 21 Jul 2026 10:51:30 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262585.html http://rasyk.lt/kuriniai/262585.html Vos už dešimties metrų nuo sunkių bažnyčios durų stovėjo mediniai kultūros namai.
Muzikos ritmu lingavo prožektorių šviesos. Šeštadienio šokiai kaitino aistras.
– Įgaliotinis kur? – blaškėsi suplėšytais marškiniais, iš tolo mėšlu dvokiantis Storalūpis Dzimidas.
– Medžioklėj, – pasigirdo užkimęs balsas iš krūmų.
Pro atlapas duris sklido muzika.
– Daktaro nematei?
– Kam tau? Eik per gatvę į ligoninę.
– Kur daktaras? Rokuok... nėra?
– Žiūrėk, tau kraujas bėga! – aiktelėjo mergina ir nėrė į kultūros namus.
Dvi draugės stovėjo atsirėmusios į langą. Išsirinkau tą, kuri atrodė lyg ką tik iš drabužių parduotuvės persirengimo kabinos išėjusi.
Ji šypsojosi, bet nebuvo girta. Nenutilo net tada, kai ją apkabinau.
Antroji vos laikėsi ant tiesių, gražių kojų. Dar bandė išsilaikyti, bet stipriai užsimerkusi nuslinko ant grindų.
Muzika nutilo.
Šurmulys.
Aplink zujo odekolonu kvepiantys kūnai.
Pakėlėme nuo grindų merginos draugę. Ji buvo sunki, išbalusi lyg sklidina stiklinė degtinės.
Staiga – mėšlo kvapas.
Storalūpis Dzimidas.
Šalia jo – žvejo kostiumėliu pasipuošęs dvyliktokas.
– Šitas? – tvoskė degtinės kvapas iš Dzimido burnos.
– Šitas. Va mano merga, o jis norėjo su ja išeiti.
– Ką tu čia šneki, piemenėli? – sušuko mergina.
Buvo per vėlu.
Dzimidas iš visos jėgos tvojo man per galvą.
Pajutau, kad burnoje nebėra nė vieno danties. Vėliau keletą radau.
Dilgčiojo atviras nuskilusio danties nervas.
Mergina paėmė mane už rankos ir ištempė pro duris.
– Kur mane tempi?
– Pas įgaliotinį.
– Noriu jam dėti... Palauk...
Jau buvome įgaliotinio kieme.
Iš juodo karinio sunkvežimio iššoko kresnas vyras su medžiotojo megztiniu, numargintu briedžiais.
– Kur jis? Šokiuose?
Įgaliotinis rankose laikė medžioklinį šautuvą.
Einant kultūros namų link praeiviai šokinėjo į krūmus. Girti žmonės išsigando šautuvo.
Pajutęs įgaliotinio rankose ginklą, Dzimidas nebesipriešino.
Vedamas į daboklę jis sustojo.
– Tu žinai, kas mano tėvas? – su viltimi paklausė.
– Gali paskambinti, – ramiu medžiotojo balsu atsakė įgaliotinis.
Jis mirktelėjo man.
– Dėk jam kiek gali. Kitos progos nebus.
Trenkiau iš visų jėgų.
Dzimidas nesipriešino. Tik užsidengė galvą rankomis.
Mergina nežiūrėjo, kaip blaškėsi basas, kruvinomis kojomis žmogus, kuris dar prieš kelias minutes atrodė visagalis.
Kitą dieną įgaliotinis paskambino.
– Atvažiuok. Jo tėvas nori pasikalbėti.
Važiavau nieko negalvodamas.
Kieme sukiojosi pusgirčiai miško darbininkai, blizgindami baltus dantis.
Jie laukė manęs.
Įgaliotinis stovėjo su šautuvu.
Dzimido tėvas buvo garbaus žmogaus laikysenos. Kostiumas blizgėjo metalinėmis sagomis.
Jokio ginklo jis neturėjo.
– Kiek nori?
– Siūlykite. Nieko neparduodu.
– Penkių užteks?
– Paliekate man galimybę pasiskųsti.
– Dešimt.
Sutarėme, kad po savaitės atvažiuosiu pinigų pasiimti čia pat, pas įgaliotinį.
Šeštadienį lijo.
Važiavome JAWA motociklu.
Įgaliotinio kieme buvo tylu.
Jis miegojo prie stalo.
Durys atidarytos.
Šautuvas prie kojos.
Nuo stalo nukritęs degtinės butelis buvo sudužęs.
Tuščias.
Įgaliotinis net nesujudėjo.
Dzimidas atsirado netikėtai.
Draugas, atvežęs mane, išėjo užvesti motociklo.
Dzimidas stovėjo blaivus, susirūpinęs.
Pinigus skaičiavo atidžiai, vis paspjaudydamas pirštų galiukus.
Įgaliotiniui pinigus įgrūdau į švarko kišenę.
Rankos neištiesiau.
Mergina, dėl kurios vyko muštynės, stovėjo už Dzimido nugaros.
Išbėgau.
Mes rovėme iš kiemo.
Mergina rodė mums didelį, raudonu laku nudažytą vidurinį pirštą. ]]> Sat, 18 Jul 2026 19:05:43 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262569.html http://rasyk.lt/kuriniai/262569.html Vieną rytą mokytoja nuėjo Vlado link. Sustojo lyg pamiršusi, ko prie jo priėjo.
Vladas, nekviestas ir nepašauktas, pats atsistojo. Nuleido akis į išraižytą suolo lentą.
Aukštas, augalotas, vos telpantis į švarką ir kelnes vaikinas stovėjo nejudėdamas.
Mokytoja atsisuko į klasę.
– Vladas mus palieka. Palieka todėl, kad Vasario šešioliktąją savo namo laiptinėje išmėtė lapelius su politiniais šūkiais. Ar nori ką nors pasakyti klasės draugams?
– Ne, – papurtė savo rudą kuokštą Vladas.
– Tu nesigaili padaręs tokį nusižengimą? – susigraudinusi paklausė mokytoja.
– Nežinau, – vos išgirdome jo atsakymą.
– Kam tu tai padarei? Kas tau liepė?
– Niekas.
– Ar supranti, ką padarei savo tėvams? Juos gali išmesti iš darbo. Jūs neturėsite už ką gyventi. Negalėsi mokytis, nevalgysi pieniškų bandelių valgykloje. Ar apie tai pagalvojai?
– Mes turim lašinių, – tyliai atsakė Vladas.
– Nejuokauk, Vladai. Čia labai rimta.
– Mes tikrai turim lašinių.
– Lauk iš klasės! – trenkė mokytoja rankoje laikyta knyga į suolą.
Tą akimirką prasivėrė durys.
Ant slenksčio stovėjo moteris, apsigobusi šviesia skarele.
– Atsiprašau, tamsta mokytoja. Ar galėtumėte išleisti mano sūnų pas direktorę?
– Kol jis manęs neatsiprašys, negaliu.
– Vladai, tuojau pat atsiprašyk mokytojos.
Vladas stovėjo nejudėdamas.
– Girdi? Eik ir atsiprašyk mokytojos prie visos klasės.
Nepakeldamas akių, tvirtai įsikibęs į suolą, jis tyliai ištarė:
– Atsiprašau, mokytoja, kad pasakiau, jog mes turim lašinių.
Mokytoja išbalo.
– Ko stovi? Pabučiuok tamstai mokytojai ranką, – griežtai tarė motina.
– Nereikia, – sustabdė pajudėjusį Vladą mokytoja.
– Reikia, Vladai. Pabučiuok.
Vladas pasilenkė, paėmė mokytojos ranką ir atsargiai palietė ją lūpomis.
Lyg pažadinta iš miego, mokytoja atitraukė ranką.
– Lauk iš klasės, – sušnabždėjo.
– Einam, Vladeli. Ar už lašinius jau atsiprašėm, tamsta mokytoja?
– O, Dieve mano... – sušnabždėjo pintomis kasomis mergaitė pirmame suole.
Kai durys užsidarė, klasėje stojo ilga tyla.
Net mokytoja nebegalėjo tęsti pamokos. ]]> Fri, 17 Jul 2026 20:20:26 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262564.html http://rasyk.lt/kuriniai/262564.html
Ji buvo žiemos šokėja – jos judesiai buvo tylūs kaip sniegas, o šokiai – šalti ir elegantiški, džiuginantys mylinčius žiemą.

Žingsneda šoko ant užšalusių ežerų, po snieguotais medžiais, apšviesta gęstančių žvaigždžių.

Tačiau šiemet kažkas nutiko.

Ji taip įsijautė į savo žiemos šokį, kad pamiršo laiką.

Kai pavasaris ėmė žaliuoti, o paukščiai svaigo iš džiaugsmo ir giesmių, Žingsneda vis dar sukosi savo žiemos šokyje.

Ji pavėlavo pasitikti pavasarį.

Kai visi jau ruošėsi pavasario sugrįžimo koncertui, Žingsneda pribėgo prie scenos ir pamatė, kad visi šoka pavasario šokius, o ji viena tebešoka savo ledinį šokį.

Ji pasijuto svetima.

Išplėtė dideles akis, sumosavo blakstienomis ir nuliūdo.

Pavasario dvasia – stambi, švelni ir šviesi moteris – priėjo prie Žingsnedos ir paglostė ją.

– Nebijok, mažoji šokėja. Tavo šokis ypatingas. Lik su mumis.

Žingsnis po žingsnio ji ėmė judėti kartu su pavasario vėjais, gėlių žiedais ir paukščių giesmėmis.

Jos judesiai išliko tikslūs, bet prisipildė šilumos.

Ledas tirpo po jos kojomis, o šaltis traukėsi ir slėpėsi žmonių rūsiuose.

Vidurdienio saulėje Žingsnedos šokis ištirpo.

Mes spėjome juo pasidžiaugti. ]]> Wed, 15 Jul 2026 11:44:21 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262554.html http://rasyk.lt/kuriniai/262554.html Akis nusukdavo į geležinkelio pylimą, žiūrėjo pro žmogaus petį į traukinį, kurio nėra.
Pasodino pavasarį kriaušę, ten kur sakė, karo metu gulėjo karo aukos.
Ledinis vėjas tiesiog kramtė jos pirštus, iškrisdavo kastuvas. Nuo geležinkelio pylimo tas vėjas įsibėgėdavo.
Menką pagalį su trimis lapais skiepijo – neprigijo. Sudžiūvo tarsi po sausros.
Pirmasis skiepas neprigijo. Tada pasikvietė kaimyną Knišką.
Kniška sakė, kad medis neprigis, kol neišgers kartu butelio.
Baba gudraudavo – kol jis ieškodavo degtukų, dalį degtinės išpildavo ant žemės.
Kriaušė prigijo. Kasmet nokino vis sultingesnius vaisius . Kada prinokdavo, medis ūždavo nuo vapsvų sparnų.
Baba augino dvi ožkas.
Kasdien ilgai eidavo jų girdyti prie senos juodos pirties.
Glostydavo ragus, kalbėdavosi su jomis, ir taip praeidavo pusdienis.

Mes su pusbroliu iškrapštėm sklidiną, užvožta balta įskilusia lėkšte, stiklainį nugriebtos dar nesustingusios grietinėlės.
Ne man atėjo mintis nusiskinti kriaušių.
Pusbrolis dairėsi į kriaušes, o mano dviratis, paremtas prie tvarto, jau veržėsi Dotnuvėlės link.
- Paimk pagalį ir mesk, - pasiūlė pusbrolis, visa galva aukštesnis už mane.
- Papurtyk, - atsakiau.
- Viršūnėje geltonos, o apačioj matai...
Po ranka pasitaikė kauptukas. Sviedžiau – jis tik nubraukė žalius lapus.
Mėšlu apkibęs tvirtas tvoros virbas irgi nubraukė lapus.
Nukrito žalia kriaušė, tėškėsi į akmenį ir išsiskleidė.
- Lipk, - įsakmiai pasakė pusbrolis ir apsidairė.
Apglėbiau kriaušės mergaitiškai ploną kamieną.
Pusbrolis matė, kad Baba eina pro svirną.
Šokau ir užsikabinau už šakos.
- Ką jūs darot? Nulaušit medį, - sušuko Baba, trepsinti per pievą.

Šaka nulūžo staiga.
Apsiklojau lapais ir geltonos kriaušės tykšo man ant galvos.
Pusbrolis stovėjo ir žiūrėjo į geležinkelio pylimą, tarsi lydėjo traukinį.
Baba griebė nuo kamaros sienos vadeles ir rėžė man per akis.
Kriaušės šakos mane išgelbėjo.

Baba nusprendė palikti vienkiemį ir persikelti į kaimą.
Paglostė aukštą medžio kamieną.
Žalių lapų mirgėjimas slėpė geltonas, širšėmis aplipusias kriaušes.
Baba stovėjo rami.
Pravirko staiga.
Tokios gražios, didelės buvo jos ašaros, man pasirodė, didesnės už rožinio karoliukus.

- Paimk, nors vieną, - atsisuko ji į mane.
- Nenoriu.
- Nors vieną, geltoną.
- Nenoriu.

Už seną sodybą gavo pusę namo – betoninę verandą, tris langus su baltomis užuolaidėlėmis, medžiaginių kilimėlių kvapą ir kelis serbentų krūmus.
Baba giliais akiniais ant nosies, baksnojo adata į durų kilimėlį.
- A a, tai atvažiavot, aš tuojau..  Mesk į šoną anūkėli, tą maišą
- Baba, tėvas mėsos parnešė.
- Kam man ta mėsa? Dantų nebeturiu.
- Išsivirk. Negi žalią kramtai, - atsiliepė Tėvas rūkantis verandoje.
- Kaimynams atiduodu. Jie man už tai serbentus nuskynė.

Iki skausmo pažįstamas kelias.
Vieškelio gale – Babos namas.
Važiavom ir taip nesinorėjo privažiuoti, išlipti, apkabinti.
Pasukau Dotnuvėlės link.
Kaimo kapinaitės.
Smėlyje paskendę, ant upelės kranto išbarstyti seni paminklai be kryžių ir žvaigždžių.
Kapai, apaugę meldais, smilgomis ir išdžiūvusia žole.
Girdisi tik vandens pliuškenimas į amžinus akmenis.
Senelio kapas. Išplautas smėlis pakreipė paminklą ir dabar jis tapo panašus į palinkusią pušį pajūry.
Pastebėjau tai, ko nepastebėdavau anksčiau. Dotnuvėlės krante, vos už kapų tvoros augo kriaušė.
Keistas sutapimas – medis buvo kažkuo panašus į tą kriaušę.
Sukau Babos namų link.
„Reikia paklausti apie tą kriaušę prie kapų. “

Artėjau prie balto plytų namo. Baba stovėjo darže pasirėmusi ant lazdos.
Mačiau, kaip vėjas mano šimtametę Babą praėjo kiaurai.
O pavasario saulė judėjo užmerkusi akis.
Šalia jos serbentų krūmas skambino lapų varpais, girdėjosi net tolimoje bažnyčioje.
Juoda lazda įsikibo Babos sudžiūvusios rankos, tarsi ieškojo, kur suleisti šaknis.
Ištariau jos vardą ir ji, tarsi ilgai laukusi kvietimo – atsisuko.
Bedante burna pasakojo, kodėl ji kasdien dėvi tą juodą suknelę.
Sakė, kad laukia, kada pašauks į dangų.
- Užmiršo mane, - pasakė ji ir apvalus jos veidas bandė šypsotis.

Džiaugsmas – reta akių moneta.
Nepaklausiau apie kapinių kriaušę.

Išėjo ji Tėvui Stanislovui beldžiant namuose į duris, langus ir sienas:
„Džiaukitės, žmonės, už šitą moterį, kad Aukščiausias ją apdovanojo tokiu ilgu gyvenimu. “


Tą paskutinį kartą, kada ji dar buvo gyva, sustojau žvyrkelyje.
Žinojau, kad dar turiu sugrįžti, apkabinti ją ir atsiprašyti.
Nesugrįžau.
Ji lėtai pakėlė ranką.
Mačiau, kaip vėjas ją perėjo kiaurai.
Štai kam augo ta kriaušė – kad Baba spėtų už jos užsikabinti, kai vėjas neš į Dotnuvėlės upelį. ]]> Sun, 12 Jul 2026 13:40:11 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262535.html http://rasyk.lt/kuriniai/262535.html Stambios, valdingos bilietų kasininkės sunkiais, storų kojų žingsniais leidžiasi autobuso laipteliais. Iškėlusios trumpai, vyriškai kirptas galvas, jos žengia pilku perono trinkelių kilimu tarsi liūtų tramdytojos.
Mosteli delnais, kvepiančiais bilietų ir pinigų aromatu. Traukia paskutines cigaretes iš sumaigytų pakelių ir glaudžiasi prie autobusų stoties kolonų. Rūko tarsi šoktų. Mojuoja smilkstančiomis cigaretėmis – lyg šokėjos su ugnimi.
Niekas netiki, kad jos pavargo nuo autobusų tratėjimo ir skardaus durų varstymo, nuo besikeičiančių keleivių veidų, ištinusių nuo rūpesčių ir minčių, nuo juoko ir aistros.
Dvi prieblandoje rūkančios kasininkės ištiesia viena kitai rankas, lūpose spausdamos degančias cigaretes, ir ima niūniuoti paprastą melodiją. Netikėtai jos ima suktis ratu.
Aplink šūkauja smalsūs keleiviai, užsilikę naktinėje stotyje. Spokso mieguistas policininkas. Moterys dainuoja pilnu balsu. Smalsūs keleivių šešėliai ploja rankomis.
Prieblandą perskrodžia įvažiuojančio autobuso šviesa. Moterys atsisveikina, gestais parodo, kad bučiuojasi. Minia ploja.
Stambioji kasininkė mojuoja pro apšviestą autobuso langą. Perone likusi kasininkė pavargusi pakelia ranką, nes lūpose dar nenudžiūvo daina. O mieguistos akys jau šliaužia naktinėmis gatvėmis į namą Pylimo gatvėje, numeriu 9.
Niekas jos nelaukia tamsiame kambaryje.
Nuovargis tyliai rūko virtuvėje prie atviro lango. ]]> Thu, 9 Jul 2026 21:43:12 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262524.html http://rasyk.lt/kuriniai/262524.html Jis buvo padaręs išvadą, kad siauros akys uždarys jam visus kelius į LRT ir kino ekranus.
Sėdėjo bejėgis.
– Niekas nežino, kas yra genijus. O mes žinojome. Tu – genijus. Aš – genijus. Paprastai tariant, mes abu genijai viduje, tik mums trūksta išraiškingų akių.
Aktoriai labai patiklūs. Pasakai: „Tu genijus“, ir jis būtinai patikės.
Mes abu ėjome teisingu keliu. Mus priėmė į akademiją. Dabar mums suteiktas leidimas vaidinti. Patvirtinta – genijai.
Išmanantys žmonės vertina plačiai atmerktas akis.
Reikia pasitobulinti.
Kaip padaryti akis išraiškingesnes?
Patariau jam, gulinčiam lovoje, į akis įsistatyti degtukus.
Buvau girdėjęs tokį juoką.
Degtukai neleis užsimerkti.
Akys kaip burna – kuo plačiau išsižioja, tuo geresnis garsas iš jos išeina.
Aktorius nusijuokė.
Pasijutau davęs kvailą patarimą.
Išėjau kirptis, nes aktoriui pirmiausia svarbi madinga šukuosena. Sveiki plaukai – sveikas menas.
Kirpykla buvo pagrindinėje gatvėje.
Medinis namas, apgriuvęs, suniokotas laiko ir taupios priežiūros.
Kirpėja rūkė gatvėje, ant laiptų į antrą aukštą.
Plona, trumpais stačiais žaliais plaukais.
Lengvai, paaugliškai apsirengusi.
Sviedė degančią cigaretę į namo pamatus.
Linktelėjo ir tatuiruota gėlėmis ranka mostelėjo kopti laiptais.
Atsisėdau jaukiame krėsle.
Kvepėjo sandalo smilkalais ir purvinomis rankomis.
Mergina siauromis akimis tiesiog pjaustė mane į dalis.
Užsidegė cigaretę ir vėl nusileido į gatvę.
Snaudžiau gerą valandą.
Mintyse tris kartus padėjau jai nusirengti ir apsirengti.
Staiga išgirdau, kaip kirpėja skuba laiptais aukštyn, lyg būtų palikusi verdantį puodą.
Griebė žirkles.
Užsimerkiau.
Mergina kvepėjo darbu.
Girdėjau jos energingą kvėpavimą.
Nukirpo per kelias minutes.
Atsimerkiau.
Veidrodyje pamačiau, kokios didelės ir nustebusios mano akys.
Kirpėja rūkė.
Šypsena ilsėjosi jos veide.
Sugrįžau į bendrabutį.
Mano draugas aktorius gulėjo su keturiais degtukais akyse.
Pamatęs mano šukuoseną, jis sušuko:
– Dieve mano!
Laikę išplėstas akis, degtukai patys iškrito ant pagalvės.
– Degtukai – pasenęs reikalas. Žinau kitą, geresnį būdą akims didinti.
– Tu negalvok, kad aš tavimi patikėjau.
– Tau reikia nusikirpti. Tada akys taps didelės.
– Nesąmonė.
Vakare jis manęs paklausė:
– Kur ta kirpykla?
Profesija įpareigojo.
Daviau kirpėjos adresą:
– Medinis namas prie kelio... ]]> Wed, 17 Jun 2026 14:28:48 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262377.html http://rasyk.lt/kuriniai/262377.html Karstą vežė dvikinkis vežimas. Muzikantai vos vilko purvinus batus.
Rūstūs artimųjų veidai muzikantus nuteikė linksmai.
Linksmybės prasidėjo vestuvėse.
Iki pirmo parūkymo niekas nė lašo.
Tada atsirado žilasis seniūnas ir trimitui (Steponaitis buvo vyriausias) patapšnojo per petį, paglamžė kepurę, atsistojo šalia lyg kažko reikalautu.
Steponaitis pažiūrėjo ten, kur stovėjo butelis net pabalęs nuo rūsyje sėdinčio speigo.
Trimitininkas skubėjo.
Papilstė vieną, antrą ratą, neragino – visi suprato.
Muzikantai Būgnas, Armonika ir jau smarkiai „šiltas“ Steponaitis sukrito į vežimą.
Ant dugno buvo šieno.
Seniūnas kirto botagu ir  muzika pajudėjo.
Steponaitis atsistojo vežime – įsirėmė kojomis ir ėmė pūsti trimitą.
Melodija buvo liūdna visiems iki kaulų pažįstama, skambanti vestuvių pabaigoje.
Taip jie judėjo iš vieno kaimo galo į kitą.

Mano Baba plona, tiesi stovėjo prie juodų lentų  karsto su sukryžiuotomis rankomis, akis padėjusi ant senelio veidą taip, kaip žiūrima į daiktą, kurį kažkada pats padarei, išleidai į kelionę ir ilgai laikei namuose, o dabar jis grįžta į juodus namus, iš kur išėjo.

Vėliau, tą pačią vasarą, ji pasakojo apie ežerą.

Mums buvo po aštuoniolika.
Senelis  vedė ją per laukus, per mišką, iki slėnio kalno papėdėje, kur žemė buvo šlapia ir kvepėjo šaknimis, ir pasakė: čia.
Nebuvo jokio ežero. Tik akmeninė uola, o pačioje uoloje — tokia siaurą anga, kad pro ją vos tilpo žmogus.
Iš vidaus sklido šaltis, kvepėjo dumblu ir pūvančiu medžiu.
— Ten? — paklausė ji.
— Ten, — pasakė jis ir nusišypsojo lengvai, linksmai, be jokios paslapties.
Baba elgėsi ramiai, buvo paklusni Ji jautė, kad jis  neturi jokios paslapties..
O gal ji mylėjo tą linksmą, pradedantį plikti vyrą?
Sakė, kad tada nemylėjo.
Ji  pati nežinojo.
Jie nėrė su visais drabužiais.
Viduje buvo tamsu. Šviesos buvo vos per sprindį —  sunkėsi iš kažkur viršuje, per kalno apvalkalą, kuris dažė viską žalsvai.
Baba išniro ir atsimerkė.
Ten buvo medžiai
Jie augo iš dugno.
Vandens apsemti stovėjo juodi didžiuliai be lapų ąžuolai, išskėstomis lyg  krapų stiebai šakomis.
Viršūnės siekė vandens paviršių atrodė, kad jie lėtai, netrukdomai plaukia ratu, nešami nenusakomos jėgos.

Vanduo buvo šaltas kaip ledas.
Kilo drumzlinas rūkas.
— Kas čia? — paklausė Baba ir jos balsas virto oro burbuliukais.
— Ąžuolai, — atsakė jis. — Noriu pastatyti namus. Iš tokio medžio namai tvirti.
— Tvirti būtų, — pritarė ji ir apčiupinėjo artimiausio ąžuolo kamieną.
Medis savo paviršiuje buvo glitus tarsi kietas akmuo.
Palietusi  rankomis medžio storį ji suprato, kad toks kamienas stovės dar  šimtą metų.
— Čia tiek to medžio, kad visam gyvenimui užteks. Ir namui, ir tvartui, ir daržinei.
Jis bandė juoktis. Nuo šaltos srovės jis drebėjo.
Panardino galvą ir aplink pakilo stori, platūs burbulai.
Tokio šalto vandens nesitikėjo niekas — ne šaltis, o peilis, smeigiantis  pro drabužius ir einantis gilyn, į kaulus, į širdį.
Babos pirštai ant ąžuolo kamieno jau nebebuvo jos pirštai.
Nebejautė kojų.
— Reikia plaukti, — pasakė ji.
Jo kūnas drebėjo tokiu smulkiu, nevaldomu drebuliu, koks ateina tada, kai žmogus jau nebekovoja.
Mergina stūmė drebantį vyrą.
Jie plaukė atgal, bet landos ilgai nerado.
Baba labiausiai bijojo žiurkių, bet jos pliuškėjo ežero kitame krante, kažkur tamsoje.
Medžių šakos buvo visur.
Jos kibo už kojų, už drabužių, lindo į burną.
Gelbėjo silpna šviesa iš viršaus.
Galvojau va ir liksiu čia, nes jau nebejudinau rankų.
Kas man šovė į galvą: ėmiau  šaukti jo vardą.
Prisilietusi prie jo greitai stingančio kūno, pajutau jog  jis dabar man artimiausias žmogus.
Tas ežeras taip nuteikė, turėjau pasirūpinti savo vyru.
Tikriausiai, jis išgirdo mane. Atsibudo.
- Šauk mane, - rėkiau jam iš visų jėgų į ausį.
Sujudėjo, nors ledinis vanduo tekėjo per jo lūpas.
Pagaliau ėmė šaukti mano vardą.
Ežero krantais pajudėjo mūsų balsų aidas.
Man pasirodė, kad ąžuolai kartoja mūsų vardus.
Vėliau Baba negalėjo paaiškinti, kas atsitiko.
Šaltis jau traukė juos, susikabinusius ir šaukiančius vienas kitą vardu tiesiai  į dugną.
Gal moteriška intuicija?
Gal mūsų noras gyventi, buvo toks stiprus, kad ežero dvasia leido išsigelbėti?
Įveikę tą ąžuolų magnetą, mes atsidūrėm prie angos.
Lijo, todėl mes nebematėm angos...
Šaukiau iš džiaugsmo.
Kaip į stebuklą žiūrėjau į lietų iš tamsaus vasaros dangaus.
Nešiau ant rankų drebantį nuo šalčio vyrą, kuris apkabino taip stipriai kaip niekada daugiau ir neapkabino.
Gulėjom  aukštoje žolėje ant Dotnuvėlės kranto.
Išgirdau Steponaičio trimitą ir tą liūdną visiems iki kaulų smegenų pažįstamą melodiją.
Buvau labai išsigandusi, apkabinau savo vyrą ir meldžiausi už tai, kad ežeras neatėmė mums gyvybės.
Ir tada pamačiau Steponaitį stovintį vežime – įsirėmęs kojomis jis pūtė trimitą.
Po to pajutom kažkokį nežmonišką artumą vienas kitam.
Gulėjom ir žiūrėjom į naktį.
Po kurio laiko jis atsisėdo ir pasakė:
— Aš pastatysiu namus.
Baba palingavo pritardama.
- Namus jis pastatė. Tvirtus — iš to ąžuolo, kurį nukirto prie Dotnuvėlės, ne iš kalno ežero. Prie Kalno ežero ąžuolų jis neprisilietė. Sakė, kad tik karstui tokį juodą rinktųsi.
Ežeras persekiojo.
Žiemą susirgo.  Bjauriai  pradėjo kosėti. Antrą — kojos pasidarė sunkios. Trečią — jis jau nebegalėjo eiti į mišką vienas. Gydytojai kalbėjo smarkiai peršalo, o Baba tylėjo.
Paslaptingo ežero dvasia už tai, kad buvo sudrumsta juodų ąžuolų ramybė atėmė dalį  sveikatos.
Mes su Baba prie stalo pjaustėm mišrainę. Ji virš ceratinės spalvingos staltiesės laikė abiem rankomis sodriai žalią agurką, žiūrėjo į kiemą, kur stovėjo  namas — tvirtas, ąžuolinis, šimtui metų.
— Ar gailėjotės? — paklausiau.
Ji galvojo. Ilgai.
— Namas stovi, — pasakė ji.
Ir nieko daugiau.

---

*Dotnuvėlė teka ir dabar. Kalnas stovi. Apie angą niekas nebekalba — gal ji užaugo samanomis, gal vanduo pakilo ir ją užpildė. O gal ji tebelaukia kito tokio, kuris drąsiai parodys, kur reikia nerti. * ]]> Wed, 27 May 2026 16:00:14 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262243.html http://rasyk.lt/kuriniai/262243.html Tai buvo labai tvarkinga pedagogų šeima, kur viskas turėjo savo amžiną vietą: batai prie durų, tyliai vakare burzgiantis televizorius ir didelės motinos akys, kai nusičiaudėdavo tėvas, o paskui neišvengiamas klausimas:
— Ką žmonės pasakys?
Namuose kvepėjo knygomis, dėvėtais baldais ir ramybe.
Liucija vis dažniau jausdavo norą garsiai užleisti muziką ir, kai motina pabelstų į duris bei sušnabždėtų:
— Ką žmonės pasakys? —
nusijuokti visu balsu.

Buvo toks vakaras, kai dangus nusileidžia neįprastai žemai.
Oras virpėjo.
Šaligatviai po trumpo lietaus blizgėjo.
Saulė degė stiklinėse namų sienose.
Liucija bėgo.
Basa.
Ji buvo susipykusi su Tomu.
Dėl pavydo.
Mergina nenorėjo tylos. Bėgo todėl, kad tikėjo: žmonės neturi bijoti vieni kitiems sakyti, ką galvoja.
Kieme ji paslydo, parke užmynė kažką slidaus ir išsitepė baltas kelnes.
Sustojo prie Tomo namo.
Tomas tingiai atidarė duris.
— Ko nori? — jo akys buvo pavargusios.
— Pasiilgau. Ar aš negaliu pasiilgti? Galiu? — ištarė Liucija.
Jis nieko neatsakė.
________________________________________
Virtuvėje jie tylėdami valgė vyšnių ledus tiesiai iš dėžutės.
Atrodė kartu vaikiškai linksmi ir kažkaip liūdnai suaugę.
Kambaryje degė viena gelsva lempa.
Staiga Tomas pašoko.
— Tu visa šlapia, — pasakė. — Persirenk.
Jis atnešė jai savo sesers suknelę.
Liucija pajuto kažką negera — tarsi ore būtų pasikeitęs slėgis.
Balta medžiaga slydo jos oda. Rankos drebėjo.
Vonioje ji ilgai stovėjo po tekančiu vandeniu.
Kai išėjo, Tomas jau laukė koridoriuje.
Jo akys buvo sunkios.
Jis priėjo per arti.
— Per tave aš išprotėjau, — sušnabždėjo.
Jo ranka grubiai suspaudė jos riešą.
Liucija atsitraukė.
— Paleisk.
Tačiau jis suspaudė dar stipriau ir staigiai patraukė ją į save.
Laisva ranka ji užsimojo, bet netrenkė.
Tomas sustingo.
Jo veide staiga atsirado kažkokia tuštuma.
Liucija išsigando.
Ji puolė prie durų, užsirakino kambaryje ir drebančiais pirštais paskambino mamai.
— Jis mane puls... prašau...
Staiga bute stojo tyla.
Liucija atsargiai atidarė duris.
Tomo niekur nebuvo.
Tik praviras antro aukšto langas ir nakties vėjas, judinantis baltą užuolaidą.

Praėjo keleri metai.
Liucija jau dirbo bibliotekoje ir vasarą poilsiavo Juodkrantėje.
Ji tikėjo, kad jūra ją myli, todėl visada stengdavosi būti arti kranto.
Be jūros ji retai su kuo bendravo.
Apie tą vakarą niekam nepasakojo, nors kartais sapnuodavo pravirą langą ir baltą užuolaidą.
Vieną vakarą pas ją užėjo draugė.
— Gal pasikvieskim ką nors? — paklausė. — Nenoriu, kad viena sėdėtum.
Liucija tik gūžtelėjo pečiais.
Po valandos durų skambutis nuaidėjo taip netikėtai, kad jai sustojo kvėpavimas.
Tarpduryje stovėjo Tomas.
Tas pats veidas.
Tos pačios akys.
Tik daug šaltesnės.
— Tu?.. — Liucijos lūpos pabalo.
— Mane pakvietė, — ramiai atsakė jis.
Draugė, pajutusi keistą įtampą, greitai pasiskundė galvos skausmu ir išėjo.
Tomas liko.
Jis vaikščiojo po kambarį kaip žmogus, kuris čia gyvena jau seniai.

Vėliau jie sėdėjo ant lovos krašto tylėdami.
Už lango daužėsi jūros vėjas.
Ir tada Tomas pasakė:
— Tą vakarą aš iššokau.
Liucija pakėlė akis.
— Ką?
— Aš jau buvau miręs, kai tu paskambinai mamai.
Po šių žodžių jis priėjo prie durų.
Užrakino.
Liucija pajuto, kaip širdis ima daužytis.
Jis priėjo arčiau.
Ji atsitraukė.
Tačiau jo balse nebuvo grėsmės — tik kažkoks nenusakomas liūdesys.
Liucija pajuto ledą krūtinėje.
— Ne...
— Tu mane pastūmei. Aš stovėjau ant palangės.
Kambarys staiga tapo svetimas.
Sienos tarsi nutolo.
Ji nebenorėjo jo stumti, nebenorėjo rėkti.
Tik ištiesė rankas ir padėjo delnus jam ant krūtinės.
Tomas liūdnai nusišypsojo.
— Todėl ir grįžau.
Jie pasibučiavo.
Ir Liucija pirmą kartą per daugelį metų nustojo bijoti.

Ryte ją pažadino beldimas į duris.
Atėjo mama.
Mama sakė naktį girdėjusi riksmą.
Liucija miegojo viena kambaryje.
Ant kaklo buvo mėlynė, primenanti vyro pirštus.
O ant rasoto lango stiklo kažkas buvo parašęs vieną žodį:
„Prisiminiau. “ ]]> Tue, 26 May 2026 10:49:59 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262236.html http://rasyk.lt/kuriniai/262236.html I veiksmas

Tėtušis Žari. Paimk tą žiurkę. Nebijok, ji negyva. Su servetėle. Gali būti užkrėsta. Dėk į atskirą maišelį. Kokį kokį, aišku popierinį. Nedėsi gi prie savo drabužių. Aš nežinau, kam. Kaip aš tau atsakysiu, kam? Manai, viską galiu paaiškinti? Nė velnio. Dabar nežinau, rytoj gal pravers. Viskas ateina su laiku. Su amžiumi. Pats pamatysi. Žinoma, ne. Na kaip tu galėjai pagalvoti, kad mes ją valgysim? Ar mes neturim maisto? Vos panešu. Atsisėskim, laikas papusryčiauti. Tu bent uogą nusisikynei, o aš visai nieko burnoj neturėjau. Pats vidudienis. Pietų metas, o mes dar tik pusryčiausim. Viskas susimaišė.
Ne, ne čia, ten toliau prie medžio patiesk, į pavėsį, kad musių mažiau prisirinktų. Gerai. Na, trauk iš savo krepšio. Pirma tavo patuštinsim, kad tau lengviau būtų. Kam tas telefonas, ko tu jį tampaisi? Matau, matau, o kur aš tau jį pakrausiu? Išmesk, vėliau kitą susirasi, kam tampytis papildomą svorį, jeigu neveikia? Pakrovėją aš turiu kažkur, turi būti giliai, bet elektros vis tiek arti nerasi. Jeigu ji išvis dar kažkur yra. Geriau knygą perskaityk, vis daugiau naudos. Va, vakar kaip tik pas tą negyvėlį radau dvi knygas. Paėmiau, gali vieną kurią paskaityti. Gaila, akinių neturiu, bet tikiuosi ne šiandien, tai ryt pas kažką nuimsim. Mirusį mirusį, neimsiu gi nuo gyvo. Tik tie lavonai dažniausiai visi su minusiniais akuliorais, o į tolį pats puikiai matau, man tik skaitymui reikia. Pavadinimą perskaitau, o kaip gi, va, “Trys draugai”, vadinasi. Didelės raidės. Gal šitą skaitysi? Ne? Per stora? Na gerai, kita neperskaitau, kaip vadinasi, bet Leninas ant viršelio nupieštas, nedidelė knygelė, plonais viršeliais, žiūrėk, nesudrožk, kai rasiu akinius, pats perskaitysiu, įdomu, ką jis parašė.
Pavalgei? Reikia eiti. Nevalia vienoj vietoj per ilgai užsibūti. Dar atskries mūsų pasiimti kokia bomba. Kai eini, tai vis kažkur ateini.
Ana, kažkokia pirkia pakelėj. Perskaitai, kas užrašyta? Efraimo smuklė. Žydo, reiškiasi. Gal užeikim, kaip manai? Juk jeigu bombos nepataikė, vadinasi, reikalinga užeiga, visiem reikalinga, ar ne?
Bet ką tu atsakysi, dievo avinėli?
Tegul bus pagarbintas, ar kaip čia geriau kreiptis? Gal šlovė Respublikai? Ar Imperijai? Ar yra kas gyvas?
Efraimas. Taip taip, ko čia dabar rėkauji? Seniai stebiu, kaip velkatės koja už kojos, lyg pašauti būtumėt.
Tėtušis Žari. Ach, tamsta prie lango, o aš už baro akimis ieškau.
Efraimas. Ko man ten sėdėti už baro, kai nieko nėra. Nieko nematyti ten už baro. Langas – tai vis šioks toks žvilgsnis į pasaulį. Kaip televizorius.
Tėtušis Žari. Ach, jei jau apie televizorių prašnekai, tai turbūt ir elektros turi, norėčiau mobilų pasikrauti.
Efraimas. Kokį televizorių? Ar pablūdai? Čia tik metafora. Elektros dabar niekur arti nerasi. Net negaliu pasakyti į kurią pusę eiti jos ieškoti. Gal ir niekur nėra. Išmesk tą telefoną. Neprisiskambinsi artimiausius dešimt metų niekam. Aš išmečiau.
Tėtušis Žari. Na taip taip, mėtysiu matai gerą daiktą nei iš šio, nei iš to. Valgyt neprašo, tegul guli kišenėj, kad ir šimtą metų.
Efraimas. Manai šimto metų sulauksi?
Tėtušis Žari. O ką? Skubėt neskubu, todėl galiu ir palaukti.
Efraimas. Na na, lauk. O ko pas mane pageidausi? Gal sriubos, ar šnicelio?
Tėtušis Žari. Kad ne, mes tik ką pavalgėm. Nebent vandens atsigersim, ar ne, Kostai?
Efraimas. Tu už save kalbėk, o vaikis alkanas, mačiau kaip akys suspindo, kai šnicelį paminėjau. Ko jis tyli? Ar nekalbus?
Tėtušis Žari. Negirdi jis ir jokio šnicelio negirdėjo.
Efraimas. Tai ko dabar galvą purto?
Tėtušis Žari. Tikas jam, sindromas, po kontūzijos vaikas, todėl ir purtosi bei negirdi. Ei, atsikabink nuo jo. Tik atsigerti duok ir mes eisim.
Efraimas. Vanduo ant stalo, pats įsipilk, nekainuoja, iš šaltinio. O kas jis tau?
Tėtušis Žari. Kaip tai kas? Sūnus, aišku, kad sūnus, kas dar gali būti?
Efraimas. Tavo metuose? Pamiršk.
Tėtušis Žari. Ką pamiršk, ką pamiršti? Manai vaikų negaliu turėti? Man tik penkiasdešimt su trupučiu.
Efraimas. Aha, žydo neapgausi. Kiek jam?
Tėtušis Žari. Kostui? Dvyli... palauk, ne, trylika, juk taip? Matai?
Efraimas. Vadinasi laikas apipjaustyti, jei pas mane pasiliks. Kaip sūnus.
Tėtušis Žari. Ką reiškia pasiliks? Kodėl turėtų pasilikti? Ir kodėl kaip sūnus?
Efraimas. Na, man bus patogiau jį kaip sūnų pristatyti, jei, sakysim, kokia mokesčių ar darbo inspekcija apsilankys, neapkaltins nelegaliu įdarbinimu, be to, ir mokesčiai mažesni, vaiko išlaikymas ir panašiai. O jei žydo vaikas, tai turi būti apipjaustytas, kitaip nepatikės, labai jau nepanašus, turėsiu pateikti daiktinius įrodymus, o kad baltas, tai galėsiu sakyti, jog motina norvegė ar estė, jie gi visi balti, ar ne?
Tėtušis Žari. Gerai, sakykim. O kokia man iš to nauda, kad tu mano vaiką pasiimsi? Aišku, man gal būtų patogu kurį laiką atsiskirti, kad kelionė greitesnė būtų, nes dabar išvien tai stok, tai pavargau, tai duok paėsti ir taip toliau.
Efraimas. Ir kaip jis tau tai pasako?
Tėtušis Žari. Mes susikalbam, nepergyvenk. Tai va, man miestą pasiekti reikia, ten banke kai kurių reikalų turiu. Kai tik sutvarkysiu ir grįšiu iškart. Bet užstatą už vaiką turiu gauti, juk nepaliksiu taip be niekur nieko kaip žvirblį. Beje, o ką tu su juo veiksi?
Efraimas. Oi, liūdna jam tikrai nebus. Ir prie baro galės pastovėti, ir ... O šokti jis moka?
Tėtušis Žari. Aišku, pats mokiau. O kur jis šoks, kai negirdi? Muzikos tai negirdi.
Efraimas. Ir be muzikos galės šokti. Vaikas gražus, o pro šalį kareiviai dažnai praeina, švelnumų visokių išsiilgę. Juk moterų dažniausiai jiems nereikia, atprato apkasuose nuo jų, o čia šviežias kūnas ir kraujas.
Tėtušis Žari. Apie kraują tai tu čia baik, žyde, neleisiu, kad mano sūnui kraują kas nuleistų. Bet švelnumas taip, berniukui nepamaišys. Tik brangiau turėsi man sumokėti, supratai, Judo šmote?
Efraimas. Kur čia nesuprasi, duosiu tau du šimtus markių.
Tėtušis Žari. Tris šimtus ir po savaitės, tai yra, dviejų atsiimsiu vaiką.
Efraimas. Bus matyt, bus matyt. O banko tu arti nerasi, nėra banko arti. Jei nori, pinigus, kuriuos gausi iš manęs, geriau pas mane palik, tai dar ir gerą procentą mokėsiu.
Tėtušis Žari. Kokį?
Efraimas. Na, sakykim, kokius ašt...
Tėtušis Žari. Dešimt.
Efraimas. Na, gerai, dešimt.
Tėtušis Žari. Tai duok nors tuos pinigus rankoj palaikyti.
Efraimas. Tuoj iš kasos paimsiu. Pasidėk daiktus, Joške, dabar pas mane pasiliksi.
Tėtušis Žari. Kodėl Joške? Na, bet kaip žinai. Penkiasdešimt aš visgi iškart pasiimsiu, gal kur kelyje reiks ką nusipirkti, pats supranti. O kitus tai padėk saugiai į seifą.
Efraimas. Būtinai. Klausyk, nežinau tavo vardo...
Tėtušis Žari. Tėtušis Žari.
Efraimas. Geras vardas. Tai va, sakyk, tu daug vaikštai, daug matai ir tikriausiai kai ką paimi radęs?
Tėtušis Žari. Kur lenki, žyde?
Efraimas. Mano vardas Efraimas.
Tėtušis Žari. Koks skirtumas. Ko nori, dėstyk.
Efraimas. Ne, aukso, tai yra, žiedą jei kokį pamestą randi, man nereikia, nebent tau labai pinigų stigtų. Bet gal kokį pištalietą ar “kalašą”, arba, tarkim, granatą...
Tėtušis Žari. Kur tu matai, kad pas mane “kalašas” tilptų? Šitoj kuprinėj? Ir pištalietų nešiotis man taip pat neapsimoka. O tau kam?
Efraimas. Iš tikrųjų tu teisus, nuo kareivių vis tiek neapsiginsiu, o valkatas galiu ir šunimis užpjudyti.
Tėtušis Žari. Vo vo, jei šunys bus sotūs, tai ir mano, tai yra dabar tavo Joškė bus pavalgęs. Na, tai lik sveikas. Gal greit vėl pasimatysim.
Efraimas. Skubėk lėtai.
Tėtušis Žari. Kurgi ne, karas nelaukia.

Paštininkas. Ei, senas žmogau, kur trauki?
Tėtušis Žari. Aš tau atrodau senas?
Paštininkas. Na, vis tik tau ne aštuoniolika.
Tėtušis Žari. Ne aštuoniolika, tas tiesa, bet ir ne šimtas. O tu gal prie tarnybos kokios, pašto, ar ne?
Paštininkas. Taigi, dabar kai elektros nėra, tai nei telegrafo, nei telefono ryšio taip pat nėra. Lieka rankinis, ta prasme, natūralus kontaktas, kaip anksčiau – iš rankų į rankas. Telegramos, sveikinimai, atvirukai ir panašiai. Bjauriausia telegramos apie mirtį. Dar biuleteniai apie padėtį fronte. Turiu kiekviename kaime iškabinti.
Tėtušis Žari. A, mačiau tokius. Tik iš kur jie žino informaciją, jei jokio ryšio neturi?
Paštininkas. Išgalvoja viską, arba kažkas pasako, kokie kariniai daliniai jei praeina pro šalį, tai nupiešia padėtį, bet niekas nežino, tiesa tai ar ne, o ir nereikia niekam tiesos, reikia informacijos, supranti? Gauni kažkokias žinias ir esi ramus, tai yra informuotas, nusiramini ir toliau gyveni. Taip sutvertas žmogus, jam svarbu žinoti, nesvarbu ką.
Tėtušis Žari. Tu teisus, tai pasakyk man tada, ar teisinga kryptim traukiu į miestą, noriu būti informuotas.
Paštininkas. Žiūrint į kokį.
Tėtušis Žari. Artimiausią.
Paštininkas. Tada tau atgal, į priešingą pusę reikia eiti.
Tėtušis Žari. Nemėgstu apsigręžti, prisipažinti klydęs, o ir nuėjau jau nemažą gabalą, dar kartą pro tą pačią smuklę klampoti. Atsisveikinau ten su visam, dabar staiga vėl išdygsiu. Sunerims žmonės, pagalvos, kad orientaciją praradau. Niekur neskubu, eisiu pirmyn.
Paštininkas. Jokių žmonių ten nėra, Efraimas vienas. Tiesa, berniukas kažkoks išdygo, anksčiau jo nebuvo. Žydas sako, kad sūnus. Supaisysi, gal iki šiol slėpė.
Tėtušis Žari. Aha, aš irgi mačiau, vaikis visai į žydą nepanašus.
Paštininkas. O tau į miestą ko reikia?
Tėtušis Žari. Į banką noriu užeiti, pensiją pasiimti.
Paštininkas. Pamiršk, nėra jokiam mieste banko. Tepė visi kulnus su pinigais. Ko neišnešė, vagys visokie pričiupo. Ir pastatų neliko, vien griuvėsiai. Ir taip visuose miestuose, kur valstybiniai, visi sugriauti, tik gyvenamieji dar šiaip ne taip laikosi, žmonės kiek gali prižiūri. Ir mūsų pašto tik sienos, nei stogo, nei durų. Arba susprogdinta, arba išnešiota po plytą ar čerpę. Karas, pats supranti.
Tėtušis Žari. Na, bet pamatyti geriau pačiam, o ir veikti juk daugiau neturiu ką. Va, jei savo dviratį parduotum, tai labai senam žmogui padėtum.
Paštininkas. O prieš dešimt minučių pykai, kai senu pavadinau.
Tėtušis Žari. Per dešimt minučių ir pasenau, laikas nestovi vietoj. Tai ką?
Paštininkas. Dėl dviračio? Žinai, juk valdiškas, dar su atžyma. Policija ieškos.
Tėtušis Žari. Atžymą ir nutrinti galima.
Paštininkas. O kaip aš viršininkui paaiškinsiu, kur valdišką turtą padėjau?
Tėtušis Žari. Ar maža plėšikų visokių kelyje pasitaiko?
Paštininkas. Būna. Mums dėl to ir dujų balionėlius išdavė, kad apsigintume.
Tėtušis Žari. Labai tu prieš automatą su balionėliu papūsi. Na, tai kaip?
Paštininkas. Ech, velniai nematė, penkiasdešimt duok ir sėsk į balną.
Tėtušis Žari. Na, tu ir užlenkei, už penkiasdešimt aš du dviračius galiu nupirkti.
Paštininkas. Tai ko nenuperki? Mažiau trisdešimt nenusileisiu.
Tėtušis Žari. Juk tau ir dvidešimt bus kaip iš medžio nukritę. Nieko nesitikėjai, neplanavai ir še tau – ant kelio dvidešimtinė guli.
Paštininkas. Dvidešimt penki ir išsiskiriam be kraujo.
Tėtušis Žari. Gerai, tik pas mane smulkių nėra, va dvidešimt, dar dvidešimt. Miestą kai prieisiu, išsikeisiu ir rytoj čia tau penkinę grąžinsiu. Gi tu kasdien tuo pačiu keliu vyksti?
Paštininkas. Žiūrėk, kad rytoj būtum, kitaip policijai tave apibūdinsiu. Žodinį portretą nuskenuosiu.
Tėtušis Žari. Dėl penkių markių? Na ir žmonės šiais laikais.
Paštininkas. Karas, pats supranti. Žmogus nieko nevertas.

Motušė Kuraž. Ana, pašto tarnautojas važiuoja. Sustabdykit jį, vaikai.
Vaikai. Dėde, dėde, sustokit. Sustokit, mamai blogai.
Tėtušis Žari. Vaikai, kas nutiko?
Berniukas. Mama suklupo, ją reikia skubiai vežti į ligoninę.
Tėtušis Žari. Ar ne Motušė Kuraž būsi?
Motušė Kuraž. Iš kur apie mane žinai?
Tėtušis Žari. Kas nežino, įžymi esi. Skaičiau, kai dar akinių nereikėjo, dabar tai tik į tolį žiūrėti galiu, o kas palei nosį vyksta, nieko nematau. Todėl nepyk, kad arti neprieisiu, iš čia man geriau matosi.
Motušė Kuraž. Padėti gali?
Mergaitė. Mamai į ligoninę reikia. Nuvežkit, labai prašau.
Berniukas. Please.
Tėtušis Žari. Ligoninę, sakai? Gal į infekcinę, ar traumatologinę? Manai nors viena dirba šiuo metu?
Motušė Kuraž. Iš kur man žinoti. Vaikai, paeikit toliau, man su žmogum reikia pasikalbėti.
Mergaitė. Mama, mes tavęs nepaliksim.
Tėtušis Žari. Klausykit, ką vyresni sako.
Motušė Kuraž. Manai nežinau, kad ligoninių nėra? Vaikų tik nenoriu nuvilti. Jie tiki. Paimk juos, geras žmogau, ir nuvesk kur nors toliau nuo šito košmaro. O aš kaip nors viena.
Tėtušis Žari. Aha, ir kam man visa šita našta? Galvoji, aš koks jaunikaitis esu, galiu apie visus šokinėti? Ir dar vaikus. Tai ne kokius kačiukus, kuriuos paskui maiše nuo tilto į upę gali numesti.
Motušė Kuraž. Aš pinigų tau duosiu, nebus našta, patys eiti gali.
Tėtušis Žari. Kiek duosi? Pinigų, ta prasme.
Motušė Kuraž. Už vaiką po šimtą.
Tėtušis Žari. Po du šimtus. Per pigiai vaikais atsikratyti nori, lyg jie ne tavi būtų.
Motušė Kuraž. Prigavai, aišku ne mano, aš jau per sena gimdyti. Priklydo, brolis ir sesuo. Tėvai subombarduoti, negalėjau palikti, širdis neleido, prisiėmiau, o dabar, matai, pati sugriuvau. Tu juos paimk, o aš tada viena kažkaip išsikapstysiu, ne pirmas kartas.
Tėtušis Žari. Tai kaip dėl pinigų?
Motušė Kuraž. Gerai jau gerai, tuoj suskaičiuosiu.
Tėtušis Žari. Tik man geriau smulkiais, suslėpsiu įvairiose vietose, jei kas ras, tai visų nepaims. Ir, žiūrėk, ratukus tavo irgi konfiskuoju, kam tau jie, o man pravers, prikabinsiu prie dviračio, tai ir daiktams susidėti bus.
Motušė Kuraž. Leisk su vaikais atsisveikinti, pastovėk ten šalimais.

                                                  II veiksmas

Tėtušis Žari. Ką radai? Parodyk.
Berniukas. Balioną.
Tėtušis Žari. Jis šlapias, išmesk.
Berniukas. Bet kodėl, Tėtuši? Jei aš pripūsiu ir paleisiu į dangų, baltą, kaip taikos balandį, gal žmonės nutrauks karą, kai pamatys jį skrendantį link debesų?
Tėtušis Žari. Tai ne balionas ir ne balandis ir, neduok dieve, žmonės nustos kariauti, iš ko mes gyvensim?
Mergaitė. Bet tada būtų gyva mūsų mamytė.
Berniukas. Ir tėvelis.
Tėtušis Žari. Dabar aš jūsų tėvelis, nepamirškit, ir dabar aš jumis rūpinuosi. Jeigu jau tai prasidėjo, tegul ir tęsiasi amžinai.
Berniukas. Bet mes neiname į mokyklą.
Tėtušis Žari. O ko ten vaikščioti, ką ten rasi? Tik pinigus nė už ką nulupa ir nieko neišmoko. Skaityt skaičiuot mokat ir tai yra viskas, ko jums kada nors prireiks. Visa kita aš jus išmokysiu. Štai, saulė tiesiai virš galvos, vadinasi, metas pietums. Surask pagalių, užkursim laužą ir išsikepsim tą vištą, kurią pasigavom.
Mergaitė. Bet man jos gaila, aš jau prisirišau prie jos, ji tokia rami ant mano rankų.
Tėtušis Žari. Žiūrėk, dar pridergs tau į rankas ir ant suknelės. Geriau pririšk šitą virvutę prie kojos ir paleisk ją kol kas palakstyti, kol ugnį užkursim.

Atburzgia motociklas su “liulka”. Vokietis karininkas išjungia variklį ir lėtai prisiartina prie grupės.
Ilgai dairosi. Pagaliau

Offizier. Guten Tag.
Tėtušis Žari. Guten guten. Tag, ja.
Offizier. Supranti deutsch?
Tėtušis Žari. Oh, nein. Tik porą žodžių, richtig.
Offizier. Na gut. Sag mir, pasakyk, ar nematei arti rusų? Partizanų?
Tėtušis Žari. Oh, nein. Rusai seniai pasitraukė. Į rytus. Nach osten, ja, richtig.
Offizier. Na gut. O tu nesi partizanas? Sakyk teisybę, nemeluok, nes tuoj paimsiu į Konzentrationslager.
Tėtušis Žari. Nereikia, Herr Offizier, sakau tiesą. Aš senas žmogus, koks aš partizanas, aš ir ginklo jokio neturiu. Apieškokit.
Offizier. Na gut, ich glaube, tikiu. O kas tie vaikai? Tavo?
Tėtušis Žari. Jie neteko tėvų, aš jų pasigailėjau, juk nepaliksi vienų, ar ne?
Offizier. Ja, richtig.
Tėtušis Žari. Richtig richtig, aš ir sakau richtig. Todėl dabar ir esu jiems kaip tėvas. Arba Großvater, juk taip sakoma?
Offizier. Taip, richtig, senelis. Gerai, tada paimsiu das Mädchen, kad tau lengviau būtų, ji padės mano Frau vištas prižiūrėti.
Tėtušis Žari. Vištas ji labai myli.
Offizier. Ir tavo vištą paimsiu. Das Mädchen jos nepaleis, matai kaip stipriai laiko.
Tėtušis Žari. Bet už vištą aš daug sumokėjau. Ir das Mädchen man kainavo. Sunku skirtis, taip prisirišau. Herr Offizier, neskriauskit seno žmogaus.
Offizier. Na gut, Mensch, duosiu tau deutschmarkių. Du šimtus, šimtą už vištą ir šimtą už Mädchen.
Tėtušis Žari. Herr Offizier, na, Mädchen tikrai daugiau verta už vištą. Pats sakėte, kad ji kitas vištas prižiūrės.
Offizier. O tu kartais ne žydas, labai gerai derėtis moki?
Tėtušis Žari. Oh, nein. Koks žydas, visai nein.
Offizier. O kur žydų yra? Juk matei warscheinlich?
Tėtušis Žari. Na taip, vieną mačiau.
Offizier. Kur? Wo ist er?
Tėtušis Žari. Na nuo čia turbūt už penkiasdešimt kilometrų. Į pietus. Tiksliai, richtig. Tokia smuklė.
Offizier. Smuklė? Was ist das?
Tėtušis Žari. Na, tai kaip taverna, aludė.
Offizier. Biergarten? Ich Verstehe. Na gut. Imk dar šimtą ir vesk Mädchen į liulką.
Tėtušis Žari. O berniukas, jis juk jos brolis, tada ir jį paimkite.
Offizier. Berniukas man nereikia, aš namie turiu den Soldaten, jie malkas kapo ]]> Sun, 15 Feb 2026 15:33:57 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261558.html http://rasyk.lt/kuriniai/261558.html
Veiksmas Y

Piterio radikalizacija

Po Olovijos isrpevartavimo I scenos prieki ibega suplesytais marskiniais baltais paklaikes. Atsiremia I stala, nukrautais popieriais, su kommpiuteriu. Ziuri zemai atsiremes. Nusivalo asaras ir jis auditorijai.

Piteris (deuoja): Olivija... olivija… Uz ka? Kodel? Kodel sitaip, tokiu budu? Olivija, ka tu blogo padarei? Kaip jie su tavimi sitaip pasielge? Dieve… Dieve… Kur tu buvai, Dieve? Kodel tu leidai? Ir jie priverte mane ziureti! Kas per zmones? Kas per zverys? Olivija, tavo akys kai jie tau tai dare… Tu ziurejai mane kai tave niekino, o as I tave! Kodel jie pries tai neisdure man akiu? Kaip man pamirsti tai ka maciau? Jie mane laike  ir as buvau kaip vaikas silpnas…. Ar as daugiau busiu vaikas? Ar as liksiu vaiku? Ar as nusuksiu galva ir viska pamirsiu? As negaliu pamirsti kaip jie su tavimi taip elgesi. O ju juokas! Kad jus butumete isgirde ju juoka! As ko nors imsiuos! Taip, as ko nors imsiuos. Nieko nedaryti yra bailumas, tingumas ir atlaidumas. Tai butu paprasciausiai nemoralu. Moralinius klausimus as niekada nenagrinejau, bet blogio isikisimas I mano gyvenima, taip, blogio, priverscia mane svarstyti veiksmus, kurie butu atsakas I blogi. Nes blogio toleruoti negalima. Nes blogis per daug skaudziai smogia. O Olivija, tu cia didziausia auka. Del taves as imsiuosi veiksmu, nes niekas kitas to nesiims negu as. As negaliu palikti to valstybei, Valstybe yra nerangi ir silpna. Senai mes is jos nesitikim stebuklu. Galiausiai, mes vietiniai zmones ir esam valstybe, as esu vietinis zmogus, vadinasi as turiu pareiga imti veiksmu! Toleruoti situ juodu velniu (sako su neapykanta) negalima. O jeigu jie uzpuls nepilnametes? Kaip tevai gales pziureti I savo veidrodi, jeigu nesims veiksmu? Del Olivijos, del paugliu, del visu merginu, kurios nebegali vaikscioti laisvai saugiai gatvemis ir svesti gyvenimo po to kai tu guvuliu banga atpludo, kai musu valdovas atidarydamas jiems vartus apgavo mus, sakydamas, kad yra vieninga zmonija, kad jie musu broliai ir seses, mes jiems lygiai taip pat esam broliai ir seses. Pasakykit, kur brolyste, kai prievartaujama tavo drauge tau pries akis?! (isteriskai ir bejegiskai). Kad as zinociau nuo ko pradeti. Kad as rasciau bendraminciu ir pagalbininku. Vienas lauke – ne karys.

Markas: sveikas tautieti. Girdejau aimanas. Kazkas aimanuodavo uz juros, o dabar yra aimonuojama cia, musu tevyneje.

Piteris: Sveikas, broli tautieti. Deja, bet musu valstybes dienos visai aptemo. Musu gimtineje sviesios dienos vis trumpyn, o tamsios ir pavojingos naktys vis ilgyn.

Markas: aisku, tamsios naktys – juodu velniu metas. Jeigu tamsios naktys ilgeja musu salyje tai ir juodu velniu mase dideja. Girdejai, musiske ziniasklaida prognozuoja dar viena imigrantu banga.

Piteris: girdejau, kad kita ziniasklaida raso, kad uz juros sukils didziulis badas.

Markas: ta kita ziniasklaida man nerupi. Tu ziniaklaidu yra tiek daug, kad  nebesusigaudysi. Manau,, kad reikia sekti viena ta ziniasklaida, kuri tau prie sirdies.

Piteris: dabar mano sirdis pilna skausmo, siaubo, neapykantos ir kersto.

Markas: puiku, su pykciu ir neapykanta galima daug ka nuveikti, piteri.

Piteris: jeigu galeciau as tam Omarui, as jam… (sugniauzia kumscius)

Markas: o tai gali buti gero kelio pradzio. Girdejau, kad kalbejai, jog vienas su savim ne karys?

Piteris: taip, Markai, man truksta bendraminciu. Visi mano taip vadinamieji draugai sedi alfa soc tinkle ir raso zinutes vienas geresnes uz kitas, bet susede bare prie stalo, man uzvedus tema, kad uz olivija turi buti atkerstyta ir kad taip negalima elgtis musus tevyneje, ji tokiu dalyku neregejo niekuomet, jie pritaria, bet po to sako “ka piteri mums daryti? Greitai rinkimai ir balsuosim uz ka reikia, taciau mes nestovesim su plakatais gatveje – mums praprasciausiai geda. Ir prie riausininku nesijungsim nes ten brutualu ir purvina – ne musu stilius.

Markas: pyktis jau verziasi pro krastus piteri ir niekas, kartoju niekas jo nesustabdys. Nes musu visagale, sakau su pasaipa ir tarp kabuciu, valstybe su savo beviltiska politika lyg dazytu kiaule lupdaziu ir mums bandytu irodyti kad ten – merlyn monro! (juokiasi)

Piteris: Link kur lenki, Markai?

Markas: paimkim vadzias I savo rankas.

Piteris: Kaip?

Markas: Sakiau tau, kad pytkis vslstybeje tarp musu zmoniu verziasi pro krastus. Taigi, bendraminciu galima rasti visur.

Piteris: Kartoju, link kur lenki?

Markas: omarus megsti?

Piteris: taip.

Markas: megsti ziureti, kaip jie verda

Piteris: omarus as uzmusu pries isverdamas

Markas: o… kaip tavo drauguzio Ahmedo drauguzis Omaras?

Piteris: as ji dumais geidziu paversti

Markas: pshhh… (rankom rodo sudegima)

Piteris: Taip, bet tik Omara. Ir jo bendrus. Bet kiti - juk zmones, ar as klystu?

Markas: atverk akis, jie I zmones nepanasus! Paziurek kaip atrodo! Paziurek kaip elgiasi!

Piteris: Ten vaikai…

Markas: nu ir kas? Uzauga ir buna kaip tevai

Piteris: na, gal ir tiesa sakai….

Markas: jeigu tavo kambaryje prisikaupia siuksliu, ka tu darai?

Piteris: issikuopiu

Markas: o tam reikia ko?

Piteris: sluotos!

Markas: bingo, drauguzi. O mes tokia sluota uzkursim, kad maza nepasirodys

Piteris: Pirmyn I praeiti?

Markas: taip! Vel gyvensim ir busim didus kaip proteviai. Jie visai gerai gyveno. Ar tu pasiruoses?

Piteris: Grizti I praeiti? Ar tai imanoma?

Markas: Zinoma, kad imanoma. Tereikia valios. Valios valios ir dar karta valios. Su valia – viskas imanoma.

Piteris: Tai, kad musu mieste, net siuksliu isvezimas tinkamai nedirba.

Markas: Patikek, pyktis, tarp musu zemes zmoniu baigia issiversti pro krastu. Ir pyktis isves visas siuksles ir musu miestu ir salies.

Piteris: taip, negaliu pamirsti, ka jie padare Olivijai.

Markas: tuomet imames darbo!

Prieina prie satalo nukraitais popieriais ir su kompiuteriu. Markas rodo pirstu I popierius.

Markas: Turime zmoniu slaptosiose tarnybose. Vienas ju buvo apiplestas gatveje musu broliu, kabutese. Is vieningos zmonijos tarpo, kabutese, kai ejo I darba. Gera guza gavo. Ir tas guzas. Piteri, mums labai pades. Dabar jis musu puseje. Siuo metu vyksta karas musu zemyno pakrastyje. Ten cirkuliuoja daugube ginklu. Tau idomu?

Piteris: Baugina, bet taip, idomu.

Markas: Tai va, kitoj zemyno puseje turime turtinga sugar daddy. Sis sugar daddy puikiai mus supranta ir visom keturiom prisieke mums padeti. Jis sumokes uz ginklus. Tereikia juos atgabenti per siena ir kad aptektu I reikiamas rankas.

Piteris: kaip tu atgabensi I musu  sali toki kieki ginklu?

Markas: Valstybes valdovas uzsiemes reputacine kova. Kaip ir visi jo pakalikai. Stengiasi isklikit tam, kad prastumtu mums vietiniams zmonems tai, kuo seniai mes nebetikim. Jo zvilgsnis kitur ir net nenutuokia kas artinasi, kvailys!

Piteris: o ginklu kontroles tarnybos salies? Argi jos nepastebes nieko?

Markas: Sakiau, turime savu zmoniu. Jiems jau sotu musu valdovo politikos. Jie jau mus supranta, kaip ir mes juos: kova neisvengiama, kas pirmas smogs, tai laimes.

Piteris: Visa tai – labai pavojinga

Markas: Pamirsk sauguma. Pasaulis toj sugrius. Zmogus zmogui – vilkas. Isliks stipriausi.

Piteris: ziauru.

Markas: Taip, bet pasaulis, piteri, yra ziaurus. Testipriausi zverys telaimi! Mes liutai, jie – mesa. Jie - Pasaulio atmatos. Mes – melynakraujai! Manai jie turi sansu pries mus? Ju salyse zmones net be tualeto apseina!

Piteris: jie zino, kaip atrodo karai…

Markas: Mes irgi zinom. Paziurek I musu praeity – karas po karo. Slove stipriausiam!

Piteris: as ziuriu I dabarti…

Markas: O as ziuriu kas jie tokie yra ir ka jie daro. Apiplesimai, prievartvimai. O kas svarbiausia – nei vieno musu vietinio veido sitame purviname miesto rajone! Tu paziurek I sitai

Piteris: man gaila tik Olivijos

Markas: bus uz ja atkersyta

Piteris: bus

Markas: man tokia kalba patinka! Uz zeme, krauja ir garbe!

Piteris: Taip, markai. Uz zeme, krauja ir garbe. Einu su  tavimi. O su kuo gi daugiau? Neturiu su kuo. ]]> Wed, 10 Dec 2025 15:13:52 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261101.html http://rasyk.lt/kuriniai/261101.html
Veiksmas1

Ekrano scenos fone – londono centrinis parkas. Vakareja. Pauksciu ciulbesys, masinu uzimas, zmoniu balsai. Nurimsta. Kai kur – siuksles. Piteris po vakarelio ant suolelio – su kostiumu, atsipalaidaves kaklaraistis. Jam skambina. The XX intro telefono skambutis. Atsiliepia.

Piteris: sveikas drauguzi. Kaip sekasi, kaip tavo projektas? Aha. Aha. Zinoma, kad sunkus. Mazai laiko seimai? Vaikus rekia vesti mokykla? O zmona? Irgi projektas? Net nezinau ka patart – man 45 ir nesuku galvos del vaiku, nes ju neturiu. Pavydi? Aha. Zinoma, tave suprantu, kad pavydi. Bet ir as tau kazkiek pavydziu – mano namuose uzvakar buvo Olivia, vakar Emma, o si ryta radau Amelia. O gal ten buvo Olivia? Jau nebesusigaudau. Smagu man? Taip, bet tai baigia nusibosti. Kaip tavo mazasis Jamesas? Daug problemu? Neklauso. Juokais sakau, bet jis kaip mano suo Bella – kazkas nuolatos prie sono yra ir tai yra gerai. Bellai maziau demesio? Taip bet su ja nepasikalbesi, o su Jamesu pasikalbesi. Nesupranti manes? O as taves. Davai, as tau Bella, o tu man Jamesa! Gera mintis? Koks tu ziaurus! Gerai, atrodo prie manes prisedo vienas is tu imigrantu, kurie uzpludo sali pasatruoju metu. Pasisaugoti? Jokiu budu, jis ziuri I mane, tartum noretu parukyt. As rukau jis ruko, kuo mes skiriames? Gerai, davai, po to varysiu I naktini kluba, zmones gerai kalba apie si nauja didzeju. Iki.

Piteris uzsiruko. Ir pazvelgia I prie jo salia is letai atsisedusi Ahmeda.

Ahmedas: Sveiki, gal cigarete galima?

Piteris: Zinoma, drauguzi, stai viena.

Ahmedas: aciu. Gal prisidekt?

Piteris: ir tai galiu.

Ahmedas tyliai ryko.

Piteris: na, tai kaip sekasi, gal zinote kiek valandu?

Ahmedas: laikrodzio netekau. Del… finansiniu dalyku.

Piteris: dirbu su investicijom – padet?

Ahmedas: kas tai yra?

Piteris: Tu imeti 10e o po metu grizta 15.

Ahmedas: Kad as ir tu 10 euru neturiu. Skamba kaip magija.

Piteris: magija ir yra – eknomikos siais laikais nesuprasi. Negi  tu, … neturi nei 10eur?

Ahmedas: nesioju bulviu maisus Ibrahimo, seiminko, parduotuveje. Moka centus, taciau iki ismoku is valstybes isgyvensiu. Ibrahimas tvarko popierius. Zmona Fatima su vaikais tikisi geresnio busto, nei musu buvusioje salyje.

Piteris: Ha, tai ir I didzejaus pasirodymo nepamatysi.

Ahmedas: o ka jis?

Piteris: kaip tai?

Ahmedas: man jusu muzika ne prie sirdies.

Piteris: kaip tai? Tam jaunam didzejui prognozuojama ispopuliareti pasaulyje, tikrai verta.

Ahmedas: (ironiskai) o ten daug bus merginu... graziu...?

Piteris (naiviai): taip beabejo, Olivia ten bus – kad tu pamatytum jos kojas.

Ahmedas: (nusisukes su savim) gerai, kad kiaulienos nepasiulei

Piteris (naviai, ji isgirdes): galiu pasiulyti puiku restorana, daranti kiaulienos saslyka.

Ahmedas (piktai): Ka? ar tu tiki dieva?

Piteris (priblokstas): ka?

Ahmedas: o kaip tau atrodo?

Piteris: Dievas mire pries simta metu ir jo niekas nebeprikels. Teliko sokti ant jo kapo. Ta gal mes ir darom.

Ahmedas: (tyliai su savim) oj, jums bus...

Piteris: Ka? Gal dar viena cigarete?

Ahmedas: Gal nereikia.

Piteris: O, Olivia su Emma ateina.

Ahmedas isspucia akis.
Dvi apsinuoginusios neskoningos merginos prieina prie piterio ir sveikinimo buciniu pasibuciuoja. Kai pasibuciuoja, ahmedas nusuka galva.

Olivia: Kas gi toks grazutis prie taves sedi?

Piteris: Susipazinkite, tai Ahmedas. ruko, ir nesikeikia. Ahmedai, susipazink, Olivia ir Emma.

Ahmedas nususukes tyli.

Oliva: (piteriui) kas jam?

Piteris (ahmedui): na, kas tau drauguzi yra? Grazuole su tavimi sveikinasi!

Ahmedas kazka piktai arabiskai su savimi.

Emma: Atrodo, kad tavo drauguzis nepritampa tarp musu

Piteris: nieko, su laiku pritaps, mes visi zmones.

Ahmedas: (isgirdes ir nustebes pasoka) Allacho vardu, degsit pragare!

Kelias sekundes tyla, pauze

Emma: O sitas piktas. Gal geriau eime.

Piteris (su issokusiom akim): Kas tau, Ahmedai?

Ahmedas: nei man tavo investicijos rupi, nei didzejus nei merginos. Stai kas! Man tai – slykstu.

Piteris: nesuprantu taves, Ahmedai.

Olivia (tempia salin Piteri): Mes ju irgi nesuprantam, nagi eime.

Piteris pasieme uz parankes Olivia su Emma

Piteris: Del investitciju galima gincytis, jos kartais neatsiperka, del didzejaus – skonio reikalas, bet kuo neitikote jus, merginos? Sekusalios, laisvos dvasios, pasilinksminti su jomis visuomet galima. O linskmybes – sios zemes druska. Kaip be ju? Kas prasviesina musu pilkas dienas. Kurios is tiesu yra pilkos.

Emma: paziurek kaip jis apsirenges. Ji I vakareli nenusivesi. Eima is cia geriau.

Piteris, Olivia, Emma tryse susikimba ir nueina I parko tamsa.

Ahmedas lieka vienas ant scenos. Nusispjauna riebiai I sali ir atsigrezia ia auditorija.

Ahmedas: Jega! Drasa! Garbe! Dievas! O ne slyscios slaunys ir dregnos lupos. Moterie, prisidenk pries vyra savo galva! Tokia moteris, kuri paklusta ir nieko daugiau kaip paklusta savo vyrui yra is tirkuju dorybinga moteris. Nors jam priklausytu ir dvi. Nors jam priklausyti ir tris. O koks skirtumas? Jeigu tik investicijos atsiperka ir yra uz ka pamaitinti! Kartoju, stiprus vyriskumas turi ateity, o ne meile, slykstyne. Ar man kovoti, jeigu busiu uzpultas? Inshalla kaip dievas lems, taip ir bus. Taip, Piteris teisus, mes visi zmones, bet ar tokie turetumem buti? Kartoju, vyro dorybes yra auksciau uz moters dorybes, todel moteris turi dengti  galva pries savo vyra ir jam visokeriopai paklusti. Tai ir yra dorybinga moteris! Tokios moters man ne-geda.!

Ahmedas uzbaigia pekeltu gal net isterisku balsu ir rodo pirstu I virsu

Sviesos letai uzgesta, scena tamsoj, uzdangos uzsidaro.
Veiksmo 2 pabaiga. ]]> Mon, 8 Dec 2025 17:22:18 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261091.html http://rasyk.lt/kuriniai/261091.html





Ideja.

Artimieji rytai. Griuvesiai. Begantys zmones, ginklai, saudymai. “Ten mes busim saugus, jie, europieciai, gerai priims. Ten yra musiskiu. ”

Nykuma, sunkus darbas. Ateivis svetimojoje salyje. Savi imigrantai. Bendruomines dvasia. Dievas, Alachas. Pusnuoges neskoningos europieciu merginos megapolio gatveje vakare, kviecia prisijungti Ahmeda, jis nusispjauna ir kalba apie dorybinga moteri auditorijai.

Pyteris smagiai, lengvai, bet nuobodziai gyvena, pasilinksminimai tapo rutina, nusitrynusia moneta. Sutinka Ahmeda ir mano kad jis toks, kaip jis. Ahmedas nepatiklus, svetimoje salyje jam daug kas svetima. Issiskiria ju poziuriai i moteris, gyvenimo buda, maista, religinguma ir pan. Sutaria tik del aukstos gyveno kokybes salyje ir klestejimo.

Smogia ekonomine krize. Ahmeda spaudzia imigranto salygos, jis kuo giliau ilenda i savo bendruomine, kurios centre Alachas. Musulmonu salyje daugeja. Ekrane vargani pabegeliai, moteru dejavimas garse. Imigrantai nepritampa. Trinasi bendruomines. Soc tinklu zinutes ekrane skatinancios neapykanta, vaizduojancius europiecius nacistais, musulmonais aukomis. Trinimasis tarp bendruominiu suintinsiveja. Vyrisku ir agresyviu musulmonu grupe pirmoji zengia zingsni link nusikaltimu. Pusnuoge mergina isprievartaujama (is scenos isvelkama pusnuoge mergina ir tuscioje scenoje paledziamas dejuojantis moters balsas). Pyteris isgazdintas nusikaltimu ir jausdamas imigrantu jega apsilanko vienuolyne. Jautrus Vienuolio pokalbis su Pyteriu, apie apsesta Mahometa, bet vienuolio nuomone, kad visgi su jais galima susitarti. Jis gilinasi i savo saknis, kaip reakcija I pasikeitusi miesta, kuris jam susvetimeja. Pyteris isitraukia i reakcinga tradciniu vertybiu judejima, kaip atramos matomoje istorijoje ir jam tai tampa certainty.   Ekrane – zygiuojantys wermachto kareiviai – istraukta is ww2 archyvo, spalvotai. Ekrane pasirodo twiterio feedas apie imigrantu nusikalstamuma, agresyvuma ir vietiniu aukas. Ivyksta riauses, vyriski musulmonai yra ziauresni, todel laimi. Tai isgasdina ir iaudrina vietinius gyventojus dar labiau. Radikalizacija isplinta.

Ivyksta demokratiniai rinkimai. Abieju pusiu radiklai nepatenkinti, nes norejo daugiau. Ant stalo padedami planai ir planuojama ginklu kontrabanda. Salies oficiali armija susikaldyta etniskai, religiskai, silpna, neaprupinta ir negausi, nes tiems, kurie ja maitina ir formuoja, atrodo, kad armijai nera kas veikti, nekyla gresme. Jie gyvena komforto zonoje, muilo burbule, gerai apmokami. Vienas is generolu randa pasiteisinimus, kad negali to ir to, be finansavimo, o finansuotojai neturi is kur gauti lesu. Uzsigeriama viskiu.

Po ziezerbos, casus belli, kyla karas. Kazkas aiskiai pasako – zaidimai baigti. Del to, kad Ahmedo bendruomine laikosi savo, o Pyterio gyvena sau, atomizuoti, sukasi savo problemose del isgyvenimo, musulmonu pasiaukojimas laimi. Muslumonai fataliskesni, Ahmedas ant griuvesiu, Gazos griuvesiai ekrane. Kaip jis jauciasi? Du is triju sunu jo yra mire. Vienas sunus mire ji gindamas. Islamistai suvalgo jo lavona, nes badaujama, po eknonomikos griuties. Islamistai pries kanibalizma atrodo sulyse, alkani ir kenciantys. Vienas is imamu sudejuoja, kad tinkamai, pagal religija, nera plaidotas kunas. Ekrane, fone, imam of peace twiterio zinutes apie taiku Islama. Ahmedas bando perkalbineti savo ginklo draugus, susvelninti ju isitikinimus. Taciau islieta per daug kraujo, kad atsisakyti savo tikslu.   Ahmedas yra sunaikinimas radikaliu gauju. Visur badas, karas, ligos ir chaosas po tiekimo grandiniu zlugimo.

Multikulturine salis ikrenta i chaosa ir pavirsta I katila kuriame visi kariauja su visais. Pagal naturaliosios atrankos principa isnyra is kraujo upiu jegos kvestionuojancios dorybes kaip pliena. Radikaliu jegu menas kariauti kencia del infekcinio fanatiskumo. Dorybes laimi pries fanatiskuma. Dorybes nemato ribu tarp tautu, rasiu, suvienta po Atgimusios Vieningos Valstybes veliava. Po didelio musio ir pergales diktuojami 10 dorybiu po erelio veliava. “Naujam Pasauliui, nukalsim naujus istatymus! ” Po kiekvienos padiktuotos dorybes kalasi lyg kaltas, garsas – dun! Su sviesos efektais. Bailumas – didziausia nuodeme. Kitatauciu per daug ir per gerai isitvirtine, kad vietiniai ju atsikratytu. Zinute vienuolio, kad su musulmonais galima susitarti.

Uzsibaigia merginos, su marga skarele dengiancia plaukus. renkancia geles dviem sunums, su aptemtais sviesiai melynais dzinsais, juodu odiniu svarkeliu, kulnais ir niuniuojancia lopsine treciam kudileliui savo.







Pjeses Fragmentai.

Sinopsis.

Atsidaro uzdanga. Garsas, panasus I sirena (bet ne sirena), kaip aliarmas, is zemo daznio I auksta, nusileidzia, pakyla – taip 3 kartus. Staigus garsas dun kartu su  sviesa – dorybe nr1 (pvz Protas). Ant fone ekrane Uztemsta. Dun antras – dorybe nr2 (drasa) ekrane vienu zodziu. Uztemsta. Garsas dun trecia karta – dorybe nr. 3 (istverme), uzgesta. Iki desimties. Scenos viduryje zmogus tamsoje matosi tik seselis, pries ekrana, kai ekarna apsviecia.

Po desimties dun, Sviesos palengva nusviecia zmogu. Jis su metaliniu salmu, ant kurio – balti paukscio sparnai, su grandiniais sarvais, raudonu apsiaustu, rankose pasiremes ant kalavijo, sedi ant kedes. Nuleides galva. Letai ja pakelia ir taria besikeldamas nuo kedes, atsistoja pries auditorija ir taria:

Zmogus:
Regejau as vizija budamas tautu katile ir pasaulio centre. Jegos zmones vijo I Pasauli, o tos pacios jegos Pasauli vijo I zeme. Taip susipazinau su Zmonija. Ju veidai visokie – nuo balto per ruda ir geltona iki juodo. Trinasi jie ir dabar dideliame, o galbut, ankstame mieste. Kiekvienas ju su savo istikinimais, viltimis ir Pasauliais. Kalba jie desimtimis kalbu – kaip rasti viena sutarti tarp ju? Vizija lovos patale aplanke baisi. Sliuzus kraujo upems geidzia atverti piktosios jegos – kaip sustabdyti tvana ir Dievo pykti zemeje, kuri pamete kelius ir nemato savo ateities?! Ar leisime miesto katila maisyti velniams? Ar perimsim kontrole I savo vadzias? Tesviecia mums apvaizda ir parodo kelia I ateiti is savo geriausiu noru. Tekrenta beveidis blogis, nusidazes balta, ruda, geltona ir juoda spalva. Teranda kelia vieninga zmonija. Antraip mums gresia katastrofa.

Trenkia zmogus kalaviju I zeme su garsu dun ir sviesos zybsnis!

Zmogus:
Ne!
Tegul dvasia zmonijos isryskeja, tegul tesusijungia I viena ir temato ateiti sviesia.

Vien dun garsas su sviesa ir po to – staigi tamsa.

Uzdanga nusileidzia.

Sinposes pabaiga.




Scena Nr. 1.

Veiksmas 1.

Ikaitintas saules Dykumos fonas, Scenoje plytos, armatura, sugriauta siena. Pries dialoga – musiu zvimbimo garsas.


Omaras: Saliam aleikum, Ahmedai

Ahmedas: Aleikum saliam, Omarai.

Omaras: Kaip tau praejusi diena? Girdejau artilerija mieste. Visa tavo seima sveika?

Ahmedas: Vel vanduo nutruko. Elektra trukinejo taip pat. Ali teko naudotis tamsa, kad parnestu kibira vandens. Vel nesaugu. Kartu ji lydejo Ysuzufas. Zaynas liko kartu su zmona Fatima. Ji skundesi, kad mazoji Aisha yra vel alkana. Mama Maryam  neduoda ramybes, vis dejuoja. Tevo nebera, isejo kazin kur ir nebegrizo.

Omaras: Cia tik skurdas, badas ir ligos. Viskas per revoliucionierius. Prakeiktas valdovas. Prakeikti revoliucionieriai. Kas zinojo, kad ties tuo viskas prieis? O tavasis Yusufas bande isversti is sosto valdova, prie kurio buvo maisto ir vandens iki sociai. Ka jis dabar galvoja?

Ahmedas: daug meldziasi.

Omaras: kaip ir mes dabar visi.

Ahmedas: Viskas pagal Dieva, inshallah.

Omaras: inshallah. Jis mums pades, turiu plana.

Ahmedas: Koki, Omarai?

Omaras: Pasiekti Europos krantus!

Ahmedas: Tai bent zygdarbis.

Omaras: Su Dievu viskas imanoma.

Ahemdas: Tas tiesa. Daug musu jau yra pasieke Europa. Ten yra musiskiu. Europieciai suteiks parama, mes galbut busim visi pamaitinti? Sklinda gandai, kad net tiek, kiek turim neteksim. Arteja tikras badas.

Omaras: Tai ka prarasim? Europa – turtinga zeme!

Ahmedas: Ali ir rizikavo savo gyvybe, prisjungdamas prie revoliucionieriu, kad ir mes butumem turtinga zeme taip pat.

Omaras: Tai ko jis ne su ginklu, o kibirus vandens nesioja?

Ahmedas: Nes jis mane myli. Ir savo motina Fatima. Ir brolius Yusufa, ir Zayna. Ir jam rupi jo mazoji sesuo – Aisha.

Omaras: Galejo pries tai pagalvoti apie juos, mesdamas issuki valdovui.

Ahmedas: Dievo valioj, valdovas degs al-Hutamoj, pragare, suris ji ugnis. O mano pirmagymio sunaus, Ali, maldos apsieks dangu.

Omaras: Ateina ziema, temperatura kris zemiau nulio. Atrodo, kad jusu pavasaris pavirto I ziema!

Ahmedas: Europoj yra sildymas.

Omaras: Ir grazios merginos. Laisvos labai...

Ahmedas: Man svarbu, kaip pamaitinti Aisha, Fatima, Ali, Yuzufa ir Zayna. Parsigabenti motina Maryam taip pat.

Omaras: Kazin, ar galetum gauti antra zmona Europoj?

Ahmedas: Kazin, ju paprociai kitokie. Be to, nesitikiu daug uzdirbti. Sunku bus islaikyti didele seima. O kodel klausi?

Omaras: Ne, nieko, siaip sau.

Ahmedas: Nieko cia kitaip nebus. Ten grazu, zalia, o cia? Isgyvenimas ir tiek, be jokios ateities, visa salis griuvesiuose! Kokia ateiti turi mano sunus? Kaip vaikus augins Aisha? Nieko nebus, teks fataliskai per dykumas, kalnus ir juras pasiekti Europa.

Omaras: Teks susimoketi.

Ahmedas: Viska atiduosiu, kad is sios Dievo prakeiktos vietos isvykciau.

Omaras: Puiku! Reikia planuotis.

Ahmedas: Sakyk data ir mes renkames maisus. Daug neturim, nesdami nepavarksim.

Omaras: Tai I Europa?

Ahmedas: Dievas didis, I Europa!

Omaras: inshallah!

Ahmedas: daugiau taip nebegalim.

Scenos Nr. 1 pabaiga. Negyva  ozio su ragais dvesena dykumoje – vaizdas ekrane ir musiu zvimbimo garsas. Uzuolaidos uzsidaro.


Veiksmas 2. uzuolaidos atsidaro.

Ahmedas, vedamas Omaro ir keliu kamuflezu pasivilkusiu kariu su kalashnikovias, kartu is paskos jam seka 25m Ali, 21 Yuzufas, 19 Zaynas ir 10m Aisha su 50m zmona Fatima, 70ies Mayram (visos su juodom sukniom ir juodais hijbais (bet ne burkom) suviu  garsai, lyg seseliai pasilenke slenka per griuvesius.

Ranka moja Omaras.

Omaras: greciau cia, jeigu pakliusyt jiems I nagus, nei vieno nepasigailes.

Ahmedas tyliai Ali.

Ahmedas: melsk toliau musu dieva Alla, jis mums padeda, mes jau arti.

Ali: Teve, bukim drasus, Alla mums tikrai padeda, jau tikrai nedaug liko iseiti is sios mirties zonos.

Aisha pradeda verkti, bet Fatima uzciupia jai burna.

Mayram: sunau, gal geriau butumem like namuose?

Ahmedas: jau nedaug liko, motin, pakentek.

Mayram: geriau buciau danguje su tavo tevu.

Ahmedas: Viskas Dievo valioj.

Omaras piktai.

Omaras: sa, sunys, jeigu taip garsiai kalbesit, jie visi mus pribaigs!

Lyg seseiai jie visi praslenka.

Scenoj tamsa. Musiu svimbimas, kuris nutyla. Prasideda Bangu osimas. Bangu osimas palengva nutyla. Palengva pasigirsta pauksciu ciulbesys.

Uzdanga uzsidaro.





Nerasyt negaliu, bet nesinori prirasyt nesamoniu;-) ]]> Sun, 7 Dec 2025 00:46:51 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261082.html http://rasyk.lt/kuriniai/261082.html B: Nežinau, blogai su planu.
A: Aš sau pats Dievas, bet man įdomu.
B: Tūkstantį metų susiplanuoti sunku. ]]> Thu, 4 Dec 2025 13:07:48 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/261069.html http://rasyk.lt/kuriniai/261069.html