<?xml version="1.0" encoding="utf-8"?>
<rss version="2.0" 
xmlns:dc="http://purl.org/dc/elements/1.1/"
xmlns:sy="http://purl.org/rss/1.0/modules/syndication/"
xmlns:admin="http://webns.net/mvcb/"
xmlns:rdf="http://www.w3.org/1999/02/22-rdf-syntax-ns#"
xmlns:content="http://purl.org/rss/1.0/modules/content/">
<channel>

<title>Scenarijai - Kūriniai - rašyk.lt</title>
<description></description>
<link>http://rasyk.lt</link>
<language>lt</language>
<generator>kitoks.lt</generator>

	<item>
		<title><![CDATA[Pavydas]]></title>
		<description><![CDATA[
			X – VEIKSMAS<br/>Toleikių namo prieškambaris.<br/>Suskamba durų skambutis. Pranas Toleikis pats nueina atidaryti. Į vidų įžengia privatus seklys Povilas Garnys.<br/>POVILAS<br/>Pasisveikindamas, ramiai, bet tvirtai:<br/>– Labas vakaras. Aš labai atsiprašau, kad taip vėlai atėjau pas jus.<br/>Sudėjęs rankas už nugaros, mandagiai pasiteirauja:<br/>– Tikriausiai jau miegojote visi, juk vienuolikta valanda, naktis. Nors man labai nemalonu trukdyti tokiu metu, bet man reikia pasikalbėti su jūsų dukra Rasa. Akis į akį.<br/>Inga, šitas epizodas nuostabiai tikslus — tu pagauni kaimo žmogaus ritmą, jo paprastą logiką, tą šiek tiek nuovargio persmelktą, bet vis dar tvirtą toną. Pranas čia atrodo kaip žmogus, kuris nori būti mandagus, bet kartu jaučia nerimą: kodėl seklys atėjo taip vėlai, ir kodėl jam reikia Rasos?<br/>Štai nugludinta, aiškiai sukomponuota versija, išlaikant Tavo toną ir personažų charakterius:<br/>________________________________________<br/>PRANAS TOLEIKIS<br/>Numojęs ranka, tarsi norėdamas pasakyti, kad čia nieko tokio, bet apsigalvojęs, ramiai paaiškina:<br/>– Mes vasarą taip anksti neiname miegoti. Žmona su Rasele tik parėjo iš daržo, jos ravėjo.<br/>Dabar žmona išėjo į tvartą gyvulių šerti.<br/>– Raselė nusimaudė vonioje ir nuėjo į savo kambarį ilsėtis, o aš tvarkiau bendrovės buhalterines sąskaitas.<br/>Kilstelėjęs pečiais, priduria su šypsena, kurioje jaučiasi nuovargis:<br/>– Kaime daug darbo, tai prie dokumentų galiu prisėsti tik vėlai vakare.<br/>Rankos gestu praleidžia seklį į priekį:<br/>– Na, tai prašom toliau. Eime pas Rasele. Aš jus palydėsiu į jos kambarį.<br/>PRANAS TOLEIKIS<br/>Belipdamas laiptais, susimąstęs, liūdnu balsu prabyla:<br/>– Po Ievutės mirties kažkas su Rasa atsitiko.<br/>Nutilo. Kelias sekundes tyliai žiūrėjo į laiptus po kojomis, tarsi rinkdamas žodžius. Tada tęsė, liūdnu balsu, lėtai, tarsi kiekvienas žodis jam kainuotų:<br/>– Ji nieko nebevalgo, nebešneka, nebesidomi. Kažką galvoja tylėdama ir žiūrėdama į vieną tašką.<br/>– Naktimis kartais girdžiu, kaip ji vaikšto viena po sodą. Matyt, nemiga kankina…<br/>Jis vėl nutilo. Veidas aptemo — liūdnas, susimąstęs, beviltiškas. Po trumpos pauzės prabilo toliau:<br/>Jo balsas virpa nuo prisiminimo, žodžiai sunkūs:<br/>– Du kartus mes su žmona ją nutvėrėme taip griaudžiai verkiant, kad mums nuo jos verkimo vos širdis neplyšo per pusę.<br/>– Mes jos klausėme: „Kas tau yra? Kas su tavimi darosi? “ O ji tik atsakė: „Man nieko nėra. Man tai praeis. Matyt, man užėjo depresija. “<br/>Jis vėl nutilo. Veidas aptemo — liūdnas, pavargęs, beviltiškas. Po kelių akimirkų, sunkiai rinkdamas žodžius, prabilo toliau… <br/>Jo balsas duslus, lyg kiekvienas žodis būtų sunkesnis už ankstesnį:<br/>– „Man viskas bus gerai. Viskas susitvarkys laikui bėgant“, – taip ji mums sako. Bet man ir jos motinai dėl jos darosi vis neramiau ir neramiau.<br/>– Mes bijome, kad ji nesusirgtų kokia baisia nervų liga.<br/>Bet aš ją labai gerai suprantu. Sulaukus tokių metų kaip ji ir netekti tokios geros draugės kaip Ievutė… tai yra labai didelė trauma.<br/>– Paaugliui netekti gero draugo yra baisus, siaubingas dalykas.<br/>Todėl mums su žmona taip neramu dėl Rasos. Mes labai dėl jos jaudinamės.<br/>Jis sustojo laiptų aikštelėje, tarsi bijodamas ištarti paskutinius žodžius.<br/>– Bijom, kad ji nepasidarytų kokio nors galo sau pačiai. Labai bijom.<br/>Inga, šitas momentas toks tylus, toks įtemptas, toks tikras — tėvas beldžiasi į dukters duris ne tik kaip į kambarį, bet ir į jos užsidariusį vidinį pasaulį. Tu meistriškai pagauni tą akimirką, kai namuose stoja tokia tyla, kad net kvėpavimas pasidaro garsus.<br/>Štai nugludinta, išlaikant Tavo toną ir atmosferą:<br/>________________________________________<br/>PRANAS TOLEIKIS<br/>Sustojęs prie dukters kambario durų, švelniai pabeldžia. Balsas tylus, atsargus, tarsi bijotų ją išgąsdinti:<br/>– Dukryte, ar jau miegi?<br/>RASA<br/>Prikimusiu, liūdnai dusliu balsu, tarsi žodžiai būtų sunkūs:<br/>– Dar ne.<br/>Rasa pravėrė duris. Pamačiusi šalia tėvo stovintį seklį, tik nuleido galvą ir be žodžių pasitraukė į vidų. Lėtai nuėjo prie savo kambario kampo, atsisėdo ant minkštos, žemos taburetės — pufiko — sudėjusi rankas ant kelių. Ji tylėjo, nepakeldama akių.<br/>Ponas Pranas Toleikis, nepakeldamas įtampos, dirbtinai linksmu balsu nutraukė tylą:<br/>PRANAS TOLEIKIS<br/>– Va, pas tave atėjo ponas detektyvas pasikalbėti. Kaip sakė — akis į akį.<br/>Jis nusišypsojo, bet šypsena buvo trumpa ir įtempta. Greitai apsisukęs, eidamas pro duris dar tarstelėjo:<br/>– Palieku jus vienus.<br/>Durys švelniai užsivėrė, ir kambaryje liko tik Rasa ir seklys.<br/>Rasa tylėjo.<br/>Seklys taip pat tylėjo — bet jo tyla buvo kitokia: stebinti, laukianti, spaudžianti.<br/>Jis lėtai vaikščiojo po kambarį, apžiūrinėjo kiekvieną smulkmeną. Priėjęs prie komodos, pastebėjo nuotrauką. Paėmė ją į rankas, trumpai įsižiūrėjo.<br/>Nuotraukoje — trys jauni, besišypsantys žmonės: Edgaras, Ieva ir Rasa. Visi trys apsikabinę, stovintys ant Palangos tilto, laimingi, dar nežinantys, kas jų laukia.<br/>Povilas tyliai padėjo nuotrauką atgal į vietą.<br/>Priėjo arčiau prie Rasos. Ji vis dar sėdėjo ant pufiko, rankos ant kelių, akys nuleistos.<br/>POVILAS<br/>(ramiai, bet tvirtai)<br/>– Tu man nieko nenori pasakyti?<br/>Rasa vis dar tylėjo.<br/>Seklys trumpai ją stebėjo, tada ramiai atsistojo, paėmė prie sienos stovėjusią kėdę ir pastatė ją tiesiai priešais Rasą. Atsisėdo taip arti, kad jų keliai beveik siekėsi, bet ne per arti — tiek, kiek reikia, kad ji pajustų jo buvimą, o ne spaudimą.<br/>Jis pasidėjo rankas ant kelių lygiai taip pat, kaip laikė jas Rasa — tarsi atkartodamas jos pozą, kad ji nepasijustų vieniša savo sustingime.<br/>Trumpai nutilo.<br/>Tyla tapo tokia tanki, kad atrodė, jog net oras sustojo.<br/>Tada jis lengvai pliaukštelėjo sau per kelius ir ramiai tarė:<br/>POVILAS<br/>– Gerai. Tai aš tau papasakosiu gražią ir šiurpią pasakaitę.<br/>(Jis linktelėjo, tarsi duodamas ženklą, kad istorija jau prasideda.)<br/>– Na, ką gi… pradedam.<br/>– Kartą gyveno viena tamsiaplaukė princesė. Ji buvo labai graži — tiesą sakant, net per daug graži mergaitė.<br/>– Tėvai ją labai mylėjo. Gal netgi per daug. Jie ją lepino kiek galėjo, saugojo nuo visko, kas galėtų ją įskaudinti. Jiems atrodė, kad jei tik ji šypsosi, pasaulis yra tvarkoje.<br/>(Jis trumpam nutilo, stebėdamas, ar Rasa bent krustelės.)<br/>– Bet princesės širdis… buvo jautri. Tokiai širdžiai kartais užtenka vieno stipraus vėjo gūsio, kad ji pradėtų drebėti.<br/>– Ko ji užsigeisdavo — tą ir turėdavo. Ko panorėdavo — tėvai dėl jos viską padarydavo. Nieko niekada jai neatsakydavo.<br/>– Princesė augo kaip puiki, nuostabi darželio gėlė. Tokios gėlės niekas neliečia, niekas neleidžia joms susidurti su šalčiu ar lietumi. Jos auga šiltai, saugiai… gal net per saugiai.<br/>(Jis trumpam nutilo, leisdamas žodžiams nusėsti Rasos tyloje.)<br/>– Gerai prižiūrima ir lepinama. Jai nieko netrūko — nei maisto, nei drabužių, nei dėmesio. Viskas buvo tik jos, priklausė tik jai.<br/>– Princesė nepatyrė jokio skausmo, jokių bėdų. Gyveno taip, lyg visas pasaulis būtų minkštas, šiltas ir saugus. Lyg niekas niekada negalėtų jos paliesti ar sužeisti.<br/>(Jis trumpam nutilo, žvilgtelėjo į Rasą, bet jos akys vis dar buvo nuleistos.)<br/>– Bet, žinai… tokios princesės dažnai būna labai trapios. Nes jos nežino, kas yra tikras skausmas — kol vieną dieną jis ateina.<br/>– Ji niekada nebuvo sirgusi jokia liga. Savo gyvenime ji nebuvo turėjusi jokių vargų. Todėl ji augo gražiai, be jokių rūpesčių…<br/>(Jis trumpam nutilo, tarsi rinkdamas žodžius, kurie gali skaudėti, bet turi būti pasakyti.)<br/>– Ir, žinai, princesė tapo labai didele egoiste, savanaude. Ne todėl, kad ji bloga — o todėl, kad niekada nepatyrė, kas yra skausmas. Niekas jos nebuvo sužeidęs. Niekas nebuvo palikęs. Niekas nebuvo išplėšęs iš jos širdies to, ką ji mylėjo.<br/>(Jis žvilgtelėjo į Rasą, bet ji vis dar žiūrėjo į grindis.)<br/>– Tokios princesės dažnai būna trapiausios. Nes kai pirmą kartą pajunta tikrą skausmą… jis jas sulaužo.<br/>– Princesė nieko nenorėjo su niekuo dalintis. Jai atrodė, kad viskas turi priklausyti tik jai. O jeigu kas nors dar nepriklausė — ji siekdavo to visais įmanomais ir neįmanomais būdais, kol pasiekdavo savo tikslą.<br/>– Jeigu princesė ko nors negaudavo… tada ji sutrindavo į miltus. Net nepažiūrėdama — ar tai žmogus, ar daiktas, ar dar kažkas, kas turėjo savo jausmus, savo gyvenimą.<br/>(Jis trumpam nutilo, leisdamas žodžiams nusėsti.)<br/>– Pavyzdžiui… šalia jos, visai netoli, gyveno labai gražus princas.<br/>(Povilas pasilenkė truputį arčiau, bet balsas liko ramus, beveik pasakiškas.)<br/>– Gražus, geras, švelnus princas. Toks, į kurį princesės dažnai įsimyli ne dėl to, kad jis yra šalia jų, ar dėl to, kad jis yra gražus. Jos įsimyli dėl to, kad jį myli kažkas kitas.<br/>– Pavyzdžiui… šalia jos netoli gyveno labai gražus princas. Jis buvo labai geros širdies. Jo šeima artimai draugavo su tamsiaplaukės princesės šeima.<br/>– Vaikystėje princas ir princesė visą laiką būdavo drauge. Lakstydavo po miškus, po pievas, žaisdavo, juokdavosi. Jie buvo kaip du mažyčiai kačiukai, kurie visur eina kartu.<br/>(Jis trumpam nutilo, leisdamas Rasai pajusti tą šiltą, seną prisiminimą.)<br/>– Bet štai vieną dieną… tamsiaplaukė, gražuolė princesė labai pamilsta gerąjį princą. Taip stipriai, kad jai atrodė — jis būtinai turi pamilti ją taip pat. Juk jie visą gyvenimą buvo kartu. Juk jis buvo geras. Juk jis buvo gražus. Juk jis buvo… jos.<br/>(Povilas pakelia akis į Rasą, bet ji vis dar žiūri žemyn.)<br/>– Tik princas jos nepamilo taip, kaip ji norėjo. Taip, jis ją mylėjo, bet tik kaip seserį. Kaip žmogų, su kuriuo užaugo. Kaip brangų žmogų, su kuriuo jį sieja tik labai šilti broliški jausmai. Ji jam nebuvo tą vienintelė, su kuria jis norėtų dalintis savo širdimi.<br/>– Jis ją mylėjo broliškai. Bet princesė to nesuprato… o gal ir nenorėjo suprasti.<br/>– Ji galvojo, kad princas turi mylėti tik ją vieną. Kad jis turi priklausyti tik jai. Kaip ir visi jos daiktai, visi žmonės, visi jausmai — viskas turi būti jos. Ir tik jos. Ir dar… kad visi turi tuo džiaugtis.<br/>(Jis trumpam nutilo, leisdamas žodžiams nusėsti Rasos tyloje.)<br/>– Vieną kartą gerasis princas su tamsiaplauke princese vaikštinėjo upės krantu. Buvo graži diena, jie kalbėjosi, juokėsi, kaip senais laikais.<br/>– Ir štai… upės vingyje jie sutiko kitą princesę šviesiaplaukę — tamsiaplaukės draugę.<br/>(Povilas pasilenkė truputį arčiau, bet balsas liko ramus, beveik pasakiškas.)<br/>– Šviesiaplaukė princesė buvo gera, švelni, švytinti. Ir princas… nusišypsojo jai taip, kaip šypsosi žmogus, kuris mato pirmą kartą, savo gyvenime kažką labai artimo ir brangaus.<br/>– Šviesiaplaukė princesė buvo našlaitė. Gyveno su seneliais, kukliai, bet šiltai. Ir tamsiaplaukė princesė ją labai mylėjo. Jos abi buvo kaip seserys — ne krauju, o širdimi.<br/>– Šviesiaplaukė princesė buvo labai geros širdies. Jautri, nuoširdi, nuolanki. Ir neapsakomai graži — ne ta išorine, blizgančia grožio rūšimi, o ta, kuri sklinda iš vidaus, iš švelnumo, iš ramybės.<br/>(Povilas trumpam nutilo, tarsi leisdamas Rasai prisiminti Ievutę.)<br/>– Ir kai princas ją pamatė… jis pamilo ją iš pirmo žvilgsnio. Jo širdis linko prie jos širdies taip natūraliai, kaip vanduo linksta į jūrą. Be prievartos, be pastangų. Tiesiog taip, kaip būna, kai du žmonės yra skirti vienas kitam.<br/>– Netrukus šviesiaplaukė princesė taip pat pamilo gerąjį princą. Jie abu visada surasdavo dingstį pabūti dviese. Kiekvieną dieną jų meilė stiprėjo — lyg du medžiai, kurių šaknys susipina po žeme, net jei viršuje to dar nesimato.<br/>– Princas ir šviesiaplaukė princesė negalėdavo išbūti vienas be kito nė minutės. Jie traukė vienas kitą taip natūraliai, taip neišvengiamai, kaip saulė traukia rytą.<br/>(Povilas trumpam nutilo, leisdamas Rasai pajusti tą vidinį lūžį.)<br/>– O tamsiaplaukė princesė… ji pajuto, kad jos karštai mylimas princas tolsta nuo jos vis tolyn ir tolyn. Kad jo žvilgsnis, jo šypsena, jo širdis — jau nebe jos. Kad tas trapus siūlelis, kurį ji pati buvo nusivijusi iš savo meilės, staiga… nutrūko.<br/>(Jis pasilenkė truputį arčiau, bet balsas liko ramus, švelnus.)<br/>– Ir princesė liko stovėti viena. Su savo skausmu. Su savo pavydu. Su savo įsitikinimu, kad pasaulis turi priklausyti tik jai — o dabar kažkas išdrįso iš jos atimti tai, kas, jos manymu, buvo jos.<br/>– Ji suprato, kad prarado jį amžinai. Bet būdama didelė egoistė… ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl taip atsitiko.<br/>– Kodėl jis ją paliko? Kodėl jis metė ją dėl kažkokios neturtingos vargšės? Kodėl jis pasirinko ne ją — gražią, lepinamą, turtingą princesę — o tą, kuri neturėjo nieko?<br/>(Jis trumpam nutilo, leisdamas Rasai pajusti tą žodžių aštrumą.)<br/>– Gerasis princas tolo ir tolo nuo tamsiaplaukės aikštingos princesės. Kiekvieną dieną vis labiau. Ir vis karščiau, vis nuoširdžiau pamildavo šviesiaplaukę princesę. Ta meilė buvo tyra, paprasta, be jokių sąlygų. Ji augo kaip medis, kurio niekas nebegalėjo išrauti.<br/>(Povilas pasilenkė truputį arčiau, bet balsas liko švelnus.)<br/>– O tamsiaplaukė princesė… ji stovėjo nuošalyje ir žiūrėjo, kaip jos pasaulis griūva. Ir vietoj to, kad suprastų, jog meilė negali būti prievarta… ji kaltino visus kitus. Tik ne save.<br/>– Tai matydama tamsiaplaukė princesė virte virė iš pykčio ir pavydo. Kiekviena diena, kiekviena jų šypsena, kiekvienas žvilgsnis tarp princo ir šviesiaplaukės princesės ją degino iš vidaus.<br/>– Ji niekur nerado ramybės. Jos siela buvo pilna neapykantos ir žiaurumo — tokio, kuris gimsta ne iš blogos širdies, o iš skausmo, kurio ji niekada nebuvo patyrusi. Ji neapkentė šviesiaplaukės princesės. Neapkentė gerojo princo. Neapkentė viso pasaulio, kuris, jos manymu, išdrįso iš jos atimti tai, kas turėjo būti jos.<br/>(Povilas trumpam nutilo, jo balsas tapo tylus, bet tvirtas.)<br/>– Ji taip degė neapykanta, kad atrodė — jei galėtų, ji sunaikintų viską aplink. Ir net tai… net tai nebūtų sumažinę jos skausmo. Nes skausmas buvo ne pasaulyje. Skausmas buvo jos pačios širdyje.<br/>– Tamsiaplaukė princesė pamažu suprato, kad ir kiti žmonės turi jausmus. Savo svajones, savo viltis. Kad jie taip pat turi teisę mylėti, džiaugtis, verkti, pykti. Kad jie nėra jos žaislai, nėra jos nuosavybė.<br/>– Bet nors ji tai suprato protu… širdis vis dar šaukė kitaip. Ji vis dar manė, kad tik ji turi teisę turėti viską. Kad tik ji turi teisę į meilę, į dėmesį, į pasaulį. Ir todėl jos sieloje siautė žiauri jausmų audra — tokia, kokios ji niekada anksčiau nebuvo patyrusi.<br/>(Povilas trumpam nutilo, jo balsas tapo lėtas, ramus.)<br/>– Greitai gerasis princas išvažiavo į užsienį pas tėvą mokytis amato. Ir tada… tamsiaplaukė princesė truputį apsiramino. Ji galvojo, kad būdamas toli nuo šviesiaplaukės princesės jis atitols nuo jos. Kad pamirš ją. Kad prisimins tik tamsiaplaukę princesę — tą, su kuria užaugo.<br/>(Jis žvilgtelėjo į Rasą, bet jos akys vis dar buvo nuleistos.)<br/>– Ji tikėjo, kad atstumas ištrins meilę. Bet ji nežinojo vieno dalyko… tikra meilė nuo atstumo tik stiprėja.<br/>– Staiga tamsiaplaukė princesė vėl ėmė mąstyti kažką negero. „O jeigu… jeigu jis grįžęs ją vėl pamils? “ Šita mintis jai įsirėžė į širdį kaip aštrus peilis.<br/>– Ir tada ji nusprendė atsikratyti šviesiaplaukės princesės. Bet nežinojo kaip. Jos mintys buvo chaotiškos, tamsios, pilnos skausmo ir pavydo.<br/>(Povilas trumpam nutilo, leisdamas Rasai pajusti tą vidinį lūžį.)<br/>– Netrukus šviesiaplaukė princesė pasidalijo su ja džiaugsminga žinia… kad laukiasi vaikelio nuo gerojo princo. Tai buvo šviesa, kurią ji nešė širdyje — švelni, tyra, kupina meilės.<br/>– O tamsiaplaukei princesei nuo tos žinios… kažkas viduje trūko. Ir būtent tada jai kilo mintis apšmeižti šviesiaplaukę princesę. Nuteikti princą prieš ją. Sunaikinti jų meilę taip, kaip ji jautė, kad jos pačios širdis yra sunaikinta.<br/>(Jo balsas tapo tylus, bet tvirtas.)<br/>– Ji norėjo pašalinti šviesiaplaukę princesę iš gerojo princo gyvenimo visam laikui. Ne todėl, kad buvo bloga. O todėl, kad jos skausmas buvo toks didelis, kad ji nebežinojo, ką daro.<br/>– Tamsiaplaukė princesė žinojo, kad šviesiaplaukė princesė turi labai gerą draugą — tiesiog kaip brolį. Jis buvo išminčius, ramus, protingas, visada pasiruošęs padėti.<br/>– Bet tamsiaplaukė princesė taip pat žinojo, kad to išminčiaus žmona yra labai pavydi. Ir be galo kerštinga. Ji žinojo, kad užteks tik mažos kibirkšties — ir ta moteris užsidegs kaip sausas miškas.<br/>(Povilas trumpam nutilo, jo balsas tapo lėtas, tamsesnis.)<br/>– Ir tada tamsiaplaukė princesė parašė jai šmeižto laišką. Laišką, kuris buvo kaip nuodai, lašinami į svetimą širdį.<br/>(Jis perskaitė jį ramiai, be emocijų, tarsi konstatuodamas faktą.)<br/>„Ponia Virginija,<br/>Jums rašo jūsų geradarė pažįstama.<br/>Aš noriu jus įspėti, kad jūsų vyras turi meilužę.<br/>Jos vardas — šviesiaplaukė princesė.<br/>Jie vienas kitą labai karštai myli ir jus apgaudinėja.<br/>Šviesiaplaukė princesė laukiasi vaikelio nuo jūsų vyro.<br/>Jis ruošiasi jus palikti amžinai. “<br/>(Povilas nuleido lapelį, jo balsas tapo tylus, bet tvirtas.)<br/>– Ji norėjo pašalinti šviesiaplaukę princesę iš gerojo princo gyvenimo. Bet nesuprato vieno dalyko… kai žmogus veikia iš skausmo, jis dažnai sugriauna ne kitų, o savo pačios likimą.<br/>– Tokių šmeižto laiškų buvo daug. Tamsiaplaukė princesė rašė juos vieną po kito, tarsi kiekvienas laiškas galėtų sumažinti jos skausmą. Ji siųsdavo juos per du pasiuntinius, kad niekas jos neįtartų. Ji buvo atsargi. Labai atsargi. Nes žinojo, kad daro blogai.<br/>– Prie paskutinio laiško ji pridėjo ir garso kasetę. Sumontuotą taip, kad atrodytų, jog šviesiaplaukė princesė ir išminčius kalba meiliai, tarsi būtų slapti įsimylėjėliai. Tai buvo melas. Bet tamsiaplaukei princesei tuo metu atrodė, kad melas yra jos vienintelė ginklo rūšis.<br/>(Povilas trumpam nutilo, jo balsas tapo žemesnis, tamsesnis.)<br/>– Išminčiaus žmona… ji jau seniai degė pavydu. Degė kerštu. Ir kai gavo tuos laiškus, vieną po kito, kai išgirdo tą kasetę… jos širdis nebeištvėrė.<br/>– Ji patikėjo tuo, ką išgirdo. Patikėjo tuo, ką perskaitė. Patikėjo tuo, ką norėjo tikėti.<br/>– Ir tada ji nusprendė „pamokyti“ tariamą vyro meilužę. Kad ši daugiau niekada nelįstų prie jos vyro. Kad daugiau niekada nedrįstų atimti to, kas, jos manymu, buvo jos.<br/>(Povilas pažvelgė į Rasą — švelniai, be kaltinimo.)<br/>– O tamsiaplaukė princesė… ji dar nesupr
			]]>
		</description>
		<pubDate>Wed, 11 Nov 2026 15:59:34 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263419.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263419.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Pavydas]]></title>
		<description><![CDATA[
			VII veiksmas<br/>Ant kalno stovi didelis, iš ąžuolo rąstų ir akmenų suręstas senovinis namas. Aplink — platus sodas, pilnas egzotiškų gėlių. Kiemą puošia du fontanai, o prie tako į namą driekiasi ąžuoliukų alėja. Pats takas išbarstytas spalvotais jūros akmenukais. Prie vartų ošia šimtametės sidabrinės eglės. Namas primena miniatiūrinį dvarą su baltomis marmurinėmis kolonomis — iš toli jis atrodo tarsi viduramžių rūmai.<br/>Elena Radavičienė karpė rožių krūmus. Staiga vilkinis šuo Reksas pribėgo prie vartų ir pradėjo garsiai loti. Elena pakėlė galvą, padėjo žirkles ir nuėjo pažiūrėti, kas atėjo.<br/>Prie vartų stovėjo privatus seklys Povilas Garnys ir spaudė elektrinį skambutį.<br/>ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Atsiprašau, kad neišgirdau jūsų skambučio — jis nedirba. Jūs pas mane?<br/>Seklys Povilas palaukė, kol ponia Elena Radavičienė atidarė vartelius ir jį įleido. Įėjęs į kiemą, jis mandagiai pasisveikino ir prisistatė:<br/>POVILAS<br/>– Laba diena. Aš esu privatus seklys Povilas Garnys iš kriminalinės policijos.<br/>Ponia Elena Radavičienė pasisveikino, paduodama ranką sekliui. Jos balsas buvo mandagus, bet tvirtas:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Labai malonu. Prašom užeiti.<br/>(Ji atsisuko į šunį ir sušuko, nepakeldama balso, bet aiškiai):<br/>– Reksai, į vietą!<br/>Vilkinis šuo klusniai atsitraukė ir atsigulė prie fontano, o Elena pasisuko atgal į svečią, laukdama, kol jis žengs pirmyn.<br/>Seklys Povilas ėjo jūros akmenukais išbarstytu taku, dairėsi aplink. Jo veide atsispindėjo nuostaba ir susižavėjimas. Gėlės, fontanai, marmurinės kolonos — visa tai atrodė tarsi iš kito pasaulio.<br/>POVILAS<br/>– Jūsų sodyba labai graži.<br/>(Po akimirkos, tyliai, beveik sau)<br/>– Čia nuostabu.<br/>Eidama šalia seklio, ponia Elena Radavičienė nuleido galvą, šypsodamasi tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Taip, gražu… tik labai daug darbo reikalauja šis grožis. Sodyba – mano uošvija. Aš čia atitekėjau. Ji labai sena, dar mano vyro prosenelio statyta. Jai kokie du šimtai metų, tai tikrai, jeigu ne daugiau.<br/>Ji trumpam sustojo, pažvelgė į rožių krūmus, tada vėl į seklį.<br/>– Šioje sodyboje visada gyveno tik gydytojai. Mano vyro prosenelis buvo gydytojas, jo tėvas – gydytojas, jis pats – gydytojas, o dabar ir mūsų sūnus bus gydytojas. Tiesiog… ši sodyba – „gydytojų sodyba“.<br/>(Taip pasakiusi, ji pasižiūrėjo į seklį ir kukliai nusijuokė.)<br/>Seklys Povilas sustojo eidamas, akimirkai apsidairė. Jo žvilgsnis buvo pilnas susižavėjimo. Ramiu balsu tarė:<br/>POVILAS<br/>– Todėl čia taip gražiai sutvarkyta — nes čia gyvena vieni gydytojai. Kaip jie idealiai sutvarko žmogaus organizmą, taip ir ši sodyba — tarsi gyvas kūnas, prižiūrėtas, išpuoselėtas.<br/>Ponia Elena Radavičienė vėl kukliai nusijuokė, tada tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Taip… Viskas pas gydytojus turi būti idealu.<br/>Bet kartais netgi jiems nepavyksta visko padaryti idealiai.<br/>Kartais ir jie klysta.<br/>Ji pažvelgė į rožių krūmą, tarsi ieškodama ten atsakymo, tada vėl atsisuko į seklį.<br/>– Bet jūs esate visiškai teisus — pas juos visada turi būti tvarka. Į šią sodybą sudėtos visos mano vyro svajonės.<br/>Po akimirkos tylos, seklys Povilas atsisuko į ponią Eleną Radavičienę. Jo žvilgsnis išliko šiltas, bet klausimas buvo aiškus:<br/>POVILAS<br/>– Taip, čia labai gražu. Tai gal jūs ir esate šios puikios sodybos šeimininkė? Ponia Elena Radavičienė — garsaus Lietuvos profesoriaus, chirurgo Vytauto Radavičiaus žmona?<br/>Ponia Elena Radavičienė kukliai linktelėjo, nusišypsojo ir atsakė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Taip. Ta pati.<br/>Seklys Povilas ištiesė ranką poniai Elenai. Jo balsas buvo ramus, bet nuoširdus:<br/>POVILAS<br/>– Man didelė garbė susipažinti su jumis, ponia Elena. Labai didelė garbė.<br/>Seklio Povilo veidas apsiniaukė. Jo žvilgsnis tapo liūdnas. Rankas jis susidėjo už nugaros, galvą nuleido. Tada, liūdnu balsu, prakalbo:<br/>POVILAS<br/>– Aš atėjau pas jus pasikalbėti apie Ievos Rapolaitės nužudymą.<br/>Taip pasakęs, jis pakėlė galvą, pažvelgė į ponią Eleną ir tęsė:<br/>– Aš žinau, kad jūsų sūnus Edgaras artimai draugavo su Ieva. Netgi norėjo ją vesti.<br/>Ponios Elenos Radavičienės veidas aptemo — lyg juodas debesis būtų užtemdęs švytinčias, gražias moters akis. Jos žvilgsnis apsiblausė, o akyse tvenkėsi ašaros perlai. Tačiau ji susitvardė, pakėlė galvą ir tarė tvirtu balsu:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Taip. Aš supratau, dėl ko jūs atėjote pas mane pasikalbėti.<br/>Ponios Elenos žvilgsnis truputį pagiedrėjo. Ji šyptelėjo ir kalbėjo toliau:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Man irgi didelė garbė susipažinti su jumis, pone Povilai. Susipažinti su tokiu garsiu sekliu kaip jūs — labai didelė garbė. Apie jus skaičiau laikraščiuose „Lietuvos rytas“ ir „Akistata“. Ten visada aprašyti jūsų pasiekimai, laimėjimai… jūsų sunkus ir pavojingas darbas.<br/>Taip pasakiusi, ji paėmė už namo durų rankenos ir kviesdama seklį užeiti, pridūrė:<br/>– Na gerai, eime į vidų. Ten ir pasišnekėsime apie viską smulkiau.<br/>Ponia Elena rankos mostu pakvietė svečią eiti į vidų pirmam. Seklys trumpam sustojo, pažvelgė į ją su pagarba ir tarė:<br/>POVILAS<br/>– Ačiū už tokį malonų kvietimą ir gerus atsiliepimus apie mano darbą.<br/>Jis žengė pirmyn, o durys į senąją sodybą atsivėrė — kartu su jomis ir pokalbis, kuris galėjo pakeisti viską.<br/>Seklys Povilas nusišypsojo poniai Elenai. Žengdamas į vidų, dar kartą atsisuko, kad pasigerėtų sodybos aplinka. Jo žvilgsnis sustojo ties nuostabiais fontanais prie namo durų. Akimirką jis stovėjo tyliai, tarsi norėdamas įsiminti šį vaizdą, tada vėl nusišypsojo ir tarė:<br/>POVILAS<br/>– Tikrai pas jus gražu… kaip pasakoj.<br/>Nors ponia Elena buvo nusiminusi ir susimąsčiusi, jos balsas išliko nuoširdus. Ji nusijuokė ir tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Na ką jūs, pone Povilai… Kokia čia pasaka? Čia — vargo vakarienė.<br/>Ji vėl nusijuokė, o seklys jai pritardamas šyptelėjo ir tyliai nusijuokė kartu. Po akimirkos Elena pridūrė:<br/>– Man labai malonu jus pakviesti.<br/>Ji paragino svečią, mostelėdama ranka link durų:<br/>– Na, eime, eime į vidų.<br/>Jie įėjo į namo priemenę. Ponia Elena sustojo, mandagiai pažvelgė į seklį ir tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Nusivilkite lietpaltį, pone Povilai. Jauskitės kaip namuose.<br/>Ji mostelėjo ranka į svetainės pusę ir pridūrė:<br/>– Prašom čia. Eikite į svetainę.<br/>Sėskite kur patogiau. Aš tuoj ateisiu.<br/>Seklys įėjo į svetainę. Apsidairė. Kambarys atrodė prabangiai, bet kukliai — šviesūs baldai, senoviniai paveikslai, tyliai tiksintis laikrodis. Jame buvo jauku ir ramu. Povilas lėtai atsisėdo į krėslą, pažvelgė į ponią Eleną ir tarė:<br/>POVILAS<br/>– Dėkoju, ponia. Jūs labai maloni.<br/>Seklys dar kartą apsidairė po svetainę. Kambarys dvelkė inteligentiškumu ir senove — tarsi laikas čia būtų sustojęs. Po kelių minučių grįžo ponia Elena, stumdama elegantišką staliuką-vežimėlį. Ant jo stovėjo porcelianinis kavos servizas, iš kavinukės sklido kvapnios, karštos kavos aromatas. Šalia — lėkštė su namie keptais pyragaičiais, saldainių dėžutė ir naminio vyno butelis.<br/>Ponia Elena atsisėdo, pažvelgė į seklį ir šyptelėjusi tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Gal norėtumėte paragauti mūsų naminio vyno, pone Povilai? Jis švelnus, bet stiprus — kaip ir šie namai.<br/>Ji pripylė į taures vyno. Skystis švelniai subangavo krištolinėse taurėse. Ponia Elena pakėlė savo taurę, pažvelgė į seklį ir šiltai tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Į sveikatą!<br/>Seklys paėmė taurę į ranką, kilstelėjo ją ir susidaužė su ponia Elena. Jo balsas buvo šiltas:<br/>POVILAS<br/>– Į sveikatą, ponia Elena.<br/>Jis paragavo vyno, akimirką sustingo, tada sušuko su nuoširdžiu susižavėjimu:<br/>– O, jis tikrai nuostabus! Skanus… Koks puikus vynas!<br/>Ponia Elena nusijuokė ir mandagiai linktelėjo galva, dėkodama už pagyrimą. Ji paėmė kavinuką ir, pildama kavą į puodelius, liūdnu, prislopintu balsu tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Vargšai mūsų vaikai… Jie tiek daug buvo susiplanavę nuveikti dėl savo ateities.<br/>Jos akyse sužvilgo ašaros, o balsas virptelėjo:<br/>– Kai vakar Edgaras man paskambino, aš papasakojau jam viską, kas nutiko Ievutei.<br/>Viena ašara nuriedėjo jai per skruostą. Ji išsiėmė iš megztinio kišenėlės popierinę nosinaitę, nusišluostė ašarą ir tęsė:<br/>– Jį ištiko nervinis šokas… Dabar jis paguldytas į ligoninę.<br/>Ji nusišluostė kitą skruostą, tyliai pridurdama:<br/>– Edgaras labai jautrus. Todėl ir stojo į mediciną.<br/>Ji glamžė nosinaitę abiem rankom, o balsas, drebulio persmelktas, išsiveržė iš skausmo:<br/>– Jis nori padėti kitiems žmonėms, kad jie būtų nors truputį laimingesni ir sveikesni. Nori visus paguosti, atjausti nelaimės atveju… Ir Ievutė buvo lygiai tokia pat. Ji buvo nuoširdi, jautri, gera mergaitė. Jie vienas kitam labai tiko. Labai.<br/>– Edgaras su Ievute norėjo, kad jų vaikelis augtų šioje prosenelių pastatytoje sodyboje… Kad užaugęs didžiuotųsi ir džiaugtųsi savo senelių ir prosenelių sukurtu grožiu.<br/>Ji truputį sukūkčiojo, patylėjo, nusišluostė akis ir ramesniu balsu tarė:<br/>– Jų šeima būtų buvusi ideali. O dabar… aš nežinau, kas bus.<br/>Ji pravirko. Nevilties skausmo apimtu balsu sušuko:<br/>– Nežinau, kas bus su Edgaru… su Ievos seneliais!<br/>Ji vėl susitvardė, nurimo, patylėjo. Tada tyliai pridūrė:<br/>– Nežinau, kas bus su manimi ir mano vyru. Tiesiog nežinau, kas bus toliau.<br/>Seklys sėdėjo tylėdamas. Jo žvilgsnis buvo rimtas, bet švelnus. Jis kantriai klausėsi ponios Elenos, leisdamas jai išsikalbėti. Kai ji nutilo, Povilas tyliai paklausė:<br/>POVILAS<br/>– Tai jūs žinojote, kad Ievutė laukiasi vaikelio?<br/>Ponia Elena šluostėsi akis, jos balsas buvo trapus, bet nuoširdus:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Prieš du mėnesius Edgaras paskambino man ir pasakė, kad nori vesti Ievutę… Kad jie laukiasi vaikelio.<br/>Ji pliaukštelėjo sau per kelius, nustebusi:<br/>– Aš buvau apstulbinta tokios žinios. Bet nesibardama pasakiau, kad pirmiausia reikėjo baigti mokslus, o tada kurti šeimą. O jis patylėjo ir tik tarė: „Taip jau išėjo. “<br/>– Tada aš pasakiau, kad sutinku, kad jis vestų Ievutę. Ji man tikrai labai patiko.<br/>Elena šypsodamasi kalbėjo džiaugsmingesniu balsu:<br/>– Ji tokia graži… geros širdies mergaitė.<br/>Ji nutilo, tada vėl tarė:<br/>– Teisybę sakant, aš vis pagalvodavau, kaip būtų gerai, kad jie apsivestų ir turėtų daug vaikų.<br/>Ji liūdnai nusijuokė:<br/>– Likimo ironija…<br/>– Aš pasakiau Edgarui, kad viską dėl vestuvių sutvarkysiu. Pasikalbėsiu su miestelio bažnyčios klebonu, nuvažiuosiu į miestą… į santuokų rūmus.<br/>– Jis pasakė, kad yra laimingas. Kad labai mane myli.<br/>Ji vėl susigraudino, prispaudė nosinaitę prie akių, balsas griaudėjo iš skausmo:<br/>– Jų vestuvės būtų buvusios rugpjūčio pirmą dieną…<br/>Ji nusišluostė akis, nosį, kalbėjo toliau:<br/>– Kitą dieną nuėjau pas Ievutę. Pasakiau jai, kad viską žinau. Iš pradžių ji išsigando… galvojo, kad priekaištausiu, barsiuosi. Ji pradėjo verkti.<br/>– Bet aš ją apkabinau, nuraminau. Pasakiau, kad labai noriu būti jos uošvė. Kad geresnės marčios niekur nerasiu. Ir kad labai laukiu savo anūko… arba anūkės.<br/>Ponia Elena nusišypsojo, prisiminusi:<br/>– Tada Ievutė nusišypsojo. Pro ašaras ji paprašė manęs atleidimo… Kad padarys mane tokia jauna močiute.<br/>Ponia Elena nusijuokė pro ašaras. Jos šypsena buvo švelni, bet trapiai liūdna. Seklys, išlaikydamas ramų toną, paklausė:<br/>POVILAS<br/>– Ar jie seniai draugavo?<br/>Ponia Elena pasiūlė sekliui saldainių ir sausainių. Povilas linktelėjo galvą, padėkojo ir paėmė po vieną. Elena trumpam susimąstė, tada atsakė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Kokius pusantrų metų… Kai Ievutė baigė vienuoliktą klasę. Juos supažindino Raselė Toleikytė per turistinį žygį.<br/>– Iš pradžių Edgaras draugavo su Rasele. Labai artimai. Gal kiek ir meilės tarp jų buvo…<br/>– Edgaras su Rasele nuo pat vaikystės visada būdavo kartu. Mes su Raselės mama, Ramute Toleikiene, mokėmės toje pačioje aukštesniojoje medicinos mokykloje. Todėl mūsų šeimos visada gerai sutarė, draugavo. O mūsų vaikai — kaip jau sakiau — visada būdavo kartu nuo pat kūdikystės.<br/>– Bet kai Edgaras pamatė Ievutę… Jis visiškai pasikeitė. Apsivertė visai į kitą pusę.<br/>– Ji sužavėjo jį savo gerumu, nuoširdumu, jautrumu… Ir netgi savo grožiu.<br/>– Ievutė buvo labai graži mergaitė. Jos mėlynos akys žvelgdavo į tave su tokiu protingumu, pasitikėjimu ir gerumu… Su tokia didele meile, kad turėdavai jai šypsotis — nori ar nenori.<br/>– Jos šypsena pakerėdavo visus. O buvimas šalia jos pakeldavo visiems nuotaiką.<br/>– Edgaras apie nieką daugiau nesvajodavo ir negalvodavo — tik apie ją. Apie nieką daugiau nešnekėdavo — tik apie ją.<br/>– Jis labai karštai ją mylėjo. Kaip žmonės sako… meilė iš pirmo žvilgsnio.<br/>Taip pasakiusi ponia Elena vėl pripylė vyno į taures. Skystis švelniai subangavo, tarsi atliepdamas jos balsui, kuris buvo liūdnai linksmas. Ji pakėlė taurę ir tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Ponas Povilai, išgerkim dar po vieną taurelę… Kaip sako — ant antros kojos.<br/>Seklys nugėrė pusę taurės vyno. Jo veide atsirado šypsena, o žvilgsnis švelniai sužibo. Jis linktelėjo galvą, nutaisęs išraišką, kuri aiškiai rodė — jam patiko. Tada tarė:<br/>POVILAS<br/>– Dėkoju. Jūsų vynas tikrai labai skanus… nuostabus.<br/>Po to, pasigardžiuodamas, Povilas išgėrė likusią vyno taurės dalį. Jo žvilgsnis trumpam nukrypo į langą, tarsi mintyse grįždamas prie girdėtos istorijos. Tada jis susimąstęs paklausė:<br/>POVILAS<br/>– Ponia Elena…<br/>Ar jūs nepastebėjote pavydo tarp mergaičių — Rasos ir Ievos? Ar Rasa Ievai Edgaro nepavydėjo? Nebuvo taip?<br/>Jis padėjo taurę ant staliuko, patylėjo akimirką ir pridūrė:<br/>– Nebuvo kovos dėl mylimo vaikino?<br/>Ponia Elena neigiamai papurtė galvą. Jos balsas buvo ramus, bet užtikrintas:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Ne. Kovos tai nebuvo.<br/>Ponia Elena susimąstė, šyptelėjo, teigiamai linktelėjo galvą. Jos pirštas švelniai slydo taurės kraštu. Tada ji tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Hm… iš pradžių buvo pavydo. Kai tik Edgaras pradėjo su Ievute draugauti, Rasa pavydėjo Ievai Edgaro. Netgi labai.<br/>Ji išgėrė vyno lašelį, trumpam nutilo, tada tęsė:<br/>– Taip, dabar prisimenu. Rasa tada labai pavydėjo. Vieną kartą ji atėjo pas mane verkdama ir paklausė: „Kodėl Edgaras mane išmainė į Ievą? “<br/>– Ji sakė, kad karštai myli Edgarą… O jis ją metė kaip kokį purviną, nutrintą skudurą.<br/>Elena nutilo, jos balsas tapo tylesnis, bet žodžiai — aštresni:<br/>– Paskui Rasa, patylėjusi, isteriškai verkdama pasakė: <br/>„Ta kekšė Ieva… mano išdavikė draugė… dar atsiims už viską, ką pridirbo. “<br/>Seklys iškart sureagavo. Jo balsas buvo susidomėjęs, bet išlaikė ramybę:<br/>POVILAS<br/>– Taip ji ir pasakė?<br/>Įdomu…<br/>Povilas parėmė smakrą, jo žvilgsnis buvo susidomėjęs, bet švelnus. Jis tyliai paragino Eleną tęsti. Ponia Elena nieko nelaukdama vėl prabilo:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Taip, Rasa pasakė. Po to ji pradėjo verkti. Verkė ir verkė…<br/>– Aš ją apkabinau. Pasakiau, kad visas gyvenimas dar prieš akis. Kad ji susiras kitą vaikiną…<br/>– Bet vis tiek ji verkė ir verkė. Man niekaip nepavyko jos nuraminti.<br/>– O kai pasakiau jai, kad mylima per prievartą nebūsi… Kad širdžiai neįsakysi, kurį mylėti, o kurio ne…<br/>– Ji siaubingai suvaitojo. Verkdama išbėgo.<br/>Elena trumpam nutilo, tada tęsė ramesniu balsu:<br/>– Vėliau, po to įvykio, Rasa nusiramino. Ji visada būdavo su Edgaru ir Ievute. Jie visi trys kartu visur eidavo — į diskotekas, parodas, kinus, koncertus…<br/>– Netgi visi trys drauge buvo Klaipėdoje. Aplankė jūrų muziejų ir delfinariumą.<br/>Seklys išklausė ponios Elenos atidžiai. Jo žvilgsnis buvo ramus, bet susitelkęs. Tada jis paklausė:<br/>POVILAS<br/>– Sakykite, ponia Elena… Ar Rasa vėliau susirado kokį vaikiną, ar ne?<br/>Ponia Elena gūžtelėjo pečiais. Jos balsas buvo ramus, bet šiek tiek sutrikęs:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Tai, kad ne… Nepastebėjau. Ir Edgaras man nieko nepasakojo apie tai.<br/>Seklys pasitrynė smakrą, atsisėdo patogiau. Jo žvilgsnis buvo susitelkęs, bet švelnus. Jis vėl paklausė:<br/>POVILAS<br/>– Ar Ievutė pasakė savo seneliams, kad laukiasi vaikelio?<br/>Ponia Elena neigiamai papurtė galvą. Jos balsas buvo ramus, bet šiek tiek liūdnas:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Ne…<br/>Ji nieko nenorėjo jiems sakyti, kol neatvažiuos Edgaras.<br/>Seklys linktelėjo. Jo balsas buvo trumpas, bet susimąstęs:<br/>POVILAS<br/>– Aišku.<br/>Povilas atsistojo. Jo balsas buvo šiltas, veide — dėkinga šypsena. Jis pažvelgė į ponią Eleną ir tarė:<br/>POVILAS<br/>– Na, ką gi, ponia Elena… Ačiū jums už tokį nuoširdų pokalbį. Ir už tokias skanias vaišes.<br/>Ponia Elena atsistojo. Jos juokas buvo liūdnas, bet nuoširdus. Ji pažvelgė į seklį ir tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Kokios čia vaišės… Čia menkniekis. Man buvo malonu su jumis susipažinti, ponas Povilai. Ir truputėlį pavaišinti.<br/>Seklys dar kartą padėkojo poniai Elenai. Jis paspaudė jai ranką, šiltai pažvelgė į akis ir tarė:<br/>POVILAS<br/>– Labai dėkui. Man jau metas eiti.<br/>Jis žvilgtelėjo į senovinį, prabangų laikrodį, kabantį ant sienos, ir šūktelėjo su šypsena:<br/>– Jau penkios valandos! Dieve mano, laikas bėga… kaip su kojom!<br/>Seklys su ponia Elena nusijuokė. Jie abu nuėjo į priemenę. Povilas apsivilko lietpaltį, o Elena lydėjo jį į kiemą. Prie vartelių ji sustojo ir tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Aš labai džiaugiuosi, kad jūs ėmėtės šios bylos. Jūs greitai išsiaiškinsite, kas nužudė tą mielą ir gerą mergaitę.<br/>Ji staiga sustojo, pažvelgė į seklį ir paklausė:<br/>– O gal jau ir žinote?<br/>Ji nuleido galvą, balsas tapo švelnus, beveik maldingas:<br/>– Aš žinau — jūs labai sumanus. Dievas jums labai padeda, kad padedate žmonėms nelaimėse ir varguose.<br/>Jau stovėdamas už vartelių, seklys dar kartą abiem rankom nuoširdžiai paspaudė poniai Elenai ranką. Jo balse skambėjo dėkingumas:<br/>POVILAS<br/>– Dėkoju, ponia, už tokį didelį pasitikėjimą. Ir dar kartą ačiū už įdomią informaciją. Iki malonaus!<br/>Ponia Elena sustojo prie vartelių. Jos balsas buvo švelnus, bet tvirtas:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Iki. Sėkmės.<br/>Seklys lėtai nužingsniavo šaligatviu. Jo rankoje ruseno cigaretė. Dūmas kilo aukštyn, o žings
			]]>
		</description>
		<pubDate>Tue, 10 Nov 2026 15:54:42 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263414.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263414.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Už ką mano senelį?]]></title>
		<description><![CDATA[
			<p>UŽ KĄ MANO SENELĮ? <br /> <br />Vienos dalies drama <br />VEIKĖJAI <br />VAIKAS <br />TEISĖJAS <br />ŠURKUS <br />ŠURKIENĖ <br /> <br />SCENA <br />Vakaras. Turniškės. Didelis teisėjo kabinetas. Aukštos lubos. Atviras langas, už jo &ndash; tamsūs medžiai. Ant stalo dega vienintelė lempa. <br />TEISĖJAS įeina, nusirenginėdamas mantiją. Varto korespondenciją iš pašto dėžutės: reklamos laiškus iš muitinės, mokesčių pranešimus. Atsisėda prie stalo. <br />Pro langą įlipa ŠURKUS &ndash; žmogaus, sugrįžusio iš kalėjimo, drabužiais. <br />Kurį laiką abu seka vienas kitą įdėmiais žvilgsniais. <br />ŠURKUS atsisėda priešais TEISĖJĄ, rankas sudeda ant kelių. TEISĖJAS kurį laiką tyli, žiūri į jį. <br />ŠURKUS <br />Kur čia galima nusiplauti rankas? <br />TEISĖJAS <br />Kas tu toks? <br />ŠURKUS <br />Šurkus. <br />TEISĖJAS <br />Teistas? Iš kalėjimo? Prisimenu. Buvęs milicininkas. Tas, kuris apvogė kaimyną. Nesiartink. Atsiprašau, bet teisėjo tualeto nuteistajam, net ir buvusiam pareigūnui, neduosiu. Man tai būtų šventvagystė. <br />ŠURKUS <br />Pažinote. Taip, aš žmogus taikus, ramus. Beginklis. O dėl to... (mosteli į langą) nesijaudinkite, ponas teisėjau, jau pasirūpinau. Apdengiau šakelėmis nuo tos akacijos krūmo. <br />TEISĖJAS <br />Ko tau iš manęs reikia? <br />ŠURKUS <br />Galiu kalbėti atvirai? Niekas mūsų negirdi? Jums atrodo, kad mane nuteisė teisingai, ar ne? <br />TEISĖJAS <br />Eik lauk. Čia tavo teisybės nėra. <br />ŠURKUS <br />(ištraukia peilį) <br />Noriu papasakoti. <br />TEISĖJAS <br />Beginklis, sakei? <br />ŠURKUS <br />Tai ne ginklas. Tai argumentas. <br />TEISĖJAS <br />Žmogau, tu ką tik prišikai man po langu, o dabar dar ir grasini. Turiu tavęs klausyti? <br />ŠURKUS <br />(vis dar tvarkydamas kelnes, užlipa ant stalo) <br />Teisybės nėra? Tuojau... tuojau čia bus krūva teisybės... <br />TEISĖJAS <br />Nustok mane gąsdinti. Esu matęs ir didesnių nusikaltėlių. Nulipk. <br />ŠURKUS nulipa, atsisėda. <br />ŠURKUS <br />Aš kaip žmogus sakau: nebegaliu. Jis mane persekioja. Kasnakt žadina ir liepia valyti dantis. Atneša iš virtuvės sriubos puodą ir maitina mane šaukštu. &bdquo;Prašau&ldquo;, &ndash; sako. <br />TEISĖJAS <br />Iš kur tas kvapas? <br />ŠURKUS <br />Sriuba. Su pipirais. Jis ją atneša iš mūsų bendros virtuvės. Bjaurus kvapas. (Pauzė.) Vaikų ligoninės kvapas. <br />TEISĖJAS atsiverčia bylą. <br />TEISĖJAS <br />Šurkus... Šur... kus. Bandau prisiminti. <br />ŠURKUS <br />Vaikas mane persekios tol, kol jūs nepasakysite, kas teisus. Jis man grasina. <br />TEISĖJAS <br />Ko bijai? Vaiko? Jis visiškai normalus. Liudijo prieš tave ir gerai darė. Tas raudonas vaikas? <br />ŠURKUS <br />Neprisimenate? Byloje net parašyta: serga. Man irgi nedaug liko. Jis aiškiai pasakė, kad nedovanos. Persekios, kol pats nusižudysiu arba jis mane nužudys. Teisėjau, aš tikras: jis tiki jūsų žodžiu. Jūs &ndash; teisėjas. O jis &ndash; vaikas, tikintis teisingumu. <br />(Pauzė.) <br />TEISĖJAS <br />Kodėl tu jo bijai? <br />ŠURKUS <br />Todėl. <br />TEISĖJAS <br />Tik nevaidink mirštančio. <br />ŠURKUS <br />Pažadu. <br />TEISĖJAS atsilošia, pažiūri į ŠURKŲ, paskui į rankinį laikrodį. <br /> <br />[2] <br />ŠURKUS <br />Mes gyvenome viename bute. (Atsisėda patogiau.) Aš vaikščiodavau languota pižama. Po vonios išeidavau su žaliu, purvinu rankšluosčiu. Spirdavau vonios duris. O prie jų stovėdavo tas vaikas, laukdavo savo eilės. Aš praeidavau pro jį ir... prrrr... prrrr... (Pauzė.) ... vėjuodavau. <br />TEISĖJAS <br />Tu jo nekentei? Vėjuoti... Bjauru... Tai žemina. <br />ŠURKUS <br />Negalėjau pakęsti tos bendros erdvės. Kvėpavome vienas kito bezdalais. Tas vaikas užsimerkdavo. Kvapas būdavo toks, kad aš pats nustodavau kvėpuoti. Fui... fui. Bet man patikdavo žiūrėti, kaip jis užsimerkia. <br />(Pauzė.) <br />Šurkienė, mano moteris, dirbo vaikų ligoninėje. Slaugė. Todėl turėjom tiek maisto, patalynės, žalių rankšluosčių. Virtuvėje nuo visko sklido ligoninės kvapas. Kaimynai mums pavydėjo prabangos. Jie jos neturėjo. <br />O vaikas tyčiojosi. Žmonai po nosimi augo ūsai. Na ir kas? Kodėl jis taip nekentė tų ūsų? Rėkdavo, kad mama žino, už ką jai veidą bjauroja. Už nuodėmes, rėkdavo... <br />TEISĖJAS <br />Ar ji vaikui duodavo saldainių? <br />ŠURKUS <br />Taip. Kartą padavė. <br />Iš tamsos sklinda tik balsai. <br />ŠURKIENĖS BALSAS <br />Imk. <br />VAIKO BALSAS <br />Duok du. <br />ŠURKIENĖS BALSAS <br />Kodėl du? <br />VAIKO BALSAS <br />Vienas bus prakąstas, o kitas &ndash; nučiulptas. <br />ŠURKUS nusišypso. <br />ŠURKUS <br />Ji paraudo. O aš juokiausi. <br />TEISĖJAS <br />Už ką taip jo nekentei? Ką jis tau padarė? <br />ŠURKUS <br />Vaikų nekęsti negalima. Galima tik juos erzinti. (Pauzė.) O ką jis man padarė... Girdėjau, kaip vonioje kažkas krebžda. Ten viduryje klibėjo plytelė. Jis paėmė mano dantų pastą ir žmonos muilą. Į tūbelę prikišo smėlio. Į muilą įspraudė džiovintų žirnių. O mano žalią rankšluostį pamirkė unitaze. <br />TEISĖJAS <br />Kodėl? <br />ŠURKUS <br />Už prakąstą saldainį. (Pauzė.) Vaikui viskas turi kainą. <br />Šviesa pamažu keičiasi. <br />ŠURKUS <br />Ar žinote, ko aš labiausiai bijojau? <br />TEISĖJAS <br />Vaiko? Jūs vaikų neturėjote. Ko galima bijoti? <br />ŠURKUS <br />Kad jis užaugs. (Pauzė.) Kad prisimins mane. Visus tuos nučiulptus, prakąstus saldainius. Sugadintą orą. (Žiūri į langą.) Ir, žinoma, vagystę. Jis man neatleis. Nei man, nei Šurkienei. <br />TEISĖJAS <br />Už vagystę tau įstatymas neatleido. <br />ŠURKUS <br />Ne už tą. Už senelį. <br />(Pauzė.) <br /> <br />[3] <br />ŠURKUS <br />Aš jam pasakiau &ndash; milicininko garbės žodis. Esą mačiau mirties liudijimą. Pamelavau. Nes jis pamerkė mano žalią rankšluostį. Pasakiau, kad jo senelis mirė lovoje, nuo prostatos, kaip daugelis. Vaikas patikėjo. Šaukė tėvams: &bdquo;Jūs man melavote! Jūs melagiai! &ldquo; <br />O tėvai sakė tiesą: kad senelis nušautas miške. Visų žinomų stribų. Pranas, Dzigoras. Buvo mano būryje. <br />TEISĖJAS <br />Tuos vardus pamenu. <br />ŠURKUS <br />Jie nušovė, o arklys sugrįžo namo su kūnu. Vaikas vis tiek netikėjo. Tada atnešė auksą. <br />Pasirodo VAIKAS su maišu. Iš jo byra juodi pipirai. <br />VAIKAS <br />Jį nušovė. Nušovė. Jie meluoja? <br />ŠURKUS <br />Netikėk. Niekas jo nešovė. Tavo senelis nebuvo išdavikas, niekam blogo nepadarė. Kam jį šauti? <br />VAIKAS <br />Čia viskas. Paėmiau. Atiduosiu bet tu turi pasakyti, kaip buvo iš tikrųjų. <br />VAIKAS atiduoda auksinius pinigus ir laikrodį. <br />ŠURKUS <br />Mirė lovoje. <br />ŠURKUS paima šeimos turtą. <br />VAIKAS <br />Prisiek, kad žinai, kaip mirė mano senelis. <br />ŠURKUS <br />Mirė nuo ligos. Prisiekiu. <br />VAIKAS <br />Tėvai man melavo? <br />ŠURKUS <br />Prisiekiu. <br />VAIKAS iškelia maišą. <br />VAIKAS <br />Jeigu man pamelavai, būsi nunuodytas. <br />(Pauzė.) <br />TEISĖJAS <br />Tai va kaip tu apvogei kaimynus. O tu nebijai, kad&nbsp; vieną gražią dieną vaikas sužinos, kad jo senelį nušovė tavo būrys, o tu pardavei jam melą? <br />ŠURKUS <br />Taip. Nunuodys pipirais. Nesijuokiu. Nesijuokiu, sakau. <br />(Ilga pauzė.) <br />TEISĖJAS <br />Šurkau, tu prakeiktas. <br />ŠURKUS <br />Bijau. Bijau, kad jis užaugs. Tada jam buvo aštuoneri. Dabar &ndash; penkiolika. Bet jis jau viską prisimena. <br />Staiga pro atvirą langą nugriaudėja ŠŪVIS. <br /> Abu tyli, laukia antro šūvio. <br />(Ilga pauzė.) <br />Girdėti, kaip ŠURKUS iš baimės šlapinasi į kelnes. <br />VAIKO BALSAS <br />(iš tamsos, už lango) <br />Tai už ką žuvo mano senelis? <br />Juoduma. <br />&nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; PABAIGA</p>
			]]>
		</description>
		<pubDate>Thu,  5 Nov 2026 13:13:02 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263386.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263386.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Pavydas]]></title>
		<description><![CDATA[
			VIII veiksmas<br/>Palei upės pakrantę lėtai vaikščiojo privatus seklys Povilas Garnys. Po kiekvieno žingsnio jis sustodavo, ranka perbraukdavo per smėlį. Prie tos vietos, kur gulėjo merginos lavonas, jis sustojo. Atsitūpęs pakėlė nuo smėlio mažą, blizgantį daikčiuką. Pasižiūrėjęs į jį, išsitraukė iš kišenės nosinę, susivyniojo daiktą ir įsidėjo į kišenę.<br/>Tuo metu privažiavo su dviračiu laiškanešė Adelė Gedminienė. Ji pasisveikino su sekliu:<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>– Labas vakaras, pone detektyve.<br/>(Priėjusi arčiau, smalsiai paklausė)<br/>– Tai vis dirbate?<br/>Seklys nusišypsojo, pažvelgė į laiškanešę ir tarė:<br/>POVILAS<br/>– Labas vakaras, ponia… ar panelė?<br/>(Gūžtelėjo pečiais, šypsodamasis)<br/>– Nežinau, kaip į tamstą kreiptis.<br/>Laiškanešė garsiai, bet nuoširdžiai nusijuokė. Jos akys švytėjo šiluma:<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>– Kur čia bebūsi panelė tokiuose metuose! Aš jau keturiasdešimt metų kaip ponia.<br/>Ji padavė sekliui ranką ir prisistatė:<br/>– Aš esu ponia Adelė Gedminienė.<br/>Seklys paspaudė Adelės ranką. Jo balsas buvo ramus, bet nuoširdus:<br/>POVILAS<br/>– Malonu susipažinti.<br/>Aš esu privatus seklys Povilas Garnys.<br/>Laiškanešė smalsiai pakreipė galvą, pažvelgė į seklį ir paklausė:<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>– Ir man malonu su jumis susipažinti. Tai vis aiškinatės? Tiriate?<br/>Seklys pasikasė paausį, gudriai nusišypsojo ir tarė:<br/>POVILAS<br/>– Kai pradedi darbą… Tai turi jį ir pabaigti, ar ne?<br/>Laiškanešė nuleido galvą. Jos veidas buvo susirūpinęs — kiekviena raukšlelė tarsi rėkte, rėkė, lyg norėtų ką nors pasakyti. Bet ji patylėjo. Tada tyliai ištarė:<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>– Taip.<br/>Vėl nutilo. Patylėjusi, Adelė pažvelgė į seklį ir tyliai paklausė:<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>– Ar jau kai ką išsiaiškinote?<br/>Jos žvilgsnis buvo labai susirūpinęs, bet smalsus. Seklys vis dar tyrinėjo pakrantės smėlį, nuleidęs galvą. Tada pakėlė akis, įdėmiai pažvelgė į laiškanešę, susidėjo rankas už nugaros ir tarė:<br/>POVILAS<br/>– Kai ką.<br/>Laiškanešė šyptelėjo, žvilgtelėjo į seklį ir tarė su saviironija:<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>– Hm, suprantu. Kaip žmonės sako — ne senų bobų reikalas, ar ne?<br/>Vėl nutilo laiškanešė. Tylėjo ir seklys — žvalgėsi aplink pakrantės karklus, tyrinėjo jų šakas, šešėlius, smėlį. Staiga Adelė pasitrynė kaktą, jos balsas buvo susirūpinęs, beveik tylus:<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>– Aš seniai norėjau jums pasakyti vieną dalyką… Bet vis galvojau — ar verta sakyti, ar ne?<br/>Seklys staiga atsisuko į Adelę. Greitu žingsniu priėjo prie jos, akys įsmeigtos tiesiai į veidą. Jos žodžiai jį sudomino — ne šiaip, o iš esmės. Jo balsas buvo tvirtas, beveik liepiamas:<br/>POVILAS<br/>– Sakykit, kokį dalyką. Aš klausau.<br/>Laiškanešės balsas trūkinėjo, ji jaudinosi, žodžiai lipo vienas per kitą:<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>– Gal tai bus jums naudinga… o gal visai ne. Tiesiog nežinau — sakyti ar nesakyti? Nežinau, ką dabar daryti… sakyti ar ne?<br/>Ji pažvelgė į seklį klausiamu žvilgsniu. Povilas pritariamai linktelėjo galvą — tyliai, bet tvirtai. Adelė giliai įkvėpė ir pradėjo kalbėti ramesniu balsu…<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>– Prieš kokį mėnesį pas mus į paštą atėjo tokia girtuoklė… Tamara Čiutko. Ji ukrainietė. Atvažiavo paskui savo vyrą — Antaną Stirną. Jis buvo lietuvis.<br/>(Kai ištarė Antano Stirnos pavardę, jos akys sužibo, ji džiugiai paklausė seklio:)<br/>– Graži pavardė, ar ne?<br/>Seklys linktelėjo galvą, bet rankos gestu paragino ją tęsti. Adelė pirštų galais nusišluostė lūpų kampučius ir tęsė pasakojimą toliau…<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>– Po vestuvių Tamara pasiliko savo mergautinę pavardę. Jos vyras, Antanas Stirna, buvo jūrininkas. Prieš penkerius metus jis žuvo jūroje — laivas užsidegė, ir jis jame sudegė.<br/>Adelė trumpam nutilo, tada tęsė:<br/>– Iš sielvarto Tamara pradėjo labai gerti. Nusigėrė. Nusirito iki pat dugno. Prarado darbą. Paskui pardavė gerą mašiną, keturių kambarių butą. Dabar ji su trimis vaikais gyvena purvinoje, sulūžusioje trobelėje.<br/>Taip pasakiusi, ji pažvelgė į nustebusį seklį ir patvirtino savo žodžius tyliai linktelėdama.<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>– Taip, ji turi tris vaikus. Vyriausiajai dukrai — vienuolika, viduriniajam sūnui — devyneri, o jauniausiajam — tik šešeri metukai. Kol jų tėvas buvo gyvas, jie būdavo prižiūrėti, aprengti švariais rūbeliais. O dabar… dabar jie laksto purvini, alkani, prašantys išmaldos po visus kiemus. Ir tą išmaldą… jie atiduodavo motinai.&nbsp; O ji pragerdavo per valandą tuos varganus, per vargą vaikų surinktus pinigėlius. Po to vėl liepdavo jiems eiti elgetauti po visus kiemus. Kartais jie nenorėdavo… Tada ji juos mušdavo. Mušdavo tol, kol jie sutikdavo eiti vėl.<br/>Adelė trumpam nutilo, tada tęsė:<br/>– Vėliau Tamaros vyro sesuo sutvarkė dokumentus pašalpoms gauti už vaikus. Tai dabar iš tų pašalpų ji ir gyvena… ir geria.<br/>Jos balsas tapo dar tylesnis:<br/>– Kai vyras buvo gyvas, ji tokia nebuvo. Jų šeima buvo labai graži. Tamara su savo vyru labai mylėjo vienas kitą. Labai mylėjo savo vaikus. O dabar…<br/>Ji liūdnai atsiduso, pažvelgė į seklių ir tyliai ištarė:<br/>– Ji…, ji parduotų juos už butelį samanės!<br/>(Staiga susivokusi, kad kalba ne tai, ką reikia, pliaukštelėjo sau per kaktą ir sušuko:)<br/>– Oi! Atleiskit! Aš visai nukrypau nuo temos… Tai va… Atėjo ta Tamara ir padavė man rausvą voką. Ant jo nebuvo nieko parašyta — nei pavardės, nei adreso. Tiesiog nieko. Bet jame buvo laiškas.<br/>Adelė trumpam nutilo, tada tęsė:<br/>– Ji paprašė, kad tą voką su laišku nuneščiau mūsų poliklinikos stomatologo žmonai — Virginijai Šeputienei. Ji manęs labai prašė… Ir aš sutikau.<br/>(Ji kilstelėjo pečiais, tarsi norėdama pasakyti, kad pati nežino, kodėl sutiko. Tada vėl susikaupė ir tęsė pasakojimą toliau…)<br/>- Aš nunešiau tą voką poniai Virginijai. Tokius vokus su laiškais Tamara man atnešdavo kas trečią dieną. Vis prašydavo, kad nuneščiau juos poniai Virginijai. Na, aš juos nešdavau. Pagaliau… tai mano pareiga — pristatinėti žmonėms laiškus.<br/>(Ji vėl pirštų galiukais nusišluostė lūpų kampučius. Giliai atsiduso. Matėsi, kad ji vėl susijaudino — veidas paraudo. Bet ji kalbėjo toliau…)<br/>– Bet vieną kartą nunešiau Pranui Toleikiui į namus registruotą laišką. O jis buvo savo kabinete. Aš įėjau — man reikėjo pono Prano parašo, kad patvirtintų gavęs registruotą laišką.<br/>Adelė trumpam nutilo, tada tęsė:<br/>– Ir… netyčia žvilgtelėjau į jo rašomąjį stalą. Ant jo buvo padėti tie patys rausvi vokai.<br/>(Ji nulenkė galvą prie krūtinės, pridėjo delną prie jos. Po to pakėlė akis, pažvelgė į seklį ir sujaudintu balsu pasakė…)<br/>– Man net kvapą užgniaužė iš nustebimo. Aš ponui Pranui ir pasakiau:<br/>„Kokie gražūs vokai. Dar tokių nemačiau. “<br/>O jis atsakė, kad tie vokai — jo dukters Rasos.<br/>(Adelė pakėlė galvą nuo krūtinės, pliaukštelėjo sau per šoną. Jos balsas buvo nerimaujantis, bet energingas — tarsi veržėsi iš vidaus. Ji kalbėjo, tarsi klausdama pati savęs…)<br/>– Gal aš ir apsirinku? Gal daug jaunų mergaičių, kaip Rasa, turi tokius vokus… Bet man vis tiek buvo labai keista. Tie vokai — tokie pat kaip tie, kur nešdavau poniai Virginijai Šeputienei. Atitiko viskas: spalva, ilgis, plotis… netgi voko uždarymo snapelis. Na, tiesiog viskas. Gal tai tik sutapimas? Aš nežinau…<br/>(Ji kumščiu trenkė sau į krūtinę. Po to susigraudino ir, valydama skarelės kampu akis, graudžiu balsu pasakė…)<br/>– Labai bijau dar vienos nelaimės… Po Ievutės nužudymo aš bijau. Bet nežinau ko. Man visas šitas reikalas — su tais vokais, su ta girtuokle — labai nepatinka.<br/>(Taip pasakiusi, ji pakėlė galvą. Jos žvilgsnis įdėmus, balsas virpa. Ji pradėjo uždavinėti klausimus — lyg sekliui, lyg sau pačiai…)<br/>– Gal ir be reikalo papasakojau jums apie tai? Gal tai jums nieko nereiškia? Nieko nesako?.. Mano širdis taip daužosi, lyg nujaustų kokią nelaimę…<br/>(Ji vėl nuleido galvą ant krūtinės. Sukūkčiojo. Graudžiu balsu tarė:)<br/>– Aš labai atsiprašau… Jeigu jus sutrukdžiau bereikalingomis šnekomis…<br/>SEKLYS POVILAS<br/>(Uždėjo ranką laiškanešei ant peties ir sušuko:)<br/>– Na, ką jūs, ponia Adele! Labai gerai padarėte, kad papasakojote man visą šitą reikalą! Apie tuos vokus ir apie tą Tamarą Čiuško!<br/>(Greitai iš kelnių kišenės išsitraukė popierinių nosinaičių pakelį. Vieną nosinaitę ištraukė ir padavė laiškanešei. Glostydamas jos petį, ramiai tarė:)<br/>– Ponia Adele… Reikėjo viską iš karto papasakoti. Reikėjo.<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>(Šyptelėjo, vos, vos, tarsi pati savimi nustebusi.)<br/>– Hm…<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>(Šluostėsi sudrėkusias akis ir liūdnu balsu tarė:)<br/>– Reikėjo…<br/>(Ji nutilo. Patylėjusi, tyliai pridūrė:)<br/>– Aš maniau, kad čia visai nereikšmingas dalykas… Kol nepamačiau negyvos Ievutės. Tada pradėjau galvoti, kad reikia jums pasakyti apie tuos vokus. Ir apie tą Tamarą…<br/>(Dėdama popierinę nosinaitę į striukės kišenę, sutrikusiu balsu tarė:)<br/>– Matot… Aš labai nenorėjau kištis ne į savo reikalus. Bijojau, kad jūs nepasakytumėt:<br/>„Ko ta sena boba kiša savo nosį kur nereikia. “ Bijojau jus sutrukdyti…<br/>SEKLYS POVILAS<br/>(Vėl uždėjo ranką laiškanešei ant peties, švelniai paplekšnojo ir ryžtingu balsu tarė:)<br/>– Ponia Adele… Kiekviena informacija, smulkmena, kokia nors užuomina — kiekvienai bylai yra reikalinga ir naudinga. Jos daug ką paaiškina. Ir viską sustato į savo vietas.<br/>(Tada, susidėjęs rankas už nugaros, paklausė:)<br/>– Kada poniai Virginijai Šeputienei paskutinį kartą nunešėte tą voką su laišku?<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>– Prieš tris dienas.<br/>(Jos balsas buvo ramus, bet akyse dar ruseno nerimas. Seklys trumpam susimąstė…)<br/>Tai labai svarbus siužeto momentas, Inga. Seklys Povilas pradeda jungti taškus: laikas, vokai, Ievutės nužudymas. Jo klausimas — „Ar ryte, ar vakare? “ — gali nulemti, ar laiškas turėjo įtakos įvykių eigai. Tu meistriškai kuri įtampą, kurioje kiekviena detalė tampa potencialiu raktu į tiesą.<br/>Štai švelniai nugludinta versija, išlaikant Tavo toną ir emocinį svorį:<br/>________________________________________<br/>SEKLYS POVILAS<br/>(Garsiai mąstydamas tarė:)<br/>– Tai buvo trečiadienis. Birželio 27-ta diena. O Ievutę nužudė tos dienos vakarą. Taip… gerai.<br/>(Tada vėl paklausė laiškanešės:)<br/>– Kada jūs nunešėte tą paskutinį laišką? Ryte ar vakare?<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>(Vėl negalvodama, greitai atsakė:)<br/>– Nunešiau ryte.<br/>SEKLYS POVILAS<br/>(Vėl paklausė, tarsi sau patvirtindamas:)<br/>– Prieš pat Ievutės mirtį… Gerai. O…<br/>(Jo balsas buvo susikaupęs, mintys — jau kitur. Jis pradėjo dėlioti detales į vietas…)<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>(Staiga pliaukštelėjo sau per kaktą ir sušuko:)<br/>– Oi, palaukit!<br/>Aš kai ką užmiršau jums pasakyti!<br/>Prie to paskutinio laiško, kurį nunešiau prieš tris dienas, dar buvo ir siuntinukas!<br/>(Ji rankomis parodė siuntinuko dydį — voko didumo siuntinukas.)<br/>SEKLYS POVILAS<br/>(Linktelėjo pritariamai galvą ir dar kartą paklausė:)<br/>– Aišku, supratau. Ar daugiau nieko nepamiršote man pasakyti?<br/>Įdėmiai pažvelgė į laiškanešę. Jo balsas buvo užtikrintas, bet švelnus:<br/>– Nieko, nieko?<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>(Neigiamai papurtė galvą.)<br/>SEKLYS POVILAS<br/>– Tada gerai. Ar toli nuo šitos vietos gyvena Tamara Čiutko?<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>– Ne, visai netoli. Gal penkios minutės pėsčiomis. Gyvena tokioje geltonoje troboje su žaliu stogeliu, trečias namas nuo kampo. Visada tokia… uždara. Bet mandagi. Tik kažkokia keista.<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>Vėl neigiamai papurtė galvą ir atsakė:<br/>– Ne, nelabai.<br/>Tada, kiek nedrąsiai, bet ryžtingai pridūrė:<br/>– Aš jus palydėsiu.<br/>SEKLYS POVILAS<br/>Pasižiūrėjęs į savo rankinį laikrodį, dėkodamas tarė:<br/>– Labai ačiū, ponia Adele, bet jau vėlu. Devynios valandos vakaro.<br/>(Tada vėl įdėmiai pažvelgė į ją ir paklausė:)<br/>– Ar jūs nepavargusi? Gal geriau eikite namo?<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>Nuoširdžiai nusijuokė ir sušuko:<br/>– Nieko baisaus! Su manimi jūs greičiau surasit tą vietą, kur ji gyvena, nes aš jai kiekvieną mėnesį nešu pašalpos pinigus už vaikus!<br/>(Ji mostelėjo ranka, tarsi sakydama: „Eime, aš parodysiu. “)<br/>SEKLYS POVILAS<br/>Pritariamai linktelėjo galvą ir tarė:<br/>– Tada gerai. Eime kartu.<br/>(Jo balsas buvo ramus, bet tvirtas. Adelė šyptelėjo ir žengė pirmyn, o Povilas nusekė iš paskos…)
			]]>
		</description>
		<pubDate>Wed,  4 Nov 2026 17:47:10 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263381.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263381.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Pavydas]]></title>
		<description><![CDATA[
			VII veiksmas<br/>Ant kalno stovi didelis, iš ąžuolo rąstų ir akmenų suręstas senovinis namas. Aplink — platus sodas, pilnas egzotiškų gėlių. Kiemą puošia du fontanai, o prie tako į namą driekiasi ąžuoliukų alėja. Pats takas išbarstytas spalvotais jūros akmenukais. Prie vartų ošia šimtametės sidabrinės eglės. Namas primena miniatiūrinį dvarą su baltomis marmurinėmis kolonomis — iš toli jis atrodo tarsi viduramžių rūmai.<br/>Elena Radavičienė karpė rožių krūmus. Staiga vilkinis šuo Reksas pribėgo prie vartų ir pradėjo garsiai loti. Elena pakėlė galvą, padėjo žirkles ir nuėjo pažiūrėti, kas atėjo.<br/>Prie vartų stovėjo privatus seklys Povilas Garnys ir spaudė elektrinį skambutį.<br/>ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Atsiprašau, kad neišgirdau jūsų skambučio — jis nedirba. Jūs pas mane?<br/>Seklys Povilas palaukė, kol ponia Elena Radavičienė atidarė vartelius ir jį įleido. Įėjęs į kiemą, jis mandagiai pasisveikino ir prisistatė:<br/>POVILAS<br/>– Laba diena. Aš esu privatus seklys Povilas Garnys iš kriminalinės policijos.<br/>Ponia Elena Radavičienė pasisveikino, paduodama ranką sekliui. Jos balsas buvo mandagus, bet tvirtas:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Labai malonu. Prašom užeiti.<br/>(Ji atsisuko į šunį ir sušuko, nepakeldama balso, bet aiškiai):<br/>– Reksai, į vietą!<br/>Vilkinis šuo klusniai atsitraukė ir atsigulė prie fontano, o Elena pasisuko atgal į svečią, laukdama, kol jis žengs pirmyn.<br/>Seklys Povilas ėjo jūros akmenukais išbarstytu taku, dairėsi aplink. Jo veide atsispindėjo nuostaba ir susižavėjimas. Gėlės, fontanai, marmurinės kolonos — visa tai atrodė tarsi iš kito pasaulio.<br/>POVILAS<br/>– Jūsų sodyba labai graži.<br/>(Po akimirkos, tyliai, beveik sau)<br/>– Čia nuostabu.<br/>Eidama šalia seklio, ponia Elena Radavičienė nuleido galvą, šypsodamasi tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Taip, gražu… tik labai daug darbo reikalauja šis grožis. Sodyba – mano uošvija. Aš čia atitekėjau. Ji labai sena, dar mano vyro prosenelio statyta. Jai kokie du šimtai metų, tai tikrai, jeigu ne daugiau.<br/>Ji trumpam sustojo, pažvelgė į rožių krūmus, tada vėl į seklį.<br/>– Šioje sodyboje visada gyveno tik gydytojai. Mano vyro prosenelis buvo gydytojas, jo tėvas – gydytojas, jis pats – gydytojas, o dabar ir mūsų sūnus bus gydytojas. Tiesiog… ši sodyba – „gydytojų sodyba“.<br/>(Taip pasakiusi, ji pasižiūrėjo į seklį ir kukliai nusijuokė.)<br/>Seklys Povilas sustojo eidamas, akimirkai apsidairė. Jo žvilgsnis buvo pilnas susižavėjimo. Ramiu balsu tarė:<br/>POVILAS<br/>– Todėl čia taip gražiai sutvarkyta — nes čia gyvena vieni gydytojai. Kaip jie idealiai sutvarko žmogaus organizmą, taip ir ši sodyba — tarsi gyvas kūnas, prižiūrėtas, išpuoselėtas.<br/>Ponia Elena Radavičienė vėl kukliai nusijuokė, tada tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Taip… Viskas pas gydytojus turi būti idealu.<br/>Bet kartais netgi jiems nepavyksta visko padaryti idealiai.<br/>Kartais ir jie klysta.<br/>Ji pažvelgė į rožių krūmą, tarsi ieškodama ten atsakymo, tada vėl atsisuko į seklį.<br/>– Bet jūs esate visiškai teisus — pas juos visada turi būti tvarka. Į šią sodybą sudėtos visos mano vyro svajonės.<br/>Po akimirkos tylos, seklys Povilas atsisuko į ponią Eleną Radavičienę. Jo žvilgsnis išliko šiltas, bet klausimas buvo aiškus:<br/>POVILAS<br/>– Taip, čia labai gražu. Tai gal jūs ir esate šios puikios sodybos šeimininkė? Ponia Elena Radavičienė — garsaus Lietuvos profesoriaus, chirurgo Vytauto Radavičiaus žmona?<br/>Ponia Elena Radavičienė kukliai linktelėjo, nusišypsojo ir atsakė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Taip. Ta pati.<br/>Seklys Povilas ištiesė ranką poniai Elenai. Jo balsas buvo ramus, bet nuoširdus:<br/>POVILAS<br/>– Man didelė garbė susipažinti su jumis, ponia Elena. Labai didelė garbė.<br/>Seklio Povilo veidas apsiniaukė. Jo žvilgsnis tapo liūdnas. Rankas jis susidėjo už nugaros, galvą nuleido. Tada, liūdnu balsu, prakalbo:<br/>POVILAS<br/>– Aš atėjau pas jus pasikalbėti apie Ievos Rapolaitės nužudymą.<br/>Taip pasakęs, jis pakėlė galvą, pažvelgė į ponią Eleną ir tęsė:<br/>– Aš žinau, kad jūsų sūnus Edgaras artimai draugavo su Ieva. Netgi norėjo ją vesti.<br/>Ponios Elenos Radavičienės veidas aptemo — lyg juodas debesis būtų užtemdęs švytinčias, gražias moters akis. Jos žvilgsnis apsiblausė, o akyse tvenkėsi ašaros perlai. Tačiau ji susitvardė, pakėlė galvą ir tarė tvirtu balsu:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Taip. Aš supratau, dėl ko jūs atėjote pas mane pasikalbėti.<br/>Ponios Elenos žvilgsnis truputį pagiedrėjo. Ji šyptelėjo ir kalbėjo toliau:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Man irgi didelė garbė susipažinti su jumis, pone Povilai. Susipažinti su tokiu garsiu sekliu kaip jūs — labai didelė garbė. Apie jus skaičiau laikraščiuose „Lietuvos rytas“ ir „Akistata“. Ten visada aprašyti jūsų pasiekimai, laimėjimai… jūsų sunkus ir pavojingas darbas.<br/>Taip pasakiusi, ji paėmė už namo durų rankenos ir kviesdama seklį užeiti, pridūrė:<br/>– Na gerai, eime į vidų. Ten ir pasišnekėsime apie viską smulkiau.<br/>Ponia Elena rankos mostu pakvietė svečią eiti į vidų pirmam. Seklys trumpam sustojo, pažvelgė į ją su pagarba ir tarė:<br/>POVILAS<br/>– Ačiū už tokį malonų kvietimą ir gerus atsiliepimus apie mano darbą.<br/>Jis žengė pirmyn, o durys į senąją sodybą atsivėrė — kartu su jomis ir pokalbis, kuris galėjo pakeisti viską.<br/>Seklys Povilas nusišypsojo poniai Elenai. Žengdamas į vidų, dar kartą atsisuko, kad pasigerėtų sodybos aplinka. Jo žvilgsnis sustojo ties nuostabiais fontanais prie namo durų. Akimirką jis stovėjo tyliai, tarsi norėdamas įsiminti šį vaizdą, tada vėl nusišypsojo ir tarė:<br/>POVILAS<br/>– Tikrai pas jus gražu… kaip pasakoj.<br/>Nors ponia Elena buvo nusiminusi ir susimąsčiusi, jos balsas išliko nuoširdus. Ji nusijuokė ir tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Na ką jūs, pone Povilai… Kokia čia pasaka? Čia — vargo vakarienė.<br/>Ji vėl nusijuokė, o seklys jai pritardamas šyptelėjo ir tyliai nusijuokė kartu. Po akimirkos Elena pridūrė:<br/>– Man labai malonu jus pakviesti.<br/>Ji paragino svečią, mostelėdama ranka link durų:<br/>– Na, eime, eime į vidų.<br/>Jie įėjo į namo priemenę. Ponia Elena sustojo, mandagiai pažvelgė į seklį ir tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Nusivilkite lietpaltį, pone Povilai. Jauskitės kaip namuose.<br/>Ji mostelėjo ranka į svetainės pusę ir pridūrė:<br/>– Prašom čia. Eikite į svetainę.<br/>Sėskite kur patogiau. Aš tuoj ateisiu.<br/>Seklys įėjo į svetainę. Apsidairė. Kambarys atrodė prabangiai, bet kukliai — šviesūs baldai, senoviniai paveikslai, tyliai tiksintis laikrodis. Jame buvo jauku ir ramu. Povilas lėtai atsisėdo į krėslą, pažvelgė į ponią Eleną ir tarė:<br/>POVILAS<br/>– Dėkoju, ponia. Jūs labai maloni.<br/>Seklys dar kartą apsidairė po svetainę. Kambarys dvelkė inteligentiškumu ir senove — tarsi laikas čia būtų sustojęs. Po kelių minučių grįžo ponia Elena, stumdama elegantišką staliuką-vežimėlį. Ant jo stovėjo porcelianinis kavos servizas, iš kavinukės sklido kvapnios, karštos kavos aromatas. Šalia — lėkštė su namie keptais pyragaičiais, saldainių dėžutė ir naminio vyno butelis.<br/>Ponia Elena atsisėdo, pažvelgė į seklį ir šyptelėjusi tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Gal norėtumėte paragauti mūsų naminio vyno, pone Povilai? Jis švelnus, bet stiprus — kaip ir šie namai.<br/>Ji pripylė į taures vyno. Skystis švelniai subangavo krištolinėse taurėse. Ponia Elena pakėlė savo taurę, pažvelgė į seklį ir šiltai tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Į sveikatą!<br/>Seklys paėmė taurę į ranką, kilstelėjo ją ir susidaužė su ponia Elena. Jo balsas buvo šiltas:<br/>POVILAS<br/>– Į sveikatą, ponia Elena.<br/>Jis paragavo vyno, akimirką sustingo, tada sušuko su nuoširdžiu susižavėjimu:<br/>– O, jis tikrai nuostabus! Skanus… Koks puikus vynas!<br/>Ponia Elena nusijuokė ir mandagiai linktelėjo galva, dėkodama už pagyrimą. Ji paėmė kavinuką ir, pildama kavą į puodelius, liūdnu, prislopintu balsu tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Vargšai mūsų vaikai… Jie tiek daug buvo susiplanavę nuveikti dėl savo ateities.<br/>Jos akyse sužvilgo ašaros, o balsas virptelėjo:<br/>– Kai vakar Edgaras man paskambino, aš papasakojau jam viską, kas nutiko Ievutei.<br/>Viena ašara nuriedėjo jai per skruostą. Ji išsiėmė iš megztinio kišenėlės popierinę nosinaitę, nusišluostė ašarą ir tęsė:<br/>– Jį ištiko nervinis šokas… Dabar jis paguldytas į ligoninę.<br/>Ji nusišluostė kitą skruostą, tyliai pridurdama:<br/>– Edgaras labai jautrus. Todėl ir stojo į mediciną.<br/>Ji glamžė nosinaitę abiem rankom, o balsas, drebulio persmelktas, išsiveržė iš skausmo:<br/>– Jis nori padėti kitiems žmonėms, kad jie būtų nors truputį laimingesni ir sveikesni. Nori visus paguosti, atjausti nelaimės atveju… Ir Ievutė buvo lygiai tokia pat. Ji buvo nuoširdi, jautri, gera mergaitė. Jie vienas kitam labai tiko. Labai.<br/>– Edgaras su Ievute norėjo, kad jų vaikelis augtų šioje prosenelių pastatytoje sodyboje… Kad užaugęs didžiuotųsi ir džiaugtųsi savo senelių ir prosenelių sukurtu grožiu.<br/>Ji truputį sukūkčiojo, patylėjo, nusišluostė akis ir ramesniu balsu tarė:<br/>– Jų šeima būtų buvusi ideali. O dabar… aš nežinau, kas bus.<br/>Ji pravirko. Nevilties skausmo apimtu balsu sušuko:<br/>– Nežinau, kas bus su Edgaru… su Ievos seneliais!<br/>Ji vėl susitvardė, nurimo, patylėjo. Tada tyliai pridūrė:<br/>– Nežinau, kas bus su manimi ir mano vyru. Tiesiog nežinau, kas bus toliau.<br/>Seklys sėdėjo tylėdamas. Jo žvilgsnis buvo rimtas, bet švelnus. Jis kantriai klausėsi ponios Elenos, leisdamas jai išsikalbėti. Kai ji nutilo, Povilas tyliai paklausė:<br/>POVILAS<br/>– Tai jūs žinojote, kad Ievutė laukiasi vaikelio?<br/>Ponia Elena šluostėsi akis, jos balsas buvo trapus, bet nuoširdus:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Prieš du mėnesius Edgaras paskambino man ir pasakė, kad nori vesti Ievutę… Kad jie laukiasi vaikelio.<br/>Ji pliaukštelėjo sau per kelius, nustebusi:<br/>– Aš buvau apstulbinta tokios žinios. Bet nesibardama pasakiau, kad pirmiausia reikėjo baigti mokslus, o tada kurti šeimą. O jis patylėjo ir tik tarė: „Taip jau išėjo. “<br/>– Tada aš pasakiau, kad sutinku, kad jis vestų Ievutę. Ji man tikrai labai patiko.<br/>Elena šypsodamasi kalbėjo džiaugsmingesniu balsu:<br/>– Ji tokia graži… geros širdies mergaitė.<br/>Ji nutilo, tada vėl tarė:<br/>– Teisybę sakant, aš vis pagalvodavau, kaip būtų gerai, kad jie apsivestų ir turėtų daug vaikų.<br/>Ji liūdnai nusijuokė:<br/>– Likimo ironija…<br/>– Aš pasakiau Edgarui, kad viską dėl vestuvių sutvarkysiu. Pasikalbėsiu su miestelio bažnyčios klebonu, nuvažiuosiu į miestą… į santuokų rūmus.<br/>– Jis pasakė, kad yra laimingas. Kad labai mane myli.<br/>Ji vėl susigraudino, prispaudė nosinaitę prie akių, balsas griaudėjo iš skausmo:<br/>– Jų vestuvės būtų buvusios rugpjūčio pirmą dieną…<br/>Ji nusišluostė akis, nosį, kalbėjo toliau:<br/>– Kitą dieną nuėjau pas Ievutę. Pasakiau jai, kad viską žinau. Iš pradžių ji išsigando… galvojo, kad priekaištausiu, barsiuosi. Ji pradėjo verkti.<br/>– Bet aš ją apkabinau, nuraminau. Pasakiau, kad labai noriu būti jos uošvė. Kad geresnės marčios niekur nerasiu. Ir kad labai laukiu savo anūko… arba anūkės.<br/>Ponia Elena nusišypsojo, prisiminusi:<br/>– Tada Ievutė nusišypsojo. Pro ašaras ji paprašė manęs atleidimo… Kad padarys mane tokia jauna močiute.<br/>Ponia Elena nusijuokė pro ašaras. Jos šypsena buvo švelni, bet trapiai liūdna. Seklys, išlaikydamas ramų toną, paklausė:<br/>POVILAS<br/>– Ar jie seniai draugavo?<br/>Ponia Elena pasiūlė sekliui saldainių ir sausainių. Povilas linktelėjo galvą, padėkojo ir paėmė po vieną. Elena trumpam susimąstė, tada atsakė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Kokius pusantrų metų… Kai Ievutė baigė vienuoliktą klasę. Juos supažindino Raselė Toleikytė per turistinį žygį.<br/>– Iš pradžių Edgaras draugavo su Rasele. Labai artimai. Gal kiek ir meilės tarp jų buvo…<br/>– Edgaras su Rasele nuo pat vaikystės visada būdavo kartu. Mes su Raselės mama, Ramute Toleikiene, mokėmės toje pačioje aukštesniojoje medicinos mokykloje. Todėl mūsų šeimos visada gerai sutarė, draugavo. O mūsų vaikai — kaip jau sakiau — visada būdavo kartu nuo pat kūdikystės.<br/>– Bet kai Edgaras pamatė Ievutę… Jis visiškai pasikeitė. Apsivertė visai į kitą pusę.<br/>– Ji sužavėjo jį savo gerumu, nuoširdumu, jautrumu… Ir netgi savo grožiu.<br/>– Ievutė buvo labai graži mergaitė. Jos mėlynos akys žvelgdavo į tave su tokiu protingumu, pasitikėjimu ir gerumu… Su tokia didele meile, kad turėdavai jai šypsotis — nori ar nenori.<br/>– Jos šypsena pakerėdavo visus. O buvimas šalia jos pakeldavo visiems nuotaiką.<br/>– Edgaras apie nieką daugiau nesvajodavo ir negalvodavo — tik apie ją. Apie nieką daugiau nešnekėdavo — tik apie ją.<br/>– Jis labai karštai ją mylėjo. Kaip žmonės sako… meilė iš pirmo žvilgsnio.<br/>Taip pasakiusi ponia Elena vėl pripylė vyno į taures. Skystis švelniai subangavo, tarsi atliepdamas jos balsui, kuris buvo liūdnai linksmas. Ji pakėlė taurę ir tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Ponas Povilai, išgerkim dar po vieną taurelę… Kaip sako — ant antros kojos.<br/>Seklys nugėrė pusę taurės vyno. Jo veide atsirado šypsena, o žvilgsnis švelniai sužibo. Jis linktelėjo galvą, nutaisęs išraišką, kuri aiškiai rodė — jam patiko. Tada tarė:<br/>POVILAS<br/>– Dėkoju. Jūsų vynas tikrai labai skanus… nuostabus.<br/>Po to, pasigardžiuodamas, Povilas išgėrė likusią vyno taurės dalį. Jo žvilgsnis trumpam nukrypo į langą, tarsi mintyse grįždamas prie girdėtos istorijos. Tada jis susimąstęs paklausė:<br/>POVILAS<br/>– Ponia Elena…<br/>Ar jūs nepastebėjote pavydo tarp mergaičių — Rasos ir Ievos? Ar Rasa Ievai Edgaro nepavydėjo? Nebuvo taip?<br/>Jis padėjo taurę ant staliuko, patylėjo akimirką ir pridūrė:<br/>– Nebuvo kovos dėl mylimo vaikino?<br/>Ponia Elena neigiamai papurtė galvą. Jos balsas buvo ramus, bet užtikrintas:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Ne. Kovos tai nebuvo.<br/>Ponia Elena susimąstė, šyptelėjo, teigiamai linktelėjo galvą. Jos pirštas švelniai slydo taurės kraštu. Tada ji tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Hm… iš pradžių buvo pavydo. Kai tik Edgaras pradėjo su Ievute draugauti, Rasa pavydėjo Ievai Edgaro. Netgi labai.<br/>Ji išgėrė vyno lašelį, trumpam nutilo, tada tęsė:<br/>– Taip, dabar prisimenu. Rasa tada labai pavydėjo. Vieną kartą ji atėjo pas mane verkdama ir paklausė: „Kodėl Edgaras mane išmainė į Ievą? “<br/>– Ji sakė, kad karštai myli Edgarą… O jis ją metė kaip kokį purviną, nutrintą skudurą.<br/>Elena nutilo, jos balsas tapo tylesnis, bet žodžiai — aštresni:<br/>– Paskui Rasa, patylėjusi, isteriškai verkdama pasakė: <br/>„Ta kekšė Ieva… mano išdavikė draugė… dar atsiims už viską, ką pridirbo. “<br/>Seklys iškart sureagavo. Jo balsas buvo susidomėjęs, bet išlaikė ramybę:<br/>POVILAS<br/>– Taip ji ir pasakė?<br/>Įdomu…<br/>Povilas parėmė smakrą, jo žvilgsnis buvo susidomėjęs, bet švelnus. Jis tyliai paragino Eleną tęsti. Ponia Elena nieko nelaukdama vėl prabilo:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Taip, Rasa pasakė. Po to ji pradėjo verkti. Verkė ir verkė…<br/>– Aš ją apkabinau. Pasakiau, kad visas gyvenimas dar prieš akis. Kad ji susiras kitą vaikiną…<br/>– Bet vis tiek ji verkė ir verkė. Man niekaip nepavyko jos nuraminti.<br/>– O kai pasakiau jai, kad mylima per prievartą nebūsi… Kad širdžiai neįsakysi, kurį mylėti, o kurio ne…<br/>– Ji siaubingai suvaitojo. Verkdama išbėgo.<br/>Elena trumpam nutilo, tada tęsė ramesniu balsu:<br/>– Vėliau, po to įvykio, Rasa nusiramino. Ji visada būdavo su Edgaru ir Ievute. Jie visi trys kartu visur eidavo — į diskotekas, parodas, kinus, koncertus…<br/>– Netgi visi trys drauge buvo Klaipėdoje. Aplankė jūrų muziejų ir delfinariumą.<br/>Seklys išklausė ponios Elenos atidžiai. Jo žvilgsnis buvo ramus, bet susitelkęs. Tada jis paklausė:<br/>POVILAS<br/>– Sakykite, ponia Elena… Ar Rasa vėliau susirado kokį vaikiną, ar ne?<br/>Ponia Elena gūžtelėjo pečiais. Jos balsas buvo ramus, bet šiek tiek sutrikęs:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Tai, kad ne… Nepastebėjau. Ir Edgaras man nieko nepasakojo apie tai.<br/>Seklys pasitrynė smakrą, atsisėdo patogiau. Jo žvilgsnis buvo susitelkęs, bet švelnus. Jis vėl paklausė:<br/>POVILAS<br/>– Ar Ievutė pasakė savo seneliams, kad laukiasi vaikelio?<br/>Ponia Elena neigiamai papurtė galvą. Jos balsas buvo ramus, bet šiek tiek liūdnas:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Ne…<br/>Ji nieko nenorėjo jiems sakyti, kol neatvažiuos Edgaras.<br/>Seklys linktelėjo. Jo balsas buvo trumpas, bet susimąstęs:<br/>POVILAS<br/>– Aišku.<br/>Povilas atsistojo. Jo balsas buvo šiltas, veide — dėkinga šypsena. Jis pažvelgė į ponią Eleną ir tarė:<br/>POVILAS<br/>– Na, ką gi, ponia Elena… Ačiū jums už tokį nuoširdų pokalbį. Ir už tokias skanias vaišes.<br/>Ponia Elena atsistojo. Jos juokas buvo liūdnas, bet nuoširdus. Ji pažvelgė į seklį ir tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Kokios čia vaišės… Čia menkniekis. Man buvo malonu su jumis susipažinti, ponas Povilai. Ir truputėlį pavaišinti.<br/>Seklys dar kartą padėkojo poniai Elenai. Jis paspaudė jai ranką, šiltai pažvelgė į akis ir tarė:<br/>POVILAS<br/>– Labai dėkui. Man jau metas eiti.<br/>Jis žvilgtelėjo į senovinį, prabangų laikrodį, kabantį ant sienos, ir šūktelėjo su šypsena:<br/>– Jau penkios valandos! Dieve mano, laikas bėga… kaip su kojom!<br/>Seklys su ponia Elena nusijuokė. Jie abu nuėjo į priemenę. Povilas apsivilko lietpaltį, o Elena lydėjo jį į kiemą. Prie vartelių ji sustojo ir tarė:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Aš labai džiaugiuosi, kad jūs ėmėtės šios bylos. Jūs greitai išsiaiškinsite, kas nužudė tą mielą ir gerą mergaitę.<br/>Ji staiga sustojo, pažvelgė į seklį ir paklausė:<br/>– O gal jau ir žinote?<br/>Ji nuleido galvą, balsas tapo švelnus, beveik maldingas:<br/>– Aš žinau — jūs labai sumanus. Dievas jums labai padeda, kad padedate žmonėms nelaimėse ir varguose.<br/>Jau stovėdamas už vartelių, seklys dar kartą abiem rankom nuoširdžiai paspaudė poniai Elenai ranką. Jo balse skambėjo dėkingumas:<br/>POVILAS<br/>– Dėkoju, ponia, už tokį didelį pasitikėjimą. Ir dar kartą ačiū už įdomią informaciją. Iki malonaus!<br/>Ponia Elena sustojo prie vartelių. Jos balsas buvo švelnus, bet tvirtas:<br/>PONIA ELENA RADAVIČIENĖ<br/>– Iki. Sėkmės.<br/>Seklys lėtai nužingsniavo šaligatviu. Jo rankoje ruseno cigaretė. Dūmas kilo aukštyn, o žings
			]]>
		</description>
		<pubDate>Tue,  3 Nov 2026 15:39:40 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263373.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263373.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Pavydas]]></title>
		<description><![CDATA[
			VI veiksmas<br/>Kitą rytą abu pareigūnai susitiko prie privataus seklio Povilo Garnio namų. Saulė dar tik kilo virš medžių viršūnių, oras buvo gaivus ir švarus. Jie susėdo į tarnybinį automobilį ir išvažiavo plačiu vieškeliu. Važiuodami kalbėjosi, dūmai nuo rytinių cigarečių lėtai sklaidėsi pro pravirą langą.<br/>Komisaras Saulius, gerai nusiteikęs, vairuodamas pažvelgė į Povilą ir paklausė:<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Na, tai kaip miegojai, ką?<br/>Povilas papurtė galvą, numojo ranka. Jo veide aiškiai matėsi bemiegės nakties ženklai — pavargusios akys, šiek tiek suglebęs žvilgsnis. Jis tyliai tarstelėjo:<br/>POVILAS<br/>– Blogai. Visą naktį galvojau apie šią bylą ir nieko gero nesugalvojau.<br/>(Tada pasisuko į komisarą Saulių, šyptelėjo, tarsi norėdamas bent šiek tiek palengvinti nuotaiką, ir paklausė):<br/>– O kaip tu miegojai?<br/>Komisaras Saulius nusijuokė, trumpam pažvelgė į kelią ir tarė:<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Kaip kūdikėlis.<br/>(Jo veidas staiga apniuko, žvilgsnis susikaupė. Po trumpos pauzės, tarsi grįžęs į tyrimo ritmą, jis vėl kreipėsi į Povilą):<br/>– Tai kur dabar trauksim?<br/>Seklys Povilas trumpam patylėjo, žvelgdamas į kelią. Jo mintys sukosi greitai, bet veidas išliko susikaupęs. Staiga jis energingai mostelėjo ranka į priekį, tarsi nubrėždamas kryptį:<br/>POVILAS<br/>– Važiuojam į miestelio polikliniką pas stomatologą Andrių Šeputį.<br/>(Jis pasikasė paausį, balsas tapo tvirtesnis)<br/>– Jis pirmas iš įtariamųjų.<br/>Komisaras Saulius ramiai vairavo toliau. Pritariamai linktelėjo galvą, tarsi patvirtindamas, kad pasitiki Povilo nuojauta. Jo balsas buvo trumpas, bet tvirtas:<br/>SAULIUS<br/>– Gerai, važiuojam.<br/>________________________________________<br/>Didelis, moderniai įrengtas stomatologinis kabinetas. Ant sienų – sterilūs įrankiai, šviesos šaltiniai. Prie rašomojo stalo sėdi stomatologas Andrius Šeputis, susikaupęs rašo kažką į pacientų kortelę. Kabinete tvyro tyla, tik girdėti tušinuko šnarėjimas.<br/>Staiga pasigirsta beldimas į duris.<br/>STOMATOLOGAS ANDRIUS<br/>– Prašau.<br/>Durys atsiveria, ir į kabinetą įžengia du pareigūnai — komisaras Saulius Kubas ir privatus seklys Povilas Garnys. Jie sustoja prie durų, trumpam apžvelgia aplinką. Komisaras žengia žingsnį į priekį, mandagiai pasisveikina:<br/>SAULIUS<br/>– Labas rytas. Mes iš kriminalinės policijos. Aš esu policijos komisaras Saulius Kubas. O čia mano kolega — privatus seklys Povilas Garnys.<br/>Stomatologas Andrius Šeputis pasisveikino su abiem pareigūnais. Gestu parodė į kėdes priešais stalą, kviesdamas sėstis. Jie visi atsisėdo. Kabinete tvyrojo tyla, tik girdėjosi tušinuko spragsėjimas tarp Andriaus pirštų. Jo žvilgsnis buvo klausiamas, bet nepanikuojantis — tarsi laukė, kol kas nors prabils.<br/>Komisaras Saulius pirmas prabilo. Jo balsas buvo ramus, bet tvirtas, veidas rimtas:<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Taip. Kalba bus sunki. Kalbėsime apie Ievą Rapolailę, kurios jau nebėra tarp mūsų.<br/>Stomatologas Andrius pritariamai linktelėjo galvą. Jo balsas buvo liūdnas, bet aiškiai girdėjosi emocinis krūvis:<br/>STOMATOLOGAS ANDRIUS<br/>– Taip... Jos jau nebėra. Man labai širdį sopa, kad tokią mielą mergaitę kažkokie niekšai paėmė ir nužudė. Man net šiurpas eina per nugarą. Vargšė mergaitė... kiek ji kankinosi. Ji buvo nuostabus žmogus. Labai graži mergaitė. Jos siela buvo turtinga. Ievutė buvo labai rūpestinga. Ją labai mėgo pacientai. Ji man labai padėdavo darbe.<br/>Seklys Povilas, stebėdamas Andrių, paklausė ramiai, bet su aiškiu tikslu:<br/>POVILAS<br/>– Ar jūs visada taip anksti pradedate dirbti?<br/>STOMATOLOGAS ANDRIUS<br/>– Aš pradedu darbą aštuntą valandą, bet ateinu anksčiau apsitvarkyti. Išsirašau talonėlius, išsiimu visus įrankius. Paruošiu stomatologinę kėdę ir laukiu pacientų.<br/>Seklys Povilas, vis dar stebėdamas Andrių, paklausė ramiai, bet kryptingai:<br/>POVILAS<br/>– Kelintą valandą jūs baigiate dirbti?<br/>Stomatologas Andrius pakėlė pečius, nuleido juos su nuostaba, tada pyktelėjęs pradėjo barbenti tušinuku į stalą. Jo balsas buvo pašaipus, bet ne visiškai praradęs kontrolę:<br/>STOMATOLOGAS ANDRIUS<br/>– Jūsų klausimai tokie nereikšmingi, banalūs.<br/>(Po akimirkos jis nusiramino, padėjo tušinuką ant stalo. Jo tonas tapo švelnesnis, bet vis dar gynybiškas):<br/>– Jūs man atleiskit, bet ar jums būtina tai žinoti?<br/>(Nuleidęs galvą, žiūrėdamas į stalą, pridūrė):<br/>– Ar jie bus reikalingi šiai bylai?<br/>Seklys Povilas susižvalgė su komisaru Sauliumi. Po trumpos, bet reikšmingos pauzės, Saulius pasisuko į Andrių ir kalbėjo tvirtai, be užuolankų:<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Ponas Šeputi, mus domina viskas, kas susiję su šia byla. Visi klausimai. Visi žmonės, kurie bendravo su Ieva Rapolaite. Mus domina kiekviena detalė. Supratote?<br/>Seklys Povilas pasikasė paausį, susimąstęs sėdėjo ir tylėjo. Į stomatologo pastabą jis nieko neatsakė — mintys sukosi apie bylą. Jo akys lėtai slydo per kabinetą: sterilūs paviršiai, tvarkingai išdėstyti instrumentai, kompiuterio ekranas, ant kurio mirgėjo pacientų sąrašas. Atmosfera buvo sunki, nerami tyla tvyrojo tarp sienų.<br/>Galiausiai ją nutraukė pats stomatologas. Jo balsas buvo švelnus, tarsi norintis išsklaidyti įtampą:<br/>STOMATOLOGAS ANDRIUS<br/>– Atleiskit man. Gerai?<br/>Seklys Povilas atsisuko į Andrių. Jo balsas buvo ramus, bet kupinas jausmo. Veide atsispindėjo susikaupimas ir užuojauta:<br/>POVILAS<br/>– Nieko baisaus. Šis atvejis labai sunkus ir jaudinantis. Mergaitė buvo labai jaunutė... Tikrai jos gaila nepaprastai. Dėl to mes visi labai susijaudinę. Mes turime viską žinoti — iki menkiausių smulkmenų. Kad galėtume išsiaiškinti, kas ją nuskriaudė... ir juos nubausti.<br/>Stomatologas Andrius atsilošė kėdėje, atpalaidavo pečius ir kalbėjo ramiai, tarsi norėdamas parodyti, kad neturi ko slėpti:<br/>STOMATOLOGAS ANDRIUS<br/>– Oficialiai baigiu darbą antrą valandą.<br/>Stomatologas Andrius sunkiai atsiduso, tarsi nešdamas viso gyvenimo svorį ant pečių. Jo balsas buvo pavargęs, bet nuoširdus:<br/>STOMATOLOGAS ANDRIUS<br/>– Žinote, aš turiu sergančią diabetu motiną. Vaistai nuo tos ligos yra labai brangūs. Turiu du vaikus, žmoną, kuri dabar laukiasi. Iš vienos algos niekaip neina išlaikyti šeimos, todėl turiu dar dirbti privačiai — nuo trijų iki šešių. Dedu dantis.<br/>(Jis trumpam nutilo, tada pažvelgė į pareigūnus su nerimu):<br/>– Ligoninės valdžia to nežino. Ir mokesčių inspekcija taip pat... Neturiu patento dirbti privačiame darbe.<br/>Abu pareigūnai neigiamai papurtė galvas. Seklys Povilas numojo ranka, tarsi norėdamas išsklaidyti įtampą. Jo balsas buvo ramus, bet draugiškas:<br/>POVILAS<br/>– Nebijokit. Šitos jūsų paslapties niekas nesužinos — nei ligoninės valdžia, nei mokesčių inspekcija.<br/>(Jis nusišypsojo, tada atsisuko į komisarą ir paklausė su šypsena):<br/>– Ar ne, Sauliau?<br/>Komisaras Saulius patraukė pečiais, tarsi pripažindamas situacijos sudėtingumą. Jo balsas buvo ramus, bet kupinas žmogiško supratimo:<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Nors tai akivaizdus teisėtvarkos įstatymo pažeidimas, bet tegu lieka viskas taip, kaip yra. Mes visi esame žmonės. Turime sergančius tėvus, mažus vaikus... Šįkart teisėtvarka bus akla ir kurčia.<br/>(Jis vėl patraukė pečiais ir popierine nosinaite nusivalė išprakaitavusią kaktą.)<br/>Seklys Povilas trynė smiliumi smilkinį, tarsi bandydamas išgryninti mintį. Jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į Andrių, balsas ramus, bet kryptingas:<br/>POVILAS<br/>– Ar dažnai ateidavo Ieva pas jus?<br/>Stomatologas Andrius pritariamai linktelėjo galvą. Jo balsas buvo švelnus, kupinas prisiminimų:<br/>STOMATOLOGAS ANDRIUS<br/>– Taip. Beveik kiekvieną dieną. Jau bus visi metai, kai ji ateidavo padėti man. Vaikai ją dievino. Su jos pagalba jie noriai sėsdavo į stomatologinę kėdę. Man su vaikais nebūdavo jokio vargo, kai ji būdavo šalia.<br/>Seklys Povilas pasirėmė ranka smakrą, jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į Andrių. Balsas ramus, bet kupinas prasmės:<br/>POVILAS<br/>– Jūs buvote geri draugai?<br/>Stomatologo Andriaus veidas apsiniaukė. Jis trumpam nutilo, tarsi mintimis grįždamas į praeitį. Galiausiai tyliai tarė:<br/>STOMATOLOGAS ANDRIUS<br/>– Taip... labai geri.<br/>Seklys Povilas neramiai sukrutėjo kėdėje. Pasikasė paausį, tarsi ieškodamas tinkamų žodžių. Jo balsas buvo atsargus, bet nuoširdus:<br/>POVILAS<br/>– Nežinau, kaip užduoti šį klausimą... Bet norėčiau sužinoti ir tai. Tai labai svarbu šiam tyrimui. Bijau, kad nesupyktumėte ant manęs...<br/>Komisaras Saulius smalsiai pažvelgė į seklį, tarsi laukdamas, kokį klausimą šis užduos. Tuo metu stomatologas Andrius kilstelėjo pečius, skėstelėjo rankomis ir linktelėjo galvą. Jo balsas buvo atviras, bet šiek tiek įsitempęs:<br/>STOMATOLOGAS ANDRIUS<br/>– Klauskit, klauskit. Nebijokit. Jei tik jums padės ištirti šį nusikaltimą.<br/>Seklys Povilas kurį laiką tylėjo, mintyse dėliodamas žodžius. Pasitrynė nosies galiuką, tarsi norėdamas nuslopinti vidinį nerimą. Galiausiai, lėtai ir atsargiai ištarė:<br/>POVILAS<br/>– Ar jūsų santykiai buvo intymūs? Ar tik draugiški?<br/><br/>Šis klausimas akivaizdžiai suglumino stomatologą Andrių. Iš pradžių jis išpūtė akis, po to paraudo, kakta aprasojo stambiais prakaito lašais. Po trumpos pauzės jis suglumusiu balsu nusijuokė — ne iš juoko, o iš nerimo — ir atsakė:<br/>STOMATOLOGAS ANDRIUS<br/>– Baikit... Ką jūs? Juk ji dar buvo vaikas. Tiesiog... aš jai buvau kaip vyresnysis brolis. Mes vienas kitą guosdavome. Patardavome vienas kitam. Pasišnekėdavome iš širdies — apie viską. Kas bloga, kas gera. Kaip jau sakiau, ji norėjo būti stomatologe. Tai aš jai aiškindavau apie stomatologiją. Rodydavau, mokindavau, kaip reikia dirbti. Mums būdavo gera kartu.<br/>(Jo veidas pasidarė liūdnas, akyse sužibo ašaros. Sujaudintu balsu jis dar pridūrė):<br/>– Man tikrai labai jos trūksta. Labai.<br/>Kabinete tvyrojo slegianti, nejauki tyla. Ji buvo tokia tanki, kad atrodė, jog net oras sustingo. Staiga stomatologas Andrius suplojo delnais ir sušuko, tarsi jį būtų pervėrusi mintis:<br/>STOMATOLOGAS ANDRIUS<br/>– Palaukit! Jūs sužinojote apie jos nėštumą!<br/>(Jis nutilo. Jo balsas virpėjo, kai vėl prabilo):<br/>– Ir pagalvojote, jog tai aš...<br/>(Užsidengė veidą rankomis. Jo kūnas drebėjo nuo susijaudinimo. Kartojo vis tą patį, lyg maldą):<br/>– O Dieve, mano... Dieve...<br/>(Atsistojęs, atsirėmė rankomis į stalą, bandydamas suvaldyti emocijas. Jo balsas tapo ramesnis, bet vis dar kupinas vidinės kovos):<br/>– Aš myliu savo žmoną. Netgi labai.<br/>(Vėl nutilo. Atsitiesė nuo stalo. Jo veidas tapo ramus, bet liūdnas. Susidėjo rankas už nugaros, nuleido galvą. Ramiu, bet nuliūdusiu balsu tarė):<br/>– Kai namuose tiek daug rūpesčių ir nelaimių... Tai net nepažvelgi. Net mintyse nepasvajoji apie kitas moteris.<br/>Kabinete vėl stojo nejauki tyla. Ji buvo tiršta, slegianti, tarsi visi lauktų, kas nutiks toliau. Seklys Povilas, vis dar susikaupęs, nutraukė ją. Jo balsas buvo ramus, bet tvirtas:<br/>POVILAS<br/>– Kada Ieva jums pasakė, kad yra nėščia?<br/>Stomatologas Andrius atsakė nedelsdamas, tarsi norėdamas išsklaidyti bet kokias abejones:<br/>STOMATOLOGAS ANDRIUS<br/>– Kai tik sužinojo.<br/>(Jis priėjo prie kabineto lango, trumpam pažvelgė į lauką, tada atsisuko į pareigūnus. Jo balsas buvo ramus, bet kupinas emocinio krūvio):<br/>– Ieva ir Edgaras Radavičius labai mylėjo vienas kitą. Truputį paskubėjo... Kaip ir visi jauni žmonės — visada kažkur labai skuba.<br/>(Jis susikišo rankas į kišenes, veidas įsitempė. Sarkastišku, piktoku balsu pridūrė):<br/>– Aš tikrai neprievartauju jaunų mergaičių.<br/>Stomatologas Andrius nusisuko į langą, tarsi norėdamas išvengti žvilgsnių. Komisaras Saulius vėl nusišluostė suprakaitavusią kaktą, o seklys Povilas, kaip visada ramus, uždavė kitą klausimą. Jo balsas buvo tylus, bet aiškus:<br/>POVILAS<br/>– Ar ji pasakė Edgarui, kad yra nėščia?<br/>Stomatologas Andrius žiūrėjo pro langą, tarsi matydamas ne gatvę, o praeitį. Jo balsas buvo ramus, bet kupinas prisiminimų:<br/>STOMATOLOGAS ANDRIUS<br/>– Taip. Iš karto. Aš iš savo buto leidau jai paskambinti į Kanadą. Tiksliau — į Torontą. Edgaras Radavičius yra pas savo tėvą Vytautą Radavičių, kuris gyvena ten. Jis išvyko studijuoti chirurgijos Toronto Universitete. Jo tėvas ten dėsto chirurgiją.<br/>(Andrius trumpam nutilo, tada vėl prabilo, švelniai):<br/>– Kai Ieva paskambino Edgarui ir pasakė, kad laukiasi vaikelio... Jis labai apsidžiaugė. Pasakė, kad parvyks liepos 5-tą dieną. Kad viską sutvarkys dėl vestuvių.<br/>(Jo balsas tapo dar tylesnis, beveik šnabždesys):<br/>– Tą dieną Ieva buvo labai laiminga.<br/>Seklys Povilas atsistojo, pasitaisė marškinėlius, tyliai pastatė kėdę į vietą. Priėjo prie stomatologo Andriaus ir padavė jam ranką. Spausdamas ją tvirtai, bet šiltai, tarė:<br/>POVILAS<br/>– Atleiskit man už nekuklius klausimus, bet toks jau mano darbas. Turėjau išklausinėti, viską sužinoti.<br/>Tie faktai padės išaiškinti šį baisų nusikaltimą. Nepykit, jei įskaudinau.<br/>Stomatologas Andrius spaudė sekliui ranką, jo balsas buvo liūdnas, bet nuoširdus:<br/>STOMATOLOGAS ANDRIUS<br/>– Aš viską suprantu. Jūs geras specialistas ir turite viską žinoti. Manau, kad jūs greitai pagausit tą baisų žudiką.<br/>Seklys Povilas pritariamai linktelėjo galvą. Komisaras Saulius priėjo atsisveikinti taip pat. Spausdamas stomatologui Andriui ranką, liūdnai šypsodamas tarė:<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Labai jums ačiū už tokią išsamią informaciją. Ir atleiskit už tai, kas buvo ne taip.<br/>Spausdamas komisarui Sauliui ranką, stomatologas Andrius paplekšnojo jam per petį. Jo balsas buvo jau linksmesnis, švelniai dėkingas:<br/>STOMATOLOGAS ANDRIUS<br/>– Tai jūs man atleiskit, kas buvo ne taip. Ir ačiū jums abiem už didelę paslaugą mano šeimai.<br/>Eidamas link kabineto durų, seklys Povilas trumpam stabtelėjo. Jo balsas buvo ramus, bet kryptingas:<br/>POVILAS<br/>– Kur gyvena Edgaro motina?<br/>Stomatologas Andrius, išlydėdamas pareigūnus pro duris, atsakė sekliui ramiai, bet su tam tikru pagarbos tonu:<br/>STOMATOLOGAS ANDRIUS<br/>– Elena Radavičienė gyvena truputį toliau nuo miestelio. Jos namas stovi ant miestelio kalno. Sodyba labai graži — dar kitaip vadinama „Senasis Radavičių dvarelis“. Tai vietai jau daugiau kaip du šimtai metų.<br/>Seklys Povilas dar kartą, tarpduryje, paspaudė ranką stomatologui Andriui. Jo balsas buvo nuoširdus, kupinas šilumos:<br/>POVILAS<br/>– Sėkmės ir laimės jums linkiu iš visos širdies.<br/>Stomatologas Andrius spaudė sekliui ranką, jo balsas buvo švelnus, nuoširdus:<br/>STOMATOLOGAS ANDRIUS<br/>– Ačiū. Ir jums linkiu to paties — iš visos širdies.<br/>Komisaras Saulius dar kartą padavė ranką stomatologui Andriui. Jo balsas buvo ramus, bet nuoširdus:<br/>SAULIUS<br/>– Iki malonaus pasimatymo.<br/>Stomatologas Andrius nuoširdžiai paspaudė komisarui ranką. Jo balsas buvo trumpas, bet šiltas:<br/>STOMATOLOGAS ANDRIUS<br/>– Iki!<br/>Po kelių minučių į kabinetą įėjo jo žmona Virginija Šeputienė. Priėjusi prie vyro, ji švelniai pabučiavo jį į skruostą. Andrius Šeputis švelniai paglostė jos pilvą, tarsi sveikindamasis su nauja gyvybe. Virginija nusišypsojo ir paklausė:<br/>VIRGINIJA ŠEPUTIENĖ<br/>– Kas buvo atėję? Pacientai?&nbsp; Laura sakė, kad esi užsiėmęs.<br/>Andrius Šeputis apkabino žmoną per liemenį, jo balsas buvo liūdnas, duslus:<br/>STOMATOLOGAS ANDRIUS<br/>– Taip, buvau užsiėmęs. Buvo iš policijos. Du detektyvai — dėl Ievutės. Jie dabar viską aiškinasi. Visus tikrina.<br/>Virginija Šeputienė sustingo iš nuostabos. Jos veidas išbalo, akys išsiplėtė. Nevalingai sušuko, tarsi negalėdama patikėti tuo, ką išgirdo:<br/>VIRGINIJA ŠEPUTIENĖ<br/>– Ką?!<br/>(Ji turėjo atsisėsti. Rankos šiek tiek drebėjo, o žvilgsnis liko įsmeigtas į vyrą.)<br/>Andrius Šeputis nustebo dėl tokios žmonos reakcijos. Greitai padavė jai kėdę, švelniai padėjo atsisėsti. Paėmė jos ranką, pabučiavo, paglostė pilvą. Jo balsas buvo ramus, raminantis:<br/>STOMATOLOGAS ANDRIUS<br/>– Brangioji, tu likai labai jautri šį mėnesį.<br/>(Taip sakydamas, jis švelniai palietė jos smakrą. Žvelgdamas meiliai į akis, kalbėjo toliau):<br/>– Tau dabar taip jautriai jaudintis negalima. Dėl mažylio. Supratai?<br/>Stomatologas Andrius švelniai papurtė žmonos smakrą, nusijuokė, vėl pabučiavo jos ranką. Glostė galvą, stengdamasis ją nuraminti. Tačiau Virginija Šeputienė viso to nejuto. Ji sėdėjo sustingusi, tarsi negyva, paskendusi savo mintyse. Jos žvilgsnis buvo tuščias, nukreiptas kažkur tolyn, kur Andrius nepasiekė.<br/>***<br/>Eidami poliklinikos koridoriumi, sekliai tyliai žingsniavo šalia vienas kito. Ant dokumentų lapo buvo perbraukta Andriaus Šepučio pavardė — išbraukta iš įtariamųjų sąrašo.<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Liko tik viena pavardė, ar ne?<br/>POVILAS<br/>– Taip.<br/>Važiuojam pas ponią Eleną Radavičienę?<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Gerai. Tave nuvešiu.<br/>Seklys Povilas klausiamai pažvelgė į komisarą. Saulius atsiduso, tada atsakė:<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– O aš turiu truputį reikalų nuovadoje. Parašyti ataskaitas.<br/>(Po to šūktelėjo piktesniu tonu, mostelėdamas ranka):<br/>– Tas popierizmas vėžį varo!
			]]>
		</description>
		<pubDate>Fri, 30 Oct 2026 17:27:19 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263350.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263350.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Pavydas]]></title>
		<description><![CDATA[
			V – veiksmas<br/>INT. MORGAS – NAKTIS<br/><br/>Didelė, baltai išdažyta laboratorija be langų. Šalta, sterili tyla. Ant metalinio stalo guli Ievos Rapolaitės kūnas — blyškus, sustingęs, su vos pastebimais mėlynės ženklais ant kaklo.<br/>Prie stalo stovi trys figūros:<br/>– Teismo ekspertė Viktorija Žukaitė, griežto žvilgsnio moteris, maunanti laboratorines pirštines.<br/>– Policijos komisaras Saulius Kubas, tvirtas, bet pavargęs, rankose laikantis bylą.<br/>– Privatus seklys Povilas Garnys, kiek atsainus, bet akylas, stebintis kiekvieną detalę.<br/>VIKTORIJA<br/>(sausai, bet su aiškiu tikslu)<br/>– Na, ką. Pradėsim.<br/>(užsimauna pirštines)<br/>Kaip jūs abu jau žinote, ši mergaitė buvo pasmaugta. Apie 22 valandą vakaro, liepos 11-ąją, prie upės.<br/>Ten ji išgulėjo maždaug dešimt valandų.<br/>Rasta tik liepos 12-osios rytą.<br/>(pauzė)<br/>Kūnas kalba. Klausimas — ar mes mokėsim jo klausytis.<br/>TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA<br/>(rodydama į mėlynes ant kaklo)<br/>– Matot šiuos spaudimo žymes?<br/>Spaudimas buvo stiprus, bet ne chaotiškas.<br/>Rankos — ne drebančios, o įpratusios.<br/>Tai ne impulsyvus veiksmas.<br/>Ją pasmaugęs žmogus buvo vedęs.<br/>(pauzė)<br/>Ir, spėju, ne pirmą kartą laikė moters kaklą taip.<br/>Viktorija jau ruošėsi tęsti, bet seklys Povilas staiga ją nutraukė, kilstelėjęs antakį ir žengęs žingsnį arčiau.<br/>POVILAS<br/>– Pala, pala... Iš kur tu sprendi, kad jis vedęs?<br/>Viktorija sustingo akimirkai, tada lėtai nusišypsojo — ne iš malonumo, o iš profesinio pasitikėjimo savimi. Jos akys nukrypo į kūno kaklą, tarsi ten slypėtų atsakymas.<br/>O jo žvilgsnis buvo nustebęs. Jis įdėmiai pažiūrėjo vėl į lavono kaklą. Komisaras Saulius irgi buvo nustebęs, bet tylėjo. Ekspertė Viktorija nusišypsojo ir tęsė toliau:&nbsp; <br/>TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA: <br/>- Žudikas nešiojo žiedą ant dešinės rankos.&nbsp; <br/>Dabar jau sukruto ir komisaras Saulius. Jis skėstelėjo rankomis, numykė ir tarstelėjo:<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Hm... Bet juk žiedą gali nešioti bet kas.<br/>Bet ekspertė Viktorija nekreipė į komisaro pastabą jokio dėmesio ir tęsė:<br/>VIKTORIJA<br/>– Visi vestuviniai žiedai turi išgaubtą paviršių.<br/>(Ji priėjo prie komisaro Sauliaus, švelniai paėmė jo ranką, numovė žiedą ir, vedžiodama aplink jį tampono lazdele, aiškino toliau.)<br/>TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA<br/>– Dėl to, kai su tokiu žiedu ką nors stipriai spaudžiama, lieka griovelis. Žiūrėkit.<br/>(Ji vedžioja tampono lazdele aplink žiedą, parodydama išgaubtą kraštą. Jos balsas ramus, bet užtikrintas. Komisaro ranka vis dar jos delne. Ji vėl vedžiojo tampono lazdele aplink lavono kaklą, rodydama vos įžiūrimą griovelį. Jis buvo mažytis, siauras, lyg plonytė linija įspausta į odą. Abu vyrai pasilenkė, prisimerkę žiūrėjo — ir vis dėlto pamatė.)<br/>TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA<br/>– Štai čia, dešinėje pusėje, ant mergaitės kaklo. Matot tą griovelį?<br/>Abu vyrai pritariamai linktelėjo galvomis. Jų žvilgsniai vis dar buvo nukreipti į vos įžiūrimą griovelį ant mergaitės kaklo.<br/>ABU VYRAI<br/>– Taip, matom.<br/>Teismo ekspertė Viktorija padėjo tampono lazdelę ant laboratorinio staliuko. Pasisuko į pareigūnus ir kalbėjo toliau:<br/>TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA<br/>– To žudiko rankos buvo labai mažos. Logiškai mąstant, tai galėjo būti moteris... arba vyras, mažo ūgio, smulkaus sudėjimo.<br/>(Ji nuleido galvą. Patylėjo. Liūdnai atsiduso.)<br/>– Bandžiau paimti pirštų antspaudus nuo jos kaklo...<br/>(Ji skėstelėjo rankomis, balsas persmelktas apgailestavimo.)<br/>– Bet, matyt, juos nuplovė vanduo.<br/>(Staiga jos akys sužibo. Palietusi smilkinį, ji prabilo tvirtu balsu.)<br/>– Aš dar kai ką jums turiu pasakyti. Ieva Rapolaitė laukėsi kūdikio. Ji buvo trečiame nėštumo mėnesyje.<br/>Abu pareigūnai sustingo iš netikėtumo. Komisarui Sauliui iš rankų iškrito automobilio rakteliai, kurie su dusliu garseliu nukrito ant laboratorinio grindinio. Jis sušuko, balsu, kuriame susimaišė nuostaba ir sumišimas:<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Ką?!<br/>Komisaras Saulius pasilenkė pasiimti nukritusių raktelių. Seklys Povilas pasitrynė panosę, šyptelėjo ir tarstelėjo su šelmišku atspalviu balse:<br/>POVILAS<br/>– Na, Vykutę... darosi įdomu.<br/>Teismo ekspertė Viktorija nusilenkė Povilui, šiek tiek šyptelėjo ir tarė:<br/>TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA<br/>– Taip, vyručiai, tokios naujienos.<br/>(Ji skėstelėjo rankomis, tada lėtai įkišo jas į chalato kišenes. Jos balsas buvo ramus, bet kupinas liūdesio.)<br/>– Jai buvo trečias nėštumo mėnuo.<br/>Vaisius gimdoje... apėjęs krauju.<br/>Puikiai vystai sceną, Inga — ji darosi vis intensyvesnė, o Viktorijos žodžiai smogia kaip šaltas faktas, kuris keičia visą bylos toną. Štai šiek tiek stilistiškai nugludinta versija, išlaikant tavo emocinį svorį ir kriminalinį tikslumą:<br/>Seklys Povilas susidomėjęs žiūrėjo į ekspertę Viktoriją. Jo žvilgsnis buvo įtemptas, bet nepertraukiantis. Viktorija tęsė, balsu, kuris skambėjo tvirtai, bet liūdnai:<br/>TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA<br/>– Jai buvo spirta į pilvą penkis kartus.<br/>Tyla nusileido laboratorijoje. Net šaldytuvo ūžesys atrodė garsesnis nei įprastai. Viktorijos akys trumpam nukrypo į lavoną, tarsi atsiprašydamos. Viktorija vėl pasisuko į lavoną. Atsargiai atidengė paklodės kraštą ir, rodydama į negyvos merginos pilvą, tarė:<br/>TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA<br/>– Ant jos pilvo matosi penkios mėlynės.<br/>Jos nėra didelės, nes smūgiai buvo atlikti smailiu batu.<br/>Tai galėjo būti moteriškos basutės... arba vyriški siauri, smailėjančiu galu batai — tokie, kaip dabar madoj.<br/>Baigdama Viktorija uždengė lavoną ir ramiai įstūmė jį į šaldytuvą. Nusimaudama laboratorines pirštines, ji pasisuko į pareigūnus. Jos veide švietė šypsena — ne iš džiaugsmo, o iš profesinio pasitenkinimo, kad atliko savo darbą iki galo.<br/>TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA<br/>– Na, štai, vyručiai, visos naujienos. Buvo įdomu?<br/>Komisaras Saulius žaisdamas su automobilio rakteliais tyliai sumirgino metalą tarp pirštų. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas į grindis, bet mintys jau sukosi apie tai, ką ką tik išgirdo. Tada jis pasisuko į seklį Povilą ir tarė:<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Taip, labai įdomu.<br/>(pauzė)<br/>Jau ir turime nužudymo motyvą.<br/>Seklys Povilas neigiamai papurtė galvą. Jo žvilgsnis buvo rimtas, balsas – tvirtas ir susikaupęs.<br/>POVILAS<br/>– Ne. Mes neturime motyvo.<br/>Mes turime tik priežastį, dėl ko ją nužudė.<br/>Komisaras Saulius atsisveikindamas paspaudė Viktorijai ranką. Jo veide švietė žvali šypsena, balsas skambėjo nuoširdžiai:<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Ačiū tau, Vykute, už labai naudingą informaciją.<br/>Po trumpos pauzės, žaisdamas su automobilio rakteliais, komisaras Saulius nusišypsojo ir tarė:<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Kada nors pakviesiu pavakarieniauti į kokį puikų restoraną.<br/>Teismo ekspertė Viktorija ironišku, nusivylusiu balsu pažvelgė į Saulių ir tarė:<br/>TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA<br/>– Tu vis žadi ir žadi, bet niekad nepakvieti...<br/>(Ji numojo ranka, tada staiga pyktelėjusiu balsu sušuko, tarsi norėdama išlieti susikaupusį nusivylimą, bet kartu ir šiek tiek paerzinti):<br/>– Ai, ai, ajajai! Pažadukas!<br/>Komisaras Saulius švelniai paglostė Viktorijos petį. Jo balsas buvo apgailestaujantis, bet šiltas, tarsi norėdamas nuraminti:<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Brangute tu mano, nepyk.<br/>Aš labai užsiėmęs žmogus… Dirbu ir dirbu.<br/>Pati juk matai?<br/>Teismo ekspertė Viktorija paplekšnojo Sauliui per petį. Jos balsas buvo ironiškas, bet kupinas pažįstamos šilumos:<br/>TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA<br/>– Taip, taip... Tu esi tipiškas darbo cholerikas.<br/>Visi nusijuokė — trumpai, bet nuoširdžiai. Viktorija priėjo prie abiejų pareigūnų, paspaudė jiems rankas. Jos balsas buvo šiltas, bet jau pasiruošęs grįžti prie darbo:<br/>TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA<br/>– Na, gerai, vyručiai. Iki pasimatymo.<br/>Abu pareigūnai atsisveikino su Viktorija, paspaudė jai rankas ir išėjo iš teismo ekspertizės pastato. Lauke jau temo, oras buvo drėgnas, bet ramus. Eidami prie tarnybinio automobilio, jie užsirūkė. Dūmai lėtai kilo į viršų, tarsi mintys, kurias dar reikėjo išnarplioti.<br/>Komisaras Saulius pažvelgė į Povilą ir tarė:<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Aš parvešiu tave namo. Gerai?<br/>Povilas truktelėjo pečiais, šyptelėjo ir atsakė:<br/>POVILAS<br/>– Gerai. Vis tiek neturiu nieko geresnio šį vakarą.<br/>Komisaras Saulius segėsi saugos diržą. Jo veidas buvo pavargęs, liūdnas, akys trumpam nukrypo į prietaisų skydelį. Po trumpos pauzės jis prabilo:<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Nuvažiuosiu dar į nuovadą.<br/>Parašysiu šiandieninę ataskaitą.<br/>(Minutei jo veidas šiek tiek pralinksmėjo, tarsi mintis apie namus būtų šviesesnė už visą dieną.)<br/>– Namuose priimsiu karštą vonią... ir eisiu tiesiai į lovą.<br/>Abu vyrai liūdnai nusijuokė. Komisaras Saulius užvedė automobilį, variklis tyliai užburzgė. Seklys Povilas, žvelgdamas pro langą į prietemą, vėl paklausė:<br/>POVILAS<br/>– Kada rytoj atvažiuosi manęs pasiimti?<br/>Komisaras Saulius trumpam susimąstė, žvelgdamas į prietaisų skydelį. Tada atsisuko į Povilą ir tarė:<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Ar gerai bus apie šeštą valandą?<br/>Seklys Povilas tik pritariamai linktelėjo galva. Komisaras Saulius paspaudė sankabą, ir automobilis nurūko plačiu keliu. Už jo liko tik dūmų kamuoliai, lėtai besisklaidantys vakaro ore.
			]]>
		</description>
		<pubDate>Thu, 29 Oct 2026 15:37:38 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263344.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263344.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Pavydas]]></title>
		<description><![CDATA[
			IV veiksmas<br/>Didelis, gražus baltų plytų namas su raudonų čerpių stogu. Už jo — platus, tvarkingas sodas, pilnas medžių ir saulės. Septyniolikmetė juodaplaukė Rasa Toleikytė stovėjo po vyšnia, rankose laikydama pintinėlę. Ji skynė vyšnias, o jos plaukai švelniai švytėjo saulės šviesoje.<br/>Rasa Toleikytė, skindama vyšnias, pastebėjo prie jos artėjančius du vyrus. Priėję jie sustojo. Vieną jų ji atpažino — tai buvo rajono policijos komisaras Saulius Kubas. Kitą vyrą ji matė pirmą kartą. Komisaras kreipėsi į ją:<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Labas vakaras. Ar jūs Rasa Toleikytė?<br/>Rasa Toleikytė, dėdama vyšnias į kibirą, pakėlė akis į atėjusius vyrus ir tarė:<br/>RASA<br/>– Taip, tai aš. O jūs kas tokie?<br/>Policijos pareigūnai priėjo prie Rasos ir, pasisveikindami, paduodami jai rankas. Komisaras Saulius mandagiai prisistatė, tuo pat metu pristatydamas savo kolegą.<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Mes iš kriminalinės policijos. Aš – policijos komisaras Saulius Kubas, o šalia manęs – privatus seklys Povilas Garnys.<br/>Rasa Toleikytė akimirkai sutriko, bet greitai susitvardė. Akimirkai jos veidas sustingsta – lyg bandytų prisiminti, ar ką nors padarė ne taip. Bet vos po sekundės ji susitvardo. Šypsena, gal kiek per plati, pasirodo jos lūpose. Ji nusijuokia – trumpai, nervingai, bet žaismingai.<br/>RASA<br/>(šiek tiek ironiškai, bet draugiškai)<br/>– Labai malonu. O kas atsitiko? Ką aš padariau?<br/>Komisaras Saulius žengia žingsnį į priekį. Jo balsas ramus, bet tvirtas. Akys – stebinčios, bet negrasinančios.<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>(tyliai, bet aiškiai)<br/>– Mes atvykome dėl jūsų draugės... Ievos Rapolaitės.<br/>Trumpa pauzė. Rasos šypsena kiek priblėsta. Akys akimirkai nukrypsta į šalį – lyg ieškotų atsakymo, kurio dar nežino.<br/>Rasa akimirkai prarado amą. Jos didelės, išraiškingos akys išsiplėtė iš nuostabos, o veidas išbalo — lyg popieriaus lapas. Norėdama susivaldyti, ji paėmė savo kasos galiuką ir švelniai jį glostė, tarsi ieškodama ramybės. Balsas virpėjo, kai ji kreipėsi į pareigūnus:<br/>RASA<br/>(tyliai, su baime)<br/>– Kas nutiko Ievai?<br/>Jos rankos pradėjo drebėti. Kasos galiukas išslydo iš pirštų. Ji žengė žingsnį arčiau, jau nervingai, beveik desperatiškai pakartodama klausimą:<br/>RASA<br/>(smarkiau, su nerimu)<br/>– Kas jai atsitiko?<br/>Komisaras Saulius tyliai priėjo prie Rasos. Jo veidas buvo rimtas, bet akyse švietė rūpestis. Jis švelniai padėjo ranką jai ant peties — tvirtai, bet negrubiai. Rasa krūptelėjo, bet nepasitraukė.<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>(ramiai, tėviškai)<br/>– Rasyte, nusiramink.<br/>Jis švelniai glostė jos petį, tarsi norėdamas per delną perduoti ramybę. Jo balsas buvo žemas, bet šiltas — kaip žmogaus, kuris matė daug, bet dar neprarado širdies.<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Ar seniai ją matėte?<br/>Rasa truputį aprimo. Jos kvėpavimas tapo lėtesnis, nors rankos vis dar šiek tiek drebėjo. Ji pažvelgė į komisarą Saulių, tarsi ieškodama saugumo, ir tyliai prabilo:<br/>RASA<br/>(tyliai, su liūdesiu)<br/>– Vakar ryte mokykloje. O po pietų mes abi skynėme jos sode vyšnias. Ji žadėjo ateiti pas mane šiandien... žadėjo padėti skinti vyšnias, bet neatėjo.<br/>Rasa vėl susinervino. Jos balsas pradėjo virpėti, akyse tvenkėsi ašaros. Ji suspaudė rankas, tarsi norėdama sulaikyti skausmą, bet kūkčiojimas prasiveržė. Ji žengė žingsnį arčiau komisaro, beveik maldaudama:<br/>RASA<br/>(kūkčiodama, desperatiškai)<br/>– Maldauju, pasakykite man pagaliau... kas jai atsitiko? Prašau... pasakyti...<br/>Rasa nebeištvėrė — ašaros ėmė riedėti skruostais, o kūnas virpėjo nuo emocijų. Komisaras Saulius tyliai, bet ryžtingai apkabino ją per pečius. Jo rankos buvo šiltos, tvirtos, bet švelnios. Jis kalbėjo ramiai, tarsi lopšį siūbuodamas:<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>(švelniai, tėviškai)<br/>– Neverk, vaikeli, neverk. Nusiramink, nes negalėsi atsakyti į mums labai svarbius klausimus. Rasyt, valdykis...<br/>Jis išsitraukė iš kišenės popierinių nosinaičių pakelį. Atsargiai ištraukė vieną ir švelniai nušluostė Rasos ašaras. Jo balsas tapo dar švelnesnis, beveik lopšinės tonas:<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Ša, ša... nurimk.<br/>Komisaras Saulius dar laikė Rasą, kai tarp vyšnių, sode, pasigirdo ramus, bet aiškus balsas. Privatus seklys Povilas, iki tol tylėjęs, pagaliau prabilo. Jo tonas buvo santūrus, bet klausimas — tikslus. Jis stovėjo šiek tiek atokiau, rankas sukryžiavęs ant krūtinės, akys stebėjo Rasą ne su šaltumu, o su profesionaliu susidomėjimu.<br/>POVILAS<br/>(rimtai, bet negrubiai)<br/>– Kelintą valandą jūs baigėte skinti vyšnias?<br/>Rasa pakėlė akis. Jos veidas vis dar buvo šlapias nuo ašarų, bet Povilo klausimas ją šiek tiek atitraukė nuo emocijų. Ji bandė prisiminti...<br/>Rasa vis dar verkė. Jos balsas buvo duslus, prislopintas, tarsi kiekvienas žodis reikalautų pastangų. Ji pažvelgė į Povilą, tada nuleido akis. Atsakymas išsprūdo beveik kaip atodūsis:<br/>RASA<br/>(su ašaromis, tyliai)<br/>– Šeštą valandą...<br/>Povilas linktelėjo. Jo veidas liko ramus, bet akys trumpam sužibo — tarsi gautų svarbią detalę. Komisaras Saulius švelniai patapšnojo Rasai per petį, leisdamas suprasti, kad ji atsakė teisingai.<br/>Seklys Povilas trumpam nutilo. Jo žvilgsnis slydo per Toleikių sodą — senas obelis, pavėsinė, ištryptas takelis. Tarsi ieškotų atsakymų ne tik Rasos žodžiuose, bet ir aplinkoje. Galiausiai jis vėl atsisuko į ją.<br/>POVILAS<br/>(ramiai, bet tvirtai)<br/>– O po to jūs daugiau nebesimatėte tą vakarą?<br/>Rasa akimirką sutriko. Jos rankos sugniaužė švarko kraštus. Akių kampučiu pažvelgė į komisarą, tada vėl į Povilą. Jos balsas buvo vos girdimas.<br/>RASA<br/>– Ne... Ne, daugiau jos nemačiau. Ji pasakė, kad turi dar reikalų... Ir išėjo.<br/>Povilas linktelėjo, bet jo akys liko įsmeigtos į Rasą. Tarsi kažkas nesutaptų. Tarsi laikas — šešta valanda — būtų tik pradžia.<br/>Rasa jau buvo nusiraminusi. Jos judesiai lėti, apgalvoti. Ji šluostėsi ašaras ta pačia popierine nosinaite, kurią anksčiau tyliai padavė Komisaras Saulius. Nosinaitė jau buvo suglamžyta, bet ji vis dar laikė ją rankoje — tarsi saugotų paskutinį švelnumo gestą.<br/>Povilas laukė. Jo klausimas kabėjo ore, o tylą perskrodė tik tolimas vėjo šnarėjimas tarp vyšnių šakų.<br/>RASA<br/>(tyliai, bet tvirtai)<br/>– Ne.<br/>Povilas neatsakė. Tik pažvelgė į Saulių, kuris vos pastebimai linktelėjo. Tarsi patvirtintų: Rasa pasakė viską, ką norėjo. Arba viską, ką galėjo.<br/>Privatus seklys Povilas baigė klausinėti. Jo žvilgsnis trumpam sustojo ties Rasos veidu — pavargusiu, bet jau ramesniu. Jis atsitraukė, leisdamas Komisarui Sauliui perimti žodį.<br/>Saulius atsistojo šalia Rasos. Jo balsas buvo gilus, bet švelnus. Kalbėjo ne kaip pareigūnas, o kaip žmogus, kuris pats nešioja šios dienos sunkumą.<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>(santūriai, bet su užuojauta)<br/>– Rasa, tu sužinosi, kas atsitiko tavo draugei. Tavo geriausiai draugei.<br/>Mums abiems labai sunku tau tai sakyti.<br/>Tai, ką išgirsi... tu turi būti labai stipri.<br/>Priimk šį baisų likimo smūgį kaip dar vieną Dievo išbandymą.<br/>Rasa sustingo. Jos ranka vis dar laikė suglamžytą nosinaitę. Akys lėtai pakilo į Saulių — jose buvo baimė, bet ir tylus ryžtas. Tarsi ji jau nujautė.<br/>Rasa stovėjo kaip sustingusi. Jos kūnas nejudėjo, tarsi būtų tapęs marmuru. Akys įsmeigtos į komisarą, bet žvilgsnis tuščias — lyg protas atsijungtų nuo kūno. Vėjas švelniai sujudino jos plaukus, bet ji to nepajuto.<br/>Komisaras Saulius kalbėjo toliau. Jo balsas buvo tylus, bet aiškus. Kiekvienas žodis krito kaip akmuo į tylą.<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>(santūriai, su skausmu)<br/>– Rasyte... tavo draugės nebėra.<br/>Tyla. Net paukščiai sode nutilo. Rasa nekrustelėjo. Tik jos nosinaitė išsprūdo iš rankos ir nukrito ant žemės. Lėtai, be garso.<br/>RASA<br/>(sušunka, balsas dreba)<br/>– Ką!<br/>Ji virpėjo kaip epušės lapas. Akys išsiplėtė, lūpos pravėrė, bet žodžiai nebesusiformavo. Jos kūnas pasitraukė atgal, tarsi stumiamas nematomos jėgos. Rankos instinktyviai ieškojo atramos, bet niekas nepalaikė. Tik tuštuma.<br/>Komisaras Saulius nuleido akis. Jis žinojo, kad šis momentas — ne tik žinia, bet ir lūžis Rasos pasaulyje.<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>(švelniai, bet tvirtai)<br/>– Ji buvo rasta šį rytą. Miške. Mes dar aiškinamės, kas nutiko...<br/>Rasa suklupo. Ne iš fizinio skausmo, o iš sielos griūties. Jos kvėpavimas tapo duslus, lyg oras būtų tapęs per sunkus plaučiams.<br/>Rasa vis dar virpėjo, tarsi jos kūnas būtų pamiršęs, kaip būti ramus. Komisaras Saulius švelniai ištiesė ranką, lyg norėdamas ją sulaikyti nuo griūties. Jo balsas buvo ramus, bet tvirtas — kaip žmogaus, kuris jau matė per daug.<br/>SAULIUS<br/>(tyliai, bet aiškiai)<br/>– Taigi jūsų draugės Ievos Rapolaitės nebėra. Jos lavoną radome šį rytą prie upės.<br/>Privatus seklys Povilas stovėjo šalia, rankas sukryžiavęs ant krūtinės. Jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į Rasą, bet jis nesikišo. Tik galvos linktelėjimu patvirtino Komisaro žodžius, tarsi tai būtų buvusi jo paties išvada.<br/>Rasa suklupo. Ne iš fizinio skausmo, o iš sielos griūties. Jos akys užsimerkė, bet ašaros neriedėjo — dar ne. Dar buvo per anksti suvokti.<br/>Rasa išbąla. Akys išsiplečia — tarsi bandytų aprėpti neįmanomą tiesą. Kūnas susvyruoja, ir ji be žodžių krenta — apalpusi. Komisaras Saulius ir seklys Povilas greitai sureaguoja, švelniai pasodina ją ant medinio suoliuko po sena vyšnia. Vėjas sujudina lapus, bet niekas nekalba.<br/>Po kelių sekundžių Rasa atgauna sąmonę. Jos akys lėtai atsimerkia, žvilgsnis klaidžioja, kol sustoja ties Sauliaus veidu. Ir tada — suvokimas. Tarsi žaibas per sielą.<br/>Ji pradeda verkti. Ne tyliai, o sielvarto kupinu šauksmu, kuris perskrodžia sodą.<br/>RASA<br/>(sušunka, desperatiškai)<br/>– Ne! Negali būti! Ji gyva!<br/>Ji pašoka, rankos draskosi orą, tada smogia į Komisarą Saulių — ne iš pykčio, o iš nevilties. Kumščiai bejėgiai, bet skausmas tikras.<br/>RASA<br/>(šaukia, kūkčiodama)<br/>– Jūs meluojate! Ak, jūs niekšai, melagiai! Jūs meluojate! Melagiai! Ji gyva, gyva! Ji nemirė! Ne, ne, ne!<br/>Saulius neatsitraukia. Povilas žengia žingsnį arčiau, bet nesikiša. Rasa griūva ant suoliuko, rankomis užsidengia veidą, o jos verksmas tampa fonu — tarsi gedulo giesmė, sklindanti per sodą.<br/>Iš namo, su nerimu veide, išbėga Pranas Toleikis. Jo marškiniai ne iki galo užsagstyti, rankose laikosi laikraštį, kurį pamiršta numesti. Jo žvilgsnis greitai perbėga per Rasą, Komisarą Saulių ir seklį Povilą. Rasa vis dar verkia, susmukusi ant suoliuko.<br/>PRANAS TOLEIKIS<br/>(su nerimu ir sumišimu)<br/>– Kas čia vyksta?<br/>Komisaras Saulius atsisuka, jo veidas rimtas, bet akyse matyti užuojauta.<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>(tyliai, bet tvirtai)<br/>– Pranai... Mes ką tik pranešėme Rasai apie jos draugės mirtį. Ji ką tik sužinojo.<br/>Pranas sustingsta. Jo ranka su laikraščiu nusvyra. Jis žiūri į Rasą, kuri dabar tyliai sėdi, bet jos kūnas vis dar dreba nuo emocijų.<br/>PRANAS TOLEIKIS<br/>(švelniai, artėdamas prie Rasos)<br/>– Rasa... Aš... Aš nežinojau...<br/>Rasa pakelia akis. Jos žvilgsnis pilnas skausmo, bet ir sumišimo. Ji sušnabžda:<br/>RASA<br/>– Ji gyva... Jie meluoja...<br/>Pranas Toleikis priėjo prie Rasos, apkabino ją stipriai, tarsi norėdamas savo glėbiu apsaugoti nuo pasaulio. Jo rankos buvo tvirtos, bet švelnios, o akys — pilnos nerimo. Rasa verkė, bet jau nebe šaukė — jos kūnas virpėjo, o galva ilsėjosi tėvo krūtinėje.<br/>PRANAS TOLEIKIS<br/>(su baime ir švelnumu)<br/>– Kas atsitiko?<br/>Jis pakėlė akis į pareigūnus. Žvilgsnis buvo tiesus, bet ne priešiškas — labiau ieškantis atsakymo nei kaltės.<br/>PRANAS TOLEIKIS<br/>– Kas jūs?<br/>Komisaras Saulius žengė žingsnį į priekį. Jo laikysena buvo pagarbi, bet tvirta. Jis kalbėjo ramiai, suprasdamas, kad kiekvienas žodis dabar svarbus.<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Mes iš kriminalinės policijos. Aš — komisaras Saulius Kubas, o šalia manęs — privatus seklys Povilas Garnys.<br/>Mes čia dėl jūsų dukros draugės... Ievos Rapolaitės.<br/>Prano veidas sustingo. Jo rankos dar stipriau apkabino Rasą, tarsi norėdamas ją sulaikyti nuo griūties, kuri jau prasidėjo.<br/>Pranas Toleikis priėjo prie seklio Povilo ir tvirtai paspaudė jam ranką — trumpai, bet pagarbiai. Tada nedelsdamas apkabino Rasą, priglaudė ją prie savęs, tarsi norėdamas uždengti nuo pasaulio. Jo ranka švelniai glostė dukros galvą, o balsas buvo tylus, bet pilnas nerimo.<br/>PRANAS TOLEIKIS<br/>(švelniai, su tėvišku rūpesčiu)<br/>– Kas tau, dukra? Ko verki? Kas yra?<br/>Rasa neatsakė iš karto. Jos veidas buvo prigludęs prie tėvo krūtinės, o kūnas vis dar virpėjo. Tik po kelių sekundžių ji sušnabždėjo:<br/>RASA<br/>(su ašaromis, vos girdimai)<br/>– Ieva... jos nebėra...<br/>Prano ranka sustingo. Jo žvilgsnis pakilo į pareigūnus — ieškantis atsakymo, patvirtinimo, gal net vilties, kad tai netiesa.<br/>Rasa apkabino tėvo kaklą, įsikibo į jį tarsi į paskutinę saugumo atramą. Jos balsas drebėjo, ašaros riedėjo skruostais, o žodžiai lūžo nuo skausmo.<br/>RASA<br/>(verkdama, beveik šaukdama)<br/>– Tėveli, ją nužudė! Jos nebėra! Tėveli, tėveli, tėveliuk! Kaip aš dabar gyvensiu!<br/>Pranas sustingo. Jo rankos, dar ką tik glosčiusios dukros galvą, dabar suėmė ją stipriau, tarsi norėdamas sulaikyti ne tik Rasą, bet ir laiką. Jo akys užtemo, žvilgsnis nukrypo į žemę, o lūpos tyliai sušnabždėjo:<br/>PRANAS TOLEIKIS<br/>(tyliai, su skausmu)<br/>– Ne... Ne... To negali būti...<br/>Seklys stovėjo šalia, bet net jam pritrūko žodžių. Tyla užpildė senąjį sodą – sunki, dusinanti, pilna netekties.<br/>Prano veidas apsiniaukė. Jo akys, ką tik buvusios pilnos rūpesčio dėl Rasos, dabar užtemo nuo suvokimo. Lūpos šiek tiek pravėrė, bet žodžiai išsprūdo tik po kelių sekundžių – lėtai, su skausmu.<br/>PRANAS TOLEIKIS<br/>(sujaudintu balsu, tyliai)<br/>– A tai jūs dėl Ievutės?.. Vargšė mergaitė...<br/>Jo žvilgsnis nukrypo į žemę. Rankos, vis dar apkabinusios Rasą, sugriežtėjo – tarsi norėtų ją apsaugoti nuo pasaulio, kuris ką tik tapo žiauresnis. Rasa tyliai verkė, o Prano balsas, nors ir duslus, skambėjo kaip paskutinė malda.<br/>Komisaras Saulius nuleido galvą. Seklys Povilas stovėjo šalia, bet net ir jam pritrūko žodžių. Tik vėjas šnarėjo vyšnių lapuose – lyg gamta tyliai gedėtų kartu.<br/>Prano balsas virpėjo, bet žodžiai skambėjo tarsi plaktukai į tylą. Rasa, jo dukra, stovėjo šalia – išblyškusi, tarsi ištraukta iš sapno, kurio pabaiga buvo per žiauri. Pareigūnai sustingo, jų akys nukrypo žemyn, tarsi nenorėdamos matyti tokio skausmo.<br/>PRANAS TOLEIKIS<br/>(sujaudintas, bet tvirtas)<br/>– Kas taip su ja pasielgė yra tikri niekšai. Vargšai senukai Rapolai... Ievutė buvo jų džiaugsmas, senatvės paguoda ir viltis. Tegul būna prakeiktas šis pasaulis, kad miršta tokie jauni žmonės kaip Ievutė nuo kažkokių bedievių rankos.<br/>Jis apkabino Rasą, tvirtai, lyg norėtų ją apsaugoti nuo visko. Jo žingsniai buvo lėti, bet ryžtingi.<br/>PRANAS TOLEIKIS<br/>(švelniai glostydamas dukrai galvą tarė pareigūnams)<br/>– Palikite mano dukrą dabar ramybėje. Jai šokas... nervinis šokas. Jos abi labai draugavo. My¬lėjo viena kitą. Jos buvo kaip seserys. Viena be kitos negalėdavo išbūti nė sekundės...<br/>Pareigūnai juos palydėjo iki jų namo prieangio durų jis atsisuko, pažvelgė į juos, paspaudė jiems rankas – tarsi paskutinį kartą, tarsi atsisveikindamas su pasauliu, kuris ką tik tapo svetimas.<br/>PRANAS TOLEIKIS<br/>(tyliai, bet tvirtai)<br/>– O dabar prašau mums atleisti. Mano dukrai šiuo momentu reikia pabūti vienai. Paverkti... atsigauti. Atleiskit. Dabar jums geriau išeiti.<br/>Durys užsidarė. Už jų – tyla. Už jų – gedulas. <br/>Pareigūnai supratingai linktelėjo galvom. Komisaras Saulius pažvelgė į Praną, tada į Rasą, kuri jau buvo priglausta prie tėvo krūtinės. Jo balsas buvo ramus, bet kupinas užuojautos.<br/>SAULIUS<br/>(tyliai, su pagarba)<br/>– Mes suprantam jus labai gerai. Mes jau eisime. Viso.<br/>Seklys Povilas tyliai linktelėjo, dar kartą pažvelgė į Rasą, tarsi norėdamas įsiminti jos veidą. Tada abu pareigūnai pasuko link vartų. Saulė leidosi, o vyšnių sodas liko tylus — tik vėjas šnarėjo lapuose, lyg šnabždėtų: „Ilsėkis ramybėje, Ievute. “<br/>Rasa vis verkė ir verkė. Jos kūnas buvo tarsi be gyvybės — tėvas ją nešte nešė į namus, lyg saugodamas nuo pasaulio, kuris ką tik tapo žiauresnis. Seklys Povilas stovėjo vietoje, jo akys sekė kiekvieną Prano žingsnį, kiekvieną Rasos judesį. Tada jis lėtai atsisuko į Komisarą Saulių.<br/>POVILAS<br/>(tyliai, bet tvirtai)<br/>– Ar tau, Sauliau, jos reakcija į draugės nužudymą nėra keista?<br/>Komisaras Saulius susiraukė, bet ne iš nuostabos — iš susikaupimo. Jis pažvelgė į Povilo akis, tada vėl į tolstančius Toleikius.<br/>SAULIUS<br/>(rimtai, bet atsargiai)<br/>– Verkia... bet ne išgąsdinta. Kažkas ten giliau. Gal ne viskas, ką ji mums pasakojo, buvo tiesa.<br/>Povilas linktelėjo. Vėjas švelniai sujudino jo švarko atlapus, lyg gamta pati norėtų įspėti: čia dar ne pabaiga. Komisaras Saulius taip pat pakilnojo pečius, papurtė galvą. Jo veidas buvo pavargęs, bet akys vis dar budrios. Jie ėjo per Toleikių sodybos kiemą, žingsniai dusliai aidėjo ant spalvotais akmenukais išbarstyto takelio. Vėjas švelniai judino vyšnių šakas, tarsi gamta klausytųsi. Eidamas seklys Povilas tylėjo, bet jo mintys virė. Galiausiai, lėtai, tarsi kalbėdamas sau, prabilo:<br/>POVILAS<br/>(susimąstęs, bet aiškiai)<br/>– Jos tėvas juk nuo ryto jau žinojo apie Ievutės žūtį? Mokykloje ryte tikriausiai jau visi žinojo...<br/>Keista, kad viena Rasa nieko nežinojo.<br/>Jis sustojo prie vartelių, pažvelgė į Saulių.<br/>POVILAS<br/>– Juk šiandien mokykloje turėjo būti laikomas valstybinis matematikos egzaminas. Per radiją pranešė.<br/>Jis gi privalomas, ar ne? Ar aš klystu?<br/>Saulius neatsakė iš karto. Tik pažvelgė į Povilo veidą, tada į sodybą, kur durys jau buvo užsidariusios.<br/>Povilas atidarė vartelius, bet prieš žengdamas dar kartą sustojo. Jo balsas buvo tylesnis, bet tvirtesnis.<br/>POVILAS<br/>– Visa ši istorija labai keista.<br/>Čia kažkas nesutampa...<br/>Saulius linktelėjo. Jo žvilgsnis buvo rimtas. Jie abu žinojo — tai ne tik tragedija. Tai galbūt pradžia kažko daug sudėtingesnio. Seklys Povilas uždarė Toleikių kiemo vartus. Vėjas švelniai sujudino vyšnių šakas, o saulė jau leidosi už sodybos stogo. Komisaras Saulius sustojo, žvilgsnis nukrypo į tolį, tarsi mintys būtų nutolusios nuo kūno. Staiga jis prabilo, lėtai, bet aiškiai:<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>(susimąstęs)<br/>– Palauk... bet Karolis Rapolas sakė, kad Ieva išlaikė visus egzaminus.<br/>O Ieva su Rasa juk klasiokės? Taip...<br/>Povilas sustingo. Jo akys susiaurėjo, tarsi bandytų perprasti kažką, kas slypi tar
			]]>
		</description>
		<pubDate>Wed, 28 Oct 2026 15:24:26 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263339.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263339.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Pavydas]]></title>
		<description><![CDATA[
			III – veiksmas<br/>Vieta: Didelė, tvarkinga ir švari kaimo virtuvė. Sienos išklotos lakuotomis medžio lentelėmis. Viename kampe stūkso senovinis baltų koklių pečius. Kitame – balta praustuvė su dujų balionu. Prie lango – ąžuolinis stalas su keturiomis kėdėmis, ant grindų – šiaudinis takelis. Prie pečiaus stovi siauras suoliukas ir verpimo ratelis.<br/>Veikėjai:<br/>Prie pečiaus verpia Ona Rapolienė, tyliai sukdama siūlus. Ant suoliuko šalia sėdi Karolis Rapolas, paniręs į „Valstiečių laikraštį“. Atmosfera – rami, kasdieniška.<br/>(Pasibeldžiama į duris. Po pauzės į virtuvę įžengia du vyrai: komisaras Saulius Kubas ir privatus seklys Povilas Garnys. Jie trumpam sustoja ties durimis, žvelgia į senolius. Komisaras kalba lėtai, apgalvodamas kiekvieną žodį.)<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Labas vakaras.<br/>(trumpa pauzė)<br/>– Mes iš kriminalinės policijos. Aš – komisaras Saulius Kubas. O čia – mano kolega Povilas Garnys.<br/>KAROLIS RAPOLAS<br/>– Sveiki... Kas atsitiko?<br/>(jo akys sunerimo, žvilgsnis sustingo ties svečiais. Lėtai padėjo „Valstiečių laikraštį“ ant stalo. Rankos virpėjo. Širdyje – nesuprastas nerimas, tarsi nelaimė būtų jau atėjusi prieš žodžius)<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Mes labai apgailestaujame...<br/>(nutilo. Lėtai nusišluosto prakaituotą kaktą)<br/>– Turime jums pranešti... liūdną žinią.<br/>(vėl trumpai nutilo, giliai įkvėpė ir jau tylesniu, ramesniu balsu tarė)<br/>– Jūsų anūkė... mirė.<br/>(Virtuvėje – tyla. Laikraštis lieka nejudintas. Verpimo ratelis sustoja. Karolis ir Ona ne iš karto reaguoja. Laikas lyg sustingsta. Ona Rapolienė sėdėjo lyg sustingusi. Verpimo ratelis nustojo suktis. Jos rankos nusileido, žvilgsnis sustingo, o akyse buvo siaubas. Karolis Rapolas tyliai patrina rankas į kelius, tada pakelia galvą. Bandydamas susitvardyti, kalba ramiai, bet tvirtai.)<br/>KAROLIS RAPOLAS<br/>– Kaip ji mirė?<br/>(pauzė. Nervinga rankų gniaužatis. Sunkus atodūsis.)<br/>– Avarija? Ji papuolė į avariją?<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Ne.<br/>(jo lūpos prasivėrė lėtai, tarytum paralyžiuotos. Žodžiai – sunkūs, bet išsprūsta)<br/>– Ji nužudyta.<br/>(staiga pakelia pečius, skėsteli rankas, balsas – vos tramdomas sukrėtimas)<br/>– Kažkoks niekšas... ją pasmaugė.<br/>(Virtuvėje – ledinė tyla. Verpimo ratelis stovi nejudėdamas. Karolio pirštai susispaudžia į kumštį. Ona, vis dar nekalbėdama, pažvelgia tiesiai į komisaro akis — žvilgsnyje ne tik skausmas, bet ir tylus pasipriešinimas tragedijai. Ona Rapolienė giliai vaitoja, rypavimas veriasi iš pačios širdies gelmių. Jos akys pilnos ašarų, balsas – suskilęs. Virtuvė tampa skausmo kambariu. Karolis priėjo prie jos, lėtai atsisėdo šalia, <br/>apkabino ir švelniai priglaudė prie savęs. Kalba ramiai, tarsi pats sau ir visam pasauliui.)<br/>KAROLIS RAPOLAS<br/>– Neverk, motin... neverk.<br/>(pauzė)<br/>– Ašaros čia jau nebepadės...<br/>(Karolio veidas – sugniuždytas, tarsi skausmo išraižytas molis. Jis vis dar glaudžia Oną, ramina ją, bet jau pats nebesugeba išlikti stiprus. Pečiai pradeda drebėti. Akys užsipildo ašaromis. Jis kalba prislopintu, lūžtančiu balsu.)<br/>KAROLIS RAPOLAS<br/>– Toks jau... mūsų likimas.<br/>(pauzė – tyla persmelkia virtuvę)<br/>– Gyventi vieniems, kaip pirštams... šiam pasauly...<br/>(balsas dar labiau prislopsta)<br/>– Be laimės... be džiaugsmo.<br/>(Ona Rapolienė kukčioja. Raukšlėta ranka šluosto ašaras, kurios tarsi nesibaigia. Žvilgsnis tuščias, nukreiptas į tolimą šviesą. Kalba lėtai, tarsi iš vidaus išplėštais žodžiais.)<br/>ONA RAPOLIENĖ<br/>– Ji nuėjo... pas motiną.<br/>(pauzė)<br/>– Dieve... kodėl?<br/>(nusiteikus beveik tyliai, bet vis tiek su skausmu)<br/>– Už ką?..<br/>(Virtuvėje – visi sustingę. Net kvėpavimas tampa vos girdimas. Už lango – tyla, tarsi gamta pati sustojusi.)<br/><br/><br/>(Ona Rapolienė verkia vis labiau. Kūnas siūbuoja nuo sielvarto, tarsi širdis kiekvienu šūksniu artėja prie plyšimo. Verkimas – gilus, be galo žmogiškas. Virtuvės sienos tarsi susitraukia nuo šios skausmo bangos.)<br/>(Privatus seklys Povilas stovėjo netoliese. Jis trumpai pažvelgia į Oną, tada į Karolį. Kalba minkštu, apgailestaujančiu balsu, lėtai, su pagarba ir užuojauta.)<br/>POVILAS GARNYS<br/>– Mums labai gaila, kad taip atsitiko su jūsų anūke...<br/>(pauzė – Povilas nuleidžia akis, tarsi leisdamas emocijai praeiti)<br/>– Jums dabar labai sunku...<br/>(tyli sekundė, tada jis vėl prabyla — šiek tiek tvirtesniu, bet vis dar švelniu tonu)<br/>– Mes tai gerai suprantame.<br/>(giliai įkvepia)<br/>– Bet vis tiek turime užduoti jums kelis klausimus... apie Ievutę.<br/>(Karolis vis dar glaudžia žmoną. Jo pečiai prislėgti, atodūsis – gilus, tarsi pakeliantis viso gyvenimo svorį. Kalba lėtai, nuo širdies, balsas dvelkia meilės ilgesiu.)<br/>KAROLIS RAPOLAS<br/>– Ievutė buvo graži... gera... labai darbšti mergaitė.<br/>(pauzė)<br/>– Geraširdė, naivuolė.<br/>(žvilgteli į Oną, tarsi ieškodamas atsiminimų)<br/>– Jos motina, mūsų Ina, žuvo autoavarijoje.<br/>– Paliko mums savo dukrelę...<br/>(balsas kiek susigraudina)<br/>– Anūkėlė mums buvo... visas džiaugsmas. Visa paguoda. Palaima... visa gyvenimo prasmė.<br/>(užsimerkia trumpam)<br/>– Mes turėjome dėl ko gyventi.<br/>– Ievutė puikiai mokėsi mokykloje. Šiemet baigė dvyliktą klasę.<br/>– Ji svajojo... įstoti į Kauno Medicinos Akademiją.<br/>(šypteli vos, vos per ašaras)<br/>– Norėjo būti dantiste...<br/>(Virtuvėje – tyla, kurioje tarsi sustingo laikas. Ona prisiglaudžia stipriau. Už lango tyliai sušlama vėjas.)<br/>(Karolis užsidengia ranka akis, gailiai pravirksta. Kūnas sudreba nuo sielvarto, lūpos sučiauptos, tarsi bandytų sutramdyti verksmo bangą. Povilas stovėdamas kiek šone, laikydamas smakrą, susimąstęs žvelgia į Karolį. Kalba lėtai, atsargiai — tarsi ant skaudžios žaizdos.)<br/>POVILAS GARNYS<br/>– Ar Ievutė... turėjo draugų?<br/>(Karolis kiek aprimsta. Balsas – giliai įskaudinto žmogaus, kupinas liūdesio ir prisiminimų.)<br/><br/>KAROLIS RAPOLAS<br/>– Turėjo...<br/><br/>(pauzė)<br/><br/>– Tik nedaug.<br/>(Ona Rapolienė nuleidusi galvą, tyliai tampo skarelės kampą tarp pirštų. Jos balsas vos girdimas, lyg vėjas tarp šiaudų, bet kiekvienas žodis kupinas ilgesio.)<br/><br/>ONA RAPOLIENĖ<br/>– Labiau ji mėgo vienatvę...<br/><br/>(pauzė – skarelės kampas lėtai susisuka)<br/><br/>– Mūsų Ievutė buvo vienišė.<br/>– Vaikystėje... turėjo tik vieną draugę — Raselę Toleikytę.<br/><br/>(Karolis Rapolas trumpam nutyla, mintyse tarsi perskaito vardą, kurį pats jau seniai žino. Staiga šūkteli ir plekšteli sau per kelius, lyg pabudęs.)<br/><br/>KAROLIS RAPOLAS<br/>– Tiesa! Raselė — žemės ūkio bendrovės pirmininko Prano Toleikio duktė.<br/><br/>(pauzė)<br/><br/>– Ir... neseniai mūsų Ievutė susirado sau vaikiną.<br/>(Povilas šiek tiek palinksta į priekį. Komisaras kilsteli antakį. Ore pakimba tylus laukimas — tarsi visi kambaryje suprastų, kad dabar prasideda naujas tyrimo sluoksnis. Ona nuleidusi galvą, vis dar tampo skarelės kampą. Jos balsas liūdnas, bet kupinas švelnaus prisiminimo. Ji kalba lėtai, tarsi norėdama pabrėžti kiekvieno žmogaus reikšmę Ievutės gyvenime.)<br/><br/>ONA RAPOLIENĖ<br/>– Labai gerą vaikiną...<br/><br/>(pauzė)<br/><br/>– Jis jau mokosi Medicinos Akademijoje. Pirmakursis.<br/><br/>(lūpos vos, vos suvirpa – tarp sielvarto šmėkščioja pasididžiavimas)<br/><br/>– Ir dar ji turėjo... labai gerą draugą.<br/>– Vyresnis, dvylika metų.<br/>– Duodavo jai visokių gyvenimiškų patarimų.<br/><br/>(nuleidžia akis)<br/><br/>– Jis jai buvo... kaip vyresnysis brolis.<br/><br/>(Povilas užrašo kažką į savo bloknotą. Komisaras kiek pasilenkia, akimis seka Onos reakciją. Kambaryje vėl viskas nutyla, bet ne iš baimės — iš augančio suvokimo, kad Ievutės gyvenimas turėjo gilesnių sluoksnių. Karolis, vis dar glaudžiantis Oną, švelniai pakelia galvą, lyg kalbėdamas tiek sau, tiek tiems, kurie tiria jo anūkės likimą. Žvilgsnis nukreiptas į grindų šiaudinį takelį, balsas – ramus, bet tvirtas.)<br/><br/>KAROLIS RAPOLAS<br/>– Jis... mūsų poliklinikos dantistas.<br/><br/>(trumpai patyli)<br/><br/>– Andrius Šeputis.<br/><br/>(Povilas kilsteli antakį, užsirašo vardą. Komisaras Saulius žvilgteli į kolegą — atmosfera virtuvėje vėl tirštėja. Senelių akyse – ne tik skausmas, bet ir pirmieji siužeto kontūrai, besipinančios galimybės. Povilas lėtai žingsniuoja per tvarkingą virtuvę. Rankos už nugaros, žvilgsnis – į grindų šiaudinį takelį. Mintys šurmuliuoja. Prie pečiaus vis dar sėdi Karolis ir Ona, jų veidai nušviesti dusliai krintančios vakaro šviesos. Povilas sustoja prie lango, akimirką žiūri į sodą. Staiga apsisuka, grįždamas atgal – sustingsta ir pasiteirauja, balsas lėtas, bet tvirtas.)<br/><br/>POVILAS<br/><br/>(Virtuvėje – trumpa pauzė. Karolis lėtai pakelia galvą. Jo akyse – ne tik nuovargis, bet ir nedidelis sumišimas. Ona akimirką suglumusi suspaudžia skarelės kampą, tada žvilgteli į vyrą, lyg ragindama jį atsakyti.)<br/><br/>(Virtuvėje trumpam stoja tyla. Povilas susimąstęs žiūri į Karolį, tada lėtai linkteli – informacija svarbi. Komisaras Saulius pasižiūri į kolegą, lyg klaustų akimis: „ką toliau? “ Karolio balsas buvo paprastas, bet kupinas prasmės – žinantis, ką sako.)<br/><br/>KAROLIS RAPOLAS<br/>– Taip. Turi du vaikus.<br/><br/>(Ona prisiglaudžia arčiau prie vyro, tarsi jam atsakymas primena ne vien faktą – primena, kad Ievutė buvo tik dalelė didesnių gyvenimo tinklu, kurie dabar persipina.)<br/><br/>(Ona Rapolienė žvelgia pro langą į tolimus sodus. Jos akys – pilnos ne tik ašarų, bet ir susimąstymo. Lūpos suvirpa, kai ji tyliai prabyla. Žodžiai – ne gandai, o širdies aidai, išgirsti tarp miestelio šnabždesių.)<br/><br/>ONA RAPOLIENĖ<br/>– Miestelyje žmonės šneka...<br/><br/>(nuleidžia akis)<br/><br/>– Kad jo žmona... Virginija... laukiasi trečio vaikelio.<br/><br/>(Virtuvėje tvyro subtili įtampa. Povilas švelniai sugniaužia bloknotą. Komisaras Saulius įtariai pasitaiso švarką. Žiūrovui ima aiškėti – po šiais širdies trupiniais slepiasi sudėtingi mazgai.)<br/><br/>SEKLYS POVILAS<br/>(stovėdamas toje pačioje vietoje, vėl paklausė)<br/>– O kokia ji?<br/><br/>ONA RAPOLIENĖ<br/><br/>(pažiūrėjusi į Seklį liūdnu žvilgsniu, atsakė)<br/><br/>– Labai išdidi, pasipūtusi ir nekalbi moteriškė. Man ji nepatinka. Ji – savo vyro priešingybė. (Ji sunkiai atsiduso, pridurdama klausimu) Kaip jis galėjo ją vesti? Toks geras ir švelnus žmogus... Nesuprantu aš tokio gyvenimo. (Taip pasakiusi, ji vėl ėmė žiūrėti į vieną tašką.)<br/><br/>KOMISARAS SAULIUS<br/><br/>(skėstelėdamas rankomis, tarė)<br/><br/>– Nieko nepadarysi. Priešingybės traukia viena kitą – ir nieko čia nepadarysi. Toks jau tas gyvenimas...<br/><br/>ONA RAPOLIENĖ<br/><br/>(nuliūdusi, tyliai tarė)<br/><br/>– Nesuprantu aš tokio gyvenimo... <br/><br/>(Taip pasakiusi, ji vėl ėmė žiūrėti į vieną tašką.)<br/><br/>POVILAS<br/>(paėjęs du žingsnius, pasižiūrėjo į komisarą Saulių, tarė)<br/>– Gal tos priešingybės ir traukia viena kitą, bet kai per daug prisitraukia – tai jau nebūna gerai.<br/>– Tarp jų atsiranda trintis, įsiskelia žiežirbos...<br/>– O jos kartais apdegina.<br/>– Kartais visai sudegina vieną iš tų priešingybių.<br/><br/>(Po to seklys nutilo. Jis tylėjo, vaikščiojo pirmyn atgal po Rapolų virtuvę. Galiausiai vėl paklausė:)<br/><br/>POVILAS<br/>– Koks Ievutės vaikino vardas?<br/><br/>KAROLIS RAPOLAS<br/>– Edgaras Radavičius.<br/><br/>ONA RAPOLIENĖ<br/>(pasukusi galvą į Seklio pusę, pasakė)<br/>– Jis labai geras vaikinas. Iš geros šeimos. Jo motina – mūsų rajoninės ligoninės vyriausioji seselė.<br/><br/>POVILAS<br/><br/>(vėl paklausė)<br/><br/>– Ar Toleikių namas toli nuo jūsų?<br/><br/>KAROLIS RAPOLAS<br/>(mostelėjo ranka, rodydamas į pusę, kur stovėjo Toleikių namas)<br/>– Čia pat. Šalia mūsų. Kairėje pusėje.<br/>(Seklys Povilas priėjo prie Onos ir Karolio Rapolų. Paspaudė jiems rankas, švelniai tarė):<br/>POVILAS<br/>– Dar kartą atleiskite už tokią liūdną žinią.<br/>(Senukai Rapolai taip pat paspaudė Sekliui ranką. Jų veiduose pynėsi širdies gerumas, sielvartas, skausmas ir sunkus sumišimas. Jie nežinojo, nei ką pasakyti, nei ką daryti, susidūrę su pareigūnais. Po kelių akimirkų tylos Karolis Rapolas prabilo savo sodriu, tvirtu balsu):<br/><br/>KAROLIS RAPOLAS<br/>– Labai ačiū, kad pranešėte. Čia nieko nebepadarysi. Kaip jau yra, taip jau ir bus.<br/><br/>(Jo balsas liko liūdnai švelnus. Po trumpos pauzės jis pridūrė):<br/><br/>– Matyt, Dievui reikia daugiau angelų.<br/><br/>(Taip pasakęs, Karolis Rapolas užsidengė akis rankomis. Policijos komisaras Saulius priėjo prie Onos Rapolienės ir ją apkabino. Jo akys buvo pilnos ašarų ir užuojautos tai vargšei moteriškei. Po to jis priėjo prie Karolio, švelniai patapšnojo jam per petį. Nežinodamas, ką pasakyti šiam tvirtam, bet skausmo palaužtam vyriškiui, komisaras kelias akimirkas tylėjo. Galiausiai jis atsisveikino):<br/><br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Mes jau eisime. Iki pasimatymo.<br/>Pareigūnai išėjo. Prie prieangio durų truputį stabtelėjo. Abu tyliai užsirūkė. Per duris pasigirdo griaudus moters verksmas – skambantis kaip aidas per visą namą. Povilas pažvelgė į savo kolegą, tarsi ieškodamas atsakymo. Galiausiai jis prabilo:<br/><br/>POVILAS<br/>– Liūdna, ar ne...<br/>Komisaras Saulius, išpūsdamas dūmus pro nosį, pažvelgė į prieangį. Jo akys buvo apsiblaususios, balsas – susijaudinęs, duslus. Jis pratarė:<br/>SAULIUS<br/>– Labai liūdna.<br/><br/><br/>Jie lėtai nuėjo nuo Rapolų namelio. Vėjas sušnarėjo tarp medžių, tarsi mėgindamas išnešioti skausmą. Seklys Povilas, uždarydamas kiemo vartelius, stabtelėjo. Jo akys sekė komisarą, bet mintys buvo kažkur kitur. Galiausiai jis pratarė:<br/><br/>POVILAS<br/>– Na, aplankysim Rasą Toleikytę...<br/>(Jie paspartino žingsnius ir toliau kalbėjosi, žvelgdami į kelią priekyje. Povilas trumpam tylėjo, tada pratarė):<br/>POVILAS<br/>– Taip. Eime. Pažiūrėsim, ką ji pasakys.
			]]>
		</description>
		<pubDate>Tue, 27 Oct 2026 15:48:02 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263334.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263334.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Sapnas ėjo į pabaigą]]></title>
		<description><![CDATA[
			Sapne žiūrėjau, kaip į kranto akmenis taškėsi purslai, o lašai piktais veidais krito man ant akių. Tolumoje mačiau tuščią Mylimosios gandralizdį.<br/>Saulės šviesa drebėjo ant baltų, įniršusių bangų keterų ir slinko į pienėmis liepsnojantį priešingą krantą. Du jauni briedžiai, girti nuo saulėlydžio, plaukė nusmukusiomis karūnomis Mylimosios gandralizdžio link. Mėnulio galva virš upės gėrė kraujo spalvos vandenį.<br/>Vanduo pasišokinėdamas tekėjo per dugno akmenis. Žuvys judėjo, keldamos į paviršių juodą dumblą.<br/>Skaičiavau praplaukiančias plėšriąsias ir akinančiai spindinčias auksines žuveles.<br/>Toks mano darbas.<br/>Kai išsidrėbęs lovoje užmiegu, pajuntu – teka upė, ir aš jau sapne.<br/>Į darbą vaikštau jau pusmetį.<br/>Miegu be pižamos, todėl prie upės sėdžiu nuogas, o uodai mane gelia kaip karvę be uodegos.<br/>Už tai gerai moka – tris pinigus. Moka kriptovaliuta už kiekvieną plėšriąją ir kiekvieną auksinę žuvį. Už praplaukiančias invazines žuvis man prie užpakalio klijuoja dėles, garsiai siurbiančias kraują.<br/>Nekantriai kratau užpakalį. Jaučiu, kaip dėlės iškanda vis riebesnius gabalus.<br/>Matosi godžios siurbėlių akys ir aštrūs dantys.<br/>Sapnas eina į pabaigą, ir lyg vandens lašai pabyra kriptovaliuta.<br/>Ryte visada suskaičiuoju pinigus dar neišlipęs iš lovos. Mintyse einu į banko seifą.<br/>„Labas rytas! “<br/>Užtenka ištiesti rankas, ir pinigų lietus stipria, jaunatviška srove byra į mano virtualią sąskaitą.<br/>Nuo pinigų lietaus man ištįsta seilė.<br/>Prabundu. Praplėšiu akis.<br/>Mylimoji prisimerkusi žiūri į mane.<br/>– Kas čia? – Ji pakiša man mažą kriptovaliutos monetą.<br/>– Radau autobusų stotelėje.<br/>– Šiukšlių dėžėje knisaisi?<br/>Ji meta pinigą. Šokanti ir dainuojanti maža moneta nurieda per pagalvę.<br/>Vėl naktis. Vėl sėdžiu, skaičiuoju žuvis.<br/>Pakylu ir einu į krūmus.<br/>Krūmuose, pavirtusi gegute, sėdi Mylimoji.<br/>Pažinau ją iš raudonų naktinių. Kaip miegojo, taip ir įėjo į mano sapną.<br/>Žinau, kad iš sapno nieko išvaryti negalima.<br/>Sapno pabaigoje lyg vasaros lietus krinta jaunatviškas kriptovaliutos pinigų lietus.<br/>Mylimoji tiesia rankas. Elektros srovė lyg žaibas degina jos godžius pirštus.<br/>Ji skausmingai bando kišti į upę pelenais virstančias rankas.<br/>Liepsna išsiveržia jai iš krūtinės. Dega taip nekenčiami raudoni naktiniai.<br/>Nelieka nei krūmų, nei Mylimosios.<br/>Linksmas einu į banką. Nuo pinigų lietaus man ištįsta seilės.<br/>Prabundu.<br/>Žiūriu jai į akis. Ji jau apsirengusi.<br/>– Važiuojam.<br/>– Kur važiuojam?<br/>– Į banką.<br/>– Kas tau?<br/>– Aš viską jaučiau. Tu slepi nuo manęs pinigus.<br/>Sustojome ant Neries kranto. Sėdėjome ir tylėjome.<br/>– Sakyk, kur pinigai, nes išdaušiu tavo mašinos priekinį langą, – Mylimoji įsirėmė kojomis į priekinį stiklą.<br/>Išlipau iš mašinos, kai išgirdau plyštant priekinį stiklą.<br/>Nubėgau stačiu pylimu iki kranto ir nėriau į pažįstamą sapno upę.<br/>Buvo ramu – pinigų kelionei per upę turėjau pakankamai.
			]]>
		</description>
		<pubDate>Tue, 27 Oct 2026 14:47:53 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263333.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263333.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Pavydas]]></title>
		<description><![CDATA[
			II veiksmas<br/>Vieta: Smėlėta ir akmenuota upės pakrantė, apaugusi krūmokšniais. Vėjas vos linguoja lapus. Krante — jaunos merginos lavonas. Aplink tvyro rytinio ūkanų tyluma, kurią drumsčia tolimas paukščio klyksmas.<br/>Veikėjai: Prie lavono stovi miestelio policijos komisaras Saulius Kubas ir teismo ekspertė Viktorija Žukaitė. Du pareigūnai stato metalinę tvorelę, saugodami vietą nuo susibūrusių žioplių, kurie stovi netoliese, murmėdami ir spėliodami.<br/>Iš privažiavusio automobilio išlipa privatus seklys Povilas Garnys.<br/>POVILAS<br/>– Sveiki, draugužiai!<br/>VIKTORIJA<br/>(greitai žvilgtelėjusi į jį, trumpai linkteli)<br/>– Sveikas.<br/>(Ji tuoj pat pritūpia prie lavono, tylėdama ima apžiūrinėti kūną. Rankomis prispaudžia plaukus prie ausų, pakelia aukštyn vieną ranką, žvilgsnis susikoncentravęs. Nešneka be reikalo.)<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Kaip gyveni?<br/>(spausdamas Povilui ranką, žiūri tiesiai į akis)<br/>POVILAS<br/>– Ačiū, normaliai.<br/>(žvilgteli į lavoną ir nedelsdamas pritūpia šalia)<br/>POVILAS<br/>– Na, ką jūs čia turite?<br/>TEISMO EKSPERTĖ VIKTORIJA<br/>(stodamasi, trumpai žvilgteli į jį)<br/>– Šešiolikos–septyniolikos metų mergina.<br/>POVILAS<br/>(vis dar tupėdamas, žiūri į Viktoriją)<br/>– Ką jai tas niekšas padarė?<br/>VIKTORIJA<br/>(vėl atsitūpia prie lavono. Rodydama į kaklą, kalba ramiai, bet aiškiai)<br/>– Ji pasmaugta abiem rankom.<br/>(lėtai varto galvą į šoną, rodydama)<br/>– Matai? Iš abiejų pusių – aiškios nykščių žymės.<br/> (Tolumoje pasigirsta dviračio skambutis. Į kadrą įvažiuoja LAIŠKANEŠĖ — ryškia uniforma, dulkėtu keliu. Privažiavusi prie įvykio vietos, ji sustoja, nulipa nuo dviračio. Vos užmetusi žvilgsnį į kūną, išbalusi sušunka.)<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>– O Viešpatie... Ieva! Ieva Rapolaitė!<br/>(Žiopliai pradeda šnabždėtis garsiau. Komisaras Saulius ir Povilas žvilgteli vienas į kitą ir lėtai prieina prie jos. Komisaras kalba ramiai, bet su aiškiu susidomėjimu.)<br/>KOMISARAS SAULIUS<br/>– Jūs ją pažįstate?<br/> (Laiškanešė vis dar išsigandusi. Žvilgsnis blaškosi tarp pareigūnų ir merginos kūno. Balsas dreba, bet širdyje – aiškus atpažinimas.)<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>– Taip... pažįstu.<br/>(įkvėpusi, lyg bandydama susitvardyti)<br/>– Tai mūsų batsiuvio... Karolio Rapolo anūkė. Ievutė.<br/>(Lavoninės sanitarai tyliai paima kūną ir nuneša jį į laukiančią lavoninės mašiną. Aplinkos triukšmas prityla. Žmonės pamažu ima skirstytis, dar šnabždėdami ir paslapčia aptardami įvykį. Komisaras Saulius ir Povilas stovi kiek nuošaliau, žvelgdami į upę. Prie jų prieina Viktorija, apsivilkusi baltu chalatėliu, laikydama dokumentų dėklą.)<br/>VIKTORIJA<br/>– Kūną vežu į morgo laboratoriją. Gal pastebėsiu ką daugiau... ištirsiu.<br/>(žvilgteli į Povilą ir Saulių, linkteli)<br/>– Iki greito.<br/>(Ji nueina ramiai, bet susikaupusi. Fone – tik paukščių balsai ir automobilių ūžesys, kuris pamažu nutolsta. Scenos šviesa pritemsta. Vyrai atsisveikina su Viktorija, paspaudžia jai ranką. Ji nueina. Povilas ir komisaras vėl atsigręžia į laiškanešę. Žioplių būrelis beveik išsiskirstęs, tyluma tampa gilesnė.)<br/>POVILAS<br/>– Ar jūs žinote, kur gyvena Ieva Rapolaitė?<br/>(Laiškanešė, vis dar kiek sukrėsta, sučiaupia lūpas. Paskui, lėtai linktelėjusi, atsako.)<br/>LAIŠKANEŠĖ<br/>– Taip… Taip žinau. Jos senelio Karolio namas – toks žalias. Jis randasi prie bažnyčios su dideliu riešutmedžiu kieme. Ten ji gyveno nuo vaikystės.<br/>(Povilas pažvelgia į Saulių. Abu šiek tiek surimtėja, suprasdami, kur teks vykti. Komisaras Saulius tyliai paima ir pradeda stumti Laiškanešės dviratį nuo įvykio vietos. Povilas švelniai paima ją už parankės, lėtai veda nuo kranto. Laiškanešės pečiai drebėjo, akys pilnos ašarų. Ji verkė... ir verkė.)
			]]>
		</description>
		<pubDate>Mon, 26 Oct 2026 15:49:29 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263323.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263323.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Žiaurios vestuvės]]></title>
		<description><![CDATA[
			<p>Babajus negalėjo nustoti galvoti apie mažo ūgio turgaus prekeivę Dočkutę. Kartą jis griebė jai už rankos taip, lyg būtų sugriebęs moterį vesti prie altoriaus.. Mažos merginos vikrios rankos buvo depiliuotos vašku, o ji visą laiką kasėsi rankų sąnarius. Turgaus prekeiviai dažnai depiliuojasi rankas &ndash; tai prietaras: tik nuskustos rankos gali prišaukti didelius pinigus. Vyras bijojo ją nprarasti.  Dočkutė&nbsp; buvo baigusi trumpas medicinos studijas ir dirbo vaikų poliklinikoje širdies tyrimų specialiste ir prekiavo turguje.. Ji dažydavosi lūpas tris kartus per dieną, vilkėjo raudoną suknelę ir siuvinėtą liemenėlę.  Vieną dieną ji užsirovė ant vyriausiojo poliklinikos gydytojo Karaliūno. Mergina drebėjo iš baimės, nes žinojo, kad vyriausieji poliklinikų gydytojai dirba nuo ryto iki vakaro ir liepia visiems nusirengti iki pusės. Karaliūnas visada galvojo, kad emigracija gali išgelbėti visus nuo betikslio gyvenimo, nuo beprasmybės vaikų poliklinikoje.  Dočkutė buvo dar jaubatviškai&nbsp; apvali, simpatiška, nevedusi aptarnaujančiojo poliklinikos personalo darbuotoja. Gal ir gera pora daktarui, kuris, būdamas vos keturiasdešimt dvejų, jau buvo administracinis vilkas. Galėjo spręsti visų darbuotojų likimus ir dar daugiau &ndash; galėjo jų likimų nespręsti.  Dočkutei jis linkėjo gero, todėl pasikvietė ją į kabinetą. Klausinėjo apie gyvenimą. Dočkutė atsakė, kad yra patenkinta gyvenimu ir jai patinka klausytis širdies. Karaliūnui klausytis širdies nepatiko, nes jis gyveno sveiku protu. Jis tikrai galėjo sau leisti gyventi sveiku protu.  Jis pagalvojo: ką gi veiks ši simpatiškai apvali mergina, jeigu jis jos nepasikvies į mišką?  &ndash; Ką tu veiksi? &ndash; paklausė daktaras, pasodindamas ją kėdėje.  &ndash; Nieko, &ndash; atsakė Dočkutė.  Jai skaudėjo nusėdėtą užpakalį, todėl jos kalba buvo nerišli ir neįspūdinga. Ji būtų kalbėjusi sklandžiai, jeigu būtų gerai išgėrusi, bet dabar buvo laikai, kai niekam neleido gerti. Sausa burna mergina tik mekeno žodžius. To magnetinio sklandumo jos kalboje nebuvo. Daktarui tas sklandumas nebuvo reikalingas.  Jis galvojo, kad mergina jam nuolanki todėl, kad jis protingas, gyvena savo galva ir sprendžia darbuotojų likimus. Gal net kada nors didžiuosis pažintimi su Karaliūnu. O kuo šiais laikais galima daugiau didžiuotis?  Kai Dočkutė išėjo iš kabineto išsidraikiusiais plaukais, dvelkdama vyno likučiais, ji tvirtai pasakė Karaliūnui:  &ndash; Taip.  Karaliūnas klūpėjo kampe ir verkė. &bdquo;Oho, aš kalbėjausi su žmona... O kas tu, Karaliūnai? Gal tu esi vyriausiasis gydytojas? &ldquo; <br />&ldquo;Senas, Karaliūnas&nbsp; man visai netinka&hellip;&ldquo; &ndash; pagalvojo Dočkutė, pamačiusi jauną Babajų su gėlėmis.  Babajus rimtai žiūrėjo į Dočkutę. Jis mokėjo gerti: užkąsdavo ir nusišluostydavo lūpas taip, lyg ruoštųsi bučiuoti Dočkutei ranką. Babajaus sąmonę skalavo pigus vynas. Jis nutarė išvežti padorią moterį į povestuvinę kelionę į Kiprą.  Linksmas jis laukė prie lėktuvo trapo. Dočkutė ilgai lingavo prie trapo, kol vynas pakirto jos kojas ir paslaptis išplaukė į paviršių:  &ndash; Aš esu Šiaulių dramos teatro aktorė. Ir, žinok, esu ištekėjusi už vyriausiojo gydytojo Karaliūno. Esu moteris su padėtimi.  Babajus sėdėjo ant lėktuvo trapo ir žiūrėjo, kaip, apšviesta pakilimo tako žibintų, tolsta gražuolė Šiaulių dramos aktorė, vaidinusi medicinos seserį.</p>
			]]>
		</description>
		<pubDate>Sun, 25 Oct 2026 20:48:48 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263319.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263319.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Kada jiems bus gėda?]]></title>
		<description><![CDATA[
			Mums buvo septyniolika. Jo&nbsp; pravardė buvo Dūšia, nes jis buvo apvalus. Vasarą dirbom kolūkyje Smilgiuose. <br/>Dūšia kiek pamenu visada buvo storas . Net eidamas juodoje naktyje žvyrkeliu Smilgiuose, jis elgėsi kaip storas trumpas, stiprus garbanius.<br/>Laukai tokie vakaro pritemdyti, kvepia antaniniais obuoliais. Žvyras traška po kojomis tarsi tarp dantų smėlis. Mes tokie laisvi, be rūpesčių, be tikslo, be programos. <br/>Dūšios rankos atrodo dirbtinai. Jo abi rankos tarsi darbų mokytojo pravarde Zuikis, ištekintos iš vientiso gabalo. Nutekintos staklėse iki apvalumo, tarsi pats Zuikis laikė peilį, kuris apvalino rankas.<br/>Dūšia labai norėjo įstoti į teatrą, būti aktoriumi, atvažiuoti pas giminaičius į Gruzdžius ir gauti į snukį nuo kaimiečių. <br/>Po to atsikelti iš dulkių balos ir pasakyti: <br/>” Čia aš -&nbsp; aktorius Kundrotas”.<br/> Ir staiga tyla. Kaip tuščioje statinėje - tyla. <br/> Visiškai spengiančioje tyloje, tie visi ištinusiais kumščiais ginkluoti kaimiečiai, staiga, būtent staiga, supranta, kad purve guli aktorius Dūšia ir jiems gėda. <br/>Va kokio pripažinimo norėjo Dūšia. Kad jiems gėda būtu. Kad jiems beprasmiška būtu.<br/> O tada Dūšia jiems pasakytu: “Nu ką, vyrai, išgeriam? ”<br/> Ir tai būtu jėga. <br/>Tai labai paguostu Dūšią.<br/>Jam buvo nusispjauti, kas yra aktorius gyvenime. <br/>Jis negalėjo net iš tolo įsivaizduoti koks tai sunkus juodas darbas. <br/> Žvyras - nustojo čežėti. Jis sustojo.<br/>“ Sigi, ar gali man duoti į snukį? ”<br/>Dėjau kiek turėjau jėgų. Nepataikiau. Nenorėjau. Prakaitas žliaugia. <br/>Stovi ir garbanos krenta ant prakaituotos kaktos. <br/>Dešine ranka nusimeta nuo veido.<br/>Nepajudinamas, nors dėjau iš visų jėgų.<br/>O jis, susiraukęs visas, lyg ištekintas iš pušinės pliauskos, storas, trumpas, garbanotas.<br/>“ Dėk, negailėk” šaukia jis ir kaip bulius nulenkia galvą.<br/>Dėjau&nbsp; ir jis nukrito ant žvyro. Guli ir žiūri į juodą dangų.<br/>“ Žvaigždės, Sigi, kokios didelės žvaigždės”<br/> Lyg nulaužus mediniam Dievui ranką.<br/>Kam gyventi, jeigu tu muši, spardai aktorių?
			]]>
		</description>
		<pubDate>Sat, 24 Oct 2026 19:39:15 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263314.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263314.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Pavydas]]></title>
		<description><![CDATA[
			(Dešimties veiksmų pjesė)<br/><br/>&nbsp; <br/>VEIKĖJAI:<br/><br/>Povilas Garnys, privatus seklys.&nbsp; <br/> Saulius Kubas, policijos komisaras.<br/>Rasa Toleikytė . <br/>Adelė Gedminienė, laiškanešė .<br/> Karolis Rapolas, batsiuvys.<br/> Ona Rapalienė.<br/>Pranas Toleikis Rasos tėvas.<br/> Andrius Šeputis, stomatologas.<br/>&nbsp; Virginija Šeputienė.<br/>Tamara Čiutko, girtuoklė .&nbsp; <br/> Elena Radavičienė.<br/>Viktorija Žukaitė, teismo ekspertė. <br/>Jaunas Barmenas.<br/>Haris, Povilo draugas iš Amerikos .<br/><br/>I veiksmas <br/><br/>Maža kavinukės salė. Ant langų — raudonos, retro stiliaus naktinės užuolaidos, pro kurias vos prasiskverbia vakaro šviesa. Keturios staliukų poros iš raudonmedžio, ant jų — storos, lininės, raudonos staltiesės. Viduryje — baltos porcelianinės vazos, kiekvienoje įmerkta po vieną ką tik išsiskleidusią raudoną rožę. Salėje tvyro lengvas kavos ir senos medienos kvapas, primenantis praeitį. Baras taip pat iš raudonmedžio; jo gale — senas patefonas, tyliai grojantis nostalgiškas plokštelių melodijas. Muzika plaukia tarsi rūkas — švelni, melancholiška, tarsi ataidinti iš tolimų prisiminimų. Už baro stovi jaunas barmenas, energingai plakantis kokteilius. Prie vieno iš staliukų sėdi privatus seklys Povilas Garnys su savo draugu iš Amerikos — Hariu.<br/><br/>HARIS:<br/>– Tu, Povilai, būtum nuostabus FTB agentas Amerikoje. Net ir ten trūksta tokių vyrukų kaip tu.<br/><br/>POVILAS:<br/>– Tikrai?<br/><br/>HARIS:<br/>– Žinoma! Uždirbtum daugiau nei bet kuris kitas. Būtum pats turtingiausias agentas pasaulyje. Tavęs norėtų abi didžiausios Amerikos tarnybos — ČŽV ir FTB. Jie tave graibstytų, garbintų kaip dievą!<br/><br/>POVILAS<br/>– Tu galvoji, kad aš to noriu? Garbės ir pinigų? Hm... Hari, tu mane menkai pažįsti, jei taip galvoji.<br/>(trumpa pauzė – patefonas vos girdimai užgroja melancholišką valsą)<br/>– Man nereikia nei pinigų, nei garbės. Toks gyvenimas mane išsekintų. Numirčiau greitai, ne nuo kulkos, o nuo beprasmybės. (nusijuokia, tačiau akys lieka rimtos)<br/>– Mano tėvas buvo nudurtas... bandito ranka. Prie jo kapo prisiekiau: visada kovosiu su blogiu ir padėsiu žmonėms. Tai mano pažadas.<br/>HARIS<br/>– O, je... Tu tikrai laikaisi to pažado. Štai kad ir ta narkotikų byla — aš ją būčiau nagrinėjęs dvi savaites, o tu išrišai ją per dvi dienas.<br/>(nuskamba ryškesnė nata iš patefono — trumpas fortepijono akcentas)<br/><br/>POVILAS&nbsp; <br/>– Na, baikim tą temą.&nbsp; <br/>(pakelia taurę)<br/>– Už draugystę ir senas dainas. Geriau išgerkim. Chin-chin!<br/>(patefonas tuo metu užgroja švelnų retro motyvą – šiek tiek linksmą, šiek tiek melancholišką)<br/><br/>HARIS<br/>– Ok! Chin-chin!<br/>(šypsosi plačiai, vos kilstelėja antakius ir su šelmišku žvilgsniu trinkteli savo taure į Povilo)<br/><br/>(Suskamba telefonas. Barmenas priima skambutį.)<br/><br/>BARMENAS<br/>– Kavinė „Raudonoji Ledy“, sveiki. Taip, yra. Tuojau pat.<br/>(atsisuka į Povilą)<br/>– Pone Garny, jus kviečia prie telefono!<br/><br/>POVILAS<br/>– Ačiū, Riči!<br/><br/>(greitu žingsniu nueina prie telefono, iš barmeno rankų paima ragelį)<br/><br/>POVILAS<br/>– Hari, klausyk... Atleisk, kad mūsų pasisėdėjimas taip ir išsisklaidė. Mano gimtajame miestelyje – kažkas nutiko. Kažką baisaus rado... lavoną. Toks jau tas mano darbas – nei dieną, nei naktį nėr ramybės.<br/>(akimirkai nuleidžia žvilgsnį, tarsi atsiprašo ne vien žodžiais)<br/>– Kitą kartą, pažadu, pasėdėsime ramiai. Prie vyno taurelės... tik mudu ir ramybė. Gerai?<br/><br/>HARIS<br/>– Ok! Chin-chin!<br/>(trinkteli taure, mirkteli Povilui)<br/>– Tik pažadėk, kad kitą kartą joks lavonas neužtemdys mūsų vyno planų.<br/>(juokiasi)<br/>– O jei vėl paskambins koks lavonas — tegul bent jau moka už sąskaitą!<br/><br/>HARIS<br/>– Of course. Eik.<br/><br/>(linkteli su šypsena)<br/><br/>POVILAS<br/>– See you soon!<br/><br/>(atsigręžia prieš išeidamas)<br/><br/>HARIS<br/>– Bye! Bye!<br/>(mojuoja jam iš tolo, lėtai nuleisdamas ranką)
			]]>
		</description>
		<pubDate>Fri, 23 Oct 2026 16:35:34 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263305.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263305.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Kai pasibeldžia meilė]]></title>
		<description><![CDATA[
			<p>Snieguolė gražuolė mintyse, bet ne išorėje. Tokios daug valgo, bet nestorėja. <br />Ateityje ji bus laiminga, bet dabar jos rūbai nemadingi. Neturi pėdkelnių. <br />Kaip tik tuo metu katinas prašo ėsti ir braukia uodega per šeimininkės kojas. <br />Reikalaujantis beldimas į medines duris. <br />Čia gyvena valdininkas Karžygys Eustahijus ir jo dramblota žmona, namų šeimininkė. <br />Vyras staiga atplėšia duris, ir jos su trenksmu atsimuša į rąstų sieną. <br />Tai išduoda Karžygio girtumą. <br />Akys pilnos alaus ir kepintos duonos su sūriu. <br />Priešais stovi kaimo Malūnininkas, jaunas, raudonskruostis verslininkas. Plaukuose &ndash; pelių mėšlas ir šiaudų geltona sruoga. <br />Už parankės jis laiko Snieguolę, jauną studentę dvasinio ligonio veidu, ašarų iškamuotomis akimis. <br />Studentė verktų kruvinomis ašaromis, kad tik nereikėtų stovėti prieš Karžygį. <br />Karžygys &ndash; jos vyras. Jis kaire ranka perbraukė sau per veidą, tarsi norėdamas nubaidyti įkyrų vaizdą: jo žmona, jaunoji studentė, stovi su svetimu Malūnininku už parankės. <br />Įžūliai žiūri jam į akis patrakusios kiaulės žvilgsniu. <br />&ndash; Kas atsitiko? &ndash; sušvokštė Karžygys. <br />&ndash; Turim klausimą, &ndash; drąsiai, skardžiu balsu pasakė Malūnininkas. <br />Toks atviras, iššaukiantis pasitikėjimas savimi dar niekada nesibaigė taikiai. <br />&ndash; Kam tau tokia graži moteris? &ndash; įžūliai paklausė Karžygys. <br />Karžygys numojo ranka ir užtrenkė duris. <br />Snieguolė sukando dantis ir vos ištarė: <br />&ndash; Gailiuosi, kad mes taip padarėm. <br />&ndash; Nesigailėk. Dar į pirtį nulėksim ir dar padarysim. Bus gerai. <br />&ndash; Tu mane vesi? <br />&ndash; Tu turi vyrą. <br />Mes ne laiku tapome tragedijos liudininkais. Atėjome pasiskolinti druskos ir majonezo, duonos ir keptuvės &ndash; keptai duonai gaminti. Česnakų turėjome. <br />Pravėrėme duris. <br />Mylimoji pirma žengė per slenkstį. Ji turėjo moteriškos galios jausti bręstančią kruviną tragediją. Jos kasdienybė buvo spręsti neišsprendžiamas moralines ir turto dalybų problemas. <br />Mylimoji pasipurtė ir tapo valdinga teisėja. <br />Užtikrintai, pasitikinčiai moteriai būdingu galvos mostu atmetė nepaklusnią sruogą nuo kaktos. <br />&ndash; Kaip tu galėjai taip pasielgti, Snieguole? &ndash; Mylimoji mėgo įsigręžti į priešininkės sielą provokaciniais klausimais. &ndash; Gal tau sunku? Kalbėk. Nenusipigink, kalbėk brangiais žodžiais. <br />&ndash; Nusidėjau, &ndash; pasakė Snieguolė ir atsiklaupė lyg prieš šventą paveikslą. Jos raudona, poetiška nosytė ėmė graudžiai varvėti. Akys žibėjo lyg ilgai nešerto gudraus katino. <br />&ndash; Tavo poelgis vertas bausmės. Ne vieta nedoroms vaikščioti po bendrą žalią pievą. Liepsiu tave, Snieguole, nustumti į ežerą. <br />Mylimoji pametė saiką. Kokią teisę ji turi skelbtis teisėja? <br />Už ką ji grasina studentei? Žinoma, Snieguolė &ndash; puiki plaukikė. Stumk nestūmęs, ji visada išplauks. <br />Tas Mylimosios nesulaikomas noras naikinti kitaip mąstančią ir besielgiančią studentę kėlė baimę. Leido abejoti jos sveiku protu. <br />&ndash; Palauk, nestumk jos į ežerą, &ndash; netikėtai visiems prabilo Malūnininkas. &ndash; Turiu tau prašymą. Jeigu tu Snieguolę, mylinčią visa širdimi, gali įstumti į pražūtį, gal galėtum palaiminti ir mūsų santuoką? &ndash; kalbėjo suprakaitavęs Malūnininkas. <br />&ndash; O aš? Aš dar gyvas... &ndash; Iš namo išlindo Karžygio garbanoti ūsai. <br />&ndash; Aš meilės nesuprantu, &ndash; pasakė Mylimoji. &ndash; Niekada nieko nemylėjau, todėl padėti negaliu. <br />Mylimoji pasisuko eiti į namus. <br />&ndash; Aš Malūnininkas. Gerai uždirbu. Noriu turėti tris vaikus, nes turiu pakankamai pinigų. Snieguolė turi viską, ko reikia mūsų laimei pasiekti. Pagal genus man tinka tik Snieguolė. Padėk man! <br />&ndash; Karžygys nusigers. Tragedija, &ndash; pranašo balsu tarė Mylimoji. <br />&ndash; O kad gyvendamas su Snieguole jis geria? &ndash; įsiterpiau į pokalbį, kuris pakrypo netikėta linkme. <br />&ndash; Negailėkit manęs. Prasigersiu ir vienas, &ndash; susigraudino Karžygys. <br />&ndash; Snieguole, ar tu nori būti Malūnininko žmona? &ndash; paklausiau. <br />&ndash; O Karžygys? Jis mane nustums į ežerą... &ndash; pravirko Snieguolė. <br />&ndash; Laimink jų santuoką! &ndash; griežtai pareikalavau. <br />Snieguolė man pamerkė akį. Tai suteikė man jėgų apginti puolamą ir neteisybės talžomą studentę. <br />&ndash; Negaliu! &ndash; skausmingai išplėtė akis Mylimoji, pajutusi, kad teisybė slysta jai iš rankų. <br />&ndash; Įstumti į ežerą mylinčią moterį gali, o palaiminti jų santuokos &ndash; negali? &ndash; bandžiau priminti&nbsp; sąžinę. <br />Mylimoji ištiesė rankas virš klūpinčių Snieguolės ir Malūnininko. <br />&ndash; Laiminu. <br />Visi atsisuko į kosėjantį ant slenksčio šiltu žieminiu paltu apsirengusį Karžygį. <br />Vyras laikė rankoje lagaminą, o vėjas plaikstė jo ploną naktinę pižamą.</p>
			]]>
		</description>
		<pubDate>Thu, 22 Oct 2026 13:27:57 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263296.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263296.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Matau tėvo akis]]></title>
		<description><![CDATA[
			Tėvo akis matau. Man nesunku matyti Tėvo akis. Nenusikaltau. Man reikia pamatyti jį, važiuojantį autobusu iš Mėsos kombinato stotelės. Kaip jis veža man ananasą. Didžiulį.<br/>Jis sakys:<br/>– Krovėm ananasus. Geležinkelio atšakoje atvarė vagoną. Niekas nežinojo, kas ten. Liepė eiti iškrauti. Nuėjom bėgiais. O ten atvažiuoja garvežys nu tiesiai į mane... Bėgu... Ir kiti bėga. Aukštai kojas kilnoja... Švarkai prasegti. Išgėrę buvom. Katilinėje. Po pietų. Ne, ne garvežys ranką sužeidė... Manęs nepaimsi. Prie geležinkelio išaugęs. Pravažiavo visai šalia. Neprisimenu. Visai neprisimenu, kiek mūsų buvo... Bet toliau bėgom, kas likom gyvi (juokiasi). Čia vielos nebuvo. Durys vos atstumtos... Ir kai įlipom, pamatėm krūvą ananasų. Tokie dideli, man pasirodė, tokių dar nesu matęs per visą gyvenimą. Čia ananasai, supranti? Tokie lengvi, gal neprinokę?<br/>Tai brigadininkas ištraukė butelį. Gal ir ne vieną. Tikrai ne vieną.<br/>– Vyrai, kaip ananasai, vyrai?<br/>Užkandos nebuvo, tai valgėm ananasus. Ranka... nuslydo.<br/>Brigadininkas pasakojo:<br/>– Po pietų vyrus radau katilinėje. Pasakiau, kad krausim vagoną. Atsisakė. Nupirkau butelį – jau žinojau, kad vyrai iškris kaip lapai. Vienas visą laiką kartojo: „Viršininke, ar galiu vieną ananasą parnešti vaikui? Jis dar niekada nematė ananaso. “ Sakau: atsipjauk. Susižeidė, bet ananasą perpjovė pusiau.<br/>TĖVAS stovėjo šešto autobuso stotelėje, laikė perpjautą ananasą, tarsi kokį butelį, prispaudęs alkūne.<br/>Paskutinis autobusas rėžė per tamsą prožektoriais.<br/>Vairuotojas nesustojo, nes TĖVAS kaip paskutinis girtuoklis stovėjo apsikabinęs stulpą.<br/>Sustojo toliau nuo stotelės ir įjungė signalą.<br/>TĖVAS prabudo ir iš visų jėgų bėgo autobuso šviesų link.<br/>Kai pribėgo prie durų, vairuotojas jas uždarė.<br/>Trenkė kumščiu į autobuso sparną.<br/>Miegojo autobuse, pasidėjęs ananasą ant kelių. Moteris iškišo raudoną nosį iš skaros, norėjo paklausti: „Ką tu čia turi? “, bet Tėvas miegojo.<br/>Ji pauostė orą, nustebusi pastatė akis, nes kvapas buvo saldus, saldus kaip „Rūtos“ saldainių fabrike.<br/>Nulenkęs galvą, jis šlitiniavo gatve, nesidairydamas.<br/>Artėjo prie mūsų namų sankryžos. Gatvė gerai apšviesta. Ryškiai matosi sunkvežimio numeris. Tuojau užsidegs žalia.<br/>Iš medinio namo išlenda Pjūklas – stambus vyras, labai sutinusiu veidu. Rūko ir pamato Tėvą.<br/>Pjūklas šlitiniuoja iki Tėvo ir ištraukia iš po alkūnės žalią ananasą.<br/>Tėvas griebia vaisių jam iš rankų.<br/>Pjūklas spėja suleisti dantis į žalią ananasą.<br/>Nusispjauna žaliu lapu.<br/>– Kas čia? – susiraukia vyras.<br/>– Iš kur aš žinau? – meluoja Tėvas.<br/>Pjūklas nustebęs spjaudosi. Tuo metu retas kuris žinojo, kaip atrodo ananasas.<br/>Tėvas parnešė į namus prapjautą, nukąstą ananasą ir padėjo ant stalo.<br/>Miegojo ant kėdės virtuvėje, prie stalo.<br/>Nemačiau jo akių ir neprisimenu, ar jos buvo geros, ar piktos.
			]]>
		</description>
		<pubDate>Fri, 16 Oct 2026 13:04:51 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263260.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263260.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Pakasynos]]></title>
		<description><![CDATA[
			Tai buvo pažįstamas restoranas, kuriame vyko berniuko, išėjusio iš gyvenimo dėl baisiai negražios merginos, pakasynos. Į gedulingus pietus su Vigiu atėjome norėdami dykai pavalgyti dešros ir kopūstų.<br/>Mus pasodino su visais prie bendro stalo didelėje salėje ir padavė lėkštę, kurioje gulėjo karštas, traškantis, taukais sproginėjantis ir garuojantis naminės dešros gabalas bei dvi vyriškos saujos geltonų, cukrumi apibarstytų kopūstų.<br/>Stalo kampe stovėjo didelė smulkių veido bruožų berniuko nuotrauka.<br/>Jis žiūrėjo į mus – man dingo noras valgyti.<br/>Dešra pasirodė apvoliota žemėse. Pajutau, kaip tarp dantų veliasi juodžemis, o kopūstuose man pasivaideno raudonas gaidys, skvarbiomis akimis besikapstantis juodų žemių saujoje, prikibusioje prie kastuvo ašmenų.<br/>Tarpduryje stovėjo mažo ūgio mergina didžiuliais juodais plaukais. Tarp išsprogusių lyg pumpurai akių buvo įsprausta senos moters nosis, o skruostai rausvavo tarsi tyčia nudažyti.<br/>Mergaitė negalėjo užsičiaupti – priekiniai dantys netilpo siaurame burnos plyšyje.<br/>Gėlės jos rankose žydėjo, puokštė augo ir atrodė, kad tuojau prabils.<br/>Salėje kilo šurmulys. Nė nekilo klausimo – tai buvo ta pati mergina.<br/>Ji stovėjo, o ašaros riedėjo jos susiraukšlėjusiu veidu.<br/>Man pasirodė, kad ji gražiausia...<br/>Nuo negražios mergaitės vaizdo mano galvoje kažkas apsivertė, ir pajutau žvėrišką apetitą.<br/>Šurmulys nutilo – atsistojo berniuko mama.<br/>Stojo tyla, o aš, vienui vienas, garsiai kramčiau dešrą, taškydamas aplink taukus.<br/>Visi žiūrėjo į mane, o ne į mergaitę, kurią mylėjo penkiolikmetis velionis.<br/>Šalia išgirdau Vigį, dar garsiau nei aš kramtantį kopūstus...
			]]>
		</description>
		<pubDate>Sun, 11 Oct 2026 18:32:14 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263216.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263216.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Karininkas, verdantis kiaušinius]]></title>
		<description><![CDATA[
			<p>Mylėjau moterį, kuri kasdien sugalvodavo, kaip mane apvogti. <br />Kartą išvažiavome į mišką. Tai buvo žalia giria. Pušys stovėjo ne tik tiesiai, bet ir išilgai. Pro šakas matėsi tik grybai ir samanos &ndash; dangaus nesimatė. <br />Smėlėtas kelias vingiavo nuo vienos kalvelės prie kitos. Kankorėžiai nuolat krito ant mašinos stogo. Mašina įsipraudė į krūmus. Kelias kirto avietyną. Raudonų aviečių šakos lietė pravažiuojančius lyg išmaldos prašytojai. Avietės kibo į langus ir traiškėsi ant stiklo, palikdamos raudonus pėdsakus. <br />Avietynas tęsėsi taip ilgai, o uogos lipo taip tankiai, kad, sustojus retame miško jaunuolyne, automobilis tapo rausvas &ndash; lyg pro skerdyklos peilius praslydęs jautis. <br />Aikštelėje būriavosi renginio dalyviai. Juodi puspalčiai, raudoni moterų paltai, juodos &bdquo;viengerkos&ldquo;. <br />Grojo orkestras. Saulėje blizgėjo triūbos. <br />Mylimą moterį užkalbino nevedusio veido karininkas. <br />Jis lėtai pasakojo apie savo kelionę. Rankų mostai išdavė jo vienišą gyvenimo būdą: nuolatinį maisto gaminimą. Rankos tarsi pjaustė lašinius, agurkus, dėjo į puodą kiaušinius, juos lupo. <br />Mane pasiuntė plauti mašinos į už posūkio banguojantį ežerą. <br />Kelias buvo tolimas. Ežero pakrantė tiek apaugusi meldais ir alksnių stagarais, kad prieiti su kibiru negalėjau. <br />Pliką pakrantę radau tik nuvažiavęs į kitą ežero krantą. <br />Mačiau, kaip jie vaikštinėjo dviese. Pasakojo. <br />Jis vėl dėliojo kiaušinius, pjaustė sviestą, dalino daržovių lapus, o moteris klausėsi ir visiškai nežadėjo pripilti vandens į puodelį, kuriame karininkas dėjo kiaušinius. <br />Mėsos ji neuostė, nors vyras ir stūmė jai tą kiaulieną prie nosies. <br />Jie tarėsi ir bendravo taip, tarsi rytoj būtų jų vestuvės. <br />Tryniau su skuduru aviečių vyną nuo mašinos ir galvojau: <br />Ir aš ten buvau, midų alų gėriau, bet burnoje neturėjau. <br />Tylėdami važiavome namo. <br />Mačiau, kaip ji galvoja apie vestuvinę suknelę ir apie karininką su paradine uniforma. <br />Pradėjo rankomis dėlioti kiaušinius į verdantį vandenį ir siekė pamaišyti verdančią sriubą. <br />Tyloje meilė tyresnė.</p>
			]]>
		</description>
		<pubDate>Wed,  7 Oct 2026 12:22:01 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263186.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263186.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Geras metas išdavystei]]></title>
		<description><![CDATA[
			Mylimoji ėjo atsukusi nugarą. Ji nešėsi neplatų, bet smulkų tinklą mėlyname kibire, maudymosi kepuraitę ir baltą pakelį ilgų cigarečių su filtru.<br/>Diena prasidėjo valgant duoną su sviestu ir mėsingais agurkais su druska. Kava spėjo atšalti ir apsitraukti pieno plėve.<br/>Leidomės ežero link.<br/>Pakrantėje nusimetėme drabužius ir nušlepsėjome basi maumedžio lentelėmis grįstu tiltu.<br/>Naktį mane kamavo sapnas: kaimyno arklys plaukė ežeru, o kai išlipo į krantą, neturėjo užpakalinių kojų. Sapne variau jį atgal. Galvojau, kad įbris giliau ir atras savo kojas.<br/>Tai tęsėsi iki ryto.<br/>Įmečiau plūdę ir pradėjau snausti.<br/>Mačiau, kaip Mylimoji užmetė smulkų tinklą ir stipriai traukė virves į krantą. Tiek kartų jį metė, kad ją visą išpylė rausvumas, bet ji nesustojo: metė ir traukė, metė ir traukė.<br/>Užmigau besigėrėdamas gamta.<br/>– Tekėk už manęs. Nesu gražuolis, tačiau praktiškai valdau ežerą, – kalbėjo vyriškis angliškai.<br/>– O man kokia nauda?<br/>Pramerkiau akis. Galvojau, kad sapnuoju.<br/>Mylimoji kalbėjosi su storu unguriu, stovinčiu priešais ją tarsi kobra.<br/>– Būsiu iki galo praktiškas. Jeigu nusiimsi drabužius, atiduosiu tau savo auksinį laikrodį ir du auksinius dantis.<br/>Mylimoji pažvelgė į mano pusę ir greitai, tarsi aš nematyčiau, nusimetė drabužius.<br/>Ungurys tik jam būdingu judesiu numetė Mylimajai laikrodį, kuris sužibėjo prabanga.<br/>„Ji nuoga prieš nepažįstamą vyrą. Gėda man. Žinoma, su tokiu laikrodžiu galima gyventi ir ežere“, – pagalvojau, bet neparodžiau, kad stebiu suokalbį.<br/>Mylimoji vartė du auksinius ungurio dantis. Pabandė auksą kąsti.<br/>– Ar tekėsi už manęs, švelnioji baltaplauke? – kreipėsi ungurys vis ta pačia anglų kalba.<br/>Mano Mylimoji angliškai nemokėjo, bet laikrodis kalbėjo aiškiai. Ji linktelėjo.<br/>– Kas jis? – galvos mostu į mane parodė Ungurys.<br/>– Draugas.<br/>– Mes turime atsikratyti liudininko, – ištarė jis, o aš ėmiau nevalingai prakaituoti.<br/>Mylimoji papurtė galvą.<br/>Ungurys jau raitėsi, ketindamas mane nustumti į vandenį.<br/>– Palauk, – iškėlė ji dešinę ranką.<br/>Ungurys buvo nepėsčias.<br/>– Nori jachtos?<br/>Moteris net užsimerkė, pajutusi, kad tuojau išsipildys jos slapčiausia svajonė.<br/>– Taip, taip, – kartojo nuoga moteris.<br/>– Paversiu jį slieku ir gaudysime žuvį nuo jachtos denio, – aiškia anglų kalba kalbėjo šliužas.<br/>– O kur tavo jachta?<br/>Ungurys sušvilpė, ir kitame ežero krante sujudėjo meldai.<br/>Jachta, balta lyg pienas, slydo raibuliuojančiu ežero paviršiumi.<br/>Graži kaip planeta Žemė.<br/>– Nepaversk jo slieku, – ištarė ji ir tuojau pridūrė: – Paversk jį gražiu slieku.<br/>Pažemintas, Mylimosios išduotas, pajutau neprilygstamą jėgą rankose.<br/>Griebiau slidų ungurį ir suspaudžiau jo vidurius.<br/>Grįždami namo nuo ežero negalėjome žiūrėti vienas kitam į akis.<br/>Ji ėjo man iš paskos ir rankoje nešėsi auksinius ungurio dantis.
			]]>
		</description>
		<pubDate>Sun,  4 Oct 2026 16:01:58 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263166.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263166.html</guid>
	</item>
	<item>
		<title><![CDATA[Mirtinas orgazmas]]></title>
		<description><![CDATA[
			Vieno veiksmo mini komedija humoro grupei&nbsp; <br/>(scenai tinkama versija)<br/><br/>Vieta: moderni, šiuolaikinė intymaus pobūdžio prekių parduotuvė „Beribis malonumas“.<br/><br/>Veikėjai:<br/><br/>Pardavėja – mandagi, bet kandžiai informuota.<br/><br/>Merlinas – provizorius, tyliai maišantis miltelius (niekada neaišku, kam).<br/><br/>Poetas Nekvostas Kobelevičius – pakylėtas, bet sutrikęs.<br/><br/>Vanda Plikasiok – jo žemiškoji mūza, temperamentinga.<br/><br/>SCENA<br/>Poetas ir Vanda įeina į parduotuvę.<br/><br/>Poetas:&nbsp; <br/>Laba diena. Nežinome, ar čia pataikėme.<br/><br/>Pardavėja:&nbsp; <br/>Čia. Visada čia. Paprastai pas mus vaikšto vieniši, bet aptarnaujame visus – kas beužeitų.<br/><br/>Poetas:&nbsp; <br/>Mes ieškome kažko tokio… lyg ir materialaus, lyg ir ne. Kažko dvasiško, bet kartu kūniško. Kažkokio įkvėpimo šaltinio. Niekas negali padėti.<br/><br/>Pardavėja:&nbsp; <br/>Mes tikrai visus patenkiname. Jums prekių reikia brangesnių ar pigesnių?<br/><br/>Poetas:&nbsp; <br/>Aš ne toks turtingas, kad pirkčiau pigias.<br/><br/>Pardavėja:&nbsp; <br/>Brangiausios – politinio intymumo prekės. Politinė meilė. Štai – gražiai supakuotos, kiekviena su savo spalva ir simbolika.<br/><br/>Poetas:&nbsp; <br/>Kokią imsim? Žalią ar raudoną?<br/><br/>Vanda:&nbsp; <br/>Man raudona gražiausia.<br/><br/>Pardavėja:&nbsp; <br/>Nebūtinai populiariausia. Kaip sakoma – durnius myli raudoną spalvą.<br/><br/>Vanda:&nbsp; <br/>Jūs čia nekomentuokite!<br/><br/>Pardavėja:&nbsp; <br/>Komentarai būtini. Tai meilės eliksyras mūsų brangiai valdančiajai partijai. „Mirtinas orgazmas“ – ypač stiprus, ypač kai tarp padoriausių jos narių kyla skandalai.<br/><br/>Poetas:&nbsp; <br/>O kas čia per kranklio iškamša?<br/><br/>Pardavėja:&nbsp; <br/>Partijos simbolis. Sena, išmintinga kuosvarnių šeima. Šita – rausvesnė – jų sąjungininkų, kurie dešiniau. O dar dešinesni – spalvos dar nepasirinko, per daug darbo turi. Vadai – lapinai, uodegas laiko pavėjui. Eliksyrai veža: nesuprasi, ką prarysi ir ką sulesi. Galiojimas pasibaigęs, bet žmonės vis tiek kriuksi iš malonumo.<br/><br/>Poetas:&nbsp; <br/>O kas tuose žaliuose?<br/><br/>Pardavėja:&nbsp; <br/>Meilė tėvynę mylintiems. Jauna, stipri, su naftos poskoniu. Vartojama su ąžuolo lapais.<br/><br/>Poetas:&nbsp; <br/>Kodėl tos kregždės tupi ir nečirškia?<br/><br/>Pardavėja:&nbsp; <br/>Prekinis ženklas.<br/><br/>Vanda:&nbsp; <br/>O kas kitose pakuotėse?<br/><br/>Pardavėja:&nbsp; <br/>Visokių. Štai dolerio spalvos – centristai, dešinieji, visokie prie pinigo prisiplakę. Pilkų – pilna. Jų lyderiai apsimeta zuikiais. Trečioji jėga, atseit. Šimtas zuikių gali ir vilkui orgazmą sukelti. Bet dažnai jie pradeda meškomis riaumoti ar ereliais kleketuoti. Tokie dabar kiškiai.<br/><br/>Poetas:&nbsp; <br/>Kiek zuikį bešertum – vilkas vis tiek didesnis. Tai kam jūs visą tai laikote?<br/><br/>Pardavėja:&nbsp; <br/>Prekyba – ne diletantų darbas. Kartais žmonėms tokio niekalo prisireikia, net stebiesi, ką gali iškišti.<br/><br/>Poetas ir Vanda:&nbsp; <br/>Mums aiškiai ne to reikia. Mums – ant tos politikos…<br/><br/>Pardavėja:&nbsp; <br/>Prašau, pereikite čia. Prekės primityviam bendravimui arba be bendravimo. Ko pageidaujate?<br/><br/>Poetas:&nbsp; <br/>Ką pasiūlysite?<br/><br/>Pardavėja:&nbsp; <br/>Štai – šildomos rankutės, ergonomiški masažuokliai, lūpų imitacijos ir kiti neutralūs prietaisai.<br/><br/>Vanda:&nbsp; <br/>Mums to nereikia! Turime savo. Mums reikia kažko gyvo, aukštesnio.<br/><br/>Pardavėja:&nbsp; <br/>Tai sakykite, kad esate… animalistai?<br/><br/>Vanda:&nbsp; <br/>Ne! Mes – aukščiau.<br/><br/>Pardavėja:&nbsp; <br/>Platoniška gyvūnų meilė be kulminacijos? Deja, neturi paklausos. Pasigaukite valkataujantį šunį…<br/><br/>Poetas:&nbsp; <br/>Kaip jūs mūsų nesuprantate? Mes norime kažko sudėtingo, kas sukeltų kūrybinį išsiliejimą.<br/><br/>Pardavėja:&nbsp; <br/>Štai – eregonozaineris, biostimuliatoriai.<br/><br/>Vanda:&nbsp; <br/>Kokia paskirtis?<br/><br/>Pardavėja:&nbsp; <br/>Tai minų ieškotojas. Padeda atrasti jautriausias vietas, apie kurias gal net nežinote.<br/><br/>Vanda:&nbsp; <br/>Aš žinau. Kai jis man glosto ausį…<br/><br/>Poetas:&nbsp; <br/>Mane tai erzina.<br/><br/>Vanda:&nbsp; <br/>Gal ir geras daiktas. Kiek kainuoja?<br/><br/>Pardavėja:&nbsp; <br/>Tūkstantis eurų. Susidėvėjusį keičiame nemokamai.<br/><br/>Vanda:&nbsp; <br/>Kodėl nemokamai?<br/><br/>Pardavėja:&nbsp; <br/>Nes iki antro prietaiso niekas neišgyveno. Orgazmas – mirtinas.<br/><br/>Poetas:&nbsp; <br/>Palauk, pasitarsim. Gal Alfonsui nupirkti tą šildomą rankutę, kad nelandžiotų pas mano buvusią?<br/><br/>Vanda:&nbsp; <br/>Vėl ta buvusi tau galvoje. Tiek to – nupirkim ir jai kokį mėtinį, vyrišką išsikišimą. Visada užeina ne laiku.<br/><br/>Pardavėja:&nbsp; <br/>Gerai. Štai prekės – 120 eurų. Ko dar?<br/><br/>Poetas ir Vanda:&nbsp; <br/>Mums reikia kažko dvasiško, skambančio, kad smegenis biostimuliuotų kūrybai.<br/><br/>Pardavėja:&nbsp; <br/>Tai jums – muzika. Įjungia grotuvą.&nbsp; <br/>„…tik komunistinės brigados…“<br/>Oi, atsiprašau, retro. Kai kas dar kaifuoja.<br/><br/>Poetas:&nbsp; <br/>Ne mums. Mums reikia kažko kilnaus ir grubaus, riteriško ir negarbaus, fantastiško ir tikro – meilės.<br/><br/>Pardavėja:&nbsp; <br/>Deja, burtininkas Merlinas tuos mikrobus seniai užkonservavo ir užkeikimą pamiršo. Tokių prekių nėra. Paieškokite Seime prieš rinkimus – tada jie myli visus, kurie tik kruta.<br/>Neužpykite, kad nepatenkinome. Jūs – pirmieji. Galite nemokamai pasirinkti Seimo nario tušinuką. Teisingai&nbsp; – geriausi buvo Broniaus.<br/>Sėkmės kūryboje. 1998 metų kūrinys
			]]>
		</description>
		<pubDate>Sat, 26 Sep 2026 11:36:17 +0200</pubDate>
		<link>http://rasyk.lt/kuriniai/263123.html</link>
		<guid>http://rasyk.lt/kuriniai/263123.html</guid>
	</item>

</channel>
</rss>