http://rasyk.lt lt kitoks.lt Snieguolė gražuolė mintyse, bet ne išorėje. Tokios daug valgo, bet nestorėja.
Ateityje ji bus laiminga, bet dabar jos rūbai nemadingi. Neturi pėdkelnių.
Kaip tik tuo metu katinas prašo ėsti ir braukia uodega per šeimininkės kojas.
Reikalaujantis beldimas į medines duris.
Čia gyvena valdininkas Karžygys Eustahijus ir jo dramblota žmona, namų šeimininkė.
Vyras staiga atplėšia duris, ir jos su trenksmu atsimuša į rąstų sieną.
Tai išduoda Karžygio girtumą.
Akys pilnos alaus ir kepintos duonos su sūriu.
Priešais stovi kaimo Malūnininkas, jaunas, raudonskruostis verslininkas. Plaukuose – pelių mėšlas ir šiaudų geltona sruoga.
Už parankės jis laiko Snieguolę, jauną studentę dvasinio ligonio veidu, ašarų iškamuotomis akimis.
Studentė verktų kruvinomis ašaromis, kad tik nereikėtų stovėti prieš Karžygį.
Karžygys – jos vyras. Jis kaire ranka perbraukė sau per veidą, tarsi norėdamas nubaidyti įkyrų vaizdą: jo žmona, jaunoji studentė, stovi su svetimu Malūnininku už parankės.
Įžūliai žiūri jam į akis patrakusios kiaulės žvilgsniu.
– Kas atsitiko? – sušvokštė Karžygys.
– Turim klausimą, – drąsiai, skardžiu balsu pasakė Malūnininkas.
Toks atviras, iššaukiantis pasitikėjimas savimi dar niekada nesibaigė taikiai.
– Kam tau tokia graži moteris? – įžūliai paklausė Karžygys.
Karžygys numojo ranka ir užtrenkė duris.
Snieguolė sukando dantis ir vos ištarė:
– Gailiuosi, kad mes taip padarėm.
– Nesigailėk. Dar į pirtį nulėksim ir dar padarysim. Bus gerai.
– Tu mane vesi?
– Tu turi vyrą.
Mes ne laiku tapome tragedijos liudininkais. Atėjome pasiskolinti druskos ir majonezo, duonos ir keptuvės – keptai duonai gaminti. Česnakų turėjome.
Pravėrėme duris.
Mylimoji pirma žengė per slenkstį. Ji turėjo moteriškos galios jausti bręstančią kruviną tragediją. Jos kasdienybė buvo spręsti neišsprendžiamas moralines ir turto dalybų problemas.
Mylimoji pasipurtė ir tapo valdinga teisėja.
Užtikrintai, pasitikinčiai moteriai būdingu galvos mostu atmetė nepaklusnią sruogą nuo kaktos.
– Kaip tu galėjai taip pasielgti, Snieguole? – Mylimoji mėgo įsigręžti į priešininkės sielą provokaciniais klausimais. – Gal tau sunku? Kalbėk. Nenusipigink, kalbėk brangiais žodžiais.
– Nusidėjau, – pasakė Snieguolė ir atsiklaupė lyg prieš šventą paveikslą. Jos raudona, poetiška nosytė ėmė graudžiai varvėti. Akys žibėjo lyg ilgai nešerto gudraus katino.
– Tavo poelgis vertas bausmės. Ne vieta nedoroms vaikščioti po bendrą žalią pievą. Liepsiu tave, Snieguole, nustumti į ežerą.
Mylimoji pametė saiką. Kokią teisę ji turi skelbtis teisėja?
Už ką ji grasina studentei? Žinoma, Snieguolė – puiki plaukikė. Stumk nestūmęs, ji visada išplauks.
Tas Mylimosios nesulaikomas noras naikinti kitaip mąstančią ir besielgiančią studentę kėlė baimę. Leido abejoti jos sveiku protu.
– Palauk, nestumk jos į ežerą, – netikėtai visiems prabilo Malūnininkas. – Turiu tau prašymą. Jeigu tu Snieguolę, mylinčią visa širdimi, gali įstumti į pražūtį, gal galėtum palaiminti ir mūsų santuoką? – kalbėjo suprakaitavęs Malūnininkas.
– O aš? Aš dar gyvas... – Iš namo išlindo Karžygio garbanoti ūsai.
– Aš meilės nesuprantu, – pasakė Mylimoji. – Niekada nieko nemylėjau, todėl padėti negaliu.
Mylimoji pasisuko eiti į namus.
– Aš Malūnininkas. Gerai uždirbu. Noriu turėti tris vaikus, nes turiu pakankamai pinigų. Snieguolė turi viską, ko reikia mūsų laimei pasiekti. Pagal genus man tinka tik Snieguolė. Padėk man!
– Karžygys nusigers. Tragedija, – pranašo balsu tarė Mylimoji.
– O kad gyvendamas su Snieguole jis geria? – įsiterpiau į pokalbį, kuris pakrypo netikėta linkme.
– Negailėkit manęs. Prasigersiu ir vienas, – susigraudino Karžygys.
– Snieguole, ar tu nori būti Malūnininko žmona? – paklausiau.
– O Karžygys? Jis mane nustums į ežerą... – pravirko Snieguolė.
– Laimink jų santuoką! – griežtai pareikalavau.
Snieguolė man pamerkė akį. Tai suteikė man jėgų apginti puolamą ir neteisybės talžomą studentę.
– Negaliu! – skausmingai išplėtė akis Mylimoji, pajutusi, kad teisybė slysta jai iš rankų.
– Įstumti į ežerą mylinčią moterį gali, o palaiminti jų santuokos – negali? – bandžiau priminti  sąžinę.
Mylimoji ištiesė rankas virš klūpinčių Snieguolės ir Malūnininko.
– Laiminu.
Visi atsisuko į kosėjantį ant slenksčio šiltu žieminiu paltu apsirengusį Karžygį.
Vyras laikė rankoje lagaminą, o vėjas plaikstė jo ploną naktinę pižamą.

]]> Thu, 22 Oct 2026 13:27:57 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263296.html http://rasyk.lt/kuriniai/263296.html Jis sakys:
– Krovėm ananasus. Geležinkelio atšakoje atvarė vagoną. Niekas nežinojo, kas ten. Liepė eiti iškrauti. Nuėjom bėgiais. O ten atvažiuoja garvežys nu tiesiai į mane... Bėgu... Ir kiti bėga. Aukštai kojas kilnoja... Švarkai prasegti. Išgėrę buvom. Katilinėje. Po pietų. Ne, ne garvežys ranką sužeidė... Manęs nepaimsi. Prie geležinkelio išaugęs. Pravažiavo visai šalia. Neprisimenu. Visai neprisimenu, kiek mūsų buvo... Bet toliau bėgom, kas likom gyvi (juokiasi). Čia vielos nebuvo. Durys vos atstumtos... Ir kai įlipom, pamatėm krūvą ananasų. Tokie dideli, man pasirodė, tokių dar nesu matęs per visą gyvenimą. Čia ananasai, supranti? Tokie lengvi, gal neprinokę?
Tai brigadininkas ištraukė butelį. Gal ir ne vieną. Tikrai ne vieną.
– Vyrai, kaip ananasai, vyrai?
Užkandos nebuvo, tai valgėm ananasus. Ranka... nuslydo.
Brigadininkas pasakojo:
– Po pietų vyrus radau katilinėje. Pasakiau, kad krausim vagoną. Atsisakė. Nupirkau butelį – jau žinojau, kad vyrai iškris kaip lapai. Vienas visą laiką kartojo: „Viršininke, ar galiu vieną ananasą parnešti vaikui? Jis dar niekada nematė ananaso. “ Sakau: atsipjauk. Susižeidė, bet ananasą perpjovė pusiau.
TĖVAS stovėjo šešto autobuso stotelėje, laikė perpjautą ananasą, tarsi kokį butelį, prispaudęs alkūne.
Paskutinis autobusas rėžė per tamsą prožektoriais.
Vairuotojas nesustojo, nes TĖVAS kaip paskutinis girtuoklis stovėjo apsikabinęs stulpą.
Sustojo toliau nuo stotelės ir įjungė signalą.
TĖVAS prabudo ir iš visų jėgų bėgo autobuso šviesų link.
Kai pribėgo prie durų, vairuotojas jas uždarė.
Trenkė kumščiu į autobuso sparną.
Miegojo autobuse, pasidėjęs ananasą ant kelių. Moteris iškišo raudoną nosį iš skaros, norėjo paklausti: „Ką tu čia turi? “, bet Tėvas miegojo.
Ji pauostė orą, nustebusi pastatė akis, nes kvapas buvo saldus, saldus kaip „Rūtos“ saldainių fabrike.
Nulenkęs galvą, jis šlitiniavo gatve, nesidairydamas.
Artėjo prie mūsų namų sankryžos. Gatvė gerai apšviesta. Ryškiai matosi sunkvežimio numeris. Tuojau užsidegs žalia.
Iš medinio namo išlenda Pjūklas – stambus vyras, labai sutinusiu veidu. Rūko ir pamato Tėvą.
Pjūklas šlitiniuoja iki Tėvo ir ištraukia iš po alkūnės žalią ananasą.
Tėvas griebia vaisių jam iš rankų.
Pjūklas spėja suleisti dantis į žalią ananasą.
Nusispjauna žaliu lapu.
– Kas čia? – susiraukia vyras.
– Iš kur aš žinau? – meluoja Tėvas.
Pjūklas nustebęs spjaudosi. Tuo metu retas kuris žinojo, kaip atrodo ananasas.
Tėvas parnešė į namus prapjautą, nukąstą ananasą ir padėjo ant stalo.
Miegojo ant kėdės virtuvėje, prie stalo.
Nemačiau jo akių ir neprisimenu, ar jos buvo geros, ar piktos. ]]> Fri, 16 Oct 2026 13:04:51 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263260.html http://rasyk.lt/kuriniai/263260.html Mus pasodino su visais prie bendro stalo didelėje salėje ir padavė lėkštę, kurioje gulėjo karštas, traškantis, taukais sproginėjantis ir garuojantis naminės dešros gabalas bei dvi vyriškos saujos geltonų, cukrumi apibarstytų kopūstų.
Stalo kampe stovėjo didelė smulkių veido bruožų berniuko nuotrauka.
Jis žiūrėjo į mus – man dingo noras valgyti.
Dešra pasirodė apvoliota žemėse. Pajutau, kaip tarp dantų veliasi juodžemis, o kopūstuose man pasivaideno raudonas gaidys, skvarbiomis akimis besikapstantis juodų žemių saujoje, prikibusioje prie kastuvo ašmenų.
Tarpduryje stovėjo mažo ūgio mergina didžiuliais juodais plaukais. Tarp išsprogusių lyg pumpurai akių buvo įsprausta senos moters nosis, o skruostai rausvavo tarsi tyčia nudažyti.
Mergaitė negalėjo užsičiaupti – priekiniai dantys netilpo siaurame burnos plyšyje.
Gėlės jos rankose žydėjo, puokštė augo ir atrodė, kad tuojau prabils.
Salėje kilo šurmulys. Nė nekilo klausimo – tai buvo ta pati mergina.
Ji stovėjo, o ašaros riedėjo jos susiraukšlėjusiu veidu.
Man pasirodė, kad ji gražiausia...
Nuo negražios mergaitės vaizdo mano galvoje kažkas apsivertė, ir pajutau žvėrišką apetitą.
Šurmulys nutilo – atsistojo berniuko mama.
Stojo tyla, o aš, vienui vienas, garsiai kramčiau dešrą, taškydamas aplink taukus.
Visi žiūrėjo į mane, o ne į mergaitę, kurią mylėjo penkiolikmetis velionis.
Šalia išgirdau Vigį, dar garsiau nei aš kramtantį kopūstus... ]]> Sun, 11 Oct 2026 18:32:14 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263216.html http://rasyk.lt/kuriniai/263216.html Mylėjau moterį, kuri kasdien sugalvodavo, kaip mane apvogti.
Kartą išvažiavome į mišką. Tai buvo žalia giria. Pušys stovėjo ne tik tiesiai, bet ir išilgai. Pro šakas matėsi tik grybai ir samanos – dangaus nesimatė.
Smėlėtas kelias vingiavo nuo vienos kalvelės prie kitos. Kankorėžiai nuolat krito ant mašinos stogo. Mašina įsipraudė į krūmus. Kelias kirto avietyną. Raudonų aviečių šakos lietė pravažiuojančius lyg išmaldos prašytojai. Avietės kibo į langus ir traiškėsi ant stiklo, palikdamos raudonus pėdsakus.
Avietynas tęsėsi taip ilgai, o uogos lipo taip tankiai, kad, sustojus retame miško jaunuolyne, automobilis tapo rausvas – lyg pro skerdyklos peilius praslydęs jautis.
Aikštelėje būriavosi renginio dalyviai. Juodi puspalčiai, raudoni moterų paltai, juodos „viengerkos“.
Grojo orkestras. Saulėje blizgėjo triūbos.
Mylimą moterį užkalbino nevedusio veido karininkas.
Jis lėtai pasakojo apie savo kelionę. Rankų mostai išdavė jo vienišą gyvenimo būdą: nuolatinį maisto gaminimą. Rankos tarsi pjaustė lašinius, agurkus, dėjo į puodą kiaušinius, juos lupo.
Mane pasiuntė plauti mašinos į už posūkio banguojantį ežerą.
Kelias buvo tolimas. Ežero pakrantė tiek apaugusi meldais ir alksnių stagarais, kad prieiti su kibiru negalėjau.
Pliką pakrantę radau tik nuvažiavęs į kitą ežero krantą.
Mačiau, kaip jie vaikštinėjo dviese. Pasakojo.
Jis vėl dėliojo kiaušinius, pjaustė sviestą, dalino daržovių lapus, o moteris klausėsi ir visiškai nežadėjo pripilti vandens į puodelį, kuriame karininkas dėjo kiaušinius.
Mėsos ji neuostė, nors vyras ir stūmė jai tą kiaulieną prie nosies.
Jie tarėsi ir bendravo taip, tarsi rytoj būtų jų vestuvės.
Tryniau su skuduru aviečių vyną nuo mašinos ir galvojau:
Ir aš ten buvau, midų alų gėriau, bet burnoje neturėjau.
Tylėdami važiavome namo.
Mačiau, kaip ji galvoja apie vestuvinę suknelę ir apie karininką su paradine uniforma.
Pradėjo rankomis dėlioti kiaušinius į verdantį vandenį ir siekė pamaišyti verdančią sriubą.
Tyloje meilė tyresnė.

]]> Wed, 7 Oct 2026 12:22:01 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263186.html http://rasyk.lt/kuriniai/263186.html Diena prasidėjo valgant duoną su sviestu ir mėsingais agurkais su druska. Kava spėjo atšalti ir apsitraukti pieno plėve.
Leidomės ežero link.
Pakrantėje nusimetėme drabužius ir nušlepsėjome basi maumedžio lentelėmis grįstu tiltu.
Naktį mane kamavo sapnas: kaimyno arklys plaukė ežeru, o kai išlipo į krantą, neturėjo užpakalinių kojų. Sapne variau jį atgal. Galvojau, kad įbris giliau ir atras savo kojas.
Tai tęsėsi iki ryto.
Įmečiau plūdę ir pradėjau snausti.
Mačiau, kaip Mylimoji užmetė smulkų tinklą ir stipriai traukė virves į krantą. Tiek kartų jį metė, kad ją visą išpylė rausvumas, bet ji nesustojo: metė ir traukė, metė ir traukė.
Užmigau besigėrėdamas gamta.
– Tekėk už manęs. Nesu gražuolis, tačiau praktiškai valdau ežerą, – kalbėjo vyriškis angliškai.
– O man kokia nauda?
Pramerkiau akis. Galvojau, kad sapnuoju.
Mylimoji kalbėjosi su storu unguriu, stovinčiu priešais ją tarsi kobra.
– Būsiu iki galo praktiškas. Jeigu nusiimsi drabužius, atiduosiu tau savo auksinį laikrodį ir du auksinius dantis.
Mylimoji pažvelgė į mano pusę ir greitai, tarsi aš nematyčiau, nusimetė drabužius.
Ungurys tik jam būdingu judesiu numetė Mylimajai laikrodį, kuris sužibėjo prabanga.
„Ji nuoga prieš nepažįstamą vyrą. Gėda man. Žinoma, su tokiu laikrodžiu galima gyventi ir ežere“, – pagalvojau, bet neparodžiau, kad stebiu suokalbį.
Mylimoji vartė du auksinius ungurio dantis. Pabandė auksą kąsti.
– Ar tekėsi už manęs, švelnioji baltaplauke? – kreipėsi ungurys vis ta pačia anglų kalba.
Mano Mylimoji angliškai nemokėjo, bet laikrodis kalbėjo aiškiai. Ji linktelėjo.
– Kas jis? – galvos mostu į mane parodė Ungurys.
– Draugas.
– Mes turime atsikratyti liudininko, – ištarė jis, o aš ėmiau nevalingai prakaituoti.
Mylimoji papurtė galvą.
Ungurys jau raitėsi, ketindamas mane nustumti į vandenį.
– Palauk, – iškėlė ji dešinę ranką.
Ungurys buvo nepėsčias.
– Nori jachtos?
Moteris net užsimerkė, pajutusi, kad tuojau išsipildys jos slapčiausia svajonė.
– Taip, taip, – kartojo nuoga moteris.
– Paversiu jį slieku ir gaudysime žuvį nuo jachtos denio, – aiškia anglų kalba kalbėjo šliužas.
– O kur tavo jachta?
Ungurys sušvilpė, ir kitame ežero krante sujudėjo meldai.
Jachta, balta lyg pienas, slydo raibuliuojančiu ežero paviršiumi.
Graži kaip planeta Žemė.
– Nepaversk jo slieku, – ištarė ji ir tuojau pridūrė: – Paversk jį gražiu slieku.
Pažemintas, Mylimosios išduotas, pajutau neprilygstamą jėgą rankose.
Griebiau slidų ungurį ir suspaudžiau jo vidurius.
Grįždami namo nuo ežero negalėjome žiūrėti vienas kitam į akis.
Ji ėjo man iš paskos ir rankoje nešėsi auksinius ungurio dantis. ]]> Sun, 4 Oct 2026 16:01:58 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263166.html http://rasyk.lt/kuriniai/263166.html (scenai tinkama versija)

Vieta: moderni, šiuolaikinė intymaus pobūdžio prekių parduotuvė „Beribis malonumas“.

Veikėjai:

Pardavėja – mandagi, bet kandžiai informuota.

Merlinas – provizorius, tyliai maišantis miltelius (niekada neaišku, kam).

Poetas Nekvostas Kobelevičius – pakylėtas, bet sutrikęs.

Vanda Plikasiok – jo žemiškoji mūza, temperamentinga.

SCENA
Poetas ir Vanda įeina į parduotuvę.

Poetas: 
Laba diena. Nežinome, ar čia pataikėme.

Pardavėja: 
Čia. Visada čia. Paprastai pas mus vaikšto vieniši, bet aptarnaujame visus – kas beužeitų.

Poetas: 
Mes ieškome kažko tokio… lyg ir materialaus, lyg ir ne. Kažko dvasiško, bet kartu kūniško. Kažkokio įkvėpimo šaltinio. Niekas negali padėti.

Pardavėja: 
Mes tikrai visus patenkiname. Jums prekių reikia brangesnių ar pigesnių?

Poetas: 
Aš ne toks turtingas, kad pirkčiau pigias.

Pardavėja: 
Brangiausios – politinio intymumo prekės. Politinė meilė. Štai – gražiai supakuotos, kiekviena su savo spalva ir simbolika.

Poetas: 
Kokią imsim? Žalią ar raudoną?

Vanda: 
Man raudona gražiausia.

Pardavėja: 
Nebūtinai populiariausia. Kaip sakoma – durnius myli raudoną spalvą.

Vanda: 
Jūs čia nekomentuokite!

Pardavėja: 
Komentarai būtini. Tai meilės eliksyras mūsų brangiai valdančiajai partijai. „Mirtinas orgazmas“ – ypač stiprus, ypač kai tarp padoriausių jos narių kyla skandalai.

Poetas: 
O kas čia per kranklio iškamša?

Pardavėja: 
Partijos simbolis. Sena, išmintinga kuosvarnių šeima. Šita – rausvesnė – jų sąjungininkų, kurie dešiniau. O dar dešinesni – spalvos dar nepasirinko, per daug darbo turi. Vadai – lapinai, uodegas laiko pavėjui. Eliksyrai veža: nesuprasi, ką prarysi ir ką sulesi. Galiojimas pasibaigęs, bet žmonės vis tiek kriuksi iš malonumo.

Poetas: 
O kas tuose žaliuose?

Pardavėja: 
Meilė tėvynę mylintiems. Jauna, stipri, su naftos poskoniu. Vartojama su ąžuolo lapais.

Poetas: 
Kodėl tos kregždės tupi ir nečirškia?

Pardavėja: 
Prekinis ženklas.

Vanda: 
O kas kitose pakuotėse?

Pardavėja: 
Visokių. Štai dolerio spalvos – centristai, dešinieji, visokie prie pinigo prisiplakę. Pilkų – pilna. Jų lyderiai apsimeta zuikiais. Trečioji jėga, atseit. Šimtas zuikių gali ir vilkui orgazmą sukelti. Bet dažnai jie pradeda meškomis riaumoti ar ereliais kleketuoti. Tokie dabar kiškiai.

Poetas: 
Kiek zuikį bešertum – vilkas vis tiek didesnis. Tai kam jūs visą tai laikote?

Pardavėja: 
Prekyba – ne diletantų darbas. Kartais žmonėms tokio niekalo prisireikia, net stebiesi, ką gali iškišti.

Poetas ir Vanda: 
Mums aiškiai ne to reikia. Mums – ant tos politikos…

Pardavėja: 
Prašau, pereikite čia. Prekės primityviam bendravimui arba be bendravimo. Ko pageidaujate?

Poetas: 
Ką pasiūlysite?

Pardavėja: 
Štai – šildomos rankutės, ergonomiški masažuokliai, lūpų imitacijos ir kiti neutralūs prietaisai.

Vanda: 
Mums to nereikia! Turime savo. Mums reikia kažko gyvo, aukštesnio.

Pardavėja: 
Tai sakykite, kad esate… animalistai?

Vanda: 
Ne! Mes – aukščiau.

Pardavėja: 
Platoniška gyvūnų meilė be kulminacijos? Deja, neturi paklausos. Pasigaukite valkataujantį šunį…

Poetas: 
Kaip jūs mūsų nesuprantate? Mes norime kažko sudėtingo, kas sukeltų kūrybinį išsiliejimą.

Pardavėja: 
Štai – eregonozaineris, biostimuliatoriai.

Vanda: 
Kokia paskirtis?

Pardavėja: 
Tai minų ieškotojas. Padeda atrasti jautriausias vietas, apie kurias gal net nežinote.

Vanda: 
Aš žinau. Kai jis man glosto ausį…

Poetas: 
Mane tai erzina.

Vanda: 
Gal ir geras daiktas. Kiek kainuoja?

Pardavėja: 
Tūkstantis eurų. Susidėvėjusį keičiame nemokamai.

Vanda: 
Kodėl nemokamai?

Pardavėja: 
Nes iki antro prietaiso niekas neišgyveno. Orgazmas – mirtinas.

Poetas: 
Palauk, pasitarsim. Gal Alfonsui nupirkti tą šildomą rankutę, kad nelandžiotų pas mano buvusią?

Vanda: 
Vėl ta buvusi tau galvoje. Tiek to – nupirkim ir jai kokį mėtinį, vyrišką išsikišimą. Visada užeina ne laiku.

Pardavėja: 
Gerai. Štai prekės – 120 eurų. Ko dar?

Poetas ir Vanda: 
Mums reikia kažko dvasiško, skambančio, kad smegenis biostimuliuotų kūrybai.

Pardavėja: 
Tai jums – muzika. Įjungia grotuvą. 
„…tik komunistinės brigados…“
Oi, atsiprašau, retro. Kai kas dar kaifuoja.

Poetas: 
Ne mums. Mums reikia kažko kilnaus ir grubaus, riteriško ir negarbaus, fantastiško ir tikro – meilės.

Pardavėja: 
Deja, burtininkas Merlinas tuos mikrobus seniai užkonservavo ir užkeikimą pamiršo. Tokių prekių nėra. Paieškokite Seime prieš rinkimus – tada jie myli visus, kurie tik kruta.
Neužpykite, kad nepatenkinome. Jūs – pirmieji. Galite nemokamai pasirinkti Seimo nario tušinuką. Teisingai  – geriausi buvo Broniaus.
Sėkmės kūryboje. 1998 metų kūrinys ]]> Sat, 26 Sep 2026 11:36:17 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263123.html http://rasyk.lt/kuriniai/263123.html Tėvas važiavo su mašina be priekinio motoro.
Tuščias sodas šalia Violos upelio, pavirtusio vieno kibiro grioviu.
Varlės plaukė upelio paviršiumi vorele, kojomis atsispirdamos į glitų dumblą.
Žemė sausėjo vos pašviesėdavo saulė.
Tėvo žvilgsnis protingas, tarsi stipraus ūkininko, stovinčio prie nesuarto lauko, susigrūdus rankas į kišenes.
Bato galu pastūmė grumstą ir užsirūkė.
Jo galvoje sukosi pokalbis su senu šaltkalviu, stovinčiu prie dešrų cecho durų.
– O tu mėšlo turi? – paklausė jis mano Tėvo.
– Atsivešiu iš kaimo. Motina daug ožkų laiko, karvę, kiaulę...
– Kaip tu žadi iš Skėmių šešiasdešimt kilometrų varyti sunkvežimį? Tu juokiesi?
– Mėšlas ne juokas...
Tėvas atidarė cecho duris. Persirengimo kambarys kvepėjo dešromis ir smirdėjo panaudota degtine.
Šaltkalvis vyniojosi aplink pilvą pieniškas dešreles.
Privyniojęs pilvą, prispaudė mėlyną lipnią juostą: išilgai, stačiai. Užleido storus marškinius.
– Telpa trys kg? – paklausė Tėvas ir nusijuokė.
– Apatiniuose po plėvele – dar pusantro... – išsišiepė Šaltkalvis.
– Noriu paklausti dėl mėšlo.
Tėvas vos laikėsi ant drebančių kojų.
Senas vairuotojas, melsva šimta siūle, tarsi padažytomis raudonomis lūpomis, vairavo girtas.
Buvo jau vakaras po pirmos pamainos.
Drebantis gamyklos sunkvežimis, sandariai uždarytoje priekaboje, vežė skystus taukus.
Taukai teliuškavosi ir tekėjo priekabos šonais.
Kabinoje miegojo Šaltkalvis.
Tėvas mostelėjo ranka į sodo vartus.
Vairuotojas suplojo rankomis, tarsi norėjo prabusti iš gilaus miego.
Mašina priekiu atsirėmė į vartų stulpą.
Taukai nuo smūgio tekėjo ant žvyro.
Dviratininkas, jaunas į lietpaltį susisukęs paauglys, sušuko:
– Dėde Simonai, vartus išvertė...
Sodo bendrijos pirmininkas stovėjo prie gaudžiančio sunkvežimio motoro.
– Simonai, mėšlą vežam. Gal tau pabarstyti? – sunkiai kalbėjo Tėvas.
– Koks čia mėšlas... taukai... – atsiduso Simonas. Jis džiaugėsi, kad stulpas sveikas.
– Nesakyk. Oi, nesakyk... Jau kelintą priekabą vežu į laukus... – šoko aiškinti vairuotojas.
– Kiek nori už tuos taukus? – paklausė Simonas.
– Jeigu priekaba – tai du buteliai...
Sunkvežimis važiavo pro obelų tarpą. Šaltkalvis atidarė bortą.
Taukai lyg akmenys tekėjo į juodą dirvą.
– Slidu. Neikit čia, – perspėjo slidinėdamas ant taukuotos žemės Šaltkalvis.
– Kas ten? – išsigandęs Tėvas puolė sunkvežimio link ir paslydo.
Vairuotojas, vos iššokęs iš kabinos, nuslydo po obelimi.
Visi pabandė atsikelti.
Šaltkalvis pilvu šliaužė aplink medį, vairuotojas yrėsi rankomis mašinos link.
Tėvas gulėjo dvokiančioje taukų upėje ir pamažu blaivėjo.
Simonas bėgo namo.
– Simonai! – šaukė Tėvas. – Dabar važiuosim pas tave...
Tėvas atidarė duris.
Mama žvilgtelėjo iš virtuvės ir visu balsu aiktelėjo.
Tėvas stovėjo nuogas, šlapiais apatiniais.
Aušo ankstyvas pavasario rytas. ]]> Wed, 16 Sep 2026 22:34:25 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263055.html http://rasyk.lt/kuriniai/263055.html Jeigu taloną sušlapinsi išsilies data ir talonas neteks galios – negausi jokių kiaulienos kaulų.
Tai buvo legalus maisto šaltinis.
Koks šimtas žmonių stovėjo eilėje į medinį baraką.
Ant juodo stulpo degė blausi geltona šviesa.
Žmonės išlipdavo autobusų stotelėje ir žinojo, kad stovėti reikės iki blausaus žibinto
Žiema temdavo anksti.
Traktorius nustumdavo sniegą netvarkingai, velkantys į sviestiniame popieriuje įvyniotą kiaulieną, kliuvinėjo už sniego kauburių, barstė taip sunkai uždirbtus kaulus.
Mes su mama stovėjom su iš maišo pasiūta terba, kol tėvas išneš mėsą.
Man šilta su „ mutono „kailiniais. Jie tokie šilti ir veltiniai mano su guminiais kaliošais.
Atidžiai sekiau kai tėvo kailinė kepurė dingo barako tarpdury.
Staiga riksmas. Atsigauna šaltyje sustingusi, apsnigta minią su terbomis, maišais.
Kažkas neturi talonėlio. Reikalaus pasitraukti. Grasins  sutrypti, nušauti. Keletas sočiai valgančių vyrų ištrauks iš eilės  žmogų be talonų.
Jeigu žmogus rėks savo teisybę – jį iki kraujo galėjo primušti. Prie tų dviejų pasirodydavo dar penki šeši ir jį nustums į sniego pusnį prie medinės sargo budelės šalia įvažiavimo į teritoriją.
Taip bausdavo netvarkingus žmones.
Vėliau matydavau, kaip žmonės atsargiai elgėsi su autobuso talonėliais, poliklinikos lapeliais. Švarus, išsaugotas lapelis – gyvenimo simbolis.
Turi švarų lapelį su data – tau priklauso trys kilogramai kaulų, įėjimas pas gydytoją, kelionė iki namų.
Žmogų, kuri už abiejų rankų vedė du stambūs vyrai  buvo mano TĖVAS.
Jį  nustūmė į sniegą, nes jis priešinosi. Bandė ištrūkti.
Nuskubėjom pakelti besivoliojančio žmogaus.
Buvo smarkiai gėda, kad tai atsitiko mums.
Žmonės mūsų gailėjo, mačiau jie būtų mums viską atidavę, bet nieko neturėjo.
Tai ten, viduje buvo įstatymai.
Čia šaltyje – visi buvom vieningi ir su kiekvienu galėjo taip atsitikti.
Žinoma, jie širdyje džiaugėsi, kad mūsų mėsa atiteks jiems.
Mama gailėjosi, kad Tėvui atidavė talonėlius mėsai.
Dar autobuse Tėvas mus pralinksmino išsitraukdamas iš palto kišenių skaniausių parūkytų dešrelių. 
Tai buvo nelegalus maisto šaltinis ]]> Tue, 15 Sep 2026 16:45:19 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263045.html http://rasyk.lt/kuriniai/263045.html
Migdančias melodijas jie grodavo kiekvienam žmogui, žiūrinčiam bemiegei nakčiai į akis.

Kartais miego muzikantai pažvelgdavo pro mėnulio apšviestą langą.

Nemiegantys bandydavo slėptis po languotomis antklodėmis ir skubiai kramtyti obuolius.

Paskutinis garsas nulašėdavo į tamsą, kai miestelio gyventojai užmigdavo su kąsniu burnoje arba pilnomis ausimis bulvių košės.

Žiogai bijojo žiemos, nes žinojo, kad taps mažu kiaušinėliu.

Vieną vakarą girdi – visas miestas nemiega.

Atidaryti langai, šunys užkimusiai loja, katės vaikšto stogais.

Miesto galva pasiuntė Laumžirgį sužinoti, kodėl nemiega žmonės.

Laumžirgis sugrįžo ir sako:

– Miestą kankina nerimas. Šią naktį mus paliks gandrai.

– Ką man daryti?

– Paklausiu žiogų. Jie moka visus užmigdyti.

– Skrisk.

Laumžirgis daug prakaito išliejo, kol pasiekė žiogus.

– Šalta, mes nebegalim groti, – apgailestavo žiogai.

– Muškite būgnus, – paprašė Laumžirgis.

– Mes smuikininkai, – išpūtė akis žaliausias žiogas.

– Muzikantai?

– Taip, bet būgnai...

– Kitaip miestiečiai neužmigs – neleis gandrams išskristi.

Laumžirgis ilgesingai uždainavo repą apie vasaros malonumus.

Žiogai pasidėjo smuikus į futliarus ir ėmė suktis ratu, tyliai ir migdančiai mušti būgnus.

Tai buvo melodija apie artėjančią žiemą.

Miestelis pasinėrė į tamsą ir užmigo.

Visą naktį gandrai skubėjo skristi tyliai, kad nepažadintų miegančių žmonių.

Kai gandrai nemato kelio tamsoje – tai ženklas: artėja žiema.

Laumžirgis gulėjo aikštės viduryje, pasidėjęs sparnus po galva.

O žalieji žiogai mušė būgnus iki aušros, kol tolumoje, ties pačiu horizontu, pasirodė šerkšnu blizganti Žiema, stovinti balto laivo denyje. ]]> Wed, 9 Sep 2026 11:24:46 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/263007.html http://rasyk.lt/kuriniai/263007.html Traukinio viršininkas, melsva uniforma, apžiūrinėjo vagonus su karvėmis ir pašaru.
Rudi, žalmargiai veršiai žiūrėjo vaikiškomis, išsprogusiomis akimis viršininkui į veidą, lyg pirmokai mokslo metų pradžioje.
Stovėjo tamsiame vagono kampe, atsisukę į nervingą geležinkelietį ir tris vaikinus iš mokyklos suolo. Kelionė ilga, todėl taip nervingai apžiūrinėja viršininkas, taip nejaukiai mindžioja šlapią juodą stoties žemę vaikinai.
Viršininkas žinojo, kad nereikia nieko klausti tų į veršius panašių vaikinų, bet nesivaldė ir užrėkė:
– Kodėl gyvuliai negirdyti?
– Girdėm...
– Ko triukšmauja?
Vaikinai nežinojo, ką atsakyti – puolė pešti šieną, landžioti į kitą vagono pusę, barškinti kibirais. Toje vagono pusėje, atskirtoje nuo gyvulių, buvo gyvenamoji dalis, kur susikrovė patalus, lošė kortomis, buvo sudėtos knygos skaityti.
– Neškit vandenį, ar girdit mane? – sušuko susiraukęs, siauromis akutėmis viršininkas.
– Pilna vandens, – paprieštaravo aukštas, prisimerkęs nuo saulės vaikinas.
Sąstatas su gyvuliais ir lydinčiais vaikinais turėjo pajudėti jau prieš dešimt minučių.
Kažkas sunkiai, žarstydamas po kojomis juodą stoties žvyrą, bėgo vagono link.
Vanduo taškėsi iš kibiro.
Viršininkas kilstelėjo vėliavėlę ir pasigirdo traukinio švilpukas.
Nusispjovė viršininkas.
Vaikinas su kibiru jam pasirodė pažįstamas, bet traukinio jau nebestabdysi.
– Įkelkit tą valkatą...
Valkata buvau aš.
Sviedžiau kibirą pro praviras vagono duris.
Užmečiau koją ir užsiropščiau į lėtai judantį traukinį.
Važiuojam į Sibirą. Kelionė dviem mėnesiams. Mėnuo į vieną pusę ir mėnuo į kitą pusę.
Pinigai geri, bet kelionėje atgal, kada jau turėsi tuos pinigus, reikės važiuoti pavojingais traukiniais. Jeigu į priekį mėnesį su gyvuliais, tai mėnesį atgal su žmonėmis. Kas pavojingiau?
Vagone visi sėdėjo išsigandusiais veidais. Kamavo baimė kažką pamiršti. Kada valyti karvių mėšlą, kada šerti – jie žinojo, bet jeigu nebus vandens? Stotys toli viena nuo kitos, kelionė ilga – apie aštuonis tūkstančius kilometrų. Karvės gali nudvėsti?
Karvė nudvės – atsakysi pinigais. ]]> Sun, 6 Sep 2026 22:41:47 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262994.html http://rasyk.lt/kuriniai/262994.html Geležinkelio stotyje sutiko merginą. Vardas paprastas, o kūnas užgrūdintas išbandymų.
– Tu kur eini, tokia raudona? – kreipėsi vaikinas, kuris tiksliai žinojo, kad mylės tik kartą.
– Chi chi, – nusijuokė mergina, kuri tapo jo viso gyvenimo meile.
Jie bėgo į traukinį. Ji pametė obuolius, kurie nuriedėjo po traukinio ratais.
Stoties budėtojas sustabdė traukinį, nes jie rinko obuolius.
Sėdėjo prie lango, o vėjas tėškė jai į veidą suodžių saują. Jis spėjo pakišti savo veidą, ir abu tapo suodini lyg anglys.
Tai buvo bučinys, kuris nieko gero nežadėjo.
Jie gulėjo Žirmūnuose apsikabinę, o kitame kambaryje jų draugas laikė mirštančiojo ranką. Ranka buvo balta ir strazdanota.
Draugas juos šaukė, bet jie neatėjo – bijojo, kad amžina meilė gali numirti, kaip ir kiekvienas mirštantis.
Vieną rytą mano draugas pamatė, kad jo namuose šeimininkauja svetimas vyras.
– Tai mano bosas, – tarė mergina paprastu vardu.
– Kodėl jis tik su apatiniais? – paklausė amžinai ją įsimylėjęs mano draugas.
– Chi chi, – atsakė mergina, kuri neilgai buvo tapusi jo viso gyvenimo meile.
Mano draugas nutarė važiuoti į Paryžių, norėjo nušokti nuo tilto ir plaukti su kitais amžinai įsimylėjusiais. Nežinau, ar nušoks. Jis ką tik išvažiavo. ]]> Thu, 3 Sep 2026 22:21:02 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262976.html http://rasyk.lt/kuriniai/262976.html
Gyvenimo malonumai slydo jai iš rankų tarsi šventi Lurdo paveikslėliai.

Prasmė tirpo širdyje tarsi sviestas ant įkaitintos keptuvės.

Tuštėjo Antakalnio gatvė, vedanti į baltą polikliniką.

Kvapą gniaužiančiais laiptais ji priartėjo prie pagrindinio įėjimo.

Besisukančios durys stovėjo uždarytos. Veikė taupymo programa.

Elektra, sutaupyta nesukant durų, buvo nukreipiama į dienos chirurgijos palatą ir apšviesdavo tą vietą, kur duriami vaistai.

Senolė stovėjo ir kikeno, nes žinojo, kur nukreipiama sutaupyta elektra.

Juokinga pasidarė, kai ji pamatė, kur pataiko adata, kai durys sukasi ir šviesos nėra.

Aplinkiniai nustebę žiūrėjo į smagiai kikenančią senutę prie uždarų durų.

Senolė ėjo tuščiu koridoriumi. Jos blizgantis, nikeliuotas laikrodis rodė devynias ryto.

Žvilgtelėjo ir vietoje laikrodžio pamatė anūko verkiančias akis. Tai anūko laikrodis, kurį paėmė nuo jo miegamojo stalelio.

„Greitai grįšiu – atiduosiu su procentais. Man reikia padaryti turtingo žmogaus įvaizdį. Nežliumbk. “

Mergina, aptemptu megztuku, vedėsi už rankos stilingai apkirptą šešiametį.

Nešė analizes rankinuke.

– Mama, pas mano draugą toks pat laikrodis kaip pas šitą mirusią bobutę, – tampė už rankovės vaikas.

– Ignai, negražu vadinti mirusia bobute dar vis einančią kapų link. Ką pagalvos apie tave? Vėl lieps eiti pas akių daktarą.

– Mama, jos laikrodis netikras.

Mergina paspartino žingsnį ir koridorius vėl liko tuščias.

„O kas kalbėjo: laikrodis – gryno sidabro, turtingi nešioja išsišiepę. “

Senolė širdyje nušovė savo dukrą už tą gėdą dėl netikro laikrodžio.

Raudonskruostė daktarė, po baltu chalatu slepianti žalsvą megztuką ir dantų baltumo palaidinę, puošė kaklą auksine grandinėle ir taip pabrėžė saiką ir skonį.

– Kartoju, gerbiamoji, nėra nuo senatvės vaistų.

– Žinau, daktare.

Senolė atsistojo ir pasipurtė: pinigai ėmė skraidyti kabinete lyg medaus prisilaižiusios musės.

– Yra kremas...

– Kremas čia netinka – noriu atsikratyti noro praturtėti.

– Yra kamščiai...

– Taip, kamščiai tinka.

Senolė su nemažu kamščių ryšulėliu ėjo koridoriumi.

Ji pastebėjo paliktą, nepadoriai išsipūtusią raudoną piniginę.

Instinktyviai ji prisėdo ant netikra oda aptraukto suolo.

Rankas padėjo ant piniginės.

Žiūrėjo į kabineto duris, į degantį raudoną užrašą „Užimta“.

„Paskutinį kartą... paskutinį kartą paimsiu ir tik atsargiai pažiūrėsiu... pasidomėsiu... gal ji pilna man nereikalingų pinigų ar receptų... jeigu bus auksinis laikrodis – žvilgtelėsiu, kas gamino... man nereikia pigaus muliažo... bet jeigu bus... “

Senolė skubėjo koridoriumi, dairėsi išėjimo, tiksliau, išbėgimo į tualetą, kur galima viską įvertinti.

Raudona piniginė atsidarė sunkiai, tarsi langas po žiemos šalčių.

„Receptai... vėl receptai... invalidumas... pinigai... didesni pinigai... dar didesni pinigai... pagaliau aukso dantys... laikrodis... sunkus... deimantai? Platina? Auksas? Nikelis? “

Į kabiną pasibeldė.

Senolė tylėjo.

Drebančiais pirštais ėmė grūsti pinigus, aukso dantis.

Pabiro receptai ir pro durų apačią nusileido prie moters kojų.

– Dievuliau, Aukščiausiasis... Čia gi mano... mano receptai... – moters balse skambėjo nuosprendis.

Senolė staiga atidarė duris ir puolė į koridorių.

Prie išėjimo jos laukė vyriško sudėjimo sanitarės.

Senolė pasidavė, nors sanitarės laukė iškrauti tvarstomosios medžiagos.

Raudonos piniginės savininkė griebė senutės ranką.

– Galiu paskambinti? Dukrai?

Senutė laukė atsiliepiant.

– Mama, ar gavai tu to jaunystės eliksyro? – apsidžiaugė skambučiu dukra.

– Eliksyro nebuvo, davė kamščius. Paėmiau ir tau...

Vyriško sudėjimo sanitarės išėjo krauti tvarstomosios medžiagos.

Už durų stovėjo greitoji mašina. ]]> Tue, 1 Sep 2026 13:55:05 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262954.html http://rasyk.lt/kuriniai/262954.html Garbanota mergina lipo į kalną prieš mane.
Mačiau tik jos garbanas, lankstų liemenį ir juodus batelius su dirželiu.
Ji lipo taip tingiai, erzinančiai ir elegantiškai – pagalvojau, kokia panaši į valgio ieškančią, įžūlią žuvėdrą.
Pirmą kartą, kai ji pažėrė rausvos skaldos ant mano baltų kelnių, tik nusipurčiau.
Antrą kartą rausvas smiltainis pabiro ant batų.
Gal ji pastebėjo mano gerąsias savybes ir bando užkalbinti?
Tarpinėje aikštelėje pamačiau jos veidą.
Gražus, dailus septyniasdešimtmetės veidas, nukreiptas į dangų.
Kavinėje pamačiau, kad ji nusiavė savo juodus batelius su dirželiu.
Parašiau raštelį ir įdėjau jai į batus.
Pakviečiau į pasimatymą po savaitės kavinėje, kalno papėdėje.
Kalno papėdėje, kavinėje, laukiau jos ateinant.
Abejojau, bet užsakiau jai kavą.
Prie mano stalelio prisėdo vyras su juoda kepure rankoje.
Septyniasdešimtmetis vyras žiūrėjo į mane ir neklausė, ar vieta užimta.
– Jūs laukiate? – atsargiai paklausė.
– Taip.
– Tai jūsų raštelis? – ištiesė mano raštelį.
– Taip.
– Ji neateis.
– O jūs kas?
– Aš jos vyras.
– Kodėl neateis?
– Ji mirė.
Vyras kilstelėjo kepurę ir išėjo.
Tas vyras nebuvo niekuo panašus į žmogžudį. ]]> Mon, 31 Aug 2026 21:30:42 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262947.html http://rasyk.lt/kuriniai/262947.html Olandas džiaugėsi, kad gali išlaikyti savo darbo įrankį: sumokėti mokesčius, važinėti techniškai tvarkinga mėlyna mašina.
Jis nešiojo skrybėlę ir lietpaltį vasarą ir žiemą.
Mašiną užvesdavo ir apsidžiaugdavo, tarsi motoras niekada iki tol nebūtų buvęs užvestas.
Šiaurinėje Olandijos dalyje pasistatė namus, iš kelionių vežėsi augalus ir pastatė akmeninį sodą su ispaniškais paparčiais, vokiškais kiparisais ir kalnų berželiais.
Pro vonios langą matėsi plonas, išsiskėtęs berželis, draskomas vėjo dieną ir naktį, žiemą ir vasarą.
Penkios vištos vėjyje dėjo kiaušinius. Mes sėdėjome prie rankų darbo melsvo stalo juodomis kojomis, be staltiesės. Olandas tepė sviestą ant gruzdintos duonos ir šypsojosi.
Pro langą matėsi vištų narvai ir vėjo draskomos plunksnos.
Kiaušiniai garavo ant stalo, apšviesti ryto spindulių.
Sužvengdavo kaimynų arklys, ir mes pradėdavome pusryčius.
Olandas žadėjo surasti man vertėją.
Sėdėjau erdviajame miegamajame. Ant stalo stovėjo keturi nelegaliai atsivežti degtinės buteliai. Lova buvo tokia šalta, kad šildanti paklodė veikdavo visą parą.
Net gulint po pusmetrio storio antklode, užmigti negalėjai, nes nuo šalčio barškėjo dantys.
– Šiandien važiuojam pas vertėją, – gudriai nusišypsojo Olandas ir patapšnojo per mano ranką, kuri siekė kiaušinių.
Olandas apsivyniojo kaklą šaliku. Mostelėjo trupinių vištoms, kurios gulėjo lizduose pašiauštomis plunksnomis.
Apsidžiaugė, kad mašina užsivedė, ir, kada išgirdome žvengiant kaimyno arklį, pajudėjome takeliu tarp dviejų gilių kanalų.
Olandas turėjo savo elektros propelerį, kurį nuomojo iš savivaldybės, ir kas rytą užsukdavo pažiūrėti, kiek vėjas prisuko elektros. Jis laimingas šypsojosi, kad elektros propeleris prigamino tiek elektros, kad užteko išvirti kiaušinius ir pašildyti lovą.
Miestelis, į kurį mes atvažiavome, buvo tvarkingas, plačia gatve.
Prie prekybos centro mūsų laukė baltai apsirengusi dvidešimt penkerių metų mergina.
Prasidėjo smulkus, merkiantis lietus.
Vertėja slėpė galvą po baltu kapišonu.
Raudoni vasariniai batukai plonu padu, netinkantys rudens darganai.
Olandas sėdo į mašiną ir paliko mus lietui lyjant.
Moters žvilgsnyje buvo kažkas kaunietiško: sveikas veido įdegis, gautas skinant agurkus lauke, akys, smalsiai krapštančios visas mano mintis iš pačios sielos gelmės. Alkanas, beveik laukinis šauksmas: padėkit.
Norėjau paklausti: „Kas atsitiko? “
– Tu kalbėk, kalbėk. Pasiilgau mūsų kalbos. Mokausi olandų mokykloje olandiškai kalbėti. Kaip aš noriu kalbėti lietuviškai! Ar galiu tau pasakoti lietuviškai?
– Žinoma.
– Mano vyras dviratininkas. Taikos žygyje dalyvavo. Dirbau savanore, taip ir susipažinom. Minsko viešbutyje miegojom tris paras. Sugrįžom į Kauną, spėjau pasiimti tik kelis rūbus...

Pasislėpėme nuo lietaus prekybos centre.
– Sakyk, ko tau nupirkti. Nori bananų?
– Noriu arbūzo, – pajuokavau, o ji nupirko.
Ji vedėsi mane į namus.
– Nieko nėra namuose, galėsim ramiai valgyti tavo mėgstamą arbūzą. Nekreipk dėmesio. Tu tikrai mėgsti arbūzus?
– Retai valgau.
– Galėsi pas mane valgyti kasdien, du kartus per dieną.
– Kada grįžta tavo vyras?
– Nekreipk dėmesio. Jis negrįžta. Iš darbo pašte jis važiuoja į dviračių treniruotę.
– Tai jis negrįžta?
– Jis mums netrukdys.
Liftas nedirbo. Lipome iki šešto aukšto.
Rūkėme virtuvėje.
– Negaliu į jį net pažiūrėti. Po to, kai pabėgau iš Kauno, mes gyvenom dviračiais. Važinėjau kartu. Matai, kokia aš sportiška? Nekreipk dėmesio. Mes butą nuomojame iš savivaldybės. Pigiai. Labai sunku gauti tokį butą.
Rūkėme balkone, kada sugrįžo jos vyras Dviratininkas.
Aukštas, sportiškas vyras netikėtai apkabino mane. Pajutau drabužių parduotuvės kvapą.
– Džiaugiuosi, kad tu sutikai pabūti ir pakalbėti su mano žmona lietuviškai. Jai labai reikia žmogaus, kalbančio lietuviškai. Jūs kalbėkit. Eisiu vakarieniauti.
Vyras persirengė. Pamojavo mums ranka ir šypsodamasis išėjo į miestą pietauti.
– Nekreipk dėmesio. Jis visada taip.
– Ką darysim? – bandžiau paslėpti savo nustebimą.
(Tęsinys) ]]> Sun, 30 Aug 2026 13:34:00 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262940.html http://rasyk.lt/kuriniai/262940.html Geltonos jachtos denyje išbarstytos jauno Žvejo nuotraukos, vandenyje plaukia rašalu sulieti ir suplėšyti popieriaus lapai. Barzdotas jauno Žvejo veidas išraižytas raudonais grumtynių randais. Žvejo guminė prijuostė ištepta raudonais lūpų dažais. Mėlynos kelnės su petnešomis perplėštos.
Gyva tik raudona vilnonė kepurė. Burna jaunuoliui užklijuota juoda lipnia juosta.
Rankos surištos šlapio, tankaus tinklo galais.
Aplink – restoraninėmis pozomis lengvuose plastikiniuose krėsluose išsidrėbusios dvi senos, riebios, klasikinės Auksinės Žuvys.
Vėjas kedena Auksinių Žuvelių paskutinius žvynus, likusius po grumtynių su kaimiškai stipriu laimės kūdikiu, kuriam per klaidą nusišypsojo sėkmė.
Žuvis Sidabriniai Dantys jau kurį laiką bandė įžiebti ugnį, bet nesisekė.
Grumtynių su Žveju metu jos lūpos ištino. Ištinusiose lūpose matėsi žmogaus dantų žymės.
Cigaretė nesilaikė.
– Reikia jį išdarinėti, nes pietinis greitai liausis, o jį pakeitęs pietrytinis neš kvapą į Nidą, – Sidabriniai Dantys atsisuko į Žveją.
– Neskubėk, – atsistojo Žuvis Auksiniai Akiniai. – Gal vėjas dar nepasikeis.
– Klausyk, gal tu išpildyk mano tris norus? – linkčiojo Žuvis Sidabriniai Dantys.
– O gal mano tris norus? – pamėgdžiojo Žuvis Auksiniai Akiniai.
– Gera žinia, kad vėjas iš pietvakarių, – Sidabriniai Dantys išsižiojo ir gaudė orą.
– Vėjas rims, – lingavo galvą Žuvis Auksiniai Akiniai.
– Skaudu, kai vėjas iš pietvakarių ir šiltėja, – cigaretė Sidabriniuose Dantyse užsidegė, ir vėjas nunešė į jūrą debesį dūmų.
– Tu paklausk pietvakarių vėjo, ką plukdo į geresnį gyvenimą debesys, – Žuvis Auksiniai Akiniai užsimerkė.
Žuvims reikėjo vandens. Jos žiopčiojo, nes trūko oro.
– Išretino mus ne lietus, mus išretino vėjas, – silpnu balsu kalbėjo Žuvis Sidabriniai Dantys.
Žvejas išsilaisvino iš nemokšiškai surištų virvių ir sviedė tinklo likučius į jūrą.
Nusiplėšė juodą juostą nuo veido.
Griebė Sidabrinius Dantis į glėbį ir ėmė stumti link borto.
Iš vakaro rūko pasirodė Gamtos apsauga.
Ryškiu prožektoriumi išgriebė Žvejo jachtą.
Pavargęs kovoti su didžiulėmis Auksinėmis Žuvimis, Žvejas laukė inspektoriaus.
Inspektorius apžiūrėjo Žuvų akis, patikrino pulsą ir atsisuko į Žveją.
– Klausyk, o kaip tu jas pagauni?
– Rašau laiškus.
– O ką tu joms rašai?
– Kad išpildysiu visus jų norus.
Žvejas, padedamas Inspektoriaus, nuleido Auksines Žuveles į marias.
Kai jis plaukė namo, įmetė naują laišką į tamsų vandenį.
Vėjas nešė lietų. ]]> Sat, 29 Aug 2026 22:59:44 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262937.html http://rasyk.lt/kuriniai/262937.html Eglė sagstėsi marškinių apykaklę.
Jos nosis paraudo. Kiekviena moteris turi savo mylimą organą. Eglės smulkiame veide nosis visada parausdavo, vos ji įsimylėdavo.
Nosis – tas rausvas, užriestas, skulptūriškai dailus meilės termometras – puošė jos veidą.
Net įsimylėjus knygos herojų nosis tapdavo rausva, o akys – ašarotos.
Skaitė ji labai daug, beveik visas knygas, kurias gaudavo.
Ji ką tik perskaitė romaną. Stebuklingai paraudo daili nosis – ji mylėjo knygų gyvenimą.
Akys ašarojo. Mergina mokėjo gyventi papildomą gyvenimą.
Bėgo šleivodama retų gatvės žibintų šviesoje į pasimatymą.
Akys žibėjo smarkiau nei gatvės žibintai.
Sustojo ties suolu – prisiminė, kaip sėdėjo, kaip stipriai buvo apsikabinusi.
Ji įkvėpė oro – užuodė praėjusio šeštadienio savo kvepalus.
Atsistojo plačiai ir įžūliai užsirūkė.
Eglė turėjo nepaprastą savybę: visur girdėti džiazą.
Išgirdusi gitarą, jos nosis parausdavo ir ji traukdavo cigaretę po cigaretės.
Siūbuodama į taktą ji man priminė šokančią amerikietę iš nespalvotų kino kronikų.
Eglė gimė Amerikoje, neturtingų tarybinių diplomatų šeimoje.
Pragyveno Amerikoje keturiolika metų.
Sugrįžo su tėvais iš Vašingtono į tarybinę vidurinę.
Mūsų pasimatymų metu paliesdavau jos koją, aptemptą džinsų šilumos, pajusdavau amerikietiškos svajonės stebuklą.
Jos vyras – barzdotas, brandus medžiotojas, profesionaliai laikantis medžioklinį šautuvą.
Eglė parodė jo nuotrauką. Tikrai, jis nuotraukoje laikė šautuvą profesionaliai.
Šiurpas nukratė pagalvojus apie susitikimą kur nors prieblandoje, traškant po kojomis lapams – niekur iki tol nemačiau taip profesionaliai su šautuvu besielgiančio vyro.
Eglė dėliojo kreivas kojas dviem žingsniais priekyje, ir man gerai matėsi džinsų etiketė.
Mergina nepasakė, kur ji mane vedė.
Rudens vakaro prietemoje aš pažinau kapinių tvorą.
Prie vartelių moteris baltu lietpalčiu dar laikė paskutinę puokštę iš keturių žiedų.
Moteris apsidžiaugė, kai Eglė ištiesė jai pinigus.
Sugrubusiomis rankomis ji vos pataikė pinigus į mažą rudą piniginę.
Kapuose visada čeža nukritę lapai, ypač prietemoje.
Neiškenčiau tos slegiančios tylos.
– Kur mes einam? – paklausiau.
– Mes jau atėjom... – Eglė atsisuko į kapą kairėje, paslėptą liepų šakų.
Priėjome. Moteris padėjo gėles.
Tik dabar įsižiūrėjau į paminklo siluetą: tai buvo žmogaus dydžio figūra su medžiokliniu šautuvu.
Kaip jis laikė šautuvą – supratau, kokį kapą mes aplankėme.
– Pasimelskim, – nusišypsojo Eglė, ir pamačiau, kaip rausta jos nosis.
– Už ką? – paklausiau.
– Už tai, kad tavęs nebenušaus... – šyptelėjo moteris.
Nedrąsiai apėjau paminklą. Medžiotojo skulptūra buvo be barzdos.
– Kur jo barzda? – paklausiau.
Pagalvojau, kad man ne vieta kapuose stovėti šalia jos ginkluoto vyro, ką tik nusiskutusio barzdą.
Bėgau lyg kapinių vagis. Dar spėjau į išvažiuojantį autobusą. ]]> Fri, 28 Aug 2026 17:09:58 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262927.html http://rasyk.lt/kuriniai/262927.html Pabradės miške kvepėjo stirnomis ir briedžiais.
Siuvėjas jau nuo vieškelio pastebėjo du rimtai sėdinčius ir geriančius Baravykus.
Kaip tik saulė tekėjo, ir Baravykų akys sublizgėjo gimstančioje šviesoje.
Siuvėjas prisėdo šalia geriančių ir klausėsi, ką tie kalba.
Baravykas sako Baravykui:
– Nuskriaudė mus gamta – nuogus į mišką paleido.
– Jeigu ne samanos, mes gyventume palaidą gyvenimą.
– Aš negyvensiu – supūsiu iš karto.
– O aš... O aš...
Siuvėjas atsisuko į verkiančius Baravykus.
– Esu europinio lygio siuvėjas.
– Tu moki siūti rūbus?
– Matykit, kaip pasisekė Siuvėjui...
– Esu neturtingas siuvėjas. Man reikia pinigų, ir tada pasiūsiu jums rūbus.
Baravykai susižvalgė. Siuvėjas neatrodė patikimas žmogus.
– Mes duosime tau pinigų.
– Norime po mėlyną liemenę su sidabro grandinėmis. Mes, jauni Baravykai, parašėme projektą ir gausime Europos pinigų, – sumirksėjo Baravykas gudriomis akutėmis.
– Siuvėjau, nori gauti stipendiją? – užtikrintu, geležiniu balsu paklausė kitas Baravykas.
– Noriu, – Siuvėjo balse skambėjo abejonė.
– Gausi.
– Esu europinis Siuvėjas. Bet nepriklausau pažangiųjų grupei.
– Reikia pasirašyti popierius... Būsi ką tik išdygusių Baravykų grupėje.
Siuvėjas buvo verčiamas pasirašyti ištiestuose popieriuose: „... rūbai grybams, neapdovanotiems talentais būti atviriems... vedžiojimas už nosies visokias ten madingai..., aprengtas voveruškas, kelmučių partijos kėlimas ant kelmų, europiniai juodi kostiumai. “
Krauju pasirašė.
Siuvėjas tikėjosi praturtėti – todėl pasirašė viską.
Eidamas į Pabradės geležinkelio stotį, jis paklausė krepšyje gulinčių Baravykų:
– O jūs girti?
– Taip. Mes pasigėrėme saulėlydžiu.
Traukinyje Siuvėjas pasijuto turtingas ir, miegodamas ant kieto suolo, siuvo mėlynas liemenes Baravykams. ]]> Wed, 26 Aug 2026 15:07:36 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262909.html http://rasyk.lt/kuriniai/262909.html Mačiau, kaip ji žiūrėjo į mano mašinos ratus, į priekinį stiklą.
Jos mėlynose akyse atsispindėjo gerumas.
Nosis virpėjo, gaudė pinigų kvapą, o kūnas buvo pasiruošęs šuoliui, smūgiui, judesiui.
Naktis.
Mylimosios nagai nulakuoti taip lygiai, kad mėnulio šviesa atsispindėjo kiekviename nagų milimetre.
Vakaro tamsoje mano ranka sudėjo pinigus į mėlyną voką.
Juos gavau kasoje, pasirašiau ir įvykdžiau tai, ką buvome vienas kitam prisiekę.
Vardan šeimos pinigus laikyti mėlyname voke nuo aviabilietų.
Miegojau lovoje prieš lentyną, kurioje gulėjo mėlynas vokas.
Ar tie blizgantys nagai mane pažadino, ar slaptos, gudrios minties energija, sklindanti iš moters galvos?
Ryte pinigų nebuvo.
Kaip nujaučiau.
Perskaičiavau tris kartus. Sudrėkinu pirštus – perskaičiuoju. Sudrėkinu – perskaičiuoju.
Trečdalio nėra.
Moteris vaikščiojo pasunkėjusi, lėtai dėliodama kojas.
Akis atsargiai nuleidusi, net nebandė atvirai pažvelgti man į veidą.
Ji nežinojo, kad tuoj bus pagauta už rankos.
Nejautė, kad jos dienos suskaičiuotos – ji vaikščiojo stiklu.
Pinigai atsirado kitą dieną.
Staiga.
Pluoštas pinigų mėlyname voke nuo aviabilietų.
Atsidusau ir atsipalaidavau nuo įtampos.
Klaida.
Mano budrumas užmigo.
Po tokios įtampos galėjo užmigti sąžiningo žmogaus sąžinė.
Kelias dienas nevarčiau mėlyno voko – naiviai patikėjau pasauliu, žmonėmis.
Kai ramiai paėmiau į rankas voką, pinigų nebuvo.
Iškėliau voką virš galvos ir sušukau:
– Mes – bankrotas!
Mylimoji parodė į valgiais nukrautą stalą: agurkai, kiauliena, vištiena.
Didelės, sočios porcijos.
Norėjau paklausti: o kur kiti pinigai?
Ji pjaustė kiaulieną, o ant jos rankos žaižaravo auksinis žiedas su briliantu.
Akimirksniu pradingo noras klausti, kur dingo mūsų pinigai.
Pinigai niekur nedingo: aš buvau sotus, o ji turtinga.
Dienos šviesoje spindėjo moteriški nagai. ]]> Sun, 23 Aug 2026 13:35:02 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262873.html http://rasyk.lt/kuriniai/262873.html Genuševičius dairėsi, kur nusukti nuo kelio ir sustoti, praleisti, kaip jis pagalvojo, juos persekiojančią mašiną.
Judėjo lengvai, tarsi vežtų svarbų žmogų.
Tas nepaprastai svarbus žmogus vardu Vilė nenustojo pasakoti apie savo šeimą.
Genuševičiui jos pasakojimas sukėlė draugišką šypseną. Jis dažnai girdėdavo moteris pasakojančias apie šeimos gyvenimą.
Linksmas jos draugas, pagyvenęs verslininkas, juodosios buhalterijos buhalteris, juodu mersedesu, ėjo su Vile įsikibęs į parankę, o vyras su pirkiniais išlindo iš parduotuvės tiesiog prieš akis...
Senas draugas kilstelėjo ranką, bet Vilė, laikydamasi padorumo, pristatė savo „bendradarbį“.
Solidus draugas pajuokavo:
– Mano profesija – sargas.
Vyras jam nepaspaudė rankos, kaip to reikalavo padorumas, nes jis nešė du maišus vakarienės.
Jis vėliau paklausė:
– Čia gi banditas. Jis negali būti tavo bendradarbis.
Vilė atsakė:
– Pinigai nekvepia.
Tai sukėlė dar vieną nuoširdžią juoko bangą.
Už puikų pasakojimą Genuševičius palietė jos geltonas kasas.
Sniegas leidosi aplink automobilį tarsi krištolo lašai.
Jausminga mėnulio šviesa tarsi nešė į baltą mišką.
Genuševičius pasuko į šalutinį kelią, į tankmę.
Vilė ėmė rengtis.
Greitai ji sėdėjo su degančia cigarete.
Genuševičius spėjo nusirengti ir netikėtai pakibo ant vairo.
Juos, sėdinčius mašinoje, apšvietė automobilis ir sustojo tiesiog už nugaros.
Vyras vos sugraibė raktelius, ir mašina pajudėjo į priekį.
Kiek pavažiavus, kelias šakojosi į du kelius.
Vairuotojas pasuko ten, kur, jam pasirodė, bus geriau apsisukti.
Jį sekusi mašina šviesomis perspėjo:
– Nesuk. Tai mano kelias, kvailį. Tu ne namie.
Genuševičiui nieko neliko, tik grįžti atgal ir pasukti ten, kur jo laukė gūdi tamsa.
Jie apsikabino ir pradėjo juoktis. Juokėsi ilgai. Nuotaika buvo gera.
– Koks gražus sniegas. Man primena Adrijos jūros bangų keteras. Tu žinai...
Į mašinos langą pabeldė.
Tamsoje nesimatė, kas galėjo pabelsti.
Genuševičius griebėsi raktelio. Mašina kelis kartus skausmingai suvaitojo, bet užsivedė.
– Dieve mano, ten Albinas... – Vilė ėmė mosuoti rankomis, temptis ant savęs drabužius.
– Kas tas Albinas? – nervingai, piktai paklausė Genuševičius.
– Spausk, kiek gali, o tai sužinosi, kas tas Albinas...
– Niekur nevažiuosiu, kol nepasakysi.
– Vyras mano, brangusis. Vyras, kas gi daugiau...
Priekyje šmėkštelėjo sniege paskendusi miško aikštelė.
Vilė degėsi cigaretę.
Mašina apsisuko, ir jie pamatė skubantį mašinos link vyrą, einantį apšviestu keliu.
– Kur dabar? Čia tik vienas išvažiavimas...
– Sustok. Aš išlipsiu.
– Važiuojam.
Albinas bėgo priekyje, apšviestomis vėžėmis, niekur nepasukdamas. Nesiruošė praleisti mūsų mašinos.
Sustojo.
Užgesino žibintus, kad pokalbis vyktų padorioje tamsoje. “
– Klausyk, matau, tu irgi su mergina. Noriu pasiūlyti bizniuką... Keičiam merginas. Aš primokėsiu tau. Gerai primokėsiu.
Genuševičius sutriko.
Žvilgtelėjo į Vilę, nors ji sėdėjo šalia, jos veido nesimatė.
Tada pajuto, kaip moteris sugriebė jo ranką ir paspaudė.
Tai buvo ženklas – sutik, pritark, geras biznis.
O gal tai buvo ženklas – važiuojam ir spjauk į tą biznierių?
– Imk, – Albinas ištiesė pluoštą pinigų.
Genuševičius suprato: jeigu jis uždegs šviesą, Vilė bus iš karto atpažinta...
Jis intuityviai mintyse pasvėrė pluoštą pinigų ir suprato, kad tokiai sumai jis neturi kaip prieštarauti.
– Gerai, – pasakė jis. – Jeigu dar pridėsi šimtinę...
– Atleisk, norėjau sutaupyti...
Jis ištiesė dar vieną popierinį banknotą.
– Lipk, – atsisuko į Vilę Genuševičius.
Jis tikėjosi isteriško priekaišto, lengvų kumštelių, ilgo daužymo, nagų ant veido, o pajuto stiprų rankos paspaudimą.
Vilė išlipo ant sniego.
Albinas pasitraukė.
Automobilis pajudėjo.
Veidrodėlyje jis sekė apšviestą porą, kuri stovėjo viena prieš kitą.
Genuševičius spaudė, kiek mašina veža.
Vakare jis atsivertė „Tris muškietininkus“.
Tada supypsėjo žinutė:
„Negalvok vienas išleisti pinigų. Dalinsimės. “ ]]> Wed, 19 Aug 2026 19:06:49 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262842.html http://rasyk.lt/kuriniai/262842.html Sanatorijos gydytojai susirinkdavo pasižiūrėti, kai ligonis Genuševičius, su malonumu gulėdamas purve lengvai prasitesia savo beprasmį gyvenimą mažiausiai dešimčiai metų. Jis jausdavosi toks reikšmingas lyg mergina, palietusi šaltieną ant šventinio stalo.

Gulėti taip begėdiškai baltai iki pagurklių panirus juodoje vonioje buvo laimė. Vyras jau keletą sekmadienių negėrė, nerūkė. Pajuto nepaprastą norą atlikti didvyrišką poelgį ir, galbūt, prasmingai numirti. Genuševičius žinojo, iš kurios pelkės tą purvą siurbia, ir užsimerkęs girdėdavo senovės lietuvių žingsnius, atskirdavo iškart besivejančių kryžiuočių batų terškėjimą. Tai leidavo įsklausyti į senovės moterų šauksmus ir melodingą vyrų dejavimą. Matė šansą.

Kitos procedūros metu jis sekė kryžiuotį, besivejantį lietuvišką kunigaikštytę, ir iškėlęs ranką, sustabdė kalaviją ties moters galva... Kunigaikštytė parašė kažkokį adresą ant prabangaus popieriaus ir pasakė: „Visada rasi mane. “ Ji atsuko veidą, kaip tik tuometu poilsio namų sanitarė Počkutė skubiai griebė už iškeltos ranką riešo ir ištraukė vyrą iš  purvo vonios.
Per tą šurmulį, deja, nepamatė kunigaikštytės veido.
O jeigu ji tokia negraži, kad gelbėti nereikia?
Kodėl jam neleido sėdėti ramiai purve ir stebėti moters veidą?

Genuševičius bandė vėl užsimerkti, bet pastebėjo, jog vos tik sanitarė nuplauna purvą – išnyksta ir kunigaikščiai, ir kryžiuočiai... Vyras spėjo įsikišti raštelį su adresu į užpakalinę kišenę. Dabar jis skubėjo į purvą ir bijojo, kad jeigu moteris pasirodys – jis gali jos nepažinti. Jautė vyrišką nerimą dėl nepažįstamos moters likimo. Kas žino, gal kryžiuotis, kol jis valgė valgykloje, reabilitavosi, rūkė parkelyje ant pilko suolo –įvyko nepataisomas įvykis, ir dabar jo laukė nuskriausta svetimšalio mergina.

Genuševičius metė šalin didžiulę nuorūką ir nutrepsėjo vonių link.
Vyro akys skausmingai išsiplėtė, rankos tapo baltos, o barzda ėmė rausti nuo pat šaknų.
Vonioje, kurioje am pasivaideno kunigaikštytę ir gyvuliško išvaizdos kryžiuotis, – kaip tyčia – buvo užimta.
Plūduriavo raudonas miręs veidas su akiniais.

Genuševičius sėdėjo ant medinio suolelio ir laukė, kol moteris pasikels iš purvo.
Išlipusi iš vonios moteris su akiniais, purvu išteptu veidu...
Patalpoje grojo džiazą, ir matėsi – moteris šoko.
Ji nejudėjo, bet jos akys sukosi, šokinėjo ir merkėsi iš malonumo.
Genuševičiaus galvoje pasirodė prašančios pagalbos kunigaikštytės akys.

Šoko į vonią.
Skubėdamas jis nespėjo nusimauti nei kelnių, nei marškinių. Visuose drabužiuose buvo kišenės, todėl Genuševičius mintimis bandė prisiminti daiktus, kuriuos panardino į purvą.
„Pinigai, skirti išpirkti moterį iš kryžiuočio rankų. Pasiskolinti iš kaimynės. Kortelės su kriptovaliutos pavyzdžiais, nuomininko dovana, jeigu kryžiuotis užsispirs. Dešra ir duona – produktai, kuriuos jis išmainys. Genuševičiau, – kreipėsi jis į save, – išpirksi pinigais, ar tai garbinga? Už pinigus visi moka, o tu išgelbėk be pinigų. Nuvertinsi poelgį. Prarasi šansą ir beprasmiškai kankinsiesi dar dešimt metų. Prarasta. O gal... “

– Sesute, ištraukite mane, – pasigirdo seno, nuskriausto žmogaus balsas.
– Ei... Ar yra kas nors? Man bloga.
Niekas neatsiliepė. Purvo vonių sekcijoje ne gyvos dvasios.
Genuševičius nėrė gilyn, ištiesė prieš save rankas.
Vyras purve ieškojo seno balso... Kažkas įsikibo jam į pirštą. Dantys aštriai susmigo į rodomąjį. Išsivaduoti darėsi skausminga.
„Kryžiuotis. “
Kando, draskė. Jis apčiuopė savo kišenėje pinigus ir ištiesė šimtinę.
Kryžiuotis įkando į mažąjį pirštelį, bet pinigų nepaėmė. Genuševičius pasirausė šlapioje kišenėje ir apčiuopė dešrą ir duoną.
Kryžiuotis griebė maistą ir paleido vyro pirštus.

Vyrui prieš akis pasirodė kunigaikštytė. Senutė kunigaikštytė.
Genuševičius buvo matęs grožio konkursus, bet ji nebuvo dalyvė.

Sanitarė Počkutė ir pečkurys Mėčka gėrė degtinę pagalbinėse patalpose.
Mėčkos švarko rankovė buvo skylėta.
Počkutė nesustodama kikeno. Nesustodama saikingai gėrė, už blogą valdžią, už tą namą pagiriom atvertą.
Paskui bučiavosi, nes Mėčka mėgo bučiuoti moterims ne tik rankas, bet ir lūpas. Mėčka ėjo toliau. Buvo sulaikytas už rankos tris kartus.

Tada pasigirdo Genuševičiaus riksmas iš purvo vonios.
Apimti aistros Počkutė ir Mėčka negirdėjo pirmo jo signalo.
Mėčka kaip pečkurys buvo labai gražus, garbanotas ir strazdanotas.
Počkutė vaikystėje nukrito nuo sūpynių ir prasikirto lūpą. Labai skaudėjo, bet gražus daktaras užsiuvo. Mėčka buvo panašus į daktarą iš vaikystės ligoninės – garbanotas ir strazdanotas.

Iš purvo vonių salės pasigirdo keistas garsas.
Senutė išleidq burbulą.
Visi skęstantys purve anksčiau vėliau išleidžia burbulą. Paskutinį.
Burbulas sprogsta paviršiuje.
Antrasis Genuševičiaus signalas buvo stiprus.
Počkutė išsilaisvino iš Mėčkos glėbio.

– Įkando, užmušiu! – šaukė Genuševičius, užsimojęs prieš juodą katiną.
Sanitarė šaukė senutę vardu, lyg ji būtų trumpam palikusi vonią.
Počkutė negalėjo viena kelti giliai paskendusios purve senutės.
Pasirodė raudonomis lūpomis Mėčka.
Visi išsimurgdė purve, susiplėšė kelnes, batus, „viengierkas“.

Genuševičius šoko ieškoti kriptovaliutos ir pinigų užpakalinėje kelnių kišenėje. Nerado. Iškniso visas kišenes.
Niekur nebuvo nei pinigų, nei kripto piniginės, kurioje buvo merginos, pasakiusios, kad myli jį tokį, koks jis yra, adresas.
Raštelio  nebuvo. Vyras neprisiminė  adreso.
Kad myli amžinai – prisiminė, o adreso – ne.

Genuševičius stovėjo visas purvinas ir neprisiminė to prakeikto adreso.
– Kad myli – juodai prisimenu, o adreso – nėra...

Počkutei pagailo Genuševičiaus, ir jau būtų pasiūliusi save, bet prisiminė, kad buvo įmerkta į purvą senolė.
Tik tada ji pamatė senutę sėdinčią koridoriuje su rašteliu rankoje:
„Būsiu pas Gediminą“
Senutė meiliai glaudė juodą purviną katiną. ]]> Mon, 17 Aug 2026 21:24:54 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262820.html http://rasyk.lt/kuriniai/262820.html