Šiukšlių Dėžė - Kūriniai - rašyk.lt

Atriekti riekę

Wed, 21 Oct 2026 11:38:33 +0200

Maisto reikia visai gyvybei -
duonelės kasdieninės,
bulvės auga Tečio Gimtinėj...
Savaitgalį važiuosiu ir gausiu sūrio pieninio.

Tepu ant duonos medų,
dedu sūrio ir laukiu tavęs prie arbatos.
Tu nori mano atriektos riekės,
tu nori iš sriubos kotletuko gabaliukų.

Laukiu tavęs - prie medaus,
o gal tik kviečiu arbatos...
Tik riekti duoną kasdieninę,
tepti medaus... Ir siūlau žaliosios arbatos.

Čiobreliai auga toli -
kaip būtų gerai - kažkur į kaimą...
Oi pjaustau morkas, bulves, kotletukus,
labai jau didelė mano sriubos kaina.

Studentiškos dainos.

Kaip aš klajojau /.../

Tue, 20 Oct 2026 16:35:41 +0200

Didelės svajos mamos.
O man tik lapkritis tik pūgoje ruduo.
Paaiškinki, Mielas Drauge,
kad laisvė ne pūgoje laukia.

Ėjau ant kelio, autobusui nėra pinigų.
Drauge geras, nėra man supratingų namų.
Jau einu, jau einu, telefonas užvakar išsikrovė...
Tik pačiai mamai, „Mano namai - mano tvirtovė“.

Einu lapkričio pūgoje...
Pirštinėje rožančius, iš lėto meldžiuosi.
Kur rasti Katedrą, Drauge kurgi tu?
Ieškau kas tėvams paaiškintų ir vėl turėčiau namus.

Jau šalta man, einu tyloje...
Dar truputį, nebenugyvenu jau maldoje.
Tėve mūsų... Namuose... Būsiu?
Tyloje ir kraipo troleibusas į ūsą.

Juodvarnina, ar varna?

Sat, 17 Oct 2026 15:29:22 +0200

Man baugu yra tie juodi paukščiai...
Niekur nekylu, pilkokais sparnais žvelgiu baugščiai.
Juoduma ir tamsumos mane neramina...
Bet gyvenu su juodais paukščiais kaimynais.

Kaip man pakilti iš čia? Kokiu paukščiu?
Juodų kostiumų, svečiuose, artumose, baugu.
Nuolatos glaudžiuosi prie radiatoriaus, baugu,
kada tiek juodų paukščių Danguje už langų.

pasivaikščiojimas parke (haiku)

Thu, 15 Oct 2026 16:12:04 +0200

kai pavadina
„enciklopedija“ prieš
smogiant į snukį

pjū 106

Thu, 15 Oct 2026 00:37:28 +0200

...

Kotryna Arčibaldui

sapnavau lapų gaisrą
tas žagrenis yra nepakartojamas

nei gaisrininkas nei padegėjas

stovi nukaitęs
lyg žarsteklis židiny

...

kaimėkai nukasė bulves
liko išartas šaligatvis

kalbėjau apie tai su seniūnaičiu
sakė kol tie bedančiai pederastai
pirx alų jo pardėj
ir voliosis po buxmedžiais

tolei leis kast ir sodint
kad ir ant asfalto

reikėtų prie jo garažo
kur laiko dujų balionus
paleist raudoną gaidį

...

Arčibaldai

tu tik paklausyk

kartais nutinka
viena ir ta pati istorija

bulvės bulvėmis
lapai lapais
o giriomis vėl ateina ruduo

Tokia graži? Ar graži?

Tue, 13 Oct 2026 13:42:47 +0200

Mielas Poete, sakyki kokia yra grožio vertė?
Ar iš tikrųjų moteris vertingesnė - jeigu graži?
Tyloje verkiu, einu, gal sportuoju... Noriu būti stipri.
Nejaugi graži, vertingiau negu išmintinga, stipri?

Tyloje dėlioju, mintis rišu apie rytojų...
Noriu būti vertinga, gal atsistosiu ant savo kojų?
Tyloje, raudojau - minti tik išmintingiau dėlioju.
Ieškausi atsvaros, noriu išeiti kur šviesa, noriu matyti šviesesnį rytojų.

Rudenio ilgesy, niūroje, tamsoje,
sudėliojau ir išdiktuoju, niūniuoju, dainuoju... Nebe tyloje.
Pavasaris ar ruduo, geriau - mąstyti nenustoju.
O aš tyloje? Rytojuje? MĄSTAU? Dėlioju?

likutis

Tue, 13 Oct 2026 00:26:34 +0200

taupiau
duoną

taupiau
šviesą

taupiau
žodžius

taupiau
save

po truputį

po truputį

po truputį

liko

tiek

kad
užtektų

mano
laidotuvėms

ir
nė
vienam
svečiui

laikrodis

Mon, 12 Oct 2026 00:13:06 +0200

tik

　　tik

　　　　tik

　　　　　　tik

vieną sekundę

　　　　　　　　iškris

　　　　　　　　　　　iš jo

　　　　　　　　　　　　　　tėvas

Sistema

Fri, 9 Oct 2026 22:21:51 +0200

O sako laikas keičia žmogų...

Laikas nekeičia žmogaus tai sistema, keičia žmogų, nes per visą laiką ji pasikeitė.
Sistema, kuri keičiasi su laiku ir keičia mus.

O jeigu sistemos nebūtų?
Tuomet liktų visata...

Šešėlis

Fri, 9 Oct 2026 21:53:03 +0200

Nėra nieko tamsiau už atstumą
tarp dviejų sienų, o aš tik nematomas šešėlis,
lyg apsuptas neregių... Kopia žodžiai
gal geriau nebūti? O jei būti? – nereikia,
šnabžda ilgesys darbo gal neskirtas tau
likimo jis, gal kiti geresni, sakytume,
o aš tik šešėlis.

Galbūt ir nesėkmė – likimo duota man,
matyt ir liūdesys, ir ryto ukanos,
kad tik nedirbtum, nenusipelnei,
kad liktum tik šešėlis tarp dviejų sienų.

O jei ir norėtum atsigręžti į mane –
negalvok, juk neatsigręži,
širdis kažkur kitur, gal pakulnėse,
o man likimo neduota dirbti,
gimta – kentėti tarp dviejų sienų.

Galėtum net patikėti Dievu,
bet jau žinau – pasaulyje ir jis duotas
ne kiekvienam, turbūt tik tau, o ne man,
nes aš tik šešėlis, likimo nublokštas
tarp dviejų sienų – nedirbti, blukti
apsuptas neregių ...

Išseko įkvėpimo šulinys

Thu, 8 Oct 2026 15:38:47 +0200

Ateik, ateik, iš užu jūrų-marių
Iš žiburiuojančių sapnų vakarių.
Aš tavo žingsnį priartėjantį girdžiu.
Ateik, ateik, tavęs man ilgu...
Čion, kur retežiais rasos žvilga
Ir šaukiasi širdis širdžių.

Čia, eglių giliame pavėsy,
Kur aš sėdėjau, kur tu sėdėsi,
Išseko įkvėpimo šulinys.

apie 90-siius metus

* * *

Tue, 6 Oct 2026 19:21:27 +0200

vakaro pievoje
ramunė

balta akis
žiūri į dangų

dangus žiūri
žemyn

ramunė
vakaro pievoje

Pabaigoje

Tue, 6 Oct 2026 11:54:08 +0200

Vaikystėje mums niekas nesakė, kad kelio atgal nebėra.
Tačiau mums leidžiama su savimi nešiotis keletą akimirkų ir vietų –
lengvų ir plonų it šilkinis popierius mūsų mintyse.
Aptikti jas mintyse – tarsi keliauti naktiniu mišku.
Tai darome vieni, savo kambariuose, tamsoje, apšviesti pro atviras duris sklindančios šviesos.
Ir tada aplanko mintis – tarsi paukštis, nutūpęs ant antklodės.
Kito vaiko tėvas, artėjantis prie mūsų atsisegęs diržą.
- Nuo tada, kai grįžo iš karo, – sakydavome apie jį.
Kol mes, vaikai, slėpdavomės laukuose iškastose duobėse
arba nameliuose, kuriuos statydavome medžiuose.
Tai namai iš voratinklių nėrinių ir antklodžių, prikimštų pūkų
nuo žąsų, kadaise skraidžiusių tarp debesų.
Staliaus dirbtuvėje – valties, kuri kada nors
plauks upe, pradžia.
Per lietų ji semsis vandens, bet niekada nenuskęs.
Žinos, ką daro tarp nendrių.
Plauks net ir esant gausiai rasai. Štai kokia lengva ta upė.
Nuostabu plaukti valtimi, kurią patys sumeistravome iš ąžuolo ir užsandarinome derva.
Nuostabu galvoti, kad visi plaukiame valtimi, kurią patys pasidarėme.
Mūsų upė, žvilganti nuo šviesos, vieniems teka sparčiau nei kitiems.
Ji nėra bedugnė. Ir neišvengiamai įsilies į plačią jūrą, kurioje galiausiai pranyks.
Keista – po tiek amžių – būti gyviems pačioje Pabaigoje.

* * *

Mon, 5 Oct 2026 14:12:48 +0200

žolėje
surūdijusi vinis

dangus virš jos
toks mėlynas

lyg būtų
pamiršęs
kur skaudėjo

Kutletukai

Sat, 3 Oct 2026 13:31:04 +0200

Mamytės tie kotlietai...
Kutletukai - kaip - kudliukai.
O kaip man „pažiūrėti“?
Teisingu požiūriu kaip būti?

Gal jie yr iš katinienos?
Gal jie tik būt iš antienos...
O man yra baugu -
nelikčiau kad vištiena. . .

Mamytės, tau tariu, -
yra baisingi kutletukai...
Tarp sienų keturių,
turiu be katino išbūti...

Yra man kažkiek baugu.
Nenoriu aš kutlietų...
O, Mama, būt gera,
aš noriu visad būti - - -

Planetu pakasejai

Fri, 2 Oct 2026 17:40:03 +0200

Jei atvirai apie planetu pakasejus rasyti negalima, bet viena knyga parasysiu ir tai yra dabar.
-Ka reiskia dabar?
-Dabar tu neturi laiko, nes tai yra “still”.
„Still“ reiskia momeneta. Momentas yra dabar.
-Tai nerasai! Nes pakasiu ir smailas. –Nusisipsojo ji tureciau but parases, bet si knyga yra kitokia…
Nemokantis rasyti knygos galvoja apie skaitytoja:
Jei atvirai apie planetu pakasejus rasyti negalima, taip, kad knyga gali buti jau ir parasyta. Nes jos rasyti negalima.
Civilizacija, kuri ties is isnykimo riba susimasto. Taigi planeta dar cia apciuopiama, o mes vieni…
-Ne vieni!
-Vieni.
Ir tai filosofijos krastutinumas.
-Kaip suprast? – Paklause skaitytojas.
Todel civilizacija ir susimasto.
O filosofija sako:
-Vieni; Nevieni.
Filosofija vos nepakase planetos jei filosofiskai.
-Zinoma, kad supratau ka nori pasakyti.
-Still – veikejas atsake.
Cia tik bandymas jums. Ivertink, nes tokiu knygu rasyti negalima.

Tvorelė

Thu, 1 Oct 2026 12:32:37 +0200

Man vorelis,
ištiesė tvorelę.
Saugo vabzdelis,
numegztą ateitį...

Kampe vorelis.
O aš bijau...
Ieškau saugumo -
tvorelė, jau?

Mažas vorelis -
jaukūs nameliai.
Norime nuo širšių
apsiginti tinklelio.

Širdelę gelia.
Bet jauki tvorelė.
Aš ir vorelis,
ir svajonė apie namelius.

Močiutė ir nesulaikomas šlapimas

Tue, 29 Sep 2026 09:53:24 +0200

Kai nubundi iš neramaus miego
ir pasinaudoji tualetu – nebegrįžk atgal.
Eik koridoriumi ir atstumk lengvas, tuščiavidures
duris. Ji bus ten – mažesnė nei tada, kai lankeisi
paskutinį kartą, – sėdinti lovos krašte,
ką tik pasinaudojusi savo tualetine kėde. Nelaukdama,
kol ji paklaus, prieik, pakelk dangtį,
o tada ir sėdynę. Ištrauk kibirėlį su
vis dar šiltu jos šlapimu, nunešk į vonios kambarį,
išpilk į klozetą. Išvalyk. Išskalauk. Nusausink.
Apipurkšk levandų kvapo „Lysol“ priemone. Įstatyk atgal
į laikiklį. Uždėk dangtelį. Nuleisk sėdynę ir pagrindinį dangtį.
Priimk meilę tokią, kokia ji yra pasibaigus karams.
Paklausk: - Ar tau dar ko nors reikia?
Ji atsakys: - Būčiau galėjusi pati, - ir tai tiesa,
bet ji tiek kartų griuvo dėl glaukomos
ar galvos svaigimo, o gal ir dėl abiejų priežasčių.
Nenorėdama laukti, ji apvertė
kibirėlį – šlapimas ištiško ant plytelių ir kilimėlio, –
o slaugei teko pusdienį viską valyti, prieš tai pakėlus ją
nuo grindų.
Tiesiog nusišypsok ir paklausk: - Ar padėti sutvarkyti lovą?
Ir kartu pradėkite lyginti suglamžytas paklodes,
tada – lovos užtiesalą ir koralų spalvos nertą
užklotą, gulintį prie krašto.
Padėk į vietą pagalves. Tada padėk jos palinkusiam kūnui po truputį
judėti link neįgaliojo vežimėlio. Laikas jai praustis po dušu.
Šiandien darysite tai kartu – kaip dvi moterys
prancūzų paveiksle. Dirbtinius dantis ji išsivalys pati.

Tinklas

Wed, 23 Sep 2026 05:00:35 +0200

Senas žvejys kiekvieną vakarą
mesdavo tinklą į pasakų vandenį,
traukdavo iš gelmės
tai lapę, tai karalaitę,
tai vėją.

Bet vieną kartą tinklas
nepasidavė.

Jis traukė ilgai,
kol rankos pasidarė
plonos kaip valai.

Ir kai išniro į orą –
jame gulėjo dar vienas tinklas,
o jame – dar vienas,
ir kiekviename –
po mažą, drėgną žvejį,
traukiantį savo paties tinklą.

Senasis žvejys
traukėsi
iki paskutinio mazgo.

Tada vėl pasviro per bortą,
ir tinklas, švilpdamas, nuslydo
atgal į juodą vandenį,
kur virvė, įsitempusi,
laikėsi
tarsi kažkas apačioje
būtų ją sugriebęs

abiem rankom.

Po paskutinio pjūvio

Tue, 22 Sep 2026 19:51:07 +0200

Sunki naktis prispaudė seną kluono stogą,
Juoda derva lašėja iš gilaus dangaus.
Pelėda medžio uokse lesa tamsią uogą,
Ir aklas vėjas ieško mirusio žmogaus.

Ant pūvančių šiaudų nukritęs dalgis laukia,
Sausi laukinės slyvos pirštai tvorą brauko.
Vilkai toli ir gailiai staugia,
Pabaidę pilką rūką nuo pelkėto lauko.

Eini per kiemą, kur tamsa sustojo,
Kur šalčio adata jau gelia drėgną žemę.
Mėnulio peilis sminga tiesiai tau po kojom –
Šešėlis atitrūksta ir tave priglaudžia.