Šiukšlių Dėžė - Kūriniai - rašyk.lt

Stebėtoja

Tue, 21 Jul 2026 15:07:45 +0200

Sėdžiu ir žiūriu į gamtą. Žalia. Kai kur spalvotos dėmės. Gėlės, turbūt. Galvoje sumaištis. Reikia baigti rašyti, bet mintys užsispyrė. Sėdi kažkur smegenų kamputy ir vaiposi. Ir ką daryti?
Staiga ausis pasiekia keistas garsas. Kitoks nei vėjo šnarėjimas ar iš toli sklindanti muzika. Mintys pašoka ir priverčia susikaupti į garsą bei vaizdą.
Ramybės drumstėjas – mažas paukštukas. Panašus į žvirblį. Bet, ko gero, ne žvirblis. Mažesnis ir daugiau panašus į plunksnų kamuoliuką negu į paukštį. Kuičiasi po krūmu ir visai nekreipia į mane dėmesio. Strykt! Strykt! Apsidairo. Palenda po krūmu. Ir aš jo nebematau šešėliuose. Bet po akimirkos vėl išstraksi ir sužiūra į mane. Aš žiūriu į jį. Galiausiai paukštukas nusprendžia, kad esu neverta jo dėmesio. Ir vėl šmurkšteli po krūmu.
Baisiai noriu sužinoti ką jis ten veikia. Bet negaliu atsistoti ir prieiti. Nenoriu, kad nuskristų. O jis vis tiek nuskrenda. Gerai, kad netoli. Nutupia ant eglės kamieno. Aukštai ir pasileidžia link žemės žemyn galva.
Tikrai ne žvirblis. Tokių cirkų jie neišdarinėja.
Gi mano kaimynas užskrenda į viršų ir vėl pasileidžia žemyn galva apačion. Dar kartą. Ir dar. Tada dingsta tarp eglės šakų. Nei garso, nei judesio.
Kurį laiką žvelgiu aukštyn. Bet iš ten nieko nematyt. Dar pažiūriu po krūmu. Bet ir ten tuščia.
Tada pažvelgiu sau po kojom. Pro šalį ramiai keliauja didelis juodas vabalas. Iš šitų skiriu tik karkvabalį ir kolorado vabalą. O keliauninkas labiausiai panašus į mano senos bliuzelės sagą. Ir dingsta jis greičiau nei paukštis.
Galiausiai pamatau sraigę, kuri lėtai, bet užtikrintai šliaužia vazono šonu. Vazone žydi chrizantema. Sraigė maža, geltona. Akivaizdžiai invazinė. Žinau ką reikia daryti su tokiais. Bet tik paimu ją ir numetu kuo toliau.
Tada vėl sėdžiu ir stebiu gamtą.

Šlapias prisilietimas

Mon, 20 Jul 2026 23:55:28 +0200

Išeinu iš dušo, vandens lašai švelniai slysta mano kūnu. Pažvelgiu į jį - į tą žvilgsnį kurį taip dievinu. Jo akys kalba be žodžių, jose matau geismą, kuris priverčia mane pamiršti viską aplinkui. Kalbėti nereikia - užtenka to vieno žvilgsnio, to nebylaus supratimo, kad dabar egzistuojame tik mes. Lėtu žingsniu artėju. Švelni ranka perbraukia per mano šlaunį, pirštai vos liečia odą ir manyje viskas suspurda. Jis nenutraukia akių, o aš pasitinku jo prisilietimą. Pradedame aistringai bučiuotis, mums tai nuostabiai sekasi. Lūpoms susilietus, sustoja laikas. Tarp mūsų nelieka oro - tik šiluma, kvapas ir širdžių plakimas, susiliejantis į vieną ritmą. Mūsų kūnai juda vienas kito ritmu, pažįstamu ir kartu vis dar paslaptingu.

Autoriaus kastracijos kompleksas

Fri, 10 Jul 2026 18:53:43 +0200

Lupau Autoriaus penį, kad paruoščiau
patiekalą, kurio mane išmokė Senis.
Tai nebuvo sapnas, tačiau vizijos gardumas
leido peiliui – mėlynumo brūkštelėjimui –
kraujuojantį daiktą paversti skaidryne.
Su peniu visada reikia būti atsargiam.
Jį reikia marinuoti austrių padaže su krakmolu,
apšlakstyti imbiero sultimis, kad išvalytume
jo šlapimo kvapą – žuvies kvapą – itifalų,
kaip galbūt sakė Rimbaud – leisti spermos
likučiams fermentuotis su krauju ir žydryne
į vakaro dangų, tokį: kai penis pradeda be
perstojo verkti, iš pradžių tyliai, kaip
naujagimis, paskui garsiau, kol virtuvė
virsta traukinių stotimi, iš kurios Autorius
buvo atvežtas į artimiausią Rašykinę Mėsinę.
Penis žliumbia kaip kūdikis, kaip pamplys
rauda dėl savo noro – pamišęs penis yra
nekaltas. Penis nori susigrąžinti savo Autorių.
Taip, kaip vaikas nori savo motinos pieno.
Ir Autorius, be savo penio, ar jis vis dėlto
yra Autorius? Pusiau patinas? Ar jis išprotės
žiūrėdamas į mėnulį? Ar jis tarnaus Rašyko Adminams
kaip eunuchas pirmykščių dinastijų laikais?
Ar jis seks paskui gazuotą negyvų žuvų kvapą,
pro pievą, pro urzgančius miškus, kad pasiektų
juodą upę ir stebėtų vandens tėkmę. Stebėkite
žuvų adatas, šeriančias upelį, ir linkėkite,
kad viena iš jų būtų jo lytinis organas. Penis
mano rankoje yra storas ir simbolinis, kažkas,
ko negaliu iki galo suvokti. Įtaisas be savo
proto paslaugos, kaip tai veikia? Kaip, vardu
Dievas, protas gali pakęsti prarasti dalį
savo formos ir suvokti šį praradimą kaip mintį?
Mintis apie penį, būdama ne kas kita, nėra penis.
Kaip mano Senis kartą matė mane su mergaičiuke.
Kaip ji pasakė „ne“. „N“, einantis prieš „e“ chorą,
yra tarsi kastracija, kuri atskyrė mane nuo jos.
O, ar aš vis dėlto esu tas penis, kurį mano Senis
kadaise prarado? Skubėjau grįžti į savo kambarį,
visą popietę praleidau nuogas prieš veidrodį ir galvojau,
kad nesu gražus, maniau, kad ji teisi, ne, negaliu
mylėti šio berniuko priešais save. Ir gailėjausi,
kad jis iš viso gimė. Dabar matau, kaip Autorius,
sutrikdytas uždraustos minties, svirduliuoja link
tos upės, poruojasi su tirpstančiomis nimfomis –
Hermis tampa Hermafroditu, kurio alyvine spalva
aptrauktas kūnas, androginiškas ir nuostabus,
kadaise nuskendo ir iškilo iš bešaknio vandens.
Ir matau, kad pieva už virtuvės yra violetinė,
užkrečianti kastracijos tinktūros bala. Varpa,
apgaubta mano rankose, sena ir pavargusi, tarsi
vaisius, besisukantis atgal į anoniminę gimdą.

Toli, toli

Tue, 7 Jul 2026 13:54:34 +0200

Metų metus, gydytojai privačiuose dokumentuose rašinėjo
apie mano paranojinę šizofreniją, panikos atakas. Gėriau
lėto atpalaidavimo tabletes, kurios privertė pradėti šią kroniką,

o tada nusijuokti: juk ką tik pasakojau Jums šią istoriją, ar ne?
Nepažįstami žmonės vartydavo akis. Bet buvau mėgiamas,
ir patikdavo bendrauti su gyvaisiais.

Pabusdavau ir skaičiuodavau valandas, kol
galėsiu vėl grįžti į lovą. Sirgau liga, kurią sukėlė
saulė ant mano kaklo. Aštri vasaros vabzdžių opera

privertė mane norėti būti tėvu, kaip senis, kurį turėjau –
tėvukas, kuris nelipdavo iš lovos.
Vakarienių metu žmonės ieškodavo mano skurdo ženklų,

kai pasakodavau, kad ištekėjau
dvidešimt trejų metų karštą birželio aštuntos dieną.
Kaip paaiškinti, kad valstybė visą mano gyvenimą

užfiksavo tardymuose, namų vizituose, nuotraukose,
medicininiuose tyrimuose, mokesčių įrašuose, šeimos istorijoje,
skolų banke. Penkeri metai pažeminimo,

kol žalioji kortelė atkeliavo nepaženklintame voke.
Žalia kortelė – ne mano.
Žalia kortelė kiekvienam žmogui,

Kurį kada nors mylėjau, bet neturėjau.
Ar negalėčiau pakeisti numerių, nuotraukų, vardų,
kiekvieno nuskeldinto veido skenavimo? Negalėjau,

bet įsivaizdavau. Prisiekiau niekada daugiau tiek savęs neatiduoti
nepažįstamiesiems. Bet tai padariau. Atiduodavau save
vėl ir vėl. Femme, šokanti kumbiją virtuvėje,

niekada negrįžo. Jokia bendruomenė manęs nepriėmė,
todėl bendraudavau su šaukštu šleikščių vaistų
po liežuviu. Po skaitymo pilnai auditorijai,

moteris per mikrofoną manęs paklausė:
Pasakykite šiame kambaryje esantiems jaunimui, ką darote dėl savęs priežiūros.
Pasakiau jai: praleidžiu ilgą laiką tyloje,

kuri padeda man išgyventi dar vienerius metus.
Kaip ir dauguma žmonių, bijau mirti.
Kaip ir dauguma žmonių, bijau mirti toli, toli nuo namų.

Karščio amplitudėje

Mon, 6 Jul 2026 20:36:39 +0200

Tikrai nesu kitokia,
karštyje tirpsta mano ledai.
Saulės šviesa tokia spalvota -
karščio amplitudę matai.

Aš nesu ligota,
jei matau ir jaučiu realybę.
Saulės šviesa neribota -
gi gali būti taip.

Kaltina karščiu Saulę žmonės.
Kaltina kad jos spindulys spalvotas.
O tu apibūdinki,
be apibrėžimo žodį.

Karštą vasarą - karštos arbatos!

Tue, 23 Jun 2026 13:19:54 +0200

Pievoje ėjau gėlių žieduose...
O dabar renku čiobriukus - pasiguosiu...
Nejauku pievoj, miške, namuose,
Karštą vasarą, nurimimui - arbatos karštos.

Plikosi skausmai šiltumu...
Noriu šiltų, o ne prikaitusių namų...
O iš ryto aš skaičiau,
o pareisiu ir arbatos kaičiu...

Gyvenu tarp tylumų

Tue, 16 Jun 2026 14:44:51 +0200

Tyluma tiktai einu...
Ir nesuvedu minčių.
Noriu būti sistema.
Noriu būti poezijos dama.

Gyvenu neramumu,
ir neberandu prasmių...
Kaip tiesa pasakoma,
kaip iškenčiama tyla??

Vienumoj vieša viena...
Ir nebetikiu tikrumu.
Noriu būti aš dama...
Ir nebeturiu aš tyluma.

kadras po kadro

Mon, 15 Jun 2026 17:56:38 +0200

ant byyyrrrrrančių lentų
užkaičiu virdulį
ir stebiu
kaip kamuoliais verčiasi
atoooodūūūūsiai
apgaubdami
kontinentinį vaisingumą
kuris
ilgų ieškojimų pabaigoje
suformuoja
besilyyydančią

realyyyybbbbęęęę

Apie

Tue, 9 Jun 2026 10:02:46 +0200

1. Apie tingėjimą
Tingėjimas nėra priešas. Jis – budėtojas.
Jis sėdi prie durų ir tikrina, ar tikrai nori įeiti.
Jeigu nori – praeisi.
Jeigu ne – jis tau pasakys tiesą, kurios pats bijai:
„Tu ne tingi. Tu tiesiog nenori. “

2. Apie laiką
Laikas niekada nebėga.
Bėga žmogus, bandydamas jį aplenkti.
O kai sustoja – pamato, kad laikas visą laiką stovėjo vietoje,
tik jis pats lakstė aplink kaip šuo aplink stulpą.
Ir dar stebėjosi, kodėl taip sukasi galva.

3. Apie kūną
Kūnas visada žino daugiau už protą.
Protas gali meluoti, teisintis, filosofuoti.
Kūnas – niekada.
Jis pasako tiesą paprastai:
skauda – vadinasi, per daug.
traukia – vadinasi, per mažai.
O protas vis tiek ginčijasi, nes jam patinka būti kvailesniam.

4. Apie darbą
Darbas jaunystėje atrodo kaip bausmė.
Darbas senatvėje – kaip privilegija.
Tik tada supranti, kad žmogus ne dirba tam, kad turėtų,
o tam, kad būtų.
Ir kai nebedirbi – pradedi nykti kaip nebevartoma knyga.

5. Apie Dievą, kuriuo netikėjau
Aš visą gyvenimą netikėjau Dievu.
Bet jis vis tiek kartais pasirodydavo –
ne bažnyčioje, ne maldose,
o žvyro krūvoje, kurią reikėjo sijoti.
Dievas, pasirodo, mėgsta paprastus darbus.
Gal todėl aš jų taip vengiau.

6. Apie prasmę
Prasmė nėra kažkur toli.
Ji visada stovi šalia, tik labai tyliai.
Tiek tyliai, kad ją girdėti gali tik tada,
kai pagaliau nustoji bėgti, aiškintis, teisintis,
ir tiesiog atsisėdi.
Tada ji paklausia:
„Na, ar jau pasiruošei pagaliau mane išgirsti? “

7. Apie mirtį
Mirtis nėra pabaiga.
Ji – kaip paskutinis sakinys knygoje.
Jeigu knyga gera, skaitytojas visada nori dar vieno puslapio.
Jeigu bloga – užverčia be jokio gailesčio.
Todėl vienintelis klausimas paprastas:
ar tavo gyvenimo knyga verta paskutinio sakinio.

Incesto karstas

Tue, 2 Jun 2026 11:39:35 +0200

Ji maišė kavą, vilkėdama sportiniais drabužiais.

Norėjau ją praryti,

Kava juoda mano skrandyje.

Saulė judėjo pastatų stikluose.

Ji prakaitavo, vėlavo.

Kenčiau nuo grožio,

Labiausiai ištroškęs rytais,

Miegojau su marškinėliais su kietomis geltonomis pažastimis.

Jos pilvas buvo toks šiltas.

Ji žinojo mano vardą.

Jaučiau migdolų skonį jos burnoje.

Pasakyk, kad priklausai man, Vilke.

Nepamiršk to.

Valandos, kai nieko neveikėme,

Bet sėdėjome ant grindų tyloje:

Nėra nieko erotiškesnio, nei būti viename kambaryje

Nebendrauti –

Skaityti skirtingus straipsnius,

Mūsų mintys kažkur kitur,

Dangus tampa baltas, o paskui juodas,

Tas nuolankus miegas

Ant lovos, kurią atidaviau

Savo draugo seseriai, kai persikrausčiau.

Skaudulys

Mon, 1 Jun 2026 15:24:13 +0200

Su skauduliu gyvenu
širdy...

Bėgau nuo tavo rankų.
Rankomis? Jauti?

Į iškentėtą skaudulį -
pažvelki iš arti. . .

12 metų, kančioje,
moki... tyli... išskaitai.

Ir jau tiek to -
pabėgai ir mylimą turi.

Visas svetimas purvas baigiasi,
kada pasitrauki.

Paprastutis

Sun, 31 May 2026 18:04:52 +0200

Paprastutis, bet su aukštų
dalykų pajautimu. . .
Man baugu pakilti
- - -
Paprastutis popieriaus lapelis,
gal tik skiautė,
bet tinka nuoširdžiam laiškui.

Sveika Marija, Šiukšlių Dėžėje

Sat, 30 May 2026 15:38:03 +0200

Kartą paprašiau nuplikusios palestinietės
atsistoti tuščiame
konteineryje ir apsimesti, kad ji
padegta Marija Magdalietė.

Ji entuziastingai sutiko,
visada norėjusi vaidinti
filme, net ir trumpame,
net ir tokiame, kuris pastatytas konteineryje.

Parašiau jai monologą
apie Mahometą
Buazizį, kurio susideginimas
sukėlė Arabų Pavasarį.

Konteinerių gaisrai buvo įprasti ten,
kur gyvenau. Nepamenu,
ar ketinau sukelti ugnį, ar
kaip planavau ją apsaugoti.

Po alaus Ramaloje, ji mus nuvežė
prie uolos be jokių užtvarų.
Sutemo, dangus
buvo pilkas levandų dryžiais. Uolėtas kalnas

atrodė kaip Džebel Kuruntulas,
kur Velnias gundė Jėzų
keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.
Mesk save žemyn, – tarė Velnias, –

ir pažiūrėk, ar pagaus tave angelai.
Žvelgdama pro langą, ji man pasakė,
kad apvertė savo seną automobilį
į krūmynais apaugusį slėnį apačioje

ir išsigelbėjo tik su nedideliais sužalojimais,
kuriuos priskyrė girtumui,
kad jos kūnas apvirto kartu su automobiliu.
Jai dvigubai pasisekė, sakė ji.

Bakas buvo beveik tuščias.
Jos ranka lengvai laikė vairą.
Jos akys buvo stiklinės. Žvilgtelėjau
į prietaisų skydelį: Bakas vėl buvo pilnas.

nebe

Fri, 29 May 2026 21:26:35 +0200

nebetikiu į nuogą vienišumą,
į meilę be naudingų apnašų,
į nuoširdų, betikslį pranašumą
ir net eilėm, kurias pati kuriu.
mane pašovė dirbtinumo ūkas -
kasdieną dulkėm tepantis akis.
netgi tada, kai draugas atsisuko,
nebežinau, ar tiesą pasakys:
ekrane antraštės lyg smūgiai šoko ringe,
reklamos foto šopo padaže.
o smegenys iš nuovargio sustingę
vienatvės trokšta nuotykių kine.
bet nėr tikrumo netgi realybėj,
kuri transliuojama kas sykį iškreipta.
nebetikiu į vienminčių vienybę
ir manyje po rūbais vis kita.

Spalvų makalynė

Fri, 29 May 2026 15:09:14 +0200

Tas paveikslas, šitas, va šitas.
Jis lyg iš ateivių rankų nukrito -
spalvų makalynė, peckelynė,
reikia stengtis, kad būtum gera tapytoja.

Impresionizmas ir dadaizmas.
Noriu aš, būtų - forma daili.
Spalvų tik akyse, man čia primakaliota,
spalvų makaliūzė - tu tik baiki kvailioti.

Man tik baugu - kaip įvertinsi tu mano meną.
Man galvoje idėjų daug prisirado.
Tekšt ir dar - mažas lopiukas.
O kad tu tik žinotum, kaip mano širdutė padūko.

Mano Seniui tai nenutiko

Thu, 28 May 2026 19:59:27 +0200

Mano Senis niekada nepatenka į kalėjimą.
Islamo Gvardija niekada neranda
ginklų namuose. Jis gali dingti,
stebėdamas, kaip pro šalį marširuoja milicija,
nepastebėdami, jis niekada nepraleidžia
net dienos už grotų. Jam nereikia pasikliauti
teisėjo, kuris pažįsta jo pavardę, gerumu.
Jam nereikia prašyti prieglobsčio.
Jis nebėga į Vokietiją,
nevogia batų, kad išgyventų.
Jis gali vogti batus vien dėl malonumo
išsisukti, kad pasijuoktų
iš jaunatviško džiaugsmo dėl nedidelio nusikaltimo.
Jis lieka Irane, kur jam nereikia
naudoti savo nematomumo. Jis pasirenka priešingai:
jo apsakymai publikuojami
su dideliu pripažinimu, jis režisuoja
scenos spektaklius, sulaukiančius gausybės ovacijų;
jis vaidina filme, ir žmonės jį
sustabdo gatvėje nufotografuoti.
Jam niekada nereikia mokytis anglų kalbos, dirbti
fizinio darbo ar valandų valandas stovėti
virtuvėje, gaminant maistą nedėkingiems klientams.
Magija nebūtina,
kad išliktų gyvas. Jo talentai gali klestėti.
Vietoj manęs jis turi buhalterius
ir teisininkus, kuriems dosniai moka, kad šie tvarkytų
visus jo reikalus. Jam nereikia
saugoti savo slaptažodžių;
tam jis turi asistentą.
Jis veda kitą žmoną, turi kitą
sūnų, galbūt net dukrą,
ir jie pasikliauja jo kartų turtais,
kad turėtų visus anūkus, kurių trokšta.
Jie visi gyvena pasiekiami pėsčiomis.
Jie mato jį kasdien.
Jis niekada neperplaukia per vandenyną.

Apie parką

Thu, 28 May 2026 16:37:39 +0200

Kaip tik Sekmadienis -
lekiu į lauką. Pasiėmusi
tašę, pirštines ir fotoaparatą.
Dedu koja kojon į minčių taktą.

Šiandien sninga parke.
Pūgos mano jausmus darko.
Imu fotoaparatą,
kaip sakoma „Drauge, einam daryt meną“...

Parke gražu, sningant jauku.
Minu į pėdas, ir fotografuoju.
Kaži kaip gausis, ne skaitmeninis,
kaži kiek juostų paaukojau dėl gamtos Tėvynės...

Mėlynajame miškelyje

Wed, 27 May 2026 14:01:59 +0200

Gojus, šilas, giria,...
O aš miškelyje einu laisva.
Nereikia man partizanauti,
ir jau baigiau kiečius ir balandas rauti.

Mėlynajame miškelyje,
kiek mėlynių prisirpo...
Aš labai norėčiau,
miško uogų sulčių pasidirbti.

Labai lyg ošia, lyg žaliuoja vėjuje,
o tik mėlynuoja Dangaus mėlynėje išėjusieji.
Medžių lapuose deivės ir maumai,
o kaip man rasti kelią į laukymę atvirai?

... tęsiant ,,Tėvuži, Tu? “- 10

Mon, 25 May 2026 20:32:41 +0200

Kartojuosi.
Deja, ne pirmą kartą taip:

Sustoja traukiniai,
o aš po titnagą
kaip nežinią dairausi -
bekūnis toks,
atrodantis taip tuštuma.

- Betgi su muzika,
su muzika, Prany, -
nepaskubėdamas kalbu į vardą sau,
ūmai suprasdamas, kad nieko,
(ogi nieko!)
kas nuostabą gebėtų kelti,
ir titnago valandose nėra.

Ramus ir neskubus, net šaltas,
nematantis savęs netgi šešėlyje -
be pasakų, legendų, pasakorių,
be viso to,
kas būdavę anksčiau
netgi lazda ramsčiuojantis išvaikščiota,
šįkart regiu -
ogi visa tokia būtis
palaiminta atodangom sapnų...

Ir būtent šitoje kruopelėįe minties,
pasijaučiu nelyg kupe -
kas, kaip nutikti čia galės,
tegu DIEVAI težino;
o man kur kas jautriau,
ūmai suvokusiam kažkaip,
kad man sapnuoti nereikės...

Neįtikėtina,
bet tarsi lobis būčiau
išgirstas pats sau per Dievo žodį.
Nepamenu, kad Jį kažkur kada
būčiau išmokęs,
bet išdidus,
kad titnago nepamestas.

Karietos baigėsi anksčiau,
ir traukiniai palieka paskutinę stotį,
betgi kelionėje, Prany, esu
dažniau save suvokdamas
kaip titnago kupę...

Naktinės netaisytos šizofrenijos nr.1

Fri, 22 May 2026 00:55:12 +0200

Laikas tiksi palengva
Kraujas stinga
Noras gimsta
Stovi prieš mane šeimą

Laikas tiksi palengva
Naujas laikas
Senas vaikas
Štai nematoma aušra

Laikas tiksi palengva
Meilės saikas
Šaltas gaisras
Noras gelbėti save

Laikas tiksi palengva
Melo laikas
Venos raitos
Tik apgaunu aš save

Laikas bene tiksi
Stiklo nebeliko
Strėlės ištampytos
Kraujas pasiliko

Sudegu dėl mailės
Kraujuoja dėl idėjų
Nors esu ne vaikas
Taip šeimos norėjau

Negaliu suprasti
Aš tik senas vaikas
Meilė tokia šalta
Tik karšta idėja

Laikas tiksi palengva
Baimės žvilgsnis
Strėlės rankoj
Bet tiksėjimas dar čia