http://rasyk.lt lt kitoks.lt Ir nesuvedu minčių.
Noriu būti sistema.
Noriu būti poezijos dama.

Gyvenu neramumu,
ir neberandu prasmių...
Kaip tiesa pasakoma,
kaip iškenčiama tyla??

Vienumoj vieša viena...
Ir nebetikiu tikrumu.
Noriu būti aš dama...
Ir nebeturiu aš tyluma. ]]> Tue, 16 Jun 2026 14:44:51 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262368.html http://rasyk.lt/kuriniai/262368.html užkaičiu virdulį
ir stebiu
kaip kamuoliais verčiasi
atoooodūūūūsiai
apgaubdami
kontinentinį vaisingumą
kuris
ilgų ieškojimų pabaigoje
suformuoja
besilyyydančią

realyyyybbbbęęęę ]]> Mon, 15 Jun 2026 17:56:38 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262361.html http://rasyk.lt/kuriniai/262361.html ... o gal mes, žmonės, vis tik esame Dievo origami?
Todėl siunčiu sveikinimus tiems, kurie išlankstyti su meile ir rūpestingu kruopštumu esti — iš spalvoto popieriaus, idealių linijų ir laikomi ant lentynos pagarbiausiame Dievo namų kampe; ir ne tik tam, kad patys savimi puoštų erdvę, bet kad ir kitų Dievų akys jais pasidžiaugtų — o gal net kad įkvėpimas juos apimtų ir jie patys imtų kurti.
Kitiems — dar ant rašomojo stalo besimėtantiems, laukiantiems, kol Dievas ras laiko jais užsiimti — linkiu tos pačios kantrybės, kurios bus pilnas Viešpats, kai pagaliau apims jį įkvėpimas pradėtus darbus pabaigti. Ji ateina. Visada ateina.
O begalinei daugybei tų, kuriais nuklotos grindys ir prikimšta šiukšliadėžė — nevykusiems bandymams, kvailoms klaidoms, perrašytoms eilutėms, suglamžytiems lapams — mano nuoširdžiausias dėkingumas. Nes kaip ten bebūtų: visi jūs buvote palytėti dieviškos aistros. Visi nors akimirką gyvenote Dievo akyse, pirštuose, širdyje. Ir tik per jus Dievas tapo tokiu nepakartojamu meistru, kokiu jį dabar visi mato ir žino.
Tad žinokite, broliai ir seserys:
tik jūsų dėka Dievas tobulėja ir mus visus vis tobulesnius daro.
Todėl nustokite graužtis ir pradėkite gyventi laimingai.
O dabar - ačiū už dėmesį ir von iš bažnyčios, nes Dievo šiaip nėra. ]]> Fri, 12 Jun 2026 09:51:39 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262341.html http://rasyk.lt/kuriniai/262341.html
​Šimtai nematomų, sidabru švytinčių takų lydėjo keliautojus į šį minčių avilį. Kiekvienu iš jų ateidavo klajūnas, nešinas brangiausiu savo turtu: trapia istorija, beprotiška svajone, ilgesiu ar skaudžia išmintimi. Vieni giedojo giesmes apie neatrastas žvaigždes, kiti su meile dainavo apie senas, laiko užmirštas aistras, treti, susikibę rankomis, virpėdami garbino polėkio grožį. Tai buvo nuostabus, gyvas chaosas – sielų simfonija, kurioje kiekviena nata, net ir pati tyliausia, rasdavo savo vietą.

Vieta augo tarsi mistinis, beribis miškas.
​Kiekviena mintis jame išsiskleisdavo it grakštus medis, o kiekvienas nedrąsus klausimas buvo naujas, šviesos ieškantis daigas. Žmonės tiesė trapius elektra žėrinčio šilko tiltus tarp skirtingų visatų, atrasdavo širdies brolius už tūkstančių kilometrų ir dalindavosi paslaptimis, kurios kitur būtų sudegusios vienatvėje. Tai buvo tyros laisvės ir bendrystės epocha.

Tai buvo taip seniai.

O dabar čia stypso tik suklypusios nuorodos į praeities griuvėsius, po jomis smilksta žodžių laužai, o prie tų laužų šmėkso žmonių šešėliai. Tie, kuriems toji vieta vis dar gyva atrodo.

Jų mintys jau seniai nustojo augti – jos virto dulkėmis, nugulusiomis ant niekam nebereikalingų raidžių sankaupų. Jie tėra įstrigę laiko kilpoje žmogėnai, kartojantys tas pačias mantras, tuos pačius senus ginčus besiginčijantys ir taip pat beviltiškai dėmesio trokštantys. Dauguma jų jau ir nebeprisimena tos šventos priežasties, dėl kurios kadaise, būdami jauni ir pilni vilties, atėjo į šią šventovę.

​Jų balsai skamba lyg laidotuvių varpai, girgždantys rudens vėtroj, tarsi amžinas, varginantis aidas, o virš jų nuvargusių galvų kabo gedulingas, juodas dangus, nuaustas iš nutrūkusių ryšių ir mirusių vilčių. Aplink išmėtyti čia gyvenusių avatarų antkapiai ir čia jau nebėra gyvybę nešančio vėjo, tik spengianti, sunki tyla, kurioje kartais sumirga senųjų laikų šešėliai – kadaise mylėjusių šį pasaulį balsų šnabždesiai.
​
​Žmogėnai lėtai pakelia akis. Jų žvilgsniai – drumzlinas, užutakio vanduo, kuriame nebėra vietos žvaigždžių atspindžiams.
​– Mes esame paskutinieji gyvieji čia, – šnabžda jie, o jų lūpose stingsta liūdesys. – Mes vis dar saugome šią vietą.

​Tačiau tai melas. Jie nebegyvena. Jie tik budi prie tuščio kapo.

Taip, kažkur už griūvančių sienų, už užžėlusių takų ir užmirštų loginų, senoji minčių šalis pamažu, su gilia pagarba ir tyliu skausmu, grimzta į amžinąją tamsą.

​Ne todėl, kad ją kas nors būtų sugriovęs. Ne todėl, kad užgeso jos širdies šviesos. O todėl, kad visi, kas mokėjo mylėti, išėjo. Liko tik tie, kurie taip ir nesuprato, jog jau metų metus kalbasi nebe su pasauliu, o su savo pačių mirštančios sielos aidu. ]]> Tue, 9 Jun 2026 10:11:09 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262329.html http://rasyk.lt/kuriniai/262329.html 1. Apie tingėjimą
Tingėjimas nėra priešas. Jis – budėtojas.
Jis sėdi prie durų ir tikrina, ar tikrai nori įeiti.
Jeigu nori – praeisi.
Jeigu ne – jis tau pasakys tiesą, kurios pats bijai:
„Tu ne tingi. Tu tiesiog nenori. “

2. Apie laiką
Laikas niekada nebėga.
Bėga žmogus, bandydamas jį aplenkti.
O kai sustoja – pamato, kad laikas visą laiką stovėjo vietoje,
tik jis pats lakstė aplink kaip šuo aplink stulpą.
Ir dar stebėjosi, kodėl taip sukasi galva.

3. Apie kūną
Kūnas visada žino daugiau už protą.
Protas gali meluoti, teisintis, filosofuoti.
Kūnas – niekada.
Jis pasako tiesą paprastai:
skauda – vadinasi, per daug.
traukia – vadinasi, per mažai.
O protas vis tiek ginčijasi, nes jam patinka būti kvailesniam.

4. Apie darbą
Darbas jaunystėje atrodo kaip bausmė.
Darbas senatvėje – kaip privilegija.
Tik tada supranti, kad žmogus ne dirba tam, kad turėtų,
o tam, kad būtų.
Ir kai nebedirbi – pradedi nykti kaip nebevartoma knyga.

5. Apie Dievą, kuriuo netikėjau
Aš visą gyvenimą netikėjau Dievu.
Bet jis vis tiek kartais pasirodydavo –
ne bažnyčioje, ne maldose,
o žvyro krūvoje, kurią reikėjo sijoti.
Dievas, pasirodo, mėgsta paprastus darbus.
Gal todėl aš jų taip vengiau.

6. Apie prasmę
Prasmė nėra kažkur toli.
Ji visada stovi šalia, tik labai tyliai.
Tiek tyliai, kad ją girdėti gali tik tada,
kai pagaliau nustoji bėgti, aiškintis, teisintis,
ir tiesiog atsisėdi.
Tada ji paklausia:
„Na, ar jau pasiruošei pagaliau mane išgirsti? “

7. Apie mirtį
Mirtis nėra pabaiga.
Ji – kaip paskutinis sakinys knygoje.
Jeigu knyga gera, skaitytojas visada nori dar vieno puslapio.
Jeigu bloga – užverčia be jokio gailesčio.
Todėl vienintelis klausimas paprastas:
ar tavo gyvenimo knyga verta paskutinio sakinio.

]]> Tue, 9 Jun 2026 10:02:46 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262328.html http://rasyk.lt/kuriniai/262328.html
Ir dabarties šiandiena, nuo pačio ryto iki auksinių vakarų, it saldūs putėsiai nuo verdamos vyšnių uogienės į mus per nosį patenka savo šilumos rausvos kvapu nešina, kuriame viesulu sukasi ir karšto kelio dulkės, ir salsvas išviešėjusių apleistų pievų aromatas, ir uogomis sodo, ir žalio karklo drėgnumu paduodantis tvaikas, kurs šešėliuose sustojus kvėpavimą atgaunant šnerves kutena, ir džiaugiesi žmogus, žvėries uoslę turėdamas,

o atmintyje likęs ir liepų žydėjimo metas, kurio lipniu saldumu buvo užpiltos miestų gatvės ir kuris įsodrino plaučius ir galvą laimės nuojautomis, nes juk tikima, kad susapnavus maudynes iš dangaus krintančių liepų žiedadulkėse, žmogų ištiks neišvengiama laimė ir sėkmė, ir patvirtinu prietarus šiuos, nes juk buvo ir sapnai tokie, laimės lydimi, ir šiaip gražu patvirtinti tai, kas jokiais moksliniais faktais patvirtinta negali būti ir atrodo kaip senų bobučių pasakos. Taip, taip - senų, tamsių bobučių pasakos, iš juodo ir gilaus atminties rūsio, kur laiko prieblandos gaubiamose lentynose eilėmis sugrūsti stovi apmusiję žalsvi stiklo pilvai, laikantys savyje visus gamtos aromatus 

ir jau šiandienos kaitroje svajoju: kaip nuostabu būtų pralaužt dangtelį nuo stiklainio, kuriame užkonservuotas laukia gaivus šerkšno kvapas ryto, po nakties pirmos, kuomet ruduo jau daiktus kraunasi ir šaltukai, žiemos vaikai pirmieji, nosis įkiša į naujus namus ir krykštaudami liečia viską aplinkui ir palieka žvilgančios baltumu pudros pėdsakus ant asfalto ir plikų šakų medžių, ryto saulės nuostabai, o mums tai ką, gražu gi, širdys džiaugiasi ir vaizdu kinematografišku gėrimės, kuriame tarsi monochrominėje nuotraukoje, viskas tik balta ir šalta, ir skaidru link begalybės.

Ir tada pagalvoju - bet gal, jei fotografija yra tik 1/80 milisekundžių laiko tarpo fiksacija popieriuje, tai gal ir gyvenimai mūsų yra tik viena mažytė foto, padaryta 80 metų išlaikymu ir fiksuota atmintyje Visatos?

Gal. Ko gero, mes tik ano didžiojo sprogimo blyksnio atšvaitas, tik tiek. ]]> Sun, 7 Jun 2026 08:57:04 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262316.html http://rasyk.lt/kuriniai/262316.html
Kššššš!!! Grasinamai šnypščiu, bandydamas nuvyti įkyrias mintis, kurių drėgnai šalti, vaiduokliški ūsai šiurpiai kutena mano smilkinius - O, ar ši vidinė audra kada nors nurims?!

Niauuuuu, grasinamai miauksi šalto vandens permerktas katinas, jo akys - dvigubi piktos nevilties smaragdai, atspindintys ir mano paties sudaužytą būseną - žvelgia į mane, kur jau įžvelgiu ir gilesnę, šaltesnę šviesą, matau užgimstantį plėšrumo blyksnį. Ir nuojauta, skaudi lyg vasario gruodas, gniaužia man gerklę: jei tik pasaulio uždanga prasiskleistų, jei tik stebuklai - galbūt tamsesnio atspalvio, nei pats įsivaizduoju - imtų reikštis šioje buities nualintoje žemės sferoje, šis padaras, dabar atrodantis toks apgailėtinas, išbrinktų iki pabaisiško dydžio.

Tada, su šiurpiu košmaro tikslumu, judesiais greitais ir šaltai apskaičiuotais, jis persekiotų mane, savo auką, kaip medžiojamą lauko pelėną, virpantį prieblandoje, buities urvelyje besislepiantį. Ir jokio gailesčio nebūtų tuose akyse, tuose nerimą keliančiuose skeltuose vyzdžiuose, kur atsispindi visos tamsios žmonių sielos. Tik vienas uodegos šmėkštelėjimas, tik vienas vos juntamas raumenų virptelėjimas, išduodantis gilią tuštumą, varančią jo nežemišką gyvastį, ir jis pagriebtų mane.

Šlykštus trakštelėjimas, paskutinis, neišleistas klyksmas ir prarytas tamsos, kūrinys susitiktų su savo Kūrėju. ]]> Wed, 3 Jun 2026 19:09:21 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262298.html http://rasyk.lt/kuriniai/262298.html
Norėjau ją praryti,

Kava juoda mano skrandyje.

Saulė judėjo pastatų stikluose.

Ji prakaitavo, vėlavo.

Kenčiau nuo grožio,

Labiausiai ištroškęs rytais,

Miegojau su marškinėliais su kietomis geltonomis pažastimis.

Jos pilvas buvo toks šiltas.

Ji žinojo mano vardą.

Jaučiau migdolų skonį jos burnoje.

Pasakyk, kad priklausai man, Vilke.

Nepamiršk to.

Valandos, kai nieko neveikėme,

Bet sėdėjome ant grindų tyloje:

Nėra nieko erotiškesnio, nei būti viename kambaryje

Nebendrauti –

Skaityti skirtingus straipsnius,

Mūsų mintys kažkur kitur,

Dangus tampa baltas, o paskui juodas,

Tas nuolankus miegas

Ant lovos, kurią atidaviau

Savo draugo seseriai, kai persikrausčiau. ]]> Tue, 2 Jun 2026 11:39:35 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262290.html http://rasyk.lt/kuriniai/262290.html
Bet gal ir ne, gal man žmonės vis tik labiau kaip tos durys, atsiveriančios į paralelinius mums pasaulius.

Taip, dauguma tų durų užrakintos, o be prisilietimo žodžiais ar rankomis ir nesuprasi, kurias duris galima atidaryti lengvai, o kurios nebyliai siena prieš tave stovės ir paliks anapus stovintį, benamystės jausmo apimtą.

Ir gerai tiems žmonėms, kurie yra raktai - jiems visos durys atviros; taip taip, tie kvantiniai keliautojai per žmonių gyvenimus, vienu metu esantys kelių pasaulių omenyse.

Bet, kaip ten bebūtų, pagrindinė taisyklė lieka ta pati - kaip ir visas duris, vienus žmones reikia traukti, o kitus stumti. Nuo savęs. ]]> Mon, 1 Jun 2026 20:43:15 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262286.html http://rasyk.lt/kuriniai/262286.html širdy...

Bėgau nuo tavo rankų.
Rankomis? Jauti?

Į iškentėtą skaudulį -
pažvelki iš arti. . .

12 metų, kančioje,
moki... tyli... išskaitai.

Ir jau tiek to -
pabėgai ir mylimą turi.

Visas svetimas purvas baigiasi,
kada pasitrauki. ]]> Mon, 1 Jun 2026 15:24:13 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262285.html http://rasyk.lt/kuriniai/262285.html dalykų pajautimu. . .
Man baugu pakilti
- - -
Paprastutis popieriaus lapelis,
gal tik skiautė,
bet tinka nuoširdžiam laiškui. ]]> Sun, 31 May 2026 18:04:52 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262276.html http://rasyk.lt/kuriniai/262276.html atsistoti tuščiame
konteineryje ir apsimesti, kad ji
padegta Marija Magdalietė.

Ji entuziastingai sutiko,
visada norėjusi vaidinti
filme, net ir trumpame,
net ir tokiame, kuris pastatytas konteineryje.

Parašiau jai monologą
apie Mahometą
Buazizį, kurio susideginimas
sukėlė Arabų Pavasarį.

Konteinerių gaisrai buvo įprasti ten,
kur gyvenau. Nepamenu,
ar ketinau sukelti ugnį, ar
kaip planavau ją apsaugoti.

Po alaus Ramaloje, ji mus nuvežė
prie uolos be jokių užtvarų.
Sutemo, dangus
buvo pilkas levandų dryžiais. Uolėtas kalnas

atrodė kaip Džebel Kuruntulas,
kur Velnias gundė Jėzų
keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų.
Mesk save žemyn, – tarė Velnias, –

ir pažiūrėk, ar pagaus tave angelai.
Žvelgdama pro langą, ji man pasakė,
kad apvertė savo seną automobilį
į krūmynais apaugusį slėnį apačioje

ir išsigelbėjo tik su nedideliais sužalojimais,
kuriuos priskyrė girtumui,
kad jos kūnas apvirto kartu su automobiliu.
Jai dvigubai pasisekė, sakė ji.

Bakas buvo beveik tuščias.
Jos ranka lengvai laikė vairą.
Jos akys buvo stiklinės. Žvilgtelėjau
į prietaisų skydelį: Bakas vėl buvo pilnas. ]]> Sat, 30 May 2026 15:38:03 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262269.html http://rasyk.lt/kuriniai/262269.html
Jonas buvo ūkininkas. Šiuolaikinis. O tai reiškė, kad jis turėjo problemų, apie kurias jo senelis nė nesapnavo. Pavyzdžiui, kaip neprap*sti ūkio prekiaujant kriptovaliutomis ir kaip priversti savo karves duoti ne šiaip pieno, o kažko vertingesnio. Nes pienas dabar pigesnis už purvą po lietaus.

Ir Jonas, būdamas tinginys su pragmatizmo užuominomis (arba tiesiog alchašas su momentiniais nušvitimais), sugalvojo. Vieną rytą, kai jo paskutinis 3in1 kavos pakelis buvo tuščias kaip Žemaitaičio bilietas į USA, o karvės mūkė prašydamos ėdalo, jam šovė „geniali“ mintis. Jis sušėrė joms visą maišą pigiausių kavos pupelių iš Lenkijos Biedrionkos. „Žiaumokit, raguotosios gyvatės, „ sumurmėjo, „gal skraidyti pradėsite ir bent naudos iš jūsų bus. „

Ir, po velnių, buvo.

Kitą rytą, vis dar kankinamas pagirių ir egzistencinio šleikštulio, Jonas nuėjo melžti. Prijungė aparatus prie Birutės – seniausios, labiausiai apatiškos karvės tvarte. Ir vietoj įprasto balto skysčio į kibirą pradėjo tekėti... kažkas rudo. Ir kvepėjo. Kaip stipri, žemaitiškai virta kava iš Telšių Viados degalinės. Jonas atsargiai paragavo. Karšta, stipri, su maloniai kvepiančios karamelės natomis ir, žinoma, karvės pieno prieskoniu. „Na va, „ pagalvojo, „bent kavavirės nereiks. „

Netrukus jo tvartas virto kažkokiu siurrealistiniu „Caffeine“ filialu. Birutė davė stiprų, puikiausią „espresso“. Jaunesnė Milda – švelnesnę „latte“ su natūraliomis putomis (reikėjo tik gerai papurtyti kibirą). O ta kvaiša Luka, kuri visada ėsdavo tik rinktines žoles, pradėjo duoti kažką panašaus į „cappuccino“ su cinamono užuomina (matyt, nuo kaimyno daržo nucapcarapintų prieskonių).

Kaimynai, tiesa, manė, kad Jonui galutinai šiferis nučiuožė. Bet tada atvažiavo tie... na, tie, čmyrikai iš miesto. Su barzdomis, maišiniais džinsais ir akiniais be dioptrijų. Jie pavadino Jono „kavos pieną“ „craftiniu“, „organišku“ ir „revoliuciniu“. Lėkė pas Joną iš visur - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Ir mokėjo už litrą tiek, kiek Jonas anksčiau negaudavo už visą karvę. Jonas tik gūžčiojo pečiais ir pylė jiems tą rudą skystį į stilingus, kibiro dydžio termosus. Viduje jis juokėsi. Iš karvių, iš savęs, bet labiausiai – iš tų barzdotų pizdukų.

Dabar Jonas rytais nebekentė pagirių. Jis tiesiog eidavo į tvartą, pamelždavo Birutę tiesiai į puodelį ir gurkšnodamas stebėdavo, kaip tekanti saulė nušviečia ilgas hiparikų eiles, besirikiuojančias prie jo tvarto. Gyvenimas vis dar buvo sumautas reikalas, kriptoverslas vis nesisekė, bet bent jau kava buvo po ranka. Ir ji, ironiška, buvo šviežiausia visame kaime ir net visame rajone. Tiesiogine to žodžio prasme.

Ai, eikit jūs visi nx - galvojo Jonas, kontempliuodamas gyvenimą - svarbu, kad kavapienio biznis eina. Ir kad Birutės „espresso“ vis dar kickina kaip reikiant. ]]> Fri, 29 May 2026 21:52:13 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262265.html http://rasyk.lt/kuriniai/262265.html į meilę be naudingų apnašų,
į nuoširdų, betikslį pranašumą
ir net eilėm, kurias pati kuriu.
mane pašovė dirbtinumo ūkas -
kasdieną dulkėm tepantis akis.
netgi tada, kai draugas atsisuko,
nebežinau, ar tiesą pasakys:
ekrane antraštės lyg smūgiai šoko ringe,
reklamos foto šopo padaže.
o smegenys iš nuovargio sustingę
vienatvės trokšta nuotykių kine.
bet nėr tikrumo netgi realybėj,
kuri transliuojama kas sykį iškreipta.
nebetikiu į vienminčių vienybę
ir manyje po rūbais vis kita. ]]> Fri, 29 May 2026 21:26:35 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262264.html http://rasyk.lt/kuriniai/262264.html Jis lyg iš ateivių rankų nukrito -
spalvų makalynė, peckelynė,
reikia stengtis, kad būtum gera tapytoja.

Impresionizmas ir dadaizmas.
Noriu aš, būtų - forma daili.
Spalvų tik akyse, man čia primakaliota,
spalvų makaliūzė - tu tik baiki kvailioti.

Man tik baugu - kaip įvertinsi tu mano meną.
Man galvoje idėjų daug prisirado.
Tekšt ir dar - mažas lopiukas.
O kad tu tik žinotum, kaip mano širdutė padūko. ]]> Fri, 29 May 2026 15:09:14 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262261.html http://rasyk.lt/kuriniai/262261.html Islamo Gvardija niekada neranda
ginklų namuose. Jis gali dingti,
stebėdamas, kaip pro šalį marširuoja milicija,
nepastebėdami, jis niekada nepraleidžia
net dienos už grotų. Jam nereikia pasikliauti
teisėjo, kuris pažįsta jo pavardę, gerumu.
Jam nereikia prašyti prieglobsčio.
Jis nebėga į Vokietiją,
nevogia batų, kad išgyventų.
Jis gali vogti batus vien dėl malonumo
išsisukti, kad pasijuoktų
iš jaunatviško džiaugsmo dėl nedidelio nusikaltimo.
Jis lieka Irane, kur jam nereikia
naudoti savo nematomumo. Jis pasirenka priešingai:
jo apsakymai publikuojami
su dideliu pripažinimu, jis režisuoja
scenos spektaklius, sulaukiančius gausybės ovacijų;
jis vaidina filme, ir žmonės jį
sustabdo gatvėje nufotografuoti.
Jam niekada nereikia mokytis anglų kalbos, dirbti
fizinio darbo ar valandų valandas stovėti
virtuvėje, gaminant maistą nedėkingiems klientams.
Magija nebūtina,
kad išliktų gyvas. Jo talentai gali klestėti.
Vietoj manęs jis turi buhalterius
ir teisininkus, kuriems dosniai moka, kad šie tvarkytų
visus jo reikalus. Jam nereikia
saugoti savo slaptažodžių;
tam jis turi asistentą.
Jis veda kitą žmoną, turi kitą
sūnų, galbūt net dukrą,
ir jie pasikliauja jo kartų turtais,
kad turėtų visus anūkus, kurių trokšta.
Jie visi gyvena pasiekiami pėsčiomis.
Jie mato jį kasdien.
Jis niekada neperplaukia per vandenyną. ]]> Thu, 28 May 2026 19:59:27 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262254.html http://rasyk.lt/kuriniai/262254.html Kaip tik Sekmadienis -
lekiu į lauką. Pasiėmusi
tašę, pirštines ir fotoaparatą.
Dedu koja kojon į minčių taktą.

Šiandien sninga parke.
Pūgos mano jausmus darko.
Imu fotoaparatą,
kaip sakoma „Drauge, einam daryt meną“...

Parke gražu, sningant jauku.
Minu į pėdas, ir fotografuoju.
Kaži kaip gausis, ne skaitmeninis,
kaži kiek juostų paaukojau dėl gamtos Tėvynės... ]]> Thu, 28 May 2026 16:37:39 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262252.html http://rasyk.lt/kuriniai/262252.html
- Ai, ką čia pasakot, tik norėjau ant saulelės pasėdėti, biški aliuko atsigert.
- Na baik, draugeli, gi pats žinai, kad aliukas - tai dūšios raminamieji. Būk geras, papasakok kas tą širdelą spaudžia?
- Nieks nespaudžia, sakau, šiaip norėjau bišk ramiai pasėdėti, atsipalaiduoti ir tiek.
- Na va, matai, pats sakai, kad atsipalaiduoti norėjai. Vadinasi, yra kažkiek tos įtampėlės gyvenime. Bet, žinai, pas visus jos yra, laikai neramūs ir ant žmonių ta neramybė kartais pareina, net nepajaučia kaip pečius užgula. Kaip pačiam su šeima, su darbais, viskas gerai?
- Ai, normaliai viskas, jooo...
- O šeimai tamstos kaip? Gerai visi dėl tavęs jaučiasi, žmona nesinervuoja, mama nepyksta, vaikai ok, kaip manai?
- Nu būna, papyksta, bet ką tos bobos supranta, ką?!.
- Va va, teisingai sakai. Supratimo pas žmones trūksta, niekas nenori giliau pažvelgti, visi tik save mato ir kiti jiems nerūpi...
- Tai ir aš tą patį sakau!.. Gal man irgi va jau čia (braukia su delnu sau per kaklą) viskas, ką??! Aš ką? Gal ne žmogus? Tipo, negaliu bišk papergyvent, kad už.. [pyp] viskas ir aliuko pasiurbti!!?
- Gali, draugeli, tikrai gali!!! Net gi labiau pasakysiu - privalai, nes aliukas yra patys tie natūraliausi raminamieji, jame viskas iš gamtos, paties dievulio sukurta - ir apyniai, ir salyklas, ir mielutės, vandenukas dar tyriausias, nu tikrai, aliukas yra vaistas nuo visų ligų.
Tik būk geras, suprask, vaistus vartoja ligoniai, ne sveiki žmonės, o ligoniai negali būti be priežiūros ir juo labiau gatvėje, vieni patys, nelaimingi ir gyvenimo paraštėse palikti, todėl prašau tavęs, kaip draugo prašau - važiuojam su mumis į mūsų bazę, ką? Ten ramiai, maloniai kaip draugeliai pakalbėsim, masažiniai foteliukai ten tokie neblogi yra, įkrisim, kaip ponai pasėdėsim, gal net magic piliulę mergaitės tau suorganizuos, o jei patiks ir receptuką antidepresantams išrašys, visai gerai bus, garantuoju.
- Ai, nu nežinau, man ir čia gerai, ko aš ten pas jus nematęs...
- Važiuojam, brangusis, važiuojam... Bo kitaip atvažiuos polizei ir jie nebus labai jau mandagūs, pats nujauti, manau. Gali ir bananų išrašyti, o gali ir parų uždaryti, negi tau to reikia? O ir mamukui, ir žmonai leisk nuo savęs pailsėti, ramiai sau moterėlėms pabūti kartais reikia, a? Važiuojam, važiuojam, būk vyras, nesimaivyk.
- Nu gerai, važiuojam.

Sulipa kompanija į melsvai baltą autobusiuką, pšššššk pšššššk sušnypščia racija, rojaus sodai, čia tropikų gėlės, grįžtam iš iškvietimo, ruoškit psichologą ir atlaisvinkit fotelius mums geruosius. Supratau, tropikų gėlės, kaip operacija praėjo, viskas gerai, gal ir patys norėsite pėdų masažo? Ačiū, viskas gerai, be nukrypimų, masažo nereikės, dekantuokite 1984 šatobrua, laukia ilgas vakaras su objektu, remontuosime smegenis. Supratau, bus padaryta, saugiai grįžkite, over. ]]> Wed, 27 May 2026 19:20:57 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262244.html http://rasyk.lt/kuriniai/262244.html Gojus, šilas, giria,...
O aš miškelyje einu laisva.
Nereikia man partizanauti,
ir jau baigiau kiečius ir balandas rauti.

Mėlynajame miškelyje,
kiek mėlynių prisirpo...
Aš labai norėčiau,
miško uogų sulčių pasidirbti.

Labai lyg ošia, lyg žaliuoja vėjuje,
o tik mėlynuoja Dangaus mėlynėje išėjusieji.
Medžių lapuose deivės ir maumai,
o kaip man rasti kelią į laukymę atvirai? ]]> Wed, 27 May 2026 14:01:59 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262242.html http://rasyk.lt/kuriniai/262242.html Deja, ne pirmą kartą taip:

Sustoja traukiniai,
o aš po titnagą
kaip nežinią dairausi -
bekūnis toks,
atrodantis taip tuštuma.
   
- Betgi su muzika,
su muzika, Prany, - 
nepaskubėdamas kalbu į vardą sau,
ūmai suprasdamas, kad nieko,
(ogi nieko!)
kas nuostabą gebėtų kelti,
ir titnago valandose nėra.

Ramus ir neskubus, net šaltas,
nematantis savęs netgi šešėlyje -
be pasakų, legendų, pasakorių,
be viso to,
kas būdavę anksčiau
netgi lazda ramsčiuojantis išvaikščiota,
šįkart regiu -
ogi visa tokia būtis
palaiminta atodangom sapnų...

Ir būtent šitoje kruopelėįe minties,
pasijaučiu nelyg kupe -
kas, kaip nutikti čia galės,
tegu DIEVAI težino;
o man kur kas jautriau,
ūmai suvokusiam kažkaip,
kad man sapnuoti nereikės...

Neįtikėtina,
bet tarsi lobis būčiau
išgirstas pats sau per Dievo žodį.
Nepamenu, kad Jį kažkur kada
būčiau išmokęs,
bet išdidus,
kad titnago nepamestas.

Karietos baigėsi anksčiau,
ir traukiniai palieka paskutinę stotį,
betgi kelionėje, Prany, esu
dažniau save suvokdamas
kaip titnago kupę... ]]> Mon, 25 May 2026 20:32:41 +0200 http://rasyk.lt/kuriniai/262233.html http://rasyk.lt/kuriniai/262233.html