GMail pašto dėžutė turi galybę naudingų funkcijų ir galimybių, kurias naudoju kiekvieną dieną, tačiau pasigedau HTML parašų. Google kol kas leidžia laiškus siųsti kaip paprastą tekstą arba “rich text” ir tai sudaro problemų norint susikurti gražų HTML parašą.

Tai padaryti galima keliais būdais – paprasčiausias jų – tai susikurti kokioje nors interneto “rich text” rengyklėje norimą tekstą ir tiesiog jį nukopijuoti į el. pašto turinio laukelį, tačiau tai nepatogu ir dažnai neveiksminga, todėl paprasčiausia tikriausiai būtų pasinaudoti Labnol aptiktu sprendimu.

1. Pirmiausia Google pašto nuostatose aktyvuokite Canned Responser ir galimybę įkelti paveiksliukus. Nuostatas rasite Settings -> Labs kortelėje.
2. Paspauskite naujo el. laiško kūrimo mygtuką ir vietoje paties laiško susikurkite savo HTML parašą tokį, kokį norite.
3. Baigę parašo kūrimą išsaugokite savo parašą per Canned Response meniu – savo parašui turite priskirti pavadinimą.

Taigi, dabar beliks įterpti šį parašą kiekviename savo el. pašte.

Šis būdas puikus ir tuo, kad galite turėti net kelis skirtingus HTML parašus skirtingoms žmonių grupėms ir pan.

Informatika prieš Informatikos inžinerija prieš Informacijos sistemas

Kažkada ir aš niekaip negalėjau suprasti, kuo skiriasi ta informatika nuo informatikos inžinerijos, tačiau dabar jau aišku, kad informatika – daugiau susijusi su paprastus programavimu, o informatikos inžinerija su sprendimų ir programavimo taikymu įvairiems įrenginiams, kitaip sakant, informatikos inžinerija susijusi su geležimi ir įvairiais įtaisais.

Būtina paminėti, kad studijuojant informatikos inžineriją reikės chemijos, kuri man labai nepatiko mokykloje (tikriausiai dėl to taip dažnai sieju informatikos inžinerija su chemija). O informatikoje, žinoma, reikės turėti gerus fizikos pagrindus – daugiau ką ir kaip moko sužinosiu vos už kelių mėnesių.

Beje, šiais metais tik KTU mačiau naują mokymo programą skambiu pavadinimu Informacijos sistemos. Kažkaip aš jas sutapatinu su užsienyje esančiomis Software engineering studijomis, kas pas mus atrodo esant tiesiog paprasta informatika. Šiais metais nemažai galvojau, kurį variantą rašyti pirmąjį – paprastą informatiką ar informacines sistemas, tačiau pasiklausinėjęs keleto kolegų tinklaraštininkų besimokančių KTU gavau patarimą stoti į paprastą informatiką – vargo nematysiu. Visų pirma, neaišku, ko ten mokys pačiais pirmais metais ir kad neatsitiktų taip, jog tas gražus aprašymas apie banko vidinių sistemų kūrimą, Facebook tipo sistemų tobulinimą nenueitų perniek.

Todėl turbūt paprasčiausia būtų stoti į informatiką, jeigu siejate save su programavimu, interneto sprendimais ir t.t.

Kokią rinktis pirmąją programavimo kalbą?

Lietuvos mokyklose vis dar mokoma Pascal. Anksčiau, tik pradėjęs pats dirbti su Pascal daugiau, peikiau ir neigiau jos naudingumą, tačiau prisipažįstu klydęs ir jau ne vieną kartą rašiau, kad būtent Pascal padeda įgyti pirmąją algoritmavimo patirtį. Mokykloje niekas neketina jūsų mokyti aukšto lygio programavimo kalbos, kad baigę jau galėtumėte eiti dirbti – čia svarbiausia jus išmokyti mąstyti, suprasti, kas per velnias tas programavimas ir ar tikrai esate pasiryžę jo mokytis visą tolimesnį gyvenimą.

Programuotojų rinkoje jau seniai pastebima, kad eiliniai programuotojai nesugeba atlikti paprastų, nesudėtingų užduočių – rašyti algoritmus, nors kai kuriuos didesnius sprendimus pritaiko puikiai. Pascal jus to išmokys, o ir bus puiki pradžia (įvadas) į programavimo sritį.

Vėliau jau patys turite rinktis, kas jums arčiau širdies – OS programos ar interneto sprendimų kūrimas ir pritaikymas vartotojams bei plačiajam internetui. O pasirinkę sritį galite jau rinktis ir konkrečią programavimo kalbą. Apsistoti ties viena kurį nors ilgesnį laiko tarpą pavojinga, o galimybių išmėginti jų įvairių yra daug – tereikia noro ir aktyvumo.

Svarbu paminėti, kad perpratus vieną programavimo kalbą dažnai kitos suprantamos daug lengviau ir pats mokymosi periodas arba bent jau susipažinimas tampa malonesnis bei paprastesnis.

Ko reikia norint tapti tikru programuotoju?

Atrodo tinklaraštyje SkaitykIT.lt buvo įdomus įrašas apie tai, ko reikia tikram programuotojui (kažkodėl nepavyko paieškoje rasti), todėl tik trumpai sudėstysiu pagrindinius dalykus:

• Kantrybė – dažnai jos ir man pritrūksta, bet svarbu turėti daug kantrybės, nes iš pradžių tikrai ne viskas pavyks, o surasti klaidą gali kartais būti sunkiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
• Nuolatinis noras ir siekis mokytis pačiam – programuotojas, norintis pasiekti aukštumų turi nuolat pats mokytis ir mėginti, testuoti naujas technologijas, prisitaikyti prie rinkos pokyčių, kai jo galbūt pamėgta programavimo kalba jau nebeteikia naudos klientų poreikiams ar pan. Tačiau čia svarbiausia, kad niekas kaip mokykloje už nugaros nestovės ir nenurodinės, kad mokytumeisi – viską turi pats daryti savo valios pastangomis.
• Nors dabar vis populiarėja mitas, kad programuotoju gali tapti bet kas (galbūt dėl to po pirmojo kurso atkrenta dešimtys studentų), tačiau čia reikalingas loginis mąstymas, o matematika ir jos rezultatai puikiai jums patiems parodys, kiek tos logikos turite ir mokate.
• Gebėjimas analizuoti situacija ir priimti sprendimus. Prieš kiekvieną darbą ar užduotį pirmiausia reikia ją tinkamai iš analizuoti, o vėliau ir pasirinkti tinkamas technologijas bei sprendimus, kitaip sugaišite daug laiko ir ištuštinsite be reikalo klientų kišenes.

Tų bruožų, būdingų ir reikalingų, yra tikrai daugiau, tačiau čia pirmi šovę man į galvą ir tikriausiai vieni svarbiausių (komentatoriai nedvejokite siūlyti savų).

Kur rasti informacijos?

Google. Internetas. Knygos. Nors dažnai ne tik lietuvių autorių knygos apie programavimą būna menkos kokybės, užsienio autorių, dirbančių ne vienerius metus IT sferoje, parašytos knygos dažnai tikrai naudingos ir reikalingos tolimesniam tobulėjimui.

Pirmiausia vis dėl to siūlyčiau pradėti domėtis pačiomis programavimo praktikomis, teorijomis ir mechanizmais, kurie padės labiau suprasti patį programavimą ir leis pradėti mintyse taikyti sprendimus. Vėliau, žinoma, būtina viską pritaikyti praktiškai, nes tik realiai taikydami sprendimus šio to išmoksite.

Kitas, nemažiau įdomus būdas mokytis, tai tiesiog atsidaryti kokios nors TVS kodą ar programos išeities kodą ir nagrinėti – žiūrėti, kas ir kaip ten daroma, kokie sprendimai priimami. Žinoma, reiktų pradėti nuo tinkamai parašyto kodo, nes blogo dar tikrai pamatysite ateityje daug.

Apibendrinimas

Jeigu mokate perrašyti OS, tačiau niekur kitur neįstojote ir galvojate, kad informatiką mokytis bus lengva, klystate (keista, kodėl tiek daug žmonių taip mąsto) – informatika tikrai ne jums. Apskritai darbas su informacinėmis technologijomis turi būti, kaip hobis ir teikti tam tikrą pasitenkinimą kuriant ir pritaikant sprendimus realiai rinkai. Jeigu to nebus, nebus ir noro nuolat pačiam mokytis, o tuomet tapsite nevykusiu programuotoju apie kurį kuriami mitai ir anekdotai. Taip pat reikia suprasti, kad diplomo gavimas nieko nereiškia šioje srityje, nes tik paties sukauptas žinių ir praktikos bagažas turi reikšmę – išėję iš universiteto po keleto metų gali būti prastesnis programuotojai už tuos, kurie niekada jame nesimokė, tačiau patys domėjosi rinkos naujovėmis ir nesėdėjo vietoje apsikabinę vieną programavimo kalbą.

Adresynų problemos

Tenka sutikti, kad norėdami nepasimesti tarp tokio didžiulio informacijos srauto, turime informaciją kaip nors tvarkyti: kategorizuoti, atskirti, kas svarbu šiuo metu, o kas gali būti aktualu vėliau. Be to apskritai galėtume praleisti ištisas dienas vien skaitydami užsienyje ir Lietuvoje pasirodančias naujienas. Tačiau čia atsiranda problema – dažnai pasižymime sau įdomius įrašus ir informaciją naršyklių adresynuose, tam skirtose interneto tarnybose ar pan. Straipsnio autorius, klausia – kaip dažnai sugrįžtame pasižiūrėti tos informacijos ir ją panaudoti? Esu įsitikinęs, jog dažniausiai to nebedarome, o tai reiškia, kad tuomet pažymėtas turinys tampa bevertis ir tik guli kaip interneto šiukšles.

James Mowery teisingai pastebi, kad ir tą susikaupusį šiukšlių kalną sąžinė draudžia trinti su ta pačia mintimi, kad kada nors tikrai pravers. Galų gale pastebime savo naršyklėje tūkstančius žymų, kurių taip ir nebesugebėsime peržiūrėti ar panaudoti. Kaip išspręsti šią problemą? Nors straipsnio autorius, teigia, kad jam pačiam labai sunku atrasti laiko tų visų išsaugotų informacijos dalelyčių peržiūrėjimui ir tvarkymui, aš pats kol kas sėkmingai tai darau ir didesnių problemų be tingėjimo neatrandu.

Pastaruoju metu Google Reader spaudinėdamas j klavišą atrandu įdomesnius, kokybiškesnius įrašus ir juos atveriu kitame lange toje pačioje naršyklėje. Taip nenutraukiamas visų įrašų peržiūrėjimas, o atrinktuosius sudeda į savo specialius katalogus, esančius naršyklės juostoje. Susijusius su programavimu, arba tuos, kuriems reikia daugiau laiko įsigilinti ar suprasti, atsidedu atskirai, o visas naujienas, kurias tik perskaitai ir viskas, sudedu į vieną ir tą patį katalogą. Žinoma, pačius įdomiausius ar skandalingiausius įrašus perskaitau iškart.

Naudodamasis tokiu naujienų atrinkimo būdu kelis kartus į savaitę (mokslo metais būdavo rečiau) perverčiu skaitytinus įrašus, o reikalaujantiems daugiau laiko paskiriu atskirą datą ir tuomet stengiuosi išsamiai gilindamasis vienas po kito tuos įrašus pašalinti. Tačiau ir čia yra problema – dažnai vis tiek užsilieka ne tokie įdomūs, tačiau reikalingi ir ganėtinai ilgi įrašau, kuriuos sunku prisiversti perskaityti ar išmokti aptariamus dalykus. Dažnai pagaunu save tik kilnodamas tas žymas iš vienos vietos į kitą vietoje to, kad iš tikrųjų ką nors perskaityčiau, o dienotvarkėje pasižymiu viską kaip atlikta.

Tikriausiai nuo paties žmogaus tingėjimo ir apatijos vaistų nėra – belieka tik prisiversti anksčiau ar vėliau tai padaryti ir atidžiai atrinkinėti tuos svarbiausius įrašus į savo adresynus.

Prastėjantis turinys tinklaraščiuose ir įrašų-sąrašų problema

Kita problema, kurią manau esant svarbią, įvardyčiau vis prastesnį turinį užsienio tinklaraščiuose (lietuviškuose jis niekada ir nebuvo pakankamai geras). Atėjusi įrašų-sąrašų madai neliko turinio ir, kas blogiausia, visi lygi vieno tinklaraščiai (net tie patys geriausi) pasidavė šiai kvailai madai. Dabar atvėręs naršyklėje pakankamai ilgą straipsnį suskirstytą skaičiukais ir antraštėmis galiu perskaityti tik tas labiau paryškintas antraštes ir jau būsiu supratęs viską, ką norėjo pasakyti autorius. Tie prierašai po tomis antraštėmis dažniausiai absoliučiai nieko verti ir nereikalingi.

Tačiau čia ne vien problema tokio turinio, mano labiausiai pastebima problema, kad tie įrašai-sąrašai nieko naujo apskritai nepasako, o, mano nuomone, jie ir negali nieko pasakyti.  Šiuo metu paplitę įvairūs įrašai: “kaip naktį užmigti geriau?”, “kaip tapti geresniu programuotoju?”, o atsakymai, paryškinti, kaip antraštės, yra tokie: “išgerti pieno su medum”, “atrasti savo rėžimą”, “daug skaityti techninės literatūros”, “programuoti”, “mokytis”. Visa informacija bevertė, o tu, kaip skaitytojas, sugaišti laiką vien jau atrinkdamas ir vėliau peržiūrėdamas šiuos beverčius įrašus tikėdamasis rasti bent vieną punktą, kurio tu nežinotum.

Mano nuomone, tai kokybiškos informacijos krachas – žlunga pagrindinės  idėjos dėl ko tinklaraščiai ir atsirado – noro turėti kokybiškos, patirtimi paremtos informacijos, rekomendacijų.

Taigi, galime daryti išvadą, kad informacijos amžius tapo beverčių žymų amžiumi, kurių taip ir nesugebėsime peržiūrėti, tačiau kyla klausimas ar iš vis verta jas peržiūrinėti ir ką reikia daryti norint pakeisti šią situaciją?

Savo duomenis pasieksite unikalia nuoroda, o informaciją galite apsaugoti ir savo sugalvoti slaptažodžiu, kad niekas kitas nematytų jūsų užrašinės. Manau, kad ši svetainė gali praversti daugiau išmaniųjų bei paprastų telefonų vartotojams, kurie nori turėti pasiekiamą informaciją internete, o ne tik savo telefono programoje.

Taigi, dar kartą nuoroda - www.notepad.cc.

Žinotina informacija prieš imantis bet kokių priemonių

Esu įsitikinęs, kad dauguma tinklaraščio autorių savo tinklaraščius laiko ne atskiruose serveriuose, o paprastuose hostingo bendruose talpyklose. Tai reiškia, kad jeigu programišiai (angl. hackers) perimtų bent vienos iš tame serveryje esančios svetainės valdymą, o pats serveris nebūtų tinkamai apsaugotas nuo kenkėjiškų veiksmų, jūsų svetainė taip pat gali tapti tokios atakos auka. Panašių pavyzdžių jau esame matę ir praeityje, kai buvo įsilaužta į vienos lietuviškos talpinimo įmonės serverius ir sunaikintos kelių šimtų visiškai skirtingo turinio svetainės.

Nereikia pamiršti ir to, kad visą programinę įrangą reikia visada atnaujinti nieko nelaukiant, nes WordPress jau tapo pakankamai populiari, kad pritrauktų piktavalius ir pastebima vis daugiau senesnių versijų atakų.

Tinkamos wp-config.php failo nuostatos

Kartais toks dalykas, kaip duomenų bazės slaptažodis gali atrodyti menkas dalykas ypač galvojant, kad niekas vis tiek neprieis prie šio failo, tačiau ir čia svarbu nerizikuoti ir sugalvoti pakankamai sunkų slaptažodį.

Taip pat dažnai daugelio paprastų ir patyrusių vartotojų ignoruojami slapti raktai (angl. secret keys). O norint juos pakeisti ar sugalvoti net nereikia sukti galvos, nes aplankę specialų WordPress.org svetainės puslapį, gausite jau sugeneruotus ir kopijavimui paruoštus raktus. Belieka atlikti paprastą ir eiliniam vartotojui “kopijuoti/įterpti” (angl. copy/paste) veiksmą.

Prieigos prie administravimo apsaugojimas

Yra daugybė būdų apsaugoti WordPress TVS administratoriaus panelę ir pagrindinį prisijungimo būdą. Eiliniai vartotojai, nenusimanantys programavimo subtilybių, gali pasinaudoti daugelio autorių anksčiau aprašytų specialių priedų galimybėmis.

WP Security Scan priedas padės nustatyti pažeidžiamiausias svetainės vietas, bet ir paslėps programišiams reikalingą informaciją – tai, kad svetainė naudoja WordPress, sistemos versiją ir kt.

Stealth Login priedas padės paslėpti prisijungimo puslapį pakeisdamas jo adresą – kenkėjams taps sunkiau pasiekiama prisijungimo forma, o tai padės apsisaugoti nuo automatinio slaptažodžio atspėjimo, kai naudojami įvairūs žodžiai iš žodynų ar pan.

O apribojimas matyti prisijungimo formą išskirtinai keliams IP adresams (kiekvienas kompiuteris turi unikalų ir dažniausiai nekintamą) padės Login Lockdown WordPress priedas. Beje, savo IP adresą galite sužinoti pasinaudoją WhatIsMyIPAdress puslapiu internete – čia taip pat nereikalingos programavimo žinios.

Tą patį šiek tiek žingeidesni gali atlikti ir be papildomų priedų (tačiau kam be reikalo vargti?) pasinaudodami .htaccess failu ir jo nuostatomis.

<Files wp-config.php>
Order Deny,Allow
Deny from All
</Files>

Papildomos apsaugos priemonės

Patartina nenaudoti diegimo metu naudojamos administratoriaus paskyros ir susikurti visiškai naują su žemesnio lygio teisėmis arba bent jau kitą ir naudoti pastarąją.

Taip pat galima pakeisti WordPress TVS duomenų bazės lentelių pavadinimų priešdėlį (angl. prefix) iš wp_ į ką nors subtilesnio.

Pranešimų apie nepavykusį prisijungimą šalinimas

Pasinaudodami paprasčiausiu WordPress filtru (funkcija) galite pašalinti visus pranešimus apie nepavykusius prisijungimus prie sistemos, kad jungiantysis nežinotų, ar slaptažodis neteisingas, ar blogas vartotojo vardas ir t.t.

add_filter('login_errors',create_function('$a', "return null;"));

Apibendrinimas

Savo sistemas ir svetaines galite apsaugot tik patys – niekas kitas už jus to nepadarys, o atsarga gėdos nedaro, kaip ir nedaro gėdos nuolatinis atsarginių kopijų darymas ir kaupimas, nes ne vien programišiai gali pakenkti jūsų saugomam turiniui internete.

Autorius: flickr.com/photos/mgerskup/

Nors jau seniai baigėsi valstybinių brandos egzaminų sesija, vis tiek nusprendžiau apie ją parašyti, tuo labiau, kad ir rezultatai dar daugelio egzaminų nėra žinomi. Mano įspūdžiai, tam tikri pastebėjimai ir šiaip pamąstymai apie pačius egzaminus, jų logiką ir reikšmę.

Bendri įspūdžiai ir atsiliepimai

Taip, neseniai dar iš vis net nemąsčiau, kad jau tuoj laikysiu egzaminus, o šast jie ir atėjo net nespėjus sureaguoti – bent jau tikiuosi senatvė taip greitai neatbėgs. Keista būdavo skaityti spaudoje pasirodžiusius straipsnius ir interviu su psichologais, kurie rimtais veidais visada teikdavo, kad egzaminų sesija – tai masinė beprotybė Lietuvoje, kai tiek mokytojai, tiek mokiniai, tiek ir tų mokinių tėvai išprotėja ir pasiduoda masiniai psichozei. Nesupratau aš tų straipsnių ir likus dienai iki egzaminų. Atrodo, lengva tau sakyti – jau praėjo, tai ir kalbėti lengva apie tai, kas buvo. Tačiau drįstu paneigti – jaudulys buvo ir suprantama, kad turėjo būti, tačiau jis dingdavo vos kelioms minutėmis po egzamino pradžios, o tos tokios baimės prieš ar laukiant egzaminų tikrai nebuvo.

Mano supratimu, tai buvo paprasti kontroliniai, kuriuos ir tai mokykloje dažnai rašydavome jeigu ne kartą, tai bent dvigubai sudėtingesnius (ypač iš matematikos). Dar dabar negaliu suprasti žmonių, kuriems egzaminai nulemia gyvenimą ir reikia net gultis į ligonines, ar apalpti einant į salę. Tai tik parodo, kokie tie žmonės psichologiškai silpni, nėra susidėlioję savo vertybių  ir netgi, sakyčiau, nežino, ko iš to gyvenimo nori. Smagu bent tai, kad pačiam neteko matyti nė vienos panašios situacijos per visą egzaminų sesiją.

Pati eiga ir procesas buvo kiek geresnis negu jau aprašyta anglų kalbėjimo įskaita, tačiau ir čia buvo mokytojų, kurie atrodo pirmą kartą buvo vykdytojais – nieko nesusigaudė ir net galų gale mes patys geriau žinojome, ką jie turi daryti. Didžiausia panika tarp mokytojų, žinoma, būdavo, kai kokie Švietimo ministerijos atstovai stebėdavo jų veiklą, o kai jų nebūdavo tai dar net neprasidėjus egzaminui ir neatplėšus vokų liepdavo pasirašyti už tai, kad patikrinai savo užduotis ir nepastebėjai jokio broko ar panašių dalykų. Sąlyginis buvo ir pradžios laikas – vieną kartą išdalindavo pusvalandžiu anksčiau ir kiti jau puldavo skaityti ar galvoti apie užduotis, o kiti diskretiškai toliau sėdėdavo iki tikrosios egzamino pradžios ir tik tada atsiversdavo užduočių sąsiuvinį.

Na, bet viskas praėjo be didesnių nesklandumų, tai ir skųstis nėra kuo. :)

Valstybinių brandos egzaminų reikšmė ir nauda

Kaip žinia, šiais metais pirmą kartą nebebuvo mokyklinių egzaminų, todėl išplėstinio ir B kurso mokiniai laikė tą patį egzaminą. Egzaminai buvo pakankamai lengvi, netgi drįsčiau teigti, per daug lengvi. O juk jie turi į vieną eilę išrikiuoti visus Lietuvos abiturientus dėl ko, manau, bus įdomu pažiūrėti rezultatų analizes ir kaip bus išsidėstę mokinių kiekiai prie aukščiausių balų.

Jau minėjau, kad pagrindinis egzaminų tikslas patikrinti šalies mokinių žinias ir atrinkti geriausius tolimesniems etapams – studijomis universitete ir t.t. Gal ir atlieka šią funkciją brandos egzaminai, tačiau turėtų būti išties sunkesni ir reikalaujantys daugiau pastangų, nors ir dabar visada pridaro kabliukų, už kurių užsikabinęs gali nesunkiai prarasti brangius taškus.

Mano nuomone, tokie egzaminai, nors ir brangūs, yra geresni nei atskirų universitetų savi stojamųjų testai, nes tokiu atveju atsiranda galimybė korupcijai ir šešėliniams dalykams, kurių šiais metais jau tikrai nebuvo per brandos egzaminų sesiją. Taip pat universitetai jau dabar net pirkdami reklamas Delfi pagrindiniuose skydeliuose išleidžia gausybę pinigų vėjais, o kai reiktų patekti, dar ir užsimanytų už gerus įvertinimus papildomų pinigėlių, kas būtų vos ne legalius kyšininkavimas. Kai viskas atliekama visuotiniu mastu ir su tokiomis apsaugomis priemonėmis, manau, pasiekiamas geresnis efektas.

Tačiau ar iki galo viskas padaroma teisingai, man asmeniškai sunku vertinti, nes nesu mokytojas ar koks profesionalas, bet tikiu, kad ne – visada būna kur tobulėti, o ypač kuriant egzaminų užduotis be klaidų, be dviprasmybių ir kitų panašių dalykų, kurių vis dar pasitaiko.

Apibendrinimas

Brandos egzaminai nėra baisus vilkas, kuris jus suvalgys dvyliktos klasės pabaigoje ir nereikia klausyti tų tauzijančių mokytojų, aiškinančių, kad egzaminai būtent tokie yra. Jie nenulemia gyvenimo, kojų, rankų neatima, todėl jeigu ne vienos durys, tai atsidarys kitos ir tiesiog toks yra gyvenimas. Anksčiau ar vėliau tam tikros klaidos ar pranašumai susilygins ir vis tiek viskas bus taip, kaip reikia.

Nors, anot jų, technologijos dar nėra išsivysčiusios tiek, kad būtų galima pateikti tikrai gerą ir intriguojantį 3D vaizdo žaidimą, tačiau po tokios kelių filmų sėkmės, apie tai galvojama vis daugiau. Kaip pakeistų mūsų dabartinį supratimą apie žaidimus toks netikėtas posūkis? Ar neprisimintume tų senų filmų, kuriuose fantazuojama apie kompiuterius, kur žmonės užsideda ant galvų akinius ir savo rankų mostais ar panašiais dalykais juda po virtualųjį pasaulį?

Flash žaidimai

Tai puikus būdas praleisti savo laiką be reikalo. Tačiau tai ir užkrečia – kai kuriuos žaidimus gali įprast žaist nuolatos. O jų pagrindinė funkcija – užmušti laiką – sėkmingai vykdoma nukeliavus į kokią nors didesnę šių Flash tipo žaidimų talpyklą, kurioje kartais gali įrašyti ir savo surinktą rezultatą.

Šie žaidimai tapo populiarūs dėl to, kad nereikia diegti papildomų programų ar panašių dalykų, taip pat jie „pasileidžia“ ir senuose kompiuteriuose, kurie jau tikrai nepamatys naujausios Rainbow Six versijos. O jų paprastumas, atrodo, išsprendžia dar vieną anksčiau aptartą problemą. Jie taip pat nemokami ir neįpareigojantys – nepatiko, išjungei ir viskas.

Kita vertus, juose dažniausiai nėra istorijos, ko pasigenda užkietėję žaidėjai, o ta istorija ir azartas atsiranda užsiregistravus kokiame nors „aukštesnės klasės“ socialiniame tinkle.

Facebook įtaka žaidimams

Didžiausias socialinis tinklas savo vartotojų laiką vagia ne tik bereikšmėmis grupėmis ar fanų puslapiais, bet ir itin populiariais žaidimais jame. Taigi, kuo šie žaidimai taip traukia vaikus ir suaugusius?

Juos žaidžiant atsiranda ta taip trūkstama grandis – istorija, o geriausias to pavyzdys Farmvillie. Čia ne tik plėtoji ir kuri savo fermą vis kildamas laipteliais aukštyn, tačiau savo rezultatais ir pasiekimais daliniesi su draugais. Tai puikus derinys siekiant išlaikyti vartotojus bei paskatinti juos dar daugiau žaisti. O laiko nustatyti įsipareigojimai pašerti gyvulius ar nuskinti jau užaugusius vaisius, kad jie nesupūtų, padeda ugdyti įpročius. Žaidimas tampa kiekvienos dienos ritualas, kurį atlieki su noru ir vedamas tos pačios konkurencijos kuo greičiau praplėsti fermą, kad galėtum dar daugiau laukų užsėti daržovėmis.

Kalbant apie Facebook žaidėjus, jų jau priskaičiuojama milijonais, todėl negalime teigti, kad tie iš pažiūros gana paprasti žaidimai turi kokią nors įtaką visai jų rinkai. Mikromokėjimai iš kurių Zynga (ZyngaPoker, FarmVillie, PetVillie kūrėjams) pavyko susikrauti didžiulius turtus tik rodo atsirandančias naujas tendencijas. Galbūt ateityje galėsime žaisti ir tokius GTA, kur norėdamas nusipirkti geresnį ginklą ar ką nors panašaus, galėsi mikromokėjimą atlikti be naršyklės ir kitų papildomų priemonių, nors žaidimų kūrėjai atrodo esantys tokie patys konservatoriai kaip ir muzikos įrašų kompanijos, kurios neieško alternatyvių būdų užsidirbti.

Esu įsitikinęs, kad pirmasis (geras) žaidimas žengęs šiuo nauju rinkos keliu (žaidimas nemokamas, o išlaikomas iš jame rodomų reklamų ir mikromokėjimų) gali susikrauti dar didesnį pelną nei pardavus vieną žaidimo pakuotę. Tuo pačiu būtų iš dalies susitvarkyta ir su piratavimu – banko sistemą visgi sunkiau apgauti nei paprastą žaidimo paleidiklį.

Žaidimų konsolės

Šioje srityje esu mažai patyręs mat mano paskutinė konsolė buvo su geltonomis kasetėmis, kurias pirkdavome turguje ir Mario tipo žaidimais. Tačiau žaidimų kūrėjams pabėgus savo kūrinius pardavinėti specialiai konsolėms net visiškai ignoruojant asmeninių kompiuterių vartotojus, būtina pakalbėti ir apie jas.

Taip, piratauti turint konsolę kiek sudėtingiau – reikia papildomai parsisiųstą žaidimą įrašyti į diską, bet viskas apeinama, o daugelis tų prietaisų „nulaužiama“ visokių mėgėjų, kurių pas mus apstu. Kadangi tai nauja rinka, manau, ir pats piratavimas nėra toks paplitęs, tačiau daugėjant žaidimams ir gerėjant konsolėms vis mažiau žmonių pirks tuos kompaktinius diskus ar kitomis priemonėmis naudosis diegdami savo žaidimus iš parduotuvių. O jau dabar Linkomanija.net puslapyje galima rasti nemažą kolekciją tokių piratinių žaidimų.

Kita vertus, žaidimų konsolėse dominuoja visai kitokie žaidimai. Čia taip pat galime sutikti naujausią GTA versiją, keletą kitų populiarių žaidimų, tačiau, kiek pastebiu, labiausiai orientuojamasi į paprasto valdymo žaidimus, kuriuose valdai savo mitinį herojų ir vaikštai po fantastinį pasaulį. Kiek kitokie, mano nuomone, įdomesni žaidimai dominuoja tokiuose įrenginiuose kaip Wii.

Dėl tokių žaidimų ir tokio jų valdymo tikrai verta pirkti atskirą konsolę bei už ją pakloti nemažus pinigus, tiek ir perkant žaidimus. To tikriausiai dar ilgai arba iš vis nesugebės asmeniniai kompiuteriai, dėl ko šios konsolės ir yra tokios populiarios.

Todėl galime daryti išvadą, kad konsolės skirtos kitokių pojūčių ir žaidimų norintiems žmonėms, taip pat pasiryžusiems mokėti daugiau už žaidimus ir įrangą jiems žaisti.

Pirma šios temos dalis.

Žaidimų kokybė ir jų poreikis

Atrodytų, kad paprastiems žaidimams turėtų būti sunkiau atrasti savo žaidėjus dėl interneto, kur žmonės praleidžia daugiausia savo laiko sėdėdami prie kompiuterio. Daugelio poreikiai pasikeitė, nes vieni nebeturi laiko žaisti kelias valandas per dieną tą patį scenarijų, kitų netenkina sukurta neįdomi ar neįtraukianti istorija. O dar kitiems šie žaidimai yra per sunkūs.

Pagalvokite patys, kiek daug  žaidimų pabaigėte žaisti iki pat galo? Pasigirsta kalbų, kad dauguma jų pasidarė per sunkūs ir net 80% žaidėjų jų nesugeba įveikti dėl vienų ar kitų priežasčių – pamatyti tos „The End“ lentelės. Jeigu atvirai ir pats negaliu pasigirti, kad perėjau visus savo turėtus ir bandytus žaidimus, nes arba jie būdavo išties per sunkūs arba nusibosdavo istorija.

O supratimą apie žaidimo scenarijų ir istorijas taip pat pakeitė interneto turinys bei iš esmės dvidešimt pirmo amžiaus tendencijos, kai vartotojai nori kuo daugiau įspūdžių ir patirti adrenaliną, visiškai įsitraukti į tą žaidimą. Atsimenu, kai netyčia buvome įsirašę, atrodo, Half Life 2 ir net nežinojome, kad ten reikės šaudyti visokias pabaisas, tai viena tokia netikėtai parbėgusi su kirviu rankose priverte mus su draugu atšokti nuo kompiuterio (žaidėme naktį). Tačiau ar šiais laikais žaidimai sugeba padaryti tą patį? Ar žaisdami kokį strateginį žaidimą iš tikrųjų jaučiatės savo miesto ar kolonijos valdovas? Ar važinėdami prabangiausiais automobiliais iš tikrųjų įsivaizduojate, kad juos turite ir patiriate pasitenkinimo pojūti spausdami iki dugno?

Dar viena problema, kuri tikriausiai man asmeniškai opiausia, tai realistiškumo trūkumas apskritai visuose žaidimuose tiek tuose, kur reikia šaudyt, gaudyt, tiek tuose, kur važinėji ar kariniuose. Nemėgstu žaisti netikroviškų arba fizikos dėsnių nesilaikančių žaidimų, pavyzdžiui, Need For Speed Carbon versiją kažkada ištryniau tuomet, kai su Eclipse įveikiau posūkį ant 200 km/h net neatleidęs akceleratoriaus pedalo. Man realistiškumas pats svarbiausias dalykas. Strateginiuose žaidimuose tai susiję su įvairių technologijų ir šiaip technologijų panaudojimo, pavyzdžiui, kai duonai pagaminti reikia sukurti visą grandinę nuo grūdų surinkimo iki kepėjo ir t.t. O vienas tokių strateginių  žaidimų – tai Settlers, kurį kažkada labai senai gavau dovanų. Gaila, tačiau neturiu galimybės pažaisti naujausios jo versijos, kuri, tikiu, išlaikė tą tikroviškumą ir sudėtingumą.

Kita vertus, negalime reikalauti kokybiškų istorijų, realistiškumo ir kartu trumpo žaidimo laiko. Esu įsitikinęs, kad turint vos dešimt ar penkiolika valandų žaidimo scenarijaus, jo kokybiško ir įtraukiančio padaryti neįmanoma. O čia jau gauname dvi priešpriešas dėl kurių turi apsispręsti patys žaidimų kūrėjai. Tačiau žaidimas yra gana brangi vartotojo investiciją už kurią jis nori gauti atitinkamą savo pasitenkinimą, kurį šiuo metu ypač sunku gauti kalbant apie žaidimų rinką – joje tiesiog nebematau vertų dėmesio žaidimų.

Šiuo metu kuriami žaidimai

Tikriausiai didžiausias fiasko Kelyje 3 žaidimas. Nors ir dabar kažkodėl nesuprantu, kodėl mums taip patiko Kelyje 2 žaidimas, tačiau trečioji jo versija kurta vos ne dešimt metų buvo tikra nesėkmė. Tai turėjo būti pats realistiškiausias krovinių gabenimo simuliatorius su geriausia lygi šiol grafika, tačiau viskas per kelis metus pasikeitė taip, kad išleidus tai nebuvo nei realistiškiausias, nei toli gražu su geriausia grafika žaidimas. Tikrai nesupratau, kur jų tas realistiškumas, kai sunkvežimiui atsitrenkus į bortą jis apsisuka vos ne 360 laipsnių kampu ir t.t.

O žaidimų rinką valdo vos keli vardai: GTA, Need For Speed, Sims, ir dar keletas kitų. Plačiai nušviečiami tik šių žaidimų paleidimai ir pradėta prekyba, tačiau Need For Speed, mano asmenine nuomone, niekuo be grafikos ir panašių dalykų nepasikeitė nuo senosios ir tikrai nostalgiją keliančios antrosios versijos. Tai yra tipinis žaidimas, kuriame nuspaudi akceleratoriaus mygtuką ir viskas.

Panašiai ir su GTA kalbant apie istorijas – visada esi nevykėlis atvažiavęs iš kažkur į JAV ir mėgini prasimušti savo kelią į gaujų pasaulį. Man geriausia šio žaidimo dalis GTA Vice City. Beje dar dabar turiu GTA2 originalų diską, kuris irgi kelią neapsakomą nostalgiją.

Tačiau vis dar stebina The Sims žaidimo populiarumo fenomenas, o naujoji The Sims 3 versija šį žaidimą pakėlė kartele aukščiau. Tai tikriausiai vienintelis žaidimas, kuris su kiekviena versija tik gerėja, o jo populiarumas nemenka, ką liudija išleidžiamų papildomų priedų perkamumas jau nekalbant apie pačio žaidimo. O simsų gyvenimo kūrėjai antrą kartą nušlavė rinkas su Spore turinčiu unikalią idėją, kurią kūrėjams pavyko daugmaž puikiai įgyvendinti.

Kitoje dalyje skaitykite apie Naujos kartos žaidimus ir internetą, tolimesnę ateitį bei Facebook ir kitų socialinių tinklų įtaką žaidimams.

Nusipirkęs kelias knygas iš pradžių galvojau, kad programavimas išties sunkus dalykas, tačiau paskaitęs keleto užsienio autorių knygas, supratau, kad tai tiesiog lietuviškų knygų prasta kokybė. Todėl savo knygų lentynoje atradęs tas knygas ir iš naujo jas peržvelgęs vis dar tebematau tas pačias problemas, kaip ir prieš kelis metus.

Pirma idėja, kuri man kilo, perskaičius autorių pavardes – tai, kad dauguma jų dėstytojai dirbantys universitete ir realiai mažai susiduriantis su tikru darbu, tikru programavimo ir problemų sprendimu šiuolaikinėje rinkoje.  Netobulėjantis savo profesijoje žmogus gali perteikti tik dalį informacijos, kurios panaudojimo principai ar būdai galbūt jau paseno prieš dešimt metų. Atkreipkite dėmesį, kas rašo knygas užsienyje. Tai didžiausių ir populiariausių kompanijų programuotojai, IT konsultantai ir specialistai, kurie per savo karjerą sukaupė daugybę žinių, kuriomis dalinasi tose knygose. Kartais net atrodo, kad tos knygos rašymas jiems neteikia pelno. Lietuvoje kol kas knygas teberašo save pirmaisiais IT specialistais Lietuvoje laikantys žmonės, kurių žinios, mano asmenine nuomone, nebeatitinka realybės.

Antra problema tai klaidingas mąstymas, kad jeigu moki programuoti, tai gali ir mokyti to kitų. Kad galėtum mokyti turi gebėti išaiškinti temą ne tik, kad ją pats suprastum, bet kad ir kitiems nereiktų galvos sukti pusę valandos, ką tu tuo sakiniu norėjai pasakyti ar iš vis apie ką čia eina kalba.

Be žmogiškųjų faktorių galime įžvelgti ir tam tikrą painiavą su lietuviškais terminais. Iš tiesų lietuviškai parašyta (ar tuo labiau išverstą) knygą sunkiau skaityti dėl naudojamų terminų ar netikslių vertimų, kurie iškreipia suvokimą ir trukdo suprasti pateiktą medžiagą bei pavyzdžius. Žinoma, paprasta kaltinti paprasčiausius žodžius, tačiau kalba kaip ir gera programa ar svetainė turi būti prižiūrima ir nuolat atnaujinama – stengiamasi pateikti kuo tikslesnius vertimus ir terminus besidomintiems žmonėms.

Dar viena tikriausiai opiausia problema – maža Lietuvos rinka informacinių technologijų tematikos knygoms. Jeigu angliškas perka visas pasaulis (ypač kai yra internetas ir el. parduotuvės), tai pas mus jeigu parduodami vos keli šimtai knygų apie programavimą, jau kalbama apie aukštus rezultatus. Nemažą įtaką daro ir padidėję mokesčiai už autorinius honorarus, kai rašyti knygas (tiek literatūrines, tiek mokslines) tiesiog nepasimoka, jei tai darai siekdamas užsidirbti bent šiek tiek.

Iš kitos pusės, knyga parodo tam tikrą autoritetą ir tavo, kaip specialisto, galimybes bei gebėjimus, tačiau, matyt, tokie dalykai šioje rinkoje taip pat neverti kruopštaus darbo ir naujos knygos išleidimo.

Bet, manau, kad vis populiarėjant elektroninėms skaityklėms ir elektroniniam popieriui pamažu sulauksime plonesnių, tačiau tiek pat kokybiškų el. knygų, kurių kaina bus mažesnė galutiniam vartotojui, o autoriui nereiks mokėti papildomų mokesčių ir savo dalies leidykloms ar panašiems dalykams. Todėl tik belieka sulaukti naujosios kartos, kuri pakeistų sustabarėjusią IT sritį universitetuose bei rengiant įvairaus pobūdžio knygas ar konspektus besimokantiems ar besidomintiems programavimu, IT technologijomis, kompiuterija.

Tikriausiai nieko nenustebinsiu pasakęs, jog interneto svetainės dizainas pats svarbiausias jos elementas. Tačiau tik dabar, pradėjęs daug dirbti su įvairaus pobūdžio skirtingais projektais, supratau, kad dizainas iš tiesų pagrindinis aspektas siekiant vartotoją išlaikyti joje ilgiau ar suteikti patogią vartotojo sąsaja, kuria jis naudotųsi su malonumu.

Dar pradžioje vykdydamas savo asmeninius projektus pastebėjau, kad sukurti veikiantį produktą nėra sudėtinga – tiesiog planuoji, dirbi, keiti, taisai, planuoji, programuoji – galų gale turi šį bei tą. Iš kitos pusės dažnai jausdavau, kad kažkas vis dėl to ne taip ir vėl grįždavau prie programavimo, kurį laikiau visų tų problemų šaknimi, nes laikiau save nepatyrusiu programuotoju. Tačiau po keleto tokių kartų suvokiau, kad tas jaučiamas „nepatogumas“ slypi ne PHP funkcijose ar ne visai tinkamai panaudota klase, o neišbaigtame, paties sukurtame dizaine.

Nuo to laiko atkreipiau dėmesį į tą gausą straipsnių ir įrašų apie vartotojo sąsajų gerinimą ne kuriant gražius paveikslėlius per visą ekraną, o skrupulingai dirbant ties šriftais, jų dydžiais, mygtukų išdėstymais, kontrastais, jų efektais  (aplankytas, aktyvus) ir t.t. Pasirodo, kad pro akis dažnai praleisdavau ypač naudingos informacijos, nors nuolat domėjausi įvairiais CSS framework’ais ir pan.

Didžioji dalis visų klaidų buvo daroma dėl neišmanymo bei laiko stokos gilintis į visai atskirą mokslą – interneto vartotojo sąsajų kūrimo procesą, internetinių svetainių dizainus ir t.t. Puslapį pritaikyti naršyklėms naudojantis CSS/HTML/jQuery yra viena – visai kas kita sukurti išties geriau atrodantį ir akį traukiantį dizainą, o dar vienu laipteliu aukštyn lipama tada, kai tas dizainas ne tik atrodo puikiai, bet ir malonus naudoti. Atėjęs į svetainę nekyla minčių, kodėl čia šitas šioje vietoje, o ne toje, kodėl taip toli „pridėti naujieną“ mygtukas…

Link ko aš lenkiu? Pats sistemos programavimas Web 2.0 tapo nereikšmingas – šiais laikais nebedominuoja svetainės, kurios turi daugiausia galimybių ar funkcijų, nebestebina greitas krovimosi laikas, puikus DB darbas – visa tai senai pamiršta. Dabar svarbiausi pojūčiai užsikrovus svetainei ir vaikštant po ja.

Dėl šių priežasčių visai nesistebiu rasdamas straipsnius, kaip pritaikyti pagrindines matematikos žinias kuriant aukštos kokybės dizainus. Ir kas keisčiausia, kad tai veikia. Daugeliui gali atrodyti kvaila piešti spindulius, skaičiuoti kampus ar atstumus matematiškai, tačiau užėjus į tokią svetainę jautiesi kažkaip tinkamai – patogu naudoti, akiai taip pat malonus vaizdas.

Apie dizaino įtaką ir tiesiog dizainą galite peržiūrėti keletą filmukų:

Bendrai apie vartotojų, naudotojų potyrius ir „user experience“:

Kokybiškas vaizdo ir skaidrių įrašas iš Mix09 konferencijos apie interneto formas ir jų dizainus internete pristatomas Luke Wrobleski. 75 minučių ilgio.

Dar vienas puikus vaizdo įrašas iš tos pačios konferencijos bendresne tematika – stengiamasi paaiškinti, kodėl visa tai tapo svarbu per keletą metų. Pateikia mano šiuos pastebėjimus argumentuotai ir tvarkingai nurodydamas svarbiausius bruožus ir pan. Prezentaciją pristato Shawn Konopinsky, ji trunka 19 minučių.