Todėl pasaulyje atsirado dar viena vieta nusipirkti turistinių atvirukų. Nebulamakers.lt rasite išskirtinai tik nuotraukas, tik Lietuvos vaizdus, kurtus mūsų su Gedu.

O turinio kūrimas tampa nauja proga atsikelti nuo sofos ir važiuoti naujų, neatrastų vietų ieškoti. Stay tuned. 

Keletas bendrų vaizdų, kaip paprastai atrodo mūsų dienos kelyje:

Kelionę pradėjome penktadienį po darbų. Numatyta nakvynės vieta buvo kokia nors stovyklavietė Gražutės nacionaliniame parke. Krašto keliais ir miško keliukais atvažiavome į gražią vietą. 

Bet čia jau buvo žmonių. Jie kaip ir netrukdytų, bet kur buvę, kur nebuvę atsirado dar. Suvažiavo grupė dviratininkų. Jie irgi netrukdytų. Bet tarp jų buvo viena rėksminga ir prie visų besikabinėjanti mergina. Aš tai manau, kad toje kompanijoje važiavo kažkoks jai patinkantis vaikinas ir čia tiesiog toks povės šokis Nusprendėme pasiieškoti kitos vietos.

Tada patyrėm mažą nuotykį, nes miško kelias buvo šlapias, molėtas, išvažinėtas ir vienoje vietoje mes tik plumpt ant šono ir mano koja išsukta bei prispausta. Ne stipriai. Tik kitą ir dar kitą dieną šiek tiek jaučiau, bet ne tiek, kad trukdytų gyventi. Na ir beveik tamsoje atvažiavom į stovyklavietę, kurioje mums buvo palikta gana privati vieta. Laužas, vakarienės virimas (kurią skipinau), palapinės taisymas (sulūžo kuoliukas) ir puiki pirma naktis. 

Ryte vyrai dar įlindo į ežerą, aš “maudytis nenorėjau”. Ir tada patraukėm Latvijos link. Pirmas sustojimas – Salako bažnyčia. Tiesiog ji to verta. Antras sustojimas Zarasuose – šaltinis, kuriame prisipildėme gertuves švento vandens ir aš pasigėrėjau vaizdu

Dar vienas sustojimas Zarasų prekybos centre – užkandžių ir vakarienės. Aš likau prie motociklų ir stebėjau minias. Geras oras, netoli ežeras, tai parduotuvė buvo apgulta. Mūsiškiai, žinoma, dėvėjo kaukes. Vieninteliai. Ir žinoma, kaip visada, juos lydėjo keisti žvilgsniai. Man įdomu, ar čia sąžinės graužatis ar kas? Nes gi kitiems su ta kauke nekenki, jei sergi, tai dar ir padedi

Na ir va, tada keliai keleliai ir kalneliai per Latviją. Metai bėga, o įspėjimo apie nelygų kelią ženklai šioje šalyje vis dar populiariausi. A2 lygio kelias, kaip mūsų tas į Uteną. Kodėl latvių keliai tokie apleisti? Kažkuriuo metu piktai grūmoti ėmė debesėlis. Tad stojom ir labai laiku susirengėme lietaus kostiumus, nes vos spėjus juos užsisegti – pradėjo piktai pilti. Tačiau tai tetruko valandą ir nebuvo taip baisu, kaip mūsų žygyje aplink Lietuvą. 

Kai kirtome sieną, atrodė, kad persikėlėme į kitą portalą. Duobėtas it tarka latviškas asfaltas virto estišku veidrodžio lygumo keliu. Vakarop pasiekėme atsitiktinai žemėlapyje pasirinktą kempingą. Atvykus atrodė, kad nieko čia nebus. Tuščia. Bet atėjo savininkai, priėmė.

Gavom du namelius (žmogui 15 eur), kuriuose buvo patalynė (kokybiška, kaip aš mėgstu – kietesnis čiužinys ir sunkesnė antklodė), rankšluostis, elektra. Karališkai! Palapinės statyti nereikėjo, dušas veikė, net malkų jaukiam laužo pakūrenimui buvo. Ir nesutikom nė vieno kito gyventojo! Arti jų nebuvo, lyg ir kažkas gyveno vip’iniame tolimiausiame namuke, bet mes nematėm. 

Kitas rytas ir vėl išaušo saulėtas. Nusimatė karšta diena. Dienos tikslas buvo užsukti į Tartu. Tada jau traukti prie Pskovo ežero ir susirasti kažkokį kempingą. Važiuodami link Tartu GPS dėka radome smagų labai vingiuotą keliuką. Woohoo! Ir sukam mes ten į dešinę, kairę, aukštyn, žemyn, žiūriu dvi merginos su telefonais pasiruošuosios kažką fotografuoti toje pusėje į kurią važiuojame. Na na, smalsu, ką ten pamatysime ir tik opa, iš už kalniuko išlenda raudonas prabangus kabrioletas Ir čia du motociklai pyst ir sugadino kadrą Turbūt teko važiuoti vėl.

Tartu gražus miestas. Čia aš ir susierzint spėjau, ir nusiramint, tada dar skaniai pavalgėm, ir truputį pasivaikščiojom. 

Kelias link Pskovo-Stebuklų ežero buvo gana ramus. Na tik tiek, kad babytei į braškes įvažiavom. Babytė liko nesupratus, kur čia sako, su tais čemodanais važiuojat, kelio gi čia nėra :). Prie ežero, sakom, mes apsisukę. Nepykit

Prie ežero mes lyg ir norėjom nakvoti kempinge, bet vienas jau nedirbo (ta prasme, registratūra buvo užrakinta), kitas nepasirodė patrauklus: labai daug žmonių, o patogumų mažai, tai būtų eilės ryte, brangokas ir nejaukus. Šiaip tie kraštai priminė Kintus. Tad nusprendėm tiesiog šiaip pasigrožėti ežeru-jūra ir paieškoti nakvynės toliau nuo jo.

Vos keli kilometrai toliau ir užsukome į google rekomenduotą vietą. Kempingas + žirgynas + vieta, kurioje galima pasigauti žuvį ir suvalgyti ją vakarienei. Kempinge nė vieno gyventojo. Mus priėmė. 10 eurų už palapinę. Tai gavosi taip, kad turėjom personalinį dušą ir vėl gi gavom ir malkų laužui pasikūrenti. 

Ir dar veikė kavinė be žmonių, kur pavalgėm žiauriai skanios charčio ir naminių koldūnų. Net negaliu patikėti, kad tokios jaukios vietos tuščios, o ten prie to ežero už kelių kilometrų Palanga :).

Naktis šviesi, ilga, rami. Ryte ilgokai kuičiamės, bet pagaliau išvažiuojam. Tikslas – Narva. Čia užsukame į Narvos pilį. Bilietai kainuoja po 12 EUR. Nepigu. Bet muziejus visai neblogas ir man patiko. Palyginus ir pati Narva tokia rami dabar atrodo, nes pasienio postas uždarytas, nezuja kaimynai pirmyn atgal

Po pilies važiavome į Narva-Joessu – estišką Palangą. Buvo minčių čia papietauti. Papietavome. Brangiai ir nelabai skaniai. Autentika

Tada Gedas nusprendė, kad nori įsigyti grandinės tepalo ir paprašė GPS nuvesti į tinkamą vietą. Atvažiuojam mes į kažkokio kaimuko rajonėlį. Ten servisas. Zuja mašinytės. Tepalo nusiperka, grandinę patepam, jau važiuosim. Ir mūsų kolegos motociklas purpt ir nea, nieko nebus, sako. Vyrai aiškinasi, kas nutiko. Baigėsi benzinas? Nusiperka autoservise. Ne, ne tai? Prasideda šokis aplink motociklą. 

Kolega jau atrodo neviltyje, man šiek tiek juokinga, nes šimtus, tikrai šimtus kartų va taip va teko čilint panašiose situacijose. Pradedant, kad ir nuskręšinimu kalnuose, tęsiant nulūžusiu pakoju, pradurta padanga, mirusiu akumu, prie jūros išardytu amortizatoriumi ir t.t.

Vyrai vis bėgioja į servisą. Servisistai kišt rankų nenori. Juk švenčių išvakarės, eis anksčiau namo, ryt poryt niekas nedirbs. Galiausiai maniškiai išgirsta aukso vertės patarimą. Aš tiksliai nepapasakosiu, kaip ten jis skambėjo, bet labai smarkiai supaprastinus, tai reikėjo primušt tą motociklą ir važiavom toliau. 

Dienos planas buvo apsistoti vidurio Estijoje prie ežero. Atvažiavę į numatytą miestelį radom estišką Nidą. Visur gražu, tvarkinga, tylu, ramu… Kiškis bėga.

Suplanuotoje vietoje nepriėmė dėl uždaro vakaro, tad apsistojom pas kaimynus. Namelyje-būdelėje. Vėl po 15 eur kiekvienam. Pirma vieta, kurioje turėjom matomus kaimynus. 

Na, o ryte jau apėmė grįžimo namo nuojauta. Nors turėjom dar vieną dieną, bet kažkaip pasitarėm, kad a) per pačias Jonines bus sunku rasti, kur nakvoti, b) bent jau man norisi turėti vieną dieną atsigavimui :). Namo tai namo. Aišku, ne pagrindiniais keliais. Išvažiavus iš Estijos vėl ištinka kultūrinis šokas, nes suprastėja keliai, nes vairuotojai ne tie estų kultūringieji, o anie, kurie lenkia per ištisinę ir šiaip elgiasi pavojingai. 

Vienas stopas maudytis Gaujoje. Aš “nenorėjau”, kiti šauniai atsigaivino. 

Tuo metu stebėjau, kaip į aikštelę užsuka automobiliai. Visi atvažiuoja, pasileidžia muziką, leidžią laiką gamtoje. Kodėl, žmonės, kodėl jums reikia tos muzikos?

Diena buvo karšta, ilga, o kur dar ralio verti žvyrkeliai, po kurių sutraukia užpakalio raumenis. Stabtelėti privertė Odziena pilis. Apleista, bet man labai graži. 

Labai daug smulkmenų rodo, kad kadaise ji tikrai buvo įspūdinga. 

Visai ženkli dalis paskutinės dienos buvo tokia:

Latviai kelių nelaisto :). Grįžusi namo jaučiau, kad esu dulkių moteris :).

Smagios kelionės marštrutas atrodė taip:

O aš vis dar esu įsimylėjusi Estiją, bent jau kaip kelionių kryptį. Niekada nenuvilia. Gana artima, bet kitokia. 

Tad tiek šį kartą. Tikiuosi šią vasarą dar pakeliausim!

This content is password protected. To view it please enter your password below:

Password:

Be viso to, labai dažnai galvoju, kad asmeninė laimė turi būti kuo labiau atsieta nuo kitų žmonių. Jų veiksmai gali gyvenimo pilnatvės pridėti ir net labai daug, bet tik ne atimti. Pamažu dirbant su šia mintimi, ateina ramybė. Ramybė turbūt geresnis patiekalas nei citatoje minima kančia. Nesakau, kad viskas taip paprasta, kaip skamba žodžiais. Visgi, taisykles, net ir gyvenimo, galima koreguoti.

Keliavome 15 dienų. Susukome 5492 kilometrus. Aplankėme 9 šalis (Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Bosniją ir Hercogoviną, Kroatiją, Slovėniją, Austriją, Čekiją ir Vokietiją).  Tiesa, vieną visai netyčia. Netyčia ištiko kirtus net dvi sienas, tad nebuvo taip, kad kažkur miške nugrybavom į kitos šalies teritoriją.

Šį kartą, skirtingai nei kitose kelionėse, Lenkija nebuvo vien neišvengiamo teleporto šalis. Bent jau važiuodami atgal pasidarėm sau pramogų.

Mūsų kelionės tikslas buvo Kroatija, tai yra planavome gana greitai ją pasiekti, praleisti ten apie savaitę ir gana mikliai, greitkeliais, važiuoti atgal. Ne visai taip gavosi.

Bendras kelionės žemėlapis:

Orai ir apranga. Išvažiuodami labiausiai bijojome karščių. O kaip čia būsi drąsus, kai žiniasklaida skalambija apie mirtis Europoje ir karščių bangas, o aš pernai vos nenualpau, kuomet prie šviesoforų pastovėjom ant besilydančio asfalto. Tada man atrodė, kad juoda striukė prikepė, o galvą ir kojas esu sukišusi į sauną. Dvi savaites vis tikrinau prognozes ir nudžiugdavau kas kartą pamačiusi, kad bus mažiau nei 30.
Realiai, kelionės metu ištikusį orą galima padalinti į tris, daugiau mažiau  tolygias, dalis: buvo tikrai karšta ir sunku (apie 30 ir daugiau), buvo gana normaliai – kartais vėsiau, kartais šilčiau (čia jau 23-28), na ir šalta bei lyja.

Apranga visiems tiems atvejams ne tiek daug ir skiriasi. Štai naujas “Moters” žurnalas madų fotosesijoje kuria labai romantišką motokeliautojos vaizdelį:

Deja, aš tai sugebu atrodyti tik maždaug kažkaip va taip:

Orą, kai +30 ir orą, kai šalta, skiria tik termo marškinėlių sluoksnis, striukės pamušalas ir, neromantizuosiu, į klyną sukištos rankos (mano, ne vairuotojo).

Jei lyja, maunamės ant viršaus neperšlampamas kelnes. Jė! Dar vienas seksi sluoksnis, kuris turi stebuklingą savybę! Išverčia kitų degalinės klientų akis, mat darbuotojai turbūt jau visko matę. 

Ir ta apranga yra viena priežasčių, kodėl nesinori bėgioti ir visokių bažnytėlių žiūrinėti. Nusirenk, apsirenk, aš jau užprotestavau lietaus kombinezonus, nes fantazija šėlsta, kaip smagu eiti į tualetą, kai jis užtemptas dar ant dvidešimt šešių rūbų.  Atsegi kombinezoną, atsegi vieną striukės užtrauktuką, atsegi kitą, atsegi diržą, atsegi, oh, tai va. 

Santykiai. Pirmas keliones dienas iš tiesų daug riejomės. Kaip ir visi pykčiai, taip ir tie, atrodė sugeneruoti iš nieko ir patys save auginantys.

– kas tau yra? Ryškiai PMS? Raminkis! (ir kodėl ne? Tame tiesos tikrai yra. Kuomet išvažiuoji aštuoniolikai dienų, tai laikotarpyje itin didelė tikimybė įsipaišyti pė-em-esui, o kas aš tokia, kad įsivaizduočiau, jog manęs įprasti gamtos dėsniai, mėnulio pilnatys ir tarakonų trepsėjimas kažkur Argentinoje nepaveikia? Paveikia, ir būnu niurzga lygioje vietoje, kuriai kažką skauda, nėra nuotaikos, noriu šokoladuko. Visai nekeista, kad sunku pakęsti. Nieko baisaus ir natūralu).

– kad tau ištisai blogai? Su ne ta išvažiavai? (ir kodėl ne? Kuomet daug laiko praleidi su patrauklesniais, dėmesio negailinčiais bei turinčiais galimybę rodyti tik geriausias savybes asmenimis, savo eilinėje buitelėje sutinkamo žmogaus trūkumus ir išdidini, ir ieškai naujų. Nieko nepadarysi, kai gyveni kartu, negali nuolat geriausiame amplua vaidentis. Metai apskritai buvo sunkūs. Nieko baisaus ir natūralu).

Egocentriškų žmonių santykiai ir šiaip nebūna lengvi. Pykčiai lengvai generuojasi. Dėl to, kad tiesiog karšta, kažkas kažko neišgirsta, kažkas lėtai segasi užtrauktuką, kažkas nesustoja, kažkas nesišypso. 
Ir va todėl aš labai mėgstu ilgas, intymias keliones dviese. Priverčia ieškoti sprendimų, suprasti (nes nutylėti kažką ne mano būdui, reikia išdiskutuoti iki numirimo), atrasti empatijos. Kitaip, arba dienos apkarsta ir kam čia smagi tokia kelionė, arba tektų grįžti namo atskirai. O nei vienas variantas nėra pageidautinas. Po kritinių pirmų kelių dienų, vėl viskas stojo į senas geras, jau pažįstamas vėžes, kuomet nesupyksti, kad kitas pavargo, o paremi, kada sunkumai sukelia ne irzulį, o prunkščiojimą ir troškimą dar. Dar nuotykių! 

Maistas. Nemažai žmonių kelionėse stengiasi ragauti vietinį maistą. Mes miestuose beveik nebuvome, ne kiekviena kaimo užeiga atrodo svetingai žmonėms, kurie nekalba vietine kalba ir dar neturi grynųjų. Dvimpirmas amžius, o vis dar tenka bėgioti su popieriukais ir geležėlėmis. 

Plius mums aktualu lauko staliukai, norime viena akimi stebėti motociklą. Nenurinkinėsi gi bagažo dėl galimybės paragauti lenkišką kniedliką. Įvertinus visas aplinkybes, mes tradiciškai esame geriausi degalinių ir makdonaldo klientai :). Pastarasis, kuomet įsirengė užsakymo ekranus, apskritai tapo lobiu, o kai viename jų (na tų ekranų) neradome, tai apsisukome ir patraukėme toliau. Bo išaiškink tu ten kroatiškai, kad nedėtų svogūnų bei nori garbanotų bulvių. 

Kava. Aš tikrai nelaikau savęs kavos gurmane. Tiesiog, jei reiktų įvardinti, kokią mėgstu, tai stiprią ir kartesnę, ne rūgščią. Pirmoje dienos pusėje su plaktu pienu. Tobula yra mano vyro gaminama mokos kavinuku (iš “Lavazza” arba “Pellini” espresso pupelių), taip pat nuostabi iš “Dolce Gusto” espresso intenso (tik šios) kapsulės. Tačiau kelionėse aš nei tobulumo, nei nuostabumo kavoje neieškau. Tiesiog ji turi būti geriama. Tenoriu kofeino, pageidautina nelabai bjauriai. 

Pirmasis feilas buvo įsigyti “Nescafe” 2in1 gėrimą. Na, mes neretai kažką panašaus imame į keliones, nes patogu ir greita, nors nelabai skanu. Bet nežinau, ar aš anksčiau nebuvau tokia išlepusi, o juk buvau, bet dabar tie gėrimai šlykštūs. Pirkdama 2in1, o ne 3in1, aš įsivaizdavau, kad ten bus pienas su kava be cukraus. Iš skonio jau galėjau pasakyti, kad ne. Na, o paskaičiusi sudėtį radau, jog tas gėrimas padarytas iš cukraus, palmių aliejaus ir 15% kavos. Na ačiū. Vėliau nusipirkome tiesiog tirpios skardinėlę.

Man patinka degalinių kavos. Tačiau vos tik kirtome Bosnijos ir Hercogovinos sieną, prasidėjo cirkas. Ko bepaprašai, tą gauni su cukrumi. Juodos kavos iš viso sunku išsikaulyti. Kroatijoje degalinėse stovi aparatai su monetomis, kuriuose irgi viskas su cukrumi, net jei visiškai numažini saldumo slankiklį. 

Internetas. Myliu Europos Sąjungą. Tas metas, kuomet išvažiavome į Bosniją ir Hercogoviną, visai nedžiugino. Šiuo atžvilgiu, nes kitais man labai patiko. Įpratome prie gero. 

Mano operatorius suteikia 5GB nemokamų duomenų užsienyje. Tai visus juos išbaigiau jau likus tik 50km iki Lietuvos ir nebenorėjau pirkti papildomai. Netaupiau. Kitiems turbūt užtektų be vargo. Nes žmonės nelinkę per daug dalintis nuotraukomis, išvažiuoja į kokią įdomią kelionę, tai duok dieve porą foto publikuos privačiame profilyje. Jiems manau interneto duomenų beveik ir nereikia, nebent kokiam viešbutukui rezervuoti ar informacijai apie muziejus susirasti. Tad žinokit, kad 5GB sočiai. 

Mažas triukas. Gal ne visi pagalvojo ir pravers. Neretai, ypač tokiose šalyse  kaip Vokietija ar Čekija, telefonas prisijungia prie nepalankaus operatoriaus. Nežinau, ar čia susitarimai kažkokie, bet būdavo, kad žiūri, matai, jog prisirišai prie kokio Orange 2G, kuris vos vos traukia, kai tuo tarpu Vodafone 4G – kuo puikiausiai. Taigi, tais EDGE atvejais aš išjungdavau automatinį prisijungimą prie operatoriaus ir rankiniu būdu pasirinkdavau man geresnį toje vietovėje.  Kaip tą padaryti? Androide (skirtinguose telefonuose ar operacinės sistemos versijose gali būti nežymių skirtumų) einate į “settings” > “Wireless & Networks” > “Mobile Network” > “Carrier”.  Žinoma, jei esate pasienyje su neES šalimi, tai žiūrėkite, kad neprisijungtumėte prie jų tinklo. 

Mokami keliai. Naudojausi svetaine www.tolls.eu. Lenkijoje, Bosnijoje ir Hercogovinoje bei Kroatijoje yra vartų sistema. Įvažiuodami pasiimate bilietėlį, išvažiuodami susimokate. Visur tą galima padaryti kortele. 

Slovakijoje mokami magistraliniai keliai, mes tokiais pasirinkome nevažiuoti. Čekijoje, Vokietijoje motociklai gali važiuoti nemokamai. Vengrijai pirkome elektroninę vinjetę, Slovėnijai ir Austrijai įsigijome degalinėse. Austrijoje dar teko susimokėti prie vartų viename magistraliniame kelyje. 

Tiek įžangų, o dabar apie pačią kelionę detaliau. 

Pirma diena. Išvažiuojam!

Šiaip šią dieną vadinu nuline. Todėl, kad atostogos prasideda tik rytoj. Tačiau mes mėgstame išjudėti į kelią iš vakaro. Nuvažiuotų kilometrų ryt įveikti nebereikės. Atsikeli ir varai, o ne dar bėginėji galvodamas ką gi pamiršai. 

Taigi, Gedas grįžta iš darbo, atsibučiuojame su katėmis, pasakom, kad šį kartą letenyčių neužteks suskaičiuoti, kiek naktų nebūsime, susikrauname daiktus ir pajudame Lenkijos link. Oras geras, kelias įprastas (sunkvežimių dešros) ir be didelių nuotykių pasiekiame numatytą kelionės vietą. O ją buvome užsirezervavę iš anksto. Čia turiu paminėti, kad nakvynių mes vis dar ieškome per booking.com, arba tiesiai ant google žemėlapio (jei reikia kempingų). Pakelės motelis mane labai prajuokino. Orientuojasi jie ne į keliautojus, o į vestuvininkus. Tad nors viskas pigu ir paprasta, net prasta, bet labai stengiasi imituoti prabangą. Na, bent, kad nuotraukose gražiai atrodytų. 

Ką gi, instagrame paieškoję #Lawendovyzakatek tikrai rasite gėrybių ir visokių ant lovos besiraitančių nuotakų. 

Antra diena. Tradicinė teleportacija per Lenkiją

Miegojosi tame levandų kampelyje ne itin gerai. Čiužinys per minkštas, kelias per arti.

Pasiskundė princesė, kuri puikiausiai miega palapinėje :).

Tačiau nuotaikos prastas mietas per daug negadino ir išvažiavome Slovakijos link. 

Važiavom, važiavom, važiavom, važiavom…. Degalinės, kelio darbai, degalinės, furos furos furos, makdonaldas, degalinės, furos furos furos ir atėjo vakaras. Visiškai tipinė diena Lenkijos keliuose. Pradėjome galvoti, kur gi miegoti. Gedas ant žemėlapio atrado kažkokią poilsio aikštelę ant upės ar tai ežero kranto. Na, žinot, iš tų nemokamų. Važiuojam? Taip! Prieš tai dar sustojam kaimo parduotuvėlėje vakarienės nusipirkti ir vėl į kelią. Sėdžiu, galvoju, planuoju, kaip galvą upės vandeniu plausiu ir tik pyst, sustabdo mano vairuotojas motociklą autobusų stotelėje.

Užsibukinkim ką nors, sako. Aš taip… what? Ai, galvoju, kad noriu dušo, pareiškia Gedas ir rezervuoja kambarį kaimo viešbutuke už 15 minučių kelio. 

Čia atvažiavus dar tenka pasiblaškyti. Pasirodo ten kompleksas iš restoranų ir kitų pramogų, bet galiausiai randame, kur miegosime. Iš pradžių atrodė, kad būsime vieni, bet visai jau vėlai atvažiavo ir daugiau žmonių. Kaip pasirodė – lietuviai. Sėdim lauke, rūkom, o anie iš kažkur pareina, mūsų iš pradžių nemato ir apkalbinėja. Nepiktai, tik motociklą, bet vistiek buvo juokinga, kai ryte išgirdo lietuviškai besisveikinančius. 

Trečia diena. Iki Budapešto. 

Ryte bandome gauti lenkiškų pusryčių. Čia gi švediško stalo porai svečių neruošia, tačiau jei levandų kampelyje tėkštelėjo omleto net neklausę ir dar netgi davė tirpios(!) kavos, čia jau bandė paklausti, ko norėtume. Iš visos tirados išskyriau tik žodį naliesniki, bet kadangi nesu tikra nei kas tai, nei su kuo, tai kažkaip Gedas sugebėjo užprašyti kiaušinienės. Gausiai, sočiai, skaniai ir į kelią.

Tiesa, dar prieš pat pusrytukus sutikome minėtus lietuvius. Šie, pasirodo, irgi motociklais keliauja, tik į Rumuniją. Ir dar pasiūlė pasidalinti žemėlapiu, kuriame sužymėti įdomiausi Europoje lankytini objektai. Tiesą sakant – pravertė. Tris vietas aplankėme to žemėlapio dėka. Dedam į jei-tai kraitelę. Jei nebūtume susitikę, tai nebūtume ten nuvažiavę. 

Lenkijos likutis gana malonus akiai, nes prasideda kalnai ir taip be streso įvažiuojame į Slovakiją. Čia pat iš karto stojame pirmo kaimelio bariuke. Parūkyt, kavos, tualeto, sukovoti su navigacija. 

Man baisiai patiko svetingos puošmenos, vertinant, kad aplink vien furos, o be mūsų bariuke sėdi tik du diedukai, kuriuos dienai pasibaigus užsodins ant dviračio ir pastums namų link. True story, prieš keturis metus matėm tokį vaizdelį. 

Slovakijoje vaizdai jau ne tokie nuobodūs. Bet šalis malonaus įvaizdžio man nesudarė ir šį kartą. Iš tolo matėm vieną kitą pilį, bet nesusigundėm užsukti. Mažesnių kelių pakelės apaugusios, apšiukšlinotos ir neįkvepia. Miestų apvažiavimuose vaizdas irgi lušnynus primena. 

Sustojame vienoje aikštelėje. Trumpam. Rūkom, girdim klegesį. 

– Kas čia? – klausiu, šiek tiek retoriškai…

– Tiesiog eilinė eilinių slovakų diena – atsako man Gedas. 

O klegesys susidarė iš trijų jaunuolių, kurie į kalniuką tempė karutį metalo laužo. Vienas važiavo dviračiu virve prisirišęs tą karutį, antras stūmė, o trečias bėgo šalia šūkaliodamas ir rinkdamas krentančius daiktus. Tuo metu mąsčiau, kad o Balkanų gi dar net neprivažiavom.

– Dabar supranti, kodėl aš nenoriu motociklo palikti belekur?

Tada kažkuriame mieste mūsų vos nenuneša DPD kurjeris ir po šiokio tokio adrenalino ateina metas pietums. Pietaujam laukuose su vaizdu į kalnus? Kas atsisakytų!

Užsuka mano vairuotojas į lauką ir važiuoja, ir važiuoja, ei, sakau, tai gal jau sustok! Gal jau gana?

–Aš kaip ta Marija iš Muzikos garsų, laigau po kalnus ir laukus, kaip man faina, kaip man faina! 

Po pietų vėl šokame į įprastą sau būseną – važiavimą. Ir stojame jau tik netoli pasienio su Vengrija. Degalai, kava, tualetas. Degalinės aikštelėje sutinku eilinę katę – pasiglaustom. Kuriu tokią teoriją, kad mūsų kacai turi savotiška katinukų internetą ir telepatiškai per jį susisiekia bei žino, kaip mums sekasi :). Nes kodėl kitaip visur tos katytės glaustosi?

Ir čia pradeda pilti lietus. Tokia nuoširdi kalnų liūtis, bet mes nusprendžiame važiuoti ir taip šlapi pasiekiame Vengriją. Pirma man visiškai nauja šalis šioje kelionėje. Nedideli pasienio miesteliai sukėlė apleistumo įspūdį. Bet gal todėl, kad jie visi naudoja išorines langų žaliuzes ir laiko jas nuleistas? 

Dienos tikslas yra kempingas Budapešte, tad gerokai įsilijus šį siekiame jau prieblandoje. Ir dar keikiame vengriškus greitkelius. Juose yra visiškai normalu padaryti posūkį į kairę. Paprasčiausiai. Ne per viadukus. Tiesiog per visas greitkelio juostas tik šmaukšt ir pasuki. Dar kai kuriems atrodo normalu magistralėje specialiai sustoti ir sudaryti avarines situacijas. Nežinau už ką ten vieni kitus “auklėjo”, bet vos netapome vidurine sumuštinio dalimi. Neįkvepiantis vakaras, o mano nuotaika buvo blogiausia per visą kelionę. Nežinau, kodėl trečia diena tapo ta lemtinga, bet sunki pasitaikė.

Kempingas pačiame Budapešte buvo… Švelniai tariant perkrautas. Nors ir pigus visame kelionės kontekste (16.50 EUR). Nedaug trūko, kad jau antru aukštu visus statytų. Kadangi mes su motociklu ir maža dviviete palapinyte, tai mums vietos rado be problemų. Net rinktis galėjome arba vaikų smėlio dėžę, arba lįst už vartų į patvorį. Pasirinkom antrą variantą. Dušai tokiam kiekiui žmonių tik trys, nelabai privatūs (tik užuolaidėlė), bet, o stebukle, pataikiau laiką, kuomet nebuvo eilių. Miegojau stebėtinai gerai, nes pasiteisino ir nauji miegmaišiai, ir pripučiamos pagalvėlės. O dar dienos nuovargis padarė savo.

Ketvirta diena. Balkanai artėja

Išsimiegu puikiai, prabundu anksti ir visą valandą laukiu, kada jau galėsiu po truputį Gedą žadinti. Energijos su kaupu, bloga nuotaika kažkur dingo, išsigiedrijo, laukia nuotykiai! Reiks kirst sieną, o aš gi mažutė kaimietukė iš Šengeno zonos išvažiavus nebuvau, tai vai vai kiek smagumo! 

Galiausiai išbudinu niurnantį vyrą, kuris dar mielai pamiegotų, susipakuojam daiktus ir išdidžiai pervažiuojame Budapeštą. Wow. Tai ką mačiau nuo keleivio sėdynės man labai patiko ir pasižymiu, kad čia reiks grįžti jau kažkokiu kitu transportu ir apžiūrėti atidžiau, bet dabar gi skubam į Kroatiją, tad net nesukam galvos, kaip čia su tuo motociklu ir apranga miestą tyrinėti. 

Pietinėje šalies dalyje magistralės nuobodžios, bet geros. Tvarkingos aikštelės, vienoje ir papietaujame. 

Kroatijos sieną kertame sklandžiai. Degalinėje atrandame, kad šioje šalyje rūkoma viduje. Anais laikais, kai dar ir pas mus buvo leidžiama, aš nerūkiau, kiti netrukdė, tai kažkaip pokyčio nepastebėjau, dabar gi buvo visai įdomu tai, kad tau atneša peleninę :). Pasižavime tvarkingais kroatų kaimukais ir vėl atsiduriame pasienyje. Šį kartą su BiH. Pasus paruošt, mobilų internetą išjungt. Sienos kirtimas neužtruko, bet tai buvo vienintelė vieta, kur nuskenavo pasus. 

Bosnija iš karto atrodo kitokia. Paprastesnė, spalvingesnė. Šiaip jie mėgsta degtų plytų spalvą, todėl akiai kraštovaizdis atrodė tikrai maloniai: žalios kalvos, raudoni kaimukai. Neseno karo pėdsakus lengva pamatyti plika akimi – vis dar daug namų sušaudytomis sienomis. Mums gana sunku jau įsivaizduoti galimą tų žmonių gyvenimą. Va turėjo sau namą, dirbo kažką ir prasidėjo karas… Rekomenduojama važinėti tik keliais, nes laukuose ir kitur gali būti daug nesprogusių bombų. Nežinau, kiek tas daug, laukai atrodo apsėti, na bet rekomendacijos yra rekomendacijos.

Kelių būklė – kaip kur. Vietomis duobėti, vietomis naujai išlieti. Taisykles labiau paiso pietuose. Šiaurėje apskritai mačiau ir policininką patruliuojantį su cigarete dantyse ir iki pusės nuogą plaunantį automobilį. 

Regis dar Kroatijoje, kol turėjome internetą, užsirezervavome motelį upės vingyje. Čia atvažiavus buvo linksma :). Pirmiausiai kelią pastoja žąsys. Springstu iš juoko. O, Balkanai! Tada pasitinka du vyrukai visiškai nekalbantys nei angliškai, nei rusiškai, bet dėl to slaviško panašumo ir universalios gestų kalbos suprantame, kad neranda mūsų rezervacijos. Parodome telefone, susigaudo, ką konkrečiai norėjome gauti ir duoda raktus. Paskyrė kambariuką su atskiru įėjimu. Kol išsipakuojame, svečiuose sulaukiame ir gaidžio su visais giedojimais. 

Vėliau ir povas atėjo pakniaukti :). 

Vieta, kurioje miegojome tikrai buvo graži – kalnų upės vingis, kriokliukas, uolos. 

Vakarienė, kava su cukrum (bleh) ir diena baigta. Buvo ilga. 

Penkta diena. Gražiausi kelionės vaizdai. 

Rytinis motelio berniukas moka angliškai, todėl gana sklandžiai papusryčiaujame. Aš net gaunu kavos be cukraus! Pagal juos tai amerikano, pagal mane – tiesiog juodos puodelis, bet jau šis tas.

Pajudame į kelią. Planuojame užsukti į Sarajevą. Nestosim, tik garbės ratą apsuksim. Iki jo keliai neverti daug komentarų, bet man patinka jau anksčiau minėta aplinka – spalvos ir vaizdai. Sostinėje daug nepamatome, nes nevažiuojame į senamiestį, o pagrindinės eismo gatvės kaip mūsų Geležinis Vilkas – nieko labai ypatingo. Tik daugiabučiai vis dar sušaudyti. Net įdomu, ar jie specialiai neužtinkuoja, ar pinigų nėra, ar tiesiog rankos nesiekia, nes kiti reikalai svarbesni? 

Pasitariame, kad stabtelėsime Hercogovinos sostinėje Mostar ir pažiūrėsime seną tiltą. Kelias nuo Sarajevo iki Mostar – wow. Aš net nežinau ar po to mačiau gražesnių vaizdų. Kalnai, po to mėlynos upės ir ežerai. Galiausiai nebeištvėriau, sakiau, kad stok va ten prie autobusiuko, na nors vieną foto pasidarysim!

Buvo ir juokingų dalykų. Pvz., eilinis kamštis prie kelio darbų. Šviesoforinis. Tad stovim, laukiam. Akivaizdu, kad laukti reiks ilgai, nes visi išlipę, rūko, kalbasi. Ir ką? Nesu dar taip mačiusi, gi dar tik Europa apsiriboju, bet čia vyksta ir versliukai. Iš pradžių praeina mergikės su šepečiais ir siūlo visiems nuplauti langus. Mus ignoruoja. Tada praeina dėdė su saulės akiniais ir kvepalais. Mus ignoruoja. Galiausiai praeina teta ištiesusi vaiką. Mus ignoruoja. Turbūt todėl, kad neturėtume, kur to vaiko įsidėti? 

Pasirodo kelio darbai vyksta tunelyje ir tada vėžlio žingsniu tenka važiuoti tamsoje per purvą, o darbininkai dar pila po ratais vandenį ir kažkokią cemento košę. Kas važinėja motociklais, tikrai žino, kaip smagu yra važiuoti labai lėtai ir kaip linksma labai lėtai važiuoti per tešlą. Tamsoje :). 

Galiausiai pasiekiame Mostar ir iliuzijos prisibrauti iki garsaus tilto dingo. Prisiparkuoti visiškai nėra kur, o dar vaikšto keisti berniukai su parkingo kortelėmis ant kaklo (neįtikino) ir prašo penkių eurų. Dar kartą suprantame, kad su apkrautu motociklu nėra ko lįsti į miestus, apsisukam ir patraukiame Kroatijos link. Dar viename puikiame apvažiavime gavome kelis kilometrus žvyro, tai aš tik meldžiausi, kad nepasitaikytų serpantinas :D. 

Sieną kertame greitai, pasų niekas nebeskanuoja, kažkur pavalgome ir lieka tik susirasti nakvynę. Važiavome iki žemėlapyje numatyto kempingo, bet pakeliui pamatėme kitą ir stabtelėjome. Iš pradžių norėjome pasiimti namelį (40EUR už būdą be patogumų), bet pasiblaškiusi darbuotoja konstatavo faktą, kad laisvų nėra ir gavom vietą palapinei. O blaškėsi taip rimtai, vis atsirakindavo namelį ir pasakydavo “O! Užimtas!”.

Kempingas buvo ant jūros kranto, nelabai gausiai užgultas, tvarkingas ir man visai patiko. 

Pabraidėme toje mėlynoje jūroje. Šiltas vanduo, bet nusimaudyti nesusigundėme. Tikslas pasiekti pietų Kroatiją ir mėlyną jūrą pamatyti pasiektas. 

Šešta diena. Ežerai

Ryte svarstome, ką gi daryti. Ar važiuoti link Splito, kuris yra vienas kelionės tikslų, ar dar kur pakeliui užsukti. Išsiskalbti jau viską reiktų, nes tuoj neliks švarių rūbų ir apatinių. Kempinge yra skalbyklės (mokamos, aišku), bet retai pasitaiko džiovyklių, o per vieną vakarą neišsidžiovinsi visko. Pažiūrim, kad Splite yra savitarnos skalbyklų, tad tai tampa vienu iš artimiausių dienų tikslų. Dar anų motociklininkų duotas žemėlapis pasufleravo apie įdomų objektą – Blue Lake ir Red Lake šalia Imotski miestelio. O ir booking.com kaip tik turėjo pasiūlyti neblogą butuką. Imam! 

GPS sako sukti čia. Pasukom. O ten serpantinas platumo taip maždaug miniatiūriniam fiatukui. Statumas irgi, hm, įdomus. Na ir kasamės po truputį į viršų. Kasamės, motociklas riaumoja, aš meldžiuosi, kad tik kas priešais nevažiuotų, po to Gedas sakė, kad meldėsi, kad tik sustoti dėl ko nors nereiktų, nes nebepavažiuotume. Klausiau, o ką tokiu atveju? Sakė, kad turbūt griaut mocą, apsukt, leistis žemyn ir pradėt iš pradžių :). Užropojom!

Toliau kelias vedė per kitą serpantiną. Iš pradžių į viršų, po to žemyn. Tas jau buvo platesnis, prasilenkt įmanoma, bet man pasirodė baisoka, nes posūkiai labai rimti, apsauginių bortelių nėra (butaforinis saugumas gi), o skardžiai gana išraiškingi. Spėkit kas aukščio bijo? Dalį kelio murmėjau “žiūriu Gedui į nugarą, žiūriu Gedui į nugarą”. Užkilom, nusileidom, pavažiavom itin gražiu slėniu, Kroatija vis dar nuostabi!

Imotski miestelyje radom savo butą, gavom uždarą kiemą motociklui. Mūsų džiaugsmui, apartamentai turėjo skalbimo mašiną! Ir dar ant lango groteles džiovinimui. Taip balkaniška-itališka :). Taigi, nereiks ieškoti savitarnos skalbyklų, per tris reisus išsiskalbiam ir iškeliaujam ežerų žiūrėti.

Mėlynas ežeras yra prie pat miestelio. Žemai jis, bet pėsčiųjų serpantinais galima nusileisti ir nusimaudyti. 

Kiek toliau eina haikinimo trasa ir galima nueiti iki Raudonojo ežero. Nelabai toli, porą kilometrų. Bet juos reikia kopti į įkalnę, oras jau apie 30+ ir nėra pavėsio. Tad toks balansas tarp sunkumo ir smagumo. Čia pat susipykstam, dėl mano kaltės ir aš visai rimtai klausiu vyro ar nori skirtis :). Bet eiti tikrai verta. Šitas vaizdelis yra beveik 300 metrų stačių raudonų uolų + pats ežeras irgi apie 250m gylio. 

Nusileisti galimybės nėra. Na, nebent su alpinizmo įranga. Šis ežeras yra vienas įspūdingesnių kelionės reginių. 

Septinta diena. Fak Split, Fak Kroatija

Planas: važiuoti iki Split, apsistoti kempinge dviem naktims. Kempinge palikti daiktus ir, arba visuomeniniu transportu, arba neapkrautu motociklu nuvažiuoti arčiau Splito centro ir skirti jam dieną. 

Aha. Netoli miesto, važiuodami pajūriu iš pietų pusės, patenkame į kelių kilometrų kamštį. Jis susidaręs tiesiog dėl didelio kiekio transporto (ne kelio darbai ar avarija). Kiek įmanoma apvažiavom, bet vistiek gerokai nukepėm stoviniuodami 30+ laipsnių karštyje. Prisibrovėm iki numatyto kempingo. Aš likau prie moco, Gedas nuėjo į registratūrą. Žiūrėdama į minias su pripučiamais flamingais, triukšmingus italus bėgiojančius su alumi ir apskritai žmonių gausą, aš stovėjau ir galvojau, kad, o davai tegu čia nebūna vietos. Skambina Gedas, sako, o mes tikrai norim čia apsistoti? Nes dar neaišku ar turi vietos palapinei, nueitų pažiūrėt, bet nepatinka. Uf net palengvėjo. Fak tas Slit, sakau, varom iš čia. 

Šį kartą šokam į mokamą magistralę, nes pajūrio kelias tegul ir gražus, bet tie kamščiai ir žmonės nedžiugina. Palekiam gabaliuką, aš dar pagalvoju, kad Kroatijos didžiųjų mokamų magistralių aikštelės labai ne kažką. Nei pavėsiuko, nei tulikų (tik toi toi). Į pajūrį lendam prie Šibenik. Vėl kamščiai, vėl chaosas, vėl perpildyti kempingai, kuriuose nėra vietos. Ok, vėl šokam į greitkelį ir dar šiek tiek pajūrio aplenkiam. Gana keista, nes visi visi visi sakė, kad ten bus nuostabu. Na, ok, vaizdai gražūs (nors BiH man patiko labiau). Jūra mėlyna. Bet tai tokia atvirukinė sintetika, kad net neįdomu ir širdies nedžiugina. O nuleidi žvilgsnį nuo peizažų į pakeles – kurortų šiukšlynai. Grįžę į pajūrio kelią dar šiek tiek juo pavažiuojam ieškodami kempingo. Pirmas neturi vietos palapinei. Antras pasiūlo ją pasistatyti viduryje tokio rato, kad iš karto pasijaučiame lyg cirko arenoje. Trečias gi sako, kad vienai nakčiai yra viena vieta. Jey! Paliekam beveik 40 euriukų ir pasistatom savo būstą. 

Šį kartą susigundime išsimaudyti jūroje, nes žinom, kad jau paskutinis šansas. Iš Kroatijos norisi pabėgti. Kempingų kainos nejuokingos, žmonių viename kvadratinime metre turbūt dešimt, bet to aš tarp jų jaučiuosi labai balta. Į miestus, kaip paaiškėjo, lengvai nosies neįkiši, pajūryje gulėti? Už ką tokia bausmė? Apie garsiuosius Plitvicos ežerus net nebesvajojame ir nusprendžiame šiaušt į Slovėniją. Ir šiaip keist kelionės planus, nes 7 dienas Kroatijoje neišbūsim ir galim pradėt žudyt :). 

8 diena. Labas, Slovėnija!

Taigi, nusprendėme bėgti iš Kroatijos ir pirma dienos dalis susideda tiesiog iš važiavimo nauja kryptimi. 

Slovėnija nudžiugina kiek vėsesniu oru. Jei ankstesnėje šalyje buvo apie 30, tai čia bent penkiais laipsniais vėsiau. Tikra atgaiva. Važiuojame greitkeliu, šis atrodo intensyvus, vėl atsirado daug vilkikų. Dienos tikslas yra kempingas nelabai toli Bled miestelio. Atvykom, radom, tik niekas nesakė, kad čia bus toks gražus vaizdas!

Tiesiai į kalną, kurio didingumo nuotraukos niekaip neatskleidžia. 

Juokinga istorija. Sustojame mes čia, išsitraukiame telefonus, puolame tą kalną fotografuoti ir dėl minkšto pagrindo motociklo kojelė tik smigt! Ir nuvirsta. Motociklas bei ta tvora, kurią matote nuotraukoje. Aha, su visais rankšluostukais. Visas kempingas išvertęs akis, supraskit, gi ne mes vieni sėdim žiūrėdami į kalno pusę. Aš lūžtu iš juoko taip, kad sunku kokio akmenuko ieškoti. Na, bet “žalą” atitaisėm. 

Pasistatę palapinę išėjom ieškoti bariuko, kuris turėjo būti kažkur teritorijoje, pasirodė, kad maisto jie neturi jokio, bet gali užsakyti picą. Kadangi iki parduotuvių toloka, picą mes mėgstam, tai imam tą reikalą. Slovakijoje kainos adekvačios. Picos kainavo po 8 EUR, buvo didelės ir ingerdientai tikrai kokybiški. Tai mums užteko ir pusryčiams, ir pietums ir dar vieną gabaliuką teko į pensiją išleisti. Tiesiog daug. 

Kitą dieną planuojame nuvažiuoti prie garsiojo Bled ežero, pervažiuoti Austriją (nacionaliniu parku, kad būtų gražu) ir nakvoti Čekijoje. 

Devinta diena. Austrija, kokia tu graži!

Ryte išsiruošiame Bled ežero žiūrėti. Kiek netikėta, kad įstrigome turistų kamštyje. Čia kažkaip burnoti kaip Kroatijoje nesinori. Gal ne taip karšta, o gal tie turistai ne palanginiai, kurie varo prie jūros savaitę gulėti, o siekia pahaikint, gražių vaizdų pažiūrėti nori. Padaryti nuotraukos nebuvo progos, tad tiesiog tiems, kurie nežino ko tikėtis palieku nuorodą. 

Vėliau trumpam stabtelime perplanuoti maršrutą, kad nereiktų grįžti pro turistų kamštuką. Žinokit smagiau, kai nereikia stovėti ar lįsti į tarpukus. 

Austrijos pasienyje patruliavo pareigūnai. Palankiai įvertinome, kad mums pamojo ir praleido be eilės. Į šalį nusileidome įspūdingu serpantinu. Po to kai šiek tiek slystelėjome, jau bijojau net mirksėt, bet ir užsimerkti nenorėjau, nes vaizdai nerealūs. Šiaip kažkaip nelabai ir turim Austrijos nuotraukų, nes važiavom slėniais, serpantinais, grožėjomės kalnais, mažytėmis pilaitėmis, tvarkingais gėlėtai kaimukais, bet nelabai kur stojome. Net savo picą sulapnojome stovėdami lietuje. Austrijos galiuką teko pavažiuoti papildomai mokama magistrale, kurioje pasitaikė daug tunelių ir taip pasiekėme Čekiją. 

Na ir smagus tas gyvenimas. Pusryčiai Slovėnijoje, pietūs Austrijoje, vakarienė Čekijoje. Fuck slow living! 

Čekijoje apsistojome Rožmberk miestelyje. Mažas, gražus, jaukus, turi pilį, kuri matėsi per mūsų pensiono langus. 

Pakrikštijome Rožmberką girtų piratų miestu. Mat juo vingiuoja upė labai mėgstama baidarininkų. Labai daug jų praplaukė, dalis turbūt ir nakvojo apylinkėse, todėl šlaistėsi į parduotuvę, į barus. Kažkaip jie ten mėgsta vilktis dryžuotus marškinėlius, mačiau net info centre. O kai kurie persirengę piratais. Ir linguoja sau po miestą tie girti piratai. Ryte per langą stebėjau baidarės užėmimą. Jis skambėjo maždaug taip:

– Hm, negi jis tikrai nuo tilto šoks žemyn? Gi čia matosi negilu. Žinai, tikrai šoks ir man regis ant baidarės. Jup. Nušoko, dabar turistai nuo tilto filmuoja. 

Ar liko sveikas nežinau, bet baidarę apvertė

Dešimta diena. GPS pasileido plaukus

Rytas prasideda linksmybėmis. Per pusryčius palikau striukę. Grįžau, pasiėmiau ir eidama atgal į kambarį taip drąsiai įsiraunu pas kaimynus. Žiūriu, kažkoks nematytas maišas mėtosi, kaip įdomu, galvoju, iš kur Gedas jį ištraukė? Pakeliu akis, ten vyresnė pora. Sustingę ir akis išpūtę. Oi, sorry, sakau, ir pabėgau visa prunkšdama. 

Kažkaip rimtų planų nebeturime, o laiko yra, todėl mąstom šiek tiek pasivažinėti po Čekiją. Vakaro tikslas – Karlovy Vary :). Važiavimo apie 250km, tad nusprendžiam pasidaryti poilsio dieną. Tiesiog ramiai pasiekti tikslą ir įsikurti kempinge. Aha!

Važiuojam per kažkokį kaimuką ir Gedas sako, kad turėtų būt gražu, bus tiltas per ežerą. Taigi, tiltas…

Na, bet atrakcija persikelti mažu keltu irgi nebloga! 

Prieš tai dar stebėjome, kaip atvažiavo keistas, geldą primenantis džipas-kabrioletas, tada ramiai sau įvažiavo į vandenį ir nuplaukė. Hm, pasijutau lyg čekiškame komikse. 

Persikėlę turėjome tiesiog palei ežerą gražiai ir nuvažiuoti į šiaurę, bet GPS kažkodėl nusprendė mus nuvesti vėl į Austriją, o tada dar ir į Vokietiją. Čia ta netyčinė šalis. Ne tai, kad nepastebėjom, bet ai, kurį laiką leidome elgtis kaip patinka, kol jau pasidarė nebejuokinga. Bėda ta, kad greičiausiai mūsų 15 metų įrenginys pridarė klaidų, nes važiavome turimo žemėlapio pakraščiu, ne visą informaciją teisingai apdorojo. Kaip ten bebūtų, vietos man pasirodė gana gražios, miestas, kurio pakraštį kabinome – regis Passau – įspūdingas ir norėčiau vien į jį sugrįžti.

Po tokių linksmų kuriozų grįžome į Čekija, bet diena jau gavosi ne poilsio, o 10 valandų ant motociklo. Stebitės? Aš tai ne! Man atrodo, kad nebuvo dar poilsio dienų, per kurias gulėtume bambas išvertę. Karlovy Vary pasiekėme jau temstant, trumpam sustoję pasigūglinome kempingą ir pirmyn. Šį kartą Gedas jau dėjo iPhone su Google navigaciją ir gražutis mus iki kempingo atvedė, ačiū! Tik štai jis buvo kitoje upės pusėje. Gal Čekijoje ir įprasta sava transporto priemone perplaukti vandenis, matėm gi, bet Varadero, deja, kaip doras katinas, į upę nelipa. Visgi kelio ženklai rodė, kad už 10km bus dar kempingų. Važiuojam! Viena prašokam, nes bliam, niekad nesuprasi ar jie rodykles pasikabina prieš posūkį, ar jau ant jo, ar už jo. Tad iš trečio karto pataikom į kažkokį, Gedas nueina aiškintis, grįžta su raktais. Ai, sako, kambarį paėmiau. Kambarys kempingo registratūros pastate ne liuksas, bet yra privatus dušas ir nereiks statyt palapinės, tad ++. Dar nusileidžiam į vietinį restoraną pavakarieniauti. Creepy jis toks, bet šeria skaniai. 

Tuo “poilsio” diena ir baigiasi. 

Vienuolikta diena. Guolis ir lietus

Tiksliai žinome, kur važiuosime, nes užsirezervavome būdą kempinge dviems naktims šalia Adršpacho. Tikslas yra vieną dieną skirti jam. Jau kartą buvom, patiko tiek, kad galima ir vėl aplankyti.

Važiuojasi neblogai, vėsu, tad ta džiugia nata Gedas sugalvoja pasikeisti rato guolį. Užsukam į sugūglintą moto parduotuvę, jie nieko neturi, bet pasiunčia mus į kitą miestą. Atvažiuojam lyg ir ieškodami motociklų prekių, bet pasirodo tai yra guolių parduotuvė, ok, panašią čia Vilniuje turime savo gatvėje ir teko ne kartą lankytis. Nuperka ko reikia ir atvažiuojam į prekybos centro aikštelę. Vienoje pusėje ala senukai, su mintimi, kad jei prireiks kokio įrankio, kitoje, kažkas panašaus į didelę maksimą. Tad aš išeinu paslampinėti ir bandelių nupirkti, o Gedas ardo ratą. 

Po valandos judame į priekį. Šiaip diena man sunkoka, nes kažkodėl blogai jaučiuosi, truputį pykina, pradeda lyti ir pasidaro šalta. Nelabai ir bepamenu kaip ten ėjosi, turbūt nieko labai įdomaus nenutiko iki kol vakare sėkmingai pasiekėme savo kempingą ir va tokią būdelę:

Šis kempingas gal ir nebuvo jaukiausias kelionėje, bet žmonių tikrai mažiausiai. Jokių eilių prie dušų, jokio pasibaigusio vandens boileryje, rami lauko virtuvės erdvė. 

Dvylikta diena. Adršpach

Ryte susiruošiame į uolų parką. Mhh, matosi, kad per keturis metus ši vieta tapo gerokai populiaresnė. Daug daugiau žmonių. 

Vėliau padarau išvadą, kad visgi, gal jų ir anksčiau tiek buvo. Tiesiog mes lankėmės ne savaitgalį ir įėjome per kitą įėjimą, o prie jo net ir šį kartą (ten išėjom) nebuvo jokių eilių. Tad visi turistai daugiau renkasi pačiame Adršpache ir eina mažesnį ratą kur sukoncentruotas visas gražumas. 

Parkas vis dar fainas, nors kitą kartą gal jau reiktų Čekišką rojų išmėginti.

Po pasivaikščiojimo apsičiupinėjome, kad neturime valgyti ir pačiame Adršpache nėra parduotuvės, bet yra gretimame kaimelyje, kur gyvenom prieš 4 metus. Sėdam ir važiuojam. Nejaukiai. Nes iki parko atkeliavom be moto aprangos (tik pirštinės ir šalmas), tad kaip niekada jaučiausi lengva ir nuoga :). 

Ir miestelyje, laba diena, bet atsimušam į užrakintas duris. Europa gi, čia sekmadieniais niekas nedirba. Įvertini tada tą privalumą gyventi šalia visaparės maksės. Pasigūglinam, kad netoli Lenkijoje yra parduotuvė, bet jau bevažiuodami pamatėm tokia mažytę skylutę su fainute azijiete. Only cash (kartojuosi, kad vis dar lakstom su popierėliais ir geležėlėm), ir kol Gedas važiuoja iki bankomato, aš renkuosi iš to kas yra, o nelabai kas, bet ką jau čia, panašu, kad badu nemirsim. Randu konservuotų čili paprikų, įmetu vyrui. Prie kasos mergytė išverčia akis. Čia Čili! Maždaug, ei, žmonės iš Europos, ar žinot, ką darot? Galiausiai ji mus net išlydi į lauką ir pamojuoja :). 

Valgymo ypatumai. Kempinge Gedas gamina vakarienę. Verda makaronus, įpjausto dešrelių. Mmmm galvoju, studentiškai, bet skaniai čia bus! Ir tada atidaro skarbonkę ir man šaukiant “neeee, palaaaaa” suverčia kažkokį guliašą. Bent taip vadinasi, o atrodo kaip ruda pliurzė.  Fak, pasakė žmogus, kuriam nepatinka padažai ir kitokie glitėsiai. Nu kodėl??? O taip skaniai galvojau valgysiu aš tuos makarus.:) Receptas čia toks, sako jis man.

Trylikta diena. Kreivas miškas

Prasideda nuovargis ir nedamiegitas. 3 minutes pasvarstę ar važiuojam, ar dar vieną naktį liekam, nusprendžiam leistis į kelią. Minėtas motociklininkų žemėlapis pasufleravo dar vieną įdomią vietą – kreivą mišką Lenkijoje. Ir kodėl ne?

Visą dieną važiuojam be nuotykių ir vakarop atsirandam čia. 

Niekas nežino, kodėl Crooked Forest yra toks. Yra tik teorijos. Jei svarstote, ar verta važiuoti, tai žinokit, kad vaizdas įdomus, tačiau jo nėra daug. Praktiškai didelė dalis ir matosi nuotraukoje. Bet nuotaika truputį mistinė. 

Šalia prisėdę susirandam, kur miegosime (pensione prie ežero) ir sklandžiai apsipirkę įsikuriam. Įspūdžių gal kiek ir mažiau, nei kelionės pradžioje, bet nesinori rašyti apie nuobodžius ir lėtus, bei apkrautus Lenkijos kelius. 

Keturiolikta diena. Bandom pasiekti Griunvaldo mūšio lauką

Ne tai, kad tas Žalgirio mūšio laukas labai įdomus, bet kodėl gi neužsidėjus pliusiuko? Nusprendžiam važiuoti į jį. 

Kadangi ryte kavos neturėjom, tai dar stojam pirmoje pasitaikiusioje degalinėje. Susišaunam kofeino, patikrinam tepalą, Gedas šiek tiek dar įpila ir važiuojam. Kažkuriame žiede muistosi. Klausiu kas yra? Pakojis kažkoks slidus, sako. Dar vienas žiedas ir girdžiu tik blet. Pametėm tepalo bako kamštuką. 

Stojam į šalikelę, pro šalį šnioja furos, Gedas išeina ieškoti parduotuvės. Planas yra nusipirkti kažkokio epoksidinio metalo ir užklijuoti.

Gal po pusvalandžio grįžta su… Kiniškais garbanotais makaronais ir super klijais. Jutūbe gali, galim ir mes! Na ir visai neblogai sekasi, nepaisant to, kad žmonės keistai žiūri į mane trupinančią makaronus :). Patys kalti, kad jutūbo nematė. Nenuvilsiu, viskas pavyko. 

Kadangi Gedas sakė, kad tiesiog bako neužsuko, kamštuką pasidėjo ant kuprinės, tai įkalbėjau grįžti į degalinę ir paieškoti. Jei nukrito iš karto, dar yra šansų rasti. Važiuojam 10km atgal, per nuolat miestukuose susidarančius furų stabdžius. Olė olė, mažutis guli ir laukia grįžtančių. Ar galite nuneigti, kad tai sėkmė? Ar galite numanyti kaip žmogus džiaugiasi ant žemės radęs tokį šudeliuką?

Taigi, sugaišę gal 1,5h važiuojam to Žalgirio mūšio lauko pažiūrėti. Tik čia dedasi kažkokia pieva. Tai GPS užveda į lankas, nes vėl neturim pilno žemėlapio, tai apvažiavimas, tai kelio darbai ir mes niekaip nepriartėjam prie tikslo, o jau vakaras. Velniop. Miegam Gdanske? Užsirezervuojame kone brangiausią šioje kelionėje vietą ir dar po valandos atsiduriame miesto miegamuosiuose rajonuose ir dar viename vestuviniame dvarelyje. Čia pat, pro salės duris matosi, kad turbūt būsima nuotaka, užsivilkusi pasijonį su lankais, matuojasi kokie tarpai turi būti tarp staliukų. 

Pasivaikštom iki vietinės picerijos ir suplanuojame, kad kitą naktį miegosime kažkur prie Gizycko. 

Penkiolikta diena. Namo namo

Pagaliau normaliai išsimiegojome. Gal, kad viešbutyje čiužinys buvo kietas? Išsiruošiame į kelią ir kadangi šiandien jau einasi neblogai, Gedas sumano vėl išardyti ratą ir viską sutepti. Ok. Tepaluoti vyrai gi yra seksi. Operacija tokia viens du trys, tad dar iki pietų pasiekiame Griunvaldo lauką ir kiek toliau visą tam sukurtą turistinį kompleksą. Atvažiuoji, nulupa už stovėjimą, tada randi barą ir šudeliukų kioskelį. Kažkur yra muziejus, į kurį eiti nesigundėm, bet pasivaikščiojom iki memorialo. Visą vietą galima nusakyti dvejopai. Rinktis jums. Arba taip:

Arba šitaip:

Pirmas variantas geresnis, ane? O dar tos gėlytės sukasi. Mmmm. Yra ir pramogų. Pvz., už 2 zlotus pašaudyti ši kreivo lanko. Klausia manęs ar noriu, aš sakau, kad jei turėčiau du zlotus, tai eičiau į tuliką. Sukrapštėm monetų, spėkit ką rinkausi?

Taigi va, išlendu iš wc ir Gedas sėdi toks, šypsosi nežymiai. Sako, žinai, mūsų tempais, tai per arti tie kempingai, išrūtinau GPS iki namų. 

Namai ta namai. Man patinka mintis, kad iki atostogų galo dar turėsim kelias dienas atsigauti, nes fiziškai tokios kelionės nėra lengvos, o ir prie laiko skirtumo, nors tik valanda, per dvi savaites pripratom. 

Grįžti nebuvo labai lengva, nes atvėso. Lijo. Jau buvo tamsu, pradėjo jaustis nuovargis. Ko gero tai diena, kuomet daugiausiai nuvažiavome. 

Tokia tad kelionė. Kartais galima pagalvoti, kad tik važiuojam važiuojam ir nieko nepamatom, neužsukam į turistinius objektus paspoksoti, maždaug va buvot Kroatijoje, bet nebuvot Plitvicos ežerų pažiūrėti? 

Taigi, ką matėm? Nuostabią Bosnijos ir Hercogovinos gamtą. Sakyčiau ji man patiko didžiausią įspūdį šioje kelionėje. Žymųjį Kroatijos pajūrio kelią, mėlyną jūrą ir puikius akmeninius kaimelius. Aplankėm du karstinius ir įspūdingus ežerus. Matėm nerealų Slovėnijos ir Austrijos kraštovaizdį ir pasižadėjom šioms šalims skirti daugiau dėmesio. Aplankėm Bled ežerą Slovėnijoje. Apturėjome čekišką nuotykį persikelti keltuku. Vėl aplankėme Adršpacho parką. Pažiūrėjome kreivą mišką ir Žalgirio mūšio vietą. Tad sakyčiau į kelionę sutilpo ne tik tie visi kiti svarbūs dalykai – ištvermė, santykiai, sutinkami žmonės, įdomūs personažai, nuotykiai – bet, ir šiek tiek POI (points of interest). Man tai buvo viena įdomesnių išvykų, o lankytų šalių žemėlapį galiu įsmeigti 5 smeigtukus, nes tiek į tiek šalių įžengiau pirmą kartą. 

Dar šiek tiek kankina kelionės pagirios. Keista rytais, kad nereikia pakuotis ir važiuoti. Dar savaitė kita, išsikrausim daiktus ir liks tik šis tekstas prisiminimui :).

Tą pačią istoriją Gedo akimis galite perskaityti čia ir įsitikinti, kad nieko nemelavau

Išvažiuojam. Nulinė diena. 

Norėdami šiek tiek pasilengvinti kelią ir pasiilginti smagią dalį, mes išvažiavome išvakarėse – antradienį. Numatyta nakvynės vieta buvo kažkoks pakelės motelis už Bauskės. Atvažiavom apie 21h, numetėm daiktus ir išėjom į lauką pypkių parūkyti. Sėdim sau, Gedas saulėlydį taimlapsina ir išeina du bičai su alum. Atsisėda kažkur už mūsų, kalba. Ir visa šneka tik apie (naudosiu jų leksiką) pripsimą, davimą į mordą, daužymus. Tai va, nuklausiau patarimą, sakau gal ir jums pravers: jei duodat kam į snukį, tai iš karto sėdat į mašiną, važiuojat į mentinę ir sakot, kad ėjot girtas ir kažkas jus subaladojo. Sorry not sorry, bet aš mėgstu klausytis svetimų pokalbių, kuomet jie trasnliuojami tokiu garsu, kad neklausyti galėtum tik jei po ranka pasitaikytų ausų kamštukai. Nepasitaikė, nors ir turim kažkur tokį daiktą. 

Naktį miegam ir Gedas atsikelia gal 2h nakties, sako, einu į lauką pažiūrėt.
– Neramu, klausiu?
– Neramu biški.
Grįžta, sako, dabar jau ramu, šalia stovi du nuliovi bemsai gieesai, tai jei vogs, tikrai ne mūsų.

Šitas dialogas feisbuke kažkodėl sulaukė daug ha ha reakcijų. Nu ar gražu juoktis, ką? 

Pirma diena

Visa pirma diena yra apie važiavimą. Galiu papasakoti tik kiek kartų stojom, ką įdomaus lenkėme.

Pvz. visada buvo smalsu sustoti Salacgrivoj. Tą ir padarėm. Porą fotkių, va paveiksluotoja (p.s. jei yra noro nagrinėti detales, visos nuotraukos išsididina jas paspaudus):

Ir rezultatas:

Tada, kad per daug nuobodu nebūtų, Estijoje aplenkėme 6 visiškai naujas gaisrinės mašinas su tranzitiniais lenkiškais numeriais. Tada daug furų, bet aišku ne tiek kiek Lenkijoje. Pertraukėlės stojome pasienyje ir man buvo žiauriai gaila mokėti 3 eurus už sumuštinį ant forminės duonos. Aš jį padėjau atgal, bet Gedas vėl paėmė, tai turbūt buvo prabangiausias mano valgytas PAPRASTAS sumuštiakas. Nelabai skanus. 

Laimingai pasiekėme keltą ir į jį įsibrukome priešpaskutiniai, uždarė vartus dar nespėjus nuo motociklo nulipti. Sėkmytė, ne kitaip. Muhu saloje nusiperkam mėsos ir anglių (tikiuosi neklausit, kaip tokie dalykai telpa ant motociklo), nes žinom, kad ten kur gyvensim, galėsim grilinti. 

Beje, nežinau ar ji tik Saremoj, ar visoje Estijoje, bet jei pamatysit duoną su kanapių sėklomis, nepasididžiuokit paragauti. Mes pernai surijom per sekundes, tai šiemet iš karto ėmėm du kepalus. Aha, irgi kažkur sutilpo. 

Apsigyvenome mes vietoje, kuri vadinasi Haapsu Holiday Home. Čia buvome ir pernai. Pievose stovi penki nameliai. 

Pro duris ir langus matosi didelis laukas-pieva, o už jo yra jūra. Šeimininkas šalia jos yra įrengęs grilinimo-čilinimo zoną. 

Pats paplūdimys yra žalia pieva ir akmenuotas krantas. Maudytis nebandėme, bet namelio kaimynai vieną vakarą į jūrą lindo, tad įmanoma. Man šiaip patinka ten ant akmenų sėdėt vienai. 

Namukai turi patogumus, juose palikta visko, ko gali prireikti (šildytuvas, ventiliatorius, konvekcinė krosnelė, indai, druska, baldai, patalynė, rankšluosčiai ir t.t.). Ir jei nepatinka eiti prie jūros į bendrą griliavietę, tai kiekvienas namukas turi savo grilinę bei lauko baldus, tad tik čil čil čil. 

Ir visi vakarai ten buvo su nuostabiausiais saulėlydžiais. Šiaip saulė pas juos leidžiasi 22.40, tad šviesu būna tikrai ilgiai, o ir kadangi oras visada pasitaikė giedras, tai tamsos ir neteko išvysti. Tokia lengva prieblanda. 

Antra diena

Gedas užsikepęs, kad jam reikia žvyro ir rimtesnės bekelės. Aš taip entuziastingai nežiūriu. Na į tą rimtesnę bekelę, nes žvyrą jau patyrus ne kartą, tai kaip nors jau. Apskritai, mano, kaip keleivės gyvenime, nebūna nieko baisiau, nei važiavimas kamščiuose tarp eilių. Esu ir panikos priepuoliui artimą būseną pasiekus. Tad baisiau nebus, o dar esam pasimokę važiuoti stovint, tad sutariam tik, kad viskas proto ribose. Juk svetima šalis, neendurinimo apranga ir t.t. Dar aš turiu veto teisę, mhm aha, tarsi kada naudočiau tokią. Išvažiuojam nuotykių ieškoti. 

Pirmas stopas visiškai atsitiktinis, netoli vietos, kurioje gyvename. Aplankome Maasi pilies griuvėsius (Ruins of Maasi fort-castle). Nežinau, kodėl, bet ši vieta nėra įtraukta į visokius topus ir mes jos nežinojom. Tačiau turistų laukia kioskelis su suvenyrais ir jo darbuotoja, kuri regis taip apsidžiaugė, kad kažkas atvažiavo, kad atbėgo pasitikti. Parodė, kur eiti, pasakė, kad nemokamai viskas ir ką gi, apžiūrėjom. Iš pirmo žvilgsnio nieko labai įdomaus. Griuvėsiai su apsauginiu stogu nuo lietaus, Kauno pilis mano studijų metais panašiai atrodė. Bet čia gražus vaizdas į jūrą. Tačiau pamatėme, kad galima nusileisti į šaltus, tamsius rūsius, tai visai įdomu pažiūrinėti tuos senovinius skliautus. 

Po to, kioskelio teta mus dar pakalbino, davė nemokamą žurnalą su žemėlapiu (pravertė) ir buvo tokia miela, kad nusipirkom suvenyrų (kadagių uogų ir pakabuką). 

Kita stotelė – Laidunina švyturys. Pastatytas 1907, deaktuvuotas 1924 metais. Tad senas ir nenaudojamas. 

Iki jo važiavome normaliais žvyrkeliais, tada tokiu žvyro pylimuku per pievas su avimis, o paskutinį kilometrą teko įveikti per juodos žemės (durpių?) keliuką. Tiesiog vėžės. Sausu oru viskas normaliai, po ilgalaikio lietaus, tai nežinau ar kiekviena transporto priemonė pravažiuotų, o ir eiti turbūt nebūtų smagu. 

Pats švyturys visai mielas, raudonų plytų, dailiais langeliais.

Į viršų užlipti galimybės nėra, nors ir atviras. Nebent kartumėtės tokiais pastoliais:

Šalia švyturio yra pavėsinė su lauko baldais piknikui, už jo – jūros krantas, tad galima maloniai leisti laiką. Jokių žmonių nesutikom. 

Kitas kelionės tikslas – Sääretükk švyturys. 

Veikiantis. Pastatytas 1954 metais, automatizuotas 1995.

Iki jo važiavome žvyrkeliais, tada tiesiog pievos keliuku, vienoje vietoje reikėjo atsidaryti spygliuotos vielos vartelius, bet nebuvo jokio ženklo, kad teritorija privati, ar draudžiama važiuoti, tad nusprendėme, kad čia vietiniai ganyklų įpatumai ir nurūkom toliau. 

Švyturys tai neypatingas. Ypač nuo jūros pusės. Bet vieta, kurioje jis stovi, labai patiko. Akmenuotos pievos, kur ne kur kadagiai, žydi lubinai, ganosi karvės, jūroje irgi kyšo akmenys. Toks pasaulio kraštas. 

Beje, tarp šių švyturių darėme pietų sustojimą. Maisto pasiėmę nebuvome, tai užsukom į random kaimo parduotuvę-paštą. Miela maža kišenėlė su gana dideliu asortimentu. Tik va įrankių neturėjo, tai šprotukams pirkome suvenyrinę šakutę :D, bet negi jas ant sienos kabint, ane?

Kadangi jau vakarėjo, nusprendėm, kad gana tų žvyrkelių, užsukom į Kuresarę apsipirkti ir patraukėm namo. Spontaniškai dar stabtelėjome nusimaudyti. Ir čia buvo mano pirmas kartas šiemet jūroje. Woohoo!

Pirmą naktį savo 5 namelių komplekse buvome vieni, antrąją jau greta apsigyveno du vyrukai estai. Ir visą laiką galvojau, kad yra tokia liga vadinama žodžių tryda. Aš nesuprantu, kaip įmanomas toks srautas. Jie atvažiavo plepėdami. Beje, tą darė garsiai. Tada vienas kažkur vėl išlėkė, tai likęs nesustodamas malė telefonu. Tada jie grilino. Neužsičiaupdami. Mes sugalvojom sprukt ir tylos ieškoti prie jūros. Aha, jūra nuo namelių 200-300 metrų ir jau puikiai girdėjosi, kad ir jie sugalvojo ateit. Bla bla bla bla artėjo. Tada šie maudėsi ir visą laiką neužsičiaupdami. Tada bla bla bla bla tolėjo. Apie pirmą h mes jau nuėjom miegoti, tie liko lauke ir bla bla bla. Kaip taip įmanoma? Mano džiaugsmui ryte jų nebebuvo, o po to, nors buvo užpildyti dar 3 nameliai iš 5, kuriuose buvo ir vaikų, ir šunų, jau niekas nesukėlė tiek triukšmo, nes kaip sakiau, ta liga – žodžių tryda – tikrai ne visiems būdinga ir sakyčiau, gal net gan retai pasitaiko. 

Trečia diena

Šiandien nusprendėme aplankyti Kiipsaare švyturį. Šitas labai įdomus. Pastatytas 1933 metais ir tuo metu jis buvo apie 150m nuo vandens linijos. Bet jūra glemžia paplūdimį ir švyturį skalauti pradėjo 1988 metais. Dabar jis apie 50m jūroje nuo kranto. Neveikiantis. Vienu metu buvo gerokai pasviręs, bet pastaruoju metu vėl atsistatęs ir kol kas nuvirsti grėsmės nėra. 

Iki švyturio privažiuoti nėra kaip. Jis nacionalinio parko teritorijoje, tad buvo aišku, kad teks pasivaikščioti. Ok, įsimetėm drabužių pamainą (nelabai fun per karčius 5+5km pėdinti su moto apranga). Žvyras, kaimai, ledai ir sustojimas parūkyti pypkę akmenukų krante.

Po to žvyrkeliais pasiekėme nac. parko aikštelę, kur jau ženklas su plyta ir teks eiti pėstute. Mūsų džiaugsmui, gi ten veikė dviračių nuoma. Kaina – 10 eurų už kelionę iki švyturio ir atgal. Nuomotajas parašęs, kad tai truks 2h. Hm, na įdomu įdomu, 10km dvi valandas?

Imam dvirkas, paprastutės tokios, be bėgių, be priekinių stabdžių, bet ar daug reikia? Keliukas akmenuotas, bet normos ribose. Mus įspėjo, kad miškui pasibaigus reiks pereiti 600m smėlio, tai va ta dalis buvo sunkiausia. Per birų smėlį jau ir eiti nelengva, o dar dviratį tempti reikia. 

Tačiau verta. Dar truputį pavažiavę pamatėme smėlėtą paplūdimį ir gražutį liekną švyturį. 

Aišku, Gedas po tiek vargo, gi nulipt reikėjo nuo motociklo ir kaip kokiam studenčiokui minti dviratį, nusprendė, kad ten reikia įlipti. Aš suabejojau. Nelabai moku plaukti, šiek tiek bangavo, nežinau, koks gylis. Jei būtų iki pusės eičiau, bet per numatytą seklumą Gedas nubrido apsemtas iki krūtinės, beveik iki kaklo. O ir įlipusi nebūčiau per kažkieno prikabintas virves, reikia jėgos. Tad man pakako adrenalino vien tik sergant. Gedas sakė, kad viduje yra metalinės kopėčios, su gana sudėtingais perėjimais tarp aukštų ir dar viskas nuklota daugiamečiais žuvėdrų šūdais. O bet tačiau, vaizdas viršuje vertas dėmesio. Užskaitom.

Su visu švyturio šturmu užtrukom apie pusantros valandos. Grąžinom dviračius, vėl šokom ant moco ir išlėkėm į Kuresarę, kur aš norėjau aplankyti “Humaną” (oh, my guilty pleasure) ir dar tokia šaunia proga reikėjo šventinių pietų. 

O tada namai, vakarojimas su knyga, grilinimas ir nuostabieji saulėlydžiai. 

Ketvirta diena

Pasitarę nusprendžiame, kad neieškosime nakvynės Latvijoje ir sekmadienį važiuosim tiesiai iki namų. Tada turėsim dar vieną laisvą dieną atsigavimui ir susitvarkymui. Tad jei ryt teks daug važiuoti, šiandien reikia gerokai pailsėti. Nusprendžiam nieko neveikti. Įsitaisom su knyga ir po 20min man kažkaip nuobodu. Tai gal bent kažką? Susižiūrim, kad Saremoje yra ir pasivaikščiojimo takas per pelkę – Koigi bog hiking trail. 5km yra pats tas dienai praleisti ir per daug nenuvargti. 

Takas patiko. Primena mūsų taką per Mūšos tyrelį, tik estiškame variante mažai medinio tako ir daug metalinio sudėto ant padangų. Takas žiedinis, eina aplink ežerą. 

Taigi, daugiau planų nebuvo, tad dar nuvažiavome į Muhu salą, su viltimi, kad info centre rasime lipdukų moto dėžėms, apie tokį daiktą net negirdėjo. Lipdukus, ta prasme. Pasiūlė tik šaldytuvo magnetukų. Ne tai ne. Grįžę vakarojom ir būtų viskas tyliai ramiai įnaktėję, bet į mūsų poilsiavietę įsuko gal 9-10 motociklų ir juos lydintis autobusiukas. Pasirodo, kad tai lietuviai ieško vietos nakvynei (palapinėse), bet niekas niekur nepriima. 

Skambina šeimininkui, prašosi priimami. Manau jiems leidžia statytis palapines, tik todėl, kad nemato ką priima. Nesupraskit neteisingai, bet į vaikinų tarpusavio nuostabą, ar estams nereikia pinigų, kad visi taip išvaro, galiu atsakyti, kad gal reiktų į šalies pažvelgti į savo elgesį? Gali būti šeimininkai galvoja ne apie momentinius pinigus, bet ir apie tuos kitus, kuriuos atneštų grįžę, ramybės norintys klientai. Ar tikrai būtina sustojus dročinti tas gazo rankenėles? Kaip laukiniai kokie :). O ar tikrai mandagu po to leisti muziką vietoje, kuri net nėra kempingas? Visgi, net dešimties motociklų ekipažas, kurio kalbos buvo tik apie gėrimą, nesudarė tokio diskomforto, kaip tie antros dienos estai su savo tryda :), tad patikėkit, aš dėl jų neperdedu. Gal ten buvo žodžių maratonas?

Penkta diena

Namo! 

Užtrukom apie 10,5h su visais sustojimais pailsėti, atsigerti, į tuliką nueiti. Visos dienos pramogos tik tokios:

Šį kartą gal nepatyrėme ekstremalių nuotykių, ir atostogos buvo ramesnės (mažiau varėm, daugiau pramogavom), bet užskaitau tas dienas, kaip ypač vykusias. Iš viso nuvažiavome 1659km. 

Beje, mes keliavome su Honda Varadero. Ir nors tai nėra kelioninis motociklas, kaip antai mūsų Honda ST1100, kuriuo pernai važiavome į Vokietiją ir tą pačią Saremą, bet man patiko labiau. Varadero rinkomės dėl galimybės važiuoti žvyrkeliais (nes jau pernai pamatėm, kad yra vietų, kurias dar norim apžiūrėti), bet jis nėra toks komfortiškas greitkeliuose. Visgi man, kaip keleivei, ant jo maloniau. Sėdžiu arčiau Gedo, jaukesnis pojūtis stabdymo metu, geriau matau kelią ir vėjas ne taip pučia. 

Tokie įspūdžiai šį kartą. Tikiu, kad dar šią vasarą kažkur važiuosim ilgesniam laikui. Aš noriu Kroatijos, bet ką sugalvosim, dar bus matyti. 

Aš dėkoku savo geriausiam bendrakeleiviui!

Priešistorė

Savo bute mes gyvename apie 8 metus. Čia atsikraustę darėme didelį remontą, kurį vistiek laikyčiau labiau kosmetiniu nei kapitaliniu. Taip, mes griovėm sieną, lupom lauk tapetus ir ant parketo sudėjom laminatą. Tačiau neremontavom tualeto, vonios (tik perklijavome plyteles) bei virtuvės.

O virtuvę paveldėjome iš buvusių šeimininkų ir ji buvo tokia nepriklausomybės pradžios laikų stiliaus. Ir dar turėjo kažkokią kaunietišką dvasią (nes priminė studijų laikais nuomotus butus), sorry. Atrodė štai taip:

OMG, ten tikrai buvo rožinės plytelės!

Tai mes šiek tiek padekoravome tas spinteles ir nudažėme ryškiai raudonai. Taip studentiškai pasielgėme. Dar pakeitėme rankenėles, plyteles, kažkada įgrūsta buvo indaplovė ir pakeista viryklė ir taip gyvenome 8 metus. Viskas žiauriai nepatogu. Būkim realistais, mums su Gedu minimalizmas skamba kažkaip panašiai, kaip kelionė į Jupiterį. Nelabai įmanomai. Ir aš nespėjau nufotografuoti kaip gi viskas atrodė prieš didįjį pokytį, nes jau pradėjome traukti laukt daiktus ir atstūminėti spinteles, tad vaizdas kiek chaotiškesnis, bet maždaug taip:

Tad tokia štai pradžia. Virtuvę pakeisti buvo laikas jau senokai, o šiemet išpuolė dėkingos Kalėdos, kada buvo galima pasidaryti savaitės atostogas, tad ėmėm tą reikalą. Koks skirtumas ar mišraines kimšti, ar lentas pjaustyti. Sveikatos neprideda nei tas, nei anas.

Kodėl neužsakinėjome virtuvės pas profus? Nes visų pirma, tai sunku rasti tą gerąjį gamintoją. Aš čia jau žiūrinėdama, kas galėtų dureles išpjauti, radau tokius užrašus, kad “į užklausą atsakome per 2-3 darbo dienas”. Užklausą! Mes per 2-3 darbo dienas jau buvome trečdalį didžiojo darbo padarę. Dar niekas niekur neskelbia kainų. Įsivaizdavome scenarijų:  nusiunti schemą, po 3 dienų gauni atsakymą, kad kaina priklauso nuo dar 100+1 faktoriaus. Kokias tris savaites išsimušinėji preliminarią, tada dar tris savaites važiuoja išmatuoti, tris mėnesius gamina, dar mėnesį renka… Ai, pasidarysim patys. Visgi ne Harvardo profesoriai tuo užsiima, tai gal kaip nors ir mes?

Tiesos vardan, aš tik šiaip čia kalbėdama naudoju daugiskaitą. Iš esmės mūsų virtuvę pagamino Gedas. Aš tik galvojau išplanavimo idėjas, galimų spalvų intervalus, dažiau, špakliavau ir daug laikiau. Laikiau kai pjovė, laikiau kai matavo, laikiau kai gręžė, laikiau kai suko, laikiau kai prisuko, laikiau kai derino. Morališkai nelaikiau tik, kai vamzdžius pjovė, nes ėjau nupirkti maisto. Dar daug siurbiau, viską valiau ir glaisčiau plyteles. Realiai tokius darbus ir beždžionėlė gali daryti, tad čia tik todėl, kad maišiausi aplink ir palaikiau morališkai, leidžiu sau rašyti daugiskaita :).

Darbai, kuriuos reikėjo padaryti

1. Sugalvoti projektą.
2. Išrinkti seną virtuvę.
3. Išvežti seną virtuvę į šiukšlyną.
4. Išvežti seną viryklę.
5. Nupirkti medžiagas iš ko bus gaminamos spintelės ir visą kitą.
6. Supjauti spinteles.
7. Susukti spinteles.
8. Nušpakliuoti kraštus.
9. Nudažyti spinteles.
10. Pakabinti spinteles.
11. Išvedžioti elektrą, padaryti apšvietimą, įrengti rozetes naujose vietose.
12. Išklijuoti dalį sienos plytelėmis
13. Nusipirkti darbastalį.
14. Išpjauti darbastalyje skyles kriauklei ir viryklei.
15. Nusipirkti kriauklę ir viryklę.
16. Nupjauti darbstalį.
17. Sutvarkyti vandentiekį ir kanalizaciją, nes kriauklė naujoje vietoje.
18. Sutvarkyti dujas, nes viryklė naujoje vietoje.
19. Nupirkti palangę, nes vietoje jos seniau buvo darbastalis.
20. Pagaminti stalčius, suderinti vyrius.
21. Užsakyti durelių pjovimą.
22. Laminuoti durelių kraštus.
23. Frezuoti skyles vyriams.
24. Sukabinti dureles ir suderinti vyrius.
25. Prisukti rankenėles stalčiams.
26. Kažko tikrai dar turbūt nepaminėjau

Tad apie viską po truputį.

1. Sugalvoti projektą.

Čia teko šiek tiek pasukti galvą. Kokios virtuvės norime. Kur turi stovėti šaldytuvas? Atsirėmėme į problemą, kad trukdo dujų vamzdis. Ok, šią bėdą Gedas primityviuoju būdu sutvarkė. Kaip išdėstom kitas vietas? Šiek tiek apsitarę primetėme projektą, kuris visai neblogai atrodė 3D programoje ir padėjo daugiau mažiau paskaičiuoti kiek reikės medžio plokščių.

2. Išrinkti seną virtuvę. 

Spintelės buvo išrinktos ir sukištos į automobilį. Net iki Ukmergės pasivažinėjo, kol atšventėme Kalėdas.

3. Išvežti seną virtuvę į šiukšlyną.

Tarpušvenčiu mes jas nuvežėme į “EcoService” aikštelę prie Gariūnų. Už šiukšlių išmetimą paklojom 17 EUR. Kažkaip man skaudžiai tai nuskambėjo, tad nebesistebiu, kodėl tokie daiktai stovi prie konteinerių.

4. Išvežti seną viryklę.

Šitą nuvežėme į “Topo Centrą” Žirmūnuose. Priima jie tokius daiktus.

5. Nupirkti medžiagas iš ko bus gaminamos spintelės ir visą kitą reikiamybę.

Oi kaip buvo smagu! Kol visas Vilnius blaškėsi po prekybos centrus ieškodamas paskutinės minutės dovanų (tai buvo šeštadienis prieš šventes), mes sukome ratus po “Senukus”, “Ermitažą”, “Depo”,
“Moki Veži” ir kt. ieškodami iš ko gi gaminsime virtuvę. Idėja yra pirkti MDF plokštes ir jas dažyti. Tik nelabai jas kas parduoda, kad taip imk ir nešk.

Tokių daiktų pirkti čia ir dabar radome tik “Senukuose”. Tačiau nebuvo taip, kad atvažiavome, nusipirkome kiek reikia, parsivežėme ir sėdim laimingi. Oi ne, oi ne. “Banginyje” paėmėme viską, ką turėjo, tai yra 8 18mm plokštes, kitokių nebuvo. Ukmergės g. “Senukuose” nusipirkome visas jų turimas 16mm (nes apie 18mm net negirdėję) ir kiek jau trūko tada 12mm. Va toks va balaganas. O dar dažai, špaklius ir visi kiti žaislai. Bjaurioji dalis, kad kol Gedas sunešiojo tas lentas į namus, peršalo gerklę ir visas atostogas prasirgo. Po to ir aš susirgau, tai praktiškai visą virtuvę darėm blogai jausdamiesi :). Padidina jos vertę.

Visą gamybos procesą “Senukai” ir “Depo” buvo geriausi mūsų draugai. Man atrodo važiuodavom kiekvieną dieną. Nes tai to trūksta, tai anas antgalis pasirodo netinka, tai varžtų negana, tai įrankio prireikia, tai gal kitokius vyrius naudokim, tai dar perėjimo trūksta.

6. Supjauti spinteles.

Pjautos rankiniu diskiniu pjūklu. Tad tikrai buvo ką veikti je nori susipjauti tiesiai.

7. Susukti spinteles.

Spintelės buvo surenkamos varžtais. Kai kur vidinėms lentynoms naudojome kampučius, Gedas frezavo skyles vamzdžiams.

8. Nušpakliuoti kraštus.

Kaip žinia, MDF plokščių kraštai tikrai nėra labai dailūs, todėl prieš dažymą juos glaistėme medžio glaistu.

9. Nudažyti spinteles

Naudojome šokoladinės spalvos matinius akrilinius dažus. Dažėme voleliu. Rezultatas iš esmės patiko. Tačiau vieną rytą mane jau ištiko krizė. Savijauta šūdina dėl peršalimo, viruso ir nuovargio. Iš vakaro mums niekaip nepavyko pakabinti spintelės, nes ta siena labai problematiška. Ryte atsikėlusi ateinu į tą virtuvę ir viskas taip kreiva atrodo, taip baisu. Dar katės šoko tango, tad ruda spintutė nutrepsėta pėdutėmis ir atrodo tiesiog tragiška, murzina. Aš tiesiog apsiašarojau ir nusprendžiau ją iš naujo dažyti. Dažau ir kūkčioju, dažau ir kūkčioju.

10. Pakabinti spinteles.

Buvo nuotykių, oi buvo :). Pradėkime nuo to, kad mūsų buto sienos labai kreivos. Tai kad, pasimatavome atstumą tarp sienų vienoje vietoje, visai nereiškia, kad jis toks pats ir kitoje. Kur ten. Rezultatas skyrėsi keliais centimetrais! O tas labai atsiliepė ir gaminant spintas (olialia, pvz, vieną jau surinktą ir nudažytą teko nupjauti (susiaurinti į gylį) per du cm. Vieną spintelę teko nukabinti, dėti metalinę pagalbą ir iš tiesų kabinti kreivai, tam, kad atrodytų tiesiai.

11. Išvedžioti elektrą, padaryti apšvietimą, įrengti rozetes naujose vietose.

Čia nelabai yra ir ką komentuoti. Gedas padarė be didelio vargo.

12. Išklijuoti dalį sienos plytelėmis

Kadangi virtuvės darbo zona persikėlė į kitą kampą, kuriame seniau stovėjo šaldytuvas, tai reikėjo pridurti keletą, o tiksliau 8 plyteles. Gera dalis, kad jų nereikėjo pirkti, nes turėjom likutį nuo ano karto prieš 8 metus.

13. Nusipirkti darbastalį. 14.Išpjauti darbastalyje skyles kriauklei ir viryklei. 15. Nusipirkti kriauklę ir viryklę. 16. Nupjauti darbstalį.

Pirma mintis buvo nusipirkti darbastalį “Depo” parduotuvėje. Ten matėme jų nemažai, ilgų, bet visi su sintetiniu laminavimu ir nepasakytum, kad labai gražūs. Kažkaip tada pagalvojom, kad tie sintetiniai kiek pigesni ir nė kiek ne blogesni išvaizdos prasme yra ir “Ikea”. O bet čia gi atėję per kelias minutes apsisprendėme pirkti ąžuolinį (tikro ąžuolo laminatas). Darbastalių mums reikėjo dviejų, tad čia ko gero brangiausiai vienu ypu kainavęs pirkinys (viena lenta 139 EUR).

Ir tik namie išsipakavom pažiūrėt į visą tą grožį (mat parduotuvėje gi tik mažytės kaladėlės).

Rasti dviejų skylių viryklę pasirodė ne taip ir lengva, arba jos kainuoja kosmosą. O kas už tokį dalyką norėtų mokėti kelis šimtelius? Priimtiną variantą radome “Senukuose”, o čia pat ir pasiėmėme akmens masės kriauklės kartu su čiaupu pasiūlymą už 80 EUR.

Skyles Gedas išfrezavo gana neskausmingai, bet nuotykio turėjome, kai reikėjo barstalį susiaurinti. Mūsiškis poreikis buvo 60 cm, o lenta lyg ir 61 ar 63 buvo. Vieną lentą tiesiog susiaurino ir tiek žinių, o va kita turėjo stoti prie kreivosios sienos. Kilo klausimas, kaip atsižymėti pjovimo liniją ir… Nežinau kas mums atsitiko, bet pasižymėjom veidrodinį atspindį. Ir abu ramiu veidu, nė vienam nekyla abejonių. Tik nupjovus ir pridėjus vėl prie sienos pamatėme ką padarėme. Mane suėmė isteriškas juokas. Ilgam. Gerai, kad tas matavimas apskritai buvo kažkoks neteisingas ir liko dar “mėsos” ištaisyti klaidą.

17. Sutvarkyti vandentiekį ir kanalizaciją, nes kriauklė naujoje vietoje.

Ši vieta kainavo daug naujų pirkinių. Taip pat reikėjo nuomotis sriegiklį. Buvo ir perdarymų, kurie skambėjo taip: “nebeleisk man naktį sukti tų pakulų”.

18. Sutvarkyti dujas, nes viryklė naujoje vietoje.

Iki naujos viryklės vedėme lankstų vamzdį. Jo kaina nebuvo draugiška, dar ilgai krykštavom dėl tos penkiasdešimtinės paliktos dujų parduotuvėje. Kažkuriame etape nutraukėme dujų plombą, tai ko gero savaitę truko prisiskambinti į “Eso”, kad kažkas atvažiuotu ir vėl užsiplombuotų.

19. Nupirkti palangę, nes vietoje jos seniau buvo darbastalis. 

Buvo juokinga. Einame per “Depo”, visai kitu reikalu, pamatau gražų medžio šmotą. “O kokia graži palangė!”. Imam, sako Gedas, tikrai graži. Ir dar sako, kad rezervuoja likutį peilių gamybai ir kitam DIY. Tai parsivežame mes tą palangę, paguldom į vietą ir paaiškėja, kad jokio likučio nebus, nes ji tip top tokio ilgio, kokio reikia. Vaikai pamiršo pasimatuoti (tiksliau jau parduotuvėje pažiūrėti kokie palangės išmatavimai, nes vizualiai atrodė ilga) ir tik per stebuklą nuskilo, aha!

20. Pagaminti stalčius, suderinti vyrius.

Ilgas rutininis ir nelabai įdomus darbas, bet padarytas!

21. Užsakyti durelių pjovimą.

Kažkaip mes žmonės paprasti ir buvom nusižiūrėję, kad “Depo” pjausto ir laminuoja plokštes. Pasirinkimas nedidelis. Poreikis – vienspalvė dažyta plokštė. Šviesi, šiltos spalvos, ne balta. Pasiūlymas vienas iš vieno, bet mes tik vieną virtuvę ir darom, tai nereikia dešimt. Bet čia paaiškėja, kad dažytoms plokštėms laminato kaip ir nėra. Neužsisakėm. Bet namuose pergalvojom idėją, kad apsilaminuosime patys gi, tad kitą dieną nuvykome ir užsakėme pjovimą.

22. Laminuoti durelių kraštus.

Darbas lygintuvu ir peiliu, nes laminavimo juostelė platesnė. Bet palyginus su visais darbais, tai jau nieko baisaus, padarėme per kelias valandas.

23. Frezuoti skyles vyriams.

Vyrių tai teko dar kartą važiuoti pirkti. Ne visi tiko, kai kur persigalvojome. Beje, pasirinkome tuos tokius lėto pritraukimo, kad katės dureles atidarinėdamos netrankytų labai.

24. Sukabinti dureles ir suderinti vyrius.

Įdomioji ir sunkioji dalis, nes čia jau reikėjo pasistengti, kad viskas būtų tiesu (arba atrodytų tiesu, kaip sakiau, vieną spintelę teko nukabinti, patobulinti ir vėl pakabinti truputį netiesiai). Tačiau šiame etape jau pradėjo skleistis visas grožis.

25. Prisukti rankenėles stalčiams. 

Iš pradžių “Depo” nusipirkome gražiausia, ką jie turi, bet man pasirodė labai nemielos tos rankenėlės, tad vėliau “Senukuose” radome tiesiog paprastus metalo spalvos cilindriukus.

Na ir po eigos aptarimo šioks toks virtuvės gimimo komiksas:

Pagrindinės bėdos, su kuriomis susidūrėme tos, kad virtuvę gaminome pirmą kartą. Tad daug ką teko mokytis čia ir dabar, šį tą perdarinėti. Begalę laiko išeikvojome tam, kad parduotuvėse neįmanoma rasti to, ko nori. Tačiau rezultatas džiugina.

Daugeliui įdomi kaina. Nežinau. Vakar skaičiavime, kad viskas kainavo maždaug iki 2000 EUR. Tai nežinau ar daug čia, ar mažai, nes virtuvės kainų nelabai kas skelbia. Įvertinkime ir tai, kad viskas padaryta per tris savaites, kurių metu dar reikėjo šventes švęsti ir dirbti.

Ar ryžtumėmės tokiam projektui vėl? Tikrai taip, nes antrą kartą viskas būtų gerokai paprasčiau jau.

Ei, sakau, pirksiu maistą. Bet, teisinasi, negalim 2 už 1 kainą. Ginčijuosi, kad pirksiu vieną už vieno kainą. Siūlo ateit vėliau. Sakau, kad neateisiu. Dar gal 5 minutes deramės dėl to pakelio. Galiausiai jį nuperku ir pažadu, kad kitą kartą priminsiu, jog jie man skolingi dar vieną pakutį. Kažkaip galvoju, kad kurį laiką reiks vengti tos Kikos.

Ir prisimenu mėgstamiausią ever knygos citatą. Aš visada ją pametu, nes pačios knygos neturiu, tad galiausiai noriu tiesiog pasidėti čia.

A. Baricco “City”

— Labas.
— Labas, — tarė Satsi.
— Ką užsakysite?
— Du mėsainius su sūriu ir dvi apelsinų sulčių.
— Bulvyčių?
— Ačiū, ne.
— Su bulvytėmis kainuos tiek pat.
— Ačiū, nesvarbu.
— Mėsainis su sūriu, gėrimas ir bulvytės yra rinkinys Nr.3, —
tarė rodydamas į nuotrauką už nugaros.
— Graži nuotrauka, bet nemėgstu bulvių.
— Gali paimti dvigubą mėsainį su sūriu, rinkinys Nr. 5, be bulvyčių,
kaina ta pati.
— Ta pati kokia?
— Kaip mėsainio su sūriu ir apelsinų sulčių.
— Dvigubas mėsainis su sūriu kainuoja tiek pat kaip viengubas
mėsainis su sūriu?
— Taip, jei perki rinkinį Nr. S.
— Neįtikėtina.
— Imsite rinkinį Nr. 5?
— Ne. Norime viengubo mėsainio su sūriu. Kiekvienam po vieną.
Jokių dvigubų mėsainių su sūriu.
— Kaip norite. Bet švaistote pinigus.
— Ačiū, nesvarbu.
— Tuomet du mėsainiai su sūriu ir dvi apelsinų sulčių.
— Puiku.
— Deserto?
— Gouldai, nori torto?
— Taip.
— Prašau pridėti gabalėlį torto.
— Šią savaitę už kiekvieną užsakytą desertą antras duodamas
dovanai.
— Puiku.
— Ko norėsi?
— Ačiū, nieko.
— Privalai ką nors paimti, tai dovana.
— Nemėgstu saldumynų, nieko nenoriu.
— Bet aš privalau tau duoti desertą.
— Kaip suprasti?
— Savaitės dovana.
— Suprantu.
— Todėl privalau tau duoti desertą.
— Ką reiškia privalai man jį duoti, aš nenoriu, nemėgstu saldumynų,
nenoriu išstorėti kaip Tina Terner, nenoriu dėvėti kelnaičių
XXL, ką man daryti, laukti kitos savaitės, kad galėčiau suvalgyti
tik mėsainį su sūriu?
— Gali nevalgyti. Paimti desertą ir nevalgyti.
— Kodėl turėčiau jį imti?
— Gali išmesti.
— IŠMESTI? Aš nepratusi ką nors išmesti, gali pats išmesti,
štai, imk ir išmesk, okay?
— Negaliu, mane adeistų iš darbo.
— Viešpatie…
— Čia labai griežta tvarka.
— Na gerai, tiek to, duok man tą tortą.
— Su sirupu?
— Be sirupo.
— Nemokamai.
— ŽINAU, KAD NEMOKAMAI, BET AŠ JO NENORIU,
AIŠKU?
— Kaip nori.
— Jokio sirupo.
— Plaktos grietinėlės?
— Grietinėlės?
— Jei nori, yra plaktos grietinėlės.
— Aš nė torto nenoriu, kaip galėjai pamanyti, kad norėsiu
PLAKTOS GRIETINĖLĖS?
— Nežinau.
— Aš žinau: jokios grietinėlės.
— O berniukui?
— Ir berniukui be grietinėlės.
— Gerai. Du mėsainiai su sūriu, dvi apelsinų sulčių, torto gabalėlis
be priedų. Čia jums, — pridūrė paduodamas Šatsi du rutuliukus,
suvyniotus į skaidrų popierių.
— Kokia čia velniava?
— Kramtomoji guma, dovanai, viduje yra cukraus rutuliukas,
jei rutuliukas rožinis — laimi dar dešimt kramtomųjų gumų, jei
mėlynas — rinkinį Nr. 6, nemokamai. Jei rutuliukas baltas — sukramtai,
ir tiek. Popieriukas su taisyklėmis pridėtas.
— Atsiprašau…
— Taip?
— Atsiprašau…
— Taip?
— Tarkime, aš apsirikusi paimsiu tą velnio kramtomąją gumą.
— Taip?
— Tarkime, kad aš dar labiau apsirikusi pusvalandį kramtysiu ją
ir viduje rasiu mėlyną rutuliuką.
— Taip?
— Turėčiau atnešti jį tau, visą apseilėtą, atnešti čia, kad gaučiau
riebų, keptą, karštą rinkinį Nr. 6?
— Nemokamai.
— Kada, tavo galva, turėčiau jį suvalgyti?
— Manau, iškart.
— Aš noriu mėsainio su sūriu ir apelsinų sulčių, supratai? Nežinau,
ką turėčiau daryti su trim gabalėliais kepto viščiuko, vidutine
porcija bulvyčių, kukurūzų burbuole su sviestu ir vidutine stikline
kokos. NEŽINAU, KĄ SU VISU TUO TURĖČIAU DARYTI.
— Paprastai tai suvalgoma.
— Kas, kas tai suvalgo? Marlonas Brando, Elvis Preslis, King
Kongas?
— Žmonės.
— Žmonės?
— Taip, žmonės.
— Klausyk, ar gali man padaryti paslaugą?
— Taip.
— Pasiimk tas kramtomąsias gumas.
— Negaliu.
— Palaikyk jas kokiam praeinančiam storuliui, gerai?
— Patikėk, negaliu.
— Viešpatie…
— Apgailestauju.
— Apgailestauji?
— Tikrai.
— Duok tas kramtomąsias gumas.
— Gardžios, papajos skonio.
— Papajos?
— Toks egzotiškas vaisius.
— Papaja.
— Sių metų mada.
— Gerai, gerai.
— Viskas?
— Taip, širduk, viskas.
Jie užmokėjo ir nuėjo prie staliuko. Prie lubų pritvirtintas monitorius rodė kanalą Food TV. Buvo pateikiami klausimai. Jei žinodavai teisingą atsakymą, užrašydavai jį tam tikroje servetėlės vietoje ir nunešdavai prie kasos. Laimėdavai rinkinį Nr. 2. Tą akimirką klausimas skambėjo taip: kas įmušė pirmąjį įvartį 1966 metų pasaulio futbolo čempionato finalinėse varžybose?
1. Džofris Harstas
2. Bobis Čarltonas
3. Helmutas Haleris
— Trečias, — sumurmėjo Gouldas.
— Nė nebandyk, — sušnypštė Šatsi ir atidarė dėžutę, kurioje
gulėjo mėsainis su sūriu. Vidinėje dangtelio pusėje švietė ryškiai
raudonas lipdukas. Su užrašu: SVEIKINAME!!! JŪS LAIMĖJOTE
DAR VIENĄ MĖSAINĮ! O mažesnėmis raidėmis: „Nedelsdamas
nunešk šį lipduką į kasą, gausi nemokamą mėsainį ir gėrimo už
pusę kainos!”