Justas Šaltinis

Ar verta fiksuoti būsto paskolų palūkanų normą?

Justas — Fri, 12 Aug 2011 06:00:43 +0000

Prisipažinsiu, dar nesu nei karto ėmęs būsto paskolos, ar fiksavęs palūkanų normą, tačiau esu skaitęs ne vieną straipsnį apie palūkanų normų fiksavimo privalumus ir trūkumus. Trumpą analizę, ar verta fiksuoti būsto palūkanų normą pateiksiu šiame straipsnyje.

Tikriausiai visiems yra žinoma, kad standartinė būsto palūkanų norma susideda iš dviejų sudedamųjų dalių: banko maržos ir EURIBOR/VILIBOR. Banko marža nustatoma individualiai, atsižvelgiant į klientą ir paskolos dydį. Tuo tarpu VILIBOR yra vidutinė tarpbankinė palūkanų norma, kuria bankai yra pasirengę skolinti vieni kitiems litus (bent jau teoriškai). VILIBOR apskaičiuojamas naudojant bent 5 bankų palūkanų normų aritmetinį vidurkį, atmetus mažiausias ir didžiausias palūkanų normas. EURIBOR apskaičiavimas yra panašus į VILIBOR, tik EURIBOR palūkanų normų nustatyme dalyvauja daugiau bankų, atmetama 15% mažiausių ir didžiausių normų, o ir pati tarpbankinė rinka pasižymi didesniu likvidumu. Banko marža dažniausiai nekinta visą paskolos laikotarpį, nebent pavyksta susitarti dėl jos sumažinimo (pvz., ekonomikos pakilimo laikotarpiu).

Būsto palūkanos dažniausiai susiejamos su EURIBOR jeigu paskola yra eurais, ir VILIBOR, jeigu paimta paskola yra litais. Kiekvienas paskolos gavėjas gali pasirinkti, ar mokėti kintamąsias palūkanas, kurios būtų susietos su VILIBOR/EURIBOR, arba būsto paskolos gavėjas gali užfiksuoti jas 2 – 15 metų periodui (dažniausiai 5-iems metams), kurio metu palūkanų norma nekistų.

Pasirinkus kintamąsias palūkanų normas, jos būtų perskaičiuotos kas 3, 6 arba 12 mėnesių, ir priklausytų nuo tuo metu susidariusios padėties tarpbankinėje paskolų rinkoje. Tuo tarpu užfiksavus palūkanas 5 metams, jos liktų tame pačiame lygyje visą laikotarpį. Tačiau už fiksavimą bankui dažniausiai reikia mokėti fiksuotą vienkartinį mokestį (dėl sutarties keitimo) ir prie dabartinio EURIBOR/VILIBOR lygio pridėti papildomus 2-3%, kurie priklausys nuo situacijos finansų rinkose.

Bankai fiksuodami palūkanas naudoja palūkanų normų apsikeitimo sandorius (ang. interest rate swaps), kurių metu dvi sandorio šalys susitaria dėl fiksuotos palūkanų normos. Viena moka kintamąsias palūkanas, kita – fiksuotas. Vėliau pritaikomi banko įkainiai/marža ir fiksavimo paslauga pasiūloma klientams.

Kadangi už fiksavimą reikia papildomai mokėti kelis procentus, iškyla natūralus klausimas, ar būsto paskolos gavėjas gali laimėti iš palūkanų normos fiksavimo?

Namų ūkis, pasirinkęs fiksuotą palūkanų normą, turėtų galimybę prognozuoti savo pinigų srautus ateinantiems metams ir nesijaudinti dėl rinkoje kylančių ar krentančių palūkanų normų. Fiksuota palūkanų norma taip pat gali veikti kaip vidinė apsauga (jokio streso finansų rinkose kylant palūkanų normai). Tačiau už tai būsto paskolos turėtojas mokėtų gerokai didesnę palūkanų normą, kai tuo tarpu rinkoje palūkanų norma gali siekti ir perpus mažesnį lygį.

Pažvelkime į ilgalaikį EURIBOR grafiką ir paskaičiuokime, kokia vidutinė palūkanų norma buvo 12 metų periode. Iš grafiko matyti, kad užfiksavus palūkanų normą ties 5-6 procentų riba, vidutiniškai prarastume 2-3 procentus, nes 5 metų vidutinė palūkanų norma nebuvo pakilusi aukščiau 5% ribos. Šis skirtumas susidaro dėl banko taikomų sandorio išlaidų, kuri, mano nuomone, ir sunaikina visus fiksuotų palūkanų normų privalumus. Taip pat reikėtų prisiminti, kad pasibaigus fiksuotam periodui, perfiksavimas gali būti atliktas jau aukštesniame lygyje, jeigu tuo metu būtų susidariusi nepalanki situacija finansų rinkose. Žinoma, praeitis ne visada yra linkusi kartotis. Bet jeigu manote, kad palūkanų norma ateityje augs, tai dažniausiai tai jau bus įskaičiuota į fiksuotą palūkanų normą.

Šiuo metu 1 metų EURIBOR/VILIBOR siekia atitinkamai 2.11% ir 2.65%, o tuo tarpu 10 metų IRS kaina rinkose siekia apie 2.95% Remiantis daugeliu ekonominių rodiklių, galima daryti išvadą, kad Lietuvos ekonomika atsigauna, tačiau iš pagrindinių pasaulio ekonomikų praeitą savaitę pasigirdo gausybė neigiamų naujienų (mažėjantis užsakymų skaičius, didėjantis blogų paskolų portfelis Kinijoje, lėtai augantis vartotojų išlaidavimas, Amerikos AAA reitingo praradimas ir panašiai), kurios leido sunerimti daugelį ekonomistų ir centrinių bankų vadovų, kurie, norėdami atgaivinti lėtėjantį atsigavimą, bus nelinkę kurį laiką didinti palūkanų normos.

P.S. Šis straipsnis neturėtų būti traktuojamas, kaip pasiūlymas fiksuoti, ar pasilikti kintamąsias palūkanų normas.

Justas Šaltinis – „Pinigų Karta“, 2011 m. rugpjūčio 9 d.

Susiję įrašai

Neigiamos realios palūkanų normos pasekmės

Justas — Mon, 18 Jul 2011 06:02:20 +0000

JAV iždo departamentas, kuris skolinasi vyriausybės vardu, pastaruoju metu į finansų rinką išleido nemažą kiekį skolos vertybinių popierių, kuriais finansuoja biudžeto deficitą. Prieš kelis mėnesius JAV pasiekė aukščiausią techninę skolos ribą, po kurios iždo departamentas nebegali papildomai skolintis, kol politikai sutiks pakelti skolos lygį. Finansų rinkose egzistuoja ryšys tarp skolininko esamo įsiskolinimo, emisijos dydžio ir pajamingumo, kuris yra linkęs didėti smarkiai įsiskolinusiai vyriausybei ar įmonei leidžiant didesnio dydžio emisiją (didesnė rizika, kad šalis ar įmonė nebus pajėgi išmokėti skolos), tačiau panašu, kad šis ryšys dažnai negalioja JAV rinkai…

Šiuo metu JAV 5 metų iždo vertybinių popierių palūkanų norma tapo tokia žema, kad iš jos atėmus infliaciją, gauname neigiamą realią palūkanų normą (reali palūkanų norma = nominali palūkanų norma – infliacijos lygis). Tarkime, JAV vyriausybė turi dvi galimybes: ji gali nedelsiant sumokėti už projektus (pvz. infrastruktūros gerinimą) iš surinktų mokesčių, arba ji gali pasiskolinti pinigų, pagerinti šalies infrastruktūrą, susimokėti už atliktus darbus iš skolintų pinigų ir tik vėliau grąžinti skolą.

Projektų finansavimo klausimą galima suformuluoti taip: ar nauda projektą įgyvendinus dabar atstos palūkanų sąnaudas (darykime prielaidą, kad valstybė sugeba efektyviai įgyvendinti projektus)? Neigiamos palūkanų sąnaudos leidžia vyriausybei pasiskolinti ir vykdyti projektus netrukus, vietoj to, kad ji lauktų ir susimokėtų už jį iš surinktų mokesčių, t.y. dėl neigiamos realios palūkanų normos valstybei tampa pigiau pasiskolinti ir įgyvendinti projektus nei naudoti mokesčių pajamas.

Neigiama reali palūkanų norma turi svarbų poveikį šalies ekonomikai: ji neskatina taupymo, nes taupydami žmonės negauna kompensacijos už vartojimo atidėliojimą vėlesniam periodui; investuotojai renkasi rizikingesnes turto klases, kurios galėtų kompensuoti prarastą perkamąją galią ir išsaugotų turto vertę; kapitalas investuojamas į žaliavas ir brangiuosius metalus (pvz., auksą), kurie dažnai yra pripažįstami kaip alternatyva popierinei valiutai; o tuo tarpu įmonės yra linkusios skolintis dėl atvirkščių priešingų priežasčių, kodėl žmonės yra nelinkę taupyti.

Žemas iždo skolos vertybinių popierių pelningumas susidarė dėl priežasčių, susijusių su neseniai praūžusia pasauline finansų krize ir dėl jos kilusia recesija. JAV skolos popierių paklausa kilo dėl labai žemos FED (JAV centrinis bankas) nustatytos palūkanų normos, kuri smarkiai išpūtė rinkoje esančią pinigų masę, bei dėl investuotojų (individualūs investuotojai, įvairaus tipo fondai, bankai, ir t.t.) noro laikyti trumpo laikotarpio instrumentus, kurie pasižymėtų likvidumu ir saugumu (aukščiausias skolos reitingas). Nepaisant ir taip žemo JAV iždo vertybinių popierių pelningumo, jis gali dar labiau sumažėti po šios savaitės FED vadovo pranešimo apie galimą pinigų kiekio didinimą ekonomikoje (ang., Quantitative easing), kuris vyksta JAV centriniui bankui superkant skolos vertybinius popierius iš bankų ir kitų investuotojų naudojant naujai išspausdintus elektroninius pinigus. Visgi, skolos reitingų agentūros kalbos apie galimą JAV skolos reitingo sumažinimą gali laikinai atsverti galimą pajamingumo mažėjimą, bent jau iki tol, kol politikai sutars dėl JAV skolos lygio pakėlimo ir tolimesnio šalies biudžeto.

Kalbant apie Lietuvą, indėlių palūkanų norma Lietuvoje šiuo metu svyruoja intervale nuo 1.7% iki 3% (12 mėn. terminuotas indėlis viename iš bankų), o vidutinė metinė infliacija 2011 m. birželio mėn. sudarė 3.2%. Vadinasi, Lietuvoje turime neigiamą realią palūkanų normą, kuri nėra naudinga indėlininkams, bet naudinga galintiems pasiskolinti pinigų už tokias palūkanas, nes skolas reikės grąžinti nuvertėjusiais pinigais (deja, dėl Lietuvos rizikos lygio, vyriausybė negali skolintis už neigiamą realią palūkanų normą). Kaip išsaugoti pinigų vertę, kad po metų galėtumėte įsigyti tą patį prekių ar paslaugų kiekį? Vienas iš galimų variantų – investavimas į kitas turto klases, kurios turi didesnę tikėtiną grąžą, bet ir didesnę riziką. Artimiausi pakaitalai vienai iš labiausiai paplitusių pinigų kaupimo priemonei – indėliui – yra taupymo lakštai, vyriausybės obligacijos, įmonių ar bankų skolos vertybiniai popieriai, obligacijų fondai, SASO (su akcijomis susietos obligacijos).

Justas Šaltinis – „Pinigų Karta“, 2011 m. liepos 15 d.

Susiję įrašai

Graikija: valstybės bankrotas ir ekonomikos augimas

Justas — Sun, 03 Jul 2011 13:43:25 +0000

Kredito reitingų agentūra Standard & Poor’s prieš kelias savaites sumažino Graikijos ilgalaikio vyriausybės skolinimosi reitingą trimis padalomis nuo B iki CCC (Lietuvai suteiktas S&P reitingas – BBB, arba 5-iomis padalomis aukščiau už Graikiją). Ši ir kitos kredito reitingo agentūros prognozuoja, kad padėčiai negerėjant, o politikams nesugebant įtikinti gyventojų susitaikyti su biudžeto išlaidų karpymu, kredito reitingas ir toliau gali būti mažinamas. Tačiau graikai ir toliau protestuoja prieš tolimesnį išlaidų mažinimą (vidutinis atlyginimas viešajame sektoriuje tris kartus viršijo privataus sektoriaus atlyginimą), o Europos galingieji svarsto, kaip išspręsti šią Graikijos skolų krizę nesukeliant dar vienos likvidumo krizės.

Bet kas gi yra tas valstybės bankrotas? Tai labiau teorinė sąvoka, nes valstybės nebankrutuoja, o tik atsisako vykdyti savo finansinius įsipareigojimus kreditoriams, t.y. stambiems užsienio ir vietiniams bankams ir investuotojams, turintiems šios šalies obligacijas ar kitus skolos vertybinius popierius. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys valstybės sprendimą pasiskelbti nemokia, yra per didelis valstybės įsiskolinimas, dažniausiai skaičiuojamas kaip skolos lygis procentais nuo šalies bendrojo vidaus produkto (šiuo metu Graikijos skola siekia 152% BVP), lėtas ekonomikos augimas, kuris neužtikrina pakankamų pinigų srautų palūkanoms mokėti, bei finansų rinkų atsisakymas suteikti papildomus kreditus valstybei.

Sąrašas šalių, kurios nevykdė finansinių įsipareigojimų per paskutinį dešimtmetį, išties ilgas: Urugvajus (2003 m.), Rusija (1999-2000 m.), Dominikos Respublika (2005 m.), Indonezija (2002 m.), Argentina (2001-2005 m.), Pakistanas (1999 m.), Kamerūnas (2004 m.), Belizė (2006-2007 m.), Grenada (2005 m.) ir t.t.

Paanalizavus šių šalių ekonomikos vystymosi raidą po finansinių įsipareigojimų nevykdymo, matoma bendra tendencija: nedarbo lygis ir infliacija mažėja, o bendrasis šalies produktas pradeda augti. Valstybės skolai išnykus, nebereikia skirti milžiniškų sumų jos aptarnavimui, vadinasi, šios sumos gali būti panaudotos ekonomikos skatinimui, nukreipiant resursus į svarbiausias ūkio šakas.

TheEconomist atliktas tyrimas nustatė, kad 5 metų BVP augimas po finansinių įsipareigojimų nevykdymo padidėjo daugiau nei 2%, palyginus su 5 metų BVP augimu prieš paskelbiant valstybės bankrotą. Tačiau vertėtų atkreipti dėmesį, kad valstybių finansinių įsipareigojimų nevykdymas dažniausiai pasireiškia ekonomikos nuosmukio metu, tad ir BVP augimas būna šiek tiek didesnis ekonomikai atsigaunant.

Taip pat nereikia pamiršti ir neigiamo valstybės bankroto padarinio: kapitalo rinkos dažniausiai užsidaro ilgesniam laikotarpiui, per kurį vienas iš labiausiai tikėtinų kreditorių tampa Tarptautinis valiutos fondas (TVF). TVF suteikia paskolą su nedidele palūkanų norma mainais už tam tikrų sąlygų vykdymą, kurias nustato TVF ekonomistai (jos dažniausiai būna susijusios su biudžeto išlaidų mažinimu ir kitomis svarbiomis reformomis). Šalies ekonomikai atsigaunant, investuotojai pradeda įžvelgti pelningas investavimo galimybes, ir taip pradeda vėl skolinti (sakoma, kad finansų rinkų atmintis itin trumpa).

Ar Graikija ir pasaulio galingieji turės ryžto paskelbti šios šalies bankrotą? Svarbiausių sprendimų priėmimas atidėtas iki kito mėnesio, tačiau rinkos ekspertai tikisi, kad Graikija restruktūrizuos savo įsipareigojimus, t.y. išmokės ne visą, bet tik dalį skolos vertybinio popieriaus nominalo (pvz. investuotojai atgaus 50% nuo 1000 Lt. vertės obligacijų), arba paskolos grąžinimą atidės keliems metams (pvz. obligacijų išpirkimo datą nukels keliems metams į priekį).

Šalies bankrotas ar skolų restruktūrizavimas neigiamai paveiktų finansų rinkas, dėl užkrato efekto (ang. contagion effect) nes Graikijos skolos vertybiniai popieriai yra paplitę po visą pasaulį. Didžiausia jų koncentracija aptinkama didžiuosiuose Europos bankuose, tad jie pirmieji susidurtų su likvidumo problemomis, kurios paskatintų staigų akcijų ir kitų vertybinių popierių išpardavimą.

Justas Šaltinis – „Pinigų Karta“, 2011 m. birželio 30 d.

Susiję įrašai

Kaip pasirinkti II pakopos pensijų fondą?

Justas — Tue, 21 Jun 2011 05:09:14 +0000

Nors į Lietuvos darbo rinką įsiliejau tik prieš kelis mėnesius, tačiau manau, kad pradėti kaupti pensiją II pakopos pensijų fonde yra tinkamas momentas. Manau, kad dabartinė Sodros pensijų sistema nėra tvari, o jos reforma gali užtrukti, tad nusprendžiau išsamiau paanalizuoti rinkoje esančius fondus ir pateikti tam tikrus skaičius ir argumentus, pagal kuriuos būtų galima priimti sprendimą renkantis pensijų fondą.

Šiuo metu Lietuvoje veikia 9 pensijų kaupimo bendrovės (PKB), kurios valdo 29 antros pakopos pensijų fondus (PF), kuriuose pensiją kaupia apie 1050 tūkst. dalyvių.

Prieš priimdami sprendimą, ar Jums verta pereiti į privačią pensijų kaupimo sistemą, galite išbandyti SoDros sukurtą skaičiuoklę ir palyginti, kaip pasikeis Jūsų pensija, jeigu dalyvausite naujojoje pensijos kaupimo sistemoje. Tiesa, verta pastebėti, kad sukauptos sumos ir anuiteto dydžiai yra apskaičiuoti dabartine verte, t.y. neatsižvelgiant į galimą infliaciją.

Paeksperimentavę su kintamaisiais skaičiuoklėje, galime padaryti keletą išvadų:

1. Jeigu pensijų fondų grąža viršys 3.2% (Administravimo atskaitymai (įmokos) – 2%, Administravimo atskaitymai (turtas) – 1%, gimimo metai – 1989), tuomet Jums labiau apsimoka kaupti privačiame pensijų fonde.

2. Pasiekus 7410Lt mėnesinį bruto atlyginimą, Jūsų Sodros kintamoji pensijos dalis nekils ir liks ties 1482 Lt riba.

Antros pakopos pensijų fondai dažniausiai siūlo trijų tipų fondus, kuriuos reikėtų pasirinkti priklausomai nuo Jūsų amžiaus ir rizikos apetito – dažniausiai jaunesniems pensijų fondų dalyviams siūloma rinktis rizikingus fondus (akcijų fondai) ir palaipsniui pereiti prie konservatyvesnių (obligacijos, vyriausybių vertybiniai popieriai):

Konservatyvus fondas– didžioji dalis lėšų investuojama į obligacijas, fondai gauna nedidelį, bet gana stabilų prieaugį, rekomenduotina rinktis vyresnio amžiaus žmonėms.
Mišrusis fondas– dalis lėšų investuojama į obligacijas, o kita – į akcijas, didesnė rizika, o taip pat ir tikėtina grąža (ilgesniuoju periodu), rekomenduojama vidutinio amžiaus žmonėms.
Akcijų fondai – visos lėšos investuojamos į akcijas, didelė rizika, kaip ir tikėtina grąža, patartina rinktis jaunesniems pensijų fondų dalyviams.

Pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos reikėtų rinktis fondą: pensijų fondo mokesčiai ((dabartiniai ir maksimalūs) įmokos, administravimo), ilgalaikiai praeities rezultatai, investavimo kryptis, fondo valdytojo vardas ir aptarnavimo kokybė.

Apačioje pateikiu apibendrintus pagrindinius pensijų fondų valdymo bendrovių taikomus mokesčius įvairiems pensijų fondams:

Šaltinis: vpk.lt

Renkantis II pakopos pensijų fondą atmečiau visus valdytojus ir fondus, kurių administracinis mokestis nuo įmokos buvo daugiau nei 2%. (moksliniai tyrimai yra įrodę, kad didesni valdymo mokesčiai dažniausiai negarantuoja didesnės investicijų grąžos). Todėl liko pasirinkti iš trijų pensijų fondų valdymo bendrovių – Finasta Asset Management, Citadetele investicijų valdymas ir MP Pension Funds.

Mokesčių atžvilgiu geriausiai atrodo Citadetele investicijų valdymas, tačiau jų II pakopos pensijų fondai investuoja labai konservatyviai, tad teko juos atmesti (dėl savo dabartinio amžiaus renkuosi rizikingesnį fondą).

Liko Finasta Asset Management fondas „Racionalios rizikos“ ir MP Pension Funds fondas – „MP Extremo II“. Mokesčių atžvilgiu, Finasta lenkia MP Pension Funds 0.51%. Tad galutinis sprendimas priklausys nuo investavimo strategijos, kurią taiko fondas.

Racionalios rizikos fondas investuoja į įmonių akcijas, daugiausia Vidurio ir Rytų Europos regione. Tuo tarpu Extremo II savęs neapriboja regionais, o iš finansinių ataskaitų matyti, kad investuoja visame pasaulyje.

Nors praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų, bet pažiūrėti į istorinius fondų rezultatus galima:

Šaltinis: protingifinansai.lt; Aritmetinis vidurkis* – skaičiuojamas nuo 2007 iki 2011.06.01, aritmetinis vidurkis** – skaičiuojamas nuo 2006 iki 2011.06.01.

Remiantis šiais duomenimis, investavus tik 100 litų 2006 metais, dabar atitinkamai turėtumėte 130, 125, 75, 100 Lt.

Galutinį sprendimą turėtų priimti kiekvienas skaitytojas pagal savo rizikos apetitą, amžių ir tikėjimą tam tikrais investavimo regionais.

P.S. Šis tinklaraščio įrašas neturėtų būti traktuojamas kaip pasiūlymas rinktis vieną ar kitą II pakopos pensijų fondą.

Susijusių įrašų nėra... Atsitiktiniai įrašai:

Istorinis Nasdaq OMX Vilnius indekso kitimas

Justas — Fri, 17 Jun 2011 05:13:10 +0000

Laikas bėga, o kai kurie įvykiai labai greitai pasimiršta. Sakoma, kad akcijų rinkų arba investuotojų atmintis dar trumpesnė. Jie greit pamiršta visus krizės kaltininkus ir vėl lipa ant kito skaudaus grėblio. Akcijų rinkos šiuo metu neramiai sprendžia Graikijos įsiskolinimo problemas, pasaulis sunerimęs dėl aukštų naftos kainų ir galimos recesijos, o mūsų Vilniaus akcijų birža kenčia nuo menko likvidumo…

Nepaisant viso to, siūlau prisiminti kaip NASDAQ OMX Vilniaus indeksas kito kiekvienų metų bėgyje, ir paanalizuoti šio indekso kitimo istoriją.

Pirmajame grafike pateikti suindeksuoti NASDAQ OMX Vilnius indekso vertės kitimai nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 16 d. Indeksavimas palengvina palyginimą tarp skirtingų metų ir suteikia galimybę lengvai nustatyti kiek būtumėte uždirbęs ar praradęs investavę vieną valiutos vienetą į šio indekso krepšelio akcijas.

Kaip matome iš spalvingo grafiko, pirmieji metai (2000, 2001, 2002) Vilniaus vertybinių popierių biržoje buvo ramūs, o investicijų grąža svyravo intervale tarp -20% ir +15%. Tuo tarpu, 2003 metai išsiskyrė savo pelningumo, kuris buvo aukščiausias per visą OMX Vilnius indekso istoriją. Investuotojai turėjo galimybę uždirbti net 100% investavę į šio indekso akcijų krepšelį, o jeigu atidžiai analizavo ir sėkmingai pasirinko akcijas – grąža galėjo siekti ir kelis šimtus procentų. Po to sekė keli metai (2004, 2005, 2006) pastovaus indekso vertės augimo, kuris siekė nuo 4% iki 60%. Situacija kardinaliai pasikeitė 2007 metais, kai indeksas nukrito 64%. 2008 metais investuotojus pasitiko tolimesniu lengvu kritimu, tačiau metų gale akcijų birža atsigavo ir paaugo 50%. Ta pati istorija pasikartojo ir 2009 m., kuomet OMX Vilnius akcijų rinkos indeksas paaugo dar 50%. O šiais metais (2011) indeksas svyruoja neigiamos grąžos zonoje.

Nors antrasis grafikas ir nėra toks išsamus, tačiau galbūt atsiras tokių, kurie čia įžvelgs pasipriešinimo ar palaikymo linijų, tad jiems jį ir skiriu. Absoliučių OMX Vilniaus indekso verčių pokyčiai nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2011 m. birželio 16 d.

P.S. Reikia nepamiršti, kad bendrovės akcijų rinkoje keitėsi – vienos atėjo, kitos išėjo. Taip pat keitėsi ir akcijų indekso krepšelio svoriai.

Susiję įrašai

Biržoje prekiaujamas indeksinis fondas

Justas — Mon, 13 Jun 2011 05:14:10 +0000

Atsiradus šiek tiek daugiau laisvo laiko ir man vėl ėmus aktyviau domėtis investicijomis, pastebėjau, kad Vilniaus vertybinių popierių birža pasipildė nauju instrumentu - biržoje prekiaujamu investiciniu fondu, investavimo pasaulyje labiau žinomu ETF vardu (ang. Exchange Traded Fund). Šis pirmasis Nasdaq OMX biržoje prekiaujamas fondas yra pasyviai valdomas, o fondo turtas investuojamas į „OMX Baltic Benchmark GI“ indeksą, kurio sudėtį galima sužinoti čia. Kadangi tai yra pasyviai valdomas fondas, jo valdymo mokestis yra mažesnis nei aktyviai valdomų fondų dėl mažesnių kaštų,tačiau iki JAV biržose prekiaujamų indeksinių fondų valdymo mokesčių dar yra tikrai yra kur pasistūmėti. Dar geriau būtų, jeigu tokių fondų pasirinkimas būtų dar didesnis, bet… Galbūt tolimesnėje ateityje, kai vietinėje Baltijos akcijų biržoje bus kotiruojama bent jau keletas šimtų kompanijų…

Daugeliui indeksinio fondo įtraukimas į biržą tikriausiai yra sena vasario mėnesio naujiena, tačiau šį įrašą parašyti mane paskatino komentarai internete, kuriuose daugelis skundžiasi, kad šiuo metu nebeįmanoma taupyti dėl aukštos infliacijos ir per mažų indėlių palūkanų. Tačiau tam ir yra sukurti kiti finansiniai instrumentai, kad gyventojai galėtų kovoti su infliacija ir išsaugoti savo sunkiai uždirbtą turtą. Visgi, dažnam gyventojui akcijos nėra tinkamas instrumentas, nes jis reikalauja pastovaus domėjimosi investavimu, nuolatinio bendrovių naujienų sekimo, finansinių duomenų analizės, ir t.t., o net ir atlikus visus šiuos veiksmus egzistuoja didelė rizika prarasti dalį savo investicijų.

Investavimas į biržoje prekiaujamą indeksinį fondą išsprendžia daugelį problemų: jums nereikia naudoti savo brangaus laiko – indeksą parenka NASDAQ OMX darbuotojai pagal visiems žinomą ir viešai paskelbtą metodologiją, jūs labai pigiai galite išskaidyti riziką (diversifikacijos efektas), galite dienos bėgyje pirkti ar parduoti fondo vienetus biržoje, ir žinoma, turite galimybę uždirbti daugiau nei suryja infliacija.

Kaip matome iš pateikto grafiko (OMX BGI indeksas), pradėję investuoti 2000 metais, jūs dabar būtumėte uždirbę 431%, arba apie 14% per metus (CAGR). Tačiau jeigu investicijoms būtumėte pasirinkę patį stačiausią kalnelį, tai šiuo metu vis dar būtumėte -34% lygyje. Ir o bet tačiau, investavę kitą dieną po naujų metų sutikimo 2009 m., būtumėte uždirbę apie 126%… Tad jeigu tikite efektyvių rinkų teorija, lengvai uždirbti ar pradirbti iš indekso svyravimo jums padės biržoje prekiaujamas indeksinis fondas.

Tai nėra siūlymas pirkti ar parduoti tam tikrą finansinį instrumentą. Įrašas skirtas supažindinti skaitytojus su investavimo galimybėmis.

P.S. Rekomenduoju puikų straipsnį ETF instrumentų tema - FT.COM

Susiję įrašai

Sugrįžimas!

Justas — Thu, 09 Jun 2011 05:10:19 +0000

Sugrįžimas, tai puikus žodis apibūdinantis du svarbius dalykus mano gyvenime. Pirma, tai sugrįžimas į aktyvesnį blogo rašymą, o antra, tai sugrįžimas į Lietuvą po aktyvių studijų SSE Rygoje.

Jau daugiau kaip du mėnesiai dienas leidžiu dirbdamas finansų sektoriuje, kuriame norėjau dirbti dar būdamas ~10-oje klasėje. O tikslesnis mano darbo aprašymas pateikiamas žemiau patalpintoje karikatūroje.:)

P.S. Nuo šiol daug laiko praleisiu Vilniuje, tad jeigu kas norėtų susitikti pietų metu, ar prie bokalo alaus, būtinai parašykit.

Susijusių įrašų nėra... Atsitiktiniai įrašai:

Nasdaq OMX Baltic Awards 2010

Justas — Fri, 21 Jan 2011 13:35:17 +0000

Vakar įvyko kasmetinis Nasdaq OMX Baltic Awards 2010 renginys, kuriuo siekiama atkreipti kompanijų dėmesį į investuotojus ir būtinybę atskleisti informaciją esamiems ir būsimiems investuotojams. Šiais metais buvo suteiktos nominacijos už geriausią kompanijų ryšį su investuotojais Baltijos šalyse, geriausią informacijos rinkai atskleidimą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, aktyviausią rinkos dalyvį, labiausiai per metus ryšius su investuotojais patobulinusią kompaniją, geriausią metinę ataskaitą ir geriausią investuotojams skirtą bendrovės internetinį puslapį.

Džiugu, kad mūsų rinkos flagmanas TEO LT gavo net tris apdovanojimus – geriausia metinė ataskaita, geriausi ryšiai su investuotojais Lietuvoje, Baltijos šalyse. Taip pat smagu, kad jau antri metai iš eilės nominacija už labiausiai investuotojų ryšius su investuotojais patobulinusią kompaniją buvo skirta Lietuvos kompanijai, šįkart tai buvo Grigiškės. Teigiami pokyčiai bendrovės valdyme ir atskleidžiant informaciją galimai paveikė ir kompanijos akcijų kainą, kuri per metus išaugo beveik du kartus (per du metus – 7.8 karto) ir pasiekė visų laikų aukščiausią tašką.

Kaip matome iš pateikto grafiko, Lietuvos bendrovės vidutiniškai pasirodė prasčiau nei Estijos kompanijos, ir vos trupučiu atsiliko nuo Baltijos vidurkio. Teigiami pokyčiai jaučiami kasmet, o tai padeda investuotojams labiau suprasti kompanijų verslo modelį ir iš jo kylančias rizikas. Vidurkis smarkiai krenta dėl kompanijų, kurios nesivargina suteikti pakankamai informacijos internetiniame puslapyje ar metinėse ataskaitose. Tobulėjimui vietos dar yra, o palyginimui, TEO LT šiais metais surinko 97 taškus iš 100 galimų.

Gaila, kad duomenys apie visas kompanijas nėra viešai prieinami ir negalima palyginti skirtumų tarp kompanijų, kurių pagrindinis akcininkas yra valstybė, ir tų, kurių pagrindinis akcininkas – privatūs asmenys. Taip pat liūdna, kad valstybinių įmonių valdymo pataisos įstrigo politinėse pinklėse. Juk jeigu valstybės valdomos bendrovės privalėtų atskleisti bent jau vidutiniškai tiek informacijos, kiek atskleidžia listinguojamos kompanijos, Lietuvos ekonomika turėtų geresnes augimo perspektyvas…

Vilniaus vertybinių popierių birža taip pat apdovanojo Linas Agro Group už sėkmingą pirminį viešą platinimą (IPO), o Arvydas Jacikevičius (SEB Bankas) buvo pripažintas geriausiu makleriu.

P.S. Patiko TEO LT vadovo kalba atsiimant apdovanojimus, kad tikiuosi ji bus patalpinta Nasdaq OMX Baltic tinklapyje.

P.S.S. Jeigu norite pamatyti skirtumą tarp pateikiamos informacijos, palyginkite TEO LT metinę ataskaitą su, tarkim, Lietuvos Jūrų Laivininkystės.

Susiję įrašai

Pasaulinis maisto kainų kilimas

Justas — Wed, 12 Jan 2011 08:13:52 +0000

Tikriausiai kiekvienas girdėjo apie augančią infliaciją Lietuvoje, o parduotuvių lentynose pastebėjo padidėjusias maisto produktų kainas. Šis maisto kainų augimas nėra tik vietinis reiškinys, bet labiau pasaulinė rinkos tendencija. Besivystančios ekonomikos suvartoja vis daugiau maisto produktų, o tai kelia maisto paklausą, kas didina ir jų kainą, nes bendra pasiūla negali taip greitai išaugti. Sausros, potvyniai ir kiti neramumai taip pat prisideda prie kainų augimo.

Norėdamas pažiūrėti į kainų augimą platesniu mastu, panagrinėjau United Nations Food Price Index’ą, kuris yra sudarytas iš mėsos, pieno produktų, grūdų ir javų, aliejaus ir riebalų, ir cukraus kainų. Grafike galite matyti ir bendrą kainų indeksą (Food Price Index), ir atskirus indekso komponentus (Meat, Dairy, Sugar, etc…).

Per dvejus metus bendras maisto kainų lygis paaugo 50%, o labiausiai išaugo cukraus kaina – 139% augimas, aliejaus ir riebalų – 108%, mažiausiai išaugo mėsos produktų kainos – 17%. Jeigu žiūrėtume į vienerių metų laikotarpį, tai bendras maisto kainų lygis išaugo 25%, o labiausiai brango aliejaus ir riebalų grupės produktai.

Staigus maisto kainų kilimas kelia realią grėsmę besivystančioms šalims, kur maisto produktai vartotojų krepšelyje sudaro apie 30%. Sparčiai auganti maisto kaina ne tik apsunkins Lietuvos galimybes įsivesti eurą (dėl nepalankių proporcijų vartotojų krepšeliuose), bet ir gali stabdyti tolimesnį ekonomikos augimą (dėl sumažėjusio vidinio vartojimo).

Naudos iš brangstančių maistinių žaliavų gauna gamintojai (ūkininkams mokama brangiau dėl kylančių pasaulinių kainų), perdirbėjai (dažniausiai taiko fiksuotą perdirbimo ir pelno maržą) ir valstybė (surenka didesnę dalį pajamų iš maisto sektoriaus), tačiau ilgalaikis maisto kainų augimas nėra naudingas niekam, nes didesnė pajamų dalis tenka gamintojams ir perdirbėjams, o vartotojams tenka atsisakyti išlaidų kitiems produktams, bei prekėms, ypač jeigu žmonių pajamos nekyla.

Žvelgiant iš optimistinės pusės, brangstantis maistas – puiki galimybė valgyti mažiau ir numesti dalį svorio :)

Susiję įrašai

Filmų apžvalga #7 – Enron: The Smartest Guys in the Room

Justas — Mon, 10 Jan 2011 07:51:02 +0000

Tikriausiai visiems, bent truputį besidomintiems finansais ir investavimu, teko girdėti apie Enron, didžiausią energetikos kompaniją Amerikoje, kuri skandalingai bankrutavo 2001 metais. Taip pat ir apie audito kompaniją Arthur Andersen, kuri tuo metu buvo pati gerbiamiausia ir ilgiausiai rinkoje veikianti bendrovė, tačiau bankrutavo tuoj pat po Enron korporacijos žlugimo. Nežinantiems arba norintiems sužinoti daugiau, rekomenduoju pažiūrėti šį dokumentinį filmą ir pasimokyti iš vieno iš didžiausių tų laikų finansinių skandalų.

Enron, kurio šūkis „ask why“, per 16 metų savo turtą padidino 6.5 karto, nuo 10 mlrd. USD iki 65 mlrd. USD, tačiau bankrutuoti sugebėjo per 24 dienas. Kompanijos šūkis ragino klausti ir domėtis, tačiau tik keletas įžvalgių asmenų pasinaudojo šia galimybe…

Vienas iš pagrindinių filmo ir istorijos veikėjų Jeffrey Skilling tapo kompanijos vadovu su sąlyga, kad kompanijai bus leista naudotis mark-to-market sąskaitybos principais, kurie leidžia neuždirbtą pelną iš investicinių projektų užskaityti kaip galutinį, nors kontraktai buvo pasirašyti ir jų finansinė sėkmė – neaiški. Kita įdomi J.Skilling idėja – įsteigti komitetą, kuris kasmet įvertintų kompanijos darbuotojus ir atleistų 15% prasčiausiai įvertintų, taip išlaikydami ir pasilikdami tik labiausiai kompetetingus ir konkurencingus darbuotojus.

Enron kompanijos akcijos kilo kaip ant mielių, o dot-com burbulo metu jos tiesiog šovė į viršų. Bendrovės vadovai viską suplanavo taip, kad kompanija „uždirbtų“ šiek tiek daugiau pelno, nei tikėjosi finansų analitikai, ir taip išlaikė teigiamą akcijų kainos kryptį. O tuo tarpu aukščiausi kompanijos vadovai išsigrynino milijonus dolerių pasinaudodami jiems suteiktais akcijų opcionais. Bendrovė išlaikė pelningos kompanijos įvaizdį nepaisant kai kurių nesėkmingų investicijų: elektrinės statybos Indijoje, kurioje vartotojai neišgalėjo įpirkti jiems pagamintos elektros energijos, video-on-demand paslaugos, ar bandymo biržoje prekiauti orų ateities keitimo sandoriais (angl. futures). Tačiau mark-to-market principas leido visoms Enron įmonėms „dirbti“ pelningai.

Enron taip pat „sėkmingai“ paskatino elektros rinkos reguliavimo panaikinimą Kalifornijoje, kas kompanijai leido uždirbti dar didesnius pelnus, o valstijai kentėti nuo nuolatinių elektros tiekimo sutrikimų ir staigaus elektros kainų augimo. Kompanija reguliuodavo elektros gamybą, dirbtinai sukūrė jos stygių, ir iš to uždirbo milijonus…

Dar daugiau istorijų galite išgirsti pažiūrėję minimą filmą ar paskaitę knygą panašiu pavadinimu.

O kuo Enron skandalas yra panašus į pasaulinę finansų krizę? Ogi abu įvykius sieja panašios aplinkybės: masinis išvestinių priemonių naudojimas, milžiniškas rizikos apetitas, vadovų ir darbuotojų godumas, perdėtas pasitikėjimas ir galiausiai – rinkos reguliavimo panaikinimas (angl. deregulation).

Ir pabaigoje norėčiau pateikti Jeffrey Skilling, Enron vadovo ir įkūrėjo, citatą iš vieno vidinio darbuotojų susirinkimo:

Jeffrey Skilling: Oh I can’t help myself. You know what the difference between the state of California and Titanic? And this is being webcast, and I know I’m going to regret this – at least when the Titanic went down, the lights were on.