Gali būti, kad Petersonas už populiarumą turi būti dėkingas savo pasisakymams, besiskiriantiems nuo vyraujančios nuomonės. Tuo jis labiau pagarsėjo duodamas interviu, tačiau tokių teiginių yra ir aptariamoje knygoje.

Be abejonės, vien tai, kad viena ar kita nuomonė yra įsitvirtinusi visuomenėje, dar neįrodo jos teisingumo. Juo labiau, demokratijoje turi būti toleruojami įvairūs požiūriai, o jų įvairovė yra vertingas dalykas. Kita vertus, nuomonė nuomonei nelygu. Jeigu teiginiai pagrindžiami netiksliais ar suklastotais faktais, jeigu argumentai sąmoningai iškreipiami, tai ir atitinkamas dėstomas požiūris yra diskredituojamas. Bent jau taip buvo iki šiol. O gal Petersono pavyzdys rodo, kad tai keičiasi?

Pradėkime nuo knygos pavadinimo. Labai savotiškas jis. „12 taisyklių“ – tai skamba banaliai. Knygynai perpildyti įvairių guru knygomis su panašiomis pretenzijomis ir panašiais pavadinimais. Dėl chaoso – šis tas įdomiau. Petersonas apibrėžia, ką jam reiškia chaosas. Tai yra moteriškas pradas, gaivalas, tvarkos antitezė. Autorius remiasi daoistų in ir jang samprata, kur tvarka yra baltoji, vyriškoji gyvatė, o chaosas – juodoji, moteriškoji gyvatė. Taigi knygos pavadinimas „Chaoso priešnuodis“, pagrįstas daoizmo pasaulio samprata, jai prieštarauja. Daoizmo filosofija – ir sveika nuovoka – diktuoja, kad gerame ir sėkmingame gyvenime, kurio principus autorius pasišovęs pateikti aptariamoje knygoje, reikėtų suderinti dvi kontrastuojančias puses, balta ir juoda, in ir jang, tvarką ir chaosą, o ne kurti priešnuodį vienai pusei. Ir pats Petersonas knygoje kalba apie būtinybę suderinti šias simbolines skirtybes, nepastebėdamas, kad tai prieštarauja viršelyje įrašytai jo svarbiausiai tezei. Na, bet logika ir nuoseklumas nėra stipriosios šio autoriaus savybės… O gal tai padaryta specialiai ir pavadinimą derėtų skaityti kaip „Moteriškumo priešnuodį“?

Viena knygos dalis yra skirta patyčių išaukštinimui. Net jei joje ir esama grūdo tiesos, toks Petersono dėstymas yra mažų mažiausia vienpusiškas. Eilinį kartą Petersonas nepaiso savo knygoje dėstomo patarimo – nemeluoti. Jis nutyli patyčių pasekmes, nors kaip klinikinis psichologas tikrai apie jas yra girdėjęs. Susižavėjęs autorius aprašo savo jaunystės patyrimą: jis tapo liudininku, kai geležinkelio darbininkai „pagaidino“ savo bendradarbį. Tik lieka neaišku, kuo čia žavėtis, kodėl tai taip gerai ir kokia bei kam iš to buvo nauda.

Petersonas negyveno Sovietų Sąjungoje, bet galiu jį informuoti, kad ši valstybė atitiko jo įsivaizduojamo rojaus standartus, nes patyčios toje valstybėje lydėjo visur – mokykloje, parduotuvėje, ligoninėje, o labiausiai palaiminta organizacija Petersonui turėtų būti sovietinė armija ir ryškiausia patyčių atmaina – dedovščina.

Petersonas pasmerkia vyrų feminizavimą kaip esą ypatingai išplitusį, Vakarų šalių vyriausybių remiamą vajų. Nesiimu spręsti, kiek realus yra šis vyrų feminizavimo baubas, bet aišku, kad ir čia autorius kraštutinai šališkas. Jei bet kokį mėginimą įspėti, kad agresyvus elgesys neatveda prie gerų pasekmių, vadinsime vyrų feminizavimu, tai, žinoma, toks reiškinys yra. Tačiau agresijos ribojimas kaip toks visai nebūtinai turi būti siejamas su feminizavimu. Tai kur kas sudėtingesnis reiškinys. Galima kalbėti apie tai, kad Vakarų visuomenėse sumažėjo agresija asmeniniuose santykiuose, nuslopo anksčiau nuolat iškildavę kruvini konfliktai, ir, beje, šitai tapo viena iš svarbesnių priežasčių, lėmusių Vakarų pažangą ir suklestėjimą, kuriuo taip dažnai ir perdėtai džiaugiasi Petersonas. Istorijos eigoje žmonija pernelyg daug kentėjo beprasmės agresijos, nesibaigiančių konfliktų.

Autorius teigia, kad jei vyrai bus pernelyg smarkiai stumiami feminizuotis, jiems vis labiau ims rūpėti šiurkšti, fašistinė politinė ideologija. Tuo Petersonas aiškina kraštutinių dešiniųjų pažiūrų politinių partijų populiarumą net tokiose nuosaikiose ir liberaliose šalyse kaip Olandija, Švedija ir Norvegija. Tačiau toks teiginys yra paprasčiausiai išlaužtas iš piršto. Jei išanalizuotume fašizmo istoriją, šios politinės ideologijos išvešėjimo niekaip negalėtume sieti su vyrų feminizavimu. Nemanau, kad 1920 m. Italijoje, kur atsirado fašizmas, būta kokio nors prievartinio vyrų feminizavimo ar kad feminizuoti vokiečių fašistai vykdė holokaustą. Priešingai, daug tiksliau būtų galima teigti, kad būtent mačizmas gimdo įvairaus plauko diktatorius Lotynų Amerikoje ir kitose pasaulio dalyse. Taip pat ir dešiniųjų partijų populiarumas kai kuriose Vakarų šalyse turi ne vieną akivaizdžią priežastį, visai nesusijusią su vyrų feminizavimu.

Viena iš knygos taisyklių vadinasi „Neleiskite savo vaikams daryti nieko, dėl ko jų nemėgtumėte“, bet iš tikrųjų ji turėtų vadintis „Įkrėskite kai kada savo vaikučiams į kailį“. Petersono įrodinėjimas pagrįstas pakaičiui tai Biblijos, tai gyvūnijos pasaulio pavyzdžiais, tad šį kartą eilė – gyvūnijos pasauliui. Autorius neišmanantiems, kaip auklėti savo atžalas, tėvams pateikia pavyzdį, kad mokslininkas B. F. Skinneris išmokė balandžius žaisti stalo tenisą – taigi tėveliai, nepraraskite vilties, gal ir jums pavyks ko nors išmokyti savo vaikus, bent jau to, kad jie neterorizuotų jūsų bei niekuo dėtų aplinkinių žmonių. Bet čia yra problema – būtent, reikia apsispręsti dėl naudojamų auklėjimo metodų, tai yra, ką taikyti vaikučiams – skatinimą ar fizines bausmes (nes kitokios priemonės Petersonui neegzistuoja). Atsakymas tampa aiškus išnagrinėjus dresavimo praktiką. Skatinimo metodas, akivaizdu, netinka, nes skatinimas yra sunkus ir neefektyvus dalykas. Dresuotojas turi kantriai laukti, kol norimas gyvūno elgesys pasireikš spontaniškai ir tada paskatinimo būdu jį įtvirtinti. Tam, kad gyvūnai tikrai džiaugtųsi už atliktą pratimą gautu cukrumi, reikia, kad jie paruošiamajame etape būtų dėl marinimo badu praradę bent ketvirtadalį svorio. Žodžiu, atsakymas aiškus – jei nori, kad meškos važinėtų dviračiais, balandžiai žaistų stalo tenisą, o drambliai tapytų portretus (žinau, kad esama ir tokio dalyko) – rimbas, rimbas ir dar kartą rimbas. Atitinkamai jei nesate pasiryžę savo vaiką marinti badu, alternatyva vienintelė – teks rankon imti diržą.

Pasiremdamas dresavimo praktika skatinimo kaip auklėjimo priemonės autorius išvis neanalizuoja. Jam auklėjimas prilygsta bausmėms, ir vien fizinėms bausmėms. Visas bausmių skyrimo menas – jų dozavimas. Petersonas rekomenduoja mušimą įvesti pamažu, tuo atveju, jei neveikia įspėjimai ir grūmojimai.

Atrodo, autorius nėra visiškai naivus (ačiū Dievui) ir turi šiokio tokio patyrimo, todėl mušimui įveda apribojimus. Pasak jo, vaikų negalima mušti, jei vaiką augina tik vienas iš tėvų, motina arba tėvas. Mat tik du tėvai yra pajėgūs vienas kitą kontroliuoti ir objektyviau nustatyti mušimo kriterijus. Petersonas išvardija, kokios sąlygos gali lemti, kad mušimas gali būti dozuojamas neteisingai – kai tėvai yra grubūs, kerštingi, pasipūtę, lengvai įsižeidžiantys, pikti ir linkę apgaudinėti. Autorius rašo, kad visur pilna nuodingų šeimų, kurios gyvena be jokių taisyklių, diržo griebiasi kada papuola, neprognozuojamai. Ir jis teisus – daugiau teisus, nei pats to norėtų.

Visų pirma, vadinamos „nuodingos šeimos“ didžia dalimi ir yra nuodingos todėl, kad stokoja savikritiškumo ir nesupranta tokios esančios, todėl Petersono patarimas šeimoms įsivertinti pasirengimą mušti vaikus neturi jokio gyvenimiško pagrindo. Tiesa yra ta, kad objektyvus, racionalus, apmąstytas ir tiksliai dozuojamas vaiko mušimas abiem tėvams išdiskutavus ir nusprendus, kokiu stiprumu ir kokia amplitude užsimojus trenkti diržu į vaiko minkštąją yra graži teorinė, o ne praktinė koncepcija. Jei tėvai iš tikrųjų į vaiko auklėjimą žvelgia racionaliai, yra viską apmąstę ir turi pakankamai žinių, tai savo pačių ir vaiko orumą žeminančio akto, mušimo, tikrai neprireiks. Racionalaus mušimo atvejai tegali būti pavieniai, užtat Petersono patarimai įjungia žalią šviesą siautėti „nuodingiems“ tėvams, kurių yra galybė.

Bet kokiu atveju mušimo būtinumą Petersonas pagrindžia apgaulingais, nelogiškais ir net absurdiškais argumentais. Aiškindamas, kad fizinės bausmės nėra išskirtinis reiškinys, jis tvirtina, esą ir kalėjimas yra fizinė bausmė. Bet fizinė bausmė ir reiškia tai, kad ji vykdoma žmogui sukeliant fizinį skausmą. Joks šios sąvokos išaiškinimas kalėjimo neapima, nes sąvoka ir sukurta tam, kad vieną nuo kito atskirtume šiuos du bausmės būdus, fizinę bausmę ir laisvės atėmimą. Laisvai traktuojant sąvokas ir keičiant jų reikšmę lengvai galima įrodyti bet ką, tačiau tai ir vadinama demagogija.

Kitoje vietoje Petersonas sako: palaikyti teoriją, kad fizinių bausmių negalima pateisinti, reiškia daryti prielaidą, kad žodis „ne“ kitam asmeniui gali būti pakankamai įtikinamas, nors jis nėra pagrįstas bausmės grėsme. Galime įsivaizduoti, kokiame rūsčiame, baisiame – ir iškreiptame -savo vaizdinių pasaulyje gyvena Petersonas, jei jam atrodo, kad žmogus gali nedaryti bloga ar save apriboti vien dėl bausmės baimės, net nedarant prielaidos, kad žmonės gali būti empatiški ir nenorėti nuskriausti kito žmogaus, kad gali turėti vertybes, sąžinę ir moralę. Bet net jei Petersono teiginį priimsime, dera pastebėti, kad jis iškraipo logiką: juk galima sutikti, kad sudrausminimas turi būti pagrįstas bausmės grėsme, tačiau toji bausmė juk nebūtinai turi būti fizinė.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Petersonas stipriais žodžiais užsipuola racionalumą. Jį autorius apibrėžia tiesiog kaip mąstymą – kitokio apibrėžimo ir nėra.  Kritikuoti mąstymą kaip tokį komplikuota, nes bet kokia mąstymo kritika yra ne kas kita, kaip vėlgi tas pats mąstymas. Ir pats Petersonas racionalumą panaudojo savo knygoje – nors ir menkos kokybės, visgi tai apmąstymai, argumentai. Vien jau dėl to visa ši kova prieš racionalumą turi keistą atspalvį.

Autorius rašo: „Racionalaus proto gebėjimai apgauti, manipuliuoti, regzti pinkles, apsukti, falsifikuoti, nuvertinti, suklaidinti, išduoti, išsisukinėti, neigti, išleisti iš akių, racionalizuoti, būti šališkam, perdėti ir skleisti miglą yra tokie begaliniai, tokie išskirtiniai, kad šimtmečiais iki mokslinio mąstymo atsiradimo aiškinant moralinių nuostatų prigimtį jie buvo laikomi akivaizdžiai demoniškais. Tai nutiko ne dėl racionalumo kaip tokio, kaip proceso. Šis procesas gali sukurti aiškumą ir pažangą. Taip yra todėl, kad racionalumas pasiduoda pačiam blogiausiam gundymui – suteikti savo dabartiniam žinojimui absoliuto statusą“ (citata iš Aštuntosios taisyklės).

Būtų įdomu sužinoti ir paanalizuoti, kas ir kokiu būdu šimtmečiais racionalius proto gebėjimus laikė „akivaizdžiai demoniškais“. Petersonas tai pateikia kaip akivaizdų ir visiems žinomą faktą, tačiau kas už tokio teiginio slypi toli gražu taip jau nėra aišku. Ar tik ne inkvizicijos ausys? Tos, kurią Petersonas kitoje knygos vietoje (beje, nepagrįstai) tapatina su grynuoju Blogiu.

Petersonas yra įpratęs be skrupulų painioti ir manipuliuoti sąvokomis. Tai daro ir šį sykį. Šioje knygoje autorius naudoja sąvoką „racionalumas“, tačiau akivaizdu, kad dažnai leidžia į jį strėles, kurios turėtų būti adresuojamos racionalizmui – filosofijos požiūriui, kuris laiko protą svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Autorius pabrėžia racionalumo ir tikėjimo transcendentiniais dalykais perskyrą kaip priešingų polių dalykus. Pasak jo, kiekvienas mąstytojas, kiekvienas žmogus priklauso arba vienam, arba kitam poliui. Tačiau ši perskyra Petersono yra išlaužta iš piršto. Garsūs filosofai Sokratas, Platonas, Šventasis Augustinas, Dekartas tvirtino, kad žinojimas visų pirma pasiekiamas protu, tačiau tai netrukdė jiems tikėti transcendentiniais dalykais. Tą patį galime pasakyti apie daugybę mokslininkų, politikų, piliečių.

Bet priimkime žaidimo taisykles ir palyginkime „racionalų gebėjimą“ su tuo mąstymu, kuris pripažįsta transcendentinės jėgos buvimą. Nėra apčiuopiamų duomenų ir faktų, kurie liudytų, kad tikintys transcendentinės jėgos buvimu žmonės turėtų imunitetą nuo pagundos „apgauti, manipuliuoti, regzti pinkles, klaidinti, falsifikuoti, nuvertinti, suklaidinti…“ Taip, karštos galvos ir vienoje, ir kitoje stovykloje istorijos eigoje daugybę kartų vis užmegzdavo tokią diskusiją – kokie žmonės yra doresni ar efektyviau veikiantys, tikintys ar ne, tačiau aišku, kad tokia diskusija yra bergždžia – išskyrus tokius atvejus kaip naivuoliu apsimetančio (ar tokiu esančio) Petersono, kai vėl mėginama bristi į tą pačią upę ir įrodinėti tai, kas neįrodoma. Deja, ir tikinčių, ir netikinčių lygiu mastu neaplenkia žmogiškos prigimties ydos ar blogybės. Ir vieni, ir kiti gali rasti savo kelią, nugyventi visavertišką gyvenimą, bet gali ir pasiklysti.

„Racionalumas pasiduoda pačiam blogiausiam gundymui – suteikti savo dabartiniam žinojimui absoliuto statusą“, teigia Petersonas. Gal ir taip, tačiau įtikėję transcendentinėmis jėgomis žmonės neretai tampa dogmatiškais – o dogmatiškumas istorijos eigoje, oi, kiek nelaimių atnešė. Jei žmogus kuo nors įtikėjęs, tai jis pagal apibrėžimą nepriims jokių tam prieštaraujančių argumentų, net jeigu jie akivaizdžiai teisingi. 2006 m. Richardas Dawkinsas išleido knygą „Dievo iliuzija“, kurioje įrodinėjama, kad žmonijos konfliktai, fanatizmas, kraujo praliejimas istorijos eigoje buvo nulemtas būtent tikėjimo į Dievą. Ši knyga buvo ne ką mažiau populiari nei Petersono, bet, žinoma, ir ji nepadėjo ir negalėjo padėti taško amžinoje diskusijoje.

„Per istorijos tūkstantmečius Vakarų pasaulis aplink savo pagrindinę religingumo šerdį audė į sapną panašią fantaziją apie blogio prigimtį“, rašo Petersonas, nurodydamas, kad toji fantazija – apie Šėtoną, vadinamą Liuciferiu. Šį pasakojimą Petersonas interpretuoja pasitelkdamas Miltono poemą „Prarastas rojus“ – esą Liuciferį Miltonas laiko proto dvasia. Šitaip pagrindžiama, kad racionalumas tūkstantmečiais buvo laikomas blogiu.

Taigi, pasak autoriaus, tai, kad senais laikais racionalumas buvo laikomas demonišku, suteikia pagrindą kvestionuoti racionalumo reikšmę ir mūsų laikais. Bent šiuo atveju autorius yra savotiškai nuoseklus – toks argumentavimas, tiksliau, jo nebuvimas tiesiog smerkiant ir klijuojant etiketes, išties nekvepia racionalumu.

Beje, tai, kad Liuciferis yra proto dvasia, yra tik viena iš galimų interpretacijų. Apie Liuciferį Biblija tik vos užsimena, o krikščioniškoje tradicijoje Liuciferis, Šėtonas paprastai siejamas ne su protu, o su tokiomis ydomis kaip puikybė, pavydas, pabrėžiamas Šėtono siekis savo galia prilygti Dievui. Taip Šėtonas vaizduojamas Dantės „Pragare“, poemoje, kuri daugelio pripažįstama kaip geriausiai atspindinti Viduramžių žmogaus pasaulėžiūrą. Išvis, ką įrodo Miltono poema, ką įrodo tai, kad Miltonas rezervuotai vertino racionalumą? Buvo daugybė mąstytojų, pradedant Sokratu ir Platonu, kurie ypatingai pabrėžė proto, racionalaus mąstymo reikšmę. Būtų galima vardinti ir vardinti tokius mąstytojus ir jų kūrinius, nes juk toks buvo pastarųjų šimtmečių Vakarų kelias. Po Viduramžių buvo Renesansas, Apšvieta, ištisos plejados mąstytojų, kurie kurdami būtent pasitiklėjo žmogaus protu, racionalumu ir sukūrė Vakarų kultūrą bei civilizaciją, kokią mes žinome šiuo metu. Izaokas Niutonas ir Albertas Einšteinas, pagrindę mokslinį Visatos pasaulėvaizdį, abu buvo tikintys, tačiau tikrai nemanė, kad racionalume glūdi Šėtonas. Svarbu pažymėti, kad demokratinė santvarka, tapusi Vakarų savastimi, taip pat yra neatsiejama nuo racionalumo.

Autorius rašo: „(…) didžiausia racionalaus gebėjimo pagunda yra pradėti šlovinti savo paties sugebėjimus, savo paties kūrinius ir tvirtinti, kad, atsižvelgiant į jo teorijas, nėra reikalo kalbėti apie transcendenciją arba kažką, kas yra už jo ribų. Tai reiškia, kad visi svarbūs dalykai jau yra atrasti. Tai reiškia, kad nėra nieko svarbaus, kas būtų nežinoma. Tačiau visų svarbiausia, tai reiškia, kad neigiama individo būtinybė drąsiai susiremti su Būtimi. Kas tave išgelbės? Totalitarizmo šalininkas iš esmės atsako: „Tu turi kliautis tikėjimu į tai, ką jau žinai“.“

Krinta į akis, kad šioje citatoje dedamas lygybės ženklas tarp „racionalaus gebėjimo“ ir totalitarizmo šalininko lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas, to nei paaiškinant, nei pagrindžiant. „Kai racionalumas iš krikščionybės pelenų iškilo kaip dominuojanti galia, jį lydėjo didžioji totalinių sistemų grėsmė“, teigia autorius.

Tokia sistema, „iškilusi iš krikščionybės pelenų“, pasak Petersono, yra komunizmas. Jis įvardijamas kaip esą aiškiai racionali sistema – nors, beje, yra mąstytojų, komunizme matančių ne racionalumo, o iracionalaus elgesio įsikūnijimą. Tačiau juk kitos totalitarinės sistemos, fašizmo, ištakos slypi pasipriešinime Apšvietos idėjoms. Šis judėjimas buvo grindžiamas iracionalumu, transcendentinėmis idėjomis, jei vartosime šios knygos žodyną: fašistai deklaravo tikėjimą lemtimi, pasauline valia, tautos dvasia ir dar daugeliu panašių dalykų. Todėl Petersono įrodinėjimai nieko neįrodo.

Apie nepripažįstančius transcendentinių jėgų Petersonas sako: „Tačiau visų svarbiausia, tai reiškia, kad neigiama individo būtinybė drąsiai susiremti su Būtimi.“. Akivaizdu, Petersonas nėra girdėjęs apie prancūzų filosofus Alberą Kamiu, Žaną Polį Sartrą ir kitus egzistencialistus, kurie atmetė tikėjimą, bet tokiu būdu kaip tik ypatingai užaštrino asmeninės laisvės problemą, individualaus pasirinkimo atsakomybę amžinųjų Būties klausimų akivaizdoje. Tokios idėjos turėjo didžiulę įtaką net kelioms europiečių kartoms.

Ir galų gale, žinoma, neišvengiamas Petersono ėjimas – pradėti dėstyti priešingai savo įrodinėjimams. Vėliau knygoje, aiškindamas Karlo Jungo idėjas, racionalumą Petersonas jau traktuoja kaip bazinį pozityvų dalyką: „Ji (sąmonė) yra nuolat gundoma nugrimzti atgal į priklausomybės ir nesąmoningumo būseną, nusimesti egzistencijos naštą. Šiame patologiniame troškime jai padeda visa, kas priešinasi apšvietai, įvardijimui, racionalumui, apsisprendimui, jėgai ir kompetencijai…“. Apsisprendimas, jėga, kompetencija – štai kokių savybių gretoje dedamas racionalumas. Būtent tokių savybių, kurios aukštinamos daugelyje šios knygos vietų. Ir racionalumą puola kažkokios piktos gundančios jėgos, panašios į tas, kokia aukščiau pateiktose citatose vaizduojamas pats racionalumas…

Žmoniją ilgai kamavo didžiulės bėdos – karai, badas, ligos. Galų gale pradėta eiti pažangos keliu, kurį sunku susieti su kuo nors kitu, kaip tik su racionalumu, su pagrįstais, apmąstytais sprendimais. Tačiau globalus atšilimas, migrantų krizės ir jų aštrėjimo tendencija ateityje, COVID-19 pandemija ir ją lydėsiantis ekonomikos nuosmukis, demokratijos saulėlydis ir pasaulinių galių įtakos persiskirstymas neaplenks nė vieno planetos kampelio ir kels didžiulius iššūkius. Pavargusiai nuo racionalumo žmonijai jie gali pasirodyti tiesiog pernelyg dideli. Ką gali žinoti, galbūt bus pasukta iracionalumo pusėn, ir Petersono kūryba bei pasisakymai yra šios naujos tendencijos simptomas.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Petersonas neatsitiktinai vadinamas pranašu. Pirmoje knygos dalyje, pavadintoje „Uvertiūra“, jis atskleidžia, kad kažkada susapnuotas sapnas jam parodė kelią, kaip turi būti išspręstos svarbiausios mūsų laikų problemos. Pranašiškas sapnas! Autorius sapnavo, kad yra pakilęs aukštai ore, įsikibęs sietyno po didelės katedros kupolu. Petersonas pasakoja, kad daug mėnesių kamavosi spręsdamas, ką tasai sapnas reiškia, ir galų gale esą pasiekė „pilnesnį, asmeninį suvokimą to, ką nuolat tvirtina didieji praeities pasakojimai: centre yra individas. Centras yra pažymėtas kryžiumi, nes X žymi vietą. Egzistencija šiame kryžiuje yra kentėjimas ir transformacija – šis faktas, visų pirma, turi būti priimtas savanoriškai. Yra įmanoma išsivaduoti iš vergiškos priklausomybės žmonių grupei bei jos doktrinoms ir kartu išvengti kito kraštutinumo, nihilizmo, spąstų. Vietoj to yra įmanoma rasti pakankamą prasmę individualioje sąmonėje ir patirtyje“.

Visų pirma, verta atkreipti dėmesį į formą, kuria autorius pateikia savo pažiūrų kvintesenciją. Tai sapnas, ir skaitytojas kažkodėl yra priverstas tikėti, kad būtent šio asmens šis sapnas ne tik kažką reiškia, bet ir yra reikšmingas sprendžiant aktualiausias žmonijos problemas ir kiekvienam žmogui formuojant savo pasaulėžiūrą. Koks tokių teiginių pagrindas, kuo Petersonas yra toks jau ypatingas, kad sektume jo vizija (jei išvis kam priimtina sekti teorija, išvesta iš sapno interpretacijos)? Išvis, kokiu pagrindu Petersonas interpretuoja savo sapnus? Šiuolaikinės sapnų interpretacijos pradininkas buvo Sigmundas Freudas. Ji iki šiol gyvuoja iš esmės vien psichoanalizėje ir yra skirta praverti duris į žmogaus pasąmonę, identifikuoti psichologines problemas. Šiuo metu taikoma nedažnai, nes nepasirodė efektyvi. Beje, Freudas nemanė, kad žmogui yra įmanoma atlikti savo paties analizę – ir, be abejo, buvo teisus.

Autorius dėsto, kad didieji praeities pasakojimai teigia centre esant individą. Bet – kokie didieji pasakojimai, ir koks individas čia turimas omenyje? Jeigu tai Dievas, įdomu, kodėl Petersonas keistai gudrauja ir tiesiai to neįvardija? Senovės egiptiečių, šumerų, asirų, indų, graikų, romėnų, indėnų, Šiaurės tautų mitai kalba apie daugelį dievų. Esama panteistinių mitų ir pasakojimų, bet ir juose nerasi nieko apie tai, kad „centras yra pažymėtas kryžiumi“. Žinome, ką reiškia kryžius krikščionybėje, tačiau Petersonas, akivaizdu, vengia susieti save su ja ir pateikia „genialų“ alternatyvų kryžiaus reikšmės paaiškinimą: pasirodo, tai viso labo kryželis, kuriuo pažymėta vieta. Bet – kokia vieta, žemėje, Visatoje, už laiko ir erdvės ribų? Kalba apie tokį vietos pažymėjimą, tiesą sakant, yra absurdiška. „Egzistencija šiame kryžiuje yra kentėjimas ir transformacija“, aiškina autorius. Aišku, kur sukama. Kryžius, kentėjimas, transformacija siejami ne su „didžiaisiais pasakojimais“, o su konkrečia religija, tik Petersonas to nenori pripažinti. Jis mėgina įrodyti, kad kryžiaus, kentėjimo ir transformacijos reikšmę jis atrado pats savarankiškai. Jėzus Kristus čia niekuo dėtas. Net jei Kristaus nebūtų buvę, Petersonas būtų vis vien atskleidęs šias jam sapne apsireiškusias tiesas ir paskelbęs savo mintis lygiai taip pat, kaip jas skelbia dabar. Žinoma, žmonės turėtų suprasti, kad Petersono tiesos, 12 taisyklių, pakeičiančių 10 įsakymų, yra kur kas reikšmingesnės negu kokio ten Kristaus ar Mahometo, nes priklausymas religinei konfesijai yra ne kas kita, kaip „vergiška priklausomybė žmonių grupei bei jos doktrinoms“. Nihilizmas, pasak autoriaus, irgi nerekomenduotinas, todėl vienintelė įmanoma išeitis – surasti prasmę individualioje sąmonėje ir patirtyje. Petersonas ir siūlo publikai tam tinkamą erzacinę religiją, tikėjimą ne Dievu, o kažkokiu individu, turinčiu vieną kitą Kristaus atributą – eklektišką minčių, idėjų, patarimų kratinį.

Nepaisant to, kad Petersonas iš principo nepripažįsta Dievo, nemažą ir esminę jo argumentacijos dalį sudaro pagraudenimai apie Dievo karalystę ir Pragaro kančias, kurias žmogus užsitarnaus pagal autoriaus nustatytus dėsningumus. Apie tai Petersonas kalba kartais grasinančiai, kartais paguodžiančiai ar pakiliai – kaip tikras evangelinis pamokslininkas.

Petersonas daug kur remiasi daoizmu: kai paranku, skelbiamos daoizmo tiesos, kitur pagal įgeidį pasitelkiamos krikščionybės dogmos. Autorius plačiai naudojasi ir darvinizmo išvadomis. Pavyzdžiui, visa pirmoji knygos taisyklė pagrįsta gana primityviais evoliucijos ir darvinizmo pavyzdžiais. Tačiau kuo tada dėtas Rojus ir Pragaras, taip dažnai minimi knygoje?

Petersonas keliose knygos vietose paaiškina, kodėl jis kaip pavyzdžius pasitelkia Biblijos pasakojimus: juose sutelkta per amžius nugludinta išmintis. Žinoma, tai tiesa. Bet kartu autorius leidžia sau pašiepti Biblijos nenuoseklumus, pavyzdžiui, atkreipdamas dėmesį į tą Biblijos pasakojimo vietą, kur Dievas rojuje ieško Adomo, pamiršęs, kad jis visa žinantis ir visa regintis, ir „kad gali matyti per krūmus“ (Antrojoje taisyklėje). Tačiau jeigu Biblijos pasakojimas, autoriaus akimis, yra nelogiškas ir prieštaringas šioje vietoje, kodėl turime tikėti, kad visi kiti Biblijos epizodai yra tiek pamokantys?

Šiuo požiūriu dar svarbiau, kad Biblijos pavyzdžius laikydamas įtikinamais įrodymais pagrįsti teiginius autorius pamiršta, kad Biblijoje aprašomais įvykiais pasakojama apie žmogaus santykį su Dievu, apie Dievo paieškas. Būtent šiuo požiūriu Biblijos epizodai turi pamokomą reikšmę arba yra prasmingos metaforos, o vartoti juos iliustruojant praktines, buitines, psichologines ar ekonomines problemas yra profanacija. Juo labiau, pasitelkiant vieno ar kito epizodo pavyzdį daryti pamokomas išvadas, kaip tai mėgsta daryti Petersonas, yra nekorektiška, nes kitame Biblijos pasakojime herojų likimai dažnai susiklosto visai kitaip.

Pirmojoje taisyklėje, nerdamasis iš kailio, kad pagrįstų hierarchinę gyvūnų ir žmonių veiklos prigimtį, Petersonas, būdamas rimtas intelektualas, pasitelkia rimtus autoritetus – pavyzdžiui, Jėzų Kristų. Būtent, nurodo keliose evangelijose įrašytus Jėzaus žodžius, kai Jėzus pasakoja alegoriją apie išvykusį šeimininką, palikusį tarnams vynuogyną. Šeimininkas pasmerkė tarną, neinvestavusį talerių: „Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su pertekliumi,  o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.“

Petersono nuomone, šie žodžiai liudija, kad ir Kristus pripažįsta negailestingus dėsnius, pagal kuriuos stipresniesiems atitenka didžioji gėrybių dalis ir visuomenėje nusistovi hierarchija. „Tikrai sužinai, kad esi Dievo sūnus, kai tavo posakiai tinka net vėžiagyviams“, išmintingai konstatuoja Petersonas. Išmintingai? Petersonas „nepastebi“, kad Kristus šiame palyginime kalba visai ne apie verslą ir ne apie žmonių santykius valdančią hierarchiją. Jis kalba apie dangaus karalystę, kurios nusipelnys tie, kurie dės pastangas, o ne baimingai lūkuriuos. Visi Kristaus pamokymai ir palyginimai yra apie dangaus karalystę. Sunku pateisinti tokį suvulgarinimą, kurio griebiasi Petersonas, konteksto ir biblinių pasakojimų prasmės nesuvokimą.

Priešingai, Kristus kaip tik garsus tuo, kad bene pirmasis žmonijos istorijoje taip ryškiai metė iššūkį visuomenės hierarchijai ir nurodė, kad ji neturės reikšmės siekiant svarbiausių žmogaus tikslų. Kristus visai nevertina gerų namų prestižiniuose kvartaluose, banko sąskaitų, aukštų postų (Petersono formuluojamos siekiamybės): „Ir dar kartą jums sakau: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“ (Mt 19,23).

Vienas pavyzdėlis iš Petersono knygos. Ketvirtą taisyklę Petersonas pabaigia pakiliu tonu, Evangelijos pagal Matą Kalno pamokslu – „tomis amžinai gluminančiomis spindinčiomis eilutėmis iš Kristaus Kalno pamokslo“. Tačiau tai, ką išsamiai cituoja Petersonas, nėra Kalno pamokslas. Petersonas suklydo ir įdėjo kitus Kristaus žodžius. Ačiū Dievui, kad tai ne kokio nors Holivudo filmo citata, tai tiesa. Kristaus tai žodžiai – bet ne Kalno pamokslo. Beje, stebėtina, kad to nepastebėjo knygos redaktoriai, daugybė vertintojų ir milijonai skaitytojų, kurių dauguma, kaip nujaučiu, yra iš tikinčiųjų. Net SSRS propagandistai nebūtų leidę sau tokios klaidos. Ką gi, kiekviena epocha turi tokius pranašus, kokių ji verta.

Galų gale, Petersonas nuolat kartoja, kad ateistų tiesiog nėra, tik vieni žmonės žino, o kiti nežino, kokiam Dievui tarnauja. Bet autorius nepastebi, kad jei tarp tikėjimo ir netikėjimo nėra skirtumo, tai nėra ir ką kalbėti apie patį tikėjimą.

Tai, ką Petersonas propaguoja – dvasingumą be religijos – yra nuo praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio žinomas ir besiplečiantis reiškinys. Poreikis tikėti giliai įsišaknijęs žmoguje, tačiau tingi žmogaus prigimtis ir išlepintas mūsų amžius atmeta nuo religijos neatsiejamus suvaržymus ir įsipareigojimus. Taigi susiklosto situacija: pildyti religingo žmogaus priedermes nepatogu, tačiau prasmės ir tikrumo, pasitikėjimo savimi poreikis, kurį gali patenkinti tik tikėjimas, žmoguje išlieka. Ir štai čia atsiranda vingrus Petersonas, kuris vienu akimoju išsprendžia problemą paprasčiausiai pasakydamas, kad ji neegzistuoja, nes visi žmonės yra tikintys. Jei žmogui reikia stipresnių pojūčių, Petersonas gali pasiūlyti net ir pseudoreliginę ekstazę, kaip ji pavaizduota paskutiniuose septintosios taisyklės puslapiuose, o ką jau kalbėti apie maloniausią teiginį, kad pats esate aukščiausiasis teisėjas, nustatantis, kas yra Gėris, ir kas Blogis.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Pradėjau skaityti nusiteikęs neutraliai, beveik nieko apie šį autorių nežinodamas. Buvau girdėjęs, kad jo pasisakymai sukelia politines kontraversijas, tačiau tuo nesidomėjau. Skaitant apėmė keistas jausmas. Ėmė vis labiau ryškėti, kad didelė dalis autoriaus pasakojimo ir argumentavimo stokoja logikos, neturi pagrindo, faktai netikslūs, atsitiktiniai, dėliojami pagal autoriaus įgeidžius. Sunkiai galėjau patikėti, kad tai daugelio mėgstamas, milijonus skaitytojų ir gerbėjų daugelyje pasaulio šalių turintis autorius, kartais vadinamas didžiausiu šių laikų pranašu.

Pradėjau žymėtis, kas gi Petersono knygose ne taip. „15 min“ skaitytojams siūlau kai kuriuos pastebėjimus šia tema.

Visų pirma reikia pastebėti, kad Petersonas verda košę, primaišydamas į patiekalą pačių įvairiausių dalykų: pateikia pavyzdžius ir „įrodymus“ iš darvinizmo teorijos, Biblijos ir krikščioniškų pasakojimų, daug kur remiasi ir daoizmo pasaulio samprata (knygos pavadinimo sąvoka „chaosas“ paimta iš daoizmo), kažkokiu būdu sugebėdamas nepastebėti, kad šios teorijos, religijos ir mokymai dažniausiai yra nesuderinami. Tačiau autoriui patogu: kiekvienu momentu galima pritaikyti tas tiesas, kurios geriausiai tinka, ir „nepastebėti“ tų, kurios prieštarauja dėstymui. Tačiau knygos prieštaravimai bado akis ir tampa netgi groteskiški. Pavyzdžiui, Petersonas dažnai kalba pranašo balsu ir grasina Dievo, kaip jis suprantamas krikščionybėje, bausme, nors čia pat pasitelkia darvinizmo argumentus.

Petersonas mėgsta pateikti kokią nereikšmingą, visuomenės diskusijų pakraščiuose reiškiamą nuomonę, pristato ją kaip be galo įtakingą mąstymo srovę, nulemiančią visuomenės blogybes, ir pergalingai įveikia ją savo elementariais argumentais. Kadangi toji čia minima diskurso pakraščių nuomonė išties yra keista, tai jos paneigimas paprastais argumentais neišrankiam skaitytojui atrodo įspūdingas. Bėda, kad tos nuomonės net nereikia paneigti, nes ji paneigta arba tiesiog nereikšminga.

Petersonas tvirtina, kad savo teisumo patvirtinimui būtina pasiekti pseudoreliginį nušvitimą. Remdamasis religinių tekstų pavyzdžiais ir tezėmis autorius turi keistų pretenzijų sukurti erzacinį tikėjimą, taisyklių (turbūt atstojančių Dievo įsakymus) rinkinį, kažkokią pseudoreligiją, kurios centre yra ne Dievas, o kažin koks tikėjimas giluminiais žmonijos patirties dėsniais ir  pasitikėjimas savimi pačiu kaip galutiniu sprendėju apie tai, kas yra gera ir bloga (pats Petersonas visada kalba tik – apie Gėrį ir Blogį, didžiosiomis raidėmis). Nesunku suprasti, kad tai kelias ne kur kitur, o į saviapgaulę.

Galime būti dėkingi Petersonui, kad jo rašliavos sudarė galimybę geriau pažinti pasaulį, kuriame gyvename. Petersono populiarumas – ne jo problema. Pasaulis, matyt, sunkiai serga, jei jam reikia Petersono. Petersonas, kaip ir kiekvienas žmogus, turi teisę dėstyti savo mintis, kalbėti ir rašyti ką tik įsigeidęs. Populiarumą jam sukūrė kiti, laukę jo žodžių it išdžiūvusi dykuma vandens. Petersonas, kaip galima spręsti iš kai kurių užuominų knygoje, pernelyg nesižavi JAV prezidentu Donaldu Trumpu, tačiau neabejotinai jie abu yra to paties reiškinio apraiškos. Pasaulis, Vakarų pasaulis, yra pernelyg pasviręs į vieną pusę, todėl daugelis žmonių, nusivylę politkorektiškomis gelžbetoninėmis tiesomis, kurios galų gale tampa prislegiančiomis melagystėmis, yra pasiryžę klausyti apsišaukėlių pranašų, kurie pasako bet ką, kas yra tiesiog kitoniška.

Gali būti, kad pasaulis žengia į mokslinės pasaulėžiūros, racionalizmo ir su juo susijusios pažangos krizę. Pagal šią pasaulėžiūrą, mokslas, racionaliai sprendžiami klausimai ir atitinkamu būdu tvarkoma visuomenė turi lemti pažangą – visų pirma, materialią pažangą, gerovę. Net penkis dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo šis pažadas Vakaruose pildėsi, kiekviena nauja žmonių karta gyveno vis geriau, negu ankstesnė. Pikas buvo pasiektas maždaug kartu su Sovietų Sąjungos subyrėjimu. Deja, šiuo metu horizontą dengia debesys, ir niekas negali būti tikras, kad gyvenimas ateityje gerės. Aplinkos apsaugos, migracijos, atskirties problemos, įtakos pasauliui persiskirstymas tarp galingųjų valstybių sukuria netikrumą, demokratijos eroziją, gerovės valstybių pagrindų irimą. Turbūt natūralu, kad žmonės laukia kitokios nuomonės, ir šiuo požiūriu Petersono tezes galbūt iš tiesų galima laikyti pranašingomis. Sąmokslo teorijos klesti, o prie to prisideda socialinių tinklų veikimo specifika ir kryptinga kai kurių valstybių veikla. Gal iš tiesų įžengiame į iracionalumo amžių?

Tokią prielaidą verčia daryti ne tai, kad reiškiama kitokia nuomonė, o tai, kad toji kitokia nuomonė grindžiama iš piršto laužtais faktais, banaliais samprotavimais, nemokšiška ir demagogiška. Čia verta susimąstyti, kaip susijęs nuomonės kitoniškumas su tiesos iškraipymu? Petersonas išsiskiria iš vyraujančios nuomonės, nes mano, kad moterims visuomenėje pagrįstai tenka antraeilis vaidmuo, jis pateisina fizines vaikų bausmes ir palankiai vertina patyčias. Bet ar tam, kad dėstytum tokius dalykus, būtina nesiskaityti su faktais? Žvelgiant paviršutiniškai tarp šių abiejų dalykų, mąstymo krypties pakeitimo ir laisvo elgimosi su faktais, nėra tiesioginio ryšio, tačiau, matyt, vis dėlto kažkokios giluminės sąsajos esama.

Kažkada žurnalistai rinkdavo JAV prezidentų nusikalbėjimus, faktų iškraipymus ir atrasdavo dešimtį per kadenciją. Kiekvienas toks iškraipymas sukeldavo sensaciją. D. Trumpo atveju tiek tiesos pamynimų kartais galima aptikti per savaitę – ir nieko tai jau nebestebina. Nusišnekėjimas jau nebekelia grėsmės politiko reputacijai – atrodo, kad kažkokiu būdu ją netgi stiprina. Kartu vyksta du dalykai: vienas, keičiama buvusio isteblišmento, meinstrymo kryptis, antras, atsisakoma tiesos, tikrų faktų kriterijaus. Lygiai taip nusišnekėjimas nė kiek nekenkia Petersono reputacijai.

Žmonės nori tikėti moderniais šamanais, kurie kalba ausiai malonius užkeikimus, ir visai nesvarbu, kokį ryšį šie užkeikimai turi su realybe. Istorijos eigoje dažnai žmonės sekdavo paskui tokius lyderius ir jiems paklusdavo. Kas čia tokio? – pasakysite.

Tačiau čia kyla svarbus klausimas. Ar tai, kad kažkada buvo įprasta laisvai elgtis su tiesa, pateisina nūdienos atitinkamą elgesį? Mokslo pažanga lėmė, kad žmogus šiais laikais gali daryti nesulyginamai didesnę įtaką kitiems žmonėms ir aplinkai negu anksčiau. Iškyla didžiulės problemos, kurios pradeda grasinti pačiai žmonijos egzistencijai. Viena iš jų – globalus atšilimas.

Yra manančių, kad baisiausias scenarijus neišsipildys, nes žmogaus protas yra nepaprastai kūrybingas ir mokslas būtinai atras išeitį iš sunkiausios situacijos. Šį argumentą aptariamoje knygoje pasitelkia ir Petersonas. Tačiau toks savęs guodimas yra lengvabūdiškas ir nepagrįstas. Dvidešimtajame amžiuje Mao, Stalino, Hitlerio pastangomis įvyko tai, ko ne tik niekas neprognozavo, bet negalėjo susapnuoti net blogiausiame sapne. Bet tai dėjosi prieš aštuoniasdešimt ar septyniasdešimt metų, kai žmonijos galios buvo gerokai mažesnės, nei nūnai. Žmogus vis dar kūrė mitus apie gamtos užkariavimą ir globali ekologinė grėsmė buvo neįsivaizduojama, o turimi ginklai toli gražu nebuvo tokie galingi. Hitleris nepanaudojo atominės bombos vien todėl, kad jos neturėjo. Dabar panaši situacija ir kilusi grėsmė, jei susiklostytų nepalankios aplinkybės, galėtų būti kur kas didesnė. Todėl posūkis nuo kritiškumo, kompetencijos, racionalaus elgimosi gali turėti itin pavojingų pasekmių. Ir Petersonas, pamynęs kritiškumo bei kompetencijos standartus, yra iracionalaus mąstymo būdo agentas, sėjantis, jei panaudosime jo paties žodžius, chaosą.

Tokio požiūrio pasekmes patiriame jau dabar. Kilus COVID-19 pandemijai ji itin stipriai paveikė JAV ir Jungtinę Karalystę, valstybes, daugelį dešimtmečių visam pasauliui buvusias gero valdymo pavyzdžiais ir, be kita ko, diktuojančias mokslo madas. Deja, populizmas, nekompetencija, neretai virstanti iracionalumo fiesta, jau palietė pačią aukščiausią šių valstybių valdžią, ir tai apmokama daugelio tūkstančių gyvybių kaina.

Pastaruoju metu pasiekė žinios, kad Petersonas sunkiai serga. Pasirodo, vienas žymus autorius ir svarbiausias kovotojas su politkorektiškumu ne vienerius metus gyveno tikrame pragare, nes buvo priklausomas nuo nerimą mažinančio benzodiazepinų grupės vaisto Clonazepamo. Galima mėginti suprasti, kokia sunki buvo Petersono būklė: tam, kad būtų galima nutraukti vaisto vartojimą, pacientui teko sukelti dirbtinę komą, kuri tęsėsi net aštuonias dienas. Paskutinės žinios – Petersonas sveiksta. To jam nuoširdžiai linkiu.

Vertinkime kūrinį, o ne knaisiokimės po autoriaus gyvenimą, jo sveikatą. Taip pasakyčiau kiekvienu atveju, tačiau šis – išimtis. Mat Petersonas sukūrė ne bet kokį kūrinį, o gyvenimo pamokymų rinkinį. Šeštoji Petersono taisyklė skelbia: „Prieš kritikuodami pasaulį, susitvarkykite savo namus.“ Manau, ir logiška, ir etiška reikalauti, kad autorius pats prilygtų tiems standartams, kuriuos skelbia. Viena iš didžiųjų civilizacijos tragedijų yra ta, kad pernelyg dažnai nusikaltėliai diegdavo teisingumą, ištvirkėliai mokė visuomenę moralumo, o nemokšos uzurpuodavo išmintį ir mokslą. Keista, kad taip nuolat nutinka, bet – taip nutiko ir šiuo atveju.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Žiniasklaidoje iškart pasipylė straipsniai, kuriuose išreiškiama dalies dvyliktokų neigiama nuomonė dėl šio sprendimo. Dar iki jį priimant buvo paskelbta grupės edukologijos mokslininkų, švietimo ekspertų pozicija, raginanti atsisakyti baigiamųjų egzaminų, o brandos atestatą išduoti remiantis dvejų pastarųjų metų mokyklinių pažymių vidurkiais. Atsakydama į šį kreipimąsi Nerija Putinaitė išsakė nuomonę, kad brandos egzaminai yra būtini.

Taigi nuomonės išsakytos, emocijos liejasi, tačiau žvelgiant į šią padėtį neapleidžia klausimas: kokiu būdu yra priimami sprendimai ir ar mes išvis mokame diskutuoti? Diskusijose ir net priimant sprendimą neįvertinama tikroji padėtis, neprognozuojamos galimos pasekmės ir pasiduodama emocijoms. Daugiausia tai lemia tai, kad vienu metu kalbama apie skirtingus dalykus, kurie turėtų būti aptariami ir analizuojami atskirai. Kalbant apie viską iš karto siūlo galo atrasti neįmanoma. Štai tie dirbtinai supinami klausimai:

1. Ar vykdyti brandos egzaminus tam tikru laiku leis epidemiologinė situacija? Ar bus įmanoma užtikrinti egzaminų dalyvių saugumą?
2. Jeigu egzaminus vykdyti yra įmanoma, ar juos verta vykdyti įvertinus tai, kad buvo sutrikęs mokymo procesas ir ne visi moksleiviai turėjo lygias sąlygas jiems pasirengti?
3. Ko verta dabartinė abiturientų vertinimo tvarka, ar baigiamieji egzaminai yra tinkamas vertinimo būdas, ar jį derėtų reformuoti?

Šiuos klausimus būtina analizuoti atskirai, vieną po kito. Nėra prasmės kalbėti apie antrąją problemą, jei nėra atsakymo į pirmąjį klausimą. Be to, pirmieji du klausimai reikalauja gana skubaus atsakymo, o dėl trečiojo galima diskutuoti nors ir metus ar dvejus.

Minėta edukologijos mokslininkų grupė savo kreipimesi ne tik ragina šiais metais atsisakyti brandos egzaminų, bet ir reiškia nepasitikėjimą Nacionaliniu egzaminų centru ir visa egzaminų sistema. Lygiai taip diskutuoja ir N. Putinaitė. Pasak jos, atsisakius brandos egzaminų ir juos pakeitus įvertinimų vidurkiais, nukentėtų abiturientai iš mokyklų, kuriose daug reikalaujama. Taigi kalbama apie antrą (reikalaujantį skubaus atsakymo) ir trečią (kiek mažiau aktualų) klausimus, visiškai apeinant esminę, pirmąją, problemą.

Švietimo ekspertai, žinoma, gali dėstyti daugiau ar mažiau pagrįstas nuomones, tačiau dar keisčiau, kad tik tokius argumentus priimdama svarbų sprendimą dėl brandos egzaminų naudoja ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Pristatant jį nebuvo pasakyta nė žodžio apie numatomą epidemiologinę situaciją birželio gale, kai turės vykti egzaminai. Buvo paskelbta, kad sprendimas priimtas išklausius suinteresuotas švietimo interesų grupes. Tai keista, nes svarbiausias klausimas, į kurį turi būti atsakyta, visų pirma, nėra susijęs su švietimu. Pirmieji savo poziciją turėtų išdėstyti epidemiologai ir medikai patikindami, kad visiems egzaminų dalyviams bus garantuotas saugumas.

Juk šiuo metu mes gyvename karantino sąlygomis. Ir politikai, ir ekspertai sutinka, kad tik praėjus kelioms savaitėms po Velykų bus galima tiksliau įvertinti Lietuvos epidemiologinę situaciją ir nubrėžti prognozę. Kita vertus, galima numatyti, kokia padėtis bus birželio mėnesį, net pagal patį palankiausią scenarijų. Pagal jį naujojo koronaviruso plitimas bus suvaldytas, tačiau naujojo koronaviruso infekcija tikrai dar nebus įveikta. Bus nuolat išaiškinami nauji atvejai, nauji ligos židiniai. Ekspertai įspėja, kad suvaldžius pirmąją viruso plitimo bangą nuolat išliks antrosios COVID-19 bangos grėsmė. Bet kokiu atveju epidemiologinė situacija Lietuvoje birželio mėnesį išliks įtempta.

Kartu reikia įvertinti tai, kad pagal Lietuvos brandos egzaminų tvarką jie vykdomi visiems abiturientams vienu metu, tai yra procesas neatsiejamas nuo itin didelio moksleivių ir pedagogų susibūrimo. N.Putinaitė piešia vaizdą, kad egzaminai galėtų būti laikomi stadionuose. Jeigu taip, tai moksleiviams turbūt būtų privalu dėvėti apsaugines kaukes ir įeidami į stadionus jie būtų dezinfekuojami „skafandrais“ dėvinčių medikų. O jeigu laikant egzaminą stadione prapliups lietus?

Gal čia juokai ne visai vietoje, bet kalbame apie tikrai rimtus dalykus ir norėtųsi, kad pats gyvenimas, egzaminų procesas neįgautų fantasmagorinio atspalvio. Ne paslaptis, kad bet kokiu atveju egzaminas jaunam žmogui sukelia nemažą stresą. Galima įsivaizduoti, kad egzaminas tokiomis ekstremaliomis sąlygomis būtų kur kas didesnis išbandymas. Ilgos karantino savaitės ir žinios apie ligos plitimą daugeliui žmonių sukelia socialinių kontaktų baimę, kuri šiuo metu dažniausiai yra pagrįsta, tačiau psichologai neabejoja, kad tokia baimė nemažai daliai žmonių tam tikrą laiką išliks ir tada, kai ligos plitimo rizika bus suvaldyta. Versti žmogų eiti į didelį susibūrimą, net jei karantinas bus pasibaigęs, išliekant rizikai užsikrėsti – vargu ar tai dera su demokratinės valstybės principais. Tai veiksnys, kuris bet kokiu atveju turėtų įtakos egzaminų rezultatams.

Dėl daugelio dalykų turėsime pakeisti požiūrį, ir ne dėl kieno nors noro, nenoro, blogos valios, o tiesiog dėl susiklosčiusių nenumatytų aplinkybių. Matant tokią padėtį paskelbti, kad trūks plyš, bet brandos egzaminai įvyks, neatrodo atsakingas ir pagrįstas sprendimas.

Brandos egzaminai yra svarbus dalykas, tačiau susidaro įspūdis, kad kalbant apie juos pamirštama susiklosčiusi situacija, kontekstas. Juk pasaulis patiria krizę, kokios nematė daugelį dešimtmečių. Iki balandžio 1 d. pasaulyje buvo nustatyti 47 tūkst. mirties nuo COVID-19 atvejų, o balandžio 1–12 d. nuo ligos mirė 67 tūkst. žmonių – infekcija plinta eksponentiškai. Daugelio pasaulio valstybių ekonomikos „uždarytos“, ir šito žingsnio pasekmės bus jaučiamos dešimtmečius. Sustabdytos kelionės, renginiai, visos sporto varžybos, nukeltos liepą turėjusios vykti vasaros olimpinės žaidynės. Ekonomikos srityje ieškoma netradicinių metodų, nuimami skolinimosi apribojimai tokiais būdais, kokių vakar niekas net nesapnavo.

Didžiulė įtampa ir nerimas kausto Lietuvą, dirbama iš namų, kasdien 2 tūkst. žmonių praranda darbą. Dėl daugelio dalykų turėsime pakeisti požiūrį, ir ne dėl kieno nors noro, nenoro, blogos valios, o tiesiog dėl susiklosčiusių nenumatytų aplinkybių. Matant tokią padėtį paskelbti, kad trūks plyš, bet brandos egzaminai įvyks, neatrodo atsakingas ir pagrįstas sprendimas.

Jei egzaminai neįvyktų, tai nebūtų netikėtas akibrokštas nei Lietuvoje, nei pasaulyje. Pavyzdžiui, pasauliniai tarptautiniai mokyklų tinklai Tarptautinis bakalaureatas (angl. International Baccalaureate) ir Kembridžas, kartu turintys keliolika tūkstančių mokyklų įvairiose pasaulio valstybėse, atsisakė egzaminų ir nurodė mokykloms įvertinti abiturientus kaupiamuoju būdu, naudojant 11 ir 12 klasių duomenis. Tai nereiškia, kad šių mokyklų abiturientai liks nuskriausti ir negalės stoti į universitetus. Lygiai taip ir Lietuvoje, ar šiais metais išduoti brandos atestatai bus visaverčiai, priklausys nuo Lietuvos teisės aktų, kuriuos valdo ne stichija, o žmonės.

Jeigu epidemiologinės sąlygos brandos egzaminams būtų palankios (įvykdyta pirmoji šiame straipsnyje nurodyta sąlyga), sprendimą dėl jų surengimo derėtų priimti gerai apsvarsčius susidariusią padėtį. Svarūs argumentai galėtų būti pateikti ir už, ir prieš egzaminus.

Egzaminai yra įprastas abiturientų žinių ir gebėjimų patikrinimas, ir turi būti rimtos priežastys, kad jų būtų atsisakyta. Ar galima rimta priežastimi laikyti tai, kad nuo kovo pamokos vyksta nuotoliniu būdu? Ne visi moksleiviai turi vienodas galimybes mokytis, trūksta kompiuterių, stringa ryšys. Oficialiai pripažįstama, kad dešimtadalis Lietuvos mokyklų dar turi sunkumų užtikrindamos nuotolinį mokymąsi. Jei egzaminai bus vertinami pagal nusistovėjusius kriterijus, akivaizdu, kad dėl neįprastų mokymosi sąlygų šios kartos abiturientai gaus prastesnius įvertinimus lyginant su kitais metais mokyklas baigusiais moksleiviais. Sąlygas įgyti vidurinį išsilavinimą turi užtikrinti valstybė, sudarydama lygias galimybes, o tai šiuo metu neužtikrinama. Turint omenyje tai, kokią reikšmę brandos egzaminai turi žmogaus gyvenimo keliui, tai būtina įvertinti.

Kodėl vertinant galimybę vykdyti egzaminus antroje birželio pusėje nebuvo pasitelkta ekspertų epidemiologų nuomonė? Mat jokie ekspertai negali patikimai prognozuoti palankių sąlygų egzaminams numatytu metu.

Visgi kodėl vertinant galimybę vykdyti egzaminus antroje birželio pusėje nebuvo pasitelkta ekspertų epidemiologų nuomonė? Mat jokie ekspertai negali patikimai prognozuoti palankių sąlygų egzaminams numatytu metu. Vadinasi, sprendimas buvo priimtas tvirtai nežinant, kad jį bus galima įgyvendinti, – kaip sakoma, „iš lubų“. Garsiai deklaruojama, kad egzaminai tikrai įvyks, nors aišku, kad dėl to niekas negali būti tikras.

Moksleiviai gerai mato šį dviprasmiškumą, pastebi, kad jiems nepaprastai svarbus sprendimas nėra pagrįstas tvirtais argumentais, ir negali juo nesipiktinti. Valstybė negalėtų leisti sau tokiu būdu žaisti turbūt su jokia kita visuomenės grupe. Toks žaidimas, besiribojantis su apgaudinėjimu, kaipmat sulauktų aštraus atsako ir protestų. Tačiau su moksleiviais galima eksperimentuoti, nes jų balsas nėra toks stiprus. Tai jau vyksta ne pirmą kartą. Moksleiviai nuolat verčiami neišlaikant jokių protingų terminų prisitaikyti prie naujų sąlygų, paklusti primetamoms taisyklėms. Tuo būdu jauniems žmonėms pademonstruojamas veidmainiškas ir nejautrus mūsų valstybės veidas. Tai tikrai ne pats sėkmingiausias egzaminas, kurį jiems surengia valstybė.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas.

Šaltinis: 15 min

Stebėtina, kalbėjo A.Sverdiolas, kad ši ministerijos nuostata išlieka nepakitusi, kad ir kas imtųsi jai vadovauti. Tik visa laimė, kad šitas smauglys periodiškai netenka jėgų: smaugia smaugia ir galų gale šiek tiek atsileidžia. Tačiau greitai ir vėl ima smaugti.

Deja, A.Sverdiolo žodžiai išreiškė tai, ką jaučia dauguma akademinės bendruomenės narių. Padėtis išties liūdna – ir sunkiai paaiškinama. Kaip galėjo atsitikti, kad valstybė tarsi kovoja prieš akademinę bendruomenę, prieš savo intelektualus, labiausiai išsilavinusius žmones, prieš universitetus? Minėtoje „Raudonojoje knygoje“ primenama, kad Lietuva yra šalis ir visuomenė, kuri pagrįstai traktuojama kaip humanitarinių tyrimų visuomeninės refleksijos produktas. Juo labiau šiuo metu visuotinai pripažįstama mokslo ir išsilavinimo reikšmė ekonominei ir socialinei raidai, valstybės ir visuomenės ateičiai. Jei sugrįžtume prie A. Sverdiolo metaforos, išeitų, valstybė kovoja prieš savo pačios šaknis ir prieš savo pačios ateitį.

VDU rektorius emeritas Vytautas Kaminskas paskelbė straipsnį iškalbingu pavadinimu „Aukštasis mokslas – nuo demokratijos link biurokratijos“, kuriame pateikia čia minimos kovos chronologiją ir trumpą aprašymą, atskleidžiantį, kaip prieš trisdešimt metų universitetai pradėjo savo kelią lydimi akademinės laisvės ir kaip vėliau jie tapo politikų klaidų aukomis.

Šias savo klaidas politikai stengiasi ištaisyti didesniu universitetinio sektoriaus reguliavimu, biurokratiniais apribojimais, kurie prieštarauja Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintam universitetų autonomijos principui.

Mokslo ir studijų kokybė Europoje ir pasaulyje visada buvo grindžiama ne biurokratinių gniaužtų galia ir formaliais reikalavimais, kurie šioje sferoje greitai išsigimsta ir yra neveiksmingi, o akademine laisve ir universitetams suteikiamomis realiomis paskatomis augti, tvirtėti. Kasdien augantys apribojimai universitetų veiklai pažeidžia universitetų autonomiją, apkrauna juos popierizmo darbu ir trikdo jų veiklą. Blogiausia, kad įvairios kontrolės priemonės neturi strateginių tikslų, aiškios sistemos, yra viso labo vienadienės akcijos ir kaip tokios gali atnešti tik žalą.

Šiuo metu akademinė bendruomenė analizuoja naujųjų mokslo metų priėmimo rezultatus, tik kažkodėl negirdėti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos analizės, nors kam, jei ne jai tai labiausiai turėtų rūpėti. Juo labiau, kad priėmimas atskleidė Lietuvos švietimo sistemos netolygumus ir disproporcijas.

Virš tūkstančio moksleivių, kurie mokėsi paskutinėje bendrojo lavinimo mokyklos klasėje, negavo brandos atestato. Bent jau šis faktas turėtų uždegti raudoną lemputę ministerijai. LAMA BPO duomenimis, vertinant mokinių pasiekimus išryškėja didžiųjų miestų ir mažų periferijos rajonų kontrastai, ir jie nuolat didėja. Pusė Lietuvos mokyklų iš viso nesugeba parengti abiturientų studijoms auštosiose mokyklose.

Ne mažiau dėmesio reikalauja faktas, kad iš beveik 4200 abiturientų, baigusių profesinio mokymo įstaigas, iš esmės nė vienas neatitiko minimalių reikalavimų stoti į aukštąją mokyklą. Profesinės mokyklos visuomenėje nepasižymi pernelyg dideliu prestižu – ir, pasirodo, ne be pagrindo.

Tiesiog tai yra Lietuvos švietimo sistemos akligatvis, skaudi vieta. Darbdavių organizacijų lyderiai ir švietimo politikai viešai yra ne kartą aiškinę, kaip pažangu jaunimui studijuoti profesinėse mokyklose ir rodę pavyzdžiu Vakarų šalis, kur jaunimas noriai renkasi panašaus pobūdžio mokyklas. Tačiau Lietuvos politikai yra neatlikę namų darbų, nesudarę sąlygų jaunuoliams profesinėse mokyklose įgyti visaverčio išsilavinimo, ir šias spragas mėgina kompensuoti paprasčiausia apgaule.

Ji sustiprinama trimituojant žinią, kad nusivylę įgytu aukštuoju išsilavinimu universitetų absolventai plūsta įgyti kur kas vertingesnio išsilavinimo į profesines mokyklas. Bet šiuo atveju plika statistika nedaug ką reiškia, nes nežinomi konkretūs motyvai, kodėl aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės pasirenka tokias studijas. Tai jie gali daryti dėl savo hobio, plėtojamos entrepreneriškos veiklos ar tiesiog norėdami papildyti gebėjimus tokiu būdu, kurį galima vadinti viso gyvenimo mokymosi dalimi.

Ir jeigu aukštasis išsilavinimas asmens profesinėje veikloje nereikalingas šiuo metu, tai nereiškia, kad jis nepravers vėliau gyvenime. Nors, beje, taip kalbėdami ignoruojame išsilavinimo reikšmę žmogaus gyvenimo kokybei, kurios negalima vertinti vien sėkmės profesinėje veikloje matu.

Regint tokią padėtį galima klausti, ko yra vertos nūnai madingos kalbos apie gerovės valstybės kūrimą. Tarsi užmirštama, kad jos esmė yra ne tiek tolygesnis pajamų perskirstymas, o kur kas labiau – viešojo sektoriaus funkcionavimas tokiu būdu, kad būtų užtikrinamos lygios galimybės ir orus gyvenimas kiekvienam visuomenės nariui nepriklausomai nuo pajamų. Vadovėlinė (bet Lietuvoje dar „neatrasta“) tiesa yra ta, kad lygių galimybių užtikrinimas turi prasidėti švietimo sistemoje, bet, kaip matome, Lietuva tik tolsta nuo šio idealo ir net nematyti aiškesnių perspektyvų, kaip ši padėtis galėtų būti pataisyta.

Dar viena tokios politikos pasekmė – Lietuva artimoje ateityje nebegalės patenkinti kvalifikuotos darbo jėgos poreikio. Laikai, kai Lietuva pirmavo pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų dalį – jau praeitis. Dabartinių abiturientų dalis, stojanti į aukštąsias mokyklas, jau gerokai žemesnė, nei ES rekomenduojama 40 proc. Ir dar reikia turėti omenyje, kad Lietuvos statistika – apgaulinga, nes kaip asmenys, įgiję aukštąjį išsilavinimą, pateikiami ir universitetų, ir kolegijų studentai, nors jų parengimui taikomi visiškai skirtingi reikalavimai.

Jau minėtame straipsnyje V.Kaminskas prisimena 1998 m. pradėtą reformą, kurios esmė buvo nuo sovietmečio likusią specialiojo vidurinio mokslo sistemą „įkomponuoti“ į aukštojo mokslo sistemą, kuriant trimetes kolegijas. V.Kaminskas prisimena, kad pirminė šio žingsnio idėja buvo susijusi su regionų politika: buvo sakoma, kad tokiu būdu regionų jaunimui bus sudarytos galimybės įgyti profesinį išsilavinimą.

„Deja, ŠMM valdininkai užmiršo „džentelmeniškus“ pažadus – po keleto metų Lietuva į Europos Sąjungą įstojo turėdama ne 15 (10 universitetų ir 5 akademijas), bet 48 aukštąsias mokyklas (sic!)“, prisimena V.Kaminskas.

Švietimo valdininkai ir politikai, sovietinius technikumus pavertę aukštosiomis mokyklomis, išsprendė nemažai problemų – vienu mostu iki europinio lygmens pakėlė visuomenės išsilavinimą ir kartu sutaupė lėšų – nes pagal Lietuvos Konstitucijos 41 straipsnį mokslas aukštesniosiose mokyklose visiems yra nemokamas. Tačiau jau kitą dieną atsibudę tie patys valdininkai pasibaisėjo dideliu aukštųjų mokyklų skaičiumi ir „aukštojo mokslo diplomų devalvacija“.

Galima diskutuoti apie universitetinių studijų kokybę Lietuvoje, bet ji yra valdoma, patikrinama ir esama aiškių, pasaulyje pasiteisinusių būdų ją nuolat kelti. Kita padėtis, kai kalbame apie dvigubus standartus, apie sisteminę valstybės įteisintą aukštojo mokslo kokybės ydą.

Aukštojo mokslo absolventų statistika viena, bet minimalus stojimo balas kolegijoms ir universitetams yra skirtingas, mokslinės ir kitos akademinės veiklos reikalavimai skiriasi kaip diena nuo nakties, skiriasi ir absolventų galimybės.

Pavyzdžiui, kolegijų absolventai teisininkai pagal mūsų šalies įstatymus negali dirbti nei prokurorais, nei advokatais, nei teisėjais, ir tai tampa pagrindu tiems patiems politikams, kurie palaiko šitą sistemą, apgaulingai skelbti, kad teisininkai neranda darbo ir jų Lietuvoje yra pernelyg daug.

Kolegijos išnyko regionuose ir dabar koncentruojasi didžiuosiuose miestuose, o nemenka dalis jų studijų programų tiesiogiai dubliuoja universitetų studijų programas ir su jomis konkuruoja. Bet konkuruoja nelygiomis sąlygomis. Ar tai ir yra tas išgarsintasis kelias į studijų kokybę?

Sisteminės ydos, bet kokia kaina stengiantis nukreipti jaunimą į kolegijas, nuolat gilinamos. Žinoma, neraginame panaikinti ar diskriminuoti kolegijų, kurios turi savo vaidmenį visuomenėje, tačiau ką galima manyti apie tai, kad, pavyzdžiui, pernai kolegijose liko neužpildytos daugiau nei 4000 valstybės finansuojamų vietų, šiais metais – apie 1500. Jaunimą stengiamasi dirbtinai nukreipti į kolegijas, tačiau skirtomis vietomis niekas nepasinaudoja. To rezultatas – aukštasis mokslas, universitetai, likus laisvoms valstybės finansuojamoms vietoms praranda net ir tą finansavimą, kuris numatytas valstybės biudžete.

Lyg to būtų negana atsirado planai žengti dar vieną žingsnį, kuris gali sukelti dar didesnę dirbtinę sumaištį aukštajame moksle. Du įtakingi Seimo nariai pateikė įstatymo pataisą, kuri sudarytų galimybę kolegijoms vykdyti „profesinės magistrantūros“ studijas, nors neaišku, ar kolegijos turi potencialą užtikrinti tokioms studijoms keliamus reikalavimus, galų gale, ar tokioms studijoms išvis yra poreikis.

Grįžkime prie „Lietuvos humanitarinių mokslų Raudonosios knygos“ pristatymo. Klausydamas aštrių A.Sverdiolo pasisakymų apsidairiau aplinkui. Į renginį buvo susirinkusi sausakimša salė daugiausia jaunų žmonių. Visuomenei tikrai rūpi ir humanitarinių mokslų, ir mokslo bei švietimo ateitis Lietuvoje. Tačiau kol kas klausimų lieka daugiau, nei atsakymų.

Docentas Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto vicerektorius

Šaltinis: 15 min

Sąjūdžio laikotarpis dažnai įsivaizduojamas kaip tautos vienybės laikas, tačiau 1988-1990-ieji taip pat buvo didžiulio chaoso erdvė. Pasaulis tuomet sukosi greitai, o įsisenėjusios, neišspręstos problemos smogdavo visa jėga. Vienas iš svarbiausių klausimų tuo metu – Sąjūdžio santykis su tautinėmis mažumomis, o ypač tomis grupėmis, su kuriomis vis dar buvo neišspręstų, negrabiai užglaistytų istorinių konfliktų. 1989 m. rugpjūtį vis dar besiformuojančiose Sąjūdžio struktūrose buvo įkurta Tautinių mažumų grupė, kurios atsakinguoju sekretoriumi tapo SAULIUS SPURGA. Su juo kalbamės apie atėjimą į Sąjūdį, santykius su Lietuvos lenkais, sovietmečio įtaką tuometinei situacijai Rytų Lietuvoje ir bandymą megzti ryšį su kitų tautybių bendrapiliečiais.

1989-ieji. Sąjūdis – galingas visuomeninis judėjimas – užvaldo žmonių širdis ir protus: nuolat vyksta mitingai, visuomenė informuojama spaudoje, mažai žmonių nežino, kas tas Sąjūdis ir kad jis siekia nepriklausomybės. Šis siekis buvo oficialiai paskelbtas 1989 m. vasario 16-ąją dieną. Nors prieš tai buvo žaidžiamas ekonominės ir kitokių autonomijų žaidimas ir tik keliuose Sąjūdžio skyriuose (ypač Kaune) buvo akcentuojama nepriklausomybė, dabar tikslas tapo aiškus visiems. Tiesa, tas „visiems“ dažnai būna kiek sąlyginis terminas.

Tautinių mažumų grupės įkūrimas ir veikla

Jaunas mokslininkas Saulius Spurga tuomet rašė disertaciją, dirbo mokslinį darbą ir stebėjo Sąjūdžio veiklą: „Mokėjau lenkų kalbą ir Sąjūdžiui kilus pastebėjau, kad Lietuvos lenkų spaudoje, kaip ir Lietuvos rusų spaudoje, visi įvykiai traktuojami visiškai kitaip negu lietuviškoje spaudoje. Parašiau Sąjūdžiui laišką – tuo metu laiškų rašymas buvo įprastas dalykas – su pastebėjimais, kad tai yra didelė problema, ir pasiūlymais, kaip reikėtų šią problemą spręsti.“

Netrukus būsimąjį Tautinių mažumų grupės sekretorių nustebino netikėtas apsilankymas: „1989 m. rugpjūčio viduryje, vakare, nuskambėjo durų skambutis, atidarėme jas, o ten – Arvydas Juozaitis. Tuo metu jis buvo vienas iš tų „nemirtingųjų antžmogių“, kurie buvo be galo populiarūs ir visi kiekvieną jų žodį gaudydavo. Kaip ir aš, jis gyveno Žvėryne, užėjo ir pasiūlė ateiti į Sąjūdį dirbti. Žinoma, tai buvo visiškai netikėtas pasiūlymas, juk turėjau savo profesiją – dirbau mokslinį darbą, buvau įpusėjęs disertaciją iš epidemiologijos srities, bet labai greitai sutikau. Rugpjūčio 21 dieną įsidarbinau Sąjūdyje ir Baltijos kelyje jau stovėjau kaip Sąjūdžio etatinis darbuotojas“, – įsiliejimo į Sąjūdį pradžią prisimena S. Spurga. Taip įkurta tautinių mažumų grupė. Ji buvo pavaldi Sąjūdžio nacionalinių klausimų komisijai, o šiai vadovavo Aringas Gorodeckis, vėliau derinęs visą surinktą informaciją, pozicijas ir problemų sprendimus su Sąjūdžio vadovybe.

Tautinių mažumų grupės įkūrimo priežastis buvo gana paprasta – megzti ryšį su tautinėmis mažumomis ir stengtis paaiškinti, kokie pagrindiniai Sąjūdžio tikslai, padėti tautinėms mažumoms įsilieti į Sąjūdžio veiklą, tačiau pasitaikydavo ir įtampų: „Problemų buvo tik dėl Lietuvos lenkų ir Lietuvos rusų. Dėl kitų tautinių mažumų įtampos tiek daug nekildavo. Artimi Sąjūdžiui žmonės tų tautinių mažumų organizacijose užėmė vadovaujančias pozicijas. Lietuvos rusai ir tada, ir dabar buvo menkai organizuoti. Lenkų reikalavimai buvo raiškesni, visi supratome, kad reikia spręsti šį klausimą. Tuo labiau tai buvo „arba-arba“ situacija, nes kai kurie jų veikėjai, lyderiai, dažnai atvirai remdavosi Sovietų Sąjungos jėga, net buvo susiję ir su karinėmis struktūromis, o tai kėlė visiškai rimtą grėsmę Lietuvos teritoriniam vientisumui ir netgi visam nepriklausomybės siekiui. Jie turėjo dvigubą taktiką: iš vienos pusės, rėmėsi Sovietų Sąjungos jėga, iš kitos pusės – pabrėždavo, kad lenkų tautinė mažuma yra paminama, ir apeliavo į lenkiško nacionalizmo jausmus Lenkijoje“, – pasakoja S. Spurga.

Sąjūdžio nacionalinių klausimų komisijoje buvo svarstomos ne tik tautinių mažumų Lietuvoje, bet ir lietuvių etninių žemių už Lietuvos ribų klausimai: „Rinkdavomės kartą per savaitę Sąjūdžio būstinėje ir aptardavome svarbiausius klausimus. Pirmasis – tautinių mažumų klausimas, antrasis – etninių žemių lietuvių klausimas, o su tuo susijęs ir lietuvybės klausimas Rytų Lietuvoje. Dirbdavome ir su Vilnijos draugija, kurios vadovas tuo metu buvo Kazimieras Garšva. Skatinome visų tautinių mažumų bendrijų kūrimąsi, kad jos būtų palankios Sąjūdžiui, nes galėjo būti ir kitaip. Rinkome informaciją ir ruošėme poziciją dėl įvairių istorinių problemų. […] Užsiėmėme informacine sklaida, siuntėme Sąjūdžio spaudą į Lenkiją, Baltarusiją. Taip pat platinome informaciją apie tai, kas dedasi tarp lenkų ir rusų tautinių mažumų, kartu platinome informaciją tenai, leidome mažą laikraštį dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų“, – apie dienotvarkę ir veikimo būdus Tautinių mažumų grupėje pasakoja S. Spurga.

Įtampų priežastys su Lietuvos lenkais – daugiakryptės

Paklaustas apie tai, kokie pagrindiniai požiūrio į Sąjūdį ir vykstančius dalykus skirtumai atsiskleidė skaitomos Lietuvos lenkų ir rusų spaudos puslapiuose, S. Spurga teigia: „Pagrindinė tema buvo ta, kad Sąjūdis yra lietuvių judėjimas, kuris siekia paminti tautinių mažumų teises. Jeigu Sąjūdis laimės, tai tautinės mažumos neturės jokių teisių, bus uždrausta jų kalba. Mažai išmanėme (ir vieni, ir kiti) istoriją, teisę, politiką, buvo keliamas klausimas, kiek yra teisėta lietuvių valdžia kai kuriose Lietuvos teritorijose. Lenkų, rusų spaudoje būdavo įrodinėjimų, kad Lietuva neturi teisių į Vilniaus kraštą. Gana didelė dalis tiesiog buvo Sovietų Sąjungos komunistų partijos šalininkai. Be abejo, kad jiems Lietuvos nepriklausomybės idėja visiškai neatrodė patraukli ir kėlė vien tik baimę: kas čia vyks? Jie visiškai nesitikėjo tokio audringo lietuvių pakilimo, buvo visiškai nepasiruošę. Kita vertus, niekas Lietuvos lenkams ir neaiškino, kas čia vyksta ir kas čia bus.“

Spurga siūlo prisiminti, jog kalba ir kitas informacinis laukas buvo viena iš priežasčių, trukdžiusių kalbėtis ir susitarti vaisingai: „Daugelis Lietuvos lenkų nieko nežinojo, niekas jiems nepasakė ir, beje, informacijos jiems stinga iki šiol. Jeigu žmogus nemoka lietuvių kalbos ir dar dabar žiūri Kremliaus televizijas, tai jis ir gyvena toje erdvėje. Nepriklausoma Lietuva jam nieko nereiškė, jis nieko apie tai nebuvo girdėjęs, gyveno savo miestelyje žinodamas, kas vyksta ir kaip čia yra. O jeigu kažkas pasako, kad ateina kažkokie nacionalistai ir apvers jo gyvenimą aukštyn kojomis, tai jam ir atrodo, kad tai – tiesa.“

Viena iš nesutarimo priežasčių buvo nežinomybė: „Tuo metu vyko esminiai pokyčiai. Žmonės galvodavo, kad Lietuva be pigių resursų neišgyvens, kris pragyvenimo lygis. Įsivaizduokite, jūs kalbate 1989 m. su Lietuvos lenku, kuris tuo metu žiūri Maskvos televiziją ir neskaito lietuviškos spaudos. Sakote, kad bus gerai, gerai gyvensime, o jis jums atkerta – blogai gyvensime. Kokie tada gali būti argumentai? Logiška: kodėl jis turi pasirinkti tai, ko nežino, vietoje to, ką jis žino, t. y. žino, kaip gyvena“, – klausia S. Spurga.

Paklaustas apie tai, ar negalėjo Sąjūdžiui trukdyti jo retorika, pavyzdžiui, lietuvių tautos sąvokos vartojimas, apeliavimas į „lietuvišką“ istorinę atmintį, S. Spurga nesutinka: „Retorika buvo visiškai normali, ir Sąjūdžio lyderiai, ypač Vytautas Landsbergis, visuomet turėjo omenyje tautines mažumas. Kažkuriuo momentu buvo pradėtas vartoti terminas „Lietuvos tauta“: ši sąvoka vėliau atėjo į Lietuvos Respublikos Konstituciją. Visada buvo pabrėžiama, kad Lietuva buvo tolerantiška šalis, kad ji bus tokia, mes tuo didžiuojamės. Čia kalbu apie Sąjūdžio principinę oficialią poziciją. Tačiau savaime aišku, kad masiniame sąjūdyje buvo įvairių žmonių, kurie dėstė pačias įvairiausias nuomones. Kaip dažnai tokiais atvejais nutinka, vienos pusės radikalai aršiai kovojo su kitos pusės radikaliai mąstančiais žmonėmis. Nors dauguma visuomenės laikėsi daugiau ar mažiau neutraliai, žvelgiant į viešąją erdvę kartais galėjo susidaryti įspūdis, kad tvyro didelė įtampa.“

Nepraėjo šis laikotarpis ir be „subtilių“ Maskvos spaudos įsikišimų: „Atsimenu, per didįjį Sąjūdžio suvažiavimą lapkričio mėnesį Sporto rūmuose Arvydo Juozaičio sakytoje kalboje buvo frazė: „Lietuvis ir kitatautis – lygūs prieš įstatymą.“ Rusiškoje spaudoje pasirodė vertimas, kuriame kitatautis buvo įvardijamas kaip „inorodec“, o rusiškai šis žodis turi neigiamą konotaciją. Iš to atsirado „Pravdoje“ straipsnis, teigiantis, kad lietuviai pasiruošę paniekinti tautines mažumas. Tuo metu ir pats rašiau laišką į „Pravdą“, bandydamas paaiškinti, kad visiškai neturėjome to galvoje, kaltas buvo netikslus vertimas. Laišką išspausdino, tačiau kartu pridėjo trigubai daugiau panašių melų. Tų nesusipratimų buvo daugybė, kai kurie buvo sukeliami sąmoningai ir tikslingai. Kiekvienas žodis, kiekvienas veiksmas buvo savaip interpretuojamas ir sukeldavo visiškai netikėtų ir nenumatytų pasekmių“, – pasakoja S. Spurga.

Kaip vieną iš nesutarimo priežasčių S. Spurga įvardija ir lietuvių neapgalvotą kalbėjimą apie Lietuvos lenkų mažumą: „Bandydami atrasti savo tapatybę, lietuviai irgi dėstė įvairių minčių. Nėra paslaptis: buvo įrodinėjama, kad Vilniaus krašte nėra lenkų, buvo pasitelkiami faktai, jog niekada šiame krašte nebuvo atvykusių, kad čia tėra vietiniai žmonės, o vietiniai žmonės niekaip negali būti lenkai. O tai, savo ruožtu, žeidė tuos žmones, kurie įrodinėjo, kad jie yra lenkai. Vilnijos draugija bandė įrodyti, kad Vilniaus krašte gyvenantieji lenkai kalba ne lenkų, o tuteišių kalba“, – pasakoja pašnekovas. Šiai minčiai pritaria ir istorikas Vladas Sirutavičius knygoje „Lietuviai ir Lietuvos lenkai: Lietuva ir Lenkija 1988–1994 metais“. Jo nuomone, tokios kai kurių sąjūdininkų kalbos nė kiek nepridėjo pasitikėjimo jais, o tik pablogino dviejų grupių tolesnius santykius.

Santykiai su mažumomis – sovietinės sistemos grimasų išraiška

Įvairių tautinių mažumų organizacijų įsikūrimą S. Spurga prisimena kaip chaotišką laikotarpį, kuris parodė ir sudėtingą visuomenės būklę: „Sąjūdis tuo metu neturėjo su kuo kalbėtis. Viskas vystėsi labai greitai, patys buvome labai silpni ir neturėjome nei kažkokių organų, nei aiškios struktūros, nei pozicijos, nei valdžios, nei galios. Atitinkamai tos kitos struktūros irgi tik formavosi. Visi atėjome iš Sovietų Sąjungos, kurioje valstybė buvo ir darbdavys, ir visų organizacijų įkūrėjas; teismų, ministerijų, kitų valstybės struktūrų valdytojas. Visuomenė neturėjo struktūros: kiekvienas žmogus kaip suprato, taip ir kalbėjo. Ta situacija buvo visiškai beformė. Nebuvo nei kažkokios politikos, nei žinių – pats supratimas, kaip viskas veikia, tuo metu formavosi.“

Pašnekovas priduria, kad didelė dalis nesutarimų ir įtampų jau buvusios sovietų okupacijų laikotarpiu, o galiausiai išsikreipė: „Sovietinis laikotarpis buvo juoda dėmė, o kai atsirado laisvė, tai visos tos problemos, kurios buvo įšaldytos ir neišspręstos, vėl iškilo. Kaip sakė gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis, mes miegojome tarybiniais metais, bet miegodami išsigimėme. Problemos tarp tautinių mažumų ir lietuvių iškilo, tačiau iškilo dar ir iškreiptos. Šis klausimas buvo labai sudėtingas ir, matyt, Sąjūdžio vadovybė ir žmonės, suprasdami šią problemą, nutarė įkurti tokią Tautinių mažumų grupę ir etatą žmogui, kuris ja rūpintųsi, – kad būtų bent kažkas daroma šioje srityje“, – esmines Tautinių mažumų grupės atsiradimo priežastis siekiant laisvės įvardija S. Spurga.

Įtemptas, chaotiškas ir euforiškas Sąjūdžio laikotarpis baigėsi Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimu. Santykiai su Lietuvos lenkais ilgokai išliko įtempti, tam tikrų įtampų liko ir iki šiol, nors S. Spurga kalba ir apie teigiamą pusę: „Reikėtų pasakyti, kad tautinių mažumų problema tuo metu buvo išspręsta teisingai ir protingai. Niekas jokios grėsmės lenkų tautinei mažumai nekėlė. Buvo užtikrintas švietimas, leidžiami vadovėliai, pasirinktas „nulinis“ pilietybės variantas (visiems buvo suteikta pilietybė), buvo užtikrinta teisė puoselėti savo kultūrą, Lietuva labai daug padarė šiuo klausimu.“

Bernardinai.lt

Vis dėlto kyla klausimas, ar tai atliekama ne pernelyg skubiai. Civilizuotas tokių priemonių įvedimas reikalautų, kad būtų išanalizuota jau turima kelių metų patirtis ir atlikta galimų pasekmių prognozė. Tačiau to nėra padaryta.

Minimalus balas – ne vien gėris

Iš atskirų duomenų galima spėti, kad minėtas minimalaus konkursinio balo stojantiesiems įvedimas turėjo nevienareikšmių pasekmių. Kelis kartus išaugo po vidurinės mokyklos baigimo mokslo netęsiančių jaunuolių skaičius.

Sparčiai kritus stojančiųjų į aukštąsias mokyklas skaičiui (o tai sutapo su demografine duobe) apskaičiavimai rodo, kad ateityje Lietuvoje pritrūks kvalifikuotų darbuotojų, kurie pakeistų išeinančius į pensiją dabartinius darbuotojus. Šie duomenys verčia suklusti ir atidžiau apsvarstyti problemą. Nėra įvertinta, ar iš tikrųjų tos vienintelės priemonės, minimalaus konkursinio balo įvedimas, taip jau padidino studijų kokybę, kurios užtikrinimas yra sudėtingas, kompleksiškas procesas – ar čia nebuvo nueita lengviausiu keliu, sprendžiant problemas kai kurių visuomenės narių sąskaita.

Įstatymu įvedami minimalūs reikalavimai būtų taikomi ir valstybės finansuojamoms (VF), ir valstybės nefinansuojamoms (VNF) studijų vietoms. Pastarosioms minimalų konkursinį balą iki šiol nustatydavo pačios aukštosios mokyklos. Tad siūlomos įstatymų pataisos – tai gana ryškus pokytis, kuris gali turėti rimtų socialinių pasekmių.

Keli žodžiai apie pačias pataisas. Švietimo įstatymo pataisomis graduojamas vidurinis išsilavinimas: jam nustatomi aukštesniojo, pagrindinio ir patenkinamo pasiekimų lygiai atskirai metiniams vertinimams ir brandos egzaminams. Pateikiamame Mokslo ir studijų įstatymo projekte siūlomi gerokai aukštesni nei galiojančiame įstatyme nustatyti reikalavimai stojantiesiems į universitetus. Vietoj šiuo metu privalomo vieno įvedami trys valstybiniai brandos egzaminai: lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos (išskyrus stojantiems į menų studijas) ir paties stojančiojo laisvai pasirenkamą. Be to, šių egzaminų įvertinimų aritmetinis vidurkis turės būti ne žemesnis nei pagrindinis vidurinio ugdymo programos dalykų pasiekimų įvertimų lygis. Dar vienas minimalus reikalavimas – brandos atestate nurodytų dalykų metinių įvertinimų aritmetinis vidurkis taip pat turi būti ne žemesnis nei pagrindinis vidurinio ugdymo programos dalykų pasiekimų įvertimų lygis.

Paradoksas: valstybės nefinansuojamos vietos – mažiau pasiturinčių šeimų studentams

Padidinti ir įstatyme įtvirtinti minimalūs reikalavimai ypač paliestų ketinančius studijuoti VNF vietose. Tai sumažintų studijų prieinamumą Lietuvoje.

Kaip atskleidė praėjusiais metais Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro MOSTA atliktas tyrimas, įstoti į VF vietas aukštosiose mokyklose kelis kartus didesnę galimybę turi jaunuoliai iš labiau pasiturinčių šeimų. Šiomis dienomis Vyriausybės išplatintoje informacijoje randame, kad tik 28 proc. neturtingiausio šalies šeimų penktadalio vaikų pasiekimai santykinai geri, o turtingiausiose šeimose 70 proc. vaikų pasiekia tokį lygį. Dėl šios priežasties žemo socioekonominio statuso moksleiviams dažniausiai lieka mažiau prestižinės studijų programos ir VNF vietos.

Padėtis ganėtinai skandalinga: Lietuvos švietimo sistema yra užprogramuota didinti socialinius skirtumus, kuriuos lemia žmonių kilmė.

Beje, menkesni žemo socioekonominio statuso moksleivių pasiekimai yra nulemti ne jų mažesnių gabumų, o valstybės sudarytų sąlygų. Galima pacituoti minėtą MOSTA tyrimą: „Žemo socioekonominio statuso moksleiviai lankė mokyklas, kuriose didesnė žemo socioekonominio statuso moksleivių koncentracija, labiau paplitęs probleminis elgesys, siūloma mažiau popamokinės veiklos galimybių, magistro ir aukštesnį laipsnį įgiję mokytojai sudaro mažesnę dalį. Kaip patvirtino tyrimas, visi šie veiksniai turi neigiamos įtakos moksleivių pasiekimams“.

Galima pridėti, kad didelei daliai aukštesnio socioekonominio statuso moksleivių yra samdomi korepetitoriai. Todėl galų gale aukštesnio socioekonominio statuso studentai paprastai mokosi vietose, finansuojamose mokesčių mokėtojų, o žemesnio socioekonominio statuso studentai už studijas moka patys.

Padėtis ganėtinai skandalinga: Lietuvos švietimo sistema yra užprogramuota didinti socialinius skirtumus, kuriuos lemia žmonių kilmė. Švietimo sistema turėtų būti veiksmingu instrumentu, skatinančiu visuomenės darną, tačiau Lietuvoje ji ne tik nesukuria lygių galimybių, bet, priešingai, dalį žmonių nustumia į užribį.

Tačiau vis dėlto šiuo metu žemo socioekonominio statuso abiturientams bent jau išlieka galimybė siekti aukštojo mokslo įstojus į VNF vietas. Svarbu pažymėti, kad MOSTA tyrimo duomenimis, įstoję į aukštąsias mokyklas tokie studentai studijuoja ne blogiau, nei aukštesnio socioekonominio statuso. Naujoji tvarka dar daugiau apribotų jaunų žmonių galimybes išsiveržti iš uždaro atskirties rato.

Dviejų Lietuvų jau net nepastebime

Lietuvos studentų sąjunga iš principo pritaria kartelės įstoti į aukštąsias mokyklas VF ir VNF suvienodinimui, tačiau vis dėlto mano, kad tai galėtų būti įgyvendinta tik suvienodinus mokymosi lygį vidurinėse mokyklose. Kuo skubiau dėti pastangas suvienodinant šį lygį rekomenduoja ir MOSTA minėto tyrimo išvadose. Tokios yra rekomendacijos ir norai, tačiau žinome, kad tas suvienodinimas vyksta lėtai – jeigu išvis vyksta. Tad tuo požiūriu suvienodinti minimalius reikalavimus pasišauta per anksti.

Atrodo, kad dvi Lietuvos, skirtis tarp jų mums tapo tokia įprasta, kad jos net nepastebime, o jos gilinimas jau tapo natūraliu, savaime suprantamu dalyku. Užsienyje dirbantys gydytojai lietuviai neseniai paskelbę atvirą laišką atkreipė dėmesį į tai, kad esama didelės atskirties sveikatos paslaugų prieinamumo srityje. Mes, gyvendami čia, Lietuvoje, to tarsi ir nepastebime – apie tai neskelbia žiniasklaida, politikai apie tai nekalba net per rinkimų kampanijas.

Lygiai tas pats ir švietime. Socialinė aukštojo mokslo dimensija yra reikšminga Bolonijos proceso dalis, o aukštojo mokslo ekspertai įspėja, kad būtų ydinga, jei universitetams vaikantis reitingų būtų užmirštas socialinis universitetų veiklos aspektas.

Čia galima tik pridurti, kad universitetų reitingai, pasak žinomo aukštojo mokslo eksperto Jamilo Salmi, yra fake news (netikros naujienos), o socialinė atskirtis – reali tikrovė. Juk akivaizdu, kad ne, pavyzdžiui, vaiko pinigų klausimas, o švietimo prieinamumo problema yra esminė, vertinant struktūrines atskirties ir skurdo problemas šalyje, jau nekalbant apie tai, kad talentingi žmonės, negalintys realizuoti savo galimybių, reiškia ne tik asmeninį nusivylimą, bet ir praradimą visuomenėje bei ekonomikoje.

Planai buvo kitokie

Verta prisiminti, kad maždaug prieš metus valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis kalbėjo, kad rengiamasi priėmimą į aukštąsias mokyklas vykdyti atsižvelgiant ne į brandos egzaminų rezultatus, o į 11 ir 12 klasių moksleivių pažymių vidurkius, nes tokia praktika įprasta Europoje.

Ta proga buvo diskutuojama apie ugdymo vidurinėse mokyklose filosofiją: moksleiviai turėtų mokytis, o ne ruoštis egzaminams. Įdomu, kad tuo metu, prieš metus, Švietimo ir mokslo ministerija, planuodama mokomųjų metinių įvertinimų vidurkį, kalbėjo apie tai, kad bus vertinamas pasirinktų geriausiai vertinamų penkių dalykų iš privalomų aštuonių vidurkis. Tokiu būdu būtų kur kas geriau įvertinami individualūs moksleivių gabumai ir polinkiai, sumažinama atskirų mokytojų subjektyvaus vertinimo įtaka.

Ministerija kūrė planus pasiekimų vertinime įvesti brandos darbą, moksleivių kaupiamuosius balus, jų neformalių kompetencijų įvertinimą. Tai kur kas pažangesnės idėjos, nei tas modelis, kurį regime pateiktame įstatymo projekte. Šiuo įtvirtinamas moksleivių niveliavimas, pasiekimai vertinami pagal vieną kurpalių, moksleiviai suskirstomi į grupes ir mokyklos baigimo momentu jiems nustatomos skirtingos ir nepakeičiamos karjeros bei gyvenimo perspektyvos.

Su Suomija jau ne pakeliui

Apribota būtų ir sena bei visuotinai pripažįstama autonominė universitetų teisė patiems pasirinkti studentus. Verta susimąstyti, į kokį pasaulį mus veda siūlomos įstatymų pataisos – į ateitį ar į gūdžią praeitį. Juk dar taip neseniai kaip pavyzdys buvo teikiama pažangi Suomijos bendrojo ugdymo sistema, žavėtasi ja, norėta į ją lygiuotis, ten buvo siunčiami stažuotėms mokytojai.

Kalbėta, kad formalus vertinimas jau atgyveno, nes svarbesnis yra ugdomo jaunuolio visuomeninis aktyvumas, kūrybiškumas, kritiškas ir savarankiškas mąstymas, gebėjimas mokytis pačiam, polėkis atrasti ir tobulėti, praktinis žinių pritaikymas. Pastebėta, kad to itin stinga Lietuvos moksleiviams ir tai vertinta kaip Lietuvos švietimo sistemos trūkumas. O juk Suomijoje moksleiviai nelaiko egzaminų, neatlikinėja jokių standartizuotų testų. Tuo tarpu teikiamos aptariamų įstatymų pataisos spraudžia į rėmus, kalba apie vertinimą, vertinimą ir dar kartą vertinimą, nuo kurio priklausys jaunuolio ateitis.

Sparčiai besikeičiantis pasaulis, 4-oji pramonės revoliucija reikalauja naujo požiūrio į švietimą. Daugelyje valstybių švietimo sistemos tampa lankstesnės, labiau atsižvelgiančios į kiekvieno individo gebėjimus. Informacija yra lengvai prieinama ir visur yra jos perteklius, todėl jos atkartojimas nebėra vertybė, kaip nebėra vertybė ir išmankštintas gebėjimas atsakyti į testų bei egzaminų klausimus. Tačiau akivaizdu, kad Lietuva juda priešinga kryptimi.

Galų gale, kaip griežtos patekimo į universitetus sąlygos dera su mokymosi visą gyvenimą koncepcijomis, kvalifikacijų pripažinimo principais? Tose Europos valstybėse ir universitetuose, kur keliami formalūs reikalavimai patekti į aukštąjį mokslą, visada esama ir alternatyvaus kelio, kai vertinama stojančiųjų darbo patirtis, motyvacija, visuomeninė veikla, įvairūs pasiekimai, o kartais – ir tam tikra socialinė kilmė. Tvirtai įstatyme išrašyti minimalūs reikalavimai užkirs tam kelią.

Taip pat bus apribotos galimybės kurti ir realizuoti daugelyje valstybių įgyvendinamas vadinamąsias parengiamąsias (angl. bridging) programas, skirtas parengti aukštojo mokslo studijoms jaunuolius, dėl vienų ar kitų priežasčių neturinčius tinkamų pasiekimų. Juk jeigu metinis vertinimų vidurkis menkas, tai ir gerai išlaikyti egzaminai nepadės – būtų būtina iš naujo išeiti visą vidurinės mokyklos programą. Švietimo politikai Lietuvoje visada kalbėjo, kad reikia atverti alternatyvias galimybes patekti į aukštąjį mokslą, tačiau šiomis pataisomis, panašu, einama priešingu keliu.

Docentas Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto vicerektorius.

Šaltinis: 15 min

Šie žodžiai išsakyti jau senokai. S.Collini aptaria universitetų padėtį Jungtinėje Karalystėje, kur universitetai taip pat sulaukia kritikos, ir padaro išvadą, kad išdėstyta mintis aktuali ir šiandien.

Aukštojo mokslo socialinė reikšmė

Vis dėlto šiais laikais dažniausiai vertinama socialinė, ekonominė aukštojo mokslo reikšmė. 2017 m. atlikta studija atskleidė, kad Suomijoje vienas euras, investuotas į universitetus, ekonomikoje generuoja 5 eurus. Drąsiai galima teigti, kad šiuo požiūriu universitetai yra vienos iš efektyviausiai veikiančių institucijų. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) pranešime, skirtame aukštojo išsilavinimo reikšmei, teigiama, kad moksliniai tyrimai patvirtino spėjimus: išsilavinę asmenys ne tik geriau prisitaiko prie darbo rinkos, tačiau ir pasižymi geresne sveikata, yra aktyvūs piliečiai, sudaro sąlygas mažesniam nusikalstamumui.

Atlikto tyrimo duomenimis, laukiama trisdešimtmečių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, gyvenimo trukmė yra 8 metais ilgesnė, nei gyventojų, kurie neturi vidurinio išsilavinimo, o ypač šis kontrastas ryškus Vidurio ir Rytų Europos valstybėse. Pavyzdžiui, Čekijoje šis skirtumas siekia 17 metų (Lietuva tyrimo metu nebuvo EBPO narė, tačiau galima spėti, kad tyrimo rezultatas būtų panašus į tą, kuris gautas Čekijoje).

EBPO narėse 80 proc. gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, paprastai dalyvauja rinkimuose, o nebaigusių vidurinio išsilavinimo rinkėjų aktyvumas gerokai mažesnis – 54 proc. Galima tik pridurti, kad skirtumą atrastume ir šiuo požiūriu išanalizavę rinkėjų informuotumą, jų pasirinkimo balsuojant preferencijas…

Asmenys su aukštuoju išsilavinimu atsiradus poreikiui kur kas labiau linkę persikvalifikuoti, nuolat tobulėti. Jų tarpe mažesnis savižudybių kiekis.

2015 m. Daumantas Stumbrys ir Domantas Jasilionis socialinių tyrimų žurnale „Kultūra ir visuomenė“ paskelbė tyrimą, įvertinantį darbingo amžiaus vyrų mirtingumo diferenciaciją pagal išsilavinimą Lietuvoje. Tyrimas atskleidė, kad mažesnį negu vidurinį išsilavinimą turinčių darbingo amžiaus vyrų bendrojo mirtingumo rodikliai buvo net 4,94 karto didesni, negu aukštąjį išsilavinimą turinčių vyrų. Straipsnyje daroma išvada, kad išsilavinimas kaip kultūrinio kapitalo dalis yra vienas svarbiausių veiksnių, darančių įtaką vidutinio amžiaus vyrų sveikatai. Suklusti verčia išvada, kad per dešimtmetį, kurį apėmė tyrimas, ši vyrų mirtingumo diferenciacija gerokai padidėjo.

Faktai iškalbingi, tik, žinoma, politikai jų neišgirs.

Apie aukštojo mokslo kokybę

Kiek kokybiškas yra Lietuvos aukštasis mokslas? Valdžios atstovai vargu ar gali apie tai kalbėti, nes paprasčiausiai nėra nustatę tokios kokybės kriterijų.

Vienintelis aiškus rodiklis, apie kurį nuolat kalbama – tai aukštojo mokslo pasirengimas aptarnauti darbo rinkos poreikius. Pagal šį kriterijų Lietuvos rodikliai lyg tyčia yra vieni iš geriausių ES. Europos Komisijos 2018 m. švietimo ir mokymo monitoringas atskleidė, kad Lietuvoje 20–34 metų amžiaus absolventų įsidarbinamumas praėjus 1–3 metams po aukštosios mokyklos baigimo siekė 91,5 proc. (baigusių profesines mokyklas – 71 proc.), o ES vidurkis tesiekia 84,9 proc. Akivaizdu, kad Lietuvos aukštųjų mokyklų absolventai yra laukiami darbo rinkoje ir veiksmingai prisideda prie šalies pažangos. Šia prasme universitetai neabejotinai suteikia kokybišką išsilavinimą.

Kas kaltas dėl inovacijų stokos?

Pirmoje komentaro dalyje minėjau, kad Lietuvoje vykdomas savotiškas prieš aukštąjį mokslą nukreiptas karas. Kaip ir raganų medžioklės laikais, taip ir kovojant su universitetais tinka visos priemonės – ir, beje, tuo geresnės, kuo absurdiškesnės.

Viena tokia banga nusirito socialiniuose tinkluose pradėjus stebėtis, kad Lietuva yra viena iš pirmaujančių valstybių pagal tam tikroje amžiaus grupėje gyventojų su aukštuoju išsilavinimu skaičių, tačiau atsilieka vertinant sukuriamų inovacijų kiekį. Į kampaniją, turinčią pademonstruoti, kokia žema Lietuvos aukštojo mokslo kokybė, įsitraukė netgi buvęs švietimo ir mokslo ministras. Tik buvo pražiūrėtas vienas dalykas – gyventojų su aukštuoju išsilavinimu skaičius neturi aiškaus tiesioginio ryšio su inovacijomis.

O atsakymą, kodėl Lietuva atsilieka inovacijų srityje, galima rasti Europos Komisijos 2019 m. birželio 5 dienos dokumente apie Lietuvos nacionalinės reformos programą, kuriame visų pirma pažymima, kad Lietuvos verslas savo veikloje turi menkus sugebėjimus įdiegti inovacijas, tačiau, svarbiausia, Lietuva tiesiog neturi vieningos tyrimų ir inovacijų strategijos, šios srities iniciatyvos fragmentuotos, o rėmimo schemos tarpusavyje nėra suderintos.

Tokia ydinga politika yra ypač žalinga mokslo ir verslo santykiams ir varžo inovacijų veiklą. Europos Komisija čia nesustoja ir tęsia – pastarasis tyrimų ir inovacijų padalijimas tarp Ekonomikos ir inovacijų ministerijos ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos tik dar labiau sujaukė padėtį.

Taigi, rodos, aišku: vargu, ar universitetai taip labai kalti, kai savo pareigų akivaizdžiai neatlieka valdžios institucijos, ir dėl kompetencijos stokos, ir dėl to, kad nesugeba atsispirti tam tikrų interesų grupių įtakai – beje, tų pačių, kurios nuolat kelia sumaištį ir aukštajame moksle.

Kokia yra Lietuvos aukštojo mokslo politika?

Kreivi valdžios žvilgsniai į universitetus ir Gariūnų laikus primenantys samprotavimai liudija valstybinio mąstymo stoką. Nuolat juodinti aukštojo mokslo sistemą daug proto nereikia, tačiau tai reiškia griovimą nieko nesukuriant, švietimo bendruomenės ir Lietuvos visuomenės demoralizavimą.

Paradoksas yra tai, kad aukštojo mokslo sistema kaip jokia kita priklauso nuo valstybėje įgyvendinamos politikos, finansavimo ir pan. Juk visi universitetai – valstybiniai ir nuo pat nepriklausomybės pradžios galėjo augti tiek, kiek leido valstybės sudarytos sąlygos.

Tad kokia toji Lietuvos aukštojo mokslo politika? Tokios politikos tiesiog nėra. Gal būtume pernelyg dideli optimistai, jei lauktume kokios nors veiksmingos valstybinės politikos, remiančios aukštąjį mokslą?

Tačiau tam tikrų aiškių tvarkų, nuoseklumo, prioritetų, paprasčiausio akademiniam gyvenimui taip būtino stabilumo gal visgi būtų galima tikėtis? Jau citavome Europos Komisijos išvadas apie valstybinę inovacijų politiką. Deja, lygiai tą patį galime pasakyti apie kitas su akademine sfera susijusias sritis. Universitetai nuolat jaučiasi tarytum Alisa stebuklų šalyje – tenka nuolat dalyvauti beprotiškoje arbatėlėje, plūduriuoti ašarų klane, teisėjas raito popieriuje pirmą jam pasitaikiusią mintį ir paskelbia ją įstatymu, galiojančiu, žinoma, atgal, triušis išnyksta oloje.

Universitetai finansuojami pagal neskaidrias, neaiškias, nuolat besikaitaliojančias metodikas, svarbūs su aukštuoju mokslu susiję sprendimai priimami chaotiškai, beveik visada jie subjektyvūs, neargumentuoti, nepagrįsti apskaičiavimais ar prognozėmis.

Kuo toliau, tuo mažiau dėl jų tariamasi su akademine bendruomene ir universitetų atstovais, kuo toliau, tuo labiau jie tolsta nuo teisingumo ir teisėtumo. Sprendimų priėmimas ir atsakomybė keistu būdu išplaunama tarp Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir Lietuvos mokslo tarybos.

Nuolat vykdomi negatyvūs, siekiant „išaiškinti blogybes“ universitetų patikrinimai ir reitingavimai pagal atsitiktinius, netikslius, padėtį iškreipiančius ir labai grubius kriterijus, kurie ne skatina, o žlugdo mokslo ir studijų kokybę, iškreipia akademinį gyvenimą, paneigia pačią universitetų dvasią, kūrybiškumą.

Ar rūpi studijų kokybė?

Pažangiose valstybėse studijų ir mokslo kokybė plėtojama skatinant universitetų savianalizę, suteikiant metodinę paramą tobulėjimui, sudarant palankias teisines ir finansines sąlygas, gerbiant universitetų autonomiją, o Lietuvoje tikima, kad tinkamiausias kelias yra universitetų administracinis spaudimas, vienadieniai represijų vajai, nuolatinė grėsmė.

Tačiau jau nuo viduramžių žinoma, kad šie būdai akademinėje terpėje negali duoti pozityvaus rezultato. Negana to, dėl to kenčia ne tik ir ne tiek universitetai, kiek pati visuomenė. Galima pateikti pavyzdį. Buvo paskelbta, kad bus siekiama mokytojo profesiją paversti prestižine, ir tuo pačiu sugriauta mokytojų rengimo sistema, per dešimtmečius sukauptas infrastruktūros ir kompetenciją potencialas. Ir tai pavadinta „sėkminga reforma“.

Studijų kokybės, dėl kurios liejamos krokodilo ašaros, klausimas šioje maišalynėje tiesiog išnyksta. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad vienas iš kokybiškų studijų elementų – geri vadovėliai. Tačiau Lietuvoje vadovėlių rašymas niekaip neįvertinamas ir neremiamas. Taip, tai nėra mokslo produkcija, tačiau tai nereiškia, kad toks darbas neturi vertės.

Paradoksalu, bet dėstytojui vadovėlio rašymas tampa savotiškai žalingas, nes sugaištamas laikas ir dėl to sukuriama mažiau mokslo straipsnių, kurie yra bene vienintelis kriterijus, pagal kurį vertinama dėstytojo veikla. Lietuvių kalba parašyti mokslo straipsniai oficialiai yra antrarūšiai, lietuviškos terminijos puoselėjimas valstybėje niekam nerūpi.

Teisinės aplinkos Prokrusto lova, į kurią guldomi visi universitetai, visos mokslo sritys neturint jokios aiškesnės strategijos, nematant perspektyvos ir neturint valstybinio mąstymo, mechaniškai naikina atskiras humanitarinių, socialinių ir kitų mokslų sritis. Pavyzdžiui, sociologija, kuri sudaro universalų visų mokslų pagrindą, Lietuvoje baigia nunykti. Mat ji netelpa į kažkokią jau minėtą Prokrusto schemą, neduoda kažkokio menamo „pelno“. O mums, kaip tautai, kaip valstybei, tokių kompetencijų niekada nebereikės?

Egzistencinis klausimas

Jau minėjome Stefano Collini mintis apie universitetus. Jis įspėja: universitetų reikšmės negalima apriboti vien jų įtaka darbo rinkai, lygiai kaip mūsų gyvenimas neapsiriboja vien darbu, profesine veikla. Skaičiai pasako ne viską. Collini pacituoja ironišką Johno Keyneso mintį: nejaugi esame pasiryžę išjungti saulę ir žvaigždes, nes jos nemoka dividendų? Išsilavinimas asmeniui leidžia giliau pažinti gyvenimą, geriau suprasti sudėtingus reiškinius, nuolat tobulėti…

Lietuvoje universitetų reikšmė yra dar didesnė. Universitetuose sukauptas negausingos mūsų tautos išmanymas, mūsų valstybės gyvavimui ir pažangai būtinos kompetencijos. Koks bebūtų tautos intelektas, jis sutelktas būtent universitetuose.

Be universitetų indėlio šalis nesugebėtų prisitaikyti prie šiuolaikinio pasaulio iššūkių, išlaikyti tapatybės, plėtoti savitą kultūrą ir virstų niekam neįdomia dykyne. Aukštojo mokslo klausimas Lietuvoje įgyja egzistencinį skambesį. Jei neremiame savo kultūros, savo valstybės išmanumo bei kompetencijų, savo universitetų, turinčių misiją puoselėti valstybės intelektinį potencialą, jos plačiai suprantamą tapatybę ir idealus, tai kokia yra valstybės ateitis, jos egzistavimo prasmė?

Doc. Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto vicerektorius.

Šaltinis: 15 min

Šią mintį kartojo nemažai politikų ir viešųjų kalbėtojų. Svarbu pažymėti, kad diskusija šiuo itin svarbiu klausimu nevyko, rimtų argumentų dėl valstybės strateginės krypties požiūryje į aukštąjį išsilavinimą pateikta nebuvo. Galbūt laikas tai pradėti svarstyti bent dabar?

Apie dirbtinai sukeltą kvalifikuotos darbo jėgos trūkumą

Šių metų birželio 7 d. mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras MOSTA paskelbė studiją „Žmogiškasis kapitalas Lietuvoje 2019“, kurioje teigiama, kad per artimiausius penkerius metus dėl pakeitimo paklausos pokyčių, tai yra, dėl darbuotojų išėjimo į senatvės pensiją, emigracijos, mirties ir kitų priežasčių iki 2022 m. Lietuvos darbo rinkoje reikės apie 105 tūkst. naujų samdomų darbuotojų. Itin sparčiai kils aukštos kvalifikacijos, tai yra, darbuotojų su aukštuoju išsilavinimu, paklausa – po vieną procentinį punktą kasmet. Ji padidės nuo 44 iki 48 proc.

Įvairiomis priemonėmis vykdytos politikos dirbtinai riboti aukštojo mokslo prieinamumą rezultatas – galima spėti, kad šiuo metu į aukštąsias mokyklas kiekvienais metais įstoja jau mažiau nei 40 proc. (ES rekomenduojama riba) atitinkamos kartos jaunuolių. „Galima spėti“ – nes tokie svarbūs statistiniai duomenys, kurie turėtų būti nuolat stebimi ir visiems prieinami, nėra paskelbti. Žinoma, kad 2000 m. Lietuvoje gimė 34 149 vaikai. LAMA BPO duomenimis, 2018 m. studijų sutartis su Lietuvos aukštosiomis mokyklomis (universitetais ir kolegijomis) sudarė 12 787 tų metų abiturientai.

Kaip bežiūrėsi, aišku, kad aukštąjį išsilavinimą įgis mažiau nei 40 proc. šios kartos jaunuolių. Tai reiškia, kad ateityje Lietuva dėl dirbtinai sukelto kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo nesugebės pakeisti šiuo metu darbo vietas užėmusių darbuotojų. Ši padėtis gali klostytis dvejopai: arba verslo pajėgumai turės mažėti, tuo pačiu mažės sukuriamas BVP, o kartu nutols viltys sukurti gerovės valstybę, mažės pensijos (nes pensijas gaunančių žmonių skaičius tik didės) ir gilės socialinės problemos, arba kvalifikuotą darbo jėgą teks įsivežti iš užsienio. Tai tokia yra neatsakingos politikos kaina. Beje, ribojimas stoti į aukštąsias mokyklas įvestas kaip tik tuo metu, kai Lietuva vidurinę mokyklą baigusiųjų amžiaus grupėje krito į giliausią demografinę duobę – rodos, vien tam, kad užprogramuotas smūgis darbo rinkai (ir universitetams) būtų dar skaudesnis.

Į universitetus įstoja dundukai?

Karas su aukštuoju mokslu ilgai vyko ir iki šiol vyksta „į vienus vartus“. Kokiais rimtais argumentais įmanoma atremti ne ko nors kito, o paties garbingiausio universiteto rektoriaus pasakytus žodžius, kad esą į universitetus įstoja dundukai? Šie žodžiai buvo ištarti prieš vienuolika metų vykusioje studentų organizuotoje diskusijoje. Pranešama, kad gatvės žargonu pasakyta rektoriaus kalba sulaukė griausmingų ovacijų ir, žinoma, dėl „dundukų“ rektoriaus niekas nenušvilpė. Susibūrus į minią smagu pajusti, kad yra žemesnės kilmės, mažiau sėkmingų, mažiau aprūpintų, esančių ant žemesnės socialinės pakopos visuomenės narių.

Beje, ribojimas stoti į aukštąsias mokyklas įvestas kaip tik tuo metu, kai Lietuva vidurinę mokyklą baigusiųjų amžiaus grupėje krito į giliausią demografinę duobę.

Žinoma, jie ten ir turės likti. Mūsų visuomenėje tai kol kas įprasta. Vakaruose esama perlenkimų dėl įsigalinčios egalitarinės kultūros, bet Lietuva tuo požiūriu – ne Vakarai. Mūsuose vis dar madingos patyčios, kurios yra paplitusios toli gražu ne tik tarp vaikų. Daugiausia dėl šios priežasties yra įstrigusi visuomenės pažanga, ir net kylant ekonomikai socialinė atskirtis tik gilėja. Išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda, susirūpinęs gerovės valstybės kūrimu, visų pirma susitiko su socialinės apsaugos ir darbo ministru. Akivaizdu, suklydo, nes su šiuo ministru galėjo pakalbėti tik apie ribotų išteklių naują perskirstymą, kuris padėties iš esmės nepakeis. Visuomenės pažangos, socialinio teisingumo raktas glūdi ne kur kitur, o švietimo sistemoje. Tuo jau seniai įsitikinta pažangiose demokratinėse valstybėse.

Europos Komisijos studijoje „Aukštojo mokslo modernizavimas Europoje“ nurodoma, kad 15-oje ES valstybių veikia „atvira“ patekimo į aukštąjį mokslą sistema – kiekvienas jaunas žmogus, gavęs brandos atestatą, gali stoti į bet kurį valstybinį šalies universitetą ir nemokamai studijuoti, išmėgindamas savo jėgas. Daugumoje kitų valstybių „atvira“ yra dalis universitetų. Suprantama, kad tose valstybėse nėra „dundukų“ ir net neįsivaizduojama, kad taip galima vadinti bendrapiliečius. Paradoksas, kad nemokamai studijuoti lietuvišką brandos atestatą turintis jaunuolis besąlygiškai turi teisę daugelio valstybių universitetuose, o kelią į Lietuvos universitetus jam gali pastoti formalios kliūtys. Ir kelias užkertamas, žinoma, ne tiems abiturientams, kuriuos lavina korepetitoriai (tokių abiturientų dalis tikrai yra ženkli), o tiems, kuriems teko nelaimė gimti provincijoje, kur gyvena mažiau pasiturintys žmonės ir kur valstybė neužtikrina pakankamo lygio vidurinio išsilavinimo.

Dar vienas įvykdytų pokyčių rezultatas – maždaug dešimčia procentinių punktų išaugęs po vidurinės mokyklos baigimo niekur nesimokančių jaunuolių skaičius. Ar tokiu būdu dirbtinai nekuriamos socialinės, demografinės problemos, kurios užgrius Lietuvą ateityje? Tačiau tokie reiškiniai nėra stebimi, prognozuojami, analizuojami.

Kaip vertinti aukšto mokslo masifikaciją?

Žinoma, vienu metu 30– 4 m. amžiaus gyventojų grupėje Lietuva buvo iškilus kaip valstybė, viena iš pirmaujančių pagal dalį gyventojų, kurie minėtoje amžiaus grupėje yra įgiję aukštąjį išsilavinimą (58 proc.). Tiesa, reikia turėti omenyje, kad Lietuvos statistika šiuo požiūriu yra iškreipta, nes į tą pačią statistikos eilutę patenka skirtingo lygio universitetinis ir kolegijų, vadinamasis profesinio bakalauro, kvalifikacinis laipsnis.

Visgi – kokia gyventojų dalis turėtų įgyti aukštąjį išsilavinimą? Visų pirma, derėtų įvertinti tai, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius pokyčiai ekonomikoje ir padidėjusi konkurencija tarp valstybių lėmė vadinamąją aukštojo mokslo masifikaciją. Daugelis valstybių buvusias elitines aukštojo mokslo sistemas transformavo į masines. Be jokios abejonės, tai nėra vienareikšmiškai vertinamas procesas. Teko dalyvauti ne vienoje tarptautinėje universitetų konferencijoje, kur dėl šios problemos kildavo diskusijos. Tačiau visos jos pasibaigdavo viena ir ta pačia išvada: pats gyvenimas šį klausimą išsprendė palankiu masifikacijai būdu. Priešintis šiam procesui reikštų priešintis stiprioms, reikšmingoms tendencijoms, ir tai jokiu būdu neatneštų naudos.

Gyventojai suprato, kad įgyti aukštąjį išsilavinimą yra naudinga daugeliu aspektų.

Kiek reikia žmonių su aukštuoju išsilavinimu, vieno atsakymo nėra. Airijos, iš kurios Lietuva tarsi norėjo imti pavyzdį, vyriausybės pozicijos formuluotė Lietuvoje būtų palaikyta didžiausia šventvagyste: „Padidindami visų Airijos gyventojų dalyvavimą aukštajame moksle kaip valstybė mes galime tik be galo daug laimėti, bet tokiu būdu nieko neprarasime“. Požiūris į aukštąjį mokslą priklauso ir nuo valstybės politikos, ir nuo sąlygų, susiklosčiusių įvairiose šalyse. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje 25-34 metų amžiaus grupėje 2017 m. aukštąjį išsilavinimą turėjo 69,8 proc. gyventojų (ypatingas rodiklis, ypač turint omenyje, kad aukštasis išsilavinimas šioje šalyje mokamas ir brangus), Kanadoje 60,9 proc., kita vertus, Italijoje 26,8 proc., Vokietijoje – 31,3 proc. Bet skaičiai pasakys ne viską, juolab į statistiką reikia žvelgti atidžiai ir kritiškai – pavyzdžiui, Suomijoje į ją nepatenka technologijos institutų absolventai, o Lietuvos duomenys, kaip minėjome, apima ir universitetus, ir kolegijas. Kiekvienos šalies atvejis individualus.

Iš kur trauka aukštajam mokslui?

Kodėl Lietuvoje daug gyventojų ėmė siekti aukštojo išsilavinimo? Visų pirma, patys gyventojai suprato, kad įgyti aukštąjį išsilavinimą yra naudinga daugeliu aspektų. Gal skambės paradoksaliai, tačiau 2008 – 2009 m. krizė ir kilęs nedarbas daugelį pastūmėjo į aukštąsias mokyklas. Šis laikas sutapo su švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus įvykdytos aukštojo mokslo reformos pradžia, kai universitetai buvo paraginti konkuruoti dėl studentų, buvo įvestas vadinamas „krepšelių“ finansavimas, susiejęs finansavimą su studentų skaičiumi. Reikia turėti omenyje, kad sovietiniais laikais aukštąjį išsilavinimą buvo įgiję vos apie 10 proc. gyventojų, o bendra darbingų gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, dalis Lietuvoje vyresnio amžiaus grupėse sudaro 10–30 proc. Rinkos poreikis kvalifikuotiems darbuotojams sparčiai besikeičiančioje ir modernėjančioje Lietuvos ekonomikoje buvo kur kas didesnis. Taigi studentų antplūdį lėmė ne universitetų kaprizai, o realus poreikis ir vykdyta valstybės politika.

Suprasti, kodėl Lietuvos gyventojai rinkosi aukštąjį mokslą – nesunku. 2011 m. Europos Komisijos paskelbti duomenys atskleidė, kad 2010 m. ketvirtąjį ketvirtį Lietuvoje darbą turėjo 86 proc. gyventojų su aukštuoju išsilavinimu ir tik 60 proc. su viduriniu išsilavinimu, be to, darbuotojų su aukštuoju išsilavinimu darbo užmokestis buvo 54 proc. didesnis. Pažymėtina, kad šis kontrastas buvo didžiausias tarp visų tuometinių 27 ES narių.

Tai, kad ši padėtis išlieka, praėjusiais metais patvirtino tarptautinio atlyginimų portalo Paylab.com atlikta apklausa. Jau minėtas MOSTA tyrimas atskleidė, kad dėl aukštesnio išsilavinimo atitinkamos grupės palyginus jauni gyventojai Lietuvoje uždirba gerokai daugiau, nei vyresnės kartos darbuotojai. Politikų, švietimo vadovų nuolatiniai aiškinimai, kad aukštasis mokslas nebūtinai reiškia sėkmingą karjerą, yra iš esmės apgaulingi. Tiesa, Lietuvos gyventojai jais, akivaizdžiai prieštaraujančiais gyvenimo realybei, nepatikėjo. Net ir per krizę darbo daugiausia neteko statybininkai, kiti žemesnės kvalifikacijos darbuotojai, o darbuotojų su aukštuoju išsilavinimu įsidarbinimas pasikeitė menkai.

Reikia turėti omenyje, kad sovietiniais laikais aukštąjį išsilavinimą buvo įgiję vos apie 10 proc. gyventojų.

Žinoma, norėtųsi, kad profesinio rengimo sistema visuomenėje turėtų didesnį prestižą. Taip nėra – dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, aukštojo mokslo diplomas Lietuvoje išties akivaizdžiai atveria geresnes karjeros perspektyvas. Valdžios atstovai neretai pirštu rodo į kitas ES valstybes, kur nemaža dalis jaunimo renkasi profesinio lavinimo studijas. Valstybėse, kuriose išvystyta mašinų pramonė, profesinio rengimo mokyklos yra susijusios su stambiomis įmonėmis, kurios rūpinasi specialistų rengimu savo gamykloms ir absolventams garantuoja įsidarbinimą, todėl kelias į profesinį išsilavinimą jaunimui atrodo patrauklus.

Lietuvoje apie tai negalime kalbėti. Pramonininkų, verslo asocijuotų struktūrų atstovai mėgsta viešai svarstyti apie švietimo sistemos ydas ir žarstyti patarimus universitetams, tačiau užmiršta, kad senose Vakarų demokratijose verslas prie švietimo sistemos tobulinimo prisideda ne abejotinos vertės pagraudenimais, o konkrečiu bendradarbiavimu su aukštojo mokslo institucijomis ir finansiniais įnašais, kurie padeda institucijoms prisitaikyti prie darbo rinkos poreikių ir bendrai stiprina švietimo sistemą kaip valstybės pažangos garantą.

Nelinksmos tai mintys, netilpusios į vieną komentarą. Tad svarstymus pratęsiu antrojoje dalyje.

Doc. Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto vicerektorius.

Šaltinis: 15 min

– Pastaruoju metu nemažai diskutuojama apie Lietuvos aukštojo mokslo kokybę. 30 – 34 m. amžiaus grupėje Lietuvoje net 57,6 proc. gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą, o tai yra aukščiausias rodiklis ES. Ar tai tinkama proporcija, ar aukštasis mokslas visuomenės akyse nėra pervertintas?

– Kalbame apie aukštojo mokslo masifikaciją, kuri įvyko beveik visose pasaulio valstybėse. Aukštasis mokslas kitoks, nei buvo prieš dvidešimt metų. Šie procesai vertinami nevienareikšmiškai, tačiau tokia yra realybė, įvykęs faktas ir, manau, neišmintinga būtų grįžti atgal ir skelbti, kad aukštasis mokslas vėl turi būti elitinis. Turime įvertinti apie aukštojo išsilavinimo vertę ne tik valstybei, visuomenei, bet ir atskiram žmogui, jo gyvenimo kokybei. Gyventojai, kurie siekia aukštojo išsilavinimo, elgiasi pragmatiškai. Tyrimai rodo, kad darbuotojų su aukštuoju išsilavinimu atlyginimas Lietuvoje vidutiniškai pusantro karto didesnis, nei darbuotojų su viduriniu išsilavinimu, o vyresnėse amžiaus grupėse šis kontrastas dar didesnis. Gyventojams su aukštuoju išsilavinimu kur kas lengviau rasti darbą. Skiriasi ir gyvenimo kokybė, aukštasis išsilavinimas turi įtakos net ir gyvenimo trukmei, jis siejamas su didesniu visuomeniniu, politiniu aktyvumu.

Norėčiau pridurti, kad šiuo metu besimokančių aukštosiose mokyklose jaunuolių dalis gerokai sumažėjusi. 20 – 24 m. amžiaus grupėje aukštosiose mokyklose studijuoja 39 proc. jaunuolių. Tai jau žemiau, nei ES numatytas siekiamas rodiklis, 40 proc. Dėl demografinių priežasčių ir patekimui į aukštąsias mokyklas nustatomų barjerų nuo 2012 m. universitetuose studijuojančių studentų sumažėjo 31 tūkstančiu. Yra dar vienas aspektas. Duomenys apie Lietuvos gyventojų su aukštuoju išsilavinimu skaičių kelia abejonių, nes Lietuvoje turime binarinę aukštojo mokslo sistemą, dviejų tipų aukštąsias mokyklas – universitetus ir kolegijas. Aukštojo mokslo sistemos dalimi kolegijos tapo 2000 m., ir formalūs aukštojo mokslo rodikliai iš karto pagerėjo – pakilo ir visuomenės išsilavinimo lygis, ir aukštojo mokslo finansavimas. Tačiau sutinku su profesoriumi Šarūnu Liekiu: tai veikiau primena klastotę. Kolegijoms dažnai net nekeliami mokslo reikalavimai. Tuo tarpu statistikoje kolegijų teikiamas profesinio bakalauro laipsnis nėra atskirtas nuo universitetinio bakalauro.

– Sakoma, kad barjerai įstoti į aukštąsias mokyklas buvo įvesti, siekiant studijų ir mokslo kokybės.

– Kiekvienas universitetas nori, kad į jo auditorijas ateitų kuo geriau paruošti, gabesni studentai. Dabar šitai ėmėsi reguliuoti valstybė, nors tai, kokius studentus priima, visais laikais buvo pačių universitetų reikalas. Priėmimo ribojimas valstybės mastu pateisinamas nebent kalbant apie valstybės finansuojamas vietas. Tačiau ne tai svarbiausia. Pasvarstykime, ką reiškia įvedami barjerai socialiniu požiūriu. Ką jie byloja apie tai, kokią valstybę kuriame? Dabar ir ministerijos lygmeniu pripažįstama, kad didžiausia Lietuvos švietimo problema – tai didžiuliai skirtumai tarp bendrojo ugdymo mokyklų ir su tuo susiję mokinių pasiekimų skirtumai. Jei šiuo požiūriu vertintume įvedamus barjerus įstoti į aukštąsias mokyklas, tai jie panėšėja į nepelnytą bausmę kai kuriems mūsų šalies vaikams. Valstybė kai kuriems piliečiams neužtikrina visaverčio vidurinio išsilavinimo, o po to dar užkerta kelią ir į aukštąją mokyklą. Tai – socialinės atskirties, kurią generuoja valstybės politika, schema. Ir tai dar ne viskas. Manoma, kad apie 40 proc. moksleivių naudojasi korepetitorių paslaugomis. Suprantama, kad korepetitoriai prieinami gaunantiems aukštesnes pajamas. Padedami korepetitorių abiturientai gali labiau tikėtis įstoti į jiems nemokamas valstybės finansuojamas vietas, o tie, kurių tėvai neturi pakankamai pajamų ir lanko prastesnę mokyklą, lieka be nieko. Baigę aukštąją mokyklą gyventojai paprastai gauna aukštesnį atlyginimą, nei tie, kurie liko be aukštojo išsilavinimo. Tokiu būdu ydingas ratas užsidaro. MOSTA atlikta analizė atskleidė, kad mažų pajamų šeimų vaikai turi pusantro karto mažesnius šansus įstoti į aukštąją mokyklą lyginant su likusių šeimų vaikais. Tyrimas taip pat parodė, kad dėl tokios padėties visų pirma nukenčia regionai. O juk jų atgaivinimas yra dabartinės Vyriausybės prioritetas.

Valstybės gerovė turi būti matuojama ne pagal tai, kaip sekasi turtingiesiems, o pagal tai, kaip pavyksta įveikti socialinę atskirtį. Jauniems žmonėms turi būti suteiktos bent jau lygios starto sąlygos, o siekinys turi būti paremti atsiliekančius. Demokratinėse valstybėse ši problema tik taip turi būti suprantama. Kiekvienoje aukštojo mokslo tarptautinėje konferencijoje, kurioje tenka dalyvauti, viena iš pagrindinių temų tampa socialinė aukštojo mokslo dimensija. Ypač daug dėmesio skiriama aukštojo mokslo prieinamumui. Tuo tarpu Lietuvoje, rodos, sergama elitizmo liga. Gal sutirštinu spalvas, bet atskirtis laikoma paties žmogaus kalte, net jeigu lygių sąlygų nesudaro ir į užribį stumia, kaip pateikėme pavyzdį, valstybės politika. Lietuvoje skiriamos stipendijos studentams yra nedidelės ir nesudaro galimybių jiems pragyventi. Tai rimta kliūtis studijuoti aukštosiose mokyklose mažų pajamų šeimų jaunuoliams, net jei jie patenka į valstybės finansuojamą vietą. Negana to, įvedami barjerai. Nenuostabu, kad Lietuvos ekonomikos padėčiai gerėjant socialinė atskirtis tik gilėja. Kitaip ir nebus, nes socialinių problemų sprendimas glūdi švietimo sistemoje. Tai rodo dešimtys pavyzdžių daugelyje pažangių valstybių.

– Kokią išeitį siūlytumėte?

– Jokiu būdu nesakau, kad į universitetus turi būti priimami net ir tie, kurie nepasiruošę studijoms. Bet įvesti biurokratinius, grynai mechaninius ribojimus ir taip didinti atskirtį – taip pat ne išeitis. Svarbiausia, turime atsakyti sau, kokia mūsų valstybė. Ar siekiame mažinti socialinę atskirtį, ar esame pasiryžę visiems suteikti lygias galimybes? Jei ši problema bus suprasta ir į ją bus pradėta žvelgti rimtai, tai sprendimo būdų gali būti įvairių. Žinoma, mes, universitetų žmonės, labiausiai norėtume, kad išsilygintų bendrojo lavinimo mokyklų lygis, ir kad jis būtų pakankamai aukštas. Tačiau greitu laiku dėl suprantamų priežasčių to tikėtis negalima. O kol to nėra, valstybė turėtų sukurti specialias programas, skirtas mažinti atskirtį aukštajame moksle. Daugelyje valstybių veikia vadinamosios parengiamosios (angl. bridging) programos, skirtos parengti aukštojo mokslo studijoms jaunuolius, dėl vienų ar kitų priežasčių neturinčius tinkamų pasiekimų. Galėtų būti suteikta galimybė studijuoti aukštosiose mokyklose turintiems tam tikrą darbinę ar kitokią patirtį, turintiems aukštą motyvacijos lygį jaunuoliams. Įvairios valstybės, atskiri universitetai turi turtingą panašių problemų sprendimo patirtį. Tereikia ją panaudoti.

Pasaulio universitetai lenktyniauja ne patekimo į juos barjerų aukštumu, o įgyvendindami Jungtinių Tautų tvarios plėtros tikslus. Universitetų veikla, studijų procesas pertvarkomas akcentuojant socialinį poveikį visuomenei, socialinę veiklos dimensiją. Dabartinėje Lietuvos Vyriausybės programoje numatyta: „siekdami užtikrinti visų amžiaus ir visuomenės grupių atstovams lygias galimybes siekti aukštojo mokslo studijų, pertvarkysime priėmimo į aukštąsias mokyklas sistemą, atsisakydami išimtinai akademinių kriterijų ir sudarydami sąlygas atsižvelgti į individualius stojančiojo polinkius renkantis mokymosi instituciją ar mokymosi formą“. Sunku pasakyti, kodėl vykdoma politika dažnai turi priešingą kryptį.

– Kaip vertinate švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus pasisakymą, kad Lietuvos universitetų jungtuvės Europoje būtų priskiriamos nesėkmės atvejams?

– Tai realistiškas vertinimas. Labai svarbu, kad ministras prabilo apie esminį dalyką – minėtų jungtuvių paskatas ir vykdymo mechanizmą. Jungimus buvo mėginama vykdyti valiniu būdu, todėl jie iš esmės buvo pasmerkti nesėkmei. Universitetai vertingi tiek, kiek juose yra akademinės laisvės. Prievarta svetima universitetų dvasiai – akademinė laisvė buvo gerbiama net viduramžiais. Universitetų jungimasis – sudėtingas procesas, kuris paliečia ir dėstytojus, ir studentus, ir platesnę bendruomenę. Europoje ir pasaulyje sukaupta universitetų jungimo patirtis liudija, kad netinkamai tai atliekant kyla didžiulė rizika, mokslinis potencialas ne sutelkiamas, o išsklaidomas ir prarandamas. Ministras atkreipė dėmesį, kad be bendruomenių įtraukimo, be jų motyvacijos sėkmės negalima tikėtis. O ką jau kalbėti apie tai, kad tokiam procesui turi būti keliami aiškūs studijų bei mokslo kokybės tikslai, kurie turi būti pagrįsti atitinkamu finansavimu. Jungimasis, kurio tikslas lėšų taupymas, turėtų būti vertinamas kaip nesusipratimas. Pažangi patirtis aiškiai liudija, kad į universitetų jungimąsi tenka daug investuoti, o taupymo efekto galima laukti nebent po 5-7 metų.

– Tačiau pradedant aukštojo mokslo reformą buvo aiškiai pabrėžta, kad Lietuvos aukštojo mokslo kokybė nėra tinkama. Tam, kad ji padidėtų, būtina jungti universitetus, panaikinti studijų programų dubliavimą.

– Įdomu tai, kad jūsų minėtos reformos iniciatoriai niekada neapibrėžė, ką jie laiko mokslo ir studijų kokybe. Galima nuspėti, kad jų supratimu kokybė – tai patekimas į aukštesnes vietas universitetų tarptautiniuose reitinguose. Tačiau čia turime suprasti keletą dalykų. Universitetų reitingavimas – tai privačių bendrovių verslai, akademinėje bendruomenėje nevienareikšmiškai vertinami projektai. Kad kiltų reitinguose universitetai turi kryptingai dirbti ir, be kita ko, į tai investuoti. Nemažai investuoti. Reitingų rezultatai labiau koreliuoja ne su studijų kokybe, o su tuo, kiek vienas ar kitas universitetas į tai investuoja. Pažvelgęs į kai kuriuos valdžios dokumentus gali pamanyti, kad universitetų jungimasis savaime kelia pasiekimus tarptautiniuose reitinguose, tačiau toks supratimas yra tolimas nuo realybės.

Dėl studijų programų dubliavimo – tai čia įdomus dalykas. 2009 m., kai ministras Gintaras Steponavičius pradėjo eilinę aukštojo mokslo reformą, buvo pareikšta, kad universitetus į pažangą nuves jų konkurencija. Buvo sukurta sistema, kuri skatino universitetus konkuruoti, kurti naujas studijų programas. Dabar, praėjus dešimčiai metų, kalbama, kad tai bloga praktika, o dėl jos lyg būtų kalti universitetai.

Konkurencija dėl vadinamo studentų krepšelio turėjo dar vieną neigiamą aspektą – ji sukėlė įtampą tarp universitetų, kartais – net universitetų viešųjų ryšių kovą. Buvo dirbtinai formuojama nuomonė, kad vienas ar kitas universitetas „nevykęs“. Tačiau greitai tai atsigręžė prieš visus universitetus, prieš visą aukštojo mokslo sistemą. Prasidėjo abejonių Lietuvos aukštojo mokslo kokybe tiražavimas remiantis miglotais, abejotinais kriterijais. Kartu buvo prarasta svarbi aukštojo mokslo vertybė – universitetų ryšiai, geranoriškas bendradarbiavimas. O tam pažangiose pasaulio šalyse skiriamas itin didelis dėmesys, nes tai sukuria didelę vertę. Kita vertus, aukštasis mokslas yra tarptautiškas kaip jokia kita sritis Lietuvoje. Vieni universitetai laiko save pranašesniais už kitus, tačiau žvelgiant iš išorės skirtumus tarp mūsų sunku pastebėti, visi sėdime vienoje valtyje, atstovaujame Lietuvos aukštajam mokslui. Tokia realybė – yra tikrai nemažai dėstytojų, kurie dirba tai viename, tai kitame universitete, atitinkamai nesiskiria ir jų dėstymas, mokslo veikla.

– O kaip jūs apibrėžtumėte mokslo ir studijų kokybę?

– Kokybę turime matuoti pagal mūsų šalies poreikius. Jau minėjau, kad žvalgymasis į tarptautinius reitingus – tai biurokratinis, formalus, populistinis kelias. Pažangūs universitetų vertinimai vis dažniau analizuoja universitetų poveikį visuomenei. Vis dėlto išlieka tendencija aukštojo mokslo kokybę sieti su aukštos kokybės publikacijomis. Bet kažkaip nepastebėjau, kad mūsų valdžia skirtų tam dėmesį, kryptingai telktų pastangas, kurtų paramos sistemą. Turime suprasti, kad Lietuvos mokslininkai skelbdami publikacijas tarptautiniuose žurnaluose atsiduria nelygioje padėtyje jau vien dėl kalbos barjero. Apmaudu, kad iki šiol neišspręsta ir kita problema – vertinimuose neranda vietos darbai, specifiškai aktualūs mūsų šaliai. Pasvarstykime, ar yra gerai, kad nevertinamos publikacijos, monografijos lietuvių kalba, vadovėliai. Dabar norėčiau pakreipti kalbą kiek kita linkme. Universitetai yra sukaupto žinojimo židiniai valstybėje. Daugybė profesionalų, ekspertų yra universitetų žmonės, čia suteikiamas išsilavinimas jaunimui. Šalies išmanumas, inovatyvumas visų pirma kyla iš universitetų aplinkos. Geri universitetai, blogi – bet juose dirba geriausi Lietuvos profesionalai, geresnių neturime. Užsienio universitetų indėlis suteikiant Lietuvos gyventojams išsilavinimą niekada nesudarys kritinės masės. Šiuo metu Lietuvos ūkis auga, įvertinę gyventojų kvalifikaciją ateina užsienio investuotojai. Atitinkamai dera vertinti ir Lietuvos universitetų lygį.

– Išeitų, Lietuvos valdžia, keldama universitetams reikalavimus, ir pati turėtų atlikti namų darbus?

– Atsakysiu į jūsų klausimą netiesiogiai. Leiskite pratęsti mintį apie mokslo ir studijų kokybę. Kalbėjome apie formalius kokybės kriterijus. Skiriame dėmesį mokslo publikacijoms, profesinei kvalifikacijai, pedagoginiams metodams, tarptautiškumui. Tačiau negalima ignoruoti to, kad studijų kokybė nemenka dalimi priklauso nuo dėstytojo motyvacijos, pasirengimo dėstyti, jo atsidavimo darbui su studentais. Tai sunkiai išmatuojami dalykai, tačiau tai yra akademinio gyvenimo esmė. Ji susijusi su akademine laisve, su kūrybine atmosfera universiteto bendruomenėje. Tačiau yra požymių, kad reformų vykdytojai mokslo ir studijų kokybę nori įdiegti biurokratinio spaudimo universitetams būdu. Europos universitetų asociacijos atliktas tyrimas apie universitetų autonomiją dar 2016 m. atskleidė, kad pagal akademinę autonomiją Lietuva buvo vienoje iš paskutinių vietų tarp Europos šalių. O nuo to laiko padėtis šiuo požiūriu tik prastėjo. Galime kiekvienas sau atsakyti į klausimą ar pagerėjo studijų kokybė, kai dėstytojai nuolat jaučia spaudimą, netikrumą dėl savo ateities. Manyti, kad po momentinių represijų pagerės kokybė – nesusipratimas. Parengti mokslų daktarą minimaliai užtrunka ketverius metus, profesoriai ugdomi dešimtmečiais. Siekti kokybės tai yra vienintelis kelias.

Šaltinis: 15 min

Tos dienos aktualija buvo įvykęs Estijos ir Rusijos prezidentų susitikimas. Požiūris į jį yra geras kriterijus nustatyti kandidatų pažiūrų takoskyrą. Saulius Skvernelis ir Ingrida Šimonytė prezidentų susitikimui bei Estijos iniciatyvai atnaujinti ES ir Rusijos glaudesnį bendradarbiavimą nepritarė ir pabrėžė, kad Rusija nepakeitė savo politikos, o kol taip yra, bendradarbiavimas su ja neturi perspektyvos. Vytenis Andriukaitis, Naglis Puteikis ir Valdemaras Tomaševskis, priešingai, sveikino Estijos prezidentės iniciatyvą.

Gitanas Nausėda pareiškė, kad jis nevertina Estijos ir Rusijos prezidentų susitikimo nei pozityviai, nei negatyviai. Jau nebe pirmą kartą šis kandidatas vengia aiškiai pasakyti savo nuomonę tais klausimais, kuriais visuomenė yra pasidalijusi (pavyzdžiui, panašiu būdu išsisuko nuo klausimo apie požiūrį į homoseksualų santuoką). Taip išsisukinėti turbūt nėra sąžininga rinkėjų atžvilgiu, tačiau kandidatui, kuris nusitaikęs į platų rinkėjų ratą, tokia rinkimų taktika galbūt ir pasiteisins. V. Mazuronis taip pat atsisakė vertinti susitikimą ir giliamintiškai pareiškė, kad aštresnis pasakymas keltų grėsmę Baltijos šalių vienybei. A. Juozaitis ir M. Puidokas atsakinėdami į klausimus apie Rusijos vadovybės tikslus ir Estijos iniciatyvą leido sau prabangą kalbėti ne į temą ir tokiu būdu minėtos temos visiškai nepalietė.

Verta pažymėti tai, kad vienas pagrindinių pretendentų į prezidento postą premjeras S. Skvernelis dar kartą patvirtino, kad visiškai remia JAV politiką Izraelio atžvilgiu. Tačiau ši politika kertasi su ES pozicija, dėl to S. Skvernelis jau anksčiau yra sulaukęs negailestingos prezidentės Dalios Grybauskaitės kritikos.

Dabar – trumpos pastabos apie tai, kokį įspūdį šiuose debatuose padarė kiekvienas kandidatas.

Andriukaitis, nors atrodė susikaustęs, niūrokas, atsiskleidė kaip kvalifikuotas, plataus akiračio politikas. Galėjo atrodyti netgi solidus, tačiau kelis kartus mėgindamas verksmingai apeliuoti į emocijas gerokai suprastino savo pasirodymą.

Juozaitis dažnai, matyt, sąmoningai, vis neatsakydavo į pateiktus klausimus. Savo pasakymus stengdavosi iliustruoti ryškiais pavyzdžiais, tačiau jie pasirodymui nepridėjo solidumo. Užuot atsakęs į klausimą apie Lietuvos veiksmus didinti JAV ryžtą ginti Lietuvą, ėmė kritikuoti kariuomenės haubicų įsigijimą ir iškart sukėlė pagrįstas kitų kandidatų abejones savo kompetencija. Vis stengėsi pabrėžti, kad „didžiausia nesaugumo grėsmė“ yra galimas dvigubos pilietybės įvedimas, taip pat saugumo klausimus kelis kartus stengėsi susieti su Kaliningrado srityje tarsi statoma atomine elektrine. Pratęsdamas šitą dėstymo liniją įspėjo, kad Rusija per rinkimus Lietuvai galbūt išjungs elektrą, ir dėl šios grėsmės Seimas esą jau dabar turėtų kreiptis į Rusijos vadovybę.

Mazuronis tariasi atstovaująs rinkėjams, pasigendantiems savarankiškesnės Lietuvos vizijos ir labiau socialiai orientuotos politikos, tačiau jo minčių dėstymas buvo prieštaringas, o fragmentiškas pamokslavimas kažin ar gali daryti įspūdį.

Nausėda kalbėjo aiškiai, struktūruotai, analitiškai, demonstravo puikų pasirengimą. Buvo solidus ir, be jokios abejonės, atrodė pats prezidentiškiausias iš visų kandidatų.

Puidokas dažnai kalbėjo tiksliai ir kvalifikuotai, kartais gebėjo tinkamai reaguoti į kitų kandidatų nusišnekėjimą, tačiau nesugebėjo pateikti įsimintinų akcentų, stokojo ryškumo ir įtaigos, – gal tai asmenybės bruožas, gal patirties stoka. Mėginimas tokioje diskusijoje atskleisti korupcijos faktus dėl statybų galbūt kai kam padarė įspūdį, tačiau iš esmės nuleido kandidatą į žemesnę lygą.

Puteikis stengėsi išsiskirti savo požiūriu, tačiau tai – nebūtinai privalumas. Rusijos valdžios (kartu su V. Tomaševksiu) ragino nevadinti „režimu“, pasisakė prieš 2,5 proc. BVP skyrimą gynybai (pasak jo, užtektų 2 proc.), aršiai kritikavo Vokietiją (kuri, kaip teisingai pažymėjo M. Puidokas, kad ir kaip būtų, vadovauja NATO priešakinių pajėgų batalionui Lietuvoje), kartais nei į tvorą, nei į mietą sušukdavo: „dėl to kenčia paprasti Lietuvos gyventojai“.

Skvernelis be suklupimo žėrė faktus ir teikė pavyzdžius, atrodė atsipalaidavęs, pasitikintis savimi, buvo tikslus, gerai besiorientuojantis ir tam tikru laipsniu analitiškas.

Šimonytė kalbėdama nenusišnekėjo. Išdėstė nemažai abstrakčių nenuginčijamų tiesų. Tačiau pretenduojant į prezidento postą to maža.

Tomaševskis mėgino demonstruoti globalų požiūrį į saugumo problemas, tačiau nusivažiavo iki diedukų ir bobučių plepalų. Jam labai patinka Alžyro prezidento kadaise pasakyta ar nepasakyta mintis apie tai, kaip islamas užkariaus Europą „per moterų pilvus“ – ta mintimi rado progą pasigrožėti net kelis kartus. Pateikė netikslią statistiką.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Išties, populizmo sąvoka, nors dažnai vartojama, neturi visuotinai pripažinto apibrėžimo ir gali būti įvairiai pakreipiama. Tipišku populistu laikomas tas, kurio programa daugiau ar mažiau apsiriboja šūkiu apie atstovavimą liaudžiai, vedant ją į kovą su „elitu“. Vakaruose populistinėmis dažniausiai laikomos prieš imigrantus nusistačiusios kraštutinės dešiniosios politinės partijos. Lietuvoje iki šiol populistais dažniausiai vadinami atsakomybės stokojantys, perdėm dosnius, realiais finansiniais ištekliais nepagrįstus pažadus žarstantys politikai.

Populizmą apibrėžia konkrečios šalies politinės realijos. Tai aiškiai matome žvelgdami į Ukrainą, kur pirmajame prezidento rinkimų ture aiškia persvara į priekį įsiveržė televizijos serialo herojų suvaidinęs komikas Volodymyras Zelenskis. Jis neturi politinės programos, nesivargina duoti interviu ar dalyvauti diskusijose. Turbūt jis visiškas populistas, tačiau liežuvis nesiverčia jį tokiu vadinti, nes problemos, su kuriomis susiduria Ukraina, yra tokio masto, kad jokia politinė programa ir jokia vizija negalėtų įtikinti nusivylusių piliečių.

Iš Ukrainos galime persikelti į JAV, kur prezidentu išrinktas taip pat populistu dažnai vadinamas Donaldas Trumpas. Beje, su V. Zelenskiu jį sieja tai, kad jie abu (net ir šiame interneto amžiuje) tapo populiarūs dėl televizijos šou, o tai, žinoma, jų abiejų politinei karjerai suteikia populizmo prieskonį. Bet labiausiai D. Trumpas nusipelnė tokio apibūdinimo dėl savo antiimigracinės retorikos, manipuliavimo žmonių emocijomis, žaidimo baimėmis. Vis dėlto ir D. Trumpo nelaikyčiau populistu. Ir štai dėl ko. Populizmą siečiau visų pirma su tuščiais pažadais, neįgyvendinamų vilčių sužadinimu, kova tik dėl pačios kovos. Tuo metu D. Trumpo tuo negali apkaltinti. Jis imasi įgyvendinti savo pažadus, kad ir kokie jie atrodytų keisti, nepagrįsti, neįgyvendinami. Vertinant šiuo požiūriu, D. Trumpas netgi mažesnis populistas nei daugelis tradicinių politikų, kuriems tapo įprasta pamiršti pažadus vos baigus balsų skaičiavimą.

Koks pavojingas gali būti populizmas, kai jis tampa valstybės politika, aiškiausiai galime pamatyti Venesueloje. Perdėta ekonomikos kontrolė ir nežabotas pinigų švaistymas (tarp jų – ir socialinėms reikmėms) gamtos išteklių turtingą valstybę atvedė į žlugimą.

Populistu dažnai vadinamas ir Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas. Taip, jo politika neabejotinai turi populizmo elementų. Vyriausybės apmokėti reklaminiai stendai, skelbiantys apie Europos Komisijos sąmokslą įvežti į Europą daugiau imigrantų, yra vienas iš daugelio tokios politikos pavyzdžių, netelpančių į jokius rėmus. Tačiau tokie išpuoliai – tik nedidelė Vengrijos ministro pirmininko veiklos dalis. Jei V. Orbanas būtų grynas populistas, kažin ar galėtų daugmaž sėkmingai jau devynerius metus vairuoti šalį ir turėti rinkėjų pasitikėjimą.

ADVERTISEMENT

Populizmo tema garsiai skambės artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose, kuriuose tradicinėms politinėms jėgoms žada mesti iššūkį dešiniosios pakraipos nacionalistinės partijos.

O kaip yra Lietuvoje? Kas pas mus yra tas „karingas neraštingumas“ ir „agresyvus populizmas“? Prezidentės pastaba dėl „karingo neraštingumo“ buvo tiksli, o turint omeny dabartinę iš Seimo kylančią pasipriešinimo skiepams ir nepasitikėjimo finansinėmis institucijomis bangą – netgi pranašinga.

Dėl populizmo – kita kalba. Žinoma, galima matyti, kad retkarčiais vienas ar kitas valdančiųjų politikas pasidaro sau politinę reklamą valstybės pinigais. Skambūs pareiškimai, skelbiantys apie valstybėje rengiamą sąmokslą arba „planus – chuliganus“, kelia sumaištį ir yra skirti tam tikram rinkėjų ratui. Kita vertus, politikos procesą be populizmo grūdo būtų net sunku įsivaizduoti. Aštresni politikų viražai patraukia žmonių dėmesį, sukelia diskusijų, nepalieka abejingų, labiau išryškina politikų profilius, o tai turi savo vertę. Lietuvoje didesnė nei populizmas problema yra politikų nekompetencija ir negebėjimas įsiklausyti į žmonių nuomonę, vesti dialogą su visuomenės grupėmis, abejingumas realioms problemoms. Rodos, niekam nerūpi, jei dėl pačių reformų vykdomos reformos traiško žmonių likimus. populizmas, kaip ir cholesterolis, gali būti gerasis ir blogasis. Tad gerojo populizmo reikėtų netgi daugiau.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Pastaruoju metu apie dvi Lietuvas kalba „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis. Jis kartoja, kad Lietuvą valdžiusios „viršūnės“ prarado gebėjimą išgirsti paprastų žmonių norus. Tiesa, R. Karbauskis visuomenės skirstymu į „viršūnes“ ir „apačias“ kaltina prezidentę Dalią Grybauskaitę bei konservatorius, tačiau pagrįsdamas tokį kaltinimą nuolat tik dar labiau išryškina Lietuvos padalijimą į dvi dalis ir pabrėžia, kad pats palaiko „apačias“. Jo žodžiais, „valstiečių“ kandidatas į prezidentus nuo kitų skirsis tuo, jog atstovaus „apačioms“, o ne „viršūnėms“.

Panašiai apie socialinę nelygybę įvairiu metu yra kalbėję ir kitų valstybių politikai. 1995 metais per savo prezidentinę rinkimų kampaniją Prancūziją padalijusią socialinę atskirtį minėjo Jacques’as Chiracas. JAV „dviejų Amerikų“ temą nuo 2004-ųjų plėtojo prezidentinėje rinkimų kampanijoje dalyvavęs senatorius Johnas Edwardsas.

Mūsų šalyje apie dvi Lietuvas 2001 metais prabilo tuometis prezidentas Valdas Adamkus. Įdomu, kad jo pateikta perskyra nubrėžė liniją ne tarp laimėtojų ir pralaimėtojų, o tarp visuomenėje galiojančių nuostatų. Pasak V. Adamkaus, vieni kliaunasi savarankiškumu, iniciatyva, laisve, o kiti tikisi valdžios globos. V. Adamkus taip kalbėjo remdamasis savo liberaliomis pažiūromis, tačiau toks visuomenės suskirstymas pasirodė ne visai sėkmingas. 2003 metais jis pralaimėjo prezidento rinkimus Rolandui Paksui, kurio rinkimų kampanijos svarbus elementas buvo „elito“ ir „runkelių“ priešpriešos eskalavimas. Tad sakydamas paskutinę pirmos kadencijos metinę kalbą jau po pralaimėtų rinkimų V. Adamkus klausė, ar atsispirsime mėginimams supriešinti visuomenę, dirbtinai padalyti ją į „darbo liaudį“ ir neva tos liaudies nesuprantantį „elitą“. Tačiau tada V. Adamkus buvo kaltinamas visų pirma pats ėmęs skirstyti visuomenę į dvi dalis.

Dažnai šnekama apie tai, kad daugelyje šalių socialinė atskirtis yra linkusi tik didėti. Vakaruose gerovės valstybės modelis išsisėmė, ėmė braškėti. Socialinėje ir ekonominėje atskirtyje mano atsidūrę ne tik dalis imigrantų ar įprastos nepasiturinčiųjų grupės. Provincijos gyventojai taip pat jaučiasi kaip niekada svetimi sostinių elitui. Pastaraisiais metais tai atskleidė balsavimas JAV prezidento rinkimuose, Jungtinėje Karalystėje – referendumas dėl išstojimo iš ES, daugelyje kitų valstybių per rinkimus vis daugiau balsų surenka kraštutinės dešiniosios ar populistinės politinės jėgos. Vykstant ketvirtajai pramonės revoliucijai perspektyva neatrodo šviesi, nes aukštųjų technologijų pramonė, viena vertus, kuria gerai mokamas darbo vietas, kita vertus, santykinai dar labiau skurdina tuos, kurie dėl įvairių priežasčių negali pasinaudoti atsivėrusiomis galimybėmis.

Vis dėlto R. Karbauskis turi omenyje ne socialinę atskirtį, o tai, kad valdantieji, arba „viršūnės“, prarado gebėjimą išgirsti Lietuvos piliečius – „apačias“. Žinoma, tokios kalbos akivaizdžiai politizuotos. „Valstiečiai“ deklaruoja atstovaujantys „apačioms“, nors jų lyderiai, kad ir kokius kriterijus parinktume, akivaizdžiai yra „viršūnių“ atstovai. Pustrečių metų būdami valdžioje „valstiečiai“ galėjo sukurti dialogo su visuomene mechanizmus, tačiau to nepadarė. Reformos buvo stumiamos buldozerio principu. Etatinis mokytojų darbo apmokėjimas – pats ryškiausias, bet ne vienintelis pavyzdys. Apie socialiai jautrią politiką turėtų byloti darbai, o ne prieš politinius oponentus nukreiptos kalbos.

Visuomenės skirstymas į „viršūnes“ ir „apačias“ labai ydingas. Vis dėlto pareiškimai, nors ir politizuoti, negalėtų skambėti taip garsiai, jei neturėtų pagrindo. O jo esama. Iš tiesų dviejų Lietuvų kontekste prasminga kalbėti ne vien apie socialinę atskirtį. Ji yra pasekmė, bet ne priežastis. Priežastis – visuomenėje dar gajus jėgos kultas, visa persmelkianti patyčių kultūra. Nuolat pasireiškia neišnaikinamas arogancijos virusas. Pažįstama situacija, kai vakarykštis paprastas žmogus, regis, nestokojantis kritinio mąstymo, patekęs į valdžią nustoja klausytis argumentų ir pradeda jausti malonumą mindydamas žemiau stovinčius.

Visuomenėje tebėra įsitvirtinusios minėtos nuostatos. Temos, susijusios su įsiklausymu į žmonių poreikius, lygių galimybių suteikimu, vis dar nesuvokiamos kaip aktualios. Sunkiai pajudinamas įsitikinimas, kad „kas biednas, tas ir durnas„. Beje, nereikia nė valdžios veiksmų. Ne paslaptis, kad darbuotojų orumą vis dar neretai pamina darbdaviai. O ar ne taip pat orientuojama ir valstybės švietimo sistema? Šiuo metu ji palanki labiau pasiturintiems miesto gyventojams, kurių vaikai absoliučia dauguma atvejų samdo korepetitorius. Kažin ar dabar konstruojamos nemokamos bakalauro studijos tik dar labiau neįtvirtins šios atskirties. Tačiau jei visuomenėje nebus harmonijos, niekas negalės džiaugtis nei gerove, nei saugumu, nei stabilia raida.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Pirma, valdantiesiems „valstiečiams“ buvo nušluostyta nosis – subliūško jų lyderio Ramūno Karbauskio pažadai laimėti visus šių metų rinkimus. R. Karbauskis turėjo pagrindą girtis, žvelgdamas į partijų reitingus visuomenės apklausose, tačiau rinkimų realybė pasirodė esanti kitokia – gauta vos 11,16 proc. rinkėjų balsų. Partijai tai rimtas signalas prieš Europos Parlamento ir ypač prezidento rinkimus. „Valstiečiai“ nusileido ne tik konservatoriams (16,05 proc.), bet ir socialdemokratams (13,24 proc.).

Antra, dar viena staigmena – palyginti geri Gintauto Palucko vadovaujamos Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) rezultatai. Pagal savivaldybių tarybose iškovotų mandatų skaičių (264) socialdemokratai beveik prilygsta konservatoriams (267). Tai rodo, koks svarbus veiksnys yra partijos struktūros ir jų įsitvirtinimas atskirose savivaldybėse. Savivaldybių tarybų rinkimuose tai kur kas svarbiau nei pasirodymai televizijos ekranuose ar politikų viešųjų ryšių akcijos kuriant komisijas Seime. Šie rinkimai atskleidė, koks iš tikrųjų yra dviejų socialdemokratinių partijų svoris. Gedimino Kirkilo vadovaujami „socialdarbiečiai“ rinkimuose toli gražu neprilygo LSDP. Kita vertus, paradoksalu, kad LSDP teko patirti ir pralaimėjimo kartėlį, nes partija liko nepastebima didžiuosiuose miestuose, o G. Paluckas Vilniuje dar kartą patyrė triuškinamą pralaimėjimą. G. Palucko kalbos, esą pralaimėjimas atspindi socialdemokratų dvasią, nes socialdemokratams turi rūpėti bičiuliška partija, o ne jos lyderis, vargu ar ką įtikins. Toks pralaimėjimas gali turėti įtakos artėjančiuose partijos pirmininko rinkimuose, kuriuose vienas favoritų yra Mindaugas Sinkevičius, pasisakantis už atskilusių partijos narių sugrąžinimą ir abiejų partijų susijungimą. Tai reikštų G. Palucko pradėto LSDP atsinaujinimo žygio, kuris pradėjo duoti rezultatų, pabaigą.

Lietuvos savivaldoje demokratija yra grynai procedūrinė, pavadinčiau, rudimentinė.

Trečia, daug balsų gavo įvairūs visuomeniniai rinkimų komitetai. Kiekvienas atvejis – skirtingas, tačiau bendrai paėmus komitetų iškilimo neišeina laikyti demokratijos triumfu. Bet kokia prasminga veikla, juo labiau demokratinė valdymo sistema, turi būti pagrįsta atsakomybe. Tačiau teisės aktuose nustatytos tokios rinkimų komitetų veiklos sąlygos, kad jų atsakomybė yra išplaunama. Ką reiškia jau vien tai, kad rinkimų komitetai nustoja egzistuoti po rinkimų, o dar pridėkime, kad politinėms partijoms ir visuomeniniams rinkimų komitetams nustatomi skirtingi skaidrumo ir atskaitomybės reikalavimai. Nenuostabu, kad šie efemeriški dariniai neretai tampa puikia terpe įvairiems politikos perėjūnams. Toliau delsiant sureguliuoti rinkimų komitetų veiklos sąlygas problema tik didės, tačiau Seimas nesiima jos spręsti. Išties tai klausimas, kuris reikalauja kompetencijos ir įsigilinimo. Kur kas lengviau skubos tvarka, be jokios analizės paskelbti referendumą dėl Konstitucijos pataisos, keičiant Seimo narių skaičių, nors visų klausimų, susijusių su demokratijos funkcionavimu Lietuvoje, kontekste – tai ne tokia svarbi problema.

Ketvirta, ką galima pasakyti apie antrą kartą surengtus tiesioginius merų rinkimus? Jie išryškino nepageidaujamą tendenciją: kur kas daugiau šansų nugalėti turi jau užimantys postą merai. 60-tyje savivaldybių rinkimuose nepanoro dalyvauti 8 pareigas einantys merai. Iš 52 dalyvavusiųjų 16 buvo perrinkti jau pirmajame ture, 31 pateko į antrąjį turą ir tik 5 (mažiau nei 10 proc.) iš karto patyrė pralaimėjimą. Savivaldybėse, ypač mažose, yra geros sąlygos įsigalėti savotiškam mero „asmenybės kultui“, nes nuo mero priklauso įvairios įstaigos, verslas, jam paklūsta ir informacinė erdvė. Pagal seną tvarką, kai merus rinkdavo savivaldybių tarybos, kaita buvo labiau tikėtina. Kita vertus, tiesioginius merų rinkimus galima vertinti palankiai, nes savivaldos rinkimai įgijo daugiau prasmės. Rinkėjai turi pasirinkimą, gali vertinti merų veiklą. Tai bene vienintelė įtaka, kurią piliečiai gali daryti savivaldoje.

Sistema tokia, kad „savivalda“, deja, liko tik žodis. Apie kokią savivaldą, pavyzdžiui, galima kalbėti didžiuosiuose miestuose? Savivaldybės administracija – tai tolima įstaiga su būriu valdininkų, kurie sprendžia problemas paprastam gyventojui nežinomais motyvais. Šį bei tą apie savivaldybės darbą galima sužinoti nebent iš žiniasklaidos. O tarybų nariai? Ar rinkėjai juos bent pažįsta, nutuokia apie jų darbus? Taryba yra tam tikra valdymo institucija, bet jos ryšys su gyventojais nenustatytas. Taigi net ir Lietuvos savivaldoje demokratija yra grynai procedūrinė, pavadinčiau, rudimentinė. O būtent savivaldos grandyje demokratijos kokybė yra itin svarbus veiksnys, jei kalbame apie galių piliečiams suteikimą ir šalyje tvyrančią nuotaiką.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Charizmos nesuplanuosi, neužprogramuosi, nesumodeliuosi. Kartais ji atsiranda ten, kur nereikia, o kai jos labai labai prireikia, kad būtų atstovaujamas tikras, garbingas reikalas – charizmos nė padujų. Galingos Vakarų partijos, turinčios šimtus tūkstančių narių, dešimtmečiais kamuojasi, nerasdamos įkvepiančio lyderio. Protingų daug, gražių daug, o štai charizmatiško – nė vieno.

Žemiau pristatysiu keturis Lietuvos politikus, kurie buvo apdovanoti ar iki šiol yra apdovanoti ta ypatinga dovana – charizma. Kadangi politiko charizma niekaip nepaaiškinama, galbūt ji siejasi su pasąmonės gelmėmis, kurias žmonės paveldėjo iš tolimų protėvių. Pasąmonės archetipus, kaip žinia, puikiai reprezentuoja Antikos dievai. Tad ir pažaiskime pagal tokias taisykles.

Algirdas Brazauskas buvo pirmas politikas, kuris nepriklausomybės aušroje pavergė lietuvių širdis. Jo biografija, rodos, netiko laikmečiui – komunistų partijos veikėjas, Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius. Tačiau jo marmurinių veido bruožų ir plačių pečių žavesys buvo neatremiamas. Tikras Dzeusas, vyriausias dievas, dievų ir žmonių tėvas bei globėjas. Kas būtų galėjęs jam prilygti? Dzeusas, žinia, buvo ne be nuodėmės. Taip ir A. Brazauskas. „Draugystės“ viešbučio reikalai, nomenklatūrinio klano protegavimas, „vsio zakono“ – tautai tai buvo puikiai žinoma, tačiau tiesiog nebuvo tokio dalyko, kuris daugelio žmonių akyse būtų pakenkęs A. Brazausko reputacijai.

Kitas charizmatiškas politikas, prieš kurį negalėjo atsilaikyti daugelis žmonių – Viktoras Uspaskichas. Jis – Dionisas, graikų mitologijos vyndarystės, ekstazės dievas, kuriam būdingas laisvumas, nešvankios šėlionės, džiugus bendravimas apsvaigus nuo vyno. Visų pirma V. Uspaskichas išgarsėjo kaip aktoriaus sukurtas televizijos personažas. Tą personažą V. Uspaskichas pavertė realiu asmeniu. Visai Lietuvai buvo žinomos gausingos jo ydos, tačiau, kitaip nei bet kuriam kitam politikui, jos tapo V. Uspaskicho neišsenkančio populiarumo šaltiniu. Ir stambūs dalykai, tokie kaip Darbo partijos juodosios buhalterijos byla, ir smulkesni, tokie kaip padirbtas Plechanovo akademijos diplomas, žmonių akyse virsdavo spalvingu dionizišku komiksu, kurį taip linksma ir įdomu stebėti. Pagalvokime, kuriam kitam politikui būtų atleistas politinio prieglobsčio prašymasis Rusijoje? Atrodo, už V. Uspaskichą žmonės balsuodavo vien tam, kad galėtų stebėti minėto komikso tęsinį. Todėl dabar yra įdomu, ar sugebės V. Uspaskichas grįžti į politiką. Jis dabar – ne Dionizas, o keistokas sveikuoliškas guru. Kažin, ar rinkėjams ir toks jis atrodys charizmatiškas?

Į charizmatiškų politikų gretą reikėtų įrašyti ir Dalią Grybauskaitę. Pati D. Grybauskaitė greičiausiai nepuoselėjo didelių politinių ambicijų, tačiau daugelis žmonių joje įžvelgė lyderę, vadovę. Pirmą kartą dalyvaudama rinkimuose, ir iškart į aukščiausią valstybės postą, ji gavo 68,2 proc. balsų – daugiau ir už A. Brazauską geriausiais laikais. Taip pat ir perrenkama antrai kadencijai iš esmės neturėjo konkurentų. Jos visuomenės pasitikėjimo reitingai visuomet aukšti. D. Grybauskaitė, žinoma, gerokai skiriasi ir nuo A. Brazausko, ir nuo V. Uspaskicho. Ji – Artemidė, medžioklės deivė, vaizduojama su lanku ir strėle.

Ir, galiausiai, Gitanas Nausėda, banko analitikas ir kolekcininkas. Pažvelgus į biografiją, jis – niekuo neišsiskiriantis Lietuvos pilietis. Taip, pagal pareigas jam dažnai tekdavo kalbėti žiniasklaidai, bet tokių kalbėtojų yra ne vienas. Logiškas minčių dėstymas, maloni išvaizda, hipnotizuojančios balso moduliacijos – ir Lietuva guli po kojomis. Kaip pats G. Nausėda yra sakęs, vietoj „Laba diena“ dažniausiai išgirsta „Na, tai ar eisi į prezidentus?“ Galų gale, daugybę metų muistęsis, žmogus neišlaikė – pakluso tokiam karštam tautos norui. G. Nausėda – Apolonas, saulės šviesos dievas, menų globėjas, pranašautojas ir gydytojas.

Kaip matome,  nedidelėje Lietuvoje charizmatiškų politikų gana apstu. Įdomu pastebėti, kad visų jų charizma visiškai skirtinga. Tai tik dar kartą patvirtina, kaip sunku prognozuoti politikų sėkmę.

Vis dėlto, nors nemalonus, Lietuvoje tai viso labo – epizodas. Bet jis gali priversti susimąstyti, kiek mes vertiname laisvę. Ji jau seniai mums atrodo kaip savaime suprantamas dalykas – bet toli gražu taip nėra. Pasaulyje tik gana nedaugelis valstybių gali džiaugtis tokia laisve, kaip Lietuvoje. Ir – laisvė nėra savaime suprantama. Ją lengva prarasti.

Neseniai paskelbtame Tarptautinės organizacijos „Freedom House“ 2018 m. demokratijos reitinge Lietuvos vieta nekinta ir yra gana aukšta – pavyzdžiui, ji aukštesnė, nei demokratijos tėvynės Prancūzijos. Daugelyje valstybių padėtis kitokia – bendras pasaulio demokratijos indeksas jau trylikti metai iš eilės čiuožia atgal.

Bet demokratija vis dar netapo lietuvių savastimi. Įprasta kalbėti, kad Lietuvos demokratijos padėtis – kritiška. Siūlomi ir receptai jai pagerinti. Vieniems tai – Seimo narių skaičiaus mažinimas, kitiems – rinkimų komitetų plėtra, tretiems – ir visiškas politinių partijų išnaikinimas. Daugelis kaip idealą mato Sąjūdžio laikus, kai visą tautą telkė vienas judėjimas, nebuvo partinių rietenų. Toks supratimas apie tai, kokia turi būti demokratija, iki šiol būdingas daugeliui Lietuvos intelektualų. Jie atsisako suprasti, kad visuomenėje objektyviai egzistuoja skirtingos interesų grupės, visiškai skirtingų pažiūrų žmonės. Tai, nors gal ir netobulai, bet vis dėlto atspindi partijų politinis spektras. Daugelis negali suprasti ir priimti aršių partinių ginčų, kurie atrodo destruktyvūs. Bet jeigu pažiūros ir interesai objektyviai skirtingi, ginčai, partinė kova yra neišvengiama. Pažiūrėkime – tai vyksta visose demokratinėse valstybėse, ir dažnai kur kas aršiau, nei Lietuvoje. Visuotinės santarvės, „vienos tiesos“ pasiilgimas toks stiprus, kad kartais ima rodytis, jog jo šaltinis ne Sąjūdžio nostalgija, o sovietinių laikų partijos visažinystės ir visuotinio „telkimo“ ilgesys.

Šiuo požiūriu yra tipiškas neseniai pasirodęs Lino Kontrimo komentaras „Kokia supriešinimo kaina ir kaip to mokesčio išvengti?“ Parašytas pasitelkus karštą širdį ir aštrų protą, jis vis dėlto yra tipiškas, standartinis visuomenėje egzistuojančios nuomonės atspindys. Su komentare pateikta valstybės padėties diagnoze reikia sutikti: visuomenė supriešinta, jos nebejungia bendra ateitis, nebeturime pozityvaus ateities scenarijaus. Kas dėl to kaltas? Partijos ir jų rietenos, atsako L. Kontrimas. Ką daryti? Įsteigti Ateities Lietuvos Seimą be frakcijų ir partinių rietenų. Čia L. Kontrimas sustoja, tačiau galime pasvarstyti, kaip toks Ateities Lietuvos Seimas atrodytų. Jam vadovautų Krivių Krivaitis, apie kurį žmonės stovėtų draugiškai susikibę rankomis kaip Baltijos kelyje. Po to atsirastų Ateities Lietuvos Scenarijus, kuris būtų visiems privalomas – nes vienybės juk negalima ardyti. O ką daryti su tais, kurie nesutinka su tokiu scenarijumi? Juk šiuo ar panašiu keliu įvairios pasaulio valstybės jau ėjo, ne kartą ėjo. Tai veda ne kur kitur, o į laisvės suvaržymus ir dar didesnį visuomenės supriešinimą. Užtenka pažiūrėti, kas vyksta tokiu keliu pamėginusiose žygiuoti Vengrijoje, Lenkijoje. Ten visuomenės supriešinimas tik išaugo, o korupcijos, beje, nesumažėjo.

Didžiausia L. Kontrimo komentaro kliautis – politikos matymas išimtinai kaip partinės politikos. Išvis, tai labai būdinga Lietuvai. Viena vertus, politikai nemėgstami, tačiau, kita vertus, į juos sutelktas neproporcingai didelis visuomenės dėmesys. Jie yra humoro laidų taikiniai, jie dalyvauja pokalbiuose, dalina nesuskaičiuojamus interviu,  figūruoja ir bulvarinėje žurnalistikoje, ir blizgančiuose žurnaluose. Daugelyje kitų šalių žurnalistai, norėdami sudominti skaitytojus, randa ir kitų temų.

„O gal aš klystu vildamasis, kad ateities scenarijus turi kurti iš mūsų mokesčių išlaikomi partiniai politikai?“, klausia L. Kontrimas. Žinoma, klystate. Politikų „už mokesčių mokėtojų pinigus“ sukurtas scenarijus bet kokiu atveju būtų negyvas, primestas visuomenei. Blogiausia, kad tokiame klausime, kuris kartu yra pasiūlymas, visuomenei jau aprioriškai tenka pasyvus vaidmuo. Tik valdžia, tik „Ateities Seimas“ turi sukurti mums gėrį ir jį atnešti savo reikaliukuose besiturškiančiai tautai. Tačiau taip mąstant atotrūkis tarp valdžios ir visuomenės išliks toks, koks yra dabar, arba tik dar didės. Politinės partijos nepadarys žmonėms valstybės sava. Tačiau tai gali padaryti pilietinė visuomenė, kuri stipriose demokratijose yra patikima jungtis tarp valdžios ir žmonių.

Reikšminga ir tai, kad visuomenės pasitikėjimas „valstiečiais“ sausio mėnesį pirmą kartą po ilgesnio laiko pranoko opozicinius konservatorius. Lietuvos ekonomikos padėtis nebloga, prisiminimas apie didžiąsias „valstiečių“ klaidas, darytas kadencijos pradžioje, išblėso, emigracija atslūgo. Žmonės netgi susitaikė su alkoholio prekybos apribojimais, o alkoholio vartojimas, kaip bebūtų, sumažėjo. „Valstiečiai“ labiau pastebimi nei konservatoriai, kurie jau kurį laiką nepasiūlė dėmesį patraukiančių idėjų. Bet užvis keisčiau, kad netgi po dvejų metų valdžioje „valstiečiai“ daugelio vis dar suvokiami kaip partija, oponuojanti elitui. Žvelgiant objektyviai, tam nėra jokio pagrindo – „valstiečiai“ pagal savo veiklą ir stilių iš esmės niekuo nesiskiria nuo anksčiau buvusių valdžių. Vis dėlto sunkiai nusakomas „valstiečių“ lyderiams būdingas konfrontacijos nervas ir karingos, nors neveiksmingos suvesti sąskaitas su praeitimi skirtos Seimo komisijos daro savo. „Valstiečiai“ žmonių akyse – antielitiniai, nors tu ką.

Visa tai svarbu ir analizuojant partijos kandidato S. Skvernelio perspektyvas prezidento rinkimuose. Vos S. Skverneliui paskelbus apie kandidatavimą jo reitingai visuomenės apklausose, skirtose įvertinti kandidatų į prezidentus populiarumą, šovė į viršų. To užteko jam pralenkti Ingridą Šimonytę, nors Gitanas Nausėda – vis dar populiariausias. Taigi S. Skvernelio populiarumo duobė po juodojo gruodžio, paženklinto daug kritikos sulaukusiais ministro pirmininko akibrokštais, jau įveikta.

Deja, S. Skvernelis yra ministras pirmininkas, ir tai daug ką sujaukia. Jau dabar pasigirsta kaltinimai, kad jis administracinius išteklius naudoja savo žinomumui didinti, pavyzdžiui, sprendimą kandidatuoti pranešdamas vyriausybiniais informacijos kanalais. Nesunku prognozuoti, kad nemaža rinkimų batalijų dalis bus skirta būtent vyriausybės vadovo administracinių resursų panaudojimo temai, o ne programinių nuostatų susidūrimui, kaip turėtų būti.

Ministro pirmininko patarėjai atšauna, kad ir kiti kandidatai panaudoja administracinius resursus – pavyzdžiui, apie siekį kandidatuoti pranešė Seimo rūmų patalpoje. Taip pat yra buvę, kad rinkimų kampaniją vykdė pareigas einantys prezidentai. Tai tiesa, tačiau problema vis dėlto išlieka. Mat ministro pirmininko galios yra nesulyginamai didesnės, nei Seimo nario, didesnės ir už prezidento. Todėl didesnės ir problemos.

Kažin, ar žurnalistai, ėmę gilintis į tai, kad ministro pirmininko skelbimas kandidatuoti buvo nufilmuotas vyriausybės samdomo operatoriaus, tiksliai suformulavo problemą, ir netgi – ar neatitraukė visuomenės dėmesio tokiais šalutiniais dalykais. Nes didžiausia problema yra, ar ministras pirmininkas atsilaikys pagundai priimti populistinius sprendimus. Retrospektyviai vertinant S. Skvernelio veiklą kyla įtarimų, kad prieš tokią galimybę jis nepajėgė atsispirti ir žengė žingsnius pigaus populiarumo keliu. Paprastai aklai pasikliaujantis savo srities ministrų siūlomais sprendimais, S. Skvernelis nepaprastai aktyviai ėmėsi reklamuoti savas „kovos“ su kainomis akcijas, naujų prekybos tinklų pritraukimą, maisto kuponus. Jo teiktos idėjos akivaizdžiai iškrito iš pabrėžtinai technokratinės vyriausybės veiksmų konteksto, buvo neracionalios ir prieštaringai vertinamos. Kas galėtų paneigti, kad jos buvo iškeltos S. Skverneliui jau apsisprendus kandidatuoti ir pradėjus medžioti minėtų provincijos rinkėjų dėmesį?

Kitas įdomus klausimas, kodėl S. Skvernelis nusprendė dalyvauti prezidentinėje rinkimų kampanijoje. Žinoma, „valstiečiams“ reikalingas stiprus kandidatas į prezidentus. S. Skvernelis toks ir yra – „valstiečiai“ kito neturi net iš tolo panašaus į jį. Sunkiau suprasti, kodėl ministras pirmininkas panūdo savo postą iškeisti į prezidento.

Yra žinoma, kad Algirdui Brazauskui kur kas labiau prie širdies buvo ministro pirmininko postas, o prezidentauti jam buvo nemiela – net nepanorėjo siekti antros kadencijos. S. Skvernelio noras – priešingas. A. Brazausko pozicija šiuo atveju buvo geriau motyvuota. Vadovauti didžiuliam vyriausybės aparatui su 14 ministerijų – tai kur kas didesnė atsakomybė ir galimybė padaryti didesnį poveikį  valstybei, jei, žinoma, tai politikui iš tikrųjų rūpi. Bet S. Skvernelis veržiasi į prezidentūrą, ramius, palyginus su Vyriausybės pastatu, rūmus S. Daukanto gatvėje tam, kad dalyvautų nuobodžiuose europiniuose posėdžiuose, galėtų šnekučiuotis su kitų valstybių vadovais anglų kalba, kurios nelabai moka, temomis, kurių nelabai išmano ir kurios nelabai jam ir terūpi.

Matyt, ne tokios jau brangios jam tos vyriausybės pradėtos vadinamos reformos. Numatomas ministro pirmininko kandidatavimas vyriausybės veiklą trikdo jau dabar – matyt, dėl miglotos ateities nesiseka surasti kandidato į aplinkos ministrus.

Kai kurie apžvalgininkai S. Skvernelio siekį tapti prezidentu aiškina psichologinėmis priežastimis. Tai tiesiog lošėjas, kuris visada statys daugiau, jei jam sekasi.

Kokios S. Skvernelio pažiūros? Jis ne socialdemokratas, bet ir ne dešinysis. Tai technokratas eklektikas, galintis ginti bet kokią idėją, kuri paranki tuo momentu, ypač jei padeda didinti savą populiarumą. Vyriausybės ministrai surinkti tokiu būdu: tiesiog pavyko prisikalbinti vieną ar kitą profesionalą. Pakeitus ministrą kitų pažiūrų ministru politika gali keisti kardinaliai, bet ministro pirmininkui tai – nė motais. Žinoma, tiems, kurie ieško „antielitinio“ kandidato tokie prieštaravimai nerūpi. Kita vertus, ministro pirmininko patirtį turintis „antielitinis“ kandidatas – neblogiausia pasirinkimo galimybė Lietuvai.

Seimo narių mažinimo idėja nuolat iškeliama jau ne vienerius metus. Seniai žinoma – tokias idėjas siūlo politikai, kurie neturi kuo daugiau pasigirti prieš rinkėjus. Tai toks paprasčiausias būdas patraukti rinkėjų dėmesį.

Ką galima šiuo atveju pasakyti apie Viktorą Pranckietį? Užimdamas Seimo pirmininko postą jis žadėjo, kad pasistengs padidinti visuomenės pasitikėjimą Seimu. To padaryti nepavyko (tiesą sakant, nieko ir nebuvo imamasi). Visuomenės pasitikėjimas parlamentu nepakito ir yra labai menkas.

Kalbėdamas Seimo kadencijos pusiaukelės proga Seimo pirmininkas pasigyrė, kad per dvejus metus parlamentas priėmė 1100 įstatymų. Tačiau – tokį baisų skaičių reikia slėpti, o ne juo girtis. Tai gėdingas srautas įstatyminių pusfabrikačių produkcijos – priimami iki galo neparengti, visapusiškai neapsvarstyti įstatymai, kuriuos tuoj pat reikia taisyti. Ir toks neskaidrus procesas tęsiasi be galo. Lietuvos Seimas priima turbūt daugiausia įstatymų Europoje. Beveik visi jie menkai apsvarstyti. Įstatymų leidyboje vyrauja chaosas, sudarantis pagrindą neskaidriems sprendimams. Visa tai pastatyti į tinkamas vėžes ne taip jau sudėtinga. Tik vietoj darbų, kurie patobulintų Seimo darbą, pagerintų demokratijos kokybę, einama paprasčiausiu populizmo keliu.

Taip, tam tikra Lietuvos žmonių dalis pasisako už Seimo narių skaičiaus mažinimą. Bet kažin, ar kas galėtų pagrįsti, kodėl tokia reforma laikoma tiek svarbia, kad jai būtų skiriama tiek dėmesio ir kad dėl jos išties būtų verta keisti Konstituciją. Juk jokio pastebimo pokyčio įvykdžius tokią reformą Lietuvos žmonės nepajus. Tai kodėl daugelis linkę taip karštai diskutuoti dėl Seimo narių skaičiaus? Greičiausiai tai ne politikos mokslų, o emocinis ir psichologinis klausimas. Žmonės nori tiesiog „atkeršyti“ nemėgiamai valdžiai, padaryti jai ką nors blogo. Už to slypi gilesni dalykai. Nepamirškim, kad parlamentas yra demokratijos simbolis. Nemenka dalis žmonių norėtų nurėžti ne tik dalį Seimo, bet turbūt ir tiesiog panaikinti visą Seimą („Ką išvis ties Seimo nariai veikia, kam jie reikalingi, be jų būtų gyvenimas ramesnis“). Todėl jiems atrodo, kad Seimo narių skaičiaus sumažinimas – tai jau žingsnis ta kryptimi.

Seimo narių, išrinktų pagal kandidatų sąrašus, klausimas – taip pat nuolat iškylanti populistų tema. Vis norima įrodyti, kad išrinkti pagal sąrašus Seimo nariai nėra visaverčiai. Tik tam pagrįsti nepateikiama argumentų. Tuo tarpu reikia atkreipti dėmesį, kad esant daugiapartinei sistemai Seimo narius renkant vienmandatėse apygardose dažnai gali nutikti, kad į antrą rinkimų turą patenka kandidatai, kartu gavę vos 30 procentų balsų. Į Seimą gali būti išrenkamas narys, kurį kaip pirmo pasirinkimo kandidatą mato, pavyzdžiui, vos 15 procentų rinkėjų. Didžiuma rinkėjų antrame ture neturi savo kandidato ir net nėra motyvuoti eiti į rinkimus. Ir tai – ne vienintelės rinkimų vienmandatėse apylinkėse neigiamos pasekmės, kurias atsveria rinkimai daugiamandatėje apylinkėje.

Paradoksas, kad žmonės išsirenka Seimą ir čia pat juo nusivilia. Prezidentui Rolandui Paksui viešųjų ryšių klausimais patarinėjęs Aurelijus Katkevičius prisimena, kad 2002 m. rinkimų kampanijoje buvo žaidžiama žmonių emocijomis, išnaudojamas jų „tvirtos rankos“ ilgesys. A. Katkevičius teigia, kad nuo tų laikų niekas nepasikeitė.

Manyčiau, kad ne viskas taip blogai. Kai kas gal ir pasikeitė. „Tvirtos rankos“ ilgesys išliko, tačiau daugelis simpatizuoja ir demokratiniams lyderiams. Tačiau iš tikrųjų demokratiją vertiname nepakankamai. Kaip nebūtų keista, ypač tai galima pasakyti apie politikus. Pavyzdžiui, kalbant apie ekonomiką, socialinę apsaugą ar švietimą dažnai kaišiojamas Skandinavijos valstybių pavyzdys. O ar kas siūlo paanalizuoti šių valstybių demokratijos funkcionavimo modelį? Juk valdymas, demokratija yra pirminis dalykas, iš kurio išvedama ekonomika ir visa kita. Bet Lietuvoje demokratijos tobulinimo idėjos, jeigu jos randasi – tai tik kaip populizmo apraiškos. Kaip „nemirštanti“ Seimo narių skaičiaus mažinimo idėja ar to paties R. Pakso įvykęs „blyksnis“ propaguojant tiesioginę demokratiją.

Demokratija yra ES pamatinė vertybė. Taip, požiūris į ją kinta. Senosios ideologijos, senieji požiūriai ir mechanizmai praranda savo aktualumą. Dinamiškai besikeičiančiame, labai sudėtingame pasaulyje atsiskleidė tradicinių politikų, nuolat reprodukuojamų politinių partijų programų ribotumas. Kai kas pranašauja, kad per artėjančius Europos Parlamento rinkimus įvyks vertybinis poslinkis. Tačiau – net ir naujai iškylančios partijos nekvestionuoja pačių rinkimų ir demokratijos, net jeigu ją, kaip Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, vadina „neliberalia“. Demokratijos principų paneigimas valstybėse narėse akimirksniu reikštų ES žūtį. Apžvelgiamoje ateityje to neįvyks.

2018 m. buvo paženklinti tolesniu Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio (LRLS) byrėjimu. Kitas svarbus įvykis – Lietuvos socialdemokratų partijos skilimas. Pokyčiai palietė ir Lietuvos darbo partiją (LDP) bei Tvarką ir teisingumą. Abi šios partijos vis dar išlieka reikšmingos Lietuvos politinėje padangėje.

LRLS lyderiai nepaklausė balsų partijoje, raginančių panaikinti partiją ir kurti naują. Galima suprasti tuos, kurie nori išlaikyti LRLS. Teisiniais manevrais mėginti apgauti pačius save gal ir nėra garbinga – nuo savęs nepabėgsi. Tačiau akivaizdu, kad LRLS jau niekada nebus tokia, kokia buvo. Eiti į rinkimus su korupcinės bylos „kupra“ nėra nei malonu, nei patogu. Oficialus partijos kandidatas į prezidentus Petras Auštrevičius veda prezidentinę kampaniją, kurios niekas negirdi ir nemato. Išsiskyrė partijos ir Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, kuris daug metų buvo vienas iš žinomiausių liberalų, keliai. Partijai nebereikia patyrusio Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko. Žodžiu, byrėjimas.

2018 m. kovo mėnesį buvo įkurta Lietuvos socialdemokratų darbo partija (LSDDP). Šis žingsnis įtvirtino politinės partijos, kuri ne vieną dešimtmetį dominavo Lietuvos politinėje sistemoje, galutinį skilimą. Šią partiją subūrė Algirdas Brazauskas. Jo figūra buvo tas veiksnys, kuris partiją – iš pradžių Lietuvos demokratinę darbo partiją, po to Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP) – ilgą laiką išlaikė vieninga. Partijoje dominavo pragmatikai, nieko bendro neturintys su socialdemokratine ideologija. Be A. Brazausko partija liko vieninga tol, kol jai sekėsi – tai yra, iki 2016 m. Seimo rinkimų.

Dabar abi partijos, LSDDP ir LSDP, dalinasi tuos pačius rinkėjus, ir šis procesas ganėtinai skausmingas. Jos pešėsi dėl valstybės skiriamo politinių partijų finansavimo, konfrontuos ir ateityje. Tai toliau smukdys jas abi. LSDDP turi nemažai populiarių asmenybių, tačiau jos daugiau asocijuojasi su praeitimi. Visa LSDDP taktika – su kuo susidėti, kaip palankiau parsiduoti. LSDP liko su viltimi, kad jai pavyks Lietuvoje atgaivinti raudonąją rožę – socialdemokratines idėjas, tačiau likusi A. Brazausko partijos inercija pernelyg stipri. LSDP trūksta ir intelekto, ir įkvėpimo. Jei ši partija ir siūlo kokias nors naujas idėjas, plačiosios visuomenės jos kol kas nepasiekia.

Abiejų partijų su socialdemokratijos vardu pavadinimuose padėtį dar labiau apsunkina tai, kad jų vietą politinėje sistemoje užėmė ir joje įsitvirtino “valstiečiai”. Nepaisant to, kad žiniasklaida “valstiečiams” negaili triuškinančios kritikos, jie išlaiko ir pastaruoju metu dargi didina savo populiarumą. Nors “valstiečių” ir konservatorių politinė kova nėra konstruktyvi ir neretai pažeidžia nerašytas etikos taisykles, abiem partijoms nesibaigiančios batalijos ir tarpusavio kaltinimai išeina į naudą.

Lietuvoje ilgus metus politinis gyvenimas sukosi aplink dvi politines partijas, kurios keitė viena kitą valdžioje pagal sūpuoklės principą. Atrodo, kad “valstiečiams” užėmus LSDP vietą tai gali tęstis ir ateityje.

“Valstiečiai” vis dar naudojasi naujumo efektu, nemaža dalis rinkėjų juos vis dar mato kaip senojo politinio elito antipodus. Nesibaigiančios Seimo komisijos buvusių valdžių darbams ištirti kuriamos neatsitiktinai – daugelis žmonių, kurie yra ir “valstiečių” rinkėjai, griežia dantį ant buvusių valdžių ir mano, kad reikia suvesti sąskaitas su anksčiau šalį valdžiusiais politikais. “Valstiečių” vadovybė jaučia, kad buvusių valdžių kritika išlieka vienu iš svarbiausių jų populiarumo šaltinių. Paradoksalu, tačiau ši valdžios partija vis dar turi potencijos rinkti protesto balsus.

Prieš pastaruosius Seimo rinkimus “valstiečiai” save aiškiai pozicionavo kaip kairiąją politinę partiją. Rinkėjų akyse tokie jie liko iki šiol, nors jų vykdoma politika akivaizdžiai pasuko kiton pusėn. Vis dėlto “valstiečių” lyderis Ramūnas Karbauskis turi daugiau ką pasakyti, nei LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas. Stebėtina, kad valdančioje “valstiečių” partijoje neiškilo daugiau ryškių lyderių, tačiau Sauliaus Skvernelio bei R. Karbauskio tandemas kol kas veikia sėkmingai. S. Skvernelio populiarumas pastaruoju metu rieda žemyn, tačiau dėl to tik dar labiau išryškėjo pasiteisinusi R. Karbauskio taktika neužimti svarbaus posto. Taip jis turi daugiau galimybių laviruoti ir mažiau rizikuoja savo populiarumu.

Balandžio mėnesį prie LDP vairo vėl stojo Viktoras Uspaskichas, o rugsėjį Tvarkos ir teisingumo partiją paliko ilgametis jos idėjinis lyderis Rolandas Paksas. Gyventojų apklausos rodo, kad šios politinės partijos turi gana ženklų rinkėjų pasitikėjimą ir, jei rinkimai vyktų šiuo metu, patektų į Seimą. Pasitraukus R. Paksui liko neaišku, kokios yra Tvarkos ir teisingumo idėjos ir kuo ši partija gali patraukti rinkėjus. Ne ką daugiau galime pasakyti apie tai, kiek patikimu tapo abstinentas ir vegetaras Viktoras Uspaskichas. Aišku viena – geriausi šių partijų laikai jau praeityje, rinkimų jos tikrai nelaimės.

Prognozė nėra aiškiaregio ateities numatymas. Prognozuoti galime dabar besiklostančių įvykių tėkmę ir logiką pratęsdami į ateitį. O šiuo metu padėtis yra tokia, kad aiškiai mažėja visuomenės pasitikėjimas ministru pirmininku S. Skverneliu, ir neigiamas vertinimas viršijo teigiamą. Darant prognozes reikia atkreipti dėmesį ir į prezidento rinkimų konkurentus. Populiariausi kandidatai Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė ryškiai pirmauja visuomenės apklausų reitinguose. Pažymėtina tai, kad jų pažiūros ir elektoratas gana panašus. Net jei S. Skvernelis rinkimuose patektų į antrąjį turą, šių minėtų kandidatų balsai didžia dalimi sumuotųsi, ir įveikti varžovą būtų nepaprastai sunku.

Mokytojų protestai – tai reakcija į arogantišką vyriausybės elgesį. Susidūręs su tokia situacija, ministras pirmininkas jos iš karto teisingai neįvertino, mėgino sumenkinti protestų rimtumą, suniekinti protestuojančius mokytojus ir, kas be ko, paieškoti kurstytojų tiek šalies viduje, tiek už jos ribų. Daugelis gyventojų simpatizuoja mokytojų siekiams, todėl toks tiesmukiškas ir bravūriškas ministro pirmininko elgesys pakirto jo populiarumą – sužlugdė jį galbūt nepataisomai.

Daug kas tikėjosi, kad ministras pirmininkas atstatydins švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę. Taip ir įvyko – nors ir su dideliu pavėlavimu, kai suvaldyti įsisiūbavusią krizę jau tapo itin sunku. Tačiau vietoj vieno ministro buvo atstatydinti visi trys. Greičiausiai tai buvo suplanuota kaip itin stiprus viešųjų ryšių veiksmas, turėjęs pademonstruoti tvirtą ministro pirmininko kaip lyderio charakterį. Vis dėlto šis ėjimas nesuveikė, nes niekas nesuprato, kodėl prireikė dar dviejų ministrų galvų, ir kodėl būtent šių, o ne kurių nors kitų.

Skvernelis visada garsėjo savo nestandartiniais veiksmais, drąsiais pasisakymais. Jie ir padėjo jam susikrauti populiarumą. Tačiau ilgainiui, kaip tai ir nutinka, atitinkamų poelgių efektas ėmė blėsti, todėl kilo pagunda elgtis vis aštriau. Bet su tuo aštrinimu buvo persistengta – ir gautas priešingas efektas. Vienas toks žingsnis buvo trijų ministrų atleidimas, kitas – sąmokslo, kuriame dalyvauja konservatoriai, esą remiami Rusijos slaptųjų tarnybų, pagarsinimas.

Tas sąmokslas tėra muilo burbulas. Delsęs kelias dienas pats S. Skvernelis galų gale patvirtino, kad neturi jokios informacijos apie konservatorių rezgamą sąmokslą, o prezidentė Dalia Grybauskaitė patikino, kad jokios pažymos apie sąmokslą išvis nėra. Gauti specialiųjų tarnybų atsakymai į S. Skvernelio užklausą dėl sąmokslo nebus pateikti Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariams – pasak ministro pirmininko, nėra tokio būtinumo. Tai vėlgi paliudijimas, kad jokio sąmokslo nėra.

Galų gale ministras pirmininkas Saulius Skvernelis pareiškė, kad vykdomas puolimas prieš vyriausybę verčia jį galvoti apie dalyvavimą prezidento rinkimuose.

Tiesą sakant, jokio išskirtinio puolimo prieš vyriausybę nėra. Pats ministras pirmininkas išsiūbavo vyriausybės laivą atleisdamas tris ministrus, pats jis kalbomis apie sąmokslą kėlė visuomenėje susierzinimo ir nerimo bangas.

Ar galima laikyti atsakingu valstybės vyrų elgesį, kai oponentams viešai metami kaltinimai nebūtais dalykais, ir dar tokiais? Valstybės vadovas niekada neturėtų sau leisti spekuliuoti grėsme iš Rytų. Jeigu kai kas bando parodyti, kad Lietuva dėl Rytų kaimynės grėsmės serga persekiojimo manija, tai gal jau darosi panašu į tiesą. Tie vis garsinami sąmokslai tampa banalybe – nerimtu dalyku, visuomenės akyse nuvertina realias grėsmes.

Dabar jau aišku, iš kur tos keistos ministro pirmininko idėjos – rimtais argumentais nepagrįstas pažadas pritraukti į Lietuvą naujus prekybos tinklus, kažkoks įstatymų paketas, esą pažabosiantis kainas, nerimtai atrodanti iniciatyva įvesti maisto kuponus. Tai yra ministro pirmininko „rūpinimasis liaudimi“ rengiantis prezidento rinkimams. Tik – mokytojų streikai akimoju nubraukė šias pastangas.

Lietuvos premjeras, užimdamas šias pareigas, dar niekada nekandidatavo į prezidentus. Ir nenuostabu – premjero pareigos itin atsakingos, o įgaliojimai netgi didesni, nei prezidento. Todėl kyla klausimas, kas gi skatina S. Skvernelį žvalgytis į prezidento postą? Tikrai ne opozicijos spaudimas. Tą galų gale pripažino ir pats ministras pirmininkas, šios savaitės pradžioje jau kalbėjęs, kad padėtis nėra niekuo išskirtinė ir kad opozicija tiesiog dirba savo darbą. Tenka spėlioti – gali būti, kad jam jau apkarto „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio priežiūra ir jis mano, kad prezidento postas suteiktų daugiau laisvės. Tačiau pati galimybė, kad ministras pirmininkas dėl kito krėslo gali numoti ranka ir į vyriausybę, ir į savo išgirtąsias reformas, nesuteikia stabilumo pojūčio, kelia valstybėje niekam nereikalingas aistras.

Kyla įvairios spėlionės – galbūt ministras pirmininkas demonstruodamas tokį ryžtingumą sau renka balus būsimuose prezidento rinkimuose? Pats S. Skvernelis tai neigia. Neigia, tačiau ne iki galo. Paprasčiausias būdas išsklaidyti tokias kalbas būtų tiesiog paskelbti, kad prezidento rinkimuose nedalyvaus. Jei šito jis nesako, lieka vienintelė galimybė – jis apie tai išties galvoja.

Tokį manevravimą tarp dviejų aukščiausių valstybės postų nebūtų galima laikyti atsakingo politiko bruožu. S. Skvernelio einamos ministro pirmininko pareigos itin atsakingos. Jei S. Skvernelis būtų išrinktas prezidentu, vyriausybė turėtų atsistatydinti ir būtų formuojama nauja. Ministras pirmininkas skelbia atsidavimą jo vykdomoms itin svarbioms reformoms, tačiau koks galėtų būti tų reformų likimas, jei vyriausybė būtų keičiama pusiaukelėje? Įdomi situacija susiklostytų ir jeigu ministras pirmininkas, neatsistatydinęs iš savo posto, pralaimėtų prezidento rinkimus. Tai akivaizdžiai paliudytų, kad ir pati vyriausybė tarp Lietuvos žmonių neturi pakankamo pasitikėjimo. Jai dirbti taptų dar sunkiau.

Ministras pirmininkas S. Skvernelis, vien tik savo sprendimu atstatydindamas ministrus, parodo, kad nėra komandos žmogus. Kad jis viską žino geriau. Savo ruožtu, tik kitu būdu, savo neklystamumą nuolat demonstruoja Seimo daugumos vadovybė. Tai – arogancija.

Arogancija kalta dėl valdančiųjų aklumo priimant sprendimus ir daromų akivaizdžių klaidų. Valdžios arogancija gimdo didelės visuomenės dalies nusivylimą.

Arogancija yra persmelkusi valdančiųjų veikimą, ji būdinga ministrams, aukštiems pareigūnams. Daugelio valdymo ydų įsikūnijimu tapo švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, kurios arogancija atvirkščiai proporcinga kompetencijai. Šiuo metu aktualiausia tema – negrabiai įvestas etatinis mokytojų darbo apmokėjimas. O ką galime pasakyti apie mokytojų rengimo sistemą? Jos kaip ir neliko. Dar vienas pavyzdys – mokyklų vadovų kadencijų įvedimas nenumačius, kaip tai vyks ir kokias tai gali turėti pasekmes. Visuomenininkai įspėja, kad nuo sausio, kai įsigalios nauja ugdymo įstaigų vadovų įdarbinimo tvarka, didelė dalis švietimo įstaigų liks be direktorių. Taigi sukelta dar viena chaoso banga. Lygiai taip ir aukštojo mokslo politikoje vyravo voliuntaristiniai, primetami akademinei bendruomenei sprendimai, priimami neanalizuojant galimų pasekmių. Ir visa tai buvo daroma įvairiais pasisakymais žeminant sistemą, už kurią ministrė buvo atsakinga.

Streikuojantys mokytojai ne kartą yra pasakę, kad jų streiko priežastis – ne tik ir ne tiek etatinio darbo apmokėjimo trūkumai, net ne skirti pinigai, o pats arogantiškas, sunkiai panieką slepiantis bendravimo stilius.

Valdžios arogancija nėra tik tuščias žodis. Ji turi konkrečius požymius. Visų pirma tai yra viešosios politikos įgyvendinimo abėcėlės ignoravimas. S. Skvernelis dažnai kartoja, kad nepasitenkinimas kyla vienam ar kitam ministrui pradėjus įgyvendinti „seniai pribrendusias“ reformas. Šiuo užkalbėjimu pateisinami ministrai – dažnai jį kartojant susidaro įspūdis, esą kuo garsesnės „reformuojamųjų“ dejonės ir nepasitenkinimas, tuo reikalingesnė ir geresnė vykdoma reforma. Taip, bus besipriešinančių bet kokiai reformai – tai yra žinoma vadybos tiesa. Tačiau tam ir yra telkiančioji politiko lyderystė, kad pateikus argumentus, įtikinus abejojančius, sudarius reformų koaliciją reforma būtų įgyvendinama kuo sklandžiau.

Pažvelkime į tą patį mokytojų etatinio apmokėjimo įvedimą. Galima sutikti, kad tai buvo reikalinga reforma. Tačiau, prisiminkime, įstatymų pataisas, įteisinančias etatinį mokytojų apmokėjimą, Seimas priėmė tik 2018 m. birželio 29 d. O po to dar reikėjo priimti poįstatyminius aktus, kurie priimant įstatymą nebuvo iki galo parengti. Jau tada aštriausiais tonais suskambo mokytojų balsai, kad tokiai reformai per likusius vasaros mėnesius pasirengti neįmanoma. Bet ministrė tada kartojo – viskas bus gerai, viskas bus sklandu, viskas bus nuostabu!.. O rugsėjį mokyklose kilus chaosui, nepasitenkinimui, buvo pasitelkta gražbylystė, atskiesta nemaža demagogijos doze. Nenuostabu, kad tai mokytojus tik dar labiau „užvedė“.

Tokios plačios apimties reformos, paliečiančios dešimtis tūkstančių žmonių, negali būti įvedamos valiniu būdu, neapsvarsčius visų detalių, nenumačius visų pasekmių. Juk, pavyzdžiui, naują apmokėjimo tvarką buvo galima įvesti kaip eksperimentą dešimtyje ar šimte mokyklų, įvertinti pasekmes ir patikslinti įvedamą modelį. O pasirinktas reformos įgyvendinimo būdas – grubi klaida, kuri ir negalėjo turėti kitokių pasekmių.

Iš vienos pusės, valdantieji nuvylė – prieš rinkimus savo kalbose ir programose tiksliai diagnozavę valstybės bėdas būdami valdžioje tapo neatpažįstami. Reformos imituojamos arba vykdomos chaotiškai, daug laiko skiriama kerštaujant politiniams oponentams. Kita vertus, Seimo dauguma suformavo vyriausybę, kuri veikia vadovaudamasi technokratiniais principais, kaip jau įprasta vyriausybėms, veikusioms iki šiol.

Ateidami į valdžią „valstiečiai“ pasižymėjo retorika, nukreipta prieš politinį elitą, ir skelbė ganėtinai radikalias mintis, todėl kai kas juos vadino nesistemine politine partija. Tokios pranašystės nepasitvirtino. „Valstiečiai“ aria įprastos Lietuvoje politikos vagą, ir netgi dar labiau ją pagilindami – deja, negatyvia prasme. Apie tai netrukus pakalbėsime plačiau, o čia verta pažymėti tai, kad ganėtinai prieštaringą valdančiųjų paveikslą lemia du lyderiai, Seimo „valstiečių“ frakcijos vadovas Ramūnas Karbauskis ir ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, kurie pagal savo pažiūras, charakterį ir veikimo būdą daugeliu atvejų yra antipodai. Akivaizdu, kad juos bendražygiais verčia ne pažiūros, o politinė būtinybė. Kol kas politiniame lauke jie negali veikti vienas be kito. Tiesa, tai, kad valdančiuosius į priekį veda dvi tokios skirtingos asmenybės, jiems išeina į naudą.

Daug kartų girdėta istorija, kaip riteris, įveikęs drakoną, pats tampa drakonu. Taip atsitiko ir „valstiečiams“. Prieš dvejus metus jie kaip meteoras įsiveržė politinėn padangėn skelbdami naujas idėjas. Jie kalbėjo ne tik apie alkoholizmo problemą, radikalią mokesčių sistemos pertvarką, apleistus regionus, socialinę nelygybę, bet lietė ir kur kas gilesnius sisteminius dalykus – pasisakė už iš esmės didesnį valstybės vaidmenį ir drąsiai siūlė tokius neįprastus dalykus kaip valstybinis alkoholio gamybos bei prekybos monopolis, valstybinis verslą finansuojantis bankas, valstybinių vaistinių tinklas.

Iš šių visų kalbų ir pasiūlymų įgyvendintas tebuvo vienintelis – įvesti apribojimai alkoholio prekybai. Visa kita arba užmiršta, arba daroma priešingai, nei buvo kalbėta ir žadėta.

Jei mėgintume įvertinti šešias reformas, kuriomis mėgsta girtis “valstiečiai”, atrastume, kad jos yra arba imitacinės, kaip mokesčių reforma, arba skirtos pinigų taupymui, kaip sveikatos apsaugos reforma, tačiau nė viena iš jų nėra skirta tam, kad būtų sušvelnintos socialinės problemos ar sudaromos prielaidos spartesnei regionų raidai – svarbiausioms idėjoms, su kuriomis „valstiečiai“ atėjo į valdžią. Siekimas sutaupyti pinigus yra sveikintinas dalykas, tačiau jei įgyvendinamas planas neturi tikslo pagerinti vienoje ar kitoje sistemoje dirbančių žmonių darbo sąlygų, padidinti visuomenėje solidarumo, kažin, ar tai išvis galima vadinti reforma. Tai yra tiesiog šakų genėjimas, kai kada išvirstantis tiesiog į griovimą.

„Valstiečiai“ tik sustiprino tradicines buvusių valdžių ydas. Chaotiška įstatymų leidyba tapo dar chaotiškesnė ir labiau nenuspėjama. Įstatymų pasiūlymai kaskart užklumpa netikėtai tarsi lietus iš giedro dangaus ir panėšėja į piratų išpuolius. Dažnai atrodo, kad ministerijų reformatoriai kariauja tikrą karą prieš savo kuruojamos srities įstaigas, darbuotojus. Kultūra, kuri turėtų būti mūsų valstybės pagrindas, tik dar labiau nustumiama į paraštes. Vos dveji metai valdžioje – o užsisklendimo nuo visuomenės ir arogancijos lygis jau pranoksta buvusių valdžių užsisklendimą ir aroganciją. Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio transformacija yra nelyginant lakmuso popierėlis.

Įžvalgiausias čia vėlgi pasirodė ministras pirmininkas S. Skvernelis, pirmasis supratęs, kad vien primetamomis ar imituojamomis reformomis žmonių nepavyks apžavėti. Vyriausybėje nuolat gimsta ministro pirmininko inicijuojamos idėjos: būstas lengvatinėmis sąlygomis jaunimui regionuose, maisto kuponai, naujų prekybos tinklų atėjimas ir senųjų sutramdymas, žadamos „objektyvios“ maisto produktų kainos. Tačiau šios pastangos fragmentiškos, dažniausiai paremtos nerealistiškomis prielaidomis, o pagrindinė vyriausybės strateginė kryptis, kaip minėta, priešinga.

Derėtų susimąstyti – o kokius lūkesčius gyventojai sieja su valdžia? Daugelis išlaikė blogus prisiminimus apie buvusias valdžias, todėl iki šiol valdžioje iki praėjusių rinkimų dar nebuvusi politinė partija, suvedinėdama sąskaitas ir užsižaidusi nesibaigiančiais politiniais „demaskavimais“, sugeba išlaikyti populiarumą ir pasitikėjimą. Dirbtinai kurstomą politinę kovą pernelyg daug žmonių laiko tikruoju politikos darbu.

Iš kitos pusės, aukštą pasitikėjimą gyventojai reiškia ministrui pirmininkui S. Skverneliui. Akivaizdu, kad daugelio gyventojų politinio lyderio idealas – pasitikintis savimi, ryžtingumą demonstruojantis politikas, koks ir yra S. Skvernelis. Piliečių sąmonėje giliai įsišaknijęs vaizdinys, kad politikas turi žinoti, kaip spręsti visas problemas, elgtis ryžtingai. Paradoksalu, kad, kita vertus, toks politikų elgesys visuomenėje sukelia neviltį, gimdo beviltiškumo jausmą. Mat demokratinėje visuomenėje joks politikas, jokia vyriausybė pati savaime negali atrasti geriausio sprendimo. Sprendimas turi būti priimamas po diskusijų, įtraukiant visuomenės grupes, ekspertus, įvertinus socialines bei ekonomines pasekmes, ieškant maksimalaus sutarimo ir su politiniais oponentais.

Daug kas kalba apie visuomenėje tvyrantį nusivylimą, tačiau paprastai viskas suvedama į „blogus valdžios sprendimus“. Reikia konstatuoti, kad esant tokiai demokratijos kokybei sprendimai niekada nebus geri, niekada netenkins visuomenės. Perspektyvos, kad padėtis keisis, lieka miglotos, nes demokratijos kokybės problema nėra net suvokiama kaip tema, verta visuomenės ar žiniasklaidos dėmesio.

Sunku surasti pateisinimą tokiam požiūriui, juolab turi būti visų rūpestis, kad pagaliau imtų sklaidytis visuomenėje tvyranti patyčių, smurto atmosfera. Ir nuo ko geriausia pradėti, jei ne nuo keičiamo požiūrio į vaikus, į smurtą prieš juos.

Neturėtume lygiuotis į tai, kas ką kada nors darė. XVIII amžiuje nusikaltėliai kai kada būdavo viešai sudraskomi į keturias puses tempiančių arklių, XIX amžiuje karo belaisviai buvo sodinami ant kuolų, o XX – nekalti žmonės siunčiami į dujų kameras arba tremiami prie poliarinio rato. Visa žmonijos istorija kupina smurto, prievartos, tamsiausių prietarų, nepakantumo, paniekos žmogaus orumui. Visais laikais moterims teko antraeilis arba pažemintųjų vaidmuo. Visa tai jokiu būdu nereiškia, kad tai turi tęstis. Priešingai, būtina padaryti viską, kad tokių apraiškų liktų kuo mažiau. Per žmonijos istoriją beveik nebuvo laikotarpio, kai visuomenė būtų gyvenusi demokratijoje, kaip gyvename mes. Perimti praeities paprotį vien dėl to, kad jis egzistavo, būtų nesusipratimas.

Šiame komentare nenagrinėsiu pastarojo atvejo, susijusio su vaikų paėmimu iš šeimos. Valdžios institucijos pripažino, kad buvo padaryta klaidų. Įvykiai Kaune sukėlė didžiulį atgarsį, buvo rengiami mitingai. Tačiau protesto organizatoriams trūksta nuoseklumo. Į mitingą buvo kviečiama pasitelkiant ir argumentus, kad neva vaikų mušimas yra nieko bloga, nes auklėjimas beržine koše buvo taikomas nuo senų laikų. Tai teigti yra ne kas kita, kaip pateisinti smurtą prieš vaikus. O juk vaikų, patiriančių smurtą, problema Lietuvoje yra, ir jos mastai dideli. Nukenčia daugybė vaikų, ir šis faktas taip pat nusipelno ne mažiau dėmesio nei šeimos, su kuriomis neteisingai pasielgė vaikų teisių apsaugos pareigūnai. Ką tokie vaikai, patyrę emocines, fizines traumas, užaugę duos savo šaliai, visuomenei? Kokiai daliai tokių nukentėjusių vaikų pavyks iškopti iš duobės, tapti visaverčiais ir kuriančiais demokratinės valstybės piliečiais?

Nederėtų užmiršti, kad atitinkama sistema pradėta diegti po tragiškų įvykių, Matuko žūties, kai visuomenė reiškė pasipiktinimą pareigūnų neveiklumu. Be jokios abejonės, siekiant, kad kuo geriau būtų atsižvelgiama ir į tėvų, ir į vaikų interesus, būtina elgtis nuosaikiai, nuolat ieškoti balanso, o tam reikia ir daug išminties, ir patyrimo. To pristinga. Kita vertus, paprasčiau protestuoti prieš valstybės tarnautojų veiksmus, nei atsigręžti į save, į visuomenę, kurioje glūdi daugelio problemų šaltinis. Politikams sulaukti populiarumo taip kur kas sunkiau.

Čia kalbu ne apie tai, kada ir kaip reikia paimti vaiką iš šeimos. Kalbu apie moralines nuostatas. Ribos tarp „mažo“ ir „didelio“ smurto nubrėžti neįmanoma, bet to daryti ir nėra prasmės. Arba fizinės bausmės yra pripažįstamos ir įteisintos, arba jos netoleruojamos. Yra žmonių, sakančių, kad alkoholis jiems nesutrikdo koordinacijos ir nesumažina gebėjimo vairuoti be klaidų. Ir galbūt tai yra tiesa, bet šio atvejo negalima apibendrinti: kiekvienas, kuris vairuoja išgėręs, prisideda prie moralinio nihilizmo, prie netoleruotino ir tragiškas pasekmes sėjančio elgesio paplitimo. Taip pat ir fizinių bausmių toleravimas padidina virš Lietuvos tvyrantį juodą smurto pritvinkusį debesį.

Fizinė bausmė negali būti taikoma metodiškai ir tapti pedagogine priemone. Tokia ji gali būti nebent apgaudinėjant pačius save. Prieš vaiką pakelta ranka dažniausiai tėra tėvų nesėkmių, nepasitenkinimo gyvenimu ar blogos nuotaikos, nuovargio išraiška, desperatiškas impulsas smurtu tarsi pateisinti tai, kad vaikui skirta per mažai dėmesio, su juo nesurasta kalbos. Jau nekalbu apie tai, ką patiria vaikai, jei šeimoje girtaujama, jei duodama valia rankoms.

Yra žmonių, kurie šios problemos nenori matyti, kurie ignoruoja medikų, psichologų, specialistų nuomonę. Galima suprasti, kodėl taip yra. Visuomenę yra taip persmelkusi patyčių, įvairių formų prievartos kultūra, ši kultūra yra tapusi tokia įprasta, kad apie kitokį elgesio modelį nenorima net girdėti. Bet dabar jau žinome, kad patyčios anksčiau ar vėliau atsisuka prieš kiekvieną visuomenės narį, kad dėl orumo ir pagarbos stokos bendraujant pagaliau kenčia absoliučiai visi, visa visuomenė. Pirmas žingsnis išsklaidant šią negandą – atsisakyti bet kokio smurto prieš vaikus.

Nenuostabu, kad nemaža visuomenės dalis bodisi demokratija ir pasiilgsta „tvirtos rankos“. Taip, jei toleruojama beržinė košė, diktatūra yra pageidaujama valdymo forma. Tokia paralelė – viso labo metafora, bet, manau, tiesos joje yra.

Beržinė košė nieko nepagelbės ugdant laisvos demokratinės valstybės piliečius, užtat autoritariniam valdymui ir diktatūroms tai – natūrali savastis. Nenuostabu, kad Rusijoje šių metų sausį priimtas vadinamasis pliaukštelėjimo įstatymas, gerokai sušvelninantis ir taip jau buvusį atlaidų požiūrį į prievartos šeimoje traktavimą, o Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka, vilkėdamas uniforma, prieš kameras dalijasi patirtimi, kaip jis mušęs savo sūnų. Požiūris į smurtą šeimoje – tai kartu ir skiriamoji linija tarp demokratijos ir autoritarizmo, tarp Vakarų ir Rytų.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Pastaruoju metu nemažai kritikos strėlių skriejo į švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės pusę dėl klausimų keliančios jos vyro sėkmės ministerijai pavaldžių įstaigų viešuose konkursuose ir dėl vadybiškai nesuvaldyto mokytojų darbo etatinio apmokėjimo įvedimo. Paskui kilo kitas skandalas – dėl sunaikinto Vyriausybės pasitarimo garso įrašo apie registrų atvėrimą žiniasklaidai, kur ministras pirmininkas Saulius Skvernelis pažėrė aštrių žiniasklaidai skirtų žodžių. Galų gale kilo dar viena politinė audra paskelbus, jog Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) nariai darė spaudimą šios komisijos darbuotojui, kad jis išeitų iš darbo. Paviešintame įraše girdėti, kad komisijos nariai kalba vykdantys dviejų politikų – tuomečio Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininko „valstiečio“ Povilo Urbšio ir Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio – valią. Ramūnas Karbauskis iškart pagrasino apkalta P. Urbšiui ir paragino trauktis visus VTEK narius.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad R. Karbauskis demonstruoja principingumą. Tačiau iš tiesų viskas ne taip paprasta. Pirmiausia istorija apie spaudimą komisijos darbuotojui buvo paskelbta jau prieš metus, tačiau tada ji nenusipelnė tokio „valstiečių“ vadovybės dėmesio. Kodėl dabar R. Karbauskis kyla į kovą?

Tai galima paaiškinti ne tik padidėjusiu jo principingumu, bet ir tam tikromis šių dienų aktualijomis. Visų pirma, jo bendražygio P. Urbšio akibrokštai, matyt, jau perpildė „valstiečių“ pirmininko kantrybės taurę. P. Urbšys kritikavo jį dar 2016 metų pabaigoje, kilus skandalui, susijusiam su tuomete Seimo nare Greta Kildišiene. R. Karbauskis tada nesiryžo pastumti vieno populiariausių savo frakcijos narių, tačiau šis ir toliau nevaldė liežuvio. Kurį laiką P. Urbšys gana naiviai save pateikdavo kaip pavyzdį, kad jis „valstiečių“ frakcijoje gali turėti kitokią nuomonę, o tai esą reiškia, kad joje klesti demokratija. Tačiau paaiškėjo, kad R. Karbauskis viso labo laukė patogios progos, ir dabar, kai tokia proga pasitaikė, P. Urbšiui neverta tikėtis pasigailėjimo. Žinoma, jei jam mesti kaltinimai turi bent menkiausią pagrindą. R. Karbauskis ir jo dešinioji ranka Seime Agnė Širinskienė net ryžosi paskelbti VTEK narių pokalbio įrašą. Tai reiškia, kad vyks kova be taisyklių.

Beje, kaip skelbiama, buvęs komisijos patarėjas Mindaugas Siaurys kadaise parengė išaiškinimą, kad G. Kildišienė nepažeidė tarnybinės etikos – būtent tai vėliau vienasmeniškai paskelbė tuometis VTEK pirmininkas Romas Valentukevičius. Dėl įgaliojimų viršijimo posto neteko R. Valentukevičius, o kartu tai tapo vienu motyvų atleisti M. Siaurį. Prisiminkime ir tai, kad šių metų gegužės mėnesį VTEK pripažino R. Karbauskį pažeidus įstatymo reikalavimus nustatyta tvarka ir terminais deklaruoti sudarytus sandorius. Taigi smogdamas atgal R. Karbauskis iš karto nušauna ne vieną zuikį.

Dar viena aplinkybė – jau minėta ministrės J. Petrauskienės istorija. VTEK artimiausiu laiku turėjo paskelbti išvadas, ar ministrė nepažeidė tarnybinės etikos reikalavimų. Klasikų žodžiais, kas galėtų paneigti, kad komisija vis dėlto įžvelgė tam tikrų ministrės pažeidimų? Tokiu atveju, įvertinus dar ir dideles problemas, su kuriomis ministrė susidūrė vykdydama švietimo srities reformas, ir įtarimų šešėlį, kuris gula ant ministerijai pavaldaus Ugdymo plėtotės centro, iškiltų rimtos abejonės, ar ministrė toliau gali eiti pareigas. R. Karbauskis, kaip minėta, pareiškė, kad visa VTEK turi trauktis – nors, beje, dalis komisijos narių neturi nieko bendra su darbuotojo atleidimo istorija. Galima spėti, kad taip R. Karbauskis stengiasi užbėgti už akių: komisija esą niekam tikusi, todėl ir jos išvadų dėl ministrės galima nepaisyti.

Taigi vienas skandalas slepia kitą. Bet tai dar ne viskas. Ką iš tikrųjų pavyko užgožti valdantiesiems? Skandalingas pataisas dėl politinių partijų finansavimo, pagal kurias biudžeto dotacija turės būti skiriama rinkimuose nedalyvavusiai valdančiajai Lietuvos socialdemokratų darbo partijai (LSDDP). Šis žingsnis gerokai pranoksta minėtus skandalus ir pažeidžia daug svarbių teisės principų. Iki šiol politikai net nesusimąstydavo, kad finansavimą galėtų skirti patiems sau: tvarkos pakeitimai įsigaliodavo nuo kitos Seimo kadencijos. Keisti politinių partijų finansavimo sistemą, kad būtų patenkinti vienos partijos įgeidžiai, yra, švelniai tariant, gana įžūlu. Šitaip globojama LSDDP iš esmės yra „valstiečių“ nupirkta biudžeto pinigais, o tai yra didžiausias įmanomas demokratijos principų iškraipymas. Priimant kitą įstatymą, kuris leidžia Vyriausybei skolintis papildomam partijų finansavimui, buvo pažeistos procedūros, įstatymas priimtas be Vyriausybės išvados.

Net jei prezidentė įstatymo nepasirašys, yra aišku, kad valdantiesiems būdingas ciniškas požiūris į teisėtumą, o savo tikslų jie pasiryžę siekti bet kokiomis priemonėmis. Tačiau aptartų skandalų fone atrodo, kad tai niekam nerūpi.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Kokio prezidento laukia ir tikisi Lietuva? Nors iki rinkimų dar daugiau kaip pusmetis, kai kurios tendencijos jau išryškėjo. Pagrindiniai pretendentai, oficialiai startavę prezidentinėse lenktynėse, – inteligentiški žmonės, ryškios asmenybės. Vis dėlto intelektinis pirmųjų prisistatymų ir idėjų pateikimo lygis – gerokai nuviliantis.

Pozityviai reikėtų vertinti tai, kad visuomenėje populiariausi pretendentai nėra populistai. Tiesą sakant, tai kontrastuoja su visuomenėje tvyrančia nepasitenkinimo atmosfera. Solidus lyderis niekada nežadės žaibiškų permainų ar neįgyvendinamų dalykų. Tokios asmenybės išrinkimas reikštų ne ką kita, kaip stabilumą. Galima daryti prielaidą, kad žmonės, nors niurnėdami, iš tiesų vertina tai, kas pasiekta. Jiems daug kas kelia nepasitenkinimą, tačiau vienaip ar kitaip prie visko prisitaikyta, gyvenimas nusistovėjo. Audringų pokyčių tolesnėje ir artimesnėje praeityje išvarginta tauta yra linkusi pasisakyti už stabilumą.

Pakalbėkime apie populiariausius kandidatus, jau pasiskelbusius, kad sieks prezidento posto. Tai pagal populiarumą gerokai nuo visų atsiplėšęs Gitanas Nausėda, taip pat Vygaudas Ušackas, Ingrida Šimonytė. Jie visi yra dešiniųjų pažiūrų. V. Ušackas ir I. Šimonytė grumsis pirminiuose konservatorių keliamo kandidato rinkimuose, o G. Nausėda, galbūt pabūgęs, paskutinę akimirką paskelbė juose nedalyvausiantis.

Reikėtų išskirti V. Ušacko prisistatymą prie Vyčio paminklo Kaune. Jo forma atitiko turinį: pasakyti žodžiai natūraliai skambėjo iš asmens, pasiryžusio kandidatuoti į prezidentus, lūpų. V. Ušackas energingai pradėjo savo žygį – išsiuntinėjo laiškus rinkėjams, rajonuose ėmė burti rėmėjų „Vyčio kuopas“. Tačiau tiek pastangų įdėjęs pretendentas pasiklydo tarp trijų pušų. Važinėdamas po provinciją jis nesirėmė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais ir, kaip minėta, ėmėsi kurti atskirus paramos tinklus. Negana to, jis metė iššūkį partijai, pareikšdamas, kad rinkimuose dalyvaus bet kuriuo atveju – net jei pralaimės pirminius partijos rinkimus, nors pagal konservatorių vidaus tvarkos nuostatus toks elgesys laikomas neleistinu. Taip kandidatas save įvarė į kampą: demonstruodamas nelojalumą partijai ir elgdamasis arogantiškai jos narių atžvilgiu, atitolino save nuo partijos, bet tai nepridėjo jam populiarumo tarp kitų pažiūrų rinkėjų. Visi įsidėmėjo, kad jis yra partijos narys ir bus vertinamas kaip toks, net jei neteks partijos paramos. Pats pretendentas sukūrė tokią padėtį, kad nebegali tikėtis nei partijos narių nuoširdžios paramos, nei kitų rinkėjų palaikymo. Dabar visa viltis – jo rėmėjai, kurie pagal naują konservatorių kandidato kėlimo tvarką, net ir būdami nepartiniai, galės dalyvauti pirminiuose rinkimuose. Prieš kurį laiką V. Ušackas pakeitė nuomonę ir pareiškė, kad pralaimėjęs konservatorių pirminius rinkimus toliau prezidentinės kovos netęs. Tai teisingas sprendimas, nes jo šansai būtų nedideli.

1. Šimonytės laikysena verčia gūžčioti pečiais, nes ji pati atrodo nustebusi, kad tapo pretendente į prezidentus. Ji prisipažino, kad to iki paskutinio momento nenorėjo, nesitikėjo, nesvarstė. Iki šiol ji nepristatė savo svarbiausių minčių, idėjų – su kokia programa siekia valstybės vadovo posto, o apie padrikus interviu nelabai yra ką kalbėti. Žinoma, dar bus prisistatymai, debatai pirminiuose konservatorių rinkimuose ir daug kitų progų parodyti, kas esi, tačiau, kaip sakoma senoje reklamoje, niekada nebus antros progos padaryti pirmą įspūdį. O pirmas įspūdis yra svarbus. Įdomu, kiek toli gali nueiti kandidatas, rinkimuose dalyvaujantis tarsi per prievartą. Bent jau sporto varžybose, jei atletas neturi ūpo grumtis iš visų jėgų, net didžiausias meistriškumas jo paprastai negelbsti nuo pralaimėjimo.
2. Nausėdos dėstomos mintys taip pat nenuteikia viltingai, bet dėl kitų priežasčių. Jo pirmas prisistatymas, kai jis pranešė apie pasiryžimą dalyvauti rinkimuose, akivaizdžiai stokojo tokiai progai būtinos pretendento į prezidentus vizijos, vertybinio pagrindo. Mėginimas Valdo Adamkaus žodžiais kalbėti apie „tyliąją Lietuvą“ ir pateiktas varpininkės pavyzdys neįtikino, kad pretendentas išties yra susirūpinęs paprastų žmonių gyvenimu. Deklaruotas siekis kurti gerovės valstybę iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti gudrus ėjimas. Išties, kas gali prieštarauti tokiam siekiui, kaip sako pats G. Nausėda. Tačiau liko neatskleista, ką turima omenyje kalbant apie gerovės valstybę.

„Facebook“ paskyroje G. Nausėda pateikė nuorodą į savo prieš dešimt metų rašytą straipsnį, paminėdamas, kad jis aktualus ir šiuo metu. Straipsnis vadinasi „Kodėl Lietuvoje nepavyko sukurti visuotinės gerovės valstybės?“, tad yra skirtas svarbiausiai pretendento į prezidentus idėjai.

Deja, paaiškėjo, kad G. Nausėda apie gerovės valstybę turi menką supratimą. Keli realūs G. Nausėdos pasiūlymai, išdėstyti aptariamame straipsnyje, – pensijų indeksavimas ir infliacijos mažinimas – yra viso labo menki fragmentai, jei kalbame apie visą gerovės valstybės vaizdą. Tiesa, savo prisistatymo kalboje G. Nausėda kiek plačiau atskleidė tai, kaip jis mato gerovės valstybę. Tačiau ir kalboje, ir ilgame straipsnyje įsigudrinta apeiti svarbiausią klausimą, kuris keliamas Lietuvoje, kai pradedama diskutuoti šia tema, – tai itin maža bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, kuri yra perskirstoma per biudžetą. Nuo šiol pensijos bus indeksuojamos, tačiau jos vis vien nedžiugins pensininkų, nes biudžeto pajamos yra pernelyg menkos visoms socialinėms reikmėms finansuoti. Lietuvoje per biudžetą perskirstoma apie 30 proc. BVP, o einant gerovės valstybės link šis rodiklis turėtų siekti bent 50 procentų. Tai reikštų tikrą mokesčių revoliuciją. Nėra sąžininga skelbti gerovės valstybės siekį ir nepaaiškinti šios kolizijos.

Savo straipsnį G. Nausėda apibendrina itin „originalia“ intelektualo mintimi: „Prisiminkime – 1991 metų sausį žmonės savo krūtine gynė nuo priešo tankų tiek savo VALSTYBĘ, tiek savo išrinktą VALDŽIĄ. O ar dabar galime to tikėtis? Vargu…“

Taigi svarbių pretendentų į valstybės vadovo postą startas nuviliantis. Nesunku įvardyti ir priežastis, kodėl taip atsitiko. Šie pretendentai neturi didesnės patirties nei politikoje, nei rinkimuose. Jiems dar reikėtų subręsti, daug ko išmokti. Tik kažin ar geriausias laikas tam yra jau išėjus į prezidento rinkimų tiesiąją.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Kasmet Lietuvos pilietybės netenka apie 700 asmenų – jiems atimami pasai. Taip, šie asmenys priėmė kitos valstybės pilietybę, bet ar jie išdavė Lietuvą? Karo metu net sušaudomiems išdavikams pilietybė neatimama. Gal tik SSRS taip būdavo baudžiami kai kurie disidentai. Lietuvos pasiuntiniai užsienyje, ambasadų ir konsulatų darbuotojai turėtų visą savo laiką skirti tam, kad skleistų žinias apie Lietuvą, jos ekonomiką, kultūrą ir kad padėtų išeivių bendruomenėms palaikyti glaudesnius ryšius su tėvyne. Bet jiems, be kita ko, tenka būti sekliais, rinkti informaciją apie kitos šalies pilietybę priėmusius lietuvius ir atiminėti pasus. Ar Lietuvos piliečių turime pernelyg daug?

Tiesa, dvigubos pilietybės draudimą galima palyginti lengvai apeiti. Dažniausiai nutinka, kad gaunant kitos šalies pilietybę naujajame pase įrašomas kiek pakeistas vardas, pavardė. Tad jei kitoje šalyje naudosiesi jos dokumentu, o Lietuvoje – Lietuvos pasu, pareigūnai neturės galimybės identifikuoti asmens ir panaikinti jo pilietybę. Pagaunami tie, kurie per žioplumą kur nors pateikė ne tą pasą. Tačiau turbūt tai nėra optimalus būdas spręsti dvigubos pilietybės problemą valstybės mastu.

Nematau, kodėl bloga yra Lenkijoje numatyta tvarka. Šios šalies Konstitucijoje įtvirtinta, kad Lenkijos piliečiui pagal kilmę pilietybė negali būti atimama. Antra svarbi nuostata – lenkai visus savo piliečius traktuoja vienodai, nesvarbu, kokios dar šalies piliečiai jie yra.

Lietuvoje referendumą dėl dvigubos pilietybės numatoma surengti kitų metų gegužę, tad jau gana greitai, tačiau klausimų kur kas daugiau nei atsakymų. O juk žmonių požiūris į dvigubą pilietybę priklausys nuo to, kokie bus tie atsakymai.

Klausimas, esi „prieš“ ar „už“ dvigubą pilietybę, neturi prasmės. Neabejoju, kad Lietuvoje beveik nėra tokių žmonių, kurie būtų kategoriškai „už“ ar „prieš“ dvigubą pilietybę. Viską lemia konkretus dvigubos pilietybės modelis, jos aprėptis, sąlygos, taikymas. Apsispręsti galima tik įvertinus, išdiskutavus daugelį dvigubos pilietybės aspektų.

Daug žmonių dėl dvigubos pilietybės turi nepagrįstų baimių, laikosi keistų įsitikinimų. Tai iškart paaiškėja iš žmonių skambučių šiam klausimui skirtose radijo laidose, apžvalgininkų ir politikų komentarų. Dažniausiai pateikiami neigiami dalykai, kurie esą neišvengiami rasis įtvirtinus dvigubą pilietybę. Tai daro didelį įspūdį, tačiau reikia žinoti, kad dauguma tų problemų gali būti nesunkiai išsprendžiamos.

Štai neseniai viena Seimo narė gąsdino, kad įteisinus dvigubą pilietybę šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių priims Rusijos pilietybę. Tai – nepagrįstas gąsdinimas, nes nėra net abejonių, kad siūloma Konstitucijos straipsnio pataisa dvigubos pilietybės galimybė bus numatoma tik siejant ją su šalimis, atitinkančiomis euroatlantinės integracijos kriterijus. Be to, dviguba pilietybė būtų leidžiama tik piliečiams pagal kilmę, o ne tiems, kurie ją įgijo kitu būdu.

Dažnai nuogąstaujama, kad Lietuvos pasą bus stengiamasi gauti tik tam, kad būtų galima laisvai keliauti po ES. Ši baimė neturi jokio pagrindo, nes euroatlantinės integracijos kriterijus atitinkančių valstybių pasai suteikia ne blogesnių, o dažnai net ir geresnes nei Lietuvos pasas galimybių keliauti po ES ir pasaulį.

Kiti baiminasi, kad užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai išrinks mums valdžią. Ši problema taip pat nesunkiai išsprendžiama. Lietuva kitų valstybių pavyzdžiu gali neleisti rinkimuose tam tikrą laiką dalyvauti užsienyje gyvenantiems piliečiams. Tie, kurie gąsdina, dažniausiai nesuvokia, kad šios problemos net nereikia spręsti, o tik palikti dabar nustatytą tvarką: pagal dabartinį įstatymą visi užsienyje gyvenantys lietuviai balsuoja viso labo vienoje rinkimų apygardoje. Realybė tokia, jog net ir šioje vienoje apygardoje balsuoja tokia saujelė užsienio rinkėjų, kad jie rinkimams neturi jokios įtakos. Padėtis labai nepasikeistų net įtvirtinus dvigubą pilietybę. Beje, verta pažymėti, kad užsienyje gyvenančių piliečių balsai daugelyje valstybių laikomi reikšmingu demokratijos indėliu.

Politikai, užuot nukreipę diskusijas tinkama linkme, užsiima keistais žaidimais, o tai meta šešėlį pačiai referendumo idėjai.

Daug klausimų kyla dėl tarnavimo kariuomenėje, bet ši problema nėra tokia, kad būtų lemiama priimant sprendimą dėl dvigubos pilietybės. Įteisindama dvigubą pilietybę Lietuva būtų laisva įtvirtinti tokias nuostatas, kokias mato esant reikalingas. Be to, daugelis valstybių yra priėmusios liberalias pilietybės nuostatas ir nuolat sprendžia šias problemas, todėl sukaupta turtinga patirtis, kuria galima pasinaudoti. Lietuva savus piliečius gali traktuoti tik kaip tokius, nepaisydama jų kitų pilietybių, arba sudaryti sutartis su kitomis valstybėmis dėl jose gyvenančių piliečių karo prievolės.

Įdomu tai, kad dažnai klausiama, kur toks dvigubą pilietybę turintis asmuo mokėtų mokesčius? Tai nėra jokia problema ir joks klausimas, nes mokesčiai ir dabar mokami toje šalyje, kurioje uždirbami pinigai. Vienintelė JAV apmokestina savo piliečius, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos.

Vienas apžvalgininkas klausė, kas bus, jei įtariamas nusikaltėlis Lietuvoje staiga išsitrauks kitos valstybės pasą? Klausimas dramatiškas, bet nereikšmingas: Lietuvos pilietis Lietuvos institucijų visada galės būti traktuojamas tik kaip toks.

Daugiau ginčų gali kilti dėl galimybės tokiems asmenims, turintiems dvigubą pilietybę, būti išrinktiems į Seimą, eiti kitas atsakingas pareigas. Tačiau ir šie klausimai – Lietuvos apsisprendimo reikalas. Tiesa, tarptautinė teisė gali versti duoti leidimą tokiems piliečiams būti išrinktiems į parlamentą, jeigu dviguba pilietybė yra tapusi itin dažnu reiškiniu. Tačiau Lietuvai iki to dar toli. Beje, Čekijoje asmuo, turintis dvigubą pilietybę, neseniai gavo užsienio reikalų ministro postą, ir dėl to šalies neištiko katastrofa.

Dvigubos pilietybės galimybė turbūt nėra vien gėris, bet itin svarbu, kad sprendimą dėl jos žmonės priimtų remdamiesi faktais, o ne nuogirdomis ar įsikalbėtomis baimėmis.

Deja, politikai, užuot nukreipę diskusijas tinkama linkme, užsiima keistais žaidimais, referendumo taisyklių „pritempinėjimu“, o tai sukelia tik neigiamą atgarsį ir meta šešėlį pačiai referendumo idėjai. Juk iš anksto turi būti žinoma ne tik siūloma referendumui Konstitucijos straipsnio formuluotė, bet ir konstitucinis įstatymas, kuris apibrėžtų ir detalizuotų Konstitucijos straipsnio taikymą. Tačiau visuomenė kol kas nieko apie tai nėra girdėjusi.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Šių metų rugsėjo 16 dieną suėjo 30 metų nuo pirmo atgimstančios Lietuvos necenzūruojamo laikraščio „Atgimimas“ leidybos pradžios. Man teko laimė palyginti anksti įsitraukti į „Atgimimo“ bendradarbių, žurnalistų būrį. Senieji „Atgimimo“ darbuotojai praėjusią savaitę paminėjo šią reikšmingą datą. Prisimintas pirmasis „Atgimimo“ numeris, kurio išleidimas Sąjūdžio laikais buvo itin reikšmingas įvykis. Pirmasis šio istorinio laikraščio puslapis į Lietuvą kreipėsi Justino Marcinkevičiaus žodžiais.

Vienas iš neabejotinų Sąjūdžio lyderių, tautos ant rankų nešiojamas poetas smūgį patyrė 1991 metais, kai Aleksandras Štromas ir Tomas Venclova televizijos laidoje prabilo apie tai, kad J. Marcinkevičius apysaką „Pušis, kuri juokėsi“ parašė KGB užsakymu.

Tuo metu užvirusios diskusijos dėl šios apysakos ir paties poeto laikysenos sovietų valdžios atžvilgiu nesiliauna iki šiol. Apie tai parašytas ne vienas straipsnis, ne viena knyga. Naujos knygos šia tema rašomos iki šiol. Valentinas Sventickas neseniai pasiūlė į klausimą, ar „Pušis, kuri juokėsi“ parašyta KGB užsakymu, ar ne, atsakyti paprastai – tiesiog imti knygą, perskaityti ir nuomonę susidaryti iš pirminio šaltinio. Nusprendžiau pakelti mestą pirštinę ir apysaką perskaičiau, juolab kad niekada anksčiau nebuvau to daręs.

Apysaka pasirodė 1961-aisiais, tad pradžioje – keletas žodžių apie to meto Sovietų Sąjungos literatūros proceso kontekstą. 1956 metais vykęs XX komunistų partijos suvažiavimas žymėjo vadinamo atšilimo pradžią. Šis „atšilimas“ užbuksavo jau 1958-aisiais. Lietuvoje prasidėjo kova su rašytojais „revizionistais“. Tais pačiais metais Borisui Pasternakui už romaną „Daktaras Živago“ buvo skirta Nobelio premija. Prasidėjo prieš šį rašytoją nukreipta pjudymo kampanija, kurioje dalyvavo daugelis žymių sovietinių rašytojų. 1961 metais Aleksandras Solženicynas parašė garsiąją apysaką „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Jos išspausdinimas 1962-aisiais pradėjo antrąjį „atšilimo“ periodą. Jis buvo dar trumpesnis nei pirmasis.

„Pušis, kuri juokiasi“ – „jausmų ugdymo“ apysaka, vaizduojanti dailės studentą Romą, kuris yra savanaudis, užsikrėtęs nihilizmu ir net idealistinės filosofijos virusu. Romui, jo paties žodžiais, „svetimas užuojautos jausmas“, o ką jau kalbėti apie liaudies žmonių gyvenimo supratimą. Jis puikuojasi savo protingomis kalbomis prieš būrelį snobų, bendraminčių – „intelektualių chuliganų“.

Nesunku nuspėti, kad herojus turės suprasti savo klaidas. O kas į teisingą kelią gali atvesti geriau nei mergina, kurią herojus yra įsimylėjęs? Žinoma, taip ir įvyksta, tokia mergina, Julė, atsiranda. Tik ne viskas taip paprasta. Problema, kad mergina, kurią Romas įsimylėjęs – jo… sesuo. Taip, sesuo, bet, ačiū Dievui, netikra. Apysakos pradžioje kaip tik šis faktas ir paaiškėja. Čia skaitytojas susiduria su įdomiu erotiniu momentu: vienu metu herojus jau žino, kad Julė – netikra jo sesuo, ir pradeda jos geisti, o Julė apie tai dar nė nenutuokia ir žvelgia į jį vien kaip į brolį.

Romui nesiseka tapyti paveikslų. Tokios nesėkmės priežastis akivaizdi – jis pernelyg įsigilinęs į filosofijos problemas, jo draugo, dailininko Gailiūno žodžiais, pasidavęs „idealistiniam bezdalui“, miesčioniškumui, myli tik save.

Ne mažesnę įtaką nei Julė Romui atsiverčiant padaro ir jo tėvas – kalbininkas, savo gyvenimą skyręs lietuvių kalbos žodyno sudarymui. Tėvas ir sūnus nesutaria. Vienu metu senukas tėvas nihilistą ir nemoralų sūnų pradeda auklėti antausiais. Šios scenos pabaigoje sūnus pabučiuoja tėvo ranką, o tėvas pažeria ilgą monologą, kad visą gyvenimą jam svarbiausia vertybė buvo humanizmas, pagarba žmogui (kurią, be kita ko, įkūnijo ir skelti antausiai)… Apysakos pabaigoje paaiškėja didžioji paslaptis: tėvą visą gyvenimą kamavo sąžinės graužimas. Gimdydama Romą mirė jo mylima žmona, ir jis visą laiką gyveno sunkiai tramdydamas neapykantą sūnui, dėl to nuolat pats save kaltino. Gali būti, kad dėl tokio santykio su tėvu ir sūnus nuklydo iš tikrojo kelio.

Vertinant santykio su to meto valstybės ideologija požiūriu, apysakoje yra keli dėmesio verti momentai.

Romas ir Julė, motoroleriu išsiruošę į kelionę po provinciją, apsistoja pas kaimo moterį, kurios švarioje seklyčioje kabo Jėzaus širdies paveikslas. Toji moteris – teigiamas apysakos personažas, liaudies atstovės įsikūnijimas. Tai, kad pavyzdingos kolūkietės troboje kabo Jėzaus širdies paveikslas, sakyčiau, yra gana originalu. Taip pat savotiškai pateikiama Julės įdukrinimo istorija. Tėvas pasakoja, kad jo šeima tada gyveno prie geležinkelio stoties ir kiekvieną dieną matydavo pro šalį varomų nelaimingų, iškankintų žmonių būrius. Skaitydamas pusantro puslapio skaitytojas vis dar nežino, kokie įvykiai turimi omenyje: varymas į geležinkelio stotį veikiau siejasi su sovietinėmis, o ne hitlerinėmis represijomis. Galų gale paminimi vokiečiai, ir tada sužinome, kad vedami žmonės – žydai. Iš tos pasmerktųjų minios pavyksta išgelbėti vieną mergaitę, Julę, kuri, lyg tyčia, lietuvė. Žodžiu, keista, neįtikima istorija, galinti kelti įvairių minčių, asociacijų.

Tačiau ši apysaka nėra toks kūrinys, kuriame atiduodama privaloma duoklė ideologijai tam, kad autorius galų gale išreikštų savas laisvas mintis. Ne, tai akivaizdus tiesmukas nuostatų, išdėstytų Nikitos Chruščiovo straipsnyje „Už glaudų literatūros ir meno ryšį su liaudies gyvenimu“, pritaikymas literatūros kūrinyje, tik vienur kitur galbūt pamėtant nedrąsią alternatyvaus požiūrio užuominą. Kiekviename puslapyje stengiamasi (ir neretai persistengiama iki komiško efekto) pataikyti į šią partinę liniją.

Dabar – dėl svarbiausio klausimo. Ar šis kūrinys parašytas KGB užsakymu? Atsakymas aiškus. Net keista, kad dėl to taip ilgai laužomos ietys. Petras Dirgėla, Mindaugas Tamošaitis yra atskleidę to meto aplinkybes. J. Marcinkevičius tuo metu (1960–1965 metais) buvo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas, atsakingas už jaunųjų rašytojų auklėjimą. Jį pasikvietė į partijos CK (ne KGB), padavė krūvą užrašų, kuriuos KGB buvo paėmusi iš jaunųjų rašytojų per kratas, pasiūlė susipažinti. J. Marcinkevičius niekada neneigė, jog tuo metu jis buvo „ideologinėje tamsoje“, tikėjo, kad valstybė žengia pažangos keliu. Prisiminimai apie Stalino nusikaltimus tuo metu buvo gyvi, nusikaltimų pasekmės toli gražu nebuvo išnykusios, tad iš dalies suprantama, kad pokyčiai galėjo būti siejami su viltimis. Rašytojas pripažįsta, kad tuo metu tikėjo marksistine meno teorija, socialine meno funkcija. Bet tikrai niekas neliepė: „Parašyk tokią ir tokią apysaką.“ Ir „organai“, ir partija darė kvailystes, bet tuomet jau ne tokias, kad tiesmukai rašytojui užsakytų kūrinį, kuriuo siekiama demaskuoti konkretų asmenį. Juolab kad J. Marcinkevičius, kaip Rašytojų sąjungos funkcionierius, kritikuodavo jaunuosius rašytojus, kurie jo kritikų minimi kaip apysakos taikiniai. Tačiau, žinoma, negali šmeižtu kaltinti ir A. Štromo su T. Venclova – taip, J. Marcinkevičius dokumentus vartė, rašydamas apysaką stengėsi atliepti partijos reikalavimus.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Įsidėmėtina: vis agresyviau mūsų patriotinę, kultūrinę ir, žinoma, literatūrinę savimonę puolant kičui, pasirodė tikrai geras Sauliaus Spurgos istorinis romanas „Iliuzijos – irgi gėlės“ apie paskutinį Abiejų Tautų Respublikos karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį. Šis kūrinys atitinka žanro kanoną – puikus epochos idėjų, mąstysenos, papročių, buities, net to meto drabužių ar kalbėsenos stiliaus pažinimas, perteikimas, įsijautimas į veikėjų emocines būsenas.

Tačiau net ne tai šiame romane yra vertingiausia. Kai lygiomis teisėmis kūrinyje susitinka istorija, filosofija ir psichologija, o visą šį derinį dar pagilina subtilios mitologinės užuominos, realybę koreguoja iliuzijos, kai tikrovės ribas plečia meno pasaulis, galima tikėtis daugiasluoksnio, gyvo kūrinio. Taip šįkart ir nutiko.

Negana to, romano visuma ima byloti istoriosofine išmintimi – Abiejų Tautų Respublikos likimas, klastingi jos padalijimai ir valstybingumo tragedija jau suvokiama ne kaip vienkartinis nutikimas, o kaip žmonių (kartu ir jų valdovo, šiuo atveju karaliaus Stanislovo Augusto) valios, atsakomybės, moralės, istorinės nuojautos fenomenas, beje, ir kaip istorinės logikos kerštas.

Kadangi romane viskas yra persmelkta minėtos kone hegeliškos vienybės, itin spalvingi, įtikinami ir gyvi tampa veikėjų charakteriai, o ką jau kalbėti apie kunigaikštį Gimbutą, reprezentuojantį lyg iš istorijos ūkų kylančią lietuvių tautinę savimonę su visa jos mitologine gelme, prietarais, garbės supratimu, baisiomis žmogiškosiomis ydomis, dvasiniu grožiu ir žiaurumu.

Tad nieko keista, kad ir kompoziciniuose „Iliuzijos – irgi gėlės“ principuose galime įžvelgti prasminių aspektų: istorijos vyksmas yra daugybės sąmonių išvestinė, trajektorija. Ar ne todėl kiekvienas skyrius iš esmės apie tą patį pasakojamas vis kito veikėjo vardu (karaliaus virėjo, to paties kunigaikščio Gimbuto, jo žmonos Izabelės, Rusijos ambasadoriaus Jakobo Zyverso [dienoraštis], karaliaus dailininko Marčelo)?

Taip atskleidžiamas vis kitas to paties aspektas, galiausiai sukuriamas visuminis karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio paveikslas. Tikrovė, pasaulis iškyla kaip nevienprasmis, daugialypis darinys, kankinantis save, „analizuojantis“, kovojantis pats su savimi, taigi laikiškas, istoriškas, meniškai gyvas.

Be abejo, romano autorius nėra koks naivuolis, manantis, kad galima prikelti, sugrąžinti ar net pakeisti tai, kas jau buvo. Vis dėlto pagarba istorijai, jos žmonėms, jos faktams kuria artefaktus ir archetipus, o prisijaukinti istoriniai kontekstai virsta mūsų dienų tekstais, saugančiais ir istoriją, ir mus.

Bernardinai.lt

Pakartoti barono Miunhauzeno triuką dažnai bando politikai. Kaip kitaip pavadinti mėginimus lyg iš nieko kurti problemas, o paskui jas triukšmingai spręsti? Politikams vis atrodo, kad neįdėjus daug pastangų ir sutaupius išteklių įmanoma susikurti žinomumą, populiarumą ir galų gale užsitikrinti pergalę būsimuose rinkimuose. Paprastai kartu dar tikimasi suteršti politinių oponentų reputaciją. Šios iniciatyvos nekuria gerovės, nemažina socialinės nelygybės, negerina verslo sąlygų ir nedidina santarvės visuomenėje. Priešingai, dažniausiai jos neturi jokio konstruktyvaus prado, tik kaskart iš naujo supriešina visuomenę.

Tokiu triuku galima pavadinti Seimo narių konservatorių Audroniaus Ažubalio ir Lauryno Kasčiūno pasiūlymą pripažinti Lietuvos komunistų partiją (LKP) nusikalstama organizacija, o buvusius aukštus LKP pareigūnus, siekiančius pareigų politikoje ar valstybės tarnyboje, įpareigoti skelbti konkrečius ryšius su komunistų partijos struktūromis. Įdomu tai, kad šis raginimas pirmiausia sulaukė atkirčio pačioje Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijoje. Jos pirmininkas Gabrielius Landsbergis pavadino pasiūlymą pigiu populizmu, o konservatorių patriarchas Vytautas Landsbergis – kova su fantomu (formaliai juridiškai SSRS laikais LKP neegzistavo – jos nariai turėjo Sovietų Sąjungos komunistų partijos narių bilietus). V. Landsbergis kaip šachmatininkas numatė kelis ėjimus į priekį ir nurodė, kuo virstų tokio įstatymo priėmimas, – jis mestų šešėlį ant aukščiausių Lietuvos pareigūnų ir būtų panaudotas Kremliaus propagandininkų.

Nerimsta ir „valstiečiai“, kuriems knieti pigiausiu būdu įgelti savo politiniams oponentams. Dešimt Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narių kreipėsi į Valstybės saugumo departamento direktorių ir pateikė naujų klausimų, kurie kilo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) atlikus parlamentinį tyrimą.

Reikėtų pasakyti, kad iš tiesų ne visi „valstiečiai“ pritaria tokiai iniciatyvai. Ją kritikuoja NSGK pirmininkas Vytautas Bakas, o „valstietis“ Justas Džiugelis jau anksčiau frakcijos seniūnui Ramūnui Karbauskiui priminė, kad eidama į rinkimus LVŽS gyventojams žadėjo būti kitokia nei kitos parlamentinės partijos – imtis realių darbų ir tuščiai nepolitikuoti.

Tačiau „valstiečiai“ ne tik nevengia tuščio politikavimo, bet net ir pasišovę viršyti jo rekordus. Tiesiog desperatiškai ieško, ką čia dar „užkabinus“, tačiau atėjus laikui priimti realius sprendimus, ypač jeigu jie susiję su politiniais bendražygiais, įkarštis išgaruoja. Minėtas V. Bakas laidoje „DELFI diena“ priminė, kad ne kas kitas, o patys „valstiečiai“ „reabilitavo Bastį, išplovė Skardžių“. Suprantama, tyrimo dėl paties R. Karbauskio veiklos, dėl kurios pareikšta įvairių klausimų ir abejonių, taip pat nesulauksime.

Politikų, gal ir žiniasklaidos, visuomenės bėda ta, kad tyrimų, kokį atliko NSGK, išvados yra vertinamos paviršutiniškai, skaitomos selektyviai. Svarbu tai, jog komitetas pasiūlė 32 priemones, kurių valstybėje derėtų imtis, kad būtų apribota neteisėta ir nepageidaujama interesų grupių įtaka politikams. Kai kurias tų priemonių būtina įgyvendinti nedelsiant, kai kurios jų galbūt yra abejotinos ir neveiksmingos, tačiau visos jos beveik niekam neįdomios.

Bet juk Seimas pirmiausia turi rūpintis teisės aktų priėmimu, valstybės gyvenimo taisyklių nustatymu, o ne atskirų asmenų kaltumo aiškinimusi. Svarbiausia, kad sprendimai Lietuvoje būtų priimami skaidriai, kad lobizmas būtų „pastatytas“ į teisės vėžes, kad būtų panaikintos prielaidos panašiems kaip „MG Baltic“ skandalams kilti ateityje. NSGK išvadose labiausiai visus domina, kas ir ką darė, kas su kuo susitiko, kas ir ką kalbėjo. Žinoma, tai svarbu kaip visuma, kad suprastume, kokie procesai vyksta. Tačiau reikia turėti omenyje, jog konkreti informacija galbūt netiksli, fragmentiška, selektyvi. Juk daug kas paremta operatyvinės informacijos duomenimis, kurie negali būti vienintelis pagrindas žmogui nuteisti arba išteisinti. Tiesos išaiškinimo procedūra teisinėje visuomenėje kur kas sudėtingesnė.

Tad juo labiau keistas yra „valstiečių“ noras gauti dar daugiau informacijos iš sekimo tarnybos apie vieną ar kitą asmenį, kuris jiems nepatinka. Sumanymas toks: paprašykime, o kai gausime duomenis, gal pavyks tą žmogų sukompromituoti. Tačiau tai tikrai ne ta veikla, kurios privalo imtis Lietuvos Respublikos Seimas. Tai – veiksmas, turintis minėto Miunhauzeno triuko požymių.

O kaip dėl tų 32 priemonių? Vyriausybė žada pateikti Seimui bent dalį atitinkamų įstatymų projektų. Premjero patarėjas teisės klausimais Donatas Matuiza Delfi kalbėjo, kad visų pirma rengiamas Lobistinės veiklos įstatymo projektas. Tai liudija, jog Vyriausybė, o kartu ir Seimas, yra tik ilgo kelio siekiant praskaidrinti politikų ir lobistų santykius pradžioje. Lobistinės veiklos įstatymu neįmanoma sureguliuoti šio klausimo – požiūris į teisėkūrą turėtų būti gerokai platesnis.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Tačiau jau dabar galima sakyti, kad 2019 metais išrinktas prezidentas neatitiks minėtų kriterijų. Politikams, o kartu ir visai visuomenei teks mokytis vairuoti pagal naujas politinio eismo taisykles.

Iki šiol Lietuvoje klostėsi visai nebloga, demokratinė prezidento rinkimų tradicija. Taip jau išeina, kad ne pats žmogus sumano tapti prezidentu, o visuomenė įžvelgia asmenybėje lyderio potenciją. Taip į prezidento postą buvo iškelti Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė. Tai šiek tiek primena Tibeto vienuolių tradiciją viename iš daugelio gimusių kūdikių įžvelgti Dalai Lamos inkarnaciją. Tik šiuo atveju sprendimą priima ne Dalai Lamos paieškos ekspedicija, o visuomenės dauguma.

Adamkus ir D. Grybauskaitė buvo jau save realizavę gyvenime, užsiėmę kitais darbais ir puikiai galėjo apsieiti be prezidentoposto, jeigu ne karštas visuomenės noras matyti juos valstybės vadovo krėsle. Kaip konkrečiai tai klostėsi, kodėl tapo populiarios būtent šios asmenybės?

Galime pažymėti kai kuriuos dėsningumus. Ir V. Adamkus, ir D. Grybauskaitė turėjo puikių karjeros pasiekimų, nuolat kalbėdavo aktualiais klausimais ir buvo pastebimi Lietuvos politiniame gyvenime, tačiau nuolat negyveno Lietuvoje – tai jiems suteikė tam tikrą išorinio arbitro įvaizdį.

Bet, žinoma, šie faktai iki galo neatskleidžia, kodėl visuomenės pasirinkimas buvo būtent toks, kaip lieka nežinomi ir požymiai, pagal kuriuos vienuolių susirinkimas nustato naujai įsikūnijusį Dalai Lamą.

Visuomenės pasirinkimą nulemia tam tikros asmenybės savybės, vadinamoji charizma – sunkiai apibrėžiama, bet vaidinanti didžiulį vaidmenį, įvairiose valstybėse iškylant lyderiams, asmens savybė.

Artėjant naujiems prezidentorinkimams visuomenė, rodos, ir vėl padarė savo pasirinkimą. Akivaizdus reitingų lyderis – ekonomistas Gitanas Nausėda. Niekas negali pasakyti, kaip G. Nausėdai sektųsi rinkimuose, tačiau šis faktas – iškalbingas ir savaip svarbus.

Akivaizdu, kad tokio ryškaus visuomenės palankumo gilieji motyvai lieka paslaptingi, nes kvalifikuotas ekonomistas ir entuziastingas kolekcininkas G. Nausėda, nors daugybę metų aukščiausiai reitinguojamas kaip galimas prezidentas, niekada nedemonstravo politinių ambicijų ir juo labiau nelipo „ant bačkos“. Tad dabar jis, kaip asmuo, turi spręsti tokiu savotišku būdu jam primestą dilemą – tęsti ramų privatų gyvenimą ar ryžtis kandidatuoti ir nerti į nenuspėjamų įvykių sūkurį.

Kol G. Nausėda neapsisprendė, apie aukštus jo reitingus galima pasakyti dvi pastabas. Viena vertus, pažymėtina, kad visuomenė tokį didelį palankumą rodo solidžiai ir mąsliai asmenybei. To negalime laikyti savaime suprantamu dalyku, nes negali būti garantijų, kad vieną dieną visuomenės simpatijos nepakryps kokio nors populisto pusėn. Neretai svarstoma, kad Lietuvoje yra geros sąlygos atsirasti populizmui – kaip, beje, ir daugelyje kitų valstybių. Ir šiaip politika dažnai yra tiesiog neatsiejama nuo gero žiupsnio populizmo. Šiuo atveju taip neatsitiko, ir net tampa savotiškai įdomu, kaip toli G. Nausėda galėtų nueiti išlaikydamas savo pabrėžtinai nuosaikų stilių.

Antras pastebėjimas – G. Nausėda vis dėlto skiriasi nuo ankstesnių prezidentų, nes neturi didesnės vadybinės ir politinės patirties. Mes jį pažįstame iš kalbų, bet ne iš darbų. Tai suvokiant dar keisčiau atrodo, kad visuomenė juo taip pasitiki. Tiesa yra ta, kad šiuo metu niekas negali pasakyti, kaip jam, jei taptų prezidentu, sektųsi bendrauti su užsienio valstybių vadovais, Lietuvos politinėmis partijomis, interesų grupėmis, organizuoti savo komandos darbą, priimti sprendimus. Taigi net jei pasikartos ankstesnių rinkimų scenarijus, kai prezidentu būdavo išrenkamas natūralaus visuomenės palankumo sulaukęs kandidatas, politinė padėtis vis vien bus kitokia, nes prezidentas bus gerokai mažiau patyręs ir mažiau žinomas visuomenei savo darbais.

Krinta į akis ir tai, kad likus mažiau nei dešimčiai mėnesių iki rinkimų daugelis minimų pretendentų dar nesirikiavo prie starto linijos. Kažin ar tai gali paaiškinti dažnai girdimi argumentai, kad potencialūs kandidatai apie savo kandidatavimą nesiryžta paskelbti pernelyg anksti, nes baiminasi jų biografijos narstymo, oponentų ir žiniasklaidos puolimo. Šie argumentai nėra tvirti. Anksti paviešinti kompromituojantys faktai – žinoma, jei tokių esama – suteikia pakankamai laiko pateikti atsakymą, pasiteisinti, be to, praėjus daugiau nei pusei metų po paskelbimo kompromituojančios medžiagos poveikis net ir savaime pastebimai išdyla. Todėl kur kas palankiau į save nukreiptos ugnies sulaukti kiek galima anksčiau. Be to, anksčiau apie kandidatavimą paskelbęs kandidatas jau savaime sulaukia daugiau dėmesio, nuolatinio linksniavimo žiniasklaidoje, turi daugiau laiko suburti komandą, viešinti savo programą, surinkti daugiau lėšų.

Todėl delsimas skelbti savo apsisprendimą dažnu atveju greičiau liudija dvejones, nesiliaujantį galimybių tyrinėjimą, savotišką baimę ir svyravimą nei „gudrią taktiką“.

Nausėda paskelbtame interviu kalbėjo, jog svarsto galimybę kandidatuoti į prezidentus, pažymi, kad kandidatuotų savarankiškai (nebus kokios nors partijos kandidatas), o savo sprendimą paskelbs spalio mėnesį.

Saulius Skvernelis nesiveržia kandidatuoti į prezidentus. Užimant ministro pirmininko postą svajonės apie prezidento krėslą – realios, bet ne visai prasmingos. Ministras pirmininkas turi kur kas daugiau realių įgaliojimų nei prezidentas. S. Skvernelis yra ne kartą pažymėjęs, kad jo atsakomybės ribos šiuo metu jį tenkina. Viską mesti ir eiti vaikytis negarantuoto bei mažiau įgaliojimų siūlančio prezidento posto būtų neprasminga. Tačiau S. Skvernelis neužkerta kelio tokiai galimybei, nes kol kas neaiški „valstiečių“ partijos, su kuria jis yra susijęs, pozicija. Negana to, neaišku ir kaip per ateinančius metus susiklostys santykiai su partijos vadovu Ramūnu Karbauskiu. Todėl neverta užkirsti kelio tokiai galimybei.

Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, nors yra vienas prezidento rinkimų reitingų lyderių, nekandidatuos. Jis savo esybe yra tolimas politikai žmogus, ir pats tai yra ne kartą pripažinęs. Ne kartą kalbėjo ir apie tai, kad pusiaukelėje neapleis mero posto, prezidento posto nesieks.

Jeigu iš tikrųjų S. Skvernelis ir V. Matijošaitis rinkimuose nedalyvaus, dar labiau išryškėja G. Nausėdos populiarumo atotrūkis nuo kitų pretendentų. Rinkimų intriga būtų, ar G. Nausėda taps prezidentu? Bet jei jis atsisakytų kandidatuoti, rinkimai taptų pavojingai (politologiniu požiūriu) neįdomūs.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Pasak mąstytojo, negalime žinoti, kodėl tautos pasiryžta vienam ar kitam veiksmui – tiesiog tokia yra žmonių prigimtis.

Daugelis lietuvių pasiryžo išvykti iš savo šalies. Toks išvykimas sunkiai paaiškinamas objektyviais veiksniais, statistinėmis koreliacijomis. Tokiu atveju reikėtų ieškoti paralelių su kitomis valstybėmis, o jų surasti būtų sunku. Tokiu atveju turėtume konstatuoti, kad, pavyzdžiui, prie pat Italijos esanti Albanija, kurios gyvenimo lygis gerokai žemesnis, jau turėjo išnykti, nors iš tikrųjų jos gyventojų skaičius bėgant metams nesikeičia.

Net ir gyvenant Lietuvoje sunku suvokti, įvertinti tokio masto procesus. Įdomu, kiek viešojoje erdvėje atsispindi tai, kas vyksta tautos gelmėse? Kartais atrodo, kad Lietuvos žmonėms labiau reikia psichologų, o ne ekonomistų patarimų, bet, kita vertus, kas, jei ne Lietuvos žmonės savo kūrybingumu ir atkakliu darbu padarė tą didžiulę pažangą, kuri matoma, net jei žvelgsime į pastaruosius dešimtį metų? Be reikalo tai nuvertiname, nes pažanga niekada nevyksta savaime, o kaskart pasiekiama tik didžiulėmis pastangomis.

2018-ųjų gegužės mėnuo buvo pirmas po daugelio metų, kai į Lietuvą atvyko daugiau žmonių, nei išvyko. Gera žinia Lietuvos šimtmečio proga. Prieš pasitikdama Valstybės dieną Lietuva tapo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos nare. Tai irgi ne toks jau menkas valstybės pasiekimas.

Praėjusį mėnesį Eurostatas paskelbė preliminarius 2017-ųjų ES valstybių statistinius duomenis. Lietuvos rodikliai – itin geri. Pagal gyvenimo lygį Lietuva sparčiai artėja prie ES vidurkio, ypač jei žvelgsime į vartojimą. Pagal šį rodiklį mūsų šalis gerokai lenkia visas Vidurio ir Rytų Europos valstybes. Lietuva pasiekusi 88 proc. ES vidurkio, Čekija – 80, Lenkija – 76, Estija – 72, Latvija – 70 procentų. Pagal BVP vienam gyventojui šie skaičiai atrodo taip: Lietuva – 78, Čekija – 89, Lenkija – 70, Estija – 77, Latvija – 67 proc. ES vidurkio.

Žinoma, šiuos skaičius galima įvairiai interpretuoti. Tačiau žiniasklaidoje jie nekomentuojami ir beveik išvis neminimi. Matyt, todėl, kad yra pernelyg geri. Neabejoju, kad jei tokia statistika būtų nepalanki Lietuvai, ji taptų viena svarbiausių naujienų. Lietuvą graužte graužia nepasitikėjimas ir perdėtas negatyvumas. Apskritai žmonėms būdinga save vertinti geriau nei kitus. Įdomu, kodėl Lietuvoje yra kitaip? Spėčiau, kad užsibrėžiami pernelyg dideli, sufantazuoti reikalavimai, tikslai. Tai kyla iš primityvaus, supaprastinto pasaulio supratimo. Pamažu tai turėtų keistis.

Vis dėlto besikeičianti migracijos padėtis greičiausiai susijusi ir su minėtais palankiais ekonomikos rodikliais. Maždaug 3 proc. kasmetinis ekonominis augimas sukuria neblogą nuotaiką, perspektyvos jausmą. Tačiau tai pasiekus tik dar daugiau reikėtų mąstyti apie giliąją emigracijos priežastį. Kalbant socialinių mokslų terminais, emigraciją lemia visų pirma didžiulis, išskirtinis mūsų šalyje socialinio kapitalo trūkumas. Nepritekliai ir skurdas yra socialinio kapitalo trūkumo dalis, nes nepatenkinęs svarbiausių poreikių žmogus negali gyventi visaverčio gyvenimo ir kaip bendrijos, visuomenės narys. Vis dėlto didžiausia Lietuvos bėda – nepasitikėjimas ne tik savimi, bet ir vienų kitais, sutrūkinėję ne tik bendruomenės, bet ir šeimos ryšiai, nuožmūs santykiai darbovietėse, nepakantumas, visą visuomenę persmelkusi naftalininė mačizmo dvasia, patyčių kultūra.

Kalbėdami apie migracijos tendencijas turėtume padaryti vieną pataisą – nereikia kurti iliuzijų ir deklaruoti siekio, kad kada nors į Lietuvą sugrįš daugiau lietuvių, nei išvyko. Piliečių, vietinių gyventojų emigracija vyksta iš visų Europos valstybių, net ir turtingųjų, be to, gyventojų visur mažėja dėl neigiamos natūralios gyventojų kaitos, o demografinė pusiausvyra atkuriama vien dėl atvykusių kitataučių. Čia, beje, į akis krinta tai, kad Lietuva – vienintelė regione valstybė, nesuformulavusi imigracijos politikos.

O kas valstybei turėtų nubrėžti strategines raidos kryptis? Be abejo, tai turėtų padaryti politiniai lyderiai. Kokių lyderių reikia Lietuvai? Tai klausimas, kuris savaime kyla prasidedant rinkimų sezonui.

Dabartiniai lyderiai Seime ir Vyriausybėje apie jokias strategijas nemąsto. Vienas jų užsiėmęs smulkiais keršto išpuoliais, kitas šiurkštokomis priemonėmis vykdo technokratines reformas. Imkime, pavyzdžiui, mokesčių reformą. Prieš rinkimus buvo daug kalbėta, jog didžiausia sisteminė Lietuvos bėda – tai, kad itin maža BVP dalis perskirstoma per biudžetą, nes tokia padėtis vegetuoti pasmerkia didžiulį visuomeninį sektorių. Kalbėta ir apie visuomenę graužiančią pajamų nelygybę. O kokia dabar vykdomos mokesčių reformos kryptis? Ji vėl mažina pajamas į biudžetą, vėl proteguoja didžiausias pajamas gaunančius gyventojus. Taigi einama lengviausiu keliu, daroma tai, ką darė ir visos ankstesnės vyriausybės.

Ar kas nors gali pakeisti šią tendenciją? Ar ją reikia keisti? Anksčiau minėta statistika atskleidžia unikalų dalyką: lietuviai išleidžia daugiau, nei uždirba, ir tai jau beveik tapo nacionaliniu bruožu. Perfrazuojant L. Tolstojų, tereikia viltis, kad tauta žino, kur ji juda, net ir neturėdama ryškių lyderių. Pasižvalgius po kaimynines valstybes net galima daryti išvadą, kad gal ir gerai neturėti tų lyderių – vizionierių.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Pacituosiu vieno politiko prieš pusantrų metų parašytą straipsnį, kuriame kalbama apie „valstiečių“ politiką: „Jie siūlo politikoje vertinti ne tik bendrąjį vidaus produktą bei perkamąją galią, bet ir švarią aplinką, draugišką bendruomenę, meilę Tėvynei. Gerai, kad yra ta nesisteminė politika, nes tik ji gali keisti pasenusias ir blogai veikiančias sistemas.“ Citatos autoriaus pavardė nesvarbi, nes tuo metu panašiai kalbėjo daugelis. Naujai iškilusią politinę jėgą vieni vadino nesistemine, kiti prognozavo Lietuvai posūkį, panašų į tą, kurį padarė Lenkija, dar kiti vylėsi, kad „valstiečiai“ tiesiog pakeis nusistovėjusius sprendimų priėmimo įpročius ir galų gale pradės skirti kur kas daugiau dėmesio didelei Lietuvos gyventojų socialinei nelygybei mažinti. Iš naujosios valdžios lūpų skambėjo pažadai ne tik sutramdyti girtuokliavimą, įsteigti valstybinių vaistinių ir valstybinį banką, kuris konkuruotų su komerciniais bankais, bet ir iš esmės pakeisti valstybės moralinį klimatą. Ji ketino dirbti konstruktyviai, vertinti visų pirma profesionalumą ir vengti tuščio politikavimo.

Ar pažadai tesimi? Daugelis jų ir liko tik pažadai, išskyrus prekybos alkoholiu ir jo reklamos apribojimą. Nors tuo, jog dalis pažadų nebuvo ištesėti, galima tik džiaugtis.

Gerai, kad „valstiečiai“ nėra antisisteminė politinė jėga. Lietuvai nereikia nežinia kur vedančių eksperimentų. Bet „valstiečiai“ nėra ir kitokie. Įdomus paradoksas – jie tapo daug labiau tradiciniais „senaisiais“ nei patys „senieji“.

„Valstiečiai“ turi du lyderius ir du skirtingus veiklos stilius, kurie siejami su ministru pirmininku Sauliumi Skverneliu ir partijos pirmininku Ramūnu Karbauskiu. S. Skvernelis dėl savo sukauptos patirties pobūdžio ir asmeninių savybių yra tikras technokratas. Jis niekada nedarė užuominų, kad laikosi kokių nors idėjinių ar ideologinių nuostatų. R. Karbauskio asmenyje daug kas įžvelgdavo politiką novatorių. Tad kaip šis duetas atrodo valdžioje praėjus daugiau nei pusantrų metų?

Ministro pirmininko ir partijos pirmininko veiklos stilius bei kryptys iš pirmo žvilgsnio atrodo sunkiai suderinamos, tačiau jų skirtingumas tampa stabilumo prielaida, nes veikla plėtojama tarsi skirtingose plokštumose ir taip išvengiama rimtesnių konfliktų.

Skvernelis lieka ištikimas sau ir vykdo technokratinę politiką. Iš esmės tokios politikos Lietuvos vyriausybės laikėsi ir iki šiol, tad pagal savo pobūdį dabartinis ministrų kabinetas nesiskiria nuo ankstesnių Andriaus Kubiliaus ar Algirdo Butkevičiaus vyriausybių. Tuo metu Seimo dauguma gyvena savame pasaulyje, kuriame į naują lygmenį pakeltas intrigų kupinas tuščias politikavimas, o svarbiausias veiksmų motyvas yra pyktis ir kerštas oponentams. Idėjos apie „švarią aplinką, draugišką bendruomenę ir meilę Tėvynei“? Tai jau seniai užmiršta. Ši dauguma skiriasi nuo ankstenių dar ir tuo, kad dabartinis Seimasturi mažiau patirties, mažiau kompetencijos, dar mažiau atsižvelgia į visuomenės nuomonę, dirba chaotiškiau ir nuolat kelia keistas, provokuojančias idėjas, kurios tampa savotiškais visuomenę nuolat dirginančiais išpuoliais.

Skvernelio Vyriausybė pagal sudėtį labai netolygi – drauge su kompetentingais ministrais dirba ne vienas atsitiktinis pakeleivis. Vis dėlto ji stengiasi įgyvendinti savo programą ir yra veiksmingesnė nei A. Butkevičiaus Vyriausybė. Šiomis dienomis kaip tik suėjo vieni metai, kai buvo priimtas naujasis Darbo kodeksas, kuris ankstesnei Vyriausybei buvo tapęs neįkandamu riešutu. Oponentų pranašautos apokalipsės neįvyko, šiuo metu Darbo kodekso niekas pernelyg nekritikuoja. Vyriausybė išskaidrino „Lietuvos geležinkelių“ veiklą. Atlikta kitų būtinų darbų. Tačiau šiai daugumai jau žengiant pirmuosius žingsnius, priimant alkoholio ribojimo įstatymus, išryškėjo skaudus negebėjimas komunikuoti su visuomene, įsiklausyti į įvairias nuomones, tinkamai sudėlioti akcentus. Juk akivaizdu, kad kovojant su alkoholizmu svarbiausia yra sveiko gyvenimo būdo propagavimas, o žurnalų karpymas, šalinant alkoholio reklamą, – tikras absurdas. Tačiau „valstiečiai“ viską darė taip, kad gerus jų siekius buvo lengva vaizduoti kaip bukų ribojimų maniją.

Toliau – ne geriau. Nerasta bendros kalbos su miškininkais reformuojant urėdijų sistemą, klaidžiota švietimo reformoje. Vyriausybė, pabrėžtinai deklaravusi savo profesionalumą, labiau negu bet kuri kita nemėgsta savo srityje dirbančių profesionalų. Išryškėjo apgailėtina tendencija: pradėdami „būtinas reformas“ Vyriausybės nariai stengiasi kuo labiau apjuodinti pertvarkomą sistemą, morališkai sužlugdyti „reformuojamuosius“, palaužti „pasipriešinimą“, nors tas „pasipriešinimas“ dažniausiai būna sukurtas dirbtinai. Kai liepos mėnesį mokytojams nurodoma iki rugsėjo įvykdyti sudėtingą, nevienareikšmišką reformą, nors patys reformuotojai neranda atsakymų į daugelį šios pertvarkos keliamų klausimų, neverta stebėtis, kad kyla „pasipriešinimas“. Kai reformuojama vaiko teisių apsaugos sistema, kurioje trūksta daug darbuotojų, ir atsakoma ne į visus klausimus, kas nors irgi pradeda „priešintis“. „Priešintis“ pradėjo net Konstitucinis Teismas, konstatavęs ne vieną šiurkštų Konstitucijos pažeidimą vykdant aukštojo mokslo reformą.

Tokios Vyriausybės veiklos ir Seimo daugumos darbo rezultatas – dar kietesnė, dar labiau Lietuvos visuomenę skaidanti politika.

Dauguma valstybės sektoriaus darbuotojų puikiausiai supranta viešąjį interesą, nori dirbti kūrybiškai, šiuolaikiškai, prasmingai. Tai pačios valdžios bėda, kad daugelį žmonių ji nori paversti eksperimentiniais triušiais. Kodėl nebūtų galima reformų gerai apgalvoti, įgyvendinti bandomuosius projektus, pažiūrėti, kaip, pavyzdžiui, nauja mokytojų darbo apmokėjimo tvarka atrodytų atskirose mokyklose?

Tokios Vyriausybės veiklos ir Seimo daugumos darbo rezultatas – dar kietesnė, dar labiau Lietuvos visuomenę skaidanti politika. „Valstiečiai“ – ne populistai, o politinė jėga, lengvai perimanti ir geriausias, ir blogiausias Lietuvos politinio gyvenimo tradicijas. Itin svarbiais klausimais, tokiais kaip mokesčių reforma, valdančiajai daugumai nestinga ir atsargumo. Vis dėlto tai, kad „valstiečiai“ aria tradicinę politikos vagą, yra gera žinia, ypač šiuo metu, kai daugelis Lietuvos tradicinių politinių partijų byra ir silpsta.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Tačiau dėmesio neabejotinai nusipelno ir šios istorijos veikėjų kalba.

„Tai žinokit, Remio (R. Šimašiaus – DELFI) nebus“, – informuoja E. Masiulis. „Va, gražiausiai, – stebisi D. Mockus. – Tai mes ant jo viską pasiruošėm. Klausykit, čia tai man padstavą padarėt žiauriai (necenzūrinis žodis – DELFI). Aš ant jo stalą išmušiau. Prigrasinau restorano viršininkui, sakau, kas kiečiau čia gali būt, man tik vardink, mažas (…), ir dabar tokia lažūcha man (keikiasi).“

Tai ne tik specifinė leksika, bet ir pagyrūniškai įžūli, pašiepianti, bravūriška kalba.

Slapta įrašytų pokalbių paviešinimas ne pirmą kartą atskleidė, kad iškilūs verslininkai ir politikai vartoja keiksmažodžius. 2004 metais galėjome įsitikinti, kad panašiai kalba tuomečio koncerno „Rubicon group“ vadovas Andrius Janukonis. Prieš kurį laiką paaiškėjo, kad keikiasi dabar jau buvęs Alytaus meras Jurgis Krasnickas, taip pat Šakių rajonui vadovavęs Juozas Bertašius.

Tai, kad lietuviai palyginti dažnai vartoja nenorminę leksiką, – ne paslaptis. Pastaruoju metu tokia leksika plinta socialiniuose tinkluose. Retkarčiais viešojoje erdvėje pasirodo svarstymų, kaip derėtų šį reiškinį vertinti. Niekas to pernelyg nedramatizuoja. Demokratinėje visuomenėje nėra nei būtinybės, nei priemonių kontroliuoti ar cenzūruoti tokį reiškinį. Tačiau norisi atkreipti dėmesį, kad demokratinė visuomenė turi kitą būdą apriboti nepageidaujamus reiškinius – tai visuomenės, pačių žmonių apsisprendimas ką nors daryti ar nedaryti, ką nors toleruoti ar riboti, pasipriešinti.

Ne paslaptis, kad lietuviai daugiausia vartoja rusiškus keiksmažodžius. Dėl to mūsų šalis patenka į tam tikro mentaliteto zoną, ko gera, ne mažiau reikšmingą nei Šengeno zona. Kažkodėl tai visiškai neminima, kai kalbama apie įvairius keiksmažodžių funkcionavimo aspektus.

Kokia rusiškų keiksmažodžių genezė? Koks jų kultūrinis kodas? Kalbininkai yra paneigę įsišaknijusį mitą, kad populiariausi keiksmažodžiai į rusų kalbą atkeliavo mongolų-totorių priespaudos metais. Šie žodžiai yra kilę iš slavų ar senųjų indoeuropiečių kalbų. Pavyzdžiui, vienas populiarus rusiškas keiksmažodis giminingas lietuviškam žodžiui „skuja“. Žinoma, tai nesvarbu, tiesiog įdomybė. Keiksmažodžiai buvo žinomi carinėje Rusijoje, tačiau jų vartojimas nebuvo labai paplitęs.

Keiksmažodžių renesansas Rusijoje prasidėjo XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje per vajų „pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų“. Keiksmažodžiai kalboje tapo ženklu, kad žmogus nutraukia saitus su „senąja Rusija“ ir yra proletariato, komunistų pusėje. Vėliau svarbiausia terpė keroti keiksmažodžiams tapo sovietinės uždaros institucijos, tiksliau – gigantiškos tokių institucijų sistemos: gulagai, sovietinė kariuomenė, galų gale, kolonijos ir kalėjimai.

Gulaguose kriminalinių nusikaltėlių padėtis buvo privilegijuota, jie valdė lagerius kartu su administracija ir primetė visai sistemai savo vertybes, o kartu – savo kalbą. Žinoma, didesnė politinių kalinių dalis to nepriėmė, tačiau gulagai – ne tik kaliniai, bet ir sargybiniai, įvairios su sistema susijusios ūkinės institucijos. Ir vienoje, ir kitoje spygliuotos vielos tvorų pusėje kriminalinių kalinių mokyklą išėjo dešimtys milijonų žmonių. Savo ruožtu sovietinės kariuomenės muštras buvo pagrįstas žmogaus orumo žeminimu. Čia kerojo smurtas, „dedovščina“, bukaprotystės kultas. Suprantama, tai – geriausia terpė keroti keiksmažodžiams… Galų gale, visa Sovietų Sąjunga buvo vienas didelis lageris.

Keiksmažodžiai nėra tik „nervų nuraminimas“, šaunumo ar demokratiškumo demonstravimas. Jie nėra vertybiškai neutralūs. Jie perteikia Rusijos nusikaltėlių pasaulio bei sovietinės kariuomenės kultūrinį kodą ir atitinkamai veikia mąstymą, o per jį – elgesį. Galima diskutuoti, didesnis ar mažesnis tas poveikis, bet jis yra.

Ar žmogaus mąstymą, jo veiksmus lemia, pavyzdžiui, drabužiai, kuriuos jis vilki? Įsivaizduokime chirurgą, vilkintį karišką kitelį, ar karius, pasidabinusius chirurgo chalatais. Kaip jaustųsi tokius apdarus vilkintys žmonės ir tie, su kuriais jie bendrautų? Kalba dar labiau lemia mąstymą ir elgesį nei drabužiai.

Keiksmažodžiai nuskurdina kalbą, paverčia ją žargonu, diktuoja atitinkamus žmonių santykius, nukreipia mintį primityvia vaga. Net gaila tų žmonių, ypač jaunų vaikinų, kurių kas trečias žodis – keiksmažodis. Jų mąstymas susiaurėja. Tai liudytų ir anksčiau pateikta pokalbio ištrauka, tik šiuo atveju darykime prielaidą, jog tai – viso labo poza.

Bet yra dar vienas aspektas. Keiksmažodžiai – tai savotiškas BRELL žiedas, signalizuojantis, kuriai mąstymo sistemai priklauso Lietuva. Sunku pasitraukti iš BRELL elektros žiedo. Pasitraukti iš BRELL keiksmažodžių žiedo – dar sunkiau. Šiomis dienomis viešąją erdvę iš Kybartų kolonijos pasiekęs vaizdelis su dviem besikeikiančiais kaliniais ir fone skambančia atitinkama muzika – ne iš Europos erdvės, o iš BRELL keiksmažodžių žiedo valstybės. Kiek Lietuvoje yra žmonių, gyvenančių tokiame žiede?

Sunku įsivaizduoti Lietuvą ginantį karį, kurio kas trečias žodis – rusiškas keiksmažodis. Vis dėlto kol kas negalima teigti, kad toks vaizdas – visiškai nerealus. Šiomis dienomis išplitęs įrašas su vairuotoją auklėjančiu karo policininku atskleidė, kad ši problema kariuomenėje dar egzistuoja.

Kaip pasitraukti iš BRELL keiksmažodžių žiedo? Tai turime padaryti kiekvienas individualiai. Šiandien. Jau dabar.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Turiu omenyje demokratijos padėtį įvairiose pasaulio valstybėse ir tai, kiek bei kokiomis priemonėmis už demokratiją dera kovoti.

Vėl sulauksime Tibeto dvasinio lyderio Dalai Lamos. Kai kurie komentatoriai plūsta Lietuvos valdžios atstovus, kad nė vienas jų šįkart nesusitiks su Dalai Lama. Prisimename, kad Dalai Lamai lankantis Lietuvoje 2013 metais, jį priėmė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Po šio įvykio Kinija beveik dvejiems metams sustabdė bendrus su Lietuva projektus, įšaldė investicijas, nutraukė pokalbius dėl Lietuvos eksporto į Kiniją. Koks šių dienų globalioje ekonomikoje yra Kinijos vaidmuo, turbūt niekam nereikia aiškinti. Vien pastaruoju metu Kinijos institucijos 17 Lietuvos pieno perdirbimo įmonių suteikė teisę įvežti savo gaminius į Kiniją.

Negalima tiesmukai kaltinti, jog Lietuvos valdžios atstovai nesusitiks su Dalai Lama todėl, kad yra abejingi pavergtų tautų kančioms. Nemanau, kad jie abejingi, tačiau vis dėlto Lietuvos vadovams pirmiausia tenka pareiga užtikrinti mūsų šalies žmonių gerovę. Lietuvos žmonių nuomonė aiški – jie nori darbo ir didesnių atlyginimų, todėl valdžia privalo pasinaudoti visomis galimybėmis, kad pasiektų šių tikslų. Jei Tibeto laisvės gynėjai diktuoja Lietuvos valdžiai sprendimus, tai gal ir nepasitenkinimą dėl mažų atlyginimų, nedarbo, emigracijos rodantys gyventojai savo pretenzijas galėtų reikšti ne valdžiai, o Tibeto laisvės gynėjams?

Taip, toks požiūris – perdėm pragmatiškas ir tolimas idealams. Bet reikia pažymėti, kad jo laikosi visos valstybės, tarp jų ir Vakarų demokratijos. Visos, net turtingiausios šalys džiaugiasi, jei pavyksta užmegzti abiem pusėms naudingą dialogą su Kinija, nustatyti su šia šalimi palankesnes prekybos ir investicijų sąlygas. Kinija pripažįstama, jai reiškiama pagarba. O juk kalbant apie žmogaus teises Kinijoje, vertėtų minėti ne tik Tibeto laisvės klausimą. Žmogaus teisių padėtis Kinijoje prasta ir nuo 2012 metų tik blogėja. Tačiau pavarčius didžiausius pasaulio dienraščius nesunku pastebėti, kad pranešimuose iš Kinijos dominuoja visai kitokio pobūdžio žinios – tos, kuriose kalbama apie nuolat besiplečiančią ekonominę Kinijos galybę.

Europos Žmogaus Teisių Teismas praėjusią savaitę paskelbė, kad Lietuvoje 2005–2006 metais veikė slaptas JAV centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) kalėjimas įtariamiesiems terorizmu laikyti. Dėl neteisėto kalinimo teismas įpareigojo Lietuvą išmokėti 130 tūkst. eurų Saudo Arabijoje gimusiam palestiniečiui Abu Zubaydah.

CŽA kalėjimo Lietuvoje istorijoje yra ir, matyt, visada liks daug neaiškių dalykų. Gal buvo tas kalėjimas Antaviliuose, gal nebuvo. Tik įdomu, kodėl sąskaita pateikta Lietuvai, kurios pareigūnai tardant kalinį tiesiogiai nedalyvavo? Taip, tai įvyko dėl teisinių susitarimų ir įsipareigojimų. Tačiau teisė šįkart šauna pro šalį, todėl Europos pozicija, švelniai tariant, yra nenuosekli. Jei problema iš tikrųjų tokia aštri ir ją norima spręsti iš esmės, derėtų iškelti politinį klausimą JAV vyriausybei – juolab kad kaltinimai Abu Zubaydah iki šiol nepateikti, bet jis vis dar laikomas Gvantanamo bazėje. Tačiau, žinoma, dėl to dar labiau trikdyti santykius su JAV nesiryš joks Europos politikas.

Ir Europai, ir Lietuvai tenka spręsti sudėtingą klausimą – kiek dera dėti pastangų remiant demokratiją, o kada vis dėlto reikėtų sustoti pragmatizmo sumetimais. Prezidentė D. Grybauskaitė vasarį paskelbė, kad Lietuva nepalaikys balsavimo prieš Lenkiją Europos Sąjungoje (ES). ES ruošia drausminę procedūrą prieš Lenkiją dėl teismų reformos, kuri apriboja jų nepriklausomumą. Ko gero, tai išmintingas Lietuvos sprendimas – užuot auklėjus kaimynę šalį, su kuria tik pradedami atkurti ilgai buvę įšalę santykiai, nuspręsta palikti kaimynams patiems spręsti jiems kylančias problemas.

Nuolat iškyla santykių su Rusija klausimas. Tačiau jau seniai praėjo tie laikai, kai Rusijai buvo priekaištaujama dėl žmogaus teisių padėties šalyje, nedemokratinių rinkimų, žiniasklaidos laisvės ir demokratijos suvaržymų. Jei Rusija keltų tik tokias „smulkias“ problemas, sankcijos jai seniai būtų atšauktos. Kalbame apie tai, kad Rusija šiurkščiai pažeidžia tarptautinę teisę, įžūliai kišasi į kitų valstybių vidaus reikalus, net vykdo išpuolius jose.

Ateityje alternatyva, kaip elgtis – bet kokia kaina remti demokratiją ar eiti pragmatizmo keliu, darysis tik aktualesnė.

Ateityje alternatyva, kaip elgtis – bet kokia kaina remti demokratiją ar eiti pragmatizmo keliu, darysis tik aktualesnė. ES svarstys sudėtingą klausimą – ar mažinti finansinę paramą Vengrijai, Lenkijai, kurios pasirinko savotišką demokratijos modelį, kai valdo viena visagalė partija. Tačiau kažin ar artimiausioje perspektyvoje panašios problemos apsiribos tik Vidurio Europos regionu. Šiomis dienomis Italijoje vyriausybę suformavo euroskeptiškos ir populistinės partijos, ir čia ES, be abejo, lauks nauji iššūkiai. Be to, yra nemaža tikimybė, kad antidemokratiškos partijos artimiausiais metais laimės rinkimus ir kitose Vakarų Europos valstybėse.

Pasaulis keičiasi. Organizacijos „Freedom House“ nustatomas pasaulio valstybių demokratijos indeksas smunka jau 12 metų iš eilės. Šis procesas tik stiprės Kinijai tampant nauja ekonomine galybe, o JAV, kurios ilgus dešimtmečius buvo svarbiausios demokratijos puoselėtojos, iš esmės nusišalinant nuo tarptautinės bendruomenės reikalų.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

 Gaila, tačiau net ir tai nepaskatino diskusijų apie Lietuvos demokratijos kokybę bei sprendimų priėmimo mechanizmo tobulinimą. Jei nebus atlikta rimtos analizės ir nepriimta būtinų sprendimų, kilęs skandalas taip ir liks tik dar vienas pasidraskymas. Paskelbtus padrikus operatyvinės informacijos faktus sunku įvertinti teisinėmis priemonėmis. Nutekinta informacija gali net pakenkti teisminiam nagrinėjimui. Tad viskas, ko reikėtų tikėtis, – nukentėjusi kelių žmonių reputacija, o paskui – ilgi teisiniai procesai. Galima viso to pasekmė – tik dar labiau išsikerojęs visuotinis nihilizmas.

Prie minėtų problemų dar sugrįšiu. Dabar derėtų tarti keletą žodžių apie tai, ką išvydome prasiskleidus uždangai.

Pamatėme godumo valdomą ir cinizmo apimtą verslo grupę, tiesiančią savo čiuptuvus beveik visų valstybės struktūrų link. Kalbama ne tik apie politikus, bet ir apie teisėsaugos struktūras, valstybės įmones, reguliavimo institucijas. Įdomus aspektas – „MG Baltic“ dėmesys universitetams, kurie, verslo grupės akimis, tėra nekilnojamojo turto objektai. Šis turtas – viliojantis grobis. Iš čia ir aukštojo mokslo „reforma“, kurią numatyta inicijuoti diskredituojant universitetus visuomenės akyse ir tikintis, jog taip bus pakirstas jų gyvybingumas. Vertėtų pažymėti, kad tuo metu įpilti nuodai pasirodė gajūs. Jų matyti net ir dabar vykdomos aukštojo mokslo reformoskasdienybėje.

Oligarchija mūsų platumose suvokiama kaip verslo, politikos ir žiniasklaidos susiliejimas bei tarnavimas siauriems interesams valstybės sąskaita. Jei taip suprasime oligarchiją, „MG Baltic“ atvejį galime laikyti išties būdingu. Kai prireikia, žiniasklaidos priemonės koncernui tampa ne visuomenės švietimo projektu, net ne pelno šaltiniu, o tiesiog šantažo įrankiu siekiant savų tikslų. Apie tai, kad verslas manipuliuoja politikais, jau daug pasakyta. Dabar paaiškėjo, jog ciniškiems magnatams klusniai patarnauja talentingi žurnalistai ir kiti kūrėjai. Galima įsitikinti, kad nemenka dalis esą triukšmingai demaskuojančios „publicistikos“, triuškinamų reportažų ir net vaidybinių scenelių humoro laidose tėra boso užsakymai. Ekrano purvas atsiranda ne šiaip sau, purvo ir prigimtis purvina.

Tačiau dabar labiausiai rūpi, ar valstybė sugebės iš paaiškėjusių faktų padaryti tinkamas išvadas, juo labiau kad sprendimai guli tiesiog paviršiuje ir nereikalauja jokių papildomų lėšų. Esmė – nustatyti skaidrią jų priėmimo sistemą. Tam reikia tiek nedaug – viso labo sugrįžti prie to, kas jau įtvirtinta Teisėkūros pagrindų įstatyme. Prielaidos politinei korupcijai atsirasti susidaro savaime, kai įstatymai priimami chaotiškai, iš esmės – slaptai, kai net patys Seimo nariai dažnai nesusigaudo, už ką balsuoja.

Šiuo metu įstatymų leidyba – nenuspėjama. Jų projektai nukrinta tarsi iš niekur it bombos ir bombelės. Sunku susivokti, koks įstatymo projektas svarstomas, nes, pavyzdžiui, Seimo komitetų svetainėse jie beveik visai nepristatomi, neaišku, kas ir kokias pataisas rengia, kokios interesų grupės pakviestos teikti pasiūlymus ar pačios rodo iniciatyvą, kokie klausymai numatomi ir kokie yra pradėto svarstymo terminai. Apie tai, kad būtų mėginama vertinti priimto įstatymo pasekmes, nėra ir kalbos.

Vyraujant tokiai netvarkai net ir geri sumanymai patobulinti įstatymų leidybą gali nueiti šuniui ant uodegos. Paskelbta, jog Vyriausybės kanceliarija Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) pagrindu steigs kompetencijų centrą, kuris bus atsakingas už strateginių klausimų sisteminį vertinimą ir išlaidų bei naudos analizes. Planuojama įdarbinti net 25 analitikus. Padėtis tokia, tarsi į surūdijusį zaporožietį būtų ketinama įdėti modernaus mersedeso variklį. Pavyzdžiui, šios dienos naujiena – didžiuliam, sudėtingam ir labai svarbiam Pensijų sistemos reformos įstatymų paketui aptarti visuomenėje buvo skirtos vos penkios dienos. Šių projektų nesupranta ne tik visuomenė, net valdančiosios Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nariai renka apie juos gandus. Kai nesugebama pateikti idėjų, jų svarstyti, argumentuoti, skirti laiko geriausių sprendimų paieškai, analitikų (jei tik šie iš tikrųjų bus nepriklausomi) įtraukimas viską tik dar labiau sujauks.

Išryškėjo skandalingi faktai, susiję su „MG Baltic“ valdoma žiniasklaida. Deja, panašių problemų esama ne tik joje. Kokias priemones naudoja Lietuvos žiniasklaida, niekam ne paslaptis nuo 2011 metų, kai buvo paskelbti „WikiLeaks“ dokumentai. Problema rimta, nes Lietuvoje žiniasklaidos etikos ir skaidrumo klausimai didžia dalimi palikti savireguliacijai, o ši tiesiog neveikia. Tačiau tai nereiškia, kad nieko neįmanoma padaryti.

Turėtų būti užtikrinti universalūs demokratinės žiniasklaidos funkcionavimo principai, pradedant atskiro žurnalisto kūrybine laisve ir baigiant žiniasklaidos priemonės savininkų bei kūrybinės grupės veiklos atskyrimu. Save gerbiančioje žiniasklaidos priemonėje tai garantuoja atitinkamas etikos kodeksas. „MG Baltic“ žiniasklaidos grupės etikos kodekso nepavyko rasti. Ne mažiau įdomu, kad kilus pastarajam skandalui niekas tokio kodekso net nepasigedo. Vis dėlto tai reikėtų sureguliuoti žiniasklaidos savireguliavimo priemonėmis arba tiesiog įstatymais.

Daryti kokias nors išsamesnes išvadas apie minėtą pažymą kol kas sunku, juo labiau kad vis atsiranda naujos informacijos ir įvairių vertinimų.

Daugiau apibendrinimų galima pateikti apie paskelbtą prezidentės ir tuomečio Liberalų sąjūdžio pirmininko Eligijaus Masiulio susirašinėjimą. Ką, įvertinus šiuos elektroninius laiškus, galima pasakyti apie prezidentę? Kaip jų paviešinimas paveikė visuomenės susidarytą nuomonę apie valstybės vadovės įvaizdį?

Laiškai atskleidžia, kad D. Grybauskaitė labai pasitikėjo E. Masiuliu ir laikė jį artimu politiniu sąjungininku, bendražygiu. Prezidentė su E. Masiuliu susirašinėjo iki pat tos dienos 2016-ųjų gegužę, kai šio politiko bute buvo atlikta krata ir jis apkaltintas kyšio paėmimu. Paradoksalu, bet šiuo atveju valstybės vadovė tapo savo kurtos nepakantumo korupcijai sistemos savita auka. Ji ne vienus metus siekė, kad Lietuvoje nebūtų nebaudžiamų asmenų, kad teisėsaugos institucijos pradėtų tyrimus be politikų valios ir žinios. Kaip matome, ši sistema suveikė. Akivaizdu, jog pareigūnai kurį laiką E. Masiulį sekė, o pačios „operacijos“ nederino su prezidente – šalies vadovė nežinojo, kad politikui virš galvos tvenkiasi rimti įtarimai.

Nors nuolat pasigirsta kaltinimų D. Grybauskaitei dėl jos mėginimų teisėsaugos institucijas paversti „kišeninėmis“, paskelbti laiškai liudija, jog taip nėra. Vis dėlto prezidentės autoritetas neišvengiamai nukentės. Ilgus metus ji puoselėjo savo, kaip vadovės, iškilusios virš partinių rietenų, įvaizdį, tuo metu laiškai atskleidžia, kad prezidentė ne tik rūpinosi valstybiniais reikalais, bet ir stengėsi padėti ją rinkimuose rėmusiai partijai – Liberalų sąjūdžiui, kartais net konkrečiai paragindama pasinaudoti oponentų silpnybėmis. D. Grybauskaitei tai atsilieps dvigubai skaudžiau dėl sunkių įtarimų, kritusių ant susirašinėjimo partnerio, nors tuo laikotarpiu ji tokios baigties nenujautė. Prezidentei turbūt bus nelengva rasti tinkamą kalbos toną, kai netrukus skaitys metinį pranešimą.

Ne viename laiške aptariamos rimtos valstybės problemos. Vis dėlto tie laiškai siųsti iš savotišku vardu pavadinto elektroninio pašto, juose pasitaiko klaidų, apsirikimų ir liapsusų, dažnai buvo rašomi be diakritinių ženklų. Yra ir nesėkmingų, dviprasmiškų pasakymų bei užuominų.

Iš prezidento visada tikimės „prezidentinės laikysenos“. Tai reiškia, kad valstybės vadovas visuomet turi būti orus. Aptariami laiškai neretai neatitinka tokios laikysenos standartų, tad autoriteto prezidentei tikrai nepridės. Pagaliau ir tai, kad WikiLeaks epochoje įvairiausios mintys patikimos elektroniniams laiškams, akivaizdu, nėra apdairumo ir politinės išminties požymis.

Dabar derėtų aptarti garsiausią šių laiškų sakinį: „Galite perduoti linkėjimus Mockui, kad patrauktų savo skaliką.“ Turimas omenyje „MG Baltic“ koncernui priklausančios LNK televizijos žurnalistas Tomas Dapkus.

Šis sakinys meta šešėlį prezidentei net keliais aspektais. Ji, naudodamasi savo aukšta tribūna, nepraleidžia progos žarstyti kritikos „oligarchams“, tačiau kaip politinį sąjungininką pasirinko itin artimą „MG Baltic“ politiką E. Masiulį. Politiniuose sluoksniuose šio žmogaus vadovaujamos partijos ir koncerno ryšiai seniai nebuvo paslaptis, o minėtas sakinys išduoda, kad tai žinojo ir pati D. Grybauskaitė. Kita vertus, galima interpretuoti, jog prezidentė per politiką E. Masiulį ir koncerno, kuriam priklauso žiniasklaidos priemonė, vadovybę mėgina daryti įtaką žurnalistui, o tai galbūt net Konstitucijos pažeidimas.

Pasigirdus tokiems kaltinimams ant stalo buvo mesta nauja korta – spaudai nutekinta Seimo komitetui skirta VSD pažyma, kurioje pateikta duomenų, kad T. Dapkus, „MG Baltic“ siekiant savų tikslų, atliko toli gražu ne vien žurnalisto vaidmenį, jis net šantažavo kai kuriuos pareigūnus. Ši pažyma kaipmat nutildė valstybės vadovės oponentus ir kitus kritikus, garsiai kalbėjusius, jog prezidentė, mėgindama daryti įtaką žurnalistui, viršijo savo įgaliojimus.

Tikslai pasiekti, tačiau įsitvirtinusią praktiką politines problemas spręsti pažymų nutekinimu žiniasklaidai kažin ar galima vadinti normalia. Beveik niekas nekreipia dėmesio, kad dokumentas, kurį visi puolė studijuoti, gautas neteisėtai. Apie tai, jog šis nutekinimo faktas turėtų būti ištirtas, o dėl jo kalti politikai ir pareigūnai patraukti atsakomybėm, kažin kodėl nėra jokios kalbos.

Su pažymomis apie „MG Baltic“ įtaką ir T. Dapkaus vaidmenį prezidentėbuvo susipažinusi anksčiau. Jos prašymas „perduoti palinkėjimus“ gali būti vertinamas ir kitaip – kaip retorinė figūra, kaip tam tikras signalas, juo labiau tam tikru požiūriu pateisinamas, gavus minėtą informaciją iš VSD. Kita vertus, iš pažymų prezidentė gerai žinojo ir apie koncerno įtaką Liberalų sąjūdžiui. Galima spėti, kad E. Masiuliui demonstruojant besąlygišką ir žvalią paramą, kuri atsispindi ir elektroniniuose laiškuose, prezidentė tiesiog nekreipė dėmesio į šį faktą.

Sakoma, kad teisė atsirado kaip silpnesnių visuomenės atstovų įrankis pažaboti galingųjų savivalę. Kas jau kas, o aukščiausieji valdovai daugelį amžių daugelyje valstybių darė ką tik įsigeidę, todėl 1215 metais išleistas Anglijos karaliaus Jono Bežemio raštas Magna Carta Libertatum (Didžioji laisvių chartija), kuriuo buvo apribojama karaliaus valdžia, laikomas itin svarbiu istoriniu dokumentu, savotišku lūžio tašku.

Kaip anksčiau, taip ir šiais laikais, jei politikas teigia, jog teisė trukdo jam įgyvendinti teisingumą, pasakymas reiškia tik tai, kad teisingumą jis supranta taip: „Teisingumas yra tai, ką pats manau esant teisinga.“ Politikaiyra valdžioje, jie – stipresnioji šalis. Pažeisdami teisę jie tiesiog primeta savo valią visuomenei. Laikytis teisės normų – tai mažiausiai, ko visuomenė privalo reikalauti iš politikų, kad nebūtų pažeidžiamos žmogaus teisės ir būtų siekiama teisingumo. Žinoma, tikrasis tikslas būtų priiminėti tik su suinteresuotomis visuomenės grupėmis suderintus sprendimus, tačiau liūdna praktika liudija, kad dažniausiai tai lieka nepasiekiamas idealas.

Kita vertus, formalūs teisiniai argumentai negali tapti priedanga, užglaistančia moralės normų nepaisymą ir pateisinančia neveiklumą ar nekompetenciją.

Tai, kad politikai teise mėgina pridengti nusižengimus, teise pakeisti moralės normas, deja, nėra naujiena. Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis pareiškė, kad lauks prokuratūros ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos išvadų dėl žemės ūkio ministro Broniaus Markausko nusižengimų paimant ir deklaruojant jam nepriklausančią žemę. Tačiau tokiu atveju kyla klausimas, kodėl bus laukiama teisėsaugos institucijų išvadų, o ne teismo sprendimo. Juk teisėsaugos institucijos nepateiks atsakymo, ar žmogus kaltas. Negana to, rimčiausi ministrui reiškiami priekaištai yra susiję su tuo, kad jis užsiima verslu, kuris politikams yra draudžiamas Konstitucijos, tačiau tai net netiriama.

Gindami ministrą valdantieji pradėjo kalbėti, kad panaši praktika yra įprasta ir kad tai menki, todėl toleruotini pažeidimai. Tokių kalbų iš aukščiausių pareigūnų lūpų dar nebuvome girdėję. Ar ministras pirmininkas susimąstė apie vieną itin svarbų aspektą – kaip tokią poziciją įvertins plačioji visuomenė, kokias išvadas padarys apie teisę ir teisingumą valstybėje?

Įvairūs vertinimai pasipylė po prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimo neskirti ministro pirmininko siūlyto advokato Giedriaus Danėliaus teisingumo ministru. S. Skvernelis paskelbė, kad tai prasilenkia su teisinės valstybės principais. Tačiau iš tikrųjų minėtas prezidentės sprendimas su teisinės valstybės principais niekaip nesusijęs. Prezidentė turi teisę įvertinti kandidato į ministrus tinkamumą, ir absoliuti dauguma kriterijų, kuriuos ji taiko, nėra teisiškai apibrėžti. Kandidatą galima atmesti, pavyzdžiui, dėl netinkamų būdo savybių ar nepakankamų užsienio kalbos žinių. Šiuo atveju prezidentės įvardytas kriterijus, kad visuomenė gali nepasitikėti teisingumo ministru, kuris yra buvęs kaltinamojo advokatas didžiausio rezonanso sulaukusioje politinės korupcijos byloje, yra politiškai pagrįstas. Ir, beje, pateikdama tokį vertinimą prezidentė veikė pagal savo kompetenciją, nepažeidė jokių teisės aktų.

Teisė – sau, gyvenimas – sau. Su šiuo reiškiniu susiduriame kiekvieną dieną. Deja, pasitaiko ir nemažai skausmingų atvejų. Kaip minėta, daugumos problemų nekiltų, jei visuomenėje dominuotų pasitikėjimas, tarimosi kultūra, siekis išspręsti problemas ir įgyvendinti valstybėje išsikeltus tikslus. Juk svarbiausia, kad pareigūnas vykdytų savo funkcijas ir tarnautų visuomenei, o ne vien laikytųsi tarnybinių instrukcijų.

Deja, dažnai prioritetu tampa būtent tarnybinės instrukcijos. Prisimename atvejį, kai Migracijos departamentas Rusijai pranešė, kad iniciatyvą į nepageidaujamų asmenų sąrašus Lietuvoje įtraukti du Rusijos Konstitucinio Teismo teisėjus pateikė Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas. Vidaus reikalų ministerijos (VRM) tyrimas atskleidė, kad jokių teisės aktų departamentas nepažeidė (nors su sveiku protu, aišku, buvo susipykta), todėl nebuvo pritaikyta jokių sankcijų. Istorija pasikartojo žiniasklaidai paskelbus, kad leidimo gyventi ar dirbti Lietuvoje siekiantys užsieniečiai eilėje prie departamento laukia naktį ir tik aštuoniems iš jų per dieną sudaroma galimybė pateikti dokumentus. Vėl – situacija absurdiška, bet teisės aktai nepažeisti. Atrodo, kad VRM mato vienintelį būdą išspręsti problemą – Migracijos departamentą panaikinti ir vietoj jo įsteigti Migracijos tarnybą.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Vienas svarbiausių Rusijos tikslų buvo patikrinti Vakarų vienybę, juos suskaldyti. Akivaizdu, kad apsiskaičiuota. Vakarų atsakas pasirodė kaip niekada vieningas ir efektyvus. Rusijos vadovai yra įtikėję sąmokslo, slaptos įtakos teorijomis, tad ir patys vieną po kito rezga atitinkamus projektus, manydami, jog taip galima pasiekti savų tikslų. Tačiau viskas ne taip paprasta. Kremliui atrodė, kad labai gudru remti Donaldą Trumpą per JAV prezidento rinkimus. Kiek to rėmimo būta ir kokio, JAV dabar tiria kelios komisijos, bet matyti, jog Kremliaus strategai ir šiuo atveju susimovė, – Amerikos vadovas yra ne tik gana kietas, ryžtingas, bet ir nenuspėjamas, o tai Maskvos veikimą dar labiau apsunkina.

Vakarų „praregėjimas“ Rusijos klausimu ir vieningumas – pozityvus reiškinys. Tačiau yra kai kurių su šia šalimi susijusių aspektų, kurie nutylimi politologų vertinimuose, diskusijose. Bent aš padėtį Rusijoje matau kiek kitaip, nei ji dažniausiai pateikiama analitinėse apžvalgose.

Paprastai sakoma, kad Rusiją tvirta ranka valdo Vladimiras Putinas ir jį supanti oligarchų grupuotė. Pastarieji rinkimai net negali būti vadinami rinkimais – tai viso labo spektaklis, jo rezultatas buvo žinomas iš anksto. Kalbama, kad Rusijos siekiamybė – laisvi ir teisingi rinkimai, per kuriuos režimas subraškėtų. Atsirastų demokratijos perspektyva.

Žinoma, tai tiesa, tačiau tik iš dalies. Su nerimu stebiu, kas vyksta Rusijos visuomenėje. Tenykščiai procesai šiek tiek panašūs į tuos, kurie suformavo „Islamo valstybę“. Visų pirma turiu galvoje informacinį klimatą. Valstybė laikosi ant sunkiai apibūdinamų savanoriško smegenų plovimosi pamatų. Žmones suvienijo XIX amžiaus Rusijos didybės ir ekspansijos idėja, iki neįsivaizduojamo lygio yra eskaluojamos šalį supančių priešų, JAV rezgamo sąmokslo teorijos. Krymo aneksija, įžūlus kišimasis į kitų valstybių rinkimus, dopingo skandalas ir jo traktavimas, atsisakymas nuoširdžiai įvertinti masinio ginklo panaudojimą Londone – šie ir daugelis kitų ženklų liudija Rusijos poziciją, kad visuotinai priimtos tarptautinės bendruomenės normos jai negalioja.

Jau senokai yra pasiektas taškas, kai absoliuti Rusijos visuomenės dauguma pritaria tokiems valdžios veiksmams. Šiai vis mažiau bereikia kištis, kontroliuoti, taikyti represijas – burną kitaminčiams užčiaupia visuomenės rėksniai. Dar viena įdomi Rusijos visuomenės ypatybė, beje, pastebėta jau seniai, – gyvenimo pablogėjimas neturi didesnės įtakos žmonių nuotaikai. Neseniai galėjome tai matyti, kai krito naftos kainos, smuko rublio kursas, ekonomiką paveikė Vakarų valstybių įvestos sankcijos.

Dažnai kalbama, kad prezidentą remia 70 proc. Rusijos gyventojų. Man regis, kur kas svarbiau analizuoti, ką remia likę 30 proc., arba ką remtų rusai, jei nebūtų V. Putino. Apklausos ir neseniai vykę rinkimai atskleidžia, kad kiti eilėje – komunistų atstovas, Vladimiras Žirinovskis. Be abejo, apklausų ir rinkimų rezultatai Rusijoje neturi tokios reikšmės kaip Vakaruose, kur yra žiniasklaidos laisvė, nuomonių įvairovė. Tačiau mėginu atlikti minčių eksperimentą ir įsivaizduoti, kas nutiktų, jei vieną dieną Rusijoje pradėtų funkcionuoti kas nors panašaus į demokratiją. Ar įsivyrautų sveikas protas, nuosaikumas, įvyktų pokyčiai? Pokyčių gal ir būtų, bet greičiausiai ne tokių, kokių tikisi optimistai.

Lūžis buvo Krymo aneksija. Ji iki šiol – kaip lakmuso popierėlis. Kad pagal tarptautinės teisės normas tai yra aneksija ir Krymas turi būti grąžintas Ukrainai, nekalba nei režimui aštriai oponuojantys opozicijos veikėjai Aleksejus Navalnas, Michailas Chodorkovskis, nei bene vakarietiškiausias Rusijos politikas Grigorijus Javlinskis. A. Navalnas ir G. Javlinskis referendumą dėl Krymo laiko neteisėtu, jų programoje – naujas, esą teisėtas referendumas. Tačiau toks pasiūlymas yra niekinis. Tarptautinė bendruomenė pripažintų tik Ukrainos surengtą referendumą, jeigu jis, žinoma, įmanomas pagal Ukrainos Konstituciją. O apie tokį referendumą ne A. Navalnui ir G. Javlinskiui spręsti.

Dar vienas lakmuso popierėlis – A. Navalno veikla. Įrodymų ir ryškių faktų prisotintas tyrimas „Jis jums ne Dimonas“ 2017 metais sukėlė sensaciją internete, bet oficialiosios žiniasklaidos buvo ignoruotas. Rusijoje įvyko keli A. Navalno inicijuoti protesto mitingai, tačiau filmo herojus ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas taip ir nepajuto didesnio spaudimo. Jis nebuvo priverstas nei atsistatydinti, nei pasiaiškinti.

Valdžia konsoliduojasi tarsi savaime. Absoliuti dauguma piliečių išmoko pamoką: jeigu šiaušis prieš valdžią, nieko nelaimės, tik susidurs su didesnėmis ar mažesnėmis problemomis, pakenks savo ateičiai, o jei padarys reveransą valdžiai, nors ir menką, galės jaustis visaverte visuomenės dalimi. Opozicija negali atsirasti, nes neturi tribūnos savo idėjoms skleisti, neturi galimybės parodyti savo gebėjimų. Opozicijos veikėjus lengva vaizduoti kaip marginalus, todėl net tie piliečiai, kurie nuoširdžiai mėgina suvokti, kas vyksta, prieina prie išvados, kad V. Putinas – vienintelis pasirinkimas.

Demokratijos kelias – nelengvas, nesiūlantis vienareikšmiškų ir lengvų sprendimų. Juo eiti gali tik ta šalis, kuri turi stiprų tikėjimą demokratijos idealais, stiprius motyvus. Rusijoje tokio supratimo nėra ir artimiausioje ateityje neatsiras – ar su V. Putinu, ar be jo.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Niekam nekyla abejonių, jog geriausias priešnuodis prieš minėtą įtaką – pačių Lietuvos institucinių struktūrų atsparumas. Lietuva yra parlamentinė demokratinė valstybė, todėl labai svarbu, kad Seimas dirbtų skaidriai, atvirai, priimtų visapusiškai apsvarstytus sprendimus. Jei pagrindinė valdžios institucija bus nepažeidžiama, Rusijos uždaviniai gerokai pasunkės.

Pastaruoju metu nemažai kalbama apie Seimo nario Artūro Skardžiaus veiklą. Paaiškėjo, kad jam pasiūlius buvo priimta daug įstatymų, susijusių su itin jautria energetikos sritimi. Dabar analizuojama, kokiomis intencijomis tie įstatymai priimti, kam jie naudingi. Tiriami įvairūs šios istorijos aspektai, bet niekas nekelia svarbiausių klausimų. Ar normalu, kad Seimo narys „žarsto“ įstatymus, turinčius didelę įtaką šalies energetikai? Ar tie įstatymai buvo tinkamai apsvarstyti? Ar atlikta jų įtakos šalies ekonomikai analizė? Juk įstatymų poveikį reikia aiškintis ne tada, kai nuo įsigaliojimo praeina ne vieni metai, o prieš priimant juos.

Skardžiaus istorija iškilo į viešumą, galima sakyti, atsitiktinai. Kas dabar suskaičiuos, kiek dar įstatymų buvo priimta neskaidriai, atstovaujant neaiškiems interesams? Balsavimas dėl Seimo nario Mindaugo Basčio apkaltos Seime – dar vienas indikatorius, atskleidžiantis, kad parlamentarai laikosi sunkiai suprantamais motyvais grįstos pozicijos.

Šių dienų Seimo naujiena – namie su vaikais likusiai auklei siūloma skirti 50 proc. jos atlyginimo dydžio dotaciją iš valstybės biudžeto. Idėją pristatė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija. Pasiūlyme nenurodytos aiškiai apibrėžtos juridinės taisyklės, kaip galėtų būti skiriami ir skaičiuojami tokie pinigai, taip pat neaišku, kiek tai kainuotų šalies biudžetui, tačiau projektas, galintis suvirpinti jautrias visuomenės stygas, jau svarstomas Seimo komitetuose. Kyla klausimas: kaip apskritai gali būti pateiktas pasiūlymas, prieš tai neįvertinus, kiek jis atsieis šalies biudžetui, ir kad galbūt tik gaištamas laikas jį svarstant? Kokie išvis yra Seimo darbo principai? Jei parlamentas tvirtų principų neturi, kaip tuomet atskirti konstruktyvius pasiūlymus nuo populizmo ar net destrukcijos? Vertinant šiuo požiūriu vieną dieną Seimas pats gali atsidurti ties grėsmės nacionaliniam saugumui riba.

Žala Lietuvos ekonomikai ir visuomenės gyvenimui dėl chaotiško, nekvalifikuoto įstatymų priėmimo kyla jau dabar. Europoje nėra prasčiau dirbančio parlamento nei Lietuvos, tik apie tai niekas nekalba, įskaitant ir visuomenininkus.

Seimo bruožas – chaotiškas, neatsakingas įstatymų štampavimas. Prieš kiekvieną Seimo sesiją, kuri trunka apie 100 dienų, ir jai prasidėjus kaskart registruojama daugiau kaip 500 įstatymų projektų, o per visą parlamento kadenciją – beveik 5000 projektų. Iš jų priimama apie 2500. Prasidedant Seimo sesijai didelė dalis įstatymų projektų dar net nebūna įregistruoti Seime, daugiau kaip pusė teisės aktų priimami skubos ir ypatingos skubos tvarka. Vadinasi, tų įstatymų poveikis neprognozuojamas, jie iš esmės lieka neaptarti. Didesnė dalis priimtų įstatymų yra pasiūlyti Seimo narių, nors Europoje įstatymų projektus paprastai teikia vyriausybės.

Įstatymų priėmimas Seime grindžiamas emocijomis ir politiniu sutarimu, o ne argumentais ir analize.

Įstatymų priėmimas Seime grindžiamas emocijomis ir politiniu sutarimu, o ne argumentais ir analize. Seimo nariai dažnai balsuoja už įstatymus, nors neturi nė menkiausio supratimo, ką jie reiškia ir kokias pasekmes gali sukelti. Tik priėmus teisės aktą ar net nespėjus jam įsigalioti jau pradedamos svarstyti pataisos, todėl Lietuvos įstatymai yra kaip elgetos sermėga – vieni lopai, o ant tų lopų – dar lopai.

Ar per 100 dienų įmanoma atlikti 500 įstatymų projektų juridinę ir dalykinę analizę, numatyti jų priėmimo pasekmes, sulaukti suinteresuotų grupių atsiliepimų ir juos įvertinti, argumentuotai atsakyti į pateiktus pasiūlymus? Dar daugiau, Seimo narys net paskutinę – įstatymo priėmimo – stadiją turi teisę teikti naujas pataisas. Prieš kelerius metus iš Seimo statuto dingo prievolė tokiais atvejais gauti Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadas.

Estijoje, iš kurios esame linkę imti pavyzdį, per metus priimama viso labo apie 100 įstatymų. Jų projektus paprastai siūlo vyriausybė, prieš tai suderinusi ir su ministerijomis, ir su suinteresuotomis grupėmis. Tai būtina, nes kiekvienas įstatymas turi įtakos daugybei valstybės ir visuomenės sričių. Lietuvos Seimo neatsakinga laisvė gali būti palyginta su Abiejų Tautų Respublikos seimais.

Sutvarkyti Seimo sprendimų priėmimo procedūrą nėra koks nors perdėm sudėtingas uždavinys. Parlamentų darbo principai ganėtinai aiškūs, sukaupta jau daug patirties. Bet, žinoma, Seimo nariai – nei pozicija, nei opozicija – niekada nesiūlys sustabdyti chaotiško įstatymų priėmimo, nes galimybė teikti įstatymo projektą visiems naudinga. Rinkėjams galima aiškinti: siūliau 20 įstatymo projektų, bet bjaurioji pozicija (ar nesupratingi kolegos) neparėmė mano puikių sumanymų. Šimtai įstatymų projektų svarstomi ir galiausiai atmetami. Tai – marios sugaišto laiko, našta ministerijoms, Seimo tarnautojams. O galų gale žurnalistai reitinguoja Seimo narius pagal tai, kuris jų daugiau įstatymų pasiūlė… Nerūpi ši problema ir visuomenininkams.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Išsaugoti autoritetą visuomenės pervartų laikotarpiu, kai objektyviai keitėsi ir joje turėti vaidmenys, buvo itin sunku. Nenuostabu, kad geriausiai tai pavyko dvasininkams, likusiems šurmulio nuošalyje: kardinolui Vincentui Sladkevičiui, Tėvui Stanislovui, monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui. Pokyčiai visuomenėje, laukinio kapitalizmo įsigalėjimas pastūmėjo į šoną menininkus. Jie vargu ar sugrįš ant pjedestalo, pastatyto sovietiniais laikais. Menininkai, filosofai prarado savo pozicijas ir Vakarų visuomenėse, išskyrus nebent Prancūziją.

Ne vienas autoritetingas žmogus pasuko į politiką. Deja, politinė veikla dažniausiai ne padidindavo autoritetą, o sumažindavo ar net sunaikindavo. Išmėginimas valdžia pasirodydavo esantis tiesiog per sunkus. Gal kada nors kas nors ryšis nuodugniau aptarti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, kurie kadaise pelnytai turėjo neregėtą žmonių pasitikėjimą, autoriteto kreivę. Būtų įdomi tema. Dabar galima pasakyti tik tai, kad tokio didelio pasitikėjimo tiesiog buvo neįmanoma išlaikyti. Dalis tų intelektualų nė nepuoselėjo didesnių asmeninių ambicijų, bet nemažai nerado savo vietos ir nesugebėjo grįžti į politiką, nors ir labai stengėsi. Galbūt turėtas žmonių pasitikėjimas vėliau neleido tenkintis mažesnėmis ambicijomis? Čia galima įžvelgti net tam tikrą psichologinį dėsningumą. Nemažai buvusių autoritetingų sąjūdininkų laikėsi perdėm kritiškos, nekonstruktyvios ar net destruktyvios pozicijos ir atsidūrė paribio politinėje zonoje.

Iš tų, kurie pasitraukė iš politikos, įsiklausoma gal tik į Vytauto Landsbergio ir Valdo Adamkaus žodžius. Sunkią visuomenės nuomonės formuotojo naštą pastarąjį dešimtmetį ištvermingiausiai iš intelektualų nešė Leonidas Donskis. Spraga, atsiradusi jo netekus, sunkiai užkamšoma. Yra ne vienas komentatorius, šaižiomis kalbomis, asmeniniais puldinėjimais ar vaizdingu, nors ir trafaretiniu, nervų dilginimu pakilęs į žūtbūtinę kovą už populiarumą. Bet norėti dar nereiškia galėti, o populiarumas – ne tas pat, kas autoritetas.

Taip jau išėjo, kad pripažintus Sąjūdžio intelektualus ir menininkus kadaise pakeitė didžiulį autoritetą turintys dvasininkai. O kas yra svarbiausi nuomonės formuotojai šiuo metu? Tarp žmonių, į kurių žodžius įsiklausoma, matyti vienas kitas žurnalistas, vienas kitas mokslininkas, vienas kitas verslininkas, bet dominuoja bankų analitikai. Iš dalies tai paaiškinama tuo, kad jie vien dėl savo profesinės pozicijos nuolat natūraliai šmėžuoja televizijos ekranuose.

Gerai, kai tokie žmonės yra girdimi. Net jei politikai neįsiklauso į jų pasiūlymus, visai visuomenei pravartu girdėti specialistų paaiškinimus ir geriau suvokti, kad pinigai ant medžių neauga. Žinoma, norint prisiimti visuomenės nuomonės formuotojo vaidmenį reikia turėti ir žinių, ir iškalbos dovaną. Tačiau bankų analitikų populiarumo, matyt, negalima paaiškinti vien jų asmeniniais talentais. Tiesiog visuomenė labai stokoja ekonomikos žinių, o ekonominė valstybės padėtis domina visus, tad atitinkamos analitinės įžvalgos visada laukiamos. Iš tiesų būtų galima svarstyti, ką, be dalykų, susijusių su tiesiogine veikla, tokiai į ekonominius reikalus orientuotai visuomenei galėtų pasakyti menininkai, dvasininkai? Jų požiūris į ekonomiką, visuomenės procesus neretai būna nekvalifikuotas, nesubalansuotas, o apeliavimas į vertybes atviroje visuomenėje, šaižiame idėjų turguje yra itin sunkus uždavinys. Nors, be abejo, tokio autoritetingo žodžio labai pasigendama.

Tai, jog stinga gerbiamų, autoritetingų žmonių, – rimta problema. Vykdant reformas dažnai prarandamas ne tik vertybinis pagrindas, bet ir svarbesni atskaitos taškai. Telieka chaotiškas trūkčiojimas. Pažvelkime, pavyzdžiui, į švietimą. Šioje srityje didelis autoritetas Sąjūdžio laikais buvo Meilė Lukšienė. Ne viena šiuo metu vykdoma švietimo srities reforma yra vienadienė, pernelyg tiesmuka, neatitinka Europos ir pasaulio tendencijų. Jeigu tokias išvadas pateikia mokyklų ar universitetų atstovai, jų nuomonę galima lengvai nurašyti kaip šališką, ir beveik nėra nė vieno žmogaus, kuris autoritetingai, objektyviai įvertintų tai, kas vyksta, iš šalies. Po dvejų su puse metų dabartinių reformuotojų neliks, ir vėl viskas prasidės nuo pradžių.

Saulius Spurga yra Mykolo Romerio universiteto docentas

Giedra Radvilavičiūtė 2012 metais rašytame esė „Bėdų turgus Europos vidury“, kuris paskelbtas ir naujausioje šiemet išleistoje knygoje, primena, kad „pedofilijos“ byla virto konfliktu tarp visuomenės ir teisėsaugos, žmogaus ir valstybės. Toks alternatyvų išskleidimas buvo nuolat girdimas, kai įvykiai dar rutuliojosi, tačiau jis žadina prieštaringas mintis, ypač dabar, kai daugelis dalykų, kėlusių prieš ketverius metus nesibaigiančius klausimus ir spėliones, iš esmės yra aiškūs. Vieni teismo procesai dar vyksta, kiti jau baigti, ir per juos pateikta daug patikrintų faktų. Bet – ironija: kai istorija buvo apaugusi gandais, spėliojimais, insinuacijomis, visi ja domėjosi ir ginčijosi dėl jos iki užkimimo, o pradėjusi aiškėti tiesa, regis, niekam neįdomi.

Tokia padėtis patogi daugeliui žmonių, tarp kurių yra nemažai žinomų veikėjų, politikų, menininkų, intelektualų. Be abejo, neblogai, kad daugelis jų (tikiuosi, jausdami nepatogumą ir gėdą) kiek atsitraukė nuo viešų diskusijų. Kita vertus, ar toks slapstymasis yra sąžiningas? Ar jis atitinka moralinį patosą, bekompromisės kovos už tiesą ir teisingumą šūkius, kuriuos dar taip neseniai kėlė tie patys žmonės?

Nes žaizda visuomenėje liko. Kunkuliavusi didžiulė energija buvo išblaškyta, daugelį žmonių užliejo pilka abejingumo, nusivylimo spalva. Pilietinės visuomenės, iš apačios kylančių iniciatyvų, valdžios ir visuomenės dialogo idėja liko ilgam sukompromituota.

Kas primiršo, galima priminti: istorija visos Lietuvos dėmesio centre atsidūrė 2009 metų spalį po mirtinų Drąsiaus Kedžio šūvių, o atslūgo 2013-ųjų balandį, kai Seimo narė N. Venckienė paspruko į užsienį. Ketverius metus Lietuvą audrino ir blaškė bylos verpetai.

Gal tai liudija seną tiesą, kad kur kas lengviau sutelkti žmones griauti nei kurti? Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad panašių išmėginimų, susijusių su jaudinančiomis, kontroversiškomis, neišsprendžiamomis istorijomis, teko patirti beveik visoms demokratinėms valstybėms. Tik vienur dėl jų padarytos tinkamos išvados, kitur – ne.

Tam tikru požiūriu tai buvo antras panašaus pobūdžio išmėginimas Lietuvai. 2004 metais kilęs prezidento Rolando Pakso skandalas turėjo kai kurių bendrų bruožų – paslapčių, lygiai kaip „violetinėje istorijoje“, taip pat stiprų emocinį užtaisą. Jis padalijo Lietuvą į dvi nesutaikomas stovyklas. Aidėjo panašūs šūkiai. Visuomenės atstovai – ar apsiskelbusieji tokiais – kilo į kovą su vadinamuoju elitu, su valstybės struktūromis. Tiesa, dauguma intelektualų tuo metu nepalaikė prezidento, kritikavo jo įtartinais būdais vykdomas manipuliacijas visuomenės nuomone, autoritarizmo simbolių demonstravimą. Kita vertus, dramatiška buvo tai, kad daugelis itin patriotiškai nusiteikusių žmonių, net buvusių politinių kalinių ir tremtinių rėmė R. Paksą, nors skandalas turėjo akivaizdžių sąsajų su Maskva.

Dėl R. Pakso istorijos atsirado neformalus valstybininkų „štabas“. Klostėsi nuomonė, kad Lietuvoje turi būti tam tikras strateginio valdymo branduolys, nepriklausomas nuo politinės valdžios pasikeitimų, nes rinkimuose dalyvaujančių žmonių sprendimai yra neprognozuojami ir gali įstumti valstybę į didelės rizikos zoną. Šį „štabą“ neseniai išleistoje knygoje netiesiogiai priminė Antanas Valionis. Žinoma, pilietinei visuomenei toje valdymo schemoje vietos neliko.

Jeigu sutiktume su G. Radvilavičiūtės knygoje daroma prielaida, kad tai buvęs konfliktas tarp visuomenės ir teisėsaugos, žmogaus ir valstybės, prie kokios išvados galėtume prieiti? Teisėsauga ir valstybė pasirodė esančios teisios, o aktyvūs, negerovėms jautrūs ir impulsui pasidavę piliečiai klydo. Tai fundamentali Lietuvos problema – jautriausi, aktyviausi, patriotiškiausi žmonės neranda sau tinkamos išraiškos, konstruktyvaus veikimo būdo. Kodėl taip yra? Minioje pernelyg daug iracionalumo, emocijų, visiškai netinkančių šiuolaikiniam pasauliui.

Gal reikėtų daugiau proto, išminties? G. Radvilavičiūtė savo esė paaiškina, kodėl mano, kad D. Kedžio kaltinimai buvo pagrįsti. Esą toks garbingas žmogus kaip N. Venckienė, teisėja, nieku gyvu nebūtų patikėjusi iš piršto laužtais dalykais. Deja, rašytojai laureatei derėtų priminti, kad pasaulio istorijoje gausu dar ne tokių absurdiškų atvejų. Toks net pačios rašytojos poelgis – įdėti į naują knygą kaip itin vertingą esė seną ir akivaizdžiai paneigtą interpretaciją. Etiniai dalykai, moralinė atsakomybė? Juk nušauti nekalti žmonės, žiauriausiu būdu užpjudytas niekuo dėtas Andrius Ūsas… Juo labiau keista, kad rašytoja garsėja kaip įžvalgi visuomenės ydų ir stereotipų kritikė. Bet turbūt ne veltui Sigmundas Freudas teigė, jog žmogus jokiu būdu negali atlikti psichoanalizės sau.

O dabar – epilogas. Visų šių istorijų auka tapo pilietinė visuomenė. „Valstiečių“ pergalė rinkimuose liudijo žmonių kerštą elitui, tik šį kartą kerštauta pačiu tinkamiausiu būdu – per rinkimus. „Valstiečių“ puolimas prieš visuomeninį transliuotoją – logiškas ir nuoseklus, nes ši žiniasklaidos priemonė neoficialiai buvo laikoma valstybininkų bastionu. Valstybininkai visiškai prarado įtaką, bet, paradoksas, jų vietą užėmę „valstiečiai“, atrodo, ne mažiau atitolę nuo žmonių nei buvusios valdžios.

Dalį žmonių šios idėjos įkvėpė, dalį – nuvylė. Bet, man regis, daugumą jos trumpam sudomino ir liko vis labiau atmintyje blankstančiu epizodu. Kitaip ir negalėjo nutikti.

Turėjau galimybę susitikti su projekto „Idėja Lietuvai“ vykdytojais jam tik prasidėjus. Atkreipiau jų dėmesį į tai, jog reikėtų išskirti kelias idėjų kategorijas: skirtas įgyvendinti Vyriausybei ir įkvepiančias pilietinę visuomenę. Spėjau, kad sumanymai, atrinkti reitingavimo ir balsavimo būdu, neišvengiamai bus ganėtinai paprasti, primins tradicinius Vyriausybės programos punktus. Taip ir nutiko. Idėjų Lietuvai iniciatyva baigėsi patarimais Vyriausybei, iš kurios, švelniai tariant, ne visada galima tikėtis konstruktyvaus veiksmo. Idėjos pasimes tarp daugybės Vyriausybės darbų, jų įgyvendinimas sutriks keičiantis politinei valdžiai ir pan.

Pilietinė iniciatyva orientuotis į užduotis Vyriausybei nėra iki galo korektiška. Taip tarsi bandoma nusimesti atsakomybę: mes sugalvojame idėjas, o jas įgyvendinti turi kas nors kitas.

Praėjus metams kitiems gal kai kas prisimins paklausti silpnu balsu: „Kaip jūs įgyvendinate šimtmečio idėjas?“ O gal net ir to nebus.

Idėjos, skirtos visai tautai, pilietinei visuomenei, būtų raginusios mus pačius įsipareigoti tėvynei, kreipti savo mintis į apibrėžtą aktualią problemą, drauge imtis kokių nors veiksmų. Jei valstybė tam tikrose srityse neįgali, atsiradusią nišą privalo užpildyti pilietinė visuomenė. Tai girdžiu Vakarų šalyse iš paprastų piliečių lūpų.

Kartu norisi atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką – į sutapimą. Vasario 1-ąją, kai aukščiausi valstybės vadovai ir kiti aukšti pareigūnai rinkosi į iškilmingą renginį išgirsti idėjų Lietuvai ir paklausyti bankų analitikų bei kitų ekspertų paskaitų apie stebuklingus klestėjimo receptus, „Literatūros ir meno“ darbuotojai, protestuodami prieš rekordiškai mažą 2018 metais savaitraščiui skirtą finansavimą, išleido savaitės numerį be autorių tekstų ir iliustracijų. Ne geresnė ir kitų kultūros leidinių – „Metų“, „Naujojo Židinio-Aidų“ – padėtis.

2016 metais „valstiečiai“ laimėjo Seimo rinkimus, be kita ko, patraukę rinkėjus ir kalbomis apie kultūros reikšmę. Partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis tuomet kalbėjo, kad kultūra yra sritis, kuria grindžiamas tautos gyvybingumas. Jau seniai niekas iš aukštas pareigas ėjusių vyrų ir moterų nedėstė panašių minčių, todėl buvo galima tikėtis, jog „valstiečiai“ neliks abejingi kultūrai. Dar vienas išsiskiriantis poelgis – R. Karbauskis tapo Seimo Kultūros komiteto pirmininku. Nesvarbu, dėl kokių motyvų R. Karbauskis nusprendė nesiekti aukštesnių postų, faktas, kad jis po rinkimų pasirinko būtent šią kėdę, tarsi liudijo, jog deklaruojamas kultūros prioritetas vertinamas išties rimtai.

Praėjo beveik pusantrų metų. Ar įvyko bent kiek reikšmingesnių pokyčių kultūros srityje, išskyrus abejotinos vertės puolimą prieš nacionalinį transliuotoją ir apmaudų Kultūros ministerijos painiojimąsi Lukiškių aikštės paminklo konkurse? Nejaugi dvidešimt aštuntais nepriklausomybės metais Lietuvos valstybė nepajėgi finansuoti seniai leidžiamų kultūros leidinių, kuriems reikia ne milijonų, bet viso labo kelių dešimčių tūkstančių eurų, atitinkančių metinį kelių tarnautojų etatų atlyginimo fondą?

Tai tokios menkos investicijos, o jų reikšmė… Tačiau kam kartoti paprastus dalykus, kurių niekas nenori girdėti? Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo bei kitų atsakingų institucijų atstovai, suprantama, turi paaiškinimą, kodėl taip nutiko. Esą jokie leidiniai nefinansuojami, finansuojami projektai, o jūs nelaimėjote… Netrukus paaiškėja valdžios gudravimas. Fondas įpareigojamas finansuoti naujo pobūdžio projektus, pavyzdžiui, žiniasklaidos raštingumo ugdymą, nors lėšų jame nepadaugėja. Stebuklingas sprendimas: visuomenės raštingumas ugdomas ir tam nereikia jokių papildomų lėšų! Kad taip sumažėja kultūros leidinių galimybės gauti finansavimą, regis, niekam nerūpi… Nėra ir atsakingųjų už tokią padėtį – juk lėšas skirsto fondas, viešoji įstaiga. Paaiškinimus dėl susiklosčiusios situacijos teikia ne politikai, bet fondo direktorė.

Tai, kad lėšas kultūrai skirsto ne politizuota ministerija, o nepriklausomas fondas, kadaise atrodė pažangus žingsnis, tačiau sistema išsigimė, tapo patogia skraiste politikams vengti lyderystės, atsakomybės nustatyti prioritetus ir galų gale išvis ignoruoti kultūros sritį. Visoje Lietuvoje žinomų kultūros leidinių – laikraščių, žurnalų – turime nedaug, ir tai yra būtent leidiniai, ne projektai. Valstybei, kuri yra bent šio to verta, būtina turėti kelis prestižinius, gerai atrodančius ir garantuotą finansavimą gaunančius kultūros leidinius. Sunku įsivaizduoti, kaip galima to nesuprasti. Bet politikai, įskaitant Kultūros komiteto narius, matyt, mano kitaip.

Gal politikai nėra kvaili, kad rodytų lyderystę srityje, kuri nesulauks atgarsio? Nes ir idėjų Lietuvai maratone sumanymai, susiję su kultūra, skambėjo negarsiai (jei išvis skambėjo), o pakviesti kultūros žmogų pristatyti savo pasiūlymus baigiamajame „Idėjos Lietuvai“ renginyje, ko gero, būtų buvęs tikras akibrokštas.

Tačiau tiesa tokia – valstybė bus stipri tik savo unikalia savastimi, savo kultūra, ir ją galime puoselėti dabar. Juk ekonomiką, kuri susijusi su visuomenėje nusistovėjusiu klimatu, žmonių bendravimu, jų siekiais, įmanoma statyti tik ant vertybinio pamato, kultūros pagrindų. Jei bus aklai ir tiesiogiai orientuojamasi vien į ekonomikos augimą, pralaimėjimas – neišvengiamas. Nes kur nors kitur kiti visuomet gyvens geriau, ir neliks tikro motyvo, kodėl ateitį reikėtų kurti būtent čia. Vargas, jei to nesuprantama.

Turbūt nėra maloniausia išvysti save, šitaip „pagerbtą“. Tačiau tenka priprasti, kad demokratinėje valstybėje, kur įgyvendinta žodžio laisvė, tokių dalykų pasitaiko.

Pats R. Karbauskis reperių poelgį pavadino patyčių skatinimu. „G&G sindikato“ lyderis Svaras atsakė, kad tai buvusios ne patyčios, o politiko karikatūra. Jis nurodė ir priežastį, paskatinusią demonstruoti tokią karikatūrą, – tai pradėtas politiko knaisiojimasis po atlikėjų honorarus.

Ši Svaro motyvacija verta ne mažiau dėmesio nei minėta politiko karikatūra: prikišk nagus prie mūsų, kaipmat pats gausi per nosį. Apmaudu, kad pramogų pasaulio atstovai, tarp kurių nemažai protingų ir pilietiškų žmonių, vadovaujasi tokia gatvės logika. Inteligentu ar intelektualu vadinasi tas, kuris mato toliau savo bambos, grumiasi ne vien už savo gerovę ir ramybę.

Toks neabejotinai iki šiol buvo ir Svaras, beje, sėkmingai besidarbuojantis ir radijo laidos vedėju… O dabar – kaip visa tai atrodo? „G&G sindikato“ dainos tekstas ir ją lydintys besikeičiantys ekrano vaizdai bylojo apie galingųjų, politikų, korupciją, įtakos žaidimus. Pasirodo, kad atlikėjas tai demonstruoja tik todėl, kad užkabinti jo draugai. Nebūtų politikas lindęs kur nereikia, nebūtų sulaukęs karikatūros.

Jei jau pradėjome apie M.A.M.A., galima paminėti ir Justės Arlauskaitės-Jazzu kalbą, kuri irgi nuslydo į politiką. Jos išsakyta mintis yra būdinga šiems laikams: politikai, gerbkite mūsų laisvę! Valdžia reguliuojančiomis taisyklėmis braunasi į mūsų gyvenimą, o mes norime būti tokie, kokie esame!

Kur ta valdžia įsibrovė? Į galvą ateina tik viena – alkoholio ribojimai. Nejaugi mieloji dailininkė taip nusivylė tuo, jog negali nusipirkti vyno po aštuonių vakaro, kad šitai emocingai paskelbė kaip svarbiausią savo mintį trumpoje visai Lietuvai skirtoje kalboje?

Daug kartų girdžiu raginimą valdžiai neriboti laisvės, bet jis skamba veidmainiškai. Nes tie patys žmonės dažniausiai čia pat prabyla apie „vaikus, metamus į šulinius“, Matuko tragediją, kitus panašius įvykius ir dėl jų kaltina ne ką kita – valdžią. Problema yra ta, kad tie, kurie naudoja smurtą prieš vaikus ir prieš savo šeimą, yra įjunkę į priklausomybes, taip pat „nori būti tokie, kokie yra“. Mat laisvė, laisvės šūkis nėra universalus ir savaime suprantamas problemų sprendimas. Protingi, savarankiški ir turtingi žmonės Lietuvoje turi ir turės pakankamai laisvės. Taip, valdžia neišvengė perlenkimų, bet tai toli gražu nėra didžiausia Lietuvos problema.

Popmuzikos ir roko žvaigždės Vakaruose visada kovojo už laisvę. Tačiau kartu įžymybės vis dažniau išreiškia savo požiūrį į opias socialines problemas įvairiomis akcijomis ar steigdamos fondus prisideda, kad būtų pasiekta pozityvių pokyčių. Lietuvos atlikėjai galbūt taip pat įneša savo indėlį, bet, regis, jis tikrai nėra bent kiek reikšmingesnis. Pastaruoju metu jie garsiai pareiškė savo nuomonę dėl alkoholio reklamos ribojimo per festivalius. Tačiau šiuo atveju jie taip pat buvo tiesiogiai suinteresuoti, kad reklama liktų. Reikia priminti, kad rūpinimosi savais interesais nevadiname pilietiškumu. Pilietiškumas – kai matai plačiau, kai prisidedi prie visos visuomenės opių problemų sprendimo.

O patyčių M.A.M.A. koncerte buvo. Vedėjas, prisidengęs personažo kauke, šiurkščiausiu landynės humoro stiliumi pašiepė vieną senesniosios kartos atlikėjų. Kažkodėl niekam tai neužkliuvo.

O R. Karbauskis vis dėlto gal ir nusipelnė karikatūros. Ne vien už tai, kad pradėjo viešai piktintis atlikėjų honorarais, neturėdamas tinkamo supratimo apie tikrąją padėtį. Svarbiausia – buvo pažeista svarbi demokratijos taisyklė, pagal kurią politikai neturi daryti spaudimo žiniasklaidos priemonėms.

Politikas sunkiai slepia tai, kad tiesiog yra įsivėlęs į keršto kampaniją prieš vieną jį nuolat kritikavusį laidos vedėją. Kertant smūgį atlikėjai ir pati LRT pasipainiojo atsitiktinai. Jei LRT veikė neskaidriai, Seimas ir jo Kultūros komitetas tai galėjo (ir turėjo) išaiškinti ir sureguliuoti kitomis priemonėmis, o ne kurdamas politizuotą komisiją.

Pasigirdo balsų, LRT lyginančių su traukiniais. Esą kaip valstiečiai „išskaidrino“ ir sutvarkė „Lietuvos geležinkelius“, taip dabar „išskaidrins“ ir LRT. Tačiau tokia paralelė – netiksli. Demokratinės visuomenės normos visai kitaip apibrėžia taisykles, kurios taikomos politikams, sumaniusiems reguliuoti valstybės ūkio įmonę ir visuomeninį transliuotoją.

Tačiau gerai, priimkime šią paralelę. Ką žinojome apie „Lietuvos geležinkelius“? Kad jie išardė 19 km ilgio bėgių kelio atkarpą, neteisėtai spausdami strateginį Lietuvos investuotoją, ir galiausiai užtraukė Lietuvai beveik 28 mln. eurų Europos Komisijos baudą. Kad beveik pusė darbuotojų buvo giminės, o likę, matyt, – socialdemokratų bičiuliai. Kad bendradarbiauja su Rusijos koncernu, kurio vienas akcininkų tiesiogiai yra susijęs su Rusijos karine pramone, o kitas figūruoja teisėsaugos tyrimuose.

Galų gale kad įdiegė rusišką navigacinę įrangą, kuri galbūt leidžia kaimynei šaliai sustabdyti traukinius distanciniu būdu. Dėl šių žiniasklaidoje minėtų faktų Seimas nesudarė specialios komisijos ir nesikreipė dėl jų į įvairias tarnybas. Tačiau dėl LRT komisija įkurta ir klausimai išsiųsti keturiolikai tarnybų. Kokios tos LRT nuodėmės, kad Seimas jas vertina rimčiau nei minėtus kaltinimus „Lietuvos geležinkeliams“?

Antialkoholinės kampanijos iniciatoriai „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis ir sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga taip ir nesuprato, kad tai – didžiulė jų inicijuoto antialkoholinio vajaus kompromitacija. Nesuprato, nors apie tai prabilo net prezidentė Dalia Grybauskaitė. Abiem vyrams neužteko drąsos prisipažinti, kad padaryta klaida. Abu jie vaikiškai gynėsi, esą ir patys platintojai kalti, kad nesurado išeities iš susiklosčiusios situacijos – jie turėjo apie tai pranešti užsienio leidėjams ir su jais rasti išeitį. Bet kokia tai galėtų būti išeitis? Vien Lietuvai skirtų žurnalų užsienio leidėjai nespausdins, nes čia atkeliauja mažas leidinių kiekis. Norėdamas parodyti, kad anokia tai problema, apie mažą leidinių kiekį kalbėjo ir pats R. Karbauskis. Tačiau šis mažumas – santykinis dalykas. Žurnalų plėšymas turi simbolinę reikšmę. Jeigu daugeliui Lietuvos žmonių galvose netelpa, kaip tai gali atsitikti, ir jiems gėda dėl to, kas vyksta, tai tokio įvykio nepavadinsi menku.

Kaip galėjo susiklostyti tokia padėtis? Juk Lietuva – civilizuota valstybė. Ir nemanau, kad valdžios vyrai jau tokie kvaili. Tačiau tai įvyko, panašių absurdiškų atvejų buvo anksčiau ir dar ne vienas nutiks ateityje. Tai tipiška situacija, į kurią bus nuolat patenkama dėl įstatymų leidėjų neatsakingo požiūrio į savo darbą, taip pat dėl biurokratinio, nelankstaus, sveiko proto principų nesilaikančių valdžios institucijų darbo.

Formaliai žvelgiant, yra nemažai valstybių, kuriose alkoholio reklama draudžiama, tačiau atidžiau pažiūrėjus – niekur nėra absoliutaus draudimo, nes jis paprasčiausiai neįmanomas. Galima panagrinėti Lenkijos, Prancūzijos, kitų valstybių pavyzdžius. Įstatymai pritaikomi prie realybės, o ne realybė lenkiama prie įstatymų.

Kokia yra valdžios vyrų laikysena Lietuvoje? Mes priėmėme įstatymą, ir tie, kuriuos tas įstatymas smukdo, turi patys kokiu nors būdu kapanotis, gelbėtis, ieškoti išeities. Nėra net kalbos apie tai, kad įstatymus būtina priimti apsvarsčius visas jų pasekmes, ieškant išeičių kartu su suinteresuotomis grupėmis.

Politikai turi stengtis atsižvelgti į visų žmonių poreikius. Šiuo atveju nukentėjo verslininkai, įvežantys į Lietuvą užsienio spaudą. Jų verslas iš esmės šviečiamasis. Vargu ar įvežant vieną kitą šimtinę žurnalų būtų galima susikrauti milijonus. Ir mažai kas ginčysis, kad tokių žurnalų reklama nieko nepavers alkoholiku ir nepadidins alkoholio vartojimo. Bet jeigu šie verslininkai priėmus įstatymą nukentės, valdžios atstovų nuomone, patys dėl to bus kalti.

Verslininkai, matydami problemą, iš anksto kreipėsi bent į tris Seimo komitetus, bet šie nesiėmė jokių veiksmų. Buvo kreiptasi ir į Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentą. Jis, užuot signalizavęs politikams apie akivaizdžią problemą ir pats parengęs ją sprendžiančią įstatymo pataisą, atsakė biurokratiškai: bausime, ir dar pridūrė, kad tai yra gera bei teisinga.

Galų gale Seime pristatyta įstatymo pataisa, kuri galėtų pakeisti šią padėtį, bet ne viskas taip paprasta. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas pateikė išvadą, kad tokia įstatymo pataisa sukurtų „asmenų nelygiateisiškumą“, nes Lietuvos leidėjams būtų draudžiama skelbti reklamą, nors tai būtų leidžiama užsienio leidėjams. Seimo teisininkai mano, jog tokiai pataisai nėra jokių objektyvių priežasčių, be to, jie užsiminė, kad ji galbūt prieštarautų Konstitucinio Teismo doktrinoms.

Argumentai rimti. Jei Seimo nariai į juos įsiklausys, viduramžiškas, pasak prezidentės D. Grybauskaitės, žurnalų plėšymas taps nepajudinama Lietuvos konstitucine doktrina.

Ką reiškia teisininkų teiginiai apie „asmenų nelygiateisiškumą“? Kiekvienas Lietuvos gyventojas bet kuriuo laiku ir neribotai gali žiūrėti alkoholio reklamas (taip pat ir lietuviškų alkoholinių gėrimų), pavyzdžiui, interneto kanale „YouTube“. Tad kodėl šis kanalas nepatiria tų pačių apribojimų kaip lietuviškos svetainės? Logiškai plėtojant teisininkų mintį, Lietuvą reikėtų atkirsti nuo pasaulinio interneto tinklo. Nebūtų galima lietuviams vykti ir į užsienį, nes jie ten gali pamatyti alkoholio reklamą, nebent, perfrazuojant vieno Lietuvos politiko žodžius, užsienis prisitaikytų prie Lietuvos įstatymų ir uždengtų visas reklamas ten, kur vaikščiotų Lietuvos turistai.

Visada prisimenu vieno Lietuvos Konstitucijos kūrėjų, Nepriklausomybės Akto signataro Egidijaus Jarašiūno žodžius, kad aukštos kvalifikacijos teisininkas turi vertinti ne tik teisės akto raidę, bet ir mokėti įvertinti realaus gyvenimo procesus. Manau, kad šis atvejis reikalauja būtent tokio požiūrio. Kai sklaidau Lietuvos Konstitucijos puslapius, neaptinku nė vieno straipsnio, prieštaraujančio sveikam protui. Deja, tokių teiginių retkarčiais vis pasitaiko Konstitucijos aiškintojų išvadose.

Saulius Spurga – Mykolo Romerio universiteto docentas

Oficialiame politiniame diskurse nuskambėjo nepasitikėjimo vieni kitais, visuomenės skirstymo į geresnes ir blogesnes grupes gaidos, kurių Vakarų valstybėse seniai nebuvo girdėti. Prie to daug prisidėjo „Islamo valstybės“ inspiruoti teroro aktai. Metams baigiantis „Islamo valstybė“ patyrė lemiamus pralaimėjimus jos užgrobtose teritorijose, tačiau tolerancijos ir politinio korektiškumo problema, akivaizdu, persikėlė ir į 2018-uosius.

Populiariausiu iki šiol socialiniame tinkle „Twitter“ skelbtu įrašu, kuris patiko 3,3 mln. žmonių ir sulaukė 1,3 mln. persiuntimų, tapo ankstesnio JAV prezidento Baracko Obamos pacituota buvusio Pietų Afrikos Respublikos prezidento Nelsono Mandelos mintis: „Niekas nėra gimęs nekęsdamas kito asmens dėl jo odos spalvos, kilmės ar religijos.“ Suprantama, kodėl ši frazė sulaukė tokio populiarumo. Ji vėl aktuali.

Beje, man regis, ta mintis, nors ir labai populiari bei pozityvi, nėra visai teisinga. Gerai būtų, kad nepasitikėjimas, neigiamos nuostatos kitų grupių atžvilgiu būtų tik atitinkamos propagandos, klaidinamų žinių padarinys. Vis dėlto kažkas, matyt, yra pačioje žmogaus prigimtyje – dar iš urvinio žmogaus laikų atsivejantys šešėliai, – kas verčia nepasitikėti svetimais, kitaip atrodančiais. Deja, tolerancija nėra natūrali būsena, jos reikia siekti sąmoningomis pastangomis.

Tačiau civilizuotas žmogus todėl ir gali būti vadinamas civilizuotu, kad nepasiduoda pirminiams atavistiniams impulsams. Vadovaudamiesi racionalumu, protu visada prieisime prie išvados, jog neteisinga religinėms, rasinėms ar kitoms grupėms klijuoti etiketes, o ne spręsti, ko vertas kiekvienas žmogus. Apskritai rasizmas, mažumų stigmatizavimas, neapykantos kurstymas yra niekuo nepateisinami dalykai, dvelkiantys minėtu urvu.

Vadinamasis politinis korektiškumas taip pat gali peržengti tam tikras ribas, virsti savo paties parodija. Tik nemanau, kad šie perlenkimai būtų jau tokie pavojingi. Kartais girdžiu persistengimą tolerancijos baruose vadinant „žodžio laisvės varžymu“, „liberalų diktatu“, „diktatūra“, tačiau tai greičiau tiesiog zyzimas, labai rimtų sąvokų grėsmingos reikšmės niekuo nepagrįstas devalvavimas.

Šioje situacijoje, kai išties sunku rasti tobulą pusiausvyrą, pritaikyčiau liaudies posakį „Sviestu košės nepagadinsi“. Nes jėgos, kurios veikia priešinga kryptimi, visada išliks stiprios. Yra dar vienas dalykas, kurio nesupranta lietuviškieji tolerancijos kritikai. Iš esmės viešojo kalbėjimo normos Vakaruose nėra nustatytos nei valdžios, nei teismų.

Ribojimai daugiausia kyla iš viešosios nuomonės reakcijos, tam tikro visuomenėje nusistovėjusio sutarimo. Ir tas sutarimas – ne koks diktatas, o tiesiog racionalus, pagrįstas būdas visuomenėje išlaikyti santarvę, pasiekti, kad visos jos grupės jaustųsi reikalingos ir drauge kurtų gerovę. Be to, nėra kokių nors unifikuotų, visiems privalomų normų. Kiekvienoje valstybėje nusistovi skirtingos tradicijos.

Dažnai girdimi argumentai, esą atvykėliai naudojasi turtingų Vakarų visuomenių socialinės apsaugos sistemomis, nenori integruotis, kelia savus reikalavimus pagrindinės tautybės piliečiams. Tokių faktų, žinoma, yra. Kiekvienas socialinis reiškinys turi ir savo šviesiąsias dalis, ir šešėlius. Bet jei matytume bendrą vaizdą, įsitikintume, kad vadinamasis multikultūriškumas suteikė didžiulį impulsą Vakarų visuomenėms, ką jau kalbėti apie demografinės duobės išlyginimą.

Buvo nutiesti bendravimo, verslo keliai į kitas valstybes ir kitas kultūras, visuomenės tapo dinamiškesnės, inovatyvesnės. Taip, tikras absurdas, kad Turkijos rinkimų batalijos kaip didžiulė juoda banga atsirita į Vokietiją.

Tačiau dauguma šios šalies politikų ir piliečių puikiai supranta, jog turkų bendruomenė tapo neatskiriama Vokietijos galybės dalimi. Palapinės moterims, kurios jaučiasi nesaugios Naujuosius metus sutinkančiame Berlyne, – greičiausiai liūdnas nesusipratimas, apmaudus perdėjimas. Bet šios palapinės jau nugriautos, o Vokietija yra valstybė, turinti puikią perspektyvą.

Terorizmas tapo veiksniu, dažnai keliančiu baimę ir reikalaujančiu rimto dėmesio, tačiau dauguma Vakarų piliečių puikiai supranta, jog supaprastintas, primityvus požiūris į šią problemą, etikečių klijavimas religinėms ar rasinėms grupėms problemos neišspręs. Ir toli gražu nėra taip, kad pernai masines žudynes vykdė tik vienos religinės grupės nariai (jeigu tokius žudikus išvis galima laikyti religijos išpažinėjais).

Taip, pastaruoju metu galvas pakėlė kraštutinės dešinės partijos. Nors jos gauna daugiau balsų per rinkimus, būgštavimai, kad įgis reikšmingesnę įtaką daugelyje Europos valstybių, kol kas nepasitvirtino. Suprantama, demokratijos sąlygomis piliečiai turi teisę pareikšti požiūrį ir į migrantų, jų integracijos problemas.

Neatmestina galimybė, kad minėtos politinės partijos ateityje turės daugiau įtakos, imigracija ir tautinių grupių integracija bus reguliuojamos kitaip. Tai kiekvienos valstybės teisė. Tačiau net vadinamieji radikalūs Vakarų veikėjai dažnai šias problemas mato kur kas aiškiau ir yra gerokai tolerantiškesni nei kai kurie prietarų, išankstinių įsitikinimų kupini Lietuvos komentatoriai ar net politikai.

Saulius Spurga – Mykolo Romerio universiteto docentas

Labiausiai norėčiau palinkėti paprastų dalykų – tikėjimo savo jėgomis ir daugiau tolerancijos kitokiai nuomonei. Viešojoje erdvėje reikėtų daugiau argumentų ir mažiau kaltinimų. Reikia tikėti, kad jubiliejiniai metai lietuvius labiau suvienys ir padės atsakyti į klausimą, kokia yra naujoji lietuviška tapatybė.

Lietuviška tapatybė iš naujo formuojasi sudėtingame globaliame pasaulyje ir išgyvena ne geriausius laikus. Visuomenė yra skilusi į dvi dalis, kurios sunkiai susikalba viena su kita. Pastaruoju metu tai ryškiai atskleidė ginčai dėl to, koks paminklas turi iškilti Lukiškių aikštėje. Tačiau, žinoma, ne šis paminklo statybų klausimas suskaldė visuomenę.

Lietuviška tapatybė susiformavo tarpukario Lietuvoje ir visada bus atspirties taškas kiekvienam lietuviui. Natūralu, kad besiformuojančios tapatybės svarbūs komponentai buvo romantiškas požiūris į praeitį, tautinio išskirtinumo išryškinimas, kaimiškos kultūros aukštinimas. Savo pėdsaką čia paliko to meto epocha – buvo būdingas stereotipinis kitų tautybių vertinimas, tautinis uždarumas. Labai svarbu, kad tarpukario Lietuvoje tautiškumas, patriotizmas buvo laikomas vertybe, netrūko idealistų, galinčių daug ką paaukoti dėl tėvynės gerovės. Tiesa, ilgainiui ši nuostata ėmė blukti, visų pirma dėl to, kad autoritarinis Antano Smetonos valdymas išsėmė savo galimybes ir patriotizmą mėgino panaudoti atskirų grupių interesų tikslams.

Neverta stebėtis, kad dalis visuomenės patriotizmą supranta būtent tokį, koks buvo „A. Smetonos laikais“. Panašių pažiūrų laikosi nemažai aktyvių žmonių, kurių pozicija vis dar teikia tvirtumo valstybės gyvavimui. Tačiau antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi. Per šimtą metų pasaulis labai pasikeitė. Stereotipinis kitų tautybių vertinimas, tautinis uždarumas, patriarchalinis mąstymas rėžia akį. Idealizmo pulsavimas prigesęs, jį vis dažniau keičia pykčio pliūpsniai. Ar tokių vertybių pagrindu gali būti suvienyta visuomenė?

Yra ir dar liūdnesnių, itin sunkiai suvokiamų dalykų. Patriarchalinis mąstymas, tvirtos rankos nostalgija pažiūras labai suartina su tomis, kurios įsitvirtinusios Rusijoje. Dar daugiau panašumo suteikia neigiamas požiūris į Europos Sąjungą. Tokie žmonės pernelyg lengvai užkimba ant Rusijos propagandos kabliukų. Ši propaganda yra tiesiai nutaikyta į tokių pažiūrų žmones, ji gudriai manipuliuoja krikščioniškomis (dar geriau – pagoniškomis) vertybėmis, toliau čyrina seną gerą melodiją apie „supuvusius Vakarus“. Lietuva, jei priimtų tokias vertybes ir eitų tuo keliu, ten ir atsidurtų – Rusijos glėbyje.

Kitą didelę Lietuvos žmonių grupę santykinai galima vadinti „liberalais“. Jie gerbia tarpukario Lietuvos tapatybę, tačiau ji jiems nebeatrodo gyvybinga. Jie pasisako už atvirą visuomenę, didesnę toleranciją, vakarietiškai suprantamas žmogaus teises. Jie mano esantys ir lietuviai, ir europiečiai. Dviguba pilietybė ar žemės pardavimas užsieniečiams jiems nėra problema.

Regis, viskas puiku – ir lietuviai, ir europiečiai. Bėda, kad jiems nėra susiformavusi tvirta motyvacija, lietuviškumą vertinanti kaip nelygstamą vertybę. Nėra įsitvirtinęs įsitikinimas, naratyvas, kodėl turėtum didžiuotis, kad esi lietuvis. Negalima sakyti, jog šioje visuomenės dalyje tokių žmonių nėra, bet akivaizdu, kad jie čia nesudaro kritinės masės.

Kiekvieną valstybę ir kiekvienos valstybės gerovę sukuria ne kritikai, ne niurgzliai, ne rėksniai, ne išskaičiuotojai, o idealistai, pirma darantys didelius darbus savo valstybės labui ir tik paskui galvojantys apie atlyginimą. Siūlykime tegul ir pačias geriausias idėjas Lietuvai – jeigu tokių žmonių nebus, nebus ir pažangos.

Jei žmogus visam laikui išvyksta iš Lietuvos, jis nėra tikras patriotas, nors ir ką kalbėtų, nors ir kaip tai teisintų liberalesnių pažiūrų žmonės. Gal tik, kaip sakoma, „išskyrus atskirus atvejus“. Protingi, išsilavinę žmonės mėgina įtikinti save „globalios Lietuvos“ idėjos veiksmingumu, nors akivaizdu, kad tai – fikcija. Tik menka dalis išvykusių lietuvių yra aktyvūs lietuvių bendruomenėje, dar mažesnė ką nors daro Lietuvos labui (ne savo artimųjų – Lietuvos), ir nematyti perspektyvos, kad lietuviškumas galėtų būti išlaikytas kitose išvykusiųjų kartose.

Taigi dvi lietuviškos tapatybės linijos kol kas yra nesutaikomos ir abi jos ne be trūkumų. Visuomenėje trūksta sutarimo. To pasekmės liūdnos – mokytojai neranda tinkamų žodžių mokiniams papasakoti apie tai, kas yra meilė tėvynei, kodėl reikia kurti ir stiprinti savo šalį, jai atsiduoti.

Lukiškių aikštės paminklo byloje visuomenės susiskaldymas – kaip ant delno. Apie susitarimą, kompromisą niekas net nenori kalbėti, nors aikštės akcentas turi vienyti tautą, kitaip jis prarastų savo tikrąją paskirtį. Susitarimo nebus, kol viena šalis kiek išgalėdama stengsis primesti savo valią kitai…

Saulius Spurga – Mykolo Romerio universiteto docentas

2016 metais rinkimus laimėję „valstiečiai“ turi du kontrastingo būdo ir skirtingų pažiūrų lyderius – Saulių Skvernelį bei Ramūną Karbauskį. Tokia nevienalytė yra ir valdžios politika.

Šiomis dienomis sueina metai, kai dirba S. Skvernelio vadovaujama Vyriausybė. Technokratinis premjero lyderiavimas daugeliu atvejų pasitvirtina. Palaikomas tam tikras valdžios tonusas, priimami būtini sprendimai. S. Skvernelis savo veiklumu ir iniciatyva „pridengia“ ne vieną ministrą, stokojantį energijos ir kompetencijos. Bėda ta, kad toks technokratinis vadovavimas turi ribas.

Vyriausybė veikia palaikomuoju režimu – kiek geriau ar blogiau, bet kryptingų reformų, proveržio kokioje nors srityje tikėtis neverta. Pavyzdžiui, įvertinkime mokesčių sistemos pertvarką, apie kurią tiek daug kalbėta „valstiečiams“ ateinant į valdžią.

Šios reformos nebus, vietoj jos siūlomi vien kosmetiniai pataisymai. Taip ir turėjo nutikti – Vyriausybė, apsiskelbusi, kad ją sudaro „profesionalai“, negali pertvarkyti mokesčių sistemos, nes bet kuri esminė reforma yra politinis veiksmas. Vykdant reformą laimi toli gražu ne visi visuomenės sluoksniai. Neišvengiamai turi vykti perskirstymas pagal politinius Vyriausybės prioritetus. Tačiau technokratinė Vyriausybė tokių prioritetų tiesiog negali turėti.

Eidamas į rinkimus R. Karbauskis iš kitų politikų išsiskyrė būtent tuo, kad kalbėjo apie didžiausius valstybės skaudulius ir vertybes. Tiesa, buvo galima abejoti, ar toli pavyks nuvažiuoti pasitelkus egzotiško ikikrikščioniško baltiško tautiškumo idėjas, bet ta retorika kartu su aiškiai įvardijamomis alkoholizmo, emigracijos, socialinėmis problemomis patraukė žmonių dėmesį.

Deja, praėjus metams galima pasakyti, kad lūkesčiai neišsipildė. Moralinis klimatas nepagerėjo, priešingai, vertybių kartelė buvo nuleista dar žemiau. Pats R. Karbauskis tapo Seimo Kultūros komiteto pirmininku, tarsi pabrėždamas, kad nuo šiol kultūra valstybėje nebus lyg podukra. Tačiau ar pastaraisiais metais kas nors šioje svarbioje srityje iš esmės pasikeitė? Kova su alkoholizmu prasidėjo, bet ji įgijo tik draudimų, o ne visuomenės sąjūdžio formą.

Naujieji lyderiai, pretendavę tapti vertybiniais politikais, atrodo dar labiau nutolę nuo visuomenės, dar menkiau sugeba pagrįsti savo poziciją, blaškosi daugiau negu ankstesni valdantieji.

Opiausios šalies problemos nesprendžiamos, jas stengiamasi tiesiog nutylėti. Tarkime, ar kas nors galėtų pasakyti, kokie yra šios valdžios regioninės politikos principai? Dar ryškesnis pavyzdys – dvigubos pilietybės problema. Kadencijos pradžioje net 100 Seimo narių pateikė įstatymo projektą, nors iš anksto buvo aišku, kad Konstitucinis Teismas (KT) pripažins jį antikonstituciniu.

Politikai daug kalbėjo apie šios problemos svarbą, mušėsi į krūtinę. Galų gale KT, kaip ir prognozuota, tarė savo žodį. Liko viena išeitis – referendumas. Spalio mėnesį valdantieji paskelbė, kad jis bus rengiamas 2019 metų gegužės mėnesį kartu su prezidento rinkimais. Toliau stojo tyla. Regis, politikai staiga pamiršo, koks sudėtingas ir svarbus šis klausimas.

Juk visų pirma reikia pasiūlyti Konstitucijos pataisos formuluotę, dėl kurios galėtų būti balsuojama. Pusmetis diskusijų dėl tokios formuluotės nėra ilgas laikotarpis. Metus galėtų vykti informacinė kampanija, forumai. Juk ir jų planą reikia sudaryti, skirti finansavimą, dar įvertinti tai, kad informacijos sklaida turi vykti ne vien Lietuvoje.

Geriausia būtų kartu parengti ir įstatymo projektą, kuris paaiškintų, kaip naujoji Konstitucijos nuostata galėtų būti įgyvendinta, nes klausimų – begalė. O kur dar techniniai referendumo organizavimo reikalai, įskaitant galimybę pakeisti Referendumo įstatymą. Laikas eina, bet nieko nedaroma. Ko gero, Seimo narių vajus dėl dvigubos pilietybės buvo viso labo spekuliavimas itin jautriu klausimu, nes atlikti rimtus darbus ir prisiimti atsakomybę vengiama.

Valdžia neturi ir jokio aiškesnio požiūrio į demografines problemas. Mokslininkai brėžia Lietuvai aiškią demografinės krizės perspektyvą. Dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus prasidės (jau dabar prasideda) problemos darbo rinkoje, dėl didelės pagyvenusių ir nebedirbančių žmonių dalies bus neįmanoma išlaikyti tvarios socialinės apsaugos sistemos.

Šios problemos sprendimas yra. Tai – imigracija. Žinoma, ji nėra gėris. Tačiau jei viskas toliau vyks taip, kaip dabar, bus pasiektas taškas, kai teks rinktis: arba susitaikyti su reikšmingu gyvenimo lygio nuosmukiu, arba įsileisti svetimšalius.

Prognozuočiau, kad bus pasirinktas antras variantas, juolab jog suvaldyti nelegalių migrantų srautą, kai rinkoje išryškės aštrus poreikis, vargu ar pavyks. Kur kas išmintingiau būtų jau dabar nustatyti migracijos politikos gaires, parengti veiksmingas atvykėlių integracijos programas. Tačiau politikai yra labai toli nuo aiškaus požiūrio į opiausias problemas.

Saulius Spurga – Mykolo Romerio universiteto docentas