Puiku, gražu ir nuostabu buvo BLOGine. Kas sofkutei labiausiai krito į akis, tai įdomioji statistika - konferencijoje dalyvavo beveik visų žinomiausių anoniminių (paradoksiškai skamba, kažkoks pseudooksimoronas) tinklaraščių autoriai (nesame tikri dėl DievųŽiniasklaidos, kurią kartais patys rašome). Kai kurie iš jų net įsigudrino užlipti ant scenos… Ir ne po kartą. Ar sulauksime, kad kitais metais šitie blogeriai savo vardu skaitys pranešimus “Sėkmingo anoniminio bloginimo paslaptys?”. Su malonumu paklausytume, nes paskutiniu metu nelabai sekasi…

..kaip kitaip galima paaiškinti šitokią Lietuvos naujienų skiltį..

Su Kovo 11-ąją, kolegos ir skaitytojai!

Tik norėjau pasidalinti viena foto. Kaip atrodytų mažutis, bet tobulas Dovydas, jei nuspręstų nesigalynėti su Galijotu, o vietoj to prisėsti kamputyje kiek paverkti? Manrods taip:

Manrods, “ataina” vietoj “ateina” sakytų aukštaičiai. Anyway, šitas užrašas yra viename iš Vilniaus kabakų. Kas pirmas atspės, kuriame, gaus pagarbą ir įvertinimą.

Visuomenės ydų pakrapštymas, analizė, diagnozė ir automatinis pripliusavimas prie nacionalinio identiteto yra kiekvieno mintį reikšti mokančio lietuvio savigarbos reikalas.
Bet aš diagnozuosiu ydą, kurios nepriskiriu nacionaliniam identitetui. Ir gal žinau, kaip ją gydyti.

Tai - chroniškas neklystamumas. Šią diagnozę man padėjo atskleisti draugas Lewis’as, labai paprastai ją perkandęs. Pacituosiu:
“Ar esate kada girdėjęs, kad koks pasipūtėlis drąsiai PAGIRTŲ paveikslą? Vienas dalykas, ko jis bijo (kito nėra pastebėta), yra ĮVERTINTI KLAIDINGAI! Jei sykį PAGIRSITE paveikslą, jūsų kaip NEKLYSTANČIO reputacija pakibs ant plauko. Sakykime, matote figūrinį paveikslą ir surizikuojate pasakyti: “Jis gerai piešia”. Kas nors pamatuoja ir atranda, kad viena iš proporcijų aštuntadaliu colio netiksli. Jūs žlugęs kaip kritikas! “Tai sakote, kad jis GERAI piešia?”, - sarkastiškai paklaus jūsų bičiuliai, o jūs nuleisite galvą ir smarkiai parausite”.
Neklystamumu lengva susirgti, o dar lengviau susirgti ilgam, nes tai - viena iš priklausomybės ligų. Kartą pamatęs esąs teisus žmogus pajunta didį pasitenkinimą. Jo ego pakrapštoma labiausiai jam niežtinti vieta, kuri vadinasi “aš esu fantastiškai nuostabus”.
Chroniškas neklystamumas yra gana sunki priklausomybės forma, ypač jei ego yra labai didelis, o visos kitos asmenybės dalys (intelektas, siela, jautrumas, bla bla bla), lyginant su juo, mažesnės. Čia, aišku, galima daug kalbėti apie tai, kad nereikia leisti ego išaugti iki tolio makabriško dydžio (seniau žmonės naudojo tam nemažai priemonių: griežtas auklėjimas, religija ir t.t.) - dabar gi daugelis tų priemonių beviltiškai paseno (pvz. religija), o juos pakeitusios (pvz. prekės ženklai ir kiti vartojimą skatinantys dalykai) veikia atvirkščiai: suteikia viską, kas tą ego dar truputį pakasytų.

Chroniškas neklystamumas matomas visur. Aiškiausia jo oazė, aišku, yra “Delfi” komentarai. Požymių yra darbo rinkoje: žmonės neina į darbą, kuriame moka geriau, kad tik galėtų tapti vadybininkais-konsultantais ir dėvėti kostiumą, neklystančiojo veido išraišką bei balso toną ir nešiotis vizitinę kortelę, o ne, pvz., tiesiog plauti indus. Dar vienas požymis - bendravime: blaivūs žmonės siaubingai bijo pasirodyti neteisūs ar nusišnekėti, todėl labai daug kalba apie tai, kas yra blogai, ir viską kritikuoja. Ir taip toliau.
Chroniškas neklystamumas neleidžia mums bendrauti kaip žmonėms. Mes bendraujam kaip PROFESIONALAI. Vienas už kitą, žinoma, geresni ir profesionalesni. Vietoj pokalbių apie tai, kas tikrai svarbu, kas skauda ar neduoda ramybės, kalbam apie nekilnojamojo turto kainas.
Gerai, viskas nėra taip beviltiška. Sakiau, kad chronišką neklystamumą galima gydyti. Yra kelios rūšys vaistų.
Viena - nuskausminamieji (dažniausiai naudojama, kuo labiau išsikerojęs neklystamumas, tuo didesnėmis dozėmis). Tai - alkoholis, bilietas į suklydimus, nes girtas gali nebekritikuoti, gali apsikabinti, gali žliumbti ir sakyti “aš jus… visus… myyyliu…” ir pan. Tai nuveda net iki sekso, kuris būtų geriausias vaistas, jei jo nebūtų taip desperatiškai siekta net nesistengiant per daug susipažinti su partneriu. Kaip ir beveik visi nuskausminamieji, ilgalaikio gydančio poveikio alkoholis neturi, bet yra labai populiarus.
Antra rūšis yra mokymasis. Padeda. Mokydamasis nori nenori susipažįsti su naujais dalykais, kurių pats nebūtum išradęs, ir žmonėmis, kurie yra gerokai protingesni, tad jau kažkaip sunkiau save ir savo mintis iškelti (net tik kitų akyse) aukščiau visko. Juolab kiekvienas dėstytojas vietoj to, kad pakasytų ego, mielai trinktels jam gera kuoka, kad jis truputį pamiegotų, o protas veiktų ne “aš esu toks ir toks”, o kita linkme: nukreiptas ne į savo ego, o į aplinką, ir truputį tobulėdamas.
Aišku, geriausias vaistas visada brangiausias. Tokia jau ta mūsų farmacijos pramonė. Tad geriausias vaistas, net geresnis už mokslą, yra ego mažinimas. Pasakyti sau “aš nesu nei tobulas, nei netobulas” - jau mažytė pradžia. Sunku pripažinti, kad esi kažkoks nei šis, nei tas. Bet kad, po velnių, visi mes tokie, tik išsigalvojam iliuziją, kad kažkas apskritai GALI būti tobulas. Loginis mąstymas mus, gyvulius (turiu omenyje biologiškai), privedė prie daugelio iliuzijų. Soriukas, mane sudaro mėsa, kaulai ir jausmai, tad galiu būti maksimum KAM NORS fainas, o ne TOBULAS visiems. Toks vienas aktorius gerai pasakė, truputį jį perfrazuosiu: pasižiūrėk į kiekvieną dalyką iš mirties pozicijos. Ego tikrai bijo pasakymo “vis tiek mirsi”. Skaudu, ne? Bet sveika.
Pabaigai turiu prašymą: žmonės, leiskit man nusišnekėti. Negalvokit, kad esu toks ar anoks žmogus. Tiesiog žiūrėkit, jauskit, juokitės iš manęs, bet kartais susilaikykit ir nekritikuokit, a? Nepažadu, kad man pavyks lengvai atsakyti tuo pačiu, bet nepykit dėl to ant manęs. Aš dažnai ir daug klystu.

Šis įrašas yra rimčiausias, kokį kada nors kas nors yra šiame bloge paskelbęs. Sudomino? Ne? Nu ir eikit nafik. O tie, kuriuos sudomino - skaitykite toliau.

Įkvėptas savo akademinio polėkio ir besibaigiančių švenčių, sugalvojau savo būsimai disertacijai temą ir pavadinimą. Tai turėtų būti “Mandarino, kaip archetipinio švenčių atributo, įvaizdis šiuolaikinėje lietuvių švenčių tradicijoje”. Jei šito neužteks, galėsime tyrimo objektą praplėsti iki silkės (trijų skirtingų rūšių). Susidomėję bendradarbiavimu galite kreiptis el. pašto adresu sofkute ett… gmail kom.

p.s. poryt mūsų gimtadienis. Tą pačią dieną pirmąjį savo gimtadienį švenčia ir kitas mūsų rašomas projektas. Netikite? Atsakymas čia.

Šią iliustraciją pavadinčiau “WTF? When is the weekend????”

Viena didžiausių Lietuvoje ryšių su visuomene agentūrų VRP buvo viena pirmųjų kompanijų Lietuvoje turinčių savo blog’ą. Deja, žodžio, rašto ir strategijos meistrai pradėtą darbą numetė pamindami nuolatinio atnaujinimo, blog’o priežiūros ir kitus šventus blog’inimo principus. Jie net prenumeratos neturi…. :) O atidžiau pažiūrėjus, tai įvaizdžio meistrai ir meistrės neatleistinai leido suteršti savo blog’o įvaizdį spam’iniais komentarais. Tikiu, kad po mūsų pastebėjimo situacija bus greitai pataisyta (juk jie profesionalai), todėl istorijai paliksiu sausio 14-osios dienos vaizdus iš VRP blog’o, kurie atspindi dar pernai metų veiksmus. Pirma pažiūrėkime ką rašo sekso maniakai iš Kanados (spustelkit norėdami pamatyti visą vaizdą):

O VRP žaidžia kas nors runescape’ą? (irgi spustelkit)

Sofkutės kolektyvas VRP kolektyvui linki įsidėti RSS prenumeratą, dažniau džiuginti mus įžvalgomis iš RsV rinkos ir pagyvinti blogą filmukai iš “You Tubo”.

P.S. įdomu, ar VRP klientams rekomenduodama kurti blogą savo blogą pateikia kaip pavyzdį?

Vieną kartą iš pažįstamo gavau maždaug tokio pobūdžio SMS žinutę: “Dabar mėgaujuosi taure vyno ir skaitau Dostojevskį”. Ne, jis prieš tai negavo SMSo “ką veiki” ar ko nors panašaus. Tiesiog taip kūrė savo įvaizdį.
Tada, žinoma, galvojau tik apie tos snobiškos asmenybės nykumą. Ir tik neseniai pagalvojau, kad Dostojevskis prie vyno visiškai netinka, ir atvirkščiai. Ir supratau, kad rašytojai - kaip, pvz., brandinti sūriai ar kažkas. Ne prie bet kokio gėrimo bet koks rašytojas tinka, ir ne bet koks gėrimas prie rašytojo.
Todėl jūsų dėmesiui pateikiu trumpą mėgėjišką receptų rinkinį: su kuo gerti Dostojevskį ar užsikąsti Kafką.
Dostojevskį vertėtų užsigerti degtine iš stiklinės, ja ir užsikandant. Jei kam per stipru iš užkanda per aštri, degtinę galima praskiesti saujele nelaimingos moters ašarų.
Nabokovui tiktų sausas martinis su alyvuoge.
Sartre’ui (labai ilgai galvojau, čia variantas ne prie “Šlykštulio”, greičiau prie apsakymų) - baltas itališkas vynas.
Užtat raudonas vynas, įskaitant netgi saldų, tipo “Porto”, labai tiktų Marques’ui.
Pereikime prie šaltesnių dalykų. Skandinavai. Nuostabiausias, Knutas Hamsunas, kiti, ne tokie geri, bet puikūs, kaip Jens Bjorneboe arba Torbjorn Flygt. Juos skaityti dera geriant labai silpną alų (2,5 proc.) ir rūkant virtuvėje prie atlapoto lango. Vasario mėnesį.
Kafka. Kadangi pats buvo anorektikas ir kartais palinkęs prie rankraščio tik čiulpdavo citriną, prie jo labai derės citrina ir druska, be jokio gėrimo.
Aišku, kur aš lenkiu. Pridėjus prie kafkiškojo derinio tekilą, teks griebtis Marques’o pradininko (aišku, geresnio už pasekėją) Juan’o Rulfo.
Šuolis į UK. Aišku, Wilde’as. Aišku, sausas šampanas, liaudyje vadinamas briutu.
O britų literatūros genijus Huxley… viskis. Gerai, viskis su ledu. Ypatingai tiks prie “Kontrapunkto”.
Nietzsche. Ne visai rašytojas, bet “Stabų saulėlydį” tikrai reikia užsigerti švęstu vandeniu. Ir skanu, ir sveika, ir toksinus, ir demonus pašalina.
Jei jau kalbam apie alkoholį, negalima nepaminėti Bukowskio. Jį reikia skaityti geriant bet kurį stiprų gėrimą (degtinė, viskis, brendis). Aštuntą ryto, darbo dieną.
Pabaigai pasilikau visų numylėtinį. Prie Wonnegut’o tiks tiesiog alus. Šviesus, paprastas, bet kuris “premium” klasės.
Sąrašą galima pildyti.

P.S. Tai nėra alkoholio reklama. Kadangi visi ar taip ar taip geriam, čia yra literatūros reklama.

Turbūti visi šiandien girdėjo apie Wiki kuriamą paieškos sistemą. O kas čia kurioziško, paklausite? Ogi tai, kad kolega “Wikia Search” tinklalapį “susigūglino“…