Šis įrašas skiriamas mano kaimynei

Noriu šį savo įrašą skirti kaimynei iš viršaus, kuri, išgirdusi skambant ramią muziką 17 val. dienos beldžia į duris ir rėkia, grasindama iškviesti policiją.

Mane džiugina žmonių pilietiškumas, įsitraukimas į sprendimų priėmimą ir tai, kad vis daugiau jų reiškia savo nuomonę. Tai yra puiku.
Bet mes kiekvienoje srityje, kurioje įsitraukia daugiau žmonių, turime vieną bendrąją kryptį – negatyvizmas. Žmonės nesivienija ir nepradeda judėti tam, kad ką nors PADARYTŲ.
Jie tai daro tik tam, kad neleistų ko nors kurti, daryti ir t.t. kitiems.
Vakar vaikščiojau po Užupio pakraščius palei Vilnelę. Ten yra tokia vieta, kurioje stovi apgriuvusi apleista gamykla, kelios krūvos griuvėsių ir nuodėgulių, vienas kitas šiukšlių kalnelis, netoliese vaizdą praturtina a.t.a. šiltnamiai-mumijos su apie griaučius besiplaikstančiais celofano skutais.
Kartą ieškojau, kur pastatyti mašiną prie “Europos”, ir pavažinėjau aplinkinėmis gatvelėmis. Apleistų plotų su griuvenomis taip pat netrūksta.

Daugelis žmonių, patekę į senamiestį, kartais turi kirsti Pylimo gatvę ir matyti kino teatrą – vaiduoklį, kuris vėlyvais vakarais atrodo ne prasčiau, nei apleistos senos karuselės siaubo filme, staiga įsijungiančios su juoku gergždžiančiu balsu.
Kai važiuoju į Kauną arba iš jo, neprivažiavus Vievio yra tokia vieta, kurią pravažiuojant pirmą kartą, imi dairytis ir įtarinėti, kad kažkas iš tavo bendrakeleivių labai netaktiškai, bet tyliai pagadino orą ir neatidaro lango. Trečią kartą supranti, kad ir išjungus vėdinimą iš lauko ateina smarvė.

Kodėl taip yra?

Ogi todėl:

- šiukšlynas prie Užupio, nuostabioje vietoje, yra puoselėjamas ir saugomas kelių paveldu susirūpinusių žmonių, nes viena kažkurio iš dviejų fabrikų sienų buvo pastatyta pakankamai seniai, kad dėl jos, kaip saugotinos, būtų galima kovoti.
- kova dėl kino teatro išsaugojimo, turėjusi kilnų ir vertingą tikslą, baigėsi to kino teatro nužudymu lėta ir skausminga mirtimi, nes kad ir ką žadėjo investuotojai, kovojantiems už jo išsaugojimą netiko niekas.
- niekas neleidžia statyti sąvartynų, šiukšlių naikinimo, deginimo gamyklų.
- ir t.t.

Atrodo, kad yra krūva pavydžių ir piktų žmonių, kurie, tik išgirdę, kad kažkas kažką žada daryti, ima rėkti ir spjaudytis, chroniškai rašo skundus ir kreipiasi į visas pasaulio institucijas. Jei kas nors sumanytų įsteigti, pavyzdžiui, Disneilendą neįgaliems vaikams gražioje miesto vietoje, visi pradėtų šaukti, kad jų vaikai, matydami neįgaliuosius, išaugs nenormalūs ir kad apskritai tai yra pinigų švaistymas, o jei tai daro verslo įmonė, tai ji naudosis invalidais, kad didintų savo pelną ir geriau tegu būna kaip yra.
O “kaip yra”, atrodo, mažiausiai žmonėms rūpi. Kad gyvenam apleistuose krūmynuose. Kad Kariotiškių ekstraktas, kuris smelkiasi į žemę, gali pavirsti požeminėmis š. upėmis ir užtvindyti Trakų ežerus. Kad žmonės už nekomercinį kiną moka kino teatrui, kurio pavadinime yra komerciškiausias pasaulio žodis “Coca-cola”. Ne. Svarbu, kad tas, kas ką nors daro, yra blogas niekšas buržujus ir išvis ant laužo jį.
O ką daro “buržujus” tokioje situacijoje? Galvoja, kad jei žmonėms nereikia naujo dalyko ir jei dėl jo reikia dešimtmečius bylinėtis, gal tiek to. Gal užsiimti kitu verslu. Gal išvažiuoti. Gal geriau nekurti nieko naujo, atidaryti kirpyklą ir soliariumą mikrorajone ir prisidurti vežant pigesnes vartojimo prekes. O NT projektus daryti Turkijoje.
Ir teisingai.
Nors kita vertus, užsidirbus užsienyje, mano galva, reikėtų paaukoti pinigų alkoholizmo prevencijai, švietimui ir psichikos ligonių gydymui bei integravimui į visuomenę. Nes daugybė tokių žmonių tiesiog yra ligoniai, reikalaujantys dėmesio, ir minta tuo, kad neleidžia miestams, žmonėms, šaliai vystytis.

Kažkas pasidarė. Paskutiniu metu pradėjau jausti tokį tarsi ir nepasitenkinimą, įsižeidimą ir liūdesį kiekvieną kartą, kai susiduriu su antrašte/reportažu ir pan., kuris prasideda žodžiu “Lietuviai”.

Apie “lietuvius” nuolat pasakoma kas nors blogo, keisto, neįprasto. Šiandien, pvz. “Lietuviai nelinkę taupyti”. Kodėl, klausiame tyrimo atlikėjų? Todėl, kad linkę išleisti visus pinigus maistui.

Aghem. Linkę. Gal uždirba kaip tik tiek, kad 50 proc. pajamų tenka išleisti maistui, o likusius – mokesčiams? Ir nelieka ką taupyti?

Kodėl pas mus visus tyrimus, kokie tik išlenda į viešumą, žurnalistai arba tų tyrimų užsakovai interpretuoja tik psichologiniu požiūriu? Kai galbūt – tik galbūt – kai kurie dalykai susiję visai ne su psichologija, o su, sakykim, ekonomika, socialine padėtimi, politiniais sprendimais ir kitais dalykais? Ne, pas mus viskas yra sąlygota psichologinių priežasčių. Tokie jau tie lietuviai.

Ta proga panaršiau tarp Delfi antraščių, kuriose yra žodis “lietuviai”. Štai keletas:

Lietuviai virtuvėje santūresni nei statistiniai europiečiai

Lietuviai perka pigesnį maistą ir atsisako pramogų

Rusai ir baltarusiai drąsiau kalba apie politiką nei lietuviai

Tarp daugiausiai ES neturinčių banko sąskaitų – lietuviai

Apklausa: lietuviai neskuba džiaugtis ilgesnėmis mokamomis motinystės atostogomis

Tyrimas: trečdalis lietuvių neįsivaizduoja, kaip reikės gyventi sulaukus pensijos

Tyrimai, kaip matome, ir apklausos žiniasklaidos yra naudojami kaip informacija savaime. Gaunam duomenis, paskelbiam, kad lietuviai yra tokie ir anokie, ir baigtas kriukis.

Ką? Apklausos gali būti akstinas ir pagalbininkas darant gilesnę ekonominių, socialinių ir kitų visuomenės problemų analizę? No way, man. Seriously, dude. No way. Aš tik žurnalistas. Gaunu informaciją, parašau, spaudžiu “enter”.

Tai jei šitą įrašą perskaitys nors vienas žurnalistas – čia tik draugiškas patarimas. Jei kada teks rašyti kokią įdomesnę temą, prigriebkit google, paklauskit TNS’ų, ar turi susijusių tyrimų duomenų – panaudokit, prašau, tuos skaičiukus ne tik mums, paprastiems lietuviams, paaiškinti, kokie nepaaiškinami keistuoliai mes esame, bet ir kam nors naudingo ar bent įdomaus ir gilaus padaryti. Garantuoju, kad bent vienas žmogus, tai yra aš, dėl to pasijus geriau.

O baigsiu taip pat Delfyje iškasta antrašte:

74 proc. lietuvių mano, kad butai iki 35 kv. m turėtų paklausą

Kaip jums pavadinimas, a?
Iš tiesų jis toks tik tam, kad atkreiptų dėmesį. Patebėjau, kad jei pavadinime yra skaičiai ir žodžiai “vyrai (ir/arba/kitaip nei/etc.) moterys”, teksto skaitomumas ir komentuojamumas iš karto padidėja.
Aš netikiu ne tik į dievą, bet ir į didelius vyrų ir moterų skirtumus. Bet kartais galiu atrasti vieną kitą repliką ar nediduką socialinį reiškinį, truputį įrodantį skirtingumą ir galintį pakaitinti visų taip mėgstamas diskusijas “o vyrai…”, “bet moterys…” tema.

Šilta. Vakaras. Lauko kavinė. Rankoje – karštas viskis. Trys jauni, sociofilosofologiškai nusiteikę žmonės diskutuoja tema “kas yra komunikacija”. Skamba žodžiai “reikšmių sistema”, “medijos”, “kontekstas” ir kiti diskursai. Prie trijulės prieina dviejų jaunuolių pažįstamas pora dešimtmečių vyresnis vyriškis. “O kas jums, vyriški, yra komunikacija?”, – klausia jo viena jaunuolė.
“Savo logikos perteikimas kitam”, – atsako vyriškis. Jaunuolių veiduose atsispindi tramdomas pasipiktinimas, prie vienos iš diskusijos dalyvių galvų pasirodo minčių “baloons’as” su žodžiu “manipuliacija“.
Ir staiga prisimenu skirtį tarp to, kas yra kalbėjimas vyrams ir to, kas yra kalbėjimas moterims. Neva vyrams kalbėjimas yra informacijos priėmimo-perdavimo aktas, o moterims – emocijų dalybos. Aišku, šita teorija juodai-balta, negraži, seksistinė ir žiauriai siaura. Bet, manau, tiesos tame, kad “vyrai” ir “moterys” (imkime juos kaip dirbtinį konstruktą, sudėtą iš archetipų, socialinio elgesio reiškinių, visuomenės normų ir kitų dalykų, kurie sudaro mūsų “vyriškumo” ir “moteriškumo” sampratą) komunikaciją naudoja šiek tiek skirtingai, esama.
Pavyzdžiui. Senamiestyje esančiame name įsikūręs biuras, kuriame – senovinė Nioliktojo (lankytojams sakoma tai “penkiolikto”, tai “šešiolikto”, tai “septyniolikto”, priklauso, matyt, nuo lankytojo visuomeninės padėties ir susidomėjimo vienu ar kitu amžiumi) amžiaus “virenė” (kalbos mylėtojams galiu pasakyti, kad žodis “virenė” yra “kuknės” sinonimas), tokia buvusi mėsos rūkykla, pridėta pagalvėlių, ant kurių įsitaisę (vėlgi trys) vyno paveikti jauni žmonės. Jie karštai diskutuoja, pro virenės siaurėjančio kamino viršų į senamiesčio dangų dudena rimti balsai.
Vyriškos lyties pokalbio dalyviai bando įteigti vienas kitam SAVO nuomonę, pasakodami faktus apie savo patirtus atvejus, rausdamiesi galvose ir traukydami iš jų informaciją savo nuomonei pagrįsti. Moteriškos lyties lyrinis herojus akimirką stebi, kokia diskusijos dalyvių emocinė būklė, ir kai pamato, kad vieno iš jų emocijos darosi neigiamos, imasi ginti jo poziciją, pagelbėja su argumentais, jei reikia, vieną kitą sugalvoja, truputį pakreipia savo patirtį, kad ji tiktų šioje situacijoje, ir siekia pagrindinio tikslo – emocinės darnos.
Tai – tik viena istorija, taip nutinka nebūtinai dažnai, ir gal čia buvo vyriška moteris ar moteriški vyrai. Bet man panašu į tai, kad moterims komunikacijoje santykiai svarbesni nei informacija ar įtikinimas. Vyrams – lyg ir – pergalė, kaip visada.
Į sveikatą.

Apie tai, kad Lietuvos plunksnos broliai a.k.a. žurnalistai yra beprotiškai raštingi, kūrybingi ir visokie kitokie -ingi, jau rašėme. Tačiau ar gali taip būti, kad dvi skirtingos ir netgi ideologiškai priešingose barikadų pusėse stovinčios žiniasklaidos priemonės ima ir parašo (arba neima ir parašo) kažką ypač panašiai kūrybiško? Iki šios dienos netikėjau, kad taip gali būti, bet gyvenimas privertė galvoti kitaip.

Štai čia yra straipsnis iš birželio 26 dienos “Respublikos” numerio

O štai kokią antraštę tą pačią dieną pasirinko “Lietuvos rytas”

Pradedu tikėti kolektyvinės pasąmonės egzistavimu…

Kažkada vienas žmogus paklausė, o kodėl, tipo, neparašai į blogą ko nors profesinio, apie PRą. Na taip, pagalvojau, kodėl? Aišku, aš ne a.t.a. Dienos duona ir ne brand new Žudyk reklamą, o ir pretenzijų tokių neturiu, tai brūkštelėsiu kol kas tik vieną tokį NEsąrašą.

Daugelis PR agentūrų bent jau kartais daro brainstorm‘us, ieškodami simbolių, vaizdų, asociacijų beigi krypčių. Ir štai ką jums pasakysiu: ratuku susėdę 3-5 ryšių su visuomene specialistai KIEKVIENĄ brainstorm‘ą pasiūlo bent vieną iš šių įvaizdžių, kuriuos išvardinau šiame NEsąraše:

- kalno viršūnė
- laivas
- aitvaras
- vėjo malūnėlis
- įvardžiai (pridedami prie paslaugos ar produkto pavadinimo): „Vinys Jums“, „Vinys Mums“, „Vinys Tau“
- dangus ir debesys

Būna ir kitų dažnai pasikartojančių pasiūlymų. Šitie yra truputį specializuoti, jie siūlomi tada, kai visi galvoja apie dovanėles, leidinius, interneto svetaines ir kt. verslo klientams, kurių veiklos sritis yra lyderiavimas ir nuolatinis pergalių siekimas bei dorojimasis su iššūkiais.
Man, žinokit, labiausiai nepatinka aitvaras ir vėjo malūnėlis. O juokingiausi yra tie su „Jums“, „Mūsų“ ir „Tau“.

Pastaba pusiau į temą:

dar būna graudu, kai įmonė pasivadina pavadinimu „Kompetentingi sprendimai“, iš kurio nieko negali spręsti. „Gal čia IT? O gal konsultacijos?“. O po to pasirodo, kad santechnikos.  
Ir išvis, pats geriausias bendrovės pavadinimas būtų UAB „Trys karvės“. Užtenka pavadinimo, ir aiškios produkcijos apimtys, veiklos sritis, apyvarta, kokius produktus parduoda. Ir gal net savininkų lytis bei kūno sudėjimas, jei jau taip fantastiškai viskas sutampa.

Puiku, gražu ir nuostabu buvo BLOGine. Kas sofkutei labiausiai krito į akis, tai įdomioji statistika – konferencijoje dalyvavo beveik visų žinomiausių anoniminių (paradoksiškai skamba, kažkoks pseudooksimoronas) tinklaraščių autoriai (nesame tikri dėl DievųŽiniasklaidos, kurią kartais patys rašome). Kai kurie iš jų net įsigudrino užlipti ant scenos… Ir ne po kartą. Ar sulauksime, kad kitais metais šitie blogeriai savo vardu skaitys pranešimus “Sėkmingo anoniminio bloginimo paslaptys?”. Su malonumu paklausytume, nes paskutiniu metu nelabai sekasi…

..kaip kitaip galima paaiškinti šitokią Lietuvos naujienų skiltį..

Su Kovo 11-ąją, kolegos ir skaitytojai!

Tik norėjau pasidalinti viena foto. Kaip atrodytų mažutis, bet tobulas Dovydas, jei nuspręstų nesigalynėti su Galijotu, o vietoj to prisėsti kamputyje kiek paverkti? Manrods taip: