Įspūdžiai iš kelionių

Tailandas - arba kaip idealios atostogos apvirto aukštyn kojom

2009-09-17T05:21:00.009+08:00

Tai turbūt paskutinė kelionė šiais metais. 11-ta aplankyta šalis. Prasidėjo ji kaip ir visos kitos, gaila baigėsi ne taip sėkmingai. Na, bet viskas nuo pradžių. Pastudijavom ir pagooglinom apie Tailandą, radom pigiausius bilietus, 4h skrydžio iš Honkongo ir mes jau vietoje. Su taksi nulekiame į Khao San gatvę, kuri knibžda turistų, suvenyrų pardavėjų, pilną gatvės maisto ir kito gėrio. Hosteliai bei viešbučiai ant kiekvieno kampo. Sekančią dieną iš pat ankstaus ryto patraukiame į miestą apžiūrinėti šventyklų ir kitų tailandietiškų grožybių . Bankokas pastatytas ant upės deltos. Išraizgytas upės atšakomis ir kanalais. Jais kursuoja keltai ir mažesni laiveliai, kaip pas mus mikriukai. Jie stabteli prieplaukose, t.y. pilnai nesišvartuoja, turi būti gan judrus, kad spėtum įšokti ir iššokti. Upė knibždėte knibžda žuvies (šamų), vietiniai jas laiko šventomis, todėl jų niekas negaudo ir nevalgo. O galėtų, žuvis tiek pripratusi prie žmonių, tiesiog šoka iš vandens ir griebia maistą iš rankų. Po kiek laiko akyse pradeda mirguliuoti nuo šventyklų puošnumo ir prabangos, viena už kitą gražesnės. Vienoje iš jų nusprendžiame pasidaryti masažą, nes jau iš anksto skaitėme, kad joje veikia masažistų mokykla – tai turbūt pats geriausias masažas kurį esu išbandęs. Taip pat rugpjūčio 12 buvo karalienės diena. Koncertai, eisenos. Tailandiečiai gan fanatiškai myli savo karališkąją šeimą. Beveik prie kiekvieno rimtesnio pastato karalienės arba karaliaus paveikslai, nesvarbu tai restoranėlis, ligoninė ar kareivinės. Sekančią dieną toliau malamės po miestą. Kaip ir visi turistai neišvengiame scamerių (sukčių) dėmesio. Vienas iš populiariausių scamų – 1Lt už važiavimą Tuk-Tuk‘u (motorinė rikša) ar taksi, bet už tai teks „trumpam“ nuklysti iš kelio ir apsilankyti netikrų brangakmenių parduotuvėje, kurioje įvairiais būdais tau bandys įpiršti „brangakmenius“ panaudodami gan nemažą spaudimą. Tuk-Tuk vairuotojai nuo to gauną komisinius, todėl beveik visi iš karto siūlo šią „pigią“ kelionę. Mes apie tai ir kitus sukčiavimus jau prisiskaitę, ir žinome ko tikėtis, tačiau žavingiausia, kad vairuotojai to per daug neslepia, kai pasakome, kad į parduotuvę važiuoti nenorim, jie pradeda juoktis ir tada prasideda tikras derėjimasis už kelionę Tuk-Tuku. Trečią dieną su traukiniu patraukiame į senąją Tailando sostinę – Ayuthaya. Išsinuomojame dviračius ir pasidarome turą po senovinių šventyklų griuvėsius. Aplankome ir pašeriame dramblius, pafotkinam Budos galvą medyje ir kitus karališko dvaro bei šventyklų griuvėsius. Prie vienos milžiniškos Budos, Eglė neatsispiria mažo berniuko įkalbinėjimams nusipirkti „meldimosi amuniciją“ – kitaip nežinau kaip pavadinti. Kiekvienas gauname po smilkalą, žvakutę, lotoso žiedą ir popieriaus skiautelę, kurioje įvyniotas aukso lakštelis, uždegus smilkalą bei žvakutę, pamerkus lotoso žiedą, auksinis popierėlis yra „pritrinamas“ prie statulos ar kito religinio relikto. Todėl visos Budų statulos, tiksliau kai kurios jų dalys, tikrąja ta žodžio prasme tampa paauksuotom. Už „amuniciją“ ir instrukcijas (vaikas žinojo gal 5 angliškus žodžius, tai daugiau rodė nei aiškino) per daug nesiderim ir sumokam 2 LT, iš vaiko reakcijos supratau, kad mus apiplėšė. Turisto mokestis :) Grįžus į Bankoką už kelių valandų sėdame į kitą traukinį ir važiuojame link mūsų pagrindinio kelionės tikslo – Koh Samui salos. Mūsų vagonas – 2 klasė, sėdimas su ventiliatoriumi. Pasirenkame pigesnį variantą, ir per daug nenusiviliame, nors sėdynės ir sulūžusios - išsimiegoti pavyksta. Atvykstame kitos dienos rytą į Surat Thani. Šokame į keltą ir už valandos mes jau Koh Samui. Susirandame jau iš anksto nusižiūrėtą namelių viešbutuką. Ir krentame į karštas vandenyno bangas. Jūra, smėlis, šaltas alus. Ko daugiau norėti, ypač kai pradardi 11h traukiny. Sekančią dieną, kaip mums jau įprasta per visas keliones, išsinuomojame motorolerį ir patraukiame apžiūrėti salos. Papietaujame viename restoranėlyje, kur itin malonus savininkas mus pavaišina nematytais vaisiais, po to apžiūrime labai kičinę vietinę šventyklą, ir ... plojamės su savo motoroleriu ant šono. Pagrindiniai sužeidimai – įvairūs nusibrozdinimai. Eglei pasisekė mažiau nei man, jos kojos nykštys buvo gan giliai prakirstas. Iškarto atsiranda minios vietinių, taksistas, mums suteikiama pirmoji „pagalba“. Kai išaiškinam taksistui, kad turim draudimą, atvažiuoja greitoji pagalba, sutariame, kad aš su motoroleriu važiuosiu paskui. Deja, vairuotojas daugiau linksi nei supranta angliškai, nukuria manęs nelaukdami. Na ką, susirenku išsibarsčiusius daiktus, sėdu ant motorolerio ir pradedu ieškoti ligoninės į kuria nuvežė Eglę. Po valandos ieškojimo ir žmonių klausinėjimo ją randu. Eglei žaizda jau susiūta. Pradeda tvarstyti mane, viena slaugė valo žaizdas, kita su dokumentais bando užsitikrinti, kad tikrai turiu draudimą, renka asmeninę informaciją. Iškart supratau, kad į mus žiūri daugiau kaip į pasipelnymo šaltinį nei kaip į pacientus. Sumokame milžiniškus pinigus už „gydimą“ ir patraukiame nukabinę nosis atgal į savo namelį. Pamoka tapsianti refleksu – ant žvyro su priekiniu ratu niekada nestabdyti! Sekančios dienos praeina gan nuobodžiai. Maudytis negalime, žaizdos gyja tragiškai sunkiai, šašai neužsideda. Tropikų klimate jei nori greičiau pasveikti, turi vartoti antibiotikus iš vidaus ir iš išorės. Na, bet mes per daug nosies nenukabiname, aš nusiperku guminę pirštinę ir man maudynės atsinaujina. Eglei ant kojos užmaunam maišiuką, pastatom gultą į vandenį – ir mes abu „pliuškenamės“. Turbūt dar niekad gyvenime taip daug nežaidžiau šachmatais kaip tada. Taip baigėsi mūsų atostogos Koh Samui saloj. Nelabai vykusiai, bet iš kitos pusės – išbandžiau kelionių draudimą pirmą kartą. Sekanti stotelė - 2 paskutinės dienos Honkonge, skrydis į Frankfurtą, savaitė Vokietijoje ir grįžtu į Šiaulius. Tatam!!!

Australija – arba tolimiausias taškas nuo Lietuvos, bet cepelinų ir Švyturio alaus buvo

2009-08-10T23:14:00.007+08:00

Mano pati ilgiausia išvyka iš Honkongo. Ji aišku nebūtu buvus tokia ilga jei ne mano draugas Darius, kuris priėmė pagyventi pas save, supažindino su savo draugais ir visaip kitaip padėjo įsilieti į penktąjį kontinentą. Na viskas nuo pradžių. Nusileidžiu Sidnėjuj, o ten viduržiemis. Po Honkongo karščių, teko lysti į šiltesnius drabužius. Ir kaip visi naujai atvykę susirgau visai savaitei gripu (gal ir kiaulių buvo, dabar jau nesužinosi). Sužavėjo tyras oras ir ryškiai mėlynas dangus. To visada pasigendi Honkonge. Kakadu ir visokios kitokios papūgos skraido po miestą kaip pas mus balandžiai. Įlindus i centrinį parką gali ir šikšnosparnių prisižiūrėti. Nekalbu apie augmenijos įvairovę. Tiek įdomių ir keistų medžių/krūmų niekur nemačiau. Ir nesistebiu dabar kodėl atskrendant į Australiją reikia deklaruoti visą maistą, arbatas ar kitą augmeniją kurią veži. Australai labai saugo savo trapią ir unikalią ekosistemą. Daug kas gąsdino, kad australai labai nedraugiški ir šalti žmonės, o man jie visai patiko. Žmonės tiesūs, ką galvoja tą ir sako, ar bent jau parodo. Daug geriau nei kinniečiai, kurie niekada nepasakys tau į akis ne, ir tu niekada iki galo nežinosi kas toje jų galvelėje verda. Australija turbūt pati brangiausia mano lankyta šalis (neskaitant Europos šalių). Todėl labai nesidraskiau su kelionėm. Nekalbu apie atstumus, pėsčiomis gali nebent miesto centrą apžiūrėti. Viešasis transportas labai brangus. Į kitą miestą geriausiai skristi. Gerai, kad lėktuvų bilietai vidiniams skrydžiams gan pigūs. Pats Sidnėjus ir jo apylinkės tiesiog nuostabios. Pradedant paplūdimiais, kuriuos gali pasiekti miesto transportu, ir baigiant nuostabiais Mėlynaisiais Kalnais. Taip pat netrūksta įvairių švenčių ir renginių. Žmonės mėgsta kultūrą ir atsipalaiduoti. Taip pat nustebino lietuvių gausa. Naujai atvykę, studijuoti ar dirbti, labai draugiški ir laikosi drauge. Taip pat sutikau savo draugę Laurą, kuri atvyko į Australija dirbi AIESEC. Mažas tas pasaulis :) Kita mano stotelė buvo Melburnas. Skrydis lėktuvu beveik 2h. Apsistojau pas vieną Dariaus draugą, Australijos lietuvį – Rimą. Jis aprodė man miestą, nusivedė į Melburno lietuvių klubą, o ten ir Švyturio alus ir lietuviška muzika. Sekančią dieną Rimas nusivežė parodyti „Great Ocean Road“. Tai kelias, besidriekiantis pakrante. Nereali gamta, paplūdimiai, miškai. Ten pirmą kartą mačiau kengūras ir koalas laisvėje. Tik grižus į Sidnėjų, po kelių dienų išskridau į Brisbaną. Šią kelionę jau buvome suplanavę su Sidnėjuje studijuojančiu Mindaugu. Trise (Mindaugas, dar viena studentė, ir aš) pusdienį praleidome Surfers Paradise. Miestas ant Gold Coast – paplūdimio kuris tęsiasi 30km. Ten jau buvo daug šilčiau, vis dėl to ~1000 km į šiaurę nuo Sidnėjaus. Taip pat labai patiko Brisbanas. Ne toks didelis kaip Sidnėjus ar Melburnas, bet turintis savo žavesio. Brisbane apsistojome pas AIESEC studentus, apsilankėme Queensland universitete ir net sudalyvavome studentų mugėje. Geras dalykas tas AIESEC :) Grįžus į Sidnėjų, pavakaroju jau su draugais tapusiais kitais lietuviais ir sekančią dieną laukia 9h kelionė atgal į Honkongą. Reikia pripažinti, Australija turbūt vienintelė matyta šalis kurioje tikrai norėčiau gyventi.

Nuostabioji Indija – arba kaip išgyventi chaose.

2009-06-19T00:32:00.012+08:00

Tai buvo pati nuostabiausia, įsimintiniausia ir kartu pati sudėtingiausia mano kelionė. Viską ką skaitysite toliau yra grynai mano subjektyvi nuomonė apie šalį, kurią pažinti per 12 dienų tikrai neįmanoma. Bet mes stengėmės pamatyti kuo daugiau... Taigi nuo pradžių! Atskrendame į Delį apie 21 val., pasiimame taksi, už kurį iškart susimokame specialioje budelėje. Pro atdarus taksi langus pučia karštas vėjas – Delyje net naktį laikosi +40. Po valandos atvažiuojame į autobusų stotį ir nusiperkame bilietus į Čandigarą. Čia net stovėti eilėje sudėtinga, padarysi mažiausią tarpelį – iškart kas nors užlys. Autobusų bilietų pardavėjai tragiškai atsipalaidavę ir visiškai neskuba. Truputėli šokiruoja tokia sistema, ypač pripratus prie preciziškai efektyvios tvarkos Honkonge. Po 5 val. dardėjimo autobuse atvykstame į Čandigarą, kur mus pasitinka Suvidhas (indas, į kurio sesers vestuves atvykome). Išlipant iš autobuso pasitinka miškas ištiestų rankų siūlančių pagalbą, autorikšas ir kitą gėrį. Apsistojame pas Suvidhą jo prabangiame name, iš ryto susipažįstame su jo šeima. Mums aišku neįprasta kaip jie varinėja savo tarnus, tarnai kiek sutrikę lankstosi kai mes su jais pasisveikiname ir truputėli nustėra kai padėkojame už atnešta vandenį ar maistą. Sekančia dieną Karanas, Suvidho pusbrolis, pavežioja mus po Čandigarą. Tai prancūzų architekto 1950 m. suprojektuotas miestas, suskirstytas į 1 kv. km dydžio kvadrato formos rajonus (kurių kiekvienas turi savo šventyklą, turgų, mokyklą ir t.t.). Pagal Indijos standartus tai labai švarus ir tvarkingas miestas. Čia gyvena turtingiausi Indijos žmonės, įsikūrę daugelio įmonių centrinės būstinės. Miestas turi savo atliekų perdirbimo fabriką, nuotėkų valymo sistemą. Draudžiami plastikiniai maišeliai, rūkymas ir t.t. Sekančią dieną mūsų laukė įvairios tradicinės induistų priešvestuvinės ceremonijos – rytinis moterų sveikinimas jaunajai su aukojimais dievams bei šokiais, o vakare - Sangeed ceremonija. Tai iškilminga šventė su daug svečių (apie 500 žmonių), viskas labai prabangu ir puošnu. Kitos dienos ankstų rytą dardame į Amritsarą. Tai miestas netoli Pakistano pasienio, Sikhų (gan jauna religija – musulmonų ir induistų mišinys, vyrams draudžiama kirpti bet kokius kūno plaukus ir privalu nešioti turbaną) sostinė. Joje aplankome vieną nuostabiausių Indijos šventyklų – Golden Temple, kuri padengta aukso sluoksniu. Po jos patraukiame į Pakistano-Indijos pasienį. Čia kiekvieną vakarą vykstą įspūdinga sargybos pasikeitimo ceremonija su šokiais, dainomis ir labai dideliu patriotizmo demonstravimu iš abiejų pusių. Kas nenuostabu žinant pastovią politinę įtampą tarp dviejų šalių. Pažiūrėjus visą šou (kitaip to nepavadinsi), neaišku dėl kokios priežasties užpykdau vieną moteriškę, kuri pradeda burnoti, keiksnoti mus ir net muštis. Po kiek laiko susidaro apie 20 grėsmingai nusiteikusių vietinių grupelė – nešam mėsas link išėjimo ir staigiai šokam i autorikšą. Kaip vėliau išsiaiškinau, tokį įniršį sukėliau greičiausiai dėl to, kad netyčia prisiliečiau prie agresyviosios poniutės. Pagal musulmonų tradicijas, prie moterų negalima liestis, jos tai interpretuoja kaip didelį įžeidimą, tipo bandai pamatyti jos uždengtą veidą. Pridėkime pamatytą žmogaus lavoną tiesiog gatvėje, ir Eglė ta dieną neišlaikė neapsiverkusi. Atrodytu vienai dienai nuotykių jau kaip ir užtenka, bet... Ieškodami autobuso į Manalį pereiname privačių autobusų agentūras - traukinių į kalnus nėra, o valstybiniai be oro kondicionierių ir labai ilgai važiuoja. VISOSE agentūrose gauname skirtingą informaciją – vienoje mums pasako kad tiesioginio autobuso išvis nėra ir nerasime, kitoje – kad kelionė truks 4 val., trečioje – kelionė 12 val., ketvirtoje – kad mums reikia važiuoti į dar kitą miestą ir iš ten autobusas mus nuveš į Manalį per 16 val.. Na po tokios informacijos, tiesiog grįžtame į Chandigarą ir iš ten sekančią dieną patraukiame link Himalajų kalnų. Šį kartą nusipirkti bilietus paprašome pagalbos savo vietinių draugų, bet ir tai, atėjus sėsti į autobusą, paaiškėja, kad mus vėl apgavo. Užmokėjome už autobusą su kondicionieriumi, o gavome be jo, visišką senuką trandalietą. Nebenorime gaišti daugiau laiko, nes važiuoja tik vienas autobusas per dieną, sėdam į senuką – 10 valandų kelio prie atvirų langų, dulkių, kiaurai šlapi nuo prakaito. Atvykus į Manalį – širdis atsigauna. Kalnai, grynas ir vėsus oras. Apžiūrime senovines 11 amžiaus šventyklas, pilis. Tiesiog pailsime kelias dienas skirtinguose Himalajų slėnio kaimeliuose. Šis regionas garsėja savo narkotikų prekeiviais, pilna turistų (hipių) kurie atvyksta tik dėl to. Kanapės auga tiesiog gatvėje. Čia sutinku savo gimtadienį. Žinoma nestandartiškai, be draugų ir bičiulių, ramiai ir svajingai snieguotų kalnų papėdėje. Iš Manali sėdame į autobusą ir 17 valandų serpantinais ir po to magistrale riedame link Indijos sostinės – Delio. Čia sudalyvaujame dar keliose priešvestuvinėse ceremonijose. Na ir žinoma visa to kulminacija – indiškos vestuvės . Le Meridien viešbutis, apie 500 svečių. Įspūdingos tradicijos – nuo jaunikio triukšmingo atvykimo su karieta ir derėjimosi su jaunosios pusseserėmis iki induistiškų ceremonijų, kurios tęsiasi iki pat 5 val. ryto. Tarp kitko – jokio alkoholio ar šokių. Jaunoji atrodė tragiškai įspūdingai, vien suknelė svėrė apie 20 kg. Visų apeigų pabaigoje jau galvojome, kad vargšė nualps. Po renginio jaunavedžiai patraukė į vyro namus ir ji jau niekada nebegyvens su savo šeima, jaunoji dabar priklauso vyro giminei. Dėl to po visų apeigų stebėjome gan įdomų reginį – vos ne visa jaunosios giminė su jaunąja priešakį verkia veršiuko ašarom, o vyro šeima šypsosi ir džiaugiasi. Galima buvo atskirti kas kuriai giminei priklauso. Sekančią dieną keturiese (dar dvi mūsų draugės iš HK atvyko tik į vestuves) išsinuomojame automobilį su vairuotoju ir apžiūrėję kelis Delio architektūrinius paminklus patraukiame į Jaipurą. Ten apžiūrime įspūdingą Amber fortą, pilną dramblių kuriais galima pakilti į pilį. Taip pat 17 am. statytą observatoriją, vėjo pilį, miesto pilį su didžiausiais pasaulyje sidabriniais indais vandeniui (juos liepė išlieti tuometinis maharadža, kad galėtų pasiimti juos pilnus vandens kelionei į Angliją, nes buvo itin religingas ir negalėjo naudoti kito vandens tik iš Gango upės). Paskutinę kelionės dieną patraukiame į Agrą, apžiūrėti turbūt garsiausio ir žinomiausio Indijos statinio – Tadžmahalo. Čia jau nėra ką pasakoti, reikia žiūrėti nuotraukas. Vėliau apsilankome Agros raudonajame forte. Tokių fortų yra daugelyje miestų, bet šis laikomas pačiu prašmatniausiu ir geriausiai išsilaikiusiu. Po Agros grįžtame atgal į Delį. Auksinis Indijos trikampis (Golden Triangle) Delis, Jaipuras, Agra pamatyti! Visose turistų lankomose vietose mus pasitikdavo tuntai prekeivių ir vietinių gyventojų, kurie gan įžūliai į mus spoksodavo. Kiek šokiravo indų kultūra – visiškai normalu vaikinams laikytis rankomis (tiesiog draugai), glėbesčiuotis ir kitaip čiupinėtis. Vienas indas, Suvidho pusbrolis su kuriuo susidraugavau, tyčia ar netyčia atsipalaidavęs paglostė man veidą – aš pakraupęs atšokau, jis nustėro nesupratęs ką blogo padarė. Nu nors užmušk prie tokio vyriško draugiškumo tikrai nepriprasčiau! Merginoms buvo dar sunkiau. Aš po kiek laiko „atkaliau“ sistema kaip atsikratyti įkyrių prekeivių, o jos vargšės visą laiką buvo apsuptos vietinės faunos bandančios įpiršti kokį niekutį, ar išmelžti išmaldos. Labiausiai erzino tai, kad Indija – tikras Darvino natūralios atrankos pavyzdys. Jei tu nors kiek silpnesnis už kitus, tuo visi stengsis pasinaudoti, apgauti, įkišti prastesnę prekę, nulupti didesnę kainą ar kitaip išpešti naudos. Nesvarbu ar tu klausi tiesiog kelio, ar ieškai informacijos turizmo agentūroje. Visur ir visada turi būti stiprus, pasitikintis savimi ir kiek „naglas“ bei įžūlokas (mūsų vakarietišku supratimu). Reziumuojant galiu pasakyti – kelionė žiauriai įspūdinga, spalvinga ir nuostabi. Tokių įspūdingų architektūrinių paminklų dar nebuvau matęs, spalvingi žmonės, turtingi tradicijomis ir savo skaičiumi. Bet iš kitos pusės, pati sunkiausia kelionė ligšiol, ypač kai mes norėjome pamatyti tiek daug per tokį trumpą laiką.

Taivanis - kontrastų sala

2009-05-26T19:13:00.007+08:00

Truputėli užsivėlinęs blogas apie 2 savaičių kelionę po Taivanį... Skrydis lėktuvu iš HK į Taivanį trunka tik 1,5 h ir aš jau Kaohsiung – tai antras pagal dydi Taivanio miestas ir 6 didžiausias pasaulio uostas. Kaip visada, pirmiausiai susirandu savo viešbutį (keistu pavadinimu - 202), kur manęs niekas nepasitinka – žmonių nulis, viskas atrakinta. Tik didelis užrašas ant sienos – numeris kur skambinti, kad užregistruotu nakvynei. Truputėli keistai pasirodo toks visiškas pasitikėjimas ir saugumas. Tačiau po kiek laiko pripranti prie daug labiau atsipalaidavusio ir ramesnio žmonių gyvenimo būdo, niekas čia neskuba ir nesidrasko kaip Honkonge, vietiniai visada atviri naujoms pažintims ir itin draugiškai priima turistus. Apžiūrėjęs miestą, sekančią dieną patraukiu i Kenting – pačius salos pietus. Tai nacionalinis parkas, su karštomis versmėmis, kalnais ir nerealiais pajūriais (turiu omeny ne tik jaukius balto smėlio paplūdimius, kurių irgi apstu, o akmenuotus lavos krantus ir stačias uolas). Kaip visada išsinuomoju motorolerį ir patraukiu po apylinkes - kalnus, pajūrius ir žinoma patį piečiausią salos iškišulį. Taip pat aplankau viena didžiausių pasaulio jūrų muziejų, garsėjantį savo milžiniškais akvariumais, rūšių gausa bei stikliniais tuneliais. Vienas iš skirtumų kai keliauji pats vienas, tai, kad esi labiau atviras naujoms pažintims. Per kelionę teko susipažinti ir pabendrauti su daug įvairių žmonių: nuo studentų iš Japonijos ar muzikantų iš Čekijos iki atominės elektrinės inžinieriaus. Geras būdas praplėsti akiratį. Po kelių dienų salos pietuose patraukiu i Taitung. Čia vyko draugų iš Indijos ir Taivano - tai ir buvo pradinė priežastis aplankyti Taivanį. Kartu su dideliu draugų būriu po vestuvių patraukiame į Chihpen – miestelį kalnuose, garsėjantį karštomis versmėmis. Labai įspūdingai atrodo rūkstantys tiršti balti garai vos ne iš kiekvieno namo. Būtų šiaurė – sakytum žmonės šildosi, kūrenasi, bet ne prie 25 laipsnių temperatūros. Padrybsom karštose versmėse ir tose pačiose versmėse išsiverdam bulvių bei kiaušinių (vištos, aišku). Egzotika  Po karštų vonių patraukiu į Alishan. Iš visos kelionės – ši vieta patiko labiausiai! 2,5 km aukštis, nuostabūs kalnai ir debesų jūra po kojomis. Ir žinoma didžiuliai medžiai – kai kurie daugiau kaip 2000 metų senumo. Alishan – vienas iš trijų pasaulio vietų dar turintis siaurą geležinkelį, kuriuo buvo gabenami nukirsti medžiai. Šis geležinkelis buvo pastatytas japonų, jiems okupavus salą prieš II pasaulinį karą. Nuostabią gamtą ir kalnų ramybę truputėli drumstė masės žemyninės Kinijos turistų, nepasižyminčių didele kultūra ir visur varinėjančių dideliais tuntais. Po kelių dienų Alishan – laukia sekanti stotelė Sun Moon Lake. Didžiausias Taivanio ežeras 700 metrų aukštyje apsuptas kalnų. Išsinuomavęs motorolerį apvažiuoju visą ežerą. Įspūdingos šventyklos ir labai graži gamta. Žinoma pilnam rinkiniui - paplaukioju laivu po ežerą, bilietą dvigubai pigiau suvairuoja hostelio kuriame apsistojau savininkė. Taip pat padovanoja adapterį elektros lizdui ir dar užsako man pigiausią viešbutį Taipėjuje (aš net neprašiau). Žiauriai draugiški žmonės! Na kaip jau supratote sekanti stotelė – Taivanio sostinė Taipėjus. Apsistoju hostelyje, kurio savininkas meksikietis. Dušai balkone bio tualetų budelėse – pirmą kartą mačiau tokį sprendimą taupant vietą. Po Taipėjų su motoroleriu važinėtis butų lygu savižudybei, todėl pasitenkinu metro bei autobusais. Žinoma, aplankau garsiausią ir didžiausią istorinį Kinijos meno kūrinių muziejų – National Palace Museum. Taip pat pasaulio religijų muziejų bei kelis kitus. Pasikeliu į aukščiausią pasaulio pastatą Taipei 101 su greičiausiu pasaulio liftu kuris į beveik 400m aukštį pakyla per 39s ir išvysto ~1 km/min greitį. Užgula ausis besivažinėjant. Be pasikultūrinimo, kitas garsus dalykas kuriuo garsėja Taivanis – maistas ir naktiniai turgūs. Jei tik būdavau didesniame mieste, visada vakarieniaudavau turguje. Milžiniškas pasirinkimas ir man kaip mėsos mėgėjui – tiesiog rojus. Aišku 70% viso to gėrio negali identifikuoti. Valgydavau kas skaniai atrodo ir dažniausiai neprašaudavau. Didžiausiais delikatesas ką teko paragauti – kalnų varlių sėklidžių latakai. Aišku pasakė ką valgiau tik po to kai pabaigiau. Niekšai... Po 3 dienų Taipėjuje patraukiau į Hulien . Ten išsinuomavau motorolerį ir patraukiau į Taroko Gorge. Turbūt pati garsiausia ir labiausiai lankytina Taivanio vieta. Milžiniški kalnai ir didžiulės stačios kelių kilometrų uolos, siauri serpantinai ir begalės tunelių. Tiesiant šį kelią žuvo labai daug žmonių. Na, čia reikia žiūrėti nuotraukas. Grįžęs į Taipėjų nusipirkau greitaeigio traukinio bilietą. Traukinys labiau panašus į lėktuvą nei į traukinį, išvysto 300 km/h greitį ir Tainan buvau po 1,5h vietoj 6h su normaliu traukiniu. Iš patirties galiu pasakyti, kad traukiniui tik pradėjus judėti ir bėgėjantis iki 300 km/h greičio, labai nekokia idėja nueiti į tualetą – stovėsi skersas viso proceso metu... Tainan – seniausias Taivanio miestas. Aplankiau olandų forto liekanas bei kelias seniausias Taivano šventyklas. Siauros gatvelės, seni autentiški pastatai. Orientuotis itin sudėtinga, turistiniai žemėlapiai atvaizduoja tik stambiausias gatves ir kadangi Kinija pereina prie kito pihnyn standarto (atvaizduoti pavadinimus romėniška abėcėle), daugelis gatvių pavadinimų ant pastatų skiriasi nuo tų ką turi žemėlapyje. Per visą kelionę linksmiausia buvo bendrauti su vietiniais. Labai draugiški ir visada stengiasi padėti, nesvarbu, kad patys žino vos vieną kitą anglišką žodį. Vietiniuose restoranėliuose ar užkandinėse dažniausiai pasikviesdavo i virtuvę ir parodydavo ką turi, o tada jau pirštų pagalba surodai ko tu nori ir kiek. Taip pat įstrigo vienas nutikimas mažame miestelyje, kur turėjau pakeisti traukinį i Taitung. Ieškodamas interneto kavinės tiesiog užėjau į vieną parduotuvę pasiklausti kelio, man buvo paaiškinta, kad šiame miestelyje jokių interneto kavinių jie neturi ir iškart pasiūlė pasinaudoti savo kompiuteriu. Sėdžiu sau už prekystalio kažkokioj mobiliakų parduotuvėj, tikrinuos paštą... Egzotika, su mielu noru sutikčiau pakeliauti po Taivanį dar kartą.

Su motobirka po BALĮ. Arba – pirmas kartas kitoj pusiaujo pusėj.

2009-04-08T19:59:00.021+08:00

Ši kelionė prasidėjo standartiškai. Lėktuvas, keli persėdimai ir va, mes vietoj! Bali – Denpasar. Truputėli suerzino ilgos eilės prie vizų, ir nors buvo jau ~23h vakaro, oro uosto darbuotojai visai nesidrasko, atsipūtę, šypsosi ir plaukia pasroviui. Viza 25USD žmogui. Nepigu.

Apsistojome pirmą naktį KUTOJE. Turbūt pagrindinis serfingistų miestelis nusidriekęs paplūdimiu į kurį pirmiausia visi papuola. Pirmas vakaras labai nesužavėjo, susiradom vieną iš pagrindinių gatvių, ir įlindom į pirmą pasitaikiusį viešbutuką (14 LT dviems). Gatvėse pilna girto jaunimėlio ir visur dūzgia motorinkos.

Bet užtai sekančią dieną atsigavom! Nerealūs paplūdimiai – driekiasi kiek akys užmato. Bangos ir jose besimalantys banglentininkai. Nors pajūris gan tvarkingas, įlipus į vandenį teko nusivilti – pilna šiukšlių, plastikinių maišelių ir pan. Kaip jau girdėjome ankščiau, visa tai atneša srovės iš JAVOS salos ir labai priklauso nuo vėjo krypties. Graudu... Paplūdimyje vietiniai nuolat kalbina ir viską iš eilės siūlo – masažą, manikiūrą, tatuiruotes. Truputi vargina...

Susiradom naują nakvynės vietą Kutoje – nameliai dideliame sode su fontanu, tylu ir ramu. Visur dėl visko reikia derėtis! Vietiniai kainas užmeta min 50%. Gerai tai, kad nusiderėti nėra labai sudėtinga, truputėlis protingo abejingumo ir išverstos akys išgirdus pirmą kainą. Dažniausiai patys baliečiai pradeda nuleidinėti. Visada klausia iš kur esi, ir išgirdus „Lithuania“ toliau sau šypsosi ir per daug nesiparina neturėdami žalio supratimo kur tai yra. Tuo metu nebuvo pats turistų sezonas, todėl mums buvo paprasčiau. Kai kurie nuleisdavo kaina taip stipriai, kad nusiperki žmogus pakraupęs nuo pigumo. Pvz. Visai gražus raktų pakabukas už 10 cnt. Nu blyn, nu pasiėmiau!

Išsinuomojom motorolerį. Atvežė seną ir pavargusį, bet su didele bagažine (kad bent viena kuprinė tilptų). Sutariu, kad vakare pakeis į naują, nes nusimato ilga kelionė per visą Balį. Pusdienį pasimalame su senuku po pietinį iškyšulį. Aplankėm kelis legendinius Bali paplūdimius – Ulu Watu, Padang Padang, Dream Land. Gražu, žavu, žnaibėm sau i šonus ar tikrai nemiegam.

Trečią dieną patraukėme į Tanah Loh šventyklą ant jūros kranto. Nuotraukos kalba pačios už save. Žinoma viskas labai sukomercializuota, labai daug turistų, net kelias padarytas taip, kad praeitum pirma per visus prekybos suvenyrais lariokus.

Iš Tanah Loh patraukiam į šiaurę, į UBUD miestą – Balio kultūros sostinę. Pakeliui dar aplankome pora šventyklų – Kedir miestelyje papuolam į pasiruošimus šventei ir mus aprengia sarongais. O Taman Ayu – viena iš didžiausių šventyklų Balyje, labai gražu, tik nuolat lyja. Ubud miestelis garsus savo menininkais, tapytojais. Pilna meno galerijų, muziejų. Didžiausią įspūdį paliko tradiciniai baliečių šokiai – Kecak! Tai tarsi spektaklis pasakojantis induistų legendą, kovą tarp gėrio ir blogio dievų. Įspūdinga choreografija, drabužiai ir aišku nepamirštamas Kecak ritmas. Po spektaklio mums pademonstravo apeiginį ugnies šokį – vyras šoka ant žarijų plikomis kojomis, pasinėręs į transą. Transas greičiausiai buvo suvaidintas, bet tikrai labai realistiškai.

Apsilankėme Ubud „Monkey Forest“, parkas-miškas pilnas beždžionių, kurios čia auginamos. Jos drąsios bet ne per daug įžūlios, žinoma jei elgsies neapdairiai – jos gali be skrupulų patikrinti tavo rankinės turinį ir pagriebti kas patinka.

Iš Ubud patraukėme į GitGit krioklius vingiuotais serpantinais per džiungles ir kalnus. Pakeliui apžiūrėjome Pura Ulun Danau Bratan šventyklą ant ežero kranto, oras buvo gan prastas ir visa laiką lijo, todėl nusipirkome dvigubą lietpaltį pritaikyta būtent keliaujant motociklu. Išvažiuodami tą lietpaltį iškeitėm į apyrankę. Klimatas pakankamai skiriasi būnant kalnuose, daug vėsiau ir labai dažnai lyja. Kriokliai žinoma labai įspūdingi, čia nuotraukos vėlgi kalba pačios už save.

Nuo kalnų leidomės į salos šiaurę, link Singaradja miesto. Vien su žemėlapiu orientuotis labai sunku, trūksta kelio nuorodų, todėl pastoviai tekdavo klausinėti vietinių. Po kiek laiko įsigudrinome net nestoti, tiesiog užklausdavome pro šalį skriejančių motorolerių vairuotojų, ar teisinga kryptimi lekiam. Visi patenkinti, linksmi ir visada su mielu noru duoda instrukcijas. Šiaip žmonės Balyje labai draugiški ir nuoširdūs.

Singaradja ir Lovina garsėja savo ilgais juodais lavos smėlio paplūdimiais. Tik įvažiavus į miestelį prie mūsų prisistato vietinis vaikinukas ir pasitikslinęs, kad ieškomės nakvynės, pasiūlo važiuoti paskui ir apžiūrėti savo tėvo viešbutį. Na mums jis tinka ir mes ten pasiliekam. Geras maistas, šviežia žuvis ir jūra tiesiog už kelių metrų. Vakare dar apsilankome natūraliose karštose Banjar versmėse, ideali vieta pailsėti ir paplūduriuoti po ilgos kelionės.

6 val. ryto išplaukiame į jūrą, stebėti delfinų, kaip teka saulė bei panardyti tarp koralų. Delfinus matėm tik iš tolo ir koralai labai nesužavėjo, bet kaip sakoma nereikia varyti Dievo į medį, vaizdai tikrai įspūdingi.

Sekanti stotelė – Batur ugnikalnis. Vis dar aktyvus, su ežeru senojo kraterio vietoje. Šventyklos pradeda maišytis galvoje, jų visur labai daug ir visos labai gražios, išpuoštos. Vienos daugiau sukomercializuotos, kitos labiau vietinės – tokiose tau nemokamai užriša sarongą ir džiaugias, kad apsilankai.

Atvykus į Batur kalno papėdėje įsikūrusį kaimelį prie mūsų vėl prisistato vietinis menininkas ir pasisiūlo palydėti prie savo sesers viešbučio. Na, ir vėl jis mums pasirodo visai tinkamas. Žinoma tai ne pajūris, esant maždaug 1km aukštyje truputėli vėsiau, auginamos daržovės, ežere įkurtos žuvų fermos. Žiauriai daug musių – erzina nerealiai. Dėl auginamų daržovių pasijutau lyg būčiau savo močiutės sode - kopūstai, pomidorai, svogūnai. Maistas gal ir nebuvo superinis, bet daržovės turbūt pačios skaniausios visame Balyje. Žmonės kalno papėdėje ne tokie draugiški, daug vargingiau gyvena.

Iš ryto apvažiavome kalną, apžiūrėjome sustingusios lavos laukus ir patraukėme į Pura Besakih – pagrindinę Balio šventyklą. Papuolėme kaip tik per apeigas – pilna žmonių, nemažai ir turistų. Prisistato kažkoks vietinis šventyklos darbuotojas ir peršasi į gidus, ale aprodys ir viską papasakos. Na 2Lt kaina už turą pasirodo negąsdinanti, bet tik užmokėjus pinigus „gidas“ pareiškia, kad jam čia tuoj prasidės pamaldos, kad eiti toli negali ir akivaizdžiai bando pasiplauti. Nekankinom veikėjo - paleidom.

Toliau vingiuotais keliukais pro ryžių terasas nukūrėm į rytinę Balio dalį Amed, prisiklausę rekomendacijų, kad ten pati geriausia vieta snorkelinti. Motorinka nebuvo iš galingiausių, todėl kai kuriuose itin stačiuose šlaituose tekdavo Eglei paeiti kol aš užstumsiu mūsų žvėrį, dėkui Dievui stabdžiai veikė gerai, pamenu nuo vieno kalno važiavome išjungtu varikliu kokį pusvalandį.

Amed – labai mažas kaimelis besidriekiantis pajūriu. Nardymas ir snorkelinimas čia pagrindinė turistus traukianti atrakcija. Išsinuomojam kambarį namelyje ant jūros kranto ir neriam. Tikrai nenusivylėm, pilna žuvų – jautiesi kaip akvariume.

Sekančią dieną patraukėme pakrante link pietų, apsilankėme Sanur – girdėjome, kad ten vieni gražiausių Bali paplūdimių, deja mūsų labai nesužavėjo, priminė daugiau Šventąją, su apgriuvusia pustušte poilsiaviete. Šovėm atgal į Kuta.

Paskutinę dieną prasitaškėme su bodybordu bangose. Na reikia truputėli ir parelaksuoti, pasivartyti ant smėliuko.

Linksmiausiai buvo 5 ryto ieškant taxi į oro uostą. Prisistato prie mūsų vietinis su motorynka ir siūlosi nuvešiąs, pradedu jo klausinėti kaip jis mus žada sutalpinti ant iš esmės vos du žmones galinčio vežti motorolerio, o mes gi su kuprinėm, čia jis staiga sustabdo pro šalį važiuojantį kitą balietį ir mes jau dardam su dviem motorynkom į oro uostą. Kelios valandos lėktuve ir mes namie. Gera vieta tas Honkongas, visa Azija ranka pasiekiama.

Atgal i Filipinus. 2009

2009-02-03T23:37:00.006+08:00

Manila. Pirma diena. Kelionė po Filipinus prasidėjo nusileidus Maniloje. Atskridome vėlai vakare, mus pasitiko Amy -AIESEC‘iete su kuria susipažinau dar prieš tris metus keliaudamas po Filipinus. Su taksi nuvykome į išsirinkta hostelį Manila Bay Ermita rajone. Pats centras, netoli raudonųjų žibintų kvartalas ir gėjų klubai. Pasivaikščiojome po prieplauką ir netyčia papuolėme į Kinų naujųjų metų šventimą. Prieplaukoje pilna miegančių žmonių tiesiog ant šaligatvio, su visomis šeimomis ir kelių mėnesių vaikais, betvarkė ir smarvė – vaizdelis tikrai egzotiškas. Sekančią dieną pasimalėme po Manilos centrą – Intramuros rajoną, kuris yra senovinės ispanų tvirtovės liekanos su seniausia bažnyčia Filipinuose. Su draugais pavakarieniavom žiūrėdami į garsųjį raudoną Manilos saulėlydį (sakoma, kad jis toks dėl smogo). Vakare 22h su naktiniu autobusu išvykome į Banaue (8h kelionė). Ryžių terasos. Banaue-Batad. Banaue buvome 7 ryto. Užsiregistravome Peaples Lodge hostelyje ir iškart pasiėmę trisickl‘ą (motociklas su priedu dar normaliai max 2 žmonėms, bet jie sugeba sutalpinti ir 5) patraukėme į sankryžą nuo kurios 1,5h iki Batad‘o - mažuliuko miestelio, kuris yra prie nerealių 2000 metų senumo ryžių terasų. Vaizdai nerealūs ir nuotraukos ne viską parodo. Gamtos ir žmogaus sukurta oazė kurios vaizdas užgniaužia kvapą. Ideali vieta norintiems pabėgti nuo miesto triukšmo ir tempo, toje vietoje laikas tarsi stovi. Per diena pėstute sukorėme ~20km, žemyn ir aukštyn per kalnus. Nusikalėme kaip šuniukai. Ant kojų nuo 10 iki 16h. Grįžę į hostelį, pavakarieniavome ir nusipirkome vietinio naminio ryžių vyno – nestiprus, primena girą. Gurkšnojome sėdėdami balkone su vaizdu į kalnus, ryžių terasas ir besidriekiantį Banaue kaimelį – ar gali būti idealiau? Tokiais momentais jauti visišką palaimą, ramybę ir harmoniją su gamta. Sagada. Tamsus Urvai ir kabantys karstai. Sekančią dieną patraukėme į Bontoc‘ą su Jipniu (kažkas panašaus į mūsų mikriukus, tik baisiai išgražinti buvę kariniai amerikonų džipai). Keturias valandas vingiavom kalnų serpentinais. Iš ten iškart persėdome į kitą jipnį ir nusprendėme keliauti ant jo stogo, kad dar labiau galėtume pasigrožėti kalnų vaizdais. Kelionė užtruko ~1h. Kai sėdi ant jipnio stogo, kuris darda žiauriai prastais ir siauriais, vingiuotais serpantinais, o vairuotojas kiek savižudiškai nusiteikęs maniakas, ir iš vieno šono atsiveria iki 1km tarpeklis - nesistebėjau, kad Eglė iš to strioko net pūslę ant delno prisitrynė. Ant to pačio stogo susipažinome su olandais ir kanadiečiu. Su jais ir praleidome visą laiką Sagadoje. Užsiregistravome išsirinktuose nakvynės namuose – buvusi kunigų seminarija ant kalno. Sagadoje visai kitokia gamta nei Banaue. Vietoj rūko, didelės drėgmės bei atogrąžų džiunglių – daug šilčiau, sausiau ir pilna pušų. Gryna sanatorija norintiems gražioje vietoje sulaukti savo galo. Pasisamdėme gidą, kuris mus nuvedė į Sagadą garsinančius urvus. Kabantys ir į krūvas vieni ant kitų sukrauti karstai tikrai atrodo įspūdingai. Bet didžiausia atrakcija tai leidimasis į urvus. Modernioje valstybėje niekas tokių ekskursijų nedarytų – pasišvietimas žibaline lempa, jokios apsaugos, lindimas per mažus tarpelius, bridimas iki pusės vandenyje, lipimas virvėmis. Išsimaudėme natūraliame baseinėlyje urvų gilumoje. Egzotika! Sagadoje 9h prasideda komendanto valanda – visiška tyla ir tamsa! Pernakvoję ir pavakaroję su kitais turistais, sekančią dieną iki pietų pasivaikščiojome po pačią Sagadą, aplankėme dar kelias kabančių karstų vietas. 13h patraukėme su paskutiniu autobusu į Bagiou miestą – iki jo vėl važiavome serpantinais 7h. Atvykę i Filipinų vasaros sostine vadinamą miestelį iškart susiradome Victory Line autobusą ir patraukėme į Dagupan, ten buvome po 2h, jau visai vėlai vakare ~22h. Susiradome hostelį, pernakvojome ir iš ankstaus ryto patraukėme į Alaminos. Galutinį kelionės tikslą. Šimtas salų nacionalinis parkas. Po 2h buvome Alaminos miestelyje, papietavome, nusipirkome maisto bei vandens, nes buvome pasiryžę nakvoti vienoje iš salų, kurioje nėra nei elektros, nei gėlo vandens. Iš Alaminos pasisamdėme traisiklą už 60 PHP (kas yra truputėli per daug, bet kainas išsiaiškini tik pabuvęs kurį laiką vienoje vietoje, apskritai visur reikia derėtis, kitaip nulups paskutinius marškinius) ir po 10 min buvome Lucap kaimelyje, kuris yra paskutinė stotelė ant jūros kranto prieš išplaukiant į salas. Nusisamdėme valtį su gidu, išsinuomojome snorkelinimo įrangą (akvalangą, vamzdelį bei pelekus) ir patraukėle į salyną. Valties savininkas papuolė ne iš draugiškųjų, reikėjo visąlaik reikalauti, kad plauktų iš vienos salos į kitą, į klausimus kur yra olos arba gera vieta nardymui apsimesdavo nesuprantąs arba nežinąs. Bet pabaksnojus pirštu į Lonely Planet aprašymą ir atskaičius moralą apie sumokėtus pinigus ir pažadą plukdyti kur norime, iškart sutikdavo. Kitaip sakant visąlaik teko kovoti, kas nėra labai malonu. 100 salų nacionalinis parkas, tai daugiau 123 salų archipelagas. Kai kurios labai mažytės, neįmanoma išsilaipinti, kai kurios pakankamai didelės, su gražiais mažais paplūdimiais, baltu smėliu. Vienoje pastatyti maži namukai - juose ir nakvojome. Ech.. naktį ryškus žvaigždėtas dangus, ošianti jūra, visišką ramybė. Sekančią dieną dar kartą panardėme po didžiulių kriauklių „fermą“ bei koralus, pilnus įvairiausių margų žuvų. Nardymas šioje vietoje ne pats geriausias ką galima rasti Filipinuose. Daugelis koralų sunaikinti vietiniams žvejojant cianidu ar dinamitu. Na bet mums iš šiaurės ir to pakako. Susitikimas su senais draugais. Po pietų patraukėme iš Alamino į Manilą. 6h kelionė, kurios metų smigome tikrąja ta žodžio prasme. Maniloje susitikome su senais draugais - Amy, Choey, Halmen ir kitais AIESEC‘iečiais su kuriais susipažinau dar prieš 3 metus. Aplankėme Halmen (buvusi AIESEC Filipinai prezidentė 2005m.) organinio maisto restoranėlį, kuriame ir vakarojome. Kadangi skrydis į HK 5 ryto, nusprendėme visai nemiegoti. Gerų draugų būryje, bei dainuojant karaoke laikas labai greitai prabėgo.

Kelione po Malaizija 2008.12.20-29

2009-01-12T23:57:00.015+08:00

Macao - Portugaliska Azija (2008 12 20) I Singapura isskridom is Macao, taigi tuo paciu gavom proga pamatyti Azijos kazino sostine, savo mastu prilygstancia Las Vegasui. Prasibegom po Vidurzemio dvasia dvelkiancias gatveles gristas mozaikomis, pilnas mazu baznyteliu, prekybininku vaisinanciu dziovinta mesa ir migdoliniais sausainiais bei portugalisku restoraneliu. Aplankem Sv. Pauliaus baznycios griuvesius ir seno gynybinio porto liekanas. Singapuras - Geriau nei HK! (2008 12 21) Atvyke i Singapura iskart vakare susitikom su pazystamu is HK, Jesse kuris siuo metu stazuojasi UBS‘e Singapure. Jis mus nusivede i Lau Pa Sat - kolojininio stiliaus naktini maisto turgu ir pasivaiksciojom po naktini miesta. Sios keliones metu daugeli sykiu isitikinom, jog malaizietiskas maistas tikrai pasakiskas! Is pat ryto islekem i Santosa sala tikedamiesi pasimaudyti. Sala tikrai grazi, taciau dirbtiniai papludymiai su vaizdu i rukstancius gamyklu kaminus ir tanklaivius visai nesuzavejo.. Taciau akivaizdu, jog tai neatbaido turistu – cia gausi ivairiausiu atrakcioniu, baru ir kitokiu pramogu. Pietums susitikome su Jesse ir velgi gavome beprotiska maisto pasirinkima. Veliau susitikome su Munkeet – buvusiu Vilniaus stazuotoju is Singapuro. Kartu isvaiksciojom visa miesta. Mes zinoma labiausiai lyginome su HK. Singapure daug daugiau erdves, maziau zmoniu. Taip pat nepalyginamai daugiau parku, medziu ir zalumos. Bei senu pastatu. Visa pagrindine gatve apaugusi medziais, o juose ciulba pauksciai! Pasukus i bet kuria centro maza gatvele – pamatai tvarkingus senu namu kiemus. Viso to HK nerasi.. Taip pat mums pasirode, jog zmones cia daug svetingesni ir daugiau sypsosi. Taciau mes varemes atostogu rezimu, taigi kai kas gali buti perdem isgirta. Taciau Singapure tikrai didesnis tautu misinys nei HK – vien metro pranesama keturiomis kalbomis: anglu, putonghua, hindi ir malay. Kuala Lumpur - Kazkas pazystamo ir nematyto (2008 12 22-23) Antros dienos vakara isedom i naktini autobusa ir isvaziavom i Kuala Lumpura. Visa trecia diena praleidome vaiksciodami po KL – aplankem Petronas bokstus, mazaja Indija, Chinatown‘a su centriniu turgumi, nacionaline Malaizijos mecete ir pauksciu parka. Pastarasis mums paliko dideli ispudi – is ranku lesancios papugos, laisvai skraidantys gandrai ir tropiniai pauksciai, kuriu pavadinimu mes net nezinom, povai su ispustom uodegom. Vakare susitikom su draugais. Buvo labai gera pamatyti sena drauge Ling (buvusia Vilniaus stazuotoja 2003 metais) ir Kotryna su Rycka. Kotryna stazuojasi KL, o Rycka atvaziavo jos aplankyti Kaledoms – kita diena jie isvyko keliauti po Kambodza. Mes kartu su jais plaukeme Salcia sia vasara. Ling mus pavaisino pasakiska vakariene – pirma karta ragavom krabu. Ziaaaauriai skanu!  Beje, abu nutarem, kad mums KL kazka primena – tiek Bankoka, tiek Manila. Ketvirta keliones diena nuvaziavom i Batu urvus, kur stovi didziule Murugan statula ir ikurta Hindu sventykla. Kaip ir visur Malaizijoj ten gausu ikyriu bezdzioniu, kurias zmones maitina kokosais, bananais ir riesutais. Taip pat nuvaziavom iki Templar‘io parko. Kotrynos patarimu surade kriokli uzkopem i pati jo virsu – o tai buvo tikras nuotykis. Ikalne tikrai stati, akmenys slidus, dziungles klaidzios, dregnos ir karstos! Uztat koks vaizdas atsiveria nuo virsunes.. Jau nera ne ko kalbeti apie maudynes. Po tokios malonios dienos dar apturejom ir labai malona vakariene Secret Recepie garsejanciame pyragais susitikome su geru draugu is pirmos Egles stazuotes HK laiku – Ren Chang. Penang - Pasaulio paveldas ir 12 patiekalu Kucioms (2008 12 24) Anksti ryte isvaziavom i Penang, kur mus pasitiko ir apveziojo po miesta sena drauge WaiKhey. Penang gausu senoviniu pastatu, o siaurose gatvelese susipyne kolojininio stiliaus dvieju aukstu pastatai ir kinietiski namukai bei sventyklos. Su WaiKhey ir jos draugais juros pakranteje apturejom Kuciu vakariene – austriu kepsnelius, kepintus makaronus su krevetemis, ledu serbeta su zoleliu zele, rugsciu slyvu gerima, juodas salotas, lipniu ryziu deserta ir.. pica! :D :D Beveik kaip Lietuvoj Visam Penang pamatyti vienos dienos toli grazu nepakanka – ne be reikalo si sala priskirta pasaulio paveldo fondui. Langkawi - Visiskas atsipalaidavimas... (2008 12 25-27) Is pat ryto sedom i greitaeigi kelta ir per pora valandu pasiekem siauriausia Malaizijos sala vakaru pakaranteje – Langkawi. Cia buvom truputi sunerime - per atostogas ir del neramumu Tailande cia susirinko begales turistu, todel saloje nebeliko laisvu vietu viesbuciuose, motociklu ar masinu nuomai bei bilietu keltui atgal i zemyna.. Taciau mums labai pasiseke ir gavome saunu namuka Chenang miestelyje ant juros kranto. Visas Chenang - tai du ilgi papludymiai ir palei juos issideste viesbuciai, restoranai, parduotuves. Pasivaikscioje po miesteli ir pavakarieniave likusia vakaro dali praleidom jamaikietiskam bare ant juros kranto, klausydami reggio ir grozedamiesi zvaigzdetu dangumi. Antraja diena Langkawi buvome pasiryze paskirti poilsiui – planas isdege tik pusei dienos. Po to truko kantrybe  Gaila, bet cia vanduo ir dugnas netinkamas nardymui – visos salos Malaizijos vakaruose tokios pat. Vanduo siuo metu laiku vesokas ir drumzlinas, o dugnas lygut lygutelis be jokiu koralu. Del lietingo sezono nardymas Malaizijos rytuose siuo metu irgi neimanomas. Vakarop susiorganizavome motoroleri visai parai ir nulekeme iki salos siaures - Tanjung Rhu, kur isikure brangiausi viesbuciai. Dar aplankeme karsto vandens versmes ir isigijome keistu zoleliu veidui ir slogai gydyti. Paskutine diena Langkawi svintant sedom ant musu motorolerio, papusryciavom pakeliui aptiktoj indiskoj „zabegalkej“ – abu pajuokavom, kad per kelias dienas ismokom greitai susiorientuoti saloje ir net zinom kaip ir ka uzsisakyti valgyti. Uzsikeleme i kalno virsune su kabeline masina. Tenais irengtas kabantis tiltas tarp kalnu – vaizdai gniauzia kvapa. Nusileide nuo kalno dar pasivaiksciojom po parka – cia galima pajodineti ant drambliu, maitinti triusius ir paglostyti laisvai begiojancias stirnas. Po to nuvaziavome prie „7 tvenkiniu krioklio“ – visu pirma atsiduri jo apacioje, kur nuo 50 metru vertikalios sienos zemyn garma vanduo. Tuomet uzlipome i pati jo virsu, kur galima maudytis ir net ciuozineti nuo vienos kaskados link kitos. Gaila, kad neturejome pakankamai laiko – tas krioklys tesiasi ir tesiasi tolyn i miska. Pries isvykdami dar spejome nulekti i krokodilu ferma – jie cia milziniski! Baisoka, kai matosi kaip jie musasi tarpusavi, daugelis ju ivairiai suzaloti. Ir dar matem, kaip inkubatoriui issirita visciukai, kuriuos veliau sumaitina krokodilams.. Va. Kadangi grizimui i Penang nebebuvo like bilietu porai dienu i prieki – mes isplaukeme i Kedah, o is ten gavome kone paskutines sedynes naktiniame autobuse i Malacca. Malacca - Senovinis Olandu, Portugalu kolonijinis miestas (2008 12 28) Po visos nakties autobuse, 30 laipsniu karstyje ir su sunkiomis kuprinemis ant nugaros mes likome suzaveti Malacca! Jis senovinis miestelis taip pat priklauso pasaulio paveldo fondui. Jo pagrindine aikste su raudonais olandikais pastatais ir senomis baznyciomis palieka neisdildoma ispudi. Gaila, kad neturejome daugiau laiko apeiti harmonijos gatvei, kur viena salia kitos stovi kinieciu ir indu sventyklos, musulmonu mecete ir mazos baznyteles. Cia kiekvienas namas kaip muziejus – susideda jie visi is dvieju namu, jungiamu vidinio kiemo su per stoga krentancia sviesa. Labai labai margas ir idomus istorinis miestas. Per kelias valandas mes dar spejome pamatyti naturalaus dydzio Malaizijos karaliu rumu kopija, Sv. Povilo baznycios griuvesius and kalno nuo kurio atsiveria fantastiska miesto panorama ir portugalu karinio porto liekanas. Ne, sicia irgi vienos dienos toli grazu nepakanka.

Hong Kong. Amazing metropolis that offers everything.

2008-11-17T22:31:00.007+08:00

Hi dear, I know, I was not posting a very long time ago. So many things has happened, I don't even know where to start. Let the photos speak for them self!

Barcelona, Zaragoza and Expo 2008. 2008.07.12-19

2008-08-06T17:10:00.009+08:00

Hello again :) This time I want to tell about my trip to Barcelona and Zaragoza. Me and Egle took vacation from work, packed our backpacks and left to Spain for one week. Barcelona – very nice city, probably the nicest city in Europe, after Vilnius of course :) What we visited in those 4 days and places that left biggest impression: Barri gotic and old town – must admit it was first time I saw such a nice old town, narrow streets, houses that were build in 15 century, gothic architecture and lots of legends almost with every house. Antoni Gaudi works – greatest architect of Barcelona, his most famous work The Sagrada Familia. Olympic town – remember the Olympic games of 1992? :) Dancing fountains and park Montjuïc. La rambla street – street for pedestrians, almost 2km everything for tourists. Good place to get some souvenirs. Bazaars – dozens of fresh fruits and sea food, about which Egle was so exited, and also quit cheep dried meet and sausages, which made me very happy :) Parks – park Güell, lots of Gaudi constructions and amazing few from the hill. Park de la Ciudadella – lots of water bird and a good lunch nap on the grass :) We are backpackers who like comfort and not only sight seeing, so we spend some time in the Barcelona beach. Warm water, sunny sky - rest and relaxation! Food was quit expensive, but at least vine was very cheap – from 1 till 5 euros and more. Lots of small shops, were you can get cheep and very good home made vine. I could tell more about Barcelona and its famous places and all the exiting things, but I guess photos speak better, so here they are. Also, for few days we visited our very good friend Giedre in Zaragoza, who works in Expo 2008 exhibition in Lithuania pavilion as a guide. Zaragoza is not Barcelona, but I enjoyed the city very much, it renovated some of the districts because of the Expo 2008 and it has very nice down town with colossal cathedra. Most amazing thing for me was the Expo 2008 exhibition! Around 140 pavilions, and when you enter some of them, you feel a little peace of the countries soul. I don’t regret those 10 hours on foot. Here are some photos of Expo 2008 and Zaragoza. After that, Giedre joined us back in Barcelona. We spend the rest of the time visiting sight seeing places, eating local food and enjoying always busy life of the city.

Trip with canoes in Salcia river 06.20-21

2008-06-26T16:36:00.012+08:00

Hello everyone,

Want to tell about my canoe trip. It was during the longest days and shortest nights, during Jun 20-21. In a very nice and curvy river named Salcia. Nature was so beautiful and peaceful, a have forgotten that Lithuania is so nice. What can I say, it was awesome!!! In other words - the trip was even better then I was expecting ;) The company was really good, 20 persons, 10 canoes. Weather - hot, sun, and a bit shower rains, witch added a bit spice to all trip. Some of our friend didn't sleep in the camp; they decided to leave because of the rain. Well, it was they choice and I'm very happy that we stayed. I think photos speaks for its self, there is nothing much to add.

here are Pics from the trip. ;)

2008-06-19T20:49:00.000+08:00

Hi dear reader, Why I decided to create my own blog. Well, because I want to share my expirinece with everyone else. And probobly because one day I will read this and remeber good times. :) So, have a good time, hope you will learn somthing interesting. :)