Ačiū Linui už nuorodą.

Mano mėgiamas prodiuseris/DJ Basti Grub su Minimal/Tech House kūriniu Wenn Ich An Die Kosten Denke. Šaunus kūrinys su įžangoje girdimu vokišku dialogu, kuris spėju iškirptas iš kažkokio seno filmo. Nuo Basti Grub vardo yra neatsiejami tribal garsai, todėl ir šiame kūrinyje viską lydi perkusija.

Visai neblogai, radau kietą indie grupę Grizzly Bear. Ne per seniausiai jie išleido naujausią savo albumą Grizzly Bear - Veckatimest. Šios grupės kūriniai tokie.. tokie vangūs, bet galingi: ritmai ir vokalas, abu sulėtinti, tačiau veikia kaip nuodas. Beje albumas Veckatimest išleistas Warp įrašų kompanijoje, kas jau savaime garantuoja kokybę.

Labiausiai man patikę kūriniai iš naujojo albumo:

Grizzly Bear - Cheerleader

Grizzly Bear - While You Wait For The Others

Ir bene kiečiausias: Grizzly Bear - All We Ask [klipas ne oficialus]

Beje, nuo šiol dalį savo trumpesnių pastebėjimų bandysiu perkelti į twitter’į, taip bus paprasčiau ir įdomiau.

Mėgaukimės, savaitgalis ne už kalnų!

Dj Koze - Mrs. Bojangles

Pirmieji du - tai aromatingasis botanikos sodo apynių alus bei Londono Fullers porterio klonas.

[Botaninis alus ir Londono Fullers porterio klonas]

Porteris gavosi bene pats įdomiausias alus, kokį esu kada išsiviręs. Viriau jį griežtai laikydamasis recepto, dalis medžiagų keliavo iš užsienio. Nors nuotraukoje jo spalva atrodo kaip juoda, iš tiesų jis yra tamsiai tamsiai rudas. Kvapas - nerealus, primena kažką labai skrudinto ir skanaus. Ragaujant taip pat aiškiai jaučiamas skrudintas salyklas. Nėra ko norėti - be bazinio šviesaus salyklo, buvo naudojamas karamelinis, tamsus karamelinis, šokoladinis bei rudas salyklai. Poskonis dvelkia skrudinta kava bei šokoladu. Įdomu tai, kad porteris šiek tiek rūgštus! Rūgimo pradžioje šis alus buvo saldus, o po rūgimo matomai tas saldumas mielių pagalba įgavo rūgštesnį atspalvį. Putoja ypač gerai ir tirštai. Beje, šis porteris yra beveik negazuotas! Tai reiškia, kad pavyko pagaminti tipinį anglišką elių, kuris yra praktiškai be angliarūgštės. Su žmona vienbalsiai nutarėm, kad tai skaniausias iki šiol virtas alus.

Sekantis alus - tai kartusis apynių alus. Naudojau apynius įsigytus iš VDU Kauno botanikos sodo. Šie apyniai nėra labai kartūs (gal tik kokia 3.5% alfa rūgšties), bet labai aromatingi. Dėl to dėjau jų nemažai: į 17l alaus 90g apynių kartumui ir 15g virimo gale aromatui suteikti. Rezultate gavosi laaabai aromatingas ir pakankamai kartus alus. Man pats tas, žmonai - per kartus. Tiesa jis nestiprus - 4%.

Kas liečia apynius, tai juos galima augintis ir pačiam. Yra veislių, puikiai augančių Lietuvos klimate. Aš pats planavau šį pavasarį pasisodinti apynių, tačiau planai ir liko tik planais. Šią vasarą vietoje apynių imsiu savo čili pipirų derlių, kurie manau puikiai pagardins užkandžius prie alaus.

Anksčiau esu rašęs, kad vienas alus po rūgimo buvo įtartino skonio (mat virdamas mėgstu eksperimentuoti su medžiagom ir žolelėm, ištisai virti alų pagal tą patį receptą būtų baisi nubodybė). Ir vistik pastarąjį alų pakankamai išbrandinus, pasirodė, kad jis visai gardus. Tai alus, į kurį šiek tiek daugokai įdėjau ginkmedžio lapų. Jie alui iš pradžių suteikė šleikštų, kažkiek medicininį skonį bei kvapą. Vėliau skonis normalizavosi. Kiti ragavę jį labai gyrė bei teigė, jog primena kažkurį pirktinį :) Gal dėl to, jog pakankamai ilgai brandinosi nelabai šaltoje patalpoje (12-16C), šis alus gerokai užsigazavo, todėl ypač gerai putoja bei geriant jaučiami gomurį badantys burbuliukai. Štai to ginkmedžio alaus nuotrauka, matosi kaip burbuliuoja nuo dugno nelyginant šampanas :)

[Ginkmedžio alus]

Kad jau šis įrašas apie alų, tai paminėsiu, kad Maxima pradėjo prekiauti nauju kokybišku alumi, kuris vadinasi ne taip jau ir skambiai, tiesiog “Vilniaus alus”. Jo yra keturios rūšys - nefiltruotas šviesusis, tamsusis, tamsusis su žolelėmis ir kvietinis. Du iš jų jau ragavau - man patiko, ypač nefiltruotas šviesusis, toks lengvas alus, su itin maloniu vos vos karstelėjusiu poskoniu. Žingsnis po žingsnio, žiūrėk gal ir Lietuvoje alaus situacija pasikeis į gerąją (kokybiškesnę, ne miltelinę) pusę.

Tad geros jums putos!

Armando Hernandez - Vida, pasión y vuelo de la abuelita Zenaida

Mat besiklausydamas paskutinio xlr8r podcast’o, išgirdau gabalą “Choo Choo Romero - Cumbia” ir užsikabliavau:

“..Tu fruta me sabe a cumbia.. Cumbia cumbia de mi playa..”, This is so fucking sick!

Toliau eteryje - du ramūs, bet skambūs kūriniai.

Pirmasis - visai netikėtas atradimas. Aš dar tiksliai nežinau kaip įvardinti tą kalbamąją įžangą, bet man patiko, kažkas naujo, tikrai įdomus kūrinys. Dainai įpusėjus prasideda vyksmai panašūs į indie, kurie ir užbaigia šią dainą. Siūlau nepraleisti pro ausis:

Le Loup - Planes and Vultures

Sekantis kūrinys yra iš visai šviežio albumo Dan Michaelson And The Coastguards - Saltwater. Ypač gera šios dainos pradžia, kuomet vis pasikartoja tie netikėti malonūs ausiai dūžiai, pranašaujantys apie kažką (ne)gero.

Ir šiaip jau šios dainos daug neklausyčiau, jei ne superinė vieta ties 0:43-0:55 sec. Pastarosios sekundės mane verčia sukti šią melancholišką dainą vėl ir vėl. Ir kiekvieną kart klausydamas dėmesingai laukiu tos savo vietos.

Dan Michaelson And The Coastguards - Bust

Cold War Kids - Hang Me Up To Dry

1. Jason Lytle - I Am Lost (And the Moment Cannot Last) [2009]

Devyniasdešimt aštuntieji - puikus ritmas įžangoje, geresnės intrigos nesugalvosi. Vėliau įsitraukia vokalas ir supranti, kad šis gabalas sskkamba. You are no good, you are no good..

2. The Notwist - Chemicals [1998]

O čia originalas:

Kas nors atmena, kada paskutinį klausėsi drum’n'bass?? Aš ne. Bet šiandien puiki priežastis!
“..One night to push and scream, And then relief..“