Laba diena, pastore, pastebėjau yra daug rūšių baimių. Ar galėtumėte paaiškinti jų skirtumus ir ypatumus? Rimantas (vardas pakeistas)

Laba diena, Rimantai, ačiū, kad klausiate. Jūs teisingai pastebėjote, jog yra skirtingos baimės rūšys tiek paminėtos Šv. Rašte, tiek patiriamos žmonių gyvenime.

Pirmiausia svarbu pastebėti, jog pavyzdžiui Biblijoje ne kiekviena baimė yra bloga, o psichologijoje baimė apskritai laikoma būtina žmogaus emocija. Tad teologijoje ir psichologijoje baimė ne vienalytis reiškinys – ji gali būti tiek gera, tiek veikti neigiamai.

Antai, Šventajame Rašte pozityvi baimė yra minima Viešpaties baimė, kaip pagarbos išraiška Dievui, nuostaba ir pasitikėjimas Dievu – Viešpaties baimė yra išminties pradžia (Pat 9, 10). Čia, Senajame Testamente, vartojamas hebrajiškas žodis apibūdinti Viešpaties baimę  יִרְאָה (yir’āh), dažnai reiškia pagarbų virpulį Dievo akivaizdoje, žemą reveransą, nuolankumą ir gilų Dievo didybės suvokimą. Iš jos kyla ir sveika „baimė“ – kaip nenoras daryti moralinį blogį – žmogus vengia nuodėmės ne bijodamas bausmės, bet todėl, kad myli Dievą ir trokšta gyventi pagal Jo valią. Viešpaties baimė – nekęsti pikto. Išdidumo, puikybės, piktų kelių ir klastingos burnos aš nekenčiu. (Pat 8, 13).

Negatyvi dvasinė baimė kyla iš netikėjimo, kaltės ar nepasitikėjimo Dievu ir gali žmogų blokuoti (pvz.: Petras audros metu einantis vandeniu suabejojęs Jėzumi, ima skęsti (Mt 14, 30); arba Adomas nusidėjęs Edeno sode išsigąsta ir pasislepia nu Dievo (Pr 3, 10)). Neigiamai baimei priskiriama ir žmonių baimė – kai labiau bijoma žmonių nuomonės ar atmetimo negu Dievo valios. Todėl Patarlių knygoje sakoma: Kas bijo žmonių, pakliūva į spąstus, kas pasitiki Viešpačiu, bus saugus (Pat 29, 25), o Jėzus ragina labiau bijoti Dievo negu žmonių persekiojimo (Mt 5, 10-12; 10, 28). Petras ir apaštalai po vyriausiojo kunigo draudimo kalbėti Jėzaus vardu atsakė: Dievo reikia labiau klausyti negu žmonių (Apd 5, 27-29).

Psichologijoje baimė taip pat skirstoma į skirtingas rūšis. Natūrali baimė yra sveika ir gera emocija, sauganti mus nuo realaus pavojaus (aukščio, gaisro, pavojingų gyvūnų ir pavojingų situacijų baimė ir pan.). Tokia baimė yra sveika, ji padeda žmogui išlikti gyvam. Tačiau perdėta, neracionali baimė arba, kitaip vadinama, fobija ( gr. k. φόβος (phóbos), kuris reiškia paniką, išgąstį, siaubą) kyla tada, kai baimė tampa neproporcinga ir ima riboti žmogaus gyvenimą (uždarų erdvių, tamsos baimė, socialinė baimė, viešo kalbėjimo baimė, vorų baimė ir pan.). Dar išskiriamos egzistencinės baimės – mirties, vienatvės, kančios, ateities baimė ar gyvenimo prasmės praradimo baimė – jos natūraliai gali iškilti žmogui krizinėse situacijose arba nenatūraliai būti nuolatinėmis po įvairių traumų. Jas spręsti žmogui padeda tikėjimas Dievu ir Jo suteikta gyvenimo prasmė, nuodėmių atleidimas bei amžinoji viltis. Taip pat būna reikalingos psichologinės terapijos praktikos, arba dvasinė sielovada, priklausomai nuo baimės rūšies, stiprumo ir poveikio žmogaus gyvenimui.

Todėl, skaitant Bibliją, ar sveriant savo baimės emociją kasdienybėje, svarbu visada atkreipti dėmesį, apie kokią baimę kalbama arba aplink kokią baimę viskas sukasi, teigiamą ar neigiamą. Turime nepamiršti, jog ne kiekviena baimė smerkiama, ji netgi mums būtina – Dievo baimė (pagarba Jam) yra dorybė, arba natūrali baimė, kuri yra biologinė ir psichologinė žmogaus savisauga.  Tačiau iš kitų, kurios veikia žalingai ar pavergia žmogų, Raštas kviečia ieškoti išlaisvinimo ir išgydymo Dievo meilėje bei dvasininkų ar psichologų pagalbos dėka.

Linkiu Dievo išminties tyrinėjant Bibliją ir save, bei išmintingai pritaikant žinias savo gyvenime. Viešpatie gerumo Jums!

Pastorė Anželika Krikštaponienė

Nors mūsų daug, bet mes visi esame viena duona ir vienas kūnas: juk mes visi dalinamės viena duona. (1 Kor 10, 17)

Tauta, kaip ir bažnyčia pagal apaštalo Pauliaus žodžius, yra vienas kūnas, kurie valgo vieną duoną, užaugintą  savo žemėje. O mūsų, lietuvių, duona, kaip žinia, turi ypatingą skonį. Niekur kitur pasaulyje neteko ragauti tokios gardžios, sočios ir didelės maistinės vertės duonos. Duonos skonis ir jos vertė pasako daug gero apie mūsų tautos charakterį, kuris linkęs išsaugoti vertybinius, ilgai išliekančius dalykus, rinktis ne populistinį, bet dorovėmis grįstą kelią.

Šiandien mūsų valstybingumo diena kalba apie kiekvieno iš mūsų – mano ir tavo – indėlį.

Mindaugas pradėjo kurti mūsų valstybę XIII a., jis siekė suburti kitus kunigaikščius.  Jau 1219 m. buvo sudaryta taikos sutartis tarp Lietuvos ir Voluinės. Tie įvykiai minimi Hypatijaus metraštyje. Šiame dokumente išvardyti 21 lietuvių kunigaikščiai, kurie dalyvavo sutartyje. Tai susitarimo siekis, bet dar ne valstybė, tačiau jau link Lietuvos gimimo. Tarp jų buvo penki vyresnieji kunigaikščiai: Živinbutas, Daujotas, Vilikaila, Dausprungas, Mindaugas. Mindaugas ėmėsi iniciatyvos, įvairiais būdais, įkurti  Lietuvos valstybę, tarp kitų Vakarų valstybių. Pasitelkė visokius, tame tarpe ir diplomatinius, būdus, siekdamas Vakarų krikščioniškosios civilizacijos pripažinimo: kunigaikštis Mindaugas 1251 m. pasikrikštijo, o 1253 liepos 6 d. buvo karūnuotas kaip Lietuvos karalius. Taip užgimsta Lietuvos valstybė. Žinoma, tai buvo Viduramžių valstybės sukūrimas su to laikmečio gentinės valstybės bruožais. Tačiau čia buvo padėti mūsų valstybingumo pamatai, ant kurių mes tęsiame statyti šiandien.

Dabar, XXI a. kurdami naują, demokratinę valstybę, visi esame kaip Mindaugas, t.y. kiekvienas turime savo jungiantį vaidmenį joje, kad Lietuva gyvuotų, klestėtų ir tarnautų kitiems. Visų mūsų mintys, tikėjimas, sąžinė ir darbai kuria, puoselėja bei saugo Lietuvos valstybę šiandien.  Saugokime vienybę vienas kito  pagarbos, supratimo dvasios bei bendro darbo ryšiais. Su visu nuolankumu bei romumu, su ištverme pakęsdami vienas kitą meilėje, siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais. (Ef 4, 2-3)

Gyvenkime drąsiai, garbingai ir kūrybingai. Savo darbu ir meile kurkime Lietuvą, praturtindami vieni kitus, kad mūsų tautos vardas tarp kitų skambėtų oriai – kaip mūsų derlingoje žemėje užaugintos ir su meile iškeptos duonos skonis liudija šio krašto vertybes.

Melskime Dievą už Lietuvą, kad mūsų valstybės stiprybė būtų ne vien ekonomika ar kariuomenė, bet ir žmonių vienybė, pagarba tiesai, atsakomybė bei tikėjimas. Tegul Mindaugo pradėtas valstybės kūrimo darbas įkvepia ir mus statyti ne tik stiprią Lietuvą, bet ir tvirtą savo gyvenimo pamatą – ant Dievo, kuris vienintelis gali suvienyti žmonių širdis.

Elkitės kaip laisvi, ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai. (1 Pet 2, 16)

Neseniai pasirodė naujas Netflixo dokumentinis serialas „Amerikos eksperimentas“ (The American Experiment, 2026), skirtas paminėti JAV 250 m. nepriklausomybės sukaktį. Jis kviečia permąstyti demokratinės valstybės užgimimo ir vystymosi kelią, tikrai vertas peržiūrėti bei pritaikyti įžvalgas savo tautos nepriklausomybės patirčiai. Filme atvirai aptariami nepriklausomos JAV demokratinės valstybės kūrimosi iššūkiai, sunkumai, įtampos, kovos ir paradoksai, su kuriais susiduria tiek Amerikos tėvai, tiek Britų kolonijų amerikiečių, skirtingų tautų ir rasių žmonės.

Filmo kontekste nuskambėjo stipri mintis – visiems svarbu suprati, kad didi tauta yra ne ta, kuri neturi skaudžių istorijos patirčių, bet ta, kuri išdrįsta į jas pažvelgti, iš jų pasimokyti ir keistis. Kiekviena tauta gali keistis supratus savo istorijos kelią, patirtas žaizdas. (2 serija)

JAV nepriklausomybės istorija buvo sudėtinga ir nepaprasta. Už ją teko kovoti ir mokėti kainą. O tai parodo, kad kiekvienos tautos laisvė turi savo kainą. Apmąstant 250 m. Amerikos nepriklausomybės jubiliejinę sukaktį, norisi žvilgtelėti į šį demokratijos kūrimosi proceso pradžią iš paukščio skrydžio.

Didysis dvasinis prabudimas ėjęs dar prieš tautos nepriklausomybę

Pirmiausiai svarbu pamatyti, kad Amerikos Didysis prabudimas (Great Awakening, 1730-1740), kurio metu trylikoje Britų kolonijųužgimė daugybė evangelinių bažnyčių, darė įtaką JAV Nepriklausomybės kovų laikotarpiui (1776–1781 m.).

Amerikos Nepriklausomybė kūrėsi dviem atskirais etapais: Didžiojo prabudimo ir vėliau vykusios Amerikos revoliucijos įtakoje. Prabudimo dvasinis ir moralinis poveikis tęsėsi iki pat Amerikos revoliucijos ir Nepriklausomybės karo (1775–1783 m.). Daugelis revoliucijos lyderių užaugo šio prabudimo suformuotoje kultūroje.

Svarbiausias prabudimo veikėjas buvo, kaip didžiausias Pirmojo Didžiojo prabudimo teologas Jonathan Edwards (1703–1758). Jis darė įtaką savo pamokslaujama žinia ir raštais pastoriams, misionieriams ir daugeliui to meto amerikiečių. Pamoksluose pabrėžė asmeninį atsivertimą, skelbė Dievo šventumą ir žmogaus poreikį atgailauti, bei prigimtinę kiekvieno žmogaus lygybę prieš Dievą. Nors mirė prieš revoliuciją, jo mokymas suformavo kartą, kuri vėliau kovojo už nepriklausomybės vertybes.

Vėliau George Whitefield (1714–1770) – garsiausias XVIII a. pamokslininkas.Jisapkeliavo visas trylika to meto Britanijos kolonijų Amerikoje, pamokslavo dešimtims tūkstančių žmonių po atviru dangumi, pasiekė Evangelijos žinia apie 75-80 proc. visos populiacijos, pabrėžė naują gimimą ir asmeninį tikėjimą. Jis pirmasis sukūrė bendrą evangelikų tikėjimo tapatumą šiose kolonijose  – žmonės pradėjo suvokti save kaip vieną tautą, o ne tik atskirų kolonijų gyventojus.

Galiausiai,  Samuel Davies (1723–1761) – vienas ryškiausių Virdžinijos pamokslininkų, kuris gynė religijos laisvę, ragino tikinčiuosius būti atsakingais piliečiais, jo pamokslai skatino laisvės ir atsakomybės sampratą. Taip pat daugelis kitų pastorių prisidėjo prie laisvės siekimo.

Kai prasidėjo Nepriklausomybės karas 1776–1781 m., dvasinisprabudimas toliau darė didelį poveikį amerikiečiams.Tuo metudaugelis pastorių rėmė Amerikos kolonijų laisvės siekį nuo Britų imperijos, o bažnyčios tapo vietomis, kur buvo kalbama apie atsakomybę prieš Dievą ir tautą, pamokslininkai priminė, kad valdžia nėra absoliuti – ji atsakinga Dievui, ji skirta ne viešpatauti tautai, bet jai tarnauti.

Kai kurie dvasininkai buvo vadinami „juodaskverniais pulkininkais“ (Black-Robed Regiment), nes jie savo pamokslais drąsino kolonistus priešintis britų tironijai, o tai atspindi daugelio dvasininkų įtaką revoliucijos laikotarpiu.

Svarbiausias nepriklausomybės atspirties taškas – JAV Nepriklausomybės Deklaracija, 1776 liepos 4 d.

1776-ieji tapo vienais svarbiausių metų pasaulio istorijoje. Per kelis mėnesius gimė Nepriklausomybės idėja, kuri brendo Evangelijos dvasioje prabudimo metu, pakeitusi ne tik Šiaurės Ameriką, bet ir daugelio tautų supratimą apie laisvę, žmogaus teises ir valstybės paskirtį.

Lūžis prasidėjo 1776 m. sausį, kai Thomas Paine (Tomas Peinas) išleido nedidelį, tačiau nepaprastai įtakingą veikalą-manifestą „Common Sense“ („Sveikas protas“). Iki tol daugelis Amerikos kolonistų tikėjosi susitaikyti su Didžiąja Britanija. Paine‘as drąsiai pareiškė, kad atėjo laikas ne taisyti santykius su monarchija, bet kurti laisvą respubliką. Jo paprastas, kiekvienam suprantama kalba, tekstas pažadino visuomenės sąmonę ir paskatino tikėti, kad nepriklausomybė yra ne svajonė, o būtinybė.

Po pusmečio, 1776 m. liepos 4 d., Antrasis Kontinentinis Kongresas priėmė Jungtinių Amerikos Valstijų Nepriklausomybės Deklaraciją. Dokumento projektą parengė komitetas iš penkių vadinamų Amerikos tėvų. Jį sudarė Thomas Jeffersonas, Johnas Adamsas, Benjaminas Franklinas, Rogeris Shermanas ir Robertas Livingstonas.  Thomas Jeffersonui buvo pavesta sukurti Nepriklausomybės Deklaracijos tekstą, svarbiausią JAV nepriklausomybės dokumentą. Vėliau darbo procese jį papildė ir taisė visi komiteto nariai.

JAV Nepriklausomybės Deklaracijos širdimi tapo šie žodžiai, kurie yra reikšmingi visoms tautoms visais laikais, siekiančioms gyventi laisvai:

Mes laikome šias tiesas savaime akivaizdžiomis: kad visi žmonės yra sukurti lygūs; kad jų Kūrėjas suteikė jiems tam tikras neatimamas teises; tarp jų yra gyvybė, laisvė ir laimės siekimas. Kad šioms teisėms apsaugoti žmonės įsteigia vyriausybes, kurios savo teisėtą valdžią gauna iš valdomųjų sutikimo. Kad kai kuri nors valdžios forma tampa šių tikslų griovėja, tauta turi teisę ją pakeisti arba panaikinti ir įsteigti naują valdžią, pagrįstą tokiais principais ir organizuota tokia forma, kuri, jos manymu, geriausiai užtikrins jos saugumą ir laimę.

Šie žodžiai iki šiol skamba nepaprastai galingai. Jie primena, kad žmogaus teisės nėra valdžios dovana. Jos kyla iš Kūrėjo. Valdžia nėra aukščiau žmogaus – ji tarnauja žmogui. O kai valdžia pamina teisingumą, tauta turi teisę ją keisti.

Nors Deklaracija buvo priimta liepos 4-ąją, iškilmingas jos pasirašymas įvyko trupti vėliau, 1776 m. rugpjūčio 2 d. Dokumentą pasirašė 56 delegatai. Tarp jų buvo penki komiteto nariai ir kiti kongresmenai, didieji žemvaldžiai ir kolonijų valdytojai. Pasirašydami jie rizikavo savo gyvybe, dideliu kolonijiniu turtu ir garbe. Jei revoliucija būtų pralaimėjusi, jie visi būtų buvę laikomi išdavikais.

Po Deklaracijos pasirašymo, Nepriklausomybę nuo Britanijos paskelbė trylika kolonijų, tapusių pirmosiomis Jungtinių Amerikos Valstijų valstijomis: Delaware (Delaveras), Pennsylvania (Pensilvanija), New Jersey (Naujasis Džersis), Georgia (Džordžija), Connecticut (Konektikutas), Massachusetts (Masačusetsas), Maryland (Merilandas), South Carolina (Pietų Karolina), New Hampshire (Naujasis Hampšyras), Virginia (Virdžinija), New York (Niujorkas), North Carolina (Šiaurės Karolina) ir Rhode Island (Rod Ailandas).

Taigi, tikroji laisvė reikalavo ne tik užsimegzti laisvės idėjai, ne tik drąsos iškovoti nepriklausomybę (JAV revoliucijos ir Nepriklauomybės karas su Britanijos imperija), bet ir išminties ją išsaugoti.

Kiekviena tauta moka savo kainą už laisvę. Svarbu kiekvienai valstybei drįsti pažvelgti į savo skaudžią išsilaisvinimo istoriją, mokytis iš jos ir dėl to tapti brandesne. Amerikos istorijoje būta daug sisteminių blogybių ir žaizdų, kaip antai, indėnų kultūros naikinimas, vergovės, pilietinis karas, rasinė neteisybė, moterų teisių pažeidimų ir kitų skaudžių puslapių. Vis dėlto tautos garbė matuojama ne tuo, kad ji niekada neklysta, bet tuo, kad geba pripažinti savo klaidas, iš jų mokytis, pasveikti ir siekti teisingesnės ateities.

Todėl Amerikos Nepriklausomybės diena yra priminimas, kad laisvė nėra savaime suprantama. Ji nuostabi Dievo dovana, kurią tautos žmonės turi sugebėti puoselėti, auginti ir saugoti. Laisvė reikalauja sąžiningo dvasingumo, tiesos, atsakomybės, pasiaukojimo ir moralinio stuburo, kad nepridengtų blogio, o jos tarnautojai būtų Dievo oriais laisvės tarnais.

Šaltiniai:
https://billofrightsinstitute.org/essays/the-great-awakening/
https://www.state.gov/freedom-250
https://www.netflix.com/lt/title/81930567

Paruošė pastorė Anželika Krikštaponienė

Laba diena, pastore Anželika. Mato ev. 6, 22-23 pasakyta „akis sveika”, kitur rašo „atvira, geraširdė”. Norėčiau paklausti, kokia graikiškame vertime pavartoto žodžio reikšmė? Ar ta reikšmė bendrinė, ar siejama konkrečiai su materialiniu turtu, gobšumu ir panašiai? Lukas (vardas pakeistas)

Labas, Lukai. Jūsų klausimas yra labai geras, nes būtent šioje vietoje dauguma vertimų dažnai paslepia tai, ką pirmieji klausytojai suprato beveik automatiškai.

Pats tekstas (Mt 6, 22–23) yra Kalno pamokslo dalis, kur Jėzus kalba prieš tai apie lobius danguje (6, 19–21) ir iš karto po to pereina prie tarnavimo Dievui ar Mamonai (6, 24). Todėl „akis” čia nėra bendrinis moralinio gyvenimo įvaizdis ar metafora, bet ji yra viso mokymo apie žmogaus santykį su turtais svarbi dalis ir esminis vidinis žmogaus nusistatymas.

Lietuviškas tekstas

Mt 6, 22–23

Kūno žiburys yra akis. Todėl, jei tavo akis sveika (TŽ vertimas; „atvira“ – Naujas ekumeninis vertimas, LBD; „gera“ – New King James), visas tavo kūnas bus šviesus.
O jei tavo akis pikta, visas tavo kūnas bus tamsus. Taigi, jei tavyje esanti šviesa yra tamsa, tai kokia baisi toji tamsa!“

Graikiškas tekstas

Κατὰ Ματθαῖον 6, 22-23

Ὁ λύχνος τοῦ σώματός ἐστιν ὁ ὀφθαλμός (akis)·
ἐὰν οὖν ᾖ ὁ ὀφθαλμός σου ἁπλοῦς (gera),
ὅλον τὸ σῶμά σου φωτεινὸν ἔσται·
ἐὰν δὲ ὁ ὀφθαλμός σου πονηρὸς (bloga) ᾖ,
ὅλον τὸ σῶμά σου σκοτεινὸν ἔσται…

Pagrindiniai šių eilučių žodžiai:

• ὀφθαλμός (ophthalmos) – akis.
• ἁπλοῦς (haplous) – sveikas, paprastas, atviras, vientisas, dosnus.
• πονηρός (ponēros) – blogas, piktas, nedoras, dvilypis, šykštus.

Šiuose trijuose žodžiuose slypi ir visa įdomybė. Pabandykime pasiaiškinti.

Plačiau, ką reiškia „gera akis“?

Žodis ἁπλοῦς (haplous) klasikinėje graikų kalboje „geras“ reiškė: paprastas (neklastingas), atviras, nedviprasmis, vientisas (nedvilypis), be klastos, nuoširdus ir sąžiningas.

Jo priešingybė πονηρός (ponēros) buvo ne tiek „ligotas”, kiek dviveidis, susiskaldęs, negrynas, geidžiantis svetimo turto.

Todėl pažodžiui būtų galima versti: „Jei tavo akis yra vientisa…” arba „jei tavo žvilgsnis yra nedvilypis” arba „jei tavo žvilgsnis geranoriškas (nešykštus)“ arba „jei tavo žvilgsnis negodus“. Tai labiau atitiktų kontekstą apie nenuoširdų (klastingą, dvilypį) santykį tikėjime, šykštumą, turto geismą ir godumą.

Taip pat labai svarbu pastebėti, kad Naujajame Testamente žodis „geras“ (haplaous) naudojamas ne tik kaip būdvardis, bet ir daiktavardis. Iš tos pačios šaknies kilo daiktavardis – ἁπλότης (haplotēs), kuris reiškia dosnumą, nuoširdumą, atvirumą, širdies paprastumą.  
Apaštalas Paulius jį vartoja savo laiškuose kalbėdamas apie tikinčiųjų davimo „dosnumą“ (2 Kor 8, 2 – <…“dosnumas” turtais; 2 Kor 9, 11 – dosnumas; Rom 12, 8 – kas duoda – tedaro tai dosniai

Taigi I a. krikščioniškoje graikų kalbos terpėje šių žodžių šaknų grupė labai aiškiai siejama su dosnumu.

Kas yra „pikta akis”?

Graikiškai ὀφθαλμὸς πονηρός (ponēros) – pažodžiui bloga akis, kuri pabrėžia dvilypumą, nesąžiningumą, savanaudiškumą, pavydulingumą, godumą. Šioje graikiškoje sąvokoje slypi hebraizmas – hebrajiška sąvoka ir požiūris.

Būtent Senojo Testamento hebrajų kalboje egzistuoja posakis עַיִן רָעָה (ayin ra’ah) – „pikta akis”.

Jis reiškė ne prakeikimą (kaip šiandien anglų kalboje „evil eye”, ar lietuvių kalboje „pikta akis“), o pavydumą, godumą, šykštumą, nenorą dalintis.

Ne kartą „piktos akies“ sąvoką aptinkame Senajame Testamente, kai kalbama apie godų žmogų.

Nevalgyk pas šykštuolį (pastb. žmogų su pikta akimi) nei duonos, nei jo skanumynų, nes kaip jis galvoja savo širdyje, toks jis ir yra. Nors jis tave ragina valgyti ir gerti, bet širdyje pavydi.  (Pat 23, 6-7)

Pavydus žmogus (pastb. žmogus su pikta akimi – gobšuolis) siekia greitai praturtėti ir nejaučia, kad jo laukia skurdas. (Pat 28, 22)

Žiūrėk, kad pikta mintis neįeitų tau į širdį (pastb. tavo akis netaptų pikta tavo broliui – nepradėk gailėti pinigų): ‚Netoli septintieji, atleidimo metai‘, ir neatstumtum beturčio brolio, nenorėdamas jam skolinti, kad jis nesišauktų Viešpaties prieš tave ir tau nebūtų nuodėmės. (Įst 15, 9)

Tad Jėzaus klausytojai žydai, klausydami šio palyginimo, girdėjo ne bendrinę moralinę pamoką, bet beveik hebraišką idiomą (kultūriškai nusistovėjusį posakį su perkeltine prasme).

Jis jiems skambėjo maždaug taip: jei tavo akis dosni, nuoširdi, visas tavo kūnas bus šviesus, jei tavo akis godi, pavydi, savanaudiška, visas tavo kūnas bus tamsus…

Kodėl Jėzus kalba apie akis ir šviesą?

Senovėje akis buvo laikoma ne tik šviesos gavėja, bet ir tam tikra prasme žmogaus vidaus „langas”. Tai reiškia, kad akis atskleidžia vidinę žmogaus būseną. Jei žmogaus žvilgsnis yra dosnus ir nedvilypis, visas jo gyvenimas prisipildo Dievo šviesos. Jei žvilgsnis iškreiptas godumo, pavydo ar savanaudiškumo, tamsa persmelkia visą jo būtį.

Todėl daugelis šiuolaikinių egzegetų sutinka, kad Mt 6, 22–23 yra ne atsitiktinis ar bendrinis mokymas apie moralinį tyrumą. Tai vaizdingas paaiškinimas tam, kas buvo pasakyta prieš tai apie lobius ir kas bus pasakyta iškart po to apie tarnavimą Dievui ar Mamonai: „gera akis“ yra dosnios ir nedviveidės širdies ženklas, o „pikta akis“ – godumo ir šykštumo ženklas.

Taigi, ši idioma kalba ne vien apie santykį į pinigus, bet ji apibūdina visą žmogaus esaties vidinę orientaciją, kuri ryškiausiai pasireiškia jo santykyje su materialinėmis gėrybėmis ir artimu.

Linkiu jums, Lukai, ir toliau nuoširdžiai gilintis į Šv. Raštą.

Literatūra:

The Greek New Testament. Fourth Revised Edition, United Bible Societies, USA, 1998

Naujasis Testamentas. Evangelija pagal Matą. Naujas Ekumeninis vertimas, LBD, Vilnius, 2023

Biblija. Penktasis leidimas, Krikščionių bendrija „Tikėjimo žodis“, 2007

The Expositor‘s Bible Commentary. Matthew – D. A. Carson, Zondervan, USA, 1984

Š.m. birželio paskutinį savaitgalį, 27-28 dienomis, mūsų bažnyčioje viešės dvi misionierės Pamela Clark ir Lori Holman iš New Jersey (Naujojo Džersio) valstijos, JAV. Jas lydės Dublino evangeliškos bažnyčios pastoriai Daiva ir Eduardas Smelovai bei kelios tarnautojos iš šios bendruomenės.

Misionierės turi didelės patirties liudijant Kristų tautose, charizmiškai tarnauja Žodžiu, Šventosios Dvasios dovanomis ir malda bažnyčioms, įkvėpdamos tikinčiuosius atsiliepti misijoms ir Kristaus pašaukimui.

Pamela Clark
JAV, Naujasis Džersis
Misionierė | Tarptautinė tarnystė

Pamela Clark yra misionierė ir tarptautinio tarnavimo Dievui tarnautoja iš Naujojo Džersio valstijos (JAV). Anksčiau ji buvo profesionali balerina ir šokių studijos savininkė, tačiau paliko savo karjerą, kad atsilieptų į Dievo kvietimą tarnauti tautoms.

Ji yra ištekėjusi, turi gausią šeimą – keturis vaikus ir devynis anūkus. Dievas įdėjo į jos širdį gilų troškimą tarnauti tautoms, padedant žmonėms atpažinti ir įgyvendinti Dievo jiems skirtą pašaukimą bei potencialą.

Pamela tarnauja su pranašišku ir apaštališku patepimu, taip pat moko šlovinti Dievą per šokio meną. Jos motiniška širdis apkabina, padrąsina ir ugdo kitus, o jos tarnystę ženklina troškimas matyti atgimimą, išgelbėjimą, išgydymą ir laisvę, išsiliejančius ne tik pavieniams žmonėms, bet ir ištisoms tautoms.

Lori Holman
JAV, Naujasis Džersis
Misionierė | Tarptautinė tarnystė

Lori Holman, profesionali slaugytoja (RN), yra misionierė ir tarptautinio tarnavimo Dievui tarnautoja iš Naujojo Džersio valstijos (JAV). Kartu su savo vyru ji užaugino tris nuostabius vaikus ir jau daugelį dešimtmečių tarnauja Viešpačiui.

Būdama profesionali slaugytoja, Lori į savo tarnystę atneša ne tik medicininę patirtį ir užuojautą, bet ir dvasinį įžvalgumą. Dievas jai suteikė ypatingą malonę tarnauti žmogaus visumai – kūnui, sielai ir dvasiai. Ji turi stiprų patepimą įkvėpti ir ugdyti tikinčiuosius, kad jie pakiltų ir įgyvendintų Dievo jiems skirtą pašaukimą.

Lori tarnauja pranašystės, pažinimo žodžių ir dvasių atskyrimo dovanomis. Nuo vaikystės būdama aistringa Dievo garbintoja, jau daugiau nei 30 metų kartu su savo vyru Andy vadovauja šlovinimui. Drauge jie skleidžia Dievo garsą miestuose ir tautose. Lori galingai tarnauja per šlovinimą, užuojautą ir meilę, visur, kur vyksta, atskleisdama žmonėms Tėvo širdį.

Pamela Clark ir Lori Holman daugiau nei 25 metus tarnauja kartu kaip tarptautinės tarnystės „4theOne International Ministry“ bendrakūrėjos. Jos taip pat tarnauja kaip mokytojos ir lyderės „Praise Tabernacle Church“ bažnyčioje bei „Praise Bible Institute“, ugdydamos tikinčiuosius tiek pamatinėse tikėjimo tiesose, tiek Šventosios Dvasios galioje.

Kartu jos vadovauja Antgamtinės tarnystės mokykloms (Schools of Supernatural Ministry), kuriose moko ir aktyvina tikinčiuosius tiek įvairiose šalyse, tiek internetinėse programose. Jų tarnystė apima evangelizaciją, lyderių ugdymą, mokinystę ir didelio masto misijas, bendradarbiaujant su vietinėmis bažnyčiomis ir stiprinant Kristaus Kūną.

Jų širdies troškimas – ugdyti tikinčiuosius, kad jie išmoktų girdėti Dievo balsą, gyventų savo tapatybėje Kristuje ir brandžiai bei drąsiai veiktų Šventosios Dvasios dovanomis. Per konferencijas, misijas ir praktinę tarnystę jos matė daugybę pakeistų gyvenimų, išgydytų ligonių ir Dievo galia paliestų bendruomenių.

Jų bendras regėjimas – matyti žmones išlaisvintus per asmeninį susitikimą su Jėzumi, pasirengusius nešti dvasinį atgimimą, kurti Dievo Karalystės kultūrą ir būti vietomis, kuriose apsireiškia gyvas Dievo buvimas.

Birželio 27 d. 17.00 val. kviečiame moteris į jaukią popietę Polifonijos salėje.

Mūsų kasdienybėje daug skubėjimo, atsakomybių, rūpesčių ir vidinio triukšmo. Kartais labai reikia tiesiog sustoti, atsikvėpti, būti išklausytai, padrąsintai ir prisiminti, kad esi ne viena.

Šį vakarą viešnios iš JAV – Pamela Clark ir Lori Holman – dalinsis savo gyvenimo ir tikėjimo kelione, kalbės apie Dievo artumą, viltį, vidinį atsinaujinimą ir melsis už tas, kurios norės maldos.

Tai nebus formalus renginys. Tai bus šiltas laikas moterims – pabūti kartu, išgirsti, pailsėti viduje ir parsinešti daugiau ramybės bei drąsos.

Renginio pabaigoje vaišinsimės kava, arbata, bendrausime.

Birželio 27 d. 17.00 val.
Polifonijos salė
(Aušros al. 15, Šiauliai)

Įėjimas laisvas.

Maloniai kviečiame ateiti su drauge, kartu smagiau.

Plačiau: https://ibaznycia.lt/jau-greitai-nauja-pazintis/

Rengia Šiaulių bažnyčia „Tiesos žodis“

2026 m. birželio 21 d. mūsų bendruomenė susirinko prie Juodlės ežero į bažnyčios išvyką ir Krikšto šventę. Šiltą dieną pamaldas pradėjome giesmėmis, šlovinimu, Dievo žodžiu ir bendra malda gamtos apsuptyje.

Ypatinga šventės dalis buvo Krikštas – trys žmonės, apsisprendę sekti Kristumi ir patvirtino savo tikėjimo ryžtą krikštu.

Vėliau išsiruošėme į maldos žygį aplink ežerą. Keliose maldos stotelėse dėkojome Dievui už patirtą Jo gerumą, už tai, ką paruošė naujo asmeniname ir bendruomenės gyvenime, meldėmės už Ukrainą, taip pat Jam atidavėme savo rūpesčius bei naštas ir drauge Jį garbinome.

Eidami miško takeliu bendravome, rinkome šakeles, žieves, uogas ir kitas gamtos detales bendrai kūrybinei kompozicijai. Prie laužo ir paruoštos gardžios sriubos tęsėsi vaišės, pokalbiai bei džiaugsmas būti kartu.

Dėkojame Dievui už prasmingą dieną, Jo artumą, bendrystę ir grožį, kurį galėjome patirti kūrinijoje.

Nuotraukos Skaistės Termenienės

Birželio 21 d., vyks bažnyčios IŠVYKA ir Krikšto šventė prie Juodlės ežero.

Pamaldos gamtoje prasidės 11 val. Atvykite anksčiau.

Išvykos metu skambės giesmės, pamokslas, vyks Krikštas.

Po to organizuosimės suneštines vaišes – užkandžius, vyks žygis aplink ežerą, ruošime bendrą patiekalą ant laužo, bendrausime, žaisime įvairius žaidimus. ‍

Pasirūpinkime įvairiomis apsaugos ir poilsio priemonėmis.

Neturintys kaip nuvykti, 10 val. renkasi prie PC Arena (Rimi), prie „Jysk”. Kas turite vietos savo automobiliuose, taip pat atvažiuokite prie PC Arenos.

TĄ DIENĄ POLIFONIJOJE PAMALDOS NEVYKS.

Iki malonaus susitikimo gamtoje!

Šventė vyks šioje vietoje:

Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas <…>.
(Mk 16, 16)

Kviečiame vandens krikštui registruotis tuos, kurie sąmoningai apsisprendė sekti Kristumi ir nori viešai paliudyti savo tikėjimą.

Vandens krikštas yra Jėzaus paliepimas ir tikinčio žmogaus apsisprendimo sekti Kristumi ženklas. Per krikštą paliekame senąjį gyvenimą ir pradedame naują gyvenimą su Dievu. Krikštas taip pat liudija, kad priklausome Kristui ir esame Jo Bažnyčios dalis.

***

Š. m. birželio 21 d. bendruomenės išvykos prie Juodlės ežero metu vyks Krikšto šventė.

Vandens krikštu bus krikštijami iš anksto užsiregistravę asmenys, dalyvavę privalomoje krikšto pamokoje-susitikime.

Krikšto pamoka-susitikimas vyks 2026 m. birželio 11 d., 15.00 val., bažnyčios raštinėje, Voveriškių g. 39A. Užsiregistravusius dalyvius pakviesime asmeniškai.

Norintiems krikštytis būtina užpildyti anketą. (Registracija baigta)

Nepilnamečiams reikalingas raštiškas tėvų sutikimas laisva forma. Jį galima atsiųsti el. paštu bažnyčios pastorei Anželikai Krikštaponienei: pastore@ibaznycia.lt

Tave minės visos kartos

Gegužės 24 d. Šiaulių miesto savivaldybės skvere vyko jubiliejinė, jau dešimtus metus iš eilės organizuojama, ekumeninė Sekminių šventė, skirta visiems krikščionims ir miesto bendruomenei vienybėje švęsti Dvasios atsinaujinimą. Šių metų šventės tema rėmėsi psalmės žodžiais: „Tave minės visos kartos“ (Ps 102, 12), kviesdama prisiminti Dievo ištikimybę ir gerumą, perduodamą iš kartos į kartą.

Gražią ir saulėtą sekmadienio popietę į miesto skverą gausiai rinkosi šiauliečiai, įvairių krikščioniškų bendruomenių tikintieji, dvasininkai, šeimos, jaunimas ir senjorai. Šventės erdvę pripildė giesmės, vėliavos, spalvotos liepsnelės, vaikų džiaugsmas ir bendrystės nuotaika. Jautėsi tikras miesto šventės alsavimas – atviras, šiltas ir viltingas.

Šventę vedė kun. br. Paulius Vaineikis OFM ir pastorė Anželika Krikštaponienė. Renginio pradžioje jie pasveikino susirinkusiuosius, pristatė jubiliejinę šventės reikšmę, jos simbolius ir programą. Šiemet ypatingai išryškėjo kartų tema – nuo vaikų su vėliavėlėmis iki vyresniųjų, nuo šeimų iki jaunimo, visi buvo kviečiami tapti gyvu liudijimu. Nes tikėjimas yra ne vienos kartos patirtis, bet Dievo dovana ir Jo Dvasios aplankymas, suteikiamas visiems trokštantiems toliau.

Šventėje dalyvavo ir sveikinimo bei maldos žodžiais dalijosi įvairių krikščioniškų bendruomenių atstovai: Šiaulių veikliųjų žmonių bendrijos vadovas br. Valdemaras Griškevičius, Šiaulių Naujosios apaštalų bažnyčios kun. Juozas Audickas, Kryžių kalno vienuolyno pranciškonas kun. br. Paulius Vaineikis, Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ pastorė Anželika Krikštaponienė ir Katalikų bažnyčios Šiaulių vyskupas Darius Trijonis.

Kiekvienas pasisakymas savaip atvėrė Sekminių žinią apie Šventosios Dvasios veikimą, bendrystę, tikėjimo perdavimą, Bažnyčios gyvybę ir Dievo artumą skirtingose kartose. Dvasininkų bei renginio vedančiųjų maldas ir mintis lydėjo giesmės, kurias atliko katalikiško roko grupė „Gyvasis vynmedis“ ir Šiaulių jungtinis bažnyčių choras „Sekminių miestas“ (vadovės Vilma, Auksė ir Rūta). Skambėjusios giesmės „Viešpatį garbinsim“, „Kraujas, ugnis“, „Tegul Tavo ramybė“, „Karalius nuostabus“ ir kitos kreipė susirinkusių širdis ir žvilgsnius link Dievo, įkvėpė nuoširdžiai pasitikėti Juo ir pavesti savo gyvenimą į Kristaus rankas.

Šventėje išryškėjo ypatingai jautrus momentas, kai visi dalyviai buvo pakviesti susikibti rankomis ir drauge giedoti Viešpaties maldą „Tėve mūsų“, kuri sujungė susibūrusius į didžiulį maldos ratą pačioje miesto širdyje.

O po maldos šventę praturtino ir simbolinis veiksmas – Jėzaus vėliavos perdavimas iš kartos į kartą. Senjorai, šeimos, jaunimas ir vaikai vieni kitiems perdavė vėliavą su užrašu „Jėzus“, liudydami, kad tikėjimas gyvas tada, kai jis ne tik saugomas, bet ir perduodamas kitiems. Šis paprastas, bet prasmingas veiksmas gražiai įkūnijo visos šventės temą: „Tave minės visos kartos“. Tai tapo vienu gražiausių šventės ženklų – skambant giesmei „Ten, kur Viešpaties Dvasia, ten laisvė“, skirtingos kartos iš įvairių bendruomenių dalinosi plevenančia vėliava, nelyg savo tikėjimu bei bendra vienybės pajauta.

Po bendrų maldų ir palaiminimo visi dalyviai buvo pakviesti nusipaveiksluoti bendrai nuotraukai, o vedantieji dėkojo šventės rėmėjams, organizatoriams ir visiems dalyviams bei ragino šventę tęsti šlovinimo dalyje. Miesto skvere skambėjo gyva krikščioniško roko muzika su grupės „Gyvasis vynmedis“ nariais (vokalistas br. Paulius, gitaristas Gabrielius, klavišistas Audrius, akordeonistas ir pučiamaisiais instrumentais grojantis Jonas, vokalistas ir gitaristas Vainius, būgnininkas ir grupės vadovas Petras), taip pat giesmių kūrėju ir atlikėju Svajūnu Cibulskij. Tuo tarpu žmonės mojavo Sekminių vėliavomis, bendravo, fotografavosi ir džiaugėsi šilta bendryste. Gražus oras dar labiau sustiprino šventės nuotaiką – atrodė, kad pats miestas tą dieną buvo pripildytas Šventosios Dvasios šviesos, ramybės ir džiaugsmo.

Jubiliejinė Sekminių šventė Šiauliuose dar kartą parodė, kad krikščionių vienybė gali būti matoma, girdima ir patiriama viešoje miesto erdvėje. Tai buvo ne tik renginys, bet ir gyvas tikėjimo liudijimas Šiauliams – apie Dievą, kuris veikia šiandien, jungia bendruomenes ir kviečia visas kartas gyventi Šventosios Dvasios vedime.

Nuoširdžiai dėkojame visiems organizatoriams, savanoriams, dvasininkams, muzikantams, chorui, rėmėjams ir kiekvienam atėjusiam. Tegul Sekminių džiaugsmas ir toliau sklinda per mūsų miestą, šeimas ir bendruomenes.

Past. Anželika Krikštaponienė

Nuotraukos Gedimino Beržinio