Mielieji,
Velykų rytą su Jumis visais džiugiai garbiname prisikėlusį Jėzų –
šlovingąjį Dievo Avinėlį, kuris buvo paaukotas už mus, bet gyvena per amžius.
Jis nugalėjo mirtį ir atvėrė amžinąjį gyvenimą kiekvienam.
Tik tikėkime!

Su Kristaus prisikėlimo švente!

Nuoširdžiai,
pastorė Anželika ir Aidas

Didžiojo Ketvirtadienio vakarą prisimename Paskutiniąją Viešpaties vakarienę, kaip Kristus su mokiniais laužė duoną ir gėrė iš palaimintos taurės. Šį itin svarbų Jėzaus tarnavimo momentą suprantame ne tik kaip Naujosios Sandoros ar  Eucharistijos įsteigimą, bet kaip giliai pranašišką veiksmą, kuris buvo įsišaknytas žydiškoje Paschos tradicijoje. Mokytojas sako: Pas tave švęsime Paschą su savo mokiniais. Mokiniai padarė, kaip Jėzus nurodė, ir paruošė Paschą. (Mt 26, 18-19)

Evangelistas Matas aiškiai parodo, kad Jėzus ir mokiniai laikėsi žydų Paschos (Pesach)tradicijos. Hebrajiškas žodis Pesach (פֶּסַח) reiškė „praeiti pro šalį“, „aplenkti“, „apsaugoti peržengiant“. Paschos metu žydai šventė iš karto į kartą Dievo išgelbėjimą iš Egipto. Per paskutinę nelaimę – pirmagimių mirtį – Dievas „praėjo pro šalį“ izraelitų namų, pažymėtų avinėlio krauju. Dabar Jėzus tampa Velykų Dievo Avinėliu.

Jis su mokiniais sėdo prie Sederio stalo (hebrajiškai Seder, סֵדֶר – pažodžiui reiškia „tvarka“, „eiga“, „nusistovėjusi seka“), kuriame kiekvienas veiksmas turėjo prasmę, o kiekviena iš keturių taurių priminė Dievo pažadus išlaisvinti savo tautą. Keturios taurės reiškė: „Aš jus išvesiu“ (1), „Aš jus išgelbėsiu“ (2), „Aš jus atpirksiu“(3), „Aš jus priimsiu sau kaip tautą“(4). Taip pat buvo valgoma nerauginta duona – maca (hebr. matzah, מַצָּה), kuri priminė vargo duoną ir, kad paskubomis žydai buvo Dievo išvesti iš vergovės namų. Bet Jėzus duonai suteikė naują prasmę – Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas (26, 26). Kai Jėzus po vakarienės pakėlė trečiąją taurę – Atpirkimo taurę – Jis peržengė senojo simbolio ribas ir atvėrė naują tikrovę. Tai, kas šimtmečius buvo švenčiama kaip išėjimo iš Egipto atminimas, dabar išsipildė Jame. Jėzus tapo tikruoju Atpirkėju, kuris ne tik kalba apie laisvę, bet savo krauju sudaro naują sandorą ir išveda žmogų iš nuodėmės vergijos.

Viešpaties vakarienė įgijo dar gilesnę, pranašystės išsipildymo prasmę. Ji tapo ne vien prisiminimu apie praeities įvykį, bet gyvu dalyvavimu išganymo istorijoje. Todėl Kristaus Ketvirtadienis kviečia mus ne tik prisiminti, bet ir įeiti į pačią Išgelbėjimo tikrovę – būti kartu su mokiniais prie stalo, priimti duoną ir taurę, ir leisti, kad Kristaus atpirkimas paliestų mūsų gyvenimą kasdieną, liestų šiandieną.

Didysis Ketvirtadienis ragina mus atpažinti Jėzų kaip savo Atpirkėją, priimti Jo sandorą ir leisti, kad Jo meilė bei auka perkeistų mūsų širdį, kad ir mes būtume Jo gyvo artumo nešėjais pasaulyje, kaip Jo mokiniai.

MALDA

Viešpatie Jėzau,
šioje Paschos vakarienėje Tu Savo mokiniams
davei laužomos duonos ir laiminimo taurę,
kaip Savo Kūną ir Kraują,
taip įsteigei Naująją Sandorą su visais,
kas Tavimi patikės.

Mokyk mus būti prie Tavo stalo —
ne tik valgyti Tavo Duonos,
bet suprasti Tavo Atpirkimą
ne tik gerti iš laiminimo Taurės,
bet priimti Tavo Išgelbėjimą.

Perkeisk mūsų širdis,
kad ir mes taptume Tavo Kūno ir Meilės dalimi.

Apreikš mums Savo artumą, Viešpatie.
Amen.

Paruošė pastorė Anželika Krikštaponienė

Prasidedant Didžiajai Velykų savaitei, Evangelija pagal Matą (Mt 21, 7–11) pasakoja apie Jėzaus įžengimą į Jeruzalę – sukrečiantį įvykį, kuris sujudino visą miestą. Jėzus prieš žydų Paschą ant asilaičio jojo į Jeruzalę, kur Jo laukė dramatiški, bet kartu, ir šlovingi įvykiai. Verbų sekmadienį (šiandien mes taip jį vadiname) minia klojo drabužius, mojavo palmių šakomis ir šaukė „Osana“, tačiau šio džiaugsmo centre buvo Karalius, ateinantis ne su galia, o su nuolankumu. Pasakyta: Jam įėjus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas yra šitas?“ (21, 10)

Kaip anuomet sujudo Jeruzalė, taip ir šiandien vyksta sujudimas prie bažnyčių, kur žmonės skuba su Verbomis. Kas važiuoja, kas eina… į bažnyčią. Tačiau svarbiausias sujudimas turėtų būti ne išorinis, kultūrinis, rutininis, bet vidinis. Šiandien gali sujudėti mūsų širdys klausiančios, ieškančios prasmės – kai leidžiame Jam ateiti.

Dievas ieško ne paviršinio triukšmo, bet sujudintos, atviros širdies. Širdies, kuri ilgisi Jo, klausia, ieško, laukia Dievo. Verbų sekmadienis kviečia mus pasitikti Jėzų ne išoriškai, bet leisti Jam, Jo žodžiui, pamokslo žiniai įžengti į mūsų vidų — ten, kur dar yra nerimo, laukimo, abejonės ir nenumaldomo troškimo pažinti Tiesą. Nes tik sujudintoje širdyje gimsta tikras susitikimas su Gyvuoju Dievu, su Kristumi. Savo širdyse kartokime: Osana Dovydo Sūnui! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse! (21, 9)

MALDA

Viešpatie Jėzau, mano Karaliau,
Tu ateini nuolankiai, bet kartu galingai —
ne tik į Jeruzalę atpirkti žmonių,
bet ir į širdis išgelbėti jas.

Įženk į mano vidų,
Viešpatie, kaip mano Karalius.
Sujudink mane, pažadink troškimą Tavęs,
kad iš viso širdies visada šlovinčiau Tave
Osana!

Visada pasilik manyje
dabar ir per amžius!

Amen.

Paruošė pastorė Anželika Krikštaponienė

Savo pirmojoje viešoje kalboje po paskyrimo arkivyskupė S. Mullally sakė:
„Jei nori eiti greitai – eik vienas, bet jei nori nueiti toli – eik kartu.“

2026 metų kovo 25 diena įėjo į Anglikonų bažnyčios bei visos krikščionybės istoriją kaip reikšmingas lūžio taškas – Sarah Mullally buvo oficialiai ordinuota Kenterberio arkivyskupe. Ji pirmoji moteris per daugiau nei 1400 metų Kenterberio vyskupijos istorijos, užėmusi šias pareigas. Ši vyskupija buvo įkurta 597 metais, kai į Angliją atvyko misionierius Šventasis Augustinas iš Kenterberio, siųstas popiežiaus Grigaliaus Didžiojo. S. Mullally paskyrimas pirmąja anglikonų arkivyskupe – tai ne tik simbolinis pasiekimas lyčių lygybės srityje, bet ir naujas ženklas pažymintis gilesnius pokyčius vienoje seniausių krikščioniškų tradicijų – Anglikonų bažnyčioje.

Istorinis momentas Bažnyčiai

Kenterberio arkivyskupas yra ne tik Anglijos bažnyčios dvasinis vadovas, bet ir simbolinis visos pasaulinės anglikonų bendruomenės – dešimčių milijonų tikinčiųjų – ganytojas. Todėl šis paskyrimas turi reikšmę gerokai platesnę nei vien nacionalinę ar institucinę.

Šis faktas, kad moterį paskyrė šiai pozicijai, rodo ilgą ir sudėtingą procesą. Moterų kunigystė Anglikonų bažnyčioje buvo įteisinta XX a. pabaigoje, o vyskupių tarnystė moterims tapo įmanoma dar vėliau. Tad S. Mullally paskyrimas yra tarsi kulminacija kelių dešimtmečių pokyčių, kuriuose tradicija pamažu derinama su teologiniu Rašto apreiškimu ir šiuolaikinės visuomenės kultūrinio konteksto vertybėmis.

Vis dar neįprastas lyderystės kelias: įtampos ir iššūkiai

Arkivyskupė Sarah Mullally išsiskiria ne tik tuo, kad yra pirmoji moteris šiame poste. Jos biografija taip pat laužo įsisenėjusius stereotipus. Prieš tapdama dvasininke, iki savo 40 – ųjų metų ji dirbo slaugos srityje su onkologiniais ligoniais ir užėmė aukštas pareigas sveikatos apsaugos sistemoje. Ši patirtis suformavo jos lyderystės stilių, kuris buvo orientuotas į rūpestį, empatiją ir praktinį tarnavimą kenčiantiems.

Šiandien, kai Bažnyčia susiduria su pasitikėjimo krize ir socialiniais iššūkiais, tokia patirtis gali būti itin reikšminga. Mullally viešai akcentuoja atsakomybę už praeities klaidas, ypač piktnaudžiavimo skandalus, ir kviečia į didesnį skaidrumą bei jautrumą nukentėjusiems.

Vis dėlto jos paskyrimas yra  nevienareikšmiškai sutiktas. Anglikonų bendruomenė – plati ir įvairi, apimanti tiek demokratines Vakarų visuomenes, tiek konservatyvesnius regionus Afrikoje ar Azijoje. Dėl to klausimai apie moterų vaidmenį, lyčių lygybę dažnai kelia įtampą ne tik tarp denominacijų, bet ir konfesijos viduje.

Kai kurios konservatyvesnės Anglikonų bažnyčios grupės šį pokytį vertina kritiškai, laikydamos jį nutolimu nuo tradicinio mokymo. Tuo tarpu kiti jį mato kaip būtiną žingsnį, siekiant, kad Bažnyčia išliktų gyva ir aktuali šiuolaikiniame pasaulyje.

Pasaulinis vertinimas

Tarptautiniu mastu šis įvykis sulaukė plataus dėmesio. Daugelyje Vakarų šalių arkivyskupės S. Mullally paskyrimas buvo sutiktas kaip pažangos ženklas – simbolis, kad net istoriškai konservatyvios institucijos gali keistis ir reaguoti į visuomenės pokyčius.

Tuo tarpu globalioje krikščionybėje reakcijos išlieka nevienodos. Kai kurios protestantiško denominacijos, jau seniai ordinavo moteris pastorėmis, kunigėmis ir todėl sveikino bei įvertino šį žingsnį kaip natūralų ir organišką (https://premierchristian.news/en/news/article/church-leaders-respond-sarah-mullally-archbishop-of-canterbury). Tuo tarpu nors katalikų ir ortodoksų tradicijos laikosi kitokios teologinės pozicijos ir šį sprendimą labiau priima, kaip specifinį anglikonų, tačiau katalikai pasveikino naująją arkivyskupę pradėjus eiti atsakingas pareigas (https://www.thetablet.co.uk/news/vatican-congratulates-mullally-as-world-responds-to-new-archbishop/). Per pastaruosius dešimtmečius santykiai tarp Katalikų bažnyčios ir Anglikonų patyrė tiek pažangą, tiek įtampas. Tačiau tokie momentai primena, kad vienybė nėra vien doktrininis susitarimas – tai ir bendras Kristaus liudijimas pasauliui gerbiant vieni kitus.

Tarp tradicijos ir dabarties

Šis istorinis paskyrimas kelia svarbų klausimą: kaip Bažnyčia gali išlikti ištikima savo tradicijai ir kartu būti gyva šiandienos pasaulyje? Arkivyskupė Sarah Mullally, kaip ir daugelis moterų ganytojų, tampa simboline figūra ir laiko ženklu šiame dialoge – tarp praeities ir dabarties, tarp institucijos ir žmogaus, tarp doktrinos ir pastoracinio jautrumo bei Dievo pašaukimo kiekvienam žmogui, vyrui ir moteriai.

Žinoma, naujai Bažnyčios vadovei greičiausiai bus daug nepaprastų iššūkių tęsiant dialogą. Tačiau būtent tokiais permainų, lūžių laikotarpiais atsiskleidžia tikroji ir kūrybinė lyderystė – gebėjimas ne tik išlaikyti pusiausvyrą, bet ir parodyti naują krytį įtampos laike.

Sarah‘os Mullally paskyrimas Kenterberio arkivyskupe yra daugiau nei vieno žmogaus asmeninis sprendimas. Tai sudėtingas vidinis Bažnyčios struktūros, tikinčiųjų ir monarchų rinkimo procesas, kurį praėjo Mullally kandidatūra kaip vienijanti bažnyčią. Tokiu būdu ji tampa nauju ženklinančiu požymiu apie platesnius pokyčius krikščionybės vienybėje ir krikščioniškojoje visuomenėje. Vieniems tai vilties simbolis, kitiems – iššūkis tradicijai. Tačiau neabejotina viena: šis įvykis jau dabar yra istorinis ir dar ilgai formuos diskusijas apie Bažnyčios pastoracinę ir vadovavimo tapatybę XXI amžiuje.

Ir Sėdintysis soste tarė: „Štai Aš darau nauja!“ Jis pasakė man: “Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri“.
(Apr 21, 5)

Paruošė pastorė Anželika Krikštaponienė

Balandžio 12 d. (atvelykio sekmadienį), 15 val. (Polifonijoje, Aušros al. 15, Šiauliai) mielai kviečiame į popietę su menininke, profesore Zita Inčirauskiene, kurios metu taip pat vyks kaligrafijos kūrybinės dirbtuvės.

Renginio metu menininkė pristatys savo parodą „Buvimo žymės”, kurioje eksponuojami atspaudų darbai, frotažo technika „nuimti” nuo įvairiausių, daugiausia lauko poilsiavietėse, taip pat senųjų katedrų grindyse paliekamų įsiamžinimų – žymių, kilmingų asmenybių, fundatorių epitafijų.

Lankiausi Šv. Mergelės Marijos bazilikoje Gdanske ir Šv. Mikalojaus bažnyčioje-muziejuje Niguliste, Taline. Fiksavau renesansui būdingais šriftais akmens ir marmuro plokštėse iškaltus užrašus: asmenų vardus, titulus, herbus, šlovingus palinkėjimus bei intencijas.
Manęs nedomino smulkmeniška biografinių faktų dokumentacija (epigrafika) – koncentravausi į žymenis, signifikantus, dariau epitafijų kopijas, siekdama kompozicinės darnos, paryškindama raidžių formas, herbų siluetus ir pan.

Parodoje dalyvaus menininkės bičiuliai, draugai, skambės krikščioniškos intencijos.

Popietės metu profesorė Zita ves kūrybines, kaligrafijos dirbtuves „Įdomiai rašyti gali kiekvienas“. Kursime kūrybinį darbelį panaudojant dekalkografiją ir kaligrafiją.

Surengsime popietėje atliktų darbelių aptarimą, eksponavimą. Vaišinsimės arbata, kava ir bendrausime.

Jei norėsite kurti kaligrafijos darbelį, būtina registracija (vietų skaičius ribotas).
Registracija vyksta iki balandžio 10 dienos.

Visomis veiklos priemonėmis pasirūpins menininkė ir organizatoriai.
Kaina už priemones – 5 € (susimokėti atvykus į renginį).

***

ZITA INČIRAUSKIENĖ

Gimė 1951 10 17 Gruzdžiuose, Šiaulių rajone.

1972 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą.

1983 m. baigė Vilniaus dailės institutą (dabar VDA).

Gyvena Telšiuose. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorė.

Lietuvos dailininkų sąjungos narė, meno kūrėjų asociacijos narė.

Kūrybos sritys – tekstilė ir kaligrafija.

https://www.vle.lt/straipsnis/zita-incirauskiene/

Kūrybos įvertinimas

Nuo 2000 m. surengta 19 autorinių parodų, dalyvauta apie penkiasdešimtyje svarbesnių bendrų parodų ir projektų Lietuvoje, Rumunijoje, Rusijoje, Latvijoje, Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Venecijoje (Lietuvos paviljone), P. Korėjoje, Dominykoje, Italijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje ir t.t.

Pelnyti svarbesni įvertinimai bei apdovanojimai:

2021 – Lietuvos Respublikos ministerijos padėka už aktyvią kūrybinę ir pedagoginę veiklą;

2021 – paskirta LR kultūros tarybos individuali stipendija;

2020 – paskirta LR kultūros tarybos individuali stipendija;

2019 – Lietuvos Seimo padėka už kultūros bei menų puoselėjimą Žemaitijoje.

2016 – Žemaičio Sidabro ženklelis už Žemaičių kultūrinės tapatybės saugojimą ir kūrybinę saviraišką;

2012 – Lietuvos tekstilės bienalė “Aš mano man – diplomas, galerija “Arka”, Vilnius;

2009 – paskirta LR Kultūros ministerijos individuali stipendija;

2001 – tarptautinė tekstilės meno bienalė Minkštas pasaulis”. M. Žilinsko dailės galerija. Kauno paveikslų galerija. Kaunas. Specialus prizas;

2001 – Respublikinė krikščioniško meno paroda “Gyvenimo šaltinis”. Kauno apskrities biblioteka. I premija.

Renginio organizatoriai ir rėmėjai – Šiaulių bažnyčia ,,Tiesos žodis“, VšĮ „Gyvenimo sparnai“

Registracija kurti kaligrafijos darbelį

Šiandien švęsdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, esame dėkingi ir vieni kitiems, ir Viešpačiui, suprasdami, kad laisvė yra ne tik politinis įvykis, bet ir Dievo malonė tautai.

Psalmėje sakoma: Kai Siono belaisvius vedė Viešpats namo, buvome tarsi sapne (Ps 126,1).

Panašiai, kaip psalmistui, mums Lietuvos laisvės atgimimas, tautos nepriklausomybės atkūrimas priminė stebuklą, staiga išsipildžiusi gilų širdies troškimą. Atrodė tarsi sapnuotume, kai pradėjo eižėti sovietų imperija, byrėti režimas, o mes ištrukome iš jo gniaužtų.

Dėkinga širdimi prisimename tautos kelią į nepriklausomybę ir Dievo vedimą melsdamiesi šiandien už mūsų Lietuvą!

Malda už Lietuvą

Viešpatie, mūsų Dieve,
dėkojame Tau už Lietuvos laisvę
ir už visus, kurie tikėjo jos atkūrimu,
meldėsi ir dirbo dėl jos.

Viešpatie, saugok mūsų tautos laisvę.
Padėk mums ją branginti ne tik žodžiais,
bet ir gyvenimu – tiesoje, atsakomybėje
ir meilėje savo artimui.

Atnaujink mūsų tautos širdį.
Tegul Lietuvoje stiprėja teisingumas,
tarpusavio pagarba ir gailestingumas.

Laimink mūsų šalies žmones ir vadovus,
kad Lietuvoje augtų taika,
vienybė ir atsakomybė už bendrą ateitį.

Laikyk savo rankoje mūsų šalies ateitį.
Laimink mūsų šeimas, jaunimą ir visus,
kurie kuria Lietuvos rytojų.

Tegul mūsų tautoje netrūksta vilties, drąsos ir išminties.
Tegul mūsų tauta visuomet pasitiki Tavimi ir eina Tavo šviesos keliu.

Amen

Pastorė Anželika Krikštaponienė

Rafaelis, „Evangelistas Lukas”

Retai taip pasitaiko, kad kovo 8-oji sutaptų su sekmadieniu. Todėl tikrai negaliu praeiti pro šalį ir neskirti pamokslo moterims. Nes kovo 8-oji visuomenėje dažnai siejama su moterų įvertinimu, jos orumo atkūrimu, moters ištraukimu iš visuomenės pakraščių ir teisingumo atstatymu (deja ilgai istorijoje moteris buvo laikyta pakraščiuose). Nors ši diena XX a. pr. kilo iš socialinių ir politinių judėjimų JAV ir Europoje, jos tema – moterų orumas, teisės ir vertė – vienareikšmiškai turi gilių paralelių krikščioniškoje tradicijoje.

Krikščionybėje moterys nuo pat pradžių turėjo svarbų vaidmenį. O per visą Vakarų istoriją atsirado daug moterų, kurios darė didžiulę įtaką tikėjimo ir visuomenės gyvenimui: vienuolės, šventosios, misionierės, mokytojos, pastorės ir socialinio teisingumo gynėjos. Šis straipsnis paremtas sekmadienio pamokslo išplėstine versija.

*

Šiandien pažvelkime giliau, ne tik į socialinį moters vaidmenį, bet į tai, kaip evangelistas Lukas savo Evangelijoje piešia moterų portretus, o jų ten visa galerija.

Luko evangelija iš visų sinoptikų skiria ypatingą dėmesį moterims ir ne veltui biblistų vadinama moteriškiausia evangelija. Štai visa jo moteriškųjų paveikslų galerija: Elžbieta ir Marija (1-2 sk.), pranašė Ona (2, 36-38), Simono Petro uošvė (4, 38-39), našlė, laidojanti savo sūnų (7, 11-17), Jėzaus mokinės (8, 1-3), Morta ir jos sesuo Marija (10, 38-42), moteris, kuri prabilo į Jėzų, kai Jis mokė (11, 27–28), suluošinta, sutraukta moteris, kuri negalė atsities moteris, Jėzus išgydė ją sabato dieną (13, 10–17), ir Jėzaus žodžiai moterims Jo kelyje į Kryžių (23, 27–28).

Be to, Luko evangelijoje randame keletą unikalių palyginimų, kuriuose pagrindinės veikėjos – moterys. Tik šioje Evangelijoje pateikiamas palyginimas apie moterį, pametusią drachmą, kuris parodo nepaprastą Dievo meilę ir atleidimą bei Dievo džiaugsmą, kai žmogus sugrįžta pas Jį, nelyg surasta brangi moneta (15, 8–10).

Evangelistas taip pat atskleidžia maldingos ir atkaklios moters maldoje  didelį tikėjimo vaisių palyginime apie neteisingą teisėją (18, 1–8).

Šios ištraukos yra turtingas šaltinis, padedantis suprasti, kaip Jėzus matė moteris, jų vaidmenį tikėjime ir jų vietą pasaulio šventinime.

Lukas yra ne atsitiktinis pasakotojas – jis kruopščiai nagrinėjantis teologas. Jo moterų portretai ne sentimentalūs, ar romantiški; jie atskleidžia Dievo karalystės veikimo logiką ir principus, kuriais iškeliami nustumti į visuomenės paraštes. Tokiu būdu moterys pašaukiamos Dievo ir tampa aktyviomis Dievo karalystės dukterimis bei Jo darbo dalyvėmis.

Šiandien pažvelgsime į tris scenas: evangelijos pradžioje, viduryje, pabaigoje. Išskirtinis Elžbietos ir Marijos paveikslas – moterų tikėjimo paklusnumo ir pranašiško liudijimo pradžia. Jėzaus mokinės – ištikima moterų mokinystė ir tarnystė. Moterys kryžiaus papėdėje bei prisikėlimo rytą – įkvepiančios Kristaus mirties ir prisikėlimo liudytojos.

ELŽBIETA IR MARIJA – TIKĖJIMO BEI PRANAŠIŠKO LIUDIJIMO BALSAS (LK 1–2)

Luko evangelija prasideda neįprastai – ne nuo vyrų herojų (štai matome šventykloje angelo žinia suabejojusį ir praradusį balsą kunigą Zachariją, 1, 5-23), bet nuo dviejų moterų įstabaus susitikimo, kurios nelieka vyrų šešėlyje, bet yra iškeliamos tekste ir aiškiai parodomas jų autentiškas tikėjimas bei Dvasios inspiracija. Tai išskirtiniai moterų tekstiniai portretai, kurių nerandame kitose evangelijose. Elžbieta – vyresnio amžiaus moteris, kunigo Zacharijaus žmona, ilgai buvusi nevaisinga, pradėjo lauktis kūdikio po to, kai angelas aplankė jos vyrą Zachariją šventykloje. Tuo tarpu Marija – jauna mergina iš Nazareto, kurią pačią angelas aplanko su Dievo žinia ir ji nuolankiai priima Dievo valią į savo kūną – pagimdyti Aukščiausio Sūnų . Abi jos pagal kultūrines normas buvo socialiai menkos, radosi visuomenės pakraštyje – viena nevaisinga susenusi, kita per jauna, kad kažkuo būtų, ir be to kilmės iš Nazareto, kuris nepasižymėjo niekuo ypatingu.

Tačiau Lukas rodo, kad Dievas pradeda naują išganymo istoriją šių moterų KŪNUOSE IR JŲ LŪPOSE. Abi patiria Dievo stebuklą (stebuklinį kūdikių užsimezgimą) ir abi prisipildo Dvasios su pranašišku žodžiu. Dviejų tikinčių moterų susitikimas atpalaidavo pranašišką dvasią.

Pirmiausia, Luko Elžbieta – tai pati pirmoji moteris, kuri atpažįsta Mesiją dar Jam negimus.

Elžbieta, „Šventosios Dvasios pripildyta“, palaimino Mariją. Ji tapo pirmąja Evangelijos teologe, kuri išpažįsta Jėzų savo Viešpačiu, o Mariją mato, kaip Jo motiną: „Palaiminta tu tarp moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?“ Ji aiškiai mato dvasinėmis akimis savo Viešpatį Marijos įsčiose. (Lk 1, 41–45)

Elžbieta yra ne pasyvi stebėtoja, o Dvasios įkvėpta pranašė, kalbanti Jo žinią.

Tuo tarpu Marija tampa nuolankaus tikėjimo tarnaite, Evangelijos sklaidos ir pranašiško tikėjimo modeliu.

Luko evangelijoje vadinamas Marijos Magnificat (Lk 1,46–55) – tikras teologinis, Evangelijos manifestas, kai Dvasia perpildo jos širdį. Ji skelbia Dievą, kuris:

Yra jos Gelbėtojas,

Išsklaidantis išdidžios širdies žmones,

numetantis galiūnus nuo sostų,

išaukštinantis žemuosius,

alkstančius pripildantis gėrybėmis.

Šios eilės ne romantinė giesmė, bet pranašiškas ateinančios Dievo karalystės ir jos Dvasios skelbimas. Marija tampa Dievo karalystės skelbėja dar prieš pasirodant Kristui ir Jo mokiniams. Ji jau mato, kad Dangaus karalystė veikia kitaip nei žemės karalystės, joje palaiminti vargšai dvasia, nes jų dangaus karalystė (Mt 5, 3).

Luko Evangelijos teologinė žinia skamba aiškiai. Moterys  joje neatsitiktinės veikėjos, jos pilnavertės ir sąmoningos, pašauktos Dievo planų dalyvės, kurios tampa pranašišku Jo karalystės balsu prieš Jėzui ateinant.

MOTERYS – JĖZAUS MOKINĖS IR TARNYSTĖS PARTNERĖS (LK 8,1–3)

Po to Lukas pateikia dar vieną gana revoliucingą, itin svarbią detalę: Su Juo buvo dvylika ir kai kurios moterys… kurios Jį rėmė savo turtu. (Lk 8,1–3) Neįprasta toje kultūroje, kad moterys keliautų, gyventų kartu su Mokytoju.

Čia minimos: Marija Magdalietė, Joana, Zuzana ir daug kitų. Svarbu suprasti jų nepaprastą vaidmenį tuo metu.

Pirmiausia, Lukas pristato, kad jos buvo mokinės tarp mokinių. Tikra sensacija!

Tačiau Evangelijos graikiško teksto sintaksė leidžia suprasti, kad jos keliavo kartu su Jėzumi. Tai nėra atsitiktinės rėmėjos. Jos yra mokinių judėjimo dalis. Šios moterys aprašomos ne kaip atskiros nuo keliaujančios grupės – jos įtrauktos į tą patį „buvimo su Juo“ sąjūdį. Jos keliavo su Juo, jos buvo išgydytos ir jos tarnavo Jėzui – štai, ką reiškė buvimą su Juo.

Kitas dalykas, jos rėmė finansiškai. 

Jos „rėmė iš savo turto“. Tai reiškia, kad moterys buvo pasiturinčios, turėjo ekonominį savarankiškumą ir buvo nepriklausomos nuo vyrų ar tėvų. Jos pačios aktyviai investavo į Dievo karalystės darbą, nes buvo dėkingos Viešpačiui Jėzui už patirtą išgydymą bei laisvę ir matė Jo darbo amžiną vertę.

Svarbu pastebėti, kad pirmame amžiuje toks veiksmas buvo kultūriškai neįprastas ir socialiai drąsus. Dėl Jėzaus jos drąsiai keliavo kartu, tarnavo ir rėmė finansais. Kyla klausimas: jei moterys yra drąsios ir finansiškai laisvos dėl Jėzaus, kas gali jas sustabdyti?

Šią evangelijos tiesą kažkada mums perteikė JAV misionierius T.L. Osbornas kiek kitais žodžiai. Prisimenu, kaip jis dar devyniasdešimtaisiais vienoje konferencijoje drąsino Lietuvos moteris tarnautojas šiais žodžiais: „Drąsiai tarnaukite, o žmonės seks Jėzumi ir jumis, jie aukos, ir jūsų bendruomenės bei misijos turės lėšų. Tuomet vyrai gerbs jus, kaip lygiavertes, kai turėsite žmonių bendruomenes ir lėšų, nes vyrams, deja, tai imponuoja.“ 

Lukas aiškiai atskleidžia, kad moterys nėra tik pasyvios klausytojos – jos yra misijos bendradarbės.

Tad Luko evangelijos žinia nedviprasmiškai teigia, jog Dievo karalystėje moteris nelieka paraštėje. Ji kartu su Jėzumi atsiduria įvykių centre, kaip mokinė ir bendradarbė.

MOTERYS KRYŽIAUS IR PRISIKĖLIMO LIUDYTOJOS (LK 23–24)

Finalinėse evangelijos scenose staiga pamatome, kad moterys lieka su Jėzumi, kai dauguma Jo mokinių pabėga. Jos reabilituoja Jėzaus mokinių ir sekėjų paveikslą Jo kančios valandą.

Persikelkime prie kryžiaus. Pasakyta: Moterys, atėjusios su Jėzumi iš Galilėjos, stovėjo atokiau ir visa tai matė. (Lk 23, 49) Jos nueina visą kančios kelią kartu su Jėzumi ir yra Jo kančios gyvos liudytojos, mačius savo akimis visas Jėzaus mirties detales. Kai mokiniai išsisklaido, jos lieka su Jėzumi iki galo.

Lk 23,55–24,11 pasakoja, kad moterys stebėjo Kristaus nukryžiavimą, matė, kur buvo padėtas Jo kūnas, ruošė kvapiuosius aliejus ir, galiausiai, pasibaigus sabatui  anksti ryte pirmos atėjo prie kapo.

Jos pirmos išgirdo angelų žinią apie Jėzaus  prisikėlimą. Jas, eidamas keliu, aplanko priskėlęs Jėzus. Koks didis paradoksas – tuo metu, kai moterų liudijimas teisme nebuvo laikomas patikimu, jos tapo Kristaus priskėlimo liudytojomis mokiniams ir pasauliui. Dievas pasirenka  tai, kas trapu ir nepatikima patriarchalinės kultūros akyse, Jis pasirenka moteris, kurios tiki Jėzumi ir myli savo Viešpatį, kaip pirmąsias Prisikėlimo Evangelijos nešėjas, nes Jis išaukština žemuosius.

Lukas atskleidžia, kad Dievo apreiškimo logika pranoksta kultūrines normas. Jėzus renkasi moteris savo šlovingai ir atsakingai misijai.

Matome, Luko evangelijoje moterys yra pranašės (Elžbieta, Marija), mokinės ir misijos partnerės (Marija Magdalietė, Joana, Zuzana ir kt.), jos lieka ištikimos liudytojos iki kryžiaus ir tampa pirmosios prisikėlimo skelbėjos. Tai yra ne atsitiktiniai epizodai, kaip gali pasirodyti neatidžiai akiai. Lukas kryptingai siekia atskleisti Dievo karalystės Evangeliją. Dievo išgelbėjimo istorijoje moterys mąsto, tiki, tarnauja, remia finansiškai, drąsiai liudija, viską ištveria dėl Jėzaus ir viskuo viliasi.

Kovo 8-oji gali būti ne tik padėkos diena už atkuriamą moterų orumą, bet ir priminimas, jog Dievo karalystėje moters vertę suteikia ne aplinka ar kultūra, bet ji kyla iš paties Dievo Dvasios ir Jo veikimo istorijoje.

Tad šiandien Lukas mums primena, kaip Viešpats žiūri į moteris. Jis drąsina moteris, jog jos yra ne vyro šešėlyje ar tylus balsas fone, arba kažkoks nematomas priedas namuose, bažnyčioje ir visuomenėje.

Ji – Viešpaties kūrinys, savarankiškas asmuo Dievo akivaizdoje su Jo pašaukimu, su Jo pranašišku Žodžiu, Jėzaus mokinė ir atsakinga Evangelijos skelbėja bei Dievo darbų rėmėja.

NUOŠIRDŽIAI SVEIKINU VISAS MOTERIS! GYVUOKITE, ŽYDĖKITE IR VISA SAVO ŠIRDIMI, PROTU BEI TALENTAIS TARNAUKITE VIEŠPAČIUI IR ŽMONĖMS!

Pastorė Anželika Krikštaponienė

2026-ųjų pavasario pradžia Šiauliuose tapo simboliniu įvykiu bažnyčiai „Tiesos žodis“. Paminėtas 35 metų jubiliejus – tai ne tik chronologinė sukaktis, bet ir dvasinio „sąskrydžio“ šventė, suvienijusi skirtingas kartas, miestus, tautas ir krikščioniškas tradicijas.

Sąskrydžio vizija – pranašystė, tapusi tikrove

Šventinio savaitgalio ašimi tapo pranašo Izaijo žodžiai: „Pakelk savo akis ir apsižvalgyk aplinkui! Jie visi renkasi pas tave: tavo sūnūs ateina iš toli, tavo dukterys atnešamos ant rankų“ (Iz 60, 4).

Kaip šventės pradžioje pastebėjo ilgametė bažnyčios pastorė Anželika Krikštaponienė, ši Rašto vieta, skleidžiasi trimis lygmenimis: kaip istorinis Izraelio sugrįžimas, kaip šiandieninis bendruomenės narių susibūrimas ir kaip eschatologinė ateities viltis. Šventinis tikinčiųjų sąskrydis – tai metas atpažinti Dievo veikimą kelyje, kuris prasidėjo kartu su Lietuvos nepriklausomybės aušra (1990-1991 m.). „Mūsų bendruomenė visada buvo pamokslaujanti, giedanti ir besimeldžianti. Kur Dievo Dvasia, ten laisvė“, – pabrėžė pastorė Anželika, brėždama paralelę tarp laisvo žodžio valstybėje ir gyvo Tiesos žodžio tikinčiųjų širdyse.

O bažnyčios šlovinimo vadovė Rūta Tumulienė istorinę bažnyčios raidą nušvietė per giesmių ir šlovinimo vystymosi kelią pakviesdama visus susirinkusius kartu giedoti Viešpačiui ir ankstyvąsias, ir vėlyvąsias dvasinio prabudimo  giesmes.

Istorinė atmintis ir dvasinis identitetas

Šeštadienio popietę prasidėjusi ekskursija „Kita 90-ųjų pusė“,  Šiaulių gatvėmis bažnyčios „Tiesos žodis“ istorijos vietomis, priminė bendruomenės šaknis. 1991-ieji tapo atskaitos tašku: tauta budo laisvei, o kartu gimė ir „Žodžio bažnyčios“.

Ekskursijos vadovas ir bažnyčios „Tiesos žodis“ vyresnysis Gintautas Tumulis išsamiai pasakojo apie bažnyčios pradžios įvykius, dalinosi patirtais išgyvenimais, skaitė atsiliepimus iš to meto miesto laikraščių bei citavo R. Kmitos romano „Pietinia kronikos“ herojaus mintis apie Dievą iš 90-ųjų jaunuolio, „regbisto“, lūpų.

Sekmadienio iškilmės supynė liudijimų ir krikščionių bendrystės pynę

Kovo 1 d. „Polifonijos“ salėje vykęs sąskrydis tapo gyvu liudijimu apie bažnyčios įtaką ir platų ryšių tinklą.

Programą praturtino Olegas Paliulis atmintinai ir išraiškingai padeklamavęs Iz 60, 1–9 ištrauką, suteikdamas šventei vizualų ir pranašišką svorį.

Vėliau savo įžvalgomis dalijosi ilgametės tarnautojos Rasa Mardosaitė bei bažnyčios ženklo autorė Geda Žyvatkauskaitė. Šventės solidumo ir džiaugsmo pajautą sustiprino ekumeninis atspalvis: brolio pranciškono Pauliaus Vaineikio bei Šiaulių katalikų vyskupo Dariaus Trijonio sveikinimai, pabrėžę vienybę Kristuje virš konfesinių ribų, jog visi esame sukurti Dievo darbams. Sveikinimus siuntė ir giesmes skyrė bičiuliai iš užsienio ir Lietuvos, pabrėždami brolystės ir sesrystės vertę: Lina (Anglija), Dario Timotheo (Brazilija), Jolanta Voronenkovienė (Telšiai) atliko giesmes, taip pat sulaukėme bažnyčios tikinčiųjų vaizdo sveikinimų iš Lietuvos, Velso, Vokietijos, Danijos, Ugandos bei gyvų sveikinimų iš Dublino ir Telšių miestų bendruomenių. Pastoriai Daiva ir Eduardas Smelovai (Dublinas), pastoriai Loreta ir Romas Valužiai (Telšiai) bei meninkai Zita ir Romaldas Inčirauskai (Anykščiai) džiaugėsi artima draugyste su Šiaulių bažnyčia ir linkėjo toliau turtėti Dievo teikiamomis dovanomis.

Pabaigoje pasisakę Seimo narė Dalia Asanavičiūtės-Gružauskienės bei istorikas dr. Deimantas Karvelis atskleidė dvasinį, valstybinį ir istorinė matmenį. Jie dalyviams akcentavo bažnyčios vietą pilietinėje visuomenėje, tautos identitete ir krikščionio gyvenime. Skambėjo atlikėjo Svajūno Cibulskio giesmė „Ant balto žigo Jis visada“, kuri kvietė žvelgti į ateitį su viltimi.

Su viltimi žvelgia į ateitį

Muzikinė dalis, kurioje persipynė jaunimo ir vyresniųjų kartų šlovinimas, kūrybiniai numeriai bei bendra dvasininkų malda, tapo emocine kulminacija, jog žvelgiama į ateitį su viltimi ir nauja perspektyva. Šventė baigėsi ne tik bendra fotosesija, bet ir stiprino bendrystės džiaugsmą furšeto metu. Sąskrydis patvirtino, kad bažnyčia nėra tik  istorija – tai gyvi žmonės, kurie vysto ryšius tikėjime ir meilėje.

35-eri bažnyčios metai – tai tik ankstyvos brandos ženklas, tačiau bažnyčia „Tiesos žodis“ įrodė, kad permainingais laikais išliko tikinčiųjų bendruomene, kuri sugeba ne tik saugoti savo istoriją, bet ir kūrybingai bei draugiškai spindėti Jėzaus šviesa šiandien bei su viltimi žvelgti į ateitį.
*
Nuoširdžiai dėkojame visiems tikintiesiems atvykusiems iš kitų šalių ir Lietuvos miestų į bažnyčios sąskrydi. Iki kitų susitikimų, mielieji!

Parengė A. Krikštaponienė

Nuotraukos Lino Atgalainio

Nuotraukos Gintauto Tumulio

Tiesioginės transliacijos įrašas

Pakelk savo akis ir apsižvalgyk aplinkui! Jie visi renkasi pas tave: tavo sūnūs ateina iš toli, tavo dukterys atnešamos ant rankų. (Iz 60, 4)

Šiais metais švenčiame mūsų bažnyčios „Tiesos žodis“ 35-erių metų sukaktį. Tai laikas ne tik prisiminti, bet ir pamatyti, ką Viešpats daro šiandien, bei padėkoti Jam už viską.

Šia proga 2026 m. vasario 28 d. – kovo 1 d. organizuojame bažnyčios sąskrydį, į kurį mielai kviečiame atvykti visus – buvusius ir esamus bendruomenės narius, tarnautojus, bažnyčioje augusį jaunimą, įvairių kartų tikinčiuosius, bičiulius ir svečius.

Sąskrydis gimsta iš noro pasidalinti džiaugsmu, bendra ir asmenine patirtimi bei mūsų istorija – pažvelgti plačiau ir atpažinti Viešpaties veikimą mūsų kelyje. Kartu kviečiame atnaujinti ryšius ir drauge spindėti mūsų Viešpaties Jėzaus šviesa šiame laike.

Tegul tai būna metas, kai atgyja prisiminimai ir stiprėja bendrystė!

SĄSKRYDŽIO PROGRAMA

Vasario 28 d. (šeštadienis), 15 val. – ekskursija Šiauliuose „Bažnyčios istorijos vietomis“.
Norintys dalyvauti, susitinkame prie kavinės „Senasis Sodžius“, Stoties g. 3.

Kovo 1 d. (sekmadienis), 11 val. – Bažnyčios 35 metų jubiliejaus šventė.
Šventėje Jūsų lauks: giesmės, svečių ir dalyvių liudijimai, kūryba, malda, bendrystė ir furšetas.
Vieta: Polifonijos salė (Aušros al. 15, Šiauliai)

Visų maloniai laukiame atvykstant!

Pasiteiravimui: +370 698 77239 (Aidas)