Kviečiame 10–16 metų paauglius į vasaros turistinį sąskrydį gamtos apsuptyje, kur laukia draugystė, aktyvus laikas, prasmingi pokalbiai, žaidimai, iššūkiai ir galimybė geriau pažinti save, kitus ir Dievą.

Kada? Liepos 29 – rugpjūčio 2 d.
Kur? Paširvio kaimas, Šiaulių raj.

Sąskrydyje tavęs laukia:
– žaidimai ir aktyvios veiklos gamtoje;
– diskusijos apie tikėjimą ir gyvenimą;
– naujos pažintys ir bendrystė;
– kūrybinis laikas, nuotykiai ir daug gerų akimirkų.

Sąskrydžio vietos rezervavimo mokestis – 30 Eur.
Šis mokestis yra negrąžinamas, tačiau tai ir yra visas sąskrydžio mokestis.
Registracija patvirtinama tik gavus apmokėjimą.
Vietų skaičius ribotas, todėl kviečiame registruotis ir apmokėti kuo greičiau.
Registracijos anketa – žemiau.

Pavedimo duomenys:
Gavėjas: VšĮ „Gyvenimo sparnai“
Sąskaita: LT777300010149322604
Paskirtis: Vardenis Pavardenis, rezervavimo mokestis už sąskrydį

Prisijunk – laukiame tavęs.

Informacija: +370 612 18623
El. paštas: sala@gyvenimosparnai.lt

Organizuoja: VšĮ „Gyvenimo sparnai“
Remia: Šiaulių bažnyčia „Tiesos žodis“

Vaiko registracijos anketa

Atvelykio sekmadienį Šiaulių „Polifonijoje“ vyko jauki ir prasminga popietė su menininke, profesore Zita Inčirauskiene. Renginys subūrė meno, žodžio ir gyvą bendrystę puoselėjančius žmones į susitikimą, kuriame susiliejo parodos pristatymas, muzika, pokalbis ir kūrybinės dirbtuvės.

Popietę atidarė Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ pastorė Anželika Krikštaponienė. Ji pasidalijo mintimis apie Velykų žinią, prisikėlimo viltį, taip pat jautriai susiejo epitafijų, kaligrafijos ir atminties ženklų meną su žmogaus dvasiniu pasauliu ir Kristaus prisikėlimo žinia. Po įžangos giesmę atliko Jolanta Voronenkovienė, sugiedojusi savo sesers Ingridos Ručinskienės dainą apie pavasarį, kuri padvelkė gaiva, nelyg pavasarinis vėjelis pro langą.

Vėliau profesorė Zita Inčirauskienė pristatė savo parodą „Buvimo žymės“. Menininkė pasakojo apie parodos idėją, kaligrafijos ir istorijos žaismą senųjų atspaudų popieriaus lape, kuriuos atliko Šv. Mergelės Marijos bazilikoje Gdanske ir Šv. Mikalojaus bažnyčioje-muziejuje Niguliste Taline. Auditorija gyvai domėjosi frotažo technika, šriftų pasauliu, kaligrafijos prasme ir jos vieta šiuolaikiniame mene. Klausimai virto nuoširdžiu pokalbiu, atskleidusiu ne tik kūrinių techniką, bet ir jų vidinį turinį.

Antroje susitikimo dalyje Zita Inčirauskienė skaidrėse apžvelgė savo kūrybą, kurioje išskirtinai susilieja tekstilė ir kaligrafija. Jos darbuose raidė nėra vien ženklas ar dekoras – ji tampa minties forma, atminties pėdsaku, vidinio menininkės pasaulio ženklu. Profesorės kūryba išsiskiria savita plastine kalba, intelektualumu ir jautriu santykiu ne tik su medžiaga, bet ir su bibliniais bei lietuvių raštijos kultūriniais tekstais. Kaligrafija čia gyvena ne popieriaus lape, o audinyje, faktūroje, erdvėje, daikte. Dėl to jos kūriniai veikia ne tik vizualiai, bet ir emociškai, kviesdami skaityti, įsižiūrėti, sustoti.

Zita Inčirauskienė – viena ryškiausių Lietuvos tekstilės ir kaligrafijos kūrėjų. Ji gimė 1951 m. Gruzdžiuose, Šiaulių rajone, baigė Telšių taikomosios dailės technikumą ir Vilniaus dailės institutą, gyvena Telšiuose, ilgus metus dirbo Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesore, yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Per ilgą kūrybos laikotarpį surengė daugybę autorinių parodų, dalyvavo svarbiose parodose Lietuvoje ir užsienyje, pelnė reikšmingų įvertinimų už kūrybinę ir pedagoginę veiklą. Tačiau bene svarbiausia jos kūrybos vertė – gebėjimas jungti minties, tikėjimo, vertybinį ženklą ir tekstilinę medžiagą į vientisą, atpažįstamą ir gilią meninę kalbą.

Popietę pratęsė kaligrafijos kūrybinės dirbtuvės „Įdomiai rašyti gali kiekvienas“, kurias vedė pati profesorė. Dalyviai turėjo galimybę ne tik klausytis ir žiūrėti, bet ir patys prisiliesti prie kūrybos proceso, išbandyti dekalkografijos ir kaligrafijos dermę, sukurti savąjį darbelį integruojant piešinį ir gautą Ekleziasto išminties eilutę iš Šv. Rašto. Renginį vainikavo darbelių aptarimas, jų apžiūra, bendravimas prie arbatos ir kavos.

Ši popietė tapo gražiu liudijimu, kad menas gali ne tik puošti, bet ir kalbėti, jungti, kviesti mąstyti ir tikėti, gaivinti atmintį bei liesti žmogaus širdį. Labai dėkojame profesorei Zitai Inčirauskienei už prasmingą susitikimą, turtingą pasakojimą, turiningą kūrybinę dirbtuvėlę, o visiems dalyviams – už bendrystę ir tiesiog šiltą, betarpišką buvimą kartu.

ibaznycia.lt

Nuotraukos Lino Atgalainio

Mielieji,
Velykų rytą su Jumis visais džiugiai garbiname prisikėlusį Jėzų –
šlovingąjį Dievo Avinėlį, kuris buvo paaukotas už mus, bet gyvena per amžius.
Jis nugalėjo mirtį ir atvėrė amžinąjį gyvenimą kiekvienam.
Tik tikėkime!

Su Kristaus prisikėlimo švente!

Nuoširdžiai,
pastorė Anželika ir Aidas

Didžiojo Ketvirtadienio vakarą prisimename Paskutiniąją Viešpaties vakarienę, kaip Kristus su mokiniais laužė duoną ir gėrė iš palaimintos taurės. Šį itin svarbų Jėzaus tarnavimo momentą suprantame ne tik kaip Naujosios Sandoros ar  Eucharistijos įsteigimą, bet kaip giliai pranašišką veiksmą, kuris buvo įsišaknytas žydiškoje Paschos tradicijoje. Mokytojas sako: Pas tave švęsime Paschą su savo mokiniais. Mokiniai padarė, kaip Jėzus nurodė, ir paruošė Paschą. (Mt 26, 18-19)

Evangelistas Matas aiškiai parodo, kad Jėzus ir mokiniai laikėsi žydų Paschos (Pesach)tradicijos. Hebrajiškas žodis Pesach (פֶּסַח) reiškė „praeiti pro šalį“, „aplenkti“, „apsaugoti peržengiant“. Paschos metu žydai šventė iš karto į kartą Dievo išgelbėjimą iš Egipto. Per paskutinę nelaimę – pirmagimių mirtį – Dievas „praėjo pro šalį“ izraelitų namų, pažymėtų avinėlio krauju. Dabar Jėzus tampa Velykų Dievo Avinėliu.

Jis su mokiniais sėdo prie Sederio stalo (hebrajiškai Seder, סֵדֶר – pažodžiui reiškia „tvarka“, „eiga“, „nusistovėjusi seka“), kuriame kiekvienas veiksmas turėjo prasmę, o kiekviena iš keturių taurių priminė Dievo pažadus išlaisvinti savo tautą. Keturios taurės reiškė: „Aš jus išvesiu“ (1), „Aš jus išgelbėsiu“ (2), „Aš jus atpirksiu“(3), „Aš jus priimsiu sau kaip tautą“(4). Taip pat buvo valgoma nerauginta duona – maca (hebr. matzah, מַצָּה), kuri priminė vargo duoną ir, kad paskubomis žydai buvo Dievo išvesti iš vergovės namų. Bet Jėzus duonai suteikė naują prasmę – Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas (26, 26). Kai Jėzus po vakarienės pakėlė trečiąją taurę – Atpirkimo taurę – Jis peržengė senojo simbolio ribas ir atvėrė naują tikrovę. Tai, kas šimtmečius buvo švenčiama kaip išėjimo iš Egipto atminimas, dabar išsipildė Jame. Jėzus tapo tikruoju Atpirkėju, kuris ne tik kalba apie laisvę, bet savo krauju sudaro naują sandorą ir išveda žmogų iš nuodėmės vergijos.

Viešpaties vakarienė įgijo dar gilesnę, pranašystės išsipildymo prasmę. Ji tapo ne vien prisiminimu apie praeities įvykį, bet gyvu dalyvavimu išganymo istorijoje. Todėl Kristaus Ketvirtadienis kviečia mus ne tik prisiminti, bet ir įeiti į pačią Išgelbėjimo tikrovę – būti kartu su mokiniais prie stalo, priimti duoną ir taurę, ir leisti, kad Kristaus atpirkimas paliestų mūsų gyvenimą kasdieną, liestų šiandieną.

Didysis Ketvirtadienis ragina mus atpažinti Jėzų kaip savo Atpirkėją, priimti Jo sandorą ir leisti, kad Jo meilė bei auka perkeistų mūsų širdį, kad ir mes būtume Jo gyvo artumo nešėjais pasaulyje, kaip Jo mokiniai.

MALDA

Viešpatie Jėzau,
šioje Paschos vakarienėje Tu Savo mokiniams
davei laužomos duonos ir laiminimo taurę,
kaip Savo Kūną ir Kraują,
taip įsteigei Naująją Sandorą su visais,
kas Tavimi patikės.

Mokyk mus būti prie Tavo stalo —
ne tik valgyti Tavo Duonos,
bet suprasti Tavo Atpirkimą
ne tik gerti iš laiminimo Taurės,
bet priimti Tavo Išgelbėjimą.

Perkeisk mūsų širdis,
kad ir mes taptume Tavo Kūno ir Meilės dalimi.

Apreikš mums Savo artumą, Viešpatie.
Amen.

Paruošė pastorė Anželika Krikštaponienė

Prasidedant Didžiajai Velykų savaitei, Evangelija pagal Matą (Mt 21, 7–11) pasakoja apie Jėzaus įžengimą į Jeruzalę – sukrečiantį įvykį, kuris sujudino visą miestą. Jėzus prieš žydų Paschą ant asilaičio jojo į Jeruzalę, kur Jo laukė dramatiški, bet kartu, ir šlovingi įvykiai. Verbų sekmadienį (šiandien mes taip jį vadiname) minia klojo drabužius, mojavo palmių šakomis ir šaukė „Osana“, tačiau šio džiaugsmo centre buvo Karalius, ateinantis ne su galia, o su nuolankumu. Pasakyta: Jam įėjus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas yra šitas?“ (21, 10)

Kaip anuomet sujudo Jeruzalė, taip ir šiandien vyksta sujudimas prie bažnyčių, kur žmonės skuba su Verbomis. Kas važiuoja, kas eina… į bažnyčią. Tačiau svarbiausias sujudimas turėtų būti ne išorinis, kultūrinis, rutininis, bet vidinis. Šiandien gali sujudėti mūsų širdys klausiančios, ieškančios prasmės – kai leidžiame Jam ateiti.

Dievas ieško ne paviršinio triukšmo, bet sujudintos, atviros širdies. Širdies, kuri ilgisi Jo, klausia, ieško, laukia Dievo. Verbų sekmadienis kviečia mus pasitikti Jėzų ne išoriškai, bet leisti Jam, Jo žodžiui, pamokslo žiniai įžengti į mūsų vidų — ten, kur dar yra nerimo, laukimo, abejonės ir nenumaldomo troškimo pažinti Tiesą. Nes tik sujudintoje širdyje gimsta tikras susitikimas su Gyvuoju Dievu, su Kristumi. Savo širdyse kartokime: Osana Dovydo Sūnui! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse! (21, 9)

MALDA

Viešpatie Jėzau, mano Karaliau,
Tu ateini nuolankiai, bet kartu galingai —
ne tik į Jeruzalę atpirkti žmonių,
bet ir į širdis išgelbėti jas.

Įženk į mano vidų,
Viešpatie, kaip mano Karalius.
Sujudink mane, pažadink troškimą Tavęs,
kad iš viso širdies visada šlovinčiau Tave
Osana!

Visada pasilik manyje
dabar ir per amžius!

Amen.

Paruošė pastorė Anželika Krikštaponienė

Savo pirmojoje viešoje kalboje po paskyrimo arkivyskupė S. Mullally sakė:
„Jei nori eiti greitai – eik vienas, bet jei nori nueiti toli – eik kartu.“

2026 metų kovo 25 diena įėjo į Anglikonų bažnyčios bei visos krikščionybės istoriją kaip reikšmingas lūžio taškas – Sarah Mullally buvo oficialiai ordinuota Kenterberio arkivyskupe. Ji pirmoji moteris per daugiau nei 1400 metų Kenterberio vyskupijos istorijos, užėmusi šias pareigas. Ši vyskupija buvo įkurta 597 metais, kai į Angliją atvyko misionierius Šventasis Augustinas iš Kenterberio, siųstas popiežiaus Grigaliaus Didžiojo. S. Mullally paskyrimas pirmąja anglikonų arkivyskupe – tai ne tik simbolinis pasiekimas lyčių lygybės srityje, bet ir naujas ženklas pažymintis gilesnius pokyčius vienoje seniausių krikščioniškų tradicijų – Anglikonų bažnyčioje.

Istorinis momentas Bažnyčiai

Kenterberio arkivyskupas yra ne tik Anglijos bažnyčios dvasinis vadovas, bet ir simbolinis visos pasaulinės anglikonų bendruomenės – dešimčių milijonų tikinčiųjų – ganytojas. Todėl šis paskyrimas turi reikšmę gerokai platesnę nei vien nacionalinę ar institucinę.

Šis faktas, kad moterį paskyrė šiai pozicijai, rodo ilgą ir sudėtingą procesą. Moterų kunigystė Anglikonų bažnyčioje buvo įteisinta XX a. pabaigoje, o vyskupių tarnystė moterims tapo įmanoma dar vėliau. Tad S. Mullally paskyrimas yra tarsi kulminacija kelių dešimtmečių pokyčių, kuriuose tradicija pamažu derinama su teologiniu Rašto apreiškimu ir šiuolaikinės visuomenės kultūrinio konteksto vertybėmis.

Vis dar neįprastas lyderystės kelias: įtampos ir iššūkiai

Arkivyskupė Sarah Mullally išsiskiria ne tik tuo, kad yra pirmoji moteris šiame poste. Jos biografija taip pat laužo įsisenėjusius stereotipus. Prieš tapdama dvasininke, iki savo 40 – ųjų metų ji dirbo slaugos srityje su onkologiniais ligoniais ir užėmė aukštas pareigas sveikatos apsaugos sistemoje. Ši patirtis suformavo jos lyderystės stilių, kuris buvo orientuotas į rūpestį, empatiją ir praktinį tarnavimą kenčiantiems.

Šiandien, kai Bažnyčia susiduria su pasitikėjimo krize ir socialiniais iššūkiais, tokia patirtis gali būti itin reikšminga. Mullally viešai akcentuoja atsakomybę už praeities klaidas, ypač piktnaudžiavimo skandalus, ir kviečia į didesnį skaidrumą bei jautrumą nukentėjusiems.

Vis dėlto jos paskyrimas yra  nevienareikšmiškai sutiktas. Anglikonų bendruomenė – plati ir įvairi, apimanti tiek demokratines Vakarų visuomenes, tiek konservatyvesnius regionus Afrikoje ar Azijoje. Dėl to klausimai apie moterų vaidmenį, lyčių lygybę dažnai kelia įtampą ne tik tarp denominacijų, bet ir konfesijos viduje.

Kai kurios konservatyvesnės Anglikonų bažnyčios grupės šį pokytį vertina kritiškai, laikydamos jį nutolimu nuo tradicinio mokymo. Tuo tarpu kiti jį mato kaip būtiną žingsnį, siekiant, kad Bažnyčia išliktų gyva ir aktuali šiuolaikiniame pasaulyje.

Pasaulinis vertinimas

Tarptautiniu mastu šis įvykis sulaukė plataus dėmesio. Daugelyje Vakarų šalių arkivyskupės S. Mullally paskyrimas buvo sutiktas kaip pažangos ženklas – simbolis, kad net istoriškai konservatyvios institucijos gali keistis ir reaguoti į visuomenės pokyčius.

Tuo tarpu globalioje krikščionybėje reakcijos išlieka nevienodos. Kai kurios protestantiško denominacijos, jau seniai ordinavo moteris pastorėmis, kunigėmis ir todėl sveikino bei įvertino šį žingsnį kaip natūralų ir organišką (https://premierchristian.news/en/news/article/church-leaders-respond-sarah-mullally-archbishop-of-canterbury). Tuo tarpu nors katalikų ir ortodoksų tradicijos laikosi kitokios teologinės pozicijos ir šį sprendimą labiau priima, kaip specifinį anglikonų, tačiau katalikai pasveikino naująją arkivyskupę pradėjus eiti atsakingas pareigas (https://www.thetablet.co.uk/news/vatican-congratulates-mullally-as-world-responds-to-new-archbishop/). Per pastaruosius dešimtmečius santykiai tarp Katalikų bažnyčios ir Anglikonų patyrė tiek pažangą, tiek įtampas. Tačiau tokie momentai primena, kad vienybė nėra vien doktrininis susitarimas – tai ir bendras Kristaus liudijimas pasauliui gerbiant vieni kitus.

Tarp tradicijos ir dabarties

Šis istorinis paskyrimas kelia svarbų klausimą: kaip Bažnyčia gali išlikti ištikima savo tradicijai ir kartu būti gyva šiandienos pasaulyje? Arkivyskupė Sarah Mullally, kaip ir daugelis moterų ganytojų, tampa simboline figūra ir laiko ženklu šiame dialoge – tarp praeities ir dabarties, tarp institucijos ir žmogaus, tarp doktrinos ir pastoracinio jautrumo bei Dievo pašaukimo kiekvienam žmogui, vyrui ir moteriai.

Žinoma, naujai Bažnyčios vadovei greičiausiai bus daug nepaprastų iššūkių tęsiant dialogą. Tačiau būtent tokiais permainų, lūžių laikotarpiais atsiskleidžia tikroji ir kūrybinė lyderystė – gebėjimas ne tik išlaikyti pusiausvyrą, bet ir parodyti naują krytį įtampos laike.

Sarah‘os Mullally paskyrimas Kenterberio arkivyskupe yra daugiau nei vieno žmogaus asmeninis sprendimas. Tai sudėtingas vidinis Bažnyčios struktūros, tikinčiųjų ir monarchų rinkimo procesas, kurį praėjo Mullally kandidatūra kaip vienijanti bažnyčią. Tokiu būdu ji tampa nauju ženklinančiu požymiu apie platesnius pokyčius krikščionybės vienybėje ir krikščioniškojoje visuomenėje. Vieniems tai vilties simbolis, kitiems – iššūkis tradicijai. Tačiau neabejotina viena: šis įvykis jau dabar yra istorinis ir dar ilgai formuos diskusijas apie Bažnyčios pastoracinę ir vadovavimo tapatybę XXI amžiuje.

Ir Sėdintysis soste tarė: „Štai Aš darau nauja!“ Jis pasakė man: “Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri“.
(Apr 21, 5)

Paruošė pastorė Anželika Krikštaponienė

Balandžio 12 d. (atvelykio sekmadienį), 15 val. (Polifonijoje, Aušros al. 15, Šiauliai) mielai kviečiame į popietę su menininke, profesore Zita Inčirauskiene, kurios metu taip pat vyks kaligrafijos kūrybinės dirbtuvės.

Renginio metu menininkė pristatys savo parodą „Buvimo žymės”, kurioje eksponuojami atspaudų darbai, frotažo technika „nuimti” nuo įvairiausių, daugiausia lauko poilsiavietėse, taip pat senųjų katedrų grindyse paliekamų įsiamžinimų – žymių, kilmingų asmenybių, fundatorių epitafijų.

Lankiausi Šv. Mergelės Marijos bazilikoje Gdanske ir Šv. Mikalojaus bažnyčioje-muziejuje Niguliste, Taline. Fiksavau renesansui būdingais šriftais akmens ir marmuro plokštėse iškaltus užrašus: asmenų vardus, titulus, herbus, šlovingus palinkėjimus bei intencijas.
Manęs nedomino smulkmeniška biografinių faktų dokumentacija (epigrafika) – koncentravausi į žymenis, signifikantus, dariau epitafijų kopijas, siekdama kompozicinės darnos, paryškindama raidžių formas, herbų siluetus ir pan.

Parodoje dalyvaus menininkės bičiuliai, draugai, skambės krikščioniškos intencijos.

Popietės metu profesorė Zita ves kūrybines, kaligrafijos dirbtuves „Įdomiai rašyti gali kiekvienas“. Kursime kūrybinį darbelį panaudojant dekalkografiją ir kaligrafiją.

Surengsime popietėje atliktų darbelių aptarimą, eksponavimą. Vaišinsimės arbata, kava ir bendrausime.

Jei norėsite kurti kaligrafijos darbelį, būtina registracija (vietų skaičius ribotas).
Registracija vyksta iki balandžio 10 dienos.

Visomis veiklos priemonėmis pasirūpins menininkė ir organizatoriai.
Kaina už priemones – 5 € (susimokėti atvykus į renginį).

***

ZITA INČIRAUSKIENĖ

Gimė 1951 10 17 Gruzdžiuose, Šiaulių rajone.

1972 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą.

1983 m. baigė Vilniaus dailės institutą (dabar VDA).

Gyvena Telšiuose. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorė.

Lietuvos dailininkų sąjungos narė, meno kūrėjų asociacijos narė.

Kūrybos sritys – tekstilė ir kaligrafija.

https://www.vle.lt/straipsnis/zita-incirauskiene/

Kūrybos įvertinimas

Nuo 2000 m. surengta 19 autorinių parodų, dalyvauta apie penkiasdešimtyje svarbesnių bendrų parodų ir projektų Lietuvoje, Rumunijoje, Rusijoje, Latvijoje, Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Venecijoje (Lietuvos paviljone), P. Korėjoje, Dominykoje, Italijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje ir t.t.

Pelnyti svarbesni įvertinimai bei apdovanojimai:

2021 – Lietuvos Respublikos ministerijos padėka už aktyvią kūrybinę ir pedagoginę veiklą;

2021 – paskirta LR kultūros tarybos individuali stipendija;

2020 – paskirta LR kultūros tarybos individuali stipendija;

2019 – Lietuvos Seimo padėka už kultūros bei menų puoselėjimą Žemaitijoje.

2016 – Žemaičio Sidabro ženklelis už Žemaičių kultūrinės tapatybės saugojimą ir kūrybinę saviraišką;

2012 – Lietuvos tekstilės bienalė “Aš mano man – diplomas, galerija “Arka”, Vilnius;

2009 – paskirta LR Kultūros ministerijos individuali stipendija;

2001 – tarptautinė tekstilės meno bienalė Minkštas pasaulis”. M. Žilinsko dailės galerija. Kauno paveikslų galerija. Kaunas. Specialus prizas;

2001 – Respublikinė krikščioniško meno paroda “Gyvenimo šaltinis”. Kauno apskrities biblioteka. I premija.

Renginio organizatoriai ir rėmėjai – Šiaulių bažnyčia ,,Tiesos žodis“, VšĮ „Gyvenimo sparnai“

Registracija kurti kaligrafijos darbelį

Registracija baigta

Tačiau įėjimas laisvas

Šiandien švęsdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, esame dėkingi ir vieni kitiems, ir Viešpačiui, suprasdami, kad laisvė yra ne tik politinis įvykis, bet ir Dievo malonė tautai.

Psalmėje sakoma: Kai Siono belaisvius vedė Viešpats namo, buvome tarsi sapne (Ps 126,1).

Panašiai, kaip psalmistui, mums Lietuvos laisvės atgimimas, tautos nepriklausomybės atkūrimas priminė stebuklą, staiga išsipildžiusi gilų širdies troškimą. Atrodė tarsi sapnuotume, kai pradėjo eižėti sovietų imperija, byrėti režimas, o mes ištrukome iš jo gniaužtų.

Dėkinga širdimi prisimename tautos kelią į nepriklausomybę ir Dievo vedimą melsdamiesi šiandien už mūsų Lietuvą!

Malda už Lietuvą

Viešpatie, mūsų Dieve,
dėkojame Tau už Lietuvos laisvę
ir už visus, kurie tikėjo jos atkūrimu,
meldėsi ir dirbo dėl jos.

Viešpatie, saugok mūsų tautos laisvę.
Padėk mums ją branginti ne tik žodžiais,
bet ir gyvenimu – tiesoje, atsakomybėje
ir meilėje savo artimui.

Atnaujink mūsų tautos širdį.
Tegul Lietuvoje stiprėja teisingumas,
tarpusavio pagarba ir gailestingumas.

Laimink mūsų šalies žmones ir vadovus,
kad Lietuvoje augtų taika,
vienybė ir atsakomybė už bendrą ateitį.

Laikyk savo rankoje mūsų šalies ateitį.
Laimink mūsų šeimas, jaunimą ir visus,
kurie kuria Lietuvos rytojų.

Tegul mūsų tautoje netrūksta vilties, drąsos ir išminties.
Tegul mūsų tauta visuomet pasitiki Tavimi ir eina Tavo šviesos keliu.

Amen

Pastorė Anželika Krikštaponienė