Ruduo tradiciškai prasideda nuo Šilinių atlaidų. Juose rugsėjo 7–15 d. apsilankė apie 35–40 tūkst. piligrimų, išdalyta beveik 20 tūkst. komunikantų. Dėl negalėjusiųjų atvykti į Šiluvą pandeminėje situacijoje ieškota daugiau galimybių kurti ryšius kitais būdais, pvz., siunčiant atlaidų žinią ne tik per TV bei radiją, bet ir internetu, socialiniais tinklais. Šitaip malda jungė ir esančius toli nuo Tėvynės. Kasdien transliacijas stebėjo apie 5–7 tūkst. žmonių, o ne mažiau kaip 30 tūkst. unikalių lankytojų sulaukė svetainės, kur buvo nuolat skelbiama atlaidų kronika.

Atvykusiems į Šiluvą šįmet teko laikytis įvairių saugumo apribojimų: žmonės, pvz., neturėjo galimybės, kaip mėgstama, paliesti akmens Apsireiškimo koplyčioje. Tačiau ne tik apribojimais pasižymėjo šiųmečiai atlaidai – pirmosioms Šilinėms kaip Kauno Bažnyčios ganytojas vadovavo arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, teigęs, kad jo širdis džiūgauja dėl to, jog Šiluva yra tapusi „bažnyčia po atviru dangumi“ ir čia, pagal Mergelės Marijos troškimą, toliau garbinamas Dievo Sūnus.

Pagrindinį atlaidų sekmadienį sulaukta garbių svečių – ne tik apaštalinio nuncijaus Petaro A. Rajičiaus, bet ir iš Baltarusios šiuo metu ištremto Minsko Mogiliavo arkivyskupo Tadeuszo Kondrusiewicziaus. Homilija kreipęsis į piligrimus jis iškėlė visuomenės skaudulius, ypač paliečiančius šeimas, dabar išgyvenančias negirdėtą krizę. Dabartinis pasaulis ir šeima Dievo akyse yra „minuse“, sakė ganytojas, nes neišpildo vilties, kurią Dievas turi jų atžvilgiu).

Tad nepaisant ekstremalios situacijos šalyje Šilinės praėjo sklandžiai, tikėkimės, jų dalyviams atnešė dvasinio peno ir, galima sakyti, pačios tapo savotišku stebuklu, nes, kaip vėliau paaiškėjo, aplinkui – Raseiniuose, Šiauliuose, Radviliškyje – jau telkėsi viruso židiniai, o Šiluva, kur tuo pat metu lankėsi dešimtys tūkstančių piligrimų, netapo masinių užsikrėtimų židiniu!

Rugsėjo 8-ąją per
iškilmingas šv. Mišias
Vilniaus arkikatedroje
arkivyskupas Gintaras
Grušas pašventino ir
uždėjo naujas, mūsų
dienomis sukurtas karūnas paveikslui „Švč.
Mergelė Marija, garbinama šv. Pranciškaus
Asyžiečio ir šv. Ber-
nardino Sieniečio“ (dar
vadinamam „Sapiegų Madona“).Taip tikinčiųjų entuziazmo ir aukų dėka buvo atlyginta žala, kurią padarė Antrojo pasaulinio karo negandos.

Rugsėjo 22 d. Birštone Lietuvos vyskupų plenarinis posėdis vyko per antrąsias Šventojo Tėvo Pranciškaus vizito į Lietuvą metines, tad pradžioje prisimintas šis įvykis ir melstasi už popiežių. Posėdyje patvirtintas naujas Lietuvos katalikiškojo ugdymo centro statuto projektas; centro kompetencijai priklausys katalikiškojo švietimo ir katechezės, tikybos mokymo programų ir vadovėlių sritys. Ganytojai pasikeitė nuomonėmis apie šv. Mišių transliacijų kiekį, pobūdį ir būtinumą. Pasidalyta mintimis apie rengimą sakramentams Lietuvoje dabar galiojančios ekstremalios padėties sąlygomis.

Šių metų spaliui ypatingą atspalvį suteikė rinkimai į Seimą. Kaip įprasta šia proga, Lietuvos vyskupai išplatino ganytojiškąjį laišką, nurodydami kriterijus, kuriais remdamiesi tikintieji galėjo rinkti valdžios atstovus: „<…> šalia besikeičiančių aplinkybių visad išlieka pastovios vertybės: atjauta, gailestingumas, jautrumas silpniausiam, visuomeninis solidarumas, prigimtinė šeima ir gyvybės neliečiamumas, atida kūrinijai – mūsų bendriesiems namams bei gėrio siekianti laisvė. Rinkimės ir rinkime tuos kandidatus, kurie pritaria šių krikščioniškų ir bendražmogiškų vertybių visumai. Rinkdami tokius kandidatus, balsuojame ne tik už krikščionišką visuomenę, bet ir už darnią bei stiprią valstybę“, – rašė vyskupai.

Sunku pasakyti, ar jų pozicija pasiekė savo adresatą, nes partijos, save vadinusios krikščioniškomis ar skelbusios, kad jų programos kurtos krikščionišku pagrindu, rinkimus pralaimėjo.

Lietuva praėjusiais 2019 metais, kai popiežius Pranciškus paskelbė Ypatingąjį misijų mėnesį, pagaliau irgi įsijungė į jo minėjimą. Tais pačiais metais Lietuvoje įsteigta ir Nacionalinė misijų tarnyba, kurios vadovu paskirtas kun. Alessandro Barelli SDB. Ši tarnyba ir šįmet koordinavo spalį vykusį Misijų mėnesio minėjimą: išleido vizualinę medžiagą, plakatą ir specialią knygelę lietuvių ir lenkų kalbomis, skatinta kasdiene malda, aukomis ir gerais darbais prisidėti prie misijinės veiklos.

Būtų gera, jei tai taptų realia, tęstine iniciatyva, skatinančia neužsidaryti tik savo Bažnyčios reikaluose, ne tik melstis, bet ir konkrečiais darbais dalyvauti Kristaus mokinių misijoje.

Spalio 2 d. VDU surengta tarptautinė konferencija „Moters pašaukimas ir orumas“, skirta šv. Jono Pauliaus II gimimo 100-mečiui. Konferenciją rengė Katalikų teologijos fakultetas kartu su Krokuvos popiežiškuoju Jono Pauliaus II universitetu. Reikšminga, kad Didžiojo popiežiaus jubiliejus minimas ir per jo skelbto moteriškumo genijaus prizmę.

Spalio 3–5 d. dešimtys tūkstančių žmonių iš įvairių pasaulio kraštų dalyvavo internetu transliuotoje pasaulinėje Dievo Gailestingumo konferencijoje, angl. Divine Mercy Summit. Joje kalbėjo arkivyskupas Gintaras Grušas, kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, vyskupas Henrykas Ciereszko ir kt., vyko pokalbiai, pristatymai, koncertai, padėję gilintis į Gailestingumo žinią.

Šiais metais Stasio Šalkauskio premijos laureatu už šio iškilaus mūsų filosofo minties įprasminimą ir plėtojimą tapo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

Panevėžio apygardos prokuratūroje baigtas ikiteisminis tyrimas ir teismui perduota baudžiamoji byla, kurioje Rokiškio parapijos vikaras kun. Dainius Matiukas kaltinamas disponavęs pornografinio turinio nuotraukomis ir vaizdo įrašais, vaizduojančiais nepilnamečius. Ikiteisminis tyrimas šio dvasininko atžvilgiu pradėtas atliekant kitą tyrimą dėl analogiškų nusikalstamų veikų. Iš pradžių buvo nustatyta, kad pornografinio pobūdžio vaizdo medžiaga ir nuotraukomis per socialinių tinklų programėlę „Messenger“ su kitais asmenims dalijasi Šiaulių vyskupijos kunigas Alionidas Budrius. Tarp adresatų, su kuriais jis dalindavosi pornografija, buvo ir šis kunigas iš Panevėžio vyskupijai priklausančios parapijos.

Ikiteisminio tyrimo metu kun. Matiuko kompiuteryje buvo rasta daug pornografinio pobūdžio vaizdo įrašų ir nuotraukų. Juos peržiūrėję Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertai konstatavo, kad ne mažiau
kaip 53-ose elektroninėse bylose yra pornografinio
pobūdžio vaizdo įrašai ir nuotraukos, kur vaizduojami vaikai iki 18 metų arba
asmenys pateikiami kaip vaikai. Tarp šių kunigo kompiuteryje buvusių įrašų rasta 31 nuotrauka, kuri yra
įtraukta į Interpolo Vaikų seksualinio išnaudojimo duomenų bazę.

Kaip jau tampa įprasta, ir Panevėžio vyskupija nepadarė jokio oficialaus pareiškimo apie įvykį, kol apie tai žiniasklaida neužklausė vyskupijos vadovybės. Tik tuomet Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM pranešė žiniasklaidai, kad yra šokiruotas šio įvykio ir kad minimas kunigas supranta savo kaltę bei yra laikinai suspenduotas nuo tarnystės. Kun. Matiukas išsiųstas į vienuolyną „maldai ir mąstymui“, dėl dvasininko veiksmų bus pradėtas ir bažnytinis tyrimas, kurio duomenys vėliau bus nusiųsti į Vatikaną. Artumos paprašytas išsamesnio komentaro apie šiuos įvykius ir kunigo teisinę padėtį Panevėžio ordinaras pasakė, kad neturi ko pridėti prie jau žinomos informacijos, nes šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas. Tad ir toliau formuojasi tradicija, kad apie nemalonius įvykius klero gyvenime sužinome iš sekuliarios žiniasklaidos šaltinių, o katalikiškai žiniasklaidai norint informuoti savąją – bažnytinę – bendruomenę, telieka tik cituoti kitus, iš savo ganytojų jokios informacijos negaunant.

Spalio 22 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje šiemet švęsta ypatinga Šv. Jono Pauliaus II liturginė šventė. Čia, arkikatedroje, kur gyvai menamas šio šventojo popiežiaus apsilankymas 1993 m. rugsėjį ir nuo 2013 m. gerbiama jo relikvija, Kauno arkivyskupui Kęstučiui Kėvalui, kaip vienybės su Romos Sosto įpėdiniu ženklą, apaštalinis nuncijus popiežiaus Pranciškaus vardu uždėjo metropolito palijų.

Pasaulio žiniasklaida stipriai sureagavo į naujieną apie dar vieną popiežiaus Pranciškaus pasisakymą, nuskambėjusį Jevgenijaus Afineevskio dokumentiniame filme „Francesco“. Spalio 21 d. jis pirmą kartą parodytas Romos kino festivalyje, o vėliau Vatikano soduose jo kūrėjai atsiims Italijos kultūros ministerijos įsteigtą „Kinéo“ apdovanojimą.

„Homoseksualūs žmonės turi teisę būti šeimoje. Jie yra Dievo vaikai ir turi teisę į šeimą. Nė vienas dėl to negali būti atstumtas ar tapti nelaimingas. Turėtume sukurti civilinių sąjungų įstatymą. Tokiu būdu jie būtų teisiškai apsaugoti. Aš dėl to kovojau“, – šie Pranciškaus žodžiai filme susilaukė didelio atgarsio visame pasaulyje; nors popiežius apie tai pasisakė ne pirmą kartą, bet šis jo pasisakymas sulaukė gausybės komentarų.

Labai trumpą pareiškimą padarė ir Lietuvos vyskupai primindami, kad Bažnyčios mokymas nekinta, o „Bažnyčios nariai kviečiami nepažeidžiant tikėjimo ir Bažnyčios mokymo jautriai ir neabejingai pažvelgti į tuos mūsų bendrabūvio atvejus, kurie reikalauja įsiklausymo ir supratimo“. Neeskaluojant aistrų verta atkreipti dėmesį, kad popiežius ne mokė, o pasisakė filme.

Didžiausio Bažnyčios žmonių dėmesio rudenį sulaukė naujas Šventojo Tėvo dokumentas, skirtas šiuolaikinio pasaulio iššūkiams ir problemoms apmąstyti. „Fratelli tutti, – rašė šventasis Pranciškus Asyžietis, kreipdamasis į visus brolius ir seseris, siūlydamas jiems gyvenimą pagal Evangeliją“, – šiais žodžiais popiežius Pranciškus pradeda spalio 3-iąją Šv. Pranciškaus šventės išvakarėse Asyžiuje ant šventojo kapo pasirašytą savo encikliką. Tai pirmasis kartas Bažnyčios istorijoje, kai popiežius pasirašė encikliką už Romos ribų.

Be Asyžiaus Neturtėlio, enciklikai įkvėpimo suteikė Martino Lutherio Kingo, Mahatmos Gandhi ir Desmondo Mpilo Tutu gyvenimo pavyzdžiai, o tarp cituojamų autorių – prancūzų filosofų Paulo Ricoeuro ir Gabrielo Marcelo pavardės. Brazilai nustebo tekste radę dainos „Samba da Benção“ ištrauką. Neapsieita ir be kontroversijų – enciklika sulaukė priekaištų dėl pavadinimo, kuris esą diskriminuoja moteris. Ši kritika atremta teigiant, kad pavadinimas Fratelli tutti italų kalba reiškia ne tik brolius, bet ir visus šeimos vaikus.

Enciklikoje Šventasis Tėvas aptaria pasaulio gyvenimą mūsų laikais temdančius reiškinius: dažnai iškraipomas demokratijos, laisvės, teisingumo sąvokas, savanaudiškumą ir nesidomėjimą bendruoju gėriu, atskirtį, rinkos logikos dominavimą, nedarbą, rasizmą, skurdą, nevienodas teises, vergovę, prekybą žmonėmis, moterų išnaudojimą, migraciją ir kt. Kitaip tariant, kalbama apie pasaulines problemas, kurioms jis siūlo ir pasaulinio masto sprendimus.

Antrajame enciklikos skyriuje, pavadintame „Svetimasis kelyje“, pasitelkdamas gerojo samariečio pavyzdį, Pranciškus siekia atsiliepti į dabartinio pasaulio šešėlius. Popiežius pabrėžia, kad dabartinėje sergančioje visuomenėje, kuri nusisuka nuo skausmo ir nepaiso silpnų ir pažeidžiamų žmonių, mes visi esame pašaukti tapti kitiems artimaisiais, peržengti išankstinius nusistatymus ir įsivaizduojamą savo pranašumą. Visi esame atsakingi už tokios visuomenės kūrimą, kuri galėtų integruoti kitus, padėti kenčiantiems. Meilė tiesia tiltus, ir mes esame sukurti mylėti, priduria popiežius, kviesdamas, ypač krikščionis, atpažinti Kristų kiekvieno atstumto žmogaus veide.

Skyriuje, skirtame politinei veiklai, tvirtinama, kad politika kaip tarnavimas bendrajam gėriui yra kilni artimo meilės liudijimo forma. Popiežius mini šiandien daug kur pasaulyje matomą populizmą, kuris spekuliuodamas sąvokomis traktuoja žmones kaip daiktus, naudoja juos savo tikslams. Jis primena, kad politika turėtų pirmiausia rūpintis kiekvieno žmogaus teise į darbą, nes tai yra nepamainomas socialinio gyvenimo dėmuo. Teisingumu grindžiama politika siekia užtikrinti, kad kiekvienas turėtų galimybę išskleisti savo gebėjimus bendram labui. Tokia politika turi aiškią kovos su skurdu strategiją, neapsiriboja vien parama tiems, kuriems to reikia, bet ir užtikrina sąlygas skleistis solidarumui ir subsidiarumui. Pasak Pranciškaus, politika turi ieškoti sprendimų viskam, kas pažeidžia pagrindines žmogaus teises, kovoti su socialine atskirtimi, prekyba žmonėmis, seksualiniu išnaudojimu, vergišku darbu, terorizmu, organizuotu nusikalstamumu. Tinkama, teisingumo siekianti politika, toliau pabrėžia Pranciškus, turi būti sutelkta į žmogaus orumą, o ne būti pavaldi ekonomikai, nes ne viską įmanoma išspręsti naudojant vien rinkos taisykles.

Pasak popiežiaus, dabar jokiomis aplinkybėmis neįmanoma kalbėti apie vadinamąjį teisingą karą, todėl karas visada yra politikos pralaimėjimas, gėdingas nusileidimas blogio jėgoms. Jis įsitikinęs, kad šiandien pasaulis turi moralinę ir humanitarinę pareigą visiškai atsisakyti branduolinių ginklų, o ginkluotei skiriami pinigai turėtų būti naudojami siekiant pasaulyje galutinai įveikti bado problemą. Pranciškus taip pat išreiškia aiškią poziciją dėl mirties bausmės: ji yra nepriimtina ir turi būti panaikinta visame pasaulyje. Ši popiežiaus nuostata sukėlė įvairių reakcijų teologų pasaulyje. Jėzuitas t. Jamesas Martinas teigia, kad taip Pranciškus patvirtino Katalikų Bažnyčios mokymo pokytį apie mirties bausmę, o JAV teologas Thomas Petris pažymi, kad mirties bausmės pasmerkimas reiškia lūžį ligšiolinio Bažnyčios mokymo atžvilgiu.

Paskutinis enciklikos skyrius pavadintas „Religijos tarnauja brolybei pasaulyje“; jame pakartota, kad jokia tikra religija nepateisina terorizmo, bet visos kuria broliškus žmonių tarpusavio santykius. Šiame skyriuje ypač dėmesio skiriama „Dokumentui apie žmogiškąją brolybę dėl pasaulinės taikos ir taikaus sambūvio pasaulyje“, Pranciškaus pasirašytam 2019 m. Abu Dabyje kartu su Al-Azharo didžiuoju imamu Ahmadu al-Tayyebu. Manoma, kad būtent šis dokumentas ir įkvėpė Pranciškų parašyti encikliką, todėl ji žymi labai svarbų tarpreliginio dialogo dėl pasaulio taikos ir visų žmonių brolybės etapą.

Žymus vatikanistas Johnas L. Allenas lygina Fratelli tutti su 1931 m. popiežiaus Pijaus XI enciklika Quadragesimo anno dėl panašumų, jo matomų tarp politinių ir ekonominių kontekstų, kuriuose buvo išleistos abi enciklikos, ir jų pateiktų sprendimų. Taip pat galima rasti panašumų ir su šv. Jono XXIII enciklika Pacem in terris. Kad ir kaip būtų, naujoji enciklika taps svariu katalikiškojo ir bendražmogiškojo požiūrio indėliu į žmoniją kamuojančių problemų sprendimą.

„Bus taip, kaip atsitiko vienam žmogui, kuris, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo.  Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. Taip pat kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.

Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą. Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis’. Šeimininkas atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’ Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: ‘Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du’. Šeimininkas tarė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’ Prisiartinęs tasai, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, imkis, kas tavo’. Šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“. (Mt 25, 14-30)

Šiuo palyginimu Jėzus negailestingai kritikuoja Rašto aiškintojus ir fariziejus – to meto religinį elitą. Jis savo pagrindine užduotimi laikė tradicijų ir taisyklių išsaugojimą, tuo užsiverdamas Dievo veikimo naujumui. O ką šis palyginimas byloja mums XXI amžiaus žmonėms?

Paradoksaliai, bet Dievas mums čia parodomas kaip geras verslininkas. Palyginime minimas talentas yra ne moneta, o aukso, sidabro arba vario svorio vienetas, kuriuo Jėzaus gyvenamais laikais buvo atsiskaitoma už stambius sandorius.

Vadinasi, žmogus yra Dievo investicija. Kiekvienas mūsų savyje turime dovanas, kurios gali nešti “pelną”. Kitaip tariant, tai kas slypi mumyse yra savotiškas įstatinis kapitalas, kurį turime įdarbinti – paleisti į apyvartą. Kiekvienam mūsų Dievas yra sukūręs gyvenimo planą, ateitį, kuri taps nuostabia, jei mes savyje atpažinsime Dievo dovanas, jas įveiksminsime, gyvensime laimės troškimu. Lengviausia yra pasitenkinti tuo, kokie esame. Taip tampame panašūs į aną palyginimo tarną, kuris savo talentą paprasčiausiai užkasė į žemę. Taip atsargiai, “išmintingai” elgdamiesi nuviliame tiek save, tiek kitus, išduodame Dievo užmojį mums. Tuo tarpu Dievas kviečia mus rizikai, nuotykiui, iššūkiui.

Tad mums atskleidžiama keista išmintis – gyvenimas yra kvietimas rizikuoti. Rizika atveria naujas perspektyvas, tokias, kokių mes dažnai net neįsivaizduojame.

Taip pat šis palyginimas yra perspėjimas ir mums kaip krikščionių bendruomenei. Kad ir kokios gražios yra mūsų tradicijos, bet ar ne pernelyg dažnai esame užsiėmę tik jų saugojimu ir puoselėjimu? Tačiau pats žodis “evangelija” reiškia “geroji naujiena”. Kitaip tariant, kalbama apie naujumą, gyvą žinią. Ji neturėtų nugulti dulkėtose knygose, bet skambėti gyvenimo erdvėse skleisdama Dievo naujumo energija.

Jėzaus gyvenamuoju metu buvo dvi religinės minties mokyklos: viena manė, kad yra daugiau ir mažiau svarbių Įstatymo priesakų, kad egzistuoja pagrindinis principas, kurį būtina suprasti ir įsiminti, juo remiantis gyventi. Kaip rašė šv. Augustinas, „Mylėk Dievą ir daryk, ką nori“.

Tačiau būta ir kitokios pozicijos, prieštaraujančios šiam požiūriui manant, kad privalu vykdyti daugybę taisyklių. Taip pat buvo laikoma, jog labai pavojinga bandyti sudėlioti jas pagal svarbą. Tad Rašto aiškintojas, klausdamas Jėzaus, iškėlė itin aktualų klausimą žydų pasaulyje. Atsakydamas į jį Jėzus du didžiuosius įsakymus suskliaudžia į vieną. Jis sakydamas, kad įstatymai panašūs atveria mums patį religinio gyvenimo branduolį – meilę.

„Mylėsi savo artimą kaip save patį“ – tai citata iš Kunigų knygos (19, 18). Jėzus šiai citatai suteikė kai ką labai reikšmingo.

Senojo Testamento originalo tekste žodis „artimas“ reiškė judėją, giminaitį ar kaimyną. Ši taisyklė, pavyzdžiui, nebuvo taikoma pagonims, kurių buvo visai galima ir nekęsti. Tačiau Jėzus cituoja šiuos žodžius be nuorodos į žydus. Taip jis senajam Įstatymui įkvepia naują prasmę. Jėzus atlieka kažką nauja – susieja šiuos du įsakymus. Nė vienas mokytojas niekada nebuvo daręs to anksčiau.

Jėzui religija reiškė mylėti Dievą ir mylėti žmones. Asmuo gali įrodyti savo meilę Dievui tik per savo meilę žmonėms. Vėliau apaštalas Jonas griežtai teigs: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20). Vadinasi, meilė turi būti konkreti, o ne tik gražūs žodžiai.

            Ji – ne mums įprasta meilė, kuria mylime savo sutuoktinius, vaikus, bičiulius, o per Krikštą dovanota meilė, kuria mylime tiek artimą, tiek Dievą. Meilė, kuria Dievas myli žmogų bei dosniai ja pasidalija su mumis.

VIEŠPATIES APSIREIŠKIMO ŠVENTĖS EVANGELIJA

Ne kartą tenka girdėti: „Man arčiau „kailio“ yra mokslas, o ne religija“.
Nuo Apšvietos laikų mokslas ir religija reiškia priešingus polius.
Mes dažnai esame šios dialektikos aukos. Juk ne vienas tikintis žmogus mokslą laiko religijos priešu, kaip ir ne vienas mano, kad mokslas nuvijo religiją į bažnyčios rūsį ir su trenksmu uždarė jo dangtį.
Tik nesunku pastebėti, kad religija be mokslinio pažinimo neretai virsta fundamentalizmu, o religiją paniekinęs protas yra apiplėštas, nes netekęs paslapties, jis sustabarėja.
Todėl Trijų Karalių šventė mums turėtų būti sava. Ji skelbia, kad iranėnų religijos, zoroastrizmo, žyniai (vadinami Trimis Karaliais) neapsiribojo tuo pažinimu, kurį turėjo apie religiją. Kaip ir būdami astronomais, mokslininkais, jie reiškinius danguje neįvertino vien kaip dangaus kūnų judėjimą, bet susiejo su Dievo įsiterpimu į žmonių istoriją. Kas iš mūsų, kiek mūsų amžininkų gamtos reiškinį sietų su religiniu įvykiu?
Jie išėjo į tolimą kelionę, nes ieškojo tiesos, tad juos vedusi žvaigždė buvo tiesa.
Tik ji gali patenkinti mūsų alkanus protus.

Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lizanijui – Abilėnės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje. Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmių atleidimui gauti, kaip parašyta pranašo Izaijo kalbų knygoje: „Tyruose šaukiančiojo balsas: taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti. Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą“. (Lk 3, 1–6)

Ši advento evangelija sausais sakiniais mus perkelia į naujo amžiaus aušrą. Jono liudijimas apie Kristų apibūdino senosios eros pabaigą ir naujos pradžią.

Tai – pranašysčių išsipildymo metas. Šį didžiausią įvykį evangelistas Lukas aprašo pasaulinės istorijos kontekste, atidžiai patikslina datas, trumpai apibūdina to laiko politinę padėtį. Tuo nurodoma, kad evangelijos žinia nėra kažkur pakibusi, o mus pasiekė konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis.

Evangelistas Lukas rašo, kad tomis dienomis Dievo žodis dykumoje atėjo Jonui, Zacharijo sūnui. Tokias frazes dažnai galima rasti Senajame Testamente, nes Dievas periodiškai pašaukdavo pranašus atlikti tam tikras užduotis.

Toliau užrašytos eilutės yra citatos iš Izaijo knygos 40, 3-5. Kai Artimųjų Rytų kraštų valdovai ketindavo patikrinti savo turtą, žemes, valdas, jie pirma savęs siųsdavo pasiuntinius įspėti žmones, kad sutvarkytų kelius, kuriais vyks jų karalius. Jie turėdavo pašalinti iš kelio monarchui kliūtis, kad jo kelionė būtų saugi.

Taigi, Jonas Krikštytojas laikomas Karaliaus šaukliu. Tačiau ne apie dulkėtus Izraelio vieškelius Jonas bylojo. Jis ragino žmones paruošti širdis ir gyvenimus. „Viešpats ateina”, – rėkė jis, – paruoškite Viešpačiui kelią”, t. y. pakeiskite savo gyvenimo būdą.

Gyvename pasaulyje, kuriame, simboliškai tariant, kreivų kelių tikrai daug. Jonas Krikštytojas primena, kad kiekvienas mūsų privalo įteikti savo gyvenimą Viešpačiui, kad Viešpats galėtų jį panaudoti tikslingai.

Tačiau ne tik turėtume įsiklausyti į Joną Krikštytoją, bet, kaip ir jis, tapti Jėzaus šaukliais. Adventas primena, kad Viešpats grįš. Mes būdami Bažnyčia ruošiame Jam kelią, esame Jo balsas šio pasaulio dykumoje. Adventas yra puiki galimybė įsiklausyti ir išgirsti, ką Viešpats byloja mūsų širdims.

 Tomas Viluckas

Prieš trejus metus, Giannai Masciantonio buvo diagnozuotas mirtinas smegenų auglys, kai ji dar buvo vienerių metų kūdikis. Šiandien ji gyvena įprastą gyvenimą, po to, kai patyrė sunkiai paaiškinamą pagerėjimą, kurio priežastimi jos tėvai laiko popiežiaus Pranciškaus bučinį mergaitei, – praneša tinklaraštis Ucatholic.com.

Praėjus keturioms savaitėms po gimdymo, gydytojai pasakė Giannos tėvams, kad jie ieškotų hospiso ir pradėtų rengtis laidotuvėms. Ji gimė su labai reta kraujo liga, sistemine vaikų ksantogranuloma, dėl kurios jos smegenyse išsivystė auglys.

Mergaitės tėvai Kristenas ir Joey pradėjo chemoterapinį gydymą, kuris, tačiau nedavė rezultatų. Nuoširdžiai tikinti katalikų pora ieškojo paguodos maldoje, o kai popiežius Pranciškus lankėsi Filadelfijoje (JAV), jie tikėjosi gauti savo dukrai Šventojo Tėvo palaiminimą.

Kai popiežius vyko pro šalį, Pranciškus pastebėjo laikomą kūdikį, kurį apsaugos pareigūnai kilstelėjo į orą. Jis pabučiavo mergaitei į galvą, nežinodamas tikslios auglio buvimo vietos. Po dviejų mėnesių atlikus Giannos patikrą, gydytojai konstatavo, kad auglys stebuklingai sumažėjo.

„Giannos gyvenimas yra stebuklas. Ji laikosi puikiai. Popiežiaus Pranciškaus bučinys jai, yra Dievo būdas parodyti, kad jis buvo su mumis per šią kelionę ir girdi mūsų maldas”, – teigia mergytės tėvai.

Šiai dienai navikas visiškai išnyko ir ji ruošiasi lankyti paruošiamąją klasę. „Matydami, kad mūsų vaikas laksto ir, kaip ji daro tai, prisimindami, ką gydytojai mums sakė nuo pat pradžių, esame apimti nuostabos. Manome, kad visa tai kyla iš Dievo, o popiežius yra jo pasiuntinys”, – įsitikinę Giannos tėvai.

Žemiau pateiktoje nuorodoje rasite mano knygos “Popiežiaus Pranciškaus tiltai” garsinę versiją. Ją nuostabiai įskaitė aktorius Virgilijus Kubilius. Atsiųskite ją savo pažįstamiems neregiams ir silpnaregiams. Žinoma, klausyti gali visi užsiėmę žmonės, kurie knygas „skaito” ausimis. Kiekvieno atsisiuntusio valia kokia auka paremti mano kūrybą.

Sąskaita – Tomas Viluckas Bankas Luminor LT984010051001234703.

Tomas Viluckas
POPIEŽIAUS PRANCIŠKAUS TILTAI
2018.07.25

Atsisiųsti

Evangelija (Jn 10, 11–18)

    Jėzus kalbėjo:
    „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.
    Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso,
ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.
    Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“.

Jėzus vadina save Geruoju Ganytoju. Graikų kalboje yra du žodžiai, kurie reiškia „geras“: agafos tiesiog apibūdina gerumo savybę, ir kalos, kuris nurodo, kad gerumas žavi, kad jis yra patrauklus. Kai kalbama apie Jėzų kaip Gerąjį Ganytoją, evangelijoje vartojamas žodis kalos. Tuo norima pasakyti, kad jo asmenyje slypi ne tik geros savybės, bet ir patrauklumas bei žavesys.
Kartais mieste ar kaime žmonės kalba apie gerą gydytoją. Jie turi omenyje ne tik jo įgūdžius ir žinias apie mediciną, bet ir prisimena jo užuojautą bei gailestingumą, kurio kupinas jis lanko sergančiuosius. Jėzaus Gerojo Ganytojo vaizdinyje yra ne tik galia avims, bet ir neįveikiama, stulbinanti asmenybės trauka, kuri byloja milijonams ieškančių meilės širdžių.
Šiame palyginime kaimenė – Kristaus Bažnyčia, kuriai gresia dviejų rūšių pavojai. Visada jai gresia išpuolis iš išorės (vilkai, plėšikai), ir iš vidaus – netikri ganytojai. Bažnyčią visada persekioja dvejopas pavojus. Ji visada patyrė atakas iš išorės ir dažnai kenčia nuo prasto vadovavimo iš vidaus, iš ganytojų, kurie savo pašaukimą laikė karjera, o ne tarnavimu kitiems. Pastarasis pavojus yra daug blogesnis nei pirmasis, nes jei ganytojas yra ištikimas ir geras, tuomet tikintiesiems jis yra galinga apsauga nuo atakų iš išorės, bet jei ganytojas yra silpnas ir išglebęs samdinys, tai priešai išorėje gali patekti į vidų ir sunaikinti kaimenę. Svarbus dalykas Bažnyčioje yra vadovybė, pagrįsta Jėzaus Kristaus pavyzdžiu.
O Kristus parodo, kad jo mirtis, ne tik kančia, sutikimas su Tėvo valia, bet ir visiškai laisvas savęs paaukojimas, kuriam jis apsisprendė. Taip, jis pakluso Tėvo valiai ir įvykdė savo pašaukimą. Jėzus save aukojo dėl žmonių, kuriuos jis gelbsti nuo mirties geluonies. Tai buvo ne jo gyvybės sunaikinimas, bet kaip perėjimas per mirties vartus, gyvenimas po prisikėlimo, kurį jis trokšta dovanoti savo kaimenei.

Evangelija (Jn 12, 20–33)

Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“ Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ Aplink stovinti minia, tai išgirdus, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo“. O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“. Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti.

Akylesnis evangelijų skaitytojas žino, kad Jėzaus žodžiai niekada nestokoja paradoksų. Savo  prakalboje Gelbėtojas pasakė tris dalykus, kurie yra trys tiesos apie krikščioniškojo tikėjimo ir gyvenimo esmę.
Visų pirma Jėzus teigia, kad tik iš mirties kyla gyvenimas. Kviečių grūdai yra nenaudingi ir nevaisingi tol, kol jie laikomi saugioje vietoje. Bet kai jie metami į šaltą dirvožemį ir ten, kaip kape, palaidojami, – tampa derlingi. Tą patį dėsnį galime pritaikyti ir Bažnyčios, ir krikščionio gyvenime. Pavyzdžiui, dėka kankinių aukos Bažnyčia auga iki šių dienų. „Kankinių kraujas – Bažnyčios sėkla“, – byloja žinoma ištara.
Visada galiojo nerašyta taisyklė, kad tik tada, kai žmonės buvo pasiruošę mirti dėl didžių dalykų, tie būdavo įgyvendinami. Tik tada, kai žmogus yra pasiruošęs „palaidoti“ savo asmeninius siekius ir lūkesčius, jis tampa naudingas Dievui.
Mirties tunelis veda į gyvenimo šviesą, dėl ištikimybės iki mirties išsaugomi vertingiausi žmonijos turtai. Evangelijos logika nepalenkiama – vien mirus asmeninėms ambicijoms tampama Dievo tarnu.
Taip pat Jėzus sako, kad praradus gyvybę, ji atrandama. Dažnai žmones motyvuoja du jausmai: savanaudiškumas ir medžiaginės gerovės troškimas. Ne kartą, ne du, Jėzus sakė, kad tas, kuris tvirtai laikosi įsikibęs savo gyvybės, ją praras, o kas dovanoja savo gyvenimą galiausiai jį atgaus kokybiškai naują. Kai Šv. Žana d’Ark suprato, kad jos priešai yra stipresni, o jos laikas senka, ji meldėsi Dievui, tokiais žodžiais: „Man liko tik vieneri metai. Viešpatie, pasinaudok manimi taip, kaip gali.“
Galėtume pagalvoti apie tai, kiek daug netektų pasaulis, jei nebūtų žmonių, kurie pamiršta asmeninį saugumą ir savanaudišką pelno siekimą. Pasaulis yra skolingas žmonėms, kurie netausodami pastangų pašvenčia save Dievui ir artimui. Žinoma, mes gyvensime lengviau, jei plauksime pasroviui, bet vertėtų likus akistatoje su savimi klausti, ar tai yra kokybiškas gyvenimas.
Pagaliau mūsų Viešpats byloja, kad žmogaus didybė pasireiškia per tarnystę. Su meile ir dėkingumu prisimename tuos, kurie tarnavo kitiems. Anglijoje gyveno tokia ponia Berwick, kuri aktyviai dalyvaudavo Išganymo armijos veikloje Liverpulio mieste, tačiau išėjusi į pensiją persikėlė gyventi į Londoną. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Londonas buvo smarkiai bombarduojamas per vokiečių antskrydžius. Tuo metu ji jau buvo labai sena, tačiau nusprendė, kad kažką turi padaryti ir surinkusi dėžutę vaistų bei pirmosios pagalbos reikmenų, padėjo ant lango lentelę su žodžiais: „Kam reikia pagalbos belskitės pas mane.“ Ir žmonės ėjo pas ją. Toks yra krikščionio požiūris į savo artimą.
Deja, mūsų pasauliui gresia visiškai prarasti tarnystės idėją. Daugeliui darbas keliose vietose yra kasdienybė, tikriausiai tai galimybė labiau praturtėti, tačiau vienas dalykas yra tikras, kad ne tik tarnystei, bet dažnai ir savo šeimai tokie žmonės neturi laiko. Jie rizikuoja prarasti meilę, nors būtent meilė yra tikrasis gyvenimo turtas.
Jėzus atėjo su nauju požiūriu į gyvenimą. Jo amžininkai matė šlovę pergalėje, galioje, valdant minias (beje, taip vertina tikrovę ir šiuolaikinis žmogus) o jis įžvelgė šlovę Kryžiuje. Jis mokė, kad tik per mirtį ateina gyvenimas; tik prarasdamas gyvybę žmogus ją įgyja; ir tik tarnystė yra tikroji didybė. Ir labiausiai stebina, kad iš tiesų Jėzaus paradoksai nieko kita neatskleidžia, kaip paprastas tiesas, prieinamas ir žemiškos išminties žvilgsniui.