Rugsėjo mėnesį tik sugrįžusi į JAV ėmiau ieškoti studijų programų ir rašyti laiškus į universitetus. Iš karto klausdavau apie finansinę paramą ir kiek yra realu tokią gauti. Visi universitetai skatindavo užpildyti prašymą. Prašymų pildymas irgi ne už dyką. Aš padaviau dokumentus tik į vieną universitetą ir tik  vienai studijų programai. Dokumentų užpildymas man kainavo 50 dolerių. Jeigu būčiau įrašiusi dar vieną specialybę, būtų tekę pakloti 100 dolerių, kurių aš tuo metu net neturėjau. Procesas dokumentų pildymu nesibaigia. Iki tam tikros datos reikėjo pristatyti tris rekomendacinius laiškus, parašyti motyvacinį laišką ir – pats baisiausias dalykas – išlaikyti GRE (Graduate Record Examination) egzaminą!!!

Tiksliai neprisimenu, kiek kainavo GRE egzaminas, bet kaina su mokymo priemonių pirkimu siekė apie 200 dolerių. Aš jau nekalbu, kad tiek važiuojant „apsižiūrėti“ į universitetą, tiek važiuojant laikyti GRE egzamino reikėjo susiplanuoti kelionę. Kaip jau esu rašiusi, tarpmiestinių autobusu, maršrutinių taksi ar  troleibusu tose teritorijose  nė su žiburiu nerasi. Šiais metais man pasisekė, nes daug padėjo žmonės, iš kurių nuomojausi kambarį. Amerikiečiai labai teigiamai žiūri į žmones, kurie nori mokytis ir padeda kuo gali. Prisimenu, jog egzaminas turėjo vykti vasario 5 dieną, 8 val. ryte. Kaip tik tą dieną kai Amerikoje (ar bent jau teritorijoje prasidėjo didžiausios pūgos, audros ir kitos stichinės nelaimės. Esu beveik tikra, jog 10 ar 12 valandos egzaminai neįvyko.

Pats GRE man pasirodė labai sunkus. Matematikos užduotys priminė galvosūkius, o kalbos ir rašymo užduotys taip pat lengvos nepasirodė. Šis egzaminas yra skirtas visiems, norintiems studijuoti magistratūrą JAV universitetuose; tad tokį patį egzaminą turi laikyti tiek amerikiečiai, tiek užsieniečiai. Kai kurioms programoms papildomai dar reikia išlaikyti GRE biologijos, fizikos, chemijos ar matematikos egzaminus. Egzaminas taisomas apie tris savaites, o visi dokumentai turėjo būti nusiųsti į universitetą iki kovo 1 dienos. Žinoma, kiekvienas universitetas ir netgi atskiros programos turi savo „deadline“, tačiau kuo anksčiau pradėsit, tuo geriau, ypač jog kai kurių veiksnių negalima kontroliuoti. Pavyzdžiui, suvaldyti sniego audrų. Amerikoje esant blogam orui stabdomas visų įstaigų darbas, gali būti atšaukti egzaminai, uždaryti keliai, restoranai ir net bažnyčios. Taip ir atsitiko šią žiemą. Buvo siaubingai daug sniego, lūžo pastatų stogai, o aš pati visą mėnesį sėdėjau patamsyje, nes mano kambario langai buvo visiškai užsnigti!!! Štai tokia atšiauri buvo Amerika… net juokas ima pagalvojus, jog važiuodama ten pirmą kartą tikėjausi išvysti dangoraižius, vaikščioti po parduotuves ir mėgautis saule. Na, saulėtomis dienomis neteko mėgautis net Floridoje, nes žiemos speigai pasiekė ir vieną šilčiausių JAV valstijų. Šalo apelsinų giraitės, aligatoriai,  o gatvėse prie šaltesnio oro nepratusiems  gyventojams buvo siūloma įsigyti elektrinių antklodžių… Brrr, net dabar šaltis krečia prisiminus praėjusią žiemą. Džiaugiuosi, kad šaltasis sezonas jau praeityje ir pagaliau atėjo ilgai lauktas pavasaris, kuris man pateikė nemažai staigmenų. Pirmiausia, gavau laišką, jog esu pakviesta studijuoti į mano pasirinktą universitetą, bet studijos kainuoja daugiau nei 8 tūkstančiai JAV dolerių vienam semestrui. Beliko tikėtis gauti finansinę paramą (award, assistanthip, waiver of tuition). Štai tuomet, ir prasidėjo „linksmoji dalis“, kurios nenorėčiau prisiminti. Galiu paminėti tik tiek, jog finansinės paramos iš pradžių aš negavau ir ėmiau rūpintis darbo dokumentų pildymu ir darbo ieškojimu. JAV įstatymai leidžia studentams baigus koledžą legaliai dirbti  vienerius metus, tačiau pradėti darbą reikia ne vėliau nei po 60 dienų baigus koledžą. Jeigu per šį laikotarpį  darbo susirasti nepavyksta tenka grįžti į tėvynę. Galbūt viskas nebūtu taip blogai, bet darbo leidimas kainuoja 340 dolerių (suma negrąžinama), kuriuos reikėjo iš kažkur „išknisti“. Kai pagaliau  dokumentai su čekiu buvo išsiųsti į reikiamą organizaciją, sulaukiau naujų e-laiškų iš universiteto. Na, ir kas gi ten galėtų būti parašyta?? Ogi, „sveikiname, jums nereiks mokėti už mokslą, taip pat galėsite dirbti universitete ir t.t.“ Ir viskas tą pačią savaitę!! …. ..

Šiame straipsnyje nerašiau nei kokiame  universitete turėčiau mokytis, nei kokią specialybę, nes dar iki galo nėra sutvarkyti visi dokumentai, ir nežinau kaip man ten seksis. Tačiau tikiuosi, jog viskas pavyks…

“Here is the presentation that I gave on Lithuania at Bucknell. A lot of what I said was in my head, so the bulleted points don’t tell a whole lot unless you know the history behind them.“

Skaidrės viduje.

Dažnai klausiausi radijo laidų „Tarp rytų ir vakarų“ bei „Ant svarstyklių“. Laidų dalyviai dažniausia būna ekonomistai, parlamentarai, aukšti valdžios pareigūnai, žurnalistai,  politologai ir visuomenės veikėjai. Laidų metu vyksta diskusijos aktualiais klausimais, pavyzdžiui, skolintis ar nesiskolinti iš Tarptautinio Valiutos Fondo, reikia ar nereikia nekilnojamojo turto mokesčio ir pan. Diskusijoje gali dalyvauti ir radijo klausytojai skambindami į studiją ir užduodami pašnekovams klausimus. Klausimų pasitaiko, tačiau labai dažnai paskambinę žmonės tiesiog ima šaukti ant pašnekovų (ypač ant seimo narių) ir kaltinti visokiomis nuodėmėmis. Dažniausiai tuose kaltinimuose trūksta elementaraus objektyvumo ir faktų. Daugelis klausimų dėl įvairių socialinių išmokų ir pensijų mažinimo dar tik svarstoma, o pasipiktinę piliečiai jau visa gerkle šaukia  neklausydami, kas jiems sakoma. Susidaro įspūdis, kad daugumos lietuvių didžiausias priešas ne ekonominė krizė, o mūsų pačių baimės, neviltis ir pyktis. Galima prieštarauti, juk sunku džiaugtis, kai viskas taip rimta, tačiau neigiamos informacijos gausa tiesiog liejasi per kraštus, o žmonės būtent jos ir laukia…

Atkreipiau dėmesį, jog daugelio komercinių televizijų žinių anonsai bando pritraukti žiūrovus blogomis naujienomis. Iš pradžių pasakoma, kur kokia avarija nutiko, o tik paskui priduriama „na šiandien mes dar švenčiam valstybės dieną“. Nejaugi mūsų šalyje tiek nedaug gerų dalykų? Peržvelgus pagrindinius laikraščius atrodo, kad nelabai… Gal tokiu būdu kuriama priešprieša Sovietinei spaudai, kuomet pasaulis buvo matomas „pro rožinius akinius“. Studijų metais keletą  kartų esu analizavusi Sovietinę spaudą, ir net juokas ima prisiminus straipsnius aukštinančius Tarybų Lietuvos gyvenimo lygį, kylančias fermas ir  įgyvendinamus penkmečio planus. Tuo tarpu kiti straipsniai  peikė  „supuvusį kapitalizmą“ ir  „netikusį“ jo jaunimą. Nesu tikra, kiek žmonių šia informacija tikėjo, tačiau kita visuomenės dalis tokius laikraščius naudodavo nevisai pagal paskirtį… . Tiesos sovietiniuose laikraščiuose vargu ar  buvo įmanoma surasti, bet bent jau pasijuokti buvo iš ko.

Dabar juokas anaiptol neima: prieš tai buvusi valdžia buvo bloga, dabartinė dar blogesnė, viskas eina tik blogyn, laukia labai sunki žiema, ne koks pavasaris,  nebent kiaulių gripas išvaduos mus iš visų šių kančių.Visgi netikiu, kad Lietuvos padėtis tokia sunki. Ankščiau, ar vėliau pasaulį apėmusi krizė baigsis, o aš labai norėčiau, kad kada nors sumažėtų tos pesimistinės nuotaikos ir nesibaigiančios dejonės. Pesimizmas – tai tarsi užkrečiama liga, nuo kurios sunku pasveikti, kaip dar  galima paaiškinti tokį didelį savižudybių skaičių Lietuvoje? Tai kur kas rimčiau  nei nusivylimas valdžia, ar savo šalimi, problemos glūdi daug giliau, bet tikiuosi, kad laikui bėgant mes jas įveiksime.

Mokslas gana sunkus, priėmė dvylika norinčiųjų, baigėme tik šeši, tiksliau, šešios, nes su mumis studijavęs vienas vaikinukas neištvėrė. Dar ir dabar jaučiu didžiulę pagarbą dėstytojams, kurie iš tiesų profesionalūs, supratingi ir žmogiški. Turėjome galimybę mokytis iš pačių geriausių – įvairių knygų autorių, vardą pelniusių profesorių ir tiesiog visapusiškai intelektualių žmonių. Prisimenu, kai per antikinės filosofijos kursą su vienu dėstytoju įsivėlėme į diskusiją, interpretuodami kažkurio autoriaus kūrinį. Diskusija berods kilo dėl kosmoso sąvokos, o išsiplėtė į fizikos formulių, planetų judėjimo ir kitas sritis – buvo iš tiesų įdomu ir suprantama lengviau nei per mokyklos fizikos pamokas, nors aptariamas dalykas iš tikrųjų buvo daug sudėtingesnis. Tačiau jau studijuodama antrame kurse nusprendžiau, jog magistrantūros šios specialybės nenorėsiu, ir anaiptol ne todėl, kad netenkino mokymo kokybė, tiesiog supratau, jog magistrantūros studijoms norisi kažko naujo, tokio, kam reiktų ruoštis, vėl rimtai mokytis… kažkoks sunkumų ir iššūkių poreikis.

Taigi šiam poreikiui patenkinti pasirinkau Vadybos informacinių sistemų programą, kuri priklauso grėsmingai skambančiai Ekonominės informatikos katedrai. Bet juk ne taip paprasta mūsų šalyje daryti tai ką norime ir visiškai suprantama, kodėl. Norint po filologijos programos stoti į šią kryptį, reikia lankyti papildomus Verslo vadybos ir administravimo kursus, jei neklystu, tai tuo metu, kai aš juos lankiau, jų kaina buvo apie 2 400 Lt metams, bet, kai teko žiūrėti vėliau, jie gerokai pabrango. Ir įdomu, kodėl? „Paskaitos“ (rašau kabutėse, nes kažkaip nedrįsčiau jų taip vadinti) buvo vieną šeštadienį per mėnesį, i.e. vieną šeštadienį mes gauname informaciją, o po mėnesio iš to dalyko rašome egzaminą, iš karto po egzamino – kito dalyko paskaitos, o po mėnesio – jau pastarojo egzaminas… ir taip visus metus. Jau nereikia net sakyti, jog filologei studijuoti tokiu tempu mikro ir makro ekonomikas buvo gana sunku… bet įdomu – visgi kažkokį pasitenkinimą dar teikė susidorojimas su skaičiais ir formulėmis. Taigi nėra labai blogai, nors 2 400 Lt jie tikrai nebuvo verti, bet jei tai vienintelis kelias patekti į taip norimą magistrantūrą – tenka juo ir eiti.

Taigi papildomi kursai baigėsi. Teko laikyti stojamąjį egzaminą, didžiausių bėdų man (o kaip vėliau sužinojau, ir daugeliui kitų) sukėlė, vadybos klausimų dalis (egzaminas sudaromas iš 3 pasirinktų dalykų), na, bet ir šis sunkumas buvo įveiktas ir, pagaliau, atsidūriau Vadybos informacinių sistemų magistrantūros programoje. Pirmasis semestras gąsdino visokių dalykų pavadinimais, tačiau buvo įdomus ir naudingas. Šiurpą, o kartais ir piktumą, kėlė kai kurie dėstytojai, kuriems akivaizdžiai trūko kompetencijos bei kultūros. Daugelio dėstytojų žinios (žinoma, yra ir labai gražių išimčių) labai ribotos: sunkiai sugebėdavo atsakyti į studentams kylančius klausimus, o kartais jų atsakymas sukeldavo juoko bangą, nes žinios nuo šių laikų atsilikdavo kokiu geru dešimtmečiu. Turėjome ir tokią dėstytoją, kuri nesibodėdavo pranešimo pristatymo metu susikelti kojų ant stalo, garsiai komentuoti ir dažnai neypatingai kultūringai ir taktiškai, o kartais demonstruojant tiesiog savo neišmanymą… Taip pat buvo ir tokių, kurie ateidavo tik į pirmąją paskaitą – palikdavo užduotį ir iki sesijos atsisveikindavo. Gal ir neblogas variantas, jeigu dirbi ir studijuoji, nes kartais po darbų (nors ir dieninės, tačiau studijos vykdavo vakarais) taip nesinorėdavo sėdėti visiškai nenaudingose, tuščiose paskaitose, kuriose buvo būtina dalyvauti ir užsiregistruoti, jog buvai… net, jeigu jos trukdavo ir 5 min.

Pasisekė tuo, kad ir bakalauro studijas, ir kolkas magistrantūros, man buvo nemokamos, o už pastarąsias studijas tikrai nenorėčiau mokėti, mano manymu, pirmiausia reikėtų susirūpinti prekės kokybe, o tik paskui jos kaina.

Taigi baigėsi pirmieji metai ir lyginant su bakalauro studijomis, man kažkodėl jie panašūs į visišką chaosą, bet gal čia laikinas adaptacinis periodas, nes vertinant bendrai, manau, kad filologijos studentams reikia platesnių žinių nei vien tik šios specialybės išmanymas, o tiek papildomi kursai, tiek dabartinės magistrantūros studijos jų suteikia, galbūt ne tokį kiekį, kokio tikiesi iš magistrantūros (juk teoriškai gerokai rimtesnių nei bakalauro) studijų, tačiau jos duoda platesnį suvokimą. Gyvenimas toli gražu nėra vienmatis – reikia visko.

Prisimenant kiek šiam reikalui išleidau pinigų norisi susirgti amnezija, tačiau guodžiuosi, jog palyginus man dar labai pasisekė. Pasisekė dar ir todėl, jog tik nuvykus pavyko susirasti darbą „on campus“. Pirmus metus studentams iš užsienio galima dirbti keliolika valandų per savaitę, ir tik koledžo teritorijoje. Kadangi vykau į patį finansinės krizės epicentrą apie jokius darbus net nesvajojau, tad pakankamai lengvai susiradusi darbą viename ofise buvau maloniai nustebinta. Ofise dirba vien tik moterys, vadovė taip pat moteris, tad aš tik papildžiau jų šaunų kolektyvą. Buvau pagalbinė darbuotoja, tačiau darbas labai patiko: rūšiavau visokius dokumentus, anketas, tvarkiau korespondenciją ir t.t. Žinoma, neužsidirbau kalno dolerių, bet maistui ir mažoms pramogoms pinigų užteko.

Deja, nepasisekė man su gyvenamąja vieta; teko gyventi studentų bendrabutyje. Besimokydama Lietuvoje tokios patirties neturėjau, nes esu vilnietė ir bendrabutyje niekada negyvenau. Turbūt nereikia ir sakyti, jog priprasti prie kito žmogaus man buvo labai sunku, o mano kambario draugė, tikra amerikietė, iš pradžių mažų mažiausiai pasirodė esanti keista. Tik į mokslo metų pabaigą viena kitą „perpratom“ ir susidraugavom. Tai, matyt, vienintelis teigiamas dalykas, kurį patyriau gyvendama bendrabutyje, nes visa kita buvo tiesiog baisu. Studentai, iš kitų kambarių, buvo tikri triukšmadariai, atrodė, kad esu vaikų darželyje, ar dar baisiau. Įvairūs riksmai, beldimas į duris vidury nakties, visiškas privatumo nebuvimas ir muzika, kurios neįmanoma klausytis. Kambarys taip pat gana niūrokas, neturėjom nei televizoriaus, nei radijo, nei interneto, kaip akmens amžiuje, kartais net suabejodavau, ar iš tikrųjų esu Amerikoje?  Na, o pagrindinis šių mano „apartamentų“ privalumas buvo maisto planas, įskaičiuotas į bendrabučio kainą. Nesu greito maisto ir bulvyčių „fri” mėgėja, Mcdonaldo restorane Lietuvoje esu buvusi tik keletą kartų vaikystėje, tačiau koledže neturėjau kito pasirinkimo. Pagrindinis studentų maistas – įvairūs mėsainiai, dešrainiai, picos ir cocacola -  tai ir pigiausia, ką galima įsigyti, koledžo kavinėje. Kainos labai išpūstos: jeigu toks pats jogurtas prekybos centre kainuoja 70 centų, tai kavinėje – 1 , 70; tas pats ir su kitais produktais. Kuo maistas sveikesnis, tuo jis brangesnis. Mano išsigelbėjimas buvo grūdėta varškė ir žalumynai, tačiau jų įsigyti buvo galima tik nuo pirmadienio iki ketvirtadienio; tik tomis dienomis kavinukės personalas paruošdavo salotų barus. Kartais būdavo galima įsigyti „daly special”, tačiau darbuotojos  į paprastus makaronus ar ryžius pridėdavo įvairių padažų, prieskonių ir kitų  baisybių, kurie mano skrandžiui netiko. Jeigu Lietuvoje galima pasisotinti viena riekute duonos, tai ten ir po keturių gabalėlių norėdavosi dar.  Žinoma, parduotuvėse, restoranuose galima rasti normalaus maisto, bet čia ir iškilo kita problema, o kaip gi pasiekti tą parduotuvę?

Koledžo miestelis nedidelis visgi jame yra keli restoranai, parduotuvė, bankas, paštas, tačiau, nėra šaligatvių. Net ir nedidelė distancija tampa sunkiai pasiekiama, ypač žiemos metu. Į pėstute einančius studentus vairuotojai spokso kaip į ateivius iš kosmoso ir įkyriai „pypina”. Kambario draugė, taip pat neturėjusi automobilio, paaiškino, kad eiti keliu Amerikoje gėdinga, nes net ir didžiausi vargetos automobilius paprastai turi….

Kadangi teoriškai man turėjo pakakti maisto plano, į parduotuvę tarsi nebuvo reikalo taip dažnai eiti, tačiau sėdėti toje pačioje vietoje taip įkyrėdavo, kad kartais eidavau dėl paties ėjimo, ir „dzin”, ką apie mane pagalvos tie amerikiečiai. Džiaugiausi, kai nutirpo sniegas, tada galėjau dažniau eiti į parduotuvę ir nusipirkti sveikesnio maisto. Galiu pridurti, kad kavinės maisto nemėgdavo ir kiti  studentai (ypač iš užsienio) ir dauguma jų tvirtino, jog kitais metais visais būdais stengsis susirasti kitą gyvenamąjį plotą be jokio maisto plano.

Mano dideliam džiaugsmui kitais metais gyventi bendrabutyje man tikriausiai jau nebereiks. Naujieji draugai ir globėjai padėjo susirasti ir palankiomis sąlygomis išsinuomoti butą. Labai tikiuosi, kad niekas nepasikeis, nes berašant šį straipsnį gavau siūlymą iš koledžo administracijos vėl gyventi bendrabutyje. Pasirodo buvo priimtas nutarimas, kad nuo kitų metų studentai, gaunantys bet kokią paramą iš koledžo, privalės gyventi bendrabutyje, na ir, žinoma, patys už jį mokėti. Štai taip, studijos nemokamos, bet koledžas savęs taip pat nenori skriausti.

Manau, jog panašios taisyklės galioja ir kituose JAV universitetuose bei koledžuose. Keturi gabiausi Garrett College studentai buvo priimti į vieną brangiausių ir geriausių JAV universitetų – Bucknell. Konkurse gali dalyvauti penki koledžai, kurių geriausi studentai turi teisę pretenduoti į minėtojo universiteto vasaros programą. Sėkmingai išlaikę egzaminus, susirinkę rekomendacinius laiškus ir „sužibėję“ mokslo metų metu jie gali patekti į išsvajotąjį universitetą „visiškai” už dyką, ir iš karto į trečią kursą. Nemokamai mokytis prestižiniame JAV universitete, kur  vien tik vieni metai kainuoja apie 40 tūkstančių dolerių – daugelio svajonė, tačiau universitetas reikalauja, kad naujieji studentai gyventų bendrabutyje ir naudotųsi maisto planu. Kiek teko girdėti, bendrabučiai ten neblogi, maistas taip pat skanus, bet kainos kosminės.

Manančius, kad Amerikoje nėra biurokratų  turiu nuvilti, jų tikrai yra ir jie taip pat gana sėkmingai gadina vargšams studentams nervus: reikalauja pildyti įvairias anketas, kartais tas pačias po keletą kartų, po to jas sėkmingai pametę  reikalauja atsiųsti iš naujo. „Pamiršta“ pranešti kad pasikeitė datos, iki kurių reikia nusiųsti esė,  rekomendacijas ar kitus dokumentus, kurių jiems reikia. Gavus nemokamą mokslą garantuojantį laišką džiaugtis ir „užmigti ant laurų“ nėra kada: reikia sutvarkyti daugybę dalykų, patiems susidaryti tvarkaraštį, užsiregistruoti klasėms ir panašiai. Šiuos procesus teko stebėti iš šalies, ir galiu tvirtinti, kad tai nėra taip jau lengva kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Netikiu, kad kur nors yra tobula šalis, ar tobula švietimo sistema, tenkinanti visų studentų poreikius. Trūkumų, kaip ir privalumų, yra visur, belieka tik apsišarvuoti kantrybe ir tikėtis, jog vieną dieną už pastangas bus atlyginta….

Šis klausimas jau seniai nedavė man ramybės. Dar kai mūsų valdžios vyrai taip rimtai nekalbėjo apie studijų reformą, aš mąsčiau apie galimybę mokytis svetur.  Gautą išsilavinimą ir patirtį Vilniaus universitete vertinu teigiamai, bet nuo pat pirmo kurso žinojau, jog magistro studijų Lietuvoje nesirinksiu; norėjosi įgauti gyvenimiškos patirties kažkur toli toli ir mano svajonių šalimi tapo Amerika. Nereikia ir sakyti, jog mokslas svajonių šalyje yra labai brangus, o į stipendijas europiečiams pretenduoti yra gana sunku. Žinoma, yra Pasaulio Lietuvių centras, kitos organizacijos, surandančios universitetus ar koledžus JAV su stipendija. Teko  pabuvoti keletoje tokių organizacijų, deja, jų siūlymai man buvo per brangūs. Visų pirma nežavėjo mintis, jog tokia paslauga taip pat yra mokama.

Iš pat pradžių norėjau  kaip nors patekti į magistratūrą, o prieš keletą metų Pasaulio lietuvių centras mažai ką  galėjo pasiūlyti.  Tad, daugelio manymu,  naiviai tikėjausi  susirasti ką nors nemokamai, bet man beveik pavyko.  Buvusi kurso draugė kartą užsiminė, jog  tolima jos pažįstama studijuoja JAV ir  davė jos elektroninio pašto adresą. Gavusi atsakymą likau maloniai nustebinta sužinojusi, jog bičiulės pažįstama mokosi koledže Merilendo valstijoje visiškai už dyką. Pasirodo, buvęs koledžo prezidentas buvo didelis Baltijos šalių gerbėjas ne kartą lankęsis Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.  Šalys jam taip patiko, kad jis nusprendė remti mokinius, norinčius studijuoti JAV ir „leido“ jiems mokytis už dyką. Atrastasis  Garrett College ne Harvardo lygio, tai anaiptol ne mano trokštama magistratūra ir net ne bakalauras, o visai negirdėtas associate degree (manyčiau, jog tai mūsų trimečių kolegijų ekvivalentas).  Na, bet, kaip sakoma, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, iš pradžių dar dvejojusi, ar verta  leistis į „tokį žemą lygį“ ir viską pradėti nuo nulio netrukus apsisprendžiau, o sprendimui įtakos turėjo ne kas kitas kaip pasaulinė ekonominė krizė. Niūrias prognozes keitė dar niūresnės, o laikraščių antraštės taip pat nežadėjo nieko gero; nauja valdžia, naujos kalbos ir, deja, ne optimistinės.

2008 vasarą parašiusi laišką į koledžą sužinojau, jog dėl krizės ir  kitų pasikeitimų stipendijos bus nutraukiamos arba sumažinamos, tad man likęs paskutinis  šansas – 2009 metų žiema.  Dokumentų tvarkymui ir TOEFL egzamino laikymui buvo likęs vos pusmetis, tačiau nusprendžiau pabandyti. Paradoksas, tačiau mano svajonės apie nemokamą mokslą iš tiesų nebuvo labai realios. Koledžas nereikalauja mokėti už studijas, bet TOEFL egzaminas, vizitas į JAV ambasadą, dokumentų siuntimas, bilietų ir draudimo pirkimas bei begalės kitų dalykų nebuvo jau taip „nemokamai“. Tam tikrai reikėjo skirti ir laiko ir nemažai pinigų, tuo labiau, koledžo administracijai reikėjo įrodyti, kad turiu pakankamai lėšų susimokėti už gyvenamąjį plotą, maistą ir knygas. Kaip įsitikinau pati, nemokamas mokslas kitoje šalyje gali kainuoti brangiau nei mokamas savojoje.

Pastangos nenuėjo veltui, į Ameriką visgi nuvykau žiemos viduryje, bet mano svajonių šalis buvo ne tokia, kokios tikėjausi. Toje Merilendo dalyje – šalčiau nei Lietuvoje, pilna sniego ir pusnių (į viena jų ir įkritau išlipus iš koledžo autobusiuko pačią pirmą dieną), miestelis mažas, nėra net šaligatvių, o pėstute niekas nevaikšto. Tad pirmą mėnesį vienintelis kelias, kurį žinojau, buvo nuo bendrabučio iki koledžo, o „linksminausi“ laiką leisdama bibliotekoje.

Amerikoje buvau tik keletą mėnesių (vieną semestrą), bet mokymo sistema paliko gana neblogą įspūdį. Koledžas, tiesa, nedidelis, tačiau jame nauja įranga, moderni biblioteka, kompiuteriai, laboratorijos, o ir pasirenkamųjų dalykų įvairiam skoniui – kitais metais turėčiau mokytis keramikos, tikiuosi patiks.

Plačiau apie pačią  mokymosi sistemą,  „nuostabų“ kavinės maistą, mokytojus ir mokinius galima rašyti labai daug, tą ir ketinu padaryti ateityje. Mano patirtis menka, bet tikiuosi, rudens semestrą grįžti ir įgauti jos daugiau. Jeigu kam nors kilo klausimas, ar verta vykti į svetimą šalį ir viską pradėti nuo nulio galiu atsakyti, kad jau esant JAV tikrai galima gauti daugiau informacijos apie tolimesnes studijas  ir stipendijas, kurios vargu ar lengvai pasiekiamos esant Lietuvoje. Šiek tiek apmaudu, kad apie Garrett  College ir nemokamą mokslą studentam iš Baltijos šalių sužinojau tik baigusi bakalaurą. Per paieškų sistemą surasti informaciją apie šias stipendijas man nepavyko, nors dar ieškodama pati į google rašiau įvairius žodžių derinius. Tik jau sužinojusi apie tokią galimybę ir pasikapsčiusi koledžo puslapyje suradau ieškomą informaciją (kaip visada, tai kas svarbiausia būna kruopščiai paslėpta). Ar tikrai buvusios stipendijos sumažintos atsakyti negaliu, geriausia būtų tiesiog nusiųsti elektroninį laišką arba kruopščiai perskaityti „International Admissions Manual“. Kiek teko girdėti, daugiausiai šia programa pasinaudojo moksleiviai iš Estijos, dabar jau besimėgaujantys saldžiais mokslo vaisiais.

Šiuo straipsniuku, tikrai nenoriu skatinti emigracijos ir, nemanau, kad masiškas lietuvių bėgimas iš tėvynės yra teigiamas reiškinys. Nei Amerikoje, nei Lietuvoje, nei kitoje valstybėje nebus lengva, bet patirtis svetur  yra naudinga, tad kodėl nepabandžius?

Bateliai – gelbėtojai

Tikriausiai ne vienai aukštakulnių mėgėjai po nakties, praleistos šokių aikštelėje, teko šlepsėti namo basomis kojomis. Didžiosios Britanijos vakarėlių liūtės gali nebesukti dėl to galvos. Net dvi naujai įsikūrusios šalies įmonės siūlo įsigyti plokščiapadžius batus tiesiog klube. Tam įrengti specialūs automatai – visiškai nesiskiriantys nuo tų, kurie siūlo saldainius ar gaiviuosius gėrimus.

Įmonės „Rollasoles“ batelių kaina siekia 5 Didžiosios Britanijos svarus, pirkėjos gali rinktis iš penkių spalvų – juodos, sidabrinės, auksinės ir rožinės. Šių „baleto batelių“ automatus jau išbandė populiarių šalies naktinių klubų „Oceana“ ir „Liquid“ lankytojai. Prekės buvo labai paklausios, todėl „Rollasoles“ jau svarsto galimybę plėsti savo veiklą užsienyje.

Kita kompanija „Afterheels“ siūlo panašius batelius, jų kaina taip pat – 5 svarai. Pasak „Afterheels“ atstovų, skirtumas tas, kad šios bendrovės parduodami batai pagaminti iš natūralių medžiagų, o įdedami polipropileno padai gali būti panaudoti pakartotiniam perdirbimui.

Tiek „Rollasoles“, tiek „Afterheels“ prie batelių nemokamai prideda maišelius, kad damos namo galėtų parsinešti savo aukštakulnius.

Drabužių nuoma

Besilaikantiems dietų džiaugsmą dėl nykstančių kilogramų temdo išlaidos naujiems drabužiams. Jungtinių Amerikos Valstijų įmonė „Transitional Sizes“ siūlo naują paslaugą – brangių, dizainerių kurtų drabužių nuomą. Merilende neseniai įsikūrusi įmonė siūlo drabužius moterims ir besilaukiančios mamoms. Rūbų nuomos kaina mėnesiui svyruoja nuo 3 iki 25 JAV dolerių. Klientai užsisako norimo dydžio drabužius ir dėvi juos tol, kol pasieks norimą svorį. Vėliau rūbus būtina išvalyti pagal „Transitional Sizes“ reikalavimus, supakuoti ir išsiųsti atgal. Artimiausiu metu įmonė žada pradėti nuomoti drabužius, skirtus vyrams bei kūdikiams.

Vyno servetėlės

Raudonojo vyno gerbėjai Amerikoje gali plačiai šypsotis, nes prekyboje jau pasirodė naujosios „vyno servetėlės“, nuo dantų valančios vyno paliktas dėmes. Įmonė „Borracha“, įsikūrusi Kalifornijoje siūlo įsigyti patogią dėžutę, kurioje yra 20 apelsinų aromato servetėlių ir mažutis veidrodėlis. Pagrindinė valančių diskelių sudėtis – druska. Taip pat naudojamas specialių medžiagų mišinys, kad burnoje neliktų nemalonaus skonio. Trijų dėžučių rinkinys kainuoja 18 JAV dolerių. Servetėlių galima nusipirkti prekybos centruose, vyno degustacijos vietose ir, žinoma, internetu.

Pietūs danguje

Belgų kompanija „Dinner in the Sky“ organizuoja tikrai įsimintinas vakarienes – stalas, serviruotas 22 svečiams, kranu pakeliamas į 50 metrų aukštį. Specialiai pagamintas ovalo formos stalas, patogios kėdės su saugos diržais ir… jokio pagrindo po kojomis. Ore siūbuojantys svečiai gali mėgautis maistu, rengti konferencijas, o viskuo pasirūpina trys virėjai ir keturi padavėjai, dirbantys stalo viduryje – čia yra speciali platforma, todėl aptarnaujantis personalas jaučiasi tvirčiau. Ši vakarienė kainuoja 7900 eurų, tiesa, vietą renkasi svečiai, nes kranas gali būti transportuojamas į bet kurį šalies kampelį. Be to, už papildomą mokestį galima užsisakyti ir kitą kraną – jis už kelių metrų nuo stalo „pakabins“ pianinu ir violončele grojančius muzikantus.

Nemokamos šokių pamokos

Paskaičiuota, jog šią vasarą per Paryžių keliaus 17 milijonų žmonių. Paryžiaus oro uostai, žiemą keliautojams siūlę nemokamus šviesos terapijos seansus, vasarą kviečia į nemokamas šokių pamokas. Tie, kurie nenori gaišti laiko veltui, laukdami kito skrydžio, gali pasimokyti salsos, sambos, tango ar hip-hopo žingsnelių. Viena pamoka, kurią veda profesionalūs šokėjai, trunka 10 – 15 minučių. Šios pamokos vyksta kiekvieną savaitgalį nuo 10 iki 18 val. Prancūzijos sostinės Paris-Orly oro uoste šokama pietiniame terminale, o Paryžiaus Charles de Gaulle oro uoste – prie 2E terminalo. Puiki reklama ir motyvas rinktis Paryžiaus oro uostus.

Pradėta diskusija nustebino ir privertė susimąstyti. Viena draugių teigė mananti, jog Dalia Grybauskaitė yra tinkama būti prezidente, tačiau ji turi viena trūkumą – ji moteris. Nejaugi tai trūkumas ir kodėl? Argumentai buvo paprasti: mūsų visuomenė pripratusi prie vyrų, vyrauja nuomonė, kad tik vyrai gali būti geri politikai, jais labiau pasitikima. Vis dar gyva nuostata, jog jie „žino ką daro“, jie nesusvyruos, kuomet reikės priimti lemtingą sprendimą. Tuo tarpu moteriai lemtingose situacijose gali pritrūkti ryžto, anksčiau ar vėliau gali pasireikšti jos moteriškumas, ir liaudiškai tariant  „skystumas“.

Visuomenė keičiasi, bet panašios nuostatos vis dar paplitusios. Žinoma tam yra pagrindo, nuo seno valstybėms dažniausiai vadovavo vyrai, aukštus postus užėmė taip pat vyrai, palyginus dar visai neseniai moterys neturėjo teisės net  balsuoti. Aš nesu feministė ir nesirengiu užsipulti visų šioje žemėje gyvenusių vyrų, kurie  neleido moterims  įrodyti „ko jos iš tiesų yra vertos“. Moterys tik praėjusiame amžiuje aršiau ėmė kovoti už savo teises, o iki to laiko tegyveno vyrų šešėlyje ir visgi kai kurioms jų pavyko pranokti stipriąja lytį ir patekti į istoriją.

Nesu didelė istorijos žinovė, tačiau  draugei pasakius, jog politikoje ir galbūt vadovaujančiose pozicijose darbą geriau atlieka vyrai, iš karto prisiminiau keletą iškilių moterų, kurios pasižymėjo kaip puikios politikės ir vadovės. Manau, dar visi iš pamokų ar studijų puikiai prisimena Egipto karalienę Kleopatrą.  Legendose ji daugiau minima kaip graži moteris, apsukusi galvą pačiam Cezariui, o vėliau ir romėnų karvedžiui Antonijui. Visgi Kleopatra buvo ir puiki politikė, kovojusi dėl savo šalies gerovės. Išmintinga valdovė buvo ir Anglijos karalienė Elžbieta I, būtent jos valdymo laikotarpiu Anglija pasiekė savo galybės viršūnę. Verta priminti ir Jekateriną II, kurios veiksmus vargu ar gali pateisinti save gerbiantys lietuviai; juk tai jos valdymo metais Lietuvos ir Lenkijos Respublika išnyko iš Europos žemėlapio. Jos gyvenimas ir mirtis taip pat apipinti įvairių legendų, bet jos nuveikti darbai Rusijos Imperijai patys kalba už save. Austrijos sostinėje neveltui stovi paminklas imperatorienei Marijai Teresai, išmintingai daug reformų įvedusiai valdovei.  Šį sąrašą galime tęsti ir tęsti, prisimenant vis daugiau iškilių moterų. Manau, visi gerai prisimena  Anglijos premjerę Margaret Tečer, JAV valstybės sekretorę Madleną Olbrait ir Condoliza Rais.

Jei vyrų valdymo metais kai kurioms  moterims pavyko pasiekti laimėjimų, gal joms pavyks pasiekti dar daugiau XXI amžiuje? Žinau viena – klysta tiek vyrai, tiek moterys, tačiau kartais susidaro įspūdis, jog moterų klaidos pastebimos ir kritikuojamos greičiau bei aštriau.

Kodėl taip yra? Rodos, viskas ko mums reikia yra tik žinoti žodžio „etika“ reikšmę. Tačiau čia mes ir vėl susiduriame su problema, kadangi tie apibrėžimai, kuriuos mes žinome arba galime rasti žodynuose, interneto puslapiuose ir t.t. nėra tokie tikslūs, kad galėtume vienareikšmiškai atsakyti į klausimą: „Kas yra etika?“ Dažniausiai žodis „etika“ yra apibrėžiamas kaip: „1. filosofinis mokslas apie dorovę arba 2. žmonių dorovinio elgesio normų sistema“. Tačiau skaitydami šiuos apibrėžimus ar Jūs jau galite lengvai atsakyti į mano anksčiau užduotus klausimus? Manau, kad nelabai, kadangi vėl iškyla klausimai: „Kas yra dorovė? Kokį elgesį vadiname doroviniu?“ Labai jau sunki atsakymo radimo sistema, tiesa? Todėl nenuostabu, kad toks paprastas klausimas kaip: „Kas yra etika?“ sukelia mums tiek daug sunkumų norint į jį atsakyti.

Taigi panagrinėkime kas yra dorovė ir koks elgesys apibūdinamas doroviniu. Tikriausiai ir Jums teko girdėti, kad dorovė (moralė) – tai žmonių bendruomenės nustatytų normų ir taisyklių visuma, kuri apibūdina gerą ir blogą arba teisingą ir neteisingą elgesį. Tačiau ar kiekvienas žmogaus elgesys yra moralės objektas, kitaip sakant, ar kiekvieną elgesį galima vadinti moraliu ar amoraliu? Pagrindinis dalykas, kuris kokį nors elgesį padaro moraliu ar amoraliu yra tas, kad kai mes nustatome ar tam tikras veiksmas yra geras ar blogas (teisingas ar neteisingas), mes iš tiesų kalbame apie jo svarbias pasekmes, t.y. žalą arba naudą, visuomenės gerovei. Todėl tokie veiksmai kaip pvz., melas, žmogžudystė, mokesčių slėpimas yra amoralūs, nes dėl jų padaroma žala vienam žmogui ar visai jų grupei.

Ką gi, dabar mums beliko rasti tokį žodžio „etika“ apibrėžimą, kuris apimtų visa tai, kas anksčiau išdėstyta. Po ilgų ieškojimų galiu Jums pasiūlyti šį apibrėžimą: „Etika – tai menas ir mokslas, kuris apibrėžia gerą ir blogą arba teisingą ir neteisingą dorovinį elgesį, t.y. elgesį, kuris yra svarbi pasekmė visuomenės gerovei.“

Žinodami šį žodžio „etika“ apibrėžimą, galime drąsiai teigti, kad verslas ir etika yra du neatsiejami dalykai, kadangi verslas – tai veikla, kuri daro žymią įtaką visuomenės kasdieniniam gyvenimui, taigi ir jos gerovei. Todėl galima daryti išvadą, kad etiškas verslas – tai veikla, kai organizacija kurdama prekes ar teikdama paslaugas nedaro žalos visuomenės gerovei. Kodėl šis atsakymas yra tikslesnis nei, pvz., jau minėtas etikos normų ir taisyklių laikymasis bei pagarba įstatymams? Tai labai paprasta, kadangi neužtenka paklusti tik nustatytoms taisyklėms ar normos, o reikia visur ir visada elgtis taip, kad savo elgesiu nedarytum žalos žmonėms (-ui). Pvz., tabako gamintojos gali laikytis visų vyraujančių įstatymų, taisyklių bei normų, tačiau pati jų veikla – tabako gamyba – iškelia klausimą: „Ar ji yra etiška?“ Juk tabako gaminių vartojimas dar niekam ir niekada neatnešė jokios naudos, atvirkščiai, jis kasmet atima milijonus gyvybių.