Pastaba. Šiame straipsnyje pateikiama informacija nėra patariamojo pobūdžio ir neturi jokių garantijų. Naudodamiesi ja, prisiimate pilną atsakomybę už savo veiksmus ir jų pasekmes. Straipsnis nėra nuolatos atnaujinamas ar prižiūrimas, todėl visus faktus būtinai tikrinkite patys, kadangi įvairios detalės gali keistis. Neturiu teisinio išsilavinimo, todėl tuo labiau tam tikrose vietose galiu klysti. Šis straipsnis yra labiau asmeninės patirties dalinimosi pobūdžio.

#1. Nusipirkite domeną arba pradėkite naudoti „+“ el. pašto adrese. Nusipirkus domeną, kiekvieną kartą prireikus kur nors viešinti ar naudoti el. pašto adresą, galėsite panaudoti tam specialų adresą, pvz., diskusijoms@example.com. Jei pinigų leisti nenorite, galite puikiai naudoti savo jau esamą el. pašto adresą, pvz., versmetest@gmail.com. Tiesiog, kiekvieną kartą jį naudojant, vietoje „versmetest@gmail.com” naudokite „versmetest+betkoksiskirtiniszodis@gmail.com”. GMail ir dauguma kitų pašto paslaugų tiekėjų ignoruoja viską, kas yra tarp + ir @, tačiau tai išlieka „To” laukelyje.

Šitaip saugodamiesi nuo nepageidaujamų laiškų galėsite izoliuoti siuntėjus ne pagal laukelį „From“, o „To“. Privalumas aiškus – GMail ar kitur galėsite sukurti filtrą, jog laiškai einantys į tam tikrą adresą iš karto būtų ištrinti arba nusiųsti į Spam katalogą. Taip pat tiksliau žinosite kaip siuntėjas gavo jūsų el. pašto adresą.

Vien naudojant šią priemonę, galite atsikratyti tikrai daug „spamo“.

#2. Tačiau ne visados skirtingi pašto adresai padeda. Dabar ypač populiaru el. pašto adresus rinkti „crawling“ metodu t. y. liaudiškai šnekant, automatizuoti programą, jog ji naršytų internetą ir rinktų el. pašto adresus. Tokiu atveju, nuo „spamo“ greičiausiai niekaip neapsisaugosite, jei privalote skelbti savo el. pašto adresą, o vis kartas nuo karto praeinantys pro „spam“ filtrą laiškai tikrai pradės erzinti.

Tačiau yra dar ir teisinio pobūdžio priemonė – Europos Sąjungoje ir JAV jau ilgą laiką galioja įstatymai, draudžiantys naudoti „opt-out“ principą siunčiant visokį brukalą. Tai reiškia, jog jūsų sutikimas yra privalomas, o tiesiog el. pašto adreso radimas internete dar nereiškia, jog jums siųsti brukalą yra legalu, kad ir vieną kartą (net ir po to sunaikinus visus duomenis apie jus, mano nuomone). Taip pat „Atsiprašome, mes tiesiog radome jūsų el. pašto adresą internete“, „Šiuos laiškus jums siunčiame jau kurį laiką, pirmas laiškas buvo tik pasiūlomasis, todėl laikėme, jog sutinkate gauti juos, kadangi neatsisakėte“, „Atsiprašom, mes netyčia“ (visi šie pavyzdžiai, beje, yra realūs… taip, taip, man yra sakę, jog kadangi šlamšto neatsisakiau, tai palaikė sutikimu…) dažniausiai yra nelegitimūs/nereikšmingi. Žinoma, yra vienas kabliukas – jums siunčiamas elektroninis laiškas turi būti su rinkodaros tikslais („veikla, skirta paštu, telefonu arba kitokiu tiesioginiu būdu siūlyti asmenims prekes ar paslaugas ir (arba) teirautis jų nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų“). Taigi, teisines aplinkybes siuntėjui stipriai apsunkina, jei ta rinkodara komercinė.

O jeigu laiškas neatitinka tiesioginės rinkodaros sąvokos, dar galite ieškoti įvairių kitų Asmens duomenų apsaugos (ADA) įstatymo pažeidimų. Tokiu atveju, apskritai pamirškite apie patį brukalą – geriau galvokite „kodėl šiam asmeniui buvo suteikta teisė saugoti ir tvarkyti mano duomenis?“, o pats laiškas lieka kaip įrodymas, kad duomenų valdytojas iš tiesų turėjo jūsų duomenis. Šis įstatymas tikrai stipriai vartotojų pusėje. Dar vienas įdomus kabliukas, kurį aš spėju, jog pažeidžia dauguma asmens duomenis parduodančių įmonių ir asmenų – 24 straipsnio antra dalis, kuri nurodo, jog „Duomenų valdytojas, kuris asmens duomenis gauna ne iš duomenų subjekto, privalo apie tai informuoti duomenų subjektą pradėdamas tvarkyti asmens duomenis“. Kitaip sakant, kiekvienas jūsų duomenis nusipirkęs asmuo privalo jus apie tai informuoti, net jei jūs sutikote, jog jūsų duomenys bus parduoti kokiom nors nekonkrečiom trečiosioms šalims.

Pačio įstatymo giliai nenagrinėsiu, bet turiu pripažinti, kad man atrodo, jog jį turėtų žinoti kiekvienas Lietuvos pilietis, kurį erzina nuolatos nesibaigiančios lietuviškos reklamos el. paštu. Man pačiam jau atsibodo spaudžioti „atsisakyti naujienlaiškio“ po laiškais, kurių neužsisakiau ir dar blogiau – po laiškais, kurie yra vienkartiniai (t. y. daugiau nebebus siunčiami, nes „tikslas“ jau pasiektas, kažkokia reklama išsiųsta) ir jų siuntėjai mėgsta naudotis vartotojų nežinojimu apie „opt-out“ principo taikymą Europos Sąjungoje. Labai dažnai man tiesiog atrašo, jog daugiau laiškų jums nebesiųsime, atsiprašome. Bet juk didžioji dalis „spamo“ ir yra tokia – vienkartinė! Remiantis ADA įstatymu, manau, kad tai nėra visai legalu. Rekomenduoju visiems pasidomėti ir pasidalinti patirtim komentaruose. Taip pat, nežinau kiek aktyvi ši inspekcija, bet manau, kad jos svarbumas tik augs ir Lietuvos biudžetui tikrai padės, jei tik bus išnaudojama teisingai.

TL;DR: egzistuoja toks Lietuvos Respublikos Asmens duomenų apsaugos įstatymas, kuris labai naudingas ginant savo teises dėl „spamo“ ir kitokio jūsų asmens duomenų tvarkymo (pvz., nelegalaus pardavimo). Skundą, kurį per 60-120 dienų išnagrinės ADA inspekcija, užpildyti gali čia.

Tikslesnių teisinių detalių rekomenduoju ieškoti pačiame įstatyme – Lietuvos Respublikos Asmens Duomenų Apsaugos įstatymas. Dar kartą primenu, jog šiame puslapyje pateikta medžiaga nėra patariamoji, naudodamiesi ja, patys prisiimate visą atsakomybę, todėl dėl visko domėkitės patys. Šio įstatymo vykdymą prižiūri Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, į kurią ir reikėtų kreiptis per 30 dienų nuo duomenų valdytojo paklausimo dėl jums rūpimo klausimo. Neturiu teisinio išsilavinimo, kai kurios šio straipsnio detalės remiasi mano asmeniniu šio įstatymo supratimu, kas gali prasilenkti su teisininkų interpretacijomis, todėl būtinai pasikonsultuokite su kompetetingais asmenims.

Bus papildyta.

Testavimui pasiruošiau kelias procedūras:

1) ZIP archyvavimo, išpakavimo testai. Šiam testui naudojau Linux 3.6 mainline (išleista 2012-09-30) branduolio išeities tekstus, suspaustus į ZIP failą. Tai yra maždaug 42000 mažų, daugiausiai tekstinių failų. Archyvavimui naudojau 7-Zip.

2) Microsoft Office 2010 instaliavimas. Office greičiausiai beveik visi naudojame ir, suprantama, vienas iš veiksmų, kuriuos atliekame gavę Windows’us – įdiegiame Microsoft Office biuro programų paketą. Kaip pastebėjau, Microsoft Office 2007 instaliavimo trukmė Windows 7 smarkiai skyrėsi lyginant su Windows XP, tad buvo įdomu pamatyti ar panašių pokyčių bus ir dabar. Iš esmės pagal Office 2010 instaliacijos trukmę galime orientuotis kaip greitai OS sugebės įdiegti ir kitas programas, reikalaujančias HDD resursų, prieigos prie registro ir pan. Testui pasirinkau Office 2010, o ne Office 2013, nes šis biuro programų paketas vis dar bandomojoje stadijoje ir dauguma jame esančių pakeitimų man apskritai nepatiko.

3) Turbūt jau pastebėjote, jog Windows dažnai reikalauja perkrauti sistemą po visokių sistemos atnaujinimų. Vadinasi, sistemos išsijungimo ir užsikrovimo laikas mums yra labai svarbus ne tik ryte ir vakare išjungiant ar įjungiant kompiuterį, bet ir vidury darbo dienos, kai dėl atnaujinimų reikia perkrauti kompiuterį arba negalėsite ramiai dirbti/instaliuoti kitų programų. Sistemos užsikrovimą matavau su išjungtu Windows Update bei Skype įtrauktu į „startup“. Laikas matuojamas nuo kompiuterio įjungimo mygtuko paspaudimo iki HDD aktyvumo dingimo, sistemai automatiškai prisijungus su nauju vartotoju, kuriuo kartą jau buvo prisijungta (kad išvengti visokių vienkartinių „paruošiamųjų“ darbų prisijungiant). ArchLinux, Windows 7 ir Windows 8 naudojo UEFI, todėl užsikrovimo laikas pastebimai didesnis už Ubuntu 12.04.

4) Firefox 17, Google Chrome, Microsoft Word 2010, LibreOffice.org 3.6 Writer programų „šaltojo“ pasileidimo laikai. Lyginant operacinių sistemų svarbu patikrinti ne tik per kiek laiko užsikraus mūsų kompiuteris, bet ir per kiek laiko pasileis dažniausiai naudojamos programos. „Šaltasis“ paleidimas reiškia, jog programa paleidžiama pirmą kartą po sistemos pilno užsikrovimo. Tam sukuriame naują, tuščią Windows vartotoją, perkrauname kompiuterį, paleidžiame šias programas, sutinkame su licenzijomis, jeigu to prašo, ir nieko daugiau nedarę perkrauname kompiuterį, vėl prisijungiame prie naujo vartotojo, išjungiame kaip įmanoma daugiau pašalinių programų, palaukiame kol dings HDD ir CPU aktyvumas ir paleidžiame programą. Laiką matavau nuo programos ikonos paspaudimo iki kursoriaus programoje atsiradimo.

Vardan sportinio intereso ir šiaip kadangi tiesiog galėjau – beveik visus šiuos testus atlikau ir poroje Linux distribucijų: Ubuntu 12.04 ir ArchLinux.

Naudojamas kompiuteris

CPU: Intel Core i5-2410M CPU @ 2.30GHz 3MB (Turbo Boost iki 2.9 GHz; superpi 1M per 14 sekundžių)
HDD: WDC WD6400BPVT-80HXZT1 5400RPM 640 GB (hdparm testas: 72 MB/s)
RAM: Samsung M471B5273CH0-CH9 4GB + Fujitsu 4GB (DDR3-1333)
VGA: NVIDIA GeForce GT520M 512MB DDR3
Chipset: Intel HM65 Express
Ekranas: 14.0″ 16:9 HD (1366×768) LED Backlight
Baterija: 56 Whrs 5200 mAh

Kita naudojama konfigūracija

Išjungti Windows Defender ir Windows Firewall.
ArchLinux su Fluxbox WM.
Ubuntu su standartine konfigūracija.

Testų rezultatai

O jie ganėtinai akivaizdūs – tarp Windows 7 ir Windows 8 nėra reikšmingo skirtumo. Per 3 metus Microsoft nesugebėjo nė kiek paspartinti savo OS. Vietoje to – ji kai kur netgi sulėtėjo. O reklamuojamas užsikrovimo greitis palyginus su populiariausia Linux distribucija Ubuntu – juokingas.

Bendrai apie Windows 8

Windows 8 įdomu buvo tai, kad kompiuteris iš tiesų greitai užsikraudavo iki prisijungimo lango, tačiau prisijungus sistema kraudavosi velniškai lėtai, net jei Skype nebuvo „startup“ sąraše. Apskritai, tai jokių didelių naudingų vartotojui pokyčių šioje OS nepastebėjau. Man, kitaip nei daugeliui vartotojų, atrodo, kad „Start“ mygtuko pašalinimas iš darbastalio yra gera mintis.

Tačiau su tuo, kad Metro aplinka prasta – sutinku visiškai. Programėlės pasileidžia lėtokai; jų dideli mygtukai ant nešiojamojo kompiuterio be lietimui jautraus ekrano yra beprasmiai; trūksta elementarių klaviatūros mygtukų paspaudimų kombinacijų (pvz., Esc programėlėse nedaro nieko); programėles įdiegiant per „Store“ gaunate tik Metro versijas; kompiuterio išjungimas pasiekiamas per Win+C, Settings, Power, Shut down – ypač daug žingsnių. Kitaip sakant – Microsoft padarė tikrai didelę klaidą neleisdami išjungti šios aplinkos. Pagaliau, šiek tiek padirbus kompiuteriu, visa sistema be Microsoft Office 2010 užėmė beveik 30 GB. Metro naudinga tik planšetėms.

Instaliuojant Windows 8, kaip ir Windows 7 supratau taip pat dar vieną dalyką – Microsoft nemoka kurti operacinių sistemų. Per 17 metų nuo Windows 95 jie nesugebėjo sukurti nė vienos Windows operacinės sistemos, kuri instaliuotųsi neignoruodama realaus pasaulio. Štai Windows 7 ir Windows 8 UEFI instaliacijos sukuria ne 1, o 2 papildomas particijas. Suinstaliavus Windows 7 per UEFI, ji iš pirmo karto neužsikrovė, tad reikėjo pasileisti UEFI shell’ą iš ArchLinux disko ir per ten užkrauti Windows Boot Loader. Na, o štai instaliuojant Windows 8 per UEFI… Kompiuteris net negalėjo užkrauti Windows 8 su UEFI iš disko. Teko instaliuoti per jau veikiančią Windows 7. Kitas dalykas – Microsoft mano, kad jų sistemos „bootloader’iui“ reikia 500 MB particijos. Linux neišnaudoju net 100 MB. Ar gera OS turėtų naudoti 500 MB sistemos branduolio ir bootloader’io užsikrovimo procesui? Aš, žinoma, apie Microsoft technologijas daug neišmanau, tad remiuosi tik bendra nuojauta.

Galų gale, grįžtant į mažiau filosofines kalbas – Windows 8 atpažino mažiau įrenginių nei Windows 7. OS užima žymiai daugiau nei Windows 7, jos naudojama aplinka yra žymiai paprastesnė, bet jie sugebėjo kažkaip mistiniu būdu sumažinti įrenginių palaikymą? Toliau kalbant apie disko vietą – Windows 8 tik išsiplėtė ir kaip komercinė OS galėtų imti ir įdiegti į visas instaliacijas viską, ko reikia vartotojui (Skype, Office, kodekai), bet to nepadaro. Kodėl jie nusprendė panaikinti DVD palaikymą?

Tiesa, naujojoje OS patiko Internet Explorer 10. Ši naršyklė iš tiesų pagaliau tapo kažko verta konkurente Firefox, Google Chrome ir Opera. Atliekant smulkius bandymus, ji krovė puslapius bene visados sparčiau nei pastarosios. Atvaizdavimo problemų taip pat nepastebėjau. Naršyklėje netgi jau buvo instaliuotas Flash. Jei būčiau Windows vartotojas – duočiau šansą šiai naršyklei dar kartą. Bet kadangi nesu…

Kitas argumentas prieš naująjį Microsoft produktą – vietoje to, kad įtrauktų į Windows 8 pasirinkimą tarp Metro ir įprastos Aero aplinkos, jie nieko nepadarė ir taip susimažino savo pardavimus. Arba vietoje pasirinkimo tarp Metro ir Aero buvo galima padaryti funkciją programas paleisdinėti darbastalyje per Metro meniu. Toks paprastas žingsnis būtų išgelbėjęs juos nuo didelio vartotojų nepasitenkinimo. O dabar bet kuriai naujesnei programai, kuri turi savo Metro UI, pats Metro meniu tampa beprasmis, nes per jį paleidžiant programas jos pasileidžia Metro UI, jei tik gali.

Reziume

Windows 8 – Microsoft kompanijos fiasko. Tai nereiškia, kad kompanija bankrutuos, nes jos istorijoje pilna tokių pat blogų nenusisekusių produktų (pvz., Windows Neptune, Windows NT 4.0, Windows Vista). Greičiausiai priežastis tam paprasta – velniškai bloga kompanijos politika, kuri aptariama kaip nepavydėtina net praėjusiame dešimtmetyje išleistuose vadybos vadovėliuose. Štai žurnale „Valstybė“ rašoma daug įvairių priežasčių kodėl Microsoft praranda gerus darbuotojus ir klientus. Tačiau esminė šio įrašo mintis – net ir nemokamai gaunant Windows 8 produkto kodus, neapsimoka keisti Windows 7 į Windows 8. Nebent turite planšetinį kompiuterį. Turėsite tik nereikalingo vargo prisitaikant prie nepatogios darbo aplinkos bei nežymiai sulėtėjusią sistemą. Nenoriu agituoti, bet turbūt daugiau naudos būtų išbandyti Ubuntu ar kitą Linux distribuciją. Bet apie tai – kitą kartą…

Laptop-mode-tools naudojausi vien dėl „power management” (toliau tesiog PM, nors kai kuriose vietose turėsiu omenyje „power saving”). Vieninteliai svarbūs veiksmai buvo LCD apšvietimo sumažinimas, Intel HDA garso plokštės išjungimas, hdparm Advanced Power Management išjungimas ir cpufreq „governors” nustatymų keitimas persijungiant nuo baterijos ant laido.

LCD apšvietimas
Pasak laptop-mode-tools, mano kompiuteryje apšvietimas reguliuojamas per  /sys/class/backlight/acpi_video0/brightness failą. Taigi, tereikėjo pasirašyti systemd servisą, kuris įvykdytų „echo 0 > /sys/class/backlight/acpi_video0/brightness” komandą. Kituose kompiuteriuose tas failas gali būti /proc/acpi/video/VID/LCD/brightness.

Intel HDA PM
Truputį panaršius suradau, jog Intel HDA garso plokštės PM galiu įjungti /etc/conf.d/alsa faile, pakeisdamas POWERSAVE=0 į POWERSAVE=1. Ši opcija veikia tik Intel HDA ir AC97 chip’ams. Kadangi konfigūracinis failas vienaip ar kitaip, vis tiek yra perskaitomas užkraunant kompiuterį, tai skirtumo kuriame faile įjungti Intel HDA PM, nematau.

hdparm APM išjungimas
Nors šiaip esu visiškai už energijos taupymą, šioje vietoje to teko atsisakyti visiškai. Mano kompiuteris ilgą laiką dirbo su agresyviai nustatytu APM (0-96). Tokias opcijas jis dažniausiai pasigaudavo iš numatytųjų Linux distribucijų konfigūracijų, todėl greitai „smartctl -A /dev/sda” atrodė taip:

Nelabai gaudantiesiems SMART ir HDD technologijose: čia kritiškiausiai atrodo du faktoriai – ypač aukštas G-Sense_Error_Rate ir Load_Cycle_Count. Šie skaičiai stacionariuose kompiuteriuose labai dažnai būna labai arti 0 (<100). Nežinau kokios yra kietųjų diskų ilgaamžiškumo statistikos G-Sense_Error_Rate atžvilgiu, bet kartą jau teko netekti per 100 GB duomenų dėl kompiuterio naudojimosi važiuojančiame automobilyje. Spėju, kad tai ir buvo pagrindinė šio skaičiaus dydžio priežastis. Šiuo metu jis kyla labai nežymiai, tad dėl to nesijaudinu, o ir jum patariu nesijaudinti, o tik kartais užmesti akį į jį, jei smalsu kiek „sveika” buvo kelionė su įjungtu kompiuteriu.

Na, o štai Load_Cycle_Count yra skaičiukas, rodantis kiek kartų kietasis diskas buvo „užmigęs” taupydamas energiją t. y. galvutė pasitraukė nuo kietojo disko įrašomojo paviršiaus ir išjungė disko rotaciją. Tai smarkiai sumažina HDD energijos sąnaudas, tačiau kietasis diskas tokį veiksmą gali padaryti vidutiniškai 200 000 kartų. Geresni kietieji diskai tai gali atlikti kelis kartus dažniau.

Maniškis Load_Cycle_Count indikatorius jau seniai peršoko 200 000 ribą ir dabar kiekvieną dieną telieka melstis, kad Samsung šį HDD pagamino labai kokybiškai. Dabar kasdien darau atsargines kopijas į Ubuntu One, Dropbox ir dar šen bei ten. O kol kas, kad šis indikatorius kuo lėčiau stumtų kietąjį diską į kapines, galiu pasiūlyti vieną iš sprendimo būdų:

1. Išjunkite HDD APM BIOS’uose.
2. Kiekvieną kartą įjungus kompiuterį išjunkite APM su hdparm komanda: hdparm -B 255 /dev/sda
3. Sumažinkite Linux log’inimą minimaliai: http://wdc.custhelp.com/app/answers/detail/a_id/5357

Kadangi, iki šiol naudojausi hdparm opcija per laptop-mode-tools, nusprendžiau nebeapkrauti savo kompiuterio įsijungimo laiko bereikalingomis komandomis ir APM išjungiau BIOS’uose. Deja, ne visi BIOS’ai siūlo tokią opciją, tad jums gali tekti naudotis hdparm komanda.

cpufreq „governors” nustatymas
Nuo kernel versijos 3.4, cpufreq buvo integruotas į Linux branduolį ir nebereikėjo instaliuoti cpufrequtils. Vietoje to, dabar visas CPU „throttling’as” gali būti atliekamas per /sys failus arba naudojantis cpupower įrankio „interface’u”. Tačiau mums net ir to nebereikia. ArchLinux numatytoji konfigūracija naudoja „ondemand” „governor”, kas duoda maksimalų energijos taupymą. Taip, taip – su „powersave” „governor” jūs energijos netaupote. Kadangi dirbant su kompiuteriu jis ilgiau atlikinės skaičiavimus žemesniu dažniu, tai ir ilgiau naudos daugiau energijos tuo pačiu žemesniu dažniu. Na, o pakėlus dažnį, jis skaičiuos trumpiau, tad ir trumpiau naudos daugiau energijos. Anksčiau pateiktoje nuorodoje teigiama, jog trumpam pakelti dažnį ir vėliau grįžti ilgesniam laikui į „idle state” labiau apsimoka. Kyla tik klausimas ar apsimoka perjungti „ondemand” į „performance” arba „userspace” su maksimaliu CPU dažniu, kai naudojate kompiuterį ant laido. Tam padariau mažytį testą su Intel Core i5-2410M, konvertuodamas 700 MB AVI failą į 128Kbps MP3. Rezultatus galite pamatyti patys:

Taigi, kas dėl „cpufreq” – man net nieko nereikėjo daryti, nes numatytasis „ondemand” „governer” yra nereikšmingai lėtesnis nei kiti. Failą jis sukonvertavo <1 sekunde lėčiau ir tam turbūt turėjo įtakos tai, kad testą su šiuo „governer” atlikinėjau paskutinėje vietoje, o todėl CPU spėjo šiek tiek užkaisti ir Intel Turbo Boost nebegalėjo taip dažnai pakelti dažnio iki maksimalaus 2.9 GHz. Na, o jeigu toks skirtumas jums yra svarbus, tai vietoje „cpufreq” konfigūravimo turbūt labiau verta būtų pagalvoti ar neapsimoka nusipirkti stacionaraus kompiuterio, kurio CPU mažiau rūpės energijos taupymas nei sparta.

Rezultatai
Atsikračius laptop-mode-tools, šiek tiek paspartinau kompiuterio užsikrovimą. Tačiau tada kompiuterio baterija duodavo srovę vos 2 valandom. Išnaudojus visas konfigūracijos galimybes pavyko šią trukmę padvigubinti iki 4 valandų. Žinoma, kompiuteris pilnom apkrovom su baterija veiks vienodai mažai laiko.

• 15 EUR kaina stebina. Pridėkime tai, jog Microsoft atsisakė Service Pack’ų, tai ganėtinai akivaizdu, jog kompanija jaučia spaudimą iš Apple ir Linux pusės ir nori kuo greičiau sustabdyti vartotojų bėgimą nuo Windows.
• Sąskaitą gavau pusiau vokišką, pusiau anglišką. M$hit…
• Net labai paprastos programėlės kraunasi labai lėtai. Tačiau štai Windows Explorer užsikrauna ne ką lėčiau nei Windows 7.
• Windows instaliavimas užtruko mažiau nei 1 valandą, tačiau tikrai ilgiau nei Windows 7.
• Internet Explorer naudoja naują t.msn.com namų puslapį, kuris gražiai tinka prie Metro aplinkos.
• Keista, tačiau pirmos akimirkos su Windows 8 – ganėtinai smagios. Nelabai suprantu iš kur tiek kritikos šiai OS.
• Windows 8 automatiškai „pasigavo“ socialinių tinklų ir pan. informaciją iš Microsoft.com vartotojo, su kuriuo prisijungiu prie sistemos.
• Sistema puikiai veikia VirtualBox’e. Nesijaučia stabdymas.
• Kol kas langai yra visur, išskyrus Metro apps’am. Reikia pripažinti, kad Microsoft sukėlė daugiau tragedijos, nei buvo verta – net jei neturite lietimui jautraus ekrano, Windows 8 vis tiek jaučiasi kaip patogesnė OS nei Windows 7.
• Internet Explorer sparta leidžia paklausti: ar tik nebus ji spartesnė už Firefox/Opera?
• Suinstaliavus Google Chrome, buvau paklaustas kokią naršyklę norėčiau naudoti kaip pagrindinę. Nice!
• Numatytasis darbastalio vaizdas: bit.ly/VsXEEK
• Windows 8 užima vos 8.5 GB!
• Kadangi Windows 8 pirkau per x64 sistemą, o vėliau ją parsisiunčiau per x86 ir todėl dabar turiu Windows 8 x86, tai kodas matyt netinka – tenka siųstis sistemą iš naujo.
• Keista, jog Windows 8 „Pranešimai” palaiko Facebook ir Windows Messenger, bet ne Skype…
• Windows 8 automatiškai parinko iš mano Live nustatymų, kad naudotų lietuvių kalbą apps’am, tačiau kadangi instaliuodamas pasirinkau anglų kalbą, tai dabar viskas gaunasi kaip mišrainė.
• Tinklo adapteriai nuo šiol vadinami nebe „Local Area Connection”, o tiesiog „Ethernet”.
• Žemėlapių programėlė veikia šiek tiek greičiau nei Google Maps, tačiau ji, kaip ir visos kitos Metro programėlės, užsikrauna lėtokai.
• Skype žinutės ant Windows 8 lag’ina: gaunate pranešimą kampe apie naują žinutę, paspaudžiate ant pranešimo, atsidaro pokalbis Skype ir tada palaukiate porą sekundžių iki išvysite jau prieš tai matytą žinutę.
• Apskritai, Skype Metro atrodo tragiškai (įsivaizduokite tokį vaizdą ant 24 colių ekrano). Suprantu, kad planšetėms tai puiki programa, tačiau ne nešiojamiems kompiuteriams, kur norėtųsi sutalpinti daugiau infromacijos ekrane.
• Windows Metro yra mažiau intuityvi, palyginus su Ubuntu Unity.
• Skype pridėjus į ekrano šoną, viskas kas matoma, tai yra Skype ikona. Kam to tada reikia?
• Padirbėjus su Metro apie valandžiukę, reikia pripažinti, kad tai vargina… Skraido visokios lentelės, pilna efektų, bet viskas nėra stulbinančiai spartu, kaip norėtųsi.. …opa… berašant tai gavau dar kartą Skype notification apie jau seniai skaitytą pranešimą.
• Taip pat net Skype pagrindiniame lange matosi vertimo klaidos.
• Windows Explorer turi ne tik ribbon’ą, bet ir galimybę pasirinkti kokius mygtukus rodyti kaip greitai pasiekiamus.
• Kažkodėl naujienų skaitymo programėlėje pirmiausiai rodomi naujienų šaltiniai iš Asia, tada Middle East, Africa, o Europe ir South America – paskutinės. Kokia čia tvarka viskas išdėliota?..
• Reziume. Ar tapo lengviau naudotis senomis programomis, kurias naudojau iki šiol? Ne. Ar naujos funkcijos ir programos palengvino darbą? Ne, nes jos pilnos nereikalingų efektų, pačios yra neefektyvios ir apskritai susidaro toks jausmas, jog Windows 8 dar tik pradžia didelio perėjimo prie planšetinių kompiuterių. O kol kas rinka nuspręs ar tokio perėjimo reikia…
• Sukant pelės ratuką ant garsiakalbio ikonos garso padidinti/sumažinti neįmanoma. Nebent pirmiau spustelėsite kairiuoju pelės mygtuku.
• Iš Metro Start’o paleistos programos pasileidžia Metro UI aplinkoje, nors dažniausiai turi ir įprastas versijas, kurias galima pasiekti ilgai paieškojus per Desktop application.
• Flash Google Chrome veikia puikiai, o štai Internet Explorer – lėtokai. Nors pati naršyklė atrodo žymiai spartesnė nei pirmtakai.
• Suinstaliavus uTorrent, sugebėjau užlaužti sistemą dar kartą. Start’as nebeveikia.
• Windows 8 programėlių parduotuvėje yra kategorijų, kuriose nėra nė vienos programos…

Pildoma gyvai.

Beje, jei turite nelegalius Windows 7, Windows 8 (ne kokį nors atnaujinimą, surištą su jūsų kompiuteriu ar Windows 7, o normalią OS instaliaciją) galite įsigyti už 30 EUR. Tiesiog parsisiųskite Microsoft sukurtą atnaujinimo programą Upgrade Assistant iš go.microsoft.com/fwlink/?LinkID=262205 ir sekite instrukcijas.

Upgrade Assistant patikrins ar jūsų kompiuteris suderinamas su Windows 8 ir pasiūlys įsigyti šią OS už 30 EUR. Taip pat galėsite įvesti akcijos kodą, kurį galite gauti, jei turite legalių Windows 7 produkto kodą (pačių Windows’ų turėti suinstaliuotų ar aktyvuotų kompiuteryje – nereikia). Šį akcijos kodą gausite į el. paštą užsiregistravus windowsupgradeoffer.com svetainėje. Akcijos kodas suteiks jums galimybę įsigyti Windows 8 Pro vos už 15 EUR (PVM įskaičiuotas į kainą). Atsiskaityti galite PayPal arba kortele.

Windows 8 produkto kodą gausite iš karto į el. paštą, o programa tuo pačiu iš karto pradės siųsti instaliacinius failus (2.1 GB x86 ir 2.8 GB x64) į jūsų kompiuterį. Atsiminkite, kad gausite tokiai CPU architektūrai pritaikytą Windows 8 versiją, su kokia Windows 7 siųsitės t. y. jei programą paleidote su Windows 7 Ultimate x64, tai Windows 8 instaliacija bus irgi x64. Tačiau jei Windows 8 nusipirkote su x64 platforma, tai Windows 8 x86 aktyvuoti su tuo pačiu kodu nepavyks, nors parsisiųsti galėsite tiek vieną, tiek kitą. Taip pat turiu įspėti, kad iš mano patirties, parsisiuntimą geriau įvykdyti vienu kartu, nes vėliau tame pačiame kompiuteryje paleisti Windows 8 atnaujinimo programos neišėjo. Tačiau tokią problemą lengvai išspręsite kitame kompiuteryje parsisiuntę Windows 8 parsisiuntimo programą. Ši programa skiriasi nuo ankstesnės tuo, kad ji prašo ne pirkti Windows 8, o tik jau nupirkto produkto kodo.

Neišsigąskite, jog Windows 8 atnaujinimo programa siunčia šifruotus failus. Pabaigus siuntimą, programa patikrins failus nuo siuntimo klaidų ir jei viskas gerai – pasiūlys tris variantus:

1. Suinstaliuoti Windows 8 iš karto į dabartinį kompiuterį.
2. Sukurti Windows 8 ISO failą ir jį įrašyti į DVD.
3. Sukurti Windows 8 USB instaliavimo laikmeną.

Toliau telieka instaliuoti Windows 8 ir džiaugtis pigiu atnaujinimu!

Straipsnis trumpai:

• Norint įsigyti Windows 8 Pro už 30 EUR, nereikia turėti legalių Windows 7. Užtenka paleisti atnaujinimo programėlę.
• Norint įsigyti Windows 8 Pro už 15 EUR, nereikia turėti suinstaliuotus/aktyvuotus legalius Windows 7. Taip pat užtenka paleisti atnaujinimo programėlę ir prieš tai užsiregistruoti WindowsUpgradeOffer.com puslapyje, kad gauti akcijos kodą.
• Jei Windows 8 siuntimas nutrūko – galite jį pratęsti šiame ar kitame kompiuteryje parsisiuntę programėlę ir turėdami Windows 8 produkto kodą.
• Nesijaudinkite, jei jūsų kompiuteris neturi optinio įrenginio ar neturite DVD disko, nes Windows 8 atnaujinimo ir parsisiuntimo programėlės pasiūlys įrašyti Windows 8 iš karto į kompiuterį, į DVD arba USB laikmenas.

P. S. Perkant Windows 8 užsienyje, susidursite su problema, jog Billing Address turi būti šalyje, kurioje esate. Problemą išsprendžiau vietoje ZIP kodo įvedęs atitinkamą kiekį 0-ių, o likusią adreso dalį įvedęs lietuvišką.

Google+ iš kitų socialinių tinklų greičiausiai išsiskiria tuo, jog tai… Google. Kai kas mano, kad Google sukūrė šį socialinį tinklą vien todėl, nes Facebook nesutiko leisti indeksuoti duomenų paieškos sistemoje. Jei šiam Google kūriniui pasiseks atsipjauti socialinių tinklų vartotojų pyrago (pateikta žemiau), tai paieška taps dar tikslesnė, o reklama – pastebima ir kartais netgi naudinga. Puikus pavyzdys – Facebook Ads, leidžiantis reklamos užsakovui pasirinkti labai tikslią ir konkrečią auditoriją, nurodant raktažodžius, informacijos apie vartotoją reikalavimus (pvz., amžių, pomėgius) ir pan. Kyla tik vienas klausimas – ar nenutiks taip, kad Google paieška naudotis taps beveik neįmanoma, kai prireiks ieškoti dalyko, kuriuo nesidomėjai niekada gyvenime. Juk jei Google bandys „supersonalizuoti“ paieškos rezultatus, tai tuo pačiu jie taps mažiau palankūs nepopuliariem paieškos objektam.

Pakvietimai
Jei norite gauti pakvietimą, tiesiog pakomentuokite šį įrašą ar rašykite googleplus@versme.net.

Trumpas Google+ pristatomasis filmukas

Nuorodos
Google+

Fotografavimo „geležis“
Kameroje įmontuota 1/2.33″ CCD matrica su 14,5M taškų, iš kurių 12,1M – efektyvūs. Nuotraukos palaikomos nuo 640 pločio iki 4000×3000 (4:3), 4176×2784 (3:2) ir 4320×2432 (16:9) dydžių. Filmuojama 1280×720 rezoliucija @ 30 fps. Visas šis gėris maitinamas šviesa per F3.3-4.9, 25-300mm, 10 elementų 8 grupėse, 12x optinio priartinimo LEICA DC VARIO-ELMAR objektyvą su Power O.I.S stabilizacija. Negana to, fokusuoti galima ne tik į 11 taškų, bet ir sekti fokusuojamą objektą su AF Tracking. Bandant šią funkciją pastebėjau, jog veiksminga ji tik ant labai išsiskiriančių iš fono objektų.

Tačiau labiausiai džiuginęs dalykas šios kameros technikoje buvo jautrumas. Jį galite pasirinkti nuo ISO 80 iki ISO 1600. Taip pat yra kažkoks High Sensitivity Mode, kuris turėtų automatiškai nustatyti jautrumą nuo ISO 1600 iki ISO 6400, bet man užtenka ir ISO 800 norint fotografuoti žvaigždes, tai kam gali reikėti ISO 6400? Prie tokio rankiniu būdu valdomo jautrumo (yra ir automatikos pasirinkimas) tereikia gero išlaikymo mechanizmo, kuris šiame fotoaparate yra su rankiniais nustatymais nuo 1/2000 iki 60 sekundžių. Bandžiau viską – fotografavimą naktį prastai apšviestose vietose lauke, rūsyje, gatvėje, viską buvo galima atlikti be blykstės, tačiau triukšmo kaina. Suprantama, stovas ar bent jau atramos taškas vis tiek lieka rekomenduotini.

Fotografavimas ir filmavimas
Kameros lyginti su pigesnėmis tiesiog neverta. Iš karto matosi ryškus skirtumas ir suprantate, jog pinigų į balą neišmetėte. Nuotraukos raiškios, spalvos tikroviškos. Fotoaparatas gali ne tik atpažinti žmonių veidus, bet juos įsiminti, rūšiuoti nuotraukas pagal veidus. Veidas gali būti aprašomas vardu ir netgi trimis veido nuotraukomis.

Filmuojant 30 kadrų per sekundę užtenka su kaupu, vaizdas fokusuojamas vidutiniškai greitai, o garsas žymiai geresnis nei anksčiau turėtos Sony DCR-SR290E kameros, kuri dirbo su Dolby Digital 5.1. Tačiau yra ir problemų. Labai erzina, kai filmuojant lauke viską sugadina saulės spindulėlis kadro kampe. Nežinau ar čia Norvegiška saulė kalta, bet filmuojant labai šviesius objektus kaip kad saulė ar labai ryškus ekranas ar lemputė šviesiausiose vietose atsiranda vertikalios juostos per visą kadrą.

Nuorodos
Panasonic DMC-TZ10 puslapis DPreview.com.

Juokingiausia, jog telefoną turėjau atsiimti per mėnesį nuo paskutinio papildymo, tačiau, kad jį galėčiau atsiimti, man reikėjo sulaukti skambučio iš Bitės, jog telefoną salone jie jau turi. Tokio skambučio sulaukiau likus keliom nedarbo dienom iki sausio 3 d., kuri yra paskutinė diena, kada galėjau atsiimti telefoną. Todėl telefonu susitariau, jog telefoną galėčiau atsiimti keliom dienom vėliau. Nuvykus į nurodytą UAB „Bitė Lietuva“ saloną buvau nustebintas – man norėjo duoti ne Nokia 2330, o Nokia 2323. Pakalbėjus su asistente, ši nežinojo ką pasakyti, mat visiem klientam dalino Nokia 2323, todėl ji pati pasiskambino kažkokiu numeriu ir paklausė kodėl čia taip yra. Tada pasiėmė skaičiuotuvą ir paskaičiavo, jog aš pasipildžiau tik 100 Lt, o ne 150 Lt, todėl Nokia 2330 man nepriklauso, o priklauso Nokia 2323 telefonas, kurio akcijai aš ne tik nesiregistravau, bet ir nieko nežinojau. Visą akcijos laikotarpį bei akcijai pasibaigus, mano.labas.lt savitarnos svetainėje buvo pateikiama informacija, jog renku pinigus ir pasibaigus akcijai galiu atsiimti Nokia 2330, o ne Nokia 2323. Kodėl mano.labas.lt buvo rašoma, jog jau galiu atsiimti Nokia 2330, asistentė paaiškinti negalėjo.

Vietoje to, asistentė pasiūlė parašyti raštišką skundą, į kurį atsakymą gaučiau po mėnesio, arba pasiskambinti trumpuoju numeriu 1501, jog pats galėčiau pabandyti išspręsti šią problemą dabar pat. Paskambinau 1501, ten paaiškino, jog dėl sistemos klaidos man buvo pranešta apie galimybę atsiimti telefoną surinkus tik 100 Lt, nes nors registravausi Nokia 2330 akcijai, šios akcijos metu UAB „Bitė Lietuva“ pradėjo analogišką akciją „Nokia 2323“ telefonui už 100 Lt sąskaitos papildymą per 5 mėnesius ir manęs neinformavus apie akcijos pakeitimus nei SMS žinute, nei mano.labas.lt svetainėje, sąskaitos papildymus skaičiavo 100-ui Litų. Telefonu bendravęs asmuo pasiūlė pasipildyti sąskaitą dar 50 Lt, jog už dviejų savaičių galėčiau atsiimti Nokia 2330. Man buvo pažadėta, jog būsiu telefonu informuotas apie galimybę atsiimti telefoną. Tačiau jokio skambučio ar SMS žinutės nesulaukiau per 2 savaites, todėl po 18 dienų, 2011 m. sausio 24 d., paskambinau dar kartą. Su manim buvo prižadėta susisiekti tą pačią dieną, o vėliausiai – sausio 25 d. Tačiau jokio skambučio ir vėl negavau. Sausio 26 d. paskambinau klientų aptarnavimo skyriui dar kartą. Man buvo pranešta, kad darbuotojas, atsakingas už mano problemą, šiuo metu pietauja, todėl man bus perskambinta vėliau. Skambučio nesulaukiau.

Tą pačią dieną pradėjau rašyti apie Bitę Twitter’yje. Į mano žinutes buvo atsakyta. Tai padarė @Chiudas. Tiesa, nelabai kas iš to išėjo, mat aš pats paskambinau 1501 vėl pakalbėti, nors susitarėm, jog jis susitikęs su kolegom pakalbės apie šią problemą. Paskambinus atsiliepė Egidijus. Pagaliau pasijautė, jog su manim bendrauja labiau suprantantis situaciją žmogus. Klausiat kaip? Ogi prasidėjo dalis, kur Bitė lenkia kalbą prie telefono negavimo visai! Papasakojo, jog tiek Nokia 2330, tiek Nokia 2323 telefonai jau baigėsi, o kas dar negavo Nokia 2323, tai buvo sudaryti sąrašai Nokia C1-01 telefonui. Tačiau, suprantama, aš tame sąraše nesu, nes telefoną atsiimti turėjau jau seniai. Tada užsiminiau, kad nors mano.labas.lt sistemoje ir įvyko klaida, esmė, jog man telefonu pasakė, kad pasipildžius dar 50 Lt visas reikalas bus sutvarkytas ir per dvi savaites su manim susisieks dėl Nokia 2330 atsiėmimo. Taip pat paminėjau, jog turiu pokalbių įrašus. Tada gavau dar palūkėti „on hold“ (visas pokalbis truko 10 minučų!). Belaukdamas pastebėjau, jog rimtą skandalą keliu: @Chiudas per Twitter DM domėjosi ar čia aš dabar šnekuosi 1501, po kai kurių „on hold“ išjungimų vis girdėdavosi keistas garso efektas, tarsi jie ten pokalbio klausytųsi per garsiakalbį (galiu ir klysti, nes visgi… tokie dalykai skamba labai jau absurdiškai), kartą nugirdau kaip kažkas šnekėjo apie telefoną, asistentui kažkodėl prireikė mano vardo ir pavardės ir pokalbis baigėsi. Rezultatas kaip ir anksčiau – mes jums perskambinsim, perdavėm klausimą atsakingiem asmenim. Šį kartą nelabai norėjo sakyti kada perskambins, bet išpešiau, jog iki pirmadienio vakaro paskambintų. Esu beveik tikras, jog man nepaskambins, todėl džiaugiuosi, jog skundus el. paštu išsiunčiau į RRT, VVTAT, IVTAT ir pačią Bitę. Gavus atsakymą bus aišku kur tiksliai kreiptis ir ką daryti.

Atnaujinimas
El. paštu niekas iš įvardintų tarnybų nesureagavo, atsakė tik pati Bitė. Vėliau gavau skambutį iš kažkokios valstybinės institucijos prie susisiekimo ministerijos ar pan. Tačiau jų pagalbos jau nereikėjo – telefoną jau buvau gavęs dar kelis kartus paskambinus į Bitę. Išvados: malonu, jog Bitė gerbia kliento laiką (sarkazmas). Jei ne Bitės geranoriškumas ir pokalbių įrašai, greičiausiai nieko nebūčiau pešęs.

Vaizdo įrašus parsisiųsti per HTTP ar BitTorrent tinklą galite čia.

Kadangi dalyvauti Login 2011 reikalingos papildomos lėšos ir laikas, o jas tenka aukoti savanoriškai, būčiau labai dėkingas, jei paremtumėte bent keliais centais Flattr’u ar PayPal.

Parsisiųsti.

Anaiptol, pagal numatytuosius nustatymus, pastebėsite, jog kompiuteris užrakintas, tik bandydami pasinaudoti klaviatūra. Staiga visas vaizdas ekrane bus įrėmintas žaliame rėmelyje. Šis žalias rėmelis reiškia, jog jūs vedate slaptažodį. Taip, taip, šiai programai nereikia vartotojo vardo. Paleisti alock galite bet kada. Aš šiai programai priskyręs klavišų kombinaciją Alt+L, o pati programa baisiai greita ir lengva, todėl užrakinimo procesas žaibiškas. Dar įdomiau – mano kompiuteriu nesinaudojantis asmuo netgi nesupras, jog kompiuteris užrakintas, nes sistema nereaguos į pelės kursoriaus judėjimą ar pelės paspaudimus, o spustelėjus kokį nors klaviatūros mygtuką šonuose atsiras žalias rėmelis.

Programai galima nurodyti, jog užrakinus kompiuterį rodytų kokią nors spalvą, paveikslėlį, tą patį langų vaizdą su ar be šešėlio, nors šiaip aš visai nieko prieš ir numatytąjį variantą – užrakinus kompiuterį vaizdas visiškai nepasikeičia, o jei turėjau atidarytą Skype pokalbį, tai jis ir toliau bus rodomas bei prie kompiuterio priėjęs žmogus pamatys visus naujus įvykius, kurie įvyko po kompiuterio užrakinimo. Tai – skonio reikalas.

Apskritai, alock nėra labai saugus variantas – kitaip nei gdm ar kdm ji nepaleidžia viso X seanso ir nulūžus alock nenuluš kitos programos, todėl užtenka prisijungti per SSH ar spustelėti Ctrl+Alt+F1, iš ten nužudyti alock procesą ir „įsilaužėlis“ galės naudotis kompiuteriu nepraradęs jūsų atidarytų langų. Tačiau alock yra velniškai sparti (puiki savybė naudojimui „startup’e“), stabili ir patogi programa tiems, kuriem reikia minimalios apsaugos. Šiaip nenaudočiau jokios programos kompiuteriui užrakinti, bet tada neleisčiau kompiuteriui užsikrauti iki galo be mano įsiterpimo – nenoriu, jog pašaliniai skaitytų mano paštą ar Skype pokalbius man neprisijungus, tačiau taip pat nenoriu grįžti prie kompiuterio vien tam, kad prisijungčiau ir vėl palaukčiau minutę kol viskas baigs krautis. alock šią problemą išsprendžia: įdėdami ją į Window Manager’io paleisties sąrašą užrakinsite kompiuterį dar jam nebaigus krautis. Programos, esančios „startup’e“, vis tiek užsikraus, tad kai rytais įjungiate kompiuterį ir nueinate išgerti puodelio kavos – dabar tai galėsite daryti ilgiau, o grįžę pradėti dirbti iš karto.

Suprantama, tai tik viena iš alternatyvų kaip paspartinti darbo kompiuteriu pradžią. Galbūt geriausia naudoti nuo įrašymo apsaugotą s2disk image’ą, o galbūt, jei esate visiškas greičio fanatikas, tiesiog s2ram kompiuterio „užšaldymą“.

Programos puslapis.

Kodėl GMail?
Tačiau grįžkim prie to, kodėl visgi GMail yra patogus backup’inimui. Įsirašiau keletą atsarginių kopijų į tuo metu geriausiais ir brangiausiais laikytus Verbatim CD-R diskus. Tuo metu – tai buvo Nr. 1 laikmena. Greičiausiai ir šiuo metu kai kuriem įprasta manyti, kad tai puiki laikmena saugoti atsarginėm kopijom. Tą kartą diską įdėjau į standartinę dėžutę, sausoje, tamsioje spintelėje, kur jis ir pragulėjo 8 metus vidutinėje kambario temperatūroje. Šią dieną to kompaktinio disko nebenuskaito joks optinis įrenginys, o jame buvusi informacija buvo nuskaitoma su klaidom dar prieš 3 metus. Kompaktinius ir DVD diskus per tuos 8 metus naudojau viskam: filmams, žaidimams, nuotraukom, dokumentams ir pan. Buvo užėjęs ir metas, kai maniau, jog istorija pasikartos ir internetą turėsiu ne visados, todėl labai apsimoka viską, ką parsisiunti dėt į atsarginį diską. Rezultatas – per 100 diskų, kurių turinys šiai dienai ne tik nereikalingas, bet ir dažnai ne visai nuskaitomas. Įsitikinau, jog diskuose informacija kokybiška išlieka neilgiau metų. Diskams yra analogų – už mažiau nei 130 Lt galite nusipirkti 500GB SATA2 100MB/s kietąjį diską. Galite nusipirkti Amazon EC2 serverį ir jame sutalpinti atsargines kopijas. Galite nusipirkti jau senokai iš mados išėjusią DAT 320 juostą, kuri talpins 160 GB informacijos. Galite nusipirkti SSD diską ir jame sutalpinti viską, ko jums reikia. Tačiau ką daryti jūs NEnorite atsikratyti failų iš savo kompiuterio? Suprantama – juos pasilikti, o daryti tik atsargines kopijas. Bet pagalvokite, kokia tikimybė, jog jums iš 16 tūkstančių nuotraukų jūsų kompiuteryje prireiks bent pusės jų atsarginių kopijų? Taigi, išleisti virš 100 Lt tam, ką panaudosite vos porą kartų skamba absurdiškai, o jums tereikia sparčios paieškos tarp archyvo ir greito parsisiuntimo. GMail būtent tai ir suteikia.

Kaip jau sakiau – tai taikoma failams, kuriuos norite išlaikyti savo kompiuteryje tikrai ilgam (pvz., nuotraukas, kurias dažnai rodote svečiams). Tačiau tai visiškai netinka filmo ar didelės „lossless“ muzikos kolekcijos išsaugojimui. Galima daug sugalvoti kam GMail jums tinka ir kam ne, svarbiausia, jog jūs pats priimtumėte sprendimą ir pagalvotumėte ar rasite kur išnaudoti GMail funkcijas.

Štai aš GMail panaudojau kelių serverio HDD „image’ų“ backup’inimui (~8 GB), 30 GB nuotraukų ir keletui kitų failų.

• Aš esu 100%, jog serverio „image’ų“ man reikės po 2 metų ir jie turėtų išlikti nepažeisti. Todėl juos supakavau į daugybę RAR failiukų po 20 MB ir išsiunčiau į kelias pašto dėžutes. Kompiuteryje viską pasilikau jei kartais po 2 metų būtų sugadinta tik kuri nors viena dalis – man tereikės parsisiųsti vieną ją. Tas užtruks tik kelias minutes ir aš būsiu tikras, jog sistema užsikraus iš „image’o“ kaip ir pirmą kartą.
• Nuotraukas sutalpinau tik todėl, nes per pastarąją nuotraukų peržiūrą bent 10 nuotraukų nebe pavyko atidaryti. Kol kas atsargines kopijas susiveikiau iš pažįstamų, tačiau ateičiai nusprendžiau, jog būtų velniškai patogu turėti jas GMail pašto dėžutėje ir ten jų ieškoti tiesiog pagal failo pavadinimą.

Kadangi turėjau „Google hosted“ paslaugų su galimybe lengvai sukurti iki 100 pašto dėžučių ir jas visas valdyti iš vienos vietos, tai nusprendžiau pasinaudoti šia galimybe gauti 7.5*100=750 GB vietos.

Kaip tai realizuoti?
Viskas paprasta. Sukurkite failų, kuriuos norėsite išsaugoti, sąrašą ir jį perduokite ciklui, kuris išsiųs kiekvieną iš jų atskirame laiške. Kadangi laiške siųsime pilną kelią iki failo (vardan patogesnės paieškos), pasistenkite patys optimizuoti paieškos komandą. Aš daugiausiai naudojau štai tokią komandą:

find ~/Nuotraukos/ -type f >> filelist

Prieš naudodami tokią komandą atminkite, jog nieko neišeis su failais, didesniais nei leidžiamas GMail laiško „attachment’o“ dydis (25 MB). Juos patalpinkite kur nors atskirai ar išimkite iš sąrašo, o atsargines kopijas darykite nebent suarchyvavę šiuos failus į daug mažų archyvų:

rar a -m0 -v21M -R /kelias/iki/failo/ar/katalogo

Tai galima atlikti ir su nemokamu 7-Zip:

7z a -t7z -v21m /kelias/iki/kuriamo/archyvo.7z /kelias/iki/failo/ar/katalogo -mx0

Sukūrus failų sąrašą teliko iš vieno ilgo sąrašo padaryti daug trumpų sąrašų, kadangi mes viską paliksime automatikai ir šio proceso metu atsirinkti kurių failų nepavyko išsiųsti dėl laikinai atjungto GMail vartotojo bus sudėtinga.

awk '{print >("filelist_" int((NR+99)/100))}' filelist

Tokia komanda pasirūpins, jog failas „filelist“ būtų suskaldytas į daugybę „filelist_“ failiukų, kurių turinys neužims daugiau 100 eilučių.

Pastaba: esu patyręs, jog net ir su užblokuotu GMail vartotoju įmanoma išsiųsti laiškus ir vėliau prisijungus prie pašto dėžutės juos rasti.

Dabar teliko viską sukelti į paštą. Tai darysime su kiekvienu iš filelist_* failų atskirai t. y. siųsime tik po 100 laiškų iš karto.

cat filelist_* | while read line; do echo ""; echo ""; date; ls -alh "$line"; ./file.py "$line"; done

Nepamirškite pakeisti žvaigždutės į failo sekos numerį, o „file.py“ turėtų būti jūsų išsaugotas ir suchmodintas (komanda „sudo chmod +x file.py“) Python scenarijus (nepamirškite pakeisti „vartotojas@gmail.com“ ir „slaptazodis“ į atitinkamas reikšmes, taip pat gali tekti pakeisti Python versiją).

Pabaigai vieno gerai žinomo Linux atstovo žodis:

Only wimps use tape backup: real men just upload their important stuff on ftp, and let the rest of the world mirror it

Komutatorius – kas tai?
Komutatorius taip pat daug kur vadinamas „switch’u“. Komutatoriai naudingi, kai reikia sujungti daug kompiuterių į tinklą, daugiau nei leidžia maršrutizatoriaus lizdų kiekis. Patys komutatoriai vieni negali veikti – jiems reikia, jog tinkle būtų DHCP serveris, jog veiktų NAT. Apskritai kalbant, visas tinklo skirstymas yra atliekamas pagal OSI modelį, kuris susideda iš 7 sluoksnių. Pagal jį tinklo duomenų maršrutizavimas išoriniuose įrenginiuose dažniausiai atliekamas dvejuose lygmenyse: paskirstant duomenis pagal MAC adresą (vidinis tinklas; OSI sluoksnis 2) ir pagal IP, žinučių persiuntimą ir pan. (OSI sluoksnis 3), dar kitaip vadinamas „network layer“.

Komutatoriai gali maršrutizuoti srautą tik pagal MAC adresą. Todėl jie negali patys paimti internetą ir jį padalinti kompiuteriams. Kompiuteriai patys prisijungs per komutatorių prie aukštesnio tinklo segmento – jeigu toliau komutatoriaus stovi modemas, tai tas segmentas būtų jau pats internetas. Tokiu atveju, kai aukštesnysis tinklo segmentas lieka tik internetas, jungiantis per komutatorių kiekvienas kompiuteris gauna išorinį IP adresą ir nėra pasiekiami vienas kitam, nebent interneto paslaugų tiekėjas yra nurodęs kitaip.

Maršrutizatorių greičiausiai nereikia pristatinėti – jie patys dalina internetą, patys perduoda duomenis į išorinį tinklą pagal IP, nors vidiniame tinkle irgi vadovaujasi pirmo OSI sluoksnio taisyklėmis. Skirtumas tarp maršrutizatoriaus ir komutatoriaus liaudiškai šnekant yra tas, jog komutatorius tik praplečia maršrutizatoriaus lizdų kiekį, o maršrutizatorius sukuria atskirą tinklą, be NAT pagalbos visiškai nepasiekiamą išoriniem tinklam. Pats maršrutizatorius yra „gateway“, nesvarbu kuriame tinklo segmente jį pastatysite, o komutatorius tik prijungia kompiuterius prie kito „gateway“ per DHCP. Jeigu namie turite vieną maršrutizatorių ir norite, jog kitame kambaryje būtų dar vienas įrenginys su keliais lizdais, kad nereikėtų vesti daug laidų iki pat maršrutizatoriaus, tai jums užtenka nuvesti vieną laidą iki to kambario ir ten pajungti komutatorių. Komutatoriaus dažniausiai nereikia net konfigūruoti (apskritai, tokią funkciją turi tik labai brangūs komutatoriai). Komutatoriai pigesni nei maršrutizatoriai. Tiesa, komutatoriai patys negali plėsti WiFi tinklo, tačiau maršrutizatorius, perdarytas į komutatorių, gali. Pajungus komutatorių, lygiai taip pat kaip ir su maršrutizatorium, jeigu duomenys keliauja į kompiuterį, kuris prijungtas prie to pačio komutatoriaus – duomenys siunčiami tiesiai kompiuteriui, o ne per aukštesnį tinklo segmentą. Jeigu pasijungsite 1000Mbps tinklą su komutatoriu ir 100Mbps tinklą su maršrutizatoriumi – tinklas tarp prie komutatoriaus pajungtų kompiuterių su 1000Mbps tinklo adapteriais ir laidais veiks ne 100Mbps, o 1000Mbps greičiu. Komutatorius neturi WAN prievado – visi lizdai vienodi, tinklą jis gali pasigauti iš bet kurio lizdo, kuriuo ras DHCP serverį.

Tačiau nemaišykite komutatoriaus su „hub’u“ – „hub’as“ nuo „switch’o“ skiriasi tuo, jog duomenis perduoda per visą tinklą išilgai, o ne tiesiai gavėjui. Taip pat nepamirškite, jog komutatorius vargu ar yra jums reikalingas, jei namie neturite vietinio tinklo, tik tiesioginę prieigą prie interneto. Skirtumas tarp „hub’o“ ir „switch’o“ visai paprastas:

Naudojant „hub’ą“ visas tinklas funkcionuoja ir toliau net kurioje nors vietoje nutrūkus laidui – tai buvo privalumas prieš dar seniau naudotus koncentratorius.

Kuo naudingi maršrutizatoriai su integruotais modemais?
Greičiausiai daugelis esate gavę iš savo interneto tiekėjo kokį nors ADSL maršrutizatorių – maršrutizatorių su integruotu ADSL modemu. Integruoto ADSL modemo idėja atrodo puiki – nereikia antro lizdo elektrai, susitaupo elektros ir vietos, nes nėra papildomos dėžutės. Tačiau atsiranda didžiulė problema, kai vietoje ADSL interneto, kurį gaunate per siaurą RJ-11 jungtį jums interneto tiekėjas duoda platų RJ-45 kabelį. Šiam internetui nebereikia modemo. Jums netgi maršrutizatoriaus nebereikia, jei turite tik vieną kompiuterį. Taip pat pasitaiko, jog sugenda tik integruotas ADSL modemas, o maršrutizatoriaus funkcijos ir toliau veikia puikiai.

Vienintelis sprendimas kaip išspausti naudos iš tokio ADSL maršrutizatoriaus – išjungti jo NAT ir DHCP funkcijas. Taip gausite komutatorių. Prijungus jį prie tinklo gausite daugiau lizdų. Visai galimas variantas, jog vietinis tinklas veiks ir pajungus tiesiai interneto kabelį į komutatorių, tačiau tai nėra taip saugu. Visada saugiau yra būti nepasiekiamam ir sėdėti už NAT – vidiniame tinkle.

Kaip jis atrodo?
Komutatoriai būna įvairių dydžių: nuo mažo, ADSL paskirstymo dėžutės, dydžio (Canyon CNP-D05P su 5 100Mbps jungtim už 40 Lt) iki didelio, kaip „rack“ tipo serveris, (Dell PowerConnect 3548 su 48 4GBE jungtim už 999 Lt):

Nuorodos
Network switch, Wikipedia
Network layer, Wikipedia
Router, Wikipedia

Tiek maršrutizatorių, tiek nešiojamąjį kompiuterį pirkau Elektromarkt, Kauno Akropolyje. Jų vardas čia svarbus ne tiek dėl prekių kokybės, kiek dėl viso pinigų grąžinimo proceso. Nusprendžiau susigrąžinti pinigus, nes D-Link – tai žaidimas ar paklius kokybiškas, o Asus – tai brokuota serija.

Pirmas bandymas su maršrutizatorium (pradžia 2010-03-15)
Atėjus į parduotuvę pirmiausiai vengiama priimti prekę pinigų grąžinimui – bandoma išaiškinti, kad negali imti ir tiesiog grąžinti pinigų. Šalia stovi iškaba „prekės atgal negrąžinamos“. Tačiau toks įstatymas – privalo grąžinti, jei tik prekė nekokybiška arba nepraėjo 14 dienų. O gal jie prekiauja tik daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklėse nurodytomis prekėmis?

Tai ar ji nekokybiška, ar ne, Elektromarkt negali patikrinti parduotuvėje. Siūlo siųsti į garantinį, kad gautų pažymą, jog prekė tikrai nekokybiška ir ar kaltas gamintojas. Man tai atrodo pakankamai sąžininga, tad su tuo sutinku ir jie išsiunčia ją į garantinį. Žinoma, problemos aprašymą reikia vos ne raidė į raidę padiktuoti – juk ne visi žino kas yra 802.11n tinklas ir kaip jis rašomas, nors užrašytas didžiuliu šriftu ant pakuotės… Pakuotės niekas netikrino. Iš karto parašė, jog pateikiau pilną komplektaciją. Jų bėdos, jei ką pamiršau, o jie nenori net pabandyti ištestuoti prekės parduotuvėje.

Pasirašau tik po garantinio remonto aktu. Susitariam, jog gavę prekę atgal man paskambins (kad būtų aiškiau – tai neįvyko) ir praneš apie prekę, kai tik ją gaus, ir tai turėtų įvykti iki 2010-03-20. Grįžęs namo remonto akte randu krūvas rašybos ir gramatikos klaidų, o vienoje vietoje klientas nurodytas visai ne aš. Pastabose nenurodyta, jog noriu tik pažymos apie nekokybiškumą. Visas dokumentas kaip paprastam garantiniui. Tikriausiai pamiršo redaguodami šabloną.

Po antrojo bandymo grįžau į parduotuvę (2010-03-24) ir užpildžiau raštišką prašymą grąžinti pinigus. Nors per pirmą bandymą man sakė, jog garantinis užtruks mažiau nei savaitę, taip nebuvo. Todėl užpildžiau prašymą, jog būtų suteiktas tikslus terminas. Vėlgi pasako, jog man paskambins (kad būtų aiškiau – tai irgi neįvyko). Tačiau taip pat pasakė, jog maršrutizatorių parduotuvėje jau turės ketvirtadienio (25 d.) antroje pusėje. Ateinu 26 d., nors žinau, jog pagal įstatymą jiems atsakyti daviau dar 10 dienų. 26 dieną jie man pateikia tokį atsakymą:

Na, ką gi, nesutinka grąžinti, tai nesutinka. Ką daryti… Neturiu tiek laiko susitariu, jog maršrutizatorių pasiimsiu vėliau ir po valandėlės grįžtu. Tada man pasiūloma maršrutizatorių pakeisti į kitą. Aš įeinu į parduotuvę ir joje apsidairau, tačiau nieko kokybiško nematau. Tada staiga suvokiu, jog mane apgaudinėja – jie patys supranta, kad maršrutizatoriui remontą atliko (programinę įrangą tai perrašė, o pasak daug internetinių komentarų būtent tai ir ištaiso D-Link’ų problemas) ir, jog jis iš tiesų buvo nekokybiškas. Visa bėda, jog dabar teturiu tik šį įrašą ir jokios vilties įrodyti kas buvo:

Tačiau dar blogiau – nuėjus į garantinį ir paprašius įjungti maršrutizatorių jis neįsijungė. Juk jis kokybiškas! Įsijungė tik po 5 min. iš antro karto. Grįžus namo neišeina jo užkrauti – įkišus laidą į kompiuterį nerandamas joks DHCP serveris. Ar kažką praleidau? Ak, taip, juk dar ir UAB „D-Link Baltija“ išrašą teikėsi pateikti ir parašą padėti po atsakymu į prašymą grąžinti pinigus, bet tik paprašius.

Antras bandymas
Per Login 2010 Asus UX30 staiga išsijungė. Įjungiau – veikia. Paveikė pusvalandį. Įsidėjau atgal į kuprinę. Po dar trupučio laiko išsitraukus jis nebeįsijungė. Nebesikrovė taip pat. Nesudaužtas, net nesubraižytas.
Nunešus į Elektromarkt buvau šiek tiek nustebintas – šį kartą nors konsultantė ta pati, užpildėm tokį patį garantinio remonto aktą ir tada BUM! Duoda rašyti prašymą grąžinti pinigus. O kai per pirmą bandymą buvau vienas, tai greičiausiai svarbiausias dalykas buvo šypsotis, o ne grąžinti man pinigus ar bent sudaryti sąlygas turėti tokią galimybę? Na, bet nesistebiu – greičiausiai į tokius klientus žiūrima kaip į žioplius, nes Elektromarkt vadovybė (pvz., direktorė Daiva Klibavičienė) pinigų negrąžina už prekes – tiek kokybiškas, tiek nekokybiškas. Ir čia aš ne iš savo patirties sakau, o cituoju konsultantės žodžius.

Šį kartą prekė siunčiama į garantinį, jog patikrintų ar visos apsaugos vietoje, ar niekas nesulieta. Matyt kaltas aš (sarkazmas)! Kompiuterį atgavus po 11 dienų gaunam atsakymą su Teisingumo Ministerijos 7R-4988 rašto kopija (kurią, beje, turėjau irgi išsireikalauti, nors pagal įstatymą jie ir taip turi ją pridėti, bet gi jų nuomone tai greičiausiai nėra reikšminga ir vartotojui TIKRAI aišku kas tame 7R-4988 rašte rašoma… (sarkazmas)), kurioje Teisingumo Ministerija dėsto savo nuomonę apie Civilinio Kodekso pastraipų interpretavimą prekybos srityje. Atsakyme teigiama, jog atsisakoma grąžinti pinigus dėl gedimo mažareikšmiškumo. Gedimas BIOS’ų. Tiems, kas nežino – be BIOS’ų kompiuteris ne tik užsikrauti, bet ir įsijungti ar pasikrauti negali! Paprašius nurodyti kur tiksliai minima, jog esant mažareikšmiam gedimui Teisingumo Ministerija tuo raštu leidžia negrąžinti pinigų ir koks tada jau būtų reikšmingas gedimas, atsakymo negavau – tik parodė kelias pastraipas, kurias perskaičius buvo akivaizdu, jog kalbama labai abstrakčiai, neaiškiai ir visiškai palankiai tik pardavėjui.

Ir pabaigai trumputė citata iš garantinio remonto akto: „Pametus šį priėmimo perdavimo aktą prekė negrąžinama. Pametus šį dokumentą būtina atvykti į parduotuvę, kurioje palikote prekę ir su savimi turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą.“. Tai gražinat ar ne?

Iš abiejų bandymų išmokau vieno dalyko: konsultantai nieko nežino ne tik apie prekę (o turėtų žinoti, pagal įstatymą), bet ir apie pinigų susigrąžinimą – jie net nėra tuo suinteresuoti. Todėl privalote patys žinoti ką daryti ir kaip, jog pavyktų pinigus susigrąžinti sklandžiai, nors šiuo krizės laikotarpiu vargu ar tai pavyks padaryti.

Trumpa atmintinė
Visoms prekėms, kurių nenurodomas garantinis terminas, pagal įstatymą priskiriama 2 metų garantinis terminas. Vartotojų Teisių Gynimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis.
Nusipirkę kokybišką prekę, 14 dienų po pirkimo jūs turite teisę ją pakeisti į analogišką sumokant kainų skirtumą, o jeigu tokios pardavėjas neturi jo nurodytoje vietoje, galite ir susigrąžinti pinigus. Tačiau privalote įrodyti, jog pirkote iš to pardavėjo ir prekė privalo būti prekinėje išvaizdoje t. y. su pakuote ir pilna komplektacija. Civilinio kodekso 6.362 straipsnis.
Nusipirkę nekokybišką prekę, lengvai ją galite grąžinti ir:
1) reikalauti padengti žalą (ji turi paveikti turtą arba sveikatą);
2) reikalauti pakeisti prekę kita ta pačia preke arba kitokia analogiška;
3) reikalauti pašalinti prekės trūkumus;
4) reikalauti padengti prekės trūkumų šalinimo išleidas;
5) reikalauti sumažinti prekės kainą;
6) reikalauti grąžinti pinigus.
Visi, išskyrus 6-ąjį, punktai turėtų būti vykdomi tuojau pat. Tuo tarpu 6-ąjam duodama 10 dienų. Pinigų gražinimo prašymui rekomenduotina rašyti raštišką prašymą. Jeigu pardavėjas atsisako išmokėti prekės kainą, jis privalo apie tai jums pranešti raštiškai per 10 dienų pridedant visas dokumentų, kuriais remiantis produktas nustatomas nekokybišku, kopijas.

Svarbūs dalykėliai, į kuriuos rekomenduočiau atkreipti dėmesį

• Pinigų grąžinimo nepaspartins bandymas motyvuotai paaiškinti kodėl norite pinigų, o ne garantinio. Greičiau yra tiesiog parašyti prašymą pinigus grąžinti.
• Privalote pateikti raštišką prašymą grąžinti pinigus.
• Į jūsų raštišką prašymą grąžinti pinigus privalo būti atsakyta išsamiai raštiškai su visomis įstatymų dokumentų kopijomis per 10 dienų.
• Būtinai paprašykite prašymo grąžinti pinigus kopijos su konsultanto antspaudu/parašu ar kitu patvirtinimu, jog tai nebuvo padirbtas dokumentas ir jis buvo pristatytas, kada ir buvo pristatytas.
• Pinigų grąžinimas teoriškai pagreitina garantinį aptarnavimą. Mat atiduodami prekę siuntimui į garantinį servisą patikrinimui, jūs duodate jiems tik 10 dienų. Tad pinigus susigrąžinti dažnai yra greičiau negu susiremontuoti prekę.
• Raštiškas prašymas grąžinti pinigus nėra niekaip susijęs su garantiniu aptarnavimu, todėl pinigus susigrąžinti galite toje pačioje parduotuvėje, o perdavimo garantiniam remontui aktas nesiskaito kaip raštiškas prašymas, net jeigu pastabose parašyta, jog reikia tik pažymos apie nekokybiškumą. Kitaip sakant – parduotuvėje būtinai pateikite prašymą grąžinti pinigus visiškai ant atskiro lapo. Dažniausiai prašymą galite parašyti tiesiog parduotuvėje jų formoje.
• Bjaurus dalykas tos klaidos, bet nebijokite vardan vėlesnių problemų perskaityti žodis į žodį visus dokumentus ir ieškoti klaidų. Mano atveju – padaryta virš 5 rašybos klaidų ir vienoje vietoje vietoje kliento „Ernesto …“ įrašytas kažkoks „Kastytis M…“. Pagal civilinį kodeksą tai nėra svarbu, nes procesas turi vykti be žodinio nagrinėjimo, o su tiksliniu nagrinėjimu kas ko nori.
• Nusipirkę prekę, nepasirašinėkite po garantiniu talonu. Įdėmiai perskaitykite jo turinį ir saugokite jį iki pirmojo gedimo, tačiau jokiu būdu nepasirašinėkite po juo. Vartotojų apsaugos įstatymo 16 straipsnis numato, jog jeigu šis talonas pažeidžia jūsų teises – jis yra neteisėtas. O dažniausiai jame jums nėra suteikiama jokių teisių, tad pasirašydami jūs tik pralaimite. Tačiau be talono jūs neįrodysite, jog prekę pirkote iš kur pirkote – joje yra serijinis numeris, o čekyje – ne.
• Pagal civilinio kodekso 6.364 straipsnio 4 dalį jūs galite reikalauti grąžinti ne tik pirkimo metu sumokėtų pinigų, bet ir prašymo rašymo metu buvusios prekės kainos. Jeigu prekė pabrango – jūs laimite.
• Jeigu nuo pirkimo nepraėjo 14 dienų – turite teisę (civilinio kodekso 6.362 straipsnis) pasikeisti tiek kokybišką, tiek nekokybišką prekę į analogišką kitokių matmenų, formos, spalvos, modelio ar komplektiškumo. Jeigu keičiant daiktus susidaro kainų skirtumas, pirkėjas su pardavėju privalo atsiskaityti pagal perskaičiuotas kainas. Šią prekę renkatės pardavėjo nurodytoje vietoje – ji gali būti net ir kitame mieste. Jeigu tokių prekių nėra pardavėjo nurodytoje vietoje, pardavėjas privalo grąžinti sumokėtus pinigus. O jeigu rinktis yra iš ko – jūs liekate ant ledo. Dėl kainų skirtumų apmokėjimo rekomenduoju atidžiau rinktis pardavėją.
• Norint susigrąžinti pinigus reikalinga tik prekė ir čekis, garantinio talono nereikia. Tačiau jis gali būti reikalingas, jeigu jame nurodyti prekės duomenys (pvz., serijinis numeris), padėsiantys įrodyti, jog šią prekę pirkote iš pardavėjo.
• Pinigų už prekę susigrąžinimui negalioja garantinis terminas – pinigus galite susigrąžinti su net 2 metų ieškinio senaties terminu.
• Bet kurie nekokybiškumo požymiai atsiradę per pirmus 6 mėnesius yra laikomi buvusiais pirkimo metu.

Nuorodos
Vartotojų teisių gynimo įstatymas.
Civilinis kodeksas.

9:37:24 PM: Į Login išparduoti bilietai, tačiau kaip tai atsilieps vietos Siemens Arena kiekiui? Praeitoje konferencijoje jos nebuvo labai daug.

9:57:12 PM: Tikėkimės šiemet elektros lizdų #Login turėsim ne tik viršutinėse eilėse. Iš jų nufilmuoti ką nors su geru garsu praktiškai neįmanoma.

8:41:03 AM: Traukiniu Kaunas-Vilnius į Login. Būsiu visu pusvalandžiu anksčiau.

8:53:03 AM: http://twitpic.com/19a9g0 – Radau sprendimą, ką daryt jei pritruks lizdų .

9:52:43 AM: Insanely late… Kodėl troleibusai tokie lėti?

10:08:04 AM: http://twitpic.com/19aidz – Mano spėjimai, jog Login nesusitvarkys su tiek žmonių pasitvirtino… Liūdniausia, kad aš eilės gale .

Walter De Brouwer, „Kaip paversti Lietuvą vienu pažangiausių technologijų centrų Europoje“

10:42:00 AM: Dar gal drum and bass klausysim?

Alex Hunter, „Prekės ženklų vystymo ateitis internete“

11:28:05 AM: Padėkit kas nors gaut elektros .

11:29:03 AM: Bloginsiu live: http://bit.ly/cM5ZmA

11:49:03 AM: Andy Mcloughlin kaip ir naudinga, bet skiedalas…

11:50:04 AM: Turiu pirmus du kalbėtojus @4GB . Kur upload’int?

11:53:05 AM: „More money, more problems“, – Andy Mcloughlin

Microsoft Surface stalo žaidimas su modeliukais

11:54:03 AM: Targets, targets, targets… what’s next?

12:02:05 PM: Check this video out — Įeinant į Login 2010 @10:02 http://youtu.be/8EmbnSR-vY4

12:06:25 PM: „People buy from people“, – Andy Mcloughlin

12:07:17 PM: Statistika rodo, jog soc. tinkluose šiukšlinimas apie Login’ą nekaip atsiliepia šiukšlintojam… :))

Login 2010 interneto apdovanojimai

12:51:08 PM: Elektros gausit prie vyrų tuoleto. #Login2010

1:03:03 PM: http://twitpic.com/19b32f – Gavau savo nemokamą knygą. Knygyne būtų tekę sumokėt 50 Lt. Atsipirko bilietai. Dar duokit ką, kad ir kurui būtų

1:59:31 PM: Šauni dienelė. Laptop dead per pačią konferenciją. Ir dar ne nuosavas, o skolintas.

2:10:03 PM: Kad ir koks tas Gaumina pristatymas – jo pamatyti nebeįmanoma. Žmonių daug. #Login2010

Diskusija „Tradicinė žiniasklaida naujoje interneto eroje“

2:51:46 PM: Diskusija tai praktiškai tik tarp Džiugo ir Verslo žinių, pakomentuojant 15min. #Login2010

3:07:23 PM: Šiemet Login ypač trūksta interaktyvumo kaip inovatyviam renginiui. #Login2010

3:11:28 PM: Gal Login derėtų vadintis seminarų verslininkams, o ne konferencija? Negana to, praktiškai nieko vien tik blogeriam.

3:12:45 PM: Iš Sture Udd kalbos išėjo pusė auditorijos, mat nuobodu apie Upcode klausytis. #Login2010

3:17:08 PM: http://twitpic.com/19bndm – UpCode ant argentinos vairuotojos teisių. #Login2010

3:23:12 PM: http://twitpic.com/19bofh – Jeigu pažiūrėtumet iš nugaros į daugelio kompiuterių ekranus – pastebėtumet, kad sėdima jeigu ne Facebook, tai Login puslapyje. Niekas neblogina ir niekam neįdomu :-)) . #Login2010

3:52:25 PM: Jūs išleidžiat 30% daugiau negu įsivaizduojat. #Login2010

Matthew Fraser, „Kaip socialinė žiniasklaida keičia organizacijas“

4:16:31 PM: http://twitpic.com/19c0b2 – Suvenyrą gautą nemokamai dovanų užtvirtinau autoriaus autografu. #Login2010

Login 2010 Ignite sesija: EžiukasVilniuje apie Lietuvos pasididžiavimą

Login 2010 Ignite sesija: Justas Jaskonis apie tylą

Login 2010 Ignite sesija: CommonSense ir Darius Gylys apie dienoraščio pagalbą pabėgti iš darbo biržos

9:27:43 PM: Login 2010 theme songs: Phoenix – Love Like a Sunset Part I ir Audio Bullys – Only Man #Login2010

10:03:31 PM: Ignite winners CommonSense ir Darius Bagdžiūnas: http://bit.ly/aULsl2 #Login2010

11:36:11 PM: Įdėsiu pas save Login 2010 Walter pristatymą. 1,2 GB. Kas nors siųsitės?

12:23:53 AM: Oki, rytoj bus. O kol kas viską keliu dalimis į Youtube. Jeigu nenuluš kompiuteris, viskas bus puiku.

7:51:14 AM: Login 2010 interneto apdovanojimai – http://bit.ly/cMg0As

Gyvojo įrašo pabaiga. Toliau sudedu ne savo filmuotą medžiagą, kuri taip pat įdomi pažiūrėti:

Justas Jaškonis: Triukšmas vs Tyla @Login2010 Ignite

2 smagūs vyras ir moteris pristato įdėją @Login2010 Ignite

Dar viena piratavimo istorija @Login2010 Ignite

Copy Paste visuomėnė @Login2010 Ignite

Darom 2010 @Login2010 Ignite

18 pamąstymų kaip prisijaukinti tinklaraštį @Login2010 Ignite

Login 2010 Baltic Best Internet Project Awards

Paulius Rymeikis, „Networking = Not Working“

Dar kelis mėnesius padirbo be problemų, kai vieną dieną nustojo gaudyti TEO DHCP serverį (vienas iš naujųjų Zebra Plius planų). To pasekoje vietinis tinklas veikė, tik pačio interneto nebuvo. Tokią problemą jau teko turėti – tą kartą problema buvo TEO pusėje. Skirtumas toks, jog perjungus maršrutizatorių į „bridge“ režimą (t. y. išjungus jo „maršrutizavimo funkciją“) ir prie modemo prijungus tik vieną kompiuterį, interneto neturėsite jeigu problema pas TEO, o jeigu kompiuteris prie interneto prisijungs be problemų – problema jūsų maršrutizatoriuje. Taip jau atsitiko, kad šį kartą kaltas pasirodė maršrutizatorius. Perjungiau jį į „bridge“ režimą ir kelias dienas iki kito maršrutizatoriaus pirkimo internetu naudojausi tik viename kompiuteryje. Be didesnių problemų galėjau prisijungti ir kitą kompiuterį per papildomą tinklo plokštę – tik nepatogu, juk laido į kitą kambarį nesivesi.

Pasitaikius progai panaršiau po lietuviškas elektronines parduotuves. Praktiškai visur vyravo D-Link produktai ir visoks negirdėtas šlamštas. Apie D-Link jau esu girdėjęs daug blogų atsiliepimų. Tačiau paskaičiau apie kelis naujesnius jų produktus komentarus ir nusprendžiau, jog už suprantamą kainą galiu juos „paremti“. Mat Linksys Lietuvoje nepavyko rasti už padorią kainą ir išorinėmis WiFi antenomis. Taigi, nulėkęs į parduotuvę nusipirkau D-Link DIR-615. Už analogišką kainą galėjau įsigyti D-Link DIR-320, kuris akį labai traukė savo USB jungtimi.

Prieš apsilankydamas parduotuvėje pabendravau su keliais užsieniečiais, jau kelis mėnesius naudojančius šiuos D-Link’us – atsiliepimai buvo puikūs, ypač apie DIR-320. Šis maršrutizatorius USB jungtį su gamykline programine įranga gali naudoti tik spausdintuvo dalinimui. Daugiau su gamykline įranga ničnieko negausit. O ir tas spausdintuvo dalinimas bus toks, jog į kompiuterį pirmiausiai reikės iš disko įdiegti spausdintuvo tvarkykles ir dar naudojant specialią D-Link programą – tikrai nepatogus būdas. Tačiau į maršrutizatorių įdiegus DD-WRT prie USB jungties galėsite ne tik prijungti „flash’ą“ ar HDD, bet ir USB šakotuvu prijungti kelis įrenginius vienu metu. DIR-320 palaiko 802.11b/g ir turi tik vieną WiFi anteną, tuo tarpu DIR-615 turi dvi antenas ir palaiko 802.11b/g/n tinklus. Į DIR-320 įdiegti DD-WRT pavyks, o į DIR-615 – ne. Tad pagrindinis pasirinkimas buvo tarp ypač didelio funkcionalumo (D-Link DIR-320) ir didelės spartos bei veikimo atstumo (D-Link DIR-615 su 802.11n Draft 2.0 2.4Ghz 20/40Mhz). Pasirinkau D-Link DIR-615.

Praleisiu viską apie įpakavimą: jis nieko neišsiskiriantis, ant dėžučių D-Link rašo tokį patį „šlamštą“ kaip ir kiti gamintojai: maršrutizatorių pajungsi per tiek ir tiek žingsnių, maršrutizatorius toks ir toks, neįtikėtinai paprastas nustatyti ir paleisti. Skirtumas tik tas, jog D-Link, bent jau šį kartą, neišpildo to, ką pristato. Kad maršrutizatorių pilnai paleisti – jį reikėjo perkrauti bemaž 5 kartus (įskaitant nesėkmingus pekrovimus, po kurių kažkodėl maršrutizatorius vis dar dirbo senais nustatymais). Tuo tarpu ant dėžutės rašo „3 simple steps“. Man, rodos, kažkas pamiršo įskaičiuoti, jog kištuko ištraukimas ir įkišimas į lizdą irgi turėtų būti įskaičiuotas kaip žingsnis… Pirmą dieną 802.11n tinklas neveikė ilgiau valandos – greitai su kai kuriais kompiuteriais nebegalėjau prisijungti. 802.11n tinklo išjungimas padėjo. Nuo sekančios dienos viskas veikė be didesnių problemų, net įjungus 802.11n. Stebuklas. Įdomu ar amžinas.

Netrukus vėl paleidau į darbą visus tris WiFi tinklus („repeater’iai“). Galėjau išmatuoti spartumą. Kompiuteriuose naudojant tuos pačius WiFi adapterius nustačiau, jog, tomis pačiomis sąlygomis 802.11g veikia vidutiniškai 1-3 MB/s greičiu (siunčiant duomenis RAW t. y. nenaudojant jokio protokolo – tiesiog naudojant tc ar ką kitą), o 802.11n 7-11 MB/s. Nors 802.11n čia tik Draft 2.0 130 Mbps, toks greitis yra pakankamai didelis palyginus su tokiu, kokį turėtumėm gauti 802.11g. Turint tokį greitį jau galima per vietinį tinklą žiūrėti 720p kokybės suspaustus filmus.

Deja, tokių gerų įspūdžių pamatęs tinklo stiprumą neturėjau. Kai kurie „specialistai“ rekomenduoja, jog perkamas maršrutizatorius būtinai turėtų bent dvi antenas. Tada pirkėjas neteisingai supranta. Antenos skirtos ne tam, kad savaime padidintų signalo stiprumą, o tam, kad būdamos skirtingose pozicijose galėtų jį išplėsti platesniu kampu. Antenos ne šiaip sau išorinės ir sukiojasi. Jas sukiojant galima gauti geresnį WiFi signalą atitinkamose vietose. Kai tų antenų dvi ar daugiau – tai ir vietų, kuriose galite pagerinti signalą pakreipdami anteną, padaugėja. Klystate, jeigu manote, kad tai taikoma tik kryptinėms antenoms – dvi omni antenos skirtingomis pozicijomis taip pat paskleis tinklą plačiau ir nebus „juodųjų“ vietų. Tačiau kad ir kokios tai būtų antenos – jos neišplės jūsų tinklo atviroje erdvėje toliau. Pastačiau maršrutizatorius vieną ant kito, kaip tą dariau prieš kelis mėnesius vasarą atviroje erdvėje. Vasarą matavau skirtumą tarp SMC 7904WBRA2 ir Buffalo WHR-125, kuris giriasi platesnia aprėptim. Iš tikrųjų, abu maršrutizatoriai turėjo tokią pačią WiFi aprėptį, todėl testavimui naudojau Buffalo, kuris patogesnėje pastatoje dalyje. Su NetStumbler pamatavau signalą – praktiškai visose vietose skirtumas buvo vos 10 dBm:

802.11g 2 antenos prieš vieną

Su NetStumbler testavau tik 802.11g tinklą. 802.11n tinklas turi platesnę aprėptį ir didesnį greitį – jį pavyks pagauti dar keliais metrais toliau negu 802.11g. Tačiau visą esmė kainoje – kiek mes mokame už tas dvi antenas? Nežinau kaip kitiem vartotojam, bet mano situacijoje, kai šio maršrutizatoriaus paskirtis buvo ne skleisti WiFi ryšį, o tik perduoti internetą per WiFi į kitą maršrutizatorių („repeater’į“), tai tiek mokėti neapsimokėjo. Greičiausiai būčiau neapsirikęs paėmęs vieną naujesnių Linksys’ų su 802.11g ir vidine antena. Tačiau reikia pripažinti – jeigu žiūrim į kainą ir funkcijas, kurias gaunam, tai D-Link’as geresnis negu naujausi Linksys’ai su vidinėm antenom.

Gaila, bet to apie kokybę nepasakyčiau. Dabar pastebėjau, jog išsiuntimas per WAN pasidarė spartesnis negu anksčiau per SMC 7904WBRA2. Tačiau to kaina – kartais kai kurios užklausos laukia eilėje. Jeigu atidarysite 100 puslapių vienu metu ir siųsitės filmą, tai greičiausiai plika akimi matysite kaip naršyklė juos krauna iš eilės visą amžinybę.

Specifikacijos
Nieko ypatingo už 165 Lt:

• 802.11b/g/n(draft 2.0) 2.4Ghz 20/40Mhz;
• dvi antenos;
• 4 RJ-45 100BaseT jungtys;
• WiFi Protected Setup mygtukas;
• stovas;
• papildomos keturios „pagalvėlės“ kojelėms;
• diskas su instrukcijomis ir konfigūracijos programa;
• gąsdinantis lipdukas „Prieš naudodamas įdėk CD ir pamatyk mūsų reklamą“;
• AC adapteris, kurį pirmą kartą išjungęs ir netyčia prilietęs kontaktą „gavau per nagus“.

Pirmiausiai išpakavus maršrutizatorių jį reikėjo sukonfigūruoti. Iš karto uždėjau slaptažodį. Tai pirmas maršrutizatorius, kurį matau prašantį prisijungimą patvirtinti „captcha“ tipo paveikslėliu:

Tačiau ne tik tai erzina. Dar labiau sunervina, jog pilnas nustatymų išsaugojimas gali užtrukti iki 2 minučių, tuo tarpu perkrovimas trunka net 42 sekundes, kai analogiškas maršrutizatorius užsikrauna per 30 sekundžių:

Kartu pridedamas stovas ganėtinai naudingas tik, kai nenaudojate laidų – su laidais šis maršrutizatorius tampa labiau priklausomas nuo jų negu nuo savo kojų:

Truputis pačio maršrutizatoriaus apžvalgos:

Kitų vartotojų pastebėjimai apie D-Link
Internete plyti prieštaringos nuomonės ir diskusijos apie D-Link produktus. Vieni nusivylę prastai veikiančiais produktais, kitiem jie tiesiog veikia. Žymiai daugiau nusivylusių, kuriem į rankas pakliuvo nekokybiški produktai.

Tik nusipirkęs ir plačiau pasidomėjęs apie D-Link DIR-615 supratau vieną globalų dalyką apie prekių pirkimą: niekados neskaityk tokių apžvalgų kaip ši, o skaityk tokių apžvalgų komentarus. Buvo ganėtinai sunku surasti negatyvią apžvalgą. O štai negatyvių komentarų po tomis apžvalgomis – pilna. Žinoma, ir pozityvių yra.

Beje, įdomus dalykas, D-Link’ai turi „mistinę“ savybę: jų WiFi indikatoriai nuolatos mirksi. Kodėl? Taip su D-Link’ų gaminiais jau keli metai – kažkokiam inžinieriui šovė į galvą, jog, kai visi to pačio produkto indikatoriai nemirksėdami, o tiesiog šviesdami rodo, jog veikia korektiškai, WiFi indikatorius turėtų mirksėti.

Pabaigai trumpas „amerikietiško humoro“ filmukas reprezentuojantis vartotojų reakciją į tokius produktus (DIR-615 – gerai, kad tai ne žmogus):

Reziume
D-Link DIR-615 maršrutizatorius yra loterija. Greičiausiai taip yra ir su kitais D-Link maršrutizatoriais. Kokie 70% maršrutizatorių pirkėjų jau iš karto būna nepatenkinti. Abejoju ar ir likę 30% ilgą laiką būna tokie. Verdiktas – D-Link žlugus kompanija. Greitai visi pasimokys, jog jie negamina kokybiškų produktų ir jų nebeišgelbės žema kaina. Galbūt bankroto greitai dar nebus (nes kokybė nepasikeitė nuo tada, kai D-Link susitepė vardą praeitame dešimtmetyje), tačiau šios įmonės akcijų tikrai nepirkčiau – nuo 2007-ųjų jos ganėtinai stipriai krito, o priežasčių kodėl jos dabar vėl turėtų šoktelėti nesugalvoju, nors per 2009-uosius ir pakilo 8$. Visiškai nesuprantu kodėl, tačiau D-Link – šlamštą gaminanti kompanija, kuri nesiruošia bankrutuoti. Gal sėkmingas verslas yra sukurti kokybės ženklą, o po to jį suteršti?

Pastaba: po testų supratau padaręs klaidą – būtų tereikėję nusukti vieną anteną, tada testas būtų buvęs objektyvesnis. Pakartojęs testą įsitikinau, jog rezultatas toks pat – maks. 10 dBm skirtumas.

Atnaujinimas
Kad neklaidinti skaitytojų, turėčiau pabrėžti, kad šiuo metu daugelis DIR-615 maršrutizatoriaus versijų yra palaikomos DD-WRT, tad dauguma čia aprašytų problemų yra išsprendžiamos įrašant DD-WRT. Tiesa, tai padarius jūs netenkate gamintojo suteiktos garantijos.

Nuotraukos

Daugiau nuotraukų.

Bendros kompiuterio specifikacijos

• AMD Turion II M500 2.2Ghz (1MB L2)
• ATI Mobility Radeon HD 4570 512MB DDR3
• 15.6″ High Definition LED backlit TFT LCD 220-nit
• Bluetooth 2.1+EDR
• WiFi 802.11g/b
• integruoti garsiakalbiai;
• prastos garsiakalbių kokybės neatitinkanti garso plokštė su S/PDIF jungtimi;
• 2,8 kg
• 6-cell baterija (3 val.)

Pradėjus pakuoti kompiuterį iš karto į akis krenta keliais centimetrais plonesnis lagaminėlis. Jame nerasite krepšio kompiuteriui. Tačiau keistų dalykų tikrai pastebėsite: į instrukcijas įdėtas kartonas… greičiausiai ne tam, kad storį padidinti. Pakuotėse rasite tik labai trumpą kompiuterio funkcijų aprašymą. Kitas dalykas – beveik visas kompiuteris apklijuotas apsauginėmis plėvelėmis. Būtent, daugiskaita. Nejau taip brangu viską apsaugoti tiesiog viena plėvele? Ekranas šonuose atrodo tragiškai:

Bet ne tai pasirodys keisčiausia, o tai, jog prie OS aprašyme nurodoma Windows 7, nors kompiuteris su Linux distribucija Linpus. Ši Linux distribucija jums duos tik beveik bevertę komandinę eilutę, kuri krausis net 29 s:

Užsikrovus sistemai suprantu, jog nieko čia gero nebus – vis tiek turiu suinstaliuoti Microsoft Windows. Suinstaliuoju Windows 7 Ultimate. Visos tvarkyklės rastos. Trūksta tik kortelių skaitytuvo. Atidarau Acer puslapį, o ten vienintelės tvarkyklės – WiFi internetui – ir dar įdomus dalykėlis – šis kompiuteris palaiko tik Windows 7, nors diske pateiktos tvarkyklės daugiausiai tik Windows Vista sistemai (tačiau viskas veikia be problemų). Apsidairau kas duodama prie kompiuterio – Linux licenzija kartu su „Acer“ kompaktu. Visiškai neaišku kas tame kompakte, jeigu ne tvarkyklės, tai net nežinočiau, jog pakavimas klaidinantis – diske ne Linux operacinė sistema, o tvarkyklės, kurių man taip reikia.

Pirma problema, su kuria susidursite, bus sunkus kompiuterio atidarymas. Tą lengviausia padaryti dviem rankomis, bet tai toli gražu ne patogiausia. Kompiuterio atidarymo mechanizmas labai minkštas, todėl jis nėra labai slankus ir kompiuterį atidaryti su vienu pirštu gali būti kiek keblu. Kitaip sakant – bandant atidaryti kompiuterį slankioji detalė paprasčiausiai įsispaudžia į kompiuterio korpusą ir tai sukelia didžiules problemas. Acer galėjo nepagailėti pinigų magnetam, o ne „kablių mechanizmui“ kompiuterio ekrano uždarymui.

Atsidarius kompiuterį pirmiausiai pastebiu milžinišką įjungimo mygtuką. Jis susideda iš dviejų LED’ų, kurie rodo ar kompiuteris įjungtas ir ar kraunasi. Visas kompiuterio korpusas iš nelygaus paviršiaus medžiagos. Tai turėtų padaryti šį kompiuterį stilingu, tačiau 5542G storas, sunkus ir neišvaizdus. Kompiuterio svoris 2,8 kg, o storis nuo 2,6 cm iki 3,7 cm:

Toliau į akis krenta įdomi klaviatūra. Ji ne tik pilna (su skaičių dalimi), bet ir patys klavišai yra didėjantys nuo viršaus į apačią. Pvz., „Ctrl“ mygtukas kelis kartus didesnis už F1. Galbūt nelabai gražu, bet kiek pastebėjau nėra labai jau nepatogu. Acer 5542G klaviatūra minkšta ir maloni pirštam, tačiau didokas triukšmas išduoda, jog ji susidėvėjus gali būti nepakenčiama. Įsitikinti galite patys:

Tačiau jos išdėstymas turėtų atkreipti dėmesį, jeigu ieškote pilno klaviatūros išdėstymo:

Pasileidžiu truputį muzikos. Garsas palyginti puikus, nors kokybė ir labai atsilieka nuo gerų kompiuterinių kolonėlių. Ant kompiuterio užrašyta „DOLBY Home Theatre“, „Virtual SurroundSound“ ir „Dolby 10“. Prijungus išorines kolonėles suprantu, jog Acer integruotos kolonėlės ryškiai prastesnės už kompiuterio garso plokštę. Kompiuteris tarsi sukurtas nenaudoti su tuo, kas jame pateikta.

Kompiuterio ekrano kraštinių santykis 16:9. Radeon Mobility HD4570 vaizdo plokštė leis kompiuteriui be didelių problemų atkurti 1080p HD vaizdą. Kairėje kompiuterio pusėje rasime jungtis ne tik mikrofonui ir ausinėm, bet ir garso įvestį. Taip pat kompiuteris pats turi „Crystal Eye“ internetinę kamerą, kuri pritaikyta darbui prieblandoje. Kiek teko bandyti – rezultatas stulbinantis, kamera iš tiesų veikia kelis kartus geriau prieblandoje negu įprastos. Dabar, kai pirksiu internetinę kamerą, tai bus vienas iš būtinų kriterijų. O Acer 5542G naudotojam nereikės rūpintis internetine kamera ir mikrofonu – juos šis kompiuteris jau turi.

Tačiau tai dar ne viskas. Kompiuteryje rasite visas šias jungtis:

• SD, MMC, MS, MS PRO, xD kortelių skaitytuvas;
• 4x USB 2.0 jungtys;
• 1x HDMI jungtis su HDCP palaikymu;
• 1x VGA (DE-15) jungtis;
• 1x garso išvestis;
• 1x S/PDIF jungtis;
• 1x mikrofono jungtis
• 1x garso įvestis;
• 1x modemo jungtis (RJ-11);
• 1x tinklo plokštės jungtis (RJ-45).

Žinoma, rasite ir kompiuterio pakrovėjo jungtį. Prie kompiuterio pridėta 48.8 W 4400 mAh (6-cell) Li-ion baterija ir 65W pakrovėjas. Pasak gamintojo kompiuteris turėtų galėti dirbti su baterija iki 3 valandų. Deja, man net ir nenaudojant pavyko pasiekti tik 2 valandas. Tuo tarpu baterijos krovimosi laikas irgi nėra stulbinantis – 2,5 valandos nesinaudojant kompiuteriu ir 3,5 valandos naudojantis.

Verdiktas
Acer 5542G nešiojamasis kompiuteris puikus pasirinkimas tiems, kurie ieško ekonomiško sprendimo, tačiau nori gerų kompiuterio parametrų. Jeigu jūsų biudžetas mažas, o norite žaisti ir dirbti su grafika, tai 5542G puikus pasirinkimas dėl sparčios Radeon Mobility HD4570 vaizdo plokštės ir ganėtinai galingo AMD Turion II 2,2Ghz procesoriaus. Nors kompiuteris turi Dolby sistemą ir, pasak gamintojo, „geras“ kolonėles, jis greičiausiai nepatenkins audiofilų, tačiau paprastus vartotojus, norinčius girdėti ganėtinai geros kokybės garsą ar tiesiog lengvai prijungti kompiuterį prie namų kino, Acer taip pat patenkins neįtikėtinai. Tačiau tai ekonomiškas variantas, tad nesitikėkite iš jo ypač aukštos kokybės. Apskritai, kompiuteris sveria daug (2,8 kg), trumpai veikia naudojant bateriją, prie jo nepridedamas krepšys. Kompiuteris nepasižymi mobilumu. Tačiau jis pigus ir galingas. GNT jo kaina su PVM vos 1500 Lt. Acer 5542G puikiai tinka į biurą, ant stalo, bet ne ant kelių į kelionę. Išbandęs Acer produktą supratau, jog jį lengvai galime lyginti su MSI produktais – dideli skaičiukai ir maža kokybė.

Nuotraukos

Nuorodos
Oficiali svetainė.
Daugiau nuotraukų.

Naujas žinučių mygtukas navigacijoje
Viršutiniame meniu rasite naujausias žinutes, informacinius pranešimus ir užklausas (prašymus pridėti prie draugų ir pan.). Pavyzdžiui, kai gausite pranešimą apie komentarą po jūsų nuotrauka, viršutinėje įrankių juostoje šalia paieškos laukelio atsiras raudonas burbulas. Paspaudus jį gausite įprastą, tačiau kiek daugiau informacijos talpinantį, „Notifications“ langą:

„Home“ ir „Profile“ nuorodos gali būti randamos viršutiniame dešiniajame kampe prie „Account“ meniu, kuriame dabar rasite ne tik privatumo nustatymus, bet ir atsijungimo mygtuką.

Funkcionalesnis kairysis meniu
Žinote kairėje esantį meniu, kuriame galite pasirinkti draugų sąrašą, „Photos“, „Links“ ir pan.? Dabar jis dar labiau optimizuotas bendravimui. Per jį galėsite pasiekti žinutes ir visas kitas pagrindines funkcijas vienoje vietoje.
Vienas pastebimesnių pakeitimų buvo nuotraukų atvaizdavime. Dabar jis primena nuotraukų albumą, ne socialinio tinklo laiko juostą. Taip pat pastebėsite naują skiltį „Events“.

Taip pat pastebėsite labiau iškilusį pokalbių langą. Jis rodys prisijungusių draugų sąrašą „kairiniame meniu“. Sąrašas nėra visapusiškas, tačiau jame rasite žmones, su kuriais dažnai bendraujate. Kad pamatyti visus draugus, teks paspausti „Chat bar“ apatiniame dešiniajame kampe arba spustelėti „See All“ pokalbių lango apačioje.

Geresnis programų ir žaidimų suderinamumas
Tai greičiausiai laukiamiausia funkcija tų, kurie nežaidžia žaidimų ir juos erzina įvairūs pakvietimai žaisti vienokį ar kitokį žaidimą. Jai kairėje sukurta atskiros skiltys „Games“ ir „Applications“, kurios rodys tik su žaidimais ir programomis susijusį naujienų srautą.
Taip pat šalia naujienų srauto skilčių pastebėsite skaičiukus, kurie rodys kiek programa prašo jūsų atlikti kažkokius veiksmus. Tai kaip „notifications“, kurie padės nepraleisti savo ėjimo žaidime. Tačiau programas reikės įtraukti į „bookmarks’us“, ką galėsite padaryti „Add Bookmark“ mygtuku.

Nuorodos
LEAKED: Details of the Facebook Home Page Redesign [Screenshots], mashable.com
Introducing Your New Navigation, Facebook

Naujos funkcijos

• UDP „tracker’ių“ palaikymas. Tai reiškia, jog nuo šiol µTorrent su serveriais galės komunikuoti UDP protokolu, kuris sunaudos mažiau serverių resursų. Tai turėtų labai gerai atsiliepti BitTorrent tinklų „tracker’iams“, kurie neturi daug resursų ir galingų serverių.
• Naujas alternatyvus komunikacijos būdas – uTP, skirtas BitTorrent srautui. Su juo klientas gali automatiškai reguliuoti tinklo srauto sąnaudas ir išvengti drąstiško interneto greičio „pagrobimo“ torrent’ams. Labai svarbu, jog ši funkcija leis jums kartu naudotis ir BitTorrent’ais, ir vis dar turėti šiek tiek srauto naršymui, pokalbiam ir pan. O svarbiausia – jos nereikia konfigūruoti, tiesiog įjungti nustatymuose ir viskas. Tai didelis pranašumas prieš QoS – technologiją, kurią sudėtinga tinkamai įdiegti ir naudoti paprastam vartotojui. uTP taip pat yra svarbi funkcija tuo, jog į µTorrent įtraukia STUN galimybes ir leis susijungti dviem „peer’am“ net jeigu jie abu yra už ugniasienių/maršrutizatorių.
• „Transfer cap“ arba „srauto matuoklės“ nustatymai padės neviršyti interneto paslaugų tiekėjo nurodytų srauto limitų – galėsite nurodyti kiek ir kada srauto galima išnaudoti. Galėsite ne tik stebėti sunaudojamo srauto grafiką, bet ir sukonfigūruoti µTorrent, jog sustotų, kai pasiekiami nustatyti limitai. Galite pasirinkti ką sustabdyti – tik parsisiuntimas, tik išsiuntimas ar viskas kartu.

Atlikti pakeitimai, lyginant su paskutiniąja µTorrent 2.0 RC4 versija (17875)

• Anaujintas TCP/IP valdymo išlaidų matavimas.
• Ištaisytas uTP laiko štampų apdorojimas.
• Ištaisytas nulūžimas instaliacijos lange, kai jis uždaromas prieš serverių sąrašo parsisiuntimą

Ši versija dar nėra galutinė ir naudojantis ja jūs turite suprasti, jog šioje versijoje dar yra klaidų ir ji nėra išbaigta.

Nuorodos
Parsisiųsti RC5 (17920; 2010-01-26)

Naujoje Opera versijoje atnaujintas Presto varikliukas į 2.5.20 versiją, kas pagerino stabilumą ir suderinamumą su įvairiais puslapiais, nes naujesnėje Presto versijoje – tūkstančiai klaidų ištaisymų. Presto geriau palaikys šriftus, taip pat ir jų font-weight bei font-style nustatymus. Tarp kitų pataisymų rasite daug stabilumo patobulinimų atidarant PDF, naudojantis „fit-to-width“ funkcija, Acid3 ir DOM spartumo patobulinimus, veikiančią Google Reader RSS skaityklę.

Šioje versijoje taip pat pastebėsite TLS Renegotiation Information Extension palaikymą. Šis palaikymas sumažina TLS/SSL adresų pažeidžiamumą net kelis kartus. Šis pakeitimas išsprendžia „Renego“ problemą.

Be šių atnaujinimų taip pat skelbiama, jog šioje versijoje pastebėsite daugybę ištaisytų klaidų grafinėje sąsajoje.

Žinomos problemos

• Neveikia „Copy Link Address“.
• Dragonfly neveikia dėl naujo protokolo.

Apie kitas problemas galite pranešti čia.

Pakeitimų sąrašas

• Bendri:
  • Daugybė įvairių stabilumo patobulinimų.
  • Patobulinta adreso juostelė ir jos praskleidimo mygtukas.
  • Ištaisyta keletas teksto laukelių ir sąrašų atvaizdavimo problemų.
  • Ištaisytas Opera naujos skilties atidarymas paspaudžiant nuorodą kitoje programoje.
• Branduolys:
  • Patobulintas šriftų palaikymas.
  • CORE-15970 Naujas protokolų sluoksnis visai erdvei.
  • HTTPS pataisymai.
  • Ištaisyta daug atminties nutekėjimų.
  • Google Reader nuo šiol veikia be problemų.

Dėmesio! Naršyklės kūrėjai šią „Opera“ versiją pažymi kaip negalutinę ir nerekomenduoja ją naudoti ir tikėtis stabilumo.

Parsisiųsti
Windows MSI / Windows Classic
Mac (Intel)
Unix versija bus pristatyta vėliau šį mėnesį.

Šioje versijoje ištaisytos svarbios problemos su „announce“ pranešimu ir prievadais – viską ištaisė DNS pataisymas.

Nuorodos
Pilnas pakeitimų sąrašas.
Parsisiųsti.