HOSTEX svetainių talpinimo nuolaidos kodas – vzwnnp2 (galioja iki balandžio 30d.)

ESET produktų licenzijos kodas – LT70-38chd62x (galioja iki rugsėjo 1d.)

ZEBRA interneto belaidžio prisijungimo (parai laiko) kodai: Login name: 57EF57C4; Slaptažodis: 59BDD768

Naudojite į sveikatą. Jei nuspręsite pasinaudoti kuriuo nors iš šių kodų, parašykite apie tai komentaruose, kad kiti žinotų, kad vienas ar kitas kodas jau panaudotas. Geros dienos.

Toliau skaitykite Aurelijaus straipsnio ištrauką, arba spauskite čia ir skaitykite jį visą.

Nuspėti, kad prasidės masinė isterija dėl artėjančio alkoholio reklamos draudimo buvo galima jau tada, kai sprendimas uždrausti alkoholio reklamą nuo 2012 metų buvo priimtas Seime. Tiems, kurie galbūt nelabai prisimena tuomet vykusias batalijas dėl alkoholio reklamos apribojimo dienos metus televizijoje ir radijuje, vertėtų priminti, kad visišką reklamos draudimą pasiūlė patys alkoholio gamintojai, mainais į reklamos apribojimo atidėjimą. Tuomet buvo tikimasi, kad pritarus visiškam reklamos draudimui Seimo nariai patikės alkoholio gamintojų geranoriškumu ir apsispręs dar kelis metus neriboti alkoholinių gėrimų reklamos dienos metu. Matyt buvo tikimasi, kad likus reklamai bus lengviau įtikinti, kad jos nereikia drausti. Kaip sakoma „norėjom, kaip geriau, o išėjo kaip visada“… Po ilgų diskusijų alkoholinių gėrimų reklama vis tik buvo apribota dienos metu, tačiau įstatyme išliko ir nuostata dėl visiško jos draudimo nuo 2012 metų.

Puikia suprasdami situacijos rimtumą ir tai, kad didelė dalis visuomenės pritaria alkoholinių gėrimų reklamos draudimui, alkoholio gamintojai pradėjo sistemingą pasiruošimą naujam informaciniam karui. Tokiame kare labai svarbu užsitikrinti nepriekaištingą reputaciją ir įtikinti visuomenę bei politikus savo geranoriškumu. To siekdami Lietuvos aludariai pradėjo „socialinės reklamos“ kampaniją – „už jaunimo saviraišką be alkoholio“. Kodėl žodžius socialinė reklama parašiau kabutėse? Ogi dėl labai paprastos priežasties. Tai nėra socialinė reklama, tai yra Lietuvos aludarių reklama, kuria siekiama pasigerinti vis labiau neigiamą alkoholio pramonės įvaizdį visuomenėje, kuri pavargo nuo jų vykdomos jaunimo girdymo politikos. Tam, kad „geri darbai“ neliktų nepastebėti, aludarių draugai pasirūpino, kad visas šitas farsas dar būtų įvertintas kaip socialiai atsakingos pramonės veikla. Tam, kad suvokti kiek tai rimta, siūlau vieną citatą iš Philip Morris dokumento, kuriame teigiama: „Atsižvelgdami į mums priešišką įstatyminį klimatą regione, mes turime galimybę pagerinti tabako pramonės įvaizdį visuomenėje vykdydami jaunimo rūkymą smerkiančias programas.Philip Morris International Corporate Affairs Latin America, 1993“. Ir iš tiesų nė žodžio apie vartojimo mažinimą, tik apie įvaizdį… Turint galvoje, kad alus ir sidras yra populiariausi nepilnamečių gėrimai reikia tik įsivaizduoti, ką reikštų, jei jaunimas staiga nustotų vartoti alkoholį. Aludariams tai reikštų milžiniškus praradimus, su kuriais jie tikrai nenorėtų susitaikyti. (…)

Skaityti toliau…

Skaitinėjant kilo nemažai klausimų. Galvoju apie tai, koks nevienareikšmiškas dalykas yra autorinės teisės ir kaip sunku yra nubrėžti tas ribas tarp to, kas legalu ir kas nelegalu. Apie tai, kad dažnai esame piratai ir “remiame” “laisvąjį” internetą, o kai pačius mus tai paliečia – stojame į priešingą barikados pusę ir bandom ginti savo kūrinį, nuo veltėdžių plagiatorių. Galvoju, kad, vieną dieną, reikia apsipręsti ir užimti aiškią poziciją, kuri nepriklausytų nuo to, kieno vaidmenyje šiandien esu – vartotojo, ar turinio kūrėjo ir kaip toji pozicija kistų, jei kistų mano padėtis ir vaidmuo. Ir tai, ar toks jau didelis skirtumas tarp turinio PLAGIATORIŲ, ir PIRATŲ ir jei jis yra, tai koks?  Ką daro vieni ir ko NEdaro kiti?

Bet kuo daugiau galvoju, tuo labiau stiprėja jausmas, kad bandau galvot pernelyg sudėtingai. Iš tikrųjų dėl viso šito šurmulio, manau, kaltas blogoramos (kur man girdėtas šitas pavadinimas?) lozungas: ” visi geriausi Lietuvos blogai vienoje vietoje”. Žodis “geriausi” čia esminis. Tikiu, kad dėl jo, čia toks triukšmas: yra smagu būti tarp geriausių, bet jei jau aš geriausias, tad norėčiau kad su manimi ir skaitytųsi. Ar bent jau prašytų leidimo mano turiniui dėti. Tad jei radau savo tinklaraščio turinį tinklapyje, kuris pretenduoja surinkti visus geriausiuosius po vienu stogu, norėčiau, kad šios svetianės seimininkai gerbtų tuos, kurių gerumu norima pasinaudoti. Ir turėtų neužmiršti to, kad geriausieji dažnai būna tokie… na kaip pasakyt… Netaikau niekam konkrečiai. Tiesiog “geriausi” yra geriausi.

Aš būsiu “kietas” ir slaptai prisipažinsiu, kad ir aš rašinėju čia todėl, kad neradau savo srauto blogoramoje – tarp geriausių. O kam nesinori būti tarp tokių? Gal todėl dabar visiems geriausiems “ant pykčio” noriu prašyti ir maldautį, kad imtų mano tinklarščio turinį visi, kas netingi ir dėtų, dėtų, dėtų ir cituotų ir plagijuotų. Nes tai pakeltų mano savęs vertinimo reitingą ir leistų pasijusti tikru BLOGERIU. Argi ne todėl kažkoks Han Han, su beveik 500 milijonų lankytojų, pretenduoja būti populiariausias blogeris pasaulyje ir drąsiai gali žiūrėti į akis tiems dėdėms ir tetoms, kurie sėdi už apskrito stalo ir svarsto, kaip apmokestinti “profesionalios” žurnalistikos turinį? Kažin kas iš to ką laimi ir pralaimi?  Argi Microsoft, Addobe ir kiti “didieji” šiandien nebijo tų, iš savo tarpo, kurie apsisprendė nestabdyti ir argi ne tokia situacija leidžia iš eilės galo išsiveržti tuos, kuriems nesvarbu kažką apsaugot, gal dėl to, kad net neturi ką saugot, o gal dėl to, kad supranta, kad situacija jiems labiau naudinga nei nenaudinga? Išvada aiški: užstabdyk ir tu kažką praleidi į priekį.

Prisipažystu. Daug dalykų aš nesuprantu ir nežinau. Bet tiksliai žinau vieną – dar daug laiko prireiks tam, kad išsiaiškintume ribas. Kur baigiasi turinio “laisvė” ir prasideda “nuosavybė”. O svarbiausia ar laisvė reiškia VISKĄ, o gal išlieka etiketas, principai, bendri susitarimai? Jei taip, tai kokie jie yra šiandien ir kokie bus ateityje? Ar galėsime vieningai nuspręsti, kokiais principais vadovausimės keisdamiesi turiniu ir kiek leisime tiems, kurie bandys tarpininkauti tarp tų, kurie rašo ir tų, kurie skaito… Galų gale, ar visi vienodai suprantame “autoriaus teises”? Ne tas, kurias apibrėžia šiandieniniai įstatymai, kurie, kas ne palaptis, yra gerokai atgyvenę, o tas “teises” kurios bus ateityje, kurias mes patys sukursime šiandien.

P.S. Bet man vis tiek įdomu. Kas ir pagal kokius kriterijus atrinko tuos geriausius?

Kartais tie, kurie mėgsta filmus, buriasi į klubus ar virtualias bendruomenes, juos aptarinėja, dalinasi savo įspūdžiais ir įžvalgomis. Jei esi vilnietis labai rekomenduoju apsilankyti viename tokių klubų savo mieste. Kiek žinau, panašūs susitikimai vyksta ir Kaune. Tačiau jei tokios galimybės neturi, pamėginkime aptarti, kaip pasiekti, kad praleistos pora valandų peržiūrint filmą, nebūtų beprasmiškos. Manau, kad šie paprasti principai padėtų ir tuo atveju, jei filmą aptarti noretum grupelėje draugų, susitikimo metu ar šeimoje, kai filmą žiūri tėvai kartu su vaikais:

Žiūrėk filmą analizuodamas ir kritiškai. Užduok klausimus ir ieškok atsakymų. Kreipk dėmesį ne tik į siužetą, bet, kas daug svarbiau, į filmo analizuojamą temą: meilė, karas, draugystė, gėrio ir blogio kova ir tt.
Pasidomėk ką apie filmą sako patys jo kūrėjai. Paskaityk straipsnius wikipedijoje, peržvelk kritikų pasisakymus, santraukas.
Jei ruošiesi susitikimui, kurio metu aptarinėsi filmą grupelėje arba kartu su savo vaiku, prieš tai paklausinėk draugų, kurie šį filmą jau matė.
Žiūrėdamas atrask dvasines paraleles. Kaip nekeista, visų filmų pagrindinė mintis sukasi apie vieną iš septynių universalių istorijų. Kartais jų gali būti daugiau nei viena. Apie tai daugiau rasi čia.
Koks pagrindinio veikėjo požiūris į vertybes? Kokį vaidmenį jis atlieka filme pasakojamoje istorijoje, kaip tai, ka jis daro įtakoja jo dvasinę būseną? Kaip keičiasi personažas pasakojamos istorijos metu? Kaip keičiasi jo santykis su aplinka?
Kokia filmo personažų motyvacija, kuo jie skiriasi vienas nuo kito ir kokios yra jų pasirinkimų pasekmės? Kaip jų priimami sprendimai įtakoja aplinkinius ir juos pačius?
Tokia analizė leidžia sulyginti skirtingas pasaulėžiūras nekritikuojant “tikrų” žmonių, padeda išvengti smerkimo. O toks filmo aptarimo būdas naudingas jau vien dėl to, kad galima mokytis mąstyti bei analizuoti supantį pasaulį ir kaip jis įtakoja mūsų pačių vertybes.

Biblijoje yra istorijos apie tai, kaip Dievas duoda sugebėjimą Danieliui interpretuoti sapnus bei atskleisti juose esančią pranašystę – žinutę Babilono karaliui Nebuchadnecarui. Būtų puiku, jei maldoje paprašytum Dievo kažko panašaus ir tu. Visiškai nesvarbu, ar filmą ruošiesi žiūrėti vienas ar grupelėje, ar, jei esi tėtis/mama – aptarti jį su savo vaikais. Dieviška įžvalga tikrai leis išmokti filme pateiktas pamokas daug geriau, nei bandytum tai padaryti savo jėgomis. Tačiau atmink, kad žiūrėti filmą ieškant dvasinių paralelių yra visiškai kas kita, nei žiūrėti jį tiesiog šiaip sau. Todėl labai svarbu KOKĮ filmą renkiesi. Filmai kurie skirti “tiesiog šiaip sau” pažiūrėti, tikrai neverti, kad gaištum laiką bandydamas juose kažką įžvelgti. Nesirinkčiau banalių scenarijų, blogos vaidybos, lėkštų, amoralių ar smurto scenų pilnų filmų. Nesitikėčiau juose rasti jokių lobių. Pasirinkti kokį filmą žiūrėti, ir jį aptarti gali padėti šios nuorodos:
http://www.movieglimpse.com/
http://www.tonywatkins.co.uk/media/film/films-to-discuss/
http://hollywoodjesus.com/
o dar geriau pasiruošti jų aptarimams galesi apsilankęs čia.
Manau pravers ir ši nuoroda, kur rasi patarimų, kaip diskusijoje pereiti nuo filmo prie dvasinių įžvalgų, neforsuoti, bei išvengti galimų klaidų diskusijos metu.

Filmo metu personažo išgyvenamos emocijos gali būti artimos kieno nors iš žiūrovų, šiuo metu, išgyvenamoms emocijoms. Tad diskutuojant reikia būti labai jautriems vienas kito atžvilgiu.
Ir atminkit: visos mintys, kylančios žiūrint filmą yra vertos apmąstymo ir aptarimo. Nėra teisingo ir neteisingo požiūrio. Žiūrint vieną ar kitą gerą filmą, gali išsivystyti tokia puiki ir naudinga diskusija, apie kurią filmo kūrėjai, kurdami filmą, negalėjo net įsivaizduoti.

Padėti savo smegenims aš bandžiau įvairiais būdais: kalbėdamas su žmonėmis ir prašydamas jų nepalikti man “prisiminti po mėnėsio”, o jei ko reikia patiems prie manęs prieiti, geriausia būtent tada, kai reikia padaryti ką nors tuojau pat. Bandžiau nebūti paslaugus ir dalį prašymų nuo savęs nukreipti, visada, visur nešiotis užrašų knygelę, į kurią žymėti viską iš eilės. Visi tie būdai, tiesa padėjo, bet neišsprendė problemos. Be to nesmagiai jaučiuosi išsisukinėdamas nuo prašymų padaryti paslaugą, be to yra dalykų, nuo kurių išsisukti negaliu, ir tokių dalykų yra labai daug. Užrašų knygutė – geras dalykas, bet kai prirašai keliasdešimt puslapių įvairių “svarbių reikalų” , nori nenori, žmogus susimaišai ir gaunasi kaip visada. Žinoma,  geriau nei visada, bet vis tiek – streso neišvengsi niekaip. Tada įsigudrinau, kiekvieną dieną, tokius “svarbius dalykus”: iš savo užrašų knygutės persikelti į kalendorių kompiuteryje, užsistatydamas priminimus, kuriuos gaučiau tik pries dieną, ar valanda (priklausomai nuo poreikio) iki darbo kurį reikia atlikti. Akyse prašviesėjo. Pasijutau tikrai šauniai, dalį informacijos skirtos “ateities naudojimui” persiųsdamas į kietą diską (minusas, kad užrašų knyga nėra patogi tuo, kad ji automatiškai nesinchronizuoja, tad rimtai galvoju apie išmanujį telefoną). Tokia sistema manęs dar nei karto nepavedė. Bet tik tuo atveju, jei atsisėdęs viską tiksliai iš užrašų knygutės persikeliu į kompiuterį.

Nors problemą, bent jau didžiąja dalimi, pavyko išpręsti, visgi dar norėjosi kažko, kas supaprastintų “įsiminimo” procesą. Kadangi problema ne su “atsiminti tai kas svarbu” , o veikiau su “prisiminti tada kai tos informacijos reikia labiausiai”. Kompiuteriu naudotis niekada nepamirštu, susikelti informaciją į kompiuterį buvo puikus sprendimas, bėda kad kartais nerandu laiko, o kartais tiesiog tingisi perkelti informaciją iš atminties ar užrašų knygutės į kompiuterį. O dažnai būna ir taip, kad darant kažką, pvz. skaitant el. paštą staiga prisimeni, kad tada ir tada reikia padaryti tą ar aną, arba el. paštu ganu laišką apie kitą mėnesį vyksiantį seminarą, į kurį prisiregistruoti reikia iki šios savaitės pabaigos. Regis imk ir tuojau pat viską padaryk, deja ne visada taip išeina, juk reikia planuoti, derinti savo užimtumą, tartis su žmona ir t.t. Nelabai patogu tokią informaciją suvedinėti į kalendorių. Pradėjau naudoti OmniFocus. Labai puiki programėlė, leidžianti paprastai surašyti visas užduotis, suplanuoti jų seką, preoritetus, surūšiuoti pagal jų atlikimo pobūdį, vietą ar laiką. Kurį laiką buvau patenkintas, bet visgi procesas tokiam paprastam dalykui padaryti buvo komplikuotesnis, nei norėjosi.  Visiškai nesenai aptikau dar viena puikų pagalbininką: paslaugėlę followupthen. Ir čia supratau, kad man trūko būtent jos. Principas paprastas: išsiųsk sau priminimą el. paštu. Pvz. gauni “svarbų” laišką, kad ateinančio mėnesio 15 d. reikia padaryti svarbų darbą. Svarbi info, bet neaktuali šiandien ar ne, nes dar visas mėnuo iki tos dienos? Tad aš spaudžiu forward ir į adreso laukelį įrašau: nextmonth@followupthen.com (arba tomorow, arba nextweek, arba konkretčią datą) ir siunčiu. Viskas. Atėjus laikui, gausiu šį laišką, primenantį man, kad turiu paimti iš kažko kažką ir perduoti tai RYTOJ. Tada jau žinau, ką reikia daryti toliau. Puiki paslauga. Imkit ir naudokit. Nereikia jokios registracijos. O jusų protas atsilaisvinęs nuo tokių “svarbių, bet šiandien neaktualių” dalykų, galės dirbti tiesioginį savo darbą, kurti ar mąstyti apie gyvenimo prasmę .

Dievas nesukūrė visatos, o Didysis sprogimas buvo neišvengiama fizikos dėsnių pasekmė, savo naujoje knygoje teigia garsus britų kosmologas Stephenas Hawkingas.
Knygoje “Didysis projektas” (The Grand Design) S.Hawkingas ir bendraautorius JAV fizikas Leonardas Mlodinowas argumentuoja, jog Dievo įsikišimas nebuvo reikalingas, kad atsirastų Visata.
Šios knygos ištraukas ketvirtadienį paskelbė britų dienraštis “The Times”.
“Dėl tokio dėsnio kaip gravitacija visata gali susikurti ir susikurs iš nieko. Spontaniškas susikūrimas – tai priežastis, dėl kurios yra kažkas, o ne nieko; dėl kurios egzistuoja visata, dėl kurios egzistuojame mes, – rašo S.Hawkingas. – “Nebūtina, kad Dievas įžiebtų kibirkštį ir paleistų visatą”. DELFI.lt

Tiesa sakant, kategoriški teiginiai mane visada šiek tiek trikdo. Žinoma, čia mokslininkas neneigia Dievo buvimo, o ankstesni jo pasisakymai liudija, kad S.Hawkingas niekada jo ir neneigė. Tad jei žmogus nusprendė, kad Dievo įskišimo nereikėjo tam, kad didysis sprogimas įvyktų ir tam pakako tik egzistuojančių fizikos dėsnių gal taip ir yra. JEIGU tik tas sprogimas iš viso buvo. O gal Dievas pasaulį tiesiog sukūrė be jokio sprogimo? Žodžiu ir vėl visa diskusija iš pradžių. Ir kaip visada – abi diskutuojančios pusės pasirems vienu ir tuo pačiu argumentu – “aš tikiu”. Kadangi nesijaučiu labai kompetetingas dalyvauti šioje diskusijoje,  noriu į ją pažiūrėti kiek iš šalies. Tiksliau į tai, kodėl ši diskusija vis dar vyksta.
Dėl viso to, pasirodo, kaltas tunelis. Na taip. Tas, kurio gale matosi šviesa, nors aplinkui aklina tamsa. Tai, kas šiandiena vadinama “tuneliniu mąstymu”, didžiąja dalimi ir yra šios diskusijos priežastimi.
Tunelinis mąstymas, tai toks požiūris, nuo kurio kenčia abi diskutuojančios pusės – vieni neigdami pažinimo galimybes, kurias gali atverti šiuolaikinis mokslas, o kiti stverdamiesi nusenusio ir kiaurai prapuvusio argumento, kad neva tai, tai ko negalima pamatuoti, apčiupinėti, paragauti ir kokiais nors kitais moksliniais metodais  įvertinti, neegzistuoja.
Tiesa sakant, pastarasis argumentas, nors ir labai mėgiamas “liaudies”, vis rečiau naudojamas rimtų mokslininkų. Juk visiškai nesenai įvykęs paradoksų egzistavimo mokslinis pripažinimas praplėtė “tunelio” sienas. Tai, kas anksčiau mokslininkui atrodė esant klaidinga, dabar gali būti laikoma paradoksu ir tai bus visiškai normalu. Mokslas yra taip pažengęs, kad tapo brandus pripažinti tiesą, kad tam tikrame lygmenyje realybė yra paradoksali. O tai reiškia, kad įvairūs skaičiavimai ir teorijos vienu metu gali būti ir teisingos ir neteisingos. M.Scott Peck tai aprašo tokiais žodžiais: “Mes pradedame kalbėti bendra kalba, kai galime pasakyti: “žmogus vienu metu yra ir laikinas ir amžinas” arba “šviesa vienu metu yra ir banga ir dalelytė”.
Manau didžiausias mokslo pasiekimas , tai būtent šios tiesos atradimas. Ne viskas gali būti pamatuojama. Bent jau kol kas. O taip pat, toli gražu net nežinome visko, ką galima būtų pamatuoti.
Kaip jau minėjau pačioje pradžioje, tikintys Dievu – Kūrėju, žmonės taip kad kenčia nuo  ”tunelinio mąstymo”. Bažnyčioje vyksta daug diskusijų temomis “kas tai yra meilė, jausmas tai ar darbas” ir panašiai. Daugelio jų priežastis, kad abi pusės norėtų būti pripažinti teisiais. Bėda ta, kad kartais diskusijoje teisūs yra ir vieni ir kiti. Paradoksas. Gali skambėti keistai, tačiau man asmeniškai būtent paradoksas yra didžiausias motyvuotojas ieškoti atsakymų. Juk šios, iš pažiūros dvi visiškai priešingos stovyklos, kažkur giliai giliai, po mums nepažintu, neištirtu nežinios vandenynu susijungia į vieną, nedalomą visumą. Ir pamatuok tu viską, kad gudrus.

P.S. Aš tikiu, kad pasaulis yra sukurtas Dievo. O tu?

Jėzaus mirtis mums reiškia gyvenimą. Jėzaus gyvenimas (prisikėlimas) mums reiškia mirtį, būtent tokią mirtį, apie kurią apaštalas kalba šiose eilutėse. Juk tam kad gimtų nauja teorija, idėja, ar supratimas reikia kad mirtų senos idėjos, teorijos ir supratimas. Ko gero šis procesas niekam nėra lengvas, tad ne veltui jis prilyginamas mirčiai. Tai reiškia dar ir tai, kad šis augimo ir pažinimo procesas turėtų būti nuolatinis. Tenka dažnai girdėti – mano tėvai tuo tikėjo, seneliai tuo tikėjo ir aš tuo tikėsiu. Sutikite, keistas motyvas daryti sprendimus, formuoti asmeninį įsitikinimą ant kažkieno kito patirčių. Kita vertus, tai tik žodžiai, po kuriais slypi saugumo paieškos. Juk priimti kažką naujo yra nesaugu ir dažnai skausminga, nes tai verčia pertvarkyti savas vertybes, peržiūrėti savo preoritetus iš esmės. Tikėjimo atveju, netgi visiškai keistis ir išsižadėti savęs ir savo, tiek metų kurto bei puoselėto “AŠ”. Ko gero tokios  saugumo paieškos nei vieno neves į dvasinį tobulėjimą. Kadangi dvasinis tobulėjimas ir augimas, taip jau yra, veda per išbandymus ir skausmingas patirtis. Šis procesas skausmingas ne tik naujai Dievą atradusiems žmonėms, bet ir seniems “patyrusiems” krikščionims. Apaštalo Pauliaus pasakyti žodžiai, galbūt, labiau būtent jiems ir skirti, nes mes esame linke užmigti ant pasiekimų laurų. Neva jau kartą padariau drąstišką sprendimą, pakeičiau savo gyvenimą, vertybes, preoritetus, perėjau per skausmingą savęs atsižadėjimo patirtį, tad galiu dabar labiau atsipalaiduoti. Deja, taip nėra. Šis procesas nuolatinis. Negalime užsiciklinti savose teorijose, supratime, požiūryje – kiekviena diena atneša vis naujus įšūkius ir žmogui, kuris skiria dėmesį savęs tobulinimui bei savo dvasiniam augimui, atneša vis naujų galimybių dar kartą perkratyti save ir vėl, ir vėl suprasti – norint augti, reikia vėl mirti savo vakarykščiam “AŠ”. Labai gražiai yra pasakęs Seneka: “Visą savo gyvenimą žmogus turi mokytis gyventi ir visą savo gyvenima jis turi mokytis mirti.”