„Viltis – durnių motina“. Tas, kuris sugalvojo šį posakį, tikriausiai net nepamąstė: jei viliasi kvailiai, tai kas gi tuomet lieka protingiesiems?.. Neviltis? Ačiū, aš verčiau – prie tų, kvailųjų. Juolab, kad įvairūs moksliniai tyrimai patvirtina, jog žmonės, puoselėjantys tikėjimą bei viltį, yra sėkmingesni: turi daugiau galimybių sukurti pilnaverčius santykius, labiau moka atleisti ir dažniau atleidžia, yra linkę bendradarbiauti. O pastarųjų metų tyrimai rodo, kad viltis padeda žmonėms imtis teisingų sprendimų. Beje, pastabesnieji jau senai į tai atkreipė dėmesį ir susikrovė nemažus pinigus, rašydami įvairias knygas ar rengdami seminarus apie tai, kaip tapti sėkmingam. Juk įvairių sprendimų kiekvieną dieną imamės visi. Tačiau ne visi sprendimai yra teisingi ar tokie, kokiais galėtume džiaugtis. Kas gi nenorėtų būti sėkmingas žmogus?

Geroji naujiena yra ta, kad, norint sužinoti šias tiesas, jums tikrai nereikia lankyti brangiai kainuojančių seminarų. Pakanka… skaityti Šventąjį Raštą. Čia apstu pavyzdžių bei istorijų apie tai, kaip viltis ir tikėjimas padeda priimti teisingus sprendimus, gyventi sėkmingesnį gyvenimą ar gelbsti žmones. Taip, būtent gelbsti. Biblija nėra paprastas sėkmės vadovėlis ir ji neapsistoja ties tuo, kad padarytų kurį nors žmogų sėkmingą. Jos pasakojimas veda mus kur kas giliau. Ji atskleidžia, kiek daug įstabių dalykų gali nutikti gyvenime žmogaus, kuris gyvena viltimi ir tikėjimu.

Vienas Biblijos pasakojimas puikiai iliustruoja tai, kokią įtaką viltis ir tikėjimas daro pasirinkimams, kurių imasi tikintys žmonės. Pavyzdžiui, išgelbsti visos tautos likimą.

Šventajame Rašte, Išėjimo knygoje, yra aprašyta, kaip po daugiau nei 400 metų trukusios vergovės hebrajų tauta, vadovaujama Dievo siųsto žmogaus Mozės, pakyla į išsivadavimo kovą. Tai nebuvo nei revoliucija, nei į ją panaši kova. Ir ją kovojo visai ne žmonės. Tautos išvadavimu rūpinosi pats Dievas.

Po to, kai Egipto valdovas atmetė Dievo nurodymą, kurį faraonui perdavė Mozė, kad išlaisvintų hebrajus, visą Egipto šalį užklupo dešimt siaubingų negandų. (Juokauti su Dievu – prastas sumanymas…) Negandų prispaustas faraonas palūžo ir sutiko, kad hebrajų tauta paliktų Egiptą. Tačiau tai buvo tik silpnumo akimirka. Kai Dievo tauta jau buvo pakeliui į Pažadėtąją Žemę, faraono pažeminimo kartėlis virto įniršiu ir keršto troškimu. Jis nusprendė vytis ir susigražinti vergus.

Kai apie tai sužinojo pabėgėliai, jie suprato patekę į spąstus. Tuo metu buvusių vergų tauta kaip tik priėjo Raudonąją jūrą – bekraštę neįveikiamą kliūtį. O į nugaras jiems alsavo ir prie jų sparčiai artėjo įniršęs faraonas bei jo gausi kariuomenė. Nebuvo kur dėtis.

Koks būtų teisingas elgesys ir sprendimas, atsidūrus tokioje situacijoje? 

Galima numatyti keturias baigties galimybes ir galimas žmonių nuomones: Pirmoji – „pulkim į jūrą“, antroji – „pasiduokim egiptiečiams“, trečioji – „kaukimės!“, ketvirtoji – „kur yra Dievas?..“

Iš tikro šie keturi pasirinkimai yra ne tik tuo metu iškilusios galimybės. Šie pasirinkimai yra pagrindinių galimų sprendimų, kuriuos visais laikais priima žmonės kritinėse situacijose, iliustracija. Jas verta šiek tiek paanalizuoti. Taigi:

Pirmasis pasirinkimas – „pulkim į jūrą“. Geriausiai tai apibūdinti vienu žodžiu – panika. Šis sprendimas išties nėra protingiausias. Jo net sprendimu įvardinti nelabai būtų galima. Tai – nuoširdžiausias tikrovės ignoravimas. Taktika, kai pasekmės visiškai neįvertinamos. Tai siekis ką nors daryti tiesiog norint tik nukreipti dėmesį nuo gasdinančios tikrovės.

Antrasis pasirinkimas – „pasiduokim egiptiečiams“. Susitaikymas su neišvengiamybe. Mano nuomone, būtent šis pasirinkimas esamoje situacijoje būtų priimtiniausias daugumai. Pasiduoti tėkmei, nemėginti priešintis aplinkybėms. Netgi kai vienintelis toks sprendimo rezultatas yra vergovė. Ir visiškai nesvarbu ar vergausime Egipto faraonui ar, mūsų atveju, aplinkybėms, tradicijoms bei daugumos nuomonei.

Trečiasis pasirinkimas – „kaukimės!“ Tai – beprasmybė. Kai nėra atsižvelgiama į loginius argumentus, jog jėgos persvara yra visisiškai ne mūsų pusėje. Tai pasirinkimas, būdingas žmonėms, manantiems, kad jėga galima išspręsti visus keblumus. Ir ne tik. Manau, tai būdinga ir tiems, kurie puoselėja savąją garbę bei orumą ir darys viską, kad tik tai išsaugotų. Nemokėjimas pasiduoti, bet ir nežinojimas, kaip laimėti, skatina poelgį, kurį geriausiai apibūdintų šūkis: „Jei mirti, tai mirti garbingai“. Bet kuriuo atveju šis pasirinkimas daro mus agresoriais.

Ketvirtasis pasirinkimas-klausimas: „Kur yra Dievas?“ Rizikuoju užsitraukti dievobaimingų maldos žmonių nemalonę, tačiau šį pasirinkimą norėčiau apibūdinti kaip neviltį. Ne dėl to, kad kreiptis į Dievą yra blogai. Čia ne maldos problema. Visas keblumas yra vyraujančiame požiūryje į maldą bei jos vietą praktiniame gyvenime. Paaiškinsiu užduodamas klausimą: kada dažniausiai meldžiamasi? Argi ne tuomet, kai visi kiti būdai jau išbandyti? Kai vilties nebėra, ir šauktis Aukščiausiojo – paskutinė galimybė?

Šis pasirinkimas būdingas ir tiems, kurie linkę ieškoti kaltų. Dažnai kaltųjų sąraše atsiduria ir Dievas. O klausimas, „Kodėl Dievas leido tam įvykti?“ skamba tokių žmonių lūpose dažniausiai. Šio pasirinkto būdo apibūdinimą galima papildyti – yra žmonių, kurie dėl savo problemų linkę kaltinti kitus: valdžią, viršininkus ir t. t. Jie juk visi, pradedant Dievu ir baigiant mūsų viršininkais, turėtų rūpintis mumis, ar ne taip? O kai nepasirūpina (taip, kaip mums to norėtųsi), puolame į neviltį.

Taigi, kaip tada elgtis?

Šioje istorijoje, atsakydamas į Mozės maldą, Dievas pasiūlo sprendimą.: „Ko tu Manęs šaukiesi? Sakyk izraelitams, kad eitų kaip ėję!“ (Išėjimo 14, 15)

Teisingas elgesys – pratęsti kelionę į Pažadėtąją Žemę. Nekreipiant į iškilusias aplink jus nenumatytas aplinkybes. Jeigu jūs galite žengti bent vieną žingsnį teisinga kryptimi – ženkite. Gali būti, kad tai jums kainuos daug pastangų, tačiau jūs vienu žingsniu būsite arčiau savojo tikslo…

Hebraiškoje tradicijoje aiškinant šios istorijos pamokas yra pasakojama apie vieną žmogų, kurio vardas buvo Nahšonas. Pasak šios istorijos pasakotojų, jis buvo pirmasis žmogus, tąsyk įbridęs į Raudonosios jūros vandenis. Jis brido vis gylyn, kol bangos pradėjo semti jo nosį. Tuomet, tik tuomet įvyko stebuklas – jūros vandenys pradėjo skirtis. Dievas atlaisvino kelią Savo tautai. Ar tai per Nahšoną ar Mozę, ar bet kurį kitą. Kad ir kas buvo pirmasis žmogus tomis aplinkybėmis įbridęs į vandenį, jis gali būti puikus pavyzdys ir simbolis žmonių, kurie puoselėja tikėjimą ir niekada nepraranda vilties.

Žmogus, gyvenantis viltimi ir tikėjimu, visuomet blaiviai įvertina tikrovę. Aiškiai supranta savo tikslą ir žingsnis po žingsnio juda jo link. Nepaisant tų sunkumų, kurie gali iškilti ir būtinai iškils kelyje. (Ar toks žmogus panašus į kvailį?) Izraelitai nebuvo nei ypatingi žmonės, gebėję daryti tai, ko jokie kiti žmonės negalėjo; jie nebuvo nei neklystantys, nei kaip kitaip ypatingi. Jie pasitikėjo ne savo jėgomis, o galia To, kuris juos išlaisvino – Visagalio Dievo galybe.

Tą akimirką, kai jie suvokė, jog nesupranta nieko, kas vyksta aplinkui, kai spąstai užsitrenkė, ir jie liko aplinkybių įkalinti toje vergovėje, iš kurios mėgino ištrūkti, net tuomet, kai viskas atsisuko prieš juos, jie priėmė teisingus sprendimus ir žengė žingsnį savojo tikslo link, nes juos vedė viltis, kad Dievas padarys visa kita.

Štai kaip viltis ir tikėjimas mums gali padėti priimti teisingus sprendimus. Dievas mums nurodo tikslą, tikėjimas Juo mus moko pripažinti mūsų ribotas galimybes ir įkvepia apsisprendimą žengti žingsnius to tikslo link, žinant, kad susidūrus su tuo, ko neįmanoma įveikti, Dievas padarys Savąją darbo dalį.

Biblijoje, Jono evangelijoje, yra užrašytas didis Dievo pasiūlymas žmonėms:

„Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (3, 16).

Manote, jog neskamba kaip pasiūlymas? Neapsirikite. Tai didis pasiūlymas. Dievas siūlo mums tikslą – amžinąjį gyvenimą. Tai išlaisvinimas iš vergovės, kurioje mes esame visi – baimės, mirties, beprasmiškumo vergovės. Siūlo mums ir būdą, kaip nukakti į tą apsčiai siūlomą gyvenimą – tai viltis ir tikėjimas. Šiame kelyje mūsų tykos daug spąstų, netikėtumų ir išmėginimų. Nepaisant visko, drąsiai ženkite pirmyn tikslo link. O kai susidursite su už save didesniu priešu, žinokite, jog Dievas yra šalia, kad atliktų Savąją darbo dalį. Tikėkite ir niekada nepraraskite vilties!

Šių laikų Kalėdos yra marozų šventė. Tokių, kurie moka daryti daug ką ir daro daug ką, tačiau nemąsto. Ne todėl, kad nesugeba. Todėl, kad taip patogiau. Tai globalus reiškinys, būdingas taip vadinamąjai “vakarietiškąjai krikščioniškąjai kultūrai”. Tai epidemija, kurios pagrindinis simptomas yra tiesiog fenomenalus atsisakymas gilintis į dalykų prasmę ir vertę.

Štai, pavyzdžiui yra klausimas: Kodėl mes darome tai ką darome? Kodėl mūsų sprendimai tokie, o ne kitokie? Veikla, pomėgiai, tikslai? Juk nei vienas sveiko proto žmogus neužsiiminės beverčiais dalykais (Žiūrint kas nūdien įvardijama kaip “sveikas protas”). Visgi renkamės specialybę, pomėgius, gyvenimo tikslus, sutinkame ir išsiskiriame su žmonėmis, nuolat vertindami ir sverdami. Kaip namas gali išstovėti ilgus dešimtmečius, dėka gerai suręstų pamatų, taip laiko egzaminą išlaiko tik patys vertingiausi dalykai. Ir labai dažnai šie būna paženklinti daugeliu kovų, aplaistyti krauju, puoselėti ir saugoti per ilgus šimtmečius. O ar nebus mirties miegu užmiegantis žmogus labiau laimingas žinodamas, kad palieka po savęs kažką labai vertinga? Jei ir nesukūręs, tai bent apgynęs ir išsaugojęs.

Net ne krikščionys Mahometo sekėjai žino, kad Kalėdos bent jau turėtų turėti kažką bendro su gimusiu Išganytoju. Ir jausdami ideologinę konkurenciją skelbia džihadą šiai “gražiai vakarietiškai tradicijai”. Ko gero jie dar nesuprato, kad veltui stengiasi. Nedaug kam tai rūpi. (Nebent nori užsitraukti nemalonę tų, kurie neteks galimybės pasitūsitnti eilinėje talkučkėje.) Akivaizdus ir liūdnas faktas, jog “Šventas Kūdikėlis” daugumos “šiuolaikinės vakarietiškos civilizacijos” produktų gyvenimuose taip ir lieka bejėgiu kūdikėliu, taip niekada nesuaugančiu ir jokios įtakos nepadarančiu. Visgi, bent jau teoriškai įžvelgti Kalėdų prasmę netūrėtų būti sunku. Manau, daug svarbesnis klausimas – kokia šios šventės vertė?

Iš tėvų ir senelių pasakojimų pamenu, kad sovietmečiu, kai niekas garsiai nekalbėjo apie Dievą ar kitus „religinius“ dalykus, sėsdami prie Kūčių ar Kalėdų stalo, tokiu būdu tyliai išreikšdavo savąjį protestą. Galbūt ne visi iki galo suvokdami šios šventės reikšmę, bet aiškiai suprasdami jos vertę – suvienyti, sutelkti, priminti, išsaugoti.

Bent jau mūsų šeimoje niekas garsiai nekalbėdavo apie tai, tačiau mus, vaikus, visada intriguodavo simbolių gausa, močiutės, kaip atrodė mums, keisti pasakojimai apie dvylika apaštalų (kokia keista profesija) ar kūdikį ėdžiose.

Vėliau, jau aš gana neblogai pamenu, staiga lyg maišas atsirišo. Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, apie Kalėdas pradėta kalbėti garsiai. Migloti pasakojimai apie apaštalus ir kūdikį ėdžiose tapo labiau apčiuopiami. Žmonės pradėjo suvokti ryšį tarp šių pasakojimų ir jų kasdienybės. Bažnyčios buvo pilnos. Kalėdos, atrodo, įgavo naują vertę. Dabar tai buvo nebe tylus pasipriešinimas ar kažko seno, ir ko gero labai vertingo, saugojimas. Mes šventėm, kad taip gerai pavyko apginti ir išsaugoti. Labai trumpą laiką Kalėdos tapo lyg dar viena proga paminėti laisvę, kurią įgijome. Laisvę tikėti, laisvę atvirai išpažinti kas brangu.

Tačiau skaisčiai plykstelėjusi daug žadanti liepsna ėmė gesti lyg pionieriškas laužas. Kiek galima švęsti laisvę? Ja reikia naudotis. Ją reikia vartoti. Ryti dideliais kąsniais net springstant. Atsidūrėme tarp dviejų vertybių – tarp iškovotos teisės išpažinti ir tikrojo išpažinimo. Už pirmają priežastį dar ir šiandien madinga pakelti šampano taurę, bet štai antroji mums pasirodė ne tokia svarbi ir reikalinga. Juk vienas dalykas išsaugoti senąsias istorijas apie gimusį Išganytoją, o visai kitas dalykas, leisti jam užgimti mano paties gyvenime. Kam rūpi?

Bet ką dabar daryti su šia iškovota ir niekam nereikalinga vertybe? Kur ją dėti? Kaip su ja elgtis?

Štai tada į pagalbą ir atskubėjo tie raudonai apsirenge barzdoti ufonautai (už juos turime būti dėkingi coca-cola kompanijai). Marozai. Ko tik jie nedaro. Pastaruoju metu šokančius, maratonus bėgančius ar kitaip pasaulį stebinančius, juos galima pamatyti beveik kiekvienoje žinių laidoje. Elniais (prie ko čia elniai?) pakinkytos rogės prikrautos maišų su dovanomis “geriems vaikučiams” kas antroje reklamoje. O tas skambus „ho ho ho“ neleidžia užsimiršti ir pernelyg giliai panirti į apmąstymus. Labai patogu. Šventiniai blizgučiai ir įvairiūs daikčiukai akina. Muzika ošia ausyse. Marozai švenčia. Užkrėtė visus. Mus ir vėl išlaisvino. Šį kartą nuo Kalėdų.

Tai dar ne viskas. Čia pat, žurnalistės paklausta, ką gerbiama Seimo narė ir nemirtinga kovotoja už žmogaus teises siūlanti daryti tiems, kuriems jų įsitikinimai neleidžia atlikti aborto, pasiūlė: „nestokite į medicinos mokyklas“. Žodžiu, esi tikintis, turi moralinius principus, galvoji kitaip – mediko specialybė ne tau.

Dar ji komentavo apie moterų teisę į abortą, be abejo, kaip visada pamiršdama kūdikio teisę į gyvenimą, bet čia jau klasika…

Gerbiama Seimo nare ir kovotoja už žmogaus teises, ar tai nėra agitavimas akivaizdžiam žmogaus teisių pažeidimui? Įdomu, ką gerbiama Seimo narė pasakytu, jei koks nors drąsuolis išdrįstų tiesioginiame eteryje prasitarti, kad, tarkim, gėjai turėtų būti už visuomenės ribų ir negali būti gydytojai dėl tos priežasties, kad yra gėjai? Arba kad yra moterys? Arba, kad per senas, ar per jaunas? Arba, kad juodaodis?

Ar tik man užkliūna, kodėl žmonės ginantys konkrečios, siauros žmonių grupės interesus visuomenėje prisistato, kaip ŽMONIŲ teisių gynėjai? Ir kodėl vienos grupės teisės yra svarbesnės už kitos?

Olive Tree (Nemokama)

Mano subjektyvia nuomone absoliučiai geriausia šiuo metu Biblijos aplikacija. Siūlanti aplikacijas visoms populiariausioms platformoms.

Tai ne tik Biblijai tyrinėti skirta programa. Joje gausu ir įvairių komentarų, žemėlapių, teologinių skaitinių. Nors dauguma Biblijų vertimų reikia įsigyti atskirai ir jos yra mokamos, tačiau daug gerų dalykų yra ir nemokamų. Rimtai vertinant, tikrai verta investuoti ir įsigyti vieną kitą žinyną, komentarus ar Biblijos vertimą. O kai tik pasirodys lietuviškas Biblijos vertimas šiai programai, ko gero ji taps vienintelė mano naudojama aplikacija. Bent jau šiai dienai aš taip sakau. Nors suprantu, kad konkurentai taip pat nesnaudžia ir gali pasiūlyti vieną kitą funkciją, kuri privers mane pakeisti savo nuomonę.

Puikiai estetiškai patvarkyta, veikianti tikrai sklandžiai ir be trikdžių. Paralelinės vietos, originalo kalba, vertimų gretinimai, skaitymo planai, užrašai, raktažodžiai ir kitos tikrai puikios funkcijos.

Platforma: iOS, Android, Mac, Win
Lietuviškas Biblijos vertimas: Nėra (laukiamas)

YouVersion (Nemokama)

YouVersion savo tinklaraštyje miniu jau trečią kartą. Pirmą kartą tuomet, kai tik aptikau ši puikų Biblijos tyrinėjimo įrankį. Antrą kartą aprašinėdamas geriausias Biblijos skaitymui skirtas svetaines ir dabar. Ir nenuostabu. Šiai dienai tai viena geriausių aplikacijų skirtų Biblijai. Ja naudoju dažniausiai net pamokslaudamas. Popierinė Biblija vis rečiau atsiduria mano rankose. Iš dalies dėl to, kad čia labai patogu greit rasti reikiamą tekstą, pasižymėti labiausiai patinkantį, užsirašyti pastabas, kurios vėliau pravers Biblijos studijų metu ir tt. Ir visa tai sinchronizuojasi. Tiesa ši funkcija veikia nelabai sklandžiai ir lėtai.

Pats pastabų, bei mėgstamiausių eilučių žymėjimas, bent jau mano iPad mini, nėra labai patogus. Pernelyg daug reikia dirbti pirštais, kad pasiektum ką užsirašęs. Tačiau visa kita veikia be didelių nesklandumų. O tobulėjimui ribų nėra. Verta paminėti, kad yra galimybe klausytis Biblijos ir audio formatu. Tiesa ne visų vertimų įrašai. Išvada: puikus Biblijos skaitymo įrankis, kurį rekomenduoju. Ir, dėmesio: yra lietuviški vertimai iOS ir Win skirtose aplikacijose. Kaip ir internetinėje versijoje – visi šiuo metu populiariausi. Tik imk, skaityk ir dalinkis su draugais socialiniuose tinkluose. Bėda tik ta, kad lietuviško vertimo kažkodėl neturi Android versija.  Pasitaisau: po paskutinio atnaujinimo jau yra lietuviškos Biblijos versijos ir Android platformai. Neturiu galimybės išmėginti, bet tikiuosi, tokių atnaujinimų susilaukė ir Blackberr’iams skirta aplikacija.

Platforma: iOS, Android, BlackBerry, Win 8, Windows Phone, Java, Symbian, Kindle Fire
Lietuviškas Biblijos vertimas: YRA

And Bible (Nemokama)

Aplikacija skirta Android platformai. Ilgą laiką, kol naudojau Android, naudojau būtent šią. Vėliau, po YouVersion atnaujinimo jos atsisakiau, nes patogu sinchronizuoti visas pastabas, pasižymėjimus tarp Android telefono bei iPad. Tačiau kam ši funkcija neaktuali ir reikalinga tik Biblija skaitymui Android platformoje – puiki alternatyva.

Čia taip pat galima pasižymėti patikusias eilutes, susikurti žymas ir netgi lyginti vertimus. O navigacija tiesiog nuostabiai paprasta ir intuityvi. Norimą Biblijos tekstą rasite greit ir lengvai. Veikia stabiliai. Visą ilgo naudojimo laiką ši programėlė manes nė karto nepavedė. Parsisiuntus norimą Biblijos vertimą, tarp jų ir lietuvišką, galima naudoti ofline režimu. Naudoja LBD vertimą, tiesa ne patį šviežiausią, bet tai tikrai menkas trūkumas. Be to ji „sveria“ gerokai mažiau už YouVersion.

Platforma: Android
Lietuviškas Biblijos vertimas: YRA

BIBLIJA arba ŠVENTASIS RAŠTAS (iPhone: Nemokama/ iPad: 0,99$)

Tai aplikacija skirta tik iOS platformai. Gal būt netgi vienintelė lietuviška Biblijos programėlė šiai dienai. Asmeniškai man nepatiko nes neturi jokių papildomų funkcijų ir vieną labai erzinančią savybę: naudojant iPad perėjus į kitą programos langą ir gįžus atgal i Bibliją, reikia laukti kol ją užkraus iš naujo. Ir vėl naujai reikia susirasti reikalingą skyrių bei eilutę. Naudojant ją „lauko salygomis“, tai labai neparanku. Bet sveikintina – Lietuviška. Naudoja Burbulio Biblijos vertimą.

Platforma: iPhone / iPad
Lietuviškas Biblijos vertimas: YRA

O gal jūs žinote ir naudojate kokią kitą programėlę? Jei taip, būtų smagu, jei pasidalintumėte