vonioje

„Karo žirgas“: knyga ir filmas

2012-01-30T03:29:00.001+02:00

Nors, gal derėtų įrašą pavadinti „filmas ir knyga“? Po filmo peržiūros norėjau griebti knygą. Perskaičiusi ją visgi gailiuosi – ji nebuvo tokia stipri. Ji net nebuvo tokia, kokią ją įsivaizdavau, pamačiusi filmą. Skaitydama knygą vis prisimindavau filmą ir negalėjau atsistebėti, kaip kažkas joje įžvelgė potencialą. Turbūt todėl ir nesu Stevenas Spielbergas. Manęs tokia knyga nebūtų įkvėpusi jokiam filmui.

O štai filmas sužavėjo nuostabiais gamtovaizdžiais. Nors jame ir manipuliuojama žiūrovo jausmais, žiūrovai dažnai patys nelabai tam prieštarauja. Žinote, retas gali atsispirti žirgams. Todėl grožėjausi ir žliumbiau, kur priklausė pagal scenarijų. „Karo žirgą“ galima rekomenduoti šeimyniniam sužiūrėjimui – žinoma, jei ta šeimyna yra jau pribrendusi filmams apie karą. Režisierius S. Spielbergas uždraudė vadinti jį karine drama – gerbkime jį ir to nedarykime. Pavadinkime šį filmą istorija apie draugystę Pirmojo Pasaulinio karo fone. Su gera pabaiga. Gal netgi pernelyg gera – vis dėl to, karas.

Drįstu teigti, kad net pati istorija filme yra išreikšta daug stipriau. 2,5 valandos kino juostoje net akcentai sudėti ne ten, kur knygoje, pagrindiniai įvykiai yra nežymiai pakeisti. Bet tai tik į gerą. Atrodytų, kad knyga ir filmas šiuo atveju yra tarsi priešpastatomi – ilgiausios scenos filme ir vos kelių sakinių paminėjimas knygoje (knygelėje – ji vos 160-ies puslapių). Atrodo, tarsi ne filmas būtų pastatytas pagal knygą, o knyga parašyta pagal filmą.

Žinoma, taip nėra. M. Morpurgo knyga buvo išleista prieš 30 metų. Pagal ją pastatytas filmas Lietuvoje rodomas nuo sausio 27 dienos (šioje vietoje dėkoju leidyklai Alma Littera už galimybę susipažinti ir su vienu, ir su kitu).

Grįžkime dar prie knygos. Jei filmas turėtų patikti įvairaus amžiaus (jautriems) žmonėms, tai knyga yra akivaizdžiai jaunatviška, netgi, sakyčiau, vaikiška. Vaikiškumo, naivumo įspūdį sustiprina dar ir tai, jog joje pasakotoju pasirinktas pats arklys Džojus. Tačiau ji turėtų tikti pradiniam susipažinimui su XX amžiaus istorija. Daug faktų (praktiškai jokių) ji nepateiks, tačiau galbūt privers jaunus skaitytojus nuodugniau panagrinėti šią temą.

Emigrantės dienoraštis

2012-01-27T10:18:00.001+02:00

Mėgstančios koncertuose valgyti varškę Zitos Čepaitės pristatinėti turbūt jau niekam nebereikia. Būsimos knygos leidėjai, užvirus visai tai košei (oi, atsiprašau, varškei), greičiausiai plojo katučių – geresnės reklamos „Emigrantės dienoraščiui“ nė nesugalvotum.

„Ši knyga – tai bandymas iš vidaus atskleisti emigrantišką gyvenimą ir emigrantišką savijautą. Apie tai prabilti buvo svarbu ne vien dėl to, kad mano pačios gyvenime tirštai susikaupė emigrantiškos patirties, bet ir dėl to, kad Lietuvoje likusių akimis iš gimtojo krašto išvykę žmonės tarsi tampa kitarūšiais. Nebūtinai geresniais ar blogesniais, tačiau kitokiais, kurių gyvenimo būdas ir elgsena žadina įtarų smalsumą.“

„Dienoraštis“ iš tiesų nėra dienoraščiu – jame nėra datų. Tai greičiau esė rinkinys (su tam tikromis išlygomis – čia vyrauja žurnalistinis stilius, o meninio dažnai pritrūksta). Tačiau nepaisant „žanrinio neapibrėžtumo“, slysti tekstu nepaprastai lengva ir dažniausiai malonu.

Tik štai pačios istorijos malonumo greičiausiai nesuteiks. Čia aprašomos emigrantinės patirtys, nors ir įvilktos į lyg ir linksmumo, lyg ir lengvabūdiško šmaikštumo skraistę, yra dažniausiai slogios. Ne, autorei neteko rinkti šampinjonų ar šalti mėsainių fabrike. O ir rašo ji lyg ir apie save, lyg ir apie kitus – skaičiuoja, kiek kainavo jos apatiniai, pasakoja apie „savo babajų“, bet ir lankosi teismuose, kur teisiami nusikaltę jos tautiečiai. Niekada negyvenau Londone, tačiau atsisakau tikėti, kad gyvenimas ten gali būti tik toks. Toks… joks. Net patiriami malonumai yra kažkokie liūdni, neteikiantys džiaugsmo. Tiesą sakant, nors ir nelaikau save labai jautria, nakčiai prisiskaičiusi šios knygos, sapnavau košmarus.

Nežinau, kas laiko Zitą Čepaitę svečioje šalyje (ir perskaičiusi šią knygą to tikrai nesupratau) – jos nuomone, gyvenantys ten, kad ir kaip besistengtų, niekuomet netaps kažkuo. Ne visi, žinoma, ir siekia tuo kažkuo tapti. Tačiau jei šia knyga buvo siekta panagrinėti „emigrantišką gyvenimą iš vidaus“, aš pritrūkau joje kitokios, bent kiek šviesesnės patirties. Nebent knyga buvo rašyta valdžios užsakymu ir skirta atbaidyti dar likusius Lietuvoje nuo emigravimo. Ką gi, tokiu atveju tikslas pasiektas su kaupu.

Mintijimai…

2012-01-25T14:44:00.004+02:00

„Mintijimai…“ – tai antroji lietuvių skaitytojų pažintis su britų rašytojo David’o Lodge‘o kūryba. Pirmasis jo romanas lietuvių kalba, „Terapija“, buvo išleistas 2008 – aisiais.

„Mintijimai…“ (orig. „Thinks…“) – tai herojų mintys, įrašytos į „debesėlius“, kaip komiksų knygutėse. Mintys, jų tėkmė – labai svarbios Ralfui Mesendžeriui (šeimoje vadinamam tiesiog Mesendžeriu). Jam, kognityvinių mokslų specialistui, rūpi atskleisti žmogaus sąmonės, sąmoningumo paslaptis. Romanas pradedamas vienu iš jo eksperimentų: neseniai įsigyto prietaiso pagalba jis įrašinėja savo mintis, stengdamasis kuo mažiau „kištis“ į mąstymo procesą. Gan greitai suprantame, jog Mesendžeris – gan kontroversiška asmenybė, o didžiąją dalį jo apmąstymų sudaro seksualinių nuotykių prisiminimai arba svajonės apie juos.

Tokiame kontekste susipažįstame su Helena Ryd. Ji – Glosterio universiteto bendruomenės naujokė (romano veiksmas vyksta universitetiniame miestelyje), atvykusi skaityti kurso apie kūrybinį rašymą. Helena atrodo visiška Mesendžerio priešingybė – visų pirma, patikima ir „aukštos moralės“. Praradusi vyrą, ji atrodo paskendusi savyje, šiek tiek susikausčiusi. Nereikia nė sakyti, jog tai ji tampa naujuoju Mesendžerio taikiniu, nepaisant jo nerašyto susitarimo su žmona, draudžiančio panašius „žaidimus“ savame kieme.

Minčių įrašinėjimas tapo smagiu Mesendžerio laisvalaikio užsiėmimu. Helena taip pat pradeda rašyti savo dienoraštį. Romanas taip ir sudarytas – gabalas to, gabalas ano, kartais įsiterpiant „nepriklausomam pasakotojui“. Tiesa, yra ir kitų intarpų – pateikiami įdomiausi Helenos kurso klausytojų darbai, teminės šiuolaikinių rašytojų parodijos. Jas skaityti bus be galo smagu, jei esate susipažinę su Salmano Rushdie, Samuelio Becketto ar Irvine‘o Welsho kūryba ir rašymo stiliumi. Nemažą dalį knygos užima ir veikėjų diskusijos apie sąmonę, protą, dirbtinį intelektą, įvairius mokslo pasiekimus, mokslininkų ginčus ir interpretacijas, tačiau specialaus išsilavinimo viskam suprasti jums greičiausiai neprireiks. D. Lodge puikiai išmano, kaip pateikti mintis, kad jos būtų suprantamos masėms (ir dažniausiai tai daroma žiniasklaidos mėgstamo Mesendžerio lūpomis).

D. Lodge pateikia skaitytojams meistriškai parašytą romaną apie neištikimybę, principus, moralę ir jų lankstumą. Atvykusi dėstyti, Helena nė neįsivaizdavo, kokią tiesą apie save ir savo artimuosius jai teks atrasti. Vaikystėje įskiepytos katalikiškos vertybės neapleido jos ir suaugėliškame gyvenime, net tuomet, kai nuo Dievo ir Bažnyčios ji jau buvo nusigręžusi. Jai tenka atrasti, jog jos elgesys gali būti sąlygotas ir išorinių veiksnių – „jei taip elgiasi jie, galima ir man“. Santykis su religija užima svarbią vietą D. Lodge‘o kūryboje, kaip ir švelnūs pasišaipymai iš akademinės bendruomenės. Visa tai yra įvilkta į patrauklią, lengvą romano formą. „Mintijimai…“ nėra kietas riešutėlis, romaną prarysite akimirksniu, tačiau jo paviršinis lengvumas neturėtų būti suprastas tiesiogiai. Yra apie ką ir pamintyti.

liūdnieji klounai

2012-01-22T00:31:00.004+02:00

Kokie juokingi tie žmonės... Patys susikuria taisykles, teorijas, patys sau seka pasakas. Patys jomis įtiki.

„Enė gyveno lūkesčiu, kurį retos dvejonės ir nusiminimo akimirkos tik dar labiau išryškindavo Vilio akyse, ir kartais jam užtekdavo žmonos žvilgsnyje ar šypsenoje įskaityti tą savotišką ten glūdintį įsitikinimą, kad pradėtų dusti ar kad panižtų visą kūną: žymiausi alergologijos specialistai, švirkšdami jam visokiausias bjaurastis, kokias tik galima įsivaizduoti, bergždžiai mėgino aptikti medžiagą, kuriai jis jautrus, pradedant katės plaukais ir dantų šepetėlių šeriais ir baigiant Enės lūpdažiu ar kremu, kuriuo ji valydavosi kosmetiką. Jį kankino nuolatinė baimė ją prarasti.”

Ar pamenate tą akimirką, kai jūs aplankė meilė (jei jau aplankė, žinoma)? Ar esate galvoję, kodėl jis/ji, kodėl tada, tokiomis aplinkybėmis, tokioje vietoje? Įsivaizduokite, kad bandote nuspėti, kada tai galėtų įvykti. Bandote užkirsti meilei kelią. Neee, tik ne šitas. Nee, tik jau ne čia, galvojate, lyg meilės atsiradimui būtinos tam tikros išorinės sąlygos. Meilės scenoje dekoracijos nesvarbios.

„Kiekvieną akimirką nuo minios galėjo atsiskirti kažkoks vyras ir ją iš jo pagrobti, ir labiausiai jis mėgo gąsdinti save mintimi, kad nesąmoningas to susitikimo įrankis bus jis pats; galbūt pakaks pratarti: verčiau eime čia, o ne kitur, užsukime į šitą kavinę, leiskimės į šitą kelionę...“

Vargšas Vilis, jis buvo teisus.

Jie leidosi į tą kelionę (ak, Europa), ėjo ten, ne kitur, užsuko į tą kavinę.

„Ji, atrodė, sudvejojo, metė į jį kone maldaujamą žvilgsnį; abu juokingai, paikai jautė, kad taip nedaroma, kad reikia pateisinimo, dingsties, jie dar jautė aplink save senuosius pasaulio saitus, pasaulio, priešiško tiems, kurie taikosi nuo jo pasprukti, ir jis pasielgė taip, kaip reikalavo įprastinės padorumo taisyklės, paskubomis pratardamas:

— Žinau vieną vietelę, iš kur gerai matyti visa eisena ir kur niekas nesistumdo...

— Aš ne viena, – atsiliepė ji ir, kad jį nuramintų, tuojau pat pridūrė: – Visų pirma, yra mano tėvas...

— Kuris iš jų dviejų jūsų tėvas? Tikiuosi, abu?

— Abu, – atsakė ji ir ūmiai plaikstydamasi plaukais nužingsniavo nuo jo šalin, priėjo prie Vilio kitame salės gale...

Artindamasi dar tebešypsojo, ir Viliui teko šypsena, skirta visai ne jam.

– Nelaukit manęs,– pasakė ji. – Susitiksime viešbutyje.“

Meilės anatomija. Kaip norėčiau, kad tai būtų knyga apie tai. Romainas Gary, greičiausiai, ant manęs įsiųstų – tos mooooooterys, joms tik duok apie meilę. Tiesa ta, kad niekur kitus nesu skaičiusi apie meilės užgimimą taip vyriškai, griežtai. Taip tikroviškai. Taip juokingai. Ir taip teisingai.

Visa bėda, jog rašytojui šį kartą rūpi ne meilė. „(...) beprotiški konfliktai, labiau negu kada nors draskantys žmoniją, verčia mūsų nervus ir tai, kas mums tarnauja protu, gyventi patariant nuolatinę apsiausties būseną“ rašo jis autoriaus žodyje, kartu pateikdamas skaitytojui raktą į „Liūdnųjų klounų“ pasaulį („šypsokitės ir gyvenkite, kaip kokie debilai“ – šioje vietoje prisimenu G. Grajausko eilėraštį). „Liūdnieji klounai“ yra varomi nerimu, tuo globaliu, visą apimančiu nerimu, kuris man, tiesą sakant, visai svetimas, kaip ir Enei. Renjė, tas žmogus, kurio atsiradimo jos gyvenime Vilis bijojo labiau už viską, netrukus išvyksta į karą, šį kartą į Korėją. Jis luošas, jo gyvenime šis karas nebe pirmas. Jo niekas neverčia to daryti, ideologinis savanoris, šventasis idiotas, nujaučiantis, kad jei ne šį, tai kitą kartą taps patrankų mėsą, kapu nežinomam kareiviui.

Jausmas, lyg kas nors būtų užtepęs garstyčių ant mano saldaus pyragaičio, štai su kuo palyginčiau šio romano skaitymą. Ir blogiausia yra tai, kad autorius visai neketino vaišinti mane saldumynais – jam tiesiog (galbūt netyčia) pasisekė parašyti puikią įžangą – būtent įžangą – į romaną, kuris vėliau tampa pernelyg politizuotas, kokčiai intelektualus, pasuka visai ne ta linkme, kurios man (koks susireikšminimas) norėtųsi. Iš šio romano išeitų du puikūs, atskiri kūriniai. Vienas man (ir Holivudui), kitas – pačiam autoriui ir visiems prijaučiantiems. Nes... nors puikiai supratau, ką „Liūdnųjų klounų“ autorius norėjo man pasakyti, šio romano pradžia yra pernelyg ryški, kad ją galima būtų tiesiog atidėti į šalį, pamiršti, užsiimti kitais dalykais, kitomis idėjomis. Nes... nors mėgstu garstyčias, mano pyragaitis buvo pernelyg skanus. And I want it back.

paliktos paslaptys

2012-01-20T05:29:00.003+02:00

Tiesą sakant, užvertusi „Prieš audrą“ tikrai nesitikėjau, jog su jos veikėjais teks susitikti dar kartą. Ne todėl, kad jie būtų labai nepatikę (kad būtų labai patikę, taip pat nepasakyčiau). Tiesiog...Na, perskaičiau, [dar] nepamiršau, ir...tiesą sakant, tiek. Apie jos tęsinio, „Paliktos paslaptys“, egzistavimą nei žinojau, nei jo sąmoningai ieškojau, nei norėjau, kad jis egzistuotų.

Bet kas manęs klaus. Kai kurie dalykai tiesiog yra, noriu aš to, ar ne.

Įspėjimas: šioje apžvalgoje gali būti [tyčia ar nelabai] atskleisti tam tikri faktai, žinomi iš pirmosios knygos. Jei jos dar neskaitėte, bet ketinate tai daryti...tai ką jūs veikiate čia?

Gerai, tęsiame programą.

Topsulo sala. Nuo gaisro praėjo kiek daugiau nei metai — tuos metus Megė praleido kalėjime. Ir štai ji grįžta namo. Valiooo!

Na, tiesą sakant, ne visai valio, kai esi laikoma žudike.

Tu nebeturi draugų.

Tu nebeturi vaikino.

Tu niekur neįstojai.

Tave persekioja žurnalistai.

Tave persekioja nukentėjusiųjų artimieji.

Tu, tiesą sakant, pats save persekioji. Nes mylėjai. Ir buvai akla. Ir dabar manai, jog visi tie žmonės, norintys surengti tau linčo teismą, yra teisūs. Jautiesi kalta, nusipelniusi bausmės.

Ir tada atsiranda draugė. Tikra, nauja, suprantanti tave ir tave palaikanti. Juk taip norėtųsi, kad tai būtų tikra. Kad tai būtų tiesa.

* * *

Kol Megė leido dienas („už mokesčių mokėtojų pinigus“) kalėjimo kurorte, gaisro metu nukentėjęs Kitas, palaikomas mamos Saros, laižėsi žaizdas. O gal tik jas draskė?

Jo laukia ilgi reabilitacijos metai. Jo veidas sudarkytas. Kiek tuštokam vaikinui, kuris buvo laikomas gražuoliuku, tai panašu į pasaulio pabaigą. Kas iš to, kad jis gyvas, jei jaučiasi nematomas? Tiksliau, labai matomas. Tik ne taip, kaip norėtų.

Taip, jis pyksta. Ant Megės ir visos jos prakeiktos šeimynėlės. Ir padėties tikrai nepataiso tai, jog jis pats tai šeimai priklauso.

O tada dingsta jo mama.

* * *

„Paliktos paslaptys“ konstruojamos panašiai, kaip ir ankstesnis romanas. Keturi pasakotojai: apie dabarties įvykius sužinome iš Megės, jos brolio Endžio ir Kito; apie praeitį pasakoja Saros dienoraštis. Paslaptys, įtampa (palaikoma, tiesą sakant, gan primityviomis priemonėmis, tad istorijos atomazga yra nuspėjama — galiausiai skaitai vien norėdamas sužinoti kodėl). Nors romanas yra daugmaž savarankiškas ir viską galima suprasti neskaičius pirmojo, manau taip: jei jau pajutote savyje tokį norą — skaitykite abu, iš eilės.

Štai ir viskas. Taško nededu — ką gali žinoti, gal kažkur plūduriuoja ir „Paliktų paslapčių“ tęsinys

mįslė

2012-01-07T19:53:00.001+02:00

vienas rašytojų (kurio knygą neseniai perskaičiau, bet dar nespėjau aprašyti :) turėjo tokią įdomią „politologinę teoriją“ – anot jos, Rusijoje po plikio į valdžią visuomet ateina plaukuotas valdovas.

galite paspėlioti, kas čia taip teisingai šmaikštavo :]

Ilja. Paliesti dievą

2012-01-05T17:45:00.003+02:00

Knygų anotacijų paprastai neskaitau – jas rašo itin optimistiškai knygos atžvilgiu nusiteikę žmonės (kurie, be jokios abejonės, turi tikslą tą knygą dar ir parduoti). Pompastiškų frazių galima parinkti kiekvienam kūriniui, ir, kaip taisyklė, kuo jos skambesnės, tuo mažiau atitinka tikrovę.

Romano „Ilja. Paliesti dievą“ anotacija žadėjo skaitymo malonumą, prilygstantį Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Drąsus teiginys. Pernelyg drąsus, deja.

Vos atsivertęs šią knygą, pradedi svarstyti, kurgi būsi patekęs. Lyg ir dabartiniai laikai aprašomi (buvau sudvejojusi, tačiau visos abejonės išsisklaidė, pagrindinei knygos veikėjai, kaime atostogaujančiai farmacijos studentei Aurelijai, išsitraukus mobilųjį telefoną). Kodėl, rūpūs miltai, jie visi kalba taip, tarsi stovėtų prie lentos lietuvių kalbos pamokoje ir savo prakalbėles būtų mintinai iškalę? Visi: rusai ir lietuviai, seni ir jauni, kaimo bernai ir miesto mergelės. Tai ir yra tas žadėtasis skaitymo malonumas? Juk teksto stilizavimas turėtų būti kažkaip logiškai pagrįstas.

Skaitydami „Ilją“ galite paskęsti rašytojos G. Bružienės iškalboje. Žinoma, jos leksikos platumų galima tik pavydėti. Tačiau šiuo atveju puikiai tiks visiems žinoma patarlė apie tai, kas atsitinka „iš didelio rašto“… Galbūt autorei pakišo koją noras „įtikti visiems“ (apie tai ji užsimena viename interviu)? Jau Džordana Butkutė žinojo, kad tai neįmanoma, jei nesi doleris. Tai, kas turėjo tikti visiems, greičiausiai netiks niekam. Galbūt vertėjo pasirinkti ne tokį populiarų žanrą?

Beje, pati kūrinio tema yra ganėtinai įdomi, unikali (vietiniame kontekste, žinoma). Lietuviškų paranormalios meilės istorijų (be jau „Pinigų kartoje“ aprašytos „Emos salos“ ir neseniai pasirodžiusio jos tęsinio) nelabai ir rasime. Ir G. Bružienė, atrodo, išmano tai, apie ką rašo: farmaciją, žolininkystę, genetiką. Jei sugebėsite nuryti neįprastą tokiems romanams rašymo stilių, turinys gali pasirodyti visai neblogas: yra paslaptis, kurią tenka narplioti drauge su kiek kvailoka pagrindine veikėja, įtampa išlaikoma ir pakurstoma ten, kur reikia. Tačiau… Prasčiau sekasi aprašinėti pačią meilės istoriją, jausmus. Panašu, jog žymioji Stephenie Meyer, anaiptol nepagarsėjusi itin turtingu žodynu, su šia užduotimi susitvarkė kur kas geriau.

Perskaičiusi klausiau savęs, kam gali tikti tokia knyga? Galbūt dovanai, pavyzdžiui, paauglėms, kurioms neprošal būtų praplėsti žodyną, ir kurių neatbaidytų jaunatviška romano tema, – ir vilkas bus sotus, ir avis patenkinta. Bijau tik, kad efektas gali būti ir visiškai priešingas: skaitytojas, kurį „Ilja“ turėtų supažindinti su neabejotinu lietuvių kalbos grožiu, gali patirti atmetimo efektą. Taip, „Ilja“ gali gerokai suerzinti.

Džiugu tik tai, kad tęsinio, atrodo, nebus. Ir tai visai nereiškia, jog nenorėčiau perskaityti kito Giedrės Bružienės romano. Kodėl gi ne? Su sąlyga, kad jis neturės pretenzijos „patikti visiems“.

Apžvalga rašyta portalui PiniguKarta

trobelė

2011-12-20T18:40:00.005+02:00

Koks Jūsų santykis su Dievu? Tikite juo? Kategoriškai atmetate jo egzistavimo galimybę? Mylite jį ar jo nekenčiate? Dėkojate jam už patirtis ir išbandymus, ar keikiate dėl visko, kas jums nutinka? Prieš atsiverčiant „Trobelę“ būtų pravartu sau atsakyti į šiuos klausimus – gali būti, kad ši knyga skirta tiesiog ne Jums. Vaistų, tinkančių visiems ir išgydančių visas ligas nėra, tad ir „knyga, keičianti žmones ir gydanti sielą“ pakeis ir išgydys anaiptol ne visus. Ne visi ir nori būti pagydyti.

Kalbanti apie Dievo atradimą „Trobelė“ greičiausiai netiks neigiantiems aukštesniųjų jėgų egzistavimą. Paprasčiausiai ji jų neįtikins, nors, galbūt, privers pasijuokti iš čia pateikiamo (gan keisto) Dievo vaizdinio. Kita vertus, mačiusius filmą „Dogma“, kuriame Dievo vaidmuo atiteko dainininkei Alanis Morisette, „Trobelės“ Dievas pernelyg nenustebins. Nemačiusiems galbūt ši knyga padės atsikratyti stereotipų. Greičiausiai atsiras ir tokių skaitytojų, kuriuos ši knyga papiktins – jų visuomet atsiranda ten, kur į religiją bandoma pažvelgti kiek kitaip nei įprasta. Taigi, idealiausią potencialų „Trobelės“ skaitytoją galima apibrėžti taip – taip turėtų būti žmogus, kuris tiki Dievu arba norėtų juo tikėti, tačiau dėl vienokių ar kitokių asmeninių priežasčių jį ištikusi tikėjimo krizė trukdo tai daryti.

Apžvalgą pradedu nuo „tikėjimo klausimo“ todėl, kad pati „Trobelė“ prasideda visai ne nuo to. Šeimos atostogų metu pagrobiama pagrindinio knygos pasakotojo, Makenzio „Mako“ Aleno Filipso mažiausioji dukrelė, Misė. Aprašomos Misės paieškos ir šeimos gyvenimas joms pasibaigus – visus, o ypač Maką apgaubęs Didysis Liūdesys – kaltės, nevilties ir pykčio mišinys. Knygos pradžia primena detektyvą ar trilerį ir tai gali suklaidinti. Esu girdėjusi ne vieną atsiliepimą apie šią knygą – dažniausiai buvo sakoma, jog patiko pirmoji knygos dalis, o antrosios, iš tiesų esminės, galėtų ir nebūti. Taigi, jei norite visaverčio trilerio, rinkitės Sandrą Braun, Džoną Grišemą ar Frederiką Forsaitą. „Trobelės“ autorius nesiekia surasti žudiko, jo tikslai – „aukštesni“.

Maką ištikusios nelaimės simbolis – trobelė. Tai vieta, kur randama Misės suknelė… ir kraujo dėmė ant grindų. Tai vieta, kur Mako košmaras tampa realybe – jis praranda viltį pamatyti savo dukterį gyvą. Metai bėga, žudikas kažkur vaikšto laisvėje. Nors iš pažiūros viskas atrodo gerai, Mako šeima neišbrenda iš nevilties duobės. Kol vieną kartą pašto dėžutėje Makas suranda kvietimą apsilankyti trobelėje. Kvietimą nuo Dievo. Nors tai panašu į piktą pokštą, Makenzis išsiruošia į kelionę. Ir iš tiesų sutinka Dievą. Kartu trobelėje praleistas laikas pakeičia jo gyvenimą. Esate pasiryžę tokiems pokyčiams? Puiku, štai jums „Trobelė”.

Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, knygoje teigiama, jog aprašyti įvykiai nutiko iš tikrųjų. Nesiruošiu to tikrinti, neigti ar tuo labiau tuo tikėti, tikėjimo klausimais diskutuoti beviltiška. Labiausiai mane nustebino ne knygos turinys, o jos autoriaus, leidėjų ir bendraminčių verslumas. Knygos pabaigoje atvirai prašoma skleisti žinią apie „Trobelę“:

„Vietiniame laikraštyje, savo mėgstamame žurnale ar interneto svetainėje, kurioje dažnai lankotės, paskelbkite atsiliepimą apie knygą. Paprašykite savo mėgstamos radijo laidos, kad pasikviestų knygos autorių (…). Jei turite nuosavą krautuvę ar kitokį verslą, galėtumėte padėti keletą šios knygos egzempliorių ant prekystalio ir perparduoti savo klientams (…)“

Neįtikėtina, tačiau tai veikia. Jūs ką tik tapote tiesioginiais liudininkais to, kad aš, visai neketindama to daryti, pasielgiau būtent taip, kaip prašoma.

Apžvalga paskelbta „PinigųKartoje"

ritualai

2011-12-18T23:05:00.000+02:00

1980-aisiais parašyti „Ritualai“ – pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su olandų rašytoju Ceesu Nooteboomu. „Šiais laikais vargu ar rasi nuostabesnį ir labiau įkvepiantį malonumą nei skaityti Ceeso Nooteboomo knygas“ – tokius skambius žodžius rasite ant knygos nugarėlės esančioje anotacijoje. Ar tai – tiesa?

Taip. Tik „Ritualų“ skaitymą derėtų taip pat paversti ritualu. Mano klaida – šią nedidukę knygelę ketinau ramiai suskaityti važinėdama į darbą ir iš jo. Tik štai toks skaitymo būdas pasirodė esąs visiškai netinkamas šiai knygai. Gal netgi šventvagiškas. Į „Ritualus“ reikia įbristi, skirti jiems pakankamai laiko, dieną, gal dvi – priklausomai nuo jūsų skaitymo tempo. Įbristi ir tikėtis išlikti gyviems. Mirties joje, šiaip ar taip, netrūksta.

„Ritualai“ pasakoja Inio Vintropo istoriją. Arba tai jis, Inis, pasakoja mums istorijas. Apie savo santykius su moterimis, Dievu ir religija, pasauliu apskritai. Apie gyvenimą ir mirtį. Apie pranašystes. Trys romano dalys – trys vyrai, jų ritualai, mirtys. Romanas prasideda nevykusiu Inio bandymu nusižudyti. Savižudybe, kurią jis pats, horoskopų rašytojas, sau išpranašavo.

Ir kodėl niekados negalima parašyti: Gerbiamasis Vėžy, tu susirgsi vėžiu, arba: Liūte, šiandien tau nutiks kraupus dalykas, tavo žmona paliks, o tu nusižudysi?

Galbūt todėl, jog žodžiai turi įkyrią savybę virsti kūnu? Bent jau šioje knygoje. Arnoldas Tadsas, kuriam skirtas antrasis romano skyrius, taip pat išpranašauja savo mirtį. O gal ją prisišaukia? Arnoldo sūnus, Filipas, su kuriuo mes (Ir Inis) susipažįstame trečiajame romano skyriuje, mirtį laiko neišvengiamybe. Tik laukia, kol bus išpildytos jo sumanytos sąlygos.

Arnoldo Tadso gyvenimas – tai bandymas suvaldyti laiką. Pasikartojantys veiksmai, gyvenimas pagal tikslų grafiką, matuojamą laikrodžio dūžiais. Jo paliktas sūnus, Filipas, žavisi japonų arbatos gėrimo tradicijomis. Ir galiausiai Inis – šiek tiek pasimetęs, šiek tiek filosofas, dar kiek – hedonistas („Tu negyveni,– kartą pasakė jo draugas rašytojas,– tu duodiesi nešiojamas“). Inio pasaulis yra valdomas akcijų biržos kursų. Ir moterų – pastovių ir atsitiktinių, tų, kurių vardus jis įsimena visam gyvenimui, ir tų, kurių vardų net nesužino.

Kas gi, tiesą sakant, yra vardai? Kuo ką tik įvykęs nutikimas pasikeistų, jei jis žinotų merginos vardą? Niekuo, bet jam vis tiek rodėsi, kad laikai, kuriais be vardų galima gultis vieniems su kitais į lovą, yra kažkokie netikę.

Ak, laikai. O tempora o mores! Jei knygos galėtų megzti draugystes, C. Nooteboomo „Ritualai“ pakviestų į pasimatymą Milano Kunderos „Nepakeliamą būties lengvybę“. Galbūt, susėdę prie juodojo raku indo, jos kalbėtųsi apie painius žmonių santykius, melancholiją, Dievą ir pabėgimą nuo jo. Ir sapnus.

Miegas yra nesąmonė. Keistas ir nieko nereiškiąs nebuvimas. Kažkuris iš žmonių, kurie tu pats esi, ilsisi, o visi kiti lieka budėti. Juo mažiau žmonių esi, juo geriau miegi.

Ritualuose svarbus tikslumas. Jo esmė – magiška „kaip“ ir „ką“ dermė. Tą patį galima pasakyti ir apie šį romaną. Tai, kaip jis parašytas, puikiai dera su tuo, apie ką jis yra. Tačiau patirti tai reikia patiems.

apžvalga pasirodė portale „PinigųKarta“

2011-12-18T22:51:00.001+02:00

apsileidau paskutiniu metu su apžvalgomis bloge - bet tik todėl, kad jos savarankiškos ir gyvena kitur :)

tuoj pabandysiu jas prisišaukti namo

taigi, iš „Ritualų“ prisirinkau daug citatų (įstabus dalykas, nes paprastai to nedarau; praslydau pro „Trobelę“, bandžiau prisijaukinti „Ilją. Paliesti dievą“, dabar baigiu skaityti „Emigrantės dienoraštį“.

Ką gero skaitote jūs? :)

2011-12-09T13:17:00.004+02:00

Šį šeštadienį kartu su "Vilniaus diena" rasite kuponą, su kuriuo kitą savaitę galėsite atsiimti knygą. Puiki proga gauti knygą nemokamai. Na, beveik nemokamai :)

2012m. knygų iššūkis

2011-11-30T01:08:00.006+02:00

plačiau apie iššūkį: Aš skaitau

mano sąrašas

F. Dostojevskis „Demonai“
E. Cinzas „Trys liūdesio dienos“
Ana Frank „Dienoraštis“
J. Saramago „Aklumas“
M. Roach „Negyvėliai“
S. T. Kondrotas „ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“
J. Eugenides „Jaunosios savižudės“
W. Genazino „Skėtis šiai dienai“
B. Hrabal „Pernelyg triukšminga vienatvė“
J. Banville „Parodymų knyga“
Y. Martell „Pi gyvenimas“
J. M. Coetzee „Nešlovė“

alternatyva:
E. Jelinek „Geidulys“
I. Bachmann „Malina“

Sąrašas netobulas, gal per daug atsitiktinis, tačiau labai praktiškas - vienu šūviu norėčiau apmažinti naminių neskaitytų knygų skirtą, o šios tam reikalui tiks kuo puikiausiai.

pirminių skaičių vienatvė

2011-11-25T04:56:00.004+02:00

Pirmiausiai buvo pavadinimas. Trijų žodžių pavadinimas, kuriuo susižavėjau, nors apie šią knygą nežinojau beveik nieko. Plačiau apie romaną "Pirminių skaičių vienatvė" apžvalgoje "Pinigų kartoje", o čia tiesiog pridursiu tai, kad seniai beskaičiau knygą (o dar skirtą paaugliams), kuri būtų tokia sunki, slogi, bet stipri. Ir kurios veikėjai, nors visiškai į mane nepanašūs, būtų tokie artimi. Galbūt daug kam kiltų noras juos „supurtyti“. Nedarykite to, jūs tiesiog užvaldyti savo normalumo.

Patiko. Netgi labai. Nerekomenduoju, jei skaitote tik šviesias knygas su gera pabaiga. Arba tamsias knygas su gera pabaiga, o knygos jus turi linksminti.

trys (keturios?) moterys, šimtas metų

2011-11-15T08:48:00.004+02:00

Kadangi knygų anotacijas sėkmingai ignoruoju (jos arba išduoda per daug, arba per daug žada, arba yra ne į temą), apie „Šimto metų istoriją“ nežinojau nieko – be informacijos apie tai, kas ją parašė, žinoma. Apie tai, kad tai yra rašytojos autobiografinis romanas, pirmą kartą sužinojau iš Šiukšlynėlio. Nepasakyčiau, kad mane tas faktas nuteikė labai teigiamai. O be reikalo, visai be reikalo.

Jei giminėje linkę atsikartoti veido bruožai, kodėl gi taip negali būti ir su mintimis?

„Šimto metų istorija“ tai pasakojimas apie Herbjørg Wassmo giminę, tiksliau giminės moteris – prosenelę, senelę ir mamą. Tegu po lapais slepiasi biografijas rašantys penkiolikmečiai – Wassmo iš tikrųjų turi ką papasakoti. Ir daro tai be galo subtiliai, nors jos asmeninės žaizdos kraujuoja – kaipgi kitaip, jei ji rašo apie savo gėdą. Ji rašo apie tai, ko niekada nedrįso paklausti savo mamos.

Kodėl niekada nepasiteiravau, ką ji žino? Ką pastebi?

– Mama, ar tu tai žinai? – galėjau paklausti.

Nepaklausė. Apie tai, kodėl H. Wassmo tėvas staiga virsta tiesiog „juo“, sužinome jau iš knygos. Jokių aprašymų, smulkmenų, pikantiškų detalių. Tik begalinė gėda ir klausimai, pakibę ore – ar jos mama matė? Žinojo? Kodėl nesutrukdė?

Atleisti – ne mano pareiga, tegul tuo rūpinasi aukštesnės jėgos.

Tačiau tai tik viena iš šios knygos istorijų. Yra ir kitos, daugiau ar mažiau dramatiškos. Istorija apie Sarą Suzanę, ugniaplaukę rašytojos prosenelę – ištekėjusi už nemylimo, dargi mikčiaus, ilgainiui jį pamilsta. Tik abejonės ir neužsipildymo nuojauta vis sklando ore. Beje, Saros Suzanės atvaizdą galima pamatyti Kabelvågo bažnyčios altoriaus paveiksle. Ir joks tai ne „beje” – būtent lankstinukas apie šią bažnyčią paskatina H. Wassmo imtis šios knygos, o Saros Suzanės ir paveikslo autoriaus, kunigo Jenseno pažintis tampa jos atspirties tašku.

Yra čia ir rašytojos senelės istorija. Pasipriešinusi motinai Sarai Suzanei, Elida išteka už labai mylimo, tačiau neturtingo „svaičiotojo“ (dargi su širdies yda). Visą gyvenimą gimdžiusi ir auginusi vaikus, ji tarsi atgyja, nusprendusi lydėti vyrą į Kristianiją (dabartinį Oslą), į ligoninę. Ar ji iš tikrųjų tiki, kad jam dar galima padėti? Ar tai tik galimybė ištrūkti nuo ją dusinančios kasdienybės? Savotiškos makabriškos atostogos?

Dalį vaikų Elida palieka globėjams. Vienas tokių vaikų – H. Wassmo mama Jordisė. Jos istorija paliekama pabaigai. Vyksta karas, Jordisė su būsimu vyru bendrauja laiškais. Jis – romantiškas, nors valdingas, ji… neapsisprendusi, ar jis yra iš tikrųjų TAS. Galbūt ir nėra, tik laiškai… rašytinis žodis moka vilioti. Realybė… realybėje viskas kitaip. Todėl ir vyras, rašęs gražiausius laiškus, pasirodo esąs visai kitoks. Tik jau greičiausiai per vėlu (?).

– Ar jau išrinkote kūdikiui vardą? – sukdamasi šokio sūkuryje klausia Ema.

Jordisė pažvelgia į mergytę ir tarsi tik dabar suvokia, kad ji yra.

– Bus vardu Herbjorga!

– Pagoniškas vardas,- pareiškia pribuvėja ir, kiek leidžia skaudančios strėnos, toliau sukasi valso ritmu.

– Tai nesvarbu,- atsiliepia Jordisė.

Taigi... nesvarbu, ką žinote/manote apie Herbjørg Wassmo. Su šia knyga – jos asmeniška istorijos versija – susipažinti verta.

Kas kam neaišku?

2011-11-07T19:43:00.001+02:00

viena diena

2011-10-28T10:26:00.005+03:00

Dvidešimt metų, du žmonės, viena diena. Keista, kai ~450 puslapių knygą galima nusakyti vienu sakiniu – o šį kartą tai kaip tik toks atvejis. Ema ir Deksteris susitinka studijų baigimo dieną. Yra liepos 15-oji, jie jauni, kupini svajonių, jų idealai dar nepralaimėjo amžinoje kovoje su nuožmia tikrove. Jie guli Emos lovoje. Ir dar… jis planuoja tyliai pasišalinti iš „įvykio vietos“.

Vos pradėjusi skaityti „Vieną dieną“, mintyse vis girdėjau Bazo Luhrmanno hitą. Pamenat? Šitą:

Pasiruošę? Į gyvenimą – bėgte!

Ta pati liepos 15-oji, tik metai vis kiti. Kaip klostysis jų gyvenimai? Kam pasiseks labiau? Idealistei Emai? Hedonistui Deksteriui?

Metai po metų stebime, kaip jie kovoja už savo vietą po saule arba naiviai tikisi, kad va, štai, tą vietą jie jau surado. Ir būna iš jos išspiriami.

Man patiko pasirinkta romano forma, kai veiksmas apsiriboja viena diena per metus. Romanui tai suteikia šiokį tokį fragmentiškumo įspūdį – taip ir nesužinome, kas atsitiko „rytoj“. Rytojaus šioje knygoje nėra. Yra tik „kitais metais“. O per metus… juk visko gali nutikti. Todėl abu knygos herojus randame vis kitoje vietoje, su kitais žmonėmis. Keičiasi aplinkybės, tik vienas dalykas iš esmės nesikeičia. Jie vis dar ne kartu – jie vis dar nežino, ar norėtų, ar galėtų, ar sugebėtų būti kartu. Skaitytojams, kaip visuomet, seniai viskas aišku J

Dažnai išgirsite, jog šis romanas paliečia širdį. Tokia tad ir mano rekomendacija – jei jūsų širdis mėgsta būti liečiama, imkite ir skaitykite „Vieną dieną“, jums ji patiks. Skaitydami (ar pertraukose tarp skaitymo) galėsite apgalvoti, kurlink ritasi (ar kyla) jūsų gyvenimas, ar esate ten, kur norite būti. O gal ir jūs turite savo Deksterį, savo Emą? Savo žmones, su kuriais nesate kartu? Savo nerealizuotus talentus? Svajones, atidedamas neaišku kada ateisiančiam „rytoj“?

O gal manote, kad dar turite laiko?

Tuomet „Vienos dienos“ pabaigą priimkite kaip pamoką. Arba ne.

Dieve, kaip aš nekenčiu tokių pabaigų. Julianas Barnesas savo „Flobero papūgoje“ pateikia sąrašą, kokias knygas rašyti jis uždraustų. Bent keliems metams. Gal ir aš turėčiau išspausdinti viešą kreipimąsi – prašau, prašau, apsaugokite savo skaitytojus nuo panašių romano pabaigų? Jos yra baisiau už...nežinau ką. Dėl panašių pabaigų (tokio pat kvailumo pabaigą turi ir žymusis Jodi Picoult romanas „Mano sesers globėjas“) man kyla noras ne supurtyti knygos veikėjus – kad jie atsitokėtų ir pradėtų gyventi – jie, šiaip ar taip, yra negyvi ir nepakaltinami. Aš norėčiau kažką blogo padaryti tokių knygų autoriams. Nesakysiu, ką, gal tai kiek neetiška.

Tai lyg kakutis ir praskrendančio balandžio.

Lyg plyta, nukritusi ant galvos.

Tai visiškas paniekinimas, pasityčiojimas iš romantiškai nusiteikusių skaitytojų. Jei „Viena diena“ būtų ironiškas romanas apie tai, kaip būna gyvenime (arba kaip nebūna), tokia tragikomiška pabaiga jam pritiktų.

Dabar gi atrodo, jog autorius į savo darbo pabaigą prisiminė, jog jo romanas, ups, žada pasibaigti pernelyg nuspėjamai. Ką daryti? Gal ką nors nužudyti?

Lavonai, žinote, dar nieko nėra išgelbėję.

Neišgelbėjo ir „Vienos dienos“.

Flobero papūga ir kiti žvėrys

2011-10-27T15:07:00.004+03:00

Vakar rašiau „oficialiąją“ knygos apžvalgą, šiandien pritrūkau žodžių „neoficialiajai“. Man labai (labai labai) patiko „Flobero papūga“ – ji keliauja tiesiai į „mėgstamiausiųjų“ lentyną. Neįtikėtinai šmaikšti, subtiliai intelektuali – prisikvatojau skaitydama, kas būtų pagalvojęs. Ir dar – dažnai girdžiu, kad žmonės nurašo tą ar kitą knygą nes „tema jų nedomina“. Tema yra niekas! Žinote, Floberas manęs irgi nedomina. Bet jo papūga – visai kitas reikalas. Drąsiai rekomenduoju!

O apžvalgą iš PinigųKartos rasite čia:

„Kai rašai savo draugo biografiją, turi rašyti taip, lyg norėtum už jį atkeršyti“ – tokiu epigrafu (beje, iš paties Flobero laiško draugui) pradedamas Juliano Barneso, šiųmetinio Bookerpremijos laureato, romanas „Flobero papūga“. Epigrafas, matyt, įstrigo rašytojui (ir jo alter ego, romano veikėjui Džefriui Breitveitui) giliai į širdį – už savo (menamą) draugą Floberą jis pasiryžęs kautis lyg liūtas. Arba lokys.

„Giustavas įsivaizdavo save kaip laukinį žvėrį – jam patikdavo lyginti save su baltuoju lokiu, nepasiekiamu ir vienišu. Aš jam antrinau ir netgi vadindavau jį Amerikos prerijų buivolu, bet iš tikrųjų jis, ko gero, buvo tik papūga“ (Luiza Kolė apie Floberą)

Drįstu spėti, jog apie Floberą žinote nedaug. Nedaug – tai beveik nieko. Drįstu spėti, jog jis Jums visiškai neįdomus – visada atsiras žymesnių, artimesnių, įdomesnių už jį. Juk tiesa? Džefris Breitveitas, gerąja šio žodžio prasme „apsėstas“ Flobero, su Jumis nesutiktų.

Senstelėjęs gydytojas su užsidegimu kapstosi Flobero gyvenime. Kaip draugas, pasiryžęs jį apginti. Ar yra nuo ko ginti prieš daugiau nei šimtą metų mirusį rašytoją? O, žinoma. Nuo kritikų, biografų ir kitų žvėrių. Daugiausiai kliūna Oksfordo universiteto Prancūzų literatūros katedros profesorei, daktarei Enidai Starki, neatsargiai papriekaištavusiai, jog „kurdamas savo personažus Floberas neaprašinėja jų išorės kaip Balzakas. Tiesą sakant, jų išvaizdai jis skiria tiek nedaug dėmesio, kad vienoje vietoje jo Emos akys rudos (14), kitoje – gilios juodos (15), o dar kitoje – mėlynos (16).“ Ar tai klaida, rašytojo neapsižiūrėjimas? O gal tokia spalvų „kakofonija“ buvo sumanyta tyčia? Ar svarbu, kokios iš tikrųjų buvo Emos Bovari akys? Daktarės Starki pastaba išprovokuoja Dž. Breitveterio „lyrinį nukrypimą“ apie klaidas literatūroje. Ir… pačios daktarės Starki klaidas. Suokalbiškai kikenau apie jas skaitydama – Breitveterio meilė Floberui tikrai užkrečiama.

„Kodėl rašytojo kūryba verčia mus vaikytis kūrėją? Kodėl nepaliekame jo ramybėje? Nejaugi mums negana jo knygų? Juk Floberas norėjo, kad būtų gana, nes retas kuris rašytojas tikėjo parašyto teksto objektyvumu ir rašytojo asmenybės nereikšmingumu (…)“.

Iš tikrųjų, kodėl? Mums įdomu, kokias kojines mūvėjo rašytojas ir kas jas skalbė. Ką valgydavo pusryčiams ir ką vakarienei. Ar jo viduriai nebūdavo užkietėję? O kaip dėl kitų ligų? Su kuo miegojo ir su kuo nemiegojo rašytojas. Ar tai svarbu? Taip? Ne? Ar turėtų būti svarbu?

Julianas Barnes‘as palieka šiuos klausimus atvirus. Dar daugiau, viename iš knygos skyrių jis pateikia mums užduotis apmąstymui, vienur reikalaudamas pasidaryti išvadas, kitur ne.

„Flobero papūga“ tai žavingas postmodernistinis romanas. Eklektiškas, subtiliai intelektualus, nepaprastai šmaikštus ir kartu labai rimtas. Tai literatūrinė studija, (anti)biografija, kelionės dienoraštis, literatūrinė kritika ir kartu kritiškas, tiriamasis žvilgsnis į patį tyrėją ir jo asmeninį gyvenimą – viskas viename. Ir viskas jame kuo puikiausiai dera. Tai knyga apie knygas, gardus kąsnelis kiekvienam literatūros gurmanui. Ak, dar – čia yra ir papūgų.

Yra žinoma, jog rašydamas „Naiviąją širdį“ Floberas buvo pasiskolinęs papūgos iškamšą. Džefris Breitveteris randa jų net dvi – po vieną Flobero memorialiniuose muziejuose Ruane ir Kruasė. Žinoma, ir vieno, ir kito darbuotojai tvirtina, jog jų paukštis yra „tas tikrasis“. Kaip yra iš tikrųjų? „Flobero papūga“ parodo, jog praeitis, lyg ta laimės paukštė (papūga?) retai atkiša mums savo uodegą. Dažniau – mėgsta skaniai pasijuokti iš mūsų pastangų ją „pagauti“.

„Prisiminkite, ką Gonkūrai yra pasakę apie Floberą: „Būdamas iš prigimties visiškai atviras, jis niekada iki galo nepasako, ką jaučia, myli ar dėl ko kenčia.“ Tada prisiminkite, ką visi iki vieno sakydavo apie brolius Gonkūrus: pavydūs ir nepatikimi. Taip pat verta prisiminti, kokie nepatikimi buvo Diu Kanas, Luiza Kolė, Flobero dukterėčia, pats Floberas. Įtūžę paklauskite: kaip tada mes galime ką nors pažinti?“

protų dvikova

2011-10-20T14:29:00.002+03:00

kad pernelyg nesikartočiau: apie Pauliaus Ambrazevičiaus „Protų dvikovą“ – apžvalga „Pinigų kartoje“ .

po blatu, todėl labai teigiama :}

man nutiko.. Lučianas

2011-10-18T19:11:00.005+03:00

kai kurios knygos ima ir nutinka. užlenda be eilės, stumdosi, nepaisydamos nieko.

taip man nutiko „Lučianas“. dar viena knyga iš serijos „visi giria tai ir aš norėčiau perskaityti“. įsivažiavau sunkiai – pradžioje nieko nevyksta, Lučianas tai pasirodo, tai dingsta lyg jaunas mėnulis. O vėliau...

vėliau skaičiau iki paryčių. tada numigau valandėlę ir baigiau ryte – „Lučianas“ yra iš tų knygų, kurių nesinori taupyti – smalsumas nugali racionalų protą.

ką galiu pasakyti pabaigusi? nesigailiu, kad ši knyga „man nutiko“. tačiau jei tektų rinktis, balsuočiau už „Saulėlydį“ – nors ir ten, ir čia jaunatviškas maksimalizmas trykšta pro kraštus, ir kas ką labiau mylėjo spręsti neapsiimčiau, visgi Lučianas ir Rebeka kartu buvo pernelyg trumpai – bendroj sumoj gal trejetą dienų. Visa kita – bandymai susivokti, kas yra kas, bandymai vienas kitą surasti. suprasti. vėliau – pamiršti. vėl surasti. Tad laiko meilei (nors Lučiano ir Bekės ryšys kiek kitoks) beveik nebuvo.

ir šiaip man vampyrai mielesni už...o, jūs juk nežinote, kas yra Lučianas.

na, iš manęs tai tikrai nesužinosite.

bet galbūt ši knyga nutiks ir jums.

Dvasingumas contra žmogiškumas

2011-10-14T13:29:00.002+03:00

Pats metas prisipažinti – Coelho man nepatinka. Mane erzina jo pamokomas („aš žinau, kaip turi gyventi“) kalbėjimo tonas, primityvokas rašymo stilius ir jo knygų temos. Atrodo, kiek gi galima rašyti apie tą patį? Galima, pasirodo. „Alefas“ – tai jau keturioliktoji P. Coelho knyga lietuvių kalba.

Norėčiau pasakyti, kad „Alefas“ manęs neerzino. Tačiau tai netiesa. „Alefas“ erzino dvigubai. Dėl visų aukščiau išvardintų priežasčių. Ir dar dėl to, kad šio romano pagrindiniu veikėju tampa pats Paolo. Todėl, net jei iki šiol galėjau manyti, jog man nepriimtini jo veikėjai ar pasakojamos istorijos, dabar galiu pasakyti daugiau – man antipatiškas ir jis pats.

„Alefas“ – tai kelionė. Kelionė – tai bandymas susivokti, ištaisyti klaidas, susigrąžinti save. Po rašytoją apėmusios tikėjimo krizės, jis, gan spontaniškai, priima savo leidėjų iš įvairių pasaulio šalių kvietimus apsilankyti pas juos. Išmaišęs pusę pasaulio, Paulo atsiduria Maskvoje. Paskutiniu metu gan dažnai užtaikau ant knygų, deklaruojančių meilę Rusijai. Rusofilija, matyt, populiarėja Vakaruose. Coelho yra ne toks. Atrodo, jam apskritai mažai rūpi tai, kur jis šiuo metu yra. Kita vertus, jo kelionės tikslas nėra pasaulio pažinimas. Visi pasauliai, kuriuos jis siekia pažinti, yra jame.

„Esu Alefe – taške, kur viskas tuo pačiu metu yra vienoje ir toje pačioje vietoje.“

Nors ši knyga, kaip ir visuomet, yra apie dvasingumo paieškas, joje galima susipažinti su rašytojo (pridurkime – be galo žymaus rašytojo) kasdienybe. „Po pietų susitikau su knygų leidėjais, daviau keletą interviu“ – štai ir viskas. Susitikimai, interviu, spaudos konferencijos, priėmimai ir banketai neužsilieka šio rašytojo atmintyje. Visi gerbėjai jam yra „vieno veido“.

„Praėjus dešimčiai minučių įžengiu į savo kambarį. Jau buvau spėjęs pamiršti mane užkalbinusią merginą. Neprisimenu net jos vardo, ir, jei tektų ją sutikti dabar, kažin ar atpažinčiau. Bet kažkas joje privertė mane jaustis šiek tiek nepatogiai. Jos akyse vienu ir tuo pačiu metu aš įžvelgiau ir meilę, ir mirtį.“

Tai Hilalė. Jos nuotrauką (tiesa, retušuotą) galima rasti P. Coelho bloge. Kaip gi galima pamiršti veidą merginos, kurią mylėjai? Kaip galima pamiršti veidą merginos, kuri mylėjo tave?

Kaip galima pamiršti veidą merginos, kurią nužudei?

Tačiau iki šios tiesios dar laukia ilgas kelias. Ilga kelionė Transiberijos geležinkeliu.

„Kas tie žmonės, kurie šiuo metu lipa į vagonus? Ką ši kelionė kiekvienam iš jų reiškia? Susitikimą su mylimu žmogumi, apsilankymą savo šeimoje, svajonės apie surastus turtus įgyvendinimą, pergalingą ar nesėkmingą grįžimą, atradimą, nuotykį, būtinybę pabėgti ar sutikti ką nors? Visi tie žmonės su minėtomis savo realiai įgyvendinamomis svajonėmis užima savo vietas vagone.“

Ką Jums reiškia Alefas? Ko tikitės iš šios kelionės ir kur ji Jus nuves?

Knygos nugarėlėje rašoma, jog „Alefą“ reikia ne skaityti, o išgyventi. Tam, kad išgyventum, reikia tikėti savo vedliu. Coelho skaitymas – dvasinis išgyvenimas, skirtas ne tokiems skeptikams, kaip aš. Ir vis dėlto, nors neperkandau rašytojo minties, jog nėra praeities, dabarties ar ateities, o viskas vyksta „čia ir dabar“ – man patiko mintis apie žmones, su kuriais vis susiduriame – ankstesniame „čia ir dabar“ ir dabartyje. Tai skatina šiek tiek atidžiau pažvelgti į esančius šalia. Kas jie man buvo praeityje? Ką galėjau jiems padaryti? Gero ar blogo?

Bet... mane be galo erzino autoriaus/pagrindinio herojaus pozicija. Tarsi dvasiniai išgyvenimai būtų rezervuoti jam vienam. Jis trukdo Hilalei patekti į Alefą, nors tai padėtų atsakyti į ją kamuojančius klausimus, juokiasi iš kitų žmonių ritualų ir religinių praktikų. Jo arogancija liejasi per kraštus. Jis net nesusimąsto apie menkutę tikimybę, kad...yra tik žmogus, taigi gali klysti.

„Ne visada dvasinę pažangą lydi žmogiškoji išmintis“ – taria Coelho ir šįkart negaliu jam nepritarti. Galbūt ieškantys dvasinės pažangos šioje knygoje atras daug vertingų dalykų. Tik linkiu Jiems nenusivilti šio rašytojo žmogiškosiomis savybėmis.

penktadienio citata

2011-10-14T12:28:00.002+03:00

„Jei domėčiausi, ką mano besmegeniai, neturėčiau laiko domėtis tuo, ką mano protingi žmonės.“

Eric-Emmanuel Schmitt „Oskaras ir ponia Rožė“

kodėl nemėgstu poezijos vertimų

2011-10-08T18:14:00.002+03:00

..nes poezija yra neverčiama.

džiaugiuosi galinti skaityti Šymborską originalo kalba - S. Gedos vertimai man primena bandymus ją pavergti.

arba va:

„M.Martinaitis labai apsidžiaugė, kai po kelerių metų poetė ir vertėja Zita Mažeikaitė, rengusi antologiją „10 švedų poetų”, pasiūlė jam išversti kelis T.Tranströmerio eilėraščius. Net keletą metų rengta antologija pasirodė 1993-iaisiais.

Nors M.Martinaitis nemokėjo švedų kalbos, gerai švediškai kalbanti Z.Mažeikaitė jam ne tik padarė pažodinius vertimus, bet ir daug padėjo patarimais.

(...)

„Palyginti su jausmingais ir romantiškais lietuvių eilėraščiais, T.Tranströmeris rašė šaltokai. Tačiau kai perpratau tą labai švedišką šaltumą ir savitą santykį su daiktais, ėmiau jo eilėraščius versti taip, lyg rašyčiau savus.“

(ištrauka iš čia)

nei šis nei tas, sakyčiau

Emos sala

2011-10-06T09:47:00.005+03:00

Viso pasaulio paauglių literatūrą užkariavo paranormalios meilės istorijos – vampyrai, vilkolakiai, kitos nežemiškos būtybės. Negaliu pasakyti, kad esu ištikima šio žanro gerbėja, tačiau keletą populiaresnių pozicijų esu skaičiusi – todėl buvo smalsu susipažinti su lietuviškuoju tokio tipo produktu.

Gražinos Karaliūnės „Emos sala“ nustebino – ir gan maloniai. Bent jau pradžioje. Puiku, kad autorė pasirinko neišmintą takelį – pasitelkė bent iš dalies savitą, „lietuviškąją anomaliją“. Todėl vampyrų gerbėjus turiu nuvilti – jų šioje knygoje nebus. Tačiau pasitelktos priemonės jau pažįstamos iš kitur – pavyzdžiui, paslaptingieji Jorgenas ir Robertas apibūdinami kaip neįtikėtinai patrauklūs vyriškiai. Panašiai žymiąją Kalenų šeimą apibūdino ir Stephenie Meyer savo „Saulėlydžio“ sagoje. Emos blaškymasis tarp dviejų vaikinų taip pat nėra naujas dalykas – panašiai savo jausmuose negali susivokti ir Sukė Stekhaus, ir „Vampyro dienoraščių“ herojė Elena.

Keistokas man pasirodė ir pats veikėjų pasirinkimas. Titulinei Emai – vos devyniolika. Jos išrinktasis už ją vyresnis 9 metais. Jų amžiaus skirtumą, atrodo, padidina ir tai, jog Ema mintyse jį vadina „vyriškiu“, o ne, pavyzdžiui, „vaikinu“. Pasirinktam knygos siužetui vos spėjusi baigti mokyklą Ema atrodo per jauna – per daug vaikiška, naivi, nesubrendusi.

Gan „slydi“ yra ir rašytojos pasirinkta „anomalija“. Jorgeno dovana ir prakeiksmas – jo ypatingas poveikis moteriškosios lyties atstovėms. Ema šia prasme nėra išskirtinė – Jorgio kerai veikia ir ją. Todėl jų santykiuose yra kažkoks netikrumo elementas, neleidžiantis iki galo patikėti jų jausmų tikrumu.

Kita su tuo susijusi problema – neaiški knygos auditorija. Atrodytų, „Emos salą“ galima būtų net užsimerkus priskirti „young adult“ literatūrai, taigi, knygoms, skirtoms 14-21 metų amžiaus skaitytojams. Tačiau ir čia koją pakiša Jorgeno paslaptis. Rizikuoju pasirodyti sena bambeklė ir davatka, bet... nenorėčiau, kad penkiolikmetės skaitytų apie jauną merginą, pasiryžusią „atsiduoti nedraugavus“. Net „Saulėlydžio“ sagoje (jau tapusioje žanro klasika, tad išvengti lyginimo su ja, manau, nėra įmanoma), lytiniai santykiai pradedami tik po vedybų!

Įtampos ir veiksmo šioje knygoje netrūksta – tai neabejotinai vienas šios knygos privalumų. Nuotykiai čia dažnai veja vienas kitą – skaitytojas nespės ir atsikvėpti. Gaila, kad autorė mėgsta užbėgti įvykiams už akių – iš jos užuominų dažnai sužinome, kad vienas ar kitas planas sužlugs dar nespėjus jo įgyvendinti, nors planavimui skiriama nemažai knygos puslapių.

Dar vienas pagirtinas rašytojos sumanymas – į knygos siužetą vykusiai įterptos Janinos Degutytės eilėraščių ištraukos. Jos pagyvina gan neįmantrią romano kalbą, aprašomus įvykius apgaubia romantikos skraiste – nors skaitytojams bandoma įpiršti amžinos Jorgio ir Emos meilės istorija, dėl įtempto romano siužeto romantikos jame šiek tiek trūksta. Tad puikų J. Degutytės eilėraščių jame galėtų būti ir daugiau.

Ko galėtų būti mažiau? Paslapčių. Vos spėjame susitaikyti su vieno veikėjo išskirtinumu, pasirodo kitas, ne ką prastesnis. Užvertusi knygą negalėjau nuspręsti, į kurią pusę – teigiamą ar neigiamą – nusvers svarstyklės. „Emos sala“ galvoje paliko mišrainę. Gerai, jog ta mišrainė – lietuviška. Tačiau ingredientų joje, mano nuomone, per daug, todėl bendras skonis – keistokas.

originally posted: pinigukarta.lt

made my day

2011-09-29T12:59:00.002+03:00

made my day today, kaip sakoma

amžini klausimai

2011-09-28T14:48:00.003+03:00

kiekvienas turbūt sau tokius užduoda – skirtingus, žinoma. ar sau atsako, tai jau kitas reikalas.

mane dažniausiai kamuojantis klausimas yra „daugiau galėti ar mažiau norėti?". galioja praktiškai visoms gyvenimo sritims – nuo darbo iki... ehem...vonios.

atsakymu kol kas net nekvepia.

o kaip kankinatės jūs?