Labai labai labai smagus sveikinimas, kurio sulaukiau. AČIŪ VISIEMS! ;]]

Nusileidome Pnompenyje (angl. Pnomh Penh) ir tą pačią dieną nuvykome apžiūrėti Tuol Sleng genocido muziejaus. Tai - buvusi mokykla, kurioje buvo kankinami ~17 tūkst. žmonių. Vėliau išvežti į žudynių laukus (angl. killing fields), kuriuose ir nužudyti. Žinoma tik dvylika išsigelbėjusių.

Aprūdijusi spyna ir spygliuota viela. Visa tai vyko vos prieš 30 metų.

Maždaug 1960-aisiais Kambodžoje pradėjo veikti komunistų judėjimas, įkvėptas Markso idėjų. 1975-1979 įsivyravo raudonųjų khmerų režimas ir tuo metu buvo žuvo maždaug 1,5 mln. žmonių arba penktadalis šalies populiacijos (!). Sunkiausia suvokti tai, kad jie žudė savo tautiečius. Ypač išsilavinusius, mat jie galėjo pakenkti režimui. Tikslas - išvežti visus miestiečius į provincijas ir priversti dirbti žemės ūkyje. Jei tiksliau - auginti ryžius. Tai turėjo padėti Kambodžai suklestėti, deja, sulaukta tik daugybės aukų. Absurdas, kurį nutraukti padėjo vietnamiečių invazija ir po to palaipsniui Kambodža atgavo visišką nepriklausomybe bei suformavo savo valdžią. Tiesa, tai įvyko labai nesenai ir tik prieš pora metų suimti paskutiniai likę gyvi lyderiai, kurių pagrindinis - Pol Potas - mirė taip ir nesulaukęs jokio teismo.

Kankinimai.

Praktiškai kiekviename kambaryje buvo galima matyti tą patį vaizdą - lovą, keleta įrankių bei nuotraukų.

Kai kuriuose kambariuose buvo įrengtos celės kaliniams. Šioje vietoje sugebėjau prasiskelti pakaušį, bet tik vėliau tai pastebėjau.

Likę kalinių daiktai. Šiame muziejuje stengėsi viską palikti būtent taip, kaip ir rado.

Jei gerai pamenu, tai kankiniai būdavo pakabinami žemyn galvą ir panardinami į tuos kubilus tol, kol prarasdavo sąmonę. Tada buvo ištraukiami, atgaudavo sąmonė ir šią “procedūrą” kartodavo.

Šilti turistų palinkėjimai. Unforgivable, unforgettable.

Raudonieji khmerai kruopščiai įamžino savo veiklą. Yra išlikę daugybė dokumentų, sąrašų, fotografijų. Vienas žmogus liko gyvas tik dėl to, kad buvo dailininkas ir tuo buvo naudingas jiems.

Nukritęs žiedas muziejaus kiemelyje..

Kitas įrašas bus apie žudynių laukus ir tuo apsiribosiu. Jei kam bus įdomu, pasidomėsite patys - internete daugybė informacijos (jei kur buvau netikslus, būčiau dėkingas už patikslinimą). Yra sukurta filmų (The Killing Fields, S-21 ir t.t.) bei parašytą nemažai knygų. Visa tai pardavinėja gatvės prekeiviai, tad kambodžiečiai neslepia savo istorijos. Stiprybės jiems.

Iš karto atsiprašau dar kartą, kad neatnaujinu reguliariai ir nepabaigiu aprašymo. Nesu prieš nieką įsipareigojęs ir visas šis rašymas labiau dėl savęs - tam, kad įamžinčiau viską. Gaila, kad nepavyksta to sklandžiai padaryti. Po to ir gaunasi tokie vangūs įrašai.. :/

Praėjusią savaitę buvau Kambodžoje. Labai daug ką pamačiau ir patyriau. Akys plačiau atsivėrė. Ko gero, tai buvo pati geriausia kelionė. Norėtųsi tais įspūdžiais pasidalinti, bet dar kiek daug visko apie Tailandą nepasakyta. Reikia gal kokią laiko kilpą padaryti. :)

Ką galima padaryti kompiuterio pagalba su dangumi. Net mama nepažintų.

Agento 007 motociklas. Belaukiant Puketo autobusų stotyje.

Gatvės prekeiviai.

Prabėgo tos keturios dienos Pukete, tačiau nieko įdomesnio, išskyrus tuos pasivažinėjimus motoroleriais, ir neįvyko. Nelabai man patinka toks vangus poilsis - gulėjimas išvertus bambą pliaže. Jei būčiau vyresnis ar su antra puse atvykčiau, tai gal viskas kitaip atrodytų. O dabar.. Norisi kažko aktyvesnio, kol dar kaulai nebraška.

Iš Puketo mūsų laukė gana varginanti 12 h kelionė autobusu iki Bankoko. Nežinau, žinojote ar pamenate, bet tuo metu Bankoke vyko neramumai ir buvo uždarytas tarptautinis Suvarnabhumi oro uostas. Apie uždarymą sužinojome vakare, prieš išskrendant į Puketą (ten skrydžiai veikė). Kadangi bilietus buvome pirkę atskirai, su persėdimais, tad, neišskridę iš Bankoko, būtume praradę ir antrą skrydžio dalį, už kurią pinigų, ko gero, negrąžintų. Tad turbūt labiausiai dėl finansinių sumetimų ir kėlė nerimą visa ši situacija.

Oro uostas pradėjo veikti gruodžio 4-ąją, o būtent tada mūsų skrydis ir buvo. Tačiau tačiau.. Mūsų skrydis ryte, tad atšaukė jį. Teko porą kartų į Gulf Air ofisą vykti (pagyrimai šioms avialinijomis). Kitas skrydis buvo gruodžio 8, tad dar keturias dienas neplanuotai praleidome Bankoke. Gerai buvo tai, kad Tailando turizmo valdžia mums padengė išlaidas už 4* viešbutį, įskaitant ir maitinimą tris kartus per dieną. Tad lyg ir nėra taip blogai.. O dar kažkaip gavosi, kad sausio mėnesį su Gulf Air skrisdami Dubajus-Bankokas grįžome verslo klase.

Per tą savaitė aplankėme plaukiojantį turgų (floating market) bei karališkuosius rūmus (royal palace). Daugiau nieko ypatingo ir nepamatėme - šiaip po miestą pasivaikščiojome, pasivažinėjome. Nelabai kažko ir norėjosi. Tačiau apie Bankoką vėliau parašysiu, dabar norisi vėl mintimis prie Kambodžos prisiliesti.. :)

Vėl išsinuomavome motorolerius ir leidomės į kelionę. Nuvykome prie kažkokio įdomaus paplūdimio ruožo. Nelabai supratau, kodėl čia taip yra, net ir nesidomėjau.

Kriauklytės. Antroje fotkėje fokusas ne visai ten, kur norėjau, bet vis tiek gana gražiai žiūrisi.

Krabo kiautas.. :)

Ten keletas moterėlių rinko tas įvairias kriauklytes, koralus (bent panašu buvo).

Vaikas, žaidžiantis paplūdimyje ant smėlio.

Na dar vieną vangų įrašą apie Puketą parašysiu ir bus viskas - nebekankinsiu.. ;) Dar maždaug savaitę Bankoke praleidome, tai ten kažką įdomesnio surasiu įdėti tikrai.

Šioks toks žemėlapis, kad būtų lengviau įsivaizduoti viską. Buvome apsistoję Patong paplūdimyje, kuris yra, ko gero, populiariausias tarp turistų. Vis tiek neplanavome paplūdimyje pragulėti, tad ypatingos ramybės ir nesinorėjo.

Turbūt visi pamenate cunamį, 2004 metų gruodį pasiglemžusį beveik ketvirtį milijono gyvybių Azijoje. Nors Pukete žuvo tik ~4 tūkst. žmonių (pusė iš jų - turistai), tačiau beveik visi filmuoti vaizdai, kuriuose matėme vakarų žiniasklaidoje, buvo nufilmuoti čia. Būtent dėl tų pačių turistų.

Turizmas čia tailandiečių pastangomis greitai atsigavo (vos po poros mėnesių) ir dabar būtų sunku patikėti, kad čia kažkada įvyko tokia skaudi nelaimė. Dabar tai primena nebent keletas ženklų, kuriuose žymimas cunamio evakuacijos kelias. Tiesa, dar kalbama, kad prieš cunamį paplūdimiai čia buvo gražesni. Dar teko matyti įvairių statybų prie pajūrio, kur statomi tvirti, mūriniai namai bei įvairūs aukšti barjerai.

Pora vaizdų Patonge dieną.

Išsinuomojome šiuos plieninius eržilus.. :) Teisių jokių nereikia, užstatu paliekami pasai. Dienos nuoma - 200 batų (~15 litų). Litas benzino pakelėse kainuodavo maždaug 3 litus. Degalinėse maždaug dvigubai pigiau, tačiau jų tik viena ar dvi tėra saloje, o tokių pakelės mini degalinių, kur benzinas laikomas vyno buteliuose - daugybė. Tai tikrai pats pigiausias būdas apžiūrėti salą ir iš viso apie pusantro šimto kilometrų nuvažiavome per tris dienas.

Jei neklystu - Karon paplūdimys.

Vaizdas atsisukus.

Dideeelės bangos. Tikrai didžiausios, kokiose teko maudytis.. :)

Dar keletas vaizdų iš paplūdimio. Žmonių nėra itin daug, dangus šiek tiek apsiniaukęs, o ir vanduo nepanašus į tą skaisčiai melyną, kuris vaizduojamas atvirukuose.

Važiavome į salos pietus. Ten, kur matosi iškilęs daugiaaukštis, ir yra Patong paplūdimys. Gan tolokai nuvykome.. :) Vaizdai tikrai labai gražūs. Kaip matosi pirmoje nuotraukoje - vietovės čia gana kalvotos (iki pusės km aukščio virš jūros lygio), tad keliai gana vingiuoti, statūs ir keliavimas nėra toks paprastas, tačiau įspūdžių tikrai daugiau.

Gyvačių ferma, kažkur tarp miškų. Gana gera nuotrauka gavosi.. :)

Piečiausioje salos dalyje. Matosi tik rudas vanduo ir apsiniaukęs dangus (vėliau lyti pradėjo) - ne taip jau ir gražu, kaip buvo galima tikėtis. Nelabai mums su oru pasisekė, gal tik paskutinę dieną buvo saulėta.

Ieškojome Phromthep Cape (iškyšulio), tačiau neįsivaizduoju, ar ten ir pataikėme. Per tamsu jau buvo, kad būtume galėję kažką įžiūrėti.

Tokia buvo mūsų antroji diena Pukete. Malonūs prisiminimai liko. Gan rami nuotaika ten vyrauja ir nesinori niekur skubėti. Tad kitos dienos tokios truputį ramesnės buvo. Tailandietiška Palanga.

Kaip jau galima suprasti, dar kartelį pavyko apsilankyti Tailande. Šalyje, kurioje yra puikiai išvystytas turizmas ir kurioje dar tiek daug nepamatytų dalykų liko. Tailandu tikrai galima žavėtis dėl jo žmonių, kultūros, tradicijų.. :) Reikia tai pamatyti ir pajusti patiems.

Pirmą kartą Tailande, tiksliau - Bankoke, buvau liepos 26-30 dienomis. Apie tai esu parašęs šiuos įrašus: Kelionė į Bankoką, Pirmieji įspūdžiai Bankoke, Chatuchak - didžiausias pasaulio turgus, Tailandiečiai, Jim Thompson muziejus Bankoke ir Paskutinis įrašas apie Bankoką. Smagu atvykti antrą kartą į tas pačias vietas, nes tada truputį kitomis akimis vėl viską pamatai, pastebi kažką naujo ir “išsigrynini” įspūdžius.

Šį kartą lapkričio 26-30 buvau Pukete, o gruodžio 1-7 dienomis - Bankoke. Nuotraukų ir įspūdžių daug, tad pasistengsiu viską iš eilės aprašyti.

Atskridome gana vėlai vakare į Puketo oro uostą iš Singapūro. Nuvykome į savo viešbutuką ir išėjome pirmą vakarą truputį pasivaikščioti. Vėl keliavau su Tauru, tad ne vienas buvau.

Buvo taip pat skanu, kaip ir atrodo.. :) Niam niam.

Pora visiškai įprastų vaizdų ten.. Puikiai perteikia nuotaikas, bent jau man taip atrodo.

Laukite tolesnių įrašų, pasistengsiu visko neužtęsti.. ;]

Va čia dar pora mano blokų.. :D Juokinga pačiam žiūrėti. Net pravardę gavau - Double-G. Čia dėl to, kad tiek mano vardas, tiek pavardė prasideda G raide.

Krepšinį visada tik savo malonumui žaidžiau ir nekritikuosiu savo žaidimo technikos, taiklumo ir pan., tačiau man itin trūksta tokių elementarių dalykų kaip šuolis, greitis ar ištvermė. Ūgis - 190 cm. Populiarus klausimas: “Can you dunk?“. Ne, negaliu.. Nepašoku. :) Būna kiniečių, kurie per gerą sprindį žemesni, tačiau be jokių problemų pasiekia lanką.

Singapūre krepšinis yra tikrai pakankamai populiarus. Universitete iš viso yra 6 lauko aikštelės ir jos vakarais paprastai visada būna pilnos (dieną tiesiog per karšta žaisti). Tikrai daug azijiečių ateina pažaisti ir kažkada esu sakęs, kad Kinija anksčiau ar vėliau užkops į krepšinio elitą. Taip sakau dėl to, kad matau, kokį susidomėjimą jiems tai kelia, o kinai gi labai darbštūs ir užsispyrę. Gal ir trūksta jiems talento, trenerių, krepšinio tradicijų, tačiau ateis ir tai pas juos.

Rugsėjo 19 vakare atvykome į Melaką.
Rugsėjo 20 apžiūrėjome Melaką, aplankėme krokodilų fermą, vaiduoklių namą, zoologijos sodą ir dar kažką.
Rugsėjo 21 atvykome į Kuala Lumpūrą, kuriame apžiūrėjome Aquaria KLCC, Petronas bokštus dvynius ir miestą iš viršaus.
Rugsėjo 22 nuvykome į Batų urvus ir Genting Highlands.
Rugsėjo 23 apsilankėme Cameron Highlands, kur apžiūrėjome arbatos plantacijas, budistinę šventyklą, rožių centrą ir drugelių sodą.
Rugsėjo 24 išvykome į Singapūrą ir ankstų rugsėjo 25 rytą jau buvome namie.

Iš viso nukeliavome ~1300 kilometrų, kelionėje praleisdami maždaug parą ir už tai sumokėdami ~150 litų. Nakvojome penkias naktis trijuose skirtinguose hosteliuose ir tai kainavo ~100 litų. Įvairios turistinės pramogos, įėjimai į atrakcijas ir pan. kainavo taip pat netoli 100 litų. Dar pridėkime, kad kiekvieną dieną maistui ir visokioms smulkmenomis išleidome po ~20 litų ir bendra kelionės kaina gaunasi ~450 litų.

Ar kartočiau kelionę? Taip, žinoma. Manau, kad per ganėtinai trumpą laiką pavyko aplankyti daug įdomių Malaizijos vietų, o ir išlaidos buvo proto ribose. Nors kelionė atrodo tikrai intensyvi, tačiau nepasakyčiau, kad buvo labai varginanti ir tikrai spėdavome pailsėti. Buvau atsakingas už organizavimą, o tai labai smagi ir naudinga patirtis.

Dar kartą įsitikinau, kokia svarbi yra kompanija keliaujant. Jei kompanija gera, tai bet kokios kelionės bėdos nublanksta, o bloga kompanija gali net smagiausias akimirkas apkartinti.. :) Sėkmės keliaujant. Visur ir visada.. :)