Across the life.

Net sapnų nebeliko.

Siggy — Tue, 08 May 2012 02:46:38 +0000

Atėjo jau ir toks laikas, kad net nebesapnuoju. Anksčiau, nors ir pasitaikydavo blogų sapnų, bet bent sapnuodavau, o dabar nieko. Aišku, nemiegu tai ir nesapnuoju, bet tas nepilnas 5 valandas, per kurias ale miegojau, vis tiek turėjo kažkas pasitaikyti, o dabar nieko. Jaučiuosi tikrai keistai.

Vis galvoju, gal man reikia tiesiog pabūti vienai? Būtų lyg tokia terapija gal. Aišku prieš tai norėčiau susisukt į kamuoliuką, užsikloti kaldra ir labai labai verkt. Bet taip, kad iš pasąmonės išeitų visi blogi dalykai, visos baimės, visi nervai. Ir po to nebūtų jėgų niekam, tik miegui. Arba atsigult, užmigt ir nebeatsibust.
Arba gal reiktų pabūti atskirai nuo visuomenės, kad niekas nesugadintų ir taip suknistos nuotaikos (jei dar galima ją sugadinti labiau, bet dėl visa ko). Gal į gamtą? Sodyba yra. Būčiau tik aš, knyga, miškas, ramybė. Bet nežinau pati ar reikia man tos ramybės ar labiau reikia šurmulio. Kai būna ramu, per daug garsiai girdi savo mintis, kurios nepaliaujamai lenda į galvą ir apsunkina viską dar labiau. Todėl ir negaliu ištverti ilgai viena ir atsiriboti. Noriu ar ne, bet dažnai tempiu save iš namų, kurie irgi man kartais atrodo lyg nesaugi vieta. Ypač dabar, kai grįžo mama ir nebesu viena. Tempiu save net iš mokyklos, nes ten man per daug nemalonu. Juk mokykla – visų bėdų židinys. Visų blogų dalykų priežastis. Žinau, kad nieko nepakeisiu, kad viską reik ištverti, visi tą išgyvena, bet nieko padaryti negaliu. Man ten blogai. Man tek šlykštu. Todėl negaliu prisiversti būti patalpoje, kur nematau nieko šviesaus ar teigiamo.
NIEKO GERO dabar nematau. buvo paskutiniu metu laikas, kada atrodė viskas puiku (tam tikra prasme) ir tokia depresija nepuolė ir net nesijautė jos požymių. Bet kaip ji atėjo, tai atėjo. Galėčiau apsimest laiminga, netgi įtikinti save, bet tada vėliau būtų žymiai blogiau ir nematau priežasties kažko slėpti, ypač savijautos. Nemokėjau niekada slėpt jausmų.
Ir visgi kokia neteisybė, kad vaistai nuo viso šito yra nesveiki. Su tokia nuotaika galėčiau ir nevalgyt, ir nerūkyt, ir negert. Bet darau tą, iš dalies, dėl to, kad dar pamatyčiau, kad kažkas man bent kažkokius pojūčius sukelia. aišku maistas šioje situacijoje erzina labiausiai.

Filed under: Aš., Feel what's real., Shit happens. Tagged: alchol, depresija, maistas

Už…knisa.

Siggy — Mon, 07 May 2012 17:41:40 +0000

Taip, laikas dabar yra sudėtingas. Nepaisant tos vis puolančios (ne) lengvos depresijos, tai dar ir pasibaigė mano katino dienos kai gyvenau viena. Kaip nuoširdžiai norėjau DAR gyventi viena. Dar ir DAR. Netgi išgyvenčiau be tų rūbų, kuriuos parvežė mama, nes jie vis tiek man niekada nerūpėjo. Nereiktu ir tų skanių anonų, jei tik ji nebūtų grįžus. Nu bet ką jau.
Grįžtant prie temos, tai šiandien kažkaip buvo užplaukus tokia laimės banga, kad po truputį daugiau, nei 20 dienų baigsiu mokyklą. Dar dėl to, kad oras vėl greit atšils. Kad sėkmingai sekasi mest alkoholio (savaime aišku, kad jo buvo, kai nebuvo tėvų) ir tingumo dėka užsiaugintus tuos kelis kilogramus. Gal dar dėl to, kad ėjau tik į vieną pamoką… Va tas ir yra baisiausia (užlipau ant žaizdos sau pačiai) – aš beveik iš vis nesirodau mokykloj, o žinant mano pažymius ir lankomumą turėčiau ten nuvykti dažniau, BET kadangi turiu aparatą su keturiais ratais, kitaip vadinamą mašina, tai labai sunku būna išsėdėt tuos langus ir dar sunkiau – vėliau, kažkur išvažiavus, grįžti į mokyklą. Egzai artėja, o man darosi vis labiau px. rudenį tikrai mokiausi 95% daugiau; niekur neidavau paprastom dienom, tik savaitgaliais ir tik šeštadienį ir penktadienį, o dabar… Tiek dakniso visi gąsdinimai, bereikalingos pamokos (B lygiai), tas pats per tą patį, kad taip viskas pasidarė dalampački, kad nieko ir nebedarau. Kaip išlaikysiu egzus? Turbūt per stebuklą. Nors apsiverk kaip nenoriu nieko daryt ir niekur eit. Tuo labiau mokytis.
Jaučiuosi taip, lyg tik egzistuočiau. Niekas manęs nedomina, nieko aš nenoriu, niekas man neįdomu.
Smalsumo – nulis. Veiklumo – nulis. Susidomėjimo (kažkuo) – nulis. Noro mokytis – …. aišku nulis. Jėgų, energijos – riebus nulis. Ir nieko su savim padaryti negaliu. Žinau, kad reikia sukąsti dantis ir pakentėti tą nepilną mėnesį, bet aš negaliu. Valios galiu rasti tik nevalgyt arba kartais pabėgiot (aha, toks nerealus dalykas buvo bent pernai), bet mokytis jau nebe. Nu aš nenoriu. Noriu vasaros, atostogų, tuščių namų ir daug vaisių, medaus ir jokios mokyklos.

Filed under: Aš., Shit happens. Tagged: alchol, depresija, dieta, grožis, mokslai, sucks, tėvai

SummerLove.

Siggy — Mon, 23 Apr 2012 05:19:41 +0000

Perklausiau ir pagalvojau apie vasarą. Kada, atsikėlęs, per langą pamatai saulę ir gali tiesiog grožėtis ir mėgautis gaiviu, šiltu ir saulėtu rytu, kai nereikia niekur skubėti, nereikia ruoštis ir sukt galvą, kaip šiandien ištverti dieną mokykloje. Laiko iki vasaros lieka vis mažiau, bet mažiau jo lieka ir iki egzaminų, kurie vieninteliai sukelia tiek problemų, kiek dar niekada negalvojau, kad kažkas gali pridaryti tiek problemų. Kiek jie kainuoja nervų, streso, baimės. Atima gerą nuotaiką tiek jų laukiantiems, tiek aplinkiniams.
Dabar taip susimąsčiau, kodėl gyvenimas negali būti be rūpesčių? Kad geriau žinotume kas yra laimė ir ją daugiau vertintume? Gal.

Filed under: Aš., Feel what's real., Shit happens. Tagged: mokslai, muzika, sucks

When everything’s coming your way, you’re in the wrong lane.

Siggy — Wed, 18 Apr 2012 04:53:09 +0000

Viskas gali atrodyti tobula. Nerealu. Bet vėliau tave aplanko jausmas, kad kažkas dabar yra labai trapaus ir vos vos už tavęs laikosi. Kai, tuo pat metu, jautiesi laimingas, saugus, pastovumo jausmas nesitraukia jau kuris laikas, abejonės viską viską sugadina. Tuščias žvilgsnis arba tiesiog NIEKAS. Atrodo, kad jausmų, kuriuos jauti pats, nematai pas kitą žmogų. Jie nebent gal yra dirbtinai sukeliami, neužtikrinti.
Nemalonus jausmas kai nuo tavęs yra kažkas slepiama, nedasakoma. Visi darom klaidų. Visi dėl to taisomės. Visi gailimės ir kaltieji priima tai labiau nei manoma. Kalbos už akių skaudina nemažiau nei melas.
Svieto pabaiga

Filed under: He.She.Love.Sex, Shit happens. Tagged: Meilė, sucks, vyrai

Kažkas..?

Siggy — Mon, 16 Apr 2012 18:51:15 +0000

Tai yra kažkas, dėl ko jautiesi lyg beprotis.
Kažkas, kas užvaldo protą.
Kažkas, ką gavęs, nei už ką nebenori paleisti.
Kažkas, dėl ko padarytum viską.
Kažkas, be ko gyvenimas taptų juodas.
Kažkas, pats svarbiausias.
Kažkas, kas valdo visą tave.
Kažkas, kas priverčia jaustis laimingu.
Bet kas gali ir skaudinti…
Priversti elgtis kvailai ir neapgalvotai
Kažkas, dėl ko reikia visada stengtis.
Kažkas, ka be galo bijai prarasti.
Kažkas, kas yra tau yra visas pasaulis.

Filed under: Feel what's real., He.She.Love.Sex Tagged: Meilė

Dependence

Siggy — Thu, 22 Mar 2012 04:42:25 +0000

Nėra nieko maloniau, nei jausti, kad myli ir, tuo metu, kažkas myli tave. Bet, taip pat, nėra nieko labiau priversiančio bijoti. O kas jei klysti? Kas jeigu prarandi save? Nors savęs praradimas gąsdina mažiausiai. Vien įsimylėjęs, tu nušoki nuo blaivaus proto ir darai dalykus, kurių galbūt paprastai nedarytum. Bet tas, kad viskas gali būti kažkaip sugriauta ar tas, kad viskas gali dingti, priverčia susimąstyti ką darytum po to. Variantų nėra daug. O kiek yra, visi labai labai neigiami. Malonūs, geri jausmai visada iš paskos vedasi žymiai stipresnius ir skaudesnius jausmus, kurie veikia labai stipriai, jei, netyčia, pirmieji jausmai susimauna.
Blogiausia, kai supranti, jog pasidarei kaip vaškas – lengvai tirpstantis, vos tave palietus skausmo liepsnom. Arba jautiesi kaip koks vonioj ar kibire skandinamas kačiukas, praradęs bet kokią apsaugą ir negalintis apsiginti. Priklausantis nuo šeimininko valios.
Ir kokiu bejėgiu galima jaustis kai atsiduri tokioje situacijoje… Teigiamai ir neigiamai. Teigiamai, nes tai malonu priklausyti nuo kito žmogaus, gyventi dėl kito žmogaus, kas rytą nubusti ir žinoti, kad esi mylima, šiandien galėsi apkabint, pabučiuot asmenį, kuris tau yra viskas. Ir neigiamai, jei visas tas netyčia staigiai dingtų. Vėl tektų išgyventi tai, kas padėjo sunaikinti pasitikėjimą kitais, naivumą ir tikėjimą laimingu, gražiu gyvenimu, kuriame viskas spalvota, čiulba paukšteliai ir nėra nei ašarų, nei nervų, nei skausmo.

O norėčiau būti kitokia.
Žinoti viską.
Numatyti viską.
Labiau pasitikėti. Savim..? Kitais..?
Viską suprasti.
Būti ideali.
Deja.

Filed under: Aš., He.She.Love.Sex, Shit happens. Tagged: depresija, Meilė

Come to me, Summer.

Siggy — Mon, 19 Mar 2012 17:56:43 +0000

Noriu sukurti pasaką. Naują ir gražią pasaką. Kuri atgaivintų sielą nuo to košmaro, kuris tęsiasi nuo rugsėjo 1-osios ir tęsis iki birželio 13 dienos, t.y. paskutinio egzamino. Su ta nauja pasaka galbūt prasidėtų ir naujas gyvenimas. Kad ir neprasidėtų, bet baigtųsi šitas baisus ir juodas ikiegzamininis etapas, kada nei minutėj visokios paniškos mintys, galvos skausmas ir baimė nepalieka ramybėje. ,,Kada visa tai baigsis?” naiviai savęs kartais paklausiu. Ir pati atsakau ,,birželio 13 dieną”. O tada apima dar didesnė neviltis, kad reikės dar tiek ilgai laukti ir kęsti vis tą pačią rutiną ir kovoti su baime, kaip kokiam Don Kichotui su vėjo malūnais. Nes vis tiek nieko nepakeisi ir tas daugiausiai žudo gerą nuotaiką, bei šiokias tokias viltis. Nes kartais nežinoti galutinio termino yra geriau, nes kiekvieną dieną tikiesi, jog greitai ateis tam galas.
Aš tikrai stengiausi rašyti su cenzūra, bet MANE JAU UŽPISA NEGYVAI visas šitas. Žinau, kad kiekvienas tą išgyveno. Žinau, kad tai baigsis. Žinau, kad GAL kada nors gailėsiuos, kad norėjau kuo greičiau baigti mokyklą ir norėsiu grįžti. Dauguma man tai sako, bet NI-CHU-JĄ netikiu. Jei tektų vėl išgyventi tokį košmarą, tai ne-be-at-lai-ky-čiau. Kaip ir su teisėm. Jei tektų vėl, iš naujo, laikyti teoriją, geriau važinėčiau su dviračiu ar paspirtuku, bet į regitrą kojos nekelčiau.

Aš noriu vasaros
Nesvarbu, kad nebūtų ką veikti. Nesvarbu, kad sėdėčiau namie. Bet aš noriu vasaros. Tebūnie ji būna kaip praeita ar užpraeita vasara. Tegul būna ji irgi tokia pati nuobodi ir praleista (didžioji dalis vasaros) Kaune, bet aš jos noriu. Man jos reikia. Jomajo. Reikia, kaip kokiam bebrui medžio, ar Kubiliui didesnių mokesčių. Ypač žinant, kad neturėsim pavasario atostogų, per tas suknistas įskaitas. O, zjbs… Buvau jas net užmiršus.
Noriu ramiai atsikelti ryte, kada būtų giedra, šviestų saulutė. Gal net eiti pabėgioti. Vėliau pasidaryti vasariškus pusryčius, su daug daug vaisių ir pasidaryti kavos su daug daug medaus. Dabar suvalgyčiau kibirą medaus. Noriu saldumynų ir tas įrodo, kad man trūksta gerų emocijų. Gaunu jų tik iš vieno šaltinio. Jo aiškiai nepakanka.
Noriu tos vasariškos ryto gaivos ir ore tvyrančios ramybės. Žinojimo, kad nereikia skubėti, nereikia rašyti rašinių, aprašinėti knygų… Tuo labiau skaityti apie Staliną, Leniną, Hitlerį, pasaulinius karus, okupacijas ir mūšius.
Jei tik kas nors nuneštų, dabar, mane į vasarą, aš tiesiog gulėčiau savo pievelėje prieš saulutę ir nieko nedaryčiau. Tik gulėčiau ir šypsočiausi. Jei tik kas nuneštų…
Užsisvajojau, per daug. Reik grįžti. Matau, kad prastūmiau dar keliasdešimt minučių šios dienos, kuri, pagaliau, eina į pabaigą. Kadangi esu vyturys, greit eisiu į lovą, tikėsiuos kuo greičiau užmigti, kuo greičiau atsikelti, kuo greičiau prastumti dieną ir viską pakartoti vėl ir vėl.

Filed under: Aš., Feel what's real., Shit happens. Tagged: maistas, mokslai, stupidity, sucks

Visų galų chaosas.

Siggy — Mon, 19 Mar 2012 14:54:17 +0000

Nesuprantu kaip viskas gali taip maišytis. Diena keista, kaip jau seniai nebuvo, jei iš vis kada nors yra buvę. Ryte lijo. Buvo apsiniaukę. Po to išlindo saulė. Vėl apsiniaukė. Vėl saulė. Vėl apsiniaukė. Lijo. Pasipylė ledukai. Aptemo. Užsitraukiau žaliuzes, nes buvo tamsu. Užsidegiau šviesą. Tada vėl nušvito. Vėjas stiprus ir varto kėdę ir stalą mano balkone…
Oras prilygsta savijautai. Arba savijauta prilygsta orui. Nuo ryto jaučiuosi keistai. Labai labai. Lyg būtų kažkokia neaiški nuojauta. Ne į gerą pusę. O dėl ko – neaišku. Viską norisi daryti greitai. Dieną baigti greitai. Dieną pradėti greitai. Greitai perskaityti lietuvių knygas, padaryti kitus darbus ir kuo greičiau viską baigti, kad eiti miegoti. Žodžiu, greitinti laiką kaip įmanoma greičiau. Kam? Kad kuo greičiau viskas pasibaigtų. Greičiau praeitų egzai, o su jais ir visos problemos. Drebu ir pati nežinau dėl ko. Turbūt to priežastis yra numatomas mamos apsilankymas pas mokyklos direktorių. Šiaip dėl to nesinervinčiau, nes nieko neprisidirbau (jis kviečia mamą dėl mokyklos reikalų), bet nenoriu, kad mama pasimatytų su kitais mokytojais. Nenoriu vėl pykčių (o tada jų būtų). Apskritai, nuo ryto jaučiuosi kaip kažko vartojus. Ir laiminga, ir nerami, visur skubanti. Kiek teko girdėti, narkomanams viskas lekia greitai… Arba mane paveikė Juknaitės knyga, kurioje rašoma apie benamius narkomanus vaikus, kurią skaičiau ryte.
Dieve, o juk žinau, kad laiko nepagreitinsiu ir tas VARO IŠ PROTO. Jaučiuosi lyg jėgų cunamio užklupta, tačiau nėra kur tų jėgų dėti. Ir pyktis, ir noras, ir nenoras, ir dar daug daug jausmų susimaišė viduj, lyg į kokį kamuolį, paskui tapo bomba, kuri tuoj sprogs ir man kažkas atsitiks. O kas atsitiks jau nežinau. Gal ir nieko.

Filed under: Aš. Tagged: knygos, mokslai, stuff, stupidity, tėvai

Tiesiog.

Siggy — Thu, 15 Mar 2012 03:48:37 +0000

Kartais, atrodo, darai daug ką, ko nereikėtų.
Arba nedarai to, ką reikėtų.
Atrodo, kad reikia psichologo, kuris gal, stebuklingu būdu, sustatytų mintis į reikiamas smegenų lentynas.
Arba reikia smūgio į galvą, šalto dušo ar gero papurtymo, kad pradėtum vadovautis protu, nes širdis jau ne kartą buvo apgavus.
Vakar sužinojau, kad prisirišimas ir atsidavimas kitiems gadina visus reikalus tarp žmonių. Pagalvojau, ir supratau, kad gal tai ir tiesa – visko idealizavimas, baimė prarast priveda prie to, kad kažkam negero atsitikus, atrodo, kad iš tavęs kažkas išsiurbė visą gerą energiją. Šiaip išsiurbė visą energiją, visus norus, iniciatyvas. Tampi toks tiesiog esamas, egzistuojamas ir tuščias.
Prie to ir priveda priklausomybė nuo žmonių, kurie tau reiškia viską. Atrodo, kad turėtų tai būti gerai. Pamatai, kad gal visgi ir nelabai.

Filed under: Aš., He.She.Love.Sex, Shit happens. Tagged: Meilė, vyrai

Ai, kaip man bloga, ai ai , kaip man bloga.

Siggy — Tue, 13 Mar 2012 14:49:12 +0000

Kaupiausi mintis naujam, gražiam, prasmingam įrašui, bet galiausiai priėjau prie to, kad rašau visai ne taip, kaip norėčiau. Tiesiog jaučiu kaip neatrandu valios…mokytis? Istorijos bandomasis egzaminas baigėsi susikirtimu, lietuvių nežinau, rezultatų dar nėra. N skaičius nemažas, nes pamokose sėdėti užknisa, nes jeigu jos yra b lygiu, nesvarbios, tai nėra tikslo ten eiti, o jei tos svarbesnės, kaip lietuvių, anglų, istorija, tai neskaitant istorijos, per lietuvių ir anglų nieko nebeišmoksi naujo, ypač kai per anglų kalbą mes NIEKO nedarom. Taip nieko nedarom, kad net liūdna. Lietuvių nuo 5 klasės turim super gerą mokytoją (stiprią), tai ką išmokom, tą išmokom. Reiktų eiti į informatiką, nes man kaip ir reikėtų pažymio, bet kadangi ji man yra 8 pamoka antradieniais, tai jokių šansų ten nueit nėra. Nuo šio semestro pradžios buvau vieną ar du kartus… Dieve šventas, atsiųsk man valios išsėdėt pamokose, o ne nostalgiškai žiūrėti į stovinčią mašiną, kuri tiesiog kviečia į ją atsisėsti ir išvažiuoti. Vis gerėjantis oras irgi kviečia nesimokyt.
Kaip norėčiau, kad egzai būtų rytoj, kad parašytume ir viskas baigtųsi, nes tas laiko tempimas… Net, atrodo, kartais nesuvoki kai kurių veiksmų ir net nežinai kodėl daug ką darai. Tiesiog darai. Va kaip dabar, rašau nesąmones, nesuprasi kodėl.
Ir jau atsibodo tris dienas iš eilės sėdėt namie.

Sėdėdama prie visokių novelių ir jas non stop aprašinėdama, prie istorijos, pradedu vėl jaustis blogai. VĖL. Ir VĖL nebesugebu užsimiršti net savaitgaliais, nes arba sąžinė neduoda ramybės, kad neinu į pamokas, arba neramu, jog kažką nedasimokiau, arba išmokau, bet galiu greit pamiršt ir neišlaikysiu visų egzaminų ir šausiu į kokią profkę ir nieko nepasieksiu… Užknisa, kad net alkoholis nepadeda pamiršt visko. Ir iš vis išeities nėra, kaip atsipalaiduot.
Negaliu patikėti KAIP beveik viskas pastaruoju metu man negerai. Jausti vien nerimą, vien kažkokią baimę, vien nežinomybę, vien tą egzaminų laukimą nerealiai veda iš proto. Nebežinai kur dėtis ir ką veikt, kad apie tai negalvot. Girdi vien gąsdinimus iš mokytojų ir spaudimą iš tėvų.
Atrodo, jog drebu iš vidaus. Iš išorės rami, tiesiog be nuotaikos, o viduje esu kaip koks tuoj tuoj besiruošiantis išsiveržti ugnikalnis, kuris visą žemę aplinkui priverčia drebėti taip, kad lūžta net krūmai. Ir vis nesustoja. Nesuprasi kokia tiksli to drebėjimo priežastis. Nerimo priežastis. Gal viskas susidėjo į vieną… didelį… BOOM.
Ir vis skamba galvoje ,,Trys mėnesiai ir baigta. Dar trys mėnesiai ir baigta”. Dar tris mėnesius taip kankintis. Neaišku ar ne geriau būtų kankintis geriau kokioj kariuomenėj, kur kankina fiziškai, ar kaip dabar. Tikrai negaliu atsakyt.

Filed under: Aš., Shit happens. Tagged: alchol, mokslai, sucks